﻿<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?>
<bible translation="Lithuanian (KBV) (Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas)" status="Copyright © 2022 VšĮ leidykla 'Ganytojas'. Used by permission of VšĮ leidykla 'Ganytojas'. Bitėnų g. 2C, Vilnius 06239, Lithuania" link="https://www.bible.com/bible/321/MAT.4.KBV">
	<testament name="Old">
		<book number="1">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę.</verse>
				<verse number="2">Žemė buvo be pavidalo ir tuščia, tamsa gaubė gelmes, ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų.</verse>
				<verse number="3">Dievas tarė: ‘‘Teatsiranda šviesa!’‘ Ir atsirado šviesa.</verse>
				<verse number="4">Dievas matė šviesą ir, kad tai buvo gerai, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos.</verse>
				<verse number="5">Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Tai buvo vakaras ir rytas­ pirmoji diena.</verse>
				<verse number="6">Dievas tarė: ‘‘Teatsiranda tvirtuma tarp vandenų, ir ji teatskiria vandenis nuo vandenų!’‘</verse>
				<verse number="7">Dievas padarė tvirtumą ir atskyrė vandenis, kurie buvo po tvirtuma, nuo vandenų, kurie buvo virš tvirtumos. Ir taip įvyko.</verse>
				<verse number="8">Dievas pavadino tvirtumą dangumi. Tai buvo vakaras ir rytas­antroji diena.</verse>
				<verse number="9">Dievas tarė: ‘‘Tesusirenka vandenys, kurie yra po dangumi, į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!’‘ Ir taip įvyko.</verse>
				<verse number="10">Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų samplūdį­jūromis. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.</verse>
				<verse number="11">Dievas tarė: ‘‘Tegul žemė išaugina žolę, augalus, duodančius sėklą, ir vaismedžius, nešančius vaisių pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla!’‘ Ir taip įvyko.</verse>
				<verse number="12">Žemė išaugino žolę, augalus, duodančius sėklą pagal jų rūšį, ir medžius, nešančius vaisius pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.</verse>
				<verse number="13">Tai buvo vakaras ir rytas­ trečioji diena.</verse>
				<verse number="14">Dievas tarė: ‘‘Teatsiranda šviesos dangaus tvirtumoje dienai nuo nakties atskirti ir tebūna jos ženklai pažymėti laikus, dienas ir metus.</verse>
				<verse number="15">Jos težiba dangaus tvirtumoje ir apšviečia žemę!’‘ Ir taip įvyko.</verse>
				<verse number="16">Dievas padarė dvi dideles šviesas: didesniąją­ dienai ir mažesniąją nakčiai valdyti, ir taip pat žvaigždes.</verse>
				<verse number="17">Dievas išdėstė jas dangaus tvirtumoje, kad šviestų žemei,</verse>
				<verse number="18">valdytų dieną bei naktį ir atskirtų šviesą nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.</verse>
				<verse number="19">Tai buvo vakaras ir rytas­ ketvirtoji diena.</verse>
				<verse number="20">Dievas tarė: ‘‘Tegul vandenys knibždėte knibžda gyvūnais ir paukščiai teskraido virš žemės, padangėse!’‘</verse>
				<verse number="21">Taip Dievas sutvėrė didelius jūros gyvūnus ir visus kitus gyvius, kurie atsirado iš vandens, ir visus paukščius pagal jų rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.</verse>
				<verse number="22">Dievas juos palaimino, tardamas: ‘‘Būkite vaisingi, dauginkitės ir pripildykite vandenis jūrose, o paukščiai tepripildo žemę!’‘</verse>
				<verse number="23">Tai buvo vakaras ir rytas­ penktoji diena.</verse>
				<verse number="24">Dievas tarė: ‘‘Tegul žemė išaugina gyvūnus pagal jų rūšį: gyvulius, roplius ir laukinius žvėris, kiekvieną pagal savo rūšį!’‘ Ir taip įvyko.</verse>
				<verse number="25">Dievas padarė laukinius žvėris, gyvulius ir visokius roplius, kiekvieną pagal jų rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.</verse>
				<verse number="26">Dievas tarė: ‘‘Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą. Jie tevaldo jūros žuvis, padangių paukščius, gyvulius ir visą žemę bei visus roplius, kurie gyvena ant žemės!’‘</verse>
				<verse number="27">Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis.</verse>
				<verse number="28">Dievas juos palaimino ir tarė: ‘‘Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!’‘</verse>
				<verse number="29">Dievas tarė: ‘‘Aš jums daviau įvairias žoles, turinčias sėklą, kurios auga žemės paviršiuje, ir visus medžius, kurių vaisius turi sėklą; jums tebūna tai maistas.</verse>
				<verse number="30">Ir visiems žemės gyvūnams, visiems padangių paukščiams ir visiems, kas kruta ant žemės, kas turi gyvybę, daviau visus žaliuojančius augalus maistui’‘. Ir taip įvyko.</verse>
				<verse number="31">Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir tai buvo labai gerai. Buvo vakaras ir rytas­ šeštoji diena.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Taip buvo sutvertas dangus, žemė ir visi jų pulkai.</verse>
				<verse number="2">Dievas septintą dieną užbaigė savo darbus ir ilsėjosi septintą dieną po visų savo darbų, kuriuos atliko.</verse>
				<verse number="3">Dievas palaimino septintą dieną ir ją pašventino, nes joje ilsėjosi po visų savo darbų, kuriuos Dievas sukūrė ir padarė.</verse>
				<verse number="4">Tokia yra dangaus ir žemės kilmė, kai jie buvo sukurti tą dieną, kurią Viešpats Dievas sutvėrė žemę ir dangų,</verse>
				<verse number="5">ir visus lauko augalus, kurių dar nebuvo žemėje, ir visas lauko žoles, kurios dar nežėlė; nes Viešpats Dievas nesiuntė į žemę lietaus ir nebuvo žmogaus žemei įdirbti.</verse>
				<verse number="6">Migla kilo nuo žemės ir drėkino jos paviršių.</verse>
				<verse number="7">Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela.</verse>
				<verse number="8">Viešpats Dievas sukūrė sodą Edene rytuose ir ten apgyvendino žmogų, kurį buvo sutvėręs.</verse>
				<verse number="9">Viešpats Dievas išaugino iš žemės visokių medžių, gražių pasižiūrėti ir nešančių gerus vaisius maistui; taip pat gyvybės medį sodo viduryje ir medį pažinimo gero ir blogo.</verse>
				<verse number="10">Upė tekėjo iš Edeno sodui drėkinti; nuo ten ji šakojosi į keturias upes.</verse>
				<verse number="11">Pirmosios vardas Pišonas. Ji teka aplink visą Havilos šalį, kur randamas auksas.</verse>
				<verse number="12">Tos šalies auksas yra geras. Ten randa bdeliją ir onikso akmenį.</verse>
				<verse number="13">Antrosios upės vardas Gihonas. Ji teka aplink visą Kušo šalį.</verse>
				<verse number="14">Trečiosios upės vardas Tigras. Ji teka į rytus nuo Asūro. O ketvirtoji upė yra Eufratas.</verse>
				<verse number="15">Ir paėmė Viešpats Dievas žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad žmogus jį įdirbtų ir prižiūrėtų.</verse>
				<verse number="16">Viešpats Dievas įsakė žmogui: ‘‘Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti,</verse>
				<verse number="17">bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi’‘.</verse>
				<verse number="18">Viešpats Dievas tarė: ‘‘Negerai žmogui būti vienam. Aš padarysiu jam tinkamą padėjėją’‘.</verse>
				<verse number="19">Viešpats Dievas, padaręs iš žemės visus žvėris bei padangių paukščius, juos atvedė prie Adomo, kad matytų, kaip jis juos pavadins; kaip Adomas pavadino kiekvieną gyvą padarą, toks ir yra jo vardas.</verse>
				<verse number="20">Adomas davė vardus visiems gyvuliams, padangių paukščiams ir visiems lauko žvėrims, tačiau tarp jų neatsirado padėjėjo, tinkamo žmogui.</verse>
				<verse number="21">Tada Viešpats Dievas giliai užmigdė Adomą, išėmė vieną jo šonkaulių ir tą vietą užpildė kūnu.</verse>
				<verse number="22">Po to Viešpats Dievas iš šonkaulio, kurį išėmė iš žmogaus, padarė moterį ir ją atvedė pas žmogų.</verse>
				<verse number="23">Tada Adomas tarė: ‘‘Štai kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno! Šita bus vadinama moterimi, nes iš vyro ji paimta’‘.</verse>
				<verse number="24">Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu.</verse>
				<verse number="25">Jie abu­žmogus ir jo žmona­buvo nuogi, tačiau nesigėdijo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Gyvatė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas sutvėrė. Ji tarė moteriai: ‘‘Ar tikrai Dievas pasakė: ‘Nevalgykite nuo visų sodo medžių’?’‘</verse>
				<verse number="2">Moteris atsakė gyvatei: ‘‘Mums leista valgyti sodo medžių vaisius,</verse>
				<verse number="3">išskyrus vaisius medžio, kuris yra sodo viduryje. Dievas įsakė: ‘Nevalgykite nuo jo ir nelieskite jo, kad nemirtumėte’ ‘‘.</verse>
				<verse number="4">Gyvatė atsakė: ‘‘Nemirsite!</verse>
				<verse number="5">Dievas žino, kad tą dieną, kurią valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys ir jūs tapsite kaip dievai, pažindami gera ir bloga’‘.</verse>
				<verse number="6">Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įsigyti išminties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė.</verse>
				<verse number="7">Tada atsivėrė abiejų akys ir jie suprato esą nuogi; juodu supynė figmedžio lapus ir pasidarė prijuostes.</verse>
				<verse number="8">Dienai atvėsus, išgirdę Viešpaties Dievo, vaikščiojančio sode, balsą, Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių.</verse>
				<verse number="9">Viešpats Dievas pašaukė Adomą: ‘‘Kur tu esi?’‘</verse>
				<verse number="10">O tas atsiliepė: ‘‘Išgirdau Tavo balsą ir, išsigandęs, kad esu nuogas, pasislėpiau’‘.</verse>
				<verse number="11">Dievas tarė: ‘‘Kas tau pasakė, kad tu nuogas? Gal valgei nuo medžio, nuo kurio tau įsakiau nevalgyti?’‘</verse>
				<verse number="12">Žmogus atsakė: ‘‘Moteris, kurią Tu man davei, davė man nuo to medžio, ir aš valgiau’‘.</verse>
				<verse number="13">Tada Viešpats Dievas tarė moteriai: ‘‘Kodėl tu taip padarei?’‘ Moteris atsakė: ‘‘Gyvatė mane apgavo, ir aš valgiau’‘.</verse>
				<verse number="14">Tada Viešpats Dievas tarė gyvatei: ‘‘Kadangi taip padarei, esi prakeikta tarp visų gyvulių ir laukinių žvėrių. Tu slinksi pilvu ir dulkes ėsi per visą savo gyvenimą!</verse>
				<verse number="15">Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. Ji sutrins tau galvą, o tu gelsi jai į kulnį’‘.</verse>
				<verse number="16">Moteriai Jis tarė: ‘‘Aš padauginsiu tavo nėštumo vargus ir su skausmu tu gimdysi vaikus; tave trauks prie tavo vyro, o jis tau viešpataus’‘.</verse>
				<verse number="17">O Adomui Jis tarė: ‘‘Kadangi tu paklausei savo žmonos ir valgei nuo medžio, apie kurį tau buvau įsakęs: ‘Nevalgyk nuo jo’,­prakeikta bus žemė dėl tavęs! Vargdamas turėsi maitintis iš jos visą savo gyvenimą.</verse>
				<verse number="18">Erškėčius ir usnis ji augins tau, ir tu valgysi lauko augalus.</verse>
				<verse number="19">Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi’‘.</verse>
				<verse number="20">Adomas pavadino savo žmoną Ieva, nes ji tapo visų gyvųjų motina.</verse>
				<verse number="21">Viešpats Dievas padarė Adomui ir jo žmonai kailinius rūbus ir jais apvilko juos.</verse>
				<verse number="22">Tada Viešpats Dievas tarė: ‘‘Štai žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, pažindamas gera ir bloga; ir dabar, kad jis, ištiesęs savo ranką, neskintų nuo gyvybės medžio ir nevalgytų, ir negyventų per amžius’‘.</verse>
				<verse number="23">Todėl Viešpats Dievas išvarė jį iš Edeno sodo dirbti žemę, iš kurios jis buvo paimtas.</verse>
				<verse number="24">Išvaręs žmogų, į rytus nuo Edeno sodo Viešpats pastatė cherubus su švytruojančiu ugniniu kardu saugoti kelią prie gyvybės medžio.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Ir Adomas pažino savo žmoną Ievą, ir ji tapo nėščia. Ji pagimdė Kainą ir tarė: ‘‘Įsigijau sūnų Viešpaties pagalba’‘.</verse>
				<verse number="2">Ji dar pagimdė jo brolį Abelį. Abelis buvo avių piemuo, o Kainas­žemdirbys.</verse>
				<verse number="3">Kuriam laikui praėjus, Kainas aukojo Viešpačiui iš žemės vaisių.</verse>
				<verse number="4">Taip pat ir Abelis aukojo iš savo bandos riebiausių pirmagimių. Viešpats pažvelgė į Abelį ir jo auką,</verse>
				<verse number="5">tačiau į Kainą ir jo auką Jis nepažvelgė. Todėl Kainas labai supyko, ir jo veidas paniuro.</verse>
				<verse number="6">Viešpats tarė Kainui: ‘‘Kodėl tu supykai ir tavo veidas paniuro?</verse>
				<verse number="7">Darydamas gera, argi nebūsi priimtas? O jei gera nedarai, nuodėmė tyko prie durų. Ji traukia tave, tačiau tu turi viešpatauti jai’‘.</verse>
				<verse number="8">Kainas kalbėjo savo broliui Abeliui. Jiems esant laukuose, Kainas užpuolė savo brolį Abelį ir jį užmušė.</verse>
				<verse number="9">Tada Viešpats paklausė Kaino: ‘‘Kur yra tavo brolis Abelis?’‘ O jis atsakė: ‘‘Nežinau. Argi aš esu savo brolio sargas?’‘</verse>
				<verse number="10">Tada Viešpats tarė: ‘‘Ką padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs nuo žemės.</verse>
				<verse number="11">Taigi dabar esi prakeiktas ant žemės, kuri atsivėrė ir priėmė iš tavo rankos tavo brolio kraują.</verse>
				<verse number="12">Kai tu ją dirbsi, ji nebeduos tau derliaus. Tu būsi klajūnas ir benamis žemėje’‘.</verse>
				<verse number="13">Tada Kainas tarė Viešpačiui: ‘‘Mano bausmė yra per didelė, kad galėčiau ją pakelti.</verse>
				<verse number="14">Tu šiandien mane išvarai iš žemės. Aš turėsiu slėptis nuo Tavęs ir būsiu klajūnas ir benamis žemėje. Kas mane sutiks, užmuš’‘.</verse>
				<verse number="15">Viešpats jam atsakė: ‘‘Kas užmuš Kainą, tam septyneriopai bus atkeršyta!’‘ Viešpats paženklino Kainą žyme, kad nė vienas, sutikęs jį, jo nenužudytų.</verse>
				<verse number="16">Kainas pasitraukė iš Viešpaties akivaizdos ir apsigyveno Nodo šalyje, į rytus nuo Edeno.</verse>
				<verse number="17">Kainas pažino savo žmoną, ji pastojo ir pagimdė Henochą. Kainas pastatė miestą ir tą miestą pavadino savo sūnaus vardu­Henochas.</verse>
				<verse number="18">Henocho sūnus buvo Iradas, Irado sūnus­Mehujaelis, Mehujaelio­Metušaelis, Metušaelio­ Lamechas.</verse>
				<verse number="19">Lamechas vedė dvi žmonas. Pirmosios vardas buvo Ada, antrosios­Cila.</verse>
				<verse number="20">Ada pagimdė Jabalą; jis buvo tėvas tų, kurie gyvena palapinėse ir laiko gyvulius.</verse>
				<verse number="21">Jo brolis, vardu Jubalas, buvo arfininkų ir vamzdininkų tėvas.</verse>
				<verse number="22">Cila pagimdė Tubal Kainą, kuris gamino visokius įrankius iš vario ir geležies. Tubal Kaino sesuo buvo Naama.</verse>
				<verse number="23">Lamechas tarė savo žmonoms: ‘‘Ada ir Cila, klausykite! Jūs, Lamecho žmonos, įsidėmėkite, ką sakau: aš užmušiau vyrą už man padarytą žaizdą, jaunuolį už randą!</verse>
				<verse number="24">Jei už Kainą bus atkeršyta septyneriopai, tai už Lamechą­septyniasdešimt septynis kartus!’‘</verse>
				<verse number="25">Adomas vėl pažino savo žmoną, ir ji pagimdė sūnų, vardu Setas, sakydama: ‘‘Dievas man davė kitą sūnų vietoje Abelio, kurį Kainas užmušė’‘.</verse>
				<verse number="26">Taip pat ir Setas turėjo sūnų, vardu Enas. Tuomet žmonės pradėjo šauktis Viešpaties vardo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Šita yra Adomo palikuonių knyga. Kai Dievas sutvėrė žmogų, Jis padarė jį panašų į Dievą.</verse>
				<verse number="2">Jis sutvėrė vyrą ir moterį, palaimino juos ir pavadino juos Adomu tą dieną, kai jie buvo sutverti.</verse>
				<verse number="3">Kai Adomas buvo šimto trisdešimties metų, jam gimė sūnus pagal jo panašumą ir atvaizdą, kurį pavadino Setu.</verse>
				<verse number="4">Po Seto gimimo Adomas dar gyveno aštuonis šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="5">Taigi Adomo amžius buvo devyni šimtai trisdešimt metų, ir jis mirė.</verse>
				<verse number="6">Setas, būdamas šimto penkerių metų, susilaukė Eno.</verse>
				<verse number="7">Setas, gimus Enui, dar gyveno aštuonis šimtus septynerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="8">Taigi Seto amžius buvo devyni šimtai dvylika metų, ir jis mirė.</verse>
				<verse number="9">Enas, būdamas devyniasdešimties metų, susilaukė Kainamo.</verse>
				<verse number="10">Enas, gimus Kainamui, dar gyveno aštuonis šimtus penkiolika metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="11">Taigi Eno amžius buvo devyni šimtai penkeri metai, ir jis mirė.</verse>
				<verse number="12">Kainamas, būdamas septyniasdešimties metų, susilaukė Malaleelio.</verse>
				<verse number="13">Kainamas, gimus Malaleeliui, dar gyveno aštuonis šimtus keturiasdešimt metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="14">Taigi Kainamo amžius buvo devyni šimtai dešimt metų, ir jis mirė.</verse>
				<verse number="15">Malaleelis, būdamas šešiasdešimt penkerių metų, susilaukė Jareto.</verse>
				<verse number="16">Malaleelis, gimus Jaretui, dar gyveno aštuonis šimtus trisdešimt metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="17">Taigi Malaleelio amžius buvo aštuoni šimtai devyniasdešimt penkeri metai, ir jis mirė.</verse>
				<verse number="18">Jaretas, būdamas šimto šešiasdešimt dvejų metų, susilaukė Henocho.</verse>
				<verse number="19">Jaretas, gimus Henochui, dar gyveno aštuonis šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="20">Taigi Jareto amžius buvo devyni šimtai šešiasdešimt dveji metai, ir jis mirė.</verse>
				<verse number="21">Henochas, būdamas šešiasdešimt penkerių metų, susilaukė Matūzalio.</verse>
				<verse number="22">Henochas, gimus Matūzaliui, vaikščiojo su Dievu tris šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="23">Taigi Henocho amžius buvo trys šimtai šešiasdešimt penkeri metai.</verse>
				<verse number="24">Henochas vaikščiojo su Dievu, ir jo nebeliko, nes Dievas jį pasiėmė.</verse>
				<verse number="25">Matūzalis, būdamas šimto aštuoniasdešimt septynerių metų, susilaukė Lamecho.</verse>
				<verse number="26">Matūzalis, gimus Lamechui, dar gyveno septynis šimtus aštuoniasdešimt dvejus metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="27">Taigi Matūzalio amžius buvo devyni šimtai šešiasdešimt devyneri metai, ir jis mirė.</verse>
				<verse number="28">Lamechas, būdamas šimto aštuoniasdešimt dvejų metų, susilaukė sūnaus,</verse>
				<verse number="29">kurį jis pavadino Nojumi, sakydamas: ‘‘Šitas mus paguos mūsų darbuose ir mūsų rankų triūse žemėje, kurią Viešpats prakeikė’‘.</verse>
				<verse number="30">Lamechas, gimus Nojui, dar gyveno penkis šimtus devyniasdešimt penkerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="31">Taigi Lamecho amžius buvo septyni šimtai septyniasdešimt septyneri metai, ir jis mirė.</verse>
				<verse number="32">Nojus, būdamas penkių šimtų metų, susilaukė Semo, Chamo ir Jafeto.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Kai žmonių padaugėjo žemėje ir jiems gimė dukterų,</verse>
				<verse number="2">Dievo sūnūs matydami, kad žmonių dukterys gražios, ėmė jas sau į žmonas.</verse>
				<verse number="3">Tada Viešpats tarė: ‘‘Mano dvasia nekovos su žmonėmis amžinai, nes jie tėra kūnas; jų dienos bus šimtas dvidešimt metų!’‘</verse>
				<verse number="4">Anomis dienomis žemėje buvo milžinų. Kai Dievo sūnūs vesdavo žmonių dukteris ir jos pagimdydavo jiems vaikų, jie būdavo galiūnais, senovėje garsiais vyrais.</verse>
				<verse number="5">Viešpats, matydamas, kad žmonių nedorybės žemėje buvo didelės ir jų širdies siekiai buvo vien tik pikti,</verse>
				<verse number="6">gailėjosi, kad Jis žemėje sutvėrė žmogų, ir sielojosi savo širdyje.</verse>
				<verse number="7">Ir Dievas tarė: ‘‘Aš išnaikinsiu žmones, kuriuos sutvėriau, nuo žemės paviršiaus; tiek žmones, tiek gyvulius, roplius ir padangių paukščius, nes Aš gailiuosi, kad juos padariau’‘.</verse>
				<verse number="8">Tačiau Nojus rado malonę Viešpaties akyse.</verse>
				<verse number="9">Tokia yra Nojaus giminės istorija. Nojus buvo teisus ir tobulas vyras savo kartoje; jis vaikščiojo su Dievu.</verse>
				<verse number="10">Nojus turėjo tris sūnus: Semą, Chamą ir Jafetą.</verse>
				<verse number="11">Dievo akivaizdoje žemė buvo sugedusi ir pilna nusikaltimų.</verse>
				<verse number="12">Dievas pažiūrėjo į žemę ir matė, kad ji sugedusi, nes kiekvienas kūnas žemėje iškreipė savo kelius.</verse>
				<verse number="13">Ir Dievas tarė Nojui: ‘‘Aš nusprendžiau padaryti galą kiekvienam kūnui, nes per juos žemė pasidarė pilna nusikaltimų. Aš išnaikinsiu juos nuo žemės paviršiaus.</verse>
				<verse number="14">Pasidaryk arką iš sakuoto medžio, arkoje padaryk pertvaras ir ištepk ją derva iš vidaus ir iš lauko.</verse>
				<verse number="15">Arka turi būti trijų šimtų uolekčių ilgio, penkiasdešimties uolekčių pločio ir trisdešimties uolekčių aukščio.</verse>
				<verse number="16">Padaryk arkai langą uolektis nuo viršaus; arkos duris padaryk jos šone; įrenk joje apatinį, vidurinį ir viršutinį aukštus.</verse>
				<verse number="17">Aš užtvindysiu žemę vandenimis, kad išnaikinčiau kiekvieną kūną, kuriame yra gyvybė. Visa, kas yra žemėje, pražus.</verse>
				<verse number="18">Bet Aš padarysiu sandorą su tavimi. Į arką įeisite tu, tavo sūnūs, tavo žmona ir tavo sūnų žmonos su tavimi.</verse>
				<verse number="19">Į arką įsivesk po du kiekvienos rūšies gyvius­patiną ir patelę, kad išliktų gyvi su tavimi.</verse>
				<verse number="20">Iš paukščių, iš gyvulių ir iš visų žemės roplių pagal jų rūšį teįeina pas tave po du, kad išliktų gyvi.</verse>
				<verse number="21">Pasiimk visokio maisto ir susikrauk į arką, ir tai tebūna maistas tau ir jiems!’‘</verse>
				<verse number="22">Nojus padarė viską, ką Dievas jam įsakė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Viešpats tarė Nojui: ‘‘Eik į arką tu ir visi tavo artimieji, nes tave radau teisų šioje kartoje.</verse>
				<verse number="2">Pasiimk iš visų švarių gyvulių po septynetą patinų ir patelių, o iš visų nešvarių gyvulių­po patiną ir patelę,</verse>
				<verse number="3">taip pat ir iš padangių paukščių po septynetą patinų ir patelių, kad išlaikytum jų rūšį visos žemės paviršiuje.</verse>
				<verse number="4">Po septynių dienų Aš užleisiu lietų ant žemės keturiasdešimčiai dienų ir keturiasdešimčiai naktų ir išnaikinsiu žemės paviršiuje visas gyvas būtybes, kurias esu padaręs’‘.</verse>
				<verse number="5">Ir Nojus padarė viską, ką Viešpats jam įsakė.</verse>
				<verse number="6">Nojus buvo šešių šimtų metų, kai tvanas prasidėjo.</verse>
				<verse number="7">Tuomet Nojus, jo sūnūs, jo žmona ir sūnų žmonos suėjo su juo į arką, gelbėdamiesi nuo tvano.</verse>
				<verse number="8">Švarių ir nešvarių gyvulių, paukščių ir roplių</verse>
				<verse number="9">poros suėjo į Nojaus arką, kaip Dievas buvo įsakęs Nojui.</verse>
				<verse number="10">Septynioms dienoms praėjus, tvano vandenys užplūdo žemę.</verse>
				<verse number="11">Nojui sulaukus šešių šimtų metų, antro mėnesio septynioliktą dieną pratrūko visi didžiosios gelmės šaltiniai ir dangaus langai atsidarė.</verse>
				<verse number="12">Lijo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų.</verse>
				<verse number="13">Tą pačią dieną į arką įėjo Nojus ir jo sūnūs: Semas, Chamas ir Jafetas, Nojaus žmona ir trys jo sūnų žmonos.</verse>
				<verse number="14">Jie ir visi žvėrys, galvijai, ropliai ir visi paukščiai pagal savo rūšis</verse>
				<verse number="15">suėjo į Nojaus arką, po du visų kūnų, turinčių gyvybės kvapą.</verse>
				<verse number="16">Įėjusieji buvo patinas ir patelė kiekvieno kūno, kaip Dievas jam buvo įsakęs. Tuomet Viešpats uždarė arką iš lauko pusės.</verse>
				<verse number="17">Lietus tęsėsi keturiasdešimt dienų, vandens daugėjo ir jis pakėlė arką aukštyn nuo žemės.</verse>
				<verse number="18">Vanduo kilo ir užplūdo žemę, o arka plūduriavo vandens paviršiuje.</verse>
				<verse number="19">Vanduo pakilo taip aukštai, kad apsėmė visus aukštuosius kalnus, kurie stūksojo po dangumi.</verse>
				<verse number="20">Vanduo pakilo penkiolika uolekčių virš kalnų ir juos apdengė.</verse>
				<verse number="21">Ir žuvo kiekvienas kūnas, kuris judėjo ant žemės: paukščiai, galvijai, žvėrys, ropliai ir visi žmonės.</verse>
				<verse number="22">Visa, kas buvo gyva ir gyveno sausumoje, išmirė.</verse>
				<verse number="23">Taip Dievas išnaikino visas gyvas būtybes, kurios buvo žemės paviršiuje, tiek žmones, tiek gyvulius, roplius ir padangių paukščius. Išliko tik Nojus ir tie, kurie buvo su juo arkoje.</verse>
				<verse number="24">Vanduo laikėsi žemėje šimtą penkiasdešimt dienų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Dievas atsiminė Nojų, visus žvėris bei visus gyvulius, kurie buvo su juo arkoje. Jis leido vėjui pūsti, ir vanduo pradėjo slūgti.</verse>
				<verse number="2">Užsidarė gelmės šaltiniai bei dangaus langai, ir lietus liovėsi.</verse>
				<verse number="3">Tada vandenys pamažu seko žemėje. Šimtui penkiasdešimčiai dienų praėjus, vandens ėmė mažėti.</verse>
				<verse number="4">Septinto mėnesio septynioliktą dieną arka sustojo Ararato kalnuose.</verse>
				<verse number="5">O vandenys nuolat seko iki dešimtojo mėnesio. Dešimtojo mėnesio pirmąją dieną pasirodė kalnų viršūnės.</verse>
				<verse number="6">Praėjus keturiasdešimčiai dienų, Nojus atidarė arkos langą, kurį buvo įstatęs,</verse>
				<verse number="7">ir išleido varną. Tas skraidė šen ir ten, kol vandenys nuseko ant žemės.</verse>
				<verse number="8">Po to jis išleido balandį, norėdamas sužinoti, ar vandenys jau nusekę žemės paviršiuje.</verse>
				<verse number="9">Balandis nerado vietos, kur nutūpęs galėtų pailsėti, ir sugrįžo, nes vanduo tebebuvo apsėmęs visą žemės paviršių. Nojus ištiesė ranką ir paėmė jį į arką.</verse>
				<verse number="10">Palaukęs dar septynias dienas, jis vėl išleido iš arkos balandį.</verse>
				<verse number="11">Vakare balandis sugrįžo, laikydamas snape šviežiai nuskintą alyvmedžio lapą. Taip Nojus sužinojo, kad vandenys nusekę ant žemės.</verse>
				<verse number="12">Palaukęs dar kitas septynias dienas, jis vėl išleido balandį, kuris daugiau nebesugrįžo.</verse>
				<verse number="13">Šeši šimtai pirmaisiais metais, pirmojo mėnesio pirmąją dieną vanduo visai nuseko ant žemės. Tada Nojus nuėmė arkos dangtį ir pasižiūrėjo; ir štai žemės paviršius buvo nudžiūvęs.</verse>
				<verse number="14">Antrojo mėnesio dvidešimt septintąją dieną žemė buvo sausa.</verse>
				<verse number="15">Tada Dievas tarė Nojui:</verse>
				<verse number="16">‘‘Išeik iš arkos tu, tavo žmona, sūnūs ir sūnų žmonos.</verse>
				<verse number="17">Visus gyvūnus, kurie su tavimi: paukščius, gyvulius ir roplius, išsivesk, kad jie paplistų žemėje, veistųsi ir daugėtų’‘.</verse>
				<verse number="18">Ir išėjo Nojus, su juo jo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos.</verse>
				<verse number="19">Visi žvėrys, ropliai ir paukščiai, visa, kas kruta žemėje, kiekvienas pagal savo rūšį, išėjo iš arkos.</verse>
				<verse number="20">Nojus pastatė Viešpačiui aukurą ir, paėmęs iš visų švarių gyvulių ir paukščių, aukojo deginamąsias aukas.</verse>
				<verse number="21">Viešpats, užuodęs malonų kvapą, tarė savo širdyje: ‘‘Aš daugiau nebeprakeiksiu žemės dėl žmogaus, nes žmogaus širdis palinkusi į pikta nuo pat jo jaunystės, ir daugiau nebeišnaikinsiu viso to, kas gyva, kaip esu padaręs.</verse>
				<verse number="22">Kol žemė bus, nenustos sėja ir pjūtis, šaltis ir šiluma, vasara ir žiema, diena ir naktis!’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Dievas laimino Nojų bei jo sūnus ir tarė: ‘‘Būkite vaisingi, dauginkitės ir pripildykite žemę.</verse>
				<verse number="2">Tesibijo jūsų ir tedreba prieš jus visi žemės žvėrys, visi padangių sparnuočiai, visa, kas gyva žemėje, ir visos jūros žuvys. Visa tai atiduota į jūsų rankas.</verse>
				<verse number="3">Visa, kas juda ir gyva, bus jums maistui; visa jums duodu, kaip daviau žaliuojančius augalus.</verse>
				<verse number="4">Tik mėsos su gyvybe, kuri yra kraujyje, nevalgykite.</verse>
				<verse number="5">Iš tiesų už jūsų gyvybės kraują Aš pareikalausiu iš kiekvieno žvėries ir žmogaus, kuris pralietų savo brolio kraują.</verse>
				<verse number="6">Kas pralieja žmogaus kraują, jo kraujas taip pat bus pralietas, nes žmogus sutvertas pagal Dievo atvaizdą.</verse>
				<verse number="7">Jūs būkite vaisingi ir dauginkitės, pliskite po žemę ir pripildykite ją!’‘</verse>
				<verse number="8">Dievas tarė Nojui ir jo sūnums kartu su juo:</verse>
				<verse number="9">‘‘Aš darau sandorą su jumis ir jūsų palikuonimis, kurie gyvens po jūsų,</verse>
				<verse number="10">ir su visais gyvais padarais, visais paukščiais, galvijais ir žvėrimis, kurie išėjo su jumis iš arkos.</verse>
				<verse number="11">Aš darau savo sandorą su jumis: jokio kūno nebepražudysiu tvano vandenimis, ir tvanas nebesunaikins žemės’‘.</verse>
				<verse number="12">Ir Dievas tarė: ‘‘Ženklas sandoros, kurią darau tarp savęs ir jūsų bei visų gyvų padarų, kurie yra su jumis, per visas būsimas kartas</verse>
				<verse number="13">bus lankas debesyse. Jis tebūna sandoros ženklu tarp manęs ir žemės.</verse>
				<verse number="14">Sutelkęs debesis viršum žemės ir lankui pasirodžius debesyse,</verse>
				<verse number="15">atsiminsiu savo sandorą, kuri yra tarp manęs ir jūsų bei visų gyvų padarų, kad daugiau nebūtų tvano, sunaikinančio kiekvieną kūną žemėje.</verse>
				<verse number="16">Kai lankas bus debesyse, Aš jį pamatysiu ir atsiminsiu amžinąją sandorą tarp Dievo ir visų gyvų padarų, turinčių kūną, kurie yra ant žemės’‘.</verse>
				<verse number="17">Dievas tarė Nojui: ‘‘Tai yra sandoros ženklas, kurią Aš darau tarp savęs ir kiekvieno kūno, gyvenančio žemėje’‘.</verse>
				<verse number="18">Nojaus sūnūs, kurie išėjo iš arkos, buvo Semas, Chamas ir Jafetas; Chamas buvo Kanaano tėvas.</verse>
				<verse number="19">Šie trys yra Nojaus sūnūs ir iš jų atsirado visi žemės gyventojai.</verse>
				<verse number="20">Nojus pradėjo dirbti žemę ir įsiveisė vynuogyną.</verse>
				<verse number="21">Išgėręs vyno, pasigėrė ir gulėjo apsinuoginęs savo palapinėje.</verse>
				<verse number="22">Chamas, Kanaano tėvas, pamatęs savo tėvo nuogumą, pasakė broliams, kurie buvo lauke.</verse>
				<verse number="23">Semas ir Jafetas paėmė apsiaustą ir abu, užsimetę ant pečių, priėjo atbuli, ir apdengė savo tėvo nuogumą; jų veidai buvo nukreipti į priešingą pusę ir jie nematė savo tėvo nuogumo.</verse>
				<verse number="24">Nojus, išsiblaivęs nuo vyno ir sužinojęs, ką jam padarė jaunesnysis sūnus,</verse>
				<verse number="25">tarė: ‘‘Tebūna prakeiktas Kanaanas! Vergų vergas tebūna jis savo broliams!</verse>
				<verse number="26">Palaimintas Viešpats, Semo Dievas, o Kanaanas bus jo vergas!</verse>
				<verse number="27">Teišplečia Dievas Jafetą, ir tegu jis gyvena Semo palapinėse, o Kanaanas bus jo vergas!’‘</verse>
				<verse number="28">Tvanui praėjus, Nojus dar gyveno tris šimtus penkiasdešimt metų.</verse>
				<verse number="29">Taigi Nojaus amžius buvo devyni šimtai penkiasdešimt metų, ir jis mirė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Tai yra Nojaus sūnų Semo, Chamo ir Jafeto palikuonys. Tvanui praėjus, jie susilaukė sūnų.</verse>
				<verse number="2">Jafeto sūnūs: Gomeras, Magogas, Madajas, Javanas, Tubalas, Mešechas ir Tyras.</verse>
				<verse number="3">Gomero sūnūs: Aškenazas, Rifatas ir Togarma.</verse>
				<verse number="4">Javano sūnūs: Eliša, Taršišas, Kitimas ir Dodanimas.</verse>
				<verse number="5">Iš šitų atsirado tautų grupės, gyvenančios savo žemėse, kiekviena su savo kalba ir pagal savo giminę savo tautose.</verse>
				<verse number="6">Chamo sūnūs: Kušas, Mizraimas, Putas ir Kanaanas.</verse>
				<verse number="7">Kušo sūnūs: Seba, Havila, Sabta, Rama ir Sabtecha. Ramos sūnūs: Šeba ir Dedanas.</verse>
				<verse number="8">Kušui gimė ir Nimrodas, kuris tapo galingas žemėje.</verse>
				<verse number="9">Jis buvo smarkus medžiotojas Viešpaties akyse. Todėl sakoma: ‘‘Smarkus medžiotojas kaip Nimrodas Viešpaties akyse’‘.</verse>
				<verse number="10">Jo karalystės pradžia buvo Babelė, Erechas, Akadas ir Kalnė Šinaro šalyje.</verse>
				<verse number="11">Iš čia jis išvyko į Asūrą ir pasistatė Ninevę, Rehobot Irą, Kelachą</verse>
				<verse number="12">ir Reseną tarp Ninevės ir Kelacho; tai yra didysis miestas.</verse>
				<verse number="13">Mizraimo sūnūs: Ludas, Anamimas, Lehabas, Naftuchimas,</verse>
				<verse number="14">Patrusimas, Kasluhas, iš kurio kilo filistinai, ir Kaftoras.</verse>
				<verse number="15">Kanaano palikuonys: pirmagimis Sidonas, Hetas,</verse>
				<verse number="16">jebusiečiai, amoritai, girgašai,</verse>
				<verse number="17">hivai, arkai, sinai,</verse>
				<verse number="18">arvadiečiai, cemarai ir hematiečiai. Taip kanaaniečių giminės išsiplėtė.</verse>
				<verse number="19">Kanaaniečių ribos tęsėsi nuo Sidono link Geraro iki Gazos, link Sodomos, Gomoros, Admos bei Ceboimų iki Lešos.</verse>
				<verse number="20">Tai Chamo palikuonys pagal jų gentis, kalbas, šalis bei tautas.</verse>
				<verse number="21">Semas, visų Ebero sūnų tėvas, vyresnysis Jafeto brolis, taip pat turėjo sūnų.</verse>
				<verse number="22">Semo sūnūs: Elamas, Asūras, Arfaksadas, Ludas ir Aramas.</verse>
				<verse number="23">Aramo sūnūs: Ucas, Hulas, Geteras ir Mašas.</verse>
				<verse number="24">Arfaksado sūnus­Sala, o Salos­Eberas.</verse>
				<verse number="25">Eberas turėjo du sūnus: vienas vardu Falekas, nes jo dienomis buvo padalinta žemė, antrasis­Joktanas.</verse>
				<verse number="26">Joktano sūnūs: Almodadas, Šelefas, Hacarmavetas, Jerachas,</verse>
				<verse number="27">Hadoramas, Uzalas, Dikla,</verse>
				<verse number="28">Obalas, Abimaelis, Šeba,</verse>
				<verse number="29">Ofyras, Havila ir Jobabas; visi jie yra Joktano sūnūs.</verse>
				<verse number="30">Jie gyveno nuo Mešos iki Sefaro kalno rytuose.</verse>
				<verse number="31">Šitie yra Semo palikuonys pagal jų gimines, kalbas, šalis bei tautas.</verse>
				<verse number="32">Šitos yra Nojaus sūnų giminės pagal jų palikuonis ir tautas; iš jų atsirado tautos žemėje po tvano.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Visi žemės gyventojai kal bėjo viena kalba.</verse>
				<verse number="2">Besikeldami toliau į rytus, jie rado lygumą Šinaro krašte ir ten apsigyveno.</verse>
				<verse number="3">Jie kalbėjosi: ‘‘Pasidirbinkime plytų ir gerai jas išdekime’‘. Plytas jie naudojo vietoje akmenų, o dervą­vietoje kalkių.</verse>
				<verse number="4">Jie tarėsi: ‘‘Pasistatykime miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų. Išgarsinkime savo vardą prieš išsiskirstydami į visus kraštus!’‘</verse>
				<verse number="5">Viešpats nužengė pasižiūrėti miesto ir bokšto, kurį žmonės statė,</verse>
				<verse number="6">ir tarė: ‘‘Jie yra viena tauta ir visi kalba viena kalba. Jie pradėjo tai daryti ir nėra nieko, ko jie negalėtų pasiekti, jeigu nusprendžia.</verse>
				<verse number="7">Nusileiskime ir sumaišykime jų kalbą, kad jie nebesuprastų vienas kito!’‘</verse>
				<verse number="8">Viešpats juos išsklaidė po visą žemės paviršių, ir jie nustojo statę miestą.</verse>
				<verse number="9">Todėl tą miestą praminė Babele, nes ten Viešpats sumaišė jų kalbą ir iš ten Viešpats išsklaidė juos į visus žemės kraštus.</verse>
				<verse number="10">Šitie yra Semo palikuonys: Semas, būdamas šimto metų, dvejiems metams praėjus po tvano, susilaukė sūnaus Arfaksado.</verse>
				<verse number="11">Semas, gimus Arfaksadui, dar gyveno penkis šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="12">Kai Arfaksadui buvo trisdešimt penkeri metai, gimė sūnus Sala.</verse>
				<verse number="13">Po to Arfaksadas dar gyveno keturis šimtus trejus metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="14">Kai Salai buvo trisdešimt metų, gimė Eberas.</verse>
				<verse number="15">Po to Sala dar gyveno keturis šimtus trejus metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="16">Kai Eberui buvo trisdešimt ketveri metai, gimė Falekas.</verse>
				<verse number="17">Po to Eberas dar gyveno keturis šimtus trisdešimt metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="18">Kai Falekui buvo trisdešimt metų, gimė Ragaujas.</verse>
				<verse number="19">Po to Falekas dar gyveno du šimtus devynerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="20">Kai Ragaujui buvo trisdešimt dveji metai, gimė Seruchas.</verse>
				<verse number="21">Po to Ragaujas dar gyveno du šimtus septynerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="22">Kai Seruchui buvo trisdešimt metų, gimė Nachoras.</verse>
				<verse number="23">Po to Seruchas dar gyveno du šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="24">Kai Nachorui buvo dvidešimt devyneri metai, gimė Tara.</verse>
				<verse number="25">Po to Nachoras dar gyveno šimtą devyniolika metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="26">Kai Tarai buvo septyniasdešimt metų, gimė Abromas, Nahoras ir Haranas.</verse>
				<verse number="27">Šitie yra Taros palikuonys: Abromas, Nahoras ir Haranas, o Harano sūnus­Lotas.</verse>
				<verse number="28">Haranas mirė, jo tėvui Tarai dar gyvam tebeesant, savo gimtoje šalyje, Chaldėjos Ūre.</verse>
				<verse number="29">Abromas ir Nahoras vedė. Abromo žmonos vardas buvo Saraja, o Nahoro­Milka; ji buvo duktė Harano, Milkos ir Iskos tėvo.</verse>
				<verse number="30">Saraja buvo nevaisinga: ji neturėjo vaikų.</verse>
				<verse number="31">Tara ėmė savo sūnų Abromą ir savo sūnaus Harano sūnų Lotą, marčią Sarają, sūnaus Abromo žmoną, ir jie iškeliavo iš Chaldėjos Ūro į Kanaano šalį. Atėję ligi Charano, jie ten įsikūrė.</verse>
				<verse number="32">Taros amžius buvo du šimtai penkeri metai, ir jis mirė Charane.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Viešpats tarė Abromui: ‘‘Palik savo šalį, gimines, tėvų namus ir eik į kraštą, kurį tau parodysiu.</verse>
				<verse number="2">Aš padarysiu tave didele tauta, tave laiminsiu ir padarysiu tavo vardą garsų; ir tu būsi palaiminimu.</verse>
				<verse number="3">Aš laiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tuos, kurie tave keikia, ir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės’‘.</verse>
				<verse number="4">Abromas iškeliavo, kaip Viešpats jam pasakė. Su juo drauge išėjo Lotas. Abromas buvo septyniasdešimt penkerių metų, kai jis išėjo iš Charano.</verse>
				<verse number="5">Abromas paėmė savo žmoną Sarają, brolio sūnų Lotą, visą turtą, kurį jie turėjo, žmones, kuriuos buvo įsigijęs Charane, ir išėjo į Kanaano šalį. Atėjęs į tą kraštą,</verse>
				<verse number="6">Abromas pasiekė Sichemo vietovę, Morės slėnį. Tuo laiku toje šalyje gyveno kanaaniečiai.</verse>
				<verse number="7">Ten Viešpats pasirodė Abromui ir tarė: ‘‘Tavo palikuonims duosiu šitą šalį’‘. Jis ten pastatė aukurą Viešpačiui, kuris jam pasirodė.</verse>
				<verse number="8">Iš ten jis keliavo į rytus nuo Betelio ir pasistatė palapinę. Betelis buvo vakaruose, Ajas­rytuose. Ten jis pastatė aukurą Viešpačiui ir šaukėsi Viešpaties vardo.</verse>
				<verse number="9">Abromas keliavo vis toliau į pietus.</verse>
				<verse number="10">Kilus badui toje šalyje, Abromas nuvyko pagyventi į Egiptą, nes šalyje buvo didelis badas.</verse>
				<verse number="11">Jiems priartėjus prie Egipto, jis tarė savo žmonai Sarajai: ‘‘Aš žinau, kad tu esi graži moteris</verse>
				<verse number="12">ir tave pamatę egiptiečiai sakys: ‘Ši yra jo žmona’. Tada jie užmuš mane, o tave pasilaikys.</verse>
				<verse number="13">Sakyk tad, jog esi mano sesuo, kad man gerai būtų dėl tavęs ir išlikčiau gyvas tavo dėka’‘.</verse>
				<verse number="14">Atsitiko, kad, kai tik Abromas įėjo į Egiptą, egiptiečiai pastebėjo, jog moteris labai graži.</verse>
				<verse number="15">Ją pamatę, faraono kunigaikščiai kalbėjo apie jos grožį faraonui. Moteris tuojau buvo paimta į faraono namus,</verse>
				<verse number="16">o su Abromu jis gerai elgėsi dėl jos: jis turėjo avių, galvijų, asilų, tarnų, tarnaičių, asilių ir kupranugarių.</verse>
				<verse number="17">Viešpats baudė faraoną ir jo namus dėl Sarajos, Abromo žmonos.</verse>
				<verse number="18">Faraonas tada pasišaukė Abromą ir tarė: ‘‘Ką tu man padarei? Kodėl man nesakei, kad ji tavo žmona?</verse>
				<verse number="19">Kodėl sakei, kad ji tavo sesuo? Aš norėjau paimti ją sau už žmoną. Taigi štai tavo žmona, imk ją ir keliauk savo keliais’‘.</verse>
				<verse number="20">Faraonas įsakė savo žmonėms palydėti jį, jo žmoną ir visa, ką jis turėjo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Abromas su žmona ir viskuo, ką jis turėjo, išėjo iš Egipto į pietų šalį. Su jais iškeliavo ir Lotas.</verse>
				<verse number="2">Abromas buvo labai turtingas: turėjo daug gyvulių, sidabro ir aukso.</verse>
				<verse number="3">Jis keliavo atgal tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėjęs, Betelio link iki tos vietos, kur pradžioje tarp Betelio ir Ajo buvo pasistatęs palapinę,</verse>
				<verse number="4">iki tos vietos, kur buvo anksčiau pasidaręs aukurą. Čia Abromas šaukėsi Viešpaties vardo.</verse>
				<verse number="5">Lotas, kuris keliavo su Abromu, taip pat turėjo avių, galvijų ir palapinių.</verse>
				<verse number="6">Kraštas negalėjo sutalpinti jų ir išmaitinti jų gyvulių, nes jų bandos buvo per didelės.</verse>
				<verse number="7">Kilo vaidas tarp Abromo ir Loto piemenų. Tada tebegyveno tame krašte kanaaniečiai ir perizai.</verse>
				<verse number="8">Abromas tarė Lotui: ‘‘Tenebūna vaidų tarp manęs ir tavęs, tarp mano piemenų ir tavo piemenų, nes esame broliai!</verse>
				<verse number="9">Ar ne visa šalis tau atvira? Skirkis nuo manęs! Jei eisi į kairę, aš eisiu į dešinę, o jei tu eisi į dešinę, tai aš eisiu į kairę’‘.</verse>
				<verse number="10">Lotas pakėlė akis ir pamatė, kad visa Jordano apylinkė­prieš Viešpačiui sunaikinant Sodomą ir Gomorą­Coaro link buvo gerai drėkinama kaip Viešpaties sodas, kaip Egipto šalis.</verse>
				<verse number="11">Lotas pasirinko Jordano lygumą ir patraukė į rytus. Taip juodu išsiskyrė.</verse>
				<verse number="12">Abromas gyveno Kanaano šalyje, o Lotas­lygumos miestuose: Sodomos link statėsi palapines.</verse>
				<verse number="13">Sodomos žmonės buvo nedori ir labai nusidėję Viešpačiui.</verse>
				<verse number="14">Viešpats tarė Abromui, kai Lotas nuo jo atsiskyrė: ‘‘Pakelk akis ir pažvelk iš vietos, kurioje esi, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus!</verse>
				<verse number="15">Visą žemę, kurią matai, duosiu tau ir tavo palikuonims visam laikui.</verse>
				<verse number="16">Padarysiu tavo palikuonių tiek daug, kiek dulkių ant žemės. Jei kas galėtų suskaičiuoti žemės dulkes, tai ir tavo palikuonis galėtų suskaičiuoti.</verse>
				<verse number="17">Kelkis, pereik žemę išilgai ir skersai, nes Aš tau ją duosiu!’‘</verse>
				<verse number="18">Abromas susivyniojo palapinę ir nuėjo iki Mamrės ąžuolų Hebrone. Ten jis pastatė Viešpačiui aukurą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Anomis dienomis karalius Amrafelis iš Šinaro, karalius Arjochas iš Elasaro, Elamo karalius Kedorlaomeras ir Goimo karalius Tidalas</verse>
				<verse number="2">pradėjo karą su Sodomos karaliumi Bera, Gomoros karaliumi Birša, Admos karaliumi Šinabu, Ceboimo karaliumi Šemeberu ir karaliumi Belos, dar vadinamo Coaru.</verse>
				<verse number="3">Visi šitie, sudarę sąjungą, ėjo į Sidimo slėnį, kur dabar yra Druskos jūra.</verse>
				<verse number="4">Dvylika metų jie tarnavo Kedorlaomeriui, o tryliktaisiais metais sukilo.</verse>
				<verse number="5">Keturioliktaisiais metais atėjo Kedorlaomeris ir jo sąjungininkai. Jie sumušė refajus Aštarot Karnaime, zūzus Hame, emus Šave Kirjataimo lygumoje</verse>
				<verse number="6">ir horus Seyro kalne iki El Parano, kuris siekia dykumą.</verse>
				<verse number="7">Paskui jie atėjo į En Mišpatą, tai yra Kadešą, ir nusiaubė visą amalekiečių kraštą ir amoritus, kurie gyveno Hacecon Tamaroje.</verse>
				<verse number="8">Tada išėjo Sodomos, Gomoros, Admos, Ceboimo ir Belos karaliai ir išsirikiavo kovai Sidimo slėnyje:</verse>
				<verse number="9">prieš Elamo karalių Kedorlaomerį, Goimo karalių Tidalą, Šinaro karalių Amrafelį ir Elasaro karalių Arjochą­keturi karaliai prieš penkis.</verse>
				<verse number="10">Sidimo slėnis buvo pilnas dervos duobių. Bėgdami Sodomos ir Gomoros karaliai įkrito į jas, o likusieji pabėgo į kalnus.</verse>
				<verse number="11">Laimėtojai, pasigrobę visą Sodomos bei Gomoros turtą ir visas atsargas, nuėjo.</verse>
				<verse number="12">Jie taip pat paėmė Abromo brolio sūnų Lotą, kuris gyveno Sodomoje, ir jo turtą.</verse>
				<verse number="13">Vienas iš pabėgusiųjų atėjęs pranešė tai Abromui, hebrajui, gyvenančiam amorito Mamrės ąžuolyne; Mamrė ir jo broliai Eškolas ir Aneras buvo Abromo sąjungininkai.</verse>
				<verse number="14">Abromas išgirdęs, kad jo brolio sūnus buvo išvestas į nelaisvę, apginklavo tris šimtus aštuoniolika savo išlavintų tarnų, gimusių jo namuose, ir vijosi priešą iki Dano.</verse>
				<verse number="15">Jis, padalinęs savo būrį, užpuolė juos nakčia, sumušė ir vijosi juos ligi Hobos, kuri yra į kairę nuo Damasko,</verse>
				<verse number="16">ir atsiėmė jų pagrobtą turtą, Lotą ir jo turtą, moteris ir žmones.</verse>
				<verse number="17">Kai Abromas sugrįžo, nugalėjęs Kedorlaomerį ir karalius, kurie buvo su juo, Sodomos karalius išėjo jo pasitikti į Šavės slėnį­Karaliaus slėnį.</verse>
				<verse number="18">Melchizedekas, Salemo karalius, atnešė duonos ir vyno. Jis buvo aukščiausiojo Dievo kunigas.</verse>
				<verse number="19">Jis laimino jį, sakydamas: ‘‘Tebūna Abromas palaimintas aukščiausiojo Dievo, dangaus ir žemės valdovo!</verse>
				<verse number="20">Tebūna šlovinamas aukščiausiasis Dievas, kuris atidavė tavo priešus į tavo rankas!’‘ Ir Abromas davė jam dešimtinę nuo visko.</verse>
				<verse number="21">Sodomos karalius tarė Abromui: ‘‘Atiduok man žmones, o turtą pasilaikyk!’‘</verse>
				<verse number="22">Bet Abromas tarė Sodomos karaliui: ‘‘Aš, pakėlęs ranką, prisiekiu aukščiausiuoju Dievu, dangaus ir žemės valdovu:</verse>
				<verse number="23">nei siūlo galo, nei kurpių dirželio, nei ko nors kito, kas tau priklauso, aš neimsiu, kad nesakytum: ‘Aš padariau Abromą turtingą!’</verse>
				<verse number="24">Aš nieko neimsiu, išskyrus tai, ką suvalgė jaunuoliai ir kas priklauso vyrams: Anerui, Eškolui ir Mamrei, kurie ėjo su manimi. Jie tepasiima savo dalį’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Po šių įvykių Viešpats prabilo į Abromą regėjime: ‘‘Nebijok, Abromai! Aš esu tavo skydas ir labai didelis atlygis!’‘</verse>
				<verse number="2">Abromas tarė: ‘‘Viešpatie Dieve! Ką Tu man duosi? Aš neturiu vaikų, mano namų paveldėtojas bus damaskietis Eliezeras.</verse>
				<verse number="3">Man nedavei vaikų, ir štai tarnas, gimęs mano namuose, yra mano įpėdinis’‘.</verse>
				<verse number="4">Viešpats atsakė jam: ‘‘Ne šitas bus tavo paveldėtojas, bet tas, kuris gims iš tavęs’‘.</verse>
				<verse number="5">Ir, išvedęs jį laukan, tarė: ‘‘Pažvelk į dangų ir, jei gali, suskaičiuok žvaigždes! Tiek bus tavo palikuonių!’‘</verse>
				<verse number="6">Abromas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu.</verse>
				<verse number="7">Dievas kalbėjo: ‘‘Aš esu Viešpats, kuris tave išvedžiau iš Chaldėjos miesto Ūro, kad tu paveldėtum šitą šalį’‘.</verse>
				<verse number="8">Abromas tarė: ‘‘Viešpatie Dieve! Iš kur galiu žinoti, kad ją paveldėsiu?’‘</verse>
				<verse number="9">Tada Jis tarė jam: ‘‘Atvesk man trejų metų karvę, trejų metų ožką, trejų metų aviną, balandį ir jauną karvelį’‘.</verse>
				<verse number="10">Abromas, atvedęs visus gyvulius, padalino pusiau ir padėjo kiekvieną gabalą vienas prieš kitą, tačiau paukščių nedalino.</verse>
				<verse number="11">Plėšrieji paukščiai atskrido prie mėsos, bet Abromas juos nubaidė.</verse>
				<verse number="12">Saulei leidžiantis, gilus miegas apėmė Abromą, siaubas ir didelė tamsa jį apėmė.</verse>
				<verse number="13">Tada Viešpats tarė Abromui: ‘‘Žinok, kad tavo palikuonys bus ateiviai svetimame krašte, jie vergaus ir bus spaudžiami keturis šimtus metų.</verse>
				<verse number="14">Tautą, kuriai jie vergaus, Aš teisiu, ir tada jie iš ten išeis su dideliu turtu.</verse>
				<verse number="15">O tu ramybėje nueisi pas savo tėvus ir būsi palaidotas, sulaukęs žilos senatvės.</verse>
				<verse number="16">Ketvirtoji karta sugrįš čia, nes amoritų nusikaltimų saikas dar nėra pilnas’‘.</verse>
				<verse number="17">Nusileidus saulei ir sutemus, štai pasirodė rūkstanti krosnis ir liepsnojantis deglas ir praėjo tarp tų mėsos gabalų.</verse>
				<verse number="18">Tą dieną Viešpats padarė su Abromu sandorą, sakydamas: ‘‘Tavo palikuonims atidaviau visą žemę nuo Egipto upės iki didžiosios Eufrato upės:</verse>
				<verse number="19">kenitus, kenazus, kadmonitus,</verse>
				<verse number="20">hetitus, perizus, refajus,</verse>
				<verse number="21">amoritus, kanaaniečius, girgašus ir jebusiečius’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Abromo žmona Saraja ne turėjo vaikų. Ji turėjo tarnaitę egiptietę, vardu Hagara.</verse>
				<verse number="2">Saraja tarė Abromui: ‘‘Viešpats nedavė man vaikų gimdyti. Prašau, įeik pas mano tarnaitę, galbūt per ją aš turėsiu vaikų’‘. Abromas paklausė Sarajos.</verse>
				<verse number="3">Abromui išgyvenus dešimt metų Kanaano šalyje, Saraja, Abromo žmona, savo tarnaitę egiptietę Hagarą davė savo vyrui Abromui už žmoną.</verse>
				<verse number="4">Jis įėjo pas Hagarą, ir ji pastojo. Hagara pastojusi su panieka ėmė žiūrėti į savo valdovę.</verse>
				<verse number="5">Tada Saraja tarė Abromui: ‘‘Širdgėla, kurią turiu, tegula ant tavęs! Aš pati daviau savo tarnaitę tau į glėbį, tačiau ji, pasijutusi nėščia, su panieka ėmė žiūrėti į mane. Viešpats tebūna teisėjas tarp manęs ir tavęs’‘.</verse>
				<verse number="6">Abromas tarė Sarajai: ‘‘Tavo tarnaitė yra tavo rankose. Elkis su ja, kaip tau patinka’‘. Kai Saraja ėmė ją spausti, ta pabėgo.</verse>
				<verse number="7">Viešpaties angelas, radęs ją prie vandens šaltinio dykumoje, prie kelio į Šūrą,</verse>
				<verse number="8">tarė: ‘‘Hagara, Sarajos tarnaite, iš kur atėjai ir kur eini?’‘ Ji atsakė: ‘‘Bėgu nuo savo valdovės Sarajos’‘.</verse>
				<verse number="9">Viešpaties angelas jai tarė: ‘‘Sugrįžk pas savo valdovę ir nusižemink prieš ją.</verse>
				<verse number="10">Aš taip padauginsiu tavo palikuonis, kad jų net suskaičiuoti nebus galima.</verse>
				<verse number="11">Štai tu esi nėščia ir pagimdysi sūnų. Tu jį pavadinsi Izmaeliu, nes Viešpats išgirdo apie tavo priespaudą.</verse>
				<verse number="12">Tavo sūnus gyvens kaip laukinis asilas: jis bus prieš visus ir visi prieš jį, jis gyvens šalia savo brolių’‘.</verse>
				<verse number="13">Ir Viešpatį, kuris su ja kalbėjo, Hagara pavadino: ‘‘Tu esi Dievas, kuris mane matai’‘. Nes ji sakė: ‘‘Aš tikrai mačiau Dievą, kuris mato mane’‘.</verse>
				<verse number="14">Todėl tą šulinį pavadino Lahai Roiju. Jis yra tarp Kadešo ir Beredo.</verse>
				<verse number="15">Hagara pagimdė Abromui sūnų. Abromas pavadino jį vardu Izmaelis.</verse>
				<verse number="16">Abromui buvo aštuoniasdešimt šešeri metai, kai Hagara pagimdė jam sūnų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Kai Abromas buvo devyniasdešimt devynerių metų amžiaus, Viešpats pasirodė Abromui ir tarė: ‘‘Aš esu Dievas Visagalis, vaikščiok mano akivaizdoje ir būk tobulas.</verse>
				<verse number="2">Aš sudarysiu sandorą su tavimi ir labai padauginsiu tavo palikuonis’‘.</verse>
				<verse number="3">Abromas puolė kniūbsčias, o Dievas kalbėjo:</verse>
				<verse number="4">‘‘Štai manoji sandora su tavimi: tu tapsi daugelio tautų tėvu,</verse>
				<verse number="5">todėl nebesivadinsi Abromu, bet tavo vardas bus Abraomas, nes Aš tave padariau daugelio tautų tėvu.</verse>
				<verse number="6">Ir padarysiu tave nepaprastai vaisingą. Iš tavęs kils tautos ir karaliai.</verse>
				<verse number="7">Aš patvirtinsiu sandorą tarp savęs ir tavęs bei tavo palikuonių kaip amžiną sandorą, kad būčiau Dievas tau ir tavo palikuonims po tavęs.</verse>
				<verse number="8">Aš duosiu tau ir tavo palikuonims žemę, kurioje dabar esi ateivis, visą Kanaano žemę amžinai nuosavybei ir būsiu jiems Dievas’‘.</verse>
				<verse number="9">Toliau Dievas sakė Abraomui: ‘‘Laikyk mano sandorą tu ir tavo palikuonys po tavęs per kartų kartas.</verse>
				<verse number="10">Šita yra mano sandora, kurios jūs privalote laikytis. Kiekvienas vyras tarp jūsų bus apipjaustytas!</verse>
				<verse number="11">Jūs apipjaustysite savo kūną, ir tai bus tarp manęs ir jūsų esančios sandoros ženklas.</verse>
				<verse number="12">Kiekvienas berniukas aštuonių dienų tarp jūsų bus apipjaustytas: gimęs namuose ar iš svetimšalio nupirktas, kuris nėra iš tavo palikuonių.</verse>
				<verse number="13">Kas gimsta tavo namuose ir ką nusiperki už savo pinigus, tas turi būti apipjaustytas. Ir mano sandora jūsų kūne bus amžina sandora.</verse>
				<verse number="14">O neapipjaustytas vyras bus išnaikintas iš savo tautos, nes jis sulaužė mano sandorą’‘.</verse>
				<verse number="15">Dievas toliau sakė Abraomui: ‘‘Savo žmonos Sarajos nebevadink Saraja, bet Sara bus jos vardas.</verse>
				<verse number="16">Aš ją palaiminsiu ir tau duosiu iš jos sūnų. Aš ją taip laiminsiu, kad iš jos kils tautos ir tautų karaliai’‘.</verse>
				<verse number="17">Tada Abraomas puolė veidu į žemę, juokėsi ir sakė savo širdyje: ‘‘Ar šimtamečiui begali kas gimti ir ar Sara, sulaukusi devyniasdešimties metų amžiaus, begali gimdyti?’‘</verse>
				<verse number="18">Abraomas tarė Dievui: ‘‘Kad nors Izmaelis gyventų Tavo akivaizdoje!’‘</verse>
				<verse number="19">Bet Dievas atsakė: ‘‘Tikrai tavo žmona Sara pagimdys tau sūnų ir tu jį pavadinsi Izaoku! Aš sudarysiu su juo amžiną sandorą ir su jo palikuonimis.</verse>
				<verse number="20">Ir dėl Izmaelio Aš išklausiau tave! Aš jį palaiminau ir padarysiu jį vaisingą, ir nepaprastai padauginsiu: jis bus dvylikos kunigaikščių tėvas, ir padarysiu iš jo didelę tautą.</verse>
				<verse number="21">Tačiau savo sandorą sudarysiu su Izaoku, kurį Sara pagimdys tau šiuo laiku kitais metais’‘.</verse>
				<verse number="22">Baigęs kalbėti su juo, Dievas pasišalino.</verse>
				<verse number="23">Tada Abraomas ėmė savo sūnų Izmaelį ir visus vyrus, jo namuose gimusius ir už pinigus įsigytus, ir apipjaustė jų kūnus tą pačią dieną, kaip Dievas jam buvo sakęs.</verse>
				<verse number="24">Abraomas buvo apipjaustytas devyniasdešimt devynerių metų,</verse>
				<verse number="25">o jo sūnus Izmaelis­trylikos metų.</verse>
				<verse number="26">Tą pačią dieną buvo apipjaustytas Abraomas ir jo sūnus Izmaelis.</verse>
				<verse number="27">Ir visi jo namų vyrai, gimusieji jo namuose ir už pinigus įsigytieji, buvo apipjaustyti kartu su juo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Viešpats pasirodė Abraomui prie Mamrės ąžuolų, kai jis sėdėjo palapinės prieangyje pačioje dienos kaitroje.</verse>
				<verse number="2">Jis, pakėlęs akis, pamatė tris vyrus, stovinčius prieš jį. Jis išbėgo iš palapinės ir, nusilenkęs iki žemės,</verse>
				<verse number="3">tarė: ‘‘Mano Viešpatie, jei radau malonę Tavo akyse, prašau, neaplenk savo tarno!</verse>
				<verse number="4">Leiskite atnešti kiek vandens nusiplauti kojoms, pailsėkite po medžiu,</verse>
				<verse number="5">kol atnešiu duonos kąsnį jums pasistiprinti. Po to galėsite toliau keliauti, nes tam juk atėjote pas savo tarną’‘. Jie tarė: ‘‘Daryk taip, kaip sakei!’‘</verse>
				<verse number="6">Abraomas nuskubėjo į palapinę pas Sarą ir tarė: ‘‘Skubiai įmaišyk tris saikus geriausių miltų ir iškepk papločių’‘.</verse>
				<verse number="7">Abraomas nubėgo pas gyvulius ir, paėmęs rinktinį veršiuką, padavė tarnui, o tas skubėjo jį paruošti.</verse>
				<verse number="8">Jis ėmė sviesto, pieno ir veršiuką, kurį buvo paruošęs, ir patiekė jiems. O jis pats, jiems valgant, stovėjo prie jų po medžiu.</verse>
				<verse number="9">Jie paklausė jį: ‘‘Kur yra tavo žmona Sara?’‘ Jis atsakė: ‘‘Palapinėje’‘.</verse>
				<verse number="10">Vienas iš jų tarė: ‘‘Aš tikrai sugrįšiu pas tave kitais metais šiuo laiku, ir tavo žmona Sara turės sūnų!’‘ Tuo metu Sara klausėsi palapinės prieangyje, kuris buvo už jų.</verse>
				<verse number="11">Abraomas ir Sara buvo seni, sulaukę žilos senatvės. Sarai nebebūdavo to, kas būna moterims.</verse>
				<verse number="12">Todėl Sara savyje juokėsi: ‘‘Būdama pasenusi ir mano viešpačiui esant senam, argi dar turėsiu malonumą?’‘</verse>
				<verse number="13">Viešpats tarė Abraomui: ‘‘Kodėl Sara juokėsi, sakydama: ‘Ar aš iš tikrųjų gimdysiu, būdama pasenusi?’</verse>
				<verse number="14">Ar yra kas nors Viešpačiui neįmanoma? Kitais metais, numatytu laiku, Aš sugrįšiu pas tave, ir Sara turės sūnų!’‘</verse>
				<verse number="15">Sara gynėsi, sakydama: ‘‘Aš nesijuokiau’‘, nes išsigando. O Jis tarė: ‘‘Ne! Tu juokeisi!’‘</verse>
				<verse number="16">Po to tie vyrai pakilo ir ėjo Sodomos link, o Abraomas ėjo su jais, norėdamas juos palydėti.</verse>
				<verse number="17">Viešpats tarė: ‘‘Ar Aš slėpsiu nuo Abraomo, ką ketinu daryti?</verse>
				<verse number="18">Juk Abraomas tikrai taps didele ir galinga tauta, jame bus palaimintos visos žemės tautos.</verse>
				<verse number="19">Nes Aš žinau, kad jis įsakys savo vaikams ir savo namams po savęs laikytis Viešpaties kelio ir daryti, kas yra teisinga ir teisu, kad Viešpats galėtų ištesėti Abraomui, ką Jis kalbėjo apie jį’‘.</verse>
				<verse number="20">Viešpats tarė: ‘‘Sodomos ir Gomoros šauksmas yra garsus, o jų nuodėmė­labai sunki.</verse>
				<verse number="21">Aš nusileisiu ir pažiūrėsiu, ar jų nusikaltimai atitinka šauksmą, pasiekusį mane. Jeigu ne, Aš sužinosiu’‘.</verse>
				<verse number="22">Tie vyrai ėjo toliau, o Abraomas pasiliko bestovįs Viešpaties akivaizdoje.</verse>
				<verse number="23">Abraomas priartėjęs tarė: ‘‘Ar sunaikinsi teisųjį kartu su nusikaltėliu?</verse>
				<verse number="24">Galbūt penkiasdešimt teisiųjų yra mieste. Ar tikrai sunaikinsi ir neatleisi tai vietovei dėl penkių dešimčių teisiųjų?</verse>
				<verse number="25">Tai nėra Tavo būdas nužudyti teisųjį su nusikaltėliu, kad teisusis gautų tą patį kaip piktadarys! Ar visos žemės Teisėjas pasielgs neteisingai?’‘</verse>
				<verse number="26">Viešpats tarė: ‘‘Jei Sodomos mieste rasiu penkiasdešimt teisiųjų, tai pasigailėsiu visos vietovės’‘.</verse>
				<verse number="27">Abraomas atsakė: ‘‘Štai, išdrįsau kalbėti Viešpačiui, nors esu dulkė ir pelenai.</verse>
				<verse number="28">Galbūt iki penkiasdešimt teisiųjų trūks penkių. Ar dėl keturiasdešimt penkių sunaikinsi visą miestą?’‘ Jis tarė: ‘‘Nesunaikinsiu, jei ten rasiu keturiasdešimt penkis’‘.</verse>
				<verse number="29">Abraomas toliau kalbėjo: ‘‘Galbūt ten atsiras tik keturiasdešimt?’‘ Jis atsakė: ‘‘Dėl keturiasdešimties nesunaikinsiu’‘.</verse>
				<verse number="30">Tada jis tarė: ‘‘Nesirūstink, Viešpatie, kad drįstu kalbėti. Galbūt ten atsiras tik trisdešimt’‘. O Jis atsakė: ‘‘Nieko nedarysiu, jei ten rasiu trisdešimt’‘.</verse>
				<verse number="31">Tada jis tarė: ‘‘Štai išdrįsau kalbėti Viešpačiui. Galbūt ten atsiras dvidešimt!’‘ O Jis tarė: ‘‘Nesunaikinsiu ir dėl dvidešimties’‘.</verse>
				<verse number="32">Tada jis tarė: ‘‘Nesirūstink, Viešpatie, jei išdrįsiu dar kartą kalbėti. Galbūt ten atsiras dešimt?’‘ O Jis atsakė: ‘‘Nesunaikinsiu ir dėl dešimties’‘.</verse>
				<verse number="33">Viešpats, baigęs kalbėti su Abraomu, nuėjo, o Abraomas sugrįžo į savo vietą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Kai du angelai vakare atė jo į Sodomą, Lotas sėdėjo Sodomos vartuose. Lotas, pamatęs juos, atsikėlė jų pasitikti ir nusilenkė iki žemės.</verse>
				<verse number="2">Jis tarė: ‘‘Mano viešpačiai, prašau, užsukite į savo tarno namus, pernakvokite ir nusiplaukite kojas. Anksti atsikėlę, galėsite eiti savo keliu’‘. Bet jie atsakė: ‘‘Ne, mes nakvosime gatvėje’‘.</verse>
				<verse number="3">Jis taip maldavo juos, kad jie užsuko pas jį ir įėjo į jo namus. Jis paruošė jiems vaišes, iškepė neraugintos duonos, ir jie valgė.</verse>
				<verse number="4">Jiems dar neatsigulus, visi Sodomos miesto vyrai, jauni ir seni, iš visų miesto dalių apsupo namus.</verse>
				<verse number="5">Jie pašaukė Lotą ir tarė: ‘‘Kur yra tie vyrai, kurie šįvakar atėjo pas tave? Išvesk juos laukan, kad mes juos pažintume’‘.</verse>
				<verse number="6">Lotas išėjo pas juos į prieangį ir, užrakinęs duris,</verse>
				<verse number="7">tarė: ‘‘Mano broliai, prašau, nesielkite taip piktai!</verse>
				<verse number="8">Aš turiu dvi dukteris, kurios dar nepažino vyro. Leiskite man jas išvesti pas jus ir darykite su jomis, kaip jums patinka. Tik tiems vyrams nieko nedarykite, nes jie atėjo po mano stogu’‘.</verse>
				<verse number="9">Bet jie tarė: ‘‘Šalin! Jis čia atvyko, kad gyventų kaip ateivis, o nori teisėju būti! Dabar mes pasielgsime su tavimi pikčiau negu su jais’‘. Jie smarkiai veržėsi prie Loto, norėdami išlaužti duris.</verse>
				<verse number="10">Tačiau vyrai savo rankomis įtempė Lotą į namą ir užrakino duris.</verse>
				<verse number="11">O tuos, kurie buvo prie namo durų, jie apakino, mažus ir didelius, kad jie nebesurastų durų.</verse>
				<verse number="12">Lotui juodu tarė: ‘‘Ar turi čia ką nors iš savųjų: žentus, sūnus, dukteris? Išvesk juos iš šios vietos!</verse>
				<verse number="13">Mes sunaikinsime šitą vietą, kadangi jų garsus šauksmas pasiekė Viešpatį ir Jis mus siuntė ją sunaikinti’‘.</verse>
				<verse number="14">Lotas išėjęs kalbėjo žentams, kurie buvo vedę jo dukteris: ‘‘Išeikite iš šios vietos, nes Viešpats sunaikins miestą’‘. Bet žentams atrodė, kad jis juokauja.</verse>
				<verse number="15">Išaušus angelai ragino Lotą, sakydami: ‘‘Imk žmoną ir abi dukteris, kurios čia yra, kad nebūtumėte sunaikinti dėl miesto kaltės’‘.</verse>
				<verse number="16">Kadangi jis delsė, tai tie vyrai nutvėrė jį už rankos, jo žmoną ir abi dukteris, nes Viešpats jų pasigailėjo, ir išvedę paleido už miesto ribų.</verse>
				<verse number="17">Išvedę juos, tarė: ‘‘Gelbėk savo gyvybę! Nežiūrėk atgal ir nesustok kur nors apylinkėje! Bėk į kalną, kad nežūtum!’‘</verse>
				<verse number="18">Lotas jiems atsakė: ‘‘O ne, mano Viešpatie!</verse>
				<verse number="19">Aš, Tavo tarnas, radau malonę Tavo akyse, ir man parodei didelį gailestingumą, išgelbėdamas mano gyvybę. Negaliu bėgti į kalną, kad kas bloga nenutiktų ir nenumirčiau.</verse>
				<verse number="20">Štai arti yra miestas. Leisk man į jį bėgti­jis yra mažas, ir aš jame išsigelbėsiu’‘.</verse>
				<verse number="21">Jis tarė jam: ‘‘Štai išklausiau tave ir dėl šito. Aš nesunaikinsiu miesto, apie kurį kalbėjai.</verse>
				<verse number="22">Skubėk, gelbėkis tenai. Nes Aš nieko negaliu daryti, kol nuvyksi ten’‘. Todėl tą miestą pavadino Coaru.</verse>
				<verse number="23">Saulei tekant, Lotas įėjo į Coarą.</verse>
				<verse number="24">Tuomet Viešpats siuntė ant Sodomos ir Gomoros sieros ir ugnies lietų.</verse>
				<verse number="25">Jis sunaikino tuos miestus, visą apylinkę, visus miesto gyventojus ir augalus.</verse>
				<verse number="26">Bet Loto žmona pažvelgė atgal ir pavirto druskos stulpu.</verse>
				<verse number="27">Anksti rytą Abraomas atėjo į tą vietą, kur jis stovėjo Viešpaties akivaizdoje,</verse>
				<verse number="28">ir pažvelgė Sodomos ir Gomoros link ir į visą jų apylinkę; jis matė kylančius nuo žemės dūmus kaip iš krosnies.</verse>
				<verse number="29">Dievas, sunaikindamas tos apylinkės miestus, atsiminė Abraomą ir išvedė Lotą iš pražūties, kai sugriovė miestus, kuriuose Lotas gyveno.</verse>
				<verse number="30">Lotas ir jo abi dukterys išėjo iš Coaro ir apsigyveno kalne, nes jis bijojo gyventi Coare. Jie apsigyveno oloje, jis ir abi jo dukterys.</verse>
				<verse number="31">Tada vyresnioji tarė jaunesniajai: ‘‘Mūsų tėvas senas, ir žemėje nebeliko vyro, kuris galėtų įeiti pas mus, kaip priimta visoje žemėje.</verse>
				<verse number="32">Eime, nugirdysime vynu savo tėvą ir atsigulsime prie jo, kad iš tėvo susilauktume palikuonių!’‘</verse>
				<verse number="33">Jos tą naktį nugirdė vynu savo tėvą. Po to vyresnioji įėjo ir gulėjo su savo tėvu, o tas nepajuto, kada ji atsigulė nė kada atsikėlė.</verse>
				<verse number="34">Kitą dieną vyresnioji tarė jaunesniajai: ‘‘Aš praėjusią naktį gulėjau su savo tėvu. Nugirdykime jį vynu ir šiąnakt. Po to eik, atsigulk prie jo, kad iš savo tėvo susilauktum palikuonio!’‘</verse>
				<verse number="35">Taigi jos ir kitą naktį nugirdė vynu tėvą. Paskui jaunesnioji įėjo ir gulėjo su juo, o jis nepajuto, kada ji atsigulė nė kada atsikėlė.</verse>
				<verse number="36">Taip abi Loto dukterys pastojo nuo savo tėvo.</verse>
				<verse number="37">Vyresnioji pagimdė sūnų ir jį pavadino Moabu. Jis yra ligi šiol tebegyvenančių moabitų tėvas.</verse>
				<verse number="38">Jaunesnioji pagimdė sūnų ir jį pavadino Amonu. Jis yra ligi šiol tebegyvenančių amonitų tėvas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Iš ten Abraomas traukė toliau į pietų šalį ir apsigyveno Gerare tarp Kadešo ir Šūro.</verse>
				<verse number="2">Abraomas sakė apie savo žmoną Sarą: ‘‘Ji yra mano sesuo’‘. Tada Abimelechas, Geraro karalius, paėmė Sarą.</verse>
				<verse number="3">Bet Dievas sapne pasirodė Abimelechui ir tarė: ‘‘Tu mirsi dėl moters, kurią paėmei, nes ji turi vyrą’‘.</verse>
				<verse number="4">Abimelechas dar nebuvo jos palietęs. Jis tarė: ‘‘Viešpatie, ar žudysi niekuo nekaltą tautą?</verse>
				<verse number="5">Argi Abraomas man nesakė: ‘Ji yra mano sesuo’? Ir ar ji pati nesakė: ‘Jis yra mano brolis’? Nekalta širdimi ir tyromis rankomis tai padariau’‘.</verse>
				<verse number="6">Dievas tarė jam sapne: ‘‘Aš žinau, kad tai darei nekalta širdimi, todėl tave sulaikiau, kad man nenusidėtum ir jos nepaliestum.</verse>
				<verse number="7">Taigi dabar sugrąžink vyrui žmoną, nes jis yra pranašas. Jis melsis už tave, ir tu išliksi gyvas. O jei nesugrąžinsi, tai žinok, kad tikrai mirsi su visais savaisiais!’‘</verse>
				<verse number="8">Abimelechas, atsikėlęs anksti rytą, sušaukė visus savo tarnus ir papasakojo jiems sapną. Žmonės labai nusigando.</verse>
				<verse number="9">Abimelechas pasikvietė Abraomą ir jam tarė: ‘‘Ką mums padarei? Ir kuo aš tau nusidėjau, kad užtraukei man ir mano karalystei tokią didelę nuodėmę? Tu neturėjai pasielgti su manimi taip, kaip pasielgei’‘.</verse>
				<verse number="10">Abimelechas tęsė toliau: ‘‘Ką galvojai taip darydamas?’‘</verse>
				<verse number="11">Abraomas atsakė: ‘‘Aš galvojau, kad šioje šalyje nėra Dievo baimės ir dėl mano žmonos jie užmuš mane.</verse>
				<verse number="12">Bet ji iš tikrųjų yra mano sesuo: mano tėvo duktė, tik ne mano motinos, ir ji tapo mano žmona.</verse>
				<verse number="13">Kai Dievas mane išvedė iš mano tėvo namų, aš jai tariau: ‘‘Padaryk man tą malonę­visur, kur nueisime, sakyk apie mane: ‘Jis yra mano brolis’ ‘‘.</verse>
				<verse number="14">Abimelechas davė Abraomui avių, galvijų, tarnų bei tarnaičių ir sugrąžino jam jo žmoną Sarą.</verse>
				<verse number="15">Abimelechas tarė: ‘‘Štai mano kraštas tau atviras, įsikurk, kur tau patinka!’‘</verse>
				<verse number="16">O Sarai jis pasakė: ‘‘Aš daviau tavo broliui tūkstantį sidabrinių. Tebūna tai įrodymas visiems, kurie yra su tavimi, ir kitiems, kad esi nekalta’‘.</verse>
				<verse number="17">Abraomas meldė Dievą, ir Jis pagydė Abimelechą, jo žmoną ir tarnaites, kad jos gimdytų.</verse>
				<verse number="18">Nes Viešpats buvo padaręs nevaisingomis visas moteris Abimelecho namuose dėl Abraomo žmonos Saros.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Viešpats aplankė Sarą ir įvykdė, ką jai buvo pažadėjęs.</verse>
				<verse number="2">Sara pastojo ir sulaukusiam senatvės Abraomui pagimdė sūnų tuo metu, kurį Dievas buvo jam nurodęs.</verse>
				<verse number="3">Abraomas pavadino iš Saros gimusį sūnų Izaoku.</verse>
				<verse number="4">Izaokas pagal Dievo įsakymą aštuntą dieną buvo apipjaustytas.</verse>
				<verse number="5">Abraomas buvo šimto metų, kai jam gimė sūnus Izaokas.</verse>
				<verse number="6">Sara tarė: ‘‘Dievas man suteikė juoko, ir visi kiti, kas išgirs, juoksis su manimi.</verse>
				<verse number="7">Kas būtų pasakęs Abraomui, kad Sara maitins kūdikį? Aš pagimdžiau jam sūnų jo senatvėje’‘.</verse>
				<verse number="8">Kai vaikas paaugo ir buvo nujunkytas, Abraomas tą dieną iškėlė didelį pokylį.</verse>
				<verse number="9">Sara pamatė egiptietės Hagaros sūnų, kurį ta pagimdė Abraomui, besišaipantį iš Izaoko,</verse>
				<verse number="10">ir tarė Abraomui: ‘‘Išvaryk šitą vergę ir jos sūnų! Jis nebus paveldėtojas drauge su mano sūnumi Izaoku’‘.</verse>
				<verse number="11">Tai labai nepatiko Abraomui dėl jo sūnaus.</verse>
				<verse number="12">Tačiau Dievas tarė Abraomui: ‘‘Nesisielok dėl berniuko ir dėl vergės! Visa, ką Sara tau sako, klausyk jos! Nes iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys.</verse>
				<verse number="13">Bet ir vergės sūnų padarysiu didele tauta, nes jis yra tavo palikuonis’‘.</verse>
				<verse number="14">Abraomas, atsikėlęs anksti rytą, ėmė duonos bei odinę vandens ir davė Hagarai, uždėdamas jai ant pečių, atidavė vaiką ir išleido. Ji išėjusi klaidžiojo Beer Šebos dykumoje.</verse>
				<verse number="15">Išsibaigus vandeniui odinėje, ji paliko vaiką po vienu krūmokšniu.</verse>
				<verse number="16">Paėjusi atsisėdo priešais jį lanko šūvio atstumu. Ji sakė: ‘‘Negaliu matyti mirštančio vaiko’‘. Ir graudžiai verkė.</verse>
				<verse number="17">Dievas išgirdo berniuko balsą, ir Dievo angelas iš dangaus tarė Hagarai: ‘‘Kas tau, Hagara? Nebijok! Dievas išgirdo berniuko balsą.</verse>
				<verse number="18">Kelkis, imk berniuką ir laikyk jį tvirtai savo rankose, nes Aš jį padarysiu didele tauta!’‘</verse>
				<verse number="19">Dievas atvėrė jai akis, ir ji pamatė šulinį. Nuėjusi pripildė odinę vandens ir pagirdė berniuką.</verse>
				<verse number="20">Dievas buvo su juo. Jis užaugo, gyveno dykumoje ir tapo šauliu.</verse>
				<verse number="21">Jis gyveno Parano dykumoje, ir jo motina parinko jam žmoną iš Egipto šalies.</verse>
				<verse number="22">Anuo metu Abimelechas ir jo kariuomenės vadas Picholas kalbėjo Abraomui: ‘‘Dievas yra su tavimi visame, ką tu darai.</verse>
				<verse number="23">Dabar tad prisiek Dievu, kad nekenksi nei man, nei mano vaikams, nei jų palikuonims, bet kaip aš maloningai su tavimi elgiausi, taip ir tu elgsiesi su manimi ir mano kraštu, kuriame gyveni kaip ateivis!’‘</verse>
				<verse number="24">Abraomas atsakė: ‘‘Prisiekiu’‘.</verse>
				<verse number="25">Tačiau Abraomas priekaištavo Abimelechui dėl šulinio, kurį Abimelecho tarnai buvo pasigrobę.</verse>
				<verse number="26">Abimelechas atsakė: ‘‘Aš nežinau, kas tai padarė. Tu man nieko nesakei, aš nieko apie tai negirdėjau iki šios dienos’‘.</verse>
				<verse number="27">Abraomas davė Abimelechui avių ir jaučių, ir juodu sudarė sandorą.</verse>
				<verse number="28">Abraomas atskyrė septynis ėriukus.</verse>
				<verse number="29">Abimelechas klausė Abraomo: ‘‘Ką gi reiškia šie septyni ėriukai, kuriuos tu atskyrei?’‘</verse>
				<verse number="30">Jis atsakė: ‘‘Tuos septynis ėriukus turi priimti iš manęs kaip įrodymą, kad aš iškasiau šitą šulinį’‘.</verse>
				<verse number="31">Ta vieta buvo pavadinta Beer Šeba, nes ten jie abu prisiekė.</verse>
				<verse number="32">Taip juodu padarė sutartį Beer Šeboje. Abimelechas ir jo kariuomenės vadas Picholas sugrįžo į filistinų kraštą.</verse>
				<verse number="33">Abraomas pasodino giraitę Beer Šeboje ir ten šaukėsi Viešpaties, amžinojo Dievo, vardo.</verse>
				<verse number="34">Abraomas gyveno ilgą laiką kaip ateivis filistinų krašte.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Po šių įvykių Dievas mėgi no Abraomą. Jis tarė jam: ‘‘Abraomai!’‘ Tas atsiliepė: ‘‘Aš čia!’‘</verse>
				<verse number="2">Tada Jis tarė: ‘‘Imk Izaoką, savo vienintelį sūnų, kurį myli, ir eik į Morijos šalį, ten aukok jį kaip deginamąją auką ant kalno, kurį tau parodysiu!’‘</verse>
				<verse number="3">Abraomas atsikėlė anksti rytą, pasibalnojo asilą, pasiėmė jaunuolius ir Izaoką, savo sūnų, prisiskaldė malkų deginamajai aukai ir išėjo į vietą, kurią jam Dievas buvo nurodęs.</verse>
				<verse number="4">Trečią dieną Abraomas iš tolo pamatė tą vietą.</verse>
				<verse number="5">Abraomas tarė savo jaunuoliams: ‘‘Pasilikite čia su asilu, o mes su sūnumi nueisime ten ir pagarbinę sugrįšime pas jus’‘.</verse>
				<verse number="6">Abraomas, paėmęs malkas deginamajai aukai, uždėjo ant savo sūnaus Izaoko pečių, o pats pasiėmė ugnies ir peilį. Jiems beeinant,</verse>
				<verse number="7">Izaokas tarė savo tėvui: ‘‘Mano tėve!’‘ O tas atsiliepė: ‘‘Aš čia, sūnau!’‘ Jis klausė: ‘‘Štai ugnis ir malkos! Bet kur yra ėriukas deginamajai aukai?’‘</verse>
				<verse number="8">Abraomas atsakė: ‘‘Dievas parūpins sau ėriuką deginamajai aukai, mano sūnau!’‘ Taip juodu ėjo toliau.</verse>
				<verse number="9">Jiems atėjus į vietą, kurią Dievas buvo nurodęs, Abraomas pastatė aukurą, uždėjo ant jo malkas, surišo savo sūnų Izaoką ir jį uždėjo ant aukuro.</verse>
				<verse number="10">Abraomas ištiesė savo ranką ir paėmė peilį, kad nužudytų sūnų.</verse>
				<verse number="11">Viešpaties angelas pašaukė jį iš dangaus: ‘‘Abraomai! Abraomai!’‘ Tas atsakė: ‘‘Aš čia!’‘</verse>
				<verse number="12">‘‘Nekelk savo rankos prieš vaiką ir nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad bijai Dievo ir nepagailėjai man savo vienintelio sūnaus’‘.</verse>
				<verse number="13">Abraomas, pakėlęs akis, pamatė netoliese aviną, įstrigusį ragais į tankų krūmokšnį. Jis paėmė jį ir aukojo deginamąją auką savo sūnaus vietoje.</verse>
				<verse number="14">Abraomas pavadino tą vietą ‘‘Viešpats mato’‘. Ir šiandien dar sakoma: ‘‘Ant kalno, kur Viešpats mato’‘.</verse>
				<verse number="15">Viešpaties angelas antrą kartą pašaukė Abraomą iš dangaus</verse>
				<verse number="16">ir tarė: ‘‘Savimi prisiekiu,­sako Viešpats,­kadangi tu tai padarei ir nepagailėjai savo vienintelio sūnaus,</verse>
				<verse number="17">Aš laiminte tave palaiminsiu ir dauginte padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus kaip žvaigždžių danguje ir kaip smilčių jūros pakrantėje. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus,</verse>
				<verse number="18">ir tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės tautos dėl to, kad paklausei mano balso’‘.</verse>
				<verse number="19">Abraomas sugrįžo pas jaunuolius, ir jie nuėjo į Beer Šebą; ir Abraomas gyveno Beer Šeboje.</verse>
				<verse number="20">Po šių įvykių Abraomui buvo pranešta: ‘‘Milka pagimdė sūnų tavo broliui Nahorui:</verse>
				<verse number="21">pirmagimį Ucą ir Būzą, jo brolį, ir Kemuelį, Aramo tėvą,</verse>
				<verse number="22">Kesedą, Hazoją, Pildašą, Idlafą ir Betuelį’‘.</verse>
				<verse number="23">Betuelio duktė buvo Rebeka. Šituos aštuonis Milka pagimdė Abraomo broliui Nahorui.</verse>
				<verse number="24">Be to, jo sugulovė Reuma pagimdė Tebachą, Gahamą, Tahašą ir Maaką.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Sara gyveno šimtą dvidešimt septynerius metus.</verse>
				<verse number="2">Ji mirė Kirjat Arboje, tai yra Hebrone, Kanaano krašte. Ir Abraomas atėjo Saros apraudoti ir apverkti.</verse>
				<verse number="3">Abraomas paliko mirusiąją ir kalbėjo Heto vaikams:</verse>
				<verse number="4">‘‘Aš esu ateivis ir svečias tarp jūsų. Duokite man nuosavybėn žemės kapui palaidoti mirusiąją’‘.</verse>
				<verse number="5">Heto vaikai atsakė Abraomui:</verse>
				<verse number="6">‘‘Paklausyk mūsų, viešpatie! Tu esi Dievo kunigaikštis tarp mūsų. Laidok savo mirusiąją geriausiame mūsų kape! Nė vienas iš mūsų tau neatsakys kapo, kad galėtum palaidoti mirusiąją’‘.</verse>
				<verse number="7">Abraomas atsistojęs nusilenkė hetitams, to krašto žmonėms,</verse>
				<verse number="8">ir toliau kalbėjo: ‘‘Jei sutinkate, kad palaidočiau savo mirusiąją, tai paklausykite manęs ir prašykite už mane Efroną, Coharo sūnų,</verse>
				<verse number="9">kad jis man parduotų Machpelos olą, kuri jam priklauso ir yra jo lauko gale! Už tiek, kiek ji verta, jis man ją teparduoda nuosavybėn kapinėms’‘.</verse>
				<verse number="10">Tuo metu Efronas sėdėjo tarp Heto vaikų. Hetitas Efronas, girdint hetitams, atėjusiems prie miesto vartų, kalbėjo:</verse>
				<verse number="11">‘‘Ne, mano viešpatie, paklausyk manęs! Žemę aš tau dovanoju ir olą, kuri yra joje. Savo tautiečių akyse aš tau ją dovanoju. Laidok savo mirusiąją’‘.</verse>
				<verse number="12">Abraomas nusilenkė to krašto žmonėms</verse>
				<verse number="13">ir, jiems girdint, kalbėjo Efronui: ‘‘Malonėk paklausyti manęs! Aš duosiu tau pinigus už lauką. Paimk juos iš manęs, kad galėčiau ten palaidoti savo mirusiąją’‘.</verse>
				<verse number="14">Efronas atsakė Abraomui:</verse>
				<verse number="15">‘‘Paklausyk manęs, viešpatie! Tas žemės sklypas vertas keturių šimtų šekelių sidabro. Ką tai reiškia man ar tau? Palaidok savo mirusiąją’‘.</verse>
				<verse number="16">Abraomas sutiko su Efronu. Pirklių naudojamais pinigais jis atsvėrė Efronui keturis šimtus šekelių sidabro, kurį šis, hetitams girdint, minėjo.</verse>
				<verse number="17">Taip Efrono sklypas su ola, kuris buvo Machpeloje, ties Mamre, visi medžiai lauke, kurie augo aplinkui, tapo</verse>
				<verse number="18">Abraomo nuosavybe, matant hetitams, kurie buvo ten.</verse>
				<verse number="19">Abraomas palaidojo savo žmoną Sarą Machpelos lauko oloje, esančioje ties Mamre, Hebrone, Kanaano šalyje.</verse>
				<verse number="20">Taip sklypas ir ola, kuri buvo jame, iš hetitų perėjo Abraomo nuosavybėn kapinėms.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Abraomas paseno ir sulaukė žilos senatvės. Viešpats viskuo jį laimino.</verse>
				<verse number="2">Abraomas tarė savo namų vyriausiajam tarnui, kuris prižiūrėjo visa, kas jam priklausė: ‘‘Dėk savo ranką po mano šlaunimi,</verse>
				<verse number="3">kad prisaikdinčiau tave Viešpaties, žemės ir dangaus Dievo vardu, kad neimsi žmonos mano sūnui iš kanaaniečių dukterų, tarp kurių gyvenu,</verse>
				<verse number="4">bet vyksi į mano kraštą, pas mano gimines, ir ten paimsi žmoną mano sūnui Izaokui’‘.</verse>
				<verse number="5">Tarnas jam atsakė: ‘‘O gal ta moteris nenorės eiti su manimi į šitą kraštą? Ar tuomet turėsiu sugrąžinti tavo sūnų į tą kraštą, iš kurio išvykai?’‘</verse>
				<verse number="6">Abraomas jam tarė: ‘‘Saugokis, kad negrąžintum mano sūnaus tenai!</verse>
				<verse number="7">Viešpats, dangaus Dievas, kuris mane išvedė iš mano tėvo namų, iš mano gimtojo krašto, man kalbėjo ir prisiekė: ‘Tavo palikuonims duosiu šį kraštą’. Jis siųs savo angelą pirma tavęs, ir tu iš ten paimsi žmoną mano sūnui.</verse>
				<verse number="8">O jei ta moteris nenorės eiti su tavimi, būsi laisvas nuo šito įpareigojimo. Tik mano sūnaus nesugrąžink tenai!’‘</verse>
				<verse number="9">Tada tarnas padėjo savo ranką po savo valdovo Abraomo šlaunimi ir jam prisiekė.</verse>
				<verse number="10">Tarnas ėmė dešimt savo valdovo kupranugarių, geriausių bei brangiausių dovanų ir išvyko į Mesopotamiją, į Nahoro miestą.</verse>
				<verse number="11">Vakare leido kupranugariams pailsėti už miesto, prie vandens šulinio, tuo metu, kai moterys eina semti vandens.</verse>
				<verse number="12">Jis meldėsi: ‘‘Viešpatie, mano valdovo Abraomo Dieve, duok man sėkmę šiandien ir tuo parodyk savo malonę mano valdovui Abraomui!</verse>
				<verse number="13">Štai stoviu prie šulinio, o miesto gyventojų dukterys ateis semti vandens.</verse>
				<verse number="14">Jei mergaitė, kuriai sakysiu: ‘Prašau, palenk savo ąsotį ir leisk man atsigerti’, atsakys: ‘Gerk! Aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu’, ji bus ta, kurią paskyrei savo tarnui Izaokui. Iš to suprasiu, kad parodei malonę mano valdovui’‘.</verse>
				<verse number="15">Jam dar nebaigus kalbėti, atėjo Rebeka, Abraomo brolio Nahoro žmonos Milkos sūnaus Betuelio duktė, nešina ąsočiu ant peties.</verse>
				<verse number="16">Mergina buvo labai graži, mergaitė, kurios joks vyras nebuvo pažinęs. Ji, nusileidusi prie šulinio ir pasisėmusi vandens, lipo aukštyn.</verse>
				<verse number="17">Tarnas nuskubėjo jos pasitikti ir tarė: ‘‘Duok man truputį vandens atsigerti iš savo ąsočio!’‘</verse>
				<verse number="18">Ji atsakė: ‘‘Gerk, mano viešpatie!’‘ Skubiai nuleidusi ąsotį sau ant rankos, davė jam gerti.</verse>
				<verse number="19">Jam atsigėrus, ji tarė: ‘‘Ir tavo kupranugarius pagirdysiu’‘.</verse>
				<verse number="20">Skubiai išpylusi savo ąsotį į lovį, vėl nubėgo prie šulinio. Taip ji pagirdė visus jo kupranugarius.</verse>
				<verse number="21">Tuo metu jis tylomis ją stebėjo, norėdamas patirti, ar Viešpats padarė jo kelionę sėkmingą, ar ne.</verse>
				<verse number="22">Kupranugariams atsigėrus, jis išėmė auksinę sagtį kaktai, sveriančią pusę šekelio, ir dvi apyrankes, sveriančias dešimt šekelių aukso,</verse>
				<verse number="23">ir klausė: ‘‘Kieno duktė esi? Ar yra tavo tėvo namuose mums vietos pernakvoti?’‘</verse>
				<verse number="24">Ji atsakė: ‘‘Aš esu duktė Betuelio, Milkos sūnaus, kurį ji pagimdė Nahorui’‘.</verse>
				<verse number="25">Ji tęsė: ‘‘Šiaudų ir pašaro pas mus daug, taip pat ir vietos nakvynei’‘.</verse>
				<verse number="26">Vyras nusilenkė ir pagarbino Viešpatį:</verse>
				<verse number="27">‘‘Tebūna palaimintas Viešpats, mano valdovo Abraomo Dievas, kuris buvo malonus ir teisingas mano valdovui ir atvedė mane teisingu keliu į mano valdovo brolio namus!’‘</verse>
				<verse number="28">Mergaitė, nubėgusi namo, pranešė visiems, kas atsitiko.</verse>
				<verse number="29">Rebeka turėjo brolį, vardu Labaną. Ir Labanas išbėgo pas vyrą prie šulinio.</verse>
				<verse number="30">Pamatęs sagtį ir apyrankes ant sesers rankų ir išgirdęs sesers Rebekos žodžius: ‘‘Taip kalbėjo tas vyras’‘, atėjo jis pas tą vyrą, kuris stovėjo šalia kupranugarių prie šulinio,</verse>
				<verse number="31">ir jam tarė: ‘‘Ateik pas mus, Viešpaties palaimintasis! Ko stovi lauke? Aš paruošiau namą ir vietą kupranugariams’‘.</verse>
				<verse number="32">Taip jis tą vyrą parsivedė į savo namus, nubalnojo kupranugarius, padavė šiaudų bei pašaro jiems ir vandens jam ir su juo buvusiems vyrams kojoms nuplauti.</verse>
				<verse number="33">Ir jam buvo paduota maisto, bet jis tarė: ‘‘Aš nevalgysiu, kol nepasakysiu, dėl ko esu siųstas’‘. Labanas tarė: ‘‘Kalbėk!’‘</verse>
				<verse number="34">Jis tarė: ‘‘Aš esu Abraomo tarnas.</verse>
				<verse number="35">Viešpats labai palaimino mano valdovą: jis tapo didžiu ir Jis jam davė avių ir galvijų, sidabro ir aukso, tarnų ir tarnaičių, kupranugarių ir asilų.</verse>
				<verse number="36">Mano valdovo žmona Sara senatvėje pagimdė sūnų mano valdovui, kuriam jis atidavė viską, ką turėjo.</verse>
				<verse number="37">Mano valdovas mane prisaikdino: ‘Neimk mano sūnui žmonos iš kanaaniečių dukterų, kurių šalyje gyvenu,</verse>
				<verse number="38">bet keliauk į mano tėvo namus, pas mano gimines, ir ten surask mano sūnui žmoną’.</verse>
				<verse number="39">Tada atsakiau savo valdovui: ‘O gal ta moteris nesutiks keliauti su manimi?’</verse>
				<verse number="40">Bet jis man tarė: ‘Viešpats, kurio akivaizdoje vaikščioju, siųs su tavimi angelą ir padarys tavo kelionę sėkmingą, ir tu paimsi mano sūnui žmoną iš mano giminės ir iš mano tėvo namų.</verse>
				<verse number="41">Jeigu, tau atvykus pas mano gimines, jie tau jos neduos, būsi laisvas nuo priesaikos’.</verse>
				<verse number="42">Šiandien, atėjęs prie šulinio, tariau: ‘Viešpatie, mano valdovo Abraomo Dieve, jei darai mano kelionę sėkmingą,</verse>
				<verse number="43">tai aš dabar atsistosiu prie šito vandens šulinio. Ta mergaitė, kuriai atėjus semti vandens tarsiu: ‘Duok man truputį vandens atsigerti iš savo ąsočio’,</verse>
				<verse number="44">o ji atsakys: ‘Gerk, ir tavo kupranugarius pagirdysiu’, bus moteris, kurią Viešpats paskyrė mano valdovo sūnui’.</verse>
				<verse number="45">Man dar nebaigus kalbėti, atėjo Rebeka su ąsočiu ant peties ir, nusileidusi prie šulinio, sėmė. Tada jai tariau: ‘Duok man gerti!’</verse>
				<verse number="46">Ji, skubiai nuleidusi ąsotį nuo peties, tarė: ‘Gerk! Aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu!’ Aš gėriau, o ji pagirdė ir kupranugarius.</verse>
				<verse number="47">Po to paklausiau: ‘Kieno tu duktė?’ Ji atsakė: ‘Esu duktė Betuelio, Nahoro sūnaus, kurį Milka jam pagimdė’. Tada užkabinau sagtį ant jos kaktos ir uždėjau apyrankes jai ant rankų.</verse>
				<verse number="48">Nusilenkęs pagarbinau Viešpatį ir palaiminau mano valdovo Abraomo Viešpatį Dievą, kuris mane atvedė teisingu keliu, kad imčiau mano valdovo brolio dukterį jo sūnui.</verse>
				<verse number="49">Taigi dabar, jei norite parodyti mano valdovui malonę ir ištikimybę, sakykite, o jei ne, tai pasakykite man, kad galėčiau pasukti į dešinę ar į kairę’‘.</verse>
				<verse number="50">Tada Labanas ir Betuelis atsakė: ‘‘Tai Viešpaties padaryta. Negalime nei prieštarauti, nei pritarti.</verse>
				<verse number="51">Štai Rebeka yra tavo akivaizdoje. Imk ją ir eik, tebūna ji tavo valdovo sūnaus žmona, kaip Viešpats kalbėjo’‘.</verse>
				<verse number="52">Išgirdęs jų žodžius, Abraomo tarnas pagarbino Viešpatį, nusilenkdamas iki žemės.</verse>
				<verse number="53">Tarnas, išėmęs sidabrinių ir auksinių indų bei drabužių, juos dovanojo Rebekai; be to, jis dovanojo vertingų daiktų jos broliui ir motinai.</verse>
				<verse number="54">Jie valgė, gėrė ir pasiliko tenai per naktį. Rytą, jiems atsikėlus, jis tarė: ‘‘Leiskite man keliauti pas mano valdovą’‘.</verse>
				<verse number="55">Jos brolis ir motina prašė: ‘‘Tepasilieka mergina pas mus kurį laiką, nors dešimt dienų, po to išleisime’‘.</verse>
				<verse number="56">Jis atsakė: ‘‘Netrukdykite manęs, nes Viešpats padarė mano kelionę sėkmingą. Leiskite man grįžti pas savo valdovą’‘.</verse>
				<verse number="57">Jie tarė: ‘‘Pašaukime mergaitę ir jos paklauskime’‘.</verse>
				<verse number="58">Pašaukę Rebeką, klausė: ‘‘Ar keliausi su šiuo vyru?’‘ Ji atsakė: ‘‘Taip, keliausiu’‘.</verse>
				<verse number="59">Tada jie išlydėjo Rebeką, jos auklę, Abraomo tarną ir jo vyrus.</verse>
				<verse number="60">Atsisveikindami jie laimino ją: ‘‘Mūsų sesuo, tapk nesuskaitomų tūkstančių motina, tavo palikuonys tevaldo savo priešų miestų vartus!’‘</verse>
				<verse number="61">Tada Rebeka ir jos tarnaitės išjojo ant kupranugarių, sekdamos tą vyrą.</verse>
				<verse number="62">Tuo metu Izaokas ėjo keliu nuo Lahai Roijo šulinio, nes jis gyveno pietų krašte.</verse>
				<verse number="63">Pavakary Izaokas buvo išėjęs į lauką pamąstyti. Pakėlęs akis, jis pamatė ateinančius kupranugarius.</verse>
				<verse number="64">Rebeka, pamačiusi Izaoką, nulipo nuo kupranugario</verse>
				<verse number="65">ir klausė tarną: ‘‘Kas tas vyras, kuris eina mums priešais per lauką?’‘ Tarnas atsakė: ‘‘Jis yra mano valdovas!’‘ Tada ji apsigaubė šydu.</verse>
				<verse number="66">Tarnas papasakojo Izaokui viską, ką buvo padaręs.</verse>
				<verse number="67">Izaokas įsivedė mergaitę į savo motinos palapinę. Jis paėmė Rebeką, ir ji tapo jo žmona, ir jis pamilo ją. Izaokas buvo paguostas po savo motinos mirties.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Abraomas dar vedė kitą žmoną, vardu Ketūra.</verse>
				<verse number="2">Ji pagimdė Zimraną, Jokšaną, Medaną, Midjaną, Išbaką ir Šuachą.</verse>
				<verse number="3">Jokšanas turėjo du sūnus: Šebą ir Dedaną. Dedano sūnūs buvo: Ašūras, Letušas ir Leumas.</verse>
				<verse number="4">Midjano sūnūs buvo: Efa, Eferas, Henochas, Abida ir Eldava. Visi šitie yra Ketūros vaikai.</verse>
				<verse number="5">Abraomas atidavė Izaokui visa, ką turėjo.</verse>
				<verse number="6">O sugulovių sūnums Abraomas davė dovanų ir, dar gyvas būdamas, juos išsiuntė į rytų šalį, toliau nuo Izaoko.</verse>
				<verse number="7">Abraomas išgyveno šimtą septyniasdešimt penkerius metus.</verse>
				<verse number="8">Abraomas mirė sulaukęs žilos senatvės ir pasisotinęs gyvenimu. Jis susijungė su savo tauta.</verse>
				<verse number="9">Jį palaidojo jo sūnūs Izaokas ir Izmaelis Machpelos oloje, Coharo sūnaus hetito Efrono lauke, kuris buvo ties Mamre.</verse>
				<verse number="10">Tą lauką Abraomas buvo pirkęs iš hetitų. Ten yra palaidoti Abraomas ir jo žmona Sara.</verse>
				<verse number="11">Abraomui mirus, Dievas laimino jo sūnų Izaoką, kuris gyveno prie Lahai Roijo šulinio.</verse>
				<verse number="12">Šitie yra palikuonys Izmaelio, Abraomo sūnaus, kurį egiptietė Hagara, Saros tarnaitė, pagimdė Abraomui.</verse>
				<verse number="13">Šitie yra jų vardai, kaip jie buvo vadinami savo giminėse: Izmaelio pirmagimis Nebajotas ir Kedaras, Adbeelis, Mibsamas,</verse>
				<verse number="14">Mišma, Dūma, Masa,</verse>
				<verse number="15">Hadaras, Tema, Jetūras, Nafišas ir Kedma.</verse>
				<verse number="16">Šitie yra Izmaelio sūnūs ir jų vardai pagal jų miestus ir gyvenvietes. Dvylika kunigaikščių savo giminėse.</verse>
				<verse number="17">Izmaelis gyveno šimtą trisdešimt septynerius metus. Jis mirė ir susijungė su savo tauta.</verse>
				<verse number="18">Izmaelio palikuonys gyveno nuo Havilos iki Šūro, priešais Egiptą, Ašūro link. Jis mirė visų savo brolių akivaizdoje.</verse>
				<verse number="19">Šita yra Abraomo sūnaus Izaoko giminė. Abraomas turėjo sūnų Izaoką.</verse>
				<verse number="20">Izaokas, turėdamas keturiasdešimt metų, vedė Rebeką, Betuelio iš Mesopotamijos dukterį, Labano seserį.</verse>
				<verse number="21">Izaokas meldėsi už savo žmoną, nes ji buvo nevaisinga. Viešpats išklausė jo maldą, ir jo žmona Rebeka pastojo.</verse>
				<verse number="22">Kūdikiai kovojo tarpusavyje jos įsčiose, ir ji tarė: ‘‘Jei taip yra, tai kodėl man taip?’‘ Ji nuėjo pasiklausti Viešpaties.</verse>
				<verse number="23">Viešpats jai tarė: ‘‘Dvi tautos yra tavo įsčiose, dvi giminės gims iš tavęs ir persiskirs. Viena giminė bus galingesnė už kitą, vyresnysis tarnaus jaunesniajam’‘.</verse>
				<verse number="24">Atėjus metui gimdyti, gimė dvynukai.</verse>
				<verse number="25">Pirmasis buvo visas plaukuotas; jie pavadino jį Ezavu.</verse>
				<verse number="26">Jo brolis gimdamas laikėsi Ezavo kulnies; jį pavadino Jokūbu. Tuo laiku Izaokui buvo šešiasdešimt metų.</verse>
				<verse number="27">Berniukams užaugus, Ezavas tapo geru medžiotoju, laukų žmogumi, o Jokūbas buvo ramus ir mėgo gyventi palapinėse.</verse>
				<verse number="28">Izaokas mylėjo Ezavą, nes mėgo jo sumedžiotą žvėrieną, bet Rebeka labiau mylėjo Jokūbą.</verse>
				<verse number="29">Kartą Jokūbas išsivirė viralą, o Ezavas parėjo iš lauko nuvargęs.</verse>
				<verse number="30">Ezavas tarė Jokūbui: ‘‘Duok man savo raudonojo viralo, nes aš esu nuvargęs!’‘ Todėl jį praminė Edomu.</verse>
				<verse number="31">O Jokūbas pasakė: ‘‘Parduok man savo pirmagimio teisę’‘.</verse>
				<verse number="32">Ezavas tarė: ‘‘Aš mirštu, ką gi man padės pirmagimystė?’‘</verse>
				<verse number="33">Jokūbas pasakė: ‘‘Prisiek man!’‘ Taip jis prisiekė ir pardavė Jokūbui savo pirmagimio teisę.</verse>
				<verse number="34">Tada Jokūbas davė Ezavui duonos ir lęšių viralo. Jis valgė, gėrė ir pavalgęs išėjo. Taip Ezavas paniekino savo pirmagimystę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Šalyje vėl kilo badas kaip anksčiau Abraomo laikais. Izaokas nuėjo pas filistinų karalių Abimelechą į Gerarą.</verse>
				<verse number="2">Jam pasirodė Viešpats ir tarė: ‘‘Neik į Egiptą. Gyvenk žemėje, kurią tau nurodysiu.</verse>
				<verse number="3">Būk kaip ateivis šitoje šalyje. Aš būsiu su tavimi ir laiminsiu tave, nes tau ir tavo palikuonims duosiu visas šias žemes ir ištesėsiu priesaiką, kurią daviau tavo tėvui Abraomui.</verse>
				<verse number="4">Aš padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus tiek, kiek danguje žvaigždžių, ir duosiu jiems visas šias žemes. Tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės,</verse>
				<verse number="5">nes Abraomas paklausė mano balso ir laikėsi mano įstatymų, įsakymų, nuostatų ir nurodymų’‘.</verse>
				<verse number="6">Izaokas pasiliko Gerare.</verse>
				<verse number="7">Tos vietos vyrams, teiraujantis apie jo žmoną, jis sakė: ‘‘Ji mano sesuo’‘, nes jis bijojo sakyti: ‘‘Ji mano žmona’‘, kad tos vietos vyrai neužmuštų jo dėl Rebekos, nes ji buvo graži.</verse>
				<verse number="8">Pagyvenus ten ilgesnį laiką, pasitaikė, kad filistinų karalius Abimelechas, žiūrėdamas pro langą, pamatė Izaoką, glamonėjantį savo žmoną Rebeką.</verse>
				<verse number="9">Abimelechas pasišaukė Izaoką ir tarė: ‘‘Man aišku, kad ji tavo žmona! Kodėl sakei: ‘Ji mano sesuo’?’‘ Izaokas jam atsakė: ‘‘Bijojau, kad nereikėtų dėl jos mirti’‘.</verse>
				<verse number="10">Tada Abimelechas tarė: ‘‘Kodėl mums taip padarei? Juk kas nors galėjo sugulti su tavo žmona, ir tu būtum apkaltinęs mus!’‘</verse>
				<verse number="11">Abimelechas įspėjo visą tautą: ‘‘Kas palies šitą vyrą ar jo žmoną, bus baudžiamas mirtimi’‘.</verse>
				<verse number="12">Izaokas įdirbo žemę ir gavo tais metais šimteriopą derlių, nes Viešpats jį laimino.</verse>
				<verse number="13">Ir jis tapo didis žmogus, ir toliau augo, ir plėtėsi, kol tapo labai didis.</verse>
				<verse number="14">Jis turėjo daug gyvulių ir avių, ir didelį skaičių tarnų, todėl jam pavydėjo filistinai.</verse>
				<verse number="15">Visus šulinius, kuriuos jo tėvo tarnai buvo iškasę Abraomo dienomis, filistinai užvertė žemėmis.</verse>
				<verse number="16">Abimelechas tarė Izaokui: ‘‘Pasitrauk nuo mūsų, nes tu pasidarei daug galingesnis už mus!’‘</verse>
				<verse number="17">Izaokas pasitraukė iš ten, pasistatė palapinę Geraros slėnyje ir ten gyveno.</verse>
				<verse number="18">Tada Izaokas vėl atkasė šulinius, kuriuos Abraomas, jo tėvas, buvo iškasęs ir filistinai, Abraomui mirus, buvo užvertę. Jis juos pavadino tais pačiais vardais, kuriais jo tėvas juos buvo pavadinęs.</verse>
				<verse number="19">Izaoko tarnai kasė šulinį slėnyje ir rado vandens versmę.</verse>
				<verse number="20">Geraro piemenys ginčijosi su Izaoko piemenimis: ‘‘Mums priklauso vanduo!’‘ Jis pavadino tą šulinį Eseku, nes jie ginčijosi su juo.</verse>
				<verse number="21">Po to jis iškasė kitą šulinį, bet jie ir dėl to susiginčijo. Jis jį pavadino Sitna.</verse>
				<verse number="22">Iš ten jis kėlėsi toliau ir vėl iškasė šulinį. Dėl šito jie nebesiginčijo. Jis jį pavadino Rehobotu ir tarė: ‘‘Dabar mums Viešpats suteikė daug vietos, galėsime plėstis šalyje’‘.</verse>
				<verse number="23">Iš ten jis persikėlė į Beer Šebą.</verse>
				<verse number="24">Tą naktį pasirodė jam Viešpats ir tarė: ‘‘Aš esu tavo tėvo Abraomo Dievas. Nebijok! Aš esu su tavimi ir dėl mano tarno Abraomo laiminsiu tave bei padauginsiu tavo palikuonis’‘.</verse>
				<verse number="25">Izaokas čia pastatė aukurą ir šaukėsi Viešpaties vardo, ir čia jis ištiesė savo palapinę. Jo tarnai toje vietoje iškasė šulinį.</verse>
				<verse number="26">Abimelechas iš Geraro atvyko pas jį su savo draugu Achuzatu ir kariuomenės vadu Picholu.</verse>
				<verse number="27">Izaokas paklausė: ‘‘Ko atėjote? Juk jūs nekenčiate manęs ir mane išvarėte!’‘</verse>
				<verse number="28">Jie atsakė: ‘‘Mes aiškiai matome, kad Viešpats yra su tavimi, todėl sakome: ‘Tarkimės, sudarykime sandorą!’</verse>
				<verse number="29">Nesielk su mumis piktai, juk ir mes tavęs neskriaudėme, gerai elgėmės su tavimi ir išleidome ramybėje. Tu esi Viešpaties palaimintasis!’‘</verse>
				<verse number="30">Izaokas iškėlė jiems pokylį, jie valgė ir gėrė.</verse>
				<verse number="31">Atsikėlę anksti rytą, jie sudarė sandorą. Po to Izaokas juos išleido, ir jie iškeliavo ramybėje.</verse>
				<verse number="32">Tą pačią dieną Izaoko tarnai atėję pranešė jam apie naujai iškastą šulinį, sakydami: ‘‘Mes radome vandens’‘.</verse>
				<verse number="33">Ir jis pavadino jį Šiba, todėl tas miestas ligi šios dienos tebevadinamas Beer Šeba.</verse>
				<verse number="34">Ezavas, turėdamas keturiasdešimt metų, vedė hetito Beerio dukterį Juditą ir hetito Elono dukterį Basmatą.</verse>
				<verse number="35">Jos apkartino Izaoko ir Rebekos gyvenimą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Izaokas paseno, ir jo akys taip aptemo, kad jis nebegalėjo matyti. Jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų Ezavą ir tarė jam: ‘‘Mano sūnau’‘. Tas atsiliepė: ‘‘Aš čia’‘.</verse>
				<verse number="2">Jis tarė: ‘‘Aš jau pasenau, nežinau savo mirties dienos.</verse>
				<verse number="3">Imk savo medžioklės įrankius, strėlinę ir lanką, ir, išėjęs į lauką, sumedžiok ką nors.</verse>
				<verse number="4">Paruošk man valgį, kokį mėgstu, atnešk jį man, kad valgyčiau ir mano siela tave palaimintų, prieš man numirštant’‘.</verse>
				<verse number="5">Rebeka girdėjo Izaoką kalbant savo sūnui Ezavui. Kai Ezavas išėjo į lauką medžioti,</verse>
				<verse number="6">Rebeka tarė savo sūnui Jokūbui: ‘‘Aš girdėjau tėvą kalbant tavo broliui Ezavui:</verse>
				<verse number="7">‘Sumedžiojęs ką, paruošk man skanų valgį, kad pavalgęs galėčiau tave palaiminti Viešpaties akivaizdoje prieš savo mirtį’.</verse>
				<verse number="8">Taigi dabar, sūnau, klausyk mano patarimo, ką tau sakysiu.</verse>
				<verse number="9">Eik ir išrink iš kaimenės du geriausius ožiukus ir atnešk, kad paruoščiau iš jų tėvo mėgstamą valgį.</verse>
				<verse number="10">Tu jį įneši tėvui, kad jis valgytų ir tave palaimintų prieš savo mirtį’‘.</verse>
				<verse number="11">Bet Jokūbas atsakė savo motinai Rebekai: ‘‘Mano brolio Ezavo kūnas apaugęs plaukais, o aš žmogus neplaukuotas.</verse>
				<verse number="12">Jei mano tėvas mane palytės, tada pasirodysiu kaip apgavikas. Taip užsitrauksiu prakeikimą­ne palaiminimą’‘.</verse>
				<verse number="13">Tačiau motina jam atsakė: ‘‘Sūnau, tas prakeikimas tekrinta ant manęs! Tik klausyk manęs ir nuėjęs atnešk, ką sakiau!’‘</verse>
				<verse number="14">Taigi jis nuėjęs atnešė motinai ožiukus, o ji pagamino skanų valgį, kurį mėgo tėvas.</verse>
				<verse number="15">Tada Rebeka, paėmusi savo vyriausiojo sūnaus Ezavo geriausius drabužius, kurie buvo namie, apvilko jais jaunesnįjį sūnų Jokūbą,</verse>
				<verse number="16">o ožiukų kailiais apvyniojo jo neplaukuotas rankas ir kaklą.</verse>
				<verse number="17">Tada ji padavė paruoštą valgį ir duonos savo sūnui Jokūbui.</verse>
				<verse number="18">Jokūbas, įėjęs pas savo tėvą, tarė: ‘‘Mano tėve!’‘ O tas atsiliepė: ‘‘Aš čia. Kas tu esi, mano sūnau?’‘</verse>
				<verse number="19">Jokūbas atsakė: ‘‘Aš esu Ezavas, tavo pirmagimis. Padariau, kaip man liepei. Kelkis, sėsk ir valgyk, ką sumedžiojau, kad tavo siela palaimintų mane’‘.</verse>
				<verse number="20">Izaokas paklausė: ‘‘Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?’‘ Tas atsakė: ‘‘Viešpats, tavo Dievas, suteikė man laimės’‘.</verse>
				<verse number="21">Izaokas tarė Jokūbui: ‘‘Prieik, kad galėčiau paliesti tave, mano sūnau, ir įsitikinčiau, ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas’‘.</verse>
				<verse number="22">Jokūbas priėjo prie savo tėvo. Tas, jį palietęs, tarė: ‘‘Balsas Jokūbo, bet rankos Ezavo’‘.</verse>
				<verse number="23">Jis neatpažino jo, nes rankos buvo plaukuotos kaip jo brolio Ezavo; taip Izaokas palaimino Jokūbą.</verse>
				<verse number="24">Tėvas paklausė: ‘‘Ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas?’‘ Tas atsiliepė: ‘‘Taip, esu’‘.</verse>
				<verse number="25">Izaokas tarė: ‘‘Atnešk, ką sumedžiojai, kad mano siela galėtų tave palaiminti’‘. Jokūbas atnešė jam, ir šis valgė, ir jis atnešė jam vyno, ir šis gėrė.</verse>
				<verse number="26">Tada jo tėvas Izaokas jam tarė: ‘‘Prieik ir pabučiuok mane, sūnau!’‘</verse>
				<verse number="27">Šis priėjęs pabučiavo jį, o tėvas, užuodęs Ezavo drabužių kvapą, laimindamas jį tarė: ‘‘Mano sūnaus kvapas, kaip kvapas laukų, kuriuos palaimino Viešpats.</verse>
				<verse number="28">Tau Dievas teduoda dangaus rasos, derlingos žemės ir apsčiai javų bei vyno!</verse>
				<verse number="29">Tetarnauja tau tautos ir tenusilenkia prieš tave giminės! Viešpatauk savo broliams, ir tesilenkia prieš tave tavo motinos sūnūs! Kas tave keiktų, tebūna prakeiktas, o kas tave laimintų, tebūna palaimintas!’‘</verse>
				<verse number="30">Izaokui baigus laiminti Jokūbą ir jam tik išėjus iš savo tėvo Izaoko, jo brolis Ezavas grįžo iš medžioklės.</verse>
				<verse number="31">Jis irgi paruošė skanų valgį ir, atnešęs tėvui, tarė: ‘‘Kelkis, tėve, ir valgyk savo sūnaus medžioklės laimikio, kad tavo siela mane palaimintų!’‘</verse>
				<verse number="32">Bet Izaokas klausė: ‘‘Kas tu esi?’‘ Šis atsakė: ‘‘Aš esu tavo sūnus, tavo pirmagimis Ezavas’‘.</verse>
				<verse number="33">Tada Izaokas išsigando ir drebėdamas tarė: ‘‘Kas gi buvo tas, kuris anksčiau sumedžiojo ir man atnešė valgį? Aš, prieš tau pareinant, valgiau ir jį palaiminau. Jis ir bus palaimintas!’‘</verse>
				<verse number="34">Ezavas, išgirdęs savo tėvo žodžius, pradėjo labai garsiai ir graudžiai verkti, sakydamas tėvui: ‘‘Mano tėve, palaimink ir mane!’‘</verse>
				<verse number="35">Bet tėvas atsakė: ‘‘Tavo brolis klasta gavo tavo palaiminimą’‘.</verse>
				<verse number="36">Ezavas tarė: ‘‘Teisingai jį pavadino Jokūbu. Juk jis jau du kartus apgavo mane: paėmė mano pirmagimio teisę ir štai dabar­tavo palaiminimą. Nejaugi tu man nepalikai palaiminimo?’‘</verse>
				<verse number="37">Izaokas atsakė Ezavui: ‘‘Aš jį padariau tavo valdovu ir visus jo brolius atidaviau jam tarnais, javais ir vynu jį aprūpinau. Ką gi galiu padaryti dėl tavęs, mano sūnau?’‘</verse>
				<verse number="38">Ezavas tarė tėvui: ‘‘Tėve, ar tik vieną turi palaiminimą? Palaimink ir mane!’‘ Ir Ezavas balsu verkė.</verse>
				<verse number="39">Jo tėvas Izaokas atsakė: ‘‘Tu neturėsi derlingos žemės savo gyvenvietėje ir dangaus rasos.</verse>
				<verse number="40">Savo kardu tu maitinsies ir savo broliui tarnausi. Bet ateis laikas, kada pasipriešinsi ir nusimesi jo jungą’‘.</verse>
				<verse number="41">Ezavas nekentė Jokūbo dėl tėvo palaiminimo. Ir Ezavas sakė savo širdyje: ‘‘Artėja gedulo dienos dėl tėvo, tada užmušiu savo brolį Jokūbą!’‘</verse>
				<verse number="42">Rebekai buvo perduoti jos vyresniojo sūnaus žodžiai. Ji tada pasišaukė savo jaunesnįjį sūnų Jokūbą ir tarė: ‘‘Tavo brolis Ezavas rengiasi atkeršyti tau ir nori užmušti tave.</verse>
				<verse number="43">Taigi dabar, mano sūnau, klausyk manęs! Bėk pas mano brolį Labaną į Charaną</verse>
				<verse number="44">ir gyvenk pas jį, kol paliaus tavo brolio rūstybė,</verse>
				<verse number="45">kol tavo brolio pyktis atsileis ir jis pamirš, ką jam padarei! Po to aš nusiųsiu ką nors, kad tave pargabentų. Kodėl turėčiau jūsų abiejų netekti vieną dieną?’‘</verse>
				<verse number="46">Rebeka tarė Izaokui: ‘‘Man įgriso mano gyvenimas dėl hetitų dukterų. Jei dar ir Jokūbas ves hetitę, tai kam man begyventi?’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Izaokas pasišaukė Jokūbą, palaimino jį ir jam įsakė: ‘‘Neimk žmonos iš kanaaniečių giminės.</verse>
				<verse number="2">Keliauk į Mesopotamiją, į tavo motinos tėvo Betuelio namus, ir iš tavo motinos brolio Labano dukterų pasirink žmoną,</verse>
				<verse number="3">o visagalis Dievas telaimina tave ir tepadaro tave vaisingą, ir tepadaugina tave, kad iš tavęs kiltų daugybė tautų!</verse>
				<verse number="4">Jis tesuteikia tau ir tavo palikuonims Abraomo palaiminimą, kad paveldėtum žemę, kurioje esi svetimšalis, kurią Dievas atidavė Abraomui’‘.</verse>
				<verse number="5">Izaokas išleido Jokūbą. Tas išėjo į Mesopotamiją pas Labaną, siro Betuelio sūnų, Jokūbo ir Ezavo motinos Rebekos brolį.</verse>
				<verse number="6">Ezavas pamatė, kad Izaokas palaimino Jokūbą ir jį išsiuntė į Mesopotamiją žmonos pasirinkti ir, laimindamas jį, įsakė: ‘‘Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų’‘.</verse>
				<verse number="7">Jokūbas paklausė savo tėvo ir iškeliavo į Mesopotamiją.</verse>
				<verse number="8">Ezavas įsitikino, kad kanaanietės nepatinka jo tėvui Izaokui.</verse>
				<verse number="9">Tada Ezavas, nuėjęs pas Izmaelį, be savo turimųjų žmonų dar vedė Mahalatą, Abraomo sūnaus Izmaelio dukterį, Nebajoto seserį.</verse>
				<verse number="10">Jokūbas, išvykęs iš Beer Šebos, keliavo į Charaną.</verse>
				<verse number="11">Jis, pasiekęs vieną vietovę, ten pasiliko nakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. Paėmęs vieną iš ten gulinčių akmenų, pasidėjo priegalviu ir atsigulė.</verse>
				<verse number="12">Jis sapnavo kopėčias, pastatytas ant žemės, kurių viršus siekė dangų, o Dievo angelai jomis laipiojo aukštyn ir žemyn.</verse>
				<verse number="13">Kopėčių viršuje stovėjo Viešpats ir tarė: ‘‘Aš esu Viešpats, tavo tėvo Abraomo ir Izaoko Dievas. Tą žemę, ant kurios guli, atiduosiu tau ir tavo palikuonims.</verse>
				<verse number="14">O tavo palikuonių bus kaip žemės dulkių; tu išsiplėsi į vakarus ir į rytus, į šiaurę ir į pietus; tavyje ir tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės!</verse>
				<verse number="15">Aš būsiu su tavimi ir tave saugosiu, ir lydėsiu visur, ir vėl tave parvesiu į šitą žemę; nepaliksiu tavęs, kol įvykdysiu tai, ką esu pažadėjęs’‘.</verse>
				<verse number="16">Jokūbas, pabudęs iš miego, tarė: ‘‘Tikrai Viešpats yra šitoje vietoje, o aš to nežinojau!’‘</verse>
				<verse number="17">Jis nusigandęs tarė: ‘‘Kokia baisi šita vieta! Čia ne kas kita, kaip Dievo namai, dangaus vartai!’‘</verse>
				<verse number="18">Jokūbas, atsikėlęs anksti rytą, paėmė akmenį, kurį buvo pasidėjęs priegalviu, pastatė jį paminklu ir užpylė aliejaus ant jo.</verse>
				<verse number="19">Jis pavadino tą vietą Beteliu; anksčiau tas miestas vadinosi Lūzas.</verse>
				<verse number="20">Jokūbas padarė įžadą: ‘‘Jei Viešpats Dievas bus su manimi, mane saugos šitame kely ir duos man duonos valgyti ir drabužių apsivilkti,</verse>
				<verse number="21">jei ramybėje sugrįšiu į savo tėvo namus, tada Viešpats bus mano Dievas.</verse>
				<verse number="22">Ir šitas akmuo, kurį pastačiau paminklu, bus Dievo namai. Ir iš visko, ką man suteiksi, atiduosiu Tau dešimtąją dalį’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Jokūbas keliaudamas atėjo į rytų šalį.</verse>
				<verse number="2">Jis pamatė šulinį ir prie jo sugulusias tris avių bandas; iš to šulinio girdydavo bandas. Ant šulinio angos buvo užristas didelis akmuo.</verse>
				<verse number="3">Suvarius visas bandas, atrisdavo tą akmenį nuo šulinio angos ir pagirdydavo avis, po to vėl užrisdavo tą akmenį.</verse>
				<verse number="4">Jokūbas klausė: ‘‘Broliai, iš kur jūs esate?’‘ Tie atsakė: ‘‘Iš Charano’‘.</verse>
				<verse number="5">Jis vėl klausė: ‘‘Ar pažįstate Labaną, Nahoro sūnų?’‘ Jie atsakė: ‘‘Pažįstame’‘.</verse>
				<verse number="6">Jis klausė: ‘‘Kaip jam sekasi?’‘ Tie atsakė: ‘‘Gerai. Štai jo duktė Rachelė ateina su avimis!’‘</verse>
				<verse number="7">Jokūbas tarė: ‘‘Dar anksti, ne laikas suvaryti gyvulius. Pagirdykite avis ir ganykite!’‘</verse>
				<verse number="8">Bet jie atsakė: ‘‘Negalime, kol suvarys visas bandas ir nuris tą akmenį nuo šulinio angos. Tik tada pagirdysime avis’‘.</verse>
				<verse number="9">Jam bekalbant su jais, Rachelė atėjo su savo tėvo avimis, kurias ji ganė.</verse>
				<verse number="10">Jokūbas, pamatęs Rachelę, savo dėdės Labano dukterį, ir savo dėdės Labano avis, priėjęs nurito akmenį nuo šulinio angos ir pagirdė savo motinos brolio Labano avis.</verse>
				<verse number="11">Po to Jokūbas pabučiavo Rachelę ir balsu pravirko.</verse>
				<verse number="12">Jokūbas pasisakė jai esąs jos tėvo brolis, Rebekos sūnus. Ta nubėgusi pranešė tėvui.</verse>
				<verse number="13">Labanas, išgirdęs žinią apie savo sesers sūnų Jokūbą, atbėgo jo pasitikti; jį apkabinęs ir pabučiavęs, nusivedė į savo namus, o tas viską išsipasakojo Labanui.</verse>
				<verse number="14">Labanas jam tarė: ‘‘Tikrai tu esi mano kūnas ir mano kaulas!’‘ Jis gyveno pas jį visą mėnesį.</verse>
				<verse number="15">Ir Labanas tarė Jokūbui: ‘‘Ar dėl to, kad esi mano brolis, turėtum man veltui tarnauti? Pasakyk, kuo tau atlyginti?’‘</verse>
				<verse number="16">Labanas turėjo dvi dukteris: vyresnioji vardu Lėja, o jaunesnioji­Rachelė.</verse>
				<verse number="17">Lėjos akys buvo silpnos, o Rachelė buvo gražaus veido ir dailios išvaizdos.</verse>
				<verse number="18">Jokūbas pamilo Rachelę ir pasakė: ‘‘Aš tau tarnausiu septynerius metus už jaunesniąją dukterį Rachelę’‘.</verse>
				<verse number="19">Labanas atsakė: ‘‘Mieliau aš ją duosiu tau negu kitam. Lik pas mane!’‘</verse>
				<verse number="20">Jokūbas tarnavo už Rachelę septynerius metus. Kadangi jis mylėjo ją, jam tas laikas atrodė kaip kelios dienos.</verse>
				<verse number="21">Po to Jokūbas tarė Labanui: ‘‘Duok man mano žmoną, nes atėjo laikas, kad pas ją įeičiau!’‘</verse>
				<verse number="22">Labanas sukvietė visus tos vietovės žmones ir iškėlė puotą.</verse>
				<verse number="23">Vakare jis įvedė savo dukterį Lėją pas jį, ir jis įėjo pas ją.</verse>
				<verse number="24">Labanas davė Lėjai savo tarnaitę Zilpą.</verse>
				<verse number="25">Rytui išaušus, pasirodė, kad tai buvo Lėja. Tada jis tarė Labanui: ‘‘Ką man padarei! Ar ne už Rachelę tarnavau? Kam tad mane apgavai?’‘</verse>
				<verse number="26">Labanas atsakė: ‘‘Mūsų krašte taip nedaro, kad išleistų jaunesniąją anksčiau už vyresniąją.</verse>
				<verse number="27">Pabaik šią savaitę, po to duosiu tau Rachelę, už kurią tarnausi dar kitus septynerius metus!’‘</verse>
				<verse number="28">Jokūbas sutiko ir pabaigė tą savaitę. Tada Labanas davė jam savo dukterį Rachelę už žmoną.</verse>
				<verse number="29">Labanas davė savo dukteriai Rachelei tarnaitę Bilhą.</verse>
				<verse number="30">Jis įėjo ir pas Rachelę ir mylėjo ją labiau už Lėją; ir tarnavo dar kitus septynerius metus.</verse>
				<verse number="31">Viešpats matydamas, kad Jokūbas Lėjos nemylėjo, padarė ją vaisingą, o Rachelę­nevaisingą.</verse>
				<verse number="32">Lėja pastojo ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Rubenu, nes ji sakė: ‘‘Viešpats atsižvelgė į mano sielvartą; dabar mane mylės mano vyras’‘.</verse>
				<verse number="33">Ji pagimdė kitą sūnų ir tarė: ‘‘Kadangi Viešpats išgirdo, kad manęs nemyli, Jis davė man dar ir šitą’‘. Ji pavadino jį Simeonu.</verse>
				<verse number="34">Po to ji vėl pagimdė sūnų ir tarė: ‘‘Dabar mano vyras prisiriš prie manęs, nes aš jam pagimdžiau tris sūnus’‘. Todėl ji pavadino jį Leviu.</verse>
				<verse number="35">Ji vėl pastojo ir pagimdė sūnų, ir tarė: ‘‘Dabar šlovinsiu Viešpatį’‘. Todėl ji pavadino jį Judu. Po to ji liovėsi gimdžiusi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Rachelė matydama, kad ji nevaisinga, pavydėjo savo seseriai Lėjai ir tarė Jokūbui: ‘‘Duok man vaikų, kitaip aš mirsiu!’‘</verse>
				<verse number="2">Jokūbas, supykęs ant Rachelės, tarė: ‘‘Ar aš Dievas, kuris tau vaikų neduoda?’‘</verse>
				<verse number="3">Tada ji tarė: ‘‘Štai mano tarnaitė Bilha. Įeik pas ją, kad ji pagimdytų ant mano kelių ir aš galėčiau turėti vaikų iš jos’‘.</verse>
				<verse number="4">Ji davė jam už žmoną savo tarnaitę Bilhą, ir Jokūbas įėjo pas ją.</verse>
				<verse number="5">Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui sūnų.</verse>
				<verse number="6">Tada Rachelė tarė: ‘‘Dievas teisingai nusprendė dėl manęs, išklausydamas mano balsą ir davė man sūnų’‘. Todėl ji pavadino jį Danu.</verse>
				<verse number="7">Rachelės tarnaitė Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui antrą sūnų.</verse>
				<verse number="8">Tada Rachelė tarė: ‘‘Didžiose grumtynėse grūmiausi su savo seserimi ir nugalėjau’‘. Ir ji pavadino jį Neftaliu.</verse>
				<verse number="9">Lėja matydama, kad nebegali daugiau gimdyti, davė Jokūbui savo tarnaitę Zilpą už žmoną.</verse>
				<verse number="10">Zilpa, Lijos tarnaitė, pagimdė Jokūbui sūnų.</verse>
				<verse number="11">Tada Lėja tarė: ‘‘Laimingai!’‘ Ir ji pavadino jį Gadu.</verse>
				<verse number="12">Vėliau Zilpa pagimdė Jokūbui antrą sūnų.</verse>
				<verse number="13">Tada Lėja tarė: ‘‘Aš laimingoji! Nes moterys vadins mane palaiminta’‘. Ir ji pavadino jį Ašeru.</verse>
				<verse number="14">Kviečių pjūties metu Rubenas išėjęs rado mandragorų ir juos parnešė savo motinai Lėjai. Tada Rachelė tarė Lėjai: ‘‘Duok man savo sūnaus mandragorų’‘.</verse>
				<verse number="15">Bet ji atsakė: ‘‘Ar negana tau, kad turi mano vyrą, ar nori atimti ir mano sūnaus mandragorus?’‘ Rachelė tarė: ‘‘Tegul jis šią naktį praleidžia su tavimi už tavo sūnaus mandragorus!’‘</verse>
				<verse number="16">Jokūbui pareinant vakare iš lauko, Lėja išėjo jo pasitikti ir tarė: ‘‘Tu eisi pas mane, nes aš tave pasamdžiau už mano sūnaus mandragorus’‘. Taip jis praleido su ja tą naktį.</verse>
				<verse number="17">Dievas išklausė Lėją; ji pagimdė Jokūbui penktąjį sūnų.</verse>
				<verse number="18">Tada Lėja tarė: ‘‘Dievas man atlygino, nes aš daviau savo tarnaitę savo vyrui’‘. Ji pavadino jį Isacharu.</verse>
				<verse number="19">Lėja vėl pastojo ir pagimdė Jokūbui šeštąjį sūnų.</verse>
				<verse number="20">Tada Lėja tarė: ‘‘Dievas apdovanojo mane gera dovana; dabar mano vyras gyvens su manimi, nes aš jam pagimdžiau šešis sūnus’‘. Ir ji praminė jį Zabulonu.</verse>
				<verse number="21">Po to ji pagimdė dukterį ir ją pavadino Dina.</verse>
				<verse number="22">Dievas atsiminė Rachelę, išklausė ją ir padarė vaisingą.</verse>
				<verse number="23">Ji pagimdė sūnų ir tarė: ‘‘Dievas pašalino mano gėdą’‘.</verse>
				<verse number="24">Ji pavadino jį Juozapu, sakydama: ‘‘Viešpats duos man dar kitą sūnų!’‘</verse>
				<verse number="25">Rachelei pagimdžius Juozapą, Jokūbas tarė Labanui: ‘‘Paleisk mane, grįšiu į tėvynę, į savo šalį!</verse>
				<verse number="26">Duok man mano žmonas ir mano vaikus, už kuriuos tau tarnavau, ir leisk man eiti. Tu juk žinai, kaip aš tau tarnavau!’‘</verse>
				<verse number="27">Labanas jam tarė: ‘‘O kad aš rasčiau malonę tavo akyse! Aš patyriau, kad Viešpats laimino mane dėl tavęs.</verse>
				<verse number="28">Nustatyk tu pats sau užmokestį, ir aš tau jį duosiu!’‘</verse>
				<verse number="29">Jokūbas atsakė: ‘‘Tu pats žinai, kaip tau tarnavau ir kokia tapo tavo banda mano priežiūroje.</verse>
				<verse number="30">Tu mažai turėjai prieš man atvykstant, bet dabar tai smarkiai padaugėjo, nes Viešpats tave laimino, kai aš atėjau. O dabar ar ne laikas man pasirūpinti savo namais?’‘</verse>
				<verse number="31">Labanas tarė: ‘‘Ką turiu tau duoti?’‘ Jokūbas atsakė: ‘‘Nieko man neduok! Jei sutiksi su mano reikalavimu, aš vėl ganysiu ir saugosiu tavo kaimenę:</verse>
				<verse number="32">šiandien pereisiu visas avių bandas, išskirdamas iš jų kiekvieną dėmėtą bei lopiniuotą avį ir kiekvieną juodą avį, ir visas lopiniuotas bei dėmėtas ožkas. Tai bus mano atlyginimas.</verse>
				<verse number="33">Mano sąžiningumas kalbės už mane, kai ateis laikas man atsiimti užmokestį tavo akivaizdoje. Visa, kas nebus dėmėta bei lopiniuota tarp ožkų ir avių, tebūna kaip mano pavogta!’‘</verse>
				<verse number="34">Labanas atsakė: ‘‘Sutinku. Tebūna kaip sakai!’‘</verse>
				<verse number="35">Ir jis atskyrė tą dieną ožkas ir avis, ožius ir avinus­lopiniuotus ir dėmėtus; visus vienos spalvos gyvulius atidavė savo sūnums.</verse>
				<verse number="36">Labanas nustatė, kad tarp jo ir Jokūbo būtų trijų dienų atstumas. Jokūbas ganė likusią Labano kaimenę.</verse>
				<verse number="37">Jokūbas, paėmęs žalias drebulių, migdolų ir liepų lazdeles, išlupinėjo jose dryžius, kad tose vietose, kur buvo žievė, būtų balta.</verse>
				<verse number="38">Jis tas išpjaustytas lazdeles sudėjo į lovius, į kuriuos pilamas vanduo, prie kurių bandos ateidavo gerti, ir atėję gerti imdavo poruotis.</verse>
				<verse number="39">Ir avys poruodavosi, žiūrėdamos į lazdeles; ir jos vesdavo dryžuotus, dėmėtus ir lopiniuotus ėriukus.</verse>
				<verse number="40">Jokūbas perskyrė savo bandą. Jis sudėjo lazdeles taip, kad jo avys ir Labano avys matytų jas. Jis laikė savo bandas atskirai ir nesuleisdavo jų su Labano bandomis.</verse>
				<verse number="41">Kai poravosi stipresnieji gyvuliai, Jokūbas įdėdavo lazdeles į lovius taip, kad gyvuliai matytų jas ir poruotųsi.</verse>
				<verse number="42">Silpnesniems gyvuliams poruojantis, jis neįdėdavo tų lazdelių. Taigi silpnesnieji teko Labanui, o stipresnieji Jokūbui.</verse>
				<verse number="43">Taip šis žmogus nepaprastai pralobo. Jis turėjo daug tarnų ir tarnaičių, galvijų, avių, kupranugarių ir asilų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">Jokūbas girdėjo Labano sūnus kalbant: ‘‘Jokūbas pasiglemžė visa, kas priklausė mūsų tėvui. Iš mūsų tėvo jis įsigijo visą šitą turtą’‘.</verse>
				<verse number="2">Be to, Jokūbas pastebėjo, kad Labanas jo atžvilgiu nebuvo toks pat kaip anksčiau.</verse>
				<verse number="3">Viešpats tarė Jokūbui: ‘‘Grįžk į tėvų šalį pas savo gimines. Aš būsiu su tavimi!’‘</verse>
				<verse number="4">Jokūbas pasišaukė Rachelę ir Lėją į lauką prie savo bandos</verse>
				<verse number="5">ir joms tarė: ‘‘Aš matau, kad jūsų tėvas mano atžvilgiu nebėra toks kaip anksčiau. Bet mano tėvo Dievas buvo su manimi.</verse>
				<verse number="6">Jūs pačios žinote, kaip visomis jėgomis tarnavau jūsų tėvui.</verse>
				<verse number="7">Jūsų tėvas apgaudinėjo mane ir dešimt kartų keitė mano atlyginimą. Tačiau Dievas neleido jam manęs skriausti.</verse>
				<verse number="8">Jei jis sakė: ‘Dėmėtieji tebūna tavo atlyginimas’, visos ožkos ir avys vedė dėmėtus. O jei jis sakė: ‘Dryžuotieji tebūna tavo atlyginimas’, visos avys ir ožkos vedė dryžuotus.</verse>
				<verse number="9">Taip Dievas atėmė jūsų tėvo gyvulius ir man atidavė.</verse>
				<verse number="10">Gyvulių poravimosi metu sapne mačiau, kad dryžuotieji, dėmėti ir kerši patinai eina prie patelių.</verse>
				<verse number="11">Tada Dievo angelas sapne man tarė: ‘Jokūbai!’ Aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’</verse>
				<verse number="12">Jis tarė: ‘Žiūrėk, visi dryžuoti, dėmėti ir kerši patinai eina prie patelių! Aš mačiau visa, ką Labanas tau darė.</verse>
				<verse number="13">Aš esu Betelio Dievas, kur tu patepei akmens paminklą ir davei įžadą. Išeik iš šitos šalies ir sugrįžk į savo gimtinę!’ ‘‘</verse>
				<verse number="14">Tada Rachelė ir Lėja kalbėjo: ‘‘Ar mums dar yra dalis tėvo namuose?</verse>
				<verse number="15">Argi mes nelaikomos svetimomis? Juk jis pardavė mus ir gautus pinigus už mus naudojo sau.</verse>
				<verse number="16">Iš tikrųjų visi turtai, kuriuos Dievas atėmė iš mūsų tėvo, priklauso mums ir mūsų vaikams. Taigi dabar daryk visa, ką Dievas tau įsakė’‘.</verse>
				<verse number="17">Jokūbas užsodino ant kupranugarių savo vaikus ir žmonas,</verse>
				<verse number="18">išsivarė visus savo gyvulius ir pasiėmė visą savo mantą, kurią jis buvo įsigijęs Mesopotamijoje, kad eitų pas savo tėvą Izaoką į Kanaano šalį.</verse>
				<verse number="19">Labanas tuo metu kirpo avis. Tada Rachelė pavogė dievukus, kurie priklausė jos tėvui.</verse>
				<verse number="20">Jokūbas apgavo sirą Labaną, nes pabėgo, nieko nesakęs.</verse>
				<verse number="21">Jis pasiėmė viską, kas jam priklausė; persikėlęs per upę, pasuko į Gileado kalnyną.</verse>
				<verse number="22">Trečią dieną Labanui pranešė, kad Jokūbas pabėgo.</verse>
				<verse number="23">Tada Labanas, pasiėmęs savo brolius, vijosi jį septynias dienas ir pasivijo Gileado kalnyne.</verse>
				<verse number="24">Dievas sapne atėjo pas sirą Labaną ir tarė: ‘‘Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai!’‘</verse>
				<verse number="25">Jokūbas jau buvo pasistatęs palapinę kalnyne, kai Labanas jį pasivijo. Labanas su savo broliais taip pat pasistatė palapinę Gileado kalnyne</verse>
				<verse number="26">ir tarė Jokūbui: ‘‘Kodėl taip pasielgei ir iškeliavai nieko man nesakęs, slaptai išsivarydamas mano dukteris kaip karo belaisves?</verse>
				<verse number="27">Kodėl slapčia pabėgai ir pasislėpei nuo manęs? Jei būtum man pasisakęs, būčiau išlydėjęs tave iškilmingai, su dainomis, būgnais ir arfomis.</verse>
				<verse number="28">Tu neleidai man pabučiuoti vaikaičių ir dukterų. Tu pasielgei neprotingai.</verse>
				<verse number="29">Aš galėčiau tau pakenkti, bet tavo tėvo Dievas sapne pasakė man: ‘Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai’.</verse>
				<verse number="30">Žinau, tu išsiilgai savo tėvo namų ir todėl iškeliavai, bet kodėl pavogei mano dievukus?’‘</verse>
				<verse number="31">Jokūbas atsakė Labanui: ‘‘Pabėgau bijodamas, kad prievarta neatimtum iš manęs savo dukterų.</verse>
				<verse number="32">O dėl vagystės, tai tas, pas kurį rasi savo dievukus, temiršta! Mūsų akivaizdoje ieškok ir pasiimk, kas tavo’‘. Jokūbas nežinojo, kad Rachelė buvo pavogusi dievukus.</verse>
				<verse number="33">Labanas patikrino Jokūbo, Lėjos ir abiejų tarnaičių palapines, bet nieko nerado. Tada jis, išėjęs iš Lėjos palapinės, įėjo į Rachelės palapinę.</verse>
				<verse number="34">Bet Rachelė dievukus buvo paslėpusi kupranugario balne ir atsisėdusi ant jų. Labanas iškrėtė visą palapinę, bet nerado.</verse>
				<verse number="35">Ji tarė savo tėvui: ‘‘Nepyk, mano viešpatie, kad negaliu atsikelti, nes su manimi vyksta tai, kas darosi moteriškėms’‘. Jis ieškojo, bet dievukų nerado.</verse>
				<verse number="36">Jokūbas supyko ir barė Labaną: ‘‘Kuo nusikaltau, kuo nusidėjau, kad su tokiu užsidegimu mane vijaisi</verse>
				<verse number="37">ir iškrėtei visus mano daiktus? Ką radai iš savo turtų? Pavesk tą reikalą mano ir savo giminaičiams, tegul jie išsprendžia mudviejų bylą!</verse>
				<verse number="38">Dvidešimt metų aš pas tave tarnavau. Tavo avys ir ožkos nebuvo bergždžios, ir tavo bandos avinų aš nevalgiau.</verse>
				<verse number="39">Kas žvėrių sudraskyta, nenešiau tau. Aš pats turėjau atlyginti nuostolį. Iš manęs reikalavai atlyginti, kas pavogta dieną ar naktį.</verse>
				<verse number="40">Aš dieną kenčiau kaitrą, naktį­šaltį, ir miegas bėgo nuo mano akių.</verse>
				<verse number="41">Taip dvidešimt metų tarnavau tavo namuose: keturiolika metų už dukteris ir šešerius metus už bandą. Tu dešimt kartų keitei mano atlyginimą!</verse>
				<verse number="42">Jei mano tėvo Dievas, Abraomo Dievas, kurio bijojosi Izaokas, nebūtų buvęs su manimi, tikrai dabar būtum mane išleidęs tuščiomis rankomis. Mano priespaudą ir vargą matė Dievas ir praėjusią naktį sudraudė tave’‘.</verse>
				<verse number="43">Labanas atsakė Jokūbui: ‘‘Dukterys yra mano dukterys, vaikaičiai­mano vaikaičiai, banda­ mano banda, ir visa, ką matai, man priklauso. O ką galiu šiandien daryti savo dukterims ir jų vaikams?</verse>
				<verse number="44">Todėl ateik ir padarykime sandorą­aš ir tu. Ir tai tebūna liudijimas tarp manęs ir tavęs!’‘</verse>
				<verse number="45">Tada Jokūbas, suradęs akmenį, pastatė paminklą.</verse>
				<verse number="46">Po to Jokūbas liepė savo giminaičiams: ‘‘Pririnkite akmenų!’‘ Tie pririnkę sukrovė juos, ir ant tos krūvos jie valgė.</verse>
				<verse number="47">Labanas tuos akmenis pavadino Jegar Sahaduta, o Jokūbas­ Galedu.</verse>
				<verse number="48">Labanas tarė: ‘‘Šita akmenų krūva yra liudytoja tarp manęs ir tavęs’‘. Todėl ji vadinama Galedu</verse>
				<verse number="49">ir Micpa, nes jis sakė: ‘‘Viešpats tegu stebi mane ir tave, kai būsime vienas nuo kito atsiskyrę!</verse>
				<verse number="50">Jeigu tu skriausi mano dukteris ar vesi dar daugiau žmonų, nors nėra žmonių tarp mūsų, bet Dievas yra mūsų liudytojas’‘.</verse>
				<verse number="51">Labanas toliau kalbėjo Jokūbui: ‘‘Štai akmenų krūva ir paminklas, kurį pastačiau tarp mūsų.</verse>
				<verse number="52">Ši krūva bus liudytojas ir paminklas bus liudytojas, kad aš neisiu pas tave pro šitą akmenų krūvą, nė tu eisi pas mane pro šitą akmenų krūvą ir šitą paminklą su piktu kėslu!</verse>
				<verse number="53">Abraomo ir Nahoro Dievas, jų tėvų Dievas, tebūna teisėjas tarp mudviejų!’‘ Jokūbas tada prisiekė Tuo, kurio bijojo jo tėvas Izaokas.</verse>
				<verse number="54">Tada Jokūbas aukojo kalne ir pasikvietė savo giminaičius valgyti. Jie valgė ir pasiliko ant kalno visą naktį.</verse>
				<verse number="55">Labanas, atsikėlęs anksti rytą, pabučiavo savo vaikaičius bei dukteris ir juos palaimino. Jis atsiskyrė nuo jų ir sugrįžo į savo vietovę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">Jokūbui keliaujant toliau, jį pasitiko Dievo angelai.</verse>
				<verse number="2">Jis, išvydęs juos, tarė: ‘‘Tai Dievo stovykla!’‘ Ir pavadino tą vietą Mahanaimu.</verse>
				<verse number="3">Jokūbas siuntė pirma savęs pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seyro žemę, Edomo kraštan.</verse>
				<verse number="4">Jis įsakė jiems: ‘‘Taip kalbėsite mano valdovui Ezavui: ‘Taip sako tavo tarnas Jokūbas: ‘Viešėjau pas Labaną ir ten užtrukau iki šios dienos.</verse>
				<verse number="5">Turiu jaučių, asilų, avių, tarnų bei tarnaičių ir siunčiu pranešti savo valdovui, kad surasčiau malonę jo akyse’ ‘‘.</verse>
				<verse number="6">Pasiuntiniai, sugrįžę pas Jokūbą, pranešė: ‘‘Buvome nuėję pas tavo brolį Ezavą, jis ateina tavęs pasitikti su keturiais šimtais vyrų!’‘</verse>
				<verse number="7">Jokūbas labai išsigando ir susirūpino. Jis padalino žmones, avis, galvijus bei kupranugarius į du būrius</verse>
				<verse number="8">ir tarė: ‘‘Jei Ezavas užpuls vieną būrį ir jį sumuš, tai bent likęs išsigelbės’‘.</verse>
				<verse number="9">Jokūbas meldėsi: ‘‘Mano tėvo Abraomo ir mano tėvo Izaoko Dieve, Viešpatie, kuris man sakei: ‘Grįžk į savo šalį pas savo gimines, ir Aš tau gera darysiu’.</verse>
				<verse number="10">Aš nevertas net mažiausios Tavo malonės ir ištikimybės, kurią parodei savo tarnui. Aš tik su lazda perėjau Jordaną, o dabar turiu du būrius.</verse>
				<verse number="11">Išgelbėk mane iš mano brolio Ezavo rankos, nes aš jo bijau, kad atėjęs nenužudytų manęs ir motinų su vaikais.</verse>
				<verse number="12">Tu juk sakei: ‘Aš tikrai darysiu tau gera ir padauginsiu tavo palikuonis, kad jie bus kaip jūros smiltys ir jų neįmanoma bus suskaičiuoti dėl gausybės’ ‘‘.</verse>
				<verse number="13">Jokūbas tą naktį nakvojo toje vietoje. Rytą jis parinko dovanų savo broliui Ezavui iš to, ką turėjo:</verse>
				<verse number="14">du šimtus ožkų ir dvidešimt ožių, du šimtus avių ir dvidešimt avinų,</verse>
				<verse number="15">trisdešimt kupranugarių su kumeliukais, keturiasdešimt karvių ir dešimt jaučių, dvidešimt asilių ir dešimt asilų.</verse>
				<verse number="16">Jis juos atidavė tarnams ir išsiuntė po būrį atskirai, sakydamas: ‘‘Eikite pirma manęs, palikdami tarpus tarp bandų!’‘</verse>
				<verse number="17">Jis įsakė pirmajam: ‘‘Kai tave sutiks mano brolis Ezavas, klausdamas: ‘Kam tu priklausai? Kur eini? Kam priklauso šita banda?’,</verse>
				<verse number="18">tai atsakyk: ‘Tavo tarnui Jokūbui. Tai dovana, siunčiama mano valdovui Ezavui; štai ir jis pats ateina paskui mus’ ‘‘.</verse>
				<verse number="19">Jis taip įsakė antrajam, trečiajam ir visiems, kurie ginė bandas: ‘‘Kalbėkite šitais žodžiais Ezavui, kai jį sutiksite,</verse>
				<verse number="20">ir pridurkite: ‘Tavo tarnas Jokūbas taip pat ateina paskui mus’ ‘‘. Jokūbas galvojo: ‘‘Aš jį permaldausiu dovanomis, kurias siunčiu pirma savęs, paskui sutiksiu jį patį. Gal jis mane draugiškai sutiks?’‘</verse>
				<verse number="21">Pasiųstos dovanos išėjo pirma jo, o jis pats tą naktį nakvojo stovykloje.</verse>
				<verse number="22">Tą pačią naktį atsikėlęs jis paėmė abi žmonas, abi tarnaites ir vienuolika sūnų ir perbrido Jaboko brastą.</verse>
				<verse number="23">Jis perkėlė per upelį juos ir visa, ką turėjo.</verse>
				<verse number="24">Jokūbas pasiliko vienas. Ten jis grūmėsi su vienu vyru iki aušros.</verse>
				<verse number="25">Matydamas, kad neįstengia jo įveikti, tas vyras smogė Jokūbui į šlaunį ir išnarino Jokūbo šlaunies sąnarį.</verse>
				<verse number="26">Tada tas vyras tarė: ‘‘Paleisk mane, nes jau aušta!’‘ Jokūbas atsakė: ‘‘Nepaleisiu tavęs, jei manęs nepalaiminsi!’‘</verse>
				<verse number="27">Tas klausė: ‘‘Kuo tu vardu?’‘ Jis atsakė: ‘‘Jokūbas’‘.</verse>
				<verse number="28">Tada jis tarė: ‘‘Tu nebebūsi vadinamas Jokūbu, bet Izraeliu, nes tu kovojai su Dievu ir su žmonėmis ir nugalėjai’‘.</verse>
				<verse number="29">Jokūbas klausė: ‘‘Pasakyk man savo vardą’‘. Bet tas atsakė: ‘‘Kam gi klausi mano vardo?’‘ Ir jis ten jį palaimino.</verse>
				<verse number="30">Jokūbas pavadino tą vietą Penieliu: ‘‘Aš regėjau Dievą veidas į veidą ir išlikau gyvas’‘.</verse>
				<verse number="31">Kai jis perėjo Penielį, patekėjo saulė, ir jis šlubavo viena koja.</verse>
				<verse number="32">Todėl iki šios dienos Izraelio vaikai nevalgo šlaunies raumenų, nes Jokūbo šlaunis buvo sužeista.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">Jokūbas, pakėlęs akis, pamatė ateinantį Ezavą su keturiais šimtais vyrų. Jis paskirstė vaikus tarp Lėjos, Rachelės ir abiejų tarnaičių:</verse>
				<verse number="2">sustatė tarnaites ir jų vaikus pirmoje eilėje, Lėją ir jos vaikus už jų, o Rachelę ir Juozapą paskutinėje eilėje.</verse>
				<verse number="3">Jis pats nuėjo pirma jų ir septynis kartus nusilenkė iki žemės, kol susitiko su broliu.</verse>
				<verse number="4">Ezavas bėgo prie jo, apkabino jį ir bučiavo, puolęs jam ant kaklo, ir jie abu verkė.</verse>
				<verse number="5">Pamatęs žmonas ir vaikus, jis klausė: ‘‘Kas šitie?’‘ Tas atsakė: ‘‘Vaikai, kuriais Dievas apdovanojo tavo tarną’‘.</verse>
				<verse number="6">Tada priartėjusios tarnaitės su savo vaikais nusilenkė.</verse>
				<verse number="7">Paskui priartėjo Lėja ir jos vaikai ir nusilenkė. Pagaliau priartėjo Juozapas ir Rachelė ir taip pat nusilenkė.</verse>
				<verse number="8">Ezavas toliau klausė: ‘‘Kam tie būriai, kuriuos sutikau?’‘ Jis atsakė: ‘‘Kad rasčiau malonę savo valdovo akyse!’‘</verse>
				<verse number="9">Ezavas atsakė: ‘‘Mano broli, aš turiu užtektinai, pasilaikyk, ką turi!’‘</verse>
				<verse number="10">Jokūbas tarė: ‘‘O ne! Jei radau malonę tavo akyse, tai priimk iš manęs šią dovaną. Aš matau tavo veidą, tarsi matyčiau Dievo veidą, ir tu esi man malonus.</verse>
				<verse number="11">Prašau, priimk palaiminimą, kurį tau atnešiau. Nes Dievas buvo man maloningas, ir aš visko turiu’‘. Jokūbui prašant, brolis priėmė dovaną.</verse>
				<verse number="12">Tada Ezavas tarė: ‘‘Dabar keliaukime­aš eisiu tavo priešakyje!’‘</verse>
				<verse number="13">Bet Jokūbas atsakė: ‘‘Mano valdovas žino, kad vaikai gležni ir kad dalis avių bei galvijų yra jaunikliai; jei juos per greitai varysime nors vieną dieną, jie išgaiš.</verse>
				<verse number="14">Mano valdove, eik pirma savo tarno, o aš pamažu toliau judėsiu, kaip įstengia eiti gyvuliai ir vaikai, kol nueisiu pas savo valdovą į Seyrą’‘.</verse>
				<verse number="15">Tada Ezavas sakė: ‘‘Leisk man palikti su tavimi dalį savo žmonių!’‘ Bet tas atsakė: ‘‘Kam to reikia? Kad tik surasčiau malonę savo valdovo akyse!’‘</verse>
				<verse number="16">Ezavas tą dieną sugrįžo į Seyrą,</verse>
				<verse number="17">o Jokūbas judėjo toliau į Sukotą. Ten jis pasistatė namus, o gyvuliams­ pastoges. Todėl pavadino tą vietą Sukotu.</verse>
				<verse number="18">Jokūbas, keliaudamas iš Mesopotamijos, laimingai atvyko į Sichemą, kuris yra Kanaano krašte, ir apsistojo šalia miesto.</verse>
				<verse number="19">Sklypą, kuriame pasistatė palapinę, jis nusipirko iš Sichemo tėvo Hamoro sūnų už šimtą monetų.</verse>
				<verse number="20">Jis ten pastatė aukurą ir jį pavadino: ‘‘Izraelio Dievo galybė’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">Kartą Lėjos duktė Dina išėjo pasižiūrėti tos šalies dukterų.</verse>
				<verse number="2">Šalies kunigaikščio hivo Hamoro sūnus Sichemas, ją pamatęs, nutvėrė ir išprievartavo.</verse>
				<verse number="3">Jo siela prisirišo prie Jokūbo dukters Dinos. Jis pamilo mergaitę ir meiliai kalbėjo su ja.</verse>
				<verse number="4">Sichemas prašė savo tėv o Hamoro: ‘‘Leisk man vesti šią mergaitę!’‘</verse>
				<verse number="5">Jokūbas sužinojo, kad Sichemas išprievartavo jo dukterį Diną; kadangi jo sūnūs buvo prie gyvulių laukuose, Jokūbas tylėjo, kol jie pareis.</verse>
				<verse number="6">Sichemo tėvas Hamoras atėjo pas Jokūbą, norėdamas su juo pasikalbėti.</verse>
				<verse number="7">Jokūbo sūnūs, tai išgirdę, parėjo iš laukų. Jie įsižeidė ir labai supyko, nes Sichemas padarė gėdą Izraeliui, gulėdamas su Jokūbo dukterimi, nors nederėjo taip daryti.</verse>
				<verse number="8">Hamoras kalbėjosi su jais: ‘‘Mano sūnaus Sichemo siela ilgisi jūsų dukters. Prašau, leiskite mano sūnui ją vesti.</verse>
				<verse number="9">Susigiminiuokime: duokite mums savo dukteris, o mūsų dukteris veskite!</verse>
				<verse number="10">Gyvenkite pas mus. Kraštas jums yra atviras. Pasilikite ir laisvai jame gyvenkite ir įsigykite čia nuosavybę’‘.</verse>
				<verse number="11">Ir Sichemas kalbėjo Dinos tėvui ir broliams: ‘‘O kad rasčiau malonę jūsų akyse! Ko tik iš manęs paprašysite, duosiu.</verse>
				<verse number="12">Prašykite pačio didžiausio kraičio ir dovanos; aš viską duosiu, ko paprašysite, tik leiskite man vesti mergaitę!’‘</verse>
				<verse number="13">Jokūbo sūnūs klastingai kalbėjo su Sichemu ir jo tėvu Hamoru, nes Sichemas buvo išprievartavęs jų seserį Diną.</verse>
				<verse number="14">Jie sakė jiems: ‘‘Mes negalime to padaryti­išleisti savo seserį už vyro, kuris yra neapipjaustytas, nes tai būtų mums negarbė ir gėda.</verse>
				<verse number="15">Sutiksime su jumis tik su sąlyga, jei jūs tapsite kaip mes ir kiekvienas vyras tarp jūsų bus apipjaustytas.</verse>
				<verse number="16">Tada mes leisime jums vesti savo dukteris ir vesime jūsų; liksime pas jus gyventi ir tapsime viena tauta.</verse>
				<verse number="17">Bet jei mūsų nepaklausysite ir neapsipjaustysite, pasiimsime savo dukterį ir išeisime’‘.</verse>
				<verse number="18">Jų žodžiai patiko Hamorui ir jo sūnui Sichemui.</verse>
				<verse number="19">Jaunuolis nedelsė įvykdyti pasiūlymo, nes jis buvo įsimylėjęs Jokūbo dukterį. O jis buvo žymiausias savo tėvo namuose.</verse>
				<verse number="20">Hamoras ir jo sūnus Sichemas atėjo prie miesto vartų ir kalbėjo savo miesto vyrams:</verse>
				<verse number="21">‘‘Šitie žmonės yra taikingi mūsų atžvilgiu. Jie telieka gyventi ir laisvai verstis mūsų krašte. Kraštas juk platus! Jų dukteris vesime, o savo dukteris leisime tekėti už jų.</verse>
				<verse number="22">Tie žmonės sutinka gyventi pas mus ir tapti viena tauta tik su šita sąlyga, jei kiekvienas mūsų vyras apsipjaustys, kaip jie yra apipjaustyti.</verse>
				<verse number="23">Jų galvijai, jų manta ir visi gyvuliai priklausys mums. Sutikime su jais, ir jie liks pas mus gyventi!’‘</verse>
				<verse number="24">Visi miesto vyrai paklausė Hamoro ir jo sūnaus Sichemo ir buvo apipjaustyti.</verse>
				<verse number="25">Trečią dieną, kai jiems labai skaudėjo, du Jokūbo sūnūs, Simeonas ir Levis, Dinos broliai, pasiėmė savo kardus ir, drąsiai atėję į miestą, išžudė visus vyrus.</verse>
				<verse number="26">Jie taip pat nužudė Hamorą ir jo sūnų Sichemą, paėmė Diną iš Sichemo namų ir išėjo.</verse>
				<verse number="27">Jokūbo sūnūs atėjo prie nužudytųjų ir apiplėšė miestą, keršydami už sesers išniekinimą.</verse>
				<verse number="28">Pasiėmė jų avis, galvijus, asilus ir visa, kas buvo mieste ir laukuose.</verse>
				<verse number="29">Pagrobė visą jų turtą, vaikus ir žmonas išsivedė į nelaisvę ir išplėšė viską, kas buvo namuose.</verse>
				<verse number="30">Jokūbas tarė Simeonui ir Leviui: ‘‘Jūs pridarėte man bėdos, padarydami mane nekenčiamą tarp šios šalies gyventojų, tarp kanaaniečių ir perizų. Mūsų labai mažai; jie susirinks prieš mane ir nužudys mane. Taip aš ir mano namai bus sunaikinti’‘.</verse>
				<verse number="31">Sūnūs atsakė: ‘‘Argi jam buvo leista pasielgti su mūsų seserimi kaip su paleistuve?’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="35">
				<verse number="1">Dievas tarė Jokūbui: ‘‘Kelkis ir eik į Betelį, ir apsistok ten; pastatyk aukurą Dievui, kuris tau pasirodė, kai bėgai nuo savo brolio Ezavo’‘.</verse>
				<verse number="2">Jokūbas įsakė saviesiems ir visiems, buvusiems su juo: ‘‘Pašalinkite svetimus dievus, kurie yra tarp jūsų, apsivalykite ir pakeiskite drabužius!</verse>
				<verse number="3">Eikime į Betelį, ten pastatysiu aukurą Dievui, kuris mane išklausė pavojuje ir buvo su manimi kelyje, kuriuo aš ėjau!’‘</verse>
				<verse number="4">Jie atidavė Jokūbui visus svetimus dievus, kuriuos jie turėjo, ir auskarus, o Jokūbas juos užkasė po ąžuolu prie Sichemo.</verse>
				<verse number="5">Jie iškeliavo, ir siaubas nuo Dievo apėmė aplinkinius miestus, kad niekas nedrįso vytis Jokūbo sūnų.</verse>
				<verse number="6">Taip Jokūbas ir visi su juo esantys žmonės atėjo į Lūzą, dar vadinamą Beteliu, kuri yra Kanaano šalyje.</verse>
				<verse number="7">Ten jis pastatė aukurą ir tą vietą pavadino El Betelis, nes ten jam pasirodė Dievas, kai jis bėgo nuo savo brolio veido.</verse>
				<verse number="8">Ten mirė Debora, Rebekos auklė, ir buvo palaidota prie Betelio po ąžuolu, kurį pavadino Raudos ąžuolu.</verse>
				<verse number="9">Dievas vėl pasirodė Jokūbui, kai jis atvyko iš Mesopotamijos, ir jį palaimino.</verse>
				<verse number="10">Ir Dievas tarė jam: ‘‘Tavo vardas Jokūbas, bet tu nebesivadinsi Jokūbu. Tavo vardas bus Izraelis!</verse>
				<verse number="11">Aš esu Dievas Visagalis. Būk vaisingas ir dauginkis! Tauta ir daugelis tautų atsiras iš tavęs, ir karaliai išeis iš tavo strėnų!</verse>
				<verse number="12">Tą žemę, kurią daviau Abraomui ir Izaokui, atiduosiu tau ir po tavęs duosiu tavo palikuonims’‘.</verse>
				<verse number="13">Tada Dievas pasitraukė nuo jo iš tos vietos, kur su juo kalbėjo.</verse>
				<verse number="14">Jokūbas pastatė akmeninį paminklą toje vietoje, kur Dievas kalbėjo su juo, išliejo ant jo geriamąją auką ir aliejaus.</verse>
				<verse number="15">Jokūbas pavadino tą vietą, kur Dievas su juo kalbėjo, Beteliu.</verse>
				<verse number="16">Iš Betelio jie keliavo toliau. Nepasiekus Efratos, Rachelė gimdė, ir jos gimdymas buvo sunkus.</verse>
				<verse number="17">Jai esant gimdymo kančiose, pribuvėja jai tarė: ‘‘Nebijok! Ir šį kartą turėsi sūnų’‘.</verse>
				<verse number="18">Kai jos siela buvo beatsiskirianti, nes ji buvo prie mirties, ji pavadino jį Ben Oniu, bet tėvas jį pavadino Benjaminu.</verse>
				<verse number="19">Ir Rachelė mirė ir buvo palaidota prie kelio, einančio į Efratą, tai yra Betliejų.</verse>
				<verse number="20">Jokūbas pastatė ant jos kapo paminklą; tas Rachelės kapo paminklas tebestovi iki šios dienos.</verse>
				<verse number="21">Izraelis keliavo toliau ir apsistojęs pasistatė palapines anapus Edero bokšto.</verse>
				<verse number="22">Izraeliui gyvenant anoje šalyje, Rubenas miegojo su savo tėvo sugulove Bilha. Izraelis tai sužinojo. Jokūbo sūnų buvo dvylika.</verse>
				<verse number="23">Lėjos sūnūs: Jokūbo pirmagimis Rubenas, Simeonas, Levis, Judas, Isacharas ir Zabulonas.</verse>
				<verse number="24">Rachelės sūnūs: Juozapas ir Benjaminas.</verse>
				<verse number="25">Rachelės tarnaitės Bilhos sūnūs: Danas ir Neftalis.</verse>
				<verse number="26">Lėjos tarnaitės Zilpos sūnūs: Gadas ir Ašeras. Šitie yra Jokūbo sūnūs, gimę jam Mesopotamijoje.</verse>
				<verse number="27">Jokūbas atėjo pas savo tėvą Izaoką į Mamrę, į Kirjat Arbos miestą, tai yra Hebroną, kur Abraomas ir Izaokas buvo ateiviai.</verse>
				<verse number="28">Izaokas sulaukė šimto aštuoniasdešimties metų.</verse>
				<verse number="29">Ir Izaokas atidavė savo dvasią, ir mirė, ir susijungė su savo tauta, būdamas senas ir pasisotinęs gyvenimu. Jį palaidojo jo sūnūs Ezavas ir Jokūbas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="36">
				<verse number="1">Šitie yra Ezavo, kuris yra Edomas, palikuonys.</verse>
				<verse number="2">Ezavas vedė žmonas kanaanietes: hetito Elono dukterį Adą, hivo Cibeono sūnaus Anos dukterį Oholibamą</verse>
				<verse number="3">ir Basmatą, Izmaelio dukterį, Nebajoto seserį.</verse>
				<verse number="4">Ados sūnus­Elifazas. Basmatos sūnus­Reuelis.</verse>
				<verse number="5">Oholibamos sūnūs: Jeušas, Jalamas ir Korachas. Šitie yra Ezavo sūnūs, gimę jam Kanaano žemėje.</verse>
				<verse number="6">Ezavas pasiėmė savo žmonas, sūnus, dukteris, visus savo žmones, gyvulių bandas ir visą nuosavybę, kurią buvo įsigijęs Kanaano krašte, ir išvyko į kitą šalį, pasitraukdamas nuo savo brolio Jokūbo.</verse>
				<verse number="7">Jų turtai buvo per dideli, kad jie galėtų gyventi kartu, o žemė, kurioje jie buvo ateiviai, nebegalėjo išmaitinti jų gyvulių.</verse>
				<verse number="8">Ezavas apsigyveno Seyro kalnyne. Ezavas yra Edomas.</verse>
				<verse number="9">Šitie yra Ezavo, edomitų tėvo palikuonys Seyro kalnyne.</verse>
				<verse number="10">Ezavo sūnų vardai: Ezavo žmonos Ados sūnus­Elifazas, Ezavo žmonos Basmatos sūnus­Reuelis.</verse>
				<verse number="11">Elifazo sūnūs: Temanas, Omaras, Cefojas, Gatamas ir Kenazas.</verse>
				<verse number="12">Timna buvo Ezavo sūnaus Elifazo sugulovė ir pagimdė Elifazui Amaleką. Šitie yra Ezavo žmonos Ados sūnūs.</verse>
				<verse number="13">Reuelio sūnūs: Nahatas ir Zerachas, Šama ir Miza. Jie yra Ezavo žmonos Basmatos sūnūs.</verse>
				<verse number="14">Ezavo žmonos Oholibamos, Cibeono sūnaus Anos dukters, sūnūs: Jeušas, Jalamas ir Korachas.</verse>
				<verse number="15">Šie yra Ezavo sūnų kunigaikščiai—Ezavo pirmagimio Elifazo sūnūs: Temanas, Omaras, Cefojas, Kenazas,</verse>
				<verse number="16">Korachas, Gatamas, Amalekas­iš Elifazo kilę kunigaikščiai Edomo krašte. Jie yra Ados sūnūs.</verse>
				<verse number="17">Ezavo sūnaus Reuelio sūnūs: Nahatas, Zerachas, Šama, Miza­iš Reuelio kilę kunigaikščiai Edomo krašte. Jie Ezavo žmonos Basmatos sūnūs.</verse>
				<verse number="18">Ezavo žmonos Oholibamos sūnūs: Jeušas, Jalamas ir Korachas. Tai iš Anos dukters Oholibamos, Ezavo žmonos, kilę kunigaikščiai.</verse>
				<verse number="19">Jie yra Ezavo, tai yra Edomo sūnūs­tos šalies kunigaikščiai.</verse>
				<verse number="20">Horo Seyro sūnūs, gyvenę krašte: Lotanas, Šobalas, Cibeonas, Ana,</verse>
				<verse number="21">Dišonas, Eceras, Dišanas. Jie horų, Seyro sūnų, kunigaikščiai Edomo krašte.</verse>
				<verse number="22">Lotano vaikai: Horis, Hemamas ir Lotano sesuo Timna.</verse>
				<verse number="23">Sobalio sūnūs: Alvanas, Manahatas, Ebalas, Šefojas ir Onamas.</verse>
				<verse number="24">Cibeono sūnūs: Aja ir Ana. Ana, beganydamas savo tėvo Cibeono asilus, dykumoje rado šiltąsias versmes.</verse>
				<verse number="25">Anos vaikai: Dišonas ir duktė Oholibama.</verse>
				<verse number="26">Dišono sūnūs: Hemdanas, Ešbanas, Itranas ir Keranas.</verse>
				<verse number="27">Ecero sūnūs: Bilhanas, Zaavanas ir Akanas.</verse>
				<verse number="28">Dišano sūnūs: Ucas ir Aranas.</verse>
				<verse number="29">Horai: Lotanas, Šobalas, Zibeonas, Anas,</verse>
				<verse number="30">Dišonas, Eceras ir Dišanas­horų kunigaikščiai Seyro krašte.</verse>
				<verse number="31">Šitie karaliai valdė Edomo kraštą, kai izraelitai dar neturėjo savo kilmės karaliaus.</verse>
				<verse number="32">Edome karaliumi buvo Beoro sūnus Bela: jo miestas vadinosi Dinhaba.</verse>
				<verse number="33">Belai mirus, jo vietą užėmė Jobabas, Zeracho iš Bocros sūnus.</verse>
				<verse number="34">Jobabui mirus, jo vietoje karaliavo Hušamas iš Temano šalies.</verse>
				<verse number="35">Hušamui mirus, sostą paėmė Bedado sūnus Hadadas, kuris sumušė Midjaną Moabo laukuose ir kurio miestas vadinosi Avitas.</verse>
				<verse number="36">Hadadui mirus, jo vietą užėmė Samla iš Masrekos.</verse>
				<verse number="37">Samlai mirus, karaliavo Saulius iš Rehoboto.</verse>
				<verse number="38">Sauliui mirus, sostas atiteko Achboro sūnui Baal Hananui.</verse>
				<verse number="39">Achboro sūnui Baal Hananui mirus, jo vietą užėmė Hadaras. Jo miestas vadinosi Pavas. Jo žmona buvo vardu Mehetabelė; ji buvo Me Zahabo dukters Matredos duktė.</verse>
				<verse number="40">Ezavo kunigaikščių vardai pagal jų kilmę ir vietos pavadinimą: Timna, Alva, Jetetas,</verse>
				<verse number="41">Oholibama, Ela, Pinonas,</verse>
				<verse number="42">Kenazas, Temanas, Mibcaras,</verse>
				<verse number="43">Magdielis, Iramas. Šitie Edomo kunigaikščiai gyveno jų nuosavame krašte. Ezavas­edomitų protėvis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="37">
				<verse number="1">Jokūbas apsigyveno Kanaano šalyje, kur jo tėvas buvo ateivis.</verse>
				<verse number="2">Tokia yra Jokūbo istorija. Juozapas, būdamas septyniolikos metų, ganė su savo broliais avis; vaikinas gyveno su savo tėvo žmonų Bilhos ir Zilpos sūnumis. Juozapas pranešdavo tėvui, kai jie ką pikta kalbėdavo.</verse>
				<verse number="3">Izraelis mylėjo Juozapą labiau už kitus savo sūnus, nes jis gimė jam sulaukus žilos senatvės. Tėvas jam padarė margą apdarą.</verse>
				<verse number="4">Jo broliai, pastebėję, kad jų tėvas Juozapą myli labiau už visus brolius, neapkentė jo ir nesugyveno su juo.</verse>
				<verse number="5">Kartą Juozapas sapnavo sapną ir jį papasakojo savo broliams. Tada jie ėmė dar labiau jo nekęsti.</verse>
				<verse number="6">Jis jiems tarė: ‘‘Pasiklausykite mano sapno:</verse>
				<verse number="7">štai mes rišome pėdus laukuose; mano pėdas atsistojo ir stovėjo tiesus, o jūsų pėdai sustojo aplinkui ir nusilenkė prieš mano pėdą’‘.</verse>
				<verse number="8">Broliai jam atsakė: ‘‘Bene būsi mūsų karalius? O gal mus valdysi?’‘ Ir jie dar labiau jo neapkentė dėl jo sapnų ir jo kalbų.</verse>
				<verse number="9">Jis sapnavo dar kitą sapną ir papasakojo savo broliams: ‘‘Sapnavau dar vieną sapną, kad saulė, mėnulis ir vienuolika žvaigždžių lenkėsi prieš mane’‘.</verse>
				<verse number="10">Kai jis papasakojo tą sapną savo tėvui ir savo broliams, tėvas jį subarė: ‘‘Koks čia sapnas! Nejaugi aš, tavo motina ir broliai ateisime ir nusilenksime iki žemės prieš tave?’‘</verse>
				<verse number="11">Jo broliai pavydėjo jam, bet tėvas įsidėmėjo tuos žodžius.</verse>
				<verse number="12">Kartą jo broliai ganė tėvo avis prie Sichemo.</verse>
				<verse number="13">Tėvas tarė Juozapui: ‘‘Ar tavo broliai negano prie Sichemo? Eikš, aš tave pasiųsiu pas juos!’‘ Jis atsiliepė: ‘‘Aš čia!’‘</verse>
				<verse number="14">‘‘Eik, pažiūrėk, kaip tavo broliams ten sekasi, ir parėjęs pranešk man’‘. Taigi tėvas išsiuntė Juozapą iš Hebrono slėnio į Sichemą.</verse>
				<verse number="15">Vienas vyras sutiko Juozapą beklaidžiojantį lauke ir paklausė: ‘‘Ko ieškai?’‘</verse>
				<verse number="16">Jis atsakė: ‘‘Ieškau savo brolių. Pasakyk man, kur jie gano?’‘</verse>
				<verse number="17">Tas vyras atsakė: ‘‘Jie išėjo iš čia. Nugirdau juos kalbant: ‘Eikime į Dotaną’ ‘‘. Juozapas ėjo paskui savo brolius ir rado juos Dotane.</verse>
				<verse number="18">Jie, iš tolo pamatę jį ateinant, slapta susimokė jį nužudyti.</verse>
				<verse number="19">Jie sakė vienas kitam: ‘‘Štai ateina sapnuotojas!</verse>
				<verse number="20">Dabar užmuškime jį, įmeskime į duobę ir sakykime: ‘Plėšrus žvėris jį suėdė’; tada pamatysime, kas bus iš jo sapnų!’‘</verse>
				<verse number="21">Bet Rubenas, tai išgirdęs, išgelbėjo jį iš jų rankų, sakydamas: ‘‘Nežudykime jo.</verse>
				<verse number="22">Nepraliekite kraujo! Įmeskite jį į šitą dykumoje esančią duobę, bet nesutepkite savo rankų!’‘ Jis taip kalbėjo, norėdamas jį išgelbėti iš jų rankų ir sugrąžinti tėvui.</verse>
				<verse number="23">Juozapui atėjus pas brolius, jie nutraukė nuo jo margąjį apdarą, kuriuo jis vilkėjo,</verse>
				<verse number="24">ir, sugriebę jį, įmetė į duobę, kurioje nebuvo vandens.</verse>
				<verse number="25">Tada jie susėdo valgyti. Staiga jie pamatė izmaelitų karavaną, ateinantį iš Gileado, ir jų kupranugarius, nešančius kvepalų, balzamo ir miros. Jie traukė į Egiptą.</verse>
				<verse number="26">Judas tarė savo broliams: ‘‘Ką laimėsime, užmušę savo brolį ir nuslėpę jo kraują?</verse>
				<verse number="27">Parduokime jį izmaelitams ir nesutepkime savo rankų. Juk jis mūsų brolis, mūsų kūnas!’‘ Broliai paklausė jo.</verse>
				<verse number="28">Einant pro šalį Midjano pirkliams, jie, ištraukę Juozapą iš duobės, pardavė izmaelitams už dvidešimt sidabrinių; tie nusivedė Juozapą į Egiptą.</verse>
				<verse number="29">Rubenas, sugrįžęs prie duobės ir pamatęs, kad Juozapo nebėra, perplėšė savo drabužius.</verse>
				<verse number="30">Sugrįžęs pas brolius, tarė: ‘‘Vaiko nebėra! Kur aš eisiu!’‘</verse>
				<verse number="31">Jie paėmė Juozapo apdarą ir, papjovę ožį, tą apdarą pamirkė jo kraujyje</verse>
				<verse number="32">ir pasiuntė jį tėvui, sakydami: ‘‘Štai ką radome. Pažiūrėk, ar tai ne tavo sūnaus apdaras?’‘</verse>
				<verse number="33">Pažinęs jį, tėvas tarė: ‘‘Tai mano sūnaus apdaras! Plėšrus žvėris jį suėdė! Juozapas tikrai sudraskytas!’‘</verse>
				<verse number="34">Jokūbas persiplėšė drabužius, užsivilko ašutinę ir daugelį dienų gedėjo savo sūnaus.</verse>
				<verse number="35">Visi jo sūnūs ir dukterys guodė jį, tačiau jis nesidavė guodžiamas ir tarė: ‘‘Aš gedėdamas nueisiu į mirusiųjų buveinę pas savo sūnų’‘. Taip jį apraudojo jo tėvas.</verse>
				<verse number="36">Tuo metu midjaniečiai Egipte pardavė jį Potifarui, faraono rūmų valdininkui, sargybos viršininkui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="38">
				<verse number="1">Judas pasitraukė nuo savo brolių ir apsigyveno pas vieną adulamietį, vardu Hyras.</verse>
				<verse number="2">Ten Judas pamatė kanaaniečio Šūvos dukterį ir paėmė ją, ir įėjo pas ją.</verse>
				<verse number="3">Ji pastojo ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Eru.</verse>
				<verse number="4">Ji pastojo dar kartą ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Onanu.</verse>
				<verse number="5">Ir dar kartą ji pastojo, ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Šela. Judas tada gyveno Kezibe.</verse>
				<verse number="6">Judas paėmė savo pirmagimiui Erui žmoną, vardu Tamara.</verse>
				<verse number="7">Eras, Judo pirmagimis, buvo nedoras Viešpaties akyse, ir Viešpats jį numarino.</verse>
				<verse number="8">Tada Judas tarė sūnui Onanui: ‘‘Įeik pas savo brolio žmoną ir vesk ją, ir atgaivink savo brolio palikuonis’‘.</verse>
				<verse number="9">Onanas žinojo, kad palikuonys nepriklausys jam. Todėl įeidamas pas savo brolio žmoną išliejo sėklą žemėn, kad neduotų broliui palikuonių.</verse>
				<verse number="10">Viešpačiui nepatiko jo elgesys, todėl ir jį numarino.</verse>
				<verse number="11">Judas tarė savo marčiai Tamarai: ‘‘Gyvenk kaip našlė savo tėvo namuose, kol užaugs mano sūnus Šela’‘. Nes jis bijojo, kad ir tas nemirtų kaip jo broliai. Tamara nuėjo gyventi į savo tėvo namus.</verse>
				<verse number="12">Po kurio laiko mirė Judo žmona, Šūvos duktė. Gedulo laikui praėjus, Judas su savo draugu adulamiečiu Hyru ėjo į Timną pas savo avių kirpėjus.</verse>
				<verse number="13">Tamarai buvo pranešta: ‘‘Štai tavo uošvis eina į Timną avių kirpti’‘.</verse>
				<verse number="14">Ji nusivilko savo našlės drabužius, apsidengė šydu ir atsisėdo prie Enaimo vartų, kurie yra pakelėje į Timną. Ji žinojo, kad Šela buvo užaugęs, tačiau ji nebuvo jam duota į žmonas.</verse>
				<verse number="15">Judas ją palaikė paleistuve, nes ji buvo uždengusi savo veidą.</verse>
				<verse number="16">Jis pasuko prie jos ir tarė: ‘‘Leisk man įeiti pas tave’‘. Jis nežinojo, kad tai buvo jo marti, o ji klausė: ‘‘Ką man duosi?’‘</verse>
				<verse number="17">Jis atsakė: ‘‘Aš tau atsiųsiu ožiuką iš savo bandos’‘. Ji paklausė: ‘‘Ar duosi man užstatą, kol jį atsiųsi?’‘</verse>
				<verse number="18">Jis paklausė: ‘‘Ko nori užstatu?’‘ Ji atsakė: ‘‘Tavo antspaudo, virvės ir lazdos, kuri yra tavo rankoje’‘. Jis davė jai tai, įėjo pas ją, ir ji pastojo.</verse>
				<verse number="19">Jam išėjus, ji nusiėmė šydą, persirengė našlės drabužiais ir grįžo namo.</verse>
				<verse number="20">Kai Judo draugas adulamietis nuvedė ožiuką, kad atsiimtų užstatą iš moteriškės, jos nerado.</verse>
				<verse number="21">Jis klausinėjo vietos žmonių: ‘‘Kur yra paleistuvė, kuri buvo Enaime prie kelio?’‘ Jie atsakė: ‘‘Čia nebuvo jokios paleistuvės’‘.</verse>
				<verse number="22">Jis tada sugrįžo pas Judą ir pasakė: ‘‘Aš jos neradau, ir tos vietos žmonės sakėsi nieko nežiną apie jokią paleistuvę’‘.</verse>
				<verse number="23">Judas tarė: ‘‘Tegul pasilaiko mano užstatą, kad neapsijuoktume. Aš jai siunčiau ožiuką, bet tu negalėjai jos surasti’‘.</verse>
				<verse number="24">Po trijų mėnesių Judui buvo pranešta: ‘‘Tavo marti Tamara paleistuvavo ir pastojo’‘. Judas liepė: ‘‘Atveskite ją, kad ji būtų sudeginta’‘.</verse>
				<verse number="25">Kai ją išvedė, ji pasiuntė žinią savo uošviui: ‘‘Aš pastojau nuo vyro, kuriam priklauso šitie daiktai. Ištirk, kam priklauso šitas antspaudas, virvė ir lazda’‘.</verse>
				<verse number="26">Judas atpažinęs tarė: ‘‘Ji yra teisesnė už mane, nes aš jos nedaviau savo sūnui Šelai’‘. Ir daugiau jis jos nepažino.</verse>
				<verse number="27">Gimdymo metu paaiškėjo, kad dvyniai yra jos įsčiose.</verse>
				<verse number="28">Jai begimdant, vienas iškišo ranką. Pribuvėja paėmė ir užrišo ant jo rankos raudoną siūlą, sakydama: ‘‘Šitas pirmas išėjo’‘.</verse>
				<verse number="29">Bet jis įtraukė ranką atgal, ir štai išėjo jo brolis. Ji tarė: ‘‘Štai kaip tu prasiveržei’‘. Jį tad pavadino Perecu.</verse>
				<verse number="30">Paskui gimė jo brolis, ant kurio rankos buvo raudonas siūlas; jį pavadino Zerachu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="39">
				<verse number="1">Juozapą nuvedė į Egiptą, ir egiptietis Potifaras, faraono rūmų valdininkas, sargybos viršininkas, jį nupirko iš izmaelitų.</verse>
				<verse number="2">Ir Viešpats buvo su Juozapu, ir jam viskas sekėsi. Jis gyveno savo valdovo, egiptiečio, namuose.</verse>
				<verse number="3">Jo valdovas pastebėjo, kad Viešpats buvo su juo ir kad visa, ką jis darė, Viešpats laimino.</verse>
				<verse number="4">Juozapas rado Potifaro akyse malonę; jis tarnavo jam, ir tas paskyrė jį savo namų prievaizdu, ir visa pavedė jam tvarkyti.</verse>
				<verse number="5">Nuo to laiko, kai jis paskyrė Juozapą prievaizdu savo namuose, Viešpats laimino egiptiečio namus dėl Juozapo; Viešpaties palaima buvo ant visko, ką jis turėjo namuose ir laukuose.</verse>
				<verse number="6">Jis visa, ką turėjo, pavedė Juozapui; pats niekuo nesirūpino, tik maistu, kurį valgė. Juozapas buvo dailus ir gražaus veido.</verse>
				<verse number="7">Po kurio laiko jo valdovo žmona atkreipė dėmesį į Juozapą ir tarė: ‘‘Sugulk su manimi’‘.</verse>
				<verse number="8">Bet jis jai atsakė: ‘‘Mano valdovas niekuo nesirūpina ir visa, ką jis turi, atidavė į mano rankas.</verse>
				<verse number="9">Šiuose namuose nėra didesnio už mane, ir jis nieko man nedraudžia išskyrus tave, nes tu esi jo žmona. Kaip tad galėčiau padaryti tokią piktadarystę ir nusidėti prieš Dievą?’‘</verse>
				<verse number="10">Ji kiekvieną dieną kalbino Juozapą, tačiau jis nesutiko sugulti ir būti su ja.</verse>
				<verse number="11">Vieną dieną Juozapas atėjo į namus savo reikalais ir nieko daugiau tuo metu namuose nebuvo.</verse>
				<verse number="12">Ji nutvėrė jį už jo drabužio ir sakė: ‘‘Sugulk su manimi’‘. Bet jis, išsinėręs iš drabužio, ištrūko ir išbėgo laukan.</verse>
				<verse number="13">Pamačiusi, kad jis paliko savo drabužį jos rankoje ir išbėgo laukan,</verse>
				<verse number="14">ji pasišaukė namiškius ir jiems tarė: ‘‘Žiūrėkite! Jis atvedė mums vyrą, hebrają, kad tas tyčiotųsi iš mūsų. Jis atėjo pas mane, norėdamas sugulti su manimi, bet aš ėmiau garsiai šaukti.</verse>
				<verse number="15">Kai jis išgirdo mane šaukiant, paliko drabužį pas mane ir išbėgo’‘.</verse>
				<verse number="16">Ji pasilaikė jo drabužį, kol grįžo valdovas.</verse>
				<verse number="17">Tada ji tais pačiais žodžiais kalbėjo jam: ‘‘Pas mane atėjo tas vergas, hebrajas, kurį mums atvedei, kad pasityčiotų iš manęs.</verse>
				<verse number="18">Bet kai aš pradėjau garsiai šaukti, jis paliko savo drabužį pas mane ir išbėgo’‘.</verse>
				<verse number="19">Valdovas, išgirdęs žmonos žodžius, kuriais ji kalbėjo: ‘‘Taip tavo vergas pasielgė su manimi’‘, užsidegė pykčiu.</verse>
				<verse number="20">Ir Juozapo valdovas paėmė jį, ir atidavė į kalėjimą, kur kalėjo karaliaus kaliniai.</verse>
				<verse number="21">Bet Viešpats buvo su Juozapu ir parodė jam savo gailestingumą, ir davė jam rasti malonę kalėjimo viršininko akyse.</verse>
				<verse number="22">Šis pavedė Juozapui rūpintis visais kaliniais ir visi darbai buvo jo priežiūroje.</verse>
				<verse number="23">Kalėjimo viršininkas niekuo nesidomėjo, kas buvo Juozapui pavesta, nes Viešpats buvo su juo ir visuose darbuose jam duodavo sėkmę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="40">
				<verse number="1">Po kurio laiko nusikalto Egipto karaliui jo vyno pilstytojas ir duonkepys.</verse>
				<verse number="2">Faraonas supyko ant abiejų savo valdininkų: ant vyno pilstytojų viršininko ir duonkepių viršininko.</verse>
				<verse number="3">Jis įsakė juos uždaryti sargybos viršininko kalėjime, kur kalėjo Juozapas.</verse>
				<verse number="4">Sargybos viršininkas pavedė Juozapui juos prižiūrėti ir jiems patarnauti. Jie ten sėdėjo ilgesnį laiką.</verse>
				<verse number="5">Egipto karaliaus vyno pilstytojas ir duonkepys tą pačią naktį sapnavo sapną, ir kiekvieno sapnas turėjo savo reikšmę.</verse>
				<verse number="6">Juozapas, įėjęs pas juos rytą, pastebėjo juos esant prislėgtus.</verse>
				<verse number="7">Jis paklausė jų: ‘‘Kodėl šiandien jūsų veidai tokie paniurę?’‘</verse>
				<verse number="8">Jie atsakė: ‘‘Sapnavome sapną, bet nėra, kas jį išaiškintų’‘. Juozapas jiems tarė: ‘‘Argi ne iš Dievo ateina išaiškinimas? Papasakokite juos man’‘.</verse>
				<verse number="9">Tuomet vyno pilstytojų viršininkas papasakojo savo sapną Juozapui: ‘‘Aš sapnavau, kad pasirodė vynmedis prieš mane.</verse>
				<verse number="10">Jis turėjo tris šakeles, išleido pumpurus, išskleidė žiedus ir subrandino vynuoges ant kekių.</verse>
				<verse number="11">Faraono taurę laikiau savo rankoje. Paėmiau vynuogių, išspaudžiau jas į faraono taurę ir padaviau taurę faraonui’‘.</verse>
				<verse number="12">Juozapas jam atsakė: ‘‘Štai sapno išaiškinimas: trys šakelės yra trys dienos.</verse>
				<verse number="13">Po trijų dienų faraonas sugrąžins tave tarnybon, ir tu padavinėsi faraonui taurę į jo ranką, kaip pirma darydavai, kai buvai jo vyno pilstytojas.</verse>
				<verse number="14">Atsimink mane, kai tau bus gerai, ir pasigailėk manęs, paminėk mane faraonui ir padėk man išeiti iš šitų namų.</verse>
				<verse number="15">Aš esu pavogtas iš hebrajų krašto ir čia nesu nusikaltimo padaręs, už kurį mane laikytų kalėjime’‘.</verse>
				<verse number="16">Kepėjų viršininkas girdėdamas, kad jis gerai išaiškino, tarė Juozapui: ‘‘O aš sapnuodamas mačiau tris pintines ant savo galvos.</verse>
				<verse number="17">Viršutinėje pintinėje buvo įvairių keptų valgių faraonui, ir paukščiai lesė iš tos pintinės’‘.</verse>
				<verse number="18">Juozapas atsakė: ‘‘Štai sapno išaiškinimas: trys pintinės yra trys dienos.</verse>
				<verse number="19">Po trijų dienų faraonas nukirs tavo galvą, tave pakabins ant medžio, ir paukščiai les tavo kūną’‘.</verse>
				<verse number="20">Trečiąją dieną buvo faraono gimtadienis ir jis iškėlė puotą visiems savo tarnams. Jis atsiminė savo vyriausiąjį vyno pilstytoją ir vyriausiąjį duonkepį.</verse>
				<verse number="21">Faraonas sugrąžino vyriausiąjį vyno pilstytoją į jo tarnybą, ir jis vėl padavinėjo taurę faraonui.</verse>
				<verse number="22">O kepėjų viršininką jis įsakė pakarti, kaip Juozapas buvo jiems išaiškinęs.</verse>
				<verse number="23">Tačiau vyno pilstytojų viršininkas neatsiminė Juozapo ir pamiršo jį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="41">
				<verse number="1">Dvejiems metams praėjus, faraonas sapnavo: jis stovėjo prie upės,</verse>
				<verse number="2">ir iš jos išlipo septynios karvės, gražios ir riebios, ir jos ganėsi lankoje.</verse>
				<verse number="3">O po jų išlipo iš upės kitos septynios karvės, bjaurios ir liesos, ir atėjo prie tų karvių upės pakrantėje.</verse>
				<verse number="4">Liesosios karvės surijo anas septynias gražiąsias ir riebiąsias karves. Ir faraonas pabudo.</verse>
				<verse number="5">Vėl užmigęs sapnavo antrą kartą: septynios varpos išaugo iš vieno stiebo, pilnos ir gražios.</verse>
				<verse number="6">O po jų išdygo septynios tuščios ir rytų vėjo išdžiovintos varpos.</verse>
				<verse number="7">Tuščiosios varpos prarijo septynias pilnąsias ir gražiąsias varpas. Faraonas pabudo ir suprato, kad tai sapnas.</verse>
				<verse number="8">Tą rytą faraonas buvo neramus. Jis pasikvietė visus Egipto žynius ir išminčius ir papasakojo jiems savo sapnus, bet nebuvo nė vieno, kuris galėtų juos išaiškinti.</verse>
				<verse number="9">Tada vyno pilstytojų viršininkas kalbėjo faraonui: ‘‘Aš šiandien prisimenu savo nusikaltimus.</verse>
				<verse number="10">Faraonas buvo užsirūstinęs ant savo tarnų ir atidavė mane ir vyriausiąjį duonkepį uždaryti į sargybos viršininko kalėjimą.</verse>
				<verse number="11">Ir mudu sapnavome sapną tą pačią naktį, ir kiekvieno sapnas turėjo savo reikšmę.</verse>
				<verse number="12">Su mumis buvo jaunuolis hebrajas, sargybos viršininko vergas. Mes jam papasakojome savo sapnus, ir jis mums išaiškino mūsų sapnų reikšmę.</verse>
				<verse number="13">Kaip jis išaiškino, taip ir įvyko: mane sugrąžino į mano tarnybą, o aną pakorė’‘.</verse>
				<verse number="14">Tada faraonas pasiuntė pakviesti Juozapą, ir jie skubiai jį išleido iš kalėjimo. Jis, nusiskutęs ir pakeitęs drabužius, atėjo pas faraoną.</verse>
				<verse number="15">Faraonas tarė Juozapui: ‘‘Sapnavau sapną, ir nėra nė vieno, kuris galėtų jį išaiškinti. Aš girdėjau, kad tu gerai aiškini sapnus’‘.</verse>
				<verse number="16">Juozapas atsakė faraonui: ‘‘Ne aš, o Dievas duos faraonui palankų aiškinimą’‘.</verse>
				<verse number="17">Faraonas pasakojo Juozapui: ‘‘Sapnavau stovįs ant upės kranto.</verse>
				<verse number="18">Iš upės išlipo septynios karvės, riebios ir gražios, ir jos ganėsi lankoje.</verse>
				<verse number="19">Po jų išlipo kitos septynios karvės, menkos, labai bjaurios ir liesos. Aš nesu matęs tokių bjaurių karvių visoje Egipto šalyje.</verse>
				<verse number="20">Liesosios ir bjauriosios karvės surijo anas septynias riebiąsias karves.</verse>
				<verse number="21">Tačiau nebuvo žymu, kad jos būtų ką prarijusios; jos tebebuvo liesos kaip pradžioje. Po to aš pabudau.</verse>
				<verse number="22">Sapne aš dar regėjau: septynios varpos išaugo iš vieno stiebo, pilnos ir gražios.</verse>
				<verse number="23">Po jų išdygo septynios tuščios, plonos ir rytų vėjo išdžiovintos varpos.</verse>
				<verse number="24">Plonosios varpos prarijo septynias gražiąsias varpas. Aš tai papasakojau žyniams, bet nė vienas negalėjo išaiškinti’‘.</verse>
				<verse number="25">Juozapas atsakė faraonui: ‘‘Faraono sapnai reiškia vieną ir tą patį. Dievas parodė faraonui, ką Jis ketina daryti.</verse>
				<verse number="26">Septynios gražiosios karvės yra septyneri metai ir septynios gražiosios varpos yra septyneri metai. Sapnas reiškia vieną ir tą patį.</verse>
				<verse number="27">O septynios plonosios ir bjauriosios karvės ir septynios tuščiosios, rytų vėjo išdžiovintos varpos yra septyneri ateinančio bado metai.</verse>
				<verse number="28">Todėl aš sakiau faraonui, kad Dievas parodė jam, ką Jis ketina daryti.</verse>
				<verse number="29">Ateina septyneri didelio pertekliaus metai visoje Egipto šalyje.</verse>
				<verse number="30">Bet po jų seks septyneri bado metai, per kuriuos pasimirš buvusi gausa; badas sunaikins šalį.</verse>
				<verse number="31">Buvęs perteklius bus užmirštas šalyje dėl bado, nes jis bus labai baisus.</verse>
				<verse number="32">Du kartus pasikartojęs faraono sapnas reiškia, jog tai yra tikrai Dievo nustatyta ir greitai įvyks.</verse>
				<verse number="33">Dabar faraonas tegul parenka protingą ir sumanų vyrą ir paskiria jį Egipto šalies valdytoju.</verse>
				<verse number="34">Tegul įsako faraonas paskirti prievaizdus visoje šalyje, kurie surinks penktąją Egipto šalies derliaus dalį per septynerius derlingus metus.</verse>
				<verse number="35">Visą šitą būsimųjų gerų metų derlių tegul supila į aruodus, esančius faraono valdomuose miestuose, ir tegul saugoja jį maistui.</verse>
				<verse number="36">Tas maistas bus atsarga septyneriems bado metams, kurie vargins Egipto šalį, kad kraštas nepražūtų bado metu’‘.</verse>
				<verse number="37">Tas patarimas patiko faraonui ir visiems jo tarnams,</verse>
				<verse number="38">ir jis tarė: ‘‘Ar rasime tokį vyrą kaip šis, kuriame būtų Dievo Dvasia?’‘</verse>
				<verse number="39">Faraonas kalbėjo Juozapui: ‘‘Kadangi Dievas tau visa tai apreiškė, tai nėra nė vieno, kuris būtų toks protingas ir sumanus kaip tu.</verse>
				<verse number="40">Tu būsi mano namų valdytoju, ir tavo žodžio klausys visi žmonės. Tik sostu aš būsiu aukščiau tavęs’‘.</verse>
				<verse number="41">Toliau faraonas tarė Juozapui: ‘‘Aš tave skiriu visos Egipto šalies valdytoju’‘.</verse>
				<verse number="42">Faraonas numovė nuo savo piršto žiedą ir jį užmovė Juozapui; ir aprengė jį ploniausios drobės drabužiais, ir užkabino jam ant kaklo auksinę grandinę.</verse>
				<verse number="43">Ir liepė jį vežti savo antruoju vežimu, ir priešakyje jo šaukti: ‘‘Klaupkitės!’‘ Tuo būdu jis tapo visos Egipto šalies valdytoju.</verse>
				<verse number="44">Be to, faraonas tarė Juozapui: ‘‘Aš faraonas, ir be tavo žinios niekas nepakels nei rankos, nei kojos visoje Egipto šalyje!’‘</verse>
				<verse number="45">Faraonas pavadino Juozapą Cafnat Paneachu ir jam davė žmoną Asenatą, Ono kunigo Potiferos dukterį. Ir Juozapas keliavo po visą Egipto šalį.</verse>
				<verse number="46">Juozapas buvo trisdešimties metų amžiaus, kai jis stovėjo faraono, Egipto karaliaus, akivaizdoje ir išėjęs iš faraono apkeliavo visą Egipto žemę.</verse>
				<verse number="47">Per septynerius pertekliaus metus šalyje viskas gausiai užderėjo.</verse>
				<verse number="48">Jis surinko visą septynerių metų maistą ir sukrovė jį miestų sandėliuose. Aplink kiekvieną miestą esančių laukų derlių jis sukrovė tame mieste.</verse>
				<verse number="49">Juozapas pripildė aruodus javų kaip jūros smilčių, tiek daug, kad jų nebuvo įmanoma suskaičiuoti.</verse>
				<verse number="50">Prieš užeinant bado metams, Juozapui gimė du sūnūs iš Asenatos, Ono kunigo Potiferos dukters.</verse>
				<verse number="51">Juozapas pirmąjį pavadino Manasu: ‘‘Dievas leido man pamiršti visą mano vargą ir mano tėvo namus’‘.</verse>
				<verse number="52">Antrąjį jis pavadino Efraimu: ‘‘Dievas padarė mane vaisingą mano vargo šalyje’‘.</verse>
				<verse number="53">Pasibaigė septyneri pertekliaus metai Egipto šalyje.</verse>
				<verse number="54">Prasidėjo septyneri bado metai, kaip Juozapas buvo sakęs. Badas siautė visose šalyse, tačiau Egipte buvo duonos.</verse>
				<verse number="55">Badui prasidėjus visoje Egipto šalyje, žmonės kreipėsi į faraoną, prašydami duonos. Faraonas sakė: ‘‘Eikite pas Juozapą! Ką jis jums sakys, darykite’‘.</verse>
				<verse number="56">Badas išsiplėtė visoje žemėje. Juozapas atidarė javų sandėlius ir pardavinėjo javus egiptiečiams, nes kilo baisus badas Egipto šalyje.</verse>
				<verse number="57">Iš įvairių kraštų žmonės ėjo į Egiptą pas Juozapą pirkti javų, nes buvo baisus badas visose šalyse.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="42">
				<verse number="1">Jokūbas, išgirdęs, kad javai parduodami Egipte, tarė savo sūnums: ‘‘Ko žiūrite vienas į kitą?</verse>
				<verse number="2">Girdėjau, kad javai parduodami Egipte. Vykite tenai ir nupirkite javų, kad gyventume ir nemirtume’‘.</verse>
				<verse number="3">Dešimt Juozapo brolių iškeliavo pirkti javų į Egiptą.</verse>
				<verse number="4">Tačiau Jokūbas neleido Juozapo brolio Benjamino eiti su broliais, nes bijojo, kad jam neatsitiktų nelaimė.</verse>
				<verse number="5">Izraelio sūnūs kartu su kitais atėjo pirkti javų, nes badas siautė Kanaano šalyje.</verse>
				<verse number="6">Juozapas buvo Egipto šalies valdytojas. Jis pardavinėjo javus visoms žemės tautoms. Atėję Juozapo broliai nusilenkė prieš jį iki žemės.</verse>
				<verse number="7">Juozapas, pamatęs savo brolius, atpažino juos, bet jis elgėsi su jais tarsi su svetimais. Šiurkščiai su jais kalbėdamas, klausė: ‘‘Iš kur atvykote?’‘ Jie atsakė: ‘‘Iš Kanaano šalies maisto pirkti’‘.</verse>
				<verse number="8">Juozapas atpažino savo brolius, tačiau jie neatpažino jo.</verse>
				<verse number="9">Juozapas atsiminė sapnus, kuriuos jis sapnavo apie juos, ir jiems tarė: ‘‘Jūs esate žvalgai! Atvykote išžvalgyti silpnesniųjų šalies vietų’‘.</verse>
				<verse number="10">Jie atsakė jam: ‘‘Ne, mūsų viešpatie! Tavo tarnai atėjo nusipirkti maisto.</verse>
				<verse number="11">Mes visi esame vieno vyro sūnūs, dori žmonės. Tavo tarnai nėra žvalgai’‘.</verse>
				<verse number="12">Tačiau jis jiems tarė: ‘‘Ne! Jūs atėjote išžvalgyti silpnesniųjų šalies vietų!’‘</verse>
				<verse number="13">Jie atsakė: ‘‘Tavo tarnų yra dvylika brolių, vieno tėvo sūnų, Kanaano šalyje. Jauniausias liko pas tėvą namuose, o vieno jau nebėra’‘.</verse>
				<verse number="14">Bet Juozapas jiems atsakė: ‘‘Yra taip, kaip jums sakiau. Jūs esate žvalgai!</verse>
				<verse number="15">Taip jūs būsite ištirti. Prisiekiu, kaip gyvas faraonas, jūs neišeisite iš čia, kol atvyks jūsų jaunesnysis brolis!</verse>
				<verse number="16">Pasiųskite vieną iš jūsų atvesti jūsų brolį! Jūs būsite suimti, kol bus ištirti jūsų žodžiai, ar tiesą sakote, ar meluojate. Jei ne, kaip gyvas faraonas, jūs esate žvalgai!’‘</verse>
				<verse number="17">Tris dienas jis išlaikė juos suimtus.</verse>
				<verse number="18">Trečią dieną Juozapas jiems tarė: ‘‘Išliksite gyvi su viena sąlyga, nes aš bijau Dievo.</verse>
				<verse number="19">Jei jūs esate dori, vienas iš jūsų telieka suimtas, o kiti keliaukite, pargabenkite javų savo šeimoms nuo bado apsiginti.</verse>
				<verse number="20">Bet atveskite pas mane savo jauniausiąjį brolį, kad jūsų žodžiai pasirodytų tikri ir nemirtumėte!’‘</verse>
				<verse number="21">Jie kalbėjosi: ‘‘Iš tikrųjų esame nusikaltę savo broliui: mes matėme jo sielvartą, kai jis mus maldavo, bet neklausėme. Todėl šita bėda užklupo mus’‘.</verse>
				<verse number="22">Rubenas sakė jiems: ‘‘Ar aš jums nesakiau: ‘Nenusikalskite prieš vaiką!’ Bet jūs neklausėte. Todėl štai išieškomas jo kraujas’‘.</verse>
				<verse number="23">Jie nežinojo, kad Juozapas suprato jų kalbą, nes jis su jais kalbėjo per vertėją.</verse>
				<verse number="24">Pasitraukęs nuo jų, jis verkė. Tada sugrįžęs pas juos, kalbėjo toliau. Jis paėmė iš jų Simeoną ir jį surišo jų akyse.</verse>
				<verse number="25">Juozapas įsakė pripildyti jų maišus javais, kiekvieno pinigus įdėti atgal į maišą ir jiems duoti davinį kelionei. Tarnai taip ir padarė.</verse>
				<verse number="26">Susikrovę savo javų maišus ant asilų, jie iškeliavo.</verse>
				<verse number="27">Vienas atrišo savo maišą užeigoje, norėdamas pašerti asilą, ir pamatė pinigus. Jie buvo maišo viršuje.</verse>
				<verse number="28">Jis sušuko broliams: ‘‘Mano pinigai grąžinti man. Štai jie maiše!’‘ Jų širdys nusiminė, ir jie drebėdami žiūrėjo vienas į kitą ir kalbėjo: ‘‘Ką Dievas mums padarė?’‘</verse>
				<verse number="29">Parėję pas savo tėvą Jokūbą į Kanaano šalį, jie papasakojo jam visa, kas jiems nutiko:</verse>
				<verse number="30">‘‘Vyras, tos šalies valdovas, šiurkščiai kalbėjo su mumis ir mus palaikė žvalgais.</verse>
				<verse number="31">Mes jam sakėme: ‘Esame dori žmonės, o ne žvalgai.</verse>
				<verse number="32">Mes esame dvylika brolių, vieno tėvo sūnūs. Vieno nebėra, o jauniausias yra pas mūsų tėvą Kanaano šalyje’.</verse>
				<verse number="33">Tas vyras, šalies valdovas, mums atsakė: ‘Patikrinsiu, ar esate dori. Vieną jūsų brolį palikite pas mane, paimkite, ko reikia jūsų šeimoms nuo bado apsiginti, keliaukite</verse>
				<verse number="34">ir atsiveskite savo jauniausiąjį brolį, kad įsitikinčiau, jog nesate žvalgai. Tada aš jums atiduosiu jūsų brolį ir galėsite laisvai keliauti!’ ‘‘</verse>
				<verse number="35">Išpylę maišus, kiekvienas rado įrištus savo pinigus. Jie ir jų tėvas, pamatę pinigus, nusigando.</verse>
				<verse number="36">Jų tėvas Jokūbas kalbėjo: ‘‘Jūs padarėte, kad netekau vaikų! Juozapo nebėra, Simeono nebėra, ir Benjaminą norite paimti. Viskas atsisuko prieš mane’‘.</verse>
				<verse number="37">Rubenas atsakė savo tėvui: ‘‘Nužudyk mano du sūnus, jei aš jo neparvesiu! Patikėk jį man ir aš tau jį sugrąžinsiu’‘.</verse>
				<verse number="38">Tėvas tarė: ‘‘Mano sūnus nekeliaus su jumis, nes jo brolis yra miręs ir jis likęs man vienas. Jei kelyje atsitiks jam nelaimė, tai jūs nuvarysite mano žilus plaukus su sielvartu į kapus’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="43">
				<verse number="1">Badas sunkiai slėgė šalį.</verse>
				<verse number="2">Kai jie sunaudojo javus, atsigabentus iš Egipto, jų tėvas sakė jiems: ‘‘Vėl keliaukite ir nupirkite mums maisto’‘.</verse>
				<verse number="3">Judas jam atsakė: ‘‘Tas vyras mus griežtai įspėjo nepasirodyti jam be jauniausiojo brolio.</verse>
				<verse number="4">Jei leisi su mumis mūsų brolį, keliausime ir nupirksime maisto.</verse>
				<verse number="5">Bet jeigu neleisi, neisime, nes tas vyras mums pasakė: ‘Nematysite mano veido, jei jūsų brolio nebus su jumis!’ ‘‘</verse>
				<verse number="6">Izraelis atsakė: ‘‘Kodėl jūs man padarėte tokį skausmą, sakydami tam vyrui turį dar vieną brolį?’‘</verse>
				<verse number="7">Jie atsakė: ‘‘Tas vyras nuodugniai klausinėjo apie mus ir mūsų giminę: ‘Ar jūsų tėvas gyvas? Ar dar turite kokį brolį?’ Mes jam atsakėme į šituos klausimus. Argi galėjome žinoti, kad jis lieps atvesti mūsų brolį?’‘</verse>
				<verse number="8">Judas kalbėjo savo tėvui Izraeliui: ‘‘Leisk berniuką su manimi, kad galėtume vykti ir nemirtume badu mes, tu ir mūsų vaikai.</verse>
				<verse number="9">Aš laiduoju už jį! Iš mano rankos jo pareikalausi. Jei aš jo neparvesiu, būsiu tau nusikaltęs visą amžių.</verse>
				<verse number="10">Jei nebūtume delsę, būtume jau antrą kartą sugrįžę’‘.</verse>
				<verse number="11">Tada jų tėvas Izraelis tarė: ‘‘Jei taip, darykite! Pasiimkite į savo maišus geriausių šio krašto vaisių ir nugabenkite tam vyrui dovanų: truputį balzamo, medaus, kvepiančių žolių, miros, riešutų ir migdolų.</verse>
				<verse number="12">Dvigubai tiek pinigų pasiimkite su savimi ir pinigus, kurie buvo jūsų maišuose, grąžinkite iš savo rankų. Gal buvo kokia klaida?</verse>
				<verse number="13">Imkite taip pat savo brolį ir keliaukite pas tą vyrą.</verse>
				<verse number="14">O visagalis Dievas tesuteikia jums malonę to vyro akivaizdoje, kad jis paleistų jums jūsų brolį ir Benjaminą! O jei aš tapsiu bevaikis, tai ir būsiu bevaikis’‘.</verse>
				<verse number="15">Vyrai pasiėmė dovanų, dvigubai tiek pinigų ir Benjaminą ir, nukeliavę į Egiptą, prisistatė Juozapui.</verse>
				<verse number="16">Juozapas, pamatęs Benjaminą su jais, tarė savo namų prievaizdui: ‘‘Įvesk tuos vyrus į namus, papjauk gyvulį ir paruošk maisto, nes jie pietaus su manimi!’‘</verse>
				<verse number="17">Jis padarė, kaip Juozapas buvo įsakęs, ir įvedė juos į jo namus.</verse>
				<verse number="18">Jie nusigando, kai juos įvedė į Juozapo namus, ir vienas kitam kalbėjo: ‘‘Mus veda dėl pinigų, kuriuos radome savo maišuose, kad apkaltintų, suimtų, padarytų mus vergais ir paimtų mūsų asilus’‘.</verse>
				<verse number="19">Todėl jie kreipėsi į Juozapo namų prievaizdą, užkalbindami jį prieangyje:</verse>
				<verse number="20">‘‘Valdove, paklausyk mūsų! Kai atvykome pirmą kartą pirkti maisto,</verse>
				<verse number="21">tai grįždami užeigoje atrišome maišus ir kiekvieno mūsų visi pinigai buvo maišuose; mes atnešėme juos atgal.</verse>
				<verse number="22">Be to, atsinešėme su savimi dar kitų pinigų maistui pirkti. Mes nežinome, kas įdėjo mums pinigus į maišus’‘.</verse>
				<verse number="23">Jis atsakė: ‘‘Būkite ramūs! Nebijokite! Jūsų ir jūsų tėvo Dievas įdėjo jums lobį į maišus. Aš gavau jūsų pinigus’‘. Ir jis atvedė Simeoną pas juos.</verse>
				<verse number="24">Po to jis įvedė juos į Juozapo namus ir padavė vandens nusiplauti kojoms; jis pašėrė ir jų asilus.</verse>
				<verse number="25">Ir jie paruošė dovaną, laukdami Juozapo ateinant vidudienį, nes jie girdėjo, kad ten valgys pietus.</verse>
				<verse number="26">Juozapui parėjus namo, jie atnešė jam dovaną, kurią turėjo su savimi, ir nusilenkė jam iki žemės.</verse>
				<verse number="27">Jis klausinėjo, kaip jiems sekasi: ‘‘Ar sveikas jūsų senasis tėvas, apie kurį pasakojote? Ar jis dar gyvas?’‘</verse>
				<verse number="28">Jie atsakė: ‘‘Tavo tarnas, mūsų tėvas, yra sveikas ir gyvas’‘. Jie vėl žemai nusilenkė.</verse>
				<verse number="29">Pamatęs savo brolį Benjaminą, savo motinos sūnų, klausė: ‘‘Ar šitas yra jūsų jauniausiasis brolis, apie kurį pasakojote?’‘ Ir tarė jam: ‘‘Dievas tebūna tau malonus, mano sūnau!’‘</verse>
				<verse number="30">Juozapas išskubėjo, nes jis susijaudino dėl brolio ir ieškojo vietos išsiverkti. Ir įėjo į savo kambarį, ir ten verkė.</verse>
				<verse number="31">Jis nusiprausė veidą, išėjo ir susitvardęs tarė: ‘‘Paduokite valgį!’‘</verse>
				<verse number="32">Jie padėjo Juozapui atskirai, broliams atskirai, su juo valgiusiems egiptiečiams taip pat atskirai. Mat egiptiečiai negali valgyti drauge su hebrajais, nes tai jiems yra pasibjaurėjimas.</verse>
				<verse number="33">Jie susėdo prieš jį, pirmagimis pagal savo pirmagimystę, o jauniausias pagal savo jaunumą. Ir jie žvilgčiojo vienas į kitą nustebę.</verse>
				<verse number="34">Valgiai jiems buvo nešami iš Juozapui skirtų patiekalų, bet Benjaminas gavo penkis kartus daugiau negu kiti. Jie gėrė vyną ir linksminosi su juo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="44">
				<verse number="1">Juozapas įsakė savo namų prievaizdui: ‘‘Pripilk tų vyrų maišus, kiek tik jie pajėgia panešti, ir įdėk kiekvieno pinigus į jo maišą.</verse>
				<verse number="2">O mano sidabrinę taurę įdėk į jauniausiojo maišą kartu su pinigais už javus’‘. Jis padarė, kaip Juozapas buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="3">Rytui išaušus, išleido juos su jų asilais.</verse>
				<verse number="4">Vos tik jiems išėjus iš miesto, Juozapas tarė namų prievaizdui: ‘‘Vykis tuos vyrus ir, juos pasivijęs, sakyk: ‘Kodėl jūs atsilyginote piktu už gera?</verse>
				<verse number="5">Kodėl pavogėte mano valdovo sidabrinę taurę? Ar ne iš jos geria mano valdovas ir ar ne su ja jis buria? Jūs blogai pasielgėte’ ‘‘.</verse>
				<verse number="6">Prievaizdas, juos pasivijęs, kalbėjo tuos žodžius.</verse>
				<verse number="7">Jie atsakė jam: ‘‘Kodėl mūsų viešpats taip kalba? Gink Dieve, kad tavo tarnai taip pasielgtų!</verse>
				<verse number="8">Pinigus, kuriuos radome maišuose, atnešėme atgal iš Kanaano šalies. Kaip tad mes vogsime iš tavo valdovo namų sidabrą ar auksą?</verse>
				<verse number="9">Pas kurį iš mūsų ją rasi, tas temiršta, o mes visi tapsime tavo valdovo vergais’‘.</verse>
				<verse number="10">Jis atsakė: ‘‘Tebūna, kaip sakote! Pas kurį rasiu taurę, taps vergu, o visi kiti būsite nekalti’‘.</verse>
				<verse number="11">Tada kiekvienas jų skubiai pastatė savo maišą ant žemės ir atrišo jį.</verse>
				<verse number="12">Jis ėmė ieškoti, pradėjo nuo vyriausiojo ir baigė jauniausiuoju. Ir rado taurę Benjamino maiše.</verse>
				<verse number="13">Jie persiplėšė drabužius, uždėjo maišus ant savo asilų ir sugrįžo į miestą.</verse>
				<verse number="14">Judas ir jo broliai atėjo į Juozapo namus, nes jis dar buvo ten. Jie puolė prieš jį ant žemės.</verse>
				<verse number="15">Juozapas tarė jiems: ‘‘Ką padarėte! Argi nežinojote, kad toks vyras kaip aš tikrai moku burti?’‘</verse>
				<verse number="16">Judas atsakė: ‘‘Ką besakysime mūsų valdovui? Kaip bekalbėsime? Ir kuo pasiteisinsime? Dievas rado tavo tarnų kaltę. Mes esame mūsų valdovo vergai, taip pat ir tas, pas kurį rasta taurė’‘.</verse>
				<verse number="17">Juozapas atsakė: ‘‘Gink Dieve, kad taip padaryčiau! Tik tas vyras, pas kurį rasta taurė, bus mano vergas, o jūs laisvi keliaukite pas savo tėvą!’‘</verse>
				<verse number="18">Tada priartėjo prie jo Judas ir tarė: ‘‘Mano valdove, prašau, leisk savo tarnui pasiaiškinti ir nesupyk ant savo tarno, nes esi kaip faraonas.</verse>
				<verse number="19">Mano valdove, tu klausei savo tarnų: ‘Ar jūs turite tėvą ar brolį?’</verse>
				<verse number="20">Mes atsakėme: ‘Turime seną tėvą ir jauną brolį, gimusį jam senatvėje. Jo brolis yra miręs, ir jis yra vienintelis likęs iš savo motinos; tad tėvas jį myli’.</verse>
				<verse number="21">Tada liepei: ‘Atveskite, kad jį pamatyčiau savo akimis!’</verse>
				<verse number="22">Mes atsakėme: ‘Berniukas negali palikti savo tėvo, nes tėvas mirs, jei paliks!’</verse>
				<verse number="23">Tada, valdove, pasakei savo tarnams: ‘Jei jūsų jauniausias brolis neateis su jumis, nepasirodykite mano akyse!’</verse>
				<verse number="24">Kai parėjome pas tavo tarną, mūsų tėvą, jam pranešėme tavo, valdove, žodžius.</verse>
				<verse number="25">Ir mūsų tėvas tarė: ‘Vėl nukeliavę nupirkite kiek maisto’.</verse>
				<verse number="26">Mes atsakėme: ‘Negalime keliauti! Tik jei leisi jauniausią brolį su mumis, keliausime. Mes negalime pasirodyti tam žmogui be mūsų jauniausiojo brolio’.</verse>
				<verse number="27">Tavo tarnas, mūsų tėvas, atsakė: ‘Jūs patys žinote, kad mano žmona man pagimdė du sūnus.</verse>
				<verse number="28">Vienas išėjo, ir aš pasakiau: ‘Jį sudraskė žvėris’. Ir aš jo daugiau nebemačiau.</verse>
				<verse number="29">Jei ir šitą paimsite iš manęs ir jam atsitiks nelaimė, nuvarysite mano žilus plaukus su sielvartu į kapus’.</verse>
				<verse number="30">Taigi, jei dabar pareisiu pas tavo tarną, mano tėvą, ir su mumis nebus berniuko, prie kurio tėvas labai prisirišęs,</verse>
				<verse number="31">jis numirs, matydamas, kad jo nėra su mumis. Ir tavo tarnai nuvarys tavo tarno, mūsų tėvo, žilus plaukus su sielvartu į kapus.</verse>
				<verse number="32">Tavo tarnas laidavo už berniuką savo tėvui, sakydamas: ‘Jei aš jo neparvesiu, būsiu nusikaltęs tau visą amžių’,</verse>
				<verse number="33">todėl prašau, valdove, palik mane berniuko vietoje tau vergauti, o berniukas tegrįžta su broliais!</verse>
				<verse number="34">Kaip galėčiau grįžti pas savo tėvą be jauniausiojo brolio ir matyti nelaimę, kuri ištiks mano tėvą’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="45">
				<verse number="1">Juozapas nebegalėjo susivaldyti ir sušuko esantiems su juo: ‘‘Išeikite iš čia!’‘ Nieko nebuvo prie jo, kai Juozapas prisipažino savo broliams.</verse>
				<verse number="2">Jis taip garsiai verkė, kad išgirdo egiptiečiai ir faraono namai.</verse>
				<verse number="3">Juozapas tarė savo broliams: ‘‘Aš esu Juozapas. Ar mano tėvas dar gyvas?’‘ Jo broliai išsigandę negalėjo nė žodžio ištarti.</verse>
				<verse number="4">Juozapas tarė savo broliams: ‘‘Prieikite prie manęs!’‘ Jiems priėjus, jis kalbėjo: ‘‘Aš esu Juozapas, jūsų brolis, kurį pardavėte į Egiptą.</verse>
				<verse number="5">Nesisielokite ir nebijokite, kad mane pardavėte. Jūsų gyvybei išlaikyti Dievas mane siuntė pirma jūsų!</verse>
				<verse number="6">Tik dveji metai, kai badas žemėje; jis dar tęsis penkerius metus, kuriais nebus nei ariama, nei pjaunama.</verse>
				<verse number="7">Dievas atsiuntė mane pirma jūsų, kad išsaugotų jūsų palikuonis ir išgelbėtų jūsų gyvybes dideliu išgelbėjimu.</verse>
				<verse number="8">Taigi ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas. Jis mane padarė tėvu faraonui, visų jo namų tvarkytoju ir Egipto šalies valdytoju.</verse>
				<verse number="9">Skubiai keliaukite pas mano tėvą ir jam sakykite: ‘Taip sako Juozapas: ‘Dievas mane padarė viso Egipto viešpačiu. Atvyk pas mane, negaišk!</verse>
				<verse number="10">Gyvensi Gošeno krašte ir būsi arti manęs tu, tavo sūnūs ir vaikaičiai, tavo avys, galvijai ir visa, kas tau priklauso.</verse>
				<verse number="11">Aš tave viskuo aprūpinsiu dar penkerius bado metus, kad tu nenuskurstum su savo šeima’.</verse>
				<verse number="12">Jūs ir mano brolis Benjaminas mato, kad aš jums kalbu.</verse>
				<verse number="13">Praneškite mano tėvui apie visą mano garbę Egipte ir apie visa, ką matote, ir skubiai atgabenkite čia mano tėvą!’‘</verse>
				<verse number="14">Tada jis puolė savo broliui Benjaminui ant kaklo ir abu verkė.</verse>
				<verse number="15">Jis bučiavo visus savo brolius verkdamas. Po to jo broliai kalbėjosi su juo.</verse>
				<verse number="16">Faraono namuose pasklido žinia: ‘‘Atvyko Juozapo broliai’‘. Tai patiko faraonui ir jo tarnams.</verse>
				<verse number="17">Faraonas tarė Juozapui: ‘‘Sakyk savo broliams: ‘Apkraukite savo gyvulius ir, sugrįžę į Kanaano šalį,</verse>
				<verse number="18">pasiimkite savo tėvą bei šeimas, ir ateikite pas mane. Aš jums duosiu Egipto geriausią dalį, kad maitintumėtės žemės gėrybėmis’.</verse>
				<verse number="19">Be to, jiems sakyk: ‘Pasiimkite iš Egipto šalies vežimų savo vaikams bei žmonoms ir, paėmę savo tėvą, ateikite.</verse>
				<verse number="20">Negailėkite savo daiktų palikti, nes geriausia, ką Egipto šalis turi, priklausys jums’ ‘‘.</verse>
				<verse number="21">Izraelio sūnūs taip ir padarė. Juozapas jiems davė vežimus, kaip faraonas įsakė, ir maisto kelionei.</verse>
				<verse number="22">Jis davė kiekvienam jų po vieną naują drabužį, o Benjaminui­tris šimtus sidabrinių ir penkis naujus drabužius.</verse>
				<verse number="23">Savo tėvui jis pasiuntė dešimt asilų, nešančių Egipto gėrybes, ir dešimt asilių, apkrautų javais bei maistu kelionei.</verse>
				<verse number="24">Jis išleido savo brolius ir, jiems išvykstant, tarė: ‘‘Nesibarkite kelionėje!’‘</verse>
				<verse number="25">Ir jie išėjo iš Egipto, ir atėjo į Kanaano žemę pas savo tėvą Jokūbą.</verse>
				<verse number="26">Ir pranešė jam: ‘‘Juozapas gyvas ir yra visos Egipto šalies valdytojas’‘. Jokūbo širdis apmirė, nes jis netikėjo jais.</verse>
				<verse number="27">Ir jie persakė jam visus Juozapo žodžius, kuriuos jis jiems kalbėjo. Kai pamatė vežimus, kuriuos atsiuntė Juozapas, kad jį parvežtų, jų tėvo Jokūbo dvasia atgijo.</verse>
				<verse number="28">Ir Izraelis pasakė: ‘‘Užtenka! Mano sūnus Juozapas dar gyvas. Eisiu ir pamatysiu jį prieš numirdamas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="46">
				<verse number="1">Izraelis išsirengė su viskuo, ką turėjo, ir, atėjęs į Beer Šebą, aukojo aukas savo tėvo Izaoko Dievui.</verse>
				<verse number="2">Dievas kalbėjo Izraeliui nakties regėjime: ‘‘Jokūbai, Jokūbai!’‘ Tas atsiliepė: ‘‘Aš čia’‘.</verse>
				<verse number="3">Jis kalbėjo: ‘‘Aš esu tavo tėvo Dievas, nebijok eiti į Egiptą; ten padarysiu iš tavęs didelę tautą!</verse>
				<verse number="4">Aš lydėsiu tave į Egiptą ir parvesiu atgal, o Juozapas savo ranka užspaus tavo akis’‘.</verse>
				<verse number="5">Tada Jokūbas išėjo iš Beer Šebos. Izraelio sūnūs vežė tėvą Jokūbą, savo vaikus ir žmonas vežimuose, kuriuos faraonas atsiuntė jiems.</verse>
				<verse number="6">Jie pasiėmė gyvulius ir visą savo turtą, kurį buvo įsigiję Kanaano šalyje, ir atėjo į Egiptą; Jokūbas ir su juo visi jo palikuonys:</verse>
				<verse number="7">sūnūs, vaikaičiai, dukterys bei jo sūnų dukterys. Visus savo palikuonis jis atsivedė į Egiptą.</verse>
				<verse number="8">Šitie yra vardai Izraelio vaikų, atėjusių į Egiptą. Jokūbas, jo pirmagimis­Rubenas.</verse>
				<verse number="9">Rubeno sūnūs: Henochas, Paluvas, Hecronas ir Karmis.</verse>
				<verse number="10">Simeono sūnūs: Jemuelis, Jaminas, Ohadas, Jachinas, Coharas ir kanaanietės sūnus Saulius.</verse>
				<verse number="11">Levio sūnūs: Geršonas, Kehatas ir Meraris.</verse>
				<verse number="12">Judo sūnūs: Eras, Onanas, Šela, Perecas ir Zerachas. Tačiau Eras ir Onanas mirė Kanaano šalyje. Faro sūnūs: Esromas ir Hamulas.</verse>
				<verse number="13">Isacharo sūnūs: Tola, Pūva, Jobas ir Šimronas.</verse>
				<verse number="14">Zabulono sūnūs: Seredas, Elonas ir Jachleelis.</verse>
				<verse number="15">Šitie yra Lėjos sūnūs, kuriuos ji pagimdė Jokūbui Mesopotamijoje, ir duktė Dina; iš viso sūnų bei dukterų buvo trisdešimt trys asmenys.</verse>
				<verse number="16">Gado sūnūs: Cifjonas, Hagis, Šūnis, Ecbonas, Eris, Arodis ir Arelis.</verse>
				<verse number="17">Ašero vaikai: Imna, Išva, Išvis, Berija ir jų sesuo Seracha. Berijos sūnūs: Heberas ir Malkielis.</verse>
				<verse number="18">Šitie yra vaikai Zilpos, kurią Labanas davė savo dukteriai Lėjai; jų buvo šešiolika asmenų.</verse>
				<verse number="19">Jokūbo žmonos Rachelės sūnūs: Juozapas ir Benjaminas.</verse>
				<verse number="20">Juozapas susilaukė Egipto šalyje dviejų sūnų­Manaso ir Efraimo, kuriuos jam pagimdė Ono kunigo Potiferos duktė Asenata.</verse>
				<verse number="21">Benjamino sūnūs: Bela, Becheras, Ašbelis, Gera, Naamanas, Ehis, Rošas, Mupimas, Hupimas ir Ardas.</verse>
				<verse number="22">Šitie yra Rachelės ir Jokūbo vaikai­keturiolika asmenų.</verse>
				<verse number="23">Dano sūnus­Hušimas.</verse>
				<verse number="24">Neftalio sūnūs: Jachceelis, Gūnis, Jeceras ir Šilemas.</verse>
				<verse number="25">Šitie yra sūnūs Bilhos, kurią Labanas davė savo dukteriai Rachelei, iš viso septyni asmenys.</verse>
				<verse number="26">Asmenų, kurie atvyko su Jokūbu į Egiptą, kilusių iš jo, neskaičiuojant Jokūbo sūnų žmonų, iš viso buvo šešiasdešimt šeši asmenys.</verse>
				<verse number="27">Juozapo sūnūs, gimę Egipte, buvo du. Iš viso Jokūbo namams priklausančių asmenų, atvykusių į Egiptą, buvo septyniasdešimt.</verse>
				<verse number="28">Jokūbas pasiuntė pas Juozapą pirma savęs Judą, kad nuvestų jį į Gošeną. Jie atėjo į Gošeno kraštą.</verse>
				<verse number="29">Juozapas savo vežimu važiavo į Gošeną pasitikti savo tėvo Izraelio. Jį pamatęs, puolė jam ant kaklo ir apsikabinęs ilgai verkė.</verse>
				<verse number="30">Izraelis tarė Juozapui: ‘‘Dabar galiu mirti, nes pamačiau tavo veidą, kad tu esi gyvas’‘.</verse>
				<verse number="31">Juozapas sakė savo broliams ir visiems atvykusiems: ‘‘Eisiu pas faraoną ir pranešiu jam: ‘Mano broliai ir visi mano tėvo namiškiai, kurie gyveno Kanaano šalyje, atėjo pas mane.</verse>
				<verse number="32">Jie augina gyvulius ir atsigabeno avis, galvijus ir visa, ką turėjo’.</verse>
				<verse number="33">Kai faraonas jus pasišauks ir klaus: ‘Koks jūsų užsiėmimas?’,</verse>
				<verse number="34">atsakykite: ‘Tavo tarnai yra gyvulių augintojai nuo pat jaunystės iki dabar; tokie buvo ir mūsų tėvai’, kad galėtumėte gyventi Gošeno krašte, nes egiptiečiai bjaurisi gyvulių augintojais’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="47">
				<verse number="1">Juozapas atėjo ir pranešė faraonui: ‘‘Mano tėvas ir broliai su avimis, galvijais ir visu, ką jie turėjo, atėjo iš Kanaano krašto, ir dabar jie yra Gošeno krašte’‘.</verse>
				<verse number="2">Jis pasiėmė su savimi penkis savo brolius ir pristatė faraonui.</verse>
				<verse number="3">Faraonas paklausė jų: ‘‘Koks jūsų užsiėmimas?’‘ Jie atsakė: ‘‘Tavo tarnai yra gyvulių augintojai, tokie buvo ir mūsų tėvai.</verse>
				<verse number="4">Mes atvykome kurį laiką pagyventi šioje šalyje, nes tavo tarnai neturi ganyklos savo avims­badas siaučia Kanaano krašte. Prašome, leisk savo tarnams apsigyventi Gošeno krašte’‘.</verse>
				<verse number="5">Faraonas sakė Juozapui: ‘‘Tavo tėvas ir broliai atėjo pas tave.</verse>
				<verse number="6">Egipto šalis yra tavo žinioje. Geriausioje šalies dalyje apgyvendink juos! Jie tegyvena Gošeno krašte! Ir jei žinai iš jų sumanių vyrų, paskirk juos mano bandų prižiūrėtojais’‘.</verse>
				<verse number="7">Po to Juozapas nuvedė savo tėvą Jokūbą pas faraoną. Ir Jokūbas palaimino faraoną.</verse>
				<verse number="8">Faraonas paklausė Jokūbą: ‘‘Kiek tau metų?’‘</verse>
				<verse number="9">Jokūbas atsakė faraonui: ‘‘Šios žemės kelionėje esu šimtą trisdešimt metų. Negausios ir sunkios buvo mano gyvenimo dienos, nepasiekiau savo tėvų amžiaus’‘.</verse>
				<verse number="10">Jokūbas palaimino faraoną ir išėjo.</verse>
				<verse number="11">Juozapas apgyvendino savo tėvą bei brolius ir davė jiems geriausios žemės Egipte, Ramzio krašte, kaip faraonas įsakė.</verse>
				<verse number="12">Juozapas aprūpino maistu savo tėvą, brolius ir visus namiškius, kiek kuriai šeimai reikėjo.</verse>
				<verse number="13">Visoje šalyje trūko maisto, nes badas buvo baisus; Egipto ir Kanaano šalys buvo išsekintos bado.</verse>
				<verse number="14">Juozapas surinko iš Egipto šalies ir Kanaano šalies visus pinigus, parduodamas javus, ir juos atgabeno į faraono iždą.</verse>
				<verse number="15">Kai Egipto žemėje ir Kanaano žemėje pasibaigė pinigai, egiptiečiai atėjo pas Juozapą ir tarė: ‘‘Duok mums duonos! Kodėl mes turime mirti tavo akivaizdoje dėl pinigų stokos?’‘</verse>
				<verse number="16">Juozapas atsakė: ‘‘Jei nebeturite pinigų, atveskite gyvulius, ir aš jums duosiu duonos už juos’‘.</verse>
				<verse number="17">Jie atvedė savo gyvulius, o Juozapas davė jiems duonos už arklius, avis, galvijus bei asilus. Taip jis metus maitino juos už jų gyvulius.</verse>
				<verse number="18">Metams praėjus, jie vėl atėjo pas jį ir sakė: ‘‘Neslėpsime nuo mūsų valdovo, kad nebeturime nei pinigų, nei gyvulių. Mums liko tik mūsų kūnai ir žemė.</verse>
				<verse number="19">Kodėl turime mirti tavo akivaizdoje? Pirk mus ir mūsų žemę už duoną, kad su savo žeme priklausytume faraonui. Duok mums sėklos, kad išliktume gyvi, o žemė nepavirstų dykyne’‘.</verse>
				<verse number="20">Taip Juozapas nupirko faraonui visą Egipto žemę, nes visi egiptiečiai pardavė savo laukus, kadangi juos labai kankino badas. Tuo būdu kraštas atiteko faraonui.</verse>
				<verse number="21">Ir jis perkėlė žmones į miestus nuo vieno Egipto pakraščio iki kito.</verse>
				<verse number="22">Tik kunigų žemės jis nenupirko, nes kunigai gaudavo išlaikymą iš faraono, todėl jie ir nepardavė savo žemės.</verse>
				<verse number="23">Juozapas sakė žmonėms: ‘‘Šiandien aš nupirkau jus ir jūsų žemę faraonui. Štai jums sėkla, apsėkite laukus.</verse>
				<verse number="24">Penktąją derliaus dalį atiduokite faraonui, o keturias dalis pasilaikykite laukui apsėti ir maistui jūsų šeimoms ir vaikams’‘.</verse>
				<verse number="25">Jie atsakė: ‘‘Tu išgelbėjai mums gyvybes. Teatrasime mes malonę savo valdovo akyse ir mes būsime faraono tarnais’‘.</verse>
				<verse number="26">Ir Juozapas įvedė įstatymą visame Egipto krašte, kuris galioja iki šios dienos, kad faraonui atiduodama viso derliaus penktoji dalis. Išimtį sudaro tik kunigų žemė, kuri nepriklauso faraonui.</verse>
				<verse number="27">Izraelis liko gyventi Egipto šalyje, Gošeno krašte; jie turėjo ten nuosavybę, išsiplėtė ir labai padaugėjo.</verse>
				<verse number="28">Jokūbas gyveno Egipto šalyje septyniolika metų. Jo amžius buvo šimtas keturiasdešimt septyneri metai.</verse>
				<verse number="29">Izraelis, nujausdamas artėjančią mirtį, pasišaukė savo sūnų Juozapą ir jam tarė: ‘‘Jei radau malonę tavo akyse, padėk savo ranką po mano šlaunimi ir elkis su manimi maloningai ir teisingai; pažadėk nepalaidoti manęs Egipte.</verse>
				<verse number="30">Aš norėčiau atsigulti šalia savo tėvų. Tad išgabenk mane iš Egipto ir palaidok jų kapinėse’‘. Juozapas atsakė: ‘‘Padarysiu, kaip prašai’‘.</verse>
				<verse number="31">Tėvas tarė: ‘‘Prisiek man!’‘ Ir jis prisiekė. Tada Izraelis nusilenkė ant lovos galo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="48">
				<verse number="1">Po tų įvykių Juozapas sužinojo, kad jo tėvas serga. Jis pasiėmė su savimi abu sūnus­Manasą ir Efraimą.</verse>
				<verse number="2">Jokūbui buvo pranešta, kad ateina Juozapas, ir Izraelis sukaupė savo jėgas, ir atsisėdo lovoje.</verse>
				<verse number="3">Jokūbas tarė Juozapui: ‘‘Visagalis Dievas man pasirodė Lūzoje, Kanaano šalyje, ir palaimino mane,</verse>
				<verse number="4">ir pasakė: ‘Aš padarysiu tave vaisingą ir padauginsiu, padarysiu iš tavęs daugybę tautų ir šitą kraštą duosiu tavo palikuonims amžinon nuosavybėn’.</verse>
				<verse number="5">Abu tavo sūnūs, gimę Egipte pirmiau, negu aš atvykau pas tave, man priklauso. Efraimas ir Manasas priklausys man taip, kaip ir Rubenas su Simeonu.</verse>
				<verse number="6">O tavo vaikai, kurie gims po jų, tau priklausys. Jie bus vadinami pagal brolius savo paveldėtose dalyse.</verse>
				<verse number="7">Man keliaujant iš Mesopotamijos, kelyje mirė Rachelė; ją palaidojau pakeliui į Efratą, kuri yra Betliejus’‘.</verse>
				<verse number="8">Izraelis, pamatęs Juozapo sūnus, klausė: ‘‘Kas šitie?’‘</verse>
				<verse number="9">Juozapas atsakė tėvui: ‘‘Jie yra mano sūnūs, kuriuos Dievas man čia davė’‘. Jis sakė: ‘‘Atvesk juos prie manęs, kad juos palaiminčiau!’‘</verse>
				<verse number="10">Izraelio akys buvo aptemusios dėl senatvės, jis vos matė. Privedus juos prie jo, jis apkabinęs juos pabučiavo</verse>
				<verse number="11">ir tarė Juozapui: ‘‘Aš nesitikėjau pamatyti tave, o dabar štai Dievas man parodė net ir tavo vaikus!’‘</verse>
				<verse number="12">Tada Juozapas atitraukė sūnus nuo jo kelių ir nusilenkė iki žemės.</verse>
				<verse number="13">Po to Juozapas paėmė savo dešine Efraimą ties Izraelio kaire ir savo kairiąja Manasą ties Izraelio dešine ir juos privedė prie jo.</verse>
				<verse number="14">Izraelis, ištiesęs savo dešinę, uždėjo ant Efraimo galvos, nors jis buvo jaunesnysis, ir savo kairę ant pirmagimio Manaso galvos, taip padarydamas sąmoningai.</verse>
				<verse number="15">Ir jis laimino Juozapą: ‘‘Dievas, kurio akivaizdoje vaikščiojo mano tėvai Abraomas ir Izaokas, Dievas, kuris vedė mane per visą mano gyvenimą iki pat šios dienos,</verse>
				<verse number="16">angelas, kuris mane išgelbėjo iš viso pikto, tepalaimina šiuos vaikus! Tebūna jie vadinami mano vardu ir mano tėvų Abraomo ir Izaoko vardu ir jų palikuonys tedaugėja žemėje!’‘</verse>
				<verse number="17">Juozapas, pamatęs tėvą laikant dešinę ranką ant Efraimo galvos, buvo nepatenkintas. Jis paėmė savo tėvo ranką, norėdamas ją perkelti nuo Efraimo galvos ant Manaso galvos,</verse>
				<verse number="18">ir tarė: ‘‘Ne taip, tėve! Šitas pirmagimis! Padėk savo dešinę ant jo galvos’‘.</verse>
				<verse number="19">Bet jo tėvas nesutiko ir sakė: ‘‘Aš žinau, mano sūnau, aš žinau. Jis irgi taps tauta ir bus didis. Tačiau jo jaunesnysis brolis bus didesnis už jį ir jo palikuonys taps daugybe tautų’‘.</verse>
				<verse number="20">Jis juos laimino: ‘‘Tavo vardu bus laiminama Izraelyje, kur sakys: ‘Dievas tepadaro tave kaip Efraimą ir Manasą’ ‘‘. Taip jis pastatė Efraimą pirma Manaso.</verse>
				<verse number="21">Izraelis tarė Juozapui: ‘‘Aš mirsiu, bet Dievas bus su jumis ir jus parves atgal į jūsų tėvų šalį.</verse>
				<verse number="22">Be to, aš daviau tau viena dalimi daugiau negu tavo broliams, kurią atėmiau iš amoritų savo kardu ir savo lanku’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="49">
				<verse number="1">Jokūbas, pasišaukęs savo sūnus, kalbėjo: ‘‘Susirinkite! Paskelbsiu jums, kas įvyks su jumis ateityje.</verse>
				<verse number="2">Susirinkite ir klausykite, Jokūbo sūnūs! Pasiklausykite Izraelio, savo tėvo!</verse>
				<verse number="3">Rubenai, tu esi mano pirmagimis, mano tvirtybė, mano pajėgumo pradžia, pirmas orumu ir galybe.</verse>
				<verse number="4">Neramus kaip vanduo! Tu neįsigalėsi, nes įlipai į savo tėvo lovą ir atsiguldamas sutepei mano patalą.</verse>
				<verse number="5">Simeonas ir Levis­broliai; smurto įrankiai jų namuose.</verse>
				<verse number="6">Mano siela, neik į jų pasitarimus, nesijunk į jų būrį, mano garbe. Užsirūstinę jie nužudė žmogų ir savivaliaudami sužalojo jaučius.</verse>
				<verse number="7">Prakeiktas tebūna jų nuožmus įtūžimas ir žiaurus pyktis! Aš juos padalinsiu Jokūbe ir išsklaidysiu Izraelyje.</verse>
				<verse number="8">Judai, tu susilauksi savo brolių pagarbos, tavo ranka bus ant tavo priešų sprando; tavo tėvo vaikai nusilenks prieš tave.</verse>
				<verse number="9">Judas­jaunas liūtas. Mano sūnus, kyląs nuo grobio. Jis sustojo, atsigulė kaip liūtas ar kaip liūtė. Kas jį prikels!</verse>
				<verse number="10">Iš Judo nebus atimtas skeptras nė valdžia iš jo palikuonių, kol ateis siųstasis, kuriam paklus tautos.</verse>
				<verse number="11">Jis riša prie vynmedžio savo asilaitį ir prie geriausio vynmedžio savo asilės jauniklį; jis plauna vyne savo drabužį ir vynuogių sultyse­apsiaustą.</verse>
				<verse number="12">Jo akys spindės nuo vyno ir dantys bus balti nuo pieno.</verse>
				<verse number="13">Zabulonas gyvens prie jūros kranto, kur priplaukia laivai; jo žemių ribos sieks Sidoną.</verse>
				<verse number="14">Isacharas yra stiprus asilas, gulįs tarp dviejų nešulių.</verse>
				<verse number="15">Matydamas, kad poilsis geras ir šalis tokia miela, jis palenkė savo petį, kad neštų, ir tapo samdomu bernu.</verse>
				<verse number="16">Danas teis savo tautą, kaip viena iš Izraelio giminių.</verse>
				<verse number="17">Danas bus gyvatė šalia kelio, angis ant tako, gelianti žirgui į kulnis taip, kad jo raitelis nuvirstų atbulas.</verse>
				<verse number="18">Viešpatie, aš laukiu Tavo išgelbėjimo!</verse>
				<verse number="19">Gadas bus užpultas priešų, bet jis vysis juos įkandin, lips jiems ant kulnų.</verse>
				<verse number="20">Ašero duona bus soti; jis tieks maistą net karaliams.</verse>
				<verse number="21">Neftalis­laisvas briedis, jis gražbylys.</verse>
				<verse number="22">Juozapas­jaunas vaismedis prie versmės, jo šakos nusvirusios per mūrą.</verse>
				<verse number="23">Šauliai erzino jį, šaudė ir nekentė jo.</verse>
				<verse number="24">Jo lankas pasiliko stiprus ir jo rankas sustiprino Jokūbo galingojo Dievo rankos. Iš ten ganytojas ir Izraelio uola.</verse>
				<verse number="25">Tavo tėvo Dievas padės tau, Visagalis laimins tave dangaus palaiminimais iš aukštybių, gelmių palaiminimais, esančiais žemai, krūtų ir įsčių palaiminimais.</verse>
				<verse number="26">Tavo tėvo palaiminimai pranoko mano protėvių palaiminimus iki amžinųjų kalvų tolimiausių ribų; jie bus ant Juozapo galvos ir ant galvos vainiko to, kuris buvo atskirtas nuo savo brolių.</verse>
				<verse number="27">Benjaminas­plėšrus vilkas; rytą jis draskys grobį, o vakare padalins jį’‘.</verse>
				<verse number="28">Tai yra dvylika Izraelio giminių, ir tai jiems kalbėjo tėvas, ir palaimino juos. Kiekvieną palaimino atskiru palaiminimu.</verse>
				<verse number="29">Po to jis jiems tarė: ‘‘Aš susijungsiu su savo tauta. Palaidokite mane prie mano tėvų oloje, kuri yra hetito Efrono lauke,</verse>
				<verse number="30">Machpelos lauko oloje, ties Mamre, Kanaano šalyje. Tą lauką Abraomas nupirko iš hetito Efrono nuosavoms kapinėms.</verse>
				<verse number="31">Ten palaidotas Abraomas ir jo žmona Sara, Izaokas ir jo žmona Rebeka, ten aš palaidojau ir Lėją.</verse>
				<verse number="32">Tai laukas ir ola, kurie buvo nupirkti iš Heto vaikų’‘.</verse>
				<verse number="33">Jokūbas, baigęs duoti nurodymus savo sūnums, įkėlė kojas į lovą, atidavė dvasią ir susijungė su savo tauta.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="50">
				<verse number="1">Juozapas puolė prie savo mirusio tėvo, verkė ir jį bučiavo.</verse>
				<verse number="2">Jis paliepė savo tarnams gydytojams išbalzamuoti tėvą. Ir gydytojai išbalzamavo Izraelį.</verse>
				<verse number="3">Praėjo keturiasdešimt dienų, nes tiek laiko užtrunka balzamavimas. Egiptiečiai jį apraudojo septyniasdešimt dienų.</verse>
				<verse number="4">Pasibaigus apraudojimo laikui, Juozapas kalbėjo faraono namiškiams: ‘‘Jeigu radau jūsų akyse malonę, pasakykite faraonui,</verse>
				<verse number="5">kad mano tėvas mane prisaikdino palaidoti jį jo kape, kurį jis išsikasė Kanaano žemėje. Teišleidžia mane eiti ir palaidoti savo tėvą, o po to sugrįšiu’‘.</verse>
				<verse number="6">Faraonas atsakė: ‘‘Eik ir palaidok savo tėvą, kaip esi prisaikdintas’‘.</verse>
				<verse number="7">Juozapas išėjo laidoti savo tėvo; su juo keliavo visi faraono tarnai, jo namų prievaizdai, visi Egipto šalies vyresnieji,</verse>
				<verse number="8">visi Juozapo namiškiai, jo broliai ir visi jo tėvo namiškiai. Tik jų vaikai, avys ir galvijai liko Gošeno krašte.</verse>
				<verse number="9">Be to, su juo traukė vežimai ir raiteliai; taip susidarė labai didelis būrys.</verse>
				<verse number="10">Atėję prie Goren Haatado klojimo anapus Jordano, jie garsiai ir graudžiai raudojo; jie raudojo dėl tėvo septynias dienas.</verse>
				<verse number="11">Tos šalies gyventojai kanaaniečiai, matydami tokias raudas prie Goren Haatado klojimo, sakė: ‘‘Tai yra didelis gedulas egiptiečiams’‘. Todėl tą vietą jie praminė Abelmizraimu, kuris yra anapus Jordano.</verse>
				<verse number="12">Jo sūnūs padarė taip, kaip tėvas jiems buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="13">Jie jį nugabeno į Kanaano šalį ir palaidojo Machpelos lauko oloje.Tą lauką, esantį ties Mamre, Abraomas nupirko iš hetito Efrono kapinėms.</verse>
				<verse number="14">Palaidojęs tėvą, Juozapas sugrįžo į Egiptą su broliais ir visais, kurie buvo nukeliavę su juo tėvo laidoti.</verse>
				<verse number="15">Jokūbui mirus, Juozapo broliai bijojo ir kalbėjosi: ‘‘Galbūt Juozapas pradės neapkęsti mūsų ir atkeršys mums už visas piktadarystes, kurias jam padarėme’‘.</verse>
				<verse number="16">Jie nusiuntė jam tokią žinią: ‘‘Tavo tėvas prieš mirdamas liepė mums,</verse>
				<verse number="17">kad sakytume tau: ‘Atleisk savo broliams jų nusikaltimą ir nuodėmę, nes jie piktai su tavimi pasielgė!’ Taigi dabar prašome: atleisk tavo tėvo Dievo tarnų nusikaltimą’‘. Juozapas verkė girdėdamas šiuos žodžius.</verse>
				<verse number="18">Po to jie nuėjo pas jį ir, parpuolę prieš jį, sakė: ‘‘Mes esame tavo vergai!’‘</verse>
				<verse number="19">Juozapas jiems atsakė: ‘‘Nebijokite! Argi aš užimu Dievo vietą?</verse>
				<verse number="20">Nors jūs man norėjote blogo, Dievas tai pavertė į gera, norėdamas įvykdyti, ką šiandien matome­išgelbėti daugybę žmonių.</verse>
				<verse number="21">Todėl dabar nebijokite! Aš maitinsiu jus ir jūsų vaikus’‘. Taip jis guodė ir ramino juos.</verse>
				<verse number="22">Juozapas ir jo tėvo namiškiai liko gyventi Egipte. Juozapas gyveno šimtą dešimt metų.</verse>
				<verse number="23">Jis matė Efraimo vaikus iki trečios kartos. Taip pat ir Manaso sūnaus Machyro sūnūs buvo padėti Juozapui ant kelių.</verse>
				<verse number="24">Juozapas sakė savo broliams: ‘‘Aš mirštu. Dievas tikrai aplankys jus ir išves iš šitos žemės į kraštą, kurį Jis prisiekdamas pažadėjo Abraomui, Izaokui ir Jokūbui’‘.</verse>
				<verse number="25">Po to Juozapas prisaikdino Izraelio vaikus: ‘‘Tikrai Dievas aplankys jus ir jūs išnešite iš čia mano kaulus’‘.</verse>
				<verse number="26">Juozapas mirė, sulaukęs šimto dešimties metų. Jie išbalzamavo jį ir paguldė į karstą Egipte.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="2">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Šitie yra vardai Izraelio sūnų, kurie atėjo į Egiptą kartu su Jokūbu, kiekvienas su savo šeimomis:</verse>
				<verse number="2">Rubenas, Simeonas, Levis, Judas,</verse>
				<verse number="3">Isacharas, Zabulonas, Benjaminas,</verse>
				<verse number="4">Danas, Neftalis, Gadas ir Ašeras.</verse>
				<verse number="5">Iš Jokūbo kilusių buvo septyniasdešimt sielų. Juozapas jau buvo Egipte.</verse>
				<verse number="6">Ir numirė Juozapas, visi jo broliai ir visa ta karta.</verse>
				<verse number="7">Izraelitai buvo vaisingi, labai pagausėjo, išsiplėtė ir tapo galingi; jie pripildė visą kraštą.</verse>
				<verse number="8">Egiptą pradėjo valdyti naujas karalius, kuris nieko nežinojo apie Juozapą.</verse>
				<verse number="9">Jis kalbėjo savo tautai: ‘‘Žiūrėkite, izraelitų tauta yra gausesnė ir galingesnė už mus.</verse>
				<verse number="10">Pasielkime išmintingai su jais, kad jie nebesiplėstų. Jei kiltų karas, kad jie neprisijungtų prie mūsų priešų, nekariautų prieš mus ir nepasitrauktų iš šalies’‘.</verse>
				<verse number="11">Egiptiečiai paskyrė jiems prižiūrėtojus, kad juos prislėgtų sunkiais darbais. Jie pastatė faraonui sandėlių miestus Pitomą ir Ramzį.</verse>
				<verse number="12">Bet kuo labiau egiptiečiai spaudė juos, tuo labiau jie gausėjo ir plito taip, kad egiptiečiai pradėjo bijoti izraelitų.</verse>
				<verse number="13">Egiptiečiai vertė izraelitus tarnauti be gailesčio,</verse>
				<verse number="14">apkartino jų gyvenimą sunkia vergyste prie molio, plytų bei visokių ūkio darbų ir juos negailestingai spaudė.</verse>
				<verse number="15">Egipto karalius įsakė hebrajų pribuvėjoms, kurių viena vadinosi Šifra ir kita­Pūva:</verse>
				<verse number="16">‘‘Pašauktos prie hebrajų moterų gimdymo, žiūrėkite, kas gims: jei sūnus, nužudykite jį, bet jei duktė­tegyvena!’‘</verse>
				<verse number="17">Tačiau pribuvėjos bijojo Dievo ir nevykdė Egipto karaliaus įsakymo, bet palikdavo berniukus gyvus.</verse>
				<verse number="18">Egipto karalius, tai sužinojęs, pasišaukė pribuvėjas ir joms tarė: ‘‘Kodėl jūs nevykdote įsakymo ir paliekate berniukus gyvus?’‘</verse>
				<verse number="19">Pribuvėjos atsakė faraonui: ‘‘Hebrajų moterys ne tokios kaip egiptietės, jos stiprios ir pagimdo prieš pribuvėjai ateinant’‘.</verse>
				<verse number="20">Todėl Dievas darė gera pribuvėjoms. Tauta gausėjo ir pasidarė labai galinga.</verse>
				<verse number="21">Kadangi pribuvėjos bijojo Dievo, Jis suteikė joms palikuonių.</verse>
				<verse number="22">Faraonas įsakė visai tautai: ‘‘Kiekvieną berniuką, gimusį hebrajams, meskite į upę, o mergaites palikite gyvas!’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Vienas Levio giminės vyras pasirinko ir vedė tos pačios giminės mergaitę.</verse>
				<verse number="2">Moteris pastojo ir pagimdė sūnų. Kai ji pamatė, koks jis buvo gražus, slėpė jį tris mėnesius.</verse>
				<verse number="3">Negalėdama ilgiau jo slėpti, ji paėmė iš papiruso nendrių nupintą krepšį, ištepė jį derva ir sakais, įdėjo į jį kūdikį ir nunešusi padėjo nendryne prie upės kranto.</verse>
				<verse number="4">Jo sesuo atsistojo kiek toliau, norėdama pamatyti, kas atsitiks.</verse>
				<verse number="5">Faraono duktė atėjo prie upės praustis. Jos tarnaitės vaikščiojo upės pakraščiu. Ji pamatė nendryne pintinę ir pasiuntė tarnaitę ją atnešti.</verse>
				<verse number="6">Atidarius ją, rado verkiantį berniuką. Jai pagailo jo ir ji tarė: ‘‘Šitas yra vienas iš hebrajų kūdikių!’‘</verse>
				<verse number="7">Jo sesuo tarė faraono dukteriai: ‘‘Ar norėtum, kad surasčiau hebrajų moterį, kuri maitintų kūdikį?’‘</verse>
				<verse number="8">Faraono duktė jai atsakė: ‘‘Eik’‘. Mergaitė nuėjus pakvietė kūdikio motiną.</verse>
				<verse number="9">Tada Faraono duktė tarė jai: ‘‘Imk šitą kūdikį ir maitink jį! Aš mokėsiu tau už tai’‘. Moteris paėmė kūdikį ir maitino jį.</verse>
				<verse number="10">Berniukui paaugus, ji nunešė jį faraono dukteriai. Ji įsūnijo berniuką ir pavadino Moze, sakydama: ‘‘Aš jį ištraukiau iš vandens!’‘</verse>
				<verse number="11">Kartą Mozė, jau užaugęs, išėjo pas savo brolius ir pamatė jų naštas. Ir jis pamatė egiptietį bemušantį hebrają, vieną iš jo brolių.</verse>
				<verse number="12">Apsidairęs ir nieko nematydamas, jis užmušė tą egiptietį ir užkasė jį smėlyje.</verse>
				<verse number="13">Išėjęs kitą dieną, pamatė besivaidijančius du hebrajus ir klausė kaltininko: ‘‘Kodėl muši savo artimą?’‘</verse>
				<verse number="14">Tas atsakė: ‘‘Kas tave paskyrė mūsų kunigaikščiu ir teisėju? Bene nori ir mane užmušti, kaip užmušei egiptietį?’‘ Mozė nusigando ir sakė: ‘‘Iš tiesų tai tapo žinoma!’‘</verse>
				<verse number="15">Faraonas, išgirdęs apie tą įvykį, norėjo Mozę nužudyti. Bet Mozė pabėgo nuo faraono ir apsigyveno Midjano šalyje. Vieną dieną, sėdint jam prie šulinio,</verse>
				<verse number="16">midjaniečių kunigo septynios dukterys atėjusios sėmė vandenį ir pylė į lovius, norėdamos pagirdyti savo tėvo avis.</verse>
				<verse number="17">Atėję piemenys jas nuvarė. Tada Mozė atsistojo, apgynė mergaites ir pagirdė jų avis.</verse>
				<verse number="18">Joms sugrįžus pas savo tėvą Reuelį, jis paklausė: ‘‘Kodėl šiandien taip anksti parėjote?’‘</verse>
				<verse number="19">Jos atsakė: ‘‘Vienas egiptietis mus apgynė nuo piemenų. Be to, jis sėmė vandenį ir pagirdė avis.</verse>
				<verse number="20">Tėvas tarė savo dukterims: ‘‘Kur jis yra? Kodėl palikote tą vyrą? Pakvieskite jį valgyti su mumis’‘.</verse>
				<verse number="21">Mozė sutiko gyventi pas Reuelį ir vedė jo dukterį Ciporą.</verse>
				<verse number="22">Ji pagimdė sūnų, kurį Mozė pavadino Geršomu, sakydamas: ‘‘Tapau ateivis svetimoje šalyje’‘.</verse>
				<verse number="23">Praėjus daug laiko, mirė Egipto karalius. Izraelio vaikai vaitojo dėl vergystės ir šaukė, ir jų šauksmas pasiekė Dievą.</verse>
				<verse number="24">Dievas išgirdo jų vaitojimą ir atsiminė savo sandorą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.</verse>
				<verse number="25">Ir Dievas pažvelgė į Izraelio vaikus, ir ėmė jais rūpintis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Mozė ganė savo uošvio, midjaniečių kunigo Jetro, avis. Kartą jis buvo nusivaręs avis už dykumos, prie Dievo kalno Horebo.</verse>
				<verse number="2">Jam pasirodė Viešpaties angelas ugnies liepsnoje, kylančioje iš krūmo vidurio. Jis matė krūmą degantį, tačiau nesudegantį.</verse>
				<verse number="3">Mozė pasakė: ‘‘Eisiu ir pažiūrėsiu į šį didingą reginį. Kodėl nesudega tas krūmas?’‘</verse>
				<verse number="4">Viešpats pamatė jį artėjant ir pašaukė iš krūmo: ‘‘Moze! Moze!’‘ Tas atsiliepė: ‘‘Aš čia!’‘</verse>
				<verse number="5">Jis sakė: ‘‘Nesiartink prie šios vietos! Nusiauk nuo kojų apavą, nes vieta, ant kurios stovi, yra šventa žemė!</verse>
				<verse number="6">Aš esu tavo tėvo Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas’‘. Mozė užsidengė veidą, nes bijojo pažvelgti į Dievą.</verse>
				<verse number="7">Viešpats tarė: ‘‘Aš pamačiau savo tautos vargą Egipte ir išgirdau jos šauksmą dėl jų prižiūrėtojų. Aš žinau jos sielvartą.</verse>
				<verse number="8">Aš nužengiau jos išvaduoti iš egiptiečių rankos ir išvesti jos iš tos šalies į gerą ir plačią šalį, plūstančią pienu ir medumi: į kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių žemę.</verse>
				<verse number="9">Izraelio vaikų šauksmas pasiekė mane. Aš mačiau jų priespaudą, kaip egiptiečiai juos engė.</verse>
				<verse number="10">Taigi dabar eik. Aš siunčiu tave pas faraoną, kad išvestum iš Egipto mano tautą, Izraelio vaikus!’‘</verse>
				<verse number="11">Mozė atsakė Dievui: ‘‘Kas aš, kad eičiau pas faraoną ir išvesčiau iš Egipto izraelitus?’‘</verse>
				<verse number="12">Dievas atsakė: ‘‘Aš būsiu su tavimi! Štai ženklas, kad Aš tave siunčiu: kai išvesi tautą iš Egipto, jūs tarnausite Dievui ant šito kalno’‘.</verse>
				<verse number="13">Mozė klausė Dievo: ‘‘Kai aš ateisiu pas izraelitus ir jiems sakysiu: ‘Jūsų tėvų Dievas mane siuntė pas jus’, jie manęs klaus: ‘Koks yra Jo vardas?’ Ką turiu jiems atsakyti?’‘</verse>
				<verse number="14">Dievas tarė Mozei: ‘‘AŠ ESU, KURIS ESU. Sakyk izraelitams: ‘AŠ ESU mane siuntė pas jus’ ‘‘.</verse>
				<verse number="15">Dievas dar kalbėjo Mozei: ‘‘Šitaip sakyk izraelitams: ‘Viešpats, jūsų tėvų Dievas, Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas, mane siuntė pas jus’. Toks mano vardas per amžius ir taip mane vadinsite per kartų kartas.</verse>
				<verse number="16">Eik, surink Izraelio vyresniuosius ir jiems sakyk: ‘Viešpats, jūsų tėvų Dievas, Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas, man pasirodė ir kalbėjo: ‘Aš aplankiau jus ir mačiau, kas jums buvo padaryta Egipte.</verse>
				<verse number="17">Aš išvesiu jus iš Egipto vargo į kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių žemę, plūstančią pienu ir medumi’.</verse>
				<verse number="18">Jie klausys tavo balso. Tu su Izraelio vyresniaisiais nueisite pas Egipto karalių ir jam sakysite: ‘Viešpats, hebrajų Dievas, mus pašaukė, ir dabar prašome: leisk mums tris dienas keliauti į dykumą, aukoti Viešpačiui, savo Dievui’.</verse>
				<verse number="19">Aš žinau, kad Egipto karalius neišleis jūsų, jei nebus priverstas galingos rankos.</verse>
				<verse number="20">Aš ištiesiu savo ranką ir ištiksiu Egiptą visais savo stebuklais, kuriuos darysiu jų tarpe. Po to jis išleis jus.</verse>
				<verse number="21">Ir suteiksiu šiai tautai malonę egiptiečių akyse, kad jūs neišeisite tuščiomis rankomis.</verse>
				<verse number="22">Kiekviena moteris paprašys savo kaimynės ir savo įnamės sidabrinių bei auksinių indų ir drabužių; juos uždėsite ant savo sūnų ir dukterų ir taip išsinešite egiptiečių turtus’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Mozė sakė: ‘‘O jeigu jie netikės manimi ir neklausys mano balso, sakydami: ‘Tau nepasirodė Viešpats’ ‘‘.</verse>
				<verse number="2">Tuomet Viešpats paklausė jį: ‘‘Ką laikai rankoje?’‘ Jis atsakė: ‘‘Lazdą’‘.</verse>
				<verse number="3">‘‘Mesk žemėn!’‘­tarė Dievas. Jis numetė ją ir ji pavirto gyvate; Mozė ėmė bėgti nuo jos.</verse>
				<verse number="4">Viešpats pasakė Mozei: ‘‘Ištiesk savo ranką ir nutverk ją už uodegos!’‘ Jis ištiesė savo ranką, nutvėrė ją ir ji pavirto lazda.</verse>
				<verse number="5">‘‘Tai daryk, kad jie tikėtų, jog tau pasirodė Viešpats, jų tėvų Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas’‘.</verse>
				<verse number="6">Viešpats kalbėjo toliau ir liepė jam įkišti ranką į savo užantį. Jis įkišo, ir kai ištraukė ją, ranka buvo balta nuo raupsų kaip sniegas.</verse>
				<verse number="7">‘‘Vėl įkišk savo ranką į užantį!’‘­tarė Dievas. Jis padarė, kaip buvo liepta. Kai jis ištraukė ją, ji buvo sveika.</verse>
				<verse number="8">‘‘Jeigu jie netikės tavimi ir nekreips dėmesio į pirmojo ženklo balsą, tai jie patikės kito ženklo balsu.</verse>
				<verse number="9">O jeigu jie netikės šiais dviem ženklais ir neklausys tavo balso, tai pasemk upės vandens ir išliek ant žemės! Tada vanduo, kurį pasemsi iš upės ir išliesi ant žemės, pavirs krauju’‘.</verse>
				<verse number="10">Mozė tarė Viešpačiui: ‘‘Viešpatie, aš nesu iškalbingas: nebuvau toks anksčiau nei dabar, kai Tu prabilai į savo tarną. Man sunku kalbėti ir mano liežuvis pinasi’‘.</verse>
				<verse number="11">Viešpats jam atsakė: ‘‘Kas sutvėrė žmogaus burną? Kas padaro jį nebylų, kurčią, matantį ar aklą? Argi ne Aš, Viešpats?</verse>
				<verse number="12">Taigi dabar eik, o Aš būsiu su tavo lūpomis ir tave pamokysiu, ką kalbėti’‘.</verse>
				<verse number="13">Jis atsakė: ‘‘Prašau, Viešpatie, siųsk ką nors kitą!’‘</verse>
				<verse number="14">Tada Viešpats supykęs tarė: ‘‘Žinau, kad tavo brolis Aaronas, levitas, yra iškalbus ir jis pasitiks tave. Tave pamatęs, jis džiaugsis savo širdyje.</verse>
				<verse number="15">Tu kalbėsi jam ir įdėsi žodžius į jo lūpas. Aš būsiu su tavo ir jo lūpomis ir jus pamokysiu, ką turite daryti.</verse>
				<verse number="16">Jis kalbės už tave tautai. Jis bus tavo lūpomis, o tu būsi jam vietoje Dievo.</verse>
				<verse number="17">Pasiimk šitą lazdą, su kuria darysi ženklus’‘.</verse>
				<verse number="18">Mozė sugrįžo pas savo uošvį Jetrą ir tarė jam: ‘‘Prašau, leisk man sugrįžti į Egiptą pas savo brolius ir pasižiūrėti, ar jie tebėra gyvi’‘. Jetras atsakė: ‘‘Eik ramybėje!’‘</verse>
				<verse number="19">Viešpats tarė Mozei Midjane: ‘‘Sugrįžk į Egiptą! Nes visi, kurie ieškojo tavo gyvybės, yra mirę’‘.</verse>
				<verse number="20">Mozė pasiėmė žmoną ir sūnus, užsodino juos ant asilo ir grįžo į Egiptą; ir Dievo lazdą jis pasiėmė į savo ranką.</verse>
				<verse number="21">Viešpats pasakė Mozei: ‘‘Kai sugrįši į Egiptą, žiūrėk, kad padarytum faraono akivaizdoje visus stebuklus, kuriuos įdėjau į tavo ranką. Bet Aš užkietinsiu jo širdį, ir jis neišleis tautos.</verse>
				<verse number="22">Sakyk faraonui: ‘Taip kalba Viešpats: ‘Izraelis yra mano pirmagimis sūnus.</verse>
				<verse number="23">Aš tau sakau: išleisk mano sūnų, kad jis man tarnautų; jei neišleisi jo, nužudysiu tavo pirmagimį sūnų’ ‘‘.</verse>
				<verse number="24">Pakeliui, nakvynės namuose, sutiko jį Viešpats ir norėjo nužudyti.</verse>
				<verse number="25">Tada Cipora, paėmusi aštrų akmenį, apipjaustė sūnų, numetė odelę prie Mozės kojų ir tarė: ‘‘Tu esi mano kruvinas vyras!’‘</verse>
				<verse number="26">Ir Viešpats leido jam eiti. Tada ji pasakė: ‘‘Kruvinas vyras dėl apipjaustymo’‘.</verse>
				<verse number="27">Viešpats tarė Aaronui: ‘‘Eik į dykumą pasitikti Mozės’‘. Jis ėjo ir, sutikęs jį prie Dievo kalno, pabučiavo.</verse>
				<verse number="28">Mozė papasakojo Aaronui visus Viešpaties, kuris jį siuntė, žodžius ir apie visus ženklus, kuriuos Jis jam įsakė daryti.</verse>
				<verse number="29">Mozė ir Aaronas nuėję surinko visus izraelitų vyresniuosius.</verse>
				<verse number="30">Aaronas kalbėjo visus žodžius, kuriuos Viešpats buvo kalbėjęs Mozei, ir padarė ženklus tautos akyse.</verse>
				<verse number="31">Tauta patikėjo. Išgirdę, kad Viešpats aplankė izraelitus ir pamatė jų priespaudą, jie žemai nusilenkė ir pagarbino Jį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Mozė ir Aaronas atėję tarė faraonui: ‘‘Taip sako Viešpats Izraelio Dievas: ‘Išleisk mano tautą, kad jie aukotų man dykumoje’ ‘‘.</verse>
				<verse number="2">Faraonas atsakė: ‘‘Kas yra jūsų Viešpats, kad klausyčiau Jo balso ir išleisčiau Izraelį? Aš nepažįstu Viešpaties ir neišleisiu Izraelio’‘.</verse>
				<verse number="3">Jie sakė: ‘‘Hebrajų Dievas mus pašaukė. Prašome, leisk mums keliauti tris dienas į dykumą ir ten aukoti Viešpačiui, mūsų Dievui, kad Jis nebaustų mūsų maru ar kardu’‘.</verse>
				<verse number="4">Egipto karalius jiems atsakė: ‘‘Moze ir Aaronai, kodėl atitraukiate žmones nuo jų darbų? Eikite savo darbų dirbti!</verse>
				<verse number="5">Matote, kiek daug žmonių yra krašte, o jūs atitraukiate juos nuo darbų’‘.</verse>
				<verse number="6">Tą pačią dieną faraonas įsakė darbų prievaizdams ir vadovams:</verse>
				<verse number="7">‘‘Nebeduokite, kaip iki šiol, žmonėms šiaudų plytoms gaminti: jie patys tegul eina ir prisirenka šiaudų.</verse>
				<verse number="8">Tačiau reikalaukite iš jų tokio pat plytų skaičiaus, kokį jie lig šiol pagamindavo, jo nesumažinkite, nes jie dykinėja ir todėl šaukia: ‘Išleisk mus aukoti savo Dievui!’</verse>
				<verse number="9">Duokite jiems daugiau darbo; tegul dirba ir nepaiso tuščių kalbų’‘.</verse>
				<verse number="10">Darbų prievaizdai ir vadovai išėję kalbėjo: ‘‘Taip sako faraonas: ‘Aš nebeduosiu jums šiaudų.</verse>
				<verse number="11">Eikite ir rinkite, kur rasite! Tačiau turėsite padaryti tiek, kiek ir anksčiau’ ‘‘.</verse>
				<verse number="12">Žmonės išsisklaidė po visą Egipto šalį rinkti ražienų vietoje šiaudų.</verse>
				<verse number="13">Prievaizdai spaudė juos, sakydami: ‘‘Atlikite dienai skirtą darbą, kaip anksčiau, kai gaudavote šiaudų’‘.</verse>
				<verse number="14">Ir izraelitus, kuriuos faraono prievaizdai buvo paskyrę darbų prižiūrėtojais, mušė, sakydami: ‘‘Kodėl vakar ir šiandien nepagaminote nustatyto plytų kiekio kaip anksčiau?’‘</verse>
				<verse number="15">Izraelitų prižiūrėtojai atėjo verkdami ir skundėsi faraonui: ‘‘Kodėl taip elgiesi su savo tarnais?</verse>
				<verse number="16">Šiaudų nebeduoda, o mums liepia gaminti plytas. Be to, tavo tarnai dar mušami, nors kalti dėl to yra tavo žmonės’‘.</verse>
				<verse number="17">Jis atsakė: ‘‘Jūs vien tik dykinėjate. Todėl sakote: ‘Išleisk mus aukoti Viešpačiui!’</verse>
				<verse number="18">Taigi dabar eikite, dirbkite! Šiaudų jums neduos, tačiau nustatytą plytų kiekį privalote padaryti’‘.</verse>
				<verse number="19">Izraelitų prižiūrėtojai matė esą patekę į sunkią padėtį, nes jiems buvo pasakyta: ‘‘Nemažinkite dienai skirto plytų kiekio’‘.</verse>
				<verse number="20">Išėję iš faraono, jie susitiko Mozę ir Aaroną, kurie jų laukė,</verse>
				<verse number="21">ir tarė jiems: ‘‘Viešpats tepažvelgia ir tegul teisia! Jūs sukėlėte faraono bei jo tarnų neapykantą mums, įduodami kardą į jų ranką, kad mus išžudytų’‘.</verse>
				<verse number="22">Mozė kreipėsi į Viešpatį: ‘‘Viešpatie, kodėl taip piktai pasielgei su šitais žmonėmis? Kodėl siuntei mane?</verse>
				<verse number="23">Nuo to laiko, kai nuėjau pas faraoną kalbėti Tavo vardu, jis dar blogiau elgiasi su mano tauta. Tu neišvadavai savo tautos’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Viešpats atsakė Mozei:’‘Tu matysi, ką Aš padarysiu faraonui. Stiprios rankos priverstas, jis išleis juos; stiprios rankos priverstas, jis išvarys juos iš savo šalies’‘.</verse>
				<verse number="2">Dievas kalbėjo Mozei: ‘‘Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="3">Aš pasirodžiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui kaip Dievas Visagalis, tačiau savo vardu Viešpats jiems neapsireiškiau.</verse>
				<verse number="4">Aš įtvirtinau su jais sandorą, norėdamas jiems duoti Kanaano šalį, kurioje jie buvo ateiviai.</verse>
				<verse number="5">Ir Aš išgirdau Izraelio vaikų, kuriuos yra pavergę egiptiečiai, vaitojimą, ir atsiminiau savo sandorą.</verse>
				<verse number="6">Todėl sakyk izraelitams, kad Aš esu Viešpats; Aš jus išvesiu iš egiptiečių priespaudos, išlaisvinsiu iš vergystės ir išgelbėsiu jus savo ištiesta ranka ir dideliais teismais.</verse>
				<verse number="7">Aš jus priimsiu, kad būtumėte mano tauta, ir Aš būsiu jūsų Dievas, kad žinotumėte, jog esu Viešpats, jūsų Dievas, kuris jus išvedė iš egiptiečių vergijos.</verse>
				<verse number="8">Aš nuvesiu jus į šalį, kurią pažadėjau duoti Abraomui, Izaokui ir Jokūbui; ją duosiu jums paveldėti, nes Aš esu Viešpats!’‘</verse>
				<verse number="9">Mozė taip kalbėjo izraelitams, bet jie neklausė jo dėl dvasios suspaudimo ir žiaurios vergystės.</verse>
				<verse number="10">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="11">‘‘Eik, sakyk Egipto faraonui, kad jis išleistų izraelitus iš savo šalies!’‘</verse>
				<verse number="12">Mozė atsakė Viešpačiui: ‘‘Izraelitai manęs neklauso, tai kaipgi manęs klausys faraonas? Mano lūpos neapipjaustytos’‘.</verse>
				<verse number="13">Ir Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui, ir davė jiems įsakymą Izraelio vaikams ir faraonui, Egipto karaliui, kad išvestų Izraelio vaikus iš Egipto šalies.</verse>
				<verse number="14">Šitie yra vyresnieji savo tėvų namuose. Izraelio pirmagimio Rubeno sūnūs: Henochas, Paluvas, Hecronas ir Karmis. Tai yra Rubeno giminės šeimos.</verse>
				<verse number="15">Simeono sūnūs: Jemuelis, Jaminas, Ohadas, Jachinas, Coharas ir kanaanietės sūnus Saulius. Tai yra Simeono giminės šeimos.</verse>
				<verse number="16">Šitie yra Levio sūnų vardai: Geršonas, Kehatas ir Meraris. Levis gyveno šimtą trisdešimt septynerius metus.</verse>
				<verse number="17">Geršono sūnūs: Libnis ir Šimis.</verse>
				<verse number="18">Kehato sūnūs: Amramas, Iccharas, Hebronas ir Uzielis. Kehatas gyveno šimtą trisdešimt trejus metus.</verse>
				<verse number="19">Merario sūnūs: Machlis ir Mušis. Tai yra Levio giminė pagal savo šeimas.</verse>
				<verse number="20">Amramas vedė savo tetą Jochebedą. Ji pagimdė Aaroną ir Mozę. Amramas gyveno šimtą trisdešimt septynerius metus.</verse>
				<verse number="21">Iccharo sūnūs: Korachas, Nefegas ir Zichris.</verse>
				<verse number="22">Uzielio sūnūs: Mišaelis, Elicafanas ir Sitris.</verse>
				<verse number="23">Aaronas vedė Elišebą, Aminadabo dukterį, Naasono seserį. Ji pagimdė Nadabą, Abihuvą, Eleazarą ir Itamarą.</verse>
				<verse number="24">Koracho sūnūs: Asiras, Elkana ir Abiasafas. Tai yra korachų šeimos.</verse>
				<verse number="25">Aarono sūnus Eleazaras vedė vieną iš Putielio dukterų. Ji pagimdė Finehasą. Šitie yra Levio giminės šeimų vyresnieji.</verse>
				<verse number="26">Aaronas ir Mozė yra tie, kuriems Viešpats įsakė išvesti izraelitus iš Egipto šalies.</verse>
				<verse number="27">Jie yra tie, kurie kalbėjo faraonui, Egipto karaliui, kad išvestų izraelitus iš Egipto.</verse>
				<verse number="28">Viešpats kalbėjo Mozei Egipto šalyje,</verse>
				<verse number="29">sakydamas: ‘‘Aš esu Viešpats! Pasakyk faraonui, Egipto karaliui, visa, ką tau kalbu’‘.</verse>
				<verse number="30">Bet Mozė sakė Viešpaties akivaizdoje: ‘‘Aš esu neapipjaustytomis lūpomis, kaip manęs klausys faraonas?’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Viešpats tarė Mozei: ‘‘Aš tave padariau dievu faraonui; tavo brolis Aaronas bus tavo pranašas.</verse>
				<verse number="2">Tu sakysi visa, ką tau įsakau, o tavo brolis Aaronas kalbės faraonui, kad jis išleistų izraelitus iš savo šalies.</verse>
				<verse number="3">Bet Aš užkietinsiu faraono širdį ir padarysiu daug ženklų bei stebuklų Egipto šalyje.</verse>
				<verse number="4">Tačiau faraonas jūsų neklausys, kad galėčiau uždėti savo ranką ant Egipto ir dideliais teismais išvesti savo pulkus­savo tautą, Izraelio vaikus­iš Egipto žemės.</verse>
				<verse number="5">Tada egiptiečiai žinos, kad Aš esu Viešpats, kai ištiesiu savo ranką virš Egipto ir išvesiu izraelitus iš jų žemės’‘.</verse>
				<verse number="6">Mozė ir Aaronas padarė, kaip Viešpats jiems įsakė.</verse>
				<verse number="7">Mozė buvo aštuoniasdešimties metų, o Aaronas aštuoniasdešimt trejų metų amžiaus, kai jie kalbėjo faraonui.</verse>
				<verse number="8">Viešpats tarė Mozei ir Aaronui:</verse>
				<verse number="9">‘‘Kai faraonas jums sakys: ‘Padarykite stebuklą patvirtinimui’, tai sakyk Aaronui: ‘Imk lazdą ir mesk ją prieš faraoną!’ Tada ji pavirs gyvate’‘.</verse>
				<verse number="10">Mozė ir Aaronas atėjo pas faraoną ir padarė taip, kaip Viešpats įsakė: Aaronas metė savo lazdą prieš faraoną ir jo tarnus, ir ji pavirto gyvate.</verse>
				<verse number="11">Faraonas pasišaukė išminčių ir burtininkų. Ir tie Egipto žyniai savo kerais padarė tą patį:</verse>
				<verse number="12">kiekvienas jų numetė savo lazdą, ir jos pavirto gyvatėmis. Tačiau Aarono lazda prarijo jų lazdas.</verse>
				<verse number="13">Faraono širdis liko užkietėjusi, ir jis jų neklausė, kaip Viešpats ir buvo kalbėjęs.</verse>
				<verse number="14">Viešpats tarė Mozei: ‘‘Faraono širdis tebėra užkietėjusi, jis nesutinka išleisti tautos.</verse>
				<verse number="15">Rytoj anksti rytą nueik prie upės, kai faraonas eis prie vandens, ir lauk jo ten. Pasiimk tą lazdą, kuri buvo pavirtusi gyvate.</verse>
				<verse number="16">Jam atėjus, sakyk: ‘Viešpats, hebrajų Dievas, mane siuntė pas tave, sakydamas: ‘Išleisk mano tautą, kad ji man tarnautų dykumoje’. Tačiau tu ligi šiol nenorėjai klausyti.</verse>
				<verse number="17">Todėl taip sako Viešpats: ‘Iš to pažinsi, kad Aš esu Viešpats. Štai suduosiu mano rankoje esančia lazda į upės vandenį, ir jis pavirs krauju.</verse>
				<verse number="18">Upėje plaukiojančios žuvys išgaiš, ir upė pradės taip dvokti, kad egiptiečiai nebegalės gerti jos vandens’ ‘‘.</verse>
				<verse number="19">Viešpats toliau kalbėjo Mozei: ‘‘Sakyk Aaronui: ‘Imk lazdą ir ištiesk savo ranką virš egiptiečių vandenų, upių, perkasų, balų, vandens tvenkinių. Vanduo pavirs krauju visoje Egipto šalyje, net mediniuose ir akmeniniuose induose!’ ‘‘</verse>
				<verse number="20">Mozė ir Aaronas taip padarė, kaip Viešpats buvo įsakęs. Jis pakėlė lazdą ir sudavė į upės vandenį, faraonui ir jo tarnams matant. Visas vanduo upėje pavirto krauju.</verse>
				<verse number="21">Upėje plaukiojančios žuvys išgaišo. Vanduo ėmė taip dvokti, kad egiptiečiai nebegalėjo gerti vandens iš upės. Kraujas buvo visoje Egipto žemėje.</verse>
				<verse number="22">Tą patį padarė ir egiptiečių žyniai savo kerais. Faraono širdis liko užkietėjusi, ir jis neklausė jų, kaip Viešpats ir buvo sakęs.</verse>
				<verse number="23">Faraonas nusigręžė ir nuėjo į savo namą. Jis viso to neėmė į širdį.</verse>
				<verse number="24">Egiptiečiai kasė upės pakraščiuose šulinius, ieškodami geriamojo vandens, nes jie nebegalėjo upės vandens gerti.</verse>
				<verse number="25">Praėjo septynios dienos, kai Viešpats buvo ištikęs upę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Tada Viešpats tarė Mozei: ‘‘Eik pas faraoną ir jam sakyk: ‘Taip sako Viešpats: ‘Išleisk mano žmones, kad jie man tarnautų.</verse>
				<verse number="2">Jei nesutiksi jų išleisti, užleisiu visą tavo kraštą varlėmis.</verse>
				<verse number="3">Upė knibždės varlėmis. Jos iš upės atrėplios į tavo namus, į tavo miegamąjį ir į tavo lovą, taip pat į tavo tarnų ir tarnaičių namus, į tavo krosnis ir į duonkubilius.</verse>
				<verse number="4">Per tave, tavo žmones ir visus tavo tarnus rėplios varlės’.</verse>
				<verse number="5">Sakyk Aaronui: ‘Ištiesk savo ranką su lazda ant upių, perkasų, balų ir padaryk, kad varlės užplūstų Egipto šalį!’ ‘‘</verse>
				<verse number="6">Aaronas ištiesė ranką ant Egipto vandenų, ir varlės išrėpliojo ir užpildė Egipto kraštą.</verse>
				<verse number="7">Tą patį padarė žyniai savo kerais ir iššaukė varles Egipto šalyje.</verse>
				<verse number="8">Faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, tarė: ‘‘Melskite Viešpatį, kad Jis pašalintų varles nuo manęs ir mano žmonių; tada išleisiu izraelitus aukoti Viešpačiui’‘.</verse>
				<verse number="9">Mozė atsakė faraonui: ‘‘Paskirk laiką, kada melsti už tave, tavo tarnus ir tautą, kad varlės būtų pašalintos nuo tavęs, iš tavo namų ir kad jos tik upėje tepasiliktų’‘.</verse>
				<verse number="10">Jis atsakė: ‘‘Rytoj’‘. Mozė tarė: ‘‘Tebūna, kaip sakai, kad žinotum, jog nėra lygaus Viešpačiui, mūsų Dievui!</verse>
				<verse number="11">Varlės pasišalins nuo tavęs, iš tavo namų, nuo tavo tarnų ir tarnaičių, jos tik upėje tepasiliks!’‘</verse>
				<verse number="12">Mozė ir Aaronas, grįžę iš faraono, meldė Viešpatį pašalinti varles, kurias Jis buvo užleidęs faraonui.</verse>
				<verse number="13">Viešpats padarė, kaip Mozė prašė: varlės išgaišo namuose, kiemuose ir laukuose.</verse>
				<verse number="14">Jie suvertė jas į krūvas. Visa šalis dvokė.</verse>
				<verse number="15">Faraonas, matydamas, kad atėjo ramybė, užkietino savo širdį ir neklausė, kaip Viešpats ir buvo sakęs.</verse>
				<verse number="16">Tada Viešpats tarė Mozei: ‘‘Liepk Aaronui ištiesti lazdą ir suduoti į žemės dulkes, kad jos pavirstų mašalais visoje Egipto šalyje!’‘</verse>
				<verse number="17">Aaronas ištiesė ranką su lazda ir sudavė į žemę. Tuoj mašalai apniko žmones ir gyvulius. Visos žemės dulkės virto mašalais Egipto krašte.</verse>
				<verse number="18">Žyniai bandė tą patį padaryti savo kerais, bet negalėjo. Mašalai apniko žmones ir gyvulius.</verse>
				<verse number="19">Tada žyniai tarė faraonui: ‘‘Tai Dievo pirštas!’‘ Bet faraono širdis buvo užkietinta ir jis neklausė jų, kaip Viešpats ir buvo sakęs.</verse>
				<verse number="20">Viešpats tarė Mozei: ‘‘Atsikelk anksti rytą, prieik prie faraono, kai jis eis prie vandens, ir pasakyk jam: ‘Taip sako Viešpats: ‘Išleisk mano žmones, kad jie man tarnautų!</verse>
				<verse number="21">Jei neišleisi mano tautos, užleisiu musių ant tavęs, tavo tarnų, tavo žmonių ir ant tavo namų taip, kad egiptiečių namai ir visa žemė bus pilna musių.</verse>
				<verse number="22">Bet tą dieną Aš atskirsiu Gošeno kraštą, kuriame gyvena mano tauta. Ten nebus musių, kad žinotum, jog Aš esu visos žemės Viešpats.</verse>
				<verse number="23">Taip Aš atskirsiu savo ir tavo tautą. Rytoj įvyks šitas ženklas’ ‘‘.</verse>
				<verse number="24">Viešpats taip ir padarė. Dideli musių spiečiai apniko faraono ir jo tarnų namus ir visą Egipto šalį. Musės vargino kraštą.</verse>
				<verse number="25">Faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, jiems tarė: ‘‘Eikite, aukokite savo Dievui šioje šalyje!’‘</verse>
				<verse number="26">Mozė atsakė: ‘‘Netinka taip daryti. Egiptiečiai bjaurisi tuo, ką aukosime Viešpačiui, savo Dievui. Jei aukosime, kas egiptiečiams bjauru, argi jie mūsų neužmuš akmenimis?</verse>
				<verse number="27">Tris dienas keliausime į dykumą aukoti Viešpačiui, savo Dievui, kaip Jis mums įsakė’‘.</verse>
				<verse number="28">Faraonas atsakė: ‘‘Aš išleisiu jus į dykumą aukoti Viešpačiui, savo Dievui. Tik nenueikite labai toli! Melskitės už mane!’‘</verse>
				<verse number="29">Mozė atsakė: ‘‘Iš tavęs išėjęs, melsiu Viešpatį, kad muses pašalintų nuo tavęs, nuo tavo tarnų ir tarnaičių. Tik kad vėl faraonas neapgautų, neišleisdamas tautos Viešpačiui aukoti!’‘</verse>
				<verse number="30">Mozė išėjo iš faraono ir meldė Viešpatį.</verse>
				<verse number="31">Viešpats padarė, kaip Mozė prašė. Jis pašalino muses nuo faraono, nuo jo tarnų ir žmonių taip, kad nė vienos nebeliko.</verse>
				<verse number="32">Bet ir šįkart faraonas užkietino savo širdį ir neišleido tautos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Viešpats sakė Mozei: ‘‘Eik pas faraoną ir jam sakyk: ‘Taip sako Viešpats, hebrajų Dievas: ‘Išleisk mano žmones, kad jie man tarnautų!</verse>
				<verse number="2">Jei jų neišleisi ir nepaliausi jų laikęs,</verse>
				<verse number="3">Viešpaties ranka bus ant tavo lauke besiganančių gyvulių: arklių, asilų, kupranugarių, avių ir galvijų­bus labai sunkus maras.</verse>
				<verse number="4">Viešpats atskirs izraelitų ir egiptiečių gyvulius; niekas nežus, kas priklauso izraelitams’ ‘‘.</verse>
				<verse number="5">Ir Viešpats paskyrė laiką, sakydamas: ‘‘Rytoj Viešpats įvykdys šitą dalyką krašte!’‘</verse>
				<verse number="6">Kitą rytą Viešpats įvykdė tai: visi egiptiečių gyvuliai nugaišo, bet iš izraelitų gyvulių nepražuvo nė vienas.</verse>
				<verse number="7">Faraonas pasiuntė pasižiūrėti. Pasirodė, kad izraelitų gyvulių nė vienas nebuvo nugaišęs. Tačiau faraono širdis liko kieta ir jis neišleido tautos.</verse>
				<verse number="8">Tada Viešpats tarė Mozei ir Aaronui: ‘‘Imkite pilnas saujas pelenų iš krosnies ir Mozė teberia juos į orą faraono akivaizdoje.</verse>
				<verse number="9">Jie taps dulkėmis visoje Egipto šalyje, ir ant žmonių bei gyvulių iškils votys su pūslėmis’‘.</verse>
				<verse number="10">Jie pasiėmė pelenų iš krosnies ir, atsistoję prieš faraoną, išbėrė juos į orą. Ir atsirado votys ant žmonių ir gyvulių.</verse>
				<verse number="11">Žyniai negalėjo pasirodyti Mozei, nes votys buvo ant jų ir visų egiptiečių.</verse>
				<verse number="12">Tačiau Viešpats užkietino faraono širdį, ir jis neklausė jų, kaip Viešpats ir buvo sakęs Mozei.</verse>
				<verse number="13">Tada Viešpats tarė Mozei: ‘‘Atsikelk anksti rytą, nueik pas faraoną ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats, hebrajų Dievas: ‘Išleisk mano tautą man tarnauti.</verse>
				<verse number="14">Nes šį kartą Aš siųsiu įvairias negalias ir vargus tau, tavo tarnams ir tavo žmonėms, kad žinotum, jog nėra man lygaus visoje žemėje.</verse>
				<verse number="15">Aš galėjau ištiesti savo ranką ir ištikti tave ir tavo tautą maru, kad būtumėte visi pranykę nuo žemės paviršiaus.</verse>
				<verse number="16">Bet Aš tam išaukštinau tave, kad parodyčiau savo galią ir mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje.</verse>
				<verse number="17">Tu vis dar didžiuojiesi prieš mano tautą ir neišleidi jos.</verse>
				<verse number="18">Rytoj apie šitą laiką kris labai smarki kruša, kokios nėra buvę Egipte nuo jo įsikūrimo dienos.</verse>
				<verse number="19">Taigi dabar siųsk žmones surinkti iš lauko gyvulius ir visa, kas tau priklauso. Visi žmonės ir gyvuliai, kurie bus lauke ir nebus parvesti namo, krušai krintant, pražus’ ‘‘.</verse>
				<verse number="20">Faraono tarnai, kurie bijojo Viešpaties, sugabeno į namus savo tarnus ir gyvulius.</verse>
				<verse number="21">O kas nekreipė dėmesio į Viešpaties žodį, paliko savo tarnus ir gyvulius lauke.</verse>
				<verse number="22">Viešpats tarė Mozei: ‘‘Ištiesk savo ranką, kad kristų kruša visoje Egipto šalyje: ant žmonių, gyvulių ir visos laukų augmenijos’‘.</verse>
				<verse number="23">Mozė ištiesė lazdą, ir Viešpats pasiuntė perkūniją, krušą ir žaibus. Viešpats siuntė krušą į visą Egipto žemę.</verse>
				<verse number="24">Kruša susimaišė su žaibais ir buvo tokia smarki, kokios Egipto šalis nebuvo mačiusi.</verse>
				<verse number="25">Kruša išmušė Egipto šalyje visa, kas buvo lauke: žmones, gyvulius, augalus ir medžius.</verse>
				<verse number="26">Tik Gošeno krašte, kur gyveno izraelitai, nebuvo krušos.</verse>
				<verse number="27">Faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, jiems kalbėjo: ‘‘Aš nusidėjau! Viešpats yra teisus, o aš ir mano tauta esame nusikaltę.</verse>
				<verse number="28">Melskite Viešpatį, kad liautųsi stipri perkūnija ir kruša! Aš jus išleisiu ir daugiau nebesulaikysiu’‘.</verse>
				<verse number="29">Mozė jam atsakė: ‘‘Kai tik išeisiu iš miesto, pakelsiu rankas į Viešpatį. Tada perkūnija ir kruša liausis, kad žinotum, jog Viešpačiui priklauso visa žemė.</verse>
				<verse number="30">Bet aš žinau, kad nei tu, nei tavo tarnai dar nesibijote Viešpaties Dievo’‘.</verse>
				<verse number="31">Linus ir miežius kruša išmušė, nes miežiai buvo išplaukę ir linai jau žydėjo.</verse>
				<verse number="32">Bet kviečių ir rugių neišmušė, nes jie vėliau pribręsta.</verse>
				<verse number="33">Mozė išėjo nuo faraono iš miesto ir iškėlė rankas į Viešpatį: perkūnija ir kruša liovėsi, lietus nustojo lijęs.</verse>
				<verse number="34">Bet faraonas, matydamas, kad liovėsi lietus, kruša ir perkūnija, vėl nusidėjo ir užkietino savo širdį kartu su savo tarnais.</verse>
				<verse number="35">Faraono širdis pasiliko užkietėjusi, ir jis neišleido Izraelio vaikų, kaip Viešpats ir buvo sakęs Mozei.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Viešpats tarė Mozei: ‘‘Eik pas faraoną, nes Aš užkietinau jo ir jo tarnų širdis, kad padaryčiau šituos ženklus jų tarpe</verse>
				<verse number="2">ir kad galėtum papasakoti savo vaikams ir vaikų vaikams, ką Aš padariau Egipte ir kokius ženklus parodžiau jų tarpe, kad žinotumėte, jog Aš esu Viešpats’‘.</verse>
				<verse number="3">Mozė ir Aaronas atėjo pas faraoną ir jam kalbėjo: ‘‘Taip sako Viešpats, hebrajų Dievas: ‘Ar ilgai dar tu nenusižeminsi prieš mane? Išleisk mano žmones, kad jie man tarnautų!</verse>
				<verse number="4">Jei neišleisi mano tautos, rytoj užleisiu skėrius ant tavo krašto.</verse>
				<verse number="5">Jie taip apdengs šalį, kad nesimatys žemės; jie nuės išlikusį nuo krušos derlių, nugrauš kiekvieną žaliuojantį medį;</verse>
				<verse number="6">jų bus pilni tavo namai, tavo tarnų namai ir visų egiptiečių namai, kaip to dar nėra matę tavo tėvai ir seneliai per visą savo amžių’ ‘‘. Po to Mozė apsisuko ir išėjo iš faraono namų.</verse>
				<verse number="7">Tada faraono tarnai kalbėjo savo valdovui: ‘‘Ar ilgai mes kentėsime? Išleisk tuos žmones, kad jie tarnautų Viešpačiui, savo Dievui! Ar dar nematai, kad Egiptas žūva?’‘</verse>
				<verse number="8">Mozė ir Aaronas buvo pašaukti pas faraoną. Jis tarė jiems: ‘‘Eikite, tarnaukite Viešpačiui, savo Dievui! Bet kas yra tie, kurie eis?’‘</verse>
				<verse number="9">Mozė atsakė: ‘‘Eisime visi: jaunimas ir seneliai, sūnūs ir dukterys, avys ir galvijai. Mes švęsime šventę Viešpačiui’‘.</verse>
				<verse number="10">Jis atsakė jiems: ‘‘Tebūna Viešpats su jumis! Kaip galiu išleisti jus ir jūsų vaikus? Žiūrėkite, nes jūs sumanėte pikta!</verse>
				<verse number="11">Taip nebus. Eikite vieni vyrai ir aukokite Viešpačiui, nes to juk jūs ir prašėte!’‘ Ir juos išvarė iš faraono akivaizdos.</verse>
				<verse number="12">Tada Viešpats tarė Mozei: ‘‘Ištiesk savo ranką ant Egipto šalies, kad skėriai apniktų ir nugraužtų visus šalies augalus ir visa, kas dar liko nuo krušos!’‘</verse>
				<verse number="13">Mozė ištiesė lazdą. Viešpats leido rytų vėjui pūsti visą dieną ir naktį. Rytmečiui išaušus, rytų vėjas atnešė skėrius.</verse>
				<verse number="14">Skėriai nusileido visoje Egipto šalyje. Jų buvo tiek, kiek niekad nėra buvę ir jų tiek nebus ateityje.</verse>
				<verse number="15">Jie taip užplūdo visą kraštą, kad apdengė visą žemę. Jie nugraužė visus augalus ir medžių vaisius, išlikusius nuo krušos, kad nieko žaliuojančio nebeliko visoje Egipto šalyje.</verse>
				<verse number="16">Tada faraonas skubiai pasišaukė Mozę ir Aaroną ir tarė: ‘‘Nusidėjau Viešpačiui, jūsų Dievui, ir jums!</verse>
				<verse number="17">Prašau, atleiskite man dar kartą mano nusikaltimą ir melskite Viešpatį, savo Dievą, kad Jis pašalintų nuo manęs šitą mirtį’‘.</verse>
				<verse number="18">Mozė išėjo iš faraono ir meldė Viešpatį.</verse>
				<verse number="19">Viešpats sukėlė labai smarkų vakarų vėją, kuris skėrius nupūtė į Raudonąją jūrą; nė vieno skėrio nebeliko visoje Egipto šalyje.</verse>
				<verse number="20">Tačiau Viešpats užkietino faraono širdį, ir jis neišleido izraelitų.</verse>
				<verse number="21">Viešpats tarė Mozei: ‘‘Ištiesk savo ranką, kad tamsa apgaubtų visą Egipto šalį, tamsa, kurią galima būtų pajusti’‘.</verse>
				<verse number="22">Mozė ištiesė savo ranką, ir tirščiausia tamsa tris dienas buvo visame Egipto krašte.</verse>
				<verse number="23">Tris dienas žmonės negalėjo matyti vienas kito ir pajudėti iš vietos. Tačiau izraelitų namuose buvo šviesu.</verse>
				<verse number="24">Tada faraonas, pasišaukęs Mozę, tarė: ‘‘Eikite, tarnaukite Viešpačiui! Tik jūsų avys ir galvijai tepasilieka! O jūsų vaikai teeina su jumis!’‘</verse>
				<verse number="25">Mozė atsakė: ‘‘Privalai mums duoti atnašas ir deginamąsias aukas, kad mes galėtume aukoti Viešpačiui, mūsų Dievui.</verse>
				<verse number="26">Mūsų visi gyvuliai eis su mumis; nepaliksime nė kanopos. Nes iš jų privalome imti auką Viešpačiui, savo Dievui. Mes net nežinome, ko mums reikės Viešpaties aukai, kol ten nenuėjome’‘.</verse>
				<verse number="27">Tačiau Viešpats užkietino faraono širdį, ir jis nesutiko jų išleisti.</verse>
				<verse number="28">Ir faraonas tarė: ‘‘Šalin nuo manęs! Saugokis! Nebepasirodyk daugiau mano akyse, nes tą dieną, kurią pasirodysi, mirsi!’‘</verse>
				<verse number="29">Mozė atsakė: ‘‘Tebūna, kaip pasakei! Daugiau nebepasirodysiu’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Viešpats tarė Mozei: ‘‘Dar vieną bausmę užleisiu faraonui ir Egiptui. Po to jis išleis jus, netgi varyte išvarys!</verse>
				<verse number="2">Kalbėk žmonėms, kad kiekvienas vyras iš savo kaimyno ir kiekviena moteris iš savo kaimynės paprašytų sidabrinių ir auksinių daiktų’‘.</verse>
				<verse number="3">Viešpats palankiai nuteikė izraelitams egiptiečius. Be to, Mozė buvo labai žymus vyras Egipto šalyje, faraono tarnų ir tautos akyse.</verse>
				<verse number="4">Tada Mozė kalbėjo: ‘‘Taip sako Viešpats: ‘Apie vidurnaktį Aš pereisiu Egiptą.</verse>
				<verse number="5">Tada mirs visi pirmagimiai, pradedant faraono, sėdinčio soste, pirmagimiu, ir baigiant pirmagimiu vergės, esančios prie girnų, ir visi gyvulių pirmagimiai.</verse>
				<verse number="6">Visoje Egipto šalyje kils verksmas, kokio nėra buvę ir kokio daugiau nebus.</verse>
				<verse number="7">Bet prieš nė vieną izraelitą, ar jo gyvulį nė šuo nesulos, kad žinotumėte, jog Viešpats daro skirtumą tarp egiptiečių ir izraelitų’.</verse>
				<verse number="8">Tada tavo tarnai ateis ir, nusilenkę prieš mane, sakys: ‘Išeik tu ir visi tavo žinioje esantys žmonės!’ Ir tada aš išeisiu’‘. Mozė išėjo iš faraono degdamas pykčiu.</verse>
				<verse number="9">Tada Viešpats tarė Mozei: ‘‘Faraonas jūsų neklausys, kad Aš galėčiau padaryti daugiau stebuklų Egipte’‘.</verse>
				<verse number="10">Mozė ir Aaronas padarė visus šituos stebuklus faraonui matant. Tačiau Viešpats taip užkietino faraono širdį, kad jis neišleido izraelitų iš savo šalies.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui Egipto šalyje:</verse>
				<verse number="2">‘‘Šitas mėnuo tebūna jums pirmasis metų mėnuo.</verse>
				<verse number="3">Pasakykite visiems izraelitams, kad šito mėnesio dešimtąją dieną jie paimtų po avinėlį savo tėvų namams, po vieną avinėlį kiekvienai šeimai.</verse>
				<verse number="4">O jei šeima yra per maža avinėlį suvalgyti, tepaima kartu su savo artimiausiu kaimynu, kad susidarytų tiek asmenų, kiek gali suvalgyti avinėlį.</verse>
				<verse number="5">Avinėlis privalo būti be trūkumų, metinis patinėlis; paimsite jį iš avių ar ožkų.</verse>
				<verse number="6">Laikykite jį iki šio mėnesio keturioliktos dienos; kiekviena Izraelio tautos šeima turi jį papjauti tos dienos vakare.</verse>
				<verse number="7">Jo krauju patepkite abi durų staktas ir skersinį tų namų, kuriuose valgysite avinėlį.</verse>
				<verse number="8">Tą naktį valgykite mėsą, keptą ant ugnies, su nerauginta duona ir karčiomis žolėmis.</verse>
				<verse number="9">Jūs neturite jos valgyti žalios ar išvirtos vandenyje, tik keptą ugnyje, taip pat galvą, kojas ir vidurius.</verse>
				<verse number="10">Nieko iš jo nepalikite iki ryto. O kas paliks ligi ryto, tą sudeginkite.</verse>
				<verse number="11">Valgykite jį paskubomis, susijuosę strėnas, apsiavę, laikydami lazdą rankoje; tai Viešpaties Pascha.</verse>
				<verse number="12">Tą naktį pereisiu visą Egipto šalį ir išžudysiu visus pirmagimius, žmones ir gyvulius; ir visiems Egipto dievams įvykdysiu teismą. Aš­Viešpats!</verse>
				<verse number="13">O kraujas ant namų bus ženklas, kur jūs gyvenate. Pamatęs kraują, aplenksiu jus, kad Egipto šalies bausmė nepaliestų jūsų.</verse>
				<verse number="14">Ta diena tebūna jums atmintina diena; jūs privalote ją švęsti kaip šventę Viešpačiui per kartų kartas.</verse>
				<verse number="15">Septynias dienas valgysite neraugintą duoną. Jau pirmąją dieną pašalinkite raugą iš savo namų, nes kiekvienas, kuris valgys raugintą maistą nuo pirmosios iki septintosios dienos, bus išnaikintas iš Izraelio.</verse>
				<verse number="16">Pirmąją dieną susirinkite šventei, taip pat ir septintąją. Jokio darbo nevalia dirbti tomis dienomis, išskyrus tai, ko reikia kiekvieno žmogaus maistui.</verse>
				<verse number="17">Jūs švęsite Neraugintos duonos šventę per kartų kartas, nes tą dieną Aš išvedžiau jūsų pulkus iš Egipto šalies.</verse>
				<verse number="18">Pirmojo mėnesio keturioliktos dienos vakare pradėsite valgyti neraugintą duoną ir valgysite iki dvidešimt pirmosios dienos vakaro.</verse>
				<verse number="19">Septynias dienas nebus raugo jūsų namuose, nes kiekvienas, kuris valgys ką nors rauginto, bus išnaikintas iš Izraelio, ar jis būtų ateivis, ar vietinis gyventojas.</verse>
				<verse number="20">Nieko rauginto jūs nevalgysite. Savo namuose valgysite neraugintą duoną’‘.</verse>
				<verse number="21">Tada Mozė sušaukė visus Izraelio vyresniuosius ir jiems tarė: ‘‘Eikite, imkite avinėlį savo šeimoms ir pjaukite jį Paschai.</verse>
				<verse number="22">Po to imkite yzopo ryšulėlį ir, pamirkę dubenyje su krauju, patepkite juo abi durų staktas ir skersinį; nė vienas jūsų teneišeina iki ryto iš savo namų!</verse>
				<verse number="23">Nes Viešpats pereis, žudydamas egiptiečius; pamatęs kraują ant abiejų durų staktų ir skersinio, aplenks ir neleis žudytojui įeiti į jūsų namus.</verse>
				<verse number="24">Tai bus įstatas jums ir jūsų vaikams per amžius.</verse>
				<verse number="25">Kai atvyksite į šalį, kurią Viešpats jums duos, kaip Jis pažadėjo, laikykitės šitų nuostatų.</verse>
				<verse number="26">Kai jūsų vaikai klaus: ‘Ką reiškia šitos apeigos?’,</verse>
				<verse number="27">atsakykite: ‘Tai yra Paschos auka Viešpačiui, kuris aplenkė izraelitų namus Egipte, kai Jis išžudė egiptiečius ir išlaisvino mūsų namus’ ‘‘. Tada žmonės nusilenkė ir pagarbino Viešpatį.</verse>
				<verse number="28">Izraelitai ėjo ir padarė, kaip Viešpats įsakė Mozei ir Aaronui.</verse>
				<verse number="29">Vidurnaktį Viešpats išžudė visus pirmagimius Egipto šalyje, pradedant faraono, kuris sėdėjo soste, pirmagimiu, baigiant pirmagimiu kalinio, sėdinčio kalėjime, ir visus gyvulių pirmagimius.</verse>
				<verse number="30">Naktį atsikėlė faraonas, jo tarnai ir visi egiptiečiai. Ir kilo didelis verksmas Egipte, nes nebuvo namų, kuriuose nebūtų mirusio.</verse>
				<verse number="31">Tą naktį faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, tarė: ‘‘Išeikite iš mano krašto, jūs ir izraelitai! Eikite, tarnaukite Viešpačiui, kaip sakėte.</verse>
				<verse number="32">Pasiimkite avis ir galvijus, kaip sakėte! Eikite ir palaiminkite mane taip pat!’‘</verse>
				<verse number="33">Egiptiečiai ragino tautą skubiai išeiti iš jų šalies, sakydami: ‘‘Mes visi išmirsime!’‘</verse>
				<verse number="34">Žmonės ėmė ant pečių dar neįrūgusią tešlą duonkubiliuose, įvyniotą į apsiaustus.</verse>
				<verse number="35">Ir izraelitai padarė, kaip Mozė buvo sakęs; jie paprašė iš egiptiečių sidabrinių bei auksinių daiktų ir drabužių.</verse>
				<verse number="36">Viešpats palankiai nuteikė izraelitams egiptiečius, kurie patenkino jų prašymą. Taip jie apiplėšė egiptiečius.</verse>
				<verse number="37">Apie šeši šimtai tūkstančių vyrų iš Izraelio sūnų, neskaičiuojant vaikų, išėjo iš Ramzio į Sukotą.</verse>
				<verse number="38">Taip pat daugybė kitų žmonių ėjo su jais ir didelės kaimenės avių bei galvijų.</verse>
				<verse number="39">Jie kepė iš tešlos, kurią išsinešė iš Egipto, neraugintus papločius. Ji dar nebuvo įrūgusi, nes jie buvo skubiai išvaryti iš Egipto ir nespėjo pasigaminti maisto kelionei.</verse>
				<verse number="40">Izraelitai pragyveno Egipte keturis šimtus trisdešimt metų.</verse>
				<verse number="41">Praėjus keturiems šimtams trisdešimčiai metų, vieną dieną visi Viešpaties pulkai iškeliavo iš Egipto.</verse>
				<verse number="42">Ta naktis, kurią juos išvedė iš Egipto krašto, yra Viešpaties šventė. Izraelitai privalo tą naktį švęsti per kartų kartas.</verse>
				<verse number="43">Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui: ‘‘Šitas yra Paschos įstatymas: jokiam svetimšaliui nevalia Paschos valgyti.</verse>
				<verse number="44">Tačiau pirktas vergas turi teisę ją valgyti tada, kai jį apipjaustai.</verse>
				<verse number="45">Svetimšaliui ir samdiniui negalima jos valgyti.</verse>
				<verse number="46">Ji turi būti valgoma namuose. Nevalia mėsos išnešti iš namų ir neleidžiama sulaužyti jokio kaulo.</verse>
				<verse number="47">Visa Izraelio tauta privalo ją švęsti.</verse>
				<verse number="48">Jei ateivis apsistotų pas tave ir norėtų švęsti Paschą, tai visi jo vyrai privalo būti apipjaustyti. Tuo atveju leidžiama jam švęsti Paschą, ir jis bus tarsi vietinis šalies gyventojas. Bet niekam neapipjaustytam neleistina jos valgyti.</verse>
				<verse number="49">Tas pats įstatymas galioja ir pas jus gimusiam, ir ateiviui, apsigyvenusiam tarp jūsų’‘.</verse>
				<verse number="50">Izraelitai darė, kaip Viešpats įsakė Mozei ir Aaronui.</verse>
				<verse number="51">Tą dieną Viešpats išvedė izraelitų pulkus iš Egipto šalies.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Pašvęsk man visus pirmagimius: ar jie būtų žmonių, ar gyvulių. Jie­mano’‘.</verse>
				<verse number="3">Mozė kalbėjo tautai: ‘‘Atsiminkite šitą dieną, kurią išėjote iš Egipto, iš vergijos namų. Savo rankos galybe Viešpats jus išvedė, todėl nevalgykite nieko rauginto.</verse>
				<verse number="4">Šiandien, Abibo mėnesį, jūs išėjote.</verse>
				<verse number="5">Kai Viešpats tave įves į kanaaniečių, hetitų, amoritų, hivų ir jebusiečių šalį, plūstančią pienu ir medumi, kurią tau duoti Jis prisiekė tavo tėvams, tu privalai švęsti tą šventę šį mėnesį.</verse>
				<verse number="6">Septynias dienas valgysi neraugintą duoną, septintą dieną bus šventė Viešpačiui.</verse>
				<verse number="7">Neraugintą duoną privalai valgyti septynias dienas, ir nei pas tave, nei tavo gyvenamose vietose nebus raugintos duonos.</verse>
				<verse number="8">Tą dieną tu sakysi savo sūnui: ‘Tai daroma dėl to, ką Viešpats padarė išvesdamas mane iš Egipto’.</verse>
				<verse number="9">Tai bus kaip ženklas tau ant rankos ir prisiminimas ant kaktos, kad Viešpaties įstatymas būtų tavo lūpose. Juk galinga ranka Viešpats tave išvedė iš Egipto.</verse>
				<verse number="10">Vykdyk šitą nurodymą kasmet skirtu laiku.</verse>
				<verse number="11">Kai Viešpats tave įves į kanaaniečių šalį, kaip Jis prisiekė tau ir tavo tėvams, ir ją tau atiduos,</verse>
				<verse number="12">tai kiekvieną savo pirmagimį atskirsi Viešpačiui ir kiekvieną gyvulių pirmagimį. Vyriškos lyties pirmagimiai priklauso Viešpačiui.</verse>
				<verse number="13">Kiekvieną pirmagimį asilaitį privalai išpirkti ėriuku, bet jei neišpirksi, užmušk jį. Kiekvieną savo žmonių pirmagimį sūnų privalai išpirkti.</verse>
				<verse number="14">Kai ateityje tavo sūnus paklaus: ‘Ką tai reiškia?’, jam atsakyk: ‘Galinga ranka Viešpats mus išvedė iš Egipto, iš vergijos namų.</verse>
				<verse number="15">Kai faraonas užsikietino ir nenorėjo mūsų išleisti, Viešpats nužudė visus pirmagimius Egipto šalyje, tiek žmonių, tiek gyvulių pirmagimius. Todėl aukoju Viešpačiui kiekvieną pirmagimį vyriškos lyties, o kiekvieną pirmagimį savo vaikų išperku’.</verse>
				<verse number="16">Tai bus kaip ženklas ant tavo rankos ir prisiminimas ant tavo kaktos, nes savo galinga ranka Viešpats mus išvedė iš Egipto’‘.</verse>
				<verse number="17">Kai faraonas išleido žmones, Dievas jų nevedė filistinų šalies keliu, nors tai būtų buvę arčiausia. Nes Dievas sakė: ‘‘Kad išvydę karą žmonės nepradėtų gailėtis ir nesugrįžtų į Egiptą’‘.</verse>
				<verse number="18">Dievas vedė tautą aplinkiniu dykumų keliu, Raudonosios jūros link. Izraelitai išėjo iš Egipto apsiginklavę.</verse>
				<verse number="19">Mozė paėmė su savimi Juozapo kaulus, nes jis buvo prisaikdinęs izraelitus, sakydamas: ‘‘Dievas tikrai jus aplankys, ir jūs išnešite iš čia mano kaulus’‘.</verse>
				<verse number="20">Jie keliavo iš Sukoto ir pasistatė stovyklą Etame, dykumos pakraštyje.</verse>
				<verse number="21">Viešpats ėjo pirma jų dieną debesies stulpe, rodydamas kelią, o naktį ugnies stulpe, šviesdamas jiems, kad jie galėtų keliauti dieną ir naktį.</verse>
				<verse number="22">Jis nepatraukė nuo jų debesies stulpo dieną nė ugnies stulpo naktį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Sakyk izraelitams, kad jie apsistotų ties Pi Hahirotu, tarp Migdolo ir jūros. Priešais Baal Cefoną pasistatykite stovyklą prie jūros.</verse>
				<verse number="3">Tada faraonas sakys apie jus: ‘Jie pasiklydo krašte, dykumos juos sulaiko!’</verse>
				<verse number="4">Aš užkietinsiu faraono širdį, ir jis jus vysis, kad būčiau pašlovintas per faraoną ir visą jo kariuomenę ir egiptiečiai žinotų, jog Aš esu Viešpats’‘. Jie taip ir padarė.</verse>
				<verse number="5">Egipto karaliui pranešė, kad tauta pabėgo. Tada faraono ir jo tarnų širdys atsisuko prieš šitą tautą ir jie kalbėjo: ‘‘Ką padarėme, išleisdami Izraelį, kad mums nebetarnautų?’‘</verse>
				<verse number="6">Jis paruošė savo vežimą ir pasiėmė savo žmones su savimi.</verse>
				<verse number="7">Jis pasiėmė šešis šimtus rinktinių kovos vežimų ir paskyrė viršininkus jiems.</verse>
				<verse number="8">Viešpats užkietino faraono, Egipto karaliaus, širdį, ir jis persekiojo Izraelio vaikus. Bet Izraelio vaikus išvedė galinga ranka.</verse>
				<verse number="9">Faraono žirgai, vežimai, raiteliai ir visa jo kariuomenė pasivijo juos, apsistojusius prie jūros, ties Pi Hahirotu, priešais Baal Cefoną.</verse>
				<verse number="10">Kai faraonas priartėjo, Izraelio vaikai pakėlė akis ir pamatė atžygiuojančius iš paskos egiptiečius. Jie labai išsigando ir šaukėsi Viešpaties.</verse>
				<verse number="11">Jie sakė Mozei: ‘‘Nejaugi Egipte nebuvo kapų, kad mus išvedei mirti dykumoje? Ką mums padarei, išvesdamas iš Egipto?</verse>
				<verse number="12">Argi mes tau nesakėme, būdami Egipte: ‘Palik mus tarnauti egiptiečiams’. Mums juk būtų buvę geriau tarnauti egiptiečiams, negu mirti dykumoje’‘.</verse>
				<verse number="13">Mozė atsakė: ‘‘Nebijokite, stovėkite ramiai ir stebėkite Viešpaties išgelbėjimą, kurį Jis šiandien įvykdys. Egiptiečių, kuriuos šiandien matote, niekados daugiau nebematysite.</verse>
				<verse number="14">Viešpats kariaus už jus, o jūs būkite ramūs!’‘</verse>
				<verse number="15">Viešpats tarė Mozei: ‘‘Ko šauki? Sakyk izraelitams, kad eitų pirmyn.</verse>
				<verse number="16">O tu pakelk lazdą, ištiesk ranką link jūros ir perskirk ją. Izraelitai sausuma pereis per jūrą.</verse>
				<verse number="17">Aš užkietinsiu egiptiečių širdis, ir jie vysis jus, ir Aš būsiu pašlovintas per faraoną ir visą jo kariuomenę, kovos vežimus ir raitelius.</verse>
				<verse number="18">Egiptiečiai žinos, kad Aš esu Viešpats, kai būsiu pašlovintas per faraoną, jo vežimus ir raitelius’‘.</verse>
				<verse number="19">Tada Dievo angelas, kuris ėjo Izraelio pulkų priekyje, pasitraukė už jų. Debesies stulpas iš jų priekio atsistojo užpakalyje jų.</verse>
				<verse number="20">Jis buvo tarp egiptiečių stovyklos ir Izraelio stovyklos; tamsus debesis dengė egiptiečius, o izraelitams buvo šviesu. Taip jie per naktį nepriartėjo vieni prie kitų.</verse>
				<verse number="21">Mozė ištiesė ranką link jūros. Viešpats smarkiu rytų vėju, kuris pūtė per naktį, išdžiovino jūrą, ir vandenys persiskyrė.</verse>
				<verse number="22">Izraelitai ėjo sausu jūros dugnu; vanduo jiems buvo siena iš dešinės ir kairės.</verse>
				<verse number="23">Egiptiečiai, juos vydamiesi, sekė jūros dugnu su kovos vežimais ir raiteliais.</verse>
				<verse number="24">Rytui auštant, Viešpats iš ugnies ir debesies stulpo pažvelgė į egiptiečių kariuomenę ir sukėlė sąmyšį jų tarpe.</verse>
				<verse number="25">Jis numovė vežimų ratus, ir tie sunkiai begalėjo judėti. Egiptiečiai sakė: ‘‘Bėkime nuo izraelitų, nes Viešpats kovoja už juos prieš egiptiečius’‘.</verse>
				<verse number="26">Tada Viešpats tarė Mozei: ‘‘Ištiesk ranką link jūros, kad vanduo užlietų egiptiečius, jų vežimus ir raitelius!’‘</verse>
				<verse number="27">Mozė ištiesė ranką, ir, rytui brėkštant, jūra sugrįžo į pirmykštę vietą; bėgančius egiptiečius užliejo vanduo. Taip Viešpats sunaikino egiptiečius jūroje.</verse>
				<verse number="28">Vanduo sugrįžo ir užliejo visą faraono kariuomenę, karo vežimus ir raitelius. Nė vienas jų neišliko.</verse>
				<verse number="29">O izraelitai perėjo sausu jūros dugnu, vanduo jiems buvo siena dešinėje ir kairėje.</verse>
				<verse number="30">Taip Viešpats išgelbėjo izraelitus iš egiptiečių; jie matė negyvus egiptiečius ant jūros kranto.</verse>
				<verse number="31">Izraelis matė galingą darbą, kurį Viešpats padarė egiptiečiams. Tauta bijojo Viešpaties. Jie tikėjo Viešpačiu ir Jo tarnu Moze.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Tada Mozė ir izraelitai giedojo Viešpačiui šią giesmę: ‘‘Giedosiu Viešpačiui, nes Jis šlovingai nugalėjo! Jis žirgą ir raitelį įmetė į jūrą.</verse>
				<verse number="2">Mano stiprybė ir giesmė yra Viešpats. Jis tapo mano išgelbėjimu. Jis yra mano Dievas, aš Jį šlovinsiu. Jis mano tėvų Dievas, aš Jį aukštinsiu.</verse>
				<verse number="3">Viešpats yra karžygys, Jahvė yra Jo vardas.</verse>
				<verse number="4">Faraono kovos vežimus ir jo kariuomenę Jis įmetė į jūrą, jo rinktinius karo vadus paskandino Raudonojoje jūroje.</verse>
				<verse number="5">Gelmės apdengė juos, jie nugrimzdo į dugną kaip akmuo.</verse>
				<verse number="6">Tavo dešinė, Viešpatie, pasirodė šlovinga savo jėga! Tavo dešinė, Viešpatie, sutriuškino priešą.</verse>
				<verse number="7">Savo šlovės didybe Tu parbloškei tuos, kurie kėlėsi prieš Tave. Tu siuntei savo rūstybę, kuri suėdė juos kaip ražienas.</verse>
				<verse number="8">Tau papūtus, sujudo vandenys, sustojo kaip siena ir gelmės sustingo jūros širdyje.</verse>
				<verse number="9">Priešas tarė: ‘Vysiuos, sugausiu, pasidalinsiu grobį, pasitenkins mano aistra! Ištrauksiu kardą­juos sunaikins mano ranka!’</verse>
				<verse number="10">Tu papūtei savo vėju, ir jūra uždengė juos, kaip švinas jie nuskendo galinguose vandenyse!</verse>
				<verse number="11">Viešpatie, kas yra Tau lygus tarp dievų? Kas yra toks šlovingas šventumu, didingas gyriumi ir savo stebuklais?</verse>
				<verse number="12">Tu ištiesei savo dešinę­juos prarijo žemė.</verse>
				<verse number="13">Tu, būdamas gailestingas, vedei tautą, kurią atpirkai. Savo galia vedei ją į savo šventąją buveinę.</verse>
				<verse number="14">Išgirs tautos ir sudrebės, baimė apims filistinus.</verse>
				<verse number="15">Nusigąs ir Edomo kunigaikščiai. Moabo galinguosius apims drebulys. Neteks jėgų visi Kanaano gyventojai.</verse>
				<verse number="16">Juos apims siaubas ir išgąstis. Dėl Tavo rankos galybės jie sustings kaip akmuo, kol pereis Tavo tauta, Viešpatie, kurią įsigijai.</verse>
				<verse number="17">Tu įvesi juos ir pasodinsi savo paveldėjimo kalne, į vietą, kurią Tu, Viešpatie, pasirinkai, kad gyventum, į šventyklą, kurią padarė Tavo rankos.</verse>
				<verse number="18">Viešpats karaliaus per amžius!’‘</verse>
				<verse number="19">Faraono žirgams, kovos vežimams ir raiteliams įėjus į jūrą, Viešpats užliejo juos vandenimis, o izraelitai perėjo sausu jūros dugnu.</verse>
				<verse number="20">Tada pranašė Mirjama, Aarono sesuo, paėmė būgną, ir visos moterys, eidamos paskui ją su būgnais, šoko.</verse>
				<verse number="21">Mirjama pritardama giedojo: ‘‘Giedokite Viešpačiui, nes Jis šlovingai nugalėjo. Žirgą ir raitelį Jis įmetė į jūrą’‘.</verse>
				<verse number="22">Mozė vedė Izraelį nuo Raudonosios jūros, ir jie įėjo į Šūro dykumą. Tris dienas jie keliavo dykuma ir nerado vandens.</verse>
				<verse number="23">Atėję į Marą, jie negalėjo gerti Maros vandens, nes jis buvo kartus. Todėl ta vieta vadinama Mara.</verse>
				<verse number="24">Tauta pradėjo murmėti prieš Mozę sakydami: ‘‘Ką gersime?’‘</verse>
				<verse number="25">Jis šaukėsi Viešpaties. Viešpats parodė jam medį, kurį įmetus į vandenį, vanduo tapo saldus. Čia Jis davė jiems įstatymą ir nuostatus, ir čia Jis išbandė juos.</verse>
				<verse number="26">Jis sakė: ‘‘Jei atidžiai klausysi Viešpaties, savo Dievo, ir darysi, kas teisu Jo akyse, kreipsi dėmesį į Jo įsakymus ir laikysiesi visų Jo nuostatų, tai ant tavęs neužleisiu nė vienos tų nelaimių, kurias užleidau ant egiptiečių, nes Aš esu Viešpats, tavo gydytojas’‘.</verse>
				<verse number="27">Jie atėjo į Elimą, kur buvo dvylika vandens šaltinių ir septyniasdešimt palmių; ten pasistatė stovyklą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Antrojo mėnesio penkioliktą dieną po to, kai jie paliko Egiptą, visi izraelitai išėjo iš Elimo ir atėjo į Sino dykumą, esančią tarp Elimo ir Sinajaus.</verse>
				<verse number="2">Visa Izraelio vaikų tauta murmėjo prieš Mozę ir Aaroną dykumoje.</verse>
				<verse number="3">Jie sakė: ‘‘Geriau mes būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipto šalyje, kai sėdėjome prie mėsos puodų ir valgėme duonos sočiai! Jūs mus atvedėte į šią dykumą, kad numarintumėte visus badu’‘.</verse>
				<verse number="4">Tada Viešpats tarė Mozei: ‘‘Aš jums duosiu duonos iš dangaus. Žmonės teišeina ir tesusirenka dienos davinį, kad išbandyčiau juos, ar jie laikysis mano įstatymo, ar ne.</verse>
				<verse number="5">O šeštą dieną teprisirenka dvigubai tiek, kiek kasdien prisirinkdavo’‘.</verse>
				<verse number="6">Tada Mozė ir Aaronas tarė visiems izraelitams: ‘‘Šį vakarą žinosite, kad Viešpats jus išvedė iš Egipto.</verse>
				<verse number="7">Ir rytą išvysite Viešpaties šlovę; Jis išgirdo jūsų murmėjimą prieš Jį. O kas esame mudu, kad murmate prieš mus?</verse>
				<verse number="8">Viešpats duos jums vakare mėsos, o rytą­duonos sočiai. Viešpats išgirdo, kad murmėjote prieš Jį. O kas mudu esame? Ne prieš mus jūs murmate, bet prieš Viešpatį’‘.</verse>
				<verse number="9">Tada Mozė tarė Aaronui: ‘‘Sakyk visiems izraelitams: ‘Priartėkite prie Viešpaties, nes Jis išgirdo jūsų murmėjimą’ ‘‘.</verse>
				<verse number="10">Aaronui tebekalbant izraelitams, jie pažvelgė į dykumas ir pamatė Viešpaties šlovę debesyje.</verse>
				<verse number="11">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="12">‘‘Aš girdėjau Izraelio vaikų murmėjimą. Sakyk jiems: ‘Vakare jūs gausite mėsos, o rytą pasisotinsite duona. Ir jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats, jūsų Dievas’ ‘‘.</verse>
				<verse number="13">Vakare atskrido putpelės ir apdengė stovyklą, o rytą aplink stovyklą buvo rasa.</verse>
				<verse number="14">Rasai pranykus, dykumoje pasirodė kažkas, tarsi šerkšnas ant žemės.</verse>
				<verse number="15">Tai pamatę, izraelitai klausė vienas kito: ‘‘Kas čia?’‘ Nė vienas nežinojo, kas tai yra. Tada Mozė jiems tarė: ‘‘Tai duona, kurią Viešpats jums davė maistui.</verse>
				<verse number="16">Štai ką Viešpats įsakė: ‘Kiekvienas teprisirenka tiek, kiek jis suvalgo; teparsineša po omerą kiekvienam žmogui, atsižvelgdamas į asmenų skaičių savo palapinėje’ ‘‘.</verse>
				<verse number="17">Izraelitai darė, kaip buvo įsakyta, ir prisirinko vieni daugiau, kiti mažiau.</verse>
				<verse number="18">Ir kai jie seikėjo omeru, kas buvo prisirinkęs daug, neturėjo pertekliaus, o kas mažai, tam nestigo. Kiekvienas turėjo tiek, kiek galėjo suvalgyti.</verse>
				<verse number="19">Mozė jiems sakė: ‘‘Nė vienas tenepalieka nieko rytojui’‘.</verse>
				<verse number="20">Bet jie nepaklausė Mozės. Kai kurie paliko dalį maisto kitai dienai, tačiau atsirado kirmėlių ir jis pradėjo dvokti. Mozė užsirūstino ant jų.</verse>
				<verse number="21">Kiekvienas kas rytą rinkdavosi, kiek jis galėjo suvalgyti. O saulei kaitinant, tie grūdeliai laukuose sutirpdavo.</verse>
				<verse number="22">Šeštą dieną jie prisirinko dvigubai tiek: po du omerus kiekvienam. Izraelio vyresnieji apie tai pranešė Mozei.</verse>
				<verse number="23">Jis sakė jiems: ‘‘Taip Viešpats liepė: ‘Rytoj yra sabatas, šventa poilsio diena, skirta Viešpačiui. Ką norite kepti, iškepkite, ir ką norite virti, išvirkite, o kas lieka, atidėkite į šalį ir palaikykite rytojui’ ‘‘.</verse>
				<verse number="24">Jie pasidėjo rytojui, kaip Mozė buvo įsakęs. Ir tai nesugedo ir neatsirado kirmėlių.</verse>
				<verse number="25">Po to Mozė tarė: ‘‘Valgykite tai! Nes šiandien yra Viešpaties sabatas, nieko laukuose nerasite.</verse>
				<verse number="26">Šešias dienas rinksite, o septintoji diena yra sabatas; joje nieko nerasite’‘.</verse>
				<verse number="27">Vis dėlto septintąją dieną kai kurie išėjo rinkti, bet nieko nerado.</verse>
				<verse number="28">Viešpats tarė Mozei: ‘‘Ar ilgai nesilaikysite mano įstatymų ir įsakymų?</verse>
				<verse number="29">Viešpats jums įsakė švęsti sabatą. Todėl šeštąją dieną Jis duoda jums duonos dviem dienom. Kiekvienas pasilikite savo vietoje. Nė vienas neišeikite iš savo namų septintąją dieną’‘.</verse>
				<verse number="30">Taip tauta ilsėjosi septintąją dieną.</verse>
				<verse number="31">Dievo duotą maistą izraelitai praminė mana. Ji buvo tarsi balti kalendros grūdeliai, o jos skonis kaip papločio su medumi.</verse>
				<verse number="32">Mozė paskelbė Viešpaties įsakymą: ‘‘Prisipilkite omerą manos, kad būsimos kartos žinotų, kokia duona jus maitinau dykumoje, kai išvedžiau iš Egipto’‘.</verse>
				<verse number="33">Mozė sakė Aaronui: ‘‘Paimk indą, supilk į jį vieną omerą manos ir jį padėk Viešpaties akivaizdoje, kad išliktų būsimoms kartoms’‘.</verse>
				<verse number="34">Kaip Viešpats įsakė Mozei, taip Aaronas padėjo indą palapinės švenčiausioje vietoje.</verse>
				<verse number="35">Izraelitai valgė maną keturiasdešimt metų, kol atėjo į gyvenamas žemes. Jie valgė maną, kol atėjo prie Kanaano šalies ribų.</verse>
				<verse number="36">Omeras yra dešimtoji efos dalis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Visi izraelitai keliavo toliau iš Sino dykumos sustodami, kai Viešpats įsakydavo. Jie pasistatė stovyklą Refidime. Čia jie nerado geriamo vandens</verse>
				<verse number="2">ir priekaištavo Mozei, sakydami: ‘‘Duok mums vandens atsigerti!’‘ Mozė jiems atsakė: ‘‘Ko burnojate prieš mane? Kodėl gundote Viešpatį?’‘</verse>
				<verse number="3">Žmonės, ištroškę vandens, murmėjo prieš Mozę: ‘‘Kodėl mus išvedei iš Egipto, kad mus, mūsų vaikus ir gyvulius numarintum troškuliu?’‘</verse>
				<verse number="4">Tada Mozė šaukėsi Viešpaties: ‘‘Ką man daryti su šita tauta? Nedaug trūksta, kad jie užmuštų mane akmenimis’‘.</verse>
				<verse number="5">Viešpats atsakė Mozei: ‘‘Išeik prieš tautą kartu su Izraelio vyresniaisiais; laikyk rankoje lazdą, kuria sudavei į upę, ir eik.</verse>
				<verse number="6">Aš stovėsiu prieš tave ant uolos Horebe. Tu suduosi lazda į uolą, iš jos ištekės vanduo ir žmonės galės atsigerti’‘. Mozė taip ir padarė Izraelio vyresniųjų akyse.</verse>
				<verse number="7">Jis praminė tą vietą Masa ir Meriba dėl to, kad izraelitai priekaištavo ir gundė Viešpatį, sakydami: ‘‘Ar yra Viešpats tarp mūsų?’‘</verse>
				<verse number="8">Tada atėjo amalekiečiai ir kariavo su Izraeliu Refidime.</verse>
				<verse number="9">Mozė įsakė Jozuei: ‘‘Pasirink vyrų ir eik kariauti prieš amalekiečius! Rytoj aš atsistosiu ant kalvos viršūnės ir laikysiu Dievo lazdą rankoje’‘.</verse>
				<verse number="10">Jozuė padarė, kaip jam Mozė buvo įsakęs, ir kovojo prieš amalekiečius. Mozė, Aaronas ir Hūras užlipo ant kalvos viršūnės.</verse>
				<verse number="11">Kol Mozė laikydavo pakėlęs savo rankas, laimėdavo izraelitai; kai tik jas nuleisdavo, laimėdavo amalekiečiai.</verse>
				<verse number="12">Mozės rankos pavargo; jie tad paėmė akmenį, ir jis atsisėdo ant jo. Aaronas ir Hūras laikė jo rankas, vienas iš vienos, kitas iš kitos pusės; taip jo rankos buvo pakeltos iki saulės nusileidimo.</verse>
				<verse number="13">Tuo būdu Jozuė nugalėjo Amaleką ir jo tautą savo kardu.</verse>
				<verse number="14">Viešpats liepė Mozei: ‘‘Įrašyk tai į knygą atminimui ir perskaityk Jozuei girdint, kad Aš išnaikinsiu atminimą apie amalekiečius iš po dangaus’‘.</verse>
				<verse number="15">Mozė pastatė aukurą ir jį pavadino ‘‘Viešpats yra mano vėliava’‘.</verse>
				<verse number="16">Nes jis sakė: ‘‘Viešpats prisiekė ir Jis kariaus prieš amalekiečius per kartų kartas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Jetras, Midjano kunigas, Mozės uošvis, išgirdo visa, ką Dievas padarė Mozei ir savo tautai Izraeliui, ir kad Viešpats išvedė Izraelį iš Egipto.</verse>
				<verse number="2">Tai sužinojęs, Jetras, Mozės uošvis, paėmė Ciporą, Mozės žmoną, kurią Mozė buvo parsiuntęs atgal,</verse>
				<verse number="3">ir jos abu sūnus, kurių vieno vardas buvo Geršomas, nes jis sakė: ‘‘Buvau ateivis svetimoje šalyje’‘,</verse>
				<verse number="4">o kito Eliezeras, nes sakė: ‘‘Mano tėvo Dievas buvo mano pagalba ir mane išgelbėjo nuo faraono kardo’‘.</verse>
				<verse number="5">Ir Jetras, Mozės uošvis, atėjo su jo sūnumis ir žmona pas Mozę į dykumą, kur jis stovyklavo prie Dievo kalno.</verse>
				<verse number="6">Jetras pranešė Mozei: ‘‘Štai aš, tavo uošvis Jetras, su tavo žmona ir abiem sūnumis einame pas tave!’‘</verse>
				<verse number="7">Tada Mozė, išėjęs pasitikti uošvio, nusilenkė jam ir jį pabučiavo. Paklausę vienas kito, kaip sekasi, įėjo į palapinę.</verse>
				<verse number="8">Mozė papasakojo savo uošviui visa, ką Viešpats padarė faraonui ir egiptiečiams dėl Izraelio, ir visą vargą kelyje, ir kaip Viešpats juos išgelbėjo.</verse>
				<verse number="9">Jetras džiaugėsi visu tuo, ką Viešpats padarė Izraeliui išgelbėdamas jį iš egiptiečių,</verse>
				<verse number="10">ir tarė: ‘‘Tebūna palaimintas Viešpats, kuris jus išgelbėjo iš egiptiečių ir faraono, kuris išgelbėjo tautą iš Egipto vergovės.</verse>
				<verse number="11">Dabar žinau, kad Viešpats yra aukščiau visų kitų dievų, nes pranoko juos tuo, kuo jie didžiavosi’‘.</verse>
				<verse number="12">Po to Jetras, Mozės uošvis, aukojo Dievui deginamąją auką ir atnašas. Tada Aaronas ir visi Izraelio vyresnieji drauge su Mozės uošviu valgė Dievo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="13">Kitą dieną Mozė atsisėdo žmonių teisti, ir žmonės stovėjo prie jo nuo ryto iki vakaro.</verse>
				<verse number="14">Mozės uošvis, pamatęs visa, ką jis darė žmonėms, klausė: ‘‘Ką tu čia darai? Kodėl tu sėdi vienas, o visi žmonės stovi nuo ryto iki vakaro?’‘</verse>
				<verse number="15">Mozė atsakė: ‘‘Žmonės ateina pas mane pasiklausti Dievo patarimų.</verse>
				<verse number="16">Kai jie nesutaria, ateina pas mane, kad būčiau jų teisėju ir paskelbčiau Dievo nuostatus ir įstatymus’‘.</verse>
				<verse number="17">Mozės uošvis atsakė: ‘‘Negerai darai!</verse>
				<verse number="18">Tu pats ir šitie žmonės, kurie yra su tavimi, visiškai nuvargsite, nes tau tai per sunku; tu negali vienas atlikti to darbo.</verse>
				<verse number="19">Dabar paklausyk mano balso. Aš tau patarsiu, ir Dievas bus su tavimi! Būk tarpininkas tarp tautos ir Dievo ir pranešk jų reikalus Dievui.</verse>
				<verse number="20">Mokyk juos įstatymų bei nuostatų, parodyk jiems kelią, kuriuo jie turi eiti, ir darbus, kuriuos turi daryti.</verse>
				<verse number="21">Be to, išsirink iš tautos sumanius, Dievo bijančius, patikimus, negodžius vyrus, paskirk juos tūkstantininkais, šimtininkais, penkiasdešimtininkais ir dešimtininkais,</verse>
				<verse number="22">ir tegu jie teisia žmones. Kiekvieną didelę bylą jie perduos tau, o mažas bylas spręs patys. Tau bus lengviau, ir jie pasidalins naštą su tavimi.</verse>
				<verse number="23">Jeigu taip darysi ir Dievas įsakys tau, pats ištversi ir visi žmonės grįš į savo namus ramybėje’‘.</verse>
				<verse number="24">Mozė paklausė savo uošvio patarimo.</verse>
				<verse number="25">Jis išsirinko sumanius vyrus iš viso Izraelio ir paskyrė juos vyresniaisiais: tūkstantininkais, šimtininkais, penkiasdešimtininkais ir dešimtininkais.</verse>
				<verse number="26">Ir jie teisė žmones visą laiką. Sunkias bylas jie perduodavo Mozei, bet mažas sprendė patys.</verse>
				<verse number="27">Po to Mozės uošvis iškeliavo į savo šalį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Trečią mėnesį po to, kai išėjo iš Egipto, Izraelio vaikai tą pačią dieną atvyko į Sinajaus dykumą.</verse>
				<verse number="2">Nes jie buvo išėję iš Refidimo ir, atėję į Sinajaus dykumą, apsistojo. Jie pasistatė stovyklą ties kalnu,</verse>
				<verse number="3">ir Mozė užkopė ant kalno pas Dievą. Viešpats pašaukė jį nuo kalno, sakydamas: ‘‘Taip sakysi Jokūbo namams ir Izraelio vaikams:</verse>
				<verse number="4">‘Jūs matėte, ką padariau egiptiečiams, kaip nešiau jus lyg ant erelio sparnų ir atgabenau jus prie savęs.</verse>
				<verse number="5">Taigi dabar, jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros, būsite ypatinga mano nuosavybė tarp visų tautų. Man priklauso visa žemė.</verse>
				<verse number="6">Jūs būsite man kunigų karalystė ir šventa tauta’. Šiuos žodžius kalbėk izraelitams’‘.</verse>
				<verse number="7">Sugrįžęs Mozė sušaukė tautos vyresniuosius ir jiems pranešė viską, ką Viešpats įsakė.</verse>
				<verse number="8">Tada visa tauta atsakė: ‘‘Visa, ką Viešpats kalbėjo, darysime’‘. Mozė perdavė tautos atsakymą Viešpačiui.</verse>
				<verse number="9">Viešpats sakė Mozei: ‘‘Aš ateisiu pas tave tirštame debesyje, kad, man kalbant su tavimi, tauta girdėtų ir tavimi tikėtų per amžius’‘. Mozė pranešė tautos žodžius Viešpačiui,</verse>
				<verse number="10">o Jis tarė Mozei: ‘‘Eik pas žmones ir pašventink juos šiandien ir rytoj. Teišsiskalbia jie drabužius</verse>
				<verse number="11">ir tepasirengia trečiajai dienai. Trečią dieną Aš nužengsiu ant Sinajaus kalno visai tautai matant.</verse>
				<verse number="12">Nužymėk ribas aplink kalną ir įsakyk žmonėms, kad nedrįstų lipti į kalną ar paliesti jo kraštą, nes kiekvienas, kuris palies kalną, numirs.</verse>
				<verse number="13">Kas palies, tas bus užmuštas akmenimis arba pervertas strėle; nei žmogus, nei gyvulys neišliks gyvas. Išgirdę ilgą trimito garsą, jie tepriartėja prie kalno’‘.</verse>
				<verse number="14">Mozė, grįžęs nuo kalno, pašventino žmones. Ir jie išsiplovė drabužius.</verse>
				<verse number="15">Jis jiems tarė: ‘‘Būkite pasiruošę trečiajai dienai; nė vienas tenesiartina prie savo žmonos!’‘</verse>
				<verse number="16">Trečiąją dieną, rytui išaušus griaudėjo perkūnija ir žaibavo, tamsūs debesys apdengė kalną ir pasigirdo labai stiprus trimito garsas. Visi žmonės stovykloje pradėjo drebėti.</verse>
				<verse number="17">Mozė išvedė tautą iš stovyklos susitikti su Dievu. Jie sustojo kalno papėdėje.</verse>
				<verse number="18">Visas Sinajaus kalnas buvo apgaubtas dūmų, nes Viešpats nužengė ugnyje ant jo. Dūmai kilo tarsi iš krosnies, visas kalnas smarkiai drebėjo.</verse>
				<verse number="19">Trimito garsas vis stiprėjo. Mozė kalbėjo, o Dievas jam atsakinėjo balsu.</verse>
				<verse number="20">Viešpats nužengė ant Sinajaus kalno viršūnės ir, pasišaukęs Mozę ant kalno,</verse>
				<verse number="21">jam tarė: ‘‘Nulipk žemyn, įspėk žmones, kad nesiveržtų, norėdami išvysti Viešpatį, ir daugelis jų nežūtų.</verse>
				<verse number="22">Taip pat ir kunigai, kurie artinasi prie Viešpaties, tegul pasišventina, kad Viešpats jų neištiktų’‘.</verse>
				<verse number="23">Mozė sakė Viešpačiui: ‘‘Žmonės negali užlipti į Sinajaus kalną. Tu mus įspėjai nužymėti ribą aplink kalną ir pašventinti jį’‘.</verse>
				<verse number="24">Viešpats jam atsakė: ‘‘Nusileisk ir grįžk su Aaronu. Tačiau kunigai ir tauta tegul nesiveržia prie Viešpaties, kad Jis jų nesunaikintų’‘.</verse>
				<verse number="25">Mozė grįžo pas tautą ir kalbėjo jiems.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Dievas kalbėjo visus šiuos žodžius:</verse>
				<verse number="2">‘‘Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergijos namų.</verse>
				<verse number="3">Neturėk kitų dievų šalia manęs.</verse>
				<verse number="4">Nedaryk sau jokio drožinio nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje.</verse>
				<verse number="5">Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems! Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia,</verse>
				<verse number="6">bet rodąs gailestingumą iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.</verse>
				<verse number="7">Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo, nes Viešpats nepaliks be kaltės to, kuris be reikalo mini Jo vardą.</verse>
				<verse number="8">Atsimink sabato dieną, kad ją švęstum.</verse>
				<verse number="9">Šešias dienas dirbk ir atlik visus savo darbus,</verse>
				<verse number="10">o septintoji diena yra sabatas Viešpačiui, tavo Dievui. Joje nevalia dirbti jokio darbo nei tau, nei tavo sūnui ar dukteriai, nei tavo tarnui ar tarnaitei, nei tavo gyvuliui, nei ateiviui, kuris yra tavo namuose,</verse>
				<verse number="11">nes per šešias dienas Viešpats sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra, o septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats palaimino sabatą ir pašventino jį.</verse>
				<verse number="12">Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duoda.</verse>
				<verse number="13">Nežudyk.</verse>
				<verse number="14">Nesvetimauk.</verse>
				<verse number="15">Nevok.</verse>
				<verse number="16">Neliudyk neteisingai prieš savo artimą.</verse>
				<verse number="17">Negeisk savo artimo namų, negeisk savo artimo žmonos, nei jo tarno, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo—nieko, kas yra tavo artimo’‘.</verse>
				<verse number="18">Visi žmonės girdėjo griaustinį ir trimito garsą, matė žaibus ir rūkstantį kalną. Matydami tai žmonės atsitraukė ir stovėjo atokiai.</verse>
				<verse number="19">Jie sakė Mozei: ‘‘Tu kalbėk su mumis! Mes klausysime. Tačiau tenekalba su mumis Dievas, kad nemirtume!’‘</verse>
				<verse number="20">Mozė atsakė žmonėms: ‘‘Nebijokite! Dievas atėjo tam, kad jus išmėgintų, ir kad Jo baimė būtų prieš jus ir jūs nenusidėtumėte’‘.</verse>
				<verse number="21">Žmonės stovėjo toli, o Mozė priartėjo prie tamsaus debesies, kur buvo Dievas.</verse>
				<verse number="22">Viešpats liepė Mozei pasakyti izraelitams: ‘‘Jūs patys girdėjote, kad Aš iš dangaus kalbėjau su jumis.</verse>
				<verse number="23">Nedarykite šalia manęs sau sidabrinių ar auksinių dievų.</verse>
				<verse number="24">Padaryk man iš žemės aukurą ir aukok ant jo deginamąsias ir padėkos aukas, savo avis ir galvijus. Kiekvienoje vietoje, kurioje bus minimas mano vardas, Aš ateisiu ir laiminsiu tave.</verse>
				<verse number="25">O jei man statysi akmeninį aukurą, nestatyk jo iš tašytų akmenų, nes, naudodamas įrankį, suterši jį.</verse>
				<verse number="26">Taip pat nelipk laiptais prie mano aukuro, kad nebūtų atidengtas tavo nuogumas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">‘‘Tai nuostatai, kuriuos jiems pateiksi.</verse>
				<verse number="2">Jei pirksi vergą hebrają, jis tau tarnaus šešerius metus, o septintaisiais paleisi jį be išpirkimo.</verse>
				<verse number="3">Jei jis atėjo vienas, vienas teišeina. Jei atėjo vedęs, jo žmona teišeina su juo.</verse>
				<verse number="4">Jei jo šeimininkas davė jam žmoną ir ji pagimdė sūnų ir dukterų, žmona ir jos vaikai lieka šeimininkui, o jis vienas teišeina.</verse>
				<verse number="5">Bet jei vergas aiškiai pasakys: ‘Aš myliu savo šeimininką, žmoną bei vaikus ir atsisakau laisvės’,</verse>
				<verse number="6">tai jo šeimininkas atves jį pas teisėjus, prives jį prie durų arba prie durų staktos ir perdurs yla jo ausį; ir jis liks jam tarnauti visą gyvenimą.</verse>
				<verse number="7">Jei kas parduoda savo dukterį vergijon, ji neišeis, kaip išeina vergai.</verse>
				<verse number="8">Jei ji nepatinka šeimininkui, kuris su ja susižadėjo, jis turi leisti ją išpirkti. Jis neturi teisės parduoti jos svetimšaliams, nes apgavo ją.</verse>
				<verse number="9">O jei jis sužadėjo ją su savo sūnumi, privalo elgtis su ja kaip su dukterimi.</verse>
				<verse number="10">Jei jis paims jam kitą, jis neturi teisės sumažinti jai maisto, rūbų ir santuokinių teisių.</verse>
				<verse number="11">Jei jis neatlieka jai šitų trijų dalykų, ji išeis be išpirkimo mokesčio.</verse>
				<verse number="12">Kas sumuša žmogų taip, kad jis miršta, tas baudžiamas mirtimi.</verse>
				<verse number="13">O jei žmogus negalvojo žudyti, bet Dievas atidavė jį į jo rankas, tai Aš paskirsiu vietą, kur jis galėtų pabėgti.</verse>
				<verse number="14">Jei kas savo artimą tyčiomis nužudo panaudodamas klastą, tą paimk ir nuo mano aukuro, kad jis mirtų.</verse>
				<verse number="15">Kas suduoda savo tėvui arba motinai, tas baudžiamas mirtimi.</verse>
				<verse number="16">Kas pavagia žmogų ir parduoda jį, ar jis surandamas pas jį, baudžiamas mirtimi.</verse>
				<verse number="17">Kas keikia savo tėvą ar motiną, tas baudžiamas mirtimi.</verse>
				<verse number="18">Jei vyrams susivaidijus, vienas taip sumuša kitą akmeniu ar kumščiu, kad tas nemiršta, bet atsigula į lovą,</verse>
				<verse number="19">ir jeigu jis atsikelia ir pasiremdamas lazda gali vaikščioti, sumušėjas nebaudžiamas, tik privalo atlyginti už sugaištą laiką ir sumokėti visas gydymo išlaidas.</verse>
				<verse number="20">Jei kas taip sumuša vergą ar vergę lazda, kad tas tuojau miršta,­bus nubaustas.</verse>
				<verse number="21">O jei jis išgyvena vieną ar dvi dienas, jis nebaudžiamas, nes vergas yra jo nuosavybė.</verse>
				<verse number="22">Jei vyrai vaidijasi ir užgauna nėščią moterį ir ji persileidžia, bet jos pačios nesužaloja, tada užgavėjas baudžiamas pinigine bauda, kokią jam paskiria tos moters vyras, teisėjams tarpininkaujant.</verse>
				<verse number="23">Bet jei sužaloja­gyvybė už gyvybę,</verse>
				<verse number="24">akis už akį, dantis už dantį, ranka už ranką, koja už koją,</verse>
				<verse number="25">nudeginimas už nudeginimą, žaizda už žaizdą, randas už randą.</verse>
				<verse number="26">Jei kas išmuša savo vergui ar vergei akį, jis privalo už tai paleisti jį laisvėn.</verse>
				<verse number="27">Jei jis išmuša savo vergui ar vergei dantį, jis privalo už tai paleisti jį laisvėn.</verse>
				<verse number="28">Jei jautis taip subado vyrą ar moterį, kad tas miršta, jautį užmuškite akmenimis ir nevalgykite jo mėsos. Tačiau jaučio savininkas yra nekaltas.</verse>
				<verse number="29">Bet jeigu jautis jau anksčiau badydavo ir jo savininkas buvo įspėtas, tačiau jo neuždarė, ir jei jis mirtinai subadė vyrą ar moterį, jautį užmuškite akmenimis, o jo savininką taip pat bauskite mirtimi.</verse>
				<verse number="30">O jei jam bus leista išsipirkti, jis mokės išpirką už savo gyvybę tiek, kiek jam bus paskirta.</verse>
				<verse number="31">Jei jautis subado sūnų ar dukterį, laikykitės tos pačios taisyklės.</verse>
				<verse number="32">Jei jautis subado vergę ar vergą, tai savininkas sumokės vergo šeimininkui trisdešimt šekelių sidabro, o jautį užmuškite akmenimis.</verse>
				<verse number="33">Jei kas atidengia duobę arba jei kas iškasa duobę, bet jos neuždengia, ir į ją įkrinta jautis ar asilas,</verse>
				<verse number="34">duobės savininkas atlygins nuostolį, sumokėdamas pinigus gyvulio savininkui, o nugaišęs gyvulys liks jam.</verse>
				<verse number="35">Jei kieno jautis taip sužaloja kito jautį, kad tas nugaišta, tai jie parduos gyvąjį jautį ir pasidalins už jį gautus pinigus. Taip pat jie pasidalins ir nugaišusį gyvulį.</verse>
				<verse number="36">O jei buvo žinoma, kad jautis jau anksčiau badydavo ir savininkas jo neuždarė, tai jis atiduos jautį už jautį, o nugaišęs priklausys jam’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">‘‘Jei kas pavagia jautį ar avį ir jį papjauna ar parduoda, jis sugrąžins penkis jaučius už jautį ir keturias avis už avį.</verse>
				<verse number="2">Jei kas užklumpa vagį besilaužiantį ir suduoda jam taip, kad tas numiršta, jis nebaudžiamas už pralietą kraują.</verse>
				<verse number="3">Jei jis tai padarytų dienos metu, jis kaltinamas už pralietą kraują. Vagis privalo viską atlyginti. Jei jis nieko neturi, jį parduosite už vagystę.</verse>
				<verse number="4">Jei pas jį randamas dar gyvas pavogtas jautis ar avis, jis atlygins dvigubai.</verse>
				<verse number="5">Jei kas nugano lauką ar vynuogyną ir leidžia savo gyvulius ganytis svetimame lauke, tas privalo atlyginti geriausiu, kas yra jo paties lauke ar vynuogyne.</verse>
				<verse number="6">Jei ugnis išsiplečia ir apima erškėčius, ir sudega sustatyti pėdai ar tebeaugantys javai lauke, tai tas, kuris užkūrė ugnį, atlygina visą nuostolį.</verse>
				<verse number="7">Jei kas paveda savo artimui saugoti pinigus ar kitokius daiktus ir jie pavagiami iš jo namų, tai, suradus vagį, jis privalo dvigubai atlyginti.</verse>
				<verse number="8">Jei vagies nesuranda, namų savininką atvesite pas teisėjus, kad ištirtų, ar jis nepridėjo rankos prie savo artimo nuosavybės.</verse>
				<verse number="9">Kai kyla ginčas dėl nuosavybės: jaučio, asilo, avies, apsiausto ar dėl bet kokio kito pamesto daikto, apie kurį kitas tvirtina, kad tai jo,­abu privalo ateiti pas teisėjus. Kuris kaltas, privalo dvigubai atlyginti savo artimui.</verse>
				<verse number="10">Jei kas paveda savo artimui saugoti asilą, jautį, avį ar bet kokį gyvulį ir tas, niekam nematant, pastimpa, susižeidžia ar nuvaromas,</verse>
				<verse number="11">tas, kuris saugojo, turi prisiekti prieš Viešpatį, kad nepridėjo rankos prie artimo nuosavybės. Tada savininkas privalo sutikti su tuo ir jis neturės atlyginti nuostolio.</verse>
				<verse number="12">O jei bus pavogta iš jo, jis atlygins savininkui.</verse>
				<verse number="13">Jei gyvulį sudrasko žvėrys, jis privalo liekanas atgabenti įrodymui ir jam nereikės atlyginti už tai, kas sudraskyta.</verse>
				<verse number="14">Jei kas pasiskolina iš savo artimo ir tai sugadinama ar pastimpa, kai savininko nėra šalia, tai jis privalo atlyginti nuostolį.</verse>
				<verse number="15">Jei savininkas buvo šalia, atlyginti nereikia. Jei buvo išnuomota, reikia sumokėti tik už nuomą.</verse>
				<verse number="16">Jei kas suvedžioja mergaitę dar nesužadėtą, jis privalo ją vesti ir duoti jai kraitį.</verse>
				<verse number="17">Jei jos tėvas nesutinka jos išleisti už jo, tai jis sumokės tiek pinigų, kiek mokama kraičiui mergaitei.</verse>
				<verse number="18">Būrėjams neleisi gyviems išlikti.</verse>
				<verse number="19">Kas santykiauja su gyvuliu, turi būti baudžiamas mirtimi.</verse>
				<verse number="20">Kas aukoja kitiems dievams, o ne Viešpačiui, turi būti sunaikintas.</verse>
				<verse number="21">Ateivio neskriausi ir nespausi, nes jūs patys buvote ateiviai Egipto šalyje.</verse>
				<verse number="22">Neskriauskite našlės ar našlaičio.</verse>
				<verse number="23">Jei juos skriausi ir jie šauksis mano pagalbos, Aš tikrai išklausysiu jų šauksmą.</verse>
				<verse number="24">Tada savo rūstybėje išžudysiu jus kardu: jūsų žmonos liks našlėmis ir vaikai našlaičiais.</verse>
				<verse number="25">Jei paskolinsi pinigų mano tautos beturčiui, gyvenančiam šalia tavęs, nepasidaryk lupikas ir neapkrauk jo palūkanomis.</verse>
				<verse number="26">Jei paimsi kaip užstatą savo artimo apsiaustą, privalai jam grąžinti jį iki saulės laidos.</verse>
				<verse number="27">Nes tai yra jo vienintelis apsiaustas kūnui pridengti. Kuo kitu jis apsidengs miegodamas? Ir kai jis šauksis manęs, išklausysiu, nes esu gailestingas.</verse>
				<verse number="28">Nekalbėk pikta prieš tautos teisėjus ir nekeik tautos vadovo.</verse>
				<verse number="29">Savo javų ir vaisių pirmienų nedelsk pristatyti. Pirmagimį savo sūnų atiduosi man.</verse>
				<verse number="30">Taip pat pasielgsi su savo jaučiais ir avimis. Septynias dienas jis pasiliks prie savo motinos, aštuntąją dieną atiduosi jį man.</verse>
				<verse number="31">Jūs būsite šventi žmonės man, ir žvėries sudraskyto gyvulio nevalgysite; šuniui jį numeskite’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">‘‘Nepatikėk melagingu skundu ir neprisidėk prie piktadario neteisingai liudyti.</verse>
				<verse number="2">Nesek paskui minią daryti pikta ir neprisidėk teisme prie daugumos iškreipti teisingumo.</verse>
				<verse number="3">Nepataikauk beturčiui jo byloje.</verse>
				<verse number="4">Jei sutinki beklaidžiojantį savo priešo jautį ar asilą, privalai jį nuvesti jam.</verse>
				<verse number="5">Jei matai tavęs nekenčiančio žmogaus asilą, parkritusį po našta, nepraeik, bet padėk jį pakelti.</verse>
				<verse number="6">Neiškraipyk teisingumo beturčio byloje.</verse>
				<verse number="7">Šalinkis neteisybės, nekalto bei teisaus nežudyk, nes Aš neišteisinsiu piktadario.</verse>
				<verse number="8">Kyšių nepriimk, nes kyšiai apakina net išmintinguosius ir iškraipo teisiųjų žodžius.</verse>
				<verse number="9">Neskriausk ateivio. Jūs žinote, kaip jaučiasi ateivis, nes buvote ateiviai Egipto šalyje.</verse>
				<verse number="10">Šešerius metus sėsi savo žemėje ir surinksi jos vaisius,</verse>
				<verse number="11">o septintaisiais metais leisi jai pailsėti, paliksi ją neapsėtą, kad tavo tautos beturčiai iš jos maitintųsi, ir tai, ką jie paliks, ėstų laukiniai žvėrys. Taip pat pasielgsi su savo vynuogynu ir alyvmedžiais.</verse>
				<verse number="12">Šešias dienas dirbk savo darbą, o septintąją dieną ilsėkis, kad pailsėtų tavo jautis bei asilas ir atsikvėptų vergės sūnus bei ateivis.</verse>
				<verse number="13">Laikykitės viso, ką jums įsakiau. Neminėkite kitų dievų vardo, tenesigirdi to iš jūsų lūpų.</verse>
				<verse number="14">Tris kartus per metus švęsi man šventes.</verse>
				<verse number="15">Švęsk Neraugintos duonos šventę. Septynias dienas valgyk neraugintą duoną, kaip įsakiau nustatytu laiku, Abibo mėnesį, nes jį išėjai iš Egipto. Nepasirodyk mano akyse tuščiomis rankomis.</verse>
				<verse number="16">Švęsk Pirmųjų vaisių derliaus šventę ir metų pabaigoje, kai nuimsi laukų derlių, Derliaus nuėmimo šventę.</verse>
				<verse number="17">Tris sykius per metus kiekvienas vyras tepasirodo Viešpaties akivaizdoje.</verse>
				<verse number="18">Neaukok mano aukos kraujo drauge su rauginta duona ir nelaikyk iki ryto mano aukos riebalų.</verse>
				<verse number="19">Pirmuosius savo dirvos vaisius atgabenk į Viešpaties, tavo Dievo, namus. Nevirk ožiuko jo motinos piene.</verse>
				<verse number="20">Aš siunčiu angelą pirma tavęs, kad saugotų tave kelyje ir nuvestų į vietą, kurią tau paruošiau.</verse>
				<verse number="21">Saugokis jo ir klausyk jo balso, nesipriešink jam, nes jis neatleis jūsų nusižengimų, kadangi jame yra mano vardas.</verse>
				<verse number="22">Bet jei tu iš tiesų paklusi jo balsui ir vykdysi visa, ką kalbu, tai Aš būsiu priešas tavo priešams ir prispaudėjas tavo prispaudėjams.</verse>
				<verse number="23">Mano angelas eis pirma tavęs ir tave nuves pas amoritus, hetitus, perizus, kanaaniečius, hivus ir jebusiečius, ir Aš juos sunaikinsiu.</verse>
				<verse number="24">Nesilenk prieš jų dievus ir netarnauk jiems. Nesielk, kaip jie elgiasi, bet visiškai sunaikink juos ir sudaužyk jų atvaizdus.</verse>
				<verse number="25">Jūs tarnausite Viešpačiui, savo Dievui, ir Jis laimins tavo duoną bei vandenį; ir Aš pašalinsiu jų ligas.</verse>
				<verse number="26">Nebus nelaiku gimdančios ir nevaisingos tavo šalyje, ir išpildysiu tavo dienų skaičių.</verse>
				<verse number="27">Sukelsiu baimę tarp tavo priešų ir sąmyšį tautoje, su kuria kariausi, ir priversiu visus tavo priešus bėgti.</verse>
				<verse number="28">Aš siųsiu pirma tavęs širšes, kad jos nuvytų nuo tavęs hivus, kanaaniečius ir hetitus.</verse>
				<verse number="29">Aš nenuvarysiu jų nuo tavo veido per vienerius metus, kad žemė netaptų dykuma ir nepadaugėtų laukinių žvėrių.</verse>
				<verse number="30">Pamažu juos išvarysiu iš krašto, kol tu išsiplėsi ir užvaldysi žemę.</verse>
				<verse number="31">Aš nustatysiu tavo krašto ribas nuo Raudonosios jūros iki filistinų jūros ir nuo dykumos iki upės. Atiduosiu tos šalies gyventojus į tavo rankas, ir tu juos išvarysi iš krašto.</verse>
				<verse number="32">Nedaryk sandoros nei su jais, nei su jų dievais.</verse>
				<verse number="33">Jie neturi gyventi tavo šalyje, kad tavęs nesugundytų nusidėti prieš mane. Jei tarnausi jų dievams, tai taps tau spąstais’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Viešpats sakė Mozei: ‘‘Tu, Aaronas, Nadabas ir Abi-huvas bei septyniasdešimt Izraelio vyresniųjų užlipkite ant kalno ir pagarbinkite mane iš tolo.</verse>
				<verse number="2">Mozė vienas priartės prie Viešpaties, o jie tegul nesiartina, ir tauta tegu neina su juo’‘.</verse>
				<verse number="3">Mozė atėjo ir pranešė tautai visus Viešpaties žodžius ir nuostatus. Tada visa tauta atsakė vienu balsu: ‘‘Visus žodžius, kuriuos Viešpats kalbėjo, vykdysime’‘.</verse>
				<verse number="4">Mozė surašė visus Viešpaties žodžius. Anksti rytą atsikėlęs, jis pastatė aukurą kalno papėdėje ir dvylika stulpų pagal dvylika Izraelio giminių.</verse>
				<verse number="5">Ir jis pasiuntė jaunus vyrus iš Izraelio vaikų, kurie aukojo deginamąsias aukas ir jaučius kaip padėkos auką Viešpačiui.</verse>
				<verse number="6">Mozė ėmė pusę aukojamųjų gyvulių kraujo ir supylė į dubenis, o kitą pusę iššlakstė ant aukuro.</verse>
				<verse number="7">Po to jis, paėmęs sandoros knygą, tautai girdint, perskaitė. Jie sakė: ‘‘Visa, ką Viešpats įsakė, vykdysime ir būsime klusnūs’‘.</verse>
				<verse number="8">Tada Mozė ėmė kraujo ir, šlakstydamas jį ant tautos, tarė: ‘‘Štai kraujas sandoros, kurią Viešpats padarė su jumis šiais žodžiais’‘.</verse>
				<verse number="9">Tada užkopė Mozė, Aaronas, Nadabas, Abihuvas ir septyniasdešimt Izraelio vyresniųjų.</verse>
				<verse number="10">Ir jie matė Izraelio Dievą: po Jo kojomis buvo tarsi grindinys iš safyro akmens, tarsi skaidrus dangus.</verse>
				<verse number="11">Ir Jis nekėlė savo rankos prieš Izraelio vaikų vyresniuosius. Jie matė Dievą, valgė ir gėrė.</verse>
				<verse number="12">Viešpats tarė Mozei: ‘‘Užkopk pas mane ant kalno ir būk čia. Aš duosiu tau akmenines plokštes, įstatymą ir įsakymus, kuriuos surašiau, kad galėtum juos pamokyti’‘.</verse>
				<verse number="13">Tai pakilo Mozė ir jo tarnas Jozuė, ir Mozė užlipo į Dievo kalną.</verse>
				<verse number="14">Mozė tarė vyresniesiems: ‘‘Palaukite čia mūsų, kol sugrįšime. Aaronas ir Hūras yra su jumis; kas turi kokią bylą, kreipkitės į juos’‘.</verse>
				<verse number="15">Mozė užkopė į kalną, ir debesis apdengė kalną.</verse>
				<verse number="16">Viešpaties šlovė nusileido ant Sinajaus kalno ir pasiliko šešias dienas. Septintą dieną Jis pašaukė Mozę iš debesies.</verse>
				<verse number="17">Viešpaties šlovė atrodė izraelitams lyg deganti ugnis kalno viršūnėje.</verse>
				<verse number="18">Mozė įėjo į debesį ir užlipo į kalną. Jis pasiliko kalne keturiasdešimt parų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Sakyk Izraelio vaikams, kad jie atneštų man auką. Priimkite auką iš kiekvieno, kuris duoda laisva valia.</verse>
				<verse number="3">Štai kokias aukas imsite iš jų: auksą, sidabrą, varį,</verse>
				<verse number="4">mėlynus, violetinius ir raudonus siūlus, ploną drobę, ožkų vilną,</verse>
				<verse number="5">raudonai dažytus avinų kailius, opšrų kailius, akacijos medį,</verse>
				<verse number="6">aliejų lempoms, kvepalus patepimo aliejui ir kvepiantiems smilkalams,</verse>
				<verse number="7">onikso akmenėlius ir brangius akmenis efodui bei krūtinės skydeliui.</verse>
				<verse number="8">Padarykite man šventyklą, kad galėčiau gyventi tarp jūsų.</verse>
				<verse number="9">Tau parodysiu palapinės ir visų daiktų, kurie turės būti joje, pavyzdį; viską privalote taip padaryti.</verse>
				<verse number="10">Padarykite skrynią iš akacijos medžio, pustrečios uolekties ilgio, pusantros pločio ir pusantros aukščio.</verse>
				<verse number="11">Aptraukite ją iš vidaus ir iš išorės grynu auksu ir jos viršuje padarykite auksinį apvadą.</verse>
				<verse number="12">Nuliekite keturias auksines grandis ir jas pritvirtinkite prie keturių kampų­dvi grandis iš vienos pusės ir dvi iš kitos.</verse>
				<verse number="13">Be to, padarykite kartis iš akacijos medžio ir jas aptraukite auksu.</verse>
				<verse number="14">Įkiškite kartis į grandis skrynios šonuose, kad galėtumėte nešioti skrynią.</verse>
				<verse number="15">Kartys telieka skrynios grandyse­ neištraukite jų.</verse>
				<verse number="16">Į skrynią įdėsi liudijimą, kurį tau duosiu.</verse>
				<verse number="17">Padarysi dangtį iš gryno aukso pustrečios uolekties ilgio ir pusantros pločio.</verse>
				<verse number="18">Iš gryno aukso padarysi du cherubus, nukalsi juos abiejuose dangčio galuose:</verse>
				<verse number="19">vieną cherubą viename gale, o kitą kitame. Ant dangčio padarykite cherubus abiejuose jo galuose.</verse>
				<verse number="20">Cherubų sparnai bus išskėsti, jie gaubs dangtį savo sparnais. Jų veidai bus nukreipti vienas į kitą ir į dangtį.</verse>
				<verse number="21">Į skrynią įdėsi liudijimą, kurį tau duosiu, ir užvoši dangčiu.</verse>
				<verse number="22">Ten Aš susitiksiu su tavimi ir Aš kalbėsiu su tavimi nuo dangčio viršaus tarp abiejų cherubų, kurie yra ant Liudijimo skrynios, ir duosiu tau įsakymus Izraelio vaikams.</verse>
				<verse number="23">Padarysi stalą iš akacijos medžio: dviejų uolekčių ilgio, uolekties pločio ir pusantros uolekties aukščio.</verse>
				<verse number="24">Jį aptrauksi grynu auksu, pakraščiu aplinkui pritaisysi auksinį apvadą.</verse>
				<verse number="25">Aplinkui padarysi briauną plaštakos platumo ir ant jos auksinį apvadą.</verse>
				<verse number="26">Padarysi keturias auksines grandis ir jas pritvirtinsi prie keturių kampų, prie kiekvienos kojos.</verse>
				<verse number="27">Grandys kartims įkišti bus prie pat briaunos, kad stalą galima būtų nešti.</verse>
				<verse number="28">Padarysi kartis iš akacijos medžio ir jas aptrauksi auksu, kad jomis galima būtų nešti stalą.</verse>
				<verse number="29">Iš gryno aukso padarysi dubenis, taures, smilkytuvus ir puodelius, kuriais bus liejami skysčiai.</verse>
				<verse number="30">Padėtinę duoną nuolat laikysi padėjęs ant stalo mano akivaizdoje.</verse>
				<verse number="31">Padarysi žvakidę iš gryno aukso; žvakidė turi būti nukalta iš vieno gabalo: jos šakos, kotas, taurelės, buoželės ir žiedai.</verse>
				<verse number="32">Šešios šakos eis iš jos šonų: trys šakos iš vienos ir trys iš kitos pusės.</verse>
				<verse number="33">Trys riešuto pavidalo taurelės, buoželė ir žiedas bus ant vienos šakos; trys riešuto pavidalo taurelės, buoželė ir žiedas ant kitos šakos, taip visoms šakoms, išeinančioms iš žvakidės.</verse>
				<verse number="34">O prie pačios žvakidės koto bus keturios riešuto pavidalo taurelės, buoželės ir žiedai.</verse>
				<verse number="35">Viena buoželė po dviem iš jos išeinančiom šakom, kita po dviem iš jos išeinančiom šakom ir trečia po likusiom dviem šakom, išeinančiom iš žvakidės.</verse>
				<verse number="36">Jų buoželės ir šakos turi būti iš vieno gabalo; visa žvakidė turi būti nukalta iš gryno aukso.</verse>
				<verse number="37">Padarysi septynis žibintus ir juos pastatysi ant žvakidės.</verse>
				<verse number="38">Gnybtuvus ir indą nuognaibom padarysi iš gryno aukso.</verse>
				<verse number="39">Visa tai pagaminsi iš vieno talento gryno aukso.</verse>
				<verse number="40">Žiūrėk, kad viską padarytum pagal pavyzdį, kurį tau parodžiau kalne’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">‘‘Padarysi palapinei dešimt uždangalų iš suktų plonų siūlų drobės su mėlynų, violetinių bei raudonų siūlų su išsiuvinėtais cherubais.</verse>
				<verse number="2">Vieno uždangalo ilgis bus dvidešimt aštuonios uolektys, plotis­keturios. Visi uždangalai vienodo dydžio.</verse>
				<verse number="3">Penkis uždangalus susegsi vieną su kitu, kitus penkis taip pat susegsi vieną su kitu.</verse>
				<verse number="4">Padarysi mėlynos spalvos kilpas prie abiejų uždangalų šonų.</verse>
				<verse number="5">Penkiasdešimt kilpų įtaisysi viename uždangale ir penkiasdešimt kitame taip, kad iš abiejų šonų kilpos būtų viena prieš kitą ir jas būtų galima sukabinti vieną su kita.</verse>
				<verse number="6">Padarysi taip pat penkiasdešimt auksinių kabių, kuriomis abiejų uždangalų šonus sukabinsi, kad būtų viena palapinė.</verse>
				<verse number="7">Padarysi iš ožkų vilnos vienuolika uždangalų palapinei apdengti iš viršaus.</verse>
				<verse number="8">Uždangalo ilgis bus trisdešimt uolekčių, plotis keturios uolektys. Visi uždangalai vienodo dydžio.</verse>
				<verse number="9">Penkis iš jų sujungsi atskirai ir kitus šešis taip pat. Šeštąjį uždangalą sudėsi dvilinką ant palapinės priekio.</verse>
				<verse number="10">Padarysi penkiasdešimt kilpų prie vieno uždangalo šono ir penkiasdešimt kilpų prie kito uždangalo šono, kad galėtum juos sukabinti.</verse>
				<verse number="11">Padarysi penkiasdešimt varinių kabių, kuriomis bus sukabinamos kilpos, kad pasidarytų vienas uždangalas.</verse>
				<verse number="12">Atliekančia nuo stogo uždengimo dalimi, tai yra vieno uždangalo likusia puse, pridengsi palapinės galą.</verse>
				<verse number="13">Tai, kas liks nuo palapinės uždengimo, po uolektį uždangalo iš abiejų pusių, tedengia palapinės šonus.</verse>
				<verse number="14">Palapinei pridengti padirbsi dar vieną uždangalą iš raudonai dažytų avinų kailių ir virš tos­iš mėlynai dažytų opšrų kailių.</verse>
				<verse number="15">Padirbdinsi palapinei lentų iš akacijos medžio, kurias reikės pastatyti stačias.</verse>
				<verse number="16">Kiekvienos iš jų ilgis bus dešimt uolekčių, o plotis­pusantros uolekties.</verse>
				<verse number="17">Lentos turi turėti šonuose po du išsikišimus, kuriais viena su kita bus sukabinamos; taip padarysi visas lentas.</verse>
				<verse number="18">Dvidešimt lentų padarysi palapinės pietiniam šonui.</verse>
				<verse number="19">Nuliesi keturiasdešimt sidabrinių pakojų dvidešimčiai lentų, kad po kiekvienos lentos kampu būtų pakištas pakojis.</verse>
				<verse number="20">Taip pat kitam palapinės šonui, kuris atgręžtas į šiaurę, padarysi dvidešimt lentų</verse>
				<verse number="21">ir keturiasdešimt sidabrinių pakojų padėti po du kiekvienos lentos apačioje.</verse>
				<verse number="22">O palapinės šonui, atgręžtam į vakarus, padirbdinsi šešias lentas</verse>
				<verse number="23">ir dvi lentas padarysi palapinės kampams iš abiejų pusių.</verse>
				<verse number="24">Jos turi būti sujungtos apačioje ir viršuje, kad sudarytų vieną sunėrimą. Taip padarysi abiejuose kampuose.</verse>
				<verse number="25">Iš viso bus aštuonios lentos, o jų sidabrinių pakojų­šešiolika, po du pakojus kiekvienai lentai.</verse>
				<verse number="26">Iš akacijos medžio padirbsi užkaiščius. Penkis vienos palapinės pusės lentoms</verse>
				<verse number="27">ir penkis kitos palapinės pusės lentoms, taip pat penkis palapinės galui vakarų pusėje.</verse>
				<verse number="28">Padarysi vidinį užkaištį, kad eitų per lentas nuo vieno galo iki kito.</verse>
				<verse number="29">Pačias lentas aptrauksi auksu; nuliesi auksines grandis užkaiščiams ir užkaiščius aptrauksi auksu.</verse>
				<verse number="30">Pastatysi palapinę pagal pavyzdį, kuris tau buvo parodytas kalne.</verse>
				<verse number="31">Padarysi uždangą iš mėlynų, raudonų ir violetinių siūlų ir plonos suktų siūlų drobės ir ant jos išsiuvinėsi cherubus.</verse>
				<verse number="32">Ją pakabinsi ant keturių akacijos medžio stulpų, aptrauktų auksu, jiems padirbdinsi auksinius kablius bei sidabrinius pakojus.</verse>
				<verse number="33">Uždangą prikabinsi kabėmis. Už uždangos pastatysi Liudijimo skrynią. Ta uždanga skirs šventąją dalį nuo Švenčiausiosios.</verse>
				<verse number="34">Uždėsi dangtį ant Liudijimo skrynios Švenčiausiojoje.</verse>
				<verse number="35">Stalą pastatysi šiapus uždangos, o žvakidę­priešais stalą pietiniame palapinės šone.</verse>
				<verse number="36">Padirbdinsi palapinės įėjimui užuolaidą iš mėlynų, violetinių ir raudonų siūlų ir plonos suktų siūlų drobės, visą išsiuvinėtą.</verse>
				<verse number="37">Aptrauksi auksu penkis akacijos medžio stulpus, ant kurių bus kabinama užuolaida; stulpų kabliai bus auksiniai, o pakojai­variniai’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">‘‘Padirbdinsi iš akacijos medžio keturkampį aukurą, penkių uolekčių ilgio, tiek pat pločio ir trijų uolekčių aukščio.</verse>
				<verse number="2">Keturiuose kampuose padarysi ragus ir visa tai aptrauksi variu.</verse>
				<verse number="3">Padarysi aukurui puodus pelenams supilti, semtuvėlius, dubenis, šakutes ir indus anglims; visus šiuos indus pagaminsi iš vario.</verse>
				<verse number="4">Padirbdinsi iš vario nupintas groteles, prie kurių keturiuose kampuose bus keturios varinės grandys.</verse>
				<verse number="5">Jas pritvirtinsi aplinkui aukurą, kad grotelės siektų nuo apačios iki pusės.</verse>
				<verse number="6">Padirbdinsi iš akacijos medžio aukurui kartis, kurias aptrauksi variu;</verse>
				<verse number="7">jas įkiši į grandis, kurios bus abiejuose šonuose aukurui nešti.</verse>
				<verse number="8">Aukurą padarysi tuščiavidurį, kaip tau buvo parodyta kalne.</verse>
				<verse number="9">Ir padarysi palapinei kiemą. Pietų pusėje bus užkabos iš plonos suktų siūlų drobės, kurių ilgis bus šimtas uolekčių.</verse>
				<verse number="10">Padarysi dvidešimt stulpų ir tiek pat varinių pakojų. Stulpai turės sidabrinius kablius ir skersinius.</verse>
				<verse number="11">Taip pat ir šiaurės pusėje bus užkabos šimto uolekčių ilgio, dvidešimt stulpų ir tiek pat varinių pakojų. Stulpai turės sidabrinius kablius ir skersinius.</verse>
				<verse number="12">Kiemo vakarinės pusės užkabos bus penkiasdešimties uolekčių ilgio, dešimt stulpų ir tiek pat pakojų.</verse>
				<verse number="13">Kiemo plotis rytų pusėje bus penkiasdešimt uolekčių.</verse>
				<verse number="14">Viename įėjimo šone bus užkaba penkiolikos uolekčių ilgio su trimis stulpais ir tiek pat pakojų.</verse>
				<verse number="15">Taip pat kitame šone bus užkaba penkiolikos uolekčių, trys stulpai ir tiek pat pakojų.</verse>
				<verse number="16">Kiemo įėjimą dengs dvidešimties uolekčių išsiuvinėta užkaba iš mėlynų, raudonų, violetinių ir plonų suktų siūlų. Jame bus keturi stulpai su tiek pat pakojų.</verse>
				<verse number="17">Visi kiemo stulpai bus aptraukti variu, turės sidabrinius kablius ir varinius pakojus.</verse>
				<verse number="18">Kiemo ilgis bus šimtas uolekčių, plotis penkiasdešimt uolekčių ir aukštis penkios uolektys. Jo užkabas padarysi iš plonos suktų siūlų drobės, o pakojus­iš vario.</verse>
				<verse number="19">Visus palapinės indus įvairiems reikalams ir visus kuolelius palapinei bei kiemui padarysi iš vario.</verse>
				<verse number="20">Įsakyk Izraelio vaikams, kad atneštų tyriausio alyvmedžių aliejaus, išspausto piestoje, kad lempa visada degtų</verse>
				<verse number="21">Susitikimo palapinėje šiapus uždangos, kuri pakabinta prieš Švenčiausiąją. Aaronas ir jo sūnūs ją prižiūrės, kad ji degtų per naktį ligi ryto Viešpaties akivaizdoje. Tai yra amžina Izraelio vaikų pareiga kartų kartoms’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">‘‘Tegul Aaronas ir jo sūnūs Nadabas, Abihuvas, Eleazaras ir Itamaras eina kunigų tarnystę.</verse>
				<verse number="2">Savo broliui Aaronui padarysi šventus drabužius, kad jis atrodytų iškilmingai ir gražiai.</verse>
				<verse number="3">Kalbėk visiems išmintingiesiems, kuriuos Aš pripildžiau išminties dvasios, kad jie padarytų Aaronui drabužius ir jis būtų įšventintas tarnauti kunigu mano akivaizdoje.</verse>
				<verse number="4">Jie turi padaryti šiuos drabužius: krūtinės skydelį, efodą, tuniką, siaurą drobinę jupą, mitrą ir juostą. Jie padarys šventus drabužius tavo broliui Aaronui ir jo sūnums, kurie eis kunigų tarnystę.</verse>
				<verse number="5">Rūbams imk auksą, mėlynų, violetinių, raudonų ir plonų lininių siūlų.</verse>
				<verse number="6">Efodą padarysi iš aukso, mėlynų, violetinių, raudonų ir plonų suktų lininių siūlų, meniškai juos išausdamas.</verse>
				<verse number="7">Ant jo bus dvi petnešos, sujungtos savo kraštais, ir taip jis bus sujungtas.</verse>
				<verse number="8">Juostą efodui padarysi taip pat kaip efodą: iš aukso, mėlynų, violetinių, raudonų ir suktų lininių siūlų.</verse>
				<verse number="9">Imsi du onikso akmenėlius ir juose įrėši Izraelio sūnų vardus:</verse>
				<verse number="10">šešis vardus viename akmenėlyje ir šešis antrame jų gimimo eile.</verse>
				<verse number="11">Kaip auksakaliai ir brangių akmenų raižytojai daro, taip įrėši juose Izraelio sūnų vardus ir įstatysi akmenėlius į auksinius įdėklus.</verse>
				<verse number="12">Pritvirtinsi juos ant abiejų efodo pečių kaip atminimo ženklą Izraelio sūnums. Ir Aaronas nešios jų vardus Viešpaties akivaizdoje ant abiejų pečių atminimui.</verse>
				<verse number="13">Padarysi iš aukso taip pat dvi sagtis</verse>
				<verse number="14">ir iš tyriausio aukso dvi grandinėles, sukabinėtas nareliais, kurias įversi į sagtis.</verse>
				<verse number="15">Padirbdinsi teismo krūtinės skydelį taip pat meniškai kaip efodą: iš aukso, mėlynų, violetinių, raudonų ir plonų suktų lininių siūlų padarysi jį.</verse>
				<verse number="16">Jis bus keturkampis ir dvilinkas; plotis ir ilgis vieno sprindžio.</verse>
				<verse number="17">Jį papuoši keturiomis brangakmenių eilėmis. Pirmoje eilėje bus sardis, topazas ir smaragdas;</verse>
				<verse number="18">antroje­rubinas, safyras ir jaspis;</verse>
				<verse number="19">trečioje­hiacintas, agatas ir ametistas;</verse>
				<verse number="20">ketvirtoje­chrizolitas, oniksas ir berilis. Jie bus aukse įrėminti.</verse>
				<verse number="21">Juose bus įrėžti dvylikos Izraelio sūnų vardai. Kiekviename brangakmenyje vardas vienos iš dvylikos giminių.</verse>
				<verse number="22">Krūtinės skydeliui padarysi iš gryno aukso grandinėles,</verse>
				<verse number="23">taip pat du auksinius žiedus, kuriuos pritaisysi prie dviejų krūtinės skydelio kampų.</verse>
				<verse number="24">Auksines grandinėles įversi į žiedus, esančius kampuose;</verse>
				<verse number="25">prie tų grandinėlių galų pritvirtinsi sagtis ir prisegsi jas prie efodo petnešų ties krūtinės skydeliu.</verse>
				<verse number="26">Padirbdinsi du auksinius žiedus, kuriuos pritaisysi prie apatinių krūtinės skydelio kampų iš apačios toje pusėje, kuri siekia efodą.</verse>
				<verse number="27">Du kitus auksinius žiedus pritaisysi prie abiejų efodo šonų žemai, kur apatinis sujungimas, kad krūtinės skydelis galėtų būti sukabintas su efodu.</verse>
				<verse number="28">Efodo žiedai bus surišti mėlyna juosta su krūtinės skydelio žiedais, kad krūtinės skydelis tvirtai prigultų ir negalėtų būti atskirtas nuo efodo.</verse>
				<verse number="29">Aaronas nešios Izraelio sūnų vardus teismo krūtinės skydelyje kaip amžiną atminimo ženklą Viešpaties akivaizdoje, eidamas į šventyklą.</verse>
				<verse number="30">Į teismo krūtinės skydelį įdėsi Urimą ir Tumimą, jie bus ant Aarono širdies, kai jis pasirodys Viešpaties akivaizdoje. Jis visuomet nešios ant savo širdies Viešpaties teismą Izraelio sūnums.</verse>
				<verse number="31">Padarysi efodui mėlyną tuniką,</verse>
				<verse number="32">kurios viršuje per vidurį bus skylė galvai įkišti, apvesta auksiniu apvadu, kad nesuplyštų.</verse>
				<verse number="33">Tunikos apačioje padarysi aplinkui iš mėlynų, violetinių ir raudonų siūlų granato vaisius, o tarp jų­auksinius varpelius,</verse>
				<verse number="34">taip, kad pakaitomis būtų auksinis varpelis ir granato vaisius aplink visą tuniką.</verse>
				<verse number="35">Jį dėvės Aaronas, eidamas tarnystę, kad girdėtųsi skambėjimas, jam einant į šventyklą Viešpaties akivaizdon ir išeinant, kad jis nemirtų.</verse>
				<verse number="36">Padarysi iš gryno aukso plokštelę, kurioje įrėši auksakalio darbu: ‘Pašvęstas Viešpačiui’.</verse>
				<verse number="37">Ją pririši mėlynu raiščiu ant mitros, kad būtų mitros priekyje.</verse>
				<verse number="38">Ji bus ant Aarono kaktos, kad Aaronas galėtų nešti visus trūkumus šventų dalykų, kuriuos Izraelio sūnūs aukoja kaip šventas dovanas. Ji nuolat bus ant jo kaktos, kad jie galėtų būti priimtini Viešpačiui.</verse>
				<verse number="39">Padarysi siaurą jupą iš baltos plonos drobės, mitrą iš tokios pat drobės ir juostą, margai išsiuvinėtą.</verse>
				<verse number="40">Aarono sūnums padarysi drobines jupas, juostas ir kunigiškus gobtuvus, kad atrodytų iškilmingai ir gražiai.</verse>
				<verse number="41">Šitais apdarais apvilksi savo brolį Aaroną ir jo sūnus. Patepsi juos, pašventinsi ir įšventinsi, kad jie galėtų būti mano kunigais.</verse>
				<verse number="42">Padarysi jiems trumpas drobines kelnes, kad pridengtų jų kūno nuogumą. Jos bus nuo strėnų iki šlaunų.</verse>
				<verse number="43">Jas dėvės Aaronas ir jo sūnūs, eidami į Susitikimo palapinę arba prie aukuro tarnauti šventykloje, kad nenusikalstų ir nemirtų. Tas nuostatas bus amžinas Aaronui ir jo palikuonims’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">‘‘Tai darysi, kad įšventintum juos būti mano kunigais. Imk iš bandos veršį ir du avinus be trūkumų,</verse>
				<verse number="2">neraugintos duonos ir nerauginto ragaišio, suvilgyto aliejumi, taip pat neraugintų papločių, apipiltų aliejumi. Visa tai pagaminsi iš kvietinių miltų.</verse>
				<verse number="3">Sudėjęs juos į pintinę, atneši pintinėje kartu su veršiu ir dviem avinais.</verse>
				<verse number="4">Aaroną ir jo sūnus pastatysi prie Susitikimo palapinės įėjimo ir apiplausi juos vandeniu.</verse>
				<verse number="5">Paimsi drabužius ir apvilksi Aaroną drobine jupa, tunika, efodu, uždėsi krūtinės skydelį ir sujuosi juosta.</verse>
				<verse number="6">Jam ant galvos uždėsi kunigišką mitrą, o ant jos šventąją plokštelę,</verse>
				<verse number="7">tada paimsi patepimo aliejų ir išpilsi ant jo galvos, jį patepdamas.</verse>
				<verse number="8">Pakvietęs Aarono sūnus, apvilksi juos drobinėmis jupomis,</verse>
				<verse number="9">apjuosi juostomis, uždėsi kunigiškus gobtuvus, ir jie tarnaus man kunigais per amžius. Ir tu pašventinsi Aaroną ir jo sūnus.</verse>
				<verse number="10">Atvesi veršį ties Susitikimo palapine, Aaronas ir jo sūnūs uždės jam ant galvos rankas.</verse>
				<verse number="11">Jį papjausi Viešpaties akivaizdoje prie Susitikimo palapinės įėjimo.</verse>
				<verse number="12">Ėmęs veršio kraujo, patepsi savo pirštu aukuro ragus, likusį kraują išliesi prie jo papėdės.</verse>
				<verse number="13">Imsi visus vidurių taukus, kepenų tinklelį, abu inkstus, jų taukus ir sudeginsi juos ant aukuro.</verse>
				<verse number="14">Veršio mėsą, odą ir mėšlus sudeginsi lauke už stovyklos, nes tai yra auka už nuodėmę.</verse>
				<verse number="15">Imsi taip pat aviną, ant kurio galvos Aaronas ir jo sūnūs uždės rankas.</verse>
				<verse number="16">Jį papjovęs, jo kraują šlakstysi aplink aukurą.</verse>
				<verse number="17">Patį aviną sukaposi į gabalus, apiplausi jo vidurius ir kojas ir uždėsi kartu su mėsos gabalais ir galva ant aukuro.</verse>
				<verse number="18">Sudeginsi ant aukuro visą aviną; tai yra deginamoji auka, malonus kvapas Viešpačiui.</verse>
				<verse number="19">Imsi ir kitą aviną, ant kurio galvos Aaronas ir jo sūnūs uždės rankas.</verse>
				<verse number="20">Jį papjovęs, jo krauju patepsi Aarono ir jo sūnų dešinę ausį, dešinės rankos nykštį ir didįjį dešinės kojos pirštą, likusį kraują šlakstysi aplink aukurą.</verse>
				<verse number="21">Krauju nuo aukuro ir patepimo aliejumi apšlakstysi Aaroną ir jo rūbus, sūnus ir jų rūbus; ir bus pašventintas jis, jo drabužiai, jo sūnūs ir sūnų drabužiai.</verse>
				<verse number="22">Tada imsi avino taukus, uodegą, taukus, dengiančius vidurius, kepenų tinklelį, abu inkstus su jų taukais ir dešinį petį, nes tai yra įšventinimo avinas,</verse>
				<verse number="23">vieną duonos kepalą, aliejumi apšlakstytą ragaišį, paplotį iš neraugintos duonos pintinės, padėtos Viešpaties akivaizdoje,</verse>
				<verse number="24">ir viską padėjęs ant Aarono ir jo sūnų rankų pašventinsi, siūbuodamas Viešpaties akivaizdoje.</verse>
				<verse number="25">Visa tai paimsi iš jų rankų ir sudeginsi ant aukuro kaip malonaus kvapo deginamąją auką Viešpačiui.</verse>
				<verse number="26">Iš avino, kuriuo bus įšventintas Aaronas, paimsi krūtinę ir ją pasiūbuosi Viešpaties akivaizdoje; tai bus tavo dalis.</verse>
				<verse number="27">Pašventinsi aukos krūtinę ir petį, kuriuos atskyrei iš avino Aaronui ir jo sūnums.</verse>
				<verse number="28">Tai bus Aarono ir jo sūnų amžinoji dalis iš izraelitų, nes tai yra padėkos aukos, kurias Izraelio sūnūs atneša Viešpačiui.</verse>
				<verse number="29">Šventą apdarą, kuriuo naudosis Aaronas, paveldės jo sūnūs, kad jame būtų įšventinti ir patepti.</verse>
				<verse number="30">Septynias dienas juo vilkės tas jo sūnus, kuris jo vieton bus paskirtas kunigu, kuris eis į Susitikimo palapinę tarnauti šventykloje.</verse>
				<verse number="31">Įšventinimo avino mėsą išvirsi šventoje vietoje.</verse>
				<verse number="32">Aaronas ir jo sūnūs valgys ją ir pintinėje esančią duoną Susitikimo palapinės kieme.</verse>
				<verse number="33">Ir jie valgys tai, kad būtų atliktas sutaikinimas, kad jie būtų pašvęsti ir įšventinti. Niekas kitas negali to valgyti, nes tai šventa.</verse>
				<verse number="34">O jei liktų pašvęstos mėsos ar duonos ligi ryto, liekanas sudeginsi; jų valgyti negalima, nes jos šventos.</verse>
				<verse number="35">Visa, ką tau įsakiau, padarysi Aaronui ir jo sūnums. Septynias dienas šventinsi juos</verse>
				<verse number="36">ir už nuodėmę kasdien aukosi veršį. Paaukojęs sutaikinimo auką, apvalysi aukurą, patepsi jį ir vėl pašventinsi.</verse>
				<verse number="37">Septynias dienas aukosi sutaikinimo auką ir šventinsi aukurą. Jis bus labai šventas aukuras. Kiekvienas, prie jo prisilietęs, taps šventas.</verse>
				<verse number="38">Štai ką aukosi ant aukuro: kasdien aukosi du metinius avinėlius­</verse>
				<verse number="39">vieną avinėlį rytą, antrą vakare.</verse>
				<verse number="40">Kartu su vienu avinėliu paimsi dešimtą dalį efos miltų, sumaišysi juos su ketvirtadaliu hino aliejaus ir paimsi ketvirtadalį hino vyno geriamajai aukai.</verse>
				<verse number="41">Kitą gi avinėlį aukosi vakare tuo pačiu būdu, kaip ir rytą, kartu su geriamąja auka, kad būtų malonus aukos kvapas Viešpačiui.</verse>
				<verse number="42">Tai deginamoji auka Viešpačiui, aukojama amžinai per kartų kartas prie Susitikimo palapinės įėjimo Viešpaties akivaizdoje. Čia Aš susitiksiu su tavimi ir kalbėsiu tau.</verse>
				<verse number="43">Ir čia Aš susitiksiu su izraelitais ir pašventinsiu palapinę savo šlove.</verse>
				<verse number="44">Pašventinsiu Susitikimo palapinę, aukurą ir Aaroną su jo sūnumis, kad jie būtų man kunigais.</verse>
				<verse number="45">Aš gyvensiu tarp izraelitų ir būsiu jų Dievas.</verse>
				<verse number="46">Jie žinos, kad Aš­Viešpats, jų Dievas, kuris juos išvedžiau iš Egipto žemės, kad gyvenčiau tarp jų. Aš Viešpats, jų Dievas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">‘‘Padirbdinsi iš akacijos medžio aukurą smilkalams deginti,</verse>
				<verse number="2">uolekties ilgio, uolekties pločio, keturkampį ir dviejų uolekčių aukščio. Ant jo bus ragai.</verse>
				<verse number="3">Aptrauksi jo viršų, šonus ir ragus grynu auksu. Padarysi jam auksinį apvadą aplinkui</verse>
				<verse number="4">ir auksines grandis po apvadu dviejuose kampuose kartims įkišti, kad jį būtų galima nešti.</verse>
				<verse number="5">Kartis padarysi iš akacijos medžio ir aptrauksi jas auksu.</verse>
				<verse number="6">Pastatysi aukurą prie uždangos, pakabintos prieš Liudijimo skrynią, ties dangčiu, kuris dengia liudijimą.</verse>
				<verse number="7">Kiekvieną rytą Aaronas degins ant jo maloniai kvepiančius smilkalus. Paruošęs lempas, jis degins smilkalus ant šio aukuro.</verse>
				<verse number="8">Ir vakare, uždegdamas lempas, jis degins smilkalus ant aukuro. Tai nuolatinis smilkymas Viešpaties akivaizdoje per visas jūsų kartas.</verse>
				<verse number="9">Neaukosite ant jo svetimų smilkalų nei deginamųjų aukų, nei valgio aukų ir neliesite geriamųjų aukų.</verse>
				<verse number="10">Vieną kartą per metus Aaronas ant aukuro ragų atliks sutaikinimą, aukos už nuodėmes krauju. Tai bus daroma per visas jūsų kartas, nes tai labai šventa Viešpačiui’‘.</verse>
				<verse number="11">Ir Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="12">‘‘Kada skaičiuosi izraelitus, paskirk kiekvienam išpirką Viešpačiui, kad jų nepaliestų nelaimės.</verse>
				<verse number="13">Kiekvienas turės duoti po pusę šekelio, pagal šventyklos šekelį. Šekelis turi dvidešimt gerų. Pusė šekelio bus jų auka Viešpačiui.</verse>
				<verse number="14">Visi, sulaukę dvidešimties ar daugiau metų amžiaus, duos auką Viešpačiui.</verse>
				<verse number="15">Turtingas nemokės daugiau ir beturtis nemokės mažiau­pusę šekelio jie duos kaip auką Viešpačiui, kad jų sielos būtų sutaikintos.</verse>
				<verse number="16">Izraelitų sutaikinimo pinigus atiduosi Susitikimo palapinės reikalams’‘.</verse>
				<verse number="17">Ir Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="18">‘‘Padirbdinsi varinę praustuvę su stovu ir ją pastatysi tarp Susitikimo palapinės ir aukuro.</verse>
				<verse number="19">Aaronas ir jo sūnūs mazgos joje savo rankas ir kojas.</verse>
				<verse number="20">Eidami į Susitikimo palapinę, jie nusimazgos vandeniu, kad nenumirtų, taip pat eidami prie aukuro aukoti deginamosios aukos Viešpačiui.</verse>
				<verse number="21">Jie mazgos savo rankas ir kojas, kad nemirtų. Tai yra amžinas nuostatas Aaronui ir jo palikuonims per visas kartas’‘.</verse>
				<verse number="22">Ir dar Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="23">‘‘Imk geriausių kvepalų: penkis šimtus šekelių miros ir pusę tiek cinamono, tai yra du šimtus penkiasdešimt šekelių, ir kvepiančių nendrių du šimtus penkiasdešimt šekelių,</verse>
				<verse number="24">kasijos penkis šimtus šekelių pagal šventyklos šekelį ir vieną hiną alyvmedžių aliejaus.</verse>
				<verse number="25">Padarysi šventojo patepimo aliejų, sumaišydamas visa tai vaistininkų būdu; tai bus šventas patepimo aliejus.</verse>
				<verse number="26">Juo patepsi Susitikimo palapinę, Liudijimo skrynią,</verse>
				<verse number="27">stalą su jo priedais, žvakidę su jos priedais, smilkymo aukurą,</verse>
				<verse number="28">deginamųjų aukų aukurą ir praustuvę.</verse>
				<verse number="29">Tu pašventinsi visa, ir tai bus labai šventa; kas prie jų prisilies, taps šventas.</verse>
				<verse number="30">Patepsi Aaroną bei jo sūnus ir juos įšventinsi būti mano kunigais.</verse>
				<verse number="31">Izraelitams sakysi, kad toks patepimo aliejus bus šventas visoms jūsų kartoms.</verse>
				<verse number="32">Žmogaus kūnas juo nebus tepamas; jokio kito tos sudėties tepalo nedarysite, nes jis yra šventas ir bus jums šventas.</verse>
				<verse number="33">Kas tokį pat padarytų ar juo pateptų pašalietį, bus išnaikintas iš savo tautos’‘.</verse>
				<verse number="34">Ir Viešpats tarė Mozei: ‘‘Imk kvepalų: stakto, miros, balzamo, galbano ir skaidrių sakų visų vienodą svorį.</verse>
				<verse number="35">Padarysi iš jų smilkalus, sumaišydamas vaistininkų būdu, grynus ir šventus.</verse>
				<verse number="36">Sutrinsi tai smulkiai ir padėsi ties Susitikimo palapine, kurioje su tavimi susitiksiu. Tie smilkalai bus jums labai šventi.</verse>
				<verse number="37">Tokio mišinio nedarysite savo reikalams, nes jis bus šventas Viešpačiui.</verse>
				<verse number="38">Kiekvienas, kuris sau pasidarytų tokį pat mišinį ir juo naudotųsi, bus išnaikintas iš savo tautos’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">Ir Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Aš pašaukiau vardu Hūro sūnaus Ūrio sūnų Becalelį iš Judo giminės</verse>
				<verse number="3">ir jį pripildžiau Dievo dvasios, išminties, sumanumo, pažinimo ir amato išmanymo,</verse>
				<verse number="4">kad sugebėtų viską padaryti iš aukso, sidabro, vario,</verse>
				<verse number="5">brangių akmenų ir medžio.</verse>
				<verse number="6">Daviau jam padėjėją Ahisamako sūnų Oholiabą iš Dano giminės; kiekvienam daviau išmintį padaryti viską, apie ką tau kalbėjau.</verse>
				<verse number="7">Jie padarys Susitikimo palapinę, Liudijimo skrynią, jos dangtį ir visus palapinės reikmenis:</verse>
				<verse number="8">stalą su jo priedais, gryno aukso žvakidę su jos priedais, aukurus smilkymui</verse>
				<verse number="9">ir deginamosioms aukoms bei visus jų reikmenis, praustuvę su jos stovu,</verse>
				<verse number="10">tarnavimo apdarus ir šventus drabužius kunigui Aaronui ir jo sūnums, kad būtų man kunigais,</verse>
				<verse number="11">patepimo aliejų, kvepiančius smilkalus šventyklai­viską, ką tau įsakiau, jie padarys’‘.</verse>
				<verse number="12">Viešpats toliau kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="13">‘‘Kalbėk izraelitams: ‘Privalote laikytis sabato, nes tai yra ženklas tarp manęs ir jūsų kartų kartoms, kad žinotumėte, jog Aš esu Viešpats, kuris jus pašventinu.</verse>
				<verse number="14">Laikykitės sabato, nes jis šventas; kas jį suterš, turi mirti. Kas dirbs tą dieną, bus išnaikintas iš savo tautos.</verse>
				<verse number="15">Šešias dienas dirbsite, o septintoji diena yra sabatas­poilsis, pašvęstas Viešpačiui. Kiekvienas, kuris dirbs sabato dieną, turi mirti.</verse>
				<verse number="16">Izraelitai privalo laikytis sabato per visas savo kartas kaip amžinos sandoros</verse>
				<verse number="17">tarp manęs ir Izraelio vaikų. Nes Viešpats per šešias dienas sukūrė dangų ir žemę, o septintąją dieną ilsėjosi ir atsigaivino’ ‘‘.</verse>
				<verse number="18">Baigęs kalbėti, Viešpats davė Mozei ant Sinajaus kalno dvi akmenines liudijimo plokštes, parašytas Dievo pirštu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">Tauta, nesulaukdama Mozės grįžtant, susirinko apie Aaroną ir sakė jam: ‘‘Padaryk mums dievą, kuris eitų pirma mūsų, nes mes nežinome, kas atsitiko tam žmogui Mozei, kuris mus išvedė iš Egipto žemės’‘.</verse>
				<verse number="2">Aaronas jiems atsakė: ‘‘Imkite iš savo žmonų, sūnų ir dukterų auksinius auskarus ir atneškite man’‘.</verse>
				<verse number="3">Visi žmonės išsiėmė auksinius auskarus iš savo ausų ir atnešė juos Aaronui.</verse>
				<verse number="4">Tas juos išlydė ir nuliedino veršį. Žmonės tarė: ‘‘Izraeli, štai tavo dievas, kuris tave išvedė iš Egipto žemės’‘.</verse>
				<verse number="5">Aaronas, matydamas tai, pastatė aukurą ir paskelbė: ‘‘Rytoj Viešpaties šventė!’‘</verse>
				<verse number="6">Atsikėlę anksti rytą, jie aukojo deginamąsias ir padėkos aukas, sėdo valgyti ir gerti, ir kėlėsi žaisti.</verse>
				<verse number="7">Ir Viešpats pasakė Mozei: ‘‘Eik, nusileisk žemyn, nes tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto žemės, nusidėjo.</verse>
				<verse number="8">Jie greitai nuklydo nuo kelio, kurį jiems nurodžiau. Nusiliedinę veršį, jį garbina, jam aukoja aukas ir sako: ‘Šitas yra tavo dievas, Izraeli, kuris tave išvedė iš Egipto žemės’.</verse>
				<verse number="9">Matau, kad tai kietasprandė tauta.</verse>
				<verse number="10">Palik mane, kad mano rūstybė užsidegtų prieš juos ir juos sunaikinčiau, o iš tavęs padarysiu didelę tautą’‘.</verse>
				<verse number="11">Mozė maldavo Viešpatį, savo Dievą, sakydamas: ‘‘Kodėl, Viešpatie, Tavo rūstybė užsidega prieš Tavo tautą, kurią išvedei iš Egipto žemės didžia jėga ir galinga ranka?</verse>
				<verse number="12">Kodėl egiptiečiai turėtų sakyti: ‘Išvedė juos į pražūtį, kad nužudytų kalnuose ir išnaikintų nuo žemės paviršiaus’. Liaukis rūstavęs ir nesielk piktai su šia tauta.</verse>
				<verse number="13">Atsimink savo tarnus: Abraomą, Izaoką ir Izraelį, kuriems prisiekei: ‘Padauginsiu jūsų palikuonis kaip dangaus žvaigždes ir visą šitą žemę, apie kurią kalbėjau, duosiu jūsų palikuonims, kad jie paveldėtų ją amžiams’ ‘‘.</verse>
				<verse number="14">Ir Viešpats nepasielgė piktai su savo tauta, kaip buvo sumanęs.</verse>
				<verse number="15">Mozė sugrįžo nuo kalno, nešdamas rankoje dvi liudijimo plokštes, abiejose pusėse prirašytas.</verse>
				<verse number="16">Plokštės ir jose įrėžtas raštas buvo Dievo darbas.</verse>
				<verse number="17">Jozuė, išgirdęs šūkaujančios tautos triukšmą, tarė Mozei: ‘‘Karo šauksmas girdisi stovykloje’‘.</verse>
				<verse number="18">O Mozė atsakė: ‘‘Tai ne nugalėtojų šauksmas ir ne pralaimėjusiųjų balsai, bet dainuojančių balsus aš girdžiu’‘.</verse>
				<verse number="19">Prisiartinęs prie stovyklos, jis išvydo veršį ir šokius. Mozė užsidegė pykčiu ir išmetė iš rankų abi plokštes, ir jas sudaužė kalno papėdėje.</verse>
				<verse number="20">Paėmęs veršį, kurį jie buvo pasidarę, sudegino jį ir sutrynė į dulkes; jas subėrė į vandenį ir davė gerti Izraelio vaikams.</verse>
				<verse number="21">Mozė klausė Aaroną: ‘‘Ką tau padarė šita tauta, kad užtraukei jiems tokią didelę nuodėmę?’‘</verse>
				<verse number="22">Aaronas atsakė: ‘‘Tenesirūstina mano valdovas. Tu žinai šitą tautą, kad jie greit nusikalsta.</verse>
				<verse number="23">Nes jie man sakė: ‘Padirbk mums dievą, kuris eitų pirma mūsų, nes mes nežinome, kas atsitiko tam žmogui Mozei, kuris mus išvedė iš Egipto žemės’.</verse>
				<verse number="24">Aš jiems sakiau: ‘Kas iš jūsų turi aukso, suneškite!’ Jie atidavė man auksą, aš įmečiau jį į ugnį ir išėjo šitas veršis’‘.</verse>
				<verse number="25">Mozė matė, kad tauta yra apnuoginta, nes Aaronas buvo ją apnuoginęs ir pastatęs priešų pajuokai.</verse>
				<verse number="26">Tada Mozė, stovėdamas stovyklos vartuose, sakė: ‘‘Kas esate Viešpaties, susirinkite prie manęs!’‘ Prie jo susirinko visi Levio sūnūs.</verse>
				<verse number="27">Jis tarė: ‘‘Taip sako Viešpats: ‘Kiekvienas prisijuoskite kardą prie juosmens. Eikite per stovyklą išilgai nuo vartų ligi vartų ir nužudykite savo brolį, draugą ir artimą’ ‘‘.</verse>
				<verse number="28">Levitai padarė, kaip Mozė įsakė. Tą dieną krito maždaug trys tūkstančiai žmonių.</verse>
				<verse number="29">Nes Mozė sakė: ‘‘Pasišvęskite šiandien Viešpačiui, nesigailėkite savo sūnaus nė brolio, kad jums tektų palaiminimas’‘.</verse>
				<verse number="30">Kitą dieną Mozė kalbėjo tautai: ‘‘Labai nusidėjote: eisiu pas Viešpatį, gal kaip nors sutaikinsiu jus dėl jūsų nusikaltimo’‘.</verse>
				<verse number="31">Sugrįžęs pas Viešpatį, tarė: ‘‘Šita tauta, pasidarydama auksinį dievą, labai nusidėjo.</verse>
				<verse number="32">Bet aš maldauju, atleisk jiems tą kaltę: jei ne, išbrauk mane iš knygos, kurion įrašei’‘.</verse>
				<verse number="33">Viešpats jam atsakė: ‘‘Kas man nusideda, tą išbrauksiu iš savo knygos.</verse>
				<verse number="34">Todėl eik ir vesk tautą, kur tau įsakiau. Mano angelas eis pirma tavęs. O kai laikas ateis, Aš juos nubausiu už jų nuodėmę’‘.</verse>
				<verse number="35">Viešpats baudė tautą dėl veršio, kurį Aaronas buvo padaręs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei: ‘‘Eik ir keliauk iš šitos vietos su tauta, kurią išvedei iš Egipto, į šalį, apie kurią prisiekiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, sakydamas: ‘Aš ją duosiu tavo palikuonims’.</verse>
				<verse number="2">Aš siųsiu pirma tavęs angelą ir išstumsiu kanaaniečius, amoritus, hetitus, perizus, hivus ir jebusiečius.</verse>
				<verse number="3">Eik į žemę, plūstančią pienu ir medumi; tačiau Aš pats neisiu su jumis, kadangi esate kietasprandė tauta, kad kartais nesunaikinčiau jūsų kelyje’‘.</verse>
				<verse number="4">Tauta, išgirdusi tokią blogą žinią, nuliūdo, nė vienas nesipuošė papuošalais.</verse>
				<verse number="5">Nes Viešpats sakė Mozei: ‘‘Kalbėk Izraelio tautai: ‘Jūs esate kietasprandė tauta: jei įeičiau pas jus nors trumpam, sunaikinčiau jus. Todėl nusiimkite savo papuošalus, kad žinočiau, ką su jumis daryti’ ‘‘.</verse>
				<verse number="6">Izraelitai nusiėmė nuo savęs papuošalus prie Horebo kalno.</verse>
				<verse number="7">Mozė ištiesė palapinę toli už stovyklos ir pavadino ją Susitikimo palapine. Visi žmonės, kurie ieškojo Viešpaties, eidavo iš stovyklos prie Susitikimo palapinės.</verse>
				<verse number="8">Kai Mozė eidavo į palapinę, visi žmonės pakildavo ir stovėdavo savo palapinių angose, sekdami jį akimis, kol jis įeidavo palapinėn.</verse>
				<verse number="9">Mozei įėjus į Susitikimo palapinę, debesies stulpas nusileisdavo ir stovėdavo prie palapinės įėjimo ir Viešpats kalbėdavosi su Moze.</verse>
				<verse number="10">Visa tauta matė debesies stulpą prie palapinės įėjimo, ir visi žmonės pakildavo ir pagarbindavo savo palapinių angose.</verse>
				<verse number="11">Viešpats kalbėdavo su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalbasi su savo draugu. Jam grįžtant į stovyklą, jo tarnas Jozuė, Nūno sūnus, jaunas vyras, nepasitraukdavo nuo palapinės.</verse>
				<verse number="12">Mozė tarė Viešpačiui: ‘‘Liepei išvesti šitą tautą ir nepasakei, ką siųsi su manimi, tačiau sakei: ‘Aš tave pažįstu ir žinau tavo vardą, tu radai malonę mano akyse’.</verse>
				<verse number="13">Jei tad radau malonę Tavo akyse, apreikšk man savo kelius, kad Tave pažinčiau ir galėčiau atrasti malonę Tavo akyse, nes tie žmonės yra Tavo tauta’‘.</verse>
				<verse number="14">Viešpats atsakė: ‘‘Mano artumas eis su tavimi, ir Aš įvesiu tave į poilsį’‘.</verse>
				<verse number="15">Mozė atsakė: ‘‘Jei Tavo artumas neis, nevesk mūsų niekur iš šitos vietos.</verse>
				<verse number="16">Nes kaip man sužinoti, kad aš ir Tavo tauta atradome malonę Tavo akyse? Ar ne iš to, kad Tu eisi su mumis? Taip aš ir Tavo tauta būsime išskirti iš visų žemės tautų’‘.</verse>
				<verse number="17">Viešpats atsakė Mozei: ‘‘Ir šį prašymą patenkinsiu, nes radai malonę mano akyse ir Aš žinau tavo vardą’‘.</verse>
				<verse number="18">Mozė prašė: ‘‘Parodyk man savo šlovę’‘.</verse>
				<verse number="19">Viešpats atsakė: ‘‘Aš leisiu visai savo šlovei praeiti pro tave ir paskelbsiu tau Viešpaties vardą, ir būsiu maloningas tam, kam būsiu maloningas, ir pasigailėsiu to, ko pasigailėsiu.</verse>
				<verse number="20">Mano veido negalėsi matyti, nes žmogus, mane pamatęs, negali išlikti gyvas.</verse>
				<verse number="21">Štai vieta šalia manęs! Atsistok ant šios uolos.</verse>
				<verse number="22">Kai mano šlovė eis pro šalį, tave pastatysiu uolos plyšyje ir pridengsiu savo ranka, kol praeisiu.</verse>
				<verse number="23">Po to atitrauksiu ranką ir matysi mane iš užpakalio, mano gi veido nematysi’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">Viešpats tarė Mozei: ‘‘Išsikirsk dvi akmenines plokštes. Aš jose įrašysiu žodžius, kurie buvo sudaužytose plokštėse.</verse>
				<verse number="2">Rytą būk pasiruošęs, užlipk į Sinajaus kalną ir atsistok mano akivaizdoje.</verse>
				<verse number="3">Nė vienas su tavimi tegul neateina ir nė vienas tenepasirodo visame kalne. Taip pat galvijai ir avys tenesigano prie kalno’‘.</verse>
				<verse number="4">Jis iškirto iš akmens dvi plokštes, kokios buvo pirmosios; atsikėlęs anksti rytą, užlipo į Sinajaus kalną, kaip Viešpats buvo įsakęs, nešdamas rankose plokštes.</verse>
				<verse number="5">Viešpats nužengė debesyje ir atsistojo šalia jo, ir paskelbė Viešpaties vardą.</verse>
				<verse number="6">Viešpats praėjo pro jį ir paskelbė: ‘‘Viešpats, Viešpats Dievas, gailestingas ir maloningas, kantrus ir kupinas gerumo bei tiesos,</verse>
				<verse number="7">parodantis gailestingumą tūkstančiams, atleidžiantis nusikaltimus, neteisybes ir nuodėmes, tačiau nepaliekantis kalto nenubausto, bet baudžiantis už tėvų nusikaltimus vaikus ir vaikaičius iki trečios ir ketvirtos kartos’‘.</verse>
				<verse number="8">Mozė skubiai nusilenkė iki žemės ir pagarbino Viešpatį.</verse>
				<verse number="9">Ir jis sakė: ‘‘Jei radau malonę Tavo akyse, Viešpatie, maldauju Tave, eik kartu su mumis, nes tauta yra kietasprandė; atleisk mūsų neteisybes ir nuodėmes, padaryk mus savo nuosavybe!’‘</verse>
				<verse number="10">Viešpats atsakė: ‘‘Štai darau sandorą ir visos tavo tautos akyse darysiu stebuklus, kokių niekas nedarė žemėje ir jokiose tautose. Šita tauta matys Viešpaties darbą, nes Aš su tavimi darysiu baisių dalykų.</verse>
				<verse number="11">Įsidėmėk, ką šiandien tau įsakau. Aš išvarysiu tavo akivaizdoje amoritus, kanaaniečius, hetitus, perizus, hivus ir jebusiečius.</verse>
				<verse number="12">Saugokis ir nedaryk sandoros su tų kraštų gyventojais, kad jie netaptų spąstais tarp jūsų:</verse>
				<verse number="13">sugriauk jų aukurus, sutrupink atvaizdus ir iškirsk giraites.</verse>
				<verse number="14">Negarbink svetimų dievų, nes Viešpats yra pavydus Dievas.</verse>
				<verse number="15">Nedaryk sandoros su anų kraštų žmonėmis, kad kas nors iš jų garbinęs stabus nepasikviestų tavęs jų aukų valgyti.</verse>
				<verse number="16">Neimk savo sūnums žmonų iš jų dukterų, kad jos, garbindamos stabus, neįtrauktų ir tavo sūnų garbinti jų dievų.</verse>
				<verse number="17">Nepasigamink nulietų dievų.</verse>
				<verse number="18">Švęsk Neraugintos duonos šventę. Septynias dienas valgyk neraugintą duoną Abibo mėnesį, kaip įsakiau, nes Abibo mėnesį išėjai iš Egipto.</verse>
				<verse number="19">Visų gyvulių pirmagimiai yra mano­patinėliai jautukai ir ėriukai.</verse>
				<verse number="20">Asilo pirmagimį išpirksi avinu, o jei jo neišpirksi, nusuk jam sprandą. Pirmagimius savo sūnus išpirk ir nepasirodyk mano akivaizdoje tuščiomis rankomis.</verse>
				<verse number="21">Šešias dienas dirbk, septintą dieną ilsėkis, net sėjos ir pjūties metu.</verse>
				<verse number="22">Švęsk Savaičių šventę, tai yra pirmųjų kviečių derliaus šventę, taip pat Derliaus nuėmimo šventę, metams baigiantis.</verse>
				<verse number="23">Tris kartus per metus visi tavo vyrai privalo pasirodyti Viešpaties, Izraelio Dievo, akivaizdoje.</verse>
				<verse number="24">Aš išvarysiu tautas prieš tave ir išplėsiu tavo krašto ribas; niekas nepuls tavo žemių, tau išėjus pasirodyti tris kartus per metus Viešpaties, tavo Dievo, akivaizdoje.</verse>
				<verse number="25">Neaukok mano aukos kraujo kartu su raugu; nieko nepalik iki ryto iš Paschos aukos.</verse>
				<verse number="26">Savo lauko pirmuosius vaisius atgabenk į Viešpaties Dievo namus. Nevirk ožiuko jo motinos piene’‘.</verse>
				<verse number="27">Viešpats tarė Mozei: ‘‘Užrašyk žodžius, kuriais padariau sandorą su tavimi ir Izraeliu’‘.</verse>
				<verse number="28">Jis buvo ant kalno su Viešpačiu keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, nevalgė duonos ir negėrė vandens. Ir Jis įrašė plokštėse sandoros žodžius, dešimt įsakymų.</verse>
				<verse number="29">Nužengdamas nuo Sinajaus kalno, Mozė nešėsi dvi liudijimo plokštes ir nežinojo, kad jo veidas po pašnekesio su Viešpačiu spindėjo.</verse>
				<verse number="30">Aaronas ir izraelitai, matydami spindintį Mozės veidą, bijojo prie jo priartėti.</verse>
				<verse number="31">Tik jam pašaukus, Aaronas ir visi vyresnieji susirinko pas jį. Mozė kalbėjo su jais.</verse>
				<verse number="32">Po to susirinko ir visi izraelitai. Jis jiems perdavė viską, ką Viešpats jam kalbėjo Sinajaus kalne.</verse>
				<verse number="33">Baigęs kalbėti, jis užsidėjo ant veido gaubtuvą.</verse>
				<verse number="34">Įėjęs pas Viešpatį ir su Juo kalbėdamas, Mozė gaubtuvą nusiimdavo. Išėjęs perduodavo izraelitams viską, kas jam buvo įsakyta.</verse>
				<verse number="35">Izraelio vaikai matė Mozės veidą, kad jis spindėjo, ir Mozė užsidėdavo gaubtuvą, iki eidavo kalbėti su Juo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="35">
				<verse number="1">Mozė, sušaukęs visus izraelitus, paskelbė, ką Viešpats įsakė:</verse>
				<verse number="2">‘‘Šešias dienas dirbsite, o septintoji diena yra šventa, sabato poilsis Viešpačiui. Kas tą dieną dirbs, bus baudžiamas mirtimi.</verse>
				<verse number="3">Nekurkite ugnies sabato dieną savo būstuose’‘.</verse>
				<verse number="4">Ir Mozė kalbėjo visam Izraelio vaikų susirinkimui: ‘‘Štai ką įsakė Viešpats:</verse>
				<verse number="5">‘Kiekvienas atneškite Viešpačiui auką, laisva valia atneškite ją Viešpačiui: auksą, sidabrą, varį,</verse>
				<verse number="6">mėlynus, raudonus ir violetinius siūlus, ploną drobę, ožkų vilnas,</verse>
				<verse number="7">raudonai dažytus avinų kailius, opšrų kailius, akacijos medį,</verse>
				<verse number="8">aliejų lempoms, kvepalus patepimo aliejui ir kvepiantiems smilkalams,</verse>
				<verse number="9">onikso akmenėlius ir brangius akmenis efodui bei krūtinės skydeliui.</verse>
				<verse number="10">Kas tarp jūsų sumanus, teateina ir tedirba, ką Viešpats įsakė:</verse>
				<verse number="11">palapinę ir jos uždangalus, grandis, lentas ir kartis, stulpus ir pakojus;</verse>
				<verse number="12">skrynią, jos kartis bei dangtį ir uždangą;</verse>
				<verse number="13">stalą su kartimis bei reikmenimis ir padėtine duona;</verse>
				<verse number="14">žvakidę lempoms, jos reikmenis ir aliejų deginimui;</verse>
				<verse number="15">smilkymo aukurą ir kartis, patepimo aliejų ir kvapius smilkalus; užuolaidą palapinės įėjimui,</verse>
				<verse number="16">deginamųjų aukų aukurą, jo varines groteles su kartimis ir reikmenimis, praustuvę ir jos stovą;</verse>
				<verse number="17">kiemo užkabas su stulpais ir pakojais, užkabą kiemo įėjimui;</verse>
				<verse number="18">palapinės ir kiemo kuolelius su virvelėmis;</verse>
				<verse number="19">apdarus, naudojamus tarnaujant šventykloje, vyriausiojo kunigo Aarono ir jo sūnų drabužius kunigų tarnystei atlikti’ ‘‘.</verse>
				<verse number="20">Tada visi izraelitai išsiskirstė.</verse>
				<verse number="21">Ir atėjo kiekvienas, kurio širdis buvo sujaudinta ir kiekvienas, kurio dvasioje buvo noras, ir atnešė Viešpačiui auką Susitikimo palapinei statyti, ko reikia jos tarnavimui ir šventiems rūbams.</verse>
				<verse number="22">Vyrai ir moterys, kurių širdyse buvo noras, davė sagtis, auskarus, žiedus, apyrankes­įvairius auksinius daiktus. Visi aukojusieji atnešė auksą kaip auką Viešpačiui.</verse>
				<verse number="23">Kas tik turėjo mėlynų, raudonų ir violetinių siūlų, plonos drobės, ožkų vilnų, raudonai dažytų avinų kailių, opšrų kailių,</verse>
				<verse number="24">sidabro ir vario ir akacijos medžio, tinkamo įvairiems daiktams, atnešė ir paaukojo Viešpačiui.</verse>
				<verse number="25">Sumanios moterys davė, ką buvo suverpusios: mėlynų, raudonų, violetinių ir plonų lininių siūlų.</verse>
				<verse number="26">Moterys, kurių širdys buvo sujaudintos, sumaniai suverpė ožkų vilnas.</verse>
				<verse number="27">Kunigaikščiai atnešė onikso akmenėlių ir brangiųjų akmenų efodui ir krūtinės skydeliui,</verse>
				<verse number="28">kvepalų, aliejaus lempoms, patepimo aliejui ir kvapniems smilkalams.</verse>
				<verse number="29">Vyrai ir moterys, kurių širdyse buvo noras, aukojo, kad būtų atlikti darbai, kuriuos Viešpats jiems įsakė per Mozę. Visi izraelitai aukojo Viešpačiui laisva valia.</verse>
				<verse number="30">Tada Mozė vėl kalbėjo: ‘‘Viešpats pašaukė vardu Hūro sūnaus Ūrio sūnų Becalelį iš Judo giminės,</verse>
				<verse number="31">pripildė jį Dievo dvasios, išminties, sumanumo, pažinimo ir amato išmanymo</verse>
				<verse number="32">padaryti įvairių meniškų dalykų iš aukso, sidabro ir vario,</verse>
				<verse number="33">taip pat iškalti akmenį ir drožti medį­visus menininko darbus padaryti.</verse>
				<verse number="34">Ir Jis įdėjo sugebėjimą mokyti į jo ir Ahisamako sūnaus Oholiabo iš Dano giminės širdis.</verse>
				<verse number="35">Juos apdovanojo išmintimi atlikti raižytojo, įgudusio audėjo ir siuvinėtojo iš mėlynų, raudonų, violetinių ir plonų lininių siūlų darbus, kad jie meniškai padarytų kiekvieną darbą’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="36">
				<verse number="1">Tai ėmėsi darbo Becalelis, Oholiabas ir kiti sumanūs vyrai, kuriems Viešpats davė išminties ir supratimo, kaip padaryti įvairius reikmenis šventyklai pagal visus Viešpaties nurodymus.</verse>
				<verse number="2">Mozė pasišaukė Becalelį, Oholiabą ir visus sumanius vyrus, kurie savo noru sutiko dirbti prie šventyklos darbų.</verse>
				<verse number="3">Mozė atidavė jiems visas aukas, kurias Izraelio vaikai atnešė šventyklos darbams. Tauta kas rytą vis dar nešė laisvos valios aukas.</verse>
				<verse number="4">Visi sumanūs vyrai, kurie darė šventyklos darbus, atėjo nuo savo darbų ir kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="5">‘‘Tauta aukoja daugiau negu reikia, kad įvykdytume šį Viešpaties įsakytą darbą’‘.</verse>
				<verse number="6">Tada Mozė liepė paskelbti, kad nei vyras, nei moteris nieko daugiau nebeaukotų šventyklos statybai. Tada žmonės nustojo aukoti,</verse>
				<verse number="7">nes visko, kas buvo sunešta, užteko visiems darbams padaryti ir dar liko.</verse>
				<verse number="8">Sumanūs vyrai, kurie darė palapinę, padarė iš plonos suktų siūlų drobės ir mėlynų, raudonų ir violetinių siūlų dešimt uždangalų su išsiuvinėtais cherubų vaizdais.</verse>
				<verse number="9">Kiekvienas jų buvo dvidešimt aštuonių uolekčių ilgio ir keturių uolekčių pločio­visi uždangalai buvo vienodo dydžio.</verse>
				<verse number="10">Jie sujungė penkis uždangalus vieną su kitu ir likusius penkis sujungė vieną su kitu.</verse>
				<verse number="11">Be to, padarė mėlynas kilpas vienam ir antram uždangalui,</verse>
				<verse number="12">po penkiasdešimt kilpų, kad kilpos būtų viena prieš kitą ir uždangalai galėtų būti sukabinti.</verse>
				<verse number="13">Nuliejo taip pat penkiasdešimt auksinių kabių, kuriomis sukabino abu uždangalus taip, kad pasidarė viena palapinė.</verse>
				<verse number="14">Padarė ir vienuolika uždangalų iš ožkų plaukų palapinės viršui apdengti.</verse>
				<verse number="15">Kiekvienas uždangalas buvo trisdešimties uolekčių ilgio ir keturių uolekčių pločio­visi vienuolika uždangalų buvo vienodo dydžio.</verse>
				<verse number="16">Penkis jų sujungė į vieną, kitus šešis taip pat sujungė.</verse>
				<verse number="17">Padarė penkiasdešimt kilpų vieno sujungto uždangalo šone ir penkiasdešimt kito šone, kad abu būtų galima sukabinti.</verse>
				<verse number="18">Taip pat padarė ir penkiasdešimt varinių kabių, kuriomis būtų sukabinti abu sujungti uždangalai, kad susidarytų vienas uždangalas.</verse>
				<verse number="19">Dar padarė palapinės uždangalą iš raudonai dažytų avinų kailių ir uždangalą iš opšrų kailių.</verse>
				<verse number="20">Iš akacijos medžio padarė lentas palapinei, kad jas būtų galima pastatyti.</verse>
				<verse number="21">Kiekviena lenta buvo dešimties uolekčių ilgio ir pusantros uolekties pločio.</verse>
				<verse number="22">Jos turėjo po du išsikišimus, kad vieną lentą su kita būtų galima sukabinti. Taip buvo padarytos visos palapinės lentos.</verse>
				<verse number="23">Ir padarė lentas palapinei: dvidešimt lentų šonui, atgręžtam į pietus,</verse>
				<verse number="24">su keturiasdešimt sidabrinių pakojų­kiekviena lenta turėjo po du pakojus savo apačioje.</verse>
				<verse number="25">Taip pat į šiaurę atgręžtam šonui buvo padaryta dvidešimt lentų</verse>
				<verse number="26">su keturiasdešimt sidabrinių pakojų, po du pakojus kiekvienai lentai.</verse>
				<verse number="27">Palapinės šonui, atgręžtam į vakarus, padarė šešias lentas</verse>
				<verse number="28">ir dvi lentas palapinės kampams iš abiejų pusių.</verse>
				<verse number="29">Jos buvo sujungtos apačioje ir viršuje ir sudarė vieną sunėrimą. Taip jis padarė abiejuose kampuose.</verse>
				<verse number="30">Ir buvo iš viso aštuonios lentos ir šešiolika sidabrinių pakojų, po du pakojus kiekvienai lentai.</verse>
				<verse number="31">Ir padarė užkaiščius iš akacijos medžio. Penkis užkaiščius vienos palapinės pusės lentoms,</verse>
				<verse number="32">penkis užkaiščius kitos palapinės pusės lentoms ir penkis užkaiščius palapinės galui vakarų pusėje.</verse>
				<verse number="33">Ir padarė vidinį užkaištį, kuris eitų per lentas nuo vieno galo iki kito.</verse>
				<verse number="34">Aptraukė lentas auksu, nuliejo auksines grandis užkaiščiams ir užkaiščius aptraukė auksu.</verse>
				<verse number="35">Padarė uždangą iš mėlynų, raudonų, violetinių siūlų ir plonos suktų siūlų drobės ir ant jos išsiuvinėjo cherubus.</verse>
				<verse number="36">Jai pakabinti padarė keturis stulpus iš akacijos medžio, aptrauktus auksu, su auksiniais kabliais ir sidabriniais pakojais.</verse>
				<verse number="37">Palapinės įėjimui padarė užuolaidą iš mėlynų, raudonų, violetinių siūlų ir plonos suktų siūlų drobės, visą išsiuvinėtą,</verse>
				<verse number="38">ir penkis stulpus su jų kabliais. Jų pagrindus ir skersinius aptraukė auksu, bet jų penki pakojai buvo variniai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="37">
				<verse number="1">Becalelis padarė iš akacijos medžio skrynią pustrečios uolekties ilgio, pusantros pločio ir pusantros aukščio.</verse>
				<verse number="2">Ją aptraukė grynu auksu iš vidaus ir iš išorės, auksinis apvadas buvo aplinkui.</verse>
				<verse number="3">Nuliejo keturias auksines grandis ir pritvirtino keturiuose kampuose: po dvi grandis iš kiekvienos pusės.</verse>
				<verse number="4">Iš akacijos medžio padarė kartis, kurias aptraukė auksu,</verse>
				<verse number="5">ir įkišo į grandis, esančias skrynios šonuose, jai nešioti.</verse>
				<verse number="6">Padarė dangtį iš gryno aukso pustrečios uolekties ilgio ir pusantros uolekties pločio.</verse>
				<verse number="7">Iš aukso padarė du cherubus, nukaltus iš vieno gabalo, abiejuose dangčio galuose.</verse>
				<verse number="8">Vieną cherubą viename gale, antrą­kitame. Ant dangčio padarė cherubus abiejuose galuose</verse>
				<verse number="9">išskėstais sparnais, gaubiančiais dangtį. Jų veidai buvo atgręžti vienas į kitą ir žiūrėjo į dangtį.</verse>
				<verse number="10">Padarė dar ir stalą iš akacijos medžio: dviejų uolekčių ilgio, uolekties pločio ir pusantros uolekties aukščio.</verse>
				<verse number="11">Jį aptraukė grynu auksu ir padarė auksinį apvadą aplinkui</verse>
				<verse number="12">ir auksinę briauną plaštakos platumo, o ant jos­kitą auksinį apvadą.</verse>
				<verse number="13">Nuliejo keturias auksines grandis, kurias pritaisė keturiuose kampuose prie kiekvienos stalo kojos,</verse>
				<verse number="14">ir į jas įkišo kartis stalui nešioti.</verse>
				<verse number="15">Kartis padarė iš akacijos medžio ir aptraukė auksu.</verse>
				<verse number="16">Padarė ir įvairius stalo reikmenis iš gryno aukso: dubenis, taures, smilkytuvus ir puodelius skysčiams aukoti.</verse>
				<verse number="17">Žvakidė buvo nukalta iš gryno aukso. Iš jos liemens ėjo šakos, taurelės, buoželės ir žiedai;</verse>
				<verse number="18">šešios šakos iš abiejų šonų: trys iš vienos pusės ir trys iš kitos;</verse>
				<verse number="19">po tris riešuto pavidalo taureles, po buoželę ir žiedą buvo ant kiekvienos šakos, kurios ėjo iš žibinto liemens.</verse>
				<verse number="20">Ant pačios žvakidės buvo keturios riešuto pavidalo taurelės su buoželėm ir žiedais.</verse>
				<verse number="21">Viena buoželė po dviem iš jos išeinančiom šakom, kita po dviem iš jos išeinančiom šakom ir trečia po dviem iš žvakidės išeinančiom šakom, visoms šešioms šakoms.</verse>
				<verse number="22">Buoželės ir šakos buvo nukaltos iš vieno gabalo gryno aukso.</verse>
				<verse number="23">Iš gryno aukso buvo padarytos ir septynios lempos, gnybtuvai ir indai nuognaiboms.</verse>
				<verse number="24">Žvakidė ir visi jos priedai buvo padaryti iš talento gryno aukso.</verse>
				<verse number="25">Iš akacijos medžio padarė smilkymo aukurą. Jis buvo keturkampis, uolekties ilgio, uolekties pločio ir dviejų uolekčių aukščio. Keturiuose jo kampuose buvo po ragą.</verse>
				<verse number="26">Jį aptraukė grynu auksu: viršų, šonus ir ragus, ir padarė jam auksinį apvadą aplinkui</verse>
				<verse number="27">ir dvi auksines grandis po apvadu dviejuose kampuose kartims įkišti, kad jį būtų galima nešti.</verse>
				<verse number="28">Kartis taip pat padarė iš akacijos medžio ir aptraukė auksu.</verse>
				<verse number="29">Patepimo aliejus ir smilkalai buvo pagaminti vaistininkų būdu iš tyriausių kvepalų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="38">
				<verse number="1">Padarė deginamųjų aukų aukurą iš akacijos medžio: penkių uolekčių ilgio, tiek pat pločio, keturkampį ir trijų uolekčių aukščio,</verse>
				<verse number="2">su ragais kampuose, ir aptraukė jį variu.</verse>
				<verse number="3">Jo reikalams padarė iš vario: puodus, semtuvėlius, dubenis, šakutes ir indus anglims.</verse>
				<verse number="4">Aukurui padarė iš vario išpintas groteles aplinkui jį nuo apačios iki pusės.</verse>
				<verse number="5">Nuliejo keturias varines grandis grotelių kampuose kartims įkišti.</verse>
				<verse number="6">Padarė kartis iš akacijos medžio ir aptraukė jas variu.</verse>
				<verse number="7">Kartis įkišo į grandis aukuro šonuose, kad būtų galima nešti. Aukuras buvo sukaltas iš lentų, vidurys buvo tuščias.</verse>
				<verse number="8">Padarė ir praustuvę su stovu iš vario, kurį paėmė iš budėjusių ties palapinės įėjimu moterų veidrodžių.</verse>
				<verse number="9">Padarė ir kiemą. Jo pietų pusėje buvo šimto uolekčių ilgio užkabos, padarytos iš plonos suktų siūlų drobės,</verse>
				<verse number="10">ir dvidešimt stulpų su jų variniais pakojais; taip pat kablius ir skersinius iš sidabro.</verse>
				<verse number="11">Šiaurės pusėje buvo šimto uolekčių ilgio užkabos, dvidešimt stulpų, dvidešimt varinių pakojų ir sidabriniai kabliai bei skersiniai.</verse>
				<verse number="12">Vakarų pusėje buvo penkiasdešimties uolekčių ilgio užkabos, dešimt stulpų su variniais pakojais; jų kabliai ir skersiniai buvo padaryti iš sidabro.</verse>
				<verse number="13">Rytinė pusė buvo taip pat penkiasdešimties uolekčių pločio;</verse>
				<verse number="14">viename krašte buvo penkiolikos uolekčių ilgio užkaba su trimis stulpais ir jų pakojais</verse>
				<verse number="15">ir kitame krašte taip pat penkiolikos uolekčių užkaba, trys stulpai ir tiek pat pakojų.</verse>
				<verse number="16">Visos užkabos aplinkui kiemą buvo iš plonos suktų siūlų drobės.</verse>
				<verse number="17">Stulpų pakojai buvo variniai, o jų kabliai ir skersiniai­iš sidabro; stulpus aptraukė sidabru ir sujungė juos sidabriniais skersiniais.</verse>
				<verse number="18">Įėjimui į kiemą padarė iš mėlynų, raudonų, violetinių ir plonų suktų siūlų išsiuvinėtą užkabą, kuri buvo dvidešimties uolekčių ilgio, penkių uolekčių pločio pagal visų kiemo užkabų aukštį.</verse>
				<verse number="19">Užkabai padarė keturis stulpus su variniais pakojais ir sidabriniais kabliais bei skersiniais.</verse>
				<verse number="20">Palapinės ir kiemo kuoleliai buvo variniai.</verse>
				<verse number="21">Tai sąrašas to, kas buvo sunaudota Susitikimo palapinei, kaip suskaičiavo Mozei įsakius kunigo Aarono sūnus Itamaras, padedamas levitų.</verse>
				<verse number="22">Hūro sūnaus Ūrio sūnus Becalelis iš Judo giminės padarė viską, ką Viešpats įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="23">Su juo buvo Ahisamako sūnus Oholiabas iš Dano giminės. Jis buvo sumanus raižytojas, audėjas bei siuvinėtojas iš mėlynų, raudonų, violetinių ir plonų lininių siūlų.</verse>
				<verse number="24">Šventyklai iš viso buvo sunaudota dvidešimt devyni talentai ir septyni šimtai trisdešimt šekelių aukso pagal šventyklos šekelį.</verse>
				<verse number="25">Sidabro, kurį davė visi tautoje suskaičiuoti vyrai, buvo šimtas talentų ir tūkstantis septyni šimtai septyniasdešimt penki šekeliai pagal šventyklos šekelį.</verse>
				<verse number="26">Nuo kiekvieno, kuris buvo dvidešimties metų amžiaus arba vyresnis, buvo surinkta po pusę šekelio pagal šventyklos šekelį. Iš viso jų buvo šeši šimtai trys tūkstančiai penki šimtai penkiasdešimt.</verse>
				<verse number="27">Iš šimto talentų sidabro nuliejo šimtą pakojų šventyklai ir uždangai, kiekvienam pakojui sunaudojo po vieną talentą.</verse>
				<verse number="28">Iš tūkstančio septynių šimtų septyniasdešimt penkių šekelių padarė kablius stulpams, aptraukė stulpus sidabru ir sujungė juos skersiniais.</verse>
				<verse number="29">Dar buvo paaukota septyniasdešimt talentų ir du tūkstančiai keturi šimtai šekelių vario.</verse>
				<verse number="30">Iš jo padarė pakojus Susitikimo palapinės įėjimui, varinį aukurą su grotelėmis ir visus aukuro reikmenis,</verse>
				<verse number="31">kiemo ir įėjimo pakojus ir palapinės bei kiemo kuolelius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="39">
				<verse number="1">Iš mėlynų, raudonų ir violetinių siūlų padarė apdarus, kuriais turėjo vilkėti Aaronas, tarnaudamas šventykloje, kaip Viešpats įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="2">Efodą padarė iš aukso, mėlynų, raudonų, violetinių ir plonų suktų lininių siūlų.</verse>
				<verse number="3">Supjaustę išplotą auksinę skardą, padarė iš jos siūlus, kad jie galėtų būti įausti į mėlynų, raudonų, violetinių ir plonų lininių siūlų audinį.</verse>
				<verse number="4">Padarė jam petnešas, kad jį sujungtų; iš abiejų pusių sujungė jį.</verse>
				<verse number="5">Padarė ir juostą efodui tų pačių spalvų ir taip pat padarytą, kaip Viešpats įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="6">Du onikso akmenėlius su įrėžtais ant jų Izraelio sūnų vardais įstatė į auksinius įdėklus.</verse>
				<verse number="7">Juos pritvirtino ant abiejų efodo pečių Izraelio sūnų atminimui, kaip Viešpats įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="8">Krūtinės skydelį padarė taip pat meniškai, kaip ir efodą, iš auksinių, mėlynų, violetinių, raudonų ir plonų suktų lininių siūlų.</verse>
				<verse number="9">Jis buvo keturkampis, dvilinkas, sprindžio ilgumo ir sprindžio platumo.</verse>
				<verse number="10">Ant jo pritvirtino keturias brangakmenių eiles. Pirmoje eilėje buvo sardis, topazas ir smaragdas;</verse>
				<verse number="11">antroje­rubinas, safyras, jaspis;</verse>
				<verse number="12">trečioje­hiacintas, agatas ir ametistas;</verse>
				<verse number="13">ketvirtoje­chrizolitas, oniksas ir berilis. Eilėmis sustatyti brangakmeniai buvo įtvirtinti aukse.</verse>
				<verse number="14">Pačiuose akmenyse buvo įrėžti dvylikos Izraelio giminių vardai, kiekviename po vieną vardą.</verse>
				<verse number="15">Krūtinės skydelio kampams padarė iš gryno aukso grandinėles,</verse>
				<verse number="16">dvi sagtis ir du auksinius žiedus. Žiedus pritvirtino dviejuose krūtinės skydelio kampuose</verse>
				<verse number="17">ir įvėrė dvi auksines grandinėles į žiedus krūtinės skydelio kampuose.</verse>
				<verse number="18">Ir prie dviejų auksinių grandinėlių galų pritvirtino sagtis ir prisegė jas prie efodo petnešų ties krūtinės skydeliu.</verse>
				<verse number="19">Ir padarė du auksinius žiedus, ir pritvirtino prie dviejų krūtinės skydelio kampų toje pusėje, kuri buvo prie efodo.</verse>
				<verse number="20">Ir padarė du kitus auksinius žiedus, ir pritvirtino prie efodo šonų žemai, kur apatinis sujungimas virš juostos.</verse>
				<verse number="21">Ir pririšo krūtinės skydelį už jo žiedų prie efodo žiedų mėlynu raiščiu, kad jis būtų virš efodo juostos ir neatsiskirtų nuo efodo, kaip Viešpats įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="22">Efodui padarė mėlyną tuniką.</verse>
				<verse number="23">Jos viršuje per vidurį buvo skylė galvai, apsiūta aplinkui, kad nesuplyštų;</verse>
				<verse number="24">apačioje prie kojų buvo granato vaisiai iš mėlynų, raudonų, violetinių ir suktų lininių siūlų</verse>
				<verse number="25">ir varpeliai iš gryno aukso, kurie buvo prikabinti tarp granato vaisių aplink visą tuniką.</verse>
				<verse number="26">Auksiniai varpeliai ir granato vaisiai ėjo pakaitomis aplink visą tunikos kraštą, kaip Viešpats įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="27">Aaronui ir jo sūnums taip pat padarė drobines jupas,</verse>
				<verse number="28">mitrą iš drobės, drobinius gobtuvus ir kelnes iš drobės.</verse>
				<verse number="29">O juostą išaudė raštais iš mėlynų, raudonų, violetinių ir plonų suktų lininių siūlų, kaip Viešpats įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="30">Iš gryno aukso padarė plokštelę ir joje įrėžė, kaip yra išraižomi antspaudai: ‘‘Pašvęstas Viešpačiui’‘.</verse>
				<verse number="31">Ją pririšo ant mitros mėlynu raiščiu, kaip Viešpats įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="32">Susitikimo palapinės darbai buvo baigti; izraelitai padarė visa, ką Viešpats buvo įsakęs Mozei.</verse>
				<verse number="33">Jie atnešė Mozei palapinę, uždangalus, visus daiktus bei reikmenis: kabes, lentas, kartis, stulpus ir pakojus;</verse>
				<verse number="34">uždangalą iš raudonai dažytų avinų kailių, uždangalą iš opšrų kailių, uždangą,</verse>
				<verse number="35">Liudijimo skrynią, jos kartis, dangtį,</verse>
				<verse number="36">stalą su jo reikmenimis ir padėtinę duoną,</verse>
				<verse number="37">žvakidę, lempas, sustatytas į savo vietas, jos priedus ir aliejų deginti,</verse>
				<verse number="38">auksinį aukurą, patepimo aliejų ir kvepiančius smilkalus, užuolaidą palapinės įėjimui,</verse>
				<verse number="39">varinį aukurą su grotelėmis, kartimis ir visais jo reikmenimis, praustuvę ir jos stovą,</verse>
				<verse number="40">kiemo užkabas ir stulpus su jų pakojais, užkabas kiemo įėjimui, jo virveles ir kuolelius,­visa, ko reikia tarnavimui Susitikimo palapinėje.</verse>
				<verse number="41">Apdarus tarnavimui šventykloje, šventus drabužius kunigui Aaronui ir drabužius jo sūnums, kad atliktų kunigų tarnystę.</verse>
				<verse number="42">Visa padarė izraelitai, kaip Viešpats įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="43">Mozė apžiūrėjo darbą ir pamatė, kad viskas padaryta pagal Viešpaties nurodymus, ir Mozė palaimino juos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="40">
				<verse number="1">Ir Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Pirmo mėnesio pirmą dieną ištiesk Susitikimo palapinę,</verse>
				<verse number="3">pastatyk joje skrynią, pakabink prieš ją uždangą,</verse>
				<verse number="4">įnešk stalą ir padėk ant jo tai, kas turi ant jo būti. Įnešk žvakidę ir sustatyk ant jos lempas.</verse>
				<verse number="5">Auksinį smilkymo aukurą padėk priešais Liudijimo skrynią. Palapinės įėjime pakabink užuolaidą.</verse>
				<verse number="6">Pastatyk deginamųjų aukų aukurą priešais įėjimą į Susitikimo palapinę,</verse>
				<verse number="7">o tarp aukuro ir palapinės­ praustuvę, į kurią pripilk vandens.</verse>
				<verse number="8">Atskirk kiemą užkabomis ir pakabink užkabą įėjime.</verse>
				<verse number="9">Paėmęs patepimo aliejaus, patepk palapinę ir visus jos daiktus, ir tai bus šventa;</verse>
				<verse number="10">taip pat deginamųjų aukų aukurą, visus jo reikmenis</verse>
				<verse number="11">ir praustuvę su jos stovu.</verse>
				<verse number="12">Aaroną ir jo sūnus privesk prie Susitikimo palapinės įėjimo, apiplauk vandeniu</verse>
				<verse number="13">ir apvilk Aaroną šventais rūbais man tarnauti: patepk ir pašventink jį, kad jis galėtų būti man kunigu.</verse>
				<verse number="14">Taip pat ir jo sūnus privesk ir apvilk jupomis,</verse>
				<verse number="15">ir juos patepk, kaip jų tėvą patepei, kad galėtų būti man kunigais. Tas patepimas jiems bus amžinai kunigystei per kartų kartas’‘.</verse>
				<verse number="16">Mozė padarė visa, ką Viešpats įsakė.</verse>
				<verse number="17">Taigi antrųjų metų pirmojo mėnesio pirmą dieną palapinė buvo pastatyta.</verse>
				<verse number="18">Mozė pastatė ją: sustatė lentas, padėjo pakojus, įkišo užkaiščius, pastatė stulpus,</verse>
				<verse number="19">užtiesė palapinės uždangalą ir ant jo uždėjo kitus uždangalus, kaip Viešpats įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="20">Į skrynią įdėjo liudijimą, įkišo kartis ir uždėjo dangtį.</verse>
				<verse number="21">Kai įnešė skrynią palapinėn, prieš ją pakabino uždangą, kaip Viešpats įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="22">Pastatė ir stalą Susitikimo palapinės šiauriniame šone šiapus uždangos</verse>
				<verse number="23">ir ant jo sudėjo padėtinės duonos kepalus, kaip Viešpats įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="24">Susitikimo palapinėje priešais stalą pastatė žvakidę</verse>
				<verse number="25">ir paruošė lempas, kaip Viešpats įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="26">Prieš uždangą pastatė ir auksinį aukurą,</verse>
				<verse number="27">ant kurio degino kvapnius smilkalus, kaip Viešpats įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="28">Susitikimo palapinės įėjime pakabino užuolaidą,</verse>
				<verse number="29">pastatė deginamųjų aukų aukurą priešais Susitikimo palapinę ir ant to aukuro aukojo deginamąją ir duonos auką, kaip Viešpats įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="30">Tarp Susitikimo palapinės ir aukuro pastatė praustuvę ir į ją pripylė vandens.</verse>
				<verse number="31">Mozė, Aaronas ir jo sūnūs plaudavosi joje rankas ir kojas,</verse>
				<verse number="32">prieš eidami į Susitikimo palapinę ir prieš artindamiesi prie aukuro, kaip Viešpats įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="33">Aplink palapinę ir aukurą atitvėrė kiemą ir jo įėjime pakabino užkabą. Taip Mozė užbaigė visus darbus.</verse>
				<verse number="34">Kai visa buvo baigta, debesis apgaubė Susitikimo palapinę ir Viešpaties šlovė pripildė ją.</verse>
				<verse number="35">Mozė negalėjo įeiti Susitikimo palapinėn, nes debesis buvo ant jos ir Viešpaties šlovė buvo ją pripildžiusi.</verse>
				<verse number="36">Debesiui pakilus nuo palapinės, izraelitai keliaudavo toliau;</verse>
				<verse number="37">jei debesis būdavo virš palapinės, jie pasilikdavo toje pačioje vietoje, kol debesis pakildavo.</verse>
				<verse number="38">Viešpaties debesis buvo virš palapinės dienos metu, o naktį virš jos buvo liepsna visų Izraelio vaikų akivaizdoje per visą kelionės laiką.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="3">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Viešpats, pasišaukęs Mozę, jam kalbėjo iš Susitikimo palapinės:</verse>
				<verse number="2">‘‘Sakyk izraelitams: ‘Jei kas iš jūsų norės aukoti Viešpačiui, teaukoja iš galvijų ir avių.</verse>
				<verse number="3">Jei jo deginamoji auka bus iš galvijų bandos, teatveda sveiką patiną prie Susitikimo palapinės įėjimo laisva valia Viešpaties akivaizdon,</verse>
				<verse number="4">teuždeda ranką ant aukojamo gyvulio galvos, kad auka būtų priimta ir jis būtų sutaikintas.</verse>
				<verse number="5">Jis papjaus veršį Viešpaties akivaizdoje, o Aarono sūnūs, kunigai, šlakstys kraują aplink aukurą, esantį ties Susitikimo palapinės įėjimu.</verse>
				<verse number="6">Po to, nulupęs aukai odą, sukapos ją į gabalus.</verse>
				<verse number="7">Aarono sūnūs, kunigai, sukraus malkas ant aukuro ir, užkūrę ugnį,</verse>
				<verse number="8">ant viršaus dės sukapotas aukos dalis, galvą bei taukus,</verse>
				<verse number="9">o vidurius ir kojas nuplaus vandeniu. Kunigas visa tai sudegins ant aukuro; tai yra deginamoji auka­malonus kvapas Viešpačiui.</verse>
				<verse number="10">Jei auka būtų iš smulkesnių gyvulių­avių arba ožių,­jis aukos sveiką patiną.</verse>
				<verse number="11">Papjaus jį aukuro šiauriniame šone Viešpaties akivaizdoje; jo kraują Aarono sūnūs šlakstys ant aukuro ir aplink jį.</verse>
				<verse number="12">Sukapotą gyvulį, galvą ir taukus kunigas uždės ant malkų, kurios degs ant aukuro.</verse>
				<verse number="13">O vidurius ir kojas nuplaus vandeniu, ir kunigas sudegins visa tai ant aukuro. Tai yra deginamoji auka­malonus kvapas Viešpačiui.</verse>
				<verse number="14">Jei deginamoji auka Viešpačiui aukojama iš paukščių, tegu ji bus iš laukinių ir jaunų balandžių.</verse>
				<verse number="15">Kunigas nuneš šią auką prie aukuro, nusuks jai galvą ir sudegins ant aukuro, o kraują išvarvins ant aukuro briaunos.</verse>
				<verse number="16">Gurklį ir plunksnas numes rytinėje aukuro pusėje, kur paprastai pilami pelenai,</verse>
				<verse number="17">sparnus sulaužys, bet neatskirs, ir sudegins ją ant aukure degančių malkų. Tai yra deginamoji auka­malonus kvapas Viešpačiui’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">‘‘Jei kas nori aukoti Viešpačiui duonos auką, tegu ji bus iš smulkių miltų, apipiltų aliejumi, ir smilkalų.</verse>
				<verse number="2">Ją atneš Aarono sūnums, kunigams, kurių vienas ims pilną saują smulkių miltų su aliejumi ir visus smilkalus ir kaip atminimą sudegins ant aukuro, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui.</verse>
				<verse number="3">Likusi aukos dalis priklausys Aaronui ir jo sūnums kaip švenčiausia aukų Viešpačiui dalis.</verse>
				<verse number="4">Duonos auka, kepta krosnyje, turi būti nerauginti papločiai iš smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, ir nerauginti ragaišiai, aptepti aliejumi.</verse>
				<verse number="5">O jei tavo duonos auka būtų kepta ant skardos, ji turi būti iš smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, be raugo;</verse>
				<verse number="6">ją sulaužysi į gabaliukus ir užpilsi aliejumi: tai yra duonos auka.</verse>
				<verse number="7">O jei duonos auka būtų kepta keptuvėje, ji turi būti smulkių miltų ir sumaišyta su aliejumi.</verse>
				<verse number="8">Aukodamas ją Viešpačiui, paduosi kunigui į rankas.</verse>
				<verse number="9">Dalį aukos jis sudegins atminimui ant aukuro, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui,</verse>
				<verse number="10">o kas liks, bus Aarono ir jo sūnų švenčiausia dalis iš aukos Viešpačiui.</verse>
				<verse number="11">Kiekviena duonos auka, aukojama Viešpačiui, turi būti be raugo; raugas ir medus neturi būti deginama kaip auka Viešpačiui.</verse>
				<verse number="12">Jei aukosi pirmųjų vaisių dovanas Viešpačiui, jos nebus dedamos ant aukuro kaip malonus kvapas.</verse>
				<verse number="13">Visas duonos aukas pasūdysi druska; tavo Dievo sandoros druskos neturi pritrūkti duonos aukose. Druską aukosi su kiekviena auka.</verse>
				<verse number="14">Jei aukotum Viešpačiui duonos auką iš pirmųjų javų, dar tebežaliuojančių varpų, sudžiovinsi jas, smulkiai sugrūsi,</verse>
				<verse number="15">užpilsi ant viršaus aliejaus ir pridėsi smilkalų. Tai yra duonos auka.</verse>
				<verse number="16">Kunigas dalį sugrūstų grūdų su aliejumi ir visus smilkalus sudegins: tai bus auka Viešpačiui’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">‘‘Jei kas aukotų padėkos auką iš galvijų, teaukoja Viešpačiui sveiką patiną ar patelę.</verse>
				<verse number="2">Jis turi uždėti ranką aukai ant galvos ir papjauti prie Susitikimo palapinės įėjimo, o Aarono sūnūs, kunigai, šlakstys kraują apie aukurą.</verse>
				<verse number="3">Kaip padėkos auką jis aukos Viešpačiui visus taukus, dengiančius vidurius,</verse>
				<verse number="4">abu inkstus su taukais, paslėpsnių taukus ir kepenų tinklelį.</verse>
				<verse number="5">Aarono sūnūs tai sudegins ant aukuro kaip deginamąją auką, kad auka Viešpačiui būtų malonus kvapas.</verse>
				<verse number="6">Jei kas aukotų padėkos auką iš avių, turi atvesti sveiką patiną ar patelę.</verse>
				<verse number="7">Jei kas aukotų Viešpaties akivaizdoje ėriuką,</verse>
				<verse number="8">uždės ranką ant galvos savo aukai, papjaus ją prieš Susitikimo palapinę, o Aarono sūnūs šlakstys jos kraują aplinkui aukurą.</verse>
				<verse number="9">Padėkos auka Viešpačiui bus vidurių taukai, uodega,</verse>
				<verse number="10">inkstai, ant jų esantys taukai, paslėpsnių taukai ir kepenų tinklelis.</verse>
				<verse number="11">Kunigas tai sudegins ant aukuro kaip auką Viešpačiui.</verse>
				<verse number="12">Jei jis aukotų ožką, atves ją Viešpaties akivaizdon,</verse>
				<verse number="13">uždės ranką ant galvos ir papjaus prie Susitikimo palapinės įėjimo; Aarono sūnūs šlakstys jos kraują aplink aukurą.</verse>
				<verse number="14">Viešpaties aukai ims jos vidurių taukus,</verse>
				<verse number="15">abu inkstus su taukais, paslėpsnių taukus ir kepenų tinklelį.</verse>
				<verse number="16">Kunigas visa tai sudegins ant aukuro, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui.</verse>
				<verse number="17">Tai amžinas įstatas jūsų kartoms kur jūs begyventumėte: jūs nevalgysite nei kraujo, nei taukų’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Sakyk izraelitams: ‘Jei kas dėl nežinojimo sulaužytų Dievo įsakymą ir nusikalstų, padarydamas, kas uždrausta,</verse>
				<verse number="3">tai, jei taip nusidėtų pateptasis kunigas ir užtrauktų kaltę tautai, jis aukos už savo nuodėmę Viešpačiui sveiką veršį.</verse>
				<verse number="4">Jis atves jį prie Susitikimo palapinės durų Viešpaties akivaizdon, uždės ranką ant galvos ir jį papjaus.</verse>
				<verse number="5">Pateptasis kunigas, pasiėmęs veršio kraują, įneš Susitikimo palapinėn.</verse>
				<verse number="6">Padažęs pirštą kraujyje, juo pašlakstys septynis kartus Viešpaties akivaizdoje uždangą prieš Švenčiausiąją</verse>
				<verse number="7">ir tuo pačiu krauju pateps ragus Viešpaties smilkalų aukuro, kuris yra Susitikimo palapinėje; visą likusį kraują išlies deginamųjų aukų aukuro papėdėje prie palapinės.</verse>
				<verse number="8">Už nuodėmę jis aukos veršio vidurių taukus,</verse>
				<verse number="9">abu inkstus, ant jų ir prie paslėpsnių esančius taukus ir kepenų tinklelį.</verse>
				<verse number="10">Visa tai kunigas sudegins ant deginamųjų aukų aukuro.</verse>
				<verse number="11">Odą, visą mėsą su galva ir kojomis, vidurius ir mėšlą</verse>
				<verse number="12">išgabens už stovyklos į nesuteptą vietą, kur paprastai išpilami aukų pelenai, padės ant malkų krūvos ir sudegins toje vietoje, kur išpilami pelenai.</verse>
				<verse number="13">Jei Izraelio tauta dėl nežinojimo nusikalstų Dievui ir nesąmoningai sulaužytų Viešpaties įsakymą, darydama tai, ko neturėtų daryti,</verse>
				<verse number="14">bet vėliau suprastų savo kaltę, aukos už savo nusidėjimą veršį. Jį atves prie Susitikimo palapinės įėjimo.</verse>
				<verse number="15">Tautos vyresnieji uždės rankas ant veršio galvos Viešpaties akivaizdoje ir papjaus veršį Viešpaties akivaizdoje.</verse>
				<verse number="16">Pateptasis kunigas įneš jo kraują Susitikimo palapinėn</verse>
				<verse number="17">ir, padažęs pirštą, septynis kartus šlakstys Viešpaties akivaizdoje prieš uždangą;</verse>
				<verse number="18">ir tuo pačiu krauju pateps Viešpaties akivaizdoje Susitikimo palapinėje esančio aukuro ragus. Likusį kraują išlies deginamųjų aukų aukuro, kuris yra prie Susitikimo palapinės įėjimo, papėdėje.</verse>
				<verse number="19">Veršio taukus sudegins ant aukuro;</verse>
				<verse number="20">padarys visa tai, kas daroma aukojant veršį aukai už nuodėmę. Kunigas juos sutaikys, ir Viešpats jiems atleis.</verse>
				<verse number="21">Patį veršį išgabens už stovyklos ir sudegins kaip anksčiau minėtąjį veršį, nes jis yra auka už tautos nuodėmę.</verse>
				<verse number="22">Jei kunigaikštis nežinodamas sulaužytų kokį nors Viešpaties įstatymą,</verse>
				<verse number="23">bet paskui suprastų savo nuodėmę, jis aukos Viešpačiui sveiką ožį kaip auką už nuodėmę.</verse>
				<verse number="24">Jis uždės ranką ant jo galvos ir jį papjaus toje vietoje, kur paprastai aukojamos deginamosios aukos Viešpaties akivaizdoje, nes tai yra auka už nuodėmę.</verse>
				<verse number="25">Kunigas padažys pirštą aukos kraujyje ir juo pateps deginamųjų aukų aukuro ragus. Likusį kraują išlies jo papėdėje.</verse>
				<verse number="26">Taukus sudegins ant aukuro, kaip tai daroma su padėkos aukomis. Kunigas įvykdys sutaikinimą už jį dėl jo nuodėmės, ir jam bus atleista.</verse>
				<verse number="27">Jei kas iš eilinių žmonių nusidėtų nežinodamas ir padarytų, kas uždrausta Viešpaties įstatymu,</verse>
				<verse number="28">o vėliau suprastų savo nuodėmę, jis aukos sveiką ožką.</verse>
				<verse number="29">Jis uždės ranką ant gyvulio galvos, jį papjaus ir aukos deginamųjų aukų vietoje.</verse>
				<verse number="30">Kunigas, padažęs pirštą aukos kraujyje, juo pateps deginamųjų aukų aukuro ragus, o likusį kraują išlies aukuro papėdėje.</verse>
				<verse number="31">Po to, paėmęs visus taukus, sudegins juos ant aukuro, kaip tai daroma su padėkos aukomis, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui. Kunigas sutaikins jį, ir jam bus atleista.</verse>
				<verse number="32">O jei auka už nuodėmę bus iš avių, tai ji turi būti sveika.</verse>
				<verse number="33">Jis uždės ranką ant jos galvos ir papjaus ją toje vietoje, kur paprastai pjaunamos deginamosios aukos.</verse>
				<verse number="34">Kunigas pateps deginamųjų aukų aukuro ragus savo pirštu, padažytu aukos kraujyje. Likusį kraują išlies aukuro papėdėje.</verse>
				<verse number="35">Visus taukus, kaip tai daroma su padėkos auka, sudegins ant aukuro Viešpačiui; taip sutaikins jį su Viešpačiu, ir jo nuodėmė bus jam atleista’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">‘‘Jei kas girdi keikimą, bet atsisako liudyti, ką yra matęs ir žino, jis bus kaltas.</verse>
				<verse number="2">Kas paliestų kokį nešvarų daiktą: nešvaraus žvėries, gyvulio ar roplio dvėseną, tačiau to nežinotų, jis bus nešvarus ir kaltas.</verse>
				<verse number="3">Jei kas nežinodamas prisiliestų prie žmogaus kūno nešvarumų, kokie jie bebūtų, kai jis sužinos apie tai, jis bus kaltas.</verse>
				<verse number="4">Jei kas nors prisiekia, neapgalvotai savo lūpomis pasižadėdamas padaryti pikta ar gera,­kas tai bebūtų, ką žmogus patvirtina priesaika,­ir tai liktų paslėpta nuo jo, kai jis tai supras, jis bus kaltas.</verse>
				<verse number="5">Jei žmogus kaltas kuo nors iš šių dalykų, jis turi išpažinti, kad nusidėjo,</verse>
				<verse number="6">ir aukoti auką už kaltę Viešpačiui, už nuodėmę, kuria nusidėjo,­jauną avį ar ožką,­ir kunigas sutaikins jį.</verse>
				<verse number="7">O jei kas negali aukoti avies ar ožkos, teaukoja Viešpačiui du balandžius ar du jaunus karvelius: vieną aukai už nuodėmę, o antrą­deginamajai aukai.</verse>
				<verse number="8">Jis teatneša juos kunigui, kuris, aukodamas pirmąjį už nuodėmę, nusuks jam galvą, tačiau jos visiškai nenutrauks;</verse>
				<verse number="9">jo krauju apšlakstys aukuro šoną, o likusį kraują išvarvins aukuro papėdėje, nes tai auka už nuodėmę.</verse>
				<verse number="10">Antrą sudegins kaip deginamąją auką, kaip paprastai daroma. Kunigas sutaikins jį, ir jo nuodėmė bus jam atleista.</verse>
				<verse number="11">O jei jis negalės duoti dviejų balandžių ar dviejų jaunų karvelių, teaukoja už savo nuodėmę dešimtą dalį efos miltų; tegu nepila į juos aliejaus ir neprideda smilkalų, nes tai auka už nuodėmę.</verse>
				<verse number="12">Jis teatneša juos kunigui, kuris, paėmęs jų pilną saują, sudegins ant aukuro atminimui.</verse>
				<verse number="13">Kunigas įvykdys sutaikinimą už nuodėmę, kuria jis nusidėjo, ir jam bus atleista. Likusią aukos dalį kunigas pasiims kaip duonos auką’‘.</verse>
				<verse number="14">Ir Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="15">‘‘Jei kas apsirikęs paimtų, kas Viešpačiui paskirta, ir tuo nusidėtų, aukos už savo kaltę sveiką aviną, kokį galima nupirkti už du šekelius pagal šventyklos šekelį.</verse>
				<verse number="16">Jis atlygins padarytą nuostolį ir pridės penktąją dalį viršaus kunigui, kuris sutaikins jį aukodamas aviną, ir jam bus atleista.</verse>
				<verse number="17">Jei kas nusikalstų, nesąmoningai sulaužydamas Viešpaties įstatymą, ir, padaręs nuodėmę, suprastų savo kaltę,</verse>
				<verse number="18">tegu jis ima iš savo bandos sveiką aviną aukai už kaltę ir atiduoda jį kunigui. Ir kunigas sutaikins jį, nes jis nusikalto nežinodamas, ir jam bus atleista.</verse>
				<verse number="19">Tai yra auka už kaltę, kuria jis nusikalto Viešpačiui’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Kas nusidėtų Viešpačiui, nenorėdamas sugrąžinti savo artimui to, ką tas buvo jam patikėjęs ar paskolinęs, arba ką nors prievarta atimtų, arba apgautų savo artimą,</verse>
				<verse number="3">arba, radęs pamestą daiktą, išsigintų, arba melagingai prisiektų, arba padarytų kitą nuodėmę,</verse>
				<verse number="4">kadangi jis nusidėjo ir yra kaltas, turi grąžinti tai, ką atėmė ar apgaule įsigijo, ar buvo gavęs pasaugoti, ar surado,</verse>
				<verse number="5">ar melagingai prisiekė. Jis turi atlyginti ir pridėti penktąją dalį savininkui tą dieną, kai aukoja auką už kaltę.</verse>
				<verse number="6">Ir jis aukos auką Viešpačiui už kaltę, aviną iš bandos, pagal nusikaltimo dydį: tegul atveda jį kunigui,</verse>
				<verse number="7">kuris sutaikins jį su Viešpačiu, ir jam bus atleistas jo nusikaltimas’‘.</verse>
				<verse number="8">Ir Viešpats kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="9">‘‘Paskelbk Aaronui ir jo sūnums įstatymą apie deginamąją auką. Deginamoji auka turi pasilikti ant aukuro visą naktį iki ryto­ir aukuro ugnis turi degti.</verse>
				<verse number="10">Kunigas, apsivilkęs drobine jupa ir drobinėmis kelnėmis, išims sudegintos aukos pelenus ir juos supils šalia aukuro.</verse>
				<verse number="11">Po to persirengęs išneš ir išpils pelenus už stovyklos švarioje vietoje.</verse>
				<verse number="12">Ugnis ant aukuro degs visada; ją prižiūrės kunigas, pridėdamas kas rytą malkų, kad ugnis neužgestų. Pirmiausia aukos deginamąją auką, o po to degins padėkos aukų taukus.</verse>
				<verse number="13">Ugnis ant aukuro neužges niekados.</verse>
				<verse number="14">Šis yra duonos aukos įstatymas. Ją aukos Aarono sūnūs Viešpaties akivaizdoje.</verse>
				<verse number="15">Kunigas ims saują smulkių miltų, apšlakstytų aliejumi, bei smilkalus ir sudegins ant aukuro kaip malonų kvapą, kaip atminimą Viešpačiui.</verse>
				<verse number="16">Likusią dalį miltų suvalgys Aaronas su savo sūnumis. Jie tai valgys neraugintą šventoje vietoje, palapinės kieme.</verse>
				<verse number="17">Duona bus nerauginta, nes dalis jos buvo aukojama kaip smilkalai Viešpačiui. Ji yra šventa, kaip ir auka už nuodėmę bei auka už kaltę.</verse>
				<verse number="18">Tik Aarono giminės vyrai ją valgys. Tai amžinas įstatymas jūsų kartoms apie aukas Viešpačiui. Kas prie jų prisilies, tas bus šventas’‘.</verse>
				<verse number="19">Ir Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="20">‘‘Tai turi aukoti Aaronas ir jo sūnūs Viešpačiui jų patepimo dieną. Dešimtą dalį efos smulkių miltų jie aukos kaip duonos auką­pusę rytą ir pusę vakare.</verse>
				<verse number="21">Juos sumaišys su aliejumi ir iškeps skardoje. Tai duonos auka. Ją aukos, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui.</verse>
				<verse number="22">Kunigas, kuris bus pateptas Aarono vietoje, visa sudegins ant aukuro.</verse>
				<verse number="23">Visa duonos auka, kurią aukoja kunigas, bus sudeginta­niekas jos nevalgys’‘.</verse>
				<verse number="24">Ir Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="25">‘‘Paskelbk Aaronui ir jo sūnums įstatymą apie auką už nuodėmę. Auka turi būti papjauta Viešpaties akivaizdoje toje vietoje, kur pjaunama deginamoji auka; ji yra labai šventa.</verse>
				<verse number="26">Kunigas, kuris ją aukoja, valgys ją šventoje vietoje, palapinės kieme.</verse>
				<verse number="27">Kas palies tos aukos mėsą, bus šventas. Jei aukos krauju būtų aptaškytas apdaras, jis turi būti plaunamas šventoje vietoje.</verse>
				<verse number="28">Jei auką virsi moliniame inde, jį sudaužysi, o jei variniame­jį išvalysi ir vandeniu išplausi.</verse>
				<verse number="29">Kiekvienas kunigų giminės vyras valgys tą mėsą. Ji yra labai šventa.</verse>
				<verse number="30">Tačiau auka už nuodėmę, kurios kraujo dalis įnešama į Susitikimo palapinę sutaikinimui, nebus valgoma; ji bus visa sudeginta’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">‘‘Štai aukos už kaltę įstatymas. Ji yra labai šventa.</verse>
				<verse number="2">Kur pjaunama deginamoji auka, ten pjaunama ir auka už kaltę. Jos kraujas bus šlakstomas aplink aukurą.</verse>
				<verse number="3">Aukosite nuo jos visus taukus: uodegą, vidurių taukus,</verse>
				<verse number="4">abu inkstus ir ant jų esančius taukus, paslėpsnių taukus ir kepenis su tinkleliu.</verse>
				<verse number="5">Kunigas visa tai sudegins ant aukuro; tai auka Viešpačiui už kaltę.</verse>
				<verse number="6">Kiekvienas kunigų giminės vyras valgys tos mėsos šventoje vietoje, nes ji yra labai šventa.</verse>
				<verse number="7">Auka už kaltę aukojama taip pat, kaip ir auka už nuodėmę; joms yra vienas įstatymas. Kunigas, kuris atlieka sutaikinimą, gauna ją.</verse>
				<verse number="8">Kunigas, kuris aukoja bet kokio žmogaus deginamąją auką, pasiima sau tos aukos odą.</verse>
				<verse number="9">Kiekviena duonos auka, iškepta krosnyje, ant skardos ar keptuvėje, priklauso kunigui, kuris ją aukoja;</verse>
				<verse number="10">Kiekviena duonos auka, aplieta aliejumi ar sausa, priklauso visiems Aarono sūnums, kaip vienam, taip ir kitam.</verse>
				<verse number="11">Šis yra įstatymas padėkos aukų, kurias aukosite Viešpačiui.</verse>
				<verse number="12">Jei kas, norėdamas atsidėkoti, aukoja dėkojimo auką, kartu su ja teaukoja neraugintus papločius, aplaistytus aliejumi, neraugintus ragaišius, apteptus aliejumi, ir smulkių miltų papločius, aplaistytus aliejumi.</verse>
				<verse number="13">Kartu su papločiais teaukoja raugintą duoną kaip dėkojimo auką.</verse>
				<verse number="14">Vieną iš visos aukos skirs pakėlimo aukai Viešpačiui, ir tai priklausys kunigui, kuris šlakstys padėkos aukos kraują.</verse>
				<verse number="15">Dėkojimo aukos mėsa turi būti suvalgyta tą pačią dieną­nieko iš jos neleistina palikti rytojui.</verse>
				<verse number="16">Įžadų ir laisvos valios auka valgoma tą pačią dieną. Kas lieka, leidžiama valgyti ir kitą dieną.</verse>
				<verse number="17">Kas lieka trečiai dienai­sudeginama.</verse>
				<verse number="18">Jei kas valgytų padėkos aukos mėsą trečią dieną, ji nebūtų priimtina ir nebūtų įskaityta tam, kuris aukoja,­tai pasibjaurėjimas. Kas valgytų, būtų kaltas.</verse>
				<verse number="19">Mėsa, paliesta kuo nors suteptu, nebus valgoma­ji bus sudeginama. Kas nesuteptas, gali valgyti aukos mėsą.</verse>
				<verse number="20">Jei kas, būdamas nešvarus, valgytų padėkos aukos mėsą, aukojamą Viešpačiui, bus išnaikintas iš savo tautos.</verse>
				<verse number="21">Kas, palietęs žmogaus, galvijo ar kokio daikto nešvarumą, valgytų padėkos aukos mėsą, bus išnaikintas iš savo tautos’‘.</verse>
				<verse number="22">Ir Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="23">‘‘Sakyk izraelitams, kad jie nevalgytų avies, jaučio ir ožkos taukų.</verse>
				<verse number="24">Nustipusio ar žvėries sudraskyto gyvulio taukus naudokite įvairiems reikalams, bet ne valgiui.</verse>
				<verse number="25">Jei kas valgytų gyvulio taukus, kurie turi būti paaukojami Viešpačiui, bus išnaikintas iš savo tautos.</verse>
				<verse number="26">Nevalgykite jokio kraujo­ar jis būtų paukščių, ar gyvulių.</verse>
				<verse number="27">Kiekvienas, kuris valgys kraują, bus išnaikintas iš savo tautos’‘.</verse>
				<verse number="28">Ir Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="29">‘‘Sakyk Izraelio vaikams: ‘Kas aukoja Viešpačiui padėkos auką, dalį aukos turi atnešti Viešpačiui.</verse>
				<verse number="30">Savo rankomis turi atnešti aukos dalį, skirtą sudeginimui. Taukus ir krūtinę jis privalo atnešti, kad krūtinė būtų siūbuojama Viešpaties akivaizdoje.</verse>
				<verse number="31">Kunigas sudegins taukus ant aukuro, krūtinė teks Aaronui ir jo sūnums.</verse>
				<verse number="32">Dešinysis padėkos aukos petys yra kunigo dalis.</verse>
				<verse number="33">Kuris Aarono sūnus aukos kraują ir taukus, tas gaus dešinį petį.</verse>
				<verse number="34">Nes padėkos aukų krūtinę ir petį paėmiau iš Izraelio vaikų ir atidaviau kunigui Aaronui ir jo sūnums. Tai amžinas nuostatas Izraelio tautai’ ‘‘.</verse>
				<verse number="35">Tai yra pateptojo Aarono ir jo pateptųjų sūnų dalis iš Viešpačiui sudeginamų aukų nuo tos dienos, kai jie buvo paskirti eiti kunigų tarnystę.</verse>
				<verse number="36">Dalis, kurią Viešpats Izraelio vaikams įsakė atiduoti jiems per visas kartas nuo tos dienos, kai jie buvo patepti.</verse>
				<verse number="37">Toks yra deginamųjų, duonos, nuodėmės, kaltės, įšventinimo ir padėkos aukų įstatymas.</verse>
				<verse number="38">Jį Viešpats davė Mozei Sinajaus kalne, kai liepė izraelitams aukoti aukas Viešpačiui Sinajaus dykumoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Imk Aaroną ir jo sūnus, jų apdarus, patepimo aliejaus, veršį aukai už nuodėmę, du avinus ir pintinę neraugintos duonos</verse>
				<verse number="3">ir sušauk izraelitų susirinkimą prie Susitikimo palapinės įėjimo’‘.</verse>
				<verse number="4">Mozė padarė, kaip Viešpats liepė. Sušaukęs izraelitus prie palapinės įėjimo,</verse>
				<verse number="5">kalbėjo jiems: ‘‘Štai ką Viešpats įsakė padaryti’‘.</verse>
				<verse number="6">Mozė, pašaukęs Aaroną bei jo sūnus, apiplovė juos vandeniu,</verse>
				<verse number="7">apvilko Aaroną drobine jupa, apjuosė juosta, aprengė mėlyna tunika, uždėjo efodą ir sujuosė jį efodo juosta, kad efodas laikytųsi ant jo,</verse>
				<verse number="8">uždėjo ant efodo krūtinės skydelį, į kurį įdėjo Urimą ir Tumimą.</verse>
				<verse number="9">Galvą pridengė mitra ir ant jos, ties kakta, pritaisė auksinę plokštelę, šventą vainiką, kaip Viešpats įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="10">Po to Mozė ėmė patepimo aliejaus, juo patepė palapinę ir visus jos daiktus.</verse>
				<verse number="11">Apšlakstė aukurą aliejumi septynis kartus ir patepė visus jo reikmenis; be to, pašventino ir patepė aliejumi praustuvę ir jos stovą.</verse>
				<verse number="12">Ir užpylė Aaronui ant galvos patepimo aliejaus, kad pateptų ir pašventintų jį.</verse>
				<verse number="13">Atvedęs jo sūnus, apvilko drobinėmis jupomis, sujuosė juostomis ir uždėjo gobtuvus, kaip Viešpats įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="14">Tada atvedė veršį aukai už nuodėmę. Aaronas ir jo sūnūs uždėjo aukai ant galvos rankas.</verse>
				<verse number="15">Mozė papjovė jį, paėmęs jo kraujo, pamirkė pirštą ir patepė aukuro ragus; apvalęs ir pašventinęs aukurą, išpylė likusį kraują jo papėdėje;</verse>
				<verse number="16">vidurių taukus, kepenų tinklelį ir abu inkstus su jų taukais sudegino ant aukuro,</verse>
				<verse number="17">o veršio odą, mėsą ir mėšlus sudegino už stovyklos, kaip Viešpats įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="18">Mozė atvedė aviną deginamajai aukai. Aaronas ir jo sūnūs uždėjo jam ant galvos rankas.</verse>
				<verse number="19">Mozė jį papjovė ir, jo krauju apšlakstęs aukurą,</verse>
				<verse number="20">sukapojo aviną į gabalus; jo galvą, gabalus, taukus,</verse>
				<verse number="21">nuplautus vidurius ir kojas sudegino. Taip visas avinas buvo sudegintas, nes tai buvo deginamoji malonaus kvapo auka Viešpačiui, kaip Viešpats įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="22">Paskui aukojo antrą aviną, įšventinimo aviną. Aaronas ir jo sūnūs uždėjo ant jo galvos rankas,</verse>
				<verse number="23">o Mozė jį papjovė. Jis jo krauju patepė dešinę Aarono ausį, dešinės rankos ir dešinės kojos nykštį.</verse>
				<verse number="24">Tada jis liepė prieiti ir Aarono sūnums. Patepęs papjautojo avino krauju kiekvieno jų dešinę ausį, dešinės rankos ir kojos nykščius, likusį kraują šlakstė aplink aukurą.</verse>
				<verse number="25">Taukus, uodegą, abu inkstus su taukais ir vidurių taukus, kepenų tinklelį ir dešinį petį atskyrė.</verse>
				<verse number="26">Iš neraugintos duonos pintinės, pastatytos Viešpaties akivaizdoje, ėmė neraugintos duonos, aliejumi apšlakstytą paplotį bei ragaišį, padėjo ant taukų ir avino dešiniojo peties</verse>
				<verse number="27">ir viską padavė Aaronui ir jo sūnums; jie visa tai, pasiūbavę Viešpaties akivaizdoje,</verse>
				<verse number="28">grąžino Mozei, kuris tai sudegino ant deginamųjų aukų aukuro. Tai buvo įšventinimo auka, kad būtų malonus aukos kvapas Viešpačiui.</verse>
				<verse number="29">Mozė, pasiūbavęs įšventinimo avino krūtinę Viešpaties akivaizdoje, pasiėmė ją kaip jam Viešpaties skirtą aukos dalį.</verse>
				<verse number="30">Mozė, paėmęs patepimo aliejaus ir buvusio ant aukuro kraujo, šlakstė Aarono ir jo sūnų apdarus, taip pašventindamas Aaroną, jo drabužius, jo sūnus ir sūnų drabužius.</verse>
				<verse number="31">Ir Mozė tarė Aaronui ir jo sūnums: ‘‘Virkite mėsą prie Susitikimo palapinės įėjimo ir valgykite ją su duona, kuri yra įšventinimo pintinėje, kaip Viešpats man įsakė.</verse>
				<verse number="32">Tai, kas liks nesuvalgyta,­sudeginkite.</verse>
				<verse number="33">Nuo palapinės įėjimo nesitraukite septynias dienas, kol pasibaigs jūsų pašventinimo laikas, nes jūs turite būti šventinami septynias dienas.</verse>
				<verse number="34">Tai, kas buvo padaryta šiandien, Viešpats įsakė atlikti jūsų sutaikinimui.</verse>
				<verse number="35">Todėl septynias dienas ir septynias naktis pasilikite prie palapinės įėjimo atlikti Viešpaties sargybą, kad nemirtumėte, nes taip man įsakė Viešpats’‘.</verse>
				<verse number="36">Aaronas ir jo sūnūs darė visa, ką Viešpats įsakė Mozei.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Aštuntą dieną Mozė pasišaukė Aaroną, jo sūnus bei Izraelio vyresniuosius</verse>
				<verse number="2">ir tarė Aaronui: ‘‘Imk iš bandos veršį aukai už nuodėmę ir aviną deginamajai aukai, abu sveikus, ir juos aukok Viešpačiui.</verse>
				<verse number="3">O Izraelio vaikams sakyk: ‘Imkite aukai už nuodėmę ožį, metinį veršį bei avinėlį deginamajai aukai,</verse>
				<verse number="4">padėkos aukai jautį ir aviną, kad aukotumėte juos Viešpaties akivaizdoje, ir duonos auką, sumaišytą su aliejumi, nes šiandien jums pasirodys Viešpats’ ‘‘.</verse>
				<verse number="5">Jie atgabeno prie Susitikimo palapinės visa, ką Mozė liepė. Ir visa tauta priartėjo ir atsistojo prieš Viešpatį.</verse>
				<verse number="6">Mozė tarė: ‘‘Tai padaryti įsakė Viešpats, ir Viešpaties šlovė pasirodys jums’‘.</verse>
				<verse number="7">Tada Mozė sakė Aaronui: ‘‘Eik prie aukuro ir aukok savo auką už nuodėmę ir deginamąją auką, ir atlik sutaikinimą už save, ir aukok tautos auką, ir sutaikink ją, kaip Viešpats įsakė’‘.</verse>
				<verse number="8">Aaronas priėjo prie aukuro ir papjovė veršį aukai už savo nuodėmę.</verse>
				<verse number="9">Jo sūnūs padavė jam aukos kraujo, o jis, pamirkęs jame pirštą, patepė aukuro ragus ir likusį kraują išliejo prie jo papėdės.</verse>
				<verse number="10">Aukos už nuodėmę taukus, inkstus ir kepenų tinklelį sudegino ant aukuro, kaip Viešpats įsakė Mozei,</verse>
				<verse number="11">o mėsą ir odą sudegino už stovyklos.</verse>
				<verse number="12">Po to papjovė deginamąją auką. Jo sūnūs padavė jam jos kraują, kurį jis šlakstė aplink aukurą.</verse>
				<verse number="13">Padavė jam taip pat sukapotą į gabalus pačią auką ir jos galvą. Visa tai jis sudegino ant aukuro.</verse>
				<verse number="14">Apiplovęs vandeniu vidurius ir kojas, taip pat sudegino ant aukuro.</verse>
				<verse number="15">Po to jis aukojo tautos auką. Paėmęs ožį, aukojo jį už tautos nuodėmę, ir papjovė jį, kaip ir pirmąją auką už nuodėmę.</verse>
				<verse number="16">Ir jis aukojo deginamąją auką, kaip įsakyta.</verse>
				<verse number="17">Ir atnešė duonos auką, ir, paėmęs jos saują, sudegino ant aukuro, neskaitant rytinės deginamosios aukos.</verse>
				<verse number="18">Papjovė taip pat jautį ir aviną kaip tautos padėkos auką. Aarono sūnūs padavė jam kraują, kurį jis šlakstė aplink aukurą.</verse>
				<verse number="19">Jaučio ir avino uodegą, inkstus su taukais bei kepenų tinklelį</verse>
				<verse number="20">padėjo ant krūtinių ir sudegino taukus ant aukuro,</verse>
				<verse number="21">o krūtines ir dešinius pečius Aaronas paėmęs siūbavo Viešpaties akivaizdoje, kaip Mozė buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="22">Tada Aaronas, ištiesęs ranką į tautą, palaimino ją. Baigęs aukoti aukas už nuodėmes, deginamąsias ir padėkos aukas, pasitraukė nuo aukuro.</verse>
				<verse number="23">Po to Mozė ir Aaronas įėjo Susitikimo palapinėn. Išėję palaimino tautą. Viešpaties šlovė pasirodė visiems žmonėms.</verse>
				<verse number="24">Atėjusi nuo Viešpaties ugnis prarijo deginamąją auką ir buvusius ant aukuro taukus. Tai išvydusi, minia šaukė ir parpuolė savo veidais į žemę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Aarono sūnūs Nadabas ir Abihuvas ėmė smilkytuvus, įsidėjo ugnies bei smilkalų ir aukojo Viešpačiui svetimą ugnį, ko Jis jiems nebuvo įsakęs.</verse>
				<verse number="2">Tada išsiveržusi iš Viešpaties ugnis juodu prarijo; jie mirė Viešpaties akivaizdoje.</verse>
				<verse number="3">Mozė tarė Aaronui: ‘‘Taip kalbėjo Viešpats: ‘Pasirodysiu šventas tuose, kurie prie manęs artinasi, ir būsiu pašlovintas visos tautos akivaizdoje’ ‘‘. Tai girdėdamas, Aaronas tylėjo.</verse>
				<verse number="4">Mozė, pasišaukęs Aarono dėdės Uzielio sūnus Mišaelį ir Elcafaną, jiems tarė: ‘‘Eikite, paimkite jūsų brolius iš šventyklos ir išneškite juos už stovyklos’‘.</verse>
				<verse number="5">Juodu priėję paėmė juos, apvilktus drobinėmis jupomis, ir išnešė laukan, kaip jiems buvo liepta.</verse>
				<verse number="6">Mozė sakė Aaronui ir jo sūnums Eleazarui ir Itamarui: ‘‘Nenudenkite savo galvų ir neperplėškite drabužių, kad kartais nemirtumėte ir bausmė nekristų visiems izraelitams. Jūsų broliai ir visi izraelitai teaprauda sudeginimą, kurį Viešpats siuntė.</verse>
				<verse number="7">Jūs nesitraukite nuo palapinės, kad nežūtumėte, kadangi esate patepti šventu aliejumi’‘. Jie darė visa, ką Mozė įsakė.</verse>
				<verse number="8">Po to Viešpats tarė Aaronui:</verse>
				<verse number="9">‘‘Tu ir tavo sūnūs vyno ir stipraus gėrimo negerkite, eidami Susitikimo palapinėn, kad nemirtumėte; tai yra amžinas įsakymas visoms jūsų kartoms,</verse>
				<verse number="10">kad skirtumėte, kas šventa ir nešventa, kas švaru ir kas nešvaru,</verse>
				<verse number="11">ir galėtumėte mokyti izraelitus visų mano įstatymų, kuriuos daviau per Mozę’‘.</verse>
				<verse number="12">Mozė kalbėjo Aaronui ir likusiems sūnums Eleazarui bei Itamarui: ‘‘Imkite aukos dalį, kuri lieka iš duonos aukos Viešpačiui, ir ją neraugintą valgykite prie aukuro, nes ji šventa.</verse>
				<verse number="13">Valgykite šventoje vietoje, kas tau ir tavo sūnums duota iš aukų Viešpačiui, nes taip man įsakyta;</verse>
				<verse number="14">taip pat krūtinę, kuri buvo siūbuota, ir aukos petį valgykite nesuteptoje vietoje tu, tavo sūnūs ir dukterys, nes tai duota tau ir tavo vaikams iš izraelitų padėkos aukų.</verse>
				<verse number="15">Petys ir krūtinė, kurie buvo atnešti su aukos taukais ir siūbuojami Viešpaties akivaizdoje, priklauso tau. Tai amžinas Viešpaties duotas įstatymas’‘.</verse>
				<verse number="16">Mozė stropiai ieškojo ožio, kuris buvo aukotas už nuodėmę, ir rado jį sudegintą. Jis, supykęs ant abiejų Aarono sūnų Eleazaro ir Itamaro, paklausė:</verse>
				<verse number="17">‘‘Kodėl nesuvalgėte šventoje vietoje aukos už nuodėmę, kurią Dievas jums atidavė, kad pašalintumėte tautos kaltes ir atliktumėte sutaikinimą už juos Viešpaties akivaizdoje?</verse>
				<verse number="18">Aukos kraujas nebuvo įneštas į šventyklą, jūs turėjote ją valgyti šventoje vietoje, kaip man įsakyta’‘.</verse>
				<verse number="19">Aaronas atsakė: ‘‘Šiandien jie aukojo auką už nuodėmę ir deginamąją auką Viešpaties akivaizdoje, ir man taip atsitiko. Jei aš šiandien valgyčiau auką už nuodėmę, ar tai būtų priimtina Viešpačiui?’‘</verse>
				<verse number="20">Tai girdėdamas, Mozė priėmė pasiteisinimą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui:</verse>
				<verse number="2">‘‘Paskelbkite izraelitams: ‘Tai žemės gyvuliai, kuriuos jums leista valgyti.</verse>
				<verse number="3">Galite valgyti kiekvieną gyvulį, kuris turi skeltą nagą ir gromuliuoja;</verse>
				<verse number="4">nevalgysite ir laikysite nešvariu tą, kuris gromuliuoja, bet turi neskeltą nagą kaip kupranugaris. Jis gromuliuoja, bet turi neskeltą nagą, todėl yra nešvarus.</verse>
				<verse number="5">Nešvarus yra barsukas, nes jis gromuliuoja, bet turi neskeltą nagą;</verse>
				<verse number="6">taip pat kiškis, nors jis gromuliuoja, bet turi neskeltą nagą.</verse>
				<verse number="7">Ir kiaulė, nors ji turi skeltą nagą, bet negromuliuoja.</verse>
				<verse number="8">Tų gyvulių mėsos nevalgysite ir neliesite jų maitos. Jie jums yra nešvarūs.</verse>
				<verse number="9">Iš vandens gyvūnų jums leista valgyti visus, kurie turi pelekus ir žvynus, ar jie būtų jūroje, ar upėje, ar tvenkiniuose.</verse>
				<verse number="10">Tais, kurie kruta ir gyvena vandenyje, bet neturi pelekų ir žvynų, jūs bjaurėsitės,</verse>
				<verse number="11">nevalgysite jų mėsos ir nepaliesite jų maitos.</verse>
				<verse number="12">Visi gyviai, kurie gyvena vandenyje ir neturi pelekų ir žvynų, bus jums nešvarūs.</verse>
				<verse number="13">Paukščiai, kurių jūs nevalgysite, bet bjaurėsitės, yra: erelis, grifas, jūros erelis;</verse>
				<verse number="14">peslys ir vanagėlis su visa jo gimine;</verse>
				<verse number="15">visa varnų giminė;</verse>
				<verse number="16">strutis ir pelėda, žuvėdra, vanagas ir jo giminė;</verse>
				<verse number="17">apuokas, kormoranas ir ibis;</verse>
				<verse number="18">gulbė, pelikanas ir gervė;</verse>
				<verse number="19">gandras ir visa jo giminė; taip pat tutlys ir šikšnosparnis.</verse>
				<verse number="20">Visais sparnuotais vabzdžiais, kurie vaikščioja keturiomis kojomis, jūs bjaurėsitės.</verse>
				<verse number="21">Jums leista valgyti tuos keturkojus vabzdžius, kurių paskutinės kojos ilgesnės ir jie šokinėja ant žemės:</verse>
				<verse number="22">visa skėrių giminė ir didieji žiogai su visomis jų giminėmis.</verse>
				<verse number="23">Bet jūs nevalgysite kitų vabzdžių, kurie vaikščioja keturiomis kojomis.</verse>
				<verse number="24">Jei kas paliestų juos negyvus, bus nešvarus iki vakaro;</verse>
				<verse number="25">jei kam reikėtų nešti kurį nors iš jų negyvą, tas plaus savo rūbus ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="26">Kiekvienas gyvulys, kuris turi neskeltą nagą ir negromuliuoja, bus laikomas nešvariu­kas prisiliestų jo maitos, bus nešvarus.</verse>
				<verse number="27">Gyvuliai, kurie turi keturias kojas ir eina letenomis, bus jums nešvarūs­kas prisiliestų prie jų maitos, bus nešvarus iki vakaro;</verse>
				<verse number="28">kas neštų jų maitą, plaus savo drabužius ir bus nešvarus iki vakaro, nes tai yra jums nešvaru.</verse>
				<verse number="29">Iš roplių ir gyvūnų, kurie juda ant žemės, bus laikomi nešvariais šie: žebenkštis, pelė ir krokodilas su visa jo gimine;</verse>
				<verse number="30">laukinė pelė ir chameleonas; salamandra, žaliasis driežas ir kurmis.</verse>
				<verse number="31">Visi jie yra nešvarūs. Kas prisiliestų prie jų negyvų, bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="32">Jei kas iš jų negyvas užkristų ant ko nors, ar tai būtų medinis indas, ar apdaras, ar kailis, ar ašutinė, ar šiaip kuriam nors reikalui vartojamas daiktas, tai bus sutepta. Jis bus panardintas vandenyje ir laikomas suteptu iki vakaro, po to bus švarus.</verse>
				<verse number="33">Jei kas iš jų įkristų į molinį indą, jis bus suteptas ir turės būti sudaužytas.</verse>
				<verse number="34">Kiekvienas maistas, kurį valgysite, jei ant jo bus užpilta iš tokio indo vandens, bus suteptas; kiekvienas skystis, geriamas iš tokio indo, bus nešvarus;</verse>
				<verse number="35">visa, ant ko užkristų kas nors iš tokios maitos, bus sutepta; krosnis ir katilas turi būti sudaužyti, nes sutepti.</verse>
				<verse number="36">Tik šaltiniai ir šuliniai bus nesutepti; bet kas prisiliestų iš jų išimtos maitos, bus nešvarus.</verse>
				<verse number="37">Jei toks pastipęs gyvis užkristų ant sėklos, jos nesuteps,</verse>
				<verse number="38">bet, jei sėklą kas apipiltų vandeniu ir po to ją paliestų maita, ji bus sutepta.</verse>
				<verse number="39">Jei nustiptų gyvulys, kurį jums leista valgyti, kas jo prisiliestų, bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="40">Kas valgytų ar neštų ką nors iš jo, plaus savo drabužius ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="41">Visais gyvūnais, kurie šliaužia ant žemės, jūs bjaurėsitės ir jų nevalgysite.</verse>
				<verse number="42">Nevalgysite šliaužiančių ant pilvo, nei ropojančių keturiomis, nei turinčių daugiau kojų, nes jie yra jums pasibjaurėjimas.</verse>
				<verse number="43">Nesusitepkite jais ir nieko iš jų nepalieskite, kad nebūtumėte nešvarūs.</verse>
				<verse number="44">Aš esu Viešpats, jūsų Dievas; būkite šventi, nes Aš esu šventas. Nesusitepkite jokiu ropliu, kuris kruta ant žemės.</verse>
				<verse number="45">Aš esu Viešpats, kuris jus išvedžiau iš Egipto žemės, kad būčiau jūsų Dievas. Būkite šventi, nes Aš esu šventas.</verse>
				<verse number="46">Tai yra įstatymas apie gyvulius, paukščius ir visus gyvius, kurie kruta vandenyje ir gyvena žemėje,</verse>
				<verse number="47">kad žinotumėte skirtumą tarp švaraus ir nešvaraus, kas leista valgyti ir kas neleistina’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Paskelbk izraelitams: ‘Jei moteris pagimdytų berniuką, ji bus septynias dienas nešvari, kaip mėnesinių metu.</verse>
				<verse number="3">Aštuntąją dieną kūdikis bus apipjaustytas,</verse>
				<verse number="4">bet ji pasiliks dar trisdešimt tris dienas apsivalymui. Nieko, kas šventa, ji nepalies ir neis į šventyklą, iki pasibaigs jos apsivalymo dienos.</verse>
				<verse number="5">O jei pagimdytų mergaitę, bus nešvari dvi savaites, kaip mėnesinių metu, ir šešiasdešimt šešias dienas tęsis apsivalymas.</verse>
				<verse number="6">Kai pasibaigs jos apsivalymo dienos už sūnų ar dukterį, atves prie Susitikimo palapinės įėjimo metinį avinėlį deginamajai aukai ir jauną karvelį ar balandį aukai už nuodėmę ir atiduos kunigui,</verse>
				<verse number="7">kuris tai aukos Viešpaties akivaizdoje ir sutaikins ją su Viešpačiu, ir taip ji bus apvalyta. Toks yra įstatymas apie pagimdžiusią berniuką ar mergaitę.</verse>
				<verse number="8">O jei neturėtų iš ko ir negalėtų aukoti avinėlio, ims du balandžius ar du jaunus karvelius­vieną deginimo aukai, o kitą aukai už nuodėmę,­kunigas sutaikins ją, ir ji bus apvalyta’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui:</verse>
				<verse number="2">‘‘Žmogus, ant kurio kūno odos atsirastų kitokios spalvos taškas ar šašas ar blizganti vieta, turinti raupsų ligos požymį, bus atvestas pas kunigą Aaroną arba pas kurį iš jo sūnų.</verse>
				<verse number="3">Jei tas pamatys šašą ant odos ir pastebės, kad plaukai yra pabalę ir vieta, turinti raupsų požymį, lyginant ją su sveiko kūno oda, yra įdubusi, tai įrodymas, jog tai yra raupsų liga; kunigas apžiūrės jį ir paskelbs nešvariu.</verse>
				<verse number="4">O jei ant odos bus blizgantis baltas taškas, bet nebus įdubęs, lyginant su kita oda, ir plaukai bus pirmykštės spalvos, kunigas uždarys jį septynioms dienoms,</verse>
				<verse number="5">o septintą dieną jį patikrins. Jei tariami raupsai nebus padidėję ir nebus peržengę pirmykščių ribų odoje, uždarys jį dar septynioms dienoms.</verse>
				<verse number="6">Septintą dieną vėl patikrins. Jei taškas bus tamsesnis ir nepadidėjęs, paskelbs žmogų esant švariu, nes tai šašai; jis išplaus savo drabužius ir bus švarus.</verse>
				<verse number="7">Bet, jei po to, kai jį matė kunigas ir pripažino švariu, šašas padidėtų, jis bus pas jį vėl atvestas; kunigas jį patikrins, ir, jei žaizda padidėjusi,</verse>
				<verse number="8">jį paskelbs nešvariu,­tai raupsai.</verse>
				<verse number="9">Jei žmogui atsirastų raupsų žymių, jis bus atvestas pas kunigą.</verse>
				<verse number="10">Tas jį apžiūrės. Jei plaukų spalva bus pabalus ir pasikeitus ir matysis gyva mėsa,</verse>
				<verse number="11">tai ženklas, kad raupsai įsisenėję ir įaugę į odą. Kunigas paskelbs jį nešvariu, bet neuždarys, nes jo nešvarumas aiškus.</verse>
				<verse number="12">Jei raupsai išsiplėstų taip, kad apdengtų visą odą nuo galvos iki kojų, ką galima matyti ir akimis,</verse>
				<verse number="13">kunigas jį apžiūrės ir nutars, kad jo raupsai yra švarūs, nes jie visai pabalo, ir todėl žmogus yra švarus.</verse>
				<verse number="14">O jei pasirodys gyva mėsa,</verse>
				<verse number="15">tada bus kunigo paskelbtas nešvariu, nes gyva mėsa nešvari; tai yra raupsai.</verse>
				<verse number="16">O jei vėl pabals ir padengs visą žmogų,</verse>
				<verse number="17">kunigas jį apžiūrės ir paskelbs švariu.</verse>
				<verse number="18">Jei kam odoje atsirastų votis ir pagytų,</verse>
				<verse number="19">bet voties vietoje pasirodytų baltas ar rausvas randas, toks žmogus bus atvestas pas kunigą.</verse>
				<verse number="20">Šis, jei rastų tariamų raupsų vietą, lyginant su kita oda, įdubusią ir plaukus pabalusius, paskelbs jį nešvariu, nes votyje atsirado raupsų liga.</verse>
				<verse number="21">Bet, jei plaukai bus pirmykštės spalvos, o randas apytamsis ir vieta neįdubusi, uždarys jį septynioms dienoms;</verse>
				<verse number="22">jei po to randas padidėtų, pripažins žmogų nešvariu,­tai raupsai.</verse>
				<verse number="23">O jei bus pasilikęs toje pačioje vietoje, tai ženklas, jog tai tik voties randas,­žmogus švarus.</verse>
				<verse number="24">Jei oda, nudeginta ugnimi, sugijus turėtų baltą ar rausvą randą,</verse>
				<verse number="25">kunigas ją apžiūrės; jei pabalusioji vieta bus įdubusi, paskelbs žmogų nešvariu, nes tai raupsų liga.</verse>
				<verse number="26">Jei plaukų spalva nebus pasikeitusi ir sužeistoji vieta nebus įdubusi, bet bus neryški, uždarys jį septynioms dienoms</verse>
				<verse number="27">ir apžiūrės septintą dieną. Jei dėmė odoje padidėtų, paskelbs jį nešvariu, nes tai raupsai.</verse>
				<verse number="28">O jei baltumas pasiliks savo vietoje ir bus neryškus, tai yra tik nusideginimo žaizda; žmogus bus laikomas švariu.</verse>
				<verse number="29">Jei kuriam vyrui ar moteriai atsirastų raupsai ant galvos ar ant smakro, jį apžiūrės kunigas.</verse>
				<verse number="30">Jei žaizda bus įdubusi, plaukai pageltę ir plonesni negu paprastai, paskelbs nešvariu, nes tai yra galvos ir smakro raupsai.</verse>
				<verse number="31">O jei matys, kad nesveikoji vieta neįdubusi ir plaukai natūralūs, uždarys septynioms dienoms</verse>
				<verse number="32">ir septintą dieną vėl apžiūrės. Jei nesveikoji vieta nebus padidėjusi nė įdubusi, plaukai tos pačios spalvos,</verse>
				<verse number="33">tai žmogaus galva bus nuskusta, išskyrus tą vietą, ir jis bus uždarytas kitoms septynioms dienoms.</verse>
				<verse number="34">Jei septintą dieną pasirodys, kad viskas kaip buvo, paskelbs jį švariu. Jis, išplovęs savo drabužius, bus švarus.</verse>
				<verse number="35">O jei, paskelbus jį švariu, nesveikoji vieta odoje padidės,</verse>
				<verse number="36">kunigas daugiau nebetyrinės, nes aišku­žmogus nešvarus.</verse>
				<verse number="37">Bet, jei nesveikoji vieta nebus padidėjusi ir plaukai bus natūralūs, aišku, kad žmogus pagijęs, ir paskelbs jį švariu.</verse>
				<verse number="38">Jei kuriam vyrui ar moteriai atsirastų balta dėmė odoje,</verse>
				<verse number="39">kunigas jį apžiūrės. Jei blizgantis odoje baltumas yra apytamsis, težino, kad tai ne raupsai, bet baltos spalvos taškas,­žmogus švarus.</verse>
				<verse number="40">Jei kuriam vyrui slenka nuo galvos plaukai, jis tampa plikagalvis, bet yra švarus.</verse>
				<verse number="41">Jei plaukai nuslinko nuo kaktos, jis pasidarė plikakaktis, bet švarus.</verse>
				<verse number="42">O jei nuplikusi galva ar kakta pabalo ar paraudo,</verse>
				<verse number="43">tai kunigas patikrinęs paskelbs jį raupsuotu.</verse>
				<verse number="44">Jis serga raupsais ir yra nešvarus, kunigas paskelbs jį nešvariu; ant jo galvos raupsai.</verse>
				<verse number="45">Raupsuotasis turi persiplėšti drabužį, atidengti galvą, burną laikyti uždengtą ir šaukti: ‘Nešvarus, nešvarus!’</verse>
				<verse number="46">Visą laiką, kol bus raupsuotas ir nešvarus, gyvens vienas už stovyklos.</verse>
				<verse number="47">Jei vilnonis ar drobinis drabužis</verse>
				<verse number="48">ar kailis, ar kas nors padaryta iš kailio</verse>
				<verse number="49">turėtų baltos ar rausvos spalvos taškus, tie rūbai bus laikomi apkrėsti raupsais. Jie bus parodyti kunigui,</verse>
				<verse number="50">kuris, juos apžiūrėjęs, uždarys septynioms dienoms.</verse>
				<verse number="51">Jei kunigas, apžiūrėjęs septintą dieną, atras padidėjusias dėmes, tai bus raupsai. Jis pripažins tą drabužį nešvariu, nes ant jo yra plintantys raupsai.</verse>
				<verse number="52">Todėl jis sudegins tą drabužį, nes tai yra plintantys raupsai.</verse>
				<verse number="53">O jei matys tašką nepadidėjusį,</verse>
				<verse number="54">lieps išplauti tą raupsuotą rūbą ir uždarys jį kitoms septynioms dienoms.</verse>
				<verse number="55">Jei patikrinęs matys, kad jo pirmykštė išvaizda nesugrįžo, nors raupsai ir nepadidėjo, pripažins nešvariu ir sudegins, nes raupsai įsigraužė į apdaro paviršių.</verse>
				<verse number="56">Jei, drabužį išplovus, raupsų vieta bus tamsesnė, ją atplėš ir atskirs nuo drabužio.</verse>
				<verse number="57">Bet, jei dėmės pasirodys tose vietose, kurios pirma buvo švarios, vadinasi, raupsai plinta; tuo atveju drabužis bus sudegintas.</verse>
				<verse number="58">Jei dėmių nebeatsiras, išplaus drabužį antrą kartą ir jis bus švarus.</verse>
				<verse number="59">Tai yra įstatymas apie raupsus vilnoniame ir drobiniame drabužyje, audiniuose ir kailio apdaruose, kada juos pripažinti švariais ir kada nešvariais’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Tai įstatymas raupsuotajam, kai jis paskelbiamas švariu. Jis bus atvestas pas kunigą,</verse>
				<verse number="3">kuris turės išeiti iš stovyklos. Radęs jį išgijusį nuo raupsų,</verse>
				<verse number="4">įsakys jam paimti du sveikus, švarius paukščius, kedro medžio, raudonų siūlų ir yzopo.</verse>
				<verse number="5">Vieną paukštį kunigas lieps papjauti moliniame inde virš tekančio vandens,</verse>
				<verse number="6">kitą gyvą kartu su kedro medžiu, raudonais siūlais ir yzopu padažys papjauto paukščio kraujyje</verse>
				<verse number="7">ir juo pašlakstys septynis kartus apvalomąjį, kad būtų paskelbtas švariu. Gyvą paukštį paleis skristi į laukus.</verse>
				<verse number="8">Po to žmogus išplaus savo drabužius, nusiskus plaukus ir apsiplaus vandeniu; taip apvalytasis įeis į stovyklą, bet savo palapinėn neis dar septynias dienas.</verse>
				<verse number="9">Septintą dieną jis nusiskus galvos plaukus, barzdą ir antakius, dar kartą išplaus darbužius ir nusiplaus kūną.</verse>
				<verse number="10">Aštuntą dieną ims du sveikus avinėlius, metinę avelę, duonos aukai tris dešimtąsias efos smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, ir vieną logą aliejaus.</verse>
				<verse number="11">Apvalymo apeigas atliekąs kunigas pastatys jį ir visa tai Viešpaties akivaizdoje prie Susitikimo palapinės įėjimo.</verse>
				<verse number="12">Po to ims avinėlį ir aukos jį už kaltę; ims taip pat aliejaus logą ir visa tai siūbuos Viešpaties akivaizdoje.</verse>
				<verse number="13">Avinėlį papjaus šventoje vietoje, kur aukojama deginamoji auka ir auka už nuodėmę. Auka už nuodėmę ir auka už kaltę priklauso kunigui ir yra šventa.</verse>
				<verse number="14">Kunigas, ėmęs aukos už kaltę kraują, pateps juo apvalomojo dešinę ausį ir dešinės rankos ir kojos nykščius.</verse>
				<verse number="15">Iš aliejaus logo dalį įsipils į savo kairiosios rankos delną</verse>
				<verse number="16">ir, padažęs jame dešinės rankos rodomąjį pirštą, pašlakstys Viešpaties akivaizdoje septynis kartus.</verse>
				<verse number="17">Likusį kairės rankos delne aliejų išlies ant apvalomojo dešinės ausies, ant dešinės rankos ir kojos nykščių</verse>
				<verse number="18">ir ant jo galvos. Ir kunigas sutaikins jį su Viešpačiu.</verse>
				<verse number="19">Po to kunigas, atlikdamas sutaikinimą, aukos auką už nuodėmę ir deginamąją auką,</verse>
				<verse number="20">padėdamas ją ant aukuro kartu su duonos auka; taip žmogus bus sutaikintas ir apvalytas.</verse>
				<verse number="21">O jei jis neturtingas ir neišgali duoti minėtų dalykų, ims aukai už kaltę avinėlį, kad kunigas sutaikintų jį, dešimtą dalį efos smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, duonos aukai, logą aliejaus</verse>
				<verse number="22">ir du balandžius ar du jaunus karvelius: vieną aukai už nuodėmę, o antrą deginamajai aukai.</verse>
				<verse number="23">Visa tai jis atneš aštuntą savo apsivalymo dieną kunigui prie Susitikimo palapinės įėjimo Viešpaties akivaizdon.</verse>
				<verse number="24">Kunigas, paėmęs avinėlį aukai už kaltę ir aliejų, pasiūbuos tai Viešpaties akivaizdoje.</verse>
				<verse number="25">Papjovęs avinėlį, jo krauju pateps dešinę apvalomojo ausį, dešinės rankos ir kojos nykščius.</verse>
				<verse number="26">Ir kunigas dalį aliejaus įsipils į savo kairės rankos delną,</verse>
				<verse number="27">padažęs dešinės rankos pirštą, pašlakstys septynis kartus Viešpaties akivaizdoje,</verse>
				<verse number="28">pateps dešinę apvalomojo ausį ir dešinės rankos bei kojos nykščius toje vietoje, kur buvo patepta aukos už kaltę krauju.</verse>
				<verse number="29">Likusią aliejaus dalį, esančią rankoje, išpils ant apvalomojo galvos, kad sutaikintų jį su Viešpačiu.</verse>
				<verse number="30">Aukos taip pat vieną balandį ar jauną karvelį,­iš to, ką pajėgs gauti,­</verse>
				<verse number="31">aukai už nuodėmę, o kitą­deginamajai aukai, ir duonos auką, sumaišytą su aliejumi.</verse>
				<verse number="32">Tai auka nepasiturinčio raupsuotojo, kuris neišgali daugiau aukoti savo apsivalymui’‘.</verse>
				<verse number="33">Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui:</verse>
				<verse number="34">‘‘Jei, įėjus į Kanaano žemę, kurią jums duosiu paveldėti, atsirastų raupsų liga namų sienose,</verse>
				<verse number="35">jų savininkas privalo pranešti kunigui, kad, jo nuomone, raupsų liga yra jo namuose.</verse>
				<verse number="36">Kunigas, prieš patikrindamas namus, ar jie raupsuoti, lieps išnešti iš jų viską, kad visi juose esą daiktai nebūtų sutepti. Paskui įeis ir apžiūrės namų raupsus.</verse>
				<verse number="37">Pamatęs ant sienų įdubusius taškus žalsvos ar rausvos spalvos,</verse>
				<verse number="38">išeis iš namų pro duris ir tuojau juos uždarys septynioms dienoms.</verse>
				<verse number="39">Septintą dieną sugrįžęs, juos apžiūrės, ir, jei ras raupsus padidėjusius,</verse>
				<verse number="40">lieps išlupti akmenis, ant kurių yra raupsai, ir juos išmesti už miesto suteptoje vietoje,</verse>
				<verse number="41">namų vidaus sienas nugramdyti ir nuoskutas išpilti už miesto suteptoje vietoje,</verse>
				<verse number="42">išluptųjų akmenų vietoje įdėti kitus ir namus ištepti moliu.</verse>
				<verse number="43">Jei, išplėšus akmenis, nuskutus sienas ir moliu ištepus,</verse>
				<verse number="44">kunigas pamatys vėl pasirodžiusius raupsus ir sienas taškuotas, reiškia raupsai yra pasilikę ir namai nešvarūs.</verse>
				<verse number="45">Tokius namus sugriaus, o jų akmenis ir medžius išmes suteptoje vietoje už miesto.</verse>
				<verse number="46">Kas įeitų į uždarytus namus, bus nešvarus iki vakaro;</verse>
				<verse number="47">kas juose miegotų ar valgytų, plaus savo drabužius.</verse>
				<verse number="48">Jei kunigas, įėjęs į namus, nepamatys po ištinkavimo išplitusių raupsų, paskelbs namus švariais.</verse>
				<verse number="49">Jiems apvalyti ims du paukščius, kedro medžio ir raudonų siūlų bei yzopo.</verse>
				<verse number="50">Papjovęs vieną paukštį moliniame inde virš tekančio vandens,</verse>
				<verse number="51">ims kedro medį, yzopą, raudonų siūlų ir gyvą paukštį, padažys viską papjauto paukščio kraujyje ir tekančiame vandenyje ir apšlakstys namus septynis kartus.</verse>
				<verse number="52">Paukščio kraujas, tekantis vanduo, kedro medis, yzopas bei raudoni siūlai ir gyvas paukštis apvalys namus.</verse>
				<verse number="53">Gyvą paukštį jis išneš už miesto ir paleis skristi į laukus. Taip namas bus apvalytas.</verse>
				<verse number="54">Tai yra įstatymas apie visokius raupsus ir piktšašius,</verse>
				<verse number="55">raupsus drabužiuose ir namuose;</verse>
				<verse number="56">randus, nušašimus, blizgančius taškus ir įvairius pakitimus,</verse>
				<verse number="57">kad žinotumėte, kas švaru ar nešvaru. Tai yra įstatymas apie raupsus’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui:</verse>
				<verse number="2">‘‘Paskelbkite izraelitams: ‘Vyras, turįs plūdimą iš savo kūno, yra nešvarus.</verse>
				<verse number="3">Jis bus laikomas nešvariu, jei turi plūdimą iš savo kūno ar plūdimas susilaiko jo kūne, nes tai yra jo nešvara.</verse>
				<verse number="4">Kiekvienas patalas, kur jis miegotų, ir vieta, kur sėdėtų, bus sutepta.</verse>
				<verse number="5">Jei kas iš žmonių prisiliestų prie jo patalo, plaus savo drabužius, pats apsiplaus vandeniu ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="6">Jei kas sėdėtų, kur anas sėdėjo, privalės išplauti savo drabužius, pats apsiplauti vandeniu ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="7">Jei kas prisiliestų prie jo kūno, plaus savo drabužius, pats apsiplaus vandeniu ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="8">Jei toks žmogus spjautų ant nesutepto, tas plaus savo rūbus, apsiplaus vandeniu ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="9">Balnas, ant kurio jis sėdėtų, bus suteptas.</verse>
				<verse number="10">Kas paliestų ką nors, kas buvo po juo, bus nešvarus iki vakaro. Kas neštų tokius daiktus, plaus savo drabužius, pats apsiplaus vandeniu ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="11">Prie ko jis prisiliestų nenusiplovęs rankų, tas plaus savo rūbus, apsiplaus vandeniu ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="12">Molinis indas, prie kurio prisiliestų suteptasis, turi būti sudaužytas, medinis gi indas bus išplautas vandeniu.</verse>
				<verse number="13">Kai turintis plūdimą iš savo kūno pasveiksta, suskaičiuos septynias dienas apsivalymui, išsiplaus drabužius, nusimaudys tekančiame vandenyje ir bus švarus.</verse>
				<verse number="14">Aštuntą dieną ims du balandžius arba du jaunus karvelius ir, atėjęs Viešpaties akivaizdon prie Susitikimo palapinės įėjimo, paduos juos kunigui.</verse>
				<verse number="15">Tas vieną aukos kaip auką už nuodėmę, o kitą­kaip deginamąją auką ir sutaikins jį Viešpaties akivaizdoje, kad būtų apvalytas nuo ligos.</verse>
				<verse number="16">Vyras, kuriam išsilieja sėkla, apsiplaus vandeniu visą kūną ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="17">Jis plaus vandeniu drabužį ar kailį, ant kurio pateko sėkla, ir visa tai bus sutepta iki vakaro.</verse>
				<verse number="18">Moteris, su kuria jis miegotų, kai jam išsilieja sėkla, apsiplaus vandeniu ir bus nešvari iki vakaro.</verse>
				<verse number="19">Moteris, turinti mėnesines, bus atskirta septynioms dienoms. Kiekvienas, kas prie jos prisiliestų, bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="20">Ir visa, ant ko ji gulėtų arba sėdėtų tomis dienomis, bus sutepta.</verse>
				<verse number="21">Kas prisiliestų prie jos patalo, plaus savo rūbus, pats apsiplaus vandeniu ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="22">Jei kas nors prisiliestų prie bet kurio daikto, ant kurio ji sėdėjo, plaus savo rūbus, pats apsiplaus vandeniu ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="23">Jei kas paliestų tai, kas buvo ant jos patalo ar vietą, kur ji sėdėjo, bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="24">Jei miegotų su ja vyras ir ant jo patektų jos nešvarumų, jis bus nešvarus septynias dienas; ir patalas, ant kurio jis miegotų, bus irgi suteptas.</verse>
				<verse number="25">Moteris, kraujuojanti ilgesnį laiką ne mėnesinių metu arba kuriai mėnesinės užsitęsia ilgiau negu įprasta, bus nešvari visą tą laiką.</verse>
				<verse number="26">Patalas, ant kurio ji miegotų, ir tai, ant ko ji atsisėstų, bus sutepta.</verse>
				<verse number="27">Kas prie jų prisiliestų, plaus savo rūbus, pats nusiplaus vandeniu ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="28">Jei kraujavimas sustotų, po septynių dienų ji bus švari.</verse>
				<verse number="29">Aštuntą dieną ji paims du balandžius arba du jaunus karvelius ir atneš kunigui prie Susitikimo palapinės įėjimo.</verse>
				<verse number="30">Tas vieną aukos kaip auką už nuodėmę, o kitą­kaip deginamąją auką ir sutaikins ją Viešpaties akivaizdoje dėl plūdimo nešvaros’.</verse>
				<verse number="31">Judu mokysite izraelitus saugotis susitepimo, kad nemirtų dėl savo nešvarumo ir kad nesuteptų mano palapinės.</verse>
				<verse number="32">Tai yra įstatymas tam, kuris turi plūdimą iš savo kūno, tam, kuriam išsilieja sėkla ir jį sutepa,</verse>
				<verse number="33">moteriai, turinčiai mėnesinį plūdimą, vyrui ar moteriai, turintiems plūdimą, ir tam, kuris guli prie nešvarios moters’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Mirus dviem Aarono sūnums kai jie artinosi prie Viešpaties su svetima ugnimi, Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Sakyk savo broliui Aaronui, kad neitų bet kada į Švenčiausiąją, už uždangos, prie dangčio, esančio ant skrynios, kad nenumirtų, nes Aš pasirodysiu debesyje virš dangčio.</verse>
				<verse number="3">Prieš įeidamas jis privalo aukoti veršį aukai už nuodėmę ir aviną deginamajai aukai.</verse>
				<verse number="4">Jis apsivilks drobine jupa, užsimaus drobines kelnes, apsijuos drobine juosta, ant galvos užsidės drobinį gobtuvą. Šitie apdarai yra šventi. Prieš apsivilkdamas apsiplaus kūną.</verse>
				<verse number="5">Jis ims iš izraelitų du ožius aukai už nuodėmę ir aviną deginamajai aukai.</verse>
				<verse number="6">Aaronas aukos veršį aukai už savo nuodėmę ir sutaikins save ir savo namus.</verse>
				<verse number="7">Jis pastatys du ožius Viešpaties akivaizdoje prie Susitikimo palapinės įėjimo</verse>
				<verse number="8">ir, mesdamas burtus, skirs vieną Viešpačiui, o antrą­išvarymui.</verse>
				<verse number="9">Kuriam kris burtas Viešpačiui, tą aukos už nuodėmę;</verse>
				<verse number="10">kuris gi skirtas išvarymui, tą statys gyvą Viešpaties akivaizdoje, kad atliktų ant jo sutaikinimą ir išvarytų jį į dykumą.</verse>
				<verse number="11">Kai Aaronas paaukos veršį už savo ir savo šeimos nuodėmę,</verse>
				<verse number="12">jis ims smilkytuvą, kurį pripildys aukuro žarijomis, į saują paims sumaišytų smilkalų ir, įėjęs į Švenčiausiąją,</verse>
				<verse number="13">užpils ant ugnies smilkalų Viešpaties akivaizdoje, kad kvapūs dūmai apdengtų Liudijimo skrynios dangtį ir kad jis nemirtų.</verse>
				<verse number="14">Tuomet ims veršio kraują ir savo pirštu septynis kartus pašlakstys prieš dangtį ir septynis kartus ant jo.</verse>
				<verse number="15">Paskui aukos ožį už tautos nuodėmę, įneš jo kraują už uždangos, pašlakstys juo septynis kartus prieš dangtį ir septynis kartus ant jo, kaip tai darė su veršio krauju.</verse>
				<verse number="16">Taip bus apvalyta Švenčiausioji nuo izraelitų nešvarumo, jų nusikaltimų ir visų nuodėmių. Tą patį darys ir Susitikimo palapinei, kuri stovi tarp jų palapinių.</verse>
				<verse number="17">Nė vieno žmogaus neturi būti Susitikimo palapinėje, kai kunigas įeina į Švenčiausiąją atlikti sutaikinimo dėl savęs, savo šeimos ir viso Izraelio.</verse>
				<verse number="18">Aaronas, išėjęs prie aukuro, esančio kieme, apvalys jį, veršio ir ožio krauju patepdamas aukuro ragus</verse>
				<verse number="19">ir pašlakstydamas aukurą krauju septynis kartus. Taip jį apvalys nuo izraelitų nešvarumo ir pašventins.</verse>
				<verse number="20">Kai baigs Švenčiausiosios, Susitikimo palapinės ir aukuro apvalymą, atves gyvąjį ožį</verse>
				<verse number="21">ir, uždėjęs jam ant galvos abi rankas, išpažins visas izraelitų nedorybes, visus jų nusikaltimus ir nuodėmes, sukraudamas jas ant ožio galvos. Tada tam skirtas asmuo išves ožį į dykumą.</verse>
				<verse number="22">Ir ožys išneš visus jų nusikaltimus ant savęs į negyvenamas vietoves ir bus paleistas dykumoje.</verse>
				<verse number="23">Aaronas sugrįš į Susitikimo palapinę, nusivilks apdarus, kuriais buvo apsirengęs, įeidamas į Švenčiausiąją, ir, juos ten palikęs,</verse>
				<verse number="24">nuplaus savo kūną šventoje vietoje ir apsivilks savo rūbais. Po to išėjęs aukos savo ir tautos deginamąją auką, atlikdamas sutaikinimą už save ir tautą.</verse>
				<verse number="25">Jis degins ant aukuro aukos už nuodėmę taukus.</verse>
				<verse number="26">O tas, kuris išvedė išvarymo ožį, plaus savo drabužius ir kūną vandeniu ir tik po to įeis į stovyklą.</verse>
				<verse number="27">Veršį ir ožį, kurie buvo paaukoti už nuodėmę ir kurių kraujas buvo įneštas į Švenčiausiąją sutaikinimui, išgabens už stovyklos ir viską sudegins: odas, mėsą ir mėšlą.</verse>
				<verse number="28">O tas, kuris tai atliks, plaus savo drabužius ir kūną vandeniu ir tik po to įeis į stovyklą.</verse>
				<verse number="29">Tai yra jums amžinas įstatymas. Septinto mėnesio dešimtą dieną varginsite savo sielas ir jokio darbo nedirbsite nei jūs, nei tarp jūsų gyveną ateiviai.</verse>
				<verse number="30">Ta diena bus jūsų sutaikinimo ir apsivalymo diena nuo visų nuodėmių Viešpaties akivaizdoje.</verse>
				<verse number="31">Tai yra sabatas poilsiui; jūs varginsite savo sielas, vykdydami amžinąjį įstatymą.</verse>
				<verse number="32">Jus sutaikins kunigas, pateptas ir pašventintas eiti kunigo tarnystę vietoje savo tėvo. Jis apsivilks drobiniais rūbais, šventaisiais apdarais,</verse>
				<verse number="33">apvalys Švenčiausiąją, Susitikimo palapinę ir aukurą, taip pat sutaikins kunigus ir visą tautą.</verse>
				<verse number="34">Tai bus jums amžinas įstatymas, kad Izraelio vaikai būtų sutaikinti dėl visų savo nuodėmių vieną kartą per metus’‘. Jis atliko viską, ką Viešpats buvo įsakęs Mozei.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Sakyk Aaronui, jo sūnums ir visiems izraelitams: ‘Taip sako Viešpats:</verse>
				<verse number="3">‘Kiekvienas izraelitas, kuris papjautų jautį, avį ar ožką stovykloje ar už stovyklos</verse>
				<verse number="4">ir neaukotų aukos Viešpačiui prie palapinės įėjimo, bus kaltas, nes praliejo kraują. Jis bus išnaikintas iš savo tautos.</verse>
				<verse number="5">Todėl izraelitai savo gyvulius, užuot pjovę juos lauke, privalo atvesti pas kunigą, kad jie būtų pašvęsti Viešpačiui prie Susitikimo palapinės įėjimo, ir juos aukoti Viešpačiui kaip padėkos auką.</verse>
				<verse number="6">Kunigas išlies kraują ant Viešpaties aukuro prie Susitikimo palapinės įėjimo ir sudegins taukus, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui’.</verse>
				<verse number="7">Tuo būdu izraelitai nebeaukos daugiau savo aukų piktosioms dvasioms. Tai bus amžinas įstatymas jiems ir jų palikuonims.</verse>
				<verse number="8">Jiems sakyk, kad kiekvienas izraelitas ar ateivis, gyvenantis tarp jūsų, kuris aukotų deginamąją ar kitokią auką</verse>
				<verse number="9">ir jos neatvestų prie Susitikimo palapinės įėjimo paaukoti Viešpačiui, bus išnaikintas iš savo tautos.</verse>
				<verse number="10">Jei kas iš izraelitų ar gyvenančių tarp jūsų ateivių valgytų kraują, Aš atgręšiu savo veidą į jį ir jį išnaikinsiu iš jo tautos.</verse>
				<verse number="11">Kūno gyvybė yra kraujyje; Aš jums jį daviau, kad juo ant aukuro atliktumėte sutaikinimą už savo sielas, nes kraujas sutaikina sielą.</verse>
				<verse number="12">Todėl įsakau izraelitams, kad niekas iš jūsų nė iš ateivių, gyvenančių tarp jūsų, nevalgytų kraujo.</verse>
				<verse number="13">Jei izraelitas ar ateivis pagautų medžiodamas kokį žvėrį ar paukštį, kuriuos leista valgyti, teišlieja jo kraują ant žemės ir jį pakasa,</verse>
				<verse number="14">nes kiekvieno kūno gyvybė yra kraujyje; todėl įsakau izraelitams nevalgyti kraujo iš jokio kūno. Kas jį valgys, bus išnaikintas.</verse>
				<verse number="15">Kas iš vietinių gyventojų ar ateivių valgytų pastipusį ar žvėries sudraskytą, plaus savo drabužius ir pats apsiplaus vandeniu; jis bus nešvarus iki vakaro, o po to bus švarus,</verse>
				<verse number="16">bet, jei neplaus savo drabužio ir kūno, nešios savo kaltę’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="3">Nesielkite, kaip elgiasi egiptiečiai, tarp kurių jūs gyvenote, ir nesilaikykite papročių Kanaano šalies, kurion jus įvesiu, nevaikščiokite pagal jų nuostatus.</verse>
				<verse number="4">Vykdykite mano paliepimus ir pagal mano nuostatus elkitės. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="5">Laikykitės mano įstatymų ir paliepimų, kuriuos vykdydamas žmogus bus gyvas. Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="6">Nesiartinkite prie artimo giminaičio, kad atidengtumėte jo nuogumą. Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="7">Neatidenk savo tėvo nei motinos nuogumo. Ji yra tavo motina­tu neturi atidengti jos nuogumo.</verse>
				<verse number="8">Neatidenk savo tėvo žmonos nuogumo, nes tai yra tavo tėvo nuogumas.</verse>
				<verse number="9">Neatidenk nuogumo savo sesers, kuri yra tavo tėvo ar motinos duktė, gimusi namie ar kur kitur.</verse>
				<verse number="10">Neatidenk savo sūnaus dukros ar dukters dukros nuogumo, nes tai tavo paties nuogumas.</verse>
				<verse number="11">Neatidenk nuogumo savo tėvo žmonos dukros, kurią ji pagimdė tavo tėvui, nes ji yra tavo sesuo.</verse>
				<verse number="12">Neatidenk savo tėvo sesers nuogumo, nes tai yra tavo tėvo artima giminaitė.</verse>
				<verse number="13">Neatidenk savo motinos sesers nuogumo, nes tai tavo motinos artima giminaitė.</verse>
				<verse number="14">Neatidenk savo dėdės žmonos nuogumo, nes ji yra tavo teta.</verse>
				<verse number="15">Neatidenk savo sūnaus žmonos nuogumo.</verse>
				<verse number="16">Neatidenk savo brolio žmonos nuogumo, nes tai tavo brolio nuogumas.</verse>
				<verse number="17">Neatidenk nuogumo moters ir jos dukros arba jos sūnaus dukros, nes jie yra jos artimi giminaičiai; tai nusikaltimas.</verse>
				<verse number="18">Neimk savo žmonos sesers į suguloves ir neatidenk jos nuogumo žmonai gyvai esant.</verse>
				<verse number="19">Nesiartink prie moters, turinčios mėnesines, kad atidengtum jos nuogumą.</verse>
				<verse number="20">Nesigulk su savo artimo žmona, kad susiterštum su ja.</verse>
				<verse number="21">Neaukok savo vaikų sudeginti Molechui ir neišniekink mano vardo, nes Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="22">Nesugulk su vyru kaip su moterimi, nes tai pasibjaurėjimas.</verse>
				<verse number="23">Nesantykiauk su gyvuliu save suteršdamas, ir moteris neturi stotis prieš gyvulį, kad su juo santykiautų, nes tai iškrypimas.</verse>
				<verse number="24">Nesusitepkite minėtais būdais, nes taip susitepė tautos, kurias Aš išvarau nuo jūsų.</verse>
				<verse number="25">Kraštas buvo suteptas. Aš užtrauksiu jų nusikaltimus ant jų, ir kraštas išvems savo gyventojus.</verse>
				<verse number="26">Jūs ir tarp jūsų pasiliekantys ateiviai laikykitės mano įstatymų ir įsakymų ir nedarykite nė vienos minėtų bjaurysčių.</verse>
				<verse number="27">Visas tas bjaurystes darė krašto gyventojai, gyvenę pirma jūsų, ir jį sutepė.</verse>
				<verse number="28">Saugokitės, kad kraštas ir jūsų neišspjautų, jei jį suteršite, kaip išspjovė pirma jūsų buvusias tautas.</verse>
				<verse number="29">Kiekvienas žmogus, kuris darytų bet kurią iš tų bjaurysčių, bus išnaikintas iš savo tautos.</verse>
				<verse number="30">Laikykitės mano nuostatų. Nedarykite to, ką darė pirma jūsų gyvenusieji. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Sakyk visam Izraeliui: ‘Būkite šventi, nes Aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas.</verse>
				<verse number="3">Kiekvienas turi gerbti savo tėvą ir motiną. Laikykitės mano sabato. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="4">Nesikreipkite į stabus ir neliekite sau dievų. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="5">Jei aukosite padėkos auką Viešpačiui, aukokite ją laisva valia.</verse>
				<verse number="6">Auką suvalgykite tą pačią dieną. Leidžiama ją valgyti ir antrą dieną, o kas liks trečiai dienai, sudeginkite.</verse>
				<verse number="7">Jei kas ją valgytų trečią dieną, nusikals ir auka bus Dievo nepriimta.</verse>
				<verse number="8">Jis bus kaltas, nes sutepė Viešpačiui skirtą auką. Toks žmogus bus išnaikintas iš jo tautos.</verse>
				<verse number="9">Pjaudamas savo žemės javus, jų nekirsk iki pat lauko krašto ir nerink nukritusių varpų.</verse>
				<verse number="10">Taip pat ir vynuogyne nenuskink paliktų uogų. Jos telieka beturčiams ir ateiviams. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="11">Nevokite. Nemeluokite. Neapgaudinėkite vieni kitų.</verse>
				<verse number="12">Neprisiekite neteisingai mano vardu ir nesutepkite savo Dievo vardo. Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="13">Nespauskite ir neišnaudokite savo artimo. Samdinio algos nesulaikykite iki ryto.</verse>
				<verse number="14">Nekeikite kurčio ir nedėkite kliūties aklajam ant kelio, bet bijokite Dievo, nes Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="15">Teisme teiskite teisingai, neatsižvelgdami, ar tai beturtis, ar žymus asmuo.</verse>
				<verse number="16">Neliežuvaukite, vaikščiodami tarp savųjų. Netykokite savo artimo kraujo. Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="17">Nelaikykite širdyje neapykantos prieš savo brolį. Sudrauskite savo artimą, kad jums nebūtų nuodėmės dėl jo.</verse>
				<verse number="18">Nekeršykite ir atleiskite savo artimui. Mylėkite savo artimą kaip patys save. Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="19">Laikykitės mano įstatymų. Neleiskite apsivaisinti skirtingos rūšies gyvuliams. Savo lauko neapsėkite mišria sėkla. Nedėvėkite drabužio, austo iš vilnų ir linų.</verse>
				<verse number="20">Jei vyras gulėtų su verge, kuri yra pažadėta vyrui, bet dar neišpirkta, abu bus nuplakti, bet neužmušti, nes ji nebuvo laisva.</verse>
				<verse number="21">Už savo kaltę jis atves Viešpačiui aviną prie Susitikimo palapinės.</verse>
				<verse number="22">Kunigas sutaikins jį su Viešpačiu, už jo nuodėmę paaukodamas aviną aukai už kaltę, ir jam bus atleista nuodėmė, kuria jis nusidėjo.</verse>
				<verse number="23">Kai įeisite į žemę ir pasodinsite vaismedžių, pirmųjų trejų metų vaisiai bus jums sutepti, jų nevalgysite;</verse>
				<verse number="24">ketvirtaisiais metais visi vaisiai bus pašvęsti Viešpaties garbei.</verse>
				<verse number="25">Penktaisiais gi metais skinsite ir valgysite vaisius. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="26">Nevalgykite kraujo. Nežyniaukite ir neburkite.</verse>
				<verse number="27">Nekirpkite plaukų aplink galvą ir nekarpykite barzdos.</verse>
				<verse number="28">Mirusio atminimui nedarykite įrėžimų nei kitokių vaizdų ar ženklų savo kūne. Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="29">Neparduokite savo dukterų būti paleistuvėmis, kad nesuteptumėte žemės ir ji netaptų pilna bjaurių nusikaltimų.</verse>
				<verse number="30">Laikykitės mano sabatų ir gerbkite šventyklą. Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="31">Nesikreipkite į mirusiųjų dvasių iššaukėjus ir nieko nesiteiraukite žynių, kad per juos nesusiteptumėte. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="32">Atsistokite prieš žilą galvą, gerbkite senus žmones, bijokite savo Dievo. Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="33">Neišnaudokite jūsų krašte gyvenančių ateivių.</verse>
				<verse number="34">Tegyvena jie tarp jūsų kaip vietiniai; mylėkite juos kaip patys save, nes ir jūs buvote ateiviai Egipto žemėje. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="35">Būkite teisingi teisme, matuodami, sverdami ir seikėdami.</verse>
				<verse number="36">Naudokite teisingus svarsčius ir teisingas svarstykles, teisingą efą ir hiną. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas, kuris jus išvedžiau iš Egipto žemės.</verse>
				<verse number="37">Laikykitės visų mano įstatymų bei nuostatų ir juos vykdykite. Aš esu Viešpats’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Sakyk izraelitams: ‘Jei izraelitas ar ateivis, gyvenantis Izraelyje, aukotų vaiką Molechui, bus baudžiamas mirtimi: krašto žmonės užmuš jį akmenimis.</verse>
				<verse number="3">Aš atgręšiu savo veidą į jį ir išnaikinsiu jį iš jo tautos, nes jis, duodamas savo vaiką Molechui, sutepė mano šventyklą ir paniekino mano šventą vardą.</verse>
				<verse number="4">Jei krašto žmonės, apsimesdami nežiną, paleistų žmogų, aukojusį vaiką Molechui, ir nenorėtų jo užmušti,</verse>
				<verse number="5">Aš bausiu jį, jo šeimą ir visus, kurie pritarė jo paleistuvystei su Molechu,­išnaikinsiu juos iš jų tautos.</verse>
				<verse number="6">Jei kas kreiptųsi į mirusiųjų dvasių iššaukėjus bei žynius ir su jais paleistuvautų, Aš atsigręšiu į juos ir išnaikinsiu iš jų tautos.</verse>
				<verse number="7">Pasišventinkite ir būkite šventi, nes Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="8">Laikykitės mano įsakymų ir vykdykite juos. Aš esu Viešpats, kuris darau jus šventus.</verse>
				<verse number="9">Kas keiktų savo tėvą ar motiną, bus mirtim nubaustas; jis keikė tėvą ar motiną ir jo kraujas yra ant jo.</verse>
				<verse number="10">Kas svetimautų su kito moterimi, su savo artimo žmona, abu­ svetimautojas ir svetimautoja­ bus baudžiami mirtimi.</verse>
				<verse number="11">Jei kas sugultų su savo pamote, abu turi mirti; jie patys kalti dėl savo mirties.</verse>
				<verse number="12">Jei kas sugultų su savo marčia, abu turi mirti, nes tai iškrypimas; jų kraujas yra ant jų.</verse>
				<verse number="13">Jei vyras sugultų su vyru kaip su moterimi, abu bjauriai nusikalstų ir abu turi mirti.</verse>
				<verse number="14">Jei kas, vedęs dukterį, vestų dar ir jos motiną, padarytų didelį nusikaltimą. Toks asmuo bus sudegintas kartu su abiem moterim, kad tarp jūsų nebūtų tokių nusikaltimų.</verse>
				<verse number="15">Kas paleistuvautų su gyvuliu, bus pasmerktas mirti; gyvulį taip pat užmuškite.</verse>
				<verse number="16">Jei moteris paleistuvautų su gyvuliu, ji bus užmušta akmenimis kartu su gyvuliu; jos kraujas bus ant jos.</verse>
				<verse number="17">Jei kas imtų savo seserį, savo tėvo ar motinos dukterį ir matytų jos nuogumą ir ji matytų jo nuogumą, abu bus padarę bjaurų nusikaltimą; jie bus išnaikinti savo tautos akivaizdoje; jie patys atsakys už savo kaltę.</verse>
				<verse number="18">Kas sugultų su moterimi jos mėnesinių metu, abu bus išnaikinti iš savo tautos.</verse>
				<verse number="19">Neatidenk nuogumo savo tėvo ar motinos sesers. Kas taip daro, nusikalsta ir abu bus nubausti.</verse>
				<verse number="20">Jei žmogus sugultų su savo dėdės žmona­jis atidengtų dėdės nuogumą; abu bus baudžiami už savo nuodėmę­jie mirs bevaikiai.</verse>
				<verse number="21">Jei vyras paimtų savo brolio žmoną, tai bjauru, nes jis atidengė savo brolio nuogumą,­jie mirs bevaikiai.</verse>
				<verse number="22">Laikykitės mano įstatymų ir įsakymų ir juos vykdykite, kad jūsų neišspjautų žemė, kurioje apsigyvensite.</verse>
				<verse number="23">Nesielkite pagal papročius tautų, kurias išvarysiu iš to krašto. Jie visa tai darė, ir Aš jais pasibjaurėjau.</verse>
				<verse number="24">Jums gi sakau: paveldėkite jų žemę, kurią jums duosiu, žemę, plūstančią pienu ir medumi. Aš, Viešpats, jūsų Dievas, kuris jus išskyriau iš kitų tautų.</verse>
				<verse number="25">Tad skirkite švarų gyvulį nuo nešvaraus ir švarų paukštį nuo nešvaraus, kad nesusiteptumėte gyvuliais, paukščiais ir visais gyviais, krutančiais žemėje, kuriuos jums nurodžiau esant nešvarius.</verse>
				<verse number="26">Jūs privalote būti man šventi, nes Aš esu šventas Viešpats. Aš jus išskyriau iš kitų tautų, kad būtumėte mano.</verse>
				<verse number="27">Vyras ar moteris, kurie užsiima mirusiųjų dvasių iššaukimu ir žyniavimu, turi mirti; juos užmuškite akmenimis; jie patys kalti dėl savo mirties’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei: ‘‘Sakyk Aarono sūnums, kunigams, kad jie nesusiteptų savo mirusiu tautiečiu,</verse>
				<verse number="2">nebent būtų artimi giminės, tai yra: tėvas, motina, sūnus, duktė ar brolis</verse>
				<verse number="3">ir netekėjusi sesuo, kuri yra jam artima.</verse>
				<verse number="4">Jis neturi susitepti, nes jis yra vyresnysis savo tautoje.</verse>
				<verse number="5">Kunigai neskus savo galvos nei barzdos ir neraižys savo kūno.</verse>
				<verse number="6">Jie turi būti šventi savo Dievui ir nesutepti savo Dievo vardo, nes jie aukoja man smilkalus ir duonos auką, todėl privalo būti šventi.</verse>
				<verse number="7">Jiems draudžiama vesti paleistuvę ir išsiskyrusią, kadangi jie yra pašvęsti man</verse>
				<verse number="8">ir aukoja padėtinę duoną. Jie turi būti šventi, nes Aš esu šventas Viešpats, kuris jus darau šventus.</verse>
				<verse number="9">Jei kunigo duktė paleistuvautų ir tuo suteptų savo tėvo vardą, bus sudeginta.</verse>
				<verse number="10">Vyriausiasis kunigas, ant kurio galvos išlieta patepimo aliejaus ir kuris įšventintas kunigystei bei apvilktas šventais apdarais, nenudengs savo galvos, nepersiplėš drabužių</verse>
				<verse number="11">ir neprisilies prie jokio mirusio, net prie savo tėvo ar motinos.</verse>
				<verse number="12">Jis neišeis iš šventyklos ir nesuteps jos, nes yra pateptas šventu aliejumi; Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="13">Jis turi vesti mergaitę.</verse>
				<verse number="14">Jis negali vesti našlės, išsiskyrusios, paniekintos nei paleistuvės, bet tik mergaitę iš savo tautos,</verse>
				<verse number="15">kad nesuterštų savo giminės kraujo, nes Aš, Viešpats, jį pašventinu’‘.</verse>
				<verse number="16">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="17">‘‘Sakyk Aaronui, kad, jei kas nors iš jo palikuonių turi trūkumų, tegul nesiartina prie Dievo, kad aukotų Jam duoną.</verse>
				<verse number="18">Jeigu jis yra aklas, raišas, iškreiptu veidu ar nesveikų sąnarių</verse>
				<verse number="19">ar yra sulaužyta jo ranka arba koja,</verse>
				<verse number="20">ar kuprotas, ar neūžauga, ar sergąs akių liga, ar šašuotas, ar niežuotas, ar eunuchas,­</verse>
				<verse number="21">nė vienas iš kunigo Aarono palikuonių, turintis trūkumų, nesiartins aukoti Viešpačiui,</verse>
				<verse number="22">tačiau valgys maistą, aukojamą šventykloje, šventą ir labai šventą.</verse>
				<verse number="23">Bet jis neis į Švenčiausiąją ir nesiartins prie aukuro, nes turi trūkumų, kad nesuteptų mano šventyklos. Aš esu Viešpats, kuris juos pašventinu’‘.</verse>
				<verse number="24">Mozė tai paskelbė Aaronui, jo sūnums ir visam Izraeliui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Sakyk Aaronui ir jo sūnums, kad jie pagarbiai laikytų daiktus, kurie pašvęsti aukai, ir nesuteptų jų. Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="3">Sakyk jiems ir jų palikuonims: ‘Jei kuris būdamas nešvarus paliestų tai, kas izraelitų pašvęsta aukoti Viešpačiui, bus išnaikintas iš Viešpaties akivaizdos. Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="4">Kas iš Aarono palikuonių būtų raupsuotas ar nešvarus, nevalgys to, kas man pašvęsta, iki apsivalys. Kas prisiliestų prie mirusio arba prie turėjusio sėklos išsiliejimą,</verse>
				<verse number="5">arba prie šliaužiančio gyvio, arba kurio kito nešvaraus dalyko, kurio prisilietimas sutepa,</verse>
				<verse number="6">bus nešvarus iki vakaro ir nevalgys pašvęstųjų valgių, kol neapsiplaus vandeniu.</verse>
				<verse number="7">Nusileidus saulei, bus švarus ir galės valgyti pašvęstą maistą, nes tai jo maistas.</verse>
				<verse number="8">Jiems nevalia valgyti nugaišusio nei žvėries sudraskyto gyvulio, nes jais susiteps. Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="9">Tegu jie laikosi mano įsakymų, kad nenusikalstų ir nemirtų. Aš esu Viešpats, kuris juos pašventinu.</verse>
				<verse number="10">Joks ateivis nevalgys švento maisto; jo nevalgys taip pat kunigo įnamis ir samdinys.</verse>
				<verse number="11">Bet kunigo vergas, pirktas už pinigus arba gimęs jo namuose, galės jį valgyti.</verse>
				<verse number="12">Jei kunigo duktė ištekės ne už kunigo, ji nevalgys švento maisto.</verse>
				<verse number="13">Bet, jei ji liktų našlė ar išsiskirtų ir neturėtų vaikų, sugrįžusi į savo tėvo namus, valgys tą maistą, kaip tai darydavo būdama mergaitė. Niekas iš pašalinių neturi teisės to maisto valgyti.</verse>
				<verse number="14">Kas nežiniomis valgytų šventą maistą, pridės penktą dalį prie to, ką suvalgė, ir atiduos kunigui.</verse>
				<verse number="15">Kunigai tenesutepa izraelitų šventų aukų, kurias jie aukoja Viešpačiui,</verse>
				<verse number="16">kad nenusikalstų valgydami šventas dovanas. Aš esu Viešpats, kuris juos pašventinu’ ‘‘.</verse>
				<verse number="17">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="18">‘‘Sakyk Aaronui, jo sūnums ir visiems izraelitams: ‘Jei kas iš izraelitų ir gyvenančių tarp jų ateivių norėtų aukoti Viešpačiui, ar tai būtų įžado, ar laisvos valios auka, teatneša deginamajai Viešpaties aukai</verse>
				<verse number="19">sveiką patinėlį iš galvijų, avių ar ožkų.</verse>
				<verse number="20">Jei auka turėtų kokią ydą, jūs jos neaukokite, nes tai nepriimtina.</verse>
				<verse number="21">Jei kas aukotų Viešpačiui padėkos auką, ištesėdamas įžadą, ar laisvos valios auką, ji turi būti sveika iš galvijų ar avių.</verse>
				<verse number="22">Aklo, luošo, turinčio žaizdos randą, išberto, šašuoto ar su niežais gyvulio neaukokite Viešpačiui ir nieko iš jo nedeginkite ant aukuro.</verse>
				<verse number="23">Galviją ar avį su ilgesniu ar trumpesniu sąnariu leidžiama aukoti laisva valia, bet įžado aukai­jis nepriimtinas.</verse>
				<verse number="24">Neaukokite Viešpačiui jokio iškastruoto gyvulio; šito niekada nedarykite savo žemėje.</verse>
				<verse number="25">Taip pat nepriimkite ir neaukokite Dievui tokių gyvulių iš ateivio rankos, nes tai yra sugedę ir sutepta; tokia auka nepriimtina’ ‘‘.</verse>
				<verse number="26">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="27">‘‘Veršiukas, ėriukas ar ožiukas septynias dienas liks prie savo motinos; aštuntą dieną ar vėliau galės būti aukojamas Viešpačiui.</verse>
				<verse number="28">Nepjaukite karvės nei avies tą pačią dieną su jos jaunikliu.</verse>
				<verse number="29">Kai aukosite padėkos auką Viešpačiui, aukokite ją laisva valia.</verse>
				<verse number="30">Ją suvalgykite tą pačią dieną ir nieko nepalikite kitos dienos rytui. Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="31">Laikykitės mano įsakymų ir juos vykdykite. Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="32">Nesutepkite mano švento vardo. Aš esu šventas tarp izraelitų ir pašventinu jus.</verse>
				<verse number="33">Aš išvedžiau jus iš Egipto žemės, kad būčiau jūsų Dievas. Aš esu Viešpats’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Paskelbk izraelitams Viešpaties šventes, per kurias turite sušaukti susirinkimą.</verse>
				<verse number="3">Šešias dienas dirbkite; septintoji diena yra sabatas, skirta poilsiui ir šventam susirinkimui. Nieko nedirbkite tą dieną, nes tai yra sabatas Viešpačiui, kur jūs begyventumėte.</verse>
				<verse number="4">Šios yra iškilmingos Viešpaties šventės ir jas švęskite joms skirtu metu:</verse>
				<verse number="5">pirmo mėnesio keturioliktos dienos vakare yra Viešpaties Pascha,</verse>
				<verse number="6">o penkioliktą to paties mėnesio dieną yra Neraugintos duonos šventė Viešpačiui. Neraugintą duoną valgykite septynias dienas.</verse>
				<verse number="7">Pirmoji diena bus jums iškilmingiausia ir šventa. Tą dieną nedirbkite jokio darbo.</verse>
				<verse number="8">Septynias dienas aukokite Viešpačiui deginamąją auką. Septintoji susirinkimo diena bus iškilminga ir šventa; tą dieną neturite nieko dirbti’‘.</verse>
				<verse number="9">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="10">‘‘Sakyk izraelitams, kad, įėję į kraštą, kurį jiems duosiu, ir pradėję pjauti javus, atneštų pirmąjį pjūties pėdą kunigui,</verse>
				<verse number="11">kuris pirmą dieną po sabato siūbuos pėdą Viešpaties akivaizdoje, kad Jis būtų jums malonus.</verse>
				<verse number="12">Tą pačią dieną, kai pėdas siūbuojamas, papjaukite sveiką metinį avinėlį deginamajai aukai Viešpačiui.</verse>
				<verse number="13">Drauge su juo aukokite duonos auką iš dviejų dešimtųjų efos smulkių miltų, apšlakstytų aliejumi, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui; taip pat geriamajai aukai aukokite vyno ketvirtadalį hino.</verse>
				<verse number="14">Nei duonos, nei paskrudintų grūdų, nei kruopų nevalgykite, kol nepaaukosite Dievui. Tai amžinas įsakymas visoms kartoms, kur jūs begyventumėte.</verse>
				<verse number="15">Atskaitykite septynias savaites po to sabato, pradėdami pirmąja diena, kai atnešėte aukoti pirmąją derliaus pėdą.</verse>
				<verse number="16">Penkiasdešimtąją dieną­pirmąją dieną po septinto sabato­vėl aukokite Viešpačiui duonos auką.</verse>
				<verse number="17">Iš savo gyvenviečių atneškite du raugintos duonos kepalus, iškeptus iš dviejų dešimtųjų efos smulkių miltų; tai yra pirmieji vaisiai Viešpačiui.</verse>
				<verse number="18">Kartu su duonos kepalais aukokite septynis sveikus metinius avinėlius, vieną veršį ir du avinus,­tai bus deginamoji auka Viešpačiui, drauge su duonos ir geriamąja auka, kad būtų malonus kvapas.</verse>
				<verse number="19">Aukokite taip pat ožį aukai už nuodėmę ir du metinius avinėlius padėkos aukai.</verse>
				<verse number="20">Kunigas juos siūbuos drauge su pirmųjų vaisių duonos kepalais Viešpaties akivaizdoje; po to visa tai bus šventa ir priklausys kunigams.</verse>
				<verse number="21">Paskelbkite šitą dieną iškilminga ir šventa susirinkimo diena; tą dieną nedirbkite jokio darbo. Tai bus amžinas įstatymas visoms jūsų kartoms, kur jūs begyventumėte.</verse>
				<verse number="22">Pjaudami savo javus, nenupjaukite jų iki lauko krašto ir nerinkite nukritusių varpų; jas palikite beturčiams ir ateiviams. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas’‘.</verse>
				<verse number="23">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="24">‘‘Sakyk izraelitams, kad septinto mėnesio pirmoji diena bus jums iškilminga poilsio diena­sabatas. Trimitų garsai jums tai primins, ji bus švento susirinkimo diena.</verse>
				<verse number="25">Nedirbkite tą dieną jokio darbo ir aukokite Viešpačiui deginamąją auką’‘.</verse>
				<verse number="26">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="27">‘‘Dešimtoji to paties mėnesio diena bus iškilminga sutaikinimo diena. Tai bus švento susirinkimo diena; varginkite savo sielas tą dieną ir aukokite Viešpačiui deginamąją auką.</verse>
				<verse number="28">Jokio darbo nedirbkite, nes tai sutaikinimo diena, kad jūs būtumėte sutaikinti su Viešpačiu, jūsų Dievu.</verse>
				<verse number="29">Kiekvienas žmogus, kuris nevargintų savo sielos tą dieną, bus išnaikintas iš savo tautos.</verse>
				<verse number="30">Kas dirbtų bet kokį darbą tą dieną, bus išnaikintas iš savo tautos.</verse>
				<verse number="31">Todėl nieko tą dieną nedirbkite. Tai bus amžinas įstatymas visoms jūsų kartoms, kur jūs begyventumėte.</verse>
				<verse number="32">Tai bus jums poilsio sabatas, kurio metu varginsite savo sielas. Nuo devintos mėnesio dienos vakaro iki kito vakaro švęsite sabatą’‘.</verse>
				<verse number="33">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="34">‘‘Sakyk izraelitams, kad nuo penkioliktos to paties mėnesio dienos septynias dienas truks Palapinių šventė.</verse>
				<verse number="35">Pirmoji diena bus iškilminga ir šventa; tą dieną nedirbsite jokio darbo.</verse>
				<verse number="36">Septynias dienas aukosite Viešpačiui deginamąsias aukas. Aštuntoji diena bus šventa. Tuomet aukosite Viešpačiui deginamąją auką, nes tai susirinkimo diena; nedirbsite tą dieną jokio darbo.</verse>
				<verse number="37">Šitos yra Viešpačiui skirtos šventės, per kurias sušauksite šventą susirinkimą ir aukosite Viešpačiui deginamąsias, duonos ir geriamąsias aukas, kiekvieną jai nustatytu metu,</verse>
				<verse number="38">neskaitant sabato, įžado ir laisvos valios aukų, kurias atnešate Viešpačiui.</verse>
				<verse number="39">Taigi nuo septinto mėnesio penkioliktos dienos, kai surinksite visą savo laukų derlių, paskirkite Viešpaties garbei septynias dienas; pirmoji ir aštuntoji diena bus sabatas.</verse>
				<verse number="40">Pirmą dieną imkite gražiausių medžių vaisių, palmių šakelių, lapuoto medžio ir paupio gluosnių šakų ir linksminkitės Viešpaties, jūsų Dievo, akivaizdoje.</verse>
				<verse number="41">Kasmet iškilmingai švęskite Viešpačiui septynias dienas; tai bus amžinas įstatymas jūsų kartoms. Tą šventę švęskite septintą mėnesį.</verse>
				<verse number="42">Visi izraelitai turi gyventi palapinėse septynias dienas,</verse>
				<verse number="43">kad jūsų palikuonys žinotų, jog buvau apgyvendinęs izraelitus palapinėse, kai juos išvedžiau iš Egipto žemės. Aš Viešpats, jūsų Dievas’‘.</verse>
				<verse number="44">Taip Mozė paskelbė izraelitams šventes Viešpaties garbei.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Įsakyk izraelitams, kad jie atneštų tyriausio alyvmedžių aliejaus, kad lempos nuolat degtų</verse>
				<verse number="3">Susitikimo palapinėje šiapus uždangos į Švenčiausiąją. Jas uždegs Aaronas kiekvieną vakarą ir prižiūrės, kad jos degtų iki ryto Viešpaties akivaizdoje. Ši tarnystė bus amžinas įstatymas visoms jūsų kartoms.</verse>
				<verse number="4">Lempos stovės ant žvakidės iš gryno aukso Viešpaties akivaizdoje.</verse>
				<verse number="5">Imk smulkių miltų ir iš jų iškepk dvylika duonos kepalėlių, kiekvieną iš dviejų dešimtųjų efos,</verse>
				<verse number="6">juos padėk ant gryno aukso stalo Viešpaties akivaizdoje dviem eilėm, po šešis kiekvienoje eilėje.</verse>
				<verse number="7">Ant kiekvienos eilės padėk tyriausių smilkalų, kad jie būtų ant duonos, kuri sudeginama kaip atminimas Viešpačiui.</verse>
				<verse number="8">Kas sabatą ji bus keičiama. Izraelitams tai bus amžinas įstatymas.</verse>
				<verse number="9">Visa tai priklausys Aaronui ir jo sūnums, jie valgys ją šventoje vietoje, nes tai švenčiausias dalykas iš Viešpaties deginamųjų aukų pagal amžinąjį įstatymą’‘.</verse>
				<verse number="10">Izraelitės moters sūnus, kurio tėvas buvo egiptietis, susiginčijo su izraelitu stovykloje.</verse>
				<verse number="11">Jį atvedė pas Mozę, kadangi jis piktžodžiavo ir keikė Dievą. Jo motina buvo Šelomita, Dibrio duktė iš Dano giminės.</verse>
				<verse number="12">Jį uždarė ir laukė Viešpaties nurodymo.</verse>
				<verse number="13">Viešpats įsakė Mozei:</verse>
				<verse number="14">‘‘Išvesk piktžodžiautoją iš stovyklos. Visi, kurie girdėjo jį piktžodžiaujant, teuždeda savo rankas ant jo galvos, o visi žmonės teužmuša jį akmenimis.</verse>
				<verse number="15">Izraelitams sakyk: ‘Kas keikia Dievą, atsakys už savo nusikaltimą.</verse>
				<verse number="16">Kas piktžodžiaus Viešpaties vardui, turės mirti­jis bus užmuštas akmenimis, ar jis bus vietinis, ar ateivis. Kas piktžodžiaus Viešpaties vardui, bus baudžiamas mirtimi.</verse>
				<verse number="17">Kas nužudo žmogų, taip pat turi mirti.</verse>
				<verse number="18">Jei kas užmuša gyvulį, atlygins gyvuliu už gyvulį.</verse>
				<verse number="19">Kas sužalotų savo artimą, jam bus padaryta taip, kaip jis padarė:</verse>
				<verse number="20">sulaužymas už sulaužymą, akis už akį, dantis už dantį.</verse>
				<verse number="21">Užmušęs gyvulį, atlygins; užmušęs žmogų, bus baudžiamas mirtimi.</verse>
				<verse number="22">Tas pats įstatymas galioja ateiviui ir vietiniam, nes Aš esu Viešpats, jūsų Dievas’ ‘‘.</verse>
				<verse number="23">Po to izraelitai išvedė piktžodžiautoją iš stovyklos ir užmušė jį akmenimis. Jie padarė, kaip Viešpats įsakė Mozei.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei Sinajaus kalne:</verse>
				<verse number="2">‘‘Sakyk izraelitams, kad, įėję į šalį, kurią jiems duosiu, septintaisiais metais leistų žemei ilsėtis.</verse>
				<verse number="3">Šešerius metus apsėkite dirvą, karpykite vynuogyną ir rinkite vaisius.</verse>
				<verse number="4">Septintieji metai bus sabato poilsis žemei, metai, paskirti Viešpačiui. Tada laukų neapsėkite ir vynuogyno nekarpykite.</verse>
				<verse number="5">Ką žemė savaime užaugins, nepjaukite ir vynuogių nuo neapkarpytų vynmedžio šakelių nerinkite, nes tai yra poilsio metai žemei.</verse>
				<verse number="6">Maistas jums, tarnams, tarnaitėms, samdiniams ir ateiviams, kurie pas jus gyvena,</verse>
				<verse number="7">taip pat jūsų gyvuliams bus visa, kas savaime užaugs.</verse>
				<verse number="8">Skaičiuok septynis kartus po septynerius metus, iš viso keturiasdešimt devynerius metus.</verse>
				<verse number="9">Paskutinių metų septinto mėnesio dešimtą dieną, sutaikinimo dieną, trimituokite visame krašte</verse>
				<verse number="10">ir paskelbkite, kad penkiasdešimtieji metai yra jubiliejaus metai ir visiems krašto gyventojams suteikiama laisvė. Kiekvienas turės teisę atgauti nuosavybę ir grįžti į savo šeimą.</verse>
				<verse number="11">Nesėkite ir nepjaukite, kas savaime užaugs dirvose, uogų nerinkite neapkarpytuose vynuogynuose,</verse>
				<verse number="12">nes tai iškilmingi jubiliejaus metai. Valgykite tai, kas savaime užaugs.</verse>
				<verse number="13">Jubiliejaus metais kiekvienas atgaus savo buvusią nuosavybę.</verse>
				<verse number="14">Parduodant ar perkant ką nors iš kaimyno, neskriauskite vienas kito,</verse>
				<verse number="15">bet pirkite, atsižvelgdami į metų skaičių, praėjusį nuo jubiliejaus metų.</verse>
				<verse number="16">Kuo daugiau bus likę derliaus metų, tuo aukštesnė bus kaina; kuo mažiau derliaus metų, tuo mažesnė bus pardavimo kaina, nes jis tau parduos pagal pjūčių skaičių.</verse>
				<verse number="17">Neskriauskite vienas kito, būkite sąžiningi, nes Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="18">Laikykitės mano įsakymų ir paliepimų, vykdykite juos, kad gyventumėte be baimės</verse>
				<verse number="19">ir žemė duotų vaisių, kuriais pasisotintumėte ir laimingai gyventumėte.</verse>
				<verse number="20">Gal klausite: ‘Ką valgysime septintaisiais metais, jei nesėsime ir nerinksime vaisių?’</verse>
				<verse number="21">Aš palaiminsiu šeštuosius metus, ir jie duos jums trejų metų derlių.</verse>
				<verse number="22">Sėsite aštuntaisiais metais, maitinsitės turimomis atsargomis ligi devintųjų metų, kol naujas derlius užaugs.</verse>
				<verse number="23">Žemė nebus parduodama visam laikui, nes ji mano, o jūs esate tik svečiai ir ateiviai.</verse>
				<verse number="24">Todėl visa jūsų žemė bus parduodama su išpirkimo teise.</verse>
				<verse number="25">Jei suvargęs tavo brolis parduotų nuosavybės dalį, jo giminaitis gali ją išpirkti.</verse>
				<verse number="26">O jei jis neturėtų giminaičio, bet pats galėtų išpirkti,</verse>
				<verse number="27">bus nustatyta kaina už tą laiką, kai ji buvo parduota, o kas lieka, sugrąžins pirkėjui, ir taip atgaus savo nuosavybę.</verse>
				<verse number="28">Jei neturės reikiamos sumos žemei išpirkti, pirkėjas turės, ką nupirko, ligi jubiliejaus metų; tais metais nuosavybė sugrįš pirmajam šeimininkui.</verse>
				<verse number="29">Kas parduotų namus miesto ribose, tam bus leista išsipirkti juos per vienerius metus.</verse>
				<verse number="30">Jei neišsipirks per metus, jie pasiliks pirkėjui ir jo palikuonims; jų nereikės grąžinti jubiliejaus metais.</verse>
				<verse number="31">O jei namai būtų kaime, kuris neturi apsaugos sienų, bus parduodami kaip laukai; jei nebus išpirkti anksčiau, jubiliejaus metais sugrįš buvusiam savininkui.</verse>
				<verse number="32">Levitų namai, esantys jų miestuose, visada gali būti išpirkti.</verse>
				<verse number="33">Jei nebus išpirkti, jubiliejaus metais sugrįš savininkams, nes namai levitų miestuose yra jų nuosavybė tarp izraelitų.</verse>
				<verse number="34">Jų priemiesčio laukai neparduodami, nes tai jų amžina nuosavybė.</verse>
				<verse number="35">Jei tavo brolis izraelitas taptų beturčiu, jį priimk ir juo rūpinkis, nors jis tau būtų svetimas.</verse>
				<verse number="36">Neimk iš jo palūkanų, bijok Dievo. Tegul tavo brolis gyvena pas tave.</verse>
				<verse number="37">Neskolink jam pinigų už palūkanas ir neduok maisto, siekdamas pasipelnyti.</verse>
				<verse number="38">Aš, Viešpats, jūsų Dievas, kuris jus išvedžiau iš Egipto šalies, kad jums duočiau Kanaano žemę ir būčiau jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="39">Jei vargo priverstas tavo brolis pats tau parsiduotų, nesielk su juo kaip su vergu.</verse>
				<verse number="40">Tetarnauja jis tau kaip samdinys ir įnamis ligi jubiliejaus metų.</verse>
				<verse number="41">Tuomet jis su savo vaikais grįš pas savo giminę į tėvų namus.</verse>
				<verse number="42">Izraelitai yra mano tarnai, Aš juos išvedžiau iš Egipto; jie neturi būti parduodami kaip vergai.</verse>
				<verse number="43">Neišnaudokit jų, bijokit Dievo.</verse>
				<verse number="44">Vergą ir vergę pirkite iš aplink jus esančių tautų,</verse>
				<verse number="45">iš ateivių, pasilikusių gyventi tarp jūsų, ir iš jūsų žemėje gimusių vergų; šiuos galėsite turėti vergais.</verse>
				<verse number="46">Juos galėsite palikti kaip paveldėjimą savo palikuonims per amžius. Savo brolių izraelitų nespauskite be gailesčio.</verse>
				<verse number="47">Jei tarp jūsų pralobtų ateivis ar svetimtautis ir jam ar kuriam nors iš jo palikuonių parsiduotų nuskurdęs tavo brolis,</verse>
				<verse number="48">jis galės būti išpirktas. Jei norės, jį galės išpirkti kas nors iš jo brolių:</verse>
				<verse number="49">dėdė, brolėnas arba artimas giminaitis; o jei pajėgs, ir jis pats galės išsipirkti.</verse>
				<verse number="50">Jis skaitys metus nuo parsidavimo ligi jubiliejaus metų ir atskaitys iš sumos, už kurią buvo parsidavęs, lyg būtų buvęs samdinys.</verse>
				<verse number="51">Jei bus likę daug metų ligi jubiliejaus, pagal juos atsilygins šeimininkui.</verse>
				<verse number="52">Jei metų skaičius mažesnis, apskaičiuos su juo pagal likusių metų skaičių ir sumokės išpirkimo kainą.</verse>
				<verse number="53">Jis turi būti kaip samdinys visus tuos metus ir šeimininkas nesielgs su juo be gailesčio tavo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="54">O jei jis nebus išpirktas, jis išeis jubiliejaus metais kartu su savo vaikais.</verse>
				<verse number="55">Izraelitai yra mano tarnai, kuriuos išvedžiau iš Egipto. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">‘‘Nedirbkite sau stabų nei drožinių, nestatykite savo žemėje statulų nei akmeninių atvaizdų ir jų negarbinkite, nes Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="2">Švęskite sabatus ir gerbkite mano šventyklą. Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="3">Jei elgsitės pagal mano įstatymus, laikysitės jų ir juos vykdysite,</verse>
				<verse number="4">duosiu jums lietaus tinkamu metu, ir žemė duos derlių, ir medžiai bus pilni vaisių.</verse>
				<verse number="5">Javų kūlimas tęsis ligi vynuogių rinkimo ir vynuogių rinkimas­ligi sėjos; valgysite duonos sočiai ir gyvensite saugiai krašte.</verse>
				<verse number="6">Aš duosiu taiką jūsų žemei ir jūs gulsite nieko nebijodami. Pašalinsiu plėšriuosius žvėris ir karo nebus jūsų krašte.</verse>
				<verse number="7">Vysite priešus, ir jie kris jūsų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="8">Penkiese vysite šimtą, ir šimtas­dešimt tūkstančių; jūsų priešai kris nuo kardo.</verse>
				<verse number="9">Aš pažvelgsiu į jus, padarysiu jus vaisingus ir padauginsiu jus. Aš patvirtinsiu su jumis savo sandorą.</verse>
				<verse number="10">Metų derliaus užteks iki naujos pjūties; likutį turėsite pašalinti, kad turėtumėte vietos naujam derliui.</verse>
				<verse number="11">Gyvensiu tarp jūsų ir mano siela nesibjaurės jumis.</verse>
				<verse number="12">Vaikščiosiu tarp jūsų ir būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta.</verse>
				<verse number="13">Aš, Viešpats, jūsų Dievas, kuris jus išvedžiau iš Egipto žemės, kad nevergautumėte. Aš sutraukiau jūsų jungo pančius, kad jūs vaikščiotumėte atsitiesę.</verse>
				<verse number="14">O jei manęs neklausysite ir nevykdysite mano įsakymų,</verse>
				<verse number="15">niekinsite mano įstatymus, nenorėdami daryti to, kas mano įsakyta, ir taip sulaužysite mano sandorą,</verse>
				<verse number="16">štai ką Aš jums padarysiu: išgąstis ir ligos apakins ir naikins jus. Veltui sėsite, nes derlių suvalgys jūsų priešai.</verse>
				<verse number="17">Atgręšiu į jus savo veidą, ir jūs būsite žudomi savo priešų akivaizdoje. Jus pavergs tie, kurių jūs nekenčiate, ir jūs bėgsite niekam jūsų nevejant.</verse>
				<verse number="18">O jei ir tada neklausysite, padidinsiu jums bausmę septyneriopai</verse>
				<verse number="19">ir palaušiu jūsų išdidumą. Dangų virš jūsų padarysiu kaip geležį ir žemę­kaip varį.</verse>
				<verse number="20">Niekais nueis jūsų darbas: žemė neduos derliaus ir medžiai neneš vaisių.</verse>
				<verse number="21">Jei ir toliau man priešinsitės ir nenorėsite klausyti, dar septyneriopai padidinsiu jums bausmę pagal jūsų nuodėmes.</verse>
				<verse number="22">Siųsiu laukinius žvėris, ir jie žudys jūsų vaikus ir gyvulius taip, kad keliai ištuštės.</verse>
				<verse number="23">O jei ir tada nesikeisite ir vis priešinsitės,</verse>
				<verse number="24">tai ir Aš jums priešinsiuos ir bausiu jus dar septynis kartus stipriau;</verse>
				<verse number="25">leisiu kardui naikinti jus už sandoros laužymą. Kai subėgsite į miestus, siųsiu marą, ir jūs būsite priversti pasiduoti priešui.</verse>
				<verse number="26">Kai Aš sulaužysiu jūsų duonos ramstį, dešimt moterų keps duoną vienoje krosnyje ir dalins ją pagal svorį; valgysite ir nepasisotinsite.</verse>
				<verse number="27">O jei ir tada manęs neklausysite ir priešinsitės,</verse>
				<verse number="28">tai mano bausmė bus dar septyneriopai didesnė negu anksčiau.</verse>
				<verse number="29">Tada jūs valgysite savo sūnų ir dukterų kūnus.</verse>
				<verse number="30">Išardysiu jūsų stabų garbinimo aukštąsias vietas ir numesiu jūsų lavonus ant jūsų stabų liekanų, ir bjaurėsiuos jumis.</verse>
				<verse number="31">Jūsų miestus paversiu tyrais, šventyklas padarysiu tuščias ir daugiau nebepriimsiu jūsų aukų.</verse>
				<verse number="32">Sunaikinsiu jūsų kraštą taip, kad net jūsų priešai, kurie jame gyvens, stebėsis.</verse>
				<verse number="33">Karais jus išsklaidysiu tarp tautų; jūsų kraštas bus paverstas dykuma, miestai sugriauti.</verse>
				<verse number="34">Tada žemė džiaugsis sabato poilsiu, kai bus apleista jums esant priešų žemėje.</verse>
				<verse number="35">Ji ilsėsis, kol bus apleista, nes nepailsėjo jūsų sabato metu, kai joje gyvenote.</verse>
				<verse number="36">Priešų krašte išlikusiųjų širdis pripildysiu baime; juos gąsdins krintančio lapo šlamėjimas ir jie bėgs kaip nuo kardo niekam nesivejant,</verse>
				<verse number="37">ir sukniubs vieni ant kitų, lyg bėgdami iš kovos lauko. Niekas iš jūsų nedrįs priešintis,</verse>
				<verse number="38">žūsite išsklaidyti priešų tautose, ir svetima žemė jus sunaikins.</verse>
				<verse number="39">Išlikusieji merdės priešų žemėje ir kentės už savo tėvų ir savąsias nuodėmes,</verse>
				<verse number="40">kol neišpažins savųjų ir savo tėvų nedorybių ir nusikaltimų ir kad jie priešinosi man,</verse>
				<verse number="41">už ką Aš priešinausi jiems ir išvedžiau juos į priešų žemę. Jei jų neapipjaustytos širdys nusižemins ir priims bausmę už savo kaltes,</verse>
				<verse number="42">Aš prisiminsiu sandorą, kurią padariau su Jokūbu, Izaoku ir Abraomu, ir prisiminsiu žemę,</verse>
				<verse number="43">kuri jų palikta džiaugiasi sabato poilsiu. Jie gi atsitrauks nuo savo nuodėmių, kai supras, kad buvo atmetę mano įsakymus ir paniekinę įstatymus.</verse>
				<verse number="44">Tačiau, jiems esant priešų žemėje, Aš neišsižadėsiu jų ir nesibjaurėsiu taip, kad jie būtų visiškai sunaikinti, ir savo sandoros su jais neišardysiu. Aš esu Viešpats, jų Dievas.</verse>
				<verse number="45">Tada atsiminsiu dėl jų sandorą, kurią sudariau su jų protėviais, kai juos išvedžiau iš Egipto, kad būčiau jų Dievas, nes Aš esu Viešpats’‘.</verse>
				<verse number="46">Šituos nuostatus ir įstatymus izraelitams Viešpats davė per Mozę Sinajaus kalne.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Sakyk izraelitams: ‘Jei kas padarytų įžadą ir pasižadėtų tarnauti Dievui, mokės nustatytą kainą.</verse>
				<verse number="3">Vyras nuo dvidešimties ligi šešiasdešimties metų mokės penkiasdešimt šekelių sidabro pagal šventyklos šekelį;</verse>
				<verse number="4">moteris­trisdešimt.</verse>
				<verse number="5">Vyras nuo penkerių ligi dvidešimties metų­dvidešimt šekelių sidabro, o moteris­dešimt.</verse>
				<verse number="6">Už berniuką nuo vieno mėnesio ligi penkerių metų­penkis šekelius sidabro, už mergaitę­tris.</verse>
				<verse number="7">Vyras šešiasdešimties metų ir vyresnis mokės penkiolika šekelių sidabro, moteris­dešimt.</verse>
				<verse number="8">Jei bus beturtis ir paskirtos sumos negalės sumokėti, kreipsis į kunigą, kuris nustatys, kiek tas asmuo gali duoti.</verse>
				<verse number="9">Jei kas pažadėtų duoti gyvulį, tinkamą aukoti Viešpačiui, tai tas pažadėtasis gyvulys</verse>
				<verse number="10">negalės būti pakeistas nei geresniu, nei blogesniu. O jei pakeistų, ir pakeistasis, ir pirmykštis priklausys Viešpačiui.</verse>
				<verse number="11">Jei kas pažadėtų duoti nešvarų gyvulį, kuris netinka aukai Viešpačiui, jis bus atvestas pas kunigą,</verse>
				<verse number="12">kuris nuspręs, ar jis tinka, ir nustatys jo kainą.</verse>
				<verse number="13">Jei aukojantis norės jį išpirkti, pridės prie įkainojimo sumos dar penktą dalį.</verse>
				<verse number="14">Jei kas pažadėtų aukoti namus, pašvęsdamas juos Viešpačiui, kunigas apžiūrės, ar jie tinkami, ir nustatys jų vertę.</verse>
				<verse number="15">O jei aukotojas norėtų juos išpirkti, pridės prie nustatytos sumos dar penktą dalį ir namai bus jo.</verse>
				<verse number="16">Jei kas pažadėtų aukoti savo paveldėtą žemę, pašvęsdamas ją Viešpačiui, jos vertė bus nustatyta pagal sėją. Jei žemė apsėjama vienu homeru miežių, ji bus įkainota penkiasdešimt šekelių sidabro.</verse>
				<verse number="17">Jei jis pašvenčia dirvą tuojau po jubiliejaus metų, jos vertė bus visa.</verse>
				<verse number="18">O jei ji pašvenčiama kuriam laikui praėjus po jubiliejaus metų, kunigas apskaičiuos jos vertę pagal metų skaičių, likusį ligi jubiliejaus metų.</verse>
				<verse number="19">Jei aukotojas panorės išpirkti ją, pridės penktą dalį prie paskirtos kainos ir ją atsiims.</verse>
				<verse number="20">Jei nenorėtų išpirkti ir ji bus parduota kitam, aukotojas nebegalės vėliau jos išpirkti,</verse>
				<verse number="21">nes, atėjus jubiliejaus metams, ji bus pašvęsta Viešpačiui, o pašvęsti dalykai priklauso kunigams.</verse>
				<verse number="22">Jei pirktinė, o ne paveldėta dirva būtų pažadėta Viešpačiui,</verse>
				<verse number="23">kunigas apskaičiuos jos vertę pagal skaičių metų ligi jubiliejaus, ir aukotojas tą sumą paaukos Viešpačiui.</verse>
				<verse number="24">Jubiliejaus metais ji grįš pirmajam savininkui, kuris ją valdė kaip savo paveldo dalį.</verse>
				<verse number="25">Kiekvienas įkainojimas bus daromas pagal šventyklos šekelį. Šekelį sudaro dvidešimt gerų.</verse>
				<verse number="26">Pirmagimių gyvulių, kurie priklauso Viešpačiui, niekas negalės pašvęsti: ar tai bus jautis, ar avis,­jie yra Viešpaties.</verse>
				<verse number="27">Jei gyvulys yra nešvarus, aukotojas išpirks jį pagal įkainojimą ir pridės penktą kainos dalį; jei išpirkti nenorėtų, bus parduotas už tiek, kiek buvo įkainotas.</verse>
				<verse number="28">Visa, kas Viešpačiui pašvęsta,­ar tai žmogus, ar gyvulys, ar dirva­nebus parduodama ir negali būti išpirkta. Visi Viešpačiui pašvęsti dalykai yra Jo.</verse>
				<verse number="29">Nieko iš žmonių, kurie yra pašvęsti, negalima išpirkti, bet jie turi mirti.</verse>
				<verse number="30">Visos javų ir vaisių derliaus dešimtinės yra Viešpaties ir Jam priklauso.</verse>
				<verse number="31">Jei kas norėtų išpirkti savo dešimtines, pridės penktą jų vertės dalį.</verse>
				<verse number="32">Galvijų, avių, ožkų ir viso, kas piemenų ganoma, kiekviena dešimta galva bus pašvęsta Viešpačiui.</verse>
				<verse number="33">Gyvuliai nebus atrenkami ir nebus vienas kitu pakeičiami. Jei kas pakeistų, tai abu gyvuliai bus pašvęsti Viešpačiui ir nebus išperkami’ ‘‘.</verse>
				<verse number="34">Šituos įsakymus Viešpats davė Mozei dėl Izraelio vaikų Sinajaus kalne.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="4">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Antraisiais metais, izraelitams išėjus iš Egipto, antro mėnesio pirmą dieną Viešpats kalbėjo Mozei Sinajaus dykumoje Susitikimo palapinėje:</verse>
				<verse number="2">‘‘Suskaičiuokite visus izraelitų vyrus pagal jų kilmę ir šeimas,</verse>
				<verse number="3">visus dvidešimties metų ir vyresnius vyrus, tinkamus karui. Tu ir Aaronas suskaičiuokite juos pagal jų būrius.</verse>
				<verse number="4">Jums padės kiekvienos giminės vyresnieji.</verse>
				<verse number="5">Jų vardai: iš Rubeno­Šedeūro sūnus Elicūras,</verse>
				<verse number="6">iš Simeono­Cūrišadajo sūnus Šelumielis,</verse>
				<verse number="7">iš Judo­Aminadabo sūnus Naasonas,</verse>
				<verse number="8">iš Isacharo­Cuaro sūnus Netanelis,</verse>
				<verse number="9">iš Zabulono­Helono sūnus Eliabas,</verse>
				<verse number="10">iš Juozapo sūnų: iš Efraimo­Amihudo sūnus Elišama ir iš Manaso­ Pedacūro sūnus Gamelielis,</verse>
				<verse number="11">iš Benjamino­Gideonio sūnus Abidanas,</verse>
				<verse number="12">iš Dano­Amišadajo sūnus Ahiezeras,</verse>
				<verse number="13">iš Ašero­Ochrano sūnus Pagielis,</verse>
				<verse number="14">iš Gado­Deuelio sūnus Eljasafas,</verse>
				<verse number="15">iš Neftalio­Enano sūnus Ahyra’‘.</verse>
				<verse number="16">Šitie yra tautos išrinktieji, atskirų giminių kunigaikščiai ir Izraelio tūkstančių vadai.</verse>
				<verse number="17">Mozė ir Aaronas su šiais išvardintais vyrais</verse>
				<verse number="18">antrojo mėnesio pirmą dieną surinko vyrus pagal jų gimines ir šeimas, visus turėjusius dvidešimt metų ir vyresnius,</verse>
				<verse number="19">kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei, ir suskaičiavo juos Sinajaus dykumoje.</verse>
				<verse number="20">Izraelio pirmagimio Rubeno giminės vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas</verse>
				<verse number="21">buvo suskaičiuota keturiasdešimt šeši tūkstančiai penki šimtai.</verse>
				<verse number="22">Iš Simeono sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas</verse>
				<verse number="23">buvo suskaičiuota penkiasdešimt devyni tūkstančiai trys šimtai.</verse>
				<verse number="24">Iš Gado sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas</verse>
				<verse number="25">buvo suskaičiuota keturiasdešimt penki tūkstančiai šeši šimtai penkiasdešimt.</verse>
				<verse number="26">Iš Judo sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas</verse>
				<verse number="27">buvo suskaičiuota septyniasdešimt keturi tūkstančiai šeši šimtai.</verse>
				<verse number="28">Iš Isacharo sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas</verse>
				<verse number="29">buvo suskaičiuota penkiasdešimt keturi tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="30">Iš Zabulono sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas</verse>
				<verse number="31">buvo suskaičiuota penkiasdešimt septyni tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="32">Iš Juozapo giminės, Efraimo sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas</verse>
				<verse number="33">buvo suskaičiuota keturiasdešimt tūkstančių penki šimtai.</verse>
				<verse number="34">Iš Manaso sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas</verse>
				<verse number="35">buvo suskaičiuota trisdešimt du tūkstančiai du šimtai.</verse>
				<verse number="36">Iš Benjamino sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas</verse>
				<verse number="37">buvo suskaičiuota trisdešimt penki tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="38">Iš Dano sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas</verse>
				<verse number="39">buvo suskaičiuota šešiasdešimt du tūkstančiai septyni šimtai.</verse>
				<verse number="40">Iš Ašero sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas</verse>
				<verse number="41">buvo suskaičiuota keturiasdešimt vienas tūkstantis penki šimtai.</verse>
				<verse number="42">Iš Neftalio sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas</verse>
				<verse number="43">buvo suskaičiuota penkiasdešimt trys tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="44">Tai vyrai, kuriuos suskaičiavo Mozė, Aaronas ir dvylika Izraelio vyresniųjų, kiekvieną pagal jų kilmę, giminę ir šeimas,</verse>
				<verse number="45">dvidešimties metų ir vyresni, tinkantys eiti į karą.</verse>
				<verse number="46">Iš viso jų buvo suskaičiuota šeši šimtai trys tūkstančiai penki šimtai penkiasdešimt.</verse>
				<verse number="47">Nebuvo priskaičiuoti tik levitai,</verse>
				<verse number="48">nes Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="49">‘‘Levio giminės vyrų neskaičiuok kartu su Izraelio sūnumis,</verse>
				<verse number="50">bet paskirk juos šventai tarnystei prie Susitikimo palapinės. Jie nešios palapinę ir visus jos daiktus ir tarnaus prie jos bei gyvens aplink palapinę.</verse>
				<verse number="51">Keliantis į kitą vietą, levitai išardys palapinę, o sustojus­vėl išties ją. Jei kas pašalinis prisiartintų prie jos, bus baudžiamas mirtimi.</verse>
				<verse number="52">Izraelitai statys savo palapines kiekvienas savoje stovykloje bei jiems paskirtoje vietoje,</verse>
				<verse number="53">o levitai statys savo palapines aplink Susitikimo palapinę, kad Izraelio vaikai neiššauktų mano rūstybės. Levitai eis sargybą prie Susitikimo palapinės’‘.</verse>
				<verse number="54">Izraelitai padarė visa, ką Viešpats buvo įsakęs Mozei.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui:</verse>
				<verse number="2">‘‘Izraelitai privalo ištiesti savo palapines aplink Sandoros palapinę pagal giminės eilę, kiekviena giminė su savo vėliava.</verse>
				<verse number="3">Rytų pusėje savo būrių palapines išties Judas, jo vadas yra Aminadabo sūnus Naasonas.</verse>
				<verse number="4">Jo giminės vyrų, tinkančių eiti į karą, yra septyniasdešimt keturi tūkstančiai šeši šimtai.</verse>
				<verse number="5">Šalia jo įrengs savo stovyklą Isacharo giminė, jos vadas yra Cuaro sūnus Netanelis.</verse>
				<verse number="6">Jo karių yra penkiasdešimt keturi tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="7">Zabulono giminės vadas yra Helono sūnus Eliabas.</verse>
				<verse number="8">Jo giminės vyrų, tinkančių karui, yra penkiasdešimt septyni tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="9">Viso Judo stovykloje yra šimtas aštuoniasdešimt šeši tūkstančiai keturi šimtai vyrų. Jie eis pirmieji.</verse>
				<verse number="10">Pietinėje pusėje Rubeno stovyklai vadovaus Šedeūro sūnus Elicūras.</verse>
				<verse number="11">Jo vyrų, tinkančių karui, yra keturiasdešimt šeši tūkstančiai penki šimtai.</verse>
				<verse number="12">Šalia jo įrengs stovyklą Simeono giminė, kurios vadas yra Cūrišadajo sūnus Šelumielis.</verse>
				<verse number="13">Jo tinkančių karui vyrų skaičius yra penkiasdešimt devyni tūkstančiai trys šimtai.</verse>
				<verse number="14">Gado giminės vadas yra Deuelio sūnus Eljasafas.</verse>
				<verse number="15">Jo karių skaičius yra keturiasdešimt penki tūkstančiai šeši šimtai.</verse>
				<verse number="16">Viso Rubeno stovykloje yra šimtas penkiasdešimt vienas tūkstantis keturi šimtai penkiasdešimt vyrų. Rubeno būriai eis antri.</verse>
				<verse number="17">Levitai žygiuos viduryje ir neš Susitikimo palapinę. Jie eis ta tvarka, kaip apsistoja, kiekvienas prie savo vėliavos.</verse>
				<verse number="18">Vakaruose bus Efraimo sūnų stovykla. Jų vadas yra Amihudo sūnus Elišama.</verse>
				<verse number="19">Jo vyrų, tinkančių eiti į karą, yra keturiasdešimt tūkstančių penki šimtai.</verse>
				<verse number="20">Šalia jų bus Manaso giminė. Jos vadas yra Pedacūro sūnus Gamelielis.</verse>
				<verse number="21">Jo vyrų, tinkančių karui, yra trisdešimt du tūkstančiai du šimtai.</verse>
				<verse number="22">Benjamino giminės vadas yra Gideonio sūnus Abidanas.</verse>
				<verse number="23">Jo vyrų, tinkančių karui, yra trisdešimt penki tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="24">Viso Efraimo stovykloje yra šimtas aštuoni tūkstančiai šimtas karių. Efraimo būriai eis treti.</verse>
				<verse number="25">Šiaurėje bus Dano stovykla. Jos vadas yra Amišadajo sūnus Ahiezeras.</verse>
				<verse number="26">Jo vyrų, tinkančių karui, yra šešiasdešimt du tūkstančiai septyni šimtai.</verse>
				<verse number="27">Šalia jo išties savo palapines Ašero giminė, kurios vadas yra Ochrano sūnus Pagielis.</verse>
				<verse number="28">Jo vyrų, tinkančių karui, yra keturiasdešimt vienas tūkstantis penki šimtai.</verse>
				<verse number="29">Šalia jų stovyklaus Neftalio giminė. Jos vadas yra Enano sūnus Ahyra.</verse>
				<verse number="30">Jo vyrų, tinkančių karui, yra penkiasdešimt trys tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="31">Viso Dano stovykloje yra šimtas penkiasdešimt septyni tūkstančiai šeši šimtai karių. Jie eis paskutiniai’‘.</verse>
				<verse number="32">Visų izraelitų vyrų pagal jų gimines, šeimas bei kariuomenės būrius buvo šeši šimtai trys tūkstančiai penki šimtai penkiasdešimt.</verse>
				<verse number="33">Levitai nebuvo suskaičiuoti kartu su izraelitais, kaip Viešpats įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="34">Izraelitai viską padarė taip, kaip Viešpats įsakė. Jie sustodavo ir žygiuodavo būriais, giminėmis ir šeimomis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Tuo metu, kai Viešpats kalbėjo Sinajaus kalne, Aarono ir Mozės palikuonys buvo:</verse>
				<verse number="2">Aarono pirmagimis sūnus Nadabas ir Abihuvas, Eleazaras bei Itamaras.</verse>
				<verse number="3">Jie buvo patepti ir pašvęsti kunigų tarnystei.</verse>
				<verse number="4">Bet Nadabas ir Abihuvas, aukoję svetimą ugnį Viešpačiui Sinajaus dykumose, mirė, nepalikdami vaikų. Aaronui gyvam esant, kunigų tarnystę ėjo Eleazaras ir Itamaras.</verse>
				<verse number="5">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="6">‘‘Pakviesk Levio giminę pas kunigą Aaroną, kad jam tarnautų.</verse>
				<verse number="7">Jie atliks visus darbus, susijusius su Susitikimo palapine,</verse>
				<verse number="8">prižiūrės jos daiktus ir tarnaus prie palapinės tarp Izraelio vaikų.</verse>
				<verse number="9">Atiduok levitus Aaronui ir jo sūnums; jie visi yra atiduoti jam iš Izraelio vaikų.</verse>
				<verse number="10">Aaroną ir jo sūnus paskirk kunigais. Jei kas iš pašalinių artinsis, bus baudžiamas mirtimi’‘.</verse>
				<verse number="11">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="12">‘‘Aš paėmiau levitus izraelitų pirmagimių vietoje.</verse>
				<verse number="13">Kiekvienas pirmagimis yra mano nuo to laiko, kai išžudžiau pirmagimius Egipte; tuomet pašvenčiau sau izraelitų ir jų gyvulių pirmagimius. Jie yra mano. Aš esu Viešpats’‘.</verse>
				<verse number="14">Izraelitams esant Sinajaus dykumoje, Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="15">‘‘Suskaičiuok levitus pagal jų šeimas, visus vyriškos giminės asmenis, nuo vieno mėnesio amžiaus’‘.</verse>
				<verse number="16">Mozė suskaitė juos, kaip Viešpats buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="17">Štai Levio sūnų vardai: Geršonas, Kehatas ir Meraris.</verse>
				<verse number="18">Geršono sūnūs: Libnis ir Šimis.</verse>
				<verse number="19">Kehato sūnūs: Amramas ir Iccharas, Hebronas ir Uzielis.</verse>
				<verse number="20">Merario sūnūs: Machlis ir Mušis. Tai yra Levio giminė pagal savo šeimas.</verse>
				<verse number="21">Iš Geršono kilo dvi šeimos: libnių ir šimių.</verse>
				<verse number="22">Jų, vyriškos lyties nuo vieno mėnesio amžiaus, suskaityta septyni tūkstančiai penki šimtai asmenų.</verse>
				<verse number="23">Geršono šeimos turėjo statyti savo palapines už Susitikimo palapinės vakarų pusėje,</verse>
				<verse number="24">vadovaujami Laelio sūnaus Eljasafo.</verse>
				<verse number="25">Jie buvo atsakingi už Susitikimo palapinę, jos uždangalus, palapinės įėjimo užuolaidą,</verse>
				<verse number="26">kiemo užkabas, įėjimo į kiemą užkabą, palapinės virves bei visus jos reikmenis.</verse>
				<verse number="27">Kehato giminei priklausė amramų, iccharų, hebronų ir uzielitų šeimos. Tai yra kehatų šeimos.</verse>
				<verse number="28">Jų, vyriškos lyties nuo vieno mėnesio amžiaus, suskaityta aštuoni tūkstančiai šeši šimtai asmenų. Jie prižiūrėjo šventyklą.</verse>
				<verse number="29">Kehato sūnų šeimos statydavo palapines pietinėje Susitikimo palapinės pusėje.</verse>
				<verse number="30">Jiems vadovavo Uzielio sūnus Elicafanas.</verse>
				<verse number="31">Jie turėjo saugoti skrynią, stalą, žvakidę, aukurus, šventyklos indus, naudojamus tarnavimo metu, uždangą ir visus reikmenis.</verse>
				<verse number="32">Levitų vadų vyriausias buvo Eleazaras, kunigo Aarono sūnus. Jis prižiūrės tuos, kurie rūpinasi šventykla.</verse>
				<verse number="33">Iš Merario yra kilusios machlių ir mušių šeimos.</verse>
				<verse number="34">Jų, vyriškos lyties nuo vieno mėnesio amžiaus, buvo šeši tūkstančiai du šimtai asmenų.</verse>
				<verse number="35">Jų vadas buvo Abihailo sūnus Cūrielis, jų stovykla buvo šiaurinėje Susitikimo palapinės pusėje.</verse>
				<verse number="36">Jie saugojo palapinės lentas, kartis, stulpus, jų pakojus,</verse>
				<verse number="37">kiemo stulpus, statomus aplinkui, su jų pakojais, kuoleliais ir virvėmis.</verse>
				<verse number="38">Priešais palapinę, rytinėje pusėje, pasistatydavo palapinę Mozė ir Aaronas su savo sūnumis. Jie saugojo šventyklą tarp Izraelio vaikų, nes jei prisiartintų kas iš pašalinių, turėjo būti baudžiamas mirtimi.</verse>
				<verse number="39">Viešpačiui įsakius, Mozė ir Aaronas suskaitė visus levitus vyriškos lyties nuo vieno mėnesio amžiaus. Jų buvo dvidešimt du tūkstančiai asmenų.</verse>
				<verse number="40">Viešpats tarė Mozei: ‘‘Dabar suskaičiuok visus izraelitų pirmagimius vyriškos lyties nuo vieno mėnesio amžiaus.</verse>
				<verse number="41">Atskirk levitus man­Aš esu Viešpats­vietoj visų Izraelio vaikų pirmagimių ir levitų gyvulius vietoj izraelitų galvijų pirmagimių’‘.</verse>
				<verse number="42">Mozė suskaitė izraelitų pirmagimius, kaip Viešpats buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="43">Visų vyriškos lyties pirmagimių nuo vieno mėnesio amžiaus buvo dvidešimt du tūkstančiai du šimtai septyniasdešimt trys.</verse>
				<verse number="44">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="45">‘‘Imk levitus vietoje izraelitų pirmagimių ir levitų gyvulius vietoje izraelitų gyvulių. Levitai bus mano. Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="46">Išpirk du šimtus septyniasdešimt tris izraelitų pirmagimius, nes jų yra daugiau negu levitų;</verse>
				<verse number="47">imk nuo kiekvieno penkis šekelius sidabro pagal šventyklos šekelį. Šekelis susideda iš dvidešimt gerų.</verse>
				<verse number="48">Atiduok pinigus Aaronui ir jo sūnums už tuos, kurie viršija levitų skaičių’‘.</verse>
				<verse number="49">Mozė paėmė išpirkimo pinigus už tuos, kurie viršijo levitų skaičių,</verse>
				<verse number="50">iš izraelitų pirmagimių paėmė pinigus: tūkstantį tris šimtus šešiasdešimt penkis šekelius sidabro pagal šventyklos šekelį.</verse>
				<verse number="51">Juos atidavė Aaronui ir jo sūnums, vykdydamas Viešpaties įsakymą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui:</verse>
				<verse number="2">‘‘Suskaičiuok Kehato sūnus levitus pagal jų kilmę ir šeimas,</verse>
				<verse number="3">visus nuo trisdešimties iki penkiasdešimties metų amžiaus; jie prižiūrės Susitikimo palapinę.</verse>
				<verse number="4">Tokios bus kehatų pareigos Susitikimo palapinėje ir Švenčiausiojoje.</verse>
				<verse number="5">Aaronas ir jo sūnūs, prieš iškeliaujant, nuims uždangą, kabančią prieš Švenčiausiąją, ir ja apdengs Liudijimo skrynią,</verse>
				<verse number="6">ant viršaus užties opšrų kailiais ir mėlynu audiniu, ir įvers kartis.</verse>
				<verse number="7">Taip pat padėtinės duonos stalą apdengs mėlyna drobe, sudės smilkytuvus ir indus, taures ir puodelius geriamosioms aukoms pilti, o padėtinę duoną uždės viršuje,</verse>
				<verse number="8">užties raudona drobe, kurią apdengs opšrų kailių uždangalu, ir įvers kartis.</verse>
				<verse number="9">Ims mėlyną audinį, juo apdengs žvakidę, lempas, gnybtuvus, indus nuognaiboms ir visus aliejaus indus;</verse>
				<verse number="10">tai įvynios į opšrų kailių uždangalą ir įvers kartis.</verse>
				<verse number="11">Auksinį aukurą apdengs mėlyna drobe, užties opšrų kailių uždangalu ir įvers kartis.</verse>
				<verse number="12">Visus apeigoms naudojamus daiktus įvynios į mėlyną audinį, ant viršaus užties opšrų kailių uždangalu ir uždės ant neštuvų.</verse>
				<verse number="13">Iš aukuro išims pelenus ir jį apdengs violetine drobe.</verse>
				<verse number="14">Sudėję visus reikmenis, kurie vartojami prie aukuro: indus anglims, šakutes, semtuvėlius ir dubenis, užties opšrų kailių uždangalu ir įvers kartis.</verse>
				<verse number="15">Aaronui ir jo sūnums apdengus šventyklą ir visus jos daiktus, keliantis stovyklai, kehatai atėję juos paims. Jiems negalima prisiliesti prie šventų daiktų, kad nemirtų. Tai yra kehatų pareiga Susitikimo palapinėje.</verse>
				<verse number="16">Kunigo Aarono sūnus Eleazaras rūpinsis aliejumi lempoms, kvapniais smilkalais, padėtine duona, patepimo aliejumi ir viskuo, ko reikia šventyklos apeigoms, taip pat visais šventykloje esančiais daiktais’‘.</verse>
				<verse number="17">Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui:</verse>
				<verse number="18">‘‘Neleiskite kehatų giminei žūti.</verse>
				<verse number="19">Tai darykite, kad jie liktų gyvi ir nemirtų, kai ateina prie šventų daiktų. Aaronas ir jo sūnūs paskirs kiekvienam darbą, kas ką turi nešti.</verse>
				<verse number="20">Jiems negalima žiūrėti, kas yra Švenčiausiojoje, kol ji neapdengta, kad nenumirtų’‘.</verse>
				<verse number="21">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="22">‘‘Suskaičiuok taip pat Geršono sūnus pagal jų kilmę ir šeimas</verse>
				<verse number="23">nuo trisdešimties iki penkiasdešimties metų amžiaus, visus, kurie tarnauja Sandoros palapinėje.</verse>
				<verse number="24">Geršonų pareigos yra:</verse>
				<verse number="25">nešti palapinės uždangalus, užuolaidą, pakabintą Susitikimo palapinės įėjime,</verse>
				<verse number="26">kiemo, kuris yra aplinkui aukurą ir palapinę, užkabas, virves ir prie jų naudojamus įrankius; tai yra jų tarnavimas.</verse>
				<verse number="27">Geršonai neš, ką lieps Aaronas ir jo sūnūs. Darbai jiems bus nurodyti ir paskirstyti.</verse>
				<verse number="28">Tokia bus Geršono sūnų tarnystė Susitikimo palapinėje; jie bus kunigo Aarono sūnaus Itamaro žinioje.</verse>
				<verse number="29">Suskaičiuok taip pat Merario sūnus pagal jų kilmę ir šeimas</verse>
				<verse number="30">nuo trisdešimties ligi penkiasdešimties metų amžiaus, visus, kurie tarnauja Susitikimo palapinėje.</verse>
				<verse number="31">Jų darbas bus nešti palapinės lentas, jos užkaiščius, stulpus ir pakojus;</verse>
				<verse number="32">taip pat kiemo stulpus, statomus aplinkui, jų pakojus, kuolelius, virves ir visus jų reikmenis. Kiekvienam paskirsite, ką jis turi nešti.</verse>
				<verse number="33">Tai yra Merario sūnų giminės pareiga ir tarnystė Susitikimo palapinėje; jie bus kunigo Aarono sūnaus Itamaro žinioje’‘.</verse>
				<verse number="34">Mozė, Aaronas ir vyresnieji suskaitė kehatus pagal jų kilmę</verse>
				<verse number="35">nuo trisdešimties ligi penkiasdešimties metų amžiaus, kurie gali tarnauti Susitikimo palapinėje.</verse>
				<verse number="36">Jų buvo du tūkstančiai septyni šimtai penkiasdešimt.</verse>
				<verse number="37">Juos suskaitė Mozė ir Aaronas, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei.</verse>
				<verse number="38">Buvo suskaityta taip pat ir Geršono sūnūs pagal jų kilmę ir šeimas</verse>
				<verse number="39">nuo trisdešimties ligi penkiasdešimties metų amžiaus, kurie gali tarnauti Susitikimo palapinėje.</verse>
				<verse number="40">Jų buvo du tūkstančiai šeši šimtai trisdešimt.</verse>
				<verse number="41">Geršono sūnus suskaitė Mozė ir Aaronas, kaip Viešpats buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="42">Buvo suskaityta taip pat ir Merario sūnūs pagal jų kilmę ir šeimas</verse>
				<verse number="43">nuo trisdešimties ligi penkiasdešimties metų amžiaus, kurie gali tarnauti Susitikimo palapinėje.</verse>
				<verse number="44">Jų buvo trys tūkstančiai du šimtai.</verse>
				<verse number="45">Merario sūnus suskaitė Mozė ir Aaronas, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei.</verse>
				<verse number="46">Visų levitų, kuriuos Mozė, Aaronas ir Izraelio vyresnieji suskaitė pagal jų kilmę ir šeimas</verse>
				<verse number="47">nuo trisdešimties ligi penkiasdešimties metų amžiaus, galinčių tarnauti ir nešti Susitikimo palapinę,</verse>
				<verse number="48">buvo aštuoni tūkstančiai penki šimtai aštuoniasdešimt asmenų.</verse>
				<verse number="49">Juos suskaitė Mozė, kaip Viešpats buvo įsakęs, kiekvieną pagal jo tarnystę ir naštą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Įsakyk izraelitams pašalinti iš stovyklos visus raupsuotus, visus turinčius plūdimą ir susitepusius mirusiu.</verse>
				<verse number="3">Pašalinkite tokius vyrus ir tokias moteris, kad jie nesuteptų stovyklos, kurios viduryje Aš gyvenu’‘.</verse>
				<verse number="4">Izraelitai taip ir padarė, ir juos apgyvendino už stovyklos ribų, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei.</verse>
				<verse number="5">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="6">‘‘Sakyk izraelitams: ‘Jei vyras ar moteris padarytų kurią nors nuodėmę, peržengtų Viešpaties įsakymą ir taip nusikalstų,</verse>
				<verse number="7">tai jis prisipažins kaltas ir atlygins tam, kuriam nusikalto, atiduos tą patį daiktą ir, be to, pridės penktą dalį jo vertės.</verse>
				<verse number="8">O jei nebūtų to, kuriam nusikalto, atiduos viską Viešpačiui, ir tai priklausys kunigui, neskaitant avino, kuris turi būti aukojamas, kad jis būtų sutaikintas.</verse>
				<verse number="9">Visos aukos, kurias aukoja izraelitai, priklauso kunigui.</verse>
				<verse number="10">Ką pavieniai asmenys aukoja šventykloje ir atiduoda kunigui, yra jo nuosavybė’ ‘‘.</verse>
				<verse number="11">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="12">‘‘Sakyk izraelitams: ‘Jei kieno žmona nusidėtų, būdama neištikima savo vyrui,</verse>
				<verse number="13">ir kitas vyras gulėtų su ja ir ją suterštų, tačiau tai įvyktų slaptai ir būtų paslėpta nuo jos vyro akių, ir nebūtų liudytojų, nes ji nebūtų sugauta,</verse>
				<verse number="14">ir jei pavydo dvasia apimtų vyrą, nepaisant ar žmona iš tiesų susitepusi, ar tai tik neteisingas įtarimas,</verse>
				<verse number="15">jis ją turi atvesti pas kunigą ir aukoti už ją dešimtą efos dalį miežinių miltų; nepils ant jų aliejaus ir nedės smilkalų, nes tai pavydo auka, primenanti nedorybę.</verse>
				<verse number="16">Kunigas ją atves ir pastatys Viešpaties akivaizdoje.</verse>
				<verse number="17">Jis, paėmęs švento vandens moliniame inde, įmes į jį truputį dulkių nuo palapinės aslos.</verse>
				<verse number="18">Kai moteris atsistos Viešpaties akivaizdoje, jis atidengs jos galvą ir paduos jai į ranką pavydo auką; pats gi laikys kartaus vandens, kuris neša prakeikimą,</verse>
				<verse number="19">ir prisaikdins ją, sakydamas: ‘Jei neturėjai santykių su svetimu vyru, tau nekenks šitas kartus vanduo.</verse>
				<verse number="20">Bet jei buvai neištikima savo vyrui ir susitepei gulėdama su kitu,</verse>
				<verse number="21">Viešpats padarys tave prakeikimu tavo tautoje, ir tavo šlaunys ims pūti, o tavo pilvas išsipūs.</verse>
				<verse number="22">Šitas vanduo, nešantis prakeikimą, teįeina į tavo vidų, kad tavo pilvas išsipūstų ir šlaunys imtų pūti’. Moteris atsakys: ‘Amen, amen’.</verse>
				<verse number="23">Kunigas surašys tuos prakeikimus ir juos nuplaus karčiuoju vandeniu.</verse>
				<verse number="24">Jis duos moteriai gerti kartaus vandens, nešančio prakeikimą, kad tas vanduo patektų į moters vidų.</verse>
				<verse number="25">Tada kunigas paims iš jos rankų pavydo auką, ją siūbuos Viešpaties akivaizdoje ir aukos ant aukuro.</verse>
				<verse number="26">Jis ims saują aukojamųjų miltų ir sudegins ant aukuro. Po to vėl duos moteriai gerti kartaus vandens.</verse>
				<verse number="27">Kai ji išgers, jei ji yra nusikaltusi svetimavimu, prakeikimo vanduo, įėjęs į ją, išpūs jos pilvą, ir jos šlaunys ims pūti, ir moteris bus prakeikimas savo tautoje.</verse>
				<verse number="28">O jei ji bus nekalta, jai nepakenks, ir ji galės pastoti.</verse>
				<verse number="29">Toks yra pavydo įstatymas.</verse>
				<verse number="30">Jei vyras apimtas pavydo dvasios atvestų žmoną Viešpaties akivaizdon ir kunigas padarytų visa, kas čia parašyta,</verse>
				<verse number="31">vyras bus nekaltas, o moteris susilauks bausmės, jeigu bus nusikaltusi’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Sakyk izraelitams: ‘Jei vyras ar moteris padarys nazarėno įžadą, kad pasišvęstų Viešpačiui,</verse>
				<verse number="3">jis susilaikys nuo vyno ir stipraus gėrimo. Negers vynuogių sulčių nei jokio kito gėrimo, kas iš vynuogių išspaudžiama, nevalgys nei šviežių, nei džiovintų vynuogių.</verse>
				<verse number="4">Visą laiką, kol yra įžadu pasišventęs Viešpačiui, nevalgys nieko, kas iš vynuogių, net sėklų ar odelės.</verse>
				<verse number="5">Padaręs įžadą neskus galvos, kol pasibaigs įžado laikas. Visą savo pasišventimo laiką augins galvos plaukus.</verse>
				<verse number="6">Per visą savo įžado laiką nepalies mirusio,</verse>
				<verse number="7">net savo tėvu, motina, broliu ar seserimi nesusiteps, jei jie numirtų, nes įžado metu bus pasižadėjęs Dievui.</verse>
				<verse number="8">Visą savo įžado laiką jis yra šventas Viešpačiui.</verse>
				<verse number="9">Jei kas staiga mirtų šalia jo ir jis susiteptų, tada jis turės nusiskusti galvą septintą, apsivalymo, dieną.</verse>
				<verse number="10">Aštuntą dieną atneš du balandžius ar du jaunus karvelius ir prie Susitikimo palapinės paduos juos kunigui.</verse>
				<verse number="11">Kunigas vieną jų aukos už nuodėmę, o antrą­deginamąja auka, kad sutaikintų jį, nes jis susitepė mirusiu. Tą dieną jis pakartos įžadą</verse>
				<verse number="12">ir atves metinį avinėlį aukai už kaltę. Ankstesnės dienos nebus įskaitytos, nes jo pasišventimas buvo suteptas.</verse>
				<verse number="13">Tas yra nazarėno įstatymas. Pasibaigus įžado laikui, jį atves prie Susitikimo palapinės durų,</verse>
				<verse number="14">kur jis aukos auką Viešpačiui: metinį sveiką avinėlį deginamajai aukai, metinę sveiką avelę aukai už nuodėmę ir sveiką aviną padėkos aukai,</verse>
				<verse number="15">taip pat apšlakstytą aliejumi neraugintos duonos pintinę, neraugintų bandelių, apteptų aliejumi, ir geriamąją auką.</verse>
				<verse number="16">Kunigas aukos Viešpačiui auką už nuodėmę ir deginamąją auką.</verse>
				<verse number="17">Aviną aukos kaip padėkos auką Viešpačiui, kartu su neraugintos duonos pintine ir geriamąja auka.</verse>
				<verse number="18">Tada prie Susitikimo palapinės durų nuskus nazarėnui plaukus; ir kunigas jo plaukus sudegins su padėkos auka.</verse>
				<verse number="19">Kunigas, paėmęs išvirtą avino petį, vieną neraugintą bandelę iš pintinės bei neraugintą paplotį, įdės į nazarėno rankas po to, kai jo galva bus nuskusta.</verse>
				<verse number="20">Paskui, paėmęs iš nazarėno rankų, jis siūbuos viską Viešpaties akivaizdoje. Visi pašvęstieji daiktai priklausys kunigui. Po to nazarėnas galės gerti vyną.</verse>
				<verse number="21">Toks yra nazarėno, kuris davė įžadą, įstatymas ir auka Viešpačiui, neskaičiuojant to, ką jis aukos pagal savo įžadą, kad išpildytų pasišventimo įstatymą’ ‘‘.</verse>
				<verse number="22">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="23">‘‘Pasakyk Aaronui ir jo sūnums laiminti izraelitus tokiais žodžiais:</verse>
				<verse number="24">‘Viešpats telaimina ir tesaugoja tave.</verse>
				<verse number="25">Viešpats teparodo tau savo veidą ir tebūna tau maloningas.</verse>
				<verse number="26">Viešpats teatgręžia savo veidą į tave ir tesuteikia tau ramybę’.</verse>
				<verse number="27">Jie šauksis mano vardo izraelitams, ir Aš juos laiminsiu’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Tą dieną, kai pabaigė statyti palapinę ir Mozė patepė ir pašventino ją ir visus jos reikmenis, taip pat aukurą ir visus jo daiktus,</verse>
				<verse number="2">Izraelio giminių kunigaikščiai aukojo</verse>
				<verse number="3">Viešpačiui šešis dengtus vežimus ir dvylika jaučių. (Po vežimą nuo dviejų kunigaikščių ir nuo kiekvieno po jautį.) Visa tai jie atgabeno prie palapinės.</verse>
				<verse number="4">Viešpats sakė Mozei:</verse>
				<verse number="5">‘‘Imk tas aukas palapinės reikalams ir skirstyk levitams pagal jų pareigas’‘.</verse>
				<verse number="6">Mozė paskirstė vežimus ir jaučius levitams.</verse>
				<verse number="7">Du vežimus ir keturis jaučius jis davė Geršono sūnums.</verse>
				<verse number="8">Keturis vežimus ir aštuonis jaučius davė Merario sūnums. Jų vyresnysis buvo kunigo Aarono sūnus Itamaras.</verse>
				<verse number="9">Kehato sūnums nedavė vežimų nei jaučių, nes jiems patikėta Švenčiausioji turi būti nešama ant pečių.</verse>
				<verse number="10">Aukuro patepimo dieną giminių kunigaikščiai aukojo aukuro reikalams.</verse>
				<verse number="11">Viešpats tarė Mozei: ‘‘Kunigaikščiai kiekvienas savo dieną teaukoja aukuro pašventimui skirtas aukas’‘.</verse>
				<verse number="12">Pirmą dieną aukojo Aminadabo sūnus Naasonas iš Judo giminės.</verse>
				<verse number="13">Tai buvo sidabrinis dubuo, sveriąs šimtą trisdešimt šekelių, ir sidabrinė taurė, sverianti septyniasdešimt šekelių pagal šventyklos šekelį,­abu indai buvo pilni smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai;</verse>
				<verse number="14">be to, auksinis indelis, sveriąs dešimt šekelių, pilnas smilkalų;</verse>
				<verse number="15">jautis, avinas ir metinis avinėlis deginamajai aukai;</verse>
				<verse number="16">ožys aukai už nuodėmę;</verse>
				<verse number="17">du jaučiai, penki avinai, penki ožiai ir penki metiniai avinėliai padėkos aukai. Tai buvo Aminadabo sūnaus Naasono auka.</verse>
				<verse number="18">Antrą dieną aukojo Cuaro sūnus Netanelis, Isacharo giminės kunigaikštis:</verse>
				<verse number="19">sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,­abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai;</verse>
				<verse number="20">auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų;</verse>
				<verse number="21">jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai;</verse>
				<verse number="22">ožį aukai už nuodėmę;</verse>
				<verse number="23">padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius ir penkis metinius avinėlius. Tai buvo Cuaro sūnaus Netanelio auka.</verse>
				<verse number="24">Trečią dieną aukojo Zabulono sūnų kunigaikštis, Helono sūnus Eliabas:</verse>
				<verse number="25">sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,­abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai;</verse>
				<verse number="26">auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų;</verse>
				<verse number="27">jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai;</verse>
				<verse number="28">ožį aukai už nuodėmę;</verse>
				<verse number="29">padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius, penkis metinius avinėlius. Tai buvo Helono sūnaus Eliabo auka.</verse>
				<verse number="30">Ketvirtą dieną aukojo Rubeno sūnų kunigaikštis, Šedeūro sūnus Elicūras:</verse>
				<verse number="31">sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,­abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai;</verse>
				<verse number="32">auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų;</verse>
				<verse number="33">jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai;</verse>
				<verse number="34">ožį aukai už nuodėmę;</verse>
				<verse number="35">padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius ir penkis metinius avinėlius. Tai buvo Šedeūro sūnaus Elicūro auka.</verse>
				<verse number="36">Penktą dieną aukojo Simeono sūnų kunigaikštis, Cūrišadajo sūnus Šelumielis:</verse>
				<verse number="37">sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,­abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai;</verse>
				<verse number="38">auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų;</verse>
				<verse number="39">jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai;</verse>
				<verse number="40">ožį aukai už nuodėmę;</verse>
				<verse number="41">padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius ir penkis metinius avinėlius. Tai buvo Cūrišadajo sūnaus Šelumielio auka.</verse>
				<verse number="42">Šeštą dieną aukojo Gado sūnų kunigaikštis, Deuelio sūnus Elja-safas:</verse>
				<verse number="43">sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,­abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai;</verse>
				<verse number="44">auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų;</verse>
				<verse number="45">jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai;</verse>
				<verse number="46">ožį aukai už nuodėmę;</verse>
				<verse number="47">padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius ir penkis metinius avinėlius. Tai buvo Deuelio sūnaus Eljasafo auka.</verse>
				<verse number="48">Septintą dieną aukojo Efraimo sūnų kunigaikštis, Amihudo sūnus Elišama:</verse>
				<verse number="49">sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,­abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai;</verse>
				<verse number="50">auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų;</verse>
				<verse number="51">jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai;</verse>
				<verse number="52">ožį aukai už nuodėmę;</verse>
				<verse number="53">padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius ir penkis metinius avinėlius. Tai buvo Amihudo sūnaus Elišamos auka.</verse>
				<verse number="54">Aštuntą dieną aukojo Manaso sūnų kunigaikštis, Pedacūro sūnus Gamelielis:</verse>
				<verse number="55">sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,­abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai;</verse>
				<verse number="56">auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų;</verse>
				<verse number="57">jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai;</verse>
				<verse number="58">ožį aukai už nuodėmę;</verse>
				<verse number="59">padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius ir penkis metinius avinėlius. Tai buvo Pedacūro sūnaus Gamelielio auka.</verse>
				<verse number="60">Devintą dieną aukojo Benjamino sūnų kunigaikštis, Gideonio sūnus Abidanas:</verse>
				<verse number="61">sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,­abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai;</verse>
				<verse number="62">auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų;</verse>
				<verse number="63">jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai;</verse>
				<verse number="64">ožį aukai už nuodėmę;</verse>
				<verse number="65">padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius ir penkis metinius avinėlius. Tai buvo Gideonio sūnaus Abidano auka.</verse>
				<verse number="66">Dešimtą dieną aukojo Dano sūnų kunigaikštis, Amišadajo sūnus Ahiezeras:</verse>
				<verse number="67">sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,­abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai;</verse>
				<verse number="68">auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų;</verse>
				<verse number="69">jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai;</verse>
				<verse number="70">ožį aukai už nuodėmę;</verse>
				<verse number="71">padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius ir penkis metinius avinėlius. Tai buvo Amišadajo sūnaus Ahiezero auka.</verse>
				<verse number="72">Vienuoliktą dieną aukojo Ašero sūnų kunigaikštis, Ochrano sūnus Pagielis:</verse>
				<verse number="73">sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,­abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai;</verse>
				<verse number="74">auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų;</verse>
				<verse number="75">jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai;</verse>
				<verse number="76">ožį aukai už nuodėmę;</verse>
				<verse number="77">padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius ir penkis metinius avinėlius. Tai buvo Ochrano sūnaus Pagielio auka.</verse>
				<verse number="78">Dvyliktą dieną aukojo Neftalio sūnų kunigaikštis, Enano sūnus Ahyra:</verse>
				<verse number="79">sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,­abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai;</verse>
				<verse number="80">auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų;</verse>
				<verse number="81">jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai;</verse>
				<verse number="82">ožį aukai už nuodėmę;</verse>
				<verse number="83">padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius ir penkis metinius avinėlius. Tai buvo Enano sūnaus Ahyros auka.</verse>
				<verse number="84">Tos buvo Izraelio kunigaikščių aukos aukuro pašventinimo proga: dvylika sidabrinių dubenių, dvylika sidabrinių taurių, dvylika auksinių indelių.</verse>
				<verse number="85">Kadangi dubuo svėrė šimtą trisdešimt šekelių sidabro ir kiekviena taurė septyniasdešimt šekelių, tai visi sidabriniai indai svėrė du tūkstančius keturis šimtus šekelių pagal šventyklos šekelį.</verse>
				<verse number="86">Dvylika auksinių indelių, kurie buvo pilni smilkalų, kiekvienas svėrė po dešimt šekelių; viso aukso buvo šimtas dvidešimt šekelių.</verse>
				<verse number="87">Jaučių deginamajai aukai buvo dvylika, avinų dvylika, metinių avinėlių dvylika kartu su duonos auka; aukai už nuodėmę buvo dvylika ožių.</verse>
				<verse number="88">Padėkos aukai buvo dvidešimt keturi jaučiai, šešiasdešimt avinų, šešiasdešimt ožių ir šešiasdešimt metinių avinėlių. Tos aukos buvo duotos aukuro pašventinimui po to, kai jis buvo pateptas.</verse>
				<verse number="89">Kai Mozė įėjo į Susitikimo palapinę kalbėtis su Dievu, jis girdėjo balsą nuo dangčio, kuris buvo ant Sandoros skrynios tarp dviejų cherubų. Iš ten Dievas kalbėjo su juo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Sakyk Aaronui, kad jis sustatytų lempas taip, kad visos degtų žvakidės priekyje’‘.</verse>
				<verse number="3">Aaronas sustatė lempas, kad jos degtų žvakidės priekyje, kaip Viešpats įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="4">Visa žvakidė buvo nukalta iš aukso, pagal Viešpaties Mozei parodytą pavyzdį.</verse>
				<verse number="5">Viešpats kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="6">‘‘Imk levitus iš Izraelio vaikų ir apvalyk juos,</verse>
				<verse number="7">apšlakstydamas apvalomuoju vandeniu, liepk nusiskusti plaukus nuo viso kūno ir išsiplauti drabužius, tai jie bus apvalyti.</verse>
				<verse number="8">Jie ims veršį ir duonos aukai­ aliejumi apšlakstytų smulkių miltų, ir kitą veršį­aukai už nuodėmę.</verse>
				<verse number="9">Sušauk izraelitus ir pastatyk levitus prie Susitikimo palapinės.</verse>
				<verse number="10">Tu pastatysi levitus prieš Viešpatį, ir izraelitai uždės ant jų rankas.</verse>
				<verse number="11">Aaronas paaukos levitus Viešpačiui, kaip Izraelio vaikų auką, kad jie tarnautų Jam.</verse>
				<verse number="12">Levitai uždės rankas ant veršių galvų, kurių vieną paaukosi kaip auką už nuodėmę, o kitą­kaip deginamąją auką; taip levitai bus sutaikinti.</verse>
				<verse number="13">Pastatyk levitus prieš Aaroną ir jo sūnus ir paaukok juos Viešpačiui;</verse>
				<verse number="14">išskirk levitus iš izraelitų, kad jie būtų mano.</verse>
				<verse number="15">Po to jie tarnaus man Susitikimo palapinėje. Taip jie bus apvalyti ir pašvęsti man,</verse>
				<verse number="16">nes jie visi yra man atiduoti vietoje izraelitų pirmagimių,</verse>
				<verse number="17">kadangi visi izraelitų pirmagimiai yra mano­žmonės ir gyvuliai. Aš juos pašvenčiau sau nuo tos dienos, kai išžudžiau egiptiečių pirmagimius.</verse>
				<verse number="18">Aš paėmiau levitus vietoje izraelitų pirmagimių</verse>
				<verse number="19">ir pavedžiau juos Aarono ir jo sūnų priežiūrai, kad tarnautų man Susitikimo palapinėje ir sutaikintų izraelitus. Taip izraelitai bus apsaugoti nuo sunaikinimo, kuris ištiktų juos, jei kas iš jų išdrįstų artintis prie šventyklos’‘.</verse>
				<verse number="20">Mozė, Aaronas ir izraelitai pasielgė su levitais taip, kaip Viešpats įsakė Mozei:</verse>
				<verse number="21">juos apvalė, jie išsiplovė savo drabužius, o Aaronas paaukojo juos kaip auką Viešpačiui ir sutaikino.</verse>
				<verse number="22">Po to levitai ėjo į Susitikimo palapinę ir atliko jiems skirtą tarnystę Aarono ir jo sūnų priežiūroje.</verse>
				<verse number="23">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="24">‘‘Toks yra įstatymas levitams: dvidešimt penkerių metų ir vyresni tarnaus Susitikimo palapinėje,</verse>
				<verse number="25">o, sulaukę penkiasdešimties metų amžiaus, jie nebetarnaus.</verse>
				<verse number="26">Jie padės savo broliams saugoti Susitikimo palapinę, bet nedirbs jokio darbo. Tai įsakymas levitams, liečiąs jų tarnystę’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Izraelitams išėjus iš Egipto, antraisiais metais, pirmą mėnesį Viešpats kalbėjo Mozei Sinajaus dykumoje:</verse>
				<verse number="2">‘‘Tegul izraelitai švenčia Paschą jai skirtu metu,</verse>
				<verse number="3">šio mėnesio keturioliktos dienos vakare, laikydamiesi visų apeigų ir nurodymų’‘.</verse>
				<verse number="4">Mozė pasakė izraelitams, kad jie turi švęsti Paschą.</verse>
				<verse number="5">Jie ją šventė pirmo mėnesio keturioliktos dienos vakare prie Sinajaus kalno. Izraelitai darė visa, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei.</verse>
				<verse number="6">Kai kurie buvo susitepę žmogaus lavonu ir tą dieną negalėjo švęsti Paschos. Jie atėjo pas Mozę bei Aaroną ir jiems tarė:</verse>
				<verse number="7">‘‘Mes susitepę mirusiu. Ar dėl to mes neturime teisės aukoti Viešpačiui kartu su visais izraelitais?’‘</verse>
				<verse number="8">Mozė jiems atsakė: ‘‘Palaukite, aš paklausiu, ką Viešpats pasakys šiuo reikalu’‘.</verse>
				<verse number="9">Ir Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="10">‘‘Jei kas iš izraelitų susiteptų mirusiu ar būtų kelionėje, tešvenčia Paschą</verse>
				<verse number="11">antro mėnesio keturioliktos dienos vakare, valgydamas neraugintą duoną su karčiomis žolėmis;</verse>
				<verse number="12">nieko nepaliks ligi ryto ir nė vieno avinėlio kaulo nesulaužys; laikysis visų Paschos nuostatų.</verse>
				<verse number="13">O jei kas nesuteptas ir nekeliaudamas nešvęstų Paschos, tas bus išnaikintas iš savo tautos, nes neaukojo Viešpačiui skirtu laiku; jis atsakys už savo nuodėmę.</verse>
				<verse number="14">Jei tarp jūsų būtų svetimšalis ar ateivis, kuris norėtų švęsti Paschą, tešvenčia ją Viešpačiui, laikydamasis tų pačių apeigų ir nurodymų. Jums ir ateiviui yra tas pats įstatymas’‘.</verse>
				<verse number="15">Tą dieną, kai buvo pastatyta Liudijimo palapinė, ją apdengė debesis, o naktį virš palapinės buvo tarsi ugnies liepsna.</verse>
				<verse number="16">Taip buvo visą laiką: dieną ją dengė debesis, o naktį­tarsi liepsna.</verse>
				<verse number="17">Kai palapinę dengiąs debesis pakildavo, izraelitai iškeliaudavo; toje vietoje, kur debesis nusileisdavo, izraelitai statydavo stovyklą.</verse>
				<verse number="18">Pagal Viešpaties įsakymą jie keliaudavo ir Jam įsakius ištiesdavo palapines. Kol debesis dengė palapinę, jie pasilikdavo toje pačioje vietoje.</verse>
				<verse number="19">Jei debesis virš palapinės pasilikdavo ilgą laiką, izraelitai nekeliaudavo.</verse>
				<verse number="20">Kartais debesis virš palapinės likdavo tik kelias dienas. Pagal Viešpaties įsakymą jie ištiesdavo palapines ir pagal Jo įsakymą iškeliaudavo.</verse>
				<verse number="21">Jei debesis stovėdavo virš palapinės tik vieną naktį ir, dienai brėkštant, pakildavo, jie keliaudavo toliau; jei debesis pakildavo, jie iškeliaudavo ar dieną, ar naktį.</verse>
				<verse number="22">O jei dvi dienas ar visą mėnesį, ar metus debesis pasilikdavo ant palapinės, izraelitai pasilikdavo toje pačioje vietoje; kai tik debesis pakildavo, jie keldavosi iš stovyklos.</verse>
				<verse number="23">Pagal Viešpaties įsakymą jie ištiesdavo palapines ir pagal Jo įsakymą iškeliaudavo. Jie laikėsi Viešpaties per Mozę duoto įsakymo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Padaryk du sidabrinius trimitus, kad galėtum sušaukti žmones ir jiems pranešti, kai reikės keltis iš stovyklos.</verse>
				<verse number="3">Sutrimitavus abiem trimitais, visa tauta susirinks pas tave prie Susitikimo palapinės.</verse>
				<verse number="4">Jei sutrimituos vienu trimitu, pas tave susirinks izraelitų kunigaikščiai.</verse>
				<verse number="5">Kai trimituos pavojų, pirmieji pakils tie, kurie stovyklauja rytų pusėje.</verse>
				<verse number="6">Trimituojant pavojų antrą sykį, pajudės pietuose esančios stovyklos. Pavojaus ženklą trimituosite skelbdami kelionės pradžią.</verse>
				<verse number="7">Sušaukdami tautos susirinkimą, trimituosite, bet ne pavojaus signalą.</verse>
				<verse number="8">Trimituos Aarono sūnūs, kunigai; tai bus amžinas įstatymas jūsų kartoms.</verse>
				<verse number="9">Jei eisite į karą savo žemėje prieš tuos, kurie jus spaudžia, trimituokite pavojų. Viešpats, jūsų Dievas, prisimins jus ir išgelbės iš jūsų priešų.</verse>
				<verse number="10">Jūsų džiaugsmo dieną, šventės dieną ir pirmą mėnesio dieną, trimituokite prie deginamųjų ir padėkos aukų kaip atminimą Dievui. Aš, Viešpats, jūsų Dievas’‘.</verse>
				<verse number="11">Antraisiais metais, antro mėnesio dvidešimtą dieną debesis pakilo nuo Liudijimo palapinės,</verse>
				<verse number="12">ir izraelitai iškeliavo būriais iš Sinajaus dykumos. Debesis nusileido Parano dykumoje.</verse>
				<verse number="13">Tai buvo pirmoji jų kelionė, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei.</verse>
				<verse number="14">Pirmieji ėjo Judo giminės žmonės tvarkingais būriais. Jų vadas buvo Aminadabo sūnus Naasonas.</verse>
				<verse number="15">Isacharo giminės pulkų vadas buvo Cuaro sūnus Netanelis.</verse>
				<verse number="16">Zabulono giminės pulkų vadas buvo Helono sūnus Eliabas.</verse>
				<verse number="17">Po to buvo išardyta palapinė, kuria nešini ėjo Geršono ir Merario sūnūs.</verse>
				<verse number="18">Paskui juos keliavo Rubeno pulkai. Jų vadas buvo Šedeūro sūnus Elicūras.</verse>
				<verse number="19">Simeono giminės pulkų vadas buvo Cūrišadajo sūnus Šelumielis.</verse>
				<verse number="20">Gado giminės pulkų vadas buvo Deuelio sūnus Eljasafas.</verse>
				<verse number="21">Po to ėjo Kehato sūnūs, kurie nešė Švenčiausiąją. Kai jie nuėjo, palapinė buvo jau pastatyta.</verse>
				<verse number="22">Toliau ėjo Efraimo giminės pulkai, kuriems vadovavo Amihudo sūnus Elišama.</verse>
				<verse number="23">Manaso giminės pulkų vadas buvo Pedacūro sūnus Gamelielis.</verse>
				<verse number="24">Benjamino giminės pulkų vadas buvo Gideonio sūnus Abidanas.</verse>
				<verse number="25">Paskutiniai iš stovyklos iškeliavo Dano pulkai. Jiems vadovavo Amišadajo sūnus Ahiezeras.</verse>
				<verse number="26">Ašero giminės pulkų vadas buvo Ochrano sūnus Pagielis.</verse>
				<verse number="27">Neftalio giminės pulkų vadas buvo Enano sūnus Ahyra.</verse>
				<verse number="28">Tokia tvarka ėjo Izraelio vaikų pulkai, kai keldavosi iš vienos vietos į kitą.</verse>
				<verse number="29">Mozė sakė savo žmonos broliui Hobabui, midjaniečio Reuelio sūnui: ‘‘Mes eisime į vietą, kurią Viešpats mums pažadėjo. Keliauk su mumis, mes tau gera darysime, nes Viešpats pažadėjo Izraeliui gerovę’‘.</verse>
				<verse number="30">Tas jam atsakė: ‘‘Aš nekeliausiu su jumis, bet grįšiu į savo šalį, kurioje gimiau’‘.</verse>
				<verse number="31">Mozė atsakė: ‘‘Nepalik mūsų, nes tu geriausiai žinai, kaip mes turime įsikurti dykumoje; tu būsi mums vietoje akių.</verse>
				<verse number="32">Jei pasiliksi su mumis, duosime tau, ką mums Viešpats duos’‘.</verse>
				<verse number="33">Jie keliavo nuo Sinajaus kalno tris dienas, ir Viešpaties Sandoros skrynia buvo nešama pirma jų į stovyklai paskirtą vietą.</verse>
				<verse number="34">Viešpaties debesis rodė jiems kelią, keliaujant dienos metu.</verse>
				<verse number="35">Sandoros skrynią pakeliant kelionei, Mozė tardavo: ‘‘Viešpatie! Teišsisklaido Tavo priešai ir bėga nuo Tavo veido tie, kurie Tavęs nekenčia’‘.</verse>
				<verse number="36">Kai sustodavo, jis tardavo: ‘‘Sugrįžk, Viešpatie, pas Izraelio tūkstančių tūkstančius!’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Izraelitai murmėjo prieš Viešpatį, ir Viešpačiui tai nepatiko. Tai išgirdęs, Viešpats užsirūstino, Jo ugnis užsidegė tarp jų ir ėmė naikinti stovyklos pakraštį.</verse>
				<verse number="2">Tauta šaukėsi Mozės ir, kai Mozė pasimeldė Viešpačiui, ugnis užgeso.</verse>
				<verse number="3">Jie praminė tą vietą Tabera, nes Viešpaties ugnis degė tarp jų.</verse>
				<verse number="4">Kartu keliavo daug svetimšalių, kurie pasidavė geiduliams; su jais drauge verkė ir izraelitai, sakydami: ‘‘Kas duos mums mėsos?</verse>
				<verse number="5">Atsimename žuvis, kurias valgėme Egipte ir jos mums nieko nekainavo; taip pat prisimename agurkus, melionus, porus, svogūnus ir česnakus.</verse>
				<verse number="6">Dabar mūsų sielos išseko, nes mūsų akys nieko kito nemato­tiktai maną’‘.</verse>
				<verse number="7">Mana buvo geltona ir panaši į kalendros sėklas.</verse>
				<verse number="8">Žmonės vaikščiojo aplinkui ir ją rinkosi, malė girnomis ar susitrindavo grūstuvuose, virė puoduose ir kepė iš jos papločius; jos skonis buvo panašus į ragaišio su aliejumi skonį.</verse>
				<verse number="9">Nusileidžiant naktį ant stovyklos rasai, krisdavo ir mana.</verse>
				<verse number="10">Mozė išgirdo, kaip žmonės verkia savo šeimose prie palapinių angų. Viešpaties rūstybė smarkiai užsidegė, Mozė taip pat buvo nepatenkintas.</verse>
				<verse number="11">Jis skundėsi Viešpačiui: ‘‘Kam vargini savo tarną? Kodėl nerandu malonės Tavo akyse? Ir kodėl uždėjai man visos šitos tautos naštą?</verse>
				<verse number="12">Argi šita tauta yra mano vaikai, ar aš ją pagimdžiau, kad man sakai: ‘Nunešk juos, paėmęs į glėbį, kaip auklė nešioja kūdikį, į žemę, kurią Tu pažadėjai jų tėvams?’</verse>
				<verse number="13">Iš kur aš imsiu mėsos, kad pasotinčiau tokią daugybę? Jie rauda ir šaukia: ‘Duok mums mėsos!’</verse>
				<verse number="14">Aš negaliu vienas nešti visos šitos tautos, nes man tai per sunku.</verse>
				<verse number="15">Jeigu taip su manimi elgiesi, geriau nužudyk mane, jei atradau malonę Tavo akyse, kad nebūčiau varginamas tokių didelių bėdų’‘.</verse>
				<verse number="16">Viešpats atsakė Mozei: ‘‘Surink septyniasdešimt Izraelio vyresniųjų, apie kuriuos žinai, kad jie yra tautos vadovai, nuvesk juos prie Susitikimo palapinės ir atsistok ten kartu su jais.</verse>
				<verse number="17">Aš nužengsiu ir kalbėsiu su tavimi, paimsiu dvasios, kuri yra ant tavęs, ir suteiksiu jiems, kad jie kartu su tavimi neštų tautos naštą ir tau nereikėtų nešti vienam.</verse>
				<verse number="18">O tautai sakyk: ‘Pasišventinkite ir rytoj valgysite mėsos, nes Viešpats išgirdo jūsų verksmą, kai sakėte: ‘Kas mums duos mėsos? Gera mums buvo Egipte’. Viešpats jums duos mėsos, ir jūs valgysite.</verse>
				<verse number="19">Ne vieną dieną, ne dvi dienas, ne penkias dienas, ne dešimt dienų ir ne dvidešimt dienų,</verse>
				<verse number="20">bet visą mėnesį, kol nebegalėsite į ją net pažiūrėti; jūs paniekinote Viešpatį, kuris yra tarp jūsų, ir raudojote Jo akivaizdoje, sakydami: ‘Kodėl mes išėjome iš Egipto?’ ‘‘</verse>
				<verse number="21">Mozė tarė: ‘‘Šitos tautos yra šeši šimtai tūkstančių pajėgių vyrų, ir Tu sakai, kad duosi jiems visą mėnesį valgyti mėsos?</verse>
				<verse number="22">Argi mes turėsime papjauti avis ir jaučius, kad užtektų visiems? Ar susirinks visos jūros žuvys, kad juos pasotintų?’‘</verse>
				<verse number="23">Viešpats atsakė jam: ‘‘Argi Viešpaties ranka sutrumpėjo? Dabar matysi, ar mano žodžiai išsipildys, ar ne’‘.</verse>
				<verse number="24">Mozė nuėjo ir pasakė tautai Viešpaties žodžius. Jis surinko septyniasdešimt izraelitų vyresniųjų ir juos sustatė prie palapinės.</verse>
				<verse number="25">Viešpats nužengė debesyje ir jam kalbėjo. Ir Jis paėmė dvasios, kuri buvo ant Mozės, ir davė septyniasdešimčiai vyresniųjų. Kai ant jų nusileido dvasia, jie pradėjo pranašauti ir nepaliovė.</verse>
				<verse number="26">Stovykloje buvo pasilikę du vyrai, vienas vardu Eldadas, o kitas­Medadas. Ir jie gavo tos dvasios, nes ir juodu buvo įtraukti į sąrašą, bet nebuvo atėję prie palapinės. Jie pradėjo pranašauti stovykloje.</verse>
				<verse number="27">Vienas jaunuolis atbėgo ir pranešė Mozei: ‘‘Eldadas ir Medadas pranašauja stovykloje!’‘</verse>
				<verse number="28">Nūno sūnus Jozuė, Mozės tarnas, tarė: ‘‘Mano valdove Moze, uždrausk jiems!’‘</verse>
				<verse number="29">Bet jis atsakė: ‘‘Ar tu pavydi dėl manęs? O, kad visa Viešpaties tauta pranašautų ir kad Viešpats duotų kiekvienam savo dvasios!’‘</verse>
				<verse number="30">Mozė ir Izraelio vyresnieji sugrįžo į stovyklą.</verse>
				<verse number="31">Pakilo Viešpaties siųstas vėjas ir atnešė putpelių. Jų tiek prikrito aplinkui stovyklą, kiek galima apeiti per dvi dienas ir dvi uolektys nuo žemės.</verse>
				<verse number="32">Žmonės rinko putpeles visą tą dieną ir naktį ir dar kitą dieną, ir kiekvienas prisirinko nemažiau kaip dešimt homerų; jas džiovino aplink stovyklą.</verse>
				<verse number="33">Mėsa tebebuvo jiems tarp dantų, ir jie dar nebuvo jos suvalgę, kai Viešpaties rūstybė užsidegė prieš tautą, ir Jis ištiko juos dideliu maru.</verse>
				<verse number="34">Ta vieta buvo pavadinta Kibrot Taavos kapinėmis, nes ten palaidojo žmones, kurie buvo pasidavę geiduliams.</verse>
				<verse number="35">Išėję iš Kibrot Taavos kapinių, jie nukeliavo į Hacerotą ir ten sustojo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Mirjama ir Aaronas priekaištavo Mozei dėl jo vedybų, nes jis buvo vedęs etiopę.</verse>
				<verse number="2">Jie sakė: ‘‘Argi Viešpats kalbėjo tik per vieną Mozę? Argi Jis nekalbėjo taip pat ir per mus?’‘ Viešpats tai išgirdo.</verse>
				<verse number="3">Mozė gi buvo labai romus, romiausias iš visų žmonių žemėje.</verse>
				<verse number="4">Viešpats staiga prabilo į Mozę, Aaroną bei Mirjamą: ‘‘Jūs trys išeikite prie Susitikimo palapinės’‘. Jiems išėjus,</verse>
				<verse number="5">Viešpats nužengė debesies stulpe ir, stovėdamas palapinės įėjime, pašaukė Aaroną ir Mirjamą. Kai juodu priėjo,</verse>
				<verse number="6">Jis tarė jiems: ‘‘Klausykite! Jei kas tarp jūsų yra Viešpaties pranašas, Aš jam apsireiškiu regėjime arba kalbu sapne.</verse>
				<verse number="7">Ne taip yra su mano tarnu Moze, kuris yra ištikimas visuose mano namuose.</verse>
				<verse number="8">Su juo Aš kalbuosi veidas į veidą, atvirai, o ne neaiškiais žodžiais, ir jis mato mano pavidalą. Kaip judu nebijote kalbėti prieš mano tarną Mozę?’‘</verse>
				<verse number="9">Užsirūstinęs Viešpats pasitraukė.</verse>
				<verse number="10">Pasitraukė ir debesis nuo palapinės. Staiga Mirjamą išbėrė raupsai, ji pabalo kaip sniegas. Aaronas, pažvelgęs į ją ir pamatęs ją apdengtą raupsais,</verse>
				<verse number="11">tarė Mozei: ‘‘Maldauju, mano valdove, tenepasilieka ant mudviejų ši nuodėmė, kurią padarėme per savo kvailumą.</verse>
				<verse number="12">Tenebūna ji kaip kūdikis, negyvas gimęs, kurio kūno dalis jau sugedus’‘.</verse>
				<verse number="13">Mozė šaukėsi Viešpaties: ‘‘Maldauju, o Dieve, išgydyk ją’‘.</verse>
				<verse number="14">Viešpats jam atsakė: ‘‘Jei jos tėvas būtų spjovęs jai į veidą, argi ji nebūtų turėjusi rausti bent septynias dienas? Tebūna atskirta septynias dienas nuo stovyklos ir paskui bus pašaukta atgal’‘.</verse>
				<verse number="15">Mirjama buvo septynias dienas atskirta nuo stovyklos, ir tauta nepajudėjo iš vietos, kol Mirjama nebuvo pašaukta atgal.</verse>
				<verse number="16">Po to izraelitai iškeliavo iš Haceroto ir apsistojo Parano dykumoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Ir Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Siųsk vyrus, po vieną vyresnįjį iš kiekvienos giminės, išžvalgyti Kanaano žemės, kurią duosiu izraelitams’‘.</verse>
				<verse number="3">Mozė padarė, ką Viešpats įsakė. Jis išsiuntė iš Parano dykumos kiekvienos giminės vyresnįjį:</verse>
				<verse number="4">Rubeno giminės­Zakūro sūnų Šamūvą,</verse>
				<verse number="5">Simeono giminės­Horio sūnų Šafatą,</verse>
				<verse number="6">Judo giminės­Jefunės sūnų Kalebą,</verse>
				<verse number="7">Isacharo giminės­Juozapo sūnų Igalą,</verse>
				<verse number="8">Efraimo giminės­Nūno sūnų Ozėją,</verse>
				<verse number="9">Benjamino giminės­Rafuvo sūnų Paltį,</verse>
				<verse number="10">Zabulono giminės­Sodžio sūnų Gadielį,</verse>
				<verse number="11">iš Juozapo sūnų, Manaso giminės­ Susio sūnų Gadį,</verse>
				<verse number="12">Dano giminės­Gemalio sūnų Amielį,</verse>
				<verse number="13">Ašero giminės­Mykolo sūnų Setūrą,</verse>
				<verse number="14">Neftalio giminės­Vofsio sūnų Nachbį,</verse>
				<verse number="15">Gado giminės­Machio sūnų Geuelį.</verse>
				<verse number="16">Tai vardai vyrų, kuriuos Mozė pasiuntė išžvalgyti kraštą. Nūno sūnų Ozėją jis pavadino Jozue.</verse>
				<verse number="17">Mozė, siųsdamas juos į Kanaano šalį, tarė jiems: ‘‘Pradėkite šalies pietuose ir, nuėję į kalnus,</verse>
				<verse number="18">apžiūrėkite žemę ir žmones, kurie ten gyvena: ar jie galingi, ar silpni, ar jų mažai, ar daug;</verse>
				<verse number="19">ar pati žemė gera, ar bloga; kokie miestai, ar turi mūro sienas, ar ne;</verse>
				<verse number="20">ar žemė derlinga, ar nualinta, ar miškinga, ar ne. Būkite drąsūs ir mums atneškite tos žemės vaisių’‘. Buvo metas, kada skinamos pirmosios vynuogės.</verse>
				<verse number="21">Jie nuėję išžvalgė žemę nuo Cino dykumos iki Rehobo, kur einama į Lebo Hamatą.</verse>
				<verse number="22">Jie patraukė į pietus ir atėjo į Hebroną, kur gyveno Anako sūnūs Ahimanas, Šešajas ir Talmajas. Hebronas įkurtas septyneriais metais anksčiau už Egipto miestą Coaną.</verse>
				<verse number="23">Nuėję prie Eškolo upelio, nupjovė šaką su viena keke vynuogių, ir du vyrai ją nešė ant karties. Taip pat paėmė granato vaisių ir figų iš tos vietos,</verse>
				<verse number="24">kuri buvo pavadinta Eškolu, nes ten Izraelio vaikai nupjovė vynuogių kekę.</verse>
				<verse number="25">Žvalgai, apėję visą šalį, sugrįžo po keturiasdešimties dienų</verse>
				<verse number="26">pas Mozę, Aaroną ir izraelitus į Kadešą, į Parano dykumą. Jie papasakojo visiems, ką sužinojo, ir parodė to krašto vaisius.</verse>
				<verse number="27">Jie sakė: ‘‘Buvome nuėję į žemę, į kurią mus siuntei. Ji tikrai plūsta pienu ir medumi, ir štai jos vaisiai;</verse>
				<verse number="28">bet jos gyventojai yra stiprūs, miestai dideli, apjuosti mūro sienomis. Ten matėme ir Anako palikuonių.</verse>
				<verse number="29">Amalekiečiai gyvena pietuose, hetitai, jebusiečiai ir amoritai kalnuose, kanaaniečiai prie jūros ir Jordano slėnyje’‘.</verse>
				<verse number="30">Bet Kalebas nuramino žmones prieš Mozę ir sakė: ‘‘Eikime ir užimkime tą žemę, nes mes esame pajėgūs juos nugalėti’‘.</verse>
				<verse number="31">Bet vyrai, buvę su juo, sakė: ‘‘Mes negalime eiti prieš tas tautas, nes jos už mus stipresnės’‘.</verse>
				<verse number="32">Ir jie skleidė tarp Izraelio vaikų blogus atsiliepimus apie tą žemę, kurią buvo išžvalgę, kalbėdami: ‘‘Žemė, kurią išžvalgėme, ryja savo gyventojus, o žmonės, kuriuos matėme, yra labai aukšto ūgio.</verse>
				<verse number="33">Ten matėme milžinus iš Anako giminės, ir mes buvome prieš juos kaip žiogai, ir tokie mes buvome jų akyse’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Visa tauta pakėlė balsus ir raudojo tą naktį.</verse>
				<verse number="2">Jie murmėjo prieš Mozę ir Aaroną: ‘‘Verčiau būtume mirę Egipte arba žuvę šioje dykumoje.</verse>
				<verse number="3">Kodėl Viešpats atvedė mus į šią žemę? Ar tam, kad žūtume nuo kardo, o mūsų žmonos ir vaikai taptų priešo grobiu? Ar ne geriau būtų grįžti į Egiptą?’‘</verse>
				<verse number="4">Jie tarėsi: ‘‘Išsirinkime vadą ir grįžkime į Egiptą’‘.</verse>
				<verse number="5">Mozė ir Aaronas puolė ant žemės prieš visą Izraelio vaikų susirinkimą.</verse>
				<verse number="6">Nūno sūnus Jozuė ir Jefunės sūnus Kalebas iš tų, kurie žvalgė kraštą, perplėšė savo rūbus</verse>
				<verse number="7">ir kalbėjo izraelitams: ‘‘Žemė, kurią apėjome ir išžvalgėme, labai gera.</verse>
				<verse number="8">Jei Viešpats bus maloningas, Jis mus įves į tą žemę, plūstančią pienu ir medumi.</verse>
				<verse number="9">Tik nesukilkite prieš Viešpatį ir nebijokite to krašto žmonių. Mes juos valgysime kaip duoną, jie neturi apsaugos, o Viešpats yra su mumis, nebijokime!’‘</verse>
				<verse number="10">Bet žmonės ketino juodu užmušti akmenimis. Ir Viešpaties šlovė pasirodė visiems izraelitams virš Susitikimo palapinės.</verse>
				<verse number="11">Viešpats tarė Mozei: ‘‘Ar dar ilgai šita tauta niekins mane? Kodėl jie netiki manimi, matydami visus stebuklus, kuriuos padariau jų akivaizdoje?</verse>
				<verse number="12">Aš juos bausiu maru ir sunaikinsiu, o iš tavęs padarysiu didesnę ir galingesnę tautą už šitą’‘.</verse>
				<verse number="13">Mozė kalbėjo Viešpačiui: ‘‘Tada egiptiečiai, iš kurių Tu išvedei šią tautą, išgirs tai, ką Tu padarei tautai,</verse>
				<verse number="14">ir pasakys šio krašto gyventojams, kurie girdėjo, kad Tu, Viešpatie, esi su mumis, kad Tu esi regimas veidu į veidą, kad Tavo debesis yra virš šios tautos ir kad Tu eini pirma mūsų dienos metu debesies stulpe ir naktį­ ugnies stulpe;</verse>
				<verse number="15">todėl jei Tu išžudysi savo žmones, tautos, kurios girdėjo apie Tavo šlovę, sakys:</verse>
				<verse number="16">‘Kadangi Viešpats nepajėgė įvesti šitos tautos į žemę, kurią jiems prisiekdamas pažadėjo, tai išžudė juos dykumoje’.</verse>
				<verse number="17">Viešpatie, meldžiu Tave, parodyk savo galią, kaip esi pasakęs:</verse>
				<verse number="18">‘Viešpats yra kantrus ir kupinas gailestingumo, atleidžiantis neteisybes ir nusikaltimus, tačiau nepaliekantis kalto nenubausto, bet baudžiantis už tėvų nusikaltimus vaikus iki trečios ir ketvirtos kartos’.</verse>
				<verse number="19">Maldauju, atleisk šitos tautos nusikaltimus dėl Tavo didelio gailestingumo, kaip atleisdavai jai nuo išėjimo iš Egipto iki šiol’‘.</verse>
				<verse number="20">Viešpats atsakė: ‘‘Atleidžiu, kaip prašei.</verse>
				<verse number="21">Kaip Aš gyvas, visa žemė bus pilna Viešpaties šlovės.</verse>
				<verse number="22">Kadangi visi žmonės, kurie matė mano šlovę ir stebuklus, kuriuos dariau Egipte ir dykumoje, mane gundė jau dešimt kartų ir neklausė mano balso,</verse>
				<verse number="23">jie neišvys žemės, kurią pažadėjau jų tėvams. Niekas iš tų, kurie mane pykdė, nematys jos.</verse>
				<verse number="24">Savo tarną Kalebą, kuris kupinas kitokios dvasios ir iki galo sekė manimi, įvesiu į tą žemę, į kurią jis buvo nuėjęs, ir jo palikuonys ją paveldės.</verse>
				<verse number="25">Kadangi amalekiečiai ir kanaaniečiai gyvena slėniuose, rytoj iš stovyklos visi keliaukite į dykumą Raudonosios jūros link’‘.</verse>
				<verse number="26">Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui:</verse>
				<verse number="27">‘‘Kiek dar šita pikta tauta murmės prieš mane? Aš girdžiu Izraelio vaikų murmėjimą, kai jie murma prieš mane.</verse>
				<verse number="28">Sakyk jiems: ‘Kaip Aš gyvas,­ sako Viešpats,­padarysiu jums taip, kaip jūs kalbėjote.</verse>
				<verse number="29">Šioje dykumoje liks jūsų lavonai. Visi, kurie buvote suskaičiuoti, dvidešimties metų ir vyresni, ir murmėjote prieš mane,</verse>
				<verse number="30">neįeisite į žemę, kurią jums pažadėjau, išskyrus Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę.</verse>
				<verse number="31">Jūsų vaikus, apie kuriuos sakėte, kad jie bus priešų grobis, įvesiu į tą žemę, kurią jūs paniekinote.</verse>
				<verse number="32">Jūsų lavonai kris šioje dykumoje.</verse>
				<verse number="33">Jūsų vaikai klajos dykumoje keturiasdešimt metų dėl jūsų paleistuvystės, kol jūsų lavonai pasiliks dykumoje.</verse>
				<verse number="34">Pagal skaičių dienų, kai jūs žvalgėte žemę, už keturiasdešimt dienų jūs nešiosite savo kaltes keturiasdešimt metų, už kiekvieną dieną­metai, ir jūs pažinsite, ką reiškia būti mano atmestiems.</verse>
				<verse number="35">Kaip kalbėjau, taip ir padarysiu visai šiai piktai tautai, kuri sukilo prieš mane­visi mirs šioje dykumoje’ ‘‘.</verse>
				<verse number="36">Vyrai, kuriuos Mozė buvo išsiuntęs išžvalgyti žemę, ir kurie grįžę sukurstė tautą murmėti prieš Viešpatį, blogai kalbėdami apie kraštą</verse>
				<verse number="37">ir skleisdami blogus atsiliepimus apie tą žemę, buvo ištikti Viešpaties akivaizdoje ir mirė.</verse>
				<verse number="38">Iš visų, kurie buvo išėję žemę išžvalgyti, gyvi liko tik Nūno sūnus Jozuė ir Jefunės sūnus Kalebas.</verse>
				<verse number="39">Kai Mozė pasakė visus šiuos žodžius izraelitams, jie labai nuliūdo.</verse>
				<verse number="40">Atsikėlę anksti rytą, jie užlipo ant kalno, sakydami: ‘‘Eisime į žemę, kurią Viešpats pažadėjo, nes mes nusikaltome’‘.</verse>
				<verse number="41">Mozė jiems atsakė: ‘‘Kodėl neklausote Viešpaties įsakymo? Jūs nieko gero nelaimėsite.</verse>
				<verse number="42">Neikite, nes Viešpats neis su jumis, jūs žūsite nuo priešų.</verse>
				<verse number="43">Amalekiečiai ir kaananiečiai yra prieš jus. Jūs žūsite nuo kardo, nes neklausėte Viešpaties, todėl Viešpats nebus su jumis’‘.</verse>
				<verse number="44">Bet jie nusprendė eiti į kalnus. Tačiau nei Viešpaties Sandoros skrynia, nei Mozė nepajudėjo iš stovyklos.</verse>
				<verse number="45">Atėję amalekiečiai ir kaananiečiai, gyvenantys kalnuose, juos sumušė ir vijosi iki Hormos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Sakyk izraelitams: ‘Kai būsite įėję ir apsigyvenę pažadėtoje žemėje, kurią jums duosiu,</verse>
				<verse number="3">ir aukosite Viešpačiui auką iš bandos ar kaimenės­deginamąją, vykdydami įžadus, laisva valia aukodami ar savo iškilmėse, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui,</verse>
				<verse number="4">kiekvienas, kuris aukos, atsineš duonos aukai dešimtą efos dalį smulkių miltų, sumaišytų su vienu ketvirtadaliu hino aliejaus,</verse>
				<verse number="5">ir prie deginamosios ar kitos gyvulinės aukos pridės ketvirtą hino dalį vyno prie kiekvieno avinėlio geriamajai aukai.</verse>
				<verse number="6">Prie kiekvieno avino duonos aukai pridėkite dvi dešimtąsias efos smulkių miltų, sumaišytų su trečdaliu hino aliejaus,</verse>
				<verse number="7">ir geriamajai aukai trečią dalį hino vyno, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui.</verse>
				<verse number="8">Kai aukosite jautį deginamajai aukai ar įžadui įvykdyti, ar padėkos aukoms,</verse>
				<verse number="9">duokite prie kiekvieno jaučio tris dešimtąsias efos smulkių miltų, sumaišytų su puse hino aliejaus,</verse>
				<verse number="10">ir pusę hino vyno geriamajai aukai, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui.</verse>
				<verse number="11">Taip darykite prie kiekvieno jaučio, avino, avinėlio ar ožio</verse>
				<verse number="12">pagal aukų skaičių, kurias aukosite.</verse>
				<verse number="13">Vietiniai gyventojai taip darys aukodami auką, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui;</verse>
				<verse number="14">ir jeigu tarp jūsų esantis ateivis norės aukoti auką, jis darys taip pat, kaip ir jūs.</verse>
				<verse number="15">Tas pats nuostatas galioja ir jums, ir ateiviams, gyvenantiems jūsų žemėje, nes kaip jūs, taip ir ateiviai bus prieš Viešpatį.</verse>
				<verse number="16">Toks pat įstatymas bus jums ir ateiviams, gyvenantiems tarp jūsų’ ‘‘.</verse>
				<verse number="17">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="18">‘‘Sakyk izraelitams: ‘Kai būsite pažadėtoje žemėje, kurią jums duosiu,</verse>
				<verse number="19">ir valgysite to krašto duonos, aukokite Viešpačiui auką.</verse>
				<verse number="20">Aukokite paplotį iš pirmos tešlos, kaip aukojate derliaus pirmienas.</verse>
				<verse number="21">Iš pirmos tešlos aukokite Viešpačiui per visas jūsų kartas.</verse>
				<verse number="22">Jei netyčia ko nors nevykdytumėte iš to, ką Aš įsakiau Mozei</verse>
				<verse number="23">ir per jį paskelbiau, nuo tos dienos, kai daviau savo įsakymus, per visas jūsų kartas,</verse>
				<verse number="24">jei tai padarysite dėl neapsižiūrėjimo, aukokite man veršį deginamajai aukai, kad būtų malonus kvapas, kartu su duonos ir geriamąja auka, pagal visus nuostatus, ir ožį aukai už nuodėmę.</verse>
				<verse number="25">Kunigas sutaikins izraelitus, ir jiems bus atleista, nes jie nusikalto netyčia, tačiau jie aukos deginamąją auką Viešpačiui ir auką už savo nuodėmę.</verse>
				<verse number="26">Bus atleista Izraelio tautai ir tarp jų gyvenantiems ateiviams, nes nusikaltimas įvyko dėl nežinojimo.</verse>
				<verse number="27">Jei vienas žmogus nusikalstų nežinodamas, teaukoja metinę ožką už savo nusikaltimą.</verse>
				<verse number="28">Kunigas sutaikins jį, nes nusikalto Viešpačiui nežinodamas; jis bus sutaikintas, ir kaltė jam bus atleista.</verse>
				<verse number="29">Vietiniams gyventojams ir ateiviams, netyčia nusikaltus, bus taikomas tas pats įstatymas.</verse>
				<verse number="30">Bet jei žmogus nusikalstų sąmoningai ir taip paniekintų Viešpatį, nežiūrint ar jis bus vietinis, ar ateivis, jis bus išnaikintas iš savo tautos,</verse>
				<verse number="31">nes paniekino Viešpaties žodį ir Jo įsakymą. Todėl ta siela bus sunaikinta. Jis atsakys už savo nusikaltimą’ ‘‘.</verse>
				<verse number="32">Izraelitams būnant dykumoje, jie rado žmogų, renkantį malkas sabato dieną.</verse>
				<verse number="33">Jie atvedė jį pas Mozę ir Aaroną,</verse>
				<verse number="34">ir uždarė jį, nes nežinojo, ką su juo daryti.</verse>
				<verse number="35">Viešpats tarė Mozei: ‘‘Tas žmogus turi mirti, visi žmonės tegul užmuša jį akmenimis už stovyklos ribų’‘.</verse>
				<verse number="36">Išvedę už stovyklos, užmušė jį akmenimis, kaip Viešpats buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="37">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="38">‘‘Įsakyk izraelitams pasidaryti savo apdarų kraštuose kutus su mėlynomis juostelėmis.</verse>
				<verse number="39">Pažvelgę į juosteles, atsiminkite Viešpaties įsakymus ir nesekite savo širdimis ir akimis, kurios veda į paleistuvystę.</verse>
				<verse number="40">Atsiminkite mano įsakymus, juos vykdykite ir būkite šventi.</verse>
				<verse number="41">Aš esu Viešpats, jūsų Dievas, kuris jus išvedžiau iš Egipto žemės’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Korachas, Levio sūnaus Kehato sūnaus Iccharo sūnus, ir iš Rubeno sūnų Eliabo sūnūs Datanas ir Abiramas bei Peleto sūnus Onas</verse>
				<verse number="2">sukilo prieš Mozę. Prie jų prisidėjo du šimtai penkiasdešimt izraelitų, tautos kunigaikščių, žinomų bendruomenėje ir gerbiamų vyrų.</verse>
				<verse number="3">Jie susirinkę kalbėjo prieš Mozę ir Aaroną: ‘‘Gana judviem; visi izraelitai yra šventi ir Viešpats yra tarp jų. Kodėl judu keliatės aukščiau Viešpaties tautos?’‘</verse>
				<verse number="4">Tai išgirdęs, Mozė puolė ant žemės</verse>
				<verse number="5">ir kalbėjo Korachui ir su juo esantiems: ‘‘Rytoj Viešpats parodys, kas yra šventas ir kas yra Jo. Tiems, kuriuos Jis išsirinko, Jis leis prisiartinti prie Jo.</verse>
				<verse number="6">Kiekvienas imkite savo smilkytuvą: tu, Korachai, ir visas tavo būrys,</verse>
				<verse number="7">pasiėmę ugnies, užberkite ant jos smilkalų Viešpaties akivaizdoje. Kurį Jis išsirinks, tas bus šventas. Jūs, Levio sūnūs, keliatės per aukštai!’‘</verse>
				<verse number="8">Mozė sakė Korachui: ‘‘Klausykite, Levio sūnūs!</verse>
				<verse number="9">Argi jums dar maža, kad Izraelio Dievas jus išsirinko iš visos tautos ir pašaukė eiti tarnystę Viešpaties palapinėje ir tarnauti tautai?</verse>
				<verse number="10">Jis pašaukė savo tarnystei tave ir tavo brolius levitus, tai kodėl dar reikalaujate kunigystės?</verse>
				<verse number="11">Kodėl sukilote tu ir tavo pasekėjai prieš Viešpatį? Kas gi yra Aaronas, kad prieš jį murmate?’‘</verse>
				<verse number="12">Mozė pasiuntė pašaukti abu Eliabo sūnus Dataną ir Abiramą. Juodu atsakė: ‘‘Mudu neisime.</verse>
				<verse number="13">Ar tau dar maža, kad mus išvedei iš žemės, plūstančios pienu ir medum, kad nužudytum dykumoje? Ar dar nori viešpatauti mums?</verse>
				<verse number="14">Ar nuvedei mus į žemę, kurioje teka pienas ir medus, ir ar davei mums paveldėti laukus ir vynuogynus? Ar ir akis nori šiems žmonėms išlupti? Mudu neateisime!’‘</verse>
				<verse number="15">Mozė, labai įpykęs, meldė Viešpatį: ‘‘Nežiūrėk į jų aukas; aš neėmiau iš jų nė asilaičio ir nė vieno nenuskriaudžiau’‘.</verse>
				<verse number="16">Mozė sakė Korachui: ‘‘Rytoj tu ir visas tavo būrys stokite Viešpaties akivaizdoje: tu, jie ir Aaronas.</verse>
				<verse number="17">Imkite kiekvienas savo smilkytuvą, įdėkite į juos smilkalų ir atneškite smilkytuvus Viešpaties akivaizdon­du šimtus penkiasdešimt smilkytuvų; taip pat tu ir Aaronas atneškite savo smilkytuvus’‘.</verse>
				<verse number="18">Visi įsidėjo ugnies į smilkytuvus ir užbėrę ant jos smilkalų atsistojo prie Susitikimo palapinės įėjimo, kartu su Moze su Aaronu.</verse>
				<verse number="19">Korachas sušaukė visus izraelitus prie Susitikimo palapinės, ir visiems matant pasirodė Viešpaties šlovė.</verse>
				<verse number="20">Viešpats tarė Mozei ir Aaronui:</verse>
				<verse number="21">‘‘Pasitraukite iš šio susirinkimo, Aš juos bematant sunaikinsiu’‘.</verse>
				<verse number="22">Juodu puolė ant žemės, prašydami: ‘‘Dieve, Tu kiekvieno kūno dvasios Dievas. Argi vienam nusidėjus Tavo rūstybė sunaikins visus?’‘</verse>
				<verse number="23">Viešpats atsakė Mozei:</verse>
				<verse number="24">‘‘Įsakyk visiems pasitraukti nuo Koracho, Datano ir Abiramo palapinių’‘.</verse>
				<verse number="25">Mozė ėjo prie Datano ir Abiramo, jį sekė Izraelio vyresnieji.</verse>
				<verse number="26">Jis tarė tautai: ‘‘Pasitraukite nuo šių piktadarių palapinių ir nelieskite nieko, kas jiems priklauso, kad ir jūs nežūtumėte dėl jų nuodėmių’‘.</verse>
				<verse number="27">Visiems pasitraukus nuo Koracho, Datano ir Abiramo palapinių, Datanas ir Abiramas išėję stovėjo savo palapinių angose kartu su žmonomis ir vaikais.</verse>
				<verse number="28">Mozė tarė: ‘‘Dabar matysite, kad Viešpats siuntė mane visa tai daryti ir kad aš nieko nedariau savo valia.</verse>
				<verse number="29">Jei jie mirs paprasta mirtimi, kaip miršta visi žmonės, tai Viešpats manęs nesiuntė;</verse>
				<verse number="30">bet jei Viešpats padarys naują dalyką, kad žemė atsivers ir prarys juos ir visa, kas jiems priklauso, ir jie gyvi pateks į mirusiųjų buveinę, žinokite, kad jie piktžodžiavo Viešpačiui’‘.</verse>
				<verse number="31">Kai tik jis baigė kalbėti, žemė prasiskyrė po jų kojomis</verse>
				<verse number="32">ir atsivėrusi prarijo juos su jų palapinėmis, žmonėmis ir visu lobiu.</verse>
				<verse number="33">Jie gyvi nugrimzdo į mirusiųjų buveinę, ir žemė apdengė juos, ir jie buvo išnaikinti iš susirinkusiųjų.</verse>
				<verse number="34">O visi izraelitai, kurie stovėjo aplinkui, žūstantiems šaukiant, pradėjo bėgti, nes jie sakė: ‘‘Kad tik ir mūsų žemė neprarytų’‘.</verse>
				<verse number="35">Viešpaties siųsta ugnis sunaikino tuos du šimtus penkiasdešimt vyrų, kurie aukojo smilkalus.</verse>
				<verse number="36">Po to Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="37">‘‘Įsakyk Aarono sūnui kunigui Eleazarui surinkti smilkytuvus iš degėsių, ir išsklaidyti ugnį, nes jie pašventinti.</verse>
				<verse number="38">Smilkytuvus tų, kurie nusidėjo prieš savo sielas, tegul perkala į skardas ir jomis apdengia aukurą, nes jie buvo aukojami prieš Viešpatį ir tapo pašventinti. Tai bus izraelitams atsiminimo ženklas’‘.</verse>
				<verse number="39">Kunigas Eleazaras surinko varinius smilkytuvus, kuriuose aukojo gaisre žuvę, perkalė į skardas ir apdengė jomis aukurą,</verse>
				<verse number="40">kaip atminimą Izraelio vaikams, kaip Viešpats jam sakė per Mozę, kad svetimasis, kuris nėra Aarono palikuonis, nesiartintų aukoti smilkalų Viešpačiui ir nežūtų kaip Korachas ir visas jo būrys.</verse>
				<verse number="41">Kitą dieną visi izraelitai murmėjo prieš Mozę ir Aaroną: ‘‘Judu nužudėte Viešpaties žmones’‘.</verse>
				<verse number="42">Žmonėms susirinkus prieš Mozę ir Aaroną, jie atsigręžė į Susitikimo palapinę, ir štai ją apdengė debesis ir pasirodė Viešpaties šlovė.</verse>
				<verse number="43">Mozė ir Aaronas nuėjo prie Susitikimo palapinės.</verse>
				<verse number="44">Viešpats tarė Mozei:</verse>
				<verse number="45">‘‘Pasitraukite nuo šių žmonių. Aš juos tuojau sunaikinsiu’‘. Juodu puolė ant žemės.</verse>
				<verse number="46">Mozė sakė Aaronui: ‘‘Imk smilkytuvą, pasisemk žarijų nuo aukuro, užberk ant jų smilkalų ir skubiai eik prie žmonių, kad juos sutaikintum, nes jau pasireiškė Viešpaties rūstybė ir prasidėjo maras’‘.</verse>
				<verse number="47">Ir Aaronas padarė, kaip Mozė įsakė, ir nubėgo į žmonių vidurį, tarp kurių jau buvo prasidėjęs maras. Jis užbėrė smilkalų ir sutaikino tautą.</verse>
				<verse number="48">Jis stovėjo tarp mirusiųjų ir gyvųjų. Maras liovėsi.</verse>
				<verse number="49">Mirė keturiolika tūkstančių septyni šimtai, neskaitant žuvusiųjų Koracho maište.</verse>
				<verse number="50">Kai maras liovėsi, Aaronas sugrįžo pas Mozę prie Susitikimo palapinės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Sakyk izraelitams, kad kiekviena giminė duotų lazdą; iš visų jų kunigaikščių pagal jų giminę dvylika lazdų. Užrašyk kiekvieno vardą ant jo lazdos.</verse>
				<verse number="3">Ant Levio lazdos užrašyk Aarono vardą. Nuo giminės kunigaikščio bus po vieną lazdą.</verse>
				<verse number="4">Jas sudėk Susitikimo palapinėje ties liudijimu, kur jums apsireiškiu.</verse>
				<verse number="5">Kurį iš jų išsirinksiu, to lazda pražys, taip padarysiu galą izraelitų murmėjimui, kuriuo jie prieš judu murma’‘.</verse>
				<verse number="6">Mozė pranešė tai izraelitams. Kiekvienos giminės kunigaikštis davė lazdą. Buvo dvylika lazdų, tarp jų ir Aarono lazda.</verse>
				<verse number="7">Mozė jas padėjo Viešpaties akivaizdoje Liudijimo palapinėje.</verse>
				<verse number="8">Mozė, įėjęs kitą dieną, rado žaliuojančią Aarono, Levio giminės, lazdą. Pumpurai išsiskleidė žiedais, sužaliavo lapeliais ir subrandino migdolus.</verse>
				<verse number="9">Mozė išnešė visas lazdas iš šventyklos prie izraelitų. Jie apžiūrėjo jas ir kiekvienas atsiėmė savo lazdą.</verse>
				<verse number="10">Tuomet Viešpats tarė Mozei: ‘‘Įnešk atgal Aarono lazdą prie liudijimo, kad ji būtų ženklas maištaujantiems, kad pasibaigtų jų murmėjimas prieš mane, ir jie nemirtų’‘.</verse>
				<verse number="11">Mozė padarė, kaip Viešpats įsakė.</verse>
				<verse number="12">Izraelitai sakė Mozei: ‘‘Štai mes mirštame, mes visi žūvame.</verse>
				<verse number="13">Kas tik artinasi prie Viešpaties palapinės, tas miršta. Argi visi būsime sunaikinti?’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Aaronui: ‘‘Tu ir tavo sūnūs būsite atsakingi už šventyklą ir kunigų tarnystę.</verse>
				<verse number="2">Tavo broliai iš Levio giminės, tavo tėvo palikuonys, prisidės prie tavęs ir tarnaus tau, bet tu ir tavo sūnūs atliksite kunigų tarnystę Liudijimo palapinėje.</verse>
				<verse number="3">Levitai tarnaus tau ir atliks visus palapinės darbus, tačiau jie nelies šventyklos indų ir aukuro, kad jie ir jūs nežūtumėte.</verse>
				<verse number="4">Tebūna jie su tavimi ir tetarnauja Susitikimo palapinėje, atlikdami visus jos darbus. Svetimasis neturi būti tarp jūsų.</verse>
				<verse number="5">Prižiūrėkite šventyklą ir aukurą, kad nekiltų mano rūstybė prieš izraelitus.</verse>
				<verse number="6">Aš jums daviau jūsų brolius levitus iš izraelitų kaip dovaną, kad jie tarnautų Susitikimo palapinėje.</verse>
				<verse number="7">Tu ir tavo sūnūs atlikite kunigų tarnystę. Visa, kas priklauso aukurui ir kas yra už uždangos, bus kunigų aptarnaujama; jei kas svetimas artinsis, bus baudžiamas mirtimi’‘.</verse>
				<verse number="8">Viešpats kalbėjo Aaronui: ‘‘Aš tau duodu savo aukų dalį iš visko, ką izraelitai pašvenčia. Duodu tai tau ir tavo sūnums, nes esate patepti. Tas įstatymas bus amžinas.</verse>
				<verse number="9">Šitos aukos, aukojamos Viešpačiui, priklausys tau: duonos auka, auka už nuodėmę ir auka už kaltę. Jos yra šventos ir teks tau ir tavo sūnums.</verse>
				<verse number="10">Jas valgysite šventoje vietoje, tik vyrai valgys tas aukas, nes jos šventos.</verse>
				<verse number="11">Visas izraelitų siūbuojamąsias aukas duodu tau, tavo sūnums ir dukterims amžina teise: kas tavo namuose nesuteptas, valgys jas.</verse>
				<verse number="12">Geriausio aliejaus, vynuogių ir javų pirmojo derliaus, aukojamų Viešpačiui, duodu tau.</verse>
				<verse number="13">Visi pirmieji jūsų krašto vaisiai, atnešami Viešpačiui, bus tavo ir, kas tavo namuose nesuteptas, juos valgys.</verse>
				<verse number="14">Visa, kas Izraelyje pašvęsta, bus tavo.</verse>
				<verse number="15">Visi pirmagimiai, kurie aukojami Viešpačiui, ar tai būtų žmonės, ar gyvuliai, priklausys tau. Žmogaus pirmagimis turi būti išpirktas ir kiekvieno nešvaraus gyvulio pirmagimį aukotojas privalės išpirkti.</verse>
				<verse number="16">Kūdikis vieno mėnesio amžiaus bus išperkamas už penkis šekelius sidabro pagal šventyklos šekelį, kurį sudaro dvidešimt gerų.</verse>
				<verse number="17">Galvijų, avių ir ožkų pirmagimių negalima išpirkti, nes jie paskirti Viešpačiui: jų kraują išliesi ant aukuro ir taukus sudeginsi, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui.</verse>
				<verse number="18">Jų mėsa bus tavo kaip ir siūbuojamosios aukos krūtinė ir dešinysis petys.</verse>
				<verse number="19">Visas šventas aukas, kurias izraelitai aukoja Viešpačiui, duodu tau ir tavo sūnums bei dukterims amžina teise. Tai amžina druskos sandora prieš Viešpatį tau ir tavo vaikams’‘.</verse>
				<verse number="20">Viešpats kalbėjo Aaronui: ‘‘Izraelitų žemėje nieko nepaveldėsi ir neturėsi tarp jų dalies: Aš­tavo dalis ir paveldėjimas.</verse>
				<verse number="21">Levitams atiduodu visas Izraelio dešimtines už tarnystę, kurią jie man atlieka Susitikimo palapinėje,</verse>
				<verse number="22">kad izraelitai nesiartintų prie palapinės, nenusidėtų ir nemirtų.</verse>
				<verse number="23">Tik levitai tarnaus Susitikimo palapinėje ir bus už ją atsakingi; tai bus amžinas įstatymas visoms jūsų kartoms. Jie nieko nepaveldės tarp izraelitų.</verse>
				<verse number="24">Izraelio vaikų dešimtines, atnešamas Viešpačiui, atidaviau levitams. Todėl jiems pasakiau: ‘Jūs nieko nepaveldėsite tarp izraelitų’ ‘‘.</verse>
				<verse number="25">Po to Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="26">‘‘Taip kalbėk levitams: ‘Gavę iš izraelitų dešimtines, tų dešimtinių dešimtą dalį aukokite Viešpačiui.</verse>
				<verse number="27">Tai bus jums įskaityta kaip grūdai iš klojimo ar dalis nuo vynuogių spaustuvo.</verse>
				<verse number="28">Taip ir jūs aukosite auką Viešpačiui iš surinktų dešimtinių, atiduodami ją kunigui Aaronui.</verse>
				<verse number="29">Iš visko, kas duodama jums, aukokite aukas Viešpačiui, iš visko, kas geriausia, pašvęstąją dalį’.</verse>
				<verse number="30">Todėl sakyk jiems: ‘Kai atnešite iš visko tai, kas geriausia, bus tai įskaityta levitams kaip gauta iš klojimo ir vynuogių spaustuvo.</verse>
				<verse number="31">Jūs ir jūsų šeimos valgys tai bet kur, nes tai užmokestis už tarnystę, kurią atliekate Susitikimo palapinėje.</verse>
				<verse number="32">Nenusikalskite, pasilaikydami sau geriausius dalykus, ir nesutepkite izraelitų aukų, kad nemirtumėte’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui:</verse>
				<verse number="2">‘‘Įsakyk izraelitams atvesti sveiką žalą karvę, dar nekinkytą į jungą,</verse>
				<verse number="3">ir duokite ją kunigui Eleazarui. Ji bus išvesta iš stovyklos ir papjauta jo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="4">Tada Eleazaras, padažęs jos kraujyje pirštą, pašlakstys septynis kartus Susitikimo palapinės įėjimo link.</verse>
				<verse number="5">Paskui ji bus sudeginta jo akivaizdoje: oda, mėsa, kraujas ir mėšlas.</verse>
				<verse number="6">Kunigas įmes į ugnį, kurioje dega karvė, kedro medžio, yzopo ir raudonų siūlų.</verse>
				<verse number="7">Po to kunigas išplaus savo drabužius, apsiplaus vandeniu ir grįš į stovyklą, ir jis bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="8">Tas, kuris karvę sudegins, išplaus savo drabužius, išsimaudys ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="9">Kas nors nesusitepęs susems karvės pelenus ir juos išpils už stovyklos švarioje vietoje, kad jie būtų izraelitų laikomi apvalymo vandeniui padaryti, nes karvė sudeginta kaip auka už nuodėmę.</verse>
				<verse number="10">Kuris susems karvės pelenus, plaus savo drabužius ir bus nešvarus iki vakaro. Tai bus izraelitams ir tarp jų gyvenantiems ateiviams amžinas įstatymas.</verse>
				<verse number="11">Kas paliečia žmogaus lavoną, bus nešvarus septynias dienas.</verse>
				<verse number="12">Jis apsivalys šiuo vandeniu trečią ir septintą dieną ir bus švarus. Jei trečią dieną neapsivalys, tai septintą dieną nebus švarus.</verse>
				<verse number="13">Kuris palies mirusio žmogaus lavoną ir nebus apšlakstytas minėtu vandeniu, suteps Viešpaties palapinę ir bus išnaikintas iš izraelitų; kadangi jis neapšlakstytas apvalomuoju vandeniu, jis liks nešvarus.</verse>
				<verse number="14">Šitas yra įstatymas apie žmogų, mirusį palapinėje. Visi, kurie įeina į jo palapinę, ir visi ten esantieji bus nešvarūs septynias dienas.</verse>
				<verse number="15">Indas, neturintis dangčio, bus suteptas.</verse>
				<verse number="16">Jei kas lauke paliestų užmušto kardu ar savaime mirusio žmogaus lavoną, kaulą ar karstą, bus nešvarus septynias dienas.</verse>
				<verse number="17">Dėl nešvaraus žmogaus tegul ima karvės, sudegintos apvalyti nuo nuodėmės, pelenų, įberia į indą ir užpila tekančio vandens ant jų.</verse>
				<verse number="18">Nesusitepęs žmogus, padažęs jame yzopą, teapšlaksto visą palapinę ir visus daiktus bei susitepusius prisilietimu žmones.</verse>
				<verse number="19">Nesusitepęs apšlakstys nešvarųjį trečią ir septintą dieną, ir jis apsivalys septintą dieną, išplaus savo drabužius, pats išsimaudys ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="20">Jei kas nebus tuo būdu apvalytas, jis bus išnaikintas iš izraelitų, nes sutepė Viešpaties šventyklą; jis nebuvo apšlakstytas apvalomuoju vandeniu, todėl yra nešvarus.</verse>
				<verse number="21">Tai amžinas nuostatas jiems, kad tas, kuris šlakstė vandeniu, plautų savo drabužius, ir kiekvienas, palietęs apvalomąjį vandenį, bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="22">Ką nešvarus žmogus palies­suteps, kas prisiliestų suteptų daiktų­bus nešvarus iki vakaro’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Izraelitai atvyko į Cino dykumą pirmą mėnesį ir sustojo Kadeše. Ten mirė Mirjama ir buvo palaidota.</verse>
				<verse number="2">Toje vietoje nebuvo vandens. Izraelitai, susirinkę pas Mozę ir Aaroną,</verse>
				<verse number="3">priekaištaudami kalbėjo: ‘‘Geriau būtume žuvę su savo broliais Viešpaties akivaizdoje.</verse>
				<verse number="4">Kodėl jūs atvedėte Viešpaties susirinkimą į šitą dykumą, kad mes ir mūsų gyvuliai čia numirtume?</verse>
				<verse number="5">Kam mus išvedėte iš Egipto ir atvedėte į šitą netikusią vietą, kur negalime sėti ir neauga nei figos, nei vynuogės, nei granatai ir nėra net vandens?’‘</verse>
				<verse number="6">Mozė ir Aaronas, palikę minią, įėjo į Susitikimo palapinę ir puolė ant žemės. Jiems pasirodė Viešpaties šlovė.</verse>
				<verse number="7">Viešpats tarė Mozei:</verse>
				<verse number="8">‘‘Imk lazdą, abu su Aaronu surinkite žmones ir jų akyse kalbėkite uolai, ir ji duos vandens. Tu išgausi jiems vandens iš uolos, ir atsigers žmonės bei jų galvijai’‘.</verse>
				<verse number="9">Mozė ėmė Viešpaties akivaizdoje buvusią lazdą, kaip Jis jam įsakė.</verse>
				<verse number="10">Mozė ir Aaronas surinko žmones prie uolos ir jiems kalbėjo: ‘‘Klausykite, maištininkai! Ar mudu turime iš šitos uolos išgauti jums vandens?’‘</verse>
				<verse number="11">Mozė pakėlė ranką, smogė du kartus lazda į uolą, ir pasipylė apsčiai vandens; atsigėrė žmonės ir jų gyvuliai.</verse>
				<verse number="12">Bet Viešpats tarė Mozei ir Aaronui: ‘‘Kadangi manimi netikėjote ir neparodėte mano šventumo izraelitų akivaizdoje, judu neįvesite šitos tautos į žemę, kurią jiems duosiu’‘.</verse>
				<verse number="13">Tai Meriba, kur izraelitai murmėjo prieš Viešpatį ir Jis parodė jiems savo šventumą.</verse>
				<verse number="14">Mozė išsiuntė pasiuntinius iš Kadešo pas Edomo karalių, kad pasakytų: ‘‘Taip sako tavo brolis Izraelis: ‘Tu žinai visus mūsų vargus,</verse>
				<verse number="15">žinai, kaip mūsų tėvai nuėjo į Egiptą ir mes ilgai ten gyvenome, kaip egiptiečiai spaudė mus ir mūsų tėvus.</verse>
				<verse number="16">Kai šaukėmės Viešpaties, Jis mus išklausė ir siuntė angelą, kuris mus išvedė iš Egipto. Esame sustoję Kadešo mieste, kuris yra prie pat tavo krašto sienos.</verse>
				<verse number="17">Maldaujame, leisk mums pereiti per tavo žemę. Mes neisime dirvomis ar vynuogynais, negersime vandens iš tavo šulinių, bet trauksime vieškeliu, nenukrypdami nei į dešinę, nei į kairę, kol pereisime tavo šalį’ ‘‘.</verse>
				<verse number="18">Karalius jiems atsakė: ‘‘Neisite per mano žemę, o jei eisite, aš jus pasitiksiu su ginklu’‘.</verse>
				<verse number="19">Izraelitai sakė: ‘‘Mes eisime vieškeliu, o jei mes ir mūsų gyvuliai gersime tavo vandens, atsilyginsime, tiktai leisk pereiti per tavo žemę’‘.</verse>
				<verse number="20">Bet jis atsakė: ‘‘Neleidžiu!’‘ Ir edomitų gausi kariuomenė išėjo prieš izraelitus.</verse>
				<verse number="21">Kadangi edomitai atsisakė praleisti izraelitus, tai jie pasuko kitais keliais.</verse>
				<verse number="22">Pakilę iš Kadešo, izraelitai atėjo prie Horo kalno.</verse>
				<verse number="23">Ten, prie Edomo žemės sienos, Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui:</verse>
				<verse number="24">‘‘Aaronas susijungs su savo tauta, nes jis neįeis į žemę, kurią pažadėjau izraelitams, dėl to, kad netikėjote mano žodžiais prie Meribos.</verse>
				<verse number="25">Imk Aaroną ir jo sūnų Eleazarą ir nuvesk juodu ant Horo kalno.</verse>
				<verse number="26">Aaronas tegul nusivelka savo drabužius ir jais apvilk jo sūnų Eleazarą. Aaronas mirs tenai’‘.</verse>
				<verse number="27">Mozė padarė, kaip Viešpats įsakė. Jie užlipo į Horo kalną, visiems susirinkusiems matant.</verse>
				<verse number="28">Mozė nurengė nuo Aarono drabužius ir jais apvilko jo sūnų Eleazarą. Aaronas mirė kalno viršūnėje. Mozė su Eleazaru grįžo nuo kalno.</verse>
				<verse number="29">Izraelitai, pamatę, kad Aaronas mirė, apraudojo jį trisdešimt dienų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Kanaaniečių karalius Aradas, kuris gyveno krašto pietuose, išgirdęs, kad izraelitai ateina iš Atarimo, išėjo į kovą prieš juos ir kelis paėmė į nelaisvę.</verse>
				<verse number="2">Izraelitai padarė įžadą Viešpačiui: ‘‘Jei atiduosi šitą tautą į mūsų rankas, sunaikinsime jos miestus’‘.</verse>
				<verse number="3">Viešpats išklausė izraelitų prašymo ir atidavė jiems kanaaniečius, kuriuos jie nugalėjo, sunaikino juos ir jų miestus. Jie praminė aną vietą Horma.</verse>
				<verse number="4">Nuo Horo kalno jie ėjo keliu, vedančiu Raudonosios jūros link, kad aplenktų Edomo žemę. Kelionėje tauta nerimavo,</verse>
				<verse number="5">ji kalbėjo prieš Dievą ir Mozę: ‘‘Kodėl mus išvedėte iš Egipto numirti dykumoje? Nėra duonos, nėra vandens, mums įgriso tas menkavertis maistas’‘.</verse>
				<verse number="6">Tada Viešpats siuntė nuodingas gyvates. Jos gėlė žmones, ir daugelis nuo jų mirė.</verse>
				<verse number="7">Jie kreipėsi į Mozę, sakydami: ‘‘Nusidėjome, kalbėdami prieš Viešpatį ir tave, melsk, kad pašalintų nuo mūsų gyvates’‘. Mozė meldėsi už tautą.</verse>
				<verse number="8">Viešpats sakė Mozei: ‘‘Padaryk varinę gyvatę ir iškelk ją ant stulpo; kas įgeltas į ją pažvelgs, liks gyvas’‘.</verse>
				<verse number="9">Mozė padirbdino varinę gyvatę ir iškėlė ją ant stulpo. Į ją pažvelgę, įgeltieji likdavo gyvi.</verse>
				<verse number="10">Izraelitai keliavo toliau ir sustojo Obote.</verse>
				<verse number="11">Išėję iš Oboto, ištiesė palapines Ije Abarimo dykumoje, kuri yra Moabo rytų pusėje.</verse>
				<verse number="12">Iš ten pasitraukę, atėjo į Zeredo slėnį.</verse>
				<verse number="13">Jį palikę, sustojo prie Arnono upės, tekančios dykumoje šiapus amoritų sienos. Arnono upė yra Moabo siena ir skiria moabitus nuo amoritų.</verse>
				<verse number="14">Todėl Viešpaties kovų knygoje pasakyta: ‘‘Kaip padarė Raudonojoje jūroje, taip padarys ir prie Arnono upės,</verse>
				<verse number="15">kuri pasisukus pasiekia Aro miestą ir priartėja prie moabitų sienos’‘.</verse>
				<verse number="16">Iš čia izraelitai priartėjo prie šulinio, apie kurį Viešpats kalbėjo Mozei: ‘‘Surink tautą, ir Aš duosiu jai vandens’‘.</verse>
				<verse number="17">Tada izraelitai giedojo: ‘‘Šuliny, duok vandens! Giedosime tau,</verse>
				<verse number="18">šuliny, kurį kunigaikščiai ir kilnieji iškasė skeptru ir lazdomis’‘. Iš tos dykumos jie atėjo į Mataną,</verse>
				<verse number="19">iš Matanos į Nahalielį, iš Nahalielio į Bamotą</verse>
				<verse number="20">ir iš Bamoto­į slėnį Moabo šalyje arti Pisgos kalno, kuris yra ties dykuma.</verse>
				<verse number="21">Izraelis nusiuntė pas amoritų karalių Sihoną pasiuntinius su prašymu:</verse>
				<verse number="22">‘‘Leisk mums pereiti per tavo žemę, mes nenukrypsime į dirvas ir vynuogynus, negersime vandens iš tavo šulinių, eisime vieškeliu, kol pereisime per tavo kraštą’‘.</verse>
				<verse number="23">Bet Sihonas neleido izraelitams eiti per savo kraštą. Surinkęs savo kariuomenę, išėjo prieš juos į dykumą ir prie Jahaco kovojo su izraelitais.</verse>
				<verse number="24">Izraelitai sumušė jį ir užėmė Sihono kraštą nuo Arnono iki Jaboko upių ir ligi Amono krašto, kurio sienos buvo ginamos stiprios sargybos.</verse>
				<verse number="25">Izraelitai užėmė visus amoritų miestus ir apsigyveno juose, Hešbone ir jam priklausančiuose miesteliuose.</verse>
				<verse number="26">Hešbonas buvo sostinė amoritų karaliaus Sihono, kuris buvo kovojęs su buvusiu Moabo karaliumi ir užėmęs visą jam priklausančią šalį iki Arnono upės.</verse>
				<verse number="27">Todėl dainoje sakoma: ‘‘Ateikite į Hešboną, karaliaus Sihono miestą, kuris bus atstatytas ir sustiprintas!</verse>
				<verse number="28">Ugnis iš Hešbono sunaikino moabitų miestą Arą ir Arnono aukštumų viešpačius.</verse>
				<verse number="29">Vargas tau, Moabai! Žuvai, Kemošo tauta! Jis atidavė savo sūnus ir dukteris į nelaisvę amoritų karaliui Sihonui.</verse>
				<verse number="30">Jie sunaikinti nuo Hešbono iki Dibono ir iki Nofacho prie Medebos’‘.</verse>
				<verse number="31">Taip izraelitai apsigyveno amoritų žemėje.</verse>
				<verse number="32">Mozė išsiuntė išžvalgyti Jazerą, ir izraelitai užėmė jam priklausančius miestelius ir išvijo amoritus.</verse>
				<verse number="33">Jie traukė Bašano keliu; ten juos pasitiko Bašano karalius Ogas su visa savo kariuomene prie Edrėjo.</verse>
				<verse number="34">Viešpats kalbėjo Mozei: ‘‘Nebijok jo, nes Aš atidaviau tau jį, visą jo tautą ir žemę; padaryk su juo, kaip padarei su amoritų karaliumi Sihonu Hešbone’‘.</verse>
				<verse number="35">Izraelitai sunaikino jį, jo sūnus ir visą jo tautą taip, kad nė vieno neliko, ir užėmė šalį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Izraelitai keliavo ir sustojo Moabo lygumoje, anoje pusėje Jordano, ties Jerichu.</verse>
				<verse number="2">Ciporo sūnus Balakas matė visa, ką Izraelis padarė amoritams.</verse>
				<verse number="3">Moabitai labai bijojo izraelitų, nes jų buvo labai daug.</verse>
				<verse number="4">Moabas sakė midjaniečių vyresniesiems: ‘‘Šita tauta sunaikins mus visus, čia gyvenančius, kaip jautis sunaikina žolę iki šaknų’‘. O Ciporo sūnus Balakas tuo metu buvo moabitų karalius.</verse>
				<verse number="5">Jis siuntė pasiuntinius pas Beoro sūnų Balaamą į Petoro miestą prie upės, kad jį pakviestų, sakydami: ‘‘Iš Egipto išėjo tauta, kuri apdengė žemės paviršių ir dabar sustojo prie mano krašto sienų.</verse>
				<verse number="6">Ateik ir prakeik tą tautą, nes ji galingesnė už mane. Gal tada galėsiu kaip nors ją sumušti ir išvyti iš savo žemės, nes žinau, kad kurį tu laimini, tas yra palaimintas ir, kurį prakeiki, yra prakeiktas’‘.</verse>
				<verse number="7">Moabo ir Midjano vyresnieji išėjo laikydami rankose užmokestį už žyniavimą. Kai jie atėjo pas Balaamą ir jam perdavė Balako žodžius,</verse>
				<verse number="8">jis atsakė: ‘‘Apsinakvokite pas mane, ir aš atsakysiu, ką man pasakys Viešpats’‘. Ir Moabo vyresnieji pasiliko pas Balaamą.</verse>
				<verse number="9">Atėjo Dievas pas Balaamą ir klausė: ‘‘Kas yra šitie žmonės?’‘</verse>
				<verse number="10">Balaamas atsakė Dievui: ‘‘Moabitų karalius, Ciporo sūnus Balakas, atsiuntė juos pas mane</verse>
				<verse number="11">ir pranešė, kad išėjusi iš Egipto tauta apdengė žemės paviršių. Jis prašė: ‘Ateik ir prakeik ją, gal tada aš įstengsiu nugalėti juos ir išvaryti iš savo krašto’ ‘‘.</verse>
				<verse number="12">Dievas atsakė Balaamui: ‘‘Neik su jais ir neprakeik tautos, nes ji yra palaiminta’‘.</verse>
				<verse number="13">Balaamas, atsikėlęs rytą, tarė Balako kunigaikščiams: ‘‘Grįžkite į savo žemę, nes Viešpats uždraudė man eiti su jumis’‘.</verse>
				<verse number="14">Ir Moabo kunigaikščiai pakilo ir, sugrįžę pas Balaką, pranešė: ‘‘Balaamas atsisakė eiti su mumis’‘.</verse>
				<verse number="15">Balakas vėl siuntė daugiau ir aukštesnės kilmės pasiuntinių.</verse>
				<verse number="16">Jie, atėję pas Balaamą, tarė: ‘‘Ciporo sūnus Balakas taip sako: ‘Skubiai ateik pas mane.</verse>
				<verse number="17">Pagerbsiu tave ir darysiu, ką įsakysi, tik ateik ir prakeik šitą tautą’ ‘‘.</verse>
				<verse number="18">Balaamas atsakė Balako pasiuntiniams: ‘‘Jei Balakas duotų pilnus savo namus sidabro ir aukso, aš negalėčiau peržengti Viešpaties, mano Dievo, žodžio, ir padaryti daugiau ar mažiau.</verse>
				<verse number="19">Prašau, pasilikite šią naktį pas mane, kad sužinočiau, ką dar Viešpats man sakys’‘.</verse>
				<verse number="20">Naktį atėjo Dievas pas Balaamą ir jam tarė: ‘‘Jei tie žmonės tave kviečia, eik su jais, bet daryk taip, kaip tau įsakysiu’‘.</verse>
				<verse number="21">Balaamas, atsikėlęs rytą, pabalnojo savo asilę ir iškeliavo su moabitų kunigaikščiais.</verse>
				<verse number="22">Viešpats užsirūstino, kad Balaamas išėjo. Jiems keliaujant, Viešpaties angelas užstojo kelią Balaamui, kuris jojo ant asilės. Su juo buvo du tarnai.</verse>
				<verse number="23">Asilė, pamačiusi angelą stovintį su nuogu kardu, pasuko iš kelio ir ėjo lauku. Balaamas mušė ją, norėdamas grąžinti į kelią.</verse>
				<verse number="24">Angelas atsistojo siauroje vietoje tarp dviejų sienų, kuriomis buvo aptverti vynuogynai.</verse>
				<verse number="25">Pamačiusi jį, asilė šliejosi prie sienos ir prispaudė Balaamo koją. Jis vėl ją mušė.</verse>
				<verse number="26">Viešpaties angelas nuėjo į dar siauresnę vietą, kur nebuvo galima pasukti nei dešinėn, nei kairėn, ir atsistojo.</verse>
				<verse number="27">Asilė, pamačiusi stovintį angelą, sukniubo po Balaamu. Balaamas įpykęs mušė ją lazda.</verse>
				<verse number="28">Viešpats atvėrė asilės nasrus, ir ji kalbėjo Balaamui: ‘‘Ką aš tau padariau? Kodėl mane muši jau trečią kartą?’‘</verse>
				<verse number="29">Balaamas atsakė asilei: ‘‘Kad tyčiojiesi iš manęs. Jei turėčiau kardą, aš tave užmuščiau’‘.</verse>
				<verse number="30">Asilė atsakė Balaamui: ‘‘Argi aš ne tavo asilė, kuria visada jodinėdavai? Pasakyk, ar aš tau kada nors taip dariau?’‘ Jis atsakė: ‘‘Niekados!’‘</verse>
				<verse number="31">Tada Viešpats atvėrė Balaamui akis. Ir jis, pamatęs Viešpaties angelą, stovintį kelyje su nuogu kardu, krito veidu į žemę.</verse>
				<verse number="32">Viešpaties angelas jam tarė: ‘‘Kodėl muši jau trečią kartą savo asilę? Aš atėjau tau sukliudyti, nes nepritariu tavo kelionei.</verse>
				<verse number="33">Jei asilė nebūtų pasukusi iš kelio tris kartus ir nebūtų pasitraukusi, būčiau tave užmušęs, o ji būtų išlikusi gyva’‘.</verse>
				<verse number="34">Balaamas tarė Viešpaties angelui: ‘‘Nusidėjau, nežinodamas, kad tu stovi prieš mane, o dabar, jei tau nepatinka, aš sugrįšiu’‘.</verse>
				<verse number="35">Viešpaties angelas tarė: ‘‘Eik su jais ir kalbėk tiktai tą, ką tau įsakysiu’‘. Balaamas nuėjo su Balako kunigaikščiais.</verse>
				<verse number="36">Tai išgirdęs, Balakas išėjo pasitikti Balaamo ligi miesto Aro, kuris yra Moabo pasienyje prie Arnono upės,</verse>
				<verse number="37">ir tarė Balaamui: ‘‘Aš siunčiau pasiuntinius tave pakviesti, kodėl neatėjai? Ar manai, kad aš negaliu tavęs tinkamai pagerbti?’‘</verse>
				<verse number="38">Balaamas atsakė Balakui: ‘‘Štai aš atėjau pas tave. Bet ar galiu aš ką nors pasakyti? Žodį, kurį Dievas įdės į mano lūpas, tą kalbėsiu’‘.</verse>
				<verse number="39">Balaamas su Balaku nuėjo į Kirjat Hucotą.</verse>
				<verse number="40">Balakas aukojo jaučius bei avis ir nusiuntė dalį aukos Balaamui ir atvykusiems su juo kunigaikščiams.</verse>
				<verse number="41">Rytui išaušus, Balakas nuvedė Balaamą į Baalo aukštumas, iš kur jis matė dalį izraelitų tautos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Tada Balaamas kalbėjo Balakui: ‘‘Pastatydink man čia septynis aukurus ir paruošk man septynis veršius ir septynis avinus’‘.</verse>
				<verse number="2">Balakas padarė, kaip Balaamas sakė. Tada juodu aukojo po veršį ir aviną ant kiekvieno aukuro.</verse>
				<verse number="3">Balaamas tarė Balakui: ‘‘Pastovėk prie savo deginamosios aukos, o aš pasitrauksiu ir lauksiu Viešpaties žodžio: aš tau pasakysiu, ką Jis lieps’‘. Jis nuėjo į nuošalią aukštumą.</verse>
				<verse number="4">Ten jį sutiko Dievas. Balaamas Jam kalbėjo: ‘‘Pastatydinau septynis aukurus ir aukojau ant jų po veršį ir aviną’‘.</verse>
				<verse number="5">Viešpats įdėjo žodį į Balaamo lūpas ir sakė: ‘‘Grįžk pas Balaką ir taip kalbėk’‘.</verse>
				<verse number="6">Sugrįžęs rado stovintį Balaką prie savo deginamosios aukos su visais Moabo kunigaikščiais.</verse>
				<verse number="7">Jis kalbėjo: ‘‘Iš Aramo mane atvedė Balakas, moabitų karalius, iš rytų šalies kalnų pašaukė mane: ‘Ateik ir prakeik Jokūbą, linkėk pikta Izraeliui’.</verse>
				<verse number="8">Kaipgi aš keikčiau, ko Dievas nekeikia? Kaipgi aš pasmerkčiau, ko Viešpats nesmerkia?</verse>
				<verse number="9">Aš matau juos nuo uolų viršūnių ir į juos žiūriu nuo kalnų. Ta tauta gyvena atskirai ir neprisideda prie kitų tautų.</verse>
				<verse number="10">Kas galėtų suskaityti Jokūbo dulkes ir suskaičiuoti ketvirtadalį Izraelio? O, kad galėčiau mirti teisiųjų mirtimi! O, kad mirčiau ramybėje kaip jie!’‘</verse>
				<verse number="11">Balakas sakė Balaamui: ‘‘Ką tu man padarei? Aš tave pasišaukiau, kad prakeiktum mano priešus, o tu juos palaiminai’‘.</verse>
				<verse number="12">Tas jam atsakė: ‘‘Argi aš neturiu kalbėti to, ką Viešpats įdeda į mano lūpas?’‘</verse>
				<verse number="13">Balakas sakė jam: ‘‘Eikš su manimi į kitą vietą, kur matysi izraelitų dalį, bet visų negalėsi matyti; iš ten juos prakeiksi’‘.</verse>
				<verse number="14">Kai jį nuvedė ant Pisgos kalno viršūnės, jis ten pastatydino septynis aukurus ir ant kiekvieno aukojo po veršį ir aviną.</verse>
				<verse number="15">Tada Balaamas tarė Balakui: ‘‘Stovėk čia prie deginamosios aukos, o aš eisiu pasitikti Viešpaties’‘.</verse>
				<verse number="16">Viešpats sutiko Balaamą ir įdėjo žodį į jo lūpas, sakydamas: ‘‘Eik vėl pas Balaką ir pasakyk tai’‘.</verse>
				<verse number="17">Sugrįžęs jis rado Balaką stovintį prie savo deginamosios aukos kartu su Moabo kunigaikščiais. Balakas klausė jo: ‘‘Ką tau kalbėjo Viešpats?’‘</verse>
				<verse number="18">Balaamas atsakė: ‘‘Balakai, klausykis ir išgirsk, Ciporo sūnau!</verse>
				<verse number="19">Dievas ne žmogus, kad meluotų, ir ne žmogaus sūnus, kad pakeistų savo nuomonę. Ar Jis pasakė ir nepadarys? Ar Jis kalbėjo ir neįvykdys?</verse>
				<verse number="20">Man įsakyta laiminti; Jis palaimino, ir aš negaliu to pakeisti.</verse>
				<verse number="21">Jis nerado nedorybės Jokūbe ir neįžiūrėjo neteisybės Izraelyje. Viešpats, jų Dievas, yra su jais, ir karaliaus šauksmas girdimas tarp jų.</verse>
				<verse number="22">Dievas juos išvedė iš Egipto, jų galybė kaip stumbro.</verse>
				<verse number="23">Nėra užkeikimo prieš Jokūbą nei ištarmės prieš Izraelį; ateis laikas, kai apie Izraelį sakys: ‘Štai ką padarė Dievas’.</verse>
				<verse number="24">Tai tauta, kuri pakils kaip liūtė ir atsistos kaip liūtas, neatsiguls, kol nesurys grobio ir neišgers užmuštųjų kraujo’‘.</verse>
				<verse number="25">Balakas tarė Balaamui: ‘‘Tu jų neprakeik, bet ir nelaimink’‘.</verse>
				<verse number="26">Balaamas atsakė Balakui: ‘‘Argi aš tau nesakiau, kad ką man Viešpats lieps, tą turėsiu daryti!’‘</verse>
				<verse number="27">Ir Balakas tarė Balaamui: ‘‘Eime, nuvesiu tave į kitą vietą, gal patiks Dievui, kad iš ten juos prakeiktum’‘.</verse>
				<verse number="28">Balakas užvedė Balaamą į Peoro kalno viršūnę, kuris yra prie dykumos.</verse>
				<verse number="29">Čia Balaamas sakė Balakui: ‘‘Pastatydink man čia septynis aukurus ir paruošk tiek pat veršių ir avinų aukai’‘.</verse>
				<verse number="30">Balakas padarė, kaip Balaamas įsakė. Jie aukojo po veršį ir po aviną ant kiekvieno aukuro.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Balaamas, matydamas, kad Viešpačiui patinka laiminti Izraelį, nebėjo, kaip pirma eidavo ieškoti žyniavimo, bet atgręžė veidą į dykumą</verse>
				<verse number="2">ir, pakėlęs akis, pamatė izraelitus, stovyklaujančius giminėmis savo palapinėse. Dievo dvasia nužengė ant jo,</verse>
				<verse number="3">ir jis kalbėjo: ‘‘Kalba žmogus, Beoro sūnus Balaamas, kurio atvertos akys,</verse>
				<verse number="4">kuris girdi Dievo žodžius, mato Visagalio regėjimus ir krinta atvertomis akimis.</verse>
				<verse number="5">Kokios gražios tavo palapinės, Jokūbai, ir tavo buveinės, Izraeli!</verse>
				<verse number="6">Jos yra kaip besitęsią slėniai, kaip sodai paupiuose, kaip Viešpaties sodinti alavijų medžiai, lyg kedrai prie vandens!</verse>
				<verse number="7">Vanduo tekės upėmis, ir jų slėniuose viskas augs. Izraelitų karalius bus žymesnis už Agagą, jo karalystė bus išaukštinta.</verse>
				<verse number="8">Dievas išvedė jį iš Egipto, jo galybė kaip stumbro; jis suvalgys priešų tautas, sulaužys jų kaulus, pervers juos savo strėlėmis.</verse>
				<verse number="9">Jis atsiguls kaip liūtas, kurio niekas nedrįs pažadinti. Kas tave laimina, bus palaimintas; kas keikia, bus prakeiktas’‘.</verse>
				<verse number="10">Balakas, supykęs ant Balaamo, suplojo rankomis ir tarė: ‘‘Aš tave pasišaukiau prakeikti mano priešus, o tu juos tris kartus palaiminai.</verse>
				<verse number="11">Grįžk skubiai į savo kraštą! Maniau tave didžiai pagerbti, bet Viešpats atėmė iš tavęs tau skirtą pagarbą’‘.</verse>
				<verse number="12">Balaamas atsakė Balakui: ‘‘Argi aš nesakiau tavo pasiuntiniams, kuriuos atsiuntei pas mane:</verse>
				<verse number="13">‘Jei Balakas man duotų pilnus savo namus sidabro ir aukso, aš negaliu peržengti Viešpaties įsakymo ir daryti gera ar bloga savo noru. Kalbėsiu tai, ką Viešpats man įsakys’.</verse>
				<verse number="14">Prieš grįždamas pas savo tautą, paskelbsiu tau, ką ši tauta padarys tavo tautai ateityje’‘.</verse>
				<verse number="15">Balaamas toliau kalbėjo: ‘‘Kalba žmogus, Beoro sūnus Balaamas, kurio akys atvertos,</verse>
				<verse number="16">kuris girdi Dievo žodžius, pažįsta Aukščiausiojo mokslą, mato Visagalio regėjimus ir krinta atvertomis akimis.</verse>
				<verse number="17">Aš jį matysiu, bet ne dabar, į jį žiūrėsiu, bet ne iš arti. Žvaigždė užtekės iš Jokūbo giminės, skeptras pakils Izraelyje, jis užims Moabą ir sunaikins Seto giminę.</verse>
				<verse number="18">Edomas ir Seyras taps priešų nuosavybe, Izraelis parodys savo jėgą.</verse>
				<verse number="19">Jokūbo ainiai viešpataus ir sunaikins priešų likučius’‘.</verse>
				<verse number="20">Balaamas, pažiūrėjęs į amalekiečius, kalbėjo: ‘‘Amalekas yra pirmas tarp tautų, bet jis bus sunaikintas amžiams’‘.</verse>
				<verse number="21">Pamatęs kainitus, tarė: ‘‘Stipri, saugi tavo buveinė, kaip ant uolos sukrautas lizdas.</verse>
				<verse number="22">Bet ir jūs, kainitai, būsite išsklaidyti, jūsų palikuonis Ašūras ištrems.</verse>
				<verse number="23">Ir kas išliks gyvas, kai Dievas visa tai darys?</verse>
				<verse number="24">Laivai atvyks iš Kitimo, pavergs ašūriečius ir sunaikins Ebero kraštą, pagaliau patys žus’‘.</verse>
				<verse number="25">Po to Balaamas sugrįžo į savo tėviškę; taip pat ir Balakas grįžo tuo keliu, kuriuo buvo atėjęs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Izraelitams gyvenant Šitime, tauta pradėjo paleistuvauti su Moabo dukterimis.</verse>
				<verse number="2">Jos kvietė izraelitus į aukojimo šventes. Ten jie valgė ir lenkėsi prieš jų dievus.</verse>
				<verse number="3">Izraelitai garbino Baal Peorą. Užsirūstinęs Viešpats</verse>
				<verse number="4">tarė Mozei: ‘‘Surink visus tautos vadus ir juos pakark saulės kaitroje, kad mano rūstybė nepaliestų Izraelio tautos’‘.</verse>
				<verse number="5">Mozė įsakė Izraelio teisėjams užmušti visus Baal Peoro garbintojus.</verse>
				<verse number="6">Vienas izraelitas atsivedė midjanietę į savo palapinę Mozei ir visiems izraelitams matant, tuo metu, kai jie raudojo prie Susitikimo palapinės įėjimo.</verse>
				<verse number="7">Tai išvydęs, kunigo Aarono sūnaus Eleazaro sūnus Finehasas pakilo iš susirinkusiųjų ir, pagriebęs ietį,</verse>
				<verse number="8">įėjo į palapinę paskui izraelitą, ir perdūrė juos abu kiaurai­izraelitą ir moterį per jos pilvą. Tada liovėsi maras tarp Izraelio sūnų.</verse>
				<verse number="9">Iš viso nuo maro mirė dvidešimt keturi tūkstančiai žmonių.</verse>
				<verse number="10">Viešpats tarė Mozei:</verse>
				<verse number="11">‘‘Kunigo Aarono sūnaus Eleazaro sūnus Finehasas išgelbėjo izraelitus nuo mano rūstybės; jis buvo uolus dėl manęs, kad Aš nesunaikinčiau izraelitų, apimtas pavydo.</verse>
				<verse number="12">Todėl sakyk jam, kad Aš darau su juo taikos sandorą:</verse>
				<verse number="13">jam ir jo palikuonims priklausys kunigystė kaip amžina sandora, nes jis buvo uolus dėl Dievo ir sutaikino izraelitus’‘.</verse>
				<verse number="14">Izraelitas, kurį nužudė kartu su midjaniete, buvo Saluvo sūnus Zimris, Simeono giminės kunigaikštis,</verse>
				<verse number="15">o nužudytoji midjanietė, vardu Kozbė, buvo Midjano giminės kunigaikščio Cūro duktė.</verse>
				<verse number="16">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="17">‘‘Išžudykite midjaniečius,</verse>
				<verse number="18">nes jie pasielgė su jumis klastingai, suvedžiodami jus Baalo garbinimu ir midjaniečių kunigaikščio dukterimi Kozbe, savo seserimi, kuri buvo nužudyta dėl Peoro maro dieną’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Viešpats tarė Mozei ir Aarono sūnui kunigui Eleazarui:</verse>
				<verse number="2">‘‘Suskaičiuokite visus izraelitus vyrus, dvidešimties metų ir vyresnius pagal jų gimines, tinkamus kariuomenei’‘.</verse>
				<verse number="3">Mozė ir kunigas Eleazaras Moabo lygumoje prie Jordano, ties Jerichu, kalbėjo tiems, kurie buvo</verse>
				<verse number="4">dvidešimties metų ir vyresni, kaip Viešpats buvo liepęs. Iš Egipto išėjusieji buvo:</verse>
				<verse number="5">Rubenas, Izraelio pirmagimis. Jo sūnūs buvo Henochas, iš kurio kilo henochai, Paluvas, iš kurio­paluvai,</verse>
				<verse number="6">Hecronas, iš jo­hecronai ir Karmis, iš jo­karmiai.</verse>
				<verse number="7">Rubeno giminės buvo keturiasdešimt trys tūkstančiai septyni šimtai trisdešimt.</verse>
				<verse number="8">Paluvo sūnus buvo Eliabas;</verse>
				<verse number="9">jo sūnūs Nemuelis, Datanas ir Abiramas; Datanas ir Abiramas prisidėjo prie Koracho maišto, kuris buvo sukeltas prieš Mozę ir Aaroną; tai buvo maištas prieš Viešpatį.</verse>
				<verse number="10">Atvėrusi žemė prarijo juos kartu su Korachu. Du šimtai penkiasdešimt žmonių buvo sunaikinti ugnimi. Tai buvo ženklas izraelitams.</verse>
				<verse number="11">Tačiau Koracho sūnūs nežuvo.</verse>
				<verse number="12">Simeono sūnų šeimos: Nemuelio­nemuelitai, Jamino­jaminai, Jachino­jachinai,</verse>
				<verse number="13">Zeracho­zerachai, Sauliaus­ sauliai.</verse>
				<verse number="14">Simeono giminės buvo dvidešimt du tūkstančiai du šimtai.</verse>
				<verse number="15">Gado sūnų šeimos: Cefono, iš jo­cefonai, Hagio­hagiai, Šūnio­šūniai,</verse>
				<verse number="16">Oznio­ozniai, Erio­eriai,</verse>
				<verse number="17">Arodo­arodai, Arelio­arelitai.</verse>
				<verse number="18">Gado giminės buvo keturiasdešimt tūkstančių penki šimtai.</verse>
				<verse number="19">Judo sūnūs buvo Eras ir Onanas. Jie mirė Kanaano žemėje.</verse>
				<verse number="20">Kitų Judo sūnų šeimos: Šelos­šelai, Pereco­perecai, Zeracho­zerachai.</verse>
				<verse number="21">Pereco giminės sūnų: Esromo­ esromitai ir Hamulo­hamulai.</verse>
				<verse number="22">Judo giminės buvo septyniasdešimt šeši tūkstančiai penki šimtai.</verse>
				<verse number="23">Isacharo sūnų: Tolos­tolai, Pūvos­pūvai,</verse>
				<verse number="24">Jašubo­jašubai, Šimrono­šimronai.</verse>
				<verse number="25">Isacharo giminės buvo šešiasdešimt keturi tūkstančiai trys šimtai.</verse>
				<verse number="26">Zabulono sūnų: Seredo­seredai, Elono­elonai, Jachleelio­ jachlelitai.</verse>
				<verse number="27">Zabulono giminės buvo šešiasdešimt tūkstančių penki šimtai.</verse>
				<verse number="28">Juozapo sūnūs Manasas ir Efraimas pagal savo šeimas:</verse>
				<verse number="29">Manasui gimė Machyras, iš kurio kilo machyrai, iš Machyro sūnaus Gileado­gileadiečiai.</verse>
				<verse number="30">Šitie yra Gileado sūnūs, iš kurių kilo: iš Jezero­jezerai, iš Heleko­helekai,</verse>
				<verse number="31">iš Asrielio­asrielitai, iš Šechemo­šechemai,</verse>
				<verse number="32">iš Šemidos­šemidai ir iš Hefero­heferai.</verse>
				<verse number="33">O Hefero sūnus Celofhadas neturėjo sūnų, tik dukteris, kurių vardai yra: Machla, Noja, Hogla, Milka ir Tirca.</verse>
				<verse number="34">Manaso giminės buvo penkiasdešimt du tūkstančiai septyni šimtai.</verse>
				<verse number="35">Efraimo sūnų šeimos: Šutelacho­šutelachai, Bechero­becherai, Tahano­tahanai.</verse>
				<verse number="36">Šutelacho sūnaus Erano­eranai.</verse>
				<verse number="37">Efraimo giminės buvo trisdešimt du tūkstančiai penki šimtai. Šitos yra Juozapo giminės šeimos.</verse>
				<verse number="38">Benjamino sūnų šeimos: Belos­belai, Ašbelio­ašbelitai, Ahiramo­ahiramai,</verse>
				<verse number="39">Šefufamo­šefufamai, Hufamo­hufamai.</verse>
				<verse number="40">Belos sūnūs buvo Ardas ir Naamanas. Iš Ardo­ardai, iš Naamano­naamanai.</verse>
				<verse number="41">Benjamino giminės buvo keturiasdešimt penki tūkstančiai šeši šimtai.</verse>
				<verse number="42">Dano sūnų šeimos: Šuhamo­ šuhamai. Tai Dano giminės šeimos.</verse>
				<verse number="43">Šuhamų buvo šešiasdešimt keturi tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="44">Ašero sūnų šeimos: Imnos­imnai, Išvio­išviai, Berijos­berijai.</verse>
				<verse number="45">Iš Berijos sūnų: Hebero­heberai ir Malkielio­malkielitai.</verse>
				<verse number="46">Ašero dukters vardas buvo Seracha.</verse>
				<verse number="47">Ašero giminės buvo penkiasdešimt trys tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="48">Neftalio sūnų šeimos: Jachceelio­jachceelitai, Gūnio­gūniai,</verse>
				<verse number="49">Jecero­jecerai, Šilemo­šilemai.</verse>
				<verse number="50">Neftalio giminės buvo keturiasdešimt penki tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="51">Izraelitų, kurie buvo surašyti, buvo šeši šimtai vienas tūkstantis septyni šimtai trisdešimt.</verse>
				<verse number="52">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="53">‘‘Jiems bus išdalinta žemė paveldėjimui pagal vardų skaičių.</verse>
				<verse number="54">Didesnėms šeimoms duosi didesnę dalį, o mažesnėms­mažesnę, kiekvienam bus duotas paveldėjimas pagal tuos, kurie buvo suskaičiuoti.</verse>
				<verse number="55">Žemė bus padalyta tarp giminių burtų keliu.</verse>
				<verse number="56">Burtų keliu bus padalinta nuosavybė tiems, kurių yra daug, ir tiems, kurių yra mažai.</verse>
				<verse number="57">Levio giminės sūnų šeimos: Geršono­geršonų šeima, Kehato­kehatų šeima, Merario­merarių šeima.</verse>
				<verse number="58">Šitos yra Levio šeimos: libniai, hebronai, machliai, mušiai ir koriai. Kehato sūnaus Amramo</verse>
				<verse number="59">žmona, Levio duktė Jochebeda, gimusi Egipte, pagimdė Aaroną ir Mozę bei jų seserį Mirjamą.</verse>
				<verse number="60">Aarono sūnūs buvo: Nadabas, Abihuvas, Eleazaras ir Itamaras.</verse>
				<verse number="61">Nadabas ir Abihuvas mirė, aukodami svetimą ugnį Viešpačiui.</verse>
				<verse number="62">Visų Levio giminės suskaitytų vyrų, vieno mėnesio amžiaus ir vyresnių, buvo dvidešimt trys tūkstančiai. Jie nebuvo suskaityti kartu su izraelitais, nes jiems nebuvo duota dalis tarp Izraelio vaikų.</verse>
				<verse number="63">Tai izraelitai, kuriuos suskaičiavo Mozė ir kunigas Eleazaras Moabo lygumoje prie Jordano, ties Jerichu.</verse>
				<verse number="64">Tarp jų nebuvo nė vieno iš tų, kurie buvo anksčiau Mozės ir Aarono suskaičiuoti Sinajaus dykumoje,</verse>
				<verse number="65">nes Viešpats buvo pasakęs, kad jie visi mirs dykumoje. Nė vienas neišliko, išskyrus Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Machla, Noja, Hogla, Milka ir Tirca, dukterys Celofhado, sūnaus Hefero, sūnaus Gileado, sūnaus Machyro, sūnaus Manaso, sūnaus Juozapo, atėjo</verse>
				<verse number="2">prie Susitikimo palapinės įėjimo, kur stovėjo Mozė, kunigas Eleazaras ir visi tautos kunigaikščiai, ir tarė:</verse>
				<verse number="3">‘‘Mūsų tėvas mirė dykumoje. Jis nedalyvavo maište, kuris buvo Koracho sukeltas prieš Viešpatį, bet mirė už savo nusikaltimus. Jis neturėjo sūnų.</verse>
				<verse number="4">Kodėl jo vardas turėtų išnykti iš jo šeimos? Ar dėl to, kad jis neturėjo sūnaus? Duokite mums paveldėjimą tarp mūsų tėvo brolių’‘.</verse>
				<verse number="5">Mozė kreipėsi tuo reikalu į Viešpatį.</verse>
				<verse number="6">Viešpats atsakė Mozei:</verse>
				<verse number="7">‘‘Celofhado dukterys kalba teisingai. Duok joms paveldėjimą tarp jų tėvo brolių, tepaveldi jos jo nuosavybę.</verse>
				<verse number="8">Izraelio sūnums įsakyk: ‘Jei kas miršta nepalikdamas sūnaus, jo nuosavybę tepaveldi jo duktė.</verse>
				<verse number="9">Jei neturės dukters, įpėdiniais bus mirusiojo broliai.</verse>
				<verse number="10">O jei nebus nė brolių, jo nuosavybę paveldės jo tėvo broliai.</verse>
				<verse number="11">Jeigu neturės nė tėvo brolių, paveldas atiteks tiems, kurie yra jo artimiausi giminės’ ‘‘. Tai amžinas įstatymas izraelitams, Viešpaties duotas Mozei.</verse>
				<verse number="12">Viešpats kalbėjo Mozei: ‘‘Užlipk į Abarimo kalną ir iš ten pažiūrėk į kraštą, kurį duosiu izraelitams.</verse>
				<verse number="13">Jį pamatęs, tu susijungsi su savo tauta, kaip susijungė tavo brolis Aaronas,</verse>
				<verse number="14">nes judu nepaklausėte manęs Cino dykumoje tautos prieštaravimo metu, kad būtų parodytas mano šventumas jų akivaizdoje prie Meribos vandenų šaltinio, Cino dykumoje Kadeše’‘.</verse>
				<verse number="15">Mozė atsakė Viešpačiui:</verse>
				<verse number="16">‘‘Viešpatie, visų gyvųjų Dieve, paskirk žmogų šitai tautai vadovauti,</verse>
				<verse number="17">kuris eitų su jais, juos išvestų ir įvestų, kad Viešpaties susirinkimas nebūtų kaip avys be piemens’‘.</verse>
				<verse number="18">Viešpats atsakė Mozei: ‘‘Imk Nūno sūnų Jozuę, kuriame yra mano dvasia, ir ant jo uždėk savo ranką.</verse>
				<verse number="19">Jis teatsistoja kunigo Eleazaro ir visos tautos akivaizdoje, o tu duok jam paliepimus</verse>
				<verse number="20">ir suteik jam savo garbės, kad jo klausytų visi izraelitai.</verse>
				<verse number="21">Tuo atveju, kai reikės pagalbos, tegul kunigas Eleazaras kreipiasi į Viešpatį patarimo. Tuo būdu Jozuė galės vadovauti izraelitams’‘.</verse>
				<verse number="22">Mozė padarė, kaip Viešpats buvo įsakęs: pastatė Jozuę kunigo Eleazaro ir visos tautos akivaizdoje,</verse>
				<verse number="23">uždėjo jam ant galvos rankas ir suteikė jam valdžią, kaip Viešpats liepė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Įsakyk izraelitams skirtu laiku aukoti duonos ir deginamąsias aukas kaip malonų kvapą.</verse>
				<verse number="3">Šitos aukos bus: kasdien du sveiki metiniai avinėliai nuolatinei deginamajai aukai;</verse>
				<verse number="4">vieną aukosite rytą, o antrą­vakare;</verse>
				<verse number="5">ir duonos aukai dešimtą efos dalį smulkių miltų, sumaišytų su ketvirtadaliu hino tyriausio aliejaus.</verse>
				<verse number="6">Tai bus nuolatinė deginamoji auka, kaip buvo įsakyta Sinajaus kalne, malonus kvapas Viešpačiui.</verse>
				<verse number="7">Ir geriamoji auka bus ketvirtadalis hino vyno; šventykloje išliesite Viešpačiui vyną kaip geriamąją auką.</verse>
				<verse number="8">Antrąjį avinėlį aukosite vakare, kaip ir rytmetinę auką, su duonos ir geriamąja auka, kad būtų malonus kvapas.</verse>
				<verse number="9">Sabato dieną aukosite du sveikus metinius avinėlius, o duonos aukai­ dvi dešimtąsias efos smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, taip pat ir geriamąją auką.</verse>
				<verse number="10">Tai bus nuolatinė sabato deginamoji auka, priedas prie kasdieninių deginamųjų ir geriamųjų aukų.</verse>
				<verse number="11">Kiekvieno mėnesio pradžioje privalote aukoti deginamąją auką Viešpačiui: du sveikus veršius, vieną aviną ir septynis metinius avinėlius.</verse>
				<verse number="12">Duonos aukai: prie kiekvieno veršio tris dešimtąsias efos smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi; prie kiekvieno avino dvi dešimtąsias efos smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi,</verse>
				<verse number="13">ir dešimtą dalį smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, duonos aukai prie kiekvieno avinėlio. Tai bus malonaus kvapo deginamoji auka Viešpačiui.</verse>
				<verse number="14">Geriamosios vyno aukos prie kiekvienos deginamosios aukos bus: pusė hino prie kiekvieno veršio, trečdalis­ prie avino, ketvirtadalis­prie kiekvieno avinėlio. Tai kiekvieno mėnesio geriamoji auka.</verse>
				<verse number="15">Taip pat aukosite Viešpačiui ožį aukai už nuodėmę, neskaičiuojant nuolatinių deginamųjų ir geriamųjų aukų.</verse>
				<verse number="16">Pirmo mėnesio keturioliktą dieną yra Viešpaties Pascha,</verse>
				<verse number="17">o penkioliktą dieną­iškilmės. Neraugintą duoną valgysite septynias dienas.</verse>
				<verse number="18">Pirmoji diena yra izraelitams šventa diena­tą dieną nedirbsite jokio darbo,</verse>
				<verse number="19">aukosite deginamajai aukai du sveikus veršius, vieną aviną, septynis metinius avinėlius</verse>
				<verse number="20">ir duonos aukai smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, tris dešimtąsias efos prie veršio, dvi dešimtąsias efos prie avino</verse>
				<verse number="21">ir vieną dešimtąją efos prie kiekvieno avinėlio,</verse>
				<verse number="22">taip pat vieną ožį aukai už nuodėmę, kad būtumėte sutaikinti,</verse>
				<verse number="23">neskaičiuojant rytmetinės deginamosios aukos, kuri nuolat aukojama.</verse>
				<verse number="24">Taip darykite septynias dienas, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui.</verse>
				<verse number="25">Septintoji diena bus jums šventa: tą dieną nedirbkite jokio darbo.</verse>
				<verse number="26">Pirmųjų vaisių šventės dieną aukosite Viešpačiui naujo derliaus aukas. Ta diena bus šventa ir iškilminga, tada nedirbsite jokio darbo.</verse>
				<verse number="27">Deginamajai aukai aukosite du veršius, vieną aviną bei septynis metinius avinėlius;</verse>
				<verse number="28">duonos aukai­su aliejumi sumaišytų smulkių miltų tris dešimtąsias efos prie kiekvieno veršio, dvi­prie avino</verse>
				<verse number="29">ir dešimtą dalį­prie kiekvieno avinėlio;</verse>
				<verse number="30">taip pat ožį, kuris aukojamas sutaikinimui.</verse>
				<verse number="31">Šias aukas aukosite neskaitant nuolatinių deginamųjų aukų ir kartu su jomis aukojamų duonos ir geriamųjų aukų’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">‘‘Pirmoji septinto mėnesio diena bus jums iškilminga ir šventa. Tą dieną nedirbsite jokio darbo­tai bus trimitavimo diena.</verse>
				<verse number="2">Aukosite deginamajai aukai, kaip malonų kvapą Viešpačiui, sveikus gyvulius: vieną veršį, vieną aviną ir septynis metinius avinėlius;</verse>
				<verse number="3">duonos aukai­tris dešimtąsias efos smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, prie kiekvieno veršio, dvi dešimtąsias efos prie avino,</verse>
				<verse number="4">vieną dešimtą dalį efos prie kiekvieno avinėlio</verse>
				<verse number="5">ir ožį aukai už nuodėmę, kad būtumėte sutaikinti,</verse>
				<verse number="6">neskaičiuojant mėnesinės deginamosios bei duonos aukos ir kasdieninės deginamosios, duonos ir geriamosios aukos, kurias aukosite pagal jų nuostatus, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui.</verse>
				<verse number="7">Taip pat septinto mėnesio dešimtoji diena bus jums šventa ir iškilminga. Tą dieną varginsite savo sielas ir nedirbsite jokio darbo.</verse>
				<verse number="8">Deginamajai Viešpaties aukai kaip malonų kvapą aukosite sveikus gyvulius: jauną veršį, aviną ir septynis metinius avinėlius;</verse>
				<verse number="9">jų duonos aukai tris dešimtąsias efos smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, prie kiekvieno veršio, dvi dešimtąsias efos prie kiekvieno avino,</verse>
				<verse number="10">dešimtą dalį efos prie kiekvieno avinėlio</verse>
				<verse number="11">ir ožį aukai už nuodėmę, neskaitant aukos už nuodėmę sutaikinimui ir nuolatinės deginamosios aukos su duonos ir geriamosiomis aukomis.</verse>
				<verse number="12">Septinto mėnesio penkioliktoji diena bus jums šventa ir iškilminga, nedirbsite tą dieną jokio darbo. Septynias dienas švęsite Viešpaties garbei.</verse>
				<verse number="13">Aukosite deginamąją auką kaip malonų kvapą Viešpačiui: trylika sveikų jaunų veršių, du avinus, keturiolika metinių avinėlių;</verse>
				<verse number="14">taip pat duonos auką: smulkių, su aliejumi sumaišytų miltų po tris dešimtąsias efos prie kiekvieno veršio, kurių bus trylika, po dvi dešimtąsias efos prie kiekvieno avino, jų bus du,</verse>
				<verse number="15">dešimtą dalį efos prie kiekvieno avinėlio, kurių bus keturiolika,</verse>
				<verse number="16">ir ožį aukai už nuodėmę, be to, nuolatines deginamąsias, duonos ir geriamąsias aukas.</verse>
				<verse number="17">Antrą dieną aukosite: dvylika jaunų veršių, du avinus, keturiolika metinių avinėlių.</verse>
				<verse number="18">Prie kiekvieno veršio, avino ir avinėlio aukosite jų duonos ir geriamąją auką, kaip įsakyta,</verse>
				<verse number="19">ir ožį aukai už nuodėmę, neskaičiuojant nuolatinės deginamosios, duonos ir geriamosios aukos.</verse>
				<verse number="20">Trečią dieną aukosite: vienuolika veršių, du avinus, keturiolika metinių avinėlių</verse>
				<verse number="21">ir, kaip įsakyta, prie kiekvieno veršio, avino ir avinėlio duonos ir geriamąsias aukas.</verse>
				<verse number="22">ir ožį aukai už nuodėmę, neskaičiuojant nuolatinės deginamosios, duonos ir geriamosios aukos.</verse>
				<verse number="23">Ketvirtą dieną aukosite: dešimt veršių, du avinus, keturiolika metinių avinėlių</verse>
				<verse number="24">ir prie kiekvieno jų duonos bei geriamąsias aukas, kaip įsakyta,</verse>
				<verse number="25">ir ožį aukai už nuodėmę, neskaičiuojant nuolatinės deginamosios, duonos bei geriamosios aukų.</verse>
				<verse number="26">Penktą dieną aukosite: devynis veršius, du avinus, keturiolika metinių avinėlių,</verse>
				<verse number="27">prie kiekvieno jų duonos bei geriamąsias aukas, kaip įsakyta,</verse>
				<verse number="28">ir ožį aukai už nuodėmę, neskaičiuojant nuolatinės deginamosios, duonos bei geriamosios aukų.</verse>
				<verse number="29">Šeštą dieną aukosite: aštuonis veršius, du avinus ir keturiolika metinių avinėlių,</verse>
				<verse number="30">prie kiekvieno jų duonos bei geriamąsias aukas, kaip įsakyta,</verse>
				<verse number="31">ir ožį aukai už nuodėmę, neskaičiuojant nuolatinės deginamosios, duonos bei geriamosios aukų.</verse>
				<verse number="32">Septintą dieną aukosite: septynis veršius, du avinus ir keturiolika metinių avinėlių,</verse>
				<verse number="33">prie kiekvieno jų duonos ir geriamąsias aukas, kaip įsakyta,</verse>
				<verse number="34">bei ožį aukai už nuodėmę, neskaičiuojant nuolatinės deginamosios, duonos ir geriamosios aukų.</verse>
				<verse number="35">Aštunta diena yra iškilminga­nedirbsite tą dieną jokio darbo</verse>
				<verse number="36">ir aukosite deginamąją auką kaip malonų kvapą Viešpačiui: veršį, aviną, septynis metinius avinėlius,</verse>
				<verse number="37">prie kiekvieno jų duonos bei geriamąsias aukas, kaip įsakyta,</verse>
				<verse number="38">ir ožį aukai už nuodėmę, neskaičiuojant nuolatinės deginamosios, duonos ir geriamosios aukų. Visi aukojamieji gyvuliai turi būti sveiki.</verse>
				<verse number="39">Tai aukosite švenčių metu kaip priedą prie jūsų įžadų ir laisvos valios aukų, o taip pat deginamųjų, duonos, geriamųjų bei padėkos aukų’‘.</verse>
				<verse number="40">Mozė perdavė izraelitams visa, ką jam Viešpats kalbėjo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Ir Mozė kalbėjo izraelitų giminių vadams: ‘‘Štai ką Viešpats įsakė:</verse>
				<verse number="2">‘Jei kuris vyras duoda Viešpačiui įžadą ar pasižada su priesaika, negalės savo žodžio laužyti, turės įvykdyti, ką pažadėjo.</verse>
				<verse number="3">Jei įžadą Viešpačiui duotų ir save priesaika suvaržytų jauna moteris, kuri gyvena savo tėvo namuose,</verse>
				<verse number="4">ir jei tėvas, sužinojęs apie įžadą ir priesaiką, tylėtų, ji turi laikytis įžado ir privalo įvykdyti, ką pažadėjo ir prisiekė.</verse>
				<verse number="5">O jei tėvas išgirdęs uždraustų tą pačią dieną, jos įžadas ir priesaika bus panaikinta, nes tėvas uždraudė, ir Viešpats jai atleis.</verse>
				<verse number="6">Jei ištekėtų, davusi įžadą ar priesaiką,</verse>
				<verse number="7">ir jos vyras sužinojęs neuždraustų jai to daryti tą pačią dieną, ji laikysis įžado ir jį įvykdys.</verse>
				<verse number="8">O jei jis išgirdęs tuojau uždraustų ir tuo būdu panaikintų jos įžadus, Viešpats jai atleis.</verse>
				<verse number="9">Našlė arba išsiskyrusi privalo įvykdyti, ką pažadėjo.</verse>
				<verse number="10">Jei žmona, gyvendama su vyru, padarytų įžadą arba prisiektų</verse>
				<verse number="11">ir jei jos vyras išgirdęs tylėtų ir neprieštarautų, ji vykdys savo įžadą.</verse>
				<verse number="12">O jei išgirdęs tuojau uždraustų, nereikės vykdyti pažado, nes vyras uždraudė, ir Viešpats jai atleis.</verse>
				<verse number="13">Kiekvieną jos įžadą ir kiekvieną priesaiką varginti savo sielą vyras gali patvirtinti arba panaikinti.</verse>
				<verse number="14">O jei vyras išgirdęs tylėtų ir atidėtų sprendimą kitai dienai, ji vykdys, ką pažadėjo, nes jis tylėdamas patvirtino jos įžadus.</verse>
				<verse number="15">Jei žinodamas vėliau prieštarautų, jis bus atsakingas už jos kaltę’ ‘‘.</verse>
				<verse number="16">Tai yra Viešpaties duoti Mozei įsakymai, kurių turi laikytis vyras ir žmona, tėvas ir duktė, kuri yra netekėjusi ir gyvena tėvo namuose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">Viešpats tarė Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Atkeršyk midjaniečiams už izraelitams padarytas skriaudas ir tada susijungsi su savo tauta’‘.</verse>
				<verse number="3">Mozė įsakė apginkluoti vyrus, kurie vykdys Viešpaties kerštą midjaniečiams,</verse>
				<verse number="4">ir pasiųsti po tūkstantį vyrų iš kiekvienos giminės.</verse>
				<verse number="5">Buvo atskirta po tūkstantį vyrų iš kiekvienos giminės, iš viso dvylika tūkstančių, pasirengusių kovai.</verse>
				<verse number="6">Mozė juos išsiuntė su kunigo Eleazaro sūnumi Finehasu, kuriam pavedė šventus daiktus ir trimitus.</verse>
				<verse number="7">Jie nugalėjo midjaniečius ir išžudė visus jų vyrus, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei,</verse>
				<verse number="8">taip pat ir jų karalius: Evį, Rekemą, Cūrą, Hūrą ir Rebą. Užmušė kardu ir Beoro sūnų Balaamą.</verse>
				<verse number="9">Jie paėmė į nelaisvę jų moteris, vaikus, visus galvijus ir visą midjaniečių lobį,</verse>
				<verse number="10">sudegino jų miestus ir stovyklas.</verse>
				<verse number="11">Belaisvius, gyvulius ir visą karo grobį</verse>
				<verse number="12">izraelitai atgabeno pas Mozę ir kunigą Eleazarą į izraelitų stovyklą Moabo lygumose prie Jordano, ties Jerichu.</verse>
				<verse number="13">Mozė, kunigas Eleazaras ir visi izraelitų kunigaikščiai išėjo jų pasitikti už stovyklos.</verse>
				<verse number="14">Užsirūstinęs ant kariuomenės vadų, tūkstantininkų ir šimtininkų, kurie grįžo iš kovos lauko,</verse>
				<verse number="15">Mozė tarė: ‘‘Kodėl palikote gyvas moteris?</verse>
				<verse number="16">Argi ne jos suvedžiojo izraelitus, patariant Balaamui, nusikalsti Viešpačiui Baal Peore, dėl ko tauta buvo nubausta maru.</verse>
				<verse number="17">Nužudykite visus berniukus bei moteris, kurios gyveno su vyrais!</verse>
				<verse number="18">Mergaites, kurios nėra pažinusios vyro, pasilaikykite sau.</verse>
				<verse number="19">Pasilikite už stovyklos septynias dienas. Kas užmušė žmogų ar užmuštąjį palietė, apsivalykite patys ir jūsų belaisviai trečią ir septintą dieną.</verse>
				<verse number="20">Reikia apvalyti ir visą grobį: ar tai būtų drabužiai, ar indai, ar bet koks daiktas, padarytas iš odos, ožkų vilnų ar iš medžio’‘.</verse>
				<verse number="21">Kunigas Eleazaras kalbėjo kovoje dalyvavusiems kariams: ‘‘Štai Viešpaties nurodymas:</verse>
				<verse number="22">auksą, sidabrą, varį, geležį, šviną, ciną</verse>
				<verse number="23">ir visa, kas nedega liepsnoje, apvalykite ugnimi ir apvalomuoju vandeniu, kas dega ugnyje, apvalykite vandeniu.</verse>
				<verse number="24">Septintą dieną išplaukite savo drabužius ir, taip apsivalę, įeikite į stovyklą’‘.</verse>
				<verse number="25">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="26">‘‘Tu, kunigas Eleazaras ir tautos vyresnieji suskaičiuokite visą grobį­ žmones ir galvijus.</verse>
				<verse number="27">Padalykite grobį į dvi lygias dalis kovojusiems ir kitiems izraelitams.</verse>
				<verse number="28">Iš tų, kurie kovojo kare ir gavo karo grobio, atskirk Viešpaties daliai po vieną iš penkių šimtų žmonių, taip pat iš galvijų, asilų ir avių;</verse>
				<verse number="29">viską atiduok kunigui Eleazarui, nes tai yra auka Viešpačiui.</verse>
				<verse number="30">O iš nekariavusių izraelitų grobio imk kiekvieną penkiasdešimtą žmogų, taip pat galviją, asilą, avį ir kitų gyvulių ir atiduok levitams, kurie tarnauja Viešpačiui’‘.</verse>
				<verse number="31">Mozė ir Eleazaras padarė, kaip Viešpats įsakė.</verse>
				<verse number="32">Karo grobis buvo: šeši šimtai septyniasdešimt penki tūkstančiai avių,</verse>
				<verse number="33">septyniasdešimt du tūkstančiai galvijų,</verse>
				<verse number="34">šešiasdešimt vienas tūkstantis asilų,</verse>
				<verse number="35">trisdešimt du tūkstančiai nekaltų mergaičių.</verse>
				<verse number="36">Pusė buvo atiduota kare dalyvavusiems: trys šimtai trisdešimt septyni tūkstančiai penki šimtai avių;</verse>
				<verse number="37">iš jų Viešpačiui atskirta šeši šimtai septyniasdešimt penkios avys.</verse>
				<verse number="38">Trisdešimt šeši tūkstančiai galvijų; iš jų Viešpačiui atskirta septyniasdešimt du;</verse>
				<verse number="39">trisdešimt tūkstančių penki šimtai asilų, iš kurių atskirta Viešpačiui šešiasdešimt vienas asilas.</verse>
				<verse number="40">Šešiolika tūkstančių žmonių, iš kurių Viešpačiui teko trisdešimt du.</verse>
				<verse number="41">Mozė atidavė, kaip buvo liepta, Viešpaties aukos dalį Eleazarui.</verse>
				<verse number="42">Izraelitams, nedalyvavusiems kare, buvo duota:</verse>
				<verse number="43">trys šimtai trisdešimt septyni tūkstančiai penki šimtai avių,</verse>
				<verse number="44">trisdešimt šeši tūkstančiai galvijų,</verse>
				<verse number="45">trisdešimt tūkstančių penki šimtai asilų,</verse>
				<verse number="46">šešiolika tūkstančių belaisvių.</verse>
				<verse number="47">Mozė ėmė kas penkiasdešimtą gyvulį ir belaisvį ir atidavė levitams, tarnaujantiems prie Viešpaties palapinės, kaip Viešpats buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="48">Kariuomenės vadai, tūkstantininkai ir šimtininkai, priėję prie Mozės, kalbėjo:</verse>
				<verse number="49">‘‘Mes, tavo tarnai, suskaičiavome kareivius, kuriuos turime savo žinioje, ir nė vieno nepasigedome.</verse>
				<verse number="50">Todėl kiekvienas atnešame kaip dovaną Viešpačiui visus auksinius papuošalus, kuriuos paėmėme karo grobiu: grandinėles, apyrankes, žiedus, auskarus ir kaklo papuošalus, kad sutaikintum mus su Viešpačiu’‘.</verse>
				<verse number="51">Mozė ir kunigas Eleazaras priėmė auką Viešpačiui iš tūkstantininkų ir šimtininkų, visus atneštus auksinius papuošalus,</verse>
				<verse number="52">kurie svėrė šešiolika tūkstančių septynis šimtus penkiasdešimt šekelių.</verse>
				<verse number="53">Eiliniai kareiviai grobį pasilaikė sau.</verse>
				<verse number="54">Paimtą auksą iš tūkstantininkų ir šimtininkų Mozė ir kunigas Eleazaras įnešė į Susitikimo palapinę, kad Viešpats atmintų izraelitus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">Rubeno ir Gado giminės turėjo daug gyvulių. Jie matė Jazero ir Gileado žemes, tinkamas gyvuliams auginti.</verse>
				<verse number="2">Atėję pas Mozę, kunigą Eleazarą ir izraelitų kunigaikščius, jie tarė:</verse>
				<verse number="3">‘‘Ataroto, Dibono, Jazero, Nimros, Hešbono, Elealės, Sebamo, Nebojo ir Beono žemės,</verse>
				<verse number="4">kurios, Viešpačiui padedant, buvo užimtos izraelitų, labai tinka gyvuliams auginti, o mes, tavo tarnai, turime gyvulių.</verse>
				<verse number="5">Taigi jei radome malonę tavo akyse, prašome, kad mums, tavo tarnams, atiduotum ją nuosavybėn ir nevestum mūsų per Jordaną’‘.</verse>
				<verse number="6">Mozė jiems atsakė: ‘‘Argi, kai jūsų broliai kariaus, jūs čia sėdėsite?</verse>
				<verse number="7">Kodėl atkalbinėjate izraelitus, kad jie neitų į žemę, kurią Viešpats jiems atidavė?</verse>
				<verse number="8">Taip elgėsi jūsų tėvai, kai siunčiau iš Kadeš Barnėjos apžiūrėti kraštą.</verse>
				<verse number="9">Jie, nuėję iki Eškolo slėnio ir apžiūrėję visą kraštą, įbaugino izraelitus, kad neitų į šalį, kurią Viešpats jiems pažadėjo.</verse>
				<verse number="10">Tada Viešpats užsirūstinęs prisiekė:</verse>
				<verse number="11">‘Šitie žmonės, kurie išėjo iš Egipto, dvidešimties metų ir vyresni, neišvys žemės, kurią pažadėjau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, nes jie nesekė manimi iki galo,</verse>
				<verse number="12">išskyrus kenazą Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę, kurie iki galo sekė Viešpačiu’.</verse>
				<verse number="13">Viešpats, užsirūstinęs ant izraelitų, leido jiems klaidžioti dykumoje, kol išmirė visa karta, kuri buvo nusikaltusi Viešpačiui.</verse>
				<verse number="14">Dabar jūs stojate savo tėvų vieton, kad dar labiau padidintumėte Viešpaties įtūžimą prieš Izraelį.</verse>
				<verse number="15">Jei nenorite Jo klausyti, Jis vėl paliks tautą dykumoje, ir jūs pražudysite visą šią tautą’‘.</verse>
				<verse number="16">Jie, prisiartinę prie Mozės, tarė: ‘‘Pastatysime tvartus galvijams, taip pat mūsų vaikams miestus;</verse>
				<verse number="17">mes gi patys apsiginklavę eisime į kovą izraelitų priekyje, kol įvesime juos į jų žemes. Tuo tarpu mūsų vaikai gyvens apmūrytuose miestuose dėl šio krašto gyventojų.</verse>
				<verse number="18">Negrįšime į savo namus, kol visi izraelitai gaus savo dalį,</verse>
				<verse number="19">nieko nereikalausime anoje pusėje Jordano, nes mūsų dalis yra šiapus Jordano’‘.</verse>
				<verse number="20">Mozė jiems atsakė: ‘‘Jei taip darysite ir stosite į kovą Viešpaties akivaizdoje,</verse>
				<verse number="21">ir visi karui tinkami vyrai apsiginklavę pereis Jordaną, iki priešas bus nugalėtas</verse>
				<verse number="22">ir visa žemė bus paimta, tuomet nenusikalsite nei Viešpačiui, nei Izraeliui ir ši žemė bus jūsų Viešpaties akivaizdoje.</verse>
				<verse number="23">Jei nedarysite, ką sakote, tai nusidėsite Viešpačiui ir žinokite, kad būsite nubausti.</verse>
				<verse number="24">Taigi statykite miestus savo vaikams, tvartus avims bei galvijams ir įvykdykite, ką pažadėjote’‘.</verse>
				<verse number="25">Gaditai ir rubenai atsakė Mozei: ‘‘Mes, tavo tarnai, darysime, ką mūsų valdovas liepia.</verse>
				<verse number="26">Savo vaikus ir moteris, avis ir galvijus paliksime Gileado miestuose,</verse>
				<verse number="27">mes gi, tavo tarnai, visi apsiginklavę trauksime į karą, kaip tu, valdove, sakai’‘.</verse>
				<verse number="28">Mozė įsakė kunigui Eleazarui, Nūno sūnui Jozuei ir izraelitų giminių vadams:</verse>
				<verse number="29">‘‘Jei gaditai ir rubenai kartu su jumis pereis Jordaną su ginklais ir žemė bus paimta, duokite jiems paveldėti Gileadą.</verse>
				<verse number="30">Jei nenorės eiti kartu su jumis apsiginklavę į Kanaano žemę, tegul pasilieka tarp jūsų’‘.</verse>
				<verse number="31">Gaditai ir rubenai atsakė: ‘‘Kaip Viešpats įsakė savo tarnams, taip mes darysime.</verse>
				<verse number="32">Mes eisime apsiginklavę Viešpaties akivaizdoje įs Kanaano žemę, kad gautume dalį šiapus Jordano’‘.</verse>
				<verse number="33">Mozė davė gaditams ir rubenams bei pusei Juozapo sūnaus Manaso giminės amoritų karaliaus Sihono ir Bašano karaliaus Ogo karalysčių žemes su jų miestais.</verse>
				<verse number="34">Gaditai atstatė sutvirtintus Dibono, Ataroto, Aroero,</verse>
				<verse number="35">Atroto, Šofano, Jazero, Jogbohos,</verse>
				<verse number="36">Bet Nimros, Bet Harano miestus ir pastatė savo galvijams tvartus.</verse>
				<verse number="37">Rubenai atstatė Hešboną, Elealę, Kirjataimą,</verse>
				<verse number="38">Neboją, Baal Meoną ir Sibmą, pakeisdami jų vardus.</verse>
				<verse number="39">Manaso sūnaus Machyro sūnūs patraukė į Gileadą ir jį užėmė, išvydami jo gyventojus amoritus.</verse>
				<verse number="40">Mozė davė Gileado žemes Manaso sūnui Machyrui, kuris ten apsigyveno.</verse>
				<verse number="41">O Manaso sūnus Jayras nuėjęs užėmė krašto miestelius ir juos pavadino Havot Jayru.</verse>
				<verse number="42">Taip pat Nobachas nuėjęs užėmė Kenatą su jo kaimais ir jį pavadino savo vardu­Nobachas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">Izraelitų sustojimo vietos, išėjus jiems iš Egipto, vadovaujant Mozei ir Aaronui.</verse>
				<verse number="2">Mozė jas surašė pagal stovyklų vietas, kurias jie, Viešpačiui įsakant, keisdavo.</verse>
				<verse number="3">Jie išėjo iš Ramzio pirmo mėnesio penkioliktą dieną, kitą dieną po Paschos, galingos rankos vedami visiems egiptiečiams matant,</verse>
				<verse number="4">laidojant jiems Viešpaties išžudytus pirmagimius. Ir jų dievams Viešpats įvykdė teismą.</verse>
				<verse number="5">Izraelitai, iškeliavę iš Ramzio, pasistatė stovyklas Sukote.</verse>
				<verse number="6">Iš Sukoto atvyko į Etamą, esantį dykumos pakraštyje.</verse>
				<verse number="7">Iš ten atvyko prie Pi Hahiroto, kuris yra priešais Baal Cefoną, ir sustojo prie Migdolo.</verse>
				<verse number="8">Iškeliavę iš Pi Hahiroto, perėjo jūros dugnu į dykumą ir, keliavę tris dienas per Etamo dykumą, pasistatė stovyklą Maroje.</verse>
				<verse number="9">Išėję iš Maros, pasiekė Elimą, kur buvo dvylika vandens šaltinių bei septyniasdešimt palmių, ir sustojo.</verse>
				<verse number="10">Išėję iš Elimo, ištiesė palapines prie Raudonosios jūros.</verse>
				<verse number="11">Iš čia išėję, sustojo Sino dykumoje.</verse>
				<verse number="12">Iš Sino dykumos atkeliavo į Dofką,</verse>
				<verse number="13">išėję iš Dofkos sustojo Aluše.</verse>
				<verse number="14">Iškeliavę iš Alušo, ištiesė palapines Refidime, kur stigo vandens.</verse>
				<verse number="15">Palikę Refidimą, sustojo Sinajaus dykumoje.</verse>
				<verse number="16">Išėję iš Sinajaus dykumos, atėjo į Kibrot Taavos kapines.</verse>
				<verse number="17">Iškeliavę iš čia, pasistatė stovyklą Hacerote.</verse>
				<verse number="18">Iš Haceroto atėjo į Ritmą,</verse>
				<verse number="19">o iš Ritmos­į Rimon Perecą.</verse>
				<verse number="20">Išėję iš Rimon Pereco, atvyko į Libną,</verse>
				<verse number="21">o išėję iš Libnos, sustojo Risoje.</verse>
				<verse number="22">Išėję ir Risos, atvyko į Kehelatą,</verse>
				<verse number="23">o išėję iš Kehelato, sustojo prie Sefero kalno.</verse>
				<verse number="24">Pasitraukę nuo Šefero kalno, atėjo į Haradą.</verse>
				<verse number="25">Išėję iš Harados, pasistatė stovyklą Makhelote.</verse>
				<verse number="26">Iškeliavę iš Makheloto, atėjo į Tahatą,</verse>
				<verse number="27">o išėję iš Tahato, sustojo Terache.</verse>
				<verse number="28">Išėję ir Teracho, ištiesė palapines Mitkoje,</verse>
				<verse number="29">o išėję iš Mitkos, pasistatė stovyklą Hašmonoje.</verse>
				<verse number="30">Išėję iš Hašmonos, atvyko į Moserotą,</verse>
				<verse number="31">o išėję iš Moseroto, pasistatė stovyklą Bene Jaakane.</verse>
				<verse number="32">Išėję iš Bene Jaakano, atkeliavo į Hor Gidgadą,</verse>
				<verse number="33">o išėję iš čia, pasistatė stovyklą Jotbatoje.</verse>
				<verse number="34">Iš Jotbatos atėjo į Abroną,</verse>
				<verse number="35">išėję iš Abronos, ištiesė palapines Ecjon Gebere,</verse>
				<verse number="36">o iš Ecjon Gebero atvyko į Cino dykumą, prie Kadešo.</verse>
				<verse number="37">Išėję iš Kadešo, jie pasistatė stovyklas prie Horo kalno Edomo krašto pasienyje.</verse>
				<verse number="38">Kunigas Aaronas, Viešpačiui liepiant užlipo ant Horo kalno ir mirė penkto mėnesio pirmą dieną, praėjus keturiasdešimčiai metų nuo izraelitų išėjimo iš Egipto,</verse>
				<verse number="39">būdamas šimto dvidešimt trejų metų amžiaus.</verse>
				<verse number="40">Kanaaniečių karalius Aradas, kuris gyveno Kanaano pietuose, sužinojo, kad ateina izraelitai.</verse>
				<verse number="41">Pasitraukę nuo Horo kalno, jie sustojo Calmone.</verse>
				<verse number="42">Išėję iš Calmono, jie atėjo į Punoną,</verse>
				<verse number="43">o išėję iš Punono, sustojo Obote.</verse>
				<verse number="44">Iš Oboto atėjo į Ije Abarimą, prie moabitų sienos,</verse>
				<verse number="45">o išėję iš Ije Abarimo, ištiesė palapines Dibon Gade.</verse>
				<verse number="46">Išėję iš Dibon Gado, sustojo Almon Diblataimoje,</verse>
				<verse number="47">o iš čia jie atėjo iki Abarimo kalnų ties Neboju.</verse>
				<verse number="48">Keliaudami nuo Abarimo kalnų, jie pasiekė Moabo lygumas prie Jordano ties Jerichu</verse>
				<verse number="49">ir pasistatė stovyklą prie Jordano nuo Bet Ješimoto ligi Abel Šitimo, moabitų lygumose.</verse>
				<verse number="50">Moabitų lygumose Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="51">‘‘Kai pereisite Jordaną ir įeisite į Kanaano žemę,</verse>
				<verse number="52">išvykite visus to krašto gyventojus, sunaikinkite jų atvaizdus, sulaužykite stabus, išgriaukite visas aukštąsias stabų garbinimo vietas</verse>
				<verse number="53">ir apsigyvenkite šalyje, kurią Aš jums daviau paveldėti.</verse>
				<verse number="54">Pasidalykite ją burtų keliu: tiems, kurių bus daugiau, duokite didesnį žemės plotą, o kurių mažiau­mažesnį. Žemę išdalinkite burtų keliu giminėms ir šeimoms.</verse>
				<verse number="55">Jei neišvarysite žemės gyventojų, jie bus jums krislai akyse ir dygliai šonuose ir vargins jus krašte, kuriame jūs gyvensite.</verse>
				<verse number="56">Ir tada, ką buvau sumanęs padaryti jiems, jums padarysiu’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Kai įeisite į Kanaano šalį ir ją užimsite, jos sienos bus:</verse>
				<verse number="3">pietinė dalis prasidės nuo Cino dykumos, esančios šalia Edomo, jos rytų siena bus Druskos jūra, pradedant pietine dalimi.</verse>
				<verse number="4">Pietinė siena eis išilgai Akrabimo aukštumos ir tęsis iki Sinajaus, pietuose pasieks Kadeš Barnėją. Iš čia siena eis ligi Hacar Adaro ir toliau iki Acmono.</verse>
				<verse number="5">Nuo Acmono siena pasisuks, sieks Egipto upę ir baigsis jūros krantu.</verse>
				<verse number="6">Vakarų siena bus jums Didžioji jūra.</verse>
				<verse number="7">Šiaurėje siena prasidės nuo Didžiosios jūros ir tęsis iki Horo kalno,</verse>
				<verse number="8">iš čia į Lebo Hamatą iki Cedado apylinkės,</verse>
				<verse number="9">toliau siena tęsis iki Zifrono ir Hacar Enano.</verse>
				<verse number="10">Rytų siena eis nuo Hacar Enano ligi Šefamo,</verse>
				<verse number="11">nuo Šefamo tęsis iki Riblos į rytus nuo Aino, iš čia eis Jordano rytų puse iki Kinereto ežero</verse>
				<verse number="12">ir toliau Jordanu iki Sūriosios jūros. Tai bus jūsų krašto sienos’‘.</verse>
				<verse number="13">Mozė kalbėjo izraelitams: ‘‘Tai žemė, kurią paveldėsite burtų keliu. Ją Viešpats liepė išdalinti devynioms ir pusei giminės.</verse>
				<verse number="14">Rubeno, Gado ir pusė Manaso giminės gavo savo dalį.</verse>
				<verse number="15">Dvi giminės ir pusė gavo savo dalį šioje Jordano pusėje ties Jerichu’‘.</verse>
				<verse number="16">Viešpats tarė Mozei:</verse>
				<verse number="17">‘‘Tai yra vardai vyrų, kurie jums padalins žemę: kunigas Eleazaras, Nūno sūnus Jozuė</verse>
				<verse number="18">ir iš kiekvienos giminės po vieną kunigaikštį.</verse>
				<verse number="19">Jų vardai: iš Judo giminės­Jefunės sūnus Kalebas,</verse>
				<verse number="20">iš Simeono­Amihudo sūnus Samuelis,</verse>
				<verse number="21">iš Benjamino­Kislono sūnus Elidadas,</verse>
				<verse number="22">iš Dano­Joglio sūnus Bukis,</verse>
				<verse number="23">iš Juozapo palikuonių, Manaso giminės­Efodo sūnus Hanielis</verse>
				<verse number="24">ir iš Efraimo­Šiftano sūnus Kemuelis,</verse>
				<verse number="25">iš Zabulono­Parnacho sūnus Elicafanas,</verse>
				<verse number="26">iš Isacharo­Azano sūnus Paltielis,</verse>
				<verse number="27">iš Ašero­Šelomio sūnus Ahihudas,</verse>
				<verse number="28">iš Neftalio­Amihudo sūnus Pedahelis’‘.</verse>
				<verse number="29">Šitiems vyrams Viešpats įsakė padalyti Kanaano žemę izraelitams.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="35">
				<verse number="1">Moabo lygumose prie Jordano, ties Jerichu, Viešpats kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Pasakyk izraelitams duoti levitams iš savo paveldėjimo miestus gyventi ir jų apylinkes ganykloms;</verse>
				<verse number="3">jie gyvens miestuose, jų bandos ganysis miestų apylinkėse,</verse>
				<verse number="4">kurios tęsis tūkstantį uolekčių aplink miestų mūrus.</verse>
				<verse number="5">Ganyklos sieks po du tūkstančius uolekčių visomis kryptimis: į rytus, į pietus, į vakarus ir į šiaurę, o miestai bus viduryje.</verse>
				<verse number="6">Iš tų miestų, kuriuos duosite levitams, atskirkite šešis prieglaudai, kad juose rastų apsaugą nusikaltę žmogžudyste. Be šitų duokite levitams dar keturiasdešimt du miestus.</verse>
				<verse number="7">Iš viso duokite levitams keturiasdešimt aštuonis miestus su jų ganyklomis.</verse>
				<verse number="8">Miestų, kuriuos duosite iš izraelitų nuosavybės levitams, daugiau paimsite iš tų giminių, kurios daugiau turi, ir mažiau iš tų, kurios mažiau turi; kiekvienas duos levitams miestų pagal savo paveldo dydį’‘.</verse>
				<verse number="9">Viešpats tarė Mozei:</verse>
				<verse number="10">‘‘Pasakyk izraelitams, kad, įėję į Kanaano žemę,</verse>
				<verse number="11">paskirtų prieglaudos miestus netyčia nužudžiusiems žmogų.</verse>
				<verse number="12">Tokie miestai bus jums prieglauda nuo keršytojo, kad tas, kuris užmušė žmogų, nemirtų, kol nebus stojęs prieš bendruomenės teismą.</verse>
				<verse number="13">Paskirkite šešis miestus prieglaudai,</verse>
				<verse number="14">iš kurių trys bus Jordano rytų pusėje ir trys bus Kanaano žemėje.</verse>
				<verse number="15">Tie šeši miestai bus prieglauda izraelitams, taip pat ateiviams ir svetimšaliams, kad kiekvienas, netyčia nužudęs žmogų, galėtų į juos atbėgti.</verse>
				<verse number="16">Jei kas geležimi užmuštų žmogų, bus kaltinamas žmogžudyste ir baudžiamas mirtimi.</verse>
				<verse number="17">Jei kas akmeniu užmuštų žmogų, jis bus nubaustas mirtimi.</verse>
				<verse number="18">Jei kas bus nužudytas mediniu įrankiu, užmušėjas bus baudžiamas mirtimi.</verse>
				<verse number="19">Kraujo keršytojas pats užmuš žudiką, kai tik jį sutiks.</verse>
				<verse number="20">Jei kas iš neapykantos pastumtų žmogų ar, mesdamas kuo, jį užmuštų,</verse>
				<verse number="21">arba ranka suduotų taip, kad jis numirtų, nusikaltėlis bus laikomas žmogžudžiu ir baudžiamas mirtimi. Kraujo keršytojas užmuš žudiką, kai tik sutiks.</verse>
				<verse number="22">Jei kas neturėdamas priešiškumo kitą pastumtų, ar mestų į jį ką nors, prieš tai netykojęs,</verse>
				<verse number="23">ar užgautų akmeniu, kokiu galima užmušti, jo nepastebėjęs, taip, kad šis numirtų, tačiau prieš tai nebuvo jo priešas ir netykojo jam pakenkti,</verse>
				<verse number="24">tai bendruomenė darys teismą tarp žudiko ir kraujo keršytojo pagal šiuos nurodymus.</verse>
				<verse number="25">Teismas išvaduos žudiką iš kraujo keršytojo rankų ir grąžins į prieglaudos miestą, kuriame jis pasiliks iki vyriausiojo kunigo, patepto šventu aliejumi, mirties.</verse>
				<verse number="26">Jei žudikas išeis už prieglaudos miesto, į kurį pabėgo, sienų</verse>
				<verse number="27">ir sutikęs kraujo keršytojas jį užmuš, jis bus nekaltas,</verse>
				<verse number="28">nes anas privalėjo likti mieste ligi vyriausiojo kunigo mirties; po kunigo mirties žmogžudys sugrįš prie savo nuosavybės.</verse>
				<verse number="29">Šį nuostatą privalo vykdyti visos jūsų kartos, kur jūs begyventumėte.</verse>
				<verse number="30">Žmogžudys bus nubaustas, apklausus liudytojus; tačiau vieno liudytojo neužtenka, kad pasmerktų žmogų mirčiai.</verse>
				<verse number="31">Žmogžudys negali būti išpirktas, jis turi mirti.</verse>
				<verse number="32">Pabėgėliai negalės išsipirkti ir grįžti prie savo nuosavybės prieš vyriausiojo kunigo mirtį.</verse>
				<verse number="33">Nesutepkite savo žemės, nes ji sutepama krauju ir negali būti apvalyta kitaip, kaip tik krauju to, kuris praliejo kraują.</verse>
				<verse number="34">Nesutepkite žemės, kurią paveldėsite ir kurioje Aš gyvenu, nes Aš, Viešpats, gyvenu tarp Izraelio vaikų’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="36">
				<verse number="1">Manaso sūnaus Machyro sūnaus Gileado šeimų vadai iš Juozapo giminės atėjo ir kalbėjo Mozei, Izraelio vadams girdint:</verse>
				<verse number="2">‘‘Tau, mūsų valdove, Viešpats įsakė, kad burtų keliu padalytum žemę tarp izraelitų ir kad mūsų brolio Celofhado dalį duotum jo dukterims.</verse>
				<verse number="3">Jei jas ves kitos giminės vyrai, jų dalis pereis kitai giminei ir bus atimta iš mums kritusios paveldėjimo dalies.</verse>
				<verse number="4">Atėjus jubiliejaus metams, jų dalis prisidės prie tos giminės žemių, į kurią jos išėjo; taip jų dalis bus atplėšta nuo mūsų giminei tekusios dalies’‘.</verse>
				<verse number="5">Mozė atsakė izraelitams pagal Viešpaties žodį: ‘‘Juozapo sūnų giminė kalba teisingai.</verse>
				<verse number="6">Štai ką sako Viešpats apie Celofhado dukteris: ‘Tegul jos teka už ko nori, bet tik už savo giminės vyrų,</verse>
				<verse number="7">kad izraelitų nuosavybė nepereitų iš vienos giminės kitai giminei.</verse>
				<verse number="8">Visos mergaitės, turinčios paveldėjimo teisę, privalo tekėti už tos pačios giminės vyrų, kad Izraelio vaikai paveldėtų kiekvienas savo tėvų dalį.</verse>
				<verse number="9">Nuosavybė iš vienos giminės nepereis kitai; visos izraelitų giminės išlaikys savo paveldo dalį’ ‘‘.</verse>
				<verse number="10">Kaip Viešpats įsakė Mozei, taip padarė Celofhado dukterys:</verse>
				<verse number="11">Machla, Tirca, Hogla, Milka ir Noja ištekėjo už savo pusbrolių</verse>
				<verse number="12">iš giminės Manaso, kuris buvo Juozapo sūnus. Joms paskirtoji dalis pasiliko jų giminėje ir šeimoje.</verse>
				<verse number="13">Šituos nuostatus ir įsakymus Viešpats davė izraelitams per Mozę Moabo lygumose prie Jordano ties Jerichu.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="5">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Mozė kalbėjo izraelitams šioje Jordano pusėje, dykumoje, tarp Parano, Tofelio, Labano, Haceroto ir Di Zahabo miestų.</verse>
				<verse number="2">Nuo Horebo per Seyro kalnus iki Kadeš Barnėjos yra vienuolikos dienų kelias.</verse>
				<verse number="3">Keturiasdešimtaisiais metais, vienuolikto mėnesio pirmą dieną Mozė kalbėjo izraelitams viską, ką jam Viešpats dėl jų buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="4">Nugalėjęs amoritų karalių Sihoną, gyvenusį Hešbone, ir Bašano karalių Ogą, gyvenusį Aštarote, Edrėjo mieste,</verse>
				<verse number="5">šioje Jordano pusėje, Moabo žemėje, Mozė pradėjo aiškinti įstatymą:</verse>
				<verse number="6">‘‘Viešpats, mūsų Dievas, mums kalbėjo prie Horebo: ‘Jau užtenka jums gyventi prie šio kalno.</verse>
				<verse number="7">Eikite pas amoritus į visas jų apylinkes: į lygumas, kalnuotas vietas, slėnius, pietų link ir išilgai jūros kranto, į Kanaano ir Libano žemes iki didžiosios Eufrato upės’.</verse>
				<verse number="8">Aš atvedžiau jus į žemę, kurią Viešpats prisiekė duoti jūsų tėvams Abraomui, Izaokui ir Jokūbui ir jų palikuonims. Eikite ir užimkite ją.</verse>
				<verse number="9">Aš jums anuo metu sakiau:</verse>
				<verse number="10">‘Aš vienas neįstengiu jumis rūpintis, nes Viešpats, jūsų Dievas, jus padaugino, ir šiandien jūsų yra tiek, kiek dangaus žvaigždžių.</verse>
				<verse number="11">Viešpats, jūsų tėvų Dievas, dar tūkstanteriopai tepadaugina ir tepalaimina jus, kaip Jis pažadėjo.</verse>
				<verse number="12">Kaip aš vienas galiu nešti jūsų naštas, vargus ir vaidus?</verse>
				<verse number="13">Išsirinkite iš savo giminių išmintingų, sumanių ir žinomų vyrų, kad juos paskirčiau jums vadais’.</verse>
				<verse number="14">Tada jūs sutikote, kad taip padaryti yra gerai.</verse>
				<verse number="15">Aš iš jūsų giminių išmintingus bei sumanius vyrus paskyriau jums vadovauti: tūkstantininkais, šimtininkais, penkiasdešimtininkais ir dešimtininkais.</verse>
				<verse number="16">Įsakiau jūsų teisėjams: ‘Išklausykite bylas ir teisingai teiskite juos ir ateivius,</verse>
				<verse number="17">neatsižvelkite teisme į asmenis; išklausykite mažą ir didelį, nebijokite jokio žmogaus, nes teismas yra Dievo. Jeigu jums kas būtų per sunku, praneškite man, ir aš išklausysiu’.</verse>
				<verse number="18">Tuo metu aš jums įsakiau viską, ką privalote daryti.</verse>
				<verse number="19">Palikę Horebą, ėjome per didžiąją, baisiąją dykumą, kurią matėte, keliu per amoritų kalnus, kaip Viešpats, mūsų Dievas, buvo įsakęs. Kai atvykome į Kadeš Barnėją,</verse>
				<verse number="20">jums sakiau: ‘Atėjote į amoritų kalnyną, kurį Viešpats, mūsų Dievas, mums duoda.</verse>
				<verse number="21">Štai Viešpaties jums pažadėtoji žemė. Eikite ir užimkite ją, nes Viešpats, jūsų tėvų Dievas, jums ją pažadėjo. Nieko nebijokite ir nenusigąskite’.</verse>
				<verse number="22">Tada jūs, priėję prie manęs, tarėte: ‘Siųskime vyrus apžiūrėti žemę ir pranešti, kuriuo keliu turime keliauti ir į kuriuos miestus eiti’.</verse>
				<verse number="23">Man patiko ta šneka, todėl siunčiau iš jūsų dvylika vyrų, po vieną iš kiekvienos giminės.</verse>
				<verse number="24">Jie nuėjo į kalnuotas vietas ligi Eškolo slėnio, apžiūrėjo žemę,</verse>
				<verse number="25">paėmė jos vaisių ir, atnešę pas mus, tarė: ‘Gera žemė, kurią Viešpats, mūsų Dievas, mums duoda’.</verse>
				<verse number="26">Tačiau jūs nenorėjote eiti ir sukilote prieš Viešpaties įsakymą,</verse>
				<verse number="27">murmėdami savo palapinėse: ‘Viešpats mūsų nekenčia, todėl mus išvedė iš Egipto, kad amoritai mus sunaikintų.</verse>
				<verse number="28">Kaipgi mes eisime? Pasiuntiniai išgąsdino mus, pranešdami, kad ta tauta gausesnė ir aukštesnė už mus, kad jų miestai dideli ir sustiprinti ligi dangaus ir kad ten jie matė ir Anako palikuonių’.</verse>
				<verse number="29">Aš jums sakiau: ‘Nenusigąskite jų ir nebijokite,</verse>
				<verse number="30">nes Viešpats, jūsų Dievas, eina priekyje jūsų ir pats už jus kariaus, kaip tai darė Egipte jūsų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="31">Dykumoje patys matėte, kaip Viešpats, jūsų Dievas, nešė jus, kaip žmogus neša savo kūdikį, visą kelią, kuriuo ėjote, kol atėjote į šitą vietą’.</verse>
				<verse number="32">Bet jūs nepatikėjote Viešpačiu, jūsų Dievu,</verse>
				<verse number="33">kuris ėjo pirma jūsų keliu ir nurodydavo vietą, kur ištiesti palapines; naktį rodydavo kelią ugnimi, o dieną­debesies stulpu.</verse>
				<verse number="34">Viešpats girdėjo jūsų kalbas ir užsirūstinęs prisiekė:</verse>
				<verse number="35">‘Nė vienas iš šitos piktos kartos neišvys gerosios žemės, kurią su priesaika pažadėjau jūsų tėvams,</verse>
				<verse number="36">išskyrus Jefunės sūnų Kalebą; jis ją matys; Aš duosiu jam ir jo vaikams žemę, kurioje jis vaikščiojo, nes jis sekė mane iki galo’.</verse>
				<verse number="37">Viešpats užsirūstino ir ant manęs dėl jūsų ir tarė: ‘Ir tu neįeisi į ją,</verse>
				<verse number="38">bet tavo tarnas Jozuė įeis; jį padrąsink, nes jis padalys žemę izraelitams.</verse>
				<verse number="39">Jūsų kūdikiai, apie kuriuos sakėte, kad jie taps grobiu, ir jūsų sūnūs, kurie šiandien dar nežino skirtumo tarp gero ir pikto, įeis į ją; jiems Aš duosiu žemę, ir jie ją užims.</verse>
				<verse number="40">Jūs gi grįžkite į dykumą, Raudonosios jūros link’.</verse>
				<verse number="41">Tada man atsakėte: ‘Nusidėjome Viešpačiui, eisime ir kovosime, kaip Viešpats, mūsų Dievas, įsakė’. Jūs apsiginklavote ir buvote pasiruošę traukti į kalnus.</verse>
				<verse number="42">Viešpats man tarė: ‘Sakyk jiems neiti ir nekovoti, kad nežūtų nuo savo priešų, nes Aš nebūsiu su jais’.</verse>
				<verse number="43">Kalbėjau jums, bet jūs neklausėte, priešinotės Viešpaties įsakymui ir atkakliai žygiavote į kalnus.</verse>
				<verse number="44">Amoritai, gyvenantys kalnuose, vijosi kaip bitės jus nuo Seyro iki Hormos.</verse>
				<verse number="45">Sugrįžę raudojote Viešpaties akivaizdoje, bet Jis jūsų neklausė ir nekreipė į jus dėmesio.</verse>
				<verse number="46">Todėl Kadeše pasilikote ilgą laiką’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">‘‘Pasitraukę iš ten, atėjome į dykumą prie Raudonosios jūros, kaip man Viešpats buvo įsakęs, ir ilgai gyvenome Seyro kalnyne.</verse>
				<verse number="2">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="3">‘Užtenka gyventi šiame kalnyne, traukite į šiaurę,</verse>
				<verse number="4">pereikite per jūsų brolių, Ezavo vaikų apgyvendintą Seyro kraštą; jie jūsų bijos.</verse>
				<verse number="5">Saugokitės, nekariaukite su jais, nes jų žemės neduosiu jums nė pėdos. Seyro kalnus daviau paveldėti Ezavui.</verse>
				<verse number="6">Pirkite iš jų maistą už pinigus, taip pat vandenį’.</verse>
				<verse number="7">Viešpats, jūsų Dievas, laimino visus jūsų darbus. Jis žino jūsų kelionę, kai ėjote per didžiąją dykumą; Viešpats, jūsų Dievas, buvo su jumis keturiasdešimt metų ir nieko jums nestigo.</verse>
				<verse number="8">Perėję per mūsų brolių, Ezavo vaikų kraštą, kurie gyveno Seyre, lygumos keliu nuo Elato ir Ecjon Gebero traukėme į Moabo dykumą.</verse>
				<verse number="9">Tada man Viešpats sakė: ‘Nekovok su moabitais ir nepradėk su jais karo. Jų žemės tau neduosiu, nes Arą atidaviau Loto palikuonims’.</verse>
				<verse number="10">Anksčiau jo gyventojai buvo emai, didelė ir galinga tauta, aukšta kaip Anako palikuonys.</verse>
				<verse number="11">Jie buvo laikomi milžinais, kaip ir anakiečiai. Moabitai juos vadina emais.</verse>
				<verse number="12">Seyre anksčiau gyveno horai, bet Ezavo palikuonys juos išvarė ir sunaikino, ir apsigyveno jų vietoje. Jie padarė kaip izraelitai savo paveldėtoje žemėje, kurią jiems davė Viešpats.</verse>
				<verse number="13">Viešpačiui įsakius, perėjome per Zeredo upelį.</verse>
				<verse number="14">Kelionės laikas nuo Kadeš Barnėjos ligi Zeredo upelio buvo trisdešimt aštuoneri metai, kol išmirė visa karta vyrų, tinkamų karui, kaip Viešpats buvo prisiekęs.</verse>
				<verse number="15">Iš tiesų Viešpaties ranka buvo prieš juos, kad išnaikintų juos iš tautos, kol jie visi buvo pražudyti.</verse>
				<verse number="16">Išmirus visiems karui tinkamiems vyrams,</verse>
				<verse number="17">Viešpats tarė man:</verse>
				<verse number="18">‘Šiandien pereisi moabitų žemę pro miestą Arą.</verse>
				<verse number="19">Priartėjęs prie amonitų, saugokis nekovoti prieš juos ir nepradėk karo, nes Aš tau neduosiu amonitų žemės; Aš ją atidaviau Loto palikuonims’.</verse>
				<verse number="20">Kraštas buvo laikomas milžinų žeme, nes praeityje joje gyveno milžinai, kuriuos amonitai vadina zamzumais.</verse>
				<verse number="21">Tauta buvo didelė, gausi ir labai augalota kaip anakiečiai. Viešpats juos išnaikino amonitų akivaizdoje ir amonitus apgyvendino jų vietoje.</verse>
				<verse number="22">Taip pat padarė ezavitams, gyvenantiems Seyre; išnaikino horus ir jų žemę atidavė ezavitams, kurioje jie gyvena iki šios dienos.</verse>
				<verse number="23">Avus, gyvenusius prie Gazos, išvarė kaftoriečiai, kilę iš Kaftoro, juos išnaikino ir apsigyveno jų vietoje.</verse>
				<verse number="24">Viešpats tarė: ‘Pereikite Arnono upelį; štai Aš atidaviau į tavo rankas Sihoną, amoritų karalių iš Hešbono, ir jo žemę. Pradėk ją užimti ir kariauk su juo.</verse>
				<verse number="25">Šiandien Aš pradėsiu daryti taip, kad visos tautos bijotų tavęs ir būtų apimtos siaubo prieš tave; kurios išgirs apie tave, išsigąs ir drebės dėl tavęs’.</verse>
				<verse number="26">Aš siunčiau iš Kedemoto dykumos pas Hešbono karalių Sihoną pasiuntinius su taikiais žodžiais, prašydamas:</verse>
				<verse number="27">‘Leisk mums pereiti per tavo kraštą; eisime vieškeliu, nenukrypsime nei į dešinę, nei į kairę.</verse>
				<verse number="28">Maistą valgiui pirksime už pinigus ir vandenį gėrimui už pinigus, tik leisk mums pereiti.</verse>
				<verse number="29">Ezavitai, gyvenantys Seyre, ir moabitai iš Aro tokiu būdu mus praleido per savo kraštą, kad pasiekę Jordaną, eitume į mums pažadėtą žemę’.</verse>
				<verse number="30">Bet Hešbono karalius Sihonas nenorėjo mums leisti eiti per jo kraštą, nes Viešpats, tavo Dievas, užkietino jo dvasią ir padarė jo širdį užsispyrusią, kad galėtų jį atiduoti į tavo rankas.</verse>
				<verse number="31">Tada Viešpats man tarė: ‘Štai Aš pradėjau atiduoti Sihoną ir jo žemę tau, pradėk užimti, kad galėtum paveldėti jo žemę’.</verse>
				<verse number="32">Sihonas su visais kariais išėjo prieš mus Jahace.</verse>
				<verse number="33">Viešpats, mūsų Dievas, atidavė jį, ir mes nugalėjome ir užėmėme kraštą.</verse>
				<verse number="34">Paėmėme visus miestus, išnaikinome jų vyrus, moteris ir kūdikius­nieko nepalikome,</verse>
				<verse number="35">tik visus galvijus ir užimtųjų miestų grobį pasiėmėme.</verse>
				<verse number="36">Nuo Aroero miesto, esančio Arnono upelio slėnyje, iki Gileado nebuvo miesto, kurio nebūtumėme užėmę. Viešpats, mūsų Dievas, atidavė juos visus mums.</verse>
				<verse number="37">Amonitų žemės, kuri yra prie Jaboko upelio, nelietėme, taip pat nelietėme kalnų miestų ir visų vietų, į kurias Viešpats, mūsų Dievas, mums uždraudė eiti’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">‘‘Pasukome Bašano link. Mus pasitiko Bašano karalius Ogas su savo kariuomene Edrėjyje.</verse>
				<verse number="2">Tada Viešpats man tarė: ‘Nebijok jo, nes atiduosiu jį, visus jo žmones ir jo žemę į tavo rankas; padaryk jam taip, kaip padarei amoritų karaliui Sihonui Hešbone’.</verse>
				<verse number="3">Viešpats, mūsų Dievas, atidavė į mūsų rankas Bašano karalių Ogą ir visus jo žmones. Mes juos naikinome, kol nepalikome nė vieno,</verse>
				<verse number="4">ir užėmėme visus jo miestus. Mums teko šešiasdešimt miestų Argobo krašte, kurį valdė Bašano karalius Ogas.</verse>
				<verse number="5">Visi šitie miestai buvo sustiprinti aukštomis mūro sienomis, vartais ir užkaiščiais, neskaičiuojant daugybės miestų, neturėjusių apsaugos sienų.</verse>
				<verse number="6">Mes juos sunaikinome, pasielgdami kaip ir su Hešbono karaliumi Sihonu,­visiškai sunaikinome vyrus, moteris ir kūdikius kiekviename mieste.</verse>
				<verse number="7">Galvijus ir turtą pasilaikėme kaip grobį.</verse>
				<verse number="8">Tuo metu užėmėme dvi amoritų karalystes, buvusias šiapus Jordano, nuo Arnono upės ligi Hermono kalno,</verse>
				<verse number="9">kurį sidoniečiai vadina Sirjonu, o amoritai­Senyru.</verse>
				<verse number="10">Užėmėme visus Ogo karalystės miestus lygumoje, visą Gileado ir Bašano žemę su miestais Salcha ir Edrėju.</verse>
				<verse number="11">Bašano karalius Ogas buvo paskutinis iš milžinų giminės. Jo geležinė lova yra amonitų mieste Raboje; ji devynių uolekčių ilgio ir keturių pločio.</verse>
				<verse number="12">Tuomet užėmėme kraštą nuo miesto Aroero, kuris yra Arnono upelio slėnyje, ligi Gileado kalno. Jo miestus daviau Rubeno ir Gado giminėms.</verse>
				<verse number="13">Likusią Gileado krašto dalį, visą Bašaną, priklausantį Ogo karalystei, ir Argobo kraštą atidaviau pusei Manaso giminės. Bašanas yra vadinamas milžinų kraštu.</verse>
				<verse number="14">Manaso sūnus Jayras užėmė Argobo kraštą iki gešūriečių ir maakų sienos ir pavadino jį savo vardu­Havot Jayru; taip jis vadinamas iki šios dienos.</verse>
				<verse number="15">Machyrui daviau Gileadą.</verse>
				<verse number="16">Rubeno ir Gado giminėms daviau Gileado kraštą ligi Arnono upelio, kuris buvo riba iki Jaboko upės, amonitų sienos;</verse>
				<verse number="17">toliau siena ėjo per dykumą ligi Jordano ir Kinereto apylinkių iki Druskos jūros ir Pisgos kalno šlaitų rytuose.</verse>
				<verse number="18">Tada jums pasakiau: ‘Viešpats, jūsų Dievas, jums duoda šitą kraštą paveldėti. Visi kovai tinką vyrai, eikite ginkluoti priekyje savo brolių izraelitų.</verse>
				<verse number="19">Žinau, kad turite daug gyvulių, tad žmonas, vaikus ir bandas palikite miestuose, kuriuos jums daviau.</verse>
				<verse number="20">Padėkite savo broliams užimti žemę už Jordano, kurią Viešpats jiems davė, tada grįžkite į savo žemę, kurią aš jums daviau’.</verse>
				<verse number="21">Tuo metu Jozuei kalbėjau: ‘Tavo akys matė, ką Viešpats, jūsų Dievas, padarė šitiems dviems karaliams. Jis taip pat padarys ir visoms karalystėms, į kurias tu eisi.</verse>
				<verse number="22">Nebijok jų, nes Viešpats, jūsų Dievas, kovos už jus’.</verse>
				<verse number="23">Aš tada maldavau Viešpatį:</verse>
				<verse number="24">‘Viešpatie Dieve! Tu pradėjai rodyti Izraelio tautai savo didybę ir galią. Nėra kito dievo nei danguje, nei žemėje, kuris galėtų daryti tokius galingus darbus!</verse>
				<verse number="25">Leisk man įeiti ir pamatyti gerąją žemę anapus Jordano, tą puikųjį kalnuotą kraštą ir Libaną’.</verse>
				<verse number="26">Tačiau Viešpats buvo supykęs ant manęs dėl jūsų ir manęs neišklausė, ir tarė: ‘Daugiau man apie tai nekalbėk.</verse>
				<verse number="27">Užlipk į Pisgos viršūnę ir apžvelk savo akimis vakarus, šiaurę, pietus ir rytus; tu nepereisi Jordano.</verse>
				<verse number="28">Kalbėk Jozuei, jį padrąsink ir sustiprink, nes jis eis šitos tautos priekyje ir jiems išdalins žemę, kurią tu matysi’.</verse>
				<verse number="29">Mes pasilikome slėnyje ties Bet Peoru’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">‘‘Klausyk, Izraeli, įstatymų ir paliepimų, kurių jus mokau, kad juos vykdydami gyventumėte ir užėmę paveldėtumėte žemę, kurią Viešpats, jūsų Dievas, jums duoda.</verse>
				<verse number="2">Nieko nepridėkite prie mano įstatymų ir nieko iš jų neatimkite. Laikykitės Viešpaties, jūsų Dievo, įsakymų, kuriuos jums skelbiu.</verse>
				<verse number="3">Jūsų akys matė, ką Viešpats darė dėl Baal Peoro, kaip išnaikino visus jo garbintojus, buvusius tarp jūsų.</verse>
				<verse number="4">Jūs gi, kurie laikėtės Viešpaties, jūsų Dievo, išlikote gyvi iki šios dienos.</verse>
				<verse number="5">Štai aš mokiau jus nuostatų ir įstatymų, kaip Viešpats, mano Dievas, man įsakė, kad jūs vykdytumėte juos žemėje, kurią paveldėsite.</verse>
				<verse number="6">Laikykitės jų ir vykdykite juos, nes tai jūsų išmintis ir protas tautų akyse. Jos išgirs jūsų nuostatus ir sakys: ‘Iš tiesų ši didelė tauta yra protinga ir išmintinga’.</verse>
				<verse number="7">Iš tikrųjų nėra kitos tokios didingos tautos, kuriai Dievas būtų taip arti, kaip mūsų Dievas, kai Jo šaukiamės.</verse>
				<verse number="8">Kuri kita didelė tauta turi nuostatus ir įsakymus tokius teisingus, kaip šis įstatymas, kurį šiandien skelbiu jums?</verse>
				<verse number="9">Saugokis ir rūpestingai saugok savo sielą, kad neužmirštum to, ką matei savo akimis, ir tepasilieka tai tavo širdyje per visas tavo dienas. Jų mokykite savo vaikus ir vaikaičius.</verse>
				<verse number="10">Tą dieną, kai stovėjai Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje prie Horebo, Jis man kalbėjo: ‘Surink prie manęs tautą, kad išgirstų mano žodžius ir bijotų manęs, kol gyvens žemėje, ir mokytų to paties savo vaikus’.</verse>
				<verse number="11">Jūs priartėjote prie kalno pašlaitės, iš kur liepsnos kilo į dangų. Jis buvo apsuptas tamsa ir debesimis.</verse>
				<verse number="12">Viešpats kalbėjo jums iš ugnies. Jūs girdėjote Jo žodžius, bet nematėte Jo pavidalo; girdėjote tik balsą.</verse>
				<verse number="13">Jis jums paskelbė savo sandorą ir įsakė ją vykdyti. Jis užrašė dešimt įsakymų dviejose akmeninėse plokštėse</verse>
				<verse number="14">ir įsakė man mokyti jus vykdyti tuos įsakymus ir paliepimus žemėje, kurią paveldėsite.</verse>
				<verse number="15">Gerai įsidėmėkite, kad tą dieną, kai Viešpats jums kalbėjo Horebe iš ugnies, jūs nematėte jokio pavidalo,</verse>
				<verse number="16">kad kartais nedirbtumėte sau drožinių, panašių į vyrą ar moterį,</verse>
				<verse number="17">panašių į kurį nors gyvulį, esantį žemėje, ar skraidantį padangėje paukštį,</verse>
				<verse number="18">ar šliaužiantį gyvį, ar žuvį, plaukiojančią vandenyse.</verse>
				<verse number="19">Kad kartais, pakėlęs akis į dangų ir pamatęs saulę, mėnulį, žvaigždes, nepaklystum, jų negarbintum ir nesilenktum tiems, kuriuos Viešpats, jūsų Dievas, sutvėrė tarnauti visoms tautoms.</verse>
				<verse number="20">Jus gi Viešpats išvedė iš geležinės krosnies, Egipto vergijos, kad būtumėte Jo tauta.</verse>
				<verse number="21">Dėl jūsų Viešpats užsirūstino ant manęs ir prisiekė, kad nepereisiu Jordano ir neįeisiu į tą gerą žemę, kurią Viešpats, tavo Dievas, duoda tau paveldėti.</verse>
				<verse number="22">Aš turėsiu mirti šioje žemėje ir nepereisiu Jordano; tačiau jūs pereisite ir užimsite tą gerą žemę.</verse>
				<verse number="23">Neužmirškite Viešpaties, savo Dievo, sandoros, kurią Jis su jumis padarė ir nedarykite sau jokio drožinio ar atvaizdo, nes Viešpats tai uždraudė.</verse>
				<verse number="24">Viešpats, tavo Dievas, yra naikinanti ugnis, pavydus Dievas.</verse>
				<verse number="25">Jei gyvendami žemėje, kai susilauksite vaikų ir vaikaičių, suteršite save ir pasidarysite drožinių ar atvaizdų, ir darysite pikta Viešpaties, savo Dievo, akyse, Jį supykdydami,</verse>
				<verse number="26">aš šaukiu šiandien liudytoju dangų ir žemę, kad, taip elgdamiesi, jūs žūsite krašte, kurį, perėję per Jordaną, paveldėsite. Negyvensite jame ilgai, bet būsite visai sunaikinti.</verse>
				<verse number="27">Viešpats jus išsklaidys tarp tautų, ir jūsų liks labai mažai tarp pagonių, pas kuriuos būsite išvesti.</verse>
				<verse number="28">Tenai tarnausite dievams, kurie žmonių rankomis padaryti: medžiui ir akmeniui, kurie nemato ir negirdi, nevalgo ir nieko neužuodžia.</verse>
				<verse number="29">Bet jei ten ieškosi Viešpaties, savo Dievo, visa širdimi ir siela, tu atrasi Jį.</verse>
				<verse number="30">Patyręs vargą, paskutinėmis dienomis sugrįši prie Viešpaties, savo Dievo, ir klausysi Jo balso.</verse>
				<verse number="31">Nes Viešpats, tavo Dievas, yra gailestingas Dievas; Jis nepaliks tavęs ir nesunaikins, neužmirš sandoros, padarytos su tavo tėvais.</verse>
				<verse number="32">Paklausk praeities dienų, pradedant nuo tos dienos, kai Dievas sutvėrė žmogų žemėje, ir dangus nuo vieno krašto iki kito, ar įvyko kada nors toks didingas dalykas, ar girdėta tai?</verse>
				<verse number="33">Ar kuri nors tauta girdėjo Dievo balsą, kalbantį iš ugnies, kaip tu girdėjai, ir išliko gyva?</verse>
				<verse number="34">Ar kada nors Dievas yra atėjęs pasiimti tautos, esančios vergijoje, bandymais, ženklais, stebuklais, kova, galinga ranka ir baisiais siaubais, kaip Viešpats, jūsų Dievas, padarė dėl jūsų Egipte, jums visa tai matant savo akimis?</verse>
				<verse number="35">Jis tai parodė tau, kad žinotum, jog Viešpats yra Dievas ir kito nėra.</verse>
				<verse number="36">Jis tau leido išgirsti balsą iš dangaus, kad pamokytų tave, žemėje parodė tau didelę ugnį, ir tu girdėjai Jo žodžius iš ugnies.</verse>
				<verse number="37">Jis mylėjo tavo tėvus, todėl išsirinko jų palikuonis ir išvedė iš Egipto savo didžia galia,</verse>
				<verse number="38">kad išvytų už tave didesnes ir galingesnes tautas, ir tave įvestų paveldėti jų žemę.</verse>
				<verse number="39">Suprask tad šiandien ir palaikyk visa tai savo širdyje, kad Viešpats yra dangaus ir žemės Dievas ir jokio kito nėra.</verse>
				<verse number="40">Laikykis Jo įsakymų ir paliepimų, kuriuos tau skelbiu šiandien, kad tau ir tavo vaikams gerai sektųsi ir ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda visiems amžiams’‘.</verse>
				<verse number="41">Mozė paskyrė tris miestus šioje Jordano pusėje,</verse>
				<verse number="42">kad juose rastų prieglaudą ir išliktų gyvas žmogžudys, netyčia užmušęs savo artimą, kuris nebuvo jo priešas.</verse>
				<verse number="43">Iš Rubeno giminės paskyrė Becerą dykumos lygumoje, iš Gado giminės­Ramot Gileadą ir iš Manaso giminės­Golaną Bašane.</verse>
				<verse number="44">Tai įstatymas, Mozės duotas izraelitams.</verse>
				<verse number="45">Šitie įsakymai, nuostatai ir paliepimai buvo paskelbti izraelitams, jiems išėjus iš Egipto,</verse>
				<verse number="46">šioje Jordano pusėje, slėnyje, prieš Bet Peoro miestą, krašte amoritų karaliaus Sihono, kuris gyveno Hešbone ir buvo Mozės ir izraelitų nugalėtas, kai jie išėjo iš Egipto.</verse>
				<verse number="47">Jie apsigyveno Sihono ir Bašano karaliaus Ogo žemėse, dviejų amoritų karalių, buvusių į rytus nuo Jordano.</verse>
				<verse number="48">Šis kraštas tęsėsi nuo Aroero miesto, Arnono upelio slėnyje, ligi Siono kalno, kuris kitaip vadinamas Hermonu,</verse>
				<verse number="49">per visą lygumą nuo Jordano į rytus iki lygumos jūros ir Pisgos kalno šlaitų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Mozė sušaukė visus izraelitus ir jiems tarė: ‘‘Klausyk, Izraeli, šiandien skelbiu jums įstatymus ir paliepimus, mokykitės ir vykdykite juos.</verse>
				<verse number="2">Viešpats, mūsų Dievas, padarė su mumis sandorą Horebe.</verse>
				<verse number="3">Ne su mūsų tėvais padarė Jis sandorą, bet su mumis, kurie šiandien esame gyvi.</verse>
				<verse number="4">Viešpats kalbėjo su jumis veidas į veidą ant kalno iš ugnies.</verse>
				<verse number="5">Tada aš buvau tarpininkas tarp Dievo ir jūsų, paskelbiau jums Jo žodžius, nes jūs bijojote ugnies ir nėjote ant kalno.</verse>
				<verse number="6">Jis tarė: ‘Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergijos namų.</verse>
				<verse number="7">Neturėk kitų dievų šalia manęs.</verse>
				<verse number="8">Nedaryk sau jokio drožinio nė jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje.</verse>
				<verse number="9">Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems. Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia,</verse>
				<verse number="10">bet rodąs gailestingumą iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.</verse>
				<verse number="11">Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo, nes Viešpats nepaliks be kaltės to, kuris be reikalo Jo vardą mini.</verse>
				<verse number="12">Sabato dieną švęsk, kaip Viešpats, tavo Dievas, įsakė.</verse>
				<verse number="13">Šešias dienas dirbk visus savo darbus,</verse>
				<verse number="14">o septintoji diena yra sabatas Viešpačiui, tavo Dievui. Tą dieną nedirbk jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus, nei duktė, nei tarnas, nei tarnaitė, nei tavo jautis, nei asilas, nei joks tavo gyvulys, nei ateivis, kuris yra tavo namuose, kad tavo tarnas ir tarnaitė pailsėtų taip pat, kaip ir tu.</verse>
				<verse number="15">Atsimink, kad ir pats buvai vergas Egipte ir iš ten tave išvedė Viešpats, tavo Dievas, galinga ranka. Todėl Jis tau įsakė švęsti sabato dieną.</verse>
				<verse number="16">Gerbk savo tėvą ir motiną, kaip Viešpats, tavo Dievas, įsakė, kad ilgai gyventum ir tau gerai sektųsi žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda.</verse>
				<verse number="17">Nežudyk.</verse>
				<verse number="18">Nesvetimauk.</verse>
				<verse number="19">Nevok.</verse>
				<verse number="20">Neliudyk neteisingai prieš savo artimą.</verse>
				<verse number="21">Negeisk savo artimo žmonos nei namų, nei lauko, nei tarno, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo: nieko, kas yra tavo artimo’.</verse>
				<verse number="22">Šituos žodžius Viešpats kalbėjo jums visiems iš ugnies, debesies ir tamsybės garsiai ir, užrašęs tai dviejose akmeninėse plokštėse, jas padavė man.</verse>
				<verse number="23">Išgirdę balsą iš tamsybės ir pamatę kalną degant, jūs ir visi jūsų giminių vadai bei vyresnieji priartėjote prie manęs ir tarėte:</verse>
				<verse number="24">‘Štai Viešpats, mūsų Dievas, mums parodė savo šlovę ir didybę; girdėjome Jo balsą iš ugnies ir šiandien patyrėme, kad Dievui kalbant su žmogumi, galima išlikti gyviems.</verse>
				<verse number="25">Kodėl turėtume mirti nuo šitos didelės ugnies? Jei dar kartą išgirsime Viešpaties, mūsų Dievo, balsą, mes visi mirsime.</verse>
				<verse number="26">Ar yra koks kūnas, girdėjęs balsą gyvojo Dievo, kalbančio iš ugnies, kaip mes girdėjome, ir išlikęs gyvas?</verse>
				<verse number="27">Geriau tu prisiartink ir klausyk, ką Viešpats, mūsų Dievas, sakys, o po to pranešk mums, ir mes klausysime ir tai vykdysime’.</verse>
				<verse number="28">Viešpats, tai išgirdęs, man tarė: ‘Aš girdėjau tautos žodžius, jie viską gerai kalbėjo.</verse>
				<verse number="29">O, kad jie visuomet turėtų tokią širdį ir manęs bijotų bei laikytųsi mano įsakymų, tai jiems ir jų vaikams per amžius gerai sektųsi!</verse>
				<verse number="30">Eik ir sakyk jiems, kad grįžtų į savo palapines.</verse>
				<verse number="31">Tu gi stovėk su manimi čia: Aš tau paskelbsiu visus savo įsakymus, įstatymus ir paliepimus, kurių mokysi juos, kad vykdytų žemėje, kurią jiems duosiu paveldėti’.</verse>
				<verse number="32">Klausykite ir vykdykite, ką Viešpats Dievas jums įsakė; nenukrypkite nei į dešinę, nei į kairę.</verse>
				<verse number="33">Vaikščiokite keliais, kuriuos Viešpats, jūsų Dievas, jums nurodė, kad būtumėte gyvi, kad jums gerai sektųsi ir ilgai gyventumėte žemėje, kurią paveldėsite’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">‘‘Šitie yra įsakymai, nuostatai ir paliepimai, kurių Viešpats, jūsų Dievas, įsakė jus mokyti, kad juos vykdytumėte žemėje, kurią užimsite;</verse>
				<verse number="2">kad jūs, jūsų vaikai ir vaikaičiai per visas savo dienas bijotumėte Viešpaties, savo Dievo, ir laikytumėtės visų Jo paliepimų bei įsakymų, kuriuos jums skelbiu, ir ilgai gyventumėte.</verse>
				<verse number="3">Klausyk, Izraeli, ir rūpestingai vykdyk, ką Viešpats įsako; tuomet tau gerai seksis ir tu labai išsiplėsi, kaip Viešpats, tavo tėvų Dievas, pažadėjo tau, pienu ir medumi plūstančioje šalyje.</verse>
				<verse number="4">Klausyk, Izraeli! Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Dievas!</verse>
				<verse number="5">Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis.</verse>
				<verse number="6">Šitie žodžiai, kuriuos tau šiandien skelbiu, tepasilieka tavo širdyje;</verse>
				<verse number="7">mokyk jų savo vaikus ir apie juos kalbėk, sėdėdamas savo namuose, būdamas kelionėje, guldamas ir atsikeldamas.</verse>
				<verse number="8">Prisitvirtink juos kaip ženklą prie savo rankos ir prie kaktos;</verse>
				<verse number="9">užrašyk juos ant durų staktų ir savo kiemo vartų.</verse>
				<verse number="10">Kai Viešpats, tavo Dievas, įves tave į žemę, kurią pažadėjo tavo tėvams, Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, tu gausi didelius ir gerus miestus, kurių nestatei,</verse>
				<verse number="11">namus pilnus visokių gėrybių, kurių nekaupei, šulinius, kurių nekasei, vynuogynus ir alyvmedžių sodus, kurių nesodinai. Kai tu valgysi ir pasisotinsi,</verse>
				<verse number="12">saugokis, kad nepamirštum Viešpaties, kuris tave išvedė iš Egipto žemės, iš vergijos namų.</verse>
				<verse number="13">Bijok Viešpaties, savo Dievo, Jam vienam tarnauk ir Jo vardu prisiek.</verse>
				<verse number="14">Negarbink dievų svetimų tautų, kurios gyvena aplink jus,</verse>
				<verse number="15">nes Viešpats, tavo Dievas, kuris yra tarp jūsų, yra pavydus Dievas; kad Viešpaties, tavo Dievo, pyktis neužsidegtų prieš tave ir Jis neišnaikintų tavęs nuo žemės paviršiaus.</verse>
				<verse number="16">Negundykite Viešpaties, savo Dievo, kaip gundėte Jį Masoje.</verse>
				<verse number="17">Uoliai vykdykite Viešpaties, savo Dievo, įsakymus, paliepimus ir įstatymus, kuriuos Jis tau davė.</verse>
				<verse number="18">Daryk tai, kas gera ir teisinga Viešpaties akivaizdoje, kad tau gerai sektųsi ir užėmęs paveldėtum gerąją žemę, apie kurią Viešpats prisiekė tavo tėvams,</verse>
				<verse number="19">kad išvarys visus tavo priešus iš tavo akivaizdos, kaip Viešpats kalbėjo.</verse>
				<verse number="20">Kai tavo sūnus ateityje klaus: ‘Ką reiškia Viešpaties, mūsų Dievo, duoti paliepimai, įstatymai ir įsakymai?’,</verse>
				<verse number="21">jam atsakyk: ‘Buvome Egipte faraono vergai; Viešpats mus išvedė iš Egipto galinga ranka.</verse>
				<verse number="22">Jis darė Egipte mūsų akyse didelius ir baisius ženklus bei stebuklus prieš faraoną ir visus jo namus.</verse>
				<verse number="23">Jis mus iš ten išvedė, kad nuvestų į kraštą, kurį pažadėjo mūsų tėvams.</verse>
				<verse number="24">Viešpats mums įsakė vykdyti šituos įstatymus ir bijoti Viešpaties, mūsų Dievo, kad mums visuomet gerai sektųsi ir kad Jis saugotų mūsų gyvybę, kaip tai yra šiandien.</verse>
				<verse number="25">Tai bus mūsų teisumas, jei laikysime ir vykdysime visus šiuos įsakymus Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje, kaip Jis mums įsakė’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">‘‘Kai Viešpats, tavo Dievas, nuves tave į žemę, kurią paveldėsi, ir išvys septynias tautas: hetitų, girgašų, amoritų, kanaaniečių, perizų, hivų ir jebusiečių, gausingesnes ir stipresnes už tave,</verse>
				<verse number="2">kai Viešpats, tavo Dievas, atiduos jas tau, išnaikink jas. Nedaryk su jomis sutarčių ir jų nesigailėk.</verse>
				<verse number="3">Nesigiminiuok su jomis vedybomis. Savo dukters neduok jų sūnui nei jų dukters neimk savo sūnui,</verse>
				<verse number="4">nes jos nukreips tavo sūnų nuo manęs tarnauti svetimiems dievams. Viešpaties rūstybė tada užsidegs prieš jus, ir Jis sunaikins tave.</verse>
				<verse number="5">Taigi štai ką jiems darykite: jų aukurus sugriaukite, sudaužykite stabus, iškirskite giraites ir sudeginkite drožinius.</verse>
				<verse number="6">Tu esi Viešpačiui, tavo Dievui, pašvęsta tauta. Viešpats, tavo Dievas, tave išsirinko, kad būtum Jam ypatinga tauta virš visų tautų, esančių žemėje.</verse>
				<verse number="7">Viešpats jus pamilo ir pasirinko ne dėl to, kad buvote gausesnė tauta už kitas tautas, nes jūsų tauta mažesnė už kitas tautas,</verse>
				<verse number="8">bet dėl to, kad Viešpats jus pamilo ir kad ištesėtų jūsų tėvams duotą priesaiką, Jis išvedė jus galinga ranka iš faraono, Egipto karaliaus, vergijos.</verse>
				<verse number="9">Žinok, kad Viešpats, tavo Dievas, yra ištikimas Dievas, kuris laikosi sandoros ir yra gailestingas Jį mylintiems bei Jo įsakymus vykdantiems per tūkstančius kartų.</verse>
				<verse number="10">Ir Jis atlygina tiems, kurie Jo nekenčia, juos sunaikindamas. Jis nedels, kad atlygintų tam, kuris Jo nekenčia.</verse>
				<verse number="11">Laikykis Jo įsakymų, įstatymų ir paliepimų, kuriuos tau šiandien įsakau vykdyti,</verse>
				<verse number="12">tuomet ir Viešpats, tavo Dievas, laikysis sandoros, kurią padarė su tavo tėvais, ir bus tau gailestingas.</verse>
				<verse number="13">Jis mylės tave, laimins tave ir padaugins tave; Jis palaimins tavo įsčios vaisių, ir tavo žemės vaisius: javus, vynuoges, aliejų, galvijus ir avis toje žemėje, kurią pažadėjo tavo tėvams.</verse>
				<verse number="14">Jūs būsite labiausiai palaiminti iš visų tautų, ir nebus nevaisingų tarp jūsų ir tarp jūsų galvijų.</verse>
				<verse number="15">Viešpats pašalins visas tavo negalias ir neužleis baisių Egipto ligų, kurias matei; jas siųs tiems, kurie tavęs nekenčia.</verse>
				<verse number="16">Išnaikink visas tautas, kurias Viešpats, tavo Dievas, tau atiduos. Nesigailėk jų, netarnauk jų dievams, kad jie netaptų tau spąstais.</verse>
				<verse number="17">Nesakyk savo širdyje: ‘Šitos tautos gausesnės už mus, kaip mes jas nugalėsime?’</verse>
				<verse number="18">Nebijok jų, bet atsimink, ką Viešpats, tavo Dievas, padarė faraonui ir visiems egiptiečiams;</verse>
				<verse number="19">tuos didžius išbandymus, kuriuos tavo akys matė, ženklus, stebuklus ir ištiestą galingą ranką, kuria Viešpats, tavo Dievas, tave išvedė. Taip Viešpats, tavo Dievas, padarys visiems, kurių tu bijai.</verse>
				<verse number="20">Jis siųs jiems širšių, kol išnaikins visus tuos, kurie nuo tavęs pabėgs ir pasislėps.</verse>
				<verse number="21">Nebijokite jų, nes Viešpats, jūsų Dievas, yra tarp jūsų­Dievas, didis ir baisus.</verse>
				<verse number="22">Jis išvys šitas tautas iš tavo akivaizdos vieną po kitos. Tu negalėsi jų sunaikinti iš karto, kad neatsirastų daug laukinių žvėrių prieš tave.</verse>
				<verse number="23">Viešpats, tavo Dievas, atiduos jas tau, naikindamas jas, kol jų nebeliks.</verse>
				<verse number="24">Į tavo rankas Jis atiduos jų karalius, ir tu išnaikinsi jų vardus. Nė vienas tau negalės pasipriešinti, kol juos sunaikinsi.</verse>
				<verse number="25">Jų dievų drožinius sudegink, neimk iš jų sidabro ir aukso, kad nepatektum į spąstus. Tai yra pasibjaurėjimas Viešpačiui, tavo Dievui.</verse>
				<verse number="26">Neįsinešk į savo namus jokio pasibjaurėjimo, kad nebūtum prakeiktas, kaip jis. Bjaurėkis juo ir šalinkis nuo jo, nes tai prakeikta’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">‘‘Laikykitės įsakymų, kuriuos šiandien jums skelbiu, kad gyventumėte, daugėtumėte ir paveldėtumėte žemę, kurią Viešpats prisiekė duoti jūsų tėvams.</verse>
				<verse number="2">Atsimink kelią, kuriuo Viešpats, tavo Dievas, vedė tave keturiasdešimt metų per dykumą, kad palenktų ir išmėgintų tave, ir sužinotų, kas yra tavo širdyje, ar tu vykdysi Jo paliepimus.</verse>
				<verse number="3">Jis pažemino tave alkiu ir davė valgyti maną, kurios nepažinai nei tu, nei tavo tėvai, kad suprastum, jog žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu Dievo žodžiu.</verse>
				<verse number="4">Savo drabužių nesudėvėjai ir tavo kojos nesutino per keturiasdešimt metų.</verse>
				<verse number="5">Suprask, kad kaip žmogus auklėja sūnų, taip Viešpats, tavo Dievas, auklėja tave.</verse>
				<verse number="6">Vykdyk Viešpaties, savo Dievo, paliepimus, vaikščiok Jo keliais ir bijokis Jo.</verse>
				<verse number="7">Viešpats, tavo Dievas, įves tave į gerą, upelių ir vandens šaltinių, kurie trykšta lygumose ir kalnuose, žemę;</verse>
				<verse number="8">į kviečių, miežių ir vynuogynų žemę, kurioje auga figos ir granatai, į žemę alyvmedžių ir medaus,</verse>
				<verse number="9">kurioje nestokosi duonos ir džiaugsiesi derliaus gausumu; į žemę, kurioje akmenys yra geležis, o kalnuose galėsi kasti varį.</verse>
				<verse number="10">Pavalgęs ir būdamas sotus, garbink Viešpatį, savo Dievą, už gerą žemę, kurią Jis tau davė.</verse>
				<verse number="11">Saugokis, kad neužmirštum Viešpaties, savo Dievo, nesilaikydamas Jo paliepimų, įsakymų ir įstatymų, kuriuos tau šiandien skelbiu.</verse>
				<verse number="12">Kai sotus būdamas pasistatysi gerus namus, juose gyvensi</verse>
				<verse number="13">ir turėsi galvijų bandas, avių būrius, aukso ir daugybę visokių dalykų, saugokis,</verse>
				<verse number="14">kad nepasididžiuotum ir neužmirštum Viešpaties, savo Dievo, kuris tave išvedė iš Egipto, iš vergijos namų,</verse>
				<verse number="15">kuris vedė per didelę ir baisią dykumą, kur buvo nuodingų gyvačių ir skorpionų, kur buvo sausra ir nebuvo vandens. Jis leido iš kiečiausios uolos vandens srovei tekėti,</verse>
				<verse number="16">maitino tave dykumoje mana, kurios nepažino tavo tėvai, kad pažemintų tave ir išmėgintų tave ir kad galiausiai darytų tau gera,</verse>
				<verse number="17">kad nesakytum: ‘Mano jėga ir mano rankų stiprybė sukrovė man šiuos turtus’.</verse>
				<verse number="18">Atsimink Viešpatį, savo Dievą, nes Jis tau suteikia jėgų įgyti turtus, kad įtvirtintų sandorą, padarytą su tavo tėvais, kaip yra šiandien.</verse>
				<verse number="19">Bet jei užmirši Viešpatį, savo Dievą, ir seksi svetimus dievus, juos garbinsi ir jiems tarnausi, skelbiu jums iš anksto, kad žūsite.</verse>
				<verse number="20">Kaip žuvo tautos, kurias Viešpats išnaikino jums įeinant, taip ir jūs žūsite, jei neklausysite Viešpaties, jūsų Dievo, balso’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">‘‘Klausyk, Izraeli! Tu pereisi šiandien per Jordaną, kad nugalėtum didesnes ir stipresnes tautas už save, didelius, iki dangaus sustiprintus miestus,</verse>
				<verse number="2">didelius ir augalotus žmones, Anako sūnus, kuriuos pats matei ir apie kuriuos girdėjai sakant: ‘Niekas jiems negali pasipriešinti’.</verse>
				<verse number="3">Žinok, kad Viešpats, tavo Dievas, eis pirma tavęs kaip ryjanti ugnis ir sunaikins juos, ir parblokš juos prieš tave; taip tu juos išvysi ir sunaikinsi greitai, kaip tau Viešpats pažadėjo.</verse>
				<verse number="4">Kai Viešpats, tavo Dievas, juos išvarys nuo tavęs, nesakyk savo širdyje: ‘Viešpats mane įvedė dėl mano teisumo ir leido paveldėti šitą žemę’. Dėl šitų tautų piktadarysčių Viešpats išvaro jas nuo tavęs.</verse>
				<verse number="5">Ne dėl tavo teisumo ir širdies dorumo įeisi jų žemę paveldėti; jie yra išvaromi dėl jų pikto elgesio, kad Viešpats įvykdytų, ką su priesaika pažadėjo tavo tėvams: Abraomui, Izaokui ir Jokūbui.</verse>
				<verse number="6">Suprask, kad ne dėl tavo teisumo Viešpats, tavo Dievas, duos tau paveldėti šitą žemę, nes tu esi kietasprandė tauta.</verse>
				<verse number="7">Atsimink ir neužmiršk, kaip sukėlei Viešpaties, savo Dievo, pyktį dykumoje. Nuo tos dienos, kai išėjai iš Egipto, iki atėjai į šią vietą, tu maištavai prieš Viešpatį.</verse>
				<verse number="8">Ir prie Horebo Jį įpykinai taip, kad Jis užsirūstinęs norėjo tave sunaikinti.</verse>
				<verse number="9">Aš užlipau ant kalno paimti akmeninių plokščių, plokščių sandoros, kurią Viešpats su jumis padarė, ir pasilikau ten keturiasdešimt parų, nevalgiau duonos ir negėriau vandens.</verse>
				<verse number="10">Viešpats įteikė man dvi akmenines plokštes, ant kurių buvo Dievo pirštu įrašyti žodžiai, kuriuos Jis kalbėjo iš ugnies tautos susirinkimui.</verse>
				<verse number="11">Praėjus keturiasdešimčiai parų, Viešpats davė man dvi akmenines sandoros plokštes</verse>
				<verse number="12">ir tarė: ‘Eik skubiai iš čia, nes tauta, kurią išvedei iš Egipto, pasileido; jie greitai nukrypo nuo kelio, kurį jiems nurodžiau ir pasidirbdino stabą.</verse>
				<verse number="13">Matau, kad šita tauta kietasprandė;</verse>
				<verse number="14">leisk man ją sunaikinti ir išdildyti jos vardą iš po dangaus; iš tavęs padarysiu galingesnę ir didesnę tautą kaip šita’.</verse>
				<verse number="15">Aš leidausi žemyn nuo kalno, kuris degė ugnimi, laikydamas abiejose rankose dvi sandoros plokštes,</verse>
				<verse number="16">ir pamačiau, kad nusidėjote Viešpačiui, savo Dievui, nusiliedinote veršį ir nuklydote nuo kelio, kurį Jis jums nurodė.</verse>
				<verse number="17">Aš trenkiau abi plokštes į žemę ir jas sudaužiau jums matant,</verse>
				<verse number="18">puoliau ant žemės prieš Viešpatį ir, kaip pirma, keturiasdešimt parų nevalgiau duonos ir negėriau vandens dėl jūsų nuodėmių, kuriomis nusidėjote, piktai pasielgdami Viešpaties akivaizdoje ir sukeldami Jo pyktį,</verse>
				<verse number="19">nes bijojau Jo rūstybės, kuria užsidegęs norėjo jus sunaikinti. Viešpats išklausė mane dar ir tą kartą.</verse>
				<verse number="20">Jis buvo labai užsirūstinęs ant Aarono ir norėjo jį nužudyti. Aš meldžiausi ir už Aaroną.</verse>
				<verse number="21">Jūsų nuodėmę, veršį, kurį jūs buvote pasidarę, nutvėręs sudeginau ir, sutrupinęs į gabalėlius, visai sutrynęs į dulkes, įmečiau į upelį, tekantį nuo kalno.</verse>
				<verse number="22">Jūs užrūstinote Viešpatį taip pat Taberoje, Masoje ir Kibrot Taavoje.</verse>
				<verse number="23">Kai Jis iš Kadeš Barnėjos jus pasiuntė, sakydamas: ‘Eikite, užimkite ir paveldėkite žemę, kurią jums daviau’, jūs paniekinote Viešpaties, savo Dievo, įsakymą, netikėjote ir nenorėjote Jo klausyti.</verse>
				<verse number="24">Kiek jus pažįstu, visada maištavote prieš Viešpatį.</verse>
				<verse number="25">Aš kniūbsčias meldžiau Viešpatį keturiasdešimt parų, maldavau ir prašiau nesunaikinti jūsų, kaip buvo grasinęs.</verse>
				<verse number="26">Aš meldžiausi sakydamas: ‘Viešpatie Dieve! Nesunaikink paveldėjimo ir savo tautos, kurią atpirkai savo didybe ir išvedei iš Egipto galinga ranka.</verse>
				<verse number="27">Atsimink savo tarnus Abraomą, Izaoką ir Jokūbą, nežiūrėk šitos tautos užsispyrimo, piktadarysčių ir nuodėmių,</verse>
				<verse number="28">kad krašto, iš kurio mus išvedei, gyventojai nesakytų: ‘Kadangi Viešpats negalėjo jų įvesti į pažadėtąją žemę ir kadangi Jis jų nekenčia, Jis išvedė juos pražudyti dykumoje’.</verse>
				<verse number="29">Tačiau jie yra Tavo paveldėjimas ir Tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto savo galia ir savo ištiesta ranka’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">‘‘Viešpats man įsakė: ‘Išsikirsdink dvi akmenines plokštes, kaip pirmosios buvo, ir ateik pas mane ant kalno. Padirbdink medinę skrynią.</verse>
				<verse number="2">Aš ant plokščių užrašysiu žodžius, buvusius sudaužytose plokštėse. Plokštes įdėk į skrynią’.</verse>
				<verse number="3">Iš akacijos medžio padirbdinau skrynią, iškirsdinau dvi akmenines plokštes, kaip pirmosios buvo, ir užkopiau į kalną, laikydamas plokštes rankose.</verse>
				<verse number="4">Viešpats tose plokštėse įrašė, kaip ir pirma, dešimt įsakymų, kuriuos Viešpats jums kalbėjo iš ugnies, kai tauta buvo susirinkusi, ir padavė jas man.</verse>
				<verse number="5">Sugrįžęs nuo kalno, įdėjau tas dvi plokštes į skrynią, kurią buvau padirbdinęs, kaip man Viešpats buvo įsakęs, ir jos ten yra.</verse>
				<verse number="6">Izraelitai keliavo iš Beroto Bene Jaakano į Moserą. Aaronas čia mirė ir buvo palaidotas. Jo vietoje kunigo tarnystę pradėjo eiti jo sūnus Eleazaras.</verse>
				<verse number="7">Iš ten jie atvyko į Gudgodą, o iš čia­ į Jotbatą, upelių žemę.</verse>
				<verse number="8">Viešpats paskyrė Levio giminę Sandoros skryniai nešti, būti Jo akivaizdoje, tarnauti Jam ir laiminti Jo vardu; taip daroma iki šios dienos.</verse>
				<verse number="9">Levitai negavo paveldėjimo dalies, nes Viešpats yra jų dalis­ taip Viešpats, tavo Dievas, pasakė.</verse>
				<verse number="10">Aš pasilikau ant kalno, kaip ir pirmą kartą, keturiasdešimt parų. Viešpats išklausė mane ir nesunaikino tavęs.</verse>
				<verse number="11">Jis man įsakė eiti tautos priekyje ir įvesti juos į kraštą, kurį tėvams su priesaika pažadėjo.</verse>
				<verse number="12">O dabar, Izraeli, ko Viešpats, tavo Dievas, iš tavęs reikalauja? Tik kad bijotum Viešpaties, savo Dievo, vaikščiotum Jo keliais, Jį mylėtum ir Jam tarnautum visa savo širdimi ir visa savo siela;</verse>
				<verse number="13">kad laikytumeisi Viešpaties įsakymų ir įstatymų, kuriuos tau šiandien skelbiu tavo labui.</verse>
				<verse number="14">Viešpačiui, tavo Dievui, priklauso dangūs ir žemė bei visa, kas joje yra.</verse>
				<verse number="15">Viešpats pamėgo tavo tėvus, juos pamilo ir pasirinko iš visų tautų jų palikuonis, tai yra jus, kaip tai yra šiandien.</verse>
				<verse number="16">Apipjaustykite todėl savo širdis ir nebūkite kietasprandžiai.</verse>
				<verse number="17">Viešpats, jūsų Dievas, yra dievų Dievas ir viešpačių Viešpats, didis, galingas ir baisus Dievas; Jis neatsižvelgia į asmenis ir nepaperkamas kyšiais.</verse>
				<verse number="18">Jis teisingai elgiasi su našlaičiais ir našlėmis, myli ateivį, duodamas jam maisto ir drabužių.</verse>
				<verse number="19">Jūs irgi mylėkite ateivius, nes patys buvote ateiviai Egipto žemėje.</verse>
				<verse number="20">Bijok Viešpaties, savo Dievo, Jam vienam tarnauk, glauskis prie Jo ir Jo vardu prisiek.</verse>
				<verse number="21">Jis yra tavo garbė ir tavo Dievas, kuris padarė visus šiuos didelius ir baisingus dalykus, kuriuos tu matei savo akimis.</verse>
				<verse number="22">Tavo tėvų septyniasdešimt asmenų nukeliavo į Egiptą; ir štai dabar Viešpats, tavo Dievas, padaugino tave kaip dangaus žvaigždes’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">‘‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visada vykdyk Jo įsakymus, įstatymus, nuostatus bei paliepimus.</verse>
				<verse number="2">Kalbu ne jūsų vaikams, kurie nematė ir nepažino Viešpaties, jūsų Dievo, drausmės ir Jo didybės, ir Jo ištiestos galingos rankos,</verse>
				<verse number="3">Jo ženklų ir darbų, padarytų faraonui, Egipto karaliui, ir visam jo kraštui,</verse>
				<verse number="4">visai egiptiečių kariuomenei, žirgams ir kovos vežimams, kai juos užliejo Raudonosios jūros vanduo, besivejant jus, ir Viešpats juos sunaikino,</verse>
				<verse number="5">ir kaip Jis jums padėjo dykumoje, iki atėjote į šitą vietą,</verse>
				<verse number="6">ir ką Jis padarė Rubeno sūnaus Eliabo dviem sūnums Datanui ir Abiramui, kuriuos atsivėrusi žemė prarijo su šeimomis, palapinėmis ir visu jų lobiu.</verse>
				<verse number="7">Jūsų akys matė visus didingus Viešpaties darbus, kuriuos Jis padarė.</verse>
				<verse number="8">Vykdykite visus Jo paliepimus, kuriuos jums šiandien skelbiu, kad būtumėte tvirti užimti ir paveldėti žemę, į kurią einate,</verse>
				<verse number="9">ir kad ilgai gyventumėte žemėje, plūstančioje pienu ir medumi, kurią Viešpats su priesaika pažadėjo jūsų tėvams ir jų palikuonims.</verse>
				<verse number="10">Žemė, kurios paveldėti einate, yra ne tokia kaip Egipto žemė, iš kurios išėjote, kurioje pasėtą sėklą laistėte savo rankomis atneštu vandeniu kaip daržą.</verse>
				<verse number="11">Žemė, į kurią einate, yra kalnų ir slėnių šalis, kurią laisto dangaus lietus,</verse>
				<verse number="12">Viešpats, jūsų Dievas, visada aprūpina ją, Jo akys stebi ją ištisus metus.</verse>
				<verse number="13">Jei klausysite mano įsakymų, kuriuos šiandien jums duodu, mylėsite Viešpatį, savo Dievą, ir Jam tarnausite visa širdimi ir visa siela,</verse>
				<verse number="14">Jis duos žemei lietaus reikiamu metu: ankstyvąjį lietų ir vėlyvąjį lietų; suvalysi javus, vynuoges ir aliejų.</verse>
				<verse number="15">Jis duos tavo gyvuliams žolės laukuose; ir tu valgysi, ir pasisotinsi.</verse>
				<verse number="16">Saugokitės, kad jūsų širdys nebūtų apgautos, nenuklyskite, netarnaukite svetimiems dievams ir jų negarbinkite.</verse>
				<verse number="17">Nes tada užsirūstinęs Viešpats uždarys dangų, kad nebebūtų lietaus, ir žemė neduos derliaus, ir jūs greitai pražūsite toje geroje žemėje, kurią Viešpats jums duoda.</verse>
				<verse number="18">Įsidėkite šiuos žodžius į savo širdį ir sielą, nešiokite juos kaip ženklą ant rankų ir ant kaktos.</verse>
				<verse number="19">Mokykite jų savo vaikus, kalbėkite apie juos, sėdėdami namuose, eidami keliu, guldami ir keldamiesi.</verse>
				<verse number="20">Užrašykite juos ant savo namų durų staktų ir ant vartų,</verse>
				<verse number="21">kad jūs ir jūsų vaikai gyventų krašte, kurį Viešpats jūsų tėvams prisiekė duoti, kol dangus bus virš žemės.</verse>
				<verse number="22">Jei uoliai laikysitės šių paliepimų, juos vykdysite, mylėsite Viešpatį, savo Dievą, vaikščiosite Jo keliais ir glausitės prie Jo,</verse>
				<verse number="23">Viešpats išvys visas šitas tautas pirma jūsų. Jūs nugalėsite jas, nors jos už jus didesnės ir galingesnės.</verse>
				<verse number="24">Kiekviena vieta, kur jūsų koja atsistos, bus jūsų. Nuo dykumų ir Libano, nuo didžiosios Eufrato upės iki Vakarų jūros tęsis jūsų sienos.</verse>
				<verse number="25">Nė vienas neatsilaikys prieš jus; Viešpats, jūsų Dievas, sukels baimę ir išgąstį visuose kraštuose, į kuriuos tik įžengsite, kaip jums pažadėjo.</verse>
				<verse number="26">Štai aš padedu prieš jus šiandien palaiminimą ir prakeikimą.</verse>
				<verse number="27">Palaiminimą­jei klausysite Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, kuriuos šiandien jums skelbiu;</verse>
				<verse number="28">prakeikimą­jei neklausysite Viešpaties, savo Dievo įsakymų, nukrypsite nuo kelio, kurį šiandien jums rodau, ir seksite svetimus dievus, kurių nepažįstate.</verse>
				<verse number="29">Kai Viešpats, jūsų Dievas, įves jus į žemę, kurią dabar einate užimti, paskelbkite palaiminimą nuo Garizimo, o prakeikimą­ nuo Ebalo kalno,</verse>
				<verse number="30">kurie yra vakarinėje Jordano pusėje, kanaaniečių žemėje, ties Gilgalu, slėnyje prie Morės ąžuolo.</verse>
				<verse number="31">Jūs pereisite per Jordaną užimti žemes, kurias Viešpats, jūsų Dievas, jums duos, ir jūs užimsite jas ir apsigyvensite jose.</verse>
				<verse number="32">Vykdykite įsakymus ir paliepimus, kuriuos šiandien skelbiu jums’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">‘‘Šitie yra įsakymai ir paliepimai, kuriuos privalote vykdyti žemėje, kurią Viešpats, jūsų tėvų Dievas, jums duoda; vykdykite juos, kol gyvensite žemėje.</verse>
				<verse number="2">Sugriaukite nugalėtų tautų visas dievų garbinimo vietas: kalnuose, kalvose ir po žaliuojančiais medžiais.</verse>
				<verse number="3">Išardykite jų aukurus, sutrupinkite stabus, sudeginkite šventąsias giraites, sudaužykite jų drožtus dievų atvaizdus ir išnaikinkite jų vardus iš tų vietų.</verse>
				<verse number="4">Viešpačiui, savo Dievui, to nedarysite!</verse>
				<verse number="5">Eikite į vietą, kurią Viešpats, jūsų Dievas, išsirinks tarp jūsų giminių, kad ten būtų garbinamas Jo vardas.</verse>
				<verse number="6">Toje vietoje aukokite deginamąsias ir kitas aukas, dešimtines ir pirmųjų vaisių aukas, įžadų ir laisvos valios aukas, jaučių ir avių pirmagimius.</verse>
				<verse number="7">Ten valgykite Viešpaties, jūsų Dievo, akivaizdoje, džiaukitės viskuo, ką įsigysite jūs ir jūsų šeimos, kuo Viešpats, jūsų Dievas, jus palaimins.</verse>
				<verse number="8">Tada nedarysite to, ką mes čia šiandien darome, kiekvienas kas jam atrodo teisinga;</verse>
				<verse number="9">nes dar neįėjote į poilsį ir paveldą, kurį Viešpats, jūsų Dievas, jums duoda.</verse>
				<verse number="10">Bet kai pereisite per Jordaną ir apsigyvensite žemėje, kurią Viešpats, jūsų Dievas, jums duoda, ir kai turėsite taiką ir gyvensite ramybėje,</verse>
				<verse number="11">tada į tą vietą, kurią Viešpats, jūsų Dievas, išsirinks savo vardui, atnešite visa, ką įsakiau: deginamąsias aukas, dešimtines, jūsų pirmųjų vaisių aukas ir visa, ką būsite pažadėję Viešpačiui.</verse>
				<verse number="12">Ten Viešpaties, jūsų Dievo, akivaizdoje, džiaugsitės jūs, jūsų sūnūs ir dukterys, tarnai ir tarnaitės, taip pat ir levitai, gyvenantys jūsų miestuose, nes jie neturi jokios dalies nei paveldėjimo tarp jūsų.</verse>
				<verse number="13">Neaukok deginamųjų aukų kiekvienoje vietoje, kurią pamatai,</verse>
				<verse number="14">bet tik Viešpaties pasirinktoje vietoje. Ten aukok aukas ir daryk viską, ką tau įsakau.</verse>
				<verse number="15">Jei norėsi valgyti, pasipjauk gyvulį ir valgyk Viešpačiui, tavo Dievui, laiminant ten, kur tu gyveni. Ten galės valgyti švarus ir nešvarus taip, kaip leista valgyti stirną ir briedį.</verse>
				<verse number="16">Tačiau kraujo nevalgykite, jį išliekite žemėn kaip vandenį.</verse>
				<verse number="17">Savo miestuose negali valgyti javų, vyno ir aliejaus dešimtinių, galvijų ir avių pirmagimių, viso, ką pažadėsi aukoti ar norėsi aukoti laisva valia, taip pat pirmųjų vaisių.</verse>
				<verse number="18">Tai turi valgyti Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje toje vietoje, kurią Viešpats, tavo Dievas, išsirinks: tu, tavo sūnus ir duktė, tarnas ir tarnaitė, taip pat ir levitas, gyvenantis su tavimi. Džiaukis Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje viskuo, ką padarei.</verse>
				<verse number="19">Niekada neužmiršk levito savo žemėje.</verse>
				<verse number="20">Kai Viešpats, tavo Dievas, išplės sienas, kaip pažadėjo, ir tu norėsi valgyt mėsos, gali valgyti mėsos, kokios tik tavo siela geidžia.</verse>
				<verse number="21">Jei vieta, kurią Viešpats, tavo Dievas, išsirinks savo vardui, bus toli, pasipjauk galvijų arba avių, kuriuos Viešpats tau davė, kaip įsakiau, ir valgyk savo vietoje, ko tavo siela geidžia.</verse>
				<verse number="22">Kaip valgoma stirna ir briedis, taip valgykite visi, švarūs ir nešvarūs.</verse>
				<verse number="23">Atidžiai žiūrėk, kad nevalgytum kraujo, nes kraujas yra gyvybė; neleistina valgyti gyvybės drauge su mėsa,</verse>
				<verse number="24">išpilk jį žemėn kaip vandenį.</verse>
				<verse number="25">Nevalgyk jo, kad gerai sektųsi tau ir tavo vaikams, kai darysi, kas patinka Viešpačiui.</verse>
				<verse number="26">Ką pašvęsi ir pažadėsi Viešpačiui, atnešk į vietą, kurią Viešpats išsirinks.</verse>
				<verse number="27">Ten aukok deginamąsias aukas, mėsą ir kraują ant Viešpaties, tavo Dievo, aukuro: aukų kraujas bus išlietas ant aukuro, o mėsą valgyk.</verse>
				<verse number="28">Laikykis visko, ką įsakiau, kad gerai sektųsi tau ir tavo vaikams per amžius, kai darysi, kas gera ir kas patinka Viešpačiui, tavo Dievui.</verse>
				<verse number="29">Kai Viešpats, tavo Dievas, išnaikins tautas, kurių žemės eini užimti, ir kai jas nugalėjęs, gyvensi jų žemėje,</verse>
				<verse number="30">žiūrėk, kad nepatektum į spąstus sekdamas jomis, kai jos bus pirma tavęs išnaikintos, kad neieškotum tų tautų dievų, sakydamas: ‘Kaip šios tautos tarnavo savo dievams, taip ir aš tarnausiu’.</verse>
				<verse number="31">Nedaryk taip Viešpačiui, savo Dievui. Nes jos darė savo dievams tai, kas bjauru Viešpaties akyse ir tai, ko Jis nekenčia; net savo sūnus ir dukteris jos degindavo savo dievams.</verse>
				<verse number="32">Ką įsakau, daryk: nieko nepridėk ir neatimk’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">‘‘Jei tarp jūsų iškiltų pranašas ar atsirastų sapnuotojas ir paskelbtų kokį ženklą ar stebuklą,</verse>
				<verse number="2">kuris įvyktų, ir po to tau sakytų: ‘Sekime dievus, kurių tu nepažįsti, ir jiems tarnaukime’,</verse>
				<verse number="3">tokio pranašo ar sapnuotojo neklausyk, nes Viešpats, jūsų Dievas, jus bando, kad paaiškėtų, ar Jį mylite visa širdimi ir visa siela.</verse>
				<verse number="4">Sekite Viešpatį, jūsų Dievą, Jo bijokite, vykdykite Jo paliepimus ir klausykite Jo balso; Jam tarnaukite ir prie Jo glauskitės.</verse>
				<verse number="5">Tokį pranašą ar sapnuotoją užmuškite; jis kvietė jus atsitraukti nuo Viešpaties, jūsų Dievo, kuris jus išvedė iš Egipto žemės ir išpirko iš vergijos; jis bandė nukreipti jus nuo kelio, kurį Viešpats, jūsų Dievas, nurodė. Pašalinkite pikta iš savųjų tarpo.</verse>
				<verse number="6">Jei tavo brolis, sūnus, duktė, mylima žmona ar draugas, kurį myli kaip savo sielą, norėtų suvedžioti tave, sakydamas: ‘Eikime ir tarnaukime svetimiems dievams, kurių nepažinai nei tu, nei tavo tėvai’,</verse>
				<verse number="7">dievams tautų, kurios gyvena šalia tavęs ar toli nuo tavęs, nuo vieno žemės krašto iki kito,</verse>
				<verse number="8">nesutik su juo ir jo neklausyk. Nesigailėk ir neslėpk jo,</verse>
				<verse number="9">bet jį užmušk. Pirmas pakelk prieš jį ranką, kad nubaustum jį mirtimi, o paskui visa tauta prisidės.</verse>
				<verse number="10">Užmuškite jį akmenimis, nes jis norėjo jus atitraukti nuo Viešpaties, jūsų Dievo, kuris išvedė jus iš Egipto vergijos.</verse>
				<verse number="11">Visas Izraelis išgirs tai ir bijos, ir nebesielgs taip piktai tarp jūsų.</verse>
				<verse number="12">Jei išgirstum apie vieną iš savo miestų, kuriuos Viešpats, tavo Dievas, tau duos, kalbant:</verse>
				<verse number="13">‘Tarp jūsų atsirado suvedžiotojai, kurie suklaidino miesto gyventojus, sakydami: ‘Eikime ir tarnaukime svetimiems dievams, kurių nepažįstate’,</verse>
				<verse number="14">rūpestingai ištirk bei išsiklausinėk, ir jei pasitvirtintų, kad tarp jūsų padaryta tokia bjaurystė,</verse>
				<verse number="15">išžudyk to miesto gyventojus kardu ir sunaikink jį ir visa, kas jame yra, net gyvulius.</verse>
				<verse number="16">Visus daiktus sukrauk aikštėje ir sudegink kartu su miestu Viešpačiui, savo Dievui. Jis telieka griuvėsiais per amžius ir niekados tenebūna atstatytas.</verse>
				<verse number="17">Iš tų prakeiktų daiktų nieko nepasisavink, kad Viešpats atsisakytų savo rūstybės, pasigailėtų tavęs ir padaugintų tave, kaip prisiekė tavo tėvams.</verse>
				<verse number="18">Klausyk Viešpaties, savo Dievo, ir laikykis visų Jo įsakymų, kuriuos šiandien tau skelbiu. Daryk, kas patinka Viešpačiui, tavo Dievui’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">‘‘Jūs esate Viešpaties, jūsų Dievo, vaikai: nedarykite įsipjovimų ir nesiskuskite plikai viršugalvio dėl mirusio,</verse>
				<verse number="2">nes esate šventi žmonės Viešpačiui, jūsų Dievui. Jis jus išsirinko iš visų žemėje esančių tautų būti Jo tauta.</verse>
				<verse number="3">Nevalgyk nieko pasibjaurėtino.</verse>
				<verse number="4">Štai gyvuliai, kuriuos leidžiama valgyti: jautis, avis, ožka,</verse>
				<verse number="5">briedis, stirna, stumbras, laukinė ožka, antilopė, gazelė, kalnų ožka.</verse>
				<verse number="6">Valgykite kiekvieną gyvulį, kuris turi skeltą nagą ir gromuliuoja.</verse>
				<verse number="7">Tų, kurie gromuliuoja, bet turi neskeltą nagą, nevalgykite: kupranugario, kiškio, barsuko­jie nešvarūs.</verse>
				<verse number="8">Kiaulė jums yra nešvari, nors ji turi skeltą nagą, bet negromuliuoja. Jos mėsos nevalgykite ir jos maitos nepalieskite.</verse>
				<verse number="9">Iš vandens gyvių valgykite tuos, kurie turi pelekus ir žvynus;</verse>
				<verse number="10">o tų, kurie be pelekų ir žvynų, nevalgykite­jie nešvarūs.</verse>
				<verse number="11">Valgykite visus švarius paukščius,</verse>
				<verse number="12">bet šių nevalgykite: erelio, grifo, jūros erelio,</verse>
				<verse number="13">lingės, vanagėlio, peslio su visa jo gimine,</verse>
				<verse number="14">varnų giminės,</verse>
				<verse number="15">stručio, pelėdos, žuvėdros, vanago su visa jo gimine,</verse>
				<verse number="16">gervės, gulbės, ibio,</verse>
				<verse number="17">naro, kormorano, apuoko,</verse>
				<verse number="18">pelikano, kėkšto ir visos jo giminės, taip pat tutlio ir šikšnosparnio.</verse>
				<verse number="19">Visi sparnuoti vabzdžiai nešvarūs ir nevalgomi.</verse>
				<verse number="20">Visus švarius sparnuočius valgykite.</verse>
				<verse number="21">Nieko pastipusio nevalgykite. Ateivis, gyvenantis pas jus, gali juos valgyti; svetimšaliui gali tokius gyvulius parduoti, bet tu esi Viešpačiui, savo Dievui, pašvęsta tauta. Nevirk ožiuko jo motinos piene.</verse>
				<verse number="22">Duok dešimtinę savo derliaus kiekvienais metais.</verse>
				<verse number="23">Dešimtinę javų, vyno bei aliejaus ir galvijų bei avių pirmagimius valgyk Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje toje vietoje, kurią Jis išsirinks savo vardui, kad išmoktum bijotis Viešpaties, savo Dievo.</verse>
				<verse number="24">Jei vieta, kurią Viešpats, tavo Dievas, išsirinks savo vardui, bus labai toli ir negalėsi ten nugabenti dešimtinių iš to, kuo Viešpats tave palaimino,</verse>
				<verse number="25">tai viską parduok ir pinigus nusinešk į vietą, kurią Viešpats, tavo Dievas, išsirinks.</verse>
				<verse number="26">Už tuos pinigus nusipirk, kas tau patiks: galvijų, avių, vyno bei stiprių gėrimų ir visa, ko tik norėsi; valgyk tai su visa savo šeima Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje ir džiaukis.</verse>
				<verse number="27">Neužmiršk pas tave gyvenančio levito, nes jis neturi dalies paveldėtoje žemėje.</verse>
				<verse number="28">Kas treji metai atnešk dešimtinę tų metų derliaus į miesto sandėlius.</verse>
				<verse number="29">Tai bus maistas levitui, neturinčiam dalies paveldėjimui, taip pat ateiviui, našlaičiui ir našlei, kurie gyvena tavo apylinkėje, kad Viešpats, tavo Dievas, laimintų visus tavo darbus, kuriuos darysi’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">‘‘Kas septintieji metai­atleidimo metai.</verse>
				<verse number="2">Tais metais kiekvienas skolintojas tedovanoja skolininkui skolas, ar jis būtų artimas, ar brolis, nes tai Viešpaties atleidimo metai.</verse>
				<verse number="3">Iš svetimšalio gali reikalauti, bet savo broliui turi dovanoti.</verse>
				<verse number="4">Nebent kai nebus tarp jūsų suvargusio žmogaus, nes Viešpats Dievas gausiai palaimins tave žemėje, kurią duoda tau paveldėti.</verse>
				<verse number="5">Jei atidžiai klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso, ir vykdysi įsakymus, kuriuos paskelbiau šiandien,</verse>
				<verse number="6">Jis tave laimins, kaip pažadėjo. Tu skolinsi daugeliui tautų, bet nieko neimsi skolon, viešpatausi daugeliui tautų, o tau niekas neviešpataus.</verse>
				<verse number="7">Jei kuris tavo brolių, gyvenančių žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duos, suvargtų, neužkietink širdies ir neužgniaužk prieš jį savo rankos,</verse>
				<verse number="8">bet atverk jam plačiai savo ranką ir skolink jam, kiek reikia patenkinti jo poreikiui.</verse>
				<verse number="9">Žiūrėk, kad pikta mintis neįeitų į tavo širdį: ‘Nebetoli septintieji, atleidimo metai’, ir neatstumtum beturčio brolio, nenorėdamas jam skolinti, kad jis nesišauktų Viešpaties prieš tave ir tau nebūtų nuodėmės.</verse>
				<verse number="10">Tu duosi jam ir neliūdėsi duodamas, nes už tai Viešpats, tavo Dievas, palaimins tave visuose tavo darbuose ir kur tu bepridėtum savo ranką.</verse>
				<verse number="11">Beturčių visuomet bus krašte, todėl įsakau ištiesti ranką broliui ir beturčiui, kuris gyvena tavo šalyje.</verse>
				<verse number="12">Jei tau parsiduos tavo brolis hebrajas, vyras ar moteris, ir ištarnaus tau šešerius metus, septintais metais paleisk jį.</verse>
				<verse number="13">Suteikęs jam laisvę, neišleisk jo tuščiomis rankomis.</verse>
				<verse number="14">Aprūpink jį iš bandos, aruodo ir vyno spaustuvo; iš to, kuo Viešpats Dievas tave palaimino, duok jam.</verse>
				<verse number="15">Atsimink, kad vergavai Egipto žemėje, o Viešpats Dievas išlaisvino tave. Todėl šiandien tau tai įsakau.</verse>
				<verse number="16">Bet jei vergas sakytų: ‘Nenoriu išeiti, nes myliu tave bei tavo namus’, nes jam yra gerai pas tave,</verse>
				<verse number="17">tada imk ylą ir perverk jo ausį prie namo durų; jis liks tavo vergu visam laikui. Su tarnaite pasielk taip pat.</verse>
				<verse number="18">Tenebūna tau sunku paleisti jį į laisvę, nes jis buvo vertas dviejų samdinių, tarnaudamas tau šešerius metus; ir Viešpats Dievas laimins visus tavo darbus.</verse>
				<verse number="19">Kiekvieną galvijų ir avių pirmagimį patinėlį pašvęsk Viešpačiui, savo Dievui. Nenaudok galvijų pirmagimių darbui ir nekirpk avių pirmagimių.</verse>
				<verse number="20">Tu ir tavo šeima valgykite juos Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje kiekvienais metais toje vietoje, kurią Viešpats išsirinks.</verse>
				<verse number="21">Jei jis turėtų kliaudą, būtų raišas ar aklas, ar turėtų kitokį trūkumą, tokio neaukok Viešpačiui, savo Dievui.</verse>
				<verse number="22">Tokius valgyk namuose. Juos gali valgyti švarus ir nešvarus žmogus, kaip valgo stirną ar briedį.</verse>
				<verse number="23">Tik nevalgyk jų kraujo, bet jį išliek žemėn kaip vandenį’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">‘‘Švęsk Paschą Viešpačiui Abibo mėnesį, nes tą mėnesį Viešpats Dievas išvedė tave iš Egipto.</verse>
				<verse number="2">Aukok Viešpačiui Dievui Paschos auką iš avių ir jaučių toje vietoje, kurią Viešpats, tavo Dievas, išsirinks savo vardui.</verse>
				<verse number="3">Nevalgyk jos su rauginta duona; septynias dienas valgyk sielvarto duonos be raugo, nes skubiai turėjai išeiti iš Egipto, kad per visą savo gyvenimą atsimintum dieną, kurią išėjai iš Egipto.</verse>
				<verse number="4">Septynias dienas neturi būti raugo visame tavo krašte; nepalik rytojui mėsos, aukotos pirmos dienos vakare.</verse>
				<verse number="5">Paschos aukos neaukok savo gyvenamoje vietoje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duos.</verse>
				<verse number="6">Aukok ją toje vietoje, kurią Viešpats, tavo Dievas, išsirinks savo vardui. Paschą aukok vakare, saulei leidžiantis, tuo metu, kai išėjai iš Egipto.</verse>
				<verse number="7">Kepk ir valgyk toje vietoje, kurią Viešpats, tavo Dievas, išsirinks, o rytą atsikėlęs grįžk į savo palapinę.</verse>
				<verse number="8">Šešias dienas valgyk neraugintą duoną, o septinta diena yra iškilmingas susirinkimas Viešpačiui, tavo Dievui; tą dieną nedirbk jokio darbo.</verse>
				<verse number="9">Atskaityk septynias savaites nuo tos dienos, kai pradėsi pjauti javus,</verse>
				<verse number="10">ir švęsk Viešpačiui, savo Dievui Savaičių šventę, laisva valia atnešdamas aukų iš to, kuo Viešpats, tavo Dievas, laimino tave.</verse>
				<verse number="11">Viešpaties, tavo Dievo, akivaizdoje džiaukis tu, tavo sūnus, duktė, tarnas, tarnaitė, levitas, gyvenantis tavo apylinkėje, ateivis, našlaitis ir našlė, kurie su tavimi gyvena, toje vietoje, kurią Viešpats, tavo Dievas, išsirinko savo vardui.</verse>
				<verse number="12">Atsimink, kad buvai vergas Egipte, todėl laikykis šių nuostatų.</verse>
				<verse number="13">Palapinių šventę švęsk septynias dienas, kai būsi suvalęs javų ir vynuogių derlių.</verse>
				<verse number="14">Džiaukis šventėje tu, tavo sūnus, duktė, tarnas, tarnaitė, ateivis, našlaitis bei našlė, kurie gyvena tavo apylinkėje.</verse>
				<verse number="15">Septynias dienas švęsk iškilmingą šventę Viešpačiui, savo Dievui, toje vietoje, kurią Viešpats išsirinks. Tu iš tiesų džiaugsiesi, nes Viešpats, tavo Dievas, laimins visą tavo derlių ir visus darbus.</verse>
				<verse number="16">Kiekvienas vyras privalo pasirodyti tris kartus per metus: Neraugintos duonos, Savaičių ir Palapinių šventėse, toje vietoje, kurią Viešpats išsirinks, ir jie tenepasirodo Viešpaties akivaizdoje tuščiomis rankomis.</verse>
				<verse number="17">Kiekvienas teaukoja tą, ką gali, pagal tai, kaip Viešpats, tavo Dievas, tave palaimino.</verse>
				<verse number="18">Visose savo gyvenvietėse, kurias Viešpats, tavo Dievas, tau duos, kiekvienoje giminėje paskirsi teisėjus ir valdininkus, kad jie teisingai teistų žmones.</verse>
				<verse number="19">Neiškraipyk teisingumo. Nepataikauk ir neimk kyšių, nes kyšiai apakina išmintinguosius ir iškraipo teisiųjų žodžius.</verse>
				<verse number="20">Sek tuo, kas tikrai teisinga, kad gyventum ir paveldėtum žemę, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda.</verse>
				<verse number="21">Nesodink alko iš jokių medžių šalia Viešpaties, tavo Dievo, aukuro, kurį pastatysi.</verse>
				<verse number="22">Nesistatyk sau jokio atvaizdo, nes Viešpats, tavo Dievas, to nekenčia’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">‘‘Neaukok Viešpačiui, savo Dievui, avies nei jaučio su trūkumu ar kokia nors kliauda, nes tai yra pasibjaurėjimas Viešpačiui, tavo Dievui.</verse>
				<verse number="2">Jei tavo krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau duos, būtų vyras ar moteris, kuris nusikalto Viešpačiui, tavo Dievui, sulaužydamas sandorą</verse>
				<verse number="3">ir tarnaudamas svetimiems dievams bei garbindamas juos arba saulę, mėnulį ar kitą dangaus kūną, ko aš jums neįsakiau daryti,</verse>
				<verse number="4">ir apie tai tau bus pranešta, tai rūpestingai ištirk, ar taip iš tikrųjų yra. Jei padarytas toks nusikaltimas Izraelyje,</verse>
				<verse number="5">išvesk vyrą ar moterį, padariusį tą bjaurų nusikaltimą, prie miesto vartų ir užmušk akmenimis.</verse>
				<verse number="6">Bausi mirtimi tą, prieš kurį liudys du ar trys liudytojai. Nė vienas nebus baudžiamas mirtimi, liudijant prieš jį tik vienam.</verse>
				<verse number="7">Liudytojai pirmieji mes akmenį, o tada prisidės ir likusieji. Taip pikta bus pašalinta iš jūsų tarpo.</verse>
				<verse number="8">Jei kuri byla bus tau per sunki­dėl kraujo, išteisinimo ar sumušimo,­ir sukels ginčus tavo vartuose, atsikelk ir eik į tą vietą, kurią Viešpats, tavo Dievas išsirinks.</verse>
				<verse number="9">Kreipkis į kunigus iš Levio giminės ir į teisėją, kuris bus tuo metu, ir jie nurodys tau teisingą sprendimą.</verse>
				<verse number="10">Daryk, ką jie įsakys ir kaip pamokys.</verse>
				<verse number="11">Elkis pagal jų įsakymus ir nurodymus, nenukrypk nuo jų.</verse>
				<verse number="12">Kas įžūliai nepaklustų kunigui, kuris tarnauja Viešpačiui, tavo Dievui, ar teisėjui, toks asmuo temiršta. Taip pašalinsi pikta iš Izraelio.</verse>
				<verse number="13">Visa tauta išgirs, bijos ir daugiau įžūliai nesielgs.</verse>
				<verse number="14">Kai būsi žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duos, ją paveldėsi, gyvensi joje ir norėsi išsirinkti sau karalių, kaip visos tautos aplinkui,</verse>
				<verse number="15">tada privalai įstatyti karaliumi tą, kurį Viešpats, tavo Dievas, pasirinks iš tavo brolių. Karaliumi negali būti svetimšalis, kuris nėra tavo brolis.</verse>
				<verse number="16">Jis neturės daug žirgų ir neves tautos atgal į Egiptą daugiau žirgų įsigyti; nes Viešpats įsakė niekuomet tuo pačiu keliu nebegrįžti.</verse>
				<verse number="17">Jis neturės daug žmonų, kad jo širdis nenukryptų, ir nekraus sau sidabro ir aukso.</verse>
				<verse number="18">Atsisėdęs į karalystės sostą, jis pasidarys šito įstatymo nuorašą iš Levio giminės kunigų,</verse>
				<verse number="19">laikys jį pas save ir skaitys visas savo gyvenimo dienas, kad išmoktų bijoti Viešpaties, savo Dievo, ir laikytis žodžių bei paliepimų, surašytų įstatyme,</verse>
				<verse number="20">kad jo širdis nepasikeltų į puikybę prieš brolius ir jis nenukryptų nuo įstatymo nei į kairę, nei į dešinę, kad ilgai karaliautų jis ir jo vaikai Izraelyje’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">‘‘Kunigai ir visa Levio giminė neturės dalies ir paveldėjimo kaip visi izraelitai. Aukos Viešpačiui bus jų dalis.</verse>
				<verse number="2">Jie nepaveldės dalies tarp savo brolių. Viešpats bus jų dalis, kaip Jis jiems pasakė.</verse>
				<verse number="3">Kunigams priklauso iš tautos tokia aukos dalis: aukojant jautį ar aviną, kunigui tenka petys, abu žandikauliai ir skrandis,</verse>
				<verse number="4">taip pat pirmienos javų, vyno, aliejaus ir avių vilnų.</verse>
				<verse number="5">Iš visų tavo giminių Viešpats, tavo Dievas, išsirinko Levio giminę tarnauti Jam per amžius.</verse>
				<verse number="6">Jei levitas, gyvenęs tavo apylinkėje, ateitų savo noru į Viešpaties pasirinktą vietą,</verse>
				<verse number="7">jis tarnaus Viešpačiui, savo Dievui, kaip visi jo broliai levitai, kurie ten būna Viešpaties akivaizdoje.</verse>
				<verse number="8">Jis gaus tokią pat dalį kaip ir kiti, neskaitant to, ką gavo pardavęs tėviškę.</verse>
				<verse number="9">Kai įeisi į žemę, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duos, neišmok daryti tų tautų bjaurysčių.</verse>
				<verse number="10">Nebus tarp jūsų tokių, kurie leistų savo sūnų ar dukterį per ugnį, nei ateities spėjėjų, nei ženklų aiškintojų, nei kerėtojų, nei burtininkų,</verse>
				<verse number="11">nei žavėtojų, nei mirusiųjų dvasių iššaukėjų, nei žynių, nei raganių.</verse>
				<verse number="12">Visi, kurie taip daro, yra pasibjaurėjimas Viešpačiui, ir už tokias bjaurystes Jis išnaikins tas tautas, prieš tau užimant kraštą.</verse>
				<verse number="13">Būk tobulas prieš Viešpatį, savo Dievą.</verse>
				<verse number="14">Tautos, kurių žemę paveldėsi, klauso ženklų aiškintojų ir žynių patarimų, o tau Viešpats, tavo Dievas, ne taip skyrė.</verse>
				<verse number="15">Viešpats, tavo Dievas, pakels pranašą iš tavo brolių kaip mane­jo klausykite!</verse>
				<verse number="16">Kai prašei Viešpaties, savo Dievo, prie Horebo, sakydamas: ‘Nebenoriu daugiau girdėti Viešpaties, savo Dievo, balso ir matyti šios baisios ugnies, kad nemirčiau’,</verse>
				<verse number="17">Viešpats man tarė: ‘Jie teisingai kalbėjo.</verse>
				<verse number="18">Aš pakelsiu iš jų brolių pranašą, panašų į tave, ir įdėsiu savo žodžius į jo lūpas. Jis kalbės jiems, ką jam įsakysiu.</verse>
				<verse number="19">Kas nenorės paklusti mano žodžiams, kuriuos jis kalbės mano vardu, iš to išieškosiu.</verse>
				<verse number="20">Pranašas, kuris drįstų kalbėti mano vardu, ko Aš jam neliepiau, ar svetimų dievų vardu, bus baudžiamas mirtimi’.</verse>
				<verse number="21">Jei sakytum: ‘Kaip mums pažinti žodį, kurį Viešpats kalbėjo?’</verse>
				<verse number="22">Ženklas bus toks: jei pranašas paskelbtų ką nors iš anksto Viešpaties vardu ir tai neįvyktų, tam Viešpats nekalbėjo, bet pranašas kalbėjo iš savo pasipūtimo, ir todėl jo nebijok’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">‘‘Kai Viešpats, tavo Dievas, išnaikins tautas, ir jų žemę duos tau paveldėti ir gyventi jų miestuose bei namuose,</verse>
				<verse number="2">išskirk tame krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau duoda, tris miestus,</verse>
				<verse number="3">nutiesk į juos kelią ir padalyk į tris dalis visą kraštą, kad žmogžudys galėtų ten rasti prieglaudą.</verse>
				<verse number="4">Toks įstatymas yra apsaugoti žmogžudį, jei jis netyčia užmuštų savo artimą, kuris anksčiau nebuvo jo priešas.</verse>
				<verse number="5">Jei kas nueitų su artimu į mišką malkų ir bekertant nusmukęs kirvis mirtinai sužeistų artimą, jis tebėga į vieną iš tų miestų, ir jis išliks gyvas.</verse>
				<verse number="6">Kad kraujo keršytojas įsikarščiavęs nesivytų žudiko ir sugavęs neužmuštų; jis nenusipelnė mirties, nes neturėjo užmuštajam jokios neapykantos.</verse>
				<verse number="7">Todėl įsakau paskirti tris miestus.</verse>
				<verse number="8">O kai Viešpats, tavo Dievas, išplės tavo sienas, kaip prisiekė tavo tėvams, ir duos visą žemę, kurią jiems pažadėjo,</verse>
				<verse number="9">jei vykdysi įsakymus, kuriuos tau šiandien įsakau, mylėsi Viešpatį, savo Dievą, ir vaikščiosi Jo keliais, tai pridėsi dar tris kitus miestus,</verse>
				<verse number="10">kad nekaltas kraujas nebūtų išlietas žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duos paveldėti, ir tas kraujas nebūtų ant tavęs.</verse>
				<verse number="11">Bet jei kas, neapkęsdamas savo artimo, jo tykotų ir, užpuolęs jį, nužudytų, jei jis pasislėptų viename iš minėtų miestų,</verse>
				<verse number="12">tai jo miesto vyresnieji pasiųs ir jį iš ten grąžins, ir atiduos kraujo keršytojui, kad jį nužudytų.</verse>
				<verse number="13">Nesigailėdamas nužudyk jį, kad nekaltas kraujas nekristų ant Izraelio ir kad tau gerai sektųsi.</verse>
				<verse number="14">Neperkelk savo artimo žemės ribų, kurios yra nuo seno pažymėtos krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau duos paveldėti.</verse>
				<verse number="15">Vieno liudytojo neužtenka žmogaus kaltei įrodyti, kad ir koks būtų nusikaltimas; dviejų ar trijų liudytojų parodymais remsis byla.</verse>
				<verse number="16">Jei liudytojas melagingai kaltintų žmogų įstatymo laužymu,</verse>
				<verse number="17">abu stos Viešpaties, kunigų ir teisėjų akivaizdon.</verse>
				<verse number="18">Teisėjai viską atidžiai ištirs ir, jeigu liudytojas pasirodys esąs melagiu, liudijusiu netiesą prieš savo brolį,</verse>
				<verse number="19">padaryk jam taip, kaip jis siekė padaryti savo broliui. Tokiu būdu pašalink pikta,</verse>
				<verse number="20">kad kiti išgirdę bijotų ir niekad nedrįstų taip piktai elgtis tarp jūsų.</verse>
				<verse number="21">Nesigailėk: gyvybė už gyvybę, akis už akį, dantis už dantį, ranka už ranką, koja už koją’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">‘‘Jei eisi į karą su savo priešais ir pamatysi raitelius, kovos vežimus, gausesnę kariuomenę negu tavoji, nebijok jų, nes Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės, yra su tavimi.</verse>
				<verse number="2">Prieš einant į mūšį, kunigas turi ateiti ir kalbėti žmonėms:</verse>
				<verse number="3">‘Klausyk, Izraeli! Šiandien jūs einate kariauti su savo priešais. Tenepasilpsta jūsų širdys, nenusigąskite, nebijokite ir nepabūkite jų,</verse>
				<verse number="4">nes Viešpats, jūsų Dievas, eina su jumis kovoti už jus su jūsų priešais ir išgelbėti jus’.</verse>
				<verse number="5">Vyresnieji kalbės žmonėms: ‘Kas pasistatė naujus namus ir jų dar nepašventė, tegrįžta į savo namus, kad nežūtų mūšyje ir kad kitas jų nepašvęstų.</verse>
				<verse number="6">Kas pasodino vynuogyną ir jo vaisių dar nevalgė, tegrįžta į savo namus, kad nežūtų mūšyje ir kitas jų nevalgytų.</verse>
				<verse number="7">Kas susižadėjo ir dar nevedęs paliko sužadėtinę, tegrįžta į savo namus, kad nežūtų mūšyje ir kitas jos nevestų’.</verse>
				<verse number="8">Ir dar vyresnieji sakys: ‘Ar yra bailių ir nedrąsių? Grįžkite į savo namus, kad jūsų baimė nepersiduotų jūsų broliams’.</verse>
				<verse number="9">Kai vyresnieji baigs kalbėti, paskirs kariuomenei vadus, kurie ves žmones.</verse>
				<verse number="10">Priartėjęs prie miesto, pirma pasiūlyk jam taiką.</verse>
				<verse number="11">Jei ją priims ir atidarys vartus, visi miesto žmonės tau tarnaus ir mokės duoklę.</verse>
				<verse number="12">Jei jie nenorės taikos ir pradės kovą, apsupk jį.</verse>
				<verse number="13">Kai Viešpats, tavo Dievas, atiduos jį į tavo rankas, išžudyk kardu visus jame esančius vyrus.</verse>
				<verse number="14">Moteris, vaikus, galvijus ir visa, kas yra mieste, pasilaikyk. Naudokis grobiu, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau davė.</verse>
				<verse number="15">Taip daryk su visais miestais, kurie toli nuo tavęs ir nėra iš šių tautų miestų.</verse>
				<verse number="16">Tuose miestuose, kurie tau duoti paveldėti, nepalik nieko gyvo, kas kvėpuoja.</verse>
				<verse number="17">Visiškai išnaikink hetitus, amoritus, kanaaniečius, perizus, hivus ir jebusiečius, kaip Viešpats Dievas tau įsakė,</verse>
				<verse number="18">kad jie neišmokytų jūsų daryti tų bjaurysčių, kurias jie patys darė savo dievams, ir jūs nenusidėtumėte Viešpačiui, savo Dievui.</verse>
				<verse number="19">Ilgą laiką laikydamas apsuptą miestą ir prieš jį kariaudamas, neišnaikink medžių, bet valgyk jų vaisius; juk medis­ne žmogus, kad prieš jį kariautum.</verse>
				<verse number="20">Tik medžius, kurie neneša vaisiaus, tinkančio valgymui, gali kirsti ir pasidaryti iš jų sustiprinimus apgulčiai, kol miestas bus paimtas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">‘‘Jei žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda, būtų rastas užmušto žmogaus lavonas, bet nesurastas kaltininkas,</verse>
				<verse number="2">vyresnieji ir teisėjai išmatuos atstumus nuo užmuštojo ligi aplinkinių miestų.</verse>
				<verse number="3">Artimiausio miesto vyresnieji pasiims iš kaimenės telyčią, nekinkytą į jungą,</verse>
				<verse number="4">nuves ją į apleistą slėnį, kuris nebuvo suartas nė apsėtas, ir čia perpjaus jai gerklę.</verse>
				<verse number="5">Po to ateis Levio sūnūs, kunigai, kuriuos Viešpats, tavo Dievas, išsirinko Jam tarnauti ir Jo vardu laiminti, kurių žodžiu yra išsprendžiamas kiekvienas ginčas,</verse>
				<verse number="6">ir miesto, nuo kurio arčiausia iki nužudytojo, vyresnieji plaus savo rankas virš telyčios, papjautos slėnyje,</verse>
				<verse number="7">ir sakys: ‘Mūsų rankos nepraliejo šito kraujo ir mūsų akys nematė.</verse>
				<verse number="8">Viešpatie, pasigailėk savo tautos, Izraelio, kurią atpirkai, ir neįskaityk jai nekalto kraujo’. Ir jie bus apvalyti nuo kraujo.</verse>
				<verse number="9">Taip pašalinsi nekaltai pralietą kraują tarp savųjų darydamas, kas teisu Viešpaties akyse.</verse>
				<verse number="10">Kai kovosi su priešu, ir Viešpats, tavo Dievas, atiduos juos į tavo rankas, ir tu paimsi juos į nelaisvę,</verse>
				<verse number="11">jei tarp belaisvių pamatysi gražią moterį, kurią panorėsi vesti,</verse>
				<verse number="12">parsivesk ją į savo namus. Ji nusiskus plaukus, nusipjaustys nagus,</verse>
				<verse number="13">nusivilks belaisvės drabužius ir gyvens tavo namuose, apraudodama savo tėvą ir motiną visą mėnesį. Po to gali įeiti pas ją ir būti jos vyras, o ji bus tavo žmona.</verse>
				<verse number="14">Jei ji tau nebepatiks, atleisi ją, bet negalėsi jos parduoti arba paversti verge, nes ją pažeminai.</verse>
				<verse number="15">Jei vyras turėtų dvi žmonas, vieną mylimą, o antrą­nemylimą, ir, joms pagimdžius vaikų, nemylimosios sūnus būtų pirmagimis,</verse>
				<verse number="16">norėdamas padalinti savo sūnums palikimą, jis negalės mylimosios sūnaus padaryti pirmagimio ir duoti jam pirmenybę nemylimosios sūnaus vietoje.</verse>
				<verse number="17">Jis pripažins nemylimosios sūnų pirmagimiu ir jam duos dvigubą dalį, nes tas yra jo pajėgumo pradžia ir jam priklauso pirmagimio teisė.</verse>
				<verse number="18">Jei sūnus būtų tėvams nepaklusnus, priešgina ir užsispyręs, jei jis nekreiptų dėmesio į pabaudimą,</verse>
				<verse number="19">tėvai nuves jį pas miesto vyresniuosius prie miesto vartų</verse>
				<verse number="20">ir sakys miesto vyresniesiems: ‘Šitas mūsų sūnus yra neklusnus, priešgina ir užsispyręs, lėbauja ir girtauja’.</verse>
				<verse number="21">Miesto gyventojai užmuš jį akmenimis. Taip bus pašalinta pikta iš jūsų, kad visas Izraelis, tai girdėdamas, bijotų.</verse>
				<verse number="22">Jei žmogus padarys nuodėmę, vertą mirties, ir tu nužudysi jį pakardamas,</verse>
				<verse number="23">jo kūno nepalik ant medžio per naktį, palaidok jį tą pačią dieną. Dievo prakeiktas tas, kuris kabo ant medžio. Nesutepk savo žemės, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda paveldėti’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">‘‘Jei matytum paklydusį savo brolio jautį ar avį, nenusigręžk, bet nuvesk jį atgal pas savo brolį.</verse>
				<verse number="2">Jei gyvulio savininkas gyventų toli ar būtų nepažįstamas, parsivesk jį pas save ir laikyk, kol tavo brolis ieškos jo, ir tu jam sugrąžinsi.</verse>
				<verse number="3">Taip pat daryk su asilu, drabužiu ir kiekvienu savo brolio daiktu, kurį radai pamestą: ką rasi, neslėpk, bet grąžink.</verse>
				<verse number="4">Jei matysi savo brolio asilą ar jautį, parkritusį ant kelio, nenusigręžk, bet padėk jį pakelti.</verse>
				<verse number="5">Moteris nesivilks vyro rūbais, ir vyras­moters; Viešpats bjaurisi tokiais, kurie taip daro.</verse>
				<verse number="6">Jei eidamas rastum medyje ar žemėje paukščio lizdą ir tupinčią patelę ant paukščiukų ar kiaušinių, nepasiimk jos kartu su jaunikliais.</verse>
				<verse number="7">Leisk nuskristi motinai, pasiimk tik paukščiukus, kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventum.</verse>
				<verse number="8">Pasistatęs naują namą, padaryk užtvarą aplink stogą, kad neužtrauktum kraujo ant savo namo, kam nors nukritus nuo jo.</verse>
				<verse number="9">Nesėk vynuogyne jokių kitų sėklų, kad jo vaisiai nebūtų suteršti.</verse>
				<verse number="10">Neark drauge jaučiu ir asilu.</verse>
				<verse number="11">Nedėvėk drabužio, austo iš vilnų ir linų.</verse>
				<verse number="12">Pasidaryk kutus prie keturių kampų savo apsiausto, kuriuo apsisiauti.</verse>
				<verse number="13">Jei kas vestų žmoną, o vėliau pradėtų jos nekęsti</verse>
				<verse number="14">ir ieškotų progos ją atleisti, apšmeiždamas: ‘Aš vedžiau šitą žmoną ir, įėjęs pas ją, radau, kad ji nėra mergaitė’,</verse>
				<verse number="15">tada jos tėvas ir motina atneš jos mergystės ženklus pas miesto vyresniuosius prie vartų,</verse>
				<verse number="16">ir tėvas sakys: ‘Aš daviau savo dukterį šitam vyrui už žmoną. Jis pradėjo jos neapkęsti</verse>
				<verse number="17">ir apšmeižė ją, sakydamas, kad rado, jog mano duktė nebuvo mergaitė. Štai mano dukters nekaltybės įrodymas’. Jie parodys vyresniesiems drabužį.</verse>
				<verse number="18">Tada miesto vyresnieji paims vyrą ir nubaus jį.</verse>
				<verse number="19">Be to, jis turės sumokėti šimtą šekelių sidabro baudos, kurią atiduos moteriškės tėvui, nes jis apšmeižė Izraelio mergaitę. Ji bus jo žmona, ir jis negalės jos atleisti per visas savo dienas.</verse>
				<verse number="20">Bet jei tai tiesa, kad ji nebuvo mergaitė,</verse>
				<verse number="21">jie ją atves prie tėvo namų durų, ir miesto vyrai užmuš ją akmenimis, nes ji padarė bjaurų nusikaltimą Izraelyje, paleistuvaudama tėvo namuose. Taip pašalinsi pikta iš Izraelio.</verse>
				<verse number="22">Jei vyras būtų sugautas gulint su kito žmona, abu: tiek vyras, tiek moteris, turės mirti. Taip pašalinsi pikta iš Izraelio.</verse>
				<verse number="23">Jei mergaitė būtų pažadėta vyrui ir kas nors, sutikęs ją mieste, gulėtų su ja,</verse>
				<verse number="24">abu bus užmušti akmenimis už miesto vartų: mergaitė už tai, kad nešaukė, būdama mieste, o vyras, kad pažemino savo artimo žmoną. Taip pašalinsi pikta iš savo žmonių.</verse>
				<verse number="25">Jei vyras, sutikęs susižadėjusią mergaitę laukuose, ją išprievartautų, jis vienas bus nubaustas mirtimi.</verse>
				<verse number="26">Mergaitei nieko nedarysi, nes ji nepadarė nuodėmės, vertos mirties. Toks nusikaltimas prilygsta žmogžudžio nusikaltimui.</verse>
				<verse number="27">Ji buvo laukuose, šaukė, bet nebuvo, kas ją išgelbėtų.</verse>
				<verse number="28">Jei vyras, sutikęs nesusižadėjusią mergaitę, pagriebtų ją ir gulėtų su ja, ir jie būtų sugauti,</verse>
				<verse number="29">tas vyras sumokės mergaitės tėvui penkiasdešimt šekelių sidabro ir turės ją vesti, nes ją pažemino; jis negalės jos atleisti per visas savo dienas.</verse>
				<verse number="30">Nė vienas neves tėvo žmonos ir neatidengs tėvo nuogumo’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">‘‘Eunuchas neįeis į Viešpaties tautą.</verse>
				<verse number="2">Pavainikis neįeis į Viešpaties tautą, nė jo palikuonys neįeis į Viešpaties tautą net iki dešimtos kartos.</verse>
				<verse number="3">Amonitas ir moabitas neįeis į Viešpaties tautą, nė jų palikuonys neįeis į Viešpaties tautą net iki dešimtos kartos per amžius,</verse>
				<verse number="4">nes jie nepasitiko jūsų kelyje su duona ir vandeniu, kai išėjote iš Egipto, bet pasisamdė prieš jus iš Mesopotamijos Beoro sūnų Balaamą, kad jus prakeiktų.</verse>
				<verse number="5">Bet Viešpats, tavo Dievas, neklausė Balaamo ir pavertė prakeikimą palaiminimu, nes Jis mylėjo tave.</verse>
				<verse number="6">Nelinkėk jiems taikos ir gerovės per visas savo dienas ir per amžius.</verse>
				<verse number="7">Neniekink edomitų, nes jie tavo broliai, nė egiptiečių, nes buvote ateiviai jų žemėje.</verse>
				<verse number="8">Jų trečios kartos vaikai įeis į Viešpaties tautą.</verse>
				<verse number="9">Traukdamas į karą su priešu, saugokis nuo visų blogybių.</verse>
				<verse number="10">Jei vyras susiteptų nuo to, kas atsitiko jam naktį, jis privalo išeiti iš stovyklos ir neįeiti į stovyklą.</verse>
				<verse number="11">Vakare, saulei nusileidus, apsiplovęs vėl gali grįžti į stovyklą.</verse>
				<verse number="12">Turėk vietą už stovyklos, kur galėtum išeiti.</verse>
				<verse number="13">Neškis kastuvėlį, išsikask duobelę pritūpdamas ir užpilk žemėmis išmatas.</verse>
				<verse number="14">Viešpats, tavo Dievas, yra stovykloje, kad tave globotų ir padėtų kovoje su priešu. Tavo stovykla tebūna šventa, kad Dievas nematytų nešvaros tarp jūsų ir nepasišalintų.</verse>
				<verse number="15">Vergo, kuris pas tave atbėgs, negrąžink jo šeimininkui.</verse>
				<verse number="16">Jis tegyvena pas tave toje vietoje, kuri jam patiks, ir kurią jis pasirinks; tu jo neišnaudok.</verse>
				<verse number="17">Nebus paleistuvės iš Izraelio dukterų, nė iškrypėlių iš Izraelio sūnų.</verse>
				<verse number="18">Neatnešk į Viešpaties, tavo Dievo, namus nei paleistuvės užmokesčio, nei šuns kainos pagal jokį įžadą; Viešpaties, tavo Dievo, akyse jie yra pasibjaurėjimas.</verse>
				<verse number="19">Neimk iš savo brolio palūkanų nei už paskolintus pinigus, nei už javus, nei už kurį nors kitą daiktą.</verse>
				<verse number="20">Iš svetimo gali imti. Broliui gi skolink be palūkanų, kad Viešpats, tavo Dievas, tave laimintų visuose tavo darbuose žemėje, kurios eini paveldėti.</verse>
				<verse number="21">Padaręs Viešpačiui, savo Dievui, įžadą, nedelsk jo įvykdyti, nes Viešpats, tavo Dievas, pareikalaus iš tavęs, ir tai bus tau nuodėmė.</verse>
				<verse number="22">Jei nepadarysi įžado, tau nebus nuodėmės.</verse>
				<verse number="23">Pažadėjęs laikykis žodžio, nes tu laisva valia davei įžadą Viešpačiui, savo Dievui, kai savo burna pažadėjai.</verse>
				<verse number="24">Savo artimo vynuogyne valgyk vynuogių kiek nori, bet su savimi nieko neišsinešk.</verse>
				<verse number="25">Savo artimo javų lauke gali skinti varpas savo ranka, bet pjautuvu nepjauk’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">‘‘Jei vyras vestų žmoną, su ja gyventų ir būtų dėl ko nors nepatenkintas ja, jis parašys skyrybų raštą, paduos jai ir atleis ją.</verse>
				<verse number="2">Išėjusi iš jo namų, ji galės ištekėti už kito vyro.</verse>
				<verse number="3">Jei ir tas pradėtų jos nemėgti ir duotų skyrybų raštą arba mirtų,</verse>
				<verse number="4">pirmasis vyras negalės jos vėl vesti po to, kai ji yra suteršta. Tai bjauru Viešpaties akyse. Venk tokios nuodėmės žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda.</verse>
				<verse number="5">Ką tik vedęs vyras bus atleistas nuo karo tarnybos ir nebus jam pavestos kitos pareigos; jis liks namuose vienerius metus pralinksminti savo žmoną.</verse>
				<verse number="6">Užstatui neimk nei apatinio, nei viršutinio girnų akmens, nes taip paimtum užstatu gyvybę.</verse>
				<verse number="7">Jei žmogus būtų pagautas vagiant savo brolį izraelitą, kad jį pavergtų arba parduotų, toks bus baudžiamas mirtimi. Pašalink pikta iš savųjų.</verse>
				<verse number="8">Žiūrėk, kad raupsų metu rūpestingai vykdytum Levio giminės kunigų nurodymus, kuriuos jiems daviau.</verse>
				<verse number="9">Atsimink, ką Viešpats, tavo Dievas, padarė Mirjamai kelyje, kai ėjote iš Egipto.</verse>
				<verse number="10">Ką nors skolindamas savo broliui, neik į jo namus užstato pasiimti,</verse>
				<verse number="11">bet palauk lauke, kol jis tau išneš.</verse>
				<verse number="12">Jei jis neturtingas, nelaikyk pas save per naktį to užstato.</verse>
				<verse number="13">Dar saulei nenusileidus, atiduok jam užstatą, kad jis miegotų savo patale ir laimintų tave. Taip tu būsi teisus Viešpaties, tavo Dievo, akyse.</verse>
				<verse number="14">Neišnaudok samdinio, kuris yra vargdienis ir beturtis, iš tavo brolių ar ateivių, kuris gyvena tavo apylinkėje.</verse>
				<verse number="15">Užmokėk jam atlyginimą tą pačią dieną, dar saulei nenusileidus, nes jis neturtingas ir iš to gyvena, kad jis nesišauktų Viešpaties dėl tavęs ir tau nebūtų nuodėmės.</verse>
				<verse number="16">Tėvai nebus žudomi už vaikus nė vaikai­už tėvus; kiekvienas mirs už savo nuodėmes.</verse>
				<verse number="17">Neiškraipyk teisme ateivio ar našlaičio bylos ir neimk iš našlės drabužio kaip užstato.</verse>
				<verse number="18">Atsimink, kad buvai vergas Egipte ir kad Viešpats, tavo Dievas, iš ten tave išpirko. Todėl įsakau tau taip elgtis.</verse>
				<verse number="19">Jei, veždamas javus, užmirši lauke pėdą, negrįžk jo pasiimti. Palik jį ateiviui, našlaičiui ir našlei, kad Viešpats, tavo Dievas, tave laimintų visuose tavo darbuose.</verse>
				<verse number="20">Kai skinsi alyvų vaisius, nežiūrėk antrą kartą; kas liko medžiuose, palik ateiviui, našlaičiui ir našlei.</verse>
				<verse number="21">Kai skinsi vynuoges, nerink pasilikusių. Palik jas ateiviui, našlaičiui ir našlei.</verse>
				<verse number="22">Atsimink, kad buvai vergas Egipte. Todėl įsakau tau taip daryti’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">‘‘Jei du kreiptųsi į teismą, teisėjai išteisins teisųjį ir pasmerks nusikaltusį.</verse>
				<verse number="2">Jei nusikaltėlis nubaustas plakimu, teisėjas įsakys gulti, ir jis bus nuplaktas jo akivaizdoje. Kirčių skaičius bus pagal nusikaltimą,</verse>
				<verse number="3">bet neviršys keturiasdešimties kirčių, kad tavo brolis nebūtų žiauriai sužalotas tavo akyse.</verse>
				<verse number="4">Neužrišk nasrų kuliančiam jaučiui.</verse>
				<verse number="5">Jei broliai gyventų kartu ir vienas jų mirtų bevaikis, mirusio žmona neištekės už svetimo, bet jos vyro brolis įeis pas ją ir ves ją, kad atliktų vyro brolio pareigą.</verse>
				<verse number="6">Pirmagimį jos sūnų pavadins mirusiojo brolio vardu, kad jo vardas neišnyktų iš Izraelio.</verse>
				<verse number="7">Jeigu jis nenorės vesti savo brolio žmonos, moteris eis prie miesto vartų ir kreipsis į vyresniuosius: ‘Mano vyro brolis nenori atstatyti savo brolio vardo Izraelyje nė manęs vesti’.</verse>
				<verse number="8">Tada miesto vyresnieji pasikvies jį ir kalbės su juo. Jei jis atsakys: ‘Nenoriu jos vesti’,</verse>
				<verse number="9">moteris vyresniųjų akyse nuaus nuo jo kojos apavą ir spjaus jam į veidą, tardama: ‘Taip atsitinka vyrui, kuris atsisako pratęsti savo brolio giminę’.</verse>
				<verse number="10">Jis bus vadinamas Izraelyje: ‘Nuautojo namai’.</verse>
				<verse number="11">Jei du vyrai susivaidiję pradėtų grumtis, ir vieno žmona, norėdama padėti savo vyrui, nutvertų kitą už lyties,</verse>
				<verse number="12">nukirsk jai ranką, nepasigailėk jos.</verse>
				<verse number="13">Nenaudok didesnių ir mažesnių svarsčių.</verse>
				<verse number="14">Nelaikyk savo namuose didesnio ir mažesnio saiko.</verse>
				<verse number="15">Naudok teisingus ir tikrus saikus bei matus, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda.</verse>
				<verse number="16">Visi, kurie taip daro ir neteisiai elgiasi, yra pasibjaurėjimas Viešpačiui, tavo Dievui.</verse>
				<verse number="17">Atsimink, ką tau padarė amalekiečiai, kai išėjai iš Egipto.</verse>
				<verse number="18">Jie išėjo prieš tave ir tavo nuvargusius ir atsilikusius žmones išžudė, kai tu buvai pailsęs ir nuvargęs; jie nebijojo Dievo.</verse>
				<verse number="19">Kai Viešpats, tavo Dievas, suteiks tau poilsį nuo visų priešų žemėje, kurią tau duoda paveldėti, išnaikink Amaleko vardą nuo žemės paviršiaus; žiūrėk, neužmiršk’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">‘‘Kai būsi žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda paveldėti, ir ten apsigyvensi,</verse>
				<verse number="2">pridėk pintinę visų savo pirmojo derliaus vaisių ir nunešk ją į vietą, kurią Viešpats, tavo Dievas, pasirinks.</verse>
				<verse number="3">Nuėjęs pas kunigą, kuris tuo metu eis tarnystę, jam sakyk: ‘Išpažįstu šiandien Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje, kad esu žemėje, kurią Jis prisiekė mūsų tėvams mums duoti’.</verse>
				<verse number="4">Kunigas, paėmęs pintinę, padės ją prie Viešpaties, tavo Dievo, aukuro.</verse>
				<verse number="5">Tu sakysi Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje: ‘Mano tėvas buvo klajoklis aramėjas, jis nuėjo į Egiptą su labai mažu žmonių skaičiumi ir buvo ten ateivis. Jis tapo didele, stipria ir gausia tauta.</verse>
				<verse number="6">Egiptiečiai slėgė ir spaudė mus, užkraudami mums sunkių darbų naštą.</verse>
				<verse number="7">Mes šaukėmės Viešpaties, mūsų tėvų Dievo. Jis mus išklausė, pažvelgė į mūsų pažeminimą, vargą ir priespaudą;</verse>
				<verse number="8">išvedė mus iš Egipto galinga ranka, siaubais, ženklais ir stebuklais.</verse>
				<verse number="9">Jis atvedė mus į šitą kraštą ir davė žemę, plūstančią pienu ir medumi.</verse>
				<verse number="10">Štai dabar aukoju pirmuosius vaisius tos žemės, kurią Tu, Viešpatie, man davei’. Palik auką Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje ir pagarbink Jį.</verse>
				<verse number="11">Džiaukis tu, levitas ir ateivis, kuris gyvena tavo apylinkėje, gėrybėmis, kurias Viešpats, tavo Dievas, duoda tau ir tavo namams.</verse>
				<verse number="12">Kai atiduosi viso savo derliaus dešimtinę trečiais metais levitui, ateiviui, našlaičiui ir našlei, gyvenantiems su tavimi, kad jie valgytų ir pasisotintų,</verse>
				<verse number="13">kalbėk Viešpaties akivaizdoje: ‘Aš ėmiau iš savo namų ir daviau levitui, ateiviui, našlaičiui ir našlei, kaip man įsakei; neperžengiau Tavo įsakymų ir neužmiršau paliepimų.</verse>
				<verse number="14">Nevalgiau nieko pažadėto gedėdamas, nepaliečiau susitepęs ir nieko neatidaviau už mirusius. Klausiau, Viešpatie, Tavęs ir visa dariau, kaip man įsakei.</verse>
				<verse number="15">Pažvelk iš dangaus, savo šventos buveinės, ir laimink savo tautą Izraelį ir tą žemę, kurią mums davei, kaip prisiekei mūsų tėvams,­žemę, plūstančią pienu ir medumi’.</verse>
				<verse number="16">Šiandien Viešpats, tavo Dievas, tau įsakė vykdyti šiuos įsakymus ir paliepimus, todėl laikykis jų ir vykdyk juos visa savo širdimi ir visa savo siela.</verse>
				<verse number="17">Šiandien tu pareiškei, kad pasirinkai Viešpatį savo Dievu ir kad vaikščiosi Jo keliais, laikysiesi Jo įsakymų, paliepimų ir įstatymų ir būsi paklusnus Jo balsui.</verse>
				<verse number="18">Šiandien Viešpats pareiškė, kad pasirinko tave būti Jo ypatinga tauta, kaip Jis pažadėjo, kad tu įvykdytum visus Jo įsakymus,</verse>
				<verse number="19">kad Jis išaukštintų tavo vardą virš visų tautų, kurias sutvėrė, ir suteiktų tau garbę ir šlovę; kad tu galėtum būti šventa tauta Viešpačiui, savo Dievui, kaip Jis pasakė’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Mozė ir Izraelio vyresnieji įsakė tautai: ‘‘Izraeli, vykdyk visus įsakymus, kuriuos šiandien tau skelbiu.</verse>
				<verse number="2">Kai pereisi per Jordaną į žemę, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda, sukrauk didelius akmenis, juos aptepk kalkėmis</verse>
				<verse number="3">ir užrašyk ant jų visus šito įstatymo žodžius, kad įeitum į žemę, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda, žemę, plūstančią pienu ir medumi, kaip Jis pažadėjo tavo tėvams.</verse>
				<verse number="4">Taigi perėję per Jordaną, sukraukite tuos akmenis ant Ebalo kalno, kaip jums šiandien įsakau, ir juos aptepkite kalkėmis.</verse>
				<verse number="5">Pastatyk ten Viešpačiui, savo Dievui, aukurą iš netašytų akmenų.</verse>
				<verse number="6">Ant to nedailintų akmenų aukuro aukok deginamąsias aukas Viešpačiui, savo Dievui.</verse>
				<verse number="7">Padėkos aukas ten aukok, valgyk ir džiaukis Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje.</verse>
				<verse number="8">Užrašyk ant akmenų visus šito įstatymo žodžius labai aiškiai’‘.</verse>
				<verse number="9">Mozė ir Levio giminės kunigai kalbėjo visam Izraeliui: ‘‘Būk atidus ir klausyk, Izraeli. Šiandien tu tapai Viešpaties, tavo Dievo, tauta.</verse>
				<verse number="10">Klausyk Jo balso ir vykdyk įsakymus ir įstatymus, kuriuos tau šiandien skelbiu’‘.</verse>
				<verse number="11">Tą pačią dieną Mozė kalbėjo Izraelio tautai:</verse>
				<verse number="12">‘‘Perėjus per Jordaną, ant Garizimo kalno stovės ir laimins tautą Simeono, Levio, Judo, Isacharo, Juozapo ir Benjamino giminės;</verse>
				<verse number="13">o ant Ebalo kalno stovės Rubeno, Gado, Ašero, Zabulono, Dano ir Neftalio giminės, kurie prakeiks.</verse>
				<verse number="14">Levitai garsiu balsu sakys visiems izraelitams:</verse>
				<verse number="15">‘Prakeiktas žmogus, kuris amatininkų rankomis pasidaro drožtą ar lietą atvaizdą, pasibjaurėjimą Viešpačiui, ir slepia jį’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’.</verse>
				<verse number="16">‘Prakeiktas, kuris keikia savo tėvą ir motiną’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’.</verse>
				<verse number="17">‘Prakeiktas, kuris perkelia savo artimo žemės ribų ženklą’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’.</verse>
				<verse number="18">‘Prakeiktas, kuris suklaidina aklą kelyje’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’.</verse>
				<verse number="19">‘Prakeiktas, kuris iškreipia teisingumą ateivio, našlaičio ir našlės byloje’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’.</verse>
				<verse number="20">‘Prakeiktas, kuris sugula su savo tėvo žmona, nes atidengia savo tėvo nuogumą’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’.</verse>
				<verse number="21">‘Prakeiktas, kuris paleistuvauja su kuriuo nors gyvuliu’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’.</verse>
				<verse number="22">‘Prakeiktas, kuris sugula su savo seserimi, savo tėvo ar motinos dukterimi’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’.</verse>
				<verse number="23">‘Prakeiktas, kuris sugula su savo uošve’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’.</verse>
				<verse number="24">‘Prakeiktas, kuris užmuša savo artimą’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’.</verse>
				<verse number="25">‘Prakeiktas, kuris paima užmokestį, kad pralietų nekaltą kraują’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’.</verse>
				<verse number="26">‘Prakeiktas, kuris nesilaiko šito įstatymo žodžių ir jų nevykdo’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">‘‘Jei atidžiai klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso ir vykdysi bei laikysi visus Jo įsakymus, kuriuos aš tau šiandien skelbiu, Viešpats, tavo Dievas, išaukštins tave virš visų žemės tautų.</verse>
				<verse number="2">Visi šie palaiminimai ateis ir pasivys tave, jei klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso.</verse>
				<verse number="3">Palaimintas tu būsi mieste ir palaimintas tu būsi lauke.</verse>
				<verse number="4">Palaimintas bus tavo kūno vaisius, tavo žemės derlius, tavo bandų, galvijų ir avių prieauglis.</verse>
				<verse number="5">Palaimintos bus tavo klėtys ir atsargos.</verse>
				<verse number="6">Palaimintas būsi įeidamas ir palaimintas būsi išeidamas.</verse>
				<verse number="7">Viešpats sunaikins tavo priešus, kurie pakils prieš tave, tavo akivaizdoje; jie puls tave vienu keliu, o bėgs nuo tavęs septyniais keliais.</verse>
				<verse number="8">Viešpats pasiųs savo palaiminimą į tavo sandėlius ir į visus tavo rankų darbus; Jis palaimins tave žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas tau duoda.</verse>
				<verse number="9">Jei vykdysi Viešpaties, savo Dievo, įsakymus ir vaikščiosi Jo keliais, Jis patvirtins tave savo šventa tauta, kaip tau pažadėjo.</verse>
				<verse number="10">Visos žemės tautos, matydamos, kad tu vadinamas Viešpaties vardu, bijos tavęs.</verse>
				<verse number="11">Viešpats suteiks tau apsčiai gėrybių­tavo kūno vaisiaus, galvijų prieauglio ir žemės derliaus­ krašte, kurį Viešpats prisiekė tavo tėvams atiduoti.</verse>
				<verse number="12">Viešpats atvers tau savo gerąjį lobyną­dangų, kad duotų lietaus tavo žemei reikiamu metu ir laimintų tavo rankų darbą; tu skolinsi daugeliui tautų, bet pats iš nieko nesiskolinsi.</verse>
				<verse number="13">Viešpats padarys tave galva, o ne uodega; visuomet būsi viršuje, o ne apačioje, jei tik klausysi Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, kuriuos aš tau šiandien skelbiu, ir juos vykdysi.</verse>
				<verse number="14">Nenukrypk nė nuo vieno žodžio, kuriuos šiandien tau skelbiu, nei į kairę, nei į dešinę sekti kitų dievų ir jiems tarnauti.</verse>
				<verse number="15">Bet jei neklausysi Viešpaties, savo Dievo, balso ir nesilaikysi bei nevykdysi visų Jo įsakymų ir įstatymų, kuriuos aš tau skelbiu, visi šitie prakeikimai ateis ir pasivys tave.</verse>
				<verse number="16">Prakeiktas tu būsi mieste ir prakeiktas tu būsi lauke.</verse>
				<verse number="17">Prakeiktos bus tavo klėtys ir atsargos.</verse>
				<verse number="18">Prakeiktas bus tavo kūno vaisius, tavo žemės derlius, tavo galvijų ir avių prieauglis.</verse>
				<verse number="19">Prakeiktas būsi įeidamas ir prakeiktas būsi išeidamas.</verse>
				<verse number="20">Viešpats siųs tau prakeikimą, sumišimą ir nepasisekimą visame, ką darysi, iki tave visai sunaikins dėl tavo piktų darbų, nes apleidai mane.</verse>
				<verse number="21">Viešpats siųs tau marą, kol tave nušluos nuo tos žemės, kurios paveldėti eini.</verse>
				<verse number="22">Viešpats baus tave drugiu, šalčiu, sausra ir kardu, kurie persekios tave iki pražūsi.</verse>
				<verse number="23">Dangus virš tavęs bus varinis ir žemė po tavimi­geležinė.</verse>
				<verse number="24">Viešpats vietoje lietaus tavo žemei siųs smilčių audras, kol tave sunaikins.</verse>
				<verse number="25">Viešpats leis priešams tave pavergti; vienu keliu išeisi prieš juos, o jiems puolant bėgsi septyniais; tu būsi išblaškytas po visas žemės karalystes.</verse>
				<verse number="26">Tavo žmonių lavonai bus maistu padangių paukščiams ir žemės žvėrims, niekas jų nenubaidys.</verse>
				<verse number="27">Viešpats baus tave Egipto votimis, šašais ir niežais, kurių negalėsi išgydyti.</verse>
				<verse number="28">Viešpats ištiks tave pamišimu, aklumu ir širdies sustingimu.</verse>
				<verse number="29">Vidudienį grabaliosi, kaip aklas grabalioja patamsyje, ir tau nesiseks tavo keliuose; tu būsi spaudžiamas ir išnaudojamas visą laiką, ir niekas tavęs neišgelbės.</verse>
				<verse number="30">Vesi žmoną, o kitas gulės su ja. Pasistatysi namą, bet jame negyvensi. Užveisi vynuogyną, bet jo vaisių nerinksi.</verse>
				<verse number="31">Tavo jautį papjaus tavo akyse, bet tu jo neragausi. Tavo asilą pasigaus tau matant ir tau jo negrąžins. Tavo avis paims priešas ir niekas tau nepadės.</verse>
				<verse number="32">Tavo sūnūs ir dukterys bus išvesti į kitas tautas; belaukdamas jų, pražiūrėsi akis ir būsi bejėgis.</verse>
				<verse number="33">Tavo žemės derlių ir visus darbo vaisius paims svetimieji, tu pats būsi mušamas ir žiauriai baudžiamas.</verse>
				<verse number="34">Tu išprotėsi nuo to, ką matys tavo akys.</verse>
				<verse number="35">Be to vargins tave piktos votys ir nepagydomos žaizdos, negalėsi išsigydyti nuo galvos iki kojų.</verse>
				<verse number="36">Tave ir tavo karalių Viešpats atiduos tautai, kurios nepažinai nei tu, nei tavo tėvai; ten tarnausi mediniams ir akmeniniams dievams.</verse>
				<verse number="37">Tu tapsi pasibaisėjimu ir priežodžiu tose tautose, į kurias Viešpats tave nuves.</verse>
				<verse number="38">Daug sėsi, bet mažai surinksi, nes skėriai viską suės.</verse>
				<verse number="39">Užsiveisi vynuogyną ir jį prižiūrėsi, bet vyno negersi ir vynuogių nevalgysi, nes viską kirminai sunaikins.</verse>
				<verse number="40">Turėsi alyvmedžių visame krašte, o aliejumi nesitepsi, nes jų vaisiai neprinokę nubyrės.</verse>
				<verse number="41">Tau gims sūnų ir dukterų, bet jais nesidžiaugsi, nes jie bus išvesti nelaisvėn.</verse>
				<verse number="42">Visus tavo medžius ir žemės vaisius suės skėriai.</verse>
				<verse number="43">Tavo žemėje gyvenąs ateivis labai iškils virš tavęs, tu gi labai nusmuksi.</verse>
				<verse number="44">Jis tau skolins, bet tu jam neturėsi ko skolinti. Jis bus galva, o tu uodega.</verse>
				<verse number="45">Tau ateis šitie prakeikimai, persekios ir pasivys tave, iki būsi sunaikintas, nes neklausei Viešpaties, savo Dievo, ir nevykdei Jo įstatymų bei įsakymų, kuriuos Jis tau davė.</verse>
				<verse number="46">Jie bus tau ir tavo palikuonims ženklu ir stebalu per amžius.</verse>
				<verse number="47">Netarnavai Viešpačiui, savo Dievui, su džiaugsmu ir linksma širdimi, turėdamas visko,</verse>
				<verse number="48">tai tarnausi priešui, kurį Viešpats tau siųs; kęsi badą, troškulį, nepriteklių ir vargą. Jis uždės tau geležinį jungą, kol tave sunaikins.</verse>
				<verse number="49">Jis atves tautą iš pačių žemės pakraščių, kuri puls tave kaip erelis; jos kalbos tu nesuprasi.</verse>
				<verse number="50">Žiaurią tautą, kuri neaplenks seno nė pagailės jauno.</verse>
				<verse number="51">Ji valgys tavo galvijus ir žemės derlių. Ji tau nepaliks kviečių, vyno, aliejaus, jaučių ir avių ir tu būsi sunaikintas.</verse>
				<verse number="52">Jie puls tavo miestus ir sugriaus stiprius ir aukštus mūrus, kuriais pasitikėjai. Apguls miestus visame tavo krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau davė.</verse>
				<verse number="53">Tu valgysi savo kūno vaisių, savo sūnų ir dukterų, kuriuos Dievas tau duos, kūnus, apsuptyje ir suspaudime, kuriais vargins tave tavo priešas.</verse>
				<verse number="54">Net aukštos kilmės ir išlepintas vyras bus negailestingas savo broliui, mylimai žmonai ir savo likusiems vaikams.</verse>
				<verse number="55">Jis jiems neduos savo vaikų mėsos, kurią pats valgys, nes nieko kito nebeturės priešo apgultame mieste.</verse>
				<verse number="56">Jautri ir išlepinta moteris, nepratusi vaikščioti basa, bus negailestinga savo mylimam vyrui, sūnui ir dukteriai</verse>
				<verse number="57">ir neduos jiems to, kas išeina iš jos kojų tarpo gimdant ir ką tik gimusio kūdikio, nes ji pati tai valgys slaptai priešo apgultame mieste.</verse>
				<verse number="58">Jei nesilaikysi ir nevykdysi visų šito įstatymo žodžių, kurie surašyti šioje knygoje, ir nebijosi šlovingo ir baisaus vardo­Viešpaties, tavo Dievo,</verse>
				<verse number="59">Jis siųs tau ir tavo palikuonims dideles, piktas ir ilgas negalias,</verse>
				<verse number="60">be to, Jis užleis ant tavęs visas Egipto ligas, kurių tu bijai, ir jos prikibs prie tavęs.</verse>
				<verse number="61">Taip pat ligas ir negalias, kurios neįrašytos šitoje įstatymo knygoje, Viešpats užleis ant tavęs, iki sunaikins tave.</verse>
				<verse number="62">Jūsų buvo tiek, kiek dangaus žvaigždžių, bet po to paliks tik mažas skaičius, nes neklausėte Viešpaties, savo Dievo.</verse>
				<verse number="63">Kaip Viešpats džiaugėsi darydamas jums gera ir padaugindamas jus, taip džiaugsis jus išblaškydamas ir išvydamas iš žemės, kurios paveldėti einate.</verse>
				<verse number="64">Viešpats išsklaidys tave tarp visų tautų nuo vieno žemės krašto iki kito. Ten tarnausite kitiems dievams: medžiui ir akmeniui, kurių nežinojai nei tu, nei tavo tėvai.</verse>
				<verse number="65">Tarp svetimų tautų neturėsi poilsio nė vietos kojai ramiai pastatyti, nes Viešpats duos tau baukščią širdį, nusilpusias akis ir kankinančias mintis.</verse>
				<verse number="66">Tavo gyvybė bus pavojuje dieną ir naktį, tu nebūsi tikras dėl jos.</verse>
				<verse number="67">Rytą lauksi vakaro, o vakare­ryto. Tavo širdis bus įbauginta pergyvenimų, kuriuos patyrei.</verse>
				<verse number="68">Viešpats sugrąžins tave laivais į Egiptą, apie kurį sakiau, kad jo niekuomet nebematysi. Ten siūlysitės savo priešams vergais ir vergėmis, bet niekas jūsų nepirks’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Tai yra žodžiai sandoros, kurią Viešpats įsakė Mozei padaryti su izraelitais Moabo žemėje, neskaitant sandoros, padarytos Horebe.</verse>
				<verse number="2">Mozė sušaukė izraelitus ir jiems tarė: ‘‘Jūs matėte, ką Viešpats padarė faraonui, visiems jo tarnams ir Egipto žemei jūsų akivaizdoje;</verse>
				<verse number="3">didelius išbandymus, kuriuos matė jūsų akys, nepaprastus ženklus ir stebuklus,</verse>
				<verse number="4">tačiau Viešpats jums nedavė iki šios dienos išminties, neatvėrė nei akių, nei ausų.</verse>
				<verse number="5">Aš vedžiojau jus keturiasdešimt metų dykumoje: nenusidėvėjo jūsų drabužiai ir kojų apavas nesudilo.</verse>
				<verse number="6">Jūs nevalgėte duonos, negėrėte vyno nė kito stipraus gėrimo, kad žinotumėte, jog Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="7">Kai atėjote į šitą vietą, prieš jus išėjo Hešbono karalius Sihonas ir Bašano karalius Ogas. Mes juos nugalėjome,</verse>
				<verse number="8">užėmėme jų žemę ir davėme ją paveldėti Rubenui, Gadui ir pusei Manaso giminės.</verse>
				<verse number="9">Laikykitės tad šitos sandoros žodžių ir juos vykdykite, kad jums visuomet gerai sektųsi.</verse>
				<verse number="10">Šiandien jūs visi stovite Viešpaties, jūsų Dievo, akivaizdoje: jūsų giminių vadai ir vyresnieji, visi Izraelio vyrai,</verse>
				<verse number="11">vaikai, žmonos ir stovyklos ateiviai, kurie kerta malkas ir atneša vandens,</verse>
				<verse number="12">kad įeitumėte į sandorą su Viešpačiu, savo Dievu, ir į sutartį, kurią šiandien Viešpats, tavo Dievas, su tavimi daro,</verse>
				<verse number="13">kad Jis galėtų įtvirtinti tave savo tauta ir būtų tavo Dievas, kaip kalbėjo tau ir prisiekė tavo tėvams: Abraomui, Izaokui ir Jokūbui.</verse>
				<verse number="14">Ne tik su jumis darau šitą sandorą ir sutartį,</verse>
				<verse number="15">bet su tais, kurie yra čia, Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje, ir su tais, kurių čia šiandien nėra.</verse>
				<verse number="16">Jūs žinote, kaip gyvenome Egipto žemėje, kaip keliavome per tautas.</verse>
				<verse number="17">Jūs matėte jų bjaurystes ir stabus­medinius, akmeninius, sidabrinius ir auksinius.</verse>
				<verse number="18">Tegul tarp jūsų neatsiranda vyro nei moters, nei šeimos, nei giminės, kurie nusisuktų nuo Viešpaties, savo Dievo, ir tarnautų svetimiems dievams; tegul nebūna tarp jūsų šaknies, auginančios tulžį ir metėlę;</verse>
				<verse number="19">kad nė vienas, išgirdęs šio prakeikimo žodžius, nelaimintų savęs savo širdyje, sakydamas: ‘Aš turėsiu ramybę, nors vaikštau pagal savo širdies įsivaizdavimus’, tarsi būtų galima lyginti girtą su ištroškusiu.</verse>
				<verse number="20">Viešpats nesigailės tokio, bet Jo pyktis ir pavydas užsidegs prieš tą žmogų, ir visi prakeikimai, surašyti šioje knygoje, kris ant jo, ir Viešpats išnaikins jo vardą iš po dangaus.</verse>
				<verse number="21">Viešpats atskirs jį pražūčiai iš visų Izraelio giminių, pagal visus prakeikimus, surašytus šitoje įstatymo knygoje.</verse>
				<verse number="22">Stebėsis būsimos kartos ir ateiviai, matydami šitos žemės kančias ir vargus, siųstus jiems Viešpaties.</verse>
				<verse number="23">Visa žemė bus siera, druska ir ugniavietė; nieko nebus joje sėjama, net žolės ten nebeaugs; bus sunaikinta lyg Sodoma ir Gomora, Adma ir Ceboimas, kuriuos Viešpats sunaikino savo rūstybėje.</verse>
				<verse number="24">Visos tautos stebėsis: ‘Kodėl Viešpats taip padarė šitam kraštui? Ką reiškia ta Jo rūstybė?’</verse>
				<verse number="25">Žmonės atsakys: ‘Kadangi jie apleido Viešpaties, savo tėvų Dievo, sandorą, kurią Jis padarė su jais, kai išvedė juos iš Egipto žemės,</verse>
				<verse number="26">ir tarnavo kitiems dievams, garbindami juos, nors tie nebuvo jiems skirti,</verse>
				<verse number="27">Viešpaties rūstybė užsidegė prieš šitą kraštą ir Jis užleido ant jo visus prakeikimus, surašytus šitoje knygoje;</verse>
				<verse number="28">išrovė juos iš jų žemės savo rūstybėje ir ištrėmė į svetimą kraštą, kaip yra šiandien’.</verse>
				<verse number="29">Kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, o kas apreikšta­mums ir mūsų vaikams, kad per amžius vykdytume visus šito įstatymo žodžius’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">‘‘Kai visi šie dalykai ateis tau­palaiminimas ir prakeikimas, kuriuos tau paskelbiau,­tu prisiminsi juos gyvendamas tarp tautų, tarp kurių Viešpats, tavo Dievas, tave išsklaidys.</verse>
				<verse number="2">Tada tu su savo vaikais sugrįši pas Viešpatį, visa širdimi ir visa siela paklusi įsakymams, kuriuos tau šiandien skelbiu.</verse>
				<verse number="3">Tada Viešpats, tavo Dievas, pasigailės tavęs ir surinkęs iš visų tautų, tarp kurių buvai išblaškytas, sugrąžins tave iš nelaisvės.</verse>
				<verse number="4">Nors būtum išsklaidytas ligi dangaus pakraščių, Viešpats, tavo Dievas, ir iš ten parves tave.</verse>
				<verse number="5">Jis grąžins tave į žemę, kurią paveldėjo tavo tėvai, darys tau gera ir padaugins labiau už tavo tėvus.</verse>
				<verse number="6">Viešpats, tavo Dievas, apipjaustys tavo širdį ir tavo palikuonių širdis, kad mylėtum Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela ir gyventum.</verse>
				<verse number="7">Visus šituos prakeikimus nukreips tavo priešams ir tiems, kurie tavęs neapkenčia ir persekioja.</verse>
				<verse number="8">Tu sugrįši, klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso ir vykdysi visus Jo įsakymus, kuriuos tau šiandien skelbiu.</verse>
				<verse number="9">Tuomet Viešpats, tavo Dievas, laimins tavo darbus, vaikus, galvijus ir žemės derlių. Viešpats vėl džiaugsis, matydamas tavo gerovę, kaip džiaugėsi tavo tėvais,</verse>
				<verse number="10">jei klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso, vykdysi Jo įsakymus bei paliepimus, kurie surašyti įstatymo knygoje, ir atsigręši į Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela.</verse>
				<verse number="11">Šitas įsakymas, kurį šiandien skelbiu, nėra tau paslėptas ir nepasiekiamas.</verse>
				<verse number="12">Jis ne danguje, kad sakytum: ‘Kas už mus pakils iki dangaus ir mums jį atneš, kad klausytume ir vykdytume?’</verse>
				<verse number="13">Ir ne už jūrų, kad sakytum: ‘Kas už mus perplauks jūras ir jį atneš, kad klausytume ir vykdytume?’</verse>
				<verse number="14">Žodis yra labai arti tavęs­tavo burnoje ir tavo širdyje, kad jį vykdytum!</verse>
				<verse number="15">Šiandien leidžiu tau pasirinkti gyvenimą ir gėrį ar blogį ir mirtį.</verse>
				<verse number="16">Jei mylėsi Viešpatį, savo Dievą, vaikščiosi Jo keliais ir laikysies Jo paliepimų bei įsakymų, būsi gyvas; Jis padaugins ir palaimins tavo palikuonis žemėje, kurios paveldėti eini.</verse>
				<verse number="17">Bet jei tu priešinsies ir nenorėsi klausyti, nuklydęs garbinsi kitus dievus ir jiems tarnausi,</verse>
				<verse number="18">skelbiu šiandien, kad žūsi žemėje, kurios, perėjęs per Jordaną, paveldėti eini.</verse>
				<verse number="19">Šaukiu šiandien liudytojais dangų ir žemę, kad leidau tau pasirinkti gyvenimą ar mirtį, palaiminimą ar prakeikimą. Tad pasirink gyvenimą, kad būtum gyvas tu ir tavo palikuonys,</verse>
				<verse number="20">mylėtum Viešpatį, savo Dievą, klausytum Jo balso ir glaustumeis prie Jo, nes Jis yra tavo gyvenimas ir tavo dienų ilgumas; kad gyventum žemėje, kurią duoti Viešpats prisiekė tavo tėvams: Abraomui, Izaokui ir Jokūbui’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">Mozė nuėjo ir kalbėjo šituos žodžius visam Izraeliui:</verse>
				<verse number="2">‘‘Šiandien man jau šimtas dvidešimt metų, aš nebegaliu daugiau išeiti ir įeiti. Viešpats yra man pasakęs: ‘Nepereisi per Jordaną’.</verse>
				<verse number="3">Viešpats, tavo Dievas, eis pirma tavęs. Jis išnaikins visas tas tautas tau matant ir tu jas nugalėsi. Jozuė eis pirma tavęs, kaip Viešpats kalbėjo.</verse>
				<verse number="4">Viešpats padarys, kaip padarė amoritų karaliams Sihonui ir Ogui ir žemei tų, kuriuos Jis sunaikino.</verse>
				<verse number="5">Viešpats atiduos juos tau, kad pasielgtum su jais, kaip įsakiau.</verse>
				<verse number="6">Būk drąsus ir stiprus; nebijok ir neišsigąsk jų, nes Viešpats, tavo Dievas, yra su tavimi; Jis nepasitrauks ir nepaliks tavęs’‘.</verse>
				<verse number="7">Po to Mozė pasišaukė Jozuę ir jam tarė, izraelitams girdint: ‘‘Būk drąsus ir stiprus, tu įvesi šitą tautą į žemę, kurią Viešpats prisiekė duosiąs jų tėvams, ir tu ją jiems padalinsi.</verse>
				<verse number="8">Viešpats bus su tavimi; Jis nepasitrauks ir nepaliks tavęs; nebijok ir nenusigąsk!’‘</verse>
				<verse number="9">Mozė surašė šitą įstatymą ir padavė jį kunigams, Levio sūnums, kurie nešė Viešpaties Sandoros skrynią, ir visiems Izraelio vyresniesiems.</verse>
				<verse number="10">Jis jiems įsakė: ‘‘Kas septyneri metai, atleidimo metais, per Palapinių šventę,</verse>
				<verse number="11">visiems izraelitams susirinkus Viešpaties, tavo Dievo, pasirinktoje vietoje, skaitykite šito įstatymo žodžius visam Izraeliui girdint;</verse>
				<verse number="12">sušaukite žmones: vyrus, moteris, vaikus ir ateivius, gyvenančius su jais, kad klausydami mokytųsi ir bijotų Viešpaties, savo Dievo, ir vykdytų visus šio įstatymo žodžius;</verse>
				<verse number="13">kad jų vaikai, kurie dar jo nežino, girdėtų ir mokytųsi bijoti Viešpaties, savo Dievo, visą laiką, kol gyvensite žemėje, kurios einate paveldėti, persikėlę per Jordaną’‘.</verse>
				<verse number="14">Viešpats tarė Mozei: ‘‘Tavo mirties diena jau arti, pasišauk Jozuę ir atsistokite Susitikimo palapinėje, ten Aš jam duosiu nurodymus’‘. Mozė ir Jozuė nuėjo į Susitikimo palapinę,</verse>
				<verse number="15">o Viešpats pasirodė debesies stulpe.</verse>
				<verse number="16">Viešpats tarė Mozei: ‘‘Tu užmigsi su savo tėvais. Šita tauta vėl klaidžios, sekdama kitų tautų dievus žemėje, į kurią eina gyventi. Ten ji paliks mane ir sulaužys sandorą, kurią su ja padariau.</verse>
				<verse number="17">Tuomet mano rūstybė užsidegs prieš ją. Aš pasitrauksiu nuo jos, ir ji bus sunaikinta. Nelaimių ir vargų spaudžiama, ji supras, kad Aš ją palikau.</verse>
				<verse number="18">Aš negelbėsiu jos dėl visų piktybių, kurias ji darė, sekdama kitus dievus.</verse>
				<verse number="19">Taigi dabar užrašyk šitą giesmę ir liepk izraelitams išmokti ją giedoti, kad man šita giesmė būtų liudijimas prieš izraelitus.</verse>
				<verse number="20">Aš juos įvesiu į žemę, plūstančią pienu ir medumi, kaip prisiekiau jų tėvams. Kai jie pasisotins ir nutuks, jie garbins kitus dievus ir jiems tarnaus, o mane paniekins ir sulaužys mano sandorą.</verse>
				<verse number="21">Kai juos prislėgs nelaimės ir vargai, šita giesmė liudys prieš juos, nes ji bus jų palikuonių lūpose. Jau šiandien žinau jų mintis, ką jie darys, dar neįvedęs jų į žemę, kurią jiems pažadėjau’‘.</verse>
				<verse number="22">Mozė užrašė šią giesmę ir jos išmokė izraelitus.</verse>
				<verse number="23">Viešpats davė įsakymą Nūno sūnui Jozuei: ‘‘Būk drąsus ir stiprus, nes tu įvesi izraelitus į žemę, kurią pažadėjau, ir Aš būsiu su tavimi’‘.</verse>
				<verse number="24">Kai Mozė pabaigė užrašyti šito įstatymo žodžius knygoje,</verse>
				<verse number="25">įsakė levitams, kurie nešė Viešpaties Sandoros skrynią:</verse>
				<verse number="26">‘‘Imkite šitą įstatymo knygą kaip liudijimą prieš jus ir ją padėkite prie Viešpaties, jūsų Dievo, Sandoros skrynios.</verse>
				<verse number="27">Aš žinau tavo maištingumą ir kietasprandiškumą. Dar man gyvam esant ir gyvenant su jumis, jūs maištavote prieš Viešpatį; juo labiau priešinsitės man mirus.</verse>
				<verse number="28">Sukvieskite pas mane visus giminių vadus ir vyresniuosius. Jiems girdint, paskelbsiu šituos žodžius ir liudininkais prieš jus šauksiu dangų ir žemę.</verse>
				<verse number="29">Aš žinau, kad man mirus jūs elgsitės piktai ir greitai nukrypsite nuo kelio, kurį jums nurodžiau. Vėliau jus užgrius nelaimės, kai, piktai elgdamiesi, sukelsite Viešpaties pyktį savo rankų darbais’‘.</verse>
				<verse number="30">Tada Mozė, visam Izraeliui girdint, kalbėjo šios giesmės žodžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">‘‘Klausykite, dangūs! Aš kalbėsiu, žemė teišgirsta mano žodžius.</verse>
				<verse number="2">Mano pamokymai kris kaip lietus, mano žodžiai kaip rasa, kaip lietaus srovės ant žolės ir kaip lašai ant želmenų.</verse>
				<verse number="3">Aš skelbsiu Viešpaties vardą; atiduokite mūsų Dievui garbę!</verse>
				<verse number="4">Jis yra Uola; tobuli Jo darbai, visi Jo keliai pilni teisybės. Dievas ištikimas, be jokios neteisybės, Jis teisus ir teisingas.</verse>
				<verse number="5">Jie sugedo ir nėra Jo vaikai dėl savo išsigimimo, nedora ir iškrypusi karta.</verse>
				<verse number="6">Argi taip atsilygini Viešpačiui, kvaila ir neišmintinga tauta? Argi ne Jis tavo tėvas, kuris tave įsūnijo? Argi ne Jis padarė ir įtvirtino tave?</verse>
				<verse number="7">Atsimink senąsias dienas, apsvarstyk praeitų kartų laikus; klausk savo tėvo, jis tau pasakys, savo senelių­jie tau papasakos.</verse>
				<verse number="8">Aukščiausiasis skyrė tautoms kraštus, dalino žmonių vaikams žemes ir nustatė tautoms sienas pagal Izraelio vaikų skaičių.</verse>
				<verse number="9">Viešpaties nuosavybė yra Jo tauta, Jokūbas­Jo paveldėjimo dalis.</verse>
				<verse number="10">Jis ją rado negyvenamų dykumų platybėje; globojo ir rūpinosi ja, saugojo kaip savo akį.</verse>
				<verse number="11">Kaip erelis moko skristi savo jauniklius, pats sklando virš lizdo ištiesęs savo sparnus ir neša juos ant savo sparnų,</verse>
				<verse number="12">taip Viešpats vienas ją vedė; nebuvo su Juo jokio kito dievo.</verse>
				<verse number="13">Jis vedė ją žemės aukštumomis, maitino laukų vaisiais, davė medaus iš akmens ir aliejaus iš kietos uolos,</verse>
				<verse number="14">sviesto iš karvių, pieno iš avių, taukų iš ėriukų, Bašano avinų ir ožkų; gerų kviečių ir vyno iš vynuogių kraujo.</verse>
				<verse number="15">Nutukęs, suriebėjęs, sustorėjęs Ješurūnas paliko Dievą, savo Kūrėją, ir paniekino išgelbėjimo Uolą.</verse>
				<verse number="16">Svetimais dievais ir bjaurystėmis jie sukėlė Viešpaties rūstybę.</verse>
				<verse number="17">Jie aukojo demonams, ne Dievui, naujiems dievams, kurių jie nepažino, kurie ką tik pasirodė, kurių nebijojo jų tėvai.</verse>
				<verse number="18">Uolą, kuri tave pagimdė, tu paniekinai ir užmiršai Dievą, savo Kūrėją.</verse>
				<verse number="19">Viešpats tai matė ir bjaurėjosi jais, nes Jį supykdė Jo sūnūs ir dukterys.</verse>
				<verse number="20">Jis tarė: ‘Paslėpsiu nuo jų savo veidą ir žiūrėsiu, koks bus jų galas. Tai yra sugedusi karta, neištikimi vaikai.</verse>
				<verse number="21">Jie sukėlė mano pavydą tuo, kas nėra dievai, supykdė mane savo tuštybėmis; Aš sukelsiu jų pavydą tuo, kas nėra tauta, supykdysiu neišmanančia tauta.</verse>
				<verse number="22">Mano rūstybės ugnis užsidegė. Ji degins iki pragaro gelmių; ris žemę, jos vaisius ir kalnų pamatus.</verse>
				<verse number="23">Aš krausiu ant jų nelaimes ir šaudysiu į juos savo strėlėmis.</verse>
				<verse number="24">Jie bus varginami bado ir naikinami drugio bei baisiausio maro. Siųsiu jiems plėšrius žvėris ir nuodingas gyvates.</verse>
				<verse number="25">Lauke juos naikins kardas, o viduje­siaubas, negailėdamas jaunų, senų nė kūdikių.</verse>
				<verse number="26">Aš būčiau sunaikinęs juos visiškai, net prisiminimą apie juos išdildęs iš žmonių atminties,</verse>
				<verse number="27">bet nedariau to, kad kartais jų priešai nesugalvotų sakyti, jog jie sunaikino juos, o ne Viešpats.</verse>
				<verse number="28">Tai neišmintingi žmonės, neturintys supratimo.</verse>
				<verse number="29">O, kad jie būtų išmintingi ir suprastų tai, ir numatytų, koks bus jų galas.</verse>
				<verse number="30">Kaip vienas galėtų vyti tūkstantį ir du persekioti dešimt tūkstančių, jeigu jų Uola nebūtų atsisakiusi jiems padėti ir Viešpats nebūtų nuo jų pasitraukęs?</verse>
				<verse number="31">Mūsų Uola nėra tokia, kaip jų uola, patys mūsų priešai tai liudija.</verse>
				<verse number="32">Tikrai jų vynmedis yra iš Sodomos ir Gomoros laukų. Jų vynuogės yra nuodingos ir vynuogių kekės karčios.</verse>
				<verse number="33">Jų vynas yra slibinų ir angių nuodai.</verse>
				<verse number="34">Visa tai laikoma mano užantspauduotame sandėlyje.</verse>
				<verse number="35">Mano atlyginimas ir kerštas, kai jų kojos paslys. Jų pražūties diena arti, greitai juos ištiks tai, kas jiems skirta’.</verse>
				<verse number="36">Viešpats teis savo tautą ir pasigailės savo tarnų, kai jų jėgos bus išsekusios.</verse>
				<verse number="37">Jis sakys: ‘Kur jų dievai, uola, kuria jie pasitikėjo?</verse>
				<verse number="38">Kur tie, kurie valgė jų aukų taukus ir gėrė jų aukų vyną? Tegul jie pakyla ir padeda jums.</verse>
				<verse number="39">Supraskite, kad Aš esu vienas ir šalia manęs nėra kito dievo. Aš užmušu ir atgaivinu, sužeidžiu ir gydau; ir niekas neišgelbės iš mano rankos.</verse>
				<verse number="40">Aš, pakėlęs ranką į dangų, sakau­ Aš esu gyvas per amžius.</verse>
				<verse number="41">Aš išgaląsiu savo žibantį kardą ir teisiu. Atkeršysiu savo priešams ir atlyginsiu tiems, kurie manęs nekenčia.</verse>
				<verse number="42">Mano strėlės pasigers nuo kraujo, o mano kardas ris mėsą, kraują užmuštųjų ir belaisvių, priešo vadų galvas’.</verse>
				<verse number="43">Džiaukitės, tautos, kartu su Jo tauta, nes Jis atkeršys už savo tarnų kraują, kerštu atlygins priešams ir pasigailės savo žemės ir savo žmonių’‘.</verse>
				<verse number="44">Mozė paskelbė šią giesmę tautai, jis ir Nūno sūnus Jozuė.</verse>
				<verse number="45">Mozė, pabaigęs kalbėti Izraeliui,</verse>
				<verse number="46">tarė: ‘‘Įsidėkite į širdis visus šituos žodžius, kuriuos jums šiandien paskelbiau, perduokite juos savo vaikams ir įsakykite vykdyti viską, kas parašyta šitame įstatyme.</verse>
				<verse number="47">Tai ne tuščias dalykas, nes tai yra jūsų gyvenimas. Jų dėka ilgai gyvensite žemėje, kurios einate paveldėti anapus Jordano’‘.</verse>
				<verse number="48">Viešpats tą pačią dieną kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="49">‘‘Eik į Abarimo kalnyną ir užlipk ant Nebojo kalno, kuris yra Moabo žemėje ties Jerichu; apžvelk Kanaano žemę, kurią duosiu paveldėti izraelitams.</verse>
				<verse number="50">Mirsi ant to kalno ir susijungsi su savo tauta kaip tavo brolis Aaronas, kuris mirė Horo kalne ir susijungė su savo tauta.</verse>
				<verse number="51">Kadangi judu nusikaltote man prie Meribos vandenų Cino dykumoje, Kadeše, ir neparodėte mano šventumo tarp izraelitų,</verse>
				<verse number="52">tu matysi žemę, kurią duodu izraelitams, bet neįeisi į ją’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">Palaiminimo žodžiai, kuriais Mozė, Dievo vyras, laimino izraelitus prieš mirdamas:</verse>
				<verse number="2">‘‘Viešpats atėjo nuo Sinajaus ir Seyro; Jis suspindėjo nuo Parano kalno; su Juo buvo tūkstančiai šventųjų; Jo dešinėje­įstatymo liepsna.</verse>
				<verse number="3">Jis myli savo tautą, visi šventieji priklauso Jam, jie atsisėdo prie Jo kojų, kad išgirstų Jo žodžius.</verse>
				<verse number="4">Mozė paskelbė įstatymą Jokūbo palikuonims.</verse>
				<verse number="5">Jis buvo Ješurūno karaliumi, kai susirinko tautos vadai ir Izraelio giminės.</verse>
				<verse number="6">Tegyvena Rubenas, tedaugėja jo palikuonių’‘.</verse>
				<verse number="7">Palaiminimas Judui: ‘‘Viešpatie, išgirsk Judo balsą, atvesk jį pas savo tautą ir padėk jam kovoje su priešais’‘.</verse>
				<verse number="8">Apie Levį jis tarė: ‘‘Tavo Tumimas ir Urimas tebūna su šventuoju, kurį išbandei Masoje ir su kuriuo kovojai prie Meribos vandenų.</verse>
				<verse number="9">Jis sakė savo tėvui ir motinai: ‘Nepažįstu jūsų’, o savo broliams: ‘Nežinau jūsų’, ir atstūmė savo vaikus. Jis laikėsi Viešpaties žodžio ir sandoros.</verse>
				<verse number="10">Jis mokys Tavo įsakymų Jokūbą ir įstatymų Izraelį, aukos smilkalus Tavo garbei ir deginamąją auką ant Tavo aukuro.</verse>
				<verse number="11">Viešpatie, palaimink jo turtą ir priimk jo darbą. Gink jį nuo priešų, kurie jo nekenčia’‘.</verse>
				<verse number="12">Benjaminui jis tarė: ‘‘Tu, Viešpaties mylimasis, gyvensi Jo globoje. Jis apsaugos tave visuomet, ir tu ilsėsies Jo glėbyje’‘.</verse>
				<verse number="13">Apie Juozapą jis tarė: ‘‘Jo žemę Viešpats laimins dovanomis iš dangaus, rasa, trykštančiais šaltiniais,</verse>
				<verse number="14">saulėje nunokusiais geriausiais vaisiais,</verse>
				<verse number="15">vaisiais nuo senųjų kalnų viršūnių ir amžinųjų kalvų</verse>
				<verse number="16">ir žemės geriausiu derliumi. Jis bus palaimintas Apsireiškusiojo krūme. Palaiminimai teužgriūna ant Juozapo galvos, ant galvos to, kuris buvo atskirtas nuo savo brolių.</verse>
				<verse number="17">Jis yra stiprus kaip jautis, jo ragai lyg stumbro, kuriais jis pasieks tautas iki žemės pakraščių. Manaso tūkstančiai ir Efraimo tūkstančių tūkstančiai’‘.</verse>
				<verse number="18">Zabulonui jis tarė: ‘‘Džiaukis, Zabulonai, prekyba, o tu, Isacharai, turtais savame krašte.</verse>
				<verse number="19">Jie kvies tautas į kalną ir ten aukos teisingumo aukas. Jie praturtės iš jūros ir jos krantų’‘.</verse>
				<verse number="20">Apie Gadą jis pasakė: ‘‘Palaimintas tas, kuris padėjo Gadui įsigyti žemės plotus; jis kaip liūtas ilsisi, sutraiškydamas ir ranką, ir galvą.</verse>
				<verse number="21">Jis, pasinaudojęs pirmenybe, pasiėmė geriausią žemę kaip tos giminės vadas. Su tautos vadais jis įvykdė Viešpaties įsakymus ir įstatymus, duotus Izraeliui’‘.</verse>
				<verse number="22">Danui jis tarė: ‘‘Danas kaip jaunas liūtas iššoka iš Bašano’‘.</verse>
				<verse number="23">Neftaliui jis sakė: ‘‘Neftalis džiaugsis gerove ir Viešpaties palaiminimais; jis paveldės vakarus ir pietus’‘.</verse>
				<verse number="24">Ašerui jis tarė: ‘‘Palaimintas Ašeras sūnumis. Jis bus brolių mylimas ir jo žemėse bus daug alyvmedžių.</verse>
				<verse number="25">Geležies ir vario užkaiščiai saugos jo miestus. Jo gyvenimas bus saugus’‘.</verse>
				<verse number="26">‘‘Nėra lygių Ješurūno Dievui. Iš dangaus Jis teikia tau pagalbą. Jo didybė pasireiškia aukštybėse.</verse>
				<verse number="27">Amžinasis Dievas yra tavo apsauga, Jo rankos­tavo prieglauda. Jis ištiesia jas į priešą ir tu sunaikini jį.</verse>
				<verse number="28">Izraelis gyvens saugiai, Jokūbo šaltinis bus geroje, kviečių ir vyno žemėje; Jo dangūs siųs rasą.</verse>
				<verse number="29">Laimingas tu, Izraeli! Kas prilygs tau? Tauta, išgelbėta Viešpaties. Jis tavo apsaugos skydas ir didybės kardas. Tavo priešai pasiduos tau, o tu mindžiosi jų sprandus’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">Mozė iš Moabo lygumų nuėjo iki Nebojo kalno ir įlipo į Pisgos viršūnę ties Jerichu; ten Viešpats jam parodė visą Gileadą iki Dano žemių</verse>
				<verse number="2">ir visas Neftalio, Efraimo, Manaso ir Judo žemes iki Vakarų jūros,</verse>
				<verse number="3">krašto pietinę dalį, palmių miesto Jericho slėnį iki Coaro.</verse>
				<verse number="4">Viešpats jam tarė: ‘‘Tai žemė, kurią pažadėjau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui duoti jų palikuonims. Tu ją matai savo akimis, bet į ją neįeisi’‘.</verse>
				<verse number="5">Viešpaties tarnas Mozė mirė Moabo žemėje, kaip Viešpats buvo sakęs.</verse>
				<verse number="6">Jis jį palaidojo Moabo žemės slėnyje ties Bet Peoru; bet nė vienas žmogus nežino jo kapo iki šios dienos.</verse>
				<verse number="7">Mozė mirė šimto dvidešimties metų; nenusilpo jo akys ir jo jėgos neišseko.</verse>
				<verse number="8">Izraelitai jį apraudojo trisdešimt dienų Moabo lygumose. Po to gedulas pasibaigė.</verse>
				<verse number="9">Nūno sūnus Jozuė buvo pilnas išminties dvasios, nes Mozė buvo uždėjęs ant jo rankas. Izraelitai jo klausė ir darė, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei.</verse>
				<verse number="10">Niekad nebebuvo Izraelyje tokio pranašo, kaip Mozė, su kuriuo Viešpats būtų kalbėjęs veidas į veidą,</verse>
				<verse number="11">kuris darytų tokius ženklus ir stebuklus, kuriuos daryti Viešpats pasiuntė Mozę į Egipto žemę faraonui, jo tarnams, ir visam jo kraštui;</verse>
				<verse number="12">kuris parodytų galingą ranką ir baisius dalykus, kuriuos Mozė darė izraelitų akivaizdoje.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="6">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Viešpaties tarnui Mozei mirus, Viešpats tarė Nūno sūnui Jozuei, Mozės tarnui:</verse>
				<verse number="2">‘‘Mano tarnas Mozė mirė. Pakilk ir eik per Jordaną su visa tauta į žemę, kurią duodu izraelitams.</verse>
				<verse number="3">Kiekvieną vietą, ant kurios jūsų koja atsistos, jums duodu, kaip pažadėjau Mozei.</verse>
				<verse number="4">Nuo dykumos ir Libano kalnų iki Eufrato upės, visa hetitų šalis, ir iki Didžiosios jūros vakaruose bus jūsų ribos.</verse>
				<verse number="5">Niekas prieš tave neatsilaikys per visą tavo gyvenimą. Kaip buvau su Moze, taip visuomet būsiu su tavimi. Aš nepaliksiu ir neapleisiu tavęs.</verse>
				<verse number="6">Būk stiprus ir drąsus; tu padalinsi žemę tautai, kurią duoti pažadėjau jų tėvams.</verse>
				<verse number="7">Tik būk stiprus ir labai drąsus, kad galėtum išpildyti įstatymą, kurį tau Mozė, mano tarnas, įsakė. Nenukrypk nuo jo nei į kairę, nei į dešinę, ir tau visuomet seksis, kur tik eisi.</verse>
				<verse number="8">Šita įstatymo knyga teneatsitraukia nuo tavo burnos, bet mąstyk apie ją dieną ir naktį, kad tiksliai vykdytum viską, kas joje parašyta; tada visa, ką bedarytum, klestės ir visur tau seksis.</verse>
				<verse number="9">Atsimink, ką įsakiau,­būk stiprus ir drąsus, nenusigąsk ir nebijok! Aš, Viešpats, tavo Dievas, būsiu su tavimi, kur tik tu eisi’‘.</verse>
				<verse number="10">Tada Jozuė įsakė tautos vyresniesiems:</verse>
				<verse number="11">‘‘Pereikite per stovyklą ir įsakykite žmonėms paruošti maisto atsargų, nes po trijų dienų jūs pereisite Jordaną, kad paveldėtumėte žemę, kurią Viešpats, jūsų Dievas, jums yra pažadėjęs’‘.</verse>
				<verse number="12">Rubeno, Gado ir pusei Manaso giminės Jozuė kalbėjo:</verse>
				<verse number="13">‘‘Atsiminkite įsakymą, kurį jums davė Viešpaties tarnas Mozė: ‘Viešpats, jūsų Dievas, jums davė šitą žemę’.</verse>
				<verse number="14">Jūsų žmonos, vaikai ir gyvuliai tepasilieka žemėje, kurią Mozė jums davė šioje Jordano pusėje. O jūs visi, stiprūs karo vyrai, apsiginklavę traukite savo brolių priekyje ir jiems padėkite,</verse>
				<verse number="15">iki Viešpats duos poilsį jūsų broliams, kaip ir jums davė, ir jie užims žemę, kurią Viešpats, jūsų Dievas, jiems pažadėjo. Paskui galėsite grįžti į savo žemę, kurią Viešpaties tarnas Mozė jums davė Jordano rytų pusėje’‘.</verse>
				<verse number="16">Jie atsakė Jozuei: ‘‘Visa, ką mums įsakysi, darysime ir visur, kur mus siųsi, eisime.</verse>
				<verse number="17">Kaip mes klausėme Mozės, taip ir tavęs klausysime. Viešpats, tavo Dievas, tebūna su tavimi, kaip Jis buvo su Moze!</verse>
				<verse number="18">Kiekvienas, kuris priešinsis tavo įsakymui ir neklausys tavo žodžių, bus nubaustas mirtimi. Tik būk stiprus ir drąsus!’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Jozuė, Nūno sūnus, slaptai išsiuntė iš Šitimo du žvalgus įsakydamas: ‘‘Eikite ir apžiūrėkite kraštą ir Jerichą!’‘ Juodu atėjo į paleistuvės Rahabos namus ir ten nakvojo.</verse>
				<verse number="2">Buvo pranešta Jericho karaliui: ‘‘Naktį atėjo du vyrai iš Izraelio vaikų išžvalgyti kraštą’‘.</verse>
				<verse number="3">Jericho karalius nusiuntė pas Rahabą pasiuntinius, įsakydamas: ‘‘Išduok vyrus, kurie yra tavo namuose, nes jie yra žvalgai’‘.</verse>
				<verse number="4">Moteris, abu vyrus paslėpusi, tarė: ‘‘Tiesa, vyrai buvo atėję pas mane, bet aš nežinojau, iš kur jie.</verse>
				<verse number="5">Prieš uždarant vartus, temstant, tie vyrai išėjo. Aš nežinau, kur jie nuėjo. Skubiai vykitės juos, gal dar pavysite’‘.</verse>
				<verse number="6">Ji buvo užvedusi juos ant stogo ir paslėpusi po nemintais linais, kurie ten buvo.</verse>
				<verse number="7">Jericho vyrai vijosi juos Jordano keliu iki brastos. Kai tik persekiotojai išėjo, vartus užrakino.</verse>
				<verse number="8">Jiems dar neatsigulus, ji užlipo pas juos ant stogo</verse>
				<verse number="9">ir tarė: ‘‘Aš žinau, kad Viešpats jums atidavė šitą šalį. Mus apėmė siaubas dėl jūsų, ir visi krašto gyventojai nusiminė.</verse>
				<verse number="10">Mes girdėjome, kaip Viešpats, jums išeinant iš Egipto, išdžiovino prieš jus Raudonosios jūros vandenį ir ką jūs padarėte abiem amoritų karaliams anapus Jordano, Sihonui ir Ogui, kuriuos visai sunaikinote.</verse>
				<verse number="11">Tai išgirdę, išsigandome ir netekome drąsos. Viešpats, jūsų Dievas, yra dangaus ir žemės Dievas.</verse>
				<verse number="12">Dabar prisiekite man Viešpačiu, kad jūs pasielgsite su mano tėvo namais taip, kaip aš pasielgiau su jumis, ir duokite man tikrą ženklą,</verse>
				<verse number="13">kad paliksite gyvus mano tėvą, motiną, brolius, seseris ir visus, kurie jiems priklauso, ir išgelbėsite mūsų gyvybes’‘.</verse>
				<verse number="14">Žvalgai jai atsakė: ‘‘Teištinka mus mirtis jūsų vietoje! Jei neišduosi mūsų, tai, kai Viešpats mums atiduos šitą šalį, mes gerai ir teisingai pasielgsime su tavimi’‘.</verse>
				<verse number="15">Tada Raaba nuleido juos virve pro langą, nes ji gyveno miesto mūro sienoje.</verse>
				<verse number="16">Ji tarė jiems: ‘‘Eikite į kalnus, kad jūsų nesutiktų besivejantieji, ten slapstykitės tris dienas, kol jie sugrįš; po to eikite savo keliu’‘.</verse>
				<verse number="17">Vyrai jai atsakė: ‘‘Mes laisvi būsime nuo tau duotos priesaikos,</verse>
				<verse number="18">jei, mums įeinant į kraštą, nepririši raudonos virvės prie lango, pro kurį mus nuleidai, ir savo tėvo, motinos, brolių ir visų namiškių neatsivesi į savo namus.</verse>
				<verse number="19">Kiekvienas, kuris išeis į gatvę iš tavo namų, bus pats kaltas dėl savo mirties, mes būsime nekalti. O kas pasiliks tavo namuose ir bus nužudytas, jo kraujas kris ant mūsų.</verse>
				<verse number="20">Tačiau jei mus išduosi, mes būsime laisvi nuo tau duotos priesaikos, kuria mus prisaikdinai’‘.</verse>
				<verse number="21">Ji tarė: ‘‘Tebūna, kaip sakote’‘. Ji išleido juos, ir jie nuėjo. Tuomet ji pririšo raudoną virvę lange.</verse>
				<verse number="22">Jie nuėjo į kalnus ir ten pasiliko tris dienas, kol sugrįžo tie, kurie juos vijosi. Jie ieškojo jų kelyje, bet nieko nerado.</verse>
				<verse number="23">Tuodu vyrai, grįžę pas Jozuę, Nūno sūnų, jam papasakojo visa, kas jiems atsitiko.</verse>
				<verse number="24">Ir jie sakė: ‘‘Viešpats tikrai atidavė mums visą šitą kraštą, nes tos šalies gyventojai labai išsigando dėl mūsų atėjimo’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Jozuė, atsikėlęs anksti rytą, su visais izraelitais traukė iš Šitimo; jie pasiekė Jordaną ir ten, prieš pereidami jį, nakvojo.</verse>
				<verse number="2">Trims dienoms praėjus, vyresnieji ėjo per stovyklą</verse>
				<verse number="3">ir įsakė žmonėms: ‘‘Kai pamatysite Viešpaties, jūsų Dievo, Sandoros skrynią ir kunigus levitus, ją nešančius, pradėkite žygiuoti paskui ją.</verse>
				<verse number="4">Tačiau tarp jūsų ir jos privalo būti maždaug dviejų tūkstančių uolekčių atstumas. Neprieikite prie jos arti! Niekad nėjote tuo keliu, todėl sekite ją’‘.</verse>
				<verse number="5">Jozuė tarė žmonėms: ‘‘Pašventinkite save, nes rytoj Viešpats darys tarp jūsų stebuklus!’‘</verse>
				<verse number="6">Po to Jozuė tarė kunigams: ‘‘Imkite Sandoros skrynią ir eikite tautos priekyje!’‘ Jie paėmė Sandoros skrynią ir ėjo tautos priekyje.</verse>
				<verse number="7">Viešpats tarė Jozuei: ‘‘Šiandien pradedu išaukštinti tave viso Izraelio akyse, kad jie patirtų, jog Aš būsiu su tavimi, kaip buvau su Moze.</verse>
				<verse number="8">Įsakyk kunigams, nešantiems Sandoros skrynią: ‘Kai įbrisite į Jordaną, sustokite jame’ ‘‘.</verse>
				<verse number="9">Po to Jozuė tarė izraelitams: ‘‘Ateikite arčiau ir klausykite Viešpaties, jūsų Dievo, žodžių.</verse>
				<verse number="10">Iš to pažinsite, kad gyvasis Dievas yra tarp jūsų ir kad Jis išvarys pirma jūsų kanaaniečius, hetitus, hivus, perizus, girgašus, amoritus ir jebusiečius.</verse>
				<verse number="11">Visos žemės Viešpaties Sandoros skrynia eis per Jordaną pirma jūsų.</verse>
				<verse number="12">Paskirkite dvylika vyrų iš Izraelio giminių, iš kiekvienos po vieną.</verse>
				<verse number="13">Kai tik kunigų, nešančių Viešpaties, visos žemės valdovo, skrynią, kojos palies Jordano vandenį, tekąs žemyn iš aukštumų vanduo sustos kaip pylimas’‘.</verse>
				<verse number="14">Žmonės išėjo iš palapinių, kad pereitų Jordaną paskui kunigus, nešančius Sandoros skrynią tautos priekyje.</verse>
				<verse number="15">Kai kunigai su Sandoros skrynia įbrido į vandenį (Jordanas buvo patvinęs pjūties metu),</verse>
				<verse number="16">vanduo sustojo tekėjęs. Vanduo, tekąs iš aukštumų, sustojo kaip pylimas prie Adamo miesto, kuris yra šalia Cartano, o vanduo, tekąs Sūriosios jūros link, išseko. Ir tauta perėjo per Jordaną ties Jerichu.</verse>
				<verse number="17">Kunigai, nešusieji Viešpaties Sandoros skrynią, stovėjo ant sausos žemės Jordano viduryje, iki visa tauta sausuma perėjo per Jordaną.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Visai tautai perėjus per Jordaną, Viešpats tarė Jozuei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Paimk iš tautos dvylika vyrų, iš kiekvienos giminės po vieną,</verse>
				<verse number="3">ir jiems įsakyk: ‘Imkite iš Jordano vidurio, iš tos vietos, kur stovėjo kunigų kojos, dvylika akmenų, neškite juos ir padėkite ten, kur šiąnakt nakvosite’ ‘‘.</verse>
				<verse number="4">Jozuė pasišaukė dvylika vyrų, kuriuos buvo paskyręs iš kiekvienos izraelitų giminės.</verse>
				<verse number="5">Ir Jozuė sakė jiems: ‘‘Nueikite prie Viešpaties, jūsų Dievo, skrynios į Jordano vidurį ir paimkite po akmenį ant peties, po vieną kiekvienai giminei,</verse>
				<verse number="6">kad tai būtų ženklas tarp jūsų. Kai ateityje jūsų vaikai klaus, ką šitie akmenys reiškia,</verse>
				<verse number="7">jiems atsakykite: ‘Jordano vanduo buvo išdžiūvęs, Viešpaties Sandoros skryniai keliantis per Jordaną’. Šitie akmenys bus atminimas izraelitams per amžius’‘.</verse>
				<verse number="8">Izraelitai padarė taip, kaip Jozuė įsakė. Jie paėmė dvylika akmenų iš Jordano vidurio, kaip Viešpats įsakė Jozuei, pagal Izraelio giminių skaičių, juos nunešė į nakvynės vietą ir ten padėjo.</verse>
				<verse number="9">Jozuė taip pat sudėjo dvylika akmenų Jordano viduryje, kur stovėjo kunigai, nešantys Sandoros skrynią. Jie ten yra iki šios dienos.</verse>
				<verse number="10">Kunigai, nešantys skrynią, stovėjo Jordano viduryje, iki viskas buvo atlikta, ką Viešpats įsakė Jozuei per Mozę. Tuo metu tauta skubiai perėjo Jordaną.</verse>
				<verse number="11">Kai visa tauta buvo perėjusi, Viešpaties skrynia kartu su kunigais taip pat perėjo.</verse>
				<verse number="12">Rubeno, Gado ir pusė Manaso giminės apsiginklavę perėjo izraelitų priekyje, kaip jiems Mozė liepė.</verse>
				<verse number="13">Apie keturiasdešimt tūkstančių apsiginklavusių ir pasirengusių kautynėms vyrų perėjo Viešpaties akivaizdoje į Jericho lygumas.</verse>
				<verse number="14">Tą dieną Viešpats išaukštino Jozuę viso Izraelio akyse; ir jie bijojo jo, kaip jie bijojo Mozės, visą jo gyvenimą.</verse>
				<verse number="15">Viešpats tarė Jozuei:</verse>
				<verse number="16">‘‘Įsakyk kunigams, nešantiems Liudijimo skrynią, kad jie išeitų iš Jordano’‘.</verse>
				<verse number="17">Ir Jozuė įsakė kunigams: ‘‘Išeikite iš Jordano!’‘</verse>
				<verse number="18">Vos išėjus kunigams, nešantiems Viešpaties Sandoros skrynią, iš Jordano, vanduo sugrįžo į savo vietą ir išsiliejo, kaip anksčiau, per jo krantus.</verse>
				<verse number="19">Tauta perėjo per Jordaną pirmojo mėnesio dešimtą dieną ir ištiesė palapines Gilgale, Jericho rytų pusėje.</verse>
				<verse number="20">Tuos dvylika akmenų, kuriuos jie paėmė iš Jordano, Jozuė sustatė Gilgale.</verse>
				<verse number="21">Jis kalbėjo izraelitams: ‘‘Kai ateityje jūsų vaikai klaus tėvų, ką reiškia šitie akmenys,</verse>
				<verse number="22">jūs paaiškinsite savo vaikams: ‘Sausu dugnu Izraelis perėjo per Jordaną’.</verse>
				<verse number="23">Viešpats, jūsų Dievas, išdžiovino Jordano vandenį prieš jus, kol perėjote, kaip Jis padarė Raudonajai jūrai, išdžiovindamas ją prieš mus, kol perėjome;</verse>
				<verse number="24">kad visos žemės tautos žinotų, jog Viešpats yra galingas, ir kad jūs visuomet bijotumėte Viešpaties, savo Dievo’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Visi amoritų karaliai, kurie gyveno nuo Jordano į vakarus, ir visi kanaaniečių karaliai, kurie gyveno prie jūros, išgirdę, jog Viešpats išdžiovino Jordano vandenis prieš izraelitus, kad jie galėtų pereiti, nusiminė ir neteko drąsos.</verse>
				<verse number="2">Tuomet Viešpats tarė Jozuei: ‘‘Pasidaryk aštrių peilių ir apipjaustyk izraelitus’‘.</verse>
				<verse number="3">Jozuė pasidarė aštrius peilius ir apipjaustė izraelitus ant Araloto kalvos.</verse>
				<verse number="4">Štai priežastis, dėl kurios Jozuė atliko apipjaustymą: tautos vyrai, tinkantys karui, išėjus iš Egipto, išmirė pakeliui dykumoje.</verse>
				<verse number="5">Visi išėjusieji buvo apipjaustyti, tačiau vaikai, gimusieji dykumoje, buvo neapipjaustyti.</verse>
				<verse number="6">Keturiasdešimt metų izraelitai klaidžiojo dykumoje, kol išmirė visi karui tinkami vyrai, kurie išėjo iš Egipto, kadangi jie neklausė Viešpaties. Viešpats prisiekė neleisiąs jiems pamatyti žemės, plūstančios pienu ir medumi, kurią pažadėjo jų tėvams.</verse>
				<verse number="7">Jų vaikus, kurie užėmė jų vietą, apipjaustė Jozuė, nes jie nebuvo apipjaustyti kelionėje.</verse>
				<verse number="8">Po apipjaustymo jie pasiliko stovykloje, kol pagijo.</verse>
				<verse number="9">Ir Viešpats tarė Jozuei: ‘‘Šiandien Aš pašalinau nuo jūsų Egipto gėdą’‘. Todėl ta vieta iki šios dienos vadinama Gilgalu.</verse>
				<verse number="10">Izraelitai, stovyklaudami Gilgale, šventė Paschą to mėnesio keturioliktą dieną, vakare, Jericho lygumose.</verse>
				<verse number="11">Kitą dieną po Paschos jie valgė tos žemės derliaus neraugintą duoną ir paskrudintus grūdus.</verse>
				<verse number="12">Jiems pradėjus valgyti tos žemės derlių, mana liovėsi kritusi. Izraelitai nebeturėjo manos, bet tais metais valgė Kanaano krašto vaisius.</verse>
				<verse number="13">Jozuė, būdamas prie Jericho, pamatė prieš save stovintį vyrą, kuris rankoje laikė nuogą kardą. Jozuė priėjo ir jo paklausė: ‘‘Ar tu iš mūsų, ar iš mūsų priešų?’‘</verse>
				<verse number="14">Jis atsakė: ‘‘Ne! Aš atėjau kaip Viešpaties pulkų vadas’‘. Jozuė puolė veidu ant žemės, jį pagarbino ir paklausė: ‘‘Ką mano viešpats turi pasakyti savo tarnui?’‘</verse>
				<verse number="15">Viešpaties pulkų vadas tarė Jozuei: ‘‘Nusiauk kurpes, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa’‘. Jozuė taip ir padarė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Tuo tarpu Jerichas buvo aklinai užsidaręs dėl izraelitų; niekas neišeidavo ir neįeidavo.</verse>
				<verse number="2">Viešpats tarė Jozuei: ‘‘Žiūrėk, Aš atidaviau į tavo rankas Jerichą, jo karalių ir stiprius karo vyrus.</verse>
				<verse number="3">Visi kariai turi apeiti aplink miestą kas dieną po vieną kartą. Taip darykite šešias dienas.</verse>
				<verse number="4">Septyni kunigai turi nešti skrynios priekyje septynis avino rago trimitus. Septintą dieną turite apeiti miestą septynis kartus, kunigams trimituojant.</verse>
				<verse number="5">Išgirdę ilgą trimito garsą, visi žmonės turi garsiai šaukti. Tada sugrius miesto sienos, ir kiekvienas galės įsiveržti į miestą ten, kur stovi’‘.</verse>
				<verse number="6">Jozuė, Nūno sūnus, pasišaukęs kunigus, tarė: ‘‘Paimkite Sandoros skrynią, ir septyni kunigai tegul neša septynis avino rago trimitus Viešpaties skrynios priekyje’‘.</verse>
				<verse number="7">O žmonėms tarė: ‘‘Eikite aplink miestą, o ginkluotieji teeina Viešpaties skrynios priekyje’‘.</verse>
				<verse number="8">Jozuei tai pasakius, septyni kunigai, trimituodami septyniais avino rago trimitais Viešpaties akivaizdoje, ėjo Viešpaties Sandoros skrynios priekyje.</verse>
				<verse number="9">Ginkluotieji žygiavo priekyje kunigų, kurie pūtė trimitus, o likusieji ėjo paskui skrynią.</verse>
				<verse number="10">Jozuė įsakė tautai: ‘‘Jums nevalia šaukti nė kalbėti, iki aš jums pasakysiu: ‘Šaukite!’ Tada jūs turėsite šaukti’‘.</verse>
				<verse number="11">Viešpaties skrynia buvo apnešta aplink miestą. Apėję aplinkui vieną kartą, jie sugrįžo į stovyklą ir nakvojo joje.</verse>
				<verse number="12">Jozuei atsikėlus anksti rytą, kunigai paėmė Viešpaties Sandoros skrynią,</verse>
				<verse number="13">septyni kunigai septyniais avino rago trimitais trimitavo, eidami Viešpaties skrynios priekyje, ginkluotieji žygiavo pirma jų, o likusieji ėjo paskui Viešpaties skrynią, trimitų garsams skambant.</verse>
				<verse number="14">Antrą dieną jie taip pat apėjo miestą vieną kartą ir sugrįžo į stovyklą. Taip jie darė šešias dienas.</verse>
				<verse number="15">Septintą dieną atsikėlę anksti, auštant, tokiu pat būdu apėjo miestą septynis kartus.</verse>
				<verse number="16">Septintą kartą, kai kunigai pūtė trimitus, Jozuė tarė tautai: ‘‘Šaukite! Viešpats jums atidavė miestą!</verse>
				<verse number="17">Miestas ir visa, kas jame yra, bus sunaikinta Viešpaties garbei. Tik paleistuvė Rahaba liks gyva su visais, kurie yra jos namuose, nes ji paslėpė pasiuntinius, kuriuos buvome išsiuntę.</verse>
				<verse number="18">Kas skirta sunaikinti, jūs nepasisavinkite, kad nebūtumėte prakeikti ir taip neužtrauktumėte Izraelio stovyklai prakeikimo ir nelaimės.</verse>
				<verse number="19">Visas sidabras bei auksas ir variniai bei geležiniai indai yra Viešpačiui pašvęsti; visa tai Viešpaties iždui’‘.</verse>
				<verse number="20">Pučiant trimitams, tauta pradėjo garsiai šaukti, ir sienos sugriuvo. Kariai įsiveržė ir užėmė miestą.</verse>
				<verse number="21">Jie išžudė visus, kas buvo mieste: vyrus ir moteris, jaunus ir senus, jaučius, avis ir asilus.</verse>
				<verse number="22">Vyrams, kurie žvalgė kraštą, Jozuė įsakė: ‘‘Eikite į paleistuvės namus, iš jų išveskite moterį ir visus, kurie yra jos namuose, kaip jai prisiekėte’‘.</verse>
				<verse number="23">Jaunuoliai, buvę žvalgais, išvedė Rahabą, jos tėvą, motiną, brolius ir visus, kurie buvo namuose; jie išvedė visus jos giminaičius ir paliko juos už Izraelio stovyklos ribų.</verse>
				<verse number="24">Miestą ir visa, kas buvo jame, jie sudegino. Tik sidabrą bei auksą ir varinius bei geležinius indus jie padėjo Viešpaties namų iždui.</verse>
				<verse number="25">Paleistuvę Rahabą ir jos tėvo namus bei visus, kurie buvo su ja, Jozuė paliko gyvus. Taip ji liko gyventi tarp Izraelio iki šios dienos, nes paslėpė pasiuntinius, kuriuos Jozuė išsiuntė išžvalgyti Jerichą.</verse>
				<verse number="26">Tuo metu Jozuė paskelbė, prisiekdamas: ‘‘Prakeiktas bus Viešpaties akivaizdoje tas, kuris atstatys Jericho miestą! Už pamatus užmokės savo pirmagimiu, o už vartus­jauniausiuoju’‘.</verse>
				<verse number="27">Viešpats buvo su Jozue, ir garsas apie jį pasklido po visą šalį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Izraelitai nusikalto, pasisavindami tai, kas buvo skirta sunaikinti. Achanas, sūnus Karmio, sūnaus Zabdžio, sūnaus Zeracho iš Judo giminės, paėmė iš sunaikinti skirtų daiktų. Dėl to Viešpaties rūstybė užsidegė prieš izraelitus.</verse>
				<verse number="2">Jozuė pasiuntė vyrų iš Jericho į Ają, kuris yra prie Bet Aveno, į rytus nuo Betelio, ir jiems įsakė: ‘‘Eikite ir išžvalgykite tą kraštą!’‘ Tie vyrai išžvalgė Ają</verse>
				<verse number="3">ir, sugrįžę pas Jozuę, tarė: ‘‘Tegul nežygiuoja visa kariuomenė. Dviejų ar trijų tūkstančių vyrų užteks užimti Ają. Nevargink visų karių, nes jų nėra daug’‘.</verse>
				<verse number="4">Buvo pasiųsta apie trys tūkstančiai vyrų, bet jie bėgo nuo Ajo vyrų.</verse>
				<verse number="5">Ajo vyrai nužudė apie trisdešimt šešis izraelitus ir vijosi juos žudydami nuo vartų iki Šebarimo. Tada izraelitai nustojo drąsos ir jų širdys tapo kaip vanduo.</verse>
				<verse number="6">Jozuė perplėšė savo drabužius ir puolė veidu žemėn prie Viešpaties skrynios; taip jis ir Izraelio vyresnieji pasiliko ligi vakaro ir užsibarstė dulkių ant galvų.</verse>
				<verse number="7">Jozuė sakė: ‘‘Ak, Viešpatie Dieve, kodėl Tu pervedei šitą tautą per Jordaną, kad atiduotum mus amoritams sunaikinti? O, kad mes būtume likę anapus Jordano!</verse>
				<verse number="8">Viešpatie, ką man sakyti, kai Izraelis bėga nuo priešų?</verse>
				<verse number="9">Juk tai išgirdę kanaaniečiai bei visi krašto gyventojai susitelkę apsups mus ir sunaikins. Ką tada darysi dėl savo vardo?’‘</verse>
				<verse number="10">Viešpats tarė Jozuei: ‘‘Atsikelk! Ko guli kniūbsčias ant žemės?</verse>
				<verse number="11">Izraelis nusikalto; jis sulaužė mano sandorą. Jie paėmė dalį to, kas buvo skirta sunaikinti; pavogė, paslėpė ir pasidėjo prie savo daiktų.</verse>
				<verse number="12">Izraelitai negalėjo išstovėti prieš priešą ir bėgo nuo jo, nes susitepė sunaikinimui skirtais daiktais. Aš nebebūsiu su jumis, jei nepašalinsite prakeikimo tarp savųjų.</verse>
				<verse number="13">Kelkis! Pašventink tautą ir pasiruoškite rytojui, nes Aš, Izraelio Dievas, taip sakau: ‘Sunaikinti skirtų daiktų yra tarp jūsų; tu negalėsi išstovėti prieš savo priešus, kol nepašalinsi prakeikimo tarp savųjų’.</verse>
				<verse number="14">Todėl rytoj jūs privalote ateiti giminėmis: ta giminė, kurią Viešpats nurodys, privalo ateiti šeimomis; ta šeima, kurią Viešpats nurodys, privalo priartėti namais; o tų namų, kuriuos Viešpats nurodys, privalo ateiti visi vyrai.</verse>
				<verse number="15">Pas ką bus rasta sunaikinimui skirtų daiktų, tą turite sudeginti su viskuo, kas jam priklauso, nes jis sulaužė Viešpaties sandorą ir padarė niekšybę Izraelyje’‘.</verse>
				<verse number="16">Jozuė, atsikėlęs anksti rytą liepė priartėti Izraeliui giminėmis, ir buvo nurodyta Judo giminė.</verse>
				<verse number="17">Po to jis liepė priartėti Judo šeimoms, ir Viešpats nurodė Zeracho šeimą. Vėliau jis liepė priartėti Zeracho šeimai namais, ir Viešpats nurodė Zabdį.</verse>
				<verse number="18">Jis liepė priartėti visiems jo namų vyrams, ir buvo nurodytas Zeracho sūnaus, Zabdžio sūnaus, Karmio sūnus Achanas iš Judo giminės.</verse>
				<verse number="19">Jozuė sakė Achanui: ‘‘Mano sūnau, atiduok Viešpačiui, Izraelio Dievui, garbę bei prisipažink Jam ir pasakyk man, ką padarei; nieko neslėpk nuo manęs!’‘</verse>
				<verse number="20">Achanas atsakė Jozuei: ‘‘Iš tiesų aš nusidėjau Viešpačiui, Izraelio Dievui, padarydamas tai ir tai.</verse>
				<verse number="21">Pamačiau tarp daiktų prabangų apsiaustą iš Šinaro, du šimtus šekelių sidabro ir aukso gabalą, sveriantį penkiasdešimt šekelių. Aš jų užsigeidžiau ir juos pasiėmiau. Visa užkasiau į žemę, savo palapinės viduje, ir sidabras yra apačioje’‘.</verse>
				<verse number="22">Jozuė pasiuntė žmones į palapinę. Jie viską rado paslėptą jo palapinėje; sidabras buvo apačioje.</verse>
				<verse number="23">Paėmę tai iš palapinės, jie atnešė pas Jozuę ir izraelitus ir padėjo tai Viešpaties akivaizdoje.</verse>
				<verse number="24">Jozuė ir visi izraelitai su juo paėmė Zeracho sūnų Achaną, sidabrą, apsiaustą ir aukso gabalą, taip pat jo sūnus ir dukteris, jaučius, asilus ir avis, palapinę bei visą jo nuosavybę ir nugabeno į Achoro slėnį.</verse>
				<verse number="25">Jozuė pasakė: ‘‘Kodėl užtraukei mums nelaimę? Viešpats šiandien tave padarys nelaimingą’‘. Tada izraelitai jį užmušė akmenimis ir po to sudegino, kai užmušė juos akmenimis.</verse>
				<verse number="26">Jie sukrovė ant jo didelę akmenų krūvą, kuri išliko iki šios dienos. Taip Viešpaties rūstybė nurimo. Todėl ta vieta ligi šiol vadinama Achoro slėniu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Viešpats tarė Jozuei: ‘‘Nebijok ir nenusimink! Su visais kariais žygiuok į Ają. Aš atidaviau į tavo rankas Ajo karalių, jo žmones, miestą ir visą kraštą.</verse>
				<verse number="2">Padaryk Ajui bei jo karaliui, kaip padarei Jerichui ir jo karaliui; tik turtą ir gyvulius pasiimk kaip grobį. Įrenk pasalą už miesto’‘.</verse>
				<verse number="3">Jozuė su kariuomene pradėjo žygį į Ają. Išrinkęs trisdešimt tūkstančių narsių karių, išsiuntė juos nakčia,</verse>
				<verse number="4">sakydamas: ‘‘Pasislėpę už miesto, laukite, nenutolkite per daug nuo jo, visi būkite pasiruošę puolimui.</verse>
				<verse number="5">Tuo metu aš su kariais artėsime prie miesto. O kai jie išeis prieš mus kaip pirmą kartą, mes bėgsime nuo jų.</verse>
				<verse number="6">Jie vysis mus ir nutols nuo miesto, nes manys: ‘Jie bėga nuo mūsų kaip pirmą kartą’.</verse>
				<verse number="7">Tada jūs iš pasalų pulkite ir užimkite miestą, nes Viešpats, jūsų Dievas, jį atiduos į jūsų rankas.</verse>
				<verse number="8">Užėmę miestą, padekite jį, kaip Viešpats nurodė; tai mano įsakymas jums’‘.</verse>
				<verse number="9">Jozuė išsiuntė juos į pasalą tarp Betelio ir Ajo, į vakarus nuo Ajo. Jozuė praleido tą naktį su kariais.</verse>
				<verse number="10">Anksti rytą, patikrinęs karius, Jozuė su Izraelio vyresniaisiais žygiavo karių priekyje į Ają.</verse>
				<verse number="11">Kariuomenė, priartėjus prie Ajo, pasistatė stovyklą į šiaurę nuo jo. Tarp stovyklos ir Ajo buvo slėnis.</verse>
				<verse number="12">Apie penkis tūkstančius vyrų Jozuė pasiuntė į pasalą tarp Betelio ir Ajo, į vakarus nuo miesto.</verse>
				<verse number="13">Kariuomenės pagrindinės jėgos buvo miesto šiaurėje, o pasala­į vakarus nuo jo. Jozuė praleido tą naktį slėnyje.</verse>
				<verse number="14">Ajo karalius, tai pamatęs, skubiai anksti rytą su visais savo kariais žygiavo prieš Izraelį į lygumą, nes nežinojo, kad už miesto yra pasala.</verse>
				<verse number="15">Jozuė su visa Izraelio kariuomene bėgo į dykumą tarsi pralaimėję.</verse>
				<verse number="16">Visi miesto vyrai buvo sušaukti juos persekioti; persekiodami Jozuę, jie nutolo nuo miesto.</verse>
				<verse number="17">Ajo ir Betelio miestuose neliko nė vieno vyro, kuris nebūtų vijęs izraelitų. Jie paliko miestą atvirą ir persekiojo Izraelį.</verse>
				<verse number="18">Tada Viešpats tarė Jozuei: ‘‘Ištiesk Ajo link ietį, kurią laikai rankoje, nes į tavo rankas jį atiduosiu!’‘ Jozuė ištiesė Ajo link ietį, kurią laikė rankoje.</verse>
				<verse number="19">Tada buvę pasaloje skubiai puolė Ają. Jie įsiveržė į miestą, jį užėmė ir padegė.</verse>
				<verse number="20">Ajo vyrai, pažvelgę atgal, pamatė degantį miestą. Jiems nebuvo kur bėgti, nes izraelitai, bėgę į dykumą, atsisuko prieš persekiotojus.</verse>
				<verse number="21">Jozuė ir jo kariuomenė, pamatę, kad buvę pasaloje užėmė miestą ir jį padegė, atsigręžė ir puolė Ajo karius.</verse>
				<verse number="22">Kiti puolė juos iš miesto. Taip jie pateko į izraelitų vidurį; vieni buvo iš priekio, kiti­iš užpakalio. Izraelitai juos taip sumušė, kad nė vienas neišliko gyvas.</verse>
				<verse number="23">Ajo karalių jie paėmė gyvą ir atvedė pas Jozuę.</verse>
				<verse number="24">Izraelitai, išžudę visus Ajo vyrus atvirame lauke, dykumoje, kur jie buvo nusiviję izraelitus, sugrįžo į Ają ir išžudė jo gyventojus.</verse>
				<verse number="25">Tą dieną buvo išžudyta dvylika tūkstančių vyrų ir moterų­visi Ajo gyventojai.</verse>
				<verse number="26">Jozuė nenuleido rankos, kuria laikė ietį, kol buvo sunaikinti visi Ajo gyventojai.</verse>
				<verse number="27">Tik gyvulius ir kitą miesto turtą izraelitai pasiėmė, laikydamiesi Viešpaties nurodymų Jozuei.</verse>
				<verse number="28">Jozuė sudegino Ają ir jį pavertė akmenų krūva, dykyne iki šios dienos.</verse>
				<verse number="29">Ajo karalių jis pakorė ant medžio ir laikė iki vakaro; saulei leidžiantis, Jozuei įsakius, jie nuėmė jo lavoną nuo medžio, numetė miesto tarpuvartyje ir ant jo sukrovė didelę akmenų krūvą, tebeesančią iki šios dienos.</verse>
				<verse number="30">Jozuė pastatė aukurą Viešpačiui, Izraelio Dievui, Ebalo kalne,</verse>
				<verse number="31">kaip Viešpaties tarnas Mozė įsakė izraelitams. Tai parašyta Mozės įstatymo knygoje, kad aukuras būtų pastatytas iš netašytų akmenų, kurie nepaliesti jokiu metaliniu įrankiu. Jie aukojo ant jo deginamąsias ir padėkos aukas Viešpačiui.</verse>
				<verse number="32">Jozuė ant tų akmenų įrašė Mozės įstatymą izraelitams matant.</verse>
				<verse number="33">Izraelitai su savo vyresniaisiais, vadais ir teisėjais stovėjo abiejuose skrynios šonuose akivaizdoje levitų kunigų, kurie neša Viešpaties Sandoros skrynią, kaip gimę tarp jų, taip ir ateiviai. Viena jų dalis buvo prie Garizimo, o antroji­prie Ebalo kalno, kaip Viešpaties tarnas Mozė buvo įsakęs laiminti Izraelio tautą.</verse>
				<verse number="34">Po to jis perskaitė visus įstatymo žodžius, palaiminimus ir prakeikimus, visa, kas užrašyta įstatymo knygoje.</verse>
				<verse number="35">Iš visko, ką Mozė įsakė, neliko nė vieno žodžio, kurio Jozuė nebūtų perskaitęs akivaizdoje visų izraelitų: moterų, vaikų ir ateivių, gyvenančių tarp jų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Išgirdę apie tai hetitų, amoritų, kanaaniečių, perizų, hivų ir jebusiečių karaliai, gyvenantys anapus Jordano, kalnuose, žemumoje ir palei Didžiosios jūros pakrantę link Libano,</verse>
				<verse number="2">susirinko kartu kovoti prieš Jozuę ir Izraelį.</verse>
				<verse number="3">Gibeoniečiai, išgirdę, ką Jozuė padarė Jerichui ir Ajui,</verse>
				<verse number="4">pasielgė klastingai. Jie pasiėmė maisto senuose maišuose ant asilų, sudriskusių ir apraišiotų vyno odinių,</verse>
				<verse number="5">apsiavė nudėvėta ir sulopyta avalyne, apsivilko nudėvėtais drabužiais; duona, kurią pasiėmė, buvo sudžiūvusi ir supelėjusi.</verse>
				<verse number="6">Atėję pas Jozuę į Gilgalo stovyklą, jie kalbėjo jam ir Izraelio vyrams: ‘‘Iš tolimos šalies atvykome su jumis sudaryti taikos sutartį’‘.</verse>
				<verse number="7">Izraelitai tarė hivams: ‘‘Gal jūs gyvenate mūsų žemėje? Kaip mes galėtume su jumis tartis?’‘</verse>
				<verse number="8">Jie atsakė Jozuei: ‘‘Mes esame tavo tarnai’‘. Jozuė paklausė: ‘‘Kas jūs esate ir iš kur atvykote?’‘</verse>
				<verse number="9">Jie atsakė jam: ‘‘Iš labai tolimos šalies atvykome dėl Viešpaties, tavo Dievo, vardo, nes mes girdėjome apie Jį visa, ką Jis padarė Egipte</verse>
				<verse number="10">ir anapus Jordano gyvenusiems amoritų karaliams: Sihonui, Hešbono karaliui, ir Ogui, Bašano karaliui, kuris gyveno Aštarote.</verse>
				<verse number="11">Mūsų vyresnieji ir visi šalies gyventojai patarė mums: ‘Pasiimkite maisto kelionei, eikite jų pasitikti kaip jų tarnai ir prašykite sudaryti taikos sutartį’.</verse>
				<verse number="12">Štai mūsų duona, kurią mes dar šiltą pasiėmėme iš savo namų išvykdami pas jus, dabar sudžiūvusi ir supelėjusi.</verse>
				<verse number="13">Šitos vyno odinės, kai jas prisipylėme, buvo naujos, dabar jos suplyšusios; taip pat mūsų drabužiai ir avalynė nuplyšo dėl tolimos kelionės’‘.</verse>
				<verse number="14">Izraelitai priėmė jų maistą, nepasiklausę Viešpaties patarimo.</verse>
				<verse number="15">Jozuė sudarė su jais taikos sutartį, pažadėdamas palikti juos gyvus, o izraelitų kunigaikščiai prisiekė jiems.</verse>
				<verse number="16">Praėjus trims dienoms po sutarties sudarymo, jie išgirdo, kad tai yra jų kaimynai, gyveną jų žemėje.</verse>
				<verse number="17">Tada izraelitai iškeliavo ir trečią dieną pasiekė jų miestus: Gibeoną, Kefyrą, Beerotą ir Kirjat Jearimą.</verse>
				<verse number="18">Izraelitai nežudė jų, nes tautos kunigaikščiai jiems buvo prisiekę Viešpačiu, Izraelio Dievu, laikytis sutarties. Izraelitai murmėjo prieš kunigaikščius,</verse>
				<verse number="19">kurie sakė: ‘‘Mes jiems prisiekėme Viešpačiu, Izraelio Dievu, todėl dabar negalime jų liesti.</verse>
				<verse number="20">Štai ką jiems padarysime: paliksime juos gyvus, kad Viešpats nebaustų mūsų dėl priesaikos.</verse>
				<verse number="21">Tegul jie lieka gyvi, bet padarykime juos malkų kirtėjais ir vandens nešikais Izraeliui, kaip kunigaikščiai jiems pažadėjo’‘.</verse>
				<verse number="22">Jozuė, pasišaukęs gibeoniečius, klausė: ‘‘Kodėl mums melavote, sakydami: ‘Mes gyvename labai toli nuo jūsų’, kai gyvenate šalia mūsų?</verse>
				<verse number="23">Todėl dabar jūs esate prakeikti ir visą laiką būsite vergais, malkų kirtėjais ir vandens nešikais mano Dievo namams’‘.</verse>
				<verse number="24">Jie atsakė Jozuei: ‘‘Tavo tarnams buvo aiškiai pranešta, kad Viešpats, tavo Dievas, įsakė savo tarnui Mozei jums atiduoti visą šią šalį ir išnaikinti visus šio krašto gyventojus. Mes labai bijojome dėl savo gyvybių ir taip padarėme.</verse>
				<verse number="25">Dabar mes esame tavo rankose; pasielk su mumis, kaip tau atrodo teisinga’‘.</verse>
				<verse number="26">Jis paliko juos gyvus ir apsaugojo nuo izraelitų, kurie norėjo juos išžudyti.</verse>
				<verse number="27">Jozuė juos padarė malkų kirtėjais ir vandens nešikais Izraeliui ir Viešpaties aukurui iki šios dienos toje vietoje, kurią Viešpats išsirinko.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Adoni Cedekas, Jeruzalės karalius, išgirdęs, kad Jozuė paėmė Ają ir jį sunaikino, kaip buvo sunaikinęs Jerichą ir jo karalių, ir kad Gibeono gyventojai sudarė taiką su Izraeliu,</verse>
				<verse number="2">nusigando, nes Gibeonas buvo didelis miestas, vienas iš karališkųjų miestų, didesnis už Ają, o visi jo vyrai­karžygiai.</verse>
				<verse number="3">Jeruzalės karalius Adonizedekas siuntė pasiuntinius pas Hebrono karalių Hohamą, Jarmuto karalių Piramą, Lachišo karalių Jafiją ir Eglono karalių Debyrą su tokiu pranešimu:</verse>
				<verse number="4">‘‘Atžygiuokite pas mane ir padėkite man sumušti Gibeoną, nes jis sudarė taiką su Jozue ir izraelitais!’‘</verse>
				<verse number="5">Penki amoritų karaliai: Jeruzalės, Hebrono, Jarmuto, Lachišo ir Eglono­susivienijo prieš Gibeoną ir su savo kariuomenėmis apgulė jį ir pradėjo karą su juo.</verse>
				<verse number="6">Tada Gibeono vyrai siuntė Jozuei į Gilgalo stovyklą pranešimą: ‘‘Nepalik savo tarnų vienų! Skubiai ateik mums padėti ir išgelbėk mus! Prieš mus susirinko visi amoritų karaliai, gyvenantys kalnuose’‘.</verse>
				<verse number="7">Jozuė su ginkluota kariuomene žygiavo iš Gilgalo.</verse>
				<verse number="8">Viešpats tarė Jozuei: ‘‘Nebijok jų, Aš juos atidaviau į tavo rankas! Nė vienas iš jų tau nepasipriešins’‘.</verse>
				<verse number="9">Jozuė, visą naktį žygiavęs iš Gilgalo, netikėtai juos užklupo.</verse>
				<verse number="10">Viešpats sukėlė paniką tarp jų izraelitų akivaizdoje, ir šie juos stipriai sumušė Gibeone. Jozuė juos vijosi link Bet Horono ir persekiojo ligi Azekos ir Makedos.</verse>
				<verse number="11">Jiems bėgant nuo Izraelio ir esant Bet Horono kalno papėdėje, Viešpats lydino ant jų didelių ledų krušą iki Azekos. Jų žuvo daugiau nuo ledų, negu nuo izraelitų kardo.</verse>
				<verse number="12">Tą dieną, kai Viešpats atidavė amoritus izraelitams, Jozuė šaukėsi Viešpaties izraelitų akivaizdoje ir tarė: ‘‘Saule, stovėk Gibeone ir, mėnuli, Ajalono slėnyje!’‘</verse>
				<verse number="13">Saulė ir mėnulis stovėjo vietoje, kol tauta atkeršijo savo priešams. Argi tai neparašyta Josaro knygoje? Taip saulė sustojo danguje ir neskubėjo nusileisti beveik ištisą dieną.</verse>
				<verse number="14">Niekad daugiau nebuvo tokios dienos, kad Viešpats klausytų žmogaus, nes Jis kariavo Izraelio pusėje.</verse>
				<verse number="15">Po to Jozuė ir visi kariai sugrįžo stovyklon į Gilgalą.</verse>
				<verse number="16">Anie penki karaliai pabėgo ir pasislėpė oloje prie Makedos.</verse>
				<verse number="17">Jozuei buvo pranešta: ‘‘Penki karaliai rasti pasislėpę oloje prie Makedos’‘.</verse>
				<verse number="18">Jozuė įsakė: ‘‘Užriskite didžiuliais akmenimis olos angą ir pastatykite vyrus juos saugoti.</verse>
				<verse number="19">O jūs nesustokite! Vykitės priešus ir žudykite atsiliekančius. Neleiskite jiems pasiekti miestų, nes Viešpats, jūsų Dievas, juos atidavė į jūsų rankas’‘.</verse>
				<verse number="20">Jozuė ir izraelitai juos visiškai sunaikino, tik kai kurie paspruko ir pasislėpė sutvirtintuose miestuose.</verse>
				<verse number="21">Visa kariuomenė saugiai sugrįžo į Jozuės stovyklą Makedoje; niekas nedrįso išsižioti prieš izraelitus.</verse>
				<verse number="22">Jozuė įsakė atidaryti olos angą ir atvesti pas jį tuos penkis karalius.</verse>
				<verse number="23">Jie taip ir padarė: atvedė pas jį Jeruzalės, Hebrono, Jarmuto, Lachišo ir Eglono karalius.</verse>
				<verse number="24">Tada Jozuė sušaukė visus Izraelio karius ir tarė jų vadams, kurie buvo žygiavę su juo: ‘‘Priartėkite ir užlipkite šitiems karaliams ant sprandų!’‘ Jie taip ir padarė.</verse>
				<verse number="25">Jozuė jiems tarė: ‘‘Nebijokite ir nenusigąskite! Būkite drąsūs ir stiprūs, nes taip Viešpats padarys visiems jūsų priešams, su kuriais kariausite’‘.</verse>
				<verse number="26">Po to Jozuė juos nužudė ir pakabino ant penkių medžių. Pakabinti jie išbuvo iki vakaro.</verse>
				<verse number="27">Saulei leidžiantis, Jozuei įsakius, jie nuėmė juos nuo medžių ir sumetė į olą, kurioje jie buvo pasislėpę, o olos angą užrito dideliais akmenimis, tebegulinčiais iki šios dienos.</verse>
				<verse number="28">Jozuė užėmė tą pačią dieną Makedą ir nužudė jos gyventojus bei karalių, sunaikino visus gyventojus taip, kad nė vienas neišliko gyvas. Jis pasielgė su Makedos karaliumi taip, kaip su Jericho karaliumi.</verse>
				<verse number="29">Jozuė ir visa Izraelio kariuomenė nužygiavo iš Makedos į Libną ir puolė ją.</verse>
				<verse number="30">Viešpats ją ir jos karalių atidavė į rankas izraelitų, kurie išžudė visus gyventojus kardu. Jozuė padarė jos karaliui taip, kaip buvo padaręs Jericho karaliui.</verse>
				<verse number="31">Jozuė ir jo kariuomenė nužygiavo iš Libnos į Lachišą, apsupo ir puolė jį.</verse>
				<verse number="32">Viešpats atidavė ir Lachišą į Izraelio rankas, kuris antrą dieną paėmė jį, išžudė kardu visus jo gyventojus taip, kaip padarė Libnoje.</verse>
				<verse number="33">Tuo metu Gezero karalius Horamas atžygiavo padėti Lachišui. Jozuė sumušė jį ir jo karius taip, kad nebeliko nė vieno gyvo.</verse>
				<verse number="34">Vėliau Jozuė ir visa Izraelio kariuomenė nužygiavo iš Lachišo į Egloną, apsupo ir puolė jį.</verse>
				<verse number="35">Tą pačią dieną jį užėmė. Jie išžudė kardu visus jo gyventojus ir sunaikino taip, kaip Lachišą.</verse>
				<verse number="36">Jozuė ir visa Izraelio kariuomenė žygiavo iš Eglono į Hebroną ir puolė jį.</verse>
				<verse number="37">Jie paėmė jį, nužudė kardu karalių, paėmė visus jo miestus ir jų gyventojus išžudė. Jie padarė su juo taip, kaip su Eglonu.</verse>
				<verse number="38">Jozuė ir visa Izraelio kariuomenė sugrįžo prie Debyro ir puolė jį.</verse>
				<verse number="39">Paėmė jį, jo karalių ir visus jo miestus. Izraelitai išžudė visus gyventojus, nepaliko nė vieno gyvo. Kaip jie padarė Hebronui, Libnai ir jų karaliams, taip jie padarė Debyrui ir jo karaliui.</verse>
				<verse number="40">Taip Jozuė nugalėjo visas kalnų, pietų, žemumų ir šlaitų šalis ir visus jų karalius; nė vieno jų nepaliko gyvo, bet visa, kas kvėpuoja, sunaikino, kaip įsakė Viešpats, Izraelio Dievas.</verse>
				<verse number="41">Jozuė nugalėjo juos nuo Kadeš Barnėjos iki Gazos ir visą Gošeno šalį iki Gibeono.</verse>
				<verse number="42">Visus šituos karalius ir jų šalis Jozuė paėmė vienu metu, nes Viešpats, Izraelio Dievas, kariavo už Izraelį.</verse>
				<verse number="43">Pagaliau Jozuė ir su juo visas Izraelis sugrįžo stovyklon į Gilgalą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Tai išgirdęs, Hacoro karalius Jabinas siuntė pranešimą Jobabui, Madono karaliui, taip pat Šimrono ir Achšafo karaliams,</verse>
				<verse number="2">šiaurėje kalnuose gyvenantiems karaliams, ir karaliams, gyvenantiems lygumoje į pietus nuo Kinereto ežero, slėnyje ir Doro apylinkėse vakaruose.</verse>
				<verse number="3">Taip pat kanaaniečiams rytuose ir vakaruose, amoritams, hetitams, perizams, jebusiečiams kalnuose ir hivams Hermono kalno papėdėje, Micpos šalyje.</verse>
				<verse number="4">Jie išėjo ir visos jų kariuomenės su jais; jų buvo kaip smilčių jūros krante; taip pat daugybė žirgų ir kovos vežimų.</verse>
				<verse number="5">Visi šitie karaliai atžygiavę pasistatė stovyklas prie Meromo vandenų ir pasiruošė kariauti su Izraeliu.</verse>
				<verse number="6">Viešpats tarė Jozuei: ‘‘Nebijok jų, rytoj apie šitą laiką jie visi gulės izraelitų nukauti. Jų žirgams pakirsk kojas, kovos vežimus sudegink’‘.</verse>
				<verse number="7">Jozuė su savo kariais staiga juos puolė prie Meromo vandenų.</verse>
				<verse number="8">Viešpats juos atidavė į Izraelio rankas; jie sumušė juos ir vijosi iki didžiojo Sidono ir iki Misrefot Maimo, ir iki Mispos slėnio rytuose. Jie naikino juos, kol nė vieno nebeliko.</verse>
				<verse number="9">Jozuė padarė taip, kaip jam liepė Viešpats: žirgams jis pakirto kojas, o kovos vežimus sudegino.</verse>
				<verse number="10">Tuomet Jozuė grįždamas paėmė Asorą ir jo karalių nužudė kardu. Asoras buvo galingiausia iš šitų karalysčių.</verse>
				<verse number="11">Izraelitai išžudė kardu visus gyventojus taip, kad nė vienas neliko gyvas, o patį Asorą sudegino.</verse>
				<verse number="12">Visus tų karalių miestus Jozuė užėmęs sudegino, karalius išžudė kardu; juos sunaikino, kaip buvo įsakęs Viešpaties tarnas Mozė.</verse>
				<verse number="13">Tačiau miestų, buvusių kalnuose, Izraelis nesudegino; tik vieną Asorą.</verse>
				<verse number="14">Visą šių miestų turtą ir gyvulius izraelitai pasiėmė; bet visus žmones jie išžudė, nepalikdami nė vieno gyvo.</verse>
				<verse number="15">Kaip Viešpats įsakė savo tarnui Mozei, o Mozė įsakė Jozuei, šis viską įvykdė. Jis nieko nepaliko nepadaryta, ką Viešpats įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="16">Jozuė paėmė visą šalį: kalnyną, pietų kraštą, Gošeno šalį, slėnį, lygumą, Izraelio kalnyną ir jo slėnį;</verse>
				<verse number="17">nuo Halako kalnų, kylančių Seyro link, iki Baal Gado Libano slėnyje, Hermono kalno papėdėje. Jis nugalėjo visus jų karalius ir juos išžudė.</verse>
				<verse number="18">Jozuė ilgai kariavo prieš visus šituos karalius.</verse>
				<verse number="19">Nė vienas miestas nepadarė taikos su izraelitais, išskyrus Gibeoną, hevitų miestą; visus kitus jie paėmė mūšyje.</verse>
				<verse number="20">Viešpats užkietino jų širdis, kad jie pasitiktų Izraelį kardu, ir jis juos sunaikintų be pasigailėjimo, kaip Viešpats įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="21">Jozuė atžygiavęs puolė anakiečius, gyvenančius Hebrono, Debyro, Anabo, Judo ir Izraelio kalnuose ir visai sunaikino juos ir jų miestus.</verse>
				<verse number="22">Izraelyje nebeliko anakiečių; jų išliko tik Gazoje, Gate ir Asdode.</verse>
				<verse number="23">Taip Jozuė užėmė visą šalį, kaip Viešpats įsakė Mozei. Jis atidavė ją paveldėti Izraeliui, paskirstydamas giminėmis. Kraštas ilsėjosi nuo karų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Šitie yra krašto karaliai, kuriuos izraelitai nugalėjo ir užėmė jų žemes anapus Jordano, rytuose nuo Arnono upės iki Hermono kalno visoje rytų lygumoje.</verse>
				<verse number="2">Amoritų karalius Sihonas, gyvenęs Hešbone, valdęs sritį nuo Aroero, Arnono upės pakrantėje, nuo upės vidurio, ir pusę Gileado iki Jaboko upelio, amonitų sienos,</verse>
				<verse number="3">Arabą iki Kenereto ežero rytinėje pusėje, iki Sūriosios jūros rytinėje pusėje Bet Ješimoto link ir pietuose iki Pisgos šlaitų.</verse>
				<verse number="4">Bašano karalius Ogas, iš milžinų palikuonių, gyvenęs Aštarote bei Edrėjyje</verse>
				<verse number="5">ir valdęs Hermono kalnyną, Salchą, visą Bašaną iki gešūriečių ir maakų krašto ir pusę Gileado iki Hešbono karaliaus Sihono sienos.</verse>
				<verse number="6">Viešpaties tarnas Mozė su izraelitais nugalėjo juos ir atidavė nuosavybėn Rubeno, Gado ir pusei Manaso giminės.</verse>
				<verse number="7">Šitie yra šalies karaliai, kuriuos Jozuė su izraelitais nugalėjo vakarinėje Jordano pusėje, nuo Baal Gado Libano slėnyje iki kalnų, kylančių Seyro link. Jozuė atidavė jų žemes Izraelio nuosavybėn, paskirstydamas jas giminėms</verse>
				<verse number="8">kalnyne, slėnyje, lygumoje, šlaituose, dykumoje. Tai karaliai hetitų, amoritų, kanaaniečių, perizų, hivų ir jebusiečių:</verse>
				<verse number="9">Jericho karalius, šalia Betelio esančio Ajo karalius,</verse>
				<verse number="10">Jeruzalės karalius, Hebrono karalius,</verse>
				<verse number="11">Jarmuto karalius, Lachišo karalius,</verse>
				<verse number="12">Eglono karalius, Gezero karalius,</verse>
				<verse number="13">Debyro karalius, Gedero karalius,</verse>
				<verse number="14">Hormos karalius, Arado karalius,</verse>
				<verse number="15">Libnos karalius, Adulamo karalius,</verse>
				<verse number="16">Makedos karalius, Betelio karalius,</verse>
				<verse number="17">Tapuacho karalius, Hefero karalius,</verse>
				<verse number="18">Afeko karalius, Lašarono karalius,</verse>
				<verse number="19">Madono karalius, Asoro karalius,</verse>
				<verse number="20">Šimron Merono karalius, Achšafo karalius,</verse>
				<verse number="21">Taanacho karalius, Megido karalius,</verse>
				<verse number="22">Kedešo karalius, Jokneamo karalius Karmelyje,</verse>
				<verse number="23">Doro karalius Nafatdore, Goimo karalius Gilgaloje,</verse>
				<verse number="24">Tircos karalius. Iš viso trisdešimt vienas karalius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Jozuei sulaukus senatvės,Viešpats tarė: ‘‘Tu pasenai, sulaukei ilgo amžiaus, o dar liko daug žemių užimti:</verse>
				<verse number="2">visas filistinų ir gešūriečių kraštas</verse>
				<verse number="3">nuo Šihoro Egipto rytuose iki Ekrono šiaurėje, kanaaniečių žemė, valdoma penkių filistinų kunigaikščių: Gazos, Ašdodo, Aškelono, Gato ir Ekrono, taip pat ir avai.</verse>
				<verse number="4">Į pietus visa kanaaniečių šalis nuo sidoniečiams priklausančios Mearos iki Afeko, amoritų sienos;</verse>
				<verse number="5">gebaliečių kraštas ir visas rytų Libanas nuo Hermono kalno papėdėje esančio Baal Gado iki Emato;</verse>
				<verse number="6">visi kalnų gyventojai nuo Libano iki Misrefot Maimo ir sidoniečiai. Aš juos pašalinsiu iš izraelitų akivaizdos, tik padalyk kraštą burtų keliu izraelitams paveldėjimui, kaip tau įsakiau.</verse>
				<verse number="7">Padalyk kraštą devynioms giminėms ir pusei Manaso giminės’‘.</verse>
				<verse number="8">Kita pusė Manaso giminės, kartu su Rubeno ir Gado giminėmis jau gavo paveldėjimą, kurį jiems davė Viešpaties tarnas Mozė Jordano rytinėje pusėje:</verse>
				<verse number="9">nuo Aroero, esančio Arnono upės pakrantėje, miestą upės viduryje, visą Medebos lygumą iki Dibono,</verse>
				<verse number="10">visus miestus amoritų karaliaus Sihono, kuris karaliavo Hešbone, iki amonitų sienos,</verse>
				<verse number="11">Gileadą, gešūriečių ir maakų kraštą, visą Hermono kalnyną, Bašaną iki Salchos,</verse>
				<verse number="12">visą Ogo, kuris karaliavo Aštarote ir Edrėjyje, karalystę Bašane. Jis buvo iš milžinų palikuonių, kuriuos Mozė nugalėjo ir išvarė.</verse>
				<verse number="13">Tačiau Izraelio vaikai neišvarė gešūriečių ir maakų, kurie liko gyventi tarp Izraelio iki šios dienos.</verse>
				<verse number="14">Tik Levio giminei Mozė nedavė dalies paveldėjimui, nes jų dalis yra Viešpats, Izraelio Dievas, kaip Jis sakė.</verse>
				<verse number="15">Mozė padalino žemes Rubeno giminei pagal jų šeimas.</verse>
				<verse number="16">Jiems teko sritis nuo Aroero miesto, esančio ant Arnono upės kranto, miestas upės viduryje, visa lyguma iki Medebos,</verse>
				<verse number="17">Hešbonas ir visi lygumos miestai: Dibonas, Bamot Baalas, Bet Baal Meonas,</verse>
				<verse number="18">Jahacas, Kedemotas, Mefaatas,</verse>
				<verse number="19">Kirjataimas, Sibma, Ceret Šaharas lygumos kalne,</verse>
				<verse number="20">Bet Peoras, Pisgos šlaitai ir Bet Ješimotas.</verse>
				<verse number="21">Tai karalystė amoritų karaliaus Sihono, kuris karaliavo Hešbone. Mozė užkariavo tuos miestus ir nužudė midjaniečių vadus: Evį, Rekemą, Cūrą, Hūrą ir Rebą, Sihono kunigaikščius, gyvenusius krašte;</verse>
				<verse number="22">ir žynį Balaamą, Beoro sūnų, izraelitai nužudė kardu.</verse>
				<verse number="23">Rubenitų siena buvo Jordanas su jam priklausančia pakrančių sritimi. Tai buvo rubenitų paveldėjimas.</verse>
				<verse number="24">Mozė davė Gado giminei paveldėjimą pagal jų šeimas.</verse>
				<verse number="25">Jos gavo Jazerą ir visus Gileado miestus, pusę amoritų šalies iki Aroero, į rytus nuo Rabos,</verse>
				<verse number="26">nuo Hešbono iki Ramat Micpės ir Betonimo, nuo Machanaimo iki Lo Debaro,</verse>
				<verse number="27">o slėnyje Bet Haramą, Bet Nimrą, Sukotą ir Cafoną, Hešbono karaliaus Sihono karalystės likusią dalį. Siena buvo Jordanas iki Kinereto ežero rytinėje Jordano pusėje.</verse>
				<verse number="28">Tie miestai ir kaimai buvo duoti atskiroms Gado šeimoms paveldėti.</verse>
				<verse number="29">Mozė davė paveldėjimą pusei Manaso giminės; jis teko atskiroms Manaso giminės šeimoms.</verse>
				<verse number="30">Jų sritis tęsėsi nuo Machanaimo, apėmė visą Bašaną, karaliaus Ogo karalystę ir visus Jayro miestus ir kaimus, esančius Bašane. Iš viso šešiasdešimt miestų.</verse>
				<verse number="31">Pusė Gileado bei Ogo karalystės miestai Bašane Aštarotas ir Edrėjas teko Manaso sūnaus Machyro vaikams.</verse>
				<verse number="32">Šitas žemes Mozė padalino paveldėjimui Moabo lygumoje, rytinėje Jordano pusėje, ties Jerichu.</verse>
				<verse number="33">Levio giminei Mozė nedavė jokio paveldėjimo: Viešpats, Izraelio Dievas, yra jų paveldėjimas, kaip Jis jiems pasakė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Šitos yra žemės, kurias gavo paveldėti izraelitai Kanaano šalyje, kaip jiems paskyrė kunigas Eleazaras, Nūno sūnus Jozuė ir izraelitų giminių vyresnieji.</verse>
				<verse number="2">Jie burtų keliu gavo žemes paveldėti, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei padalinti jas devynioms ir pusei giminės.</verse>
				<verse number="3">Mozė davė dalį dviem ir pusei giminės rytinėje Jordano pusėje, o levitams nedavė jokio paveldėjimo.</verse>
				<verse number="4">Juozapo buvo dvi giminės: Manaso ir Efraimo. Levitai negavo kitos dalies, kaip tik miestus apsigyventi ir ganyklas gyvuliams.</verse>
				<verse number="5">Izraelitai, paskirstydami žemę, padarė, kaip Viešpats įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="6">Judo giminės vyresnieji atėjo pas Jozuę į Gilgalą; Jefunės sūnus Kalebas, kenazas, tarė jam: ‘‘Tu žinai, ką Viešpats kalbėjo Dievo tarnui Mozei apie tave ir mane Kadeš Barnėjoje.</verse>
				<verse number="7">Aš buvau keturiasdešimties metų amžiaus, kai Viešpaties tarnas Mozė mane pasiuntė iš Kadeš Barnėjos išžvalgyti šalį, ir aš jam viską pranešiau, kas buvo mano širdyje.</verse>
				<verse number="8">Nors mano broliai, kurie ėjo su manimi, išgąsdino tautą, tačiau aš iki galo sekiau Viešpačiu, savo Dievu.</verse>
				<verse number="9">Tą dieną Mozė prisiekė: ‘Tikrai žemę, kurią mindžiojo tavo koja, paveldėsi tu ir tavo vaikai amžiams, nes tu iki galo sekei Viešpačiu, savo Dievu’.</verse>
				<verse number="10">Taigi Viešpats išlaikė mane gyvą, kaip Jis pažadėjo, keturiasdešimt penkerius metus nuo to laiko, kai Viešpats, Izraeliui klaidžiojant dykumoje, kalbėjo tai Mozei. Šiandien aš esu aštuoniasdešimt penkerių metų amžiaus.</verse>
				<verse number="11">Aš ir šiandien dar esu toks tvirtas, kaip tą dieną, kai Mozė mane siuntė išžvalgyti šalį. Vis dar esu stiprus kariauti ir vadovauti.</verse>
				<verse number="12">Taigi dabar duok man šitą kalną, apie kurį Viešpats kalbėjo. Juk tu tada girdėjai, kad ten gyvena anakiečiai ir turi didelių, sutvirtintų miestų. Gal Viešpats bus su manimi, ir aš nugalėsiu juos’‘.</verse>
				<verse number="13">Jozuė palaimino Kalebą ir davė jam paveldėti Hebroną.</verse>
				<verse number="14">Taip Hebroną paveldėjo Jefunės sūnus Kalebas, kenazas, iki šios dienos, nes jis iki galo sekė Viešpačiu, Izraelio Dievu.</verse>
				<verse number="15">Hebronas anksčiau vadinosi Kirjat Arba. (Arba buvo žymus žmogus tarp anakiečių.) Kraštas susilaukė ramybės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Atskiros Judo giminės šeimos burtų keliu gavo žemes iki Cino dykumos, siekiančias Edomą pietuose.</verse>
				<verse number="2">Jų siena prasideda nuo Sūriosios jūros į pietus,</verse>
				<verse number="3">nuo Akrabimo kalvų tęsiasi iki Cino pietuose, pro Kadeš Barnėją į Hecroną, pakyla į Adarą ir pasisuka į Karką.</verse>
				<verse number="4">Iš čia į Acmoną ir pasiekia Egipto upę, ja siena pasiekia jūrą. Šita yra pietinė siena.</verse>
				<verse number="5">O rytinė siena­Sūrioji jūra iki Jordano žiočių. Šiaurinė siena prasideda nuo jūros įlankos ir Jordano žiočių.</verse>
				<verse number="6">Paskui siena pakyla į Bet Hoglą, o nuo Bet Arabos tęsiasi į šiaurę. Toliau siena siekia Rubeno sūnaus Bohano akmenį.</verse>
				<verse number="7">Iš Achoro slėnio kyla į Debyrą, nukrypdama Gilgalos link priešais Adumimo pakilimą, kuris yra į pietus nuo slėnio, ir eina į Saulės šaltinius iki En Rogelio versmių.</verse>
				<verse number="8">Iš ten siena tęsiasi į Hinomo slėnį pro jebusiečių miestą Jeruzalę. Nuo čia ji kyla į viršūnę kalno, kuris yra į vakarus nuo Hinomo slėnio, gale Refajų slėnio šiaurėje,</verse>
				<verse number="9">ir pasisuka nuo kalno viršūnės į Neftoachą­Vandenų versmę, ir prieina prie Efrono kalno miestų, paskui siena pasisuka į Baalą­ Kirjat Jearimą</verse>
				<verse number="10">ir nuo Baalo į vakarus į Seyro kalnyną; toliau į šiaurinį Jearimo kalnų šlaitą­Chesaloną, nusileidžia į Bet Šemešą ir tęsiasi iki Timnos.</verse>
				<verse number="11">Siena, pasiekusi šiaurinio Ekrono ribas, pasisuka į Šikaroną, tęsiasi iki Baalo kalno, prieina prie Jabneelio ir baigiasi prie jūros.</verse>
				<verse number="12">Vakarinė siena buvo Didžioji jūra. Tai yra Judo giminių teritorija.</verse>
				<verse number="13">Jefunės sūnui Kalebui jis davė dalį tarp Judo vaikų, kaip Viešpats įsakė Jozuei, Arbos, Anako tėvo, miestą, kuris yra Hebronas.</verse>
				<verse number="14">Kalebas išvarė iš ten tris Anako sūnus: Šešają, Ahimaną ir Talmają.</verse>
				<verse number="15">Iš ten Kalebas traukė prieš Debyrą; Debyras anksčiau vadinosi Kirjat Seferu.</verse>
				<verse number="16">Kalebas tarė: ‘‘Kas užims Kirjat Seferą, tam duosiu savo dukterį Achsą į žmonas’‘.</verse>
				<verse number="17">Kenazo, Kalebo brolio, sūnus Otnielis, jį užėmė ir gavo Kalebo dukterį Achsą.</verse>
				<verse number="18">Kai ji ištekėjo už jo, jis prikalbėjo ją prašyti savo tėvo dirbamos žemės. Jai atvykus ir nulipus nuo asilo, tėvas klausė: ‘‘Ko norėtum?’‘</verse>
				<verse number="19">Ji atsakė: ‘‘Tėve, palaimink mane! Tu davei man pietų žemės, duok man ir vandens versmių!’‘ Jis davė jai aukštutines ir žemutines versmes.</verse>
				<verse number="20">Šitas yra Judo giminės atskirų šeimų paveldėjimas.</verse>
				<verse number="21">Judo giminė savo žemėse pietuose, Edomo link, paveldėjo šiuos miestus: Kabceelį, Ederą, Jagūrą,</verse>
				<verse number="22">Kiną, Dimoną, Adadą,</verse>
				<verse number="23">Kedešą, Hacorą, Itnaną,</verse>
				<verse number="24">Zifą, Telemą, Bealotą,</verse>
				<verse number="25">Hacor Hadatą, Kerijot Hecroną­Hacorą,</verse>
				<verse number="26">Amamą, Šemą, Moladą,</verse>
				<verse number="27">Hacar Gadą, Hešmoną, Bet Peletą,</verse>
				<verse number="28">Hacar Šualą, Beer Šebą, Biziotiją,</verse>
				<verse number="29">Baalą, Jimą, Ezemą,</verse>
				<verse number="30">Eltoladą, Kesilą, Hormą,</verse>
				<verse number="31">Ciklagą, Madmaną, Sansaną,</verse>
				<verse number="32">Lebaotą, Šilhimą, Ainą ir Rimoną; iš viso dvidešimt devynis miestus su jų kaimais.</verse>
				<verse number="33">Slėnyje: Eštaolą, Corą, Ašną,</verse>
				<verse number="34">Zanoachą, En Ganimą, Tapuachą, Enamą,</verse>
				<verse number="35">Jarmutą, Adulamą, Sochoją, Azeką,</verse>
				<verse number="36">Šaaraimą, Aditaimą, Gederą ir Gederotaimą; iš viso keturiolika miestų su jų kaimais.</verse>
				<verse number="37">Cenaną, Hadašą, Migdal Gadą,</verse>
				<verse number="38">Dilaną, Micpę, Jokteelį,</verse>
				<verse number="39">Lachišą, Bockatą, Egloną,</verse>
				<verse number="40">Kaboną, Lachmasą, Kitlišą,</verse>
				<verse number="41">Gederotą, Bet Dagoną, Naamą ir Makedą; iš viso šešiolika miestų su jų kaimais.</verse>
				<verse number="42">Libną, Eterą, Ašaną,</verse>
				<verse number="43">Iftachą, Ašną, Necibą,</verse>
				<verse number="44">Keilą, Achzibą ir Marešą; iš viso devynis miestus su jų kaimais.</verse>
				<verse number="45">Ekroną ir jo miestus bei kaimus</verse>
				<verse number="46">nuo Ekrono iki jūros: visa, kas yra Ašdodo apylinkėje.</verse>
				<verse number="47">Ašdodą, jo miestus ir kaimus; Gazą, jos miestus ir kaimus iki Egipto upės ir Didžiosios jūros kranto.</verse>
				<verse number="48">O kalnyne: Šamyrą, Jatyrą, Sochoją,</verse>
				<verse number="49">Daną, Kirjat Saną­Debyrą,</verse>
				<verse number="50">Anabą, Eštemoją, Animą,</verse>
				<verse number="51">Gošeną, Holoną ir Giloją; iš viso vienuolika miestų su jų kaimais.</verse>
				<verse number="52">Arabą, Dūmą, Esaną,</verse>
				<verse number="53">Janumą, Bet Tapuchą, Afeką,</verse>
				<verse number="54">Humtą, Kirjat Arbą­Hebroną, Ciorą; iš viso devynis miestus su jų kaimais.</verse>
				<verse number="55">Maoną, Karmelį, Zifą, Jutą,</verse>
				<verse number="56">Jezreelį, Jorkoamą, Zanoachą,</verse>
				<verse number="57">Kainą, Gibėją ir Timną; iš viso dešimt miestų su jų kaimais.</verse>
				<verse number="58">Halhulą, Bet Cūrą, Gedorą,</verse>
				<verse number="59">Maaratą, Bet Anotą ir Eltekoną; iš viso šešis miestus su jų kaimais.</verse>
				<verse number="60">Kirjat Baalą­Kirjat Jearimą ir Rabą; iš viso du miestus su jų kaimais.</verse>
				<verse number="61">Dykumoje: Bet Arabą, Midiną, Sechachą,</verse>
				<verse number="62">Nibšaną, Druskos miestą ir En Gedį; iš viso šešis miestus su jų kaimais.</verse>
				<verse number="63">Tačiau jebusiečių, Jeruzalės gyventojų, Judo giminė neįstengė išvaryti; jebusiečiai liko gyventi Jeruzalėje iki šios dienos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Juozapo sūnų burtų keliu gautos žemės prasidėjo nuo Jordano ties Jerichu; jų siena ėjo Jericho šaltinių link, rytuose toliau į dykumą, pakilo iš Jericho į kalnus, į Betelį;</verse>
				<verse number="2">iš Betelio į Lūzą iki archų miesto Ataroto,</verse>
				<verse number="3">leidosi į vakarus ir pasiekė jafletų sieną prie Žemutinio Bet Horono; iš čisa iki Gezero ir pasiekė jūrą.</verse>
				<verse number="4">Juozapo sūnūs Manasas ir Efraimas paveldėjo šitas žemes.</verse>
				<verse number="5">Efraimo giminės ribos buvo tokios: jų paveldėjimo siena rytuose buvo Atrot Adaras iki Aukštutinio Bet Horono;</verse>
				<verse number="6">iš ten ji ėjo į vakarus; Michmetatas paliko šiaurėje; toliau siena pasisuko į rytus, į Taanat Šiloją; iš ten, jo rytų pusėje, į Janoachą;</verse>
				<verse number="7">iš Janoacho į Atarotą bei Naaratą, pasiekė Jerichą ir iš čia į Jordaną.</verse>
				<verse number="8">Iš Tapuacho siena ėjo į vakarus, Kanos slėnį, ir toliau pasiekė jūrą. Tai buvo Efraimo giminės atskirų šeimų paveldėjimas.</verse>
				<verse number="9">Be to, dar joms priklausė miestų su jų kaimais Manaso giminės žemėse.</verse>
				<verse number="10">Tačiau jie neįstengė išvaryti kanaaniečių, gyvenusių Gezeryje; jie liko gyventi Efraimo žemėse iki šios dienos, mokėdami jiems duoklę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Manaso giminė taip pat gavo paveldėjimą, nes jis buvo Juozapo pirmagimis. Manaso pirmagimiui Machyrui, Gileado tėvui, teko Gileadas bei Bašanas, mat, jis buvo karys.</verse>
				<verse number="2">Taip pat dalį gavo likusios Manaso sūnų atskiros šeimos: Abiezero, Heleko, Asrielio, Šechemo, Hefero ir Šemido. Šitos buvo Juozapo sūnaus Manaso sūnų šeimos.</verse>
				<verse number="3">Manaso sūnaus Machyro sūnaus Gileado sūnaus Hefero sūnus Celofhadas neturėjo sūnų, tik dukteris: Machlą, Noją, Hoglą, Milką ir Tircą.</verse>
				<verse number="4">Jos, atėjusios pas kunigą Eleazarą, pas Nūno sūnų Jozuę ir giminių vyresniuosius, tarė: ‘‘Viešpats įsakė Mozei duoti mums dalį tarp mūsų brolių’‘. Tada jis, kaip Viešpats buvo nurodęs, davė ir joms dalį tarp jų tėvo brolių.</verse>
				<verse number="5">Tuo būdu Manasui teko dešimt dalių, neskaičiuojant Gileado ir Bašano žemių anapus Jordano,</verse>
				<verse number="6">nes Manaso dukterys paveldėjo dalį tarp jo sūnų. Gileado šalį gavo kiti Manaso sūnūs.</verse>
				<verse number="7">Manaso siena tęsėsi nuo Ašero iki Michmeto, esančio prie Sichemo. Toliau siena ėjo pietų link pro En Tapuacho versmes.</verse>
				<verse number="8">Manasui priklausė Tapuacho kraštas, tačiau pats Tapuacho miestas Manaso pasienyje priklausė Efraimui.</verse>
				<verse number="9">Toliau siena nusileido į Kanos upelio slėnį. Į pietus nuo slėnio buvo miestų, kurie įėjo į Manaso miestų skaičių, tačiau priklausė Efraimui. Iš ten Manaso siena ėjo šiaurine slėnio puse ir pasiekė jūrą.</verse>
				<verse number="10">Pietinė dalis priklausė Efraimui, o šiaurinė­Manasui. Jų siena vakaruose buvo jūra. Su Ašeru jie susisiekė šiaurėje, o su Isacharu­rytuose.</verse>
				<verse number="11">Be to, Manasui dar priklausė Isachare ir Ašere Bet Šeanas ir jo kaimai, Ibleamas ir jo kaimai, Doras ir jo kaimai, En Doras ir jo kaimai, Taanachas ir jo kaimai, taip pat Megidas ir jo kaimai.</verse>
				<verse number="12">Tačiau Manasas neįstengė užimti šitų miestų; kanaaniečiai toliau gyveno krašte.</verse>
				<verse number="13">Kai izraelitai sustiprėjo, jie pavergė kanaaniečius, tačiau jų neišvarė.</verse>
				<verse number="14">Juozapo palikuonys kalbėjo Jozuei: ‘‘Kodėl davei mums paveldėti tik vieną dalį žemės? Juk mes esame gausi tauta, Viešpats mus laimina’‘.</verse>
				<verse number="15">Jozuė jiems atsakė: ‘‘Jei esate gausi tauta ir jei Efraimo kalnynas jums yra per ankštas, tai eikite į mišką ir ten įsikurkite perizų ir milžinų sūnų krašte’‘.</verse>
				<verse number="16">Juozapo palikuonys tarė: ‘‘Kalnyno mums neužtenka, bet kanaaniečiai, kurie gyvena lygumose, turi geležinių kovos vežimų. Jų turi ir tie, kurie gyvena Bet Šeano kaimuose ir miestuose bei Jezreelio lygumose’‘.</verse>
				<verse number="17">Tada Jozuė kalbėjo Juozapo giminėms, Efraimui ir Manasui: ‘‘Esate gausi ir tvirta tauta. Jums neužtenka vienos dalies.</verse>
				<verse number="18">Jums teks kalnynas; nors jis yra apaugęs mišku, iškirskite jį ir gyvenkite ten. Jūs nugalėsite kanaaniečius, nors jie turi geležinių kovos vežimų ir yra stipri tauta’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Visas Izraelis susirinko Šilojuje ir ten pastatė Susitikimo palapinę; visa šalis jau buvo jų užimta.</verse>
				<verse number="2">Septynios izraelitų giminės dar nebuvo gavusios savo dalies.</verse>
				<verse number="3">Jozuė tarė izraelitams: ‘‘Kaip ilgai delsite užimti kraštą, kurį jums davė Viešpats, jūsų tėvų Dievas?</verse>
				<verse number="4">Paskirkite po tris vyrus iš kiekvienos giminės, aš juos išsiųsiu, kad jie pereitų visą kraštą ir jį aprašytų taip, kad kiekviena giminė gautų savo paveldėjimą. Po to jie tegul grįžta pas mane.</verse>
				<verse number="5">Kraštą tegul jie padalina į septynias dalis. Judas tepasilieka savo vietoje pietuose, o Juozapas­šiaurėje.</verse>
				<verse number="6">Jūs aprašykite krašto septynias dalis ir atneškite tai man. Tada aš mesiu dėl jūsų burtą Viešpaties, mūsų Dievo, akivaizdoje.</verse>
				<verse number="7">Levitai neturi dalies tarp jūsų, nes Viešpaties kunigystė yra jų dalis. Gadas, Rubenas ir pusė Manaso giminės jau gavo savo dalį anapus Jordano rytuose, kurią jiems davė Viešpaties tarnas Mozė’‘.</verse>
				<verse number="8">Tie vyrai pakilo eiti, o Jozuė jiems įsakė: ‘‘Eikite ir apžiūrėkite visą kraštą, jį aprašykite ir sugrįžkite pas mane! O aš čia, Sile, mesiu burtą Viešpaties akivaizdoje’‘.</verse>
				<verse number="9">Jie apėjo visą kraštą, jį aprašė knygose, pažymėdami miestus, ir suskirstė kraštą į septynias dalis. Po to grįžo pas Jozuę į Šilojo stovyklą.</verse>
				<verse number="10">Jozuė metė burtą Šilojuje Viešpaties akivaizdoje ir ten padalino šalį izraelitams, paskirdamas kiekvienai giminei jos dalį.</verse>
				<verse number="11">Benjamino giminės šeimos burtų keliu gavo žemę tarp Judo ir Juozapo giminių.</verse>
				<verse number="12">Jų siena šiaurėje prasidėjo Jordanu; toliau ėjo Jericho šiaurinėje pusėje į kalnus vakarų link ir baigėsi Bet Aveno dykuma.</verse>
				<verse number="13">Iš ten ji ėjo į Lūzą, kuri yra Betelis, pasisukusi pietų link. Toliau siena leidosi link Atrot Adaro, arti kalno, kuris yra į pietus nuo Žemutiniojo Bet Horono.</verse>
				<verse number="14">Nuo čia siena pakeitė kryptį, pasisukdama vakarinėje kalno dalyje į pietus, prieš Bet Horoną, ir ėjo iki Kirjat Baalo­Kirjat Jarimo, Judo miesto. Tai yra vakarinė siena.</verse>
				<verse number="15">Pietuose ji prasidėjo nuo Kirjat Jarimo ir tęsėsi į vakarus, ir pasiekė Neftoacho šaltinį.</verse>
				<verse number="16">Toliau siena leidosi kalno pakraščiu prie Ben Hinomo slėnio, esančio Refajų lygumos šiaurėje. Nusileidusi į Ben Hinomo slėnį, tuo slėniu pro jebusiečių kalnyną pietuose nuėjo žemyn iki En Rogelio.</verse>
				<verse number="17">Toliau ji pasisuko į šiaurę, pasiekė Saulės versmes, o iš čia ėjo į Gelilotą, kuris yra priešais Adumimo pakilimą, iki Rubeno sūnaus Bohano akmens.</verse>
				<verse number="18">Iš čia ji tęsėsi iki Bet Arabo kalnų į šiaurę ir nusileido Araboje.</verse>
				<verse number="19">Nuo čia siena ėjo iki Bet Hoglos kalnų ir šiaurėje baigėsi prie Sūriosios jūros įlankos ir Jordano žiočių. Tai buvo pietinė siena.</verse>
				<verse number="20">O Jordanas­rytinė siena. Tai Benjamino paveldėto krašto sienos.</verse>
				<verse number="21">Benjamino giminei, atskiroms jų šeimoms, teko miestai: Jerichas, Bet Hogla, Emek Kecicas,</verse>
				<verse number="22">Bet Arabas, Cemaraimas, Betelis,</verse>
				<verse number="23">Avimas, Para, Ofra,</verse>
				<verse number="24">Kefar Amona, Ofnis, Geba; iš viso dvylika miestų su jų kaimais.</verse>
				<verse number="25">Gibeonas, Rama, Beerotas,</verse>
				<verse number="26">Micpė, Kefyra, Moca,</verse>
				<verse number="27">Rekemas, Irpeelis, Tarala,</verse>
				<verse number="28">Cela, Elefas, Jebusas, kuris yra Jeruzalė, Gibėja ir Kirjat Jearimas; iš viso keturiolika miestų su jų kaimais. Tai yra Benjamino giminių paveldėjimas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Antrasis paveldėjimo paskyrimas burtų keliu buvo Simeono giminės šeimoms; jų žemės buvo Judo paveldėjimo krašte.</verse>
				<verse number="2">Jie paveldėjo: Beer Šebą, Šemą, Moladą,</verse>
				<verse number="3">Hacar Šualą, Balą, Ezemą,</verse>
				<verse number="4">Eltoladą, Betulą, Hormą,</verse>
				<verse number="5">Ciklagą, Bet Markabotą, Hacar Susą,</verse>
				<verse number="6">Bet Lebaotą ir Šaruheną; trylika miestų su jų kaimais.</verse>
				<verse number="7">Ainą, Rimoną, Eterą ir Ašaną; keturis miestus su jų kaimais.</verse>
				<verse number="8">Be to, ir kaimus, kurie buvo arti šitų miestų; pietuose iki Balat Bero ir Ramato buvo Simeono giminės paveldėjimas.</verse>
				<verse number="9">Jų paveldėjimas buvo Judo giminės krašte. Judo giminei buvo paskirta daugiau žemės, negu jiems reikėjo, todėl simeonitai gavo savo dalį Judo paveldėjime.</verse>
				<verse number="10">Trečiasis paveldėjimo paskyrimas burtų keliu buvo Zabulono giminei ligi Sarido.</verse>
				<verse number="11">Jų siena ėjo į vakarus, į Maralą, siekė Dabešetą, toliau­upelio slėnį, esantį Jokneamo rytuose.</verse>
				<verse number="12">Nuo Sarido siena pasuko į rytus, Kislot Taboro link; iš ten į Daberatą ir toliau į Jafiją.</verse>
				<verse number="13">Nuo čia ji ėjo rytų link, į Gat Heferą, Et Kaciną, o iš čia­į Rimoną, Nėjos link.</verse>
				<verse number="14">Šiaurėje siena pasisuko į Hanatoną ir baigėsi Iftach Elio slėnyje.</verse>
				<verse number="15">Be to, Katatas, Nahalalas, Šimronas, Idala ir Betliejus; iš viso dvylika miestų su jų kaimais</verse>
				<verse number="16">buvo Zabulono šeimų paveldėjimas.</verse>
				<verse number="17">Ketvirtasis paveldėjimo paskyrimas burtų keliu buvo Isacharo giminės šeimoms.</verse>
				<verse number="18">Jų žemės apėmė Jezreelį, Kesulotą, Šunemą,</verse>
				<verse number="19">Hafaraimą, Šioną, Anaharatą,</verse>
				<verse number="20">Rabitą, Kišjoną, Ebecą,</verse>
				<verse number="21">Remetą, En Ganimą, En Hadą ir Bet Pacecą.</verse>
				<verse number="22">Ribos siekė Taborą, Šahacimą, Bet Šemešą ir baigėsi prie Jordano, apimdamos šešiolika miestų su jų kaimais.</verse>
				<verse number="23">Tai buvo Isacharo giminės šeimų paveldėjimas.</verse>
				<verse number="24">Penktasis paveldėjimo paskyrimas burtų keliu buvo Ašero giminės šeimoms.</verse>
				<verse number="25">Jų teritorija apėmė: Helkatą, Halį, Beteną, Achšafą,</verse>
				<verse number="26">Alamelechą, Amadą ir Mišalą. Vakaruose siena siekė Karmelį ir Šihor Libnatą.</verse>
				<verse number="27">Toliau ji pakrypo į rytus, į Bet Dagoną, pasiekė Zabuloną ir Iftach Elio slėnį šiaurėje, Bet Emeką ir Nejelį, iš čia pasuko į Kabulą,</verse>
				<verse number="28">Hebroną, Rehobą, Hamoną ir Kaną iki Didžiojo Sidono.</verse>
				<verse number="29">Toliau siena sukosi į Ramą, pasiekdama sutvirtintąjį Tyro miestą, o iš čia­į Hosą ir baigėsi prie jūros. Be to, Mahalebas, Achzibas,</verse>
				<verse number="30">Umas, Afekas ir Rehobas; iš viso dvidešimt du miestai su jų kaimais</verse>
				<verse number="31">buvo Ašero giminės šeimų paveldėjimas.</verse>
				<verse number="32">Neftalio giminės šeimoms burtų keliu teko šeštasis paveldėjimo paskyrimas.</verse>
				<verse number="33">Jų siena ėjo nuo Helefo ir Elono link Caananimo, Adamio, Nekebo ir Jabneelio iki Lakumo ir baigėsi Jordanu.</verse>
				<verse number="34">Ten siena pasisuko į vakarus, į Aznot Taborą, toliau į Hukoką, pasiekė Zabuloną pietuose, Ašerą vakaruose ir Judo sieną Jordano rytuose.</verse>
				<verse number="35">Be to, tvirtovių miestai: Cidimas, Ceras, Hamatas, Rakatas, Kineretas,</verse>
				<verse number="36">Adama, Rama, Hacoras,</verse>
				<verse number="37">Kedešas, Edrėjas, En Hacoras,</verse>
				<verse number="38">Ironas, Migdal Elis, Horemas, Bet Anatas ir Bet Šemešas; iš viso devyniolika miestų su jų kaimais</verse>
				<verse number="39">buvo Neftalio giminės šeimų paveldėjimas.</verse>
				<verse number="40">Dano giminės šeimoms teko burtų keliu septintasis paveldėjimo paskyrimas.</verse>
				<verse number="41">Jų žemės apėmė Corą, Ir Šemešą, Eštaolą,</verse>
				<verse number="42">Šaalabiną, Ajaloną, Itlą,</verse>
				<verse number="43">Eloną, Timną, Ekroną,</verse>
				<verse number="44">Eltekę, Gibetoną, Baalatą,</verse>
				<verse number="45">Jehudą, Bene Beraką, Gat Rimoną</verse>
				<verse number="46">ir Mejarkono bei Rakono plotą ties Jope.</verse>
				<verse number="47">Dano giminės gautas paveldėjimas buvo per mažas, todėl jie nužygiavę kariavo su Lešemu ir jį užėmė. Gyventojus išžudę, apsigyveno jame. Lešemo pavadinimą pakeitė Danu, pagal savo tėvą Daną.</verse>
				<verse number="48">Toks buvo Dano giminės šeimų paveldėjimas.</verse>
				<verse number="49">Taip jie iki galo padalino visą kraštą. Izraelitai davė Nūno sūnui Jozuei paveldėjimą tarp savųjų.</verse>
				<verse number="50">Viešpačiui įsakius, jie davė jam miestą, kurio jis prašė, Timnat Serachą Efraimo kalnuose. Jis atstatė tą miestą ir apsigyveno jame.</verse>
				<verse number="51">Kunigas Eleazaras, Nūno sūnus Jozuė ir Izraelio giminių vyresnieji Šilojuje, Viešpaties akivaizdoje, prie Susitikimo palapinės įėjimo burtų keliu paskirstė kraštą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Jozuei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Paskirkite prieglaudos miestus, apie kuriuos kalbėjau per Mozę,</verse>
				<verse number="3">kad į juos galėtų nubėgti žmogžudys, užmušęs žmogų netyčia. Tie miestai jiems bus prieglauda nuo keršytojų.</verse>
				<verse number="4">Žmogžudys, nubėgęs į vieną šitų miestų, jo vartuose išdėstys savo bylą to miesto vyresniesiems. Jie priims jį į miestą ir leis jam ten gyventi.</verse>
				<verse number="5">Jei jį atsivytų kraujo keršytojas, jie neišduos žudiko į jo rankas, nes jis netyčia užmušė savo artimą, kuris nebuvo jo priešas.</verse>
				<verse number="6">Žmogžudys galės gyventi tame mieste iki teismo sprendimo. Po vyriausiojo kunigo mirties žudikas galės grįžti į savo miestą bei namus, iš kurio jis buvo pabėgęs’‘.</verse>
				<verse number="7">Jie paskyrė Kedešą Galilėjoje, Neftalio kalnyne, Sichemą Efraimo kalnyne ir Kirjat Arbę, kuri yra Hebronas, Judo kalnyne.</verse>
				<verse number="8">Jordano rytuose jie paskyrė Becerą dykumoje, Rubeno giminės krašte, Ramotą Gileade, Gado giminės krašte, ir Golaną Bašane, Manaso giminės žemėse.</verse>
				<verse number="9">Šitie miestai buvo paskirti visiems izraelitams ir tarp jų gyvenantiems ateiviams, kad į juos galėtų bėgti kiekvienas, užmušęs žmogų netyčia, kad nebūtų nužudytas keršytojo prieš teismą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Levitų šeimų vyresnieji atėjo pas kunigą Eleazarą, Nūno sūnų Jozuę ir Izraelio giminių vyresniuosius</verse>
				<verse number="2">į Šilojų, Kanaano krašte, ir jiems kalbėjo: ‘‘Viešpats įsakė per Mozę duoti mums miestų apsigyventi ir prie jų ganyklų mūsų gyvuliams’‘.</verse>
				<verse number="3">Izraelitai davė levitams iš savo dalies, kaip Viešpats buvo liepęs, šituos miestus su jų ganyklomis.</verse>
				<verse number="4">Burtų keliu teko kehatų šeimoms, levitams, kunigo Aarono palikuonims, iš Judo, Simeono ir Benjamino giminių trylika miestų.</verse>
				<verse number="5">Likusiems kehatams burtų keliu iš Efraimo, Dano ir pusės Manaso giminės teko dešimt miestų.</verse>
				<verse number="6">Geršonai gavo burtų keliu iš Isacharo, Ašero, Neftalio ir iš pusės Manaso giminės Bašane trylika miestų.</verse>
				<verse number="7">Merarių šeimoms teko iš Rubeno, Gado ir Zabulono giminių dvylika miestų.</verse>
				<verse number="8">Izraelitai burtų keliu davė levitams šiuos miestus su ganyklomis, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei.</verse>
				<verse number="9">Iš Judo ir Simeono giminių izraelitai davė žemių</verse>
				<verse number="10">Aarono palikuonims levitams iš Kehato šeimos; jie pirmieji gavo savo dalį:</verse>
				<verse number="11">Anako tėvo Arbės miestą Hebroną Judo kalnyne su ganyklomis.</verse>
				<verse number="12">Tačiau miesto laukus bei kaimus jie davė Jefunės sūnui Kalebui.</verse>
				<verse number="13">Kunigo Aarono palikuonims davė Hebroną, prieglaudos miestą, Libną,</verse>
				<verse number="14">Jatyrą, Eštemoją,</verse>
				<verse number="15">Holoną, Debyrą,</verse>
				<verse number="16">Ainą, Jutą ir Bet Šemešą su ganyklomis; devynis miestus iš dviejų giminių.</verse>
				<verse number="17">Iš Benjamino giminės­Gibeoną, Gebą,</verse>
				<verse number="18">Anatotą ir Almoną su ganyklomis; keturis miestus.</verse>
				<verse number="19">Kunigų, Aarono vaikų, miestų iš viso buvo trylika su ganyklomis.</verse>
				<verse number="20">Levitams iš Kehato šeimos burtų keliu teko miestai iš Efraimo giminės.</verse>
				<verse number="21">Jiems davė prieglaudos miestą Sichemą Efraimo kalnyne, Gezerą,</verse>
				<verse number="22">Kibcaimą ir Bet Horoną su ganyklomis; keturis miestus.</verse>
				<verse number="23">Iš Dano giminės: Eltekę, Gibetoną,</verse>
				<verse number="24">Ajaloną ir Gatrimoną su ganyklomis; keturis miestus.</verse>
				<verse number="25">Iš pusės Manaso giminės: Taanachą ir Gat Rimoną su ganyklomis; du miestus.</verse>
				<verse number="26">Iš viso dešimt miestų su ganyklomis buvo duota likusioms Kehato šeimoms.</verse>
				<verse number="27">Gersono palikuonims levitams davė iš pusės Manaso giminės prieglaudos miestą Golaną Basane ir Beešterą su ganyklomis; du miestus.</verse>
				<verse number="28">Iš Isacharo giminės­Kišjoną, Daberatą,</verse>
				<verse number="29">Jarmutą ir En Ganimą su ganyklomis; keturis miestus.</verse>
				<verse number="30">Iš Ašero giminės­Mišalą, Abdoną,</verse>
				<verse number="31">Helkatą ir Rehobą su jų ganyklomis; keturis miestus.</verse>
				<verse number="32">Iš Neftalio giminės­prieglaudos miestą Kedešą Galilėjoje, Hamot Dorą ir Kartaną su ganyklomis; tris miestus.</verse>
				<verse number="33">Geršonų šeimų miestų iš viso buvo trylika su ganyklomis.</verse>
				<verse number="34">Merario palikuonims levitams davė iš Zabulono giminės Jokneamą, Kartą,</verse>
				<verse number="35">Dimną ir Nahalalą su ganyklomis; keturis miestus.</verse>
				<verse number="36">Rytinėje Jordano pusėje iš Rubeno giminės­prieglaudos miestą Becerą, Jahcą,</verse>
				<verse number="37">Kedemotą ir Mefaatą su ganyklomis; keturis miestus.</verse>
				<verse number="38">Iš Gado giminės­prieglaudos miestą Ramotą Gileade, Mahanaimą,</verse>
				<verse number="39">Hešboną ir Jazerą su ganyklomis; keturis miestus.</verse>
				<verse number="40">Merario palikuonys levitai burtų keliu gavo dvylika miestų.</verse>
				<verse number="41">Keturiasdešimt aštuoni levitų miestai su ganyklomis buvo izraelitų krašte.</verse>
				<verse number="42">Visi levitų miestai buvo su ganyklomis aplink juos.</verse>
				<verse number="43">Viešpats atidavė Izraeliui visą šalį, kurią Jis su priesaika pažadėjo duoti jų tėvams. Jie užėmė ją ir gyveno joje.</verse>
				<verse number="44">Ir Viešpats jiems suteikė ramybę, kaip Jis buvo pažadėjęs jų tėvams. Nė vienas iš jų priešų negalėjo atsilaikyti prieš juos; visus juos Viešpats atidavė į izraelitų rankas.</verse>
				<verse number="45">Nebuvo nė vieno žodžio, kuris nebūtų išsipildęs, ką Viešpats kalbėjo Izraeliui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Jozuė, pasišaukęs rubenus, gadus bei pusę Manaso giminės,</verse>
				<verse number="2">tarė: ‘‘Jūs įvykdėte viską, ką jums įsakė Viešpaties tarnas Mozė, ir klausėte manęs.</verse>
				<verse number="3">Jūs nepalikote savo brolių per visą šitą laiką ir iki šios dienos stropiai vykdėte Viešpaties, jūsų Dievo, įsakymą.</verse>
				<verse number="4">Viešpats, jūsų Dievas, davė jūsų broliams ramybę, kaip Jis jiems pažadėjo. Dabar grįžkite į savo palapines, į šalį, kurią jums davė Viešpaties tarnas Mozė anapus Jordano,</verse>
				<verse number="5">tik rūpestingai vykdykite Jo įsakymus ir nurodymus: mylėkite Viešpatį, savo Dievą, vaikščiokite Jo keliais, laikykitės Jo įsakymų ir Jam tarnaukite visa širdimi bei visa siela’‘.</verse>
				<verse number="6">Jozuė juos palaimino ir išleido. Jie sugrįžo į savo palapines.</verse>
				<verse number="7">Pusei Manaso giminės Mozė davė žemės Bašane, o antrai jos pusei Jozuė davė drauge su jų broliais vakarinėje Jordano pusėje. Jozuė, išleisdamas juos grįžti namo, palaimino</verse>
				<verse number="8">ir tarė: ‘‘Grįžkite į savo kraštą turtingi gyvulių, sidabro, aukso, vario, geležies ir rūbų. Pasidalinkite šį grobį su savo broliais’‘.</verse>
				<verse number="9">Rubenai, gadai ir pusė Manaso giminės iš Šilojo, esančio Kanaano šalyje, sugrįžo į Gileado kraštą, į savo nuosavybės šalį, kurią jie paveldėjo, kaip Viešpats įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="10">Atėję prie Jordano, esančio Kanaano šalyje, rubeniai, gadai ir pusė Manaso giminės pastatė ten didelį aukurą.</verse>
				<verse number="11">Izraelitai, išgirdę, kad rubenai, gadai ir pusė Manaso giminės pasistatė aukurą Kanaano šalyje ant Jordano kranto izraelitams priklausančioje žemėje,</verse>
				<verse number="12">visi susirinko Šilojoje ir ruošėsi žygiuoti prieš juos.</verse>
				<verse number="13">Izraelitai siuntė kunigo Eleazaro sūnų Finejasą pas rubenus, gadus ir pusę Manaso giminės į Gileado šalį,</verse>
				<verse number="14">su juo dešimt kunigaikščių, po vieną iš kiekvienos Izraelio giminės. Kiekvienas iš jų buvo savo šeimos vyresnysis.</verse>
				<verse number="15">Jie atėjo pas rubenus, gadus ir pusę Manaso giminės į Gileado šalį ir kalbėjo jiems:</verse>
				<verse number="16">‘‘Visų izraelitų vardu klausiame, ką reiškia šitas nusikaltimas, kurį šiandien jūs padarėte prieš Izraelio Dievą, nusigręždami nuo Viešpaties ir statydamiesi aukurą?</verse>
				<verse number="17">Argi neužtenka Peoro nusikaltimo, nuo kurio ligi šios dienos dar neapsivalėme ir dėl kurio nukentėjo visa tauta?</verse>
				<verse number="18">Jūs nusisukote nuo Viešpaties. Šiandien jūs sukilote prieš Viešpatį, o rytoj Jis baus visą Izraelio tautą.</verse>
				<verse number="19">Jei manote, kad jūsų šalis yra sutepta, tai persikelkite į Viešpaties šalį, kur yra Jo šventykla ir įsikurkite tarp mūsų. Tik prieš Viešpatį nesukilkite ir nesukilkite prieš mus, statydamiesi aukurą šalia Viešpaties, mūsų Dievo, aukuro!</verse>
				<verse number="20">Prisiminkite Zeracho sūnaus Achano nusikaltimą, kai jis pasisavino iš to, kas buvo skirta sunaikinti­Viešpaties rūstybė ištiko visą Izraelio tautą! Jis ne vienas žuvo dėl savo kaltės!’‘</verse>
				<verse number="21">Rubenai, gadai ir pusė Manaso giminės atsakė Izraelio atstovams:</verse>
				<verse number="22">‘‘Galingasis Viešpatie Dieve! Galingasis Viešpatie Dieve! Tu žinai, ir Izraelis težino. Jei jūs manote, kad taip atsitiko dėl maišto ar neištikimybės Viešpačiui, tai šiandien tegul Jis nepadeda mums.</verse>
				<verse number="23">Jei taip būtų, kad mes statėme aukurą, norėdami nusigręžti nuo Viešpaties ar aukoti ant jo deginamąsias, duonos ar padėkos aukas, tai pats Viešpats tegul baudžia mus.</verse>
				<verse number="24">Priešingai, iš baimės taip padarėme, galvodami, kad ateityje jūsų vaikai nesakytų mūsų vaikams: ‘Ką jūs turite bendro su Viešpačiu, Izraelio Dievu?</verse>
				<verse number="25">Viešpats padarė Jordaną siena tarp mūsų ir jūsų, rubenai ir gadai! Jūs neturite dalies Viešpatyje’. Jūsų vaikai tokiu būdu neleistų mūsų vaikams garbinti Viešpatį.</verse>
				<verse number="26">Statydami aukurą, galvojome jį pasistatyti ne deginamosioms ir kitoms aukoms,</verse>
				<verse number="27">bet kad jis būtų liudytojas ateityje mūsų ir jūsų kartoms. Kad mes galėtume tarnauti Viešpačiui savo deginamosiomis ir padėkos aukomis, kad ateityje jūsų vaikai nesakytų mūsų vaikams: ‘Jūs neturite dalies Viešpatyje’.</verse>
				<verse number="28">Mes galvojome, jei ateityje jie taip sakys mums ar mūsų kartoms, tai mes atsakysime: ‘Pažiūrėkite į Viešpaties aukuro pavyzdį, kurį padarė mūsų tėvai; jis neskirtas deginamosioms ir padėkos aukoms, bet jis yra liudytojas tarp mūsų ir jūsų’.</verse>
				<verse number="29">Tebūna mums svetima mintis, kad sukiltume prieš Viešpatį ir nusigręžtume nuo Jo, statydamiesi aukurą deginamosioms, duonos ir padėkos aukoms šalia Viešpaties, mūsų Dievo, aukuro, stovinčio prie Jo palapinės!’‘</verse>
				<verse number="30">Kunigas Finehasas ir Izraelio atstovai, buvusieji su juo, išgirdę, ką kalbėjo Rubeno, Gado ir Manaso vyresnieji, buvo patenkinti.</verse>
				<verse number="31">Kunigas Finėjas, Eleazaro sūnus, tarė jiems: ‘‘Šiandien patyrėme, kad Viešpats yra tarp mūsų, nes jūs esate ištikimi Viešpačiui. Tuo jūs išgelbėjote izraelitus nuo Viešpaties bausmės’‘.</verse>
				<verse number="32">Po to Eleazaro sūnus kunigas Finėjas ir atstovai grįžo iš Gileado krašto į Kanaano šalį pas izraelitus ir jiems viską pranešė.</verse>
				<verse number="33">Ta žinia izraelitams patiko; izraelitai garbino Dievą ir nebegalvojo kariauti su jais ir sunaikinti Rubeno ir Gado giminių krašto.</verse>
				<verse number="34">Tą aukurą Rubeno ir Gado vaikai pavadino ‘‘liudytoju’‘, nes jis liudijo, kad Viešpats yra jų visų Dievas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Daugelį metų Viešpats leido Izraeliui gyventi ramybėje nuo visų jo priešų. Jozuė paseno ir sulaukė daug metų.</verse>
				<verse number="2">Jozuė sušaukė visus izraelitus, jų vadus, vyresniuosius, teisėjus bei valdininkus ir jiems tarė: ‘‘Aš pasenau ir sulaukiau daug metų.</verse>
				<verse number="3">Jūs patys matėte, ką Viešpats padarė visoms šitoms tautoms dėl jūsų, nes pats Viešpats, jūsų Dievas, kariavo už jus.</verse>
				<verse number="4">Aš paskirsčiau jūsų giminių nuosavybėn šitas likusias tautas ir visas tautas, kurias sunaikinau į vakarus nuo Jordano iki Didžiosios jūros.</verse>
				<verse number="5">Viešpats, jūsų Dievas, jas privers pasitraukti, ir užėmę jūs paveldėsite jų šalį, kaip jums pažadėjo Viešpats, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="6">Būkite drąsūs ir tvirtai pasiryžę vykdyti visa, kas parašyta Mozės įstatymo knygoje, ir nenukrypkite nuo jos.</verse>
				<verse number="7">Nesimaišykite su šitomis tautomis, kurios tebegyvena tame krašte. Neminėkite jų dievų vardų, neprisiekite jais, negarbinkite jų ir netarnaukite jiems;</verse>
				<verse number="8">būkite ištikimi Viešpačiui, savo Dievui, kaip iki šios dienos.</verse>
				<verse number="9">Viešpats nugalėjo jūsų akyse dideles bei galingas tautas; niekas iki šios dienos neįstengė atsilaikyti prieš jus.</verse>
				<verse number="10">Vienas jūsiškių vys tūkstantį, nes Viešpats, jūsų Dievas, kovoja už jus, kaip Jis jums pažadėjo.</verse>
				<verse number="11">Todėl žiūrėkite, kad mylėtumėte Viešpatį, savo Dievą.</verse>
				<verse number="12">Jei nuo Jo nutolsite ir susimaišysite su pasilikusiomis tautomis, kurios tebegyvena tarp jūsų, ir susigiminiuosite vedybomis, eidami pas juos, o jie pas jus,</verse>
				<verse number="13">tai būkite užtikrinti, kad Viešpats, jūsų Dievas, neišvarys šitų tautų iš jūsų krašto; jos taps jums spąstais ir žabangais, botagais jūsų nugaroms ir dygliais jūsų akims, kol jūs pražūsite iš šitos geros žemės, kurią jums davė Viešpats, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="14">Štai rengiuosi eiti keliu, kuriuo turi eiti visas pasaulis. Prisiminkite visa savo širdimi ir siela, kad Viešpats, jūsų Dievas, išpildė visus iki vieno savo gerus pažadus jums.</verse>
				<verse number="15">Kaip Viešpats įvykdė viską, ką buvo jums pažadėjęs gero, taip Jis ištesės jums ir blogus pažadus, išnaikindamas jus iš šitos geros žemės, kurią Jis jums davė.</verse>
				<verse number="16">Jei jūs laužysite Viešpaties, savo Dievo, jums duotą sandorą, tarnausite svetimiems dievams ir garbinsite juos, tai Viešpats baus jus ir jūs greitai pražūsite nuo geros žemės, kurią iš Jo gavote’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Jozuė sušaukė visas Izraelio gimines į Sichemą, taip pat Izraelio vyresniuosius, vadovus, teisėjus ir valdininkus, ir jie stojo Dievo akivaizdon.</verse>
				<verse number="2">Jozuė kalbėjo visai tautai: ‘‘Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Anapus upės senovėje gyveno jūsų tėvai, Abraomo ir Nahoro tėvas Tara, ir jie tarnavo svetimiems dievams.</verse>
				<verse number="3">Vėliau jūsų tėvą Abraomą iš anapus upės vedžiau per visą Kanaano kraštą, padauginau jo palikuonis ir jam daviau Izaoką.</verse>
				<verse number="4">Izaokui daviau Jokūbą ir Ezavą. Ezavui daviau Seyro kalnyną. O Jokūbas ir jo vaikai nuvyko į Egiptą.</verse>
				<verse number="5">Vėliau siunčiau Mozę ir Aaroną ir Egiptą varginau nelaimėmis, o jus išvedžiau.</verse>
				<verse number="6">Aš išvedžiau jūsų tėvus iš Egipto. Jie atėjo prie jūros. Egiptiečiai vijosi jūsų tėvus su kovos vežimais ir raiteliais iki Raudonosios jūros.</verse>
				<verse number="7">Jiems šaukiantis Viešpaties, Aš padariau tamsą tarp jūsų ir egiptiečių, užleidau ant jų jūrą ir paskandinau juos. Jūsų akys matė, ką dariau Egipte. Po to jūs ilgai gyvenote dykumoje.</verse>
				<verse number="8">Vėliau atvedžiau jus į šalį amoritų, kurie gyveno Jordano rytuose. Jie kariavo su jumis, bet Aš atidaviau juos į jūsų rankas; jūs užėmėte jų šalį, o Aš juos išnaikinau jūsų akyse.</verse>
				<verse number="9">Po to Ciporo sūnus Balakas, Moabo karalius, kariavo su Izraeliu. Jis pasikvietė Beoro sūnų Balaamą, kad jus prakeiktų.</verse>
				<verse number="10">Aš neklausiau Balaamo ir priverčiau jį jus palaiminti. Taip Aš išgelbėjau jus iš jo rankų.</verse>
				<verse number="11">Vėliau jūs, perėję per Jordaną, atėjote į Jerichą. Jericho vyrai, amoritai, perizai, kanaaniečiai, hetitai, girgašai, hivai ir jebusiečiai kariavo prieš jus, bet Aš atidaviau juos į jūsų rankas.</verse>
				<verse number="12">Aš siunčiau širšes pirma jūsų, ir jie pabėgo. Taip buvo nugalėti du amoritų karaliai, ne kardu ir ne lanku.</verse>
				<verse number="13">Aš daviau jums žemę, kurios jūs nebuvote arę, ir miestus, kurių nestatėte. Jus maitino vynuogynai ir alyvmedžiai, kurių nesodinote’.</verse>
				<verse number="14">Taigi dabar bijokite Viešpaties ir Jam tarnaukite nuoširdžiai ir ištikimai, pašalinkite dievus, kuriems tarnavo jūsų tėvai anapus upės ir Egipte.</verse>
				<verse number="15">O jei jums nepatinka tarnauti Viešpačiui, tai šiandien apsispręskite, kam norite tarnauti: dievams, kuriems tarnavo jūsų tėvai, gyvenusieji anapus upės, ar dievams amoritų, kurių šalyje gyvenate. Bet aš ir mano namai tarnausime Viešpačiui’‘.</verse>
				<verse number="16">Tauta atsakė: ‘‘Taip nebus, kad apleistume Viešpatį ir tarnautume svetimiems dievams.</verse>
				<verse number="17">Juk Viešpats, mūsų Dievas, išvedė mus ir mus saugojo visą kelią, kuriuo ėjome, ir visose tautose, kurias sutikome.</verse>
				<verse number="18">Viešpats išvarė pirma mūsų amoritus, gyvenusius krašte. Taigi mes taip pat tarnausime Viešpačiui, nes Jis yra mūsų Dievas’‘.</verse>
				<verse number="19">Jozuė tarė: ‘‘Jūs negalėsite tarnauti Viešpačiui, nes Jis yra šventas ir pavydus Dievas. Jis neatleis jūsų nusikaltimų ir nuodėmių.</verse>
				<verse number="20">Jei apleisite Viešpatį ir tarnausite svetimiems dievams, tai Jis baus jus ir sunaikins, iki tol jums daręs gera’‘.</verse>
				<verse number="21">Tauta atsakė Jozuei: ‘‘Ne! Mes tarnausime Viešpačiui’‘.</verse>
				<verse number="22">Tada Jozuė tarė tautai: ‘‘Jūs patys esate liudytojai, kad pasirinkote Viešpatį ir norite Jam tarnauti’‘. Jie atsakė: ‘‘Taip, mes esame liudytojai’‘.</verse>
				<verse number="23">‘‘Dabar pašalinkite svetimus dievus iš savo tarpo ir palenkite savo širdį prie Viešpaties, Izraelio Dievo’‘.</verse>
				<verse number="24">Tauta atsakė Jozuei: ‘‘Viešpačiui, savo Dievui, tarnausime ir Jo klausysime’‘.</verse>
				<verse number="25">Jozuė tą dieną Sicheme padarė su Izraelio tauta sandorą ir jai davė įsakymus ir nurodymus.</verse>
				<verse number="26">Tuos žodžius Jozuė įrašė į Dievo įstatymo knygą ir, paėmęs didžiulį akmenį, pastatė jį po ąžuolu, kuris augo prie Viešpaties šventyklos.</verse>
				<verse number="27">Tada jis tarė visai tautai: ‘‘Šitas akmuo tebūna liudytojas jums, nes jis girdėjo visus Viešpaties žodžius, kuriuos Jis kalbėjo mums, kad neišsigintumėte savo Dievo’‘.</verse>
				<verse number="28">Po to Jozuė leido žmonėms grįžti kiekvienam į savo paveldėjimą.</verse>
				<verse number="29">Tada mirė Viešpaties tarnas, Nūno sūnus Jozuė, sulaukęs šimto dešimties metų amžiaus.</verse>
				<verse number="30">Jį palaidojo jo paveldėtoje žemėje Timnat Serache, Efraimo kalnyne, į šiaurę nuo Gaašo kalno.</verse>
				<verse number="31">Izraelis tarnavo Viešpačiui per visas Jozuės dienas ir per visas dienas vyresniųjų, kurie gyveno ilgiau už Jozuę ir žinojo visus Viešpaties darbus, padarytus Izraeliui.</verse>
				<verse number="32">Juozapo kaulus, kuriuos izraelitai atsigabeno iš Egipto, palaidojo Sicheme, sklype, kurį Jokūbas pirko iš Hamoro, Sichemo tėvo, sūnų už šimtą sidabrinių. Tą žemę paveldėjo Juozapo palikuonys.</verse>
				<verse number="33">Aarono sūnus Eleazaras irgi mirė; jį palaidojo Gibėjoje, jo sūnaus Finehaso žemėje, kuri buvo Efraimo kalnyne.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="7">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Jozuei mirus, izraelitai klausė Viešpaties: ‘‘Kas iš mūsų eis pirmas kare su kanaaniečiais?’‘</verse>
				<verse number="2">Viešpats atsakė: ‘‘Judas eis pirmas; Aš atidaviau žemę į jo rankas’‘.</verse>
				<verse number="3">Tada Judas tarė savo broliui Simeonui: ‘‘Eime su manimi į mano kraštą ir kariaukime prieš kanaaniečius! Po to aš trauksiu su tavimi į tavo kraštą’‘. Ir Simeonas nuėjo su juo.</verse>
				<verse number="4">Juodu išžygiavo, ir Viešpats atidavė į jų rankas kanaaniečius ir perizus; jie išžudė prie Bezeko dešimt tūkstančių vyrų.</verse>
				<verse number="5">Ten jie sutiko Adoni Bezeką, kariavo prieš jį ir sumušė kanaaniečius ir perizus.</verse>
				<verse number="6">Adoni Bezekas pabėgo, bet jie vijosi jį ir sugavę nukirto jam rankų ir kojų nykščius.</verse>
				<verse number="7">Adoni Bezekas tarė: ‘‘Septyniasdešimt karalių su nukirstais rankų bei kojų nykščiais rinkdavo mano pastalėje trupinius. Kaip aš dariau, taip ir Dievas man atlygino’‘. Jie nuvedė jį į Jeruzalę, kur jis mirė.</verse>
				<verse number="8">Judas kariavo prieš Jeruzalę, užėmęs ją, gyventojus išžudė kardu ir miestą padegė.</verse>
				<verse number="9">Paskui jis kariavo prieš kanaaniečius, gyvenusius kalnyne, pietuose, žemumoje</verse>
				<verse number="10">ir Hebrone; sumušė Šešają, Ahimaną ir Talmają. Hebronas anksčiau vadinosi Kirjat Arba.</verse>
				<verse number="11">Iš ten jie žygiavo prieš Debyrą, kuris anksčiau vadinosi Kirjat Seferas.</verse>
				<verse number="12">Tada Kalebas tarė: ‘‘Kas nugalės Kirjat Seferą ir jį užims, tam duosiu savo dukterį Achsą į žmonas’‘.</verse>
				<verse number="13">Jį užėmė jaunesniojo Kalebo brolio Kenazo sūnus Otnielis. Kalebas atidavė jam savo dukterį Achsą.</verse>
				<verse number="14">Kai ji ištekėjo, Otnielis prikalbėjo ją prašyti iš savo tėvo dirbamos žemės. Jai nulipus nuo asilo, Kalebas klausė: ‘‘Ko nori?’‘</verse>
				<verse number="15">Ji tarė jam: ‘‘Tėve, palaimink mane! Tu davei man sausos žemės, duok man ir vandens versmių’‘. Tada Kalebas davė jai aukštutines ir žemutines versmes.</verse>
				<verse number="16">Mozės uošvio kenito palikuonys traukė iš Palmių miesto su Judu į pietus Arado link. Ten nuėję, jie apsigyveno.</verse>
				<verse number="17">Po to Judas su savo broliu Simeonu sumušė kanaaniečius, gyvenusius Cefate, ir sunaikino jį. Todėl tą miestą pavadino Horma.</verse>
				<verse number="18">Judas užėmė Gazą, Aškeloną ir Ekroną su jų apylinkėmis.</verse>
				<verse number="19">Viešpats buvo su Judu, ir jis užėmė kalnyną. Bet jis nepajėgė išstumti lygumos gyventojų, nes jie turėjo geležinių kovos vežimų.</verse>
				<verse number="20">Jie atidavė Kalebui Hebroną, kaip Mozė buvo įsakęs, iš kurio jis išvarė tris Anako sūnus.</verse>
				<verse number="21">Benjamino vaikai neišstūmė jebusiečių, gyvenusių Jeruzalėje; jie pasiliko gyventi su benjaminitais iki šios dienos.</verse>
				<verse number="22">Juozapo palikuonys žygiavo prieš Betelį, ir Viešpats buvo su jais.</verse>
				<verse number="23">Juozapo palikuonys siuntė žvalgus į Betelį, kuris anksčiau vadinosi Lūzas.</verse>
				<verse number="24">Žvalgai, sutikę žmogų, išeinantį iš miesto, jam tarė: ‘‘Parodyk mums įėjimą į miestą, mes tavęs pasigailėsime’‘.</verse>
				<verse number="25">Jis parodė jiems įėjimą į miestą. Jie išžudė miesto gyventojus kardu, bet tą vyrą ir jo šeimą paleido.</verse>
				<verse number="26">Tas vyras, nukeliavęs į hetitų šalį, įkūrė miestą ir jį pavadino Lūzu. Jis taip vadinasi iki šios dienos.</verse>
				<verse number="27">Manasas neišvarė Bet Šeano, Taanacho, Doro, Ibleamo ir Megido gyventojų iš jų miestų ir kaimų; kanaaniečiai ir toliau gyveno šalyje.</verse>
				<verse number="28">Izraelis sustiprėjęs privertė kanaaniečius mokėti duoklę, bet jų neišvarė.</verse>
				<verse number="29">Ir Efraimas neišvarė kanaaniečių, gyvenančių Gezeryje; kanaaniečiai liko gyventi Gezeryje tarp jų.</verse>
				<verse number="30">Ir Zabulonas neišvarė Kitrono bei Nahalolo gyventojų; ir kanaaniečiai gyveno tarp jų, mokėdami duoklę.</verse>
				<verse number="31">Ašeras neišvarė gyventojų iš Sidono, Achlabo, Achzibo, Helbos, Afeko ir Rehobo.</verse>
				<verse number="32">Ašerai gyveno tarp kanaaniečių, to krašto gyventojų, nes jie nebuvo išvaryti.</verse>
				<verse number="33">Neftalis irgi neišvarė Bet Šemešo nei Bet Anato gyventojų; jie liko gyventi Kanaano šalyje, bet mokėjo Neftaliui duoklę.</verse>
				<verse number="34">Amoritai spaudė Dano giminę kalnuose ir neleido jiems nusileisti į lygumą.</verse>
				<verse number="35">Amoritai toliau gyveno Har Herese, Ajalone ir Šaalbime. Tačiau Juozapo giminė nugalėjo juos ir privertė mokėti duoklę.</verse>
				<verse number="36">Amoritų žemės tęsėsi nuo Akrabimo aukštumos ir Selos į kalnus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Viešpaties angelas, atėjęs iš Gilgalos į Bochimą, tarė: ‘‘Aš išvedžiau jus iš Egipto ir atvedžiau į žemę, kurią prisiekiau duoti jūsų tėvams, ir pasakiau: ‘Aš niekada nelaužysiu savo sandoros su jumis,</verse>
				<verse number="2">o jūs nedarykite sutarčių su šios žemės gyventojais, sugriaukite jų aukurus’. Bet jūs nepaklusote mano balsui. Kodėl jūs taip padarėte?</verse>
				<verse number="3">Todėl Aš sakau, kad neišvarysiu jų iš jūsų krašto, jie bus dygliai jūsų šone, o jų dievai bus jums spąstai’‘.</verse>
				<verse number="4">Viešpaties angelui kalbant šiuos žodžius, izraelitai pakėlė savo balsus ir verkė.</verse>
				<verse number="5">Todėl šią vietą pavadino Bochimu. Jie čia aukojo Viešpačiui.</verse>
				<verse number="6">Kai Jozuė paleido tautą, kiekvienas nuėjo į savo nuosavybę ir ten apsigyveno.</verse>
				<verse number="7">Tauta tarnavo Viešpačiui per visas Jozuės dienas ir kol buvo gyvi vyresnieji, kurie matė visus Viešpaties darbus, padarytus Izraelio tautai.</verse>
				<verse number="8">Nūno sūnus Jozuė, Viešpaties tarnas, mirė sulaukęs šimto dešimties metų amžiaus.</verse>
				<verse number="9">Jie palaidojo jį jo nuosavybėje, Timnat Herese, Efraimo kalnyne, į šiaurę nuo Gaašo kalno.</verse>
				<verse number="10">Visa ta karta išmirė, užaugo kita karta, kuri nepažino Viešpaties nė matė Jo darbų Izraeliui.</verse>
				<verse number="11">Izraelitai nusikalto Viešpačiui, tarnaudami Baaliui.</verse>
				<verse number="12">Jie apleido Viešpatį, savo tėvų Dievą, kuris juos išvedė iš Egipto šalies, ir sekė svetimus dievus tautų, gyvenančių aplink juos, ir jiems lenkėsi, sukeldami Viešpaties pyktį.</verse>
				<verse number="13">Jie apleido Viešpatį ir tarnavo Baaliui ir Astartei.</verse>
				<verse number="14">Viešpaties rūstybė užsidegė prieš Izraelį, ir Jis atidavė juos į plėšikų rankas, kurie juos plėšdavo. Viešpats atidavė izraelitus jų priešams, prieš kuriuos jie nepajėgė atsilaikyti.</verse>
				<verse number="15">Kur jie beeidavo, Viešpaties ranka buvo prieš juos, darydama jiems pikta, kaip Viešpats jiems buvo prisiekęs. Jie buvo sunkiai varginami.</verse>
				<verse number="16">Tačiau Viešpats siuntė izraelitams teisėjų, kurie juos išgelbėdavo iš rankos tų, kurie juos plėšė.</verse>
				<verse number="17">Bet jie neklausė teisėjų ir nuėjo paleistuvauti su svetimais dievais, ir lenkėsi jiems. Jie greitai nuklydo nuo kelio, kuriuo ėjo jų tėvai, kai klausė Viešpaties įsakymų.</verse>
				<verse number="18">Kai Viešpats jiems duodavo teisėją, Jis būdavo su juo ir išgelbėdavo izraelitus iš jų priešų per visas to teisėjo dienas. Viešpats gailėdavosi jų, kai jie dejuodami skųsdavosi prispaudėjais.</verse>
				<verse number="19">Bet, teisėjui mirus, jie sugrįždavo ir susitepdavo dar labiau, negu jų tėvai, sekdami svetimus dievus, jiems tarnaudami ir juos garbindami. Jie neatsisakė savo darbų ir užsispyrimo.</verse>
				<verse number="20">Viešpaties rūstybė užsidegė prieš Izraelį, ir Jis tarė: ‘‘Kadangi šita tauta sulaužė mano sandorą, kurią padariau su jų tėvais, ir neklausė manęs,</verse>
				<verse number="21">tai ir Aš neišvarysiu iš jų krašto nė vienos tų tautų, kurias Jozuė mirdamas paliko;</verse>
				<verse number="22">jomis išmėginsiu Izraelį, ar jis laikysis Viešpaties kelio ir ar norės juo vaikščioti, kaip darė jo tėvai’‘.</verse>
				<verse number="23">Todėl Viešpats paliko tas tautas krašte, neišnaikino jų tuojau ir neatidavė jų į Jozuės rankas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Šitas tautas Viešpats paliko krašte, norėdamas išmėginti izraelitus, kurie nebuvo pergyvenę Kanaano karų,</verse>
				<verse number="2">kad izraelitų kartos žinotų, kas yra karas, ir išmoktų kariauti:</verse>
				<verse number="3">penkis filistinų kunigaikščius, visus kanaaniečius, sidoniečius ir hivus, kurie gyveno Libano kalnyne nuo Baal Hermono kalno iki Lebo Hamato slėnio.</verse>
				<verse number="4">Jie buvo palikti išmėginti izraelitus, ar jie klausys Viešpaties įsakymų, kuriuos Jis davė jų tėvams per Mozę.</verse>
				<verse number="5">Izraelitai gyveno tarp kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių.</verse>
				<verse number="6">Jie vedė jų dukteris, savo dukteris davė jų sūnums ir tarnavo jų dievams.</verse>
				<verse number="7">Izraelitai darė pikta Viešpaties akivaizdoje, pamiršo Viešpatį, savo Dievą, ir tarnavo Baaliams ir alkams.</verse>
				<verse number="8">Viešpaties rūstybė užsidegė prieš Izraelį, ir Jis atidavė jį į Mesopotamijos karaliaus Kušan Rišataimo rankas. Izraelitai tarnavo Kušan Rišataimui aštuonerius metus.</verse>
				<verse number="9">Kai izraelitai šaukėsi Viešpaties, Viešpats pakėlė jiems išlaisvintoją, jaunesniojo Kalebo brolio Kenazo sūnų Otnielį, kuris juos išgelbėjo.</verse>
				<verse number="10">Viešpaties Dvasia nužengė ant jo, ir jis tapo Izraelio teisėju. Jis išėjo į karą prieš Mesopotamijos karalių Kusan Rasataimą, ir Viešpats atidavė Kusan Rasataimą į jo rankas.</verse>
				<verse number="11">Kraštas ilsėjosi keturiasdešimt metų. Ir Kenazo sūnus Otnielis mirė.</verse>
				<verse number="12">Tuomet izraelitai vėl darė pikta Viešpaties akivaizdoje. Viešpats sustiprino Moabo karalių Egloną prieš Izraelį, kadangi jie piktai elgėsi Viešpaties akivaizdoje.</verse>
				<verse number="13">Jis su amonitais ir amalekiečiais pakilo prieš Izraelį, jį sumušė ir užėmė Palmių miestą.</verse>
				<verse number="14">Izraelitai tarnavo Moabo karaliui Eglonui aštuoniolika metų.</verse>
				<verse number="15">Kai izraelitai šaukėsi Viešpaties, Jis siuntė jiems gelbėtoją, Gero sūnų Ehudą, kairiarankį, iš Benjamino giminės. Izraelitai per jį siuntė dovaną Moabo karaliui Eglonui.</verse>
				<verse number="16">Ehudas pasidarė dviašmenį durklą vienos uolekties ilgio ir jį diržu prisijuosė po savo drabužiais dešinėje pusėje.</verse>
				<verse number="17">Jis pristatė dovaną Moabo karaliui Eglonui, kuris buvo labai storas vyras.</verse>
				<verse number="18">Įteikęs dovaną, Ehudas pasiuntė namo vyrus, nešusius dovaną,</verse>
				<verse number="19">o pats nuo Gilgalos akmeninių stabų sugrįžo pas Egloną ir tarė: ‘‘Aš turiu slaptą žinią tau, karaliau’‘. Karalius pasakė: ‘‘Tylos!’‘ Ir visi, stovėjusieji prie jo, išėjo.</verse>
				<verse number="20">Ehudas nuėjo pas jį. Karalius sėdėjo vėsiame, antrame aukšte jam įrengtame kambaryje. Ehudas jam tarė: ‘‘Turiu tau žinią nuo Dievo’‘. Karalius atsistojo.</verse>
				<verse number="21">Ehudas, kairiąja ranka paėmęs durklą nuo savo dešiniojo šono, įsmeigė jį į karaliaus pilvą</verse>
				<verse number="22">taip, kad rankena sulindo paskui ašmenis ir taukai apdengė durklą, ir jis negalėjo jo ištraukti; ir nešvarumai išėjo lauk.</verse>
				<verse number="23">Ehudas išėjo į prieškambarį, uždarė ir užrakino to kambario duris.</verse>
				<verse number="24">Jam išėjus, atėję karaliaus tarnai pamatė, kad antro aukšto kambario durys užrakintos. Jie pagalvojo, kad jis atlieka savo reikalą vėsiame kambaryje.</verse>
				<verse number="25">Jie laukė, nes gėdijosi įeiti, tačiau jis neatidarė kambario durų. Pasiėmę raktą, jie atrakino ir pamatė, kad jų valdovas guli ant žemės negyvas.</verse>
				<verse number="26">Ehudas, kol jie delsė, pabėgo ir pro akmeninius stabus pasiekė Seyrą.</verse>
				<verse number="27">Atvykęs jis trimitavo Efraimo kalnuose. Išgirdę trimitą, izraelitai nuo kalnų rinkosi prie jo, ir jis jiems vadovavo.</verse>
				<verse number="28">Jis įsakė: ‘‘Sekite mane, nes Viešpats atidavė į jūsų rankas jūsų priešus moabitus!’‘ Jie ėjo paskui jį ir, užėmę Jordano brastas, kuriomis pereinama į Moabą, niekam neleido pereiti.</verse>
				<verse number="29">Tuo metu jie nužudė apie dešimt tūkstančių moabitų, tvirtų ir narsių vyrų, ir nė vienas neištrūko.</verse>
				<verse number="30">Taip tuomet Moabas buvo Izraelio pavergtas. Kraštas ilsėjosi aštuoniasdešimt metų.</verse>
				<verse number="31">Po jo valdė Anato sūnus Šamgaras, kuris užmušė šešis šimtus filistinų lazda jaučiams varyti ir išlaisvino Izraelį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Ehudui mirus, izraelitai ir toliau darė pikta Viešpaties akivaizdoje.</verse>
				<verse number="2">Viešpats atidavė juos į Kanaano karaliaus Jabino rankas, kuris karaliavo Hacore. Jo kariuomenės vadas Sisera gyveno Harošet ha Goime.</verse>
				<verse number="3">Izraelitai šaukėsi Viešpaties, nes Jabinas turėjo devynis šimtus geležinių kovos vežimų ir smarkiai spaudė izraelitus dvidešimt metų.</verse>
				<verse number="4">Pranašė Debora, Lapidoto žmona, tuo metu buvo teisėja Izraelyje.</verse>
				<verse number="5">Ji gyveno po Deboros palme, tarp Ramos ir Betelio, Efraimo kalnuose, ir izraelitai ateidavo pas ją bylinėtis.</verse>
				<verse number="6">Ji pasišaukė Abinoamo sūnų Baraką iš Neftalio Kedešo ir tarė jam: ‘‘Viešpats, Izraelio Dievas, tau įsako eiti į Taboro kalną su dešimt tūkstančių vyrų iš Neftalio ir Zabulono giminių,</verse>
				<verse number="7">o Jis atves pas tave prie Kišono upelio Jabino kariuomenės vadą Siserą su jo vežimais bei visa kariuomene ir jį atiduos į tavo rankas’‘.</verse>
				<verse number="8">Barakas jai atsakė: ‘‘Jei tu eisi su manimi, aš eisiu, o jei neisi su manimi­neisiu’‘.</verse>
				<verse number="9">Ji tarė: ‘‘Aš eisiu su tavimi, tačiau tu nepasižymėsi žygyje, nes Viešpats atiduos Siserą į moters rankas’‘. Ir Debora su Baraku ėjo į Kedešą.</verse>
				<verse number="10">Barakas sušaukė Zabulono ir Neftalio vyrus į Kedešą. Jį sekė dešimt tūkstančių vyrų, ir Debora ėjo su juo.</verse>
				<verse number="11">Heberas, kainitas, atsiskyrė nuo kainitų, Mozės giminaičio Hobabo palikuonių. Jis pasistatė savo palapinę po ąžuolu arti Caanaimo Kedeše.</verse>
				<verse number="12">Kai Siserai pranešė, kad Abinoamo sūnus Barakas nužygiavo į Taboro kalną,</verse>
				<verse number="13">Sisera sušaukė visus savo kovos vežimus­devynis šimtus geležinių vežimų ir visus karius Harošet ha Goime prie Kišono upelio.</verse>
				<verse number="14">Tada Debora tarė Barakui: ‘‘Pakilk, šiandien Viešpats atidavė Siserą į tavo rankas. Tikrai Viešpats yra su tavimi!’‘ Barakas nusileido nuo Taboro kalno su dešimčia tūkstančių vyrų.</verse>
				<verse number="15">Viešpats taip išgąsdino Siserą, kad jo kovos vežimai ir visa kariuomenė, pamatę Baraką, pakriko, pats Sisera, nušokęs nuo vežimo, pabėgo pėsčias.</verse>
				<verse number="16">O Barakas vijosi kovos vežimus ir kariuomenę iki Harošet ha Goimo. Visa Siseros kariuomenė buvo išžudyta kardu, nė vienas neišliko gyvas.</verse>
				<verse number="17">Sisera pėsčias nubėgo į kainito Hebero žmonos Jaelės palapinę, nes tarp Hacoro karaliaus Jabino ir kainito Hebero buvo taika.</verse>
				<verse number="18">Jaelė išėjo Siseros sutikti ir jį pakvietė: ‘‘Užsuk, viešpatie, užsuk pas mane, nebijok!’‘ Jis užėjo pas ją į palapinę, o ji apklojo jį antklode.</verse>
				<verse number="19">Jis prašė vandens atsigerti, nes buvo labai ištroškęs. Ji, atrišusi pieno odinę, davė jam atsigerti ir vėl jį užklojo.</verse>
				<verse number="20">Sisera prašė jos atsistoti palapinės angoje ir, jei kas atėjęs klaustų, ar yra pas ją kas nors, atsakyti, kad nėra.</verse>
				<verse number="21">Hebero žmona Jaelė paėmė palapinės kuolelį, kūjį ir tylomis įėjusi kuolelį įkalė jam į smilkinį taip, kad jį prismeigė prie žemės, kai Sisera buvo labai nuvargęs ir giliai miegojo. Taip jis mirė.</verse>
				<verse number="22">Kai pasirodė Barakas, besivydamas Siserą, Jaelė, išėjusi jo pasitikti, tarė: ‘‘Eikš, aš tau parodysiu vyrą, kurio ieškai’‘. Jis įėjo į jos palapinę ir pamatė Siserą, gulintį negyvą su įsmeigtu kuoleliu smilkinyje.</verse>
				<verse number="23">Taip Dievas tuomet pažemino Kanaano karalių Jabiną izraelitų akyse.</verse>
				<verse number="24">Izraelitai vis labiau spaudė Kanaano karalių Jabiną, kol jį visai sunaikino.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Debora ir Abinoamo sūnus Barakas tą dieną giedojo:</verse>
				<verse number="2">‘‘Šlovinkite Viešpatį, nes Izraelis atkeršijo, kai žmonės noriai aukojosi.</verse>
				<verse number="3">Išgirskite, karaliai, klausykitės, kunigaikščiai! Aš giedosiu Viešpačiui ir girsiu Viešpatį, Izraelio Dievą!</verse>
				<verse number="4">Viešpatie, Tau išeinant iš Seyro ir žygiuojant iš Edomo laukų, žemė drebėjo, dangūs verkė ir iš debesų lašėjo vanduo.</verse>
				<verse number="5">Kalnai tirpo prieš Viešpatį, net Sinajus Viešpaties, Izraelio Dievo, akivaizdoje.</verse>
				<verse number="6">Anato sūnaus Šamgaro ir Jaelės dienomis keliai ištuštėjo ir keliautojai pasuko aplinkiniais keliais.</verse>
				<verse number="7">Gyventojai kaimuose nyko, kol aš, Debora, iškilau kaip motina Izraelyje.</verse>
				<verse number="8">Jie pasirinko naujus dievus, ir kilo karas prie jų vartų. Ar buvo skydas arba ietis tarp keturiasdešimties tūkstančių izraelitų?</verse>
				<verse number="9">Mano širdis palinkusi prie Izraelio vadovų, kurie noriai aukojasi už tautą! Girkite Viešpatį,</verse>
				<verse number="10">kurie jojate ant baltų asilų, sėdite ant brangių kilimų ir einate keliu.</verse>
				<verse number="11">Toli nuo šaulių balsų, prie vandens šulinių skelbkite Viešpaties teisius darbus, kuriuos Jis padarė Izraelio kaimams. Tada Viešpaties tauta nusileido prie vartų.</verse>
				<verse number="12">Pabusk, pabusk, Debora! Pabusk, pabusk ir giedok giesmę! Pakilk, Barakai, Abinoamo sūnau, vesk savo belaisvius!</verse>
				<verse number="13">Tam, kuris pasiliko, Jis atidavė valdyti kilniuosius tautoje. Viešpats pavedė man valdyti galinguosius.</verse>
				<verse number="14">Būriai iš Efraimo, gyveną Amaleko krašte, atėjo paskui Benjamino būrius, taip pat Machyro valdytojai ir Zabulono raštininkai.</verse>
				<verse number="15">Isacharo kunigaikščiai su Debora ir Baraku skubėjo į slėnį. Rubenas buvo pasidalinęs.</verse>
				<verse number="16">Ko pasilikai tarp avių gardų ir klausai kaimenės bliovimo? Rubeno pulkuose kilo nesutarimai.</verse>
				<verse number="17">Gileadas pasiliko anapus Jordano, Danas­prie laivų, o Ašeras liko ant jūros kranto.</verse>
				<verse number="18">Bet Zabulono ir Neftalio vyrai statė mirties pavojun savo gyvybes aukštumose.</verse>
				<verse number="19">Kanaano karaliai kariavo Taanache, prie Megido vandenų; sidabro grobio jie negavo.</verse>
				<verse number="20">Ir dangaus žvaigždės kovojo su Sisera.</verse>
				<verse number="21">Kišono upė nunešė juos. Mano siela, tu pamynei jėgą.</verse>
				<verse number="22">Žirgams kanopos sutrupėjo nuo bėgimo, kai bėgo jų galingieji.</verse>
				<verse number="23">Viešpaties angelas tarė: ‘Prakeikite Merozą, prakeikite jo gyventojus, nes jie neatėjo Viešpačiui į pagalbą kovoje su galiūnais’.</verse>
				<verse number="24">Kainito Hebero žmona Jaelė palaiminta labiau už visas moteris, labiau už visas moteris savo palapinėje.</verse>
				<verse number="25">Vandens jis prašė, bet ji davė jam pieno, brangiame dubenyje ji atnešė sviesto.</verse>
				<verse number="26">Į savo ranką ji paėmė kuolelį, o į savo dešinę­darbininkų kūjį. Ji užmušė Siserą, sutriuškino jo galvą ir pervėrė jam smilkinius.</verse>
				<verse number="27">Prie jos kojų jis susmuko, parkrito ir gulėjo, prie jos kojų susmuko, parkrito. Kur jis susmuko, ten parkrito negyvas.</verse>
				<verse number="28">Pro lango groteles žiūrėjo Siseros motina, laukdama jo grįžtant: ‘Kodėl taip ilgai neparvažiuoja jo kovos vežimas? Kodėl užtrunka jo kovos vežimo ratai?’</verse>
				<verse number="29">Jos išmintingosios moterys jai sakė, o motina pakartojo jų žodžius:</verse>
				<verse number="30">‘Tikrai jie dalinasi grobį: po vieną, o gal po dvi mergaites kiekvienam vyrui. Margi grobio audiniai Siserai. Iš abiejų pusių išsiuvinėti audiniai jo kaklui’.</verse>
				<verse number="31">Sunaikink visus savo priešus, Viešpatie! Tave mylintieji tebūna kaip saulė, tekanti savo jėgoje’‘. Kraštas ilsėjosi keturiasdešimt metų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Izraelitai darė pikta Viešpaties akivaizdoje, ir Viešpats juos atidavė į midjaniečių rankas septyneriems metams.</verse>
				<verse number="2">Midjaniečiai spaudė izraelitus, todėl jie pasidarė kalnuose lindynių, olų ir tvirtovių.</verse>
				<verse number="3">Izraelitams apsėjus dirvas, ateidavo midjaniečiai, amalekiečiai ir rytų gyventojai.</verse>
				<verse number="4">Pasistatę stovyklas, jie sunaikindavo krašto derlių iki Gazos, nepalikdami Izraeliui jokio maisto: nei avių, nei jaučių, nei asilų.</verse>
				<verse number="5">Jie ateidavo su savo gyvuliais ir palapinėmis, ir jų buvo daug kaip skėrių­neįmanoma suskaičiuoti nei jų, nei jų kupranugarių. Jie įsiverždavo į šalį, kad ją sunaikintų.</verse>
				<verse number="6">Midjaniečiai labai nuskurdino Izraelį, ir izraelitai šaukėsi Viešpaties.</verse>
				<verse number="7">Kai izraelitai šaukėsi Viešpaties dėl midjaniečių,</verse>
				<verse number="8">Jis atsiuntė izraelitams pranašą, kuris jiems paskelbė Viešpaties, Izraelio Dievo, žodžius: ‘‘Aš jus išvedžiau iš Egipto vergijos,</verse>
				<verse number="9">Aš išgelbėjau jus iš egiptiečių ir iš visų jūsų priešų, Aš išvariau juos nuo jūsų ir jums atidaviau jų žemę.</verse>
				<verse number="10">O jums pasakiau: ‘Aš esu Viešpats, jūsų Dievas; negarbinkite amoritų, kurių krašte gyvenate, dievų. Bet jūs neklausėte manęs’ ‘‘.</verse>
				<verse number="11">Atėjęs Viešpaties angelas atsisėdo po ąžuolu Ofroje, kuris priklausė abiezeriui Jehoašui. Jo sūnus Gedeonas kūlė kviečius prie vyno spaustuvo, pasislėpęs nuo midjaniečių.</verse>
				<verse number="12">Jam pasirodė Viešpaties angelas ir tarė: ‘‘Viešpats su tavimi, galingas karžygy!’‘</verse>
				<verse number="13">Gedeonas jam atsakė: ‘‘Viešpatie, jei Viešpats yra su mumis, kodėl mums taip atsitiko? Kur yra visi Jo stebuklai, apie kuriuos pasakojo mūsų tėvai, sakydami: ‘Tikrai, Viešpats išvedė mus iš Egipto’? Dabar Viešpats mus atstūmė ir atidavė į midjaniečių rankas’‘.</verse>
				<verse number="14">Viešpats, pažiūrėjęs į Gedeoną, tarė: ‘‘Eik šioje savo jėgoje ir išgelbėk Izraelį iš midjaniečių! Aš tave siunčiu’‘.</verse>
				<verse number="15">Gedeonas klausė: ‘‘Viešpatie, kaip aš išgelbėsiu Izraelį? Mano šeima yra skurdžiausia Manaso giminėje, o aš pats mažiausias savo tėvo namuose’‘.</verse>
				<verse number="16">Viešpats jam atsakė: ‘‘Aš būsiu su tavimi, ir tu nugalėsi midjaniečius kaip vieną vyrą’‘.</verse>
				<verse number="17">Gedeonas atsakė: ‘‘Jei radau malonę Tavo akyse, tai parodyk ženklą, kad Tu kalbi su manimi.</verse>
				<verse number="18">Prašau, nepasitrauk iš čia, kol sugrįšiu ir atnešiu Tau dovaną’‘. Jis atsakė: ‘‘Aš palauksiu, iki sugrįši’‘.</verse>
				<verse number="19">Gedeonas nuskubėjo į namus. Paruošęs ožiuką ir neraugintos duonos iš vienos efos miltų, mėsą sudėjo į pintinę, sriubą supylė į puodą ir viską atnešė po ąžuolu, ir davė Jam.</verse>
				<verse number="20">Dievo angelas jam tarė: ‘‘Paimk mėsą bei neraugintą duoną ir padėk čia ant uolos, o sriubą išpilk!’‘ Jis taip ir padarė.</verse>
				<verse number="21">Viešpaties angelas ištiesė lazdą, kurią laikė rankoje, ir jos galu palietė mėsą. Iš uolos pakilo ugnis ir sudegino mėsą bei duoną. Tada Viešpaties angelas pradingo jam iš akių.</verse>
				<verse number="22">Kada Gedeonas suprato, kad čia buvo Viešpaties angelas, jis tarė: ‘‘Viešpatie Dieve! Vargas man! Aš mačiau Viešpaties angelą veidas į veidą’‘.</verse>
				<verse number="23">Viešpats jam atsakė: ‘‘Ramybė tau! Nebijok, nemirsi!’‘</verse>
				<verse number="24">Gedeonas ten pastatė aukurą Viešpačiui ir pavadino jį ‘‘Viešpats yra ramybė’‘. Jis tebestovi iki šios dienos abiezerių Ofroje.</verse>
				<verse number="25">Tą pačią naktį Viešpats jam liepė: ‘‘Imk jauną jautį, priklausantį tavo tėvui, ir antrą septynmetį jautį, nugriauk Baalio aukurą, kurį pastatė tavo tėvas, ir iškirsk prie jo esančią giraitę.</verse>
				<verse number="26">Pastatyk aukurą Viešpačiui, savo Dievui, ant šitos uolos nurodytoje vietoje. Tuomet aukok antrą jautį kaip deginamąją auką ant giraitės, kurią iškirsi, malkų’‘.</verse>
				<verse number="27">Gedeonas su dešimčia savo tarnų padarė, kaip Viešpats jam įsakė. Tačiau, bijodamas savo tėvo namiškių ir miesto žmonių, jis padarė tai ne dienos metu, bet naktį.</verse>
				<verse number="28">Kai miesto žmonės, atsikėlę anksti rytą, pamatė nugriautą Baalio aukurą ir prie jo buvusią giraitę iškirstą ir ant pastatyto aukuro paaukotą antrą jautį,</verse>
				<verse number="29">jie kalbėjo vienas kitam: ‘‘Kas tai padarė?’‘ Ieškodami ir klausinėdami jie sužinojo, kad tai padarė Jehoašo sūnus Gedeonas.</verse>
				<verse number="30">Miesto vyrai sakė Jehoašui: ‘‘Išvesk savo sūnų­jis turi mirti, nes sugriovė Baalio aukurą ir iškirto prie jo buvusią giraitę’‘.</verse>
				<verse number="31">Jehoašas tarė visiems prie jo stovintiems: ‘‘Ar jūs norite ginti Baalį ir manote jį išgelbėti? Kas gins jį, tas temiršta, nesulaukęs ryto. Jei jis yra dievas, tegul pats apgina save, nes sugriautas jo aukuras’‘.</verse>
				<verse number="32">Tą dieną Gedeonas buvo pramintas Jerubaalu, nes jo tėvas sakė: ‘‘Tegul Baalis apgina save, nes jis sugriovė jo aukurą’‘.</verse>
				<verse number="33">Midjaniečiai, amalekiečiai ir rytų gyventojai susirinkę perėjo per Jordaną ir pasistatė stovyklas Jezreelio slėnyje.</verse>
				<verse number="34">Viešpaties Dvasia nužengė ant Gedeono. Jis trimitu sušaukė Abiezerio palikuonis, kurie susirinko pas jį.</verse>
				<verse number="35">Jis išsiuntė pasiuntinius į visą Manasą, ir jie taip pat susirinko pas jį. Jis išsiuntė pasiuntinius ir pas Ašerą, Zabuloną bei Neftalį. Jie atėjo jo pasitikti.</verse>
				<verse number="36">Gedeonas tarė Dievui: ‘‘Jei išgelbėsi Izraelį mano ranka, kaip sakei,</verse>
				<verse number="37">štai aš patiesiu vilną klojime; jei rasa bus tik ant vilnos, o aplink žemė bus sausa, tai žinosiu, kad išgelbėsi Izraelį mano ranka, kaip kalbėjai’‘.</verse>
				<verse number="38">Taip ir įvyko. Rytojaus dieną atsikėlęs anksti rytą jis išgręžė iš vilnos pilną dubenį vandens.</verse>
				<verse number="39">Gedeonas tarė Dievui: ‘‘Teneužsidega Tavo rūstybė prieš mane, jei aš dar kartą prabilsiu. Aš prašau dar kartą leisti man pabandyti su vilna. Šį kartą tegul lieka sausa tik vilna, o ant žemės tebūna rasa’‘.</verse>
				<verse number="40">Dievas taip padarė tą naktį: sausa buvo tik vilna, o aplinkui ant žemės buvo rasa.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Jerubaalas, kitaip Gedeonas, anksti atsikėlęs, su savo žmonėmis pasistatė stovyklą prie En Harodo versmės, o Midjano stovykla buvo į šiaurę nuo jo, prie Morės kalvos, slėnyje.</verse>
				<verse number="2">Viešpats tarė Gedeonui: ‘‘Turi per daug vyrų, kad atiduočiau Midjaną į tavo rankas, kad Izraelis negalėtų didžiuotis prieš mane, sakydamas: ‘Aš išsilaisvinau savo jėgomis’.</verse>
				<verse number="3">Paskelbk žmonėms: ‘Kas bijo ir nedrąsus, tegrįžta namo!’ ‘‘ Pasitraukė dvidešimt du tūkstančiai, o dešimt tūkstančių vyrų pasiliko.</verse>
				<verse number="4">Viešpats tarė Gedeonui: ‘‘Dar per daug žmonių. Nuvesk juos prie vandens. Ten Aš juos tau atrinksiu. Apie kuriuos sakysiu: ‘Tas eis su tavimi’, tuos pasiimk, o apie kuriuos sakysiu: ‘Tas neis su tavimi’, tie tegrįžta!’‘</verse>
				<verse number="5">Gedeonas nuvedė žmones prie vandens. Viešpats tarė Gedeonui: ‘‘Atskirk kiekvieną, kuris laks vandenį kaip šuo ir kuris klaupsis gerti ant kelių’‘.</verse>
				<verse number="6">Skaičius lakusių iš rankos buvo trys šimtai vyrų, o likusieji gėrė atsiklaupę ant kelių.</verse>
				<verse number="7">Tada Viešpats tarė Gedeonui: ‘‘Per tuos tris šimtus vyrų, kurie gėrė iš rankos, Aš jus išgelbėsiu ir atiduosiu midjaniečius į tavo rankas; visi kiti žmonės tegrįžta į savo namus’‘.</verse>
				<verse number="8">Paėmęs maisto atsargas ir trimitus iš žmonių, pasiuntė juos į savo palapines, o tuos tris šimtus vyrų paliko stovykloje. Midjaniečių stovykla buvo žemiau, slėnyje.</verse>
				<verse number="9">Tą pačią naktį Viešpats tarė Gedeonui: ‘‘Pulk midjaniečių stovyklą, Aš juos atidaviau į tavo rankas.</verse>
				<verse number="10">O jei bijai eiti, tai su savo tarnu Pura nusileisk į stovyklą</verse>
				<verse number="11">ir pasiklausyk, ką jie kalba. Tuomet sutvirtės tavo rankos kovoti prieš juos’‘. Jis nusileido su savo tarnu Pura prie stovyklos sargybų.</verse>
				<verse number="12">Midjaniečių, amalekiečių ir rytų gyventojų slėnyje buvo tiek daug kaip skėrių, o jų kupranugarių buvo be skaičiaus, kaip smilčių ant jūros kranto.</verse>
				<verse number="13">Gedeonas nuėjęs išgirdo vieną pasakojant sapną savo draugui: ‘‘Sapnavau miežinės duonos kepalą, riedantį į midjaniečių stovyklą. Jis pasiekė palapinę ir taip į ją atsitrenkė, kad ji apvirto ir subyrėjo’‘.</verse>
				<verse number="14">Jo draugas atsakė: ‘‘Tai ne kas kita kaip izraelito Gedeono, Jehoašo sūnaus, kardas. Dievas atidavė į jo rankas midjaniečius ir visą stovyklą’‘.</verse>
				<verse number="15">Gedeonas, išgirdęs sapną ir jo aiškinimą, pagarbino ir, sugrįžęs į Izraelio stovyklą, tarė: ‘‘Kilkite, Viešpats atidavė midjaniečių stovyklą į jūsų rankas’‘.</verse>
				<verse number="16">Gedeonas padalino tris šimtus vyrų į tris būrius, padavė jiems į rankas trimitus ir ąsočius su deglais viduje</verse>
				<verse number="17">ir įsakė: ‘‘Žiūrėkite į mane ir darykite, ką aš darysiu.</verse>
				<verse number="18">Kai mes visi nueisime prie midjaniečių stovyklos, aš trimituosiu ir jūs trimituokite iš visų pusių aplink stovyklą, šaukdami: ‘Viešpaties ir Gedeono kardas!’ ‘‘</verse>
				<verse number="19">Gedeonas ir šimtas su juo buvusiųjų vyrų nuėjo prie stovyklos. Tik pasikeitus vidurnakčio sargybai, jie visi trimitavo ir sudaužė ąsočius, kuriuos laikė rankose.</verse>
				<verse number="20">Visi trys būriai trimitavo, sudaužė ąsočius ir, laikydami trimitus dešinėje rankoje bei deglus kairėje, šaukė: ‘‘Viešpaties ir Gedeono kardas!’‘</verse>
				<verse number="21">Kiekvienas iš jų stovėjo savo vietoje aplinkui stovyklą. Stovykloje kilo panika, visa stovykla lakstė, šaukė ir ėmė bėgti.</verse>
				<verse number="22">Trys šimtai trimitavo, ir Viešpats atgręžė midjaniečių kardus vienas prieš kitą visoje stovykloje. Jie bėgo ligi Bet Šitos, Cereros link, ligi Abel Meholos sienos, prie Tabato.</verse>
				<verse number="23">Susirinko izraelitai iš Neftalio, Ašero ir Manaso ir vijosi midjaniečius.</verse>
				<verse number="24">Gedeonas siuntė pasiuntinius į Efraimo kalnyną, sakydamas: ‘‘Nusileiskite prieš midjaniečius ir atkirskite jiems kelią į Bet Barą ir prie Jordano!’‘ Susirinko visi efraimai ir atkirto praėjimą į Bet Barą ir prie Jordano.</verse>
				<verse number="25">Efraimai pagavo du midjaniečių kunigaikščius­Orebą ir Zeebą. Orebą jie nužudė ant Orebo uolos, o Zeebą­prie Zeebo vyno spaustuvo ir persekiojo midjaniečius. Orebo ir Zeebo galvas nunešė Gedeonui į kitą Jordano pusę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Efraimai sakė Gedeonui: ‘‘Kodėl mums taip padarei? Kodėl, nepasikvietęs mūsų, išėjai prieš midjaniečius?’‘ Ir jie smarkiai ginčijosi su juo.</verse>
				<verse number="2">Jis atsakė jiems: ‘‘Ar aš ką nuveikiau palyginti su jumis? Argi efraimitų vynuogių likutis nėra didesnis negu Abiezerio visas derlius?</verse>
				<verse number="3">Į jūsų rankas Dievas atidavė Midjano kunigaikščius Orebą ir Zeebą. Kuo aš galiu lygintis su jumis?’‘ Jam taip kalbant, atlyžo jų pyktis.</verse>
				<verse number="4">Gedeonas, atėjęs prie Jordano su trimis šimtais vyrų, persikėlė per jį. Jie pavargo, besivydami priešą.</verse>
				<verse number="5">Jis prašė Sukoto žmonių duonos savo kariams, kurie buvo išvargę, vydami Zebachą ir Calmuną, Midjano karalius.</verse>
				<verse number="6">Sukoto vyresnieji paklausė: ‘‘Ar Zebachas ir Calmuna jau yra tavo rankose, kad mes duotume duonos tavo kariuomenei?’‘</verse>
				<verse number="7">Gedeonas atsakė: ‘‘Kai Viešpats atiduos Zebachą ir Calmuną į mano rankas, aš plaksiu jus dykumų erškėčių dygliais’‘.</verse>
				<verse number="8">Jis traukė iš ten į Penuelį ir ten kalbėjo tą patį. Penuelio žmonių atsakymas buvo toks pat kaip Sukoto.</verse>
				<verse number="9">Tada Gedeonas jiems tarė: ‘‘Po pergalės grįždamas aš nugriausiu šitą bokštą’‘.</verse>
				<verse number="10">Zebachas ir Calmuna buvo Karkore su savo kariuomene, apie penkiolika tūkstančių vyrų. Tiek buvo likę iš visos rytų kariuomenės. Kritusiųjų buvo apie šimtas dvidešimt tūkstančių ginkluotų karių.</verse>
				<verse number="11">Gedeonas žygiavo keliu į rytus nuo Nobacho ir Jogbohos, kur žmonės gyveno palapinėse, ir nelauktai užpuolė midjaniečių stovyklą.</verse>
				<verse number="12">Kai Zebachas ir Calmuna pabėgo, Gedeonas vijosi juos ir pagavo abu Midjano karalius, o jų kariuomenėje sukėlė paniką.</verse>
				<verse number="13">Jehoašo sūnus Gedeonas grįžo iš mūšio dar saulei nepatekėjus.</verse>
				<verse number="14">Jis sugavo jaunuolį iš Sukoto ir jį išklausinėjo. Tas jam surašė Sukoto miesto kunigaikščius ir vyresniuosius, septyniasdešimt septynis vyrus.</verse>
				<verse number="15">Atėjęs į Sokotą, Gedeonas tarė: ‘‘Štai Zebahas ir Zalmunas, dėl kurių jūs išjuokėte mane, sakydami: ‘Ar Zebahas ir Zalmunas jau tavo rankose, kad prašai duonos savo pavargusiems žmonėms?’ ‘‘</verse>
				<verse number="16">Jis Sukoto miesto vyresniuosius nuplakė dykumos erškėčiais ir taip pamokė juos.</verse>
				<verse number="17">Penuelio bokštą jis nugriovė ir miesto vyrus išžudė.</verse>
				<verse number="18">Po to jis klausė Zebachą ir Calmuną: ‘‘Kaip atrodė tie vyrai, kuriuos užmušėte Tabore?’‘ Jie atsakė: ‘‘Taip, kaip tu. Jie atrodė kaip karaliaus sūnūs’‘.</verse>
				<verse number="19">Jis tarė: ‘‘Tai buvo mano broliai, mano motinos sūnūs. Kaip gyvas Viešpats, jei būtumėte palikę juos gyvus, nenužudyčiau jūsų’‘.</verse>
				<verse number="20">Tuomet jis sakė savo pirmagimiui Jeteriui: ‘‘Nužudyk juos!’‘ Bet berniukas neištraukė kardo, nes bijojo, kadangi buvo dar vaikas.</verse>
				<verse number="21">Zebachas ir Calmuna tarė: ‘‘Tu pats nužudyk mus! Nes koks vyras, tokia ir jo jėga’‘. Gedeonas nužudė Zebachą ir Calmuną ir pasiėmė jų kupranugarių kaklų papuošalus.</verse>
				<verse number="22">Izraelitai prašė Gedeono: ‘‘Valdyk mus tu, tavo sūnus ir sūnaus sūnus, nes tu mus išgelbėjai iš Midjano rankų’‘.</verse>
				<verse number="23">Gedeonas atsakė jiems: ‘‘Nei aš, nei mano sūnus nevaldys jūsų. Viešpats bus jūsų valdovas.</verse>
				<verse number="24">Aš tik noriu paprašyti jūsų atiduoti man iš savo grobio auskarus’‘. Mat izmaelitai nešiodavo auksinius auskarus.</verse>
				<verse number="25">Jie atsakė: ‘‘Mielai atiduosime’‘. Patiesę apsiaustą, jie sumetė ant jo auskarus iš savo grobio.</verse>
				<verse number="26">Auksiniai auskarai svėrė tūkstantį septynis šimtus šekelių, be papuošalų, grandinėlių ir purpurinių drabužių, kuriais vilkėjo Midjano karaliai, bei grandinių, kurios buvo ant jų kupranugarių kaklų.</verse>
				<verse number="27">Iš to aukso Gedeonas padarė efodą ir jį pastatė savo mieste Ofroje. Visi izraelitai eidavo ten ir garbino jį, todėl jis tapo spąstais Gedeonui ir jo namams.</verse>
				<verse number="28">Midjaniečiai buvo nugalėti izraelitų ir daugiau nebekėlė savo galvų. Gedeono dienomis krašte buvo ramu keturiasdešimt metų.</verse>
				<verse number="29">Jehoašo sūnus Jerubaalas, sugrįžęs gyveno savo namuose.</verse>
				<verse number="30">Gedeonas turėjo septyniasdešimt sūnų, kurie gimė iš jo, nes turėjo daug žmonų.</verse>
				<verse number="31">Jo sugulovė, gyvenusi Sicheme, taip pat pagimdė jam sūnų, kurį jis pavadino Abimelechu.</verse>
				<verse number="32">Jehoašo sūnus Gedeonas mirė sulaukęs senatvės ir buvo palaidotas savo tėvo Jehoašo kape, abiezerių Ofroje.</verse>
				<verse number="33">Gedeonui mirus, izraelitai vėl nuėjo paleistuvauti paskui Baalį ir savo dievu padarė Baal Beritą.</verse>
				<verse number="34">Izraelitai neprisiminė Viešpaties, savo Dievo, kuris juos išgelbėjo iš visų aplinkui juos esančių priešų.</verse>
				<verse number="35">Jie neparodė malonės Jerubaalio, kitaip Gedeono, giminei, nepaisydami to, kad jis Izraeliui padarė daug gero.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Jerubaalio sūnus Abimelechas nuėjo į Sichemą pas savo motinos brolius ir kalbėjo visai motinos giminei:</verse>
				<verse number="2">‘‘Paklauskite Sichemo vyrų, ar jie norėtų, kad jiems karaliautų septyniasdešimt vyrų, visi Jerubaalio sūnūs, ar vienas? Atsiminkite, jog aš esu jūsų kūnas ir kaulas’‘.</verse>
				<verse number="3">Jo motinos broliai viską papasakojo Sichemo vyrams. Jie pritarė Abimelechui, galvodami: ‘‘Jis yra mūsų brolis!’‘</verse>
				<verse number="4">Jie davė jam iš Baal Berito šventyklos septyniasdešimt sidabrinių. Už juos Abimelechas pasisamdė niekšų ir valkatų, kurie sekė jį.</verse>
				<verse number="5">Atėjęs į savo tėvo namus Ofroje, nužudė savo brolius, Jerubaalio sūnus, septyniasdešimt vyrų, ant vieno akmens. Gyvas liko tik Jerubaalio jauniausiasis sūnus Jotamas, nes jis buvo pasislėpęs.</verse>
				<verse number="6">Po to Sichemo vyrai bei Bet Milojo gyventojai, susirinkę po ąžuolu, prie akmens stulpo, stovinčio Sicheme, paskelbė Abimelechą karaliumi.</verse>
				<verse number="7">Tai sužinojęs, Jotamas užlipo ant Garizimo kalno ir garsiai šaukdamas tarė: ‘‘Sichemo vyrai, klausykite manęs, kad ir Dievas jūsų klausytų.</verse>
				<verse number="8">Kartą medžiai susirinko patepti karalių. Jie tarė alyvmedžiui: ‘Karaliauk mums’.</verse>
				<verse number="9">Alyvmedis jiems atsakė: ‘Argi galiu atsisakyti savo alyvos, kuria patepami dievai ir žmonės, ir nuėjęs valdyti medžius?’</verse>
				<verse number="10">Po to medžiai kreipėsi į figmedį: ‘Ateik ir karaliauk mums’.</verse>
				<verse number="11">Figmedis jiems atsakė: ‘Argi galiu atsisakyti savo saldumo bei puikių vaisių ir nuėjęs valdyti medžius?’</verse>
				<verse number="12">Po to medžiai kreipėsi į vynmedį: ‘Ateik ir karaliauk mums’.</verse>
				<verse number="13">Vynmedis jiems atsakė: ‘Argi galiu atsisakyti vyno, kuris linksmina dievus ir žmones, ir nuėjęs valdyti medžius?’</verse>
				<verse number="14">Pagaliau medžiai kreipėsi į erškėtį: ‘Ateik ir karaliauk mums’.</verse>
				<verse number="15">Erškėtis atsakė medžiams: ‘Jei tikrai jūs norite mane patepti karaliumi, ateikite ir ilsėkitės mano pavėsyje, o jei ne, tegul išeina ugnis iš erškėčio ir sudegina Libano kedrus!’</verse>
				<verse number="16">Jei pasielgėte teisingai ir gerai, patepdami Abimelechą karaliumi, ir Jerubaaiui bei jo giminei pagal nuopelnus atlyginote</verse>
				<verse number="17">(nes mano tėvas kovojo už jus, statydamas pavojun savo gyvybę ir gelbėdamas jus iš midjaniečių rankos,</verse>
				<verse number="18">o jūs šiandien sukilote prieš mano tėvo giminę, nužudėte visus septyniasdešimt jo sūnų ant vieno akmens ir patepėte Sichemo karaliumi jo tarnaitės sūnų Abimelechą todėl, kad jis jūsų brolis),</verse>
				<verse number="19">jei šiandien teisingai ir gerai pasielgėte su Jerubaaliu ir jo gimine, tai džiaukitės Abimelechu, o jis tegul džiaugiasi jumis.</verse>
				<verse number="20">Bet jei ne, tegul išeina ugnis iš Abimelecho ir sudegina Sichemo miesto ir Milo gyventojus. Tegul išeina ugnis iš Sichemo ir Bet Milojo gyventojų ir sudegina Abimelechą!’‘</verse>
				<verse number="21">Jotamas pabėgo į Beerą ir ten apsigyveno, nes bijojo savo brolio Abimelecho.</verse>
				<verse number="22">Abimelechas valdė Izraelį trejus metus.</verse>
				<verse number="23">Po to Dievas sukėlė nesantaiką tarp Abimelecho ir Sichemo gyventojų (ir Sichemo gyventojai pradėjo klastingai elgtis su Abimelechu),</verse>
				<verse number="24">kad atkeršytų Abimelechui už septyniasdešimt Jerubaalio sūnų ir jų kraujas kristų ant to, kuris juos nužudė, ir ant Sichemo žmonių, kurie jam padėjo nužudyti brolius.</verse>
				<verse number="25">Sichemo gyventojai pastatė tykoti jo kalnų viršūnėse vyrus, kurie apiplėšdavo visus, kas eidavo tuo keliu. Apie tai buvo pranešta Abimelechui.</verse>
				<verse number="26">Į Sichemą atvyko Ebedo sūnus Gaalas su savo broliais ir apsigyveno. Sichemo gyventojai pasitikėjo juo.</verse>
				<verse number="27">Jie, prisiskynę vynuogių savo vynuogynuose, jas išsispaudė ir suruošė puotą. Savo dievo namuose jie valgė, gėrė ir keikė Abimelechą.</verse>
				<verse number="28">Ebedo sūnus Gaalas sakė: ‘‘Kas yra Abimelechas ir kas yra Sichemas, kad jam tarnautume? Argi jis ne Jerubaalio sūnus ir argi jo prievaizdas ne Zebulas? Tarnaukite Sichemo tėvo Hamoro vyrams. Kodėl mes turime tarnauti jam?</verse>
				<verse number="29">Jei aš būčiau tų žmonių valdovas, pašalinčiau Abimelechą, sakydamas: ‘Surink savo kariuomenę ir išeik!’ ‘‘</verse>
				<verse number="30">Miesto viršininkas Zebulas girdėjo Ebedo sūnaus Gaalo žodžius ir labai supyko.</verse>
				<verse number="31">Jis slaptai siuntė pas Abimelechą pasiuntinius, pranešdamas: ‘‘Ebedo sūnus Galaas su savo broliais atvyko į Sichemą ir kursto miestą prieš tave.</verse>
				<verse number="32">Tu ir tavo vyrai pasislėpkite laukuose.</verse>
				<verse number="33">Rytą, saulei tekant, pulkite miestą! Gaalas su savo šalininkais išeis prieš tave. Pasielk su jais, kaip galėsi’‘.</verse>
				<verse number="34">Abimelechas ir visi jo vyrai naktį pasislėpė Sichemo laukuose, pasidalinę į keturias grupes.</verse>
				<verse number="35">Ebedo sūnus Gaalas išėjęs atsistojo miesto vartuose. Tada Abimelechas ir jo vyrai pasiruošė puolimui.</verse>
				<verse number="36">Gaalas, pamatęs žmones, tarė Zebului: ‘‘Žmonės leidžiasi nuo kalnų viršūnių’‘. Bet Zebulas jam atsakė: ‘‘Kalnų šešėlius tu laikai žmonėmis’‘.</verse>
				<verse number="37">Tačiau Gaalas vėl pakartojo: ‘‘Žmonės leidžiasi nuo aukštumos, o kitas būrys ateina nuo Menoimo pusės’‘.</verse>
				<verse number="38">Tada Zebulas jam tarė: ‘‘Kur tavo lūpos, kurios sakė: ‘Kas mums Abimelechas, kad jam tarnautume’. Tai vyrai, kuriuos tu niekini. Eik dabar ir kariauk su jais’‘.</verse>
				<verse number="39">Gaalas ėjo Sichemo vyrų priekyje ir kovojo su Abimelechu.</verse>
				<verse number="40">Abimelechas vijosi jį, ir tas bėgo nuo jo. Daug vyrų krito iki miesto vartų.</verse>
				<verse number="41">Abimelechas sustojo Arumoje, o Zebulas išvarė Gaalą ir jo brolius iš Sichemo.</verse>
				<verse number="42">Kitą rytą žmonės išėjo iš Sichemo į laukus. Apie tai pranešė Abimelechui.</verse>
				<verse number="43">Jis savo vyrus paskirstė į tris būrius, kurie, pasislėpę laukuose, laukė. Žmonėms išėjus iš miesto, jie puolė ir nugalėjo.</verse>
				<verse number="44">Abimelechas su savo būriu atskubėjo ir atsistojo miesto vartuose, kiti du būriai puolė esančius laukuose ir juos išžudė.</verse>
				<verse number="45">Abimelechas, kovojęs visą dieną, užėmė miestą, jame buvusius žmones išžudė, miestą sugriovė ir apibarstė druska.</verse>
				<verse number="46">Migdal Sichemo pilies gyventojai, tai išgirdę, suėjo į El Berito šventyklos tvirtovę.</verse>
				<verse number="47">Abimelechui buvo pranešta, kad visi Migdal Sichemo pilies gyventojai susirinko į vieną vietą.</verse>
				<verse number="48">Ir Abimelechas su savo vyrais užkopė ant Calmono kalno. Jis, paėmęs kirvį, nusikirto medžio šaką, užsidėjo ją ant peties ir įsakė žmonėms: ‘‘Ką aš darau, darykite ir jūs’‘.</verse>
				<verse number="49">Visi vyrai nusikirto po šaką ir ėjo paskui Abimelechą. Atėję sukrovė šakas aplink tvirtovę ir padegė ją. Taip mirė visi Migdal Sichemo pilies žmonės, apie tūkstantį vyrų ir moterų.</verse>
				<verse number="50">Po to Abimelechas nužygiavo į Tebecą, apgulė ir paėmė jį.</verse>
				<verse number="51">Miesto viduryje buvo stiprus bokštas, ir į jį subėgo visi miesto gyventojai. Jie, užrakinę bokšto įėjimą, užlipo ant jo stogo.</verse>
				<verse number="52">Abimelechas priėjo prie bokšto, norėdamas jį padegti.</verse>
				<verse number="53">Viena moteris numetė ant Abimelecho galvos girnų akmens gabalą ir sulaužė jo kaukolę.</verse>
				<verse number="54">Jis tuojau pasišaukė jaunuolį, savo ginklanešį, ir jam tarė: ‘‘Išsitrauk kardą ir nužudyk mane, kad apie mane nesakytų: ‘Moteris jį užmušė!’ ‘‘ Jo ginklanešys jį perdūrė, ir jis mirė.</verse>
				<verse number="55">Izraelitai pamatę, kad Abimelechas miręs, kiekvienas sugrįžo į savo namus.</verse>
				<verse number="56">Taip Dievas atlygino Abimelechui už jo nusikaltimą tėvui, kai jis nužudė septyniasdešimt savo brolių.</verse>
				<verse number="57">Taip pat ir Sichemo vyrams Dievas atlygino, ir taip išsipildė Jerubaalio sūnaus Jotamo prakeikimas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Abimelechui mirus, iškilo Dodojo sūnaus Pūvos sūnus Tola iš Isacharo giminės, kad išgelbėtų Izraelį. Jis gyveno Šamyre, Efraimo kalnuose,</verse>
				<verse number="2">ir teisė Izraelį dvidešimt trejus metus. Po to jis mirė ir buvo palaidotas Šamyre.</verse>
				<verse number="3">Po to iškilo gileadietis Jayras, kuris teisė Izraelį dvidešimt dvejus metus.</verse>
				<verse number="4">Jis turėjo trisdešimt sūnų, kurie jodinėjo ant trisdešimties asilų ir valdė trisdešimt miestų. Tuos miestus iki šios dienos Gileado krašte tebevadina Havot Jayru.</verse>
				<verse number="5">Jayras mirė ir buvo palaidotas Kamone.</verse>
				<verse number="6">Izraelitai darė pikta Viešpaties akivaizdoje, garbindami Baalį, Astartę ir Sirijos, Sidono, Moabo, amonitų ir filistinų dievus. Jie paliko Viešpatį ir netarnavo Jam.</verse>
				<verse number="7">Viešpaties rūstybė užsidegė prieš Izraelį. Jis atidavė juos į filistinų ir amonitų rankas.</verse>
				<verse number="8">Jie aštuoniolika metų vargino ir spaudė visus izraelitus, kurie gyveno Jordano rytuose, Gileade, amoritų šalyje.</verse>
				<verse number="9">Amonitai persikėlė per Jordaną į vakarus ir kariavo su Judo, Benjamino ir Efraimo giminėmis. Izraelis, patekęs į didelį vargą,</verse>
				<verse number="10">šaukėsi Viešpaties: ‘‘Mes Tau nusidėjome, palikdami savo Dievą ir tarnaudami Baaliui’‘.</verse>
				<verse number="11">Viešpats tarė: ‘‘Argi nespaudė jūsų egiptiečiai, amoritai, amonitai bei filistinai,</verse>
				<verse number="12">taip pat sidoniečiai, amalekiečiai ir midjaniečiai? Kai jūs šaukėtės manęs, Aš jus išgelbėjau iš jų rankų.</verse>
				<verse number="13">Tačiau jūs palikote mane ir tarnavote svetimiems dievams. Todėl daugiau nebegelbėsiu jūsų.</verse>
				<verse number="14">Eikite ir šaukitės tų dievų, kuriuos pasirinkote. Tegul jie išlaisvina jus iš vargų’‘.</verse>
				<verse number="15">Izraelitai atsakė Viešpačiui: ‘‘Mes nusidėjome. Daryk su mumis, ką nori, tik išgelbėk mus šiandien’‘.</verse>
				<verse number="16">Jie pašalino svetimus dievus iš savo tarpo ir tarnavo Viešpačiui. Tada Dievas pasigailėjo jų.</verse>
				<verse number="17">Amonitai susirinko ir pasistatė stovyklas Gileade, o izraelitai­ Micpoje.</verse>
				<verse number="18">Žmonės ir Gileado kunigaikščiai kalbėjosi: ‘‘Kas pradės kariauti su amonitais, tas taps visų Gileado gyventojų valdovu’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Gileadietis Jeftė buvo galingas karžygys. Tačiau jis buvo paleistuvės sūnus. Gileadas buvo Jeftės tėvas.</verse>
				<verse number="2">Jis turėjo ir daugiau sūnų nuo savo žmonos, kurie paaugę išvarė Jeftę, sakydami: ‘‘Tu neturi dalies mūsų tėvo namuose, nes esi kitos moters sūnus’‘.</verse>
				<verse number="3">Jeftė, pabėgęs nuo savo brolių, apsigyveno Tobo krašte. Pas jį rinkdavosi valkatos ir sekė paskui jį.</verse>
				<verse number="4">Kuriam laikui praėjus, amonitai vėl kariavo su Izraeliu.</verse>
				<verse number="5">Gileado vyresnieji pasiuntė pas Jeftę į Tobo kraštą,</verse>
				<verse number="6">sakydami: ‘‘Grįžk ir vadovauk mums, kad galėtume kariauti su amonitais’‘.</verse>
				<verse number="7">Jeftė atsakė Gileado vyresniesiems: ‘‘Jūs manęs nekentėte ir išvarėte iš mano tėvo namų. Dabar, kai esate spaudžiami, atėjote pas mane’‘.</verse>
				<verse number="8">Gileado vyresnieji atsakė Jeftei: ‘‘Todėl ir kreipiamės į tave, kad grįžtum ir kariautum su amonitais, ir vadovautum visiems Gileado gyventojams’‘.</verse>
				<verse number="9">Jeftė paklausė Gileado vyresniuosius: ‘‘Jei sugrįžęs kariausiu su amonitais ir Viešpats atiduos juos į mano rankas, ar aš tapsiu jūsų valdovu?’‘</verse>
				<verse number="10">Gileado vyresnieji atsakė jam: ‘‘Viešpats tebūna liudytoju, jei nepadarysime pagal tavo žodžius’‘.</verse>
				<verse number="11">Jeftė nuėjo su Gileado vyresniaisiais, ir žmonės paskelbė jį savo vadu. Jeftė kalbėjo visa tai Viešpaties akivaizdoje Micpoje.</verse>
				<verse number="12">Jeftė siuntė pas amonitų karalių pasiuntinius, klausdamas: ‘‘Ko nori iš manęs? Kodėl atėjai kariauti prieš mano kraštą?’‘</verse>
				<verse number="13">Amonitų karalius atsakė Jeftės pasiuntiniams: ‘‘Dėl to, kad Izraelis, atėjęs iš Egipto, užėmė mano kraštą nuo Arnono iki Jaboko ir Jordano upių. Grąžink man tai geruoju’‘.</verse>
				<verse number="14">Jeftė vėl siuntė pasiuntinius pas Amono karalių,</verse>
				<verse number="15">sakydamas: ‘‘Izraelitai neužėmė nei Moabo, nei amonitų šalies.</verse>
				<verse number="16">Jie, išėję iš Egipto, ėjo per dykumą ligi Raudonosios jūros ir atvyko į Kadešą.</verse>
				<verse number="17">Iš čia Izraelis siuntė pasiuntinius pas Edomo karalių, prašydamas leisti jiems pereiti per jo žemę. Bet Edomo karalius nesutiko. Jie kreipėsi taip pat ir į Moabo karalių, bet ir tas nesutiko jų praleisti. Taip Izraelis pasiliko Kadeše.</verse>
				<verse number="18">Po to jie dykuma apėjo Edomo bei Moabo žemes ir, atėję į rytus nuo Moabo, prie Arnono upės, pasistatė stovyklas. Jie nėjo į Moabo žemę, nes Arnonas yra Moabo krašto siena.</verse>
				<verse number="19">Izraelis siuntė pasiuntinius pas amoritų karalių Sihoną į Hešboną, prašydamas leisti jiems pereiti per jo kraštą.</verse>
				<verse number="20">Sihonas nepasitikėjo Izraeliu ir nepraleido jo. Jis surinko visą savo kariuomenę, pasistatė stovyklą Jahace ir pradėjo kovą su Izraeliu.</verse>
				<verse number="21">Viešpats, Izraelio Dievas, atidavė Sihoną ir visus jo žmones į Izraelio rankas, ir šie juos sumušė. Taip Izraelis užėmė visą amoritų žemę</verse>
				<verse number="22">nuo Arnono iki Jaboko ir nuo dykumos iki Jordano.</verse>
				<verse number="23">Viešpats, Izraelio Dievas, išvarė amoritus, kad tą kraštą atiduotų Izraeliui, o tu nori jame apsigyventi.</verse>
				<verse number="24">Argi tu negyveni ten, kur tavo dievas Kemošas tau duoda? Mes gyvename ten, kur Viešpats, mūsų Dievas, mums duoda.</verse>
				<verse number="25">Ar tu geresnis už Ciporo sūnų Balaką, Moabo karalių? Ar jis kada nors ginčijosi ar kovojo su Izraeliu?</verse>
				<verse number="26">Izraelis gyvena Hešbone ir jo apylinkėse, Aroeryje ir jo apylinkėse bei miestuose palei Arnoną jau tris šimtus metų. Kodėl per tą laiką jų neišlaisvinote?</verse>
				<verse number="27">Aš nekaltas prieš tave, bet tu, pradėdamas karą, piktai elgiesi su manimi. Viešpats Teisėjas tegul šiandien daro teismą tarp izraelitų ir amonitų’‘.</verse>
				<verse number="28">Amonitų karalius nekreipė dėmesio į Jeftės žodžius, kuriuos jis jam kalbėjo per pasiuntinius.</verse>
				<verse number="29">Tada Viešpaties Dvasia nužengė ant Jeftės ir jis perėjo per Gileadą, Manasą, toliau pro Micpą Gileade ir iš Mispos Gileado traukė prieš amonitus.</verse>
				<verse number="30">Jeftė padarė Viešpačiui įžadą: ‘‘Jei atiduosi amonitus į mano rankas,</verse>
				<verse number="31">kai aš ramybėje grįšiu nuo amonitų, pirmą, išėjusį iš mano namų manęs pasitikti, paaukosiu Viešpačiui kaip deginamąją auką’‘.</verse>
				<verse number="32">Jeftė traukė prieš amonitus, ir Viešpats atidavė juos į jo rankas.</verse>
				<verse number="33">Nuo Aroerio iki Minito užėmė dvidešimt miestų ir pasiekė vynuogynų slėnį be gailesčio juos žudydamas. Taip amonitai buvo pažeminti prieš izraelitus.</verse>
				<verse number="34">Jeftė grįžo į Micpą, į savo namus, ir štai jį pasitiko jo duktė, su tamburinu šokdama. Ji buvo jo vienintelis vaikas; jis neturėjo daugiau sūnų ar dukterų.</verse>
				<verse number="35">Pamatęs ją, jis perplėšė savo rūbus ir tarė: ‘‘Ak, mano dukra! Tu man suteikei daug skausmo ir esi tarp tų, kurie mane vargina. Aš daviau įžadą Viešpačiui ir nebegaliu jo atšaukti’‘.</verse>
				<verse number="36">Ji atsakė: ‘‘Mano tėve, ką pažadėjai Viešpačiui, tą daryk su manimi. Išpildyk savo pažadą. Juk Viešpats padėjo atkeršyti tavo priešams amonitams’‘.</verse>
				<verse number="37">Ji prašė tėvo duoti jai du mėnesius laiko nueiti į kalnus ir apraudoti savo mergystę kartu su draugėmis.</verse>
				<verse number="38">Jis sutiko. Ji su savo draugėmis nuėjo į kalnus ir apraudojo savo mergystę.</verse>
				<verse number="39">Po dviejų mėnesių ji sugrįžo pas savo tėvą, kuris įvykdė savo pažadą Viešpačiui. Ji nepažino vyro. Taip atsirado paprotys Izraelyje,</verse>
				<verse number="40">kad kas metai Izraelio dukterys išeina keturias dienas apraudoti gileadiečio Jeftės dukters.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Efraimai susirinko, atėjo į Cafoną ir tarė Jeftei: ‘‘Kodėl, eidamas į karą prieš amonitus, nepakvietei mūsų? Mes sudeginsime tavo namus ir tave’‘.</verse>
				<verse number="2">Jeftė jiems atsakė: ‘‘Aš ir mano žmonės smarkiai susikivirčijome su amonitais. Aš jus šaukiau, bet jūs nepadėjote.</verse>
				<verse number="3">Matydamas, kad jūs nepadedate, aš stačiau savo gyvybę į pavojų ir ėjau prieš amonitus. Viešpats atidavė juos į mano rankas. Kodėl šiandien atėjote kariauti prieš mane?’‘</verse>
				<verse number="4">Jeftė, surinkęs visus Gileado vyrus, kariavo su Efraimu ir jį nugalėjo. Mat efraimai sakė gileadiečiams: ‘‘Jūs esate pabėgėliai iš Efraimo ir gyvenate tarp Efraimo ir Manaso’‘.</verse>
				<verse number="5">Gileadiečiai užėmė Jordano brastas, vedančias į Efraimą. Kai efraimas bėglys prašydavo praleisti, gileadiečiai jį klausdavo: ‘‘Ar tu esi efraimas?’‘ Jam atsakius: ‘‘Ne!’‘,</verse>
				<verse number="6">jie liepdavo ištarti ‘‘šibolet!’‘ Jis atsakydavo ‘‘sibolet’‘, nes negalėdavo teisingai ištarti. Tada jie nužudydavo jį prie Jordano brastų. Taip tuo metu žuvo keturiasdešimt du tūkstančiai efraimų.</verse>
				<verse number="7">Jeftė teisė Izraelį šešerius metus. Po to gileadietis Jeftė mirė ir buvo palaidotas viename Gileado mieste.</verse>
				<verse number="8">Po jo Izraelį teisė Ibcanas iš Betliejaus.</verse>
				<verse number="9">Jis turėjo trisdešimt sūnų ir trisdešimt dukterų. Savo dukteris jis išleido svetur, o jo sūnūs parvedė trisdešimt mergaičių iš kitų kraštų. Jis teisė Izraelį septynerius metus.</verse>
				<verse number="10">Po to Ibcanas mirė ir buvo palaidotas Betliejuje.</verse>
				<verse number="11">Po jo dešimt metų Izraelį teisė Elonas iš Zabulono giminės.</verse>
				<verse number="12">Elonui mirus, jis buvo palaidotas Ajalone, Zabulono krašte.</verse>
				<verse number="13">Po jo Izraelį teisė Hilelio sūnus Abdonas iš Piratono.</verse>
				<verse number="14">Jis turėjo keturiasdešimt sūnų ir trisdešimt sūnėnų, jodinėjusių ant septyniasdešimties asilų. Jis teisė Izraelį aštuonerius metus.</verse>
				<verse number="15">Hilelio sūnui Abdonui mirus, jis buvo palaidotas Piratone, Efraimo krašte, amalekiečių kalnyne.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Izraelitai darė pikta Viešpaties akivaizdoje, ir Viešpats atidavė juos į filistinų rankas keturiasdešimčiai metų.</verse>
				<verse number="2">Coroje gyveno vienas vyras iš Dano giminės, vardu Manoachas. Jo žmona buvo nevaisinga ir negimdė.</verse>
				<verse number="3">Viešpaties angelas pasirodė jai ir tarė: ‘‘Tu esi nevaisinga, tačiau pastosi ir pagimdysi sūnų.</verse>
				<verse number="4">Negerk vyno nė stipraus gėrimo ir nevalgyk nieko nešvaraus.</verse>
				<verse number="5">Tu pastosi ir pagimdysi sūnų. Skustuvas tegul nepaliečia jo galvos, nes berniukas bus pašvęstas Dievui nuo pat gimimo, jis pradės išlaisvinti Izraelį iš filistinų’‘.</verse>
				<verse number="6">Moteris atėjusi tarė savo vyrui: ‘‘Dievo vyras atėjo pas mane, jo išvaizda buvo kaip angelo, ir aš labai išsigandau. Aš jo nepaklausiau, iš kur jis, o jis savo vardo man nepasakė.</verse>
				<verse number="7">Jis tik pasakė: ‘Tu pastosi ir pagimdysi sūnų. Žiūrėk, negerk nei vyno, nei stipraus gėrimo ir nevalgyk nieko nešvaraus, nes berniukas bus Dievui pašvęstas nuo pat gimimo iki savo mirties’ ‘‘.</verse>
				<verse number="8">Manoachas meldė Viešpatį: ‘‘Viešpatie! Leisk, meldžiu, angelui, kurį buvai siuntęs, vėl ateiti pas mus ir mus pamokyti, kaip auklėti berniuką, kuris užgims’‘.</verse>
				<verse number="9">Dievas išklausė Manoachą. Dievo angelas vėl atėjo pas moterį, jai sėdint lauke. Jos vyro nebuvo šalia jos.</verse>
				<verse number="10">Moteris, skubiai nubėgusi, pranešė savo vyrui: ‘‘Man pasirodė tas vyras, kuris aną dieną buvo atėjęs pas mane!’‘</verse>
				<verse number="11">Pakilęs Manoachas sekė žmoną ir, atėjęs pas tą vyrą, jam tarė: ‘‘Ar tu esi vyras, kuris kalbėjo su mano žmona?’‘ Jis atsakė: ‘‘Taip’‘.</verse>
				<verse number="12">Manoachas klausė: ‘‘Kai tavo žodžiai išsipildys, ką mes turime daryti su vaiku ir kaip elgtis su juo?’‘</verse>
				<verse number="13">Viešpaties angelas atsakė Manoachui: ‘‘Moteris turi saugotis to, ką sakiau.</verse>
				<verse number="14">Jai nevalia valgyti vynmedžio vaisių, gerti vyno ar stipraus gėrimo, taip pat valgyti, kas nešvaru; ji turi vykdyti, ką įsakiau’‘.</verse>
				<verse number="15">Manoachas tarė Viešpaties angelui: ‘‘Prašau, pasilik pas mus, iki prirengsiu tau ožiuką’‘.</verse>
				<verse number="16">Viešpaties angelas atsakė Manoachui: ‘‘Jei mane ir sulaikysi, aš vis tiek nevalgysiu tavo valgio; o jei prirengsi deginamąją auką, tai aukok ją Viešpačiui’‘. Manoachas nežinojo, kad jis buvo Viešpaties angelas.</verse>
				<verse number="17">Jis klausė Viešpaties angelo: ‘‘Kuo tu vardu? Mes tave pagerbsime, kai tavo žodis išsipildys’‘.</verse>
				<verse number="18">Viešpaties angelas jam atsakė: ‘‘Kodėl klausi mano vardo? Tai yra paslaptis’‘.</verse>
				<verse number="19">Manoachas aukojo Viešpačiui ožiuką ir duonos auką ant uolos. Angelas padarė stebuklą jo ir jo žmonos akivaizdoje:</verse>
				<verse number="20">kai liepsna kilo nuo aukuro aukštyn į dangų, Viešpaties angelas pakilo aukštyn aukuro liepsnoje. Tai matydami, jie puolė veidais į žemę.</verse>
				<verse number="21">Viešpaties angelas daugiau jiems nebepasirodė. Manoachas suprato, kad tai buvo Viešpaties angelas,</verse>
				<verse number="22">ir tarė žmonai: ‘‘Mes mirsime, nes matėme Dievą’‘.</verse>
				<verse number="23">Bet jo žmona atsakė jam: ‘‘Jei Viešpats būtų norėjęs mus nužudyti, jis nebūtų priėmęs mūsų deginamosios ir duonos aukos ir nebūtų mums parodęs to, ką matėme, ir pasakojęs to, ką girdėjome’‘.</verse>
				<verse number="24">Moteris pagimdė sūnų ir jį pavadino Samsonu. Berniukas augo, ir Viešpats jį laimino.</verse>
				<verse number="25">Viešpaties Dvasia pradėjo veikti jame Mahane Dano stovykloje, kuri buvo tarp Coros ir Eštaolio.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Samsonas, nuėjęs į Timną, pamatė vieną filistinų mergaitę.</verse>
				<verse number="2">Sugrįžęs jis sakė tėvams: ‘‘Mačiau Timnoje filistinų mergaitę. Leiskite man ją vesti’‘.</verse>
				<verse number="3">Jo tėvai atsakė: ‘‘Nejaugi tarp tavo giminių ir visoje tautoje nėra mergaitės, kad nori vesti iš neapipjaustytų filistinų?’‘ Bet Samsonas atsakė: ‘‘Leiskite man ją vesti, nes ji man labai patinka’‘.</verse>
				<verse number="4">Tėvai nežinojo, kad Viešpats taip padarė, ieškodamas progos prieš filistinus. Tuo metu filistinai valdė Izraelį.</verse>
				<verse number="5">Samsonas su tėvais ėjo į Timną. Prie Timnos vynuogynų jis sutiko jauną liūtą.</verse>
				<verse number="6">Viešpaties Dvasia galingai nužengė ant jo, ir jis sudraskė jį kaip ožiuką plikomis rankomis, bet viso to nepapasakojo tėvams.</verse>
				<verse number="7">Nuėjęs pas mergaitę, kalbėjosi, ir ji patiko Samsonui.</verse>
				<verse number="8">Po kurio laiko jis grįžo jos paimti. Eidamas jis pasuko iš kelio, norėdamas pamatyti liūto dvėselieną. Ir štai liūto dvėselienoje bičių spiečius ir medus.</verse>
				<verse number="9">Jis paėmė medaus ir ėjo toliau valgydamas. Parėjęs pas savo tėvus, jis davė ir jiems to medaus, ir jie valgė. Bet jis nepasakė jiems, kad tą medų jis buvo ėmęs iš liūto dvėselienos.</verse>
				<verse number="10">Jo tėvas nuėjo pas tą mergaitę, ir Samsonas suruošė ten puotą; taip darydavo jaunikiai.</verse>
				<verse number="11">Filistinai, jį pamatę, atvedė trisdešimt pabrolių, kad jie būtų su juo.</verse>
				<verse number="12">Samsonas tarė: ‘‘Aš užminsiu jums mįslę. Jei ją įminsite per septynias puotos dienas, aš jums duosiu trisdešimt apatinių ir trisdešimt išeiginių drabužių,</verse>
				<verse number="13">o jei neįminsite, tai jūs man duosite trisdešimt apatinių ir trisdešimt išeiginių drabužių’‘. Jie atsakė jam: ‘‘Užmink mums tą mįslę, norime ją išgirsti’‘.</verse>
				<verse number="14">Jis tarė jiems: ‘‘Iš ėdiko išėjo maistas, iš stipruolio­saldumas’‘. Jie negalėjo įminti mįslės per tris dienas.</verse>
				<verse number="15">Ketvirtą dieną jie tarė Samsono žmonai: ‘‘Išgauk iš savo vyro mįslės įminimą. Jei neišgausi, sudeginsime tave ir tavo tėvo namus. Argi mus čia pasikvietėte apiplėšti?’‘</verse>
				<verse number="16">Samsono žmona verkdama kalbėjo: ‘‘Tu nemyli manęs. Tu užminei mįslę mano tautos sūnums, o man jos nesakai’‘. Jis jai tarė: ‘‘Aš jos nepasakiau nei savo tėvui, nei motinai, kodėl turėčiau tau ją pasakyti?’‘</verse>
				<verse number="17">Ji verkė septynias dienas, kol vyko puota. Septintą dieną, netekęs kantrybės, jis pasakė mįslės įminimą. Ji viską pasakė savo tautos sūnums.</verse>
				<verse number="18">Septintą dieną, prieš saulės nusileidimą, miesto vyrai Samsonui tarė: ‘‘Kas saldesnis už medų? Ir kas stipresnis už liūtą?’‘ Jis jiems atsakė: ‘‘Jei nebūtumėte arę su mano telyčia, nebūtumėt įminę mįslės’‘.</verse>
				<verse number="19">Tada Viešpaties Dvasia nužengė ant jo ir jis, nuėjęs į Aškeloną, užmušė trisdešimt vyrų, paėmė jų drabužius ir atidavė juos tiems, kurie įminė mįslę. Po to, labai supykęs, jis sugrįžo į savo tėvo namus.</verse>
				<verse number="20">Samsono žmona buvo atiduota vienam iš pabrolių.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Po kurio laiko, kviečių pjūties metu, Samsonas atėjo aplankyti savo žmonos ir atnešė jai ožiuką. Samsonas sakė: ‘‘Aš noriu įeiti į kambarį pas savo žmoną’‘. Bet jos tėvas jo neleido,</verse>
				<verse number="2">tardamas: ‘‘Aš tikrai maniau, kad tu jos nekenti, todėl ją atidaviau tavo pabroliui. Argi jos jaunesnioji sesuo nėra gražesnė už ją? Imk ją vietoj anos’‘.</verse>
				<verse number="3">Tada Samsonas atsakė: ‘‘Šį kartą nenusikalsiu, atkeršydamas filistinams’‘.</verse>
				<verse number="4">Samsonas, sugavęs tris šimtus lapių, surišo jas po porą uodegomis ir tarp uodegų įrišo po deglą.</verse>
				<verse number="5">Uždegęs deglus, jis paleido lapes į filistinų javus. Taip jis padegė javų pėdus, nepjautus javus, vynuogynus ir alyvmedžių sodus.</verse>
				<verse number="6">Filistinai klausė: ‘‘Kas tai padarė?’‘ Jiems atsakė: ‘‘Samsonas, timniečio žentas, keršydamas už žmonos atidavimą pabroliui’‘. Atėję filistinai sudegino ją ir jos tėvą.</verse>
				<verse number="7">Samsonas jiems tarė: ‘‘Nors jūs tai padarėte, nurimsiu tik tada, kai jums atkeršysiu’‘.</verse>
				<verse number="8">Jis smarkiai puolė juos ir, sulaužęs jų blauzdų ir šlaunų kaulus, nuėjo į Etamą ir apsigyveno ant uolos.</verse>
				<verse number="9">Tada filistinai atėję pasistatė stovyklas Judo žemėje iki Lehio.</verse>
				<verse number="10">Judas klausė: ‘‘Kodėl išėjote prieš mus?’‘ Tie atsakė: ‘‘Samsono surišti ir padaryti jam taip, kaip jis mums padarė’‘.</verse>
				<verse number="11">Tada trys tūkstančiai Judo vyrų atėjo prie Etamo uolos ir klausė Samsoną: ‘‘Argi nežinai, kad mus valdo filistinai? Kodėl taip padarei?’‘ Jis atsakė: ‘‘Kaip jie man padarė, taip aš jiems padariau’‘.</verse>
				<verse number="12">Judo vyrai tarė jam: ‘‘Mes atėjome tavęs surišti ir atiduoti filistinams’‘. Samsonas atsakė: ‘‘Prisiekite man, kad jūs patys manęs nenužudysite’‘.</verse>
				<verse number="13">Jie jam atsakė: ‘‘Mes tave tvirtai surišime ir atiduosime filistinams, bet patys tavęs nenužudysime’‘. Jie surišo jį dviem naujomis virvėmis ir nusivedė.</verse>
				<verse number="14">Prie Lehio filistinai pasitiko jį šūkaudami iš džiaugsmo. Viešpaties Dvasia galingai nužengė ant jo, ir virvės ant jo rankų sutrūko kaip sudegę linai ir nukrito nuo jo.</verse>
				<verse number="15">Jis susirado šviežią asilo žandikaulį ir, paėmęs jį, užmušė juo tūkstantį filistinų.</verse>
				<verse number="16">Tuomet Samsonas tarė: ‘‘Asilo žandikauliu nužudžiau tūkstantį vyrų ir suverčiau į krūvas’‘.</verse>
				<verse number="17">Taip pasakęs, jis nusviedė žandikaulį. Tą vietą pavadino Ramat Lehiu.</verse>
				<verse number="18">Labai ištroškęs, jis šaukėsi Viešpaties: ‘‘Tu davei man šitokią pergalę, o dabar mirštu iš troškulio ir pateksiu į neapipjaustytųjų rankas!’‘</verse>
				<verse number="19">Dievas atvėrė daubą Lehyje, ir iš jos tekėjo vanduo. Atsigėręs jis atsigaivino ir atgavo jėgas. Tą vietą pavadino En Korės versme; ji tebėra ten iki šios dienos.</verse>
				<verse number="20">Filistinų laikais Samsonas teisė Izraelį dvidešimt metų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Kartą Samsonas, nuvykęs į Gazą, pamatė paleistuvę ir užėjo pas ją.</verse>
				<verse number="2">Gazos gyventojai, sužinoję, kad Samsonas atėjo į miestą, visą naktį laukė jo prie miesto vartų, sakydami: ‘‘Kai prašvis rytas, nužudysime jį’‘.</verse>
				<verse number="3">Samsonas buvo pas paleistuvę iki vidurnakčio. Atsikėlęs vidurnaktį, jis nutvėrė miesto vartus su staktomis, iškėlė juos kartu su sklende, užsidėjo ant pečių ir nunešė ant kalno, esančio prie Hebrono.</verse>
				<verse number="4">Vėliau jis pamilo Soreko slėnyje moterį, vardu Delila.</verse>
				<verse number="5">Atėję filistinų kunigaikščiai tarė jai: ‘‘Sužinok iš Samsono, kur glūdi didelės jo jėgos paslaptis ir kokiu būdu jį galėtume nugalėti ir surišti. Mes tau duosime kiekvienas po tūkstantį šimtą sidabrinių’‘.</verse>
				<verse number="6">Delila klausė Samsoną: ‘‘Pasakyk man, kur glūdi tavo didelės jėgos paslaptis ir kuo galima tave surišti, kad neištrūktum?’‘</verse>
				<verse number="7">Samsonas jai atsakė: ‘‘Jei mane surištų septyniomis virvėmis iš gyslų, kurios dar nėra išdžiūvusios, tai aš būčiau toks, kaip bet kuris kitas žmogus’‘.</verse>
				<verse number="8">Filistinų kunigaikščiai atnešė jai septynias virves iš gyslų, kurios dar nebuvo išdžiūvusios, ir ji jomis surišo Samsoną.</verse>
				<verse number="9">Jos kambaryje laukė pasislėpę vyrai. Delila sušuko: ‘‘Samsonai, filistinai puola!’‘ Jis sutraukė virves, kaip sutrūksta pakuliniai siūlai nuo ugnies. Iš kur jo jėga­nepaaiškėjo.</verse>
				<verse number="10">Delila tarė Samsonui: ‘‘Tu pasityčiojai iš manęs, meluodamas man. Dabar, prašau tavęs, pasakyk man, kuo galima tave surišti?’‘</verse>
				<verse number="11">Jis atsakė: ‘‘Jei mane surištų visiškai naujomis virvėmis, kurios dar nebuvo naudotos, tai aš turėčiau tokią jėgą, kaip bet kuris kitas žmogus’‘.</verse>
				<verse number="12">Delila, surišusi naujomis virvėmis Samsoną, tarė: ‘‘Samsonai, filistinai puola!’‘ Tuo metu pasislėpę vyrai sėdėjo kambaryje. Jis sutraukė virves kaip siūlus.</verse>
				<verse number="13">Delila tarė Samsonui: ‘‘Lig šiol tu tyčiojaisi iš manęs ir man melavai. Pasakyk, kuo tave būtų galima surišti?’‘ Jis atsakė jai: ‘‘Jei supinsi septynias mano galvos garbanas į kasas ir prikalsi vinimi, aš tapsiu toks silpnas, kaip bet kuris kitas žmogus’‘.</verse>
				<verse number="14">Jam užmigus, ji supynė septynias jo galvos garbanas į kasas, prikalė jas vinimi ir tarė: ‘‘Samsonai, filistinai puola!’‘ Pabudęs iš miego, jis ištraukė vinį su plaukais.</verse>
				<verse number="15">Delila supykus tarė: ‘‘Kaip tu gali sakyti: ‘Aš myliu tave’, kai tavo širdis nėra su manimi? Jau tris kartus pasityčiojai iš manęs ir nepasakei, kur glūdi tavo didelės jėgos paslaptis’‘.</verse>
				<verse number="16">Ji nedavė jam ramybės savo kalbomis ir, primygtinai klausinėdama, taip jam įkyrėjo,</verse>
				<verse number="17">kad jis pasakė jai visą tiesą: ‘‘Mano galva niekados nebuvo skusta, nes aš esu pašvęstas Dievui nuo pat gimimo. Jei man nuskustų galvą, tai netekčiau jėgos ir tapčiau silpnas, kaip bet kuris kitas žmogus’‘.</verse>
				<verse number="18">Delila pamatė, kad jis atvėrė jai širdį, ir pasišaukė filistinų kunigaikščius, sakydama: ‘‘Dar kartą ateikite, nes jis man atvėrė savo širdį’‘. Filistinų kunigaikščiai atėjo pas ją ir atnešė pinigus.</verse>
				<verse number="19">Delila užmigdė Samsoną ant savo kelių ir, pasišaukusi vyrą, liepė nukirpti Samsonui septynias galvos garbanas. Jo jėga dingo.</verse>
				<verse number="20">Ji tarė: ‘‘Samsonai, filistinai puola!’‘ Pabudęs iš miego, jis galvojo, kad bus taip, kaip anksčiau. Bet jis nežinojo, kad Viešpats pasitraukė nuo jo.</verse>
				<verse number="21">Filistinai, nutvėrę jį, išdūrė jam akis, nusivedė į Gazą ir, sukaustę varinėmis grandinėmis, pristatė jį sukti girnas kalėjime.</verse>
				<verse number="22">Tuo laiku jo galvos plaukai pradėjo ataugti.</verse>
				<verse number="23">Filistinų kunigaikščiai susirinko aukoti gausių aukų savo dievui Dagonui ir pasidžiaugti laimėjimu. Jie sakė: ‘‘Mūsų dievas atidavė į mūsų rankas Samsoną, mūsų priešą’‘.</verse>
				<verse number="24">Žmonės, jį matydami, garbino savo dievą: ‘‘Mūsų dievas atidavė į mūsų rankas mūsų priešą, kuris nusiaubė mūsų šalį ir daug mūsiškių išžudė’‘.</verse>
				<verse number="25">Įsilinksminę jie tarė: ‘‘Pašaukite Samsoną, kad jis mus palinksmintų’‘. Jie atvedė Samsoną iš kalėjimo ir jį pastatė tarp kolonų, kad juos linksmintų.</verse>
				<verse number="26">Samsonas sakė jaunuoliui, kuris vedė jį už rankos: ‘‘Privesk mane prie kolonų, ant kurių laikosi pastatas, kad galėčiau atsiremti į jas’‘.</verse>
				<verse number="27">Pastatas buvo pilnas vyrų ir moterų, ten buvo ir visi filistinų kunigaikščiai. Ant stogo buvo apie tris tūkstančius vyrų bei moterų, kurie žiūrėjo, kaip Samsonas juos linksmino.</verse>
				<verse number="28">Samsonas šaukėsi Viešpaties: ‘‘Viešpatie Dieve, prašau, atsimink mane! Sustiprink mane, Viešpatie, dar kartą, kad atkeršyčiau filistinams vienu smūgiu už savo akis!’‘</verse>
				<verse number="29">Samsonas įsirėmė į abi vidurines kolonas, kurios laikė pastatą, į vieną­dešine, į kitą­kaire ranka</verse>
				<verse number="30">ir tarė: ‘‘Mirštu drauge su filistinais!’‘ Ir iš visų jėgų pastūmė. Pastatas griuvo ant kunigaikščių ir ant visų jame buvusiųjų. Žuvusiųjų, kuriuos jis užmušė mirdamas, buvo daugiau negu tų, kuriuos užmušė gyvendamas.</verse>
				<verse number="31">Po to atėjo jo broliai ir visi giminės. Jie, pasiėmę jį, nunešė ir palaidojo jo tėvo Manoacho kape tarp Coros ir Eštaolio. Samsonas teisė Izraelį dvidešimt metų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Efraimo aukštumose gyveno vyras, vardu Mikajas.</verse>
				<verse number="2">Jis tarė savo motinai: ‘‘Tu prakeikei tą, kuris paėmė iš tavęs tūkstantį šimtą sidabrinių. Tie pinigai yra pas mane. Aš juos paėmiau’‘. Jo motina tarė: ‘‘Viešpats telaimina tave, mano sūnau’‘.</verse>
				<verse number="3">Kai jis sugrąžino motinai tūkstantį šimtą sidabrinių, motina tarė: ‘‘Aš visus tuos pinigus pašvenčiau Viešpačiui, kad mano sūnus, ėmęs juos iš mano rankos, padarytų drožtą ir lietą atvaizdą. Todėl dabar aš atiduosiu juos tau’‘.</verse>
				<verse number="4">Bet jis sugrąžino pinigus motinai. Ji paėmė du šimtus sidabrinių ir atidavė auksakaliui, kad iš jų padarytų drožtą ir lietą atvaizdą. Juos pastatė Mikajo namuose.</verse>
				<verse number="5">Mikajas įrengė savo namuose dievų šventyklą, padarė efodą ir terafimą ir paskyrė vieną iš savo sūnų kunigu.</verse>
				<verse number="6">Tuo metu Izraelyje nebuvo karaliaus. Kiekvienas darė tai, kas jam atrodė teisinga.</verse>
				<verse number="7">Judo Betliejuje buvo jaunas levitas, kuris ten gyveno.</verse>
				<verse number="8">Palikęs Judo Betliejų, jis ieškojo kitos vietos, tinkamos apsigyventi. Keliaudamas jis atėjo pas Mikają, kuris gyveno Efraimo aukštumose.</verse>
				<verse number="9">Mikajas jo klausė: ‘‘Iš kur tu?’‘ Tas atsakė: ‘‘Aš esu levitas iš Judo Betliejaus ir ieškau vietos apsigyventi’‘.</verse>
				<verse number="10">Mikajas jam atsakė: ‘‘Pasilik pas mane ir būk man tėvu ir kunigu. Aš tau duosiu metams dešimt sidabrinių, drabužius ir visą išlaikymą’‘.</verse>
				<verse number="11">Levitas sutiko apsigyventi pas jį. Jaunuolis buvo jam kaip sūnus.</verse>
				<verse number="12">Mikajas paskyrė levitą kunigu, ir jaunuolis gyveno jo namuose.</verse>
				<verse number="13">Mikajas sakė: ‘‘Dabar žinau, kad Viešpats darys man gera, nes turiu levitą kunigu’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Tuo metu Izraelis neturėjo karaliaus. Dano giminė ieškojo krašto, kuriame galėtų apsigyventi, nes tuo laiku jiems dar nebuvo duota paveldėjimo tarp Izraelio giminių.</verse>
				<verse number="2">Jie pasiuntė savo giminės penkis vyrus iš Coros ir Eštaolio išžvalgyti kraštą. Atėję į Efraimo aukštumas, jie apsinakvojo Mikajo namuose.</verse>
				<verse number="3">Būdami pas Mikają, jie atpažino jaunuolio levito balsą ir, užėję pas jį, paklausė: ‘‘Kas tave čia atvedė? Ką tu čia veiki? Ką tu čia turi?’‘</verse>
				<verse number="4">Jis jiems papasakojo, kad Mikajas pasamdė jį būti jo kunigu.</verse>
				<verse number="5">Jie prašė: ‘‘Paklausk Dievo, ar mūsų kelionė bus sėkminga?’‘</verse>
				<verse number="6">Kunigas jiems atsakė: ‘‘Eikite ramybėje. Viešpats mato kelią, kuriuo jūs einate’‘.</verse>
				<verse number="7">Žvalgai išėjo ir nuvyko į Laišą. Ten jie matė, kad žmonės gyvena nerūpestingai, pagal sidoniečių papročius, ramiai ir saugiai. Tarp jų nebuvo valdininkų, kurie jiems vadovautų. Jie gyveno toli nuo sidoniečių ir nepalaikė jokių ryšių su kitais.</verse>
				<verse number="8">Jiems sugrįžus pas savo brolius į Corą ir Eštaolį, tie klausė juos: ‘‘Ką matėte?’‘</verse>
				<verse number="9">Jie atsakė: ‘‘Kilkite ir eikime! Mes matėme žemę, kuri yra labai gera. Nedelskite eiti ir užimti ją.</verse>
				<verse number="10">Nuėję užklupsite žmones, kurie jaučiasi saugūs. Jų kraštas platus, ir Dievas jį atidavė į jūsų rankas; tai kraštas, kuriame nieko netrūksta, kas yra žemėje’‘.</verse>
				<verse number="11">Iš Coros ir Eštaolio pakilo šeši šimtai Dano giminės ginkluotų vyrų.</verse>
				<verse number="12">Jie atžygiavę pasistatė stovyklą Judo Kirjat Jearime. Ta vieta tebevadinama Dano stovykla iki šios dienos ir yra už Kirjat Jearimo.</verse>
				<verse number="13">Iš ten jie žygiavo į Efraimo aukštumas ir pasiekė Mikajo namus.</verse>
				<verse number="14">Tie penki vyrai, kurie išžvalgė Laišo šalį, tarė savo broliams: ‘‘Ar žinote, kad šiuose namuose yra efodas, terafimas ir drožtas bei lietas atvaizdai? Pagalvokite, ką reikėtų daryti’‘.</verse>
				<verse number="15">Jie užsuko į jaunuolio levito namus, Mikajo namus, ir pasveikino jį.</verse>
				<verse number="16">Ir šeši šimtai Dano giminės apsiginklavusių karių stovėjo tarpuvartėje.</verse>
				<verse number="17">Tuo metu vyrai, kurie buvo išžvalgyti krašto, įėjo į Mikajo namus ir paėmė drožtą atvaizdą, efodą, terafimą ir nulietą atvaizdą. Tuo laiku kunigas stovėjo tarpuvartėje su šešiais šimtais apsiginklavusių vyrų.</verse>
				<verse number="18">Jiems įsibrovus į Mikajo namus ir paėmus visus minėtus daiktus, kunigas klausė: ‘‘Ką darote?’‘</verse>
				<verse number="19">Jie atsakė jam: ‘‘Tylėk! Užsidenk ranka burną ir eik su mumis. Būk mums tėvu ir kunigu. Ar tau geriau būti kunigu vieno vyro namams, ar visos giminės Izraelyje?’‘</verse>
				<verse number="20">Kunigas nudžiugo. Jis paėmė efodą, terafimą bei drožtą atvaizdą ir įsimaišė tarp žmonių.</verse>
				<verse number="21">Po to jie, sustatę priekyje vaikus, galvijus ir vežimus, pasisuko ir keliavo toliau.</verse>
				<verse number="22">Jiems nutolus nuo Mikajo namų, Mikajo kaimynai susibūrę pasivijo danius.</verse>
				<verse number="23">Jie šaukė Dano vaikams, ir tie atsigręžę klausė Mikają: ‘‘Kas atsitiko, kad atėjai su tokiu būriu?’‘</verse>
				<verse number="24">Jis atsakė: ‘‘Jūs paėmėte mano dievus, kuriuos pasidariau, kunigą ir nuėjote. Kas gi man beliko? Ir dar klausiate, kas atsitiko?’‘</verse>
				<verse number="25">Danai atsakė: ‘‘Nutilk! Neerzink mūsų, kad įpykę vyrai neužpultų ir nenužudytų tavęs ir tavo giminės’‘.</verse>
				<verse number="26">Ir danai nuėjo savo keliu. Mikajas, matydamas, kad jie buvo stipresni už jį, sugrįžo į savo namus.</verse>
				<verse number="27">Danai paėmė tai, ką Mikajas buvo pasidaręs, ir kunigą. Nuėję į Laišą, užpuolė ramius ir saugiai besijaučiančius gyventojus, juos išžudė kardu, o miestą sudegino.</verse>
				<verse number="28">Niekas jiems nepadėjo, nes jie gyveno toli nuo Sidono ir nepalaikė jokių ryšių su kitais. Tas miestas buvo Bet Rehobo slėnyje. Danai miestą atstatė ir apsigyveno jame.</verse>
				<verse number="29">Tą miestą jie pavadino Izraelio sūnaus Dano, savo tėvo, vardu. Anksčiau tas miestas vadinosi Laišas.</verse>
				<verse number="30">Danai pasistatė drožtą atvaizdą, o Manaso sūnaus Geršomo sūnus Jehonatanas ir jo sūnūs buvo kunigais Dano giminėje iki ištrėmimo dienos.</verse>
				<verse number="31">Jie laikė pas save Mikajo padarytą drožtą atvaizdą visą laiką, kol Dievo šventykla buvo Šilojuje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Tuo metu, kai Izraelyje nebuvo karaliaus, vienas levitas gyveno kaip ateivis Efraimo kalnyno pakraštyje. Jis turėjo sugulovę iš Judo Betliejaus.</verse>
				<verse number="2">Sugulovė buvo jam neištikima. Ji pabėgo nuo jo į savo tėvo namus, į Judo Betliejų, ir buvo ten keturis mėnesius.</verse>
				<verse number="3">Jos vyras, nuėjęs į jos tėvo namus, maloniai kalbėjo su ja ir norėjo parsivesti ją atgal. Jis buvo pasiėmęs savo tarną ir porą asilų. Merginos tėvas džiaugėsi jį sutikdamas.</verse>
				<verse number="4">Uošvis užlaikė jį, ir jis pasiliko ten tris dienas. Jie valgė, gėrė ir nakvojo.</verse>
				<verse number="5">Ketvirtą dieną, atsikėlę anksti rytą, jie ruošėsi keliauti. Merginos tėvas sakė savo žentui: ‘‘Pavalgyk, o paskui galėsite keliauti’‘.</verse>
				<verse number="6">Jie abu valgė ir gėrė. Po to merginos tėvas tarė: ‘‘Pasilik nakčiai! Tegul pasidžiaugia tavo širdis’‘.</verse>
				<verse number="7">Jis norėjo keliauti, bet uošvis jį perkalbėjo, kad jis pasiliktų nakvoti.</verse>
				<verse number="8">Penktąją dieną atsikėlęs anksti norėjo keliauti. Merginos tėvas tarė: ‘‘Pasistiprink ir pasilik iki popietės’‘. Juodu pavalgė.</verse>
				<verse number="9">Kai levitas, jo sugulovė ir tarnas pasiruošė keliauti, uošvis vėl kalbėjo: ‘‘Žiūrėk, diena jau eina vakarop. Pasilikite nakčiai. Tegul pasidžiaugia tavo širdis, o rytoj, anksti atsikėlę, galėsite keliauti į namus’‘.</verse>
				<verse number="10">Tačiau jis nebenorėjo nakvoti ir iškeliavo. Jis atvyko iki Jebuso (dabartinė Jeruzalė). Jis turėjo su savimi porą pabalnotų asilų ir sugulovę.</verse>
				<verse number="11">Saulei leidžiantis, jie buvo prie Jebuso. Tarnas sakė savo šeimininkui: ‘‘Pasukime į šitą jebusiečių miestą ir nakvokime ten’‘.</verse>
				<verse number="12">O šeimininkas atsakė: ‘‘Ne, mes nesuksime į svetimtaučių miestą. Jie nėra Izraelio vaikai. Keliausime toliau iki Gibėjos miesto’‘.</verse>
				<verse number="13">Ir jis sakė savo tarnui: ‘‘Eime nakvoti į Gibėją arba į Ramą’‘.</verse>
				<verse number="14">Jie praėjo Jebusą ir keliavo toliau. Kai jie buvo prie Gibėjos miesto, priklausančio Benjaminui, nusileido saulė.</verse>
				<verse number="15">Ir jie pasuko į Gibėją, kad apsistotų nakčiai. Atėję jie pasiliko miesto gatvėje, nes neatsirado nė vieno, kuris būtų juos priėmęs į savo namus nakvynei.</verse>
				<verse number="16">Tuo metu senas vyras grįžo iš lauko darbų. Jis buvo nuo Efraimo aukštumų ir gyveno kaip ateivis Gibėjoje. Tos vietos gyventojai buvo benjaminai.</verse>
				<verse number="17">Jis pamatė pakeleivį miesto gatvėje. Senas žmogus paklausė: ‘‘Iš kur atvykai ir kur eini?’‘</verse>
				<verse number="18">Tas jam atsakė: ‘‘Mes einame iš Judo Betliejaus į Efraimo kalnyno pakraštį, nes ten gyvenu. Buvau nuvykęs į Judo Betliejų, o dabar einu į Viešpaties namus. Neatsirado nė vieno, kuris priimtų mane nakvoti.</verse>
				<verse number="19">Turime šiaudų ir pašaro asilams, taip pat duonos ir vyno man, tavo tarnaitei ir jaunuoliui, kuris yra su tavo tarnais. Mums nieko netrūksta’‘.</verse>
				<verse number="20">Senas vyras atsakė: ‘‘Ramybė tau. Visa, ko reikia, parūpinsiu, tik nenakvok gatvėje’‘.</verse>
				<verse number="21">Jis įvedė juos į savo namus ir pašėrė asilus. Jie nusiplovė kojas, valgė ir gėrė.</verse>
				<verse number="22">Kai jie linksmino savo širdis, miesto vyrai, Belialo sūnūs, apsupo namą ir daužė duris, šaukdami: ‘‘Išvesk tą vyrą, kuris atvyko į tavo namus, kad jį pažintume!’‘</verse>
				<verse number="23">Namų šeimininkas išėjęs tarė: ‘‘Ne, broliai. Meldžiu, nesielkite taip piktai. Šitas vyras yra svečias mano namuose, nedarykite tokios kvailystės.</verse>
				<verse number="24">Aš turiu dukterį, nekaltą mergaitę, ir tas vyras turi sugulovę. Aš jas išvesiu jums. Jūs galite žeminti jas ir daryti su jomis, kas jums atrodo tinkama. Tačiau su tuo vyru nesielkite taip bjauriai’‘.</verse>
				<verse number="25">Bet vyrai nenorėjo jo klausyti. Tada vyras paėmė savo sugulovę ir išvedė jiems. Jie išniekino ją ir vargino ją visą naktį. Dienai brėkštant, jie ją paleido.</verse>
				<verse number="26">Ta moteris atėjo auštant ir parkrito prie to vyro namo durų, kur buvo jos šeimininkas, ir gulėjo, iki prašvito.</verse>
				<verse number="27">Atsikėlęs rytą, jos šeimininkas atidarė duris, norėdamas keliauti. Moteris, jo sugulovė, gulėjo parkritusi prie namo durų, ištiesusi rankas ant slenksčio.</verse>
				<verse number="28">Jis tarė jai: ‘‘Kelkis, keliaukime’‘. Bet ji neatsakė. Jis ją užkėlė ant asilo ir parkeliavo į savo namus.</verse>
				<verse number="29">Namuose paėmė peilį ir supjaustė savo sugulovę į dvyliką gabalų, ir išsiuntė visoms Izraelio giminėms.</verse>
				<verse number="30">Tai matydami, visi kalbėjo: ‘‘Tokių įvykių nėra buvę nuo izraelitų išvykimo iš Egipto iki šios dienos. Apsvarstykime, pasitarkime ir nuspręskime, ką daryti’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Izraelitai nuo Dano iki Beer Šebos, taip pat ir Gileado krašto vyrai susirinko visi kaip vienas Micpoje.</verse>
				<verse number="2">Visos Izraelio tautos giminių vadai ir keturi šimtai tūkstančių ginkluotų vyrų dalyvavo susirinkime.</verse>
				<verse number="3">Benjaminai išgirdo, kad izraelitai susirinko Micpoje. Izraelitai klausė: ‘‘Sakykite, kaip atsitiko tokia piktadarystė?’‘</verse>
				<verse number="4">Levitas, nužudytosios moters vyras, atsakė: ‘‘Atvykau su savo sugulove į Gibėją, priklausančią Benjaminui, ir apsinakvojau.</verse>
				<verse number="5">Gibėjos vyrai naktį apsupo namus. Jie norėjo mane nužudyti; mano sugulovę taip nukankino, kad ji mirė.</verse>
				<verse number="6">Tuomet savo sugulovę supjausčiau ir jos dalis išsiunčiau į visus Izraelio paveldėtus kraštus, nes jie padarė Izraelyje bjaurų nusikaltimą.</verse>
				<verse number="7">Izraelitai, dabar apsvarstykite ir nutarkite, ką daryti’‘.</verse>
				<verse number="8">Visa tauta vienu balsu pasisakė: ‘‘Nė vienas iš mūsų neisime į savo palapinę ir negrįšime į namus.</verse>
				<verse number="9">Štai ką mes padarysime Gibėjai: mesime burtą, eidami prieš juos.</verse>
				<verse number="10">Išskirsime iš visų Izraelio giminių po dešimt vyrų iš šimto, po šimtą iš tūkstančio ir po tūkstantį iš dešimt tūkstančių, kad atgabentų maisto kariams, kurie eis prieš Benjamino Gibėją nubausti už padarytą Izraelyje bjaurų nusikaltimą’‘.</verse>
				<verse number="11">Visi Izraelio vyrai susirinko kariauti prieš tą miestą ir buvo kaip vienas.</verse>
				<verse number="12">Izraelio giminių vadai išsiuntė vyrus į visą Benjamino kraštą, klausdami: ‘‘Kodėl tarp jūsų vyksta tokios piktadarystės?</verse>
				<verse number="13">Išduokite tuos vyrus, Belialo vaikus, gyvenančius Gibėjoje, kad juos nubaustume mirtimi ir pašalintume pikta iš Izraelio’‘. Benjaminai nenorėjo klausyti savo brolių izraelitų.</verse>
				<verse number="14">Jie susirinko iš visų miestų į Gibėją kariauti su izraelitais.</verse>
				<verse number="15">Jų buvo dvidešimt šeši tūkstančiai kardais ginkluotų vyrų, neskaičiuojant Gibėjos septynių šimtų rinktinių karių.</verse>
				<verse number="16">Iš visų žmonių buvo septyni šimtai rinktinių vyrų, kurie buvo kairiarankiai ir galėjo pataikyti iš mėtyklės akmeniu į plauką.</verse>
				<verse number="17">Izraelitų, išskyrus benjaminus, buvo keturi šimtai tūkstančių ginkluotų vyrų.</verse>
				<verse number="18">Jie atvyko į Betelį Dievo pasiklausti, kas iš jų pirmas turi pradėti kovą su benjaminais. Viešpats atsakė: ‘‘Judas eis pirmas’‘.</verse>
				<verse number="19">Izraelitai anksti rytą pasistatė stovyklą prie Gibėjos</verse>
				<verse number="20">ir išsirikiavo kautynėms prieš Benjaminą ir Gibėją.</verse>
				<verse number="21">Benjaminai, išėję iš Gibėjos, tą dieną sunaikino dvidešimt du tūkstančius izraelitų.</verse>
				<verse number="22">Izraelio kariai, atgavę drąsą, vėl išsirikiavo kautynėms toje pačioje vietoje.</verse>
				<verse number="23">Prieš kautynes izraelitai nuvyko į Betelį ir verkė Viešpaties akivaizdoje iki vakaro, ir klausė: ‘‘Ar mums dar kartą eiti į mūšį su mūsų broliais benjaminais?’‘ Viešpats atsakė: ‘‘Eikite prieš juos’‘.</verse>
				<verse number="24">Izraelitai antrą kartą išėjo prieš benjaminus,</verse>
				<verse number="25">o benjaminai išėjo jiems priešais iš Gibėjos ir išžudė aštuoniolika tūkstančių Izraelio ginkluotų karių.</verse>
				<verse number="26">Tada visi izraelitai ir visa tauta atėjo į Betelį. Ten jie sėdėjo verkdami Viešpaties akivaizdoje ir pasninkavo iki vakaro. Jie aukojo deginamąsias bei padėkos aukas Viešpačiui.</verse>
				<verse number="27">Izraelitai klausė Viešpaties (tada ten buvo Dievo Sandoros skrynia</verse>
				<verse number="28">ir Aarono sūnaus Eleazaro sūnus Finehasas tuo metu buvo prie jos), sakydami: ‘‘Ar mums dar kartą eiti į kovą prieš mūsų brolius benjaminus?’‘ Viešpats atsakė: ‘‘Eikite, nes rytoj Aš juos atiduosiu į jūsų rankas’‘.</verse>
				<verse number="29">Izraelis pastatė pasalas aplink Gibėją.</verse>
				<verse number="30">Trečią dieną Izraelis išėjo prieš benjaminus ir išsirikiavo prieš Gibėją kaip anksčiau.</verse>
				<verse number="31">Benjaminai išėjo prieš tautą ir, atsitraukę nuo miesto kaip anksčiau, pradėjo žudyti žmones ant vieškelių, kurių vienas veda į Betelį, o kitas­į Gibėją. Krito apie trisdešimt Izraelio vyrų.</verse>
				<verse number="32">Tada benjaminai manė, kad izraelitai traukiasi nuo jų kaip anksčiau, o izraelitai bėgo, norėdami juos nuvilioti nuo miesto į vieškelius.</verse>
				<verse number="33">Izraelitai išsirikiavo kovai prie Baal Tamaros; tuomet Izraelio pasalos pulkai pakilo iš savo vietų už Gibėjos miesto.</verse>
				<verse number="34">Atėjo prieš Gibėją dešimt tūkstančių rinktinių vyrų iš viso Izraelio, ir užvirė smarki kova. Benjaminai nežinojo, kad jų laukia nelaimė.</verse>
				<verse number="35">Viešpats suteikė pergalę Izraeliui, ir jie sunaikino tą dieną dvidešimt penkis tūkstančius šimtą benjaminų, ginkluotų kardais.</verse>
				<verse number="36">Benjaminai pamatė, kad jie sumušti. Izraelitai davė benjaminams vietos, nes pasitikėjo pasala, kuri buvo pastatyta prie Gibėjos.</verse>
				<verse number="37">Pasalos pulkai netikėtai puolė Gibėją, užėmė miestą ir išžudė kardais gyventojus.</verse>
				<verse number="38">Izraelitų ir pasalos sutartas ženklas buvo padegti miestą, kad iš jo kiltų dūmai.</verse>
				<verse number="39">Izraelitai traukėsi iš mūšio, ir benjaminai nužudė apie trisdešimt izraelitų, manydami, kad jie bėga sumušti kaip pirmajame mūšyje.</verse>
				<verse number="40">Bet kai iš miesto pradėjo kilti liepsna ir dūmai, benjaminai atsigręžę pamatė, kad miestas dega.</verse>
				<verse number="41">Kai Izraelio kariai atsigręžė, benjaminai išsigando, nes pamatė, kad juos užklupo nelaimė.</verse>
				<verse number="42">Jie pasuko bėgti dykumos link. Izraelitai pasivijo juos, ir išėjusieji iš miesto taip pat naikino juos.</verse>
				<verse number="43">Jie apsupo benjaminus ir persekiojo, naikindami iki Gibėjos.</verse>
				<verse number="44">Benjaminų čia krito aštuoniolika tūkstančių vyrų, narsių karių.</verse>
				<verse number="45">Jiems bėgant į dykumą prie Rimono uolos, jų krito dar penki tūkstančiai vyrų, likusius izraelitai persekiojo ligi Gidomo ir nužudė dar du tūkstančius vyrų.</verse>
				<verse number="46">Tą dieną benjaminų žuvo dvidešimt penki tūkstančiai ginkluotų vyrų, narsių karių.</verse>
				<verse number="47">Šeši šimtai benjaminų nubėgo į dykumą prie Rimono uolos ir pasiliko ten keturis mėnesius.</verse>
				<verse number="48">Izraelitai sugrįžę išžudė visus benjaminus ir gyvulius, o miestus sudegino.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Izraelitai prisiekė Micpoje, kad nė vienas jų neišleis savo dukters už benjamino.</verse>
				<verse number="2">Susirinkę Betelyje, jie sėdėjo iki vakaro Dievo akivaizdoje graudžiai verkdami</verse>
				<verse number="3">ir klausė: ‘‘Viešpatie, Izraelio Dieve, kodėl taip atsitiko Izraelyje? Kodėl šiandien pasigendame vienos Izraelio giminės?’‘</verse>
				<verse number="4">Kitą dieną žmonės, anksti atsikėlę, pastatė aukurą ir aukojo deginamąsias ir padėkos aukas.</verse>
				<verse number="5">Izraelitai klausė: ‘‘Kas iš Izraelio giminių neatvyko į susirinkimą Betelyje?’‘ Nes jie buvo prisiekę, kad tie, kurie neateis į susirinkimą Micpoje, bus baudžiami mirtimi.</verse>
				<verse number="6">Izraelitai gailėjosi brolio Benjamino ir kalbėjo: ‘‘Šiandien viena Izraelio giminė sunaikinta.</verse>
				<verse number="7">Ką darysime, kad likusieji benjaminai gautų žmonų? Juk mes prisiekėme Viešpačiu, kad jiems neduosime savo dukterų’‘.</verse>
				<verse number="8">Jie klausė: ‘‘Kas iš Izraelio giminių neatvyko Viešpaties akivaizdon į Micpą?’‘ Paaiškėjo, kad iš Jabeš Gileado niekas nebuvo atvykęs į susirinkimą.</verse>
				<verse number="9">Patikrinę pamatė, kad nebuvo nė vieno žmogaus iš Jabeš Gileado.</verse>
				<verse number="10">Susirinkimas pasiuntė dvylika tūkstančių rinktinių karių ir jiems įsakė kardu išžudyti Jabeš Gileado vyrus, moteris ir vaikus.</verse>
				<verse number="11">Jie sakė: ‘‘Nužudykite kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį, gulėjusią su vyru’‘.</verse>
				<verse number="12">Jabeš Gileade jie rado keturis šimtus nekaltų mergaičių, kurias atvedė stovyklon į Šilojų, Kanaano krašte.</verse>
				<verse number="13">Po to visas susirinkimas pasiūlė taiką benjaminams, apsistojusiems prie Rimono uolos.</verse>
				<verse number="14">Tuomet benjaminai sugrįžo, o izraelitai atidavė jiems mergaites iš Jabeš Gileado. Bet jiems jų neužteko.</verse>
				<verse number="15">Tauta gailėjosi Benjamino, nes Viešpats padarė spragą tarp Izraelio giminių.</verse>
				<verse number="16">Izraelio vyresnieji klausė: ‘‘Ką darysime? Kaip surasime likusiems vyrams žmonų, nes Benjamino moterys išžudytos?’‘</verse>
				<verse number="17">Jie tarė: ‘‘Benjamino paveldėjimas teks išlikusiems, kad nebūtų sunaikinta giminė Izraelyje.</verse>
				<verse number="18">Tačiau mes negalime duoti jiems žmonų iš savo dukterų’‘. Izraelitai buvo prisiekę: ‘‘Prakeiktas, kuris duotų dukterį benjaminui’‘.</verse>
				<verse number="19">Jie kalbėjo benjaminams: ‘‘Kasmet vyksta Viešpaties šventė Šilojuje, kuris yra į šiaurę nuo Betelio, į rytus nuo vieškelio, vedančio iš Betelio į Sichemą, ir į pietus nuo Lebonos.</verse>
				<verse number="20">Nuėję į Šilojų, pasislėpkite vynuogynuose</verse>
				<verse number="21">ir stebėkite. Kai išeis Šilojo dukterys žaisti ratelį, išeikite iš vynuogynų ir, pasigrobę kiekvienas sau žmoną iš Šilojo dukterų, grįžkite į Benjamino kraštą.</verse>
				<verse number="22">O kai ateis jų tėvai arba broliai su skundu pas mus, mes jiems sakysime: ‘Būkite jiems malonūs, nes mes nekariavome, kad gautume jiems žmonų, ir jūs patys jiems nedavėte, tai ir nenusikaltote’ ‘‘.</verse>
				<verse number="23">Benjaminai taip ir padarė: jie pasiėmė tiek mergaičių, kiek jiems reikėjo žmonų. Po to kiekvienas sugrįžo į savo žemę, atstatė miestus ir juose gyveno.</verse>
				<verse number="24">Izraelitai taip pat sugrįžo kiekvienas į savo giminę, į savo šeimą savo žemėje.</verse>
				<verse number="25">Tuo metu Izraelyje nebuvo karaliaus. Kiekvienas darė tai, kas jam atrodė teisinga.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="8">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Teisėjų valdymo laikais šalyje kilo badas. Vienas vyras iš Judo Betliejaus su žmona ir dviem sūnumis iškeliavo gyventi į Moabo kraštą.</verse>
				<verse number="2">To vyro vardas buvo Elimelechas, jo žmonos vardas Noomė, o sūnų­Machlonas ir Kiljonas, efratai iš Judo Betliejaus. Jie atvyko į Moabo kraštą ir ten apsigyveno.</verse>
				<verse number="3">Noomės vyras Elimelechas mirė ir ji liko su dviem sūnumis.</verse>
				<verse number="4">Jie vedė žmonas moabites. Viena vardu Orpa, o kita­Rūta. Jie ten išgyveno apie dešimt metų.</verse>
				<verse number="5">Po to abu sūnūs, Machlonas ir Kiljonas, mirė. Moteris neteko abiejų sūnų ir vyro.</verse>
				<verse number="6">Ji su savo marčiomis pakilo grįžti į savo kraštą, nes buvo girdėjusi būdama Moabo krašte, kad Viešpats aplankė savo tautą, duodamas jiems duonos.</verse>
				<verse number="7">Ji išėjo iš ten, kur gyveno kartu su savo marčiomis, ir ėjo į Judą.</verse>
				<verse number="8">Noomė tarė savo marčioms: ‘‘Eikite namo pas savo motinas. Viešpats tebūna malonus jums, kaip jūs buvote mirusiems ir man.</verse>
				<verse number="9">Viešpats jums tesuteikia poilsį vyro namuose’‘. Noomė pabučiavo savo marčias, kurios pakėlė balsus ir verkė.</verse>
				<verse number="10">Ir jos sakė: ‘‘Mes norime eiti su tavimi pas tavo žmones’‘.</verse>
				<verse number="11">Noomė atsakė: ‘‘Grįžkite, mano dukros. Kodėl jūs norite eiti su manimi? Ar manote, kad aš galiu užauginti sūnus, kurie taptų jūsų vyrais?</verse>
				<verse number="12">Grįžkite, mano dukros. Aš juk per sena vedyboms. Jei turėčiau viltį dar šiąnakt ištekėti ir pagimdyti sūnų,</verse>
				<verse number="13">argi jūs lauktumėte, kol jis užaugs? Argi dėl to susilaikytumėte nuo santuokos? Ne, mano dukros. Man labai skaudu dėl jūsų, bet Viešpaties ranka yra prieš mane’‘.</verse>
				<verse number="14">Jos pakėlė balsus ir vėl verkė. Orpa atsisveikino su savo anyta, o Rūta pasiliko su ja.</verse>
				<verse number="15">Noomė tarė: ‘‘Tavo brolienė sugrįžo pas savo tautą ir savo dievus. Grįžk ir tu’‘.</verse>
				<verse number="16">Tačiau Rūta atsakė: ‘‘Neversk manęs tave palikti ir sugrįžti. Kur tu eisi, ir aš eisiu; kur tu gyvensi, ir aš gyvensiu. Tavo tauta yra mano tauta ir tavo Dievas­mano Dievas.</verse>
				<verse number="17">Kur tu mirsi, ir aš ten mirsiu ir būsiu palaidota. Tegul Viešpats padaro man tai ir dar daugiau, bet tik mirtis atskirs mane nuo tavęs’‘.</verse>
				<verse number="18">Noomė matė, kad Rūta tvirtai pasiryžusi eiti su ja, ir nustojo atkalbinėti.</verse>
				<verse number="19">Taip jos keliavo, kol atėjo į Betliejų. Joms atėjus į Betliejų, visas miestas sujudo ir klausinėjo: ‘‘Ar tai Noomė?’‘</verse>
				<verse number="20">Ji atsakė: ‘‘Nevadinkite manęs Noome, vadinkite mane Mara, nes Visagalis labai apkartino mano gyvenimą.</verse>
				<verse number="21">Išėjau turtinga, o Viešpats parvedė tuščiomis rankomis. Kodėl vadinate mane Noome? Juk Viešpats paliudijo prieš mane, Visagalis mane nubaudė’‘.</verse>
				<verse number="22">Taip grįžo Noomė ir jos marti moabitė Rūta iš Moabo krašto. Jos atvyko į Betliejų miežių pjūties pradžioje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Noomės giminaitis iš vyro pusės buvo Boozas, pasiturintis vyras iš Elimelecho giminės.</verse>
				<verse number="2">Moabitė Rūta tarė Noomei: ‘‘Leisk man eiti į lauką varpų rinkti, kur man leis’‘. Noomė sakė: ‘‘Eik, mano dukra’‘.</verse>
				<verse number="3">Nuėjusi ji rinko varpas paskui pjovėjus. Jai pasitaikė rinkti lauke, kuris priklausė Boozui iš Elimelecho giminės.</verse>
				<verse number="4">Kaip tik tuo metu Boozas atėjo iš Betliejaus ir pasveikino pjovėjus: ‘‘Viešpats su jumis’‘. Tie jam atsakė: ‘‘Telaimina tave Viešpats’‘.</verse>
				<verse number="5">Tada Boozas paklausė pjovėjų prižiūrėtoją: ‘‘Kas šita moteris?’‘</verse>
				<verse number="6">Prižiūrėtojas atsakė: ‘‘Ji yra moabitė, atvykusi su Noome iš Moabo krašto.</verse>
				<verse number="7">Ji prašė: ‘Leisk man rinkti paskui pjovėjus nukritusias varpas’. Ji atėjo ir buvo čia nuo ryto iki dabar, tik trumpam buvo parėjusi į namus’‘.</verse>
				<verse number="8">Boozas tarė Rūtai: ‘‘Klausyk, mano dukra! Neik rinkti į kitą lauką ir nesitrauk iš čia, bet pasilik prie mano moterų.</verse>
				<verse number="9">Sek paskui pjovėjus. Aš įsakiau jaunuoliams tavęs neliesti. Ištroškusi eik prie ąsočių ir gerk tai, ką pjovėjai geria’‘.</verse>
				<verse number="10">Ji puolė veidu į žemę ir, nusilenkusi iki žemės, klausė: ‘‘Kodėl tu man toks malonus ir atkreipei dėmesį į mane, nors esu svetimšalė?’‘</verse>
				<verse number="11">Boozas atsakė jai: ‘‘Man viską papasakojo, kaip tu, tavo vyrui mirus, elgeisi su anyta ir kaip palikusi tėvą, motiną ir gimtąją šalį, atvykai į tautą, kurios anksčiau nepažinai.</verse>
				<verse number="12">Teatlygina tau Viešpats už tai, ką padarei, ir teduoda tau pilną užmokestį Viešpats, Izraelio Dievas, po kurio sparnais atėjai prisiglausti’‘.</verse>
				<verse number="13">Ji atsakė: ‘‘Mano viešpatie, kad tik rasčiau malonę tavo akyse. Tu paguodei mane, draugiškai kreipdamasis į savo tarnaitę, nors neprilygstu tavo tarnaitėms’‘.</verse>
				<verse number="14">Valgant Boozas jai tarė: ‘‘Ateik čia, valgyk duonos ir padažyk savo kąsnį vyne’‘. Ji atsisėdo šalia pjovėjų, o jis padavė jai paskrudintų grūdų. Ji pavalgė, o kas liko, pasilaikė.</verse>
				<verse number="15">Kai ji kėlėsi rinkti, Boozas įsakė savo tarnams: ‘‘Leiskite jai rinkti tarp pėdų ir nepriekaištaukite.</verse>
				<verse number="16">Iš pėdų tyčiomis ištraukite ir palikite jai, kad galėtų rinkti; nedrauskite jai’‘.</verse>
				<verse number="17">Ji rinko iki vakaro. Surinktas varpas iškūlė ir buvo arti efos miežių.</verse>
				<verse number="18">Parėjusi į miestą, ji parodė savo anytai, kiek pririnko. Be to, padavė jai likusį maistą, kurį buvo pasilaikiusi.</verse>
				<verse number="19">Anyta jos paklausė: ‘‘Kur tu šiandien rinkai? Tebūna palaimintas tas, kuris atkreipė dėmesį į tave!’‘ Ji papasakojo savo anytai, pas ką dirbo, ir pasakė, kad to vyro vardas Boozas.</verse>
				<verse number="20">Noomė tarė savo marčiai: ‘‘Viešpats telaimina jį, nes jis išliko malonus gyviems ir mirusiems. Be to, tas vyras yra iš mūsų giminės, vienas iš artimiausių mūsų giminaičių’‘.</verse>
				<verse number="21">Rūta sakė: ‘‘Jis man patarė laikytis prie jo pjovėjų iki pjūties galo’‘.</verse>
				<verse number="22">Ir Noomė tarė savo marčiai Rūtai: ‘‘Gerai, mano dukra, kad eini su jo tarnaitėmis. Kitame lauke tave galėtų įžeisti’‘.</verse>
				<verse number="23">Ji laikėsi prie Boozo tarnaičių rinkdama varpas, kol pasibaigė miežių ir kviečių pjūtis, ir gyveno su savo anyta.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Noomė tarė Rūtai: ‘‘Mano dukra, ar ne laikas man pasirūpinti vieta, kur tu galėtum ramiai gyventi?</verse>
				<verse number="2">Boozas, su kurio tarnaitėmis tu dirbai, yra mūsų giminaitis. Jis šį vakarą vėtys miežius klojime.</verse>
				<verse number="3">Nusiprausk, pasitepk, apsivilk geriausiu rūbu ir nueik į klojimą. Nepasirodyk jam, kol jis pavalgys ir atsiguls.</verse>
				<verse number="4">Kai jis atsiguls, įsidėmėk vietą, kur jis guli; priėjusi atidenk jo kojas ir atsigulk. Jis tau pasakys, ką daryti’‘.</verse>
				<verse number="5">Ji atsakė: ‘‘Visa, ką man sakai, padarysiu’‘.</verse>
				<verse number="6">Nuėjusi į klojimą, ji pasielgė taip, kaip jai anyta patarė.</verse>
				<verse number="7">Boozas, pavalgęs ir atsigėręs, buvo patenkintas ir atsigulė javų krūvos gale. Rūta tyliai priėjo, atidengė jo kojas ir atsigulė.</verse>
				<verse number="8">Vidurnaktį pabudęs žmogus nusigando, pamatęs moterį, gulinčią prie jo kojų.</verse>
				<verse number="9">Jis paklausė: ‘‘Kas tu esi?’‘ Ji atsakė: ‘‘Aš esu tavo tarnaitė Rūta. Ištiesk savo apsiaustą ant savo tarnaitės, nes tu esi artimas giminaitis’‘.</verse>
				<verse number="10">Jis sakė: ‘‘Viešpats telaimina tave, mano dukra. Tavo paskutinis poelgis yra geresnis už pirmutinį, nes tu neieškojai jaunuolio, turtingo ar beturčio.</verse>
				<verse number="11">Nebijok, mano dukra. Visa, ko prašai, aš padarysiu. Visi šio miesto gyventojai žino, kad tu esi dora moteris.</verse>
				<verse number="12">Tikrai aš esu artimas tavo giminaitis, tačiau yra kitas, dar artimesnis už mane.</verse>
				<verse number="13">Pasilik šią naktį čia. O rytoj, jei jis tave paims,­gerai, tegul paima. O jei jis nenorės tavęs paimti, kaip Viešpats gyvas, aš tave paimsiu! Gulėk iki ryto’‘.</verse>
				<verse number="14">Ji gulėjo prie jo kojų iki ryto ir atsikėlė, kai žmogus žmogaus dar negalėjo atpažinti. Jis sakė jai: ‘‘Žiūrėk, kad niekas nesužinotų, jog moteris buvo klojime’‘.</verse>
				<verse number="15">Jis liepė jai ištiesti savo apsiaustą, kuriuo ji buvo apsisiautusi. Atseikėjęs šešis saikus miežių, jis supylė į apsiaustą ir užkėlė jai ant pečių. Taip ji grįžo į miestą.</verse>
				<verse number="16">Namuose anyta klausė: ‘‘Kaip tau sekėsi, mano dukra?’‘ Ji papasakojo jai visa, kas įvyko,</verse>
				<verse number="17">ir sakė: ‘‘Šituos šešis saikus miežių jis man davė ir pasakė: ‘Tu neturi grįžti tuščiomis pas savo anytą’ ‘‘.</verse>
				<verse number="18">Noomė tarė: ‘‘Dabar palauk, mano dukra, kol sužinosi, kaip viskas baigsis. Jis nenurims, kol visko nesutvarkys dar šiandien’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Boozas, nuėjęs prie vartų, atsisėdo. Pro šalį ėjo giminaitis, apie kurį Boozas buvo kalbėjęs. Jis tarė jam: ‘‘Bičiuli, sėskis čia!’‘ Tas atėjęs atsisėdo.</verse>
				<verse number="2">Boozas pasišaukė dar dešimt vyrų, miesto vyresniųjų, ir tarė jiems: ‘‘Sėskitės!’‘ Jie atsisėdo.</verse>
				<verse number="3">Ir jis kalbėjo giminaičiui: ‘‘Noomė, kuri grįžo iš Moabo krašto, parduoda lauką, priklausiusį mūsų broliui Elimelechui.</verse>
				<verse number="4">Aš norėjau pranešti tai tau. Pirk tą lauką čia sėdinčiųjų ir vyresniųjų akivaizdoje. Jei nori išpirkti, pirk, o jei nenori, pasakyk man, kad žinočiau. Nėra kito, kuris turi teisę tai išpirkti, o po tavęs­mano eilė’‘. Tas atsakė: ‘‘Aš pirksiu’‘.</verse>
				<verse number="5">Boozas tarė: ‘‘Tą dieną, kai pirksi lauką iš Noomės, turėsi nupirkti ir moabitę Rūtą, mirusiojo žmoną, kad išlaikytum mirusiojo vardą jo nuosavybei’‘.</verse>
				<verse number="6">Giminaitis atsakė: ‘‘Aš negaliu išpirkti jos, nes tada nukentėtų mano paties paveldėjimas. Tu pasinaudok mano teise, nes aš negaliu to padaryti’‘.</verse>
				<verse number="7">Izraelyje buvo paprotys: kai kas nors perleisdavo savo teisę į paveldėjimą kitam, jis nusiaudavo savo sandalą ir paduodavo savo artimui. Tai būdavo liudijimas Izraelyje.</verse>
				<verse number="8">Kai giminaitis pasakė Boozui: ‘‘Pirk tai sau’‘, nusiavė sandalą ir jam padavė.</verse>
				<verse number="9">Tada Boozas tarė vyresniesiems ir visiems žmonėms: ‘‘Jūs esate šiandien liudytojai, kad aš nupirkau iš Noomės visa, kas priklausė Elimelechui, Kiljonui ir Machlonui.</verse>
				<verse number="10">Taip pat ir moabitę Rūtą, Machlono žmoną, vesiu, kad išlaikyčiau mirusiojo vardą, jo nuosavybei ir kad jo vardas neišnyktų tarp jo brolių ir iš jo tėviškės. Jūs esate šiandien to įvykio liudytojai’‘.</verse>
				<verse number="11">Visi ten esantys žmonės ir vyresnieji atsakė: ‘‘Mes esame liudytojai. Viešpats telaimina moterį, ateinančią į tavo namus, kaip Rachelę ir Lėją, kurios sukūrė Izraelio namus. Tegul tau sekasi Efratoje ir tebūna garsus tavo vardas Betliejuje.</verse>
				<verse number="12">Tebūna tavo namai kaip namai Pereco, kurį Tamara pagimdė Judui, per palikuonis, kuriuos Viešpats tau duos iš šios jaunos moters’‘.</verse>
				<verse number="13">Boozas vedė Rūtą. Ir kai jis įėjo pas ją, Viešpats davė jai pastoti ir ji pagimdė sūnų.</verse>
				<verse number="14">Tuomet moterys sakė Noomei: ‘‘Palaimintas Viešpats, kuris nepaliko tavęs be įpėdinio, kad jo vardas būtų žymus Izraelyje.</verse>
				<verse number="15">Jis bus tau atgaiva ir pasirūpins tavimi senatvėje. Juk jį pagimdė tavo marti, kuri myli tave, ir yra tau daugiau negu septyni sūnūs’‘.</verse>
				<verse number="16">Noomė paėmė vaiką į savo prieglobstį ir buvo jo aukle.</verse>
				<verse number="17">Kaimynės jį pavadino Jobedu, sakydamos: ‘‘Sūnus gimė Noomei’‘. Jobedas buvo Jesės tėvas, karaliaus Dovydo senelis.</verse>
				<verse number="18">Šitie yra Pereco palikuonys: Perecs buvo Esromo tėvas,</verse>
				<verse number="19">Esromas­Aramo, Aramas­ Aminadabo,</verse>
				<verse number="20">Aminadabas­Naasono, Naasonas­Salmono,</verse>
				<verse number="21">Salmonas­Boozo, Boozas­Jobedo,</verse>
				<verse number="22">Jobedas­Jesės, o Jesė­Dovydo.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="9">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Efraimo aukštumoje, Ramoje gyveno vyras, vardu Elkana, efraimas. Jis buvo Cūfo sūnaus Tohuvo sūnaus Elihuvo sūnaus Jerohamo sūnus.</verse>
				<verse number="2">Jis turėjo dvi žmonas: Oną ir Peniną. Penina turėjo vaikų, o Ona neturėjo.</verse>
				<verse number="3">Elkana kasmet eidavo iš savo miesto į Šilojų melstis ir aukoti kareivijų Viešpačiui. Du Elio sūnūs, Hofnis ir Finehasas, ten buvo Viešpaties kunigais.</verse>
				<verse number="4">Kai Elkana aukodavo, jis duodavo aukos dalį savo žmonai Peninai ir visiems jos sūnums bei dukterims.</verse>
				<verse number="5">Bet Onai jis duodavo geriausią dalį, nes ją, nors Viešpats buvo uždaręs jos įsčias, mylėjo.</verse>
				<verse number="6">Jos priešininkė ją užgauliodavo ir erzindavo, nes Viešpats buvo uždaręs jos įsčias.</verse>
				<verse number="7">Taip būdavo kiekvienais metais, kai ji eidavo į Viešpaties namus. Toji taip užgauliodavo ją, kad ji verkdavo ir nevalgydavo.</verse>
				<verse number="8">Jos vyras Elkana klausė: ‘‘Ona, ko verki? Kodėl nevalgai? Ko liūdi? Argi aš tau nesu vertesnis už dešimtį sūnų?’‘</verse>
				<verse number="9">Ona atsistojo, kai jie pavalgė ir atsigėrė Šilojuje. Tuo metu kunigas Elis sėdėjo prie Viešpaties šventyklos durų.</verse>
				<verse number="10">Ona labai nuliūdusi meldėsi ir graudžiai verkė.</verse>
				<verse number="11">Ji davė įžadą: ‘‘Kareivijų Viešpatie, jei Tu pažvelgsi į savo tarnaitės sielvartą ir mane atsiminsi, ir nepamirši manęs, bet duosi man sūnų, tai aš atiduosiu jį Viešpačiui per visas jo gyvenimo dienas, ir skustuvas nepalies jo galvos’‘.</verse>
				<verse number="12">Ji ilgai meldėsi Viešpaties akivaizdoje, o Elis stebėjo jos lūpas.</verse>
				<verse number="13">Ona kalbėjo savo širdyje, jos lūpos judėjo, bet balso nesigirdėjo. Todėl Elis palaikė ją girta</verse>
				<verse number="14">ir tarė: ‘‘Ar ilgai būsi girta? Išsipagiriok’‘.</verse>
				<verse number="15">Ona atsakė: ‘‘Ne, viešpatie, aš esu nelaiminga moteris; aš negėriau nei vyno, nei stipraus gėrimo, tik išliejau savo širdį Viešpačiui.</verse>
				<verse number="16">Nelaikyk savo tarnaitės Belialo dukra, nes iš didelio sielvarto ir skausmo aš kalbėjau’‘.</verse>
				<verse number="17">Elis tarė: ‘‘Eik ramybėje, o Izraelio Dievas teįvykdo tavo prašymą’‘.</verse>
				<verse number="18">Ji atsakė: ‘‘Duok savo tarnaitei atrasti malonę tavo akyse’‘. Po to ji nuėjo, valgė ir nebeliūdėjo.</verse>
				<verse number="19">Anksti rytą atsikėlę ir pagarbinę Viešpatį, jie grįžo į savo namus, į Ramą. Elkana pažino savo žmoną Oną, ir Viešpats atsiminė ją.</verse>
				<verse number="20">Po kurio laiko Ona pagimdė sūnų ir jį pavadino Samueliu, sakydama: ‘‘Iš Viešpaties jį išmeldžiau’‘.</verse>
				<verse number="21">Kai Elkana ėjo su visais savo namiškiais aukoti Viešpačiui kasmetinę auką ir atlikti įžadą,</verse>
				<verse number="22">Ona nėjo. Ji sakė savo vyrui: ‘‘Aš neisiu, iki berniuką nujunkysiu. Po to jį nuvesiu Viešpaties akivaizdon ir ten paliksiu visam laikui’‘.</verse>
				<verse number="23">Jos vyras Elkana jai atsakė: ‘‘Daryk, kaip tau atrodo teisinga, pasilik namuose, iki jį nujunkysi. Viešpats tepatvirtina savo žodį’‘. Ji pasiliko ir žindė sūnų, iki jį nujunkė.</verse>
				<verse number="24">Nujunkiusi jį, ji paėmė berniuką, tris jaučius, efą miltų bei odinę vyno ir nuvedė jį į Šilojų Viešpaties šventyklon. Berniukas buvo dar mažas.</verse>
				<verse number="25">Papjovė jautį ir nuvedė berniuką pas Elį.</verse>
				<verse number="26">Ona sakė: ‘‘Mano viešpatie, kaip tu gyvas, aš esu ta pati moteris, kuri čia stovėjo tavo akivaizdoje ir meldėsi Viešpačiui.</verse>
				<verse number="27">Aš prašiau šito sūnaus. Viešpats išklausė mano prašymą ir suteikė, ko prašiau.</verse>
				<verse number="28">Aš jį atvedu Viešpačiui, kad visą savo gyvenimą jis Jam priklausytų’‘. Ir jis pagarbino ten Viešpatį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Ona meldėsi: ‘‘Mano širdis džiaugiasi Viešpatyje ir mano ragas išaukštintas Jame. Aš plačiai atveriu savo burną prieš savo priešus, nes džiaugiuosi Tavo išgelbėjimu.</verse>
				<verse number="2">Niekas nėra toks šventas, kaip Viešpats! Šalia Tavęs nėra kito ir nėra kitos uolos, kaip mūsų Dievas.</verse>
				<verse number="3">Nekalbėkite taip išdidžiai ir įžūliai. Viešpats yra Dievas, kuris žino viską, ir Jis pasveria visus darbus.</verse>
				<verse number="4">Galingųjų lankas sulaužomas, o tie, kurie klumpa, apjuosiami jėga.</verse>
				<verse number="5">Sotieji parsisamdė už maistą, o alkanieji nurimo. Nevaisingoji pagimdė septynetą, o turinčioji daug vaikų nusilpo.</verse>
				<verse number="6">Viešpats numarina ir atgaivina, nuveda į mirusiųjų buveinę ir vėl išlaisvina.</verse>
				<verse number="7">Viešpats padaro beturtį ir turtingą. Jis pažemina ir išaukština.</verse>
				<verse number="8">Jis pakelia iš dulkių vargdienį, iš sąšlavų duobės iškelia vargšą; juos pasodina greta kunigaikščių ir leidžia paveldėti jiems šlovės sostą. Viešpačiui priklauso žemės pamatai, ant jų Jis pastatė pasaulį.</verse>
				<verse number="9">Savo šventųjų kojas Jis palaikys, o nedorėliai nutils tamsoje. Nė vienas nelaimės savo jėga.</verse>
				<verse number="10">Viešpats sudaužys į gabalus savo priešus. Jis sugriaudės prieš juos iš dangaus. Viešpats teis žemės kraštus. Jis duos jėgų savo karaliui ir išaukštins pateptojo ragą’‘.</verse>
				<verse number="11">Elkana grįžo į Ramą, į savo namus, o berniukas Samuelis tarnavo Viešpačiui, prižiūrimas kunigo Elio.</verse>
				<verse number="12">Elio sūnūs buvo Belialo vaikai ir nepažino Viešpaties.</verse>
				<verse number="13">Kam nors aukojant auką, kai mėsa tebevirdavo, ateidavo kunigo tarnas, laikydamas rankoje trišakę,</verse>
				<verse number="14">ir smeigdavo ją į katilą, puodą ar keptuvę. Visa, ką ištraukdavo šake, pasiimdavo Elio sūnūs. Taip jie darė visiems izraelitams, aukojantiems Šilojuje.</verse>
				<verse number="15">Prieš sudeginant taukus, atėjęs kunigo tarnas sakydavo aukotojui: ‘‘Duok mėsos kunigui iškepti; jis nenori virtos, bet žalios’‘.</verse>
				<verse number="16">Jei aukotojas sakydavo: ‘‘Pirmiausia tegul sudegina taukus, paskui tegul ima, kiek nori’‘. Tarnas atsakydavo: ‘‘Duok dabar. Jei neduosi, atimsiu’‘.</verse>
				<verse number="17">Elio sūnų nuodėmė buvo labai didelė Viešpaties akyse, nes žmonės ėmė bjaurėtis aukomis Viešpačiui.</verse>
				<verse number="18">Samuelis tarnavo Viešpačiui, apsirengęs lininį efodą.</verse>
				<verse number="19">Jo motina jam pasiūdavo drabužį ir kasmet atnešdavo ateidama su savo vyru aukoti kasmetinės aukos.</verse>
				<verse number="20">Elis laimindavo Elkaną ir jo žmoną: ‘‘Viešpats teduoda tau dar vaikų su šita moterimi už tą, kurį ji paaukojo Viešpačiui’‘. Po to jie grįždavo į namus.</verse>
				<verse number="21">Viešpats aplankė Oną, ir ji pagimdė dar tris sūnus ir dvi dukteris. Berniukas Samuelis augo Viešpaties akivaizdoje.</verse>
				<verse number="22">Elis labai paseno. Jis girdėjo, ką jo sūnūs darė Izraeliui, kaip jie suguldavo su moterimis, kurios susirinkdavo prie Susitikimo palapinės.</verse>
				<verse number="23">Tėvas klausė: ‘‘Kodėl taip darote? Aš girdžiu apie jūsų piktus darbus iš žmonių.</verse>
				<verse number="24">Negerus dalykus aš girdžiu apie jus, mano sūnūs. Jūs vedate Viešpaties tautą į nusikaltimą.</verse>
				<verse number="25">Jei žmogus nusikalsta žmogui, jį teis teisėjas, bet jei žmogus nusideda Viešpačiui, kas jį užtars?’‘ Jie neklausė savo tėvo, todėl Viešpats nusprendė juos nužudyti.</verse>
				<verse number="26">Berniukas Samuelis augo, ir jam palankiai buvo nusiteikę ir Viešpats, ir žmonės.</verse>
				<verse number="27">Dievo žmogus atėjo pas Elį ir jam tarė: ‘‘Taip sako Viešpats: ‘Aš apsireiškiau tavo tėvams, kai jie buvo Egipte ir tarnavo faraonui.</verse>
				<verse number="28">Aš tavo tėvą išsirinkau kunigu iš visų Izraelio giminių, kad jis aukotų ant mano aukuro, smilkytų smilkalus ir nešiotų efodą mano akivaizdoje. Aš paskyriau kunigams izraelitų deginamųjų aukų dalį.</verse>
				<verse number="29">Kodėl jūs mindžiojate kojomis aukas ir dovanas, kurias įsakiau man aukoti? Kodėl labiau už mane gerbi savo sūnus, kurie tunka mano tautos Izraelio geriausiomis aukų dalimis?’</verse>
				<verse number="30">Todėl Viešpats, Izraelio Dievas, sako: ‘Tikrai buvau pažadėjęs, kad tavo tėvo ir tavo namai per amžius bus mano akivaizdoje, bet dabar sakau, kad taip nebus. Aš pagerbsiu tuos, kurie mane gerbia, o kurie mane niekina, bus paniekinti.</verse>
				<verse number="31">Ateina diena, kada tavo ir tavo namų ramstį sunaikinsiu; nė vienas nesulauks senatvės.</verse>
				<verse number="32">Tu matysi priešą mano namuose, nepaisant to, kad Dievas daro gera Izraeliui; tavo namuose niekas nesulauks senatvės per amžius.</verse>
				<verse number="33">Aš nesunaikinsiu ir nepašalinsiu nuo savo aukuro visų tavųjų, bet tavo akys aptems ir siela krimsis; ir visi tavo palikuonys mirs savo gražiausiame amžiuje.</verse>
				<verse number="34">Tai bus ženklas tau, kai abu tavo sūnūs Hofnis ir Finehasas mirs tą pačią dieną.</verse>
				<verse number="35">Aš pakelsiu sau ištikimą kunigą, kuris darys tai, kas yra mano širdyje ir mano mintyse. Aš jam pastatysiu tvirtus namus, ir jis vaikščios prieš mano pateptąjį per amžius.</verse>
				<verse number="36">Tada išlikę tavo šeimos nariai atėję parpuls prieš jį už sidabrinį pinigėlį ar duonos kąsnį ir prašys, kad paskirtų juos kunigais ir jie galėtų užsidirbti pavalgyti’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Berniukas Samuelis tarnavo Viešpačiui Elio priežiūroje. Viešpaties žodis buvo brangus tuo laiku ir regėjimai buvo reti.</verse>
				<verse number="2">Kartą Elis gulėjo. Jo akys buvo nusilpę ir jis nebegalėjo gerai matyti.</verse>
				<verse number="3">Šventyklos lempa dar nebuvo užgesusi. Samuelis miegojo Viešpaties šventykloje, kur buvo Dievo skrynia.</verse>
				<verse number="4">Viešpats pašaukė Samuelį. Tas atsiliepė: ‘‘Aš čia’‘.</verse>
				<verse number="5">Nubėgęs pas Elį, Samuelis tarė: ‘‘Aš čia. Tu mane šaukei’‘. Tas atsakė: ‘‘Aš tavęs nešaukiau, eik ir miegok’‘. Jis grįžo ir atsigulė.</verse>
				<verse number="6">Viešpats antrą kartą pašaukė Samuelį. Atsikėlęs Samuelis vėl nuėjo pas Elį ir tarė: ‘‘Aš čia. Tu mane šaukei’‘. Tas atsakė: ‘‘Aš nešaukiau tavęs, mano sūnau, eik ir miegok’‘.</verse>
				<verse number="7">Samuelis dar nepažino Viešpaties ir jam dar nebuvo apreikštas Viešpaties žodis.</verse>
				<verse number="8">Viešpats pašaukė Samuelį trečią kartą. Atsikėlęs jis vėl nuėjo pas Elį ir sakė: ‘‘Aš čia. Tu mane šaukei’‘. Elis suprato, kad Viešpats šaukia berniuką,</verse>
				<verse number="9">ir tarė Samueliui: ‘‘Eik ir atsigulk. Jei tave vėl šauks, sakyk: ‘Kalbėk, Viešpatie, Tavo tarnas klauso’ ‘‘. Nuėjęs Samuelis atsigulė.</verse>
				<verse number="10">Viešpats atėjo, atsistojo ir pašaukė, kaip pirma: ‘‘Samueli, Samueli!’‘ Samuelis atsiliepė: ‘‘Kalbėk, Tavo tarnas klauso’‘.</verse>
				<verse number="11">Viešpats tarė Samueliui: ‘‘Štai Aš darau darbą Izraelyje. Kas apie jį išgirs, tam suspengs abiejose ausyse.</verse>
				<verse number="12">Tą dieną įvykdysiu visa, ką kalbėjau prieš Elį ir jo giminę. Kai Aš pradedu, Aš ir pabaigsiu.</verse>
				<verse number="13">Aš paskelbiau jam, kad nubausiu jo namus už nusikaltimą, apie kurį jis žino, nes jo sūnūs bjauriai elgėsi, o jis jų nesudraudė.</verse>
				<verse number="14">Aš prisiekiau, kad Elio šeimos kaltė nebus nuplauta nei aukomis, nei dovanomis per amžius’‘.</verse>
				<verse number="15">Samuelis gulėjo iki ryto. Atsikėlęs atidarė šventyklos duris. Jis bijojo papasakoti Eliui tą regėjimą.</verse>
				<verse number="16">Elis pasišaukė Samuelį: ‘‘Samueli, mano sūnau!’‘ Jis atsakė: ‘‘Aš čia’‘.</verse>
				<verse number="17">Jis paklausė: ‘‘Ką tau sakė? Neslėpk nuo manęs. Dievas tepadaro tau tai ir dar daugiau, jei paslėpsi nuo manęs nors vieną žodį iš to, ką Jis tau sakė’‘.</verse>
				<verse number="18">Ir Samuelis jam papasakojo viską, nieko neslėpdamas. Tada Elis tarė: ‘‘Jis­Viešpats. Tedaro, kaip Jam atrodo geriausia’‘.</verse>
				<verse number="19">Samuelis augo, ir Viešpats buvo su juo. Ir nė vienas jo žodis nelikdavo neišsipildęs.</verse>
				<verse number="20">Visas Izraelis nuo Dano ir Beer Šebos sužinojo, kad Samuelis yra Viešpaties paskirtas pranašas.</verse>
				<verse number="21">Viešpats ir toliau pasirodydavo Šilojuje, kur apsireikšdavo Samueliui savo žodžiu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Samuelio žodis pasiekė visą Izraelį. Izraelis pasistatė stovyklą prie Eben Ezero ir ruošėsi kariauti su filistinais, o filistinai pasistatė stovyklą prie Afeko.</verse>
				<verse number="2">Jie išsirikiavo prieš Izraelį, puolė ir sumušė jį, nužudydami mūšyje apie keturis tūkstančius vyrų.</verse>
				<verse number="3">Kai žmonės sugrįžo į stovyklą, Izraelio vyresnieji tarė: ‘‘Kodėl Viešpats leido šiandien filistinams nugalėti? Atsigabenkime iš Šilojo Viešpaties Sandoros skrynią, kad ji būtų su mumis ir mus išgelbėtų nuo priešų’‘.</verse>
				<verse number="4">Buvo pasiųsti į Šiloją pasiuntiniai, kurie atgabeno kareivijų Viešpaties, gyvenančio tarp cherubų, Sandoros skrynią. Abu Elio sūnūs Hofnis ir Finehasas buvo prie Dievo Sandoros skrynios.</verse>
				<verse number="5">Kai Viešpaties Sandoros skrynia pasiekė stovyklą, visi izraelitai šaukė taip garsiai, kad net žemė drebėjo.</verse>
				<verse number="6">Filistinai, išgirdę šauksmą, klausė: ‘‘Ką reiškia šitas riksmas hebrajų stovykloje?’‘ Ir jie sužinojo, kad buvo atgabenta Viešpaties skrynia.</verse>
				<verse number="7">Filistinai išsigando, nes sakė: ‘‘Dievas atėjo pas juos į stovyklą. Vargas mums, nes anksčiau taip nebuvo!</verse>
				<verse number="8">Vargas mums! Kas mus išgelbės iš šitų galingų dievų? Tai dievai, kurie baudė Egiptą įvairiomis bausmėmis dykumoje.</verse>
				<verse number="9">Filistinai, būkite drąsūs, kad nereikėtų tarnauti hebrajams, kaip jie mums tarnavo. Nusiraminkite ir kariaukite’‘.</verse>
				<verse number="10">Filistinai kovojo ir vėl nugalėjo izraelitus, kurie visi išbėgiojo į savo palapines. Įvyko didelės žudynės, ir krito trisdešimt tūkstančių pėstininkų iš Izraelio.</verse>
				<verse number="11">Dievo skrynia buvo priešų paimta, o Elio sūnūs Hofnis ir Finehasas žuvo.</verse>
				<verse number="12">Vienas benjaminas, pabėgęs iš mūšio lauko, tą pačią dieną atvyko į Šiloją su perplėštais drabužiais ir žemėm apibarstyta galva.</verse>
				<verse number="13">Jam atvykus į miestą, Elis sėdėjo krasėje šalia kelio ir jo širdis drebėjo dėl Dievo skrynios. Kai vyras atbėgo į miestą ir viską pranešė, visas miestas ėmė raudoti.</verse>
				<verse number="14">Elis, išgirdęs verksmą, paklausė: ‘‘Ką reiškia šitas triukšmas?’‘ Tas vyras atskubėjo prie Elio ir jam pranešė.</verse>
				<verse number="15">Elis buvo devyniasdešimt aštuonerių metų, jo akys buvo nusilpusios ir jis nebematė.</verse>
				<verse number="16">Tas vyras kalbėjo Eliui: ‘‘Aš šiandien pabėgau iš mūšio lauko ir atvykau čia’‘. Elis paklausė: ‘‘Kas ten atsitiko, mano sūnau?’‘</verse>
				<verse number="17">Pasiuntinys atsakė: ‘‘Izraelis bėgo nuo filistinų, įvyko didelės žudynės. Tavo abu sūnūs Hofnis ir Finehasas žuvo, ir Dievo skrynia priešų rankose’‘.</verse>
				<verse number="18">Jam paminėjus Dievo skrynią, Elis atbulas krito nuo krasės šalia vartų. Jo sprandas lūžo ir jis mirė, nes buvo senas ir sunkus. Jis teisė Izraelį keturiasdešimt metų.</verse>
				<verse number="19">Jo marti, Finehaso žmona, buvo nėščia ir greitai turėjo gimdyti. Išgirdus, kad Dievo skrynia paimta ir kad jos uošvis ir vyras mirę, ji susilenkė ir pagimdė, nes ją suėmė gimdymo skausmai.</verse>
				<verse number="20">Jai mirštant, prie jos stovėjusios moterys sakė: ‘‘Nebijok, tu pagimdei sūnų’‘. Tačiau ji nieko neatsakė ir nebekreipė dėmesio.</verse>
				<verse number="21">Ji pavadino vaiką Ikabodu, sakydama: ‘‘Šlovė paliko Izraelį’‘, nes Dievo skrynia buvo paimta ir jos uošvis bei vyras mirę.</verse>
				<verse number="22">Ji pasakė: ‘‘Šlovė paliko Izraelį, nes Dievo skrynia paimta’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Filistinai paėmė Dievo skrynią ir nugabeno ją iš Eben Ezero į Ašdodą.</verse>
				<verse number="2">Filistinai paėmė Dievo skrynią, įnešė ją į Dagono šventyklą ir pastatė šalia Dagono.</verse>
				<verse number="3">Ašdodo gyventojai kitą rytą, atsikėlę anksti, įėjo į Dagono šventyklą ir pamatė Dagoną, kniūbsčią gulintį ant žemės prieš Viešpaties skrynią. Pakėlę Dagoną, jie pastatė jį atgal į jo vietą.</verse>
				<verse number="4">Kitą dieną anksti atsikėlę, jie vėl rado Dagoną gulintį ant žemės prieš Viešpaties skrynią; jo galva ir abi rankos gulėjo nukirstos ant slenksčio. Tik Dagono liemuo buvo likęs.</verse>
				<verse number="5">Todėl Dagono kunigai ir visi, įeinantieji į Dagono šventyklą, peržengia Dagono slenkstį Ašdode iki šios dienos.</verse>
				<verse number="6">Viešpaties ranka sunkiai slėgė Ašdodo gyventojus. Jis naikino juos ir baudė skaudžiais augliais Ašdode ir jo apylinkėse.</verse>
				<verse number="7">Ašdodo vyrai, matydami, kas darosi, tarė: ‘‘Izraelio Dievo skrynia negali pasilikti pas mus, nes Jo ranka labai spaudžia mus ir mūsų dievą Dagoną’‘.</verse>
				<verse number="8">Jie sukvietė visus filistinų kunigaikščius ir klausė: ‘‘Ką mums daryti su Izraelio Dievo skrynia?’‘ Tie atsakė: ‘‘Izraelio Dievo skrynią reikia nugabenti į Gatą’‘. Jie taip ir padarė.</verse>
				<verse number="9">Kai ją atgabeno, Viešpaties ranka ištiko miestą labai dideliu naikinimu. Jis baudė visus to miesto žmones, mažus ir didelius, skaudžiais augliais.</verse>
				<verse number="10">Tuomet jie išsiuntė Dievo skrynią į Ekroną. Kai Dievo skrynia buvo atgabenta į Ekroną, ekroniečiai ėmė šaukti: ‘‘Jie atgabeno pas mus Izraelio Dievo skrynią, norėdami nužudyti mus’‘.</verse>
				<verse number="11">Taigi jie, sušaukę visus filistinų kunigaikščius, sakė: ‘‘Išsiųskime Izraelio Dievo skrynią, kad ji būtų sugrąžinta į savo vietą ir kad neišžudytų mūsų ir mūsų žmonių’‘. Nes pražūtingas naikinimas apėmė visą miestą ir Dievo ranka buvo labai sunki.</verse>
				<verse number="12">Išlikę gyvi buvo ištikti auglių, ir miesto šauksmas kilo į dangų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Viešpaties skrynia filistinų krašte išbuvo septynis mėnesius.</verse>
				<verse number="2">Filistinai pasikvietė kunigus bei žynius ir klausė: ‘‘Ką mums daryti su Viešpaties skrynia? Kaip ją pasiųsti atgal į jos vietą?’‘</verse>
				<verse number="3">Tie atsakė: ‘‘Jei siųsite atgal Izraelio Dievo skrynią, nesiųskite tuščios, bet būtinai grąžinkite su auka už kaltes. Tada pagysite ir jums paaiškės, kodėl Jo ranka neatsitraukia nuo jūsų’‘.</verse>
				<verse number="4">Jie klausė: ‘‘Kokią auką turime duoti už savo nusikaltimą?’‘ Tie atsakė: ‘‘Penkis auksinius auglius ir penkias auksines peles pagal filistinų kunigaikščių skaičių, nes ta pati liga vargino jus ir jūsų kunigaikščius.</verse>
				<verse number="5">Padarykite penkis auglių atvaizdus ir pelių, kurios naikina kraštą, atvaizdus ir atiduokite Izraelio Dievui. Gal tada Jis atims savo ranką nuo jūsų, jūsų dievų ir šalies.</verse>
				<verse number="6">Neužkietinkite savo širdžių, kaip užkietino egiptiečiai ir faraonas. Kai Viešpats darė stebuklus tarp jų, jie buvo priversti išleisti izraelitus.</verse>
				<verse number="7">Imkite dvi žindančias karves, ant kurių dar nebuvo uždėtas jungas, ir įkinkykite jas į naują vežimą, o jų veršiukus parsiveskite namo.</verse>
				<verse number="8">Viešpaties skrynią įkelkite į vežimą, o auksinius dirbinius, kuriuos duodate kaip auką, įdėkite į atskirą dėžę ir paleiskite karves.</verse>
				<verse number="9">Ir žiūrėkite: jei jos eis keliu, vedančiu Bet Šemešo link, tai Viešpats yra mums siuntęs šitą didelę nelaimę; o jei ne, tada žinosime, kad ne Jo ranka ištiko mus, o taip įvyko atsitiktinai’‘.</verse>
				<verse number="10">Filistinai taip ir padarė. Dvi žindančias karves įkinkė į vežimą, o jų veršiukus uždarė namuose.</verse>
				<verse number="11">Jie įkėlė Viešpaties skrynią ir dėžę su auksinėmis pelėmis ir auglių atvaizdais į vežimą.</verse>
				<verse number="12">Karvės ėjo tiesiai į Bet Šemešą. Eidamos vieškeliu jos baubė, bet nepasuko nei dešinėn, nei kairėn. Filistinų kunigaikščiai ėjo paskui jas iki Bet Šemešo sienos.</verse>
				<verse number="13">Bet šemešiečiai pjovė kviečius slėnyje. Pakėlę akis, jie pamatė skrynią ir džiaugėsi ja.</verse>
				<verse number="14">Vežimas atvažiavo į Jozuės, bet šemešiečio, lauką ir sustojo. Ten buvo didelis akmuo. Jie suskaldė vežimą, o karves aukojo kaip deginamąją auką Viešpačiui.</verse>
				<verse number="15">Levitai nukėlė Viešpaties skrynią ir prie jos buvusią dėžę, kurioje buvo auksiniai dirbiniai, ir padėjo ant to didelio akmens. Bet Šemešo žmonės tą dieną aukojo deginamąsias ir kitas aukas Viešpačiui.</verse>
				<verse number="16">Penki filistinų kunigaikščiai, tai matydami, sugrįžo tą pačią dieną į Ekroną.</verse>
				<verse number="17">Filistinai aukojo už savo nusikaltimą auksinius auglius: vieną už Ašdodą, vieną už Gazą, vieną už Aškeloną, vieną už Gatą ir vieną už Ekroną.</verse>
				<verse number="18">Auksinės pelės buvo nuo penkių filistinų miestų, priklausančių penkiems kunigaikščiams, pradedant sutvirtintais miestais ir baigiant atvirais kaimais iki didelio akmens, ant kurio jie padėjo Viešpaties skrynią ir kuris iki šios dienos tebeguli bet šemešiečio Jozuės lauke.</verse>
				<verse number="19">Jis baudė Bet Šemešo gyventojus, nes jie pažiūrėjo į Viešpaties skrynios vidų, ir nužudė penkiasdešimt tūkstančių septyniasdešimt žmonių. Žmonės verkė dėl tokių didelių žudynių.</verse>
				<verse number="20">Bet Šemešo žmonės kalbėjo: ‘‘Kas gali išstovėti Viešpaties, švento Dievo, akivaizdoje? Kur Jis eis iš mūsų?’‘</verse>
				<verse number="21">Jie pasiuntė pasiuntinius į Kirjat Jearimą, sakydami: ‘‘Filistinai sugrąžino Viešpaties skrynią. Ateikite ir parsigabenkite ją’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Kirjat Jearimo vyrai parsigabeno Viešpaties skrynią ir ją įnešė į Abinadabo namus, esančius ant kalvos. Jo sūnų Eleazarą jie paskyrė saugoti Viešpaties skrynią.</verse>
				<verse number="2">Praėjo dvidešimt metų nuo tos dienos, kai Viešpaties skrynia buvo atgabenta į Kirjat Jearimą. Visas Izraelis atsigręžė į Viešpatį.</verse>
				<verse number="3">Ir Samuelis tarė visiems izraelitams: ‘‘Jei jūs visa širdimi norite grįžti prie Viešpaties, pašalinkite iš savo tarpo svetimus dievus bei Astartę, paruoškite savo širdis Viešpačiui ir tarnaukite Jam vienam; tada Jis jus išgelbės iš filistinų’‘.</verse>
				<verse number="4">Izraelitai pašalino Baalą bei Astartę ir tarnavo vienam Viešpačiui.</verse>
				<verse number="5">Po to Samuelis sakė: ‘‘Sušaukite visą Izraelį į Micpą; aš melsiuosi už jus Viešpačiui’‘.</verse>
				<verse number="6">Jie, susirinkę Micpoje, sėmė vandenį ir jį išliejo Viešpaties akivaizdoje, pasninkavo visą dieną ir sakė: ‘‘Mes nusidėjome Viešpačiui’‘. Samuelis teisė izraelitus Micpoje.</verse>
				<verse number="7">Filistinai išgirdo, kad izraelitai susirinko į Micpą, ir jų kunigaikščiai pakilo prieš Izraelį. Izraelitai, tai išgirdę, nusigando</verse>
				<verse number="8">ir tarė Samueliui: ‘‘Nepaliauk melsti Viešpatį, mūsų Dievą, kad Jis mus išgelbėtų iš filistinų’‘.</verse>
				<verse number="9">Samuelis paėmė žindomą ėriuką ir paaukojo visą Viešpačiui kaip deginamąją auką. Samuelis šaukėsi Viešpaties dėl Izraelio, ir Viešpats jį išklausė.</verse>
				<verse number="10">Samueliui aukojant deginamąją auką, filistinai pradėjo kovą su Izraeliu. Bet tą dieną Viešpats išgąsdino filistinus didele perkūnija taip, kad jie pakriko, ir izraelitai nugalėjo juos.</verse>
				<verse number="11">Išėję iš Micpos, izraelitai persekiojo filistinus ir juos žudė iki Bet Karo.</verse>
				<verse number="12">Tarp Micpos ir Seno Samuelis pastatė akmenį ir jį pavadino Eben Ezeriu, sakydamas: ‘‘Viešpats mums padėjo iki šios vietos’‘.</verse>
				<verse number="13">Filistinai buvo nugalėti ir daugiau nepuolė Izraelio; ir Viešpaties ranka buvo prieš filistinus per visas Samuelio dienas.</verse>
				<verse number="14">Miestai nuo Ekrono iki Gato, kuriuos filistinai buvo užėmę, grįžo Izraeliui. Taip pat ir jų apylinkes Izraelis atsiėmė iš filistinų. Buvo taika tarp Izraelio ir amoritų.</verse>
				<verse number="15">Samuelis teisė Izraelį per visas savo dienas.</verse>
				<verse number="16">Jis eidavo kas metai į Betelį, Gilgalą bei Micpą ir teisdavo Izraelį tose vietose.</verse>
				<verse number="17">Po to jis grįždavo į Ramą, nes ten buvo jo namai. Čia jis teisė Izraelį ir čia jis pastatė aukurą Viešpačiui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Kai Samuelis paseno, paskyrė teisėjais Izraelyje savo sūnus.</verse>
				<verse number="2">Jo pirmagimis sūnus buvo Joelis, o antrasis­Abija. Jie buvo teisėjai Beer Šeboje.</verse>
				<verse number="3">Tačiau jo sūnūs nevaikščiojo jo keliais, bet pasidavė godumui, imdavo kyšius ir iškreipdavo teisingumą.</verse>
				<verse number="4">Visi Izraelio vyresnieji susirinkę atėjo pas Samuelį į Ramą</verse>
				<verse number="5">ir sakė jam: ‘‘Tu pasenai, o tavo sūnūs nevaikšto tavo keliais. Paskirk mums karalių, kuris mus teistų, kaip yra visose tautose’‘.</verse>
				<verse number="6">Samueliui tokia kalba nepatiko, nes jie sakė: ‘‘Duok mums karalių, kuris mus teistų’‘. Ir Samuelis meldėsi Viešpačiui.</verse>
				<verse number="7">O Viešpats jam atsakė: ‘‘Klausyk tautos balso visame, ką jie tau sako. Juk ne tave jie atmetė, bet mane, kad jiems nekaraliaučiau.</verse>
				<verse number="8">Taip jie elgėsi nuo tos dienos, kai juos išvedžiau iš Egipto, iki šios dienos. Jie palikdavo mane ir tarnaudavo kitiems dievams. Dabar jie ir tau daro tą patį.</verse>
				<verse number="9">Klausyk jų balso, tačiau iš anksto rimtai juos įspėk ir jiems paskelbk teises karaliaus, kuris jiems karaliaus’‘.</verse>
				<verse number="10">Žmonėms, kurie prašė karaliaus, Samuelis pasakė visa, ką Viešpats kalbėjo.</verse>
				<verse number="11">Ir jis sakė: ‘‘Karalius, kuris jums karaliaus, paims jūsų sūnus ir paskirs prie savo kovos vežimų ir žirgų, ir jie turės bėgti jo vežimų priekyje.</verse>
				<verse number="12">Jis paskirs juos tūkstantininkais ir penkiasdešimtininkais; jie ars jo laukus, pjaus javus ir gamins ginklus bei reikmenis karo vežimams.</verse>
				<verse number="13">Jūsų dukterys gamins jam kvepalus ir bus virėjos bei kepėjos.</verse>
				<verse number="14">Geriausius jūsų laukus, vynuogynus ir alyvmedžių sodus jis atiduos savo tarnams.</verse>
				<verse number="15">Be to, jis ims jūsų pasėlių ir vynuogynų vaisių dešimtąją dalį ir atiduos savo valdininkams bei tarnams.</verse>
				<verse number="16">Jūsų tarnus ir tarnaites, geriausius jaunuolius ir jūsų asilus panaudos savo darbams.</verse>
				<verse number="17">Jis paims jūsų avių dešimtąją dalį, ir jūs būsite jo tarnai.</verse>
				<verse number="18">Tada jūs šauksite dėl karaliaus, kurį išsirinkote, bet Viešpats jūsų neišklausys’‘.</verse>
				<verse number="19">Tačiau tauta atsisakė paklusti Samuelio balsui ir sakė: ‘‘Mes norime turėti karalių,</verse>
				<verse number="20">kad būtume kaip visos kitos tautos, kad mūsų karalius mus teistų ir mums vadovautų kovose’‘.</verse>
				<verse number="21">Samuelis išklausė tautos žodžius ir perdavė juos Viešpačiui.</verse>
				<verse number="22">Ir Viešpats tarė Samueliui: ‘‘Klausyk jų balso ir paskirk jiems karalių’‘. Tada Samuelis tarė izraelitams: ‘‘Grįžkite kiekvienas į savo miestą’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Benjamine gyveno turtingas vyras, vardu Kišas, sūnus Abielio, sūnaus Ceroro, sūnaus Bekorato, sūnaus Afiacho.</verse>
				<verse number="2">Kišas turėjo sūnų Saulių, jauną ir gražų. Nebuvo nė vieno izraelito, gražesnio už jį; visa galva jis buvo aukštesnis už kitus savo tautos žmones.</verse>
				<verse number="3">Sauliaus tėvui Kišui dingo asilės. Ir Kišas sakė savo sūnui Sauliui: ‘‘Imk tarną ir eik ieškoti asilių’‘.</verse>
				<verse number="4">Jie išvaikščiojo Efraimo aukštumas ir Šališos kraštą, bet jų nerado. Paskui jie apėjo Šaalimo kraštą, bet ir ten jų nebuvo. Jie išvaikščiojo ir Benjamino žemes, bet jų nerado.</verse>
				<verse number="5">Kai atėjo į Cūfo šalį, Saulius tarė savo tarnui: ‘‘Grįžkime, kad mano tėvas, užuot rūpinęsis asilėmis, nepradėtų rūpintis dėl mūsų’‘.</verse>
				<verse number="6">Tarnas jam atsakė: ‘‘Šitame mieste gyvena Dievo vyras, kurį visi gerbia; visa, ką jis pasako, įvyksta. Užeikime pas jį. Gal jis pasakys, kuriuo keliu mums eiti’‘.</verse>
				<verse number="7">Saulius atsakė: ‘‘Ką mes nunešime tam vyrui eidami? Duona pasibaigė mūsų maišuose, ir mes neturime jokios dovanos, kurią galėtume nunešti Dievo vyrui’‘.</verse>
				<verse number="8">Tarnas atsakė Sauliui: ‘‘Aš turiu ketvirtį šekelio sidabro ir jį atiduosiu Dievo vyrui, kad jis parodytų mums kelią’‘.</verse>
				<verse number="9">Anksčiau, kai Izraelyje kas eidavo pasiklausti Dievo, sakydavo: ‘‘Einu pas regėtoją’‘. Nes tą, kurį šiandien vadina pranašu, anksčiau vadino regėtoju.</verse>
				<verse number="10">Saulius atsakė tarnui: ‘‘Gerai sakai, eikime’‘. Jie nuėjo į miestą, kur gyveno Dievo vyras.</verse>
				<verse number="11">Beeidami šlaitu miesto link, jie susitiko mergaičių, einančių pasisemti vandens, ir paklausė: ‘‘Ar yra čia regėtojas?’‘</verse>
				<verse number="12">Jos atsakė: ‘‘Yra. Jis kaip tik priešais jus. Skubėkite, nes jis šiandien atėjo į miestą, kadangi žmonės šiandien aukoja aukštumoje.</verse>
				<verse number="13">Įėję į miestą, jūs tuojau jį surasite, nes jis eis į aukštumą valgyti. Žmonės nepradės valgyti, kol jis ateis, nes jis palaimina auką; po to valgo pakviestieji. Eikite, nes dabar jį dar rasite’‘.</verse>
				<verse number="14">Įeidami į miestą, jie sutiko Samuelį, ateinantį priešais, kuris ėjo į aukštumą.</verse>
				<verse number="15">Viešpats buvo pasakęs Samueliui prieš dieną iki Sauliaus atėjimo:</verse>
				<verse number="16">‘‘Rytoj apie tą laiką atsiųsiu pas tave vyrą iš Benjamino žemės, kad jį pateptum mano tautos Izraelio valdovu. Jis išgelbės mano tautą iš filistinų. Aš pažvelgiau į savo tautą, nes jų šauksmas pasiekė mane’‘.</verse>
				<verse number="17">Kai Samuelis pamatė Saulių, Viešpats jam tarė: ‘‘Štai vyras, apie kurį tau kalbėjau! Šitas karaliaus mano tautai’‘.</verse>
				<verse number="18">Saulius, sutikęs Samuelį tarpuvartėje, klausė: ‘‘Pasakyk man, kur gyvena regėtojas’‘.</verse>
				<verse number="19">Samuelis atsakė Sauliui: ‘‘Aš esu regėtojas. Eik pirma manęs į aukštumą, ten šiandien valgysite su manimi; rytoj tave išleisiu ir pasakysiu, kas yra tavo širdyje.</verse>
				<verse number="20">Dėl asilių, kurios dingo prieš tris dienas, nesirūpink­jos jau atsirado. O kam priklausys visa, kas geriausia Izraelyje? Argi ne tau ir tavo tėvo namams?’‘</verse>
				<verse number="21">Saulius atsakė: ‘‘Juk aš esu benjaminas, iš mažiausios Izraelio giminės, ir mano šeima yra menkiausia iš visų Benjamino šeimų. Kodėl man taip sakai?’‘</verse>
				<verse number="22">Samuelis Saulių ir jo tarną įsivedė į kambarį ir pasodino juos garbingiausioje vietoje tarp pakviestųjų, kurių buvo apie trisdešimt vyrų.</verse>
				<verse number="23">Samuelis tarė virėjui: ‘‘Duok tą dalį, kurią tau liepiau atidėti’‘.</verse>
				<verse number="24">Virėjas atnešė gyvulio petį ir padėjo prieš Saulių. Samuelis tarė: ‘‘Štai ką palikau tau, valgyk su pakviestaisiais’‘. Taip Saulius tą dieną valgė su Samueliu.</verse>
				<verse number="25">Jiems sugrįžus nuo aukštumos į miestą, Samuelis kalbėjosi su Sauliumi ant stogo.</verse>
				<verse number="26">Aušrai brėkštant, Samuelis pašaukė ant stogo Saulių ir tarė: ‘‘Kelkis, kad galėčiau tave išleisti’‘. Saulius atsikėlė ir juodu išėjo į gatvę.</verse>
				<verse number="27">Kai jie ėjo į miesto pakraštį, Samuelis tarė Sauliui: ‘‘Liepk tarnui eiti pirma mūsų, o tu sustok. Paskelbsiu tau Viešpaties žodį’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Samuelis išliejo indą aliejaus Sauliui ant galvos, pabučiavo jį ir tarė: ‘‘Viešpats patepė tave savo paveldėjimo vadu.</verse>
				<verse number="2">Šiandien, išsiskyręs su manimi, sutiksi du vyrus prie Rachelės kapo, Benjamino pasienyje, Celcache; jie tau sakys: ‘Asilės, kurių išėjai ieškoti, jau atsirado. Tavo tėvas, pamiršęs asiles, rūpinasi, kas su jumis atsitiko’.</verse>
				<verse number="3">Eidamas toliau, prieisi Taboro ąžuolą. Ten tave sutiks trys vyrai, einantys pas Dievą į Betelį. Vienas neš tris ožiukus, antras­tris duonos kepalus, o trečias­vyno odinę.</verse>
				<verse number="4">Jie tave pasveikins ir duos tau du duonos kepalus, kuriuos paimsi iš jų rankos.</verse>
				<verse number="5">Po to prieisi Dievo kalvą, kur yra filistinų įgulos stovykla. Įeidamas į miestą, sutiksi būrį pranašų, ateinančių nuo aukštumos su arfomis, būgnais, vamzdeliais ir psalteriais; ir jie pranašaus.</verse>
				<verse number="6">Ant tavęs nužengs Viešpaties Dvasia, ir tu pranašausi kartu su jais ir tapsi kitu žmogumi.</verse>
				<verse number="7">Kai visi tie ženklai įvyks su tavimi, elkis pagal aplinkybes, nes Dievas su tavimi.</verse>
				<verse number="8">Nueik pirma manęs į Gilgalą. Aš atėjęs aukosiu deginamąsias ir padėkos aukas. Lauk manęs septynias dienas, iki aš ateisiu ir nurodysiu, ką turi daryti’‘.</verse>
				<verse number="9">Sauliui pasisukus eiti nuo Samuelio, Dievas davė jam kitą širdį, ir visi tie ženklai įvyko tą pačią dieną.</verse>
				<verse number="10">Jam atėjus prie kalvos, jį pasitiko pranašų būrys. Ir Dievo Dvasia nužengė ant jo, ir jis pranašavo kartu su jais.</verse>
				<verse number="11">Žmonės, kurie Saulių pažino anksčiau, matydami jį su pranašais pranašaujant, kalbėjosi: ‘‘Kas atsitiko Kišo sūnui? Ar ir Saulius tarp pranašų?’‘</verse>
				<verse number="12">Vienas iš ten buvusiųjų atsakė: ‘‘O kas kitų tėvas?’‘ Todėl tai tapo priežodžiu: ‘‘Ar ir Saulius tarp pranašų?’‘</verse>
				<verse number="13">Baigęs pranašauti, jis atėjo į aukštumą.</verse>
				<verse number="14">Jo dėdė klausė: ‘‘Kur buvote?’‘ Jis atsakė: ‘‘Asilių ieškojome. Kai jų niekur neradome, nuėjome pas Samuelį’‘.</verse>
				<verse number="15">Sauliaus dėdė vėl klausė: ‘‘Prašau, pasakyk, ką jums Samuelis sakė?’‘</verse>
				<verse number="16">Saulius atsakė: ‘‘Jis mums pasakė, kad asilės atsirado’‘. Bet ką Samuelis jam sakė apie karalystę, Saulius jam nepasakė.</verse>
				<verse number="17">Samuelis sušaukė tautą į Micpą pas Viešpatį.</verse>
				<verse number="18">Ir jis kalbėjo izraelitams: ‘‘Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš išvedžiau Izraelį iš Egipto ir išgelbėjau iš egiptiečių rankos ir iš visų karalysčių, kurios jus spaudė, rankos’.</verse>
				<verse number="19">Bet jūs šiandien atmetėte Dievą, kuris jus išgelbėjo iš visų jūsų nelaimių, sakydami: ‘Paskirk mums karalių’. Dabar ateikite į Viešpaties akivaizdą giminėmis ir šeimomis’‘.</verse>
				<verse number="20">Kai Samuelis pašaukė prieiti kiekvieną Izraelio giminę, buvo išrinkta Benjamino giminė.</verse>
				<verse number="21">Kai Samuelis pašaukė Benjamino giminę šeimomis, buvo išrinkta Matrio šeima ir iš jos buvo išrinktas Kišo sūnus Saulius. Jie ieškojo jo, bet negalėjo surasti.</verse>
				<verse number="22">Todėl jie klausė Viešpaties: ‘‘Ar jis čia dar ateis?’‘ Viešpats atsakė: ‘‘Jis pasislėpęs tarp mantos’‘.</verse>
				<verse number="23">Nubėgę vyrai atvedė jį. Kai jis atsistojo tarp žmonių, buvo visa galva aukštesnis už kitus.</verse>
				<verse number="24">Tada Samuelis tarė susirinkusiems: ‘‘Ar matote tą, kurį Viešpats išsirinko? Nėra jam lygaus visoje tautoje’‘. Tada žmonės pradėjo šaukti: ‘‘Tegyvuoja karalius!’‘</verse>
				<verse number="25">Tada Samuelis išdėstė tautai karalystės nuostatus, juos surašė į knygą ir padėjo priešais Viešpatį. Po to Samuelis leido tautai grįžti į savo namus.</verse>
				<verse number="26">Taip pat ir Saulius grįžo namo į Gibėją. Su juo nuėjo ir vyrai, kurių širdis palietė Dievas.</verse>
				<verse number="27">Bet Belialo vaikai sakė: ‘‘Kaip šitas žmogus mus išgelbės?’‘ Jie paniekino jį ir neatnešė jam dovanų. Bet Saulius išlaikė ramybę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Amonitas Nahašas atžygiavo ir apsupo Jabeš Gileadą. Tada Jabešo gyventojai sakė Nahašui: ‘‘Sudarykime sandorą, ir mes tau tarnausime’‘.</verse>
				<verse number="2">Amonitas Nahašas jiems atsakė: ‘‘Aš sudarysiu su jumis sandorą su tokia sąlyga: kiekvienam iš jūsų išdursiu dešinę akį ir taip pažeminsiu visą Izraelį’‘.</verse>
				<verse number="3">Jabešo vyresnieji jam tarė: ‘‘Duok mums septynias dienas, kad galėtume pasiųsti pasiuntinius į visą Izraelio kraštą. Jei nerasime, kas mus išgelbėtų, mes tau pasiduosime’‘.</verse>
				<verse number="4">Kai pasiuntiniai atvyko į Gibėją, kur gyveno Saulius, ir pranešė šiuos žodžius žmonėms, visi žmonės pakėlė balsus ir verkė.</verse>
				<verse number="5">Tuo metu Saulius grįžo iš lauko su savo jaučiais. Jis paklausė: ‘‘Kas atsitiko, kad žmonės verkia?’‘ Ir jie papasakojo jam žinias iš Jabešo.</verse>
				<verse number="6">Kai jis tai išgirdo, Dievo Dvasia nužengė ant Sauliaus ir jis užsidegė dideliu pykčiu.</verse>
				<verse number="7">Jis iškinkė jungą jaučių ir, juos sukapojęs, išsiuntinėjo gabalus po visą Izraelio kraštą, sakydamas: ‘‘Kas neis su Sauliumi ir Samueliu, taip bus padaryta jo jaučiams’‘. Viešpaties baimė apėmė tautą, ir jie atėjo visi kaip vienas.</verse>
				<verse number="8">Kai jis suskaičiavo juos Bezeke, izraelitų buvo trys šimtai tūkstančių, o Judo vyrų­trisdešimt tūkstančių.</verse>
				<verse number="9">Atvykusiems pasiuntiniams jie tarė: ‘‘Rytoj, kai saulė pradės kaitinti, jūs sulauksite pagalbos’‘. Pasiuntiniai sugrįžę pranešė apie tai Jabešo gyventojams, ir jie visi pradžiugo.</verse>
				<verse number="10">Jabešo vyrai sakė: ‘‘Rytoj pasiduosime jums, ir jūs galėsite daryti su mumis, ką norėsite’‘.</verse>
				<verse number="11">Kitą dieną Saulius suskirstė vyrus į tris būrius ir rytinės sargybos metu jie įsiveržė į stovyklą ir žudė amonitus, iki pradėjo kaitinti saulė. O likusieji buvo taip išblaškyti, kad dviejų neliko kartu.</verse>
				<verse number="12">Izraelitai klausė Samuelio: ‘‘Kas yra tie, kurie sakė: ‘Ar Saulius mums karalius?’ Atveskite juos mums, kad mes juos nužudytume’‘.</verse>
				<verse number="13">Saulius tarė: ‘‘Nė vienas nebus nužudytas šiandien, nes šiandien Viešpats išgelbėjo Izraelį’‘.</verse>
				<verse number="14">Po to Samuelis tarė tautai: ‘‘Eikime į Gilgalą ir ten atnaujinkime karalystę’‘.</verse>
				<verse number="15">Visa tauta nuėjo į Gilgalą. Jie ten paskelbė Saulių karaliumi Viešpaties akivaizdoje ir aukojo padėkos aukas Viešpačiui. Ir labai džiaugėsi ten Saulius ir visi izraelitai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Samuelis kalbėjo visiems izraelitams: ‘‘Aš paklausiau jūsų balso visame, ką man sakėte, ir paskyriau jums karalių.</verse>
				<verse number="2">Ir dabar karalius eina priekyje jūsų. Aš pasenau ir pražilau, ir mano sūnūs yra tarp jūsų. Aš gyvenau tarp jūsų nuo savo vaikystės iki šios dienos.</verse>
				<verse number="3">Štai aš čia. Paliudykite prieš mane Viešpaties ir Jo pateptojo akivaizdoje. Ar aš paėmiau kieno nors jautį ar asilą? Ar ką nuskriaudžiau? Ar ką išnaudojau? Iš ko paėmiau kyšį, kad užmerkčiau savo akis? Jei taip padariau, atsilyginsiu’‘.</verse>
				<verse number="4">Jie atsakė: ‘‘Tu mūsų neskriaudei, mūsų neišnaudojai ir nieko iš mūsų neėmei’‘.</verse>
				<verse number="5">Samuelis jiems tarė: ‘‘Viešpats ir Jo pateptasis yra šiandien liudytojai, kad jūs neradote nieko mano rankoje’‘. Jie atsakė: ‘‘Liudytojai’‘.</verse>
				<verse number="6">Samuelis toliau kalbėjo tautai: ‘‘Liudytojas yra Viešpats, kuris paskyrė Mozę bei Aaroną ir išvedė jūsų tėvus iš Egipto šalies.</verse>
				<verse number="7">Dabar sustokite ir klausykite, o aš bylinėsiuosi su jumis dėl visų Viešpaties teisių darbų, kuriuos Jis padarė jums ir jūsų tėvams.</verse>
				<verse number="8">Kai Jokūbas nuvyko į Egiptą ir jūsų tėvai šaukėsi Viešpaties, Viešpats siuntė Mozę ir Aaroną, kurie išvedė jūsų tėvus iš Egipto ir apgyvendino šitoje šalyje.</verse>
				<verse number="9">Kai jie užmiršo Viešpatį, savo Dievą, Jis atidavė juos į Siseros, Hacoro kariuomenės vado, rankas, į rankas filistinų ir Moabo karaliaus ir jie kariavo prieš jus.</verse>
				<verse number="10">Jie šaukėsi Viešpaties, sakydami: ‘Mes nusidėjome, nes apleidome Viešpatį ir tarnavome Baalui ir Astartei. Išgelbėk mus iš mūsų priešų rankos, ir mes Tau tarnausime’.</verse>
				<verse number="11">Viešpats siuntė Jerubaalą, Baraką, Jeftę ir Samuelį ir išgelbėjo jus iš jūsų priešų rankos, kurie supo jus, ir jūs gyvenote saugiai.</verse>
				<verse number="12">Pamatę amonitų karalių Nahašą atžygiuojantį prieš jus, jūs sakėte: ‘Karalius mums tekaraliauja’, nors Viešpats, jūsų Dievas, yra jūsų karalius.</verse>
				<verse number="13">Todėl dabar štai jūsų karalius, kurio reikalavote ir išsirinkote; Viešpats davė jums karalių.</verse>
				<verse number="14">Jei bijosite Viešpaties, Jam tarnausite, klausysite Jo balso ir nesipriešinsite Jo įsakymams, tai jūs ir jūsų karalius, kuris jus valdo, seksite Viešpatį, savo Dievą.</verse>
				<verse number="15">Bet jei neklausysite Viešpaties balso ir priešinsitės Jo įsakymams, tai Viešpaties ranka bus prieš jus, kaip buvo prieš jūsų tėvus.</verse>
				<verse number="16">Stovėkite ir žiūrėkite į tą didelį dalyką, kurį Viešpats darys jums matant.</verse>
				<verse number="17">Argi šiandien ne kviečių pjūtis? Aš šauksiuosi Viešpaties, ir Jis siųs perkūniją ir lietų, kad jūs suprastumėte ir pasimokytumėte, kokį didelį nusikaltimą padarėte Viešpaties akyse, prašydami sau karaliaus’‘.</verse>
				<verse number="18">Samuelis šaukėsi Viešpaties, ir Viešpats tą dieną siuntė perkūniją ir lietų. Visi izraelitai labai išsigando Viešpaties ir Samuelio.</verse>
				<verse number="19">Ir jie sakė Samueliui: ‘‘Melsk už savo tarnus Viešpatį, savo Dievą, kad nemirtume, nes prie visų savo nusikaltimų pridėjome dar vieną, prašydami sau karaliaus!’‘</verse>
				<verse number="20">Samuelis atsakė tautai: ‘‘Nebijokite. Tiesa, jūs nusikaltote, tačiau nepaliaukite sekę Viešpatį ir tarnaukite Jam visa širdimi.</verse>
				<verse number="21">Nenukrypkite prie tuščių dalykų, kurie negali duoti naudos nė išgelbėti, nes yra tušti.</verse>
				<verse number="22">Viešpats neatstums jūsų dėl savo didžio vardo, nes Viešpačiui patiko išsirinkti jus savo tauta.</verse>
				<verse number="23">O dėl manęs, tai taip nebus, kad aš nusidėčiau prieš Viešpatį, paliaudamas melstis už jus. Aš jus mokysiu eiti teisingu ir geru keliu.</verse>
				<verse number="24">Tik bijokite Viešpaties ir Jam ištikimai tarnaukite visa savo širdimi. Jūs matėte, kokių didelių dalykų Jis padarė dėl jūsų.</verse>
				<verse number="25">Bet jei elgsitės nedorai, pražūsite jūs ir jūsų karalius’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Saulius karaliavo Izraelyje metus ir antraisiais karaliavimo metais</verse>
				<verse number="2">Saulius išsirinko tris tūkstančius vyrų iš Izraelio; du tūkstančiai buvo su juo Michmašo ir Betelio kalnuose, o tūkstantis buvo su Jehonatanu Benjamino Gibėjoje. Likusius vyrus jis pasiuntė namo.</verse>
				<verse number="3">Jehonatanas sumušė filistinų įgulą Geboje, ir apie tai išgirdo visi filistinai. Saulius trimitavo visoje šalyje, sakydamas: ‘‘Teišgirsta hebrajai’‘.</verse>
				<verse number="4">Visas Izraelis išgirdo, kad Saulius sumušė filistinų įgulą ir kad Izraelis tapo pasibjaurėjimu filistinams. Visa tauta buvo pašaukta pas Saulių į Gilgalą.</verse>
				<verse number="5">Filistinai susirinko kovoti prieš Izraelį. Jų buvo trisdešimt tūkstančių kovos vežimų, šeši tūkstančiai raitelių ir pėstininkų kaip smilčių ant jūros kranto. Jie atžygiavo ir pasistatė stovyklą Michmaše, į rytus nuo Bet Aveno.</verse>
				<verse number="6">Izraelitai pamatė, kad jiems gresia pavojus; priešo spaudžiami, žmonės slapstėsi olose, urvuose, tarp uolų, aukštumose ir daubose.</verse>
				<verse number="7">Kai kurie perėjo Jordaną ir pabėgo į Gado ir Gileado šalį. Tačiau Saulius pasiliko Gilgale, ir visi žmonės drebėdami sekė jį.</verse>
				<verse number="8">Jis laukė septynias dienas, kaip Samuelis buvo paskyręs. Samueliui nepasirodžius Gilgale, žmonės pradėjo skirstytis.</verse>
				<verse number="9">Saulius įsakė atnešti deginamąją ir padėkos aukas, ir jis aukojo deginamąją auką.</verse>
				<verse number="10">Jam baigus aukoti deginamąją auką, pasirodė Samuelis. Saulius išėjo jį sutikti ir pasveikinti.</verse>
				<verse number="11">Samuelis klausė: ‘‘Ką tu padarei?’‘ Saulius atsakė: ‘‘Pamačiau, kad mano žmonės pradėjo skirstytis, o tu neatvykai skirtu laiku; ir filistinai susirinko Michmaše.</verse>
				<verse number="12">Aš galvojau: ‘Filistinai ateis į Gilgalą, o aš dar nebūsiu maldavęs Viešpaties’. Aš įsidrąsinau ir aukojau deginamąją auką’‘.</verse>
				<verse number="13">Samuelis tarė Sauliui: ‘‘Tu neprotingai pasielgei, nesilaikydamas Viešpaties, savo Dievo, įsakymo. Viešpats būtų patvirtinęs tavo karaliavimą Izraelyje amžiams.</verse>
				<verse number="14">Dabar tavo karalystė nebus ilga. Viešpats surado vyrą pagal savo širdį ir paskyrė jį vadu savo tautai, nes tu nesilaikei Viešpaties įsakymo’‘.</verse>
				<verse number="15">Po to Samuelis grįžo iš Gilgalo į Benjamino Gibėją. Saulius suskaičiavo žmones, esančius su juo, kurių buvo apie šešis šimtus vyrų.</verse>
				<verse number="16">Saulius, jo sūnus Jehonatanas ir su jais buvusieji vyrai apsistojo Benjamino Gibėjoje, o filistinai pasistatė stovyklą Michmaše.</verse>
				<verse number="17">Iš filistinų stovyklos išėjo trys būriai naikinti krašto. Vienas būrys pasuko Ofros kryptimi, į Šualo šalį,</verse>
				<verse number="18">antras patraukė Bet Horono link, o trečias­į aukštumas, esančias prie Ceboimo slėnio, šalia dykumos.</verse>
				<verse number="19">Nė vieno kalvio nebuvo visoje Izraelio šalyje, nes filistinai sakė: ‘‘Kad hebrajai nepasidarytų kardų ir iečių’‘.</verse>
				<verse number="20">Kiekvienas izraelitas, norėdamas galąsti žagrę, kaplį, kirvį ar pjautuvą, turėjo eiti pas filistinus.</verse>
				<verse number="21">Todėl buvo atbukę jų žagrės, kapliai, šakės bei kirviai ir nesmailinti akstinai.</verse>
				<verse number="22">Mūšio dienai atėjus, nė vienas Sauliaus karys neturėjo nei kardo, nei ieties, išskyrus Saulių ir jo sūnų Jehonataną.</verse>
				<verse number="23">Ir filistinų būrys išėjo į Michmašo tarpeklį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Kartą Sauliaus sūnus Jehonatanas kalbėjo jaunuoliui, savo ginklanešiui: ‘‘Eikime prie filistinų įgulos, kuri stovi anoje pusėje’‘. Savo tėvui jis nieko nesakė.</verse>
				<verse number="2">Saulius buvo apsistojęs prie Gibėjos, po granatmedžiu Migrone, ir su juo buvo apie šešis šimtus vyrų.</verse>
				<verse number="3">Achija, sūnus Ikabodo brolio Ahitubo, sūnaus Finehaso, sūnaus Šilojo kunigo Elio, nešiojo efodą. Žmonės nežinojo, kad Jehonatanas išėjo.</verse>
				<verse number="4">Prie tarpeklio, per kurį Jehonatanas turėjo pereiti, kad pasiektų filistinų įgulą, buvo smailios uolos vienoje ir kitoje pusėje. Viena vadinosi Bocecas, o antroji­Senė.</verse>
				<verse number="5">Viena kyšojo šiaurėje, prieš Michmašą, o antroji­pietuose, prieš Gibėją.</verse>
				<verse number="6">Jehonatanas tarė jaunuoliui, kuris nešiojo jo ginklus: ‘‘Nueikime prie šitų neapipjaustytųjų įgulos. Gal Viešpats mums padės; juk Viešpačiui nesunku išgelbėti per kelis žmones, kaip ir per daugelį’‘.</verse>
				<verse number="7">Jo ginklanešys jam atsakė: ‘‘Daryk visa, kas yra tavo širdyje. Eik ten, o aš būsiu su tavimi, kur tu panorėsi’‘.</verse>
				<verse number="8">Jehonatanas tarė: ‘‘Mes, nuėję pas tuos vyrus, jiems pasirodysime.</verse>
				<verse number="9">Jei jie mums sakys: ‘Palaukite, kol mes pas jus ateisime’, tai mes stovėsime savo vietoje ir neisime prie jų.</verse>
				<verse number="10">O jei jie sakys: ‘Užlipkite pas mus’, tai mes užlipsime, nes Viešpats bus juos atidavęs į mūsų rankas, ir tai bus mums ženklas’‘.</verse>
				<verse number="11">Ir jie pasirodė filistinų įgulai. Filistinai sakė: ‘‘Žiūrėkite, hebrajai išlenda iš plyšių, kuriuose jie buvo pasislėpę’‘.</verse>
				<verse number="12">Filistinų įgulos vyrai šaukė Jehonatanui ir jo ginklanešiui, sakydami: ‘‘Užlipkite pas mus, mes jums kai ką parodysime’‘. Tuomet Jehonatanas tarė savo ginklanešiui: ‘‘Lipk paskui mane, nes Viešpats juos atidavė į Izraelio rankas’‘.</verse>
				<verse number="13">Jehonatanas lipo, kabindamasis rankomis ir kojomis, o jo ginklanešys sekė paskui jį. Filistinai krito prieš Jehonataną, o jo ginklanešys juos pribaigdavo.</verse>
				<verse number="14">Pirmojo puolimo metu, kurį įvykdė Jehonatanas ir jo ginklanešys, žuvo apie dvidešimt vyrų plote, kurį per pusę dienos galima suarti su pora jaučių.</verse>
				<verse number="15">Kilo panika stovykloje, laukuose ir tarp visų žmonių. Būriai, naikinę kraštą, taip tirtėjo, kad net žemė ėmė drebėti. Visus apėmė didelė baimė.</verse>
				<verse number="16">Benjamino Gibėjos stovykloje Sauliaus sargybiniai pamatė, kad filistinai pakriko ir lakstė į visas puses.</verse>
				<verse number="17">Saulius įsakė vyrams: ‘‘Suskaičiuokite ir pažiūrėkite, kas išėjęs iš mūsų’‘. Suskaičiavus pasirodė, kad nėra Jehonatano ir jo ginklanešio.</verse>
				<verse number="18">Tada Saulius įsakė Achijai: ‘‘Atgabenk Dievo skrynią’‘. Tuo metu Dievo skrynia buvo pas izraelitus.</verse>
				<verse number="19">Kol Saulius kalbėjo su kunigu, triukšmas filistinų stovykloje augo. Tada Saulius tarė kunigui: ‘‘Atitrauk savo ranką’‘.</verse>
				<verse number="20">Saulius ir visi jo žmonės susirinko ir išėjo į mūšį. Ten buvo labai didelė sumaištis ir filistinai žudė vienas kitą.</verse>
				<verse number="21">Hebrajai, kurie anksčiau buvo pas filistinus ir kartu su jais atėjo į stovyklą, prisidėjo prie izraelitų, kurie buvo su Sauliumi ir Jehonatanu.</verse>
				<verse number="22">Taip pat ir tie izraelitai, kurie buvo pasislėpę Efraimo kalnuose, kai išgirdo, kad filistinai bėga, persekiojo juos kovodami.</verse>
				<verse number="23">Taip Viešpats tą dieną išgelbėjo Izraelį. Kova nusitęsė net iki Bet Aveno.</verse>
				<verse number="24">Izraelio vyrai tą dieną buvo pavargę, nes Saulius prisaikdino žmones, sakydamas: ‘‘Prakeiktas tebūna tas vyras, kuris valgytų iki vakaro, kol aš atkeršysiu savo priešams’‘. Todėl niekas nelietė maisto.</verse>
				<verse number="25">Žmonės nuėjo į mišką ir rado medaus ant žemės.</verse>
				<verse number="26">Žmonės, įėję į mišką, matė varvantį medų, tačiau nė vienas neragavo jo, nes bijojo prakeikimo.</verse>
				<verse number="27">Jehonatanas negirdėjo, kaip jo tėvas prisaikdino tautą. Jis lazdos galu pakabino medaus ir pakėlė ranką prie savo burnos. Ir jo akys nušvito.</verse>
				<verse number="28">Vienas iš žmonių tarė: ‘‘Tavo tėvas prisaikdino tautą, sakydamas: ‘Prakeiktas tebūna tas vyras, kuris šiandien valgytų’ ‘‘. Ir žmonės buvo išsekę.</verse>
				<verse number="29">Jehonatanas atsakė: ‘‘Mano tėvas pridarė bėdos žemėje. Žiūrėkite, kaip nušvito mano akys, kai paragavau truputį medaus.</verse>
				<verse number="30">Jei šiandien žmonės būtų sočiai pavalgę iš priešo grobio, kurį rado, jie būtų išžudę daug daugiau filistinų’‘.</verse>
				<verse number="31">Tą dieną jie naikino filistinus nuo Michmašo iki Ajalono, ir žmonės buvo labai išsekę.</verse>
				<verse number="32">Jie griebė avis, jaučius ir karves, pjovė ant žemės ir valgė su krauju.</verse>
				<verse number="33">Sauliui buvo pranešta, kad žmonės nusideda Viešpačiui, valgydami kraują. Jis tarė: ‘‘Jūs nusikaltote. Atriskite man didelį akmenį’‘.</verse>
				<verse number="34">Ir Saulius įsakė: ‘‘Atveskite kiekvieną jautį ir avį čia, papjaukite ir valgykite, kad nenusidėtumėte Viešpačiui, valgydami kraują’‘. Visi žmonės atvesdavo savo jaučius tą vakarą ir ten papjaudavo.</verse>
				<verse number="35">Saulius pastatė Viešpačiui aukurą; tai buvo pirmas aukuras, kurį jis pastatė Viešpačiui.</verse>
				<verse number="36">Saulius sakė: ‘‘Pulkime filistinus naktį, plėškime iki ryto ir nepalikime jų nė vieno gyvo’‘. Jie atsakė: ‘‘Daryk, kaip tau atrodo tinkama’‘. Tada kunigas tarė: ‘‘Artinkimės čia prie Dievo’‘.</verse>
				<verse number="37">Tuomet Saulius klausė Viešpatį: ‘‘Ar man pulti filistinus? Ar atiduosi juos į Izraelio rankas?’‘ Bet Viešpats jam neatsakė tą dieną.</verse>
				<verse number="38">Saulius įsakė: ‘‘Susirinkite čia visi vyresnieji ir išaiškinkime, kas šiandien nusikalto.</verse>
				<verse number="39">Prisiekiu, kaip gyvas Viešpats, Izraelio gelbėtojas, nors tai būtų ir mano sūnus Jehonatanas, turės mirti’‘. Tačiau visi žmonės nieko neatsakė.</verse>
				<verse number="40">Tada jis tarė visiems izraelitams: ‘‘Jūs būkite vienoje pusėje, o aš ir mano sūnus Jehonatanas būsime kitoje pusėje’‘. Žmonės atsakė Sauliui: ‘‘Daryk, kaip tau atrodo tinkama’‘.</verse>
				<verse number="41">Tuomet Saulius kreipėsi į Viešpatį: ‘‘Izraelio Dieve, duok ženklą’‘. Jehonatanas ir Saulius buvo apkaltinti, o tauta pripažinta nekalta.</verse>
				<verse number="42">Saulius tarė: ‘‘Meskite burtą tarp manęs ir mano sūnaus Jehonatano’‘. Kaltė krito Jehonatanui.</verse>
				<verse number="43">Saulius klausė Jehonataną: ‘‘Pasakyk, ką padarei’‘. Jehonatanas jam atsakė: ‘‘Aš paragavau medaus, pasikabinęs lazdos galu. Ir štai aš turiu mirti’‘.</verse>
				<verse number="44">Saulius tarė: ‘‘Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, nes tu, Jehonatanai, tikrai mirsi’‘.</verse>
				<verse number="45">Ir tauta sakė Sauliui: ‘‘Argi Jehonatanas, laimėjęs Izraeliui išgelbėjimą, turėtų mirti? Jokiu būdu! Kaip Viešpats gyvas, nė vienas plaukas nenukris nuo jo galvos. Juk šiandien jis veikė kartu su Dievu’‘. Taip žmonės išgelbėjo Jehonataną iš mirties.</verse>
				<verse number="46">Saulius nebepersekiojo filistinų ir filistinai sugrįžo į savo vietas.</verse>
				<verse number="47">Saulius, įsitvirtinęs karaliumi Izraelyje, kariavo su visais savo priešais: su Moabu, su amonitais, su Edomu, su Cobos karaliais ir su filistinais. Prieš ką jis pasukdavo, ten laimėdavo.</verse>
				<verse number="48">Jis surinko kariuomenę ir nugalėjo Amaleką, ir išgelbėjo Izraelį iš rankos tų, kurie jį plėšė.</verse>
				<verse number="49">Sauliaus sūnūs buvo Jehonatanas, Išvis ir Malkišūva, o jo dviejų dukterų vardai: vyresniosios­Meraba ir jaunesniosios­Mikalė.</verse>
				<verse number="50">Sauliaus žmona buvo Ahinoama, Achimaaco duktė. Jo kariuomenės vadas buvo Abneras, Sauliaus dėdės Nero sūnus.</verse>
				<verse number="51">Sauliaus tėvas buvo Kišas, o Abnero­Neras, Abielio sūnus.</verse>
				<verse number="52">Per visas Sauliaus dienas vyko smarkus karas su filistinais. Pamatęs tvirtą ir narsų vyrą, Saulius paimdavo jį pas save.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Samuelis tarė Sauliui: ‘‘Mane Viešpats siuntė tave patepti karaliumi Jo tautai Izraeliui. Taigi dabar klausyk Viešpaties žodžių.</verse>
				<verse number="2">Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Aš prisimenu, ką Amalekas padarė Izraeliui: kaip jis tykojo kelyje, kai tas žygiavo iš Egipto.</verse>
				<verse number="3">Dabar eik ir užpulk Amaleką, ir visiškai sunaikink viską, kas jam priklauso, nieko nesigailėdamas. Išžudyk vyrus, moteris, vaikus ir kūdikius, jaučius, avis, kupranugarius ir asilus’ ‘‘.</verse>
				<verse number="4">Saulius surinko žmones Telaime ir juos suskaičiavo; buvo du šimtai tūkstančių pėstininkų ir dešimt tūkstančių vyrų iš Judo giminės.</verse>
				<verse number="5">Tuomet jis atėjo prie Amaleko miesto ir slėnyje paliko pasalą.</verse>
				<verse number="6">Kenitams jis tarė: ‘‘Pasitraukite nuo amalekiečių, kad jūsų nesunaikinčiau kartu su jais. Jūs buvote draugiški izraelitams, jiems einant iš Egipto’‘. Kenitai pasitraukė nuo amalekiečių.</verse>
				<verse number="7">Saulius sumušė Amaleką nuo Havilos iki Šūro apylinkių, į rytus nuo Egipto.</verse>
				<verse number="8">Amaleko karalių Agagą jis paėmė gyvą, o visus žmones sunaikino kardu.</verse>
				<verse number="9">Bet Saulius ir žmonės pagailėjo Agago, geriausių avių, galvijų, penimų avinų ir apskritai viso, kas buvo gera, jie nenorėjo sunaikinti. Kas buvo nedidelės vertės, tą jie visiškai sunaikino.</verse>
				<verse number="10">Tada Viešpaties žodis atėjo Samueliui:</verse>
				<verse number="11">‘‘Gailiuosi Saulių padaręs karaliumi, nes jis nusigręžė nuo manęs ir neįvykdė mano įsakymų’‘. Tai nuliūdino Samuelį, ir jis šaukėsi Viešpaties visą naktį.</verse>
				<verse number="12">Atsikėlęs anksti rytą, jis nuėjo pasitikti Sauliaus. Samueliui buvo pasakyta: ‘‘Saulius nuėjo į Karmelį, ten pasistatė paminklą ir iš ten jis nuvyko į Gilgalą’‘.</verse>
				<verse number="13">Samueliui atėjus, Saulius jam tarė: ‘‘Būk palaimintas Viešpaties. Aš įvykdžiau Viešpaties įsakymą’‘.</verse>
				<verse number="14">Samuelis klausė: ‘‘Ką reiškia tas avių bliovimas ir galvijų baubimas, kurį girdžiu?’‘</verse>
				<verse number="15">Saulius atsakė: ‘‘Iš Amaleko jie atsivarė juos, nes žmonės išsaugojo geriausias avis ir galvijus, norėdami paaukoti juos Viešpačiui, tavo Dievui; visa kita mes visiškai sunaikinome’‘.</verse>
				<verse number="16">Samuelis tarė Sauliui: ‘‘Palauk, ir aš pasakysiu tau, ką Viešpats man šiąnakt kalbėjo’‘. Ir jis atsakė: ‘‘Kalbėk’‘.</verse>
				<verse number="17">Samuelis tarė: ‘‘Kai tu buvai mažas savo akyse, tapai Izraelio giminių galva ir Viešpats tave patepė Izraelio karaliumi.</verse>
				<verse number="18">Ir Jis siuntė tave į kelią, sakydamas: ‘Eik ir visiškai sunaikink Amaleko nusidėjėlius. Kariauk su jais, iki visai juos išnaikinsi’.</verse>
				<verse number="19">Kodėl nepaklusai Viešpaties balsui ir puolei prie grobio, piktai pasielgdamas Viešpaties akyse?’‘</verse>
				<verse number="20">Saulius atsakė Samueliui: ‘‘Aš juk paklusau Viešpaties balsui ir ėjau keliu, kuriuo Viešpats mane siuntė; aš parsivedžiau Amaleko karalių Agagą, o amalekiečius visiškai sunaikinau.</verse>
				<verse number="21">Bet žmonės ėmė iš grobio geriausias avis ir galvijus, kurie turėjo būti sunaikinti, norėdami aukoti Viešpačiui, tavo Dievui, Gilgale’‘.</verse>
				<verse number="22">Samuelis atsakė: ‘‘Argi Viešpats labiau vertina deginamąsias aukas ir atnašas, negu paklusnumą Viešpaties balsui? Paklusti yra geriau negu aukoti ir klausyti yra geriau už avinų taukus.</verse>
				<verse number="23">Nepaklusnumas yra kaip žyniavimo nuodėmė ir užsispyrimas yra kaip stabmeldystė. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Jis atmetė tave, kad nebebūtum karaliumi’‘.</verse>
				<verse number="24">Saulius atsakė Samueliui: ‘‘Aš nusidėjau, nes nepaklausiau Viešpaties įsakymo ir tavo žodžių, bet, bijodamas žmonių, paklusau jų balsui.</verse>
				<verse number="25">Prašau, atleisk mano nuodėmę ir grįžk su manimi, kad galėčiau pagarbinti Viešpatį’‘.</verse>
				<verse number="26">Bet Samuelis atsakė Sauliui: ‘‘Aš neisiu su tavimi. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Viešpats atmetė tave, kad nebūtum Izraelio karaliumi’‘.</verse>
				<verse number="27">Samueliui apsisukus eiti, Saulius nutvėrė už jo apsiausto skverno ir tas suplyšo.</verse>
				<verse number="28">Ir Samuelis jam pasakė: ‘‘Viešpats šiandien atplėšė nuo tavęs Izraelio karalystę ir ją atidavė tavo artimui, geresniam už tave.</verse>
				<verse number="29">Izraelio Galybė nemeluoja ir nepersigalvoja, nes Jis ne žmogus, kad persigalvotų’‘.</verse>
				<verse number="30">Saulius tarė: ‘‘Aš nusidėjau. Tačiau dabar, prašau, pagerbk mane tautos vyresniųjų bei Izraelio akivaizdoje ir grįžk su manimi, kad galėčiau pagarbinti Viešpatį, tavo Dievą’‘.</verse>
				<verse number="31">Samuelis sugrįžo su Sauliumi, ir Saulius pagarbino Viešpatį.</verse>
				<verse number="32">Samuelis įsakė: ‘‘Atveskite pas mane amalekiečių karalių Agagą’‘. Agagas atėjo drebėdamas pas jį ir tarė: ‘‘Tikrai mirties kartumas jau praėjo’‘.</verse>
				<verse number="33">Samuelis tarė: ‘‘Kaip tavo kardas atimdavo moterims vaikus, taip tavo motina tepasilieka bevaikė’‘. Ir Samuelis sukapojo Agagą į gabalus Viešpaties akivaizdoje Gilgale.</verse>
				<verse number="34">Samuelis nuėjo į Ramą, o Saulius­ į savo namus Gibėjoje.</verse>
				<verse number="35">Samuelis iki mirties nebematė Sauliaus. Tačiau Samuelis liūdėjo dėl Sauliaus, ir Viešpats gailėjosi padaręs Saulių Izraelio karaliumi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Viešpats tarė: ‘‘Ar ilgai liūdėsi dėl Sauliaus, kurį Aš atmečiau, kad nebūtų Izraelio karaliumi? Prisipildyk savo ragą aliejaus ir eik; Aš pasiųsiu tave į Betliejų pas Jesę, nes vieną jo sūnų pasirinkau karaliumi’‘.</verse>
				<verse number="2">Samuelis atsakė: ‘‘Kaip aš galiu eiti? Jei išgirs Saulius, jis mane nužudys’‘. Viešpats tarė: ‘‘Pasiimk veršį ir nuėjęs sakyk: ‘Atėjau Viešpačiui aukoti’.</verse>
				<verse number="3">Pasikviesk Jesę prie aukos, o Aš tau parodysiu, ką reikia daryti. Tu patepsi tą, kurį tau nurodysiu’‘.</verse>
				<verse number="4">Samuelis padarė, kaip Viešpats jam sakė. Jam atėjus į Betliejų, miesto vyresnieji nusigando ir, jį pasitikę, klausė: ‘‘Ar su taika ateini?’‘</verse>
				<verse number="5">Jis atsakė: ‘‘Su taika! Atėjau Viešpačiui aukoti. Pasišventinkite ir eikite su manimi prie aukos’‘. Jis pašventino Jesę bei jo sūnus ir juos pakvietė prie aukos.</verse>
				<verse number="6">Kai jie atėjo, Samuelis pažiūrėjo į Eliabą ir sakė: ‘‘Tikrai šis yra Viešpaties pateptasis’‘.</verse>
				<verse number="7">Viešpats tarė Samueliui: ‘‘Nežiūrėk į jo išvaizdą nė į jo ūgį, nes Aš jį atmečiau. Viešpats mato ne taip, kaip žmogus. Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį’‘.</verse>
				<verse number="8">Tada Jesė pašaukė Abinadabą ir jam leido praeiti pro Samuelį. Ir jis sakė: ‘‘Ir šito Viešpats neišsirinko’‘.</verse>
				<verse number="9">Jesė leido praeiti Šamui. Ir jis sakė: ‘‘Šito Viešpats irgi neišsirinko’‘.</verse>
				<verse number="10">Taip Jesė leido visiems septyniems sūnums praeiti pro Samuelį. Samuelis tarė Jesei: ‘‘Viešpats šitų neišsirinko’‘.</verse>
				<verse number="11">Ir Samuelis sakė Jesei: ‘‘Ar čia jau visi tavo sūnūs?’‘ Jesė atsakė: ‘‘Liko dar jauniausias, jis gano avis’‘. Samuelis tarė: ‘‘Pasiųsk ir atvesk jį, nes mes nesėsime, kol jis neateis’‘.</verse>
				<verse number="12">Jis pasiuntė ir atvedė jį. Jis buvo raudonskruostis, gražaus veido ir dailios išvaizdos jaunuolis. Viešpats tarė: ‘‘Patepk jį, nes tai jis’‘.</verse>
				<verse number="13">Samuelis paėmė ragą su aliejumi ir jį patepė tarp jo brolių. Tą dieną Viešpaties Dvasia nužengė ant Dovydo ir pasiliko su juo. Samuelis sugrįžo į Ramą.</verse>
				<verse number="14">Bet Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo Sauliaus, ir piktoji dvasia nuo Dievo kankino jį.</verse>
				<verse number="15">Sauliaus tarnai kalbėjo jam: ‘‘Štai piktoji dvasia nuo Dievo kankina tave.</verse>
				<verse number="16">Tegul mūsų valdovas įsako savo tarnams suieškoti vyrą, kuris gražiai skambina arfa. Kai tave apims piktoji dvasia nuo Dievo, jis skambins ir nuramins tave’‘.</verse>
				<verse number="17">Saulius atsakė savo tarnams: ‘‘Suraskite vyrą, mokantį gerai skambinti, ir atveskite jį pas mane’‘.</verse>
				<verse number="18">Vienas tarnas atsiliepė: ‘‘Aš mačiau Jesės sūnų iš Betliejaus, kuris moka gražiai skambinti. Jis vyras drąsus, karingas, išmintingas kalboje, gražus ir Viešpats yra su juo’‘.</verse>
				<verse number="19">Todėl Saulius pasiuntė pasiuntinius pas Jesę, sakydamas: ‘‘Atsiųsk pas mane savo sūnų Dovydą, kuris gano avis’‘.</verse>
				<verse number="20">Jesė, užkrovęs ant asilo duonos, odinę vyno ir ožiuką, pasiuntė savo sūnų Dovydą Sauliui.</verse>
				<verse number="21">Dovydas atvyko pas Saulių ir pradėjo jam tarnauti. Saulius jį labai pamilo ir paskyrė savo ginklanešiu.</verse>
				<verse number="22">Saulius siuntė pas Jesę, sakydamas: ‘‘Telieka Dovydas tarnauti pas mane, nes jis rado malonę mano akyse’‘.</verse>
				<verse number="23">Kai piktoji dvasia nuo Dievo apimdavo Saulių, Dovydas skambindavo arfa. Sauliui palengvėdavo, ir piktoji dvasia nuo jo pasitraukdavo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Filistinai surinko savo kariuomenę karui. Jie susirinko Sochojo mieste, kuris priklauso Judui, ir pastatė stovyklą tarp Sochojo ir Azekos, Efesdomime.</verse>
				<verse number="2">Saulius ir Izraelio vyrai susirinko ir pasistatė stovyklą Elos slėnyje, ir pasiruošė kautynėms su filistinais.</verse>
				<verse number="3">Filistinai stovėjo ant kalno vienoje kelio pusėje, o izraelitai­ant kalno kitoje; tarp jų buvo slėnis.</verse>
				<verse number="4">Iš filistinų stovyklos išėjo galiūnas, vardu Galijotas iš Gato, šešių uolekčių ir vieno sprindžio ūgio.</verse>
				<verse number="5">Ant galvos jis turėjo varinį šalmą ir buvo apsivilkęs šarvų marškiniais, kurie svėrė penkis tūkstančius šekelių vario.</verse>
				<verse number="6">Variniai antblauzdžiai dengė jo blauzdas ir varinis skydas pečius.</verse>
				<verse number="7">Jo ieties kotas buvo kaip audėjo staklių riestuvas, o jo ieties smaigalys svėrė šešis šimtus šekelių geležies; prieš jį ėjo ginklanešys.</verse>
				<verse number="8">Jis sustojo ir šaukė Izraelio kariuomenei, sakydamas: ‘‘Kodėl išėjote kariauti? Argi aš ne filistinas, o jūs ne Sauliaus tarnai? Išrinkite vyrą, ir tegul jis ateina pas mane.</verse>
				<verse number="9">Jei jis sugebės nugalėti ir užmušti mane, tai mes jums tarnausime, o jei aš jį nugalėsiu ir užmušiu, tai jūs tapsite mūsų tarnais’‘.</verse>
				<verse number="10">Filistinas tarė: ‘‘Aš šiandien tyčiojuos iš Izraelio kariuomenės; duokite vyrą, kad su manim kautųsi’‘.</verse>
				<verse number="11">Saulius ir visas Izraelis, išgirdę šituos filistino žodžius, labai nusigando.</verse>
				<verse number="12">Dovydas buvo efratiečio Jesės iš Judo Betliejaus sūnus. Jesė turėjo aštuonis sūnus, jis pats Sauliaus dienomis buvo pasenęs ir vienas iš seniausių vyrų.</verse>
				<verse number="13">Trys vyresnieji Jesės sūnūs išėjo su Sauliumi į karą: pirmagimis Eliabas, antrasis Abinadabas ir Šama.</verse>
				<verse number="14">Dovydas buvo jauniausias. Trys vyresnieji išėjo su Sauliumi,</verse>
				<verse number="15">o Dovydas sugrįžo iš Sauliaus pas tėvą į Betliejų avių ganyti.</verse>
				<verse number="16">Filistinas keturiasdešimt dienų kiekvieną rytą ir vakarą išeidavo ir rodydavo save.</verse>
				<verse number="17">Jesė sakė savo sūnui Dovydui: ‘‘Imk efą paskrudintų grūdų bei dešimt duonos kepalų ir skubiai nunešk į stovyklą savo broliams.</verse>
				<verse number="18">Dešimt šitų sūrių nunešk savo brolių tūkstantininkui. Pasiteirauk, kaip sekasi tavo broliams, ir sugrįžęs pranešk man’‘.</verse>
				<verse number="19">Saulius, Dovydo broliai ir visi Izraelio vyrai buvo Elos slėnyje ir kariavo su filistinais.</verse>
				<verse number="20">Dovydas, atsikėlęs anksti rytą ir palikęs avis sargui, paėmė maistą ir išėjo, kaip tėvas buvo įsakęs. Jam atėjus į stovyklą, kariuomenė buvo išsirikiavusi kautynėms ir šaukė prieš mūšį.</verse>
				<verse number="21">Izraelitai ir filistinai stovėjo išsirikiavę kautynėms vieni prieš kitus.</verse>
				<verse number="22">Dovydas, palikęs daiktus pas kariuomenės mantos sargą, nubėgo į kautynių lauką ir pasveikino savo brolius.</verse>
				<verse number="23">Jam su jais besikalbant, pasirodė galiūnas, filistinas Galijotas iš Gato. Jis išėjo iš filistinų eilių į priekį ir kalbėjo tuos pačius žodžius. Dovydas tai girdėjo.</verse>
				<verse number="24">Izraelio vyrai, pamatę tą vyrą, bėgo nuo jo ir labai bijojo.</verse>
				<verse number="25">Jie kalbėjosi: ‘‘Ar matote šitą vyrą? Jis ateina tyčiotis iš Izraelio. Kas jį užmuš, tą karalius apdovanos dideliais turtais, duos jam savo dukterį ir jo tėvo namus atleis nuo mokesčių Izraelyje’‘.</verse>
				<verse number="26">Dovydas klausė šalia jo stovėjusių vyrų: ‘‘Ką gaus tas vyras, kuris nukaus šitą filistiną ir pašalins Izraelio gėdą? Kas yra šitas neapipjaustytas filistinas, kad tyčiotųsi iš gyvojo Dievo kariuomenės?’‘</verse>
				<verse number="27">Vyrai jam atsakė tais žodžiais, sakydami: ‘‘Tai bus vyrui, kuris jį nužudys’‘.</verse>
				<verse number="28">Jo vyriausias brolis Eliabas, išgirdęs Dovydą kalbant su vyrais, labai supyko ir tarė: ‘‘Ko čia atėjai, palikęs savo kelias avis dykumoje? Aš žinau tavo išdidumą ir tavo širdies sugedimą. Tu atėjai norėdamas pamatyti mūšį’‘.</verse>
				<verse number="29">Dovydas atsakė: ‘‘Ką aš padariau? Ar tai nėra tik žodžiai?’‘</verse>
				<verse number="30">Nusisukęs nuo jo, Dovydas atsisuko į kitą ir kalbėjo tą patį. Žmonės jam atsakydavo kaip pirma.</verse>
				<verse number="31">Dovydo žodžiai buvo perduoti Sauliui. Jis įsakė atvesti Dovydą.</verse>
				<verse number="32">Dovydas tarė Sauliui: ‘‘Te nė vieno žmogaus širdis nenusigąsta jo. Tavo tarnas eis ir kausis su šituo filistinu’‘.</verse>
				<verse number="33">Saulius atsakė Dovydui: ‘‘Tu negali kautis su šituo filistinu, nes esi jaunas, o jis yra karys nuo pat jaunystės’‘.</verse>
				<verse number="34">Dovydas atsakė Sauliui: ‘‘Tavo tarnas ganė savo tėvo avis. Jei ateidavo liūtas ar lokys ir pagriebdavo ėriuką iš bandos,</verse>
				<verse number="35">aš pasileisdavau jam iš paskos, mušdavau jį ir išplėšdavau grobį iš nasrų. Jei jis puldavo mane, nutverdavau jį už barzdos ir užmušdavau.</verse>
				<verse number="36">Tavo tarnas yra užmušęs liūtą ir lokį, ir šitam neapipjaustytam filistinui atsitiks taip, kaip jiems, nes jis tyčiojasi iš gyvojo Dievo kariuomenės.</verse>
				<verse number="37">Viešpats, kuris išgelbėjo mane iš liūto ir lokio nagų, išgelbės ir iš šito filistino rankų’‘. Saulius tarė Dovydui: ‘‘Eik, ir Viešpats tebūna su tavimi’‘.</verse>
				<verse number="38">Saulius apginklavo Dovydą savo ginklais, uždėjo varinį šalmą jam ant galvos ir apvilko šarvų marškiniais.</verse>
				<verse number="39">Dovydas prisijuosė ir jo kardą prie savo aprangos ir bandė eiti, nes nebuvo įpratęs. Dovydas tarė Sauliui: ‘‘Aš negaliu paeiti, nes esu neįpratęs’‘. Ir Dovydas nusirengė visa tai.</verse>
				<verse number="40">Jis pasiėmė lazdą, pasirinko iš upelio penkis glotnius akmenis, juos įsidėjo į piemens maišelį, kurį turėjo su savimi, ir laikydamas mėtyklę rankoje artėjo prie filistino.</verse>
				<verse number="41">Ir filistinas išėjo, ir artinosi prie Dovydo, o priešais jį ėjo ginklanešys su skydu.</verse>
				<verse number="42">Kai filistinas apsidairė ir pamatė Dovydą, paniekino jį, nes šis buvo raudonskruostis gražaus veido jaunuolis.</verse>
				<verse number="43">Filistinas sakė Dovydui: ‘‘Ar aš šuo, kad tu eini prieš mane su lazda?’‘ Ir filistinas keikė Dovydą savo dievais.</verse>
				<verse number="44">Filistinas sakė Dovydui: ‘‘Ateik, aš atiduosiu tavo kūną padangių paukščiams ir lauko žvėrims’‘.</verse>
				<verse number="45">Dovydas atsakė filistinui: ‘‘Tu eini prieš mane su kardu, ietimi ir skydu, o aš einu kareivijų Viešpaties, Izraelio kariuomenės, iš kurios tyčiojiesi, Dievo vardu.</verse>
				<verse number="46">Šiandien Viešpats atiduos tave į mano rankas. Aš nugalėsiu tave, nukirsiu tau galvą ir atiduosiu visų filistinų karių lavonus padangių paukščiams ir lauko žvėrims, kad visa žemė žinotų, jog yra Dievas Izraelyje.</verse>
				<verse number="47">Ir kad visi čia susirinkę žinotų, jog ne kardu ir ietimi Viešpats gelbsti. Kova yra Viešpaties, ir Jis atiduos jus į mūsų rankas’‘.</verse>
				<verse number="48">Filistinui artėjant prie Dovydo, šis skubiai bėgo jam priešais.</verse>
				<verse number="49">Įkišęs ranką į maišelį, jis išsiėmė akmenį ir metė iš mėtyklės, ir pataikė filistinui į kaktą taip, kad akmuo įsmigo jam į kaktą, ir jis griuvo kniūbsčias ant žemės.</verse>
				<verse number="50">Taip Dovydas nugalėjo filistiną mėtykle ir akmeniu, partrenkė ir nužudė jį. Dovydas neturėjo kardo,</verse>
				<verse number="51">todėl pribėgo prie filistino, ištraukė iš makšties jo kardą ir nukirto jam galvą. Filistinai, pamatę, kad jų galiūnas negyvas, pasileido bėgti.</verse>
				<verse number="52">Izraelio ir Judo vyrai šaukdami vijo filistinus iki Gato ir Ekrono vartų. Filistinų lavonai gulėjo nuo Šaaraimo iki Gato ir Ekrono.</verse>
				<verse number="53">Izraelitai, baigę persekioti filistinus, sugrįžo ir išplėšė jų stovyklą.</verse>
				<verse number="54">Paėmęs filistino galvą, Dovydas ją nunešė į Jeruzalę, o ginklus padėjo savo palapinėje.</verse>
				<verse number="55">Kai Saulius matė Dovydą, išeinantį prieš filistiną, klausė kariuomenės vado Abnero: ‘‘Abnerai, kieno sūnus yra tas jaunuolis?’‘ Abneras atsakė: ‘‘Kaip tu gyvas, karaliau, aš nežinau’‘.</verse>
				<verse number="56">Karalius įsakė: ‘‘Sužinok, kieno sūnus tas jaunuolis’‘.</verse>
				<verse number="57">Kai Dovydas, nukovęs filistiną, sugrįžo, Abneras atvedė jį pas Saulių; jis tebelaikė filistino galvą rankose.</verse>
				<verse number="58">Saulius jo klausė: ‘‘Jaunuoli, kieno tu sūnus?’‘ Dovydas atsakė: ‘‘Aš esu tavo tarno Jesės iš Betliejaus sūnus’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Dovydui kalbant su Sauliumi, Jehonatano siela prisirišo prie Dovydo sielos, ir Jehonatanas pamilo jį kaip savo sielą. Ir Dovydas jį pamilo visa širdimi.</verse>
				<verse number="2">Nuo to laiko Saulius priėmė jį ir nebeleido grįžti į tėvo namus.</verse>
				<verse number="3">Jehonatanas padarė sandorą su Dovydu, nes mylėjo jį kaip savo sielą.</verse>
				<verse number="4">Jehonatanas atidavė Dovydui savo apsiaustą, drabužius, net ir kardą, lanką bei diržą.</verse>
				<verse number="5">Dovydas išmintingai elgėsi visur, kur tik Saulius jį pasiųsdavo; todėl Saulius jį paskyrė karių viršininku, ir tai patiko visai tautai ir Sauliaus tarnams.</verse>
				<verse number="6">Dovydui nugalėjus filistiną ir visiems grįžtant į namus, moterys iš visų miestų išeidavo sutikti karalių Saulių dainuodamos, šokdamos ir grodamos būgneliais bei cimbolais.</verse>
				<verse number="7">Moterys dainuodamos kartojo: ‘‘Saulius nukovė tūkstančius, o Dovydas­dešimtis tūkstančių’‘.</verse>
				<verse number="8">Saulius labai supyko, jam nepatiko tokios kalbos. Jis tarė: ‘‘Dovydui jos priskyrė dešimtis tūkstančių, o man tik tūkstančius; jam betrūksta tik karalystės’‘.</verse>
				<verse number="9">Nuo tos dienos Saulius ėmė stebėti Dovydą.</verse>
				<verse number="10">Kitą dieną piktoji dvasia nuo Dievo taip apėmė Saulių, kad jis siautė savo namuose. Tuo metu Dovydas skambino arfa kaip kasdien. Saulius laikė rankoje ietį.</verse>
				<verse number="11">Jis sviedė ją į Dovydą, galvodamas: ‘‘Prismeigsiu jį prie sienos’‘. Bet Dovydas išsisuko du kartus.</verse>
				<verse number="12">Saulius bijojo Dovydo, nes Viešpats buvo su juo, o nuo Sauliaus Jis buvo pasitraukęs.</verse>
				<verse number="13">Saulius pašalino Dovydą nuo savęs ir paskyrė tūkstantininku. Dovydas įeidavo ir išeidavo priešais tautą.</verse>
				<verse number="14">Dovydas išmintingai elgėsi visuose savo keliuose, ir Viešpats buvo su juo.</verse>
				<verse number="15">Saulius, matydamas, kad jis elgiasi labai išmintingai, bijojo jo.</verse>
				<verse number="16">Visas Izraelis ir Judas mylėjo Dovydą, nes jis įeidavo ir išeidavo priešais juos.</verse>
				<verse number="17">Kartą Saulius tarė: ‘‘Štai mano vyresnioji duktė Meraba! Ją duosiu tau į žmonas. Tik būk narsus ir kovok Viešpaties kovas’‘. Saulius galvojo: ‘‘Tegul ne mano ranka būna prieš jį, bet filistinų ranka’‘.</verse>
				<verse number="18">Dovydas atsakė Sauliui: ‘‘Kas aš, kas yra mano gyvenimas ir kas mano tėvo giminė Izraelyje, kad būčiau karaliaus žentu?’‘</verse>
				<verse number="19">Bet tuo metu, kai Meraba, Sauliaus duktė, turėjo būti atiduota Dovydui, ją vedė Adrielis iš Meholos.</verse>
				<verse number="20">Sauliaus duktė Mikalė pamilo Dovydą. Kai Saulius sužinojo, jam tai patiko.</verse>
				<verse number="21">Ir Saulius sakė: ‘‘Aš jam duosiu ją, kad ji būtų jam spąstai ir kad filistinų ranka būtų prieš jį’‘. Saulius sakė Dovydui: ‘‘Šiandien tu tapsi mano žentu su antrąja’‘.</verse>
				<verse number="22">Jis įsakė savo tarnams: ‘‘Kalbėkite Dovydui slaptai: ‘Karalius mėgsta tave ir visiems jo tarnams tu patinki. Todėl būk karaliaus žentu’ ‘‘.</verse>
				<verse number="23">Sauliaus tarnai kalbėjo Dovydui šiuos žodžius. Dovydas atsakė: ‘‘Ar jūs manote, kad lengva būti karaliaus žentu? Aš juk esu neturtingas ir menkas žmogus’‘.</verse>
				<verse number="24">Tarnai pranešė Sauliui, ką girdėjo iš Dovydo.</verse>
				<verse number="25">Tada Saulius sakė: ‘‘Taip sakykite Dovydui: ‘Karalius nenori jokio kraičio, tik šimto filistinų odelių nuo apipjaustymo, kad būtų atkeršyta karaliaus priešams’ ‘‘. Saulius galvojo, kad Dovydas žus nuo filistinų rankos.</verse>
				<verse number="26">Kai jo tarnai perdavė Dovydui tuos žodžius, Dovydui patiko tapti karaliaus žentu. Dar nebuvo praėjęs paskirtas laikas,</verse>
				<verse number="27">kai Dovydas su savo vyrais nuėjęs nužudė du šimtus filistinų. Dovydas atnešė jų odeles ir atidavė visas karaliui, kad galėtų tapti jo žentu. Ir Saulius atidavė jam savo dukterį Mikalę į žmonas.</verse>
				<verse number="28">Saulius matė ir suprato, kad Viešpats buvo su Dovydu ir kad jo duktė Mikalė myli jį.</verse>
				<verse number="29">Ir Saulius dar labiau ėmė bijoti Dovydo; ir Saulius tapo Dovydo priešu visam gyvenimui.</verse>
				<verse number="30">Filistinų kunigaikščiai kariavo su izraelitais, ir nuo karo pradžios Dovydas elgėsi išmintingiau už visus Sauliaus tarnus, ir jo vardas išgarsėjo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Saulius kalbėjo savo sūnui Jehonatanui ir visiems tarnams, kad jie nužudytų Dovydą. Bet Sauliaus sūnus Jehonatanas labai mėgo Dovydą.</verse>
				<verse number="2">Jehonatanas perspėjo Dovydą: ‘‘Mano tėvas Saulius ketina tave nužudyti. Todėl saugokis ir būk pasislėpęs iki ryto.</verse>
				<verse number="3">Aš išėjęs stovėsiu šalia savo tėvo lauke, kalbėsiu su tėvu apie tave. Ką sužinosiu, tau pranešiu’‘.</verse>
				<verse number="4">Jehonatanas kalbėjo gera apie Dovydą savo tėvui Sauliui: ‘‘Karaliau, nenusikalsk prieš savo tarną Dovydą, nes jis nenusikalto tau ir jo darbai tau buvo labai naudingi.</verse>
				<verse number="5">Jis statė į pavojų savo gyvybę, kovodamas su filistinu, ir jo dėka Viešpats suteikė didelį išgelbėjimą Izraeliui. Tu matei tai ir džiaugeisi. Kodėl dabar nori nusidėti prieš nekaltą kraują ir be priežasties nužudyti Dovydą?’‘</verse>
				<verse number="6">Saulius paklausė Jehonatano ir prisiekė: ‘‘Kaip Viešpats gyvas, jis nebus nužudytas’‘.</verse>
				<verse number="7">Tada Jehonatanas, pasišaukęs Dovydą ir jam viską papasakojęs, atvedė jį pas Saulių; Dovydas buvo Sauliaus akivaizdoje kaip anksčiau.</verse>
				<verse number="8">Vėl kilo karas; Dovydas išėjęs kariavo su filistinais ir daug jų nužudė, ir jie bėgo nuo jo.</verse>
				<verse number="9">Pikta dvasia nuo Viešpaties apėmė Saulių, ir jis sėdėjo namuose, laikydamas ietį rankoje, o Dovydas skambino arfa.</verse>
				<verse number="10">Saulius norėjo prismeigti ietimi Dovydą prie sienos, bet jis išsisuko ir ietis įsmigo į sieną. Dovydas išsigelbėjęs pabėgo tą pačią naktį.</verse>
				<verse number="11">Saulius siuntė vyrus budėti prie Dovydo namų ir rytą jį nužudyti. Bet jo žmona Mikalė pranešė Dovydui: ‘‘Jei šiąnakt neišgelbėsi savo gyvybės, rytoj būsi nužudytas’‘.</verse>
				<verse number="12">Mikalė nuleido Dovydą pro langą. Taip jis pabėgo ir išsigelbėjo.</verse>
				<verse number="13">Po to Mikalė paėmė statulą, paguldė į lovą, jos galvą apvyniojo ožkos kailiu ir viską apklojo apsiaustu.</verse>
				<verse number="14">Kai Saulius atsiuntė vyrus Dovydą suimti, Mikalė tarė: ‘‘Jis serga’‘.</verse>
				<verse number="15">Saulius vėl siuntė vyrus pas Dovydą ir įsakė: ‘‘Atgabenkite jį pas mane su lova, kad galėčiau jį nužudyti’‘.</verse>
				<verse number="16">Pasiuntiniai nuėję rado lovoje statulą, apvyniotą ožkos kailiu.</verse>
				<verse number="17">Tada Saulius tarė Mikalei: ‘‘Kodėl mane apgavai ir leidai mano priešui pabėgti?’‘ Mikalė atsakė Sauliui: ‘‘Jis sakė man: ‘Išleisk mane, kad nereikėtų tavęs nužudyti’ ‘‘.</verse>
				<verse number="18">Dovydas pabėgo ir išsigelbėjo. Jis nuvyko pas Samuelį į Ramą ir papasakojo viską, ką Saulius jam padarė. Po to jis ir Samuelis išėjo ir apsigyveno Najote.</verse>
				<verse number="19">Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas yra Najote, Ramoje.</verse>
				<verse number="20">Jis siuntė vyrus suimti Dovydą. Kai jie pamatė pranašaujančių pranašų būrį ir Samuelį, stovintį jų priekyje, Dievo Dvasia nužengė ant pasiuntinių, ir jie taip pat pranašavo.</verse>
				<verse number="21">Tai sužinojęs, Saulius pasiuntė kitus pasiuntinius, bet ir tie pradėjo pranašauti. Ir Saulius pasiuntė vyrus trečią kartą, ir jie taip pat pranašavo.</verse>
				<verse number="22">Tada Saulius pats ėjo į Ramą ir, atėjęs prie didžiojo šulinio Sechuve, paklausė: ‘‘Kur yra Samuelis ir Dovydas?’‘ Jam atsakė: ‘‘Jie yra Najote, Ramoje’‘.</verse>
				<verse number="23">Jis ėjo iš ten į Ramos Najotą. Dievo Dvasia nužengė ant jo, ir jis pranašavo visą kelią iki Ramos Najoto.</verse>
				<verse number="24">Nusivilkęs drabužius, jis pranašavo Samuelio akivaizdoje ir gulėjo neapsirengęs visą tą dieną ir naktį. Todėl yra sakoma: ‘‘Ar ir Saulius tarp pranašų?’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Dovydas, pabėgęs iš Ramos Najoto, atėjo pas Jehonataną ir klausė: ‘‘Ką padariau, kuo nusikaltau, kuo nusidėjau tavo tėvui, kad jis ieško mano gyvybės?’‘</verse>
				<verse number="2">Jis jam atsakė: ‘‘Dieve gink! Tu nemirsi; štai mano tėvas visais reikalais tariasi su manimi. Kodėl jis šitą reikalą slėptų nuo manęs? Taip nebus’‘.</verse>
				<verse number="3">Dovydas atsakė: ‘‘Tavo tėvas gerai žino, kad aš radau malonę tavo akyse, ir galvoja: ‘Jehonatanas to neturi žinoti, kad nesisielotų’. Kaip Viešpats gyvas ir gyva tavo siela­tarp manęs ir mirties tik žingsnis’‘.</verse>
				<verse number="4">Jehonatanas atsakė Dovydui: ‘‘Padarysiu viską, ko trokšta tavo siela’‘.</verse>
				<verse number="5">Dovydas sakė Jehonatanui: ‘‘Štai rytoj yra jaunas mėnulis. Aš turėčiau su karaliumi sėdėti prie stalo. Leisk man eiti ir pasislėpti laukuose iki trečios dienos vakaro.</verse>
				<verse number="6">Jei tavo tėvas pasiges manęs, sakyk: ‘Dovydas labai prašė manęs leisti jam eiti į savo miestą Betliejų, kur jo visa šeima aukos kasmetinę auką’.</verse>
				<verse number="7">Jei jis sakys: ‘Gerai’, tai tavo tarnas bus saugus, o jei jis labai supyks, tai žinok, kad jis yra numatęs pikta.</verse>
				<verse number="8">Suteik malonę savo tarnui, nes tu padarei sandorą su manimi prieš Viešpatį. Bet jei aš nusikaltau, tu pats nužudyk mane. Kam tau mane vesti pas savo tėvą?’‘</verse>
				<verse number="9">Jehonatanas atsakė: ‘‘Tebūna tai toli nuo tavęs. Jei sužinosiu, kad mano tėvas yra numatęs tau pikta daryti, kodėl tau nepraneščiau?’‘</verse>
				<verse number="10">Dovydas klausė Jehonatano: ‘‘Kas man praneš, jei tavo tėvas rūsčiai tau atsakys?’‘</verse>
				<verse number="11">Jehonatanas atsakė Dovydui: ‘‘Eikime į lauką’‘. Juodu išėjo į lauką.</verse>
				<verse number="12">Jehonatanas tarė Dovydui: ‘‘Viešpats, Izraelio Dievas, tebūna liudytojas. Jei aš rytoj ar trečią dieną sužinosiu iš savo tėvo, kad jis tau palankus, ir nepranešiu tau,</verse>
				<verse number="13">tegul Viešpats padaro man tai ir dar daugiau. Jei mano tėvas sumanęs pikta prieš tave, aš tau pranešiu ir tave išsiųsiu, kad galėtum eiti ramybėje, o Viešpats bus su tavimi, kaip Jis buvo su mano tėvu.</verse>
				<verse number="14">Ir tu, jei aš būsiu gyvas, parodyk man Viešpaties gerumą, kad nemirčiau.</verse>
				<verse number="15">Ir neatimk savo maloningumo nuo mano namų per amžius, kai Viešpats išnaikins visus Dovydo priešus žemėje’‘.</verse>
				<verse number="16">Taip Jehonatanas padarė sandorą su Dovydo namais, sakydamas: ‘‘Viešpats teatkeršija visiems Dovydo priešams’‘.</verse>
				<verse number="17">Jehonatanas dar kartą prisiekė Dovydui, nes mylėjo jį kaip savo sielą.</verse>
				<verse number="18">Tada Jehonatanas tarė: ‘‘Rytoj jaunas mėnulis, tavęs pasiges, nes tavo vieta prie stalo bus tuščia.</verse>
				<verse number="19">Po trijų dienų sugrįžk ir eik į tą vietą, kurioje buvai anksčiau pasislėpęs, ir atsisėsk šalia Ezelio akmens.</verse>
				<verse number="20">Aš paleisiu tris strėles į tą pusę, lyg šaučiau į taikinį.</verse>
				<verse number="21">Tada aš pasiųsiu berniuką atnešti strėles. Jei sakysiu berniukui: ‘Strėlės guli šiapus tavęs, surink jas!’, tuomet tau negresia pavojus, kaip Viešpats gyvas.</verse>
				<verse number="22">O jei tarsiu jam: ‘Strėlės guli už tavęs!’ tada eik, nes tave siunčia Viešpats.</verse>
				<verse number="23">O dėl mudviejų pasižadėjimo, tai Viešpats bus tarp tavęs ir manęs amžinai’‘.</verse>
				<verse number="24">Dovydas pasislėpė laukuose. Jauno mėnulio dieną karalius atsisėdo valgyti.</verse>
				<verse number="25">Karalius kaip paprastai atsisėdo į savo vietą prie sienos, Jehonatanas atsistojo, ir Abneras atsisėdo šalia karaliaus, o Dovydo vieta liko tuščia.</verse>
				<verse number="26">Saulius tą dieną nieko nesakė, manydamas, kad Dovydui kas nors atsitiko ir jis yra susitepęs.</verse>
				<verse number="27">Bet kai Dovydo vieta buvo tuščia kitą dieną, Saulius tarė savo sūnui Jehonatanui: ‘‘Kodėl Jesės sūnus nei vakar, nei šiandien neatėjo valgyti?’‘</verse>
				<verse number="28">Jehonatanas atsakė Sauliui: ‘‘Dovydas labai prašė manęs išleisti jį į Betliejų,</verse>
				<verse number="29">sakydamas: ‘Leisk man eiti, nes mūsų šeima aukos mieste auką ir mano brolis liepė man atvykti. Jei radau malonę tavo akyse, išleisk mane aplankyti savo brolių’. Todėl jis neatėjo prie karaliaus stalo’‘.</verse>
				<verse number="30">Tada Saulius labai užsirūstino ir tarė Jehonatanui: ‘‘Tu iškrypėlės ir maištininkės sūnau, argi aš nežinau, kad tu išsirinkai Jesės sūnų savo ir savo motinos gėdai?</verse>
				<verse number="31">Kol Jesės sūnus bus gyvas, tu nebūsi karaliumi ir neturėsi karalystės. Pasiųsk, kad jis būtų atvestas pas mane, nes jis turi mirti’‘.</verse>
				<verse number="32">Jehonatanas atsakė savo tėvui Sauliui: ‘‘Kodėl jis turi būti nužudytas? Ką jis padarė?’‘</verse>
				<verse number="33">Tada Saulius sviedė ietį, norėdamas jį perdurti. Taip Jehonatanas suprato, kad jo tėvas buvo apsisprendęs Dovydą nužudyti.</verse>
				<verse number="34">Jehonatanas labai supykęs atsikėlė nuo stalo ir nieko nevalgė antrą mėnesio dieną; jis buvo labai susirūpinęs dėl Dovydo, kurį jo tėvas paniekino.</verse>
				<verse number="35">Rytą Jehonatanas išėjo į lauką tuo laiku, kurį buvo sutaręs su Dovydu, ir berniukas buvo su juo.</verse>
				<verse number="36">Jehonatanas sakė berniukui: ‘‘Bėk, surink strėles, kurias paleisiu’‘. Berniukui bėgant, jis paleido strėlę.</verse>
				<verse number="37">Jam nubėgus iki vietos, kur nukrito strėlė, Jehonatanas šaukė: ‘‘Ar strėlė nėra už tavęs?’‘</verse>
				<verse number="38">Ir Jehonatanas šaukė berniukui: ‘‘Greičiau! Skubėk! Nesustok!’‘ Jehonatano berniukas surinko strėles ir atnešė savo valdovui.</verse>
				<verse number="39">Berniukas nieko nežinojo. Tik Jehonatanas ir Dovydas žinojo, ką tai reiškia.</verse>
				<verse number="40">Tuomet Jehonatanas padavė savo ginklus berniukui ir liepė juos nunešti į miestą.</verse>
				<verse number="41">Berniukui nuėjus, Dovydas pakilo iš už akmenų, parpuolė veidu į žemę ir tris kartus nusilenkė. Juodu pasibučiavo ir ilgai verkė, bet labiausiai Dovydas.</verse>
				<verse number="42">Pagaliau Jehonatanas tarė Dovydui: ‘‘Eik ramybėje, nes mudu prisiekėme Viešpaties vardu, sakydami: ‘Viešpats bus tarp tavęs ir manęs, tarp mano palikuonių ir tavo palikuonių per amžius’. Dovydas nuėjo, o Jehonatanas sugrįžo į miestą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Dovydas atėjo į Nobą pas kunigą Ahimelechą. Ahimelechas, sutikęs Dovydą, nusigando ir klausė: ‘‘Kodėl tu atėjai vienas, be palydovų?’‘</verse>
				<verse number="2">Dovydas atsakė kunigui Ahimelechui: ‘‘Karalius man įsakė sutvarkyti vieną reikalą ir sakė man: ‘Niekas neturi žinoti, kokiu reikalu tave siunčiu ir ką tau įsakau’. Aš su savo tarnais susitiksiu sutartoje vietoje.</verse>
				<verse number="3">Dabar, jei turi ką po ranka, duok man­penkis duonos kepalus ar ką surasi’‘.</verse>
				<verse number="4">Kunigas atsakė Dovydui: ‘‘Neturiu paprastos duonos, tik šventos. Kad jaunuoliai būtų susilaikę bent nuo moterų’‘.</verse>
				<verse number="5">Dovydas atsakė kunigui: ‘‘Moterų nelietėme jau trys dienos, nuo to laiko, kai išėjome. Jaunuolių indai šventi, o jei kelias suteptas, tai duona bus šventuose induose’‘.</verse>
				<verse number="6">Tada kunigas davė jam šventos duonos, nes neturėjo kitos, tik padėtinę, kuri buvo paimta iš Viešpaties akivaizdos pakeičiant ją šviežia duona.</verse>
				<verse number="7">Tą dieną ten buvo edomitas Doegas, vienas Sauliaus tarnų. Jis buvo Sauliaus piemenų vyresnysis.</verse>
				<verse number="8">Dovydas paklausė Ahimelecho: ‘‘Ar neturi čia ieties ar kardo? Kadangi karaliaus reikalas buvo labai skubus, nepasiėmiau nei kardo, nei kito ginklo’‘.</verse>
				<verse number="9">Kunigas tarė: ‘‘Kardas filistino Galijoto, kurį nukovei Elos slėnyje, yra čia, įvyniotas į audinį už efodo. Jei nori, pasiimk jį, nes kito čia nėra’‘. Dovydas tarė: ‘‘Nėra jam lygaus, duok jį man’‘.</verse>
				<verse number="10">Dovydas, bėgdamas nuo Sauliaus, atvyko pas Gato karalių Achišą.</verse>
				<verse number="11">Achišo tarnai klausė: ‘‘Argi tai ne Dovydas, krašto karalius? Argi ne apie jį moterys šokdamos dainavo: ‘Saulius nukovė tūkstančius, o Dovydas­dešimtis tūkstančių’ ‘‘.</verse>
				<verse number="12">Dovydas įsidėjo šituos žodžius į širdį ir labai išsigando Gato karaliaus Achišo.</verse>
				<verse number="13">Jis pakeitė savo elgesį jų akyse ir apsimetė pamišėliu. Jis draskė vartus ir varvino seiles ant savo barzdos.</verse>
				<verse number="14">Achišas kalbėjo savo tarnams: ‘‘Jūs matote, kad jis beprotis. Kodėl jį atvedėte pas mane?</verse>
				<verse number="15">Ar man neužtenka pamišėlių, kad dar šitą man atvedėte, jog šėltų mano akyse? Nejaugi jį vesite ir į mano namus?’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Dovydas, išėjęs iš ten, pabėgo į Adulamo olą. Tai išgirdę, jo broliai ir visi tėvo namai atėjo pas jį.</verse>
				<verse number="2">Žmonės, kurie buvo prislėgti, prasiskolinę ir nepatenkinti, rinkosi pas Dovydą; jis tapo jų viršininku. Su juo buvo apie keturis šimtus vyrų.</verse>
				<verse number="3">Iš ten Dovydas nuėjo į Moabo Micpą. Ir jis sakė Moabo karaliui: ‘‘Prašau, leisk mano tėvui ir motinai apsistoti pas jus, kol sužinosiu, ką Dievas darys su manimi’‘.</verse>
				<verse number="4">Jis paliko tėvus pas Moabo karalių; jie gyveno pas jį, kol Dovydas buvo tvirtovėje.</verse>
				<verse number="5">Pranašas Gadas tarė Dovydui: ‘‘Nepasilik kalnų tvirtovėje. Keliauk į Judo žemę’‘. Dovydas išėjo ir atėjo į Hereto mišką.</verse>
				<verse number="6">Saulius sužinojo, kad pasirodė Dovydas ir jo būrys. Tuo metu Saulius sėdėjo Gibėjos aukštumoje po medžiu, laikydamas ietį rankoje; visi jo tarnai stovėjo aplink jį.</verse>
				<verse number="7">Jis tarė savo tarnams: ‘‘Benjaminai, klausykite. Ar Jesės sūnus duos jums visiems laukų bei vynuogynų ir jus padarys tūkstantininkais ir šimtininkais,</verse>
				<verse number="8">kad jūs visi susimokėte prieš mane ir nebuvo nė vieno, kuris praneštų man, kad mano sūnus yra susitaręs su Jesės sūnumi? Tarp jūsų nėra nė vieno, kuris būtų manęs gailėjęsis ir man pranešęs, kad mano sūnus sukurstė mano tarną tykoti manęs, kaip šiandien matome’‘.</verse>
				<verse number="9">Tada edomitas Doegas, stovėjęs su Sauliaus tarnais, tarė: ‘‘Aš mačiau Jesės sūnų Nobe pas Ahitubo sūnų Ahimelechą,</verse>
				<verse number="10">kuris atsiklausė Viešpaties dėl jo, davė jam maisto ir filistino Galijoto kardą’‘.</verse>
				<verse number="11">Saulius pakvietė Ahitubo sūnų kunigą Ahimelechą ir visus jo tėvo namus, kunigus, buvusius Nobe. Jie visi atėjo pas Saulių.</verse>
				<verse number="12">Saulius tarė: ‘‘Paklausyk, Ahitubo sūnau’‘. Tas atsiliepė: ‘‘Aš čia, mano valdove’‘.</verse>
				<verse number="13">‘‘Kodėl tu ir Jesės sūnus susitarėte prieš mane? Tu davei jam duonos, kardą ir klausei Dievą dėl jo, kad jis tykotų manęs, kaip šiandien matome’‘.</verse>
				<verse number="14">Ahimelechas tarė karaliui: ‘‘Kuris iš tavo tarnų yra toks ištikimas, kaip Dovydas, karaliaus žentas, einąs ten, kur tu liepi, ir gerbiamas tavo namuose?</verse>
				<verse number="15">Argi aš tik tada pradėjau klausti Dievą dėl jo? Tebūna tai toli nuo manęs. Nekaltink, karaliau, savo tarno ir mano tėvo namų, nes tavo tarnas nežinojo apie tai nei daug, nei mažai’‘.</verse>
				<verse number="16">Karalius tarė: ‘‘Tu, Ahimelechai, ir visi tavo tėvo namai neišvengsite mirties’‘.</verse>
				<verse number="17">Karalius įsakė savo sargybai: ‘‘Nužudykite Viešpaties kunigus, nes jie yra su Dovydu; jie žinojo, kad jis pabėgo, bet man nepranešė’‘. Bet karaliaus tarnai nenorėjo žudyti Viešpaties kunigų.</verse>
				<verse number="18">Tada karalius tarė Doegui: ‘‘Eik tu ir nužudyk kunigus’‘. Tą dieną edomitas Doegas puolė ir nužudė aštuoniasdešimt penkis vyrus, nešiojusius lininį efodą.</verse>
				<verse number="19">Nobe jis kardu išžudė vyrus, moteris, vaikus, kūdikius, taip pat jaučius, asilus ir avis.</verse>
				<verse number="20">Ištrūko tik Abjataras, Ahitubo sūnaus Ahimelecho sūnus, ir pabėgo pas Dovydą.</verse>
				<verse number="21">Abjataras pranešė Dovydui, kad Saulius išžudė Viešpaties kunigus.</verse>
				<verse number="22">Dovydas tarė Abjatarui: ‘‘Pamatęs ten stovintį edomitą Doegą, aš žinojau, kad jis tikrai praneš Sauliui. Aš kaltas, kad žuvo tavo tėvo giminės.</verse>
				<verse number="23">Pasilik pas mane, nebijok. Kas ieško mano gyvybės, ieško ir tavo. Bet su manimi tu esi saugus’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Dovydui pranešė, kad filistinai kariauja prieš Keilą ir plėšia klojimus.</verse>
				<verse number="2">Dovydas klausė Viešpatį: ‘‘Ar man eiti ir mušti filistinus?’‘ Viešpats atsakė Dovydui: ‘‘Eik, sumušk filistinus ir išgelbėk Keilą’‘.</verse>
				<verse number="3">Dovydo vyrai jam tarė: ‘‘Štai mes bijome jau čia, Judo žemėje. Kaip mes eisime į Keilą prieš filistinų kariuomenę?’‘</verse>
				<verse number="4">Dovydas dar kartą klausė Viešpatį. Viešpats jam atsakė: ‘‘Kelkis ir eik į Keilą; Aš atiduosiu filistinus į tavo rankas’‘.</verse>
				<verse number="5">Dovydas ir jo vyrai, nuėję į Keilą, kariavo su filistinais, nuvarė jų galvijus ir smarkiai juos sumušė. Taip Dovydas išgelbėjo Keilos gyventojus.</verse>
				<verse number="6">Ahimelecho sūnus Abjataras, bėgdamas pas Dovydą į Keilą, atsinešė ir efodą.</verse>
				<verse number="7">Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas atėjo į Keilą. Saulius tarė: ‘‘Dievas jį atidavė į mano rankas; jis pats užsidarė įeidamas į miestą su vartais ir užkaiščiais’‘.</verse>
				<verse number="8">Saulius sušaukė visus vyrus žygiui į Keilą prieš Dovydą ir jo vyrus.</verse>
				<verse number="9">Dovydas sužinojo, kad Saulius slapčia rengia jam pikta, ir tarė kunigui Abjatarui: ‘‘Atnešk efodą’‘.</verse>
				<verse number="10">Dovydas meldėsi: ‘‘Viešpatie, Izraelio Dieve, tavo tarnas išgirdo, kad Saulius rengiasi ateiti į Keilą ir sunaikinti miestą dėl manęs.</verse>
				<verse number="11">Ar Keilos gyventojai išduos mane į jo rankas? Ar Saulius ateis, kaip tavo tarnas girdėjo? Viešpatie, Izraelio Dieve, meldžiu, pasakyk savo tarnui’‘. Viešpats atsakė: ‘‘Jis ateis’‘.</verse>
				<verse number="12">Dovydas klausė: ‘‘Ar Keilos vyrai išduos mane ir mano vyrus Sauliui?’‘ Viešpats atsakė: ‘‘Išduos’‘.</verse>
				<verse number="13">Tada Dovydas ir jo vyrai, kurių buvo apie šešis šimtus, išėję iš Keilos, ėjo, kur galėjo eiti. Kai Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas pabėgo iš Keilos, jis atšaukė savo žygį.</verse>
				<verse number="14">Dovydas apsistojo dykumos tvirtovėse ir pasiliko kalne Zifo dykumoje. Saulius visą laiką jo ieškojo, tačiau Dievas neatidavė jo į Sauliaus rankas.</verse>
				<verse number="15">Dovydas matė, kad Saulius išėjo ieškoti jo gyvybės, ir Dovydas buvo Zifo tyruose, miške.</verse>
				<verse number="16">Sauliaus sūnus Jehonatanas atėjo pas Dovydą į mišką ir sustiprino jo ranką Dieve.</verse>
				<verse number="17">Ir jis tarė jam: ‘‘Nebijok, mano tėvas Saulius tavęs neras. Tu tapsi Izraelio karaliumi, o aš būsiu šalia tavęs. Mano tėvas Saulius tai žino’‘.</verse>
				<verse number="18">Juodu Viešpaties akivaizdoje padarė sandorą. Dovydas pasiliko miške, o Jehonatanas sugrįžo į savo namus.</verse>
				<verse number="19">Zifiečiai nuėjo pas Saulių į Gibėją ir pranešė: ‘‘Dovydas slapstosi pas mus kalnų tvirtovėse, miškuose ir Hachilos kalvose, į pietus nuo Jesimono.</verse>
				<verse number="20">Taigi dabar, karaliau, ateik, kaip tavo siela to trokšta, o mūsų darbas bus atiduoti jį į karaliaus rankas’‘.</verse>
				<verse number="21">Saulius tarė: ‘‘Viešpats telaimina jus, kad manęs pasigailėjote.</verse>
				<verse number="22">Eikite, viską paruoškite ir sužinokite vietą, kur jis yra ir kas jį ten matė; man pranešta, kad jis esąs labai gudrus.</verse>
				<verse number="23">Išžvalgykite ir sužinokite visas slėptuves, kuriose jis slapstosi; tada sugrįžkite pas mane su tikromis žiniomis ir aš eisiu su jumis. Jei jis tebėra krašte, aš surasiu jį visuose Judo tūkstančiuose’‘.</verse>
				<verse number="24">Jie nuėjo į Zifą pirma Sauliaus. Dovydas ir jo vyrai buvo Maono dykumoje, lygumoje į pietus nuo Jesimono.</verse>
				<verse number="25">Saulius ir jo vyrai išėjo jo ieškoti. Dovydui apie tai buvo pranešta, todėl jis pasitraukė į Maono dykumą prie uolos. Saulius, tai išgirdęs, vijosi Dovydą į Maono dykumą.</verse>
				<verse number="26">Saulius ėjo viena kalno puse, o Dovydas su savo vyrais­kita. Dovydas skubiai traukėsi nuo Sauliaus, nes Saulius su savo vyrais supo Dovydą ir jo vyrus, norėdami juos sugauti.</verse>
				<verse number="27">Tačiau pas Saulių atėjo pasiuntinys su pranešimu: ‘‘Skubiai sugrįžk, nes filistinai užpuolė kraštą’‘.</verse>
				<verse number="28">Saulius liovėsi vijęs Dovydą, sugrįžo ir kariavo su filistinais. Todėl ta vieta pavadinta Perskyrimo uola.</verse>
				<verse number="29">Dovydas pasitraukė į En Gedžio tvirtoves.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Kai Saulius, nugalėjęs filistinus, sugrįžo, jam buvo pranešta, kad Dovydas yra En Gedžio dykumoje.</verse>
				<verse number="2">Saulius, paėmęs tris tūkstančius rinktinių vyrų iš viso Izraelio, išėjo ieškoti Dovydo ir jo vyrų laukinių ožkų gyvenamose uolose.</verse>
				<verse number="3">Atėjęs prie šalikelės avidžių, kur buvo ola, Saulius į ją įėjo atlikti reikalo. Dovydas ir jo vyrai sėdėjo olos gilumoje.</verse>
				<verse number="4">Dovydo vyrai sakė jam: ‘‘Štai diena, apie kurią Viešpats tau kalbėjo: ‘Aš atiduosiu tavo priešą į tavo rankas, kad pasielgtum su juo, kaip tau patinka’ ‘‘. Prislinkęs Dovydas nupjovė Sauliaus apsiausto skverną.</verse>
				<verse number="5">Dovydo širdis smarkiai plakė, nes jis nupjovė Sauliaus skverną.</verse>
				<verse number="6">Jis tarė savo vyrams: ‘‘Apsaugok, Viešpatie, kad taip padaryčiau savo valdovui, Viešpaties pateptajam, pakeldamas prieš jį savo ranką, nes jis yra Viešpaties pateptasis’‘.</verse>
				<verse number="7">Dovydas sulaikė savo vyrus šiais žodžiais ir neleido jiems pakilti prieš Saulių. O Saulius, išėjęs iš olos, ėjo savo keliu.</verse>
				<verse number="8">Dovydas taip pat pakilo iš paskos ir, išlindęs iš olos, šaukė Sauliui: ‘‘Karaliau, mano valdove!’‘ Sauliui atsigręžus, Dovydas nusilenkė veidu iki žemės.</verse>
				<verse number="9">Dovydas tarė Sauliui: ‘‘Kodėl klausai žmonių kalbų, kad Dovydas nori tau pikta?</verse>
				<verse number="10">Tu pats šiandien matei, kad Viešpats buvo atidavęs tave į mano rankas oloje; mane ragino tave nužudyti, bet aš pasigailėjau tavęs, sakydamas: ‘Nepakelsiu rankos prieš savo valdovą, nes jis yra Viešpaties pateptasis’.</verse>
				<verse number="11">Pažvelk, mano tėve, į savo apsiausto skverną mano rankoje. Iš to, kad aš, atpjaudamas tavo apsiausto skverną, tavęs nenužudžiau, suprask ir žinok, kad manyje nėra nieko pikto ir aš nesu tau nusidėjęs. Bet tu ieškai mano gyvybės, kad ją atimtum.</verse>
				<verse number="12">Viešpats tebūna teisėjas tarp mudviejų ir Viešpats tegul atkeršija tau už mane, bet mano ranka nepakils prieš tave.</verse>
				<verse number="13">Kaip sena patarlė sako: ‘Iš nedorėlių ateina nedorybės’, bet mano ranka nepakils prieš tave.</verse>
				<verse number="14">Prieš ką išėjo Izraelio karalius? Ką tu persekioji? Pastipusį šunį. Blusą.</verse>
				<verse number="15">Viešpats tebūna teisėjas ir tedaro sprendimą tarp manęs ir tavęs. Tegul mato ir gina mano bylą, ir išgelbsti mane nuo tavo rankos’‘.</verse>
				<verse number="16">Kai Dovydas baigė kalbėti, Saulius tarė: ‘‘Ar tai tavo balsas, mano sūnau Dovydai?’‘ Ir Saulius pakėlė savo balsą ir verkė.</verse>
				<verse number="17">Ir jis sakė Dovydui: ‘‘Tu esi teisesnis už mane, tu man atlyginai geru, o aš tau atsilyginau piktu.</verse>
				<verse number="18">Šiandien tu parodei, kaip elgiesi su manimi, nes Viešpats buvo atidavęs mane į tavo rankas, tačiau tu manęs nenužudei.</verse>
				<verse number="19">Kas, suradęs savo priešą, paleidžia jį sveiką? Viešpats teatlygina tau geru už tai, ką tu šiandien man padarei.</verse>
				<verse number="20">Dabar tikrai žinau, kad tu tapsi karaliumi ir kad Izraelio karalystė bus įtvirtinta tavo rankose.</verse>
				<verse number="21">Dabar prisiek man Viešpačiu, kad neišnaikinsi mano palikuonių ir neišnaikinsi mano vardo iš mano tėvo namų’‘.</verse>
				<verse number="22">Dovydas prisiekė Sauliui. Po to Saulius sugrįžo į savo namus, o Dovydas ir jo vyrai pasitraukė į tvirtovę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Samuelis mirė, visi izraeli tai susirinko, apraudojo jį ir palaidojo jo namuose Ramoje. Dovydas pakilo ir nuėjo į Parano dykumą.</verse>
				<verse number="2">Maone gyveno vyras, kuris turėjo nuosavybę Karmelyje. Jis buvo labai turtingas: turėjo tris tūkstančius avių ir tūkstantį ožkų. Kartą jis kirpo avis Karmelyje.</verse>
				<verse number="3">Jo vardas buvo Nabalas, o jo žmonos­Abigailė. Moteris buvo išmintinga ir graži, bet jos vyras šiurkštus ir blogo elgesio; jis buvo iš Kalebo namų.</verse>
				<verse number="4">Dovydas išgirdo dykumoje, kad Nabalas kerpa avis.</verse>
				<verse number="5">Jis pasiuntė dešimt jaunuolių ir sakė jiems: ‘‘Eikite į Karmelį pas Nabalą ir pasveikinkite jį mano vardu.</verse>
				<verse number="6">Sakykite jam: ‘Ramybė tebūna tau, ramybė tavo namams ir ramybė viskam, ką turi.</verse>
				<verse number="7">Sužinojau, kad kerpamos tavo avys. Tavo piemenys buvo su mumis. Mes jiems nieko blogo nepadarėme ir jiems nieko netrūko, kol jie buvo Karmelyje.</verse>
				<verse number="8">Paklausk savo jaunuolių, ir jie tau patvirtins. Teatranda šitie jaunuoliai malonę tavo akyse, nes atėjome gerą dieną. Todėl prašau, duok, ką ras tavo ranka, savo tarnams ir savo sūnui Dovydui’ ‘‘.</verse>
				<verse number="9">Dovydo jaunuoliai atėję kalbėjo Nabalui visus tuos žodžius Dovydo vardu ir laukė atsakymo.</verse>
				<verse number="10">Nabalas atsakė Dovydo tarnams: ‘‘Kas yra Dovydas? Kas yra Jesės sūnus? Šiandien yra daug pabėgusių nuo savo valdovų tarnų.</verse>
				<verse number="11">Argi aš atiduosiu duoną, vandenį ir mėsą, kurią prirengiau kirpėjams, žmonėms, apie kuriuos nežinau, iš kur jie?’‘</verse>
				<verse number="12">Dovydo jaunuoliai grįžo atgal ir papasakojo jam viską, ką buvo girdėję.</verse>
				<verse number="13">Dovydas tarė savo vyrams: ‘‘Kiekvienas prisijuoskite kardą’‘. Visi apsiginklavo ir maždaug keturi šimtai vyrų sekė Dovydą, o du šimtai pasiliko prie daiktų.</verse>
				<verse number="14">Tuo metu vienas Nabalo tarnų pranešė Nabalo žmonai Abigailei: ‘‘Dovydas atsiuntė iš dykumos pasiuntinius mūsų šeimininko pasveikinti, o tas juos išplūdo.</verse>
				<verse number="15">Tie vyrai buvo mums labai geri. Jie mums nepadarė jokios skriaudos, mes nieko nepasigedome per visą laiką, kurį praleidome drauge su jais.</verse>
				<verse number="16">Jie buvo mums siena naktį ir dieną, kai bandą ganėme netoli jų.</verse>
				<verse number="17">Taigi dabar pagalvok ir nuspręsk, ką darysi. Nelaimė tikrai gresia mūsų šeimininkui ir visai jo šeimynai. Jis yra Belialo vaikas, su kuriuo neįmanoma kalbėti’‘.</verse>
				<verse number="18">Abigailė skubiai paėmė du šimtus duonos kepalų, dvi odines vyno, penkias paruoštas avis, penkis saikus skrudintų grūdų, šimtą džiovintų vynuogių kekių, du šimtus figų pyragaičių ir sukrovė ant asilų.</verse>
				<verse number="19">Ji įsakė savo tarnams: ‘‘Eikite pirma manęs, o aš eisiu paskui jus’‘. Savo vyrui Nabalui ji nieko nesakė.</verse>
				<verse number="20">Jodama ant asilo kalno pašlaite, ji sutiko Dovydą ir jo vyrus, ateinančius priešais.</verse>
				<verse number="21">Dovydas buvo pasakęs: ‘‘Veltui saugojau dykumoje visa, kas Nabalui priklauso taip, kad jis nieko nepasigedo. Jis man atsilygino piktu už gera.</verse>
				<verse number="22">Tegul Dievas tai ir dar daugiau padaro su Dovydo priešais, jei iki ryto palikčiau gyvą bent vieną jo vyrų’‘.</verse>
				<verse number="23">Abigailė, pamačiusi Dovydą, skubiai nulipo nuo asilo, parpuolė prieš Dovydą ir nusilenkė iki žemės.</verse>
				<verse number="24">Parpuolusi prie jo kojų, kalbėjo: ‘‘Valdove, ant manęs tebūna kaltė. Meldžiu, leisk savo tarnaitei kalbėti ir išklausyk ją.</verse>
				<verse number="25">Mano valdove, prašau nekreipti dėmesio į tą Belialo žmogų Nabalą, nes koks jo vardas, toks ir jis pats. Nabalas jo vardas ir jis pilnas kvailumo. Aš, tavo tarnaitė, nemačiau savo valdovo jaunuolių, kuriuos buvai atsiuntęs.</verse>
				<verse number="26">Dabar, mano valdove, kaip Viešpats gyvas ir gyva tavo siela, Viešpats sulaikė tave, kad nenusikalstum, praliedamas kraują ir keršydamas savo ranka. Tavo priešai, kurie siekia pikto mano valdovui, tegul tampa kaip Nabalas.</verse>
				<verse number="27">Štai dovanos, kurias tavo tarnaitė atgabeno savo valdovui, atiduok jas jaunuoliams, kurie seka mano valdovą.</verse>
				<verse number="28">Atleisk savo tarnaitei nusikaltimą. Viešpats tikrai pastatys mano valdovui tvirtus namus, nes tu kovoji Viešpaties kovas ir tavyje nerasta blogio per visas tavo dienas.</verse>
				<verse number="29">O jei kas tave persekiotų ir tavo gyvybės ieškotų, tai Viešpats, tavo Dievas, saugos tave, o tavo priešų sielas Jis nusvies kaip mėtykle.</verse>
				<verse number="30">Kai Viešpats įvykdys visa, ką Jis tau pažadėjo, ir tave padarys Izraelio valdovu,</verse>
				<verse number="31">tai nereikės mano valdovui liūdėti ir jo širdis nesigrauš, kad be reikalo praliejai kraują, norėdamas pats atkeršyti. Kai Viešpats padarys gera mano valdovui, atsimink savo tarnaitę’‘.</verse>
				<verse number="32">Dovydas atsakė Abigailei: ‘‘Palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kuris šiandien atsiuntė tave manęs pasitikti.</verse>
				<verse number="33">Palaimintas tavo patarimas ir palaiminta tu, nes šiandien mane sulaikei nuo kraujo praliejimo ir sukliudei man pačiam už save atkeršyti.</verse>
				<verse number="34">Tikrai, kaip gyvas Viešpats, Izraelio Dievas, kuris man neleido tavęs nuskriausti, jei nebūtum paskubėjusi manęs pasitikti, iki ryto aušros nebūtų likę Nabalui nė vieno vyro’‘.</verse>
				<verse number="35">Dovydas priėmė iš jos viską, ką ji jam atgabeno, ir tarė: ‘‘Eik rami į savo namus. Aš paklausiau tavo balso ir tavęs nepaniekinau’‘.</verse>
				<verse number="36">Abigailė sugrįžo pas Nabalą. Jis tuo metu buvo iškėlęs namuose karališką puotą. Nabalas buvo linksmas ir labai girtas, todėl ji jam nieko nesakė iki ryto.</verse>
				<verse number="37">Rytą, Nabalui išsiblaivius, jo žmona jam viską papasakojo. Tuomet jo širdis apmirė jame ir jis sustingo kaip akmuo.</verse>
				<verse number="38">Praėjus maždaug dešimčiai dienų, Viešpats ištiko Nabalą, ir jis mirė.</verse>
				<verse number="39">Dovydas, išgirdęs, kad Nabalas mirė, tarė: ‘‘Palaimintas Viešpats, kuris įvykdė teismą Nabalui už man padarytą įžeidimą ir apsaugojo mane nuo pikto. Viešpats sugrąžino Nabalo nusikaltimą ant jo galvos’‘. Ir Dovydas pasiuntė pasiuntinius ir kalbėjo Abigailei, kad nori ją vesti.</verse>
				<verse number="40">Dovydo tarnai, nuėję pas Abigailę į Karmelį, jai kalbėjo: ‘‘Dovydas mus atsiuntė pas tave pasakyti, kad jis nori tave vesti’‘.</verse>
				<verse number="41">Ji nusilenkė iki žemės ir tarė: ‘‘Štai tavo tarnaitė, kad tarnautų ir plautų savo valdovo tarnų kojas’‘.</verse>
				<verse number="42">Abigailė skubiai pasiruošė, užsėdo ant asilo ir su penkiomis tarnaitėmis sekė paskui Dovydo pasiuntinius ir tapo jo žmona.</verse>
				<verse number="43">Dovydas dar vedė Ahinoamą iš Jezreelio, ir jos abi buvo jo žmonos.</verse>
				<verse number="44">Saulius atidavė savo dukterį Mikalę, Dovydo žmoną, Laišo sūnui Palčiui iš Galimo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Zifiečiai, atėję į Gibėją, pranešė Sauliui, kad Dovydas slapstosi Hachilos kalvose, prie Jesimono.</verse>
				<verse number="2">Saulius su trimis tūkstančiais Izraelio rinktinių vyrų ėjo į Zifo dykumą ieškoti Dovydo.</verse>
				<verse number="3">Jis pasistatė stovyklą Hachilos kalvoje, prie Jesimono. Dovydas buvo dykumoje ir matė, kad Saulius ėjo į dykumą jo ieškoti.</verse>
				<verse number="4">Tada Dovydas išsiuntė žvalgus ir sužinojo, kad Saulius tikrai atėjo.</verse>
				<verse number="5">Dovydas atėjo į tą vietą, kurioje Saulius buvo pasistatęs stovyklą. Dovydas matė vietą, kur atsigulė Saulius ir Nero sūnus Abneras, jo kariuomenės vadas. Sauliaus palapinė buvo stovyklos viduryje, o kariai miegojo aplinkui.</verse>
				<verse number="6">Dovydas tarė hetitui Ahimelechui ir Cerujos sūnui Abišajui, Joabo broliui: ‘‘Kas eis su manimi į Sauliaus stovyklą?’‘ Abišajis atsakė: ‘‘Aš eisiu’‘.</verse>
				<verse number="7">Dovydas ir Abišajis, naktį nuėję tarp žmonių, rado Saulių miegantį palapinėje, o jo ietis buvo įsmeigta į žemę galvūgalyje. Abneras ir kariai gulėjo aplink jį.</verse>
				<verse number="8">Abišajis tarė Dovydui: ‘‘Dievas šiandien atidavė tavo priešą į tavo rankas. Leisk man jį vienu smūgiu prismeigti ietimi prie žemės’‘.</verse>
				<verse number="9">Dovydas atsakė Abišajui: ‘‘Nežudyk jo! Kas pakeltų ranką prieš Viešpaties pateptąjį ir liktų nekaltas?</verse>
				<verse number="10">Kaip Viešpats gyvas, Viešpats jį ištiks, ir ateis jo diena mirti, arba jis žus kare!</verse>
				<verse number="11">Apsaugok, Viešpatie, kad pakelčiau savo ranką prieš Viešpaties pateptąjį! Dabar imk jo galvūgalyje įsmeigtą ietį bei vandens ąsotį ir eikime’‘.</verse>
				<verse number="12">Dovydas paėmė ietį ir vandens ąsotį nuo Sauliaus galvūgalio, ir jie išėjo. Niekas nematė, nežinojo ir nepabudo; jie visi miegojo, nes Viešpats siuntė jiems gilų miegą.</verse>
				<verse number="13">Dovydas perėjo į kitą pusę ir atsistojo kalno viršūnėje iš tolo, kad tarp jų būtų didelis atstumas.</verse>
				<verse number="14">Jis šaukė žmonėms bei Nero sūnui Abnerui: ‘‘Argi neatsiliepsi, Abnerai?’‘ Abneras atsiliepė: ‘‘Kas tu esi, kad šauki karaliui?’‘</verse>
				<verse number="15">Dovydas atsakė Abnerui: ‘‘Tu esi galingas vyras. Kas tau lygus Izraelyje? Kodėl nesaugojai karaliaus, savo valdovo? Vienas žmogus buvo atėjęs karaliaus, tavo valdovo, nužudyti.</verse>
				<verse number="16">Negerai padarėte. Kaip Viešpats gyvas, jūs verti mirties, nes jūs nesaugojote savo valdovo, Viešpaties pateptojo. Kur dingo karaliaus ietis ir vandens ąsotis, kurie buvo jo galvūgalyje?’‘</verse>
				<verse number="17">Saulius, atpažinęs Dovydo balsą, tarė: ‘‘Ar tai tavo balsas, Dovydai, mano sūnau?’‘ Dovydas atsakė: ‘‘Taip, mano valdove karaliau.</verse>
				<verse number="18">Kodėl, mano valdove, persekioji savo tarną? Ką aš padariau? Kuo nusikaltau?</verse>
				<verse number="19">Mano valdove karaliau, prašau, išklausyk savo tarno. Jei Viešpats tave sukurstė prieš mane, tepriima Jis auką, o jei žmonės­tegul jie būna prakeikti Viešpaties akivaizdoje, nes jie išvarė mane, kad neturėčiau dalies Viešpatyje, sakydami: ‘Eik ir tarnauk svetimiems dievams’.</verse>
				<verse number="20">Tenebūna pralietas mano kraujas Viešpaties akivaizdoje, nes Izraelio karalius išėjo ieškoti blusos kaip žmogus, kuris medžioja kurapką kalnuose’‘.</verse>
				<verse number="21">Saulius atsakė: ‘‘Aš nusidėjau. Sugrįžk, mano sūnau Dovydai, aš tau nieko blogo nedarysiu, nes mano siela buvo brangi tavo akyse šiandien. Aš kvailai elgiausi ir labai klydau’‘.</verse>
				<verse number="22">Dovydas atsakė: ‘‘Štai tavo ietis, karaliau! Tegul vienas iš tavo jaunuolių ateina ir ją paima.</verse>
				<verse number="23">Viešpats atlygins kiekvienam už jo teisumą ir ištikimybę. Viešpats buvo atidavęs tave šiandien į mano rankas, bet aš nepakėliau rankos prieš Viešpaties pateptąjį.</verse>
				<verse number="24">Ir štai, kaip šiandien buvo vertinga tavo gyvybė mano akyse, taip vertinga tegul būna ir mano gyvybė Viešpaties akyse; tegul Jis išlaisvina mane iš visų bėdų’‘.</verse>
				<verse number="25">Saulius atsakė Dovydui: ‘‘Būk palaimintas, mano sūnau Dovydai! Tu daug padarysi ir pasieksi’‘. Po to Dovydas nuėjo savo keliu, o Saulius sugrįžo į savo vietą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Dovydas tarė savo širdyje: ‘‘Vieną dieną aš žūsiu nuo Sauliaus rankos. Geriausia man būtų pasitraukti į filistinų šalį. Tada Saulius nebeieškos manęs Izraelyje, ir aš išsigelbėsiu nuo jo rankos’‘.</verse>
				<verse number="2">Dovydas pakilo ir su šešiais šimtais vyrų, buvusių su juo, perėjo pas Gato karalių Achišą, Maocho sūnų.</verse>
				<verse number="3">Ir Dovydas, abi jo žmonos, jezreelietė Ahinoama ir karmelietė Abigailė, Nabalo našlė, ir jo vyrai su savo šeimomis gyveno pas Achišą Gate.</verse>
				<verse number="4">Saulius sužinojo, kad Dovydas pabėgo į Gatą, ir daugiau jo nebeieškojo.</verse>
				<verse number="5">Dovydas tarė Achišui: ‘‘Jei radau malonę tavo akyse, prašau, leisk man gyventi kuriame nors mažame mieste. Kodėl tavo tarnas turėtų gyventi su tavimi karaliaus mieste?’‘</verse>
				<verse number="6">Achišas jam leido gyventi Ciklage. Nuo to laiko Ciklagas priklauso Judo karaliams iki šios dienos.</verse>
				<verse number="7">Dovydas gyveno filistinų šalyje vienerius metus ir keturis mėnesius.</verse>
				<verse number="8">Dovydas su savo vyrais išeidavo ir užpuldavo gešuriečius, girzus ir amalekiečius, kurie nuo senų laikų gyveno toje šalyje nuo Šūro iki Egipto.</verse>
				<verse number="9">Kai Dovydas užpuldavo kraštą, jis nepalikdavo gyvo nei vyro, nei moters, pasiimdavo avis, galvijus, asilus, kupranugarius, drabužius ir grįždavo, ir nueidavo pas Achišą.</verse>
				<verse number="10">Achišas paklausdavo: ‘‘Ką šįkart buvote užpuolę?’‘ Dovydas atsakydavo: ‘‘Judo pietinę dalį, jerachmeelitų pietų kraštą ir kenitų pietinę dalį’‘.</verse>
				<verse number="11">Nei vyrų, nei moterų Dovydas nepalikdavo gyvų ir neatsivesdavo jų į Gatą, manydamas: ‘‘Kad jie nepraneštų apie mus, sakydami: ‘Taip padarė Dovydas ir taip jis elgiasi visą laiką, gyvendamas filistinų krašte’ ‘‘.</verse>
				<verse number="12">Achišas tikėjo Dovydu, sakydamas: ‘‘Jis tapo visiškai nekenčiamas Izraelyje, todėl bus mano tarnas per amžius’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Tomis dienomis filistinai surinko savo kariuomenę karui prieš Izraelį. Achišas tarė Dovydui: ‘‘Tu su savo vyrais turėsi žygiuoti kartu su manimi į karą’‘.</verse>
				<verse number="2">Dovydas atsakė Achišui: ‘‘Tu dabar sužinosi, ką gali padaryti tavo tarnas’‘. Achišas tarė Dovydui: ‘‘Todėl aš padarysiu tave mano galvos saugotoju visam laikui’‘.</verse>
				<verse number="3">Samuelis buvo miręs, izraelitai buvo apraudoję ir palaidoję jį Ramoje, jo mieste. Saulius buvo išvaręs iš šalies mirusiųjų dvasių iššaukėjus ir burtininkus.</verse>
				<verse number="4">Filistinai susirinko, atėjo ir pastatė stovyklą Šuneme. Saulius sušaukė visą Izraelį, jie pasistatė stovyklą Gilbojoje.</verse>
				<verse number="5">Kai Saulius pamatė filistinų stovyklą, nusigando ir jo širdis ėmė labai drebėti.</verse>
				<verse number="6">Saulius klausė Viešpaties, bet Viešpats jam neatsakė nei per sapnus, nei per Urimą, nei per pranašus.</verse>
				<verse number="7">Tada Saulius tarė savo tarnams: ‘‘Suraskite man moterį, kuri iššaukia mirusiųjų dvasias, kad galėčiau nueiti pas ją patarimo’‘. Jo tarnai jam atsakė: ‘‘En Dore gyvena moteris, iššaukianti mirusiųjų dvasias’‘.</verse>
				<verse number="8">Saulius, pakeitęs drabužius, su dviem vyrais naktį nuėjo pas moterį. Jis tarė jai: ‘‘Paburk man per mirusiojo dvasią; iššauk man tą, kurį aš sakysiu’‘.</verse>
				<verse number="9">Moteris jam atsakė: ‘‘Tu žinai, kad Saulius išnaikino krašte mirusiųjų dvasių iššaukėjus ir burtininkus. Kodėl statai spąstus mano gyvybei, kad mane pražudytum?’‘</verse>
				<verse number="10">Saulius jai prisiekė Viešpačiu: ‘‘Kaip Viešpats gyvas, tu nebūsi nubausta dėl šito’‘.</verse>
				<verse number="11">Moteris klausė: ‘‘Ką turiu tau iššaukti?’‘ Jis atsakė: ‘‘Iššauk man Samuelį’‘.</verse>
				<verse number="12">Moteris, pamačiusi Samuelį, garsiai sušuko ir tarė Sauliui: ‘‘Kodėl mane apgavai? Tu esi Saulius!’‘</verse>
				<verse number="13">Karalius jai tarė: ‘‘Nebijok! Ką matei?’‘ Moteris tarė Sauliui: ‘‘Aš mačiau dvasią, kylančią iš žemės’‘.</verse>
				<verse number="14">Karalius vėl klausė: ‘‘Kaip ji atrodo?’‘ Ji atsakė: ‘‘Kyla senas vyras su apsiaustu’‘. Saulius suprato, kad tai Samuelis, ir nusilenkė veidu iki žemės.</verse>
				<verse number="15">Samuelis tarė Sauliui: ‘‘Kodėl drumsti man ramybę, iššaukdamas mane?’‘ Saulius atsakė: ‘‘Esu labai prislėgtas, nes filistinai kariauja prieš mane. Dievas atsitraukė nuo manęs ir man nebeatsako nei per sapnus, nei per pranašus, todėl pasišaukiau tave, kad pasakytum, ką man daryti’‘.</verse>
				<verse number="16">Samuelis atsakė: ‘‘Kodėl mane klausi, jei Viešpats atsitraukė nuo tavęs ir tapo tavo priešu?</verse>
				<verse number="17">Viešpats padarė, kaip Jis buvo per mane kalbėjęs. Jis atėmė iš tavęs karalystę ir ją atidavė tavo artimui Dovydui.</verse>
				<verse number="18">Kadangi tu nepaklusai Viešpaties balsui ir neįvykdei Viešpaties rūstybės amalekiečiams, Viešpats šiandien tau taip padarė.</verse>
				<verse number="19">Be to, Viešpats atiduos su tavimi ir Izraelį į filistinų rankas. Rytoj tu ir tavo sūnūs būsite pas mane. Taip pat ir Izraelio pulkus Viešpats atiduos į filistinų rankas’‘.</verse>
				<verse number="20">Saulius, labai nusigandęs dėl Samuelio žodžių, staiga visu savo ūgiu krito ant žemės. Jis neteko jėgų, nes visą dieną ir naktį buvo nevalgęs.</verse>
				<verse number="21">Moteris, priėjusi prie Sauliaus ir pamačiusi, kad jis labai išsigandęs, tarė: ‘‘Tavo tarnaitė paklausė tavęs, statydama į pavojų savo gyvybę, ir įvykdė, ko tu prašei.</verse>
				<verse number="22">Taigi dabar tu paklausyk savo tarnaitės: aš atnešiu tau kąsnelį duonos, kad turėtum jėgų ir galėtum eiti savo keliu’‘.</verse>
				<verse number="23">Bet jis atsisakė, sakydamas: ‘‘Aš nevalgysiu’‘. Tačiau tarnai kartu su moterimi įkalbėjo jį, ir jis paklausė jų. Jis atsikėlė nuo žemės ir atsisėdo ant lovos.</verse>
				<verse number="24">Moteris turėjo riebų veršį savo namuose. Ji skubiai papjovė jį, paėmusi miltų suminkė ir iškepė neraugintos duonos,</verse>
				<verse number="25">ir atnešė tai Sauliui bei jo tarnams. Pavalgę jie atsikėlė ir tą pačią naktį išėjo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Visi filistinų būriai susirinko Afeke, o izraelitai pasistatė stovyklą Jezreelyje prie versmės.</verse>
				<verse number="2">Filistinų kunigaikščiai ėjo su šimtais ir tūkstančiais, o Dovydas ir jo vyrai ėjo paskutinėse eilėse su Achišu.</verse>
				<verse number="3">Tada filistinų kunigaikščiai kalbėjo: ‘‘Ką šitie hebrajai čia daro?’‘ Achišas tarė filistinų kunigaikščiams: ‘‘Tai Dovydas, Izraelio karaliaus Sauliaus tarnas, kuris jau seniai su manimi ir aš nieko blogo jame nepastebėjau nuo jo atėjimo pas mane’‘.</verse>
				<verse number="4">Filistinų kunigaikščiai supyko ant Achišo ir tarė: ‘‘Siųsk tą vyrą atgal! Tegul grįžta į vietą, kurią tu jam paskyrei, ir neina su mumis į mūšį, kad jo metu netaptų mums priešu. Nes kaip jis galėtų įsiteikti savo valdovui, jei ne šitų vyrų galvomis.</verse>
				<verse number="5">Argi ne šitas Dovydas, apie kurį dainuodavo šokdami: ‘Saulius nukovė tūkstančius, o Dovydas­dešimtis tūkstančių?’ ‘‘</verse>
				<verse number="6">Tada Achišas, pasišaukęs Dovydą, jam tarė: ‘‘Kaip Viešpats gyvas, tu esi sąžiningas ir tavo įėjimas ir išėjimas su mano pulkais priimtinas man, nes aš nieko blogo neradau tavyje nuo to laiko, kai atėjai pas mane, iki šios dienos. Bet kunigaikščiams tu nepatinki.</verse>
				<verse number="7">Taigi grįžk ramybėje, kad nepiktintum filistinų kunigaikščių’‘.</verse>
				<verse number="8">Dovydas atsakė Achišui: ‘‘Ką aš padariau? Ką atradai savo tarne per tą laiką, kai esu su tavimi, kad negaliu eiti į karą prieš mano valdovo karaliaus priešus?’‘</verse>
				<verse number="9">Achišas atsakė Dovydui: ‘‘Tikrai mano akyse tu esi geras kaip Dievo angelas, bet filistinų kunigaikščiai pasakė: ‘Jis neis su mumis į mūšį’.</verse>
				<verse number="10">Anksti rytą atsikelk su savo valdovo tarnais, kurie yra atėję su tavimi, ir iškeliaukite, kai tik prašvis’‘.</verse>
				<verse number="11">Dovydas ir jo vyrai atsikėlė rytą ir pasiruošė keliauti atgal į filistinų šalį, o filistinai išėjo į Jezreelį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Kai Dovydas ir jo vyrai trečią dieną sugrįžo į Ciklagą, amalekiečiai buvo įsiveržę iš pietų į Ciklagą, užėmę jį ir sudeginę.</verse>
				<verse number="2">Jie išvedė į nelaisvę moteris; nė vienos nenužudė nuo vyriausios iki jauniausios, bet išsivarė su savimi ir nuėjo savo keliu.</verse>
				<verse number="3">Dovydas ir jo vyrai, grįžę į miestą, rado jį sudegintą, o jų žmonas, sūnus ir dukteris išvestus nelaisvėn.</verse>
				<verse number="4">Tada Dovydas ir su juo buvusieji žmonės pakėlė balsus ir verkė, kol nebeliko jėgų verkti.</verse>
				<verse number="5">Abi Dovydo žmonos irgi buvo išvestos nelaisvėn: jezreelietė Ahinoama ir Abigailė, karmeliečio Nabalo našlė.</verse>
				<verse number="6">Dovydas buvo labai nuliūdęs, nes žmonės tarėsi jį užmušti akmenimis; visi žmonės sielvartavo dėl savo sūnų ir dukterų. Bet Dovydas sustiprino save Viešpatyje, savo Dieve.</verse>
				<verse number="7">Dovydas paprašė kunigą Abjatarą, Ahimelecho sūnų, atnešti efodą. Abjataras atnešė efodą Dovydui.</verse>
				<verse number="8">Dovydas klausė Viešpaties, sakydamas: ‘‘Ar man vytis tą gaują? Ar aš juos pavysiu?’‘ Viešpats atsakė: ‘‘Vykis! Tikrai pavysi ir išvaduosi belaisvius’‘.</verse>
				<verse number="9">Taip Dovydas ir šeši šimtai jo vyrų išėjo. Pasiekę Besoro upelį, pavargę kariai pasiliko prie jo.</verse>
				<verse number="10">Dovydas su keturiais šimtais vyrų toliau vijosi, o du šimtai pasiliko, kadangi buvo taip pavargę, jog neįstengė perbristi upelio.</verse>
				<verse number="11">Laukuose jie rado egiptietį, atvedė jį pas Dovydą ir davė jam duonos valgyti ir vandens atsigerti.</verse>
				<verse number="12">Ir jie davė jam džiovintų figų ir dvi kekes džiovintų vynuogių. Pavalgęs jis atsigavo, nes tris paras buvo nevalgęs ir negėręs.</verse>
				<verse number="13">Tuomet Dovydas klausė jį: ‘‘Kam tu priklausai ir iš kur esi?’‘ Jis atsakė: ‘‘Aš esu egiptietis, vieno amalekiečio vergas. Mano šeimininkas paliko mane, nes prieš tris dienas susirgau.</verse>
				<verse number="14">Mes buvome įsiveržę į pietinį keretų kraštą ir į Judą, į pietines Kalebo žemes, ir mes sudeginome Ciklagą’‘.</verse>
				<verse number="15">Dovydas jam tarė: ‘‘Ar tu gali mus nuvesti prie to būrio?’‘ Tas atsakė: ‘‘Prisiek man Dievu, kad manęs nenužudysi ir negrąžinsi mano šeimininkui, tada nuvesiu tave pas juos’‘.</verse>
				<verse number="16">Kai jis nuvedė juos, amalekiečiai buvo pasklidę po visą kraštą, valgė ir gėrė švęsdami, nes buvo paėmę didelį grobį, plėšdami filistinų ir Judo žemes.</verse>
				<verse number="17">Dovydas mušė juos nuo sutemų iki kitos dienos vakaro; nė vienas iš jų neištrūko, išskyrus keturis šimtus jaunuolių, kurie pabėgo, užsėdę ant kupranugarių.</verse>
				<verse number="18">Dovydas atsiėmė visa, ką amalekiečiai buvo pagrobę, ir išvadavo abi savo žmonas.</verse>
				<verse number="19">Nieko jie nepasigedo, mažo ar didelio: nei sūnų, nei dukterų, nei jokių daiktų, kuriuos amalekiečiai buvo paėmę; Dovydas viską atsiėmė.</verse>
				<verse number="20">Dovydas paėmė visas jų avis ir galvijus ir varė juos pirma savo galvijų, sakydamas: ‘‘Tai Dovydo grobis’‘.</verse>
				<verse number="21">Dovydas atėjo iki tų dviejų šimtų vyrų, kurie buvo išvargę ir nebegalėjo sekti paskui Dovydą ir buvo palikti prie Besoro upelio. Jie išėjo pasitikti Dovydo ir jo vyrų, ir Dovydas priartėjęs juos pasveikino.</verse>
				<verse number="22">Tada kai kurie pikti vyrai, Belialo žmonės, iš tų, kurie ėjo su Dovydu, kalbėjo: ‘‘Jie nėjo su mumis, todėl mes jiems nieko neduosime iš atgauto grobio, tik kiekvienam žmoną ir vaikus, kad, juos pasiėmę, keliautų sau’‘.</verse>
				<verse number="23">Dovydas tarė: ‘‘Mano broliai, negalima taip elgtis su tuo, ką Viešpats mums davė. Jis mus saugojo ir atidavė tą būrį, kuris mus užpuolė, į mūsų rankas.</verse>
				<verse number="24">Kas pritars jums šiuo klausimu? Ką gauna ėjęs į mūšį, tą gaus ir tas, kuris saugojo mantą; jie turi pasidalinti po lygiai’‘.</verse>
				<verse number="25">Taip tas nuostatas buvo įvestas Izraelyje ir galioja iki šios dienos.</verse>
				<verse number="26">Dovydas, sugrįžęs į Ciklagą, pasiuntė dalį grobio Judo vyresniesiems, savo draugams, sakydamas: ‘‘Štai jums dovana iš Viešpaties priešų grobio’‘.</verse>
				<verse number="27">Jis siuntė į Betelį, į pietinį Ramotą, į Jatyrą,</verse>
				<verse number="28">į Aroerą, į Sifmotą, į Eštemoją,</verse>
				<verse number="29">į Rachalą, į jerachmeelitų ir kenitų miestus,</verse>
				<verse number="30">į Hormą, į Bor Ašaną, į Atachą,</verse>
				<verse number="31">į Hebroną ir visas vietas, kur Dovydas buvo buvęs su savo vyrais.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">Filistinai kariavo su Izraeliu. Izraelio vyrai bėgo nuo filistinų ir krito nužudyti ant Gilbojos kalno.</verse>
				<verse number="2">Filistinai pavijo Saulių ir jo sūnus ir nužudė Jehonataną, Abinadabą ir Malkišūvą.</verse>
				<verse number="3">Vyko smarki kova prieš Saulių, ir šauliai pataikė į Saulių ir jį sunkiai sužeidė.</verse>
				<verse number="4">Tada Saulius tarė savo ginklanešiui: ‘‘Išsitrauk kardą ir juo mane perverk, kad šitie neapipjaustytieji atėję nepervertų ir neišniekintų manęs’‘. Bet jo ginklanešys nesutiko, nes jis labai bijojo. Tada Saulius, paėmęs savo kardą, krito ant jo.</verse>
				<verse number="5">Jo ginklanešys pamatęs, kad Saulius miręs, irgi puolė ant savo kardo ir mirė kartu.</verse>
				<verse number="6">Taip mirė Saulius, jo trys sūnūs, ginklanešys ir visi jo vyrai tą pačią dieną.</verse>
				<verse number="7">Izraelitai, kurie gyveno anapus slėnio ir kitoje pusėje Jordano, pamatę, kad izraelitai pabėgo ir Saulius bei jo sūnūs mirę, paliko miestus ir bėgo. Atėję filistinai apsigyveno juose.</verse>
				<verse number="8">Kitą dieną filistinai, atėję apiplėšti užmuštųjų, rado Saulių ir jo tris sūnus žuvusius ant Gilbojos kalno.</verse>
				<verse number="9">Jie nukirto jo galvą, nuvilko šarvus ir nešiojo po visą filistinų kraštą, kad praneštų apie pergalę savo stabų šventyklose ir tarp žmonių.</verse>
				<verse number="10">Ir jie padėjo jo šarvus Astartės šventykloje, o jo lavoną pakabino prie Bet Šeano miesto sienos.</verse>
				<verse number="11">Jabeš Gileado gyventojai išgirdo, ką filistinai padarė Sauliui.</verse>
				<verse number="12">Pakilo jų drąsiausieji vyrai ir ėjo visą naktį; nuėję nuėmė Sauliaus ir jo sūnų lavonus nuo Bet Šeano sienos, parnešė į Jabešą ir juos ten sudegino.</verse>
				<verse number="13">Jų kaulus paėmė ir palaidojo po medžiu Jabeše, ir jie pasninkavo septynias dienas.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="10">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Atsitiko, kad Sauliui mirus, Dovydas, nugalėjęs amalekiečius, sugrįžo ir praleido dvi dienas Ciklage.</verse>
				<verse number="2">Trečią dieną iš Sauliaus stovyklos atėjo vyras su perplėštais drabužiais ir žemėmis apibarstyta galva. Atėjęs pas Dovydą, jis puolė ant žemės ir išreiškė jam pagarbą.</verse>
				<verse number="3">Dovydas jį paklausė: ‘‘Iš kur ateini?’‘ Tas jam atsakė: ‘‘Pabėgau iš Izraelio stovyklos’‘.</verse>
				<verse number="4">Dovydas tarė: ‘‘Papasakok man, kas ten atsitiko’‘. Tas atsakė: ‘‘Žmonės pabėgo iš mūšio, daugelis žuvo, taip pat ir Saulius su sūnumi Jehonatanu mirė’‘.</verse>
				<verse number="5">Tuomet Dovydas klausė jaunuolį, kuris jam pranešė: ‘‘Iš kur žinai, kad Saulius ir jo sūnus Jehonatanas mirė?’‘</verse>
				<verse number="6">Jaunuolis, kuris jam tai pranešė, atsakė: ‘‘Visai atsitiktinai užėjau ant Gilbojos kalno, žiūriu, Saulius pasirėmęs ant ieties, o karo vežimai ir raiteliai skuba prie jo.</verse>
				<verse number="7">Atsigręžęs ir mane pamatęs, jis pašaukė mane. Aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’</verse>
				<verse number="8">Jis klausė: ‘Kas tu esi?’ Aš atsakiau jam: ‘Aš esu amalekietis’.</verse>
				<verse number="9">Tada jis man tarė: ‘Ateik ir nužudyk mane; aš kankinuosi, bet gyvybė dar yra manyje’.</verse>
				<verse number="10">Priėjau prie jo ir nužudžiau, nes buvau tikras, kad jis neišgyvens po savo kritimo. Nuėmiau karūną nuo jo galvos ir apyrankę nuo jo rankos ir atnešiau juos čia savo valdovui’‘.</verse>
				<verse number="11">Tuomet Dovydas, nutvėręs savo drabužius, perplėšė juos, taip padarė ir visi vyrai, buvę su juo.</verse>
				<verse number="12">Jie iki vakaro verkė, pasninkavo ir liūdėjo Sauliaus, jo sūnaus Jehonatano ir Viešpaties tautos, Izraelio namų, nes jie žuvo nuo kardo.</verse>
				<verse number="13">Dovydas tarė jaunuoliui, kuris jam tai pranešė: ‘‘Iš kur esi?’‘ Tas atsakė: ‘‘Aš esu ateivio amalekiečio sūnus’‘.</verse>
				<verse number="14">Dovydas jam tarė: ‘‘Kaip išdrįsai pakelti savo ranką, kad nužudytum Viešpaties pateptąjį?’‘</verse>
				<verse number="15">Tada jis, pasišaukęs vieną iš savo jaunuolių, tarė: ‘‘Ateik ir užmušk jį’‘. Tas smogė jam, ir jis mirė.</verse>
				<verse number="16">Dovydas pasakė jam: ‘‘Tavo kraujas kris ant tavo galvos, nes tavo paties žodžiai paliudijo prieš tave, kai pasakei: ‘Aš nužudžiau Viešpaties pateptąjį’ ‘‘.</verse>
				<verse number="17">Dovydas giedojo šitą raudą apie Saulių ir jo sūnų Jehonataną,</verse>
				<verse number="18">norėdamas, kad Judo vaikai mokytųsi Lanko giesmės, kaip parašyta Josaro knygoje.</verse>
				<verse number="19">‘‘Tavo šlovė, o Izraeli, žuvo tavo aukštumose, krito galingieji!</verse>
				<verse number="20">Nepasakokite Gate, neskelbkite Aškelono gatvėse, kad nesilinksmintų filistinų dukterys, nedžiūgautų neapipjaustytųjų dukterys.</verse>
				<verse number="21">Jūs, Gilbojos kalnai, tenekrinta ant jūsų nei rasa, nei lietus, kad nebūtų ant jūsų derlingų laukų.Ten buvo pamestas galingųjų skydas, skydas Sauliaus, lyg jis nebūtų buvęs pateptas.</verse>
				<verse number="22">Be nukautųjų kraujo, be galingųjų taukų, Jehonatano lankas nesugrįždavo, ir Sauliaus kardas negrįždavo tuščias.</verse>
				<verse number="23">Saulius ir Jehonatanas, mieli ir brangūs, kartu gyveno ir mirtyje jie nebuvo perskirti. Jie buvo greitesni negu ereliai, stipresni negu liūtai.</verse>
				<verse number="24">Izraelio dukterys, raudokite Sauliaus, kuris jus aprengdavo purpuru su papuošalais, apsagstydavo auksiniais pagražinimais jūsų drabužius.</verse>
				<verse number="25">Krito galingieji kovos įkarštyje. Jehonatanas nukautas ant kalno.</verse>
				<verse number="26">Aš gailiuosi tavęs, mano broli Jehonatanai! Labai brangus tu man buvai. Tavo meilė man buvo nuostabesnė už moterų meilę.</verse>
				<verse number="27">Krito galingieji, sulaužyti jų ginklai’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Po to Dovydas klausė Viešpatį, sakydamas: ‘‘Ar man eiti į kurį nors Judo miestą?’‘ Viešpats atsakė: ‘‘Eik’‘. Dovydas klausė: ‘‘Kur man eiti?’‘ Jis atsakė: ‘‘Į Hebroną’‘.</verse>
				<verse number="2">Dovydas išėjo ten su savo abiem žmonom: jezreeliete Ahinoama ir karmeliete Nabalo našle Abigaile.</verse>
				<verse number="3">Dovydas atsivedė ir savo vyrus su jų šeimomis, ir jie apsigyveno Hebrono miestuose.</verse>
				<verse number="4">Judo vyrai atėję patepė Dovydą Judo karaliumi. Dovydas, sužinojęs, kad Jabeš Gileado vyrai palaidojo Saulių,</verse>
				<verse number="5">siuntė pasiuntinius į Jabeš Gileadą ir sakė jiems: ‘‘Viešpats telaimina jus, kad parodėte pagarbą savo valdovui Sauliui ir jį palaidojote.</verse>
				<verse number="6">Viešpats tebūna jums malonus ir ištikimas. Aš irgi jums darysiu gera už tai, kad jūs taip padarėte.</verse>
				<verse number="7">Todėl dabar tegul jūsų rankos būna sustiprintos ir būkite drąsūs. Jūsų valdovas Saulius mirė, o Judo giminė patepė mane savo karaliumi’‘.</verse>
				<verse number="8">Bet Sauliaus kariuomenės vadas Nero sūnus Abneras paėmė Sauliaus sūnų Išbošetą ir atvedė į Machanaimą.</verse>
				<verse number="9">Isbosetas tapo karaliumi Gileado, ašuriečių, Jezreelio, Efraimo, Benjamino ir viso Izraelio.</verse>
				<verse number="10">Jis buvo keturiasdešimties metų amžiaus, pradėdamas karaliauti Izraelyje, ir karaliavo dvejus metus. Bet Judo namai sekė Dovydą.</verse>
				<verse number="11">Dovydas buvo Hebrone Judo namų karaliumi septynerius metus ir šešis mėnesius.</verse>
				<verse number="12">Nero sūnus Abneras ir Sauliaus sūnus Išbošetas išėjo iš Machanaimo į Gibeoną.</verse>
				<verse number="13">Cerujos sūnus Joabas ir Dovydo vyrai išėjo iš Hebrono ir susitiko su jais prie Gibeono tvenkinio. Vieni sustojo vienoje tvenkinio pusėje, o kiti­kitoje.</verse>
				<verse number="14">Abneras tarė Joabui: ‘‘Tegul jaunuoliai išeina ir kovoja mūsų akivaizdoje’‘. Joabas atsakė: ‘‘Tegul išeina’‘.</verse>
				<verse number="15">Dvylika benjaminų, Sauliaus sūnaus Išbošeto tarnų, ir dvylika Dovydo tarnų išėjo vieni prieš kitus.</verse>
				<verse number="16">Kiekvienas, nutvėręs savo priešą už galvos, įsmeigė kardą jam į šoną. Taip jie žuvo visi kartu. Todėl ta vieta Gibeone vadinama Aštrių kardų lauku.</verse>
				<verse number="17">Tą dieną buvo labai smarki kova. Dovydo vyrai nugalėjo Abnerą ir Izraelio vyrus.</verse>
				<verse number="18">Ten buvo trys Cerujos sūnūs: Joabas, Abišajas ir Asaelis. Asaelis greitai bėgdavo lyg laukinė stirna.</verse>
				<verse number="19">Jis pradėjo vytis Abnerą ir nepasuko nei į dešinę, nei į kairę nuo jo.</verse>
				<verse number="20">Abneras atsigręžė ir paklausė: ‘‘Ar tu esi Asaelis?’‘ Jis atsakė: ‘‘Aš’‘.</verse>
				<verse number="21">Abneras jam tarė: ‘‘Vykis kitą ir pasigavęs pasiimk jo ginklus’‘. Tačiau Asaelis nenorėjo pasitraukti nuo jo.</verse>
				<verse number="22">Abneras vėl tarė Asaeliui: ‘‘Suk į šalį nuo manęs, kad nebūčiau priverstas tave nukauti! Kaip tada galėčiau pažiūrėti tavo broliui Joabui į akis?’‘</verse>
				<verse number="23">Bet Asaelis nenorėjo pasukti. Tada Abneras taip jam smogė ieties bukuoju galu į pilvą, kad ietis išlindo per nugarą. Jis krito ir mirė vietoje. Visi, atėję į tą vietą, kur žuvo Asaelis, sustodavo.</verse>
				<verse number="24">Joabas ir Abišajas vijosi Abnerą. Saulei nusileidus, jie pasiekė Amos kalvą, prieš Giachą, prie kelio į Gibeono dykumą.</verse>
				<verse number="25">Benjaminai, Abnero kariai, susirinko ir sustojo ant kalvos viršūnės.</verse>
				<verse number="26">Tada Abneras pašaukė Joabą ir tarė: ‘‘Ar amžinai naikins kardas? Argi nežinai, kad tai liūdnai baigsis? Kada įsakysi nustoti žmonėms persekioti savo brolius?’‘</verse>
				<verse number="27">Joabas atsakė: ‘‘Kaip Dievas gyvas, jei nebūtum prakalbėjęs, tai persekiojimas būtų pasibaigęs tik rytą’‘.</verse>
				<verse number="28">Joabas sutrimitavo, ir visi žmonės sustojo, nebesivijo Izraelio ir nebekovojo.</verse>
				<verse number="29">Abneras ir jo vyrai visą naktį ėjo lyguma, persikėlė per Jordaną, perėjo per visą Bitroną ir atėjo į Machanaimą.</verse>
				<verse number="30">Joabas grįžo iš Abnero persekiojimo. Patikrinęs visus karius, iš Dovydo vyrų pasigedo devyniolikos vyrų ir Asaelio.</verse>
				<verse number="31">Bet Dovydo žmonės nukovė tris šimtus šešiasdešimt Benjamino ir Abnero vyrų.</verse>
				<verse number="32">Jie palaidojo Asaelį jo tėvo kape, Betliejuje. Joabas ir jo vyrai ėjo visą naktį ir, brėkštant dienai, pasiekė Hebroną.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Tarp Sauliaus ir Dovydo namų karas buvo ilgas; Dovydas vis stiprėjo, o Sauliaus namai silpnėjo.</verse>
				<verse number="2">Hebrone Dovydas susilaukė sūnų: pirmagimis Amnonas iš jezreelietės Ahinoamos;</verse>
				<verse number="3">antrasis­Kileabas iš karmeliečio Nabalo našlės Abigailės; trečiasis­Abšalomas, Gešūro karaliaus Talmajo dukters Maakos sūnus;</verse>
				<verse number="4">ketvirtasis­Adonijas, Hagitos sūnus; penktasis­Šefatija, Abitalės sūnus,</verse>
				<verse number="5">ir šeštasis­Itramas iš Dovydo žmonos Eglos. Šitie gimė Dovydui Hebrone.</verse>
				<verse number="6">Vykstant karui tarp Sauliaus namų ir Dovydo namų, Abneras buvo žymiausias tarp Sauliaus šalininkų.</verse>
				<verse number="7">Saulius turėjo sugulovę Ricpą, Ajo dukterį. Kartą Sauliaus sūnus Išbošetas tarė Abnerui: ‘‘Kodėl tu įėjai pas mano tėvo sugulovę?’‘</verse>
				<verse number="8">Abneras labai supyko dėl tų Išbošeto žodžių ir tarė: ‘‘Ar aš esu šuns galva? Aš buvau prieš Judą, kad iki šios dienos daryčiau gera tavo tėvo Sauliaus namams, jo broliams bei draugams, ir neatidaviau tavęs į Dovydo rankas, o tu dabar mane apkaltinai dėl tos moters.</verse>
				<verse number="9">Tegul Dievas padaro Abnerui tai ir dar daugiau, jei aš nepadarysiu, ką Viešpats prisiekė Dovydui:</verse>
				<verse number="10">atimti karalystę iš Sauliaus namų ir įtvirtinti Dovydą karaliumi Izraeliui ir Judui nuo Dano iki Beer Šebos’‘.</verse>
				<verse number="11">Išbošetas negalėjo nė žodžio atsakyti Abnerui, nes jo bijojo.</verse>
				<verse number="12">Abneras per pasiuntinius sakė Dovydui: ‘‘Kam priklauso šita žemė? Sudaryk sąjungą su manimi, ir mano ranka bus su tavimi ir atves pas tave visą Izraelį’‘.</verse>
				<verse number="13">Dovydas atsakė: ‘‘Gerai, aš sudarysiu sąjungą su tavimi, bet su viena sąlyga: tu neišvysi mano veido, jei ateidamas neatvesi Sauliaus dukters Mikalės’‘.</verse>
				<verse number="14">Dovydas siuntė pasiuntinius pas Sauliaus sūnų Išbošetą ir sakė: ‘‘Atiduok mano žmoną Mikalę, kurią gavau už šimtą filistinų odelių’‘.</verse>
				<verse number="15">Išbošetas pasiuntė ir paėmė ją iš jos vyro, Laišo sūnaus Paltielio.</verse>
				<verse number="16">Jos vyras ją lydėjo verkdamas iki Bahurimo. Abneras jam pasakė: ‘‘Grįžk!’‘, ir jis grįžo.</verse>
				<verse number="17">Abneras kalbėjo Izraelio vyresniesiems: ‘‘Jau seniai jūs norėjote turėti Dovydą karaliumi.</verse>
				<verse number="18">Dabar padarykite tai, nes Viešpats kalbėjo Dovydui: ‘Savo tarno Dovydo ranka išgelbėsiu savo tautą Izraelį iš filistinų ir iš visų jo priešų’ ‘‘.</verse>
				<verse number="19">Abneras taip pat kalbėjo ir Benjaminui. Po to Abneras vyko pas Dovydą į Hebroną pranešti jam, kas atrodė priimtina Izraeliui ir Benjamino namams.</verse>
				<verse number="20">Abneras atėjo pas Dovydą į Hebroną su dvidešimt vyrų. Dovydas suruošė Abnerui ir jo palydovams puotą.</verse>
				<verse number="21">Abneras tarė Dovydui: ‘‘Aš surinksiu pas tave, mano valdove, visą Izraelį, kad jie sudarytų su tavimi sutartį ir tu jiems karaliautum, kaip geidžia tavo širdis’‘. Dovydas išleido Abnerą.</verse>
				<verse number="22">Tuo metu Dovydo tarnai ir Joabas grįžo iš karo žygio ir parsigabeno didelį grobį, bet Abnero nebebuvo pas Dovydą Hebrone; jis buvo išvykęs ramybėje.</verse>
				<verse number="23">Joabui, sugrįžusiam su kariuomene, buvo pranešta: ‘‘Buvo atvykęs Nero sūnus Abneras pas karalių, ir šis išleido jį eiti ramybėje’‘.</verse>
				<verse number="24">Joabas, atėjęs pas karalių, klausė: ‘‘Ką padarei? Abneras buvo atėjęs pas tave. Kodėl jį išleidai?</verse>
				<verse number="25">Argi tu nepažįsti Nero sūnaus Abnero, kad jis atėjo tavęs apgauti ir sužinoti tavo įėjimą, tavo išėjimą ir visa, ką tu darai?’‘</verse>
				<verse number="26">Joabas, išėjęs iš Dovydo, siuntė vyrus paskui Abnerą; tie sugrąžino jį nuo Siros šulinio. Dovydas apie tai nieko nežinojo.</verse>
				<verse number="27">Abnerui sugrįžus į Hebroną, Joabas pasivedė jį nuošaliai į tarpuvartę, tarsi norėdamas slaptai pasikalbėti, ir keršydamas už savo brolio Asaelio kraują dūrė jam į pilvą taip, kad jis mirė,</verse>
				<verse number="28">Dovydas, tai išgirdęs, tarė: ‘‘Aš ir mano karalystė esame nekalti prieš Viešpatį dėl Nero sūnaus Abnero kraujo.</verse>
				<verse number="29">Tas kraujas tekrinta ant Joabo ir jo tėvo namų; Joabo giminėje tegul netrūksta paliegėlių, raupsuotų, luošų, karuose žūstančių ir badaujančių’‘.</verse>
				<verse number="30">Joabas ir jo brolis Abišajas nužudė Abnerą dėl to, kad Abneras buvo nužudęs jų brolį Asaelį mūšyje Gibeone.</verse>
				<verse number="31">Dovydas įsakė Joabui ir visiems žmonėms: ‘‘Perplėškite savo drabužius, užsidėkite ašutines ir raudokite Abnero’‘. Karalius Dovydas ėjo paskui karstą.</verse>
				<verse number="32">Jie palaidojo Abnerą Hebrone, ir karalius balsiai verkė prie jo kapo, verkė ir visi žmonės.</verse>
				<verse number="33">Karalius raudojo dėl Abnero, sakydamas: ‘‘Ar Abneras turėjo mirti tokia mirtimi?</verse>
				<verse number="34">Tavo rankos nebuvo surištos ir kojos nebuvo sukaustytos grandinėmis. Tu kritai, kaip žmogus krinta nuo piktadario’‘. Ir visi žmonės vėl verkė jo.</verse>
				<verse number="35">Žmonės bandė prikalbėti Dovydą valgyti tą dieną, bet Dovydas prisiekė: ‘‘Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, jei aš, prieš saulei nusileidžiant, paragaučiau duonos ar ko nors kito’‘.</verse>
				<verse number="36">Tauta sužinojo, ir tai jiems patiko, kaip patikdavo viskas, ką darė karalius.</verse>
				<verse number="37">Tą dieną visa Izraelio tauta suprato, kad tai buvo ne karaliaus sumanymas nužudyti Nero sūnų Abnerą.</verse>
				<verse number="38">Karalius tarė savo tarnams: ‘‘Argi nežinote, kad šiandien Izraelyje žuvo kunigaikštis ir garbingas žmogus?</verse>
				<verse number="39">Aš šiandien dar esu silpnas, nors pateptas karaliumi; šitie vyrai, Cerujos sūnūs, yra per stiprūs man. Viešpats tegul atlygina piktadariui už jo piktadarystę!’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Kai Sauliaus sūnus išgirdo, kad Abneras žuvo Hebrone, nusviro jo rankos, ir visas Izraelis susijaudino.</verse>
				<verse number="2">Sauliaus sūnus turėjo du vyrus, pulkų vadus Baaną ir Rechabą, beerotiečio Rimono sūnus iš Benjamino giminės, nes Beerotas priklausė Benjaminui.</verse>
				<verse number="3">Beerotiečiai atbėgo į Gitaimus ir ten liko ateiviais iki šios dienos.</verse>
				<verse number="4">Sauliaus sūnus Jehonatanas turėjo luošą sūnų. Jis buvo penkerių metų, kai iš Jezreelio atėjo žinia apie Saulių ir Jehonataną. Jo auklė, paėmusi jį, bėgo. Jai beskubant, jis krito ir tapo luošas. Jo vardas buvo Mefi Bošetas.</verse>
				<verse number="5">Beerotiečio Rimono sūnūs Rechabas ir Baana atėjo pačioje dienos kaitroje į Išbošeto namus, kai tas miegojo ant lovos vidudienį.</verse>
				<verse number="6">Jie įėjo į jo namus tarsi kviečių pasiimti, nudūrė jį į pilvą ir pabėgo.</verse>
				<verse number="7">Kai jie įėjo į namus, Išbošetas miegojo ant lovos savo miegamajame. Jie užmušė jį, nukirto galvą ir, ja nešini, ėjo visą naktį per dykumą.</verse>
				<verse number="8">Atnešę galvą į Hebroną pas Dovydą, tarė jam: ‘‘Štai galva Sauliaus sūnaus, tavo priešo Išbošeto, kuris ieškojo tavo gyvybės. Šiandien Viešpats atkeršijo Sauliui ir jo palikuonims už mūsų karalių’‘.</verse>
				<verse number="9">Dovydas tarė Rechabui ir jo broliui Baanai, beerotiečio Rimono sūnums: ‘‘Kaip gyvas Viešpats, kuris išgelbėjo mano sielą iš visokių nelaimių,</verse>
				<verse number="10">tą, kuris man pranešė apie Sauliaus mirtį, galvodamas, kad atnešė man gerą žinią, aš nutvėriau ir nužudžiau Ciklage, užuot jį apdovanojęs už tokią žinią.</verse>
				<verse number="11">Juo labiau, kai piktadariai nužudė teisų vyrą jo namuose, gulintį lovoje. Ar aš neturiu pareikalauti jo kraujo iš jūsų rankų, pašalindamas jus nuo žemės paviršiaus?’‘</verse>
				<verse number="12">Dovydas įsakė jaunuoliams, ir tie nužudė juos, nukirto jiems rankas ir kojas ir pakorė Hebrone prie tvenkinio. O Išbošeto galvą jie palaidojo Hebrone, Abnero kape.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Visos Izraelio giminės atėjo pas Dovydą į Hebroną ir tarė: ‘‘Mes esame tavo kūnas ir kaulai.</verse>
				<verse number="2">Jau anksčiau, kai Saulius buvo mūsų karalius, tu išvesdavai ir įvesdavai Izraelį, ir Viešpats tau pažadėjo: ‘Tu ganysi mano tautą Izraelį ir būsi Izraelio vadas’ ‘‘.</verse>
				<verse number="3">Visi Izraelio vyresnieji atėjo pas karalių į Hebroną. Karalius Dovydas sudarė su jais Hebrone sąjungą Viešpaties akivaizdoje. Jie patepė Dovydą Izraelio karaliumi.</verse>
				<verse number="4">Dovydui buvo trisdešimt metų, kai jis pradėjo karaliauti, ir jis karaliavo keturiasdešimt metų.</verse>
				<verse number="5">Gyvendamas Hebrone, jis valdė Judą septynerius metus ir šešis mėnesius ir Jeruzalėje trisdešimt trejus metus karaliavo visam Izraeliui ir Judui.</verse>
				<verse number="6">Dovydas su savo žmonėmis puolė Jeruzalę. Tenykščiai gyventojai jebusiečiai sakė Dovydui: ‘‘Tu neįeisi. Tave nuvys mūsų aklieji ir raišieji’‘. Nes jie galvojo: ‘‘Dovydas negalės įeiti’‘.</verse>
				<verse number="7">Tačiau Dovydas paėmė Siono tvirtovę (ji yra Dovydo miestas).</verse>
				<verse number="8">Tuomet Dovydas tarė: ‘‘Kas nugalės jebusiečius ir pasieks vandens kanalą, tegul žudo raišuosius ir akluosius, kurių nekenčia Dovydas’‘. Todėl yra sakoma: ‘‘Aklas ir raišas neįeis į namus’‘.</verse>
				<verse number="9">Dovydas apsigyveno tvirtovėje ir pavadino ją Dovydo miestu. Dovydas statė aplinkui, pradėdamas nuo Milojo, ir viduje.</verse>
				<verse number="10">Dovydas vis daugiau įsigalėjo, nes Viešpats, kareivijų Dievas, buvo su juo.</verse>
				<verse number="11">Tyro karalius Hiramas siuntė pas Dovydą pasiuntinių su kedro medžiais, dailidžių bei mūrininkų, kurie pastatė Dovydui namus.</verse>
				<verse number="12">Dovydas suprato, kad Viešpats jį įtvirtino Izraelio karaliumi ir išaukštino jo karalystę dėl savo tautos Izraelio.</verse>
				<verse number="13">Dovydas, persikėlęs iš Hebrono į Jeruzalę, paėmė iš Jeruzalės daugiau sugulovių ir žmonų. Čia Dovydui gimė sūnų ir dukterų.</verse>
				<verse number="14">Šitie vardai tų, kurie gimė Dovydui Jeruzalėje: Šamuva, Šobabas, Natanas, Saliamonas,</verse>
				<verse number="15">Ibharas, Elišūva, Nefegas, Jafija,</verse>
				<verse number="16">Elišama, Eljada ir Elifeletas.</verse>
				<verse number="17">Filistinai, išgirdę, kad Dovydas pateptas Izraelio karaliumi, pradėjo ieškoti Dovydo. Dovydas, tai sužinojęs, pasitraukė į tvirtovę,</verse>
				<verse number="18">o filistinai atėję sustojo Rafaimų slėnyje.</verse>
				<verse number="19">Dovydas klausė Viešpatį, sakydamas: ‘‘Ar man eiti prieš filistinus? Ar atiduosi juos į mano rankas?’‘ Viešpats atsakė: ‘‘Eik, nes Aš tikrai atiduosiu filistinus į tavo rankas’‘.</verse>
				<verse number="20">Dovydas atėjo į Baal Peracimus ir ten juos sumušė. Tada jis tarė: ‘‘Viešpats nušlavė mano priešus prieš mane kaip užplūdęs vanduo’‘. Todėl tą vietą pavadino Baal Peracimu.</verse>
				<verse number="21">Filistinai ten paliko savo dievų atvaizdus, kuriuos Dovydas ir jo kariai sudegino.</verse>
				<verse number="22">Filistinai dar kartą atėjo ir sustojo Rafaimų slėnyje.</verse>
				<verse number="23">Dovydas vėl klausė Viešpaties. Jis atsakė: ‘‘Nesiartink jiems iš priekio. Eik aplinkui ir pulk iš šilkmedžių pusės.</verse>
				<verse number="24">Išgirdęs šlamesį šilkmedžių viršūnėse, užpulk juos, nes tada Viešpats išeis pirma tavęs ir naikins filistinų kariuomenę’‘.</verse>
				<verse number="25">Dovydas taip padarė, kaip Viešpats jam įsakė. Jis mušė filistinus nuo Gebos iki Gazero.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Dovydas surinko visus Izraelio rinktinius vyrus, iš viso trisdešimt tūkstančių.</verse>
				<verse number="2">Dovydas pakilo ir su visais tais žmonėmis, kurie buvo pas jį iš Baale Jehudo, nuėjo pargabenti iš ten Dievo skrynios, vadinamos kareivijų Viešpaties, gyvenančio tarp cherubų, vardu.</verse>
				<verse number="3">Jie įkėlė Dievo skrynią į naują vežimą ir vežė iš Abinadabo namų, esančių Gibėjoje; Uza ir Achjojas, Abinadabo sūnūs, varė naują vežimą.</verse>
				<verse number="4">Jie vežė ją iš Abinadabo namų Gibėjoje, lydėdami Dievo skrynią; Achjojas ėjo skrynios priekyje.</verse>
				<verse number="5">Dovydas ir visi izraelitai grojo Viešpaties akivaizdoje įvairiais eglės medžio instrumentais: arfomis, psalteriais, barškalais, cimbolais ir dūdelėmis.</verse>
				<verse number="6">Kai jie pasiekė Nachono klojimą, Uza, ištiesęs ranką, prilaikė Dievo skrynią, nes jaučiai suklupo.</verse>
				<verse number="7">Viešpaties rūstybė užsidegė prieš Uzą, ir Dievas ištiko jį už jo klaidą, ir Uza mirė prie Dievo skrynios.</verse>
				<verse number="8">Dovydas susisielojo dėl to, kad Viešpats ištiko Uzą ir pavadino tą vietą Perec Uza.</verse>
				<verse number="9">Dovydas išsigando tą dieną Viešpaties ir sakė: ‘‘Kaip aš galiu Viešpaties skrynią pargabenti pas save?’‘</verse>
				<verse number="10">Todėl Dovydas nenorėjo pargabenti Viešpaties skrynios pas save į Dovydo miestą ir pasiuntė ją į gatiečio Obed Edomo namus.</verse>
				<verse number="11">Viešpaties skrynia pasiliko gatiečio Obed Edomo namuose tris mėnesius. Viešpats laimino Obed Edomą ir visus jo namiškius.</verse>
				<verse number="12">Karaliui Dovydui pranešė: ‘‘Viešpats palaimino Obed Edomo namus ir visa, kas jam priklauso, dėl Dievo skrynios’‘. Tada Dovydas nuėjo ir su džiaugsmu parsigabeno Dievo skrynią iš Obed Edomo namų į Dovydo miestą.</verse>
				<verse number="13">Kai tie, kurie nešė Viešpaties skrynią, paeidavo šešis žingsnius, Dovydas aukodavo jautį ir riebų aviną.</verse>
				<verse number="14">Dovydas šoko prieš Viešpatį iš visų jėgų; jis buvo apsirengęs lininį efodą.</verse>
				<verse number="15">Taip Dovydas ir visi Izraelio namai nešė Viešpaties skrynią su šauksmais ir trimito garsais.</verse>
				<verse number="16">Viešpaties skrynią atgabenus į Dovydo miestą, Sauliaus duktė Mikalė žiūrėjo pro langą. Pamačiusi karalių Dovydą šokinėjantį ir šokantį prieš Viešpatį, ji paniekino jį savo širdyje.</verse>
				<verse number="17">Atnešę Viešpaties skrynią, jie padėjo ją palapinėje, kurią Dovydas jai buvo paruošęs. Ir Dovydas aukojo deginamąsias ir padėkos aukas Viešpačiui.</verse>
				<verse number="18">Kai Dovydas baigė aukoti deginamąsias ir padėkos aukas, palaimino tautą kareivijų Viešpaties vardu</verse>
				<verse number="19">ir padalino visiems izraelitams, vyrams ir moterims, po duonos paplotį, gabalą mėsos ir džiovintų vynuogių pyragaitį. Po to žmonės ėjo kiekvienas į savo namus.</verse>
				<verse number="20">Tada Dovydas sugrįžo palaiminti savo namų. Sauliaus duktė Mikalė, išėjusi Dovydo pasitikti, tarė: ‘‘Koks garbingas šiandien buvo Izraelio karalius, apsinuoginęs šiandien prieš savo tarnų tarnaites, kaip begėdiškai apsinuogina niekam tikęs žmogus’‘.</verse>
				<verse number="21">Dovydas atsakė Mikalei: ‘‘Tai buvo prieš Viešpatį, kuris pasirinko mane vietoje tavo tėvo ir vietoje jo namų, kad paskirtų mane valdovu Viešpaties tautai, Izraeliui. Todėl aš grosiu Viešpačiui</verse>
				<verse number="22">ir dar labiau nusižeminsiu ir tapsiu menkas savo akyse, bet tarnaičių, apie kurias kalbėjai, būsiu gerbiamas’‘.</verse>
				<verse number="23">Todėl Sauliaus duktė Mikalė nesusilaukė vaikų iki savo mirties.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Kai karalius gyveno savo namuose ir Viešpats buvo suteikęs jam ramybę nuo visų aplinkinių priešų,</verse>
				<verse number="2">jis tarė pranašui Natanui: ‘‘Aš gyvenu kedro namuose, o Dievo skrynia­ palapinėje’‘.</verse>
				<verse number="3">Natanas atsakė karaliui: ‘‘Daryk visa, kas yra tavo širdyje, nes Viešpats su tavimi’‘.</verse>
				<verse number="4">Tą pačią naktį Viešpaties žodis atėjo Natanui:</verse>
				<verse number="5">‘‘Eik ir kalbėk mano tarnui Dovydui: ‘Taip sako Viešpats: ‘Ar tu pastatysi man namus, kuriuose gyvenčiau?</verse>
				<verse number="6">Aš negyvenau namuose nuo tos dienos, kai išvedžiau izraelitus iš Egipto, iki šios dienos, bet keliavau palapinėje.</verse>
				<verse number="7">Visur, kur Aš keliaudavau tarp izraelitų, ar Aš kuriai nors iš Izraelio giminių, kuriai pavesdavau ganyti mano tautą Izraelį, sakiau: ‘Kodėl man nepastatote kedro namų?’</verse>
				<verse number="8">Todėl sakyk mano tarnui Dovydui: ‘Aš tave paėmiau iš ganyklos, nuo avių, kad būtum vadas mano tautai Izraeliui.</verse>
				<verse number="9">Aš buvau su tavimi visur, kur tu ėjai, išnaikinau visus tavo priešus tavo akyse ir padariau tavo vardą garsų kaip žemės didžiūnų vardą.</verse>
				<verse number="10">Aš paskirsiu vietą savo tautai Izraeliui ir jį įsodinsiu, kad jis gyventų savo vietoje ir nebeklajotų ir nedorybės vaikai nevargintų jo kaip iki šiol,</verse>
				<verse number="11">nuo to laiko, kai įsakiau teisėjams valdyti mano tautą Izraelį; Aš suteiksiu tau ramybę nuo visų tavo priešų. Be to, Viešpats sako tau, kad Jis įkurs tau namus.</verse>
				<verse number="12">Kai pasibaigs tavo dienos ir tu užmigsi prie savo tėvų, Aš pakelsiu tavo palikuonį po tavęs, išėjusį iš tavo strėnų, ir įtvirtinsiu jo karalystę.</verse>
				<verse number="13">Jis pastatys namus mano vardui, o Aš įtvirtinsiu jo karalystės sostą amžiams.</verse>
				<verse number="14">Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus. Jei jis nusikals, bausiu jį žmonių rykštėmis ir žmonių vaikų smūgiais.</verse>
				<verse number="15">Bet savo gailestingumo Aš neatimsiu nuo jo, kaip atėmiau nuo Sauliaus, kurį pašalinau prieš tave.</verse>
				<verse number="16">Tavo namai ir tavo karalystė bus įtvirtinti tau amžiams; tavo sostas bus amžinas’ ‘‘.</verse>
				<verse number="17">Visus šiuos žodžius ir regėjimą Natanas persakė Dovydui.</verse>
				<verse number="18">Tada karalius Dovydas įėjo ir atsisėdo Viešpaties akivaizdoje, ir tarė: ‘‘Kas aš, Viešpatie Dieve, ir kas mano namai, kad mane iki čia atvedei?</verse>
				<verse number="19">Ir tai pasirodė dar per maža Tavo akyse, Viešpatie Dieve. Tu dar kalbėjai apie savo tarno namus tolimoje ateityje. Ar taip būna pas žmones, Viešpatie Dieve?</verse>
				<verse number="20">Ką gi daugiau Dovydas begali Tau sakyti? Tu pažįsti savo tarną, Viešpatie Dieve.</verse>
				<verse number="21">Dėl savo žodžių ir pagal savo širdį Tu padarei šiuos didelius dalykus, pranešdamas tai savo tarnui.</verse>
				<verse number="22">Tu esi didis, Viešpatie Dieve! Nes nėra nė vieno Tau lygaus ir nėra kito Dievo šalia Tavęs, kaip mes girdėjome savo ausimis.</verse>
				<verse number="23">Kokia kita tauta žemėje prilygsta Tavo tautai Izraeliui, pas kurią Dievas atėjo išpirkti jos sau ir išgarsinti savo vardą? Jis padarė didelių ir baisių dalykų, matant savo tautai, kurią Tu išpirkai sau iš Egipto, iš svetimų tautų ir jų dievų.</verse>
				<verse number="24">Tu išsirinkai Izraelį, kad jis būtų Tavo tauta per amžius, o Tu, Viešpatie, tapai jiems Dievu.</verse>
				<verse number="25">Dabar, Viešpatie Dieve, įtvirtink amžiams savo žodį, kurį kalbėjai apie savo tarną bei jo namus, ir padaryk, kaip pasakei.</verse>
				<verse number="26">Tegul Tavo vardas būna aukštinamas per amžius, sakant: ‘Kareivijų Viešpats yra Izraelio Dievas’, ir tegul Tavo tarno Dovydo namai būna įtvirtinti Tavo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="27">Tu, kareivijų Viešpatie, Izraelio Dieve, apreiškei savo tarnui, sakydamas: ‘Aš tau pastatysiu namus’, todėl Tavo tarnas išdrįso savo širdyje kreiptis į Tave šia malda.</verse>
				<verse number="28">Viešpatie Dieve, Tu esi Dievas, ir Tavo žodžiai yra tiesa; ir Tu pažadėjai šitą gerovę savo tarnui.</verse>
				<verse number="29">Dabar teikis laiminti savo tarno namus, kad jie išliktų per amžius Tavo akivaizdoje, nes Tu, Viešpatie Dieve, tai pasakei. Tegul būna palaiminti Tavo tarno namai Tavo palaiminimu per amžius’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Po to Dovydas, nugalėjęs filistinus, juos pavergė ir atėmė iš jų Mefogamą.</verse>
				<verse number="2">Ir jis nugalėjo Moabą, ir matavo juos, suguldęs ant žemės. Jis atmatavo dvi virves nužudyti, o vieną virvę palikti gyvus. Taip moabitai tapo Dovydo tarnais ir mokėjo jam duoklę.</verse>
				<verse number="3">Taip pat Dovydas nugalėjo Rehobo sūnų Hadadezerą, Cobos karalių, kai tas siekė atgauti savo valdžią prie Eufrato.</verse>
				<verse number="4">Dovydas atėmė iš jo tūkstantį kovos vežimų, paėmė nelaisvėn septynis šimtus raitelių ir dvidešimt tūkstančių pėstininkų. Jis pakirto visiems kovos vežimų arkliams kojų gyslas ir sau pasiliko arklių tik dėl šimto kovos vežimų.</verse>
				<verse number="5">Kai sirai iš Damasko atėjo į pagalbą Cobos karaliui Hadadezerui, Dovydas nukovė sirų dvidešimt du tūkstančius vyrų.</verse>
				<verse number="6">Dovydas paskyrė įgulas Damasko Sirijoje. Taip sirai tapo Dovydo tarnais ir mokėjo duoklę. Viešpats saugojo Dovydą visur, kur jis ėjo.</verse>
				<verse number="7">Dovydas paėmė Hadadezero tarnų auksinius skydus ir parsigabeno į Jeruzalę,</verse>
				<verse number="8">o iš Hadadezero miestų Betacho ir Berotajo karalius Dovydas parsigabeno labai daug vario.</verse>
				<verse number="9">Hamato karalius Tojas, išgirdęs, kad Dovydas sumušė visą Hadadezero kariuomenę,</verse>
				<verse number="10">atsiuntė savo sūnų Joramą pas karalių Dovydą pasveikinti jį ir palaiminti, nes jis kariavo su Hadadezeru ir jį sumušė, o Hadadezeras buvo Tojaus priešas. Joramas atnešė Dovydui dovanų sidabrinių, auksinių ir varinių indų.</verse>
				<verse number="11">Karalius Dovydas paskyrė tuos daiktus Viešpačiui kartu su sidabru ir auksu, kurį jis paskyrė iš visų užimtų tautų:</verse>
				<verse number="12">Sirijos, Moabo, amonitų, filistinų, amalekiečių ir Rehobo sūnaus Hadadezero, Cobos karaliaus.</verse>
				<verse number="13">Dovydas įsigijo vardą, kai grįžo sumušęs Druskos slėnyje aštuoniolika tūkstančių sirų.</verse>
				<verse number="14">Ir jis paskyrė įgulas Edome, visame Edomo krašte, ir edomitai tapo Dovydo tarnais. Viešpats saugojo Dovydą visur, kur jis ėjo.</verse>
				<verse number="15">Dovydas karaliavo visame Izraelyje ir vykdė teisingumą ir teismą visai tautai.</verse>
				<verse number="16">Cerujos sūnus Joabas buvo kariuomenės vadas, Ahiludo sūnus Juozapatas­metraštininkas,</verse>
				<verse number="17">Ahitubo sūnus Cadokas ir Abjataro sūnus Ahimelechas buvo kunigai, Seraja­raštininkas,</verse>
				<verse number="18">Jehojados sūnus Benajas buvo keretų ir peletų viršininkas, o Dovydo sūnūs­aukšti pareigūnai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Ir Dovydas sakė: ‘‘Ar yra išlikęs kas nors iš Sauliaus namų, kuriam aš galėčiau parodyti gerumą dėl Jehonatano?’‘</verse>
				<verse number="2">Iš Sauliaus namų buvo tarnas, vardu Ciba. Jis buvo pašauktas pas Dovydą, ir karalius klausė: ‘‘Ar tu esi Ciba?’‘ Tas atsakė: ‘‘Taip, tavo tarnas’‘.</verse>
				<verse number="3">Karalius klausė: ‘‘Ar išliko kas nors iš Sauliaus namų, kuriam galėčiau parodyti Dievo gerumą?’‘ Ciba atsakė: ‘‘Yra raišas Jehonatano sūnus’‘.</verse>
				<verse number="4">Karalius vėl klausė jo: ‘‘Kur jis yra?’‘ Ciba atsakė: ‘‘Jis gyvena Amielio sūnaus Machyro namuose, Lo Debare’‘.</verse>
				<verse number="5">Karalius Dovydas pasiuntė ir parsigabeno jį iš Lo Debaro, iš Amielio sūnaus Machyro namų.</verse>
				<verse number="6">Sauliaus sūnaus Jehonatano sūnus Mefi Bošetas, įėjęs pas Dovydą, puolė veidu į žemę ir nusilenkė. Dovydas tarė: ‘‘Mefi Bošetai!’‘ Tas atsakė: ‘‘Štai tavo tarnas’‘.</verse>
				<verse number="7">Ir Dovydas kalbėjo jam: ‘‘Nebijok, aš tau būsiu geras dėl tavo tėvo Jehonatano ir sugrąžinsiu tau visas tavo tėvo Sauliaus žemes. Tu visada valgysi prie mano stalo’‘.</verse>
				<verse number="8">Mefi Bošetas nusilenkė ir tarė: ‘‘Kas yra tavo tarnas, kad tu atkreipei savo dėmesį į tokį pastipusį šunį kaip aš?’‘</verse>
				<verse number="9">Karalius pasišaukė Sauliaus tarną Cibą ir jam tarė: ‘‘Visa, kas priklausė Sauliui ir jo namams, atidaviau tavo valdovo sūnui.</verse>
				<verse number="10">Dirbk jo žemę su savo sūnumis ir tarnais bei nuimk derlių, kad tavo valdovo sūnus turėtų maisto, o tavo valdovo sūnus Mefi Bošetas visada valgys prie mano stalo’‘. Ciba turėjo penkiolika sūnų ir dvidešimt tarnų.</verse>
				<verse number="11">Jis atsakė karaliui: ‘‘Kaip tu, karaliau, įsakei savo tarnui, taip tavo tarnas padarys’‘. Mefi Bošetas valgė prie Dovydo stalo kaip vienas iš karaliaus sūnų.</verse>
				<verse number="12">Mefi Bošetas turėjo mažą sūnų, vardu Michėjas. Visa Cibos šeimyna buvo Mefi Bošeto tarnai.</verse>
				<verse number="13">Mefi Bošetas gyveno Jeruzalėje ir visada valgė prie karaliaus stalo. Jis buvo luošas abiem kojom.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Po kurio laiko mirė amonitų karalius ir jo vietą užėmė jo sūnus Hanūnas.</verse>
				<verse number="2">Dovydas sakė: ‘‘Aš būsiu geras Nahašo sūnui Hanūnui, kaip jo tėvas buvo man’‘. Ir Dovydas siuntė savo tarnus paguosti Hanūno dėl jo tėvo mirties. Dovydo tarnams atėjus į amonitų šalį,</verse>
				<verse number="3">Amono kunigaikščiai tarė savo valdovui Hanūnui: ‘‘Ar manai, kad Dovydas siuntė guodėjus pas tave, norėdamas pagerbti tavo tėvą? Ar ne tam, kad miestą apžiūrėtų, viską išžvalgytų ir paskui jį sunaikintų?’‘</verse>
				<verse number="4">Hanūnas paėmė Dovydo tarnus, nuskuto jiems po pusę barzdos, nukirpo drabužius iki pusės, iki pat juostos, ir išsiuntė.</verse>
				<verse number="5">Kai apie tai buvo pranešta Dovydui, jis pasiuntė jų pasitikti, nes jie buvo labai sugėdinti, ir sakė jiems: ‘‘Pasilikite Jeriche, kol ataugs jūsų barzdos, o tada grįžkite’‘.</verse>
				<verse number="6">Kai amonitai suprato, kad tapo Dovydo nekenčiami, pasisamdė iš Bet Rehobo bei Cobos dvidešimt tūkstančių sirų pėstininkų, iš Maako karaliaus­tūkstantį vyrų ir iš Tobo­dvylika tūkstančių vyrų.</verse>
				<verse number="7">Dovydas, tai išgirdęs, pasiuntė Joabą su visa stiprių vyrų kariuomene.</verse>
				<verse number="8">Amonitai išsirikiavo kautynėms prie vartų, o sirai iš Cobos ir Rehobo bei Tobo ir Maako vyrai sustojo atskirai atvirame lauke.</verse>
				<verse number="9">Joabas, pamatęs, kad priešai išsirikiavę prieš jį iš priekio ir iš užpakalio, išrinko geriausius karius iš viso Izraelio ir išrikiavo juos prieš sirus,</verse>
				<verse number="10">likusius žmones jis pavedė savo broliui Abišajui, kuris išrikiavo juos prieš amonitus.</verse>
				<verse number="11">Tada Joabas tarė broliui: ‘‘Jei sirai bus man per stiprūs, tu ateisi man į pagalbą, o jei amonitai bus per stiprūs tau, tai aš tau padėsiu.</verse>
				<verse number="12">Būk drąsus ir kovokime už savo tautą ir Dievo miestus! Viešpats tedaro, kaip Jam atrodo tinkama’‘.</verse>
				<verse number="13">Joabas ir su juo buvusieji žmonės pradėjo kovą prieš sirus, ir tie pabėgo nuo jo.</verse>
				<verse number="14">Amonitai, pamatę, kad sirai pabėgo, bėgo nuo Abišajo ir užsidarė mieste. Joabas pasitraukė nuo amonitų ir sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="15">Sirai, pamatę, kad pralaimėjo Izraeliui, susirinko į vieną vietą.</verse>
				<verse number="16">Hadadezeras pasiuntė ir pasikvietė sirus, kurie gyveno anapus upės. Jie ėjo į Helamą, vedami Hadadezero kariuomenės vado Šobacho.</verse>
				<verse number="17">Kai tai buvo pranešta Dovydui, jis, surinkęs visą Izraelį, persikėlė per Jordaną ir ėjo į Helamą. Ir sirai išsirikiavo prieš Dovydą, kad susikautų su juo.</verse>
				<verse number="18">Ir sirai bėgo nuo Izraelio. Dovydas sunaikino septynis šimtus sirų kovos vežimų bei keturiasdešimt tūkstančių raitelių ir ištiko kariuomenės vadą Šobachą, kuris ten mirė.</verse>
				<verse number="19">Visi karaliai, Hadadezero pavaldiniai, matydami, kad Izraelis juos nugalėjo, sudarė taiką su juo ir tarnavo jam. Nuo to laiko sirai bijodavo padėti amonitams.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Praėjus metams, tuo laiku, kai karaliai eina į karą, Dovydas pasiuntė Joabą su savo tarnais ir visą Izraelio kariuomenę, kurie nugalėjo amonitus ir apgulė Rabą. Bet Dovydas pasiliko Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="2">Kartą vakare Dovydas atsikėlė nuo savo lovos ir vaikščiojo ant karaliaus namų stogo. Nuo stogo jis pamatė besimaudančią moterį; moteris buvo labai graži.</verse>
				<verse number="3">Dovydas pasiuntė sužinoti, kas ji. Jam buvo pranešta, kad tai Eliamo duktė Batšeba, hetito Ūrijos žmona.</verse>
				<verse number="4">Dovydas pasiuntė savo tarnus ją atvesti. Ji atėjo pas jį, ir jis sugulė su ja, nes ji buvo apsivaliusi nuo savo nešvarumo. Ir ji sugrįžo į savo namus.</verse>
				<verse number="5">Moteris pastojo ir pasiuntė pas Dovydą pranešti: ‘‘Aš esu nėščia’‘.</verse>
				<verse number="6">Dovydas pasiuntė pasakyti Joabui, kad atsiųstų jam hetitą Ūriją. Joabas pasiuntė Ūriją pas Dovydą.</verse>
				<verse number="7">Kai Ūrija atėjo pas Dovydą, jis teiravosi, kaip sekasi Joabui, kariams ir kaip vyksta karas.</verse>
				<verse number="8">Po to Dovydas tarė Ūrijai: ‘‘Eik į savo namus ir nusiplauk kojas’‘. Ūrijai išėjus iš karaliaus namų, jam iš paskos nunešė karališkų valgių.</verse>
				<verse number="9">Bet Ūrija nėjo namo ir atsigulė karaliaus namų prieangyje su visais savo valdovo tarnais.</verse>
				<verse number="10">Kai Dovydui pranešė, kad Ūrija nėjo namo, Dovydas paklausė Ūrijos: ‘‘Tu atėjai iš kelionės. Kodėl neini į savo namus?’‘</verse>
				<verse number="11">Ūrija atsakė Dovydui: ‘‘Skrynia, Izraelis ir Judas gyvena palapinėse, o mano valdovas Joabas ir mano valdovo tarnai apsistoję atvirame lauke. Kaip aš galiu eiti į savo namus valgyti, gerti ir miegoti su savo žmona? Kaip tu gyvas ir gyva tavo siela, aš to nedarysiu!’‘</verse>
				<verse number="12">Dovydas tarė: ‘‘Pasilik dar šiandien čia, o rytoj aš tave išleisiu’‘. Ūrija pasiliko Jeruzalėje dar vieną dieną iki rytojaus.</verse>
				<verse number="13">Dovydas pasikvietė jį, jis valgė ir gėrė su Dovydu, ir Dovydas jį nugirdė. Vakare Ūrija išėjo miegoti kartu su savo valdovo tarnais, tačiau į savo namus nėjo.</verse>
				<verse number="14">Rytą Dovydas parašė Joabui laišką ir jį pasiuntė per Ūriją.</verse>
				<verse number="15">Laiške jis rašė: ‘‘Pastatyk Ūriją į smarkiausios kovos priekį ir atsitraukite, kad jis žūtų’‘.</verse>
				<verse number="16">Joabas, apgulęs miestą, pastatė Ūriją į tokią vietą, apie kurią žinojo, kad ten stovi drąsūs žmonės.</verse>
				<verse number="17">Miesto žmonės išėjo ir kovėsi su Joabu. Ir krito keletas iš tautos, iš Dovydo tarnų, ir hetitas Ūrija žuvo taip pat.</verse>
				<verse number="18">Joabas pasiuntė Dovydui pranešimą apie mūšio eigą.</verse>
				<verse number="19">Pasiuntiniui įsakė: ‘‘Kai pabaigsi pasakoti karaliui apie mūšį,</verse>
				<verse number="20">jei karalius supyks ir sakys tau: ‘Kodėl taip priartėjote prie miesto kovodami? Argi nežinojote, kad jie šaudys nuo sienų?</verse>
				<verse number="21">Kas užmušė Jerubešeto sūnų Abimelechą? Argi ne moteris, numetusi ant jo girnų akmenį nuo sienos taip, kad jis mirė Tebece? Kodėl priartėjote prie sienų?’ Atsakyk jam: ‘Tavo tarnas hetitas Ūrija taip pat miręs’ ‘‘.</verse>
				<verse number="22">Pasiuntinys nuėjo ir pranešė Dovydui visa, ką Joabas buvo jam įsakęs.</verse>
				<verse number="23">Ir pasiuntinys sakė Dovydui: ‘‘Vyrai įveikė mus ir išėjo prieš mus į atvirą lauką, bet mes juos nustūmėme ligi miesto vartų.</verse>
				<verse number="24">Šauliai šaudė į tavo tarnus nuo sienų, ir keletas tavo tarnų žuvo. Ir tavo tarnas hetitas Ūrija taip pat miręs’‘.</verse>
				<verse number="25">Tuomet Dovydas tarė pasiuntiniui: ‘‘Pasakyk Joabui dėl to nenusiminti, nes kardas ryja tai vieną, tai kitą. Tegul sustiprina miesto puolimą ir jį sugriauna. Taip jį padrąsink’‘.</verse>
				<verse number="26">Ūrijos žmona, išgirdusi, kad jos vyras žuvo, gedėjo dėl savo vyro.</verse>
				<verse number="27">Gedului pasibaigus, Dovydas parsivedė ją į savo namus. Ji tapo jo žmona ir pagimdė jam sūnų. Bet šis dalykas, kurį padarė Dovydas, nepatiko Viešpačiui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Viešpats siuntė pranašą Nataną pas Dovydą. Natanas, atėjęs pas jį, tarė: ‘‘Du vyrai gyveno viename mieste. Vienas buvo turtingas, o antras­beturtis.</verse>
				<verse number="2">Turtingasis turėjo labai daug avių ir galvijų,</verse>
				<verse number="3">o beturtis nieko neturėjo, tik vieną avytę, kurią nusipirko ir prižiūrėjo. Ji augo kartu su jo vaikais, maitinosi jo valgiu, gėrė iš jo taurės ir gulėjo prie jo šono; ji jam buvo kaip duktė.</verse>
				<verse number="4">Kartą užėjo keleivis pas turtingąjį vyrą. Jis pagailėjo savo avių ir galvijų, kad paruoštų keleiviui maisto. Paėmęs beturčio mylimą avytę, paruošė iš jos keleiviui vaišes’‘.</verse>
				<verse number="5">Dovydas, labai supykęs ant to žmogaus, tarė Natanui: ‘‘Kaip Viešpats gyvas, tas vyras turi mirti!</verse>
				<verse number="6">O už avytę jis privalo atlyginti keturgubai, nes jis taip pasielgė ir neparodė gailesčio’‘.</verse>
				<verse number="7">Natanas tarė Dovydui: ‘‘Tu esi tas žmogus! Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš tave patepiau Izraelio karaliumi ir išgelbėjau iš Sauliaus rankų.</verse>
				<verse number="8">Aš tau atidaviau tavo valdovo namus bei jo žmonas ir tau daviau Izraelio bei Judo namus; jei to buvo maža, dar daugiau būčiau pridėjęs.</verse>
				<verse number="9">Kodėl paniekinai Viešpaties įsakymą, piktai elgdamasis Jo akivaizdoje? Tu nužudei hetitą Ūriją amonitų kardu ir pasiėmei jo žmoną.</verse>
				<verse number="10">Dabar kardas visada lydės tavo namus, nes tu paniekinai mane ir pasiėmei hetito Ūrijos žmoną.</verse>
				<verse number="11">Aš pakelsiu prieš tave pikta iš tavo paties namų; tau matant, tavo žmonas atiduosiu tavo artimui, ir jis suguls su tavo žmonomis prieš saulę.</verse>
				<verse number="12">Tu tai darei slaptai, bet Aš darysiu visam Izraeliui matant, saulės šviesoje’ ‘‘.</verse>
				<verse number="13">Dovydas tarė Natanui: ‘‘Aš nusidėjau Viešpačiui’‘. Natanas atsakė Dovydui: ‘‘Viešpats pašalino tavo nuodėmę, tu nemirsi.</verse>
				<verse number="14">Bet kadangi davei progos Viešpaties priešams Dievą niekinti, sūnus, kuris tau gimė, mirs’‘.</verse>
				<verse number="15">Natanas nuėjo į savo namus, o Viešpats ištiko kūdikį, kurį Ūrijos žmona pagimdė Dovydui, ir tas sunkiai susirgo.</verse>
				<verse number="16">Dovydas maldavo Dievą dėl vaiko, jis pasninkavo ir pasišalinęs gulėjo ant žemės visą naktį.</verse>
				<verse number="17">Jo namų vyresnieji atėję norėjo jį pakelti nuo žemės, bet jis nesikėlė ir nevalgė su jais.</verse>
				<verse number="18">Septintą dieną kūdikis mirė. Dovydo tarnai bijojo jam pranešti apie kūdikio mirtį, galvodami: ‘‘Dar kūdikiui tebesant gyvam, mes jam kalbėjome, bet jis buvo neperkalbamas. Kai pranešime jam, kad kūdikis mirė, jis gali padaryti ką nors negero’‘.</verse>
				<verse number="19">Dovydas pastebėjo, kad jo tarnai šnibždasi, ir suprato, kad kūdikis miręs. Jis paklausė savo tarnų: ‘‘Ar kūdikis mirė?’‘ Tie atsakė: ‘‘Mirė’‘.</verse>
				<verse number="20">Tuomet Dovydas atsikėlė nuo žemės, nusiprausė, pasitepė, pakeitė drabužius ir, nuėjęs į Viešpaties namus, pagarbino. Sugrįžęs paprašė maisto ir valgė.</verse>
				<verse number="21">Jo tarnai klausė: ‘‘Ką reiškia toks tavo elgesys? Tu pasninkavai ir verkei kūdikiui esant gyvam, o kai jis mirė, atsikėlei ir valgai?’‘</verse>
				<verse number="22">Jis atsakė: ‘‘Kūdikiui tebesant gyvam, pasninkavau ir verkiau, manydamas: ‘Kas žino, gal Viešpats pasigailės manęs ir kūdikis nemirs’.</verse>
				<verse number="23">Dabar jis mirė, tai kam gi man bepasninkauti? Ar aš galiu jį sugrąžinti? Aš nueisiu pas jį, bet jis nesugrįš pas mane’‘.</verse>
				<verse number="24">Dovydas paguodė savo žmoną Batšebą ir, įėjęs pas ją, gulėjo su ja. Ji pagimdė sūnų, kurį Dovydas pavadino Saliamonu. Viešpats pamilo vaikutį</verse>
				<verse number="25">ir siuntė pranašą Nataną, kad jį pavadintų Jedidiju pagal Viešpaties žodį.</verse>
				<verse number="26">Joabas kariavo prieš amonitus ir apgulė jų karališkąjį miestą Rabą.</verse>
				<verse number="27">Joabo pasiuntiniai pranešė Dovydui: ‘‘Aš kariavau prieš Rabą ir paėmiau miesto vandens atsargas.</verse>
				<verse number="28">Todėl dabar surink likusius karius, apgulk miestą ir jį paimk, kad aš jo nepaimčiau ir jis nebūtų pavadintas mano vardu’‘.</verse>
				<verse number="29">Dovydas, surinkęs visus žmones, nuėjo prie Rabos, kariavo prieš miestą ir jį paėmė.</verse>
				<verse number="30">Dovydas nuėmė amonitų karaliui nuo galvos karūną su brangiais akmenimis, sveriančią talentą aukso, ir užsidėjo ją ant galvos. Be to, jis išsigabeno iš miesto labai daug grobio.</verse>
				<verse number="31">Žmones jis išsivedė ir pristatė juos prie pjūklų, geležinių akėčių, kirvių ir prie krosnių plytoms degti. Taip jis padarė su visais amonitų miestais. Tada Dovydas su visais žmonėmis sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Dovydo sūnus Abšalomas turėjo gražią seserį, vardu Tamara. Ją pamilo Dovydo sūnus Amnonas.</verse>
				<verse number="2">Amnonas taip liūdėjo, kad susirgo dėl savo sesers Tamaros. Ji buvo mergaitė, ir Amnonui atrodė sunku ką nors jai padaryti.</verse>
				<verse number="3">Amnonas turėjo draugą Jonadabą, Dovydo brolio Šimos sūnų. Jonadabas buvo labai gudrus vyras.</verse>
				<verse number="4">Jis klausė Amnoną: ‘‘Kodėl tu, karaliaus sūnau, eini liesyn diena po dienos? Gal man pasakysi?’‘ Amnonas jam atsakė: ‘‘Aš myliu Tamarą, savo brolio Abšalomo seserį’‘.</verse>
				<verse number="5">Jonadabas jam tarė: ‘‘Apsimesk sergančiu ir nesikelk iš lovos. Kai tavo tėvas ateis aplankyti tavęs, sakyk: ‘Tegul ateina mano sesuo Tamara ir paruošia man matant valgio, kad valgyčiau iš jos rankų’ ‘‘.</verse>
				<verse number="6">Amnonas atsigulė ir apsimetė sergąs. Karaliui atėjus jo aplankyti, Amnonas prašė karaliaus: ‘‘Prašau, tegul ateina mano sesuo Tamara ir paruošia man matant pora pyragaičių, kad valgyčiau iš jos rankų’‘.</verse>
				<verse number="7">Dovydas pasiuntė pas Tamarą į namus, sakydamas: ‘‘Nueik į brolio Amnono namus ir paruošk jam valgį’‘.</verse>
				<verse number="8">Ji, nuėjusi į savo brolio Amnono namus, kur jis gulėjo, suminkė jam matant ir iškepė pyragaičių.</verse>
				<verse number="9">Ji išėmė juos iš keptuvės ir padėjo priešais jį, bet jis atsisakė valgyti. Amnonas sakė: ‘‘Tegul visi išeina’‘. Ir visi žmonės išėjo.</verse>
				<verse number="10">Tada Amnonas tarė Tamarai: ‘‘Atnešk valgį į kambarį, kad valgyčiau iš tavo rankų’‘. Tamara ėmė pyragaičius, kuriuos buvo iškepusi, ir atnešė savo broliui Amnonui į kambarį.</verse>
				<verse number="11">Jai įnešus valgį, Amnonas, nutvėręs ją, tarė: ‘‘Gulk su manimi, mano seserie’‘.</verse>
				<verse number="12">Ji jam atsakė: ‘‘Ne, broli, neprievartauk manęs, nes taip neturi būti daroma Izraelyje. Nedaryk šitos kvailystės.</verse>
				<verse number="13">Kur aš dingsiu iš gėdos? Ir tu būsi kaip kvailys Izraelyje. Geriau pasikalbėk su karaliumi. Jis neatsisakys manęs tau duoti’‘.</verse>
				<verse number="14">Tačiau Amnonas nenorėjo klausyti jos ir, būdamas už ją stipresnis, išprievartavo ją.</verse>
				<verse number="15">Po to Amnonas pradėjo jos labai nekęsti. Ta neapykanta buvo didesnė už jo meilę. Amnonas tarė jai: ‘‘Kelkis ir eik sau!’‘</verse>
				<verse number="16">O ji jam atsakė: ‘‘Išvarydamas mane, tu pasielgi dar pikčiau, negu prieš tai’‘. Tačiau jis nenorėjo jos klausyti.</verse>
				<verse number="17">Pasišaukęs savo tarną, įsakė jam išvaryti Tamarą ir uždaryti duris paskui ją.</verse>
				<verse number="18">Ji vilkėjo įvairių spalvų drabužiu, nes tokius rūbus dėvėdavo karaliaus dukterys mergaitės. Jo tarnas, išvedęs ją laukan, uždarė duris paskui ją.</verse>
				<verse number="19">Tamara apsibarstė galvą pelenais, persiplėšė įvairiaspalvį drabužį, kurį vilkėjo, ir ėjo verkdama, uždėjusi ranką sau ant galvos.</verse>
				<verse number="20">Jos brolis Abšalomas klausė: ‘‘Ar tavo brolis Amnonas buvo su tavimi? Tačiau dabar tylėk, mano seserie. Jis yra tavo brolis, nesisielok dėl to’‘. Tamara pasiliko netekėjusi savo brolio Abšalomo namuose.</verse>
				<verse number="21">Karalius Dovydas, išgirdęs visa tai, labai supyko.</verse>
				<verse number="22">Abšalomas nekalbėjo su Amnonu nei geruoju, nei piktuoju, nes jis nekentė Amnono už tai, kad jis išprievartavo jo seserį Tamarą.</verse>
				<verse number="23">Praėjus dvejiems metams, Abšalomas kirpo avis Baal Hacore prie Efraimo ir kvietė visus karaliaus sūnus.</verse>
				<verse number="24">Abšalomas, atėjęs pas karalių, tarė: ‘‘Kerpamos mano avys. Kviečiu karalių ir jo tarnus pas save’‘.</verse>
				<verse number="25">Karalius atsakė: ‘‘Ne, sūnau. Mes visi neisime, kad tavęs neapsunkintume’‘. Nors Abšalomas įkalbinėjo, tačiau karalius nenorėjo eiti, bet palaimino jį.</verse>
				<verse number="26">Tada Abšalomas tarė: ‘‘Jei ne, prašau leisk nors mano brolį Amnoną eiti su mumis’‘. Karalius atsakė: ‘‘Kodėl jis turėtų eiti su tavimi?’‘</verse>
				<verse number="27">Abšalomui labai prašant, karalius leido Amnonui ir visiems savo sūnums eiti su juo.</verse>
				<verse number="28">Abšalomas įsakė savo tarnams: ‘‘Kai Amnonas bus įsilinksminęs nuo vyno ir aš jums pasakysiu: ‘Muškite Amnoną’, nužudykite jį; nebijokite, nes aš įsakau jums. Būkite drąsūs ir narsūs’‘.</verse>
				<verse number="29">Tarnai padarė Amnonui, kaip Abšalomas įsakė. Tada visi karaliaus sūnūs atsikėlę užsėdo kiekvienas ant savo mulo ir pabėgo.</verse>
				<verse number="30">Jiems dar negrįžus, Dovydą pasiekė gandas: ‘‘Abšalomas užmušė visus karaliaus sūnus ir nė vieno nepaliko’‘.</verse>
				<verse number="31">Tuomet karalius persiplėšė savo drabužius ir atsigulė ant žemės, ir visi tarnai stovėjo šalia su perplėštais drabužiais.</verse>
				<verse number="32">Dovydo brolio Šimos sūnus Jonadabas tarė: ‘‘Tegul mano valdovas negalvoja, kad jie nužudė visus karaliaus sūnus. Tik Amnonas vienas yra miręs Abšalomo įsakymu, nes Abšalomas buvo nusprendęs taip padaryti nuo tos dienos, kai Amnonas išprievartavo jo seserį Tamarą.</verse>
				<verse number="33">Mano valdove karaliau, nesisielok ir negalvok, kad visi tavo sūnūs žuvę, nes tik Amnonas vienas yra žuvęs’‘.</verse>
				<verse number="34">Abšalomas pabėgo. Jaunuolis, einąs sargybą, pakėlė akis ir pamatė daug žmonių, ateinančių pakalnės keliu.</verse>
				<verse number="35">Jonadabas tarė karaliui: ‘‘Štai, tavo sūnūs ateina, kaip tavo tarnas ir sakė’‘.</verse>
				<verse number="36">Jam pabaigus kalbėti, atėjo karaliaus sūnūs. Jie pakėlė balsus ir verkė, karalius ir visi jo tarnai taip pat labai verkė.</verse>
				<verse number="37">Abšalomas pabėgęs nuvyko pas Gešūro karalių, Amihudo sūnų Talmają. Dovydas ilgai liūdėjo savo sūnaus.</verse>
				<verse number="38">Abšalomas, pabėgęs į Gešūrą, ten išbuvo trejus metus.</verse>
				<verse number="39">Karalius pradėjo ilgėtis Abšalomo, nes jau buvo nusiraminęs dėl Amnono mirties.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Cerujos sūnus Joabas pastebėjo, kad karaliaus širdis palinko prie Abšalomo.</verse>
				<verse number="2">Joabas pakvietė iš Tekojos išmintingą moterį ir tarė jai: ‘‘Apsivilk gedulo drabužiais, nesitepk aliejumi ir apsimesk gedinti ilgą laiką.</verse>
				<verse number="3">Nueik pas karalių ir taip jam kalbėk’‘. Ir Joabas įdėjo žodžius į jos lūpas.</verse>
				<verse number="4">Tekojietė moteris, atėjusi pas karalių, puolė veidu į žemę, išreikšdama jam pagarbą, ir tarė: ‘‘Karaliau, padėk’‘.</verse>
				<verse number="5">Karalius jos klausė: ‘‘Kas nutiko?’‘ Ji atsakė: ‘‘Aš esu našlė, mano vyras miręs.</verse>
				<verse number="6">Tavo tarnaitė turėjo du sūnus. Juodu susiginčijo laukuose ir, nesant kas juos perskiria, vienas užmušė kitą.</verse>
				<verse number="7">Dabar visi giminės, sukilę prieš mane, sako: ‘Išduok tą, kuris užmušė savo brolį, kad jį nužudytume už jo brolį ir sunaikintume paveldėtoją’. Tuo būdu jie siekia užgesinti man likusią kibirkštėlę, kad nepaliktų ant žemės mano vyrui nei vardo, nei palikuonių’‘.</verse>
				<verse number="8">Karalius atsakė moteriai: ‘‘Eik į savo namus, aš duosiu nurodymą dėl tavęs’‘.</verse>
				<verse number="9">Tekojietė moteris tarė karaliui: ‘‘Mano valdove karaliau, kaltė tebūna ant manęs ir mano tėvo namų, o karalius ir jo sostas bus nekaltas’‘.</verse>
				<verse number="10">Karalius atsakė: ‘‘Kas tau grasins, tą atvesk pas mane, ir jis daugiau tavęs nebelies’‘.</verse>
				<verse number="11">Ji sakė: ‘‘Karaliau, atsimink Viešpatį, savo Dievą, ir nebeleisk kraujo keršytojams žudyti, kad jie nesunaikintų mano sūnaus’‘. Jis atsakė: ‘‘Kaip Viešpats gyvas, nė vienas tavo sūnaus plaukas nenukris žemėn’‘.</verse>
				<verse number="12">Moteris tarė: ‘‘Leisk savo tarnaitei pasakyti tau, karaliau, dar vieną dalyką’‘. Jis tarė: ‘‘Kalbėk’‘.</verse>
				<verse number="13">Moteris sakė: ‘‘Kodėl tu esi nusistatęs prieš Dievo tautą? Juk taip kalbėdamas, karaliau, tu apkaltini pats save, neleisdamas grįžti savo ištremtajam.</verse>
				<verse number="14">Mes visi mirštame ir esame kaip ant žemės išlietas vanduo, kurio nebegalima surinkti; tačiau Dievas neatima gyvybės, bet atranda būdą, kad ištremtieji nebūtų atstumti nuo Jo.</verse>
				<verse number="15">Aš atėjau kalbėti karaliui, savo valdovui, dėl to, kad žmonės mane įbaugino. Tavo tarnaitė galvojo: ‘Kalbėsiu karaliui, gal karalius įvykdys savo tarnaitės prašymą.</verse>
				<verse number="16">Karalius juk išklausys ir išgelbės savo tarnaitę iš rankos, siekiančios išnaikinti mane ir mano sūnų iš Dievo mums skirto paveldėjimo’.</verse>
				<verse number="17">Mano valdovo karaliaus žodis nuramino mane. Nes karalius yra kaip Dievo angelas ir skiria gera nuo pikta. Viešpats, tavo Dievas, tebūna su tavimi’‘.</verse>
				<verse number="18">Karalius tarė jai: ‘‘Neslėpk nuo manęs nieko, ko klausiu’‘. Moteris atsakė: ‘‘Tegul kalba karalius, mano valdovas’‘.</verse>
				<verse number="19">Karalius paklausė: ‘‘Ar ne Joabo ranka yra su tavimi šitame reikale?’‘ Moteris sakė: ‘‘Kaip gyva tavo siela, mano valdove karaliau, niekas negali nukrypti nei į kairę, nei į dešinę nuo to, ką pasakė karalius. Taip, tavo tarnas Joabas mane pamokė ir įdėjo tuos žodžius į mano lūpas.</verse>
				<verse number="20">Norėdamas taip išdėstyti visą reikalą, tavo tarnas Joabas tą padarė. Bet mano valdovas yra išmintingas kaip Dievo angelas ir žino visa, kas vyksta žemėje’‘.</verse>
				<verse number="21">Karalius tarė Joabui: ‘‘Aš patenkinu tavo prašymą, eik ir parvesk jaunuolį Abšalomą’‘.</verse>
				<verse number="22">Joabas, parpuolęs veidu į žemę, nusilenkė ir dėkojo karaliui. Po to jis tarė: ‘‘Karaliau, mano valdove, šiandien žinau, kad radau malonę tavo akyse, nes patenkinai savo tarno prašymą’‘.</verse>
				<verse number="23">Joabas, nuėjęs į Gešūrą, parvedė Abšalomą į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="24">Karalius įsakė: ‘‘Tegul jis gyvena savo namuose, bet mano veido nematys’‘. Taip Abšalomas sugrįžo į savo namus, tačiau karaliaus nematė.</verse>
				<verse number="25">Visame Izraelyje nebuvo gražesnio vyro už Abšalomą. Nuo galvos iki kojų padų jis neturėjo jokio trūkumo.</verse>
				<verse number="26">Jis kirpdavosi plaukus kiekvienų metų pabaigoje, nes plaukai būdavo jam sunkūs. Jo nukirpti galvos plaukai svėrė du šimtus šekelių pagal karaliaus svorį.</verse>
				<verse number="27">Abšalomas turėjo tris sūnus ir vieną dukterį, vardu Tamara; ji buvo graži moteris.</verse>
				<verse number="28">Abšalomas išgyveno Jeruzalėje dvejus metus, nematęs karaliaus veido.</verse>
				<verse number="29">Jis kvietė Joabą pas save, norėdamas jį pasiųsti pas karalių, bet Joabas neatėjo. Antrą kartą pakviestas, Joabas taip pat neatėjo.</verse>
				<verse number="30">Tuomet Abšalomas kalbėjo savo tarnams: ‘‘Jūs žinote, kad Joabo laukas yra šalia mano ir jame auga miežiai. Eikite ir juos padekite’‘. Abšalomo tarnai padegė miežius.</verse>
				<verse number="31">Tada Joabas, atėjęs pas Abšalomą, klausė: ‘‘Kodėl tavo tarnai padegė mano miežius?’‘</verse>
				<verse number="32">Abšalomas atsakė Joabui: ‘‘Aš tave kviečiau ateiti pas mane, nes norėjau, kad tu paklaustum karaliaus, kodėl turėjau grįžti iš Gešūro. Man būtų buvę geriau, jei ten būčiau pasilikęs. Aš noriu pamatyti karalių. Jei aš kaltas, tegul nužudo mane’‘.</verse>
				<verse number="33">Joabas, atėjęs pas karalių, jam viską pranešė. Tada karalius pasikvietė Abšalomą. Jis atėjo pas karalių ir nusilenkė veidu iki žemės, o karalius pabučiavo Abšalomą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Abšalomas įsigijo vežimų bei žirgų ir penkiasdešimt vyrų, kurie bėgdavo pirma jo.</verse>
				<verse number="2">Jis keldavosi anksti ir atsistodavo šalia kelio prie vartų. Jei koks žmogus su savo byla ateidavo į karaliaus teismą, Abšalomas pasišaukdavo jį ir klausdavo: ‘‘Iš kurio tu miesto?’‘ Kai tas atsakydavo: ‘‘Tavo tarnas yra iš tokios Izraelio giminės’‘,</verse>
				<verse number="3">Abšalomas jam sakydavo: ‘‘Tavo reikalas yra geras ir teisingas, bet nėra pas karalių kas tave išklausytų.</verse>
				<verse number="4">Jei mane paskirtų krašto teisėju, tai pas mane galėtų ateiti kiekvienas, turįs bylą ar skundą, ir aš apginčiau jo teises’‘.</verse>
				<verse number="5">Jei kas norėdavo Abšalomui nusilenkti, jis ištiesęs ranką tą apkabindavo ir pabučiuodavo.</verse>
				<verse number="6">Taip Abšalomas elgėsi su visais izraelitais, kurie ateidavo į karaliaus teismą. Abšalomas tokiu būdu pavogė izraelitų širdis.</verse>
				<verse number="7">Praėjus keturiasdešimčiai metų, Abšalomas tarė karaliui: ‘‘Prašau, leisk man eiti į Hebroną ir įvykdyti įžadą, kurį daviau Viešpačiui.</verse>
				<verse number="8">Gyvendamas Gešūre, Sirijoje, daviau įžadą: ‘Jei Viešpats mane parves atgal į Jeruzalę, aš tarnausiu Jam’ ‘‘.</verse>
				<verse number="9">Karalius jam tarė: ‘‘Eik ramybėje’‘. Abšalomas pakilo ir išėjo į Hebroną.</verse>
				<verse number="10">Jis slapta išsiuntė pasiuntinius į visas Izraelio gimines su pranešimu: ‘‘Išgirdę trimito garsą, sakykite: ‘Abšalomas karaliauja Hebrone’ ‘‘.</verse>
				<verse number="11">Iš Jeruzalės su Abšalomu išvyko du šimtai pakviestų vyrų. Jie ėjo nieko pikto nemanydami ir nieko nežinodami.</verse>
				<verse number="12">Abšalomas aukodamas dar pasikvietė iš Gilojo miesto Ahitofelį, Dovydo patarėją. Taip sąmokslas išsiplėtė, nes žmonės nuolat ėjo pas Abšalomą.</verse>
				<verse number="13">Pasiuntinys atėjo pas Dovydą ir pranešė: ‘‘Izraelio žmonių širdys prisirišo prie Abšalomo’‘.</verse>
				<verse number="14">Dovydas sakė visiems savo tarnams Jeruzalėje: ‘‘Bėkime, nes nėra kito išsigelbėjimo nuo Abšalomo. Skubėkime, kad jis mūsų neužkluptų, nepadarytų mums pikta ir neišžudytų miesto kardu’‘.</verse>
				<verse number="15">Karaliaus tarnai sakė karaliui: ‘‘Štai tavo tarnai vykdys visa, ką karalius įsakys’‘.</verse>
				<verse number="16">Karalius išėjo kartu su visais namiškiais, liko tik dešimt sugulovių namų saugoti.</verse>
				<verse number="17">Karalius išėjo, ir visi žmonės sekė paskui jį, ir jie sustojo toli nuo namų.</verse>
				<verse number="18">Visi jo tarnai ėjo šalia jo, o keretai, peletai ir gatiečiai, šeši šimtai vyrų, kurie buvo atėję su juo iš Gato, ėjo pirma karaliaus.</verse>
				<verse number="19">Dovydas klausė gatietį Itają: ‘‘Kodėl tu eini su mumis? Grįžk ir pasilik pas karalių. Tu juk esi svetimšalis, atėjęs čia iš savo krašto.</verse>
				<verse number="20">Vakar atėjai, o šiandien ar turėtum eiti su mumis? Aš turiu eiti, o tu grįžk su savo broliais. Gailestingumas ir tiesa tebūna su tavimi’‘.</verse>
				<verse number="21">Itajas atsakė karaliui: ‘‘Kaip Viešpats gyvas ir mano valdovas karalius gyvas! Kur bus mano karalius, mirtyje ar gyvenime, ten bus ir jo tarnas’‘.</verse>
				<verse number="22">Dovydas tarė Itajui: ‘‘Tai eik su manimi’‘. Itajas perėjo su visais savo vyrais ir jų šeimomis.</verse>
				<verse number="23">Visas kraštas garsiai verkė, ir visi žmonės perėjo į kitą pusę, ir karalius perėjo per Kedrono upelį ir traukė dykumos link.</verse>
				<verse number="24">Atėjo Cadokas ir levitai, nešdami Dievo Sandoros skrynią. Jie pastatė Dievo skrynią, ir Abjataras ėjo aukštyn, kol visi pasitraukė iš miesto.</verse>
				<verse number="25">Karalius Cadokui tarė: ‘‘Nešk Dievo skrynią atgal į miestą. Jei rasiu malonę Viešpaties akyse, Jis mane parves ir parodys man ją ir savo buveinę.</verse>
				<verse number="26">Jei Jis man sakys: ‘Aš nepatenkintas tavimi’, tai tegul daro su manimi, kaip Jam patinka’‘.</verse>
				<verse number="27">Tada karalius kalbėjo kunigui Cadokui: ‘‘Tu esi regėtojas. Tu, tavo sūnus Ahimaacas ir Abjataro sūnus Jehonatanas grįžkite ramybėje į miestą.</verse>
				<verse number="28">Štai aš pasiliksiu dykumoje, kol gausiu iš jūsų pranešimą’‘.</verse>
				<verse number="29">Cadokas ir Abjataras parnešė Dievo skrynią į Jeruzalę ir ten pasiliko.</verse>
				<verse number="30">Dovydas ėjo aukštyn Alyvų kalno šlaitu verkdamas, apsigaubęs galvą ir basas. Visi su juo buvę žmonės, apsigaubę galvas, ėjo aukštyn taip pat verkdami.</verse>
				<verse number="31">Dovydas, sužinojęs, kad Ahitofelis yra tarp sąmokslininkų pas Abšalomą, meldėsi: ‘‘Viešpatie, meldžiu, paversk Ahitofelio patarimą niekais’‘.</verse>
				<verse number="32">Kalno viršūnėje, kur Dovydas garbino Dievą, jį pasitiko arkietis Hušajas su perplėštais drabužiais ir žemėmis apibarstyta galva.</verse>
				<verse number="33">Dovydas jam tarė: ‘‘Jei eisi su manimi, būsi man našta,</verse>
				<verse number="34">o jei grįši į miestą ir prisidėsi prie Abšalomo, sakydamas jam: ‘Aš noriu būti tavo tarnas, karaliau. Buvau tavo tėvo tarnas praeityje, o dabar noriu būti tavo tarnas’, tai Ahitofelio patarimą galėsi niekais paversti.</verse>
				<verse number="35">Su tavimi bus kunigai Cadokas ir Abjataras. Pranešk jiems visa, ką nugirsi karaliaus namuose.</verse>
				<verse number="36">Pas juos yra abu jų sūnūs: Cadoko sūnus Ahimaacas ir Abjataro­Jehonatanas; per juos perduok man viską, ką išgirsi’‘.</verse>
				<verse number="37">Dovydo draugas Hušajas sugrįžo į Jeruzalę, Abšalomui įeinant į ją.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Dovydui paėjus kiek toliau nuo kalno viršūnės, jį sutiko Mefi Bošeto tarnas Ciba su pora asilų, apkrautų dviem šimtais duonos kepalų, šimtu ryšulių džiovintų vynuogių, šimtu ryšulių vasaros vaisių ir odine vyno.</verse>
				<verse number="2">Karalius klausė Cibą: ‘‘Kam tau visa tai?’‘ Ciba atsakė: ‘‘Asilai­ karaliaus namiškiams joti, duona ir vaisiai­jaunuoliams valgyti, o vynas­nusilpusiems dykumoje atgaivinti’‘.</verse>
				<verse number="3">Karalius klausė: ‘‘Kur yra tavo valdovo sūnus?’‘ Ciba atsakė karaliui: ‘‘Jis pasiliko Jeruzalėje, sakydamas: ‘Šiandien Izraelis man sugrąžins mano tėvo karalystę’ ‘‘.</verse>
				<verse number="4">Karalius tarė Cibai: ‘‘Kas buvo Mefi Bošeto, dabar priklauso tau’‘. Ciba atsakė: ‘‘Nuolankiai maldauju tave, mano valdove karaliau, leisk man surasti malonę tavo akyse’‘.</verse>
				<verse number="5">Karaliui Dovydui atvykus į Bahurimą, Sauliaus giminės vyras Šimis, Geros sūnus, išėjo ir keikė eidamas.</verse>
				<verse number="6">Jis mėtė akmenimis Dovydą bei visus jo tarnus; karalius buvo apsuptas žmonių ir karių.</verse>
				<verse number="7">Šimis keikdamas sakė: ‘‘Išeik, išeik, tu kraugery, Belialo žmogau.</verse>
				<verse number="8">Viešpats atmokėjo tau už visą Sauliaus namų kraują, kurio vietoje tu pasidarei karaliumi. Viešpats atidavė karalystę tavo sūnui Abšalomui. Dabar tu patekai nemalonėn, nes esi kraugerys’‘.</verse>
				<verse number="9">Cerujos sūnus Abišajas paklausė karaliaus: ‘‘Kodėl šitas pastipęs šuo keikia mano valdovą karalių? Leisk man nueiti ir nuimti jam galvą’‘.</verse>
				<verse number="10">Karalius atsakė: ‘‘Kas man ir jums, Cerujos sūnūs! Jis keikia, kadangi Viešpats jam liepė: ‘Keik Dovydą!’ Kas gali klausti: ‘Kodėl taip darai?’ ‘‘</verse>
				<verse number="11">Dovydas kalbėjo Abišajui ir visiems tarnams: ‘‘Štai mano paties sūnus ieško mano gyvybės. Tuo labiau šis benjaminas. Palikite jį ramybėje, tegul jis keikia, nes jam taip liepė Viešpats.</verse>
				<verse number="12">Gal Viešpats pažvelgs į mano sielvartą ir man atmokės geru už jo šiandieninius keiksmus’‘.</verse>
				<verse number="13">Dovydas ėjo keliu su savo vyrais, o Šimis­kalno šlaitu šalia jo keikdamas, mėtydamas akmenimis ir barstydamas dulkes.</verse>
				<verse number="14">Pagaliau karalius ir visi jo žmonės pavargo ir ten ilsėjosi.</verse>
				<verse number="15">Abšalomas su visais žmonėmis atėjo į Jeruzalę; Achitofelis buvo su juo.</verse>
				<verse number="16">Arkietis Hušajas, Dovydo draugas, atėjęs pas Abšalomą, tarė: ‘‘Tegyvuoja karalius! Tegyvuoja karalius!’‘</verse>
				<verse number="17">Abšalomas paklausė jo: ‘‘Ar toks tavo dėkingumas draugui? Kodėl nėjai su savo draugu?’‘</verse>
				<verse number="18">Hušajas atsakė Abšalomui: ‘‘Aš priklausau tam, kurį išrinko Viešpats, Izraelio vyrai ir šitie žmonės.</verse>
				<verse number="19">Kam gi aš galėčiau tarnauti, jei ne jo sūnui. Kaip tarnavau tavo tėvui, taip noriu tarnauti tau’‘.</verse>
				<verse number="20">Abšalomas tarė Ahitofeliui: ‘‘Patark, ką mums daryti?’‘</verse>
				<verse number="21">Ahitofelis tarė Abšalomui: ‘‘Įeik pas savo tėvo suguloves, kurias jis paliko namų saugoti. Kai izraelitai sužinos, kad tapai pasibjaurėtinas savo tėvui, visų tavo šalininkų rankos sustiprės’‘.</verse>
				<verse number="22">Jie pastatė Abšalomui palapinę ant stogo, o jis, visiems izraelitams matant, įėjo pas savo tėvo suguloves.</verse>
				<verse number="23">Tais laikais Ahitofelio patarimas būdavo labai vertinamas, lyg jį duotų pats Dievas. Jo patarimų klausė Dovydas ir Abšalomas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Ahitofelis tarė Abšalomui: ‘‘Leisk man išsirinkti dvylika tūkstančių vyrų ir vytis Dovydą šią naktį.</verse>
				<verse number="2">Aš jį užpulsiu, kol jis dar nuvargęs ir nuleidęs rankas, ir jį išgąsdinsiu. Visi jo vyrai pabėgs, o karalių nužudysiu.</verse>
				<verse number="3">Po to aš atvesiu visus žmones pas tave. Kai nebus to, kurio gyvybės ieškai, visa tauta gyvens ramybėje’‘.</verse>
				<verse number="4">Tas pasiūlymas patiko Abšalomui ir visiems Izraelio vyresniesiems.</verse>
				<verse number="5">Abšalomas tarė: ‘‘Pakvieskite arkietį Hušają. Paklausysime, ką jis pasakys’‘.</verse>
				<verse number="6">Hušajui atėjus, Abšalomas jam tarė: ‘‘Taip kalbėjo Ahitofelis. Ar mums elgtis pagal jo patarimą? Jei ne, tai tu kalbėk’‘.</verse>
				<verse number="7">Hušajas atsakė Abšalomui: ‘‘Šitas Ahitofelio patarimas nėra geras.</verse>
				<verse number="8">Tu žinai, kad tavo tėvas ir jo vyrai yra karžygiai ir jie yra taip įnirtę, kaip lokė lauke, netekusi jauniklių. Be to, tavo tėvas yra patyręs karys ir nenakvos kartu su žmonėmis.</verse>
				<verse number="9">Jis dabar yra pasislėpęs kokiame nors urve ar kitoje vietoje. Jei juos užpulsime ir keli iš mūsų žus, visi, išgirdę tai, sakys: ‘Sumušti žmonės, kurie sekė Abšalomą’.</verse>
				<verse number="10">Tada ir narsiausias, kurio širdis yra kaip liūto, drebės iš baimės, nes visas Izraelis žino, kad tavo tėvas yra galingas vyras ir su juo esantys yra narsūs vyrai.</verse>
				<verse number="11">Todėl aš patariu sušaukti visus izraelitus nuo Dano iki Beer Šebos, kad jų būtų kaip smilčių pajūryje, ir tu pats eisi į mūšį su jais.</verse>
				<verse number="12">Suradę jį, užpulsime, kaip rasa krintanti ant žemės, ir nepaliksime gyvo nė vieno iš vyrų, kurie yra su juo.</verse>
				<verse number="13">O jei jis pasitrauks į miestą, tai izraelitai atsineš virvių ir jį su visu miestu nuvilksime į upę, nė akmenėlio nepaliksime’‘.</verse>
				<verse number="14">Abšalomas ir visi izraelitai tarė: ‘‘Arkiečio Hušajo patarimas yra geresnis už Ahitofelio’‘. Nes Viešpats padarė, kad geras Ahitofelio patarimas nueitų niekais ir Viešpats galėtų užtraukti nelaimę Abšalomui.</verse>
				<verse number="15">Po to Hušajas pranešė kunigams Cadokui ir Abjatarui apie savo ir Ahitofelio patarimus Abšalomui bei Izraelio vyresniesiems.</verse>
				<verse number="16">Jis sakė: ‘‘Skubiai siųskite ir pasakykite Dovydui nenakvoti šiąnakt dykumoje, bet tuojau persikelti kitur, kad nepražūtų karalius ir visi su juo esantys žmonės’‘.</verse>
				<verse number="17">Jehonatanas ir Ahimaacas buvo apsistoję prie En Rogelio šaltinio. Tarnaitė nuėjusi jiems pranešė, ir jie išėjo pasakyti karaliui Dovydui. Jie patys negalėjo pasirodyti mieste.</verse>
				<verse number="18">Tačiau vienas jaunuolis juos pastebėjo ir pranešė Abšalomui. Juodu skubiai nuėjo pas vieną žmogų Bahurime, kuris turėjo šulinį savo kieme, ir pasislėpė šulinyje.</verse>
				<verse number="19">Šeimininkė uždengė šulinį dangčiu ir pabarstė ant jo miežinių kruopų, kad nebūtų įtarimo.</verse>
				<verse number="20">Abšalomo tarnai, atėję į tuos namus, klausė šeimininkės: ‘‘Kur yra Ahimaacas ir Jehonatanas?’‘ Moteris jiems atsakė: ‘‘Jie perėjo upelį’‘. Paieškoję ir neradę jų, jie sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="21">Abšalomo tarnams nuėjus, Ahimaacas ir Jehonatanas išlipo iš šulinio ir nuėję pranešė karaliui Dovydui: ‘‘Skubiai pasitrauk už Jordano, nes štai ką patarė prieš tave Ahitofelis’‘.</verse>
				<verse number="22">Dovydas ir jo žmonės perėjo Jordaną. Rytui išaušus, visi buvo kitoje Jordano pusėje.</verse>
				<verse number="23">Ahitofelis, matydamas, kad jo patarimo neklausoma, pasibalnojo asilą ir parvyko namo į savo miestą. Jis, sutvarkęs savo namų reikalus, pasikorė ir buvo palaidotas savo tėvo kape.</verse>
				<verse number="24">Dovydui atvykus į Machanaimą, Abšalomas su savo vyrais perėjo per Jordaną.</verse>
				<verse number="25">Abšalomas paskyrė Amasą kariuomenės vadu Joabo vieton. Amasa buvo sūnus izraelito Itros, kuris buvo vedęs Abigailę, Nahašo dukterį, Joabo motinos Cerujos seserį.</verse>
				<verse number="26">Abšalomas su izraelitais pasistatė stovyklą Gileado krašte.</verse>
				<verse number="27">Dovydui atvykus į Machanaimą, Nahašo sūnus Šobis iš amonitų Rabos, Amielio sūnus Machyras iš Lo Debaro ir Barzilajas iš Gileado Rogelimo</verse>
				<verse number="28">atgabeno antklodžių, dubenių, molinių indų, kviečių, miežių, miltų, paskrudintų grūdų, pupų, lęšių,</verse>
				<verse number="29">medaus, sviesto ir sūrių. Visa tai jie atnešė Dovydui ir jo žmonėms, sakydami: ‘‘Žmonės dykumoje yra išalkę, nuvargę ir ištroškę’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Dovydas apžiūrėjo savo žmones ir paskyrė jiems tūkstantininkus ir šimtininkus.</verse>
				<verse number="2">Dovydas paskirstė karius į tris dalis; jiems vadovavo Joabas, Cerujos sūnus Abišajias, Joabo brolis, ir gatietis Itajas. Tuomet karalius tarė kariams: ‘‘Aš eisiu su jumis’‘.</verse>
				<verse number="3">Žmonės atsakė: ‘‘Tu neisi su mumis! Jei mes turėsime bėgti arba pusė mūsų žus, jie mūsų nežiūrės. Tu vertas dešimt tūkstančių mūsų. Būtų geriau, jei teiktum mums pagalbą iš miesto’‘.</verse>
				<verse number="4">Karalius jiems atsakė: ‘‘Darysiu, kas jums atrodo geriausia’‘. Karalius stovėjo prie vartų, o visi žmonės išėjo šimtais ir tūkstančiais.</verse>
				<verse number="5">Karalius įsakė Joabui, Abišajui ir Itajui: ‘‘Saugokite mano vaiką Abšalomą!’‘ Visi žmonės girdėjo tą karaliaus įsakymą vadams.</verse>
				<verse number="6">Žmonės išėjo prieš Izraelį. Mūšis įvyko Efraimo miške.</verse>
				<verse number="7">Izraelio žmonės buvo nugalėti Dovydo tarnų, ir buvo nužudyta tą dieną dvidešimt tūkstančių vyrų.</verse>
				<verse number="8">Mūšis išsiplėtė visoje apylinkėje. Miške žuvo daugiau žmonių, negu nuo kardo.</verse>
				<verse number="9">Abšalomas susitiko su Dovydo tarnais. Abšalomas jojo ant mulo. Kai jo mulas bėgo po dideliu ąžuolu, Abšalomo galva įstrigo tarp ąžuolo šakų, ir jis liko kaboti tarp dangaus ir žemės, o jo mulas, ant kurio jis jojo, nubėgo.</verse>
				<verse number="10">Vienas vyras, tai pamatęs, pranešė Joabui: ‘‘Aš mačiau Abšalomą, kabantį ąžuole’‘.</verse>
				<verse number="11">Joabas jam tarė: ‘‘Jei jį matei, kodėl jo neužmušei. Aš būčiau tau davęs dešimt sidabrinių ir diržą’‘.</verse>
				<verse number="12">Vyras atsakė Joabui: ‘‘Jei duotum ir tūkstantį sidabrinių, nepakelčiau savo rankos prieš karaliaus sūnų; juk karalius mums girdint įsakė tau, Abišajui ir Itajui: ‘Kas bebūtų, saugokite mano sūnų Abšalomą’.</verse>
				<verse number="13">Jei aš būčiau taip padaręs, mano gyvybė būtų pavojuje, nes nuo karaliaus nieko nėra paslėpta, ir tu pats būtum prieš mane’‘.</verse>
				<verse number="14">Joabas tarė: ‘‘Aš negaišiu čia su tavimi’‘. Paėmęs tris ietis į rankas, įsmeigė jas Abšalomui į širdį, kuris dar gyvas kabojo ąžuole.</verse>
				<verse number="15">Po to atėję dešimt jaunuolių ginklanešių nužudė Abšalomą.</verse>
				<verse number="16">Joabui sutrimitavus, žmonės nustojo vytis izraelitus, nes Joabas juos sulaikė.</verse>
				<verse number="17">Paėmę Abšalomą, įmetė jį į gilią duobę miške ir ant jo sukrovė didelę akmenų krūvą. Izraelitai pabėgo į savo palapines.</verse>
				<verse number="18">Abšalomas, dar gyvas būdamas, pasistatė sau paminklą Karaliaus slėnyje, galvodamas: ‘‘Neturiu sūnaus, kuris išlaikytų mano vardą’‘. Jis pavadino paminklą savo vardu. Ir iki šios dienos jis vadinamas Abšalomo paminklu.</verse>
				<verse number="19">Cadoko sūnus Ahimaacas prašė Joabo: ‘‘Leisk man nubėgti ir pranešti karaliui, kaip Viešpats atlygino jo priešams’‘.</verse>
				<verse number="20">Joabas atsakė jam: ‘‘Ne šiandien! Kitą dieną galėsi pranešti žinią, bet šiandien tau neleidžiu, nes žuvo karaliaus sūnus’‘.</verse>
				<verse number="21">Joabas įsakė Kušui eiti ir pranešti karaliui, ką matė. Kušas nusilenkė Joabui ir nubėgo.</verse>
				<verse number="22">Cadoko sūnus Ahimaacas dar kartą prašė Joabą: ‘‘Kas bebūtų, leisk man bėgti paskui Kušą’‘. Joabas tarė: ‘‘Kodėl tu nori bėgti, mano sūnau? Tu nenuneši geros žinios’‘.</verse>
				<verse number="23">Bet Ahimaacas tarė: ‘‘Kas bebūtų, aš bėgsiu’‘. Joabas jam atsakė: ‘‘Bėk!’‘ Ahimaacas bėgo lygumos keliu ir pralenkė Kušą.</verse>
				<verse number="24">Dovydas sėdėjo tarpuvartėje, o sargybinis stovėjo ant vartų stogo ir mūro sienos. Jis, pakėlęs akis, pamatė bėgantį vieną vyrą.</verse>
				<verse number="25">Sargybinis pranešė tai karaliui. Karalius tarė: ‘‘Jei jis vienas, tai su žinia’‘. O tas vis artėjo.</verse>
				<verse number="26">Tuo tarpu sargybinis pamatė kitą bėgantį vyrą ir vėl pranešė vartininkui: ‘‘Štai kitas vyras atbėga!’‘ Karalius tarė: ‘‘Ir šitas atneša žinią’‘.</verse>
				<verse number="27">Sargybinis tarė: ‘‘Pirmasis vyras bėga panašiai kaip Cadoko sūnus Ahimaacas’‘. Karalius atsiliepė: ‘‘Tai geras vyras, jis atneša gerą žinią’‘.</verse>
				<verse number="28">Ahimaacas priartėjęs tarė karaliui: ‘‘Ramybė tau!’‘ Parpuolęs veidu į žemę prieš karalių, kalbėjo: ‘‘Palaimintas Viešpats, tavo Dievas, kuris atidavė mums vyrus, kurie buvo pakėlę ranką prieš tave, karaliau’‘.</verse>
				<verse number="29">Karalius paklausė: ‘‘Ar Abšalomas gyvas?’‘ Ahimaacas atsakė: ‘‘Mačiau didelį sąmyšį, prieš išbėgdamas pas tave, bet nežinau, kas atsitiko’‘.</verse>
				<verse number="30">Karalius įsakė: ‘‘Pasitrauk ir atsistok čia’‘. Jis pasitraukė ir stovėjo.</verse>
				<verse number="31">Atbėgo ir Kušas. Jis tarė: ‘‘Gera žinia mano valdovui karaliui. Šiandien Viešpats atlygino visiems, kurie prieš tave sukilo’‘.</verse>
				<verse number="32">Karalius paklausė: ‘‘Ar Abšalomas gyvas?’‘ Kušas atsakė: ‘‘Tegul visiems karaliaus priešams taip atsitinka, kaip tam jaunuoliui’‘.</verse>
				<verse number="33">Karalius labai susijaudino. Nuėjęs į aukštutinį kambarį, jis verkė: ‘‘Mano sūnau Abšalomai! Mano sūnau, mano sūnau Abšalomai! O kad aš būčiau miręs tavo vietoje, Abšalomai! Mano sūnau, mano sūnau!’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Joabui buvo pranešta, kad karalius verkia ir gedi Abšalomo.</verse>
				<verse number="2">Tos dienos pergalė virto gedulu visiems žmonėms, nes žmonės girdėjo kalbant, kad karalius sielojasi dėl savo sūnaus.</verse>
				<verse number="3">Žmonės grįžo į miestą tylomis, kaip grįžta susigėdę tie, kurie pabėgo iš mūšio.</verse>
				<verse number="4">Karalius, apsidengęs veidą, šaukė garsiu balsu: ‘‘Mano sūnau Abšalomai! Abšalomai, mano sūnau, mano sūnau!’‘</verse>
				<verse number="5">Joabas, nuėjęs pas karalių, tarė: ‘‘Tu šiandien sugėdinai visus savo tarnus, kurie išgelbėjo tave bei tavo sūnų, tavo dukterų, tavo žmonų ir sugulovių gyvybes.</verse>
				<verse number="6">Tu myli tuos, kurie tavęs nekenčia, ir nekenti tų, kurie tave myli. Tu šiandien parodei, kad kunigaikščiai ir tauta tau nieko nereiškia. Dabar matau, kad jei Abšalomas būtų gyvas, o mes visi būtume žuvę, tu būtum patenkintas.</verse>
				<verse number="7">Taigi dabar eik ir kalbėk savo žmonėms. Prisiekiu Viešpačiu, jei neišeisi, tai rytoj neturėsi jų nė vieno; tai bus tau didžiausia nelaimė iš visų, kurias patyrei nuo pat savo jaunystės iki šios dienos’‘.</verse>
				<verse number="8">Karalius atsikėlė ir atsisėdo vartuose. Ir visiems žmonėms buvo pranešta: ‘‘Karalius sėdi vartuose’‘. Tuomet visi žmonės ėjo pas karalių. Izraelitai išsibėgiojo kiekvienas į savo palapines.</verse>
				<verse number="9">Tarp izraelitų giminių kilo ginčai ir nesutarimai: ‘‘Karalius mus išlaisvino iš mūsų priešų, jis mus išgelbėjo iš filistinų, o dabar turėjo bėgti iš krašto nuo Abšalomo.</verse>
				<verse number="10">Abšalomas, kurį buvome patepę valdovu, žuvo mūšyje. Kodėl dabar delsiame parsivesti karalių atgal?’‘</verse>
				<verse number="11">Dovydas pasiuntė pas kunigus Cadoką ir Abjatarą ir prašė kalbėti Judo vyresniesiems: ‘‘Kodėl jūs norite būti paskutiniai parvedant karalių į Jeruzalę? Nes tos kalbos Izraelyje pasiekė net karaliaus namus.</verse>
				<verse number="12">Jūs esate mano broliai, mano kūnas ir kaulai. Kodėl jūs norite būti paskutiniai parvedant karalių?’‘</verse>
				<verse number="13">O Amasai kalbėjo: ‘‘Argi tu nesi mano kūnas ir kaulai? Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, jei tu netapsi mano kariuomenės vadu vietoj Joabo’‘.</verse>
				<verse number="14">Tuo būdu Dovydas laimėjo visų Judo žmonių širdis; jis buvo pakviestas grįžti su visais savo tarnais.</verse>
				<verse number="15">Karalius grįžo ir pasiekė Jordaną. Judo žmonės atėjo į Gilgalą sutikti karalių ir perkelti jį per Jordaną.</verse>
				<verse number="16">Gero sūnus Šimis, benjaminas iš Bahurimo, taip pat atskubėjo su Judo vyrais karaliaus Dovydo pasitikti.</verse>
				<verse number="17">Su juo buvo tūkstantis vyrų iš Benjamino, taip pat Ciba, Sauliaus namų tarnas, su penkiolika sūnų bei dvidešimt tarnų. Jie perėjo per Jordaną pirma karaliaus</verse>
				<verse number="18">ir padėjo jo šeimynai persikelti per Jordaną, patarnaudami jam. Gero sūnus Šimis puolė ant žemės prieš karalių, kai jis buvo persikėlęs per Jordaną,</verse>
				<verse number="19">ir tarė: ‘‘Neįskaityk mano kaltės, mano valdove, ir neprisimink to, ką tavo tarnas darė tau išeinant iš Jeruzalės, ir nelaikyk to savo širdyje.</verse>
				<verse number="20">Žinau, kad esu kaltas. Šiandien atvykau pirmas iš visų Juozapo namų savo valdovo karaliaus pasitikti’‘.</verse>
				<verse number="21">Cerujos sūnus Abišajas tarė: ‘‘Ar Šimį nereikėtų bausti mirtimi už tai, kad jis keikė Viešpaties pateptąjį?’‘</verse>
				<verse number="22">Dovydas atsakė: ‘‘Kas man ir jums, Cerujos sūnūs, kad jūs šiandien man prieštaraujate. Ar šiandien reikėtų ką nors bausti mirtimi Izraelyje? Juk aš šiandien žinau, kad esu Izraelio karalius’‘.</verse>
				<verse number="23">Karalius pasakė Šimiui: ‘‘Tu nemirsi’‘, ir prisiekė jam.</verse>
				<verse number="24">Sauliaus sūnus Mefi Bošetas atvyko karaliaus pasitikti. Jis nebuvo plovęs savo kojų, kirpęs barzdos ir plovęs drabužių nuo tos dienos, kai karalius išėjo, iki jis sugrįžo.</verse>
				<verse number="25">Jam atvykus iš Jeruzalės karaliaus pasitikti, karalius klausė: ‘‘Mefi Bošetai, kodėl nėjai su manimi?’‘</verse>
				<verse number="26">Mefi Bošetas atsakė: ‘‘Mano valdove karaliau, mano tarnas apgavo mane. Tavo tarnas buvo jam įsakęs pabalnoti asilą, kad raitas galėčiau vykti su karaliumi, nes aš esu luošas,</verse>
				<verse number="27">o jis apšmeižė mane tau. Tačiau karalius kaip Dievo angelas. Taigi daryk, kas tau patinka.</verse>
				<verse number="28">Visi mano tėvo namai buvo tarsi mirę žmonės mano valdovo karaliaus akyse. O tu pasodinai savo tarną valgyti prie savo stalo. Argi dar daugiau galėčiau tikėtis iš karaliaus?’‘</verse>
				<verse number="29">Karalius jam atsakė: ‘‘Kam tu visa tai kalbi. Aš pasakiau, kad tu ir Ciba pasidalintumėte žemę’‘.</verse>
				<verse number="30">Mefi Bošetas atsakė karaliui: ‘‘Tegul Ciba viską ima, man gana to, kad mano karalius sveikas sugrįžo į savo namus’‘.</verse>
				<verse number="31">Gileadietis Barzilajas atėjo iš Rogelimo palydėti karalių per Jordaną.</verse>
				<verse number="32">Jis buvo labai senas žmogus, aštuoniasdešimties metų amžiaus. Karaliui gyvenant Machanaime, jis aprūpino karalių maistu, nes Barzilajas buvo labai turtingas.</verse>
				<verse number="33">Karalius sakė Barzilajui: ‘‘Eime su manimi į Jeruzalę, ten aš tave viskuo aprūpinsiu’‘.</verse>
				<verse number="34">Barzilajas atsakė karaliui: ‘‘Kiek man beliko gyventi, kad aš eičiau su karaliumi į Jeruzalę?</verse>
				<verse number="35">Man šiandien jau aštuoniasdešimt metų. Ar aš atskirsiu, kas gera ir kas bloga? Ar pajusiu tavo valgių ir gėrimų skonį? Ar beišgirsiu dainuojančių vyrų ar moterų balsus? Tai kodėl tavo tarnas turėtų būti našta mano valdovui karaliui?</verse>
				<verse number="36">Tavo tarnas tik truputį palydės tave už Jordano. Kodėl tad karalius turėtų man taip atsilyginti?</verse>
				<verse number="37">Prašau, leisk man grįžti į savo miestą, kad galėčiau mirti ten, kur mano tėvo ir motinos kapas. Tegul tavo tarnas Kimhamas eina su tavimi, karaliau, ir jam daryk tai, kas tau atrodys tinkama’‘.</verse>
				<verse number="38">Karalius atsakė: ‘‘Kimhamas eis su manimi, aš jam atlyginsiu pagal tavo norą ir, ko prašysi, padarysiu’‘.</verse>
				<verse number="39">Visi žmonės ir karalius persikėlė per Jordaną. Karalius pabučiavo Barzilają ir jį palaimino. Barzilajas sugrįžo į savo namus.</verse>
				<verse number="40">Karaliui keliaujant į Gilgalą, Kimhamas ir visi Judo žmonės bei pusė Izraelio žmonių lydėjo karalių.</verse>
				<verse number="41">Visi Izraelio vyrai atėjo pas karalių ir tarė: ‘‘Kodėl tave pasisavino mūsų broliai iš Judo ir perkėlė per Jordaną tave su šeimyna ir visais tavo žmonėmis?’‘</verse>
				<verse number="42">Judo vyrai atsakė izraelitams: ‘‘Todėl, kad karalius yra mums artimesnis. Kodėl pykstate? Ar karalius mus maitino? Ar jis davė mums dovanų?’‘</verse>
				<verse number="43">Izraelitai atsakė Judo vyrams: ‘‘Mes turime dešimt dalių pas karalių ir mes turime daugiau teisių į Dovydą negu jūs. Kodėl mus paniekinote? Argi ne mes pirmieji turėjome sugrąžinti karalių?’‘ Judo vyrai kalbėjo griežčiau už izraelitus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Tuo laiku ten buvo Belialo žmogus, vardu Šeba, Bichrio sūnus, benjaminas. Sutrimitavęs jis šaukė: ‘‘Mes neturime dalies Dovyde nė Jesės sūnaus paveldėjime. Izraelitai, kiekvienas į savo palapines!’‘</verse>
				<verse number="2">Visi izraelitai, atsiskyrę nuo Dovydo, sekė Bichrio sūnų Šebą, o Judo vyrai liko ištikimi Dovydui nuo Jordano iki Jeruzalės.</verse>
				<verse number="3">Dovydas sugrįžo į Jeruzalę. Karalius dešimt savo sugulovių, kurias buvo palikęs namų saugoti, apgyvendino atskiruose namuose; jis jas išlaikė, tačiau neįėjo pas jas. Taip jos buvo uždarytos iki savo mirties ir gyveno kaip našlės.</verse>
				<verse number="4">Karalius įsakė Amasai per tris dienas sušaukti visus Judo vyrus ir pačiam atvykti.</verse>
				<verse number="5">Amasa išėjo surinkti Judo vyrų, tačiau užtruko ilgiau, negu buvo nustatyta.</verse>
				<verse number="6">Tuomet Dovydas tarė Abišajui: ‘‘Bichrio sūnus Šeba padarys mums daugiau žalos negu Abšalomas. Imk savo valdovo tarnus ir vykis jį. Kitaip jis susiras sustiprintų miestų ir paspruks nuo mūsų’‘.</verse>
				<verse number="7">Joabo kariai, keretai, peletai ir visi karžygiai iš Jeruzalės vijosi Bichrio sūnų Šebą.</verse>
				<verse number="8">Kai jie atėjo į Gibeoną prie didžiojo akmens, juos pasitiko Amasa. Joabas vilkėjo kario rūbais, susijuosęs diržu, ant kurio buvo pritvirtintas kardas makštyje; kardas buvo lengvai ištraukiamas.</verse>
				<verse number="9">Joabas klausė Amasos: ‘‘Ar tu esi sveikas, broli?’‘ ir paėmė dešine ranka jam už barzdos, lyg norėdamas jį pabučiuoti.</verse>
				<verse number="10">Amasa nepastebėjo kardo Joabo rankoje; tuo metu Joabas dūrė jam į pilvą, ir visi jo viduriai išvirto ant žemės. Antro smūgio nereikėjo, ir Amasa mirė. Joabas ir jo brolis Abišajas vijosi Bichrio sūnų Šebą.</verse>
				<verse number="11">Vienas Joabo vyrų, pasilikęs prie Amasos, sakė: ‘‘Kas su Joabu ir už Dovydą, sekite Joabą’‘.</verse>
				<verse number="12">Amasa gulėjo kruvinas vieškelio viduryje. Tas vyras, matydamas žmones sustojant, patraukė Amasos kūną nuo vieškelio ir užmetė ant jo drabužį.</verse>
				<verse number="13">Kai jis buvo patrauktas nuo vieškelio, visi žmonės kartu su Joabu vijosi Bichrio sūnų Šebą.</verse>
				<verse number="14">Šeba perėjo visą Izraelį iki Abel Bet Maakos, ir visi beritai susirinkę sekė jį.</verse>
				<verse number="15">Joabas su savo žmonėmis atėjo ir apgulė Abel Bet Maaką, supylė pylimą aplink ir ruošėsi griauti miesto sienas.</verse>
				<verse number="16">Viena išmintinga moteris iš miesto šaukė: ‘‘Klausykite! Klausykite! Pasakykite Joabui, kad jis prieitų ir aš galėčiau jam kai ką pasakyti’‘.</verse>
				<verse number="17">Jam atėjus, moteris klausė: ‘‘Ar tu Joabas?’‘ Jis atsakė: ‘‘Taip’‘. Ji sakė: ‘‘Paklausyk savo tarnaitės žodžių’‘. Jis tarė: ‘‘Klausau’‘.</verse>
				<verse number="18">Ji kalbėjo: ‘‘Seniau sakydavo: ‘Tepasiklausia Abelyje’. Ir taip išspręsdavo bylą.</verse>
				<verse number="19">Mes esame taikingi ir ištikimi Izraeliui. Tu sieki sunaikinti miestą, kuris yra motina Izraeliui. Kodėl nori praryti Viešpaties paveldėjimą?’‘</verse>
				<verse number="20">Joabas atsakė: ‘‘Tebūna tai toli nuo manęs, kad aš praryčiau ar sugriaučiau.</verse>
				<verse number="21">Čia ne toks reikalas! Vienas vyras iš Efraimo kalnų, vardu Šeba, Bichrio sūnus, pakėlė ranką prieš karalių Dovydą. Atiduokite jį, ir aš atsitrauksiu nuo miesto’‘. Moteris atsakė Joabui: ‘‘Jo galvą tau numes per sieną’‘.</verse>
				<verse number="22">Ta moteris ėjo pas žmones ir kalbėjo jiems išmintingai. Jie nukirto Bichrio sūnui Šebai galvą ir ją numetė Joabui. Tuomet Joabas trimitavo, jie atsitraukė nuo miesto, ir kiekvienas nuėjo į savo palapines. O Joabas sugrįžo į Jeruzalę pas karalių.</verse>
				<verse number="23">Joabas buvo visos Izraelio kariuomenės vadas, Jehojados sūnus Benajas buvo keretų bei peletų viršininkas,</verse>
				<verse number="24">Adoramas buvo mokesčių rinkėjas, Ahiludo sūnus Juozapatas buvo metraštininkas,</verse>
				<verse number="25">Ševa buvo raštininkas, Cadokas bei Abjataras­kunigai,</verse>
				<verse number="26">o Ira, jajiritas, buvo vyriausiasis Dovydo valdytojas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Dovydo dienomis buvo badas trejus metus iš eilės. Dovydas klausė Viešpaties, ir Viešpats atsakė: ‘‘Tai dėl Sauliaus ir jo kraugeriškų namų, nes jis išžudė gibeoniečius’‘.</verse>
				<verse number="2">Gibeoniečiai buvo ne izraelitų kilmės, bet iš amoritų likučio. Izraelitai buvo jiems prisiekę jų neišnaikinti, tačiau Saulius iš savo uolumo dėl Izraelio ir Judo siekė juos išžudyti.</verse>
				<verse number="3">Dovydas klausė gibeoniečių: ‘‘Ką aš galėčiau jums padaryti ir kaip sutaikinti jus, kad jūs palaimintumėte Viešpaties paveldėjimą?’‘</verse>
				<verse number="4">Gibeoniečiai jam atsakė: ‘‘Mes nereikalaujame nei sidabro, nei aukso iš Sauliaus ir jo namų ir dėl mūsų nieko nežudyk Izraelyje’‘. Dovydas sakė: ‘‘Kaip jūs pasakysite, taip padarysiu dėl jūsų’‘.</verse>
				<verse number="5">Jie atsakė karaliui: ‘‘Tas žmogus, kuris mus žudė ir siekė visus išnaikinti Izraelio krašte,</verse>
				<verse number="6">tegul duoda mums septynis vyrus iš jo sūnų, kuriuos mes pakarsime Sauliaus Gibėjoje, Viešpaties akivaizdoje’‘. Karalius atsakė: ‘‘Aš duosiu juos’‘.</verse>
				<verse number="7">Tačiau karalius gailėjo Mefi Bošeto, sūnaus Jehonatano, sūnaus Sauliaus, dėl Viešpaties priesaikos, kuri saistė Dovydą su Jehonatanu.</verse>
				<verse number="8">Karalius ėmė abu Ajos dukters Ricpos ir Sauliaus sūnus Armonį ir Mefi Bošetą ir penkis Sauliaus dukters Mikalės ir meholiečio Barzilajaus sūnaus Adrielio sūnus</verse>
				<verse number="9">ir juos atidavė gibeoniečiams. Jie juos pakorė ant kalvos Viešpaties akivaizdoje. Taip tie septyni mirė kartu. Jie buvo nužudyti pirmosiomis pjūties dienomis, pradėjus pjauti miežius.</verse>
				<verse number="10">Ajos duktė Ricpa pasitiesė ašutinę ant uolos pjūties pradžioje ir buvo, kol pradėjo lyti. Ji sėdėjo ir neleido padangių paukščiams nutūpti ant jų dieną nė laukiniams žvėrims prieiti naktį.</verse>
				<verse number="11">Kai Dovydui pranešė, ką padarė Ajos duktė Ricpa, Sauliaus sugulovė,</verse>
				<verse number="12">Dovydas nuėjęs paėmė iš Jabeš Gileado gyventojų Sauliaus ir jo sūnaus Jehonatano kaulus. Jie jų kūnus buvo pavogę iš Bet Šano, kur filistinai juos buvo pakorę tą dieną, kai jie nukovė Saulių Gilbojoje.</verse>
				<verse number="13">Iš ten Dovydas atgabeno Sauliaus ir jo sūnaus Jehonatano kaulus; be to, jie surinko ir pakartųjų kaulus.</verse>
				<verse number="14">Ir jie palaidojo Sauliaus ir jo sūnaus Jehonatano kaulus Celoje, Benjamino krašte, jo tėvo Kišo kape. Jie įvykdė visa, ką karalius įsakė. Po to Dievas išklausė maldą dėl krašto.</verse>
				<verse number="15">Kilo karas tarp filistinų ir Izraelio. Dovydas ir jo vyrai išėjo kariauti su filistinais. Ir Dovydas pavargo.</verse>
				<verse number="16">Išbi Benobas, milžinų palikuonis, kurio ietis svėrė tris šimtus šekelių vario, dėvėjo naujus šarvus ir norėjo nukauti Dovydą.</verse>
				<verse number="17">Bet į pagalbą atėjo Cerujos sūnus Abišajas ir nukovė filistiną. Tuomet Dovydo vyrai prisiekė: ‘‘Tu nebeisi su mumis į karą, kad neužgestų Izraelio žiburys’‘.</verse>
				<verse number="18">Po to vėl kilo karas su filistinais. Prie Gobo hušatitas Sibechajas nukovė milžinų palikuonį Safą.</verse>
				<verse number="19">Vėl kilus karui su filistinais prie Gobo, Jaare Oregimo sūnus Elhananas iš Betliejaus nukovė gatietį, Galijoto brolį, kurio ieties kotas buvo kaip audėjo staklių riestuvas.</verse>
				<verse number="20">Kartą mūšyje prie Gato dalyvavo aukšto ūgio vyras, kurio rankos ir kojos turėjo po šešis pirštus, iš viso dvidešimt keturis; jis irgi buvo kilęs iš milžinų.</verse>
				<verse number="21">Jam keikiant Izraelį, jį nukovė Jehonatanas, Dovydo brolio Šimos sūnus.</verse>
				<verse number="22">Šitie keturi buvo Gato milžinų palikuonys; juos nukovė Dovydas ir jo tarnai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Dovydas kalbėjo Viešpačiui šios giesmės žodžius tą dieną, kai Viešpats jį išgelbėjo iš visų jo priešų ir iš Sauliaus rankų.</verse>
				<verse number="2">Jis sakė: ‘‘Viešpats yra mano uola, tvirtovė ir išlaisvintojas.</verse>
				<verse number="3">Dievas yra mano uola, Juo pasitikėsiu; Jis mano skydas ir išgelbėjimo ragas, mano apsauga ir mano aukštas bokštas, mano gelbėtojas. Tu gelbsti mane iš smurto.</verse>
				<verse number="4">Šauksiuosi Viešpaties, kuris vertas gyriaus, ir taip būsiu išgelbėtas nuo priešų.</verse>
				<verse number="5">Mirties bangos supo mane, bedievių antplūdis gąsdino mane.</verse>
				<verse number="6">Pragaro kančios apraizgė mane, mirties pinklės laukė manęs.</verse>
				<verse number="7">Sielvarte šaukiausi Viešpaties, savo Dievo. Jis išgirdo savo šventykloje mano balsą, ir mano šauksmas pasiekė Jo ausis.</verse>
				<verse number="8">Susvyravo, sudrebėjo žemė, ir dangaus pamatai sujudėjo ir drebėjo, nes Jis užsirūstino.</verse>
				<verse number="9">Iš Jo šnervių kilo dūmai, iš burnos veržėsi naikinančios liepsnos, įkaitusios žarijos skraidė.</verse>
				<verse number="10">Jis palenkė dangų ir nužengė, tamsa buvo po Jo kojomis.</verse>
				<verse number="11">Jis skrido ant cherubo ir lėkė vėjo sparnais;</verse>
				<verse number="12">Jį supo tamsūs skliautai, vandenys, tiršti debesys.</verse>
				<verse number="13">Nuo spindesio prieš Jį užsidegė žarijos.</verse>
				<verse number="14">Viešpats sugriaudė iš dangaus, Aukščiausiojo balsas pasigirdo.</verse>
				<verse number="15">Jis laidė strėles ir išsklaidė juos, žaibais sunaikino juos.</verse>
				<verse number="16">Iškilo jūros dugnas, atsivėrė žemės pamatai nuo Viešpaties balso ir Jo rūstybės kvapo.</verse>
				<verse number="17">Iš aukštybės Jis ištiesė ranką ir paėmė mane, ištraukė iš gausių vandenų.</verse>
				<verse number="18">Jis išgelbėjo mane iš galingo priešo, iš tų, kurie nekentė manęs, nes jie buvo stipresni už mane.</verse>
				<verse number="19">Jie puolė mane aną pražūtingąją dieną, bet mano atrama buvo Viešpats.</verse>
				<verse number="20">Jis išvedė mane į platybes ir išlaisvino mane, nes Jis pamėgo mane.</verse>
				<verse number="21">Viešpats atlygino man pagal mano teisumą, pagal mano rankų švarumą atmokėjo man.</verse>
				<verse number="22">Aš laikiausi Viešpaties kelio ir neatsitraukiau nuo savo Dievo nusikalsdamas.</verse>
				<verse number="23">Jo įsakymai buvo priešais mane, ir nuo Jo nuostatų neatsitraukiau.</verse>
				<verse number="24">Prieš Jį buvau tyras ir saugojausi, kad nenusikalsčiau.</verse>
				<verse number="25">Todėl atlygino Viešpats pagal mano teisumą, pagal mano švarumą Jo akyse.</verse>
				<verse number="26">Gailestingam Tu pasirodai gailestingas, tobulam­tobulas,</verse>
				<verse number="27">tyram Tu pasirodai tyras, o su sukčiumi elgiesi suktai.</verse>
				<verse number="28">Tu gelbsti prispaustuosius, bet išdidžiuosius pažemini.</verse>
				<verse number="29">Viešpatie, Tu esi mano žiburys. Viešpats šviečia man tamsumoje.</verse>
				<verse number="30">Su Tavimi galiu pulti priešą, su Dievu­peršokti sieną.</verse>
				<verse number="31">Dievo kelias tobulas, Viešpaties žodis ugnimi valytas. Jis yra skydas visiems, kurie Juo pasitiki.</verse>
				<verse number="32">Kas yra Dievas, jei ne Viešpats? Kas yra uola, jei ne mūsų Dievas?</verse>
				<verse number="33">Dievas yra stiprybė ir jėga. Jis padaro mano kelią tobulą.</verse>
				<verse number="34">Jis padaro mano kojas kaip stirnos ir iškelia mane į aukštumas.</verse>
				<verse number="35">Jis moko mano rankas kovoti, kad mano rankos sulaužytų plieninį lanką.</verse>
				<verse number="36">Tu man davei išgelbėjimo skydą, Tavo gerumas išaukštino mane.</verse>
				<verse number="37">Tu praplatinai mano žingsnius, kad mano koja nepaslystų.</verse>
				<verse number="38">Aš persekiojau savo priešus ir sunaikinau, nepasukau atgal, jų neišnaikinęs.</verse>
				<verse number="39">Aš naikinau juos ir sužeidžiau, kad jie nebegalėjo atsikelti; jie krito man po kojomis.</verse>
				<verse number="40">Tu apjuosei mane jėga kovai, atidavei man tuos, kurie kilo prieš mane.</verse>
				<verse number="41">Tu palenkei prieš mane priešus, kad galėčiau sunaikinti tuos, kurie manęs nekenčia.</verse>
				<verse number="42">Jie ieškojo pagalbos, tačiau jos nebuvo, kreipėsi į Viešpatį, bet Jis neatsiliepė.</verse>
				<verse number="43">Aš sutrypiau juos į žemės dulkes, kaip gatvių purvą sumyniau juos.</verse>
				<verse number="44">Tu išgelbėjai mane tautos kovose, man skyrei valdyti pagonis. Tautos, kurių nepažinau, tarnaus man.</verse>
				<verse number="45">Svetimšaliai pasiduos man; kai tik išgirs apie mane, jie paklus man.</verse>
				<verse number="46">Svetimšaliai išblykš, drebėdami išeis iš savo pilių.</verse>
				<verse number="47">Viešpats yra gyvas! Palaiminta tebūna mano uola, išaukštintas tebūna Dievas­mano išgelbėjimo uola.</verse>
				<verse number="48">Dievas atkeršija už mane ir pajungia man tautas,</verse>
				<verse number="49">Jis išgelbsti mane iš mano priešų. Tu iškėlei mane aukščiau tų, kurie sukyla prieš mane, ir išlaisvinai iš žiauraus žmogaus.</verse>
				<verse number="50">Todėl dėkosiu Tau, Viešpatie, tarp pagonių ir giedosiu gyrių Tavo vardui.</verse>
				<verse number="51">Jis išgelbėjimo bokštas karaliui; Jis parodo gailestingumą savo pateptajam Dovydui ir jo palikuonims per amžius’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Tai yra paskutiniai Dovydo žodžiai. Dovydas, Jesės sūnus, vyras aukštai iškeltas, pateptas Jokūbo Dievo, geriausias giesmininkas Izraelyje, sakė:</verse>
				<verse number="2">‘‘Viešpaties Dvasia kalbėjo per mane, Jo žodžius aš tariau.</verse>
				<verse number="3">Izraelio Dievas pasakė, Izraelio uola man kalbėjo: ‘Kas valdo žmones teisingai, bijodamas Dievo,</verse>
				<verse number="4">yra lyg giedro ryto šviesa, saulei tekant, ir po lietaus dygstanti švelni žolė iš žemės’.</verse>
				<verse number="5">Tokie yra mano namai su Dievu. Jis su manimi sudarė amžiną sandorą, tvirtą ir nekintamą. Mano išgelbėjimas ir mano troškimai kyla iš Jo.</verse>
				<verse number="6">Belialo vaikai yra lyg išmėtyti erškėčiai, niekas jų neima į rankas.</verse>
				<verse number="7">O kas juos nori paliesti, turi apsiginkluoti. Jie bus visi sudeginti’‘.</verse>
				<verse number="8">Šitie yra Dovydo karžygių vardai. Tachemonitas, žymiausias iš visų, kuris išžudė ietimi aštuonis šimtus vienu metu.</verse>
				<verse number="9">Po jo buvo Dodojo sūnus Eleazaras, ahohitas, vienas iš trijų karžygių, kurie buvo su Dovydu, kai jie plūdo filistinus, susirinkusius mūšiui; Izraelio vyrai atsitraukė,</verse>
				<verse number="10">o jis mušė filistinus, kol jo ranka pavargo ir prilipo prie kardo. Viešpats tą dieną suteikė didelę pergalę, ir žmonės ėjo paskui jį tik plėšti užmuštųjų.</verse>
				<verse number="11">Trečiasis yra Agės sūnus Šama, hararitas. Kartą filistinai susirinko prie lęšių lauko. Žmonės pabėgo nuo filistinų,</verse>
				<verse number="12">bet Šama, atsistojęs lauko viduryje, gynė jį ir žudė filistinus. Taip Viešpats suteikė didelę pergalę.</verse>
				<verse number="13">Tie trys vyrai iš trisdešimties vyresniųjų atėjo pjūčiai prasidėjus pas Dovydą į Adulamo olą; filistinų kariai buvo Rafaimų slėnyje.</verse>
				<verse number="14">Dovydas tada buvo olos tvirtovėje, o filistinų būrys buvo Betliejuje.</verse>
				<verse number="15">Kartą Dovydas tarė: ‘‘Kas man atneš vandens iš Betliejaus šulinio, esančio prie vartų?’‘</verse>
				<verse number="16">Tuomet tie trys karžygiai prasilaužė pro filistinų stovyklą, pasėmė vandens iš Betliejaus šulinio ir atnešė Dovydui. Tačiau jis jo negėrė, bet išliejo Viešpačiui,</verse>
				<verse number="17">sakydamas: ‘‘Tebūna tai toli nuo manęs, Viešpatie, kad tai daryčiau ir gerčiau kraują vyrų, kurie statė savo gyvybes pavojun’‘. Jis atsisakė gerti tą vandenį. Tai padarė tie trys karžygiai.</verse>
				<verse number="18">Abišajas, Joabo brolis, Cerujos sūnus, buvo žymiausias tarp trijų. Jis pakėlė ietį prieš tris šimtus, nukovė juos ir pagarsėjo tarp trijų.</verse>
				<verse number="19">Tarp trijų jis buvo žymiausias ir tapo jų vadu, tačiau aniems trims neprilygo.</verse>
				<verse number="20">Jehojados sūnus Benajas, narsus vyras iš Kabceelio, įvykdė daug žygdarbių. Jis nukovė du žymius Moabo karžygius. Kartą pasnigus nuėjęs užmušė liūtą duobėje.</verse>
				<verse number="21">Jis nužudė egiptietį, augalotą vyrą. Egiptietis laikė rankoje ietį, o Benajas, nuėjęs prie jo su lazda, išplėšė ietį iš egiptiečio rankų ir jį nukovė jo paties ietimi.</verse>
				<verse number="22">Tuo Jehojados sūnus Benajas pagarsėjo tarp trijų karžygių.</verse>
				<verse number="23">Tarp trisdešimties jis buvo žymiausias, tačiau pirmiems trims neprilygo. Dovydas jį paskyrė savo sargybos viršininku.</verse>
				<verse number="24">Prie tų trisdešimties priklausė Joabo brolis Asaelis, Dodojo sūnus Elhananas iš Betliejaus,</verse>
				<verse number="25">harodietis Šama, harodietis Elika,</verse>
				<verse number="26">peletietis Helecas, tekojiečio Ikešo sūnus Ira,</verse>
				<verse number="27">anatotietis Abiezeras, hušietis Mebunajas,</verse>
				<verse number="28">ahohitas Calmonas, netofietis Mahrajas,</verse>
				<verse number="29">netofietis Helebas, Baanos sūnus, Ribajo sūnus Itajas iš benjaminų Gibėjos,</verse>
				<verse number="30">piratonietis Benajas, Hidajas iš Gaašo klonių,</verse>
				<verse number="31">arabietis Abi Albonas, bahurimietis Azmavetas,</verse>
				<verse number="32">šaalbonietis Eljachba, Jašeno sūnus Jehonatanas,</verse>
				<verse number="33">hararitas Šama, hararito Šararo sūnus Ahiamas,</verse>
				<verse number="34">Ahasbajo sūnus Elifeletas iš Maako, Ahitofelio sūnus gilojietis Eliamas,</verse>
				<verse number="35">karmelietis Hecrajas, arabietis Paarajas,</verse>
				<verse number="36">Natano sūnus Igalas iš Cobos, gadas Banis,</verse>
				<verse number="37">amonitas Celekas, beerotietis Nacharajas, Cerujos sūnaus Joabo ginklanešys,</verse>
				<verse number="38">itras Garebas, itritas Ira,</verse>
				<verse number="39">hetitas Ūrija; iš viso trisdešimt septyni.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Viešpaties rūstybė vėl užsidegė prieš Izraelį. Jis paragino Dovydą suskaičiuoti Izraelio ir Judo gyventojus.</verse>
				<verse number="2">Karalius įsakė Joabui, kariuomenės vadui: ‘‘Suskaičiuok izraelitus nuo Dano iki Beer Šebos, kad žinočiau jų skaičių’‘.</verse>
				<verse number="3">Joabas atsakė karaliui: ‘‘Viešpats, tavo Dievas, tepadaugina žmones šimtą kartų valdovui matant. Bet kodėl, mano valdove karaliau, užsigeidei šitokio dalyko?’‘</verse>
				<verse number="4">Tačiau Joabas ir kariuomenės vadai turėjo paklusti karaliaus žodžiams, ir Joabas su kariuomenės vadais išėjo skaičiuoti Izraelio žmonių.</verse>
				<verse number="5">Jie, perėję Jordaną, pradėjo nuo Aroero miesto, esančio slėnyje, Gado ir Jazero kryptimi.</verse>
				<verse number="6">Atėję į Gileado kraštą iki Kadešo, pasuko į Sidoną.</verse>
				<verse number="7">Jie atėjo iki sutvirtintojo Tyro miesto, apėjo visus hivių ir kanaaniečių miestus ir pasiekė Beer Šebą Judo pietuose.</verse>
				<verse number="8">Apvaikščioję visą šalį, po devynių mėnesių ir dvidešimties dienų jie sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="9">Joabas įteikė karaliui tautos skaičiavimo rezultatus. Izraelyje buvo aštuoni šimtai tūkstančių kariuomenei tinkamų vyrų, o Jude­penki šimtai tūkstančių.</verse>
				<verse number="10">Ir Dovydo širdis sudrebėjo, kai jis buvo suskaičiavęs žmones. Dovydas tarė Viešpačiui: ‘‘Labai nusidėjau, taip darydamas. Viešpatie, prašau, atleisk savo tarno kaltę, nes labai kvailai pasielgiau’‘.</verse>
				<verse number="11">Kai Dovydas rytą atsikėlė, Viešpaties žodis atėjo pranašui Gadui, Dovydo regėtojui:</verse>
				<verse number="12">‘‘Eik ir sakyk Dovydui, kad siūlau jam tris dalykus. Tegul pasirenka vieną iš trijų’‘.</verse>
				<verse number="13">Gadas atėjo pas Dovydą, pasakė jam visa tai ir klausė: ‘‘Ar nori, kad septyni bado metai būtų tavo krašte, ar kad tris mėnesius turėtum bėgti nuo savo priešų, ar kad tris dienas maras siaustų krašte? Dabar apsigalvok ir nuspręsk, ką turiu atsakyti mane siuntusiam’‘.</verse>
				<verse number="14">Dovydas atsakė Gadui: ‘‘Patekau į didelę bėdą. Bet geriau pakliūti į Viešpaties rankas, nes Jis gailestingas, negu pakliūti man į žmonių rankas’‘.</verse>
				<verse number="15">Viešpats siuntė marą Izraeliui tą rytą ir jis tęsėsi iki nustatyto laiko. Nuo Dano iki Beer Šebos mirė septyniasdešimt tūkstančių vyrų.</verse>
				<verse number="16">Kai angelas ištiesė ranką į Jeruzalę, kad ją sunaikintų, Viešpačiui pagailo žmonių ir Jis tarė angelui, naikinusiam žmones: ‘‘Užteks! Nuleisk savo ranką!’‘ Viešpaties angelas buvo prie jebusiečio Araunos klojimo.</verse>
				<verse number="17">Dovydas, pamatęs angelą, kuris žudė žmones, tarė Viešpačiui: ‘‘Aš nusidėjau ir piktai pasielgiau! O šios avys, ką jos padarė? Tebūna Tavo ranka prieš mane ir mano tėvo namus’‘.</verse>
				<verse number="18">Tą dieną Gadas atėjo pas Dovydą ir jam tarė: ‘‘Eik, pastatyk Viešpačiui aukurą jebusiečio Araunos klojime’‘.</verse>
				<verse number="19">Dovydas paklausė Gado ir nuėjo, kaip Viešpats įsakė.</verse>
				<verse number="20">Arauna, pamatęs karalių ir jo tarnus ateinančius pas jį, išėjo ir nusilenkė veidu iki žemės.</verse>
				<verse number="21">Arauna paklausė: ‘‘Kodėl mano valdovas karalius atėjo pas savo tarną?’‘ Dovydas atsakė: ‘‘Atėjau pirkti tavo klojimą, kad galėčiau Viešpačiui aukurą pastatyti ir maras liautųsi tautoje’‘.</verse>
				<verse number="22">Tuomet Arauna atsakė Dovydui: ‘‘Mano valdove karaliau, imk ir aukok, ko tau reikia. Štai jaučiai deginamajai aukai, kūlimo įrankiai ir galvijų pakinktai kurui.</verse>
				<verse number="23">Visa tai, karaliau, aš dovanoju. Viešpats, tavo Dievas, tebūna tau malonus’‘.</verse>
				<verse number="24">Karalius atsakė: ‘‘Ne! Aš tikrai pirksiu tai iš tavęs už deramą kainą. Aš nenoriu Viešpačiui, savo Dievui, aukoti deginamųjų aukų, kurios man nieko nekainuoja’‘. Dovydas nupirko galvijus ir klojimą už penkiasdešimt šekelių sidabro,</verse>
				<verse number="25">pastatė ten aukurą Viešpačiui ir aukojo deginamąsias bei padėkos aukas. Viešpats išklausė jo maldų, ir maras liovėsi Izraelyje.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="11">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Karalius Dovydas paseno ir sulaukė daug metų. Gerai apklotas, jis nebesušildavo.</verse>
				<verse number="2">Jo tarnai jam tarė: ‘‘Leisk mums, mūsų valdove karaliau, paieškoti jaunos mergaitės, kuri tau patarnautų, tave slaugytų, su tavimi miegotų ir tave sušildytų’‘.</verse>
				<verse number="3">Jie ieškojo gražios mergaitės visame Izraelio krašte; suradę šunemietę Abišagą, atvedė ją pas karalių.</verse>
				<verse number="4">Mergaitė buvo labai graži; ji patarnavo karaliui ir slaugė jį, bet karalius jos nepažino.</verse>
				<verse number="5">Hagitos sūnus Adonijas didžiavosi, sakydamas: ‘‘Aš būsiu karalius’‘. Jis įsigijo vežimų bei žirgų ir penkiasdešimt vyrų, kurie bėgtų pirma jo.</verse>
				<verse number="6">Tėvas nieko jam nedraudė ir neperspėjo taip nedaryti. Be to, jis buvo labai gražus ir gimęs po Abšalomo.</verse>
				<verse number="7">Cerujos sūnus Joabas ir kunigas Abjataras sekė Adoniją ir jam padėjo.</verse>
				<verse number="8">Bet kunigas Cadokas ir Jehojados sūnus Benajas, pranašas Natanas, Šimis, Rėjas ir Dovydo karžygiai nepalaikė Adonijo.</verse>
				<verse number="9">Kartą Adonijas aukojo avis, jaučius ir nupenėtus galvijus prie Cokeleto akmens, šalia En Rogelio versmės. Ta proga jis pasikvietė visus savo brolius, karaliaus sūnus, ir visus Judo vyrus, kurie tarnavo karaliui,</verse>
				<verse number="10">bet pranašo Natano, Benajo, karžygių ir savo brolio Saliamono jis nepakvietė.</verse>
				<verse number="11">Natanas kalbėjo Saliamono motinai Batšebai: ‘‘Ar girdėjai, kad, mūsų valdovui Dovydui nežinant, Hagitos sūnus Adonijas tapo karaliumi?</verse>
				<verse number="12">Aš noriu tau patarti, kaip išgelbėti save ir savo sūnaus Saliamono gyvybę.</verse>
				<verse number="13">Nuėjusi pas karalių Dovydą, paklausk jį: ‘Ar mano valdovas karalius neprisiekė man, savo tarnaitei, kad mano sūnus Saliamonas karaliaus po tavęs ir sėdės tavo soste? Kodėl Adonijas dabar tapo karaliumi?’</verse>
				<verse number="14">Tau tebekalbant su karaliumi, aš ateisiu ir patvirtinsiu tavo žodžius’‘.</verse>
				<verse number="15">Batšeba atėjo į karaliaus kambarį. Karalius buvo labai pasenęs, ir šunemietė Abišaga patarnavo jam.</verse>
				<verse number="16">Batšeba nusilenkė ir išreiškė pagarbą karaliui. Karalius klausė: ‘‘Ko nori?’‘</verse>
				<verse number="17">Ji jam atsakė: ‘‘Mano valdove, tu prisiekei Viešpačiu, savo Dievu, savo tarnaitei, sakydamas: ‘Tavo sūnus Saliamonas karaliaus po manęs ir jis sėdės mano soste’.</verse>
				<verse number="18">O dabar Adonijas, mano valdovui karaliui nežinant, tapo karaliumi!</verse>
				<verse number="19">Jis aukojo daugybę jaučių, nupenėtų galvijų bei avių ir pasikvietė karaliaus sūnus, kunigą Abjatarą ir kariuomenės vadą Joabą, bet tavo tarno Saliamono nepakvietė.</verse>
				<verse number="20">Dabar, mano valdove karaliau, viso Izraelio akys yra nukreiptos į tave, ką tu paskirsi į savo sostą po savęs.</verse>
				<verse number="21">Kitaip, mano valdovui karaliui atsigulus prie savo tėvų, aš ir mano sūnus Saliamonas būsime laikomi nusikaltėliais’‘.</verse>
				<verse number="22">Dar jai tebekalbant su karaliumi, atėjo pranašas Natanas.</verse>
				<verse number="23">Buvo pranešta karaliui: ‘‘Atėjo pranašas Natanas’‘. Atėjęs jis nusilenkė prieš karalių veidu iki žemės</verse>
				<verse number="24">ir tarė: ‘‘Mano valdove karaliau, ar tu sakei, kad Adonijas karaliaus po tavęs ir sėdės tavo soste?</verse>
				<verse number="25">Jis šiandien aukojo daugybę jaučių, nupenėtų galvijų bei avių ir pakvietė visus karaliaus sūnus, kariuomenės vadus ir kunigą Abjatarą į vaišes. Jie valgo, geria ir šaukia: ‘Tegyvuoja karalius Adonijas!’</verse>
				<verse number="26">Bet manęs, tavo tarno, kunigo Cadoko, Jehojados sūnaus Benajo ir tavo sūnaus Saliamono jis nepakvietė.</verse>
				<verse number="27">Jei iš tikrųjų tai padaryta mano valdovo karaliaus paliepimu, tai kodėl nepranešei savo tarnui, kas sėdės tavo soste po tavęs?’‘</verse>
				<verse number="28">Karalius Dovydas tarė: ‘‘Pašaukite Batšebą!’‘ Jai įėjus ir atsistojus prieš karalių,</verse>
				<verse number="29">jis tarė: ‘‘Kaip gyvas Viešpats, kuris išvadavo mane iš visokių bėdų,</verse>
				<verse number="30">tavo sūnus Saliamonas karaliaus po manęs, kaip tau prisiekiau Viešpačiu, Izraelio Dievu. Jis sėdės soste vietoje manęs, ir tai aš padarysiu šiandien’‘.</verse>
				<verse number="31">Tada Batšeba nusilenkė veidu iki žemės, išreiškė karaliui pagarbą ir tarė: ‘‘Tegyvuoja mano valdovas karalius Dovydas per amžius!’‘</verse>
				<verse number="32">Karalius Dovydas sakė: ‘‘Pašaukite kunigą Cadoką, pranašą Nataną ir Jehojados sūnų Benają!’‘ Jiems atėjus,</verse>
				<verse number="33">karalius sakė: ‘‘Imkite savo valdovo tarnus, užsodinkite mano sūnų Saliamoną ant mano mulo ir palydėkite jį į Gihoną.</verse>
				<verse number="34">Kunigas Cadokas ir pranašas Natanas ten jį tepatepa Izraelio karaliumi. Po to trimituokite ir šaukite: ‘Tegyvuoja karalius Saliamonas!’</verse>
				<verse number="35">Jūs lydėkite jį, kad jis ateitų ir atsisėstų mano soste. Jis karaliaus mano vietoje, aš jį paskyriau Izraelio ir Judo valdovu’‘.</verse>
				<verse number="36">Tuomet Jehojados sūnus Benajas tarė karaliui: ‘‘Amen! Taip sako Viešpats, mano valdovo karaliaus Dievas!</verse>
				<verse number="37">Kaip Viešpats buvo su mano valdovu karaliumi, taip jis tebūna su Saliamonu ir tepadaro jo sostą didingesnį už mano valdovo karaliaus Dovydo sostą!’‘</verse>
				<verse number="38">Kunigas Cadokas, pranašas Natanas, Jehojados sūnus Benajas, keretai ir peletai nuėję užsodino Saliamoną ant karaliaus Dovydo mulo ir nulydėjo jį į Gihoną.</verse>
				<verse number="39">Ten kunigas Cadokas ėmė ragą su aliejumi iš Dievo palapinės ir patepė Saliamoną. Po to jie trimitavo ir visi žmonės šaukė: ‘‘Tegyvuoja karalius Saliamonas!’‘</verse>
				<verse number="40">Visi žmonės ėjo paskui jį pūsdami vamzdžius ir labai džiaugdamiesi, net žemė drebėjo nuo jų triukšmo.</verse>
				<verse number="41">Adonijas ir jo svečiai, baigdami valgyti, išgirdo tą triukšmą. Joabas, išgirdęs trimito garsą, paklausė: ‘‘Kodėl toks triukšmas mieste?’‘</verse>
				<verse number="42">Jam kalbant, atėjo kunigo Abjataro sūnus Jehonatanas. Adonijas tarė: ‘‘Užeik! Tu esi ištikimas vyras ir atnešei gerą žinią’‘.</verse>
				<verse number="43">Jehonatanas atsakė Adonijui: ‘‘Mūsų karalius Dovydas paskyrė karaliumi Saliamoną.</verse>
				<verse number="44">Karalius pasiuntė kunigą Cadoką, pranašą Nataną, Jehojados sūnų Benają, keretus ir peletus ir jie užsodino Saliamoną ant karaliaus mulo.</verse>
				<verse number="45">Kunigas Cadokas bei pranašas Natanas patepė jį karaliumi Gihone. Iš ten jie ėjo džiaugdamiesi ir šūkaudami, net visas miestas drebėjo. Tą triukšmą jūs ir girdėjote.</verse>
				<verse number="46">Saliamonas jau sėdi karaliaus soste.</verse>
				<verse number="47">Be to, karaliaus tarnai atėjo pasveikinti mūsų karalių Dovydą, sakydami: ‘Tepadaro tavo Dievas Saliamono vardą garsesnį už tavo vardą ir jo sostą didingesnį už tavo sostą!’ Karalius nusilenkė lovoje</verse>
				<verse number="48">ir kalbėjo: ‘Palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kuris dar mano akims matant pasodino jį į mano sostą!’ ‘‘</verse>
				<verse number="49">Tuomet visi Adonijo svečiai išsigandę išėjo kiekvienas savo keliu.</verse>
				<verse number="50">Adonijas taip išsigando Saliamono, kad nuėjo ir nusitvėrė už aukuro ragų.</verse>
				<verse number="51">Saliamonui buvo pranešta: ‘‘Adonijas bijo karaliaus Saliamono. Jis nusitvėrė už aukuro ragų ir sako: ‘Teprisiekia man karalius Saliamonas, kad nenužudys savo tarno’ ‘‘.</verse>
				<verse number="52">Saliamonas atsakė: ‘‘Jei jis bus ištikimas, tai nė vienas jo plaukas nenukris žemėn, bet jei nusikals­mirs!’‘</verse>
				<verse number="53">Karalius Saliamonas liepė atvesti Adoniją nuo aukuro pas jį. Kai Adonijas įėjo ir nusilenkė prieš karalių Saliamoną, karalius tarė: ‘‘Eik namo!’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Prieš mirtį Dovydas tarė savo sūnui Saliamonui:</verse>
				<verse number="2">‘‘Aš einu visos žemės keliu. Būk stiprus ir tikras vyras.</verse>
				<verse number="3">Saugok Viešpaties, savo Dievo, nurodymus, vaikščiok Jo keliais, laikykis Jo nuostatų, įsakymų, įstatymų ir įspėjimų, surašytų Mozės įstatyme, kad tau sektųsi visur ir visuomet,</verse>
				<verse number="4">kad Viešpats ištesėtų savo žodį, kurį Jis man kalbėjo: ‘Jei tavo sūnūs ištikimai vaikščios mano keliais, visa širdimi ir siela pasitikės manimi, tai tavo palikuonys valdys Izraelį’.</verse>
				<verse number="5">Be to, tu žinai, ką padarė man Cerujos sūnus Joabas, kaip jis nužudė abu Izraelio kariuomenės vadus: Nero sūnų Abnerą ir Jetero sūnų Amasą. Jis nužudė juos, taikos metu praliedamas karo kraują, ir sutepė nekaltu krauju savo diržą ir kurpes.</verse>
				<verse number="6">Pasielk su juo pagal savo išmintį ir neleisk jam ramiai numirti.</verse>
				<verse number="7">Būk malonus gileadito Barzilajaus sūnums, leisk jiems valgyti prie savo stalo, nes jie mane pasitiko, kai bėgau nuo tavo brolio Abšalomo.</verse>
				<verse number="8">Gero sūnus Šimis, benjaminas iš Bahurimo, mane smarkiai keikė tą dieną, kai ėjau į Machanaimą. Bet jis atėjo manęs pasitikti prie Jordano, ir aš jam prisiekiau Viešpačiu, sakydamas: ‘Aš nežudysiu tavęs’.</verse>
				<verse number="9">Nepalik jo nenubaudęs. Tu esi išmintingas vyras ir žinosi, kaip su juo pasielgti, kad jo žili plaukai kruvini į kapą nueitų’‘.</verse>
				<verse number="10">Dovydas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas Dovydo mieste.</verse>
				<verse number="11">Dovydas valdė Izraelį keturiasdešimt metų. Septynerius metus jis karaliavo Hebrone ir trisdešimt trejus metus Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="12">Saliamonas atsisėdo į savo tėvo Dovydo sostą, ir jo karalystė labai sustiprėjo.</verse>
				<verse number="13">Kartą Hagitos sūnus Adonijas atėjo pas Saliamono motiną Batšebą. Ji klausė: ‘‘Ar atėjai taikingai?’‘ Jis atsakė: ‘‘Taikingai’‘.</verse>
				<verse number="14">Ir pridūrė: ‘‘Aš turiu tau kai ką pasakyti’‘. Ji tarė: ‘‘Sakyk’‘.</verse>
				<verse number="15">Adonijas tarė: ‘‘Tu žinai, kad aš turėjau valdyti Izraelį ir visas Izraelis to laukė. Tačiau viskas kitaip išėjo ir karalystė teko mano broliui, nes taip buvo Viešpaties skirta.</verse>
				<verse number="16">Neatmesk mano prašymo’‘. Ji tarė: ‘‘Sakyk’‘.</verse>
				<verse number="17">Jis sakė: ‘‘Prašau, pakalbėk su karaliumi Saliamonu. Jis tikrai išklausys tave ir leis man vesti šunemietę Abišagą’‘.</verse>
				<verse number="18">Batšeba atsakė: ‘‘Gerai, aš pakalbėsiu su karaliumi dėl tavęs’‘.</verse>
				<verse number="19">Batšeba nuėjo pas karalių Saliamoną pakalbėti už Adoniją. Karalius atsistojęs pasitiko ją ir nusilenkė jai. Tada atsisėdo į savo sostą, o karaliaus motinai buvo skirta vieta jo dešinėje.</verse>
				<verse number="20">Ji tarė: ‘‘Aš atėjau pas tave su mažu prašymu, karaliau. Neatsakyk man!’‘ Karalius jai tarė: ‘‘Prašyk, motin! Aš neatsakysiu tau’‘.</verse>
				<verse number="21">Ji tarė: ‘‘Leisk Adonijui, savo broliui, vesti šunemietę Abišagą’‘.</verse>
				<verse number="22">Karalius Saliamonas atsakė savo motinai: ‘‘Kodėl tu prašai Adonijui tik šunemietės Abišagos? Prašyk jam ir karalystės, nes jis yra mano vyresnysis brolis ir su juo yra kunigas Abjataras bei Cerujos sūnus Joabas’‘.</verse>
				<verse number="23">Karalius Saliamonas prisiekė Viešpačiu: ‘‘Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, jei šitas jo prašymas nekainuos Adonijui gyvybės.</verse>
				<verse number="24">Kaip gyvas Viešpats, kuris man suteikė karalystę, pasodino mane į mano tėvo Dovydo sostą ir įkūrė man namus, kaip buvo pažadėjęs, šiandien Adonijas mirs’‘.</verse>
				<verse number="25">Karalius Saliamonas pasiuntė Jehojados sūnų Benają, kuris nužudė Adoniją.</verse>
				<verse number="26">Kunigui Abjatarui karalius įsakė: ‘‘Eik į Anatotą, į savo žemę. Nors esi nusipelnęs mirties, bet šiandien nebausiu tavęs mirtimi, nes tu nešiojai Viešpaties Dievo skrynią mano tėvo Dovydo laikais ir kentėjai su juo visus vargus, kuriuos jis kentėjo’‘.</verse>
				<verse number="27">Saliamonas pašalino Abjatarą iš kunigo tarnystės. Taip išsipildė Viešpaties žodis, kurį Jis kalbėjo apie Elio giminę Šilojuje.</verse>
				<verse number="28">Kai ta žinia pasiekė Joabą, jis nubėgo į Viešpaties palapinę ir nusitvėrė už aukuro ragų. Joabas buvo išvien su Adoniju, nors Abšalomo jis nerėmė.</verse>
				<verse number="29">Kai karaliui Saliamonui pranešė, kad Joabas pabėgo į Viešpaties palapinę ir stovi šalia aukuro, Saliamonas pasiuntė Jehojados sūnų Benają ir įsakė nužudyti Joabą.</verse>
				<verse number="30">Benajas, atėjęs prie Viešpaties palapinės, jam tarė: ‘‘Karalius įsako: ‘Išeik!’ ‘‘ Bet Joabas atsakė: ‘‘Neisiu, bet mirsiu čia’‘. Tada Benajas pranešė karaliui, ką Joabas atsakė.</verse>
				<verse number="31">Karalius jam atsakė: ‘‘Daryk, kaip jis sakė: nužudyk jį ir palaidok, kad būtų pašalintas Joabo nekaltai pralietas kraujas nuo manęs ir mano tėvo namų.</verse>
				<verse number="32">Viešpats jo kraują grąžins ant jo galvos, nes jis, mano tėvui nežinant, nužudė du vyrus, teisesnius ir geresnius už save: Nero sūnų Abnerą, Izraelio kariuomenės vadą, ir Jetero sūnų Amasą, Judo kariuomenės vadą.</verse>
				<verse number="33">Jų kraujas sugrįš ant Joabo galvos ir ant jo palikuonių per amžius, bet Dovydui, jo palikuonims, namams ir sostui tebūna nuo Viešpaties amžina ramybė’‘.</verse>
				<verse number="34">Jehojados sūnus Benajas nuėjo, nužudė jį ir palaidojo jam priklausančioje žemėje dykumoje.</verse>
				<verse number="35">Karalius paskyrė jo vieton kariuomenės vadu Jehojados sūnų Benają, o kunigą Cadoką­į Abjataro vietą.</verse>
				<verse number="36">Po to karalius pasikvietė Šimį ir jam sakė: ‘‘Pasistatyk namus Jeruzalėje, čia gyvenk ir niekur neišeik.</verse>
				<verse number="37">Jei kurią dieną išeisi ir pereisi Kidrono upelį, tikrai mirsi. Tavo kraujas bus ant tavo paties galvos’‘.</verse>
				<verse number="38">Šimis atsakė karaliui: ‘‘Gerai pasakyta. Kaip mano valdovas karalius įsakė, taip aš darysiu’‘. Šimis ilgai gyveno Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="39">Po trejų metų du Šimio tarnai pabėgo pas Maakos sūnų Achišą, Gato karalių. Kai Šimiui pranešė, kad jo tarnai Gate,</verse>
				<verse number="40">jis, pasibalnojęs asilą, nuvyko į Gatą pas Achišą savo tarnų ieškoti; ir Šimis, juos suradęs, parsivedė iš Gato.</verse>
				<verse number="41">Saliamonui buvo pranešta, kad Šimis buvo nuvykęs iš Jeruzalės į Gatą ir grįžo.</verse>
				<verse number="42">Karalius pasikvietė Šimį ir jam tarė: ‘‘Ar aš neprisaikdinau tavęs Viešpačiu, kad tą dieną, kai tu iš Jeruzalės išeisi ir kur nors išvyksi, tikrai mirsi? Tu man sakei: ‘Gerai pasakyta’.</verse>
				<verse number="43">Kodėl nesilaikei Viešpaties priesaikos ir mano įsakymo, kurį tau buvau davęs?</verse>
				<verse number="44">Tu žinai nedorybes, kurias padarei mano tėvui Dovydui. Viešpats sugrąžins tavo nedorybes ant tavo galvos.</verse>
				<verse number="45">Karalius Saliamonas bus palaimintas ir Dovydo sostas bus įtvirtintas Viešpaties akivaizdoje per amžius’‘.</verse>
				<verse number="46">Karalius įsakė Jehojados sūnui Benajui, ir jis išėjęs užmušė Šimį. Karalystė buvo įtvirtinta Saliamono rankose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Saliamonas susigiminiavo su faraonu, Egipto karaliumi. Jis vedė jo dukterį ir parsivežė ją į Dovydo miestą. Ji čia gyveno, kol Saliamonas baigė statyti sau namus, Viešpaties namus ir sieną apie Jeruzalę.</verse>
				<verse number="2">Tačiau žmonės vis dar aukojo aukštumose, nes nebuvo pastatyti namai Viešpaties vardui.</verse>
				<verse number="3">Saliamonas mylėjo Viešpatį, laikydamasis savo tėvo Dovydo nurodymų, tačiau ir jis aukojo bei degino smilkalus aukštumose.</verse>
				<verse number="4">Karalius nuėjo į Gibeoną aukoti, nes tai buvo garsi aukštuma. Jis aukojo ant to aukuro tūkstantį deginamųjų aukų.</verse>
				<verse number="5">Gibeone Viešpats pasirodė Saliamonui naktį sapne ir tarė: ‘‘Prašyk, ką Aš tau galėčiau duoti’‘.</verse>
				<verse number="6">Saliamonas atsakė: ‘‘Tu parodei savo tarnui, mano tėvui Dovydui, didelį gailestingumą, nes jis vaikščiojo prieš Tave tiesoje, teisume ir širdies tyrume. Tu parodei jam savo gerumą, duodamas jam sūnų, kuris sėdėtų jo soste, kaip tai yra šiandien.</verse>
				<verse number="7">Viešpatie, mano Dieve, Tu padarei savo tarną karaliumi mano tėvo Dovydo vietoje, nors aš dar labai jaunas ir nežinau, kaip įeiti ir kaip išeiti.</verse>
				<verse number="8">Tavo tarnas yra vidury Tavo tautos, kurią Tu išsirinkai, didelės tautos, kurios neįmanoma suskaičiuoti nei aprėpti dėl daugumo.</verse>
				<verse number="9">Duok savo tarnui išmintingą širdį, kad galėčiau teisti Tavo tautą ir skirti gera nuo blogo. Kas galėtų valdyti tokią didelę Tavo tautą?’‘</verse>
				<verse number="10">Viešpačiui patiko toks Saliamono prašymas.</verse>
				<verse number="11">Dievas jam tarė: ‘‘Kadangi prašei išminties teisingai nuspręsti, o ne ilgo amžiaus sau, turtų sau ar savo priešų gyvybės,</verse>
				<verse number="12">tai padariau pagal tavo prašymą: Aš daviau tau išmintingą ir sumanią širdį, kad panašaus į tave nebuvo iki tavęs ir po tavęs nebus tokio, kaip tu.</verse>
				<verse number="13">Taip pat daviau tau, ir ko neprašei­turtų ir garbės; niekas tau neprilygs tarp karalių per visas tavo dienas.</verse>
				<verse number="14">Ir jei vaikščiosi mano keliais, laikydamasis mano nuostatų ir įsakymų, kaip tavo tėvas Dovydas, Aš prailginsiu tavo dienas’‘.</verse>
				<verse number="15">Saliamonas pabudo ir suprato, kad tai buvo sapnas. Po to jis sugrįžo į Jeruzalę ir priešais Viešpaties Sandoros skrynią aukojo deginamąsias bei padėkos aukas. Jis iškėlė puotą visiems savo tarnams.</verse>
				<verse number="16">Kartą dvi paleistuvės atėjo pas karalių ir stojo jo akivaizdon.</verse>
				<verse number="17">Viena moteris sakė: ‘‘Mano valdove! Aš ir šita moteris gyvename vienuose namuose; aš pagimdžiau sūnų, būdama su ja tuose namuose.</verse>
				<verse number="18">O po trijų dienų ir ji pagimdė. Mes buvome vienos ir nieko iš pašalinių nebuvo su mumis, tik mes dvi.</verse>
				<verse number="19">Šitos moters sūnus naktį mirė, nes ji nugulė jį.</verse>
				<verse number="20">Vidurnaktį atsikėlus ji paėmė mano sūnų, kai aš miegojau, nuo mano pašonės ir pasiguldė jį prie savęs, o savo mirusį sūnų paguldė prie manęs.</verse>
				<verse number="21">Rytą atsikėlusi norėjau maitinti savo sūnų, bet pamačiau, kad jis miręs. Gerai įsižiūrėjusi, pažinau, kad tai nebuvo mano sūnus’‘.</verse>
				<verse number="22">Antroji moteris tarė: ‘‘Netiesa, mano sūnus yra gyvas, o tavo sūnus miręs’‘. Bet šita atsakė: ‘‘Ne, tavo sūnus miręs, o mano sūnus gyvas’‘. Taip jos kalbėjo karaliaus akivaizdoje.</verse>
				<verse number="23">Karalius tarė: ‘‘Viena sako: ‘Mano sūnus yra gyvas, o tavo sūnus miręs’, ir antroji tvirtina: ‘Tavo sūnus yra miręs, o mano sūnus gyvas’ ‘‘.</verse>
				<verse number="24">Ir karalius pasakė: ‘‘Atneškite kardą’‘. Ir atnešė kardą karaliui.</verse>
				<verse number="25">Ir karalius pasakė: ‘‘Padalykite gyvąjį kūdikį ir duokite vieną pusę vienai, o kitą pusę kitai’‘.</verse>
				<verse number="26">Tuomet moteris, kurios sūnus buvo gyvas, gailėdamasi jo, tarė karaliui: ‘‘Mano valdove! Atiduok jai gyvąjį kūdikį ir nežudyk jo!’‘ O antroji sakė: ‘‘Gerai, nebus nei man, nei tau. Padalykite jį!’‘</verse>
				<verse number="27">Tada karalius atsakė: ‘‘Atiduokite gyvąjį kūdikį jai ir jokiu būdu jo nežudykite. Ji yra jo motina’‘.</verse>
				<verse number="28">Visas Izraelis, išgirdęs tą karaliaus sprendimą, ėmė bijoti karaliaus, nes jie matė, kad Dievo išmintis buvo jame, kad jis teistų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Karalius Saliamonas valdė visą Izraelį.</verse>
				<verse number="2">Jo kunigaikščiai buvo: kunigo Cadoko sūnus Azarijas,</verse>
				<verse number="3">Šišos sūnūs Elihorefas ir Ahija­ raštininkai, Ahiludo sūnus Juozapatas­metraštininkas,</verse>
				<verse number="4">Jehojados sūnus Benajas­kariuomenės vadas, Cadokas ir Abjataras­kunigai,</verse>
				<verse number="5">Natano sūnus Azarijas buvo valdininkų viršininkas, o Natano sūnus Zabudas­vyriausias valdytojas ir karaliaus draugas,</verse>
				<verse number="6">Ahišaras­karaliaus namų viršininkas, o Abdos sūnus Adoniramas­duoklės prižiūrėtojas.</verse>
				<verse number="7">Saliamonas turėjo dvylika valdininkų visame Izraelyje, kurie aprūpindavo maistu karalių ir jo namiškius; kiekvienas aprūpindavo vieną mėnesį per metus.</verse>
				<verse number="8">Tai jų vardai: Ben-Huras Efraimo kalnyne;</verse>
				<verse number="9">Ben-Dekeris Makace, Šaalbime, Bet Šemeše, Elon Bet Hanane;</verse>
				<verse number="10">Ben-Hesedas Arubote, jo žinioje buvo Sokas ir visas Hefero kraštas;</verse>
				<verse number="11">Ben-Abinadabo žinioje buvo visa Doro sritis; jis buvo vedęs Saliamono dukterį Tafatą;</verse>
				<verse number="12">Ahiludo sūnaus Baanos žinioje buvo Tanaachas, Megidas, visas Bet Šeanas, esąs šalia Caretano ir žemiau Jezreelio, nuo Bet Šeano iki Abel Meholos ir iki anapus Jokneamo;</verse>
				<verse number="13">Ben-Geberas Ramot Gileade, jo žinioje buvo Manaso sūnaus Jayro miestai, esą Gileade, Argobo sritis, esanti Bašane­šešiasdešimt didelių miestų su sienomis ir variniais užkaiščiais;</verse>
				<verse number="14">Idojo sūnus Ahinadabas Machanaime;</verse>
				<verse number="15">Ahimaacas Naftalyje; jis buvo vedęs Saliamono dukterį Basmatą;</verse>
				<verse number="16">Hušajo sūnus Baana Ašere ir Bealote;</verse>
				<verse number="17">Paruacho sūnus Juozapatas Isachare;</verse>
				<verse number="18">Elos sūnus Šimis Benjamine;</verse>
				<verse number="19">Ūrio sūnus Geberas Gileade, amoritų karaliaus Sihono ir Basano karaliaus Ogo šalyje.</verse>
				<verse number="20">Judo ir Izraelio žmonių buvo kaip smilčių pajūryje; jie valgė, gėrė ir linksminosi.</verse>
				<verse number="21">Saliamonas valdė visas karalystes nuo upės iki filistinų šalies ir Egipto sienos; jos mokėdavo duoklę ir tarnavo Saliamonui per visas jo dienas.</verse>
				<verse number="22">Saliamonui kasdien pristatydavo: trisdešimt homerų smulkių ir šešiasdešimt homerų paprastų miltų,</verse>
				<verse number="23">dešimt nupenėtų jaučių, dvidešimt jaučių iš ganyklos ir šimtą avių, neskaičiuojant elnių, gazelių, stirnų ir nupenėtų paukščių.</verse>
				<verse number="24">Saliamonas valdė visą sritį į vakarus nuo upės, nuo Tifsacho iki Gazos. Jis gyveno taikiai su visais kaimynais.</verse>
				<verse number="25">Judas ir Izraelis, nuo Dano iki Beer Šebos, gyveno saugiai, kiekvienas žmogus po savo vynmedžiu ir figmedžiu per visas Saliamono dienas.</verse>
				<verse number="26">Saliamonas turėjo keturiasdešimt tūkstančių arklidžių kovos vežimų žirgams ir dvylika tūkstančių raitelių.</verse>
				<verse number="27">Dvylika valdininkų aprūpindavo maistu karalių Saliamoną ir visus, kurie valgė prie karaliaus Saliamono stalo; kiekvienas rūpinosi, kad maisto netrūktų vienam mėnesiui.</verse>
				<verse number="28">Miežių ir pašaro žirgams ir mulams jie atgabendavo į tą vietą, kur būdavo karalius, kaip jiems būdavo įsakyta.</verse>
				<verse number="29">Dievas suteikė Saliamonui išmintį ir nepaprastą sumanumą bei tokį širdies platumą, kaip smėlis jūros pakrantėje.</verse>
				<verse number="30">Saliamono išmintis pranoko visų rytiečių ir egiptiečių išmintį.</verse>
				<verse number="31">Jis buvo išmintingesnis už visus žmones, net už ezrahitą Etaną ir Hemaną, Kalkolą bei Dardą, Maholo sūnus. Jis buvo garsus visose aplinkinėse tautose.</verse>
				<verse number="32">Jis sukūrė tris tūkstančius patarlių ir tūkstantį penkias giesmes.</verse>
				<verse number="33">Jis kalbėjo apie medžius, nuo Libano kedrų iki yzopų, kurie auga ant sienų, apie žvėris, paukščius, roplius ir žuvis.</verse>
				<verse number="34">Iš visų tautų ateidavo pasiklausyti Saliamono išminties, nuo visų žemės karalių, kurie girdėjo apie jo išmintį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Tyro karalius Hiramas, išgirdęs, kad Saliamonas pateptas karaliumi savo tėvo vietoje, siuntė pas jį pasiuntinius, nes Hiramas draugavo su Dovydu.</verse>
				<verse number="2">Ir Saliamonas siuntė pas Hiramą, sakydamas:</verse>
				<verse number="3">‘‘Tu žinai, kad mano tėvas Dovydas negalėjo pastatyti namų Viešpaties, savo Dievo, vardui dėl karų su tautomis, kurios buvo prieš jį iš visų pusių, kol Viešpats padėjo jas po jo kojų padais.</verse>
				<verse number="4">Dabar Viešpats, mano Dievas, man suteikė ramybę; nėra nei priešų, nei trukdymų.</verse>
				<verse number="5">Aš galvoju statyti namus Viešpaties, savo Dievo, vardui, kaip Viešpats kalbėjo mano tėvui Dovydui: ‘Tavo sūnus, kurį Aš pasodinsiu į sostą tavo vietoje, pastatys namus mano vardui’.</verse>
				<verse number="6">Taigi įsakyk kirsti kedrus Libane. Mano tarnai tegu dirba su tavo tarnais. Už darbą tavo tarnams mokėsiu, kiek nustatysi. Tu žinai, kad tarp mūsų nėra nė vieno tokio medžių kirtėjo, kaip sidoniečiai’‘.</verse>
				<verse number="7">Hiramas, išgirdęs Saliamono žodžius, labai apsidžiaugė ir tarė: ‘‘Palaimintas Viešpats, kuris davė Dovydui išmintingą sūnų, kad valdytų tą didelę tautą’‘.</verse>
				<verse number="8">Hiramas pranešė Saliamonui: ‘‘Gavau žinią, kurią man siuntei. Aš viską padarysiu pagal tavo norą dėl medžių kirtimo.</verse>
				<verse number="9">Mano tarnai juos nugabens nuo Libano kalnų į jūrą; jie sieliais bus nuplukdyti iki vietos, kurią man nurodysi; ten juos sukraus ir tu juos atsiimsi. Tu turėsi patenkinti mano norą ir tiekti maisto mano namams’‘.</verse>
				<verse number="10">Hiramas siuntė Saliamonui kedro ir kipariso medžių, kiek tik jis norėjo.</verse>
				<verse number="11">O Saliamonas davė Hiramo namams dvidešimt tūkstančių homerų kviečių ir dvidešimt homerų tyriausio aliejaus. Tokį kiekį Saliamonas duodavo Hiramui kiekvienais metais.</verse>
				<verse number="12">Viešpats suteikė Saliamonui išmintį, kaip Jis jam buvo pažadėjęs. Hiramas ir Saliamonas sudarė taikos sutartį.</verse>
				<verse number="13">Karalius Saliamonas parinko iš viso Izraelio trisdešimt tūkstančių vyrų darbams.</verse>
				<verse number="14">Jis juos siųsdavo pamainomis, kas mėnesį po dešimt tūkstančių: vieną mėnesį jie būdavo Libane, o du mėnesius namie. Adoniramas buvo darbininkų viršininkas.</verse>
				<verse number="15">Saliamonas turėjo septyniasdešimt tūkstančių nešikų ir aštuoniasdešimt tūkstančių akmenskaldžių kalnuose,</verse>
				<verse number="16">neskaičiuojant trijų tūkstančių trijų šimtų Saliamono vyresniųjų valdininkų, kurie vadovavo darbams, ir prižiūrėjo žmones, atliekančius darbą.</verse>
				<verse number="17">Karalius įsakė paruošti didelius ir brangius akmenis, nutašytus namų pamatams.</verse>
				<verse number="18">Saliamono darbininkai ir Hiramo darbininkai iš Gebali tašė juos. Taip jie paruošė rąstus ir akmenis namų statybai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Keturi šimtai aštuoniasdešimtaisiais metais po izraelitų išėjimo iš Egipto, ketvirtaisiais Saliamono valdymo Izraelyje metais, Zivo mėnesį, kuris yra antras mėnuo, jis pradėjo statyti Viešpaties namus.</verse>
				<verse number="2">Namai, kuriuos karalius Saliamonas statė Viešpačiui, buvo šešiasdešimties uolekčių ilgio, dvidešimties uolekčių pločio ir trisdešimties uolekčių aukščio.</verse>
				<verse number="3">Prieangis priešais šventyklą buvo dvidešimties uolekčių ilgio, lygus namų pločiui, ir dešimties uolekčių pločio priešais namus.</verse>
				<verse number="4">Namams jis padarė siaurus langus.</verse>
				<verse number="5">Pastatas turėjo šonuose ir užpakalyje priestatus, kur buvo įrengti šoniniai kambariai.</verse>
				<verse number="6">Apatinio aukšto šoniniai kambariai buvo penkių uolekčių pločio, vidurinio­šešių uolekčių ir trečiojo­septynių uolekčių pločio. Pastato išorėje buvo padaryti išsikišimai, kad nereikėtų rąstų įleisti į sienas.</verse>
				<verse number="7">Namai buvo statomi iš paruoštų akmenų; statybos darbams vykstant, nesigirdėjo nei kūjų, nei kirvių, nei kitų statybos įrankių garso.</verse>
				<verse number="8">Įėjimas į vidurinį aukštą buvo dešiniajame pastato šone: suktiniai laiptai vedė į vidurinį, o iš vidurinio į trečiąjį aukštą.</verse>
				<verse number="9">Taip jis pastatė namus ir užbaigė juos. Ir padengė namus kedro rąstais ir lentomis.</verse>
				<verse number="10">Šventyklos priestato kambariai buvo penkių uolekčių aukščio, sujungti su pagrindiniu pastatu kedro rąstais.</verse>
				<verse number="11">Viešpaties žodis buvo Saliamonui:</verse>
				<verse number="12">‘‘Dėl namų, kuriuos man statai: jei vaikščiosi pagal mano nuostatus, vykdysi mano sprendimus ir laikysies mano įsakymų, kad vaikščiotum pagal juos, tai Aš išpildysiu tau savo žodį, kurį kalbėjau tavo tėvui Dovydui:</verse>
				<verse number="13">‘Aš gyvensiu tarp izraelitų ir neapleisiu savo tautos­Izraelio’ ‘‘.</verse>
				<verse number="14">Saliamonas pastatė namus ir užbaigė juos.</verse>
				<verse number="15">Namų vidaus sienos buvo iškaltos kedro lentomis nuo apačios iki lubų, o grindys išklotos kiparisų lentomis.</verse>
				<verse number="16">Pastato gale kedro medžio lentomis nuo grindų iki lubų buvo atitverta dvidešimties uolekčių ilgio ir tokio pat pločio patalpa­ Šventų švenčiausioji.</verse>
				<verse number="17">Namų, tai yra šventyklos, ilgis iki jos buvo keturiasdešimt uolekčių.</verse>
				<verse number="18">Visas namų vidus buvo iškaltas kedro medžio lentomis su išraižytais pumpurais ir išsiskleidusiomis gėlėmis taip, kad akmens visai nesimatė.</verse>
				<verse number="19">Namų viduje paruošė Šventų švenčiausiąją Viešpaties Sandoros skryniai.</verse>
				<verse number="20">Švenčiausioji buvo dvidešimties uolekčių ilgio, pločio ir aukščio; jos vidus buvo padengtas grynu auksu. Taip pat padengtas buvo ir aukuras iš kedro medžio.</verse>
				<verse number="21">Taip Saliamonas visą namų vidų padengė grynu auksu; Šventų švenčiausiosios, kuri buvo padengta auksu, priekyje kabojo auksinės grandinės.</verse>
				<verse number="22">Visas namų vidus, taip pat ir aukuras prieš Šventų švenčiausiąją buvo padengti auksu.</verse>
				<verse number="23">Šventų švenčiausiojoje jis padarė du cherubus iš alyvmedžio, kiekvieną dešimties uolekčių aukščio.</verse>
				<verse number="24">Vienas cherubo sparnas buvo penkių uolekčių ir kitas sparnas penkių uolekčių; dešimt uolekčių nuo vieno sparno galo iki kito.</verse>
				<verse number="25">Taip pat dešimties uolekčių buvo ir antrasis cherubas; abu cherubai buvo tokio pat dydžio ir taip pat atrodė.</verse>
				<verse number="26">Vienas cherubas buvo dešimties uolekčių aukščio, taip pat ir kitas.</verse>
				<verse number="27">Cherubai stovėjo vidinėje patalpoje. Jų sparnai buvo taip ištiesti, kad vieno sparnas siekė vieną sieną, o kito­kitą sieną; antrieji jų sparnai siekė vienas kitą Šventų švenčiausiosios viduryje.</verse>
				<verse number="28">Ir jis aptraukė cherubus auksu.</verse>
				<verse number="29">Visos namų sienos buvo išraižytos cherubų atvaizdais, palmėmis ir gėlėmis tiek viduje, tiek išorėje.</verse>
				<verse number="30">Namų grindis padengė auksu išorėje ir viduje.</verse>
				<verse number="31">Durys į Šventų švenčiausiąją buvo iš alyvmedžio, staktos buvo penkiakampės.</verse>
				<verse number="32">Abejos durys buvo išpuoštos cherubų, palmių bei gėlių raižiniais ir padengtos auksu.</verse>
				<verse number="33">Šventyklos įėjimo staktos buvo iš alyvmedžio, keturkampės.</verse>
				<verse number="34">Dvejos durys buvo iš kipariso medžio. Vienos pusės durys buvo iš dviejų dalių ir kitos pusės durys buvo iš dviejų dalių.</verse>
				<verse number="35">Ant durų išraižė cherubų, palmių bei gėlių atvaizdus ir padengė jas auksu.</verse>
				<verse number="36">Jis pastatė vidinį kiemą iš trijų tašyto akmens eilių ir vienos eilės kedro rąstų.</verse>
				<verse number="37">Ketvirtaisiais metais Zivo mėnesį buvo padėti Viešpaties namų pamatai,</verse>
				<verse number="38">o vienuoliktaisiais metais Bulo mėnesį, kuris yra aštuntas mėnuo, namai buvo baigti su visais priestatais pagal visus jų brėžinius. Saliamonas juos statė septynerius metus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">O savo namus Saliamonas statė trylika metų, kol juos pabaigė.</verse>
				<verse number="2">Jis statė namus iš Libano kedrų. Namai buvo šimto uolekčių ilgio, penkiasdešimties pločio ir trisdešimties aukščio; jie stovėjo ant keturių eilių kedro medžio stulpų, ant kurių buvo kedro rąstai.</verse>
				<verse number="3">Rąstai, kurie buvo ant keturiasdešimt penkių stulpų, po penkiolika stulpų vienoje eilėje, buvo apkalti kedro medžio lentomis.</verse>
				<verse number="4">Langai buvo trimis eilėmis, langas priešais langą trijuose aukštuose.</verse>
				<verse number="5">Visos durys ir jų staktos buvo keturkampės kaip ir langai; langas priešais langą trijuose aukštuose.</verse>
				<verse number="6">Jis pastatė ir prieangį iš stulpų, penkiasdešimties uolekčių ilgio ir trisdešimties uolekčių pločio, ir kitą prieangį priešais jį su stulpais ir storais skersiniais rąstais.</verse>
				<verse number="7">Tada jis padarė prieangį, kuriame stovėtų sostas ir jis galėtų teisti­teismo prieangį, ir iškalė jį kedro lentomis nuo grindų iki lubų.</verse>
				<verse number="8">Karaliaus gyvenamieji namai turėjo kitą kiemą su prieangiu, panašiai pastatytu. Saliamonas panašius namus pastatė ir savo žmonai, faraono dukteriai.</verse>
				<verse number="9">Visi šie pastatai buvo pastatyti iš brangių akmenų nuo pamato iki stogo. Akmenys statybai buvo keturkampiai, nutašyti ir nulyginti iš vidaus ir lauko pusės.</verse>
				<verse number="10">Pamatai buvo iš brangių, didelių, dešimties ir aštuonių uolekčių akmenų.</verse>
				<verse number="11">Virš jų buvo brangūs tašyti akmenys ir kedrai.</verse>
				<verse number="12">Didysis kiemas, Viešpaties namų vidinis kiemas ir namų prieangis buvo aptverti aplinkui trimis eilėmis tašytų akmenų ir viena eile kedro rąstų.</verse>
				<verse number="13">Karalius Saliamonas pasikvietė iš Tyro Hiramą.</verse>
				<verse number="14">Jis buvo našlės iš Naftalio giminės sūnus, o jo tėvas buvo iš Tyro. Jis buvo variakalys­sumanus, gabus ir išmintingas, galintis atlikti įvairius darbus iš vario. Atvykęs pas karalių Saliamoną, jis dirbo įvairius darbus.</verse>
				<verse number="15">Hiramas nuliejo dvi varines kolonas, kurių kiekviena buvo aštuoniolikos uolekčių aukščio ir dvylikos uolekčių apimties.</verse>
				<verse number="16">Jis padarė du varinius kapitelius kolonų viršui. Kiekvienas kapitelis buvo penkių uolekčių aukščio.</verse>
				<verse number="17">Be to, jis padarė groteles ir pynes iš grandinėlių kapiteliams, kurie buvo ant kolonų­septynias vienam kapiteliui ir septynias kitam.</verse>
				<verse number="18">Jis padarė kolonas ir po dvi eiles granato vaisių ant visų kapitelius dengiančių grotelių.</verse>
				<verse number="19">Kapiteliai, kurie buvo ant kolonų, atrodė kaip lelijos, keturių uolekčių.</verse>
				<verse number="20">Ant dviejų kolonų kapitelių buvo granato vaisiai, virš išlinkimo prie grotelių, ir aplinkui visą kapitelį buvo du šimtai granato vaisių.</verse>
				<verse number="21">Hiramas pastatė kolonas prie šventyklos įėjimo; dešinę koloną pavadino Jachinu, o kairę Boazu.</verse>
				<verse number="22">Lelijų pavidalo pagražinimai puošė kolonų viršų. Taip jis užbaigė kolonas.</verse>
				<verse number="23">Jis taip pat nuliejo baseiną dešimties uolekčių skersmens, apskritą, penkių uolekčių aukščio, o jo apimtis buvo trisdešimt uolekčių.</verse>
				<verse number="24">Dvi eilės pumpurų, nulietų išvien su baseinu, buvo po briauna aplinkui jį, po dešimt pumpurų uolektyje.</verse>
				<verse number="25">Jis stovėjo ant dvylikos jaučių. Trys buvo atsigręžę į šiaurę, trys į vakarus, trys į pietus ir trys į rytus. Baseinas buvo jų viršuje; ir jų užpakalinės dalys buvo po baseinu.</verse>
				<verse number="26">Jis buvo plaštakos storio, jo briauna buvo panaši į taurės briauną, į lelijos žiedą; jame tilpo du tūkstančiai batų vandens.</verse>
				<verse number="27">Hiramas dar padarė dešimt varinių stovų. Kiekvienas stovas buvo keturių uolekčių ilgio, keturių pločio ir trijų aukščio.</verse>
				<verse number="28">Stovas buvo toks: jis turėjo keturias šonines plokštes, kurios buvo įtvirtintos rėmuose.</verse>
				<verse number="29">Tose plokštėse buvo išraižyti liūtų, jaučių ir cherubų atvaizdai, o taip pat ir ant rėmų; po jaučiais bei liūtais buvo kabantys vainikėliai.</verse>
				<verse number="30">Be to, kiekvienas stovas turėjo keturis varinius ratus su ašimis. Visuose keturiuose kampuose buvo atramos, ant kurių stovėjo praustuvė. Atramų šonus puošė išlieti vainikai.</verse>
				<verse number="31">Stovo skylė buvo apvali, vienos uolekties skersmens iš vidaus ir pusantros uolekties skersmens išorėje. Jo šonai buvo išraižyti ir sudarė keturkampį, o ne apskritimą.</verse>
				<verse number="32">Keturi ratai buvo stovo šonuose, jų ašys pritvirtintos prie stovo. Kiekvieno rato aukštis buvo pusantros uolekties.</verse>
				<verse number="33">Ratai buvo padaryti panašiai kaip vežimų ratai; jų ratlankiai, stipinai, stebulės ir ašys buvo nulietos.</verse>
				<verse number="34">Keturios atramos prie kiekvieno stovo kampo buvo nulietos išvien su stovu.</verse>
				<verse number="35">Stovo viršuje buvo pusės uolekties aukščio apskritas lankas; rėmai ir šoninės plokštės buvo išlietos išvien.</verse>
				<verse number="36">Hiramas išraižė ant rėmų ir šoninių plokščių­visur, kur buvo galima, cherubų, liūtų ir palmių atvaizdus bei pridėjo aplinkui vainikėlių.</verse>
				<verse number="37">Taip jis padarė dešimt stovų, kurie buvo nulieti vienodai, to paties dydžio ir taip pat atrodantys.</verse>
				<verse number="38">Jis taip pat padarė dešimt varinių praustuvių. Kiekvienoje tilpo keturiasdešimt batų vandens. Kiekvienos praustuvės skersmuo buvo keturios uolektys. Ant kiekvieno stovo buvo po praustuvę.</verse>
				<verse number="39">Penki stovai buvo pastatyti viename ir penki­kitame šventyklos šone; baseinas stovėjo šventyklos dešinėje, pietryčiuose.</verse>
				<verse number="40">Hiramas dar padarė puodus, semtuvėlius bei dubenis. Taip Hiramas baigė visą darbą, kurį jis darė karaliui Saliamonui dėl Viešpaties šventyklos:</verse>
				<verse number="41">dvi kolonas, du kapitelius, kurie buvo ant kolonų, groteles apdengti kapiteliams, kurie buvo ant kolonų,</verse>
				<verse number="42">keturis šimtus granato vaisių abiems grotelėms­po dvi eiles granato vaisių abiems kapiteliams, kurie buvo ant kolonų,</verse>
				<verse number="43">dešimt stovų ir dešimt praustuvių ant stovų,</verse>
				<verse number="44">baseiną ir dvylika jaučių po baseinu,</verse>
				<verse number="45">puodus, semtuvėlius bei dubenis. Visus šituos reikmenis Hiramas padarė Saliamonui dėl Viešpaties šventyklos iš skaistaus vario.</verse>
				<verse number="46">Karalius juos nuliejo Jordano lygumos molingoje žemėje tarp Sukoto ir Cartano.</verse>
				<verse number="47">Visi šitie daiktai liko nepasverti, nes buvo sunaudota tiek daug vario, kad buvo neįmanoma jo pasverti.</verse>
				<verse number="48">Saliamonas padarė Viešpaties šventyklai visus reikmenis: auksinį aukurą, auksinį stalą padėtinei duonai laikyti,</verse>
				<verse number="49">penkias žvakides iš gryno aukso dešinėje ir penkias kairėje priešais Šventų švenčiausiąją, su gėlėmis, lempomis ir žnyplėmis iš aukso,</verse>
				<verse number="50">šakutes, samčius, dubenis, lėkštes, smilkytuvus iš gryno aukso, taip pat auksinius vyrius vidaus durims į Šventų švenčiausiąją ir durims į šventyklą.</verse>
				<verse number="51">Taip buvo padaryti visi darbai, kuriuos karalius Saliamonas padarė Viešpaties namams. Po to Saliamonas atgabeno į šventyklą tai, ką jo tėvas Dovydas buvo pašventęs: sidabrą, auksą bei indus, ir sudėjo šventyklos sandėliuose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Saliamonas sušaukė į Jeruzalę Izraelio vyresniuosius, giminių vadus ir izraelitų šeimų galvas Viešpaties Sandoros skryniai perkelti iš Dovydo miesto Siono.</verse>
				<verse number="2">Visi Izraelio vyrai susirinko pas karalių Saliamoną Etanimo mėnesį, kuris yra septintasis mėnuo, šventės metu.</verse>
				<verse number="3">Atėjo visi Izraelio vyresnieji, ir kunigai paėmė skrynią.</verse>
				<verse number="4">Ir jie nešė Viešpaties skrynią, Susitikimo palapinę ir visus šventus indus, kurie buvo palapinėje; kunigai ir levitai nešė juos.</verse>
				<verse number="5">Karalius Saliamonas ir visi izraelitai, susirinkę pas jį, ėjo priešais skrynią ir aukojo tiek avių ir galvijų, kad jų neįmanoma buvo suskaityti.</verse>
				<verse number="6">Kunigai įnešė Viešpaties Sandoros skrynią į Šventų švenčiausiąją po cherubų sparnais.</verse>
				<verse number="7">Cherubų sparnai buvo išskleisti virš skrynios ir cherubai dengė skrynią bei jos kartis.</verse>
				<verse number="8">Kartys buvo tokios ilgos, kad jų galai buvo matomi šventykloje, tačiau iš lauko jie nebuvo matomi. Jos ten pasiliko iki šios dienos.</verse>
				<verse number="9">Skrynioje buvo tik dvi akmeninės plokštės, kurias Mozė įdėjo Horebe, kai Viešpats padarė sandorą su izraelitais, jiems išėjus iš Egipto krašto.</verse>
				<verse number="10">Kunigams išėjus iš šventyklos, debesis pripildė Viešpaties namus</verse>
				<verse number="11">taip, kad kunigai negalėjo tarnauti dėl debesies, nes Viešpaties šlovė pripildė Viešpaties namus.</verse>
				<verse number="12">Tuomet Saliamonas tarė: ‘‘Viešpats kalbėjo, kad nori gyventi tirštoje tamsoje.</verse>
				<verse number="13">Aš pastačiau Tau namus, kuriuose gyventum, vietą, kurioje pasiliktum per amžius’‘.</verse>
				<verse number="14">Karalius atsisukęs palaimino visus susirinkusius izraelitus, o visi izraelitai tuo tarpu stovėjo.</verse>
				<verse number="15">Jis sakė: ‘‘Palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kuris įvykdė, ką pažadėjo mano tėvui Dovydui, sakydamas:</verse>
				<verse number="16">‘Nuo tos dienos, kai išvedžiau savo tautą Izraelį iš Egipto, Aš nepasirinkau jokio miesto iš visų Izraelio giminių statyti namams, kur būtų mano vardas, bet išsirinkau Dovydą, kad jis valdytų mano tautą­Izraelį’.</verse>
				<verse number="17">Mano tėvas Dovydas norėjo pastatyti namus Viešpaties, Izraelio Dievo, vardui.</verse>
				<verse number="18">Viešpats kalbėjo mano tėvui Dovydui: ‘Gerai, kad tu norėjai pastatyti namus mano vardui,</verse>
				<verse number="19">tačiau ne tu juos pastatysi, bet tavo sūnus, kuris tau gims, pastatys namus mano vardui’.</verse>
				<verse number="20">Viešpats išpildė savo žodį, kurį kalbėjo. Aš užėmiau savo tėvo Dovydo vietą ir Izraelio sostą, kaip Viešpats buvo pažadėjęs, ir pastačiau namus Viešpaties, Izraelio Dievo, vardui.</verse>
				<verse number="21">Ten paruošiau vietą skryniai, kurioje yra Viešpaties Sandora, padaryta su mūsų tėvais, kai Jis išvedė juos iš Egipto krašto’‘.</verse>
				<verse number="22">Saliamonas atsistojo priešais Viešpaties aukurą viso Izraelio akivaizdoje, iškėlė rankas į dangų</verse>
				<verse number="23">ir sakė: ‘‘Viešpatie, Izraelio Dieve, nei danguje, nei žemėje nėra dievo, kuris būtų lygus Tau, kuris būtų gailestingas ir laikytųsi sandoros su savo tarnais, kurie Tavimi visa širdimi pasitiki.</verse>
				<verse number="24">Tu ištesėjai savo tarnui Dovydui, mano tėvui, duotą pažadą. Tu kalbėjai savo lūpomis ir įvykdei tai savo rankomis šiandien.</verse>
				<verse number="25">Dabar, Viešpatie, Izraelio Dieve, įvykdyk tai, ką pažadėjai savo tarnui Dovydui, mano tėvui, sakydamas: ‘Izraelio soste nepritrūksi vyro mano akivaizdoje, jei tik tavo sūnūs saugos savo kelius ir vaikščios priešais mane, kaip tu vaikščiojai’.</verse>
				<verse number="26">Izraelio Dieve, meldžiu: įvykdyk pažadą, kurį davei savo tarnui Dovydui, mano tėvui.</verse>
				<verse number="27">Bet argi Dievas iš tiesų gyvens žemėje? Štai dangus ir dangų dangūs nepajėgia Tavęs sutalpinti, juo labiau šitie namai, kuriuos pastačiau.</verse>
				<verse number="28">Atsižvelk į savo tarno maldą ir prašymą, Viešpatie, mano Dieve, išklausyk šauksmą ir maldą, kuria Tavo tarnas meldžiasi Tavo akivaizdoje šiandien.</verse>
				<verse number="29">Tebūna Tavo akys atvertos link šių namų dieną ir naktį, link vietos, kurią pasirinkai, kad Tavo vardas ten būtų. Išklausyk savo tarno maldą, kai jis melsis šioje vietoje.</verse>
				<verse number="30">Išgirsk savo tarno ir savo tautos maldavimą, kai jie melsis šioje vietoje. Išgirsk danguje, kur Tu gyveni, ir atleisk.</verse>
				<verse number="31">Jei kas nusikals prieš savo artimą ir ateis į šituos namus prie Tavo aukuro prisiekti,</verse>
				<verse number="32">išgirsk danguje ir teisk savo tarnus: pasmerk kaltąjį pagal jo nusikaltimą ir išteisink teisųjį, atlygindamas jam pagal jo teisumą.</verse>
				<verse number="33">Jei Tavo tauta Izraelis bus nugalėta priešo dėl to, kad Tau nusidėjo, ir jei ji atsigręš į Tave, išpažins Tavo vardą, melsis ir maldaus Tavęs šituose namuose,</verse>
				<verse number="34">tai išgirsk danguje, atleisk savo tautai Izraeliui nuodėmę ir sugrąžink ją į žemę, kurią davei jų tėvams.</verse>
				<verse number="35">Jei dangus bus uždarytas ir nebus lietaus dėl to, kad jie nusidėjo, ir jei jie melsis šitoje vietoje, išpažins Tavo vardą ir nusigręš nuo savo nuodėmės, už kurią juos baudi,</verse>
				<verse number="36">išgirsk danguje ir atleisk savo tarnų, Izraelio tautos, nuodėmę, parodyk jiems gerą kelią, kuriuo jie turi eiti, ir duok lietaus kraštui, kurį jiems davei paveldėti.</verse>
				<verse number="37">Jei badas ar maras siaus krašte, jei pūs karštas pietų vėjas, jei pelėsiai ir skėriai naikins derlių, jei žmones miestuose apsups priešas, užeis vargai ar ligos</verse>
				<verse number="38">ir visa Izraelio tauta ar atskiras žmogus melsis, ištiesę rankas šitų namų link,</verse>
				<verse number="39">išklausyk danguje, atleisk jiems ir atlygink kiekvienam pagal jo kelius, kaip Tu matai jo širdyje, nes Tu vienas pažįsti kiekvieno žmogaus širdį,</verse>
				<verse number="40">kad jie Tavęs bijotų, kol gyvens žemėje, kurią davei mūsų tėvams.</verse>
				<verse number="41">Jei svetimšalis, ne Tavo tautos Izraelio žmogus, ateitų iš tolimo krašto dėl Tavo vardo</verse>
				<verse number="42">(nes jie išgirs apie Tavo didingą vardą, Tavo stiprią ranką ir ištiestą ranką), kai jis ateis ir melsis prie šitų namų,</verse>
				<verse number="43">išklausyk jį danguje ir įvykdyk, ko jis Tavęs prašys, kad visos žemės tautos pažintų Tavo vardą, bijotų Tavęs kaip Tavo tauta Izraelis ir patirtų, jog šitie namai, kuriuos pastačiau, vadinami Tavo vardu.</verse>
				<verse number="44">Jei Tavo tauta išeitų kariauti su priešais, nepaisant kur Tu juos pasiųsi, ir melstųsi atsigręžę į šį miestą ir šiuos namus, kuriuos pastačiau Tavo vardui,</verse>
				<verse number="45">išgirsk danguje jų maldą ir prašymą ir apgink jų teises.</verse>
				<verse number="46">Jei izraelitai Tau nusidės,­juk nėra žmogaus, kuris nenusidėtų,­ir Tu užsirūstinęs juos atiduosi priešui, kuris paims juos nelaisvėn ir išves į tolimą priešo šalį,</verse>
				<verse number="47">ir jei jie ten būdami susipras, gailėsis, atsivers ir Tavęs maldaus, sakydami: ‘Mes nusidėjome, elgėmės neteisingai ir padarėme piktadarystę’,</verse>
				<verse number="48">ir gręšis į Tave visa širdimi bei visa siela priešų šalyje, į kurią jie buvo išvesti, ir melsis Tau, atsigręžę į šalį, kurią davei jų tėvams, į miestą, kurį išsirinkai, ir į namus, kuriuos pastačiau Tavo vardui,</verse>
				<verse number="49">išklausyk danguje jų maldas ir maldavimus ir apgink jų teises,</verse>
				<verse number="50">ir atleisk savo tautai, kuri Tau nusidėjo, visus jos nusikaltimus. Sukelk gailestį priešams, kurie juos laiko nelaisvėje, kad tie jų pasigailėtų,</verse>
				<verse number="51">nes jie yra Tavo tauta ir Tavo nuosavybė, kurią Tu išvedei iš Egipto­iš geležinės krosnies vidurio.</verse>
				<verse number="52">Viešpatie, pažvelk į savo tarno ir Izraelio tautos maldavimus, išklausyk juos, kai jie šaukiasi Tavęs.</verse>
				<verse number="53">Viešpatie Dieve, Tu juos išskyrei iš visų žemės tautų ir pasirinkai sau, kaip kalbėjai per savo tarną Mozę, išvesdamas mūsų tėvus iš Egipto’‘.</verse>
				<verse number="54">Kai Saliamonas baigė šitą maldą, jis atsikėlė nuo Viešpaties aukuro, kur jis klūpojo iškeltomis rankomis,</verse>
				<verse number="55">ir stovėdamas laimino visus susirinkusius, garsiu balsu sakydamas:</verse>
				<verse number="56">‘‘Palaimintas Viešpats, kuris davė ramybę savo tautai Izraeliui, kaip buvo pažadėjęs; neliko neišpildytas nė vienas žodis iš viso gerojo pažado, kurį Jis davė per savo tarną Mozę.</verse>
				<verse number="57">Viešpats, mūsų Dievas, tebūna su mumis, kaip Jis buvo su mūsų tėvais, tegul nepalieka ir neapleidžia mūsų,</verse>
				<verse number="58">bet tepalenkia mūsų širdis prie savęs, kad vaikščiotume Jo keliais, vykdytume Jo įsakymus, nuostatus ir potvarkius, kuriuos Jis davė mūsų tėvams.</verse>
				<verse number="59">Šitie mano maldos žodžiai, tarti Viešpaties akivaizdoje, tebūna šalia Viešpaties, mūsų Dievo, dieną ir naktį, kad Jis apgintų savo tarno ir savo tautos Izraelio teises bet kuriuo metu, kai to reikia,</verse>
				<verse number="60">kad visos žemės tautos žinotų, jog Viešpats yra Dievas ir nėra kito.</verse>
				<verse number="61">Tebūna jūsų širdys tobulos prieš Viešpatį, mūsų Dievą, kad jūs gyventumėte pagal Jo nuostatus ir vykdytumėte Jo įsakymus’‘.</verse>
				<verse number="62">Po to karalius ir visas Izraelis aukojo aukas Viešpačiui.</verse>
				<verse number="63">Saliamonas aukojo dvidešimt du tūkstančius galvijų ir šimtą dvidešimt tūkstančių avių kaip padėkos auką Viešpačiui. Taip karalius ir visi izraelitai pašventino Viešpaties namus.</verse>
				<verse number="64">Tą pačią dieną karalius pašventino vidurinį kiemą prieš Viešpaties namus, nes ten jis aukojo deginamąsias aukas, duonos aukas ir padėkos aukų taukus, kadangi varinis Viešpaties aukuras buvo per mažas sutalpinti deginamąsias aukas, duonos aukas ir padėkos aukų taukus.</verse>
				<verse number="65">Saliamonas su visu Izraeliu nuo Hamato iki Egipto upės šventė Viešpaties, mūsų Dievo, akivaizdoje septynias dienas ir kitas septynias, iš viso keturiolika dienų.</verse>
				<verse number="66">Aštuntą dieną jis paleido žmones; jie palaimino karalių ir nuėjo į savo palapines, džiaugdamiesi dėl to gero, kurį Viešpats padarė savo tarnui Dovydui ir visai Izraelio tautai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Kai Saliamonas baigė statyti Viešpaties namus, karaliaus namus ir visa, ką jis buvo sumanęs,</verse>
				<verse number="2">Viešpats pasirodė Saliamonui antrą kartą taip, kaip buvo pasirodęs Gibeone,</verse>
				<verse number="3">ir tarė: ‘‘Aš išklausiau tavo maldą ir prašymą. Aš pašventinau šituos namus, kuriuos pastatei, kad juose amžinai būtų mano vardas. Ir mano akys bei mano širdis visuomet bus ten.</verse>
				<verse number="4">Jei tu vaikščiosi priešais mane, kaip vaikščiojo tavo tėvas Dovydas, tyra ir neklastinga širdimi vykdydamas tai, ką tau įsakau, ir laikysies mano nuostatų bei potvarkių,</verse>
				<verse number="5">tai įtvirtinsiu tavo karalystės sostą Izraelyje amžiams, kaip pažadėjau tavo tėvui Dovydui, sakydamas: ‘Tu nepritrūksi vyro, kuris sėdėtų Izraelio soste’.</verse>
				<verse number="6">Bet jei jūs ar jūsų vaikai nuo manęs nusigręšite ir nesilaikysite mano įsakymų bei mano nuostatų, kuriuos jums daviau, ir nuėję tarnausite kitiems dievams ir juos garbinsite,</verse>
				<verse number="7">tai išnaikinsiu Izraelį iš žemės, kurią jiems daviau, ir atmesiu šituos namus, kuriuos pašventinau savo vardui; Izraelis taps patarle ir priežodžiu visose tautose.</verse>
				<verse number="8">Ir dėl šitų namų, kurie yra aukšti, kiekvienas praeivis stebėsis, švilps ir sakys: ‘Kodėl Viešpats taip padarė šitai žemei ir šitiems namams?’</verse>
				<verse number="9">Ir atsakys: ‘Kadangi jie paliko Viešpatį, savo Dievą, kuris išvedė jų tėvus iš Egipto, ir garbino kitus dievus ir jiems tarnavo, tai Viešpats siuntė jiems šitą nelaimę’ ‘‘.</verse>
				<verse number="10">Dvidešimt metų, kol Saliamonas statė Viešpaties namus ir karaliaus namus,</verse>
				<verse number="11">Tyro karalius Hiramas aprūpino Saliamoną kedrų ir kiparisų medžiais, ir auksu, kiek jam reikėjo. Už tai karalius Saliamonas davė Hiramui dvidešimt miestų Galilėjos žemėje.</verse>
				<verse number="12">Hiramas atvyko iš Tyro pažiūrėti Saliamono jam dovanotų miestų ir jie jam nepatiko.</verse>
				<verse number="13">Jis sakė: ‘‘Kokie tai miestai, kuriuos man davei, mano broli?’‘ Jis pavadino juos Kabulo šalimi, ir taip jie vadinami iki šiol.</verse>
				<verse number="14">Ir Hiramas pasiuntė karaliui šimtą dvidešimt talentų aukso.</verse>
				<verse number="15">Karalius Saliamonas įvedė darbo prievolę, statydamas Viešpaties namus, savo namus, Milojų Jeruzalės sieną, Hacoro, Megido ir Gezero miestus.</verse>
				<verse number="16">Faraonas, Egipto karalius, užėmė Gezerą, jį sudegino, išžudė kanaaniečius, gyvenusius mieste, ir atidavė kaip kraitį savo dukteriai, Saliamono žmonai.</verse>
				<verse number="17">Saliamonas atstatė Gezerą, žemutinį Bet Horoną,</verse>
				<verse number="18">Baalatą, Tadmorą dykumoje,</verse>
				<verse number="19">pastatė sandėlių, kovos vežimų ir raitelių miestus; jis statė tai, ką norėjo Jeruzalėje, Libane ir visame krašte, kurį valdė.</verse>
				<verse number="20">Neizraelitų kilmės gyventojų iš amonitų, hetitų, periziečių, hevitų ir jebusiečių tautų,</verse>
				<verse number="21">kurių izraelitai neįstengė visiškai sunaikinti, palikuonis Saliamonas apdėjo prievolėmis, ir taip liko iki šios dienos.</verse>
				<verse number="22">Bet nė vieno izraelito Saliamonas nepavergė. Jie buvo kariai, tarnai, kunigaikščiai, vadai ir kovos vežimų bei raitelių viršininkai.</verse>
				<verse number="23">Saliamonas turėjo penkis šimtus penkiasdešimt prižiūrėtojų darbininkams.</verse>
				<verse number="24">Kai faraono duktė persikėlė iš Dovydo miesto į savo namus, kuriuos Saliamonas jai pastatė, jis pradėjo statyti Milojų.</verse>
				<verse number="25">Tris kartus per metus Saliamonas aukodavo deginamąsias bei padėkos aukas ant aukuro, kurį jis padarė Viešpačiui. Jis degino ir smilkalus ant aukuro, kuris buvo Viešpaties akivaizdoje. Taip jis pabaigė statyti namus.</verse>
				<verse number="26">Karalius Saliamonas pasistatė laivų Ecjon Geberyje, prie Elato, Raudonosios jūros pakrantėje, Edomo šalyje.</verse>
				<verse number="27">Hiramas atsiuntė tiems laivams savo tarnų, patyrusių jūrininkų, kurie plaukė kartu su Saliamono tarnais.</verse>
				<verse number="28">Tie, nuplaukę į Ofyrą, iš ten parvežė keturis šimtus dvidešimt talentų aukso karaliui Saliamonui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Šebos karalienė, išgirdusi apie Saliamoną, pagarsėjusį dėl Viešpaties, atvyko jį išmėginti sunkiais klausimais.</verse>
				<verse number="2">Ji atkeliavo į Jeruzalę su labai didele palyda; kupranugariai nešė kvepalų, labai daug aukso ir brangių akmenų. Atėjusi pas Saliamoną ji kalbėjo su juo apie visa, kas buvo jos širdyje.</verse>
				<verse number="3">Saliamonas atsakė jai į visus klausimus. Nebuvo nieko, ko karalius nebūtų galėjęs jai atsakyti.</verse>
				<verse number="4">Šebos karalienė, pamačiusi Saliamono išmintį ir namus, kuriuos jis pastatė,</verse>
				<verse number="5">jo stalo valgius, tarnų būstus ir patarnautojų laikyseną bei apdarus, vyno pilstytojus ir užėjimą į Viešpaties namus, nebegalėjo susilaikyti</verse>
				<verse number="6">ir tarė karaliui: ‘‘Ką girdėjau savo krašte apie tavo darbus ir išmintį, yra tiesa.</verse>
				<verse number="7">Aš netikėjau tais žodžiais, kol neatvykau ir savo akimis nepamačiau. Iš tikrųjų nė pusės man nebuvo pasakyta. Tavo išmintis ir turtai viršija tai, ką apie tave girdėjau.</verse>
				<verse number="8">Laimingi tavo žmonės ir laimingi šie tavo tarnai, kurie nuolat yra priešais tave ir girdi tavo išmintį.</verse>
				<verse number="9">Palaimintas Viešpats, tavo Dievas, kuris pamėgo tave ir pasodino Izraelio soste. Viešpats pamilo Izraelį amžiams ir todėl paskyrė tave karaliumi teismui ir teisingumui vykdyti’‘.</verse>
				<verse number="10">Ji padovanojo karaliui šimtą dvidešimt talentų aukso, labai daug kvepalų ir brangiųjų akmenų. Niekad daugiau nebuvo atgabenta tiek kvepalų, kiek Šebos karalienė padovanojo karaliui Saliamonui.</verse>
				<verse number="11">Hiramo laivai parvežė iš Ofyro aukso, labai daug raudonmedžio ir brangiųjų akmenų.</verse>
				<verse number="12">Karalius pagamino iš to medžio stulpus Viešpaties namams ir karaliaus namams, psalterių bei arfų. Tiek raudonmedžio nebuvo nei atgabenta, nei matyta iki šios dienos.</verse>
				<verse number="13">Karalius Saliamonas davė Šebos karalienei visa, ko ji norėjo ir prašė, be to, ką Saliamonas jai davė iš karališko dosnumo. Po to ji grįžo į savo šalį su visa palyda.</verse>
				<verse number="14">Auksas, kurį kas metai atgabendavo Saliamonui, svėrė šešis šimtus šešiasdešimt šešis talentus,</verse>
				<verse number="15">neskaičiuojant to, ką gaudavo iš prekybininkų, keliaujančių pirklių bei visų Arabijos karalių ir šalies valdytojų.</verse>
				<verse number="16">Karalius Saliamonas padarė du šimtus didžiųjų skydų iš kalto aukso; šeši šimtai šekelių aukso buvo sunaudota vienam skydui;</verse>
				<verse number="17">be to, buvo padaryti trys šimtai mažų skydų, taip pat iš kalto aukso; vienam skydui sunaudojo tris minas aukso. Karalius juos visus laikė namuose iš Libano medžio.</verse>
				<verse number="18">Karalius padirbdino didelį sostą iš dramblio kaulo ir padengė jį geriausiu auksu.</verse>
				<verse number="19">Sostas turėjo šešis laiptus, jo viršus užpakalinėje dalyje buvo apvalus, atramos rankoms buvo abiejose sosto pusėse, o du liūtai stovėjo šalia atramų.</verse>
				<verse number="20">Dvylika liūtų stovėjo ant šešių laiptų, po vieną iš abiejų pusių. Nieko panašaus nebuvo padaryta jokioje karalystėje.</verse>
				<verse number="21">Visi karaliaus Saliamono geriamieji indai buvo auksiniai; visi namų iš Libano medžių reikmenys buvo gryno aukso. Nieko nebuvo iš sidabro, nes jis neturėjo vertės Saliamono dienomis.</verse>
				<verse number="22">Karaliaus laivai drauge su Hiramo laivais kas treji metai grįždavo iš Taršišo ir atgabendavo aukso, sidabro, dramblio kaulo, beždžionių bei povų.</verse>
				<verse number="23">Karalius Saliamonas savo turtais ir išmintimi pranoko visus žemės karalius.</verse>
				<verse number="24">Visas pasaulis norėjo pamatyti Saliamoną ir išgirsti jo išmintį, kurią Dievas buvo įdėjęs į jo širdį.</verse>
				<verse number="25">Kiekvienas atgabendavo dovanų: sidabrinių ir auksinių daiktų, rūbų, ginklų, kvepalų, žirgų ir mulų; taip buvo metai po metų.</verse>
				<verse number="26">Saliamonas turėjo tūkstantį keturis šimtus kovos vežimų ir dvylika tūkstančių raitelių, kuriuos jis buvo paskirstęs kovos vežimų miestuose ir pas save Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="27">Karalius padarė, kad sidabro Jeruzalėje buvo kaip akmenų ir kedrų kaip figmedžių, kurių gausiai auga slėniuose.</verse>
				<verse number="28">Saliamonas parsigabendavo žirgų iš Egipto ir Kevės. Karaliaus pirkliai pirkdavo juos Kevėje už pinigus.</verse>
				<verse number="29">Iš Egipto pirkdavo kovos vežimą už šešis šimtus šekelių sidabro, o žirgą­už šimtą penkiasdešimt. Taip pat jie pristatydavo žirgus visiems hetitų ir Sirijos karaliams.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Karalius Saliamonas mylėjo daug svetimšalių moterų. Be faraono dukters, jis turėjo moabičių, amoničių, edomičių, sidoniečių, hetičių­</verse>
				<verse number="2">moterų iš tautų, apie kurias Viešpats buvo sakęs izraelitams: ‘‘Neveskite jų ir neleiskite savo dukterų už jų, nes jie tikrai nukreips jūsų širdis į savo dievus’‘. Tačiau Saliamonas įsimylėjo jas.</verse>
				<verse number="3">Jis turėjo septynis šimtus žmonų ir tris šimtus sugulovių; ir jo žmonos nukreipė jo širdį.</verse>
				<verse number="4">Saliamonui pasenus, jo žmonos nukreipė jo širdį į kitus dievus, ir jo širdis nebuvo tobula prieš Viešpatį, jo Dievą, kaip jo tėvo Dovydo širdis.</verse>
				<verse number="5">Saliamonas sekė sidoniečių deivę Astartę ir amonitų pabaisą Milkomą.</verse>
				<verse number="6">Saliamonas darė pikta Viešpaties akyse ir nesekė iki galo Viešpačiu, kaip jo tėvas Dovydas.</verse>
				<verse number="7">Saliamonas pastatė ant kalno ties Jeruzale aukštumą Moabo pabaisai Chemošui ir amonitų pabaisai Molechui.</verse>
				<verse number="8">Taip jis padarė visoms svetimšalėms savo žmonoms, kurios smilkydavo ir aukodavo savo dievams.</verse>
				<verse number="9">Viešpats užsirūstino ant Saliamono, nes jis nusigręžė nuo savo Viešpaties, Izraelio Dievo, kuris jam buvo pasirodęs du kartus</verse>
				<verse number="10">ir įsakęs jam, kad nesektų paskui svetimus dievus. Bet jis nesilaikė Viešpaties įsakymo.</verse>
				<verse number="11">Tada Viešpats tarė Saliamonui: ‘‘Kadangi tu taip pasielgei ir nesilaikei mano sandoros bei mano nuostatų, kuriuos tau daviau, tai Aš atimsiu iš tavęs karalystę ir ją atiduosiu tavo tarnui.</verse>
				<verse number="12">Tačiau tau gyvam esant to nedarysiu dėl tavo tėvo Dovydo, bet atimsiu ją iš tavo sūnaus.</verse>
				<verse number="13">Visos karalystės neatimsiu, vieną giminę duosiu tavo sūnui dėl savo tarno Dovydo ir dėl Jeruzalės, kurią išsirinkau’‘.</verse>
				<verse number="14">Viešpats sukurstė Hadadą iš Edomo karaliaus giminės prieš Saliamoną.</verse>
				<verse number="15">Kai Dovydas nugalėjo Edomą ir kariuomenės vadas Joabas laidojo žuvusius, Joabas išžudė visus vyrus Edome.</verse>
				<verse number="16">Jis ten buvo pasilikęs šešis mėnesius su visu Izraeliu, kol išnaikino visus vyrus Edome.</verse>
				<verse number="17">Tuo metu Hadadas su kai kuriais edomitais, jo tėvo tarnais, pabėgo iš Edomo, norėdami patekti į Egiptą. Tada Hadadas buvo dar vaikas.</verse>
				<verse number="18">Iš Midiano jie atėjo į Paraną. Čia prie jų prisidėjo daugiau žmonių. Jie visi atėjo pas faraoną, Egipto karalių, kuris Hadadui davė namus, žemės ir aprūpinimą.</verse>
				<verse number="19">Hadadas įsigijo tokį didelį faraono palankumą, kad tas leido jam vesti savo žmonos, karalienės Tachpenesės, seserį.</verse>
				<verse number="20">Tachpenesės sesuo pagimdė sūnų Genubatą. Genubatas augo Tachpenesės priežiūroje faraono namuose drauge su faraono sūnumis.</verse>
				<verse number="21">Kai Hadadas, būdamas Egipte, sužinojo, kad Dovydas ir kariuomenės vadas Joabas mirę, jis prašė faraoną: ‘‘Leisk man eiti į savo šalį’‘.</verse>
				<verse number="22">Faraonas klausė jo: ‘‘Ko tau trūksta pas mane, kad nori grįžti į savo kraštą?’‘ Jis atsakė: ‘‘Nieko man netrūksta, bet išleisk mane’‘.</verse>
				<verse number="23">Dievas sukėlė prieš jį ir kitą priešą Eljado sūnų Razoną, kuris buvo pabėgęs nuo savo valdovo Hadadezerio, Cobos karaliaus.</verse>
				<verse number="24">Tas surinko būrį vyrų ir tapo jų vadu, kai Dovydas sumušė juos Coboje. Jis su vyrais nuėjo į Damaską, ten apsigyveno ir tapo Damasko karaliumi.</verse>
				<verse number="25">Per visas Saliamono dienas jis buvo Izraelio priešas, jam kenkė ir nekentė jo lygiai taip pat, kaip Hadadas.</verse>
				<verse number="26">Taip pat ir Nebato sūnus Jeroboamas, efraimitas iš Ceredos, Saliamono tarnas, kurio motina buvo našlė, vardu Ceruva, pakėlė savo ranką prieš karalių.</verse>
				<verse number="27">Priežastis, dėl ko jis pakėlė savo ranką prieš karalių, buvo tokia: Saliamonas, statydamas Milojų, taisė savo tėvo Dovydo miesto sienas.</verse>
				<verse number="28">Jeroboamas buvo sumanus vyras. Saliamonas, matydamas, kad jaunuolis išradingas, pavedė jam prižiūrėti visos Juozapo giminės darbą.</verse>
				<verse number="29">Kartą Jeroboamas, išėjęs iš Jeruzalės, kelyje sutiko pranašą Ahiją iš Šilojo. Jis buvo apsisiautęs nauju apsiaustu. Juodu buvo vieni laukuose.</verse>
				<verse number="30">Ahija, nutvėręs savo naują apsiaustą, suplėšė jį į dvyliką dalių</verse>
				<verse number="31">ir tarė Jeroboamui: ‘‘Pasiimk dešimt dalių, nes Viešpats, Izraelio Dievas, sako: ‘Aš atimsiu karalystę iš Saliamono ir tau duosiu dešimt giminių,</verse>
				<verse number="32">bet vieną giminę jam paliksiu dėl savo tarno Dovydo ir Jeruzalės miesto, kurį išsirinkau iš visų Izraelio giminių.</verse>
				<verse number="33">Tai dėl to, kad jie paliko mane ir garbino sidoniečių deivę Astartę, Moabo dievą Chemošą bei amonitų dievą Milkomą, nevaikščiojo mano keliais, nedarė, kas teisinga mano akyse, ir nesilaikė mano nuostatų bei potvarkių, kaip jo tėvas Dovydas.</verse>
				<verse number="34">Tačiau Aš neatimsiu karalystės iš jo rankos. Jį paliksiu valdovu, kol jis gyvas, dėl savo tarno Dovydo, kurį išsirinkau ir kuris laikėsi mano įsakymų bei nuostatų.</verse>
				<verse number="35">Aš atimsiu karalystę iš Saliamono sūnaus ir tau duosiu dešimt giminių.</verse>
				<verse number="36">Jo sūnui duosiu vieną giminę, kad visą laiką mano tarno Dovydo žiburys būtų priešais mane Jeruzalėje, kurią išsirinkau savo vardui.</verse>
				<verse number="37">Tave paimsiu, ir tu karaliausi, kaip trokš tavo siela, ir būsi karaliumi visam Izraeliui.</verse>
				<verse number="38">Jei paklusi mano įstatymams, vaikščiosi mano keliais, darysi, kas teisinga mano akivaizdoje, laikysiesi mano nuostatų ir įsakymų, kaip darė mano tarnas Dovydas, tai Aš būsiu su tavimi, tau pastatysiu tikrus namus, kaip pastačiau Dovydui, ir tau duosiu Izraelį.</verse>
				<verse number="39">Tuo Aš pažeminsiu Dovydo palikuonis, tačiau ne visam laikui’ ‘‘.</verse>
				<verse number="40">Saliamonas dėl to norėjo nužudyti Jeroboamą, bet Jeroboamas pabėgo į Egiptą pas karalių Šišaką ir pasiliko ten iki Saliamono mirties.</verse>
				<verse number="41">Kiti Saliamono darbai ir jo poelgiai bei išmintis yra aprašyta Saliamono darbų knygoje.</verse>
				<verse number="42">Saliamonas karaliavo visam Izraeliui Jeruzalėje keturiasdešimt metų.</verse>
				<verse number="43">Saliamonas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas savo tėvo Dovydo mieste; jo sūnus Roboamas pradėjo karaliauti jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Roboamas nuėjo į Sichemą, kur buvo susirinkę visi izraelitai paskelbti jį karaliumi.</verse>
				<verse number="2">Nebato sūnus Jeroboamas, kuris buvo pabėgęs nuo karaliaus Saliamono į Egiptą, išgirdo apie tai dar būdamas Egipte.</verse>
				<verse number="3">Jie pasiuntė ir pasikvietė jį. Jeroboamas ir visas Izraelis atėjo ir kalbėjo Roboamui:</verse>
				<verse number="4">‘‘Tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą. Dabar palengvink savo tėvo mums uždėtą naštą, tai mes tau tarnausime’‘.</verse>
				<verse number="5">Jis jiems atsakė: ‘‘Eikite ir po trijų dienų sugrįžkite pas mane’‘. Ir žmonės nuėjo.</verse>
				<verse number="6">Karalius Roboamas tarėsi su senesniaisiais, kurie stovėdavo priešais jo tėvą Saliamoną, kai jis dar buvo gyvas: ‘‘Patarkite man, ką atsakyti tautai’‘.</verse>
				<verse number="7">Tie jam kalbėjo: ‘‘Jei šiandien būsi tarnas šitiems žmonėms, tarnausi jiems ir kalbėsi švelniais žodžiais, jie visados bus tavo tarnai’‘.</verse>
				<verse number="8">Bet jis atmetė senesniųjų duotą patarimą ir tarėsi su jaunesniaisiais, kurie užaugo kartu su juo ir stovėjo priešais jį.</verse>
				<verse number="9">Jis jiems tarė: ‘‘Ką jūs patariate man atsakyti šitiems žmonėms, kurie man kalbėjo: ‘Palengvink jungą, kurį mums uždėjo tavo tėvas’?’‘</verse>
				<verse number="10">Jaunieji, kurie užaugo kartu su juo, jam kalbėjo: ‘‘Šitiems žmonėms, kurie tau sakė: ‘Tavo tėvas padarė mūsų jungą sunkų, o tu jį mums palengvink’, taip atsakyk: ‘Mano mažasis pirštas storesnis už mano tėvo strėnas.</verse>
				<verse number="11">Mano tėvas jums uždėjo sunkų jungą, bet aš jį jums dar pasunkinsiu. Mano tėvas jus plakė botagais, o aš jus plaksiu dygliuotais rimbais’ ‘‘.</verse>
				<verse number="12">Kai Jeroboamas ir visa tauta trečią dieną atėjo pas Roboamą, kaip karalius buvo paskyręs, sakydamas: ‘‘Sugrįžkite pas mane trečią dieną’‘,</verse>
				<verse number="13">karalius, atmetęs senesniųjų patarimą, kalbėjo tautai griežtai,</verse>
				<verse number="14">kaip patarė jaunieji: ‘‘Mano tėvas uždėjo jums sunkų jungą, o aš jį jums dar pasunkinsiu. Mano tėvas jus plakė botagais, o aš jus plaksiu dygliuotais rimbais’‘.</verse>
				<verse number="15">Karalius nepaklausė tautos, nes tai buvo nuo Viešpaties, kad Viešpats ištesėtų savo žodį, kurį Jis kalbėjo per Ahiją iš Šilojo Nebato sūnui Jeroboamui.</verse>
				<verse number="16">Izraelitai, pamatę, kad karalius nenori jų išklausyti, atsakė jam: ‘‘Mes neturime dalies Dovyde nei paveldėjimo Jesės sūnuje. Izraeli, į savo palapines! Dovydai, rūpinkis savo namais’‘. Ir Izraelis išsiskirstė į savo palapines.</verse>
				<verse number="17">Izraelitams, gyvenantiems Judo miestuose, karaliavo Roboamas.</verse>
				<verse number="18">Jis pasiuntė Adoramą, mokesčių rinkėją, pas izraelitus, bet jie užmušė jį akmenimis. Karalius Roboamas skubiai įšoko į vežimą ir pabėgo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="19">Taip Izraelis atsiskyrė nuo Dovydo namų iki šios dienos.</verse>
				<verse number="20">Visas Izraelis, išgirdęs, kad Jeroboamas grįžęs, pasikvietė jį į susirinkimą ir paskelbė jį viso Izraelio karaliumi. Niekas nebesekė Dovydo namais, išskyrus Judo giminę.</verse>
				<verse number="21">Roboamas, sugrįžęs į Jeruzalę, surinko visus Judo ir Benjamino giminių vyrus, šimtą aštuoniasdešimt tūkstančių rinktinių karių, karui su Izraeliu, kad sugrąžintų karalystę Roboamui, Saliamono sūnui.</verse>
				<verse number="22">Bet Dievo žodis atėjo Dievo vyrui Šemajai:</verse>
				<verse number="23">‘‘Kalbėk Saliamono sūnui Roboamui, Judo karaliui, visiems Judo ir Benjamino namams ir likusiai tautai, sakydamas:</verse>
				<verse number="24">‘Taip sako Viešpats: ‘Neikite ir nekariaukite su savo broliais izraelitais. Kiekvienas grįžkite į savo namus, nes tai atėjo iš manęs’ ‘‘. Jie pakluso Viešpaties žodžiui ir grįžo, kaip Viešpats liepė.</verse>
				<verse number="25">Jeroboamas pastatydino Sichemą Efraimo kalnyne ir ten apsigyveno. Iš ten išėjęs jis pastatė Penuelio miestą.</verse>
				<verse number="26">Jeroboamas sakė savo širdyje: ‘‘Karalystė gali sugrįžti Dovydo namams.</verse>
				<verse number="27">Jei šita tauta eis aukoti į Viešpaties namus Jeruzalėje, tai žmonių širdys atsigręš į jų valdovą, į Judo karalių Roboamą, ir jie, nužudę mane, sugrįš pas Judo karalių Roboamą’‘.</verse>
				<verse number="28">Karalius pasitaręs padirbdino du auksinius veršius ir tarė tautai: ‘‘Per toli jums eiti į Jeruzalę. Izraeli, štai tavo dievai, kurie tave išvedė iš Egipto žemės’‘.</verse>
				<verse number="29">Jis pastatė vieną Betelyje, o kitą­ Dane.</verse>
				<verse number="30">Tai tapo nuodėme, nes tauta eidavo net į Daną jų garbinti.</verse>
				<verse number="31">Jeroboamas pastatydino šventyklą aukštumose ir paskyrė kunigų iš žmonių, kurie nebuvo Levio sūnūs.</verse>
				<verse number="32">Aštuntojo mėnesio penkioliktą dieną Jeroboamas paskelbė šventę, panašią į tą, kurią švęsdavo Jude, ir aukojo ant aukuro. Taip jis darė Betelyje aukodamas veršiams, kuriuos padirbdino, ir Betelio aukštumoms, kurias įrengė, paskyrė kunigus.</verse>
				<verse number="33">Jis aukojo ant aukuro, kurį pastatė Betelyje, aštunto mėnesio penkioliktą dieną­dieną, kurią jis sumanė savo širdyje, ir paskelbė šventę izraelitams. Ir jis aukojo ant aukuro bei degino smilkalus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Viešpaties siųstas Dievo vyras atėjo iš Judo į Betelį, kai Jeroboamas stovėjo prie aukuro, norėdamas smilkyti.</verse>
				<verse number="2">Jis šaukė prieš aukurą Viešpaties žodžius, sakydamas: ‘‘Aukure, aukure! Taip sako Viešpats: ‘Dovydo namams užgims sūnus, vardu Jozijas; jis aukos ant tavęs aukštumų kunigus, kurie čia smilko, ir žmonių kaulus sudegins ant tavęs’ ‘‘.</verse>
				<verse number="3">Ir jis davė ženklą tą dieną, sakydamas: ‘‘Jūs matysite ženklą, kad Viešpats tikrai taip kalbėjo. Štai aukuras sugrius ir pelenai išbyrės’‘.</verse>
				<verse number="4">Karalius Jeroboamas, išgirdęs Dievo vyro žodžius, kuriuos jis kalbėjo prieš aukurą Betelyje, ištiesė savo ranką ir liepė suimti jį. Jo ranka, kurią jis buvo ištiesęs, padžiūvo ir jis nebegalėjo jos prie savęs pritraukti.</verse>
				<verse number="5">Aukuras sugriuvo ir pelenai išbyrėjo pagal ženklą, kurį Dievo vyras buvo paskelbęs nuo Viešpaties.</verse>
				<verse number="6">Tada karalius tarė Dievo vyrui: ‘‘Maldauk Viešpatį, savo Dievą, kad mano ranka būtų atstatyta’‘. Dievo vyras meldėsi, ir karaliaus ranka buvo atstatyta ir pasidarė, kokia buvo anksčiau.</verse>
				<verse number="7">Karalius sakė Dievo vyrui: ‘‘Eime pas mane į namus pasistiprinti, ir aš tau atsilyginsiu’‘.</verse>
				<verse number="8">Dievo vyras atsakė karaliui: ‘‘Jei man duotum pusę savo namų, aš neičiau su tavimi, nevalgyčiau duonos ir negerčiau vandens šitoje vietoje,</verse>
				<verse number="9">nes Viešpats man taip įsakė: ‘Tau nevalia nei duonos valgyti, nei vandens gerti, nei grįžti keliu, kuriuo atėjai’ ‘‘.</verse>
				<verse number="10">Taip jis nuėjo kitu keliu ir negrįžo tuo, kuriuo atėjo į Betelį.</verse>
				<verse number="11">Betelyje gyveno senas pranašas. Jo sūnūs parėję pasakojo jam viską, ką Dievo vyras buvo padaręs tą dieną Betelyje ir ką jis kalbėjo karaliui.</verse>
				<verse number="12">Tada tėvas klausė: ‘‘Kuriuo keliu jis nuėjo?’‘ Sūnūs parodė kelią, kuriuo nuėjo Dievo vyras.</verse>
				<verse number="13">Tėvas liepė pabalnoti asilą. Jie pabalnojo asilą, ir jis užsėdęs</verse>
				<verse number="14">nujojo paskui Dievo vyrą. Radęs jį sėdintį po ąžuolu, klausė: ‘‘Ar tu esi Dievo vyras, atėjęs iš Judo?’‘ Jis atsakė: ‘‘Taip, aš’‘.</verse>
				<verse number="15">Tuomet jis sakė: ‘‘Eime pas mane į namus ir užvalgyk duonos’‘.</verse>
				<verse number="16">Jis atsakė: ‘‘Negaliu grįžti su tavimi, nei valgyti duonos, nei gerti vandens su tavimi šioje vietoje,</verse>
				<verse number="17">nes man Viešpaties pasakyta: ‘Tau nevalia nei duonos valgyti, nei vandens gerti, nei grįžti tuo keliu, kuriuo atėjai’ ‘‘.</verse>
				<verse number="18">Jis sakė jam: ‘‘Aš irgi esu pranašas kaip ir tu; angelas kalbėjo man Viešpaties žodžius, sakydamas: ‘Parsivesk jį į savo namus, kad jis galėtų valgyti ir gerti’ ‘‘. Bet jis jam melavo.</verse>
				<verse number="19">Jie sugrįžo, valgė duonos ir gėrė vandens jo namuose.</verse>
				<verse number="20">Jiems tebesėdint prie stalo, Viešpaties žodis atėjo pranašui, kuris buvo jį parsivedęs.</verse>
				<verse number="21">Ir jis šaukė Dievo vyrui, kuris buvo atėjęs iš Judo: ‘‘Taip sako Viešpats: ‘Kadangi neklausei Viešpaties ir nesilaikei įsakymo, kurį tau davė Viešpats, tavo Dievas,</verse>
				<verse number="22">bet sugrįžai ir valgei duonos bei gėrei vandens vietoje, apie kurią Jis tau kalbėjo, kad nevalia joje nei duonos valgyti, nei vandens gerti, tavo lavonas nebus palaidotas tavo tėvų kape’ ‘‘.</verse>
				<verse number="23">Kai tas pavalgė ir atsigėrė, jis pabalnojo asilą pranašui, kurį buvo parsivedęs.</verse>
				<verse number="24">Jam keliaujant, jį sutiko liūtas ir nužudė. Jo lavonas gulėjo ant kelio, o asilas stovėjo šalia jo; taip pat ir liūtas stovėjo šalia lavono.</verse>
				<verse number="25">Žmonės praeidami ant kelio matė gulintį lavoną ir liūtą, stovintį šalia lavono. Atėję į miestą, kuriame gyveno senasis pranašas, pasakojo, ką buvo matę.</verse>
				<verse number="26">Tai išgirdęs, pranašas, kuris jį buvo sugrąžinęs iš kelio, tarė: ‘‘Tai Dievo vyras, kuris buvo nepaklusnus Viešpaties žodžiui; todėl Viešpats jį atidavė liūtui, kuris jį sudraskė ir nužudė, kaip Viešpats buvo jam kalbėjęs’‘.</verse>
				<verse number="27">Savo sūnums jis tarė: ‘‘Pabalnokite man asilą’‘. Ir jie pabalnojo.</verse>
				<verse number="28">Nuvykęs jis rado lavoną, gulintį ant kelio, ir asilą su liūtu, stovinčius šalia lavono. Liūtas nelietė nei lavono, nei asilo.</verse>
				<verse number="29">Pranašas pakėlė Dievo vyro lavoną, uždėjo jį ant asilo ir pargabeno atgal į miestą, kad apraudotų jį ir palaidotų.</verse>
				<verse number="30">Jis paguldė lavoną į savo paties kapą ir raudojo: ‘‘Ak, mano broli!’‘</verse>
				<verse number="31">Jį palaidojęs, jis tarė savo sūnums: ‘‘Kai numirsiu, palaidokite mane kape, kuriame palaidotas Dievo vyras; šalia jo kaulų padėkite mano kaulus,</verse>
				<verse number="32">nes žodis, kurį jis, Viešpačiui įsakius, šaukė prieš aukurą Betelyje ir prieš visas Samarijos miestų aukštumas, tikrai išsipildys’‘.</verse>
				<verse number="33">Po viso to Jeroboamas neatsisakė savo pikto kelio, bet toliau skyrė kunigus aukštumoms iš prasčiausių žmonių. Kas norėdavo, tą jis įšventindavo aukštumų kunigu.</verse>
				<verse number="34">Tai buvo Jeroboamo namų nuodėmė, ir jie buvo sunaikinti bei pašalinti nuo žemės paviršiaus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Tuo metu Jeroboamo sūnus Abija susirgo.</verse>
				<verse number="2">Jeroboamas tarė savo žmonai: ‘‘Persirenk, kad neatpažintų, jog esi Jeroboamo žmona, ir eik į Šilojų. Ten gyvena pranašas Ahija, kuris pasakė, kad aš tapsiu šitos tautos karaliumi.</verse>
				<verse number="3">Pasiimk dešimt duonos kepalų, pyragaičių bei medaus ąsotį ir eik pas jį. Jis pasakys, kas atsitiks vaikui’‘.</verse>
				<verse number="4">Jeroboamo žmona taip ir padarė. Ji nuėjo į Šilojų pas Ahiją. Ahija nebematė dėl senatvės.</verse>
				<verse number="5">Ir Viešpats pasakė Ahijai: ‘‘Ateina Jeroboamo žmona sužinoti iš tavęs apie savo sūnų, kuris serga. Aš pasakysiu, ką jai sakyti. Nes atėjusi ji dėsis kita moterimi’‘.</verse>
				<verse number="6">Kai Ahija išgirdo įeinančios žingsnius, jis tarė: ‘‘Įeik, Jeroboamo žmona! Kodėl dediesi esanti kita? Turiu tau blogų žinių.</verse>
				<verse number="7">Pasakyk Jeroboamui, kad Viešpats, Izraelio Dievas, sako: ‘Aš tave išaukštinau ir paskyriau kunigaikščiu savo tautai, Izraeliui.</verse>
				<verse number="8">Atėmęs karalystę iš Dovydo namų, ją tau daviau. Bet tu nebuvai kaip mano tarnas Dovydas, kuris laikėsi mano įsakymų ir sekė mane visa savo širdimi, darydamas tai, kas buvo teisinga mano akyse.</verse>
				<verse number="9">Tu elgeisi blogiau už visus, pirma tavęs buvusius, pasidirbdinai kitų dievų ir lietų atvaizdų, sukėlei mano pyktį ir atsukai man nugarą.</verse>
				<verse number="10">Todėl aš bausiu Jeroboamo namus ir išnaikinsiu visus Jeroboamo vyrus, laisvus ir pavergtuosius, išvalysiu Jeroboamo namus, kaip žmogus išvalo mėšlą, kol nė vieno nebeliks.</verse>
				<verse number="11">Kas iš Jeroboamo mirs mieste, tą suės šunys, kas mirs lauke, tą les padangių paukščiai, nes taip pasakė Viešpats’.</verse>
				<verse number="12">O tu eik namo. Tau įžengus į miestą, vaikas mirs.</verse>
				<verse number="13">Jį apraudos visas Izraelis ir palaidos. Jis vienintelis iš Jeroboamo bus palaidotas kape, nes tik jis patiko Viešpačiui, Izraelio Dievui, iš Jeroboamo namų.</verse>
				<verse number="14">Viešpats pakels Izraeliui karalių, kuris sunaikins Jeroboamo namus tą dieną ir netgi dabar.</verse>
				<verse number="15">Viešpats ištiks Izraelį, kad jis siūbuos kaip nendrė vandenyje; išraus Izraelį iš šitos geros žemės, kurią Jis davė jų tėvams ir išsklaidys juos anapus upės dėl to, kad jie pasidarė alkų, sukeldami Viešpaties pyktį.</verse>
				<verse number="16">Jis apleis Izraelį dėl Jeroboamo nuodėmių, nes jis pats nusidėjo ir įvedė Izraelį į nuodėmę’‘.</verse>
				<verse number="17">Jeroboamo žmona sugrįžo į Tircą. Jai įžengus į namus, berniukas mirė.</verse>
				<verse number="18">Jis buvo palaidotas, ir visas Izraelis apraudojo jį, kaip paskelbė Viešpats per savo tarną pranašą Ahiją.</verse>
				<verse number="19">Visi kiti Jeroboamo darbai, kaip jis kariavo ir karaliavo, yra surašyti Izraelio karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="20">Jeroboamas valdė Izraelį dvidešimt dvejus metus. Jam mirus, jo vietą užėmė jo sūnus Nadabas.</verse>
				<verse number="21">Saliamono sūnus Roboamas karaliavo Jude. Pradėdamas valdyti kraš-tą, jis buvo keturiasdešimt vienerių metų amžiaus. Septyniolika metų jis karaliavo Jeruzalėje, mieste, kurį Viešpats išsirinko iš visų Izraelio giminių. Jo motina buvo amonitė Naama.</verse>
				<verse number="22">Judo žmonės darė pikta Viešpaties akyse, sukeldami Jo pavydą savo nuodėmėmis, kurios buvo sunkesnės, negu jų tėvų.</verse>
				<verse number="23">Jie įrengė sau aukštumas, pasistatė atvaizdus, pasidarė alkus ant kiekvienos aukštos kalvos ir po kiekvienu žaliuojančiu medžiu.</verse>
				<verse number="24">Krašte buvo ir iškrypėlių. Jie darė visus bjaurius darbus tautų, kurias Viešpats išnaikino prieš Izraeliui užimant kraštą.</verse>
				<verse number="25">Penktaisiais karaliaus Roboamo valdymo metais Egipto karalius Šišakas atėjęs užpuolė Jeruzalę,</verse>
				<verse number="26">paėmė Viešpaties namų bei karaliaus namų turtus ir viską išvežė. Jis paėmė ir visus Saliamono padirbdintus auksinius skydus.</verse>
				<verse number="27">Karalius Roboamas padirbdino jų vietoje varinių skydų ir juos pavedė karaliaus namų sargybos viršininkams.</verse>
				<verse number="28">Sargybiniai juos nešdavo karaliui einant į Viešpaties namus; po to juos padėdavo atgal į sargybinių patalpą.</verse>
				<verse number="29">Visi kiti Roboamo darbai surašyti Judo karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="30">Karas tarp Roboamo ir Jeroboamo tęsėsi per visas jų dienas.</verse>
				<verse number="31">Roboamas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas prie savo tėvų Dovydo mieste. Jo motina buvo amonitė Naama. Jo sūnus Abijamas karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Aštuonioliktaisiais karaliaus Jeroboamo, Nebato sūnaus, valdymo metais Abijamas pradėjo karaliauti Jude.</verse>
				<verse number="2">Trejus metus jis valdė Judą, gyvendamas Jeruzalėje. Jo motina buvo Abšalomo duktė Maaka.</verse>
				<verse number="3">Abijamas vaikščiojo visose savo tėvo nuodėmėse, kurias tas darė iki jo. Jo širdis nebuvo tobula prieš Viešpatį, jo Dievą, kaip jo tėvo Dovydo širdis.</verse>
				<verse number="4">Tačiau Dovydo dėlei Viešpats, jo Dievas, davė jam žiburį Jeruzalėje, pakeldamas jo sūnų po jo ir įtvirtindamas Jeruzalę.</verse>
				<verse number="5">Nes Dovydas darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse ir nenukrypo nuo viso to, ką Jis įsakė, per visas savo dienas, išskyrus atsitikimą su hetitu Ūrija.</verse>
				<verse number="6">Karas tarp Roboamo ir Jeroboamo tęsėsi per visas jo gyvenimo dienas.</verse>
				<verse number="7">Visi kiti Abijamo darbai surašyti Judo karalių metraščių knygoje. Tarp Abijamo ir Jeroboamo vyko karas.</verse>
				<verse number="8">Abijamas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas Dovydo mieste, o jo vietoje pradėjo karaliauti jo sūnus Asa.</verse>
				<verse number="9">Dvidešimtaisiais Izraelio karaliaus Jeroboamo valdymo metais Judą pradėjo valdyti karalius Asa.</verse>
				<verse number="10">Keturiasdešimt vienerius metus jis karaliavo Jeruzalėje. Jo motina buvo Abšalomo duktė Maaka.</verse>
				<verse number="11">Asa darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse, kaip jo tėvas Dovydas.</verse>
				<verse number="12">Jis pašalino iš krašto iškrypėlius ir visus stabus, kuriuos buvo padarę jo tėvai.</verse>
				<verse number="13">Net savo motiną Maaką jis pašalino iš karalienės vietos, nes ji buvo padirbdinusi giraitėje stabą, kurį Asa sukapojo ir sudegino Kidrono slėnyje.</verse>
				<verse number="14">Bet aukštumų jis nepanaikino. Tačiau Asos širdis buvo tobula prieš Viešpatį per visas jo dienas.</verse>
				<verse number="15">Jis atnešė į Viešpaties namus savo tėvo ir savo paskirtas dovanas: sidabro, aukso ir indų.</verse>
				<verse number="16">Karas tarp Asos ir Izraelio karaliaus Baašos tęsėsi per visas jų dienas.</verse>
				<verse number="17">Izraelio karalius Baaša išėjo prieš Judą ir statė Ramą, kad niekam neleistų įeiti ar išeiti iš Asos, Judo karaliaus.</verse>
				<verse number="18">Tuomet Asa, paėmęs visą sidabrą ir auksą, likusį Viešpaties namų ir karaliaus namų ižde, pasiuntė per savo tarnus į Damaską Sirijos karaliui Ben Hadadui, Hezjono sūnaus Tabrimono sūnui, sakydamas:</verse>
				<verse number="19">‘‘Padarykime sąjungą tarp manęs ir tavęs, kaip buvo tarp mūsų tėvų. Siunčiu tau dovanų sidabro ir aukso ir prašau: sulaužyk sąjungą su Izraelio karaliumi Baaša, kad jis atsitrauktų nuo manęs’‘.</verse>
				<verse number="20">Ben Hadadas paklausė karaliaus Asos ir pasiuntė savo kariuomenės vadus prieš Izraelio miestus, ir užėmė Ijoną, Daną, Abel Bet Maachą, visą Kinerotą ir Naftalio kraštą.</verse>
				<verse number="21">Baasa, tai išgirdęs, liovėsi statyti Ramą ir sugrįžo į Tircą.</verse>
				<verse number="22">Karalius Asa sušaukė visą Judą, nieko neaplenkdamas, ir jie paėmė Ramos akmenis bei rąstus, kuriuos buvo pastatęs Baaša, ir jais karalius Asa sutvirtino Benjamino Gebą bei Micpą.</verse>
				<verse number="23">Visi kiti Asos darbai, jo galybė, miestai, kuriuos jis pastatė, yra surašyti Judo karalių metraščių knygoje. Senatvėje jo kojos buvo nesveikos.</verse>
				<verse number="24">Asa užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas prie savo tėvų Dovydo mieste. Jo sūnus Juozapatas pradėjo karaliauti jo vietoje.</verse>
				<verse number="25">Jeroboamo sūnus Nadabas pradėjo karaliauti Izraelyje antraisiais karaliaus Asos valdymo metais ir karaliavo dvejus metus.</verse>
				<verse number="26">Jis darė pikta Viešpaties akyse, vaikščiojo savo tėvo keliais ir jo nuodėmėje, į kurią tas įtraukė Izraelį.</verse>
				<verse number="27">Ahijos sūnus Baaša iš Isacharo giminės surengė sąmokslą prieš Nadabą ir jį nužudė Gibetone, kuris priklausė filistinams, tuo metu, kai Nadabas su visa kariuomene buvo apgulęs Gibetoną.</verse>
				<verse number="28">Tai įvyko trečiaisiais Judo karaliaus Asos valdymo metais, ir tuomet Baaša užėmė Nadabo sostą.</verse>
				<verse number="29">Tapęs karaliumi, jis išžudė visą Jeroboamo giminę ir nepaliko gyvo nė vieno pagal Viešpaties žodžius, kurie buvo paskelbti per Jo tarną Ahiją iš Šilojo.</verse>
				<verse number="30">Tai įvyko dėl Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis nusidėjo ir į kurias įtraukė Izraelį, sukeldamas Viešpaties, Izraelio Dievo, rūstybę.</verse>
				<verse number="31">Visi kiti Nadabo darbai yra surašyti Izraelio karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="32">Karas tarp Asos ir Izraelio karaliaus Baašos truko per visas jų dienas.</verse>
				<verse number="33">Trečiaisiais Judo karaliaus Asos valdymo metais Ahijos sūnus Baaša pradėjo karaliauti Izraeliui Tircoje ir karaliavo dvidešimt ketverius metus.</verse>
				<verse number="34">Jis darė pikta Viešpaties akyse ir vaikščiojo Jeroboamo keliais ir jo nuodėmėje, į kurią tas įtraukė Izraelį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Hananio sūnui Jehuvui apie Baašą:</verse>
				<verse number="2">‘‘Aš tave pakėliau iš dulkių, išaukštinau ir padariau kunigaikščiu Izraelio tautai, o tu vaikščiojai Jeroboamo keliu ir įtraukei į nuodėmę mano tautą Izraelį, sukeldamas mano pyktį jų nusikaltimais.</verse>
				<verse number="3">Aš atimsiu Baašos palikuonis ir jo namų palikuonis; su jo namais padarysiu taip, kaip padariau su Nebato sūnaus Jeroboamo namais.</verse>
				<verse number="4">Kas iš Baašos mirs mieste, tą suės šunys, o kas mirs lauke, tą les padangių paukščiai’‘.</verse>
				<verse number="5">Visi kiti Baašos darbai, jo veikla ir jo galybė yra aprašyti Izraelio karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="6">Baaša užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas Tircoje, o jo vietoje pradėjo karaliauti jo sūnus Ela.</verse>
				<verse number="7">Viešpats kalbėjo per pranašą Jehuvą, Hananio sūnų, prieš Baašą ir jo namus už tai, kad jis darė pikta Viešpaties akivaizdoje, sukeldamas Jo pyktį savo darbais, kaip Jeroboamo namai, ir dėl to, kad išžudė juos.</verse>
				<verse number="8">Dvidešimt šeštaisiais Judo karaliaus Asos metais Baašos sūnus Ela tapo Izraelio karaliumi Tircoje ir valdė dvejus metus.</verse>
				<verse number="9">Zimris, pusės kovos vežimų viršininkas, sukėlė maištą prieš jį. Elai puotaujant Tircoje pas Arcą, kuris buvo karaliaus rūmų prievaizdas,</verse>
				<verse number="10">Zimris įėjo ir jį nužudė dvidešimt septintais Judo karaliaus Asos metais ir karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="11">Tapęs karaliumi, Zimris išžudė visus Baašos namus ir nepaliko gyvo nei vieno vyro, nei giminaičių, nei draugų.</verse>
				<verse number="12">Taip Zimris sunaikino Baašos namus pagal Viešpaties žodį, kurį Jis kalbėjo prieš Baašą per pranašą Jehuvą.</verse>
				<verse number="13">Visa tai įvyko dėl visų Baašos ir jo sūnaus Elos nuodėmių, kurias jie darė ir į kurias įtraukė Izraelį, sukeldami Viešpaties, Izraelio Dievo, pyktį savo tuštybėmis.</verse>
				<verse number="14">Visi kiti Elos darbai ir veikla yra surašyta Izraelio karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="15">Dvidešimt septintaisiais Judo karaliaus Asos metais Zimris karaliavo Izraelyje, Tircoje, septynias dienas. Žmonės tuo laiku buvo apsupę Gibetoną, priklausantį filistinams.</verse>
				<verse number="16">Sužinoję, kad Zimris sukėlė maištą ir nužudė karalių Elą, jie tą pačią dieną išrinko Izraelio karaliumi kariuomenės vadą Omrį.</verse>
				<verse number="17">Omris su visu Izraeliu ėjo iš Gibetono ir apgulė Tircą.</verse>
				<verse number="18">Zimris, matydamas, kad miestas paimtas, nuėjo į karaliaus namus, juos padegė ir žuvo liepsnose</verse>
				<verse number="19">dėl savo nuodėmių, kuriomis nusidėjo, darydamas pikta Viešpaties akivaizdoje ir vaikščiodamas Jeroboamo keliais ir jo nuodėmėje, kurią šis padarė, įtraukdamas Izraelį į nuodėmę.</verse>
				<verse number="20">Visi kiti Zimrio darbai ir jo sąmokslas prieš karalių yra surašyti Izraelio karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="21">Tada Izraelio tauta suskilo: pusė tautos palaikė Ginato sūnų Tibnį, norėdami paskelbti jį karaliumi, o kita pusė­Omrį.</verse>
				<verse number="22">Žmonės, palaikę Omrį, laimėjo prieš tuos, kurie sekė Tibnį, Ginato sūnų. Tibnis mirė, o Omris tapo karaliumi.</verse>
				<verse number="23">Trisdešimt pirmaisiais Judo karaliaus Asos metais Omris pradėjo valdyti Izraelį ir karaliavo dvylika metų. Tircoje jis karaliavo šešerius metus.</verse>
				<verse number="24">Jis nupirko iš Šemero Samarijos kalną už du talentus sidabro, pastatė miestą, jį sutvirtino ir pavadino Samarija, buvusio savininko Šemero vardu.</verse>
				<verse number="25">Omris darė pikta Viešpaties akivaizdoje, elgdamasis blogiau už visus savo pirmtakus.</verse>
				<verse number="26">Jis vaikščiojo Nebato sūnaus Jeroboamo keliais ir jo nuodėmėje, į kurią tas įtraukė Izraelį, kad sukeltų Viešpaties, Izraelio Dievo, pyktį savo tuštybėmis.</verse>
				<verse number="27">Visi kiti Omrio darbai ir jo galia, kurią jis parodė, yra surašyti Izraelio karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="28">Karalius Omris užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas Samarijoje. Jo vietoje pradėjo karaliauti jo sūnus Ahabas.</verse>
				<verse number="29">Omrio sūnus Ahabas pradėjo karaliauti Izraelyje trisdešimt aštuntaisiais Judo karaliaus Asos metais ir karaliavo Samarijoje dvidešimt dvejus metus.</verse>
				<verse number="30">Ahabas, Omrio sūnus, darė pikta Viešpaties akivaizdoje labiau už visus savo pirmtakus.</verse>
				<verse number="31">Negana to, kad jis vaikščiojo Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmėje, jis dar vedė sidoniečių karaliaus Etbaalo dukterį Jezabelę ir tarnavo Baalui bei garbino jį.</verse>
				<verse number="32">Jis pastatė Samarijoje Baalo namus ir juose aukurą Baalui.</verse>
				<verse number="33">Ahabas dar įrengė alką. Ahabas labiau negu visi prieš jį buvę Izraelio karaliai darė tai, kas sukėlė Viešpaties pyktį.</verse>
				<verse number="34">Ahabui valdant, Hielis iš Betelio atstatė Jerichą. Jis padėjo jo pamatus ant savo pirmagimio Abiramo ir įstatė vartus ant jauniausiojo sūnaus Segubo, kaip buvo paskelbęs Viešpats per Nūno sūnų Jozuę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Elijas iš Gileado Tišbos tarė Ahabui: ‘‘Kaip gyvas Viešpats, Izraelio Dievas, kuriam aš tarnauju, ateinančiais metais nebus nei rasos, nei lietaus, nebent man paliepus’‘.</verse>
				<verse number="2">Viešpats kalbėjo jam, sakydamas:</verse>
				<verse number="3">‘‘Eik iš čia ir pasislėpk prie Kerito upelio priešais Jordaną.</verse>
				<verse number="4">Gerk iš upelio, o varnams Aš įsakiau aprūpinti tave maistu’‘.</verse>
				<verse number="5">Jis nuėjo ir darė, ką Viešpats buvo jam įsakęs. Jis apsistojo prie Kerito upelio priešais Jordaną.</verse>
				<verse number="6">Varnai atnešdavo jam duonos ir mėsos kas rytą ir vakarą, o iš upelio jis atsigerdavo.</verse>
				<verse number="7">Po kurio laiko upelis išdžiūvo, nes krašte nebuvo lietaus.</verse>
				<verse number="8">Viešpats kalbėjo jam, sakydamas:</verse>
				<verse number="9">‘‘Eik į Sareptą Sidono krašte ir ten pasilik. Aš įsakiau vienai našlei aprūpinti tave’‘.</verse>
				<verse number="10">Jis nuėjo į Sareptą. Prie miesto vartų jis pamatė našlę, rankiojančią malkas. Elijas kreipėsi į ją: ‘‘Atnešk man truputį vandens atsigerti’‘.</verse>
				<verse number="11">Jai einant, jis dar šūktelėjo: ‘‘Atnešk ir duonos kąsnelį!’‘</verse>
				<verse number="12">Ji atsakė: ‘‘Kaip gyvas Viešpats, tavo Dievas, nieko neturiu, tik saują miltų statinaitėje ir truputį aliejaus puodelyje. Štai renku truputį malkų. Parėjusi paruošiu sau ir savo sūnui valgį ir, suvalgę jį, numirsime’‘.</verse>
				<verse number="13">Elijas jai atsakė: ‘‘Nebijok! Parėjus padaryk, kaip sakei, tik iškepk man pirma mažą paplotėlį ir atnešk jį man, o sau ir sūnui paskui padarysi.</verse>
				<verse number="14">Nes Viešpats, Izraelio Dievas, sako: ‘Miltai statinaitėje nesibaigs ir puodelyje aliejaus nesumažės iki tos dienos, kol Viešpats žemei duos lietaus’ ‘‘.</verse>
				<verse number="15">Parėjusi namo, ji padarė, kaip Elijas sakė. Ir valgė ji, jis ir jos namai kasdien.</verse>
				<verse number="16">Statinaitėje miltai nesibaigė ir aliejaus puodelyje nesumažėjo, kaip Viešpats pasakė per Eliją.</verse>
				<verse number="17">Po to susirgo tos moters, šeimininkės, sūnus. Jo liga buvo tokia sunki, kad jis liovėsi kvėpavęs.</verse>
				<verse number="18">Tuomet ji tarė Elijui: ‘‘Kas man ir tau, Dievo vyre? Ar tu atėjai priminti mano kaltes ir numarinti mano sūnų?’‘</verse>
				<verse number="19">Jis jai atsakė: ‘‘Duok man savo sūnų’‘. Paėmęs jį iš jos, užnešė į aukštutinį kambarį, kuriame gyveno, ir paguldė savo lovoje.</verse>
				<verse number="20">Jis šaukėsi Viešpaties, sakydamas: ‘‘Viešpatie, mano Dieve, argi našlei, pas kurią aš gyvenu, Tu siųsi nelaimę, numarindamas jos sūnų?’‘</verse>
				<verse number="21">Po to jis tris kartus išsitiesė ant vaiko ir meldėsi: ‘‘Viešpatie, mano Dieve, meldžiu, tesugrįžta šio vaiko siela pas jį’‘.</verse>
				<verse number="22">Viešpats išklausė Elijo maldą, vaiko siela sugrįžo pas jį, ir jis atgijo.</verse>
				<verse number="23">Elijas, paėmęs vaiką, jį nuvedė iš aukštutinio kambario žemyn ir, atiduodamas jo motinai, tarė: ‘‘Žiūrėk, tavo sūnus gyvas!’‘</verse>
				<verse number="24">Moteris atsakė Elijui: ‘‘Dabar žinau, kad tu esi Dievo vyras ir kad Viešpaties žodis tavo lūpose yra tiesa’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Trečiaisiais metais Viešpats vėl kalbėjo Elijui: ‘‘Eik ir pasirodyk Ahabui; Aš duosiu lietaus žemei’‘.</verse>
				<verse number="2">Elijas išėjo pas Ahabą. Samarijoje buvo didelis badas.</verse>
				<verse number="3">Ahabas pasišaukė Abdiją, rūmų valdytoją, kuris buvo labai dievobaimingas žmogus.</verse>
				<verse number="4">Jezabelei naikinant Viešpaties pranašus, Abdijas paslėpė šimtą pranašų, po penkiasdešimt vienoje oloje, ir aprūpino juos duona bei vandeniu.</verse>
				<verse number="5">Ahabas tarė rūmų valdytojui Abdijui: ‘‘Eikime per kraštą ir apžiūrėkime vandens šaltinius ir upelius: gal rasime žolės žirgams ir mulams, kad neprarastume visų gyvulių’‘.</verse>
				<verse number="6">Jie pasidalino kraštą, kur kiekvienas eis. Ahabas ėjo vienu keliu, o Abdijas kitu.</verse>
				<verse number="7">Abdijas keliaudamas netikėtai sutiko Eliją. Jį atpažinęs, jis puolė ant kelių ir tarė: ‘‘Ar tai tu, Elijau, mano viešpatie?’‘</verse>
				<verse number="8">Tas jam atsakė: ‘‘Aš. Eik ir pasakyk savo valdovui: ‘Elijas čia’ ‘‘.</verse>
				<verse number="9">Jis sakė: ‘‘Kuo nusidėjau, kad tu atiduodi savo tarną Ahabui nužudyti?</verse>
				<verse number="10">Kaip gyvas Viešpats, tavo Dievas, nėra tautos nė karalystės, kur mano valdovas nebūtų siuntęs tavęs ieškoti. O atsakius: ‘Jo čia nėra’, jis prisaikdindavo tą karalystę ar tautą, kad tu nerastas.</verse>
				<verse number="11">O dabar tu sakai: ‘Eik ir sakyk savo valdovui, kad Elijas čia’.</verse>
				<verse number="12">Man nuėjus, Viešpaties Dvasia nuneš tave į man nežinomą vietą. Kai aš kalbėsiu Ahabui ir jis tavęs neras, jis nužudys mane, nors tavo tarnas bijo Viešpaties nuo pat savo jaunystės.</verse>
				<verse number="13">Argi nebuvo pranešta mano viešpačiui, ką aš, Jezabelei žudant Dievo pranašus, padariau, kaip paslėpiau šimtą Viešpaties pranašų, po penkiasdešimt vienoje oloje, ir juos aprūpinau duona bei vandeniu?</verse>
				<verse number="14">O dabar tu sakai: ‘Eik ir sakyk savo valdovui, kad Elijas čia’. Juk jis mane nužudys’‘.</verse>
				<verse number="15">Elijas atsakė: ‘‘Kaip gyvas kareivijų Viešpats, kuriam aš tarnauju, šiandien Ahabui pasirodysiu’‘.</verse>
				<verse number="16">Abdijas nuėjo pasitikti Ahabo ir pasakė jam. Tada Ahabas nuėjo sutikti Eliją.</verse>
				<verse number="17">Ahabas, pamatęs Eliją, tarė: ‘‘Ar tai tu, kuris vargini Izraelį?’‘</verse>
				<verse number="18">Elijas atsakė: ‘‘Ne aš varginu Izraelį, bet tu ir tavo tėvo namai, nes apleidote Viešpaties įsakymus ir sekate Baalą</verse>
				<verse number="19">Dabar surink prie manęs visą Izraelį ant Karmelio kalno, taip pat keturis šimtus penkiasdešimt Baalo ir keturis šimtus alkų pranašų, valgančių nuo Jezabelės stalo’‘.</verse>
				<verse number="20">Ahabas surinko visus izraelitus ir pranašus ant Karmelio kalno.</verse>
				<verse number="21">Elijas, atsistojęs prieš juos, tarė: ‘‘Ar ilgai jūs svyruosite? Jei Viešpats yra Dievas, sekite Jį, o jei Baalas, sekite Baalą’‘. Tauta neatsakė nė žodžio.</verse>
				<verse number="22">Elijas sakė tautai: ‘‘Aš likau vienas Viešpaties pranašas, o Baalo pranašų yra keturi šimtai penkiasdešimt.</verse>
				<verse number="23">Duokite mums du jaučius; jie tepasirenka vieną jautį ir, supjaustę jį į gabalus, tepadeda ant malkų, bet neuždega, o aš paruošiu kitą jautį ir uždėsiu ant malkų, bet neuždegsiu.</verse>
				<verse number="24">Tegul jie šaukiasi savo dievų, o aš šauksiuosi Viešpaties vardo. Tas dievas, kuris atsakys ugnimi, yra Dievas’‘. Žmonės atsakė: ‘‘Gerai pasakyta’‘.</verse>
				<verse number="25">Elijas tarė Baalo pranašams: ‘‘Pasirinkite vieną jautį ir jį paruoškite pirma, nes jūsų yra daug; šaukitės savo dievų vardo, bet neuždekite ugnies’‘.</verse>
				<verse number="26">Jie paruošė jautį ir šaukėsi Baalo nuo ryto iki vidudienio: ‘‘Baalai, išklausyk mus!’‘ Bet atsakymo nebuvo. Jie šokinėjo aplink aukurą, kurį buvo pasidarę.</verse>
				<verse number="27">Vidudienį Elijas, tyčiodamasis iš jų, tarė: ‘‘Šaukite garsiau! Juk jis dievas! Gal jis šnekasi, užsiėmęs ar kelionėje? Gal jis miega ir jį reikia pažadinti?’‘</verse>
				<verse number="28">Jie šaukė garsiai ir, kaip buvo įpratę, raižėsi peiliais iki kraujo.</verse>
				<verse number="29">Praėjus vidudieniui, jie vis dar šaukė iki aukojimo laiko, bet nei balso, nei atsakymo nesulaukė.</verse>
				<verse number="30">Tada Elijas tarė žmonėms: ‘‘Ateikite prie manęs!’‘ Žmonėms priartėjus, jis atstatė Viešpaties aukurą, kuris buvo sugriautas.</verse>
				<verse number="31">Elijas ėmė dvylika akmenų, pagal Jokūbo, kuriam Viešpats buvo sakęs: ‘‘Izraelis bus tavo vardas’‘, sūnų giminių skaičių.</verse>
				<verse number="32">Jis pastatė aukurą iš akmenų Viešpaties vardui ir iškasė aplink jį griovį, į kurį tilptų du saikai sėklos.</verse>
				<verse number="33">Sudėjęs tvarkingai malkas, jis supjaustė jautį į gabalus, uždėjo juos ant malkų ir tarė: ‘‘Pripildykite keturis kibirus vandens ir užpilkite ant deginamosios aukos ir ant malkų’‘.</verse>
				<verse number="34">Po to jis tarė: ‘‘Pakartokite’‘. Jiems pakartojus, jis vėl tarė: ‘‘Darykite tai trečią kartą’‘. Jie padarė ir trečią kartą.</verse>
				<verse number="35">Vanduo tekėjo nuo aukuro ir pripildė griovį.</verse>
				<verse number="36">Vakarinės aukos metu pranašas Elijas priėjęs meldėsi: ‘‘Viešpatie, Abraomo, Izaoko ir Izraelio Dieve, tebūna šiandien žinoma, kad Tu esi Dievas Izraelyje, o aš Tavo tarnas, ir kad visa tai Tavo paliepimu padariau.</verse>
				<verse number="37">Išklausyk mane, Viešpatie! Išklausyk mane, kad šita tauta žinotų, jog Tu, Viešpatie, esi Dievas, ir gręžtųsi savo širdimis į Tave’‘.</verse>
				<verse number="38">Tada Viešpaties ugnis krito ant aukuro ir sudegino auką, malkas, akmenis bei dulkes, ir sulaižė griovyje buvusį vandenį.</verse>
				<verse number="39">Visi žmonės, tai matydami, puolė veidais į žemę ir šaukė: ‘‘Viešpats yra Dievas! Viešpats yra Dievas!’‘</verse>
				<verse number="40">Elijas jiems tarė: ‘‘Suimkite Baalo pranašus! Nepaleiskite nė vieno!’‘ Jiems juos suėmus, Elijas nuvedė juos prie Kišono upelio ir ten nužudė.</verse>
				<verse number="41">Po to Elijas tarė Ahabui: ‘‘Valgyk ir gerk, nes jau girdžiu lietaus šniokštimą’‘.</verse>
				<verse number="42">Ahabas nuėjo valgyti ir gerti, o Elijas, užlipęs ant Karmelio viršūnės, pasilenkė ir paslėpė savo veidą tarp kelių.</verse>
				<verse number="43">Jis tarė savo tarnui: ‘‘Eik ir pažiūrėk link jūros’‘. Tas nuėjęs ir pažiūrėjęs sakė: ‘‘Nieko nėra!’‘ Elijas tarė: ‘‘Padaryk tai septynis kartus’‘.</verse>
				<verse number="44">Septintąjį kartą tarnas sakė: ‘‘Debesėlis vyro plaštakos pločio kyla iš jūros’‘. Elijas atsakė: ‘‘Eik ir sakyk Ahabui: ‘Pasikinkyk arklius ir skubėk, kad tavęs neužkluptų lietus’ ‘‘.</verse>
				<verse number="45">Tuo tarpu dangus apsiniaukė ir užėjo smarkus lietus. Ahabas nuskubėjo į Jezreelį.</verse>
				<verse number="46">Viešpaties ranka buvo ant Elijo; jis susijuosė strėnas ir bėgo Ahabo priekyje į Jezreelį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Ahabas papasakojo Jezabelei visa, ką padarė Elijas ir kaip jis išžudė visus Baalo pranašus.</verse>
				<verse number="2">Jezabelė siuntė pasiuntinį pas Eliją, sakydama: ‘‘Tegul dievai man padaro tai ir dar daugiau, jei rytoj apie šitą laiką aš nepadarysiu tau taip, kaip tu padarei Baalo pranašams’‘.</verse>
				<verse number="3">Tai pamatęs, jis pakilo ir išėjo, kad išgelbėtų savo gyvybę. Atėjęs į Judo Beer Šebą ir palikęs ten savo tarną,</verse>
				<verse number="4">pats ėjo į dykumą visą dieną. Atėjęs jis atsisėdo po vienu kadagiu ir meldė sau mirties: ‘‘Viešpatie, gana, pasiimk mano gyvenimą, aš nesu geresnis už savo tėvus’‘.</verse>
				<verse number="5">Jis atsigulė ir užmigo po kadagiu. Angelas palietė jį ir tarė: ‘‘Kelkis ir valgyk’‘.</verse>
				<verse number="6">Elijas pažiūrėjo ir pamatė galvūgalyje paplotį ir indą su vandeniu. Pavalgęs ir atsigėręs jis vėl atsigulė.</verse>
				<verse number="7">Viešpaties angelas atėjo antrą kartą ir, jį palietęs, tarė: ‘‘Kelkis ir valgyk, nes tavęs laukia ilgas kelias’‘.</verse>
				<verse number="8">Pavalgęs ir pasistiprinęs tuo maistu, jis ėjo keturiasdešimt parų iki Dievo kalno Horebo.</verse>
				<verse number="9">Jam apsinakvojus vienoje oloje, Viešpats jam tarė: ‘‘Ką čia veiki, Elijau?’‘</verse>
				<verse number="10">Jis atsakė: ‘‘Aš buvau labai uolus dėl Viešpaties, kareivijų Dievo, nes izraelitai sulaužė Tavo sandorą, išgriovė Tavo aukurus ir išžudė Tavo pranašus. Aš vienas likau, ir jie ieško mano gyvybės’‘.</verse>
				<verse number="11">Viešpats tarė: ‘‘Išeik ir atsistok ant kalno prieš Viešpatį’‘. Viešpats praėjo, ir didelė bei smarki audra, ardanti kalnus ir trupinanti uolas, buvo priešais Viešpatį. Bet audroje nebuvo Viešpaties. Po audros drebėjo žemė, bet Viešpaties nebuvo žemės drebėjime.</verse>
				<verse number="12">Žemės drebėjimui praėjus, pakilo liepsnos, bet ir liepsnose Viešpaties nebuvo. Tada pasigirdo tylus ramus balsas.</verse>
				<verse number="13">Elijas, jį išgirdęs, apsigaubė veidą apsiaustu ir išėjęs atsistojo olos angoje. Pasigirdo balsas: ‘‘Ką čia veiki, Elijau?’‘</verse>
				<verse number="14">Jis atsakė: ‘‘Aš buvau labai uolus dėl Viešpaties, kareivijų Dievo, nes izraelitai sulaužė Tavo sandorą, išgriovė Tavo aukurus ir išžudė Tavo pranašus. Aš vienas likau, ir jie ieško mano gyvybės’‘.</verse>
				<verse number="15">Viešpats jam tarė: ‘‘Grįžk savo keliu per dykumą į Damaską ir nuvykęs ten patepk Hazaelį Sirijos karaliumi,</verse>
				<verse number="16">Nimšio sūnų Jehuvą­Izraelio karaliumi ir Šafato sūnų Eliziejų iš Abel Meholos patepk pranašu savo vieton.</verse>
				<verse number="17">Kas paspruks nuo Hazaelio kardo, tą nužudys Jehuvas, o kas paspruks nuo Jehuvo kardo, tą nužudys Eliziejus.</verse>
				<verse number="18">Tačiau Aš pasilikau Izraelyje septynis tūkstančius, kurie nesulenkė kelių prieš Baalą ir nebučiavo jo’‘.</verse>
				<verse number="19">Elijas, išėjęs iš ten, surado Šafato sūnų Eliziejų ariantį lauką. Dvylika jungų jaučių ėjo pirma jo, jis pats arė su dvyliktuoju. Elijas, praeidamas pro jį, užmetė ant jo savo apsiaustą.</verse>
				<verse number="20">Tas, palikęs jaučius ir bėgdamas paskui Eliją, tarė: ‘‘Leisk man pabučiuoti savo tėvą ir motiną, tuomet aš seksiu tave’‘. Elijas jam atsakė: ‘‘Eik ir sugrįžk, nes ką aš tau padariau?’‘</verse>
				<verse number="21">Jis sugrįžo, papjovė jungo jaučius ir, išviręs juos ant pakinktų medžių, mėsą išdalino žmonėms, ir jie valgė. Po to jis sekė Eliją ir jam tarnavo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Sirijos karalius Ben Hadadas surinko visą savo kariuomenę: su juo buvo trisdešimt du karaliai, žirgai ir kovos vežimai, ir puolė Samariją.</verse>
				<verse number="2">Ben Hadadas per pasiuntinius pranešė Izraelio karaliui Ahabui:</verse>
				<verse number="3">‘‘Tavo sidabras ir auksas yra mano, taip pat tavo žmonos ir geriausieji vaikai’‘.</verse>
				<verse number="4">Izraelio karalius atsakė: ‘‘Mano valdove karaliau, kaip tu sakei, aš ir visa, kas man priklauso, esame tavo’‘.</verse>
				<verse number="5">Pasiuntiniai vėl atėjo pas Ahabą ir sakė: ‘‘Taip sako Ben Hadadas: ‘Nors aš sakiau tau, kad tu atiduosi man savo sidabrą, auksą, žmonas ir vaikus,</verse>
				<verse number="6">bet rytoj šituo laiku atsiųsiu pas tave savo tarnus, jie iškratys tavo bei tavo tarnų namus ir visa, kas brangu tavo akyse, surinkę išsigabens’ ‘‘.</verse>
				<verse number="7">Tada Izraelio karalius, sušaukęs visus krašto vyresniuosius, jiems kalbėjo: ‘‘Klausykite ir stebėkite, kaip Ben Hadadas siekia pikto. Jis atsiuntė pas mane pasiuntinius, reikalaudamas mano žmonų, vaikų, sidabro ir aukso, ir aš jam neprieštaravau’‘.</verse>
				<verse number="8">Visi vyresnieji ir tauta jam atsakė: ‘‘Neklausyk ir nesutik!’‘</verse>
				<verse number="9">Ahabas atsakė Ben Hadado pasiuntiniams: ‘‘Sakykite mano valdovui karaliui, kad aš visa, ko jis reikalavo pradžioje, darysiu, bet paskutinio jo reikalavimo nevykdysiu’‘. Pasiuntiniai viską pranešė Ben Hadadui.</verse>
				<verse number="10">Karalius vėl siuntė pas Ahabą pasiuntinius su tokiu pranešimu: ‘‘Tegul dievai padaro man tai ir dar daugiau, jei Samarijos dulkių bent po saują užtektų žmonėms, kurie seka mane’‘.</verse>
				<verse number="11">Izraelio karalius atsakė: ‘‘Tenesigiria tas, kuris susijuosia, tarsi jau nusijuostų’‘.</verse>
				<verse number="12">Kai išgirdo šitą atsakymą, Ben Hadadas puotavo su karaliais palapinėje. Jis įsakė savo tarnams pasiruošti, ir tie išsirikiavo kovai prieš miestą.</verse>
				<verse number="13">Pranašas priėjo prie Izraelio karaliaus Ahabo ir tarė: ‘‘Taip sako Viešpats: ‘Ar matai visą šitą daugybę? Aš ją šiandien atiduosiu į tavo rankas, kad žinotum, jog Aš esu Viešpats’ ‘‘.</verse>
				<verse number="14">Ahabas klausė: ‘‘Per ką?’‘ Pranašas atsakė: ‘‘Taip sako Viešpats: ‘Per sričių kunigaikščių jaunuolius’ ‘‘. Karalius vėl klausė: ‘‘Kas turi pradėti mūšį?’‘ Jis atsakė: ‘‘Tu’‘.</verse>
				<verse number="15">Sričių kunigaikščių jaunuolių buvo du šimtai trisdešimt du, o iš viso izraelitų­septyni tūkstančiai.</verse>
				<verse number="16">Jis išėjo vidudienį; Ben Hadadas buvo nusigėręs, gerdamas palapinėje su trisdešimt dviem karaliais, jo sąjungininkais.</verse>
				<verse number="17">Sričių kunigaikščių jaunuoliai išėjo pirmieji. Ben Hadadas pasiuntė žvalgus, kurie jam pranešė: ‘‘Vyrai išėjo iš Samarijos’‘.</verse>
				<verse number="18">Jis įsakė: ‘‘Jei jie eina taikos prašyti, suimkite juos gyvus, o jei eina kariauti, taip pat suimkite juos gyvus’‘.</verse>
				<verse number="19">Sričių kunigaikščių jaunuoliai išėjo iš miesto, o kariuomenė sekė juos.</verse>
				<verse number="20">Jie žudė kiekvieną, kuris išėjo prieš juos, ir sirai bėgo, o izraelitai juos vijosi. Sirijos karalius Ben Hadadas pabėgo ant žirgo su raiteliais.</verse>
				<verse number="21">Izraelio karalius išėjo ir paėmė kovos vežimų ir žirgų, ir smarkiai sumušė sirus.</verse>
				<verse number="22">Tada pranašas, atėjęs pas Izraelio karalių, jam tarė: ‘‘Eik, sustiprėk ir žiūrėk, ką darai, nes po metų Sirijos karalius vėl puls tave’‘.</verse>
				<verse number="23">Sirijos karaliaus tarnai kalbėjo karaliui: ‘‘Jų dievai yra kalnų dievai, todėl jie mus nugalėjo. Bet jei kariautume su jais lygumoje, mes juos nugalėtume.</verse>
				<verse number="24">Padaryk šitaip: pašalink visus karalius iš jų vietų ir jų vieton paskirk vadus.</verse>
				<verse number="25">Surink kariuomenę, kokią praradai, taip pat atstatyk žirgų ir kovos vežimų skaičių. Tada kariausime su jais lygumoje ir tikrai juos nugalėsime’‘. Karalius paklausė jų patarimo ir taip padarė.</verse>
				<verse number="26">Metams praėjus, Ben Hadadas su savo kariuomene atėjo į Afeką kariauti su Izraeliu.</verse>
				<verse number="27">Izraelitai susirinko ir išėjo prieš juos. Izraelitai sustojo priešais juos lyg dvi mažos ožkų kaimenės, o sirų buvo pilnas kraštas.</verse>
				<verse number="28">Tuomet Dievo vyras, priėjęs prie Izraelio karaliaus, tarė: ‘‘Taip sako Viešpats: ‘Kadangi sirai sakė, kad Viešpats yra kalnų Dievas, bet ne slėnių Dievas, tai Aš atiduosiu visą šitą daugybę į tavo rankas, kad jūs žinotumėte, jog Aš esu Viešpats’ ‘‘.</verse>
				<verse number="29">Taip jie stovėjo pasiruošę vieni prieš kitus septynias dienas, ir septintą dieną prasidėjo kova. Izraelitai nužudė tą dieną šimtą tūkstančių sirų pėstininkų.</verse>
				<verse number="30">Likusieji pabėgo į Afeko miestą, kur ant likusių dvidešimt septynių tūkstančių užgriuvo mūras. Ben Hadadas irgi pabėgo į miestą ir pasislėpė vidiniame kambaryje.</verse>
				<verse number="31">Jo tarnai kalbėjo jam: ‘‘Mes girdėjome, kad Izraelio karaliai yra gailestingi. Apsijuoskime ašutinėmis, užsidėkime virves ant kaklo ir išeikime pas Izraelio karalių. Gal jis paliks tave gyvą’‘.</verse>
				<verse number="32">Jie, apsijuosę ašutinėmis, užsidėjo virves ir, atėję pas Izraelio karalių, tarė: ‘‘Tavo tarnas Ben Hadadas prašo: ‘Palik mane gyvą’ ‘‘. Ahabas atsakė: ‘‘Jei jis dar gyvas, jis yra mano brolis’‘.</verse>
				<verse number="33">Vyrai tai palaikė geru ženklu ir pakartojo: ‘‘Ben Hadadas yra tavo brolis’‘. Karalius tarė: ‘‘Atveskite jį!’‘ Ben Hadadui atėjus, Ahabas pasisodino jį į savo vežimą.</verse>
				<verse number="34">Ben Hadadas tarė jam: ‘‘Miestus, kuriuos mano tėvas atėmė iš tavo tėvo, grąžinu; tu įsteik prekyviečių Damaske, kaip mano tėvas buvo įsteigęs Samarijoje’‘. Ahabas atsakė: ‘‘Šitomis sąlygomis aš tave paleidžiu’‘. Juodu sudarė sutartį, ir Ahabas paleido Sirijos karalių.</verse>
				<verse number="35">Vienas iš pranašų, Viešpačiui paliepus, tarė savo draugui: ‘‘Mušk mane’‘. Bet tas atsisakė jį mušti.</verse>
				<verse number="36">Tada jis jam sakė: ‘‘Kadangi nepaklausei Viešpaties žodžio, kai pasitrauksi nuo manęs, tave nužudys liūtas’‘. Kai jis pasitraukė, jį sutiko liūtas ir sudraskė.</verse>
				<verse number="37">Sutikęs kitą vyrą, jis vėl sakė: ‘‘Mušk mane’‘. Tas mušė jį ir sužeidė.</verse>
				<verse number="38">Po to pranašas nuėjęs atsistojo prie kelio ir laukė karaliaus. Jis užsirišo raištį ant akių.</verse>
				<verse number="39">Karaliui praeinant, jis sušuko: ‘‘Tavo tarnas dalyvavo mūšyje. Vienas žmogus atvedė pas mane vyrą ir įsakė: ‘Saugok jį! Jei jis pabėgs, tu atsakysi savo gyvybe arba turėsi sumokėti talentą sidabro’.</verse>
				<verse number="40">Kai tavo tarnas buvo užsiėmęs šiuo bei tuo, jis pabėgo’‘. Izraelio karalius jam tarė: ‘‘Teismo sprendimą tu pats sau pasakei’‘.</verse>
				<verse number="41">Jis skubiai nusiėmė raištį, ir Izraelio karalius atpažino, kad jis pranašas.</verse>
				<verse number="42">Pranašas jam tarė: ‘‘Taip sako Viešpats: ‘Kadangi tu paleidai vyrą, kurį Aš buvau paskyręs visiškam sunaikinimui, tai tavo gyvybė bus už jo gyvybę ir tavo tauta už jo tautą’ ‘‘.</verse>
				<verse number="43">Izraelio karalius vyko namo į Samariją paniuręs ir nepatenkintas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Jezreelietis Nabotas turėjo vynuogyną šalia Samarijos karaliaus Ahabo rūmų.</verse>
				<verse number="2">Ahabas kalbėjo Nabotui: ‘‘Duok man savo vynuogyną. Aš pasidarysiu daržą iš jo, nes jis yra arti mano namų, o aš tau duosiu vietoje jo geresnį vynuogyną, arba jei tau geriau, sumokėsiu, kiek jis vertas’‘.</verse>
				<verse number="3">Nabotas atsakė karaliui: ‘‘Taip nebus, kad atiduočiau savo tėvų palikimą’‘.</verse>
				<verse number="4">Ahabas sugrįžo į namus paniuręs ir nepatenkintas dėl jezreeliečio Naboto atsakymo: ‘‘Neatiduosiu savo tėvų palikimo’‘. Jis atsigulė į lovą, nusisuko ir nevalgė.</verse>
				<verse number="5">Jo žmona Jezabelė, atėjusi pas jį, klausė: ‘‘Kodėl tavo dvasia taip nuliūdusi, kad nevalgai?’‘</verse>
				<verse number="6">Jis jai atsakė: ‘‘Aš prašiau jezreeliečio Naboto parduoti man savo vynuogyną arba išmainyti į kitą vynuogyną, bet jis nesutiko’‘.</verse>
				<verse number="7">Jo žmona Jezabelė tarė jam: ‘‘Ar ne tu valdai Izraelį? Kelkis, valgyk ir būk geros nuotaikos! Aš atiduosiu tau jezreeliečio Naboto vynuogyną’‘.</verse>
				<verse number="8">Ji parašė Ahabo vardu laiškų, juos užantspaudavo jo antspaudu ir pasiuntė miesto vyresniesiems bei didžiūnams, kurie gyveno su Nabotu.</verse>
				<verse number="9">Laiškuose ji rašė: ‘‘Paskelbkite pasninką ir pasodinkite Nabotą į pirmą vietą tarp žmonių,</verse>
				<verse number="10">o prieš jį pasodinkite du vyrus, Belialo vaikus, kurie paliudytų, kad Nabotas keikė Dievą ir karalių. Po to išveskite jį ir užmuškite akmenimis’‘.</verse>
				<verse number="11">Jo miesto vyrai, vyresnieji ir didžiūnai, gyvenantieji mieste, padarė taip, kaip buvo parašyta Jezabelės laiškuose, kuriuos ji jiems pasiuntė.</verse>
				<verse number="12">Jie paskelbė pasninką ir pasodino Nabotą į pirmąją vietą tarp žmonių.</verse>
				<verse number="13">Po to atėjo du vyrai, Belialo vaikai, ir atsisėdo prieš jį. Tie liudijo prieš Nabotą, visiems žmonėms girdint: ‘‘Nabotas keikė Dievą ir karalių’‘. Po to jie, išvedę jį už miesto, užmušė akmenimis</verse>
				<verse number="14">ir pranešė Jezabelei: ‘‘Nabotas užmuštas akmenimis’‘.</verse>
				<verse number="15">Jezabelė, išgirdusi, kad Nabotas užmuštas akmenimis, tarė Ahabui: ‘‘Pasisavink jezreeliečio Naboto vynuogyną, kurį jis atsisakė tau parduoti už pinigus, nes Nabotas jau nebegyvas’‘.</verse>
				<verse number="16">Ahabas, sužinojęs, kad Nabotas miręs, tuojau išėjo į jezreeliečio Naboto vynuogyną, kad jį pasisavintų.</verse>
				<verse number="17">Tuomet Viešpats kalbėjo Elijui:</verse>
				<verse number="18">‘‘Eik į Samariją, kur sutiksi Izraelio karalių Ahabą. Jį rasi Naboto vynuogyne, kurio jis nuėjo pasisavinti.</verse>
				<verse number="19">Sakyk jam: ‘Taip sako Viešpats: ‘Tu nužudei žmogų ir pagrobei jo nuosavybę. Toje vietoje, kurioje šunys laižė Naboto kraują, šunys laižys ir tavo kraują’ ‘‘.</verse>
				<verse number="20">Ahabas, pamatęs Eliją, tarė: ‘‘Tai suradai mane, mano prieše?’‘ Tas atsakė: ‘‘Aš tave suradau, nes tu parsidavei, kad darytum pikta Viešpaties akyse.</verse>
				<verse number="21">Todėl Viešpats sako: ‘Aš bausiu tave ir išnaikinsiu visus Ahabo šeimos vyrus, nė vieno nepaliksiu gyvo.</verse>
				<verse number="22">Padarysiu tau, kaip padariau Nebato sūnui Jeroboamui ir Ahijos sūnui Baašai, nes tu įtraukei Izraelį į nuodėmę’.</verse>
				<verse number="23">Ir apie Jezabelę Viešpats taip pat kalbėjo: ‘Šunys ės Jezabelę Jezrahelio mieste.</verse>
				<verse number="24">Kas iš Ahabo mirs mieste, tą ės šunys, kas mirs laukuose, tą les padangių paukščiai’ ‘‘.</verse>
				<verse number="25">Nebuvo kito tokio, kuris būtų taip parsidavęs daryti pikta Viešpaties akyse, kaip Ahabas, nes jį suvedžiojo jo žmona Jezabelė.</verse>
				<verse number="26">Jis bjauriai elgėsi sekdamas stabus, kaip darė amoritai, kuriuos Viešpats išvarė prieš izraelitams įsikuriant.</verse>
				<verse number="27">Ahabas, išgirdęs šituos žodžius, perplėšė savo drabužius ir, užsidėjęs ašutinę, pasninkavo, gulėjo ašutinėje ir vaikščiojo nusiminęs.</verse>
				<verse number="28">Tada Viešpats kalbėjo pranašui Elijui:</verse>
				<verse number="29">‘‘Ar matai, kaip Ahabas nusižemino prieš mane? Kadangi jis taip padarė, Aš nesiųsiu jam nelaimių iki jo mirties, bet jo sūnaus dienomis įvykdysiu bausmę jo namams’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Trejus metus nebuvo karo tarp Sirijos ir Izraelio.</verse>
				<verse number="2">Trečiaisiais metais Judo karalius Juozapatas atvyko pas Izraelio karalių.</verse>
				<verse number="3">Izraelio karalius kalbėjo savo tarnams: ‘‘Ar žinote, kad Ramot Gileadas mums priklauso, o mes delsiame jį atsiimti iš Sirijos karaliaus?’‘</verse>
				<verse number="4">Ahabas klausė Juozapato: ‘‘Ar eisi su manimi kariauti į Ramot Gileadą?’‘ Juozapatas atsakė Izraelio karaliui: ‘‘Kaip tu, taip ir aš, mano tauta­kaip tavoji ir mano žirgai­kaip tavo’‘.</verse>
				<verse number="5">Juozapatas sakė Izraelio karaliui: ‘‘Pasiklausk, ką Viešpats sako’‘.</verse>
				<verse number="6">Izraelio karalius sušaukė apie keturis šimtus pranašų ir jų klausė: ‘‘Ar man eiti kariauti prieš Ramot Gileadą, ar ne?’‘ Jie atsakė: ‘‘Eik! Viešpats jį atiduos į karaliaus rankas’‘.</verse>
				<verse number="7">Juozapatas klausė: ‘‘Ar čia nėra Viešpaties pranašo, kad jo galėtume pasiklausti?’‘</verse>
				<verse number="8">Izraelio karalius atsakė Juozapatui: ‘‘Yra vienas­Imlos sūnus Michėjas, per kurį būtų galima paklausti Viešpaties, bet aš jo nekenčiu, nes jis niekad nepranašauja apie mane gerai, tik blogai’‘. Juozapatas atsakė: ‘‘Nekalbėk taip, karaliau’‘.</verse>
				<verse number="9">Izraelio karalius pasišaukė vieną rūmų valdininką ir įsakė: ‘‘Skubiai atvesk Imlos sūnų Michėją!’‘</verse>
				<verse number="10">Izraelio karalius Ahabas ir Judo karalius Juozapatas sėdėjo savo sostuose apsivilkę karališkais drabužiais aikštėje prie Samarijos vartų, ir visi pranašai pranašavo priešais juos.</verse>
				<verse number="11">Kenaanos sūnus Sedekijas pasidarė geležinius ragus ir sakė: ‘‘Taip sako Viešpats: ‘Jais badysi sirus, kol juos pribaigsi’ ‘‘.</verse>
				<verse number="12">Ir visi pranašai taip pranašavo: ‘‘Eik į Ramot Gileadą ir laimėk! Viešpats jį atiduos į karaliaus rankas’‘.</verse>
				<verse number="13">Pasiuntinys, nuėjęs pakviesti Michėjo, jam sakė: ‘‘Štai pranašų žodžiai vienbalsiai skelbia gerą žinią karaliui. Tebūna ir tavo žodis panašus į jų, kalbėk tai, kas gera’‘.</verse>
				<verse number="14">Michėjas atsakė: ‘‘Kaip Viešpats gyvas, ką Viešpats man sakys, tą kalbėsiu’‘.</verse>
				<verse number="15">Jam atėjus, karalius klausė: ‘‘Michėjau, ar mums eiti kariauti prieš Ramot Gileadą?’‘ Tas jam atsakė: ‘‘Eik ir laimėk! Viešpats jį atiduos į karaliaus rankas’‘.</verse>
				<verse number="16">Karalius jam tarė: ‘‘Kiek kartų reikės tave saikdinti, kad man nieko kito nekalbėtum, tik tiesą Viešpaties vardu?’‘</verse>
				<verse number="17">Tada Michėjas atsakė: ‘‘Mačiau visą Izraelį išsklaidytą kalnuose kaip avis be piemens. O Viešpats tarė: ‘Šitie neturi valdovo, tegul kiekvienas grįžta ramybėje į savo namus’ ‘‘.</verse>
				<verse number="18">Izraelio karalius sakė Juozapatui: ‘‘Ar tau nesakiau, kad jis nepranašauja apie mane gera, tik bloga?’‘</verse>
				<verse number="19">Michėjas tęsė: ‘‘Klausyk Viešpaties žodžio. Mačiau Viešpatį, sėdintį savo soste, ir visą dangaus kareiviją, stovinčią Jo dešinėje ir kairėje.</verse>
				<verse number="20">Viešpats klausė: ‘Kas įtikins Ahabą, kad jis eitų ir žūtų Ramot Gileade?’ Vieni sakė taip, kiti­ kitaip.</verse>
				<verse number="21">Pagaliau išėjo dvasia ir atsistojusi Viešpaties akivaizdoje tarė: ‘Aš jį įtikinsiu’.</verse>
				<verse number="22">Viešpats ją klausė: ‘Kaip?’ Ji atsakė: ‘Aš eisiu ir būsiu melo dvasia visų karaliaus Ahabo pranašų lūpose’. Viešpats tarė: ‘Tau pavyks įtikinti. Eik ir daryk tai’.</verse>
				<verse number="23">Taigi Viešpats įdėjo melo dvasią į visų tavo pranašų lūpas, nes Viešpats kalbėjo prieš tave pikta’‘.</verse>
				<verse number="24">Tada Keenanos sūnus Sedekijas, priėjęs prie Michėjo, trenkė jam į veidą ir tarė: ‘‘Kuriuo keliu Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo manęs, kad kalbėtų tau?’‘</verse>
				<verse number="25">Michėjas atsakė: ‘‘Tu pamatysi tai tą dieną, kai bėgsi slėptis į vidinį kambarį’‘.</verse>
				<verse number="26">Izraelio karalius įsakė sulaikyti Michėją, nuvesti jį pas miesto valdytoją Amoną ir pas karaliaus sūnų Jehoašą,</verse>
				<verse number="27">sakydamas: ‘‘Laikykite jį kalėjime ir maitinkite sielvarto duona bei vandeniu, kol ramybėje sugrįšiu’‘.</verse>
				<verse number="28">Michėjas atsakė: ‘‘Jei tu sugrįši ramybėje, tai Viešpats nekalbėjo per mane’‘. Ir jis sakė: ‘‘Klausykite, visi žmonės!’‘</verse>
				<verse number="29">Izraelio ir Judo karaliai išėjo į Ramot Gileadą.</verse>
				<verse number="30">Izraelio karalius kalbėjo Juozapatui: ‘‘Aš persirengsiu ir eisiu į mūšį, o tu apsirenk savo drabužiais’‘. Izraelio karalius persirengė ir išėjo į mūšį.</verse>
				<verse number="31">Sirijos karalius buvo įsakęs savo trisdešimt dviem kovos vežimų viršininkams nepulti nieko, tik Izraelio karalių.</verse>
				<verse number="32">Kovos vežimų viršininkai, pamatę Juozapatą, palaikė jį Izraelio karaliumi ir puolė. Juozapatas šaukėsi pagalbos.</verse>
				<verse number="33">Kovos vežimų viršininkai, supratę, kad jis ne Izraelio karalius, liovėsi jį puolę.</verse>
				<verse number="34">Vienas vyras netaikydamas įtempė lanką ir iššovė. Strėlė pataikė Izraelio karaliui tarp šarvų. Tada jis tarė savo vežikui: ‘‘Išvežk mane iš kovos lauko, nes esu sužeistas’‘.</verse>
				<verse number="35">Tą dieną mūšis sustiprėjo, karalius stovėjo vežime prieš sirus ir vakare mirė. Kraujas tekėjo iš žaizdos į vežimą.</verse>
				<verse number="36">Saulei leidžiantis, kariuomenei buvo pranešta: ‘‘Kiekvienas į savo kraštą ir į savo miestą’‘.</verse>
				<verse number="37">Karalius mirė ir buvo parvežtas į Samariją. Ir jie palaidojo karalių Samarijoje.</verse>
				<verse number="38">Jiems plaunant vežimą prie Samarijos tvenkinio, šunys laižė jo kraują, o paleistuvės prausėsi tvenkinyje­viskas įvyko pagal Viešpaties žodį.</verse>
				<verse number="39">Visi kiti Ahabo darbai, dramblio kaulo namai, kuriuos jis pastatė, miestai, kuriuos sutvirtino, yra surašyta Izraelio karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="40">Ahabas užmigo prie savo tėvų, o jo vietoje pradėjo karaliauti jo sūnus Ahazijas.</verse>
				<verse number="41">Asos sūnus Juozapatas pradėjo karaliauti Jude ketvirtaisiais Izraelio karaliaus Ahabo metais.</verse>
				<verse number="42">Jis, pradėdamas karaliauti, buvo trisdešimt penkerių metų amžiaus ir karaliavo dvidešimt penkerius metus Jeruzalėje. Jo motina buvo Šilhio duktė Azuba.</verse>
				<verse number="43">Jis vaikščiojo savo tėvo Asos keliais ir nenukrypo nuo jų, darydamas tai, kas teisinga Viešpaties akyse. Bet aukojimo aukštumų nepanaikino, žmonės tebeaukojo ir tebesmilkė aukštumose.</verse>
				<verse number="44">Juozapatas padarė taiką su Izraelio karaliumi.</verse>
				<verse number="45">Visi kiti Juozapato darbai, jo galia, kurią jis parodė, jo kovos yra surašyta Judo karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="46">Jis išnaikino per jo tėvo Asos dienas krašte užsilikusius iškrypėlius.</verse>
				<verse number="47">Tuomet Edome nebuvo karaliaus ir jį valdė vietininkas.</verse>
				<verse number="48">Juozapatas pastatė laivų auksui gabenti iš Ofyro krašto. Bet jie nenuplaukė, nes laivai sudužo Ecion Geberyje.</verse>
				<verse number="49">Ahabo sūnus Ahazijas pasiūlė Juozapatui: ‘‘Mano tarnai teplaukioja laivuose su tavo tarnais’‘, bet Juozapatas pasiūlymo nepriėmė.</verse>
				<verse number="50">Juozapatas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas prie savo tėvų savo tėvo Dovydo mieste, o jo vietoje pradėjo karaliauti jo sūnus Jehoramas.</verse>
				<verse number="51">Ahabo sūnus Ahazijas pradėjo karaliauti Izraelyje, Samarijoje, septynioliktais Judo karaliaus Juozapato metais ir karaliavo Izraelyje dvejus metus.</verse>
				<verse number="52">Jis darė pikta Viešpaties akyse ir vaikščiojo savo tėvo, motinos ir Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris įtraukė Izraelį į nuodėmę, keliais.</verse>
				<verse number="53">Jis tarnavo Baalui, jį garbino ir sukėlė Viešpaties, Izraelio Dievo, pyktį kaip ir jo tėvas.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="12">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Ahabui mirus, Moabas sukilo prieš Izraelį.</verse>
				<verse number="2">Ahazijas nukrito Samarijoje nuo viršutinio aukšto pro groteles ir susižeidė. Jis siuntė pasiuntinius pas Ekrono dievą Baal Zebubą paklausti, ar jis pasveiks iš šitos ligos.</verse>
				<verse number="3">Viešpaties angelas įsakė Elijui: ‘‘Eik pasitikti Samarijos karaliaus pasiuntinių ir jiems sakyk: ‘Ar nėra Dievo Izraelyje, kad einate klausti Ekrono dievo Baal Zebubo?’</verse>
				<verse number="4">Todėl taip sako Viešpats: ‘Iš lovos, į kurią atsigulei, nebeatsikelsi, bet tikrai mirsi!’ ‘‘ Ir Elijas nuėjo.</verse>
				<verse number="5">Pasiuntiniai sugrįžo pas karalių. Jis klausė jų: ‘‘Kodėl sugrįžote?’‘</verse>
				<verse number="6">Jie jam atsakė: ‘‘Vienas vyras pasitiko mus ir tarė: ‘Grįžkite pas karalių, kuris jus siuntė, ir jam sakykite: ‘Taip sako Viešpats: ‘Ar nėra Dievo Izraelyje, kad siunti klausti Ekrono dievo Baal Zebubo? Todėl iš lovos, į kurią atsigulei, nebeatsikelsi, bet tikrai mirsi!’ ‘‘</verse>
				<verse number="7">Karalius jų klausė: ‘‘Kaip atrodė tas vyras, kuris jus pasitiko ir jums taip kalbėjo?’‘</verse>
				<verse number="8">Jie jam atsakė: ‘‘Tas vyras buvo ilgais plaukais ir susijuosęs odiniu diržu’‘. Ahazijas tarė: ‘‘Tai tišbietis Elijas’‘.</verse>
				<verse number="9">Karalius siuntė pas Eliją penkiasdešimtininką su jo vyrais. Tas, užlipęs į kalno viršūnę, kur Elijas sėdėjo, kreipėsi į jį: ‘‘Dievo vyre, karalius įsako tau lipti žemyn!’‘</verse>
				<verse number="10">Elijas atsakė penkiasdešimtininkui: ‘‘Jei aš Dievo vyras, tai tegul ugnis krinta iš dangaus ir praryja tave bei tavo penkiasdešimt vyrų’‘. Ugnis krito iš dangaus ir prarijo jį bei jo visus vyrus.</verse>
				<verse number="11">Karalius siuntė pas jį kitą penkiasdešimtininką su jo vyrais. Tas, užėjęs į kalną, tarė jam: ‘‘Dievo vyre, karalius įsako tau skubiai lipti žemyn!’‘</verse>
				<verse number="12">Elijas atsakė: ‘‘Jei aš Dievo vyras, tai tegul krinta iš dangaus ugnis ir praryja tave bei tavo penkiasdešimt vyrų’‘. Dievo ugnis krito iš dangaus ir prarijo jį ir visus jo vyrus.</verse>
				<verse number="13">Karalius vėl siuntė penkiasdešimtininką su jo vyrais. Trečiasis penkiasdešimtininkas, atėjęs pas Eliją, atsiklaupė ant kelių prieš jį ir maldavo: ‘‘Dievo vyre, meldžiu, pasigailėk manęs ir šitų penkiasdešimties vyrų gyvybės.</verse>
				<verse number="14">Štai krito ugnis iš dangaus ir prarijo abu pirmuosius penkiasdešimtininkus ir jų vyrus. Prašau, pasigailėk manęs’‘.</verse>
				<verse number="15">Viešpaties angelas sakė Elijui: ‘‘Leiskis su juo žemyn. Nebijok’‘. Elijas nuėjo su juo pas karalių</verse>
				<verse number="16">ir jam kalbėjo: ‘‘Taip sako Viešpats: ‘Kadangi tu siuntei pasiuntinius klausti pas Ekrono dievą Baal Zebubą, tarsi Izraelyje nebūtų Dievo, kurį galima pasiklausti, tai iš lovos, į kurią atsigulei, nebeatsikelsi, bet tikrai mirsi’ ‘‘.</verse>
				<verse number="17">Jis mirė, kaip paskelbė Viešpats per Eliją. Ir Jehoramas karaliavo jo vietoje antraisiais Judo karaliaus Jehoramo, Juozapato sūnaus, metais, nes Ahazijas neturėjo sūnaus.</verse>
				<verse number="18">Visi kiti Ahazijo darbai yra surašyti Izraelio karalių metraščių knygoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Elijui ir Eliziejui einant iš Gilgalo, Viešpats buvo numatęs paimti Eliją viesulu į dangų.</verse>
				<verse number="2">Elijas tarė Eliziejui: ‘‘Pasilik čia, nes Viešpats mane siunčia į Betelį’‘. Bet Eliziejus atsakė: ‘‘Kaip gyvas Viešpats ir gyva tavo siela, aš tavęs nepaliksiu’‘. Jie nuėjo į Betelį.</verse>
				<verse number="3">Pranašų sūnūs, kurie buvo Betelyje, atėję pas Eliziejų, klausė: ‘‘Ar žinai, kad šiandien Viešpats paims tavo valdovą nuo tavęs?’‘ Tas atsakė: ‘‘Aš žinau, tylėkite’‘.</verse>
				<verse number="4">Elijas sakė jam: ‘‘Eliziejau, pasilik čia, nes Viešpats mane siunčia į Jerichą’‘. Tas atsakė: ‘‘Kaip gyvas Viešpats ir gyva tavo siela, aš tavęs nepaliksiu’‘. Jie atėjo į Jerichą.</verse>
				<verse number="5">Pranašų mokiniai, kurie buvo Jeriche, atėję pas Eliziejų, klausė: ‘‘Ar žinai, kad šiandien Viešpats paims tavo valdovą nuo tavęs?’‘ Tas atsakė: ‘‘Aš žinau, tylėkite!’‘</verse>
				<verse number="6">Tada Elijas jam tarė: ‘‘Pasilik čia, nes Viešpats mane siunčia prie Jordano’‘. Tas atsakė: ‘‘Kaip gyvas Viešpats ir gyva tavo siela, aš tavęs nepaliksiu’‘. Juodu ėjo toliau.</verse>
				<verse number="7">Penkiasdešimt vyrų, pranašų sūnų, ėjo ir sustoję stebėjo iš tolo, o juodu nuėjo iki Jordano.</verse>
				<verse number="8">Elijas, paėmęs savo apsiaustą, suvyniojo jį ir juo sudavė per vandenį. Vanduo persiskyrė, ir juodu perėjo sausuma.</verse>
				<verse number="9">Kitoje Jordano pusėje Elijas tarė Eliziejui: ‘‘Ko norėtum, kad padaryčiau prieš tai, kai būsiu paimtas nuo tavęs?’‘ Eliziejus atsakė: ‘‘Prašau, kad tavo dvasios būtų dvigubai ant manęs’‘.</verse>
				<verse number="10">Elijas atsakė: ‘‘Prašai sunkaus dalyko. Jei matysi, kai mane paima, bus tai tau, bet jei nematysi­nebus’‘.</verse>
				<verse number="11">Jiems besikalbant ir einant toliau, pasirodė ugninis vežimas bei ugniniai žirgai ir perskyrė juodu. Taip Elijas buvo paimtas viesulu į dangų.</verse>
				<verse number="12">Eliziejus tai matė ir šaukė: ‘‘Mano tėve, mano tėve! Izraelio kovos vežimai ir jo raiteliai!’‘ Ir jis daugiau jo nebematė. Tuomet jis persiplėšė drabužius.</verse>
				<verse number="13">Eliziejus, pakėlęs Elijo apsiaustą, kuris nuo jo nukrito, sugrįžęs atsistojo ant Jordano kranto.</verse>
				<verse number="14">Jis paėmė nuo Elijo nukritusį apsiaustą ir, sudavęs juo per vandenį, tarė: ‘‘Kur yra Viešpats, Elijo Dievas?’‘ Kai jis sudavė per vandenį, vanduo persiskyrė, ir Eliziejus perėjo.</verse>
				<verse number="15">Pranašų sūnūs, kurie buvo kitoje pusėje, Jeriche, jį pamatę, sakė: ‘‘Elijo dvasia nužengė ant Eliziejaus’‘. Atėję jo pasitikti, jie nusilenkė prieš jį iki žemės</verse>
				<verse number="16">ir jam tarė: ‘‘Pas mus yra penkiasdešimt tvirtų vyrų, tavo tarnų. Tegu jie nueina ieškoti Elijo. Gal Viešpaties Dvasia, paėmusi jį, numetė ant kokio kalno ar į slėnį?’‘ Jis atsakė: ‘‘Nesiųskite’‘.</verse>
				<verse number="17">Jiems primygtinai prašant, Eliziejus sutiko. Jie išsiuntė penkiasdešimt vyrų, kurie ieškojo tris dienas, bet jo nerado.</verse>
				<verse number="18">Jiems sugrįžus į Jerichą, Eliziejus jiems tarė: ‘‘Argi aš jums nesakiau: ‘Neikite’?’‘</verse>
				<verse number="19">Jericho gyventojai sakė Eliziejui: ‘‘Miestas geroje vietoje, kaip tu pats matai, bet vanduo blogas ir žemė nederlinga’‘.</verse>
				<verse number="20">Eliziejus atsakė: ‘‘Atneškite man naują dubenį ir įberkite į jį druskos’‘. Ir jie atnešė jam.</verse>
				<verse number="21">Nuėjęs prie vandens šaltinio, jis įmetė į jį druskos ir sakė: ‘‘Taip sako Viešpats: ‘Aš pagydžiau šitą vandenį. Jis nebebus priežastimi nei mirties, nei nevaisingumo’ ‘‘.</verse>
				<verse number="22">Vanduo yra sveikas iki šios dienos, kaip Eliziejus pasakė.</verse>
				<verse number="23">Iš Jericho jis ėjo į Betelį. Jam einant keliu, maži vaikai, išėję iš miesto, tyčiojosi iš jo ir šaukė: ‘‘Eik aukštyn, pliki! Eik aukštyn, pliki!’‘</verse>
				<verse number="24">Atsigręžęs jis pažiūrėjo į juos ir prakeikė juos Viešpaties vardu. Dvi lokės atbėgo iš miško ir sudraskė keturiasdešimt du vaikus.</verse>
				<verse number="25">Iš čia jis nuėjo į Karmelio kalną, o iš ten grįžo į Samariją.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Ahabo sūnus Jehoramas pradėjo valdyti Izraelį Samarijoje aštuonioliktaisiais Judo karaliaus Juozapato metais ir karaliavo dvylika metų.</verse>
				<verse number="2">Jis darė pikta Viešpaties akyse, tačiau ne taip, kaip jo tėvas ir motina. Jis pašalino Baalo atvaizdą, kurį buvo padaręs jo tėvas.</verse>
				<verse number="3">Tačiau jis laikėsi nuodėmių Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris įtraukė Izraelį į nuodėmę; jis neatsitraukė nuo jų.</verse>
				<verse number="4">Moabo karalius Meša buvo avių augintojas. Jis kasmet duodavo Izraelio karaliui duoklę šimtą tūkstančių ėriukų ir šimto tūkstančių avių vilnų.</verse>
				<verse number="5">Ahabui mirus, Moabo karalius sukilo prieš Izraelio karalių.</verse>
				<verse number="6">Tada karalius Jehoramas išėjo iš Samarijos ir suskaičiavo visą Izraelį.</verse>
				<verse number="7">Jis siuntė pas Judo karalių Juozapatą, sakydamas: ‘‘Moabo karalius sukilo prieš mane. Ar eisi su manimi kariauti prieš Moabą?’‘ Juozapatas sakė: ‘‘Eisiu. Aš­kaip ir tu, mano tauta­kaip ir tavo tauta, mano žirgai­kaip ir tavo žirgai’‘.</verse>
				<verse number="8">Jis klausė: ‘‘Kuriuo keliu eisime?’‘ Tas atsakė: ‘‘Edomo dykumos keliu’‘.</verse>
				<verse number="9">Izraelio, Judo ir Edomo karaliai išėjo kartu. Septintą dieną jiems pritrūko vandens kariuomenei ir gyvuliams.</verse>
				<verse number="10">Izraelio karalius sakė: ‘‘Vargas! Viešpats sukvietė šituos tris karalius, kad atiduotų į Moabo rankas’‘.</verse>
				<verse number="11">Juozapatas paklausė: ‘‘Ar čia nėra Viešpaties pranašo, per kurį galėtume paklausti Viešpaties?’‘ Vienas Izraelio karaliaus tarnas atsakė: ‘‘Čia yra Šafato sūnus Eliziejus, kuris pildavo Elijui ant rankų vandenį’‘.</verse>
				<verse number="12">Juozapatas atsakė: ‘‘Viešpaties žodis yra su juo’‘. Izraelio karalius, Juozapatas ir Edomo karalius nuėjo pas jį.</verse>
				<verse number="13">Eliziejus kalbėjo Izraelio karaliui: ‘‘Ką aš turiu bendro su tavimi? Eik pas savo tėvo ir motinos pranašus!’‘ Izraelio karalius jam atsakė: ‘‘Ne! Juk Viešpats sukvietė šituos tris karalius, kad juos atiduotų į Moabo rankas’‘.</verse>
				<verse number="14">Tuomet Eliziejus tarė: ‘‘Kaip gyvas kareivijų Viešpats, kuriam tarnauju, jei ne Judo karalius Juozapatas, aš nežiūrėčiau ir nekreipčiau dėmesio į tave.</verse>
				<verse number="15">Dabar atveskite man arfininką’‘. Arfininkui skambinant, Viešpaties ranka prisilietė prie jo</verse>
				<verse number="16">ir jis kalbėjo: ‘‘Taip sako Viešpats: ‘Iškaskite šiame slėnyje daug griovių’.</verse>
				<verse number="17">Nes taip sako Viešpats: ‘Jūs nepastebėsite nei vėjo, nei lietaus, tačiau šitas slėnis prisipildys vandens; galėsite gerti jūs ir jūsų gyvuliai’.</verse>
				<verse number="18">Negana to, Viešpats dar atiduos Moabą į jūsų rankas.</verse>
				<verse number="19">Jūs užimsite visus žymesniuosius ir sustiprintus miestus, iškirsite geriausius medžius, užversite vandens šaltinius ir derlingą žemę užteršite akmenimis’‘.</verse>
				<verse number="20">Rytą, kai paprastai aukojama duonos auka, pasirodė vanduo iš Edomo pusės ir pripildė visą slėnį.</verse>
				<verse number="21">Moabitai, išgirdę, kad karaliai atėjo kariauti prieš juos, surinko visus vyrus, jaunus ir senus, galinčius nešioti ginklą, ir sustojo krašto pasienyje.</verse>
				<verse number="22">Anksti rytą atsikėlę, saulei šviečiant, moabitai pamatė vandenį, raudoną kaip kraujas,</verse>
				<verse number="23">ir tarė: ‘‘Tai kraujas! Tikrai karaliai bus susikovę tarp savęs ir vienas kitą išžudę. Dabar prie grobio, Moabai!’‘</verse>
				<verse number="24">Bet, jiems atėjus prie Izraelio stovyklos, izraelitai taip sumušė moabitus, kad jie bėgo, o tie vijosi ir mušė juos.</verse>
				<verse number="25">Jie sugriovė miestus ir ant derlingos žemės kiekvienas numetė po akmenį, vandens šaltinius užvertė ir geriausius medžius iškirto; išliko tik akmenys Kir Haresete. Mėtytojai apsupo jį ir sugriovė.</verse>
				<verse number="26">Kai Moabo karalius pamatė, kad karas jam per sunkus, pasiėmė septynis šimtus vyrų, ginkluotų kardais, ir norėjo prasilaužti pas Edomo karalių, bet neįstengė.</verse>
				<verse number="27">Tada jis paėmė savo pirmagimį sūnų, kuris turėjo karaliauti jo vietoje, ir aukojo kaip deginamąją auką ant miesto sienos. Kilo didelis pasipiktinimas prieš Izraelį. Ir jie atsitraukė nuo jo ir grįžo į savo kraštą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Vieno pranašo žmona šaukė Eliziejui: ‘‘Tavo tarnas, mano vyras, mirė. Tu žinai, kad jis bijojo Viešpaties, tačiau skolintojas atėjo už skolą paimti vergais abu mano sūnus’‘.</verse>
				<verse number="2">Eliziejus klausė: ‘‘Kuo galiu padėti? Sakyk, ką turi namuose?’‘ Ji atsakė: ‘‘Nieko kito neturiu, tik ąsotėlį aliejaus’‘.</verse>
				<verse number="3">Jis jai tarė: ‘‘Eik ir pasiskolink tuščių indų iš visų savo kaimynų. Nemažai pasiskolink.</verse>
				<verse number="4">Sugrįžusi užsirakink duris su savo sūnumis ir pilk aliejų į visus tuščius indus, o pilnus padėk į šalį’‘.</verse>
				<verse number="5">Parėjusi ji su savo sūnumis užsirakino duris, ir jie jai padavinėjo indus, o ji pylė.</verse>
				<verse number="6">Kai visi indai buvo pilni, ji tarė sūnui: ‘‘Paduok man dar vieną indą’‘. Jis atsakė: ‘‘Nebėra indų’‘. Tuomet aliejus nustojo tekėjęs.</verse>
				<verse number="7">Ji, nuėjusi pas Dievo vyrą, viską jam papasakojo. Eliziejus tarė: ‘‘Parduok aliejų ir užmokėk skolą, o kas liks, iš to gyvenkite’‘.</verse>
				<verse number="8">Kartą Eliziejus ėjo į Šunemą, kur gyveno turtinga moteris. Ji kvietė jį užeiti pavalgyti. Nuo to laiko kiekvieną kartą praeidamas jis užsukdavo pavalgyti.</verse>
				<verse number="9">Kartą ji tarė savo vyrui: ‘‘Aš suprantu, kad tas žmogus, kuris nuolat užeina pas mus, yra šventas Dievo vyras.</verse>
				<verse number="10">Padarykime mažą kambarėlį ant aukšto ir padėkime jam ten lovą, stalą, kėdę ir lempą, kad užsukęs jis turėtų kur pailsėti’‘.</verse>
				<verse number="11">Kartą Eliziejus atėjęs užėjo į tą kambarį ir ten ilsėjosi.</verse>
				<verse number="12">Jis liepė savo tarnui Gehaziui pakviesti šunemietę. Ji atėjo.</verse>
				<verse number="13">Jai atėjus, jis tarė tarnui: ‘‘Paklausk jos, kuo galėčiau atsilyginti už visą jos rūpestį. Gal ji norėtų, kad pakalbėčiau už ją su karaliumi ar kariuomenės vadu?’‘ Ji atsakė: ‘‘Aš gyvenu tarp savo žmonių’‘.</verse>
				<verse number="14">Eliziejus vėl klausė: ‘‘Ką jai padaryti?’‘ Gehazis atsiliepė: ‘‘Ji neturi sūnaus, o jos vyras senas’‘.</verse>
				<verse number="15">Tuomet Eliziejus liepė pakviesti ją. Atėjusi ji atsistojo tarpduryje.</verse>
				<verse number="16">Jis tarė jai: ‘‘Už metų, apie šitą laiką, tu glamonėsi sūnų!’‘ Ji sakė: ‘‘O ne, mano viešpatie, Dievo vyre, nemeluok savo tarnaitei’‘.</verse>
				<verse number="17">Moteris pastojo ir po metų pagimdė sūnų, kaip Eliziejus jai buvo sakęs.</verse>
				<verse number="18">Vaikas paaugo ir kartą išėjo pas tėvą prie pjovėjų.</verse>
				<verse number="19">Jis tarė savo tėvui: ‘‘Mano galva, mano galva!’‘ Tėvas liepė tarnui parnešti jį namo pas motiną.</verse>
				<verse number="20">Kai jį parnešė pas motiną, pasėdėjęs ant jos kelių iki vidudienio, jis mirė.</verse>
				<verse number="21">Ji užnešė jį, paguldė į Dievo vyro lovą, užrakino duris ir išėjo.</verse>
				<verse number="22">Pašaukusi savo vyrą, ji tarė: ‘‘Atsiųsk tarną ir asilę, kad galėčiau skubiai nuvykti pas Dievo vyrą ir tuojau sugrįžti’‘.</verse>
				<verse number="23">Jis paklausė: ‘‘Kodėl tu eini pas jį šiandien? Juk nei jaunas mėnulis, nei sabatas’‘. Bet ji atsakė: ‘‘Viskas gerai’‘.</verse>
				<verse number="24">Pabalnojusi asilę, ji sakė savo tarnui: ‘‘Varyk ir skubėk. Nesustok, kol pasakysiu’‘.</verse>
				<verse number="25">Ji atėjo pas Dievo vyrą prie Karmelio kalno. Dievo vyras, pamatęs ją iš tolo, tarė savo tarnui Gehaziui: ‘‘Šunemietė čia!</verse>
				<verse number="26">Bėk ją pasitikti ir paklausk, kaip sekasi jai, jos vyrui ir vaikui’‘. Ji atsakė: ‘‘Gerai’‘.</verse>
				<verse number="27">Atėjusi pas Dievo vyrą, ji apkabino jo kojas. Gehazis norėjo atitraukti, bet Dievo vyras tarė: ‘‘Palik ją, ji labai nusiminusi. Viešpats nuslėpė tai nuo manęs ir nepasakė’‘.</verse>
				<verse number="28">Ji tarė: ‘‘Argi aš tavęs, mano viešpatie, prašiau sūnaus? Argi nesakiau: ‘Neapgauk manęs’?’‘</verse>
				<verse number="29">Tada Eliziejus liepė Gehaziui susijuosti, pasiimti jo lazdą ir eiti: ‘‘Jei ką sutiksi, nesveikink jo, o jei kas tave sveikins, neatsakyk jam. Nuėjęs uždėk mano lazdą ant berniuko veido’‘.</verse>
				<verse number="30">Vaiko motina atsakė Eliziejui: ‘‘Kaip gyvas Viešpats ir gyva tavo siela, aš tavęs nepaliksiu’‘. Jis nuėjo kartu su ja.</verse>
				<verse number="31">Gehazis, nuėjęs pirma jų, uždėjo lazdą ant berniuko, tačiau nebuvo nei balso, nei atsakymo. Tada jis grįžo ir, kelyje susitikęs juos, pasakė jam: ‘‘Berniukas nepabudo’‘.</verse>
				<verse number="32">Eliziejus, įėjęs į namus, pamatė negyvą berniuką jo lovoje.</verse>
				<verse number="33">Jis užrakino duris paskui save ir meldėsi Viešpačiui.</verse>
				<verse number="34">Po to jis atsigulė ant vaiko, uždėjo savo burną ant jo burnos, savo akis ant jo akių ir savo rankas ant jo rankų. Vaiko kūnas sušilo.</verse>
				<verse number="35">Pasivaikščiojęs Eliziejus vėl išsitiesė ant vaiko. Tuomet berniukas sučiaudėjo septynis kartus ir atsimerkė.</verse>
				<verse number="36">Pasišaukęs Gehazį, jis tarė: ‘‘Pašauk šunemietę’‘. Jai atėjus, jis sakė: ‘‘Pasiimk savo sūnų’‘.</verse>
				<verse number="37">Įėjusi ji parpuolė prie jo kojų, nusilenkė iki žemės ir, pasiėmusi sūnų, išėjo.</verse>
				<verse number="38">Eliziejus sugrįžo į Gilgalą. Badas buvo krašte. Pranašų sūnums sėdint prie jo, jis liepė savo tarnui užkaisti didelį puodą ir išvirti visiems viralo.</verse>
				<verse number="39">Vienas iš jų išėjo į lauką pasirinkti daržovių; jis rado laukinį augalą, nuo kurio prisirinko laukinių moliūgų pilną apsiaustą. Parėjęs juos supjaustė į viralo puodą, nes jų nepažino.</verse>
				<verse number="40">Vyrai, paragavę įpilto viralo, šaukė: ‘‘Mirtis puode, Dievo vyre!’‘ Jie negalėjo valgyti.</verse>
				<verse number="41">Eliziejus liepė atnešti miltų. Supylęs juos į puodą, jis tarė: ‘‘Pilkite žmonėms, kad jie valgytų’‘. Puode nebuvo nieko kenksmingo.</verse>
				<verse number="42">Vienas vyras atėjo iš Baal Šališos ir atnešė Dievo vyrui pirmavaisių: dvidešimt miežinių kepalų ir šviežių varpų maiše. Eliziejus liepė savo tarnui duoti žmonėms valgyti,</verse>
				<verse number="43">bet jis atsakė: ‘‘Ar tuo maistu galiu pamaitinti šimtą vyrų?’‘ Eliziejus pakartojo: ‘‘Duok žmonėms valgyti, nes Viešpats sako: ‘Jie valgys ir dar paliks’ ‘‘.</verse>
				<verse number="44">Jis padavė jiems maistą; jie valgė ir dar liko pagal Viešpaties žodį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Sirijos karaliaus kariuomenės vadas Naamanas buvo didis žmogus pas savo valdovą ir gerbiamas, nes Viešpats per jį suteikė išlaisvinimą Sirijai. Jis buvo narsus karys, tačiau sirgo raupsais.</verse>
				<verse number="2">Sirai, kartą išėję būriais, parsivedė iš Izraelio į nelaisvę jauną mergaitę; ji tarnavo Naamano žmonai.</verse>
				<verse number="3">Kartą ji tarė savo šeimininkei: ‘‘Jei mano valdovas būtų Samarijoje, tai pranašas pagydytų jį nuo raupsų’‘.</verse>
				<verse number="4">Atėjęs pas savo valdovą, Naamanas pasakė, ką mergaitė iš Izraelio kalbėjo jo žmonai.</verse>
				<verse number="5">Sirijos karalius jam tarė: ‘‘Gerai, eik! O aš pasiųsiu Izraelio karaliui laišką’‘. Jis pasiėmė dešimtį talentų sidabro, šešis tūkstančius šekelių aukso, dešimt išeiginių drabužių ir išėjo.</verse>
				<verse number="6">Jis nunešė Izraelio karaliui laišką, kuriame buvo parašyta: ‘‘Kartu su šituo laišku siunčiu pas tave savo tarną Naamaną, kad jį pagydytum nuo raupsų’‘.</verse>
				<verse number="7">Izraelio karalius, perskaitęs laišką, perplėšė savo drabužius ir tarė: ‘‘Argi aš Dievas, kad gyvybė ir mirtis būtų mano rankose? Jis siunčia pas mane, kad pagydyčiau vyrą nuo raupsų! Pagalvokite ir matykite, kaip jis ieško priekabių prie manęs’‘.</verse>
				<verse number="8">Dievo vyras Eliziejus, išgirdęs, kad Izraelio karalius perplėšė savo drabužius, siuntė pas karalių, sakydamas: ‘‘Kodėl perplėšei savo drabužius? Tegul jis ateina pas mane ir jis sužinos, kad Izraelyje yra pranašas’‘.</verse>
				<verse number="9">Naamanas atvyko su žirgais bei vežimais ir sustojo prie Eliziejaus namų durų.</verse>
				<verse number="10">Eliziejus siuntė pas Naamaną savo tarną, sakydamas: ‘‘Eik ir apsiplauk septynis kartus Jordane, tavo kūnas atsinaujins ir bus švarus’‘.</verse>
				<verse number="11">Naamanas supyko ir nuėjo, sakydamas: ‘‘Aš galvojau, kad jis išeis, atsistos, šauksis Viešpaties, savo Dievo, vardo, uždės ranką ant raupsuotų vietų ir taip pagydys nuo raupsų.</verse>
				<verse number="12">Argi Damasko upių Abanos ir Parparo vanduo ne geresnis už visus Izraelio vandenis? Argi negalėčiau juose apsiplauti ir tapti švarus?’‘ Jis apsigręžė ir nuėjo labai supykęs.</verse>
				<verse number="13">Bet jo tarnai priartėję jam kalbėjo: ‘‘Jei pranašas tau būtų įsakęs atlikti kokį didelį dalyką, argi nebūtum daręs? Tuo labiau, kai jis sakė: ‘Apsiplauk ir būsi švarus’ ‘‘.</verse>
				<verse number="14">Jis nuėjo prie Jordano ir pasinėrė jame septynis kartus, kaip Dievo vyras buvo liepęs. Jo kūnas pasidarė kaip mažo vaiko, ir jis tapo švarus.</verse>
				<verse number="15">Jis ir visi jo palydovai sugrįžo pas Dievo vyrą. Atsistojęs prieš pranašą, jis tarė: ‘‘Dabar tikrai žinau, kad niekur kitur žemėje nėra Dievo, tik Izraelyje. Prašau, priimk dovaną iš savo tarno’‘.</verse>
				<verse number="16">Eliziejus atsakė: ‘‘Kaip gyvas Viešpats, kuriam aš tarnauju, nieko neimsiu’‘. Nors Naamanas jį įkalbinėjo paimti, tačiau jis atsisakė.</verse>
				<verse number="17">Tuomet Naamanas prašė: ‘‘Jeigu ne, tai, prašau, duok savo tarnui tiek žemės, kiek gali panešti pora mulų, nes tavo tarnas daugiau nebeaukos deginamųjų ir kitų aukų jokiam dievui, tik Viešpačiui.</verse>
				<verse number="18">Tik norėčiau, kad Viešpats man atleistų nusikaltimą, kai aš vesiu savo valdovą į Rimono namus pagarbinti ir kartu su juo nusilenksiu Rimonui’‘.</verse>
				<verse number="19">Eliziejus jam tarė: ‘‘Eik ramybėje’‘. Jam paėjus nuo jo gerą kelio galą,</verse>
				<verse number="20">Dievo vyro Eliziejaus tarnas Gehazis pagalvojo: ‘‘Mano viešpats pasigailėjo siro Naamano ir nepriėmė iš jo to, ką jis atnešė. Kaip gyvas Viešpats, aš bėgsiu paskui jį ir paimsiu iš jo ką nors’‘.</verse>
				<verse number="21">Gehazis nusivijo Naamaną. Naamanas, pamatęs atbėgantį vyrą jam iš paskos, nušoko nuo vežimo ir klausė: ‘‘Ar viskas gerai?’‘</verse>
				<verse number="22">Tas atsakė: ‘‘Viskas gerai! Mano viešpats pasiuntė mane, sakydamas: ‘Ką tik atėjo du pranašų sūnūs iš Efraimo kalnų. Prašau, duok jiems talentą sidabro ir du išeiginius drabužius’ ‘‘.</verse>
				<verse number="23">Naamanas atsakė: ‘‘Paimk du talentus’‘. Jis įkalbinėjo, įrišo du talentus sidabro į du maišus, taip pat du išeiginius drabužius ir padavė dviem tarnams, kurie nunešė pirma jo.</verse>
				<verse number="24">Atėjęs prie kalvos, Gehazis paėmė iš jų maišus ir padėjo juos savo namuose. Po to jis paleido vyrus, ir jie grįžo.</verse>
				<verse number="25">Gehazis atėjo pas Eliziejų, kuris paklausė: ‘‘Iš kur ateini, Gehazi?’‘ Tas atsakė: ‘‘Tavo tarnas niekur nebuvo išėjęs’‘.</verse>
				<verse number="26">Bet jis jam atsakė: ‘‘Argi mano širdis nebuvo su tavimi, kai vyras iššoko iš vežimo tavęs pasitikti? Ar dabar metas paimti pinigus ir drabužius, alyvų sodus ir vynuogynus, avis ir galvijus, tarnus ir tarnaites?</verse>
				<verse number="27">Todėl ir Naamano raupsai prilips tau ir tavo palikuonims per amžius’‘. Jis išėjo nuo jo raupsuotas kaip sniegas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Pranašų sūnūs sakė Eliziejui: ‘‘Vieta, kurioje gyvename, kaip matai, mums per ankšta.</verse>
				<verse number="2">Leisk mums eiti prie Jordano, pasikirsti ten medžių ir pasistatyti namus’‘. Jis atsakė: ‘‘Eikite’‘.</verse>
				<verse number="3">Vienas jų prašė pranašą eiti su jais. Jis atsakė: ‘‘Gerai, aš eisiu’‘.</verse>
				<verse number="4">Jis išėjo su jais. Atėję prie Jordano, jie kirto medžius.</verse>
				<verse number="5">Vienam kertant medį, kirvio geležis įkrito į vandenį. Jis sušuko: ‘‘Vargas, šeimininke! Jį buvau pasiskolinęs!’‘</verse>
				<verse number="6">Dievo vyras paklausė: ‘‘Kur jis įkrito?’‘ Kai tas parodė vietą, pranašas nusipjovė lazdą, įmetė ją į tą vietą, ir kirvis iškilo.</verse>
				<verse number="7">Tada tarė jis: ‘‘Pasiimk jį’‘. Vyras ištiesė ranką ir pasiėmė kirvį.</verse>
				<verse number="8">Sirijos karalius kariavo su Izraeliu. Jis tarėsi su savo tarnais, sakydamas: ‘‘Tokioje ir tokioje vietoje bus mano stovykla’‘.</verse>
				<verse number="9">Dievo vyras pasiuntė pas Izraelio karalių, sakydamas: ‘‘Saugokis, neik pro tą vietą, nes ten sirai’‘.</verse>
				<verse number="10">Izraelio karalius pasiuntė į tą vietą, kurią jam nurodė Dievo vyras, ir saugojo ją. Taip jis saugojosi ne kartą ir ne du.</verse>
				<verse number="11">Sirijos karalius dėl to labai nerimavo. Jis, pasišaukęs savo tarnus, tarė: ‘‘Sakykite, kas iš mūsų su Izraelio karaliumi?’‘</verse>
				<verse number="12">Vienas iš jo tarnų tarė: ‘‘Nė vienas, mano valdove karaliau. Bet pranašas Eliziejus, kuris gyvena Izraelyje, praneša Izraelio karaliui tai, ką kalbi savo miegamajame’‘.</verse>
				<verse number="13">Jis įsakė savo vyrams: ‘‘Eikite ir sužinokite, kur jis yra, kad jį suimčiau’‘. Jam buvo pranešta: ‘‘Jis Dotane’‘.</verse>
				<verse number="14">Jis pasiuntė raitelių, kovos vežimų ir didelę kariuomenę, kurie nakčia apsupo miestą.</verse>
				<verse number="15">Dievo vyro tarnas, anksti atsikėlęs ir išėjęs, pamatė kariuomenę su raiteliais ir kovos vežimais, kurie buvo apsupę miestą. Tarnas sakė jam: ‘‘Vargas, mano šeimininke! Ką dabar darysime?’‘</verse>
				<verse number="16">Eliziejus atsakė: ‘‘Nebijok, nes su mumis yra daugiau negu su jais’‘.</verse>
				<verse number="17">Eliziejus meldėsi: ‘‘Viešpatie, atverk jo akis, kad matytų’‘. Viešpats atvėrė tarno akis, ir jis pamatė: štai kalnas buvo pilnas ugninių žirgų ir vežimų, supančių Eliziejų.</verse>
				<verse number="18">Sirams artinantis prie jo, Eliziejus meldėsi: ‘‘Viešpatie, apakink juos’‘. Ir Jis apakino juos pagal Eliziejaus žodį.</verse>
				<verse number="19">Tada Eliziejus tarė jiems: ‘‘Čia ne tas kelias ir ne tas miestas. Sekite mane, ir aš jus nuvesiu pas tą vyrą, kurio ieškote’‘. Jis juos nuvedė į Samariją.</verse>
				<verse number="20">Jiems atėjus į Samariją, Eliziejus meldėsi: ‘‘Viešpatie, atverk jų akis, kad jie vėl matytų’‘. Viešpats atvėrė jų akis, ir jie pamatė esą Samarijos viduryje.</verse>
				<verse number="21">Izraelio karalius, juos pamatęs, klausė Eliziejų: ‘‘Mano tėve, ar juos užmušti?’‘</verse>
				<verse number="22">Eliziejus atsakė: ‘‘Neužmušk. Argi tu žudai tuos, kuriuos paimi į nelaisvę savo kardu ir lanku? Duok jiems duonos ir vandens, kad pavalgytų ir atsigertų, o tada tegul eina pas savo valdovą’‘.</verse>
				<verse number="23">Jis jiems paruošė dideles vaišes, ir, jiems pavalgius bei atsigėrus, paleido juos grįžti pas savo valdovą. Nuo to laiko Sirijos būriai daugiau nebepuldinėjo Izraelio.</verse>
				<verse number="24">Kartą Sirijos karalius Ben Hadadas, surinkęs visą savo kariuomenę, atėjo ir apgulė Samariją.</verse>
				<verse number="25">Tada kilo didelis badas Samarijoje. Jie laikė ją apgulę, kol asilo galva kainavo aštuoniasdešimt šekelių sidabro ir ketvirtis kabo balandžių mėšlo penkis šekelius sidabro.</verse>
				<verse number="26">Izraelio karaliui einant mūro siena, viena moteris sušuko: ‘‘Padėk, mano valdove karaliau!’‘</verse>
				<verse number="27">Jis atsakė: ‘‘Jei Viešpats tau nepadeda, kaip aš tau padėsiu? Iš klojimo ar iš vyno spaustuvo?’‘</verse>
				<verse number="28">Karalius jos paklausė: ‘‘Ko norėtum?’‘ Ji atsakė: ‘‘Šita moteris man sakė: ‘Suvalgykime tavo sūnų šiandien, o mano sūnų rytoj suvalgysime’.</verse>
				<verse number="29">Išvirėme mano sūnų ir jį suvalgėme. O kai kitą dieną jai pasakiau, kad duotų savo sūnų suvalgyti, tai ji paslėpė jį’‘.</verse>
				<verse number="30">Karalius, išgirdęs moters žodžius, persiplėšė drabužius. Jis ėjo per sieną, ir žmonės matė, kad jis po rūbais vilkėjo ašutinę ant kūno.</verse>
				<verse number="31">Jis tarė: ‘‘Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, jei Šafato sūnaus Eliziejaus galva šiandien pasiliks ant jo pečių’‘.</verse>
				<verse number="32">Karalius pasiuntė vyrą pas Eliziejų, kuris tuo laiku sėdėjo savo namuose su vyresniaisiais. Eliziejus tarė vyresniesiems, prieš pasiuntiniui ateinant: ‘‘Ar matote, šitas žmogžudžio sūnus pasiuntė vyrą, kad nukirstų man galvą? Pamatę pasiuntinį ateinant, užrakinkite duris ir tvirtai laikykite, nes ir jo valdovą tuoj pamatysite’‘.</verse>
				<verse number="33">Jam kalbant su jais, atėjo pasiuntinys ir tarė: ‘‘Šita nelaimė yra iš Viešpaties! Tai ko man dar laukti iš Viešpaties?’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Tada Eliziejus sakė: ‘‘Klausykite Viešpaties žodžio: ‘Rytoj tuo laiku Samarijos vartuose smulkių miltų sykelis kainuos vieną šekelį ir du miežių sykeliai vieną šekelį’ ‘‘.</verse>
				<verse number="2">Tuomet vyras, į kurio ranką karalius remdavosi, sakė Dievo vyrui: ‘‘Jei Viešpats atidarytų dangaus langus, ar galėtų taip įvykti?’‘ Jis atsakė: ‘‘Tu tai matysi savo akimis, bet nevalgysi to’‘.</verse>
				<verse number="3">Keturi raupsuoti vyrai buvo prie miesto vartų. Jie kalbėjosi: ‘‘Ar mes čia sėdėsime, kol mirsime?</verse>
				<verse number="4">Jei eisime į miestą, ten siaučia badas ir mes mirsime ten, o jei čia sėdėsime, taip pat mirsime. Taigi eikime į sirų stovyklą. Jei jie paliks mus gyvus, gyvensime, o jei jie mus nužudys, mirsime’‘.</verse>
				<verse number="5">Prieblandoje jie pakilo eiti į sirų stovyklą. Priėję prie stovyklos, jie pamatė, kad ten nebuvo nė vieno žmogaus.</verse>
				<verse number="6">Viešpats padarė, kad sirų kariuomenė girdėjo vežimų ir žirgų kanopų bildesį, didelės kariuomenės garsus. Sirai kalbėjosi: ‘‘Tikrai, Izraelio karalius pasamdė prieš mus hetitų ir egiptiečių karalius’‘.</verse>
				<verse number="7">Jie skubėdami pakilo prieblandoje ir, palikę palapines, žirgus, asilus ir visa, kas stovykloje buvo, bėgo, gelbėdami savo gyvybes.</verse>
				<verse number="8">Raupsuotieji atėjo į stovyklą. Įėję į vieną palapinę, valgė, gėrė ir, pasiėmę sidabro, aukso bei drabužių, paslėpė. Po to jie sugrįžo, įėjo į kitą palapinę ir, išnešę iš ten, taip pat paslėpė.</verse>
				<verse number="9">Tada jie sakė vienas kitam: ‘‘Negerai darome, nes šita diena yra geros naujienos diena. Jei mes delsime ir lauksime iki aušros, ištiks mus nelaimė. Tad dabar eikime ir praneškime karaliaus namiškiams’‘.</verse>
				<verse number="10">Sugrįžę jie pranešė miesto vartų sargybai: ‘‘Buvome nuėję į sirų stovyklą; ten nėra nė vieno žmogaus, tik pririšti žirgai ir asilai, ir palapinėse viskas kaip buvo’‘.</verse>
				<verse number="11">Vartų sargyba pranešė tą žinią karaliaus namams.</verse>
				<verse number="12">Karalius, naktį atsikėlęs, sakė savo tarnams: ‘‘Aš jums pasakysiu, ką sirai padarė. Jie žino, kad mes alkani. Taigi jie išėjo iš stovyklos ir pasislėpė atvirame lauke, sakydami: ‘Jie išeis iš miesto, tada mes juos gyvus suimsime ir įsiveršime į miestą’ ‘‘.</verse>
				<verse number="13">Vienas iš jo tarnų tarė karaliui: ‘‘Leisk paimti likusius mieste penkis žirgus, nes jie yra likę mieste, kaip ir visa Izraelio daugybė, pasiųskime vyrus ir ištirkime’‘.</verse>
				<verse number="14">Jie pakinkė žirgus į du vežimus, ir karalius pasiuntė juos paskui sirų kariuomenę, sakydamas: ‘‘Eikite ir pažiūrėkite’‘.</verse>
				<verse number="15">Jie sekė juos iki Jordano; visas kelias buvo pilnas drabužių ir ginklų, kuriuos sirai skubėdami išmėtė. Pasiuntiniai sugrįžo ir pranešė karaliui.</verse>
				<verse number="16">Tada žmonės ėjo ir plėšė sirų stovyklą. Sykelis smulkių miltų arba du sykeliai miežių kainavo vieną šekelį, kaip Viešpats buvo sakęs.</verse>
				<verse number="17">Karalius pavedė vyrui, į kurio ranką jis remdavosi, prižiūrėti vartus, bet žmonės jį sumindžiojo vartuose ir jis mirė, kaip Dievo vyras buvo sakęs, kai pas jį buvo atėjęs karalius.</verse>
				<verse number="18">Kai Dievo vyras sakė karaliui: ‘‘Du sykeliai miežių arba vienas sykelis smulkių miltų kainuos vieną šekelį rytoj apie šitą laiką Samarijos vartuose’‘,</verse>
				<verse number="19">tas vyras sakė Dievo vyrui: ‘‘Jei Viešpats atidarytų dangaus langus, ar galėtų taip įvykti?’‘ Pranašas atsakė: ‘‘Tu tai matysi savo akimis, tačiau nevalgysi’‘.</verse>
				<verse number="20">Taip ir atsitiko. Žmonės jį mirtinai sumindžiojo vartuose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Eliziejus kalbėjo moteriai, kurios sūnų jis atgaivino: ‘‘Eik iš čia su savo namiškiais ir apsigyvenk kur nors svetur, nes Viešpats pašaukė badą į šitą šalį septyneriems metams’‘.</verse>
				<verse number="2">Moteris padarė pagal Dievo vyro žodį. Ji nuvyko su savo namiškiais į filistinų kraštą ir septynerius metus gyveno ten kaip ateivė.</verse>
				<verse number="3">Septyneriems metams praėjus, moteris sugrįžo iš filistinų šalies ir nuėjusi kreipėsi į karalių dėl savo namų ir žemės.</verse>
				<verse number="4">Karalius kalbėjosi su Dievo vyro tarnu Gehaziu, sakydamas: ‘‘Papasakok apie visus didelius darbus, kuriuos padarė Eliziejus’‘.</verse>
				<verse number="5">Gehaziui pasakojant, kaip Eliziejus prikėlė mirusįjį, atėjo ta moteris, kurios sūnų jis buvo atgaivinęs, ir kreipėsi dėl savo namų ir žemės. Gehazis tarė: ‘‘Mano valdove karaliau, štai ta moteris ir jos sūnus, kurį prikėlė Eliziejus’‘.</verse>
				<verse number="6">Karalius klausinėjo moterį, ir ji jam viską papasakojo. Po to karalius paskyrė jai vieną rūmų valdininką ir įsakė: ‘‘Sugrąžink jai visa, kas jai priklauso, ir visą lauko derlių nuo tos dienos, kai ji paliko šalį, iki šiol’‘.</verse>
				<verse number="7">Kartą Eliziejus atėjo į Damaską. Sirijos karalius Ben Hadadas sirgo. Kai jam pranešė, kad atėjo Dievo vyras,</verse>
				<verse number="8">karalius sakė Hazaeliui: ‘‘Imk dovanų ir eik Dievo vyro pasitikti. Per jį paklausk Viešpatį, sakydamas: ‘Ar pasveiksiu iš šitos ligos?’ ‘‘</verse>
				<verse number="9">Hazaelis, pasiėmęs dovanų, visokių Damasko gėrybių, kiek keturiasdešimt kupranugarių gali panešti, ėjo susitikti su Eliziejumi. Sutikęs jį, Hazaelis tarė: ‘‘Tavo sūnus Ben Hadadas, Sirijos karalius, atsiuntė mane pas tave paklausti, ar jis pasveiks iš šitos ligos’‘.</verse>
				<verse number="10">Eliziejus jam atsakė: ‘‘Eik ir pasakyk jam: ‘Tu tikrai pagysi’, bet Viešpats man parodė, kad jis tikrai mirs’‘.</verse>
				<verse number="11">Jis ilgai žiūrėjo į jį, kol tas susigėdo. Ir Dievo vyras pradėjo verkti.</verse>
				<verse number="12">Hazaelis klausė: ‘‘Kodėl tu verki, viešpatie?’‘ Jis atsakė: ‘‘Dėl to, kad aš žinau, ką tu darysi izraelitams. Jų sutvirtintus miestus tu sudeginsi, jaunuolius išžudysi kardu, kūdikius sutraiškysi ir nėščias moteris perskrosi’‘.</verse>
				<verse number="13">Hazaelis atsakė: ‘‘Kas gi yra tavo tarnas? Ar aš šuo, kad galėčiau padaryti tokius didelius dalykus?’‘ Eliziejus atsakė: ‘‘Viešpats man parodė, kad tu tapsi Sirijos karaliumi’‘.</verse>
				<verse number="14">Išsiskyręs su Eliziejumi, jis atėjo pas savo valdovą, kuris jį klausė: ‘‘Ką sakė Eliziejus?’‘ Jis atsakė: ‘‘Jis sakė, kad tu tikrai pagysi’‘.</verse>
				<verse number="15">Kitą dieną jis ėmė antklodę, pamirkė ją vandenyje ir uždėjo karaliui ant veido, ir tas mirė. Hazaelis ėmė karaliauti jo vietoje.</verse>
				<verse number="16">Penktaisiais Izraelio karaliaus Jehoramo, Ahabo sūnaus, metais Jehoramas, Judo karaliaus Juozapato sūnus, pradėjo karaliauti Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="17">Jis buvo trisdešimt dvejų metų, kai pradėjo karaliauti, ir karaliavo aštuonerius metus Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="18">Jis vaikščiojo Izraelio karalių keliais kaip Ahabo namai, nes Ahabo duktė buvo jo žmona. Ir jis darė pikta Viešpaties akyse.</verse>
				<verse number="19">Tačiau Viešpats nenorėjo Judo sunaikinti dėl savo tarno Dovydo, nes jam buvo pažadėjęs duoti žiburį iš jo vaikų.</verse>
				<verse number="20">Jehoramui valdant, Edomas sukilo, atsiskyrė nuo Judo ir paskyrė sau karalių.</verse>
				<verse number="21">Jehoramas nuvyko į Cayrą su kovos vežimais. Naktį jis užpuolė edomitus, kurie buvo apsupę jį ir kovos vežimų viršininkus, ir žmonės pabėgo į savo palapines.</verse>
				<verse number="22">Taip Edomas išsilaisvino iš Judo valdžios. Tuo pačiu laiku atsiskyrė ir Libna.</verse>
				<verse number="23">Visi kiti Jehoramo darbai surašyti Judo karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="24">Jehoramas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas prie savo tėvų Dovydo mieste, o jo sūnus Ahazijas pradėjo karaliauti jo vietoje.</verse>
				<verse number="25">Dvyliktaisiais Izraelio karaliaus Jehoramo, Ahabo sūnaus, metais Jeruzalėje pradėjo karaliauti Judo karaliaus Jehoramo sūnus Ahazijas.</verse>
				<verse number="26">Jis buvo dvidešimt dvejų metų, kai pradėjo karaliauti, ir karaliavo Jeruzalėje vienerius metus. Jo motina buvo vardu Atalija, Izraelio karaliaus Omrio duktė.</verse>
				<verse number="27">Jis vaikščiojo Ahabo namų keliais ir darė pikta Viešpaties akyse, nes buvo Ahabo namų žentas.</verse>
				<verse number="28">Jis su Ahabo sūnumi Jehoramu kariavo prieš Sirijos karalių Hazaelį Ramot Gileade, ir sirai sužeidė Jehoramą.</verse>
				<verse number="29">Karalius Jehoramas sugrįžo gydytis į Jezreelį. Ahazijas, Judo karaliaus Jehoramo sūnus, aplankė Jezreelyje sužeistą karalių Jehoramą, Ahabo sūnų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Pranašas Eliziejus, pasišaukęs vieną iš pranašų sūnų, jam tarė: ‘‘Susijuosk, pasiimk indą aliejaus ir eik į Ramot Gileadą.</verse>
				<verse number="2">Ten surask Nimšio sūnaus Juozapato sūnų Jehuvą. Pasikviesk jį iš jo brolių ir, įsivedęs į vidinį kambarį,</verse>
				<verse number="3">užpilk jam iš indo aliejaus ant galvos, sakydamas: ‘Taip sako Viešpats: ‘Aš tave patepiau Izraelio karaliumi’. Po to, atidaręs duris, išbėk nelaukdamas’‘.</verse>
				<verse number="4">Jaunasis pranašas atėjo į Ramot Gileadą.</verse>
				<verse number="5">Čia jis rado kariuomenės vadus besėdinčius. Jis tarė: ‘‘Turiu tau, vade, ką pasakyti’‘. Jehuvas paklausė: ‘‘Kuriam iš mūsų?’‘ Jis atsakė: ‘‘Tau, vade’‘.</verse>
				<verse number="6">Atsikėlęs Jehuvas įėjo į namus. Tuomet jis išpylė aliejų jam ant galvos ir tarė: ‘‘Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš tave patepiau Viešpaties tautos Izraelio karaliumi.</verse>
				<verse number="7">Tu sunaikinsi savo valdovo Ahabo namus ir atkeršysi Jezabelei už pranašų ir visų Viešpaties tarnų kraują.</verse>
				<verse number="8">Visi Ahabo namai pražus. Aš išnaikinsiu Izraelyje visus Ahabo giminės vyrus, kaip vergus, taip ir likusius Izraelyje.</verse>
				<verse number="9">Padarysiu su Ahabo namais, kaip padariau su Nebato sūnaus Jeroboamo ir su Ahijos sūnaus Baašos namais.</verse>
				<verse number="10">Jezabelę suės šunys Jezreelyje ir niekas jos nepalaidos’ ‘‘. Po to jis atidarė duris ir išbėgo.</verse>
				<verse number="11">Jehuvui įėjus pas savo valdovo tarnus, jie klausė: ‘‘Kas atsitiko? Ko tas beprotis buvo atėjęs pas tave?’‘ Jis jiems atsakė: ‘‘Jūs žinote tą žmogų ir jo kalbą’‘.</verse>
				<verse number="12">Jie sakė: ‘‘Netiesa, pasakyk mums dabar’‘. Tuomet jis pasakė, ką pranašas kalbėjo, sakydamas: ‘‘Taip sako Viešpats: ‘Aš tave patepiau Izraelio karaliumi’ ‘‘.</verse>
				<verse number="13">Tada kiekvienas iš jų skubiai ėmė savo apsiaustą, patiesė jį po jo kojomis ant plikų laiptų ir trimitavo, skelbdami: ‘‘Jehuvas yra karalius!’‘</verse>
				<verse number="14">Taip Nimšio sūnaus Juozapato sūnus Jehuvas surengė sąmokslą prieš Jehoramą, kuris su visu Izraeliu buvo Ramot Gileade prieš Sirijos karalių Hazaelį.</verse>
				<verse number="15">Karalius Jehoramas buvo sugrįžęs į Jezreelį gydytis, nes buvo sužeistas, kai kariavo su Sirijos karaliumi Hazaeliu. Jehuvas sakė: ‘‘Jei jūs pritariate, tai tegul niekas neišeina iš miesto, kad nepraneštų Jezreelyje’‘.</verse>
				<verse number="16">Jehuvas sėdo į vežimą ir išvažiavo į Jezreelį, nes Jehoramas ten gydėsi, o Judo karalius Ahazijas buvo atvykęs Jehoramo lankyti.</verse>
				<verse number="17">Jezreelio bokšte sargybinis, pamatęs Jehuvo būrį atvažiuojant, pranešė: ‘‘Matau būrį’‘. Jehoramas įsakė pasiųsti raitelį ir jų paklausti: ‘‘Ar su taika?’‘</verse>
				<verse number="18">Raitelis, susitikęs su Jehuvo būriu, klausė: ‘‘Ar su taika?’‘ Jehuvas atsakė: ‘‘Kam tau rūpi taika? Apsisuk ir sek paskui mane’‘. Sargybinis pranešė: ‘‘Pasiuntinys su jais susitiko, bet negrįžta’‘.</verse>
				<verse number="19">Jehoramas išsiuntė kitą raitelį. Tas, susitikęs su atvykstančiais, klausė: ‘‘Ar su taika?’‘ Jehuvas atsakė: ‘‘Kam tau rūpi taika? Apsisuk ir sek paskui mane’‘.</verse>
				<verse number="20">Sargybinis pranešė: ‘‘Jis juos pasiekė, bet negrįžta. Važiavimas panašus į Nimšio sūnaus Jehuvo važiavimą, nes važiuoja kaip padūkęs’‘.</verse>
				<verse number="21">Jehoramas įsakė paruošti vežimą. Izraelio karalius Jehoramas ir Judo karalius Ahazijas išvažiavo kiekvienas savo vežime. Jie sutiko Jehuvą prie jezreeliečio Naboto žemės sklypo.</verse>
				<verse number="22">Jehoramas, pamatęs Jehuvą, paklausė: ‘‘Ar su taika, Jehuvai?’‘ Tas atsakė: ‘‘Kokia gali būti taika, kol vyksta tavo motinos Jezabelės paleistuvystės ir žyniavimai?’‘</verse>
				<verse number="23">Jehoramas pasuko vežimą ir norėjo pabėgti, šaukdamas: ‘‘Išdavystė, Ahazijau!’‘</verse>
				<verse number="24">Tačiau Jehuvas įtempė lanką ir iššovė. Strėlė pataikė Jehoramui į širdį ir jis susmuko vežime.</verse>
				<verse number="25">Jehuvas įsakė savo vadui Bidkarui: ‘‘Išmesk jį ant jezreeliečio Naboto lauko! Aš prisimenu, kaip mudu važiavome paskui jo tėvą Ahabą ir Viešpats paskelbė prieš jį šį sprendimą:</verse>
				<verse number="26">‘Taip, kaip Aš vakar čia mačiau Naboto ir jo sūnų kraują, taip Aš tau atlyginsiu ant šito žemės sklypo’. Dabar išmesk jį ant šito sklypo, kaip Viešpats pasakė’‘.</verse>
				<verse number="27">Judo karalius Ahazijas, tai pamatęs, bėgo Bet Gano link. Jehuvas jį vijosi ir šaukė: ‘‘Nušaukite jį!’‘ Jie peršovė jį vežime Gūro įkalnėje, prie Ibleamo. Jis pabėgo į Megidą ir ten mirė.</verse>
				<verse number="28">Jo tarnai parvežė jį į Jeruzalę ir palaidojo prie jo tėvų Dovydo mieste.</verse>
				<verse number="29">Vienuoliktaisiais Ahabo sūnaus Jehoramo metais Ahazijas pradėjo karaliauti Jude.</verse>
				<verse number="30">Jehuvas atvyko į Jezreelį. Jezabelė, tai išgirdusi, išsidažė veidą, pasipuošė galvą ir žiūrėjo pro langą.</verse>
				<verse number="31">Jehuvui įeinant pro vartus, ji klausė: ‘‘Ar turėjo Zimris ramybę, nužudęs savo valdovą?’‘</verse>
				<verse number="32">Jis pažvelgė aukštyn į langą ir sakė: ‘‘Kas už mane? Kas?’‘ Du ar trys eunuchai pažiūrėjo žemyn.</verse>
				<verse number="33">Jis įsakė: ‘‘Numeskite ją žemyn!’‘ Jie numetė ją. Jos kraujas aptaškė sienas ir žirgus, kurie ją sutrypė.</verse>
				<verse number="34">Po to jis įėjo į vidų, valgė, gėrė ir įsakė: ‘‘Eikite ir pažiūrėkite, kad ta prakeiktoji būtų palaidota, nes ji buvo karaliaus duktė’‘.</verse>
				<verse number="35">Nuėję jos laidoti, jie rado tik kaukolę, kojas ir rankų plaštakas.</verse>
				<verse number="36">Jie sugrįžo ir jam pranešė. Jehuvas tarė: ‘‘Tai Viešpaties žodis, kurį Jis kalbėjo per savo tarną tišbietį Eliją: ‘Jezreelyje šunys suės Jezabelės kūną</verse>
				<verse number="37">ir jos lavonas gulės kaip mėšlas Jezreelio laukuose. Ir niekas nesakys, kad tai Jezabelė’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Ahabas turėjo septyniasdešimt sūnų Samarijoje. Jehuvas nusiuntė Samarijos miesto vyresniesiems ir Ahabo sūnų globėjams laiškus, kuriuose rašė:</verse>
				<verse number="2">‘‘Gavę šitą laišką, visi, kurie turite savo valdovo sūnų, sustiprintą miestą, kovos vežimų ir ginklų,</verse>
				<verse number="3">pasirinkite geriausią ir tinkamiausią iš savo valdovo sūnų, pasodinkite jį į tėvo sostą ir kariaukite už savo valdovo namus’‘.</verse>
				<verse number="4">Bet jie labai nusigando ir sakė: ‘‘Du karaliai neatsilaikė prieš jį, kaip tad mes atsilaikysime?’‘</verse>
				<verse number="5">Namų valdytojas, miesto valdytojas, vyresnieji ir sūnų globėjai pasiuntė Jehuvui tokį atsakymą: ‘‘Mes esame tavo tarnai ir visa, ką mums įsakysi, darysime. Nė vieno karaliumi nepaskirsime. Daryk, kaip tau patinka’‘.</verse>
				<verse number="6">Tada Jehuvas parašė jiems antrą laišką: ‘‘Jei jūs esate manieji ir klausysite manęs, paimkite savo valdovo sūnų galvas ir rytoj apie šitą laiką atneškite jas man į Jezreelį!’‘ Karaliaus sūnūs, septyniasdešimt vyrų, buvo miesto didžiūnų užauginti.</verse>
				<verse number="7">Gavę šitą laišką, jie nužudė visus karaliaus sūnus, septyniasdešimt vyrų, ir, sudėję jų galvas į pintines, nusiuntė jas Jehuvui į Jezreelį.</verse>
				<verse number="8">Pasiuntinys jam pranešė: ‘‘Atnešė karaliaus sūnų galvas’‘. Jis įsakė: ‘‘Sukraukite jas į dvi krūvas vartų įėjime ir palikite iki ryto’‘.</verse>
				<verse number="9">Rytą Jehuvas, išėjęs ir atsistojęs prie vartų, kalbėjo visiems žmonėms: ‘‘Jūs esate nekalti. Aš padariau sąmokslą prieš savo valdovą ir jį nužudžiau. Bet kas nužudė šituos?</verse>
				<verse number="10">Žinokite, kad nė vienas Viešpaties žodis nekris į žemę, ką Viešpats kalbėjo apie Ahabo namus. Dabar Viešpats įvykdė, ką kalbėjo per savo tarną Eliją’‘.</verse>
				<verse number="11">Jehuvas išžudė visus, kas liko iš Ahabo namų Jezreelyje, visus jo didžiūnus, patikėtinius ir kunigus; nė vieno nepaliko gyvo.</verse>
				<verse number="12">Po to jis ėjo į Samariją. Pakelyje, prie piemenų namų,</verse>
				<verse number="13">Jehuvas sutiko Judo karaliaus Ahazijo brolius ir klausė: ‘‘Kas jūs esate?’‘ Jie atsakė: ‘‘Mes esame Ahazijo broliai, atėjome aplankyti karaliaus sūnų ir karalienės sūnų’‘.</verse>
				<verse number="14">Jehuvas įsakė suimti juos gyvus. Jie suėmė juos ir nužudė prie Bet Ekedo šulinio keturiasdešimt du vyrus; nė vieno nepaliko gyvo.</verse>
				<verse number="15">Pasitraukęs iš ten, jis sutiko Rechabo sūnų Jehonadabą. Jis jį pasveikino ir klausė: ‘‘Ar tavo širdis nusiteikusi, kaip ir mano širdis dėl tavęs?’‘ Jehonadabas atsakė: ‘‘Taip’‘. Jehuvas tarė: ‘‘Jei taip, tai duok ranką’‘. Jam padavus ranką, Jehuvas padėjo jam įlipti į savo vežimą</verse>
				<verse number="16">ir tarė: ‘‘Eime su manimi ir pamatysi, koks aš uolus dėl Viešpaties’‘.</verse>
				<verse number="17">Atvykęs į Samariją, jis išžudė visus likusius Ahabo gimines Samarijoje pagal Viešpaties žodį, kurį Jis kalbėjo per Eliją.</verse>
				<verse number="18">Jehuvas, sušaukęs visus žmones, jiems tarė: ‘‘Ahabas mažai tarnavo Baalui, Jehuvas tarnaus jam daugiau.</verse>
				<verse number="19">Dabar sušaukite pas mane visus Baalo pranašus, visus jo garbintojus ir visus kunigus; žiūrėkite, kad nė vieno netrūktų, nes turiu aukoti Baalui didelę auką. Kas neatvyks, neliks gyvas’‘. Jehuvas tai darė klastingai, norėdamas išžudyti Baalo garbintojus.</verse>
				<verse number="20">Jis įsakė suruošti Baalui iškilmingą šventę.</verse>
				<verse number="21">Jehuvas apie tai paskelbė visam Izraeliui. Atvyko visi iki vieno Baalo garbintojai, ir Baalo namai buvo pilni nuo vieno krašto iki kito.</verse>
				<verse number="22">Jis įsakė drabužių saugotojui išdalinti drabužius visiems Baalo garbintojams.</verse>
				<verse number="23">Jehuvas, įėjęs su Rechabo sūnumi Jehonadabu į Baalo namus, tarė Baalo garbintojams: ‘‘Rūpestingai patikrinkite ir pažiūrėkite, kad čia nebūtų su jumis Viešpaties tarnų, tik vieni Baalo garbintojai’‘.</verse>
				<verse number="24">Jie įėjo aukoti deginamąsias ir kitas aukas. Jehuvas buvo pastatęs lauke aštuoniasdešimt vyrų ir įsakęs: ‘‘Tas vyras, kuris leis ištrūkti bent vienam iš žmonių, kuriuos atiduodu į jūsų rankas, savo gyvybe atsakys už jį’‘.</verse>
				<verse number="25">Baigus aukoti deginamąją auką, Jehuvas įsakė sargybai ir kariams: ‘‘Išžudykite juos! Niekas tenelieka gyvas!’‘ Jie išžudė juos kardu, sargyba bei vyresnieji juos išmetė ir, įėję į Baalo namus,</verse>
				<verse number="26">išnešė atvaizdus iš Baalo namų, juos sudegino,</verse>
				<verse number="27">sudaužė Baalo atvaizdą, sugriovė šventyklą ir toje vietoje padarė išvietes, išlikusias iki šios dienos.</verse>
				<verse number="28">Taip Jehuvas išnaikino Baalą iš Izraelio.</verse>
				<verse number="29">Tačiau nuo nuodėmių Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris įtraukė Izraelį į nuodėmę, nuo auksinių veršių Betelyje ir Dane, Jehuvas nepasitraukė.</verse>
				<verse number="30">Viešpats tarė Jehuvui: ‘‘Kadangi tu gerai padarei įvykdydamas, kas teisinga mano akyse, ir padarei Ahabo namams visa, kas buvo mano širdyje, tai tavo sūnūs iki ketvirtos kartos sėdės Izraelio soste’‘.</verse>
				<verse number="31">Tačiau Jehuvas nesilaikė Viešpaties, Izraelio Dievo, įstatymo visa širdimi ir neatsitraukė nuo nuodėmių Jeroboamo, kuris įtraukė Izraelį į nuodėmę.</verse>
				<verse number="32">Tuo laiku Viešpats pradėjo mažinti Izraelį. Hazaelis juos nugalėjo visame pasienyje,</verse>
				<verse number="33">nuo Jordano rytuose, visą Gileado šalį, gadus, rubenus ir manasus, iki Aroero miesto prie Arnono upės, ir Bašaną.</verse>
				<verse number="34">Visi kiti Jehuvo darbai ir jo galia yra aprašyta Izraelio karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="35">Jehuvas užmigo prie savo tėvų ir jį palaidojo Samarijoje; jo sūnus Jehoachazas karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="36">Jehuvas karaliavo Izraeliui Samarijoje dvidešimt aštuonerius metus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Ahazijo motina Atalija, sužinojusi, kad jos sūnus miręs, išžudė visus karaliaus palikuonis.</verse>
				<verse number="2">Bet karaliaus Joramo duktė Jehošeba, Ahazijo sesuo, slapčia paėmė Ahazijo sūnų Jehoašą iš karaliaus sūnų, kurie turėjo būti nužudyti, ir jį paslėpė nuo Atalijos su jo aukle miegamajame, ir jis išliko gyvas.</verse>
				<verse number="3">Jis su ja buvo paslėptas Viešpaties namuose šešerius metus. Atalija valdė kraštą.</verse>
				<verse number="4">Septintais metais Jehojada, pasikvietęs šimtininkus ir sargybos viršininkus, įsivedė juos į Viešpaties namus ir padarė su jais sutartį. Prisaikdinęs Viešpaties namuose, jis parodė jiems karaliaus sūnų.</verse>
				<verse number="5">Po to jis įsakė: ‘‘Trečdalis jūsų, kurie įeinate sabato dieną, saugosite karaliaus namus;</verse>
				<verse number="6">trečdalis būsite prie Sūro vartų ir trečdalis prie vartų už sargybos. Taip jūs saugosite namus, kad jie nebūtų sugriauti.</verse>
				<verse number="7">O dvi jūsų dalys iš tų, kurie išeinate sabato dieną, saugos Viešpaties namus ir karalių.</verse>
				<verse number="8">Kiekvienas iš jūsų, laikydamas rankoje paruoštą ginklą, apsupkite karalių ir, jei kas artinsis prie jo įeinant ar išeinant, nužudykite’‘.</verse>
				<verse number="9">Šimtininkai padarė taip, kaip įsakė kunigas Jehojada: kiekvienas su savo vyrais, kurie sabato dieną įeidavo arba išeidavo, atėjo pas kunigą Jehojadą.</verse>
				<verse number="10">Kunigas padavė šimtininkams karaliaus Dovydo ietis ir skydus, buvusius Viešpaties šventykloje.</verse>
				<verse number="11">Sargybiniai stovėjo su ginklais rankose aplink karalių nuo dešiniojo šventyklos šono iki kairiojo, prie aukuro ir prie šventyklos.</verse>
				<verse number="12">Jis išvedė karaliaus sūnų, uždėjo jam karūną, įteikė liudijimą, patepė jį ir paskelbė karaliumi. Jie plojo rankomis ir šaukė: ‘‘Tegyvuoja karalius!’‘</verse>
				<verse number="13">Atalija, išgirdusi sargybos ir minios šauksmą, atėjo į Viešpaties šventyklą.</verse>
				<verse number="14">Pamačiusi karalių, stovintį ant paaukštinimo prie kolonos, kunigaikščius, trimitininkus prie karaliaus ir krašto žmones, besidžiaugiančius ir trimituojančius, Atalija perplėšė savo drabužius ir šaukė: ‘‘Sąmokslas! Sąmokslas!’‘</verse>
				<verse number="15">Kunigas Jehojada įsakė šimtininkams: ‘‘Išveskite ją pro eiles! Kas ją seks, nužudykite kardu’‘. Nes kunigas sakė: ‘‘Kad ji nebūtų nužudyta Viešpaties namuose’‘.</verse>
				<verse number="16">Jie išvedė ją į karaliaus namus pro Žirgų vartus ir nužudė.</verse>
				<verse number="17">Jehojada padarė sandorą tarp Viešpaties ir karaliaus bei tautos, kad jie bus Viešpaties tauta, ir tarp karaliaus ir tautos.</verse>
				<verse number="18">Po to visi žmonės nuėjo į Baalo namus, juos sugriovė, aukurus ir atvaizdus sudaužė ir Baalo kunigą Mataną nužudė prie aukurų. Kunigas paskyrė prižiūrėtojus Viešpaties namams.</verse>
				<verse number="19">Jis kartu su šimtininkais, kariuomenės vadais, sargybiniais ir visais žmonėmis nuvedė karalių iš Viešpaties namų pro sargybos vartus į karaliaus namus, kur jis atsisėdo į karaliaus sostą.</verse>
				<verse number="20">Visi krašto žmonės džiaugėsi, ir mieste buvo ramu. Atalija buvo kardu nužudyta karaliaus namuose.</verse>
				<verse number="21">Pradėdamas karaliauti, Jehoašas buvo septynerių metų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Septintaisiais Jehuvo metais Jehoašas tapo karaliumi ir valdė Judą keturiasdešimt metų, gyvendamas Jeruzalėje. Jo motina buvo vardu Cibija iš Beer Šebos.</verse>
				<verse number="2">Jehoašas darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse, per visas dienas, kol jį mokė kunigas Jehojada.</verse>
				<verse number="3">Tik aukštumos nebuvo pašalintos, žmonės vis dar aukojo ir smilkė aukštumose.</verse>
				<verse number="4">Jehoasas įsakė kunigams: ‘‘Visus pašvęstus pinigus, atneštus į Viešpaties namus, praeinančiųjų pinigus, asmens mokesčius, savo noru duodamas šventyklai aukas</verse>
				<verse number="5">turi surinkti kunigai, kiekvienas iš savo pažįstamų. Tegul jie užtaiso visas spragas namuose, kur tik suras kokių spragų’‘.</verse>
				<verse number="6">Dvidešimt trečiaisiais karaliaus Jehoašo metais kunigai dar nebuvo užtaisę namų spragų.</verse>
				<verse number="7">Todėl karalius Jehoašas, pasišaukęs kunigą Jehojadą ir kitus kunigus, jiems tarė: ‘‘Kodėl jūs neužtaisote namų spragų? Nuo šiolei nebeimkite pinigų iš savo pažįstamų, bet atiduokite juos namų spragoms užtaisyti’‘.</verse>
				<verse number="8">Kunigai nuo to laiko neberinko iš žmonių pinigų ir nebetaisė namų spragų.</verse>
				<verse number="9">Kunigas Jehojada paėmė dėžę, išgręžė jos dangtyje skylę ir ją pastatė šalia aukuro, dešinėje pusėje prie įėjimo į Viešpaties namus. Kunigai, budėję prie įėjimo, įmesdavo į ją visus pinigus, atneštus į Viešpaties namus.</verse>
				<verse number="10">Pamatę, kad dėžėje daug pinigų, karaliaus raštininkas ir vyriausiasis kunigas atėję suskaičiuodavo Viešpaties namuose rastus pinigus ir, užrišę maišuose, paimdavo.</verse>
				<verse number="11">Suskaičiuotus pinigus atiduodavo darbų prižiūrėtojams Viešpaties namuose, jie sumokėdavo dailidėms ir statybininkams, dirbusiems Viešpaties namuose,</verse>
				<verse number="12">mūrininkams bei akmens tašytojams, o taip pat pirkdavo rąstus bei tašytus akmenis Viešpaties namų spragoms užtaisyti ir apmokėdavo visas remonto išlaidas.</verse>
				<verse number="13">Už surenkamus Viešpaties namuose pinigus nebuvo daromi reikmenys Viešpaties namams: sidabriniai dubenys, gnybtuvai, šlakstytuvai, trimitai ir auksiniai bei sidabriniai indai.</verse>
				<verse number="14">Pinigus atiduodavo darbininkams ir už juos atlikdavo Viešpaties namų remontą.</verse>
				<verse number="15">Nebuvo reikalaujama ataskaitos iš tų, kurie pinigus išmokėdavo, nes jie elgėsi ištikimai.</verse>
				<verse number="16">Piniginės aukos už nusikaltimus ir nuodėmes nebuvo įnešamos į Viešpaties namus, bet priklausė kunigams.</verse>
				<verse number="17">Kartą Sirijos karalius Hazaelis kariavo prieš Gatą ir jį užėmė. Užėmęs Gatą, Hazaelis atsigręžė prieš Jeruzalę.</verse>
				<verse number="18">Judo karalius Jehoašas paėmė visas pašvęstas dovanas, kurias pašventė jo tėvai Judo karaliai Juozapatas ir Jehoramas, bei savo paties pašvęstas dovanas ir visą auksą iš Viešpaties bei karaliaus namų iždų ir nusiuntė Sirijos karaliui Hazaeliui. Tada jis pasitraukė nuo Jeruzalės.</verse>
				<verse number="19">Visi kiti Jehoašo darbai yra surašyti Judo karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="20">Jo tarnai padarė sąmokslą, sukilo ir nužudė Jehoašą Milojo namuose, pakelėje į Silą.</verse>
				<verse number="21">Jį nužudė jo tarnai: Šimato sūnus Jozakaras ir Šomero sūnus Jehozabadas. Ir jis buvo palaidotas prie savo tėvų Dovydo mieste, o jo sūnus Amacijas karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Dvidešimt trečiaisiais Judo karaliaus Jehoašo, Ahazijo sūnaus, metais Jehuvo sūnus Jehoachazas pradėjo karaliauti Izraelyje, Samarijoje, ir karaliavo septyniolika metų.</verse>
				<verse number="2">Jis darė pikta Viešpaties akyse ir sekė nuodėmėmis Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris įtraukė į nuodėmę Izraelį, ir neatsitraukė nuo jų.</verse>
				<verse number="3">Viešpaties rūstybė užsidegė prieš Izraelį, ir Jis juos atidavė Sirijos karaliui Hazaeliui ir jo sūnui Ben Hadadui per visas jų dienas.</verse>
				<verse number="4">Jehoachazas meldėsi, ir Viešpats jį išklausė, nes matė, kaip Izraelis vargo Sirijos priespaudoje.</verse>
				<verse number="5">Viešpats davė Izraeliui gelbėtoją, ir jie buvo išlaisvinti iš Sirijos rankos; tuomet izraelitai gyveno savo palapinėse kaip anksčiau.</verse>
				<verse number="6">Tačiau jie neatsitraukė nuo nuodėmių Jeroboamo namų, kuris įtraukė Izraelį į nuodėmę, ir gyveno jose, ir neišnaikino giraitės Samarijoje.</verse>
				<verse number="7">Sirijos karalius paliko Jehoachazui tik penkiasdešimt raitelių, dešimt kovos vežimų ir dešimt tūkstančių pėstininkų, nes jis juos sunaikino ir padarė kaip dulkes kūlimo metu.</verse>
				<verse number="8">Visi kiti Jehoachazo darbai ir jo galia yra aprašyti Izraelio karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="9">Jehoachazas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas Samarijoje, o jo sūnus Jehoašas karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="10">Trisdešimt septintaisiais Judo karaliaus Jehoašo metais Jehoachazo sūnus Jehoašas pradėjo karaliauti Izraelyje, Samarijoje, ir valdė kraštą šešiolika metų.</verse>
				<verse number="11">Jis darė pikta Viešpaties akyse ir neatsitraukė nuo nuodėmių Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris įtraukė Izraelį į nuodėmę, ir vaikščiojo jose.</verse>
				<verse number="12">Visi kiti Jehoašo darbai ir jo galia, kariaujant su Judo karaliumi Amaciju, yra aprašyti Izraelio karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="13">Jehoašas užmigo prie savo tėvų ir jo sūnus Jeroboamas atsisėdo į jo sostą. Jehoašą palaidojo Samarijoje prie Izraelio karalių.</verse>
				<verse number="14">Eliziejus susirgo liga, nuo kurios vėliau jis numirė. Izraelio karalius Jehoašas atėjo pas jį, verkė prie jo ir sakė: ‘‘Mano tėve, mano tėve, Izraelio kovos vežimai ir jo raiteliai!’‘</verse>
				<verse number="15">Eliziejus sakė jam: ‘‘Paimk lanką ir strėlių’‘. Jehoašas paėmė lanką ir strėlių.</verse>
				<verse number="16">Tuomet Eliziejus sakė Izraelio karaliui: ‘‘Uždėk savo ranką ant lanko’‘. Jis uždėjo ranką, o Eliziejus uždėjo savo rankas ant karaliaus rankų</verse>
				<verse number="17">ir tarė: ‘‘Atidaryk langą į rytus ir šauk’‘. Jis atidarė ir šovė. Eliziejus sakė: ‘‘Tai Viešpaties išlaisvinimo strėlė, išlaisvinimo iš Sirijos strėlė. Tu nugalėsi sirus Afeke ir juos pribaigsi’‘.</verse>
				<verse number="18">Po to jis sakė: ‘‘Paimk strėles ir suduok į žemę’‘. Karalius paėmė ir tris kartus sudavė strėlėmis į žemę.</verse>
				<verse number="19">Dievo vyras supykęs tarė: ‘‘Reikėjo suduoti penkis ar šešis kartus, tada būtum nugalėjęs Siriją ir juos pribaigęs. O dabar tik tris kartus ją nugalėsi’‘.</verse>
				<verse number="20">Eliziejus mirė ir buvo palaidotas. Tais metais Moabo būriai įsiveržė į Izraelį.</verse>
				<verse number="21">Kartą, laidojant vyrą, žmonės pamatė karių būrį ir įmetė tą vyrą į Eliziejaus kapą. Kai tas vyras kape palietė Eliziejaus kaulus, atgijo ir atsistojo.</verse>
				<verse number="22">Sirijos karalius Hazaelis spaudė Izraelį per visas Jehoachazo dienas.</verse>
				<verse number="23">Tačiau Viešpats buvo jiems maloningas, jų gailėjosi ir pažvelgė į juos dėl savo sandoros su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. Jis nenorėjo jų sunaikinti ir iki šiol jų neatmetė nuo savęs.</verse>
				<verse number="24">Sirijos karalius Hazaelis mirė, ir jo sūnus Ben Hadadas pradėjo karaliauti jo vietoje.</verse>
				<verse number="25">Jehoachazo sūnus Jehoašas atsiėmė iš Hazaelio sūnaus Ben Hadado miestus, kuriuos jis buvo karu paėmęs iš jo tėvo Jehoachazo. Tris kartus Jehoašas jį nugalėjo ir atgavo Izraelio miestus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Antraisiais Izraelio karaliaus Jehoašo, Jehoachazo sūnaus, metais Jehoašo sūnus Amacijas karaliavo Jude.</verse>
				<verse number="2">Pradėdamas karaliauti, jis buvo dvidešimt penkerių metų amžiaus ir karaliavo Jeruzalėje dvidešimt devynerius metus. Jo motina buvo vardu Jehoadina, iš Jeruzalės.</verse>
				<verse number="3">Amacijas darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse, tačiau ne taip, kaip jo tėvas Dovydas. Jis visur elgėsi taip, kaip jo tėvas Jehoašas.</verse>
				<verse number="4">Aukštumos nebuvo panaikintos, ir žmonės vis dar aukojo ir smilkė jose.</verse>
				<verse number="5">Kai karalystė įsitvirtino jo rankose, jis nužudė tuos tarnus, kurie nužudė jo tėvą karalių.</verse>
				<verse number="6">Tačiau jų vaikų jis nenužudė, laikydamasis to, kas parašyta Mozės įstatymo knygoje, kur Viešpats sako: ‘‘Nežudykite tėvų už vaikus, nė vaikų už tėvus, bet kiekvienas turi mirti už savo nuodėmę’‘.</verse>
				<verse number="7">Jis nugalėjo Druskos slėnyje edomitus, nukaudamas jų dešimt tūkstančių, ir užkariavo Selą. Jis ją pavadino Jokteeliu, ir taip ji vadinama iki šios dienos.</verse>
				<verse number="8">Tuomet Amacijas siuntė pasiuntinius pas Jehuvo sūnaus Jehoachazo sūnų Jehoasą, Izraelio karalių, ir sakė jam: ‘‘Išeik, kad susitiktume veidas į veidą’‘.</verse>
				<verse number="9">Izraelio karalius Jehoašas siuntė Judo karaliui Amacijui tokį atsakymą: ‘‘Libane auganti usnis siuntė pas Libano kedrą, sakydama: ‘Leisk savo dukterį už mano sūnaus’. Bet Libano laukinis žvėris prabėgdamas sutrypė usnį.</verse>
				<verse number="10">Tu nugalėjai edomitus, todėl pasididžiavo tavo širdis. Džiaukis tuo ir pasilik namie. Kodėl nori prisišaukti nelaimę ir žūti kartu su Judu?’‘</verse>
				<verse number="11">Amacijas nepaklausė, todėl Izraelio karalius Jehoasas atėjo. Jis ir Judo karalius Amacijas susitiko veidas į veidą Bet Šemeše, kuris priklauso Judui.</verse>
				<verse number="12">Izraelis nugalėjo Judą, ir jo vyrai pabėgo į savo palapines.</verse>
				<verse number="13">Judo karalių Amaciją, Ahazijo sūnaus Jehoašo sūnų, Izraelio karalius Jehoašas paėmė į nelaisvę Bet Šemeše; tada atėjo į Jeruzalę ir nugriovė Jeruzalės sieną nuo Efraimo vartų iki Kampo vartų, keturis šimtus uolekčių.</verse>
				<verse number="14">Jis pasiėmė visą auksą, sidabrą, visus indus, rastus Viešpaties namuose ir karaliaus namų ižde, bei įkaitus ir sugrįžo į Samariją.</verse>
				<verse number="15">Visi kiti Jehoašo darbai, jo galia ir jo kova su Judo karaliumi Amaciju yra aprašyti Izraelio karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="16">Jehoašas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas Samarijoje prie Izraelio karalių, o jo sūnus Jeroboamas karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="17">Jehoašo sūnus Amacijas, Judo karalius, mirus Jehoachazo sūnui Jehoašui, Izraelio karaliui, dar gyveno penkiolika metų.</verse>
				<verse number="18">Visi kiti Amacijo darbai surašyti Judo karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="19">Jeruzalėje prieš jį kilo sąmokslas, ir Amacijas pabėgo į Lachišą. Bet jie pasiuntė į Lachišą ir jį ten nužudė.</verse>
				<verse number="20">Jo kūną pargabeno ant žirgų Jeruzalėn ir palaidojo prie jo tėvų Dovydo mieste.</verse>
				<verse number="21">Tada visi Judo žmonės ėmė Azariją, kuriam buvo šešiolika metų, ir padarė savo karaliumi vietoje jo tėvo Amacijo.</verse>
				<verse number="22">Jis sutvirtino Elatą ir sugrąžino jį Judui po to, kai karalius užmigo prie savo tėvų.</verse>
				<verse number="23">Jeroboamas, Izraelio karaliaus Jehoašo sūnus, pradėjo karaliauti Samarijoje penkioliktaisiais Judo karaliaus Amacijo, Jehoašo sūnaus, metais. Jis valdė keturiasdešimt vienerius metus.</verse>
				<verse number="24">Jis darė pikta Viešpaties akyse ir neatsitraukė nuo nuodėmių Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris įtraukė Izraelį į nuodėmę.</verse>
				<verse number="25">Jis atstatė Izraelio ribas nuo Hamato iki lygumos jūros pagal Viešpaties, Izraelio Dievo, žodį, kurį Jis paskelbė per savo tarną pranašą Joną, Amitajo sūnų, iš Get Hefero.</verse>
				<verse number="26">Viešpats matė didelį Izraelio vargą, kad nebeliko nei vergų, nei laisvųjų ir kad nebuvo nė vieno, kas padėtų Izraeliui.</verse>
				<verse number="27">Viešpats nesakė, kad išnaikins Izraelio vardą nuo žemės paviršiaus, bet Jis išgelbėjo juos per Jehoašo sūnų Jeroboamą.</verse>
				<verse number="28">Visi kiti Jeroboamo darbai, jo galia, kovos, kaip jis sugrąžino Izraeliui Damaską ir Hamatą, yra aprašyta Izraelio karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="29">Jeroboamas užmigo prie savo tėvų, Izraelio karalių, ir jo sūnus Zacharija karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Dvidešimt septintaisiais Izraelio karaliaus Jeroboamo metais Jude pradėjo karaliauti karaliaus Amacijo sūnus Azarija.</verse>
				<verse number="2">Pradėdamas valdyti, jis buvo šešiolikos metų ir penkiasdešimt dvejus metus karaliavo Jeruzalėje. Jo motina buvo vardu Jecholija, iš Jeruzalės.</verse>
				<verse number="3">Jis darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse, kaip ir jo tėvas Amacijas.</verse>
				<verse number="4">Tik aukštumos nebuvo panaikintos, žmonės vis dar aukojo ir smilkė aukštumose.</verse>
				<verse number="5">Viešpats ištiko karalių raupsais. Iki mirties jis gyveno atskiruose namuose, o jo sūnus Jotamas valdė jo namus ir teisė krašto žmones.</verse>
				<verse number="6">Visi kiti Azarijos darbai surašyti Judo karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="7">Azarija užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas prie savo tėvų Dovydo mieste; jo sūnus Jotamas karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="8">Trisdešimt aštuntaisiais Judo karaliaus Azarijos metais Jeroboamo sūnus Zacharija šešis mėnesius karaliavo Izraelyje, Samarijoje.</verse>
				<verse number="9">Jis darė pikta Viešpaties akyse kaip jo tėvai ir neatsitraukė nuo nuodėmių Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris įtraukė Izraelį į nuodėmę.</verse>
				<verse number="10">Jabešo sūnus Šalumas surengė sąmokslą, užpuolė žmonių akivaizdoje Zachariją, nužudė jį ir karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="11">Visi kiti Zacharijos darbai surašyti Izraelio karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="12">Toks buvo Viešpaties žodis, kurį Jis kalbėjo Jehuvui: ‘‘Iki ketvirtosios kartos tavo sūnūs sėdės Izraelio soste’‘. Ir taip įvyko.</verse>
				<verse number="13">Jabešo sūnus Šalumas pradėjo karaliauti Izraelyje trisdešimt devintaisiais Judo karaliaus Uzijo metais ir karaliavo Samarijoje vieną mėnesį.</verse>
				<verse number="14">Gadžio sūnus Menahemas, išėjęs iš Tircos, atėjo į Samariją; jis, užpuolęs Jabešo sūnų Šalumą, nužudė jį ir karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="15">Visi kiti Šalumo darbai ir jo surengtas sąmokslas yra aprašyta Izraelio karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="16">Menahemas sunaikino Tifsacho miestą ir visą kraštą nuo Tircos; gyventojus išžudė, nes jie neatidarė jam miesto vartų, o nėščias moteris perskrodė.</verse>
				<verse number="17">Trisdešimt devintaisiais Judo karaliaus Azarijos metais Izraelyje pradėjo karaliauti Gadžio sūnus Menahemas ir karaliavo Samarijoje dešimt metų.</verse>
				<verse number="18">Jis darė pikta Viešpaties akyse ir neatsitraukė nuo nuodėmių Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris įtraukė Izraelį į nuodėmę.</verse>
				<verse number="19">Asirijos karalius Pulas užpuolė kraštą. Menahemas davė jam tūkstantį talentų sidabro, kad jo ranka būtų su juo ir padėtų įsitvirtinti valdžioje.</verse>
				<verse number="20">Menahemas visus pasiturinčius gyventojus apdėjo mokesčiais, kiekvieną po penkiasdešimt šekelių sidabro, kad galėtų sumokėti Asirijos karaliui. Taip Asirijos karalius apsisuko ir pasitraukė iš krašto.</verse>
				<verse number="21">Visi kiti Menahemo darbai surašyti Izraelio karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="22">Menahemas užmigo prie savo tėvų, ir jo sūnus Pekachija karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="23">Penkiasdešimtaisiais Judo karaliaus Azarijos metais Izraelio karaliumi Samarijoje tapo Menahemo sūnus Pekachija ir karaliavo dvejus metus.</verse>
				<verse number="24">Jis darė pikta Viešpaties akyse ir nepasitraukė nuo nuodėmių Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris įtraukė Izraelį į nuodėmę.</verse>
				<verse number="25">Prieš jį surengė sąmokslą Remalijo sūnus Pekachas, jo karo vadas. Jis susitarė su Argobu, Arjė bei penkiasdešimt gileadiečių ir nužudė jį Samarijoje, karaliaus rūmuose. Ir jis karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="26">Visi kiti Pekachijos darbai surašyti Izraelio karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="27">Penkiasdešimt antraisiais Judo karaliaus Azarijos metais Izraelyje ir Samarijoje pradėjo karaliauti Remalijo sūnus Pekachas ir karaliavo dvidešimt metų.</verse>
				<verse number="28">Pekachas darė pikta Viešpaties akyse ir neatsitraukė nuo nuodėmių Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris įtraukė Izraelį į nuodėmę.</verse>
				<verse number="29">Izraelio karaliaus Pekacho dienomis Asirijos karalius Tiglat Pileseras įsiveržė ir paėmė Ijoną, Abel Bet Maaką, Janoachą, Kedešą, Hasorą, Gileadą, Galilėją ir visą Naftalio kraštą, o žmones išsivedė į Asiriją.</verse>
				<verse number="30">Elos sūnus Ozėjas surengė sąmokslą prieš Remalijo sūnų Pekachą, nužudė jį ir karaliavo jo vietoje dvidešimtaisiais Uzijo sūnaus Jotamo metais.</verse>
				<verse number="31">Visi kiti Pekacho darbai surašyti Izraelio karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="32">Antraisiais Remalijo sūnaus Pekacho, Izraelio karaliaus, metais pradėjo karaliauti Judo karaliaus Uzijo sūnus Jotamas.</verse>
				<verse number="33">Jis pradėjo karaliauti dvidešimt penkerių metų ir karaliavo Jeruzalėje šešiolika metų. Jo motina buvo Cadoko duktė Jeruša.</verse>
				<verse number="34">Jis darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse, kaip ir jo tėvas Uzijas.</verse>
				<verse number="35">Tačiau aukštumos nebuvo panaikintos, žmonės vis dar smilkė ir aukojo aukštumose. Jis pastatė aukštutinius Viešpaties namų vartus.</verse>
				<verse number="36">Visi kiti Jotamo darbai yra surašyti Judo karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="37">Tomis dienomis Viešpats pradėjo siųsti prieš Judą Sirijos karalių Reciną ir Remalijo sūnų Pekachą.</verse>
				<verse number="38">Jotamas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas prie savo tėvų savo tėvo Dovydo mieste; jo sūnus Ahazas pradėjo karaliauti jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Septynioliktaisiais Remalijo sūnaus Pekacho metais pradėjo karaliauti Judo karaliaus Jotamo sūnus Ahazas.</verse>
				<verse number="2">Pradėdamas karaliauti, jis buvo dvidešimties metų ir karaliavo Jeruzalėje šešiolika metų. Jis nedarė to, kas teisinga Viešpaties, jo Dievo, akyse, kaip darė jo tėvas Dovydas,</verse>
				<verse number="3">bet vaikščiojo Izraelio karalių keliais, net leido savo sūnui eiti per ugnį, mėgdžiodamas bjaurystes pagonių, kuriuos Viešpats išvarė prieš izraelitams užimant tą kraštą.</verse>
				<verse number="4">Jis aukojo ir smilkė aukštumose, ant kalvų ir po kiekvienu žaliuojančiu medžiu.</verse>
				<verse number="5">Sirijos karalius Recinas ir Remalijo sūnus Pekachas, Izraelio karalius, atėję prieš Jeruzalę, apgulė miestą, bet neįstengė jo paimti.</verse>
				<verse number="6">Sirijos karalius Recinas sugrąžino Elatą Sirijai ir, išvaręs žydus iš Elato, jį apgyvendino edomitais, kurie ten tebegyvena iki šios dienos.</verse>
				<verse number="7">Tada Ahazas siuntė pasiuntinius pas Asirijos karalių Tiglat Pileserą, sakydamas: ‘‘Aš esu tavo tarnas ir tavo sūnus. Ateik ir išgelbėk mane iš Sirijos ir Izraelio karalių rankų’‘.</verse>
				<verse number="8">Ahazas paėmė auksą ir sidabrą, kuriuos rado Viešpaties namuose ir karaliaus namų ižde, ir pasiuntė dovaną Asirijos karaliui.</verse>
				<verse number="9">Asirijos karalius paklausė jo ir, užpuolęs Damaską, paėmė jį, gyventojus išvedė į Kyrą, o Reciną nužudė.</verse>
				<verse number="10">Karalius Ahazas nuvyko į Damaską pasitikti Asirijos karaliaus Tiglat Pilesero. Pamatęs Damaske aukurą, karalius Ahazas pasiuntė kunigui Ūrijai aukuro atvaizdą, jo pavyzdį ir brėžinius su visomis detalėmis.</verse>
				<verse number="11">Kunigas Ūrija pastatė aukurą pagal pavyzdį, kurį karalius Ahazas atsiuntė iš Damasko, prieš Ahazui grįžtant iš Damasko.</verse>
				<verse number="12">Karalius, sugrįžęs iš Damasko ir pamatęs aukurą, priėjo prie jo ir aukojo ant jo.</verse>
				<verse number="13">Jis aukojo deginamąją bei duonos auką, išliejo geriamąją auką ir šlakstė padėkos aukų kraują ant aukuro.</verse>
				<verse number="14">Varinį aukurą, kuris buvo priešais Viešpatį, perkėlė į kitą vietą, į šiaurę nuo naujo aukuro.</verse>
				<verse number="15">Karalius Ahazas įsakė kunigui Ūrijai: ‘‘Ant naujojo aukuro aukok deginamąją auką rytą ir duonos auką vakare, karaliaus deginamąją bei duonos auką ir krašto gyventojų deginamąsias, duonos ir geriamąsias aukas, o aukų kraują šlakstyk ant jo. Varinį aukurą palik mano nuožiūrai’‘.</verse>
				<verse number="16">Kunigas Ūrija padarė, kaip jam įsakė karalius Ahazas.</verse>
				<verse number="17">Karalius Ahazas supjaustė stovų rėmus ir nuėmė nuo jų praustuves. Jis taip pat nukėlė baseiną nuo varinių jaučių, kurie buvo po juo, ir padėjo jį ant akmeninio grindinio.</verse>
				<verse number="18">Be to, sabato pastogę, kuri buvo pastatyta namuose, ir karaliaus įėjimą jis pašalino iš Viešpaties namų dėl Asirijos karaliaus.</verse>
				<verse number="19">Visi kiti Ahazo darbai yra surašyti Judo karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="20">Ahazas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas Dovydo mieste; jo sūnus Ezekijas karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Dvyliktaisiais Judo karaliaus Ahazo metais Izraelyje ir Samarijoje pradėjo karaliauti Elos sūnus Ozėjas ir karaliavo devynerius metus.</verse>
				<verse number="2">Jis darė pikta Viešpaties akyse, bet ne taip, kaip Izraelio karaliai, buvę prieš jį.</verse>
				<verse number="3">Asirijos karalius Šalmaneseras kariavo prieš jį, ir Ozėjas, tapęs jo tarnu, mokėjo jam duoklę.</verse>
				<verse number="4">Asirijos karalius pastebėjo, kad Ozėjas rengia sąmokslą, nes pasiuntė pasiuntinius pas Egipto karalių Soją ir nesumokėjo duoklės kaip ankstesniais metais. Todėl Asirijos karalius suėmė jį ir uždarė į kalėjimą.</verse>
				<verse number="5">Asirijos karalius užėmė visą kraštą, pasiekė Samariją ir laikė ją apgulęs trejus metus.</verse>
				<verse number="6">Devintaisiais Ozėjo metais Asirijos karalius paėmė Samariją ir išvedė izraelitus į Asiriją, juos apgyvendino Halache, Habore prie Gozano upės ir medų miestuose.</verse>
				<verse number="7">Taip įvyko dėl to, kad izraelitai nusidėjo Viešpačiui, savo Dievui, kuris juos išvedė iš Egipto žemės ir faraono priespaudos, ir garbino svetimus dievus.</verse>
				<verse number="8">Jie elgėsi pagal papročius pagonių, kuriuos Viešpats išvarė prieš izraelitams užimant kraštą, ir pagal Izraelio karalių įvestus papročius.</verse>
				<verse number="9">Izraelitai slapta darė tai, kas nebuvo teisinga Viešpaties, jų Dievo, akyse. Jie pasidarė aukštumas visuose savo miestuose, pradedant sargybų bokštais ir baigiant sutvirtintais miestais.</verse>
				<verse number="10">Jie pasistatė atvaizdus ir pasidarė alkus kiekvienoje kalvoje ir po kiekvienu žaliuojančiu medžiu.</verse>
				<verse number="11">Ten jie smilkė aukštumose kaip pagonys, kuriuos Viešpats išvarė priešais juos, ir darė nedorybes, sukeldami Viešpaties pyktį.</verse>
				<verse number="12">Jie tarnavo stabams, apie kuriuos Viešpats buvo jiems pasakęs: ‘‘Nedarykite tokių’‘.</verse>
				<verse number="13">Viešpats įspėjo Izraelį ir Judą per savo pranašus ir regėtojus, sakydamas: ‘‘Nusisukite nuo savo piktų kelių ir laikykitės mano įsakymų bei nuostatų pagal įsakymą, kurį daviau jūsų tėvams ir siunčiau per savo tarnus pranašus’‘.</verse>
				<verse number="14">Tačiau jie neklausė, bet sukietino savo sprandus, kaip ir jų tėvai, kurie netikėjo Viešpačiu, savo Dievu.</verse>
				<verse number="15">Jie atmetė Jo nuostatus ir sandorą, kurią Jis buvo padaręs su jų tėvais, ir Jo įspėjimus, kuriais juos įspėdavo. Jie sekė tuštybe ir patys tapo tušti, nuėjo paskui aplinkines tautas, ko Viešpats buvo įsakęs nedaryti.</verse>
				<verse number="16">Jie paliko visus Viešpaties, savo Dievo, įsakymus ir pasidarė nulietus veršius ir alkus, garbino dangaus kareiviją ir tarnavo Baalui.</verse>
				<verse number="17">Jie leido savo sūnus bei dukteris per ugnį, žyniavo ir kerėjo, ir parsidavė daryti pikta Viešpaties akyse, sukeldami Jo pyktį.</verse>
				<verse number="18">Todėl Viešpats labai užsirūstino ant Izraelio ir pašalino juos iš savo akivaizdos. Nieko neliko, išskyrus Judo giminę.</verse>
				<verse number="19">Taip pat ir Judas nesilaikė Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, bet elgėsi pagal Izraelyje priimtus papročius.</verse>
				<verse number="20">Viešpats atmetė visus Izraelio palikuonis ir bausdamas atidavė juos į plėšikų rankas, kol jie buvo pašalinti iš Jo akivaizdos.</verse>
				<verse number="21">Jis atplėšė Izraelį nuo Dovydo namų, ir jie paskelbė savo karaliumi Nebato sūnų Jeroboamą. Jeroboamas nukreipė Izraelį nuo Viešpaties ir juos įtraukė į didelę nuodėmę.</verse>
				<verse number="22">Izraelitai vaikščiojo visose Jeroboamo nuodėmėse ir nepaliko jų,</verse>
				<verse number="23">kol Viešpats atstūmė Izraelį nuo savęs, kaip kalbėjo per savo tarnus pranašus. Taip Izraelis buvo perkeltas iš savo žemės į Asiriją, kur jie pasiliko iki šios dienos.</verse>
				<verse number="24">Asirijos karalius atkėlė į Samarijos miestus izraelitų vieton žmonių iš Babilono, Kuto, Avos, Hamato ir Sefarvaimo. Jie įsikūrė Samarijoje ir gyveno jos miestuose.</verse>
				<verse number="25">Ten apsigyvenę, jie nebijojo Viešpaties, todėl Viešpats siuntė tarp jų liūtų, kurie juos žudė.</verse>
				<verse number="26">Asirijos karaliui buvo pranešta: ‘‘Tautos, kurias atkėlei į Samarijos miestus, nežino apie to krašto Dievą, todėl Jis siuntė liūtų, kurie žudo juos, kadangi jie nežino tos šalies Dievo’‘.</verse>
				<verse number="27">Asirijos karalius įsakė: ‘‘Nusiųskite ten vieną jų kunigą, kurį atvedėte iš ten, kad jis nuvykęs ten apsigyventų ir juos pamokytų apie to krašto Dievą’‘.</verse>
				<verse number="28">Vienas kunigas iš tų, kurie buvo išvesti iš Samarijos, sugrįžęs apsigyveno Betelyje ir mokė juos, kaip reikia bijoti Viešpaties.</verse>
				<verse number="29">Tačiau kiekviena tauta pasidarė savo dievus ir pasistatė juos samariečių aukštumų namuose, kiekviena tauta tame mieste, kur ji gyveno.</verse>
				<verse number="30">Babiloniečiai garbino Sukot Benotą, Kuto žmonės­Nergalą, Hamato žmonės­Ašimą,</verse>
				<verse number="31">aviečiai­Nibhazą ir Tartaką, o Sefarvaimo žmonės degindavo savo vaikus Sefarvaimo dievams Adramelechui ir Anamelechui.</verse>
				<verse number="32">Tačiau jie bijojo ir Viešpaties. Aukštumų kunigais jie paskyrė prasčiausius iš savųjų, kurie aukodavo už juos aukštumų namuose.</verse>
				<verse number="33">Jie bijojo Viešpaties ir tarnavo savo dievams, kaip buvo pratę savame krašte.</verse>
				<verse number="34">Iki šios dienos jie laikosi savo senų įpročių. Jie nebijo Viešpaties ir nevykdo Jo nuostatų ir potvarkių, įstatymų ir įsakymų, kuriuos Viešpats davė sūnums Jokūbo, kurį Jis pavadino Izraeliu.</verse>
				<verse number="35">Viešpats padarė su jais sandorą ir jiems įsakė: ‘‘Nebijokite kitų dievų, nesilenkite prieš juos, netarnaukite ir neaukokite jiems.</verse>
				<verse number="36">Bet bijokite Viešpaties, kuris jus išvedė iš Egipto šalies savo galinga jėga ir ištiesta ranka; Jį garbinkite ir Jam aukokite.</verse>
				<verse number="37">Nuostatus ir potvarkius, įstatymus ir įsakymus, kuriuos jums surašiau, saugokite ir vykdykite per amžius, ir nebijokite kitų dievų.</verse>
				<verse number="38">Nepamirškite sandoros, kurią padariau su jumis, ir nebijokite kitų dievų.</verse>
				<verse number="39">Viešpaties, savo Dievo, bijokite, ir Jis išgelbės jus iš visų jūsų priešų’‘.</verse>
				<verse number="40">Tačiau jie neklausė, bet elgėsi pagal savo įpročius.</verse>
				<verse number="41">Tos tautos bijojo Viešpaties, bet tarnavo ir savo drožtiems atvaizdams. Taip darė jų vaikai ir vaikų vaikai, taip jie tebedaro iki šios dienos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Trečiaisiais Elos sūnaus Ozėjo, Izraelio karaliaus, metais pradėjo karaliauti Judo karaliaus Ahazo sūnus Ezekijas.</verse>
				<verse number="2">Pradėdamas karaliauti, jis buvo dvidešimt penkerių metų ir valdė Jeruzalėje dvidešimt devynerius metus. Jo motina buvo vardu Abija, Zacharijos duktė.</verse>
				<verse number="3">Jis darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse, kaip ir jo tėvas Dovydas.</verse>
				<verse number="4">Ezekijas panaikino aukštumas, sudaužė atvaizdus, iškirto giraites, į gabalus sudaužė varinę gyvatę, kurią padarė Mozė. Nes iki to laiko izraelitai dar tebesmilkė jai ir vadino ją Nehuštanu.</verse>
				<verse number="5">Ezekijas pasitikėjo Viešpačiu, Izraelio Dievu. Tokio karaliaus Jude nebuvo nei iki jo, nei po jo.</verse>
				<verse number="6">Jis glaudėsi prie Viešpaties ir nepaliovė sekti Jį bei vykdė įsakymus, kuriuos Viešpats davė Mozei.</verse>
				<verse number="7">Viešpats buvo su juo, ir visur, kur jis ėjo, jam sekėsi. Jis sukilo prieš Asirijos karalių ir netarnavo jam.</verse>
				<verse number="8">Ezekijas nugalėjo filistinus iki Gazos ir jos apylinkių, nuo sargybų bokštų iki sutvirtintų miestų.</verse>
				<verse number="9">Ketvirtaisiais karaliaus Ezekijo metais, kurie buvo septintieji Izraelio karaliaus Ozėjo, Elos sūnaus, metai, Asirijos karalius Šalmaneseras atėjo prieš Samariją ir ją apgulė.</verse>
				<verse number="10">Trečiųjų metų pabaigoje ją paėmė. Tai įvyko šeštaisiais Ezekijo ir devintaisiais Izraelio karaliaus Ozėjo metais.</verse>
				<verse number="11">Asirijos karalius išvedė izraelitus į Asiriją ir juos apgyvendino Halache, Habore prie Gozano upės ir medų miestuose,</verse>
				<verse number="12">nes jie nepakluso Viešpaties, savo Dievo, balsui ir sulaužė Jo sandorą; jie neklausė ir nevykdė, ką Viešpaties tarnas Mozė buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="13">Keturioliktais karaliaus Ezekijo metais Asirijos karalius Senheribas puolė visus sutvirtintus Judo miestus ir juos paėmė.</verse>
				<verse number="14">Tada Judo karalius Ezekijas siuntė pas Asirijos karalių į Lachišą, sakydamas: ‘‘Nusikaltau, pasitrauk nuo manęs. Ko reikalausi, padarysiu’‘. Asirijos karalius uždėjo Judo karaliui Ezekijui tris šimtus talentų sidabro ir trisdešimt talento aukso duoklę.</verse>
				<verse number="15">Ezekijas atidavė visą sidabrą, kurį surado Viešpaties namuose ir karaliaus rūmų ižde.</verse>
				<verse number="16">Ezekijas nuplėšė auksą nuo Viešpaties šventyklos durų ir staktų, kurias jis buvo padengęs, ir atidavė Asirijos karaliui.</verse>
				<verse number="17">Asirijos karalius siuntė iš Lachišo Tartaną, Rabsarį ir Rabšakę su didele kariuomene prieš Jeruzalę. Jie atėjo į Jeruzalę ir sustojo prie aukštutinio vandentiekio tvenkinio, vėlėjo lauke.</verse>
				<verse number="18">Jie pašaukė karalių. Išėjo pas juos rūmų viršininkas Eljakimas, Hilkijo sūnus, raštininkas Šebna ir metraštininkas Joahas, Asafo sūnus.</verse>
				<verse number="19">Rabšakė jiems tarė: ‘‘Taip sakykite Ezekijui: ‘Taip sako didysis karalius, Asirijos karalius: ‘Kuo remiasi tavo pasitikėjimas?</verse>
				<verse number="20">Tu kalbi tuščius žodžius, o karui reikalingas patarimas ir jėga. Kuo pasitiki, kad sukilai prieš mane?</verse>
				<verse number="21">Ar ketini atsiremti į Egiptą, šitą sulūžusią nendrę? Pasirėmus į ją, ji įsminga į ranką ir ją perduria. Toks yra faraonas, Egipto karalius, visiems, kurie juo pasitiki.</verse>
				<verse number="22">O jei sakysite: ‘Mes pasitikime Viešpačiu, savo Dievu’, tai ar ne Jo aukštumas ir aukurus pašalino Ezekijas ir paliepė Judui bei Jeruzalei: ‘Jūs garbinsite prie šito aukuro Jeruzalėje’?</verse>
				<verse number="23">Taigi dabar lenktyniauk su mano valdovu, Asirijos karaliumi; aš tau duosiu du tūkstančius žirgų, jei tu surinksi tiek raitelių ant jų joti.</verse>
				<verse number="24">Ar gali pasipriešinti silpniausiam mano valdovo tarnų būriui, nors ir pasitiki Egipto vežimais ir raiteliais?</verse>
				<verse number="25">Ar aš be Viešpaties ėjau į šitą vietą, kad ją sunaikinčiau? Viešpats man pasakė: ‘Eik ir sunaikink tą kraštą’ ‘‘.</verse>
				<verse number="26">Tuomet Hilkijo sūnus Eljakimas, Joahas ir Šebna tarė Rabšakei: ‘‘Kalbėk su savo tarnais aramėjiškai, mes suprantame; nekalbėk su mumis žydiškai, girdint žmonėms ant sienų’‘.</verse>
				<verse number="27">Bet Rabšakė atsakė: ‘‘Ar mano valdovas siuntė mane tik pas tavo valdovą ir tave kalbėti šituos žodžius? Ar ne pas vyrus, kurie sėdi ant sienos, kad valgytų su jumis savo išmatas bei gertų savo šlapimą?’‘</verse>
				<verse number="28">Rabšakė atsistojo ir garsiai šaukė žydiškai: ‘‘Klausykite didžiojo karaliaus, Asirijos karaliaus, žodžių!</verse>
				<verse number="29">Taip sako karalius: ‘Nesiduokite Ezekijo suvedžiojami, nes jis neišgelbės jūsų iš mano rankos!</verse>
				<verse number="30">Teneįtikina jūsų Ezekijas pasitikėti Viešpačiu, sakydamas: ‘Viešpats tikrai mus išgelbės ir neatiduos šito miesto į Asirijos karaliaus rankas’.</verse>
				<verse number="31">Neklausykite Ezekijo, nes taip sako Asirijos karalius: ‘Padarykite su manimi sutartį ir išeikite pas mane. Kiekvienas valgysite nuo savo vynmedžio, nuo savo figmedžio ir gersite vandenį iš savo šulinio,</verse>
				<verse number="32">kol aš ateisiu ir išvesiu jus į žemę, panašią į jūsų žemę, pilną javų, vyno, duonos, vynuogių, alyvmedžių ir medaus, kad galėtumėte gyventi ir nemirti. Neklausykite Ezekijo, kai jis jus įtikinėja, sakydamas: ‘Viešpats mus išgelbės’.</verse>
				<verse number="33">Argi kuris nors iš tautų dievų išgelbėjo savo kraštą iš Asirijos karaliaus rankos?</verse>
				<verse number="34">Kur yra Hamato ir Arpado dievai? Kur Sefarvaimo, Henos ir Ivos dievai? Ar jie išgelbėjo Samariją iš mano rankos?</verse>
				<verse number="35">Kuris iš dievų išgelbėjo savo kraštą iš mano rankos, kad Viešpats išgelbėtų Jeruzalę iš mano rankos?’ ‘‘</verse>
				<verse number="36">Žmonės tylėjo ir neatsakė jam nė žodžio, nes toks buvo karaliaus įsakymas: ‘‘Neatsakykite jam’‘.</verse>
				<verse number="37">Rūmų viršininkas Hilkijo sūnus Eljakimas, raštininkas Šebna ir Asafo sūnus Joahas, metraštininkas, atėjo pas Ezekiją perplėštais drabužiais ir jam perdavė Rabšakės žodžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Tai išgirdęs, karalius Ezekijas perplėšė savo drabužius, apsirengė ašutine ir nuėjo į Viešpaties namus.</verse>
				<verse number="2">Jis nusiuntė rūmų viršininką Eljakimą, raštininką Šebną ir vyresniuosius kunigus, apsirengusius ašutinėmis, pas pranašą Izaiją, Amoco sūnų.</verse>
				<verse number="3">Jie sakė jam: ‘‘Taip sako Ezekijas: ‘Šita diena yra bausmės, pažeminimo ir gėdos diena; atėjo laikas gimdyti, o jėgų nėra.</verse>
				<verse number="4">Gal Viešpats, tavo Dievas, išgirs žodžius Rabšakės, kurį Asirijos karalius pasiuntė niekinti gyvąjį Dievą, ir sudraus už žodžius, kuriuos Viešpats, tavo Dievas, girdėjo. Melskis už tuos, kurie yra likę’ ‘‘.</verse>
				<verse number="5">Karaliaus Ezekijo tarnai atėjo pas Izaiją.</verse>
				<verse number="6">Ir Izaijas sakė jiems: ‘‘Sakykite savo valdovui: ‘Taip sako Viešpats: ‘Neišsigąsk girdėtų žodžių, kuriais Asirijos karaliaus tarnai man piktžodžiavo.</verse>
				<verse number="7">Štai Aš pasiųsiu jam dvasią, ir jis, išgirdęs žinią, grįš į savo šalį ir ten bus nužudytas’ ‘‘.</verse>
				<verse number="8">Rabšakė sugrįžęs rado Asirijos karalių kovojantį prieš Libną, nes jis girdėjo, kad šis pasitraukė nuo Lachišo.</verse>
				<verse number="9">Asirijos karalius išgirdo, kad Etiopijos karalius Tirhaka ateina kariauti prieš jį. Tuomet jis dar kartą siuntė pasiuntinius pas Ezekiją, sakydamas:</verse>
				<verse number="10">‘‘Taip kalbėkite Judo karaliui Ezekijui: ‘Tegu Dievas, kuriuo tu pasitiki, neapgauna tavęs, sakydamas: ‘Jeruzalė nepateks į Asirijos karaliaus rankas’.</verse>
				<verse number="11">Tu girdėjai, ką Asirijos karaliai padarė visose šalyse, jas visiškai sunaikindami. Argi tu būsi išgelbėtas?</verse>
				<verse number="12">Argi tų tautų, kurias mano tėvai sunaikino, dievai išgelbėjo Gozaną, Charaną, Recefą ir Edeno vaikus, gyvenusius Telasare?</verse>
				<verse number="13">Kur yra Hamato, Arpado, Sefarvaimo, Henos ir Ivos miestų karaliai?’‘</verse>
				<verse number="14">Ezekijas paėmė laišką iš pasiuntinių ir jį perskaitė. Po to, nuėjęs į Viešpaties namus, karalius jį išskleidė priešais Viešpatį.</verse>
				<verse number="15">Ezekijas meldėsi prieš Viešpatį ir sakė: ‘‘Viešpatie, Izraelio Dieve, kuris gyveni tarp cherubų. Tu vienas esi visų žemės karalysčių Dievas. Tu sukūrei dangų ir žemę.</verse>
				<verse number="16">Palenk, Viešpatie, savo ausį ir išgirsk. Atverk, Viešpatie, savo akis ir pamatyk. Išgirsk Sanheribo žodžius, kuriais jis niekino gyvąjį Dievą.</verse>
				<verse number="17">Tai tiesa, Viešpatie, kad Asirijos karaliai išnaikino tautas ir jų šalis.</verse>
				<verse number="18">Jie sudegino jų dievus, nes jie nebuvo dievai, tik žmonių rankų darbas­medis ir akmuo­todėl jie sunaikino juos.</verse>
				<verse number="19">Dabar, Viešpatie, mūsų Dieve, išgelbėk mus iš jo rankų, kad visos žemės karalystės žinotų, jog Tu vienas, Viešpatie, esi Dievas!’‘</verse>
				<verse number="20">Amoco sūnus Izaijas siuntė pas Ezekiją, sakydamas: ‘‘Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Tavo maldą dėl Asirijos karaliaus Sanheribo Aš išgirdau’.</verse>
				<verse number="21">Štai Viešpaties žodis, kurį Jis kalbėjo apie jį: ‘Mergelė, Siono dukra, paniekino tave ir pasityčiojo iš tavęs. Jeruzalės dukra kraipo galvą dėl tavęs.</verse>
				<verse number="22">Ką tu paniekinai ir prieš ką piktžodžiavai? Prieš ką išdidžiai pakėlei balsą ir akis? Prieš Izraelio Šventąjį!</verse>
				<verse number="23">Per savo pasiuntinius tu niekinai Viešpatį ir sakei: ‘Su daugybe kovos vežimų aš pasikėliau į kalnų aukštumas, Libano aukščiausias vietas. Aš iškirsiu jo aukštuosius kedrus, gražiausius kiparisus. Aš pasieksiu tolimiausią vietą­ Karmelio mišką.</verse>
				<verse number="24">Aš kasiau šulinius ir gėriau svetimus vandenis; išdžiovinau savo kojų padais visas upes apsiausties vietose’.</verse>
				<verse number="25">Argi negirdėjai? Jau seniai Aš tai padariau, labai seniai tai paruošiau, tik dabar įvykdžiau, kad tu galėtum sustiprintus miestus paversti griuvėsių krūvomis.</verse>
				<verse number="26">Todėl jų gyventojai bejėgiai, jie nusigando ir susigėdo, jie tapo kaip lauko žolė, kaip gležna žolė ant stogų, kuri nudžiūna, dar neužaugusi.</verse>
				<verse number="27">Aš žinau, kaip tu gyveni, kaip tu įeini ir išeini, kaip tu siautėji prieš mane.</verse>
				<verse number="28">Kadangi tavo siautėjimas prieš mane ir tavo pasipūtimas pasiekė mano ausis, Aš įversiu savo grandį į tavo šnerves ir tave pažabosiu, ir vesiu tave atgal keliu, kuriuo atėjai’.</verse>
				<verse number="29">Tai bus ženklas tau, Ezekijau. Šiemet valgyk, ką randi, kitais metais­kas užaugs savaime; trečiaisiais metais sėkite ir pjaukite, sodinkite vynuogynus ir valgykite jų vaisius.</verse>
				<verse number="30">Judo namų likutis vėl leis šaknis apačioje ir neš vaisių viršuje.</verse>
				<verse number="31">Iš Jeruzalės išeis išlikusieji, iš Siono kalno išgelbėtieji. Viešpaties uolumas tai padarys!</verse>
				<verse number="32">Todėl Viešpats taip sako apie Asirijos karalių: ‘Jis neįeis į šitą miestą ir nepaleis į jį nė vienos strėlės, neateis prieš jį su skydais ir nesupils pylimo.</verse>
				<verse number="33">Jis sugrįš tuo pačiu keliu, kuriuo atėjo, ir į šitą miestą neįeis,­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="34">Aš apginsiu šitą miestą ir jį išgelbėsiu dėl savęs ir dėl mano tarno Dovydo’ ‘‘.</verse>
				<verse number="35">Tą naktį Viešpaties angelas atėjo į Asirijos stovyklą ir išžudė šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius. Jie atsikėlė antksti rytą, ir štai­aplinkui gausu lavonų.</verse>
				<verse number="36">Asirijos karalius Sanheribas pasitraukė ir sugrįžo į Ninevę.</verse>
				<verse number="37">Kai jis garbino savo dievo Nisrocho namuose, jo sūnūs Adramelechas ir Sareceras užmušė jį kardu ir pabėgo į Armėnijos kraštą. Jo sūnus Asarhadonas karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Tomis dienomis Ezekijas mirtinai susirgo. Pranašas Izaijas, Amoco sūnus, atėjęs pas jį, tarė: ‘‘Taip sako Viešpats: ‘Sutvarkyk savo namus, nes tu nebepasveiksi, bet mirsi’ ‘‘.</verse>
				<verse number="2">Tada Ezekijas nusigręžė į sieną ir meldėsi:</verse>
				<verse number="3">‘‘Viešpatie, atsimink, kad aš vaikščiojau prieš Tave teisingai ir tobula širdimi ir dariau gera Tavo akyse’‘. Ir Ezekijas graudžiai verkė.</verse>
				<verse number="4">Izaijui dar neperėjus kiemo, Viešpats kalbėjo jam:</verse>
				<verse number="5">‘‘Grįžk ir sakyk mano tautos vadui Ezekijui: ‘Taip sako Viešpats, tavo tėvo Dovydo Dievas: ‘Aš girdėjau tavo maldą ir mačiau tavo ašaras. Aš tave pagydysiu, ir trečią dieną tu eisi į Viešpaties namus.</verse>
				<verse number="6">Aš pridėsiu prie tavo dienų penkiolika metų, be to, išgelbėsiu tave ir šitą miestą iš Asirijos karaliaus rankų ir apginsiu miestą dėl savęs ir dėl savo tarno Dovydo’ ‘‘.</verse>
				<verse number="7">Po to Izaijas sakė: ‘‘Paimkite gabalėlį figos’‘. Jie paėmė, uždėjo ant voties, ir jis pasveiko.</verse>
				<verse number="8">Ezekijas paklausė Izaiją: ‘‘Koks yra ženklas, kad Viešpats išgydys mane ir trečią dieną aš eisiu į Viešpaties namus?’‘</verse>
				<verse number="9">Izaijas atsakė: ‘‘Tai bus ženklas iš Viešpaties, kad Viešpats išpildys savo žodį: ar nori, kad saulės laikrodžio šešėlis nueitų dešimt laipsnių pirmyn ar kad grįžtų dešimt laipsnių atgal?’‘</verse>
				<verse number="10">Ezekijas atsakė: ‘‘Lengva šešėliui pailgėti dešimt laipsnių.Tegul jis grįžta dešimt laipsnių atgal’‘.</verse>
				<verse number="11">Pranašas Izaijas šaukėsi Viešpaties, ir Jis grąžino Ahazo saulės laikrodžio šešėlį dešimt laipsnių atgal.</verse>
				<verse number="12">Tuo metu Babilono karalius Merodach Baladanas, Baladano sūnus, atsiuntė Ezekijui laišką ir dovanų, nes jis sužinojo, kad Ezekijas serga.</verse>
				<verse number="13">Ezekijas išklausė juos ir aprodė jiems visus savo turtus: sidabrą, auksą, kvepalus, brangųjį aliejų, ginklų sandėlius ir visa, kas buvo jo ižde. Nebuvo nieko, ko Ezekijas nebūtų jiems parodęs savo namuose ir savo valdose.</verse>
				<verse number="14">Pranašas Izaijas, atėjęs pas karalių Ezekiją, paklausė: ‘‘Iš kur tie vyrai atėjo pas tave ir ką jie tau pasakė?’‘ Ezekijas atsakė: ‘‘Jie atėjo iš tolimos šalies, iš Babilono’‘.</verse>
				<verse number="15">Ir jis sakė: ‘‘Ką jie matė tavo namuose?’‘ Ezekijas atsakė: ‘‘Jie matė viską, kas yra mano namuose; nėra nieko, ko nebūčiau jiems parodęs’‘.</verse>
				<verse number="16">Tada Izaijas tarė Ezekijui: ‘‘Klausyk Viešpaties žodžio:</verse>
				<verse number="17">‘Ateis diena, kai į Babiloną išgabens viską, kas yra tavo namuose ir ką iki šiol yra sukrovę tavo tėvai, ir nieko nebeliks.</verse>
				<verse number="18">Jie išves tavo sūnus, kurie tau gims, ir jie bus eunuchais Babilono karaliaus rūmuose’ ‘‘.</verse>
				<verse number="19">Ezekijas atsakė Izaijui: ‘‘Viešpaties žodis, kurį tu kalbėjai, yra geras. Taika ir saugumas bus mano dienomis’‘.</verse>
				<verse number="20">Visi kiti Ezekijo darbai ir jo galia, kaip jis padarė tvenkinį ir vandentiekį, atvesdamas į miestą vandenį, yra aprašyta Judo karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="21">Ezekijas užmigo prie savo tėvų, o jo sūnus Manasas karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Pradėdamas karaliauti Manasas buvo dvylikos metų ir karaliavo Jeruzalėje penkiasdešimt penkerius metus. Jo motina buvo vardu Hefciba.</verse>
				<verse number="2">Jis darė pikta Viešpaties akyse, mėgdžiodamas bjaurius papročius pagonių, kuriuos Viešpats išvarė izraelitams užimant kraštą.</verse>
				<verse number="3">Jis vėl atstatė aukštumas, kurias jo tėvas Ezekijas buvo išnaikinęs, pastatė aukurą Baalui, pasodino giraitę, kaip Izraelio karalius Ahabas, garbino dangaus kareiviją ir jiems tarnavo.</verse>
				<verse number="4">Manasas pastatė aukurų net Viešpaties namuose, apie kuriuos Viešpats buvo pasakęs: ‘‘Jeruzalėje bus mano vardas’‘.</verse>
				<verse number="5">Dviejuose Viešpaties namų kiemuose jis pastatė aukurus dangaus kareivijai.</verse>
				<verse number="6">Jis leido savo sūnų per ugnį, kerėdavo ir būrė iš ženklų, bendravo su mirusiųjų dvasių iššaukėjais bei žyniais. Jis darė daug piktadarysčių Viešpaties akyse, sukeldamas Jo pyktį.</verse>
				<verse number="7">Jis pastatė Ašeros drožtą atvaizdą namuose, apie kuriuos Viešpats pasakė Dovydui ir jo sūnui Saliamonui: ‘‘Iš visų Izraelio giminių išsirinkau Jeruzalę ir šituos namus; čia amžinai bus mano vardas.</verse>
				<verse number="8">Nebeleisiu Izraeliui iškelti kojos iš žemės, kurią daviau jų tėvams, jei jie rūpestingai laikysis mano įstatymų ir įsakymų, kuriuos jiems davė mano tarnas Mozė’‘.</verse>
				<verse number="9">Tačiau jie neklausė, ir karalius Manasas juos suvedžiojo elgtis pikčiau už tautas, kurias Viešpats išnaikino prieš Izraelio vaikus.</verse>
				<verse number="10">Viešpats kalbėjo per savo tarnus pranašus, sakydamas:</verse>
				<verse number="11">‘‘Kadangi Judo karalius Manasas darė šitas bjaurystes ir elgėsi pikčiau negu amoritai, gyvenę pirma jo, ir įtraukė į nuodėmę Judą dėl savo stabų,</verse>
				<verse number="12">todėl taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Štai Aš užvesiu Jeruzalei ir Judui tokias nelaimes, kad suspengs ausyse, išgirdus apie tai.</verse>
				<verse number="13">Aš ištiesiu virš Jeruzalės Samarijos matavimo virvę ir Ahabo namų svambalą; Jeruzalę išvalysiu, kaip yra išvalomas indas ir apverčiamas iššluosčius.</verse>
				<verse number="14">Aš apleisiu savo paveldo likutį ir atiduosiu į jų priešų rankas, kurie juos pavergs ir apiplėš,</verse>
				<verse number="15">kadangi jie darė pikta mano akyse ir rūstino mane nuo tos dienos, kai jų tėvai išėjo iš Egipto, iki šios dienos’ ‘‘.</verse>
				<verse number="16">Be savo nuodėmės, į kurią jis įtraukė Judą, darydamas tai, kas pikta Viešpaties akyse, Manasas praliejo tiek nekalto kraujo, kad užtvindė Jeruzalę nuo vieno galo iki kito.</verse>
				<verse number="17">Visi kiti Manaso darbai ir jo nuodėmės, kurias jis padarė, yra surašyta Judo karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="18">Manasas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas savo namų sode, Uzos sode; jo sūnus Amonas karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="19">Pradėdamas karaliauti, Amonas buvo dvidešimt dvejų metų ir karaliavo Jeruzalėje dvejus metus. Jo motina buvo Mešulemeta, Haruco duktė, iš Jotbos.</verse>
				<verse number="20">Jis darė pikta Viešpaties akyse, kaip ir jo tėvas Manasas.</verse>
				<verse number="21">Jis vaikščiojo visais savo tėvo keliais, tarnavo stabams ir juos garbino.</verse>
				<verse number="22">Jis apleido Viešpatį, savo tėvų Dievą, ir nevaikščiojo Viešpaties keliais.</verse>
				<verse number="23">Amono tarnai surengė sąmokslą ir nužudė karalių jo namuose.</verse>
				<verse number="24">Tačiau krašto žmonės nužudė visus, kurie dalyvavo sąmoksle prieš karalių Amoną, ir paskelbė karaliumi jo sūnų Joziją jo vietoje.</verse>
				<verse number="25">Visi kiti Amono darbai yra surašyti Judo karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="26">Jis buvo palaidotas savo kape, Uzos sode, ir jo sūnus Jozijas karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Pradėdamas karaliauti, Jozijas buvo aštuonerių metų ir karaliavo Jeruzalėje trisdešimt vienerius metus. Jo motina buvo vardu Jedida, Adajos duktė, iš Bockato.</verse>
				<verse number="2">Jis darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse, ir vaikščiojo savo tėvo Dovydo keliais, nenukrypdamas nei į kairę, nei į dešinę.</verse>
				<verse number="3">Aštuonioliktais karaliaus Jozijo metais karalius siuntė raštininką Šafaną, Mešulamo sūnaus Acalijo sūnų, į Viešpaties namus</verse>
				<verse number="4">pas vyriausiąjį kunigą Hilkiją sužinoti, kiek pinigų buvo surinkta prie Viešpaties namų įėjimo.</verse>
				<verse number="5">Tuos pinigus jis įsakė perduoti darbų prižiūrėtojams Viešpaties namuose, kad tie juos išdalintų darbininkams, kurie dirba Viešpaties namuose, užtaisydami jų spragas,</verse>
				<verse number="6">dailidėms, statybininkams bei mūrininkams ir pirkti rąstus bei tašytus akmenis namų remontui.</verse>
				<verse number="7">Tačiau jiems nereikėjo atsiskaityti už pinigus, kuriuos gaudavo, nes jie buvo ištikimi.</verse>
				<verse number="8">Vyriausiasis kunigas Hilkijas sakė raštininkui Šafanui: ‘‘Viešpaties namuose radau įstatymo knygą!’‘ Hilkijas padavė tą knygą Šafanui, ir šis ją skaitė.</verse>
				<verse number="9">Šafanas atėjo pas karalių ir pranešė jam, kad jo tarnai suskaičiavo paaukotus pinigus ir juos perdavė darbų prižiūrėtojams Viešpaties namuose.</verse>
				<verse number="10">Raštininkas Šafanas pranešė karaliui: ‘‘Kunigas Hilkijas davė man knygą’‘. Ir Šafanas skaitė ją karaliui.</verse>
				<verse number="11">Karalius, išgirdęs įstatymo knygos žodžius, perplėšė savo drabužius.</verse>
				<verse number="12">Jis įsakė kunigui Hilkijui, Šafano sūnui Ahikamui, Mikajos sūnui Achborui, raštininkui Šafanui ir karaliaus tarnui Asajai, sakydamas:</verse>
				<verse number="13">‘‘Eikite ir pasiklauskite Viešpatį už mane, už tautą ir už visą Judą dėl šitos knygos žodžių. Didelė Viešpaties rūstybė užsidegusi prieš mus, kadangi mūsų tėvai neklausė šitos knygos žodžių ir nesielgė taip, kaip joje parašyta’‘.</verse>
				<verse number="14">Kunigas Hilkijas, Ahikamas, Achboras, Šafanas ir Asaja nuėjo pas pranašę Huldą, žmoną Šalumo, Tikvos sūnaus, Harhaso sūnaus, drabužių sargo, kuri gyveno Jeruzalės antroje dalyje, ir kalbėjo su ja.</verse>
				<verse number="15">Ji jiems sakė: ‘‘Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Sakykite vyrui, kuris jus siuntė pas mane,</verse>
				<verse number="16">kad Aš, Viešpats, bausiu šitą vietą ir jos gyventojus, kaip pasakyta knygoje, kurią skaitė Judo karalius.</verse>
				<verse number="17">Jie paliko mane ir degino smilkalus kitiems dievams, sukeldami mano pyktį savo rankų darbais, todėl mano rūstybė užsidegs prieš šitą vietą ir neužges’.</verse>
				<verse number="18">Judo karaliui, kuris jus siuntė pasiklausti Viešpaties, sakykite: ‘Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Dėl žodžių, kuriuos tu girdėjai,</verse>
				<verse number="19">tavo širdis buvo minkšta ir tu nusižeminai prieš Viešpatį, klausydamas, ką Aš kalbėjau prieš šitą vietą ir jos gyventojus, kad ji taps griuvėsiais ir prakeikimu, ir kadangi tu perplėšei savo drabužius bei verkei mano akivaizdoje, Aš išklausiau tave.</verse>
				<verse number="20">Todėl Aš paimsiu tave prie tavo tėvų, ir tu būsi paguldytas į kapą ramybėje; tavo akys nebematys visų tų nelaimių, kurias Aš siųsiu šitai vietai’ ‘‘. Jie pranešė šituos žodžius karaliui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Karalius sukvietė pas save visus Judo ir Jeruzalės vyresniuosius.</verse>
				<verse number="2">Karalius su kunigais, pranašais ir Judo bei Jeruzalės gyventojais nuo mažo iki didelio nuėjo į Viešpaties namus. Karalius garsiai skaitė visus žodžius iš sandoros knygos, atrastos Viešpaties namuose.</verse>
				<verse number="3">Karalius atsistojo prie kolonos ir pakartojo sandorą Viešpaties akivaizdoje: sekti Viešpatį ir laikytis Jo įsakymų, įspėjimų ir nuostatų visa širdimi ir visa siela, kad būtų įvykdyti visi sandoros žodžiai, užrašyti šitoje knygoje. Visa tauta pasižadėjo laikytis sandoros.</verse>
				<verse number="4">Karalius įsakė vyriausiajam kunigui Hilkijui, antros eilės kunigams ir vartininkams išnešti iš Viešpaties šventyklos visus daiktus, skirtus Baalui, Ašerai bei dangaus kareivijai. Jie buvo sudeginti už Jeruzalės sienų, Kidrono slėnyje, o jų pelenus išnešė į Betelį.</verse>
				<verse number="5">Jis išnaikino stabų kunigus, kuriuos buvo paskyrę Judo karaliai deginti smilkalus aukštumose, Judo miestuose ir Jeruzalės apylinkėse; taip pat ir tuos, kurie smilkė Baalui, saulei, mėnuliui, planetoms ir visai dangaus kareivijai.</verse>
				<verse number="6">Jis išnešė Ašeros statulą iš Viešpaties namų už Jeruzalės sienų, į Kidrono upelio slėnį; ten ją sudegino, sutrynė į dulkes ir išbarstė kapuose.</verse>
				<verse number="7">Be to, jis sugriovė paleistuvių namus, buvusius prie Viešpaties namų, kur moterys ausdavo apdangalus Ašerai.</verse>
				<verse number="8">Jis sušaukė visus kunigus iš Judo miestų ir išniekino aukštumas, kuriose kunigai smilkė, nuo Gebos iki Beer Šebos. Karalius sunaikino aukštumas prie valdytojo Jozuės vartų, miesto vartų kairėje pusėje.</verse>
				<verse number="9">Aukštumų kunigai neprieidavo prie Viešpaties aukuro Jeruzalėje, bet valgydavo neraugintą duoną su savo broliais.</verse>
				<verse number="10">Jozijas išniekino Tofetą Hinomo vaikų slėnyje, kad niekas savo sūnaus ar dukters neleistų per ugnį Molechui.</verse>
				<verse number="11">Taip pat pašalino Judo karalių saulei pašvęstus žirgus, kurie buvo prie Viešpaties namų įėjimo, prie eunucho Netan Melecho kambario, o saulės vežimus sudegino.</verse>
				<verse number="12">Judo karalių ant Ahazo namų stogo pastatytus aukurus ir Manaso pastatytus aukurus dviejuose Viešpaties namų kiemuose karalius nugriovė, sudaužė ir jų dulkes sumetė į Kidrono upelį.</verse>
				<verse number="13">Karalius išniekino aukštumas, kurios buvo priešais Jeruzalę, į dešinę nuo Sugedimo kalno, kurias Izraelio karalius Saliamonas buvo padaręs sidoniečių pabaisai Astartei, Moabo pabaisai Kemošui ir amonitų pabaisai Milkomui.</verse>
				<verse number="14">Jis sudaužė atvaizdus, iškirto giraites ir jų vietas užpildė žmonių kaulais.</verse>
				<verse number="15">Aukurą Betelio aukštumoje, kurį pastatė Nebato sūnus Jeroboamas, įtraukęs į nuodėmę Izraelį, ir pačią aukštumą jis nugriovė, sudegino ir sutrynė į dulkes, ir taip pat sudegino giraitę.</verse>
				<verse number="16">Jozijas, pamatęs kapus ant kalno, pasiuntė ir paėmė kaulus iš kapų, juos sudegino ant aukuro, jį išniekindamas pagal Viešpaties žodį, paskelbtą Dievo vyro.</verse>
				<verse number="17">Tada jis sakė: ‘‘Kieno tas antkapis, kurį aš matau?’‘ Miesto žmonės jam atsakė: ‘‘Tai kapas Dievo vyro, kuris buvo atėjęs iš Judo ir paskelbė, ką tu dabar įvykdei ant Betelio aukuro’‘.</verse>
				<verse number="18">Jis sakė: ‘‘Palikite jį. Niekas tenepajudina jo kaulų’‘. Jie paliko jo ir pranašo, kuris buvo iš Samarijos, kaulus nepaliestus.</verse>
				<verse number="19">Visus aukštumų namus, buvusius Samarijos miestuose, kuriuos pastatė Izraelio karaliai, sukeldami Viešpaties pyktį, Jozijas pašalino, padarydamas su jais kaip Betelyje.</verse>
				<verse number="20">Jis išžudė visus ten buvusius aukštumų kunigus ir ant aukurų degino žmonių kaulus. Po to jis sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="21">Karalius įsakė visai tautai: ‘‘Švęskite Paschą Viešpačiui, savo Dievui, kaip parašyta šitoje sandoros knygoje!’‘</verse>
				<verse number="22">Tokia Pascha nebuvo švenčiama nuo teisėjų laikų per visas Izraelio bei Judo karalių dienas.</verse>
				<verse number="23">Aštuonioliktais karaliaus Jozijo metais vėl šventė tokią Paschą Viešpačiui Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="24">Jozijas pašalino mirusiųjų dvasių iššaukėjus, žynius, atvaizdus, stabus ir visas baisenybes, kurias surado Judo žemėje ir Jeruzalėje, kad įvykdytų įstatymo žodžius, užrašytus knygoje, kurią vyriausiasis kunigas Hilkijas rado Viešpaties namuose.</verse>
				<verse number="25">Nebuvo iki jo tokio karaliaus, kuris būtų atsigręžęs į Viešpatį visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis pagal visą Mozės įstatymą, ir po jo nebuvo tokio.</verse>
				<verse number="26">Tačiau Viešpats neatsisakė savo didelės rūstybės, kuri buvo užsidegusi prieš Judą dėl visų Manaso nusikaltimų, kuriais jis supykdė Viešpatį.</verse>
				<verse number="27">Viešpats tarė: ‘‘Aš atstumsiu Judą, kaip atstūmiau Izraelį, ir atmesiu Jeruzalę­šitą miestą, kurį išsirinkau, ir namus, apie kuriuos sakiau: ‘Ten bus mano vardas’ ‘‘.</verse>
				<verse number="28">Visi kiti Jozijo darbai surašyti Judo karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="29">Jo dienomis Egipto faraonas Nekojas išėjo prieš Asirijos karalių Eufrato upės link. Karalius Jozijas išėjo priešais jį, ir tas nužudė jį Megide, kai jie susitiko.</verse>
				<verse number="30">Jo tarnai parvežė jį vežime mirusį iš Megido į Jeruzalę ir palaidojo jo kape. Krašto žmonės paėmė Jehoachazą, Jozijo sūnų, ir patepė jį karaliumi jo tėvo vietoje.</verse>
				<verse number="31">Pradėdamas karaliauti, Jehoachazas buvo dvidešimt trejų metų ir karaliavo Jeruzalėje tris mėnesius. Jo motina buvo Hamutalė, Jeremijo duktė, iš Libnos.</verse>
				<verse number="32">Jis darė pikta Viešpaties akyse, kaip ir jo tėvai.</verse>
				<verse number="33">Faraonas Nekojas suėmė jį Ribloje, Hamato krašte, kad jis negalėtų karaliauti Jeruzalėje, o kraštui uždėjo duoklę: šimtą talentų sidabro ir talentą aukso.</verse>
				<verse number="34">Faraonas Nekojas paskyrė Judo karaliumi Jozijo sūnų Eljakimą jo tėvo Jozijo vietoje ir pakeitė jo vardą į Jehojakimą, o Jehoachazą nusivedė į Egiptą; ten jis ir mirė.</verse>
				<verse number="35">Jehojakimas atidavė sidabrą ir auksą faraonui. Jis apdėjo kraštą mokesčiais, kad galėtų sumokėti faraono uždėtą duoklę. Kiekvienas krašto gyventojas turėjo sumokėti jam paskirtą mokestį sidabru ir auksu.</verse>
				<verse number="36">Pradėdamas karaliauti, Jehojakimas buvo dvidešimt penkerių metų ir karaliavo Jeruzalėje vienuolika metų. Jo motina buvo vardu Zebida, Pedajo duktė, iš Rumos.</verse>
				<verse number="37">Jis darė pikta Viešpaties akyse, kaip ir jo tėvai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Jo dienomis atėjo Babilono karalius Nebukadnecaras. Jehojakimas buvo jo tarnu trejus metus, o po to sukilo prieš jį.</verse>
				<verse number="2">Tuomet Viešpats siuntė chaldėjų, sirų, moabitų bei amonitų būrius prieš Judą, kad jį sunaikintų, kaip Jis buvo paskelbęs per savo tarnus pranašus.</verse>
				<verse number="3">Viešpaties įsakymu tai atsitiko Judui, kad jis būtų pašalintas iš Jo akivaizdos dėl Manaso nuodėmių.</verse>
				<verse number="4">Taip pat Viešpats neatleido nekaltai pralieto kraujo, kuriuo šis pripildė Jeruzalę.</verse>
				<verse number="5">Visi kiti Jehojakimo darbai yra surašyti Judo karalių metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="6">Jehojakimas užmigo prie savo tėvų, ir jo sūnus Jehojachinas karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="7">Egipto karalius daugiau nebeišėjo iš savo šalies, nes Babilono karalius užėmė tai, kas priklausė Egipto karaliui, nuo Egipto upės iki Eufrato upės.</verse>
				<verse number="8">Pradėdamas karaliauti, Jehojachinas buvo aštuoniolikos metų ir karaliavo Jeruzalėje tris mėnesius. Jo motina buvo Nehušta, Elnatano duktė, iš Jeruzalės.</verse>
				<verse number="9">Jis darė pikta Viešpaties akyse, kaip ir jo tėvas.</verse>
				<verse number="10">Tuo laiku Babilono karaliaus Nebukadnecaro tarnai užpuolė ir apgulė Jeruzalę.</verse>
				<verse number="11">Ir Babilono karalius Nebukadnecaras atėjo prieš miestą, kai jo tarnai buvo apgulę jį.</verse>
				<verse number="12">Tada Judo karalius Jehojachinas, jo motina, tarnai, kunigaikščiai ir valdininkai išėjo pas Babilono karalių. Ir Babilono karalius suėmė jį aštuntaisiais savo valdymo metais.</verse>
				<verse number="13">Jis išgabeno visus Viešpaties namų ir karaliaus namų turtus ir sukapojo visus auksinius daiktus, kuriuos Izraelio karalius Saliamonas buvo padaręs Viešpaties šventykloje, kaip Viešpats buvo sakęs.</verse>
				<verse number="14">Jis išvedė į nelaisvę visą Jeruzalę, visus kunigaikščius ir visus narsius karius, iš viso dešimt tūkstančių belaisvių, taip pat visus amatininkus bei kalvius. Nieko neliko, išskyrus vargingiausius krašto žmones.</verse>
				<verse number="15">Jehojachiną, karaliaus motiną, jo žmonas, jo valdininkus ir krašto galinguosius jis išvedė iš Jeruzalės į nelaisvę Babilone.</verse>
				<verse number="16">Visus karius, iš viso septynis tūkstančius, taip pat amatininkus ir kalvius, iš viso tūkstantį, ir visus vyrus, tinkančius kariuomenei, Babilono karalius išsivedė belaisviais į Babiloną.</verse>
				<verse number="17">Judo karaliumi jis paskyrė Jehojachino dėdę Mataniją ir jo vardą pakeitė Zedekiju.</verse>
				<verse number="18">Zedekijas buvo dvidešimt vienerių metų, kai tapo karaliumi. Jis karaliavo Jeruzalėje vienuolika metų. Jo motina buvo Hamutalė, Jeremijo duktė, iš Libnos.</verse>
				<verse number="19">Jis darė pikta Viešpaties akyse, kaip ir Jehojakimas.</verse>
				<verse number="20">Dėl Viešpaties rūstybės taip atsitiko Jeruzalei ir Judui, kad galiausiai Jis pašalino juos iš savo akių. Ir Zedekijas sukilo prieš Babilono karalių.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Devintaisiais jo karaliavimo metais, dešimto mėnesio dešimtą dieną prieš Jeruzalę atėjo Babilono karalius Nebukadnecaras su visa kariuomene, apgulė ją ir supylė aplinkui pylimą.</verse>
				<verse number="2">Miestas buvo apgultas iki vienuoliktų karaliaus Zedekijo metų.</verse>
				<verse number="3">Ketvirto mėnesio devintą dieną mieste taip sustiprėjo badas, kad žmonės nebeturėjo ko valgyti.</verse>
				<verse number="4">Pralaužę miesto sieną, karalius su visais kariais pabėgo naktį taku, esančiu tarp dviejų miesto sienų, prie karaliaus sodo. Chaldėjai buvo išsidėstę aplinkui miestą. Jie traukėsi lygumos keliu.</verse>
				<verse number="5">Chaldėjų kariuomenė vijosi karalių ir sugavo Jericho lygumoje. Visa jo kariuomenė buvo išsklaidyta.</verse>
				<verse number="6">Jie suėmė karalių ir atgabeno į Riblą pas Babilono karalių, ir jie teisė jį.</verse>
				<verse number="7">Jie nužudė Zedekijo sūnus jo akyse, o pačiam Zedekijui išlupo akis, sukaustė grandinėmis ir išsivedė į Babiloną.</verse>
				<verse number="8">Devynioliktų Babilono karaliaus Nebukadnecaro metų penkto mėnesio septintą dieną į Jeruzalę atėjo Babilono karaliaus tarnas Nebuzaradanas, sargybos viršininkas,</verse>
				<verse number="9">ir sudegino Viešpaties namus, karaliaus namus ir visus didelius miesto pastatus.</verse>
				<verse number="10">Chaldėjų kariuomenė, kuri buvo su sargybos viršininku, išgriovė aplink Jeruzalę esančias sienas.</verse>
				<verse number="11">Išlikusius miesto gyventojus ir perbėgusius pas Babilono karalių sargybos viršininkas Nebuzaradanas išvedė į nelaisvę.</verse>
				<verse number="12">Bet jis paliko kai kuriuos krašto beturčius, kad prižiūrėtų vynuogynus ir dirbtų žemę.</verse>
				<verse number="13">Chaldėjai sulaužė varines kolonas, stovus ir varinį baseiną, buvusius Viešpaties namuose, ir jų varį išgabeno į Babiloną.</verse>
				<verse number="14">Jie paėmė ir puodus, semtuvus, gnybtuvus, dubenis bei visus varinius indus, kurie buvo naudojami tarnavimo metu.</verse>
				<verse number="15">Sargybos viršininkas pasiėmė indus smilkalams, taures ir visa, kas buvo iš aukso ir sidabro.</verse>
				<verse number="16">Dviejų kolonų, baseino ir stovų, kuriuos Saliamonas padirbo Viešpaties namams, vario buvo tiek, kad nebuvo įmanoma pasverti.</verse>
				<verse number="17">Viena kolona buvo aštuoniolikos uolekčių aukščio, ir ant jos buvo varinis kapitelis trijų uolekčių aukščio; grotelės ir granato vaisiai aplinkui buvo iš vario. Tokia pat buvo ir antroji kolona su grotelėmis.</verse>
				<verse number="18">Sargybos viršininkas paėmė vyriausiąjį kunigą Serają, antrąjį kunigą Sofoniją, tris durininkus,</verse>
				<verse number="19">miesto valdininką, kuris buvo karo vyrų viršininkas, penkis vyrus, karaliaus patarėjus, kuriuos rado mieste, kariuomenės vyriausiąjį raštininką, kuris šaukdavo kariuomenėn vyrus, ir šešiasdešimt krašto vyrų, kurie buvo mieste.</verse>
				<verse number="20">Ir Nebuzaradanas, sargybos viršininkas, nuvedė juos pas Babilono karalių į Riblą.</verse>
				<verse number="21">Karalius nužudė juos Rebloje, Emato krašte. Taip Judas buvo ištremtas iš savo krašto.</verse>
				<verse number="22">Valdytoju Judo krašte likusiems žmonėms Babilono karalius Nebukadnecaras paskyrė Šafano sūnaus Ahikamo sūnų Gedaliją.</verse>
				<verse number="23">Kariuomenės vadai ir jų vyrai išgirdo, kad Babilono karalius paskyrė Goedaliją Judo valdytoju. Ir atėjo pas jį į Micpą Netanijos sūnus Izmaelis, Kareacho sūnus Johananas, netofiečio Tanhumeto sūnus Seraja, maako sūnus Jaazanijas ir jų vyrai.</verse>
				<verse number="24">Gedalijas prisiekė jiems: ‘‘Nebijokite chaldėjų tarnų, gyvenkite krašte, tarnaukite Babilono karaliui ir bus jums gerai’‘.</verse>
				<verse number="25">Septintą mėnesį į Miscpą atėjo Elišamo sūnaus Netanijos sūnus Izmaelis, kilęs iš karališkos giminės, su dešimčia vyrų ir užmušė Gedaliją, žydus ir chaldėjus, buvusius su juo.</verse>
				<verse number="26">Tada visi žmonės, dideli ir maži, bei kariuomenės vadai išėjo į Egiptą, nes jie bijojo chaldėjų.</verse>
				<verse number="27">Trisdešimt septintaisiais Judo karaliaus Jehojachino tremties metais, dvylikto mėnesio dvidešimt septintą dieną Babilono karalius Evil Merodachas pirmaisiais savo karaliavimo metais išleido Judo karalių Jehojachiną iš kalėjimo.</verse>
				<verse number="28">Jis draugiškai su juo kalbėjo ir davė jam sostą, aukštesnį negu kitų karalių, kurie buvo su juo Babilone.</verse>
				<verse number="29">Jis pakeitė Jehojachino kalėjimo drabužius, ir tas valgė karaliaus akivaizdoje per visas savo gyvenimo dienas.</verse>
				<verse number="30">Karalius jam paskyrė nuolatinį išlaikymą, kurį jis gaudavo kiekvieną dieną, per visas savo gyvenimo dienas.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="13">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Adomas, Setas, Enas,</verse>
				<verse number="2">Kainamas, Maleleelis, Jaretas,</verse>
				<verse number="3">Henochas, Matūzalis, Lamechas,</verse>
				<verse number="4">Nojus, Semas, Chamas ir Jafetas.</verse>
				<verse number="5">Jafeto sūnūs: Gomeras, Magogas, Madajas, Javanas, Tubalas, Mešechas ir Tyras.</verse>
				<verse number="6">Gomero sūnūs: Aškenazas, Rifatas ir Togarmas.</verse>
				<verse number="7">Javano sūnūs: Eliša, Taršišas, Kitimas ir Dodanimas.</verse>
				<verse number="8">Chamo sūnūs: Kušas, Micraimas, Putas ir Kanaanas.</verse>
				<verse number="9">Kušo sūnūs: Seba, Havila, Sabta, Ramair Sabtecha. Ramo sūnūs: Šeba ir Dedanas.</verse>
				<verse number="10">Kušas buvo tėvas Nimrodo, kuris tapo galingas žemėje.</verse>
				<verse number="11">Mizraimas buvo Ludo, Anamimo, Lehabo, Naftoacho,</verse>
				<verse number="12">Patroso, Kasluho, iš kurių kilo filistinai, ir Kaftoro tėvas.</verse>
				<verse number="13">Kanaanui gimė pirmagimis Sidonas, Hetas,</verse>
				<verse number="14">jebusiečiai, amoritai, girgašai,</verse>
				<verse number="15">hivai, arkai, sinai,</verse>
				<verse number="16">arvadiečiai, cemarai ir hamatiečiai.</verse>
				<verse number="17">Semo sūnūs: Elamas, Asūras, Arfaksadas, Aramas, Ludas, Ucas, Hulas, Geteras ir Mešechas.</verse>
				<verse number="18">Arfaksadas buvo Salos tėvas, o Sala buvo Ebero tėvas.</verse>
				<verse number="19">Eberas turėjo du sūnus: vienas buvo vardu Falekas, nes jo dienomis buvo padalinta žemė, o jo brolis buvo vardu Joktanas.</verse>
				<verse number="20">Joktanas buvo Almodado, Šelefo, Hazarmaveto, Jeracho,</verse>
				<verse number="21">Hadoramo, Uzalio, Diklo,</verse>
				<verse number="22">Obalio, Abimaelio, Šebo,</verse>
				<verse number="23">Ofyro, Havilos ir Jobabo tėvas; tie visi buvo Joktano sūnūs.</verse>
				<verse number="24">Semas, Arfaksadas, Sala,</verse>
				<verse number="25">Eberas, Falekas, Ragaujas,</verse>
				<verse number="26">Seruchas, Nachoras, Tara,</verse>
				<verse number="27">Abramas, jis taip pat Abraomas.</verse>
				<verse number="28">Abraomo sūnūs: Izaokas ir Izmaelis.</verse>
				<verse number="29">Šitie yra jų palikuonys: Izmaelio pirmagimis Nebajotas, po jo Kedaras, Adbeeis, Mibsamas,</verse>
				<verse number="30">Mišma, Dūma, Masa, Hadadas, Tema,</verse>
				<verse number="31">Jetūras, Nafišas ir Kedma; tai Izmaelio sūnūs.</verse>
				<verse number="32">Abraomo sugulovės Ketūros sūnūs: Zimranas, Jokšanas, Medanas, Midjanas, Išbakas, Šuachas. Jokšano sūnūs: Šeba ir Dedanas.</verse>
				<verse number="33">Midjano sūnūs: Efa, Eferas, Henochas, Abida ir Eldava. Tie visi buvo Ketūros sūnūs.</verse>
				<verse number="34">Abraomui gimė Izaokas. Izaoko sūnūs: Ezavas ir Izraelis.</verse>
				<verse number="35">Ezavo sūnūs: Elifazas, Reuelis, Jeušas, Jalamas ir Korachas.</verse>
				<verse number="36">Elifazo sūnūs: Temanas, Omaras, Cefojas, Gatamas, Kenazas, Timna ir Amalekas.</verse>
				<verse number="37">Reuelio sūnūs: Nahatas, Zerachas, Šama, Miza.</verse>
				<verse number="38">Seyro sūnūs: Lotanas, Šobalas, Cibeonas, Ana, Dišonas, Eceras ir Dišanas.</verse>
				<verse number="39">Lotano sūnūs: Horis ir Homamas. Lotano sesuo buvo Timna.</verse>
				<verse number="40">Šobalio sūnūs: Aljanas, Manahatas, Ebalas, Šefis ir Onamas. Cibeono sūnūs: Aja ir Ana.</verse>
				<verse number="41">Ano sūnus­Dišonas. Dišono sūnūs: Hamranas, Ešbanas, Itranas, Keranas.</verse>
				<verse number="42">Ecerio sūnūs: Bilhanas, Zavanas ir Akanas. Dišano sūnūs: Ucas ir Aranas.</verse>
				<verse number="43">Šitie karaliai karaliavo Edomo šalyje, kai izraelitai dar neturėjo karaliaus: Beoro sūnus Bela, kurio miestas vadinosi Dinhaba.</verse>
				<verse number="44">Belai mirus, jo vietoje viešpatavo Zeracho sūnus Jobabas iš Bocros.</verse>
				<verse number="45">Jobabui mirus, jo vietoje viešpatavo Hušamas iš Temano šalies.</verse>
				<verse number="46">Hušamui mirus, jo vietoje viešpatavo Bedado sūnus Hadadas, kuris nugalėjo Midjaną Moabo laukuose; jo miestas vadinosi Avitas.</verse>
				<verse number="47">Hadadui mirus, jo vietoje viešpatavo Samla iš Masreko.</verse>
				<verse number="48">Samlai mirus, jo vietoje viešpatavo Saulius iš Rehoboto, esančio prie Eufrato.</verse>
				<verse number="49">Sauliui mirus, jo vietoje viešpatavo Achboro sūnus Baal Hananas.</verse>
				<verse number="50">Baal Hananui mirus, jo vietoje viešpatavo Hadadas, kurio miestas buvo Pajas; jo žmona buvo vardu Mehetabelė, duktė Me Zahabo, duktė Matredo.</verse>
				<verse number="51">Hadadas taip pat mirė. Edomo kunigaikščiai buvo Timna, Alija, Jetetas,</verse>
				<verse number="52">Oholibama, Ela, Pinonas,</verse>
				<verse number="53">Kenazas, Temanas, Mibcaras,</verse>
				<verse number="54">Magdielis, Iramas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Izraelio sūnūs: Rubenas, Simeonas, Levis, Judas, Isacharas, Zabulonas,</verse>
				<verse number="2">Danas, Juozapas, Benjaminas, Neftalis, Gadas ir Ašeras.</verse>
				<verse number="3">Judo sūnūs: Eras, Onanas ir Šela; tie trys buvo kanaanietės Šūvos vaikai. Judo pirmagimis Eras buvo nedoras Viešpaties akyse, todėl Viešpats siuntė jam mirtį.</verse>
				<verse number="4">Su savo marčia Tamara Judas turėjo Perecą ir Zerachą. Iš viso buvo penki Judo sūnūs.</verse>
				<verse number="5">Pereco sūnūs: Esromas ir Hamulas.</verse>
				<verse number="6">Zeracho sūnūs: Zimris, Etanas, Hemanas, Kalkolas ir Dara, iš viso penki.</verse>
				<verse number="7">Karmio sūnus Achanas užtraukė nelaimę Izraeliui, nes jis pavogė, kas buvo skirta sunaikinti.</verse>
				<verse number="8">Etano sūnus buvo Azarija.</verse>
				<verse number="9">Esromo sūnūs: Jerachmeelis, Aramas ir Kelubajas.</verse>
				<verse number="10">Aramas buvo Aminadabo tėvas; Aminadabas buvo Judo kunigaikščio Naasono tėvas.</verse>
				<verse number="11">Naasonas buvo Salmono tėvas, Salmonas­Boozo tėvas,</verse>
				<verse number="12">Boozas­Jobedo tėvas, o Jobedas­ Jesės tėvas.</verse>
				<verse number="13">Jesės sūnūs: pirmagimis­Eliabas, antras­Abinadabas, trečias­ Šima,</verse>
				<verse number="14">ketvirtas­Netanelis, penktas­ Radajas,</verse>
				<verse number="15">šeštas­Ocemas, septintas­Dovydas.</verse>
				<verse number="16">Jų seserys: Ceruja ir Abigailė. Cerujos sūnūs: Abšajas, Joabas ir Asaelis­trys.</verse>
				<verse number="17">Abigailės sūnus­Amasa, jo tėvas buvo izmaelitas Jeteras.</verse>
				<verse number="18">Esromo sūnaus Kalebo sūnūs iš jo žmonų Azubos ir Jerijotos buvo Ješeras, Šobabas ir Ardonas.</verse>
				<verse number="19">Azubai mirus, Kalebas vedė Efratą, kuri pagimdė sūnų Hūrą.</verse>
				<verse number="20">Hūras buvo Ūrio tėvas, o Ūris­ Becalelio tėvas.</verse>
				<verse number="21">Vėliau Esromas, būdamas šešiasdešimties metų amžiaus, vedė Gileado tėvo Machyro dukterį; ji jam pagimdė Segubą.</verse>
				<verse number="22">Segubas buvo tėvas Jayro, kuriam priklausė dvidešimt trys miestai Gileado krašte.</verse>
				<verse number="23">Gešūras ir Aramas paėmė iš Jayro Kenato miestus ir jų kaimus­šešiasdešimt vietovių. Tie visi buvo Gileado tėvo Machyro palikuonys.</verse>
				<verse number="24">Esromui mirus Kalebo Efratoje, jo žmona Abija pagimdė nuo jo Tekojos tėvą Ašhūrą.</verse>
				<verse number="25">Esromo pirmagimio Jerachmelio sūnūs buvo pirmagimis Ramas, kiti­Būna, Orenas, Ocemas ir Ahija.</verse>
				<verse number="26">Jerachmelis dar turėjo kitą žmoną, kuri buvo vardu Atara; ji buvo Onamo motina.</verse>
				<verse number="27">Jerachmelio pirmagimio Ramo sūnūs buvo Maacas, Jaminas ir Ekeras.</verse>
				<verse number="28">Onamo sūnūs­Šamajas ir Jada, o Šamajo sūnūs­Nadabas ir Abišūras.</verse>
				<verse number="29">Abišūro žmona buvo vardu Abihailė; ji pagimdė Achbaną ir Molidą.</verse>
				<verse number="30">Nadabo sūnūs: Seledas ir Apaimas. Seledas mirė bevaikis.</verse>
				<verse number="31">Apajimo sūnus­Išis; Išio sūnus­Šešanas; Šešanui gimė Achlajas.</verse>
				<verse number="32">Jada, Šamajo brolis, turėjo sūnus Jeterą ir Jehonataną. Jeteras mirė bevaikis.</verse>
				<verse number="33">Jehonatano sūnūs: Peletas ir Zaza. Šitie buvo Jerachmelio palikuonys.</verse>
				<verse number="34">Šešanas neturėjo sūnų, tik dukteris. Šešanas turėjo egiptietį vergą, vardu Jarha.</verse>
				<verse number="35">Šešanas atidavė savo dukterį Jarhai į žmonas, o ji jam pagimdė Atają.</verse>
				<verse number="36">Atajas buvo Natano tėvas, Natanas­Zabado tėvas,</verse>
				<verse number="37">Zabadas­Eflalio tėvas, Eflalas­Jobedo tėvas,</verse>
				<verse number="38">Jobedas­Jehuvo tėvas, Jehuvas­Azarijo tėvas,</verse>
				<verse number="39">Azarija­Heleco tėvas, Helecas­Eleasos tėvas,</verse>
				<verse number="40">Eleasa­Sismajo tėvas, Sismajas­Šalumo tėvas,</verse>
				<verse number="41">Šalumas­Jekamijos tėvas, o Jekamija­Elišamos tėvas.</verse>
				<verse number="42">Jerachmelio brolio Kalebo pirmagimis sūnus Meša buvo Zifo tėvas, o Marešos sūnus buvo Hebronas.</verse>
				<verse number="43">Hebrono sūnūs: Korachas, Tapuachas, Rekemas ir Šema.</verse>
				<verse number="44">Šema buvo Rahamo tėvas, o Rahamas­Jorkoamo. Rekemas buvo Šamajo tėvas.</verse>
				<verse number="45">Šamajo sūnus buvo Maonas, o Maonas buvo Bet Cūro tėvas.</verse>
				<verse number="46">Efa, Kalebo sugulovė, pagimdė Haraną, Mocą ir Gazezą, ir Haranui gimė Gazezas.</verse>
				<verse number="47">Jahdojo sūnūs: Regemas, Joatamas, Gešanas, Peletas, Efa ir Šaafas.</verse>
				<verse number="48">Kalebo sugulovė Maaka pagimdė Šeberą ir Tirhaną.</verse>
				<verse number="49">Ji dar pagimdė Safą, Madmanos tėvą, ir Ševą, Machbenos ir Gibėjos tėvą. Kalebo duktė buvo Achsa.</verse>
				<verse number="50">Šitie buvo Kalebo palikuonys. Efratos pirmagimio Hūro sūnūs: Šobalas­Kirjat Jearimo tėvas,</verse>
				<verse number="51">Salma­Betliejaus tėvas, Harefas­Bet Gaderio tėvas.</verse>
				<verse number="52">Šobalas turėjo sūnų Haroję, ir pusė manahatiečių buvo kilę iš jo.</verse>
				<verse number="53">Kirjat Jearimo šeimos­itrai, putai, šumatai ir mišrai; iš šitų kilo coriečiai ir eštaoliečiai.</verse>
				<verse number="54">Salmos palikuonys: Betliejus, netofiečiai, Atarotas, Joabo namai, pusė manahatiečių ir coriečiai.</verse>
				<verse number="55">Raštininkų šeimos, kurios gyveno Jabece: tiratai, šimatai ir suchatai; jie yra kainitai, kilę iš Hamato, Rechabo namų tėvo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Hebrone gimę Dovydo sūnūs: pirmagimis­Amnonas iš jezreelietės Ahinoamos, antras­ Danielius iš karmelietės Abigailės,</verse>
				<verse number="2">trečias­Abšalomas, Gešūro karaliaus Talmajo dukters Maakos sūnus, ketvirtas­Adonijas, Hagitos sūnus,</verse>
				<verse number="3">penktas­Šefatija iš Abitalės, šeštas­Itramas, Eglos sūnus.</verse>
				<verse number="4">Šeši sūnūs gimė Hebrone, kur jis karaliavo septynerius metus ir šešis mėnesius. Trisdešimt trejus metus jis karaliavo Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="5">Ten gimė Šima, Šobabas, Natanas ir Saliamonas­keturi iš Amielio dukters Batšebos;</verse>
				<verse number="6">Ibharas, Elišama, Elifeletas,</verse>
				<verse number="7">Nogahas, Nefegas, Jafija,</verse>
				<verse number="8">Elišama, Eljada ir Elifeletas­ devyni.</verse>
				<verse number="9">Tai visi Dovydo sūnūs, neskaičiuojant sugulovių sūnų; Tamara buvo jų sesuo.</verse>
				<verse number="10">Saliamono sūnus buvo Roboamas, jo sūnus buvo Abija, jo sūnus­Asa, jo sūnus­Juozapatas,</verse>
				<verse number="11">jo sūnus­Joramas, jo sūnus­ Ahazijas, jo sūnus­Jehoašas,</verse>
				<verse number="12">jo sūnus­Amacijas, jo sūnus­ Azarija, jo sūnus­Joatamas,</verse>
				<verse number="13">jo sūnus­Achazas, jo sūnus­ Ezekijas, jo sūnus­Manasas,</verse>
				<verse number="14">jo sūnus­Amonas, jo sūnus­ Jozijas.</verse>
				<verse number="15">Jozijo pirmagimis­Johananas, antras­Jehojakimas, trečias­Zedekijas, ketvirtas­Šalumas.</verse>
				<verse number="16">Jehojakimo sūnūs: Jechonijas ir Zedekijas.</verse>
				<verse number="17">Jechonijo sūnūs: Asiras, Salatielis,</verse>
				<verse number="18">Malkiramas, Pedaja, Šenacaras, Jekamija, Hošama ir Nedabija.</verse>
				<verse number="19">Pedajos sūnūs: Zorobabelis ir Šimis. Zorobabelio sūnūs: Mešulamas ir Hananija; Šelomita buvo jų sesuo;</verse>
				<verse number="20">Hašuba, Ohelis, Berechija, Hasadija ir Jušab Hesedas­penki.</verse>
				<verse number="21">Hananijos sūnūs: Pelatija ir Izaja. Refajos, Arnano, Abdijos ir Šechanijos sūnūs.</verse>
				<verse number="22">Šechanija turėjo sūnų Šemają, Šemajos sūnūs: Hatušas, Igalas, Bariachas, Nearija ir Šafatas, iš viso šeši.</verse>
				<verse number="23">Nearijos sūnūs: Eljoenajas, Ezekijas ir Azrikamas­trys.</verse>
				<verse number="24">Eljoenajo sūnūs: Hodavijas, Eljašibas, Pelaja, Akubas, Joananas, Delaja ir Ananis­septyni.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Judo palikuonys: Perecas, Esromas, Karmis, Hūras ir Šobalas.</verse>
				<verse number="2">Šobalo sūnus Reaja buvo Jahato tėvas, o Jahatas­Ahumajo ir Lahado tėvas. Tai coriečių giminės.</verse>
				<verse number="3">Etamo sūnūs: Jezreelis, Išma, Idbašas, jų sesuo buvo vardu Haclelponė.</verse>
				<verse number="4">Gedoro tėvas­Penuelis, Hušos­ Ezeras. Šitie buvo Efratos pirmagimio Hūro, Betliejaus tėvo, palikuonys.</verse>
				<verse number="5">Tekojos tėvas Ašhūras turėjo dvi žmonas: Helą ir Naarą.</verse>
				<verse number="6">Su Naara jis turėjo Ahuzamą, Heferą, Temaną ir Ahaštarą.</verse>
				<verse number="7">Su Hela­Ceretą, Coharą ir Etnaną.</verse>
				<verse number="8">Kocas buvo Anubo ir Hacobebo tėvas ir Harumo sūnaus Aharhelio giminės protėvis.</verse>
				<verse number="9">Jabecas pasižymėjo tarp savo brolių. Jo motina jį praminė Jabecu, nes jo gimdymas buvo sunkus.</verse>
				<verse number="10">Jabecas šaukėsi Izraelio Dievo: ‘‘Norėčiau, kad Tu mane laimintum ir praplėstum mano krašto sienas, kad būtum su manimi ir saugotum mane nuo pikto, kad nepatirčiau vargo’‘. Dievas suteikė jam tai, ko jis prašė.</verse>
				<verse number="11">Šuho brolis Kelubas buvo Mehyro tėvas, Mehyras­Eštono tėvas,</verse>
				<verse number="12">Eštonui gimė Bet Rafa, Paseachas ir Tehina, Ir Nahašo tėvas. Šitie vyrai gyveno Rechos mieste.</verse>
				<verse number="13">Kenazo sūnūs: Otnielis ir Seraja. Otnielio sūnus­Hatatas.</verse>
				<verse number="14">Meonotajas buvo Ofros tėvas. Seraja iš Amatininkų slėnio buvo Joabo tėvas; jie buvo amatininkai.</verse>
				<verse number="15">Jefunės sūnaus Kalebo sūnūs: Iruvas, Ela ir Naamas. Elos sūnus buvo Kenazas.</verse>
				<verse number="16">Jehalėlelio sūnūs: Zifa, Zifas, Tirija ir Asarelis.</verse>
				<verse number="17">Ezro sūnūs: Jeteras, Meredas, Eferas ir Jalonas; be to, jam gimė Mirjama, Šamajas ir Išbachas, Eštemojos tėvas.</verse>
				<verse number="18">Jo žmona Jahudija pagimdė Jaredą­Gedoro tėvą, Heberą­Sochojo tėvą ir Jekutielį­Zanoacho tėvą. Šitie yra sūnūs Bitijos, faraono dukters, kurią paėmė Meredas.</verse>
				<verse number="19">Jo žmona Hodija buvo sesuo Nahamo, kuris buvo garmito Keilos ir maakatito Eštemojo tėvas.</verse>
				<verse number="20">Šimono sūnūs: Amnonas, Rina, Ben Hananas ir Tilonas. Išio sūnūs: Zohetas ir Benzohetas.</verse>
				<verse number="21">Judo sūnaus Šelos palikuonys: Lechos tėvas Eras, Marešos tėvas Lada, drobės audėjų giminė iš Bet Ašbėjos namų,</verse>
				<verse number="22">Jokimas ir Kozebos gyventojai, taip pat Jehoašas ir Sarafas, kuris viešpatavo Moabe, ir Jasubilehemas (pagal senus užrašus).</verse>
				<verse number="23">Jie buvo puodžiai, Netaimo bei Gederos gyventojai; jie gyveno pas karalių ir jam dirbo.</verse>
				<verse number="24">Simeono palikuonys: Nemuelis, Jaminas, Jaribas, Zerachas ir Saulius.</verse>
				<verse number="25">Jo sūnus­Šalumas, jo sūnus­ Mibsamas, jo sūnus­Mišma.</verse>
				<verse number="26">Mišmos sūnūs: Hamuelis, jo sūnus­Zakūras, o jo sūnus­Šimis.</verse>
				<verse number="27">Šimis turėjo šešiolika sūnų bei šešias dukteris; bet jo broliai neturėjo daug vaikų ir jų giminė nedaugėjo kaip Judo.</verse>
				<verse number="28">Jie gyveno Beer Šeboje, Moladoje, Hazar Šuale,</verse>
				<verse number="29">Baloje, Ezeme, Tolade,</verse>
				<verse number="30">Betuelyje, Hormoje, Ciklage,</verse>
				<verse number="31">Bet Markabote, Hazar Susime, Bet Biryje ir Šaaraime. Tai buvo jų miestai, iki pradėjo karaliauti Dovydas.</verse>
				<verse number="32">Jų kaimai buvo: Etamas, Ainas, Rimonas, Tochenas ir Ašanas;</verse>
				<verse number="33">jiems priklausė kaimai, esą prie šitų miestų, iki Baalo. Tai buvo jų gyvenvietės ir jų kilmė.</verse>
				<verse number="34">Mešobabas, Jamlechas, Amacijos sūnus Joša,</verse>
				<verse number="35">Joelis, Asielio sūnaus Serajos sūnaus Jošibijos sūnus Jehuvas,</verse>
				<verse number="36">Eljoenajas, Jaakoba, Ješohaja, Asaja, Adielis, Jesimielis, Benaja</verse>
				<verse number="37">ir Šemajos sūnaus Šimrio sūnaus Jedajos sūnaus Alono sūnaus Šifio sūnus Ziza.</verse>
				<verse number="38">Čia paminėti kunigaikščių vardai, kurie buvo giminių vadai. Jų šeimos labai augo;</verse>
				<verse number="39">jie su visa manta traukėsi į Gedoro apylinkes, į rytus nuo slėnio, norėdami susirasti ganyklų savo bandoms.</verse>
				<verse number="40">Šalis buvo plati ir rami, jie susirado labai gerų ganyklų. Ten pirmiau gyveno chamitai.</verse>
				<verse number="41">Visi čia išvardinti atsikėlė į tą kraštą Judo karaliaus Ezekijo laikais. Jie nugalėjo meunus, jų palapines sunaikino ir, juos visiškai pavergę, apsigyveno jų vietoje ir tebegyvena iki šių dienų, nes ten buvo geros ganyklos jų bandoms.</verse>
				<verse number="42">Be to, dalis tų simeonitų, penki šimtai vyrų, nužygiavo, vadovaujant Pelatijai, Nearijai, Refajai ir Uzieliui, Išio sūnums, į Seyro aukštumas.</verse>
				<verse number="43">Nugalėję ir išnaikinę amalekiečių likutį, ten apsigyveno ir tebegyvena iki šios dienos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Rubenas buvo Izraelio pirmagimis. Kadangi jis sutepė savo tėvo patalą, jo pirmagimio teisė buvo atiduota Izraelio sūnaus Juozapo sūnums; Rubenas nebuvo įrašytas į sąrašą pirmagimio teisėmis.</verse>
				<verse number="2">Nors Judas buvo galingiausias tarp savo brolių ir iš jo kilo kunigaikštis, bet pirmagimio teisė atiteko Juozapui.</verse>
				<verse number="3">Izraelio pirmagimio Rubeno sūnūs: Henochas, Paluvas, Hecronas ir Karmis.</verse>
				<verse number="4">Joelio palikuonys: Šemaja, jo sūnus­Gogas, jo sūnus­Šimis,</verse>
				<verse number="5">jo sūnus­Michėjas, jo sūnus­ Reaja, jo sūnus­Baalas,</verse>
				<verse number="6">jo sūnus­Beera, kurį ištrėmė Asirijos karalius Tiglat Pileseras; jis buvo rubenų kunigaikštis.</verse>
				<verse number="7">Rubeno palikuonių šeimų sąrašas: Jejelis, Zacharijas</verse>
				<verse number="8">ir Bela, sūnus Azazo, sūnaus Šemos, sūnaus Joelio. Jo žemės tęsėsi nuo Aroerio iki Nebojo ir Baal Meono.</verse>
				<verse number="9">Į rytus jis išsiplėtė iki dykumos ir Eufrato upės, nes turėjo daug galvijų Gileado šalyje.</verse>
				<verse number="10">Sauliaus laikais jis kariavo su hagarais. Juos nugalėjęs, jis apsigyveno jų palapinėse visoje rytinėje Gileado šalyje.</verse>
				<verse number="11">Gado sūnūs gyveno greta jų Bašano šalyje iki Salchos:</verse>
				<verse number="12">vyriausiasis Joelis, po jo Šafamas, Jakanas ir Šafatas Bašane.</verse>
				<verse number="13">Jų broliai: Mykolas, Mešulamas, Šeba, Jorajas, Jakanas, Zija ir Eberas;</verse>
				<verse number="14">šitie buvo vaikai Abihailio, sūnaus Hūrio, sūnaus Jaroacho, sūnaus Gileado, sūnaus Mykolo, sūnaus Ješišajo, sūnaus Jachdajo, sūnaus Būzo.</verse>
				<verse number="15">Ahis, Gūnio sūnaus Abdielio sūnus, buvo vyriausiasis jų šeimose.</verse>
				<verse number="16">Jie gyveno Gileade, Bašane ir jiems priklausančiuose miestuose bei visuose Šarono priemiesčiuose iki savo ribų.</verse>
				<verse number="17">Jie visi buvo surašyti giminėmis Judo karaliaus Joatamo ir Izraelio karaliaus Jeroboamo laikais.</verse>
				<verse number="18">Rubenų, gadų ir pusėje Manaso giminės buvo karingų vyrų, galinčių nešioti skydą, kardą ir įtempti lanką; įgudusių kovoje buvo keturiasdešimt keturi tūkstančiai septyni šimtai šešiasdešimt vyrų.</verse>
				<verse number="19">Jie kovojo su hagarais: Jetūru, Nafišu ir Nodabu.</verse>
				<verse number="20">Jie susilaukė pagalbos ir nugalėjo hagarus bei visus jų sąjungininkus. Jie šaukėsi Dievo mūšyje, ir Jis išklausė juos, nes jie Juo pasitikėjo.</verse>
				<verse number="21">Jie paėmė visa, ką priešai turėjo: penkiasdešimt tūkstančių kupranugarių, du šimtus penkiasdešimt tūkstančių avių, du tūkstančius asilų ir šimtą tūkstančių žmonių.</verse>
				<verse number="22">Daug buvo nužudyta, nes mūšis buvo Dievo. Jie gyveno jų vietoje iki ištrėmimo.</verse>
				<verse number="23">Pusė Manaso giminės gyveno Bašano krašte; jie išsiplėtė iki Baal Hermono, Senyro ir Hermono kalnų.</verse>
				<verse number="24">Jų šeimų galvos buvo Eferas, Išis, Elielis, Azrielis, Jeremija, Hodavija ir Jachdielis; galingi kariai, žymūs vyrai.</verse>
				<verse number="25">Jie nusikalto savo tėvų Dievui, paleistuvaudami su dievais svetimų tautų, kurias Dievas buvo išnaikinęs tuose kraštuose.</verse>
				<verse number="26">Izraelio Dievas pakėlė Asirijos karalių Pulą, kuris yra Tiglat Palasaras, ir jis ištrėmė rubenus, gadus ir pusę Manaso giminės į Halachą, Haborą ir Harą prie Gozano upės, kur jie tebegyvena iki šios dienos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Levio sūnūs: Geršonas, Kehatas ir Meraris.</verse>
				<verse number="2">Kehato sūnūs: Amramas, Iccharas, Hebronas ir Uzielis.</verse>
				<verse number="3">Amramo vaikai: Aaronas, Mozė ir Mirjama. Aarono sūnūs: Nadabas, Abihuvas, Eleazaras ir Itamaras.</verse>
				<verse number="4">Eleazaro palikuonys: Eleazaras buvo Finehaso tėvas, Finehasas­ Abišūvos,</verse>
				<verse number="5">Abišūvas­Bukio, Bukis­Ucio,</verse>
				<verse number="6">Ucis­Zerachijos, Zerachija­ Merajoto,</verse>
				<verse number="7">Merajotas­Amarijos, Amarija­Ahitubo,</verse>
				<verse number="8">Ahitubas­Cadoko, Cadokas­ Ahimaaco,</verse>
				<verse number="9">Ahimaacas­Azarijos, Azarija­ Johanano,</verse>
				<verse number="10">Johananas­Azarijos, kuris ėjo kunigo tarnystę šventykloje, kurią Saliamonas pastatė Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="11">Azarija buvo Amarijos tėvas, Amarija—Ahitubo,</verse>
				<verse number="12">Ahitubas—Cadoko, Cadokas­ Šalumo,</verse>
				<verse number="13">Šalumas­Hilkijos, Hilkija­ Azarijos,</verse>
				<verse number="14">Azarija­Serajos, Seraja­Jehocadako,</verse>
				<verse number="15">Jehocadakas buvo išvestas, kai Viešpats ištrėmė Judą ir Jeruzalę karaliaus Nebukadnecaro rankomis.</verse>
				<verse number="16">Levio sūnūs: Geršomas, Kehatas ir Meraris.</verse>
				<verse number="17">Geršomo sūnų vardai buvo Libnis ir Šimis.</verse>
				<verse number="18">Kehato sūnūs: Amramas, Iccharas, Hebronas ir Uzielis.</verse>
				<verse number="19">Merario sūnūs: Machlis ir Mušis. Šitos yra Levio giminės šeimos.</verse>
				<verse number="20">Geršomo palikuonys: Libnis, jo sūnus­Jahatas, jo sūnus­Zima,</verse>
				<verse number="21">jo sūnus­Joachas, jo sūnus­ Idojas, jo sūnus­Zerachas, jo sūnus­Jeotrajas.</verse>
				<verse number="22">Kehato palikuonys: jo sūnus­ Aminadabas, jo sūnus­Korachas, jo sūnus­Asiras,</verse>
				<verse number="23">jo sūnus­Elkana, jo sūnus­ Ebijasafas, jo sūnus­Asiras,</verse>
				<verse number="24">jo sūnus­Tahatas, jo sūnus­ Ūrielis, jo sūnus­Uzija, jo sūnus­Saulius.</verse>
				<verse number="25">Elkanos sūnūs: Amasajas ir Ahimotas;</verse>
				<verse number="26">jo sūnus­Elkana, jo sūnus­ Cofajas, jo sūnus­Nahatas,</verse>
				<verse number="27">jo sūnus­Eliabas, jo sūnus­Jerohamas, jo sūnus­Elkana.</verse>
				<verse number="28">Samuelio sūnūs: pirmagimis­ Joelis, antrasis­Abija.</verse>
				<verse number="29">Merario palikuonys: jo sūnus­ Machlis, jo sūnus­Libnis, jo sūnus­Šimis, jo sūnus­Uza,</verse>
				<verse number="30">jo sūnus Šima, jo sūnus­Hagija, jo sūnus­Asaja.</verse>
				<verse number="31">Šitie vyrai buvo Dovydo paskirti tarnauti giesmėmis Viešpaties namuose, kai skrynia buvo padėta į jos vietą.</verse>
				<verse number="32">Kol Saliamonas pastatė Viešpaties namus Jeruzalėje, jie tarnavo giedodami prie Susitikimo palapinės ir atlikdami tarnystę pagal savo eilę.</verse>
				<verse number="33">Iš Kehato giminės buvo giedotojas Hemanas, sūnus Joelio, sūnaus Samuelio,</verse>
				<verse number="34">sūnaus Elkanos, sūnaus Jerohamo, sūnaus Elielio, sūnaus Toacho,</verse>
				<verse number="35">sūnaus Cūfo, sūnaus Elkanos, sūnaus Mahato, sūnaus Amasajo,</verse>
				<verse number="36">sūnaus Elkanos, sūnaus Joelio, sūnaus Azarijos, sūnaus Sofonijos,</verse>
				<verse number="37">sūnaus Tahato, sūnaus Asiro, sūnaus Ebjasafo, sūnaus Koracho,</verse>
				<verse number="38">sūnaus Iccharo, sūnaus Kehato, sūnaus Levio, sūnaus Izraelio.</verse>
				<verse number="39">Jo brolis Asafas buvo jam iš dešinės. Asafas buvo sūnus Berechijo, sūnaus Šimos,</verse>
				<verse number="40">sūnaus Mykolo, sūnaus Baasėjos, sūnaus Malkijos,</verse>
				<verse number="41">sūnaus Etnio, sūnaus Zeracho, sūnaus Adajos,</verse>
				<verse number="42">sūnaus Etano, sūnaus Zimo, sūnaus Šimio,</verse>
				<verse number="43">sūnaus Jahato, sūnaus Geršomo, sūnaus Levio.</verse>
				<verse number="44">Jų broliai iš Merario sūnų buvo jiems iš kairės: Etanas, sūnus Kišio, sūnaus Abdžio, sūnaus Malucho,</verse>
				<verse number="45">sūnaus Hašabijos, sūnaus Amacijos, sūnaus Hilkijos,</verse>
				<verse number="46">sūnaus Amcio, sūnaus Banio, sūnaus Šemero,</verse>
				<verse number="47">sūnaus Machlio, sūnaus Mušio, sūnaus Merario, sūnaus Levio.</verse>
				<verse number="48">Jų broliai levitai buvo paskirti įvairiems darbams Dievo namų palapinėje.</verse>
				<verse number="49">Aaronas ir jo sūnūs aukodavo aukas ant deginamųjų aukų aukuro ir ant smilkymo aukuro; jie turėdavo tarnauti Šventų švenčiausiojoje ir sutaikinti Izraelį, kaip Dievo tarnas Mozė buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="50">Aarono palikuonys: jo sūnus­ Eleazaras, jo sūnus­Finehasas, jo sūnus­Abišūva,</verse>
				<verse number="51">jo sūnus­Bukis, jo sūnus­Uzis, jo sūnus­Zerachija,</verse>
				<verse number="52">jo sūnus­Merajotas, jo sūnus­ Amarija, jo sūnus­Ahitubas,</verse>
				<verse number="53">jo sūnus­Cadokas, jo sūnus­ Ahimaacas.</verse>
				<verse number="54">Šitos yra Aarono palikuonių iš Kehato giminės gyvenamos vietos, kaip jiems krito burtas.</verse>
				<verse number="55">Jiems davė Hebroną Judo žemėje ir ganyklas aplink jį,</verse>
				<verse number="56">tačiau miesto laukus su jo kaimais gavo Jefunės sūnus Kalebas.</verse>
				<verse number="57">Aarono palikuonims iš Judo žemių davė prieglaudos miestą Hebroną su ganyklomis, Libną su ganyklomis, Jatyrą su ganyklomis, Eštemoją su ganyklomis,</verse>
				<verse number="58">Hilezą su ganyklomis, Debyrą su ganyklomis,</verse>
				<verse number="59">Ašaną su ganyklomis, Bet Šemešą su ganyklomis;</verse>
				<verse number="60">iš Benjamino giminės­Gebą su ganyklomis, Alemetą su ganyklomis ir Anatotą su ganyklomis. Iš viso buvo trylika miestų visoms jų šeimoms.</verse>
				<verse number="61">Likusieji Kehato palikuonys gavo savo žemes iš pusės Manaso giminės­dešimt miestų.</verse>
				<verse number="62">Geršomo sūnų palikuonys gavo trylika miestų iš Isacharo, Ašero, Naftalio ir pusės Manaso giminės Bašane.</verse>
				<verse number="63">Merario sūnų palikuonys gavo žemes iš Rubeno, Gado ir Zabulono giminių­dvylika miestų.</verse>
				<verse number="64">Izraelitai davė levitams miestų su ganyklomis</verse>
				<verse number="65">burtų keliu iš Judo, Simeono ir Benjamino giminių.</verse>
				<verse number="66">Kai kurie Kehato palikuonys gavo miestus su ganyklomis iš Efraimo giminės:</verse>
				<verse number="67">prieglaudos miestą Sichemą Efraimo aukštumose, Gezerą,</verse>
				<verse number="68">Jokmeamą, Bet Horoną,</verse>
				<verse number="69">Ajaloną ir Gat Rimoną;</verse>
				<verse number="70">iš pusės Manaso giminės­Anerą ir Bileamą.</verse>
				<verse number="71">Gersomitai gavo žemės: iš pusės Manaso giminės­Golaną Bašane ir Aštarotą;</verse>
				<verse number="72">iš Isacharo giminės­Kedešą, Daberatą,</verse>
				<verse number="73">Ramotą ir Anemą;</verse>
				<verse number="74">iš Ašero giminės­Mašalą, Abdoną,</verse>
				<verse number="75">Hukoką ir Rehobą;</verse>
				<verse number="76">iš Neftalio giminės­Kedešą Galilėjoje, Hamoną ir Kirjataimą; visus minėtus miestus jie gavo su ganyklomis.</verse>
				<verse number="77">Meraritai gavo: iš Zabulono giminės Rimoną ir Taborą;</verse>
				<verse number="78">anapus Jordano ties Jerichu iš Rubeno giminės­Becero miestą dykumoje, Jahcos miestą,</verse>
				<verse number="79">Kedemoto ir Mefaato miestus;</verse>
				<verse number="80">iš Gado giminės­Ramotą Gileade ir Machanaimą,</verse>
				<verse number="81">Hešboną ir Jazerą. Visus miestus jie gavo su ganyklomis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Isacharo palikuonys: Tola, Pūva, Jašubas ir Šimronas­keturi sūnūs.</verse>
				<verse number="2">Tolos sūnūs: Uzis, Refaja, Jerielis, Jachmajas, Ibsamas ir Samuelis­šeimų vadai, narsūs kovotojai. Jų giminės palikuonių Dovydo laikais buvo dvidešimt du tūkstančiai šeši šimtai.</verse>
				<verse number="3">Uzio sūnaus Izrachijos sūnūs: Mykolas, Abdija, Joelis ir Išija; jie visi­šeimų vadai.</verse>
				<verse number="4">Jų giminės palikuonių, skaičiuojant šeimomis ir kariuomenės būriais, buvo trisdešimt šeši tūkstančiai, nes jie turėjo daug žmonų ir vaikų.</verse>
				<verse number="5">Visoje Isacharo giminėje buvo aštuoniasdešimt septyni tūkstančiai narsių karių.</verse>
				<verse number="6">Benjamino sūnūs: Bela, Becheras ir Jediaelis.</verse>
				<verse number="7">Belos sūnūs: Ecbonas, Uzis, Uzielis, Jerimotas ir Iris; jie­šeimų vadai, narsūs kariai. Jų šeimų palikuonių buvo dvidešimt du tūkstančiai trisdešimt keturi.</verse>
				<verse number="8">Bechero sūnūs: Cemyra, Joašas, Eliezeras, Eljoenajas, Omris, Jeremotas, Abija, Anatotas ir Alemetas.</verse>
				<verse number="9">Šeimų palikuonių sąraše buvo dvidešimt tūkstančių du šimtai narsių karių.</verse>
				<verse number="10">Jediaelio sūnus­Bilhanas; Bilhano sūnūs: Jeušas, Benjaminas, Ehudas, Kenaana, Zetanas, Taršišas ir Ahišaharas.</verse>
				<verse number="11">Jie visi buvo giminės šeimų vadai; narsių karių, tinkančių karui, buvo septyniolika tūkstančių du šimtai vyrų.</verse>
				<verse number="12">Iro sūnūs: Šupimas ir Hupimas; Ahero sūnus­Hušimas.</verse>
				<verse number="13">Naftalio sūnūs: Jahacielis, Gūnis, Jeceras ir Šalumas, Bilhos palikuonys.</verse>
				<verse number="14">Manaso sūnūs, kuriuos pagimdė jo sugulovė aramėjė: Asrielis ir Machiras, Gileado tėvas.</verse>
				<verse number="15">Machiras paėmė į žmonas Hupimo ir Šupimo seserį, vardu Maaka; Machiro antrasis sūnus buvo Celofhadas, kuris turėjo tik dukteris.</verse>
				<verse number="16">Machiro žmona Maaka turėjo du sūnus: Perešą ir Šerešą; Šerešo sūnūs buvo Ulamas ir Rekemas.</verse>
				<verse number="17">Ulamo sūnus­Bedanas. Šitie buvo Gileado, Machiro sūnaus, Manaso anūko, palikuonys.</verse>
				<verse number="18">Jo sesuo Hamolecheta pagimdė Išhodą, Abiezerą ir Machlą.</verse>
				<verse number="19">Šemidos sūnūs: Achjanas, Šechemas, Likhis ir Aniamas.</verse>
				<verse number="20">Efraimo sūnus­Šutelachas, jo sūnus­Beredas, jo sūnus­Tahatas, jo sūnus­Eleadas, jo sūnus­ Tahatas,</verse>
				<verse number="21">jo sūnus­Zabadas, jo sūnus­ Šutelachas, taip pat Ezeras ir Eleadas. Juos nužudė Gato vyrai, kai jie norėjo nuvaryti jų galvijus.</verse>
				<verse number="22">Jų tėvas Efraimas ilgai gedėjo savo sūnų. Jo broliai atėjo jį paguosti.</verse>
				<verse number="23">Jo žmona pagimdė dar vieną sūnų, kurį pavadino Berija, nes vaikas gimė šeimos nelaimės metu.</verse>
				<verse number="24">Jo duktė Šeera įkūrė žemutinį ir aukštutinį Bet Horoną ir Uzen Šeerą.</verse>
				<verse number="25">Refachas buvo jo sūnus, taip pat Rešefas, jo sūnus­Telachas, jo sūnus­Tahanas,</verse>
				<verse number="26">jo sūnus­Ladanas, jo sūnus­ Amihudas, jo sūnus­Elišama,</verse>
				<verse number="27">jo sūnus­Nūnas, jo sūnus­Jozuė.</verse>
				<verse number="28">Jų nuosavybė ir gyvenvietės buvo Betelis su miesteliais, rytuose Naaranas, vakaruose Gazeras su miesteliais, taip pat ir Sichemo bei Gazos miestai su miesteliais.</verse>
				<verse number="29">Manaso palikuonys gyveno Bet Šeane, Taanache, Megide, Dore ir visuose tų miestų apylinkių kaimuose. Tai buvo Izraelio sūnaus Juozapo palikuonys.</verse>
				<verse number="30">Ašero sūnūs: Imna, Išva, Išvis, Berija ir jų sesuo Seracha.</verse>
				<verse number="31">Berijos sūnūs: Heberas ir Malkielis, kuris buvo Birzajo tėvas.</verse>
				<verse number="32">Heberas buvo Jafleto, Šomero, Hotamo ir jų sesers Šuvos tėvas.</verse>
				<verse number="33">Jafleto sūnūs: Pasachas, Bimhalas ir Ašvatas.</verse>
				<verse number="34">Jo brolio Šemero sūnūs: Ahis, Rohga, Jehuba ir Aramas.</verse>
				<verse number="35">Jo brolio Helemo sūnūs: Cofachas, Imna, Šelešas ir Amalas.</verse>
				<verse number="36">Cofacho sūnūs: Suachas, Harneferas, Šualas, Beris, Imra,</verse>
				<verse number="37">Beceras, Hodas, Šama, Šilša, Itranas ir Beera.</verse>
				<verse number="38">Jeterio sūnūs: Jefunė, Pispa ir Ara.</verse>
				<verse number="39">Ulos sūnūs: Arachas, Hanielis ir Ricija.</verse>
				<verse number="40">Šitie buvo Ašero palikuonys, šeimų galvos, narsūs kariai, vyriausieji kunigaikščiai. Jų skaičius buvo dvidešimt šeši tūkstančiai karo tarnybai tinkamų vyrų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Benjamino pirmagimis buvo Bela, kiti­Ašbelis, Achrachas,</verse>
				<verse number="2">Noha ir Rafa.</verse>
				<verse number="3">Belos palikuonys: Adaras, Gera, Abihudas,</verse>
				<verse number="4">Abišūva, Naamanas, Ahoachas,</verse>
				<verse number="5">Gera, Šefufanas ir Huramas.</verse>
				<verse number="6">Ehudo palikuonys buvo Gebos gyventojai, šeimų vadai; jie buvo ištremti į Manahatą:</verse>
				<verse number="7">Naamanas, Ahija ir Gera, kuris buvo Uzos ir Ahihudo tėvas.</verse>
				<verse number="8">Šaharaimas susilaukė sūnų Moabo krašte, atleidęs savo žmonas Hušimą ir Baarą.</verse>
				<verse number="9">Jis vedė Hodešą ir susilaukė septynių sūnų: Jobabo, Cibijo, Mešo, Malkamo,</verse>
				<verse number="10">Jeuco, Sachijos ir Mirmos. Šitie jo sūnūs buvo šeimų vadai.</verse>
				<verse number="11">Su Hušima jis turėjo Abitubą ir Elpaalį.</verse>
				<verse number="12">Elpaalio sūnūs: Eberas, Mišamas ir Šemedas, kuris pastatė Onojo ir Lodo miestus bei jų miestelius.</verse>
				<verse number="13">Berija ir Šema buvo Ajalono gyventojų šeimų vadai; jie privertė pasitraukti Gato gyventojus.</verse>
				<verse number="14">Berijos sūnūs: Achjojas, Šašakas, Jeremotas,</verse>
				<verse number="15">Zebadija, Aradas, Ederas,</verse>
				<verse number="16">Mykolas, Išpa ir Joha.</verse>
				<verse number="17">Elpaalio sūnūs: Zebadija, Mešulamas, Hizkis, Heberas,</verse>
				<verse number="18">Išmerajas, Izlija ir Jobabas.</verse>
				<verse number="19">Šimio sūnūs: Jakimas, Zichris, Zabdis,</verse>
				<verse number="20">Elienajas, Ciletajas, Elielis,</verse>
				<verse number="21">Adaja, Beraja ir Šimratas.</verse>
				<verse number="22">Šašako sūnūs: Išpanas, Eberas, Elielis,</verse>
				<verse number="23">Abdonas, Zichris, Hananas,</verse>
				<verse number="24">Hananija, Elamas, Antotija,</verse>
				<verse number="25">Ifdėja ir Penuelis.</verse>
				<verse number="26">Jerohamo sūnūs: Šamšerajas, Šeharija, Atalija,</verse>
				<verse number="27">Jaarešija, Elija ir Zichris.</verse>
				<verse number="28">Šitie buvo šeimų vadai. Jie gyveno Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="29">Gibeone gyveno Gibeono tėvas su žmona Maaka.</verse>
				<verse number="30">Jų pirmagimis sūnus buvo Abdonas, kiti—Cūras, Kišas, Baalas, Nadabas,</verse>
				<verse number="31">Gedoras, Achjojas ir Zecheris.</verse>
				<verse number="32">Miklotui gimė Šima. Jie gyveno šalia savo brolių Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="33">Neras buvo Kišo tėvas, Kišas­ Sauliaus, Saulius­Jehonatano, Malkišūvos, Abinadabo ir Ešbaalo tėvas.</verse>
				<verse number="34">Jehonatano sūnus buvo Merib Baalas, o Merib Baalo sūnus­ Michėjas.</verse>
				<verse number="35">Michėjo sūnūs: Pitonas, Melechas, Tarėja ir Ahazas.</verse>
				<verse number="36">Ahazas buvo Jehoados tėvas, Jehoada­Alemeto, Azmaveto ir Zimrio, Zimris­Mocos,</verse>
				<verse number="37">Moca buvo Binėjos tėvas, Binėja­Rafos, Rafa­Eleasos, o Eleasa­Acelio.</verse>
				<verse number="38">Acelis turėjo šešis sūnus: Azrikamą, Bochruvą, Izmaelį, Šeariją, Abdiją ir Hananą.</verse>
				<verse number="39">Jo brolio Ešeko sūnūs: pirmagimis­Ulamas, kiti­Jeušas ir Elifeletas.</verse>
				<verse number="40">Ulamo sūnūs buvo narsūs kariai ir geri šauliai. Ulamas turėjo šimtą penkiasdešimt palikuonių­ sūnų ir anūkų. Visi šie yra Benjamino sūnūs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Visi izraelitai buvo surašyti giminėmis Izraelio ir Judo karalių knygose. Jie buvo ištremti į Babiloną dėl savo nusikaltimų.</verse>
				<verse number="2">Pirmieji, apsigyvenę Izraelio miestuose, buvo izraelitai, kunigai, levitai ir šventyklos tarnai.</verse>
				<verse number="3">Jeruzalėje gyveno dalis Judo, Benjamino, Efraimo ir Manaso giminių palikuonių.</verse>
				<verse number="4">Judo sūnaus Pereco palikuonys: Amihudas, Utajas, Omris, Imris ir Banis su šeimomis.</verse>
				<verse number="5">Šilojiečių palikuonys: pirmagimis­Asaja ir jo sūnūs.</verse>
				<verse number="6">Zeracho palikuonys: Jeuelis ir jų giminės­šeši šimtai devyniasdešimt žmonių.</verse>
				<verse number="7">Benjaminai: Saluvas­sūnus Mešulamo, sūnaus Hodavijos, sūnaus Hasenuvos.</verse>
				<verse number="8">Jerohamo sūnus Ibnėja, Michrio sūnaus Uzio sūnus Ela ir Mešulamas­sūnus Šefatijos, sūnaus Reuelio, sūnaus Ibnijos.</verse>
				<verse number="9">Jų giminės žmonių skaičius buvo devyni šimtai penkiasdešimt šeši. Visi minimi asmenys buvo šeimų vadai.</verse>
				<verse number="10">Gyvenę Jeruzalėje kunigai: Jedaja, Jehojaribas, Jachinas</verse>
				<verse number="11">ir Azarija, sūnus Hilkijos, kuris buvo sūnus Mešulamo, sūnaus Cadoko, sūnaus Merajoto, sūnaus Ahitubo; jis buvo Dievo namų valdytojas.</verse>
				<verse number="12">Jerohamo sūnaus Adajos palikuonys buvo Pašhūras, Malkija, Masajas, Adielis, Jachzera, Mešulamas, Mešilemitas ir Imeras.</verse>
				<verse number="13">Kunigų, kurie buvo giminės šeimų vyresnieji, buvo tūkstantis septyni šimtai šešiasdešimt pajėgių vyrų šventyklos tarnybai.</verse>
				<verse number="14">Levitai: Šemajas­sūnus Hašubo, sūnaus Azrikamo, sūnaus Hašabijo iš merarių;</verse>
				<verse number="15">Bakbakaras, Herešas bei Galalas ir Matanija­sūnus Michėjo, sūnaus Zichrio, sūnaus Asafo;</verse>
				<verse number="16">Abdija­sūnus Semajos, sūnaus Galalo, sūnaus Jedutūno, ir Elkanos sūnaus Asos sūnus Berechija, kuris gyveno netofiečių kaimuose.</verse>
				<verse number="17">Vartininkai buvo Šalumas, Akubas, Talmonas, Ahimanas ir jų broliai. Šalumas buvo jų viršininkas.</verse>
				<verse number="18">Jie ėjo sargybą karaliaus vartų rytų pusėje. Šie levitai buvo vartų sargai.</verse>
				<verse number="19">Šalumas­sūnus Korės, sūnus Ebjasafo, sūnus Koracho, ir jo broliai iš jo tėvo namų, korachai, buvo Viešpaties palapinės durų sargai. Jų tėvai ėjo sargų pareigas prie Viešpaties palapinės įėjimo.</verse>
				<verse number="20">Eleazaro sūnus Finehasas anksčiau buvo jų viršininkas; Viešpats buvo su juo.</verse>
				<verse number="21">Mešelemijos sūnus Zacharija buvo sargas prie Susitikimo palapinės įėjimo.</verse>
				<verse number="22">Durų sargų buvo du šimtai dvylika. Jie buvo įtraukti į giminių sąrašus savo vietovėse. Juos paskyrė toms pareigoms Dovydas ir regėtojas Samuelis, nes jais pasitikėjo.</verse>
				<verse number="23">Jie ir jų sūnūs buvo įpareigoti eiti sargybą prie Viešpaties palapinės.</verse>
				<verse number="24">Sargyba budėdavo visose keturiose palapinės pusėse: rytų, vakarų, šiaurės ir pietų.</verse>
				<verse number="25">Jų broliai, gyvenantieji kaimuose, kas septintą dieną privalėjo juos pakeisti ir septynias dienas eiti tas pareigas.</verse>
				<verse number="26">Keturi vyresnieji vartininkai buvo levitai. Jie buvo paskirti toms pareigoms ir atsakingi už Dievo namų patalpas bei turtus.</verse>
				<verse number="27">Jų pareiga buvo kas naktį eiti sargybą prie Dievo namų, o rytą juos atidaryti.</verse>
				<verse number="28">Kai kuriems iš jų buvo pavesta tvarkyti tarnavimo reikmenis. Jie tikrindavo juos įnešant ir išnešant.</verse>
				<verse number="29">Kiti iš jų buvo paskirti prižiūrėti daiktams, visiems šventyklos reikmenims: smulkiems miltams, vynui, aliejui, smilkalams ir kvepalams.</verse>
				<verse number="30">Kunigų pareigos buvo paruošti kvepalų mišinį.</verse>
				<verse number="31">Levitas Matitija, Šalumo pirmagimis, korachas, prižiūrėjo kepimą.</verse>
				<verse number="32">Kai kuriems Kehato giminės levitams buvo pavesta rūpintis padėtine duona, ją paruošti sabatui.</verse>
				<verse number="33">Kai kurie giesmininkai, levitų šeimų vadai, buvo laisvi nuo kitų pareigų. Jie gyveno prie šventyklos, nes dieną ir naktį jie turėjo tarnauti.</verse>
				<verse number="34">Šitie buvo savo kartos levitų šeimų vyriausieji ir gyveno Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="35">Gibeone gyveno Gibeono tėvas Jejelis, kurio žmona buvo vardu Maaka.</verse>
				<verse number="36">Jo pirmagimis sūnus buvo Abdonas, kiti­Cūras, Kišas, Baalas, Neras, Nadabas,</verse>
				<verse number="37">Gedoras, Achjojas, Zacharija ir Miklotas.</verse>
				<verse number="38">Miklotas buvo Šimamo tėvas; jie gyveno šalia savo brolių Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="39">Neras buvo Kišo tėvas, Kišas­ Sauliaus, Saulius­Jehonatano, Malkišuvos, Abinadabo ir Ešbaalo tėvas.</verse>
				<verse number="40">Jehonatano sūnus buvo Merib Baalas, o Merib Baalas buvo Michėjo tėvas.</verse>
				<verse number="41">Michėjo sūnūs: Pitonas, Melechas, Tarėja ir Ahazas.</verse>
				<verse number="42">Ahazas buvo Jaros tėvas, Jara­ Alemeto, Azmaveto ir Zimrio, Zimris­Mocos,</verse>
				<verse number="43">o Moca­Binėjos. Jo sūnus buvo Refaja, jo sūnus­Eleasa, jo sūnus­Azelis.</verse>
				<verse number="44">Azelis turėjo šešis sūnus: Azrikamą, Bochruvą, Izmaelį, Šeariją, Abdiją ir Hananą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Filistinai kariavo su Izraeliu. Izraelio vyrai bėgo nuo filistinų ir krito nužudyti ant Gilbojos kalno.</verse>
				<verse number="2">Filistinai persekiojo Saulių bei jo sūnus ir nužudė Jehonataną, Abinadabą ir Malkišūvą.</verse>
				<verse number="3">Vyko smarki kova prieš Saulių, šauliai pataikė į Saulių ir jį sužeidė.</verse>
				<verse number="4">Tada Saulius tarė savo ginklanešiui: ‘‘Išsitrauk kardą ir juo perverk mane, kad šitie neapipjaustytieji atėję neišniekintų manęs’‘. Bet jo ginklanešys nesutiko, nes jis labai bijojo. Tada Saulius, paėmęs savo kardą, krito ant jo.</verse>
				<verse number="5">Jo ginklanešys, pamatęs, kad Saulius miręs, irgi puolė ant savo kardo ir mirė kartu.</verse>
				<verse number="6">Taip mirė Saulius, jo trys sūnūs ir visi jo namai.</verse>
				<verse number="7">Izraelitai, kurie gyveno slėnyje, pamatę, kad jie pabėgo, o Saulius bei jo sūnūs mirę, paliko savo miestus ir bėgo. Atėję filistinai apsigyveno juose.</verse>
				<verse number="8">Kitą dieną filistinai, atėję apiplėšti užmuštųjų, rado Saulių ir tris jo sūnus žuvusius ant Gilbojos kalno.</verse>
				<verse number="9">Jie išrengė jį, paėmė jo galvą bei ginklus ir nešiojo po filistinų kraštą, skelbdami apie pergalę savo stabams ir tautai.</verse>
				<verse number="10">Jo ginklus jie padėjo savo dievų namuose, o jo galvą prikalė Dagono šventykloje.</verse>
				<verse number="11">Jabeš Gileado gyventojai išgirdo, ką filistinai padarė Sauliui.</verse>
				<verse number="12">Jų visi narsūs vyrai pakilo, paėmė Sauliaus bei jo sūnų lavonus, parnešė juos į Jabešą ir, palaidoję po ąžuolu, pasninkavo septynias dienas.</verse>
				<verse number="13">Taip mirė Saulius dėl savo nusikaltimo Viešpačiui ir Jo žodžiui, kurio jis nesilaikė, ir dėl to, kad ieškojo patarimo pas mirusiųjų dvasių iššaukėją.</verse>
				<verse number="14">Jis neieškojo Viešpaties, todėl Viešpats nužudė jį ir atidavė karalystę Jesės sūnui Dovydui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Visi izraelitai susirinko pas Dovydą į Hebroną ir tarė: ‘‘Mes esame tavo kūnas ir kaulas.</verse>
				<verse number="2">Anksčiau, kai Saulius buvo mūsų karalius, tu išvesdavai ir įvesdavai Izraelį; Viešpats, tavo Dievas, tau pažadėjo: ‘Tu ganysi mano tautą Izraelį ir būsi jo kunigaikščiu’ ‘‘.</verse>
				<verse number="3">Visi Izraelio vyresnieji atėjo pas karalių į Hebroną. Dovydas padarė su jais sandorą Hebrone. Jie patepė Dovydą Izraelio karaliumi, kaip Viešpats buvo paskelbęs per Samuelį.</verse>
				<verse number="4">Dovydas ir visas Izraelis ėjo į Jeruzalę (kitaip Jebusą), kur gyveno jebusiečiai.</verse>
				<verse number="5">Jebuso gyventojai sakė Dovydui: ‘‘Tu neįeisi į miestą’‘. Tačiau Dovydas paėmė Siono tvirtovę, tai yra Dovydo miestą.</verse>
				<verse number="6">Dovydas tarė: ‘‘Kas nugalės jebusiečius, tas taps kariuomenės vadu’‘. Pirmasis miestą puolė Cerujos sūnus Joabas, jį paėmė ir tapo kariuomenės vadu.</verse>
				<verse number="7">Dovydas apsigyveno tvirtovėje, todėl ją pavadino Dovydo miestu.</verse>
				<verse number="8">Jis statė miestą aplinkui, pradėdamas nuo Milojo. Joabas atstatė likusią miesto dalį.</verse>
				<verse number="9">Dovydas vis daugiau įsigalėjo, nes kareivijų Viešpats buvo su juo.</verse>
				<verse number="10">Šie yra žymiausi karžygiai, kurie drauge su visu Izraeliu rėmė Dovydą užimant karaliaus sostą, kaip Viešpats buvo kalbėjęs apie Izraelį.</verse>
				<verse number="11">Hachmonis Jašobamas­vyriausiasis iš trijų; jis pakėlė savo ietį prieš tris šimtus ir nukovė juos visus vienu kartu.</verse>
				<verse number="12">Antras pasižymėjęs buvo Dodojo sūnus Eleazaras, ahoachas.</verse>
				<verse number="13">Jis buvo su Dovydu prie Pas Damimo, kur filistinai susirinko prieš juos mūšiui miežių laukuose. Žmonėms pradėjus bėgti nuo filistinų,</verse>
				<verse number="14">jie atsistojo lauko viduryje, kovojo ir nugalėjo filistinus. Taip Viešpats suteikė jiems didelį išgelbėjimą.</verse>
				<verse number="15">Trys vyrai iš trisdešimties vyresniųjų atėjo pas Dovydą į Adulamo olą; tuo metu filistinų kariai buvo pasistatę stovyklą Refajų slėnyje.</verse>
				<verse number="16">Dovydas tuo laiku buvo tvirtovėje, o filistinų būrys­Betliejuje.</verse>
				<verse number="17">Tuomet Dovydas, ilgesio kankinamas, tarė: ‘‘Kas man atneš vandens iš Betliejaus šulinio, esančio prie vartų?’‘</verse>
				<verse number="18">Tie trys prasilaužė pro filistinų stovyklą, pasėmė vandens iš Betliejaus šulinio, esančio prie vartų, ir atnešė Dovydui. Tačiau Dovydas negėrė jo, bet išliejo jį Viešpačiui</verse>
				<verse number="19">ir tarė: ‘‘Taip nebus, kad gerčiau šitų vyrų kraują! Juk jie, statydami savo gyvybę pavojun, man jo atnešė’‘. Tai padarė tie trys karžygiai.</verse>
				<verse number="20">Joabo brolis Abišajias buvo žymiausias iš trijų. Jis pakėlė savo ietį prieš tris šimtus ir, juos nugalėjęs, pagarsėjo tarp trijų.</verse>
				<verse number="21">Iš trijų jis buvo garsiausias ir tapo jų vadu, tačiau aniems trims neprilygo.</verse>
				<verse number="22">Jehojados sūnus Benaja iš Kabcelio buvo narsus vyras. Jis padarė daug žygdarbių: nukovė du žymius Moabo karžygius, sningant duobėje užmušė liūtą.</verse>
				<verse number="23">Be to, nukovė egiptietį, vyrą penkių uolekčių aukščio. Egiptiečio rankoje ietis buvo kaip audėjo staklių riestuvas. Nuėjęs prie jo su lazda, jis atėmė ietį iš egiptiečio rankos ir jį nukovė jo paties ietimi.</verse>
				<verse number="24">Tuo Jehojados sūnus Benaja pagarsėjo tarp trijų karžygių.</verse>
				<verse number="25">Ir jis pagarsėjo tarp tų trisdešimties, tačiau pirmiems trims neprilygo. Dovydas jį paskyrė savo sargybos viršininku.</verse>
				<verse number="26">Kariuomenės karžygiai buvo Joabo brolis Asaelis, Dodojo sūnus Elhananas iš Betliejaus,</verse>
				<verse number="27">harodietis Šamotas, pelojietis Helecas,</verse>
				<verse number="28">tekojiečio Ikešo sūnus Ira, anatotietis Abiezeras,</verse>
				<verse number="29">hušietis Sibechajas, ahohitas Ilajas,</verse>
				<verse number="30">netofietis Mahrajas, netofietis Baanos sūnus Heledas,</verse>
				<verse number="31">Ribajo sūnus Itajas iš Benjamino Gibėjos, piratonietis Benaja,</verse>
				<verse number="32">Hurajas iš Gaašo klonių, arabietis Abielis,</verse>
				<verse number="33">baharumietis Azmavetas, šaalbonietis Eljachba,</verse>
				<verse number="34">gizojietis Hašemas, hararas Šagės sūnus Jehonatanas,</verse>
				<verse number="35">hararas Sacharo sūnus Ahiamas, Ūro sūnus Elifalas,</verse>
				<verse number="36">mecherietis Heferas, pelojietis Ahija,</verse>
				<verse number="37">karmelietis Hezrojas, Ezbajo sūnus Naarajas,</verse>
				<verse number="38">Natano brolis Joelis, Hagrio sūnus Mibharas,</verse>
				<verse number="39">amonitas Celekas, beerotietis Nachrajas, Cerujos sūnaus Joabo ginklanešys,</verse>
				<verse number="40">itritai Garebas ir Ira,</verse>
				<verse number="41">hetitas Ūrija, Achlajo sūnus Zabadas,</verse>
				<verse number="42">rubenas Šizos sūnus Adina, rubenų vadas ir trisdešimties viršininkas,</verse>
				<verse number="43">Maakos sūnus Hananas ir mitnietis Juozapatas,</verse>
				<verse number="44">aštarotietis Uzija, aroeriečio Hotamo sūnūs Šama ir Jejelis,</verse>
				<verse number="45">Šimrio sūnus Jediaelis ir jo brolis ticietis Joha,</verse>
				<verse number="46">mahavietis Elielis, Elnaamo sūnūs Jeribajas ir Jošavija, moabitas Itma,</verse>
				<verse number="47">Elielis, Jobedas ir mezobaitas Jaasielis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Šitie atėjo pas Dovydą į Ciklagą, kai jis dar turėjo slėptis nuo Kišo sūnaus Sauliaus; jie priklausė prie karžygių ir padėjo jam kovose.</verse>
				<verse number="2">Jie buvo ginkluoti lankais ir sugebėjo tiek dešiniąja, tiek kairiąja ranka svaidyti akmenis bei šaudyti strėlėmis; jie buvo Sauliaus giminaičiai iš Benjamino giminės.</verse>
				<verse number="3">Ahiezeras buvo jų vadas, po to Jehoašas, abu Šemavos iš Gibėjos sūnūs; Azmaveto sūnūs­Jezielis ir Peletas, Beracha ir anatotietis Jehuvas;</verse>
				<verse number="4">gibeonietis Išmaja­karžygys, trisdešimties viršininkas; gederiečiai Jeremija, Jahazielis, Johananas ir Jehozabadas;</verse>
				<verse number="5">harifai Eluzajas, Jerimotas, Bealija, Šemarijas ir Šefatijas;</verse>
				<verse number="6">koritai Elkana, Išijas, Azarelis, Joezeras ir Jašobamas;</verse>
				<verse number="7">Jerohamo sūnūs­Joela ir Zebadija iš Gedoro.</verse>
				<verse number="8">Dovydui besislapstant dykumoje, jo pusėn perėjo Gado giminės narsūs vyrai, patyrę kariai, tinkami karo žygiui, sugebą vartoti skydą ir ietį. Savo narsumu jie prilygo liūtui, o eiklumu­kalnų gazelei.</verse>
				<verse number="9">Vyriausiasis iš jų buvo Ezeras, antras­Abdija, trečias­Eliabas,</verse>
				<verse number="10">ketvirtas­Mišmana, penktas­ Jeremija,</verse>
				<verse number="11">šeštas­Atajas, septintas­Elielis,</verse>
				<verse number="12">aštuntas­Johananas, devintas­Elzabadas,</verse>
				<verse number="13">dešimtas­Jeremijas, vienuoliktas­Machbanajas.</verse>
				<verse number="14">Šitie buvo gadų kariuomenės vadai, vadovavę nuo šimto iki tūkstančio kareivių.</verse>
				<verse number="15">Jie persikėlė per Jordaną, kai upė buvo išsiliejusi iš savo krantų pirmą metų mėnesį, ir privertė trauktis visus iš slėnių į rytus ir į vakarus.</verse>
				<verse number="16">Kai kurie iš Benjamino ir Judo karių atėjo pas Dovydą į tvirtovę.</verse>
				<verse number="17">Dovydas išėjo jų pasitikti ir kalbėjo jiems: ‘‘Jei atėjote pas mane taikingai, norėdami man padėti, aš nuoširdžiai priimsiu jus, o jei atėjote mane išduoti priešams, nors aš jums nieko blogo nepadariau, tegul mūsų tėvų Dievas mato ir teisia’‘.</verse>
				<verse number="18">Tuomet dvasia nužengė ant Amasajo, jų vyriausiojo, ir jis tarė: ‘‘Dovydai, Jesės sūnau, mes tavo ir su tavimi! Ramybė tau ir ramybė tavo pagalbininkams, nes tau padeda tavo Dievas!’‘ Tuomet Dovydas juos priėmė ir paskyrė savo kariuomenės būrių viršininkais.</verse>
				<verse number="19">Ir iš Manaso giminės kai kurie perėjo į Dovydo pusę, kai jis atžygiavo su filistinais prieš Saulių. Tačiau jis nekovojo drauge su jais, nes filistinų kunigaikščiai pasitarė ir pasiuntė jį atgal, sakydami: ‘‘Ant mūsų galvų jis pereis į savo valdovo Sauliaus pusę’‘.</verse>
				<verse number="20">Dovydui žygiuojant į Ciklagą, iš Manaso pusės perėjo Adnachas, Jehozabadas, Jediaelis, Mykolas, Jehozabadas, Elihuvas ir Ciletajas, Manaso tūkstantininkai.</verse>
				<verse number="21">Jie padėjo Dovydui prieš užpuolikus, nes jie visi buvo narsūs vyrai ir kariuomenės vadai.</verse>
				<verse number="22">Kas dieną žmonės ateidavo pas Dovydą padėti jam; susidarė didelė kariuomenė, lyg Dievo kariuomenė.</verse>
				<verse number="23">Dovydui esant Hebrone, didelis skaičius ginkluotų karių atvyko jam atiduoti Sauliaus karalystę pagal Viešpaties pažadą.</verse>
				<verse number="24">Judo ginkluotų skydais ir ietimis vyrų buvo šeši tūkstančiai aštuoni šimtai;</verse>
				<verse number="25">Simeono­septyni tūkstančiai šimtas,</verse>
				<verse number="26">Levio­keturi tūkstančiai šeši šimtai.</verse>
				<verse number="27">Be to, aaronitų vado Jehojados­ trys tūkstančiai septyni šimtai,</verse>
				<verse number="28">Cadoko, narsaus ir pasižymėjusio jaunuolio, ir jo tėvo namų­ dvidešimt du vadai;</verse>
				<verse number="29">Benjamino, Sauliaus giminaičių,­trys tūkstančiai; iki to laiko dauguma iš jų buvo ištikimi Sauliui.</verse>
				<verse number="30">Efraimo­dvidešimt tūkstančių aštuoni šimtai narsių, pagarsėjusių vyrų.</verse>
				<verse number="31">Iš pusės Manaso giminės­aštuoniolika tūkstančių, pašauktų vardais, atvyko paskelbti Dovydą karaliumi.</verse>
				<verse number="32">Isacharo vyrų, kurie suprato laikus ir žinojo, ką Izraelis turi daryti, atvyko du šimtai viršininkų su visais savo kariais;</verse>
				<verse number="33">Zabulono patyrusių, patikimų ir ginkluotų karių­penkiasdešimt tūkstančių, pasiryžusių padėti Dovydui.</verse>
				<verse number="34">Naftalio­tūkstantis vadų ir trisdešimt septyni tūkstančiai ginkluotų skydais ir ietimis vyrų;</verse>
				<verse number="35">Dano patyrusių karių­dvidešimt aštuoni tūkstančiai šeši šimtai;</verse>
				<verse number="36">Ašero tinkamų karo žygiui karių­ keturiasdešimt tūkstančių;</verse>
				<verse number="37">Iš kitos Jordano pusės rubenų, gadų ir pusės Manaso giminės tinkamai ginkluotų karių­šimtas dvidešimt tūkstančių.</verse>
				<verse number="38">Visi šitie kariai, galintys eiti rikiuotėje, atėjo į Hebroną, pasiryžę paskelbti Dovydą viso Izraelio karaliumi. Visi kiti izraelitai taip pat buvo vieningai nusiteikę paskelbti Dovydą karaliumi.</verse>
				<verse number="39">Pas Dovydą jie buvo tris dienas, valgydami ir gerdami, nes jų broliai buvo aprūpinę juos.</verse>
				<verse number="40">Net Isacharo, Zabulono ir Naftalio kaimynai asilais, kupranugariais, mulais ir jaučiais gabeno jiems maisto: figų papločių, džiovintų vynuogių, vyno, aliejaus ir daugybę avių; džiaugsmas buvo visame Izraelyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Dovydas, pasitaręs su tūkstantininkais, šimtininkais ir visais vadais,</verse>
				<verse number="2">visiems susirinkusiems tarė: ‘‘Jei jūs sutinkate ir jei tai Viešpaties, mūsų Dievo, valia, siųskime pasiuntinius pas savo brolius izraelitus ir tarp jų gyvenančius kunigus bei levitus į miestus ir į jų ganyklas, kad susirinktų pas mus,</verse>
				<verse number="3">ir parsigabenkime Dievo skrynią, nes Sauliaus dienomis mes nesikreipėme į Jį’‘.</verse>
				<verse number="4">Visi susirinkusieji jam pritarė, nes visai tautai patiko tas pasiūlymas.</verse>
				<verse number="5">Dovydas sušaukė visą Izraelį nuo Egipto Sichoro iki Hemato pargabenti Dievo skrynią iš Kirjat Jearimo.</verse>
				<verse number="6">Dovydas ir visas Izraelis nuvyko į Baalą­Kirjat Jearimą, kuris priklausė Judui, atgabenti Dievo skrynią, kuri vadinama Viešpaties, gyvenančio tarp cherubų, vardu.</verse>
				<verse number="7">Paėmę Dievo skrynią iš Abinadabo namų, vežė ją naujame vežime, Uza ir Achjojas varė vežimą.</verse>
				<verse number="8">Dovydas bei visi izraelitai džiūgavo ir garbino Dievą giesmėmis, psalterių, cimbolų, arfų, būgnų ir trimitų garsais.</verse>
				<verse number="9">Jiems pasiekus Kidono klojimą, Uza ištiesė ranką, norėdamas prilaikyti skrynią, nes jaučiai suklupo.</verse>
				<verse number="10">Tuomet Viešpaties rūstybė užsidegė prieš Uzą ir Dievas ištiko jį, nes jis palietė skrynią. Jis mirė ten pat Dievo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="11">Dovydas liūdėjo, kad Viešpats ištiko Uzą; ta vieta iki šios dienos vadinama Perec-Uza.</verse>
				<verse number="12">Dovydas išsigando tą dieną Dievo, sakydamas: ‘‘Kaip aš galiu pargabenti Dievo skrynią pas save?’‘</verse>
				<verse number="13">Dovydas nevežė skrynios į Dovydo miestą; ji buvo nuvežta į gatiečio Obed Edomo namus.</verse>
				<verse number="14">Dievo skrynia pasiliko Obed Edomo namuose tris mėnesius. Viešpats laimino Obed Edomo namus ir visa, ką jis turėjo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Tyro karalius Hiramas siuntė pasiuntinių pas Dovydą su kedro medžiais, dailidžių bei mūrininkų, kad jie pastatytų Dovydui namus.</verse>
				<verse number="2">Dovydas suprato, kad Viešpats patvirtino jį Izraelio karaliumi, nes išaukštino jo karalystę dėl savo tautos Izraelio.</verse>
				<verse number="3">Jeruzalėje Dovydas vedė daugiau žmonų ir susilaukė daugiau sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="4">Šitie vardai jo vaikų, kurie gimė Jeruzalėje: Šamūva, Šobabas, Natanas, Saliamonas,</verse>
				<verse number="5">Ibharas, Elišūva, Elpaletas,</verse>
				<verse number="6">Nogahas, Nefegas, Jafija,</verse>
				<verse number="7">Elišama, Beeljada ir Elifeletas.</verse>
				<verse number="8">Filistinai, išgirdę, kad Dovydas pateptas Izraelio karaliumi, pakilo Dovydo ieškoti. Dovydas, tai išgirdęs, išėjo prieš juos.</verse>
				<verse number="9">Filistinai atėję sustojo Rafajų slėnyje.</verse>
				<verse number="10">Dovydas klausė Dievo, sakydamas: ‘‘Ar man eiti prieš filistinus? Ar atiduosi juos į mano rankas?’‘ Viešpats atsakė: ‘‘Eik, nes Aš atiduosiu juos į tavo rankas’‘.</verse>
				<verse number="11">Jis, nuėjęs į Baal Peracimus, juos nugalėjo. Dovydas tarė: ‘‘Dievas nušlavė mano priešus mano rankomis, kaip vanduo pralaužęs pylimą’‘. Todėl ta vieta pavadinta Baal Peracimu.</verse>
				<verse number="12">Filistinai ten paliko savo stabus, kuriuos Dovydas įsakė sudeginti.</verse>
				<verse number="13">Filistinai dar kartą atėjo ir sustojo slėnyje.</verse>
				<verse number="14">Dovydas vėl klausė Dievo. Dievas jam atsakė: ‘‘Neik tiesiai prieš juos! Apeik juos ir pulk iš šilkmedžių pusės.</verse>
				<verse number="15">Išgirdęs šlamesį šilkmedžių viršūnėse, užpulk juos. Dievas eis pirma tavęs ir naikins filistinų kariuomenę’‘.</verse>
				<verse number="16">Dovydas padarė, kaip Dievas jam įsakė. Jis mušė filistinus nuo Gibeono iki Gazero.</verse>
				<verse number="17">Dovydo vardas išgarsėjo visose šalyse; Viešpats sukėlė baimę prieš jį visose tautose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Dovydas pasistatė namus Dovydo mieste. Paruošęs vietą ir ištiesęs palapinę Dievo skryniai,</verse>
				<verse number="2">Dovydas sakė: ‘‘Niekam nevalia nešti Dievo skrynios, tik levitams, nes juos Viešpats išsirinko Dievo skryniai nešioti ir Jam amžinai tarnauti’‘.</verse>
				<verse number="3">Dovydas sušaukė visą Izraelį į Jeruzalę, kad atgabentų Viešpaties skrynią į jai paruoštą vietą.</verse>
				<verse number="4">Dovydas surinko Aarono palikuonis ir levitus:</verse>
				<verse number="5">Kehato palikuonių buvo vyriausiasis Ūrielis ir jo broliai­šimtas dvidešimt;</verse>
				<verse number="6">Merario palikuonių­vyriausiasis Asaja ir jo broliai­du šimtai dvidešimt;</verse>
				<verse number="7">Geršono palikuonių­vyriausiasis Joelis ir jo broliai­šimtas trisdešimt;</verse>
				<verse number="8">Elicafano palikuonių­vyriausiasis Šemaja ir jo broliai­du šimtai;</verse>
				<verse number="9">Hebrono palikuonių­vyriausiasis Elielis ir jo broliai­aštuoniasdešimt;</verse>
				<verse number="10">Uzielio palikuonių­vyriausiasis Aminadabas ir jo broliai­šimtas dvylika.</verse>
				<verse number="11">Po to Dovydas pasikvietė kunigus Cadoką ir Abjatarą bei levitus Ūrielį, Asają, Joelį, Šemają, Elielį ir Aminadabą</verse>
				<verse number="12">ir jiems tarė: ‘‘Jūs esate levitų šeimų vadai; pasišventinkite jūs ir jūsų broliai, kad galėtumėte atgabenti Viešpaties, Izraelio Dievo, skrynią į vietą, kurią jai paruošiau.</verse>
				<verse number="13">Kadangi pirmą kartą jūsų nebuvo, Viešpats, mūsų Dievas, ištiko mus, nes mes ieškojome Jo ne taip, kaip turėjome’‘.</verse>
				<verse number="14">Kunigai ir levitai pasišventino, kad galėtų atgabenti Viešpaties, Izraelio Dievo, skrynią.</verse>
				<verse number="15">Levitai nešė Dievo skrynią ant savo pečių, kaip Mozė buvo įsakęs pagal Viešpaties jam duotą žodį.</verse>
				<verse number="16">Dovydas įsakė levitų vyresniesiems paskirti brolius giesmininkus su instrumentais: arfomis, psalteriais, cimbolais, kad skambindami keltų džiaugsmingą triukšmą.</verse>
				<verse number="17">Levitai paskyrė Joelio sūnų Hemaną, Berechijo sūnų Asafą, iš merarių­Kušajo sūnų Etaną,</verse>
				<verse number="18">su jais kitos eilės tarnautojus: Zachariją, Jaazielį, Šemiramotą, Jehielį, Unį, Eliabą, Benają, Maasėją, Matitiją, Elifelehuvą, Miknėją bei vartininkus Obed Edomą ir Jejelį.</verse>
				<verse number="19">Giedotojai Hemanas, Asafas ir Etanas skambino variniais cimbolais,</verse>
				<verse number="20">Zacharija, Azielis, Šemiramotas, Jehielis, Unis, Eliabas, Maasėjas ir Benajas skambino psalteriais.</verse>
				<verse number="21">Matitijas, Elifelehuvas, Miknėjas, Obed Edomas, Jejelis ir Azazijas skambino arfomis seminitų gaida.</verse>
				<verse number="22">Kenanijas buvo levitų giedojimo mokytojas, nes buvo įgudęs giedoti.</verse>
				<verse number="23">Berechija ir Elkana buvo durininkai prie skrynios.</verse>
				<verse number="24">Kunigai Šebanijas, Juozapatas, Netanelis, Amasajas, Zacharijas, Benajas ir Eliezeras trimitavo priešais Dievo skrynią. Obed Edomas ir Jehija buvo durininkai prie skrynios.</verse>
				<verse number="25">Dovydas, Izraelio vyresnieji ir tūkstantininkai su džiaugsmu ėjo pargabenti Viešpaties Sandoros skrynios iš Obed Edomo namų.</verse>
				<verse number="26">Kadangi Dievas padėjo levitams, nešusiems Viešpaties Sandoros skrynią, tai jie aukojo septynis jaučius ir septynis avinus.</verse>
				<verse number="27">Dovydas vilkėjo plonos drobės drabužiais kaip visi levitai, kurie nešė skrynią, giesmininkai ir Kenanija, kuris vadovavo giedojimui; Dovydas vilkėjo dar ir lininį efodą.</verse>
				<verse number="28">Taip izraelitai gabeno Viešpaties Sandoros skrynią džiūgaudami, rago, trimitų, cimbolų, arfų ir psalterių garsams palydint.</verse>
				<verse number="29">Kai Viešpaties Sandoros skrynia pasiekė Dovydo miestą, Sauliaus duktė Mikalė, žiūrėdama pro langą, pamatė grojantį bei šokantį karalių Dovydą ir paniekino jį savo širdyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Taip jie atnešė Dievo skrynią ir, padėję ją į palapinę, kurią Dovydas jai paruošė, aukojo deginamąsias bei padėkos aukas Dievo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="2">Dovydas, baigęs aukoti deginamąsias ir padėkos aukas, palaimino tautą Viešpaties vardu</verse>
				<verse number="3">ir išdalino visiems izraelitams, vyrams bei moterims, kiekvienam po duonos kepalą, mėsos gabalą ir vynuogių pyragaitį.</verse>
				<verse number="4">Dalį levitų Dovydas paskyrė tarnauti prieš Viešpaties skrynią, kad garbintų, dėkotų ir šlovintų Viešpatį, Izraelio Dievą.</verse>
				<verse number="5">Asafą paskyrė vyriausiuoju, po jo­Zachariją, Jejelį, Šemiramotą, Jehielį, Matitiją, Eliabą, Benają, Obed Edomą; Jejelį paskyrė groti arfomis ir psalteriais, o Asafas skambino cimbolais.</verse>
				<verse number="6">Kunigą Benają ir Jahazielį paskyrė nuolat trimituoti prie Dievo Sandoros skrynios.</verse>
				<verse number="7">Tą dieną Dovydas pirmą kartą pamokė Asafą su broliais dėkoti Viešpačiui šia giesme:</verse>
				<verse number="8">‘‘Dėkokite Viešpačiui, šaukitės Jo vardo. Skelbkite tautose Jo darbus.</verse>
				<verse number="9">Giedokite Jam, skambinkite Jam. Garsinkite visus Jo stebuklus.</verse>
				<verse number="10">Didžiuokitės Jo šventu vardu. Tegul džiaugiasi širdis tų, kurie ieško Viešpaties.</verse>
				<verse number="11">Ieškokite Viešpaties ir Jo jėgos. Ieškokite nuolat Jo veido.</verse>
				<verse number="12">Atsiminkite Jo nuostabius darbus, kuriuos Jis yra padaręs, Jo stebuklus ir Jo lūpų tartus sprendimus.</verse>
				<verse number="13">Jūs, Jo tarno Izraelio palikuonys, Jokūbo vaikai, Jo išrinktieji.</verse>
				<verse number="14">Jis yra Viešpats, mūsų Dievas, visoje žemėje galioja Jo sprendimai.</verse>
				<verse number="15">Atsiminkite per amžius Jo sandorą, žodį, kurį Jis įsakė tūkstančiui kartų,</verse>
				<verse number="16">sandorą, kurią Jis padarė su Abraomu, ir priesaiką, duotą Izaokui.</verse>
				<verse number="17">Jis patvirtino ją Jokūbui įstatymu ir Izraeliui amžina sandora,</verse>
				<verse number="18">sakydamas: ‘Aš tau duosiu Kanaano šalį, tavo paveldėjimo dalį’.</verse>
				<verse number="19">Jie buvo negausūs skaičiumi, tik ateiviai joje.</verse>
				<verse number="20">Jie keliavo iš tautos į tautą, iš vienos karalystės į kitą.</verse>
				<verse number="21">Jis niekam neleido jų skriausti, sudrausdavo karalius dėl jų:</verse>
				<verse number="22">‘Nelieskite mano pateptųjų ir mano pranašams nedarykite pikto’.</verse>
				<verse number="23">Visos šalys, giedokite Viešpačiui, kiekvieną dieną skelbkite Jo išgelbėjimą,</verse>
				<verse number="24">apsakykite pagonims Jo garbę ir Jo stebuklus visoms tautoms.</verse>
				<verse number="25">Didis yra Viešpats ir didžiai girtinas, bijotinas labiausiai iš visų dievų.</verse>
				<verse number="26">Visi tautų dievai yra stabai, bet Viešpats sukūrė dangų.</verse>
				<verse number="27">Šlovė ir garbė Jo akivaizdoje, galia ir džiaugsmas su Juo.</verse>
				<verse number="28">Pripažinkite Viešpačiui, tautų giminės, pripažinkite Viešpačiui garbę ir galybę!</verse>
				<verse number="29">Atiduokite Viešpačiui šlovę, priderančią Jo vardui, atneškite auką ir ateikite pas Jį. Garbinkite Viešpatį šventumo grožyje.</verse>
				<verse number="30">Visa žemė tesudreba prieš Jį! Tvirtai stovi pasaulis.</verse>
				<verse number="31">Tesilinksmina dangūs ir tedžiūgauja žemė. Tegul skamba tautose: ‘Viešpats karaliauja!’</verse>
				<verse number="32">Tegul jūra šniokščia ir visa, kas joje! Tegul linksminasi laukai ir visa, kas juose!</verse>
				<verse number="33">Tada miško medžiai giedos Viešpaties akivaizdoje, nes Jis ateina žemės teisti.</verse>
				<verse number="34">Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras ir Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="35">Sakykite: ‘Išvaduok mus, Dieve, mūsų gelbėtojau! Surink mus ir išlaisvink iš pagonių, kad dėkotume Tavo šventam vardui ir girtumėmės Tavo šlove’.</verse>
				<verse number="36">Garbė Viešpačiui, Izraelio Dievui, per amžių amžius’‘. Visa tauta tarė: ‘‘Amen’‘, ir šlovino Viešpatį.</verse>
				<verse number="37">Taigi jis paliko Asafą ir jo brolius nuolat tarnauti priešais Viešpaties Sandoros skrynią, atliekant kasdienę tarnystę,</verse>
				<verse number="38">taip pat Obed Edomą bei jo brolius, šešiasdešimt aštuonis; Obed Edomas, Jedutūno sūnus ir Hosa buvo vartininkai.</verse>
				<verse number="39">Kunigą Cadoką ir jo brolius kunigus paskyrė prie Viešpaties palapinės Gibeono aukštumoje</verse>
				<verse number="40">nuolat, rytą ir vakare, aukoti Viešpačiui deginamąsias aukas ant deginamųjų aukų aukuro ir daryti visa, kas parašyta Viešpaties įstatyme, kurį Jis davė Izraeliui.</verse>
				<verse number="41">Hemaną, Jedutūną ir kitus, pašauktus vardais, paskyrė dėkoti Viešpačiui, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="42">Hemanas ir Jedutūnas turėjo trimitus, cimbolus ir kitus instrumentus giesmėms pritarti. Jedutūno sūnūs buvo paskirti vartininkais.</verse>
				<verse number="43">Po to visi išsiskirstė į savo namus; Dovydas sugrįžo palaiminti savo namiškių.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Gyvendamas savo namuose, Dovydas tarė pranašui Natanui: ‘‘Aš gyvenu kedro namuose, o Viešpaties Sandoros skrynia­palapinėje’‘.</verse>
				<verse number="2">Natanas atsakė Dovydui: ‘‘Daryk visa, kas yra tavo širdyje, nes Dievas yra su tavimi’‘.</verse>
				<verse number="3">Tą pačią naktį Dievo žodis atėjo Natanui:</verse>
				<verse number="4">‘‘Eik ir kalbėk mano tarnui Dovydui: ‘Taip sako Viešpats: ‘Tu nepastatysi man namų, kuriuose gyvenčiau.</verse>
				<verse number="5">Aš negyvenau namuose nuo tos dienos, kai išvedžiau Izraelį iš Egipto, iki šios dienos, bet keliavau iš palapinės į palapinę, iš pastogės į pastogę.</verse>
				<verse number="6">Ar Aš, keliaudamas su Izraeliu, esu sakęs kuriam Izraelio teisėjui, kam pavesdavau ganyti mano tautą: ‘Kodėl man nepastatote kedro namų?’</verse>
				<verse number="7">Sakyk mano tarnui Dovydui: ‘Aš tave paėmiau iš ganyklos, nuo avių, kad būtum vadas mano tautai, Izraeliui.</verse>
				<verse number="8">Aš buvau su tavimi visur, kur tu ėjai; išnaikinau visus tavo priešus priešais tave; tavo vardą padariau garsų kaip žemės didžiūnų vardą.</verse>
				<verse number="9">Aš paskirsiu vietą savo tautai Izraeliui ir jį įsodinsiu, kad jis gyventų savo vietoje ir nebeklajotų ir nedorybės vaikai nespaustų jų, kaip pradžioje,</verse>
				<verse number="10">ir nuo to laiko, kai įsakiau teisėjams valdyti Izraelį. Aš pažeminsiu visus tavo priešus; be to, Aš sakau tau, kad Viešpats pastatys tau namus.</verse>
				<verse number="11">Tavo dienoms pasibaigus, kai tu išeisi pas savo tėvus, Aš pakelsiu vieną tavo palikuonį po tavęs iš tavo sūnų ir įtvirtinsiu jo karalystę.</verse>
				<verse number="12">Jis pastatys man namus, o Aš įtvirtinsiu jo sostą amžiams.</verse>
				<verse number="13">Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus; mano gailestingumas nepaliks jo, kaip paliko tą, kuris buvo prieš tave.</verse>
				<verse number="14">Aš įstatysiu jį savo namuose ir savo karalystėje per amžius, jo sostas bus amžinas’ ‘‘.</verse>
				<verse number="15">Visus šiuos žodžius ir regėjimą Natanas persakė Dovydui.</verse>
				<verse number="16">Karalius Dovydas įėjo, atsisėdo Viešpaties akivaizdoje ir tarė: ‘‘Kas aš ir mano namai, Viešpatie Dieve, kad mane iki čia atvedei.</verse>
				<verse number="17">Ir tai pasirodė dar per maža Tavo akyse, Dieve. Tu kalbėjai apie savo tarno namus tolimoje ateityje ir pasielgei su manimi kaip su žymiu žmogumi, Viešpatie Dieve!</verse>
				<verse number="18">Ką gi daugiau Dovydas gali, Tau taip pagerbus Tavo tarną? Nes Tu žinai savo tarną.</verse>
				<verse number="19">Dėl savo tarno ir pagal savo širdį Tu padarei šitą didybę, pranešdamas savo tarnui tuos didžius dalykus.</verse>
				<verse number="20">Viešpatie, nėra nė vieno Tau lygaus ir nėra kito Dievo šalia Tavęs, kaip mes girdėjome savo ausimis.</verse>
				<verse number="21">Ar yra kita tokia tauta ant žemės, kuri prilygtų Tavo tautai, Izraeliui, pas kurią Dievas būtų atėjęs išpirkti jos sau ir išgarsinti savo vardo, didingo ir baisaus, išvarydamas kitas tautas priešais savo tautą, kurią Tu išpirkai iš Egipto vergijos.</verse>
				<verse number="22">Tu, Viešpatie, padarei Izraelį savo tauta visiems laikams ir tapai jos Dievu.</verse>
				<verse number="23">Dabar, Viešpatie, tegul tai, ką Tu kalbėjai apie savo tarną ir jo namus, būna įtvirtinta amžiams ir padaryk, kaip pasakei.</verse>
				<verse number="24">Įtvirtink tai, kad Tavo vardas būtų aukštinamas per amžius, sakant: ‘Kareivijų Viešpats yra Izraelio Dievas’. Tegul Tavo tarno Dovydo namai būna įtvirtinti Tavo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="25">Tu, Dieve, pasakei savo tarnui, kad pastatysi jam namus, todėl Tavo tarnas išdrįso savo širdyje melstis Tavo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="26">Viešpatie, Tu esi Dievas ir pažadėjai savo tarnui šitą gerovę.</verse>
				<verse number="27">Dabar teikis laiminti savo tarno namus, kad jie per amžius būtų Tavo akivaizdoje. Nes jeigu Tu, Viešpatie, palaimini, tai bus palaiminta amžinai’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Dovydas, nugalėjęs filistinus, atėmė iš jų Gatą ir nuo jo priklausomus miestelius.</verse>
				<verse number="2">Nugalėjęs Moabą, jis padarė moabitus savo pavaldiniais ir privertė mokėti jam duoklę.</verse>
				<verse number="3">Po to Dovydas sumušė Hemato krašte Cobos karalių Hadadezerą, kai jis kariavo, norėdamas išplėsti savo valdžią iki Eufrato upės.</verse>
				<verse number="4">Dovydas atėmė iš jo tūkstantį kovos vežimų, paėmė nelaisvėn septynis šimtus raitelių ir dvidešimt tūkstančių pėstininkų. Jis pakirto žirgams kojas ir pasilaikė sau žirgų tik dėl šimto kovos vežimų.</verse>
				<verse number="5">Kai Damasko sirai atėjo į pagalbą Cobos karaliui Hadadezerui, Dovydas nukovė dvidešimt du tūkstančius sirų.</verse>
				<verse number="6">Dovydas paskyrė įgulas Damaske. Sirai tapo Dovydo tarnais ir mokėjo jam duoklę. Viešpats saugojo Dovydą visur, kur jis ėjo.</verse>
				<verse number="7">Dovydas paėmė Hadadezero tarnų auksinius skydus ir juos parsigabeno į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="8">Iš Tibhato ir Kūno, Hadadezero miestų, Dovydas parsigabeno labai daug vario. Iš jo Saliamonas padirbdino baseiną, kolonas ir varinius indus.</verse>
				<verse number="9">Hemato karalius Tojas, išgirdęs, kad Dovydas sumušė Sobos karaliaus Hadadezerio kariuomenę,</verse>
				<verse number="10">siuntė savo sūnų Adoramą pasveikinti karalių Dovydą, laimėjusį karą prieš Hadadezerą. Tojas dažnai kariaudavo su Hadadezeru. Jis atsiuntė auksinių, sidabrinių ir varinių indų.</verse>
				<verse number="11">Tuos daiktus karalius Dovydas paskyrė Viešpačiui kartu su sidabru ir auksu iš edomitų, moabitų, amonitų, filistinų bei amalekiečių.</verse>
				<verse number="12">Cerujos sūnus Abišajas sumušė Druskos slėnyje aštuoniolika tūkstančių edomitų.</verse>
				<verse number="13">Jis paskyrė įgulas Edome. Edomitai tapo Dovydo tarnais. Viešpats saugojo Dovydą visur, kur jis ėjo.</verse>
				<verse number="14">Dovydas karaliavo visame Izraelyje ir vykdė teisingumą bei teismą visai tautai.</verse>
				<verse number="15">Cerujos sūnus Joabas buvo kariuomenės vadas, Ahiludo sūnus Juozapatas­metraštininkas,</verse>
				<verse number="16">Ahitubo sūnus Cadokas ir Abjataro sūnus Abimelechas buvo kunigai, Šavša­raštininkas,</verse>
				<verse number="17">Jehojados sūnus Benaja buvo keretų ir peletų viršininkas, o Dovydo sūnūs buvo aukšti pareigūnai prie karaliaus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Amonitų karalius Nahašas mirė, ir jo sūnus pradėjo karaliauti jo vietoje.</verse>
				<verse number="2">Dovydas sakė: ‘‘Aš būsiu geras Nahašo sūnui Hanūnui, kaip jo tėvas buvo man’‘. Ir Dovydas siuntė pasiuntinius paguosti jo dėl tėvo. Dovydo tarnai atėjo į Amono žemę pas Hanūną jo paguosti.</verse>
				<verse number="3">Bet Amono kunigaikščiai tarė Hanūnui: ‘‘Ar manai, kad Dovydas, pagerbdamas tavo tėvą, atsiuntė pas tave guodėjus? Ar ne apžiūrėti, išžvalgyti ir sunaikinti kraštą?’‘</verse>
				<verse number="4">Hanūnas paėmė Dovydo tarnus, nuskuto jiems barzdas, nukirpo jų drabužius iki pusės, iki pat juostos, ir išsiuntė.</verse>
				<verse number="5">Dovydas, sužinojęs, kas įvyko, pasiuntė vyrus jų pasitikti, nes jie buvo labai sugėdinti. Karalius sakė: ‘‘Pasilikite Jeriche, kol ataugs jūsų barzdos, o tada sugrįžkite’‘.</verse>
				<verse number="6">Kai amonitai suprato, kad tapo nepakenčiami Dovydui, Hanūnas siuntė tūkstantį talentų sidabro pasamdyti iš Mesopotamijos, Sirijos ir Cobos kovos vežimų ir raitelių.</verse>
				<verse number="7">Jie pasamdė trisdešimt du tūkstančius kovos vežimų ir Maakos karalių su jo kariuomene. Jie atvykę pasistatė stovyklą ties Medeba, o amonitai susirinko iš savo miestų ir išėjo į karą.</verse>
				<verse number="8">Dovydas, tai išgirdęs, pasiuntė Joabą su visa stiprių vyrų kariuomene.</verse>
				<verse number="9">Amonitai išsirikiavo kovai prie miesto vartų, o karaliai, kurie atėjo padėti, stovėjo atvirame lauke.</verse>
				<verse number="10">Joabas pamatė, kad prieš jį ruošiamas puolimas iš priekio ir iš užnugario; jis išrinko Izraelio geriausius karius ir išrikiavo prieš sirus.</verse>
				<verse number="11">Likusius žmones jis pavedė savo broliui Abišajui, kuris išrikiavo juos prieš amonitus.</verse>
				<verse number="12">Joabas sakė broliui: ‘‘Jei sirai bus per stiprūs man, tu ateisi man į pagalbą, o jei amonitai bus per stiprūs tau, tai aš tau padėsiu.</verse>
				<verse number="13">Būk drąsus, narsiai kovokime už savo tautą ir už savo Dievo miestus. O Viešpats tedaro, kaip jam atrodo tinkama’‘.</verse>
				<verse number="14">Joabas ir su juo buvę žmonės pradėjo kovą prieš sirus, ir tie pabėgo nuo jo.</verse>
				<verse number="15">Amonitai, pamatę, kad sirai pabėgo, irgi bėgo nuo jo brolio Abišajo ir užsidarė mieste. Tuomet Joabas sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="16">Sirai, pamatę, kad Izraelis juos nugalėjo, siuntė pasiuntinius ir pasikvietė sirus, gyvenusius anapus upės. Hadadezero kariuomenės vadas Šofachas vadovavo kariuomenei.</verse>
				<verse number="17">Kai tai buvo pranešta Dovydui, jis surinko visus izraelitus, persikėlė per Jordaną ir išsirikiavo mūšiui. Kai Dovydas išsirikiavo prieš sirus, jie kovojo su juo.</verse>
				<verse number="18">Bet sirai bėgo nuo Izraelio; Dovydas sunaikino septynis tūkstančius kovos vežimų ir keturiasdešimt tūkstančių pėstininkų; žuvo ir kariuomenės vadas Šofachas.</verse>
				<verse number="19">Hadadezero tarnai, pamatę, kad jie Izraelio nugalėti, padarė taiką su Dovydu ir tapo jo tarnais. Nuo to laiko sirai nebepadėdavo amonitams.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Praėjus metams, tuo laiku, kai karaliai eina į karą, Joabas, surinkęs kariuomenę, nusiaubė amonitų šalį ir apgulė Rabą; Dovydas buvo pasilikęs Jeruzalėje. Joabas nugalėjo Rabą ir ją sugriovė.</verse>
				<verse number="2">Dovydas nuėmė jų karaliui karūną su brangiais akmenimis, sveriančią talentą aukso, ir užsidėjo ją ant galvos. Be to, jis išgabeno iš miesto labai daug grobio.</verse>
				<verse number="3">Miesto gyventojus jis pristatė prie pjūklų, geležinių akėčių ir kirvių. Taip Dovydas pasielgė su visais užimtais amonitų miestais. Vėliau Dovydas su visa kariuomene sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="4">Po to prie Gezero kilo karas su filistinais. Tuomet hušietis Sibechajas nukovė Sipają, milžinų palikuonį, ir jie buvo pažeminti.</verse>
				<verse number="5">Vėl kilus karui su filistinais, Jayro sūnus Elhananas nukovė Lachmį, gatiečio Galijoto brolį, kurio ietis buvo kaip audėjo staklių riestuvas.</verse>
				<verse number="6">Po to dar kartą įvyko kova prie Gato. Ten buvo aukšto ūgio vyras, kuris turėjo po šešis pirštus ant kiekvienos rankos ir kojos; jis buvo kilęs iš milžinų.</verse>
				<verse number="7">Jam keikiant Izraelį, jį nukovė Jehonatanas, Dovydo brolio Šimos sūnus.</verse>
				<verse number="8">Šitie buvo kilę iš Gato milžinų; juos nužudė Dovydas ir jo tarnai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Šėtonas pakilo prieš Izraelį ir sukurstė karalių Dovydą suskaičiuoti tautą.</verse>
				<verse number="2">Dovydas įsakė Joabui ir kitiems kariuomenės vadams: ‘‘Eikite, suskaičiuokite izraelitus nuo Beer Šebos iki Dano ir praneškite man, kad žinočiau jų skaičių’‘.</verse>
				<verse number="3">Joabas atsakė: ‘‘Tegul Viešpats prideda prie savo žmonių šimtą kartų tiek, kiek jų yra! Argi jie visi, mano valdove karaliau, nėra tavo tarnai? Kodėl, mano valdove, reikalauji to? Kodėl nori užtraukti nusikaltimą ant Izraelio?’‘</verse>
				<verse number="4">Tačiau Joabas turėjo paklusti karaliaus žodžiui. Todėl Joabas išėjo ir, perėjęs visą Izraelį, sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="5">Jis įteikė Dovydui tautos skaičiavimo rezultatus. Izraelyje buvo milijonas ir šimtas tūkstančių vyrų, tinkamų karui, o Jude­keturi šimtai septyniasdešimt tūkstančių.</verse>
				<verse number="6">Tačiau Levio ir Benjamino giminių jis neskaičiavo, nes Joabui karaliaus žodis buvo pasibjaurėjimas.</verse>
				<verse number="7">Dievui tai nepatiko, ir Jis baudė Izraelį.</verse>
				<verse number="8">Dovydas tarė Dievui: ‘‘Labai nusidėjau taip darydamas. Maldauju, atleisk savo tarnui kaltę, nes labai kvailai pasielgiau’‘.</verse>
				<verse number="9">Viešpats kalbėjo Gadui, Dovydo regėtojui:</verse>
				<verse number="10">‘‘Eik ir sakyk Dovydui, ką Viešpats sako: ‘Tris dalykus tau siūlau, pasirink vieną iš jų, kurį įvykdysiu’ ‘‘.</verse>
				<verse number="11">Gadas, atėjęs pas Dovydą, jam tarė: ‘‘Pasirink, ką nori:</verse>
				<verse number="12">trejus bado metus, bėgti nuo savo priešų tris mėnesius, kai tavo priešų kardas persekioja tave, arba Viešpaties kardą­marą, kuris siaustų krašte tris dienas, Viešpaties angelui naikinant izraelitus. Nuspręsk, ką turiu atsakyti mane siuntusiam’‘.</verse>
				<verse number="13">Dovydas atsakė Gadui: ‘‘Patekau į didelę bėdą. Bet geriau pakliūti į Viešpaties rankas, nes Jo gailestingumas begalinis, negu į žmogaus rankas’‘.</verse>
				<verse number="14">Viešpats siuntė marą Izraeliui, ir mirė Izraelyje septyniasdešimt tūkstančių vyrų.</verse>
				<verse number="15">Dievas siuntė angelą sunaikinti Jeruzalę. Angelui pradėjus naikinti, Viešpats gailėjosi dėl tos nelaimės ir tarė angelui naikintojui: ‘‘Užteks! Nuleisk savo ranką!’‘ Viešpaties angelas tuo metu buvo prie jebusiečio Ornano klojimo.</verse>
				<verse number="16">Dovydas, pakėlęs savo akis, pamatė Viešpaties angelą, stovintį tarp dangaus ir žemės su nuogu kardu, iškeltu virš Jeruzalės. Tada Dovydas ir Izraelio vyresnieji, apsirengę ašutinėmis, puolė veidais į žemę.</verse>
				<verse number="17">Dovydas tarė: ‘‘Viešpatie, aš įsakiau suskaičiuoti tautą! Aš nusikaltau ir piktai pasielgiau, o šios avys, ką jos padarė? Tebūna Tavo ranka ant manęs ir mano tėvo namų, Viešpatie, mano Dieve, o ne ant Tavo tautos, kad juos pražudytų!’‘</verse>
				<verse number="18">Tada Viešpaties angelas liepė Gadui, kad jis sakytų Dovydui eiti ir pastatyti Viešpačiui aukurą jebusiečio Ornano klojime.</verse>
				<verse number="19">Dovydas nuėjo pagal Gado žodį, kurį jis kalbėjo Viešpaties vardu.</verse>
				<verse number="20">Ornanas atsisuko ir pamatė angelą. Jo keturi sūnūs kartu su juo pasislėpė. Tuo metu Ornanas kūlė kviečius.</verse>
				<verse number="21">Dovydas atėjo pas Ornaną. Jis, pamatęs ateinantį Dovydą, išėjo iš klojimo ir nusilenkė prieš jį veidu iki žemės.</verse>
				<verse number="22">Dovydas sakė Ornanui: ‘‘Parduok man klojimą, kad pastatyčiau aukurą Viešpačiui. Parduok man jį už deramą kainą, kad nelaimė liautųsi tautoje’‘.</verse>
				<verse number="23">Ornanas atsakė Dovydui: ‘‘Mano valdove karaliau, imk ir daryk, kaip tau atrodo tinkama. Jaučius deginamosioms aukoms, kūlimo įrankius malkoms ir kviečius valgomajai aukai­visa tau duodu’‘.</verse>
				<verse number="24">Karalius Dovydas atsakė Ornanui: ‘‘Ne, aš noriu pirkti už deramą kainą. Aš negaliu imti Viešpačiui, kas tau priklauso, ir aukoti deginamąją auką, kuri man nieko nekainuoja’‘.</verse>
				<verse number="25">Dovydas sumokėjo už tą vietą šešis šimtus šekelių aukso.</verse>
				<verse number="26">Po to Dovydas pastatė aukurą Viešpačiui, aukojo deginamąsias bei padėkos aukas ir šaukėsi Viešpaties. Jis atsakė, pasiųsdamas iš dangaus ugnį ant deginamosios aukos aukuro.</verse>
				<verse number="27">Tada Viešpats įsakė angelui, ir jis paslėpė savo kardą.</verse>
				<verse number="28">Kai Dovydas pamatė, kad Viešpats jį išklausė jebusiečio Ornano klojime, jis ten aukojo.</verse>
				<verse number="29">Viešpaties palapinė, kurią Mozė padirbdino dykumoje, ir deginamųjų aukų aukuras tuo metu buvo Gibeono aukštumoje.</verse>
				<verse number="30">Dovydas, bijodamas Viešpaties angelo kardo, negalėjo ten pasiklausti Dievo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Dovydas tarė: ‘‘Čia Viešpaties Dievo namai ir aukuras Izraelio deginamajai aukai’‘.</verse>
				<verse number="2">Dovydas įsakė surinkti svetimšalius, kurie buvo Izraelio krašte, ir paskyrė akmenskaldžius paruošti tinkamų akmenų Dievo namams statyti.</verse>
				<verse number="3">Dovydas paruošė daug geležies durų vinims bei apkaustymams ir tiek daug vario, kad negalėjo jo pasverti;</verse>
				<verse number="4">taip pat ir kedro rąstų be skaičiaus, nes Sidono ir Tyro gyventojai atgabeno Dovydui daug kedro rąstų.</verse>
				<verse number="5">Dovydas tai darė, galvodamas, kad jo sūnus Saliamonas yra jaunas ir neprityręs, o Viešpačiui statomi namai privalo būti nepaprastai didingi, kad garsas apie juos pasiektų visas šalis; todėl Dovydas prieš mirdamas šventyklos statybai atliko daugybę paruošiamųjų darbų.</verse>
				<verse number="6">Dovydas, pasišaukęs savo sūnų Saliamoną, įsakė jam pastatyti namus Viešpačiui, Izraelio Dievui.</verse>
				<verse number="7">Jis tarė Saliamonui: ‘‘Mano sūnau, aš buvau sumanęs statyti namus Viešpaties, savo Dievo, vardui,</verse>
				<verse number="8">bet Viešpats kalbėjo man: ‘Tu praliejai daug kraujo, vedei didelius karus. Tu nestatysi namų mano vardui, nes praliejai daug kraujo žemėje mano akivaizdoje.</verse>
				<verse number="9">Tau gims sūnus, jis bus ramus vyras, nes Aš jam duosiu poilsį nuo visų aplinkinių priešų. Jo vardas bus Saliamonas, ir Aš suteiksiu Izraeliui taiką ir ramybę jo dienomis.</verse>
				<verse number="10">Jis pastatys namus mano vardui ir jis bus mano sūnus, o Aš būsiu jo tėvas; Aš įtvirtinsiu jo karalystės sostą Izraelyje amžinai’.</verse>
				<verse number="11">Mano sūnau, Viešpats tebūna su tavimi, kad sėkmingai pastatytum Viešpaties, savo Dievo, namus, kaip Jis kalbėjo.</verse>
				<verse number="12">Tegul Viešpats suteikia tau išminties bei supratimo ir paskiria tave Izraelio valdovu; tik laikykis Viešpaties, savo Dievo, įstatymų.</verse>
				<verse number="13">Tau seksis, jei atidžiai vykdysi nuostatus ir įsakymus, kuriuos Viešpats davė Izraeliui per Mozę. Būk drąsus ir stiprus, nebijok ir nepasiduok baimei.</verse>
				<verse number="14">Aš iš savo neturto paruošiau Viešpaties namams šimtą tūkstančių talentų aukso, milijoną talentų sidabro, o vario ir geležies nepasveriamą kiekį, taip pat rąstų ir akmenų. Prie viso to tu galėsi dar pridėti.</verse>
				<verse number="15">Be to, tavo žinioje yra daug amatininkų: akmenskaldžių, mūrininkų, statybininkų ir visokių meistrų bet kuriam darbui atlikti.</verse>
				<verse number="16">Auksui, sidabrui, variui ir geležiai nėra skaičiaus. Imkis darbo, ir Viešpats bus su tavimi’‘.</verse>
				<verse number="17">Dovydas taip pat įsakė visiems Izraelio kunigaikščiams padėti jo sūnui Saliamonui:</verse>
				<verse number="18">‘‘Juk Viešpats, jūsų Dievas, buvo su jumis ir suteikė jums ramybę visame krašte. Jis atidavė krašto gyventojus į mano rankas, ir visas kraštas nusilenkė Viešpačiui ir Jo tautai.</verse>
				<verse number="19">Nukreipkite savo širdis ir sielas ieškoti Viešpaties, savo Dievo. Pastatykite Viešpaties Dievo šventyklą, kad Viešpaties Sandoros skrynia ir šventi Dievo indai būtų įnešti į namus, kurie bus pastatyti Viešpaties vardui’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Kai Dovydas paseno ir sulaukė daug metų, jis savo vieton paskyrė savo sūnų Saliamoną Izraelio karaliumi.</verse>
				<verse number="2">Dovydas sukvietė visus Izraelio kunigaikščius ir levitus.</verse>
				<verse number="3">Buvo suskaičiuoti levitai, sulaukę trisdešimties metų ir vyresni. Jų skaičius buvo trisdešimt aštuoni tūkstančiai vyrų.</verse>
				<verse number="4">Iš jų tarnystei Viešpaties namuose buvo paskirta dvidešimt keturi tūkstančiai, šeši tūkstančiai­vyresniaisiais ir teisėjais,</verse>
				<verse number="5">keturi tūkstančiai­vartininkais, o keturi tūkstančiai šlovino Viešpatį instrumentais, kuriuos padirbdino Dovydas.</verse>
				<verse number="6">Dovydas suskirstė juos pagal tris Levio sūnus: Geršoną, Kehatą ir Merarį.</verse>
				<verse number="7">Geršonai buvo Ladanas ir Šimis.</verse>
				<verse number="8">Ladano sūnūs: pirmasis­Jehielis, kiti­Zetamas ir Joelis.</verse>
				<verse number="9">Šimio sūnūs: Šelomitas, Hazielis ir Haranas, iš viso trys. Šitie buvo Ladano šeimų vyresnieji.</verse>
				<verse number="10">Šimio sūnūs: Jahatas, Ziza, Jeušas ir Berija, iš viso keturi.</verse>
				<verse number="11">Jahatas buvo pirmutinis, o Ziza­antrasis. Jeušas ir Berija neturėjo daug sūnų; jie buvo laikomi viena šeima.</verse>
				<verse number="12">Kehato sūnūs: Amramas, Iccharas, Hebronas ir Uzielis, iš viso keturi.</verse>
				<verse number="13">Amramo sūnūs: Aaronas ir Mozė. Aaronas ir jo sūnūs buvo paskirti tarnauti Švenčiausioje, smilkyti Viešpaties akivaizdoje, Jam tarnauti ir laiminti Jo vardu.</verse>
				<verse number="14">Dievo vyro Mozės sūnūs buvo priskirti prie Levio giminės.</verse>
				<verse number="15">Mozės sūnūs­Geršomas ir Eliezeras.</verse>
				<verse number="16">Geršomo sūnus buvo Šebuelis.</verse>
				<verse number="17">Eliezero sūnus buvo Rehabija; Eliezeras neturėjo kitų vaikų, o Rehabijos sūnų buvo nepaprastai daug.</verse>
				<verse number="18">Iccharo sūnus Šelomitas buvo vyriausias.</verse>
				<verse number="19">Hebrono sūnūs: pirmasis­Jerijas, antrasis­Amarija, trečiasis­ Jahazielis ir ketvirtasis­Jekamamas.</verse>
				<verse number="20">Uzielio sūnūs: pirmasis­Michėjas ir antrasis­Išija.</verse>
				<verse number="21">Merario sūnūs­Machlis ir Mušis. Machlio sūnūs­Eleazaras ir Kišas.</verse>
				<verse number="22">Eleazaras mirė, neturėdamas sūnų, tik dukteris, kurias vedė Kišo sūnūs, jų pusbroliai.</verse>
				<verse number="23">Mušio sūnūs: Machlis, Ederas ir Jerimotas, trys.</verse>
				<verse number="24">Šitie buvo Levio palikuonys, vyresnieji savo tėvų namuose, surašyti pavieniui vardais; dvidešimties metų amžiaus ir vyresni, kurie atliko tarnystę Viešpaties namuose.</verse>
				<verse number="25">Dovydas sakė: ‘‘Viešpats, Izraelio Dievas, suteikė ramybę savo tautai, kad jie gyventų Jeruzalėje per amžius.</verse>
				<verse number="26">Levitams nebereikės nešioti palapinės ir indų, reikalingų tarnavimui šventykloje’‘.</verse>
				<verse number="27">Pagal paskutinius Dovydo žodžius levitai, dvidešimties metų amžiaus ir vyresni, buvo suskaičiuoti.</verse>
				<verse number="28">Jų tarnavimas buvo padėti aaronitams Viešpaties namų tarnyboje, tvarkyti kiemus ir kambarius, valyti bei prižiūrėti šventyklos reikmenis ir atlikti visus darbus prie Dievo namų;</verse>
				<verse number="29">parūpinti padėtinę duoną, miltus valgomajai aukai, neraugintus papločius, keptas ir maišytas su aliejumi aukas, svarsčius bei saikus;</verse>
				<verse number="30">kas rytą ir vakarą dėkoti ir šlovinti Viešpatį,</verse>
				<verse number="31">aukojant deginamąsias aukas per sabatą, jauną mėnulį ir kitomis šventėmis, kaip buvo nustatyta.</verse>
				<verse number="32">Jie turėjo saugoti Susitikimo palapinę, šventyklą ir savo brolius Aarono sūnus, tarnaudami Viešpaties namuose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Toks yra Aarono palikuonių suskirstymas. Aarono sūnūs: Nadabas ir Abihuvas, Eleazaras ir Itamaras.</verse>
				<verse number="2">Nadabas ir Abihuvas mirė pirma savo tėvo ir nepaliko sūnų; kunigų tarnystę ėjo Eleazaras ir Itamaras.</verse>
				<verse number="3">Dovydas paskyrė Cadoką iš Eleazaro sūnų ir Ahimelechą iš Itamaro sūnų atlikti tarnystę pakaitomis.</verse>
				<verse number="4">Kadangi Eleazaro sūnų buvo daugiau negu Itamaro sūnų, tai juos taip suskirstė, kad iš Eleazaro sūnų buvo šešiolika vyresniųjų savo tėvų namuose, o iš Itamaro­aštuoni.</verse>
				<verse number="5">Juos paskirstė mesdami burtą, nes šventyklos vyresniųjų ir vyresniųjų prieš Dievą buvo ir iš Eleazaro sūnų, ir iš Itamaro.</verse>
				<verse number="6">Juos surašė raštininkas Netanelio sūnus Šemaja, levitas, prižiūrint Dovydui, kunigaikščiams, kunigui Cadokui, Abjataro sūnui Ahimelechui ir kunigų bei levitų šeimų vyresniesiems. Po vieną burtą metė pakaitomis Eleazaro ir Itamaro šeimos.</verse>
				<verse number="7">Dvidešimt keturių skyrių paskyrimas burtų keliu buvo padarytas tokia eile: Jehojaribas, Jedaja,</verse>
				<verse number="8">Harimas, Seorimas,</verse>
				<verse number="9">Malkija, Mijaminas,</verse>
				<verse number="10">Hakocas, Abija,</verse>
				<verse number="11">Ješūva, Šechanijas,</verse>
				<verse number="12">Eljašibas, Jakimas,</verse>
				<verse number="13">Hupa, Ješebabas,</verse>
				<verse number="14">Bilga, Imeras,</verse>
				<verse number="15">Hezyras, Hapicecas,</verse>
				<verse number="16">Petachija, Ezechielis,</verse>
				<verse number="17">Jachinas, Gamulas,</verse>
				<verse number="18">Delajas ir Maazijas.</verse>
				<verse number="19">Tokia tvarka jie įeidavo tarnauti į Viešpaties namus pagal jų tėvo Aarono nuostatus, kaip jam buvo įsakęs Viešpats, Izraelio Dievas.</verse>
				<verse number="20">Kiti Levio palikuonys: Amramo­Šubaelis, Šubaelio­Jechdijas.</verse>
				<verse number="21">Rehabijo vyriausias sūnus buvo Išija.</verse>
				<verse number="22">Iccharų­Šelomotas, Šelomoto­Jahatas.</verse>
				<verse number="23">Iš Hebrono­Jerijas, Amarijas, Jahazielis, Jekamamas.</verse>
				<verse number="24">Uzielio­Michėjas, Michėjo­ Šamyras.</verse>
				<verse number="25">Michėjo brolis­Išija, Išijos sūnus­Zacharijas.</verse>
				<verse number="26">Merario sūnūs­Machlis ir Mušis. Jaazijo sūnus­Benas.</verse>
				<verse number="27">Merario palikuonys iš jo sūnaus Jaazijo: Benas, Šohamas, Zakūras ir Ibris.</verse>
				<verse number="28">Machlio­Eleazaras, kuris neturėjo sūnų.</verse>
				<verse number="29">Kišo sūnus­Jerachmeelis.</verse>
				<verse number="30">Mušio sūnūs: Machlis, Ederas ir Jerimotas. Šitie buvo levitų palikuonys.</verse>
				<verse number="31">Taip pat burtų keliu jie, tiek šeimos vyriausias, tiek jauniausias, nustatė eilę kaip ir jų broliai aaronitai karaliaus Dovydo, kunigų Cadoko ir Ahimelecho ir levitų šeimų vyresniųjų akivaizdoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Dovydas su vyresniaisiais paskyrė Asafo, Hemano ir Jedutūno sūnus skambinti psalteriais, arfomis ir cimbolais. Šiam tarnavimui buvo paskirti muzikantai.</verse>
				<verse number="2">Asafo palikuonių buvo keturi: Zakūras, Juozapas, Netanija ir Asarela. Jiems vadovavo Asafas, laikydamasis karaliaus nurodymų.</verse>
				<verse number="3">Jedutūno palikuonys: Gedalijas, Ceris, Izaijas, Šimis, Hašabija ir Matitijas. Jiems vadovavo jų tėvas Jedutūnas; jie skambino arfomis, garbindami Viešpatį ir dėkodami Jam.</verse>
				<verse number="4">Hemano palikuonys: Bukijas, Matanijas, Uzielis, Šebuelis ir Jerimotas, Hananija, Hananis, Elijata, Gidaltis ir Romamti Ezeras, Jošbekaša, Malotis, Hotyras, Mahazijotas.</verse>
				<verse number="5">Visi jie buvo Hemano, karaliaus regėtojo, sūnūs pagal Dievo žodį, kad išaukštintų jo ragą. Dievas davė Hemanui keturiolika sūnų ir tris dukteris.</verse>
				<verse number="6">Jie visi, tėvui vadovaujant, giedojo Viešpaties namuose, pritariant cimbolams, arfoms ir psalteriams pagal karaliaus nurodymą Asafui, Jedutūnui ir Hemanui.</verse>
				<verse number="7">Jų skaičius kartu su broliais buvo du šimtai aštuoniasdešimt aštuoni. Jie buvo išmokyti giesmių Viešpačiui ir įgudę.</verse>
				<verse number="8">Jie metė burtus dėl tarnavimo tvarkos: kaip mažas, taip ir didelis, kaip mokytojas, taip ir mokinys.</verse>
				<verse number="9">Pirmasis burtas teko Juozapui iš Asafo giminės. Antras­Gedalijui su sūnumis ir broliais, jų buvo dvylika.</verse>
				<verse number="10">Trečias­Zakūrui su sūnumis ir broliais, jų buvo dvylika.</verse>
				<verse number="11">Ketvirtas­Icriui su sūnumis ir broliais, jų buvo dvylika.</verse>
				<verse number="12">Penktas­Netanijui su sūnumis ir broliais, jų buvo dvylika.</verse>
				<verse number="13">Šeštas­Bukijui su sūnumis ir broliais, jų buvo dvylika.</verse>
				<verse number="14">Septintas­Jesarelai su sūnumis ir broliais, jų buvo dvylika.</verse>
				<verse number="15">Aštuntas­Izaijui su sūnumis ir broliais, jų buvo dvylika.</verse>
				<verse number="16">Devintas­Matanijui su sūnumis ir broliais, jų buvo dvylika.</verse>
				<verse number="17">Dešimtas­Šimiui su sūnumis ir broliais, jų buvo dvylika.</verse>
				<verse number="18">Vienuoliktas­Azareliui su sūnumis ir broliais, jų buvo dvylika.</verse>
				<verse number="19">Dvyliktas­Hašabijai su sūnumis ir broliais, jų buvo dvylika.</verse>
				<verse number="20">Tryliktas­Subaeliui su sūnumis ir broliais, jų buvo dvylika.</verse>
				<verse number="21">Keturioliktas­Matitijui su sūnumis ir broliais, jų buvo dvylika.</verse>
				<verse number="22">Penkioliktas­Jeremotui su sūnumis ir broliais, jų buvo dvylika.</verse>
				<verse number="23">Šešioliktas­Hananijai su sūnumis ir broliais, jų buvo dvylika.</verse>
				<verse number="24">Septynioliktas­Jošbekašai su sūnumis ir broliais, jų buvo dvylika.</verse>
				<verse number="25">Aštuonioliktas­Hananiui su sūnumis ir broliais, jų buvo dvylika.</verse>
				<verse number="26">Devynioliktas­Maločiui su sūnumis ir broliais, jų buvo dvylika.</verse>
				<verse number="27">Dvidešimtas­Elijatai su sūnumis ir broliais, jų buvo dvylika.</verse>
				<verse number="28">Dvidešimt pirmas­Hotyrui su sūnumis ir broliais, jų buvo dvylika.</verse>
				<verse number="29">Dvidešimt antras­Gidalčiui su sūnumis ir broliais, jų buvo dvylika.</verse>
				<verse number="30">Dvidešimt trečias­Mahazijotui su sūnumis ir broliais, jų buvo dvylika.</verse>
				<verse number="31">Dvidešimt ketvirtas­Romamti Ezerui su sūnumis ir broliais, jų buvo dvylika.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Vartininkų paskirstymas. Korės sūnaus Mešelemijos iš Asafo giminės sūnūs:</verse>
				<verse number="2">pirmagimis­Zacharijas, kiti­ Jedijaelis, Zebadijas, Jatnielis,</verse>
				<verse number="3">Elamas, Johananas, Eljehoenajas.</verse>
				<verse number="4">Obed Edomo sūnūs: pirmagimis­Šemaja, kiti­Jehozabadas, Joachas, Sacharas, Netanelis,</verse>
				<verse number="5">Amielis, Isacharas, Peuletajas­ aštuoni, nes Dievas jį laimino.</verse>
				<verse number="6">Šemaja turėjo sūnų; jie buvo šeimų vyresnieji, karžygiai.</verse>
				<verse number="7">Šemajos sūnūs: Otnis, Refaelis, Jobedas, Elzabadas ir jo broliai Elihuvas ir Semachijas, kurie buvo stiprūs vyrai.</verse>
				<verse number="8">Obed Edomo palikuonių su sūnumis ir broliais, tinkančių tarnybai vyrų, iš viso šešiasdešimt du.</verse>
				<verse number="9">Mešelemijos šeimos buvo aštuoniolika stiprių vyrų.</verse>
				<verse number="10">Merario sūnaus Hosos sūnūs: vyriausias buvo Šimris, nors jis nebuvo pirmagimis, jo tėvas jį paskyrė vyriausiuoju,</verse>
				<verse number="11">Hilkijas, Tebalijas ir Zacharijas. Hosos sūnų ir brolių buvo trylika vyrų.</verse>
				<verse number="12">Vartininkų vyresnieji pasiskirstė tarnauti prie Viešpaties namų pagal eilę,</verse>
				<verse number="13">mesdami burtus kaip mažas, taip ir didelis, pagal savo tėvo namus prie kiekvienų vartų.</verse>
				<verse number="14">Rytų vartai teko Šelemijai, šiauriniai­jo sūnui Zacharijui, išmintingam patarėjui.</verse>
				<verse number="15">Obed Edomui­pietų vartai, jo sūnums­sandėliai.</verse>
				<verse number="16">Šupimui ir Hosai­vakarų ir Šalecheto vartai prie kalvos vieškelio, kur sargybinis prie sargybinio stovėdavo.</verse>
				<verse number="17">Rytinėje pusėje buvo šeši levitai, šiaurinėje­keturi, pietinėje­ keturi, o prie sandėlių­po du.</verse>
				<verse number="18">Vakarinėje pusėje buvo keturi prie vieškelio, du­prie priestato.</verse>
				<verse number="19">Šitie vyrai buvo vartininkų grupių vyresnieji, korachų ir Merario palikuonys.</verse>
				<verse number="20">Levitui Ahijai buvo pavesta saugoti šventyklos turtus ir pašvęstus daiktus.</verse>
				<verse number="21">Geršono Ladano palikuonis­ Jehielis.</verse>
				<verse number="22">Jehielio sūnūs: Zetamas ir jo brolis Joelis; juodu buvo paskirti šventyklos turtų prižiūrėtojais.</verse>
				<verse number="23">Iš amramų, iccharų, hebronų, uzielitų buvo</verse>
				<verse number="24">Mozės sūnaus Geršomo sūnus Šebuelis, vyriausiasis turtų prižiūrėtojas.</verse>
				<verse number="25">Jo brolio Eliezero sūnus­Rehabijas, jo sūnus­Izaijas, jo sūnus­Jehoramas, jo sūnus­Zichris ir jo sūnus­Šelomitas.</verse>
				<verse number="26">Šelomitas ir jo broliai buvo paskirti prižiūrėti dovanoms, kurias karalius Dovydas, šeimų vyresnieji, tūkstantininkai, šimtininkai ir kariuomenės vadai buvo paaukoję.</verse>
				<verse number="27">Karuose laimėto grobio dalis, paskirta Viešpaties namų reikalams,</verse>
				<verse number="28">ir visi turtai, gauti iš regėtojo Samuelio, Kišo sūnaus Sauliaus, Nero sūnaus Abnero ir Cerujos sūnaus Joabo, buvo pavesti Šelomito ir jo brolių priežiūrai.</verse>
				<verse number="29">Iccharitas Kenanijas ir jo sūnūs buvo paskirti Izraelyje valdytojais ir teisėjais.</verse>
				<verse number="30">Hebronas Hašabijas ir jo giminės, tūkstantis septyni šimtai narsių vyrų, buvo paskirti Jordano vakaruose esantiems izraelitams viršininkais Viešpaties reikalams ir karaliaus tarnybai.</verse>
				<verse number="31">Vyriausias tarp hebronų buvo Jerija. Jie buvo suskaityti šeimomis keturiasdešimtaisiais Dovydo valdymo metais. Buvo rasta narsių vyrų, gyvenančių Gileado Jazeryje,</verse>
				<verse number="32">du tūkstančiai septyni šimtai. Karalius Dovydas pavedė jiems valdyti rubenus, gadus ir pusę Manaso giminės visuose Dievo ir karaliaus reikaluose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Šie yra Izraelio šeimų vyresnieji, kariuomenės būrių vadai ir karaliaus valdininkai. Tie būriai keisdavosi kas mėnesį. Kiekviename būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai vyrų.</verse>
				<verse number="2">Pirmojo mėnesio būrio vyresnysis­Jašobamas, Zabdielio sūnus. Jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="3">Jis buvo iš Pereco vaikų, vyriausiasis iš visų pirmo mėnesio vadų.</verse>
				<verse number="4">Antrojo mėnesio būrio vyresnysis­ahoachas Dodajas. Jo būryje vadas buvo ir Miklotas. Iš viso būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="5">Trečiojo mėnesio kariuomenės vyresnysis­vyriausiojo kunigo Jehojados sūnus Benaja. Jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="6">Jis buvo vyriausiasis tarp trisdešimties karžygių. Jo būryje buvo jo sūnus Amizabadas.</verse>
				<verse number="7">Ketvirtojo mėnesio­Joabo brolis Asaelis, o po jo­Zebadija, jo sūnus. Jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="8">Penktojo mėnesio­izrachas Šamhutas. Jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="9">Šeštojo mėnesio­Ikešo sūnus Ira, tekojietis. Jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="10">Septintojo mėnesio­efraimas Helecas iš Pelojos. Jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="11">Aštuntojo mėnesio­hušietis Sibechajas iš zerachų. Jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="12">Devintojo mėnesio­anatotietis Abiezeras iš Benjamino. Jo būryje buo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="13">Dešimtojo mėnesio­netofietis Mahrajas iš zerachų. Jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="14">Vienuoliktojo mėnesio­Benaja iš Piratono, efraimas. Jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="15">Dvyliktojo mėnesio­netofietis Heldajas iš Otnielio. Jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="16">Izraelio giminių vyresnieji: rubenams­Zichrio sūnus Eliezeras; simeonams­Maakos sūnus Šefatijas;</verse>
				<verse number="17">levitams­Kemuelio sūnus Hašabija, aaronitams­Cadokas;</verse>
				<verse number="18">Judui­Elihuvas, vienas iš Dovydo brolių; Isacharui­Mykolo sūnus Omris;</verse>
				<verse number="19">Zabulonui­Abdijo sūnus Isšmajas; Naftaliui­Azrielio sūnus Jerimotas;</verse>
				<verse number="20">efraimams­Azazijo sūnus Ozėjas; pusei Manaso giminės­Pedajo sūnus Joelis;</verse>
				<verse number="21">pusei Manaso giminės Gileade­Zacharijo sūnus Idojas; Benjaminui­Abnero sūnus Jaasielis;</verse>
				<verse number="22">Danui­Jerohamo sūnus Azarelis. Šitie buvo Izraelio giminių kunigaikščiai.</verse>
				<verse number="23">Dovydas neskaičiavo tų, kurie buvo dvidešimties metų ir jaunesni, nes Viešpats buvo pažadėjęs padauginti Izraelį kaip žvaigždes danguje.</verse>
				<verse number="24">Cerujos sūnus Joabas buvo pradėjęs skaičiuoti izraelitus, bet nebaigė, nes Izraelis už tai buvo nubaustas. Šis skaičiavimas nepateko į karaliaus Dovydo metraščius.</verse>
				<verse number="25">Karaliaus turtus saugojo Adielio sūnus Azmavetas. Tuos gi turtus, kurie buvo miestuose, kaimuose ir bokštuose­Uzijo sūnus Jehonatanas;</verse>
				<verse number="26">lauko darbus prižiūrėjo Kelubo sūnus Ezris;</verse>
				<verse number="27">vynuogynus­Šimis iš Ramos; vyno atsargas­šefamietis Zabdis;</verse>
				<verse number="28">alyvmedžius ir figmedžius, augusius Šefeloje,­gederietis Baal Hananas; aliejaus sandėlius­Joasas;</verse>
				<verse number="29">galvijus, kurie ganėsi Šarone,­ šaronietis Šitrajas; galvijus slėniuose­Adlajo sūnus Šafatas;</verse>
				<verse number="30">kupranugarius­izmaelitas Obilas; asilus­meronotietis Jechdijas;</verse>
				<verse number="31">avis ir ožkas­hagaras Jazizas. Šitie buvo karaliaus Dovydo nuosavybės vyriausieji prižiūrėtojai.</verse>
				<verse number="32">Dovydo dėdė Jehonatanas, išmintingas ir raštingas vyras, buvo patarėjas, o Hachmonio sūnus Jehielis mokė karaliaus sūnus.</verse>
				<verse number="33">Ahitofelis buvo karaliaus patarėjas, o archas Hušajas buvo karaliaus draugas.</verse>
				<verse number="34">Po Ahitofelio buvo Benajos sūnus Jehojada ir Abjataras, o vyriausiasis karaliaus kariuomenės vadas buvo Joabas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Dovydas sušaukė į Jeruzalę visus Izraelio ir giminių kunigaikščius, būrių viršininkus, tūkstantininkus, šimtininkus, karaliaus bei jo sūnų nuosavybės ir gyvulių vyriausiuosius prievaizdus, rūmų valdininkus, narsius vyrus ir karžygius.</verse>
				<verse number="2">Karalius atsistojęs tarė: ‘‘Paklausykite, mano broliai, mano tauta. Aš norėjau statyti namus Viešpaties Sandoros skryniai, pakojį mūsų Dievui ir buvau pasiruošęs statybai,</verse>
				<verse number="3">bet Dievas man tarė: ‘Tu nestatysi namų mano vardui, nes tu esi karys ir praliejai kraują’.</verse>
				<verse number="4">Tačiau Viešpats, Izraelio Dievas, pasirinko mane iš visų mano tėvo namų, kad būčiau karalius viso Izraelio. Jis išrinko iš Judo giminės mano tėvo namus ir iš mano tėvo sūnų mane panorėjo paskirti viso Izraelio karaliumi.</verse>
				<verse number="5">Viešpats davė man daug sūnų ir iš visų Jis pasirinko Saliamoną, kad jis sėdėtų Viešpaties karalystės soste ir valdytų Izraelį.</verse>
				<verse number="6">Jis man pasakė: ‘Tavo sūnus Saliamonas pastatys mano namus ir mano kiemus; Aš jį išsirinkau savo sūnumi ir Aš būsiu jam tėvas.</verse>
				<verse number="7">Be to, Aš įtvirtinsiu jo karalystę per amžius, jei jis vykdys mano įsakymus ir nurodymus kaip iki šiolei’.</verse>
				<verse number="8">Taigi dabar viso Izraelio ir mūsų Dievo akivaizdoje jums sakau: klausykite ir vykdykite visus Viešpaties, savo Dievo, įsakymus, kad gyventumėte šioje geroje žemėje ir ji liktų jūsų vaikams per amžius.</verse>
				<verse number="9">O tu, mano sūnau Saliamonai, pažink savo tėvo Dievą ir Jam tarnauk tobula širdimi ir su tikru noru, nes Viešpats ištiria visų širdis ir siekius. Jei Jo ieškosi, rasi Jį, o jei Jį paliksi, Jis atmes tave amžiams.</verse>
				<verse number="10">Dabar įsidėmėk! Viešpats tave išsirinko, kad pastatytum namus šventyklai. Būk stiprus ir daryk tai’‘.</verse>
				<verse number="11">Dovydas davė savo sūnui Saliamonui šventyklos planą: prieangių, pastatų, sandėlių, aukštutinių ir vidinių patalpų ir Švenčiausiosios;</verse>
				<verse number="12">taip pat ir kitus brėžinius, kurie buvo jo širdyje: Viešpaties namų kiemo, visų aplinkui esančių patalpų, Dievo namų turtų saugyklos ir pašvęstų daiktų saugyklos,</verse>
				<verse number="13">patalpų kunigų bei levitų padaliniams ir įvairiems šventyklos darbams, ir visų Viešpaties namų tarnystės indų.</verse>
				<verse number="14">Jis davė Saliamonui aukso ir sidabro auksiniams ir sidabriniams indams nulieti, nustatydamas atskirų indų svorį:</verse>
				<verse number="15">auksinėms žvakidėms ir jų lempoms nustatė kiekvienos žvakidės ir lempos svorį, taip pat sidabrinėms žvakidėms ir jų lempoms nustatė kiekvienos žvakidės ir lempos svorį pagal jų paskirtį.</verse>
				<verse number="16">Taip pat davė aukso padėtinės duonos stalams iš aukso ir sidabro sidabriniams stalams,</verse>
				<verse number="17">gryno aukso šakutėms, puodams, taurėms ir auksiniams dubenims, kiekvienam pagal svorį, sidabriniams dubenims, kiekvienam sidabro pagal svorį;</verse>
				<verse number="18">smilkomajam aukurui gryniausio aukso pagal svorį ir cherubams, kurie laikė išskleidę sparnus ir dengė Viešpaties Sandoros skrynią.</verse>
				<verse number="19">Visa tai buvo užrašyta pagal Viešpaties duotą apreiškimą, kaip Jis nurodė atlikti darbus.</verse>
				<verse number="20">Dovydas tarė savo sūnui Saliamonui: ‘‘Būk stiprus ir drąsus bei imkis darbo! Nebijok ir nenusigąsk, nes Viešpats Dievas, mano Dievas, bus su tavimi. Jis nepaliks tavęs, kol baigsi visus Viešpaties namų statybos darbus.</verse>
				<verse number="21">Kunigai ir levitai yra pasiruošę bet kokiai Dievo namų tarnystei; kiekviename darbe tau padės patyrę meistrai ir visa tauta bei kunigaikščiai vykdys tavo įsakymus’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Karalius Dovydas tarė izraelitams: ‘‘Mano sūnus Saliamonas, kurį Dievas išsirinko, dar jaunas ir nepatyręs, o darbas­didelis, nes rūmai ne žmogui, bet Viešpačiui Dievui.</verse>
				<verse number="2">Iš visų jėgų paruošiau aukso Dievo namų auksiniams reikmenims, sidabro­sidabriniams, vario­variniams, geležies­geležiniams, medžio­mediniams; taip pat onikso ir spalvotų akmenų mozaikai, įvairių brangių akmenų ir gausybę marmuro.</verse>
				<verse number="3">Be to, Dievo namams aš pridedu iš savo nuosavybės aukso ir sidabro:</verse>
				<verse number="4">tris tūkstančius talentų Ofyro aukso, septynis tūkstančius talentų valyto sidabro sienoms aptraukti,</verse>
				<verse number="5">aukso auksiniams ir sidabro sidabriniams dirbiniams, kuriuos padarys meistrai. Kas iš jūsų šiandien laisva valia norėtų aukoti Viešpačiui?’‘</verse>
				<verse number="6">Izraelio giminių ir šeimų vadai, tūkstantininkai, šimtininkai bei karaliaus darbų vyriausieji prievaizdai aukojo dosniai</verse>
				<verse number="7">ir davė Dievo namų statybai penkis tūkstančius talentų aukso ir dešimt tūkstančių auksinių monetų; dešimt tūkstančių talentų sidabro, aštuoniolika tūkstančių talentų vario ir šimtą tūkstančių talentų geležies.</verse>
				<verse number="8">Kas turėjo brangių akmenų, atidavė juos Viešpaties namų iždui, geršono Jehielio globon.</verse>
				<verse number="9">Tauta džiaugėsi, nes jie aukojo Viešpačiui dosniai ir tobula širdimi, ir karalius Dovydas tuo taip pat labai džiaugėsi.</verse>
				<verse number="10">Dovydas garbino Viešpatį susirinkusiųjų akivaizdoje ir tarė: ‘‘Garbė Tau per amžius, Viešpatie, mūsų tėvo Izraelio Dieve!</verse>
				<verse number="11">Tavo, Viešpatie, yra didybė ir galybė, ir pergalė, ir šlovė, ir išaukštinimas, nes Tau priklauso visa danguje ir žemėje. Viešpatie, Tavo yra karalystė ir Tu esi valdovas virš visko.</verse>
				<verse number="12">Iš Tavęs ateina turtai ir garbė, Tu viskam karaliauji. Tavo rankoje yra jėga ir galybė, Tu gali išaukštinti ir suteikti stiprybės.</verse>
				<verse number="13">Mūsų Dieve, mes dėkojame Tau ir giriame Tavo šlovingą vardą.</verse>
				<verse number="14">Kas esu aš ir kas mano tauta, kad mes galėtume taip dosniai aukoti Tau? Juk iš Tavęs ateina viskas, o mes tik atiduodame, ką gavome iš Tavęs.</verse>
				<verse number="15">Mes esame svetimi ir ateiviai Tavo akivaizdoje, kaip buvo ir mūsų tėvai. Mūsų dienos žemėje kaip šešėlis ir nė vienas nepasiliekame.</verse>
				<verse number="16">Viešpatie, mūsų Dieve, visa, ką mes šiandien aukojame Tavo namams, Tavo šventajam vardui, ateina iš Tavęs ir yra Tavo!</verse>
				<verse number="17">Mano Dieve, žinau, kad Tu ištiri žmonių širdis ir mėgsti nuoširdumą. Aš visa tai paaukojau iš tyros širdies ir matau, kad čia esanti tauta aukoja Tau su džiaugsmu ir noriai.</verse>
				<verse number="18">Viešpatie, mūsų tėvų Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dieve, išlaikyk savo tautos širdžių nusistatymą tokį, koks jis šiandien, kad jie liktų Tau ištikimi.</verse>
				<verse number="19">O mano sūnui Saliamonui duok tobulą širdį, kad jis laikytųsi Tavo įsakymų, nuostatų bei paliepimų ir pastatytų šventyklą, kuriai paruošiau reikalingų medžiagų’‘.</verse>
				<verse number="20">Tuomet Dovydas tarė susirinkusiems: ‘‘Garbinkite Viešpatį, savo Dievą’‘. Susirinkusieji parpuolė ant žemės prieš Viešpatį bei karalių ir garbino Viešpatį, savo tėvų Dievą.</verse>
				<verse number="21">Kitą dieną jie aukojo Viešpačiui deginamąsias aukas: tūkstantį jaučių, tūkstantį avinų, tūkstantį ėriukų su priklausančiomis geriamosiomis ir padėkos aukomis, kad maisto užtektų visiems izraelitams.</verse>
				<verse number="22">Tą dieną jie valgė ir gėrė Viešpaties akivaizdoje su pakilia nuotaika ir antrą kartą paskelbė karaliumi Dovydo sūnų Saliamoną; jie patepė jį kunigaikščiu Viešpačiui, o Cadoką­kunigu.</verse>
				<verse number="23">Saliamonas atsisėdo Viešpaties soste kaip karalius savo tėvo Dovydo vieton; jam sekėsi, ir visas Izraelis jo klausė.</verse>
				<verse number="24">Visi kunigaikščiai, karžygiai ir visi karaliaus Dovydo sūnūs pakluso karaliui Saliamonui.</verse>
				<verse number="25">Viešpats padarė Saliamoną labai didį viso Izraelio akyse ir jam suteikė tokią karališką didybę, kokios neturėjo joks Izraelio karalius iki jo.</verse>
				<verse number="26">Taip Jesės sūnus Dovydas karaliavo Izraeliui.</verse>
				<verse number="27">Jis karaliavo Izraeliui keturiasdešimt metų; Hebrone jis karaliavo septynerius metus, o Jeruzalėje­trisdešimt trejus metus.</verse>
				<verse number="28">Jis mirė sulaukęs žilos senatvės, turtingas ir gerbiamas; jo sūnus Saliamonas užėmė jo vietą.</verse>
				<verse number="29">Karaliaus Dovydo darbai nuo pradžios iki galo yra užrašyti regėtojo Samuelio, pranašo Natano ir regėtojo Gado knygose.</verse>
				<verse number="30">Ten aprašyta jo viešpatavimas, galybė ir visa, kas atsitiko jam ir Izraeliui bei kitoms karalystėms.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="14">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Dovydo sūnus Saliamonas įsitvirtino karalystėje, o Viešpats, jo Dievas, buvo su juo ir labai išaukštino jį.</verse>
				<verse number="2">Saliamonas kalbėjo visam Izraeliui: tūkstantininkams, šimtininkams, teisėjams, visiems Izraelio valdytojams ir šeimų vyresniesiems.</verse>
				<verse number="3">Ir Saliamonas su visais izraelitais ėjo į Gibeono aukštumą, kur buvo Dievo Susitikimo palapinė, Viešpaties tarno Mozės padaryta dykumoje.</verse>
				<verse number="4">Bet Dievo skrynią Dovydas buvo atgabenęs iš Kirjat Jearimo į vietą, kurią jis paruošė Jeruzalėje, pastatęs jai ten palapinę.</verse>
				<verse number="5">Be to, varinis aukuras, kurį padirbo Hūro sūnaus Ūrio sūnus Becalelis, buvo ten prie Viešpaties palapinės; Saliamonas ir izraelitai susirinko toje vietoje.</verse>
				<verse number="6">Saliamonas aukojo tūkstantį deginamųjų aukų ant varinio aukuro prie Susitikimo palapinės, Viešpaties akivaizdoje.</verse>
				<verse number="7">Tą pačią naktį Dievas pasirodė Saliamonui ir jam tarė: ‘‘Prašyk, ką Aš galėčiau duoti’‘.</verse>
				<verse number="8">Saliamonas atsakė Dievui: ‘‘Tu parodei mano tėvui Dovydui didelį gailestingumą ir mane padarei karaliumi jo vietoje.</verse>
				<verse number="9">Viešpatie Dieve, įtvirtink savo pažadą, kurį davei mano tėvui Dovydui. Nes Tu padarei mane karaliumi žmonių, kurių yra kaip žemės dulkių.</verse>
				<verse number="10">Duok man išminties ir pažinimo, kad galėčiau įeiti ir išeiti prieš šitą tautą. Kas galėtų teisti šią Tavo tautą, kuri yra tokia didelė?’‘</verse>
				<verse number="11">Dievas atsakė Saliamonui: ‘‘Kadangi tai buvo tavo širdyje ir tu neprašei turtų, garbės ar savo priešų gyvybės ir net ilgo amžiaus, bet prašei išminties ir pažinimo, kad galėtum teisti mano tautą, kurios karaliumi tave padariau,</verse>
				<verse number="12">tai tau yra suteikta išmintis ir pažinimas. Ir Aš duosiu tau turtų bei garbės, kokių neturėjo joks karalius iki tavęs ir neturės po tavęs’‘.</verse>
				<verse number="13">Saliamonas sugrįžo nuo Gibeono aukštumos, nuo Susitikimo palapinės į Jeruzalę ir karaliavo Izraelyje.</verse>
				<verse number="14">Saliamonas turėjo tūkstantį keturis šimtus kovos vežimų ir dvylika tūkstančių raitelių, kuriuos jis paskirstė kovos vežimams skirtuose miestuose ir Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="15">Karalius padarė, kad sidabro ir aukso Jeruzalėje buvo kaip akmenų, o kedro medžių buvo kaip figmedžių, kurių gausiai auga slėniuose.</verse>
				<verse number="16">Saliamonas parsigabendavo žirgų iš Egipto ir Kevės; karaliaus pirkliai pirkdavo juos Kevėje už pinigus.</verse>
				<verse number="17">Iš Egipto pirkdavo kovos vežimą už šešis šimtus šekelių sidabro, o žirgą­už šimtą penkiasdešimt. Taip pat jie pristatydavo žirgus visiems hetitų ir Sirijos karaliams.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Saliamonas užsimojo statyti namus Viešpaties vardui ir karališkus namus sau.</verse>
				<verse number="2">Jis paskyrė septyniasdešimt tūkstančių vyrų nešikais ir aštuoniasdešimt tūkstančių akmenskaldžiais kalnuose, o jų prižiūrėtojais­tris tūkstančius šešis šimtus.</verse>
				<verse number="3">Saliamonas siuntė pas Tyro karalių Hiramą, sakydamas: ‘‘Kaip tu siuntei kedrų mano tėvui Dovydui, kai jis statėsi namus, taip daryk ir man.</verse>
				<verse number="4">Aš statau namus Viešpaties, savo Dievo, vardui, kurie bus pašvęsti Jam. Ten bus smilkomi kvapnūs smilkalai Jo akivaizdoje, nuolat laikoma padėtinė duona, aukojamos deginamosios aukos kas rytą ir vakarą, taip pat sabatais, per jauną mėnulį ir mūsų Viešpaties šventėmis; taip įsakyta Izraeliui daryti per amžius.</verse>
				<verse number="5">Namai, kuriuos aš statau, bus dideli, nes mūsų Dievas didesnis už visus dievus.</verse>
				<verse number="6">Kas galėtų Jam pastatyti tinkamus namus? Dangus ir dangų dangūs negali Jo sutalpinti. Tai kas aš esu, kad statyčiau Jam namus? Tebūna jie bent vieta aukoms deginti Jo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="7">Atsiųsk man vyrą, kuris būtų įgudęs daryti iš aukso, sidabro, vario, geležies, raudono, mėlyno ir violetinio audeklo, be to, mokantį atlikti raižymo darbus. Jis dirbs kartu su mano amatininkais iš Judo ir Jeruzalės, kuriuos paruošė mano tėvas Dovydas.</verse>
				<verse number="8">Atsiųsk man taip pat Libano kedrų, kiparisų ir kadagio medžių. Aš žinau, kad tavo tarnai moka kirsti medžius Libane. Mano tarnai atvyks ir dirbs kartu su tavo tarnais,</verse>
				<verse number="9">kad paruoštų man daugybę rąstų, nes namai, kuriuos rengiuosi statyti, bus dideli ir nuostabūs.</verse>
				<verse number="10">Aš aprūpinsiu tavo medžių kirtėjus maistu, duosiu dvidešimt tūkstančių homerų maltų kviečių, dvidešimt tūkstančių homerų miežių, dvidešimt tūkstančių batų vyno ir dvidešimt tūkstančių batų aliejaus’‘.</verse>
				<verse number="11">Tyro karalius Hiramas atsakė Saliamonui laišku: ‘‘Kadangi Viešpats myli savo tautą, Jis tave padarė jos karaliumi.</verse>
				<verse number="12">Palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kuris sukūrė dangų ir žemę, kad davė karaliui Dovydui išmintingą sūnų, apdovanotą sumanumu ir protu, kuris rengiasi statyti namus Viešpačiui ir karališkus namus sau.</verse>
				<verse number="13">Aš siunčiu įgudusį, išmintingą vyrą Hiramą,</verse>
				<verse number="14">sūnų moters iš Dano dukterų, kurio tėvas yra vyras iš Tyro, mokantį gaminti įvairius daiktus iš aukso, sidabro, vario, geležies, akmens, medžio, raudono, mėlyno ir violetinio audeklo bei plonos drobės; mokantį raižyti įvairius raižinius ir daryti kiekvieną darbą, kurie jam pavedami. Jis galės dirbti kartu su tavo amatininkais, su mano valdovo, tavo tėvo Dovydo, amatininkais.</verse>
				<verse number="15">Kviečių, miežių, aliejaus ir vyno, kuriuos pažadėjo mano valdovas, tegul atsiunčia savo tarnams.</verse>
				<verse number="16">Mes prikirsime medžių Libane, kiek tau reikės, ir, surišę į sielius, nuplukdysime jūra į Jopę, iš kur galėsi juos parsigabenti į Jeruzalę’‘.</verse>
				<verse number="17">Saliamonas suskaičiavo visus svetimšalius, gyvenančius Izraelio krašte, kaip buvo padaręs jo tėvas Dovydas. Jų buvo šimtas penkiasdešimt trys tūkstančiai šeši šimtai.</verse>
				<verse number="18">Iš jų jis paskyrė septyniasdešimt tūkstančių nešikais, aštuoniasdešimt tūkstančių akmenskaldžiais kalnuose ir tris tūkstančius šešis šimtus darbo prižiūrėtojais.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Saliamonas pradėjo statyti Viešpaties namus Jeruzalėje ant Morijos kalno, kur Viešpats pasirodė jo tėvui Dovydui, vietoje, kurią Dovydas paruošė jebusiečio Ornano klojime.</verse>
				<verse number="2">Saliamonas pradėjo juos statyti ketvirtųjų savo karaliavimo metų antrojo mėnesio antrąją dieną.</verse>
				<verse number="3">Dievo namų, kuriuos Saliamonas ruošėsi statyti, dydis buvo šešiasdešimt uolekčių ilgio senuoju mastu ir dvidešimt uolekčių pločio.</verse>
				<verse number="4">Priešakinio prieangio ilgis buvo lygus pastato pločiui­dvidešimt uolekčių, o jo aukštis buvo šimtas dvidešimt uolekčių. Jis aptraukė jį iš vidaus grynu auksu.</verse>
				<verse number="5">Pagrindinį pastatą jis iškalė kipariso lentomis, aptraukė jas grynu auksu ir išraižė ant jų palmes bei grandinėles.</verse>
				<verse number="6">Sienos buvo papuoštos brangakmeniais ir Parvaimo auksu.</verse>
				<verse number="7">Namų sijas, slenksčius, sienas ir duris aptraukė auksu ir ant sienų išraižė cherubus.</verse>
				<verse number="8">Jis padarė Šventų švenčiausiąją, kuri buvo dvidešimties uolekčių ilgio pagal namo plotį ir dvidešimties uolekčių pločio, visas jos vidus buvo aptrauktas grynu auksu, sveriančiu šešis šimtus talentų.</verse>
				<verse number="9">Vinys svėrė penkiasdešimt šekelių aukso. Viršutinius kambarius jis taip pat aptraukė auksu.</verse>
				<verse number="10">Švenčiausioje padarė du cherubus ir aptraukė juos auksu.</verse>
				<verse number="11">Cherubų sparnai buvo dvidešimties uolekčių ilgio: vienas penkių uolekčių ilgio sparnas siekė sieną, kitas penkių uolekčių ilgio sparnas lietė kito cherubo sparną.</verse>
				<verse number="12">Antro cherubo penkių uolekčių ilgio sparnas siekė priešingą sieną, o kitas jo penkių uolekčių ilgio sparnas lietė pirmojo cherubo sparną.</verse>
				<verse number="13">Cherubų ištiesti sparnai buvo dvidešimties uolekčių ilgio. Jie stovėjo ant kojų, o jų veidai buvo nukreipti į šventyklos vidų.</verse>
				<verse number="14">Jis padarė uždangą iš raudonų, mėlynų, violetinių ir plonų lininių siūlų ir ant jos išsiuvinėjo cherubus.</verse>
				<verse number="15">Šventyklos priekyje jis padarė dvi kolonas, kiekvieną trisdešimt penkių uolekčių aukščio, o kapiteliai ant jų viršaus buvo penkių uolekčių.</verse>
				<verse number="16">Jis padarė ir grandinėles kaip Švenčiausioje ir pritvirtino kolonų viršuje. Ant kiekvienos grandinėlės buvo po šimtą granato vaisių.</verse>
				<verse number="17">Kolonos stovėjo šventyklos priekyje, viena­dešinėje, o antra­kairėje; dešiniąją pavadino Jachinu, o kairiąją Boazu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Be to, jis padarė varinį aukurą dvidešimties uolekčių ilgio, dvidešimties uolekčių pločio ir dešimties uolekčių aukščio.</verse>
				<verse number="2">Ir nuliejo baseiną dešimties uolekčių skersmens nuo briaunos iki briaunos ir penkių uolekčių aukščio. Jo apimtis buvo trisdešimt uolekčių.</verse>
				<verse number="3">Dvi eilės jaučių pavidalų buvo aplinkui jį po dešimt kiekvienoje uolektyje, nulietų išvien su baseinu.</verse>
				<verse number="4">Jis stovėjo ant dvylikos jaučių. Trys buvo atsigręžę į šiaurę, trys į vakarus, trys į pietus ir trys į rytus. Baseinas buvo jų viršuje ir jų užpakalinės dalys buvo po baseinu.</verse>
				<verse number="5">Jo storis buvo per plaštaką, briauna buvo kaip taurės briauna, kaip lelijos žiedas; jame tilpo trys tūkstančiai batų vandens.</verse>
				<verse number="6">Jis padarė ir dešimt praustuvių, kurios buvo pastatytos po penkias dešinėje ir kairėje pusėje. Jose buvo plaunama tai, ką aukodavo deginamajai aukai; o baseine prausdavosi kunigai.</verse>
				<verse number="7">Jis padarė dešimt auksinių žvakidžių pagal duotus nurodymus ir pastatė šventykloje, penkias kairėje ir penkias dešinėje.</verse>
				<verse number="8">Ir dešimt stalų padarė ir pastatė taip pat po penkis vienoje ir kitoje pusėje. Taip pat padarė šimtą auksinių taurių.</verse>
				<verse number="9">Taip pat padarė kiemą kunigams ir didįjį kiemą; jų vartai buvo variniai.</verse>
				<verse number="10">Baseiną pastatė dešinėje, pietryčių pusėje.</verse>
				<verse number="11">Hiramas dar padirbo puodus, semtuvėlius ir dubenis. Ir Hiramas baigė darbą, kurį turėjo padaryti karaliui Saliamonui dėl Dievo namų:</verse>
				<verse number="12">dvi kolonas, du kapitelius ant kolonų viršaus, du tinklus apdengti abiems kapiteliams, kurie buvo ant kolonų,</verse>
				<verse number="13">taip pat keturis šimtus granato vaisių abiems tinklams, po dvi eiles granato vaisių kiekvienam tinklui, dengiančiam kapitelius,</verse>
				<verse number="14">stovus ir praustuves ant stovų,</verse>
				<verse number="15">baseiną ir dvylika jaučių, ant kurių jis stovėjo,</verse>
				<verse number="16">puodus, semtuvėlius, šakutes. Visus reikmenis Hiramas padirbo karaliui Saliamonui dėl Viešpaties namų iš tikro vario.</verse>
				<verse number="17">Karalius juos nuliejo Jordano lygumoje, molingoje žemėje tarp Sukoto ir Ceredos.</verse>
				<verse number="18">Saliamonas padarė tiek daug daiktų, kad nebuvo įmanoma apskaičiuoti vario svorio.</verse>
				<verse number="19">Saliamonas padarė Dievo namams visus reikmenis: auksinį aukurą, stalus padėtinei duonai,</verse>
				<verse number="20">žvakides su lempomis iš gryno aukso,</verse>
				<verse number="21">gėles, lempas ir žnyples iš gryno aukso,</verse>
				<verse number="22">šakutes, samčius, dubenis ir smilkytuvus­visa iš gryno aukso. Šventyklos vidinės durys į Švenčiausiąją ir durys į šventyklą buvo padarytos iš aukso.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Taip buvo pabaigti visi darbai, kuriuos Saliamonas padarė dėl Viešpaties namų, ir Saliamonas atgabeno tai, ką jo tėvas Dovydas buvo pašventinęs: auksą, sidabrą bei indus, ir sudėjo Dievo namų sandėliuose.</verse>
				<verse number="2">Saliamonas sušaukė Izraelio vyresniuosius, giminių vadus ir izraelitų šeimų galvas į Jeruzalę, kad atgabentų Viešpaties Sandoros skrynią iš Dovydo miesto, Siono.</verse>
				<verse number="3">Todėl visi Izraelio vyrai susirinko pas karalių į šventę, kuri vyko septintąjį mėnesį.</verse>
				<verse number="4">Atėjo visi Izraelio vyresnieji, ir levitai paėmė skrynią.</verse>
				<verse number="5">Jie nešė skrynią, Susitikimo palapinę ir visus šventus indus, kurie buvo palapinėje, kunigai ir levitai nešė juos.</verse>
				<verse number="6">Karalius Saliamonas ir visas Izraelis, susirinkęs pas jį priešais Sandoros skrynią, aukojo tiek avių ir galvijų, kad jų nebuvo įmanoma suskaičiuoti.</verse>
				<verse number="7">Kunigai įnešė Viešpaties Sandoros skrynią į Šventų švenčiausiąją po cherubų sparnais.</verse>
				<verse number="8">Cherubų sparnai buvo išskleisti virš skrynios ir dengė ją bei kartis.</verse>
				<verse number="9">Kartys buvo tokios ilgos, kad jų galai buvo matomi priešais Švenčiausiąją, tačiau iš lauko jų nesimatė. Taip ten yra iki šios dienos.</verse>
				<verse number="10">Skrynioje buvo tik dvi plokštės, kurias Mozė įdėjo Horebe, kai Viešpats padarė sandorą su izraelitais, jiems išėjus iš Egipto.</verse>
				<verse number="11">Kunigams išėjus iš šventyklos, nes visi ten buvę kunigai buvo pasišventinę, nepaisant jų tarnavimo eilės,</verse>
				<verse number="12">levitai giesmininkai Asafas, Hemanas, Jedutūnas, jų sūnūs ir broliai, vilkėdami plonos drobės rūbus, su cimbolais, psalteriais ir arfomis stovėjo į rytus nuo aukuro ir prie jų šimtas dvidešimt kunigų su trimitais.</verse>
				<verse number="13">Trimitininkai ir giedotojai buvo kaip vienas, šlovindami ir dėkodami Viešpačiui vienu balsu. Kai jie pakėlė savo balsus su trimitais, cimbolais ir kitais muzikos instrumentais, šlovindami Viešpatį ir sakydami: ‘‘Jis yra geras ir Jo gailestingumas amžinas’‘, debesis pripildė Viešpaties namus</verse>
				<verse number="14">taip, kad kunigai negalėjo tarnauti dėl debesies, nes Viešpaties šlovė pripildė Dievo namus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Tuomet Saliamonas tarė: ‘‘Viešpats kalbėjo, kad nori gyventi tirštoje tamsoje.</verse>
				<verse number="2">Bet aš pastačiau Tau namus, vietą, kur Tu gyventum per amžius’‘.</verse>
				<verse number="3">Karalius atsisukęs palaimino visus susirinkusius izraelitus, o visi izraelitai tuo metu stovėjo.</verse>
				<verse number="4">Jis sakė: ‘‘Palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kuris įvykdė, ką pažadėjo mano tėvui Dovydui, sakydamas:</verse>
				<verse number="5">‘Nuo tos dienos, kai išvedžiau savo tautą iš Egipto, neišsirinkau kito miesto tarp visų Izraelio giminių statyti namams, kur būtų mano vardas, ir jokio kito vyro, kuris būtų mano tautos Izraelio valdovu,</verse>
				<verse number="6">bet Aš išsirinkau Jeruzalę, kad mano vardas būtų joje, ir Dovydą, kad valdytų mano tautą Izraelį’.</verse>
				<verse number="7">Mano tėvas Dovydas norėjo pastatyti namus Viešpaties, Izraelio Dievo, vardui,</verse>
				<verse number="8">tačiau Viešpats kalbėjo mano tėvui Dovydui: ‘Gerai, kad tu norėjai pastatyti namus mano vardui,</verse>
				<verse number="9">tačiau ne tu juos pastatysi, bet tavo sūnus, kuris tau gims, pastatys namus mano vardui’.</verse>
				<verse number="10">Viešpats išpildė savo žodį, kurį kalbėjo. Aš užėmiau savo tėvo Dovydo vietą ir atsisėdau Izraelio soste, kaip Viešpats žadėjo, ir pastačiau namus Viešpaties, Izraelio Dievo, vardui.</verse>
				<verse number="11">Ten padėjau Sandoros skrynią, kurioje yra Viešpaties Sandora, padaryta su izraelitais’‘.</verse>
				<verse number="12">Saliamonas atsistojo priešais Viešpaties aukurą Izraelio akivaizdoje ir iškėlė rankas.</verse>
				<verse number="13">Saliamonas buvo padirbdinęs varinį paaukštinimą, penkių uolekčių ilgio bei tiek pat uolekčių pločio ir trijų uolekčių aukščio ir jį pastatęs kiemo viduryje. Užlipęs ant jo, jis atsiklaupė izraelitų akivaizdoje ir, iškėlęs rankas,</verse>
				<verse number="14">sakė: ‘‘Viešpatie, Izraelio Dieve, nei danguje, nei žemėje nėra dievo, kuris būtų lygus Tau, kuris laikytųsi sandoros ir būtų gailestingas savo tarnams, kurie visa širdimi pasitiki Tavimi.</verse>
				<verse number="15">Tu ištesėjai savo tarnui Dovydui, mano tėvui, duotą pažadą. Tu kalbėjai savo lūpomis ir įvykdei tai savo rankomis šiandien.</verse>
				<verse number="16">Dabar, Viešpatie, Izraelio Dieve, įvykdyk tai, ką pažadėjai savo tarnui Dovydui, mano tėvui, sakydamas: ‘Tu nepritrūksi vyro Izraelio soste mano akivaizdoje, jei tavo sūnūs vaikščios pagal mano įstatymą, kaip tu vaikščiojai’.</verse>
				<verse number="17">Viešpatie, Izraelio Dieve, įvykdyk savo pažadą, kurį davei savo tarnui Dovydui.</verse>
				<verse number="18">Bet argi Dievas iš tiesų gyvens su žmonėmis žemėje? Dangus ir dangų dangūs nepajėgia Tavęs sutalpinti, tuo labiau šitie namai, kuriuos pastačiau.</verse>
				<verse number="19">Atsižvelk į savo tarno maldą ir prašymą, Viešpatie, mano Dieve, išklausyk šauksmą ir maldą, kuria Tavo tarnas meldžiasi Tavo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="20">Dieną ir naktį tebūna atviros Tavo akys tiems namams ir tai vietai, apie kurią sakei, kad joje bus Tavo vardas. Išklausyk savo tarno maldą, kai jis melsis šioje vietoje.</verse>
				<verse number="21">Išgirsk savo tarno ir savo tautos maldavimus, kai jie melsis šitoje vietoje. Išgirsk danguje, kur Tu gyveni, ir atleisk.</verse>
				<verse number="22">Jei kas nusidės savo artimui ir ateis į šituos namus prie Tavo aukuro prisiekti,</verse>
				<verse number="23">išgirsk danguje ir teisk savo tarnus: nubausk kaltąjį pagal jo nusikaltimą ir išteisink teisųjį, atlygindamas jam pagal jo teisumą.</verse>
				<verse number="24">Jei Tavo tauta Izraelis bus nugalėta priešų dėl to, kad jie Tau nusikalto, ir jei jie atgailaus, išpažins Tavo vardą, melsis ir maldaus Tavęs šiuose namuose,</verse>
				<verse number="25">tai išgirsk danguje, atleisk savo tautai Izraeliui nuodėmę ir sugrąžink juos į žemę, kurią davei jiems ir jų tėvams.</verse>
				<verse number="26">Jei dangus bus uždarytas ir nebus lietaus dėl to, kad jie Tau nusidėjo, ir jei jie melsis šitoje vietoje, išpažins Tavo vardą ir nusigręš nuo savo nuodėmės, už kurią juos baudi,</verse>
				<verse number="27">išgirsk danguje ir atleisk savo tarnų, Izraelio tautos, nuodėmę; pamokyk juos eiti geru keliu ir duok lietaus kraštui, kurį davei jiems paveldėti.</verse>
				<verse number="28">Jei badas siaus krašte, kils maras, jei sausra, pelėsiai ir skėriai naikins derlių, jei priešai apsups žmones miestuose, užeis vargai ir ligos</verse>
				<verse number="29">ir jei atskiras žmogus ar visa tauta, pajutę vargą, melsis ištiesę rankas šitų namų link,</verse>
				<verse number="30">išgirsk danguje, atleisk jiems ir atlygink kiekvienam pagal jo kelius, kaip Tu matai jo širdyje, nes tik Tu pažįsti kiekvieno žmogaus širdį,</verse>
				<verse number="31">kad jie Tavęs bijotų ir vaikščiotų Tavo keliais, kol gyvens žemėje, kurią davei mūsų tėvams.</verse>
				<verse number="32">Jei svetimšalis, neizraelitas, ateis iš tolimo krašto dėl Tavo didingo vardo, Tavo galingos ir ištiestos rankos ir jei jis atėjęs melsis šiuose namuose,</verse>
				<verse number="33">išgirsk jį danguje ir įvykdyk, ko jis Tavęs prašys, kad visos žemės tautos pažintų Tavo vardą ir bijotų Tavęs kaip Tavo tauta Izraelis, ir patirtų, jog šitie namai, kuriuos pastačiau, vadinami Tavo vardu.</verse>
				<verse number="34">Jei Tavo tauta išeis kariauti su priešais, kur Tu juos pasiųsi, ir melsis atsigręžę į šį miestą, kurį Tu išsirinkai, ir šituos namus, kuriuos pastačiau Tavo vardui,</verse>
				<verse number="35">išgirsk danguje jų maldą ir prašymą ir apgink jų teises.</verse>
				<verse number="36">Jei jie Tau nusidės,­juk nėra žmogaus, kuris nenusidėtų,­ir Tu, užsirūstinęs ant jų, atiduosi juos priešui, kuris paims juos nelaisvėn ir išves į tolimą šalį,</verse>
				<verse number="37">ir jei jie, ten būdami, supras, atsivers ir Tavęs maldaus, sakydami: ‘Mes nusidėjome, elgėmės neteisingai ir padarėme piktadarystę’,</verse>
				<verse number="38">ir gręšis į Tave visa širdimi bei visa siela priešų šalyje, į kurią jie buvo išvesti, ir melsis atsigręžę į šalį, kurią davei jų tėvams, į miestą, kurį išsirinkai, ir šituos namus, kuriuos pastačiau Tavo vardui,</verse>
				<verse number="39">tai išklausyk danguje jų maldas bei maldavimus, apgink jų teises ir atleisk savo tautai, kuri Tau nusidėjo.</verse>
				<verse number="40">Mano Dieve, meldžiu, kad Tavo akys ir ausys būtų atviros maldai šioje vietoje.</verse>
				<verse number="41">Viešpatie Dieve, būk šitoje vietoje su savo galybės skrynia. Viešpatie Dieve, tegu Tavo kunigai būna apsirengę išgelbėjimu ir Tavo šventieji tesidžiaugia Tavo gerumu.</verse>
				<verse number="42">Viešpatie Dieve, nenusisuk nuo savo pateptojo, atsimink gailestingumą savo tarnui Dovydui’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Saliamonui baigus melstis, ugnis nusileido iš dangaus ir prarijo deginamąsias bei kitas aukas, ir Viešpaties šlovė pripildė namus.</verse>
				<verse number="2">Kunigai negalėjo įeiti į Viešpaties namus, nes Viešpaties šlovė buvo pripildžiusi Viešpaties namus.</verse>
				<verse number="3">Visi izraelitai, pamatę nusileidžiančią ugnį ir Viešpaties šlovę ant šventyklos, krito veidais į žemę, pagarbino ir šlovino Viešpatį, sakydami: ‘‘Jis yra geras ir Jo gailestingumas amžinas’‘.</verse>
				<verse number="4">Karalius ir visa tauta aukojo aukas Viešpaties akivaizdoje.</verse>
				<verse number="5">Saliamonas aukojo dvidešimt du tūkstančius jaučių ir šimtą dvidešimt tūkstančių avių. Taip karalius ir visa tauta pašventino Dievo namus.</verse>
				<verse number="6">Kunigai stovėjo savo vietose, taip pat ir levitai su Viešpaties muzikos instrumentais, kuriuos padarė karalius Dovydas Viešpačiui šlovinti už Jo amžiną gailestingumą, kai Dovydas šlovindavo per jų tarnavimą; kunigai trimitavo priešais juos ir visas Izraelis stovėjo.</verse>
				<verse number="7">Saliamonas pašventino ir kiemo vidurį, kuris buvo priešais Viešpaties namus, nes ten jis aukojo deginamąsias aukas ir padėkos aukų taukus, kadangi varinis aukuras, kurį Saliamonas buvo padaręs, nesutalpino deginamųjų bei duonos aukų ir taukų.</verse>
				<verse number="8">Saliamonas su visu Izraeliu, nuo Hamato apylinkių iki Egipto upės, šventė septynias dienas.</verse>
				<verse number="9">Aštuntą dieną jie padarė iškilmingą susirinkimą, nes jie šventino aukurą septynias dienas ir dar septynias dienas vyko šventė.</verse>
				<verse number="10">Septinto mėnesio dvidešimt trečią dieną Saliamonas paleido žmones, besidžiaugiančius dėl to gero, kurį Viešpats padarė Dovydui, Saliamonui ir visai Izraelio tautai, grįžti į savo palapines.</verse>
				<verse number="11">Saliamonui pabaigus statyti Viešpaties namus bei karaliaus namus, sėkmingai atlikus viską, ką jis buvo numatęs padaryti Viešpaties namuose ir savo namuose,</verse>
				<verse number="12">naktį jam pasirodė Viešpats ir tarė: ‘‘Aš išklausiau tavo maldą ir pasirinkau šitą vietą aukoms aukoti.</verse>
				<verse number="13">Jei nebus lietaus arba jei leisiu skėriams naikinti krašto augalus, arba siųsiu marą savo tautai</verse>
				<verse number="14">ir jei mano tauta, kuri vadinasi mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos mano veido ir atsisakys savo blogų kelių, Aš išgirsiu danguje, atleisiu jos nuodėmes ir išgydysiu jų žemę.</verse>
				<verse number="15">Mano akys ir ausys bus atviros maldai šioje vietoje,</verse>
				<verse number="16">nes Aš išsirinkau ir pašventinau šituos namus, kad juose amžinai būtų mano vardas; mano akys ir širdis bus ten visada.</verse>
				<verse number="17">O jei tu vaikščiosi prieš mane, kaip tavo tėvas Dovydas vaikščiojo, ir vykdysi, ką tau įsakiau, bei laikysies mano nuostatų ir potvarkių,</verse>
				<verse number="18">tai įtvirtinsiu tavo karalystės sostą, kaip pažadėjau tavo tėvui Dovydui, sakydamas: ‘Tu nepritrūksi vyro, kuris valdytų Izraelį’.</verse>
				<verse number="19">Bet jei jūs nusigręšite ir nesilaikysite mano nuostatų ir įsakymų, kuriuos jums daviau, nuėję tarnausite kitiems dievams ir juos garbinsite,</verse>
				<verse number="20">tai Aš jus išrausiu su šaknimis iš žemės, kurią jums daviau, o šituos namus, kuriuos pašventinau savo vardui, pašalinsiu iš savo akių ir padarysiu juos patarle ir priežodžiu visose tautose.</verse>
				<verse number="21">Šitie aukšti namai kels nusistebėjimą kiekvienam praeiviui, ir jis sakys: ‘Kodėl Viešpats taip padarė šitai žemei ir šitiems namams?’</verse>
				<verse number="22">Ir jam atsakys: ‘Kadangi jie paliko Viešpatį, savo tėvų Dievą, kuris juos išvedė iš Egipto šalies, ir sekė kitus dievus, juos garbino ir jiems tarnavo, tai Jis siuntė jiems šią nelaimę’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Po dvidešimties metų, per kuriuos Saliamonas pastatė Viešpaties namus ir savo namus,</verse>
				<verse number="2">jis sutvirtino tuos miestus, kuriuos Hiramas atidavė Saliamonui, ir juose apgyvendino izraelitus.</verse>
				<verse number="3">Tuomet Saliamonas nuėjo į Hamat Cobą ir jį paėmė.</verse>
				<verse number="4">Jis pastatė Tadmorą dykumoje ir visus sandėlių miestus Hamate.</verse>
				<verse number="5">Jis taip pat sutvirtino Aukštutinį Bet Horoną ir Žemutinį Bet Horoną, apvesdamas juos sienomis, įstatydamas vartus ir skląsčius;</verse>
				<verse number="6">Baalatą ir visus sandėlių miestus, kurie priklausė Saliamonui, visus kovos vežimų ir raitelių miestus ir visa, ką Saliamonas sumanė statyti Jeruzalėje, Libane ir visame krašte, kurį valdė.</verse>
				<verse number="7">Visus hetitus, amoritus, perizus, hivus ir jebusiečius, kilusius ne iš Izraelio,</verse>
				<verse number="8">bet palikuonis likusiųjų krašte, kurių izraelitai nesunaikino, Saliamonas apdėjo prievolėmis, ir taip jie liko iki šios dienos.</verse>
				<verse number="9">Bet izraelitų Saliamonas neapkrovė darbais; jie buvo kareiviai, vadai ir kovos vežimų bei raitelių viršininkai.</verse>
				<verse number="10">Karalius Saliamonas turėjo du šimtus penkiasdešimt prižiūrėtojų, kurie valdė žmones.</verse>
				<verse number="11">Saliamonas perkėlė faraono dukterį iš Dovydo miesto į namus, kuriuos jis jai pastatė, nes sakė: ‘‘Mano žmona negyvens Izraelio karaliaus Dovydo namuose, nes jie šventi, kadangi juose buvo Viešpaties skrynia’‘.</verse>
				<verse number="12">Saliamonas aukojo Viešpačiui deginamąsias aukas ant Viešpaties aukuro, kurį jis pastatė priešais prieangį,</verse>
				<verse number="13">pagal Mozės įstatymo reikalavimus: kasdienes aukas, taip pat aukas sabatais, per jauną mėnulį ir per tris metines šventes­Neraugintos duonos, Savaičių ir Palapinių.</verse>
				<verse number="14">Jis paskyrė, kaip jo tėvas Dovydas buvo nustatęs, kunigų skyrius ir levitus jų pareigoms, kad jie tarnavimo metu giedotų ir patarnautų kunigams pagal kasdienes pareigas, ir vartininkus, kaip jie buvo paskirti skyriais kiekvieniems vartams; nes toks buvo Dievo vyro Dovydo įsakymas.</verse>
				<verse number="15">Kunigai ir levitai nenukrypo nuo karaliaus įsakymo jokiame dalyke nei prižiūrėdami turtus.</verse>
				<verse number="16">Taip buvo baigtas visas Saliamono darbas nuo Viešpaties namų pamatų dėjimo iki užbaigimo ir galutinio Viešpaties namų įrengimo.</verse>
				<verse number="17">Saliamonas nuvyko į Ecjon Geberą ir Elatą, prie jūros kranto Edomo šalyje.</verse>
				<verse number="18">Hiramas atsiuntė jam laivų su savo tarnais, patyrusiais jūrininkais; tie, nuplaukę su Saliamono tarnais į Ofyrą, iš ten pargabeno keturis šimtus penkiasdešimt talentų aukso karaliui Saliamonui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Šebos karalienė, išgirdusi apie Saliamoną ir norėdama jį išmėginti sunkiais klausimais, atvyko į Jeruzalę su labai didele palyda ir kupranugariais, nešančiais kvepalus, gausybę aukso ir brangiųjų akmenų. Atėjusi pas Saliamoną, ji kalbėjosi su juo apie viską, kas buvo jos širdyje.</verse>
				<verse number="2">Saliamonas atsakė jai į visus klausimus. Nebuvo nieko, ko Saliamonas nebūtų galėjęs jai atsakyti.</verse>
				<verse number="3">Šebos karalienė, pamačiusi Saliamono išmintį ir namus, kuriuos jis pasistatė,</verse>
				<verse number="4">jo stalo valgius, tarnų būstus, patarnautojų laikyseną bei apdarus, vyno pilstytojus bei jų apdarus, įėjimą į Viešpaties namus, nebegalėjo susilaikyti</verse>
				<verse number="5">ir tarė karaliui: ‘‘Ką girdėjau savo krašte apie tavo darbus ir išmintį, yra tiesa.</verse>
				<verse number="6">Aš netikėjau žodžiais, kol neatvykau ir savo akimis nepamačiau. Iš tikrųjų nė pusės apie tavo išmintį man nebuvo papasakota. Tu viršiji tai, ką apie tave girdėjau.</verse>
				<verse number="7">Laimingi tavo žmonės ir laimingi tavo tarnai, kurie nuolat yra priešais tave ir girdi tavo išmintį.</verse>
				<verse number="8">Palaimintas Viešpats, tavo Dievas, kuris pamėgo tave ir pasodino į savo sostą, kad būtum Viešpaties, savo Dievo, karaliumi. Kadangi Dievas myli Izraelį ir nori jį išlaikyti per amžius, Jis padarė tave jų karaliumi teismui ir teisingumui vykdyti’‘.</verse>
				<verse number="9">Šebos karalienė padovanojo karaliui šimtą dvidešimt talentų aukso, labai daug kvepalų ir brangiųjų akmenų; niekad nebuvo tokių kvepalų, kokius Šebos karalienė padovanojo karaliui Saliamonui.</verse>
				<verse number="10">Hiramo ir Saliamono tarnai pargabeno aukso iš Ofyro, raudonmedžio ir brangiųjų akmenų.</verse>
				<verse number="11">Iš raudonmedžio buvo padaryti laiptai Viešpaties namams, psalteriai ir arfos giesmininkams; anksčiau tokių niekas nebuvo matęs Judo žemėje.</verse>
				<verse number="12">Karalius Saliamonas davė Šebos karalienei viską, ko ji norėjo ir prašė. Jis jai dovanojo daugiau, negu ji jam atgabeno. Po to ji su savo palyda grįžo į savo kraštą.</verse>
				<verse number="13">Auksas, kurį kas metai atgabendavo Saliamonui, svėrė šešis šimtus šešiasdešimt šešis talentus,</verse>
				<verse number="14">neskaičiuojant to, ką atgabendavo karaliui Saliamonui prekybininkai ir keliaujantieji pirkliai, Arabijos karaliai ir krašto valdytojai.</verse>
				<verse number="15">Karalius Saliamonas padarė du šimtus didžiųjų skydų iš kalto aukso, sunaudodamas kiekvienam skydui po šešis šimtus šekelių aukso,</verse>
				<verse number="16">ir tris šimtus mažųjų skydų iš kalto aukso, sunaudodamas vienam po tris šimtus šekelių aukso. Karalius juos sudėjo namuose iš Libano medžio.</verse>
				<verse number="17">Karalius padarė didžiulį sostą iš dramblio kaulo ir padengė jį grynu auksu.</verse>
				<verse number="18">Sostas turėjo šešis laiptus ir auksinį pakojį. Abiejose sosto pusėse buvo rankoms atramos, du liūtai stovėjo šalia tų atramų.</verse>
				<verse number="19">Be to, dvylika liūtų stovėjo ant šešių laiptų, po vieną iš abiejų pusių. Nieko panašaus nebuvo padaryta jokioje karalystėje.</verse>
				<verse number="20">Visi karaliaus Saliamono geriamieji indai ir namų iš Libano medžio indai buvo gryno aukso. Nieko nebuvo iš sidabro, nes jis neturėjo vertės Saliamono laikais.</verse>
				<verse number="21">Karaliaus laivai plaukiojo į Taršišą kartu su Hiramo tarnais. Kas treji metai Taršišo laivai grįždavo su auksu, sidabru, dramblio kaulu, beždžionėmis ir povais.</verse>
				<verse number="22">Karalius Saliamonas pranoko visus žemės karalius savo turtais ir išmintimi.</verse>
				<verse number="23">Visi žemės karaliai siekė išvysti Saliamoną, norėdami išgirsti jo išmintį, kurią Dievas buvo įdėjęs į jo širdį.</verse>
				<verse number="24">Kiekvienas atgabendavo jam dovanų: sidabrinių ir auksinių daiktų, rūbų, ginklų, kvepalų, žirgų ir mulų; taip buvo kasmet.</verse>
				<verse number="25">Saliamonas turėjo keturis tūkstančius pastatų žirgams bei kovos vežimams ir dvylika tūkstančių raitelių, kuriuos jis paskirstė kovos vežimų miestuose ir pas save Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="26">Jis buvo valdovas visų karalių nuo upės iki filistinų krašto ir Egipto sienos.</verse>
				<verse number="27">Karalius padarė, kad sidabro Jeruzalėje buvo kaip akmenų, o kedrų tiek, kiek figmedžių, kurie gausiai auga slėniuose.</verse>
				<verse number="28">Saliamonas pirkdavo žirgų iš Egipto ir kitų šalių.</verse>
				<verse number="29">Kiti Saliamono darbai nuo pradžios iki galo yra surašyti pranašo Natano knygoje, Ahijos iš Šilojo pranašystėje ir regėtojo Idojo regėjimuose apie Nebato sūnų Jeroboamą.</verse>
				<verse number="30">Saliamonas karaliavo Jeruzalėje visam Izraeliui keturiasdešimt metų.</verse>
				<verse number="31">Saliamonas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas savo tėvo Dovydo mieste; jo sūnus Roboamas pradėjo karaliauti jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Roboamas nuėjo į Sichemą, kur buvo susirinkę visi izraelitai paskelbti jį karaliumi.</verse>
				<verse number="2">Nebato sūnus Jeroboamas, kuris buvo pabėgęs nuo karaliaus Saliamono į Egiptą, išgirdęs apie tai, sugrįžo iš Egipto.</verse>
				<verse number="3">Jie pasiuntė ir pakvietė jį. Jeroboamas ir visas Izraelis atėjo ir kalbėjo Roboamui:</verse>
				<verse number="4">‘‘Tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą. Dabar palengvink savo tėvo mums uždėtą naštą, tai mes tau tarnausime’‘.</verse>
				<verse number="5">Jis jiems tarė: ‘‘Po trijų dienų sugrįžkite pas mane’‘. Ir žmonės nuėjo.</verse>
				<verse number="6">Karalius Roboamas tarėsi su senesniaisiais, kurie buvo priešais jo tėvą Saliamoną, kai jis dar buvo gyvas: ‘‘Patarkite man, ką atsakyti tautai’‘.</verse>
				<verse number="7">Tie jam kalbėjo: ‘‘Jei būsi malonus šitiems žmonėms, patiksi jiems ir kalbėsi švelniais žodžiais, jie visados bus tavo tarnai’‘.</verse>
				<verse number="8">Bet jis atmetė senesniųjų duotą patarimą ir tarėsi su jaunesniaisiais, kurie užaugo kartu su juo ir stovėjo priešais jį.</verse>
				<verse number="9">Jis jiems tarė: ‘‘Ką jūs patariate man atsakyti šitiems žmonėms, kurie man kalbėjo: ‘Palengvink jungą, kurį mums uždėjo tavo tėvas’?’‘</verse>
				<verse number="10">Jaunieji, užaugę kartu su juo, jam kalbėjo: ‘‘Šitiems žmonėms, kurie tau sakė: ‘Tavo tėvas padarė mūsų jungą sunkų, o tu mums jį palengvink’, atsakyk taip: ‘Mano mažasis pirštas storesnis už mano tėvo strėnas.</verse>
				<verse number="11">Mano tėvas jums uždėjo sunkų jungą, bet aš jį jums dar pasunkinsiu. Mano tėvas jus plakė botagais, o aš plaksiu jus dygliuotais rimbais’ ‘‘.</verse>
				<verse number="12">Kai Jeroboamas ir visa tauta trečią dieną atėjo pas Roboamą, kaip karalius buvo sakęs: ‘‘Sugrįžkite pas mane trečią dieną’‘,</verse>
				<verse number="13">karalius, atmetęs senesniųjų patarimą, kalbėjo tautai griežtai,</verse>
				<verse number="14">kaip jaunesnieji jam buvo patarę: ‘‘Mano tėvas uždėjo jums sunkų jungą, o aš jį jums dar pasunkinsiu. Mano tėvas jus plakė botagais, o aš plaksiu jus dygliuotais rimbais’‘.</verse>
				<verse number="15">Karalius nepaklausė tautos, nes tai buvo nuo Dievo, kad Viešpats ištesėtų savo žodį, kurį Jis kalbėjo per Ahiją iš Šilojo Nebato sūnui Jeroboamui.</verse>
				<verse number="16">Izraelitai, pamatę, kad karalius nenori jų išklausyti, atsakė jam: ‘‘Mes neturime dalies Dovyde nė paveldėjimo Jesės sūnuje. Visi Izraelio vyrai, į savo palapines! Dovydai, rūpinkis savo namais’‘. Visi izraelitai nuėjo į savo palapines.</verse>
				<verse number="17">Izraelitams, gyvenantiems Judo miestuose, karaliavo Roboamas.</verse>
				<verse number="18">Karalius Roboamas pasiuntė Adoramą, mokesčių rinkėją, pas izraelitus, bet jie užmušė jį akmenimis. Karalius Roboamas skubiai įšoko į vežimą ir pabėgo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="19">Taip Izraelis atsiskyrė nuo Dovydo namų iki šios dienos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Roboamas, sugrįžęs į Jeruzalę, surinko iš Judo ir Benjamino namų šimtą aštuoniasdešimt tūkstančių rinktinių karių karui su Izraeliu, kad sugrąžintų karalystę Roboamui.</verse>
				<verse number="2">Bet Viešpaties žodis atėjo Dievo vyrui Šemajai:</verse>
				<verse number="3">‘‘Kalbėk Saliamono sūnui Roboamui, Judo karaliui, ir visiems izraelitams Jude ir Benjamine ir sakyk:</verse>
				<verse number="4">‘Taip sako Viešpats: ‘Neikite ir nekariaukite su savo broliais! Kiekvienas grįžkite į savo namus, nes tai atėjo iš manęs’ ‘‘. Jie pakluso Viešpaties žodžiams ir sugrįžo, atsisakę eiti prieš Jeroboamą.</verse>
				<verse number="5">Roboamas gyveno Jeruzalėje; jis sustiprino šiuos Judo miestus:</verse>
				<verse number="6">Betliejų, Etamą, Tekoją,</verse>
				<verse number="7">Bet Cūrą, Sochoją, Adulamą,</verse>
				<verse number="8">Gatą, Marešą, Zifą,</verse>
				<verse number="9">Adorajimą, Lachišą, Azeką,</verse>
				<verse number="10">Corą, Ajaloną ir Hebroną, kurie yra Jude ir Benjamine.</verse>
				<verse number="11">Sustiprinęs tvirtoves, jis paskyrė joms viršininkus ir įrengė jose maisto, aliejaus ir vyno sandėlius.</verse>
				<verse number="12">Kiekviename mieste jis laikė skydų bei iečių ir labai juos sutvirtino. Taip Judas ir Benjaminas pasiliko su juo.</verse>
				<verse number="13">Kunigai ir levitai, gyvenantys Izraelyje, iš viso krašto susirinko į Judą.</verse>
				<verse number="14">Levitai, palikę savo priemiesčius ir nuosavybę, atėjo į Judą ir Jeruzalę, nes Jeroboamas ir jo sūnūs pašalino juos iš Viešpaties kunigų tarnystės</verse>
				<verse number="15">ir paskyrė kunigus aukoti aukštumose demonams ir veršiams, kuriuos jis padarė.</verse>
				<verse number="16">Paskui juos ir visi, kurie nukreipė savo širdis, kad ieškotų Viešpaties, Izraelio Dievo, iš visų Izraelio giminių atėjo į Jeruzalę, norėdami aukoti Viešpačiui, savo tėvų Dievui.</verse>
				<verse number="17">Jie sustiprino Judo karalystę ir padarė Saliamono sūnų Roboamą stiprų trejus metus; nes tuos metus jie vaikščiojo Dovydo ir Saliamono keliais.</verse>
				<verse number="18">Roboamas vedė Mahalatą, Dovydo sūnaus Jerimoto ir Abihailės, kurios tėvas buvo Eliabas, Jesės sūnus, dukterį.</verse>
				<verse number="19">Mahalata pagimdė jam Jeušą, Šemariją ir Zahamą.</verse>
				<verse number="20">Po jos Roboamas dar vedė Abšalomo dukterį Maaką, kuri pagimdė Abiją, Atają, Zizą ir Šelomitą.</verse>
				<verse number="21">Roboamas mylėjo Abšalomo dukterį Maaką labiau už visas kitas savo žmonas ir suguloves. Jis turėjo aštuoniolika žmonų ir šešiasdešimt sugulovių, dvidešimt aštuonis sūnus ir šešiasdešimt dukterų.</verse>
				<verse number="22">Roboamas paskyrė Maakos sūnų Abiją brolių vyresniuoju, nes norėjo padaryti jį karaliumi.</verse>
				<verse number="23">Jis elgėsi išmintingai, išskirstydamas visus savo sūnus po Judą ir Benjamino žemių sustiprintus miestus, teikdamas jiems gausiai maisto ir parūpindamas daug žmonų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Kai Roboamas įtvirtino karalystę ir sustiprėjo pats, jis ir su juo visas Izraelis apleido Viešpaties įstatymą.</verse>
				<verse number="2">Penktaisiais karaliaus Roboamo valdymo metais Egipto karalius Šešonkas puolė Jeruzalę, nes jie nusikalto Viešpačiui.</verse>
				<verse number="3">Jis atėjo su tūkstančiu dviem šimtais kovos vežimų ir šešiasdešimt tūkstančių raitelių, o žmonių, kurie atėjo su juo iš Egipto, Libijos, Sukimo ir Etiopijos, buvo nesuskaitoma daugybė.</verse>
				<verse number="4">Jis paėmė Judo sutvirtintus miestus ir pasiekė Jeruzalę.</verse>
				<verse number="5">Pranašas Šemaja, atėjęs pas Roboamą ir Judo kunigaikščius, kurie dėl Šešonko susirinko Jeruzalėje, kalbėjo jiems: ‘‘Taip sako Viešpats: ‘Jūs palikote mane, todėl Aš jus paliksiu Šešonko rankose’ ‘‘.</verse>
				<verse number="6">Izraelio kunigaikščiai ir karalius nusižemino ir tarė: ‘‘Teisus yra Viešpats!’‘</verse>
				<verse number="7">Viešpats, matydamas, kad jie nusižemino, kalbėjo Šemajai: ‘‘Kadangi jie nusižemino, Aš jų nesunaikinsiu, bet greitai išgelbėsiu. Mano rūstybė neišsilies ant Jeruzalės per Šešonką.</verse>
				<verse number="8">Bet jie taps jo tarnais, kad žinotų, kuo skiriasi tarnavimas man ir tarnavimas svetimai karalystei’‘.</verse>
				<verse number="9">Egipto karalius Šešonkas užpuolė Jeruzalę ir, paėmęs Viešpaties namų ir karaliaus rūmų turtus, viską išvežė. Jis paėmė ir auksinius skydus, kuriuos Saliamonas buvo padaręs.</verse>
				<verse number="10">Karalius Roboamas padirbdino jų vietoje varinių skydų ir juos pavedė sargybos viršininkams, kurie buvo prie karaliaus rūmų.</verse>
				<verse number="11">Karaliui einant į Viešpaties namus, sargybiniai juos nešdavo ir po to vėl juos padėdavo į sargybinių patalpą.</verse>
				<verse number="12">Kadangi jis nusižemino, Viešpaties rūstybė nusisuko nuo jo ir nesunaikino jo; ir Judui taip pat gerai sekėsi.</verse>
				<verse number="13">Karalius Roboamas įsitvirtino Jeruzalėje ir karaliavo. Pradėdamas karaliauti, Roboamas buvo keturiasdešimt vienerių metų amžiaus ir karaliavo septyniolika metų Jeruzalėje, kurią Viešpats išsirinko iš visų Izraelio giminių, kad ten būtų Jo vardas. Jo motina buvo amonitė, vardu Naama.</verse>
				<verse number="14">Jis darė pikta, nes neparuošė savo širdies, kad ieškotų Viešpaties.</verse>
				<verse number="15">Roboamo darbai nuo pradžios iki galo yra surašyti pranašo Šemajos ir regėtojo Idojo raštuose. Karas tarp Roboamo ir Jeroboamo tęsėsi per visas jų dienas.</verse>
				<verse number="16">Roboamas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas Dovydo mieste; jo sūnus Abija karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Aštuonioliktaisiais karaliaus Jeroboamo metais Abija pradėjo karaliauti Jude.</verse>
				<verse number="2">Trejus metus jis karaliavo Jeruzalėje. Jo motina buvo vardu Mikaja, duktė Urielio iš Gibėjos. Kilo karas tarp Abijos ir Jeroboamo.</verse>
				<verse number="3">Abija išėjo į kovą su keturių šimtų tūkstančių rinktinių vyrų kariuomene, o Jeroboamas išsirikiavo prieš jį su aštuoniais šimtais tūkstančių rinktinių karių.</verse>
				<verse number="4">Abija, atsistojęs ant Cemaraimo kalno Efraimo aukštumose, tarė: ‘‘Tu, Jeroboamai, ir visas Izraeli, pasiklausykite manęs!</verse>
				<verse number="5">Argi jūs nežinote, kad Viešpats, Izraelio Dievas, amžiams atidavė karališkąją Izraelio valdžią Dovydui ir jo sūnums druskos sandora?</verse>
				<verse number="6">Bet Nebato sūnus Jeroboamas, Dovydo sūnaus Saliamono tarnas, sukilo prieš savo valdovą.</verse>
				<verse number="7">Pas jį susirinko netikę žmonės, Belialo vaikai, ir įsitvirtino prieš Saliamono sūnų Roboamą, kai jis buvo jaunas, nepatyręs ir neatsilaikė prieš juos.</verse>
				<verse number="8">Dabar jūs manote galėsią atsilaikyti prieš Viešpaties karalystę, esančią Dovydo sūnų rankose, kadangi jūsų yra didelė daugybė ir su jumis yra auksiniai veršiai, kuriuos jums padirbdino Jeroboamas, kad būtų jūsų dievai.</verse>
				<verse number="9">Jūs išvarėte Viešpaties kunigus, Aarono sūnus, ir levitus bei pasidarėte kunigų kaip kitų kraštų tautos. Kas tik ateina pasišvęsti su jaučiu ir septyniais avinais, tampa kunigu tų, kurie nėra dievai.</verse>
				<verse number="10">Bet mūsų Dievas yra Viešpats, mes Jo nepalikome. Viešpačiui tarnauja kunigai, Aarono sūnūs, taip pat levitai atlieka savo tarnystę.</verse>
				<verse number="11">Jie kas rytą ir kas vakarą aukoja Viešpačiui deginamąsias aukas ir smilko smilkalus, padeda padėtinę duoną ant auksinio stalo ir kas vakarą uždega lempas auksinėje žvakidėje. Mes laikomės Viešpaties, mūsų Dievo, nurodymų, bet jūs Jį palikote.</verse>
				<verse number="12">Pats Dievas veda mus, yra su mumis ir Jo kunigai su trimitais, kad trimituotų prieš jus. Izraelitai, nekovokite su Viešpačiu, savo tėvų Dievu, nes neturėsite sėkmės’‘.</verse>
				<verse number="13">Jeroboamas pasiuntė pasalą, kad užeitų jiems iš užnugario. Jo kariai buvo priešais Judą, o pasala­už jų.</verse>
				<verse number="14">Judas, pamatęs, kad kova bus iš priekio ir iš užpakalio, šaukėsi Viešpaties, o kunigai trimitavo.</verse>
				<verse number="15">Judo vyrai sušuko, ir kai jie šaukė, Dievas sumušė Jeroboamą ir Izraelį priešais Abiją ir Judą.</verse>
				<verse number="16">Izraelitai bėgo nuo Judo, ir Dievas atidavė juos į šių rankas.</verse>
				<verse number="17">Abija ir jo žmonės smarkiai sumušė juos, ir žuvo izraelitų penki šimtai tūkstančių rinktinių vyrų.</verse>
				<verse number="18">Taip izraelitai pralaimėjo tą kartą, o Judo vaikai nugalėjo, nes jie pasitikėjo Viešpačiu, savo tėvų Dievu.</verse>
				<verse number="19">Abija persekiojo Jeroboamą ir atėmė iš jo šiuos miestus: Betelį, Ješaną ir Efroną su jų kaimais.</verse>
				<verse number="20">Jeroboamas nebeatgavo savo galios Abijos dienomis. Viešpats ištiko jį, ir jis mirė.</verse>
				<verse number="21">Bet Abija sustiprėjo. Jis vedė keturiolika žmonų ir turėjo dvidešimt du sūnus ir šešiolika dukterų.</verse>
				<verse number="22">Visi kiti Abijos darbai, jo keliai ir jo kalbos surašyti pranašo Idojo knygoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Abija užmigo prie savo tėvų ir jį palaidojo Dovydo mieste. Jo sūnus Asa karaliavo jo vietoje. Jo dienomis krašte buvo ramu dešimt metų.</verse>
				<verse number="2">Asa darė tai, kas gera ir teisinga Viešpaties, jo Dievo, akyse.</verse>
				<verse number="3">Jis pašalino svetimų dievų aukurus aukštumose, sudaužė atvaizdus, iškirto giraites</verse>
				<verse number="4">ir įsakė Judo žmonėms ieškoti Viešpaties, jų tėvų Dievo, ir vykdyti Jo įstatymus bei įsakymus.</verse>
				<verse number="5">Jis pašalino visuose Judo miestuose aukštumas ir atvaizdus, ir jam valdant buvo ramu.</verse>
				<verse number="6">Jis statė sutvirtintus miestus Jude, nes kraštas ilsėjosi, ir su niekuo nekariavo tais metais, kadangi Viešpats suteikė jam poilsį.</verse>
				<verse number="7">Asa kalbėjo Judui: ‘‘Pastatykime šiuos miestus, aptverkime juos sienomis su bokštais, vartais ir skląsčiais, nes kraštas priklauso mums. Kadangi mes ieškojome Viešpaties, mūsų Dievo, Jis suteikė mums ramybę iš visų pusių’‘. Jie statė, ir jiems sekėsi.</verse>
				<verse number="8">Asos kariuomenėje buvo trys šimtai tūkstančių Judo vyrų, ginkluotų skydais ir ietimis, ir du šimtai aštuoniasdešimt tūkstančių Benjamino vyrų, ginkluotų skydais ir lankais. Jie visi buvo narsūs kariai.</verse>
				<verse number="9">Prieš juos išėjo etiopas Zerachas su tūkstančiu tūkstančių kareivių, trimis šimtais kovos vežimų ir pasiekė Marešą.</verse>
				<verse number="10">Asa išėjo prieš jį ir išsirikiavo kautynėms Cefatos slėnyje prie Marešos.</verse>
				<verse number="11">Asa šaukėsi Viešpaties, savo Dievo: ‘‘Viešpatie, Tu gali padėti ir galingam, ir bejėgiui. Padėk mums, Viešpatie, mūsų Dieve, nes mes šliejamės prie Tavęs ir Tavo vardu einame prieš šitą daugybę! Viešpatie, Tu esi mūsų Dievas, tenenugali Tavęs žmogus’‘.</verse>
				<verse number="12">Viešpats sumušė etiopus priešais Asą ir Judą, ir etiopai bėgo.</verse>
				<verse number="13">Asa su žmonėmis juos vijosi iki Gerara. Etiopai buvo nugalėti ir nebeatsigavo. Jie buvo sumušti Viešpaties ir Jo kariuomenės. Asos kariai paėmė labai daug grobio.</verse>
				<verse number="14">Jie užėmė visus miestus Geraros apylinkėje, nes juos buvo apėmusi Viešpaties baimė. Iš visų miestų jie išsigabeno daug grobio.</verse>
				<verse number="15">Be to, jie sugriovė gyvulių pastoges ir, išsivarę daugybę avių bei kupranugarių, sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Dievo Dvasia nužengė ant Odedo sūnaus Azarijo.</verse>
				<verse number="2">Jis išėjo pasitikti Asos ir jam tarė: ‘‘Karaliau Asa, visas Judai ir Benjaminai, paklausykite manęs! Viešpats yra su jumis, kai jūs esate su Juo, ir jei Jo ieškosite, surasite Jį. Bet jei Jį apleisite, Jis jus apleis.</verse>
				<verse number="3">Ilgą laiką Izraelis gyveno be tikro Dievo, be pamokančio kunigo ir be įstatymo.</verse>
				<verse number="4">Bet kai jie savo varge atsigręžė į Viešpatį, Izraelio Dievą, ir ieškojo Jo, Jis leidosi jų surandamas.</verse>
				<verse number="5">Anais laikais nebuvo saugu įeinančiam ir išeinančiam, nes didelis sumišimas visose šalyse vargino gyventojus.</verse>
				<verse number="6">Tauta naikino tautą ir miestas miestą, nes Dievas padarė sumaištį tarp jų visomis nelaimėmis.</verse>
				<verse number="7">O jūs būkite stiprūs ir tenepailsta jūsų rankos. Jums bus atlyginta už jūsų darbus’‘.</verse>
				<verse number="8">Asa, išgirdęs šituos pranašystės žodžius, įsidrąsino ir pašalino pasibjaurėtinus stabus iš Judo ir Benjamino krašto ir iš miestų, kuriuos jis paėmė Efraimo aukštumose. Jis atnaujino Viešpaties aukurą prie Viešpaties šventyklos.</verse>
				<verse number="9">Jis surinko visus Judo ir Benjamino gyventojus bei ateivius, kurie apsigyveno pas juos, iš Efraimo, Manaso ir Simeono; daugelis iš Izraelio perbėgo pas Asą, pamatę, kad Viešpats, jo Dievas, yra su juo.</verse>
				<verse number="10">Jie susirinko į Jeruzalę penkioliktais Asos karaliavimo metais trečią mėnesį.</verse>
				<verse number="11">Tą dieną jie aukojo Viešpačiui iš paimto grobio septynis šimtus jaučių ir septynis tūkstančius avių.</verse>
				<verse number="12">Jie padarė sandorą, kad ieškos Viešpaties, savo tėvų Dievo, visa širdimi ir visa siela.</verse>
				<verse number="13">Kas neieškos Viešpaties, Izraelio Dievo, bus baudžiamas mirtimi, nepaisant ar jis mažas, ar didelis, ar vyras, ar moteris.</verse>
				<verse number="14">Jie prisiekė Viešpačiui garsiu balsu su šauksmais, trimitams ir ragams aidint.</verse>
				<verse number="15">Visas Judas džiaugėsi priesaika, nes jie prisiekė iš visų savo širdžių ir ieškojo Jo su dideliu troškimu. Ir Jis leidosi jų surandamas, ir Viešpats jiems suteikė ramybę iš visų pusių.</verse>
				<verse number="16">Karalius Asa pašalino iš karalienės vietos net savo motiną Maaką, nes ji buvo padariusi stabą giraitėje. Asa sukapojo tą stabą ir sutrupinęs sudegino Kedrono slėnyje.</verse>
				<verse number="17">Bet aukštumos nebuvo sunaikintos Izraelyje. Tačiau Asos širdis buvo tobula per visas jo dienas.</verse>
				<verse number="18">Jis atnešė į Dievo namus savo tėvo ir savo paskirtas dovanas: sidabrą, auksą ir indus.</verse>
				<verse number="19">Karo nebuvo iki trisdešimt penktų Asos karaliavimo metų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Trisdešimt šeštaisiais Asos karaliavimo metais Izraelio karalius Baša užpuolė Judą ir statė Ramą, kad niekam neleistų įeiti ar išeiti iš Asos, Judo karaliaus.</verse>
				<verse number="2">Asa, paėmęs sidabrą ir auksą iš Viešpaties namų ir karaliaus namų, pasiuntė Sirijos karaliui Ben Hadadui į Damaską, sakydamas:</verse>
				<verse number="3">‘‘Padarykime sąjungą tarp manęs ir tavęs, kaip buvo tarp mūsų tėvų. Siunčiu tau sidabro ir aukso; sulaužyk sąjungą su Izraelio karaliumi Baša, kad jis atsitrauktų nuo manęs’‘.</verse>
				<verse number="4">Ben Hadadas paklausė karaliaus Asos ir pasiuntė savo kariuomenės vadus prieš Izraelio miestus. Jie užėmė Ijoną, Daną, Abel Maimą ir visus Neftalio sandėlių miestus.</verse>
				<verse number="5">Izraelio karalius Baša, tai išgirdęs, liovėsi statęs Ramą ir pasitraukė.</verse>
				<verse number="6">Karalius Asa, surinkęs visą Judą, paėmė akmenis ir rąstus, kuriuos Baša naudojo statybai, ir jais sutvirtino Gebą ir Micpą.</verse>
				<verse number="7">Tuo metu regėtojas Hananis, atėjęs pas Judo karalių Asą, jam tarė: ‘‘Kadangi tu pasitikėjai Sirijos karaliumi, o ne Viešpačiu, savo Dievu, Sirijos karaliaus kariuomenė ištrūko iš tavo rankų.</verse>
				<verse number="8">Ar etiopai ir libiai neturėjo didžiulės kariuomenės, kovos vežimų ir raitelių? Kadangi pasitikėjai Viešpačiu, tai Jis juos atidavė į tavo rankas.</verse>
				<verse number="9">Nes Viešpaties akys stebi visą žemę, kad parodytų savo galią dėl tų, kurių širdis yra tobula prieš Jį. Tu pasielgei neišmintingai, todėl nuo šiol turėsi daug karų’‘.</verse>
				<verse number="10">Asa, užsirūstinęs ant regėtojo, įmetė jį į kalėjimą, nes labai supyko ant jo dėl to dalyko. Tuo pačiu metu Asa išnaudojo ir kitus savo tautos žmones.</verse>
				<verse number="11">Visi Asos darbai yra surašyti Judo ir Izraelio karalių knygoje.</verse>
				<verse number="12">Trisdešimt devintaisiais karaliavimo metais Asa susirgo sunkia kojų liga. Tačiau jis ir sirgdamas neieškojo Viešpaties, bet kreipėsi į gydytojus.</verse>
				<verse number="13">Asa užmigo prie savo tėvų ir mirė keturiasdešimt pirmaisiais savo karaliavimo metais.</verse>
				<verse number="14">Jis buvo palaidotas savame kape, kurį buvo pasidaręs Dovydo mieste. Jo kūnas buvo balzamuotas kvepalais ir įvairiausių rūšių tepalais. Jo garbei buvo sukurtas didelis laužas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Jo sūnus Juozapatas pradėjo karaliauti jo vietoje ir sustiprėjo prieš Izraelį.</verse>
				<verse number="2">Jis pasiuntė kariuomenės būrius į visus sutvirtintus Judo miestus ir paskyrė įgulas Judo krašte bei Efraimo miestuose, kuriuos buvo paėmęs jo tėvas Asa.</verse>
				<verse number="3">Viešpats buvo su Juozapatu, nes jis vaikščiojo ankstesniais savo tėvo Dovydo keliais ir negarbino Baalo.</verse>
				<verse number="4">Jis ieškojo savo tėvų Dievo ir vykdė Jo įsakymus, ir nesekė Izraelio pavyzdžiu.</verse>
				<verse number="5">Viešpats įtvirtino karalystę jo rankoje, ir visi Judo gyventojai nešė Juozapatui dovanų. Jis turėjo daug turtų ir buvo gerbiamas.</verse>
				<verse number="6">Jo širdis buvo išaukštinta Viešpaties keliuose ir jis sunaikino aukštumas bei giraites Jude.</verse>
				<verse number="7">Trečiaisiais karaliavimo metais jis siuntė į Judo miestus mokyti savo kunigaikščius: Ben Hailą, Abdiją, Zachariją, Netanelį ir Mikają.</verse>
				<verse number="8">Su jais buvo pasiųsti levitai: Šemajas, Netanijas, Zebadijas, Asaelis, Šemiramotas, Jehonatanas, Adonijas, Tobijas, Tob Adonija ir du kunigai­Elišama bei Jehoramas.</verse>
				<verse number="9">Jie mokė Jude žmones iš Viešpaties įstatymų knygos visuose miestuose.</verse>
				<verse number="10">Viešpaties baimė apėmė visus Judo kaimynus taip, kad jie nedrįso kariauti su Juozapatu.</verse>
				<verse number="11">Kai kurie filistinai nešė Juozapatui dovanų ir sidabrą kaip duoklę. O arabai atvedė jam septynis tūkstančius septynis šimtus avinų ir tokį pat skaičių ožių.</verse>
				<verse number="12">Juozapato galybė augo. Jis pastatė Jude pilis ir sandėlių miestus,</verse>
				<verse number="13">kuriuose jis laikė daug atsargų. Jeruzalėje buvo narsūs kariai.</verse>
				<verse number="14">Štai jų skaičius pagal jų tėvų namus. Iš Judo buvo šie tūkstantininkai. Adna­vadas trijų šimtų tūkstančių rinktinių karių.</verse>
				<verse number="15">Po jo buvo vadas Johananas su dviem šimtais aštuoniasdešimt tūkstančių karių.</verse>
				<verse number="16">Šalia jo Zichrio sūnus Amasija, savanoriškai pasišventęs Viešpačiui; su juo buvo du šimtai tūkstančių rinktinių karių.</verse>
				<verse number="17">Iš Benjamino­karžygys Eljada su dviem šimtais tūkstančių karių, ginkluotų lankais ir skydais.</verse>
				<verse number="18">Po jo­Jehozabadas su šimtu aštuoniasdešimt tūkstančių ginkluotų karių.</verse>
				<verse number="19">Šitie tarnavo karaliui, neskaičiuojant tų, kurie buvo karaliaus paskirstyti sutvirtintuose miestuose visame Jude.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Juozapatas buvo labai turtingas ir gerbiamas; jis susigiminiavo su Ahabu.</verse>
				<verse number="2">Keleriems metams praėjus, jis nuvyko pas Ahabą į Samariją. Ahabas jam ir jo žmonėms papjovė daug avių bei galvijų ir įtikinėjo jį užpulti Ramot Gileadą.</verse>
				<verse number="3">Izraelio karalius Ahabas klausė Judo karalių Juozapatą: ‘‘Ar tu eisi su manimi į Ramot Gileadą?’‘ Tas jam atsakė: ‘‘Kaip tu, taip ir aš; mano tauta, kaip ir tavo tauta; aš eisiu su tavimi į karą’‘.</verse>
				<verse number="4">Juozapatas sakė Izraelio karaliui: ‘‘Sužinok, ką Viešpats sako’‘.</verse>
				<verse number="5">Izraelio karalius, sušaukęs keturis šimtus pranašų, klausė: ‘‘Ar man eiti į Ramot Gileadą kariauti, ar ne?’‘ Jie atsakė: ‘‘Eik! Dievas jį atiduos į karaliaus rankas’‘.</verse>
				<verse number="6">Juozapatas klausė: ‘‘Ar čia nėra Viešpaties pranašo, kad jo galėtume pasiklausti?’‘</verse>
				<verse number="7">Izraelio karalius atsakė Juozapatui: ‘‘Yra vienas, per kurį būtų galima paklausti Viešpaties, bet aš jo nekenčiu, nes jis niekuomet nepranašauja apie mane gerai, visuomet tik blogai; tai Imlos sūnus Michėjas’‘. Juozapatas atsakė: ‘‘Nekalbėk taip, karaliau’‘.</verse>
				<verse number="8">Izraelio karalius pasišaukė vieną valdininką ir įsakė jam skubiai atvesti Imlos sūnų Michėją.</verse>
				<verse number="9">Izraelio karalius Ahabas ir Judo karalius Juozapatas, apsivilkę karališkais drabužiais, sėdėjo savo sostuose aikštėje prie Samarijos vartų, ir visi pranašai pranašavo priešais juos.</verse>
				<verse number="10">Kenaanos sūnus Zedekijas pasidarė geležinius ragus ir sakė: ‘‘Taip sako Viešpats: ‘Jais badysi sirus, kol juos pribaigsi’ ‘‘.</verse>
				<verse number="11">Ir visi pranašai taip pranašavo: ‘‘Eik į Ramot Gileadą ir laimėk! Viešpats jį atiduos į karaliaus rankas’‘.</verse>
				<verse number="12">Pasiuntinys, nuėjęs pakviesti Michėjo, jam sakė: ‘‘Štai pranašų žodžiai vienbalsiai skelbia gerą žinią karaliui. Tebūna ir tavo žodis panašus į jų; kalbėk tai, kas gera’‘.</verse>
				<verse number="13">Michėjas atsakė: ‘‘Kaip gyvas Viešpats, ką mano Dievas man sakys, tą kalbėsiu’‘.</verse>
				<verse number="14">Jam atėjus pas karalių, šis paklausė: ‘‘Michėjau, ar mums eiti kariauti į Ramot Gileadą, ar ne?’‘ Jis atsakė: ‘‘Eikite ir laimėkite! Jie bus atiduoti į jūsų rankas’‘.</verse>
				<verse number="15">Karalius jam atsakė: ‘‘Kiek kartų reikės tave saikdinti, kad man nieko kito nekalbėtum, tik tiesą Viešpaties vardu’‘.</verse>
				<verse number="16">Tada Michėjas atsakė: ‘‘Mačiau visą Izraelį, išsklaidytą kalnuose kaip avis be piemens. O Viešpats tarė: ‘Šitie neturi valdovo, tegul kiekvienas grįžta ramybėje į savo namus’ ‘‘.</verse>
				<verse number="17">Izraelio karalius tarė Juozapatui: ‘‘Ar tau nesakiau, kad jis nepranašauja apie mane gera, tik pikta?’‘</verse>
				<verse number="18">Michėjas tęsė: ‘‘Klausykitės Viešpaties žodžio! Mačiau Viešpatį, sėdintį savo soste, ir visą dangaus kareiviją, stovinčią Jo dešinėje ir kairėje.</verse>
				<verse number="19">Viešpats klausė: ‘Kas suvedžios Izraelio karalių Ahabą, kad jis eitų ir žūtų Ramot Gileade?’ Vienas sakė taip, kitas­kitaip.</verse>
				<verse number="20">Pagaliau išėjo dvasia, kuri, atsistojusi Viešpaties akivaizdoje, tarė: ‘Aš jį suklaidinsiu’. Viešpats paklausė: ‘Kaip?’</verse>
				<verse number="21">Ji atsakė: ‘Aš eisiu ir būsiu melo dvasia visų jo pranašų lūpose’. Viešpats tarė: ‘Tau pavyks jį suvedžioti. Eik ir daryk taip’.</verse>
				<verse number="22">Taigi Viešpats įdėjo melo dvasią į visų tavo pranašų lūpas, nes Viešpats kalbėjo prieš tave pikta’‘.</verse>
				<verse number="23">Tada priėjo Kenaanos sūnus Zedekijas, trenkė Michėjui į veidą ir tarė: ‘‘Kuriuo keliu Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo manęs, kad kalbėtų tau?’‘</verse>
				<verse number="24">Michėjas atsakė: ‘‘Tai pamatysi tą dieną, kai bėgsi slėptis į vidinį kambarį’‘.</verse>
				<verse number="25">Izraelio karalius įsakė: ‘‘Suimkite Michėją, nuveskite jį pas miesto valdytoją Amoną ir pas karaliaus sūnų Jehoašą</verse>
				<verse number="26">ir pasakykite: ‘Taip sako karalius: ‘Įmeskite jį į kalėjimą ir maitinkite sielvarto duona bei vandeniu, kol aš ramybėje sugrįšiu’ ‘‘.</verse>
				<verse number="27">Michėjas atsakė: ‘‘Jei tu sugrįši ramybėje, tai Viešpats nekalbėjo per mane’‘. Ir jis sakė: ‘‘Klausykite, visi žmonės!’‘</verse>
				<verse number="28">Izraelio ir Judo karaliai išėjo į Ramot Gileadą.</verse>
				<verse number="29">Izraelio karalius tarė Juozapatui: ‘‘Aš persirengęs eisiu į mūšį, o tu apsirenk savo drabužiais’‘. Izraelio karalius persirengė, ir jie išėjo į mūšį.</verse>
				<verse number="30">Sirijos karalius buvo įsakęs savo kovos vežimų viršininkams: ‘‘Nekovokite su nieku kitu, tik su Izraelio karaliumi’‘.</verse>
				<verse number="31">Kovos vežimų viršininkai, pamatę Juozapatą, sakė: ‘‘Jis yra Izraelio karalius’‘. Jie apsupo jį, norėdami kautis. Bet Juozapatas šaukė, ir Viešpats jam padėjo, ir Dievas nukreipė priešus nuo jo.</verse>
				<verse number="32">Kovos vežimų viršininkai, supratę, kad jis ne Izraelio karalius, liovėsi jį puolę.</verse>
				<verse number="33">Vienas vyras netaikydamas įtempė lanką ir iššovė; strėlė pataikė Izraelio karaliui tarp šarvų. Tada jis tarė savo vežikui: ‘‘Apsisuk ir išvežk mane iš kovos lauko, nes esu sužeistas’‘.</verse>
				<verse number="34">Tą dieną mūšis sustiprėjo, ir Izraelio karalius stovėjo vežime prieš sirus iki vakaro. Saulei leidžiantis, jis mirė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Judo karalius Juozapatas sugrįžo ramybėje į savo namus Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="2">Hananio sūnus Jehuvas, regėtojas, išėjo jo pasitikti ir kalbėjo karaliui Juozapatui: ‘‘Ar turėtum padėti bedieviui ir mylėti tuos, kurie nekenčia Viešpaties? Dėl to užsitraukei Viešpaties rūstybę.</verse>
				<verse number="3">Tačiau ir gerų dalykų rasta tavyje, nes tu išnaikinai krašte giraites ir paruošei savo širdį ieškoti Dievo’‘.</verse>
				<verse number="4">Juozapatas gyveno Jeruzalėje, tačiau jis ėjo per tautą nuo Beer Šebos iki Efraimo aukštumų, grąžindamas žmones prie Viešpaties, savo tėvų Dievo.</verse>
				<verse number="5">Jis paskyrė krašte teisėjus kiekvienam sutvirtintam Judo miestui</verse>
				<verse number="6">ir įsakė jiems: ‘‘Žiūrėkite, ką darote! Jūs teisiate ne dėl žmonių, bet dėl Viešpaties, kuris yra su jumis teismo metu.</verse>
				<verse number="7">Tebūna Viešpaties baimė ant jūsų ir būkite atidūs. Viešpats, mūsų Dievas, nėra neteisingas, neatsižvelgia į asmenis ir neima kyšių’‘.</verse>
				<verse number="8">Be to, Jeruzalėje Juozapatas paskyrė Viešpaties teismui ir ginčams spręsti po kelis levitus, kunigus ir Izraelio šeimų vyresniuosius, kai jie sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="9">Karalius jiems įsakė: ‘‘Taip darykite Viešpaties baimėje, ištikimai ir tobula širdimi.</verse>
				<verse number="10">Kiekvienoje byloje, kuri jums bus pavesta jūsų brolių, gyvenančių savo miestuose, ar tai būtų dėl kraujo praliejimo, įstatymo, įsakymo, nuostatų ar potvarkių laužymo, mokykite juos, kad jie nenusikalstų Viešpačiui ir kad Viešpaties bausmė nepaliestų jūsų ir jūsų brolių. Taip darykite ir nenusikalsite.</verse>
				<verse number="11">Vyriausiasis kunigas Amarijas skiriamas jūsų vyresniuoju visuose Viešpaties reikaluose, o Izmaelio sūnus Zebadijas, Judo giminės vyresnysis,­visuose karaliaus reikaluose. Levitai bus jums valdininkais. Elkitės drąsiai, ir Viešpats bus su gerai besielgiančiais’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Moabitai, amonitai ir su jais kiti amonitų sąjungininkai išėjo kariauti prieš Juozapatą.</verse>
				<verse number="2">Juozapatui buvo pranešta: ‘‘Didelė daugybė iš anapus jūros ateina prieš tave. Jie jau Haceczon Tamaroje, kuris yra En Gedyje’‘.</verse>
				<verse number="3">Juozapatas nusigandęs atsidavė ieškoti Viešpaties ir paskelbė pasninką visame Jude.</verse>
				<verse number="4">Judo gyventojai susirinko prašyti Viešpaties pagalbos, iš visų miestų jie atėjo ieškoti Viešpaties.</verse>
				<verse number="5">Juozapatas atsistojo Viešpaties namuose, priešais naują kiemą, Judo ir Jeruzalės susirinkime,</verse>
				<verse number="6">ir sakė: ‘‘Viešpatie, mūsų tėvų Dieve, argi ne Tu esi Dievas danguje ir argi ne Tu valdai visas pagonių karalystes? Tavo rankose yra jėga ir galybė, ir niekas negali atsilaikyti prieš Tave.</verse>
				<verse number="7">Argi ne Tu, mūsų Dieve, išvarei šitos šalies gyventojus prieš Izraeliui užimant šį kraštą ir jį atidavei savo draugo Abraomo palikuonims amžiams?</verse>
				<verse number="8">Jie apsigyveno jame ir pastatė Tau šventyklą, kurioje būtų Tavo vardas, sakydami:</verse>
				<verse number="9">‘Jei mus užpuls nelaimės, kardas, maras ar badas, tai mes, atsistoję ties šitais namais, Tavo akivaizdoje,­nes Tavo vardas yra šituose namuose,­šauksimės Tavęs savo suspaudime, o Tu mus išgirsi ir išgelbėsi’.</verse>
				<verse number="10">Amonitai, moabitai ir Seyro aukštumų gyventojai, kurių Tu neleidai izraelitams užpulti, jiems išėjus iš Egipto šalies, ir kuriuos izraelitai aplenkė ir jų nesunaikino,</verse>
				<verse number="11">dabar atmoka mums tuo, kad ateina mūsų išvaryti iš Tavo mums duotos nuosavybės.</verse>
				<verse number="12">Dieve, argi neteisi jų? Mes esame bejėgiai prieš šitą daugybę, kuri išėjo prieš mus, ir nežinome, ką mums daryti. Bet mūsų akys nukreiptos į Tave’‘.</verse>
				<verse number="13">Visi Judo gyventojai stovėjo Viešpaties akivaizdoje su kūdikiais, žmonomis ir vaikais.</verse>
				<verse number="14">Tada ant Jahazielio, sūnaus Zacharijo, sūnaus Benajos, sūnaus Jejelio, sūnaus Matanijos, levito iš Asafo sūnų, nužengė Viešpaties Dvasia, jam stovint tarp susirinkusiųjų,</verse>
				<verse number="15">ir jis tarė: ‘‘Klausykite, Judo ir Jeruzalės gyventojai ir tu, karaliau Juozapatai! Taip sako Viešpats: ‘Nebijokite ir neišsigąskite šitos daugybės, nes kova yra ne jūsų, bet Dievo.</verse>
				<verse number="16">Rytoj išeikite prieš juos. Jie eis Zizo įkalne ir jūs sutiksite juos slėnio pabaigoje, ties Jeruelio dykuma.</verse>
				<verse number="17">Jums nereikės kovoti. Išsirikiuokite, stovėkite ir stebėkite, kaip Viešpats jus išgelbės. Judo ir Jeruzalės gyventojai, nenusigąskite ir nebijokite! Rytoj išeikite prieš juos, nes Viešpats bus su jumis!’ ‘‘</verse>
				<verse number="18">Juozapatas nusilenkė iki žemės, ir visi Judo bei Jeruzalės gyventojai krito prieš Viešpatį, garbindami Jį.</verse>
				<verse number="19">Levitai, Kehato ir Koracho palikuonys, garsiai šlovino Viešpatį, Izraelio Dievą.</verse>
				<verse number="20">Anksti rytą atsikėlę, jie išėjo į Tekojos dykumą. Jiems išeinant, Juozapatas tarė: ‘‘Paklausykite manęs, Judo ir Jeruzalės gyventojai. Tikėkite Viešpačiu, savo Dievu, tai būsite įtvirtinti. Tikėkite Jo pranašais, tai klestėsite’‘.</verse>
				<verse number="21">Pasitaręs su tauta, jis paskyrė giedotojus Viešpačiui, kad jie eitų kariuomenės priekyje, girdami šventumo grožį, ir sakytų: ‘‘Dėkokite Viešpačiui, nes Jo gailestingumas amžinas!’‘</verse>
				<verse number="22">Kai jie pradėjo giedoti ir girti, Viešpats sukėlė paniką tarp amonitų, moabitų ir Seyro aukštumų gyventojų, kurie buvo išėję prieš Judą, ir jie vieni kitus sunaikino.</verse>
				<verse number="23">Amonitai ir moabitai sukilo prieš Seyro aukštumų gyventojus, žudydami juos ir naikindami. Išžudę Seyro gyventojus, jie ėmė naikinti vieni kitus.</verse>
				<verse number="24">Kai Judas atėjo į vietą, iš kur buvo matoma dykuma, jie pamatė žemę, nuklotą lavonais.</verse>
				<verse number="25">Juozapatas su žmonėmis atėjo surinkti grobio ir rado daugybę turtų, brangių daiktų ir kitų gėrybių, kurių prisirinko daugiau negu galėjo panešti. Tris dienas jie rinko grobį, nes jo buvo tiek daug.</verse>
				<verse number="26">Ketvirtą dieną jie susirinko į Berako slėnį ir laimino Viešpatį. Todėl ta vieta vadinama Berako slėniu iki šios dienos.</verse>
				<verse number="27">Po to visi Judo ir Jeruzalės vyrai su Juozapatu priekyje sugrįžo su džiaugsmu į Jeruzalę, nes Viešpats suteikė jiems džiaugsmo dėl jų priešų.</verse>
				<verse number="28">Jie atėjo Jeruzalėje prie Viešpaties namų su arfomis, psalteriais ir trimitais.</verse>
				<verse number="29">Dievo baimė apėmė aplinkines karalystes, kai jos išgirdo, kad Viešpats kovojo prieš Izraelio priešus.</verse>
				<verse number="30">Juozapato karaliavimas tapo ramus, nes Dievas suteikė jam ramybę iš visų pusių.</verse>
				<verse number="31">Juozapatas, pradėdamas valdyti Judą, buvo trisdešimt penkerių metų amžiaus. Jeruzalėje jis karaliavo dvidešimt penkerius metus. Jo motina buvo vardu Azuba, Silio duktė.</verse>
				<verse number="32">Jis vaikščiojo savo tėvo Asos keliais ir nenukrypo nuo jų, darydamas, kas teisinga Viešpaties akyse.</verse>
				<verse number="33">Tačiau aukštumos nebuvo sunaikintos, nes tauta dar nebuvo paruošusi širdžių savo tėvų Dievui.</verse>
				<verse number="34">Visi kiti Juozapato darbai yra surašyti knygoje Hananio sūnaus Jehuvo, kuris yra minimas Izraelio karalių knygoje.</verse>
				<verse number="35">Vėliau Judo karalius Juozapatas susidėjo su Izraelio karaliumi Ahaziju, kuris elgėsi labai nedorai.</verse>
				<verse number="36">Jie abu kartu statė laivus Ecjon Gebere, kad plauktų į Taršišą.</verse>
				<verse number="37">Dodavahuvo sūnus Eliezeras iš Marešos pranašavo prieš Juozapatą, sakydamas: ‘‘Kadangi tu susidėjai su Ahaziju, Viešpats sudaužė tavo darbą’‘. Laivai sudužo ir negalėjo plaukti į Taršišą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Juozapatas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas prie savo tėvų Dovydo mieste. Jo sūnus Joramas karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="2">Jo broliai buvo Juozapato sūnūs: Azarija, Jahielis, Zacharijas, Azarijas, Mykolas ir Šefatijas. Visi jie buvo Izraelio karaliaus sūnūs.</verse>
				<verse number="3">Jų tėvas jiems davė daug dovanų: aukso, sidabro ir kitokių brangių daiktų, be to, sutvirtintų Judo miestų, bet karalystę jis atidavė Joramui, nes jis buvo pirmagimis.</verse>
				<verse number="4">Joramas, perėmęs savo tėvo karalystę ir sustiprėjęs, išžudė visus savo brolius ir kai kuriuos Judo kunigaikščius.</verse>
				<verse number="5">Joramas pradėjo karaliauti trisdešimt dvejų metų ir aštuonerius metus karaliavo Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="6">Jis vaikščiojo Izraelio karalių keliais kaip Ahabo namai, nes Ahabo duktė buvo jo žmona. Jis darė pikta Viešpaties akyse.</verse>
				<verse number="7">Tačiau Viešpats nenorėjo sunaikinti Dovydo namų dėl sandoros, kurią Jis padarė su Dovydu, pažadėdamas duoti žiburį jam ir jo sūnums per amžius.</verse>
				<verse number="8">Joramui valdant, edomitai sukilo, atsiskyrė nuo Judo ir paskyrė sau karalių.</verse>
				<verse number="9">Tuomet Joramas su savo vadais ir kovos vežimais naktį puolė ir sumušė edomitus, kurie buvo apsupę jį ir kovos vežimų viršininkus.</verse>
				<verse number="10">Tačiau Edomas atsiskyrė nuo Judo iki šios dienos. Tuo pačiu metu ir Libna sukilo prieš Joramą, nes jis apleido Viešpatį, savo tėvų Dievą.</verse>
				<verse number="11">Jis padarė aukštumas Judo kalnuose, suvedžiojo Jeruzalės gyventojus ir visą Judą.</verse>
				<verse number="12">Pranašas Elijas atsiuntė jam laišką: ‘‘Taip sako Viešpats, tavo tėvo Dovydo Dievas: ‘Kadangi tu nevaikščiojai savo tėvo Juozapato ir Judo karaliaus Asos keliais,</verse>
				<verse number="13">bet pasirinkai Izraelio karalių kelius ir vedei į paleistuvystę Judo ir Jeruzalės gyventojus kaip Ahabas, be to, išžudei savo brolius, savo tėvo namiškius, geresnius už tave,</verse>
				<verse number="14">Viešpats baus tavo tautą, tavo vaikus, žmonas ir sunaikins visą tavo nuosavybę,</verse>
				<verse number="15">o tu pats susirgsi sunkia vidurių liga, kuri tave kankins kasdien’ ‘‘.</verse>
				<verse number="16">Viešpats sukėlė prieš Joramą filistinus ir arabus, gyvenančius etiopų kaimynystėje.</verse>
				<verse number="17">Jie užpuolė Judo žemę, įsiveržė į ją ir išsigabeno visą turtą, kurį rado karaliaus namuose, jo vaikus ir žmonas; išliko tik jauniausias sūnus Jehoachazas.</verse>
				<verse number="18">Po to Viešpats ištiko jį nepagydoma vidurių liga.</verse>
				<verse number="19">Po dvejų metų jo viduriai išvirto, ir jis mirė baisiuose skausmuose. Jo tauta nesukūrė jam laužo, kaip darydavo jo tėvams.</verse>
				<verse number="20">Joramas buvo trisdešimt dvejų metų, pradėdamas karaliauti, ir karaliavo Jeruzalėje aštuonerius metus. Jis mirė ir buvo palaidotas Dovydo mieste, tačiau ne karalių kapinėse, nes jis buvo visų nemėgstamas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Jeruzalės gyventojai paskelbė karaliumi jo jauniausiąjį sūnų Ahaziją, nes visus vyresniuosius išžudė būriai, atėję su arabais. Taip Judo karaliumi tapo karaliaus Joramo sūnus Ahazijas.</verse>
				<verse number="2">Pradėdamas karaliauti, Ahazijas buvo keturiasdešimt dvejų metų ir karaliavo Jeruzalėje vienerius metus. Jo motina buvo vardu Atalija, Omrio duktė.</verse>
				<verse number="3">Jis vaikščiojo Ahabo namų keliais, nes jo motina buvo jam patarėja piktuose darbuose.</verse>
				<verse number="4">Jis darė pikta Viešpaties akyse kaip Ahabo namai, nes jie, jo tėvui mirus, buvo jo patarėjais jo paties pražūčiai.</verse>
				<verse number="5">Jų patariamas, jis ėjo su Ahabo sūnumi Joramu, Izraelio karaliumi, kariauti prieš Sirijos karalių Hazaelį į Ramot Gileadą. Sirams sužeidus Joramą,</verse>
				<verse number="6">jis grįžo į Jezreelį gydytis, nes buvo sužeistas, kariaudamas su Sirijos karaliumi Hazaeliu. Joramo sūnus Ahazijas, Judo karalius, vyko į Jezreelį aplankyti Ahabo sūnų Joramą.</verse>
				<verse number="7">Tai buvo nuo Dievo, kad Ahazijas žūtų, lankydamas Joramą. Jam atvykus pas Joramą, jie susitiko su Jehuvu, Nimšio sūnumi, kurį Viešpats buvo patepęs sunaikinti Ahabo namus.</verse>
				<verse number="8">Kai Jehuvas vykdė teismą Ahabo namams, jis sutiko Judo kunigaikščius ir Ahazijo brolių sūnus, tarnavusius Ahazijui, ir juos išžudė.</verse>
				<verse number="9">Jis ieškojo Ahazijo ir rado jį besislapstantį Samarijoje. Jis buvo atvestas pas Jehų ir nužudytas. Jie palaidojo jį, sakydami: ‘‘Jis yra sūnus Juozapato, kuris ieškojo Viešpaties visa širdimi’‘. Ahazijo namuose nebuvo nė vieno vyro, tinkamo užimti karaliaus sostą.</verse>
				<verse number="10">Ahazijo motina Atalija, sužinojusi, kad jos sūnus miręs, išžudė visus Judo karališkuosius palikuonis.</verse>
				<verse number="11">Bet karaliaus duktė Jehošabata slapčia paėmė Ahazijo sūnų Jehoašą iš karaliaus sūnų, kurie turėjo būti nužudyti, ir paslėpė su jo aukle miegamajame. Jehošabata buvo Joramo duktė, kunigo Jehojados žmona, Ahazijo sesuo. Taip jis išliko gyvas.</verse>
				<verse number="12">Jis buvo paslėptas Dievo namuose šešerius metus. Tuo metu Atalija valdė kraštą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Septintaisiais metais Jehojada išdrįso pasikviesti sąjungininkais šimtininkus: Joramo sūnų Azariją, Johanano sūnų Izmaelį, Jobedo sūnų Azariją, Adajo sūnų Maasėją ir Zichrio sūnų Elišafatą.</verse>
				<verse number="2">Jie apėjo Judą ir surinko levitus iš visų Judo miestų bei Izraelio šeimų vadus, ir atėjo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="3">Visas susirinkimas padarė sandorą su karaliumi Viešpaties namuose. Jehojada jiems kalbėjo: ‘‘Štai karaliaus sūnus bus karaliumi, kaip Viešpats kalbėjo apie Dovydo palikuonis.</verse>
				<verse number="4">Padarykite štai ką: trečdalis kunigų ir levitų, kurie įeina sabate, saugos visas duris,</verse>
				<verse number="5">trečdalis budės prie karaliaus namų ir trečdalis­prie pagrindinių vartų, o visi žmonės susirinks Viešpaties namų kiemuose.</verse>
				<verse number="6">Niekas teneįeina į Viešpaties namus, tik kunigai ir tie levitai, kurie atlieka tarnystę, jie įeis, nes yra šventi, o visi žmonės pasiliks Viešpaties sargyboje.</verse>
				<verse number="7">Levitai, kiekvienas su ginklu rankoje, apsups karalių ir bus su juo, kai jis įeis ir išeis. Kas įeis į namus, bus nužudytas’‘.</verse>
				<verse number="8">Levitai ir visas Judas darė, kaip kunigas Jehojada buvo įsakęs: kiekvienas atėjo su savo vyrais, kurie turėjo įeiti sabate ir kurie turėjo išeiti sabate, nes kunigas Jehojada nepaleido sargybą baigusių skyrių.</verse>
				<verse number="9">Kunigas Jehojada padalino šimtininkams karaliaus Dovydo ietis, didžiuosius ir mažuosius skydus, buvusius Dievo namuose,</verse>
				<verse number="10">ir sustatė visus žmones su ginklais rankose nuo dešiniojo šventyklos šono iki kairiojo, prie aukuro ir prie šventyklos aplinkui karalių.</verse>
				<verse number="11">Tada jie išvedė karaliaus sūnų, uždėjo jam karūną, įteikė liudijimą ir paskelbė jį karaliumi. Kunigas Jehojada ir jo sūnūs patepė jį ir visi šaukė: ‘‘Tegyvuoja karalius!’‘</verse>
				<verse number="12">Atalija, išgirdusi triukšmą ir sveikinimus karaliui, pamačiusi bėgančius žmones, atėjo į Viešpaties namus.</verse>
				<verse number="13">Čia ji pamatė karalių, stovintį šalia kolonos prie įėjimo, apsuptą kunigaikščių ir trimitininkų, ir visus žmones besidžiaugiančius. Trimitininkai trimitavo, giesmininkai, pritardami muzikos instrumentais, giedojo gyriaus giesmę. Tada Atalija perplėšė savo drabužius, šaukdama: ‘‘Sąmokslas! Sąmokslas!’‘</verse>
				<verse number="14">Kunigas Jehojada įsakė šimtininkams, kariuomenės vadams: ‘‘Išveskite ją pro sargybų eiles, o kas ją seks, nužudykite kardu’‘. Kunigas įsakė nežudyti jos Viešpaties namuose.</verse>
				<verse number="15">Jie atvedė ją iki Arklių vartų prie karaliaus rūmų ir ten nužudė.</verse>
				<verse number="16">Jehojada padarė sandorą su karaliumi ir visais žmonėmis, kad jie bus Viešpaties tauta.</verse>
				<verse number="17">Po to visi žmonės nuėjo į Baalo namus, sugriovė juos, aukurus ir atvaizdus sudaužė, o Baalo kunigą Mataną nužudė prie aukuro.</verse>
				<verse number="18">Jehojada pavedė Viešpaties namų priežiūrą kunigams ir levitams, suskirstydamas kunigus ir levitus skyriais, kaip Dovydas buvo juos suskirstęs. Jie aukojo Viešpačiui deginamąsias aukas, kaip parašyta Mozės įstatyme, giedodami ir džiaugdamiesi, kaip nurodė Dovydas.</verse>
				<verse number="19">Jis taip pat pastatė vartininkus prie Viešpaties namų vartų, kad neįeitų niekas, susitepęs kokiu nors būdu.</verse>
				<verse number="20">Jis kartu su šimtininkais, kilmingaisiais, valdytojais ir visais žmonėmis nuvedė karalių iš Viešpaties namų pro aukštutinius vartus į karaliaus namus ir pasodino jį į karaliaus sostą.</verse>
				<verse number="21">Visi krašto žmonės džiaugėsi, mieste buvo ramu, kai Atalija buvo nužudyta kardu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Jehoašas pradėjo karaliauti būdamas septynerių metų ir keturiasdešimt metų karaliavo Jeruzalėje. Jo motina buvo vardu Cibija iš Beer Šebos.</verse>
				<verse number="2">Jehoašas darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse, per visas kunigo Jehojados dienas.</verse>
				<verse number="3">Jehojada parinko jam dvi žmonas, ir jis susilaukė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="4">Po to Jehoašas sumanė atnaujinti Viešpaties namus.</verse>
				<verse number="5">Sukvietęs kunigus ir levitus, jis jiems kalbėjo: ‘‘Eikite į Judo miestus ir rinkite iš viso Izraelio pinigus jūsų Dievo namams pataisyti kiekvienais metais. Ir darykite tai skubiai’‘. Bet levitai neskubėjo.</verse>
				<verse number="6">Karalius pasišaukė vyriausiąjį kunigą Jehojadą ir jam tarė: ‘‘Kodėl tu nereikalauji iš levitų, kad jie surinktų iš Judo ir Jeruzalės mokestį, kurį Viešpaties tarnas Mozė įsakė mokėti visam Izraeliui dėl Liudijimo palapinės?</verse>
				<verse number="7">Piktadarė Atalija ir jos sūnūs sunaikino Dievo namus ir visas Viešpaties namams pašvęstas dovanas panaudojo Baalui’‘.</verse>
				<verse number="8">Karaliui įsakius, buvo padaryta dėžė ir pastatyta prie Viešpaties namų durų lauko pusėje.</verse>
				<verse number="9">Ir jie paskelbė Jude ir Jeruzalėje, kad neštų Viešpačiui mokestį, kurį Dievo tarnas Mozė įsakė Izraeliui dykumoje.</verse>
				<verse number="10">Kunigaikščiai bei visa tauta džiaugėsi ir, atnešę mokestį, metė į dėžę, kol ją pripildė.</verse>
				<verse number="11">Dėžei prisipildžius, ją atnešdavo pas karalių. Karaliaus raštininkas ir vyriausiojo kunigo įgaliotinis išimdavo pinigus, o dėžę nunešdavo atgal į jos vietą. Taip jie darė kiekvieną dieną ir surinko daug pinigų.</verse>
				<verse number="12">Karalius bei Jehojada juos atiduodavo Viešpaties namų darbų prižiūrėtojams, o tie pasamdydavo mūrininkų ir dailidžių, geležies ir vario kalvių Viešpaties namams pataisyti bei atnaujinti.</verse>
				<verse number="13">Darbininkai dirbo ir jiems sekėsi. Jie atstatė Dievo namus ir juos sutvirtino.</verse>
				<verse number="14">Pabaigę darbą, jie atnešė likusius pinigus ir grąžino karaliui bei Jehojadai. Už juos buvo padaryti indai Viešpaties namams: indai reikalingi tarnaujant, aukojimo indai, taurės, auksiniai bei sidabriniai indai. Jie nuolat aukojo deginamąsias aukas Viešpaties namuose per visas Jehojados dienas.</verse>
				<verse number="15">Bet Jehojada paseno ir mirė sulaukęs šimto trisdešimties metų.</verse>
				<verse number="16">Jį palaidojo Dovydo mieste prie karalių, nes jis darė gera Izraelyje Dievui ir Jo namams.</verse>
				<verse number="17">Kunigui Jehojadai mirus, Judo kunigaikščiai atėjo pas karalių ir jam nusilenkė. Tada jis ėmė jų klausyti.</verse>
				<verse number="18">Jie paliko Viešpaties, savo tėvų Dievo, namus ir tarnavo alkams ir stabams. Tas nusikaltimas sukėlė Viešpaties rūstybę prieš Judą ir Jeruzalę.</verse>
				<verse number="19">Viešpats siuntė jiems pranašų, norėdamas juos susigrąžinti, kurie įspėjo juos, tačiau jie neklausė.</verse>
				<verse number="20">Dievo Dvasia nužengė ant kunigo Jehojados sūnaus Zacharijos, kuris atsistojęs kalbėjo susirinkusiems: ‘‘Taip sako Viešpats: ‘Kodėl jūs laužote Viešpaties įsakymus ir nenorite, kad jums sektųsi? Kadangi jūs palikote Viešpatį, Jis paliko jus’ ‘‘.</verse>
				<verse number="21">Jie susitarė prieš jį ir, karaliui įsakius, užmušė akmenimis Viešpaties namų kieme.</verse>
				<verse number="22">Karalius Jehoašas neatsiminė to gero, kurį Zacharijos tėvas Jehojada buvo jam padaręs, bet nužudė jo sūnų. Mirdamas jis sakė: ‘‘Viešpats mato ir atlygins’‘.</verse>
				<verse number="23">Metų gale Sirijos kariuomenė atėjo prieš jį, įsiveržė į Judą bei Jeruzalę, išžudė tautos kunigaikščius ir paimtą grobį išsiuntė Damasko karaliui.</verse>
				<verse number="24">Nors sirų kariuomenėje buvo mažai žmonių, bet Viešpats atidavė į jų rankas labai didelę kariuomenę, kadangi jie paliko Viešpatį, savo tėvų Dievą. Taip jie įvykdė teismą Jehoašui.</verse>
				<verse number="25">Atsitraukdami jie paliko jį sunkiai sergantį. Jehoašo tarnai susitarė prieš jį dėl pralieto kunigo Jehojados sūnų kraujo ir nužudė karalių lovoje. Jis mirė ir buvo palaidotas Dovydo mieste, tačiau ne karalių kapinėse.</verse>
				<verse number="26">Amonitės Šimeatos sūnus Zabadas ir moabitės Šimritos sūnus Jehozabadas surengė sąmokslą prieš jį.</verse>
				<verse number="27">Apie jo sūnus, naštų, kurios buvo jam užkrautos, didumą ir Dievo namų atnaujinimą yra parašyta karalių knygoje. Jo sūnus Amacijas karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Amacijas pradėjo karaliauti būdamas dvidešimt penkerių metų ir karaliavo Jeruzalėje dvidešimt devynerius metus. Jo motina buvo vardu Jehoadana iš Jeruzalės.</verse>
				<verse number="2">Jis darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse, tačiau ne tobula širdimi.</verse>
				<verse number="3">Įsitvirtinęs karalystėje, jis nužudė tuos savo tarnus, kurie nužudė jo tėvą karalių.</verse>
				<verse number="4">Jų vaikų jis nenužudė, kaip Mozės įstatymo knygoje parašyta, kur Viešpats įsako: ‘‘Tėvai neturi mirti dėl vaikų ir vaikai dėl tėvų, bet kiekvienas mirs dėl savo paties nuodėmės’‘.</verse>
				<verse number="5">Amacijas sušaukė Judo ir Benjamino gyventojus ir paskyrė jiems tūkstantininkus bei šimtininkus pagal jų tėvų namus. Jis suskaičiavo dvidešimties metų ir vyresnius ir rado tris šimtus tūkstančių vyrų, tinkančių karui, galinčių naudoti ietį ir skydą.</verse>
				<verse number="6">Be to, jis pasisamdė iš Izraelio šimtą tūkstančių rinktinių karių už šimtą talentų sidabro.</verse>
				<verse number="7">Dievo vyras, atėjęs pas jį, tarė: ‘‘Karaliau, tegul neina su tavimi Izraelio kariuomenė, nes Viešpats nėra su Izraeliu, su Efraimo sūnumis.</verse>
				<verse number="8">O jeigu eisi, pasiruošk mūšiui, tačiau Dievas tave parklupdys prieš priešus, nes Dievas turi galią padėti ir parklupdyti’‘.</verse>
				<verse number="9">Amacijas klausė Dievo vyro: ‘‘O ką daryti su šimtu talentų, kuriuos daviau Izraelio kariuomenei?’‘ Dievo vyras atsakė: ‘‘Dievas tau gali duoti daug daugiau negu tiek’‘.</verse>
				<verse number="10">Amacijas atskyrė iš Efraimo atėjusią kariuomenę ir paleido juos namo. Jie, degdami pykčiu Judui, grįžo į savo kraštą.</verse>
				<verse number="11">Amacijas įsidrąsino, išvedė savo žmones ir, atėjęs į Druskos slėnį, išžudė dešimt tūkstančių Seyro vaikų.</verse>
				<verse number="12">Dešimt tūkstančių jie paėmė į nelaisvę ir, užvedę juos ant uolos viršūnės, nustūmė žemyn, ir jie visi užsimušė.</verse>
				<verse number="13">Ta kariuomenė, kurią Amacijas pasiuntė atgal, kad jie neitų su juo, užpuolė Judo miestus nuo Samarijos iki Bet Horono, išžudė tris tūkstančius gyventojų ir prisiplėšė daug grobio.</verse>
				<verse number="14">Amacijas, nugalėjęs edomitus, grįždamas parsigabeno Seyro vaikų dievus, kuriuos pasistatė sau dievais, jiems aukojo ir juos garbino.</verse>
				<verse number="15">Viešpaties rūstybė užsidegė prieš Amaciją. Jis siuntė pranašą, kuris sakė: ‘‘Kodėl tu ieškai tos tautos dievų, kurie negalėjo išgelbėti savo tautos iš tavo rankų?’‘</verse>
				<verse number="16">Pranašui kalbant, karalius jam tarė: ‘‘Ar tu paskirtas karaliaus patarėju? Nutilk, kad nenužudyčiau tavęs’‘. Pranašas nutilo, pasakęs: ‘‘Žinau, kad Dievas nusprendė pražudyti tave, nes tu taip pasielgei ir neklausei mano patarimo’‘.</verse>
				<verse number="17">Judo karalius Amacijas pasitarė ir siuntė pas Jehuvo sūnaus Jehoachazo sūnų Jehoašą, Izraelio karalių, sakydamas: ‘‘Išeik, kad susitiktume veidas į veidą’‘.</verse>
				<verse number="18">Izraelio karalius Jehoašas atsakė Judo karaliui Amacijui: ‘‘Libano usnis siuntė pas Libano kedrą, sakydama: ‘Leisk savo dukterį už mano sūnaus’. Bet Libano laukinis žvėris prabėgdamas sutrypė usnį.</verse>
				<verse number="19">Tu didžiuojiesi nugalėjęs Edomą ir keliesi puikybėn besigirdamas. Lik namuose. Kodėl nori prisišaukti nelaimę ir žūti kartu su Judu?’‘</verse>
				<verse number="20">Amacijas nepaklausė, nes tai buvo iš Dievo, kad Jis galėtų atiduoti juos į priešų rankas, nes jie ieškojo Edomo dievų.</verse>
				<verse number="21">Izraelio karalius Jehoašas atėjo. Jis ir Judo karalius Amacijas susitiko Bet Šeme, kuris priklauso Judui.</verse>
				<verse number="22">Izraelis nugalėjo Judą, ir šio vyrai pabėgo į savo palapines.</verse>
				<verse number="23">Izraelio karalius Jehoašas paėmė į nelaisvę Judo karalių Amaciją, Jehoachazo sūnaus Jehoašo sūnų, Bet Šemeše ir, atvedęs jį į Jeruzalę, nugriovė Jeruzalės sieną nuo Efraimo vartų iki Kampo vartų, keturis šimtus uolekčių.</verse>
				<verse number="24">Po to Izraelio karalius pasiėmė visą auksą bei sidabrą ir visus indus, rastus Dievo namuose Obed Edomo priežiūroje, taip pat karaliaus namų turtus, įkaitus ir grįžo į Samariją.</verse>
				<verse number="25">Jehoašo sūnus Amacijas, Judo karalius, mirus Jehoachazo sūnui Jehoašui, Izraelio karaliui, dar gyveno penkiolika metų.</verse>
				<verse number="26">Visi kiti Amacijo darbai, pirmieji ir paskutinieji, yra surašyti Judo ir Izraelio karalių knygoje.</verse>
				<verse number="27">Amacijui pasitraukus nuo Viešpaties, prieš jį kilo sąmokslas Jeruzalėje, ir jis pabėgo į Lachišą. Bet jie pasiuntė į Lachišą ir jį ten nužudė.</verse>
				<verse number="28">Jo kūną pargabeno ant žirgų ir palaidojo prie jo tėvų Judo mieste.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Tada visi Judo žmonės ėmė Oziją, kuriam buvo šešiolika metų, ir padarė savo karaliumi jo tėvo Amacijo vietoje.</verse>
				<verse number="2">Jis sutvirtino Elatą ir sugrąžino jį Judui po to, kai karalius užmigo prie savo tėvų.</verse>
				<verse number="3">Pradėdamas valdyti, Ozijas buvo šešiolikos metų ir penkiasdešimt dvejus metus karaliavo Jeruzalėje. Jo motina buvo vardu Jecholija iš Jeruzalės.</verse>
				<verse number="4">Jis darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse, kaip ir jo tėvas Amacijas.</verse>
				<verse number="5">Jis ieškojo Dievo, kol Zacharijas, kuris suprasdavo Dievo regėjimus, buvo gyvas, ir kol jis ieškojo Viešpaties, Dievas davė jam sėkmę.</verse>
				<verse number="6">Jis kariavo su filistinais ir sugriovė Gato, Jabnės bei Ašdodo sienas. Jis pastatė miestus aplink Ašdodą ir filistinų krašte.</verse>
				<verse number="7">Dievas padėjo jam prieš filistinus ir arabus, gyvenusius Gūr Baale, ir prieš meunus.</verse>
				<verse number="8">Amonitai mokėjo Ozijui duoklę. Jo vardas pagarsėjo net iki Egipto sienos, nes jis nepaprastai sustiprėjo.</verse>
				<verse number="9">Ozijas pastatė Jeruzalėje bokštus prie Kampo vartų, Slėnio vartų bei prie kampų ir juos sutvirtino.</verse>
				<verse number="10">Jis taip pat pastatė bokštų dykumoje ir iškasė daug šulinių, nes turėjo daug gyvulių žemumose ir slėnyje bei žemdirbių ir vynuogynų prižiūrėtojų įkalnėse ir Karmelyje; jis mėgo žemdirbystę.</verse>
				<verse number="11">Ozijas turėjo kariuomenę, kuri išeidavo į karą būriais, kuri buvo suskaičiuota raštininko Jejelio ir valdininko Maasėjo, vadovaujant vienam iš karaliaus vadų Hananijui.</verse>
				<verse number="12">Šeimų vadų ir karžygių buvo du tūkstančiai šeši šimtai vyrų.</verse>
				<verse number="13">Jie vadovavo trims šimtams septyniems tūkstančiams penkiems šimtams kariuomenės vyrų, kurie galingai kariaudavo, padėdami karaliui prieš priešą.</verse>
				<verse number="14">Ozijas parūpino kariuomenei skydų, iečių, šalmų, lankų ir svaidyklių akmenims svaidyti.</verse>
				<verse number="15">Jis turėjo Jeruzalėje naujai išrastų karinių mašinų strėlėms ir dideliems akmenims svaidyti, kurias įstatė bokštuose ir kampuose. Jo vardas plačiai išgarsėjo, nes nuostabi pagalba lydėjo jį ir jis tapo galingas.</verse>
				<verse number="16">Kai jis buvo galingas, jo širdis pasididžiavo jo pražūčiai. Jis nusikalto Viešpačiui, savo Dievui, eidamas į Viešpaties šventyklą smilkyti ant smilkymo aukuro.</verse>
				<verse number="17">Kunigas Azarijas įėjo paskui jį su aštuoniasdešimt drąsių Viešpaties kunigų.</verse>
				<verse number="18">Jie pasipriešino karaliui Ozijui ir sakė: ‘‘Ozijau, tu neturi teisės smilkyti Viešpačiui. Tai kunigų, Aarono sūnų, pareiga. Išeik iš šventyklos! Tu nusikaltai ir Viešpats Dievas nepriskaitys to tavo garbei’‘.</verse>
				<verse number="19">Ozijas jau laikė rankoje smilkytuvą, pasiruošęs smilkyti. Jis labai supyko ant kunigų. Kai jis supyko, raupsai atsirado jo kaktoje Viešpaties namuose prie smilkymo aukuro, kunigams matant.</verse>
				<verse number="20">Vyriausiasis kunigas Azarijas ir visi kunigai žiūrėjo į jį, ir jis buvo raupsuotas. Jie išstūmė jį iš ten, o ir jis pats skubėjo išeiti, nes Viešpats jį ištiko.</verse>
				<verse number="21">Karalius Ozijas liko raupsuotas iki savo mirties. Jis gyveno atskiruose namuose ir buvo atskirtas nuo Viešpaties namų. Jo sūnus Joatamas valdė karaliaus namus ir teisė krašto žmones.</verse>
				<verse number="22">Visus kitus Ozijo darbus, pirmus ir paskutinius, užrašė Amoco sūnus pranašas Izaijas.</verse>
				<verse number="23">Ozijas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas prie savo tėvų karalių kapinių lauke, nes jis buvo raupsuotas. Jo sūnus Joatamas karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Pradėdamas karaliauti, Joatamas buvo dvidešimt penkerių metų ir šešiolika metų karaliavo Jeruzalėje. Jo motina buvo vardu Jeruša, Cadoko duktė.</verse>
				<verse number="2">Jis darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse, kaip ir jo tėvas Ozijas, tačiau jis neįėjo į Viešpaties šventyklą. Tauta vis dar elgėsi netikusiai.</verse>
				<verse number="3">Joatamas pastatė aukštutinius vartus Viešpaties namuose ir daug statė ant Ofelio sienos.</verse>
				<verse number="4">Be to, jis statė miestus Judo aukštumose ir pilis bei bokštus miškuose.</verse>
				<verse number="5">Jis kariavo su amonitų karaliumi ir jį nugalėjo. Amonitai davė jam šimtą talentų sidabro, dešimt tūkstančių saikų kviečių ir tiek pat miežių pirmaisiais metais, tiek pat antraisiais ir trečiaisiais metais.</verse>
				<verse number="6">Joatamas sustiprėjo, nes vaikščiojo priešais Viešpatį, savo Dievą.</verse>
				<verse number="7">Visi kiti Joatamo darbai ir visi jo karai surašyti Izraelio ir Judo karalių knygoje.</verse>
				<verse number="8">Pradėdamas karaliauti, jis buvo dvidešimt penkerių metų ir šešiolika metų karaliavo Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="9">Joatamas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas Dovydo mieste, o jo sūnus Achazas karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Achazas, būdamas dvidešimties metų, pradėjo karaliauti ir šešiolika metų karaliavo Jeruzalėje. Jis nedarė to, kas teisinga Viešpaties akyse, kaip darė jo tėvas Dovydas,</verse>
				<verse number="2">bet vaikščiojo Izraelio karalių keliais ir nuliedino Baalų atvaizdus.</verse>
				<verse number="3">Jis smilkė Ben Hinomo slėnyje ir sudegino savo sūnus Baalui, mėgdžiodamas bjaurystes pagonių, kuriuos Viešpats išvarė, prieš izraelitams užimant kraštą.</verse>
				<verse number="4">Jis aukojo ir smilkė aukštumose, ant kalvų ir po kiekvienu žaliuojančiu medžiu.</verse>
				<verse number="5">Todėl Viešpats, jo Dievas, atidavė jį į Sirijos karaliaus rankas. Sirai paėmė daug belaisvių ir nusivedė juos į Damaską. Jis taip pat buvo atiduotas į Izraelio karaliaus rankas, kuris daugelį iš jų nužudė.</verse>
				<verse number="6">Remalijo sūnus Pekachas išžudė Jude per vieną dieną šimtą dvidešimt tūkstančių karių, nes jie apleido Viešpatį, savo tėvų Dievą.</verse>
				<verse number="7">Zichris, Efraimo karžygys, nukovė karaliaus sūnų Maasėją, namų valdytoją Azrikamą ir Elkaną, kuris buvo antras po karaliaus.</verse>
				<verse number="8">Be to, izraelitai išsivedė nelaisvėn iš savo brolių du šimtus tūkstančių moterų, sūnų ir dukterų ir, prisiplėšę daug grobio, parsigabeno į Samariją.</verse>
				<verse number="9">Bet ten gyveno Viešpaties pranašas Odedas, kuris pasitiko grįžtančią į Samariją kariuomenę ir jiems tarė: ‘‘Viešpats, jūsų tėvų Dievas, supykęs ant Judo, atidavė juos į jūsų rankas, bet jūs žudėte taip žiauriai, kad jūsų žiaurumas pasiekė dangų.</verse>
				<verse number="10">Jūs nutarėte Judo ir Jeruzalės gyventojus paversti vergais ir vergėmis. Argi jūs patys nenusikaltote Viešpačiui, savo Dievui?</verse>
				<verse number="11">Klausykite manęs ir sugrąžinkite belaisvius, kuriuos atsivedėte iš Judo, nes didelė Viešpaties rūstybė užsidegė prieš jus’‘.</verse>
				<verse number="12">Efraimitų vyresnieji: Johanano sūnus Azarijas, Mešilemoto sūnus Berechijas, Šalumo sūnus Jehizkijas ir Hadlajo sūnus Amasa atsistojo prieš tuos, kurie grįžo iš karo,</verse>
				<verse number="13">sakydami: ‘‘Neįvesite čia belaisvių, nes jūs tuo prisidėsite prie mūsų nusikaltimų Viešpačiui ir juos mums dar padauginsite; nes mūsų nusikaltimas didelis ir Viešpaties rūstybė užsidegusi prieš Izraelį’‘.</verse>
				<verse number="14">Tuomet kariai paliko belaisvius ir grobį kunigaikščiams bei susirinkusiems.</verse>
				<verse number="15">Vardais paminėti vyrai pakilo, paėmė belaisvius, iš grobio jie juos apvilko, apavė, pavalgydino, pagirdė ir patepė aliejumi; silpnesniuosius užkėlė ant asilų ir nuvedė visus į Jerichą, palmių miestą, pas jų brolius. Po to jie sugrįžo į Samariją.</verse>
				<verse number="16">Tuo metu karalius Achazas prašė Asirijos karaliaus pagalbos,</verse>
				<verse number="17">nes edomitai buvo įsiveržę ir nugalėję Judą bei išsivedę belaisvius.</verse>
				<verse number="18">Ir filistinai užpuolė pietų Judą žemumoje ir, paėmę Bet Šemešą, Ajaloną, Gederotą, Sochoją, Timną ir Gimzoją su jų kaimais, juose apsigyveno.</verse>
				<verse number="19">Nes Viešpats pažemino Judą dėl Izraelio karaliaus Achazo, kuris apnuogino Judą ir labai nusikalto Viešpačiui.</verse>
				<verse number="20">Atėjęs pas jį Tiglat Pileseras, Asirijos karalius, vargino jį, o ne sustiprino.</verse>
				<verse number="21">Achazas, paėmęs Viešpaties namų, karaliaus namų ir kunigaikščių auksą, atidavė Asirijos karaliui, tačiau tai jam nepadėjo.</verse>
				<verse number="22">Karalius Achazas savo vargų laikotarpiu dar labiau nusikalto Viešpačiui.</verse>
				<verse number="23">Jis aukojo Damasko dievams, kurie jį nugalėjo, sakydamas: ‘‘Sirijos karalių dievai padeda jiems; aš jiems aukosiu, kad jie ir man padėtų’‘. Bet jie tapo pražūtimi jam ir visam Izraeliui.</verse>
				<verse number="24">Achazas surinko Dievo namų indus, supjaustė juos, užrakino Viešpaties namų duris ir pristatė aukurų kiekviename Jeruzalės kampe.</verse>
				<verse number="25">Jis pristeigė kiekviename Judo mieste aukštumų svetimiems dievams smilkyti, sukeldamas Viešpaties, savo tėvų Dievo, rūstybę.</verse>
				<verse number="26">Visi kiti jo darbai yra surašyti Judo ir Izraelio karalių knygoje.</verse>
				<verse number="27">Achazas užmigo prie savo tėvų, ir jį palaidojo Jeruzalės mieste, bet ne Izraelio karalių kapuose. Jo sūnus Ezekijas karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Ezekijas pradėjo karaliauti dvidešimt penkerių metų ir dvidešimt devynerius metus karaliavo Jeruzalėje. Jo motina buvo vardu Abija, Zacharijo duktė.</verse>
				<verse number="2">Jis darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse, kaip ir jo tėvas Dovydas.</verse>
				<verse number="3">Pirmaisiais savo karaliavimo metais, pirmąjį mėnesį jis atidarė Viešpaties namų duris ir juos atnaujino.</verse>
				<verse number="4">Sukvietęs kunigus ir levitus į rytinę aikštę,</verse>
				<verse number="5">jiems tarė: ‘‘Levitai, paklausykite manęs! Pasišventinkite ir pašventinkite Viešpaties, savo tėvų Dievo, namus, pašalindami nešvarumus iš šventyklos.</verse>
				<verse number="6">Mūsų tėvai nusikalto ir darė pikta Viešpaties, mūsų Dievo, akyse. Jie paliko Jį ir nusigręžė nuo Viešpaties buveinės, atsukdami Jam nugaras.</verse>
				<verse number="7">Jie užrakino šventyklos duris, užgesino lempas, nebesmilkė smilkalų ir nebeaukojo deginamųjų aukų Izraelio Dievui šventoje vietoje.</verse>
				<verse number="8">Todėl Viešpats užsirūstino ant Judo ir Jeruzalės. Jis atidavė juos vargui, pasibaisėjimui ir pajuokai, kaip patys matote savo akimis.</verse>
				<verse number="9">Nes štai mūsų tėvai žuvo nuo kardo ir mūsų sūnūs, dukterys ir žmonos pateko nelaisvėn.</verse>
				<verse number="10">Dabar mano širdyje yra noras padaryti sandorą su Viešpačiu, Izraelio Dievu, kad Jo didžioji rūstybė nusisuktų nuo mūsų.</verse>
				<verse number="11">Mano sūnūs, neatidėliokite, nes jus išsirinko Viešpats, kad prieš Jį stovėtumėte, Jam tarnautumėte ir smilkytumėte’‘.</verse>
				<verse number="12">Tuomet pakilo levitai. Iš kehatų­Amasajo sūnus Mahatas ir Azarijo sūnus Joelis, iš merarių­ Abdžio sūnus Kišas ir Jehalėlelio sūnus Azarijas, iš geršonų­Zimos sūnus Joachas ir Joacho sūnus Edenas,</verse>
				<verse number="13">iš Elicafano palikuonių­Šimris ir Jejelis, iš Asafo palikuonių­ Zacharijas ir Matanijas,</verse>
				<verse number="14">iš Hemano palikuonių­Jehielis ir Šimis, o iš Jedutūno palikuonių­Šemaja ir Uzielis.</verse>
				<verse number="15">Jie sušaukė savo brolius, pasišventino ir ėjo Viešpaties namų valyti, kaip karalius buvo įsakęs pagal Viešpaties žodį.</verse>
				<verse number="16">Kunigai, įėję į Viešpaties namų vidų, išnešė visus nešvarumus, kuriuos rado Viešpaties šventykloje, į kiemą, o levitai nešė juos į Kedrono upelį.</verse>
				<verse number="17">Pirmojo mėnesio pirmą dieną jie pradėjo šventinti, o mėnesio aštuntą dieną pasiekė Viešpaties namų prieangį, per aštuonias dienas jie pašventino Viešpaties namus ir baigė pirmo mėnesio šešioliktą dieną.</verse>
				<verse number="18">Po to, atėję pas karalių Ezekiją, pranešė: ‘‘Išvalėme visus Viešpaties namus: deginamųjų aukų aukurą su visais jo reikmenimis ir padėtinės duonos stalą su visais jo indais.</verse>
				<verse number="19">Visus reikmenis, kuriuos karalius Achazas karaliaudamas išmetė savo nusikaltimo metu, mes nuvalėme ir pašventinome, ir štai jie yra prie Viešpaties aukuro’‘.</verse>
				<verse number="20">Karalius Ezekijas, atsikėlęs anksti, sušaukė miesto vyresniuosius ir nuėjo į Viešpaties namus.</verse>
				<verse number="21">Jie atsivedė septynis jaučius, septynis avinus, septynis ėriukus ir septynis ožius aukai už nuodėmę,­už karalystę, šventyklą ir Judą. Jis įsakė kunigams, Aarono sūnums, aukoti ant Viešpaties aukuro.</verse>
				<verse number="22">Papjovę jaučius, kunigai ėmė kraujo ir juo šlakstė aukurą; papjovę avinus, taip pat šlakstė krauju aukurą ir, papjovę ėriukus, šlakstė jų krauju aukurą.</verse>
				<verse number="23">Po to privedė už nuodėmę aukojamus ožius prie karaliaus ir žmonių, kurie uždėjo ant jų rankas.</verse>
				<verse number="24">Kunigai juos papjovė ir atnešė prie aukuro jų kraują kaip sutaikinimo auką už visą Izraelį, nes karalius buvo įsakęs aukoti deginamąją auką už visą Izraelį.</verse>
				<verse number="25">Ezekijas pastatė prie Viešpaties namų levitus su cimbolais, arfomis ir psalteriais pagal karaliaus Dovydo, regėtojo Gado ir pranašo Natano nurodymus. Taip buvo įsakęs Viešpats per savo pranašus.</verse>
				<verse number="26">Levitai stovėjo su Dovydo instrumentais, o kunigai­su trimitais.</verse>
				<verse number="27">Ezekijas įsakė aukoti ant aukuro deginamąją auką. Prasidėjus deginamosios aukos aukojimui, suskambėjo Viešpaties giesmės ir trimitai, pritariant karaliaus Dovydo muzikiniams instrumentams.</verse>
				<verse number="28">Visi susirinkusieji garbino, giedotojai giedojo ir trimitai skardeno, kol pabaigė aukoti deginamąją auką.</verse>
				<verse number="29">Aukojimui pasibaigus, karalius ir visi, kurie buvo su juo, nusilenkę garbino Dievą.</verse>
				<verse number="30">Karalius Ezekijas ir kunigaikščiai liepė levitams šlovinti Viešpatį Dovydo ir regėtojo Asafo giesmėmis. Jie džiaugsmingai giedojo ir nusilenkę garbino.</verse>
				<verse number="31">Ezekijas tarė: ‘‘Dabar jūs esate pasišventinę Viešpačiui! Atgabenkite aukas bei padėkos aukas į Viešpaties namus’‘. Susirinkusieji atgabeno minėtas aukas ir kas norėjo­deginamąsias aukas.</verse>
				<verse number="32">Deginamųjų aukų, kurias susirinkusieji aukojo, buvo septyniasdešimt jaučių, šimtas avinų, du šimtai ėriukų; visi jie buvo paskirti deginamajai aukai Viešpačiui.</verse>
				<verse number="33">Pašvęstųjų aukų buvo šeši šimtai jaučių ir trys tūkstančiai avių.</verse>
				<verse number="34">Kunigų buvo per mažai, jie nespėjo lupti visų deginamųjų aukų odų; tad jiems padėjo jų broliai levitai, kol kiti kunigai pasišventino; levitai stropiau rūpinosi pasišventinti negu kunigai.</verse>
				<verse number="35">Be to, dar reikėjo aukoti daug deginamųjų aukų, padėkos aukų taukus ir geriamąsias aukas prie kiekvienos deginamosios aukos. Taip buvo atstatytas tarnavimas Viešpaties namuose.</verse>
				<verse number="36">Ezekijas ir visa tauta džiaugėsi, kad Dievas paruošė tautą, nes tai įvyko staiga.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Ezekijas parašė ir išsiuntinėjo laiškus Izraeliui, Judui, Efraimui bei Manasui, kad atvyktų į Viešpaties namus Jeruzalėje švęsti Paschos Viešpačiui, Izraelio Dievui.</verse>
				<verse number="2">Karalius, kunigaikščiai ir Jeruzalės gyventojai sutarė švęsti Paschą antrąjį mėnesį.</verse>
				<verse number="3">Jie negalėjo jos švęsti laiku dėl to, kad dar nebuvo pasišventinęs pakankamas kunigų skaičius ir Jeruzalėje nebuvo susirinkę žmonės.</verse>
				<verse number="4">Tas sumanymas patiko karaliui ir visiems žmonėms.</verse>
				<verse number="5">Jie nutarė pranešti visam Izraeliui nuo Beer Šebos iki Dano, kad ateitų švęsti Paschos Viešpačiui, Izraelio Dievui, į Jeruzalę, nes jie seniai nebuvo šventę Paschos taip, kaip parašyta.</verse>
				<verse number="6">Karaliaus ir kunigaikščių paskirti šaukliai vaikščiojo su laiškais po visą Izraelį ir Judą, kaip karalius buvo įsakęs, skelbdami: ‘‘Izraelitai, gręžkitės į Viešpatį, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą, ir Jis grįš pas jus, išlikusius iš Asirijos karalių rankos.</verse>
				<verse number="7">Nebūkite kaip jūsų tėvai ir broliai, kurie nusikalto Viešpačiui, savo tėvų Dievui, todėl Jis juos atidavė sunaikinti, kaip patys matote.</verse>
				<verse number="8">Nebūkite kietasprandžiai kaip jūsų tėvai! Paveskite save Viešpačiui ir ateikite į Jo šventyklą, kurią Jis pašventino amžiams, ir tarnaukite Viešpačiui, savo Dievui, kad Jo didžioji rūstybė nusisuktų nuo jūsų.</verse>
				<verse number="9">Jei gręšitės į Viešpatį, jūsų broliai ir sūnūs ras pasigailėjimą akyse tų, kurie juos išvedė, ir sugrįš į šitą šalį; nes maloningas ir gailestingas yra Viešpats, jūsų Dievas. Jis jūsų neatstums, jei sugrįšite pas Jį’‘.</verse>
				<verse number="10">Šaukliai ėjo iš miesto į miestą per Efraimo ir Manaso žemes iki Zabulono, bet šie juos išjuokė ir tyčiojosi iš jų.</verse>
				<verse number="11">Tačiau kai kurie iš Ašero, Manaso ir Zabulono nusižemino ir atėjo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="12">Jude buvo Viešpaties ranka, kad duotų jiems vieną širdį vykdyti karaliaus ir kunigaikščių įsakymą pagal Viešpaties žodį.</verse>
				<verse number="13">Į Jeruzalę susirinko labai daug žmonių švęsti Neraugintos duonos šventės antrąjį mėnesį.</verse>
				<verse number="14">Jie pašalino aukurus Jeruzalėje, visus smilkymo aukurus sudaužė ir sumetė juos į Kedrono upelį.</verse>
				<verse number="15">Jie pjovė Paschos avinėlį antrojo mėnesio keturioliktą dieną. Kunigai ir levitai susigėdę pasišventino ir atgabeno deginamųjų aukų į Viešpaties namus.</verse>
				<verse number="16">Jie ėjo savo tarnystę jiems įprasta tvarka, laikydamiesi Dievo vyro Mozės įstatymo; kunigai šlakstė kraują, paėmę jį iš levitų rankų.</verse>
				<verse number="17">Daugelis iš susirinkusiųjų nebuvo pasišventinę, todėl levitai papjaudavo Paschos avinėlį už tuos, kurie buvo susitepę, kad pašventintų juos Viešpačiui.</verse>
				<verse number="18">Daug žmonių, ypač iš Efraimo, Manaso, Isacharo ir Zabulono, nebuvo apsivalę ir valgė Paschą ne taip, kaip pasakyta įstatyme. Tačiau Ezekijas meldėsi už juos: ‘‘Gerasis Viešpatie, atleisk kiekvienam,</verse>
				<verse number="19">kuris paruošė savo širdį ieškoti Dievo­Viešpaties, savo tėvų Dievo, nors ir nėra apsivalęs pagal šventyklos reikalavimus’‘.</verse>
				<verse number="20">Viešpats išklausė Ezekiją ir išgydė žmones.</verse>
				<verse number="21">Izraelitai, susirinkę į Jeruzalę, šventė Neraugintos duonos šventę septynias dienas su dideliu džiaugsmu, o kunigai ir levitai kasdien garsiai šlovino Viešpatį muzikos instrumentais.</verse>
				<verse number="22">Ezekijas padrąsino levitus, kurie žinojo, kaip tinkamai tarnauti Viešpačiui. Jie valgė septynias šventės dienas, aukojo padėkos aukas ir garbino Viešpatį, savo tėvų Dievą.</verse>
				<verse number="23">Visi sutarė švęsti dar septynias dienas. Taip jie šventė džiaugsmingai kitas septynias dienas.</verse>
				<verse number="24">Judo karalius Ezekijas davė susirinkusiems tūkstantį jaučių ir septynis tūkstančius avių, o kunigaikščiai davė tūkstantį jaučių ir dešimt tūkstančių avių. Daug kunigų pasišventino.</verse>
				<verse number="25">Džiaugėsi visi Judo žmonės, kunigai, levitai, visi susirinkusieji iš Izraelio ir svetimtaučiai, atėję iš Izraelio, ir gyvenantieji Jude.</verse>
				<verse number="26">Didelis džiaugsmas buvo Jeruzalėje, nes nuo Izraelio karaliaus Dovydo sūnaus Saliamono laikų nieko panašaus nebuvo buvę Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="27">Kunigai ir levitai pakilę laimino žmones, ir jų balsas buvo išgirstas, jų malda pasiekė Jo šventą buveinę danguje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">Kai visa tai pasibaigė, visi susirinkę izraelitai, išėję į Judo miestus, sudaužė stabus, iškirto giraites, nugriovė aukštumas ir aukurus visame Jude, Benjamine, Efraime ir Manase. Po to visi izraelitai sugrįžo į savo miestus prie savo nuosavybės.</verse>
				<verse number="2">Ezekijas suskirstė kunigus ir levitus skyriais, kiekvieną pagal jo tarnystę, aukoti deginamąsias ir padėkos aukas, tarnauti, giedoti ir šlovinti Viešpaties šventyklos vartuose.</verse>
				<verse number="3">Karalius davė savo turtų dalį deginamosioms aukoms rytais, vakarais, sabatais, per jauną mėnulį ir metinėmis šventėmis, kaip parašyta Viešpaties įstatyme.</verse>
				<verse number="4">Jis įsakė tautai ir Jeruzalės gyventojams duoti dalį kunigams ir levitams, kad jie būtų padrąsinti Viešpaties įstatyme.</verse>
				<verse number="5">Įsakymą paskelbus, izraelitai gausiai atgabeno pirmavaisių javų, vyno, aliejaus ir medaus, taip pat atnešė gausiai dešimtinių.</verse>
				<verse number="6">Izraelitai ir Judo miestų gyventojai taip pat davė dešimtinę nuo galvijų ir avių, ir laisvos valios aukų Viešpačiui, savo Dievui, jie sukrovė krūvas.</verse>
				<verse number="7">Trečią mėnesį jie pradėjo krauti tas krūvas, o septintą­užbaigė.</verse>
				<verse number="8">Ezekijas ir kunigaikščiai, atėję ir pamatę krūvas, šlovino Viešpatį ir laimino Jo tautą Izraelį.</verse>
				<verse number="9">Ezekijas paklausė kunigų ir levitų apie krūvas.</verse>
				<verse number="10">Vyriausiasis kunigas Azarijas iš Cadoko namų atsakė: ‘‘Nuo to laiko, kai pradėjo gabenti aukas Viešpaties namams, mes sočiai valgome ir dar daugiau atlieka, nes Viešpats palaimino savo tautą’‘.</verse>
				<verse number="11">Ezekijas įsakė paruošti kambarius Viešpaties namuose. Juos paruošus,</verse>
				<verse number="12">jie ištikimai nešė aukas šventyklai, dešimtines ir dovanas. Jų vyriausiasis prižiūrėtojas buvo levitas Konanijas, o jo brolis Šimis buvo po jo.</verse>
				<verse number="13">Jehielis, Azazijas, Nahatas, Asaelis, Jerimotas, Jehozabadas, Elielis, Išmakijas, Mahatas ir Benajas buvo prižiūrėtojai Konanijo ir jo brolio Šimio žinioje, karaliaus Ezekijo ir Azarijo, kuris buvo vyriausiasis Dievo namuose, įsakymu.</verse>
				<verse number="14">Imnos sūnui Korei, levitui, rytinių vartų sargui, buvo paskirta prižiūrėti Dievui laisva valia atnešamas dovanas, aukas Viešpačiui ir šventas dovanas.</verse>
				<verse number="15">Korei vadovaujant, Edenas, Minjaminas, Ješūva, Šemajas, Amarijas ir Šechanijas kunigų miestuose paskirstydavo dalis savo broliams, dideliems ir mažiems,</verse>
				<verse number="16">surašytiems giminių sąrašuose, vyrams nuo trejų metų ir vyresniems, kurie kasdien eidavo į Viešpaties namus atlikti tarnystės, laikydamiesi nustatytos eilės,</verse>
				<verse number="17">kunigams, kurie buvo surašyti šeimomis, ir levitams, dvidešimties metų ir vyresniems, pagal jų pareigas skyriuose,</verse>
				<verse number="18">ir visiems, kurie buvo surašyti: kūdikiams, žmonoms, sūnums ir dukterims, nes jie ištikimai pasišventė šventai tarnystei.</verse>
				<verse number="19">Kunigai aaronitai, gyvenantieji jų miestams priklausančiuose priemiesčiuose, buvo įtraukti į sąrašus vardais. Pagal juos duodavo dalį kiekvienam kunigui ir kiekvienam levitui, esančiam sąraše.</verse>
				<verse number="20">Taip darė Ezekijas visame Jude. Jis darė tai, kas teisinga, gera ir tinkama Viešpačiui, jo Dievui.</verse>
				<verse number="21">Kiekvieną darbą, kurį jis darė Dievo namų reikalams, vykdydamas įsakymus ar įstatymus, ieškodamas savo Dievo, jis darė iš visos savo širdies, ir jam sekėsi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">Po šitų įvykių ir darbų Asirijos karalius Sanheribas įsibrovė į Judą ir apgulė sutvirtintus miestus, tikėdamasis juos paimti.</verse>
				<verse number="2">Kai Ezekijas pamatė, kad Sanheribas rengiasi pulti Jeruzalę,</verse>
				<verse number="3">jis pasitarė su kunigaikščiais bei karžygiais ir nutarė užversti už miesto esančius šaltinius.</verse>
				<verse number="4">Buvo sušaukta daug žmonių, kurie užvertė visus šaltinius ir upelį, tekantį per kraštą, kad Asirijos kariai, apgulę miestą, neturėtų vandens.</verse>
				<verse number="5">Be to, karalius ryžtingai ėmėsi darbo ir atstatė visą apgriuvusią miesto sieną; pastatė ant jos bokštų, jos lauko pusėje pastatė kitą sieną ir sutvirtino Miloją Dovydo mieste. Jis pagamino daug iečių ir skydų.</verse>
				<verse number="6">Ezekijas, paskyręs karo vadus, sušaukė juos aikštėje prie miesto vartų ir jiems kalbėjo padrąsinančiai:</verse>
				<verse number="7">‘‘Būkite drąsūs ir stiprūs. Nebijokite ir nenusigąskite Asirijos karaliaus ir tos daugybės, kuri yra su juo, nes su mumis yra daugiau, negu su juo:</verse>
				<verse number="8">su juo yra kūno ranka, o su mumis­Viešpats, mūsų Dievas, kad padėtų mums ir kovotų mūsų kovas’‘. Žmones įkvėpė Judo karaliaus Ezekijo žodžiai.</verse>
				<verse number="9">Asirijos karalius Sanheribas buvo apgulęs Lachišą. Jis siuntė pasiuntinius į Jeruzalę pas Judo karalių Ezekiją ir pas visus Judo ir Jeruzalės gyventojus, sakydamas:</verse>
				<verse number="10">‘‘Taip sako Asirijos karalius Sanheribas: ‘Kuo jūs pasitikite, kad sėdite apgultame mieste, Jeruzalėje?</verse>
				<verse number="11">Ar ne Ezekijas įtikinėja jus atsiduoti mirčiai nuo bado ir troškulio, sakydamas: ‘Viešpats, mūsų Dievas, mus išgelbės iš Asirijos karaliaus rankos?’</verse>
				<verse number="12">Argi ne tas pats Ezekijas pašalino Jo aukštumas bei Jo aukurus ir liepė Judo ir Jeruzalės gyventojams: ‘Tik prie to vieno aukuro turite garbinti Viešpatį ir Jam smilkyti?’</verse>
				<verse number="13">Argi nežinote, ką aš ir mano tėvai padarėme visoms kitų kraštų tautoms? Ar tų tautų dievai išgelbėjo savo kraštus iš mano rankos?</verse>
				<verse number="14">Kur yra dievai tų tautų, kurias visiškai sunaikino mano tėvai? Ar nors vienas dievas išgelbėjo savo kraštą iš mano rankos? Kaip tad jūsų Dievas galėtų jus išgelbėti?</verse>
				<verse number="15">Tegul Ezekijas neapgaudinėja ir neįtikinėja jūsų! Netikėkite juo, nes nei vienos tautos, nei karalystės dievas negalėjo išgelbėti savo tautos iš mano ir iš mano tėvų rankos. Ir jūsų Dievas neišgelbės jūsų’ ‘‘.</verse>
				<verse number="16">Asirijos pasiuntiniai dar daugiau kalbėjo prieš Viešpatį Dievą ir prieš Jo tarną Ezekiją.</verse>
				<verse number="17">Jų karalius rašė laiškus, įžeidžiančius Viešpatį, Izraelio Dievą: ‘‘Kaip kitų tautų dievai neišgelbėjo savo tautų iš mano rankų, taip ir Ezekijo Dievas neišgelbės savo tautos’‘.</verse>
				<verse number="18">Pasiuntiniai garsiai šaukė žydų kalba žmonėms, buvusiems ant Jeruzalės sienos, norėdami juos įbauginti, kad galėtų paimti miestą.</verse>
				<verse number="19">Taip kalbėdami apie Jeruzalės Dievą, jie Jį lygino su kitų žemės tautų dievais, kurie yra žmogaus rankų darbas.</verse>
				<verse number="20">Karalius Ezekijas ir pranašas Izaijas, Amoco sūnus, meldėsi ir šaukėsi dangaus.</verse>
				<verse number="21">Viešpats siuntė angelą, kuris išnaikino karžygius, vadus ir karininkus Asirijos karaliaus stovykloje. Karalius sugėdintas turėjo grįžti į savo šalį. Jam įėjus į savo dievo namus, jo paties sūnūs jį ten nužudė.</verse>
				<verse number="22">Taip Viešpats išgelbėjo Ezekiją ir Jeruzalės gyventojus iš Asirijos karaliaus Sanheribo rankos ir kitų priešų. Viešpats saugojo juos iš visų pusių.</verse>
				<verse number="23">Daugelis nešė dovanas į Jeruzalę Viešpačiui ir brangenybių Judo karaliui Ezekijui, kuris pagarsėjo aplinkinėse tautose.</verse>
				<verse number="24">Tuo laiku Ezekijas mirtinai susirgo. Jis meldėsi, Viešpats išklausė jį ir davė jam ženklą.</verse>
				<verse number="25">Tačiau Ezekijas nebuvo dėkingas už jam suteiktą Dievo malonę; jis pasididžiavo, todėl rūstybė užsidegė prieš jį, Judą ir Jeruzalę.</verse>
				<verse number="26">Bet Ezekijas nusižemino dėl savo išdidumo ir visi Jeruzalės gyventojai su juo, todėl Viešpaties rūstybė neatėjo ant jų Ezekijo dienomis.</verse>
				<verse number="27">Ezekijas įsigijo garbės ir daug turtų: sidabro, aukso, brangiųjų akmenų, kvepiančių aliejų, skydų ir visokių brangių indų.</verse>
				<verse number="28">Jam valdant, buvo pastatyta daug sandėlių javams, vyno ir aliejaus atsargoms ir tvartų visokiems gyvuliams,</verse>
				<verse number="29">nes jis laikė dideles bandas galvijų ir avių. Jis pastatė daug miestų, nes Dievas jam suteikė labai daug turtų.</verse>
				<verse number="30">Ezekijas užtvenkė aukštutinę Gihono šaltinio vandens ištaką ir jos vandenį nuvedė kanalu į vakarinę Dovydo miesto dalį. Ezekijui sekėsi visuose jo darbuose.</verse>
				<verse number="31">Tačiau kai Babilono kunigaikščių pasiuntiniai atvyko pas Ezekiją teirautis apie stebuklą, kuris įvyko krašte, Dievas paliko jį, norėdamas išmėginti ir sužinoti, kas yra jo širdyje.</verse>
				<verse number="32">Visi kiti Ezekijo darbai ir jo geradarystės yra surašyti pranašo Izaijo, Amoco sūnaus, regėjime ir Judo bei Izraelio karalių knygoje.</verse>
				<verse number="33">Ezekijas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas geriausioje Dovydo sūnų kapų vietoje; visi Judo ir Jeruzalės gyventojai pagerbė mirusįjį. Jo sūnus Manasas karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">Manasas, pradėdamas karaliauti, buvo dvylikos metų ir karaliavo Jeruzalėje penkiasdešimt penkerius metus.</verse>
				<verse number="2">Jis darė pikta Viešpaties akyse, mėgdžiodamas bjaurius papročius pagonių, kuriuos Viešpats išvarė, atiduodamas izraelitams kraštą.</verse>
				<verse number="3">Jis atstatė aukštumas, kurias jo tėvas Ezekijas buvo nugriovęs, pastatė aukurų Baalui, pasodino giraičių ir garbino visą dangaus kareiviją, ir jiems tarnavo.</verse>
				<verse number="4">Jis pastatė aukurų net Viešpaties namuose, apie kuriuos Viešpats buvo pasakęs: ‘‘Jeruzalėje mano vardas bus per amžius’‘.</verse>
				<verse number="5">Buvo pastatyti aukurai dangaus kareivijai garbinti dviejuose Viešpaties namų kiemuose.</verse>
				<verse number="6">Jis leido savo vaikus per ugnį Ben Hinomo slėnyje. Be to, jis žyniavo, būrė iš ženklų, kerėjo ir laikė mirusiųjų dvasių iššaukėjus bei žynius. Jis darė daug pikto Viešpaties akyse, sukeldamas Jo rūstybę.</verse>
				<verse number="7">Jis pastatė drožtą atvaizdą, stabą Dievo namuose, apie kuriuos Dievas kalbėjo Dovydui ir jo sūnui Saliamonui: ‘‘Šituose namuose ir Jeruzalėje, kurią išsirinkau iš visų Izraelio giminių, per amžius bus mano vardas.</verse>
				<verse number="8">Aš nepašalinsiu Izraelio tautos iš krašto, kurį daviau jūsų tėvams, jei jie rūpestingai laikysis mano įstatymų, įsakymų ir nuostatų, duotų jiems per Mozę’‘.</verse>
				<verse number="9">Bet Manasas suvedžiojo Judo ir Jeruzalės gyventojus taip, kad jie elgėsi blogiau negu pagonys, kuriuos Viešpats išnaikino izraelitų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="10">Viešpats kalbėjo Manasui ir jo tautai, tačiau jie nekreipė dėmesio.</verse>
				<verse number="11">Viešpats leido Asirijos karaliaus kariuomenės vadams užimti kraštą; jie sugavo Manasą, sukaustė jį grandinėmis ir nuvedė į Babiloną.</verse>
				<verse number="12">Būdamas nelaisvėje, jis nusižemino prieš savo tėvų Dievą ir maldavo Viešpatį, savo Dievą.</verse>
				<verse number="13">Viešpats išgirdo jo prašymą, išklausė jo maldavimą ir leido jam grįžti į Jeruzalę, į jo karalystę. Tada Manasas suprato, kad Viešpats yra Dievas.</verse>
				<verse number="14">Po to jis pastatė labai aukštą išorinę sieną Dovydo miestui Gihono šaltinio vakaruose, slėnyje, iki Žuvų vartų ir aplink Ofelio kalvą. Jis taip pat paskyrė kariuomenės vadus kiekvienam sutvirtintam Judo miestui.</verse>
				<verse number="15">Jis pašalino svetimus dievus ir stabą iš Viešpaties namų bei visus aukurus, kuriuos buvo pastatęs Viešpaties namų kalne bei Jeruzalėje, ir išmetė juos už miesto vartų.</verse>
				<verse number="16">Jis atstatė Viešpaties aukurą, aukojo ant jo sutaikinimo ir padėkos aukas ir įsakė Judui tarnauti Viešpačiui, Izraelio Dievui.</verse>
				<verse number="17">Žmonės vis dar aukojo aukštumose, tačiau tik Viešpačiui, savo Dievui.</verse>
				<verse number="18">Kiti Manaso darbai, jo malda į savo Dievą ir žodžiai regėtojų, kurie jam kalbėjo Viešpaties, Izraelio Dievo, vardu, yra surašyti Izraelio karalių knygoje.</verse>
				<verse number="19">Jo malda, Viešpaties atsakymas, nusikaltimas, neištikimybė ir vietos, kuriose jis prieš nusižemindamas įkūrė giraičių, aukštumų ir drožtų atvaizdų, yra surašyta regėtojų raštuose.</verse>
				<verse number="20">Manasas užmigo prie savo tėvų ir jį palaidojo jo namuose; jo sūnus Amonas karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="21">Amonas pradėjo karaliauti, būdamas dvidešimt dvejų metų, ir karaliavo Jeruzalėje dvejus metus.</verse>
				<verse number="22">Jis, kaip ir jo tėvas Manasas, darė pikta Viešpaties akyse, aukodamas ir tarnaudamas visiems stabams, kuriuos padarė jo tėvas Manasas.</verse>
				<verse number="23">Jis nenusižemino prieš Viešpatį kaip jo tėvas Manasas, bet nusikalto labiau ir labiau.</verse>
				<verse number="24">Jo tarnai surengė sąmokslą ir nužudė jį jo namuose.</verse>
				<verse number="25">Krašto žmonės nužudė visus, kurie dalyvavo sąmoksle prieš karalių Amoną, ir paskelbė karaliumi jo sūnų Joziją.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">Jozijas pradėjo karaliauti aštuonerių metų ir trisdešimt vienerius metus karaliavo Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="2">Jis darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse, ir vaikščiojo savo tėvo Dovydo keliais, nenukrypdamas nei į kairę, nei į dešinę.</verse>
				<verse number="3">Aštuntaisiais savo karaliavimo metais, dar būdamas jaunuolis, jis pradėjo ieškoti savo tėvo Dovydo Dievo, o dvyliktaisiais metais jis pradėjo valyti Judą ir Jeruzalę nuo aukštumų, giraičių, drožtų ir lietų atvaizdų.</verse>
				<verse number="4">Jie nugriovė aukurus Baalui ir atvaizdus, kurie buvo virš jų, iškirto giraites, drožtus bei lietus atvaizdus sutrupino į gabalus ir dulkes išbarstė ant kapų tų, kurie jiems aukojo.</verse>
				<verse number="5">Kunigų kaulus jis sudegino ant jų aukurų ir apvalė Judą bei Jeruzalę.</verse>
				<verse number="6">Tą patį jis padarė Manaso, Efraimo ir Simeono miestuose iki Neftalio:</verse>
				<verse number="7">sugriovė visus aukurus, iškirto giraites, drožtus atvaizdus sudaužė į dulkes ir sunaikino visus stabus Izraelyje. Po to jis grįžo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="8">Aštuonioliktaisiais savo karaliavimo metais, baigęs valyti kraštą ir namus, jis siuntė Acalijo sūnų Šafaną, miesto valdytoją Maasėją ir metraštininką Joachą, Jehoachazo sūnų, taisyti Viešpaties namų.</verse>
				<verse number="9">Jie, atėję pas vyriausiąjį kunigą Helkiją, atnešė jam Dievo namams paaukotus pinigus, kuriuos levitai, durų sargai, surinko iš Manaso, Efraimo ir viso Izraelio, taip pat iš Judo, Benjamino ir Jeruzalės gyventojų.</verse>
				<verse number="10">Jie perdavė juos darbų prižiūrėtojams Viešpaties namuose, o tie atidavė darbininkams, kurie tvarkė Viešpaties namus­</verse>
				<verse number="11">dailidėms ir statybininkams pirkti tašytus akmenis bei medžius sijoms ir perdangoms, nes Judo karaliai buvo apleidę Viešpaties namus.</verse>
				<verse number="12">Tie vyrai dirbo ištikimai. Jų prižiūrėtojais buvo levitai iš Merario sūnų Jahatas ir Abdijas, iš kehatų­Zacharija ir Mešulamas. Levitai, kurie grojo muzikos instrumentais,</verse>
				<verse number="13">vadovavo nešikams ir prižiūrėjo visus darbininkus; iš levitų buvo raštininkai, tvarkytojai ir vartų sargai.</verse>
				<verse number="14">Jiems išimant Viešpaties namams paaukotus pinigus, kunigas Helkijas rado Viešpaties įstatymo, duoto per Mozę, knygą.</verse>
				<verse number="15">Helkijas tarė raštininkui Šafanui: ‘‘Radau įstatymo knygą Viešpaties namuose’‘. Helkijas padavė knygą Šafanui.</verse>
				<verse number="16">Šafanas, nunešęs knygą pas karalių, pranešė, kad viskas daroma, kas buvo jiems pavesta,</verse>
				<verse number="17">o pinigus, rastus Viešpaties namuose, jie atidavė prižiūrėtojams ir darbininkams.</verse>
				<verse number="18">Tada raštininkas Šafanas pranešė karaliui: ‘‘Kunigas Helkijas davė man knygą’‘. Ir Šafanas skaitė ją karaliui.</verse>
				<verse number="19">Karalius, išgirdęs įstatymo žodžius, perplėšė savo drabužius</verse>
				<verse number="20">ir įsakė Helkijui, Šafano sūnui Ahikamui, Michėjo sūnui Abdonui, raštininkui Šafanui ir karaliaus tarnui Asajai:</verse>
				<verse number="21">‘‘Eikite ir pasiklauskite Viešpatį už mane ir visus likusius Izraelyje bei Jude dėl šitos knygos žodžių; didelė Viešpaties rūstybė bus išlieta ant mūsų, nes mūsų tėvai nesilaikė Viešpaties žodžio ir nevykdė, kas parašyta šitoje knygoje’‘.</verse>
				<verse number="22">Helkijas ir tie, kuriems karalius buvo įsakęs, nuėjo pas pranašę Huldą (jos vyras Šalumas, Hasros sūnaus Tikvo sūnus, buvo drabužių sargas), kuri gyveno Jeruzalės antroje dalyje, ir kalbėjo su ja apie tai.</verse>
				<verse number="23">Ji atsakė: ‘‘Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Sakykite vyrui, kuris jus atsiuntė pas mane:</verse>
				<verse number="24">‘Taip sako Viešpats: ‘Aš bausiu šitą vietą ir jos gyventojus visais prakeikimais, kurie surašyti knygoje, kuri buvo perskaityta Judo karaliui;</verse>
				<verse number="25">jie paliko mane ir degino smilkalus kitiems dievams, sukeldami mano pyktį savo rankų darbais. Mano rūstybė bus išlieta ant šitos vietos ir neužges’.</verse>
				<verse number="26">Judo karaliui, kuris jus siuntė pasiklausti Viešpaties, pasakykite: ‘Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Dėl žodžių, kuriuos tu girdėjai,</verse>
				<verse number="27">tavo širdis buvo minkšta ir tu nusižeminai prieš Dievą, klausydamasis žodžių prieš šitą vietą ir jos gyventojus. Kadangi nusižeminai prieš mane, perplėšei savo drabužius ir verkei, tai Aš išklausiau tave.</verse>
				<verse number="28">Aš paimsiu tave prie tavo tėvų, tu nueisi ramybėje į kapus ir tavo akys nematys visų tų nelaimių, kurias siųsiu šitai vietai ir jos gyventojams’ ‘‘. Jie visa tai pranešė karaliui.</verse>
				<verse number="29">Karalius sukvietė visus Judo ir Jeruzalės vyresniuosius.</verse>
				<verse number="30">Karalius nuėjo į Viešpaties namus, ir visi Judo bei Jeruzalės gyventojai nuo mažiausio iki didžiausio, ir kunigai bei levitai. Karalius garsiai skaitė visus žodžius iš sandoros knygos, atrastos Viešpaties namuose.</verse>
				<verse number="31">Karalius, stovėdamas savo vietoje, padarė sandorą Viešpaties akivaizdoje: sekti Viešpatį ir laikytis Jo įsakymų, įspėjimų ir nuostatų; visa širdimi ir visa siela vykdyti sandoros žodžius, užrašytus šitoje knygoje.</verse>
				<verse number="32">Jis įsakė laikytis sandoros visiems gyvenantiems Jeruzalėje ir Benjamine. Jeruzalės gyventojai laikėsi savo tėvų Dievo sandoros.</verse>
				<verse number="33">Jozijas pašalino visus stabus iš visų Izraelio kraštų ir įsakė visiems Izraelyje tarnauti Viešpačiui, jų tėvų Dievui. Kol jis buvo gyvas, jie nepasitraukė nuo Viešpaties.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="35">
				<verse number="1">Jozijas šventė Jeruzalėje Paschą Viešpaties garbei. Jie papjovė Paschos avinėlį pirmojo mėnesio keturioliktą dieną.</verse>
				<verse number="2">Jis paskirstė kunigams pareigas ir juos padrąsino tarnauti Viešpaties namuose.</verse>
				<verse number="3">Jis sakė levitams, kurie mokė izraelitus ir buvo pasišventę Viešpačiui: ‘‘Įneškite šventąją skrynią į namus, kuriuos pastatė Dovydo sūnus Saliamonas, Izraelio karalius; jums nebereikia jos nešioti ant pečių. Tarnaukite Viešpačiui, savo Dievui, ir Jo tautai Izraeliui.</verse>
				<verse number="4">Pasiruoškite pagal savo tėvų namus ir skyrius, kaip nustatyta Izraelio karaliaus Dovydo ir jo sūnaus Saliamono.</verse>
				<verse number="5">Stovėkite šventykloje ten, kur sustojusios jūsų brolių tėvų šeimos, kad kiekvienai šeimai tektų levitų šeimos skyrius;</verse>
				<verse number="6">papjaukite Paschos avinėlį, pasišventinkite ir paruoškite jį savo broliams, kad jie galėtų išpildyti tai, ką Viešpats kalbėjo Mozei’‘.</verse>
				<verse number="7">Jozijas davė tautai trisdešimt tūkstančių avinėlių Paschos aukai ir tris tūkstančius jaučių iš karaliaus turto.</verse>
				<verse number="8">Kunigaikščiai noriai davė žmonėms, kunigams ir levitams. Dievo namų vyresnieji: Helkijas, Zacharijas ir Jehielis davė kunigams du tūkstančius šešis šimtus avių ir tris šimtus jaučių aukojimui.</verse>
				<verse number="9">Konanijas ir jo broliai Šemajas bei Netanelis, taip pat Hašabijas, Jejelis ir Jehozabadas, levitų viršininkai, davė levitams penkis tūkstančius avinėlių Paschos aukai ir penkis šimtus jaučių.</verse>
				<verse number="10">Tarnavimo metu kunigai sustojo savo vietose ir levitai pagal savo skyrius, kaip karalius įsakė.</verse>
				<verse number="11">Jie papjovė Paschai avinėlį, ir kunigai ėmė kraują iš jų, šlakstė, o levitai nulupo kailį.</verse>
				<verse number="12">Kas buvo skirta deginamajai aukai, buvo atidėta į šalį ir paskirstyta tautos šeimoms, kad jie aukotų Viešpačiui, kaip parašyta Mozės knygoje; taip pat paskirstė ir galvijus.</verse>
				<verse number="13">Jie kepė Paschos avinėlį ugnyje, kaip reikalavo nuostatai, o kitas šventas aukas virė puoduose bei katiluose ir skubiai išdalino visiems žmonėms.</verse>
				<verse number="14">Po to jie paruošė maistą sau ir kunigams, nes kunigai, aaronitai, iki nakties degino deginamąsias aukas ir taukus.</verse>
				<verse number="15">Giedotojai, Asafo sūnūs, stovėjo savo vietoje, kaip buvo įsakę Dovydas, Asafas, Hemanas ir Jedutūnas, karaliaus regėtojas; vartininkai stovėjo prie jiems skirtų vartų, jiems nereikėjo palikti tarnavimo, nes jų broliai levitai jiems viską paruošė.</verse>
				<verse number="16">Taip tą dieną buvo atliktas visas tarnavimas Viešpačiui: Paschos šventimas ir deginamųjų aukų aukojimas ant Viešpaties aukuro, laikantis karaliaus Jozijo įsakymo.</verse>
				<verse number="17">Izraelitai, kurie buvo susirinkę, šventė Paschą ir Neraugintos duonos šventę septynias dienas.</verse>
				<verse number="18">Tokios Paschos Izraelis nebuvo šventęs nuo pranašo Samuelio dienų; joks Izraelio karalius nebuvo šventęs Paschos taip, kaip Jozijas­su kunigais, levitais, visu Judu, Izraeliu ir Jeruzalės gyventojais.</verse>
				<verse number="19">Ta Pascha buvo švęsta aštuonioliktaisiais Jozijo karaliavimo metais.</verse>
				<verse number="20">Jozijui atstačius šventyklą, Egipto karalius Nechas išėjo prieš Karchemišą prie Eufrato. Jozijas išėjo priešais jį.</verse>
				<verse number="21">Nekojas siuntė pas jį pasiuntinių, sakydamas: ‘‘Kas man ir tau, Judo karaliau? Ne prieš tave einu šiandien, bet prieš tą, su kuriuo kariauju. Dievas įsakė man skubėti. Nesipriešink Dievui, kuris yra su manimi, kad Jis tavęs nepražudytų’‘.</verse>
				<verse number="22">Tačiau Jozijas nekreipė dėmesio į jo kalbą ir pasiruošė kovai. Jis nepaklausė Nekojo žodžių, nors jie buvo iš Dievo lūpų, ir atėjo kariauti į Megido lygumą.</verse>
				<verse number="23">Šauliai pataikė į karalių Joziją, ir jis įsakė savo tarnams: ‘‘Išvežkite mane iš kovos lauko, nes aš esu sunkiai sužeistas’‘.</verse>
				<verse number="24">Jo tarnai, perkėlę jį iš kovos vežimo į kitą, nugabeno į Jeruzalę, kur jis mirė. Jį palaidojo jo tėvų kapuose. Visas Judas ir Jeruzalė apraudojo Joziją.</verse>
				<verse number="25">Ir Jeremijas apraudojo Joziją, ir visi giedotojai ir giedotojos mini Joziją savo raudose iki šios dienos, ir tai tapo nuostatu Izraeliui. Jos yra surašytos raudų knygoje.</verse>
				<verse number="26">Kiti Jozijo darbai ir jo geradarystės vykdant Viešpaties įstatymus</verse>
				<verse number="27">nuo pradžios iki galo surašyti Izraelio ir Judo karalių knygoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="36">
				<verse number="1">Tada krašto žmonės paskelbė karaliumi Jozijo sūnų Jehoachazą jo tėvo vieton Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="2">Jehoachazas, pradėdamas karaliauti, buvo dvidešimt trejų metų ir tris mėnesius karaliavo Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="3">Egipto karalius pašalino jį nuo sosto Jeruzalėje ir uždėjo kraštui piniginę duoklę: šimtą talentų sidabro ir talentą aukso.</verse>
				<verse number="4">Egipto karalius padarė Jehoachazo brolį Eliakimą Judo karaliumi Jeruzalėje ir pakeitė jo vardą į Jehojakimą. Jo brolį Jehoachazą Nekojas nusivedė į Egiptą.</verse>
				<verse number="5">Jehojakimas, pradėdamas karaliauti, buvo dvidešimt penkerių metų ir vienuolika metų karaliavo Jeruzalėje. Jis darė pikta Viešpaties, savo Dievo, akyse.</verse>
				<verse number="6">Prieš jį atėjo Babilono karalius Nebukadnecaras, sukaustė jį grandinėmis ir nusivedė į Babiloną.</verse>
				<verse number="7">Nebukadnecaras parsigabeno į Babiloną ir Viešpaties namų indus ir padėjo juos savo šventykloje.</verse>
				<verse number="8">Visi kiti Jehojakimo darbai ir jo nusikaltimai yra surašyti Izraelio ir Judo karalių knygoje. Jo sūnus Joachinas karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="9">Jehojachinas, pradėdamas karaliauti, buvo aštuoniolikos metų ir karaliavo Jeruzalėje tris mėnesius ir dešimt dienų. Jis darė pikta Viešpaties akyse.</verse>
				<verse number="10">Pavasarį karalius Nebukadnecaras atsiuntė ir išvedė jį į Babiloną kartu su brangiausiais Viešpaties namų indais. Jo brolį Zedekiją paskyrė Judo karaliumi.</verse>
				<verse number="11">Zedekijas pradėjo karaliauti, būdamas dvidešimt vienerių metų, ir karaliavo Jeruzalėje vienuolika metų.</verse>
				<verse number="12">Jis darė pikta Viešpaties, savo Dievo, akyse ir nenusižemino prieš pranašą Jeremiją, kuris kalbėjo Viešpaties žodžius.</verse>
				<verse number="13">Be to, jis dar sukilo prieš karalių Nebukadnecarą, kuris jį buvo prisaikdinęs Dievo vardu. Jis tapo kietasprandis ir kietaširdis ir nesigręžė į Viešpatį, Izraelio Dievą.</verse>
				<verse number="14">Visi vyresnieji kunigai ir tauta labai nusikalto. Jie mėgdžiojo pagonių bjaurystes ir suteršė Viešpaties namus, kuriuos Jis buvo pašventinęs Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="15">Viešpats, jų tėvų Dievas, nuo ankstaus ryto siuntė pas juos savo pasiuntinius, nes Jis gailėjosi savo tautos ir savo buveinės.</verse>
				<verse number="16">Bet jie tyčiojosi iš Dievo ir Jo pasiuntinių, niekino Jo pranašus ir Jo žodžius, kol pagaliau Viešpaties rūstybė išsiliejo tautai ir nebebuvo išsigelbėjimo.</verse>
				<verse number="17">Jis atvedė prieš juos chaldėjų karalių, kuris išžudė Judo jaunuolius šventyklos namuose ir nepagailėjo nei jaunuolio, nei mergaitės, nei seno; visus Jis atidavė į jo rankas.</verse>
				<verse number="18">Taip pat visus Dievo namų reikmenis, didelius ir mažus, ir Viešpaties namų, karaliaus bei jo vyresniųjų turtus jis išgabeno į Babiloną.</verse>
				<verse number="19">Po to jie sudegino Dievo namus, sugriovė Jeruzalės sienas, sudegino visus rūmus, o brangius daiktus sunaikino.</verse>
				<verse number="20">Išlikusius gyvus išsivedė į Babiloną; jie tapo jo ir jo sūnų vergais iki persų karalystės įsigalėjimo,</verse>
				<verse number="21">kad įvyktų Viešpaties žodis, paskelbtas Jeremijo. Visą tą laiką žemė buvo negyvenama ir ilsėjosi septyniasdešimt metų.</verse>
				<verse number="22">Kad įvyktų Viešpaties žodis, paskelbtas Jeremijo, pirmaisiais persų karaliaus Kyro metais Viešpats paragino persų karalių Kyrą, kad jis visoje savo karalystėje paskelbtų žodžiu ir raštu:</verse>
				<verse number="23">‘‘Taip sako persų karalius Kyras: ‘Visas žemės karalystes man atidavė Viešpats, dangaus Dievas; Jis man pavedė atstatyti Jo namus Jeruzalėje, kuri yra Jude. Kas iš jūsų yra iš Jo tautos, Viešpats, jo Dievas, tebūna su juo ir jis teeina’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="15">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Pirmaisiais persų karaliaus Kyro metais, kad įvyktų Jeremijo paskelbtas Viešpaties žodis, Viešpats paragino persų karalių Kyrą, kad jis paskelbtų visoje karalystėje žodžiu ir raštu:</verse>
				<verse number="2">‘‘Taip sako persų karalius Kyras: ‘Viešpats, dangaus Dievas, atidavė man visas žemės karalystes; Jis pavedė man atstatyti Jo namus Jeruzalėje, kuri yra Jude.</verse>
				<verse number="3">Kas iš jūsų yra iš Jo tautos, jo Dievas tebūna su juo ir tegrįžta jis į Jeruzalę, kuri yra Jude, ir tegul stato Viešpaties, Izraelio Dievo, kuris yra Jeruzalėje, namus.</verse>
				<verse number="4">Visose vietose, kur jis begyventų, pasilikusieji žmonės tepadeda jam sidabru ir auksu, manta ir gyvuliais bei laisvos valios auka Dievo namams Jeruzalėje’ ‘‘.</verse>
				<verse number="5">Tuomet Judo ir Benjamino šeimų vyresnieji, kunigai, levitai ir visi, kurių dvasia buvo Dievo sužadinta, pakilo eiti statyti Viešpaties namų Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="6">Visi aplinkiniai gyventojai juos parėmė sidabriniais ir auksiniais indais, manta, gyvuliais ir brangiomis dovanomis.</verse>
				<verse number="7">Karalius Kyras atidavė Viešpaties namų reikmenis, kuriuos Nebukadnecaras buvo atgabenęs iš Jeruzalės ir padėjęs savo dievo namuose.</verse>
				<verse number="8">Persų karalius Kyras juos perdavė per savo iždininką Mitredatą, kuris juos suskaitė ir atidavė Judo kunigaikščiui Šešbacarui:</verse>
				<verse number="9">trisdešimt auksinių dubenų, tūkstantį sidabrinių dubenų, dvidešimt devynis peilius,</verse>
				<verse number="10">trisdešimt auksinių taurių, keturis šimtus dešimt sidabrinių taurių ir tūkstantį kitokių indų.</verse>
				<verse number="11">Visų auksinių ir sidabrinių indų buvo penki tūkstančiai keturi šimtai. Visa tai paėmė Šešbacaras, belaisviams grįžtant iš Babilono į Jeruzalę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Tie yra krašto žmonės, kurie grįžo iš nelaisvės, iš tų, kuriuos Babilono karalius Nebukadnecaras buvo ištrėmęs į Babiloną. Jie sugrįžo į Jeruzalę bei Judą, kiekvienas į savo miestą.</verse>
				<verse number="2">Su Zorobabeliu grįžo Jozuė, Nehemija, Seraja, Reelaja, Mordechajas, Bilšanas, Misparas, Bigvajas, Rehumas, Baana. Izraelio tautos vyrų skaičius toks:</verse>
				<verse number="3">Parošo palikuonių­du tūkstančiai šimtas septyniasdešimt du;</verse>
				<verse number="4">Šefatijos­trys šimtai septyniasdešimt du;</verse>
				<verse number="5">Aracho­septyni šimtai septyniasdešimt penki;</verse>
				<verse number="6">Pahat Moabo palikuonių iš Jozuės ir Joabo giminės­du tūkstančiai aštuoni šimtai dvylika;</verse>
				<verse number="7">Elamo­tūkstantis du šimtai penkiasdešimt keturi;</verse>
				<verse number="8">Zatuvo­devyni šimtai keturiasdešimt penki;</verse>
				<verse number="9">Zakajo­septyni šimtai šešiasdešimt;</verse>
				<verse number="10">Banio­šeši šimtai keturiasdešimt du;</verse>
				<verse number="11">Bebajo­šeši šimtai dvidešimt trys;</verse>
				<verse number="12">Azgado­tūkstantis du šimtai dvidešimt du;</verse>
				<verse number="13">Adonikamo­šeši šimtai šešiasdešimt šeši;</verse>
				<verse number="14">Bigvajo­du tūkstančiai penkiasdešimt šeši;</verse>
				<verse number="15">Adino­keturi šimtai penkiasdešimt keturi;</verse>
				<verse number="16">Atero palikuonių iš Jehizkijos­ devyniasdešimt aštuoni;</verse>
				<verse number="17">Becajo­trys šimtai dvidešimt trys;</verse>
				<verse number="18">Joros­šimtas dvylika;</verse>
				<verse number="19">Hašumo­du šimtai dvidešimt trys;</verse>
				<verse number="20">Gibaro­devyniasdešimt penki;</verse>
				<verse number="21">Betliejaus vyrų­šimtas dvidešimt trys;</verse>
				<verse number="22">Netofos vyrų­penkiasdešimt šeši;</verse>
				<verse number="23">Anatoto vyrų­šimtas dvidešimt aštuoni;</verse>
				<verse number="24">Azmaveto vyrų­keturiasdešimt du;</verse>
				<verse number="25">Kirjat Arimo, Kefyros ir Beeroto vyrų­septyni šimtai keturiasdešimt trys;</verse>
				<verse number="26">Ramos ir Gebos vyrų­šeši šimtai dvidešimt vienas;</verse>
				<verse number="27">Michmašo vyrų­šimtas dvidešimt du;</verse>
				<verse number="28">Betelio ir Ajo vyrų­du šimtai dvidešimt trys;</verse>
				<verse number="29">Nebojo palikuonių­penkiasdešimt du;</verse>
				<verse number="30">Magbišo­šimtas penkiasdešimt šeši;</verse>
				<verse number="31">kito Elamo­tūkstantis du šimtai penkiasdešimt keturi;</verse>
				<verse number="32">Harimo­trys šimtai dvidešimt;</verse>
				<verse number="33">Lodo, Hadido ir Onojo­septyni šimtai dvidešimt penki;</verse>
				<verse number="34">Jericho­trys šimtai keturiasdešimt penki;</verse>
				<verse number="35">Senavos­trys tūkstančiai šeši šimtai trisdešimt.</verse>
				<verse number="36">Kunigų: Jedajos palikuonių iš Jozuės namų­devyni šimtai septyniasdešimt trys;</verse>
				<verse number="37">Imero­tūkstantis penkiasdešimt du;</verse>
				<verse number="38">Pašhūro­tūkstantis du šimtai keturiasdešimt septyni;</verse>
				<verse number="39">Harimo­tūkstantis septyniolika.</verse>
				<verse number="40">Levitų: Jozuės ir Kadmielio palikuonių iš Hodavijos sūnų­septyniasdešimt keturi.</verse>
				<verse number="41">Giedotojų: Asafo palikuonių­ šimtas dvidešimt aštuoni.</verse>
				<verse number="42">Vartininkų: Šalumo, Atero, Talmono, Akubo, Hatitos ir Šobajo palikuonių­iš viso šimtas trisdešimt devyni.</verse>
				<verse number="43">Šventyklos tarnai: Cihos, Hasufos, Tabaoto,</verse>
				<verse number="44">Keroso, Siacho, Padono,</verse>
				<verse number="45">Lebanos, Hagabos, Akubo,</verse>
				<verse number="46">Hagabo, Šalmajo, Hanano,</verse>
				<verse number="47">Gidelio, Gaharo, Reajos,</verse>
				<verse number="48">Recino, Nekodos, Gazamo,</verse>
				<verse number="49">Uzos, Paseaho, Besajo,</verse>
				<verse number="50">Asnos, Meunimo, Nefusimo,</verse>
				<verse number="51">Bakbuko, Hakufos, Harhūro,</verse>
				<verse number="52">Bacluto, Mehidos, Haršos,</verse>
				<verse number="53">Barkoso, Siseros, Temaho,</verse>
				<verse number="54">Neciacho ir Hatifos palikuonys.</verse>
				<verse number="55">Saliamono tarnų palikuonys: Sotajo, Sofereto, Perudos,</verse>
				<verse number="56">Jaalos, Darkono, Gidelio,</verse>
				<verse number="57">Šefatijos, Hatilo, Pocheret Cebaimo ir Amio palikuonys.</verse>
				<verse number="58">Šventyklos ir Saliamono tarnų palikuonių buvo trys šimtai devyniasdešimt du.</verse>
				<verse number="59">Šitie atvyko iš Tel Melacho, Tel Haršo, Kerubo, Adono ir Imero, bet negalėjo įrodyti savo tėvų ir savo kilmės, ar jie buvo kilę iš Izraelio:</verse>
				<verse number="60">Delajos, Tobijos ir Nekodos palikuonių­šeši šimtai penkiasdešimt du.</verse>
				<verse number="61">Kunigai: Hobajos, Hakoco ir Barzilajaus (jis buvo vedęs vieną iš gileadiečo Barzilajaus dukterų ir buvo vadinamas jų vardu) palikuonys.</verse>
				<verse number="62">Jie ieškojo savo vardų giminių sąrašuose, tačiau jų nesurado; todėl buvo atskirti nuo kunigystės kaip susitepę.</verse>
				<verse number="63">Tiršata uždraudė jiems valgyti labai šventą maistą, kol atsiras kunigas su Urimu ir Tumimu.</verse>
				<verse number="64">Iš viso žmonių buvo keturiasdešimt du tūkstančiai trys šimtai šešiasdešimt,</verse>
				<verse number="65">neskaičiuojant jų tarnų ir tarnaičių, kurių buvo septyni tūkstančiai trys šimtai trisdešimt septyni. Be to, jie turėjo du šimtus giedotojų.</verse>
				<verse number="66">Žirgų buvo septyni šimtai trisdešimt šeši, mulų­du šimtai keturiasdešimt penki,</verse>
				<verse number="67">kupranugarių­keturi šimtai trisdešimt penki, asilų­šeši tūkstančiai septyni šimtai dvidešimt.</verse>
				<verse number="68">Kai kurie šeimų vadai, atėję prie Viešpaties namų Jeruzalėje, davė savo noru aukų Dievo namams;</verse>
				<verse number="69">jie davė pagal savo išgales iždui šešiasdešimt vieną tūkstantį drachmų aukso, penkis tūkstančius minų sidabro ir šimtą apdarų kunigams.</verse>
				<verse number="70">Kunigai, levitai, tautos dalis, giedotojai, vartininkai ir šventyklos tarnai apsigyveno savo miestuose; ir visas Izraelis apsigyveno savo miestuose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Izraelitams apsigyvenus savuose miestuose, septintą mėnesį visi vieningai susirinko į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="2">Tada Jehocadako sūnus Jozuė su savo broliais kunigais ir Salatielio sūnus Zorobabelis su savo broliais atstatė Izraelio Dievo aukurą deginamosioms aukoms, kaip parašyta Dievo vyro Mozės įstatyme.</verse>
				<verse number="3">Jie atstatė aukurą jo senoje vietoje, nors ir bijojo aplinkui gyvenančių tautų. Jie kas rytą ir vakarą aukojo ant jo deginamąsias aukas Viešpačiui.</verse>
				<verse number="4">Jie šventė Palapinių šventę, kaip parašyta, ir kasdien aukojo deginamųjų aukų tiek, kiek buvo nustatyta tą dieną.</verse>
				<verse number="5">Be to, jie aukojo nuolatines deginamąsias, jauno mėnulio, visų metinių Viešpaties švenčių ir laisvos valios aukas Viešpačiui.</verse>
				<verse number="6">Septintojo mėnesio pirmąją dieną jie pradėjo aukoti Viešpačiui deginamąsias aukas, bet Viešpaties šventyklos pamatai dar nebuvo padėti.</verse>
				<verse number="7">Jie davė pinigų akmenskaldžiams ir statybininkams, o sidoniečiams ir Tyro gyventojams­ maisto, gėrimo ir aliejaus, kad jūra atgabentų kedro medžių iš Libano į Jopę, kaip jiems persų karalius Kyras buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="8">Po savo sugrįžimo antrųjų metų antrąjį mėnesį, Salatielio sūnus Zorobabelis ir Jehocadako sūnus Jozuė su visais savo broliais kunigais, levitais ir visais, grįžusiais iš nelaisvės į Jeruzalę, pradėjo ir paskyrė levitus, dvidešimties metų ir vyresnius, Viešpaties namų statybos darbams prižiūrėti.</verse>
				<verse number="9">Jozuė ir jo sūnūs bei broliai, Kadmielis ir jo sūnūs iš Judo sūnų, Henadado sūnūs, jų broliai ir levitai prižiūrėjo darbininkus Dievo namų statyboje.</verse>
				<verse number="10">Statybininkams padėjus Viešpaties šventyklos pamatus, kunigai, apsirengę savo rūbais, sustojo su trimitais rankose, o levitai, Asafo sūnūs, su cimbolais šlovino Viešpatį pagal Izraelio karaliaus Dovydo nurodymus.</verse>
				<verse number="11">Jie pakaitomis giedojo, šlovindami ir dėkodami Viešpačiui: ‘‘Jis yra geras, ir Jo gailestingumas Izraeliui amžinas’‘. Kai jie šlovino Viešpatį, visi žmonės garsiai šaukė, nes Viešpaties namų pamatai buvo padėti.</verse>
				<verse number="12">Daugelis kunigų, levitų ir šeimų vyresniųjų, kurie buvo seni žmonės ir savo akimis matė pirmuosius namus, garsiai verkė, matydami šių namų pamatus; tuo tarpu kiti garsiai šaukė iš džiaugsmo.</verse>
				<verse number="13">Nebuvo galima atskirti džiaugsmo šūksnių ir verkiančiųjų balso, nes žmonės garsiai šaukė ir garsas buvo girdimas toli.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Judo ir Benjamino priešai, išgirdę, kad grįžę tremtiniai stato šventyklą Viešpačiui, Izraelio Dievui,</verse>
				<verse number="2">atėjo pas Zorobabelį ir Izraelio šeimų vyresniuosius ir jiems sakė: ‘‘Mes norime statyti kartu su jumis, nes mes, kaip ir jūs, ieškome jūsų Dievo ir Jam aukojame nuo Asarhadono, Asirijos karaliaus, kuris mus čia atvedė, laikų’‘.</verse>
				<verse number="3">Zorobabelis, Jozuė ir kiti Izraelio šeimų vyresnieji jiems atsakė: ‘‘Netinka jums kartu su mumis statyti namus mūsų Dievui, mes vieni statysime Viešpačiui, Izraelio Dievui, kaip mums įsakė persų karalius Kyras’‘.</verse>
				<verse number="4">Krašto žmonės silpnino Judo žmones ir trukdė jiems statyti.</verse>
				<verse number="5">Jie papirko patarėjus, norėdami atgrasinti juos nuo jų tikslo per visas persų karaliaus Kyro dienas iki persų karaliaus Darijaus laikų.</verse>
				<verse number="6">Pradėjus karaliauti Ahasverui, jie parašė kaltinimą prieš Judo ir Jeruzalės gyventojus.</verse>
				<verse number="7">Artakserkso dienomis Bišlamas, Mitredatas, Tabeelis ir kiti jų bendrai parašė persų karaliui Artakserksui laišką. Laiškas buvo parašytas aramėjų kalba.</verse>
				<verse number="8">Patarėjas Rehumas ir raštininkas Šimšajas rašė karaliui Artakserksui tokio turinio laišką prieš Jeruzalę:</verse>
				<verse number="9">‘‘Patarėjas Rehumas, raštininkas Šimšajas ir kiti jų bendrai iš Dinajo, Afarsato, Tarpelio, Afaro, Erecho, Babilono, Sūzų, Dehavo, Elamo</verse>
				<verse number="10">ir kitų tautų, kurias didysis ir garbingasis Asnaparas atvedė ir įkurdino Samarijos miestuose ir kitose vietovėse šiapus upės’‘.</verse>
				<verse number="11">Tai nuorašas laiško, kurį jie pasiuntė: ‘‘Karaliui Artakserksui. Tavo tarnai, vyrai iš šiapus upės,</verse>
				<verse number="12">praneša karaliui, kad žydai, kurie iš tavo teritorijų atvyko pas mus, apsigyveno Jeruzalėje ir stato tą maištingą ir blogą miestą. Jie stato sienas ir stiprina pamatus.</verse>
				<verse number="13">Tebūna žinoma karaliui, kad jei tas miestas bus pastatytas ir jo sienos užbaigtos, jie nebemokės mokesčių, duoklės ir muito; karaliaus metinės pajamos dėl to sumažės.</verse>
				<verse number="14">Kadangi mes išlaikomi karaliaus rūmų ir nenorime, kad karaliaus garbė būtų pažeminta, todėl pasiuntėme pranešimą karaliui.</verse>
				<verse number="15">Tegul paieško žinių apie tą miestą savo tėvų metraščių knygose. Ten atrasi, kad tas miestas yra maištingas ir pavojingas karaliams bei kraštams. Maištai jame keliami nuo seno, todėl tas miestas ir buvo sugriautas.</verse>
				<verse number="16">Mes pranešame karaliui, kad jei tas miestas bus pastatytas ir jo sienos užbaigtos, tu neteksi valdų šioje upės pusėje’‘.</verse>
				<verse number="17">Karalius pasiuntė tokį atsakymą patarėjui Rehumui, raštininkui Šimšajui ir kitiems jų bendrams, kurie gyvena Samarijoje ir anapus upės: ‘‘Ramybė jums!</verse>
				<verse number="18">Jūsų atsiųstas laiškas buvo man perskaitytas.</verse>
				<verse number="19">Man įsakius, buvo ieškota ir rasta, kad tas miestas jau nuo seno sukildavo prieš karalius ir maištai bei vaidai kildavo jame.</verse>
				<verse number="20">Galingi karaliai viešpatavo Jeruzalėje ir valdė visą kraštą anapus upės; jiems mokėjo mokesčius, duoklę ir muitus.</verse>
				<verse number="21">Įsakykite tiems vyrams liautis statyti miestą, kol bus duotas jiems mano įsakymas.</verse>
				<verse number="22">Elkitės rūpestingai, kad karaliaus reikalai nenukentėtų’‘.</verse>
				<verse number="23">Kai karaliaus Artakserkso laiško nuorašas buvo perskaitytas Rehumui, raštininkui Šimšajui ir jų bendrams, jie skubiai nuėjo į Jeruzalę pas žydus ir jėga sustabdė statybą.</verse>
				<verse number="24">Dievo namų darbas Jeruzalėje sustojo ir nevyko iki antrųjų Persijos karaliaus Darijaus karaliavimo metų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Pranašas Agėjas ir Idojo sūnus Zacharija Izraelio Dievo vardu pranašavo žydams, kurie buvo Jude ir Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="2">Tada Salatielio sūnus Zorobabelis ir Jehocadako sūnus Jozuė pradėjo statyti Dievo namus Jeruzalėje; su jais buvo Dievo pranašai ir jiems padėjo.</verse>
				<verse number="3">Tuo laiku pas juos atėjo krašto šioje upės pusėje valdytojas Tatnajas ir Šetar Boznajas su savo bendrais ir jų klausė: ‘‘Kas jums įsakė statyti šituos namus ir taisyti šitas sienas?’‘</verse>
				<verse number="4">Mes atsakėme jiems, kuo vardu tie vyrai, kurie stato šitą pastatą.</verse>
				<verse number="5">Dievo akis buvo ant žydų vyresniųjų, todėl jie galėjo tęsti statybą, kol pranešimas pasieks Darijų ir bus gautas atsakymas šiuo reikalu.</verse>
				<verse number="6">Nuorašas laiško, kurį Tatnajas, krašto šioje upės pusėje valdytojas, Šetar Boznajas ir jų bendrai afarsakai, kurie buvo šiapus upės, pasiuntė karaliui Darijui:</verse>
				<verse number="7">‘‘Ramybė karaliui Darijui!</verse>
				<verse number="8">Tebūna karaliui žinoma, kad mes nuvykome į Judėją, prie didžiojo Dievo namų. Jie statomi iš didelių akmenų, sienose rąstai dedami. Šitas darbas vykdomas sparčiai ir klesti jų rankose.</verse>
				<verse number="9">Mes klausėme vyresniųjų: ‘Kas jums įsakė statyti šituos namus ir taisyti šitas sienas?’</verse>
				<verse number="10">Taip pat klausėme jų vardų, kad tau praneštume ir galėtume užrašyti jiems vadovaujančių vyrų vardus.</verse>
				<verse number="11">Jie atsakė: ‘Mes esame dangaus ir žemės Dievo tarnai ir atstatome namus, kurie prieš daugelį metų buvo pastatyti. Juos pastatė ir užbaigė garsus Izraelio karalius.</verse>
				<verse number="12">Bet kadangi mūsų tėvai užrūstino dangaus Dievą, Jis atidavė juos chaldėjui Nebukadnecarui, Babilono karaliui; jis sugriovė šituos namus, o tautą išvedė į Babiloną.</verse>
				<verse number="13">Tačiau pirmaisiais Babilono karaliaus Kyro metais karalius davė leidimą atstatyti šituos Dievo namus.</verse>
				<verse number="14">Taip pat ir auksinius bei sidabrinius Dievo namų indus, kuriuos Nebukadnecaras buvo išgabenęs iš Jeruzalės šventyklos į Babilono šventyklą, karalius Kyras paėmė iš Babilono šventyklos, perdavė Šešbacarui, kurį jis paskyrė valdytoju,</verse>
				<verse number="15">ir įsakė: ‘Imk šituos indus ir juos nugabenk į Jeruzalėje esančią šventyklą. Atstatykite Dievo namus buvusioje vietoje’.</verse>
				<verse number="16">Šešbacaras atvykęs padėjo Jeruzalėje Dievo namų pamatus. Nuo to laiko iki šiol jie tebestatomi ir dar nebaigti’.</verse>
				<verse number="17">Jei karalius mano esant reikalinga, tepaieško Babilone, karaliaus saugykloje, ar tikrai karalius Kyras davė įsakymą atstatyti Dievo namus Jeruzalėje, ir tegul karalius mums atsiunčia savo valią šituo reikalu’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Karalius Darijus įsakė ieškoti žinių Babilono knygų saugykloje.</verse>
				<verse number="2">Medų krašte Ekbatanos rūmuose buvo surastas ritinys, kuriame buvo taip parašyta:</verse>
				<verse number="3">‘‘Pirmaisiais karaliaus Kyro metais karalius davė įsakymą Jeruzalės Dievo namų reikalu: ‘Turi būti atstatyti namai, kur buvo aukojamos aukos, ir jiems turi būti padėti tvirti pamatai. Jų aukštis ir plotis turi būti šešiasdešimt uolekčių.</verse>
				<verse number="4">Turi būti trys eilės didelių akmenų ir viena eilė rąstų. Išlaidas apmokės karaliaus namai.</verse>
				<verse number="5">Auksiniai ir sidabriniai Dievo namų indai, kuriuos Nebukadnecaras buvo atgabenęs iš Jeruzalės šventyklos į Babiloną, turi būti nugabenti į Jeruzalėje statomą šventyklą, į savo vietą, ir padėti Dievo namuose’ ‘‘.</verse>
				<verse number="6">‘‘Dabar, Tatnajau, valdytojau anapus upės, Šetar Boznajau ir jūsų bendrai afarsakai anapus upės, atsitraukite nuo jų.</verse>
				<verse number="7">Palikite Dievo namų darbą. Netrukdykite žydų valdytojui ir vyresniesiems statyti Dievo namų jų buvusioje vietoje.</verse>
				<verse number="8">Be to, įsakau, kad jūs padengtumėte žydų vyresniesiems visas Dievo namų išlaidas iš karaliaus turtų, iš mokesčių, surenkamų anapus upės, kad jų darbas nebūtų trukdomas.</verse>
				<verse number="9">Ko tik reikia dangaus Dievui deginamosioms aukoms: jaučių, avinų, ėriukų, kviečių, druskos, vyno ir aliejaus, kaip pasakys Jeruzalėje esą kunigai, privalote jiems kasdien nedelsiant suteikti,</verse>
				<verse number="10">kad jie aukotų malonaus kvapo aukas dangaus Dievui ir melstųsi už karaliaus ir jo vaikų gyvybę.</verse>
				<verse number="11">Be to, aš įsakiau, kad kiekvienas, kuris sulaužys šitą įsakymą, bus prikaltas prie ištraukto iš jo namų rąsto, o jo namai paversti griuvėsių krūva.</verse>
				<verse number="12">O Dievas, kuris ten paskyrė savo vardui buveinę, tepašalina kiekvieną karalių ir tautą, kurie išdrįstų priešintis tam įsakymui ir siektų sunaikinti Jeruzalėje Dievo namus. Aš, Darijus, daviau įsakymą ir jis turi būti nedelsiant vykdomas’‘.</verse>
				<verse number="13">Tada krašto šiapus upės valdytojas Tatnajas, Šetar Boznajas ir jų bendrai nedelsiant įvykdė karaliaus Darijaus įsakymą.</verse>
				<verse number="14">Žydų vyresnieji statė šventyklą, ir jiems sekėsi pagal pranašų Agėjo ir Idojo sūnaus Zacharijos pranašystes. Jie statė ir užbaigė įsakius Izraelio Dievui ir persų karaliams Kyrui, Darijui ir Artakserksui.</verse>
				<verse number="15">Namai buvo užbaigti šeštaisiais karaliaus Darijaus karaliavimo metais, Adaro mėnesio trečią dieną.</verse>
				<verse number="16">Tuomet izraelitai, kunigai, levitai ir visi, sugrįžę iš nelaisvės, su džiaugsmu pašventino Dievo namus.</verse>
				<verse number="17">Pašventindami Dievo namus, jie aukojo šimtą jaučių, du šimtus avinų, keturis šimtus ėriukų ir auką už nuodėmę, už visą Izraelį­dvylika ožių pagal Izraelio giminių skaičių.</verse>
				<verse number="18">Kunigai buvo paskirstyti skyriais ir levitai pagal jų pareigas, kad tarnautų Dievui Jeruzalėje, kaip parašyta Mozės knygoje.</verse>
				<verse number="19">Pirmo mėnesio keturioliktą dieną grįžę tremtiniai šventė Paschą.</verse>
				<verse number="20">Visi kunigai ir levitai buvo apsivalę ir švarūs. Jie pjovė Paschos avinėlį visiems grįžusiems tremtiniams, savo broliams kunigams ir sau.</verse>
				<verse number="21">Paschos avinėlį valgė grįžusieji iš tremties izraelitai ir visi, kurie buvo atsiskyrę nuo krašto pagonių nešvaros ir prisijungę prie jų, kad ieškotų Viešpaties, Izraelio Dievo.</verse>
				<verse number="22">Septynias dienas jie džiaugsmingai šventė Neraugintos duonos šventę, nes Viešpats suteikė jiems džiaugsmo ir palenkė į juos Asirijos karaliaus širdį, kad sustiprintų juos Izraelio Dievo namų statyboje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Po šitų įvykių, persų karaliui Artakserksui karaliaujant, atėjo Ezra, sūnus Serajos, sūnaus Azarijos, sūnaus Hilkijos,</verse>
				<verse number="2">sūnaus Šalumo, sūnaus Cadoko, sūnaus Ahitubo,</verse>
				<verse number="3">sūnaus Amarijos, sūnaus Azarijos, sūnaus Merajoto,</verse>
				<verse number="4">sūnaus Zerachijos, sūnaus Uzio, sūnaus Bukio,</verse>
				<verse number="5">sūnaus Abišūvos, sūnaus Finehaso, sūnaus Eleazaro, sūnaus vyriausiojo kunigo Aarono.</verse>
				<verse number="6">Šitas Ezra išėjo iš Babilono; jis buvo geras žinovas Mozės įstatymo, kurį davė Viešpats, Izraelio Dievas. Karalius suteikė jam viską, ko jis prašė, nes Viešpaties, jo Dievo, ranka buvo su juo.</verse>
				<verse number="7">Karaliaus Artakserkso septintaisias metais į Jeruzalę su juo išėjo kai kurie izraelitai, kunigai, levitai, giedotojai, vartininkai ir šventyklos tarnai.</verse>
				<verse number="8">Jis atėjo į Jeruzalę septintų karaliaus metų penktą mėnesį.</verse>
				<verse number="9">Ezra išėjo iš Babilono pirmo mėnesio pirmą dieną, o penkto mėnesio pirmą dieną jis atėjo į Jeruzalę, nes gera Dievo ranka buvo ant jo.</verse>
				<verse number="10">Ezra paruošė savo širdį tyrinėti Viešpaties įstatymą, jį vykdyti ir mokyti Izraelyje jo nuostatų ir teisės.</verse>
				<verse number="11">Tai yra nuorašas laiško, kurį Artakserksas davė kunigui Ezrai, kuris buvo Viešpaties įsakymų ir Jo nuostatų Izraelyje žinovas:</verse>
				<verse number="12">‘‘Artakserksas, karalių karalius, kunigui Ezrai, dangaus Dievo įstatymo žinovui.</verse>
				<verse number="13">Aš įsakiau, kad kiekvienas izraelitas, kunigas bei levitas mano karalystėje gali vykti savo noru į Jeruzalę drauge su tavimi,</verse>
				<verse number="14">nes tu esi karaliaus ir jo septynių patarėjų siunčiamas į Judą ir Jeruzalę nustatyti, ar vykdomas tavo Dievo įstatymas, kuris yra tavo rankoje.</verse>
				<verse number="15">Tu nugabensi sidabrą ir auksą, kurį karalius ir jo patarėjai padovanojo Izraelio Dievui, kurio buveinė yra Jeruzalėje,</verse>
				<verse number="16">taip pat sidabrą ir auksą, kurį tu gausi Babilono krašte, kartu su tautos ir kunigų dovanomis, kurias jie padovanos savo Dievo namams, esantiems Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="17">Nedelsdamas nupirk už tuos pinigus jaučių, avių, ėriukų ir kartu su jiems priklausančiomis duonos bei geriamosiomis aukomis aukok ant aukuro jūsų Dievo namuose Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="18">Su likusiu sidabru ir auksu daryk, kas tau ir tavo broliams atrodys reikalinga, pagal jūsų Dievo valią.</verse>
				<verse number="19">Indus, kurie tau perduodami tavo Dievo namų reikalams, padėk priešais Jeruzalės Dievą.</verse>
				<verse number="20">Visa kita, ko reikės tavo Dievo namams, jei matysi esant reikalinga, paimk iš karaliaus iždo sandėlių.</verse>
				<verse number="21">Aš, karalius Artakserksas, įsakiau visiems iždininkams anapus upės: ‘Ko tik kunigas Ezra, dangaus Dievo įstatymo žinovas, iš jūsų reikalaus, nedelsdami duokite.</verse>
				<verse number="22">Iki šimto talentų sidabro, šimto saikų kviečių, šimto batų vyno, šimto batų aliejaus ir neribotą kiekį druskos.</verse>
				<verse number="23">Ko tik reikalaus dangaus Dievas, privalote padaryti Dievo namams, kad Jo rūstybė nepaliestų karaliaus ir jo sūnų.</verse>
				<verse number="24">Taip pat pranešu jums, kad neleidžiu apdėti jokiais mokesčiais kunigų, levitų, giedotojų, vartininkų ir šventyklos tarnų’.</verse>
				<verse number="25">O tu, Ezra, Dievo duota išmintimi paskirk mokytojų ir teisėjų, kurie teistų anapus upės gyvenančius žmones, pažįstančius tavo Dievo įstatymą; o kurie tų įstatymų nepažįsta, tuos pamokyk.</verse>
				<verse number="26">Kas nevykdys tavo Dievo ar karaliaus įstatymo, tas turi būti baudžiamas mirtimi, ištrėmimu, turto atėmimu arba kalėjimu’‘.</verse>
				<verse number="27">Garbė Viešpačiui, mūsų tėvų Dievui, kuris įdėjo tai į karaliaus širdį, kad Viešpaties namai Jeruzalėje būtų pagerbti.</verse>
				<verse number="28">Jis man suteikė malonę karaliaus, jo patarėjų ir galingų karaliaus kunigaikščių akyse. Aš buvau padrąsintas, kai Viešpaties, mano Dievo, ranka buvo ant manęs ir surinkau Izraelio vyresniuosius, kad jie eitų su manimi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Sąrašas šeimų vyresniųjų pagal jų kilmę, kurie, karaliui Artakserksui viešpataujant, išėjo su manimi iš Babilono:</verse>
				<verse number="2">iš Finehaso palikuonių­Geršomas, iš Itamaro­Danielius, iš Dovydo­Hatušas,</verse>
				<verse number="3">iš Šechanijos sūnų, Parošo palikuonių,­Zacharija, kartu su juo buvo užrašyta šimtas penkiasdešimt vyrų;</verse>
				<verse number="4">iš Pahat Moabo­Zerachijos sūnus Eljehoenajas ir su juo du šimtai vyrų;</verse>
				<verse number="5">iš Šechanijos­Jahazielio sūnus ir su juo trys šimtai vyrų;</verse>
				<verse number="6">iš Adino­Jehonatano sūnus Ebedas ir su juo penkiasdešimt vyrų;</verse>
				<verse number="7">iš Elamo­Atalijos sūnus Izaija ir su juo septyniasdešimt vyrų;</verse>
				<verse number="8">iš Šefatijos­Mykolo sūnus Zebadija ir su juo aštuoniasdešimt vyrų;</verse>
				<verse number="9">iš Joabo­Jehielio sūnus Abdija ir su juo du šimtai aštuoniolika vyrų;</verse>
				<verse number="10">iš Šelomito­Josifijos sūnus ir su juo šešiasdešimt vyrų;</verse>
				<verse number="11">iš Bebajo­Bebajo sūnus Zacharija ir su juo dvidešimt aštuoni vyrai;</verse>
				<verse number="12">iš Azgado­Hakatano sūnus Johananas ir su juo šimtas dešimt vyrų;</verse>
				<verse number="13">iš Adonikamo sūnų­Elifeletas, Jejelis, Šemaja ir su jais šešiasdešimt vyrų, kurie buvo paskutinieji;</verse>
				<verse number="14">iš Bigvajo­Utajas, Zabudas ir su jais septyniasdešimt vyrų.</verse>
				<verse number="15">Aš juos sušaukiau prie upės, tekančios į Ahavą. Ten mes pasilikome palapinėje tris dienas. Aš apžiūrėjau žmones ir kunigus, tačiau tarp jų neradau nė vieno levito.</verse>
				<verse number="16">Tada aš pasikviečiau vyresniuosius: Eliezerą, Arielį, Semają, Elnataną, Jaribą, Elnataną, Nataną, Zachariją, Mešulamą, ir mokytojus: Jehojaribą ir Elnataną.</verse>
				<verse number="17">Juos pasiunčiau pas Idoją, Kasifijos vietovės vyresnįjį, prašydamas atsiųsti mums žmonių, kurie tarnautų Dievo namuose.</verse>
				<verse number="18">Gera mūsų Dievo ranka buvo ant mūsų, ir jie atsivedė išmintingą vyrą iš palikuonių Machlio, sūnaus Levio, sūnaus Izraelio,­Šerebiją su jo sūnumis ir broliais, aštuoniolika vyrų;</verse>
				<verse number="19">iš Merario palikuonių­Hašabiją ir Izaiją su jo broliais ir sūnumis, dvidešimt vyrų;</verse>
				<verse number="20">ir šventyklos tarnų, kuriuos Dovydas ir kunigaikščiai buvo paskyrę tarnais levitams, buvo du šimtai dvidešimt vyrų.</verse>
				<verse number="21">Prie Ahavos upės paskelbiau pasninką, kad nusižemintume prieš savo Dievą ir melstume laimingo kelio sau, savo vaikams ir savo turtui.</verse>
				<verse number="22">Aš gėdijausi prašyti iš karaliaus karių ir raitelių, kad jie mus apgintų nuo užpuolikų kelyje, nes buvau pasakęs karaliui: ‘‘Mūsų Dievo ranka yra ant visų, kurie Jo ieško, bet Jo rūstybė ir galia prieš tuos, kurie Jį apleidžia’‘.</verse>
				<verse number="23">Mes pasninkavome ir meldėme savo Dievo dėl šito, ir Jis išklausė mus.</verse>
				<verse number="24">Aš parinkau iš vyresniųjų kunigų dvylika vyrų: Šerebiją, Hašabiją ir su jais dešimt jų brolių,</verse>
				<verse number="25">ir pasvėriau jiems sidabrą, auksą ir indus, Dievo namams skirtas dovanas, kurias paaukojo karalius, jo patarėjai, jo kunigaikščiai ir izraelitai.</verse>
				<verse number="26">Aš padaviau jiems šešis šimtus penkiasdešimt talentų sidabro, sidabrinių indų, sveriančių šimtą talentų, šimtą talentų aukso,</verse>
				<verse number="27">dvidešimt auksinių taurių tūkstančio drachmų vertės ir du indus iš geriausio, blizgančio kaip auksas, vario</verse>
				<verse number="28">ir tariau: ‘‘Jūs esate šventi Viešpačiui, indai taip pat šventi. Sidabras ir auksas yra laisvos valios aukos Viešpačiui, jūsų tėvų Dievui.</verse>
				<verse number="29">Budėkite ir saugokite tai, kol pasversite Jeruzalėje, Viešpaties namuose, kunigų, levitų ir Izraelio giminių vadų akivaizdoje’‘.</verse>
				<verse number="30">Kunigai ir levitai paėmė pasvertą sidabrą, auksą ir indus, kuriuos jie turėjo nugabenti į Jeruzalę, į Dievo namus.</verse>
				<verse number="31">Pirmo mėnesio dvyliktą dieną išėjome nuo Ahavos upės Jeruzalės link. Dievo ranka buvo ant mūsų, ir Jis saugojo mus nuo priešų ir užpuolikų.</verse>
				<verse number="32">Atėję į Jeruzalę, ten pasilikome tris dienas.</verse>
				<verse number="33">Ketvirtą dieną sidabras, auksas ir indai buvo pasverti Dievo namuose ir perduoti kunigui Meremotui, Ūrijos sūnui; su juo buvo Finehaso sūnus Eleazaras ir levitai: Jozuės sūnus Jehozabadas ir Binujo sūnus Noadija.</verse>
				<verse number="34">Viskas buvo suskaičiuota, pasverta ir surašyta.</verse>
				<verse number="35">Sugrįžę iš nelaisvės tremtiniai aukojo deginamąsias aukas Izraelio Dievui: dvylika jaučių už visą Izraelį, devyniasdešimt šešis avinus, septyniasdešimt septynis ėriukus, dvylika ožių aukai už nuodėmę; tai buvo deginamoji auka Viešpačiui.</verse>
				<verse number="36">Jie įteikė karaliaus įsakymus vietininkams ir krašto šiapus upės valdytojams, o šitie teikė paramą tautai ir Dievo namams.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Po to prie manęs priėjo kunigaikščiai ir kalbėjo: ‘‘Izraelio tauta, kunigai ir levitai neatsiskyrė nuo šio krašto tautų: kanaaniečių, hetitų, perizų, jebusiečių, amonitų, moabitų, egiptiečių bei amoritų ir jų daromų bjaurysčių.</verse>
				<verse number="2">Jie ir jų vaikai ima į žmonas jų dukteris. Tuo būdu šventa sėkla susimaišė su krašto tautomis. Kunigaikščiai ir vyresnieji buvo pirmieji šiame nusikaltime’‘.</verse>
				<verse number="3">Išgirdęs visa tai, perplėšiau savo drabužį ir apsiaustą, roviau galvos ir barzdos plaukus ir sėdėjau sukrėstas.</verse>
				<verse number="4">Tuomet susirinko prie manęs visi, kurie drebėjo prieš Izraelio Dievo žodžius dėl tremtinių neištikimybės. O aš sėdėjau sukrėstas iki vakarinės aukos.</verse>
				<verse number="5">Vakarinės aukos metu atsikėliau iš savo liūdesio vietos perplėštais rūbais, atsiklaupiau ir, iškėlęs rankas į Viešpatį, savo Dievą,</verse>
				<verse number="6">tariau: ‘‘Mano Dieve, man gėda pakelti akis į Tave, nes mūsų nusikaltimai peraugo mus, o mūsų kaltė siekia dangų.</verse>
				<verse number="7">Nuo savo tėvų laikų iki šios dienos mes labai nusikaltome; dėl mūsų nusikaltimų mes, mūsų karaliai ir kunigai buvome atiduoti į kitų kraštų karalių rankas ir jų kardui, buvome jų nelaisvėje apiplėšti ir išniekinti.</verse>
				<verse number="8">Dabar trumpam laikui Viešpats, mūsų Dievas, parodė savo malonę, palikdamas mums išgelbėtą likutį ir duodamas kuolelį savo šventoje vietoje; taip Dievas atvėrė mūsų akis ir leido mums truputį atsigauti mūsų vergystėje.</verse>
				<verse number="9">Mes esame vergai, tačiau mūsų Dievas neapleido mūsų vergystėje; Jis suteikė mums malonę persų karalių akyse, kad jie leistų mums atsigauti ir atstatyti savo Dievo namus iš griuvėsių ir duotų mums sieną Jude ir Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="10">O dabar, mūsų Dieve, ką mes pasakysime dėl šito? Mes apleidome Tavo įsakymus,</verse>
				<verse number="11">kuriuos Tu mums davei per savo tarnus pranašus, sakydamas: ‘Kraštas, kurį jūs einate paveldėti, yra suteptas. Jį sutepė krašto tautos savo bjaurystėmis ir pripildė jį savo nešvarumais nuo vieno krašto iki kito.</verse>
				<verse number="12">Todėl neleiskite savo dukterų už jų sūnų ir neimkite jų dukterų savo sūnums; nesiekite jų gėrybių nė taikos su jais, kad būtumėte stiprūs ir valgytumėte krašto gėrybes, ir paliktumėte kaip paveldėjimą savo vaikams’.</verse>
				<verse number="13">Kai visa tai užgriuvo ant mūsų už mūsų piktus darbus ir didelius nusikaltimus, vis dėlto Tu, mūsų Dieve, baudei mus švelniau, negu buvome verti, ir davei mums išgelbėjimą.</verse>
				<verse number="14">Argi mes vėl galėtume laužyti Tavo įsakymus ir susigiminiuoti vedybomis su šiomis bjauriomis tautomis? Argi Tu, užsirūstinęs ant mūsų, nesunaikinsi mūsų iki galo, nepalikdamas nė vieno, kuris išsigelbėtų?</verse>
				<verse number="15">Viešpatie, Izraelio Dieve, Tu esi teisus. Tu išgelbėjai mūsų likutį. Štai mes esame Tavo akivaizdoje su savo kaltėmis, nors neturėtume būti Tavo akivaizdoje dėl to’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Kai Ezra, klūpodamas ir verkdamas, meldėsi ir išpažino savo ir tautos nuodėmes prie Dievo namų, didelis būrys vyrų, moterų ir vaikų iš Izraelio, susirinkę aplink jį, graudžiai verkė.</verse>
				<verse number="2">Tada Jehielio sūnus Šechanija iš Elamo palikuonių atsiliepė: ‘‘Mes nusikaltome savo Dievui, vesdami svetimtautes moteris, tačiau dar yra vilties Izraeliui.</verse>
				<verse number="3">Padarykime sandorą su Dievu, kad atleisime visas žmonas ir iš jų gimusius vaikus, klausydami Viešpaties ir tų, kurie dreba prieš mūsų Dievo įsakymus. Darykime, kaip reikalauja įstatymas!</verse>
				<verse number="4">Kelkis, nes tu turi tai padaryti, o mes būsime su tavimi. Būk drąsus ir veik’‘.</verse>
				<verse number="5">Ezra atsikėlęs prisaikdino vyresniuosius kunigus ir levitus ir visą Izraelį, kad jie elgsis pagal tą žodį. Ir jie prisiekė.</verse>
				<verse number="6">Tada Ezra atėjo nuo Dievo namų į Eljašibo sūnaus Johanano kambarį, nieko nevalgė ir negėrė, nes liūdėjo dėl grįžusiųjų tremtinių nusikaltimo.</verse>
				<verse number="7">Jie paskelbė visame Jude ir Jeruzalėje visiems grįžusiems tremtiniams susirinkti į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="8">Jei kas neateis per tris dienas, visas jo turtas kunigaikščių ir vyresniųjų nutarimu bus atimtas ir jis pats bus atskirtas nuo tremtinių.</verse>
				<verse number="9">Per tris dienas visi Judo ir Benjamino žmonės susirinko Jeruzalėje devinto mėnesio dvidešimtą dieną. Visi žmonės susėdo Dievo namų aikštėje, drebėdami dėl šito reikalo ir nuo smarkaus lietaus.</verse>
				<verse number="10">Kunigas Ezra atsistojęs tarė: ‘‘Jūs nusikaltote, vesdami svetimtautes moteris, ir tuo padidinote Izraelio kaltę.</verse>
				<verse number="11">Dabar išpažinkite savo kaltę Viešpačiui, savo tėvų Dievui, ir vykdykite Jo valią­atsiskirkite nuo šio krašto tautų ir nuo svetimtaučių moterų’‘.</verse>
				<verse number="12">Visi susirinkusieji garsiai atsakė: ‘‘Kaip pasakei, taip padarysime.</verse>
				<verse number="13">Žmonių yra daug, ir dabar lietingas metas, neįmanoma būti lauke. Be to, tas reikalas negali būti sutvarkytas per vieną ar dvi dienas, nes nusikaltusių tarp mūsų yra daug.</verse>
				<verse number="14">Tegul pasilieka mūsų vyresnieji. Visuose mūsų miestuose gyvenantieji, kurie yra vedę svetimtautes žmonas, tegul ateina paskirtu laiku su tų miestų vyresniaisiais ir teisėjais, kol pasitrauks nuo mūsų Dievo rūstybė dėl šito poelgio’‘.</verse>
				<verse number="15">Asaelio sūnus Jehonatanas ir Tikvos sūnus Jachzėja buvo paskirti tam darbui, o levitai Mešulamas ir Šabetajas jiems padėjo.</verse>
				<verse number="16">Grįžusieji tremtiniai taip ir padarė. Kunigas Ezra su šeimų vyresniaisiais, kurie buvo pašaukti vardais, buvo atskirti ir dešimto mėnesio pirmą dieną jie susėdo ištirti šį reikalą.</verse>
				<verse number="17">Iki pirmo mėnesio pirmos dienos jie pabaigė bylas su visais, kurie buvo vedę svetimtautes.</verse>
				<verse number="18">Tarp kunigų sūnų, vedusių svetimtautes, iš Jehocadako sūnaus Jozuės sūnų ir jo brolių­Maasėja, Eliezeras, Jaribas ir Gedolija.</verse>
				<verse number="19">Jie padavė rankas, kad atleis savo žmonas, ir už kaltę paaukojo po aviną.</verse>
				<verse number="20">Iš Imero­Hananis ir Zebadija.</verse>
				<verse number="21">Iš Harimo­Maasėja, Elija, Šemaja, Jehielis ir Uzija.</verse>
				<verse number="22">Iš Pašhūro­Eljoenajas, Maasėja, Izmaelis, Netanelis, Jehozabadas ir Eleasa.</verse>
				<verse number="23">Iš levitų palikuonių­Jehozabadas, Šimis, Kelaja, tai yra Kelita, Petahija, Judas ir Eliezeras.</verse>
				<verse number="24">Iš giedotojų­Eljašibas. Iš vartininkų—Šalumas, Telemas ir Ūris.</verse>
				<verse number="25">Kitų izraelitų palikuonys: iš Parošo palikuonių­Ramija, Izija, Malkija, Mijaminas, Eleazaras, Malkija ir Benaja;</verse>
				<verse number="26">iš Elamo­Matanija, Zacharija, Jehielis, Abdis, Jeremotas ir Elija;</verse>
				<verse number="27">iš Zatuvo­Eljoenajas, Eljašibas, Matanija, Jeremotas, Zabadas ir Aziza;</verse>
				<verse number="28">iš Bebajo­Johananas, Hananija, Zabajas ir Atlajas;</verse>
				<verse number="29">iš Banio­Mešulamas, Maluchas, Adaja, Jašubas, Šealas ir Jeramotas;</verse>
				<verse number="30">iš Pahat Moabo­Adna, Kelalas, Benaja, Maasėja, Matanija, Becalelis, Binujas ir Manasas;</verse>
				<verse number="31">iš Harimo­Eliezeras, Išija, Malkija, Šemaja, Simeonas,</verse>
				<verse number="32">Benjaminas, Maluchas ir Šemarija;</verse>
				<verse number="33">iš Hašumo­Matenajas, Matata, Zabadas, Elifeletas, Jeremajas, Manasas ir Šimis;</verse>
				<verse number="34">iš Banio­Maadajas, Amramas, Uelis,</verse>
				<verse number="35">Benaja, Bedija, Keluhis,</verse>
				<verse number="36">Vanija, Meremotas, Eljašibas,</verse>
				<verse number="37">Matanija, Matenajas ir Jaasajas,</verse>
				<verse number="38">Banis, Binujis, Šimis,</verse>
				<verse number="39">Šelemija, Natanas ir Adaja,</verse>
				<verse number="40">Machnadbajas, Šašajas, Šarajas,</verse>
				<verse number="41">Azarelis, Šelemijas, Šemarija,</verse>
				<verse number="42">Šalumas, Amarija ir Juozapas;</verse>
				<verse number="43">iš Nebojo­Jejelis, Matitija, Zabadas, Zebina, Jadajas, Joelis ir Benaja.</verse>
				<verse number="44">Visų šitų žmonos buvo svetimtautės, ir kai kurie iš jų turėjo vaikų su jomis.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="16">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Nehemijo, Hachalijos sūnaus, žodžiai. Dvidešimtaisiais metais, Kislevo mėnesį, aš buvau sostinėje Sūzuose.</verse>
				<verse number="2">Vienas iš mano brolių Hananis atvyko su keliais vyrais iš Judo. Aš juos klausinėjau apie žydus, kurie nebuvo ištremti, ir apie Jeruzalę.</verse>
				<verse number="3">Jie man atsakė: ‘‘Išvengę tremties, jie gyvena dideliame varge ir yra niekinami. Jeruzalės sienos sugriautos ir vartai sudeginti’‘.</verse>
				<verse number="4">Išgirdęs šituos žodžius, atsisėdau, verkiau ir liūdėjau ištisas dienas; pasninkavau ir meldžiausi prieš dangaus Dievą:</verse>
				<verse number="5">‘‘Viešpatie, didis ir galingas dangaus Dieve, kuris laikaisi sandoros ir gailestingumo su tais, kurie Tave myli ir vykdo Tavo įsakymus.</verse>
				<verse number="6">Pažvelk į mane ir išgirsk savo tarno maldą. Meldžiuosi dieną ir naktį Tavo akivaizdoje už izraelitus, Tavo tarnus, išpažįstu jų nuodėmes, kuriomis mes visi­aš ir mano tėvai­Tau nusidėjome.</verse>
				<verse number="7">Mes elgėmės netinkamai prieš Tave ir nesilaikėme Tavo įsakymų, nuostatų ir potvarkių, kuriuos Tu davei savo tarnui Mozei.</verse>
				<verse number="8">Meldžiu, prisimink žodžius, kuriuos sakei savo tarnui Mozei: ‘Jei jūs nusikalsite, Aš jus išsklaidysiu tarp tautų,</verse>
				<verse number="9">o jei sugrįšite pas mane, laikysitės mano įsakymų ir juos vykdysite, tai Aš jus iš ten surinksiu ir parvesiu į vietą, kurią išrinkau savo vardui, nors jūsų išsklaidytieji būtų toliausiame žemės pakraštyje’.</verse>
				<verse number="10">Jie yra Tavo tarnai ir Tavo tauta, kurią išgelbėjai savo didele jėga ir galinga ranka.</verse>
				<verse number="11">Viešpatie, meldžiu, tebūna Tavo ausis atidi mano maldai, išklausyk maldas savo tarnų, kurie bijosi Tavo vardo, siųsk šiandien savo tarnui sėkmę ir suteik jam malonę to žmogaus akyse’‘. Aš tuo laiku buvau karaliaus vyno pilstytojas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Dvidešimtaisiais karaliaus Artakserkso metais, Nisano mėnesį, aš pakėliau vyno taurę ir ją padaviau karaliui. Kadangi aš niekada nebūdavau nuliūdęs jo akivaizdoje,</verse>
				<verse number="2">karalius klausė manęs: ‘‘Kodėl tavo veidas nusiminęs? Juk nesergi. Tai ne kas kita, kaip širdies skausmas’‘. Aš labai nusigandau</verse>
				<verse number="3">ir tariau karaliui: ‘‘Tegyvuoja karalius amžinai! Kaip man neliūdėti, kai miestas, kuriame yra mano tėvų kapai, apleistas ir jo vartai ugnies sunaikinti?’‘</verse>
				<verse number="4">Karalius klausė: ‘‘Ko norėtum?’‘ Aš meldžiausi dangaus Dievui</verse>
				<verse number="5">ir tariau karaliui: ‘‘Jei karaliui patiktų ir tavo tarnas surastų malonę tavo akyse, siųsk mane į Judą, į mano tėvų kapų miestą, kad galėčiau jį atstatyti’‘.</verse>
				<verse number="6">Karalius, karalienei sėdint šalia jo, sakė man: ‘‘Kiek užtruksi kelionėje ir kada sugrįši?’‘ Karaliui patiko mane pasiųsti, ir aš nurodžiau jam laiką.</verse>
				<verse number="7">Be to, aš sakiau karaliui: ‘‘Jei karaliui patiktų, tegul duoda man laiškų valdytojams anapus upės, kad jie mane praleistų vykti į Judą,</verse>
				<verse number="8">ir laišką Asafui, karaliaus girininkui, kad jis man duotų medžių rūmų vartams, miesto sienai ir namams, kuriuose apsigyvensiu’‘. Karalius davė man, ko prašiau, nes gera Dievo ranka buvo ant manęs.</verse>
				<verse number="9">Nuvykęs pas valdytojus anapus upės, įteikiau jiems karaliaus laiškus; kartu su manimi buvo karaliaus pasiųsti kariuomenės vadai ir raiteliai.</verse>
				<verse number="10">Sanbalatas iš Horono ir Tobija, tarnas iš Amono, sužinoję, kad atvyko besirūpinąs izraelitų gerove žmogus, buvo labai nepatenkinti.</verse>
				<verse number="11">Atvykęs į Jeruzalę ir išbuvęs tris dienas,</verse>
				<verse number="12">atsikėliau naktį, su manimi atsikėlė ir keli vyrai. Niekam nesakiau, ką Dievas buvo įdėjęs man į širdį daryti Jeruzalėje. Su savimi turėjau tik gyvulį, ant kurio jojau.</verse>
				<verse number="13">Naktį aš išjojau pro Slėnio vartus priešais Slibino versmę ir jojau Šiukšlių vartų link, apžiūrėdamas Jeruzalės sugriautas sienas ir ugnies sunaikintus vartus.</verse>
				<verse number="14">Prijojus prie Versmės vartų ir Karaliaus tvenkinio, nebuvo vietos, kur galėtų praeiti gyvulys, kuriuo jojau.</verse>
				<verse number="15">Aš ėjau palei upelį, apžiūrėdamas sieną ir grįžau atgal pro Slėnio vartus.</verse>
				<verse number="16">Valdininkai nežinojo, kur aš buvau ir ką dariau. Aš iki šiol niekam nebuvau sakęs: nei žydams, nei kunigams, nei kilmingiesiems, nei valdininkams, nei tiems, kurie turėjo dirbti.</verse>
				<verse number="17">Tada jiems tariau: ‘‘Jūs matote, kokiame varge esame; Jeruzalė apleista ir jos vartai sudeginti. Atstatykime Jeruzalės sieną, kad nebūtų mums pažeminimo’‘.</verse>
				<verse number="18">Ir papasakojau jiems, kaip mano Dievo ranka buvo su manimi; taip pat papasakojau, ką karalius man kalbėjo. Jie sakė: ‘‘Pakilkime ir statykime’‘. Taip jie sutvirtino savo rankas geram darbui.</verse>
				<verse number="19">Kai Sanbalatas iš Horono, Tobija, tarnas iš Amono, ir arabas Gešemas apie tai išgirdo, jie tyčiojosi iš mūsų ir niekino mus, sakydami: ‘‘Ką jūs čia dirbate? Ar norite sukilti prieš karalių?’‘</verse>
				<verse number="20">Jiems atsakiau: ‘‘Dangaus Dievas duos mums sėkmę, o mes, Jo tarnai, statysime. Bet jūs neturite dalies, teisės nė atminimo Jeruzalėje’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Tuomet vyriausiasis kunigas Eljašibas su savo broliais kunigais pirmasis pradėjo darbą ir atstatė Avių vartus; jie juos atnaujino, įstatė jiems duris ir pašventino juos iki Mejos bokšto ir toliau iki Hananelio bokšto.</verse>
				<verse number="2">Šalia jo statė Jericho vyrai, o po jų­Imrio sūnus Zakūras.</verse>
				<verse number="3">Žuvų vartus statė Hasenajo sūnūs; jie sudėjo sijas, įstatė duris, padarė užraktus ir užkaiščius.</verse>
				<verse number="4">Šalia jų sienos dalį taisė Hakoco sūnaus Ūrijos sūnus Meremotas. Už jo taisė Mešezabelio sūnaus Berechijos sūnus Mešulamas, toliau­Baanos sūnus Cadokas.</verse>
				<verse number="5">Šalia jų dirbo tekojiečiai, atstatydami sieną, tačiau jų kilmingieji nepalenkė savo sprandų prie Viešpaties darbo.</verse>
				<verse number="6">Senuosius vartus statė Paseacho sūnus Jehojada ir Besodijos sūnus Mešulamas; jie sudėjo sijas, įstatė duris, padarė užraktus ir užkaiščius.</verse>
				<verse number="7">Greta jų dirbo šios upės pusės valdytojui pavaldūs: gibeonietis Melatija ir meronotietis Jadonas su Gibeono ir Micpos vyrais.</verse>
				<verse number="8">Šalia jų­Harhajos sūnus Uzielis, auksakalys, ir Hananija, vaistininko sūnus. Jie sutvirtino Jeruzalę iki Plačiosios sienos.</verse>
				<verse number="9">Po jų­Hūro sūnus Refaja, pusės Jeruzalės viršininkas.</verse>
				<verse number="10">Po jų­Harumafo sūnus Jedaja iki savo namų. Šalia jo­Hasabnėjo sūnus Hatušas.</verse>
				<verse number="11">Kitą dalį, taip pat Krosnių bokštą atstatė Harimo sūnus Malkija ir toliau Pahat Moabo sūnus Hašubas.</verse>
				<verse number="12">Po jų­Ha Lohešo sūnus Šalumas, pusės Jeruzalės viršininkas; jis dirbo su dukterimis.</verse>
				<verse number="13">Slėnio vartus sutvarkė Hanūnas ir Zanoacho gyventojai; jie atstatė juos, įstatė duris, sudėjo užraktus ir užkaiščius. Be to, jie dar atstatė tūkstantį uolekčių sienos iki Šiukšlių vartų.</verse>
				<verse number="14">Šiukšlių vartus atstatė, sudėjo užraktus ir užkaiščius Rechabo sūnus Malkija, Bet Keremo srities viršininkas.</verse>
				<verse number="15">Šaltinio vartus sutvarkė Kol Hozės sūnus Šalumas, Micpos srities viršininkas. Jis apdengė stogą, įstatė duris, sudėjo užraktus ir užkaiščius ir atstatė Siloamo tvenkinio sieną prie karaliaus sodo iki laiptų, nusileidžiančių iš Dovydo miesto.</verse>
				<verse number="16">Už jo­Azbuko sūnus Nehemija, pusės Bet Cūro srities viršininkas; jis atstatė iki Dovydo kapų, dirbtinio tvenkinio ir iki karžygių namų.</verse>
				<verse number="17">Už jo dirbo levitai: Banio sūnus Rehumas ir šalia jo Hašabija, pusės Keilos viršininkas.</verse>
				<verse number="18">Po jų statė jų broliai: Henadado sūnus Bavajis, pusės Keilos viršininkas,</verse>
				<verse number="19">ir Ješūvos sūnus Ezeras, Micpos viršininkas; jie taisė sieną iki tako į ginklų sandėlį prie kampo.</verse>
				<verse number="20">Už jo Zabajo sūnus Baruchas uoliai taisė kitą dalį, nuo kampo iki vyriausiojo kunigo Eljašibo namų vartų.</verse>
				<verse number="21">Už jo­Meremotas, Hakoco sūnaus Ūrijos sūnus, nuo Eljašibo namų vartų iki Eljašibo namų galo.</verse>
				<verse number="22">Po jų taisė kunigai, lygumos vyrai.</verse>
				<verse number="23">Už jų­Benjaminas ir Hašubas priešais savo namus. Už jų­Azarijas, Ananijos sūnaus Maasėjos sūnus, greta savo namų.</verse>
				<verse number="24">Už jo­Henadado sūnus Binujis nuo Azarijos namų iki sienos pasisukimo, iki kampo.</verse>
				<verse number="25">Uzajo sūnus Palalas­nuo pasisukimo ir bokšto, kuris išsikiša iš karaliaus aukštutinių namų ties sargybos kiemu. Už jo­Parošo sūnus Pedaja</verse>
				<verse number="26">ir šventyklos tarnai, gyvenantieji Ofelyje; jie atstatė iki Vandens vartų rytuose ir iki išsikišusio bokšto.</verse>
				<verse number="27">Už jo tekojiečiai statė kitą dalį priešingoje išsikišusio didžiojo bokšto pusėje iki Ofelio sienos.</verse>
				<verse number="28">Nuo Arklių vartų statė kunigai, kiekvienas ties savo namais.</verse>
				<verse number="29">Už jų­Imerio sūnus Cadokas ties savo namais. Už jo­Šechanijo sūnus Šemajas, rytinių vartų sargas.</verse>
				<verse number="30">Už jo­Šelemijo sūnus Hananija ir Zalafo šeštasis sūnus Hanūnas. Už jo­Berechijo sūnus Mešulamas ties savo kambariu.</verse>
				<verse number="31">Už jo­auksakalio sūnus Malkija iki šventyklos tarnų ir pirklių namo ties Sargybos vartais ir iki kampo kambario.</verse>
				<verse number="32">O tarp kampo kambario ir Avių vartų statė auksakaliai ir pirkliai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Sanbalatas, išgirdęs, kad statoma siena, labai pyko ir tyčiojosi iš žydų,</verse>
				<verse number="2">kalbėdamas su savo broliais ir Samarijos kariuomene: ‘‘Ką tie bejėgiai žydai daro? Bene jie Jeruzalę atstatys? Ar jie aukos? Ar jie užbaigs darbą vieną dieną? Ar jie iš sudegusių griuvėsių padarys tinkamus statybai akmenis?’‘</verse>
				<verse number="3">O amonitas Tobija, stovėdamas šalia jo, sakė: ‘‘Tegul stato! Kai lapė užlips, sugrius jų akmeninė siena’‘.</verse>
				<verse number="4">Dieve, ar girdi, kaip mes esame niekinami? Nukreipk jų priekaištus ant jų galvų, atiduok juos į priešų nelaisvę.</verse>
				<verse number="5">Neatleisk jiems nuodėmių ir nepamiršk jų nusikaltimų, nes jie įžeidė dirbančius.</verse>
				<verse number="6">Mes statėme sieną ir pusę jos jau pastatėme, nes žmonės noriai dirbo.</verse>
				<verse number="7">Sanbalatas, Tobija, arabai, amonitai ir ašdodiečiai, išgirdę, kad Jeruzalės sienos atstatomos ir spragos užtaisomos, labai supyko</verse>
				<verse number="8">ir nutarė kartu kovoti prieš Jeruzalę bei trukdyti darbą.</verse>
				<verse number="9">Mes meldėme Dievą ir pastatėme sargybinius budėti dieną ir naktį.</verse>
				<verse number="10">Judas sakė: ‘‘Nešikų jėgos senka, o griuvėsių dar daug. Mes neįstengsime atstatyti sienų’‘.</verse>
				<verse number="11">O mūsų priešai kalbėjo: ‘‘Jie nesužinos ir nepastebės mūsų, kai mes, atsiradę tarp jų, išžudysime juos ir sustabdysime darbą’‘.</verse>
				<verse number="12">Jų kaimynystėje gyveną žydai ateidavo ir dešimt kartų sakė mums, kad jie ateis iš visų pusių prieš mus.</verse>
				<verse number="13">Žemesnėse ir atvirose vietose už sienos aš pastačiau žmones, ginkluotus kardais, ietimis ir lankais.</verse>
				<verse number="14">Apžiūrėjęs tariau kilmingiesiems, viršininkams ir visiems žmonėms: ‘‘Nebijokite jų! Atsiminkite Viešpatį, didingą ir baisų, ir kovokite už savo brolius, sūnus, dukteris, žmonas ir savo namus’‘.</verse>
				<verse number="15">Mūsų priešai išgirdo, kad tai mums žinoma, ir Dievas pavertė niekais jų planus; o mes visi grįžome prie statybos, kiekvienas prie savo darbo.</verse>
				<verse number="16">Nuo tos dienos pusė mano tarnų dirbo darbą, o kita pusė ėjo sargybą, apsiginklavę ietimis, skydais, lankais ir šarvais; vyresnieji buvo sustoję už visų žydų.</verse>
				<verse number="17">Tie, kurie statė sieną, taip pat ir naštų nešėjai buvo ginkluoti; viena ranka dirbo, o kitoje rankoje laikė ginklą.</verse>
				<verse number="18">Kiekvienas darbininkas nešiojo prisijuosęs kardą, o trimitininkas stovėjo šalia manęs.</verse>
				<verse number="19">Aš pranešiau kilmingiesiems, viršininkams ir visiems žmonėms: ‘‘Darbas yra didelis ir platus. Mes pasiskirstę ant sienos toli vienas nuo kito.</verse>
				<verse number="20">Išgirdę trimito garsą, tuojau susirinkite prie mūsų. Mūsų Dievas kariaus už mus!’‘</verse>
				<verse number="21">Taip mes dirbome, o pusė iš jų laikė rankose ietį nuo aušros iki sutemų.</verse>
				<verse number="22">Tuo metu aš įsakiau žmonėms: ‘‘Kiekvienas su savo tarnu tegul nakvoja Jeruzalėje, kad naktį jie eitų sargybą, o dieną dirbtų’‘.</verse>
				<verse number="23">Nei aš pats, nei mano broliai, nei mano tarnai, nei sargybiniai, lydėję mane, nenusivilkdavo savo drabužių; nusivilkdavo kiekvienas tik tada, kai reikėdavo apsiprausti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Kilo didelis žmonių ir jų moterų šauksmas prieš savo brolius žydus.</verse>
				<verse number="2">Vieni sakė: ‘‘Mūsų su sūnumis ir dukterimis yra daug. Pirkime grūdus, kad turėtume ką valgyti ir išliktume gyvi!’‘</verse>
				<verse number="3">Kiti sakė: ‘‘Savo laukus, vynuogynus ir namus užstatėme už grūdus, kad apsigintume nuo bado’‘.</verse>
				<verse number="4">Dar kiti sakė: ‘‘Mes turime skolintis pinigų iš karaliaus, užstatydami savo laukus ir vynuogynus.</verse>
				<verse number="5">Mes esame tokie pat, kaip ir mūsų broliai; mūsų vaikai yra tokie pat, kaip ir jų vaikai. Tačiau mes turime atiduoti savo sūnus ir dukteris vergais, ir kai kurių mūsų dukterys jau yra vergės. Mes negalime jų išpirkti, nes mūsų laukai ir vynuogynai priklauso kitiems’‘.</verse>
				<verse number="6">Išgirdęs tą šauksmą ir tuos žodžius, labai supykau.</verse>
				<verse number="7">Apsvarsčiau reikalą ir sudraudžiau kilminguosius ir viršininkus, sakydamas: ‘‘Jūs kiekvienas lupate palūkanas iš savo brolio’‘. Sušaukęs visuotinį susirinkimą,</verse>
				<verse number="8">kalbėjau: ‘‘Kiek leido mūsų išgalės, mes išpirkome savo brolius žydus, kurie buvo parduoti pagonims, o jūs verčiate savo brolius parsiduoti jums!’‘ Jie tylėjo ir nieko neatsakė.</verse>
				<verse number="9">Aš tęsiau: ‘‘Negerai darote! Argi neturėtumėte bijoti Dievo ir neduoti progos pagonims mūsų gėdinti?</verse>
				<verse number="10">Aš, mano broliai ir mano tarnai taip pat skolinome pinigų ir grūdų. Dovanokime jiems šitą skolą!</verse>
				<verse number="11">Šiandien pat grąžinkite jiems dirvas, vynuogynus, alyvų sodus bei namus ir dalį skolų: pinigus, javus, vyną ir aliejų, ką ėmėte palūkanų’‘.</verse>
				<verse number="12">Tuomet jie atsakė: ‘‘Viską grąžinsime ir skolų iš jų nereikalausime, darysime, kaip sakei’‘. Pasišaukęs kunigus, prisaikdinau juos žmonėms girdint, kad vykdytų savo pažadą.</verse>
				<verse number="13">Aš iškračiau savo antį ir tariau: ‘‘Tegul Dievas taip pat iškrato kiekvieną, kuris neištesės šito pažado, iš jo namų ir iš įsigytos nuosavybės ir tegul jis lieka tuščias’‘. Visi susirinkusieji tarė: ‘‘Amen’‘. Ir šlovino Viešpatį. Žmonės vykdė, ką buvo pasižadėję.</verse>
				<verse number="14">Nuo tos dienos, kai buvau paskirtas valdytoju Judo krašte, nuo dvidešimtųjų iki trisdešimt antrųjų karaliaus Artakserkso metų, dvylika metų aš su savo broliais nevalgiau valdytojo duonos.</verse>
				<verse number="15">Valdytojai, buvę iki manęs, skriaudė žmones, imdami iš jų duonos ir vyno ir keturiasdešimt šekelių sidabro; taip pat ir jų tarnai išnaudojo tautą, bet aš taip nedariau, bijodamas Dievo.</verse>
				<verse number="16">Aš taip pat tęsiau darbą prie sienos ir neįsigijau jokios nuosavybės; visi mano tarnai irgi dirbo prie statybos.</verse>
				<verse number="17">Be to, šimtas penkiasdešimt žydų ir viršininkų valgė prie mano stalo, neskaičiuojant svetimų tautų žmonių, kurie apsilankydavo pas mus.</verse>
				<verse number="18">Kasdien man paruošdavo vieną jautį, šešias rinktines avis ir paukščių; kas dešimtą dieną gausiai pristatydavo visokio vyno; aš nereikalaudavau valdytojo duonos, nes skurdas sunkiai slėgė tautą.</verse>
				<verse number="19">Mano Dieve, priskaityk mano naudai visa, ką padariau šiai tautai!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Kai Sanbalatui, Tobijai, arabui Gešemui ir visiems kitiems mūsų priešams buvo pranešta, kad siena atstatyta, spragos užtaisytos, tik dar nebuvau įstatęs durų vartuose,</verse>
				<verse number="2">Sanbalatas ir Gešemas kvietė mane susitikti su jais viename kaime Onojo lygumoje. Tačiau jie buvo sugalvoję prieš mane pikta.</verse>
				<verse number="3">Aš jiems pranešiau: ‘‘Dirbu didelį darbą ir negaliu ateiti. Darbas susitrukdytų, jei eičiau pas jus, palikdamas jį’‘.</verse>
				<verse number="4">Jie darė taip keturis kartus; aš jiems atsakiau tą patį.</verse>
				<verse number="5">Sanbalatas penktą kartą siuntė pas mane savo tarną su atviru laišku rankoje.</verse>
				<verse number="6">Jame buvo parašyta: ‘‘Tautose sklinda gandas ir Gešemas tai tvirtina, kad tu ir žydai ruošiatės maištui; todėl tu pastatei sieną, kad galėtum tapti jų karaliumi.</verse>
				<verse number="7">Taip pat jau esi paskyręs ir pranašų, kad jie skelbtų Jeruzalėje tave esant Judo karaliumi. Šitos kalbos bus praneštos karaliui. Taigi dabar ateik pasitarti’‘.</verse>
				<verse number="8">Aš pasiunčiau jam atsakymą: ‘‘Nieko panašaus nėra, tai tik tavo prasimanymai’‘.</verse>
				<verse number="9">Jie norėjo mus įbauginti, manydami: ‘‘Jie nuleis rankas, ir darbas nebus užbaigtas’‘. Tačiau tas mane dar labiau sustiprino.</verse>
				<verse number="10">Kartą aš atėjau į Mehetabelio sūnaus Delajos sūnaus Šemajos namus. Jis užsirakino ir kalbėjo man: ‘‘Eikime į Dievo namus, į šventyklą, ir užrakinkime duris, nes nakčia jie ateis tavęs nužudyti’‘.</verse>
				<verse number="11">Aš jam atsakiau: ‘‘Ar aš turėčiau bėgti? Kas aš esu, kad eičiau į šventyklą gelbėtis? Neisiu’‘.</verse>
				<verse number="12">Supratau, kad Dievas jo nesiuntė; jis man kalbėjo taip, nes buvo Tobijos ir Sanbalato papirktas,</verse>
				<verse number="13">kad mane įbaugintų ir aš taip padarydamas nusidėčiau. Jie tai būtų panaudoję man sugėdinti.</verse>
				<verse number="14">Mano Dieve, prisimink Tobiją ir Sanbalatą pagal jų darbus, taip pat pranašę Noadiją ir kitus pranašus, norėjusius įbauginti mane.</verse>
				<verse number="15">Siena buvo baigta Elulo mėnesio dvidešimt penktą dieną, per penkiasdešimt dvi dienas.</verse>
				<verse number="16">Mūsų priešai ir apylinkėje gyveną pagonys, pamatę mūsų darbą, pasijuto labai pažeminti, nes suprato, kad šitas darbas buvo padarytas mūsų Dievo.</verse>
				<verse number="17">Tomis dienomis Judo kilmingieji dažnai susirašinėjo su Tobija.</verse>
				<verse number="18">Daugelis Jude buvo prisiekę jam, nes jis buvo Aracho sūnaus Šechanijos žentas; be to, Tobijo sūnus Johananas buvo vedęs Berechijos sūnaus Mešulamo dukterį.</verse>
				<verse number="19">Jie kalbėjo apie jo gerus darbus man girdint, o mano žodžius pranešdavo jam. Tobijas siuntė laiškus, norėdamas mane įbauginti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Kai buvo baigta siena, įstatytos durys ir paskirti vartininkai, giedotojai ir levitai,</verse>
				<verse number="2">daviau savo broliui Hananiui ir rūmų viršininkui Hananijai paliepimą dėl Jeruzalės, nes jie buvo ištikimi ir dievobaimingi vyrai.</verse>
				<verse number="3">Įsakiau jiems neatidaryti Jeruzalės vartų iki saulės kaitros, o uždaryti bei užsklęsti juos prieš sutemstant. Sargybas statyti iš Jeruzalės gyventojų, kiekvieną arti jo namų.</verse>
				<verse number="4">Miestas buvo platus ir didelis, bet žmonių ir namų jame buvo mažai.</verse>
				<verse number="5">Dievas įdėjo į mano širdį sukviesti kilminguosius, viršininkus ir tautą ir surašyti giminėmis. Suradau sąrašus pirmųjų, grįžusių iš nelaisvės.</verse>
				<verse number="6">Tie yra krašto žmonės, kurie grįžo iš nelaisvės, iš tų, kuriuos Babilono karalius Nabuchodonosaras buvo ištrėmęs į Babiloną. Jie sugrįžo į Jeruzalę bei Judą, kiekvienas į savo miestą.</verse>
				<verse number="7">Jiems vadovavo Zorobabelis, Jozuė, Nehemija, Azarija, Raamija, Nahamanis, Mordechajas, Bilšanas, Misperetas, Bigvajas, Nehumas ir Baana. Izraelio tautos vyrų skaičius:</verse>
				<verse number="8">Parošo palikuonių buvo du tūkstančiai šimtas septyniasdešimt du;</verse>
				<verse number="9">Šefatijos­trys šimtai septyniasdešimt du;</verse>
				<verse number="10">Aracho­šeši šimtai penkiasdešimt du;</verse>
				<verse number="11">Pahat Moabo palikuonių iš Ješūvos ir Joabo giminės­du tūkstančiai aštuoni šimtai aštuoniolika;</verse>
				<verse number="12">Elamo­tūkstantis du šimtai penkiasdešimt keturi;</verse>
				<verse number="13">Zatuvo­aštuoni šimtai keturiasdešimt penki;</verse>
				<verse number="14">Zakajo­septyni šimtai šešiasdešimt;</verse>
				<verse number="15">Binujo­šeši šimtai keturiasdešimt aštuoni;</verse>
				<verse number="16">Bebajo­šeši šimtai dvidešimt aštuoni;</verse>
				<verse number="17">Azgado­du tūkstančiai trys šimtai dvidešimt du;</verse>
				<verse number="18">Adonikamo­šeši šimtai šešiasdešimt septyni;</verse>
				<verse number="19">Bigvajo­du tūkstančiai šešiasdešimt septyni;</verse>
				<verse number="20">Adino­šeši šimtai penkiasdešimt penki;</verse>
				<verse number="21">Atero palikuonių iš Ezekijo­ devyniasdešimt aštuoni;</verse>
				<verse number="22">Hašumo­trys šimtai dvidešimt aštuoni;</verse>
				<verse number="23">Becajo­trys šimtai dvidešimt keturi;</verse>
				<verse number="24">Harifo­šimtas dvylika;</verse>
				<verse number="25">Gibeono­devyniasdešimt penki;</verse>
				<verse number="26">Betliejaus ir Netofos vyrų­šimtas aštuoniasdešimt aštuoni;</verse>
				<verse number="27">Anatoto vyrų­šimtas dvidešimt aštuoni;</verse>
				<verse number="28">Bet Azmaveto vyrų­keturiasdešimt du;</verse>
				<verse number="29">Kirjat Jearimo, Kefyros ir Beeroto vyrų­septyniasdešimt trys;</verse>
				<verse number="30">Ramos ir Gebos vyrų­šeši šimtai dvidešimt vienas;</verse>
				<verse number="31">Michmašo vyrų­šimtas dvidešimt du;</verse>
				<verse number="32">Betelio ir Ajo vyrų­šimtas dvidešimt trys;</verse>
				<verse number="33">Kito Nebojo vyrų­penkiasdešimt du;</verse>
				<verse number="34">Kito Elamo palikuonių­tūkstantis du šimtai penkiasdešimt keturi;</verse>
				<verse number="35">Harimo­trys šimtai dvidešimt;</verse>
				<verse number="36">Jericho­trys šimtai keturiasdešimt penki;</verse>
				<verse number="37">Lodo, Hadido ir Onojo­septyni šimtai dvidešimt vienas;</verse>
				<verse number="38">Senavos­trys tūkstančiai devyni šimtai trisdešimt.</verse>
				<verse number="39">Kunigų: Jedajos palikuonių iš Ješūvos namų­devyni šimtai septyniasdešimt trys;</verse>
				<verse number="40">Imero­tūkstantis penkiasdešimt du;</verse>
				<verse number="41">Pašhūro­tūkstantis du šimtai keturiasdešimt septyni;</verse>
				<verse number="42">Harimo­tūkstantis septyniolika.</verse>
				<verse number="43">Levitų: Jozuės ir Kadmielio palikuonių iš Hodvos sūnų­septyniasdešimt keturi.</verse>
				<verse number="44">Giedotojų: Asafo palikuonių­ šimtas keturiasdešimt aštuoni.</verse>
				<verse number="45">Vartininkų: Šalumo, Atero, Talmono, Akubo, Hatitos ir Šobajo palikuonių­šimtas trisdešimt aštuoni.</verse>
				<verse number="46">Šventyklos tarnai: Cihos, Hasufos, Tabaoto,</verse>
				<verse number="47">Keroso, Sijos, Padono,</verse>
				<verse number="48">Lebanos, Hagabos, Šalmajo,</verse>
				<verse number="49">Hanano, Gidelio, Gaharo,</verse>
				<verse number="50">Reajos, Recino, Nekodos,</verse>
				<verse number="51">Gazamo, Uzos, Paseacho,</verse>
				<verse number="52">Besajo, Meunimo, Nefišsos,</verse>
				<verse number="53">Bakbuko, Hakufos, Harhūro,</verse>
				<verse number="54">Baclito, Mehidos, Haršos,</verse>
				<verse number="55">Barkoso, Siseros, Temacho,</verse>
				<verse number="56">Neciacho ir Hatifos palikuonys.</verse>
				<verse number="57">Saliamono tarnų palikuonys: Sotajo, Sofereto, Peridos,</verse>
				<verse number="58">Jaalos, Darkono, Gidelio,</verse>
				<verse number="59">Šefatijos, Hatilo, Pocheret Cebaimo ir Amono palikuonys.</verse>
				<verse number="60">Šventyklos ir Saliamono tarnų palikuonių buvo trys šimtai devyniasdešimt du.</verse>
				<verse number="61">Šitie atvyko iš Tel Melacho, Tel Haršos, Kerub Adono ir Imero, bet negalėjo įrodyti savo tėvų ir savo kilmės, ar jie kilę iš Izraelio:</verse>
				<verse number="62">Delajos, Tobijos ir Nekodos palikuonių­šeši šimtai keturiasdešimt du.</verse>
				<verse number="63">Iš kunigų: Hobajos, Hakoco, Barzilajaus (kuris buvo vedęs gileadito Barzilajaus dukterį ir buvo vadinamas jų vardu) palikuonys.</verse>
				<verse number="64">Jie ieškojo savo vardų giminių sąrašuose, tačiau nerado; todėl jie buvo atskirti nuo kunigystės kaip susitepę.</verse>
				<verse number="65">Tiršata jiems uždraudė valgyti labai šventą maistą, kol atsiras kunigas su Urimu ir Tumimu.</verse>
				<verse number="66">Iš viso žmonių buvo keturiasdešimt du tūkstančiai trys šimtai šešiasdešimt,</verse>
				<verse number="67">neskaičiuojant jų tarnų ir tarnaičių, kurių buvo septyni tūkstančiai trys šimtai trisdešimt septyni. Be to, jie turėjo giedotojų vyrų ir moterų­du šimtus keturiasdešimt penkis.</verse>
				<verse number="68">Arklių buvo septyni šimtai trisdešimt šeši, mulų­du šimtai keturiasdešimt penki,</verse>
				<verse number="69">kupranugarių­keturi šimtai trisdešimt penki, asilų­šeši tūkstančiai septyni šimtai dvidešimt.</verse>
				<verse number="70">Kai kurie šeimų vadai aukojo darbui. Tiršata davė tūkstantį drachmų aukso, penkiasdešimt šlakstytuvų, penkis šimtus trisdešimt kunigų apdarų.</verse>
				<verse number="71">Kai kurie šeimų vadai­dvidešimt tūkstančių drachmų aukso ir du tūkstančius du šimtus minų sidabro.</verse>
				<verse number="72">Visų kitų dovanos buvo dvidešimt tūkstančių drachmų aukso, du tūkstančiai minų sidabro ir šešiasdešimt septyni kunigų apdarai.</verse>
				<verse number="73">Kunigai, levitai, giedotojai, vartininkai, dalis tautos, šventyklos tarnai ir visas Izraelis apsigyveno savo miestuose. Septintą mėnesį izraelitai buvo savo miestuose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Septintą mėnesį visi žmonės iki vieno susirinko Vandens vartų aikštėje ir sakė Rašto žinovui Ezrai atnešti knygą Mozės įstatymo, kurį Viešpats buvo davęs Izraeliui.</verse>
				<verse number="2">Septinto mėnesio pirmą dieną kunigas Ezra atnešė įstatymo knygą į susirinkimą, kur buvo vyrai, moterys ir kiti, galintys suprasti tai, ką girdi.</verse>
				<verse number="3">Jis skaitė iš knygos aikštėje prie Vandens vartų nuo ankstyvo ryto iki vidudienio vyrams, moterims ir visiems suprantantiems; visų dėmesys buvo nukreiptas į įstatymą.</verse>
				<verse number="4">Rašto žinovas Ezra stovėjo ant medinio paaukštinimo, kuris buvo padarytas tam reikalui. Šalia jo, dešinėje, stovėjo Matitija, Šema, Anaja, Ūrija, Hilkija ir Maasėja, o jo kairėje­Pedaja, Mišaelis, Malkija, Hašumas, Hašbadana, Zacharija ir Mešulamas.</verse>
				<verse number="5">Ezra atvyniojo knygą visiems matant, nes jis stovėjo aukščiau. Jam atvyniojus knygą, visi žmonės atsistojo.</verse>
				<verse number="6">Ezra palaimino Viešpatį, didį Dievą, o visi žmonės pakėlė rankas ir atsakė: ‘‘Amen, amen’‘ ir, parpuolę žemėn, garbino Viešpatį.</verse>
				<verse number="7">Jozuė, Banis, Šerebija, Jaminas, Akubas, Šabetajas, Hodija, Maasėja, Kelita, Azarija, Jehozabadas, Hananas, Pelaja ir levitai aiškino žmonėms įstatymą, o žmonės stovėjo savo vietose.</verse>
				<verse number="8">Jie skaitė iš Dievo įstatymų knygos, aiškindami juos, ir žmonės suprato, kas buvo skaitoma.</verse>
				<verse number="9">Nehemijas, tai yra Tiršata, Rašto žinovas kunigas Ezra ir levitai, kurie mokė žmones, kalbėjo žmonėms: ‘‘Šita diena yra šventa Viešpačiui, jūsų Dievui. Neliūdėkite ir neverkite!’‘ Nes visi žmonės verkė, klausydamiesi įstatymo žodžių.</verse>
				<verse number="10">Nehemijas tarė: ‘‘Eikite, valgykite riebius valgius, gerkite saldų vyną ir pasiųskite dalį tiems, kurie nieko neturi paruošto, nes ši diena yra šventa mūsų Viešpačiui; nesisielokite, nes Viešpaties džiaugsmas­jūsų stiprybė’‘.</verse>
				<verse number="11">Levitai ramino žmones: ‘‘Nusiraminkite, nes ši diena yra šventa, ir nesisielokite’‘.</verse>
				<verse number="12">Visi žmonės nuėję valgė, gėrė ir dalinosi su vargšais, nes jie suprato žodžius, kurie jiems buvo paskelbti.</verse>
				<verse number="13">Kitą dieną susirinko pas Rašto žinovą Ezrą visos tautos šeimų vadai, kunigai ir levitai, norėdami suprasti įstatymo žodžius.</verse>
				<verse number="14">Įstatyme, kurį Viešpats davė per Mozę, jie rado parašyta, kad izraelitai septinto mėnesio šventės metu turi gyventi palapinėse.</verse>
				<verse number="15">Jie paskelbė Jeruzalėje ir visuose miestuose: ‘‘Išeikite į kalnus ir atsineškite alyvmedžių, laukinių alyvmedžių, mirtų, palmių ir kitokių šakų palapinėms pasidaryti, kaip parašyta’‘.</verse>
				<verse number="16">Žmonės išėję atsinešė šakų ir pasistatė kiekvienas sau palapines: vieni ant savo namų stogo, kiti kieme, dar kiti Dievo namų kieme arba Vandens vartų ir Efraimo vartų aikštėse.</verse>
				<verse number="17">Grįžę iš nelaisvės žydai pasistatė kiekvienas sau palapines ir gyveno jose. Nuo Nūno sūnaus Jozuės laikų iki tos dienos izraelitai nebuvo to darę. Visi buvo labai patenkinti.</verse>
				<verse number="18">Kasdien buvo skaitoma iš Dievo įstatymo knygos. Taip šventė septynias dienas, o aštuntą dieną įvyko iškilmingas susirinkimas, kaip buvo nustatyta.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Šio mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną izraelitai susirinko pasninkaudami, apsivilkę ašutinėmis ir apsibarstę galvas žemėmis.</verse>
				<verse number="2">Izraelio palikuonys atsiskyrė nuo visų svetimtaučių ir sustoję išpažino savo nuodėmes bei tėvų nusikaltimus.</verse>
				<verse number="3">Stovėdami savo vietose, jie ketvirtį dienos skaitė iš Viešpaties, savo Dievo, įstatymo knygos, o antrą dienos ketvirtį išpažino savo nuodėmes ir, parpuolę ant žemės, garbino Viešpatį, savo Dievą.</verse>
				<verse number="4">Ant paaukštinimo stovėjo levitai: Ješūva, Banis, Kadmielis, Šebanija, Būnis, Šerebija, Banis ir Kenanis­ir garsiai šaukėsi Viešpaties, savo Dievo.</verse>
				<verse number="5">Levitai Ješūva, Kadmielis, Banis, Hašabnėja, Šerebija, Hodija, Šebanija ir Petachija sakė: ‘‘Atsistokite ir šlovinkite Viešpatį, savo Dievą, per amžių amžius. Tebūna palaimintas Tavo šlovingas vardas, kuris išaukštintas virš visokio palaiminimo ir gyriaus’‘.</verse>
				<verse number="6">Ezra meldėsi: ‘‘Tu, Viešpatie, esi vienintelis. Tu sutvėrei dangų, dangaus dangų ir visą jų kareiviją, žemę, jūras ir visa, kas jose. Tu visa tai palaikai, ir dangaus kareivijos garbina Tave.</verse>
				<verse number="7">Tu, Viešpatie, esi Dievas, kuris išsirinkai Abramą, jį išvedei iš chaldėjų Ūro ir davei jam Abraomo vardą.</verse>
				<verse number="8">Patyręs, kad jis Tau ištikimas, padarei su juo sandorą, kad jo palikuonims duosi kraštą kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, jebusiečių ir girgašų. Tu ištesėjai savo žodį, nes Tu esi teisus.</verse>
				<verse number="9">Tu matei mūsų tėvų priespaudą Egipte ir išgirdai jų šauksmą prie Raudonosios jūros.</verse>
				<verse number="10">Tu darei ženklų ir stebuklų faraonui, jo tarnams ir visiems jo krašto žmonėms, nes žinojai, kaip jie didžiavosi prieš juos. Taip Tu įsigijai vardą, kaip yra ir iki šios dienos.</verse>
				<verse number="11">Tu perskyrei jūrą prieš juos, ir izraelitai perėjo sausuma per jūrą, o jų persekiotojus atidavei gelmėms kaip akmenį šėlstančioms bangoms.</verse>
				<verse number="12">Debesies stulpu vedei juos dieną ir ugnies stulpu nušvietei naktį jiems kelią, kuriuo jie turėjo eiti.</verse>
				<verse number="13">Tu nužengei ant Sinajaus kalno ir kalbėjaisi su jais iš dangaus; davei jiems teisingus potvarkius, tikrus įstatymus, gerus nuostatus ir įsakymus.</verse>
				<verse number="14">Tu paskelbei jiems savo šventą sabatą; įsakymus, nuostatus bei įstatymus jiems davei per savo tarną Mozę.</verse>
				<verse number="15">Kai jie badavo, davei jiems duonos iš dangaus, kai troško, leidai vandeniui tekėti iš uolos. Tu pažadėjai jiems, kad jie įeis į žemę, kurią Tu prisiekei jiems atiduoti.</verse>
				<verse number="16">Bet jie ir mūsų tėvai elgėsi išdidžiai, sukietino savo sprandus ir neklausė Tavo įsakymų.</verse>
				<verse number="17">Jie atsisakė paklusti ir neprisiminė Tavo stebuklų, kuriuos tarp jų padarei. Jie sukietino savo sprandus ir maištaudami išsirinko vadą, kuris juos parvestų vergijon. Bet Tu esi Dievas, pasiruošęs atleisti, maloningas ir gailestingas, lėtas pykti ir didžiai geras, todėl neapleidai jų.</verse>
				<verse number="18">Kai jie nusiliejo veršį ir sakė: ‘Tai yra tavo dievas, kuris tave išvedė iš Egipto’, jie Tave labai supykdė.</verse>
				<verse number="19">Tačiau Tu, Dieve, būdamas didžiai gailestingas, jų nepalikai dykumoje; debesies stulpas neatsitraukė nuo jų dieną nė ugnies stulpas naktį, rodydamas jiems kelią, kuriuo jie turėjo eiti.</verse>
				<verse number="20">Tu davei savo gerąją dvasią ir mokei juos, maitinai mana ir girdei vandeniu.</verse>
				<verse number="21">Keturiasdešimt metų aprūpinai juos dykumoje. Jiems nieko netrūko. Jų drabužiai nenusidėvėjo ir jų kojos neištino.</verse>
				<verse number="22">Karalystes ir tautas Tu atidavei jiems ir paskirstei jas dalimis. Jie užėmė Hešbono karaliaus Sihono kraštą ir Bašano karaliaus Ogo žemę.</verse>
				<verse number="23">Jų vaikus padauginai kaip dangaus žvaigždes ir jiems davei kraštą, kurį pažadėjai jų tėvams.</verse>
				<verse number="24">Jų vaikai įėjo ir užėmė tą žemę. Tu pajungei jiems krašto gyventojus, kanaaniečius, ir atidavei juos į jų rankas su jų karaliais ir krašto žmonėmis, kad jie pasielgtų su jais, kaip jiems patinka.</verse>
				<verse number="25">Jie paėmė sutvirtintus miestus, derlingą žemę, pasisavino jų namus, pilnus gėrybių, ir iškastus šulinius, vynuogynus, alyvmedžių sodus ir vaismedžių daugybę. Jie valgė, pasisotino ir pralobo. Jie džiaugėsi Tavo didžiu gerumu.</verse>
				<verse number="26">Bet jie tapo neklusnūs, maištavo prieš Tave, atmetė Tavo įstatymus ir žudė Tavo pranašus, kurie įspėjo juos sugrįžti prie Tavęs; jie Tau labai nusikalto.</verse>
				<verse number="27">Todėl Tu atidavei juos jų priešams, kurie juos užėmė ir pavergė. Priespaudos metu jie šaukėsi Tavęs. Tu juos išklausei ir, didžiai gailėdamasis jų, siuntei jiems gelbėtojų, kurie juos išgelbėjo iš jų priešų rankų.</verse>
				<verse number="28">Sulaukę ramybės, jie vėl darydavo pikta prieš Tave. Tuomet Tu vėl juos atiduodavai į priešų rankas. Jiems atgailaujant, Tu daug kartų išklausei juos ir išvadavai iš priešų, gailėdamasis jų.</verse>
				<verse number="29">Tu perspėdavai juos grįžti prie Tavo įstatymų, tačiau jie elgdavosi išdidžiai ir nepaklusdavo Tavo įsakymams, bet laužė Tavo nuostatus, kuriuos vykdydamas žmogus yra gyvas. Jie atsuko Tau nugarą ir pasiliko užkietėję.</verse>
				<verse number="30">Daugelį metų Tu pakentei juos, liudydamas prieš juos per savo dvasią savo pranašuose. Jie neklausė Tavęs, todėl Tu atidavei juos į žemės tautų rankas.</verse>
				<verse number="31">Tačiau dėl savo didžio gailestingumo Tu jų nesunaikinai visiškai ir neatstūmei, nes Tu esi maloningas ir gailestingas Dievas.</verse>
				<verse number="32">O dabar, didis, galingas ir baisus Dieve, kuris laikaisi sandoros ir gailestingumo, pažvelk į mūsų vargus, kurie ištiko mūsų karalius, kunigaikščius, kunigus, pranašus, tėvus ir visą mūsų tautą nuo Asirijos karalių laikų iki šios dienos.</verse>
				<verse number="33">Tu teisingai baudei mus. Tu buvai mums ištikimas, o mes nusikaltome Tau.</verse>
				<verse number="34">Mūsų karaliai, kunigaikščiai, kunigai ir mūsų tėvai nevykdė įstatymų ir nepaisė Tavo įsakymų ir įspėjimų.</verse>
				<verse number="35">Gyvendami savo karalystėje, jie naudojosi gėrybėmis, kurias jiems davei, Tavo jiems duotame derlingame ir plačiame krašte. Tačiau jie netarnavo Tau ir neatsisakė savo piktų darbų.</verse>
				<verse number="36">Šiandien esame vergai šalyje, kurią davei mūsų tėvams ir leidai naudotis jos vaisiais ir gėrybėmis.</verse>
				<verse number="37">Dabar jos derlius priklauso karaliams, kuriuos paskyrei mums už mūsų nuodėmes. Mūsų kūnai ir mūsų gyvuliai yra jų nuosavybė, su kuria jie elgiasi, kaip jiems patinka; mes papuolę į vargą.</verse>
				<verse number="38">Todėl mes darome tvirtą sandorą ir ją užrašome, o mūsų kunigaikščiai, levitai ir kunigai ją užantspauduoja’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Užantspaudavo šie: Nehemijas, Hachalijos sūnus, tai yra Tiršata, Zedekija,</verse>
				<verse number="2">Seraja, Azarija, Jeremija,</verse>
				<verse number="3">Pašhūras, Amarija, Malkija,</verse>
				<verse number="4">Hatušas, Šebanija, Maluchas,</verse>
				<verse number="5">Harimas, Meremotas, Abdija,</verse>
				<verse number="6">Danielius, Ginetonas, Baruchas,</verse>
				<verse number="7">Mešulamas, Abija, Mijaminas,</verse>
				<verse number="8">Maazija, Bilgajas ir Šemaja; jie visi yra kunigai.</verse>
				<verse number="9">Levitai: Azanijos sūnus Ješūva, Binujas iš Henadado palikuonių, Kadmielis,</verse>
				<verse number="10">Šebanija, Hodija, Kelita, Pelaja, Hananas,</verse>
				<verse number="11">Michėjas, Rehobas, Hašabija,</verse>
				<verse number="12">Zakūras, Šerebija, Šebanija,</verse>
				<verse number="13">Hodija, Banis ir Beninuvas.</verse>
				<verse number="14">Tautos kunigaikščiai: Parošas, Pahat Moabas, Elamas, Zatuvas, Banis,</verse>
				<verse number="15">Būnis, Azgadas, Bebajas,</verse>
				<verse number="16">Adonija, Bigvajas, Adinas,</verse>
				<verse number="17">Ateras, Ezekijas, Azūras,</verse>
				<verse number="18">Hodija, Hašumas, Becajas,</verse>
				<verse number="19">Harifas, Anatotas, Nebajas,</verse>
				<verse number="20">Magpiašas, Mešulamas, Hezyras,</verse>
				<verse number="21">Mešezabelis, Cadokas, Jadūva,</verse>
				<verse number="22">Pelatija, Hananas, Anaja,</verse>
				<verse number="23">Ozėjas, Hananija, Hašubas,</verse>
				<verse number="24">Ha Lohešas, Pilha, Šobekas,</verse>
				<verse number="25">Rehumas, Hašabna, Maasėja,</verse>
				<verse number="26">Ahija, Hananas, Ananas,</verse>
				<verse number="27">Maluchas, Harimas, Baana.</verse>
				<verse number="28">Visi kiti kunigai, levitai, vartininkai, giedotojai, šventyklos tarnai ir tie, kurie atsiskyrė nuo krašto tautų dėl Dievo įstatymo, jų žmonos, sūnūs ir dukterys, kurie suprato,</verse>
				<verse number="29">prisijungė prie savo brolių, savo kilmingųjų, ir įsipareigojo vykdyti Dievo įstatymą, kuris buvo duotas per Dievo tarną Mozę, ir laikytis visų Viešpaties potvarkių bei nuostatų.</verse>
				<verse number="30">Pasižadėjome neduoti savo dukterų krašto žmonėms ir neimti jų dukterų.</verse>
				<verse number="31">Jei krašto žmonės sabato dieną atgabentų prekių ar grūdų parduoti, nieko iš jų nepirksime nei sabatą, nei šventadieniais. Taip pat pasižadėjome septintais metais nesėti ir atleisti visas skolas.</verse>
				<verse number="32">Mes pasižadėjome kas metai duoti trečdalį šekelio Dievo namų reikalams:</verse>
				<verse number="33">padėtinei duonai, nuolatinei duonos aukai, nuolatinei deginamajai aukai, sabatų aukoms, jauno mėnulio ir iškilmingų švenčių aukoms, šventiems daiktams, aukoms už nuodėmę Izraeliui sutaikinti ir kitiems Dievo namų reikalams.</verse>
				<verse number="34">Kunigai, levitai ir žmonės burtų keliu nustatė malkų pristatymo Dievo namams eilę, kad būtų atnešama šeimomis, kas metai nustatytu laiku Viešpaties, mūsų Dievo, aukurui, kaip parašyta įstatyme.</verse>
				<verse number="35">Taip pat įsipareigojome kas metai pristatyti Viešpaties namams mūsų laukų derliaus ir vaisių pirmavaisius;</verse>
				<verse number="36">be to, mūsų sūnų pirmagimius ir galvijų bei avių pirmgimius pristatyti į Dievo namus kunigams, tarnaujantiems Dievo namuose, kaip parašyta įstatyme.</verse>
				<verse number="37">Kas geriausia iš mūsų valgių, įvairių medžių pirmųjų vaisių, vyno ir aliejaus pasižadėjome pristatyti kunigams į Dievo namų sandėlius, o mūsų laukų dešimtinę­levitams; levitai patys ims dešimtines visuose mūsų miestuose.</verse>
				<verse number="38">Aarono sūnus kunigas lydės levitus, jiems renkant dešimtinę, o levitai atiduos dešimtą dalį dešimtinės į Dievo namų sandėlius.</verse>
				<verse number="39">Izraelitai ir levitai sugabens javus, vyną ir aliejų į sandėlius, kur yra šventyklos indai, tarnaujantys kunigai, vartininkai ir giedotojai, kad neapleistume Dievo namų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Tautos kunigaikščiai gyveno Jeruzalėje, o kiti metė burtą, kad vienas dešimtadalis gyventų Jeruzalėje, šventajame mieste, o devyni dešimtadaliai liktų gyventi kituose miestuose.</verse>
				<verse number="2">Tauta palaimino kiekvieną, kuris savanoriškai sutiko apsigyventi Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="3">Šie krašto valdytojai gyveno Jeruzalėje. Izraelitai, kunigai, levitai, šventyklos tarnai ir Saliamono tarnų palikuonys gyveno Judo miestuose, kiekvienas savo mieste prie savo nuosavybės.</verse>
				<verse number="4">Jeruzalėje gyveno Judo ir Benjamino palikuonys. Judo sūnaus Faro palikuonys: Ataja, sūnus Uzijo, sūnaus Zacharijos, sūnaus Amarijo, sūnaus Šefatijos, sūnaus Mahalalelio,</verse>
				<verse number="5">ir Maasėja, sūnus Barucho, sūnaus Kol Hozės, sūnaus Hazajos, sūnaus Adajos, sūnaus Jehojaribo, sūnaus Zacharijos, sūnaus Šilono.</verse>
				<verse number="6">Iš viso Faro palikuonių, gyvenusių Jeruzalėje, buvo keturi šimtai šešiasdešimt aštuoni vyrai.</verse>
				<verse number="7">Benjamino palikuonys: Saluvas, sūnus Mešulamo, sūnaus Joedo, sūnaus Pedajos, sūnaus Kolajos, sūnaus Maasėjos, sūnaus Itielio, sūnaus Jesajo.</verse>
				<verse number="8">Po jo Gabajas ir Salajas­devyni šimtai dvidešimt aštuoni.</verse>
				<verse number="9">Zichrio sūnus Joelis buvo jų viršininkas, o Ha Senūvos sūnus Judas buvo miesto viršininko padėjėjas.</verse>
				<verse number="10">Kunigai: Jehojaribo sūnus Jedaja, Jachinas.</verse>
				<verse number="11">Serajas, sūnus Hilkijos, sūnaus Mešulamo, sūnaus Cadoko, sūnaus Merajoto, sūnaus Ahitubo, buvo vyriausiasis Dievo namuose.</verse>
				<verse number="12">Jų brolių, kurie dirbo šventykloje, buvo aštuoni šimtai dvidešimt du. Adaja, sūnus Jerohamo, sūnaus Pelalijo, sūnaus Amcio, sūnaus Zacharijos, sūnaus Pašhūro, sūnaus Malkijos.</verse>
				<verse number="13">Jo brolių, šeimos vyresniųjų, buvo du šimtai keturiasdešimt du. Amašsajas­sūnus Azarelio, sūnaus Achzajo, sūnaus Mešilemoto, sūnaus Imero.</verse>
				<verse number="14">Jų brolių, drąsių vyrų, buvo šimtas dvidešimt aštuoni. Jų viršininkas buvo Zabdielis, Ha Gedolimo sūnus.</verse>
				<verse number="15">Levitai: Šemajas, sūnus Hašubo, sūnaus Azrikamo, sūnaus Hašabijos, sūnaus Būnio;</verse>
				<verse number="16">Šabetajas ir Jehozabadas­levitų viršininkai, kurie prižiūrėjo Dievo namų išorinius darbus;</verse>
				<verse number="17">Matanija, sūnus Michėjo, sūnaus Zabdžio, sūnaus Asafo, vadovavo padėkos maldoms, Bakbukija, antras tarp savo brolių, ir Abda, sūnus Šamūvos, sūnaus Galalo, sūnaus Jedutūno.</verse>
				<verse number="18">Iš viso šventajame mieste levitų buvo du šimtai aštuoniasdešimt keturi.</verse>
				<verse number="19">Vartininkai: Akubas, Talmonas ir jų broliai, kurie ėjo sargybą prie vartų, iš viso šimtas septyniasdešimt du.</verse>
				<verse number="20">Likusieji izraelitai, kunigai ir levitai gyveno visuose Judo miestuose, kiekvienas savo pavelde.</verse>
				<verse number="21">Šventyklos tarnai gyveno Ofelyje; Ciha ir Gišpa buvo šventyklos tarnų viršininkai.</verse>
				<verse number="22">Levitų viršininkas Jeruzalėje buvo Uzis, sūnus Banio, sūnaus Hašabijos, sūnaus Matanijos, sūnaus Michėjo; Dievo namų giedotojai buvo Asafo palikuonys.</verse>
				<verse number="23">Karaliaus įsakymu giedotojai gavo išlaikymą kiekvieną dieną.</verse>
				<verse number="24">Mešezabelio sūnus Petachija iš Judo sūnaus Zaros palikuonių buvo karaliaus paskirtas visiems tautos reikalams.</verse>
				<verse number="25">Kai kurie Judo palikuonys gyveno Kirjat Arboje, Dibone, Jekabceelyje,</verse>
				<verse number="26">Ješūve, Moladoje, Bet Pelete,</verse>
				<verse number="27">Hacar Šuale, Beer Šeboje,</verse>
				<verse number="28">Ciklage, Mechonoje,</verse>
				<verse number="29">En Rimone, Coroje, Jarmute,</verse>
				<verse number="30">Zanoache, Adulame, Lachiše, Azekoje ir tų miestų kaimuose. Jie gyveno nuo Beer Šebos iki Hinomo slėnio.</verse>
				<verse number="31">O benjaminitai gyveno Geboje, Michmaše, Ajoje, Betelyje,</verse>
				<verse number="32">Anatote, Nobe, Ananijoje,</verse>
				<verse number="33">Hacore, Ramoje, Gitaimuose,</verse>
				<verse number="34">Hadide, Ceboime, Nebalate,</verse>
				<verse number="35">Lode, Onojuje, jų kaimuose ir Amatininkų slėnyje.</verse>
				<verse number="36">Kai kurie levitai buvo pasiskirstę Jude ir Benjamine.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Kunigai ir levitai, atvykę su Salatielio sūnumi Zorobabeliu ir Jozue, buvo šie: Seraja, Jeremija, Ezra,</verse>
				<verse number="2">Amarija, Maluchas, Hatušas,</verse>
				<verse number="3">Šechanija, Rehumas, Meremotas,</verse>
				<verse number="4">Idojas, Ginetonas, Abija,</verse>
				<verse number="5">Mijaminas, Maadija, Bilga,</verse>
				<verse number="6">Šemaja, Jehojaribas, Jedaja,</verse>
				<verse number="7">Saluvas, Amokas, Hilkija ir Jedajas. Šitie buvo kunigų ir jų brolių viršininkai Ješūvos laikais.</verse>
				<verse number="8">Levitai: Ješūva, Binujas, Kadmielis, Šerebija, Judas, Matanija, kuris vadovavo dėkojimui, ir jo broliai.</verse>
				<verse number="9">Bakbukija, Unis ir jų broliai budėjo priešais juos.</verse>
				<verse number="10">Jozuė buvo Jehojakimo tėvas, Jehojakimas­Eljašibo, Eljašibas­ Jehojados,</verse>
				<verse number="11">Jehojada­Jehonatano, Jehonatanas­Jadūvos.</verse>
				<verse number="12">Jehojakimo laikais šie kunigai buvo šeimų vyresnieji: Meraja­ Serajo, Hananija­Jeremijo,</verse>
				<verse number="13">Mešulamas­Ezro, Johananas­ Amarijo,</verse>
				<verse number="14">Jehonatanas­Melichuvo, Juozapas­Šebanijo,</verse>
				<verse number="15">Adna­Harimo, Helkajas­Merajoto,</verse>
				<verse number="16">Zacharija­Idojo, Mešulamas­ Ginetono,</verse>
				<verse number="17">Zichris­Abijo, Piltajas­Minjamino ir Moadijos,</verse>
				<verse number="18">Šamūvos­Bilgo, Jehonatanas­ Šemajo,</verse>
				<verse number="19">Matenajas­Jehojaribo, Uzis­ Jedajos,</verse>
				<verse number="20">Kalajas­Salajo, Eberas­Amoko,</verse>
				<verse number="21">Hašabija­Hilkijos, Netanelis­ Jedajos.</verse>
				<verse number="22">Eljašibo, Jehojados, Joanano ir Jaduvo laikais buvo surašyti levitai, taip pat ir kunigų šeimų vyresnieji iki persų karaliaus Darijaus laikų.</verse>
				<verse number="23">Levitų šeimų vyresnieji buvo surašyti metraščių knygoje iki Eljašibo sūnaus Joanano laikų.</verse>
				<verse number="24">Vadovaujant levitams Hašabijai, Serebijui ir Jozuei, Kadmielio sūnui, giedotojai stovėjo prieš juos ir giedojo padėkos giesmes, kaip karalius, Dievo vyras Dovydas, buvo nustatęs.</verse>
				<verse number="25">Matanijas, Bakbukijas, Abdija, Mešulamas, Talmonas ir Akubas buvo vartininkai, jie ėjo sargybą prie vartų sandėlių.</verse>
				<verse number="26">Jie gyveno Jehocadako anūko, Ješūvos sūnaus Jehojakimo dienomis ir dienomis valdytojo Nehemijo bei Rašto žinovo kunigo Ezro.</verse>
				<verse number="27">Jeruzalės sienoms pašventinti buvo sušaukti levitai iš visų vietovių; jie turėjo atvykti Jeruzalėn, kad pašventinimas vyktų su džiaugsmu, padėkos giesmėmis ir su cimbolų, arfų ir psalterių muzika.</verse>
				<verse number="28">Giedotojų sūnūs susirinko iš Jeruzalės ir Netofos apylinkių,</verse>
				<verse number="29">iš Gilgalo, Gebos ir Azmaveto vietovių; nes giedotojai buvo pasistatę kaimus Jeruzalės apylinkėse.</verse>
				<verse number="30">Kunigai ir levitai apsivalė patys ir apvalė tautą, vartus ir sienas.</verse>
				<verse number="31">Aš užvedžiau Judo kunigaikščius ant sienos ir pavedžiau jiems vadovauti dviems dėkojančiųjų grupėms. Viena ėjo sienos viršumi į dešinę, link Šiukšlių vartų.</verse>
				<verse number="32">Juos sekė Hošaja ir pusė Judo kunigaikščių:</verse>
				<verse number="33">Azarija, Ezra, Mešulamas,</verse>
				<verse number="34">Judas, Benjaminas, Šemaja ir Jeremija;</verse>
				<verse number="35">iš kunigų sūnų su trimitais sekė Zacharija, sūnus Jehonatano, sūnaus Šemajos, sūnaus Matanijos, sūnaus Mikajos, sūnaus Zakūro, sūnaus Asafo,</verse>
				<verse number="36">ir jo broliai: Šemaja, Azarelis, Milalajas, Gilalajas, Maajas, Netanelis, Judas ir Hananis su Dievo vyro Dovydo muzikos instrumentais; Rašto žinovas Ezra ėjo jų priekyje.</verse>
				<verse number="37">Praėję pro Šaltinio vartus, jie lipo aukštyn Dovydo miesto laiptais, vedančiais pro Dovydo namus, iki rytinių Vandens vartų.</verse>
				<verse number="38">Antra grupė ėjo kairėn; paskui juos aš sekiau su puse tautos pro Krosnių bokštą iki Plačiosios sienos,</verse>
				<verse number="39">toliau pro Efraimo vartus, Senuosius vartus, Žuvų vartus, Hananelio bokštą ir Mejos bokštą iki Avių vartų, ir jie sustojo prie Sargybos vartų.</verse>
				<verse number="40">Abi grupės sustojo prie Dievo namų, taip pat aš, pusė viršininkų su manimi</verse>
				<verse number="41">ir kunigai: Eljakimas, Maasėja, Minjaminas, Mikaja, Eljoenajas, Zacharija, Hananija su trimitais,</verse>
				<verse number="42">Maasėja, Šemaja, Eleazaras, Uzis, Johananas, Malkija, Elamas ir Ezeras. Giedotojai, kuriems vadovavo Izrachija, garsiai giedojo.</verse>
				<verse number="43">Tą dieną jie daug aukojo ir džiaugėsi, nes Dievas jiems suteikė didelį džiaugsmą. Moterys ir vaikai taip pat džiaugėsi, ir Jeruzalės džiaugsmas buvo toli girdimas.</verse>
				<verse number="44">Tuo metu buvo paskirti žmonės prižiūrėti sandėliams, kurie buvo įrengti atsargoms, vaisių pirmienoms ir dešimtinėms, kas buvo surinkta iš miestų ir kaimų, pagal įstatymą išlaikyti kunigus ir levitus. Judo gyventojai džiaugėsi kunigais ir levitais.</verse>
				<verse number="45">Giedotojai ir vartininkai atliko savo tarnystę Dievui ir apvalymo tarnystę, kaip buvo įsakęs Dovydas ir jo sūnus Saliamonas.</verse>
				<verse number="46">Jau Dovydo ir Asafo laikais buvo paskirti vadovai giedotojams, kurie giedojo šlovinimo ir padėkos giesmes Dievui.</verse>
				<verse number="47">Zorobabelio ir Nehemijo dienomis izraelitai pristatydavo giedotojams ir vartininkams skirtą kasdieninę dalį. Jie duodavo šventas dovanas levitams, o levitai duodavo tai Aarono vaikams.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Skaitant susirinkusiems Mozės knygą, buvo rasta parašyta: ‘‘Joks amonitas ar moabitas negali priklausyti Dievo tautai,</verse>
				<verse number="2">nes jie nepasitiko izraelitų su duona ir vandeniu, bet pasamdė Balaamą, kad juos prakeiktų. Tačiau mūsų Dievas pakeitė prakeikimą į palaiminimą’‘.</verse>
				<verse number="3">Išgirdę įstatymą, jie atskyrė visus svetimtaučius iš Izraelio.</verse>
				<verse number="4">Prieš tai kunigas Eljašibas, Tobijos giminaitis, Dievo namų sandėlių prižiūrėtojas,</verse>
				<verse number="5">buvo parūpinęs Tobijai didelį kambarį, kuriame anksčiau laikydavo duonos aukas, smilkalus, indus ir javų, vyno bei aliejaus dešimtinę, priklausančią levitams, giedotojams, vartininkams ir kunigams.</verse>
				<verse number="6">Tuo laiku aš nebuvau Jeruzalėje, nes trisdešimt antraisiais Babilono karaliaus Artakserkso metais buvau pas karalių. Tačiau kuriam laikui praėjus, aš pasiprašiau karaliaus išleidžiamas.</verse>
				<verse number="7">Sugrįžęs į Jeruzalę, sužinojau, kad Eljašibas blogai pasielgė, parūpindamas Tobijai kambarį Dievo namų kiemuose.</verse>
				<verse number="8">Man tai labai nepatiko, todėl aš išmečiau iš kambario laukan visus Tobijo sdaiktus.</verse>
				<verse number="9">Po to įsakiau išvalyti kambarius ir atgal sunešti Dievo namų reikmenis, duonos aukas ir smilkalus.</verse>
				<verse number="10">Aš taip pat sužinojau, kad levitams nebuvo atiduodama jiems priklausanti dalis ir kad levitai ir giedotojai neatliko savo tarnystės, bet sugrįžo kiekvienas į savo laukus.</verse>
				<verse number="11">Tuomet aš bariau vyresniuosius ir sakiau: ‘‘Kodėl Dievo namai apleisti?’‘ Surinkęs visus, grąžinau juos į jų vietą.</verse>
				<verse number="12">Tada visas Judas atnešė į sandėlius grūdų, vyno ir aliejaus dešimtinę.</verse>
				<verse number="13">Aš paskyriau sandėlių prižiūrėtojais kunigą Šelemiją, raštininką Cadoką ir Pedają iš levitų, o jų padėjėju­Matanijos sūnaus Zakūro sūnų Hananą, nes jais buvo galima pasitikėti. Jie buvo įpareigoti išduoti broliams jiems priklausančią dalį.</verse>
				<verse number="14">Mano Dieve, atsimink mane ir nepamiršk mano gerų darbų, kuriuos padariau Dievo namams ir tarnavimui juose.</verse>
				<verse number="15">Tuomet aš mačiau Jude tuos, kurie per sabatą mynė vyno spaustuvus ir, suvalydami javus, krovė juos ant asilų; vyno, vynuogių, figų ir visokių naštų sabato dieną gabeno į Jeruzalę. Aš įspėjau juos, kad tą dieną nepardavinėtų maisto.</verse>
				<verse number="16">Jeruzalėje gyveną Tyro gyventojai atgabendavo žuvies bei visokių prekių ir per sabatą parduodavo Judo žmonėms.</verse>
				<verse number="17">Aš bariau Judo kilminguosius: ‘‘Kodėl taip piktai elgiatės ir išniekinate sabato dieną?</verse>
				<verse number="18">Taip darė mūsų tėvai, todėl mūsų Dievas užleido mums ir šitam miestui tokią nelaimę. Jūs užtrauksite rūstybę Izraeliui, paniekindami sabatą’‘.</verse>
				<verse number="19">Aš įsakiau sabato išvakarėse, pradėjus temti, užrakinti Jeruzalės vartus ir atidaryti juos tik sabatui pasibaigus ir pastačiau savo tarnus prie vartų, kad nebūtų įnešamos naštos per sabatą.</verse>
				<verse number="20">Pirkliai ir visokių prekių pardavėjai vieną ir kitą kartą pasiliko už Jeruzalės vartų.</verse>
				<verse number="21">Aš klausiau jų: ‘‘Kodėl pasiliekate už vartų? Jei padarysite tai dar kartą, aš panaudosiu prieš jus jėgą’‘. Nuo to laiko jie nebeateidavo sabate.</verse>
				<verse number="22">Levitams įsakiau apsivalyti, eiti sargybą prie vartų ir švęsti sabatą. Todėl, Viešpatie, mano Dieve, atsimink ir pasigailėk manęs dėl savo didžio gailestingumo.</verse>
				<verse number="23">Tais laikais aš mačiau ir žydus, imančius žmonas iš Ašdodo, Amono ir Moabo.</verse>
				<verse number="24">Jų vaikai kalbėjo pusiau Ašdodo gyventojų kalba ir nemokėjo žydiškai.</verse>
				<verse number="25">Aš subariau juos, iškeikiau, kai kuriuos sumušiau, roviau jų plaukus ir prisaikdinau, kad neduotų savo dukterų jų sūnums, neleistų savo sūnums vesti jų dukterų ir patys nevestų jų:</verse>
				<verse number="26">‘‘Argi ne tuo nusidėjo Izraelio karalius Saliamonas? Juk jam nebuvo lygių žemėje. Jis buvo Dievo mylimas ir Dievas jį buvo padaręs karaliumi visam Izraeliui, tačiau net jį svetimtautės moterys įtraukė į nuodėmę.</verse>
				<verse number="27">Argi ir mes neklausysime, padarysime tą didelę piktenybę ir nusikalsime prieš Dievą, vesdami svetimtautes?’‘</verse>
				<verse number="28">Vienas vyriausiojo kunigo Eljašibo sūnaus Jehojados sūnus buvo horoniečio Sanbalato žentas; aš jį išvariau nuo savęs.</verse>
				<verse number="29">Viešpatie, mano Dieve, prisimink tuos, kurie išniekino kunigystę, kunigų ir levitų sandorą.</verse>
				<verse number="30">Taip aš apvaliau juos nuo svetimtaučių ir atstačiau kunigų bei levitų tarnavimus, kiekvieną jam skirtoje vietoje,</verse>
				<verse number="31">ir įsakiau skirtu laiku atgabenti malkų ir pirmavaisių. Mano Dieve, atsimink mane mano labui.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="17">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Ahasvero, kuris valdė šimtą dvidešimt septynis kraštus nuo Indijos iki Etiopijos,</verse>
				<verse number="2">dienomis, kai Ahasveras atsisėdo karalystės soste, kuris yra Sūzuose,</verse>
				<verse number="3">trečiais karaliavimo metais jis iškėlė didelę puotą visiems savo kunigaikščiams ir tarnams, persų ir medų kraštų kilmingiesiems ir sričių kunigaikščiams.</verse>
				<verse number="4">Puota tęsėsi šimtą aštuoniasdešimt dienų; joje buvo iškelta karališkoji didybė, garbė ir turtai.</verse>
				<verse number="5">Po to karalius suruošė septynių dienų puotą visiems sostinės gyventojams Sūzuose, karaliaus rūmų sodo kieme.</verse>
				<verse number="6">Iš visų pusių kabojo baltos, žalios ir mėlynos užuolaidos ant baltų drobinių ir violetinių juostelių, įvertų į sidabrinius žiedus. Jos buvo pritvirtintos prie marmurinių kolonų. Auksiniai ir sidabriniai gultai buvo sustatyti kieme, kuris buvo išklotas raudonu, mėlynu, baltu ir juodu marmuru.</verse>
				<verse number="7">Gėrimus patiekė auksinėse taurėse, kurios visos buvo skirtingos; karališko vyno buvo gausu.</verse>
				<verse number="8">Visi gėrė, kiek norėjo, nė vieno gerti nevertė. Karalius buvo įsakęs savo namų prižiūrėtojams, kad jie darytų tai, ko kuris žmogus panorės.</verse>
				<verse number="9">Karalienė Vaštė karaliaus Ahasvero namuose kėlė puotą moterims.</verse>
				<verse number="10">Septintą dieną karalius buvo linksmas nuo vyno. Jis įsakė Mehumanui, Biztai, Harbonai, Bigtai, Abagtai, Zetarui ir Karkasui­septyniems eunuchams, kurie tarnavo karaliaus Ahasvero akivaizdoje,</verse>
				<verse number="11">atvesti karalienę Vaštę pas karalių su karališka karūna, norėdamas parodyti žmonėms ir kunigaikščiams jos grožį, nes ji buvo labai graži.</verse>
				<verse number="12">Karalienė Vaštė atmetė karaliaus įsakymą, perduotą eunuchų, ir atsisakė eiti. Karalius labai supyko, ir rūstybė užsidegė jame.</verse>
				<verse number="13">Karalius klausė patarimo išminčių, kurie pažindavo laikus ir žinojo karaliaus įstatymus bei teisę,</verse>
				<verse number="14">taip pat Karšenos, Šetaro, Admatos, Taršišo, Mereso, Marsenos ir Memuchano, persų ir medų septynių kunigaikščių, kurie visada būdavo prie karaliaus, ir buvo pirmi karalystėje:</verse>
				<verse number="15">‘‘Ką mes turime daryti karalienei Vaštei pagal įstatymą už tai, kad ji nepaklausė karaliaus įsakymo, perduoto per eunuchus?’‘</verse>
				<verse number="16">Memuchanas atsakė karaliui: ‘‘Karalienė Vaštė nusikalto ne tik karaliui, bet visiems kunigaikščiams ir žmonėms visose karaliaus Ahasvero žemėse.</verse>
				<verse number="17">Šis karalienės poelgis taps žinomas visoms moterims. Jos, paniekindamos savo vyrus, sakys: ‘Karalius Ahasveras įsakė karalienei ateiti pas jį, bet ji neatėjo’.</verse>
				<verse number="18">Tuo karalienės pavyzdžiu seks visos persų ir medų kunigaikštienės. Kils daug nesusipratimų ir pykčių.</verse>
				<verse number="19">Jei karaliui patiktų, tebūna paskelbtas karališkas įsakymas ir įrašytas į persų ir medų įstatymą, kuris yra nepakeičiamas, kad karalienė Vaštė nebeateis pas karalių Ahasverą ir karalius jos karališką garbę atiduos kitai, geresnei už ją.</verse>
				<verse number="20">Kai karaliaus potvarkis bus paskelbtas visoje plačioje karalystėje, visos moterys gerbs savo vyrus, didelius ir mažus’‘.</verse>
				<verse number="21">Šis patarimas patiko karaliui ir kunigaikščiams. Karalius padarė pagal Memuchano žodžius.</verse>
				<verse number="22">Jis išsiuntinėjo laiškus į visus karaliaus kraštus, kiekvienai tautai jos kalba, kad vyras turi būti viešpats savo namuose. Tas įstatymas buvo paskelbtas visomis kalbomis visose tautose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Po šių įvykių, karaliaus Ahasvero pykčiui aprimus, jis atsiminė, ką Vaštė padarė ir kaip ji buvo nubausta.</verse>
				<verse number="2">Karaliaus tarnai, kurie jam patarnaudavo, sakė jam: ‘‘Tepaieško karaliui jaunų gražių mergaičių</verse>
				<verse number="3">ir tepaskiria karalius visuose kraštuose vyrų, kurie visoje karalystėje suieškotų gražių mergaičių, atgabentų jas į Sūzų miestą, į moterų namus, ir perduotų karaliaus eunuchui Hegajui, moterų prižiūrėtojui. Ir tegu duoda joms visa, ko reikia joms pasipuošti.</verse>
				<verse number="4">Kuri mergaitė patiks karaliui, taps karaliene Vaštės vietoje’‘. Tas pasiūlymas patiko karaliui. Jis taip ir padarė.</verse>
				<verse number="5">Sostinėje Sūzuose gyveno vienas žydas, vardu Mordechajas, sūnus Jayro, sūnaus Šimio, sūnaus Kišo iš Benjamino giminės.</verse>
				<verse number="6">Mordechajas buvo ištremtas iš Jeruzalės kartu su Judo karaliumi Jechoniju, kurį ištrėmė Babilono karalius Nebukadnecaras.</verse>
				<verse number="7">Jis užaugino Hadasą, savo dėdės dukterį, kitaip vadinamą Estera. Ji neturėjo tėvų, bet buvo labai graži ir patraukli mergaitė. Jos tėvams mirus, Mordechajas įdukrino ją.</verse>
				<verse number="8">Karaliaus įsakymą paskelbus, daug gražių mergaičių buvo atgabenta į Sūzus ir pavesta Hegajo globai. Estera taip pat buvo paimta į karaliaus namus Hegajo, moterų prižiūrėtojo, globon.</verse>
				<verse number="9">Mergaitė jam patiko ir įgavo jo palankumą. Jis greitai parūpino jai įvairių papuošalų ir tai, kas jai priklausė, bei septynias tarnaites iš karaliaus namų ir apgyvendino ją ir jos tarnaites geriausioje moterų namų dalyje.</verse>
				<verse number="10">Estera nesakė apie savo kilmę ir savo tautą, nes Mordechajas buvo liepęs jai tylėti.</verse>
				<verse number="11">Mordechajas kiekvieną dieną ateidavo prie moterų namų kiemo pasiteirauti apie Esterą ir jos padėtį.</verse>
				<verse number="12">Kiekviena mergaitė tik po dvylikos mėnesių pasiruošimo galėjo įeiti pas karalių Ahasverą. Šešis mėnesius jos tepėsi miros aliejumi ir šešis mėnesius įvairiais kitais tepalais ir kvepalais.</verse>
				<verse number="13">Mergaitė, eidama pas karalių, turėjo teisę pasiimti iš moterų namų į karaliaus namus ką tik norėjo.</verse>
				<verse number="14">Ji ateidavo vakare, o rytą eidavo į kitus moterų namus, kurie buvo eunucho Šaašgazo žinioje. Jis buvo karaliaus sugulovių prižiūrėtojas. Ji daugiau nebeįeidavo pas karalių, nebent karalius ją pamėgdavo ir pakviesdavo vardu.</verse>
				<verse number="15">Kai atėjo eilė Esteros, Mordechajo dėdės Abihailo dukters, kurią jis buvo įdukrinęs, ji nieko neprašė; pasiėmė tik tą, ką eunuchas Hegajas jai patarė. Estera patiko kiekvienam, kas tik į ją pažiūrėdavo.</verse>
				<verse number="16">Esterą nuvedė į karaliaus Ahasvero rūmus dešimtą mėnesį, vadinamą tebetu, septintaisiais jo karaliavimo metais.</verse>
				<verse number="17">Karalius pamilo Esterą labiau už visas kitas moteris, ir ji atrado jo akyse daugiau malonės ir palankumo negu kitos mergaitės. Jis uždėjo jai ant galvos karališką karūną ir paskelbė ją karaliene Vaštės vietoje.</verse>
				<verse number="18">Karalius iškėlė didelę puotą savo kunigaikščiams ir tarnams; tai buvo Esteros puota. Jis sumažino mokesčius savo karalystėje ir davė karališkų dovanų.</verse>
				<verse number="19">Kai mergaitės buvo renkamos antrą kartą, Mordechajas sėdėjo karaliaus vartuose.</verse>
				<verse number="20">Estera dar nebuvo pasisakiusi karaliui nei savo tautybės, nei kilmės, nes Mordechajas taip buvo jai liepęs; Estera klausė Mordechajaus kaip ir tada, kai jis ją augino.</verse>
				<verse number="21">Mordechajui sėdint prie karaliaus vartų, du karaliaus eunuchai, Bigtanas ir Terešas, durų sargai, supyko ant karaliaus ir tarėsi jį nužudyti.</verse>
				<verse number="22">Mordechajas, tai išgirdęs, pranešė karalienei Esterai, o Estera­karaliui Mordechajo vardu.</verse>
				<verse number="23">Buvo ištirta ir nustatyta, kad tai tiesa. Abu vyrus pakorė, o įvykį įrašė į karaliaus metraščių knygą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Po šitų įvykių karalius Ahasveras išaukštino agagą Hamaną, Hamedatos sūnų, ir padarė jo sostą aukštesnį už kitų kunigaikščių.</verse>
				<verse number="2">Visi karaliaus tarnai, kurie buvo prie karaliaus vartų, nusilenkdavo prieš Hamaną ir pagerbdavo jį, nes taip buvo įsakęs karalius. Bet Mordechajas nenusilenkdavo prieš jį ir nepagerbdavo.</verse>
				<verse number="3">Karaliaus tarnai prie karaliaus vartų klausdavo Mordechajo: ‘‘Kodėl nevykdai karaliaus įsakymo?’‘</verse>
				<verse number="4">Kai jie kasdien kartodavo tai, bet jis nekreipė dėmesio, jie pranešė Hamanui. Jie norėjo įsitikinti, ar Mordechajas laikysis savo žodžio, nes jis buvo pasisakęs esąs žydas.</verse>
				<verse number="5">Hamanas, matydamas, kad Mordechajas nesilenkia prieš jį ir nepagerbia jo, užsidegė pykčiu.</verse>
				<verse number="6">Jis manė, kad neverta kelti rankos prieš vieną Mordechają, nes jie pasakė jam Mordechajo tautybę. Todėl Hamanas nusprendė išžudyti visus žydus visoje Ahasvero karalystėje.</verse>
				<verse number="7">Dvyliktaisiais karaliaus Ahasvero metais, pirmą mėnesį, vadinamą nisanu, buvo metamas Pur, tai yra burtas, Hamano akivaizdoje kiekvienai dienai ir kiekvienam mėnesiui iki dvylikto mėnesio adaro.</verse>
				<verse number="8">Hamanas sakė karaliui Ahasverui: ‘‘Tavo karalystėje gyvena išsklaidyta tauta; jos įstatymai yra skirtingi nuo kitų tautų įstatymų, be to, jie nesilaiko karaliaus įstatymų. Karaliui nėra naudinga juos taip palikti.</verse>
				<verse number="9">Jei karalius sutinka, tebūna išleistas įsakymas juos išnaikinti, ir aš duosiu dešimt tūkstančių talentų sidabro karaliaus iždui’‘.</verse>
				<verse number="10">Karalius numovė žiedą nuo savo piršto ir padavė agagui Hamanui, Hamedatos sūnui, žydų priešui,</verse>
				<verse number="11">ir tarė Hamanui: ‘‘Sidabrą pasilaikyk sau, o su žydų tauta daryk, kaip tau patinka’‘.</verse>
				<verse number="12">Pirmo mėnesio tryliktą dieną buvo sušaukti karaliaus raštininkai ir, Hamanui diktuojant, buvo parašyti laiškai visiems vietininkams, kraštų valdytojams, kunigaikščiams ir tautoms jų kalba, karaliaus Ahasvero vardu ir užantspauduoti karaliaus žiedu.</verse>
				<verse number="13">Laiškai buvo išsiųsti per pasiuntinius į visus karaliaus kraštus, kad per vieną dieną, tai yra dvylikto mėnesio, vadinamo Adaru, tryliktą dieną, išžudytų ir išnaikintų visus žydus: jaunus, senus, moteris ir vaikus, o jų turtą paimtų.</verse>
				<verse number="14">Tų laiškų nuorašus įsakyta paskelbti visoms tautoms, kad jie pasiruoštų skirtai dienai.</verse>
				<verse number="15">Karaliaus įsakymu pasiuntiniai išskubėjo, ir šis įsakymas buvo paskelbtas sostinėje Sūzuose. Karalius ir Hamanas sėdėjo ir gėrė, o Sūzų miestas buvo sujudęs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Mordechajas, išgirdęs, kas buvo padaryta, perplėšė savo drabužius, apsivilko ašutine, užsibarstė ant galvos pelenų, išėjo į miesto aikštę ir garsiai dejavo.</verse>
				<verse number="2">Jis atėjo prie karaliaus vartų, nes su ašutine nebuvo leidžiama įeiti pro karaliaus vartus.</verse>
				<verse number="3">Visur, kur karaliaus įsakymas ir potvarkis buvo paskelbtas, tarp žydų kilo didelis gedulas. Jie pasninkavo, verkė, aimanavo, daugelis, apsirengę ašutinėmis, gulėjo pelenuose.</verse>
				<verse number="4">Kai Esteros tarnaitės ir eunuchai jai tai pranešė, karalienė labai nuliūdo. Ji siuntė Mordechajui rūbų, kad jis nusimestų ašutinę ir apsivilktų jais, bet jis jų nepriėmė.</verse>
				<verse number="5">Tada Estera pasišaukė karaliaus eunuchą Hatachą, kuris buvo paskirtas jai prižiūrėti, ir įsakė jam eiti pas Mordechają ir sužinoti, kodėl jis taip elgiasi.</verse>
				<verse number="6">Hatachas nuėjo pas Mordechają į miesto aikštę priešais karaliaus vartus.</verse>
				<verse number="7">Mordechajas papasakojo jam, kas atsitiko ir kiek Hamanas pažadėjo duoti karaliaus iždui už žydų išžudymą.</verse>
				<verse number="8">Mordechajas davė Hatachui nuorašą įsakymo išžudyti žydus, paskelbto Sūzuose, kad jį parodytų Esterai, paaiškintų ir lieptų jai eiti pas karalių ir maldauti pagalbos savo tautai.</verse>
				<verse number="9">Hatachas sugrįžo ir pranešė Esterai, ką Mordechajas jam kalbėjo.</verse>
				<verse number="10">Estera vėl siuntė Hatachą pas Mordechają:</verse>
				<verse number="11">‘‘Visi karaliaus tarnai ir visi kraštai žino, kad jei vyras ar moteris įeitų į karaliaus vidinį kiemą nekviestas, tai yra tik vienas įstatymas­mirtis; paliekamas gyvas tik tas, į kurį karalius ištiesia savo auksinį skeptrą. Karalius nekvietė manęs jau trisdešimt dienų’‘.</verse>
				<verse number="12">Mordechajas sužinojęs, ką Estera atsakė,</verse>
				<verse number="13">liepė pranešti Esterai: ‘‘Negalvok, kad tu, būdama karaliaus namuose, išvengsi žydų likimo.</verse>
				<verse number="14">Jei dabar tylėsi, pagalba ir išgelbėjimas ateis žydams iš kitur, bet tu ir tavo tėvo namai žūsite. Kas žino, gal dėl šio laiko tu ir tapai karaliene?’‘</verse>
				<verse number="15">Estera pasiuntė Mordechajui atsakymą:</verse>
				<verse number="16">‘‘Eik ir sušauk visus žydus Sūzuose; pasninkaukite dėl manęs tris dienas ir tris naktis, nieko nevalgykite ir negerkite. Aš taip pat pasninkausiu su savo tarnaitėmis. Po to eisiu pas karalių, laužydama įstatymą; jei žūsiu, tai žūsiu’‘.</verse>
				<verse number="17">Mordechajas nuėjo ir padarė visa, ką Estera jam buvo įsakiusi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Trečią dieną Estera apsirengė karališkais rūbais ir atsistojo karaliaus namų vidiniame kieme, priešais karaliaus namus. Karalius sėdėjo savo soste, priešais įėjimą į namus.</verse>
				<verse number="2">Karalius pamatė karalienę Esterą, stovinčią kieme, ir ji atrado malonę jo akyse. Jis ištiesė į Esterą auksinį skeptrą, kurį laikė rankoje. Estera priėjusi palietė skeptrą.</verse>
				<verse number="3">Karalius klausė: ‘‘Karaliene Estera, ko norėtum? Duosiu tau, ko prašysi, kad ir pusę savo karalystės’‘.</verse>
				<verse number="4">Estera atsakė: ‘‘Jei karaliui patiktų, kviečiu karalių ir Hamaną šiandien į vaišes, kurias jiems paruošiau’‘.</verse>
				<verse number="5">Karalius įsakė skubiai pašaukti Hamaną, norėdamas išpildyti Esteros prašymą. Karalius ir Hamanas atėjo į vaišes pas Esterą.</verse>
				<verse number="6">Geriant vyną, karalius klausė Esteros: ‘‘Pasakyk man savo prašymą. Išpildysiu jį, nors prašytum ir pusės mano karalystės’‘.</verse>
				<verse number="7">Estera atsakė: ‘‘Mano prašymas toks:</verse>
				<verse number="8">jei radau malonę karaliaus akyse ir karalius norėtų patenkinti mano prašymą, kviečiu karalių ir Hamaną rytoj į vaišes, kurias jiems paruošiu, ir rytoj aš įvykdysiu karaliaus žodžius’‘.</verse>
				<verse number="9">Tą dieną Hamanas išėjo linksmas ir gerai nusiteikęs. Bet, pamatęs prie karaliaus vartų sėdintį Mordechają, kuris neatsistojo ir visai nekreipė dėmesio į jį, labai supyko.</verse>
				<verse number="10">Tačiau Hamanas susivaldė. Parėjęs namo, jis pasišaukė draugus ir žmoną Zerešą</verse>
				<verse number="11">ir pasakojo jiems apie savo turtų daugybę, apie savo sūnus, apie tai, kaip karalius pagerbė jį ir suteikė pirmenybę tarp visų karaliaus tarnų ir kunigaikščių.</verse>
				<verse number="12">Hamanas tęsė: ‘‘Ir karalienė Estera nė vieno nepakvietė į vaišes kartu su karaliumi, tik mane; ir rytoj ji vėl pakvietė mane su karaliumi.</verse>
				<verse number="13">Tačiau tai manęs nepatenkina, kol matau šitą žydą Mordechają, sėdintį prie karaliaus vartų’‘.</verse>
				<verse number="14">Jo žmona ir draugai jam patarė: ‘‘Įsakyk pastatyti penkiasdešimties uolekčių aukščio kartuves ir rytoj kalbėk su karaliumi, kad Mordechajas būtų pakartas. Po to eik linksmas į vaišes kartu su karaliumi’‘. Patarimas patiko Hamanui, ir kartuvės buvo pastatytos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Tą naktį karalius negalėjo miegoti. Jis įsakė atnešti metraščių knygą ir jam skaityti iš jos.</verse>
				<verse number="2">Rado parašyta, kaip Mordechajas pranešė apie eunuchų Bigtano ir Terešo, ėjusių sargybą prie vartų, sąmokslą nužudyti karalių Ahasverą.</verse>
				<verse number="3">Karalius paklausė: ‘‘Koks pagerbimas ir atlyginimas buvo duotas Mordechajui už tai?’‘ Karaliaus tarnai, kurie jam patarnavo, atsakė: ‘‘Jokio atlyginimo’‘.</verse>
				<verse number="4">Karalius klausė: ‘‘Kas yra kieme?’‘ Tuo laiku Hamanas buvo įėjęs į karaliaus namų išorinį kiemą kalbėti su karaliumi dėl Mordekajo pakorimo ant kartuvių, kurios jau buvo pastatytos.</verse>
				<verse number="5">Karaliaus tarnai jam atsakė: ‘‘Hamanas stovi kieme’‘. Karalius liepė pakviesti Hamaną.</verse>
				<verse number="6">Jam įėjus, karalius klausė: ‘‘Ką reikėtų padaryti vyrui, kurį karalius nori pagerbti?’‘ Hamanas galvojo: ‘‘Ką gi kitą karalius norėtų pagerbti, jei ne mane?’‘</verse>
				<verse number="7">Hamanas atsakė: ‘‘Vyrą, kurį karalius norėtų pagerbti,</verse>
				<verse number="8">reikia aprengti karaliaus rūbais, užsodinti ant karaliaus jojamojo žirgo ir uždėti ant galvos karaliaus karūną.</verse>
				<verse number="9">Rūbus ir žirgą tegul jam paduoda vienas iš karaliaus kilmingiausiųjų kunigaikščių; jis teatveda karaliaus pagerbtąjį, užsodina jį ant žirgo ir, vesdamas žirgą miesto aikšte, tegul skelbia: ‘Taip padaroma tam vyrui, kurį karalius nori pagerbti!’ ‘‘</verse>
				<verse number="10">Tada karalius įsakė Hamanui: ‘‘Skubėk, imk rūbus, žirgą ir padaryk visa, ką sakei, žydui Mordechajui, kuris sėdi prie karaliaus vartų. Žiūrėk, kad viskas būtų įvykdyta’‘.</verse>
				<verse number="11">Hamanas paėmė rūbus ir žirgą, aprengė Mordechajų, vedė jį ant žirgo miesto aikšte ir skelbė: ‘‘Taip padaroma tam vyrui, kurį karalius nori pagerbti!’‘</verse>
				<verse number="12">Mordechajas grįžo prie karaliaus vartų, o Hamanas nuskubėjo į savo namus nuliūdęs ir užsidengęs galvą.</verse>
				<verse number="13">Hamanas papasakojo savo žmonai Zerešai ir draugams visa, kas įvyko. Jo patarėjai ir žmona kalbėjo: ‘‘Jei Mordechajas, prieš kurį turėjai nusižeminti, yra žydų tautybės, tu nelaimėsi, bet tikrai krisi’‘.</verse>
				<verse number="14">Jiems dar tebekalbant, atėjo karaliaus eunuchai ir skubėjo nuvesti Hamaną į Esteros paruoštas vaišes.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Karalius ir Hamanas atėjo pas karalienę Esterą į vaišes.</verse>
				<verse number="2">Tą dieną, gerdamas vyną, karalius vėl klausė karalienę Esterą: ‘‘Pasakyk man savo prašymą, karaliene Estera. Suteiksiu tau, ko norėsi, net jei prašytum ir pusės mano karalystės’‘.</verse>
				<verse number="3">Karalienė atsakė: ‘‘Karaliau, jei radau malonę tavo akyse ir sutinki mano prašymą patenkinti, palik mane ir mano tautą gyvus.</verse>
				<verse number="4">Aš ir mano tauta esame atiduoti mirčiai ir sunaikinimui. Jei mes būtume parduodami vergais, aš tylėčiau ir karaliaus nevarginčiau’‘.</verse>
				<verse number="5">Karalius Ahasveras klausė karalienės Esteros: ‘‘Kas jis toks ir kur jis yra, kuris drįsta tą daryti?’‘</verse>
				<verse number="6">Estera atsakė: ‘‘Mūsų priešas ir persekiotojas yra šitas piktadarys Hamanas’‘. Hamanas labai išsigando.</verse>
				<verse number="7">Karalius užsirūstinęs pakilo nuo stalo ir išėjo į rūmų sodą, o Hamanas suklupo prieš karalienę Esterą, prašydamas palikti jį gyvą, nes jis suprato, kad jo laukia karaliaus bausmė.</verse>
				<verse number="8">Sugrįžęs iš rūmų sodo, karalius rado Hamaną, sukniubusį ant lovos prie Esteros, ir sakė: ‘‘Jis nori karalienę išprievartauti mano namuose ir mano akivaizdoje!’‘ Karaliui ištarus šiuos žodžius, Hamano veidas buvo uždengtas.</verse>
				<verse number="9">Karaliaus eunuchas Harbona tarė: ‘‘Hamano kieme yra pastatytos penkiasdešimties uolekčių aukščio kartuvės pakarti Mordechajui, kuris išgelbėjo karaliaus gyvybę’‘. Karalius įsakė: ‘‘Pakarkite jose Hamaną’‘.</verse>
				<verse number="10">Jie pakorė jį Mordechajui skirtose kartuvėse. Po to karaliaus pyktis atslūgo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Tą dieną karalius Ahasveras atidavė žydų priešo Hamano namus karalienei Esterai. Mordechajas buvo pakviestas pas karalių, nes Estera pasisakė, kad jis yra jos giminaitis.</verse>
				<verse number="2">Savo žiedą, kurį pasiėmė iš Hamano, karalius atidavė Mordechajui. Estera pavedė Hamano namų priežiūrą Mordechajui.</verse>
				<verse number="3">Estera krito karaliui po kojomis ir su ašaromis maldavo panaikinti agago Hamano išleistą įsakymą prieš žydus.</verse>
				<verse number="4">Karalius ištiesė aukso skeptrą į Esterą. Estera pakilo, atsistojo prieš karalių</verse>
				<verse number="5">ir kalbėjo: ‘‘Jei karaliui patiktų ir jei radau malonę jo akyse, maldauju raštu atšaukti agago Hamano, Hamedatos sūnaus, laiškus, kuriais jis siekė išnaikinti visus žydus karaliaus kraštuose.</verse>
				<verse number="6">Kaip aš galėsiu ištverti, matydama savo tautos pažeminimą ir sunaikinimą?’‘</verse>
				<verse number="7">Karalius Ahasveras tarė karalienei Esterai ir žydui Mordechajui: ‘‘Aš atidaviau Esterai Hamano namus; jis buvo pakartas, kadangi drįso pakelti ranką prieš žydus.</verse>
				<verse number="8">Parašykite žydams karaliaus vardu, kaip jums patinka, ir užantspauduokite raštus karaliaus žiedu; nes įsakymai, parašyti karaliaus vardu ir užantspauduoti jo žiedu, yra neatšaukiami’‘.</verse>
				<verse number="9">Trečio mėnesio, vadinamo sivanu, dvidešimt trečią dieną buvo sušaukti karaliaus raštininkai ir parašyta tai, ką Mordechajas įsakė visiems žydams, karaliaus vietininkams, valdytojams bei kunigaikščiams nuo Indijos iki Etiopijos, šimtui dvidešimt septyniems kraštams jų raštu ir tautoms jų kalba, taip pat ir žydams jų raštu ir jų kalba.</verse>
				<verse number="10">Raštai buvo užantspauduoti karaliaus Ahasvero žiedu ir išsiųsti per raitus karaliaus pasiuntinius.</verse>
				<verse number="11">Karalius leido žydams kiekviename mieste susirinkti ir ginti savo gyvybes, sunaikinti, užmušti ir pražudyti bet kokią žmonių ar krašto galybę, kurie puola juos, kartu su jų vaikais bei moterimis, o jų turtą pasiimti.</verse>
				<verse number="12">Dvylikto mėnesio, vadinamo adaru, tryliktą dieną buvo įsakyta gintis visuose karaliaus Ahasvero kraštuose.</verse>
				<verse number="13">Rašto su įsakymu nuorašai buvo pasiųsti į visus kraštus ir paskelbti visoms tautoms, kad žydai pasiruoštų ir tą dieną atkeršytų savo priešams.</verse>
				<verse number="14">Karaliaus pasiuntiniai ant kupranugarių ir mulų skubėjo išnešioti tą įsakymą. Jis buvo paskelbtas ir sostinėje Sūzuose.</verse>
				<verse number="15">Tą dieną Mordechajas, pasipuošęs karališkais mėlynais ir baltais rūbais, plonos drobės purpuro apsiaustu ir su aukso karūna ant galvos, išėjo iš karaliaus akivaizdos. Sūzų miesto gyventojai džiūgavo.</verse>
				<verse number="16">Žydai buvo laimingi, patenkinti ir gerbiami.</verse>
				<verse number="17">Kiekviename krašte ir mieste, kur tik karaliaus įsakymas buvo paskelbtas, žydai džiaugėsi, linksminosi, puotavo ir šventė. Daugelis kitų tautų žmonių prisidėjo prie žydų, nes juos buvo apėmusi baimė dėl žydų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Dvylikto mėnesio, vadinamo adaru, tryliktą dieną, kai atėjo laikas įvykdyti karaliaus įsakymą, tą dieną, kai žydų priešai tikėjosi juos nugalėti, įvyko priešingai­žydai nugalėjo savo priešus.</verse>
				<verse number="2">Visuose karaliaus Ahasvero kraštuose susirinkę į miestus žydai pasipriešino tiems, kurie norėjo jiems pakenkti. Niekas negalėjo žydams priešintis, nes baimė apėmė juos.</verse>
				<verse number="3">Karaliaus kraštų vietininkai, valdytojai, kunigaikščiai ir valdininkai padėjo žydams, nes jie bijojo Mordechajo,</verse>
				<verse number="4">kuris buvo galingas karaliaus namuose. Garsas apie jį pasiekė visus kraštus, o jo galia augo ir augo.</verse>
				<verse number="5">Žydai užpuolė savo priešus, sunaikino juos ir darė, ką norėjo tiems, kurie jų nekentė.</verse>
				<verse number="6">Sostinėje Sūzuose žydai nužudė ir sunaikino penkis šimtus žmonių</verse>
				<verse number="7">ir Paršandatą, Dalfoną, Aspatą,</verse>
				<verse number="8">Poratą, Adaliją, Aridatą,</verse>
				<verse number="9">Parmaštą, Arisają, Aridają ir Vaizatą­</verse>
				<verse number="10">dešimt žydų priešo Hamano, sūnaus Hamedato, sūnų, bet jų turto nelietė.</verse>
				<verse number="11">Tą pačią dieną Sūzuose nužudytųjų skaičius buvo praneštas karaliui.</verse>
				<verse number="12">Karalius sakė karalienei Esterai: ‘‘Sostinėje Sūzuose žydai nužudė penkis šimtus žmonių ir dešimt Hamano sūnų. O kiek jie išžudė visuose kraštuose? Ko dar prašai? Pasakyk, ir tai bus įvykdyta’‘.</verse>
				<verse number="13">Estera atsakė: ‘‘Jei karaliui patiktų, tebūna žydams leista Sūzuose ir rytoj elgtis pagal šios dienos įsakymą, o dešimt Hamano sūnų tebūna pakabinti kartuvėse’‘.</verse>
				<verse number="14">Karalius įsakė, kad tai būtų padaryta ir paskelbta Sūzuose; ir jie pakorė Hamano sūnus.</verse>
				<verse number="15">Sūzų žydai susirinko adaro mėnesio keturioliktą dieną ir nužudė tris šimtus žmonių, bet jų turto jie nelietė.</verse>
				<verse number="16">Kituose karaliaus kraštuose žydai susirinkę irgi gynė savo gyvybes nuo priešų. Jie nužudė septyniasdešimt penkis tūkstančius savo persekiotojų, bet nelietė jų turto.</verse>
				<verse number="17">Tai įvyko adaro mėnesio tryliktą dieną. Keturioliktą dieną jie ilsėjosi, puotavo ir šventė džiaugsmo šventę.</verse>
				<verse number="18">Sūzų žydai buvo susirinkę tryliktą ir keturioliktą dieną, o penkioliktą dieną jie ilsėjosi, puotavo ir šventė džiaugsmo šventę;</verse>
				<verse number="19">žydai, gyvenantys neapmūrytuose miestuose bei kaimuose, džiaugsmo ir puotos šventei pasirinko keturioliktą adaro mėnesio dieną; tą dieną jie siuntinėjo vieni kitiems dovanas ir valgius.</verse>
				<verse number="20">Mordechajas visa tai surašė ir laiškus žydams išsiuntinėjo visoje karaliaus Ahasvero karalystėje, arti ir toli.</verse>
				<verse number="21">Jis ragino žydus kiekvienais metais švęsti adaro mėnesio keturioliktą ir penkioliktą dienas,</verse>
				<verse number="22">kaip žydų išlaisvinimo iš jų priešų dienas, nes jų liūdesys virto džiaugsmu, dejonės­džiūgavimu. Tomis dienomis jie turėtų džiaugtis, puotauti, dalintis maistu ir beturčiams siųsti dovanų.</verse>
				<verse number="23">Žydai pradėjo taip daryti, kaip Mordechajas buvo jiems nurodęs.</verse>
				<verse number="24">Nes agagas Hamanas, Hamedatos sūnus, žydų priešas, buvo sumanęs sunaikinti žydus ir metė Pur, tai yra burtą, kad juos sunaikintų ir išžudytų.</verse>
				<verse number="25">Kai Estera atėjo pas karalių, jis įsakė raštu, kad Hamano piktas sumanymas kristų ant jo paties galvos­jis ir jo sūnūs buvo pakarti.</verse>
				<verse number="26">Tas dienas nuo žodžio Pur jie vadina Purimu. Todėl pagal visus šio laiško žodžius, pagal tai, ką jie patys matė ir patyrė,</verse>
				<verse number="27">žydai nusprendė, kad kiekvienais metais tuo pačiu laiku tas dvi dienas turi prisiminti visi žydai, jų palikuonys ir visi, prisijungę prie jų.</verse>
				<verse number="28">Tos dienos turi būti švenčiamos visose šeimose, visuose miestuose ir visose kartose. Purimo dienos neturi pranykti iš žydų papročių nei prisiminimas apie jas tarp jų palikuonių.</verse>
				<verse number="29">Karalienė Estera, Abihailo duktė, ir žydas Mordechajas rašė antrą laišką dėl Purimo.</verse>
				<verse number="30">Jie išsiuntinėjo laiškus žydams į šimtą dvidešimt septynis karaliaus Ahasvero kraštus su taikos ir tiesos žodžiais,</verse>
				<verse number="31">kad paragintų švęsti Purimo dienas nustatytu laiku, kurį nurodė žydas Mordechajas ir karalienė Estera. Ir jie patys paskyrė sau pasninkus ir verksmo dienas.</verse>
				<verse number="32">Karalienės Esteros įsakymas patvirtino Purimo šventę ir yra užrašytas knygoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Karalius Ahasveras uždėjo duoklę visiems kraštams ir jūrų saloms.</verse>
				<verse number="2">Visi jo valdžios ir galybės darbai, taip pat Mordechajo garbė, kurią karalius jam suteikė, yra surašyta persų ir medų metraščių knygoje.</verse>
				<verse number="3">Žydas Mordechajas buvo antras po karaliaus Ahasvero. Jis buvo galingas tarp žydų ir mėgstamas tarp brolių, nes jis siekė gerovės ir taikos savo tautai.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="18">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Uco krašte gyveno vyras, vardu Jobas. Jis buvo tobulas ir teisus vyras, bijojo Dievo ir vengė pikto.</verse>
				<verse number="2">Jis turėjo septynis sūnus ir tris dukteris,</verse>
				<verse number="3">septynis tūkstančius avių, tris tūkstančius kupranugarių, penkis šimtus jungų jaučių, penkis šimtus asilių ir labai didelę šeimyną. Tas vyras buvo žymiausias Rytuose.</verse>
				<verse number="4">Jo sūnūs keldavo vaišes kiekvienas savo namuose savo dieną, pasikvietę tris seseris kartu su jais valgyti ir gerti.</verse>
				<verse number="5">Vaišių dienoms pasibaigus, Jobas juos šventindavo. Atsikėlęs anksti rytą, jis aukodavo deginamąsias aukas pagal jų skaičių, galvodamas: ‘‘Gal mano sūnūs nusidėjo ir keikė Dievą savo širdyse’‘. Taip Jobas visuomet darydavo.</verse>
				<verse number="6">Vieną dieną Dievo sūnūs susirinko pas Viešpatį; atėjo ir šėtonas.</verse>
				<verse number="7">Viešpats klausė šėtoną: ‘‘Iš kur ateini?’‘ Šėtonas atsakė Viešpačiui: ‘‘Aš vaikštinėjau po visą žemę’‘.</verse>
				<verse number="8">Viešpats vėl klausė šėtoną: ‘‘Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk žemėje nėra nė vieno jam lygaus. Jis yra tobulas ir teisus, bijo Dievo ir vengia pikto’‘.</verse>
				<verse number="9">Šėtonas atsakė Viešpačiui: ‘‘Ne veltui Jobas bijo Dievo.</verse>
				<verse number="10">Juk Tu saugoji jį, jo namus ir viską, ką jis turi! Jo darbus Tu laimini ir jo turtas didėja.</verse>
				<verse number="11">Bet ištiesk savo ranką ir paliesk tai, ką jis turi, ir jis keiks Tave į akis’‘.</verse>
				<verse number="12">Viešpats tarė šėtonui: ‘‘Visa, ką jis turi, atiduodu tavo valdžion, bet prieš jį neištiesk rankos’‘. Šėtonas pasišalino iš Viešpaties akivaizdos.</verse>
				<verse number="13">Tą dieną Jobo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną vyriausiojo brolio namuose.</verse>
				<verse number="14">Pasiuntinys, atėjęs pas Jobą, pranešė: ‘‘Jaučiai arė ir asilai ganėsi šalia jų.</verse>
				<verse number="15">Šebiečiai užpuolė ir juos pagrobė, o tarnus užmušė kardu; tik aš vienas ištrūkau, kad tau tai praneščiau’‘.</verse>
				<verse number="16">Jam tebekalbant, atėjo kitas ir pranešė: ‘‘Dievo ugnis krito iš dangaus ir sudegino avis ir tarnus, ir juos prarijo; tik aš vienas ištrūkau, kad tau praneščiau’‘.</verse>
				<verse number="17">Jam tebekalbant, atėjo kitas ir pranešė: ‘‘Chaldėjai, pasiskirstę trimis grupėmis, puolė kupranugarius ir juos pagrobė, o tarnus nužudė kardu; tik aš vienas ištrūkau, kad tau praneščiau’‘.</verse>
				<verse number="18">Jam tebekalbant, atėjo kitas ir pranešė: ‘‘Tavo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną vyriausiojo brolio namuose.</verse>
				<verse number="19">Pakilęs smarkus vėjas iš dykumos sugriovė namą ir užmušė visus jaunuolius; tik aš vienas ištrūkau, kad tau praneščiau’‘.</verse>
				<verse number="20">Jobas atsikėlė, perplėšė savo apsiaustą, nusiskuto plaukus ir, puolęs ant žemės, pagarbino,</verse>
				<verse number="21">tardamas: ‘‘Nuogas gimiau, nuogas ir mirsiu. Viešpats davė, Viešpats ir atėmė; tebūna palaimintas Viešpaties vardas’‘.</verse>
				<verse number="22">Visu tuo Jobas nenusidėjo ir nekalbėjo kvailai prieš Dievą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Vieną dieną Dievo sūnūs vėl susirinko Viešpaties akivaizdoje; šėtonas atėjo su jais ir stojo prieš Dievą.</verse>
				<verse number="2">Viešpats paklausė jo: ‘‘Iš kur ateini?’‘ Šėtonas atsakė Viešpačiui: ‘‘Aš vaikštinėjau po visą žemę’‘.</verse>
				<verse number="3">Viešpats klausė šėtoną: ‘‘Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk žemėje nėra jam lygaus. Jis yra tobulas ir teisus, bijo Dievo ir vengia pikto. Jis ir toliau lieka man ištikimas, nors tu mane sukurstei prieš jį, kad be priežasties jam kenkčiau’‘.</verse>
				<verse number="4">Šėtonas atsakė Viešpačiui: ‘‘Oda už odą, bet žmogus viską atiduos, kad liktų gyvas.</verse>
				<verse number="5">Bet ištiesk savo ranką ir paliesk jo kaulus ir kūną, ir jis keiks Tave į akis’‘.</verse>
				<verse number="6">Viešpats tarė šėtonui: ‘‘Jis tavo rankose. Tik nepaliesk jo gyvybės’‘.</verse>
				<verse number="7">Šėtonas pasišalino iš Viešpaties akivaizdos ir ištiko Jobą skaudžiomis votimis nuo kojų padų iki viršugalvio.</verse>
				<verse number="8">Jis sėdėjo pelenuose ir, paėmęs šukę, gramdė pūlius.</verse>
				<verse number="9">Jo žmona jam tarė: ‘‘Ar tu vis dar laikaisi savo ištikimybės? Prakeik Dievą ir mirk’‘.</verse>
				<verse number="10">Jobas jai atsakė: ‘‘Tu kalbi kaip viena iš kvailų moterų. Argi priimtume gera iš Dievo rankos, o pikta nepriimtume?’‘ Visu tuo Jobas nenusidėjo savo lūpomis.</verse>
				<verse number="11">Trys Jobo draugai: temanas Elifazas, šuachas Bildadas ir naamatietis Cofaras, išgirdę apie Jobo nelaimę, susitarė ir atėjo gedėti su juo ir jį paguosti.</verse>
				<verse number="12">Pamatę jį iš tolo, nepažino jo. Jie perplėšė savo apsiaustus, balsiai verkė ir mėtė dulkes virš savo galvų link dangaus.</verse>
				<verse number="13">Septynias dienas ir septynias naktis jie sėdėjo su juo ant žemės; nė vienas nepratarė žodžio, nes jie matė, kad jo kančia labai didelė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Pagaliau Jobas atvėrė burną ir prakeikė savo dieną.</verse>
				<verse number="2">Jobas prabilo ir tarė:</verse>
				<verse number="3">‘‘Tegul pražūna diena, kurią gimiau, ir naktis, kurią buvau pradėtas.</verse>
				<verse number="4">Tegul ta diena tampa tamsybe. Dieve, neprisimink jos ir neduok jai šviesos.</verse>
				<verse number="5">Te tamsa ir mirties šešėlis apgaubia ją, te debesis aptemdo ją ir juoduma tepadaro ją baisią.</verse>
				<verse number="6">Ta naktis tegul būna tamsi; tegul ji bus išbraukta iš metų ir mėnesių dienų skaičiaus.</verse>
				<verse number="7">Ta naktis tegul būna apleista ir tenesigirdi joje džiaugsmingo balso.</verse>
				<verse number="8">Tegul prakeikia tą dieną tie, kurie gali pažadinti leviataną.</verse>
				<verse number="9">Tegul aptemsta aušros žvaigždės ir nepasirodo laukiama šviesa, akys teneišvysta aušros spindulių.</verse>
				<verse number="10">Nes ji neužvėrė mano motinos įsčių ir nepaslėpė vargo nuo manęs.</verse>
				<verse number="11">Kodėl nemiriau gimdamas ir kodėl neatidaviau dvasios, išeidamas iš pilvo?</verse>
				<verse number="12">Kodėl mane laikė ant kelių ir maitino krūtimi?</verse>
				<verse number="13">Tada gulėčiau ramus ir tylus ir miegočiau, ir ilsėčiausi</verse>
				<verse number="14">kartu su žemės karaliais ir patarėjais, kurie atstatė sau apleistas vietas,</verse>
				<verse number="15">arba su kunigaikščiais, kurie turėjo aukso ir pripildė savo namus sidabro,</verse>
				<verse number="16">arba kaip paslėptas nelaiku gimęs kūdikis, neregėjęs šviesos.</verse>
				<verse number="17">Ten piktadariai nebesiaučia ir pavargusieji ilsisi.</verse>
				<verse number="18">Ten belaisviai ilsisi kartu ir nebegirdi prižiūrėtojo balso.</verse>
				<verse number="19">Didelis ir mažas yra ten, vergas ten yra laisvas nuo savo valdovo.</verse>
				<verse number="20">Kodėl šviesa duodama tam, kuris kenčia, ir gyvybė apkartusiai sielai?</verse>
				<verse number="21">Laukiantieji mirties jos nesulaukia; jie jos ieško labiau negu paslėptų turtų.</verse>
				<verse number="22">Jie džiaugiasi ir yra labai patenkinti, kai suranda sau kapą.</verse>
				<verse number="23">Kodėl duota šviesa žmogui, kurio kelias paslėptas ir kurį Dievas spaudžia iš visų pusių?</verse>
				<verse number="24">Mano dūsavimai kyla prieš valgant, o aimanos liejasi kaip tekantis vanduo.</verse>
				<verse number="25">Tai, ko labai bijojau, užgriuvo mane, ir tai, dėl ko nuogąstavau, ištiko mane.</verse>
				<verse number="26">Aš nebuvau saugus ir neturėjau poilsio, aš nenurimdavau, tačiau bėda atėjo’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Temanas Elifazas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">‘‘Jei kalbėsime tau, gal tau ir nepatiks, tačiau kas gali susilaikyti nekalbėjęs?</verse>
				<verse number="3">Tu daugelį pamokei ir sustiprinai jų pailsusias rankas.</verse>
				<verse number="4">Klumpantį tavo žodžiai palaikė, linkstančius jo kelius tu sutvirtinai.</verse>
				<verse number="5">Dabar tai užgriuvo tave, ir tu nusilpai; tai palietė tave, ir tu sunerimęs.</verse>
				<verse number="6">Ar tai tavo baimė, pasitikėjimas, viltis ir tiesumas tavo kelių?</verse>
				<verse number="7">Pagalvok, kas, būdamas nekaltas, pražuvo? Ar teisusis buvo sunaikintas?</verse>
				<verse number="8">Kiek esu matęs, kas aparė blogį ir pasėjo piktadarystes, tai ir nupjovė.</verse>
				<verse number="9">Nuo Dievo pūstelėjimo jie žuvo; Jo rūstybės kvapas juos sunaikino.</verse>
				<verse number="10">Liūto riaumojimas ir piktos liūtės balsas nutildomi, jaunų liūtų dantys išdaužomi.</verse>
				<verse number="11">Senas liūtas žūva, neradęs grobio, ir liūtės jaunikliai išsisklaido.</verse>
				<verse number="12">Paslaptis mane aplankė ir mano ausis ją nugirdo.</verse>
				<verse number="13">Mąstant apie nakties regėjimus, kai gilus miegas buvo apėmęs žmones,</verse>
				<verse number="14">mane apėmė išgąstis ir drebėjimas, ir visi mano kaulai tirtėjo.</verse>
				<verse number="15">Dvasia praėjo pro mano veidą, ir mano plaukai pasišiaušė.</verse>
				<verse number="16">Ji stovėjo, tačiau jos neatpažinau. Pavidalas buvo prieš mano akis; buvo tylu, ir aš išgirdau balsą:</verse>
				<verse number="17">‘Ar mirtingas žmogus gali būti teisesnis už Dievą? Ar jis gali būti tyresnis už savo Kūrėją?</verse>
				<verse number="18">Savo tarnais Jis nepasitiki ir mato angelų klaidas.</verse>
				<verse number="19">Juo labiau tie, kurie gyvena molio namuose, kurių pamatai­dulkės. Jie sunyks kandžių suėsti.</verse>
				<verse number="20">Jie naikinami nuo ryto iki vakaro ir pražūna niekieno nepastebimi.</verse>
				<verse number="21">Argi jų didybė nepranyksta? Jie miršta tiesos nesuvokdami’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">‘‘Šauk, jei kas nors tau atsakys. Į kurį iš šventųjų kreipsies?</verse>
				<verse number="2">Kvailį sunaikina pyktis, ir prastuolis žūva dėl pavydo.</verse>
				<verse number="3">Aš mačiau kvailį, kuris suleido šaknis, tačiau tuoj pat prakeikiau jo buveinę.</verse>
				<verse number="4">Jo vaikai nėra saugūs; jie yra mušami vartuose, ir niekas jų neišgelbsti.</verse>
				<verse number="5">Alkanas suvalgo jų derlių, erškėčiai nekliudo jam pasiimti. Plėšikas praryja jo nuosavybę.</verse>
				<verse number="6">Vargas neiškyla iš dulkių ir bėda neišauga iš žemės.</verse>
				<verse number="7">Tačiau žmogus gimęs vargti, kaip paukštis skrajoti.</verse>
				<verse number="8">Aš ieškočiau Dievo ir patikėčiau savo bylą Jam,</verse>
				<verse number="9">kuris daro didelių, neištiriamų ir nuostabių dalykų be skaičiaus.</verse>
				<verse number="10">Jis duoda žemei lietaus ir siunčia vandens laukams.</verse>
				<verse number="11">Jis pakelia pažemintus ir liūdinčius nuramina.</verse>
				<verse number="12">Gudriųjų sumanymus Jis paverčia niekais, todėl jų darbai nesėkmingi.</verse>
				<verse number="13">Jis sugauna gudriuosius jų pačių klastose, ir sukčių sumanymai nueina niekais.</verse>
				<verse number="14">Dienos metu jie susiduria su tamsa ir vidudienį vaikšto apgraibomis kaip naktį.</verse>
				<verse number="15">Jis išgelbsti vargšą nuo kardo, nuo jų kalbų ir stipriųjų rankos.</verse>
				<verse number="16">Vargšas turi viltį, o neteisybei užčiaupiama burna.</verse>
				<verse number="17">Laimingas žmogus, kurį Dievas pamoko, todėl nepaniekink Visagalio drausmės.</verse>
				<verse number="18">Jis sužeidžia, bet ir aptvarsto, Jis sumuša, tačiau ir pagydo.</verse>
				<verse number="19">Jis išgelbės tave iš šešių nelaimių, o septintoje pikta nepalies tavęs.</verse>
				<verse number="20">Bado metu Jis išpirks tave iš mirties, o kare­nuo kardo jėgos.</verse>
				<verse number="21">Tavęs nepalies liežuvių plakimai ir nebaugins gresiantis sunaikinimas.</verse>
				<verse number="22">Sunaikinimo ir bado metu tu juoksiesi, laukinių žvėrių nebijosi.</verse>
				<verse number="23">Lauko akmenys bus tavo sąjungininkai, o laukiniai žvėrys bus taikoje su tavimi.</verse>
				<verse number="24">Tu patirsi, kad tavo palapinė bus saugi, tu lankysiesi savo buveinėje ir nenusidėsi.</verse>
				<verse number="25">Tu patirsi, kad tavo sėkla bus gausi, o tavo palikuonys kaip žolė lankoje.</verse>
				<verse number="26">Tu nueisi į kapą senatvėje, būsi kaip javų pėdai, suvežami savo laiku.</verse>
				<verse number="27">Mes tai ištyrėme ir taip yra. Klausyk ir žinok tai savo labui’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Jobas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">‘‘O kad pasvertų mano vargą ir ant svarstyklių uždėtų mano kentėjimus!</verse>
				<verse number="3">Visa tai svertų daugiau už jūros smėlį. Todėl aš nuryju savo žodžius.</verse>
				<verse number="4">Visagalio strėlės įsmeigtos į mane, jų nuodus turi gerti mano dvasia. Dievo baisenybės išsirikiavę prieš mane.</verse>
				<verse number="5">Ar žvengia laukinis asilas, turėdamas žolės? Ar baubia jautis prie savo pašaro?</verse>
				<verse number="6">Ar galima valgyti beskonį dalyką be druskos? Ar kiaušinio baltymas turi skonį?</verse>
				<verse number="7">Tai, kuo bjaurėdavosi mano siela, yra mano suspaudimo maistas.</verse>
				<verse number="8">O kad įvyktų, ko prašau, ir Dievas suteiktų man, ko ilgiuosi.</verse>
				<verse number="9">Kad patiktų Dievui sunaikinti mane, rankos pakėlimu pribaigti mane.</verse>
				<verse number="10">Tai būtų man paguoda ir aš džiaugčiausi kentėdamas. Tenesigaili Jis manęs, nes aš neišsigyniau Šventojo žodžių.</verse>
				<verse number="11">Iš kur man jėgos, kad turėčiau viltį? Koks galas, kad aš toliau gyvenčiau?</verse>
				<verse number="12">Ar mano jėga yra akmens jėga? Ar mano kūnas iš vario?</verse>
				<verse number="13">Manyje nėra pagalbos ir išmintis pasitraukė nuo manęs.</verse>
				<verse number="14">Kenčiantis turėtų susilaukti gailestingumo iš savo draugo, tačiau jis atsisako Visagalio baimės.</verse>
				<verse number="15">Mano broliai yra klastingi kaip upelis, kaip vandens srovės, tekančios pro šalį.</verse>
				<verse number="16">Jie yra lyg tamsus ledas, padengtas sniegu.</verse>
				<verse number="17">Saulei kaitinant, jie pradingsta, karščiui užėjus­išnyksta.</verse>
				<verse number="18">Jų kelias pasuka į šalį, jie teka į tuštumą ir pranyksta.</verse>
				<verse number="19">Temos ir Šebos karavanai tyrinėjo juos ir pasitikėjo jais.</verse>
				<verse number="20">Tačiau jų viltis apvylė juos, jie atėjo ir buvo sugėdinti.</verse>
				<verse number="21">Jūs esate niekas, nes pamatę mano pažeminimą, išsigandote.</verse>
				<verse number="22">Argi ar prašiau: ‘Duokite man dovanų iš savo turto?’</verse>
				<verse number="23">Arba: ‘Išgelbėkite mane iš priešo rankų. Išpirkite mane iš prispaudėjų’.</verse>
				<verse number="24">Pamokykite mane, ir aš nutilsiu; duokite man suprasti mano klaidas.</verse>
				<verse number="25">Kokie stiprūs yra tiesos žodžiai, o jūsų kalbos nieko neįrodo.</verse>
				<verse number="26">Jūs savo žodžiais man tik prikaišiojate; jie nuliūdusiam praeina lyg vėjas.</verse>
				<verse number="27">Jūs puolate našlaitį ir savo draugui kasate duobę.</verse>
				<verse number="28">Dabar pažvelkite į mane ir matysite, ar aš meluoju.</verse>
				<verse number="29">Atsakykite, kad nebūtų netiesos. Atsakykite, ar aš ne teisus?</verse>
				<verse number="30">Spręskite, ar aš netiesą kalbu? Ar aš neatskiriu tiesos nuo melo?’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">‘‘Ar nėra žmogui skirto laiko žemėje? Ar jo dienos nėra kaip samdinio dienos?</verse>
				<verse number="2">Kaip vergas trokšta pavėsio ir samdinys laukia algos,</verse>
				<verse number="3">taip aš gavau tuštybės mėnesius ir vargo naktys skirtos man.</verse>
				<verse number="4">Kai atsigulu, galvoju: ‘Kada pasibaigs naktis ir aš atsikelsiu?’ Taip aš vargstu ir kenčiu iki aušros.</verse>
				<verse number="5">Mano kūnas aplipęs kirmėlėmis ir purvais, mano oda sutrūkinėjusi ir susitraukusi.</verse>
				<verse number="6">Mano dienos greitesnės už audėjo šaudyklę ir baigiasi neviltimi.</verse>
				<verse number="7">Atsimink, kad mano gyvenimas tėra vėjas; mano akys neberegės gero.</verse>
				<verse number="8">Akys to, kuris mane matė, nebematys manęs; Tu žiūrėsi, bet manęs nebebus.</verse>
				<verse number="9">Kaip debesis nueina ir dingsta, taip nuėjęs į kapą nebesugrįžta.</verse>
				<verse number="10">Jis nebegrįš į savo namus, jo vieta nebepažins jo.</verse>
				<verse number="11">Aš neužversiu savo burnos, kalbėsiu dvasios skausme, skųsiuos savo sielos kartume.</verse>
				<verse number="12">Ar aš esu jūra, ar banginis, kad statai man sargybą?</verse>
				<verse number="13">Kai sakau: ‘Mano lova paguos mane, mano guolis palengvins mano skundą’,</verse>
				<verse number="14">Tu baugini mane sapnais ir gąsdini regėjimais.</verse>
				<verse number="15">Todėl mano siela pasirinktų būti pasmaugta, ir mirtis man geriau už gyvenimą.</verse>
				<verse number="16">Aš bjauriuosi juo ir nebenoriu gyventi. Palik mane, mano dienos­tuštybė.</verse>
				<verse number="17">Kas yra žmogus, kad jį laikai pagarboje ir kreipi į jį savo dėmesį?</verse>
				<verse number="18">Aplankai jį kas rytą, kas akimirką jį mėgini.</verse>
				<verse number="19">Kada paliksi mane ir leisi ramiai nuryti seilę?</verse>
				<verse number="20">Jei nusidėjau, ką Tau padarysiu, žmonių sarge? Kodėl mane pasirinkai taikiniu, kad būčiau sau našta?</verse>
				<verse number="21">Kodėl neatleidi mano kaltės ir nepanaikini mano nusikaltimo? Aš gulėsiu dulkėse; Tu ieškosi manęs rytą, tačiau manęs nebebus’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Šuachas Bildadas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">‘‘Ar dar ilgai tu šitaip kalbėsi? Tavo žodžiai yra kaip stiprus vėjas.</verse>
				<verse number="3">Argi Dievas neteisingai teisia, ar Visagalis iškreipia teisingumą?</verse>
				<verse number="4">Jei tavo sūnūs Jam nusidėjo, Jis juos atidavė jų nusikaltimams.</verse>
				<verse number="5">Jei tu ieškosi Dievo ir maldausi Visagalį,</verse>
				<verse number="6">būsi tyras ir doras, tai Jis pakils dėl tavęs ir duos klestėjimą tavo teisumo buveinei.</verse>
				<verse number="7">Nors tavo pradžia buvo maža, tačiau galiausiai tai labai išaugs.</verse>
				<verse number="8">Patyrinėk ankstesnius laikus ir sužinok, ką patyrė jų tėvai.</verse>
				<verse number="9">Mes gyvename tik nuo vakar dienos ir nieko nežinome, nes mūsų dienos žemėje lyg šešėlis.</verse>
				<verse number="10">Jie tikrai pamokys tave, duos nuoširdžių patarimų.</verse>
				<verse number="11">Ar auga papirusas, kur nėra drėgmės, ir nendrės be vandens?</verse>
				<verse number="12">Dar žydėdamas ir nenuskintas, jis sudžiūsta pirma visų žolių.</verse>
				<verse number="13">Tokie keliai yra visų, kurie pamiršta Dievą; ir veidmainių viltis pražus.</verse>
				<verse number="14">Jų viltis sunyks ir jų pasitikėjimas­ tik voratinklis.</verse>
				<verse number="15">Atsirems į savo namus, bet jie sugrius, įsitvers jų, bet jie neatlaikys.</verse>
				<verse number="16">Jis žaliuoja saulėje, jo atžalos plečiasi sode.</verse>
				<verse number="17">Akmenų krūvą apraizgo jo šaknys, jos laikosi akmenuotoje žemėje.</verse>
				<verse number="18">Jei Jis išraus jį iš tos vietos, ši išsigins jo: ‘Aš tavęs niekada nemačiau’.</verse>
				<verse number="19">Toks yra jo kelių džiaugsmas, o iš žemės auga kiti.</verse>
				<verse number="20">Dievas neatmes tobulojo ir nepadės piktadariams.</verse>
				<verse number="21">Jis pripildys tavo burną juoko ir tavo lūpas džiaugsmo.</verse>
				<verse number="22">Tie, kurie tavęs nekenčia, bus aprengti gėda, ir nedorėlio palapinės sunyks’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Jobas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">‘‘Tikrai žinau, kad taip yra. Bet kaip žmogus gali būti teisus prieš Dievą?</verse>
				<verse number="3">Jei jis ginčytųsi su Juo, negalėtų Jam atsakyti nė į vieną iš tūkstančio.</verse>
				<verse number="4">Jis išmintingas širdyje ir galingas jėga. Kas, užsikietinęs prieš Jį, turėjo sėkmę?</verse>
				<verse number="5">Jis perkelia kalnus nepastebimai, rūstaudamas juos sunaikina.</verse>
				<verse number="6">Jis sudrebina žemę ir supurto jos stulpus.</verse>
				<verse number="7">Jis įsako saulei, ir ji nepateka, ir žvaigždes užantspauduoja.</verse>
				<verse number="8">Jis vienas ištiesė dangus ir žingsniuoja jūros bangomis.</verse>
				<verse number="9">Jis padarė Grįžulo ratus, Orioną ir Sietyną bei Pietų skliauto žvaigždynus.</verse>
				<verse number="10">Jis padaro didelių, mums nesuvokiamų dalykų ir nesuskaičiuojamų stebuklų.</verse>
				<verse number="11">Štai Jis praeina pro mane, bet aš Jo nepastebiu; Jis eina tolyn, o aš Jo nematau.</verse>
				<verse number="12">Jei Jis atims, kas sutrukdys Jam ir paklaus: ‘Ką Tu darai?’</verse>
				<verse number="13">Jei Dievas nesulaikys savo rūstybės, išdidūs padėjėjai nusilenks prieš Jį.</verse>
				<verse number="14">Kaip tad aš galėčiau Jam pasiteisinti ir parinkti tinkamus žodžius?</verse>
				<verse number="15">Jei aš ir būčiau teisus, negalėčiau atsakyti Jam, bet turėčiau maldauti savo Teisėją.</verse>
				<verse number="16">Jei aš šaukčiausi ir Jis atsakytų man, nepatikėčiau, kad Jis manęs klauso.</verse>
				<verse number="17">Jis viesulu palaužia mane ir daugina mano žaizdas be priežasties;</verse>
				<verse number="18">Jis neleidžia man atsikvėpti, bet pripildo mane kartybių.</verse>
				<verse number="19">Jei kalbėčiau apie jėgą, Jis stiprus! O jei apie teismą, kas paskirs man laiką bylinėtis?</verse>
				<verse number="20">Jei teisinčiau save, mano paties žodžiai pasmerktų mane; jei būčiau nekaltas, jie mane kaltintų.</verse>
				<verse number="21">Aš esu nekaltas. Bet nebenoriu pažinti savo sielos ir niekinu savo gyvybę.</verse>
				<verse number="22">Nėra jokio skirtumo. Todėl sakau: ‘Jis sunaikina kaltą ir nekaltą’.</verse>
				<verse number="23">Jei netikėta nelaimė pražudo, Jis juokiasi iš nekaltųjų išmėginimų.</verse>
				<verse number="24">Žemė atiduota nedorėliams, Jis uždengia teisėjų veidus. Kas gi visa tai daro, ar ne Jis?</verse>
				<verse number="25">Mano dienos greitesnės už pasiuntinį; jos nubėgo, nematę nieko gero.</verse>
				<verse number="26">Jos pralėkė kaip greiti laivai, kaip erelis, puoląs grobį.</verse>
				<verse number="27">Jei sakyčiau: ‘Aš pamiršiu savo skundą, paliksiu savo sunkumą ir paguosiu save’,</verse>
				<verse number="28">tai bijausi visų savo kančių, žinodamas, kad Tu manęs nelaikysi nekaltu.</verse>
				<verse number="29">Jei aš esu nedorėlis, tai kam veltui stengtis?</verse>
				<verse number="30">Jei nusiprausčiau sniego vandeniu ir kaip niekada švariai nusiplaučiau rankas,</verse>
				<verse number="31">Tu vis tiek įstumtum mane į purvą, ir mano rūbai baisėtųsi manimi.</verse>
				<verse number="32">Jis nėra žmogus kaip aš, kad Jam galėčiau atsakyti ir abu galėtumėme stoti į teismą.</verse>
				<verse number="33">Tarp mūsų nėra tarpininko, kuris galėtų uždėti ant mūsų rankas.</verse>
				<verse number="34">O kad Jis patrauktų nuo manęs savo lazdą ir manęs nebegąsdintų.</verse>
				<verse number="35">Tada kalbėčiau nebijodamas Jo, bet dabar taip nėra’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">‘‘Mano siela pavargo nuo gyvenimo, tad skųsiuos atvirai, kalbėsiu iš sielos kartėlio.</verse>
				<verse number="2">Sakysiu Dievui: ‘Nepasmauk manęs, parodyk man, kodėl su manimi kovoji.</verse>
				<verse number="3">Ar Tau gera prispausti ir paniekinti savo rankų darbą, ir šviesti nedorėlių pasitarime?</verse>
				<verse number="4">Ar Tavo akys kūniškos, ar matai taip, kaip žmogus?</verse>
				<verse number="5">Ar Tavo dienos kaip žmogaus dienos ir Tavo metai kaip žmonių laikas,</verse>
				<verse number="6">kad ieškai mano kaltės ir teiraujiesi mano nuodėmių,</verse>
				<verse number="7">nors žinai, kad nesu nedorėlis? Nėra nė vieno, kuris mane išgelbėtų iš Tavo rankų.</verse>
				<verse number="8">Tavo rankos padarė mane, o dabar nori mane sunaikinti.</verse>
				<verse number="9">Atsimink, kad mane iš molio padarei ir vėl į dulkes paversi.</verse>
				<verse number="10">Kaip pieną mane išliejai ir kaip sūrį suspaudei.</verse>
				<verse number="11">Tu apvilkai mane kūnu ir oda, kaulais ir gyslomis sutvirtinai mane.</verse>
				<verse number="12">Gyvybę ir palankumą man suteikei, Tavo aplankymas saugojo mano dvasią.</verse>
				<verse number="13">Visa tai paslėpei savo širdyje; žinau, kad tai yra su Tavimi.</verse>
				<verse number="14">Jeigu nusidedu, Tu pastebi tai ir mano kalčių neatleidi.</verse>
				<verse number="15">Jei aš nedorėlis, vargas man! O jei aš ir teisus, negaliu pakelti galvos, nes esu pilnas gėdos. Pažiūrėk į mano vargą,</verse>
				<verse number="16">nes jis didėja. Kaip liūtas mane medžioji ir pasirodai baisingas prieš mane.</verse>
				<verse number="17">Tu pastatai naujus liudytojus prieš mane ir daugini savo pasipiktinimą; permainos ir karai kyla prieš mane.</verse>
				<verse number="18">Kodėl leidai man gimti? O kad būčiau miręs ir niekas nebūtų manęs matęs.</verse>
				<verse number="19">Aš būčiau tarsi nebuvęs ir iš įsčių būčiau nuneštas į kapą.</verse>
				<verse number="20">Mano gyvenimo dienų mažai; palik mane, kad nors kiek atsikvėpčiau,</verse>
				<verse number="21">prieš išeidamas ten, iš kur negrįžta, į tamsos šalį ir mirties šešėlį.</verse>
				<verse number="22">Į gūdžios tamsos šalį, kur mirties šešėlis, kur nėra skirtumo tarp šviesos ir tamsos’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Naamatietis Cofaras atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">‘‘Ar žodžių gausybė neturi būti atsakyta? Ar, daug kalbėdamas, būsi išteisintas?</verse>
				<verse number="3">Ar tavo melai galėtų nutildyti vyrus? Kai tu tyčiojiesi, ar niekas tavęs nesugėdins?</verse>
				<verse number="4">Tu sakei: ‘Mano mokslas yra tikras, aš esu teisus Tavo akyse’.</verse>
				<verse number="5">O kad Dievas, pravėręs lūpas, prabiltų prieš tave.</verse>
				<verse number="6">Jis apreikštų tau išminties paslaptis, ir tu pamatytum, kad du kartus daugiau turėtum kentėti. Žinok, kad Dievas iš tavęs reikalauja mažiau, negu verta tavo neteisybė.</verse>
				<verse number="7">Ar gali tyrinėdamas suprasti Dievą? Ar gali tobulai suprasti Visagalį?</verse>
				<verse number="8">Jis aukščiau už dangų. Ką tu gali padaryti? Jis giliau už pragarą. Ką tu gali žinoti?</verse>
				<verse number="9">Jis ilgesnis už žemę ir platesnis už jūrą.</verse>
				<verse number="10">Jei Jis praeidamas suima ir patraukia tieson, kas Jam užgins?</verse>
				<verse number="11">Jis pažįsta žmonių tuštybę, mato jų nedorybes. Ar Jis nekreips į tai dėmesio?</verse>
				<verse number="12">Tuščias žmogus dedasi išmintingas, nors gimsta kaip laukinio asilo jauniklis.</verse>
				<verse number="13">Jei tu paruoši savo širdį ir ištiesi savo rankas į Jį,</verse>
				<verse number="14">jei pašalinsi savo kaltes ir neleisi nedorybei gyventi tavyje,</verse>
				<verse number="15">tada pakelsi savo veidą be dėmės, būsi tvirtas ir nieko nebijosi.</verse>
				<verse number="16">Tada pamirši buvusį vargą, prisiminsi jį kaip nutekėjusį vandenį.</verse>
				<verse number="17">Tavo gyvenimas bus šviesus kaip vidudienis, tu nušvisi kaip rytas.</verse>
				<verse number="18">Tu būsi saugus, nes yra viltis, tu apsiklosi ir ilsėsies ramybėje.</verse>
				<verse number="19">Tu atsigulsi ir niekas tavęs neišgąsdins, daugelis ieškos tavo pagalbos.</verse>
				<verse number="20">Tačiau nedorėlių akys užges, jie nepaspruks, jų viltis kaip paskutinis atodūsis’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Jobas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">‘‘Iš tikrųjų jūs esate žmonės, su kuriais išmintis mirs!</verse>
				<verse number="3">Aš turiu supratimą kaip ir jūs ir nesu už jus menkesnis. O kas viso to nežino?</verse>
				<verse number="4">Mano artimas išjuokia mane. Aš šaukiausi Dievo, ir Jis mane išklausė, o jūs juokiatės iš teisaus ir doro žmogaus.</verse>
				<verse number="5">Tas, kuris saugus, paniekina žiburį, paruoštą tam, kurio koja paslysta.</verse>
				<verse number="6">Plėšikų palapinės pilnos ir Dievą rūstinantys saugūs, bet Dievas atidavė viską į jų rankas.</verse>
				<verse number="7">Paklausk žvėrių, jie tave pamokys, ir padangių paukščių­jie tau pasakys.</verse>
				<verse number="8">Kalbėk žemei, ji tau patars, jūros žuvys paaiškins tau.</verse>
				<verse number="9">Kas iš viso to nepažins, kad Viešpaties ranka tai padarė?</verse>
				<verse number="10">Jo rankoje yra kiekvieno gyvio siela ir kiekvieno žmogaus kvapas.</verse>
				<verse number="11">Ausis skiria žodžius, burna jaučia maisto skonį.</verse>
				<verse number="12">Su senoliais išmintis, ir ilgaamžiai turi supratimą.</verse>
				<verse number="13">Su Juo išmintis ir galia, Jis išmano ir pamoko.</verse>
				<verse number="14">Jei Jis sugriauna, niekas nebegali atstatyti; jei Jis uždaro žmogų, niekas nebeatidaro.</verse>
				<verse number="15">Kai Jis sulaiko vandenis, jie išdžiūsta; kai siunčia juos, sunaikina žemę.</verse>
				<verse number="16">Jis yra galingas ir išmintingas, Jo žinioje apgavikas ir apgautasis.</verse>
				<verse number="17">Krašto patarėjams jis atima išmintį, o teisėjus padaro kvailus.</verse>
				<verse number="18">Jis atpalaiduoja karalių pančius ir juos sujuosia.</verse>
				<verse number="19">Jis atima kunigaikščiams garbę ir nuverčia galinguosius.</verse>
				<verse number="20">Jis nutildo patikimus kalbėtojus, o iš vyresniųjų atima supratimą.</verse>
				<verse number="21">Jis lieja paniekinimą ant kunigaikščių ir susilpnina galiūnų jėgas.</verse>
				<verse number="22">Jis atidengia, kas paslėpta tamsoje, ir iškelia švieson mirties šešėlį.</verse>
				<verse number="23">Jis iškelia tautas ir jas sunaikina; išsklaido ir vėl surenka.</verse>
				<verse number="24">Jis aptemdo protą tautų vadams, ir jie klaidžioja dykumoje be jokio kelio,</verse>
				<verse number="25">jie grabalioja tamsoje ir blaškosi kaip girti’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">‘‘Mano akys viską matė, ausys girdėjo ir suprato.</verse>
				<verse number="2">Kiek jūs žinote, tiek ir aš žinau, aš nesu menkesnis už jus.</verse>
				<verse number="3">Norėčiau kalbėti su Visagaliu ir ginčytis su Dievu.</verse>
				<verse number="4">Jūs esate melo kalviai, niekam tikę gydytojai.</verse>
				<verse number="5">Jei jūs tylėtumėte, tuo parodytumėte savo išmintį.</verse>
				<verse number="6">Pasiklausykite mano svarstymų, įsidėmėkite mano kalbą.</verse>
				<verse number="7">Ar kalbėsite nedorai už Dievą ir sakysite melą už Jį?</verse>
				<verse number="8">Ar, būdami šališki, norite Dievą ginti?</verse>
				<verse number="9">Ar bus gerai, kai Jis jus ištirs? Ar pasijuoksite iš Dievo kaip iš žmogaus?</verse>
				<verse number="10">Jis jus tikrai sudraus, jei būsite užslėpę šališkumą.</verse>
				<verse number="11">Ar Jo didybė jūsų negąsdins? Ar Jo baimė neapims jūsų?</verse>
				<verse number="12">Jūsų kalbos tarsi pelenai, o jūsų kūnai kaip molis.</verse>
				<verse number="13">Nutilkite ir leiskite man kalbėti, kas man bebūtų.</verse>
				<verse number="14">Kam aš draskau dantimis savo kūną ir nešioju savo sielą savo rankose?</verse>
				<verse number="15">Jei Jis mane ir nužudys, aš Juo pasitikėsiu ir išlaikysiu savo kelius Jo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="16">Jis bus mano išgelbėjimas, nes veidmainis nepasirodys Dievo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="17">Atidžiai klausykite mano kalbos ir savo ausimis išgirskite mano pasiteisinimą.</verse>
				<verse number="18">Štai aš iškėliau savo bylą, nes žinau, kad būsiu išteisintas.</verse>
				<verse number="19">Kas galėtų mane kaltinti? Jei aš nutilčiau, atiduočiau savo dvasią.</verse>
				<verse number="20">Nedaryk man dviejų dalykų, tada nesislėpsiu nuo Tavęs:</verse>
				<verse number="21">atitrauk nuo manęs savo ranką ir negąsdink manęs.</verse>
				<verse number="22">Tada Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu; arba leisk man kalbėti ir atsakyk man.</verse>
				<verse number="23">Kiek nusikaltimų ir nuodėmių padariau? Parodyk man mano kaltes ir nuodėmes.</verse>
				<verse number="24">Kodėl slepi savo veidą ir mane laikai priešu?</verse>
				<verse number="25">Kodėl rodai savo jėgą prieš vėjo blaškomą lapą ir persekioji sausą šiaudą?</verse>
				<verse number="26">Tu rašai prieš mane karčius dalykus ir baudi už jaunystės nuodėmes;</verse>
				<verse number="27">Tu įtveri mano kojas į šiekštą ir seki visus mano žingsnius ir takus.</verse>
				<verse number="28">Esu sunaikintas kaip puvėsis, kaip drabužis, suėstas kandžių’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">‘‘Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet daug vargsta.</verse>
				<verse number="2">Jis kaip gėlė auga ir nuvysta. Jis dingsta kaip šešėlis ir nepasilieka.</verse>
				<verse number="3">Ar Tu atversi savo akis į tokį ir nusivesi mane į teismą su savimi?</verse>
				<verse number="4">Kas gali iš netyro padaryti tyrą? Niekas!</verse>
				<verse number="5">Jo dienos yra tiksliai nustatytos ir mėnesiai suskaičiuoti. Tu nustatai jam ribą, ir jis jos neperžengs.</verse>
				<verse number="6">Atsitrauk nuo jo, kad jis pailsėtų, kol kaip samdinys sulauks savo dienos.</verse>
				<verse number="7">Medžiui yra viltis, kad ir nukirstas atžels ir iš kelmo išaugs atžalos.</verse>
				<verse number="8">Nors žemėje jo šaknys pasensta ir jo kelmas apmiršta dulkėse,</verse>
				<verse number="9">bet, gavęs vandens, jis atželia, krauna pumpurus ir išleidžia šakeles kaip jaunas augalas.</verse>
				<verse number="10">O žmogus miršta, ir nebėra jo; atiduoda žmogus savo dvasią, kur jis yra?</verse>
				<verse number="11">Kaip vanduo išgaruoja iš jūrų, upės nusenka ir išdžiūsta,</verse>
				<verse number="12">taip žmogus atsigula ir nebeatsikelia. Kol dangūs pasibaigs, jis neatsibus; niekas jo nepažadins iš miego.</verse>
				<verse number="13">O kad paslėptum mane kape ir laikytum paslėpęs, kol praeis Tavo rūstybė; nustatytam laikui praėjus, vėl mane atsimintum.</verse>
				<verse number="14">Ar miręs žmogus prisikels? Per visas man skirtas dienas aš lauksiu permainos.</verse>
				<verse number="15">Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu; Tu ilgėsiesi savo rankų kūrinio.</verse>
				<verse number="16">Tu skaičiuoji mano žingsnius, bet neįskaityk mano nuodėmės.</verse>
				<verse number="17">Mano nusikaltimas paslėptas maišelyje ir mano kaltė užrišta.</verse>
				<verse number="18">Kaip kalnas krisdamas subyra ir uola pajuda iš savo vietos,</verse>
				<verse number="19">kaip vanduo nuneša akmenis ir liūtys nuplauna dirvožemį, taip Tu sunaikini žmogaus viltį.</verse>
				<verse number="20">Tu nugali jį nuolat, ir jo nebelieka, Tu pakeiti jo veidą ir pavarai jį.</verse>
				<verse number="21">Jei jo sūnūs gerbiami, jis nežino; jei jie niekinami, jis nepastebi.</verse>
				<verse number="22">Jis jaučia savo kūno skausmus, ir jo siela kenčia’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Temanas Elifazas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">‘‘Ar išmintingas žmogus kalba tuščius žodžius ir pripildo savo vidurius rytų vėjo?</verse>
				<verse number="3">Ar jis kalba netinkamus žodžius ir sako tai, kas neatneša nieko gero?</verse>
				<verse number="4">Tu atmetei baimę ir nesivaržai, kalbėdamas prieš Dievą.</verse>
				<verse number="5">Tavo lūpos kalba apie tavo kaltę ir tu pasirinkai klastingą liežuvį.</verse>
				<verse number="6">Tavo paties burna pasmerkia tave, o ne aš, tavo paties lūpos liudija prieš tave.</verse>
				<verse number="7">Bene tu esi pirmas gimęs žmogus, sutvertas pirma kalnų?</verse>
				<verse number="8">Ar tu girdėjai Dievo paslaptis ir turi visą išmintį?</verse>
				<verse number="9">Ką žinai, ko mes nežinome? Ką supranti, ko mes nesuprantame?</verse>
				<verse number="10">Tarp mūsų yra ilgaamžių ir žilagalvių, senesnių už tavo tėvą.</verse>
				<verse number="11">Ar tau neužtenka Dievo paguodos? Ar turi kokią paslaptį?</verse>
				<verse number="12">Kodėl tavo širdis tave nunešė į šalį ir prieš ką merki savo akį?</verse>
				<verse number="13">Kodėl nukreipi savo dvasią prieš Dievą ir leidi tokiems žodžiams išeiti iš tavo lūpų?</verse>
				<verse number="14">Kas yra žmogus, kad būtų tyras; tas, kuris gimęs iš moters, kad būtų teisus?</verse>
				<verse number="15">Jis nepasitiki savo šventaisiais ir dangūs nėra tyri Jo akivaizdoje,</verse>
				<verse number="16">tuo labiau bjaurus ir purvinas žmogus, kuris geria nedorybę kaip vandenį.</verse>
				<verse number="17">Klausyk manęs, aš tave pamokysiu, ką patyriau, pasakysiu,</verse>
				<verse number="18">ką išminčiai skelbė, sužinoję iš savo tėvų, ir nenuslėpė.</verse>
				<verse number="19">Jiems vieniems buvo atiduota žemė ir joks svetimšalis nevaikščiojo tarp jų.</verse>
				<verse number="20">Nedorėlis kenčia per visas savo dienas, metų skaičius paslėptas nuo prispaudėjo.</verse>
				<verse number="21">Baisūs garsai jo ausyse, taikos metu jį užklumpa naikintojas.</verse>
				<verse number="22">Jis nesitiki ištrūkti iš tamsos, jis paskirtas kardui.</verse>
				<verse number="23">Jis klaidžioja, ieškodamas duonos. Bet kur ji? Jis žino, kad jo laukia tamsi diena.</verse>
				<verse number="24">Jį gąsdina vargas ir pavojus, jie nugalės jį kaip karalius, pasiruošęs kovai.</verse>
				<verse number="25">Nes jis grasina Dievui, kėsinasi į Visagalį,</verse>
				<verse number="26">su skydu rankoje puola Jį.</verse>
				<verse number="27">Jo veidas padengtas riebalais, jis pats aptekęs taukais.</verse>
				<verse number="28">Jis gyvena sugriautuose miestuose, namuose, kuriuose niekas negyvena, kurie skirti nugriauti.</verse>
				<verse number="29">Jis nepraturtės, jo nuosavybė neišliks; jo turtai nepasklis po žemę.</verse>
				<verse number="30">Jis neištrūks iš tamsos, jo šakas sudegins liepsna, nuo Jo burnos kvapo jis pranyks.</verse>
				<verse number="31">Tenepasitiki apsigaudamas tuštybe, nes tuštybe bus jam atlyginta.</verse>
				<verse number="32">Jis pražus ne laiku ir jo šakos nežaliuos.</verse>
				<verse number="33">Jo neprinokusios vynuogės nukris, nubyrės kaip alyvmedžio žiedai.</verse>
				<verse number="34">Veidmainių susirinkimas bus nevaisingas, ir ugnis sudegins kyšių ėmėjų palapines.</verse>
				<verse number="35">Jie pastoja piktu sumanymu ir pagimdo blogį; jų pilvas paruošia apgaulę’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Jobas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">‘‘Tokių kalbų aš jau daug girdėjau. Netikę guodėjai jūs visi.</verse>
				<verse number="3">Kada pasibaigs tuščios kalbos? Kas verčia tave man atsakyti?</verse>
				<verse number="4">Ir aš galėčiau taip kalbėti, jei jūs būtumėte mano vietoje. Aš galėčiau užversti jus žodžiais ir kraipyti galvą prieš jus.</verse>
				<verse number="5">Tačiau aš stiprinčiau jus savo burna ir savo lūpų paguoda lengvinčiau jūsų kančią.</verse>
				<verse number="6">Jei kalbu, mano skausmas nesumažėja; jei tyliu, man nelengviau.</verse>
				<verse number="7">Bet dabar Jis vargina mane; Tu sunaikinai visą mano šeimą.</verse>
				<verse number="8">Tu pripildei mane raukšlių, kurios liudija prieš mane, mano liesumas pakyla manyje liudyti man į veidą.</verse>
				<verse number="9">Jis savo rūstybe parbloškė mane ir griežia dantimis prieš mane. Mano priešo akys įsmeigtos į mane.</verse>
				<verse number="10">Jie atvėrė prieš mane savo burnas, plūsdami smogia man į veidą, jie susirinko prieš mane.</verse>
				<verse number="11">Dievas atidavė mane bedieviams, perdavė į nedorėlių rankas.</verse>
				<verse number="12">Aš gyvenau ramiai, bet Jis supurtė mane; nutvėręs už sprando, sutraiškė mane ir pastatė sau taikiniu.</verse>
				<verse number="13">Jo šauliai apsupo mane ir be pasigailėjimo perveria mano inkstus, išlieja mano tulžį.</verse>
				<verse number="14">Jis daro man žaizdą po žaizdos, puola mane kaip milžinas.</verse>
				<verse number="15">Aš savo kūną apdengiau ašutine; savo ragą paslėpiau dulkėse.</verse>
				<verse number="16">Mano veidas ištino nuo ašarų, mano akys­mirties šešėlis,</verse>
				<verse number="17">nors mano rankose nėra neteisybės; mano malda yra tyra.</verse>
				<verse number="18">Žeme, neuždenk mano kraujo, ir mano šauksmas tegul nenutyla.</verse>
				<verse number="19">Štai dabar mano liudytojas yra danguje, Tas, kuris pažįsta mane, yra aukštybėse.</verse>
				<verse number="20">Mano draugai tyčiojasi iš manęs, tačiau Dievas mato mano ašaras.</verse>
				<verse number="21">O kad kas galėtų apginti žmogų prieš Dievą, kaip žmogus apgina savo artimą.</verse>
				<verse number="22">Po kelerių metų aš nueisiu tuo keliu, kuriuo nebegrįžtama’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">‘‘Mano kvėpavimas nusilpo, dienos trumpėja, kapai paruošti man.</verse>
				<verse number="2">Mane apspito išjuokėjai, mano akys pavargo bežiūrėdamos į juos.</verse>
				<verse number="3">Tu pats laiduok už mane, nes kas kitas paduos man ranką?</verse>
				<verse number="4">Tu paslėpei supratimą nuo jų širdžių, todėl jų neišaukštinsi.</verse>
				<verse number="5">Kas pataikauja savo draugams, to vaikai nesidžiaugs laimikiu.</verse>
				<verse number="6">Jis padarė mane priežodžiu žmonėms, visi spjaudo man į veidą.</verse>
				<verse number="7">Mano akys aptemo nuo sielvarto, mano kūnas kaip šešėlis.</verse>
				<verse number="8">Teisieji pasibaisės tuo, o nekaltieji pakils prieš veidmainius.</verse>
				<verse number="9">Teisusis laikysis savo kelio, o tas, kurio rankos švarios, stiprės ir stiprės.</verse>
				<verse number="10">Ateikite jūs visi dar kartą, nes tarp jūsų nerandu nė vieno išmintingo.</verse>
				<verse number="11">Mano dienos praėjo; sumanymai ir mano širdies siekiai sudužo.</verse>
				<verse number="12">Jie naktį padarė diena, tačiau trūksta šviesos tamsoje.</verse>
				<verse number="13">Ko gi aš dar laukiu? Mano namai yra kapas; aš savo guolį pasiklojau tamsoje.</verse>
				<verse number="14">Sugedimą aš vadinu tėvu, o kirmėles­motina ir seserimi.</verse>
				<verse number="15">Kur yra mano viltis? Kas pamatys, kuo viliuosi?</verse>
				<verse number="16">Ji nueis su manimi į gelmes ir ilsėsis su manimi dulkėse’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Šuachas Bildadas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">‘‘Ar ilgai jūs dar taip kalbėsite? Nutilkite ir leiskite mums kalbėti.</verse>
				<verse number="3">Kodėl mes laikomi gyvuliais ir neišmanėliais?</verse>
				<verse number="4">Tu plėšai save pykčiu. Ar dėl tavęs žemė taps tuščia ir uolos pajudės iš savo vietos?</verse>
				<verse number="5">Nedorėlio šviesa užges ir jo liepsnos kibirkštis nebešvies.</verse>
				<verse number="6">Jo palapinėje bus tamsu ir jo žiburys užges su juo.</verse>
				<verse number="7">Jo buvę tvirti žingsniai sutrumpės, jo paties sumanymas jį parblokš.</verse>
				<verse number="8">Jo kojos įkliuvusios į tinklą, jis eina uždengta duobe.</verse>
				<verse number="9">Jo kulnis pateks į spąstus, ir jis paklius plėšikui.</verse>
				<verse number="10">Kilpa padėta jam ant žemės, spąstai ant tako.</verse>
				<verse number="11">Pavojai gąsdins jį iš visų pusių ir nuvarys jį nuo kojų.</verse>
				<verse number="12">Jo jėgos išseks nuo bado, žlugimas pasiruošęs prie jo šono.</verse>
				<verse number="13">Jo odą suės ligos, mirties pirmagimis prarys jo jėgą.</verse>
				<verse number="14">Jo pasitikėjimas bus išrautas iš jo palapinės ir nuves jį pas siaubų karalių.</verse>
				<verse number="15">Tai gyvens jo palapinėje, nes ji nebepriklauso jam, jo buveinė bus apibarstyta siera.</verse>
				<verse number="16">Jo šaknys nudžius žemėje, o šakos bus nukirstos viršuje.</verse>
				<verse number="17">Jo atsiminimas dings krašte ir jo vardas nebus minimas gatvėje.</verse>
				<verse number="18">Jis bus išvytas iš šviesos į tamsą ir išvarytas iš pasaulio.</verse>
				<verse number="19">Palikuonių jis nepaliks tautoje ir niekas nepasiliks jo buveinėje.</verse>
				<verse number="20">Po jo atėję stebėsis jo diena ir prieš jį buvę bus išgąsdinti.</verse>
				<verse number="21">Tikrai tokia yra nedorėlio buveinė ir vieta to, kuris nepažįsta Dievo’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Jobas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">‘‘Kaip ilgai varginsite mano sielą ir kankinsite mane tuščiais žodžiais?</verse>
				<verse number="3">Jau dešimt kartų mane plūdote ir nesigėdite mane kankinti.</verse>
				<verse number="4">O jei iš tikrųjų nusikaltau, tai mano klaida yra su manimi.</verse>
				<verse number="5">Ar iš tikrųjų norite didžiuotis prieš mane ir įrodyti mano nusikaltimą?</verse>
				<verse number="6">Žinokite, kad Dievas mane pargriovė ir savo tinklu mane pagavo.</verse>
				<verse number="7">Aš šaukiu apie priespaudą, bet niekas neatsiliepia, šaukiu garsiai, bet nėra teisybės.</verse>
				<verse number="8">Jis užtvėrė man kelią, kad negaliu praeiti; mano takus Jis apsupo tamsa.</verse>
				<verse number="9">Jis nuplėšė mano garbę ir nuėmė karūną man nuo galvos.</verse>
				<verse number="10">Iš visų pusių Jo naikinamas krintu, mano viltis lyg nukirstas medis.</verse>
				<verse number="11">Jo rūstybė užsidegė prieš mane, Jis laiko mane savo priešu.</verse>
				<verse number="12">Jo būriai traukia kartu prieš mane ir apgula mano palapinę.</verse>
				<verse number="13">Jis patraukė mano brolius nuo manęs ir pažįstami šalinasi manęs.</verse>
				<verse number="14">Mano artimieji paliko mane, mano draugai mane užmiršo.</verse>
				<verse number="15">Tie, kurie gyvena mano namuose, net mano tarnaitės, laiko mane svetimu, nepažįstamas tapau jų akyse.</verse>
				<verse number="16">Aš šaukiu savo tarną, bet jis neatsiliepia, aš turiu jį maldauti savo burna.</verse>
				<verse number="17">Mano kvapas bjaurus mano žmonai ir mano kūno vaikai atmetė mane.</verse>
				<verse number="18">Maži vaikai niekina mane. Kai noriu atsikelti, jie šaiposi iš manęs.</verse>
				<verse number="19">Manimi bjaurisi mano artimiausi draugai; tie, kuriuos mylėjau, tapo mano priešais.</verse>
				<verse number="20">Iš manęs liko tik oda ir kaulai, prie dantų liko tik lūpos.</verse>
				<verse number="21">Draugai, pasigailėkite, pasigailėkite manęs, nes Dievo ranka palietė mane.</verse>
				<verse number="22">Kodėl mane persekiojate kaip Dievas ir nepasisotinate mano kūnu?</verse>
				<verse number="23">O kad mano žodžiai būtų įrašyti į knygą,</verse>
				<verse number="24">įrėžti geležiniu rašikliu bei švinu amžiams į uolą.</verse>
				<verse number="25">Nes aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas ir kad Jis atsistos galiausiai ant žemės.</verse>
				<verse number="26">Ir kai mano oda sunyks, aš savo kūne regėsiu Dievą.</verse>
				<verse number="27">Aš pats Jį matysiu, savo akimis žiūrėsiu į Jį, o ne svetimomis. Mano širdis krūtinėje ilgisi Jo.</verse>
				<verse number="28">Jūs turėtumėte sakyti: ‘Kodėl mes jį persekiojame?’, tarsi priežastis būtų manyje.</verse>
				<verse number="29">Bijokite kardo, nes pyktis baudžiamas kardu, kad žinotumėte, jog yra teismas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Naamatietis Cofaras atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">‘‘Mano mintys verčia mane atsiliepti, ir dėl to aš skubu kalbėti.</verse>
				<verse number="3">Aš girdėjau priekaištus man ir mano supratimo dvasia verčia mane atsakyti.</verse>
				<verse number="4">Ar nežinai, kad nuo seno, kai žmogus buvo įkurdintas žemėje,</verse>
				<verse number="5">nedorėlių džiaugsmas trumpas ir veidmainių džiaugsmas tik akimirka?</verse>
				<verse number="6">Nors jo puikybė pasiektų dangus ir jo galva liestų debesis,</verse>
				<verse number="7">jis pražus kaip jo paties išmatos. Kas jį matė, klaus: ‘Kur jis?’</verse>
				<verse number="8">Kaip sapnas jis dings, pranyks kaip nakties regėjimas.</verse>
				<verse number="9">Akis, kuri jį matė, nebematys jo daugiau ir jo vieta jo neberegės.</verse>
				<verse number="10">Jo vaikai ieškos beturčių palankumo, jo rankos sugrąžins jo turtus.</verse>
				<verse number="11">Jo kaulai pilni jaunystės nuodėmių, kurios gulės dulkėse kartu su juo.</verse>
				<verse number="12">Nors nedorybė saldi jo burnoje, nors jis slepia ją po savo liežuviu,</verse>
				<verse number="13">saugo ją ir nepaleidžia, paslėpęs savo burnoje,</verse>
				<verse number="14">tačiau maistas jo viduriuose virs gyvačių tulžimi.</verse>
				<verse number="15">Prarytus turtus jis išvems; Dievas iš jo pilvo ištrauks juos.</verse>
				<verse number="16">Gyvačių nuodus jis čiulps, jį nužudys angies liežuvis.</verse>
				<verse number="17">Jis nematys upių ir upelių, tekančių medumi ir pienu.</verse>
				<verse number="18">Ką jis uždirbo, turės atiduoti ir neprarys to. Jis atlygins savo turtais ir nepasidžiaugs jais.</verse>
				<verse number="19">Nes jis nuskriaudė ir apleido vargšą, pasisavino namus, kurių nestatė.</verse>
				<verse number="20">Jo godumui nebuvo ribų, bet jis nieko neišgelbės.</verse>
				<verse number="21">Neliks jo valgio ir niekas nežiūrės į jo gėrybes.</verse>
				<verse number="22">Kai jis bus apsirūpinęs, jam bus ankšta, nelaimės rankos apims jį.</verse>
				<verse number="23">Kai jis norės prikimšti savo pilvą, Dievas pasiųs savo rūstybę ant jo, išlies ją, jam bevalgant.</verse>
				<verse number="24">Jis bėgs nuo geležinio ginklo, bet jį pervers varinis lankas.</verse>
				<verse number="25">Strėlė bus ištraukta iš jo kūno, žibantis antgalis bus išliejęs jo tulžį; siaubai apniks jį.</verse>
				<verse number="26">Tamsa paslėpta jo viduje; prarys jį ugnis, kurios niekas neužkūrė. Bus varginami tie, kas liks jo palapinėje.</verse>
				<verse number="27">Dangus atskleis jo kaltę ir žemė sukils prieš jį.</verse>
				<verse number="28">Visas jo turtas bus sunaikintas ir nuneštas Jo rūstybės dieną.</verse>
				<verse number="29">Tokia dalis yra nuo Dievo nedorėliui ir toks palikimas yra Dievo jam skirtas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Jobas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">‘‘Klausykite atidžiai mano žodžių, ir tokia bus jūsų paguoda.</verse>
				<verse number="3">Kantriai išklausykite mano kalbą; kai baigsiu, galite toliau tyčiotis.</verse>
				<verse number="4">Argi mano skundas žmogui? Jei taip būtų, mano dvasia nesijaudintų.</verse>
				<verse number="5">Pažvelkite į mane ir nusigąskite, uždenkite ranka savo burnas.</verse>
				<verse number="6">Tai prisiminęs, pats nusigąstu, drebėjimas apima mano kūną.</verse>
				<verse number="7">Kodėl nedorėliai gyvena iki senatvės ir yra kupini jėgos?</verse>
				<verse number="8">Jų palikuonys įsikuria jų aplinkoje, jų vaikaičiai gyvena su jais.</verse>
				<verse number="9">Jų namai saugūs, jie nieko nebijo, ir Dievo lazda jų neplaka.</verse>
				<verse number="10">Jų galvijai veisiasi, karvės apsiveršiuoja ir neišsimeta.</verse>
				<verse number="11">Jų vaikai šokinėja kaip ėriukai ir žaidžia.</verse>
				<verse number="12">Jie paima būgnelius ir arfas ir džiaugiasi, skambant fleitai.</verse>
				<verse number="13">Jie gyvena pasiturinčiai ir per akimirksnį nueina į kapus,</verse>
				<verse number="14">nors jie sako Dievui: ‘Atsitrauk nuo mūsų. Mes nenorime pažinti Tavo kelių.</verse>
				<verse number="15">Kas yra Visagalis, kad Jam turėtume tarnauti? Kokią naudą turėsime, jei melsimės Jam?’</verse>
				<verse number="16">Bet jų gerovė nėra jų pačių rankose; todėl nedorėlių patarimas yra toli nuo manęs.</verse>
				<verse number="17">Juk dažnai užgęsta nedorėlių žibintas ir juos prislegia nelaimės! Dievas užsirūstinęs siunčia jiems vargų.</verse>
				<verse number="18">Jie yra kaip šiaudai prieš vėją, kaip audros nunešami pelai.</verse>
				<verse number="19">Jūs sakote, kad Dievas kaupia nedorybes jo vaikams! Tegul Jis atlygina jam pačiam, kad jis tai žinotų.</verse>
				<verse number="20">Jo akys tepamato savo pražūtį ir jis tegeria Visagalio rūstybę.</verse>
				<verse number="21">Kam jam rūpintis savo namais po savęs, kai jo mėnesių skaičius bus nutrauktas?</verse>
				<verse number="22">Argi galima pamokyti išminties Dievą, kuris teisia valdovus?</verse>
				<verse number="23">Vienas miršta kupinas jėgų, laisvas nuo rūpesčių ir ramus,</verse>
				<verse number="24">jo viduriai pilni taukų ir jo kaulai prisigėrę smegenų.</verse>
				<verse number="25">Kitas miršta su apkartusia siela, nieko gero neragavęs.</verse>
				<verse number="26">Abu paguldomi į dulkes, ir kirmėlės juos apdengia.</verse>
				<verse number="27">Aš žinau jūsų mintis ir jūsų nedoras užmačias prieš mane.</verse>
				<verse number="28">Jūs sakote: ‘Kur kunigaikščių namai ir kur nedorėlių buveinės?’</verse>
				<verse number="29">Pasiklausykite keliautojų ir pasimokykite iš jų pasakojimų,</verse>
				<verse number="30">kad nedorėlis palaikomas žlugimo dienai ir bus atvestas į rūstybės dieną.</verse>
				<verse number="31">Kas pasakys jam į akis apie jo kelius? Kas atlygins jam už tai, ką jis padarė?</verse>
				<verse number="32">Jis bus nuvežtas į kapines ir pasiliks kape.</verse>
				<verse number="33">Slėnio grumstai bus jam mieli; kiekvienas žmogus nueis paskui jį ir prieš jį buvo nesuskaitoma daugybė.</verse>
				<verse number="34">Kaip tad jūs mane tuščiai guodžiate, nes jūsų atsakymai yra tik apgaulė’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Temanas Elifazas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">‘‘Ar gali žmogus būti naudingas Dievui? Išminčiaus nauda yra jam pačiam.</verse>
				<verse number="3">Ar Visagaliui malonu, jei esi teisus? Ar Jis turi naudos, jei tavo kelias nepeiktinas?</verse>
				<verse number="4">Ar dėl to, kad Jo bijai, Jis bara tave ir patraukia tave į teismą?</verse>
				<verse number="5">Ar ne dėl tavo didelės nedorybės ir nesuskaičiuojamų kalčių?</verse>
				<verse number="6">Ėmei užstatą iš savo brolių už nieką, nuplėšei nuogiesiems drabužius,</verse>
				<verse number="7">nepagirdei ištroškusio, alkano nepamaitinai.</verse>
				<verse number="8">Savo jėga įsigijai nuosavybę, būdamas galingas, pasilaikei ją.</verse>
				<verse number="9">Našles išvarei be nieko ir našlaičius palikai tuščiomis rankomis.</verse>
				<verse number="10">Todėl tu patekai į spąstus ir netikėta baimė vargina tave,</verse>
				<verse number="11">tamsoje tu negali matyti; vandens gausybė apdengė tave.</verse>
				<verse number="12">Argi Dievo nėra dangaus aukštybėje? Žiūrėk, kaip aukštai yra žvaigždės.</verse>
				<verse number="13">Tu sakai: ‘Ką Dievas žino? Ar Jis gali teisti pro tamsius debesis?</verse>
				<verse number="14">Tamsūs debesys dengia Jį, Jis nieko nemato vaikščiodamas dangaus skliautu’.</verse>
				<verse number="15">Ar vis dar laikaisi seno kelio, kuriuo piktadariai vaikščiojo?</verse>
				<verse number="16">Todėl jie nelaiku žuvo, jų pamatą nunešė tvanas.</verse>
				<verse number="17">Jie sakė Dievui: ‘Atsitrauk nuo mūsų’. Ką Visagalis padarys jiems?</verse>
				<verse number="18">Jis pripildė jų namus gėrybių, tačiau nedorėlių patarimas yra toli nuo manęs.</verse>
				<verse number="19">Teisusis mato tai ir džiaugiasi, nekaltieji tyčiojasi iš jų:</verse>
				<verse number="20">‘Mūsų turtai nepražuvo, o tai, ką jie turėjo, suėdė ugnis’.</verse>
				<verse number="21">Susitaikyk su Juo ir nusiramink; tuomet ateis tau gerovė.</verse>
				<verse number="22">Priimk Jo pamokymus ir įsidėk Jo žodžius į širdį.</verse>
				<verse number="23">Jei grįši prie Visagalio, būsi sutvirtintas ir pašalinsi nedorybę iš savo palapinių,</verse>
				<verse number="24">tada krausi auksą kaip dulkes, Ofyro auksą kaip upelių akmenis.</verse>
				<verse number="25">Visagalis bus tau apsauga ir tu turėsi gausybę sidabro.</verse>
				<verse number="26">Tada gėrėsies Visagaliu ir pakelsi savo akis į Dievą.</verse>
				<verse number="27">Kai tu melsi Jį, Jis tave išklausys, ir tu ištesėsi savo įžadus.</verse>
				<verse number="28">Tu nuspręsi, ir bus tau, šviesa švies tau kelyje.</verse>
				<verse number="29">Kai žmogus pažemintas, tu sakysi: ‘Yra išaukštinimas’, ir Jis išgelbės nuolankų žmogų.</verse>
				<verse number="30">Jis išgelbės ir kaltą; jis bus išgelbėtas dėl tavo rankų švarumo’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Jobas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">‘‘Mano skundas dar ir šiandien kartus; mano kentėjimai didesni už mano vaitojimą.</verse>
				<verse number="3">O kad žinočiau, kur Jį rasti, ir galėčiau ateiti prie Jo sosto!</verse>
				<verse number="4">Jam pateikčiau savo bylą ir savo burną pripildyčiau įrodymų.</verse>
				<verse number="5">Tada išgirsčiau, ką Jis man atsakytų, ir suprasčiau, ką man kalbėtų.</verse>
				<verse number="6">Ar Jis priešintųsi man savo galinga jėga? Ne! Jis pažvelgtų į mane.</verse>
				<verse number="7">Teisusis galėtų aiškintis su Juo, taip aš būčiau išlaisvintas amžiams nuo savo teisėjo.</verse>
				<verse number="8">Jei einu pirmyn, ten Jo nėra, o jei atgal, Jo nerandu.</verse>
				<verse number="9">Jei Jis yra kairėje, aš Jo nematau, o jei pasislėpęs dešinėje, Jo nepastebiu.</verse>
				<verse number="10">Bet Jis žino mano kelią; jei Jis mane ištirtų, būčiau kaip auksas.</verse>
				<verse number="11">Ėjau Jo pėdomis, iš Jo kelio neiškrypau.</verse>
				<verse number="12">Nuo Jo įsakymų nepasitraukiau, Jo burnos žodžius vertinau labiau negu būtiną maistą.</verse>
				<verse number="13">Jis vienintelis, kas gali Jį pakeisti? Ko Jo siela geidžia, tą Jis padaro.</verse>
				<verse number="14">Jis įvykdys, kas man skirta; daug panašių dalykų Jis turi.</verse>
				<verse number="15">Todėl man baugu Jo akivaizdoje; apie tai galvodamas, bijau Jo.</verse>
				<verse number="16">Dievas susilpnina mano širdį; Visagalis gąsdina mane.</verse>
				<verse number="17">Aš nepražuvau prieš tamsą, Jis nepaslėpė tamsybės nuo mano veido’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">‘‘Visagalis žino laikus, tai kodėl tie, kurie Jį pažįsta, nesulaukia Jo dienos?</verse>
				<verse number="2">Vieni perkelia ribas, smurtu pagrobia bandas ir jas gano.</verse>
				<verse number="3">Našlaičių asilą jie nusivaro, našlės jautį paima kaip užstatą.</verse>
				<verse number="4">Vargšus jie nustumia nuo kelio, krašto beturčiai slepiasi nuo jų.</verse>
				<verse number="5">Jie eina į savo darbą kaip laukiniai asilai dykumoje, anksti keliasi ieškoti grobio, nes tyruose jie randa maisto sau ir savo vaikams.</verse>
				<verse number="6">Jie renka varpas ne savo lauke ir nedorėlio vynuogyne pasiskina vynuogių.</verse>
				<verse number="7">Jie miega neapsikloję ir neturi kuo apsidengti šaltyje.</verse>
				<verse number="8">Jie šlapi nuo kalnų lietaus ir glaudžiasi prie uolos, ieškodami slėptuvės.</verse>
				<verse number="9">Anie atplėšia našlaitį nuo krūtinės ir ima užstatą iš vargšo,</verse>
				<verse number="10">kuris vaikščioja nuogas, neturėdamas drabužių; atima varpas iš alkstančių,</verse>
				<verse number="11">kurie gamina aliejų šeimininkui, mina vyno spaustuvus, tačiau kenčia troškulį.</verse>
				<verse number="12">Žmonės dejuoja mieste ir sužeistųjų sielos šaukiasi pagalbos, tačiau Dievas neapkaltina jų.</verse>
				<verse number="13">Jie sukyla prieš šviesą, nepažįsta jos kelių, neina jos takais.</verse>
				<verse number="14">Anksti rytą keliasi žudikas ir žudo beturtį ir vargšą; naktį jis slankioja kaip vagis.</verse>
				<verse number="15">Svetimautojas laukia sutemų, tikėdamas, kad niekas jo nematys, jis užsidengia savo veidą.</verse>
				<verse number="16">Tamsoje jie plėšia namus, kuriuos numatė dieną; šviesos jie nežino.</verse>
				<verse number="17">Nes rytas jiems kaip mirties šešėlis, jei kas pažins juos, tai juos gąsdina kaip mirtis.</verse>
				<verse number="18">Jis greitas kaip vanduo; jo dalis prakeikta žemėje. Jis neina keliu į vynuogyną.</verse>
				<verse number="19">Kaip sausra ir kaitra praryja sniego vandenis, taip pragaras praryja nusidėjėlį.</verse>
				<verse number="20">Įsčios pamirš jį, kirmėlės skaniai maitinsis juo, jo niekas nebeprisimins. Piktadarys kaip nukirstas medis,</verse>
				<verse number="21">nes išnaudojo nevaisingąją ir našlei nepadėjo.</verse>
				<verse number="22">Dievas pašalina galiūnus savo jėga; Jis pakyla, ir joks žmogus nėra tikras dėl savo gyvybės.</verse>
				<verse number="23">Jis teikia jiems saugumą ir poilsį, bet Jo akys stebi jų kelius.</verse>
				<verse number="24">Jie išaukštinami trumpam laikui, bet pranyksta ir tampa nieku. Jie pašalinami iš kelio ir sudžiūsta kaip javų varpos.</verse>
				<verse number="25">Argi taip nėra? Kas įrodys, kad aš netiesą kalbu ir esu melagis?’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Šuachas Bildadas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">‘‘Valdžia ir pagarba priklauso Jam, nes Jis palaiko tvarką aukštybėse.</verse>
				<verse number="3">Ar Jo pulkai suskaičiuojami? Kam Jo šviesa neužteka?</verse>
				<verse number="4">Kaip tad žmogus gali būti nuteisintas prieš Dievą? Kaip gali būti švarus, gimęs iš moters?</verse>
				<verse number="5">Jo akyse net mėnulis ir žvaigždės nėra skaistūs,</verse>
				<verse number="6">tuo labiau žmogus, kuris yra tik kirmėlė, žmogaus sūnus, kuris yra tik kirminas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Jobas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">‘‘Kaip tu padėjai bejėgiui ir parėmei nusilpusio ranką!</verse>
				<verse number="3">Koks geras ir išmintingas buvo tavo patarimas!</verse>
				<verse number="4">Kam tu kalbėjai šiuos žodžius? Kokia dvasia atėjo iš tavęs?</verse>
				<verse number="5">Prieš Jį dreba mirusieji, vandenys ir jų gyventojai.</verse>
				<verse number="6">Mirusiųjų pasaulis yra atviras Jam ir pražūtis neuždengta.</verse>
				<verse number="7">Jis ištiesia šiaurę ant tuštumos ir žemę pakabina ant nieko.</verse>
				<verse number="8">Jis surenka vandenis į tamsius debesis, tačiau debesys neplyšta.</verse>
				<verse number="9">Jis uždengia savo sosto veidą ir ištiesia savo debesį ant jo.</verse>
				<verse number="10">Vandens paviršiuje Jis nubrėžė ribą ir atskyrė šviesą nuo tamsos.</verse>
				<verse number="11">Dangaus kolonos svyruoja ir dreba, kai Jis grūmoja.</verse>
				<verse number="12">Savo galia Jis sujaudina jūrą, savo išmintimi nutildo jos išdidumą.</verse>
				<verse number="13">Savo dvasia Jis papuošė dangus, Jo ranka padarė gyvatę.</verse>
				<verse number="14">Čia tik Jo kelių pašaliai; mes girdime tik Jo šnibždesį. O Jo galybės griaustinį kas supras?’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Jobas tęsė savo palyginimą:</verse>
				<verse number="2">‘‘Gyvas Dievas, kuris nedaro man teisybės, ir Visagalis, kuris apkartino mano sielą.</verse>
				<verse number="3">Kol aš kvėpuoju ir Dievo kvapas yra mano šnervėse,</verse>
				<verse number="4">mano lūpos nekalbės netiesos ir mano liežuvis neapgaudinės.</verse>
				<verse number="5">Taip nebus, kad aš pateisinčiau jus. Savo nekaltumo neatsisakysiu iki mirties.</verse>
				<verse number="6">Teisumo tvirtai laikausi ir nepaleisiu; mano širdis man nepriekaištaus, kol gyvensiu.</verse>
				<verse number="7">Te mano priešas bus kaip nedorėlis, tas, kuris puola mane, kaip neteisusis.</verse>
				<verse number="8">Ar yra veidmainiui kokia viltis, nors jis ir daug turi, kai Dievas atima jo sielą?</verse>
				<verse number="9">Ar Dievas išklausys jo šauksmą, kai nelaimės užgrius jį?</verse>
				<verse number="10">Ar jis linksminsis Visagalyje ir nuolat šauksis Dievo?</verse>
				<verse number="11">Aš jus pamokysiu apie Dievo ranką, Visagalio kelių aš neslėpsiu.</verse>
				<verse number="12">Jūs patys tai regėjote; kodėl jūs tad taip tuščiai kalbate?</verse>
				<verse number="13">Štai nedorėlio dalis nuo Dievo ir prispaudėjų paveldėjimas iš Visagalio:</verse>
				<verse number="14">jei jo vaikų padaugėja, jie skirti kardui; jo palikuonys nepasisotina duona.</verse>
				<verse number="15">Kurie išliks po jo, tuos mirtis nuves į kapą ir našlės jų neapraudos.</verse>
				<verse number="16">Nors jis turi sidabro kaip smėlio ir drabužių kaip molio,</verse>
				<verse number="17">bet jo rūbus teisusis vilkės, o sidabrą padalins nekaltasis.</verse>
				<verse number="18">Jis stato namus kaip kandis, kaip sargas būdelę pasidaro.</verse>
				<verse number="19">Jis atsigula turtingas, o pabudęs ir atvėręs akis nieko nebeturi.</verse>
				<verse number="20">Išgąstis užklumpa jį kaip vanduo ir audra naktį nuneša jį.</verse>
				<verse number="21">Rytų vėjas jį pakelia ir viesulas išplėšia jį iš jo vietos,</verse>
				<verse number="22">svaido be pasigailėjimo, nors jis labai stengiasi pabėgti nuo jo.</verse>
				<verse number="23">Žmonės plos savo rankomis dėl jo ir švilpdami išlydės jį’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">‘‘Yra sidabro gyslų ir vietų, kur gryninamas auksas.</verse>
				<verse number="2">Geležis kasama iš žemės. Iš akmens išlydomas varis.</verse>
				<verse number="3">Žmogus nustato ribą tamsai ir ieško visose įdubose rūdos­tamsos ir mirties šešėlio akmens.</verse>
				<verse number="4">Jis įrengia kasyklas vietose, kur nėra žengusi koja, leidžiasi į gelmes toli nuo žmonių.</verse>
				<verse number="5">Žemės paviršiuje užauga duona, o gelmėje žemė išrausiama kaip po gaisro.</verse>
				<verse number="6">Safyrą randa jos uolienose, aukso dulkės yra joje.</verse>
				<verse number="7">Kelio tenai nežino plėšrus paukštis, nematė jo nė vanago akis.</verse>
				<verse number="8">Liūto jaunikliai jų nemindo, ir liūtas tais takais nevaikštinėja.</verse>
				<verse number="9">Jis ištiesia ranką į kietas uolas ir kalnų pamatus kasinėja.</verse>
				<verse number="10">Jis iškerta upes uolose, jo akis pamato kiekvieną brangų daiktą.</verse>
				<verse number="11">Jis užtvenkia upes ir tai, kas jose paslėpta, iškelia į šviesą.</verse>
				<verse number="12">Bet kur randama išmintis, kur yra supratimo šaltinis?</verse>
				<verse number="13">Joks žmogus nežino jos kainos, jos nėra gyvųjų krašte.</verse>
				<verse number="14">Gelmė sako: ‘Ji ne pas mane’, jūra sako: ‘Jos nėra manyje’.</verse>
				<verse number="15">Jos negali pirkti už auksą nė įsigyti už sidabrą.</verse>
				<verse number="16">Negalima jos palyginti su Ofyro auksu nė su oniksu ar safyru.</verse>
				<verse number="17">Neprilygsta jai auksas ir krištolas ir negalima jos gauti už brangius aukso dirbinius.</verse>
				<verse number="18">Koralai ir perlai neverti minėti, nes išmintis brangesnė už rubinus.</verse>
				<verse number="19">Jai neprilygsta Etiopijos topazas, už gryną auksą jos nenupirksi.</verse>
				<verse number="20">Iš kur tad ateina išmintis ir kur supratimo šaltinis?</verse>
				<verse number="21">Ji yra paslėpta gyvųjų akims, net padangių paukščiai jos nesuranda.</verse>
				<verse number="22">Mirtis ir prapultis sako: ‘Mes girdėjome apie jos garsą’.</verse>
				<verse number="23">Dievas žino jos kelią ir vietą, kur ji yra.</verse>
				<verse number="24">Jis stebi visus žemės kraštus ir mato po visu dangumi.</verse>
				<verse number="25">Jis pasveria vėją ir išmatuoja vandenis.</verse>
				<verse number="26">Jis nustatė lietui laiką ir nurodė žaibui kelią.</verse>
				<verse number="27">Tada Jis matė ją ir paskelbė ją, paruošė ją ir ją išmėgino.</verse>
				<verse number="28">Žmogui Jis pasakė: ‘Viešpaties baimė yra išmintis ir šalintis nuo pikta yra supratimas’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Jobas tęsė savo palyginimą:</verse>
				<verse number="2">‘‘O kad aš būčiau kaip anksčiau, kaip tomis dienomis, kai Dievas mane saugojo.</verse>
				<verse number="3">Kai Jo žiburys švietė virš mano galvos ir prie Jo šviesos vaikščiojau tamsumoje,</verse>
				<verse number="4">kai mano jaunystės dienomis Dievo paslaptis buvo virš mano palapinės.</verse>
				<verse number="5">Kai Visagalis dar buvo su manimi ir mano vaikai buvo šalia manęs,</verse>
				<verse number="6">kai ploviau kojas piene ir uolos liejo man aliejaus upes.</verse>
				<verse number="7">Kai išeidavau prie miesto vartų, kai aikštėje paruošdavau sau vietą,</verse>
				<verse number="8">jaunuoliai, mane pamatę, slėpdavosi, o seniai atsikėlę stovėdavo,</verse>
				<verse number="9">kunigaikščiai liaudavosi kalbėję ir užsidengdavo ranka savo burnas.</verse>
				<verse number="10">Net kilmingieji nutildavo, ir jų liežuvis prilipdavo prie gomurio.</verse>
				<verse number="11">Kas mane matė ir girdėjo, kalbėjo gera apie mane ir man pritarė,</verse>
				<verse number="12">nes aš išgelbėjau vargšą, prašantį pagalbos, ir našlaitį, kuris neturėjo kas jam padėtų.</verse>
				<verse number="13">To, kuris būtų pražuvęs, palaiminimas pasiekė mane, ir aš suteikdavau džiaugsmo našlės širdžiai.</verse>
				<verse number="14">Teisumas man buvo rūbas, o teisingumas­apsiaustas ir vainikas galvai.</verse>
				<verse number="15">Aš buvau akys aklam ir kojos raišam.</verse>
				<verse number="16">Aš buvau tėvas beturčiams ir ištirdavau bylą, kurios nežinodavau.</verse>
				<verse number="17">Aš sulaužydavau nedorėlio žandikaulius ir iš jo dantų išplėšdavau grobį.</verse>
				<verse number="18">Tuomet sakiau: ‘Mirsiu savo lizde, o mano dienų bus kaip smėlio.</verse>
				<verse number="19">Mano šaknys įleistos prie vandens, ir rasa vilgo mano šakas.</verse>
				<verse number="20">Mano garbė nesensta ir lankas mano rankoje tvirtėja’.</verse>
				<verse number="21">Žmonės klausė manęs ir laukdavo tylėdami mano patarimo.</verse>
				<verse number="22">Po mano žodžių jie nebekalbėdavo, mano kalba krisdavo ant jų.</verse>
				<verse number="23">Jie laukdavo manęs kaip lietaus, plačiai išsižiodavo kaip per vėlyvąjį lietų.</verse>
				<verse number="24">Jei šypsodavausi jiems, jie netikėdavo, mano veido šviesos jie netemdydavo.</verse>
				<verse number="25">Aš parinkdavau jiems kelius ir sėdėjau garbingiausioje vietoje kaip karalius tarp kariuomenės, kaip verkiančiųjų guodėjas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">‘‘Dabar juokiasi iš manęs jaunesni už mane, kurių tėvų nebūčiau laikęs prie savo avių bandos šunų.</verse>
				<verse number="2">Kurių rankų stiprumas neturėjo vertės man, jie nesulaukė senatvės.</verse>
				<verse number="3">Dėl neturto ir bado visai nusilpę, jie bėgdavo į dykumą, tuščią ir apleistą.</verse>
				<verse number="4">Jie raudavo dilgėles iš pakrūmių ir kadagių šaknys buvo jų maistas.</verse>
				<verse number="5">Jie būdavo varomi iš bendruomenės su triukšmu kaip vagys.</verse>
				<verse number="6">Jie gyveno kalnų pašlaitėse, žemės olose ir ant uolų,</verse>
				<verse number="7">rinkdavosi tarp erškėčių ir šūkaudavo krūmuose.</verse>
				<verse number="8">Kvailių ir netikėlių vaikai, kuriuos iš krašto išveja.</verse>
				<verse number="9">O dabar tapau priežodis jų dainose,</verse>
				<verse number="10">jie bjaurisi manimi, traukiasi nuo manęs ir nesidrovi spjauti man į veidą.</verse>
				<verse number="11">Kadangi Jis atleido savo templę ir ištiko mane, jie taip pat nebesivaržo mano akivaizdoje.</verse>
				<verse number="12">Man iš dešinės pakyla gauja, stumia mane nuo kelio ir siekia mane sunaikinti.</verse>
				<verse number="13">Jie išardo mano taką, apsunkina mano nelaimę, jie neturi pagalbininko.</verse>
				<verse number="14">Lyg pro plačią spragą įsiveržę, jie neša man pražūtį.</verse>
				<verse number="15">Mane apėmė baimė; jie persekiojo mano sielą kaip vėjas, ir mano laimė praeina kaip debesis.</verse>
				<verse number="16">Dabar mano siela suvargusi ir mano dienos gausios kančių.</verse>
				<verse number="17">Naktį man kaulus gelia ir skausmai nesiliauja.</verse>
				<verse number="18">Daug jėgų reikia man, kad pasikeisčiau drabužį, jis varžo mane kaip rūbo apykaklė.</verse>
				<verse number="19">Jis įmetė mane į purvą, tapau kaip dulkės ir pelenai.</verse>
				<verse number="20">Aš šaukiuosi Tavęs, bet Tu man neatsakai; stoviu, bet Tu nekreipi dėmesio į mane.</verse>
				<verse number="21">Tu tapai man žiaurus, savo stipria ranka mane prislėgei.</verse>
				<verse number="22">Tu pakeli mane vėju ir blaškai, Tu išplėši mano nuosavybę.</verse>
				<verse number="23">Aš žinau, kad nuvesi mane į mirtį, į namus, skirtus visiems gyviesiems.</verse>
				<verse number="24">Tačiau Jis neištiesia rankos į kapą, nors jie šaukia pražūdami.</verse>
				<verse number="25">Ar aš neverkiau dėl kenčiančio, nesisielojau dėl vargšo?</verse>
				<verse number="26">Aš ieškojau gero­gavau pikta; laukiau šviesos­atėjo tamsa.</verse>
				<verse number="27">Mano viduriai virė ir neturėjo poilsio, pasitiko mane vargo dienos.</verse>
				<verse number="28">Aš vaikštinėju gedėdamas, nematydamas saulės; stoviu susirinkime ir šaukiu.</verse>
				<verse number="29">Aš tapau broliu šakalams ir draugu stručiams.</verse>
				<verse number="30">Mano oda pajuodusi, mano kaulai dega nuo karščio.</verse>
				<verse number="31">Mano arfa virto rauda, o mano fleita­verkiančiojo balsu’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">‘‘Pasižadėjau niekada geisdamas nežiūrėti į mergaitę.</verse>
				<verse number="2">Kokia yra man Dievo skirta dalia? Ką paveldėsiu iš aukštybių nuo Visagalio?</verse>
				<verse number="3">Ar žlugimas neskirtas nedorėliui ir pasmerkimas piktadariui?</verse>
				<verse number="4">Jis juk mato visus mano kelius ir skaičiuoja mano žingsnius.</verse>
				<verse number="5">Ar aš kada vaikščiojau tuštybėje ir ar mano koja skubėjo į apgaulę?</verse>
				<verse number="6">Tegul pasveria mane teisingomis svarstyklėmis ir Dievas žinos mano nekaltumą.</verse>
				<verse number="7">Jei mano žingsnis nukrypo nuo kelio, jei mano širdis sekė paskui akis, jei mano rankos nešvarios,</verse>
				<verse number="8">tada, ką pasėsiu, tegul naudoja kiti ir mano palikuonys tebūna išrauti su šaknimis.</verse>
				<verse number="9">Jei mano širdis geidė moters ir jei tykojau prie savo artimo durų,</verse>
				<verse number="10">tai mano žmona tegul mala kitam ir kitas tegul pasilenkia virš jos.</verse>
				<verse number="11">Tai begėdiškas nusikaltimas, kuris turi būti baudžiamas teismo;</verse>
				<verse number="12">tai ugnis, naikinanti viską, kuri išrautų visas mano gėrybes.</verse>
				<verse number="13">Jei aš nepaisiau savo tarno ar tarnaitės teisių, kai jie ginčijosi su manimi,</verse>
				<verse number="14">tai ką darysiu, kai Dievas pakils? Ką Jam atsakysiu, kai Jis aplankys mane?</verse>
				<verse number="15">Ar ne Tas, kuris padarė mane įsčiose, padarė ir juos? Ar ne vienas sutvėrė mus įsčiose?</verse>
				<verse number="16">Ar aš neišpildžiau beturčio noro ir našlės prašymo?</verse>
				<verse number="17">Ar aš vienas valgiau ir nedaviau našlaičiui?</verse>
				<verse number="18">Nuo savo jaunystės aš auginau jį ir nuo savo gimimo padėdavau našlėms.</verse>
				<verse number="19">Ar aš elgetai nedaviau drabužio ir beturčiui kuo apsikloti?</verse>
				<verse number="20">Ar jis nelinkėjo man laimės, susišildęs mano avių vilnomis?</verse>
				<verse number="21">Jei pakėliau ranką prieš našlaitį, matydamas vartuose man pritariančius,</verse>
				<verse number="22">tai tegul mano petys išnyra ir ranka tebūna sulaužyta.</verse>
				<verse number="23">Dievo bausmės aš bijojau ir Jo didybės akivaizdoje negalėčiau pakelti.</verse>
				<verse number="24">Ar pasitikėjau auksu ir sakiau grynam auksui: ‘Tu mano viltis’?</verse>
				<verse number="25">Ar džiaugiausi dideliais turtais, mano rankų sukauptais?</verse>
				<verse number="26">Ar man žvelgiant į šviečiančią saulę ir į keliaujantį mėnulį,</verse>
				<verse number="27">mano širdis buvo slapta suvedžiota, ar aš bučiavau savo ranką?</verse>
				<verse number="28">Tai būtų nusikaltimas, už kurį reikėtų bausti teisme, nes būčiau išsigynęs Dievo, kuris yra aukštybėse.</verse>
				<verse number="29">Ar aš džiaugiausi manęs nekenčiančio nelaime ir nesėkme?</verse>
				<verse number="30">Aš neleidau savo lūpoms nusidėti, nelinkėjau prakeikimo jo sielai.</verse>
				<verse number="31">Mano palapinės vyrai sakė: ‘Ar yra tokių, kurie būtų nepasisotinę jo maistu?’</verse>
				<verse number="32">Gatvėje nenakvojo joks ateivis; keleiviui aš atidarydavau duris.</verse>
				<verse number="33">Aš nedangsčiau savo nuodėmių kaip Adomas ir neslėpiau savo kalčių;</verse>
				<verse number="34">nebijojau minios, artimųjų panieka nebaugino manęs, nesėdėjau savo namuose ir netylėjau.</verse>
				<verse number="35">O kad nors kas išklausytų mane! Štai mano parašas. Visagalis teatsako man, mano priešas teparašo knygą.</verse>
				<verse number="36">Tikrai ją ant pečių užsidėčiau arba kaip karūną ant savo galvos.</verse>
				<verse number="37">Aš skelbčiau Jam apie kiekvieną savo žingsnį, kaip kunigaikštis prie Jo ateičiau.</verse>
				<verse number="38">Jei mano žemė šaukia prieš mane ir jos vagos skundžiasi,</verse>
				<verse number="39">jei valgiau jos derlių neapmokėjęs ir jos darbininkams apsunkinau gyvenimą,</verse>
				<verse number="40">tai kviečių vietoje tegul auga erškėčiai, o miežių vietoje­piktžolės’‘. Taip Jobas baigė savo kalbą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">Tie trys vyrai liovėsi atsakinėti Jobui, nes jis laikė save teisiu.</verse>
				<verse number="2">Barachelio sūnus Elihuvas, buzitas iš Ramo giminės, supyko ant Jobo, nes jis teisino save, o ne Dievą.</verse>
				<verse number="3">Jis supyko ir ant jo trijų draugų, nes jie nesurado atsakymo, tačiau kaltino Jobą.</verse>
				<verse number="4">Jobui kalbant, Elihus laukė, nes jie buvo vyresni už jį.</verse>
				<verse number="5">Kai Elihus pamatė, kad tie trys vyrai nesurado atsakymo, užsidegė jo pyktis.</verse>
				<verse number="6">Barakelio sūnus Elihus, buzitas, atsakydamas tarė: ‘‘Aš dar jaunas, jūs senesni amžiumi, todėl bijojau ir nedrįsau jums pareikšti savo nuomonės.</verse>
				<verse number="7">Aš galvojau: ‘Amžius tegul kalba, metų skaičius tepamoko išminties’.</verse>
				<verse number="8">Tačiau dvasia yra žmoguje ir Visagalio įkvėpimas duoda jam supratimą.</verse>
				<verse number="9">Seniai ne visados išmintingi ir ne amžius leidžia suvokti, kas teisinga.</verse>
				<verse number="10">Todėl pasiklausykite manęs. Aš irgi pareikšiu savo nuomonę.</verse>
				<verse number="11">Aš laukiau jūsų žodžių, klausiau jūsų svarstymų, kai ieškojote, ką atsakyti.</verse>
				<verse number="12">Aš atidžiai jus stebėjau, tačiau nė vienas iš jūsų neįtikino Jobo ir neatsakė į jo žodžius.</verse>
				<verse number="13">Nesakykite, kad atsakėte išmintingai: ‘Dievas jį įveiks, ne žmogus’.</verse>
				<verse number="14">Jis nesikreipė savo žodžiais į mane, ir aš jam neatsakysiu jūsų žodžiais.</verse>
				<verse number="15">Jie nustebę stovi, netekę žado, nebežino, ką sakyti.</verse>
				<verse number="16">Kai aš laukiau, o jie stovėjo tylėdami ir nieko nesakė,</verse>
				<verse number="17">aš nusprendžiau atsakyti ir pareikšti savo nuomonę.</verse>
				<verse number="18">Aš turiu žodžių pakankamai, o dvasia mane ragina.</verse>
				<verse number="19">Mano pilvas kaip vynas, nerandąs išėjimo, plėšantis naujas odines.</verse>
				<verse number="20">Aš turiu kalbėti, kad man būtų lengviau; praversiu savo lūpas ir atsakysiu.</verse>
				<verse number="21">Nebūsiu šališkas ir niekam nepataikausiu.</verse>
				<verse number="22">Jei pataikaučiau, mano Kūrėjas greitai pašalintų mane’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">‘‘Jobai, klausyk mano žodžių ir juos įsidėmėk.</verse>
				<verse number="2">Atvėriau burną, ir mano liežuvis prabilo.</verse>
				<verse number="3">Mano žodžiai eis iš neklastingos širdies; mano lūpos kalbės tyrą pažinimą.</verse>
				<verse number="4">Dievo Dvasia mane sukūrė, Visagalis įkvėpė man gyvybę.</verse>
				<verse number="5">Atsakyk man, jei gali, parink tinkamus žodžius ir ginkis.</verse>
				<verse number="6">Štai pagal tavo norą aš esu vietoje Dievo; padarytas iš molio, kaip ir tu.</verse>
				<verse number="7">Aš tavęs negaliu išgąsdinti ir mano ranka neprislėgs tavęs.</verse>
				<verse number="8">Ką tu sakei, aš girdėjau, klausiausi tavo žodžių:</verse>
				<verse number="9">‘Aš esu tyras, be nuodėmės, esu nenusikaltęs ir nėra manyje neteisybės.</verse>
				<verse number="10">Jis kaltina mane, laiko mane savo priešu.</verse>
				<verse number="11">Jis įtvėrė mano kojas į šiekštą, seka visus mano žingsnius’.</verse>
				<verse number="12">Štai čia tu klysti, nes Dievas yra didesnis už žmogų.</verse>
				<verse number="13">Kodėl tu ginčijiesi su Juo? Jis neatsiskaito už jokius savo darbus.</verse>
				<verse number="14">Dievas kalba vienu ar kitu būdu, bet žmogus to nesupranta.</verse>
				<verse number="15">Sapne, nakties regėjime, kai žmonės giliai įmigę ar snaudžia ant lovos,</verse>
				<verse number="16">Jis atidaro žmonių ausis savo įspėjimams,</verse>
				<verse number="17">norėdamas atitraukti žmogų nuo jo poelgių ir puikybės.</verse>
				<verse number="18">Jis saugo jo sielą nuo pražūties ir gyvybę nuo mirties.</verse>
				<verse number="19">Žmogus baudžiamas skausmais savo lovoje, visi jo kaulai apimti stipraus skausmo.</verse>
				<verse number="20">Mėgstamiausio maisto jis nebegali valgyti,</verse>
				<verse number="21">jo kūnas sunyksta, kad negali jo atpažinti, lieka tik vieni kaulai.</verse>
				<verse number="22">Jo siela artėja prie kapo, gyvybė­prie mirties.</verse>
				<verse number="23">Jei pas jį ateitų pasiuntinys kaip tarpininkas, vienas iš tūkstančio, ir parodytų žmogui Jo teisingumą,</verse>
				<verse number="24">Jis būtų maloningas jam ir sakytų: ‘Išlaisvink jį, kad nenueitų į duobę; Aš suradau išpirką’.</verse>
				<verse number="25">Jo kūnas atsinaujins ir jis grįš į jaunystės dienas.</verse>
				<verse number="26">Jis melsis Dievui, ir Tas bus maloningas jam. Su džiaugsmu jis regės Jo veidą, nes Jis sugrąžins žmogui savo teisumą.</verse>
				<verse number="27">Jis žiūrės į žmones ir sakys: ‘Buvau nusidėjęs ir nukrypęs nuo tiesos, bet man už tai neatlygino’.</verse>
				<verse number="28">Jis išgelbės jo sielą iš duobės ir jis gyvendamas matys šviesą.</verse>
				<verse number="29">Dievas visa tai kartoja žmogui du ar tris kartus,</verse>
				<verse number="30">norėdamas išgelbėti jo sielą, kad jis matytų šviesą ir gyventų.</verse>
				<verse number="31">Jobai, tylėk, klausyk ir įsidėmėk, ką aš sakysiu.</verse>
				<verse number="32">Jei turi ką pasakyti, kalbėk, nes aš trokštu tave pateisinti.</verse>
				<verse number="33">Jei ne, paklausyk manęs, ir aš pamokysiu tave išminties’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">Elihuvas tęsė:</verse>
				<verse number="2">‘‘Išminčiai, paklausykite mano žodžių ir supraskite juos, turintieji išmanymą.</verse>
				<verse number="3">Ausis skiria žodžius, kaip burna jaučia maisto skonį.</verse>
				<verse number="4">Kartu patyrinėkime, kas tiesa, ir nustatykime, kas gera.</verse>
				<verse number="5">Juk Jobas sakė: ‘Aš esu teisus, bet Dievas nedaro man teisybės.</verse>
				<verse number="6">Nors esu teisus, mane laiko melagiu; mano žaizda nepagydoma, nors esu nekaltas’.</verse>
				<verse number="7">Ar yra kitas toks žmogus kaip Jobas, kuris geria paniekinimus kaip vandenį,</verse>
				<verse number="8">kuris draugauja su piktadariais ir bendrauja su nedorėliais?</verse>
				<verse number="9">Jis sakė: ‘Žmogui jokios naudos, jei jis stengiasi patikti Dievui’.</verse>
				<verse number="10">Vyrai, kurie išmanote, paklausykite manęs. Negali būti, kad Dievas darytų neteisybę ir Visagalis nusikalstų.</verse>
				<verse number="11">Jis atlygina žmogui pagal jo darbus ir užmoka pagal jo kelius.</verse>
				<verse number="12">Tikrai Dievas nedaro neteisybės ir Visagalis neiškraipo teisės.</verse>
				<verse number="13">Kas Jam patikėjo žemę ir kas pavedė Jam visatą?</verse>
				<verse number="14">Jei Jis savo dvasią ir kvapą atimtų iš žmogaus,</verse>
				<verse number="15">tai žmogaus kūnas pražūtų ir virstų dulkėmis.</verse>
				<verse number="16">Jei ką nors supranti, tai paklausyk, ką sakau.</verse>
				<verse number="17">Ar gali būti valdovu tas, kuris nepakenčia teisingumo? Ar galėtum pasmerkti Tą, kuris yra visų teisiausias?</verse>
				<verse number="18">Kas sako karaliui, kad jis nedorėlis, arba kunigaikščiui, kad jis bedievis?</verse>
				<verse number="19">O Jis neatsižvelgia į kunigaikštį ir neteikia turtuoliams pirmenybės prieš vargšus, nes jie visi yra Jo kūriniai?</verse>
				<verse number="20">Staiga jie mirs, tautos bus išgąsdintos naktį ir pranyks. Galiūnus Jis pašalins, žmogui nepridėjus rankos.</verse>
				<verse number="21">Jis stebi žmogaus kelius ir mato visus jo žingsnius.</verse>
				<verse number="22">Jam nėra sutemų nei tamsos, kurioje piktadariai galėtų pasislėpti.</verse>
				<verse number="23">Todėl Jis nereikalauja iš žmogaus, kad tas eitų į teismą su Dievu.</verse>
				<verse number="24">Jis sutrupins galinguosius ir paskirs kitus į jų vietą.</verse>
				<verse number="25">Jis žino jų darbus, todėl parbloškia juos naktį ir sunaikina.</verse>
				<verse number="26">Jis baudžia juos kaip piktadarius visų akivaizdoje,</verse>
				<verse number="27">nes jie pasitraukė nuo Jo ir nepaisė Jo kelių.</verse>
				<verse number="28">Vargšų šauksmas pasiekė Jį ir Jis išklausė nuskriaustuosius.</verse>
				<verse number="29">Kai Jis duoda ramybę, kas gali varginti? Kas Jį suras, jei Jis pasislėps nuo tautos ar nuo atskiro žmogaus?</verse>
				<verse number="30">Jis apsaugo žmones, kad jiems nekaraliautų veidmainis.</verse>
				<verse number="31">Derėtų sakyti Dievui: ‘Aš nusipelniau Tavo bausmės, ateityje nebenusikalsiu.</verse>
				<verse number="32">Pamokyk mane, ko nežinau; jei nusikaltau, daugiau to nedarysiu’.</verse>
				<verse number="33">Ar Jis turėtų atlyginti pagal tavo supratimą dėl to, kad tu prieštarauji? Tu pasirenki, o ne aš. Todėl kalbėk, ką žinai.</verse>
				<verse number="34">Supratingi žmonės sako man, išminčiai, kurie klauso manęs:</verse>
				<verse number="35">‘Jobas kalba nesuprasdamas ir jo žodžiai neapgalvoti’.</verse>
				<verse number="36">Jobo žodžius reikia iki galo ištirti, nes jis kalba kaip piktadarys.</verse>
				<verse number="37">Jis prideda maištą prie savo nuodėmės, ploja rankomis tarp mūsų ir kalba žodžių gausybę prieš Dievą’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="35">
				<verse number="1">Elihuvas tęsė:</verse>
				<verse number="2">‘‘Ar manai, kad tu teisingai kalbi sakydamas: ‘Aš esu teisesnis už Dievą’?</verse>
				<verse number="3">Nes tu sakai: ‘Kokia nauda man iš to, jei aš nenusidedu?’</verse>
				<verse number="4">Aš atsakysiu tau ir tavo draugams.</verse>
				<verse number="5">Pažvelk į dangaus debesis, kurie yra aukštai.</verse>
				<verse number="6">Jei nusikaltai, ar Jam pakenkei? Jei savo nuodėmes daugini, ar Jam ką padarai?</verse>
				<verse number="7">Jei teisus esi, kokia nauda Jam? Ką Jis gaus iš tavęs?</verse>
				<verse number="8">Tavo nedorybės kenkia tokiems kaip tu, ir tavo teisumas naudingas žmogaus sūnui.</verse>
				<verse number="9">Didelių vargų prispausti, žmonės šaukiasi pagalbos prieš smurtininkus.</verse>
				<verse number="10">Bet niekas neklausia: ‘Kur yra Dievas, mano Kūrėjas, kuris duoda giesmes naktį,</verse>
				<verse number="11">kuris sutvėrė mus išmintingesnius už gyvulius ir padangių paukščius?’</verse>
				<verse number="12">Ten jie šaukia, bet niekas neatsako dėl piktadarių išdidumo.</verse>
				<verse number="13">Dievas nepaiso tuščių kalbų ir Visagalis nekreipia į jas dėmesio.</verse>
				<verse number="14">Nors tu sakai, kad Jo nematai, bet teisingumas yra prieš Jį, todėl pasitikėk Juo.</verse>
				<verse number="15">Kadangi Jis neaplankė savo rūstybėje ir nekreipė dėmesio į kvailybę,</verse>
				<verse number="16">todėl Jobas tuščiai atveria savo burną, išdidžiais žodžiais neišmintingai kalba’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="36">
				<verse number="1">Elihuvas kalbėjo toliau:</verse>
				<verse number="2">‘‘Turėk kantrybės dar valandėlę, kad aš kalbėčiau už Dievą.</verse>
				<verse number="3">Aš remsiuosi praeitimi ir įrodysiu, kad mano Kūrėjas yra teisus.</verse>
				<verse number="4">Mano žodžiai teisingi, turintis tobulą pažinimą yra priešais tave.</verse>
				<verse number="5">Dievas yra galingas ir stiprus, tačiau neniekina nieko.</verse>
				<verse number="6">Jis nepalieka nedorėlio gyvo, bet apgina nuskriaustojo teises.</verse>
				<verse number="7">Jis neatitraukia nuo teisiųjų savo akių, bet su karaliais pasodina soste, įtvirtina ir išaukština juos.</verse>
				<verse number="8">Jei jie sukaustomi grandinėmis ir priespaudos metu surišami virvėmis,</verse>
				<verse number="9">tai Jis parodo jiems jų darbus ir nusikaltimus.</verse>
				<verse number="10">Dievas atveria jų ausis pamokymui ir įsako atsisakyti nusikaltimų.</verse>
				<verse number="11">Jei jie paklauso ir tarnauja Jam, praleis savo dienas klestėdami ir metus besidžiaugdami.</verse>
				<verse number="12">Bet jei jie nepaklūsta, pražus nuo kardo, mirs, neįgavę išminties.</verse>
				<verse number="13">Veidmainiai kaupia širdyje rūstybę, jie nesišaukia Jo, net būdami surišti.</verse>
				<verse number="14">Tokie miršta jaunystėje, jų gyvenimas tarp netyrųjų.</verse>
				<verse number="15">Jis išgelbsti vargšą iš jo vargo ir atveria jam ausis priespaudos metu.</verse>
				<verse number="16">Jis ir tave išlaisvintų ir padengtų tau stalą gėrybėmis.</verse>
				<verse number="17">Tu susilaukei nedorėlio bausmės, teismas ir teisingumas pasiekė tave.</verse>
				<verse number="18">Būk atsargus, kad Jis nepašalintų tavęs savo rūstybėje, nes tada ir didelė išpirka neišgelbės tavęs.</verse>
				<verse number="19">Ar Jis atsižvelgs į tavo turtus? Ne! Nei į auksą, nei į tavo galybę.</verse>
				<verse number="20">Nelauk nakties, kai tautos bus pašalintos ir sunaikintos.</verse>
				<verse number="21">Saugokis, nepalink į neteisybę, kurią tu pasirinktum vietoje kentėjimų.</verse>
				<verse number="22">Dievas išaukštintas savo galybe, kas gali pamokyti kaip Jis?</verse>
				<verse number="23">Kas Jam nurodė Jo kelius ir kas Jam pasakytų: ‘Tu klysti’?</verse>
				<verse number="24">Atsimink, kad galėtum išaukštinti Jo darbus, kuriuos žmonės matė.</verse>
				<verse number="25">Visi žmonės gali juos matyti ir pastebėti iš tolo.</verse>
				<verse number="26">Dievas yra didis, ne mums Jį suprasti; Jo metų tu negali suskaičiuoti.</verse>
				<verse number="27">Jis padaro iš vandens lašus, iš rūko lietų,</verse>
				<verse number="28">kurį debesys lieja gausiai ant žmonių.</verse>
				<verse number="29">Kas supras debesų išsidėstymą ir Jo palapinės garsus?</verse>
				<verse number="30">Jis paskleidžia savo šviesą ir apdengia jūros gelmes.</verse>
				<verse number="31">Jis teisia žmones ir teikia jiems maisto apsčiai.</verse>
				<verse number="32">Jis pažaboja žaibus ir įsako jiems smogti į tikslą.</verse>
				<verse number="33">Griaustinis praneša apie tai, ir gyvuliai jaučia, kas vyksta’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="37">
				<verse number="1">‘‘Dėl to mano širdis dreba ir pasitraukė iš savo vietos.</verse>
				<verse number="2">Klausykite Jo balso, griaudėjimo, kuris sklinda iš Jo burnos.</verse>
				<verse number="3">Jis siunčia jį po visą padangę, Jo žaibai iki žemės pakraščių.</verse>
				<verse number="4">Po to aidi balsas. Jis sugriaudžia savo didybės balsu ir nieko nepasilieka, kai Jo balsas pasigirsta.</verse>
				<verse number="5">Dievas didingai griaudėja savo balsu, Jis daro mums nesuvokiamų dalykų.</verse>
				<verse number="6">Sniegui Jis įsako snigti, silpnas ir stiprus lietus priklauso nuo Jo.</verse>
				<verse number="7">Kad žmonės pažintų Jo darbą, Jis užantspauduoja žmonių rankas.</verse>
				<verse number="8">Tuomet ir žvėrys slepiasi savo lindynėse.</verse>
				<verse number="9">Iš pietų ateina audra, iš šiaurės­šaltis.</verse>
				<verse number="10">Dievo kvapu padaromas ledas, ir platūs vandenys sustingsta.</verse>
				<verse number="11">Jis pripildo debesis drėgmės, iš jų sklinda žaibai.</verse>
				<verse number="12">Jie plaukia, kur Jis nukreipia, ir vykdo, ką Jis įsako, visuose žemės kraštuose.</verse>
				<verse number="13">Jis tai daro norėdamas sudrausti, palaiminti arba pasigailėti.</verse>
				<verse number="14">Jobai, stebėk ir apsvarstyk Dievo nuostabius darbus.</verse>
				<verse number="15">Ar žinai, kaip Dievas juos suvaldo ir parodo savo debesies šviesą?</verse>
				<verse number="16">Ar žinai, kaip debesys laikosi, šitie nuostabūs darbai To, kuris turi tobulą pažinimą?</verse>
				<verse number="17">Ar žinai, kodėl drabužiai įkaista, kai Jis ramina žemę pietų vėju?</verse>
				<verse number="18">Ar tu su Juo ištiesei dangaus skliautą tvirtą kaip veidrodį, iš vario nulietą?</verse>
				<verse number="19">Pamokyk mus, ką turime Jam sakyti, nes mes nesusigaudome tamsoje.</verse>
				<verse number="20">Ar bus Jam pranešta, ką kalbu? Jei žmogus kalbėtų, jis būtų prarytas.</verse>
				<verse number="21">Kai debesys uždengia saulę, šviesos nematyti, bet, vėjui papūtus, dangus nuskaidrėja.</verse>
				<verse number="22">Iš šiaurės ateina giedra, o Dievas yra bauginančiai didingas.</verse>
				<verse number="23">Visagalis mums nepasiekiamas; Jis galingas jėga, tiesa ir teisingumu, Jis neišnaudoja.</verse>
				<verse number="24">Todėl žmonės Jo bijo. Jis nepaiso tų, kurie dedasi išmintingi’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="38">
				<verse number="1">Viešpats atsiliepė Jobui iš audros ir tarė:</verse>
				<verse number="2">‘‘Kas aptemdo patarimą neprotingais žodžiais?</verse>
				<verse number="3">Susijuosk dabar kaip vyras; Aš klausiu tave, o tu atsakyk man.</verse>
				<verse number="4">Kur buvai, kai Aš dėjau žemės pamatus? Atsakyk, jei supranti.</verse>
				<verse number="5">Ar žinai, kas nustatė jos dydį, kas ją išmatavo?</verse>
				<verse number="6">Ant ko pritvirtintas jos pamatas arba kas padėjo jos kertinį akmenį,</verse>
				<verse number="7">kai kartu giedojo ryto žvaigždės ir šaukė iš džiaugsmo visi Dievo sūnūs?</verse>
				<verse number="8">Kas uždarė jūros duris, kai ji veržėsi, tarsi išeidama iš įsčių?</verse>
				<verse number="9">Aš aprengiau ją debesimis lyg drabužiu ir apsupau tamsa lyg vystyklais,</verse>
				<verse number="10">kai jai paskyriau ribas, įdėjau skląstį bei duris</verse>
				<verse number="11">ir pasakiau: ‘Iki čia ateisi, ne toliau; čia sustos tavo puikiosios bangos’.</verse>
				<verse number="12">Ar kada nors savo gyvenime įsakei rytui ir nurodei aušrai jos vietą,</verse>
				<verse number="13">kad ji, pasiekus žemės pakraščius, nukratytų nedorėlius nuo jos?</verse>
				<verse number="14">Žemė keičiasi kaip molis po antspaudu, susiklosto kaip drabužis.</verse>
				<verse number="15">Nedorėliams saulė nebešviečia, jų pakelta ranka sulaužoma.</verse>
				<verse number="16">Ar kada pasiekei jūros šaltinius ir vaikštinėjai tyrinėdamas gelmes?</verse>
				<verse number="17">Ar mirties vartai tau buvo atverti, ar matei mirties šešėlio duris?</verse>
				<verse number="18">Ar išmatavai žemės platybes? Atsakyk, jei visa tai žinai.</verse>
				<verse number="19">Kur yra kelias į šviesą, kur gyvena tamsa?</verse>
				<verse number="20">Ar gali pasiekti jų ribas ir surasti taką į jų namus?</verse>
				<verse number="21">Aišku, tu žinai, nes tada jau buvai gimęs ir gyveni nuo amžių!</verse>
				<verse number="22">Ar buvai nuėjęs į sniego sandėlius ir sandėlius krušos,</verse>
				<verse number="23">kurią laikau sielvarto metui, karo ir kovos dienai?</verse>
				<verse number="24">Kur yra kelias, kuriuo ateina šviesa ir iš kur pakyla žemėje rytys?</verse>
				<verse number="25">Kas nustatė lietui ir žaibui kryptį,</verse>
				<verse number="26">kad lytų negyvenamose vietose, dykumose, kur nėra žmonių,</verse>
				<verse number="27">drėkintų tuščią ir apleistą žemę, kad želtų žolė?</verse>
				<verse number="28">Ar lietus turi tėvą? Kas pagimdė rasos lašus?</verse>
				<verse number="29">Kur gimė ledas? Kas pagimdė šerkšną po dangumi?</verse>
				<verse number="30">Kodėl vanduo sukietėja į akmenį ir gelmių paviršius užšąla?</verse>
				<verse number="31">Ar gali surišti Sietyno raiščius ir atrišti Oriono?</verse>
				<verse number="32">Ar gali liepti užtekėti Zodiakui ir Grįžulo ratams jų laiku?</verse>
				<verse number="33">Ar pažįsti dangaus nuostatus ir gali juos pritaikyti žemei?</verse>
				<verse number="34">Ar gali įsakyti debesiui, kad jo srovės išsilietų ant tavęs?</verse>
				<verse number="35">Ar gali pasiųsti žaibus, kad jie išeitų, sakydami: ‘Štai mes čia’?</verse>
				<verse number="36">Kas įdėjo išmintį į širdį ir davė supratimą protui?</verse>
				<verse number="37">Kas gali suskaičiuoti debesis? Kas gali uždaryti dangaus indus,</verse>
				<verse number="38">kai dulkės tampa purvu ir grumstai sulimpa?</verse>
				<verse number="39">Ar gali sumedžioti liūtei grobį ir pasotinti jos jauniklius,</verse>
				<verse number="40">gulinčius olose ir lindynėse?</verse>
				<verse number="41">Kas paruošia varnui peną, kai jo jaunikliai šaukiasi Dievo, klaidžiodami be maisto?’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="39">
				<verse number="1">‘‘Ar žinai kalnų ožių atsivedimo laiką? Ar stebėjai stirnų gimimą?</verse>
				<verse number="2">Ar gali suskaičiuoti jų nėštumo mėnesius ir ar žinai laiką, kada jos atsives?</verse>
				<verse number="3">Jos susiriečia, dejuoja ir atsiveda vaikų.</verse>
				<verse number="4">Jų jaunikliai, sustiprėję ir užaugę atvirame lauke, atsiskiria ir nebesugrįžta.</verse>
				<verse number="5">Kas leido laukiniam asilui laisvai bėgioti ir kas atrišo jo pančius?</verse>
				<verse number="6">Aš paskyriau jam namais tyrus, nederlingoje žemėje jį apgyvendinau.</verse>
				<verse number="7">Jis juokiasi iš miesto spūsties, vežiko šauksmų negirdi.</verse>
				<verse number="8">Aukštai kalnuose jis randa sau ganyklą, ieško žaliuojančių plotų.</verse>
				<verse number="9">Ar stumbras tau tarnaus, ar jis stovės naktį prie tavo ėdžių?</verse>
				<verse number="10">Ar gali jį pakinkyti ir ar jis ars slėnį paskui tave?</verse>
				<verse number="11">Ar pasitikėsi juo ir jo didele jėga? Ar paliksi jam savo darbą?</verse>
				<verse number="12">Ar tiki, kad jis suveš tavo pasėlius į klojimą?</verse>
				<verse number="13">Ar tu davei povui gražius sparnus ir plunksnas bei sparnus stručiui?</verse>
				<verse number="14">Jis pakasa žemėje savo kiaušinius ir smėlyje leidžia jiems šilti.</verse>
				<verse number="15">Jis nesupranta, kad koja gali juos sutraiškyti ir laukinis žvėris sumindyti.</verse>
				<verse number="16">Jis šiurkščiai elgiasi su savo vaikais, tarsi jie būtų svetimi; jis nebijo, kad darbuojasi veltui,</verse>
				<verse number="17">nes Dievas neapdovanojo jo išmintimi ir nedavė jam supratimo.</verse>
				<verse number="18">Jei jis pasikelia bėgti, pasijuokia iš žirgo ir raitelio.</verse>
				<verse number="19">Ar tu suteikei žirgui stiprybės? Ar papuošei jo sprandą karčiais?</verse>
				<verse number="20">Ar gali jį išgąsdinti kaip žiogą? Jo šnervių prunkštimas baisus.</verse>
				<verse number="21">Jis kasa žemę ir džiaugiasi savo jėga, bėga prieš ginkluotų žmonių būrį.</verse>
				<verse number="22">Jis nepažįsta baimės ir nenusigąsta, jis nesitraukia nuo kardo.</verse>
				<verse number="23">Jei žvanga strėlinės, žiba ietys ir skydai,</verse>
				<verse number="24">jis trypia ir kasa žemę, nerimsta gaudžiant trimitui.</verse>
				<verse number="25">Trimitams pasigirdus, jis žvengia: Y-ha-ha! Jis iš tolo nujaučia kovą, girdi vado įsakymus ir kovos šauksmą.</verse>
				<verse number="26">Ar tavo išmintimi pakyla sakalas, išskleidžia savo sparnus ir skrenda link pietų?</verse>
				<verse number="27">Ar tavo įsakymu sklando erelis ir krauna savo lizdą aukštumose?</verse>
				<verse number="28">Jis gyvena ant aukščiausios uolos neprieinamoje vietoje.</verse>
				<verse number="29">Iš ten jis dairosi grobio, jo akys pamato jį iš tolo.</verse>
				<verse number="30">Jo jaunikliai geria kraują; kur yra žuvusių, ten ir jis’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="40">
				<verse number="1">Viešpats, atsakydamas Jobui, tarė:</verse>
				<verse number="2">‘‘Ar tas, kuris ginčijasi su Visagaliu, pamokys Jį? Teatsako tas, kuris priekaištauja Dievui’‘.</verse>
				<verse number="3">Jobas atsakė Viešpačiui:</verse>
				<verse number="4">‘‘Aš per menkas Tau atsakyti. Aš uždengsiu ranka savo burną.</verse>
				<verse number="5">Kartą kalbėjau, bet daugiau nebekalbėsiu ir nebeatsakysiu’‘.</verse>
				<verse number="6">Tuomet Viešpats kalbėjo Jobui iš audros:</verse>
				<verse number="7">‘‘Susijuosk dabar kaip vyras, Aš klausiu tavęs, o tu atsakyk man.</verse>
				<verse number="8">Ar tu panaikinsi mano sprendimą? Ar mane smerksi, o save teisinsi?</verse>
				<verse number="9">Ar tavo ranka tokia kaip Dievo? Ar tavo balsas toks stiprus kaip Jo balsas?</verse>
				<verse number="10">Pasipuošk garbe ir kilnumu, apsisiausk šlove ir spindesiu.</verse>
				<verse number="11">Išliek savo rūstybę, pažvelk į kiekvieną išdidų ir pažemink jį.</verse>
				<verse number="12">Pažemink visus išdidžiuosius ir sutrypk nedorėlius ten, kur jie yra.</verse>
				<verse number="13">Paslėpk juos visus dulkėse ir nuvesk į mirties tamsą.</verse>
				<verse number="14">Tada Aš pripažinsiu, kad tavo dešinė gali tave išgelbėti.</verse>
				<verse number="15">Štai begemotas, kurį padariau kartu su tavimi; jis ėda žolę kaip jautis.</verse>
				<verse number="16">Jo jėga strėnose ir pilvo raumenyse.</verse>
				<verse number="17">Jis iškelia savo uodegą kaip kedrą; jo šlaunų raumenys tvirtai susipynę.</verse>
				<verse number="18">Jo kaulai kaip variniai vamzdžiai, o skeletas kaip geležiniai virbai.</verse>
				<verse number="19">Jis yra Dievo kelių pradžia. Tik Tas, kuris jį sukūrė, gali jį įveikti.</verse>
				<verse number="20">Kalnuose, kur gyvena laukiniai žvėrys, auga jam maistas.</verse>
				<verse number="21">Jis guli po ūksmingais medžiais, pasislėpęs tarp nendrių pelkėse.</verse>
				<verse number="22">Jį dengia ūksmingų medžių šešėliai, paupio gluosniai jį supa.</verse>
				<verse number="23">Jis geria iš upės neskubėdamas, jam atrodo, kad Jordanas sutilps į jo nasrus.</verse>
				<verse number="24">Kas galėtų jį pagauti kabliais arba žabangais?’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="41">
				<verse number="1">‘‘Ar gali pagauti leviataną kabliu ir užnerti virvę jam ant liežuvio?</verse>
				<verse number="2">Ar gali perverti kabliu jo šnerves ir akstinu perdurti jo žiaunas?</verse>
				<verse number="3">Ar jis maldaus tave, ar kalbės švelniais žodžiais?</verse>
				<verse number="4">Ar jis sudarys sutartį su tavimi ir tarnaus tau amžinai?</verse>
				<verse number="5">Ar gali žaisti su juo kaip su paukščiu ir jį pririšti savo mergaitėms?</verse>
				<verse number="6">Ar dėl jo tarsis žvejai ir pasidalins jį pirkliai?</verse>
				<verse number="7">Ar gali prismaigstyti strėlių į jo odą ir žeberklu persmeigti jo galvą?</verse>
				<verse number="8">Jei paliesi jį ranka, atsiminsi ir daugiau to nebedarysi.</verse>
				<verse number="9">Tuščia viltis jį nugalėti, nes vien į jį pažvelgus, baimė ima.</verse>
				<verse number="10">Niekas nedrįstų jo erzinti. Kas tad galėtų atsilaikyti prieš mane?</verse>
				<verse number="11">Kas davė man pirmas, kad jam atlyginčiau? Viskas po dangumi priklauso man.</verse>
				<verse number="12">Neslėpsiu jo didybės, galios ir tobulos sandaros.</verse>
				<verse number="13">Kas atidengs jo drabužio kraštą? Kas sieks tarp jo dantų?</verse>
				<verse number="14">Kas jį pražiodys? Jo dantys baisūs.</verse>
				<verse number="15">Jis didžiuojasi savo žvynais, kurie sutvirtinti lyg antspaudu.</verse>
				<verse number="16">Jie taip arti vienas kito, kad nė oras nepatenka į jų tarpą.</verse>
				<verse number="17">Jie vienas su kitu neatskiriamai sujungti.</verse>
				<verse number="18">Nuo jo čiaudėjimo blykčioja žaibai, jo akys spindi lyg aušra.</verse>
				<verse number="19">Iš jo nasrų eina ugnis, skraido ugnies kibirkštys.</verse>
				<verse number="20">Iš jo šnervių kyla garai kaip iš verdančio katilo.</verse>
				<verse number="21">Jo kvapas uždega anglis, liepsna veržiasi iš jo nasrų.</verse>
				<verse number="22">Jo jėga sprande; jo išvaizda baugina.</verse>
				<verse number="23">Jo kūno dalys tvirtai sujungtos, jos nepajudinamos.</verse>
				<verse number="24">Širdis jo kieta kaip akmuo, tvirta kaip apatinė girnų pusė.</verse>
				<verse number="25">Prieš jį dreba galiūnai, išgąsdinti pasitraukia.</verse>
				<verse number="26">Nei kardu, nei strėle ar ietimi jo nesužeisi.</verse>
				<verse number="27">Geležis jam kaip šiaudai, varis kaip supuvęs medis.</verse>
				<verse number="28">Strėlės jo negąsdina, mėtyklės akmenys jam tik pelai.</verse>
				<verse number="29">Lazdos jam kaip ražienos, jis juokiasi iš švilpiančių iečių.</verse>
				<verse number="30">Po juo aštrūs akmenys, ant aštrių šukių jis guli kaip ant dumblo.</verse>
				<verse number="31">Jis užvirina gelmę kaip puodą, jūrą padaro kaip tepalų puodą.</verse>
				<verse number="32">Jam nuplaukus, lieka šviesus takas, gelmė atrodo pražilusi.</verse>
				<verse number="33">Žemėje nėra jam lygaus; jis nepažįsta baimės.</verse>
				<verse number="34">Jis žiūri į viską iš aukšto; jis karalius visų išdidumo vaikų’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="42">
				<verse number="1">Jobas atsakė Viešpačiui, tardamas:</verse>
				<verse number="2">‘‘Žinau, kad Tu esi Visagalis; niekas nesutrukdys Tau padaryti, ką sumanei.</verse>
				<verse number="3">Kas paniekina patarimą, neturėdamas supratimo? Aš kalbėjau tai, ko nesuprantu, kas man per daug nuostabu ir nežinoma.</verse>
				<verse number="4">Paklausyk, ir aš kalbėsiu, aš klausiu, o Tu man atsakyk.</verse>
				<verse number="5">Anksčiau savo ausimis girdėjau apie Tave, o dabar mano akys mato Tave.</verse>
				<verse number="6">Todėl aš baisiuosi savimi ir atgailauju dulkėse ir pelenuose’‘.</verse>
				<verse number="7">Po pasikalbėjimo su Jobu Viešpats tarė temaniui Elifazui: ‘‘Mano rūstybė užsidegė prieš tave ir abu tavo draugus, nes jūs nekalbėjote teisingai apie mane kaip mano tarnas Jobas.</verse>
				<verse number="8">Dabar imkite septynis jaučius bei septynis avinus, eikite pas mano tarną Jobą ir juos aukokite kaip deginamąją auką už save, o mano tarnas Jobas melsis už jus. Aš išklausysiu jo maldas ir nebausiu jūsų, kaip esate nusipelnę, nes jūs nekalbėjote apie mane teisingai kaip mano tarnas Jobas’‘.</verse>
				<verse number="9">Tuomet temanas Elifazas, šuachas Bildadas ir naamatietis Cofaras padarė, ką Viešpats buvo jiems įsakęs, o Viešpats išklausė Jobą.</verse>
				<verse number="10">Kai jis meldėsi už savo draugus, Viešpats išvadavo Jobą ir davė jam visko dvigubai, negu jis anksčiau turėjo.</verse>
				<verse number="11">Pas jį atėjo jo broliai, seserys ir visi jo pirmiau buvę pažįstami; jie valgė duoną su juo jo namuose, užjautė jį ir guodė nelaimėje, kurią Viešpats jam buvo siuntęs; kiekvienas dovanojo jam pinigų ir auksinį auskarą.</verse>
				<verse number="12">Viešpats laimino Jobo senatvę labiau negu jaunystę. Jis turėjo keturiolika tūkstančių avių, šešis tūkstančius kupranugarių, tūkstantį jungų jaučių ir tūkstantį asilių.</verse>
				<verse number="13">Be to, jis turėjo septynis sūnus ir tris dukteris.</verse>
				<verse number="14">Pirmosios vardas buvo Jamima, antrosios­Kecija ir trečiosios­ Keren Hapucha.</verse>
				<verse number="15">Visoje šalyje nebuvo gražesnių moterų už Jobo dukteris. Jų tėvas davė joms paveldėjimą tarp jų brolių.</verse>
				<verse number="16">Jobas po to dar gyveno šimtą keturiasdešimt metų; jis matė savo vaikus ir vaikaičius iki ketvirtos kartos.</verse>
				<verse number="17">Jobas mirė senatvėje, pasisotinęs gyvenimo dienomis.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="19">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Palaimintas žmogus, kuris nesielgia, kaip pataria bedieviai, nestoja į nusidėjėlių kelią, nesėdi su apjuokėjais,</verse>
				<verse number="2">bet mėgsta Viešpaties įstatymą ir mąsto apie Jo įstatymą dieną ir naktį.</verse>
				<verse number="3">Jis bus kaip medis, prie upelio pasodintas, kuris, metui atėjus, duoda derlių ir jo lapai nevysta; ką jis bedarytų, jam sekasi.</verse>
				<verse number="4">Ne tokie yra bedieviai. Jie kaip pelai, sklaidomi vėjo.</verse>
				<verse number="5">Todėl teisme neišstovės bedieviai, nė nusidėjėliai teisiųjų susirinkime.</verse>
				<verse number="6">Nes Viešpats žino teisiojo kelią, o bedievių kelias pražus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Kodėl pagonys siaučia ir tautos tuščias užmačias rezga?</verse>
				<verse number="2">Sukyla žemės karaliai, valdovai sąmokslus rengia prieš Viešpatį ir Jo pateptąjį.</verse>
				<verse number="3">Jie sako: ‘‘Sutraukykime jų pančius, nusimeskime jų virves’‘.</verse>
				<verse number="4">Tas, kuris danguje sėdi, juoksis, Viešpats tyčiosis iš jų.</verse>
				<verse number="5">Tada Jis rūsčiai prabils ir išgąsdins juos savo įniršiu:</verse>
				<verse number="6">‘‘Aš pastačiau savo karalių Sione, savo šventajame kalne’‘.</verse>
				<verse number="7">Aš paskelbsiu nutarimą, kurį Viešpats man pasakė: ‘‘Tu­mano Sūnus, šiandien Tave pagimdžiau.</verse>
				<verse number="8">Prašyk, ir duosiu Tau paveldėti pagonis, pavesiu Tau visus žemės pakraščius,</verse>
				<verse number="9">geležine lazda juos tramdysi, kaip molio indus juos daužysi’‘.</verse>
				<verse number="10">Taigi dabar, karaliai, būkite išmintingi, pasimokykite, žemės teisėjai.</verse>
				<verse number="11">Tarnaukite Viešpačiui su baime, džiaukitės drebėdami.</verse>
				<verse number="12">Bučiuokite Sūnų, kad Jis nerūstautų ir nežūtumėte kelyje, Jo rūstybei staiga užsidegus. Palaiminti visi, kurie Juo pasitiki.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Viešpatie, kiek daug yra mane varginančių, daug tų, kurie sukyla prieš mane.</verse>
				<verse number="2">Apie mane daugelis kalba: ‘‘Nėra jam pagalbos Dieve’‘.</verse>
				<verse number="3">Bet Tu, Viešpatie, esi mano skydas ir mano šlovė. Tu pakeli mano galvą.</verse>
				<verse number="4">Aš Viešpaties garsiai šaukiausi, ir Jis išgirdo nuo savo šventojo kalno.</verse>
				<verse number="5">Aš atsiguliau ir užmigau, ir vėl pabudau, nes Viešpats mane palaikė.</verse>
				<verse number="6">Nebijosiu dešimčių tūkstančių žmonių, kurie sustoja aplinkui mane.</verse>
				<verse number="7">Viešpatie, kelkis, gelbėk mane, mano Dieve! Tu smogei mano priešams į žiauną, sutrupinai bedieviams dantis.</verse>
				<verse number="8">Viešpatyje yra išgelbėjimas! Palaimink savąją tautą!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Kai šaukiuosi Tavęs, išklausyk, mano teisumo Dieve! Tu išlaisvinai mane, kai buvau suspaustas. Būk man gailestingas, išgirsk mano maldą!</verse>
				<verse number="2">O žmonės, kaip ilgai niekinsite mano garbę? Ar ilgai mylėsite tuštybę ir ieškosite melo?</verse>
				<verse number="3">Žinokite, kad Viešpats sau atskyrė šventąjį. Viešpats išgirsta, kai Jo šaukiuosi.</verse>
				<verse number="4">Rūstaudami nenusidėkite; svarstykite savo širdyje gulėdami lovose ir nusiraminkite.</verse>
				<verse number="5">Aukokite teisumo aukas ir Viešpačiu pasitikėkite.</verse>
				<verse number="6">Daugelis sako: ‘‘Kas parodys mums gera?’‘ Pakelk virš mūsų, Viešpatie, savo šviesų veidą!</verse>
				<verse number="7">Tu davei mano širdžiai daugiau linksmybės negu jiems, kai jie turi gausiai javų ir vyno.</verse>
				<verse number="8">Atsigulu ramus ir užmiegu, nes Tu vienintelis, Viešpatie, leidi man saugiai gyventi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Viešpatie, išgirsk mano žodžius, suprask mano apmąstymus.</verse>
				<verse number="2">Išklausyk mano šauksmą, mano Karaliau ir Dieve, nes Tau aš melsiuosi.</verse>
				<verse number="3">Rytą Tu girdi mano balsą, Viešpatie, rytą kreipiuosi į Tave ir laukiu.</verse>
				<verse number="4">Tu ne toks esi, Dieve, kuriam nedorybė patiktų, ir pikta negyvens su Tavimi.</verse>
				<verse number="5">Pagyrūnai negali stovėti Tavo akivaizdoje. Tu nekenti visų, darančių neteisybę.</verse>
				<verse number="6">Tu sunaikinsi tuos, kurie kalba melą; Viešpats bjaurisi kraugeriu ir apgaviku.</verse>
				<verse number="7">Dėl didžio Tavo gailestingumo einu į Tavo buveinę; Tavęs bijodamas, žemai lenkiuosi šventyklos link.</verse>
				<verse number="8">Viešpatie, vesk mane savo teisume dėl mano priešų. Nutiesk prieš mane savo kelią.</verse>
				<verse number="9">Jų lūpose nėra teisybės, jų širdyje­nedorybė, jų gerklė­atviras kapas, jie pataikauja savo liežuviais.</verse>
				<verse number="10">Sunaikink juos, Dieve, tepražūna patys savo kėsluose. Dėl nesuskaitomų piktadarybių atmesk juos, nes jie sukilo prieš Tave.</verse>
				<verse number="11">Tesidžiaugia visi, kurie Tavyje prieglobsčio ieško, tegul nuolat šaukia iš džiaugsmo, nes Tu apgini juos, tedžiūgauja Tavyje Tavo vardą mylintys.</verse>
				<verse number="12">Tu, Viešpatie, laimini teisųjį, apsupi jį savo malone lyg skydu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Užsirūstinęs, Viešpatie, nebark manęs, nebausk įširdęs.</verse>
				<verse number="2">Viešpatie, pasigailėk manęs, nes esu silpnas; Viešpatie, išgydyk mane, nes sukrėsti mano kaulai.</verse>
				<verse number="3">Ir mano siela sukrėsta. Ar ilgai, Viešpatie?</verse>
				<verse number="4">Viešpatie, gręžkis, išlaisvink mano sielą, gelbėk mane dėl savo gailestingumo.</verse>
				<verse number="5">Kas gi prisimins Tave mirtyje? Kas dėkos Tau kape?</verse>
				<verse number="6">Nuo aimanų suvargau, kasnakt aptvindau savo lovą, laistau ašaromis savo guolį.</verse>
				<verse number="7">Aptemo nuo vargo mano akys, paseno dėl visų mano priešų.</verse>
				<verse number="8">Piktadariai, atsitraukite nuo manęs, nes Viešpats išgirdo mano verksmo balsą!</verse>
				<verse number="9">Viešpats išgirdo mano maldavimą, Viešpats priims manąją maldą.</verse>
				<verse number="10">Tegul visi mano priešai susigėsta ir išsigąsta, tegu jie atsitraukia ir susigėsta staiga.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Viešpatie, mano Dieve, Tavimi aš pasitikiu. Gelbėk mane ir išlaisvink nuo visų mano persekiotojų,</verse>
				<verse number="2">kad manęs jie nepagriebtų kaip liūtas, kuris drasko į gabalus, kai nėra kam gelbėti.</verse>
				<verse number="3">Viešpatie, mano Dieve, jei aš tai padariau, jei neteisybė yra mano rankose,</verse>
				<verse number="4">jei piktu atlyginau tam, kuris buvo taikoje su manimi (juk aš išlaisvinau tą, kuris be priežasties yra mano priešas),</verse>
				<verse number="5">tegu priešas persekioja mano sielą, mano gyvybę į žemę sutrypia, mano garbę dulkėmis paverčia.</verse>
				<verse number="6">Viešpatie, pakilk savo rūstybėje, stokis prieš mano priešų siautimą, pabusk dėl manęs ir teisk, kaip žadėjai.</verse>
				<verse number="7">Tegul aplinkui Tave susiburia tautos, Tu jų akivaizdoje sėskis į sostą.</verse>
				<verse number="8">Viešpats teis tautas. Teisk mane, Viešpatie, pagal mano teisumą, pagal nekaltumą, kuris yra manyje.</verse>
				<verse number="9">Padaryk nedorėlių užmačioms galą, o teisųjį sutvirtink. Tu ištiri širdis ir inkstus, teisusis Dieve!</verse>
				<verse number="10">Mano apsauga yra nuo Dievo, kuris išgelbsti tiesiaširdžius.</verse>
				<verse number="11">Dievas­teisingas teisėjas, Dievas kasdien rūstinasi ant nedorėlių.</verse>
				<verse number="12">Neatgailaujančiam Jis kardą galanda, įtempia lanką, taiko;</verse>
				<verse number="13">Jis paruošė jam mirties įrankius, nukreipė į jį ugnines strėles.</verse>
				<verse number="14">Jis pradėjo neteisybę, pastojo piktais sumanymais, pagimdė melą.</verse>
				<verse number="15">Jis padarė ir iškasė duobę, bet pats įgarmėjo į skylę, kurią paruošė.</verse>
				<verse number="16">Ant jo galvos sugrįš jo pikti sumanymai, jo smurtas kris jam ant viršugalvio.</verse>
				<verse number="17">Aš girsiu Viešpatį už Jo teisumą, giedosiu gyrių aukščiausiojo Viešpaties vardui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Viešpatie, mūsų Valdove, koks įstabus Tavo vardas visoje žemėje! Tu iškėlei savo šlovę virš dangų.</verse>
				<verse number="2">Kūdikių ir žindomųjų lūpomis Tu paskelbei apie savo jėgą savo priešams, kad nutildytum priešą ir keršytoją.</verse>
				<verse number="3">Kai pasižiūriu į Tavo dangus, Tavo rankų darbą, į mėnulį ir žvaigždes, kurias Tu išdėstei,</verse>
				<verse number="4">kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ir kas žmogaus sūnus, kad jį aplankai?</verse>
				<verse number="5">Jį padarei ne ką menkesnį už angelus, garbe ir šlove jį apvainikavai.</verse>
				<verse number="6">Tu davei jam valdžią Tavo rankų darbams, jam po kojų visa padėjai:</verse>
				<verse number="7">visas avis ir jaučius, net lauko žvėris,</verse>
				<verse number="8">padangių paukščius ir jūrų žuvis, ir visa, kas jūros takais plaukioja.</verse>
				<verse number="9">Viešpatie, mūsų Valdove, koks įstabus Tavo vardas visoje žemėje!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Aš girsiu Tave, Viešpatie, visa savo širdimi, skelbsiu visus Tavo nuostabius darbus.</verse>
				<verse number="2">Linksminsiuosi ir džiūgausiu Tavyje, Tavo vardui, Aukščiausiasis, giedosiu gyrių.</verse>
				<verse number="3">Traukiasi atgal mano priešai, klumpa ir žūva Tavo akivaizdoje,</verse>
				<verse number="4">nes Tu gini mano teises ir mano bylą, Tu sėdi soste, teisingai teisdamas.</verse>
				<verse number="5">Pagonis Tu subarei, sužlugdei nedoruosius, jų vardą visiems amžiams ištrynei.</verse>
				<verse number="6">Priešų neliko, jie tapo amžinais griuvėsiais; Tu sugriovei jų miestus, ir jų nebemini niekas.</verse>
				<verse number="7">Bet Viešpats pasiliks per amžius, Jis paruošė savo sostą teismui.</verse>
				<verse number="8">Jis teis pasaulį teisingai, vykdys teisingumą tautoms bešališkai.</verse>
				<verse number="9">Viešpats­priebėga prispaustiesiems, priebėga nelaimės metu.</verse>
				<verse number="10">Kas pažįsta Tavo vardą, pasitiki Tavimi. Tu niekad nepalikai tų, kurie Tavęs ieško.</verse>
				<verse number="11">Giedokite Viešpačiui, kuris gyvena Sione, skelbkite tautoms Jo darbus.</verse>
				<verse number="12">Jis­nekalto kraujo gynėjas­atsimena juos, neužmiršta vargingųjų šauksmo.</verse>
				<verse number="13">Viešpatie, pasigailėk, pažvelk, kaip vargstu nuo manęs nekenčiančiųjų. Tu iškeli mane iš mirties vartų,</verse>
				<verse number="14">kad galėčiau Tave šlovint prie Siono dukters vartų, besidžiaugdamas Tavo pagalba.</verse>
				<verse number="15">Į savo išraustą duobę pagonys įkrinta, jų koja įkliūna į spąstus, pačių pastatytus.</verse>
				<verse number="16">Viešpats apsireiškia, teismą surengia. Nedorėlis įsipainioja į savo rankų darbą.</verse>
				<verse number="17">Nedorėliai ir visos tautos, kurios užmiršo Dievą, į mirusiųjų buveinę eina.</verse>
				<verse number="18">Varguolis nebus pamirštas visam laikui, vargšo viltis nepradings amžiams.</verse>
				<verse number="19">Viešpatie, pakilk, tegul neįsigali žmogus, tebūna suruoštas teismas pagonims Tavo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="20">Įvaryk jiems, Viešpatie, baimės; pagonys težino, kad jie­tiktai žmonės!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Viešpatie, kodėl stovi toli, kodėl nelaimės metu slepiesi?</verse>
				<verse number="2">Bedievis didžiuojasi ir persekioja vargšą; tepakliūna jie į pinkles, savo sumanytas.</verse>
				<verse number="3">Nedorėlis giriasi savo širdies pageidimais, gobšuolis didžiuojasi ir niekina Viešpatį.</verse>
				<verse number="4">Nedorėlis išdidžiu veidu neieško Dievo, nėra Dievo jo mintyse.</verse>
				<verse number="5">Jam viskas sekasi, per toli nuo jo Tavo sprendimai, jis visus savo priešus niekais laiko.</verse>
				<verse number="6">Jis tarė savo širdyje: ‘‘Niekas manęs nepajudins, niekada manęs neištiks nelaimė’‘.</verse>
				<verse number="7">Jo burna pilna keiksmų, smurto, apgaulės; po jo liežuviu­nelaimė ir tuštybė.</verse>
				<verse number="8">Tyko prie kelio kur įlindęs, iš pasalų nekaltąjį žudo. Jis seka akimis varguolį,</verse>
				<verse number="9">tūno pasislėpęs kaip liūtas tankynėje, vargšą kėsinasi sugauti; jis sugauna vargšą ir įtraukia į savo tinklą.</verse>
				<verse number="10">Pasilenkia, atsigula, vargšai krinta į jo galingus nagus.</verse>
				<verse number="11">Jis tarė savo širdyje: ‘‘Dievas pamiršo, Jis nusigręžė, nieko nematys’‘.</verse>
				<verse number="12">Viešpatie, pakilk, Dieve, pakelk savo ranką, neužmiršk vargdienių!</verse>
				<verse number="13">Ko gi nedorėlis prieš Dievą burnoja? Jis tarė savo širdyje: ‘‘Tu nepareikalausi’‘.</verse>
				<verse number="14">Tu matai tai, nes žiūri į vargą ir skausmą, kad atlygintum savo ranka. Vargšas atsiduoda Tau, Tu esi našlaičių globėjas.</verse>
				<verse number="15">Sulaužyk ranką bedieviui ir nedorėliui atlygink už jo nedorumą, kol neliks iš jo nieko.</verse>
				<verse number="16">Viešpats yra Karalius per amžių amžius, iš Jo žemės pagonys išnyks.</verse>
				<verse number="17">Nuolankiųjų troškimą Tu girdi, sustiprini jų širdis, atkreipi savo ausį,</verse>
				<verse number="18">kad gintum našlaičio ir prispaustojo teises, kad žemės žmogus daugiau nebesiautėtų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Viešpačiu aš pasitikiu. Kaip jūs sakote mano sielai: ‘‘Skrisk kaip paukštis į kalnus’‘?</verse>
				<verse number="2">Įtempia nedorėliai lanką, prie templės strėlę jau deda, kad tamsoje šaudytų į tiesiaširdžius.</verse>
				<verse number="3">Kai pamatai griaunami, ką gi begali teisusis?</verse>
				<verse number="4">Viešpats savo šventykloje; danguje stovi Viešpaties sostas. Jo akys stebi, žmonių vaikus jos tyrinėja.</verse>
				<verse number="5">Viešpats teisųjį tiria, o nedorėliu ir smurtininku Jis bjaurisi.</verse>
				<verse number="6">Jis lydins ant bedievių žarijomis, ugnimi ir siera, jų lemtis bus svilinanti vėtra.</verse>
				<verse number="7">Viešpats teisus ir Jam miela teisybė. Dorieji regės Jo veidą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Viešpatie, gelbėk! Nyksta dievotieji, nebelieka ištikimųjų tarp žmonių vaikų.</verse>
				<verse number="2">Jie vienas kitam kalba tuštybes, lūpomis pataikauja ir kalba klastinga širdimi.</verse>
				<verse number="3">Viešpats sunaikins pataikaujančias lūpas, puikybės pilną liežuvį.</verse>
				<verse number="4">Jie sako: ‘‘Savo liežuviu mes nugalėsime, mūsų lūpos kalba už mus, kas mums Viešpats?’‘</verse>
				<verse number="5">‘‘Dėl varguolio priespaudos, dėl vargšo dejonių dabar Aš pakilsiu,­sako Viešpats,­išgelbėsiu tą, kuris ilgisi mano pagalbos’‘.</verse>
				<verse number="6">Viešpaties žodžiai­tyri žodžiai, kaip liejykloje nuskaistintas sidabras, septynis kartus išvalytas.</verse>
				<verse number="7">Tu, Viešpatie, prižiūrėsi juos ir saugosi nuo šios kartos per amžius.</verse>
				<verse number="8">Visuose pakraščiuose gausu nedorėlių, kai išaukštinami niekam tikę žmonės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Ar amžinai? Ar ilgai slėpsi nuo manęs savo veidą?</verse>
				<verse number="2">Ar dar ilgai mane spaus liūdnos mintys, širdį skaudės kas dieną? Ar dar ilgai mano priešas didžiuosis prieš mane?</verse>
				<verse number="3">Pažvelk, išklausyk mane, Viešpatie, mano Dieve! Apšviesk man akis, kad mirties miegu neužmigčiau.</verse>
				<verse number="4">Kad mano priešas nesakytų: ‘‘Aš nugalėjau jį’‘. Kad nesidžiaugtų mano prispaudėjai, man susvyravus.</verse>
				<verse number="5">Aš pasitikėjau Tavo gailestingumu. Mano širdis džiaugiasi Tavo išgelbėjimu.</verse>
				<verse number="6">Giedosiu Viešpačiui, kuris man daro gera.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Kvailys pasakė savo širdyje: ‘‘Nėra Dievo’‘. Jie sugedo, elgiasi bjauriai, nėra, kas gera darytų.</verse>
				<verse number="2">Viešpats pažiūrėjo į žmones iš dangaus, kad pamatytų, ar yra kas išmano ir ieško Dievo.</verse>
				<verse number="3">Jie visi nuklydo, visi kartu sugedo. Nėra darančio gera, nėra nė vieno.</verse>
				<verse number="4">Ar nesupranta piktadariai, kurie mano tautą ryja kaip duoną ir nesišaukia Viešpaties?</verse>
				<verse number="5">Jie buvo labai išgąsdinti, nes su teisiaisiais yra Dievas.</verse>
				<verse number="6">Jūs laikote nieku vargšą, bet jo priebėga yra Viešpats.</verse>
				<verse number="7">O kad iš Siono ateitų išgelbėjimas Izraeliui! Kai Viešpats išlaisvins savo tautą, džiaugsis Jokūbas, linksminsis Izraelis!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Viešpatie, kas gali pasilikti Tavo palapinėje ir gyventi Tavo šventajame kalne?</verse>
				<verse number="2">Tas, kuris gyvena dorai, elgiasi teisiai ir savo širdyje kalba tiesą;</verse>
				<verse number="3">kuris savo liežuviu nešmeižia, nedaro pikto savo artimui ir neplūsta kaimyno;</verse>
				<verse number="4">kuris paniekintąjį smerkia, o Viešpaties bijančius gerbia; kuris prisiekęs, nors ir savo nenaudai, ištesi;</verse>
				<verse number="5">kuris neskolina pinigų palūkanoms gauti, nepriima kyšių prieš nekaltą žmogų. Kas šitaip elgiasi, niekada nesusvyruos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Apsaugok mane, Dieve, nes Tavimi aš pasitikiu.</verse>
				<verse number="2">Tariau Viešpačiui: ‘‘Tu­mano Valdovas, be Tavęs man nebus gera’‘.</verse>
				<verse number="3">Šventieji, krašto garbingieji man labai patinka.</verse>
				<verse number="4">Kurie svetimus dievus sekioja, turi kentėti daug skausmų. Aš kraujo aukų jiems neaukosiu, mano lūpos neištars jų vardo.</verse>
				<verse number="5">Viešpats yra mano paveldėjimo dalis ir mano taurė, Jo rankoje mano likimas.</verse>
				<verse number="6">Virvės man krito į patinkančias vietas, aš turiu gerą paveldėjimą.</verse>
				<verse number="7">Aš laiminsiu Viešpatį, kuris patarimą man teikia; mano širdis įspėja mane naktį.</verse>
				<verse number="8">Aš nuolatos statau Viešpatį prieš save, Jis mano dešinėje­aš nesvyruosiu.</verse>
				<verse number="9">Linksminasi mano širdis, džiaugiasi mano siela ir mano kūnas ilsėsis su viltimi.</verse>
				<verse number="10">Nes tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neleisi savo šventajam supūti.</verse>
				<verse number="11">Tu parodysi man gyvenimo kelią, Tavo akivaizdoje yra džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje­malonumai per amžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Viešpatie, paklausyk teisiojo skundo, išgirsk mano šauksmą. Teišgirsta Tavo ausys maldą iš mano neklastingų lūpų.</verse>
				<verse number="2">Iš Tavęs teišeina man sprendimas, tegul Tavo akys mato teisybę.</verse>
				<verse number="3">Tu ištyrei mano širdį, aplankei mane naktį, išbandei mane ir nieko neradai. Aš nusprendžiau nenusidėti savo burna.</verse>
				<verse number="4">Žmonių darbuose pagal Tavo lūpų žodžius aš saugojausi naikintojo takų.</verse>
				<verse number="5">Palaikyk mane einantį Tavo takais, kad mano kojos nepaslystų.</verse>
				<verse number="6">Šaukiausi Tavęs, nes Tu išklausysi mane, Dieve! Atkreipk į mane savo dėmesį, išgirsk mano kalbą.</verse>
				<verse number="7">Parodyk savo nuostabų gailestingumą, Tu, kuris savo dešine gelbsti nuo priešų Tavimi pasitikinčius.</verse>
				<verse number="8">Saugok mane kaip savo akies vyzdį, savo sparnų šešėlyje slėpk mane</verse>
				<verse number="9">nuo prispaudėjų, nuo mano mirtinų priešų, kurie supa mane.</verse>
				<verse number="10">Užsidarę savo taukuose, jie kalba išdidžiai savo lūpomis.</verse>
				<verse number="11">Kur tik einame, jie supa mus, įbedę akis stebi ir rengiasi žemėn parblokšti</verse>
				<verse number="12">kaip liūtas, tykantis grobio, kaip liūto jauniklis, kuris tupi lindynėje.</verse>
				<verse number="13">Kelkis, Viešpatie, juos pasitik ir partrenk; išlaisvink savo kardu mano sielą iš nedorėlių,</verse>
				<verse number="14">iš žmonių­savo ranka, Viešpatie; iš pasaulio žmonių, kurių dalis šiame gyvenime, kurie pripildo savo pilvus Tavo gėrybėmis, jų vaikai sočiai privalgo, perteklių palikdami saviesiems vaikams.</verse>
				<verse number="15">O aš Tavo veidą regėsiu savo teisume, pabudęs pasisotinsiu Tavo regėjimu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">‘‘Mylėsiu Tave, Viešpatie, mano stiprybe!</verse>
				<verse number="2">Viešpats yra mano uola, tvirtovė ir išlaisvintojas. Dievas yra mano jėga, Juo pasitikėsiu; Jis­mano skydas, išgelbėjimo ragas, mano aukštas bokštas.</verse>
				<verse number="3">Šauksiuosi Viešpaties, kuris vertas gyriaus, ir taip būsiu išgelbėtas iš priešų.</verse>
				<verse number="4">Mirties kančios supo mane, bedievių antplūdis gąsdino mane.</verse>
				<verse number="5">Pragaro kančios apraizgė mane, manęs laukė mirties pinklės.</verse>
				<verse number="6">Sielvarte šaukiausi Viešpaties, savo Dievo. Jis išgirdo savo šventykloje mano balsą, mano šauksmas pasiekė Jo ausis.</verse>
				<verse number="7">Susvyravo, sudrebėjo žemė, kalnų pamatai sujudėjo ir drebėjo, nes Viešpats užsirūstino.</verse>
				<verse number="8">Iš Jo šnervių kilo dūmai, iš burnos veržėsi naikinančios liepsnos, įkaitusios žarijos skraidė.</verse>
				<verse number="9">Jis palenkė dangų ir nužengė, tamsa buvo po Jo kojomis.</verse>
				<verse number="10">Jis sėdėjo ant cherubo ir skrido, vėjo sparnai Jį nešė.</verse>
				<verse number="11">Jis pasislėpė tamsoje, juodi vandenys ir debesys supo Jį.</verse>
				<verse number="12">Nuo spindesio Jo priekyje pro debesis veržėsi kruša ir degančios žarijos.</verse>
				<verse number="13">Viešpats sugriaudė danguose, Aukščiausiasis parodė savo balsą.</verse>
				<verse number="14">Jis laidė strėles ir išsklaidė juos, siuntė žaibus ir juos sunaikino.</verse>
				<verse number="15">Iškilo jūros dugnas, atsivėrė žemės pamatai nuo Tavo balso, Viešpatie, nuo Tavo rūstybės kvapo.</verse>
				<verse number="16">Iš aukštybių Jis ištiesė ranką ir paėmė mane, ištraukė iš gausių vandenų.</verse>
				<verse number="17">Jis išgelbėjo mane iš galingo priešo, iš tų, kurie manęs nekentė, nes jie buvo stipresni už mane.</verse>
				<verse number="18">Jie puolė mane aną pražūtingąją dieną, bet mano atrama buvo Viešpats.</verse>
				<verse number="19">Jis išvedė mane į platybes ir išlaisvino mane, nes Jis pamėgo mane.</verse>
				<verse number="20">Viešpats atlygino man pagal mano teisumą, Jis atmokėjo man pagal mano rankų švarumą.</verse>
				<verse number="21">Aš laikiausi Viešpaties kelio, neatsitraukiau nuo savo Dievo nusikalsdamas.</verse>
				<verse number="22">Jo įsakymai buvo prieš mane ir nuo Jo nuostatų neatsitraukiau.</verse>
				<verse number="23">Prieš Jį buvau atviras ir saugojaus, kad nenusikalsčiau.</verse>
				<verse number="24">Todėl man atlygino Viešpats pagal mano teisumą, pagal mano rankų švarumą Jo akyse.</verse>
				<verse number="25">Gailestingam Tu pasirodai gailestingas, tobulam­tobulas,</verse>
				<verse number="26">tyram Tu pasirodai tyras, su sukčiumi elgiesi suktai.</verse>
				<verse number="27">Tu gelbsti prispaustuosius, bet pažemini išdidžius žvilgsnius.</verse>
				<verse number="28">Tu, Viešpatie, uždegi man žiburį; Viešpats, mano Dievas, šviečia man tamsumoje.</verse>
				<verse number="29">Su Tavimi galiu pulti priešą, su Dievu­peršokti sieną.</verse>
				<verse number="30">Dievo kelias tobulas, Viešpaties žodis ugnimi valytas. Jis yra skydas visiems, kurie Juo pasitiki.</verse>
				<verse number="31">Kas yra Dievas, jei ne Viešpats? Kas uola, jei ne mūsų Dievas?</verse>
				<verse number="32">Jis apjuosia mane jėga, padaro mano kelią tobulą.</verse>
				<verse number="33">Mano kojas Jis padaro kaip stirnos, į aukštumas mane iškelia.</verse>
				<verse number="34">Mano rankas Jis moko kovoti, kad mano rankos sulaužytų plieninį lanką.</verse>
				<verse number="35">Tu man davei išgelbėjimo skydą, Tavo dešinė palaikė mane, Tavo gerumas mane išaukštino.</verse>
				<verse number="36">Tu praplatinai mano žingsnius, kad mano kojos nepaslystų.</verse>
				<verse number="37">Persekiojau priešus ir pasivijau, nepasukau atgal, kol jų nesunaikinau.</verse>
				<verse number="38">Sužeidžiau juos, kad nebegalėjo pasikelti, krito jie man po kojomis.</verse>
				<verse number="39">Tu apjuosei mane jėga kovai ir atidavei man tuos, kurie sukilo prieš mane.</verse>
				<verse number="40">Tu palenkei prieš mane mano priešus, kad galėčiau sunaikinti tuos, kurie manęs nekenčia.</verse>
				<verse number="41">Jie šaukė, bet niekas nepadėjo, į Viešpatį kreipėsi­Jis neatsiliepė.</verse>
				<verse number="42">Sutrypiau juos į žemės dulkes, kaip gatvių purvą sumyniau.</verse>
				<verse number="43">Išgelbėjai mane tautos kovose, man skyrei valdyti pagonis, tautos, kurių nepažinau, tarnaus man.</verse>
				<verse number="44">Kai tik išgirs apie mane, jie paklus man, svetimšaliai pasiduos man.</verse>
				<verse number="45">Svetimšaliai išblykš, drebėdami išeis iš savo pilių.</verse>
				<verse number="46">Viešpats yra gyvas! Palaiminta tebūna mano uola! Aukštinamas tebūna mano išgelbėjimo Dievas.</verse>
				<verse number="47">Dievas atkeršija už mane ir pajungia man tautas.</verse>
				<verse number="48">Jis gelbsti mane iš mano priešų. Tu iškėlei mane aukščiau nei tuos, kurie sukyla prieš mane, ir išlaisvinai nuo žiauraus žmogaus.</verse>
				<verse number="49">Todėl dėkosiu Tau, Viešpatie, tarp pagonių, giedosiu gyrių Tavo vardui.</verse>
				<verse number="50">Didelį išgelbėjimą Jis suteikia savo karaliui ir parodo gailestingumą savo pateptajam Dovydui ir jo palikuonims per amžius’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Dangūs skelbia Dievo šlovę, tvirtuma byloja apie Jo rankų darbus.</verse>
				<verse number="2">Diena pasakoja dienai, o naktis praneša nakčiai.</verse>
				<verse number="3">Nėra kalbos ar tarmės, kur jų balsas nebūtų girdimas.</verse>
				<verse number="4">Per visą žemę sklinda jų garsas, jų žodžiai­iki pasaulio krašto. Jis saulei pastatė padangtę juose.</verse>
				<verse number="5">Ji džiaugiasi kaip išeinąs iš savo kambario jaunikis, kaip karžygys, bėgdamas taku.</verse>
				<verse number="6">Iš vieno krašto padangės pakyla ir kitą jos kraštą pasiekia, niekas negali nuo jos kaitros pasislėpti.</verse>
				<verse number="7">Tobulas Viešpaties įstatymas, jis gaivina sielą. Viešpaties liudijimas tikras, išminties moko paprastuosius.</verse>
				<verse number="8">Viešpaties nuostatai teisingi, jie džiugina širdis. Viešpaties įsakymas tyras, akims duoda šviesybę.</verse>
				<verse number="9">Viešpaties baimė gryna, ji išlieka per amžius. Viešpaties sprendimai­ tiesa, jie visi iki vieno teisingi.</verse>
				<verse number="10">Brangesni jie už auksą, už gryniausią auksą; jie saldesni už medų, už korių syvą.</verse>
				<verse number="11">Tavo tarnas jais įspėjamas; kas jų laikosi, gauna didelį atpildą.</verse>
				<verse number="12">Kas pastebi savo klaidas? Nuvalyk nuo manęs man nežinomas kaltes.</verse>
				<verse number="13">Savo tarną apsaugok nuo akiplėšiškumo, kad nuodėmės manęs nepavergtų. Tada būsiu doras ir išvengsiu didelių nuodėmių.</verse>
				<verse number="14">Tepatinka Tau mano lūpų žodžiai ir mintys mano širdies, Viešpatie, mano stiprybe, mano atpirkėjau.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Teišklauso Viešpats tave suspaudimo dieną, tesaugo tave Jokūbo Dievo vardas.</verse>
				<verse number="2">Tegul iš savo šventyklos tau siunčia pagalbą, tepadeda tau iš Siono.</verse>
				<verse number="3">Visas tavo aukas teatsimena, tepriima tavo deginamąją auką.</verse>
				<verse number="4">Ko trokšta tavo širdis, tau tesuteikia, teišpildo kiekvieną tavo sumanymą.</verse>
				<verse number="5">Mes džiaugsimės tavo išgelbėjimu, vėliavas kelsime savo Dievo vardu. Visus tavo prašymus teįvykdo Viešpats!</verse>
				<verse number="6">Žinau, kad Viešpats gelbsti savo pateptąjį, iš savo šventojo dangaus jį išklausė ir parėmė savo dešinės galybe.</verse>
				<verse number="7">Vieni pasitiki savo žirgais, kiti­kovos vežimais, o mes prisiminsime Viešpaties, savo Dievo, vardą.</verse>
				<verse number="8">Anie suklupo ir krito, o mes pakilome ir stovime tiesūs.</verse>
				<verse number="9">Išgelbėk, Viešpatie, išgirsk, Karaliau, kai šaukiamės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Viešpatie, džiaugiasi karalius Tavo galybe, džiūgaute džiūgauja dėl Tavo pagalbos.</verse>
				<verse number="2">Suteikei jam, ko širdis geidė, neužgynei, ko prašė jo lūpos.</verse>
				<verse number="3">Pasitikai jį gausiais palaiminimais, ant galvos jam uždėjai aukso karūną.</verse>
				<verse number="4">Jis prašė Tavęs gyvenimo, ir Tu davei jam dienų ilgumą per amžių amžius.</verse>
				<verse number="5">Didelė jo šlovė dėl Tavo pagalbos: garbę ir didybę suteikei jam.</verse>
				<verse number="6">Tu padarei jį labiausiai palaimintą per amžius, savo veidu labai jį pradžiuginai.</verse>
				<verse number="7">Karalius pasitiki Viešpačiu, Aukščiausiojo gailestingumas neleis jam svyruoti.</verse>
				<verse number="8">Suras Tavoji ranka visus Tavo priešus, pasieks Tavo dešinė visus, kurie Tavęs nekenčia.</verse>
				<verse number="9">Užsirūstinęs padarysi juos kaip degančią krosnį; Viešpats sunaikins juos savo rūstybėje, praris juos ugnis.</verse>
				<verse number="10">Jų vaisių nušluosi nuo žemės, jų palikuonis išnaikinsi tarp žmonių.</verse>
				<verse number="11">Jie planavo pikta prieš Tave, sugalvojo klastą, kurios nesugebės įvykdyti.</verse>
				<verse number="12">Priversi juos bėgti, jiems tiesiai į veidą nukreipsi savo lanką.</verse>
				<verse number="13">Pakilk, Viešpatie, savo galybėje, mes šlovinsime ir girsime Tavo jėgą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Mano šauksmas toli nuo mano pagalbos.</verse>
				<verse number="2">Mano Dieve, šaukiuosi Tavęs dieną, bet Tu neišklausai, ir naktį aš nenutylu.</verse>
				<verse number="3">Tu esi šventas, kuris gyveni Izraelio gyriuje.</verse>
				<verse number="4">Mūsų tėvai pasitikėjo Tavimi, ir Tu išgelbėjai juos.</verse>
				<verse number="5">Šaukėsi Tavęs ir buvo išgelbėti, pasitikėjo tavimi ir nebuvo sugėdinti.</verse>
				<verse number="6">Aš­ne žmogus, bet kirmėlė, žmonių išjuoktas, tautos paniekintas.</verse>
				<verse number="7">Kas mane mato, tyčiojasi iš manęs, sustato lūpas, kraipo galvą:</verse>
				<verse number="8">‘‘Jis pasitikėjo Viešpačiu, teišvaduoja jį dabar, teišgelbsti jį, nes jį pamėgo’‘.</verse>
				<verse number="9">Tu gi mane išėmei iš įsčių, mane saugojai prie motinos krūtų.</verse>
				<verse number="10">Tavo globai buvau pavestas nuo gimimo, nuo pirmosios dienos buvai mano Dievas.</verse>
				<verse number="11">Nebūk toli nuo manęs, nes bėda yra arti ir nėra, kas padėtų.</verse>
				<verse number="12">Daug veršių mane apsupo, Bašano jaučiai mane apstojo.</verse>
				<verse number="13">Jie išsižiojo prieš mane tarsi plėšrus ir riaumojantis liūtas.</verse>
				<verse number="14">Aš išlietas lyg vanduo. Išnarstyti visi mano kaulai. Mano širdis kaip vaškas, ištirpęs krūtinėje.</verse>
				<verse number="15">Mano jėgos išdžiūvo lyg šukė, prie gomurio limpa liežuvis; į mirties dulkes Tu atvedei mane.</verse>
				<verse number="16">Apspito mane šunys, nedorėlių gauja aplink mane. Jie pervėrė mano rankas ir kojas.</verse>
				<verse number="17">Galiu suskaičiuoti visus savo kaulus. O jie žiūri ir stebi mane,</verse>
				<verse number="18">drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą.</verse>
				<verse number="19">Bet, Viešpatie, nebūk toli nuo manęs. Mano stiprybe, skubėk man padėti.</verse>
				<verse number="20">Nuo kardo gelbėk mano sielą, iš šuns letenų­mano gyvybę.</verse>
				<verse number="21">Iš liūto nasrų gelbėk ir nuo stumbro ragų išgirdęs išvaduok mane.</verse>
				<verse number="22">Tavąjį vardą paskelbsiu broliams, susirinkimo viduryje girsiu Tave.</verse>
				<verse number="23">Kurie bijote Viešpaties, girkite Jį! Šlovinkite Jį, visi Jokūbo palikuonys, bijokite Jo, visi Izraelio vaikai!</verse>
				<verse number="24">Jis nepaniekino ir neatstūmė nuskriausto vargšo, nuo jo nepaslėpė veido, jo šauksmą išklausė.</verse>
				<verse number="25">Jį girsiu dideliame susirinkime, vykdysiu įžadus tarp tų, kurie Jo bijo.</verse>
				<verse number="26">Vargšai valgys ir pasisotins, Viešpatį girs visi, kas Jo ieško; jūsų širdys tegyvuoja per amžius!</verse>
				<verse number="27">Prisimins ir gręšis į Viešpatį visi žemės pakraščiai, Jo akivaizdoje lenksis pagonių tautos.</verse>
				<verse number="28">Viešpačiui priklauso karalystė, Jis viešpatauja pagonims.</verse>
				<verse number="29">Visi žemės riebieji valgys ir pagarbins Jį, prieš Jį nusilenks tie, kurie į dulkes nužengia ir negali išlaikyti savo sielos gyvos.</verse>
				<verse number="30">Palikuonys tarnaus Jam, jie pasakos apie Viešpatį būsimai kartai.</verse>
				<verse number="31">Jie ateis ir paskelbs Jo teisumą gimsiančiai tautai: ‘‘Viešpats tai padarė’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Viešpats yra mano ganytojas­aš nestokosiu.</verse>
				<verse number="2">Jis paguldo mane žaliuojančiose ganyklose, veda mane prie tylių vandenų.</verse>
				<verse number="3">Jis atgaivina mano sielą, veda mane teisumo takais dėl savo vardo.</verse>
				<verse number="4">Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane.</verse>
				<verse number="5">Tu paruoši man stalą mano priešų akivaizdoje, aliejumi man patepi galvą, mano taurė sklidina.</verse>
				<verse number="6">Tikrai, gerumas ir gailestingumas lydės mane per visas mano gyvenimo dienas. Aš gyvensiu Viešpaties namuose per amžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Viešpaties yra žemė ir visa, kas joje yra, pasaulis ir kas jame gyvena.</verse>
				<verse number="2">Jis ant jūrų ją pastatė, ant srovių ją įtvirtino.</verse>
				<verse number="3">Kas kops į Viešpaties kalną? Kas atsistos Jo šventoje vietoje?</verse>
				<verse number="4">Tas, kas turi švarias rankas ir tyrą širdį, kuris nenukreipė savo sielos į tuštybes ir neteisingai neprisiekė.</verse>
				<verse number="5">Jis gaus palaiminimą iš Viešpaties ir teisumą iš savo gelbėtojo Dievo.</verse>
				<verse number="6">Tai karta, kuri ieško Jo, ieško Jokūbo Dievo veido.</verse>
				<verse number="7">Pakelkite galvas, vartai, pakilkite, senovinės durys, ir šlovės Karalius įeis!</verse>
				<verse number="8">Kas tas šlovės Karalius? Tai Viešpats, stiprus ir galingas. Tai Viešpats, galiūnas kovoje.</verse>
				<verse number="9">Pakelkite galvas, vartai, pakilkite, senovinės durys, ir šlovės Karalius įeis!</verse>
				<verse number="10">Kas tas šlovės Karalius? Kareivijų Viešpats­Jis yra šlovės Karalius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Viešpatie, į Tave keliu savo sielą.</verse>
				<verse number="2">Mano Dieve, pasitikiu Tavimi. Tenebūsiu sugėdintas, tenedžiūgaus dėl manęs mano priešas.</verse>
				<verse number="3">Te nė vienas, kuris laukia Tavęs, nebūna sugėdintas, tebūna sugėdinti tie, kurie nusikalsta be priežasties.</verse>
				<verse number="4">Viešpatie, parodyk man savąjį kelią, pamokyk mane savo takų.</verse>
				<verse number="5">Vesk mane savo tiesa ir mokyk, nes Tu esi mano išgelbėjimo Dievas, laukiu Tavęs visą dieną.</verse>
				<verse number="6">Viešpatie, atsimink gailestingumą ir malones, kurios yra nuo amžių.</verse>
				<verse number="7">Užmiršk mano jaunystės kaltes ir nedorybes. O Viešpatie, atmink mane dėl savo gerumo, pagal savo gailestingumą.</verse>
				<verse number="8">Geras ir teisus yra Viešpats, todėl nusidėjėliams kelią parodo.</verse>
				<verse number="9">Romiųjų mintis kreipia į tiesą, savo kelių moko nuolankiuosius.</verse>
				<verse number="10">Visi Viešpaties takai yra gailestingumas ir tiesa tiems, kurie laikosi Jo sandoros ir įsakymų.</verse>
				<verse number="11">Atleisk mano kaltę, Viešpatie, dėl savo vardo, nes ji yra didelė.</verse>
				<verse number="12">Žmogų, kuris bijo Viešpaties, Jis mokys pasirinkti kelią.</verse>
				<verse number="13">Jis pats gyvens laimingai, o jo vaikai paveldės kraštą.</verse>
				<verse number="14">Viešpaties paslaptis su tais, kurie Jo bijo, jiems Jis apreikš savo sandorą.</verse>
				<verse number="15">Visada mano akys į Viešpatį krypsta­Jis mano kojas išpainios iš pinklių.</verse>
				<verse number="16">Pažvelk į mane ir pasigailėk manęs, nes esu vienišas ir suvargęs.</verse>
				<verse number="17">Mano širdies vargų pagausėjo, išvesk mane iš bėdų.</verse>
				<verse number="18">Pažvelk į mano vargą bei skausmą ir atleisk visas mano nuodėmes.</verse>
				<verse number="19">Matai, kaip daug mano priešų, kaip baisiai manęs jie nekenčia.</verse>
				<verse number="20">Saugok mano sielą ir gelbėk mane, kad nebūčiau sugėdintas, nes pasitikiu Tavimi.</verse>
				<verse number="21">Nekaltumas ir teisumas tesaugo mane, nes aš laukiu Tavęs!</verse>
				<verse number="22">Dieve, išgelbėk Izraelį iš visų nelaimių!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Viešpatie, pateisink mane, nes esu nekaltas; Viešpačiu pasitikėjau, todėl nesvyruosiu.</verse>
				<verse number="2">Viešpatie, išmėgink ir išbandyk mane, ištirk mano širdį ir inkstus.</verse>
				<verse number="3">Tavo malonė yra mano akyse, ir aš vaikščiojau Tavo tiesoje.</verse>
				<verse number="4">Nesėdžiu su klastingaisiais, nesilankau pas apsimetėlius.</verse>
				<verse number="5">Nekenčiu piktadarių draugystės ir nesėdžiu su nedorėliais.</verse>
				<verse number="6">Nekaltume plaunu savo rankas ir lankau Tavo aukurą, Viešpatie,</verse>
				<verse number="7">kad garsiai giedočiau padėkos giesmę ir skelbčiau Tavo nuostabius darbus.</verse>
				<verse number="8">Viešpatie, mėgstu Tavo namų buveinę, vietą, kur Tavo garbė gyvena.</verse>
				<verse number="9">Neatimk mano sielos su nusidėjėliais ir mano gyvenimo su kraujo trokštančiais.</verse>
				<verse number="10">Jų rankose nusikaltimas, jų dešinė pilna kyšių.</verse>
				<verse number="11">Tačiau aš elgiuosi nekaltai. Atpirk mane ir būk man gailestingas.</verse>
				<verse number="12">Mano koja stovi lygioje vietoje; aš susirinkimuose Viešpatį girsiu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Viešpats yra mano šviesa ir mano išgelbėjimas­ko man bijoti? Viešpats yra mano stiprybė­prieš ką man drebėti?</verse>
				<verse number="2">Kai nedorėliai­mano priešai ir piktieji­puola mane, norėdami suėsti, jie susvyruoja ir krinta.</verse>
				<verse number="3">Nors stovėtų prieš mane kariuomenė, nenusigąs mano širdis; nors ir karas kiltų prieš mane, aš pasitikėsiu.</verse>
				<verse number="4">Vieno dalyko prašau, Viešpatie, ir to vieno trokštu­gyventi Viešpaties namuose per visas savo gyvenimo dienas, stebėti Viešpaties grožį ir lankyti Jo šventyklą.</verse>
				<verse number="5">Jis paslėps mane savo palapinėje nelaimės dieną, savo buveinės slaptoje vietoje; ant uolos pastatys mane.</verse>
				<verse number="6">Mano galva bus pakelta virš mano priešų, kurie mane supa. Džiaugsmo aukas aukosiu Jo palapinėje, šlovinsiu ir giedosiu gyrių Viešpačiui!</verse>
				<verse number="7">Viešpatie, išgirsk mano balsą, kai šaukiuos. Pasigailėk manęs ir išklausyk mane!</verse>
				<verse number="8">Kai Tu pasakei: ‘‘Ieškokite mano veido!’‘, mano širdis Tau atsakė: ‘‘Tavo veido, Viešpatie, aš ieškosiu’‘.</verse>
				<verse number="9">Neslėpk savo veido nuo manęs! Neatstumk rūstybėje savo tarno! Tu esi mano pagalba. Neatmesk ir nepalik manęs, mano išgelbėjimo Dieve!</verse>
				<verse number="10">Nors mano tėvas ir motina paliktų mane, tačiau Viešpats mane priims.</verse>
				<verse number="11">Viešpatie, pamokyk mane savo kelio ir vesk mane tikru taku dėl mano priešų.</verse>
				<verse number="12">Neatiduok manęs prispaudėjų savivalei, nes pakilo prieš mane neteisingi liudytojai ir alsuoja smurtu.</verse>
				<verse number="13">Aš tikiu, kad matysiu Viešpaties gerumą gyvųjų žemėje.</verse>
				<verse number="14">Lauk Viešpaties! Būk drąsus, ir Jis sutvirtins tavo širdį. Lauk, aš sakau, Viešpaties!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Tavęs šaukiuosi, Viešpatie, mano uola! Išgirsk mane. Jei tylėsi, tapsiu kaip tie, kurie nužengia į duobę.</verse>
				<verse number="2">Išgirsk mano maldavimo balsą, kai šaukiuosi Tavęs, kai keliu savo rankas į Tavo švenčiausiąją buveinę!</verse>
				<verse number="3">Neatstumk manęs kartu su nedorėliais, su piktadariais, kurie maloniai kalba su artimu, bet pikta mano savo širdyse.</verse>
				<verse number="4">Duok jiems, ko verti jų darbai ir pikti poelgiai. Atlygink jiems, kiek vertas jų rankų darbas; užmokėk jiems, ką jie užsitarnavo.</verse>
				<verse number="5">Jie nepaiso Viešpaties veiksmų ir Jo rankų darbų. Jis sunaikins juos ir nebeleis atsigauti.</verse>
				<verse number="6">Palaimintas Viešpats, nes Jis išklausė mano maldavimą!</verse>
				<verse number="7">Viešpats yra mano jėga ir skydas; Juo pasitikėjo mano širdis, ir Jis man padėjo. Todėl džiūgauja mano širdis, ir savo giesme girsiu Jį.</verse>
				<verse number="8">Viešpats yra jų jėga, išgelbstinti priebėga pateptajam.</verse>
				<verse number="9">Išgelbėk savo tautą ir laimink savo paveldėjimą. Ganyk ir išaukštink juos per amžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Pripažinkite Viešpačiui, Dievo sūnūs, pripažinkite Viešpačiui šlovę ir galybę!</verse>
				<verse number="2">Pripažinkite Viešpačiui šlovę, derančią Jo vardui; pagarbinkite Viešpatį šventumo grožyje.</verse>
				<verse number="3">Viešpaties balsas viršum vandenų. Šlovės Dievas sugriaudė. Viešpats viršum plačiųjų vandenų.</verse>
				<verse number="4">Viešpaties balsas galingas. Viešpaties balsas didingas.</verse>
				<verse number="5">Viešpaties balsas laužo kedrus. Viešpats laužo Libano kedrus.</verse>
				<verse number="6">Jis šokdina juos kaip veršius, Libaną ir Sirjoną kaip jauniklį stumbrą.</verse>
				<verse number="7">Viešpaties balsas įskelia ugnies liepsnas.</verse>
				<verse number="8">Viešpaties balsas sudrebina dykumą. Viešpats sudrebina Kadešo dykumą.</verse>
				<verse number="9">Viešpaties balsas priverčia gimdyti elnes ir laužo miškus. Jo šventykloje visi kalba apie Jo šlovę.</verse>
				<verse number="10">Viešpats sėdi viršum tvano, Viešpats sėdi kaip Karalius per amžius!</verse>
				<verse number="11">Viešpats suteiks stiprybę savo tautai. Viešpats palaimins savo tautą taika.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Aukštinu Tave, Viešpatie, nes Tu išlaisvinai mane ir neleidai mano priešams džiaugtis dėl manęs.</verse>
				<verse number="2">Viešpatie, mano Dieve, šaukiausi Tavęs, ir Tu išgydei mane.</verse>
				<verse number="3">Viešpatie, Tu išvedei iš mirusiųjų buveinės mano sielą, išlaikei mane gyvą, kad nenužengčiau į duobę.</verse>
				<verse number="4">Giedokite Viešpačiui, Jo šventieji, dėkokite prisiminę Jo šventumą.</verse>
				<verse number="5">Tik akimirksnį trunka Jo rūstybė, o visą gyvenimą lydi Jo palankumas. Vakare ateina verksmas, o rytą­džiūgavimas.</verse>
				<verse number="6">Būdamas saugus, sakiau: ‘‘Niekados nesvyruosiu!’‘</verse>
				<verse number="7">Viešpatie, savo palankumu suteikei man tvirtybę. Kai paslėpei savo veidą­nusigandau.</verse>
				<verse number="8">Tavęs, Viešpatie, šaukiaus, savo Viešpatį maldavau:</verse>
				<verse number="9">‘‘Kokia Tau nauda iš mano kraujo, iš to, kad nužengsiu į duobę? Ar girs Tave dulkės, ar jos skelbs Tavo tiesą?</verse>
				<verse number="10">Išgirsk, Viešpatie, ir pasigailėk manęs; Viešpatie, būk man padėjėjas!’‘</verse>
				<verse number="11">Tu pavertei mano raudą džiaugsmu; atrišai mano ašutinę ir apjuosei linksmybe,</verse>
				<verse number="12">kad Tau giedotų mano siela ir netylėtų. Viešpatie, mano Dieve, visados Tau dėkosiu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">Tavimi, Viešpatie, pasitikiu; niekados tenebūsiu sugėdintas. Savo teisumu išgelbėk mane.</verse>
				<verse number="2">Palenk prie manęs savo ausį, skubiai išgelbėk mane. Būk man stipri uola, tvirtovė išsigelbėti.</verse>
				<verse number="3">Tu mano uola ir tvirtovė. Dėl savo vardo vesk ir saugok mane,</verse>
				<verse number="4">išnarpliok mane iš tinklo, kuris slaptai man padėtas, nes Tu esi mano jėga.</verse>
				<verse number="5">Į Tavo rankas pavedu savo dvasią. Tu išgelbėjai mane, Viešpatie, tiesos Dieve!</verse>
				<verse number="6">Aš neapkenčiu niekingų stabų garbintojų, bet pasitikiu Viešpačiu.</verse>
				<verse number="7">Aš džiūgausiu ir linksminsiuos Tavo gailestingume; Tu pažvelgei į mano vargą, į skausmą mano sielos,</verse>
				<verse number="8">neatidavei manęs į priešo rankas, leidai mano kojoms laisvai bėgti.</verse>
				<verse number="9">Pasigailėk manęs, Viešpatie, nes suspaustas esu; nusilpo nuo liūdesio mano akys, mano siela ir pilvas.</verse>
				<verse number="10">Sielvartas graužia mano gyvenimą, vaitojimas­mano metus; išseko mano jėgos dėl mano kaltės ir mano kaulai sunyko.</verse>
				<verse number="11">Visiems savo priešams tapau pajuoka, netgi savo kaimynams; pažįstami bijo manęs, kurie gatvėje mato mane, bėga nuo manęs.</verse>
				<verse number="12">Esu pamirštas kaip numirėlis, dingęs iš atminties; tapau kaip sudužęs indas.</verse>
				<verse number="13">Aš girdžiu, ką daugelis šnibžda­baimė aplinkui. Jie tariasi prieš mane, galvoja atimti mano gyvybę.</verse>
				<verse number="14">Tavimi, Viešpatie, pasitikėjau ir sakiau: ‘‘Tu esi mano Dievas’‘.</verse>
				<verse number="15">Tavo rankose yra mano laikai. Gelbėk mane iš rankos mano priešų ir persekiotojų.</verse>
				<verse number="16">Parodyk savo tarnui savo šviesų veidą; išgelbėk mane dėl savo gailestingumo.</verse>
				<verse number="17">Viešpatie, tenebūsiu sugėdintas, nes Tavęs šaukiuosi! Telieka sugėdinti nedorėliai, tenutyla jie kape.</verse>
				<verse number="18">Tegul tampa nebylios melagių lūpos, kurios prieš teisųjį įžūliai su puikybe ir panieka kalba!</verse>
				<verse number="19">Viešpatie, koks didis yra Tavo gerumas Tavęs bijantiems, kurie pasitiki Tavimi žmonių akivaizdoje.</verse>
				<verse number="20">Tu paslėpsi juos savo artume nuo žmonių išdidumo, saugosi juos savo palapinėje nuo liežuvių plakimo.</verse>
				<verse number="21">Palaimintas tebūna Viešpats! Jis suteikė man nuostabią malonę sustiprintame mieste.</verse>
				<verse number="22">Nes aš skubotai tariau: ‘‘Esu atskirtas nuo Tavo akių’‘. Tačiau Tu išgirdai mano maldavimą, kai šaukiausi Tavęs.</verse>
				<verse number="23">Mylėkite Viešpatį, visi Jo šventieji. Ištikimuosius apsaugo Viešpats ir su kaupu atlygina išdidiems.</verse>
				<verse number="24">Būkite drąsūs visi, kurie pasitikite Viešpačiu, ir Jis sustiprins jūsų širdis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">Palaimintas, kuriam neteisybės atleistos, kurio nuodėmės padengtos.</verse>
				<verse number="2">Palaimintas žmogus, kuriam Viešpats neįskaito kaltės ir kurio dvasioje nėra klastos.</verse>
				<verse number="3">Kol tylėjau, nyko mano kaulai nuo kasdieninio mano vaitojimo.</verse>
				<verse number="4">Dieną ir naktį sunkiai slėgė mane Tavo ranka. Mano jėgos seko, lyg vasaros kaitros džiovinamos.</verse>
				<verse number="5">Savo nuodėmę Tau išpažinau ir savo kaltės neslėpiau. Tariau: ‘‘Išpažinsiu savo nusikaltimus Viešpačiui’‘. Tada atleidai man kaltę.</verse>
				<verse number="6">Dėl to kiekvienas teisusis melsis Tau, kai Tave galima surasti, kol didelis tvanas nepriartėjo prie jų.</verse>
				<verse number="7">Tu esi mano slėptuvė, nuo pavojų apsaugosi mane, išgelbėjimo giesmėmis apsupsi mane.</verse>
				<verse number="8">Pamokysiu tave ir parodysiu kelią, kuriuo turi eiti; tave mano akys lydės.</verse>
				<verse number="9">Nebūk kaip arklys ar mulas, kurie neturi supratimo. Kamanomis ir žąslais juos reikia pažaboti, kad jie priartėtų prie tavęs.</verse>
				<verse number="10">Daug kančių turi nedorėlis, bet tas, kuris pasitiki Viešpačiu, bus apsuptas gailestingumo.</verse>
				<verse number="11">Džiaukitės Viešpatyje, džiūgaukite, teisieji, šaukite iš džiaugsmo, tiesiaširdžiai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">Džiūgaukite, teisieji, Viešpatyje, doriesiems tinka gyriaus giesmė.</verse>
				<verse number="2">Girkite Viešpatį arfomis, giedokite Jam, pritardami dešimčiastygiu psalteriu!</verse>
				<verse number="3">Giedokite Jam naują giesmę, grokite meistriškai su džiaugsmo šūksniais.</verse>
				<verse number="4">Teisingas yra Viešpaties žodis ir visi Jo darbai atlikti tiesoje.</verse>
				<verse number="5">Jis mėgsta teisumą ir teisingumą. Viešpaties gerumo yra pilna žemė.</verse>
				<verse number="6">Viešpaties žodžiu sukurti dangūs, Jo burnos kvapu­visa jų kareivija.</verse>
				<verse number="7">Tartum į indą Jis jūrų vandenis surinko, į sandėlius uždarė gelmes.</verse>
				<verse number="8">Tegul bijo Viešpaties visa žemė, tegul garbina Jį visi pasaulio gyventojai!</verse>
				<verse number="9">Jis tarė­ir įvyko; Jis įsakė­ir atsirado.</verse>
				<verse number="10">Viešpats paverčia niekais pagonių sumanymą, suardo tautų planus.</verse>
				<verse number="11">Viešpaties sumanymas lieka per amžius, Jo širdies mintys per kartų kartas.</verse>
				<verse number="12">Palaiminta tauta, kurios Dievas yra Viešpats, tauta, kurią Jis išsirinko savo nuosavybe!</verse>
				<verse number="13">Iš dangaus žvelgia Viešpats ir stebi visą žmoniją.</verse>
				<verse number="14">Iš savo gyvenamos vietos Jis žiūri į visus žemės gyventojus.</verse>
				<verse number="15">Jis kiekvieno širdį sutvėrė ir stebi visus jų darbus.</verse>
				<verse number="16">Ne kariuomenės gausumas karalių išgelbsti, karžygys neišsilaisvina didele jėga.</verse>
				<verse number="17">Žirgas nepadės ir neišgelbės savo stiprumu.</verse>
				<verse number="18">Štai Viešpaties akis stebi tuos, kurie Jo bijo, kurie laukia Jo gailestingumo,</verse>
				<verse number="19">kad išgelbėtų nuo mirties jų sielą ir bado metu išlaikytų gyvus.</verse>
				<verse number="20">Mūsų siela laukia Viešpaties­Jis mūsų pagalba ir skydas.</verse>
				<verse number="21">Juo džiaugsis mūsų širdis, nes Jo šventuoju vardu mes pasitikėjome.</verse>
				<verse number="22">Viešpatie, tebūna Tavo gailestingumas mums, nes mes viliamės Tavimi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">Šlovinsiu Viešpatį visada; nuolat girsiu Jį savo lūpomis.</verse>
				<verse number="2">Viešpačiu didžiuosis mano siela; nuolankieji išgirs tai ir džiaugsis.</verse>
				<verse number="3">Aukštinkime Viešpatį ir iškelkime kartu Jo vardą.</verse>
				<verse number="4">Ieškojau Viešpaties, Jis išklausė mane ir išgelbėjo mane iš visų mano baimių.</verse>
				<verse number="5">Jie žvelgė į Jį ir pralinksmėjo, jų veidai nebuvo sugėdinti.</verse>
				<verse number="6">Šis vargšas šaukėsi, ir Viešpats išgirdo, ir išgelbėjo jį iš visų jo bėdų.</verse>
				<verse number="7">Viešpaties angelas stovyklauja aplink tuos, kurie Jo bijo, ir išgelbsti juos.</verse>
				<verse number="8">Ragaukite ir matykite, kad geras yra Viešpats! Palaimintas žmogus, kuris Juo pasitiki.</verse>
				<verse number="9">Bijokite Viešpaties, Jo šventieji, nes nieko nestokoja tie, kurie Jo bijo.</verse>
				<verse number="10">Jauni liūtai pritrūksta ir badauja, bet tie, kurie ieško Viešpaties, nestokoja jokio gero.</verse>
				<verse number="11">Ateikite, vaikai, ir klausykite manęs: pamokysiu jus Viešpaties baimės.</verse>
				<verse number="12">Koks yra žmogus, kuris mėgsta gyventi ir geidžia gerų dienų patirti?</verse>
				<verse number="13">Sulaikyk savo liežuvį nuo pikto ir savo lūpas nuo klastingų kalbų.</verse>
				<verse number="14">Šalinkis pikto ir daryk gera. Ieškok ir siek taikos.</verse>
				<verse number="15">Viešpaties akys žvelgia į teisiuosius ir Jo ausys girdi jų šauksmą.</verse>
				<verse number="16">Viešpaties veidas prieš darančius pikta, kad išdildytų jų atsiminimą žemėje.</verse>
				<verse number="17">Teisieji šaukiasi Viešpaties, Jis išgirsta ir išgelbsti iš visų jų vargų.</verse>
				<verse number="18">Viešpats arti tų, kurių širdys sudužusios, išgelbsti tuos, kurių dvasia nusižeminusi.</verse>
				<verse number="19">Daug bėdų patiria teisusis, bet iš visų jį išgelbsti Viešpats.</verse>
				<verse number="20">Jis sergsti visus jo kaulus, kad nė vienas iš jų nesulūžtų.</verse>
				<verse number="21">Nedorėlį nužudys piktybė, kurie nekenčia teisiojo, pražus.</verse>
				<verse number="22">Viešpats išperka savo tarnų sielą, nepražus nė vienas, kuris Juo pasitiki.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="35">
				<verse number="1">Viešpatie, apgink mano bylą nuo tų, kurie mane kaltina; kovok su tais, kurie kovoja prieš mane!</verse>
				<verse number="2">Paimk mažąjį ir didįjį skydą ir man padėk!</verse>
				<verse number="3">Ištrauk ietį ir atsistok prieš mano persekiotojus. Tark mano sielai: ‘‘Aš tavo išgelbėjimas’‘.</verse>
				<verse number="4">Tebūna sugėdinti ir pažeminti, kurie kėsinasi į mano gyvybę. Tesitraukia atgal suglumę, kurie nori man pakenkti.</verse>
				<verse number="5">Tebūna jie kaip pelai prieš vėją, Viešpaties angelui papūtus.</verse>
				<verse number="6">Tebūna jų kelias tamsus ir slidus ir Viešpaties angelas juos tepersekioja.</verse>
				<verse number="7">Be priežasties jie slaptai man spendė pinkles, iškasė duobę mano sielai.</verse>
				<verse number="8">Tegul jie netikėtai žūva, tegul jie patys įkliūva į paspęstas pinkles, teįkrinta į pražūtį.</verse>
				<verse number="9">Mano siela džiaugsis Viešpačiu, džiūgaus dėl Jo pagalbos.</verse>
				<verse number="10">Visi mano kaulai šauks: ‘‘Viešpatie, kas yra Tau lygus? Kas išlaisvina silpnąjį iš stipresnio už jį, vargšą iš plėšiko?’‘</verse>
				<verse number="11">Pakilo klastingi liudytojai, kaltino mane tuo, kuo aš nenusikaltau.</verse>
				<verse number="12">Jie atlygino man piktu už gera, apiplėšdami mano sielą.</verse>
				<verse number="13">Jiems sergant, ašutine vilkėjau; žeminau savo sielą pasninku, palenkęs galvą meldžiausi.</verse>
				<verse number="14">Elgiausi, lyg jie būtų man draugai ar broliai. Vaikščiojau nusiminęs, tartum gedėdamas motinos.</verse>
				<verse number="15">Bet kai aš susvyravau, jie džiaugėsi ir susibūrė prieš mane; puolėjai susibūrė prieš mane man nežinant ir drasko mane be paliovos.</verse>
				<verse number="16">Veidmainiškai tyčiojasi iš manęs, griežia dantimis prieš mane.</verse>
				<verse number="17">Viešpatie, ar ilgai dar žiūrėsi? Išgelbėk mano sielą nuo pražūties, mano vienintelę nuo riaumojančių liūtų.</verse>
				<verse number="18">Tau dėkosiu dideliame susirinkime, girsiu Tave minioje.</verse>
				<verse number="19">Tegul nesidžiaugia be pagrindo mano priešai, tenemirksi akimis tie, kurie nekenčia manęs be priežasties.</verse>
				<verse number="20">Jie nekalba apie taiką. Jie kuria klastingus planus prieš krašto taikiuosius.</verse>
				<verse number="21">Jie išsižioję rėkia: ‘‘Taip, taip, mes matėme tai savo akimis!’‘</verse>
				<verse number="22">Viešpatie, Tu tai matei­netylėk! Viešpatie, nebūk toli nuo manęs!</verse>
				<verse number="23">Sujudėk, pakilk ginti mano bylą, mano Viešpatie ir mano Dieve.</verse>
				<verse number="24">Viešpatie, mano Dieve, teisk mane, vadovaudamasis savo teisumu, neleisk jiems džiaugtis dėl manęs.</verse>
				<verse number="25">Tenemano jie savo širdyje: ‘‘O! To mes ir siekėme!’‘ Tenesako: ‘‘Mes jį prarijome!’‘</verse>
				<verse number="26">Tesusigėsta ir teparausta visi, kurie džiaugiasi mano nelaime. Gėda ir panieka tebūna aprengti tie, kurie didžiuojasi prieš mane.</verse>
				<verse number="27">Tegul šaukia iš džiaugsmo ir linksminasi tie, kurie mane užtaria ir tegul sako: ‘‘Tebūna išaukštintas Viešpats, kuriam patinka Jo tarno gerovė!’‘</verse>
				<verse number="28">Mano liežuvis skelbs Tavo teisumą, per visą dieną girs Tave!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="36">
				<verse number="1">Nedorėlio nuodėmė kalba mano širdyje, kad nėra Dievo baimės prieš jo akis.</verse>
				<verse number="2">Jis pataikauja sau, kai suranda savyje kaltę, kurios reikėtų nekęsti.</verse>
				<verse number="3">Jo burnos žodžiai­nedorybė ir klasta. Jis liovėsi elgtis išmintingai ir daryti gera.</verse>
				<verse number="4">Gulėdamas jis mąsto nedorybes, eina negeru keliu, neatsisako pikta.</verse>
				<verse number="5">Viešpatie, dangų siekia Tavo gailestingumas, Tavo ištikimybė­debesis.</verse>
				<verse number="6">Tavo teisumas­kaip dideli kalnai, Tavo sprendimai­kaip jūros gelmės. Viešpatie, Tu apsaugai žmogų ir gyvulį!</verse>
				<verse number="7">Dieve, kokia brangi yra Tavo malonė! Žmonės glaudžiasi Tavo sparnų šešėlyje.</verse>
				<verse number="8">Jie pasotinami Tavo namų riebalais, Tu duodi jiems gerti iš Tavo malonumų upės.</verse>
				<verse number="9">Tu turi gyvenimo šaltinį; Tavo šviesoje matome šviesą.</verse>
				<verse number="10">Tenesibaigia Tavo malonė tiems, kurie pažįsta Tave, ir Tavo teisumas­nuoširdiesiems.</verse>
				<verse number="11">Teneužkliudo manęs išdidumo koja ir ranka nusidėjėlio tenepastumia manęs!</verse>
				<verse number="12">Piktadariai krito, buvo parblokšti ir nebeatsikels!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="37">
				<verse number="1">Nesijaudink dėl piktadarių, nepavydėk nedorėliams.</verse>
				<verse number="2">Jie greitai bus nupjauti tartum žolė, suvys kaip žaliuojanti žolė.</verse>
				<verse number="3">Pasitikėk Viešpačiu ir daryk gera, tada gyvensi žemėje ir būsi pamaitintas!</verse>
				<verse number="4">Gėrėkis Viešpačiu, ir Jis suteiks tau, ko geidžia tavo širdis.</verse>
				<verse number="5">Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk Juo, ir Jis veiks.</verse>
				<verse number="6">Jis padarys tavo teisumą kaip šviesą ir tavo teisybę kaip vidudienį!</verse>
				<verse number="7">Ilsėkis Viešpatyje ir kantriai lauk Jo! Nesijaudink dėl to, kad sekasi žmogui, kuris daro pikta.</verse>
				<verse number="8">Liaukis nirtęs ir palik rūstybę. Nesijaudink, kad nedarytumei pikta.</verse>
				<verse number="9">Piktadariai bus sunaikinti, bet tie, kurie laukia Viešpaties, paveldės žemę.</verse>
				<verse number="10">Nes dar trumpa valandėlė, ir nebeliks nedorėlio; kai žvalgysies, kur jis buvo, jo nebebus.</verse>
				<verse number="11">Bet romieji paveldės žemę ir gėrėsis taikos apstumu.</verse>
				<verse number="12">Nedorėlis rengia teisiajam pikta ir griežia prieš jį dantimis.</verse>
				<verse number="13">Viešpats juokiasi iš jo, nes mato jo galą.</verse>
				<verse number="14">Nedorėliai išsitraukia kardą, įtempia lanką, kad partrenktų beturtį ir vargšą, nužudytų tuos, kurie elgiasi dorai.</verse>
				<verse number="15">Jų kardas įsmigs į jų pačių širdį ir jų lankai suluš.</verse>
				<verse number="16">Teisiojo truputis yra geriau už daugelio nedorėlių turtus,</verse>
				<verse number="17">nes nedorėlių rankos bus sulaužytos, o teisiuosius palaiko Viešpats.</verse>
				<verse number="18">Viešpats žino teisiųjų dienas, jų paveldėjimas liks amžiams.</verse>
				<verse number="19">Jie nebus sugėdinti nelaimių metu, bado dienomis jie bus pasotinti.</verse>
				<verse number="20">O nedorėliai pražus ir Viešpaties priešai sutirps kaip avinėlių taukai; jie dings kaip dūmai.</verse>
				<verse number="21">Nedorėliai skolinasi ir negrąžina, o teisusis yra gailestingas ir duoda.</verse>
				<verse number="22">Jo palaimintieji valdys žemę, o Jo prakeiktieji bus sunaikinti.</verse>
				<verse number="23">Viešpats nukreipia žmogaus žingsnius ir Jam patinka jo keliai.</verse>
				<verse number="24">Jei jis klumpa­neparkrinta, nes Viešpats laiko jo ranką.</verse>
				<verse number="25">Buvau jaunas ir pasenau, tačiau nemačiau, kad teisusis būtų užmirštas ir jo vaikai elgetautų.</verse>
				<verse number="26">Visada jis pasigaili ir skolina, jo vaikai yra palaiminti.</verse>
				<verse number="27">Traukis nuo pikto ir daryk gera, tai išliksi per amžius.</verse>
				<verse number="28">Viešpats mėgsta teisybę ir nepalieka savo šventųjų, bet saugo juos per amžius. O nedorėlių vaikai pražus.</verse>
				<verse number="29">Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje amžinai.</verse>
				<verse number="30">Teisiojo burna kalba išmintingai, ir jo liežuvis­kas teisinga,</verse>
				<verse number="31">Dievo įstatymas yra jo širdyje; jo žingsniai nesvyruoja.</verse>
				<verse number="32">Nedorėlis tykoja teisiojo ir siekia jį nužudyti.</verse>
				<verse number="33">Viešpats jo nepaliks ano rankoje ir nepasmerks jo teisme.</verse>
				<verse number="34">Lauk Viešpaties ir laikykis Jo kelio. Jis išaukštins tave, kad paveldėtum žemę. Tu matysi, kaip nedorėliai žlugs.</verse>
				<verse number="35">Mačiau nedorėlį džiūgaujantį ir išsiplėtusį kaip šakotą kedrą.</verse>
				<verse number="36">Pro šalį ėjau, ir jo nebuvo, ieškojau jo, bet neradau.</verse>
				<verse number="37">Žiūrėk į tobuląjį ir stebėk teisųjį, nes tokių galas­ramybė.</verse>
				<verse number="38">Nusikaltėliai bus sunaikinti, nedorėlių galas­pražūtis.</verse>
				<verse number="39">Teisiųjų išgelbėjimas ateina nuo Viešpaties; Jis yra jų stiprybė nelaimių metu.</verse>
				<verse number="40">Viešpats padės jiems ir išlaisvins juos. Jis išlaisvins juos iš bedievių ir išgelbės, nes jie pasitikėjo Juo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="38">
				<verse number="1">Viešpatie, nebausk manęs rūstaudamas ir neplak savo įniršyje.</verse>
				<verse number="2">Tavo strėlės įsmigo į mane ir Tavo ranka slegia mane.</verse>
				<verse number="3">Nebėra nieko sveiko mano kūne dėl Tavo rūstybės ir poilsio mano kauluose dėl mano nuodėmės.</verse>
				<verse number="4">Mano kaltės iškilo virš mano galvos; lyg sunki našta jos pasidarė man per sunkios.</verse>
				<verse number="5">Dvokia ir pūliuoja mano žaizdos dėl mano kvailybės.</verse>
				<verse number="6">Esu varge, visai sulinkęs, vaikštau nusiminęs visą dieną.</verse>
				<verse number="7">Mano strėnos dega, nieko sveiko nebėra mano kūne.</verse>
				<verse number="8">Nusilpęs, labai sudaužytas vaitoju dėl savo širdies nerimo.</verse>
				<verse number="9">Viešpatie, Tu žinai visus mano troškimus ir mano dūsavimas nėra paslėptas nuo Tavęs.</verse>
				<verse number="10">Mano širdis smarkiai plaka, netekau jėgų, mano akių šviesa nyksta.</verse>
				<verse number="11">Mano draugai ir bičiuliai laikosi atstu nuo mano skausmų; mano artimieji stovi iš tolo.</verse>
				<verse number="12">Kurie kėsinasi į mano gyvybę, paspendė žabangus; kurie siekia man pakenkti, grasina man sunaikinimu, visą dieną rengia klastas.</verse>
				<verse number="13">Esu lyg kurčias­negirdžiu, lyg nebylys­neatveriu burnos.</verse>
				<verse number="14">Tapau lyg žmogus, kuris nieko negirdi, kurio burnoje nėra atsakymo.</verse>
				<verse number="15">Viešpatie, Tavimi viliuosi. Tu išgirsi, Viešpatie, mano Dieve!</verse>
				<verse number="16">Sakau: ‘‘Tenesidžiaugia ir tenesididžiuoja jie prieš mane, kai mano koja paslysta!’‘</verse>
				<verse number="17">Esu pasiruošęs kristi, mano kentėjimai nesiliauja.</verse>
				<verse number="18">Išpažinsiu savo kaltę, gailėsiuosi dėl savo nuodėmės.</verse>
				<verse number="19">Mano priešai gyvena ir yra galingi, ir daug tų, kurie nekenčia manęs neteisingai.</verse>
				<verse number="20">Kurie atlygina piktu už gera, yra mano priešai, nes seku gera.</verse>
				<verse number="21">Viešpatie, nepalik manęs! Mano Dieve, nebūk toli nuo manęs!</verse>
				<verse number="22">Skubėk padėti man, Viešpatie, mano gelbėtojau!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="39">
				<verse number="1">Aš sakiau: ‘‘Saugosiu savo kelius, kad nenusidėčiau liežuviu; pažabosiu savo burną, kol nedorėlis tebėra priešais mane’‘.</verse>
				<verse number="2">Pasidariau visiškas nebylys, visko džiuginančio atsisakiau; mano skausmas pakilo,</verse>
				<verse number="3">įkaito širdis mano krūtinėje, bemąstant įsiliepsnojo; aš prabilau.</verse>
				<verse number="4">Viešpatie, leisk sužinoti mano pabaigą ir skaičių mano dienų, kad žinočiau, koks menkas aš esu.</verse>
				<verse number="5">Mano dienų tik sprindis, mano amžius kaip niekas Tavo akivaizdoje. Kaip kvapas yra žmogaus gyvenimas.</verse>
				<verse number="6">Kaip šešėlis vaikščioja žmogus, tuščiai stengiasi; krauna turtus ir nežino, kam jie atiteks.</verse>
				<verse number="7">Viešpatie, ko aš lauksiu? Mano viltis Tavyje.</verse>
				<verse number="8">Iš visų mano nusikaltimų išlaisvink mane. Nepadaryk manęs kvailojo pajuoka.</verse>
				<verse number="9">Pasidariau nebylys, neatveriu burnos, nes Tu tai padarei.</verse>
				<verse number="10">Atitrauk nuo manęs savo rūstybę. Nuo Tavo rankos smūgių aš nykstu.</verse>
				<verse number="11">Kai už kaltes baudi žmogų, suėdi kaip kandis, kas jam brangiausia. Žmogus­tik kvapas.</verse>
				<verse number="12">Viešpatie, išgirsk mano maldą, šauksmą mano išklausyk! Netylėk dėl mano ašarų! Aš esu tik svečias pas Tave, praeivis kaip visi mano tėvai.</verse>
				<verse number="13">Nugręžk nuo manęs savo žvilgsnį, kad atsigaučiau pirma, negu iškeliausiu ir pranyksiu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="40">
				<verse number="1">Kantriai laukiau Viešpaties, Jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą.</verse>
				<verse number="2">Jis ištraukė mane iš baisios duobės, iš klampaus purvo ir pastatė ant uolos mano kojas, sutvirtino mano žingsnius.</verse>
				<verse number="3">Jis įdėjo į mano lūpas naują giesmę­gyrių mūsų Dievui. Daugelis tai matys, bijosis ir pasitikės Viešpačiu.</verse>
				<verse number="4">Palaimintas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, nesikreipia į išdidžiuosius ir neina melo keliais.</verse>
				<verse number="5">Daug padarei, Viešpatie, mano Dieve, nuostabių darbų ir nutarimų mūsų labui­nėra Tau lygaus nė vieno,­jei norėčiau juos paskelbti ir išpasakoti, jų būtų daugiau, kaip kad galima suskaičiuoti.</verse>
				<verse number="6">Aukų ir atnašų Tu nenorėjai. Ausis Tu man atvėrei. Deginamųjų aukų ir aukų už nuodėmę Tu nereikalavai.</verse>
				<verse number="7">Tada tariau: ‘‘Štai ateinu; knygos rietime apie mane parašyta.</verse>
				<verse number="8">Man patinka vykdyti Tavo valią, mano Dieve; Tavo įstatymas yra mano širdyje’‘.</verse>
				<verse number="9">Skelbiau teisumą didelėje minioje, lūpų neužčiaupiau, Viešpatie, Tu žinai.</verse>
				<verse number="10">Tavo teisumo nepaslėpiau savo širdyje, apie Tavo ištikimybę ir išgelbėjimą kalbėjau. Nenutylėjau apie Tavo malonę ir tiesą dideliame susirinkime.</verse>
				<verse number="11">Viešpatie, nesulaikyk man savo gailestingumo; Tavo malonė ir tiesa visada tegul mane lydi.</verse>
				<verse number="12">Užgriuvo mane nesuskaitomos blogybės, apniko kaltės, nieko daugiau nematau. Jų yra daugiau nei mano galvos plaukų, todėl netekau drąsos.</verse>
				<verse number="13">Viešpatie, teikis išgelbėti mane! Viešpatie, skubėk man padėti!</verse>
				<verse number="14">Tesusigėsta ir teparausta visi, kurie kėsinasi į mano gyvybę; teatsitraukia sugėdinti, kurie linki man pikta!</verse>
				<verse number="15">Tenusigąsta dėl savo gėdos, kurie man sako: ‘‘Gerai, gerai’‘.</verse>
				<verse number="16">Tedžiūgauja ir tesilinksmina, kurie ieško Tavęs; kurie ilgisi Tavo išgelbėjimo, tegul sako: ‘‘Didis yra Viešpats!’‘</verse>
				<verse number="17">Nors esu suvargęs ir beturtis, Viešpats rūpinasi manimi. Mano pagalba ir išlaisvintojas Tu esi. Mano Dieve, nedelsk!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="41">
				<verse number="1">Palaimintas, kuris kreipia dėmesį į vargšą. Nelaimėje išgelbės jį Viešpats.</verse>
				<verse number="2">Viešpats saugos ir išlaikys jį gyvą; jis bus palaimintas žemėje. Tu neatiduosi jo priešų valiai.</verse>
				<verse number="3">Viešpats sustiprins jį ligos patale; Tu pagydysi jį nuo visų ligų.</verse>
				<verse number="4">Sakiau: ‘‘Viešpatie, būk man gailestingas! Išgydyk mano sielą, nes Tau nusidėjau!’‘</verse>
				<verse number="5">Mano priešai kalba prieš mane pikta: ‘‘Kai jis mirs, ir jo vardas išnyks’‘.</verse>
				<verse number="6">Jei kas ateina manęs aplankyti, tuščius žodžius kalba, išėjęs laukan apkalba.</verse>
				<verse number="7">Visi, kurie nekenčia manęs, šnibždasi prieš mane, planuoja man pakenkti:</verse>
				<verse number="8">‘‘Pikčiausia liga jam prikibo, jis atsigulė ir nebeatsikels’‘.</verse>
				<verse number="9">Net ir artimas draugas, kuriuo pasitikėjau, kuris valgė mano duoną, taikosi man įspirti.</verse>
				<verse number="10">Viešpatie, būk man gailestingas, pakelk mane, kad jiems atlyginčiau!</verse>
				<verse number="11">Iš to žinosiu, jog esi man palankus, jei mano priešas nedžiūgaus prieš mane.</verse>
				<verse number="12">O mane Tu palaikai mano nekaltume ir amžiams pastatai savo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="13">Palaimintas tebūna Viešpats, Izraelio Dievas, per amžių amžius! Amen! Amen!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="42">
				<verse number="1">Kaip elnė geidžia upelio vandens, taip mano siela geidžia Tavęs, o Dieve!</verse>
				<verse number="2">Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje?</verse>
				<verse number="3">Ašaros buvo man duona dieną ir naktį, kai jie kasdien man sakė: ‘‘Kur yra tavo Dievas?’‘</verse>
				<verse number="4">Kai prisimenu tai, išlieju savo sielą, nes traukdavau su minia į Dievo namus, džiūgaudamas ir dėkodamas iškilmingoje eisenoje.</verse>
				<verse number="5">Ko taip nusiminei, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį už Jo veido pagalbą!</verse>
				<verse number="6">Mano Dieve, mano siela liūdi manyje. Prisimenu Tave iš Jordano šalies ir Hermono, nuo Micaro kalno.</verse>
				<verse number="7">Gelmė šaukia gelmę, vandeniui triukšmingai krintant; Tavo bangos ir vilnys per mane liejas.</verse>
				<verse number="8">Dieną apreikš Viešpats savo malonę. Naktį giedosiu Jam, savo Dievui, kuris teikia man gyvybę.</verse>
				<verse number="9">Tarsiu Viešpačiui, savo uolai: ‘‘Kodėl pamiršai mane? Kodėl turiu vaikščioti nuliūdęs, spaudžiamas priešo?’‘</verse>
				<verse number="10">Kenčiu lyg kaulus laužant, priešai tyčiojasi iš manęs, kasdien klausdami: ‘‘Kur yra tavo Dievas?’‘</verse>
				<verse number="11">Ko taip nusiminei, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį, savo veido pagalbą ir savo Dievą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="43">
				<verse number="1">Dieve, teisk ir gink mano bylą prieš bedievių tautą! Gelbėk mane nuo klastingo ir neteisingo žmogaus.</verse>
				<verse number="2">Tu esi mano stiprybės Dievas. Kodėl atstumi mane? Kodėl turiu vaikščioti nuliūdęs, priešo spaudžiamas?</verse>
				<verse number="3">Siųsk savo šviesą ir tiesą! Jos teveda mane į Tavo šventąjį kalną, į Tavo palapinę.</verse>
				<verse number="4">Eisiu prie Dievo aukuro, pas Dievą, savo didžiausią linksmybę. Girsiu Tave arfa, o Dieve, mano Dieve!</verse>
				<verse number="5">Ko taip nusiminusi, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį, savo veido pagalbą ir savo Dievą!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="44">
				<verse number="1">Dieve, savo ausimis girdėjome, kai mūsų tėvai pasakojo mums, kokius darbus darei jų dienomis senais laikais.</verse>
				<verse number="2">Pagonis išvarei, o juos įsodinai; išnaikinai tautas, o juos išaukštinai.</verse>
				<verse number="3">Ne savo kardu jie laimėjo kraštą, ne jų ranka išgelbėjo juos, bet Tavo dešinė, Tavo ranka ir Tavo veido šviesa, nes Tu juos mylėjai!</verse>
				<verse number="4">Tu­mano Karalius ir Dievas, Tu teiki pergalę Jokūbui.</verse>
				<verse number="5">Su Tavo pagalba prispausime savo priešus, Tavo vardu mindysime tuos, kurie kyla prieš mus.</verse>
				<verse number="6">Ne savo lanku pasitikėsiu, ne mano kardas išgelbės mane.</verse>
				<verse number="7">Tu išgelbėjai mus nuo mūsų priešų, mus nekenčiančius sugėdinai.</verse>
				<verse number="8">Dievu giriamės per dieną ir Tavo vardą šlovinsime per amžius.</verse>
				<verse number="9">Bet Tu mus atstūmei, pažeminti leidai ir su mūsų kariuomene nebeišeini.</verse>
				<verse number="10">Tu priverti mus trauktis nuo priešų, kurie nekenčia mūsų ir išnaudoja mus.</verse>
				<verse number="11">Kaip pjautinas avis atidavei mus, tarp pagonių išblaškei.</verse>
				<verse number="12">Savo tautą pardavei už nieką; nepraturtėjai tuo, ką už ją gavai.</verse>
				<verse number="13">Padarei mus paniekinimu kaimynams, pajuoka ir patyčiomis tiems, kurie aplinkui mus.</verse>
				<verse number="14">Padarei mus priežodžiu pagonims, tautos kraipo galvas dėl mūsų.</verse>
				<verse number="15">Nuolatos man prieš akis mano panieka ir rausta iš gėdos veidas</verse>
				<verse number="16">dėl priekaištų ir užgaulių žodžių, dėl priešo ir keršytojo.</verse>
				<verse number="17">Visa tai užgriuvo mus, nors Tavęs nepamiršome, sandoros su Tavimi nepažeidėme.</verse>
				<verse number="18">Mūsų širdis neatsitraukė nuo Tavęs, mūsų žingsniai nebuvo nuo Tavo kelių nukrypę,</verse>
				<verse number="19">kai leidai mus naikinti tyruose ir apdengei mirties šešėliu.</verse>
				<verse number="20">Jei būtume užmiršę savo Dievo vardą ir ištiesę rankas į svetimą dievą,</verse>
				<verse number="21">argi Dievas to nežinotų? Jis juk žino širdies paslaptis!</verse>
				<verse number="22">Dėl Tavęs esame visą dieną žudomi, laikomi tarsi pjauti paskirtos avys.</verse>
				<verse number="23">Kelkis! Kodėl miegi, Viešpatie? Pakilk, neatstumk amžinai!</verse>
				<verse number="24">Kodėl slepi savo veidą, pamiršti mūsų vargą ir priespaudą?</verse>
				<verse number="25">Mūsų siela parkritusi į dulkes; mūsų kūnas parblokštas žemėn.</verse>
				<verse number="26">Pakilk, padėk mums! Išgelbėk mus dėl savo gailestingumo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="45">
				<verse number="1">Mano širdis prisipildė gražių žodžių. Giedosiu giesmę Karaliui. Mano liežuvis­plunksna miklioje raštininko rankoje.</verse>
				<verse number="2">Tu esi gražiausias iš žmonių vaikų; malonė Tavo lūpose! Todėl palaimino Tave Dievas amžiams.</verse>
				<verse number="3">Karžygy, prisijuosk kalaviją prie šlaunies, savo šlovę ir didybę.</verse>
				<verse number="4">Savo didybėje kelkis ginti tiesos, romumo ir teisumo. Tavo dešinė tepamoko Tave didingų darbų!</verse>
				<verse number="5">Karaliaus priešų širdis perveria Jo strėlės, nuo jų krinta tautos.</verse>
				<verse number="6">Tavo sostas, o Dieve, stovės per amžius. Teisumo skeptras yra Tavo karalystės skeptras.</verse>
				<verse number="7">Tu pamėgai teisumą ir neapkentei nedorybės, todėl patepė Tave Dievas, Tavasis Dievas, džiaugsmo aliejumi daugiau negu Tavo bendrus.</verse>
				<verse number="8">Mira, alaviju ir kasija kvepia Tavo drabužiai. Iš dramblio kaulo rūmų linksmina Tave.</verse>
				<verse number="9">Karalių dukterys pasitinka Tave; karalienė Tavo dešinėje Ofyro auksu papuošta.</verse>
				<verse number="10">Klausyk, dukra, pažvelk ir išgirsk! Pamiršk savo tautą ir tėvo namus.</verse>
				<verse number="11">Karalius geidžia tavo grožio. Jis yra tavo Viešpats­garbink Jį!</verse>
				<verse number="12">Tyro dukros neša Tau dovanas, tautos kilmingieji Tavo palankumo ieško.</verse>
				<verse number="13">Karaliaus dukra šlovinga viduje, auksu išmegzti jos apdarai.</verse>
				<verse number="14">Išsiuvinėtais drabužiais papuoštą ją veda pas Karalių, ją seka mergaitės, jos draugės, kurios bus atvestos pas Tave.</verse>
				<verse number="15">Jos eina džiūgaudamos ir besilinksmindamos, jos įeis į Karaliaus rūmus.</verse>
				<verse number="16">Vietoj Tavo tėvų bus Tavo sūnūs; visoje šalyje Tu paskirsi juos kunigaikščiais.</verse>
				<verse number="17">Aš garsinsiu Tavo vardą per kartų kartas, todėl tautos girs Tave per amžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="46">
				<verse number="1">Dievas mums yra prieglauda ir stiprybė, užtikrinta pagalba bėdoje.</verse>
				<verse number="2">Todėl nebijosime, nors žemė drebėtų, kalnai griūtų į jūros gelmę.</verse>
				<verse number="3">Teūžia, teputoja jų vandenys, tedreba kalnai, joms šėlstant.</verse>
				<verse number="4">Upės srovės linksmina Dievo miestą, šventą Aukščiausiojo buveinę.</verse>
				<verse number="5">Dievas yra jo viduje, jam nėra ko bijoti; rytui auštant ateis Dievas jam padėti.</verse>
				<verse number="6">Siautė pagonys, maištavo karalystės; Jis prabilo, ir sustingo žemė.</verse>
				<verse number="7">Kareivijų Viešpats yra su mumis, tvirtovė mums yra Jokūbo Dievas.</verse>
				<verse number="8">Ateikite, pažvelkite į Viešpaties darbus, kokių baisių dalykų Jis padarė žemėje!</verse>
				<verse number="9">Jis sustabdo karus ligi pat žemės krašto, sulaužo lankus ir sutrupina ietis, sudegina ugnimi karo vežimus.</verse>
				<verse number="10">‘‘Liaukitės ir žinokite, jog Aš esu Dievas! Aš būsiu išaukštintas tarp pagonių, išaukštintas žemėje!’‘</verse>
				<verse number="11">Kareivijų Viešpats yra su mumis, tvirtovė mums yra Jokūbo Dievas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="47">
				<verse number="1">Plokite rankomis visos tautos! Šaukite Dievui džiugesio balsu!</verse>
				<verse number="2">Aukščiausiasis Viešpats yra baisus, didis Karalius visos žemės.</verse>
				<verse number="3">Jis pajungė mums pagonis, padėjo po mūsų kojomis tautas.</verse>
				<verse number="4">Jis parinko mums paveldėti žemę­garbę Jo mylimojo Jokūbo.</verse>
				<verse number="5">Dievas užžengė su šauksmu, Viešpats, gaudžiant trimitams.</verse>
				<verse number="6">Giedokite gyrių mūsų Dievui, giedokite! Giedokite gyrių mūsų Karaliui, giedokite!</verse>
				<verse number="7">Dievas yra visos žemės Karalius! Giedokite Jam gyrių suprasdami.</verse>
				<verse number="8">Dievas karaliauja pagonims, Dievas sėdi savo šventajame soste.</verse>
				<verse number="9">Tautos kunigaikščiai susirinko su Abraomo Dievo tauta. Dievui priklauso visi žemės skydai, Jis yra labai išaukštintas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="48">
				<verse number="1">Didis yra Viešpats ir labai girtinas mūsų Dievo mieste, savo šventajame kalne.</verse>
				<verse number="2">Gražiai iškilęs, visos žemės džiaugsmas yra Siono kalnas šiaurės pusėje, didžiojo Karaliaus miestas.</verse>
				<verse number="3">Dievas yra jo rūmų apsauga.</verse>
				<verse number="4">Antai karaliai susirinkę praėjo kartu.</verse>
				<verse number="5">Pamatę apstulbo, sumišo ir skubiai pabėgo.</verse>
				<verse number="6">Baimė apėmė juos ten ir skausmai kaip gimdyvę.</verse>
				<verse number="7">Rytų vėju Tu sudaužei Taršišo laivus.</verse>
				<verse number="8">Ką buvome girdėję, tai ir matėme kareivijų Viešpaties, mūsų Dievo, mieste. Dievas išlaiko jį per amžius.</verse>
				<verse number="9">Dieve, būdami Tavo šventykloje, prisiminėme Tavo malonę.</verse>
				<verse number="10">Dieve, kaip Tavo vardas, taip ir Tavo šlovė pasiekia žemės pakraščius. Tavoji dešinė pilna teisumo.</verse>
				<verse number="11">Tesidžiaugia Siono kalnas! Tedžiūgauja Judo dukterys dėl Tavo sprendimų.</verse>
				<verse number="12">Apeikite aplinkui Sioną, apžiūrėkite jį, suskaičiuokite jo bokštus.</verse>
				<verse number="13">Įsidėmėkite jį supantį pylimą, išvaikščiokite jo rūmus, kad galėtumėte papasakoti būsimosioms kartoms.</verse>
				<verse number="14">Nes šis Dievas yra mūsų Dievas per amžius, Jis ves mus iki mirties.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="49">
				<verse number="1">Išgirskite visos tautos! Klausykitės visi pasaulio gyventojai:</verse>
				<verse number="2">prastuoliai ir kilmingieji, turtuoliai ir vargšai!</verse>
				<verse number="3">Savo burna skelbsiu išmintį; mano širdies apmąstymai­išmanymas.</verse>
				<verse number="4">Aš klausysiuos patarlių, skambant arfai įminsiu mįslę.</verse>
				<verse number="5">Ko gi man nelaimės dienomis bijoti, kai priešai klastingi apninka,</verse>
				<verse number="6">kurie savo turtais pasitiki ir giriasi gausiais savo lobiais?</verse>
				<verse number="7">Nė vienas žmogus negalės išpirkti savo brolio nė Dievui duoti išpirką už jį.</verse>
				<verse number="8">Didelė kaina už sielos išpirkimą­tiek niekad neturėsi,</verse>
				<verse number="9">kad galėtum amžinai gyventi ir nematytum sugedimo.</verse>
				<verse number="10">Matysi, kaip išminčiai miršta, kvailiai ir paikieji žūna, palikdami turtus kitiems.</verse>
				<verse number="11">Jie nori, kad jų namai pasiliktų per amžius, jų buveinės kartų kartoms, savo vardais jie pavadina žemes.</verse>
				<verse number="12">Net ir garbingas žmogus neišlieka: jis panašus į galviją, kuris pražūna.</verse>
				<verse number="13">Toks yra kvailai pasitikinčiųjų likimas ir galas jų pasekėjų, kurie pritaria jiems.</verse>
				<verse number="14">Mirtis juos ganys kaip avis. Josios buveinei jie skirti ir į ją nužengs. Jų kūnas sunyks, pavidalas sudūlės; mirusiųjų buveinė bus jų namai.</verse>
				<verse number="15">Tačiau Dievas iš kapo išpirks mano sielą, Jis priims mane.</verse>
				<verse number="16">Nesijaudink, jei kas praturtėja ir jo namų garbė padidėja.</verse>
				<verse number="17">Juk mirdamas jis to nepasiims, garbė nepalydės jo.</verse>
				<verse number="18">Nors gyvendamas jis tarsis esąs laimingas, kiti jį dėl sėkmės girs,</verse>
				<verse number="19">tačiau jis nužengs pas savo tėvų kartą ir šviesos neregės per amžius.</verse>
				<verse number="20">Žmogus, kuris yra gerbiamas, bet neturi supratimo, yra panašus į galviją, kuris pražus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="50">
				<verse number="1">Galingas Dievas, Viešpats, kalbėjo ir šaukė žemei nuo saulėtekio iki saulėlydžio.</verse>
				<verse number="2">Iš Siono, grožio tobulumo, suspindėjo Dievas.</verse>
				<verse number="3">Mūsų Dievas ateis ir netylės: naikinanti ugnis eis pirma Jo, o aplinkui Jį siaus audros.</verse>
				<verse number="4">Jis šaukia dangų iš aukštybių ir žemę, kad galėtų teisti savo tautą:</verse>
				<verse number="5">‘‘Surinkite mano šventuosius, padariusius sandorą su manimi per auką’‘.</verse>
				<verse number="6">Dangus skelbs Jo teisumą, nes pats Dievas yra teisėjas.</verse>
				<verse number="7">‘‘Klausyk, mano tauta, Aš kalbėsiu! Izraeli, Aš liudysiu prieš tave! Dievas, tavo Dievas, Aš esu!</verse>
				<verse number="8">Ne dėl aukų barsiu tave­deginamąsias aukas visada man aukojai.</verse>
				<verse number="9">Man nereikia veršio iš tavo tvarto, nei ožio iš tavo bandos.</verse>
				<verse number="10">Mano yra visi miškų žvėrys, gyvuliai ant tūkstančio kalvų.</verse>
				<verse number="11">Pažįstu visus kalnų paukščius, ir laukiniai žvėrys yra mano žinioje.</verse>
				<verse number="12">Jei alkanas būčiau, nesakyčiau tau, nes mano yra pasaulis ir visa, kas jame.</verse>
				<verse number="13">Argi Aš valgysiu jaučių mėsą, argi gersiu ožių kraują?</verse>
				<verse number="14">Aukok Dievui padėką ir ištesėk Aukščiausiajam įžadus.</verse>
				<verse number="15">Šaukis manęs nelaimės dieną­tai išgelbėsiu tave, o tu šlovinsi mane’‘.</verse>
				<verse number="16">O nedorėliui Dievas sako: ‘‘Kodėl tu mano nuostatus skelbi ir savo burna mano sandorą mini?</verse>
				<verse number="17">Nes tu nekenti pamokymo ir atmeti mano žodžius.</verse>
				<verse number="18">Pamatęs vagį, susitari su juo ir su svetimautojais draugauji.</verse>
				<verse number="19">Tavo burna kalba pikta ir tavo liežuvis sako klastą.</verse>
				<verse number="20">Tu kalbi prieš savo brolį ir šmeiži savo motinos sūnų.</verse>
				<verse number="21">Tu tai darei, ir Aš tylėjau. Tu manai, kad Aš esu toks, kaip tu. Aš tave barsiu ir tavo darbus statysiu tau prieš akis.</verse>
				<verse number="22">Susipraskite, kurie pamiršote Dievą, kad nesudraskyčiau jūsų, ir tada nebus, kas jus išgelbėtų.</verse>
				<verse number="23">Kas aukoja gyrių, pašlovina mane; o kuris teisingai elgiasi, tam parodysiu Dievo išgelbėjimą’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="51">
				<verse number="1">Dieve, pasigailėk manęs dėl savo malonės, dėl savo beribio gerumo panaikink mano kaltes.</verse>
				<verse number="2">Visai nuplauk mano kaltę ir apvalyk mano nuodėmes.</verse>
				<verse number="3">Išpažįstu savo nusikaltimą, mano nuodėmė visada yra su manimi.</verse>
				<verse number="4">Tau vienam nusidėjau ir padariau pikta Tavo akyse. Tu teisingai teisi ir teisingą sprendimą darai.</verse>
				<verse number="5">Štai aš gimiau nuodėmingas, ir nuodėmėje mane pradėjo mano motina.</verse>
				<verse number="6">Tu mėgsti tiesą širdyje ir slaptoje mokai mane išminties.</verse>
				<verse number="7">Apšlakstyk mane yzopu, kad būčiau švarus. Nuplauk mane, kad būčiau baltesnis už sniegą.</verse>
				<verse number="8">Leisk man patirti džiaugsmą ir linksmybę. Tedžiūgauja mano sužeisti kaulai.</verse>
				<verse number="9">Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių ir visas mano kaltes išdildyk.</verse>
				<verse number="10">Dieve, tyrą širdį sutverk manyje ir teisingą dvasią atnaujink.</verse>
				<verse number="11">Neatstumk manęs nuo savo veido ir savo šventos dvasios neatimk nuo manęs.</verse>
				<verse number="12">Grąžink man išgelbėjimo džiaugsmą ir laisvės dvasia sustiprink mane.</verse>
				<verse number="13">Tada mokysiu nusidėjėlius Tavo kelių, kad nusikaltėliai grįžtų pas Tave.</verse>
				<verse number="14">Dieve, išlaisvink mane nuo kraujo kaltės, nes Tu mano išgelbėjimo Dievas, ir mano liežuvis šlovins Tavo teisumą.</verse>
				<verse number="15">Viešpatie, atverk mano lūpas, ir mano burna skelbs Tavąją šlovę.</verse>
				<verse number="16">Tu nenori aukos, jei aukočiau deginamąją auką, Tau nepatiktų.</verse>
				<verse number="17">Auka Dievui yra sudužusi dvasia; sudužusios ir nusižeminusios širdies Tu, Dieve, nepaniekinsi.</verse>
				<verse number="18">Būk palankus ir daryk gera Sionui, statyk Jeruzalės sienas.</verse>
				<verse number="19">Tada Tu gėrėsies teisumo aukomis, aukosime veršius ant Tavo aukuro.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="52">
				<verse number="1">Ko giries nedorybe, galiūne? Dievo gerumas pasilieka nuolat.</verse>
				<verse number="2">Tavo liežuvis planuoja pražūtį kaip aštrus peilis, tu klastadary!</verse>
				<verse number="3">Tu mėgsti pikta labiau kaip gera, tau mieliau meluoti negu teisybę kalbėti.</verse>
				<verse number="4">Tu mėgsti pražūtingas kalbas, klastingas liežuvi!</verse>
				<verse number="5">Todėl sunaikins tave Dievas amžiams; parblokš ir išmes iš palapinės, su šaknimis išraus iš gyvųjų žemės.</verse>
				<verse number="6">Teisieji tai matys ir bijosis, jie juoksis iš jo:</verse>
				<verse number="7">‘‘Štai žmogus, kuris Dievo nepadarė savo stiprybe, bet, pasitikėdamas turtais, įsidrąsino daryti nedorybes’‘.</verse>
				<verse number="8">Aš esu kaip žaliuojąs alyvmedis Dievo namuose, pasitikiu Dievo gailestingumu per amžių amžius.</verse>
				<verse number="9">Tave girsiu per amžius, nes Tu tai padarei; skelbsiu Tavo brangų vardą šventiesiems.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="53">
				<verse number="1">Kvailys pasakė savo širdyje: ‘‘Nėra Dievo’‘. Jie sugedo, elgiasi bjauriai, nėra, kas gera darytų.</verse>
				<verse number="2">Dievas pažiūrėjo iš dangaus į žmones, kad pamatytų, ar yra, kas išmano ir ieško Dievo.</verse>
				<verse number="3">Jie visi atsitraukė, visi kartu sugedo. Nėra darančio gera, nėra nė vieno.</verse>
				<verse number="4">Argi nesupranta piktadariai, kurie ryja mano tautą lyg duoną? Ir Dievo jie nesišaukia.</verse>
				<verse number="5">Jie drebėjo iš baimės, kai nebuvo ko bijoti. Dievas išsklaidė kaulus tų, kurie tave apgulė. Jie buvo sugėdinti, nes Dievas paniekino juos.</verse>
				<verse number="6">O kad ateitų iš Siono išgelbėjimas Izraeliui! Kai Dievas parves savo tautos belaisvius, džiaugsis Jokūbas, linksminsis Izraelis!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="54">
				<verse number="1">Dieve, savo vardu išgelbėk mane ir savo galybe teisk mane.</verse>
				<verse number="2">Dieve, išgirsk mano maldą, išklausyk mano burnos žodžius!</verse>
				<verse number="3">Svetimieji sukilo prieš mane, prispaudėjai ieško mano sielos; jie nepaiso Dievo.</verse>
				<verse number="4">Bet Dievas yra mano padėjėjas, Viešpats palaiko mano sielą.</verse>
				<verse number="5">Atlygink piktu mano priešams, savo tiesoje sunaikink juos!</verse>
				<verse number="6">Tada laisvai aukas Tau aukosiu, girsiu Tavo vardą, nes Jis geras.</verse>
				<verse number="7">Tu iš visų bėdų išgelbėjai mane, ir mano akys matė sugėdintus priešus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="55">
				<verse number="1">Dieve, klausykis mano maldos ir nesišalink nuo mano maldavimo!</verse>
				<verse number="2">Pažvelk į mane ir išklausyk. Aš blaškaus ir nerimstu</verse>
				<verse number="3">dėl priešo balso, dėl nedorėlių siautimo. Jie daro man pikta, užsirūstinę neapkenčia manęs.</verse>
				<verse number="4">Širdis dreba mano krūtinėje, mirties siaubai apėmė mane.</verse>
				<verse number="5">Mane užklupo baimė ir drebulys, siaubas užpuolė mane.</verse>
				<verse number="6">Aš sakiau: ‘‘O kad turėčiau balandžio sparnus; išskrisčiau ir būčiau ramus.</verse>
				<verse number="7">Toli nuskrisčiau, dykumoje apsinakvočiau.</verse>
				<verse number="8">Skubėčiau pasislėpti nuo viesulų ir audrų’‘.</verse>
				<verse number="9">Viešpatie, suardyk ir sumaišyk jų kalbas! Mieste mačiau tik smurtą ir vaidus.</verse>
				<verse number="10">Dieną ir naktį jie slankioja aplink jo sienas, o viduje neteisybė ir priespauda.</verse>
				<verse number="11">Nedorybė viduryje, apgaulė ir klasta gatvėse.</verse>
				<verse number="12">Jei priešas mane užgauliotų, galėčiau pakęsti. Jei tas, kuris nekenčia manęs, prieš mane pakiltų, pasislėpčiau nuo jo.</verse>
				<verse number="13">Bet tu­žmogus man lygus, mano bendras, artimas bičiulis!</verse>
				<verse number="14">Mums buvo malonu kartu, minioje eidavome į Dievo namus.</verse>
				<verse number="15">Juos mirtis teužklumpa! Gyvi į mirusiųjų buveinę tenužengia! Nedorybės jų buveinėse ir tarp jų.</verse>
				<verse number="16">Aš šauksiuosi Dievo, ir Viešpats išgelbės mane.</verse>
				<verse number="17">Vakare, rytą ir vidudienį melsiuosi ir garsiai šauksiu; Jis išgirs mano balsą,</verse>
				<verse number="18">išvaduos mano sielą, grąžins ramybę, apgins nuo puolančių priešų daugybės.</verse>
				<verse number="19">Dievas išgirs ir pažemins juos, Jis gyvena nuo amžių. Jie nesikeičia ir Dievo nebijo.</verse>
				<verse number="20">Jie pakelia ranką prieš tuos, kurie yra taikoje su jais, laužo duotąjį žodį.</verse>
				<verse number="21">Slidesnė už sviestą jų burna, o širdyse karas; žodžiai švelnesni už aliejų, tačiau jie yra nuogi kardai.</verse>
				<verse number="22">Pavesk Viešpačiui savo naštą, ir Jis palaikys tave, Jis niekados neleis teisiajam svyruoti.</verse>
				<verse number="23">Tu, Dieve, juos nuvesi į gilią prarają. Žmogžudžiai ir apgavikai žus nė pusės amžiaus nesulaukę. Tačiau aš pasitikėsiu Tavimi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="56">
				<verse number="1">Dieve, būk man gailestingas, nes žmogus nori praryti mane, priešai nuolatos puola.</verse>
				<verse number="2">Visą laiką mano priešai puola mane, daug tų, kurie kovoja prieš mane, o Aukščiausiasis!</verse>
				<verse number="3">Kai baimė apima, Tavimi pasitikiu.</verse>
				<verse number="4">Dievu pasitikiu, kurio žodį giriu. Nebijosiu, ką gali padaryti man žmogus?</verse>
				<verse number="5">Kiekvieną dieną jie iškraipo mano žodžius, visos jų mintys­daryti man pikta.</verse>
				<verse number="6">Jie susirenka, tyko, seka mano pėdomis, kėsinasi į mano gyvybę.</verse>
				<verse number="7">Atlygink jiems už nedorybę! Dieve, užsirūstinęs parblokšk juos!</verse>
				<verse number="8">Tu mano vargo dienas skaičiuoji, renki mano ašaras į odinę. Argi jų nėra Tavo knygoje?</verse>
				<verse number="9">Mano priešai pasitrauks, kai šauksiuos Tavęs. Žinau, kad Dievas už mane.</verse>
				<verse number="10">Dievu, kurio žodį giriu, Viešpačiu, kurio žodį giriu,</verse>
				<verse number="11">aš pasitikiu. Nebijosiu, ką gali padaryti man žmogus?</verse>
				<verse number="12">Dieve, Tau duotus įžadus ištesėsiu, aukosiu gyriaus aukas.</verse>
				<verse number="13">Tu išgelbėjai mane iš mirties, mano kojas nuo suklupimo, kad vaikščiočiau prieš Dievą ir turėčiau gyvenimo šviesą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="57">
				<verse number="1">Pasigailėk manęs, Dieve, pasigailėk. Mano siela pasitiki Tavimi. Tavo sparnų pavėsyje slepiuos, kol praeis nelaimė.</verse>
				<verse number="2">Šauksiuosi aukščiausiojo Dievo, kuris man gera daro.</verse>
				<verse number="3">Jis pasiųs iš dangaus ir išgelbės mane, Jis paniekins mano prispaudėjus, Dievas pasiųs savo gailestingumą ir tiesą!</verse>
				<verse number="4">Turiu gyventi tarp liūtų, tarp žmonių, kvėpuojančių ugnimi. Jų dantys yra ietys ir strėlės, jų liežuviai­aštrūs kardai.</verse>
				<verse number="5">Dieve, būk išaukštintas virš dangų! Tavo šlovė teišplinta visoje žemėje!</verse>
				<verse number="6">Jie spendė pinkles mano kojoms, mano siela sugniužo. Jie kasė man duobę, tačiau patys įpuolė į ją.</verse>
				<verse number="7">Dieve, mano širdis tvirta. Taip, mano širdis tvirta. Aš giedosiu ir girsiu.</verse>
				<verse number="8">Pabusk, mano šlove! Pabuskite, arfa ir psalteri! Aš atsikelsiu anksti.</verse>
				<verse number="9">Viešpatie, girsiu Tave tautose, giedosiu Tau pagonių būry.</verse>
				<verse number="10">Tavo gailestingumas siekia dangų, ir Tavo tiesa­debesis.</verse>
				<verse number="11">Dieve, būk išaukštintas virš dangų! Teišplinta Tavo šlovė visoje žemėje!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="58">
				<verse number="1">Jūs, teisėjai, ar sprendžiate teisingai? Ar teisingai teisiate žmones?</verse>
				<verse number="2">Ne, jūs darote nedorybes širdyje, jūsų rankos smurtą sėja.</verse>
				<verse number="3">Nedorėliai klysta nuo pat kūdikystės, nuo pat gimimo jie klaidžioja ir meluoja.</verse>
				<verse number="4">Jų nuodai panašūs į gyvatės nuodus, kaip angies, kuri užsikemša ausis,</verse>
				<verse number="5">kad negirdėtų labiausiai įgudusio kerėtojo balso.</verse>
				<verse number="6">Dieve, sutrupink jiems dantis burnoje, Viešpatie, išdaužyk iltis jauniems liūtams!</verse>
				<verse number="7">Tepradingsta jie kaip tekantis vanduo, tesulūžta jų strėlės, jiems betaikant.</verse>
				<verse number="8">Teištyžta jie kaip sraigė, kaip nelaiku gimęs kūdikis tenemato saulės!</verse>
				<verse number="9">Tenuneša juos audra greičiau, negu puodas pajus degančių erškėčių karštį.</verse>
				<verse number="10">Teisusis džiaugsis, matydamas atpildą, nedorėlio krauju plausis sau kojas.</verse>
				<verse number="11">Tada žmonės sakys: ‘‘Tikrai, atpildą gauna teisusis! Tikrai yra Dievas, teisėjas žemėje!’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="59">
				<verse number="1">Dieve, išgelbėk mane iš priešų, apgink nuo sukylančių prieš mane!</verse>
				<verse number="2">Išlaisvink mane iš piktadarių ir išgelbėk nuo kraugerių!</verse>
				<verse number="3">Štai jie tyko mano gyvybės; galiūnai susirinkę prieš mane ne dėl mano nusikaltimo ar nuodėmės, o Viešpatie!</verse>
				<verse number="4">Nors nekaltas esu, jie atbėga ir ginkluojasi prieš mane. Pabusk man padėti ir pamatyk!</verse>
				<verse number="5">Viešpatie, kareivijų Dieve, Izraelio Dieve, pabusk aplankyti visas pagonių tautas, nesigailėk nedorų piktadarių.</verse>
				<verse number="6">Jie sugrįžta vakare, loja kaip šunys ir laksto po miestą.</verse>
				<verse number="7">Jie pliauškia savo burna, kardai jų lūpose; jie sako: ‘‘Juk niekas negirdi!’‘</verse>
				<verse number="8">Viešpatie, Tu juokies iš jų, tyčiojies iš pagonių.</verse>
				<verse number="9">Mano stiprybe, lauksiu Tavęs, nes Dievas yra mano tvirtovė.</verse>
				<verse number="10">Gailestingas mano Dievas pasitiks mane. Dievas leis man pasijuokti iš priešų.</verse>
				<verse number="11">Nenužudyk jų, kad tauta nepamirštų! Išsklaidyk juos savo galia ir parblokšk, Viešpatie, mano skyde.</verse>
				<verse number="12">Jų burnos nusikaltimas ir lūpų žodžiai tesugauna juos jų išdidume. Jų keiksmai ir melai</verse>
				<verse number="13">teiššaukia rūstybę ir juos visai tesunaikina, kad visi žinotų, jog Jokūbo Dievas viešpatauja iki žemės pakraščių.</verse>
				<verse number="14">Tesugrįžta jie vakare, tegu loja kaip šunys ir laksto po miestą.</verse>
				<verse number="15">Teklaidžioja, ieškodami maisto, ir testaugia, jo neradę.</verse>
				<verse number="16">Aš giedosiu apie Tavo stiprybę, garsiai giedosiu rytmetį apie Tavo gailestingumą. Tu buvai man tvirtovė ir priebėga vargų metu.</verse>
				<verse number="17">Mano stiprybe, Tau giedosiu, nes Dievas yra mano tvirtovė, mano gailestingasis Dievas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="60">
				<verse number="1">Dieve, Tu užsirūstinęs atstūmei mus ir išsklaidei mus; atsigręžk į mus vėl!</verse>
				<verse number="2">Sudrebinai ir suskaldei žemę; užtaisyk jos plyšius, nes ji svyruoja.</verse>
				<verse number="3">Leidai patirti savo tautai sunkių vargų, mus girdei svaiginančiu vynu.</verse>
				<verse number="4">Tavęs bijantiesiems davei vėliavą, kad iškeltų ją dėl tiesos.</verse>
				<verse number="5">Kad Tavo mylimieji būtų išgelbėti, padėk savo dešine ir išklausyk mus!</verse>
				<verse number="6">Dievas kalbėjo savo šventume: ‘‘Aš džiūgausiu ir išdalinsiu Sichemą, paskirstysiu Sukotų slėnį.</verse>
				<verse number="7">Mano yra Gileadas ir Manasas, Efraimas­mano galvos šalmas, Judas­mano skeptras.</verse>
				<verse number="8">Moabas yra mano praustuvė. Ant Edomo numesiu savo kurpę. Filistija, džiūgauk dėl manęs’‘.</verse>
				<verse number="9">Kas įves mane į sustiprintą miestą? Kas nuves mane į Edomą?</verse>
				<verse number="10">Argi ne Tu, Dieve, atstūmei mus? Argi ne Tu, Dieve, neišėjai su mūsų kariuomene?</verse>
				<verse number="11">Suteik mums pagalbą varge, nes žmonių pagalba yra be vertės.</verse>
				<verse number="12">Su Dievu mes būsime drąsūs, Jis sumindys mūsų priešus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="61">
				<verse number="1">Dieve, išgirsk mano šauksmą, išklausyk mano maldą!</verse>
				<verse number="2">Mano širdžiai alpstant, nuo žemės krašto šaukiuos Tavęs. Užkelk mane ant aukštos uolos.</verse>
				<verse number="3">Tu esi man prieglauda, stiprus bokštas gintis nuo priešo.</verse>
				<verse number="4">Norėčiau gyventi Tavo palapinėje amžinai, pasitikėti Tavo sparnų priedanga.</verse>
				<verse number="5">Dieve, Tu girdėjai mano įžadus, davei paveldėjimą su tais, kurie bijo Tavo vardo.</verse>
				<verse number="6">Prailgink karaliaus gyvenimą, jo metai tegul tęsiasi per kartų kartas.</verse>
				<verse number="7">Tepasilieka jis per amžius Dievo akivaizdoje, Jo gailestingumas ir tiesa tesaugo jį!</verse>
				<verse number="8">Giedosiu gyrių Tavo vardui visados, kasdien vykdysiu savo įžadus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="62">
				<verse number="1">Dievo laukia mano siela, iš Jo ateina man išgelbėjimas.</verse>
				<verse number="2">Tik Jis yra mano uola ir išgelbėjimas, mano tvirtovė­aš nesvyruosiu.</verse>
				<verse number="3">Ar ilgai pulsite žmogų? Pražūsite visi kaip palinkusi siena, kaip griūvantis bokštas!</verse>
				<verse number="4">Jie planuoja nustumti jį nuo aukštumos. Jie gėrisi melu: liežuviais jie laimina, o viduje keikia.</verse>
				<verse number="5">Tik Dievo lauk, mano siela. Mano viltis yra Jame.</verse>
				<verse number="6">Tik Jis yra mano uola ir išgelbėjimas, mano tvirtovė­aš nesvyruosiu.</verse>
				<verse number="7">Dieve mano išgelbėjimas ir garbė; mano stiprybės uola ir priebėga yra Dievas.</verse>
				<verse number="8">Pasitikėkite Juo, žmonės, visais laikais! Išliekite Jo akivaizdoje savo širdį. Dievas yra mums apsauga.</verse>
				<verse number="9">Tik garas yra prastuoliai, melas­kilmingieji. Jeigu juos pasvertume, jie visi drauge lengvesni už nieką.</verse>
				<verse number="10">Nepasitikėkite priespauda, tuščiai nesivilkite grobiu. Jei didėja turtai, nepririškite prie jų savo širdies.</verse>
				<verse number="11">Kartą Dievas kalbėjo, du kartus girdėjau tai: galybė priklauso Dievui</verse>
				<verse number="12">ir Tavo, Viešpatie, yra gailestingumas. Tu atlygini kiekvienam pagal jo darbus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="63">
				<verse number="1">Dieve, Tu esi mano Dievas! Nuo ankstaus ryto Tavęs ieškau, Tavęs trokšta mano siela, kūnas ilgisi Tavęs kaip sausa ir nualinta žemė be vandens.</verse>
				<verse number="2">Šventykloje ieškojau Tavęs, pamačiau Tavo galybę ir šlovę.</verse>
				<verse number="3">Tavo malonė yra geresnė už gyvenimą, todėl mano lūpos girs Tave.</verse>
				<verse number="4">Šlovinsiu Tave, kol gyvensiu, Tavo vardą minėdamas, kelsiu į Tave rankas.</verse>
				<verse number="5">Mano siela bus pasotinta kaip kaulų smegenimis ir riebalais, lūpos džiaugsmingai girs Tave,</verse>
				<verse number="6">kai prisiminsiu Tave savo lovoje, mąstysiu apie Tave budėdamas naktį.</verse>
				<verse number="7">Tu buvai man pagalba, todėl aš džiūgausiu Tavo sparnų pavėsyje.</verse>
				<verse number="8">Mano siela įsikibo į Tave; Tavo dešinė palaiko mane.</verse>
				<verse number="9">Kurie siekia atimti man gyvybę, nueis į žemės gelmes.</verse>
				<verse number="10">Jie kris nuo kardo ir taps grobiu šakalams.</verse>
				<verse number="11">O karalius džiaugsis Dievu. Girsis kiekvienas, kuris prisiekia Juo, bet melagių burna bus užkimšta.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="64">
				<verse number="1">Dieve, išgirsk mano balsą, kai meldžiuosi! Nuo priešų baimės saugok mano gyvybę.</verse>
				<verse number="2">Paslėpk mane nuo piktadarių sąmokslo, nuo nedorėlių sukilimo.</verse>
				<verse number="3">Jie galanda savo liežuvį kaip kardą, taiko užnuodytą žodį kaip strėlę,</verse>
				<verse number="4">kad iš pasalų galėtų šauti į nekaltąjį. Jie šauna netikėtai ir nebijo.</verse>
				<verse number="5">Jie drąsina save, darydami pikta, slaptai spendžia pinkles, mąstydami: ‘‘Kas tai matys?’‘</verse>
				<verse number="6">Jie sumano nedorybes, viską gerai apmąstydami, jų vidus ir širdis­paslaptinga gilybė.</verse>
				<verse number="7">Bet Dievas šaus į juos strėle, staiga juos sužeis.</verse>
				<verse number="8">Juos pražudys jų pačių liežuvis. Visi, kurie matys juos, šalinsis nuo jų.</verse>
				<verse number="9">Tada visi išsigąs ir skelbs, ką Dievas padarė, nes supras, kad tai Jo darbas.</verse>
				<verse number="10">Teisusis Viešpačiu džiaugsis ir pasitikės Juo, džiūgaus visi tiesiaširdžiai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="65">
				<verse number="1">Sione, o Dieve, Tau priklauso gyrius ir Tau bus įvykdyti įžadai.</verse>
				<verse number="2">Tu, kuris išklausai maldas, pas Tave ateis kiekvienas kūnas.</verse>
				<verse number="3">Nusikaltimai yra stipresni už mane, Tu apvalai mus nuo mūsų kalčių.</verse>
				<verse number="4">Palaimintas žmogus, kurį Tu išrenki ir priimi, kad jis gyventų Tavo kiemuose. Mes sotinsimės gėrybėmis Tavo namų, Tavo šventos šventyklos.</verse>
				<verse number="5">Tu nuostabiais ženklais atsakai mums, mūsų išgelbėjimo Dieve, pasitikėjime visų žemės pakraščių ir tolimiausių pajūrių!</verse>
				<verse number="6">Tu padėjai kalnus savo jėga, apsisiautęs galybe,</verse>
				<verse number="7">Tu nutildai jūrų ūžimą, jų bangų šniokštimą ir tautų triukšmą.</verse>
				<verse number="8">Žemės pakraščių gyventojai bijosi Tavo ženklų, rytus ir vakarus pripildai džiaugsmo.</verse>
				<verse number="9">Tu aplankai žemę ir palaistai ją, padarai ją labai derlingą. Dievo upė yra pilna vandens. Tu leidi užderėti javams; taip Tu viską paruoši.</verse>
				<verse number="10">Tu palaistai jos vagas, sulygini grumstus, lietumi suminkštini ją, palaimini želmenis.</verse>
				<verse number="11">Tu apvainikuoji metus derliumi, Tavo takai pilni riebalų.</verse>
				<verse number="12">Žaliuoja tyrų ganyklos, džiūgauja pasipuošusios kalvos.</verse>
				<verse number="13">Pievos pilnos avių, slėniuose vešliai auga javai. Jie linksmai šūkauja ir gieda.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="66">
				<verse number="1">Džiaugsmingai šauk Dievui, visa žeme!</verse>
				<verse number="2">Giedokite apie Jo vardo garbę, šlovinkite ir girkite Jį.</verse>
				<verse number="3">Sakykite Dievui: ‘‘Kokie didingi Tavo darbai! Dėl didelės Tavo galios lenkiasi Tau priešai.</verse>
				<verse number="4">Visa žemė tegarbina Tave, tegieda Tau ir tegarsina Tavo vardą!’‘</verse>
				<verse number="5">Ateikite ir matykite Dievo darbus! Jis baisių dalykų padarė tarp žmonių!</verse>
				<verse number="6">Jis pavertė jūrą sausuma, per upę pėsčius pervedė. Tad džiaukimės Juo!</verse>
				<verse number="7">Jis viešpatauja savo galybe per amžius. Jo akys stebi tautas­ maištininkai tegul nesididžiuoja!</verse>
				<verse number="8">Laiminkite, tautos, mūsų Dievą, tebūna girdimas Jo gyriaus garsas.</verse>
				<verse number="9">Jis mūsų gyvybę išlaiko, neleidžia suklupti mūsų kojai.</verse>
				<verse number="10">Tu ištyrei mus, Dieve, apvalei mus ugnimi kaip sidabrą.</verse>
				<verse number="11">Tu įvedei mus į spąstus, uždėjai sunkią naštą mums ant strėnų.</verse>
				<verse number="12">Tu leidai žmonėms joti mums per galvas. Mes turėjome eiti per ugnį ir vandenį. Bet Tu išvedei mus į laisvę.</verse>
				<verse number="13">Su aukomis į Tavo namus aš įeisiu ir ištesėsiu savo įžadus,</verse>
				<verse number="14">kuriuos ištarė mano lūpos ir varge burna pažadėjo.</verse>
				<verse number="15">Aukosiu Tau riebias deginamąsias aukas, avinų taukus deginsiu, paruošiu jaučius ir ožius.</verse>
				<verse number="16">Ateikite, klausykite visi, kurie bijote Dievo, papasakosiu, ką Jis padarė mano sielai.</verse>
				<verse number="17">Jo šaukiausi savo burna, aukštinau Jį savo liežuviu.</verse>
				<verse number="18">Jei nedorai elgtis būčiau ketinęs širdyje, tai Viešpats nebūtų išklausęs.</verse>
				<verse number="19">Bet Dievas tikrai išklausė, Jis priėmė manąją maldą.</verse>
				<verse number="20">Palaimintas Dievas, kuris neatmetė mano maldos ir neatitolino nuo manęs savo gailestingumo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="67">
				<verse number="1">Dieve, būk mums gailestingas ir laimink mus, parodyk šviesų savo veidą,</verse>
				<verse number="2">kad pažintų žemėje Tavąjį kelią, visose tautose Tavo išgelbėjimą!</verse>
				<verse number="3">Dieve, tegiria Tave tautos, tegiria Tave visos tautos!</verse>
				<verse number="4">Tesilinksmina ir tegieda iš džiaugsmo tautos, kad teisi jas teisingai ir valdai tautas pasaulyje!</verse>
				<verse number="5">Dieve, tegiria Tave tautos, tegiria Tave visos tautos!</verse>
				<verse number="6">Žemė davė derlių, nes mus laimino Dievas, mūsų Dievas.</verse>
				<verse number="7">Telaimina mus Dievas ir tebijo Jo visi žemės pakraščiai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="68">
				<verse number="1">Tepakyla Dievas, tebūna išsklaidyti Jo priešai, tebėga nuo Jo, kurie Jo nekenčia.</verse>
				<verse number="2">Kaip dūmai išsklaidomi, kaip vaškas nuo ugnies sutirpsta, taip tepradingsta nedorėliai Dievo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="3">Teisieji tegu linksminasi ir džiūgauja prieš Dievą, tedžiūgauja neapsakomai.</verse>
				<verse number="4">Giedokite Dievui! Girkite Jo vardą! Taisykite kelią Tam, kuris važinėja virš debesų! Jo vardas yra Viešpats. Džiūgaukite Jo akivaizdoje!</verse>
				<verse number="5">Našlaičių tėvas ir našlių globėjas savo šventoje buveinėje yra Dievas.</verse>
				<verse number="6">Dievas parūpina benamiams namus, išveda belaisvius į laisvę. Tik maištininkai lieka gyventi išdžiūvusioje žemėje.</verse>
				<verse number="7">Dieve, kai Tu ėjai savo tautos priekyje, kai žygiavai per dykumą,</verse>
				<verse number="8">žemė drebėjo, Dievo akivaizdoje dangūs lašėjo. Sinajus drebėjo prieš Dievą, Izraelio Dievą.</verse>
				<verse number="9">Dieve, siuntei gausų lietų ant savųjų, juo gaivinai suvargusius.</verse>
				<verse number="10">Tavoji tauta tenai įsikūrė, Dieve, Tu buvai jiems geras ir viskuo aprūpinai.</verse>
				<verse number="11">Kai Viešpats tarė žodį, didelis būrys skelbėjų pasipylė,</verse>
				<verse number="12">karaliai ir kariuomenė skubėdami pabėgo, o šeimininkė padalino grobį.</verse>
				<verse number="13">Nors gulėjote garduose, buvote lyg balandžio sparnai, padengti sidabru, ir geltonu auksu­jo plunksnos.</verse>
				<verse number="14">Kai Visagalis išsklaidė karalius, žemė atrodė balta lyg sniegas Calmone.</verse>
				<verse number="15">Dievo kalnas­kalnas Bašane, aukštas kalnas­kalnas Bašane.</verse>
				<verse number="16">Ko šnairuojate, aukštosios kalnų viršūnės, į kalną, kur Dievas panoro gyventi? Taip, Viešpats gyvens jame per amžius!</verse>
				<verse number="17">Dievo vežimų tūkstančių tūkstančiai, Viešpats tarp jų ant Sinajaus, savo šventykloje.</verse>
				<verse number="18">Tu užžengei aukštyn, nusivedei paimtus belaisvius, ėmei dovanų iš žmonių, net iš maištaujančių, kad Viešpats Dievas gyventų tarp jų.</verse>
				<verse number="19">Tebūna šlovinamas Viešpats kasdien! Jis naštas mūsų neša, Jis mūsų išgelbėjimo Dievas.</verse>
				<verse number="20">Mūsų Dievas­mus gelbėjantis Dievas. Viešpats Dievas gali išgelbėti iš mirties.</verse>
				<verse number="21">Tačiau Dievas sudaužo galvas savo priešams, gauruotas galvas tiems, kurie nepaliauja elgtis nedorai.</verse>
				<verse number="22">Viešpats tarė: ‘‘Iš Bašano kalnų juos sugrąžinsiu, jūros gelmėje surasiu,</verse>
				<verse number="23">kad mirkytum koją jų kraujuje ir tavo šunų liežuviams būtų ką laižyti’‘.</verse>
				<verse number="24">Jie matė Tavo eitynes, Dieve, mano Dievo ir mano Karaliaus didingąjį žygį į šventyklą.</verse>
				<verse number="25">Priešakyje giesmininkai, gale muzikantai ėjo, viduryje mergaitės mušė būgnelius.</verse>
				<verse number="26">Laiminkite Dievą susirinkimuose, Viešpatį, kurie esate iš Izraelio giminės.</verse>
				<verse number="27">Priekyje eina Benjaminas, visų jauniausias! Judo kunigaikščiai su savo būriais, Zabulono ir Neftalio kunigaikščiai.</verse>
				<verse number="28">Dieve, parodyk savo galybę, įtvirtink, Dieve, tai, ką padarei mūsų labui!</verse>
				<verse number="29">Jeruzalėje yra Tavo šventykla, karaliai ten dovanas Tau neš.</verse>
				<verse number="30">Sudrausk nendryno žvėrį, kaimenę jaučių su tautų veršiais; sutrypk norinčius duoklės! Išsklaidyk tautas, mėgstančias karus.</verse>
				<verse number="31">Ateis Egipto kunigaikščiai, Etiopija išties rankas į Dievą!</verse>
				<verse number="32">Pasaulio karalystės, giedokite Dievui, giedokite gyrių Viešpačiui!</verse>
				<verse number="33">Tam, kuris važinėja danguose, esančiuose nuo seno. Štai Jis pakelia savo galingą balsą.</verse>
				<verse number="34">Pripažinkite Dievo galybę. Izraelyje Jo didybė, debesyse Jo galia!</verse>
				<verse number="35">Didingas Dievas yra savo šventykloje, Izraelio Dievas; Jis teikia savo tautai galybę ir jėgą. Tebūna šlovinamas Dievas!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="69">
				<verse number="1">Gelbėk mane, Dieve, nes vandenys siekia mano sielą.</verse>
				<verse number="2">Nugrimzdau į gilius dumblus, nėra kojai atramos. Esu vandens gelmėse, bangos ritasi per mane.</verse>
				<verse number="3">Pailsau šaukdamas, išdžiūvo gerklė, aptemo akys, belaukiant Dievo.</verse>
				<verse number="4">Daugiau kaip galvos plaukų yra tų, kurie be priežasties manęs nekenčia. Galingesni už mane tie, kurie melagingai puola mane. Turiu grąžinti, ko nepaėmiau.</verse>
				<verse number="5">Dieve, Tu žinai mano kvailystę ir mano nusikaltimai nepaslėpti nuo Tavęs.</verse>
				<verse number="6">Tenebūna gėdinami dėl manęs tie, kurie laukia Tavęs, Valdove, kareivijų Viešpatie! Tenebūna įžeidinėjami dėl manęs tie, kurie ieško Tavęs, Izraelio Dieve!</verse>
				<verse number="7">Dėl Tavęs kenčiu pajuoką, nuo gėdos rausta mano veidas.</verse>
				<verse number="8">Svetimas tapau savo broliams, pašalinis­mano motinos vaikams.</verse>
				<verse number="9">Uolumas dėl Tavo namų sugraužė mane, Tave plūstančiųjų keiksmai krito ant manęs.</verse>
				<verse number="10">Kai aš verkiau ir varginau sielą pasninku­jie užgauliojo mane.</verse>
				<verse number="11">Vietoje drabužių vilkiu ašutinę­dėl to tapau jiems priežodžiu.</verse>
				<verse number="12">Tie, kurie sėdi vartuose, kalba prieš mane ir geriantys vyną dainuoja apie mane.</verse>
				<verse number="13">O aš meldžiuosi Tau, Viešpatie, visą laiką. Dieve, dėl savo beribio gailestingumo išklausyk mane, dėl savo išgelbėjimo tiesos.</verse>
				<verse number="14">Išgelbėk mane iš dumblo, kad nenugrimzčiau, ištrauk iš gilių vandenų, išvaduok iš piktų priešų.</verse>
				<verse number="15">Teneužlieja manęs vandens srovė, tenepraryja gelmė ir teneapžioja manęs duobė.</verse>
				<verse number="16">Viešpatie, išklausyk mane dėl savo malonės gausos! Pažvelk į mane gailestingai.</verse>
				<verse number="17">Nepaslėpk savo veido nuo savo tarno, nes esu varge; skubiai išklausyk mane!</verse>
				<verse number="18">Priartėk prie mano sielos ir išpirk. Išlaisvink mane iš priešų!</verse>
				<verse number="19">Tu žinai, kaip mane plūsta, gėdina ir niekina; Tu matai visus mano prispaudėjus.</verse>
				<verse number="20">Pajuoka plėšo mano širdį, aš pavargau. Aš laukiau pasigailėjimo, bet jo nėra, ieškojau guodėjų, tačiau neradau.</verse>
				<verse number="21">Vietoje maisto duoda man tulžies, ištroškusį girdo actu.</verse>
				<verse number="22">Jų stalas jiems patiems spąstais tevirsta ir jų gerovė­žabangais!</verse>
				<verse number="23">Teaptemsta jų akys, kad neregėtų; padaryk, kad jų strėnos visada svyruotų.</verse>
				<verse number="24">Išliek ant jų savo užsidegimą, ir Tavo rūstybės įkarštis tepasiekia juos.</verse>
				<verse number="25">Jų buveinė tegul ištuštėja, palapinėse gyventojų tenelieka.</verse>
				<verse number="26">Nes jie persekioja tą, kurį Tu ištikai, kurį sužeidei, tam jie didina skausmą.</verse>
				<verse number="27">Tegul vis gausėja jų kaltės, ir teneįeina jie į Tavo teisumą.</verse>
				<verse number="28">Tebūna jie išbraukti iš gyvųjų knygos ir teisiųjų sąrašuose tenebūna jų vardų!</verse>
				<verse number="29">Aš esu vargšas ir kenčiu; Tavo išgelbėjimas, Dieve, teiškelia mane!</verse>
				<verse number="30">Aš girsiu Dievo vardą giesme ir dėkodamas aukštinsiu Jį.</verse>
				<verse number="31">Tai Viešpačiui bus meiliau už jautį, už jauniklį jautuką su ragais ir nagais.</verse>
				<verse number="32">Tai matydami, linksminsis nuolankieji, ir atgys širdys tų, kurie ieško Dievo.</verse>
				<verse number="33">Viešpats girdi vargšą ir neniekina savo belaisvių.</verse>
				<verse number="34">Jį tegiria dangūs ir žemė, jūros ir visa, kas juda jose.</verse>
				<verse number="35">Dievas išgelbės Sioną ir Judo miestus atstatys. Jie įsikurs ten ir gyvens,</verse>
				<verse number="36">Jo tarnų vaikai paveldės tą žemę, o Jo vardą mylintys gyvens joje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="70">
				<verse number="1">Dieve, skubėk išlaisvinti mane! Viešpatie, skubėk man padėti!</verse>
				<verse number="2">Sugėdink ir pakrikdyk tuos, kurie kėsinasi į mano gyvybę! Teatsitraukia sugėdinti, kurie trokšta man pakenkti!</verse>
				<verse number="3">Tebėga apimti gėdos, kurie sako: ‘‘Gerai tau, gerai tau!’‘</verse>
				<verse number="4">Tesidžiaugia ir tesilinksmina Tavyje visi, kurie ieško Tavęs, ir tesako: ‘‘Didis yra Dievas!’‘, kurie myli Tavo išgelbėjimą.</verse>
				<verse number="5">Aš esu vargšas ir suvargęs; Dieve, skubėk pas mane! Mano pagalba ir išlaisvintojas Tu esi. Viešpatie, nedelsk!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="71">
				<verse number="1">Viešpatie, Tavimi pasitikiu: niekados tenebūsiu sugėdintas.</verse>
				<verse number="2">Savo teisumu išlaisvink ir išvaduok mane! Kreipk į mane savo ausį ir išgelbėk mane!</verse>
				<verse number="3">Būk man tvirta pilis, kur visada galėčiau pabėgti! Juk Tu esi mano uola ir tvirtovė!</verse>
				<verse number="4">Dieve, išlaisvink mane iš nedorėlio rankos, iš rankos neteisaus ir žiauraus žmogaus.</verse>
				<verse number="5">Viešpatie Dieve, Tu esi mano viltis, mano pasitikėjimas nuo pat jaunystės.</verse>
				<verse number="6">Tu mane globojai nuo pat gimimo, Tu saugojai mane nuo motinos įsčių. Aš nuolat girsiu Tave.</verse>
				<verse number="7">Daugelis stebėjosi manimi, bet Tu buvai man saugi priebėga.</verse>
				<verse number="8">Mano burna tebūna pilna gyriaus ir Tavo garbės visą dieną.</verse>
				<verse number="9">Neapleisk manęs senatvėje; nepalik, kai jėgos išseks!</verse>
				<verse number="10">Mano priešai kalba ir seka mane; jie tyko mano gyvybės ir tariasi:</verse>
				<verse number="11">‘‘Dievas jį paliko, vykite ir sugaukite jį, nes niekas jo neišgelbės!’‘</verse>
				<verse number="12">Dieve, nebūk toli nuo manęs! Mano Dieve, skubėk man padėti!</verse>
				<verse number="13">Gėdingai težūva ir teišnyksta mano sielos priešininkai! Tesusilaukia paniekos ir negarbės, kurie siekia man pakenkti.</verse>
				<verse number="14">Aš vilties nenustosiu, girsiu Tave vis labiau.</verse>
				<verse number="15">Mano burna kalbės apie Tavo teisumą, skelbs visą dieną Tavo išgelbėjimą, nes aš nežinau jų ribų.</verse>
				<verse number="16">Aš eisiu su Viešpaties Dievo jėga, minėsiu Tavo vieno teisumą.</verse>
				<verse number="17">Dieve, Tu mokei mane nuo jaunystės ir iki šiol dar skelbiu Tavo nuostabius darbus.</verse>
				<verse number="18">Dieve, nepalik manęs, kai būsiu senas ir pražilęs, kol ateinančioms kartoms apie Tavo jėgą ir galią aš paskelbsiu.</verse>
				<verse number="19">Dieve, Tavo teisumas siekia aukštąjį dangų, Tu padarei didingų darbų, kas yra Tau lygus, Dieve?</verse>
				<verse number="20">Nors daug ir skaudžių vargų leidai man patirti, bet ir vėl atgaivinsi mane, ištrauksi iš žemės gelmių!</verse>
				<verse number="21">Tu suteiksi man garbę ir vėl paguosi.</verse>
				<verse number="22">Dieve, aš girsiu Tavo ištikimybę psalteriu, skambinsiu Tau arfa, Izraelio Šventasis!</verse>
				<verse number="23">Mano lūpos ir siela, kurią išpirkai, džiūgaus, kai Tau giedosiu.</verse>
				<verse number="24">Ir mano liežuvis visą dieną kalbės apie Tavo teisumą. Visi, kurie siekė man pakenkti, yra sugėdinti ir paniekinti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="72">
				<verse number="1">Dieve, suteik karaliui savo išminties teisti ir savo teisingumo karaliaus sūnui,</verse>
				<verse number="2">kad jis Tavo tautą teisingai teistų ir varguolių teises apgintų.</verse>
				<verse number="3">Tegu kalnai taiką tautai neša ir kalvos teisybę!</verse>
				<verse number="4">Tegul gins jis tautos varguolių teises, gelbės beturčių vaikus ir sunaikins prispaudėją.</verse>
				<verse number="5">Per kartų kartas jie bijos Tavęs, kol saulė švies ir mėnulis spindės.</verse>
				<verse number="6">Jis ateis kaip lietus ant nupjautos lankos, kaip lietus, drėkinantis žemę.</verse>
				<verse number="7">Jo dienomis žydės teisusis ir taika bus, kol danguje spindės mėnulis.</verse>
				<verse number="8">Jis viešpataus nuo jūros iki jūros ir nuo upės iki žemės pakraščių.</verse>
				<verse number="9">Jam nusilenks visi dykumų gyventojai ir jo priešai laižys dulkes.</verse>
				<verse number="10">Taršišo ir salų karaliai atneš jam dovanų. Šebos ir Sebos karaliai mokės duoklę.</verse>
				<verse number="11">Visi karaliai garbins jį, visi pagonys tarnaus jam.</verse>
				<verse number="12">Jis išvaduos pagalbos maldaujantį beturtį ir vargšą, kuriam nepadeda niekas.</verse>
				<verse number="13">Jis pasigailės vargšų ir beturčių ir jų gyvybes išgelbės.</verse>
				<verse number="14">Iš priespaudos ir smurto jis išlaisvins juos, jų kraujas bus brangus jo akyse.</verse>
				<verse number="15">Jis gyvens ir jam duos Šebos aukso, melsis už jį nuolatos, visą laiką jis bus giriamas.</verse>
				<verse number="16">Javų bus krašte apsčiai, net kalnų viršūnėse jie augs; kaip Libano miškas bus jo vaisiai. Miestai bus pilni žmonių kaip pievos žolių.</verse>
				<verse number="17">Jo vardas išliks per amžius. Jo vardas pasiliks, kol saulė švies danguje. Visos žemės giminės bus palaimintos jame, visos tautos vadins jį palaimintu.</verse>
				<verse number="18">Palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kuris vienas daro stebuklus!</verse>
				<verse number="19">Palaimintas šlovingas Jo vardas per amžius. Jo šlovė tepripildo visą žemę! Amen! Amen!</verse>
				<verse number="20">Pabaiga Jesės sūnaus Dovydo maldų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="73">
				<verse number="1">Tikrai geras yra Dievas Izraeliui, tiems, kurių širdis tyra.</verse>
				<verse number="2">Bet mano kojos vos nepasviro, vos nepaslydo mano žingsniai.</verse>
				<verse number="3">Aš pavydėjau kvailiams, matydamas nedorėlių pasisekimą.</verse>
				<verse number="4">Jie nepatiria kentėjimų mirdami, yra kupini jėgų.</verse>
				<verse number="5">Jie nevargsta kaip kiti žmonės, jų nepaliečia bėdos.</verse>
				<verse number="6">Išdidumu ir smurtu jie rengiasi lyg drabužiu.</verse>
				<verse number="7">Iš riebaus kūno žiūri jų akys, jie turi daugiau, negu geidžia širdis.</verse>
				<verse number="8">Jie sugedę ir kalba piktai, iš aukšto grasina smurtu.</verse>
				<verse number="9">Jų burnos dangui grūmoja, o liežuviai vaikštinėja po žemę.</verse>
				<verse number="10">Todėl Jo tauta pritaria jiems ir jų mokslą lyg vandenį geria.</verse>
				<verse number="11">Jie sako: ‘‘Kaip Dievas gali žinoti? Argi Aukščiausiajame yra pažinimas?’‘</verse>
				<verse number="12">Štai tokie yra bedieviai, kurie klesti pasaulyje ir turtėja.</verse>
				<verse number="13">Ar veltui saugojau tyrą širdį ir nekaltume ploviau rankas?</verse>
				<verse number="14">Aš gi buvau spaudžiamas visą dieną ir plakamas kas rytą.</verse>
				<verse number="15">Jei būčiau galvojęs kalbėti kaip jie, būčiau nusikaltęs Tavo vaikų kartai.</verse>
				<verse number="16">Aš galvojau, norėdamas tai suprasti, bet nepajėgiau,</verse>
				<verse number="17">kol įėjau į Dievo šventyklą ir pamačiau jų galą.</verse>
				<verse number="18">Tikrai Tu pastatei juos labai slidžioje vietoje. Tu nustūmei juos į pražūtį.</verse>
				<verse number="19">Jie per akimirksnį sukniubo, pranyko ir žuvo nuo išgąsčio.</verse>
				<verse number="20">Kaip sapną prabundant, taip, Viešpatie, Tu pakilęs paniekinsi jų įsivaizdavimus.</verse>
				<verse number="21">Kai mano širdis buvo apkartus ir inkstus varstė diegliai,</verse>
				<verse number="22">aš buvau kvailas ir neišmanantis­lyg gyvulys Tavo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="23">Tačiau aš nuolat esu su Tavimi, Tu laikai nutvėręs mano dešinę ranką.</verse>
				<verse number="24">Tu vesi mane savo patarimu ir galiausiai paimsi į šlovę.</verse>
				<verse number="25">Ką aš turiu danguje? Ir žemėje aš trokštu tik Tavęs.</verse>
				<verse number="26">Kai kūnas ir širdis sunyksta, Dievas yra mano širdies stiprybė ir mano dalis per amžius.</verse>
				<verse number="27">Tikrai, kas toli nuo Tavęs, pražus, Tu sunaikini visus, kurie Tave palieka.</verse>
				<verse number="28">Man gera artėti prie Dievo. Viešpačiu Dievu aš pasitikiu, kad pasakočiau apie visus Tavo darbus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="74">
				<verse number="1">Dieve, kodėl atstūmei mus amžiams, kodėl Tavo rūstybė dega prieš Tavo ganyklos avis?</verse>
				<verse number="2">Atsimink savo susirinkimą, kurį senais laikais įsigijai, tautą, kurią išpirkai, kad ji būtų Tavo, Siono kalną, kuriame Tu gyvenai!</verse>
				<verse number="3">Įženk į nesibaigiančius griuvėsius. Priešas šventykloje nusiaubė viską.</verse>
				<verse number="4">Tavo priešai rėkavo Tavo susirinkimo viduryje, iškėlė čia savo ženklus.</verse>
				<verse number="5">Jie švaistėsi kirviais lyg miško tankynėje:</verse>
				<verse number="6">sudaužė kirviais ir kūjais visus medžio raižinius.</verse>
				<verse number="7">Jie padegė Tavo šventyklą, išniekino Tavo vardo buveinę.</verse>
				<verse number="8">Jie manė savo širdyse: ‘‘Sunaikinsime viską!’‘ Jie sudegino visas Dievo sueigos vietas krašte.</verse>
				<verse number="9">Mes nebeturime savo ženklų, nebėra daugiau jokio pranašo; nė vienas nežinome, ar ilgai taip bus.</verse>
				<verse number="10">Dieve, ar ilgai prispaudėjas tyčiosis? Ar priešas niekins Tavo vardą per amžius?</verse>
				<verse number="11">Kodėl atitrauki savo ranką ir dešinę paslepi antyje?</verse>
				<verse number="12">Tačiau Dievas yra mano Karalius nuo seno; Jis gelbsti žemės viduryje.</verse>
				<verse number="13">Tu jūrą savo galybe perskyrei, sutrupinai vandenyje slibinams galvas.</verse>
				<verse number="14">Tu sudaužei galvas leviatano, davei jį visą suėsti dykumos gyventojams.</verse>
				<verse number="15">Tau paliepus ištrykšta šaltiniai ir sraunūs upeliai, o vandeningos upės išdžiūsta.</verse>
				<verse number="16">Tavo yra diena ir naktis. Tu sukūrei šviesą ir saulę.</verse>
				<verse number="17">Tu nustatei žemės ribas, Tu padarei vasarą ir žiemą.</verse>
				<verse number="18">Atsimink, Viešpatie, kad priešas tyčiojasi ir kvailiai niekina Tavąjį vardą.</verse>
				<verse number="19">Neatiduok savo balandėlio gyvybės žvėrims ir nepamiršk amžinai vargšų susirinkimo.</verse>
				<verse number="20">Pažvelk į savo sandorą; juk visi žemės tamsūs kampai yra gausūs smurto!</verse>
				<verse number="21">Nepalik prispaustųjų gėdingai trauktis! Vargšai ir skurdžiai tegiria Tavąjį vardą!</verse>
				<verse number="22">Pakilk, Dieve, ir gink savo bylą! Prisimink, kaip kvailiai tyčiojasi iš Tavęs kasdien!</verse>
				<verse number="23">Nepamiršk savo priešų riksmo, prieš Tave nuolat sukylančiųjų triukšmo!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="75">
				<verse number="1">Dėkojame Tau, Dieve, dėkojame! Kurie šaukiasi Tavo vardo, pasakoja nuostabius Tavo darbus.</verse>
				<verse number="2">Kai ateis mano skirtas laikas, teisiu teisingai.</verse>
				<verse number="3">Nors žemė drebėtų ir visi gyventojai joje, Aš laikau jos stulpus.</verse>
				<verse number="4">Aš sakau kvailiams: ‘‘Nekvailiokite!’‘ ir nedorėliams: ‘‘Nesididžiuokite!</verse>
				<verse number="5">Nekelkite savo rago į aukštybes, nekalbėkite įžūliai prieš Dievą’‘.</verse>
				<verse number="6">Išaukštinimas neateina nei iš rytų, nei iš vakarų, nei iš pietų.</verse>
				<verse number="7">Dievas yra teisėjas: vieną Jis pažemina, o kitą išaukština.</verse>
				<verse number="8">Viešpats laiko rankoje taurę, pilną putojančio vyno su karčiom priemaišom. Iš jos turės gerti visi žemės piktadariai ir net mieles išsiurbti!</verse>
				<verse number="9">Bet aš skelbsiu per amžius, giedosiu gyrių Jokūbo Dievui!</verse>
				<verse number="10">Jis sunaikins nedorėlių puikybę ir aukštai iškels teisiųjų ragus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="76">
				<verse number="1">Garsus yra Judo žemėje Dievas, Jo vardas didis Izraelyje.</verse>
				<verse number="2">Saleme yra Jo palapinė, Jo buveinė Sione.</verse>
				<verse number="3">Jis sulaužė ten lanko strėles, skydus, kardus ir karo ginklus.</verse>
				<verse number="4">Šlovingesnis ir puikesnis Tu esi už grobio kalnus!</verse>
				<verse number="5">Stipruoliai buvo apiplėšti, užmigo mirties miegu, galiūnai rankas nuleido.</verse>
				<verse number="6">Jokūbo Dieve, kai Tu pagrūmojai, raiteliai ir žirgai sustingo.</verse>
				<verse number="7">Tavęs reikia bijoti, nes kas Tau gali pasipriešinti, kai imi rūstauti?</verse>
				<verse number="8">Iš dangaus Tu sprendimą paskelbei; nusigandusi žemė nutilo,</verse>
				<verse number="9">kai Dievas kėlėsi teisti ir išgelbėti žemės romiųjų.</verse>
				<verse number="10">Net žmonių rūstybė girs Tave, nuo Tavo rūstybės išlikusieji iškilmes ruoš Tavo garbei.</verse>
				<verse number="11">Darykite įžadus ir vykdykite juos Viešpačiui, savo Dievui! Visi šalia Jo esantieji neškite dovanų Tam, kurio reikia bijoti,</verse>
				<verse number="12">kuris nutildo kunigaikščių dvasią, kuris baisus žemės karaliams.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="77">
				<verse number="1">Mano balsas kilo į Viešpatį, kai aš Jo šaukiausi. Mano balsas kilo, ir Jis išklausė mane!</verse>
				<verse number="2">Savo nelaimės dieną ieškojau Viešpaties; per naktį ištiesta mano ranka nepavargo; mano siela nepriėmė paguodos.</verse>
				<verse number="3">Kai prisimenu Dievą­vaitoju, aš skundžiuosi ir alpsta mano dvasia.</verse>
				<verse number="4">Tu laikai atmerktas mano akis. Aš nerimauju ir negaliu kalbėti.</verse>
				<verse number="5">Apie praėjusias dienas mąstau, prisimenu senus laikus.</verse>
				<verse number="6">Naktį prisimenu giesmę ir mąstau savo širdyje, mano dvasia vis tyrinėja:</verse>
				<verse number="7">‘‘Nejaugi amžiams atstums Viešpats ir nebebus palankus?</verse>
				<verse number="8">Ar Jo gailestingumas aplenkė mane? Ar Jo pažadai, duoti kartų kartoms, neišsipildys?</verse>
				<verse number="9">Argi Dievas pamiršo būti maloningas ir užsirūstinęs atsisakė būti gailestingas?’‘</verse>
				<verse number="10">Aš sakiau: ‘‘Man skaudu, kad Aukščiausiojo dešinė pasikeitusi’‘.</verse>
				<verse number="11">Prisimenu Viešpaties darbus, Tavo senovėje darytus stebuklus;</verse>
				<verse number="12">apgalvoju visą Tavo darbą, kalbu apie Tavo veiksmus.</verse>
				<verse number="13">Dieve, šventas yra Tavo kelias! Kuris dievas yra toks didis, kaip mūsų Dievas?</verse>
				<verse number="14">Tu esi stebuklus darantis Dievas, apreiškiantis tautose savo galią.</verse>
				<verse number="15">Tu savo ranka išpirkai savo tautą, Jokūbo ir Juozapo vaikus.</verse>
				<verse number="16">Pamatę Tave vandenys, o Dieve, pamatę Tave vandenys sudrebėjo, gelmės sunerimo.</verse>
				<verse number="17">Iš debesų vanduo pasipylė, pasigirdo padangėse garsas, švilpė Tavosios strėlės.</verse>
				<verse number="18">Griaustinis danguje sudundėjo, žaibai apšvietė pasaulį, drebėjo ir virpėjo žemė.</verse>
				<verse number="19">Tavo kelias ėjo per jūrą, takas­ per plačius vandenis, kur praėjai­ neliko žymės.</verse>
				<verse number="20">Tu vedei savo tautą kaip avis Mozės ir Aarono ranka.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="78">
				<verse number="1">Klausykis mano tauta mano įstatymo. Išgirsk savo ausimis mano burnos žodžius!</verse>
				<verse number="2">Atversiu burną palyginimais, atskleisiu senovės laikų paslaptis.</verse>
				<verse number="3">Ką girdėjome ir sužinojome, ką mūsų tėvai pasakojo mums,</verse>
				<verse number="4">neslėpsime nuo jų vaikų, pasakosime būsimai kartai apie Viešpaties šlovę, Jo galybę ir stebuklus, kuriuos Jis padarė.</verse>
				<verse number="5">Jis davė liudijimą Jokūbe ir išleido įstatymą Izraelyje. Ką Jis įsakė mūsų tėvams, jie turi skelbti savo vaikams,</verse>
				<verse number="6">kad ir būsimoji karta­ateityje gimsiantieji vaikai­žinotų ir skelbtų savo vaikams,</verse>
				<verse number="7">kad jie pasitikėtų Dievu, nepamirštų Dievo darbų ir laikytųsi Jo įsakymų,</verse>
				<verse number="8">kad netaptų jie, kokie buvo jų tėvai, kietasprandė ir maištinga karta; karta, kurios širdis nebuvo tvirta nei dvasia ištikima Dievui.</verse>
				<verse number="9">Efraimai, ginkluoti lankais, pabėgo iš mūšio kautynių dieną.</verse>
				<verse number="10">Dievo sandoros jie nesilaikė ir įstatymų nepaisė.</verse>
				<verse number="11">Užmiršo Jo darbus bei padarytus stebuklus.</verse>
				<verse number="12">Jų tėvams matant, Jis darė nuostabių dalykų Egipto šalyje, Coano laukuose.</verse>
				<verse number="13">Jis perskyrė jūrą ir pervedė juos, vandenys stovėjo kaip siena.</verse>
				<verse number="14">Jis vedė juos dieną debesimi, o naktį­ugnies šviesa.</verse>
				<verse number="15">Jis perskėlė dykumos uolą ir pagirdė juos kaip iš gelmių.</verse>
				<verse number="16">Iš uolos veržėsi srovės ir vanduo lyg upės tekėjo.</verse>
				<verse number="17">Tačiau jie dar daugiau prieš Jį nusidėjo, maištavo prieš Aukščiausiąjį dykumoje.</verse>
				<verse number="18">Jie gundė Dievą savo širdyse, reikalaudami maisto, kurio užsigeidė.</verse>
				<verse number="19">Jie kalbėjo prieš Dievą ir sakė: ‘‘Argi gali Dievas paruošti mums stalą dykumoje?</verse>
				<verse number="20">Štai Jis smogė į uolą, iš jos ištekėjo vandenys ir pasipylė upeliai. Bet argi Jis gali duoti duonos ir mėsos savo tautai?’‘</verse>
				<verse number="21">Išgirdęs tai, Viešpats supyko, ugnis užsidegė prieš Jokūbą, rūstybė kilo prieš Izraelį,</verse>
				<verse number="22">nes jie netikėjo Dievu ir nepasitikėjo Jo išgelbėjimu.</verse>
				<verse number="23">Tačiau Jis debesims įsakė iš aukštybių, dangaus vartus atidarė.</verse>
				<verse number="24">Iš dangaus Jis pabėrė maną­maistą jiems valgyti.</verse>
				<verse number="25">Žmonės valgė angelų duoną; turėjo pakankamai maisto.</verse>
				<verse number="26">Jis padangėje sukėlė rytų ir pietų vėją savo galia</verse>
				<verse number="27">ir leido lyti ant jų mėsa kaip dulkėmis ir sparnuotais paukščiais kaip jūros smiltimis.</verse>
				<verse number="28">Jie krito į jų stovyklą ties palapinėmis.</verse>
				<verse number="29">Jie valgė, ir visi pasisotino: patenkino Dievas jų norus.</verse>
				<verse number="30">Bet jie dar nebuvo palikę savo geismų, dar valgis tebebuvo burnoje,</verse>
				<verse number="31">kai Dievo rūstybė užgriuvo juos. Jis išžudė jų riebiausius ir Izraelio rinktinius sunaikino.</verse>
				<verse number="32">Nepaisant viso to, jie ir toliau nuodėmiavo, netikėdami Dievo stebuklais.</verse>
				<verse number="33">Jie leido dienas tuštybėje, savo metus­baimėje.</verse>
				<verse number="34">Naikinami ieškojo jie Dievo, sugrįžę Viešpaties klausė.</verse>
				<verse number="35">Atsiminė, kad Dievas yra jų uola, aukščiausiasis Dievas jų atpirkėjas.</verse>
				<verse number="36">Bet jie apgaudinėjo Jį ir savo liežuviais melavo Jam,</verse>
				<verse number="37">jų širdis nebuvo teisi prieš Jį, jie nepasiliko ištikimi Jo sandorai.</verse>
				<verse number="38">Tačiau Jis, būdamas kupinas gailestingumo, atleido kaltes ir nesunaikino jų. Daugelį kartų Jis sulaikė savo rūstybę ir neišliejo pykčio.</verse>
				<verse number="39">Jis atsimindavo, kad jie tėra kūnas ir kvapas, kuris nueina ir nebegrįžta.</verse>
				<verse number="40">Kaip dažnai jie pykdė Jį dykumoje, liūdino tyruose!</verse>
				<verse number="41">Jie vis iš naujo gundė Dievą ir apribojo Izraelio Šventąjį.</verse>
				<verse number="42">Jie neprisimindavo Jo rankos ir tos dienos, kai Jis išvadavo juos iš priešo,</verse>
				<verse number="43">kai darė Egipte ženklus ir stebuklus Coano laukuose.</verse>
				<verse number="44">Jis pavertė krauju upelius ir upes, kad jie negalėtų gerti iš jų.</verse>
				<verse number="45">Jis siuntė muses, kurios kandžiojo juos, taip pat varles, kurios naikino juos.</verse>
				<verse number="46">Jis užleido ant jų laukų derliaus žiogus ir skėrius.</verse>
				<verse number="47">Jis išdaužė ledais vynuogynus ir šilkmedžius sunaikino šalčiu.</verse>
				<verse number="48">Jų gyvuliai nuo ledų žuvo ir galvijus naikino žaibai.</verse>
				<verse number="49">Jis siuntė jiems savo rūstybę, įtūžį, pyktį ir visus nelaimių nešėjus.</verse>
				<verse number="50">Jis padarė kelią savo rūstybei, nesaugojo jų nuo mirties, ant jų užleido marą.</verse>
				<verse number="51">Jis išžudė visus pirmagimius Egipte, pajėgumo pradžią Chamo palapinėse.</verse>
				<verse number="52">Jis išvedė savo tautą kaip avis, kaip kaimenę dykuma vedė.</verse>
				<verse number="53">Jis vedė juos saugiai, jie nieko nebijojo, jų priešus apdengė jūra.</verse>
				<verse number="54">Jis atvedė juos į šventąją žemę, prie kalno, kurį Jo dešinė buvo įsigijusi.</verse>
				<verse number="55">Jis išvarė tautas, išdalijo jų žemę paveldėti ir Izraelio gimines apgyvendino jų palapinėse.</verse>
				<verse number="56">Tačiau jie gundė Jį ir maištavo prieš Dievą, Aukščiausiojo įsakymų nesilaikė.</verse>
				<verse number="57">Nusisuko ir buvo neištikimi kaip jų tėvai, nukrypo į šalį kaip sugadintas lankas.</verse>
				<verse number="58">Aukštumomis jie kėlė Jo pyktį, drožtais atvaizdais sukėlė Jam pavydą.</verse>
				<verse number="59">Dievas, tai išgirdęs, supyko ir pasibjaurėjo Izraeliu.</verse>
				<verse number="60">Jis paliko palapinę Šilojuje, kurią tarp žmonių buvo pasistatęs.</verse>
				<verse number="61">Savo jėgą Jis atidavė į nelaisvę, savo šlovę­į priešo rankas.</verse>
				<verse number="62">Savo tautą pavedė kardui ir pyko ant savo paveldėjimo.</verse>
				<verse number="63">Jaunuolius ugnis prarijo, mergaitės liko netekėjusios.</verse>
				<verse number="64">Kunigai krito nuo kardo, o našlės negalėjo jų apraudoti.</verse>
				<verse number="65">Tada Viešpats pabudo tarsi žmogus iš miego, tarsi karžygys, šūkaudamas nuo vyno,</verse>
				<verse number="66">Jis privertė priešus bėgti, amžiną gėdą jiems padarė.</verse>
				<verse number="67">Jis atsisakė Juozapo palapinės ir Efraimo giminės neišsirinko.</verse>
				<verse number="68">Išsirinko Jis Judo giminę, Siono kalną pamėgo.</verse>
				<verse number="69">Čia Jis pastatė savo šventyklą, aukštą kaip dangų, tvirtą lyg žemę, amžiams sutvertą.</verse>
				<verse number="70">Savo tarną Dovydą Jis išsirinko, paėmęs jį nuo avių gardų.</verse>
				<verse number="71">Pašaukė jį nuo žindančių avių ganyti Jokūbą ir Izraelį, Jo paveldėjimą.</verse>
				<verse number="72">Jis ganė juos nuoširdžiai, rūpestinga ranka juos vedė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="79">
				<verse number="1">Dieve, pagonys įsiveržė į Tavo paveldėjimą, suteršė šventyklą, pavertė Jeruzalę griuvėsiais!</verse>
				<verse number="2">Jie atidavė Tavo tarnų lavonus lesti padangių paukščiams, žvėrims ėsti kūnus šventųjų.</verse>
				<verse number="3">Jie išliejo jų kraują kaip vandenį Jeruzalės apylinkėse, ir nebuvo, kas juos palaidotų.</verse>
				<verse number="4">Mes tapome panieka savo kaimynams, pasityčiojimu ir pajuoka tiems, kurie gyvena aplinkui mus.</verse>
				<verse number="5">Ar ilgai, Viešpatie? Ar amžinai rūstausi? Ar degs kaip ugnis Tavo pavydas?</verse>
				<verse number="6">Išliek savo rūstybę ant pagonių, kurie Tavęs nenori pažinti, ir ant karalysčių, kurios nesišaukia Tavojo vardo!</verse>
				<verse number="7">Juk jie suėdė Jokūbą ir jo gyvenvietes nusiaubė.</verse>
				<verse number="8">Neprisimink mūsų ankstesniųjų kalčių! Skubiai suteik mums savo gailestingumą, nes esame labai pažeminti.</verse>
				<verse number="9">Padėk mums, Dieve, mūsų gelbėtojau, dėl savo vardo šlovės! Išgelbėk mus ir atleisk mūsų nusikaltimus dėl savo vardo.</verse>
				<verse number="10">Kodėl turėtų sakyti pagonys: ‘‘Kur yra jų Dievas?’‘ Tesužino apie Tave pagonys mūsų akivaizdoje, kai bausi už pralietą Tavo tarnų kraują!</verse>
				<verse number="11">Tepasiekia Tave belaisvių dejavimas! Savo galinga ranka išlaisvink pasmerktuosius mirti.</verse>
				<verse number="12">Atmokėk, Viešpatie, mūsų kaimynams septyneriopai už piktžodžiavimą, kuriuo jie plūdo Tave!</verse>
				<verse number="13">O mes, Tavo tauta ir Tavo ganyklos avys, dėkosime Tau amžinai, kartų kartoms skelbsime Tavo šlovę!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="80">
				<verse number="1">Klausykis, Izraelio ganytojau, kuris vedi Juozapą kaip avis! Kuris gyveni tarp cherubų, suspindėk.</verse>
				<verse number="2">Pažadink savo jėgą ties Efraimu, Benjaminu ir Manasu, ateik ir išgelbėk mus!</verse>
				<verse number="3">Dieve, prikelk mus, apšviesk mus savo veidu, tai būsime išgelbėti.</verse>
				<verse number="4">Kareivijų Viešpatie, ar ilgai pyksi, kai Tavo tauta meldžiasi!</verse>
				<verse number="5">Tu valgydini ją verksmo duona ir ašaromis gausiai girdai.</verse>
				<verse number="6">Tu leidi mūsų kaimynams vaidytis dėl mūsų. Mūsų priešai tyčiojasi iš mūsų.</verse>
				<verse number="7">Kareivijų Dieve, prikelk mus, apšviesk mus savo veidu, tai būsime išgelbėti.</verse>
				<verse number="8">Tu atnešei vynmedį iš Egipto, išvarei pagonis ir jį čia įsodinai.</verse>
				<verse number="9">Tu paruošei jam dirvą, jis įleido šaknis ir išsiplėtė krašte.</verse>
				<verse number="10">Jo šešėlis dengė kalnuotąją šalį, jo šakos kaip Dievo kedrai.</verse>
				<verse number="11">Jis išleido šakas ligi jūros ir atžalas iki upės.</verse>
				<verse number="12">Kodėl jo aptvarus nugriovei, kad praeiviai skintų jo uogas?</verse>
				<verse number="13">Girių šernas niokoja jį, laukiniai žvėrys ganosi jame.</verse>
				<verse number="14">Kareivijų Dieve, sugrįžk! Pažvelk iš dangaus, pamokyk ir aplankyk šitą vynmedį,</verse>
				<verse number="15">kurį pasodino dešinė Tavo, atžalą, kurią Tu dėl savęs sustiprinai.</verse>
				<verse number="16">Tie, kurie sudegino jį ugnimi ir nukirto, Tavo veidui sudraudus, težūna!</verse>
				<verse number="17">Tegu Tavo ranka būna ant Tavo dešinėje sėdinčio vyro, žmogaus sūnaus, kurį pats užauginai.</verse>
				<verse number="18">Mes nebeatsitrauksime nuo Tavęs. Atgaivink mus, ir mes šauksimės Tavo vardo.</verse>
				<verse number="19">Kareivijų Viešpatie, atgaivink mus, apšviesk mus savo veidu, tai būsime išgelbėti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="81">
				<verse number="1">Garsiai šlovinkite Dievą, mūsų stiprybę, džiaugsmingą triukšmą kelkite Jokūbo Dievui!</verse>
				<verse number="2">Giedokite psalmę, muškite būgną, skambinkite psalteriu ir arfa!</verse>
				<verse number="3">Pūskite trimitą jauno mėnulio dieną, skirtu laiku mūsų šventėje!</verse>
				<verse number="4">Tai yra įsakymas Izraeliui, Jokūbo Dievo įstatymas.</verse>
				<verse number="5">Tokį nurodymą gavo Juozapas, kai Jis ėjo per Egipto žemę. Išgirdau nežinomą kalbą:</verse>
				<verse number="6">‘‘Aš pašalinau tavo naštą nuo pečių, tavo rankoms nebereikia nešioti pintinės.</verse>
				<verse number="7">Varge šaukeisi, ir Aš išgelbėjau tave, atsiliepiau iš griaudėjančio debesies, prie Meribos vandenų mėginau tave.</verse>
				<verse number="8">Klausyk, mano tauta, Aš noriu tave įspėti! O kad tu, Izraeli, paklausytum manęs!</verse>
				<verse number="9">Neturėk ir negarbink jokio kito dievo!</verse>
				<verse number="10">Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės. Plačiai išsižiok, kad pripildyčiau tavo burną.</verse>
				<verse number="11">Bet mano tauta neklausė mano balso, Izraelis man nepakluso.</verse>
				<verse number="12">Todėl atidaviau juos jų širdžių geismams, jie vaikščiojo pagal savo sumanymus.</verse>
				<verse number="13">O kad mano tauta klausytų manęs, kad Izraelis eitų mano keliais!</verse>
				<verse number="14">Tuojau pažeminčiau jų priešus ir prieš jų prispaudėjus pakelčiau ranką!</verse>
				<verse number="15">Kurie nekenčia Viešpaties, turėtų Jam lenktis, ir toks jų likimas būtų per amžius.</verse>
				<verse number="16">O juos geriausiais kviečiais valgydinčiau, uolų medumi maitinčiau’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="82">
				<verse number="1">Dievas pakyla dievų susirinkime, dievams teismą daro:</verse>
				<verse number="2">‘‘Ar dar ilgai teisite neteisingai ir pataikausite nedorėliams?</verse>
				<verse number="3">Ginkite vargšus ir našlaičius, beturčių ir paniekintųjų saugokite teises.</verse>
				<verse number="4">Vargšus ir beturčius iš nedorėlių rankų vaduokite!’‘</verse>
				<verse number="5">Jie neišmano ir nesupranta, jie vaikščioja tamsoje, todėl visi žemės pamatai svyruoja.</verse>
				<verse number="6">Aš tariau: ‘‘Jūs esate dievai ir Aukščiausiojo sūnūs.</verse>
				<verse number="7">Tačiau jūs mirsite kaip žmonės, krisite kaip bet kuris kunigaikštis’‘.</verse>
				<verse number="8">Pakilk, Dieve, teisk žemę, nes visos tautos Tau priklauso!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="83">
				<verse number="1">Dieve, netylėk! Dieve, nenurimk ir nebūk tylus!</verse>
				<verse number="2">Juk štai Tavo priešai triukšmauja, kelia galvas tie, kurie Tavęs nekenčia.</verse>
				<verse number="3">Prieš Tavo tautą jie rengia sąmokslą, tariasi prieš Tavo globotinius.</verse>
				<verse number="4">Jie sako: ‘‘Eikime, išnaikinkime juos, kad šios tautos nebebūtų ir Izraelio vardo niekas nebeminėtų’‘.</verse>
				<verse number="5">Jie tariasi vieningai, susijungia prieš Tave;</verse>
				<verse number="6">Edomo ir Moabo stovyklos, izmaelitai ir hagarai,</verse>
				<verse number="7">Gebalas, Amonas ir Amalekas, Filistija kartu su Tyro gyventojais.</verse>
				<verse number="8">Su jais kartu asirai eina, Loto palikuonims teikia paramą.</verse>
				<verse number="9">Padaryk jiems kaip Midjanui, kaip Siserai ir Jabinui prie Kišono upelio;</verse>
				<verse number="10">jie prie En Doro sunaikinti buvo, tapo mėšlu žemei patręšti.</verse>
				<verse number="11">Padaryk jų kunigaikščius kaip Orebą ir Zeebą, kaip Zebachą bei Calmuną­visus jų vadus,</verse>
				<verse number="12">kurie sakė: ‘‘Pasiglemžkime Dievo žemes!’‘</verse>
				<verse number="13">Dieve, padaryk juos lyg sūkurio blaškomus lapus, lyg šiaudus prieš vėją.</verse>
				<verse number="14">Kaip ugnis sudegina mišką, kaip liepsna nudegina kalnus,</verse>
				<verse number="15">taip gainiok juos audromis, gąsdink vėtromis.</verse>
				<verse number="16">Viešpatie, sugėdink jų veidus, kad jie ieškotų Tavo vardo!</verse>
				<verse number="17">Tegul visada juos gėda ir išgąstis lydi ir gėdoje jie tepražūna.</verse>
				<verse number="18">Težino jie, kad Tas, kurio vardas Viešpats, visoje žemėje yra aukščiausias!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="84">
				<verse number="1">Kokios mielos Tavo buveinės, kareivijų Viešpatie!</verse>
				<verse number="2">Alpsta mano siela ir ilgisi Viešpaties kiemų. Mano širdis ir kūnas šaukiasi gyvojo Dievo.</verse>
				<verse number="3">Net ir žvirblis randa namus, kregždė­lizdą perėti vaikams prie Tavo aukurų, kareivijų Viešpatie, mano Karaliau ir Dieve!</verse>
				<verse number="4">Palaiminti, kurie gyvena Tavo namuose: jie nuolat giria Tave!</verse>
				<verse number="5">Palaimintas žmogus, kuris randa stiprybę Tavyje, kuris yra keleivis savo širdy.</verse>
				<verse number="6">Keliaudami išdegusiu slėniu, jie šaltiniu jį paverčia, ankstyvasis lietus jį padengia palaiminimais.</verse>
				<verse number="7">Jie eina iš jėgos į jėgą, kol Dievą Sione išvysta.</verse>
				<verse number="8">Kareivijų Viešpatie, išgirsk mano maldą! Išgirsk, Jokūbo Dieve!</verse>
				<verse number="9">Pažvelk, Dieve, mūsų skyde! Pažiūrėk į veidą savo pateptojo!</verse>
				<verse number="10">Juk viena diena Tavo kiemuose yra vertesnė už tūkstantį kitur; geriau būti durininku Dievo namuose, negu gyventi nusidėjėlių palapinėse.</verse>
				<verse number="11">Saulė ir skydas yra Viešpats; malonę ir garbę teikia Viešpats, gerų dalykų neatsako tiems, kurie nekaltai elgiasi.</verse>
				<verse number="12">Kareivijų Viešpatie, palaimintas žmogus, kuris pasitiki Tavimi!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="85">
				<verse number="1">Viešpatie, Tu buvai palankus savo kraštui, išlaisvinai Jokūbą.</verse>
				<verse number="2">Tu atleidai savo tautos kaltę, uždengei jos nusidėjimą.</verse>
				<verse number="3">Tu sulaikei savo pyktį, nukreipei savo rūstybės įkarštį.</verse>
				<verse number="4">Atgaivink mus, Dieve, mūsų gelbėtojau, tepaliauja Tavo rūstybė!</verse>
				<verse number="5">Nejaugi amžinai pyksi ant mūsų, rūstausi per kartų kartas!</verse>
				<verse number="6">Argi vėl mūsų neatgaivinsi, kad džiaugtumėmės Tavimi?</verse>
				<verse number="7">Viešpatie, parodyk mums savo gailestingumą, suteik išgelbėjimą!</verse>
				<verse number="8">Klausysiuos, ką kalba Viešpats Dievas! Jis juk skelbia taiką savo tautai ir šventiesiems; tenesigręžia jie į kvailystę.</verse>
				<verse number="9">Tikrai, Jo išgelbėjimas arti tiems, kurie Jo bijo, Jo šlovė gyvena tarp mūsų.</verse>
				<verse number="10">Gailestingumas ir tiesa susitiko, teisumas ir taika pasibučiavo.</verse>
				<verse number="11">Tiesa žels iš žemės, ir teisumas žvelgs iš dangaus.</verse>
				<verse number="12">Gausiai gėrybių duos Viešpats, ir žemė bus derlinga.</verse>
				<verse number="13">Teisumas eis pirma Jo ir nukreips mus į Jo kelią.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="86">
				<verse number="1">Viešpatie, išgirsk, išklausyk mane, nes aš esu vargšas ir beturtis!</verse>
				<verse number="2">Saugok mano sielą, nes aš esu šventas! Gelbėk savo tarną, kuris pasitiki Tavimi! Tu esi mano Dievas.</verse>
				<verse number="3">Viešpatie, būk man gailestingas, nes Tavęs šaukiuos be paliovos!</verse>
				<verse number="4">Palinksmink savo tarno sielą, nes į Tave, Viešpatie, kreipiu savo sielą.</verse>
				<verse number="5">Juk Tu, Viešpatie, esi geras ir pasiruošęs atleisti, kupinas gailestingumo visiems, kurie šaukiasi Tavęs.</verse>
				<verse number="6">Viešpatie, išgirsk mano maldą ir klausyk mano maldavimo balso!</verse>
				<verse number="7">Nelaimėje šaukiuosi Tavęs­Tu išklausai mane!</verse>
				<verse number="8">Viešpatie, nėra Tau lygaus tarp dievų ir nėra darbų kaip Tavo.</verse>
				<verse number="9">Visos Tavo sutvertos tautos ateis, pagarbins Tave, Viešpatie, ir šlovins Tavo vardą.</verse>
				<verse number="10">Tu esi didis ir darai stebuklus, Tu vienas esi Dievas!</verse>
				<verse number="11">Viešpatie, pamokyk mane savo kelio, kad vaikščiočiau tiesoje! Įtvirtink mano širdį Tavo baimėje.</verse>
				<verse number="12">Viešpatie, mano Dieve, girsiu Tave nuoširdžiai, šlovinsiu Tavo vardą per amžius!</verse>
				<verse number="13">Tavo gailestingumas buvo man didelis, Tu išgelbėjai mano sielą iš giliausio pragaro.</verse>
				<verse number="14">Dieve, išdidieji sukilo prieš mane, smurtininkų gauja tykoja mano gyvybės; jie nestato Tavęs savo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="15">Tačiau Tu, Viešpatie, esi užjaučiantis ir maloningas Dievas, kantrus ir kupinas gailestingumo bei tiesos.</verse>
				<verse number="16">Pažvelk į mane ir pasigailėk manęs! Duok stiprybės savo tarnui ir išgelbėk savo tarnaitės sūnų!</verse>
				<verse number="17">Parodyk ženklą, kad mane globoji, kad matytų tie, kurie manęs nekenčia, ir susigėstų, nes Tu, Viešpatie, esi mano gelbėtojas ir guodėjas!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="87">
				<verse number="1">Jo pamatas ant šventųjų kalnų.</verse>
				<verse number="2">Viešpats myli Siono vartus labiau už visas Jokūbo buveines.</verse>
				<verse number="3">Šlovingi dalykai pasakojami apie tave, Dievo mieste!</verse>
				<verse number="4">Minėsiu Rahabą ir Babiloną tarp tų, kurie žino mane. Filistijos, Tyro ir Etiopijos gyventojai yra ten gimę.</verse>
				<verse number="5">Bet apie Sioną bus sakoma: ‘‘Šitas ir tas vyras jame yra gimę’‘. Aukščiausiasis įsteigė jį.</verse>
				<verse number="6">Viešpats užrašys tautų knygoje: ‘‘Šitas yra ten gimęs’‘.</verse>
				<verse number="7">Jie giedos: ‘‘Visos mano versmės yra tavyje!’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="88">
				<verse number="1">Viešpatie, mano išgelbėjimo Dieve, dieną ir naktį šaukiau Tavo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="2">Tepasiekia mano malda Tave! Išgirsk mano šauksmą!</verse>
				<verse number="3">Mano siela pilna skausmų ir mano gyvybė arti mirties.</verse>
				<verse number="4">Mane laiko tokiu, kuris nužengė į duobę, esu bejėgis žmogus.</verse>
				<verse number="5">Tarp mirusiųjų yra mano guolis, guliu kape kaip užmuštieji, kurių Tu nebeatsimeni, nes jie nuo Tavęs atskirti.</verse>
				<verse number="6">Tu įstūmei mane į giliausią duobę, į tamsą, į gelmes.</verse>
				<verse number="7">Mane slegia Tavo rūstybė, Tavo bangos ritasi per mane.</verse>
				<verse number="8">Tu atitolinai nuo manęs mano pažįstamus, jiems padarei mane bjaurų. Esu uždarytas ir negaliu išeiti.</verse>
				<verse number="9">Mano akys aptemo nuo vargo. Kasdien šaukiausi Tavęs, Viešpatie, tiesdamas į Tave rankas.</verse>
				<verse number="10">Ar parodysi stebuklus mirusiems? Ar mirusieji kelsis ir girs Tave?</verse>
				<verse number="11">Ar pasakojama apie Tavo malonę ir ištikimybę mirusiųjų karalystėje?</verse>
				<verse number="12">Ar žinomi Tavo stebuklai tamsoje ir Tavo teisumas užmiršimo šalyje?</verse>
				<verse number="13">Viešpatie, Tavęs aš šaukiuosi, mano malda kas rytą kyla į Tave.</verse>
				<verse number="14">Viešpatie, kodėl atstumi mane, slepi nuo manęs savo veidą?</verse>
				<verse number="15">Nuskurdęs ir pasiruošęs mirti esu nuo pat jaunystės, kenčiu Tavo siaubus, nežinau, ką daryti.</verse>
				<verse number="16">Tavo rūstybės įkarštis krinta ant manęs, naikina mane Tavo siaubai.</verse>
				<verse number="17">Jie visą laiką supa mane kaip vandenys ir skandina.</verse>
				<verse number="18">Tu atitolinai nuo manęs mielą bičiulį, mano pažįstami pamiršo mane.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="89">
				<verse number="1">Viešpatie, apie Tavo gailestingumą giedosiu amžinai; kartų kartoms skelbsiu Tavo ištikimybę.</verse>
				<verse number="2">Aš tariau: ‘‘Gailestingumas išliks per amžius. Tu įtvirtinsi savo ištikimybę danguose’‘.</verse>
				<verse number="3">‘‘Aš sudariau sandorą su išrinktuoju ir prisiekiau savo tarnui Dovydui:</verse>
				<verse number="4">‘Per amžius įtvirtinsiu tavo palikuonis, tavo sostą visoms kartoms pastatysiu’ ‘‘.</verse>
				<verse number="5">Viešpatie, dangūs giria Tavo stebuklus, Tavo ištikimybę­šventųjų susirinkimas.</verse>
				<verse number="6">Kas gi iš danguje esančių Viešpačiui prilygsta? Kas tarp Dievo sūnų panašus į Viešpatį?</verse>
				<verse number="7">Bauginantis yra Dievas šventųjų susirinkime, gerbtinas visų aplink Jį esančių.</verse>
				<verse number="8">Viešpatie, kareivijų Dieve, kas yra Tau lygus savo jėga? Viešpatie, kas yra toks ištikimas, kaip Tu?</verse>
				<verse number="9">Tu suvaldai jūros šėlimą, sukilusias bangas Tu sutramdai.</verse>
				<verse number="10">Tu sutriuškini Rahabą kaip nukautąjį, savo galinga ranka išgainioji savo priešus.</verse>
				<verse number="11">Tau priklauso dangūs ir žemė, pasaulis ir visa, kas jame; Tu sukūrei juos.</verse>
				<verse number="12">Tu sutvėrei šiaurę ir pietus; Taboras ir Hermonas džiaugiasi Tavimi.</verse>
				<verse number="13">Tu galingas: stipri Tavo ranka, aukštai pakelta Tavo dešinė!</verse>
				<verse number="14">Tavo sosto pamatas­teisumas ir teisingumas, gailestingumas ir tiesa eina Tavo priekyje.</verse>
				<verse number="15">Palaiminta tauta, kuri pažįsta džiaugsmingą garsą! Viešpatie, Tavo veido šviesoje jie vaikščios.</verse>
				<verse number="16">Tavo vardas juos linksmins, jie bus išaukštinti Tavo teisume.</verse>
				<verse number="17">Tu esi jų garbė ir galybė, Tavo palankumu išaukštintas mūsų ragas.</verse>
				<verse number="18">Viešpats yra mūsų apsauga, Izraelio Šventasis­mūsų karalius.</verse>
				<verse number="19">Regėjime Tu kalbėjai savo šventajam: ‘‘Aš suteikiau pagalbą karžygiui, išaukštinau tautos išrinktąjį.</verse>
				<verse number="20">Suradau Dovydą, savo tarną, ir šventu aliejumi jį patepiau.</verse>
				<verse number="21">Mano ranka visuomet jį palaikys, mano dešinė stiprins jį.</verse>
				<verse number="22">Priešas nenugalės jo ir piktadarys nepažemins.</verse>
				<verse number="23">Jo akivaizdoje parblokšiu priešus ir palaušiu tuos, kurie jo nekenčia.</verse>
				<verse number="24">Mano ištikimybė ir gailestingumas lydės jį, ir mano vardu aukštai iškils jo ragas.</verse>
				<verse number="25">Aš jo ranką padėsiu ant jūros ir ant upių jo dešinę.</verse>
				<verse number="26">Jis sakys man: ‘Tu esi mano tėvas, mano Dievas ir išgelbėjimo uola!’</verse>
				<verse number="27">Aš padarysiu jį savo pirmagimiu, jis bus aukščiau negu žemės karaliai.</verse>
				<verse number="28">Aš būsiu jam gailestingas per amžius, tvirta pasiliks sandora tarp mūsų.</verse>
				<verse number="29">Jo palikuonims leisiu gyventi per amžius, kol bus dangus, stovės jo sostas.</verse>
				<verse number="30">Jei jo vaikai paniekins mano įstatymą, jei nesielgs, kaip jiems įsakyta,</verse>
				<verse number="31">jei mano nuostatus laužys ir įsakymų mano nepaisys,</verse>
				<verse number="32">bausiu už jų nuodėmes lazda, plaksiu rykštėmis už jų kaltę.</verse>
				<verse number="33">Bet savo malonės iš jo neatimsiu ir ištikimybės jam neatsakysiu,</verse>
				<verse number="34">nesulaužysiu sandoros ir savo lūpų žodžio nekeisiu.</verse>
				<verse number="35">Kartą esu prisiekęs šventumu savo, Dovydui nemeluosiu.</verse>
				<verse number="36">Jo palikuonys gyvens per amžius, ir jo sostas stovės kaip saulė priešais mane,</verse>
				<verse number="37">bus įtvirtintas kaip mėnulis­ištikimas liudytojas danguje’‘.</verse>
				<verse number="38">Bet Tu atstūmei, atmetei ir pasibjaurėjai pateptuoju savo.</verse>
				<verse number="39">Išsižadėjai sandoros su savo tarnu, nusviedei žemėn jo karūną ir suteršei ją.</verse>
				<verse number="40">Tu sugriovei jo mūrus, pavertei griuvėsiais tvirtoves.</verse>
				<verse number="41">Jį plėšia visi praeiviai, jis tapo pajuoka kaimynams.</verse>
				<verse number="42">Tu leidai jo priešų galybei iškilti, jiems visiems suteikei džiaugsmą.</verse>
				<verse number="43">Nukreipei ašmenis jo kardo, neleidai laimėti mūšyje.</verse>
				<verse number="44">Tu atėmei jo šlovę ir nuvertei jo sostą.</verse>
				<verse number="45">Sutrumpinai jo jaunystės dienas, padengei jį gėda.</verse>
				<verse number="46">Ar ilgai, Viešpatie? Ar slėpsies amžinai? Ar degs kaip ugnis Tavo rūstybė?</verse>
				<verse number="47">Viešpatie, atsimink, koks trumpas yra mano gyvenimas! Kokius menkus Tu sukūrei visus žmones!</verse>
				<verse number="48">Koks žmogus gyvena ir nepatiria mirties? Kieno siela mirusiųjų buveinės išvengia?</verse>
				<verse number="49">Viešpatie, kur yra Tavo ankstesnė malonė, kurią Dovydui savo tiesoje pažadėjai?</verse>
				<verse number="50">Viešpatie, atsimink savo tarno gėdą; nešioju širdyje daugelio tautų panieką,</verse>
				<verse number="51">kuria, Viešpatie, Tavo priešai niekino Tavo pateptojo kelius.</verse>
				<verse number="52">Tebūna palaimintas Viešpats per amžius! Amen! Amen!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="90">
				<verse number="1">Viešpatie, Tu buvai mums prieglauda per kartų kartas!</verse>
				<verse number="2">Pirma, negu buvo sutverti kalnai, žemė ir pasaulis, Tu, Dieve, esi nuo amžių ir per amžius!</verse>
				<verse number="3">Tu grąžini žmones į dulkes ir sakai: ‘‘Sugrįžkite, žmonių vaikai!’‘</verse>
				<verse number="4">Juk tūkstantis metų Tavo akyse yra kaip vakarykštė diena, kuri praėjo, kaip sargybos laikas naktį.</verse>
				<verse number="5">Tu pašalini žmones kaip rytmečio sapną, kaip žaliuojančią žolę.</verse>
				<verse number="6">Rytą ji žydi, vakare nukertama ir sudžiūsta.</verse>
				<verse number="7">Tavo rūstybė sunaikina mus, Tavo pyktis mus gąsdina.</verse>
				<verse number="8">Tu laikai mūsų kaltes savo akivaizdoje, mūsų slaptas nuodėmes­savo veido šviesoje.</verse>
				<verse number="9">Mūsų dienos praeina Tau rūstaujant, mūsų metai kaip atodūsis.</verse>
				<verse number="10">Mūsų metų skaičius yra septyniasdešimt, o stipresniųjų­aštuoniasdešimt. Dauguma jų praeina varge ir kančiose. Jie greitai praeina, ir mes išnykstame.</verse>
				<verse number="11">Kas Tavo rūstybės jėgą supranta ir bijo Tavojo pykčio?</verse>
				<verse number="12">Pamokyk mus skaičiuoti mūsų dienas, kad įgytume išmintingą širdį!</verse>
				<verse number="13">Sugrįžk, Viešpatie! Ar ilgai? Būk gailestingas savo tarnams!</verse>
				<verse number="14">Gaivink mus nuo ryto savo gailestingumu, kad džiaugsmas ir linksmumas mus lydėtų visą amžių!</verse>
				<verse number="15">Suteik mums džiaugsmo už tas dienas, per kurias pažeminti buvome, už tuos metus, per kuriuos patyrėme pikta.</verse>
				<verse number="16">Tepamato Tavo tarnai Tavo darbus ir Tavo šlovę jų vaikai!</verse>
				<verse number="17">Viešpatie, Dieve, būk mums geras, įtvirtink mūsų darbus, daryk mūsų darbus sėkmingus!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="91">
				<verse number="1">Tas, kuris gyvena Aukščiausiojo globoje, Visagalio šešėlyje pasilieka,</verse>
				<verse number="2">sako Viešpačiui: ‘‘Tu mano priebėga ir mano tvirtovė, mano Dievas, kuriuo pasitikiu!’‘</verse>
				<verse number="3">Jis ištrauks tave iš medžiotojo kilpos, iš pražūtingo maro.</verse>
				<verse number="4">Jis pridengs tave savo plunksnomis, po Jo sparnais rasi sau prieglaudą. Didysis skydas ir šarvas yra Jo tiesa!</verse>
				<verse number="5">Tau nereikės bijoti nakties baisumų nė strėlių, švilpiančių dieną,</verse>
				<verse number="6">nebaugins tavęs patamsyje slankiojąs maras nė vidudienį siaučiantis sunaikinimas.</verse>
				<verse number="7">Tavo pašonėje kris tūkstantis ir dešimt tūkstančių­tavo dešinėje, bet tai nepriartės prie tavęs.</verse>
				<verse number="8">Tu savo akimis tai stebėsi ir matysi nedorėlių atlyginimą,</verse>
				<verse number="9">nes tu pasidarei Viešpatį savo priebėga, Aukščiausiąjį savo buveine.</verse>
				<verse number="10">Tau neatsitiks nieko pikto, ir jokia nelaimė nepriartės prie tavo palapinės.</verse>
				<verse number="11">Jis įsakys savo angelams saugoti tave visuose keliuose.</verse>
				<verse number="12">Ant rankų jie nešios tave, kad neužsigautum kojos į akmenį.</verse>
				<verse number="13">Tu mindžiosi liūtą ir gyvatę, sutrypsi jauniklį liūtą ir slibiną.</verse>
				<verse number="14">‘‘Kadangi jis pamilo mane, Aš išlaisvinsiu jį ir apginsiu, nes jis mano vardą pažįsta.</verse>
				<verse number="15">Jis šauksis manęs, ir Aš jam atsakysiu. Būsiu su juo varge, išlaisvinsiu jį ir pagerbsiu.</verse>
				<verse number="16">Ilgu gyvenimu pasotinsiu jį ir parodysiu jam savo išgelbėjimą’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="92">
				<verse number="1">Gera dėkoti Tau, Viešpatie, ir giedoti gyrių Tavo vardui, Aukščiausiasis,</verse>
				<verse number="2">skelbti rytmety Tavo malonę ir ištikimybę naktimis</verse>
				<verse number="3">dešimčiastygiu instrumentu, psalteriu ir arfa.</verse>
				<verse number="4">Viešpatie, Tu pralinksminai mane savo kūriniais, Tavo rankų darbais aš džiaugiuosi.</verse>
				<verse number="5">Viešpatie, kokie didingi yra Tavo darbai! Kokios gilios Tavo mintys!</verse>
				<verse number="6">Tik neišmanantis žmogus to nesupranta ir kvailys nesuvokia.</verse>
				<verse number="7">Nors ir žydi nedorėliai kaip gėlės, nors klesti piktadariai, jie bus amžinai sunaikinti.</verse>
				<verse number="8">Viešpatie, Tu esi Aukščiausiasis per amžius!</verse>
				<verse number="9">Viešpatie, štai žus Tavo priešai, bus išblaškyti visi piktadariai!</verse>
				<verse number="10">Bet man Tu davei jėgų kaip stumbrui, patepei mane šviežiu aliejumi.</verse>
				<verse number="11">Mano akys matys mano priešus, ausys išgirs apie tuos, kurie prieš mane pakilo.</verse>
				<verse number="12">Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras.</verse>
				<verse number="13">Viešpaties namuose pasodinti, jie žydės Dievo kiemuose,</verse>
				<verse number="14">neš vaisių senatvėje, bus sultingi ir žali,</verse>
				<verse number="15">kad skelbtų Viešpaties teisumą. Jis yra mano uola ir Jame nėra neteisybės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="93">
				<verse number="1">Viešpats karaliauja. Jis apsivilkęs didybe, Viešpats susijuosęs stiprybe, taip tvirtai pastatė pasaulį, kad jo niekas nepajudins.</verse>
				<verse number="2">Tvirtai stovi Tavo sostas nuo senovės; nuo amžių Tu esi!</verse>
				<verse number="3">Viešpatie, vandenys patvino, pakilo jų ūžimas, pakilo vandenų bangos!</verse>
				<verse number="4">Galingesnis už gausių vandenų šniokštimą, už galingas jūrų bangas yra Viešpats aukštybėse!</verse>
				<verse number="5">Tavo liudijimai labai patikimi. Tavo namus puošia šventumas, Viešpatie, per amžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="94">
				<verse number="1">Viešpatie Dieve, kuris atkeršiji, Dieve, kuris atkeršiji, pasirodyk!</verse>
				<verse number="2">Kelkis, pasaulio Teisėjau, atlygink išdidiesiems, ką jie nusipelnė!</verse>
				<verse number="3">Viešpatie, ar ilgai dar nedorėliai džiūgaus?</verse>
				<verse number="4">Ar ilgai kalbės įžūliai ir didžiuosis visi piktadariai?</verse>
				<verse number="5">Viešpatie, jie trypia Tavo tautą, spaudžia Tavo paveldą.</verse>
				<verse number="6">Jie užmuša našlę ir ateivį, žudo našlaičius.</verse>
				<verse number="7">Jie sako: ‘‘Viešpats nemato, Jokūbo Dievas nepastebi’‘.</verse>
				<verse number="8">Susipraskite, tautos neišmanėliai! Jūs kvailiai, kada išminties įgysite?</verse>
				<verse number="9">Nejaugi Tas, kuris padarė ausį, negirdėtų, ir Tas, kuris sukūrė akį, nematytų?</verse>
				<verse number="10">Argi Tas, kuris auklėja tautas ir moko žmones išminties, nesudraustų?</verse>
				<verse number="11">Viešpats žino žmonių mintis, kad jos yra tuščios.</verse>
				<verse number="12">Palaimintas žmogus, Viešpatie, kurį Tu auklėji ir savo įstatymo mokai;</verse>
				<verse number="13">ramybę jam teiki nelaimių dienomis, kol nedorėliui kasama duobė.</verse>
				<verse number="14">Juk Viešpats neatmes savo tautos ir neapleis savo paveldėjimo.</verse>
				<verse number="15">Teisingumas sugrįš teisiajam ir juo paseks visi tiesiaširdžiai.</verse>
				<verse number="16">Kas gins mane nuo piktadarių? Kas užstos mane prieš skriaudėjus?</verse>
				<verse number="17">Jei Viešpats man nebūtų padėjęs, būčiau atsidūręs tylos karalystėje.</verse>
				<verse number="18">Kai pasakiau: ‘‘Slysta mano koja’‘, Tavo gailestingumas, Viešpatie, palaikė mane.</verse>
				<verse number="19">Kai mano širdis prisikaupė rūpesčių, Tavo paguoda sielai džiaugsmą grąžino.</verse>
				<verse number="20">Argi Tu nedorėlių sostui pritarsi, kai iškraipydami įstatymą jie spaudžia žmones?</verse>
				<verse number="21">Teisiojo sielą jie puola, nekaltą kraują pasmerkia.</verse>
				<verse number="22">Bet Viešpats yra mano apsauga ir mano Dievas­priebėgos uola.</verse>
				<verse number="23">Jis atlygins jiems už jų nedorybes, jų pačių neteisybėse sunaikins juos. Viešpats, mūsų Dievas, sunaikins juos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="95">
				<verse number="1">Ateikite, giedokime Viešpačiui! Džiaugsmingą triukšmą kelkime savo išgelbėjimo uolai!</verse>
				<verse number="2">Ateikime į Jo akivaizdą su padėka, džiaugsmingai giedokime Jam psalmes!</verse>
				<verse number="3">Viešpats yra didis Dievas ir didis Karalius, didesnis už visus dievus.</verse>
				<verse number="4">Jo rankoje yra žemės gelmės ir Jam priklauso kalnų viršūnės.</verse>
				<verse number="5">Jo yra jūra, nes Jis ją sutvėrė, ir sausuma Jo rankų darbas.</verse>
				<verse number="6">Ateikite, pulkime žemėn prieš Dievą ir pagarbinkime, atsiklaupkime prieš Viešpatį, kuris sutvėrė mus!</verse>
				<verse number="7">Jis yra mūsų Dievas, o mes­Jo ganoma tauta ir Jo rankų globojamos avys! Šiandien, jeigu išgirsite Jo balsą,­</verse>
				<verse number="8">‘‘neužkietinkite savo širdžių kaip Meriboje, kaip gundymo dieną dykumoje,</verse>
				<verse number="9">kur jūsų tėvai mane gundė ir mėgino, nors mano darbus buvo matę!</verse>
				<verse number="10">Keturiasdešimt metų mane liūdino ta karta, ir Aš pasakiau: ‘Ši tauta klysta savo širdyje ir nepažįsta mano kelių’.</verse>
				<verse number="11">Užsirūstinęs jiems prisiekiau: ‘Jie neįeis į mano poilsį!’ ‘‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="96">
				<verse number="1">Giedokite Viešpačiui naują giesmę, giedokite Viešpačiui visos šalys.</verse>
				<verse number="2">Giedokite Viešpačiui, šlovinkite Jo vardą. Kiekvieną dieną skelbkite Jo išgelbėjimą.</verse>
				<verse number="3">Apsakykite Jo garbę tarp pagonių ir Jo stebuklus visoms tautoms.</verse>
				<verse number="4">Didis yra Viešpats ir didžiai girtinas, bijotinas labiausiai iš visų dievų.</verse>
				<verse number="5">Visi tautų dievai yra stabai, bet Viešpats sukūrė dangus.</verse>
				<verse number="6">Didybė ir garbė yra priešais Jį, galybė ir grožis Jo šventykloje.</verse>
				<verse number="7">Pripažinkite Viešpačiui, tautų giminės, pripažinkite Viešpačiui šlovę ir galybę!</verse>
				<verse number="8">Atiduokite Viešpačiui šlovę, priderančią Jo vardui, atneškite auką, įeikite į Jo kiemus.</verse>
				<verse number="9">Garbinkite Viešpatį šventumo grožyje, bijokite Jo visos šalys.</verse>
				<verse number="10">Skelbkite pagonims: ‘‘Viešpats karaliauja!’‘ Jis sukūrė tvirtą pasaulį, Jis teis tautas teisingai.</verse>
				<verse number="11">Tesilinksmina žemė ir tedžiūgauja dangūs! Tešniokščia jūra ir kas joje yra!</verse>
				<verse number="12">Linksmai tedžiūgauja laukai ir visa, kas juose auga! Visi miško medžiai tada džiaugsis</verse>
				<verse number="13">Viešpaties akivaizdoje, kai Jis ateis teisti žemę. Jis teis pasaulį teisingai ir tautas savo tiesoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="97">
				<verse number="1">Viešpats karaliauja! Tedžiūgauja žemė! Tesilinksmina salos!</verse>
				<verse number="2">Debesys ir tamsa Jį supa; teisumas ir teisingumas yra Jo sosto pagrindas.</verse>
				<verse number="3">Jo priekyje liepsnoja ugnis ir sudegina aplinkui Jo priešus.</verse>
				<verse number="4">Žaibai nušviečia pasaulį. Tai matydama, žemė drebėjo.</verse>
				<verse number="5">Kalnai sutirpo kaip vaškas prieš Viešpatį­visos žemės Valdovą.</verse>
				<verse number="6">Dangūs skelbia Jo teisumą ir visos tautos mato Jo šlovę.</verse>
				<verse number="7">Bus sugėdinti tie, kurie tarnauja drožiniams, kurie stabais savo giriasi. Garbinkite Jį visi dievai!</verse>
				<verse number="8">Tai girdi Sionas ir džiaugiasi. Viešpatie, dėl Tavo sprendimų džiūgauja Judo dukterys.</verse>
				<verse number="9">Viešpatie, Tu esi aukštai virš visos žemės, išaukštintas virš visų dievų!</verse>
				<verse number="10">Jūs, kurie mylite Viešpatį, nekęskite pikto; Jis saugo savo šventųjų gyvybes, iš nedorėlių priespaudos išlaisvina juos.</verse>
				<verse number="11">Šviesa sušvinta teisiajam, tiesiaširdžiui­džiaugsmas.</verse>
				<verse number="12">Linksminkitės, teisieji, Viešpatyje, dėkokite, prisiminę Jo šventumą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="98">
				<verse number="1">Naują giesmę giedokite Viešpačiui, nes nuostabius darbus Jis daro! Jo dešinė ir Jo šventoji ranka Jam pergalę teikia.</verse>
				<verse number="2">Viešpats apreiškė savo išgelbėjimą, tautų akivaizdoje parodė savo teisumą.</verse>
				<verse number="3">Jis atsiminė savo gailestingumą ir tiesą, žadėtą Izraelio namams. Visi žemės pakraščiai pamatė Dievo išgelbėjimą.</verse>
				<verse number="4">Džiaugsmingą triukšmą kelkite Viešpačiui visos šalys! Linksminkitės ir giedokite gyrių.</verse>
				<verse number="5">Giedokite Viešpačiui, pritardami arfomis, giedokite psalmes, pritardami arfomis.</verse>
				<verse number="6">Trimitų ir rago garsais kelkite džiaugsmingą triukšmą prieš Karalių, Viešpatį!</verse>
				<verse number="7">Tesidžiaugia jūra ir kas joje yra, žemė ir jos gyventojai!</verse>
				<verse number="8">Upės teploja rankomis, kalnai tesidžiaugia kartu</verse>
				<verse number="9">Viešpaties akivaizdoje, nes Jis ateis teisti žemę! Jis teis pasaulį teisingai ir tautas nešališkai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="99">
				<verse number="1">Viešpats karaliauja, tegu dreba tautos. Jis sėdi tarp cherubų, tedreba žemė.</verse>
				<verse number="2">Viešpats yra didis Sione. Jis yra aukščiau nei visos tautos.</verse>
				<verse number="3">Tegiria jie Tavo vardą, didį ir baisų; Jis yra šventas.</verse>
				<verse number="4">Karaliaus galybė myli tiesą. Tu įtvirtini teisingumą, teisumą ir teisybę Jokūbe įvykdai.</verse>
				<verse number="5">Aukštinkite Viešpatį, mūsų Dievą, garbinkite priešais Jo sostą; Jis yra šventas.</verse>
				<verse number="6">Mozė ir Aaronas tarp Jo kunigų ir Samuelis tarp tų, kurie šaukiasi Jo vardo. Jie šaukėsi Viešpaties, ir Jis atsakė jiems.</verse>
				<verse number="7">Iš debesies stulpo kalbėjo Jis; jie laikėsi Jo nuostatų ir potvarkių, kuriuos Jis jiems davė.</verse>
				<verse number="8">O Viešpatie, mūsų Dieve, Tu atsakei jiems! Atlaidus Dievas buvai jiems, nors ir atlygindavai už jų nusikaltimus.</verse>
				<verse number="9">Aukštinkite Viešpatį, mūsų Dievą, garbinkite prie Jo švento kalno, nes Viešpats, mūsų Dievas, yra šventas!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="100">
				<verse number="1">Kelkite džiaugsmingą triukšmą Viešpačiui, visos šalys!</verse>
				<verse number="2">Tarnaukite Viešpačiui su džiaugsmu, Jo akivaizdon ateikite giedodami.</verse>
				<verse number="3">Žinokite, kad Viešpats yra Dievas. Jis mus sukūrė, o ne mes patys; mes esame Jo tauta ir Jo ganyklos avys.</verse>
				<verse number="4">Įeikite pro vartus su dėkojimu, į Jo kiemus su gyriumi. Būkite dėkingi Jam, laiminkite Jo vardą!</verse>
				<verse number="5">Geras yra Viešpats; Jo gailestingumas amžinas ir Jo tiesa pasilieka kartų kartoms.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="101">
				<verse number="1">Apie gailestingumą ir teisingumą giedosiu, skambinsiu Tau, Viešpatie.</verse>
				<verse number="2">Laikysiuos teisingo kelio. Kada Tu pas mane ateisi? Vaikščiosiu su tobula širdimi savo namuose.</verse>
				<verse number="3">Į tai, kas nedora, aš nežiūrėsiu. Aš nekenčiu neištikimųjų darbų; nieko bendro su jais neturėsiu.</verse>
				<verse number="4">Vengsiu iš tolo širdies nelabumo, pikto nenoriu pažinti.</verse>
				<verse number="5">Kas slaptai savo artimą šmeižia, tą nutildysiu. Kas žiūri iš aukšto ir turi išdidžią širdį, to neapkęsiu.</verse>
				<verse number="6">Mano akys žvelgia į krašto ištikimuosius, kad jie gyventų su manimi. Kas vaikščioja tobulu keliu, tas tarnaus man.</verse>
				<verse number="7">Klastingieji negyvens mano namuose. Melagiai nepasiliks mano akivaizdoje.</verse>
				<verse number="8">Anksti išnaikinsiu krašto nedorėlius, kad pašalinčiau piktadarius iš Viešpaties miesto.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="102">
				<verse number="1">Viešpatie, išgirsk mano maldą, ir mano šauksmas tepasiekia Tave.</verse>
				<verse number="2">Neslėpk savo veido nuo manęs tą dieną, kai esu varge. Palenk į mane savo ausį, kai šaukiuosi, skubėk man atsakyti.</verse>
				<verse number="3">Mano dienos pranyksta kaip dūmai, mano kaulai kaip židinys dega.</verse>
				<verse number="4">Kaip pakirsta žolė mano širdis džiūsta; aš pamirštu valgyti.</verse>
				<verse number="5">Nuo skaudžių aimanų oda prilipo prie mano kaulų.</verse>
				<verse number="6">Esu panašus į dykumų pelikaną, į pelėdą griuvėsiuose.</verse>
				<verse number="7">Nemiegu ir esu vienišas kaip paukštis ant stogo.</verse>
				<verse number="8">Priešai mane užgaulioja, ir mano vardas jiems tapo keiksmažodžiu.</verse>
				<verse number="9">Pelenus valgau kaip duoną ir su ašaromis maišau savo gėrimą</verse>
				<verse number="10">dėl Tavo rūstybės ir pykčio, nes Tu mane pakėlei ir nubloškei žemėn.</verse>
				<verse number="11">Mano dienos yra tartum ištįsęs šešėlis, ir aš lyg žolė džiūstu.</verse>
				<verse number="12">Bet Tu, Viešpatie, pasiliksi per amžius; Tave minės visos kartos.</verse>
				<verse number="13">Tu pakilsi ir pasigailėsi Siono, nes atėjo metas jam suteikti malonę.</verse>
				<verse number="14">Tavo tarnams jo akmenys meilūs, jiems gaila jo dulkių.</verse>
				<verse number="15">Tavo vardo, Viešpatie, bijos pagonys ir Tavo šlovės­pasaulio karaliai.</verse>
				<verse number="16">Kai Viešpats atstatys Sioną, Jis pasirodys savo šlovėje;</verse>
				<verse number="17">apleistųjų maldas Jis išklausys, jų prašymų nepaniekins.</verse>
				<verse number="18">Tai tebūna užrašyta ateisiančiai kartai, kad tauta, kuri bus sukurta, girtų Viešpatį.</verse>
				<verse number="19">Iš savo šventos aukštybės Viešpats pažvelgė žemyn, iš dangaus pažiūrėjo į žemę,</verse>
				<verse number="20">kad išgirstų belaisvių dejones, išlaisvintų mirčiai skirtuosius,</verse>
				<verse number="21">kad Sione būtų skelbiamas Viešpaties vardas ir girtų Jį Jeruzalėje,</verse>
				<verse number="22">kai susiburs karalystės ir tautos tarnauti Viešpačiui.</verse>
				<verse number="23">Jis susilpnino mane kelionėje, sutrumpino mano gyvenimo dienas.</verse>
				<verse number="24">Aš sakiau: ‘‘Mano Dieve, neatimk manęs įpusėjus mano amžiui, Tavo metai tęsiasi per visas kartas.</verse>
				<verse number="25">Kadaise Tu sukūrei žemę ir dangūs yra Tavo rankų darbas.</verse>
				<verse number="26">Jie pražus, bet Tu pasiliksi. Jie visi susidėvės kaip drabužis, kaip rūbą juos pakeisi, ir jie bus pakeisti.</verse>
				<verse number="27">Bet Tu esi tas pats ir Tavo metai nesibaigs.</verse>
				<verse number="28">Tavo tarnų vaikai gyvens ir jų palikuonys įsitvirtins Tavo akivaizdoje’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="103">
				<verse number="1">Laimink, mano siela, Viešpatį, ir visa, kas yra manyje, Jo šventą vardą.</verse>
				<verse number="2">Laimink, mano siela, Viešpatį ir neužmiršk visų Jo geradarysčių.</verse>
				<verse number="3">Jis atleidžia visas tavo kaltes ir gydo visas tavo ligas.</verse>
				<verse number="4">Jis išperka tavo gyvybę iš pražūties ir savo malone bei gailestingumu tave vainikuoja.</verse>
				<verse number="5">Jis pasotina geru tavo burną, ir atsinaujina tavo jaunystė kaip erelio.</verse>
				<verse number="6">Viešpats vykdo teisybę ir teismą prispaustiesiems.</verse>
				<verse number="7">Jis savo kelius apreiškė Mozei, ir Izraelio vaikai matė Jo darbus.</verse>
				<verse number="8">Gailestingas ir maloningas yra Viešpats, lėtas pykti ir turtingas gailestingumo.</verse>
				<verse number="9">Ne visados Jis barasi ir ne amžinai rūstauja.</verse>
				<verse number="10">Jis nepasielgė su mumis pagal mūsų kaltes ir neatlygino mums pagal mūsų nuodėmes.</verse>
				<verse number="11">Kaip dangus yra aukštai virš žemės, taip didis yra Jo gailestingumas tiems, kurie Jo bijo.</verse>
				<verse number="12">Kaip toli nuo rytų yra vakarai, taip Jis atitolino nuo mūsų nuodėmes.</verse>
				<verse number="13">Kaip tėvas pasigaili vaikų, taip Viešpats gailisi tų, kurie Jo bijo.</verse>
				<verse number="14">Jis mūsų prigimtį žino, atsimena, kad esame dulkės.</verse>
				<verse number="15">Žmogaus dienos yra kaip žolė, kaip lauko gėlė jis pražysta.</verse>
				<verse number="16">Vos tik papūtė vėjas, jo nebėra, jo vieta jo nebepažįsta.</verse>
				<verse number="17">Bet Viešpaties gailestingumas per amžius tiems, kurie Jo bijo, ir Jo teisumas lieka vaikų vaikams tų,</verse>
				<verse number="18">kurie Jo sandoros laikosi, atsimena Jo įsakymus ir vykdo juos.</verse>
				<verse number="19">Viešpats danguje pastatė savo sostą, Jo karališka valdžia valdo viską.</verse>
				<verse number="20">Laiminkite Viešpatį jūs, angelai, galingi jėga, kurie vykdote Jo žodį, Jo balsą išgirdę.</verse>
				<verse number="21">Laimink Viešpatį, Jo kareivija, Jo tarnai, kurie vykdote Jo valią.</verse>
				<verse number="22">Laiminkite Viešpatį, visi kūriniai visoje Jo viešpatystėje. Laimink, mano siela, Viešpatį!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="104">
				<verse number="1">Laimink, mano siela, Viešpatį! Viešpatie, mano Dieve, Tu esi labai didingas! Didybe ir garbe esi apsirengęs.</verse>
				<verse number="2">Tave supa šviesa kaip apsiaustas; ištiesei dangus kaip skraistę.</verse>
				<verse number="3">Virš vandenų surentei sau kambarius, debesis padarei savo vežimu, važiuoji ant vėjo sparnų.</verse>
				<verse number="4">Tu darai savo pasiuntinius kaip vėjus, savo tarnus kaip liepsnojančią ugnį.</verse>
				<verse number="5">Tu padėjai žemės pamatus, ir niekas jos nepajudins per amžius.</verse>
				<verse number="6">Vandenynais kaip drabužiu apdengei ją, kalnų viršūnes vandenys dengė.</verse>
				<verse number="7">Tau grūmojant, jie pabėgo, nuo Tavo griaustinio balso jie pasišalino.</verse>
				<verse number="8">Jie kyla į kalnus, leidžiasi į slėnius, į vietas, kurias jiems paskyrei.</verse>
				<verse number="9">Nustatei jiems ribą, kad neperžengtų jos ir nebeužlietų žemės.</verse>
				<verse number="10">Tu pasiuntei šaltinius į slėnius, tarp kalnų jie teka.</verse>
				<verse number="11">Iš jų miško žvėrys geria ir laukiniai asilai troškulį savo malšina.</verse>
				<verse number="12">Jų pakrantėse padangių paukščiai gyvena, medžių šakose jie čiulba.</verse>
				<verse number="13">Iš savo kambarių kalnus Tu laistai, Tavo rankų darbas gaivina žemę.</verse>
				<verse number="14">Tu išaugini žolę galvijams ir augalus, kad tarnautų žmogui, kad iš žemės jis maistą sau gautų</verse>
				<verse number="15">ir vyną, kuris linksmina žmogaus širdį. Veidai spindi nuo aliejaus, o duona stiprina žmonių širdis.</verse>
				<verse number="16">Viešpaties medžiai pasisotina, Libano kedrai, Jo pasodinti.</verse>
				<verse number="17">Paukščiai ten krauna lizdus, gandras kipariso viršūnėje sau namus pasidarė.</verse>
				<verse number="18">Aukšti kalnai­laukinėms ožkoms, uolos­triušiams prieglaudą teikia.</verse>
				<verse number="19">Jis sukūrė mėnulį laikui žymėti, saulė žino, kada nusileisti.</verse>
				<verse number="20">Tu siunti tamsą, ir ateina naktis, miško žvėrys sujunda.</verse>
				<verse number="21">Ima riaumoti jauni liūtai, grobio ieškodami, ir prašo Dievą sau maisto.</verse>
				<verse number="22">Kai pateka saulė, jie pasitraukia miegoti į savo lindynes.</verse>
				<verse number="23">Žmogus išeina į darbą ir darbuojasi ligi vakaro.</verse>
				<verse number="24">Viešpatie, kokia daugybė Tavo darbų! Juos išmintingai padarei, žemę pripildei savo turtų.</verse>
				<verse number="25">Štai didelė ir plati jūra. Ten knibžda be skaičiaus įvairaus dydžio gyvūnų.</verse>
				<verse number="26">Ten plaukioja laivai, Tavo sukurtas leviatanas vandeny žaidžia.</verse>
				<verse number="27">Jie visi iš Tavęs laukia, kad duotum jiems maisto reikiamu metu.</verse>
				<verse number="28">Tu duodi jiems, jie rankioja. Tu ištiesi savo ranką, jie pasisotina gausiai.</verse>
				<verse number="29">Tau paslėpus nuo jų veidą, jie išsigąsta. Tu atimi iš jų kvapą, ir jie miršta, dulkėmis virsta.</verse>
				<verse number="30">Atsiunti Tu savo dvasią, sukuri juos ir atnaujini žemės veidą.</verse>
				<verse number="31">Viešpaties šlovė pasiliks per amžius, džiaugsis Viešpats savo darbais.</verse>
				<verse number="32">Jis pažvelgia į žemę, ji sudreba; paliečia kalnus, ir jie rūksta.</verse>
				<verse number="33">Viešpačiui giedosiu, kol gyvensiu, giedosiu gyrių Dievui, kol gyvas būsiu.</verse>
				<verse number="34">Mano apmąstymai Jam patiks; aš džiaugsiuosi Viešpatyje.</verse>
				<verse number="35">Te nusidėjėliai dingsta iš žemės, tenebūna daugiau nedorėlių. Laimink, mano siela, Viešpatį! Girkite Viešpatį!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="105">
				<verse number="1">Dėkokite Viešpačiui, šaukitės Jo vardo, skelbkite tautose Jo darbus.</verse>
				<verse number="2">Giedokite Jam, giedokite Jam psalmes. Garsinkite visus Jo stebuklus.</verse>
				<verse number="3">Didžiuokitės Jo šventu vardu. Tegu džiaugiasi širdis tų, kurie ieško Viešpaties.</verse>
				<verse number="4">Ieškokite Viešpaties ir Jo jėgos. Nuolatos ieškokite Jo veido.</verse>
				<verse number="5">Atsiminkite Jo nuostabius darbus, kuriuos Jis yra padaręs, Jo stebuklus ir Jo lūpų ištartus sprendimus.</verse>
				<verse number="6">Jūs, Jo tarno Abraomo palikuonys, Jokūbo vaikai, Jo išrinktieji.</verse>
				<verse number="7">Jis yra Viešpats, mūsų Dievas; visoje žemėje galioja Jo sprendimai.</verse>
				<verse number="8">Jis per amžius atsimena savo sandorą, žodį, kurį Jis įsakė tūkstančiui kartų,</verse>
				<verse number="9">sandorą, kurią Jis padarė su Abraomu, ir priesaiką, duotą Izaokui.</verse>
				<verse number="10">Jis patvirtino ją Jokūbui įstatymu, Izraeliui­amžina sandora,</verse>
				<verse number="11">sakydamas: ‘‘Tau duosiu Kanaano šalį, tavo paveldėjimo dalį’‘,</verse>
				<verse number="12">kai jie buvo negausūs skaičiumi, tik ateiviai joje.</verse>
				<verse number="13">Jie keliavo iš tautos į tautą, iš vienos karalystės į kitą.</verse>
				<verse number="14">Jis niekam neleido jų skriausti, sudrausdavo dėl jų karalius:</verse>
				<verse number="15">‘‘Nelieskite mano pateptųjų ir mano pranašams nedarykite pikto’‘.</verse>
				<verse number="16">Jis žemei badą pašaukė, duonos ramstį sunaikino.</verse>
				<verse number="17">Jis pasiuntė pirma jų vyrą, Juozapą, vergijon parduotą.</verse>
				<verse number="18">Jie supančiojo jo kojas, sukaustė jį geležimi,</verse>
				<verse number="19">kol įvyko Jo žodis; Viešpaties žodis išmėgino jį.</verse>
				<verse number="20">Karalius paleisti jį liepė, tautos valdovas išlaisvino jį.</verse>
				<verse number="21">Savo namų viešpačiu jį paskyrė ir viso savo turto valdovu,</verse>
				<verse number="22">kad vadovautų šalies kunigaikščiams, išminties mokytų vyresniuosius.</verse>
				<verse number="23">Tuomet Izraelis Egiptan atvyko ir Jokūbas viešėjo Chamo krašte.</verse>
				<verse number="24">Čia Jis labai pagausino savo tautą ir padarė ją stipresnę už jų priešus.</verse>
				<verse number="25">Jis pažadino jų širdyse neapykantą savo tautai, ir jie ėmė su Jo tarnais elgtis klastingai.</verse>
				<verse number="26">Jis pasiuntė Mozę, savo tarną, ir Aaroną, kurį išsirinko.</verse>
				<verse number="27">Jie Chamo krašte padarė nuostabių ženklų ir stebuklų.</verse>
				<verse number="28">Jis siuntė tamsą ir aptemdė kraštą, ir jie nepasipriešino Jo žodžiui.</verse>
				<verse number="29">Jis pavertė jų vandenis krauju, jų žuvis išmarino.</verse>
				<verse number="30">Varlės jų žemę apniko, net karalių kambariuose jų buvo.</verse>
				<verse number="31">Jis tarė, ir visą jų kraštą užplūdo įvairios musės bei mašalai.</verse>
				<verse number="32">Vietoje lietaus Jis siuntė krušą ir liepsnojančią ugnį visame krašte.</verse>
				<verse number="33">Jis išmušė figmedžius ir vynmedžius, visame krašte medžius sunaikino.</verse>
				<verse number="34">Jam tarus, užplūdo begalės skėrių ir žiogų,</verse>
				<verse number="35">kurie visus augalus jų krašte ir laukų derlių surijo.</verse>
				<verse number="36">Jis pirmagimius visus krašte ištiko, jų pajėgumo pradžią.</verse>
				<verse number="37">Jis išvedė juos su sidabru ir auksu, jų giminėse nebuvo ligonių.</verse>
				<verse number="38">Džiaugėsi egiptiečiai, jiems iškeliavus, nes labai išgąsdinti buvo.</verse>
				<verse number="39">Jis dengė juos debesimi ir naktį apšvietė juos ugnimi.</verse>
				<verse number="40">Jiems paprašius, Jis putpelių jiems atsiuntė, maitino juos dangaus duona.</verse>
				<verse number="41">Jis perskėlė uolą, ir ištryško vandenys, jie tekėjo kaip upė per sausą žemę.</verse>
				<verse number="42">Jis atsiminė savo šventą pažadą Abraomui, savo tarnui,</verse>
				<verse number="43">ir išvedė savo tautą su džiaugsmu, savo išrinktuosius su linksmybėmis.</verse>
				<verse number="44">Pagonių žemes jiems išdalino, tautų turtai jiems atiteko,</verse>
				<verse number="45">kad Jo įsakymų laikytųsi, vykdytų Jo įstatymą. Girkite Viešpatį!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="106">
				<verse number="1">Girkite Viešpatį! Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="2">Kas išvardins galingus Viešpaties darbus, kas apsakys Jo šlovę?</verse>
				<verse number="3">Palaiminti, kurie Jo įsakymus vykdo, kurie visą laiką elgiasi teisiai.</verse>
				<verse number="4">Viešpatie, būdamas palankus savo tautai, atsimink ir mane, suteik man savo išgelbėjimą,</verse>
				<verse number="5">kad matyčiau išrinktųjų gerovę, džiūgaučiau su Tavo tauta, didžiuočiausi su Tavo paveldu.</verse>
				<verse number="6">Nusidėjome su savo tėvais, nusikaltome, elgėmės nedorai.</verse>
				<verse number="7">Mūsų tėvai Egipte nesuprato Tavo stebuklų. Jie užmiršo Tavo didelį gailestingumą, prieš Tave prie Raudonosios jūros maištavo.</verse>
				<verse number="8">Bet Jis dėl savo vardo išgelbėjo juos, kad parodytų savo galybę.</verse>
				<verse number="9">Jis sudraudė Raudonąją jūrą, ir ta išdžiūvo. Jis vedė juos per gelmes kaip per dykumą.</verse>
				<verse number="10">Iš vergijos Jis išgelbėjo juos, išpirko juos iš priešo rankos.</verse>
				<verse number="11">Vandenys užliejo priešus, nė vieno jų neliko.</verse>
				<verse number="12">Tada jie tikėjo Jo žodžiais, giedojo jam gyrių.</verse>
				<verse number="13">Bet greitai pamiršo Jo darbus ir nelaukė Jo patarimų,</verse>
				<verse number="14">dykumoje geiduliams atsidavė ir Dievą tyruose gundė.</verse>
				<verse number="15">Jis suteikė jiems, ko prašė, kartu siuntė ligas į jų būrį.</verse>
				<verse number="16">Pavydėjo jie Mozei stovykloje ir Viešpaties šventajam Aaronui.</verse>
				<verse number="17">Atsivėrusi žemė prarijo Dataną, palaidojo gaują Abiramo.</verse>
				<verse number="18">Užsidegė ugnis tarp jų, nedorėlius sudegino liepsna.</verse>
				<verse number="19">Jie pasidarė veršį Horebe ir garbino nulietą atvaizdą.</verse>
				<verse number="20">Jie iškeitė savo šlovę į pavidalą jaučio, ėdančio žolę.</verse>
				<verse number="21">Jie pamiršo savo gelbėtoją Dievą, kuris didelių dalykų Egipte padarė,</verse>
				<verse number="22">nuostabių darbų Chamo krašte, baisių dalykų prie Raudonosios jūros.</verse>
				<verse number="23">Dievas būtų juos sunaikinęs, jeigu ne Jo išrinktasis Mozė, stojęs užtarti juos prieš Dievą, kad Jo rūstybė jų nenubaustų.</verse>
				<verse number="24">Jie paniekino gerąją žemę, netikėjo Jo žodžiais,</verse>
				<verse number="25">palapinėse savo murmėjo, Viešpaties balso neklausė.</verse>
				<verse number="26">Jis tada pakėlė ranką, kad juos dykumoje sunaikintų,</verse>
				<verse number="27">jų vaikus išblaškytų tarp pagonių, po visas šalis išsklaidytų.</verse>
				<verse number="28">Jie Baal Peorui tarnavo, valgė negyvųjų aukas.</verse>
				<verse number="29">Šitaip jie savo darbais Viešpatį užrūstino, ir maras paplito tarp jų.</verse>
				<verse number="30">Tik kai Finehasas pakilęs teismą įvykdė, liovėsi maras.</verse>
				<verse number="31">Tai buvo jam įskaityta teisumu per visas kartas.</verse>
				<verse number="32">Įpykino jie Viešpatį prie Meribos vandenų, ir Mozė dėl jų nukentėjo.</verse>
				<verse number="33">Jie apkartino jo dvasią, neapgalvotus žodžius jis kalbėjo savo lūpomis.</verse>
				<verse number="34">Jie nesunaikino tautų, kaip Viešpats jiems buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="35">Jie su pagonimis susimaišė ir išmoko jų darbus daryti.</verse>
				<verse number="36">Jie stabams jų tarnavo, ir tie spąstais jiems virto.</verse>
				<verse number="37">Jie savo sūnus ir dukteris velniams aukojo,</verse>
				<verse number="38">liejo nekaltą kraują­savo sūnų ir dukterų kraują­aukodami Kanaano stabams; krauju buvo sutepta žemė.</verse>
				<verse number="39">Jie susiteršė savo darbais ir paleistuvavo savo poelgiais.</verse>
				<verse number="40">Tada užsidegė Viešpaties rūstybė prieš savo tautą, bjaurus Jam tapo Jo paveldas.</verse>
				<verse number="41">Atidavė juos pagonims, tie, kurie jų nekentė, valdė juos.</verse>
				<verse number="42">Juos spaudė priešai ir slėgė jų ranka.</verse>
				<verse number="43">Daug kartų Jis išlaisvino juos, bet jie neklausė Jo patarimų; dėl savo nedorybių jie buvo pažeminti.</verse>
				<verse number="44">Tačiau Viešpats atsižvelgė į jų priespaudą, išgirdęs jų šauksmą,</verse>
				<verse number="45">atsiminė jų labui savo sandorą. Jis gailėjosi jų, būdamas didžiai gailestingas.</verse>
				<verse number="46">Jis davė jiems rasti pasigailėjimą akyse tų, kurie išsivedė juos į nelaisvę.</verse>
				<verse number="47">Išgelbėk mus, Viešpatie, mūsų Dieve, ir surankiok tautose išblaškytus, kad dėkotume Tavo šventam vardui, girtumėmės Tavo šlove.</verse>
				<verse number="48">Palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, nuo amžių ir per amžius! Visa tauta tesako: ‘‘Amen’‘. Girkite Viešpatį!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="107">
				<verse number="1">Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="2">Taip tekartoja Viešpaties išpirktieji, kuriuos Jis išpirko iš priešo rankos,</verse>
				<verse number="3">ir surinko juos iš kraštų: iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų.</verse>
				<verse number="4">Po dykumą jie klajojo tuščiais keliais, nerasdami miesto, kur galėtų gyventi.</verse>
				<verse number="5">Jie alko ir troško, jų sielos nusilpo.</verse>
				<verse number="6">Varge jie Viešpaties šaukėsi, Jis iš sielvartų juos išvadavo.</verse>
				<verse number="7">Jis vedė juos teisingu keliu, kad jie nueitų į gyvenamą miestą.</verse>
				<verse number="8">Tegiria jie Viešpatį už Jo gerumą, už Jo stebuklus žmonių vaikams.</verse>
				<verse number="9">Jis pagirdė trokštančią sielą, išalkusią sielą pripildė gėrybių.</verse>
				<verse number="10">Kurie sėdėjo tamsoje ir mirties šešėlyje, geležimi ir skurdu sukaustyti,­</verse>
				<verse number="11">nes buvo sukilę prieš Dievo žodžius ir paniekinę Aukščiausiojo patarimą,</verse>
				<verse number="12">todėl Jis pažemino vargu jų širdis,­ krito, ir niekas jiems nepadėjo.</verse>
				<verse number="13">Varge jie šaukėsi Viešpaties, Jis iš sielvartų juos išgelbėjo.</verse>
				<verse number="14">Jis išvedė juos iš tamsos ir mirties šešėlio ir sutraukė jų pančius.</verse>
				<verse number="15">Tegiria jie Viešpatį už Jo gerumą, už Jo stebuklus žmonių vaikams.</verse>
				<verse number="16">Jis sudaužė varinius vartus ir geležinius skląsčius sulaužė.</verse>
				<verse number="17">Kvailiai dėl savo nedorybių ir dėl savo kalčių kenčia.</verse>
				<verse number="18">Jiems nebemielas joks valgis, jie priartėjo prie mirties vartų.</verse>
				<verse number="19">Varge jie šaukiasi Viešpaties, Jis iš sielvartų juos išgelbsti.</verse>
				<verse number="20">Jis siuntė savo žodį ir išgydė juos, iš pražūties juos išlaisvino.</verse>
				<verse number="21">Tegiria jie Viešpatį už Jo gerumą, už Jo stebuklus žmonių vaikams.</verse>
				<verse number="22">Teaukoja Jam padėkos aukas ir džiūgaudami teskelbia Jo darbus.</verse>
				<verse number="23">Kas laivais plaukia į jūrą, vandenų platybėje prekiauja,</verse>
				<verse number="24">tie mato Viešpaties darbus ir Jo stebuklus gelmėse.</verse>
				<verse number="25">Jam įsakius, audros pakyla, šiaušiasi bangos.</verse>
				<verse number="26">Ligi debesų jie pakyla, į gelmes vėl sminga, širdis jų tirpsta nelaimėje.</verse>
				<verse number="27">Jie svirduliuoja ir klydinėja kaip girti, jų jėgos baigia išsekti.</verse>
				<verse number="28">Varge jie Viešpaties šaukiasi, Jis iš sielvartų juos išvaduoja.</verse>
				<verse number="29">Jis nutildo audrą, nuramina bangas.</verse>
				<verse number="30">Tada jie džiaugiasi nurimusia jūra. Jis nuveda juos į geidžiamą uostą.</verse>
				<verse number="31">Tegiria jie Viešpatį už Jo gerumą, už Jo stebuklus žmonių vaikams.</verse>
				<verse number="32">Jie teaukština Jį tautos susirinkime, tegiria Jį vyresniųjų taryboje.</verse>
				<verse number="33">Upes Jis dykuma paverčia, vandens šaltinius­sausa žeme,</verse>
				<verse number="34">derlingą žemę paverčia druskynais dėl nedorybių žmonių, kurie joje gyvena.</verse>
				<verse number="35">Jis dykumą ežeru paverčia ir sausą žemę­vandens šaltiniais.</verse>
				<verse number="36">Jis alkanuosius apgyvendina ten, kad jie įkurtų gyvenamą miestą.</verse>
				<verse number="37">Jie apsėja laukus, pasodina vynuogynus, kurie atneša derlių.</verse>
				<verse number="38">Jis palaimina juos, ir jų labai padaugėja, jų galvijams neleidžia mažėti.</verse>
				<verse number="39">Kai jų sumažėja ir jie pažeminami priespauda, nelaimėmis ir širdgėla,</verse>
				<verse number="40">Jis paniekina kunigaikščius ir klaidina juos dykumoje be kelio,</verse>
				<verse number="41">bet Jis pakelia vargšą iš nelaimės, padaro gausią kaip bandą jo giminę.</verse>
				<verse number="42">Teisieji tai matys ir džiaugsis, o nedorybė užčiaups savo burną.</verse>
				<verse number="43">Išmintingasis tai pamatys ir supras Viešpaties malonę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="108">
				<verse number="1">O Dieve, mano širdis pasiruošusi. Aš giedosiu ir girsiu savo šlovėje.</verse>
				<verse number="2">Pabuskite, psalteri ir arfa! Aš taip pat anksti atsikelsiu.</verse>
				<verse number="3">Girsiu Tave, Viešpatie, tarp tautų, giedosiu gyrių Tau tarp pagonių.</verse>
				<verse number="4">Tavo gailestingumas siekia aukščiau dangų, Tavo tiesa­iki debesų.</verse>
				<verse number="5">Būk išaukštintas danguose ir Tavo šlovė tebūna visoje žemėje,</verse>
				<verse number="6">kad Tavo mylimieji būtų išlaisvinti; išgelbėk savo dešine ir išklausyk mane.</verse>
				<verse number="7">Dievas kalbėjo savo šventume: ‘‘Aš džiūgausiu ir išdalinsiu Sichemą, paskirstysiu Sukotų slėnį.</verse>
				<verse number="8">Mano yra Gileadas ir Manasas, Efraimas­mano galvos šalmas, Judas­mano skeptras.</verse>
				<verse number="9">Moabas yra mano praustuvė. Ant Edomo numesiu savo kurpę. Filistijoje Aš džiaugsiuosi pergale’‘.</verse>
				<verse number="10">Kas įves mane į sustiprintą miestą? Kas nuves mane į Edomą?</verse>
				<verse number="11">Dieve, argi ne Tu mus atstūmei? Argi ne Tu, Dieve, neišėjai su mūsų kariuomene?</verse>
				<verse number="12">Suteik mums pagalbą varge, nes žmonių pagalba yra be vertės.</verse>
				<verse number="13">Su Dievu būsime drąsūs, Jis sutryps mūsų priešus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="109">
				<verse number="1">Netylėk, mano gyriaus Dieve.</verse>
				<verse number="2">Nedorėlio burna ir klastingojo burna prieš mane atsivėrė. Jie kalba prieš mane melagingais liežuviais.</verse>
				<verse number="3">Neapykantos žodžiais jie apsupo mane ir puola mane nekaltą.</verse>
				<verse number="4">Už mano meilę jie kaltina mane, bet aš meldžiuosi.</verse>
				<verse number="5">Piktu už gera jie man atlygina ir neapykanta už meilę.</verse>
				<verse number="6">Atiduok tokį nedorėlių valiai, te šėtonas stovi jo dešinėje.</verse>
				<verse number="7">Teisme tebūna jis pasmerktas, jo malda tebūna nuodėmė.</verse>
				<verse number="8">Tebūna jo gyvenimas trumpas. Jo tarnystę tegauna kitas.</verse>
				<verse number="9">Jo vaikai tepalieka našlaičiais ir žmona­našle.</verse>
				<verse number="10">Elgetomis ir benamiais tegu tampa jo vaikai, tebūna jie išmesti iš savų sunaikintų namų.</verse>
				<verse number="11">Skolintojas tepasiglemžia jo turtą ir svetimieji jo uždarbį teišgrobsto.</verse>
				<verse number="12">Nė vienas jo tenesigaili ir tenebūna kas užjaustų jo našlaičius.</verse>
				<verse number="13">Jo palikuonys tesunyksta. Kitoje kartoje teišdyla jų vardas.</verse>
				<verse number="14">Viešpats teatsimena jo tėvų kaltes, ir jo motinos nuodėmė tenebūna išdildyta.</verse>
				<verse number="15">Tegu nuolat Viešpats juos stebi, kad nuo žemės nušluotų jų atminimą.</verse>
				<verse number="16">Nes neparodė jis gailestingumo, bet persekiojo beturtį ir vargšą, kėsinosi nužudyti sudužusį širdyje.</verse>
				<verse number="17">Jis mėgo prakeikimą, tegu jis užklumpa jį; jis nemėgo palaiminimo, tebūna jis toli nuo jo.</verse>
				<verse number="18">Jis apsivilko prakeikimu kaip drabužiu, todėl kaip vanduo jis teįsisunkia į kūną, kaip aliejus į kaulus.</verse>
				<verse number="19">Jis tebūna jam kaip drabužis, kuris dengia jo kūną, kaip juosta, kuria jis susijuosia.</verse>
				<verse number="20">Taip tegul užmoka Viešpats mano priešininkams ir tiems, kurie kalba pikta prieš mane.</verse>
				<verse number="21">Bet Tu, Viešpatie Dieve, sustiprink mane dėl savojo vardo, gelbėk dėl savo gailestingumo.</verse>
				<verse number="22">Aš esu vargšas ir beturtis, mano širdis sužeista.</verse>
				<verse number="23">Nykstu kaip šešėlis, mane nešioja kaip vėjas skėrį.</verse>
				<verse number="24">Mano keliai nuo pasninko linksta, sulyso mano kūnas.</verse>
				<verse number="25">Aš jiems tapau pajuoka. Matydami mane, jie kraipė galvas.</verse>
				<verse number="26">Padėk man, Viešpatie, mano Dieve, išgelbėk mane, būdamas gailestingas.</verse>
				<verse number="27">Viešpatie, težino jie, jog tai Tavo ranka padarė.</verse>
				<verse number="28">Jie tegul keikia, bet Tu laimink! Kai jie pakyla, tebūna sugėdinti, o Tavo tarnas tesidžiaugia.</verse>
				<verse number="29">Teapsivelka mano priešininkai nešlove, juos gėda kaip drabužis teapgaubia.</verse>
				<verse number="30">Savo burna garsiai girsiu Viešpatį, girsiu Jį minioje.</verse>
				<verse number="31">Jis stovi beturčio dešinėje, gina jį nuo pasmerkėjų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="110">
				<verse number="1">Viešpats tarė mano Viešpačiui: ‘‘Sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojomis’‘.</verse>
				<verse number="2">Viešpats duos Tau iš Siono Tavo stiprybės skeptrą. Valdyk savo priešus!</verse>
				<verse number="3">Savanoriškai Tavo tauta susirinks Tavo pergalės dieną šventumo grožyje. Jaunimas lyg aušros rasa Tave pasitiks.</verse>
				<verse number="4">Viešpats prisiekė ir nesigailės: ‘‘Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko tvarka’‘.</verse>
				<verse number="5">Viešpats Tavo dešinėje sunaikins karalius savo rūstybės dieną.</verse>
				<verse number="6">Jis darys teismą tarp pagonių. Pripildys žemę lavonų, daugelyje šalių įvykdys sprendimą valdovams.</verse>
				<verse number="7">Jis kelyje gers iš upelio, todėl iškels savo galvą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="111">
				<verse number="1">Girkite Viešpatį! Aš girsiu Viešpatį visa širdimi teisiųjų susirinkime.</verse>
				<verse number="2">Dideli yra Viešpaties darbai, tyrinėjami visų, kurie juos mėgsta.</verse>
				<verse number="3">Didingi ir šlovingi Jo darbai, Jo teisumas pasilieka per amžius.</verse>
				<verse number="4">Atsimintini yra Jo darbai. Maloningas ir užjaučiantis yra Viešpats.</verse>
				<verse number="5">Jis maitina tuos, kurie Jo bijo, per amžius prisimena savo sandorą.</verse>
				<verse number="6">Jis savo darbų galią tautai parodė, atidavė jiems pagonių nuosavybę.</verse>
				<verse number="7">Jo rankų darbai­teisingumas ir teismas, visi Jo įsakymai nepakeičiami.</verse>
				<verse number="8">Jie per amžius yra tvirti, paremti tiesa ir lygybe visiems.</verse>
				<verse number="9">Išpirkimą Jis savo tautai siuntė, amžiams paskelbė savo sandorą. Šventas ir gerbtinas yra Jo vardas.</verse>
				<verse number="10">Išminties pradžia yra Viešpaties baimė; supratingi, kurie taip elgiasi. Jo šlovė lieka per amžius!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="112">
				<verse number="1">Girkite Viešpatį! Palaimintas žmogus, kuris Viešpaties bijosi ir Jo įsakymus labai mėgsta.</verse>
				<verse number="2">Jo palikuonys bus galingi žemėje; palaiminta bus dorųjų karta.</verse>
				<verse number="3">Jo namuose bus gerovė ir turtai, jo teisumas pasiliks per amžius.</verse>
				<verse number="4">Dorajam šviesa nušvinta tamsoje, jis yra maloningas, kupinas gailestingumo ir teisus.</verse>
				<verse number="5">Geras žmogus pasigaili ir skolina, jis teisingai savo reikalus tvarko.</verse>
				<verse number="6">Jis nesvyruos per amžius. Amžinai bus minimas teisiojo vardas.</verse>
				<verse number="7">Bloga žinia jo neišgąsdins; tvirta yra jo širdis, nes jis pasitiki Viešpačiu.</verse>
				<verse number="8">Įsitvirtinusi jo širdis, jis nebijos, kol pamatys sugėdintus savo priešus.</verse>
				<verse number="9">Jis beturčiams dovanas dosniai dalina. Jo teisumas pasilieka per amžius. Jo ragas iškils garbingai.</verse>
				<verse number="10">Nedorėlis tai matys ir graušis, dantimis grieš ir nyks. Nedorėlių troškimas pražus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="113">
				<verse number="1">Girkite Viešpatį! Viešpaties tarnai, girkite Viešpaties vardą!</verse>
				<verse number="2">Palaimintas Viešpaties vardas dabar ir per amžius.</verse>
				<verse number="3">Nuo saulės užtekėjimo iki nusileidimo tebūna giriamas Viešpaties vardas!</verse>
				<verse number="4">Viešpats yra virš visų tautų, Jo šlovė aukščiau nei dangus.</verse>
				<verse number="5">Kas yra kaip Viešpats, mūsų Dievas, kuris gyvena aukštybėse?</verse>
				<verse number="6">Jis pasilenkia žiūrėti į dangų ir žemę.</verse>
				<verse number="7">Jis kelia iš dulkių beturtį, iš purvo vargšą ištraukia,</verse>
				<verse number="8">sodina jį greta kunigaikščių, šalia savo tautos kunigaikščių.</verse>
				<verse number="9">Jis suteikia nevaisingajai namus, padarydamas ją laiminga vaikų motina. Girkite Viešpatį!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="114">
				<verse number="1">Kai Izraelis iš Egipto išėjo, Jokūbo namai pagonių tautą paliko,</verse>
				<verse number="2">Judas buvo Jo šventykla, Izraelis­Jo karalystė.</verse>
				<verse number="3">Pamatė jūra ir pabėgo, atgal pasitraukė Jordanas.</verse>
				<verse number="4">Kalnai šokinėjo kaip avys, kalvos­kaip ėriukai.</verse>
				<verse number="5">Kas gi tau, jūra, ko pabėgai? Kodėl pasitraukei, Jordane?</verse>
				<verse number="6">Kalnai, ko šokinėjate kaip avys, kalvos­kaip ėriukai?</verse>
				<verse number="7">Drebėk, žeme, Viešpaties akivaizdoje, Jokūbo Dievo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="8">Jis pavertė uolą vandeniu, iš akmens šaltiniai ištryško!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="115">
				<verse number="1">Ne mums, Viešpatie, ne mums, tik Tavo vardui tebūna šlovė dėl Tavo gailestingumo ir tiesos.</verse>
				<verse number="2">Kodėl turėtų sakyti pagonys: ‘‘Kur yra jų Dievas?’‘</verse>
				<verse number="3">Mūsų Dievas danguje, Jis padarė visa, kas Jam patiko.</verse>
				<verse number="4">Jų stabai iš sidabro ir aukso, jie­žmogaus rankų darbas.</verse>
				<verse number="5">Jie turi burnas, bet nekalba; turi akis, bet nemato;</verse>
				<verse number="6">turi ausis, tačiau negirdi; turi nosį, bet nesuuodžia;</verse>
				<verse number="7">turi rankas, bet nepaliečia; turi kojas, bet nevaikšto. Jie nekalba savo gerkle.</verse>
				<verse number="8">Į juos panašūs yra tie, kas juos padaro ir jais pasitiki.</verse>
				<verse number="9">Izraeli, pasitikėk Viešpačiu! Jis jūsų pagalba ir skydas.</verse>
				<verse number="10">Aarono namai, pasitikėkite Viešpačiu! Jis jūsų pagalba ir skydas.</verse>
				<verse number="11">Kurie bijote Viešpaties, pasitikėkite Viešpačiu! Jis jūsų pagalba ir skydas.</verse>
				<verse number="12">Viešpats mus atsimena; Jis palaimins mus. Jis palaimins Izraelį ir Aarono namus.</verse>
				<verse number="13">Jis palaimins visus, kurie Viešpaties bijo, mažus ir didelius.</verse>
				<verse number="14">Viešpats pagausins jus ir jūsų vaikus.</verse>
				<verse number="15">Jūs esate palaiminti Viešpaties, kuris sutvėrė dangų ir žemę.</verse>
				<verse number="16">Dangūs yra Viešpaties buveinė, o žemę Jis atidavė žmonėms.</verse>
				<verse number="17">Ne mirusieji giria Viešpatį, ne mirties karalijon nužengę.</verse>
				<verse number="18">Bet mes šloviname Viešpatį dabar ir per amžius. Girkite Viešpatį!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="116">
				<verse number="1">Myliu Viešpatį, nes Jis išklausė mano maldavimą.</verse>
				<verse number="2">Jis palenkė į mane savo ausį, todėl šauksiuosi Jo, kol gyvas būsiu.</verse>
				<verse number="3">Mirties skausmai apsupo mane, pragaro kančios apėmė mane; kenčiau vargą ir skausmus.</verse>
				<verse number="4">Viešpaties vardo šaukiausi: ‘‘Viešpatie, išlaisvink mano sielą!’‘</verse>
				<verse number="5">Maloningas yra Viešpats ir teisus, gailestingas mūsų Dievas.</verse>
				<verse number="6">Viešpats apsaugo paprastąjį; suvargęs buvau, o Jis man padėjo.</verse>
				<verse number="7">Nurimk, mano siela, nes Viešpats padarė tau gera!</verse>
				<verse number="8">Tu išlaisvinai nuo mirties mano sielą, nuo ašarų­mano akis, nuo suklupimo­mano kojas.</verse>
				<verse number="9">Aš vaikščiosiu Viešpaties akivaizdoje gyvųjų šalyje.</verse>
				<verse number="10">Nors pasitikėjau, bet tariau: ‘‘Aš esu labai prislėgtas!’‘</verse>
				<verse number="11">Neapgalvojęs sakiau: ‘‘Visi žmonės melagiai’‘.</verse>
				<verse number="12">Kuo gi Viešpačiui atsilyginsiu už visas Jo geradarystes?</verse>
				<verse number="13">Aš paimsiu išgelbėjimo taurę, Viešpaties vardo šauksiuosi.</verse>
				<verse number="14">Savo įžadus Viešpačiui ištesėsiu visos tautos akivaizdoje.</verse>
				<verse number="15">Viešpaties akyse brangi yra šventųjų mirtis.</verse>
				<verse number="16">Viešpatie, aš esu Tavo tarnas, Tavo tarnas ir sūnus Tavo tarnaitės. Tu mano pančius sutraukei.</verse>
				<verse number="17">Tau padėkos auką aukosiu, šauksiuosi Viešpaties vardo.</verse>
				<verse number="18">Savo įžadus Viešpačiui ištesėsiu visos tautos akivaizdoje,</verse>
				<verse number="19">Viešpaties namų kiemuose, Jeruzalės mieste. Girkite Viešpatį!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="117">
				<verse number="1">Girkite Viešpatį, visos tautos. Girkite Jį, visi žmonės!</verse>
				<verse number="2">Jo gailestingumas mums begalinis, Viešpaties tiesa pasilieka per amžius. Girkite Viešpatį!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="118">
				<verse number="1">Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="2">Tegul Izraelis sako: ‘‘Jo gailestingumas amžinas’‘.</verse>
				<verse number="3">Tegul Aarono namai sako: ‘‘Jo gailestingumas amžinas’‘.</verse>
				<verse number="4">Visi, kas Viešpaties bijo, tesako: ‘‘Jo gailestingumas amžinas’‘.</verse>
				<verse number="5">Sielvarte Viešpaties šaukiausi. Viešpats išklausė ir išlaisvino mane.</verse>
				<verse number="6">Viešpats yra už mane­ko man bijoti? Ką gali padaryti man žmogus?</verse>
				<verse number="7">Viešpats yra tarp tų, kurie man padeda, todėl aš matysiu sugėdintus savo priešus.</verse>
				<verse number="8">Geriau pasitikėti Viešpačiu, negu sudėti viltis į žmones.</verse>
				<verse number="9">Geriau pasitikėti Viešpačiu, negu sudėti viltis į kunigaikščius.</verse>
				<verse number="10">Visos tautos apgulė mane, bet Viešpaties vardu juos nugalėsiu.</verse>
				<verse number="11">Jie iš visų pusių apgulė mane, tačiau Viešpaties vardu juos nugalėsiu.</verse>
				<verse number="12">Apspito jie mane kaip bitės, jie sudegs kaip erškėtis ugnyje, nes Viešpaties vardu juos nugalėsiu.</verse>
				<verse number="13">Tu stūmei mane, kad parpulčiau, bet man padėjo Viešpats.</verse>
				<verse number="14">Mano stiprybė ir giesmė yra Viešpats, Jis­mano išgelbėjimas.</verse>
				<verse number="15">Džiaugsmo ir išgelbėjimo šauksmas teisiųjų palapinėse. Viešpaties dešinė pergalę teikia.</verse>
				<verse number="16">Viešpaties dešinė aukštai pakelta, Viešpaties dešinė pergalę teikia.</verse>
				<verse number="17">Aš nemirsiu, bet gyvensiu ir skelbsiu Viešpaties darbus.</verse>
				<verse number="18">Nors Viešpats mane griežtai baudė, bet mirčiai neatidavė.</verse>
				<verse number="19">Atverkite man teisumo vartus! Įžengęs pro juos girsiu Viešpatį.</verse>
				<verse number="20">Tai Viešpaties vartai, pro kuriuos įeis teisieji.</verse>
				<verse number="21">Šlovinsiu Tave, nes išklausei mane ir tapai mano išgelbėjimu.</verse>
				<verse number="22">Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu.</verse>
				<verse number="23">Tai Viešpats padarė, ir mūsų akims tai nuostabą kelia.</verse>
				<verse number="24">Šitą dieną Viešpats padarė; džiūgaukime ir linksminkimės šiandien.</verse>
				<verse number="25">Viešpatie, gelbėk mane! Viešpatie, leisk man klestėti!</verse>
				<verse number="26">Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu. Mes laiminame jus iš Viešpaties namų.</verse>
				<verse number="27">Dievas yra Viešpats ir Jis mus apšvietė. Suriškite auką virvėmis ir eikite ligi aukuro.</verse>
				<verse number="28">Tu esi mano Dievas, aš šlovinsiu Tave; Tu esi mano Dievas, aš aukštinsiu Tave.</verse>
				<verse number="29">Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras, nes Jo gailestingumas amžinas!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="119">
				<verse number="1">Palaiminti, kurių kelias nepeiktinas, kurie pagal Viešpaties įstatymą vaikšto.</verse>
				<verse number="2">Palaiminti, kurie klauso Jo liudijimų ir visa širdimi Jo ieško,</verse>
				<verse number="3">nedaro jie neteisybės, vaikšto Jo keliais.</verse>
				<verse number="4">Tu įsakei stropiai vykdyti Tavo potvarkius.</verse>
				<verse number="5">O kad mano keliai būtų nukreipti vykdyti Tavo nuostatus!</verse>
				<verse number="6">Niekada nepatirčiau gėdos, jei į Tavo įsakymus žiūrėčiau.</verse>
				<verse number="7">Tyra širdimi Tave šlovinsiu, teisius Tavo nuosprendžius pažinęs.</verse>
				<verse number="8">Nuostatus Tavo vykdysiu, nepalik manęs visiškai.</verse>
				<verse number="9">Kaip gali jaunuolis savo kelią išlaikyti tyrą? Laikydamasis Tavo žodžių.</verse>
				<verse number="10">Visa širdimi ieškojau Tavęs, neleisk man nuo įsakymų Tavo nuklysti.</verse>
				<verse number="11">Giliai širdyje paslėpiau Tavo žodį, kad Tau nenusidėčiau.</verse>
				<verse number="12">Palaimintas esi, Viešpatie, mane savo nuostatų mokyk.</verse>
				<verse number="13">Savo lūpomis skelbiau visus Tavo sprendimus.</verse>
				<verse number="14">Tavo liudijimų keliais džiaugiuosi labiau negu visais turtais.</verse>
				<verse number="15">Apie Tavo potvarkius nuolat mąstysiu ir žiūrėsiu į Tavo kelius.</verse>
				<verse number="16">Nuostatais Tavo gėrėsiuos, nepamiršiu Tavo žodžių.</verse>
				<verse number="17">Suteik savo tarnui malonę, kad aš gyvendamas Tavo žodžio laikyčiausi.</verse>
				<verse number="18">Atverk man akis, kad stebuklus Tavo įstatyme regėčiau.</verse>
				<verse number="19">Esu žemėje svečias, neslėpk nuo manęs savo įsakymų.</verse>
				<verse number="20">Mano siela pailso, besiilgėdama Tavo sprendimų.</verse>
				<verse number="21">Tu sudraudi išdidžiuosius; prakeikti nuklydę nuo Tavo įsakymų.</verse>
				<verse number="22">Pašalink nuo manęs panieką ir gėdą, nes laikausi Tavo liudijimų.</verse>
				<verse number="23">Kunigaikščiai susirinkę tariasi prieš mane, bet Tavo tarnas mąsto apie Tavo nuostatus.</verse>
				<verse number="24">Tavo liudijimai yra mano pasimėgimas ir mano patarėjai.</verse>
				<verse number="25">Mano siela nublokšta į dulkes, atgaivink mane, kaip esi pažadėjęs.</verse>
				<verse number="26">Savo kelius paskelbiau, ir Tu išklausei mane; pamokyk mane savo nuostatų.</verse>
				<verse number="27">Leisk man suvokti Tavo potvarkių kelią, tai kalbėsiu apie Tavo stebuklus.</verse>
				<verse number="28">Mano siela nyksta iš sielvarto, sustiprink mane, kaip esi pažadėjęs.</verse>
				<verse number="29">Melo kelią pašalink nuo manęs, savo įstatymu mane apdovanok.</verse>
				<verse number="30">Pasirinkau tiesos kelią, Tavo sprendimus laikau priešais save.</verse>
				<verse number="31">Įsitvėriau Tavo liudijimų; Viešpatie, neleisk man patirti gėdos.</verse>
				<verse number="32">Tavo įsakymų keliu bėgsiu, kai išplėsi mano širdį.</verse>
				<verse number="33">Viešpatie, pamokyk mane savo nuostatų kelio, tai iki galo jo laikysiuos.</verse>
				<verse number="34">Duok suprasti Tavo įstatymą, kad vykdyčiau ir nuoširdžiai jo laikyčiausi.</verse>
				<verse number="35">Savo įsakymų takais mane vesk, nes jais aš gėriuosi.</verse>
				<verse number="36">Palenk mano širdį prie liudijimų savo, o ne prie godumo,</verse>
				<verse number="37">nugręžk mano akis nuo tuštybių; atgaivink mane savo kelyje.</verse>
				<verse number="38">Ištesėk pažadą, duotą savo tarnui, kuris bijosi Tavęs.</verse>
				<verse number="39">Nukreipk nuo manęs gėdą, kuri baugina mane, nes Tavo sprendimai yra geri.</verse>
				<verse number="40">Štai aš ilgiuosi Tavo potvarkių, atgaivink mane savo teisumu.</verse>
				<verse number="41">Viešpatie, būk man gailestingas, teateina Tavo išgelbėjimas, kaip Tu pažadėjai.</verse>
				<verse number="42">Tada duosiu atsakymą tam, kuris iš manęs tyčiojasi, nes pasitikiu Tavo žodžiu.</verse>
				<verse number="43">Neatimk iš manęs tiesos žodžio, nes laukiu Tavo sprendimų.</verse>
				<verse number="44">Per amžių amžius laikysiuos Tavo įstatymo.</verse>
				<verse number="45">Vaikščiosiu laisvas, nes tyrinėju Tavo potvarkius.</verse>
				<verse number="46">Kalbėsiu apie Tavo liudijimus karalių akivaizdoje ir nebūsiu sugėdintas.</verse>
				<verse number="47">Gėrėsiuosi Tavo įsakymais, kuriuos pamilau.</verse>
				<verse number="48">Kelsiu rankas į Tavo įsakymus, kuriuos pamilau, mąstysiu apie Tavo nuostatus.</verse>
				<verse number="49">Prisimink žodį savo tarnui, kuriuo suteikei man viltį.</verse>
				<verse number="50">Tai yra paguoda mano varge, nes Tavo žodis mane atgaivino.</verse>
				<verse number="51">Nors pasipūtėliai mane skaudžiai išjuokia, nuo Tavo įstatymo aš nenukrypau.</verse>
				<verse number="52">Viešpatie, aš prisimenu Tavo senus nuosprendžius ir jais pasiguodžiu.</verse>
				<verse number="53">Mane siaubas apima, kai matau nedorėlį, nepaisantį Tavo įstatymo.</verse>
				<verse number="54">Tavo nuostatai tapo man giesmėmis mano viešnagės namuose.</verse>
				<verse number="55">Ir naktį atsimenu, Viešpatie, Tavąjį vardą ir laikausi Tavo įstatymo.</verse>
				<verse number="56">Tai teko man, nes aš laikiausi Tavo potvarkių.</verse>
				<verse number="57">Viešpats yra mano dalis; aš pasižadėjau Tavo žodžių laikytis.</verse>
				<verse number="58">Nuoširdžiai ieškau Tavo palankumo, būk gailestingas, kaip esi pažadėjęs.</verse>
				<verse number="59">Galvojau apie savo kelią ir pasukau link Tavo liudijimų.</verse>
				<verse number="60">Skubiai ir nedelsdamas vykdau Tavo įsakymus.</verse>
				<verse number="61">Nors nedorėliai apiplėšė mane, bet aš neužmiršau Tavo įstatymo.</verse>
				<verse number="62">Vidurnaktį atsikėlęs, dėkoju už teisingus Tavo sprendimus.</verse>
				<verse number="63">Aš draugas visiems, kurie Tavęs bijo ir Tavo potvarkius vykdo.</verse>
				<verse number="64">Viešpatie, žemė pilna Tavo gailestingumo, mokyk mane savo nuostatų.</verse>
				<verse number="65">Viešpatie, Tu darei savo tarnui gera, kaip buvai pažadėjęs.</verse>
				<verse number="66">Mokyk mane teisingai nuspręsti ir pasirinkti, nes aš patikėjau Tavo įsakymais.</verse>
				<verse number="67">Nuklydęs ir pažemintas buvau, bet dabar klausau Tavo žodžio.</verse>
				<verse number="68">Tu esi geras ir darai gera, mokyk mane savo nuostatų.</verse>
				<verse number="69">Šmeižtais drabsto mane pasipūtėliai, bet aš nuoširdžiai Tavo potvarkių laikausi.</verse>
				<verse number="70">Jų širdis vieni riebalai, o aš gėriuosi Tavo įstatymu.</verse>
				<verse number="71">Naudinga man buvo nukentėti, kad Tavo nuostatų pasimokyčiau.</verse>
				<verse number="72">Man Tavo įstatymas brangesnis už daugybę aukso ir sidabro.</verse>
				<verse number="73">Tavo rankos padarė ir suformavo mane; suteik man išminties suprasti Tavo įsakymus.</verse>
				<verse number="74">Kurie Tavęs bijo, džiaugiasi mane matydami, nes Tavo žodžiu pasitikiu.</verse>
				<verse number="75">Viešpatie, žinau, jog teisingi Tavo sprendimai ir teisingai mane nubaudei.</verse>
				<verse number="76">Paguosk dabar mane savo malone, kaip esi savo tarnui žadėjęs.</verse>
				<verse number="77">Būk gailestingas, kad aš išlikčiau gyvas, nes gėriuosi Tavo įstatymu.</verse>
				<verse number="78">Sugėdinti tebūna išdidieji, nes jie be priežasties puolė mane. Aš mąstysiu apie Tavo potvarkius.</verse>
				<verse number="79">Tesigręžia į mane, kurie Tavęs bijo, kurie pažino Tavo liudijimus.</verse>
				<verse number="80">Tegu mano širdis nepažeidžia nuostatų Tavo, kad nebūčiau sugėdintas.</verse>
				<verse number="81">Mano siela ilgisi Tavo išgelbėjimo, bet aš pasitikiu Tavo žodžiu.</verse>
				<verse number="82">Mano akys pavargo belaukdamos, kas Tavo žadėta. Kada Tu mane paguosi?</verse>
				<verse number="83">Nors tapau panašus į vynmaišį dūmuose, bet Tavo nuostatų neužmiršau.</verse>
				<verse number="84">Kiek dar dienų liko Tavo tarnui? Kada mano persekiotojus pasmerksi?</verse>
				<verse number="85">Išdidieji kasa man duobę, nepaisydami Tavo įstatymo.</verse>
				<verse number="86">Visi Tavo įsakymai teisūs; padėk man prieš melagingus persekiotojus.</verse>
				<verse number="87">Jie vos nesunaikino manęs žemėje. Bet aš Tavo potvarkių neapleidau.</verse>
				<verse number="88">Atgaivink mane dėl savo malonės! Aš laikysiuosi Tavo burnos liudijimų.</verse>
				<verse number="89">Viešpatie, Tavo žodis amžinai įtvirtintas danguje.</verse>
				<verse number="90">Tavo ištikimybė kartų kartoms; Tu sutvėrei žemę, ir ji pasilieka.</verse>
				<verse number="91">Ligi šiol viskas laikosi, kaip Tavo nutarta, Tau viskas tarnauja.</verse>
				<verse number="92">Jei Tavo įstatymu nesigėrėčiau, seniai būčiau žuvęs.</verse>
				<verse number="93">Niekada neužmiršiu Tavo potvarkių, nes jais Tu atgaivinai mane.</verse>
				<verse number="94">Aš esu Tavo, išgelbėk mane, trokštu suvokti Tavo potvarkius.</verse>
				<verse number="95">Nedorėliai mane pražudyti kėsinasi, tačiau aš Tavo liudijimų laikysiuosi.</verse>
				<verse number="96">Mačiau, kad tobuliausi dalykai yra riboti, tik įsakymas Tavo beribis.</verse>
				<verse number="97">Kaip aš myliu Tavo įstatymą, mąstau apie jį ištisą dieną.</verse>
				<verse number="98">Įsakymai Tavo padarė mane protingesnį už mano priešus, nes jie visuomet su manimi.</verse>
				<verse number="99">Daugiau suprantu už visus savo mokytojus, nes mąstau apie Tavo liudijimus.</verse>
				<verse number="100">Daugiau išmanau už senius, nes laikausi Tavo potvarkių.</verse>
				<verse number="101">Nuo bet kokio pikto kelio susilaikau, nes klausau Tavo žodžio.</verse>
				<verse number="102">Nuo Tavo sprendimų nenukrypau, nes Tu mokai mane.</verse>
				<verse number="103">Kokie saldūs man yra Tavo žodžiai, saldesni mano burnai už medų.</verse>
				<verse number="104">Dėl Tavo potvarkių tapau išmintingas, todėl nekenčiu jokio melo.</verse>
				<verse number="105">Tavo žodis yra žibintas mano kojai ir šviesa mano takui.</verse>
				<verse number="106">Prisiekiau vykdyti Tavo teisingus sprendimus ir laikysiuosi jų.</verse>
				<verse number="107">Viešpatie, esu labai prislėgtas, atgaivink mane, kaip esi pažadėjęs.</verse>
				<verse number="108">Viešpatie, priimk mano lūpų laisvos valios auką, pamokyk mane savo sprendimų.</verse>
				<verse number="109">Mano siela yra nuolat mano rankoje, tačiau Tavo įstatymo nepamirštu.</verse>
				<verse number="110">Nedorėliai man spendžia žabangus, bet nuo Tavo potvarkių nenukrypau.</verse>
				<verse number="111">Pamokymai Tavo yra mano paveldėtas turtas, jie mano širdies džiaugsmas.</verse>
				<verse number="112">Palenkiau savo širdį vykdyti Tavo nuostatų, tai darysiu dabar ir visados.</verse>
				<verse number="113">Veidmainių nekenčiu, bet Tavo įstatymą myliu.</verse>
				<verse number="114">Tu esi mano slėptuvė ir skydas, Tavo žodžiais pasitikiu.</verse>
				<verse number="115">Pasitraukite nuo manęs, piktadariai! Aš Viešpaties įsakymus vykdysiu.</verse>
				<verse number="116">Palaikyk mane, kaip žadėjai, kad gyvenčiau, tenebūsiu sugėdintas dėl savo vilties.</verse>
				<verse number="117">Suteik pagalbą, ir aš būsiu saugus, nuostatų Tavo niekados nepamiršiu.</verse>
				<verse number="118">Tu atmeti tuos, kurie nuo Tavo nuostatų nukrypo, jie apsigauna savo melu.</verse>
				<verse number="119">Tu visus žemės nedorėlius pašalini tartum atmatas, bet aš myliu Tavo liudijimus.</verse>
				<verse number="120">Mano kūnas dreba, bijodamas Tavęs, aš bijau Tavo sprendimų.</verse>
				<verse number="121">Dariau, kas yra teisu ir teisinga; neatiduok manęs prispaudėjams.</verse>
				<verse number="122">Užtikrink savo tarnui gerovę, neleisk, kad išdidieji mane nugalėtų.</verse>
				<verse number="123">Mano akys pavargo belaukdamos Tavo išgelbėjimo ir Tavo teisumo žodžio.</verse>
				<verse number="124">Būk gailestingas savo tarnui, mokyk mane savo nuostatų.</verse>
				<verse number="125">Esu Tavo tarnas; duok man supratimą pažinti Tavo liudijimus.</verse>
				<verse number="126">Viešpatie, metas Tau veikti, nes žmonės laužo Tavo įstatymą.</verse>
				<verse number="127">Tavo įsakymai brangesni man už auksą, už gryną auksą.</verse>
				<verse number="128">Todėl visus Tavo potvarkius laikau teisingais, nekenčiu melagingų takų.</verse>
				<verse number="129">Tavo liudijimai yra stebuklingi, todėl mano siela jų klauso.</verse>
				<verse number="130">Tavo žodžių aiškinimas apšviečia, neišmanančius daro supratingus.</verse>
				<verse number="131">Atveriu savo burną ir įkvepiu, alkstu Tavo įsakymų.</verse>
				<verse number="132">Pažvelk į mane ir būk gailestingas, kaip darai mylintiems Tavo vardą.</verse>
				<verse number="133">Kreipk mano žingsnius pagal savo žodžius, kad neteisybė man neviešpatautų.</verse>
				<verse number="134">Nuo žmonių priespaudos mane išlaisvink, ir aš vykdysiu Tavo potvarkius.</verse>
				<verse number="135">Parodyk savo tarnui savo veidą šviesų ir mokyk mane savo nuostatų.</verse>
				<verse number="136">Iš akių man srūva upeliai, nes jie nesilaiko Tavo įstatymo.</verse>
				<verse number="137">Viešpatie, Tu esi teisus, teisingi Tavo sprendimai.</verse>
				<verse number="138">Tavo liudijimai teisingi ir neabejotini.</verse>
				<verse number="139">Mano uolumas graužia mane, nes priešai pamiršo Tavo žodžius.</verse>
				<verse number="140">Tavo žodis yra visiškai tyras, jį Tavo tarnas brangina.</verse>
				<verse number="141">Nors esu paniekintas ir menkas, bet Tavo potvarkių neužmiršiu.</verse>
				<verse number="142">Tavo teisumas amžinas, Tavo įstatymas­tiesa.</verse>
				<verse number="143">Nors vargas ir sielvartas spaudžia, bet Tavo įsakymais gėriuosi.</verse>
				<verse number="144">Tavo liudijimai yra teisingi per amžius. Leisk man juos suprasti, ir aš gyvensiu.</verse>
				<verse number="145">Šaukiuosi iš širdies, Viešpatie, išklausyk mane; aš laikysiuosi Tavo nuostatų.</verse>
				<verse number="146">Šaukiuosi Tavęs; išgelbėk mane, ir klausysiu Tavo liudijimų.</verse>
				<verse number="147">Prieš aušrą keliuosi ir šaukiu, nes pasitikiu Tavo žodžiu.</verse>
				<verse number="148">Atmerkiu akis dar prieš aušrą, mąstau apie Tavo žodį.</verse>
				<verse number="149">Viešpatie, išgirsk mane, būdamas maloningas; atgaivink mane, kaip esi nusprendęs.</verse>
				<verse number="150">Artėja priešai klastingi, nutolę nuo Tavo įstatymo.</verse>
				<verse number="151">Arti esi, Viešpatie, ir visi Tavo įsakymai teisingi.</verse>
				<verse number="152">Seniai pažinau Tavo liudijimus, kad jie yra amžini.</verse>
				<verse number="153">Pažvelk į mano skurdą ir išlaisvink mane; juk aš nepamirštu Tavo įstatymo.</verse>
				<verse number="154">Gink mano bylą ir išvaduok mane, atgaivink, kaip esi pažadėjęs.</verse>
				<verse number="155">Išgelbėjimas toli nuo nedorėlių, nes jie neklauso Tavo nuostatų.</verse>
				<verse number="156">Koks didis, Viešpatie, Tavo gailestingumas, atgaivink mane, kaip esi nusprendęs.</verse>
				<verse number="157">Daug mano persekiotojų ir priešų, bet aš nenukrypstu nuo Tavo liudijimų.</verse>
				<verse number="158">Neištikimuosius matau ir bjauriuosi, nes jie nepaiso Tavo žodžio.</verse>
				<verse number="159">Žiūrėk, Viešpatie, kaip Tavo potvarkius myliu; atgaivink mane, būdamas maloningas.</verse>
				<verse number="160">Tavo žodžiai teisingi nuo pradžių, ir visi Tavo teisūs sprendimai amžini.</verse>
				<verse number="161">Kunigaikščiai be priežasties persekioja mane, bet mano širdis vien Tavo žodžių tebijo.</verse>
				<verse number="162">Tavo žodžiu džiaugiuosi, kaip didelį lobį suradęs.</verse>
				<verse number="163">Melo nekenčiu ir bjauriuosi, bet Tavo įstatymas man mielas.</verse>
				<verse number="164">Septynis kartus per dieną giriu Tave už Tavo teisingus sprendimus.</verse>
				<verse number="165">Kas myli Tavo įstatymą, turi didelę ramybę ir niekada nesuklumpa.</verse>
				<verse number="166">Laukiu, Dieve, Tavo išgelbėjimo, Tavo įsakymus vykdau.</verse>
				<verse number="167">Mano siela klauso Tavo liudijimų, nes labai juos myliu.</verse>
				<verse number="168">Laikausi Tavo potvarkių ir liudijimų, visi mano keliai Tau žinomi.</verse>
				<verse number="169">Tepasiekia Tave mano šauksmas, Viešpatie; duok man supratimą, kaip esi pažadėjęs.</verse>
				<verse number="170">Tepasiekia mano malda Tave; išlaisvink, kaip esi pažadėjęs.</verse>
				<verse number="171">Mano lūpos girs Tave, nes mokai mane savo nuostatų.</verse>
				<verse number="172">Mano liežuvis kalbės apie Tavo žodį, nes Tavo įsakymai teisingi.</verse>
				<verse number="173">Tavo ranka tepadeda man, nes aš pasirinkau Tavo potvarkius.</verse>
				<verse number="174">Ilgiuosi, Viešpatie, Tavo išgelbėjimo, įstatymu Tavo gėriuosi.</verse>
				<verse number="175">Mano siela tegyvena ir tegiria Tave, Tavo sprendimai tepadeda man.</verse>
				<verse number="176">Klaidžioju kaip avis paklydus. Ieškok savo tarno, nes Tavo įsakymų aš neužmiršau.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="120">
				<verse number="1">Varge šaukiausi Viešpaties, ir Jis mane išklausė.</verse>
				<verse number="2">Nuo meluojančių lūpų, nuo klastingo liežuvio išlaisvink, Viešpatie, mano sielą.</verse>
				<verse number="3">Ką tau duos ir ką padarys, apgaulingas liežuvi?</verse>
				<verse number="4">Aštrias kario strėles, kaitrias medžio žarijas.</verse>
				<verse number="5">Vargas man klajoti Mešecho krašte, palapinėse Kedaro gyventi.</verse>
				<verse number="6">Per ilgai gyvenau su tais, kurie nekenčia taikos.</verse>
				<verse number="7">Aš esu už taiką, bet jie geidžia karo, kai aš kalbu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="121">
				<verse number="1">Pakeliu savo akis į kalnus, iš kur man ateina pagalba.</verse>
				<verse number="2">Mano pagalba ateina iš Viešpaties, kuris sukūrė dangų ir žemę!</verse>
				<verse number="3">Jis neleis suklupti tavajai kojai, Jis­budrus tavo sargas.</verse>
				<verse number="4">Izraelio sargas nei miega, nei snaudžia.</verse>
				<verse number="5">Viešpats yra tavo sargas, Viešpats­tau šešėlis tavo dešinėje:</verse>
				<verse number="6">dieną nepažeis tavęs saulė nė mėnulis naktį.</verse>
				<verse number="7">Viešpats saugos tave nuo viso pikto, Jis saugos tavo sielą.</verse>
				<verse number="8">Viešpats saugos tavo įėjimą ir išėjimą dabar ir per amžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="122">
				<verse number="1">Džiaugiausi, kai jie man pasakė: ‘‘Eikime į Viešpaties namus!’‘</verse>
				<verse number="2">Mūsų kojos stovės tavo, Jeruzale, vartuose!</verse>
				<verse number="3">Jeruzale, tvirtai pastatytas mieste!</verse>
				<verse number="4">Į jį traukia Viešpaties giminės pagal Izraelio įstatymą dėkoti Viešpačiui,</verse>
				<verse number="5">nes teisėjų sostai ir Dovydo namų sostas čia stovi.</verse>
				<verse number="6">Melskite taikos Jeruzalei; kurie tave myli, turės sėkmę.</verse>
				<verse number="7">Tebūna taika visam miestui, gerovė jo rūmuose.</verse>
				<verse number="8">Savo brolių ir draugų labui sakau: ‘‘Tebūna tavyje taika!’‘</verse>
				<verse number="9">Meldžiu tau gerovės dėl Viešpaties, mūsų Dievo, namų!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="123">
				<verse number="1">Mano akys pakeltos į Tave, kuris gyveni danguose.</verse>
				<verse number="2">Kaip žiūri tarnai į ranką savo valdovo, tarnaitė­į ranką valdovės, taip mūsų akys žvelgia į Viešpatį, mūsų Dievą, laukdamos Jo pasigailėjimo.</verse>
				<verse number="3">Pasigailėk mūsų, Viešpatie, pasigailėk mūsų, nes per daug paniekinti esame!</verse>
				<verse number="4">Per ilgai mūsų siela varginama pašaipa turtuolių ir panieka išdidžiųjų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="124">
				<verse number="1">Jei Viešpats nebūtų stojęs už mus,­tesako Izraelis,­</verse>
				<verse number="2">jei Viešpats nebūtų stojęs už mus, kai žmonės mus užpuolė,</verse>
				<verse number="3">jie mus gyvus būtų prariję, kai užsidegė jų rūstybė prieš mus.</verse>
				<verse number="4">Tada vandenys mus būtų užlieję, srovė būtų apsėmusi mūsų sielas,</verse>
				<verse number="5">gausūs vandenys būtų apsėmę mūsų sielas.</verse>
				<verse number="6">Palaimintas Viešpats, kuris neatidavė mūsų į jų dantis.</verse>
				<verse number="7">Mūsų sielos ištrūko kaip paukštis iš medžiotojo tinklo. Tinklas sutrūko, ir mes pasprukome.</verse>
				<verse number="8">Mūsų pagalba yra Viešpaties, dangaus ir žemės Kūrėjo, vardas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="125">
				<verse number="1">Kurie pasitiki Viešpačiu, yra kaip Siono kalnas, kuris stovi tvirtai per amžius.</verse>
				<verse number="2">Kaip kalnai apsupę Jeruzalę, taip Viešpats apsupęs savo tautą dabar ir per amžius.</verse>
				<verse number="3">Nepasiliks nedorėlių skeptras ant teisiųjų dalies, kad teisieji savo rankų netiestų į neteisybę.</verse>
				<verse number="4">Padėk, Viešpatie, geriesiems, pagelbėk tiesiaširdžiams.</verse>
				<verse number="5">O kreivais keliais kas nuklysta, tuos Viešpats nuves su piktadariais. Taika tebūna Izraeliui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="126">
				<verse number="1">Kai Siono belaisvius vedė Viešpats namo, buvome tarsi sapne.</verse>
				<verse number="2">Mūsų burnos buvo pilnos juoko, liežuviai­giedojimo. Pagonys kalbėjo: ‘‘Jiems Viešpats didelių dalykų padarė’‘.</verse>
				<verse number="3">Viešpats didelių dalykų mums padarė, todėl mes džiaugiamės.</verse>
				<verse number="4">Parvesk, Viešpatie, mūsų ištremtuosius kaip upelius pietuose.</verse>
				<verse number="5">Kurie ašarodami sėja, tie su džiaugsmu pjaus.</verse>
				<verse number="6">Verkia žmogus, į dirvą berdamas sėklą, bet su džiaugsmu grįžta, nešdamas pėdus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="127">
				<verse number="1">Jei Viešpats nestato namų, veltui vargsta statytojai. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai.</verse>
				<verse number="2">Veltui keliatės prieš aušrą ir vargstate ligi vėlyvos nakties. Jūs valgote vargo duoną. O savo mylimajam Viešpats duoda miegą.</verse>
				<verse number="3">Štai Viešpaties dovana yra vaikai, įsčių vaisius­Jo atlyginimas.</verse>
				<verse number="4">Kaip strėlės karžygio rankoje, taip jaunystės sūnūs.</verse>
				<verse number="5">Palaimintas žmogus, turįs jų pilną strėlinę! Jie nebus sugėdinti, bet kalbės vartuose su priešu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="128">
				<verse number="1">Palaimintas kiekvienas, kuris bijosi Viešpaties ir vaikščioja Jo keliais!</verse>
				<verse number="2">Tu valgysi iš savo rankų darbo, būsi laimingas, tau gerai seksis.</verse>
				<verse number="3">Tavo žmona bus kaip vaisingas vynmedis tavo namuose, tavo vaikai sėdės aplink stalą kaip alyvų atžalos.</verse>
				<verse number="4">Štai kaip palaimintas bus žmogus, kuris bijo Viešpaties!</verse>
				<verse number="5">Viešpats palaimins tave nuo Siono, per visą gyvenimą Jeruzalės gerovę regėsi.</verse>
				<verse number="6">Tu matysi savo vaikus ir vaikaičius! Taika tebūna Izraeliui!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="129">
				<verse number="1">Jie vargino mane nuo pat jaunystės,­tesako Izraelis,­</verse>
				<verse number="2">jie vargino mane nuo pat jaunystės, tačiau nenugalėjo.</verse>
				<verse number="3">Artojai ant mano nugaros arė, išvarydami ilgas vagas.</verse>
				<verse number="4">Bet teisusis Viešpats nedorėlių pančius sutraukė.</verse>
				<verse number="5">Tesusigėsta ir pasitraukia visi, kurie nekenčia Siono.</verse>
				<verse number="6">Tebūna jie kaip stogo žolė, kuri, dar neužaugusi, nuvysta;</verse>
				<verse number="7">nesusirenka iš jos net sauja pjovėjui nei mažiausias pėdas rišėjui.</verse>
				<verse number="8">Praeiviai, eidami pro šalį, nesako jiems: ‘‘Tepalaimina tave Viešpats. Mes laiminame tave Viešpaties vardu’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="130">
				<verse number="1">Iš gilybės šaukiuos Tavęs, Viešpatie!</verse>
				<verse number="2">Viešpatie, išgirsk mano balsą! Tegul Tavo ausys išgirsta mano maldavimus.</verse>
				<verse number="3">Viešpatie, jei Tu neatleisi kalčių, kas, Viešpatie, išsilaikys?</verse>
				<verse number="4">Bet Tu atleidi nuodėmes, kad Tavęs bijotų.</verse>
				<verse number="5">Tu esi mano viltis, Viešpatie, mano siela Tavo žodžiu viliasi.</verse>
				<verse number="6">Mano siela laukia Viešpaties labiau, kaip sargybiniai laukia ryto.</verse>
				<verse number="7">Tegu Izraelis viliasi Viešpačiu, nes Viešpats yra gailestingas ir Jo išvadavimas didis.</verse>
				<verse number="8">Jis išvaduos Izraelį iš visų jo nedorybių.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="131">
				<verse number="1">Viešpatie, mano širdis neišpuikusi ir akys nesidairo išdidžiai. Aš nesivaikau didelių dalykų, kurie man nepasiekiami.</verse>
				<verse number="2">Aš raminau ir tildžiau savo sielą, kaip nujunkytą kūdikį. Mano siela yra kaip nujunkytas kūdikis.</verse>
				<verse number="3">Pasitikėk Viešpačiu, Izraeli, dabar ir per amžius!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="132">
				<verse number="1">Viešpatie, atsimink Dovydą ir visą jo vargą.</verse>
				<verse number="2">Jis priesaiką Viešpačiui davė ir įžadą Jokūbo Galingajam:</verse>
				<verse number="3">‘‘Aš neįžengsiu savo pastogėn, lovon negulsiu ilsėtis,</verse>
				<verse number="4">akims miegoti neleisiu, vokams užsimerkti,</verse>
				<verse number="5">kol nesurasiu Viešpačiui vietos, buveinės Jokūbo Galingajam!’‘</verse>
				<verse number="6">Štai mes išgirdome ją esant Efratoje, suradome Jaaro laukuose.</verse>
				<verse number="7">Įeikime į Jo palapines, parpulkime prie Jo kojų pakojo!</verse>
				<verse number="8">Viešpatie, pakilk į savo poilsio vietą, Tu ir Tavo stiprybės skrynia.</verse>
				<verse number="9">Kunigai tegul apsivelka teisumu, o šventieji tešaukia iš džiaugsmo!</verse>
				<verse number="10">Dėl savo tarno Dovydo, nenugręžk savo veido nuo savo pateptojo.</verse>
				<verse number="11">Dovydui Viešpats tiesoje yra prisiekęs, neatšaukiamą priesaiką davęs: ‘‘Tavo palikuonį pasodinsiu į tavąjį sostą!</verse>
				<verse number="12">Jei sūnūs tavieji mano sandoros ir mano pamokymų laikysis, jų palikuonys taip pat per amžius sėdės tavo soste’‘.</verse>
				<verse number="13">Viešpats pasirinko Siono kalną, čia Jis panoro gyventi.</verse>
				<verse number="14">‘‘Šita yra mano poilsio vieta per amžius. Čia gyvensiu, nes Aš taip panorėjau!</verse>
				<verse number="15">Aš jo maistą palaiminsiu, pasotinsiu vargšus duona.</verse>
				<verse number="16">Jo kunigus išgelbėjimo rūbu apvilksiu, šventieji šauks iš džiaugsmo.</verse>
				<verse number="17">Čia išauginsiu Dovydui ragą, žibintą savo pateptajam paruošiu.</verse>
				<verse number="18">Jo visus priešus sugėdinsiu, o ant jo galvos karūna spindės’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="133">
				<verse number="1">Kaip gera ir malonu, kai broliai vienybėje gyvena!</verse>
				<verse number="2">Tai yra lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis per Aarono barzdą ant jo drabužių apykaklės.</verse>
				<verse number="3">Tai lyg Hermono rasa, krintanti ant Siono kalnų! Tenai palaiminimą ir gyvenimą amžiną Viešpats teikia!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="134">
				<verse number="1">Laiminkite Viešpatį, visi Viešpaties tarnai, kurie Jo namuose naktimis budite.</verse>
				<verse number="2">Tieskite savo rankas į Jo šventyklą ir laiminkite Viešpatį.</verse>
				<verse number="3">Tegul iš Siono tave laimina Dievas, kuris sutvėrė dangų ir žemę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="135">
				<verse number="1">Girkite Viešpatį! Girkite Viešpaties vardą! Girkite jūs, Viešpaties tarnai,</verse>
				<verse number="2">kurie stovite Jo namuose, mūsų Dievo namų kiemuose.</verse>
				<verse number="3">Girkite Jį, nes Viešpats geras; giedokite gyrių Jo vardui, nes Jis mielas.</verse>
				<verse number="4">Jokūbą išsirinko Viešpats, Izraelį, kad būtų Jo nuosavybė.</verse>
				<verse number="5">Aš žinau, kad didis yra Viešpats! Mūsų Viešpats yra aukščiau visų dievų.</verse>
				<verse number="6">Visa, ko panorėjo Viešpats, Jis padarė danguje, žemėje ir jūrų gelmėse.</verse>
				<verse number="7">Jis nuo žemės krašto atgena debesis, su žaibais siunčia lietų, paleidžia vėjus iš savo sandėlių.</verse>
				<verse number="8">Jis ištiko Egipte žmonių ir gyvulių pirmagimius,</verse>
				<verse number="9">siuntė ženklų ir stebuklų prieš faraoną ir jo tarnus.</verse>
				<verse number="10">Sunaikino daugybę pagonių tautų ir jų galingų karalių:</verse>
				<verse number="11">Sihoną, amoritų karalių, ir Ogą, Bašano karalių, ir visas karalystes Kanaane.</verse>
				<verse number="12">Atidavė jų žemę Izraeliui, savo tautai, paveldėti.</verse>
				<verse number="13">Viešpatie, Tavo vardas lieka per amžius. Atsiminimas apie Tave, Viešpatie, per kartų kartas.</verse>
				<verse number="14">Viešpats teis savo tautą ir pasigailės savo tarnų.</verse>
				<verse number="15">Pagonių stabai iš sidabro ir aukso, žmogaus rankomis padaryti.</verse>
				<verse number="16">Jie turi burnas, bet nekalba; turi akis, bet nemato;</verse>
				<verse number="17">turi ausis, tačiau negirdi; jų burna nealsuoja.</verse>
				<verse number="18">Į juos panašūs yra tie, kas juos padaro, ir visi, kurie jais pasitiki.</verse>
				<verse number="19">Izraelio namai, laiminkite Viešpatį! Aarono namai, laiminkite Viešpatį!</verse>
				<verse number="20">Levio namai, laiminkite Viešpatį! Visi, kurie Viešpaties bijote, laiminkite Viešpatį!</verse>
				<verse number="21">Palaimintas Viešpats iš Siono, kuris gyvena Jeruzalėje. Girkite Viešpatį!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="136">
				<verse number="1">Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="2">Dėkokite dievų Dievui, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="3">Dėkokite viešpačių Viešpačiui, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="4">Kuris vienas daro didelius stebuklus, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="5">Kuris išmintingai dangų sukūrė, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="6">Kuris viršum vandenų ištiesė žemę, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="7">Kuris dideles šviesas sukūrė, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="8">Saulę sukūrė, kad viešpatautų dienai, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="9">Mėnulį ir žvaigždes, kad viešpatautų nakčiai, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="10">Kuris pirmagimius Egipte ištiko, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="11">Ir išvedė iš ten Izraelį, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="12">Ištiesta galinga ranka ir tvirta dešine savo, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="13">Kuris perskyrė Raudonąją jūrą, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="14">Ir pervedė per ją Izraelį, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="15">Faraoną ir jo kariuomenę Raudonojoje jūroje pražudė, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="16">Kuris savo tautą per dykumą vedė, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="17">Kuris stiprius karalius nugalėjo, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="18">Kuris garsius karalius nužudė, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="19">Sihoną, amoritų karalių, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="20">Ir Ogą, Bašano karalių, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="21">Ir jų žemę Izraeliui paveldėti davė, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="22">Savajam tarnui Izraeliui valdyti leido, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="23">Kuris atsiminė mus mūsų pažeminime, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="24">Iš priešų mus išvadavo, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="25">Kuris maitina visa, kas gyva, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
				<verse number="26">Dėkokite dangaus Dievui, nes Jo gailestingumas amžinas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="137">
				<verse number="1">Prie Babilono upių sėdėjome ir verkėme, atsimindami Sioną.</verse>
				<verse number="2">Ten ant gluosnių šakų pakabinome savo arfas.</verse>
				<verse number="3">Nes mūsų trėmėjai mums liepė giedoti, kurie mus apiplėšė, ragino džiūgauti: ‘‘Pagiedokite mums Siono giesmių!’‘</verse>
				<verse number="4">Kaip giedosime Viešpaties giesmę svetimoje šalyje?</verse>
				<verse number="5">Jeigu, Jeruzale, tave užmirščiau, mano dešinė tepamiršta mane!</verse>
				<verse number="6">Tepridžiūna prie gomurio mano liežuvis, jei tavęs neatsiminčiau, jeigu tu man brangesnė nebūtum už visus džiaugsmus, Jeruzale!</verse>
				<verse number="7">Viešpatie, atsimink Jeruzalės dieną prieš Edomo žmones. Jie sakė: ‘‘Griaukite, griaukite ją iki pamatų!’‘</verse>
				<verse number="8">O Babilone, tu naikintojau, laimingas bus, kas tau už mums padarytą skriaudą atmokės!</verse>
				<verse number="9">Laimingas, kas, pagriebęs kūdikius tavo, į kietą uolą sudaužys!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="138">
				<verse number="1">Visa širdimi Tau dėkoju, Dieve! Dievų akivaizdoje Tau giedosiu gyrių.</verse>
				<verse number="2">Parpuolęs prie Tavo šventyklos, šventą Tavo vardą girsiu už Tavo malonę ir ištikimybę, nes Tu išaukštinai savo žodį labiau negu visą savo vardą.</verse>
				<verse number="3">Dieną, kurią šaukiausi, išklausei, stiprybės suteikei mano sielai.</verse>
				<verse number="4">Tave girs, Viešpatie, visi žemės valdovai, išgirdę Tavo burnos žodžius.</verse>
				<verse number="5">Jie giedos apie Viešpaties kelius, nes didelė Viešpaties šlovė.</verse>
				<verse number="6">Nors Viešpats yra aukštybėse, Jis žvelgia į nusižeminusį, o išpuikėlį pažįsta iš tolo.</verse>
				<verse number="7">Nors aš būčiau vargų suspaustas, Tu atgaivinsi mane, Tu ištiesi savo ranką prieš mano priešų pyktį ir Tavo dešinė mane išgelbės.</verse>
				<verse number="8">Apgins mane Viešpats. Viešpatie, Tavo gailestingumas amžinas! Neapleisk, kas Tavo rankų sukurta.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="139">
				<verse number="1">Viešpatie, Tu ištyrei mane ir pažįsti.</verse>
				<verse number="2">Tu žinai, kada keliuosi ir kada atsisėdu, Tu supranti mano mintis.</verse>
				<verse number="3">Matai, kada vaikštau ir kada ilsiuosi; žinai visus mano kelius.</verse>
				<verse number="4">Dar mano liežuvis nepratarė žodžio, Tu, Viešpatie, jau viską žinai.</verse>
				<verse number="5">Apglėbęs laikai mane iš priekio ir iš užpakalio, uždėjai ant manęs savo ranką.</verse>
				<verse number="6">Toks pažinimas man yra labai nuostabus, ne man pasiekti Tavo aukštybes.</verse>
				<verse number="7">Kur nuo Tavo dvasios aš pasislėpsiu, kur nuo Tavo veido pabėgsiu?</verse>
				<verse number="8">Jei užkopčiau į dangų, Tu ten. Jei nusileisčiau į pragarą, Tu ten.</verse>
				<verse number="9">Jei aušros sparnus pasiėmęs nusileisčiau, kur baigiasi jūros,</verse>
				<verse number="10">ir ten Tavo ranka vestų mane ir laikytų Tavo dešinė.</verse>
				<verse number="11">Jei sakyčiau: ‘‘Tamsa teapdengia mane’‘, naktis aplinkui mane šviesa pavirstų.</verse>
				<verse number="12">Tamsa nepaslepia nuo Tavęs, Tau net naktį šviesu kaip dieną.</verse>
				<verse number="13">Tu mano širdį sukūrei, sutvėrei mane motinos įsčiose.</verse>
				<verse number="14">Girsiu Tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas. Kokie nuostabūs yra Tavo darbai, ir mano siela tai gerai žino.</verse>
				<verse number="15">Nė vienas kaulas nebuvo paslėptas nuo Tavęs, kai slaptoje buvau padarytas, kai buvau tveriamas žemės gelmėse.</verse>
				<verse number="16">Tavo akys matė mane dar negimusį ir Tavo knygoje buvo viskas surašyta: dienos, kurias man skyrei, kai dar nė vienos jų nebuvo.</verse>
				<verse number="17">Brangios man yra Tavo mintys, Dieve, nesuskaitoma jų gausybė!</verse>
				<verse number="18">Jei mėginčiau skaičiuoti, jų būtų daugiau kaip smėlio. Atsibudęs aš tebesu su Tavimi.</verse>
				<verse number="19">Dieve, Tu tikrai sunaikinsi nedorėlį, kraugeriai, atsitraukite nuo manęs!</verse>
				<verse number="20">Jie nedorai apie Tave kalba, Tavo vardą piktam jie naudoja.</verse>
				<verse number="21">Aš nekenčiu tų, Viešpatie, kurie Tavęs nekenčia, man bjaurūs tie, kurie prieš Tave sukyla.</verse>
				<verse number="22">Aš jų nekenčiu be galo, laikau juos savo priešais.</verse>
				<verse number="23">Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį; išbandyk mane ir pažink mano mintis.</verse>
				<verse number="24">Matyk, ar aš einu nedorėlių keliu, ir vesk mane keliu amžinuoju!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="140">
				<verse number="1">Viešpatie, nuo piktų žmonių mane išgelbėk, nuo smurtininkų apsaugok!</verse>
				<verse number="2">Nuo tų, kurie planuoja pikta širdyje, kurie dieną vaidus kelia.</verse>
				<verse number="3">Jų liežuvis yra aštrus kaip gyvatės, angių nuodai yra už jų lūpų.</verse>
				<verse number="4">Viešpatie, saugok mane nuo nedorėlių rankų, nuo smurtininkų apsaugok­nuo tų, kurie nori pakišti man koją.</verse>
				<verse number="5">Išdidieji pinkles man spendžia, tiesia tinklus, kilpas stato pakelėse.</verse>
				<verse number="6">Tariau Viešpačiui: ‘‘Tu esi mano Dievas, todėl išklausyk mano maldavimą’‘.</verse>
				<verse number="7">Viešpatie Dieve, mano išgelbėjimo stiprybe, Tu pridengi kovoje mano galvą.</verse>
				<verse number="8">Dieve, neleisk nedorėliui laimėti, jo piktų kėslų netenkink!</verse>
				<verse number="9">Jie kelia galvas, aplinkui sustoję. Tegu jų piktybė juos pačius apdengia!</verse>
				<verse number="10">Tegul jiems ant galvų žarijomis lyja! Įmesk juos į ugnį, į duobę, kad nebepasikeltų.</verse>
				<verse number="11">Teneįsitvirtins žemėje šmeižikas, nelaimės tegainioja smurtininką ir teparbloškia jį.</verse>
				<verse number="12">Žinau, kad Viešpats gins prispaustojo bylą ir teises beturčio.</verse>
				<verse number="13">Tikrai, teisieji dėkos Tavo vardui ir dorieji gyvens Tavo akivaizdoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="141">
				<verse number="1">Viešpatie, Tavęs šaukiuos, skubėk pas mane! Išklausyk mano balsą, kai Tavęs šaukiuos.</verse>
				<verse number="2">Malda manoji kaip smilkalai į Tave tekyla, o pakeltos rankos tebūna kaip vakaro auka.</verse>
				<verse number="3">Viešpatie, prie mano burnos pastatyk sargybą, saugok mano lūpų duris.</verse>
				<verse number="4">Neleisk mano širdžiai nukrypti į pikta ir nedorėlių darbus pamilti. Tenevalgysiu aš jų skanėstų.</verse>
				<verse number="5">Tegul mane plaka teisusis; tai bus malonė. Tegul bara jis, nes tai kaip brangus aliejus mano galvai. Bet aš meldžiuosi prieš nedorėlių darbus.</verse>
				<verse number="6">Jų teisėjai priblokšti tarp akmenų, jie girdi mano žodžius, kad jie švelnūs.</verse>
				<verse number="7">Kaip artojo išrausta ir išarta žemė, taip prie pragaro nasrų bus išbarstyti jų kaulai.</verse>
				<verse number="8">Viešpatie Dieve, į Tave žvelgia mano akys, Tavimi aš pasitikiu, neleisk mano sielai pražūti.</verse>
				<verse number="9">Saugok mane nuo man pastatytų žabangų, nuo nedorėlių kilpos.</verse>
				<verse number="10">Į savo kilpas nedorėliai patys tepakliūva, o aš laimingai praeisiu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="142">
				<verse number="1">Garsiai šaukiausi Viešpaties, garsiu balsu maldavau Viešpatį.</verse>
				<verse number="2">Išliejau priešais Jį savo skundą, sielvartą savo Jam atvėriau.</verse>
				<verse number="3">Kai manyje nusilpo mano dvasia, Tu žinojai mano kelią. Mano kelyje slaptai jie padėjo spąstus.</verse>
				<verse number="4">Apsidairęs aplinkui, mačiau, jog nėra nė vieno, kas mane pažintų. Neturėjau kur prisiglausti, niekam nerūpėjo mano gyvybė.</verse>
				<verse number="5">Tavęs, Viešpatie, šaukiausi, sakydamas: ‘‘Tu esi mano priebėga, Tu mano dalis gyvųjų šalyje’‘.</verse>
				<verse number="6">Išgirsk mano šauksmą, nes esu labai suvargęs. Išgelbėk mane nuo persekiotojų, nes jie stipresni už mane.</verse>
				<verse number="7">Iš kalėjimo mane išvaduok, kad girčiau Tavo vardą. Tada susiburs aplink mane teisieji, kai padarysi man gera.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="143">
				<verse number="1">Viešpatie, išgirsk mano maldą, išklausyk mano maldavimą. Būdamas teisus ir ištikimas, atsakyk man.</verse>
				<verse number="2">Nepatrauk į teismą savo tarno, nes Tavo akivaizdoje nė vienas žmogus negalės pasiteisinti.</verse>
				<verse number="3">Persekioja mane priešas, sutrypė į žemę mano gyvybę, kaip negyvėlį tamsoje gyventi verčia.</verse>
				<verse number="4">Mano dvasia nusilpo, sustingo širdis man krūtinėje.</verse>
				<verse number="5">Aš prisimenu praėjusias dienas, mąstau apie Tavo darbus, svarstau apie Tavo rankų darbus.</verse>
				<verse number="6">Tiesiu rankas į Tave, mano siela trokšta Tavęs tartum išdžiūvusi žemė vandens.</verse>
				<verse number="7">Skubiai išklausyk mane, Viešpatie, nes silpsta mano dvasia. Neslėpk nuo manęs savo veido, kad nebūčiau kaip tie, kurie žengia į duobę.</verse>
				<verse number="8">Tavo malonę leisk man patirti nuo pat ryto, nes Tavimi aš pasitikiu. Parodyk man kelią, kuriuo eiti, nes į Tave keliu savo sielą.</verse>
				<verse number="9">Išvaduok mane, Viešpatie, iš mano priešų, nes pas Tave bėgu slėptis.</verse>
				<verse number="10">Mokyk mane vykdyti Tavo valią, nes Tu esi mano Dievas. Tavo geroji dvasia tegul veda mane tiesiu keliu.</verse>
				<verse number="11">Dėl savo vardo, Viešpatie, atgaivink mane. Dėl savo teisumo iš visų bėdų išvesk mano sielą.</verse>
				<verse number="12">Dėl savo gailestingumo nutildyk mano priešus, sunaikink mano sielos prispaudėjus, nes aš esu Tavo tarnas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="144">
				<verse number="1">Palaimintas Viešpats, mano stiprybė, kuris moko mano rankas kariauti ir mano pirštus kovoti.</verse>
				<verse number="2">Jis yra mano gerumas, mano tvirtovė, mano aukštas bokštas, mano išlaisvintojas, mano skydas; Juo aš pasitikiu, Jis pavergia man tautas.</verse>
				<verse number="3">Viešpatie, kas yra žmogus, kad apie jį žinai, ir žmogaus sūnus, kad kreipi į jį savo dėmesį.</verse>
				<verse number="4">Žmogus panašus į vėjo dvelksmą; jo dienos kaip praslenkantis šešėlis.</verse>
				<verse number="5">Viešpatie, palenk dangų ir nuženk. Paliesk kalnus, ir jie ims rūkti.</verse>
				<verse number="6">Pasiųsk žaibus ir juos išsklaidyk, laidyk strėles ir sunaikink juos.</verse>
				<verse number="7">Ištiesk ranką iš aukštybės, ištrauk ir gelbėk mane iš didelio tvano, iš svetimšalių rankos.</verse>
				<verse number="8">Jų burna kalba tuštybę, jie melagingai priesaikai dešinę kelia.</verse>
				<verse number="9">Dieve, aš naują giesmę Tau giedosiu, psalteriu ir dešimčiastygiu jai pritarsiu.</verse>
				<verse number="10">Tu gelbsti karalius, Tu išlaisvinai Dovydą, savo tarną, nuo žiauraus kardo.</verse>
				<verse number="11">Ištrauk ir gelbėk mane iš svetimšalių rankos. Jų burna kalba tuštybę, jie dešinę melagingai priesaikai kelia.</verse>
				<verse number="12">Tegu mūsų sūnūs savo jaunystėje auga kaip vešlūs žolynai, o mūsų dukterys tebūna dailios tartum kolonos, išdrožinėtos puošniuose rūmuose.</verse>
				<verse number="13">Mūsų klėtys tebūna prikrautos visokių gėrybių. Kaimenės mūsų avių tegul tūkstančiais veda, pilnos ganyklos tegul prisipildo.</verse>
				<verse number="14">Tegu mūsų jaučiai būna stiprūs darbe, tenebūna jie pagrobti ar nuklydę, tegu mūsų gatvėse nesigirdi skundų.</verse>
				<verse number="15">Laiminga tauta, kuri taip gyvena; laiminga tauta, kurios Dievas yra Viešpats!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="145">
				<verse number="1">Aš aukštinsiu Tave, Dieve, mano Karaliau, aš laiminsiu Tavo vardą per amžius.</verse>
				<verse number="2">Kasdien laiminsiu Tave ir girsiu Tavo vardą per amžius.</verse>
				<verse number="3">Didis yra Viešpats ir didžiai girtinas, Jo didybė neištiriama.</verse>
				<verse number="4">Tavo nuostabius darbus ir galybę karta teskelbia kartai.</verse>
				<verse number="5">Aš kalbėsiu apie Tavo didingumo šlovingą spindesį ir Tavo stebuklingus darbus.</verse>
				<verse number="6">Apie Tavo veiksmų nuostabią galią jie kalbės, ir aš skelbsiu Tavo didybę.</verse>
				<verse number="7">Jie atsimins didelę Tavo malonę, giedos apie Tavo teisumą.</verse>
				<verse number="8">Viešpats yra maloningas, užjaučiantis, lėtas pykti ir didžiai gailestingas.</verse>
				<verse number="9">Viešpats yra geras ir gailestingas visiems savo kūriniams.</verse>
				<verse number="10">Viešpatie, Tavo visi kūriniai girs Tave ir Tavo šventieji laimins Tave!</verse>
				<verse number="11">Jie kalbės apie Tavo karalystės šlovę, garsins Tavo galybę,</verse>
				<verse number="12">kad žmonės suprastų Tavo galingus darbus ir Tavo karalystės šlovingą didingumą.</verse>
				<verse number="13">Tavo karalystė amžina ir Tavo valdžia lieka per amžius.</verse>
				<verse number="14">Klumpantį Viešpats palaiko, o parpuolusį pakelia.</verse>
				<verse number="15">Į Tave krypsta visų akys, savo metu visiems duodi maisto,</verse>
				<verse number="16">atveri savo ranką, sočiai maitini visa, kas gyva.</verse>
				<verse number="17">Teisus yra Viešpats visuose savo keliuose ir šventas visuose savo darbuose.</verse>
				<verse number="18">Arti yra Viešpats visiems, kurie Jo šaukiasi, visiems, kurie Jo šaukiasi tiesoje.</verse>
				<verse number="19">Jis išpildys norus Jo bijančių, jų šauksmą išgirs ir išgelbės juos.</verse>
				<verse number="20">Viešpats visus Jį mylinčius saugo, bet nedorėlius sunaikins.</verse>
				<verse number="21">Tešlovina mano burna Viešpatį! Visa, kas gyva, telaimina šventą Jo vardą dabar ir per amžius!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="146">
				<verse number="1">Girkite Viešpatį! Girk Viešpatį, mano siela!</verse>
				<verse number="2">Girsiu Viešpatį, kol gyvas būsiu; giedosiu gyrių savo Dievui, kol gyvensiu.</verse>
				<verse number="3">Nesudėkite vilčių į kunigaikščius, į žmonių sūnus, kurie nieko išgelbėti negali!</verse>
				<verse number="4">Kai dvasia jų iškeliauja, jie sugrįžta į žemę; tą pačią dieną jų sumanymai žūva.</verse>
				<verse number="5">Laimingas, kurio pagalba yra Jokūbo Dievas, kuris viltis sudėjo į Viešpatį, savo Dievą.</verse>
				<verse number="6">Jis sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra. Jis ištikimas per amžius.</verse>
				<verse number="7">Jis gina teises prispaustųjų, alkaniems parūpina duonos. Kalinius išleidžia Viešpats.</verse>
				<verse number="8">Viešpats atveria akis akliesiems, pakelia parpuolusius; Viešpats myli teisiuosius.</verse>
				<verse number="9">Svetimšalį Viešpats saugo, našlaitį ir našlę globoja, o nedoriesiems užkerta kelią.</verse>
				<verse number="10">Viešpats karaliaus per amžius, tavo Dievas, Sione, per visas kartas! Girkite Viešpatį!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="147">
				<verse number="1">Girkite Viešpatį! Gera giedoti gyrių mūsų Dievui, labai malonu girti Jį!</verse>
				<verse number="2">Viešpats atstato Jeruzalės miestą, Izraelio tremtinius surenka.</verse>
				<verse number="3">Jis gydo sudužusias širdis, žaizdas jų sutvarsto.</verse>
				<verse number="4">Jis žvaigždes suskaičiuoja, jas visas vardais vadina.</verse>
				<verse number="5">Didis ir galingas yra Viešpats, Jo išmintis begalinė.</verse>
				<verse number="6">Romiuosius pakelia Viešpats, o nedorėlius partrenkia ant žemės.</verse>
				<verse number="7">Padėkos giesmes Viešpačiui giedokite, skambinkite mūsų Viešpačiui arfa!</verse>
				<verse number="8">Jis debesimis uždengia dangų, žemei paruošia lietų, augina žolę kalnuose.</verse>
				<verse number="9">Jis teikia žvėrims maistą, jaunus varniukus pamaitina.</verse>
				<verse number="10">Ne žirgo stiprumu Jis gėrisi ir ne žmogaus kojos Jam patinka.</verse>
				<verse number="11">Viešpats gėrisi tais, kurie Jo bijo, kurie viliasi Jo gailestingumu.</verse>
				<verse number="12">Girk, Jeruzale, Viešpatį! Savo Dievą girk, Sione!</verse>
				<verse number="13">Jis sustiprino tavo vartų sklendes, tavo vaikus palaimino.</verse>
				<verse number="14">Tavo krašte Jis duoda taiką, geriausiais kviečiais tave pasotina.</verse>
				<verse number="15">Jis siunčia įsakymą žemei, labai sparčiai Jo žodis atskrieja.</verse>
				<verse number="16">Jis sniegą kaip vilną duoda, šerkšną lyg pelenus barsto.</verse>
				<verse number="17">Ledus kaip duonos trupinius beria, sustingsta vanduo nuo Jo šalčio.</verse>
				<verse number="18">Jam žodį pasiuntus, ledas sutirpsta; kai vėjus paleidžia, vandenys teka.</verse>
				<verse number="19">Jokūbui savo žodį Jis paskelbė, Izraeliui savo nuostatus ir sprendimus.</verse>
				<verse number="20">Kitoms tautoms Jis to nepadarė, nė viena nepažino Jo sprendimų. Girkite Viešpatį!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="148">
				<verse number="1">Girkite Viešpatį! Girkite Viešpatį iš dangaus! Girkite Jį aukštybėse!</verse>
				<verse number="2">Girkite Jį, visi Jo angelai; girkite Jį, visa Jo kareivija!</verse>
				<verse number="3">Girkite Jį, saule ir mėnuli; girkite Jį, spindinčios žvaigždės!</verse>
				<verse number="4">Girkite Jį, dangų dangūs ir viršum jų esantys vandenys!</verse>
				<verse number="5">Visi tegiria Viešpaties vardą, nes Jis įsakė, ir visa buvo sukurta.</verse>
				<verse number="6">Jis amžių amžiams viską įtvirtino, nustatė nekintamą tvarką.</verse>
				<verse number="7">Girkite Viešpatį, kas esate žemėje: jūrų pabaisos ir visos gelmės,</verse>
				<verse number="8">ugnie ir kruša, sniege ir migla, vėjai audringi, vykdantys Jo žodį,</verse>
				<verse number="9">kalnai ir kalvos, vaismedžiai ir kedrai,</verse>
				<verse number="10">žvėrys ir visi gyvuliai, žemės ropliai ir sparnuoti paukščiai.</verse>
				<verse number="11">Žemės karaliai ir visos tautos, kunigaikščiai ir žemės teisėjai,</verse>
				<verse number="12">jaunuoliai ir mergaitės, seniai ir vaikai,</verse>
				<verse number="13">garbinkite Viešpaties vardą, nes Jis vienas didingas. Jo šlovė virš dangaus ir žemės.</verse>
				<verse number="14">Savo tautos Jis iškelia ragą, gyrių visų savo šventųjų, Izraelio vaikų­tautos, kuri Jam artima. Girkite Viešpatį!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="149">
				<verse number="1">Girkite Viešpatį! Viešpačiui giedokite naują giesmę ir gyrių šventųjų bendruomenėje.</verse>
				<verse number="2">Tesidžiaugia Izraelis savo Kūrėju. Siono vaikai tesilinksmina dėl savo Karaliaus.</verse>
				<verse number="3">Tegiria Jo vardą šokdami, tegieda gyrių Jam su būgnais ir arfomis.</verse>
				<verse number="4">Viešpats gėrisi savąja tauta; Jis romiuosius papuoš savo išgelbėjimu.</verse>
				<verse number="5">Džiaukitės Jo šlove, šventieji, giedokite Jam savo lovose.</verse>
				<verse number="6">Dievo aukštinimas jų burnoje, dviašmenis kalavijas jų rankose,</verse>
				<verse number="7">kad atkeršytų pagonims, nubaustų tautas,</verse>
				<verse number="8">jų karalius pančiais surištų ir jų didžiūnus sukaustytų geležimi,</verse>
				<verse number="9">kad įvykdytų jiems paruoštą sprendimą! Tokia garbė visiems Jo šventiesiems. Girkite Viešpatį!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="150">
				<verse number="1">Girkite Viešpatį! Girkite Dievą Jo šventykloje! Girkite Jį dangaus tvirtumoje!</verse>
				<verse number="2">Girkite Jį dėl Jo galingų darbų! Girkite Jį dėl Jo begalinės didybės!</verse>
				<verse number="3">Girkite Jį, pūsdami trimitą! Girkite Jį arfa ir psalteriu!</verse>
				<verse number="4">Girkite Jį būgnais ir šokiais! Girkite Jį styginiais instrumentais ir vamzdžiais!</verse>
				<verse number="5">Girkite Jį skambiais cimbolais! Girkite Jį trenksmingais cimbolais!</verse>
				<verse number="6">Visa, kas kvėpuoja, tegiria Viešpatį! Girkite Viešpatį!</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="20">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Saliamono, Dovydo sūnaus, Izraelio karaliaus, patarlės.</verse>
				<verse number="2">Jos surašytos, kad pamokytų išminties, auklėtų ir padėtų suprasti išmintingus posakius,</verse>
				<verse number="3">kad pamokytų išmintingai elgtis, pažinti teisumą, teisingumą ir bešališkumą;</verse>
				<verse number="4">kad paprastiems suteiktų sumanumo, jaunuoliams­supratimo ir nuovokumo.</verse>
				<verse number="5">Išmintingas klausydamas taps išmintingesnis, o protingas gaus išmintingų patarimų,</verse>
				<verse number="6">kad suprastų patarles ir palyginimus, išminčių žodžius ir mįsles.</verse>
				<verse number="7">Viešpaties baimė yra išminties pradžia, bet kvailiai niekina išmintį ir pamokymus.</verse>
				<verse number="8">Mano sūnau, klausyk tėvo pamokymų ir neatmesk motinos nurodymų.</verse>
				<verse number="9">Tai bus puošnus vainikas tavo galvai ir papuošalas tavo kaklui.</verse>
				<verse number="10">Mano sūnau, jei tave vilios nusidėjėliai, nepritark jiems.</verse>
				<verse number="11">Jei jie sako: ‘‘Eime su mumis tykoti kraujo ir ruošti pasalą nekaltam žmogui.</verse>
				<verse number="12">Prarykime juos gyvus kaip pragaras, visiškai, kaip tuos, kurie eina į kapą.</verse>
				<verse number="13">Mes rasime daug turto ir pripildysime grobiu savo namus.</verse>
				<verse number="14">Su mumis mesi dalybų burtą, mūsų pinigai bus bendri’‘.</verse>
				<verse number="15">Mano sūnau, neik su jais, sulaikyk savo koją nuo jų tako.</verse>
				<verse number="16">Jų kojos bėga į pikta, jie skuba kraują pralieti.</verse>
				<verse number="17">Veltui tiesiamas tinklas paukščiams matant.</verse>
				<verse number="18">Jie tykoja savo pačių kraujo, pasalą ruošia savo gyvybei.</verse>
				<verse number="19">Toks yra kelias kiekvieno, kuris godus turto, jis atima jo savininko gyvybę.</verse>
				<verse number="20">Išmintis šaukia gatvėje, pakelia balsą aikštėje.</verse>
				<verse number="21">Ji šaukia svarbiausiose susibūrimo vietose ir miesto vartuose skelbia savo žodžius:</verse>
				<verse number="22">‘‘Neišmanėliai, ar ilgai dar mylėsite neišmanymą? Niekintojai, ar ilgai džiaugsitės savo patyčiomis? Kvailiai, ar ilgai nekęsite pažinimo?</verse>
				<verse number="23">Klausykitės mano įspėjimų! Aš išliesiu jums savo dvasios, paskelbsiu savo žodžius.</verse>
				<verse number="24">Kadangi aš šaukiau, o jūs nepaklausėte, ištiesiau jums ranką, bet niekas nekreipė dėmesio,</verse>
				<verse number="25">jūs paniekinote mano patarimus ir nepaisėte mano įspėjimų,</verse>
				<verse number="26">tai ir aš juoksiuos, kai jūs žlugsite, tyčiosiuos, kai jus apims baimė,</verse>
				<verse number="27">kai siaubas užklups kaip audra ir pražūtis kaip viesulas, kai ateis sielvartas ir vargas.</verse>
				<verse number="28">Tada jie šauksis manęs, bet aš neatsiliepsiu; jie ieškos manęs, bet neras.</verse>
				<verse number="29">Nes jie nekentė pažinimo ir nepasirinko Viešpaties baimės.</verse>
				<verse number="30">Jie nepriėmė mano patarimų ir paniekino mano barimą.</verse>
				<verse number="31">Todėl jie valgys savo kelių vaisių, pasisotins savo sumanymais.</verse>
				<verse number="32">Neišmanėlių užsispyrimas užmuš juos, kvailius pražudys jų neapdairumas.</verse>
				<verse number="33">Kas manęs klauso, gyvens saugiai, bus ramus ir nebijos pikto’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Mano sūnau, jei priimsi mano žodžius ir paslėpsi širdyje mano įsakymus,</verse>
				<verse number="2">jei tavo ausis atidžiai klausysis išminties ir širdis sieks supratimo,</verse>
				<verse number="3">jei šauksiesi pažinimo ir pakelsi balsą, prašydamas supratimo,</verse>
				<verse number="4">jei sieksi jo lyg sidabro ir ieškosi lyg paslėptų lobių,</verse>
				<verse number="5">tada tu suprasi Viešpaties baimę ir rasi Dievo pažinimą.</verse>
				<verse number="6">Nes Viešpats teikia išmintį, iš Jo burnos ateina pažinimas ir supratimas.</verse>
				<verse number="7">Jis laiko sveiką išmintį teisiesiems, Jis yra skydas doru keliu einantiems.</verse>
				<verse number="8">Jis saugo teisingumo takus ir sergi šventųjų kelius.</verse>
				<verse number="9">Tada tu suprasi teisumą, teisingumą ir bešališkumą bei kiekvieną gerą taką,</verse>
				<verse number="10">kai išmintis įeis į tavo širdį ir pažinimas bus malonus tavo sielai.</verse>
				<verse number="11">Dėmesingumas sergės tave ir supratimas saugos tave,</verse>
				<verse number="12">kad išgelbėtų nuo pikto kelio, nuo melą kalbančių žmonių,</verse>
				<verse number="13">kurie palieka doros kelią, kad vaikščiotų tamsos keliais,</verse>
				<verse number="14">kurie džiaugiasi, darydami pikta, ir gėrisi nedorėlių iškrypimu,</verse>
				<verse number="15">kurių keliai kreivi ir kurie klaidžioja savo takais;</verse>
				<verse number="16">kad išgelbėtų tave nuo svetimos moters, meilikaujančios savo žodžiais,</verse>
				<verse number="17">kuri palieka savo jaunystės vadovą ir užmiršta savo Dievo sandorą.</verse>
				<verse number="18">Jos namai veda į mirtį, jos takai­pas mirusiuosius.</verse>
				<verse number="19">Visi, kurie įeina pas ją, nebegrįžta ir neberanda gyvenimo tako.</verse>
				<verse number="20">Kad tu vaikščiotum geru keliu ir laikytumeisi teisiųjų tako.</verse>
				<verse number="21">Nes teisieji gyvens krašte ir nekaltieji pasiliks jame.</verse>
				<verse number="22">Bet nedorėliai bus pašalinti iš krašto, nusikaltėliai išrauti iš jo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Mano sūnau, neužmiršk mano įstatymo, tavo širdis tesaugo mano įsakymus.</verse>
				<verse number="2">Jie prailgins tavo dienas, pridės tau gyvenimo metų ir ramybės.</verse>
				<verse number="3">Gailestingumas ir tiesa tenepalieka tavęs; užsirišk tai ant savo kaklo, įrašyk į savo širdies plokštę.</verse>
				<verse number="4">Taip atrasi palankumą bei gerą įvertinimą Dievo ir žmonių akyse.</verse>
				<verse number="5">Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu.</verse>
				<verse number="6">Visuose savo keliuose pripažink Jį, tai Jis nukreips tavo takus.</verse>
				<verse number="7">Nebūk išmintingas savo akyse, bijok Viešpaties ir venk pikto;</verse>
				<verse number="8">tai bus sveikata tavo kūnui ir atgaiva kaulams.</verse>
				<verse number="9">Pagerbk Viešpatį savo turtu ir pirmaisiais viso derliaus vaisiais,</verse>
				<verse number="10">tai tavo aruodai bus kupini, spaustuvai perpildyti naujo vyno.</verse>
				<verse number="11">Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties bausmės ir nenusimink Jo baramas,</verse>
				<verse number="12">nes ką Viešpats myli, tą pabara, kaip tėvas auklėdamas sūnų, kuriuo gėrisi.</verse>
				<verse number="13">Palaimintas žmogus, kuris randa išmintį ir įgauna supratimo,</verse>
				<verse number="14">nes ją įsigyti yra naudingiau, negu įsigyti sidabro, ir pelno iš jos yra daugiau negu iš geriausio aukso.</verse>
				<verse number="15">Ji brangesnė už deimantus, su ja nesulyginama visa, ko galėtum trokšti.</verse>
				<verse number="16">Dešinėje jos rankoje ilgas amžius, o kairėje turtai ir garbė.</verse>
				<verse number="17">Jos keliai­malonės keliai, visi jos takai­ramybė.</verse>
				<verse number="18">Ji yra gyvybės medis visiems, kurie ją pagauna, laimingi, kas ją išlaiko.</verse>
				<verse number="19">Viešpats išmintimi sukūrė žemę, savo protu įtvirtino dangus.</verse>
				<verse number="20">Jo žinojimu buvo atvertos gelmės ir debesys laša rasa.</verse>
				<verse number="21">Mano sūnau, neišleisk jų iš akių, saugok sveiką nuovoką ir įžvalgumą.</verse>
				<verse number="22">Tai bus gyvybė tavo sielai ir papuošalas kaklui;</verse>
				<verse number="23">tada eisi saugus savo keliu, ir tavo koja nesuklups.</verse>
				<verse number="24">Atsigulęs nebijosi, ir tavo miegas bus saldus.</verse>
				<verse number="25">Tavęs neišgąsdins staigus sąmyšis ir nedorėlių siautėjimas, kai jis ateis.</verse>
				<verse number="26">Viešpats bus tavo pasitikėjimas, Jis apsaugos tavo koją, kad neįkliūtum.</verse>
				<verse number="27">Neatsakyk geradarystės tam, kuriam dera ją padaryti, kai tavo ranka tai pajėgia.</verse>
				<verse number="28">Nesakyk savo artimui: ‘‘Eik ir sugrįžk, rytoj aš tau duosiu’‘, kai turi su savimi.</verse>
				<verse number="29">Neplanuok pikta prieš savo artimą, kuris gyvena pasitikėdamas arti tavęs.</verse>
				<verse number="30">Nesibark be reikalo su žmogumi, kuris tau nieko blogo nepadarė.</verse>
				<verse number="31">Nepavydėk smurtininkui ir nesirink nė vieno iš jo kelių.</verse>
				<verse number="32">Viešpats bjaurisi ydingu žmogumi, bet Jis artimas teisiajam.</verse>
				<verse number="33">Viešpaties prakeikimas nedorėlio namams, o teisiojo buveinę Jis laimina.</verse>
				<verse number="34">Jis išjuokia pašaipūnus, o nuolankiesiems teikia malonę.</verse>
				<verse number="35">Išmintingieji paveldės šlovę, kvailio pasididžiavimas pasibaigs gėda.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Vaikai, klausykite tėvo pamokymo. Būkite atidūs, kad įgytumėte supratimo.</verse>
				<verse number="2">Aš duodu jums gerą mokymą, neapleiskite mano įstatymo.</verse>
				<verse number="3">Aš buvau tėvo sūnus, mylimas ir vienintelis savo motinos akyse.</verse>
				<verse number="4">Jis mokė mane ir sakė: ‘‘Išlaikyk širdyje mano žodžius, laikykis mano įsakymų ir būsi gyvas.</verse>
				<verse number="5">Įsigyk išminties, įsigyk supratimo. Neužmiršk mano burnos žodžių ir nenukrypk nuo jų.</verse>
				<verse number="6">Neapleisk išminties, ir ji globos tave; mylėk ją, ir ji saugos tave.</verse>
				<verse number="7">Svarbiausia yra išmintis; įsigyk išmintį ir už visą savo turtą įsigyk supratimą.</verse>
				<verse number="8">Vertink ją, ir ji išaukštins tave. Apglėbk ją, ir ji suteiks tau garbę.</verse>
				<verse number="9">Ji vainikuos tavo galvą malone, duos tau šlovės karūną.</verse>
				<verse number="10">Klausyk, mano sūnau, ir priimk mano žodžius, kad ilgai gyventum.</verse>
				<verse number="11">Aš nurodau tau išminties kelią, vedu tiesiais takais.</verse>
				<verse number="12">Kai jais eisi, tavo žingsniai nebus varžomi ir bėgdamas nesuklupsi.</verse>
				<verse number="13">Tvirtai laikykis pamokymo ir neapleisk jo; saugok jį, nes tai yra tavo gyvybė.</verse>
				<verse number="14">Neik nedorėlių taku ir nevaikščiok piktųjų keliu.</verse>
				<verse number="15">Venk jo ir nevaikščiok juo, pasitrauk nuo jo ir praeik pro šalį.</verse>
				<verse number="16">Jie neužmiega, nepadarę pikto ir miegas iš jų atimamas, kol kam nors nepakenkia.</verse>
				<verse number="17">Jie valgo nedorybės duoną ir geria smurto vyną.</verse>
				<verse number="18">Teisiųjų takas yra kaip skaisti šviesa, kuri šviečia vis ryškiau iki tobulos dienos.</verse>
				<verse number="19">Nedorėlių kelias yra kaip tamsa, jie nežino, kur jie suklups.</verse>
				<verse number="20">Mano sūnau, atkreipk dėmesį į mano žodžius, palenk ausį mano pamokymams.</verse>
				<verse number="21">Teneatsitraukia jie nuo tavo akių, saugok juos širdies gilumoje.</verse>
				<verse number="22">Jie yra gyvybė tiems, kurie juos randa, ir sveikata visam jų kūnui.</verse>
				<verse number="23">Saugok su visu stropumu savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė.</verse>
				<verse number="24">Atstumk nuo savęs nedorą burną, ir iškrypusios lūpos tebūna toli nuo tavęs.</verse>
				<verse number="25">Tegul tavo akys žiūri tiesiai ir akių vokai tebūna nukreipti tiesiai prieš tave.</verse>
				<verse number="26">Apgalvok taką savo kojai, ir tegu tavo keliai būna įtvirtinti.</verse>
				<verse number="27">Nepasuk nei dešinėn, nei kairėn. Patrauk savo koją nuo pikto’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Mano sūnau, būk dėmesingas mano išminčiai ir palenk ausį mano supratimui,</verse>
				<verse number="2">kad būtum nuovokus ir tavo lūpos išlaikytų pažinimą.</verse>
				<verse number="3">Kaip varvantis medus svetimos moters lūpos ir jos burna švelnesnė už aliejų.</verse>
				<verse number="4">Bet galiausiai ji tampa karti kaip metėlė ir aštri kaip dviašmenis kalavijas.</verse>
				<verse number="5">Jos kojos žengia į mirtį, jos žingsniai veda į pragarą.</verse>
				<verse number="6">Kad tu nemąstytum apie jos gyvenimo taką, žinok­jos keliai nepastovūs ir tu negali jų suprasti.</verse>
				<verse number="7">Dabar, mano vaikai, klausykite manęs ir neatsitraukite nuo mano burnos žodžių.</verse>
				<verse number="8">Atitolink nuo jos savo kelią ir nesiartink prie jos namų durų,</verse>
				<verse number="9">kad neatiduotum savo garbės kitiems ir savo metų negailestingajam;</verse>
				<verse number="10">kad svetimi nesisotintų tavo gėrybėmis ir tavo darbas nebūtų svetimojo namuose,</verse>
				<verse number="11">ir galiausiai neturėtum vaitoti, išsekinęs kūną bei jėgas,</verse>
				<verse number="12">ir sakyti: ‘‘Kodėl nekenčiau pamokymų ir mano širdis paniekino pabarimą,</verse>
				<verse number="13">neklausiau savo mokytojų balso ir nepalenkiau savo ausies prie tų, kurie mane mokė?</verse>
				<verse number="14">Aš kone patekau į visokias nelaimes bendruomenės ir susirinkimo vidury’‘.</verse>
				<verse number="15">Gerk vandenį iš savo šulinio, tekantį vandenį iš savo versmės.</verse>
				<verse number="16">Ar tavo vandens šaltiniai išsilies po gatves, o vandens srovės aikštėse?</verse>
				<verse number="17">Tebūna jie tik tau, nedalink jų svetimiems.</verse>
				<verse number="18">Tebūna tavo šaltinis palaimintas ir džiaukis su savo jaunystės žmona.</verse>
				<verse number="19">Ji kaip miela stirna, kaip grakšti elnė. Tegul jos krūtys tenkina tave visą laiką, nuolat mėgaukis jos meile.</verse>
				<verse number="20">Mano sūnau, kam tau mėgautis svetima moterimi ir apsikabinti su svetimąja?</verse>
				<verse number="21">Viešpats stebi visus žmogaus kelius ir apsvarsto visus jo takus.</verse>
				<verse number="22">Nedorėlį sugauna jo paties nedorybės ir supančioja jo nuodėmių pančiai.</verse>
				<verse number="23">Jis miršta nepasimokęs, per savo didelį kvailumą nuklysta.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Mano sūnau, jei laidavai už savo artimą ar padavei ranką už svetimąjį,</verse>
				<verse number="2">tu įsipainiojai savo burnos žodžiais ir esi sugautas savo kalbomis.</verse>
				<verse number="3">Daryk štai ką, mano sūnau, ir gelbėk save, nes esi patekęs į savo artimo rankas: eik, nusižemink ir maldauk savo artimą.</verse>
				<verse number="4">Neduok miegoti savo akims ir neleisk užsimerkti akių vokams.</verse>
				<verse number="5">Gelbėkis kaip elnė iš medžiotojo, kaip paukštis iš paukštgaudžio rankų.</verse>
				<verse number="6">Tinginy, eik pas skruzdę, apsvarstyk jos kelius ir būk išmintingas.</verse>
				<verse number="7">Ji neturi vadovo, prižiūrėtojo ar valdovo,</verse>
				<verse number="8">bet paruošia sau maisto vasarą ir pjūties metu renka atsargas.</verse>
				<verse number="9">Ar ilgai miegosi, tinginy? Kada atsikelsi iš savo miego?</verse>
				<verse number="10">Truputį pamiegosi, truputį pasnausi, truputį pagulėsi sudėjęs rankas,</verse>
				<verse number="11">ir ateis skurdas kaip pakeleivis ir nepriteklius kaip ginkluotas plėšikas.</verse>
				<verse number="12">Nenaudėlis žmogus, piktadarys, vaikštinėja su klastinga burna,</verse>
				<verse number="13">mirksi akimis, trypia kojomis, rodo pirštu.</verse>
				<verse number="14">Klasta jo širdyje, jis nuolat planuoja pikta ir sėja vaidus.</verse>
				<verse number="15">Todėl staiga ateis jo žlugimas, ūmai bus jis sudaužytas, nesulaukęs pagalbos.</verse>
				<verse number="16">Viešpats nekenčia šešių dalykų, septyni yra pasibjaurėjimas Jo akyse:</verse>
				<verse number="17">išdidus žvilgsnis, meluojantis liežuvis, rankos, praliejančios nekaltą kraują,</verse>
				<verse number="18">širdis, planuojanti nedorybę, kojos, greitos bėgti į pikta,</verse>
				<verse number="19">neteisingas liudytojas, kalbantis melą ir žmogus, sėjantis nesantaiką tarp brolių.</verse>
				<verse number="20">Mano sūnau, laikykis savo tėvo įsakymų ir nepaniekink motinos įstatymo.</verse>
				<verse number="21">Visam laikui užrišk juos ant savo širdies, apsivyniok aplink kaklą.</verse>
				<verse number="22">Tau einant, jie lydės tave, tau atsigulus, jie saugos tave, tau pabudus, jie kalbės su tavimi.</verse>
				<verse number="23">Įsakymas yra žiburys, įstatymas­šviesa, o pamokantis pabarimas­gyvenimo kelias.</verse>
				<verse number="24">Jie saugos tave nuo nedoros moters, nuo svetimos moters meilikaujančios kalbos.</verse>
				<verse number="25">Negeisk jos grožio savo širdyje, tenesuvilioja tavęs jos blakstienos.</verse>
				<verse number="26">Dėl paleistuvės vyras lieka tik su duonos kąsniu, neištikimoji medžioja jo brangią gyvybę.</verse>
				<verse number="27">Ar gali žmogus paimti ugnį į savo antį ir nesudeginti drabužių?</verse>
				<verse number="28">Ar gali kas, vaikščiodamas ant žarijų, nenusideginti kojų?</verse>
				<verse number="29">Taip ir tas, kas įeina pas artimo žmoną; kas paliečia ją, neliks nekaltas.</verse>
				<verse number="30">Vagis ne taip niekinamas, jei jis vagia būdamas alkanas ir norėdamas pasisotinti.</verse>
				<verse number="31">Tačiau pagautas jis atlygins septyneriopai ir atiduos visą savo namų turtą.</verse>
				<verse number="32">Svetimoteriaujančiam trūksta proto, jis pats save pražudo.</verse>
				<verse number="33">Žaizdų ir nešlovės jis susilauks, jo gėda nebus išdildyta;</verse>
				<verse number="34">nes pavydas sužadins vyro įniršį, jis nepasigailės keršto dieną.</verse>
				<verse number="35">Jis nepriims jokios išpirkos ir nenusiramins, nors duotum jam daugybę dovanų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Mano sūnau, saugok mano žodžius ir neužmiršk mano įsakymų.</verse>
				<verse number="2">Saugok mano įsakymus ir būsi gyvas, sergėk mano įstatymą kaip savo akies vyzdį.</verse>
				<verse number="3">Užsirišk juos ant savo pirštų ir įsirašyk savo širdies plokštėje.</verse>
				<verse number="4">Išmintį vadink savo seserimi, o supratimą­artimiausiu savo draugu,</verse>
				<verse number="5">kad jie apsaugotų tave nuo svetimos moters, meilikaujančios savo žodžiais.</verse>
				<verse number="6">Kartą, žiūrėdamas pro savo namų lango groteles,</verse>
				<verse number="7">mačiau tarp jaunų, nepatyrusių žmonių neprotingą jaunuolį.</verse>
				<verse number="8">Jis ėjo gatve pro jos kampą ir pasuko į jos namus.</verse>
				<verse number="9">Vakaro prieblandoje, juodą ir tamsią naktį,</verse>
				<verse number="10">jį pasitiko moteris su paleistuvės apdaru ir klastinga širdimi.</verse>
				<verse number="11">Begėdė ir nerimstanti, negalinti išsėdėti savo namuose;</verse>
				<verse number="12">tai gatvėje, tai aikštėje, tai ant kampo ji tykojo aukos.</verse>
				<verse number="13">Pasigavusį jį, bučiavo ir akiplėšiškai kalbėjo:</verse>
				<verse number="14">‘‘Aš turiu padėkos auką ir šiandien įvykdžiau savo įžadus.</verse>
				<verse number="15">Todėl išėjau tavęs pasitikti, ieškojau tavo veido ir štai suradau tave.</verse>
				<verse number="16">Aš apklojau savo lovą margais egiptietiškais lininiais užtiesalais,</verse>
				<verse number="17">iškvėpinau mira, alaviju ir cinamonu.</verse>
				<verse number="18">Eikš, sotinsimės meile iki ryto, mėgausimės glamonėmis;</verse>
				<verse number="19">nes vyro nėra namuose, jis išvyko į tolimą kelionę.</verse>
				<verse number="20">Jis pasiėmė maišelį pinigų ir grįš pilnaties dieną’‘.</verse>
				<verse number="21">Daugybe švelnių žodžių ji prisiviliojo jį, meilikaujančia kalba suvedžiojo.</verse>
				<verse number="22">Jis seka ją kaip jautis, vedamas pjauti, kaip kvailys, einantis į supančiojimo vietą,</verse>
				<verse number="23">kol strėlė pervers jo kepenis; kaip paukštis, kuris lekia į spąstus ir nesupranta, kad praras savo gyvybę.</verse>
				<verse number="24">Mano vaikai, klausykite manęs, būkite dėmesingi mano žodžiams.</verse>
				<verse number="25">Tegul tavo širdis nepalinksta į jos kelius, nenuklysk jos takais.</verse>
				<verse number="26">Nes ji parbloškė daug sužeistųjų, daug stipriųjų jinai nužudė.</verse>
				<verse number="27">Jos namai yra kelias į pragarą, vedantis į mirties buveinę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Argi išmintis nešaukia ir supratimas nekelia savo balso?</verse>
				<verse number="2">Aukštumose, prie kelių ir prie takų ji stovi.</verse>
				<verse number="3">Prie miesto vartų, prie įėjimo į miestą, prie durų šaukia:</verse>
				<verse number="4">‘‘Žmonės, į jus aš kreipiuosi, jums šaukiu, žmonių sūnūs.</verse>
				<verse number="5">Jūs neišmanėliai, mokykitės išminties; jūs kvailiai, įgykite supratingą širdį.</verse>
				<verse number="6">Klausykite, nes aš kalbėsiu apie didingus dalykus, mano lūpos skelbs teisumą.</verse>
				<verse number="7">Mano burna kalbės tiesą, ir nedorybė yra pasibjaurėjimas mano lūpoms.</verse>
				<verse number="8">Visi mano žodžiai yra teisingi, juose nėra klastos ir iškraipymo.</verse>
				<verse number="9">Jie yra aiškūs išmanantiems ir teisingi suprantantiems.</verse>
				<verse number="10">Priimkite mano pamokymą, o ne sidabrą; pažinimą, o ne gryną auksą.</verse>
				<verse number="11">Išmintis yra brangesnė už deimantus, su ja nesulyginama visa, ko galima trokšti.</verse>
				<verse number="12">Aš, išmintis, gyvenu su protingumu, atrandu pažinimą bei nuovokumą.</verse>
				<verse number="13">Viešpaties baimė­nekęsti pikto. Išdidumo, puikybės, piktų kelių ir klastingos burnos aš neapkenčiu.</verse>
				<verse number="14">Manyje patarimas ir sveikas protas, aš turiu supratimą ir jėgą.</verse>
				<verse number="15">Manimi karaliai karaliauja ir kunigaikščiai leidžia įstatymus.</verse>
				<verse number="16">Manimi kunigaikščiai, kilmingieji ir teisėjai valdo kraštą.</verse>
				<verse number="17">Aš myliu tuos, kurie mane myli. Kas anksti manęs ieško, suras mane.</verse>
				<verse number="18">Aš turiu turtus ir garbę, išliekančius turtus ir teisumą.</verse>
				<verse number="19">Mano vaisius yra brangesnis už gryną auksą, ir pelno iš manęs daugiau negu iš rinktinio sidabro.</verse>
				<verse number="20">Aš vedu teisumo keliu, viduriu teisingumo tako,</verse>
				<verse number="21">kad mane mylintiems duočiau paveldėti turtus ir pripildyčiau jų sandėlius.</verse>
				<verse number="22">Viešpats turėjo mane savo kelio pradžioje, prieš visus savo darbus.</verse>
				<verse number="23">Nuo amžių aš įtvirtinta, nuo pradžios, prieš pasaulio sutvėrimą.</verse>
				<verse number="24">Aš buvau pagimdyta, kai dar netryško vandens šaltiniai, nebuvo gelmių.</verse>
				<verse number="25">Pirma kalnų ir kalvų iškilimo aš buvau pagimdyta,</verse>
				<verse number="26">kai Jis dar nebuvo padaręs žemės, jos laukų ir pirmųjų žemės dulkių.</verse>
				<verse number="27">Kai Jis paruošė dangus, aš ten buvau. Kai Jis nubrėžė ribą virš gelmių,</verse>
				<verse number="28">įtvirtino debesis viršuje ir sustiprino gelmių šaltinius,</verse>
				<verse number="29">davė jūrai nurodymą, kad vandenys neperžengtų Jo įsakymo, ir dėjo žemės pamatus,</verse>
				<verse number="30">aš buvau šalia Jo kaip įgudęs menininkas, gėrėjausi kas dieną ir džiūgavau Jo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="31">Džiaugiausi Jo apgyvendintame pasaulyje ir grožėjausi žmonių vaikais.</verse>
				<verse number="32">Dabar, vaikai, klausykite manęs. Palaiminti, kurie eina mano keliais.</verse>
				<verse number="33">Klausykite pamokymų ir būkite išmintingi, neatmeskite jų.</verse>
				<verse number="34">Palaimintas žmogus, kuris klauso manęs, kasdien budi prie mano vartų ir laukia prie mano durų.</verse>
				<verse number="35">Kas randa mane, randa gyvenimą ir įgis Viešpaties palankumą.</verse>
				<verse number="36">Kas nusideda prieš mane, tas kenkia pats sau. Kas manęs nekenčia, myli mirtį’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Išmintis pasistatė namus, išsikirto septynias kolonas.</verse>
				<verse number="2">Ji papjovė gyvulius, sumaišė vyną ir, padengusi stalą,</verse>
				<verse number="3">pasiuntė tarnaites šaukti miesto aukščiausiose vietose:</verse>
				<verse number="4">‘‘Neišmanėliai, ateikite!’‘ Kam trūksta supratimo, ji sako:</verse>
				<verse number="5">‘‘Ateikite, valgykite mano duonos ir gerkite vyno, kurį sumaišiau.</verse>
				<verse number="6">Atsisakykite kvailystės ir gyvenkite; eikite supratimo keliu’‘.</verse>
				<verse number="7">Kas bara niekintoją, susilauks gėdos; sudraudęs nedorėlį, užsitrauksi dėmę.</verse>
				<verse number="8">Nebark niekintojo, kad jis neimtų tavęs neapkęsti; sudrausk išmintingą, ir jis mylės tave.</verse>
				<verse number="9">Patark išmintingam, ir jis taps dar išmintingesnis; pamokyk teisųjį, ir jo pažinimas išaugs.</verse>
				<verse number="10">Viešpaties baimė­išminties pradžia, o Šventojo pažinimas­supratimas.</verse>
				<verse number="11">Per mane padaugės tavo dienų, bus pridėta gyvenimo metų.</verse>
				<verse number="12">Jei esi išmintingas, esi išmintingas pats sau; jei niekintojas, pats ir nukentėsi.</verse>
				<verse number="13">Kvaila moteris yra triukšmadarė, neišmananti ir nieko nežino.</verse>
				<verse number="14">Ji sėdi kėdėje prie savo namų, aukštose miesto vietose,</verse>
				<verse number="15">ir kviečia visus, kurie eina savo keliais:</verse>
				<verse number="16">‘‘Neišmanėliai, ateikite!’‘ Kam trūksta supratimo, ji sako:</verse>
				<verse number="17">‘‘Vogtas vanduo yra saldesnis, o duona, valgoma slaptoje, skanesnė’‘.</verse>
				<verse number="18">Jie nežino, kad ten mirusieji, ir jos svečiai pragaro gelmėse.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Saliamono patarlės. Išmintingas sūnus­džiaugsmas tėvui, kvailas sūnus­skausmas motinai.</verse>
				<verse number="2">Nedorybės turtai nepadeda, bet teisumas išgelbsti nuo mirties.</verse>
				<verse number="3">Viešpats neleidžia badauti teisiajam, bet nedorėlių užgaidų Jis nepatenkina.</verse>
				<verse number="4">Tingi ranka daro beturtį, o stropiojo ranka praturtina.</verse>
				<verse number="5">Išmintingas sūnus renka vasaros metu, bet sūnus, kuris miega pjūties metu, užtraukia gėdą.</verse>
				<verse number="6">Teisusis laiminamas, bet nedorėlio burną dengia smurtas.</verse>
				<verse number="7">Teisiųjų atminimas yra palaimintas, o nedorėlių vardas supus.</verse>
				<verse number="8">Išmintingas širdimi priims įstatymus, o tauškiantis kvailystes suklups.</verse>
				<verse number="9">Dorasis eina saugiais keliais, o kas iškraipo savo kelius, taps žinomas.</verse>
				<verse number="10">Kas mirkčioja akimis, sukelia nemalonumų, o tauškiantis kvailystes suklups.</verse>
				<verse number="11">Teisiojo burna yra gyvenimo šulinys, bet nedorėlio burną dengia smurtas.</verse>
				<verse number="12">Neapykanta sukelia vaidus, o meilė padengia visas nuodėmes.</verse>
				<verse number="13">Išmintis randama supratingojo lūpose, o neišmanėlio nugarai skirta rykštė.</verse>
				<verse number="14">Išmintingi kaupia žinojimą, o kvailio burna arti pražūties.</verse>
				<verse number="15">Turtuolio turtas yra jo tvirtovė, beturčių skurdas­jų pražūtis.</verse>
				<verse number="16">Teisiojo triūsas veda į gyvenimą, nedorėlio pasisekimas­į nuodėmę.</verse>
				<verse number="17">Kas priima pamokymus, eina gyvenimo keliu, o kas atmeta perspėjimus, klaidžioja.</verse>
				<verse number="18">Klastingos lūpos slepia neapykantą, kas platina šmeižtą, tas kvailys.</verse>
				<verse number="19">Žodžių gausumas nebūna be nuodėmės, kas tyli, tas išmintingas.</verse>
				<verse number="20">Teisiojo liežuvis yra rinktinis sidabras, o nedorėlio širdis nieko neverta.</verse>
				<verse number="21">Teisiojo lūpos pamaitina daugelį, kvailiai miršta dėl išminties stokos.</verse>
				<verse number="22">Viešpaties palaiminimas daro turtingą ir sielvarto neatneša.</verse>
				<verse number="23">Kvailiui daryti pikta­malonumas, o protingas žmogus turi išmintį.</verse>
				<verse number="24">Nedorėlis gaus, ko jis bijosi, teisusis gaus, ko trokšta.</verse>
				<verse number="25">Praeina audra, ir nebelieka nedorėlio, bet teisiojo pamatas amžinas.</verse>
				<verse number="26">Kaip actas dantims ir dūmai akims, taip tinginys tiems, kurie jį siunčia.</verse>
				<verse number="27">Viešpaties baimė pailgina gyvenimą, nedorėlio amžius bus sutrumpintas.</verse>
				<verse number="28">Teisiojo viltis teikia džiaugsmą, o nedorėlio lūkestis pražus.</verse>
				<verse number="29">Viešpaties kelias­stiprybė doriesiems ir pražūtis piktadariams.</verse>
				<verse number="30">Teisieji nesvyruos per amžius, bet nedorėliai negyvens žemėje.</verse>
				<verse number="31">Teisiojo burna kalba išmintį, o ydingas liežuvis bus atkirstas.</verse>
				<verse number="32">Teisieji kalba, kas naudinga, nedorėlio burna­kas ydinga.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Viešpats nekenčia neteisingų svarstyklių, bet teisingos svarstyklės Jam patinka.</verse>
				<verse number="2">Kur ateina išdidumas, ten ateina ir gėda, o kur nuolankumas­ ten išmintis.</verse>
				<verse number="3">Dorųjų nekaltumas veda juos, o nusikaltėlių klastingumas juos sunaikins.</verse>
				<verse number="4">Turtai nepadeda rūstybės dieną, teisumas išgelbsti nuo mirties.</verse>
				<verse number="5">Nekaltojo teisumas nukreips jo kelią, nedorėlis žus dėl savo nedorybių.</verse>
				<verse number="6">Dorųjų teisumas išlaisvins juos, o nusikaltėlius sugaus jų pačių užgaidos.</verse>
				<verse number="7">Kai nedoras žmogus miršta, jo lūkesčiai pranyksta, ir bedievio viltis pražus.</verse>
				<verse number="8">Teisusis išlaisvinamas iš vargų, o nedorėlis atsiduria vietoje jo.</verse>
				<verse number="9">Veidmainis savo burna pražudo artimą, bet sumanumu teisusis išlaisvinamas.</verse>
				<verse number="10">Teisiųjų pasisekimu miestas džiaugiasi, o nedorėliams žuvus linksmai šūkaujama.</verse>
				<verse number="11">Teisiųjų laiminamas miestas kyla, nedorėlių burna jį sunaikina.</verse>
				<verse number="12">Kam trūksta išminties, tas niekina savo artimą, bet supratingas žmogus tyli.</verse>
				<verse number="13">Liežuvautojas atidengia paslaptis, o ištikimasis slepia, kas jam patikėta.</verse>
				<verse number="14">Be patarimo tauta pražūna, daug patarėjų suteikia saugumą.</verse>
				<verse number="15">Kas laiduoja už svetimąjį, nukentės; kas vengia laiduoti, saugus.</verse>
				<verse number="16">Maloni moteris įsigyja garbės, stiprieji krauna turtus.</verse>
				<verse number="17">Gailestingas žmogus daro gera savo sielai, žiaurus žmogus kenkia savo kūnui.</verse>
				<verse number="18">Nedorėlio darbas apgaulingas, kas sėja teisumą, tikrai gaus atlyginimą.</verse>
				<verse number="19">Teisumas veda į gyvenimą, o kas siekia pikto, siekia to savo pražūčiai.</verse>
				<verse number="20">Viešpats nekenčia veidmainių, bet dorieji Jam patinka.</verse>
				<verse number="21">Nors ir susijungtų, nedorėliai neišvengs bausmės, bet teisiojo palikuonys bus išgelbėti.</verse>
				<verse number="22">Kaip aukso žiedas kiaulės snukyje yra graži moteris, neturinti supratimo.</verse>
				<verse number="23">Teisiųjų troškimai geri, o nedorėlių viltis yra rūstybė.</verse>
				<verse number="24">Vieni dosniai dalina ir turtėja, kiti pasilaiko daugiau negu reikia, bet dar labiau nuskursta.</verse>
				<verse number="25">Dosni siela bus pasotinta, kas girdo, pats bus pagirdytas.</verse>
				<verse number="26">Kas neparduoda javų, tą keikia tauta; kas parduoda juos, laiminamas.</verse>
				<verse number="27">Kas stropiai ieško gera, sulauks palankumo; kas siekia pikto, pats to susilauks.</verse>
				<verse number="28">Kas pasitiki savo turtais, kris, o teisusis žaliuos kaip lapas.</verse>
				<verse number="29">Kas kelia nesantaiką savo namuose, paveldės vėjus; kvailys tarnaus išmintingam.</verse>
				<verse number="30">Teisiojo vaisius yra gyvybės medis, ir kas laimi sielas, tas išmintingas.</verse>
				<verse number="31">Jei teisusis gaus atlyginimą žemėje, tai tuo labiau nedorėlis ir nusidėjėlis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Kas mėgsta pamokymą, mėgsta išmintį; kas nepriima patarimo, tas bukaprotis.</verse>
				<verse number="2">Geras žmogus susilaukia Viešpaties palankumo, bet kuriantį nedorus planus Jis pasmerks.</verse>
				<verse number="3">Žmogus neįsitvirtins nedorybe, o teisiųjų šaknis nebus pajudinta.</verse>
				<verse number="4">Gera moteris yra vainikas jos vyrui, o ta, kuri užtraukia gėdą,­lyg puvinys kauluose.</verse>
				<verse number="5">Teisiojo mintys teisingos, nedorėlio patarimas­apgaulė.</verse>
				<verse number="6">Nedorėlių žodžiai: ‘‘Tykokime pralieti kraują’‘, bet teisiųjų burna išgelbės juos.</verse>
				<verse number="7">Nedorėliai parbloškiami ir jų nebėra, o teisiųjų namai stovės.</verse>
				<verse number="8">Žmogus vertinamas pagal išmintį, o ydingas širdyje bus paniekintas.</verse>
				<verse number="9">Kas niekinamas ir turi tarną, geresnis už tą, kuris didžiuojasi ir neturi duonos.</verse>
				<verse number="10">Teisusis rūpinasi savo gyvuliais, bet nedorėlio pasigailėjimas žiaurus.</verse>
				<verse number="11">Kas dirba savo žemę, turi pakankamai duonos, o kas seka tuštybe, tam trūksta proto.</verse>
				<verse number="12">Nedorėlis trokšta sugauti į piktadarystės tinklą, bet teisiųjų šaknis tvirta.</verse>
				<verse number="13">Nedorėlis įkliūna į savo lūpų nusikaltimus, bet teisusis išeis iš priespaudos.</verse>
				<verse number="14">Žmogus pasitenkins savo burnos vaisiumi, ir jam bus atlyginta pagal jo rankų darbą.</verse>
				<verse number="15">Kvailiui jo kelias atrodo teisingas, bet išmintingas žmogus klauso patarimo.</verse>
				<verse number="16">Kvailas tuojau parodo savo pyktį, bet nuovokus pridengia gėdą.</verse>
				<verse number="17">Kas kalba tiesą, tas padeda teisingumui, o neteisingas liudytojas apgaudinėja.</verse>
				<verse number="18">Yra tokių, kurių žodžiai lyg kardo dūriai, bet išmintingojo liežuvis gydo.</verse>
				<verse number="19">Tiesą kalbančios lūpos pasilieka per amžius, meluojantis liežuvis­tik akimirką.</verse>
				<verse number="20">Apgaulė­planuojančių pikta širdyje, bet taikos patarėjai turi džiaugsmą.</verse>
				<verse number="21">Nieko pikto neatsitiks teisiajam, bet nedorėlį lydės nelaimės.</verse>
				<verse number="22">Melagių nekenčia Viešpats, bet Jis mėgsta tuos, kurie elgiasi sąžiningai.</verse>
				<verse number="23">Nuovokus žmogus slepia pažinimą, o kvailio širdis skelbia kvailystes.</verse>
				<verse number="24">Darbštus valdys, o tinginys bus verčiamas dirbti.</verse>
				<verse number="25">Liūdesys žmogaus širdyje slegia jį, o geras žodis pralinksmina.</verse>
				<verse number="26">Teisusis pranoksta savo artimą, o nedorėlių kelias juos paklaidina.</verse>
				<verse number="27">Tinginys nekepa medžioklės laimikio, bet darbštumas yra brangus žmogaus turtas.</verse>
				<verse number="28">Teisumo kelyje­gyvenimas, jo takuose nėra mirties.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Išmintingas sūnus klauso tėvo pamokymų, o pašaipūnas neklauso barimo.</verse>
				<verse number="2">Iš savo burnos vaisiaus žmogus valgys gėrybių, neištikimųjų siela­smurtą.</verse>
				<verse number="3">Kas saugo burną, saugo gyvybę; kas plačiai atveria lūpas, susilauks pražūties.</verse>
				<verse number="4">Tinginio siela geidžia, bet nieko neturi; darbščiojo siela pasisotins.</verse>
				<verse number="5">Teisusis nekenčia melo, bet nedorėlis yra atstumiantis ir susilaukia gėdos.</verse>
				<verse number="6">Teisumas saugo nekaltojo kelią, o nuodėmė pražudo nedorėlį.</verse>
				<verse number="7">Kai kas dedasi turtingas, bet nieko neturi, kitas dedasi vargšas, bet turi daug turtų.</verse>
				<verse number="8">Turtuolis gali išsipirkti savo turtu, bet vargšui niekas negrasina.</verse>
				<verse number="9">Teisiųjų šviesa šviečia, o nedorėlių žibintas užges.</verse>
				<verse number="10">Išdidumas sukelia ginčus, išmintingieji klauso patarimo.</verse>
				<verse number="11">Lengvai įgytas turtas greitai sunyksta, kas kaupia dirbdamas­ praturtėja.</verse>
				<verse number="12">Ilgai neišsipildanti viltis kankina širdį; patenkintas troškimas­ gyvybės medis.</verse>
				<verse number="13">Kas niekina žodį, pats save naikina, o kas bijo įsakymų, tam bus atlyginta.</verse>
				<verse number="14">Išmintingojo pamokymas yra gyvybės šaltinis, gelbstintis iš mirties pinklių.</verse>
				<verse number="15">Sveikas protas laimi palankumą, o neištikimųjų kelias sunkus.</verse>
				<verse number="16">Kiekvienas sumanus žmogus viską daro apgalvojęs, o kvailys viešai parodo savo kvailumą.</verse>
				<verse number="17">Nedoras pasiuntinys pakliūna į bėdą, o ištikimas neša išgelbėjimą.</verse>
				<verse number="18">Skurdas ir gėda tam, kuris nepriima pamokymo; kas priima įspėjimą, susilaukia pagarbos.</verse>
				<verse number="19">Patenkintas troškimas malonus sielai; kvailiui sunku šalintis nuo pikto.</verse>
				<verse number="20">Kas vaikšto su išmintingais, taps išmintingas, o kvailių bendrininkas pražus.</verse>
				<verse number="21">Nusidėjėlius persekioja nelaimės, o teisiesiems atlyginama gėrybėmis.</verse>
				<verse number="22">Geras žmogus palieka paveldėjimą vaikų vaikams, o nusidėjėlio turtas kaupiamas teisiajam.</verse>
				<verse number="23">Daug maisto būtų apleistoje vargšų žemėje, bet dėl teisingumo stokos žmonės pražūsta.</verse>
				<verse number="24">Kas gailisi rykštės, nekenčia savo sūnaus, bet kas jį myli, laiku jį baudžia.</verse>
				<verse number="25">Teisusis valgo ir pasitenkina, bet nedorėlio pilvas nepasisotina.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Išmintinga moteris stato namus, o kvaila griauna juos savo rankomis.</verse>
				<verse number="2">Kas vaikšto tiesiu keliu, bijo Viešpaties, o kas mėgsta klaidžioti, niekina Jį.</verse>
				<verse number="3">Kvailio burnoje­išdidumo lazda, išmintingųjų lūpos juos apsaugo.</verse>
				<verse number="4">Kur nėra jaučių, ėdžios tuščios, bet gausus derlius gaunamas jaučių jėga.</verse>
				<verse number="5">Teisingas liudytojas nemeluoja, klastingas kalba melą.</verse>
				<verse number="6">Pašaipūnas ieško išminties ir neranda, bet supratingas lengvai įgyja pažinimą.</verse>
				<verse number="7">Pasitrauk nuo kvailio, kai pamatai, kad jo lūpose nėra pažinimo.</verse>
				<verse number="8">Išmintingas žmogus žino, ko siekia, o kvailys suklaidinamas savo kvailysčių.</verse>
				<verse number="9">Kvailys tyčiojasi iš nuodėmės, o teisusis atranda palankumą.</verse>
				<verse number="10">Širdis žino savo skausmą ir svetimasis nesidalina jos džiaugsmu.</verse>
				<verse number="11">Nedorėlio namai bus nugriauti, o teisiojo palapinė klestės.</verse>
				<verse number="12">Kartais kelias, kuris žmogui atrodo teisingas, nuveda į mirtį.</verse>
				<verse number="13">Ir juokiantis širdis gali liūdėti, o džiaugsmas baigtis sielvartu.</verse>
				<verse number="14">Nuklydęs širdimi pasisotins savo keliais, o geras žmogus­savo.</verse>
				<verse number="15">Neišmanėlis tiki kiekvienu žodžiu, bet išmintingas apsvarsto kiekvieną žingsnį.</verse>
				<verse number="16">Išmintingas žmogus bijo ir vengia pikto, o kvailys karščiuojasi ir pasitiki savimi.</verse>
				<verse number="17">Ūmus žmogus pasielgia kvailai, planuojantis pikta žmogus nekenčiamas.</verse>
				<verse number="18">Neišmanėlis paveldės kvailystę, o supratingąjį vainikuos išmintis.</verse>
				<verse number="19">Piktieji nusilenks geriesiems ir nedorėliai prie teisiųjų durų.</verse>
				<verse number="20">Beturčio nemėgsta net jo kaimynas, o turtingas turi daug draugų.</verse>
				<verse number="21">Kas niekina savo artimą, nusikalsta; kas pasigaili vargšo, tas palaimintas.</verse>
				<verse number="22">Klysta, kas daro pikta; kas siekia gero, sulauks pasigailėjimo ir tiesos.</verse>
				<verse number="23">Kiekvienas darbas yra pelningas, o tušti plepalai veda į skurdą.</verse>
				<verse number="24">Išmintingą vainikuoja turtas, o kvailio kvailystė ir lieka kvailyste.</verse>
				<verse number="25">Teisingas liudytojas išgelbsti sielas, apgaulingas kalba melą.</verse>
				<verse number="26">Viešpaties baimėje tvirtas pasitikėjimas, ir Jo vaikai turės kur prisiglausti.</verse>
				<verse number="27">Viešpaties baimė­gyvenimo šaltinis, apsaugantis nuo mirties pinklių.</verse>
				<verse number="28">Gausi tauta­garbė karaliui, o be žmonių žlunga kunigaikštis.</verse>
				<verse number="29">Kas lėtas pykti, yra išmintingas, o nesusivaldantis parodo kvailumą.</verse>
				<verse number="30">Sveika širdis­kūno gyvybė, o pavydas pūdo kaulus.</verse>
				<verse number="31">Kas skriaudžia vargšą, paniekina jo Kūrėją; kas gerbia Jį, pasigaili beturčio.</verse>
				<verse number="32">Nedorėlis bus atmestas dėl savo piktų darbų, o teisusis ir mirdamas turi viltį.</verse>
				<verse number="33">Supratingojo širdyje ilsisi išmintis, o tai, kas yra tarp kvailių, tampa žinoma.</verse>
				<verse number="34">Teisumas iškelia tautą, o nuodėmė yra negarbė tautoms.</verse>
				<verse number="35">Išmintingas tarnas įgyja karaliaus palankumą; kas užtraukia gėdą, susilauks jo rūstybės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Švelnus atsakymas nuramina pyktį, aštrūs žodžiai sukelia rūstybę.</verse>
				<verse number="2">Išmintingojo liežuvis tinkamai naudoja pažinimą, o iš kvailio burnos liejasi kvailystės.</verse>
				<verse number="3">Viešpaties akys mato visur, jos stebi blogus ir gerus.</verse>
				<verse number="4">Maloni kalba­gyvybės medis, šiurkšti šneka prislegia dvasią.</verse>
				<verse number="5">Kvailys paniekina savo tėvo pamokymus, o kas klauso perspėjimų, yra supratingas.</verse>
				<verse number="6">Turtų netrūksta teisiojo namuose, o nedorėlio pelnas­tik rūpesčiai.</verse>
				<verse number="7">Išmintingųjų lūpos skelbia pažinimą, o kvailio širdis to nedaro.</verse>
				<verse number="8">Nedorėlio auka­pasibjaurėjimas Viešpačiui, bet teisiųjų maldos Jam patinka.</verse>
				<verse number="9">Nedorėlio kelias­pasibjaurėjimas Viešpačiui, bet Jis myli tuos, kurie siekia teisumo.</verse>
				<verse number="10">Didelė bausmė tam, kuris pameta kelią; kas nekenčia įspėjimo, miršta.</verse>
				<verse number="11">Pragaras ir prapultis Viešpaties akivaizdoje, tuo labiau žmonių širdys.</verse>
				<verse number="12">Niekintojas nemėgsta to, kuris jį įspėja, ir neina pas išminčius.</verse>
				<verse number="13">Linksma širdis atsispindi veide, širdies skausmas slegia dvasią.</verse>
				<verse number="14">Protingas ieško pažinimo, neišmanėlis maitinasi kvailystėmis.</verse>
				<verse number="15">Prislėgtasis nemato šviesių dienų, kas turi linksmą širdį, tam visuomet šventė.</verse>
				<verse number="16">Geriau mažai su Viešpaties baime negu dideli turtai su rūpesčiu.</verse>
				<verse number="17">Geriau daržovių pietūs, kur yra meilė, negu nupenėtas veršis ten, kur neapykanta.</verse>
				<verse number="18">Piktas žmogus sukelia vaidus, o lėtas pykti juos nuramina.</verse>
				<verse number="19">Tinginio kelias pilnas erškėčių, o teisiojo kelias­platus.</verse>
				<verse number="20">Išmintingas sūnus yra džiaugsmas tėvui, kvailys paniekina savo motiną.</verse>
				<verse number="21">Neprotingas džiaugiasi kvailybe; protingasis eina tiesiu keliu.</verse>
				<verse number="22">Be patarimų sumanymai nueina niekais, bet kur daug patarėjų, jie įtvirtinami.</verse>
				<verse number="23">Žmogus džiaugiasi savo burnos atsakymu, ir laiku pasakytas žodis, koks jis mielas!</verse>
				<verse number="24">Išmintingo žmogaus gyvenimo kelias kyla į viršų, ir jis išvengia pragaro.</verse>
				<verse number="25">Viešpats sugriaus išdidžiųjų namus, bet įtvirtins našlės nuosavybę.</verse>
				<verse number="26">Nedorėlio mintys­pasibjaurėjimas Viešpačiui, bet nekaltųjų žodžius Jis mėgsta.</verse>
				<verse number="27">Kas godus pelno, vargina savo namus; kas nepriima kyšių, bus gyvas.</verse>
				<verse number="28">Teisiojo širdis apsvarsto, kaip atsakyti, o nedorėlio burna beria piktus žodžius.</verse>
				<verse number="29">Viešpats toli nuo nedorėlių, bet teisiųjų maldas Jis išklauso.</verse>
				<verse number="30">Akių šviesa pradžiugina širdį; gera žinia­sveikata kaulams.</verse>
				<verse number="31">Kas klausosi gyvenimo pabarimų, liks tarp išmintingųjų.</verse>
				<verse number="32">Kas nekreipia dėmesio į patarimus, kenkia pats sau; kas paklauso įspėjimų, įsigyja daugiau supratimo.</verse>
				<verse number="33">Viešpaties baimė moko išminties, prieš pagerbimą eina nuolankumas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Žmogus paruošia savo širdį, bet nuo Viešpaties priklauso jo burnos atsakymas.</verse>
				<verse number="2">Visi žmogaus keliai atrodo geri jo paties akyse, bet Viešpats pasveria dvasią.</verse>
				<verse number="3">Pavesk savo darbus Viešpačiui, ir tavo sumanymai pasiseks.</verse>
				<verse number="4">Viešpats viską sukūrė dėl savęs, net ir nedorėlį nelaimės dienai.</verse>
				<verse number="5">Viešpats bjaurisi visais, kurie išdidūs širdyje; nors ir susijungtų, jie neišvengs bausmės.</verse>
				<verse number="6">Gailestingumu ir tiesa apvaloma nuo kaltės, Viešpaties baimė padeda išvengti pikto.</verse>
				<verse number="7">Kai žmogaus keliai patinka Viešpačiui, Jis padaro, kad ir jo priešai gyventų taikoje su juo.</verse>
				<verse number="8">Geriau mažai su teisumu negu didelis pelnas nesąžiningai.</verse>
				<verse number="9">Žmogaus širdis planuoja savo kelią, bet Viešpats nukreipia jo žingsnius.</verse>
				<verse number="10">Dieviškas sprendimas karaliaus lūpose, ir jo burna nenusikalsta teisme.</verse>
				<verse number="11">Teisingi svarsčiai ir svarstyklės yra Viešpaties, visi svarsčiai maišelyje yra Jo darbas.</verse>
				<verse number="12">Karalius bjaurisi nedorybėmis, nes jo sostas įtvirtintas teisingumu.</verse>
				<verse number="13">Karaliams patinka teisios lūpos, ir jie mėgsta tuos, kurie kalba tiesą.</verse>
				<verse number="14">Karaliaus pyktis yra mirties pasiuntinys, bet išmintingas žmogus gali jį nuraminti.</verse>
				<verse number="15">Karaliaus veido šviesoje gyvenimas, jo palankumas kaip vėlyvasis lietus.</verse>
				<verse number="16">Išmintis daug vertingesnė už auksą, supratimas­už sidabrą.</verse>
				<verse number="17">Teisiojo kelias­šalintis nuo pikto; kas laikosi kelio, išsaugo gyvybę.</verse>
				<verse number="18">Išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė­prieš žlugimą.</verse>
				<verse number="19">Geriau būti nuolankios dvasios su romiaisiais, negu dalintis grobį su išdidžiaisiais.</verse>
				<verse number="20">Kas išmintingai tvarko reikalus, susilauks sėkmės; palaimintas, kuris pasitiki Viešpačiu.</verse>
				<verse number="21">Išmintingas širdyje bus vadinamas sumaniu, ir švelniais žodžiais lengviau įtikinti.</verse>
				<verse number="22">Supratimas yra gyvybės šaltinis tam, kas jį turi; kvailių pamokymas­kvailystė.</verse>
				<verse number="23">Išmintingojo širdis moko jo burną ir prideda išmanymo jo lūpoms.</verse>
				<verse number="24">Malonūs žodžiai yra kaip medus­saldūs sielai ir sveiki kūnui.</verse>
				<verse number="25">Kartais kelias, kuris žmogui atrodo teisingas, nuveda į mirtį.</verse>
				<verse number="26">Kas dirba, dirba dėl savęs, nes jo burna verčia jį.</verse>
				<verse number="27">Bedievis žmogus iškasa blogį, ir jo lūpose tarsi deganti ugnis.</verse>
				<verse number="28">Ydingas žmogus sukelia vaidus, ir plepys išskiria draugus.</verse>
				<verse number="29">Smurtininkas vilioja savo artimą ir veda jį blogu keliu.</verse>
				<verse number="30">Jis užsimerkia, planuodamas niekšybę, prikandęs lūpas, vykdo savo piktus sumanymus.</verse>
				<verse number="31">Žili plaukai­šlovės vainikas, jei įgytas teisumo kelyje.</verse>
				<verse number="32">Lėtas pykti yra geresnis už galiūną, susivaldantis­už tą, kuris užima miestą.</verse>
				<verse number="33">Burtas metamas į skverną, bet jo išsidėstymas priklauso nuo Viešpaties.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Geriau sausas kąsnis su ramybe negu namai, pilni aukų mėsos, su vaidais.</verse>
				<verse number="2">Išmintingas tarnas valdys gėdą darantį sūnų ir gaus paveldėti dalį kaip vienas iš sūnų.</verse>
				<verse number="3">Kaip sidabras ir auksas ištiriamas ugnyje, taip Viešpats tiria žmogaus širdį.</verse>
				<verse number="4">Nedorėlis klauso klastingų lūpų, o melagis­pikto liežuvio.</verse>
				<verse number="5">Kas pajuokia vargšą, paniekina jo Kūrėją, o kas džiaugiasi nelaimės metu, neišvengs bausmės.</verse>
				<verse number="6">Vaikų vaikai yra senelių vainikas, o vaikų garbė­jų tėvai.</verse>
				<verse number="7">Kvailiui netinka kalbėti apie didžius dalykus, tuo labiau kunigaikščiui netinka meluoti.</verse>
				<verse number="8">Dovana lyg brangakmenis davėjo akyse; kur jis eina su ja, visur laimi.</verse>
				<verse number="9">Kas pridengia nusikaltimą, ieško meilės; kas kaltę nuolat primena, suardo draugystę.</verse>
				<verse number="10">Įspėjimas daugiau padeda išmintingam negu šimtas kirčių kvailam.</verse>
				<verse number="11">Blogas žmogus ieško priekabių, todėl žiaurus pasiuntinys bus pasiųstas prieš jį.</verse>
				<verse number="12">Geriau sutikti mešką, kuriai atimti jos vaikai, negu kvailį jo kvailystėje.</verse>
				<verse number="13">Kas už gera atlygina piktu, pikta neatsitrauks nuo jo namų.</verse>
				<verse number="14">Kivirčo pradžia kaip užtvankos plyšys, todėl liaukis ginčytis, kol nevėlu.</verse>
				<verse number="15">Kas išteisina nedorėlį ir kas pasmerkia teisųjį, abu yra pasibjaurėjimas Viešpačiui.</verse>
				<verse number="16">Kam kvailiui mokėti pinigus už išmintį, kai jis jos visai netrokšta?</verse>
				<verse number="17">Draugas visuomet myli ir brolis pasirodo nelaimėje.</verse>
				<verse number="18">Kam trūksta proto, tas sukerta rankas ir laiduoja už savo draugą.</verse>
				<verse number="19">Kas mėgsta ginčus, myli nuodėmę, kas stato aukštus vartus, ieško pražūties.</verse>
				<verse number="20">Kas turi klastingą širdį, nieko gero nepasieks; kieno liežuvis iškreiptas, turės bėdų.</verse>
				<verse number="21">Kvailas sūnus­ne džiaugsmas, bet rūpestis tėvui.</verse>
				<verse number="22">Linksma širdis gydo kaip vaistai; prislėgta dvasia džiovina kaulus.</verse>
				<verse number="23">Nedorėlis ima kyšius, kad iškreiptų teisingumą.</verse>
				<verse number="24">Supratingas žmogus siekia išminties, kvailio akys žemės pakraščiuose.</verse>
				<verse number="25">Kvailas sūnus­apmaudas tėvui ir skausmas motinai.</verse>
				<verse number="26">Bausti teisųjį yra negerai, kaip ir mušti kunigaikščius už teisingumą.</verse>
				<verse number="27">Kas turi supratimą, susilaiko kalboje, protingas žmogus turi romią dvasią.</verse>
				<verse number="28">Net kvailys, jei jis tyli, laikomas išmintingu, ir kas sučiaupia lūpas, laikomas protingu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Dėl savo užgaidų žmogus atsiskiria nuo kitų ir prieštarauja tam, kas teisinga.</verse>
				<verse number="2">Kvailiui nerūpi išmintis, o tik parodyti, kas yra jo širdyje.</verse>
				<verse number="3">Kai ateina nedorėlis, ateina ir panieka, o su nešlove ateina gėda.</verse>
				<verse number="4">Žmogaus žodžiai yra gilus vanduo, išminties šaltinis­tekanti srovė.</verse>
				<verse number="5">Negerai būti šališku nedorėliui ir teisme nuskriausti teisųjį.</verse>
				<verse number="6">Kvailio lūpos sukelia vaidus, ir jis savo burna prašosi mušamas.</verse>
				<verse number="7">Kvailio burna jį pražudo; jo lūpos­pinklės jo sielai.</verse>
				<verse number="8">Apkalbos yra lyg skanėstas, kuris pasiekia žmogaus vidurius.</verse>
				<verse number="9">Kas tingi dirbti, yra naikintojo brolis.</verse>
				<verse number="10">Viešpaties vardas­tvirtas bokštas, teisieji bėga į jį ir yra saugūs.</verse>
				<verse number="11">Turtuolio lobis yra jo įtvirtintas miestas, ir jo nuosavybė yra kaip aukšta siena jam.</verse>
				<verse number="12">Prieš sunaikinimą žmogaus širdis pasididžiuoja, prieš pagerbimą eina nuolankumas.</verse>
				<verse number="13">Kas atsako, iki galo neišklausęs, tas kvailas ir begėdis.</verse>
				<verse number="14">Žmogaus dvasia palaiko jį negalioje, bet kas pakels sužeistą dvasią?</verse>
				<verse number="15">Supratingojo širdis įgyja pažinimo ir išmintingojo ausis pažinimo ieško.</verse>
				<verse number="16">Dovanos plačiai atidaro žmogui duris pas didžiūnus.</verse>
				<verse number="17">Pirmasis, kalbąs teisme, atrodo teisus, kol ateina jo kaimynas ir išklausinėja jį.</verse>
				<verse number="18">Metant burtus pašalinami nesutarimai ir padaromas sprendimas tarp galingųjų.</verse>
				<verse number="19">Įžeistas brolis yra kaip įtvirtintas miestas; ginčai atskiria lyg pilių užkaiščiai.</verse>
				<verse number="20">Žmogus pripildys pilvą savo burnos vaisiais, pasisotins savo lūpų derliumi.</verse>
				<verse number="21">Mirtis ir gyvenimas yra liežuvio galioje; kas jį mėgsta, valgys jo vaisių.</verse>
				<verse number="22">Kas randa gerą žmoną, randa laimės ir Viešpaties palankumą.</verse>
				<verse number="23">Beturtis kalba maldaudamas, o turtingas atsako šiurkščiai.</verse>
				<verse number="24">Kas nori turėti draugų, turi pats būti draugiškas; būna draugų, artimesnių už brolį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Geriau beturtis, vaikštantis savo nekaltume, negu tas, kuris turi klastingą liežuvį ir yra kvailas.</verse>
				<verse number="2">Negerai sielai be pažinimo, ir kas skuba, tas nusideda.</verse>
				<verse number="3">Žmogaus kvailumas iškreipia jo kelius, bet jo širdis kaltina Viešpatį.</verse>
				<verse number="4">Turtas pritraukia daug draugų, o nuo beturčio nusisuka ir jo artimas.</verse>
				<verse number="5">Neteisingas liudytojas neliks nenubaustas; kas meluoja, neišsisuks.</verse>
				<verse number="6">Daugelis pataikauja kunigaikščiams, ir visi yra draugai su tuo, kas duoda dovanų.</verse>
				<verse number="7">Beturčio broliai nekenčia jo, tuo labiau jį palieka jo draugai. Kaip jis beprašytų, jie šalinasi nuo jo.</verse>
				<verse number="8">Kas įgyja išminties, myli savo sielą; kas laikosi supratimo, tam seksis.</verse>
				<verse number="9">Neteisingas liudytojas neliks nenubaustas; kas meluoja, pražus.</verse>
				<verse number="10">Kvailiui netinka prabanga nei vergui valdyti kunigaikščius.</verse>
				<verse number="11">Įžvalgus žmogus nesikarščiuoja ir jam yra garbė nekreipti dėmesio į neteisybę.</verse>
				<verse number="12">Karaliaus rūstybė yra kaip liūto riaumojimas, o jo palankumas­ kaip rasa augalams.</verse>
				<verse number="13">Kvailas sūnus­nelaimė tėvui, o vaidinga žmona­nesiliaująs lašėjimas.</verse>
				<verse number="14">Namai ir turtai paveldimi iš tėvų, o išmintinga žmona­nuo Viešpaties.</verse>
				<verse number="15">Tinginys įpranta ilgai miegoti, ir dykinėjanti siela kęs alkį.</verse>
				<verse number="16">Kas laikosi įsakymų, palaiko savo sielą; kas paniekina Jo kelius, mirs.</verse>
				<verse number="17">Kas pasigaili vargšo, skolina Viešpačiui; Jis atlygins jam už jo darbus.</verse>
				<verse number="18">Bausk sūnų, kol yra vilties, ir nepaliauk dėl jo šauksmo.</verse>
				<verse number="19">Kas greitas pykti, susilauks bausmės; jei tu jį išgelbėsi, turėsi tai daryti iš naujo.</verse>
				<verse number="20">Klausykis patarimo ir priimk pamokymą, kad ateityje būtum išmintingesnis.</verse>
				<verse number="21">Daug sumanymų žmogaus širdyje, bet tik Viešpaties valia įvyksta.</verse>
				<verse number="22">Iš žmogaus norima gerumo. Beturtis yra vertesnis už melagį.</verse>
				<verse number="23">Viešpaties baimė teikia gyvenimą; kas ją turi, tas yra patenkintas, nelaimė jo nepalies.</verse>
				<verse number="24">Tinginys įkiša savo ranką į dubenį, bet nebenori pakelti jos prie burnos.</verse>
				<verse number="25">Jei nubausi niekintoją, neišmanėlis taps atsargesnis; jei pabarsi išmintingą, jis supras pamokymą.</verse>
				<verse number="26">Kas blogai elgiasi su tėvu ir išvaro motiną, tas užsitrauks gėdą ir panieką.</verse>
				<verse number="27">Mano sūnau, neklausyk pamokymų, kurie atitraukia nuo pažinimo žodžių.</verse>
				<verse number="28">Bedievis liudytojas tyčiojasi iš teismo; nedorėlių burna ryja neteisybę.</verse>
				<verse number="29">Teismai laukia niekintojų ir rykštės paruoštos kvailių nugaroms.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Vynas­pasityčiotojas, o stiprus gėrimas­pašėlęs; kas jais apsigauna, nėra išmintingas.</verse>
				<verse number="2">Karaliaus rūstybė yra kaip liūto riaumojimas; kas jį erzina, nusideda prieš savo gyvybę.</verse>
				<verse number="3">Garbė žmogui vengti ginčų, bet kiekvienas kvailys įsivelia į juos.</verse>
				<verse number="4">Tinginys nearia dėl šalčio, todėl derliaus metu elgetaus ir nieko neturės.</verse>
				<verse number="5">Patarimas žmogaus širdyje yra kaip gilus vanduo, sumanus žmogus jį semia.</verse>
				<verse number="6">Daugelis žmonių skelbia savo gerumą, bet kas suras ištikimą žmogų?</verse>
				<verse number="7">Teisus žmogus vaikšto savo nekaltume, ir jo vaikai bus palaiminti.</verse>
				<verse number="8">Karalius, sėdėdamas teismo soste, savo akimis išsklaido visą blogį.</verse>
				<verse number="9">Kas gali sakyti: ‘‘Apvaliau savo širdį, esu be nuodėmės’‘?</verse>
				<verse number="10">Skirtingi svarsčiai ir skirtingi saikai yra pasibjaurėjimas Viešpaties akyse.</verse>
				<verse number="11">Jau vaiką galima pažinti iš jo poelgių, ar jo darbai bus tyri ir teisingi.</verse>
				<verse number="12">Viešpats sutvėrė girdinčią ausį ir matančią akį.</verse>
				<verse number="13">Kas mėgsta miegoti, tampa beturtis; atsimerk ir turėsi pakankamai maisto.</verse>
				<verse number="14">Pirkėjas sako: ‘‘Niekam tikę, niekam tikę!’‘, o nuėjęs savo keliu giriasi.</verse>
				<verse number="15">Yra aukso ir daugybė perlų, bet pažinimo lūpos yra didelė brangenybė.</verse>
				<verse number="16">Paimk apdarą iš to, kuris laidavo už svetimą, ir turėk užstatą iš suvedžiotojo.</verse>
				<verse number="17">Skani žmogui duona, apgaule įgyta, bet paskui jo burna yra pilna žvyro.</verse>
				<verse number="18">Sumanymai įtvirtinami patarimais, ir kariauti nepradėk neapsvarstęs.</verse>
				<verse number="19">Kas vaikšto plepėdamas, atidengia paslaptis, todėl nesusidėk su pataikūnais.</verse>
				<verse number="20">Kas keikia tėvą ir motiną, to žiburys užges visiškoje tamsoje.</verse>
				<verse number="21">Paveldėjimas, gautas paskubomis, galiausiai nebus palaimintas.</verse>
				<verse number="22">Nesakyk: ‘‘Atlyginsiu už pikta’‘. Lauk Viešpaties, ir Jis padės tau.</verse>
				<verse number="23">Skirtingi svarsčiai yra pasibjaurėjimas Viešpačiui ir neteisingos svarstyklės nėra gerai.</verse>
				<verse number="24">Viešpats veda žmogų, kaip tad gali žmogus suprasti savo kelią?</verse>
				<verse number="25">Spąstai žmogui­padaryti įžadą, o po to galvoti.</verse>
				<verse number="26">Išmintingas karalius išblaško nedorėlius ir juos smarkiai baudžia.</verse>
				<verse number="27">Žmogaus dvasia yra Viešpaties žiburys, tiriantis širdies gelmes.</verse>
				<verse number="28">Gailestingumas ir tiesa apsaugo karalių, ir jo sostas palaikomas gailestingumu.</verse>
				<verse number="29">Jaunuolių garbė­jėga, o senuosius puošia žili plaukai.</verse>
				<verse number="30">Kirčių žymės pašalina pikta ir randai išvalo žmogaus širdį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Karaliaus širdis Viešpaties rankoje kaip vandens srovės; Jis ją pasuka, kur nori.</verse>
				<verse number="2">Visi žmogaus keliai atrodo teisingi jo paties akyse, bet Viešpats pasveria širdį.</verse>
				<verse number="3">Tiesa ir teisingumas Viešpačiui mieliau negu auka.</verse>
				<verse number="4">Išdidus žvilgsnis ir pasipūtusi širdis, kurie išskiria nedorėlį, yra nuodėmė.</verse>
				<verse number="5">Stropiojo sumanymai veda į apstybę, o skuboti­į nuostolį.</verse>
				<verse number="6">Melu įsigyti turtą yra tuščios svajonės tų, kurie ieško mirties.</verse>
				<verse number="7">Nedorėlių smurtas sunaikins juos pačius, nes jie nedaro to, kas teisinga.</verse>
				<verse number="8">Nusikaltėlio kelias yra vingiuotas, nekaltojo darbai teisūs.</verse>
				<verse number="9">Geriau yra gyventi palėpės kampe negu su vaidinga moterimi dideliuose namuose.</verse>
				<verse number="10">Nedorėlio siela trokšta pikto, jis nesigaili artimo.</verse>
				<verse number="11">Kai nubaudžiamas niekintojas, neišmanėlis tampa išmintingas. Kai išmintingas pamokomas, jis įgyja supratimo.</verse>
				<verse number="12">Teisusis stebi nedorėlių namus ir mato, kaip nedorėlis parbloškiamas už savo nedorybes.</verse>
				<verse number="13">Kas neklauso vargšo šauksmo, pats šauks, bet nebus išgirstas.</verse>
				<verse number="14">Slapta dovana nuramina pyktį, o dovana į antį­stiprią rūstybę.</verse>
				<verse number="15">Teisingumas džiugina teisiuosius, o piktadarius išgąsdina.</verse>
				<verse number="16">Nuklydę nuo tiesos kelio atsidurs mirusiųjų susirinkime.</verse>
				<verse number="17">Kas mėgsta linksmybes, bus vargšas, kas myli vyną ir aliejų, nepraturtės.</verse>
				<verse number="18">Nedorėlis bus išpirka už teisųjį, nusikaltėlis­už nekaltąjį.</verse>
				<verse number="19">Geriau yra vienam gyventi dykumoje negu su pikta moterimi, mėgstančia barnius.</verse>
				<verse number="20">Išmintingo žmogaus namuose yra brangių daiktų ir aliejaus, kvailys iššvaisto juos.</verse>
				<verse number="21">Kas seka teisumą ir gailestingumą, suranda gyvenimą, teisumą ir garbę.</verse>
				<verse number="22">Išmintingasis užima stipriųjų miestą ir sugriauna tvirtovę, kuria jie pasitikėjo.</verse>
				<verse number="23">Kas saugo burną ir liežuvį, saugo savo sielą nuo nemalonumų.</verse>
				<verse number="24">Išdidus ir pasipūtęs vadinamas niekintoju, jis elgiasi akiplėšiškai ir įžūliai.</verse>
				<verse number="25">Tinginio troškimas nužudo jį, nes jis nenori dirbti.</verse>
				<verse number="26">Jis godžiai geidžia visą dieną, o teisusis duoda negailėdamas.</verse>
				<verse number="27">Nedorėlio auka Viešpats bjaurisi, tuo labiau, jei ji aukojama klastinga širdimi.</verse>
				<verse number="28">Neteisingas liudytojas žus, o kas girdi, kalbės be perstojo.</verse>
				<verse number="29">Nedorėlis suraukia savo veidą, o dorojo kelias tiesus.</verse>
				<verse number="30">Prieš Viešpatį neatsilaikys nei išmintis, nei supratimas, nei patarimas.</verse>
				<verse number="31">Žirgas ruošiamas kovos dienai, bet pergalę teikia Viešpats.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Geras vardas yra vertingesnis už didelius turtus, o palankumas­už sidabrą ir auksą.</verse>
				<verse number="2">Turtuolis ir vargšas turi bendra: juos abu sutvėrė Viešpats.</verse>
				<verse number="3">Supratingas numato pavojų ir pasislepia, o neišmanėlis eina ir nukenčia.</verse>
				<verse number="4">Nusižeminimas ir Viešpaties baimė atneša turtus, garbę ir gyvenimą.</verse>
				<verse number="5">Veidmainio kelias pilnas erškėčių ir žabangų; kas saugo savo gyvybę, išvengs jų.</verse>
				<verse number="6">Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo.</verse>
				<verse number="7">Turtingas viešpatauja vargšui; skolininkas tampa skolintojo vergu.</verse>
				<verse number="8">Kas sėja neteisybę, pjauna nelaimes; jo pykčio rykštė plaka jį.</verse>
				<verse number="9">Dosnus žmogus bus palaimintas, nes jis dalinasi savo duona su beturčiu.</verse>
				<verse number="10">Išmesk niekintoją, ir liausis vaidai, barniai ir priekaištai.</verse>
				<verse number="11">Kas mėgsta širdies tyrumą ir yra maloningas kalboje, tas draugaus su karaliumi.</verse>
				<verse number="12">Viešpats saugo pažinimą, bet neištikimojo žodžius Jis paverčia niekais.</verse>
				<verse number="13">Tinginys sako: ‘‘Liūtas yra lauke, jis sudraskys mane gatvėje!’‘</verse>
				<verse number="14">Svetimos moters lūpos­gili duobė; tas, kuriuo Viešpats bjaurisi, įkris į ją.</verse>
				<verse number="15">Kvailystė prisirišusi prie vaiko širdies, bet pamokymo rykštė išvaro ją.</verse>
				<verse number="16">Kas skriaudžia beturtį, norėdamas praturtėti, ir kas duoda turtingam, pats nuskurs.</verse>
				<verse number="17">Atidžiai klausykis išminčių žodžių, palenk savo širdį prie mano pažinimo.</verse>
				<verse number="18">Tau bus malonu laikyti juos savo širdyje, ir jie tiks tavo lūpose.</verse>
				<verse number="19">Šiandien tave mokau, kad tu galėtum pasitikėti Viešpačiu.</verse>
				<verse number="20">Ar aš neužrašiau tau prakilnių dalykų apie patarimus ir pažinimą,</verse>
				<verse number="21">kad pamokyčiau tave tiesos žodžių tikrumo ir tu galėtum duoti atsakymą tiems, kurie klaus tavęs?</verse>
				<verse number="22">Neapiplėšk beturčių dėl to, kad jie yra beturčiai, ir neskriausk nukentėjusiojo teisme,</verse>
				<verse number="23">nes Viešpats gins jų bylą ir išplėš sielą tų, kurie juos plėšė.</verse>
				<verse number="24">Nedraugauk su pikčiurna ir neik su ūmiu žmogumi,</verse>
				<verse number="25">kad neišmoktum jo kelių ir nepastatytum spąstų savo sielai.</verse>
				<verse number="26">Nebūk iš tų, kurie paduoda ranką, laiduodami už svetimą skolą;</verse>
				<verse number="27">jei negalėsi sumokėti, kodėl iš tavęs turėtų atimti tavo guolį?</verse>
				<verse number="28">Nepakeisk senų žemės ribų, kurias tavo tėvai nustatė.</verse>
				<verse number="29">Ar matei stropaus žmogaus darbą? Jis stovės prieš karalių, jam nereikės stovėti prieš paprastus žmones.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Kai sėdiesi valgyti su valdovu, rūpestingai stebėk, kas prieš tave padėta.</verse>
				<verse number="2">Prisidėk peilį prie gerklės, jei mėgsti skaniai pavalgyti.</verse>
				<verse number="3">Negeisk jo skanėstų, nes tai apgaulingas maistas.</verse>
				<verse number="4">Nepersidirbk siekdamas pralobti, būk išmintingas ir liaukis.</verse>
				<verse number="5">Nežiūrėk į tai, ko nėra, nes turtai pasidaro sparnus ir išskrenda kaip erelis į padangę.</verse>
				<verse number="6">Nevalgyk pas šykštuolį nei duonos, nei jo skanumynų,</verse>
				<verse number="7">nes kaip jis galvoja savo širdyje, toks jis ir yra. Nors jis tave ragina valgyti ir gerti, bet širdyje pavydi.</verse>
				<verse number="8">Tu išvemsi, ką suvalgei, ir veltui kalbėsi gražius žodžius.</verse>
				<verse number="9">Nekalbėk kvailam girdint, nes jis paniekins tavo išmintingus žodžius.</verse>
				<verse number="10">Nepakeisk senų žemės ribų ir nepasisavink našlaičio lauko,</verse>
				<verse number="11">nes jų Atpirkėjas yra galingas­ Jis gins jų bylą prieš tave.</verse>
				<verse number="12">Palenk savo širdį į pamokymus ir savo ausis į pažinimo žodžius.</verse>
				<verse number="13">Nepalik vaiko nenubausto, nes jei suduosi jam rykšte, jis nemirs.</verse>
				<verse number="14">Tu nubausi jį rykšte ir išgelbėsi jo sielą nuo pragaro.</verse>
				<verse number="15">Mano sūnau, jei būsi išmintingas, suteiksi man daug džiaugsmo.</verse>
				<verse number="16">Tau tiesą kalbant, mano širdis džiūgaus.</verse>
				<verse number="17">Nepavydėk nusidėjėliams, bet bijok Viešpaties per visą savo dieną.</verse>
				<verse number="18">Galas tikrai yra, ir tavo viltis nebus tuščia.</verse>
				<verse number="19">Mano sūnau, klausyk ir būk išmintingas, tiesiu keliu vesk savo širdį.</verse>
				<verse number="20">Nebūk su girtuokliais ir nevalgyk su besočiais.</verse>
				<verse number="21">Girtuokliai ir rajūnai nuskurs, o mieguistumas aprengs skarmalais.</verse>
				<verse number="22">Klausyk savo tėvo ir nepaniekink savo motinos, kai ji pasensta.</verse>
				<verse number="23">Pirk tiesą ir neparduok jos, o taip pat išmintį, pamokymą ir supratimą.</verse>
				<verse number="24">Teisiojo tėvas džiūgauja ir, pagimdęs išmintingą sūnų, džiaugsis juo.</verse>
				<verse number="25">Te tavo tėvas ir motina bus patenkinti ir džiaugsis ta, kuri tave pagimdė.</verse>
				<verse number="26">Mano sūnau, duok man savo širdį ir stebėk mano kelius.</verse>
				<verse number="27">Paleistuvė yra gili duobė, ir svetima moteris­siauras šulinys.</verse>
				<verse number="28">Ji tykoja grobio ir daugina neištikimų vyrų skaičių.</verse>
				<verse number="29">Kas vargsta? Kas rūpinasi? Kas skundžiasi? Kas gauna kirčių be priežasties? Kieno paraudusios akys?</verse>
				<verse number="30">Tie, kurie ilgai sėdi prie vyno ir geria maišytą vyną.</verse>
				<verse number="31">Nežiūrėk į vyną, kad jis raudonas, spindi stikle ir švelniai nuryjamas!</verse>
				<verse number="32">Galiausiai jis įgelia kaip gyvatė ir suleidžia nuodus kaip angis.</verse>
				<verse number="33">Tada tavo akys nukryps į svetimas moteris, ir tavo širdis kalbės iškrypusius dalykus.</verse>
				<verse number="34">Tu būsi lyg miegantis viduryje jūros, lyg snaudžiantis laivo stiebo viršūnėje.</verse>
				<verse number="35">Tu sakysi: ‘‘Jie sudavė man, bet nesužeidė, jie mušė mane, bet aš nejaučiau. Kai aš pabusiu, vėl gersiu’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Nepavydėk piktiems žmonėms ir nenorėk būti su jais,</verse>
				<verse number="2">nes jie mąsto apie smurtą ir kalba apie apgaulę.</verse>
				<verse number="3">Namai statomi išmintimi ir įtvirtinami supratimu.</verse>
				<verse number="4">Pažinimu jie pripildomi visokių brangių ir vertingų turtų.</verse>
				<verse number="5">Išmintingas žmogus yra stiprus, ir pažinimas padidina jėgas.</verse>
				<verse number="6">Kariaudamas klausyk išmintingų patarimų; daug patarėjų suteikia saugumą.</verse>
				<verse number="7">Kvailiui išmintis nepasiekiama, pasitarimuose jis neatveria burnos.</verse>
				<verse number="8">Kas planuoja daryti pikta, bus vadinamas nedoru žmogumi.</verse>
				<verse number="9">Planuoti kvailystes yra nuodėmė; žmonės bjaurisi niekintoju.</verse>
				<verse number="10">Kas palūžta nelaimės metu, tas silpnas.</verse>
				<verse number="11">Išlaisvink tuos, kurie vedami mirti, išgelbėk pasmerktus nužudyti.</verse>
				<verse number="12">Ar sakysi, kad to nežinojai? Ar širdžių Tyrėjas nežino? Jis stebi tavo sielą ir visa žino, ir atlygins žmogui pagal jo darbus.</verse>
				<verse number="13">Mano sūnau, valgyk medų, nes jis geras, ir korį, nes jis saldus tavo liežuviui.</verse>
				<verse number="14">Taip ir išminties pažinimas tavo sielai: suradęs ją, turi ateitį, tavo viltis nebus tuščia.</verse>
				<verse number="15">Netykok, nedorėli, prie teisiojo namų ir nedrumsk jam ramybės.</verse>
				<verse number="16">Teisusis septynis kartus krinta ir vėl atsikelia, bet nedorėlis įpuls į pražūtį.</verse>
				<verse number="17">Nesidžiauk, kai tavo priešas krinta; nedžiūgauk savo širdyje, kai jis suklumpa,</verse>
				<verse number="18">kad Viešpats pamatęs nenukreiptų nuo jo savo rūstybės, nes tai Jam nepatinka.</verse>
				<verse number="19">Nesijaudink dėl piktadarių ir nepavydėk nedorėliams.</verse>
				<verse number="20">Piktadarys neturi ateities, o nedorėlio žiburys užges.</verse>
				<verse number="21">Mano sūnau, bijok Viešpaties ir karaliaus, nesusidėk su maištininkais.</verse>
				<verse number="22">Jų pražūtis ateis netikėtai, ir kas žino, ko jie susilauks nuo tų dviejų.</verse>
				<verse number="23">Tai taip pat išmintingiems. Būti šališkam teisme yra negerai.</verse>
				<verse number="24">Kas sako nedorėliui, kad jis teisus, tą keiks jo tauta ir juo bjaurėsis.</verse>
				<verse number="25">Tie, kurie jį sudraus, bus mėgstami, ir palaiminimai užgrius juos.</verse>
				<verse number="26">Tinkamas atsakymas yra kaip pabučiavimas.</verse>
				<verse number="27">Atlik darbus laukuose, paruošk tinkamai dirvą ir tada statyk savo namus.</verse>
				<verse number="28">Neliudyk neteisingai prieš savo artimą ir neapgaudinėk.</verse>
				<verse number="29">Nesakyk: ‘‘Kaip jis man padarė, taip aš jam padarysiu; aš atlyginsiu jam’‘.</verse>
				<verse number="30">Aš ėjau pro tinginio lauką ir neišmanėlio vynuogyną.</verse>
				<verse number="31">Visur augo erškėčiai ir buvo pilna dilgėlių, o akmeninė tvora buvo apgriuvus.</verse>
				<verse number="32">Aš žiūrėjau, apsvarsčiau ir pasimokiau:</verse>
				<verse number="33">‘‘Truputį pamiegosi, truputį pasnausi, truputį pagulėsi, sudėjęs rankas,</verse>
				<verse number="34">ir ateis skurdas kaip pakeleivis ir nepriteklius kaip ginkluotas plėšikas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Tai taip pat Saliamono patarlės, kurias surinko Judo karaliaus Ezekijo vyrai.</verse>
				<verse number="2">Dievo šlovė­nuslėpti dalyką, karaliaus garbė­ištirti dalyką.</verse>
				<verse number="3">Kaip dangaus aukštybės ir žemės gilybės, taip neištiriama karaliaus širdis.</verse>
				<verse number="4">Pašalink priemaišas iš sidabro, ir sidabrakalys padarys iš jo indą.</verse>
				<verse number="5">Pašalink nedorėlį iš karaliaus akivaizdos, ir jo sostas įsitvirtins teisingume.</verse>
				<verse number="6">Nesiaukštink karaliaus akivaizdoje, nestok didžiūnų vieton.</verse>
				<verse number="7">Geriau būti pakviestam į garbingesnę vietą, negu būti pažemintam akivaizdoje kunigaikščio, kurį matei savo akimis.</verse>
				<verse number="8">Neik skubotai į teismą, nes nežinosi, ką daryti, kai tavo artimas sugėdins tave.</verse>
				<verse number="9">Išspręskite savo ginčą su artimu tarpusavyje ir neatskleiskite paslapčių svetimiesiems,</verse>
				<verse number="10">kad kas išgirdęs nesugėdintų tavęs ir tavo garbė nenukentėtų.</verse>
				<verse number="11">Laiku pasakytas tinkamas žodis yra kaip aukso obuolys sidabro įdėkle.</verse>
				<verse number="12">Išmintingas įspėjimas paklusniai ausiai yra kaip aukso žiedas ar auksinis papuošalas.</verse>
				<verse number="13">Ištikimas pasiuntinys yra kaip sniego šaltumas pjūties metu, jis atgaivina šeimininko širdį.</verse>
				<verse number="14">Kas giriasi tuo, ko nepadarė, yra kaip debesys ir vėjai be lietaus.</verse>
				<verse number="15">Kantrumu galima įtikinti kunigaikštį; švelnus liežuvis sulaužo kaulus.</verse>
				<verse number="16">Radęs medaus, valgyk, kiek nori, tik nepersivalgyk, kad nereikėtų išvemti.</verse>
				<verse number="17">Nesilankyk per dažnai pas savo artimą, kad nenusibostum ir jis nepradėtų tavęs nekęsti.</verse>
				<verse number="18">Žmogus, kuris neteisingai liudija prieš savo artimą, yra kaip ietis, kardas ar aštri strėlė.</verse>
				<verse number="19">Kaip sugedęs dantis ar išnirusi koja, taip pasitikėjimas neištikimu žmogumi nelaimės dieną.</verse>
				<verse number="20">Kas dainuoja liūdinčiam, prilygsta tam, kuris atima apsiaustą šaltą dieną arba užpila actą ant žaizdos.</verse>
				<verse number="21">Jei tavo priešas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta­pagirdyk.</verse>
				<verse number="22">Taip darydamas, krausi žarijas ant jo galvos, ir Viešpats atlygins tau.</verse>
				<verse number="23">Šiaurys vėjas atneša lietų, apkalbos sukelia pyktį.</verse>
				<verse number="24">Geriau gyventi palėpės kampe negu su vaidinga moterimi dideliuose namuose.</verse>
				<verse number="25">Kaip šaltas vanduo ištroškusiam, taip gera žinia iš tolimo krašto.</verse>
				<verse number="26">Kaip sudrumstas šaltinis arba užterštas šulinys yra teisusis, krentąs prieš nedorėlį.</verse>
				<verse number="27">Negerai persivalgyti medaus, taip pat siekti sau šlovės nėra šlovė.</verse>
				<verse number="28">Žmogus, kuris nesusivaldo, yra kaip atviras miestas, kurio sienos sugriautos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Kaip sniegas vasarą ir lietus pjūties metu, taip garbė netinka kvailiui.</verse>
				<verse number="2">Kaip žvirblis nuskrenda ir kregždė nulekia, taip neišsipildys neužpelnytas prakeikimas.</verse>
				<verse number="3">Botagas arkliui, žąslai asilui, rykštė kvailio nugarai.</verse>
				<verse number="4">Neatsakyk kvailiui pagal jo kvailumą, kad netaptum panašus į jį.</verse>
				<verse number="5">Atsakyk kvailiui pagal jo kvailumą taip, kad jis neatrodytų sau išmintingas.</verse>
				<verse number="6">Kas siunčia kvailą pasiuntinį, nusikerta kojas ir patiria nuostolį.</verse>
				<verse number="7">Kaip luošas negali vaikščioti savo kojomis, taip patarlė netinka kvailiui.</verse>
				<verse number="8">Gerbti kvailą yra kaip dėti brangakmenį į mėtyklę.</verse>
				<verse number="9">Kaip erškėtis girtuoklio rankoje, taip patarlė kvailio burnoje.</verse>
				<verse number="10">Didis Dievas, kuris visa padarė, atlygina kvailiui ir neištikimam.</verse>
				<verse number="11">Kaip šuo grįžta prie savo vėmalo, taip kvailys kartoja savo kvailystes.</verse>
				<verse number="12">Kvailys teikia daugiau vilties negu žmogus, kuris laiko save išmintingu.</verse>
				<verse number="13">Tinginys sako: ‘‘Liūtas kelyje! Žiaurus liūtas gatvėje!’‘</verse>
				<verse number="14">Kaip durys sukasi ant vyrių, taip tinginys vartosi lovoje.</verse>
				<verse number="15">Tinginys įkiša savo ranką į dubenį, bet jam sunku pakelti ją prie burnos.</verse>
				<verse number="16">Tinginys laiko save išmintingesniu už septynis vyrus, galinčius išmintingai atsakyti.</verse>
				<verse number="17">Kas praeidamas įsikiša į vaidus, kurie jo neliečia, elgiasi kaip tas, kuris šunį griebia už ausų.</verse>
				<verse number="18">Kaip beprotis, kuris mėto žarijas, laido strėles ir žudo,</verse>
				<verse number="19">yra tas, kas apgauna artimą ir sako: ‘‘Aš pajuokavau’‘.</verse>
				<verse number="20">Kai nėra malkų, gęsta ugnis; pašalinus apkalbėtoją, baigiasi ginčai.</verse>
				<verse number="21">Kaip iš anglių atsiranda žarijos ir iš malkų ugnis, taip vaidingas žmogus sukelia kivirčus.</verse>
				<verse number="22">Apkalbos yra lyg skanėstas, kuris pasiekia žmogaus vidurius.</verse>
				<verse number="23">Karšti žodžiai ir nedora širdis yra kaip sidabro priemaišomis aptraukta molinė šukė.</verse>
				<verse number="24">Kas neapkenčia, slepia tai po savo lūpomis ir laiko klastą savyje.</verse>
				<verse number="25">Kai jis kalba maloniai, netikėk juo: jo širdyje yra septynios bjaurystės.</verse>
				<verse number="26">Nors jis neapykantą slepia žodžiais, jo nedorybė paaiškės tautos susirinkime.</verse>
				<verse number="27">Kas kasa duobę, pats į ją įkrinta. Kas parita akmenį, ant to jis sugrįžta.</verse>
				<verse number="28">Meluojantis liežuvis nekenčia tų, kurie nuo jo nukenčia. Pataikaujanti burna sukelia pražūtį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Nesigirk rytdiena, nes nežinai, ką ji tau atneš.</verse>
				<verse number="2">Tegul kitas giria tave, o ne tavo burna; svetimas, bet ne tavo lūpos.</verse>
				<verse number="3">Akmuo ir smėlis yra sunkūs, bet kvailio pyktis yra sunkesnis už abu.</verse>
				<verse number="4">Rūstybė yra žiauri, pyktis nesuvaldomas, bet kas gali atsispirti pavydui?</verse>
				<verse number="5">Geriau yra viešas įspėjimas negu slapta meilė.</verse>
				<verse number="6">Žaizdos nuo draugo yra geriau negu klastingas priešo pabučiavimas.</verse>
				<verse number="7">Sotus ir medaus nevalgo, o alkanam ir kartus daiktas yra saldus.</verse>
				<verse number="8">Žmogus, palikęs savo vietą, yra kaip paukštis, išskridęs iš lizdo.</verse>
				<verse number="9">Draugo žodžiai ir nuoširdūs patarimai gaivina širdį kaip aliejai ir brangūs kvepalai.</verse>
				<verse number="10">Neprarask savo draugo ir tėvo draugo. Nelaimės dieną neik į brolio namus. Kaimynas arti geriau negu brolis toli.</verse>
				<verse number="11">Mano sūnau, būk išmintingas ir pradžiugink mano širdį, kad galėčiau atsakyti tam, kuris man priekaištauja.</verse>
				<verse number="12">Supratingas numato pavojų ir pasislepia, o neišmanėlis eina ir nukenčia.</verse>
				<verse number="13">Paimk apdarą iš to, kas laidavo už svetimą, ir turėk užstatą iš suvedžiotojo.</verse>
				<verse number="14">Kas atsikėlęs anksti rytą garsiai laimina savo draugą, tai bus jam įskaityta prakeikimu.</verse>
				<verse number="15">Varvantis stogas lietingą dieną ir vaidinga moteris yra panašūs.</verse>
				<verse number="16">Kas nori ją sulaikyti yra kaip tas, kas galvoja sustabdyti vėją arba išlaikyti saujoje aliejų.</verse>
				<verse number="17">Kaip geležis galanda geležį, taip žmogus aštrina savo draugą.</verse>
				<verse number="18">Kas prižiūri figmedį, valgo jo vaisių; kas laukia šeimininko, sulaukia pagarbos.</verse>
				<verse number="19">Kaip vanduo atspindi veidą, taip žmogaus širdis atspindi žmogų.</verse>
				<verse number="20">Kaip pragaras ir prapultis niekados neprisipildo, taip žmogaus akys niekados nepasisotina.</verse>
				<verse number="21">Kaip sidabras ir auksas ištiriamas ugnyje, taip žmogus ištiriamas pagyrimais.</verse>
				<verse number="22">Nors sugrūstum kvailį piestoje su grūdais, jo kvailystė neatsiskirtų nuo jo.</verse>
				<verse number="23">Prižiūrėk rūpestingai savo avis ir bandą,</verse>
				<verse number="24">nes turtas nėra amžinas ir karūna neišlieka visoms kartoms.</verse>
				<verse number="25">Kai šienas suvežamas, pasirodo atolas, ir renkamos kalnų žolės.</verse>
				<verse number="26">Avinėliai tavo drabužiams, ožiai laukams nusipirkti.</verse>
				<verse number="27">Ožkų pieno užteks maistui tau, tavo šeimai ir tarnaitėms aprūpinti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Nedorėlis bėga niekam nevejant, o teisusis yra drąsus kaip liūtas.</verse>
				<verse number="2">Dėl šalies nuodėmių daugėja kunigaikščių, bet, jei valdovas išmintingas ir sumanus, ji ilgai išsilaiko.</verse>
				<verse number="3">Vargšas, kuris spaudžia vargšą, yra panašus į smarkų lietų, kuris sunaikina derlių.</verse>
				<verse number="4">Kurie nesilaiko įstatymo, giria nedorėlius; kurie laikosi įstatymo, priešinasi jiems.</verse>
				<verse number="5">Pikti žmonės nesupranta teisingumo, o kurie ieško Viešpaties, supranta viską.</verse>
				<verse number="6">Beturtis, kuris dorai elgiasi, geresnis už turtuolį, kuris iškraipo savo kelius.</verse>
				<verse number="7">Išmintingas sūnus laikosi įstatymo, o lėbautojų draugas daro gėdą tėvui.</verse>
				<verse number="8">Kas krauna turtus nuošimčiais ir palūkanomis, kaupia juos tam, kas pasigaili vargšo.</verse>
				<verse number="9">Kas neklauso įstatymo, to malda­pasibjaurėjimas.</verse>
				<verse number="10">Kas suklaidina teisųjį, kad jis eitų piktais keliais, pats įkris į savo duobę, o nekaltieji paveldės gėrybes.</verse>
				<verse number="11">Turtuolis tariasi esąs išmintingas, bet protingas beturtis mato tikrą jo padėtį.</verse>
				<verse number="12">Kai teisieji viešpatauja,­didelė šlovė; kai nedorėliai iškyla, žmonės slepiasi.</verse>
				<verse number="13">Kas slepia savo nusikaltimus, tam nesiseks, o kas išpažįsta ir atsisako jų, susilauks gailestingumo.</verse>
				<verse number="14">Palaimintas žmogus, kuris nuolat prisibijo, o kas užkietina savo širdį, pateks į nelaimę.</verse>
				<verse number="15">Nedoras valdovas neturtingai tautai yra kaip riaumojantis liūtas ir alkanas lokys.</verse>
				<verse number="16">Neprotingas valdovas griebiasi žiaurios priespaudos, kas nekenčia godumo, prailgins savo dienas.</verse>
				<verse number="17">Žmogus, praliejęs nekaltą kraują, bėga į pražūtį; niekas tegul nepadeda jam.</verse>
				<verse number="18">Kas nekaltai vaikščioja, bus išgelbėtas, kas eina kreivais keliais, vienąkart pražus.</verse>
				<verse number="19">Kas dirba savo žemę, turės pakankamai maisto, o kas seka dykinėtojais, skurs.</verse>
				<verse number="20">Ištikimas žmogus bus gausiai palaimintas, o kas siekia greitai praturtėti, neliks nekaltas.</verse>
				<verse number="21">Būti šališkam yra negerai; toks ir dėl duonos kąsnio nusikals.</verse>
				<verse number="22">Pavydus žmogus siekia greitai praturtėti ir nenujaučia, kad jo laukia skurdas.</verse>
				<verse number="23">Kas pabara klystantį, susilauks daugiau palankumo negu tas, kuris jam pataikauja liežuviu.</verse>
				<verse number="24">Kas apiplėšia tėvą ar motiną ir mano, kad tai nėra nusikaltimas, tas yra naikintojo bendras.</verse>
				<verse number="25">Išdidžios širdies žmogus sukelia vaidus, o kas pasitiki Viešpačiu, klestės.</verse>
				<verse number="26">Kas pasitiki savo širdimi, yra kvailas, o kas išmintingai elgiasi, bus išgelbėtas.</verse>
				<verse number="27">Kas duoda vargšui, nestokos, o kas užsimerkia, kad jo nematytų, bus labai keikiamas.</verse>
				<verse number="28">Iškylant nedorėliams, žmonės slepiasi, bet kai jie pražūna, padaugėja teisiųjų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Kas dažnai baramas, bet užkietina savo sprandą, bus staiga sunaikintas ir nebeatsigaus.</verse>
				<verse number="2">Kai teisieji valdo, tauta džiaugiasi, o kai valdo nedorėliai, tauta dejuoja.</verse>
				<verse number="3">Kas myli išmintį, džiugina tėvą, o kas susideda su paleistuvėmis, praranda turtą.</verse>
				<verse number="4">Teisingai valdydamas, karalius sustiprina kraštą, o kas ima kyšius, griauna jį.</verse>
				<verse number="5">Kas pataikauja artimui, spendžia pinkles sau.</verse>
				<verse number="6">Piktas žmogus įsipainioja nusikaltimuose, o teisusis gieda ir džiūgauja.</verse>
				<verse number="7">Teisusis atsižvelgia į beturčių teises, o nedorėlis nenori jų žinoti.</verse>
				<verse number="8">Niekintojai sukelia mieste neramumus, o išmintingieji nukreipia rūstybę.</verse>
				<verse number="9">Jei išmintingas susiginčija su kvailiu,­ar tas niršta, ar juokiasi,­nėra ramybės.</verse>
				<verse number="10">Kraujo trokštantis nekenčia nekaltojo, o teisieji rūpinasi jo siela.</verse>
				<verse number="11">Kvailys kalba viską, ką galvoja, o išmintingas susilaiko.</verse>
				<verse number="12">Jei valdovas klauso melo, visi jo tarnai bus nedorėliai.</verse>
				<verse number="13">Beturtis ir sukčius turi bendra: Viešpats abiem davė šviesą akims.</verse>
				<verse number="14">Karaliaus, kuris teisingai teisia beturtį, sostas išsilaikys per amžius.</verse>
				<verse number="15">Rykštė ir pabarimas teikia išminties; vaikas, paliktas savo valiai, daro gėdą motinai.</verse>
				<verse number="16">Daugėjant nedorėliams, daugėja nusikaltimų; teisieji matys jų žlugimą.</verse>
				<verse number="17">Auklėk savo sūnų, tai jis bus tau paguoda ir tavo siela džiaugsis.</verse>
				<verse number="18">Be apreiškimo žūsta tauta. Palaimintas, kas laikosi įstatymo.</verse>
				<verse number="19">Vergo neišauklėsi žodžiais; nors jis supranta, bet nepaklauso.</verse>
				<verse number="20">Kvailys teikia daugiau vilties, negu žmogus, kuris skubotai kalba.</verse>
				<verse number="21">Vergas, lepinamas nuo mažens, galiausiai taps kaip sūnus.</verse>
				<verse number="22">Piktas žmogus sukelia vaidus, o ūmus žmogus dažnai nusikalsta.</verse>
				<verse number="23">Išdidumas pažemina žmogų, o nuolankus dvasia susilauks pagarbos.</verse>
				<verse number="24">Kas susideda su vagimi, nekenčia savo sielos; jis prisiekia sakyti tiesą, bet nieko nepasako.</verse>
				<verse number="25">Kas bijo žmonių, pakliūna į spąstus, kas pasitiki Viešpačiu, bus saugus.</verse>
				<verse number="26">Daugelis ieško valdovo palankumo, bet teisingumas ateina iš Viešpaties.</verse>
				<verse number="27">Teisusis bjaurisi neteisiuoju ir nedorėlis tuo, kuris eina tiesiu keliu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Žodžiai Agūro, Jakės sūnaus. Taip jis kalbėjo Itieliui, pačiam Itieliui ir Ukalui:</verse>
				<verse number="2">‘‘Aš suprantu mažiau negu kiti ir neturiu žmogaus proto.</verse>
				<verse number="3">Aš nesimokiau išminties ir neturiu Šventojo pažinimo.</verse>
				<verse number="4">Kas užžengė į dangų ir nusileido? Kas sulaikė vėją savo rankomis? Kas įvyniojo vandenis į drabužį? Kas nustatė žemės ribas? Kuo vardu Jis ir Jo sūnus, ar žinai?</verse>
				<verse number="5">Kiekvienas Dievo žodis yra tyras; Jis yra skydas tiems, kurie Juo pasitiki.</verse>
				<verse number="6">Nieko nepridėk prie Jo žodžių, kad Jis neapkaltintų tavęs ir neliktum melagis.</verse>
				<verse number="7">Dviejų dalykų prašau, neužgink man jų pirma, negu mirsiu.</verse>
				<verse number="8">Pašalink nuo manęs tuštybę ir melą; neduok man turtų nė skurdo, maitink mane tuo, ko man reikia,</verse>
				<verse number="9">kad pasisotinęs neišsiginčiau Tavęs ir nesakyčiau: ‘Kas yra Viešpats?’ arba nuskurdęs nevogčiau ir be reikalo neminėčiau Dievo vardo.</verse>
				<verse number="10">Neskųsk tarno jo šeimininkui, kad jis nekeiktų tavęs ir tu neliktum kaltas.</verse>
				<verse number="11">Yra karta, kuri keikia tėvą ir nelaimina motinos.</verse>
				<verse number="12">Karta, kuri laiko save švaria, bet nenusiplauna savo purvo.</verse>
				<verse number="13">Karta, kurios išdidus žvilgsnis ir pakeltos blakstienos.</verse>
				<verse number="14">Karta, kurių dantys yra kardai ir peiliai, kuriais ji suryja vargšus krašte ir beturčius tarp žmonių.</verse>
				<verse number="15">Siurbėlė turi dvi dukteris, kurios šaukia: ‘Duok, duok!’ Trys dalykai yra nepasotinami, o ketvirtas niekada nesako: ‘Užtenka’.</verse>
				<verse number="16">Tai mirusiųjų buveinė, nevaisingos įsčios, žemė, kuri sugeria vandenį, ir ugnis­ji nesako: ‘Užtenka!’</verse>
				<verse number="17">Akis, kurios tyčiojasi iš tėvo ir niekina paklusnumą motinai, iškapos varnai slėnyje ir suės erelio jaunikliai.</verse>
				<verse number="18">Trys dalykai man nesuvokiami ir ketvirtojo nesuprantu:</verse>
				<verse number="19">erelio kelias padangėje, gyvatės­ant uolos, laivo­jūroje ir vyro kelias su mergaite.</verse>
				<verse number="20">Štai kelias neištikimos moters; ji pavalgo ir, nusišluosčiusi lūpas, sako: ‘Nieko blogo nepadariau’.</verse>
				<verse number="21">Dėl trijų dalykų sujuda žemė, ketvirtojo ji negali pakęsti:</verse>
				<verse number="22">tarno, kai jis karaliauja, kvailio, kai jis pasisotina,</verse>
				<verse number="23">bjaurios moteriškės, kai ji išteka, ir tarnaitės, kuri užima šeimininkės vietą.</verse>
				<verse number="24">Keturi žemės gyvūnai yra maži, bet labai išmintingi:</verse>
				<verse number="25">skruzdės nėra stipri tauta, tačiau vasarą prisirengia sau maisto;</verse>
				<verse number="26">triušiai yra silpni, tačiau pasidaro namus uolose;</verse>
				<verse number="27">skėriai neturi karaliaus, tačiau tvarkingai skrenda būriais;</verse>
				<verse number="28">voras audžia savo rankomis, tačiau būna ir karaliaus rūmuose.</verse>
				<verse number="29">Trys vaikšto išdidžiai, ketvirtas eina didingai:</verse>
				<verse number="30">liūtas­stipriausias tarp žvėrių, nebijo nieko;</verse>
				<verse number="31">kurtas, ožys ir karalius priešaky savo žmonių.</verse>
				<verse number="32">Jei buvai kvailas ir aukštinai save ar planavai pikta, užsidenk ranka savo burną.</verse>
				<verse number="33">Plakant pieną, gaunamas sviestas; stipriai šnypščiant nosį, pasirodo kraujas; pykčio kurstymas sukelia ginčą’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">Karaliaus Lemuelio žodžiai, kuriais jį auklėjo motina:</verse>
				<verse number="2">‘‘Ką, mano sūnau? Ką, mano įsčių sūnau? Ką, mano įžadų sūnau?</verse>
				<verse number="3">Neatiduok savo jėgų moterims ir savo kelių toms, kurios pražudo karalius.</verse>
				<verse number="4">Lemueli, ne karaliams gerti vyną, ne kunigaikščiams stiprius gėrimus,</verse>
				<verse number="5">kad prisigėrę jie nepamirštų įstatymo ir neiškraipytų teisingumo prispaustiesiems.</verse>
				<verse number="6">Duok stiprius gėrimus nelaimingiems ir vyną liūdinčioms sieloms.</verse>
				<verse number="7">Tegul jie pasigeria ir užmiršta savo vargus ir skurdą.</verse>
				<verse number="8">Atverk už nebylį savo burną byloje tų, kurie pasmerkti pražūčiai.</verse>
				<verse number="9">Teisk teisingai ir apgink beturčių ir vargšų teises.</verse>
				<verse number="10">Kas gali surasti gerą moterį? Ji yra daug vertingesnė už perlus.</verse>
				<verse number="11">Vyro širdis visiškai pasitiki ja ir jo namuose netrūks pelno.</verse>
				<verse number="12">Visą gyvenimą ji daro vyrui tik gera, o ne pikta.</verse>
				<verse number="13">Ji ieško vilnos ir lino, noriai dirba savo rankomis.</verse>
				<verse number="14">Ji lyg prekybininkų laivas parūpina maistą iš toli.</verse>
				<verse number="15">Ji keliasi anksti rytą, paruošia maisto šeimai ir paskiria tarnaitėms darbą.</verse>
				<verse number="16">Ji apžiūri lauką, jį nuperka ir savo rankų pelnu užveisia vynuogyną.</verse>
				<verse number="17">Ji susijuosia jėga, sustiprina savo rankas.</verse>
				<verse number="18">Ji supranta, kad jos darbas vertingas; jos žiburys negęsta naktį.</verse>
				<verse number="19">Jos pirštai paima verpstę ir jos rankos dirba.</verse>
				<verse number="20">Ji ištiesia ranką išalkusiam ir beturčiui.</verse>
				<verse number="21">Ji nebijo šalčių, nes visi jos namiškiai yra aprengti vilnoniais rūbais.</verse>
				<verse number="22">Ji pasidaro antklodžių, plona drobė ir purpuras­jos drabužiai.</verse>
				<verse number="23">Jos vyras yra žinomas vartuose, kai sėdi su krašto vyresniaisiais.</verse>
				<verse number="24">Ji audžia plonų drobių ir parduoda, pristato juostų pirkliams.</verse>
				<verse number="25">Ji, apsirengusi stiprybe ir grožiu, linksmai žiūri į ateitį.</verse>
				<verse number="26">Ji kalba išmintingai ir ant jos liežuvio švelnus pamokymas.</verse>
				<verse number="27">Ji prižiūri savo namus ir nevalgo tinginio duonos.</verse>
				<verse number="28">Jos vaikai pakyla ir vadina ją palaiminta ir jos vyras giria ją:</verse>
				<verse number="29">‘Yra daug gerų moterų, bet tu pranoksti jas visas!’</verse>
				<verse number="30">Žavumas apgauna ir grožis praeina, bet moteris, bijanti Dievo, bus giriama.</verse>
				<verse number="31">Duok jai jos rankų vaisių, ir jos darbai tegul giria ją vartuose’‘.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="21">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Dovydo sūnaus, pamokslininko, kuris buvo Jeruzalės karalius, žodžiai.</verse>
				<verse number="2">Tuštybių tuštybė,­sako pamokslininkas.­Tuštybių tuštybė, viskas tuštybė.</verse>
				<verse number="3">Kokia nauda žmogui iš viso jo triūso, kurį jis turi po saule.</verse>
				<verse number="4">Viena karta praeina, kita­ateina, o žemė lieka per amžius.</verse>
				<verse number="5">Saulė teka, leidžiasi ir skuba į vietą, iš kur ji užtekėjo.</verse>
				<verse number="6">Vėjas pučia į pietus ir pasisuka į šiaurę; pučia šen ir ten, sukasi aplinkui ir vėl grįžta į vietą, iš kur pakilo.</verse>
				<verse number="7">Visos upės teka į jūrą, bet jūra vis nepilna. Upės grįžta atgal, iš kur ištekėjo.</verse>
				<verse number="8">Akys nepasisotins stebėdamos ir ausys neprisipildys girdėdamos.</verse>
				<verse number="9">Kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. Nieko naujo nėra po saule.</verse>
				<verse number="10">Jei yra kas, apie ką būtų galima sakyti: ‘‘Žiūrėk, tai nauja!’‘, tai jau buvo senais laikais prieš mus.</verse>
				<verse number="11">Praeities įvykiai užmirštami, o ir vėliau būsiančių nebeatsimins tie, kurie gyvens po jų.</verse>
				<verse number="12">Aš, pamokslininkas, buvau Izraelio karalius Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="13">Aš nusprendžiau savo širdyje stebėti ir tyrinėti išmintimi visa, kas darosi šiame pasaulyje. Šią varginančią užduotį Dievas davė žmonių sūnums, kad ją vykdytų.</verse>
				<verse number="14">Aš mačiau viską, kas darosi po saule, ir supratau, kad tai tuštybė ir vėjo gaudymas.</verse>
				<verse number="15">Kas kreiva, negalima ištiesinti, ir ko nėra, negalima suskaičiuoti.</verse>
				<verse number="16">Aš galvojau savo širdyje, kad esu įsigijęs daugiau išminties už visus, prieš mane buvusius Jeruzalėje. Mano širdis įgavo daug išminties ir pažinimo.</verse>
				<verse number="17">Aš nusprendžiau savo širdyje suprasti, kas yra išmintis ir kas beprotybė bei kvailystė, bet patyriau, kad tai taip pat vėjo gaudymas.</verse>
				<verse number="18">Kur yra daug išminties, ten yra ir daug sielvarto; kuo daugiau išminties, tuo daugiau kančių.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Tariau savo širdyje: ‘‘Dabar išbandysiu tave linksmumu, todėl džiaukis malonumais’‘. Bet ir tai yra tuštybė.</verse>
				<verse number="2">Apie juoką pasakiau: ‘‘Kvailystė’‘, o apie linksmybes: ‘‘Kokia iš jų nauda?’‘</verse>
				<verse number="3">Aš nusprendžiau mėgautis vynu, tačiau neatsisakyti išminties savo širdyje, ir suprasti, kas yra kvailystė, kol pamatysiu, ką gero žmonių vaikai galėtų daryti, gyvendami po dangumi per visas savo dienas.</verse>
				<verse number="4">Aš ėmiausi didelių darbų, pasistačiau namų, užsiveisiau vynuogynų,</verse>
				<verse number="5">sodų, parkų ir prisodinau juose įvairiausių vaismedžių.</verse>
				<verse number="6">Pasidariau tvenkinių ir jų vandeniu laisčiau miško medžius.</verse>
				<verse number="7">Pirkau vergų ir vergių, turėjau ir savo namuose gimusių vergų; laikiau dideles bandas galvijų ir avių, didesnes negu prieš mane gyvenusieji Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="8">Aš įsigijau sidabro, aukso ir kitų turtų iš karalių ir kraštų; pasirūpinau giesmininkų ir giesmininkių, to, ką mėgsta žmonių sūnūs, ir įvairiausių muzikos instrumentų.</verse>
				<verse number="9">Aš tapau didis ir išgarsėjau labiau už visus, prieš mane gyvenusius Jeruzalėje. Mano išmintis taip pat pasiliko su manimi.</verse>
				<verse number="10">Ko mano akys geidė, nieko joms neatsakiau, nedraudžiau savo širdžiai jokios linksmybės. Mano širdis džiaugėsi mano darbais, ir tai buvo atlyginimas už mano triūsą.</verse>
				<verse number="11">Aš pažiūrėjau į visus savo darbus ir triūsą, ir štai, viskas buvo tuštybė ir vėjo gaudymas; iš to nebuvo jokios naudos po saule.</verse>
				<verse number="12">Aš gręžiausi ieškoti skirtumo tarp išminties, kvailystės ir beprotybės. Ką darys žmogus, kuris gyvens po karaliaus? Tai, kas jau yra padaryta.</verse>
				<verse number="13">Pamačiau, kad išmintis yra vertingesnė už kvailystę tiek, kiek šviesa už tamsą.</verse>
				<verse number="14">Išmintingas turi akis, o kvailys vaikščioja tamsoje. Taip pat supratau, kad abiejų laukia toks pat likimas.</verse>
				<verse number="15">Tada tariau širdyje: ‘‘Jei kvailio likimas yra toks pat kaip mano, tai kodėl aš siekiu išminties?’‘ Supratau, kad ir tai yra tuštybė.</verse>
				<verse number="16">Išmintingo, kaip ir kvailio, neatsimins ateityje; tai, kas yra dabar, užmirš būsiančios kartos. Išmintingas miršta lygiai taip pat, kaip kvailys.</verse>
				<verse number="17">Aš ėmiau nekęsti gyvenimo; man nepatiko, kas darosi po saule, nes viskas tuštybė ir vėjo gaudymas.</verse>
				<verse number="18">Aš ėmiau nekęsti viso savo triūso šioje žemėje, nes turėsiu viską palikti žmogui, kuris bus po manęs.</verse>
				<verse number="19">Kas žino, ar jis bus išmintingas, ar kvailys? Jis valdys visa, ką sukroviau savo darbu, naudodamasis savo išmintimi po saule. Ir tai yra tuštybė.</verse>
				<verse number="20">Gailėjausi įdėjęs tiek triūso po saule.</verse>
				<verse number="21">Žmogus, kuris dirbo išmintingai, protingai ir sėkmingai, turės viską palikti kitam, kuris niekuo neprisidėjo. Tai yra tuštybė ir didelė blogybė.</verse>
				<verse number="22">Kokia nauda žmogui dirbti ir vargti pasaulyje?</verse>
				<verse number="23">Visas jo gyvenimas pilnas vargo, sielvarto ir kančių; net naktį jis neturi poilsio. Tai taip pat tuštybė.</verse>
				<verse number="24">Žmogui nieko nėra geresnio, kaip valgyti, gerti ir džiaugtis savo darbu. Aš mačiau, kad visa tai ateina iš Dievo rankų.</verse>
				<verse number="25">Ar kas be Jo gali valgyti ir mėgautis?</verse>
				<verse number="26">Žmogui, kuris Jam patinka, Jis suteikia išmintį, pažinimą ir džiaugsmą, bet nusidėjėliui duoda sunkią užduotį rinkti ir kaupti, kad galėtų atiduoti tam, kuris patinka Dievui. Tai taip pat tuštybė ir vėjo gaudymas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi.</verse>
				<verse number="2">Yra laikas gimti ir mirti; laikas sodinti ir rauti, kas pasodinta.</verse>
				<verse number="3">Yra laikas žudyti ir gydyti; laikas griauti ir statyti.</verse>
				<verse number="4">Yra laikas verkti ir juoktis; laikas gedėti ir šokti.</verse>
				<verse number="5">Yra laikas mėtyti akmenis ir juos vėl surinkti; laikas apkabinti ir susilaikyti nuo apkabinimo.</verse>
				<verse number="6">Yra laikas įgyti ir prarasti; laikas laikyti ir išmesti.</verse>
				<verse number="7">Yra laikas perplėšti ir susiūti; laikas tylėti ir kalbėti.</verse>
				<verse number="8">Yra laikas mylėti ir nekęsti; laikas karui ir taikai.</verse>
				<verse number="9">Kokią naudą turi tas, kuris dirba, iš savo triūso?</verse>
				<verse number="10">Aš regėjau užduotį, kurią Dievas davė žmonių vaikams.</verse>
				<verse number="11">Jis skirtu laiku viską puikiai padarė. Jis įdėjo amžinybę žmogui į širdį, kad nė vienas žmogus nesuvoktų Dievo darbų nuo pradžios iki galo.</verse>
				<verse number="12">Aš supratau, kad žmonėms nėra nieko geresnio, kaip linksmintis ir daryti gera savo gyvenime.</verse>
				<verse number="13">Tai yra Dievo dovana, kad žmogus valgo, geria ir džiaugiasi savo darbo gėrybėmis.</verse>
				<verse number="14">Aš žinau, kad visa, ką Dievas daro, yra amžina,­nieko negalima nei pridėti, nei atimti. Dievas daro tai, kad žmonės Jo bijotų.</verse>
				<verse number="15">Kas buvo, tas ir yra, o kas bus, jau yra buvę. Dievas pašaukia praeitį.</verse>
				<verse number="16">Aš mačiau po saule: teismo vietoje­nedorybė, teisingumo vietoje­neteisybė.</verse>
				<verse number="17">Tariau savo širdyje: ‘‘Dievas teis teisųjį ir nedorėlį, nes Jis paskyrė laiką kiekvienam įvykiui ir darbui’‘.</verse>
				<verse number="18">Aš galvojau savo širdyje apie žmones: ‘‘Dievas bando juos ir leidžia jiems suprasti, kad jie patys iš savęs tėra gyvuliai’‘.</verse>
				<verse number="19">Žmonėms atsitinka kaip ir gyvuliams: kaip vieni miršta, taip ir kiti, ir visi vienodai kvėpuoja. Žmogus nėra pranašesnis už gyvulius; viskas yra tuštybė.</verse>
				<verse number="20">Visi eina į vieną vietą; visi yra iš dulkių ir vėl pavirs dulkėmis.</verse>
				<verse number="21">Kas žino žmogaus dvasią, kuri kyla aukštyn, ir gyvulių kvapą, kuris eina žemyn, į žemę?</verse>
				<verse number="22">Aš supratau, kad žmogui nėra nieko geresnio, kaip džiaugtis savo darbais, nes tai yra jo dalia. Nes kas gi jam parodys, kas bus po jo?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Aš mačiau visą priespaudą, kuri yra šiame pasaulyje. Štai ašaros prispaustųjų ir niekas jų nepaguodžia. Skriaudėjai galingi, bet nėra kam paguosti.</verse>
				<verse number="2">Aš nusprendžiau, kad mirusieji laimingesni už gyvuosius.</verse>
				<verse number="3">Dar laimingesnis už juos tas, kuris dar negimęs, nes jis dar nematė piktadarysčių, kurios vyksta pasaulyje.</verse>
				<verse number="4">Toliau stebėjau žmonių darbą ir jų pastangas, dėl kurių žmogui pavydi jo kaimynas. Tai irgi tuštybė ir vėjo gaudymas.</verse>
				<verse number="5">Kvailys sėdi sudėjęs rankas ir valgo savo kūną.</verse>
				<verse number="6">Geriau turėti saują su ramybe negu pilnas rieškučias vargstant ir gaudant vėjus.</verse>
				<verse number="7">Pastebėjau dar vieną tuštybę po saule.</verse>
				<verse number="8">Vienišas žmogus, neturįs nei sūnaus, nei brolio, triūsia be galo, ir jo akys nepasisotina turtais. Jis nepagalvoja: ‘‘Kodėl aš triūsiu ir užginu gėrybių savo sielai?’‘ Tai taip pat tuštybė ir nereikalingas vargas!</verse>
				<verse number="9">Du yra geriau negu vienas, nes jie turi gerą atlygį už savo triūsą.</verse>
				<verse number="10">Jei vienas kristų, kitas jį pakeltų. Bet vargas vienam, jei jis krinta, nes nėra kam padėti.</verse>
				<verse number="11">Jei dviese miega, vienas kitą šildo. Bet kaip sušilti vienam?</verse>
				<verse number="12">Jei vienas užpuolamas, dviese pasipriešina. Trigubą virvę sunku pertraukti.</verse>
				<verse number="13">Geriau neturtingas, bet išmintingas jaunuolis, negu senas kvailas karalius, kuris nepriima patarimų.</verse>
				<verse number="14">Nes jis, išėjęs iš kalėjimo, tapo karaliumi, o kitas, gimęs karaliumi, nuskursta.</verse>
				<verse number="15">Aš galvojau apie žmones, gyvenančius pasaulyje, ir kitą jaunuolį, kuris užims ano vietą.</verse>
				<verse number="16">Daugybė žmonių buvo prieš jį, ir vėliau atėjusieji nesidžiaugs juo. Ir tai yra tuštybė ir vėjo gaudymas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Būk atsargus, kai eini į Dievo namus, ir būk pasiruošęs klausyti. Tai bus geriau negu kvailių auka, kurie net nežino, kad daro pikta.</verse>
				<verse number="2">Neskubėk savo burna, ir tegu neskuba tavo širdis kalbėti Dievo akivaizdoje, nes Dievas yra danguje, o tu žemėje. Todėl tenebūna daug tavo žodžių.</verse>
				<verse number="3">Kaip nuo daugybės rūpesčių kyla sapnai, taip kvailio balsą pažinsi iš žodžių gausos.</verse>
				<verse number="4">Kai padarai įžadą Dievui, įvykdyk jį nedelsdamas, nes Jam nepatinka kvailiai.</verse>
				<verse number="5">Geriau nežadėti negu pažadėjus neįvykdyti.</verse>
				<verse number="6">Nevesk savo burna kūno į nuodėmę. Nesakyk angelo akivaizdoje, kad suklydai. Kodėl Dievas, supykęs dėl tavo žodžių, turėtų sunaikinti tavo darbą?</verse>
				<verse number="7">Sapnų gausybė, kaip ir žodžių gausybė, yra tuštybė. Tu bijok Dievo.</verse>
				<verse number="8">Jei matai spaudžiamą vargšą ir teisingumo bei tiesos iškraipymą krašte, nesistebėk, nes aukštą stebi aukštesnis už jį, o virš jų yra dar aukštesnis.</verse>
				<verse number="9">Nauda iš žemės yra visiems, ir karalius aprūpinamas iš laukų.</verse>
				<verse number="10">Kas myli sidabrą, niekad nepasitenkins sidabru; kas myli turtus, nepasitenkins tuo, ką turi; tai taip pat tuštybė.</verse>
				<verse number="11">Kur daug gėrybių, ten daug ir valgančių. Tad kokia nauda yra savininkui iš turtų? Nebent ta, kad jis mato juos savo akimis.</verse>
				<verse number="12">Darbininkas, daugiau ar mažiau pavalgęs, saldžiai miega, o turtuoliui jo turtai neleidžia užmigti.</verse>
				<verse number="13">Didelę blogybę pastebėjau pasaulyje: turtų savininkas kaupia juos, kad sau pakenktų.</verse>
				<verse number="14">Pražūna turtai atsitikus nelaimei, ir kai jam gimsta sūnus, jis nieko neturi.</verse>
				<verse number="15">Kaip jis gimė nuogas, taip nuogas ir išeis­nieko nepasiims savo rankoje, ką užsidirbo.</verse>
				<verse number="16">Tai yra didelė blogybė: kaip jis atėjo, taip ir išeis. Kokia jam nauda iš to, kad jis dirbo vėjams?</verse>
				<verse number="17">Visą savo gyvenimą jis vargo, krimtosi, sirgo ir buvo tamsoje.</verse>
				<verse number="18">Štai ką mačiau: gera ir malonu žmogui yra valgyti, gerti ir džiaugtis savo darbu, kurį jam Dievas paskyrė dirbti per visas jo dienas. Tai yra jo dalia.</verse>
				<verse number="19">Kiekvienam žmogui, kuriam Dievas suteikė turto ir lobių ir leido jam valgyti, imti savo dalį ir džiaugtis savo darbu, tai yra Dievo dovana.</verse>
				<verse number="20">Nes jis nedaug atsimins savo gyvenimo dienų, kadangi Dievas džiugina jo širdį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Pastebėjau kitą blogybę pasaulyje, kuri yra dažna tarp žmonių.</verse>
				<verse number="2">Kai kam Dievas duoda turtų, lobio ir garbės. Jis turi visko, ko siela geidžia, bet jis negali tuo pasinaudoti­svetimas naudojasi tuo. Tai yra tuštybė ir didelė nelaimė.</verse>
				<verse number="3">Jei žmogui gimtų šimtas vaikų ir jis gyventų daug metų, bet jo siela nepasitenkintų gėrybėmis ir jis neturėtų net kapo, tai negyvas gimęs kūdikis yra laimingesnis už jį.</verse>
				<verse number="4">Jis atėjo į tuštybę ir nueina į tamsą; jo vardą uždengia tamsa.</verse>
				<verse number="5">Jis nematė saulės ir nieko nežino; jam ramiau negu tam,</verse>
				<verse number="6">kuris gyventų žemėje du tūkstančius metų, bet nematytų gero; visi eina į tą pačią vietą.</verse>
				<verse number="7">Žmogus dirba dėl savo burnos, bet jo siela nepasitenkina.</verse>
				<verse number="8">Kuo išmintingasis pranašesnis už kvailį? Kokia nauda beturčiui, kuris žino, kaip gyventi?</verse>
				<verse number="9">Geriau matyti akimis negu mintimis klajoti; tai taip pat tuštybė ir vėjo gaudymas.</verse>
				<verse number="10">Visa, kas yra, jau pavadinta ir žinoma, kad tai yra žmogus. Jis negali varžytis su stipresniu už save.</verse>
				<verse number="11">Daug dalykų, nuo kurių gausėja tuštybės. Kokia nauda iš to žmogui?</verse>
				<verse number="12">Kas žino, kas žmogui gyvenime naudinga per visas jo gyvenimo dienas, kurios prabėga kaip šešėlis? Kas gali pasakyti, kas bus pasaulyje po jo?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Geras vardas yra geriau negu brangus tepalas ir mirties diena negu gimimo diena.</verse>
				<verse number="2">Geriau eiti į gedulo negu į puotos namus, nes tai visų žmonių galas ir gyvieji susimąsto.</verse>
				<verse number="3">Geriau yra liūdėti negu juoktis, nes liūdnas veidas daro širdį geresnę.</verse>
				<verse number="4">Išmintingųjų širdis yra gedulo namuose, o kvailių­linksmybės namuose.</verse>
				<verse number="5">Geriau yra išgirsti išmintingo barimą negu klausytis kvailųjų giedojimo.</verse>
				<verse number="6">Kvailio juokas yra kaip deginamų erškėčių spragsėjimas po puodu. Ir tai yra tuštybė.</verse>
				<verse number="7">Priespauda ir išmintingą padaro beprotį, o kyšiai sugadina širdį.</verse>
				<verse number="8">Pabaiga geriau negu pradžia; kantrumas geriau negu išdidumas.</verse>
				<verse number="9">Nebūk greitas pykti, nes pyktis yra kvailio antyje.</verse>
				<verse number="10">Nesakyk: ‘‘Kodėl seniau buvo geriau negu dabar?’‘ Tai neišmintingas klausimas.</verse>
				<verse number="11">Gerai yra išmintis su paveldėjimu, ypač tiems, kurie mato saulę.</verse>
				<verse number="12">Išmintis yra tokia pat apsauga kaip pinigai, bet pažinimo pranašumas tas, kad išmintis suteikia gyvenimą tam, kuris ją turi.</verse>
				<verse number="13">Pažvelk į Dievo darbus! Kas galėtų ištiesinti tai, ką Jis padarė kreivą?</verse>
				<verse number="14">Gerą dieną džiaukis, o nelaimės dieną susimąstyk: Dievas padarė vieną ir kitą, kad žmogus nežinotų, kas jo laukia.</verse>
				<verse number="15">Per savo beprasmes dienas mačiau, kaip teisusis žūva savo teisume, o nedorėlis ilgai gyvena, darydamas pikta.</verse>
				<verse number="16">Nebūk per daug teisus nė per daug išmintingas; nepakenk pats sau.</verse>
				<verse number="17">Nebūk per daug nedoras nė kvailas, kad nemirtum prieš laiką.</verse>
				<verse number="18">Gera laikytis vieno ir nepaleisti kito, nes bijantis Dievo išvengs viso to.</verse>
				<verse number="19">Išmintingas yra stipresnis už dešimt galiūnų.</verse>
				<verse number="20">Nėra žemėje teisaus žmogaus, kuris visad gera darytų ir niekad nenusidėtų.</verse>
				<verse number="21">Nekreipk dėmesio į visas kalbas, kad neišgirstum savo tarno tave keikiant.</verse>
				<verse number="22">Nes tavo širdis žino, kad ir tu dažnai keiki kitus.</verse>
				<verse number="23">Aš viską išmintingai tyrinėjau ir galvojau, kad būsiu išmintingesnis, bet tai buvo toli nuo manęs.</verse>
				<verse number="24">Visa tai yra toli ir labai giliai. Kas visa tai ištirs?</verse>
				<verse number="25">Aš nusprendžiau savo širdyje pažinti, ištirti ir surasti išmintį bei priežastis, suprasti kvailumo, beprotystės ir neišmanymo pragaištingumą.</verse>
				<verse number="26">Aš supratau, kad kartesnė už mirtį yra moteris, kurios širdyje yra spąstai ir tinklai, o rankose­ virvės. Kas patinka Dievui, tas pabėgs nuo jos, bet nusidėjėlį ji sugauna.</verse>
				<verse number="27">Tai aš supratau,­sako pamokslininkas,­lygindamas vieną dalyką su kitu, kol radau atsakymą.</verse>
				<verse number="28">Ko mano siela ieškojo, bet aš neradau? Suradau vieną vyrą iš tūkstančio, bet moters tarp visų neradau nė vienos.</verse>
				<verse number="29">Štai ką aš supratau: Dievas sukūrė visus žmones teisius, bet jie patys daug dalykų prasimano.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Kas yra toks išmintingas, kad galėtų viską išaiškinti? Išmintis nušviečia žmogaus veidą ir sušvelnina jo bruožus.</verse>
				<verse number="2">Klausyk karaliaus įsakymų dėl Dievui duotos priesaikos.</verse>
				<verse number="3">Neskubėk išeiti iš jo akivaizdos. Nedalyvauk nedorame darbe, nes jis gali daryti, ką nori.</verse>
				<verse number="4">Karaliaus žodis yra galingas; kas gali jam sakyti: ‘‘Ką tu darai?’‘</verse>
				<verse number="5">Klausydamas jo įsakymų, nepatirsi pikta. Išmintingas žmogus žino, kada ir kaip elgtis.</verse>
				<verse number="6">Kiekvienam dalykui yra laikas ir sprendimas, tačiau žmogui tai didelis vargas,</verse>
				<verse number="7">nes nė vienas nežino, kas bus ir kada tai įvyks?</verse>
				<verse number="8">Nė vienas žmogus neturi galios sulaikyti dvasią nei pakeisti mirties laiko. Negali būti atleistas nuo šitos kovos, ir nedorybė neišgelbės to, kuris jai atsidavęs.</verse>
				<verse number="9">Aš viską stebėjau, kreipiau dėmesį į kiekvieną dalyką pasaulyje. Kartais žmogus gali valdyti kitą žmogų ir pats sau kenkti.</verse>
				<verse number="10">Aš mačiau nedorėlius laidojant; jie eidavo į šventyklą, tačiau buvo pamiršti mieste, kuriame taip elgėsi. Tai irgi yra tuštybė.</verse>
				<verse number="11">Kadangi nuosprendis už piktus darbus ne tuojau įvykdomas, todėl žmonių širdys yra visiškai atsidavę daryti pikta.</verse>
				<verse number="12">Nors nusidėjėlis ir šimtą kartų nusikaltęs ilgai gyventų, tačiau aš žinau, kad tie, kurie bijo Dievo, tikrai patirs gera.</verse>
				<verse number="13">Bet nedorėliui nebus gerai ir netruks ilgai jo dienos, kurios tėra šešėlis, nes jis nebijo Dievo.</verse>
				<verse number="14">Žemėje kartais teisusis gauna, ką nedorėlis yra nusipelnęs, o nedorėlis gauna, ką yra nusipelnęs teisusis. Aš sakiau, kad tai taip pat tuštybė.</verse>
				<verse number="15">Tada aš gyriau linksmybę, nes žmogui nėra nieko geresnio po saule, kaip valgyti, gerti ir būti patenkintam. Tai pasiliks su juo jo darbuose per visas dienas, kurias Dievas jam davė po saule.</verse>
				<verse number="16">Kai aš stengiausi suprasti išmintį ir tai, kas vyksta žemėje, kodėl žmonės nei dieną, nei naktį nesudeda akių,</verse>
				<verse number="17">aš pamačiau visus Dievo darbus ir supratau, kad žmogus negali suvokti, kas vyksta po saule. Kaip žmogus besistengtų tyrinėdamas, jis nesuvoks to; net išmintingasis, kuris tariasi žinąs, to nesupras.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Visa apsvarstęs, supratau, kad teisusis, išmintingasis ir jų darbai yra Dievo rankose. Žmogus nežino, ar jo laukia meilė, ar neapykanta.</verse>
				<verse number="2">Visiems yra vienodas likimas: teisiajam ir nedorėliui, geram ir blogam, švariam ir nešvariam, aukojančiam aukas ir neaukojančiam, doram ir nusidėjėliui, prisiekiančiam ir nedrįstančiam prisiekti.</verse>
				<verse number="3">Tai yra pasaulio blogybė­tas pats likimas visiems. Visų širdys yra pilnos piktybių, ir beprotybė pasilieka žmonių širdyse, kol jie gyvena, o po to­pas mirusiuosius.</verse>
				<verse number="4">Kol žmogus gyvas, jis turi vilties. Gyvas šuo vertingesnis už negyvą liūtą.</verse>
				<verse number="5">Gyvieji žino, kad jie mirs, bet mirusieji nieko nebežino. Jie nebesulauks jokio atlyginimo ir bus užmiršti.</verse>
				<verse number="6">Jų meilė, neapykanta ir pavydas dingo; jie nebeturi jokios dalies pasaulyje.</verse>
				<verse number="7">Valgyk linksmas savo duoną, gerai nusiteikęs, gerk vyną, nes Dievas dabar priima tavo darbus.</verse>
				<verse number="8">Tebūna tavo drabužiai visados balti ir tegul netrūksta tavo galvai aliejaus.</verse>
				<verse number="9">Džiaukis gyvenimu, kurį tau Dievas davė, kartu su žmona, kurią myli. Tokia yra tavo gyvenimo dalis šiame pasaulyje.</verse>
				<verse number="10">Ką gali, daryk dabar, nes kape, į kurį eisi, nebus nei darbo, nei minčių, nei supratimo, nei išminties.</verse>
				<verse number="11">Aš pastebėjau pasaulyje, kad lenktynes laimi ne greitieji, karus ne drąsieji, duonos turi ne išmintingieji, turtus ne protingieji ir palankumą ne sumanieji. Visa priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo.</verse>
				<verse number="12">Žmonės nežino savo laiko kaip ir žuvys, kurios sugaunamos tinklu, arba kaip paukščiai, kurie pagaunami spąstais. Žmonės patenka į nelaimės spąstus, kai jie to visai nesitiki.</verse>
				<verse number="13">Aš mačiau tokią išmintį po saule, ir man ji pasirodė didelė.</verse>
				<verse number="14">Buvo mažas miestas, kuriame gyveno nedaug žmonių. Atėjo galingas karalius, apsupo jį ir pristatė didelių įtvirtinimų.</verse>
				<verse number="15">Mieste gyveno neturtingas, bet išmintingas žmogus. Savo išmintimi jis išlaisvino miestą. Tačiau niekas neatsiminė to beturčio žmogaus.</verse>
				<verse number="16">Tada aš tariau: ‘‘Išmintis vertingesnė už jėgą’‘. Bet beturčio išmintis buvo paniekinta, ir niekas jo žodžių neklausė.</verse>
				<verse number="17">Išmintingojo ramiai pasakytų žodžių klausoma labiau negu šauksmo to, kuris vadovauja kvailiams.</verse>
				<verse number="18">Išmintis vertingesnė už ginklus. Vienas nusidėjėlis gali daug blogo padaryti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Negyva musė sugadina vaistininko tepalą, menka kvailystė pakenkia išmintingam ir gerbiamam žmogui.</verse>
				<verse number="2">Išmintingojo širdis linksta į dešinę, o kvailio­į kairę.</verse>
				<verse number="3">Kvailys, keliu eidamas, elgiasi neprotingai ir kiekvienam pasirodo, kad yra kvailas.</verse>
				<verse number="4">Jei tavo valdovas supyko ant tavęs, nepalik savo vietos, nes romumas padengia dideles klaidas.</verse>
				<verse number="5">Pasaulyje mačiau tokią blogybę, kuri yra tarsi valdovo klaida:</verse>
				<verse number="6">kvailiai sėdi garbės vietose, o turtingieji­pažeminti;</verse>
				<verse number="7">mačiau tarnus, jojančius ant žirgų, o kunigaikščius, einančius pėsčiomis.</verse>
				<verse number="8">Kas kasa duobę, pats į ją įkris, o kas ardo mūrą, tam įgels gyvatė.</verse>
				<verse number="9">Kas tašo akmenis, gali susižeisti jais, o kas skaldo malkas, gali nuo jų nukentėti.</verse>
				<verse number="10">Jei kirvis atbukęs ir nepagaląstas, reikės įdėti daugiau jėgų. Geriausia viską išmintingai apgalvoti.</verse>
				<verse number="11">Gyvatė gali įgelti, kol ji dar neužkalbėta, ir plepys už ją ne geresnis.</verse>
				<verse number="12">Išmintingojo žodžiai maloningi, o kvailio kalbos pražudo jį patį;</verse>
				<verse number="13">jo kalbos pradžia yra kvailystė, o pabaiga­beprotybė.</verse>
				<verse number="14">Kvailys daug kalba. Nė vienas žmogus nežino, kas bus; kas gali jam pasakyti, kas bus po jo?</verse>
				<verse number="15">Kvailys nuo darbo greitai pavargsta, nes jis net kelio į miestą nežino.</verse>
				<verse number="16">Vargas kraštui, kurio karalius yra vaikas ir kurio kunigaikščiai puotauja rytą.</verse>
				<verse number="17">Palaimintas kraštas, kurio karalius yra kilmingas ir kurio kunigaikščiai valgo laiku; ne pasigerdami, o pasistiprindami.</verse>
				<verse number="18">Dėl tinginystės namas griūna ir dėl rankų neveiklumo vanduo varva į namus.</verse>
				<verse number="19">Puotos ir vynas palinksmina, o pinigas už viską atsako.</verse>
				<verse number="20">Net mintyse nekeik karaliaus ir turtuolio savo miegamajame, nes padangių paukščiai nuneš žodį ir paskelbs, kas buvo pasakyta.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Mesk savo duoną ant vandens, nes tu ją rasi po daugelio dienų.</verse>
				<verse number="2">Padalyk ją į septynias ar aštuonias dalis, nes nežinai, kokia nelaimė gali įvykti žemėje.</verse>
				<verse number="3">Kai debesys pilni, jie duoda žemei lietaus. Kokia kryptimi medis griūva, taip jis ir guli.</verse>
				<verse number="4">Kas žiūri vėjo­nesėja, kas stebi debesis­nepjauna.</verse>
				<verse number="5">Kaip nežinai dvasios kelių ir kūdikio kaulų augimo įsčiose, taip nežinai ir darbų Dievo, kuris viską sukūrė.</verse>
				<verse number="6">Sėk sėklą rytą ir vakare, nes nežinai, kuri geriau užderės; o gal abi bus vienodai geros.</verse>
				<verse number="7">Šviesa yra maloni, akys mėgsta saulę.</verse>
				<verse number="8">Kiek ilgai žmogus begyventų, tegul džiaugiasi visą laiką ir nepamiršta, kad tamsių dienų bus daugybė. Visa, kas bus, yra tuštybė.</verse>
				<verse number="9">Jaunuoli, džiaukis savo jaunyste! Tegul tavo širdis džiugina tave ir eik, kur tavo širdis traukia ir kur akys mato, bet žinok, kad už viską turėsi atsiskaityti prieš Dievą.</verse>
				<verse number="10">Nesirūpink, atitolink pikta nuo savo kūno, nes vaikystė ir jaunystė yra tuštybė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Prisimink savo Kūrėją jaunystėje, nelauk, kol ateis piktos dienos ir metai, apie kuriuos sakysi: ‘‘Man jie nepatinka’‘.</verse>
				<verse number="2">Nelauk, kol aptems saulės šviesa, mėnulis bei žvaigždės ir nauji debesys užeis po lietaus.</verse>
				<verse number="3">Tuomet namų sargai drebės, stiprieji susilenks, malėjos nebedirbs, nes jų bus maža išlikę, o tie, kurie žiūrės pro langus, nieko nebematys;</verse>
				<verse number="4">durys į gatvę užsidarys, girnų garsas nusilps; paukščiai prikels savo giesmėmis, o dukterų giesmių nesigirdės.</verse>
				<verse number="5">Tuomet jie bijos aukštumų ir baimė bus kelyje. Migdolų medžiai pražys, skėriai taps našta. Žmogus nieko nebenori, jis žengia į savo amžinus namus, ir raudotojai jau vaikščioja gatvėse.</verse>
				<verse number="6">Sidabrinis siūlas nutrūks, auksinis dubuo suduš, ąsotis prie šulinio subyrės ir šulinio ratas sulūš.</verse>
				<verse number="7">Dulkės sugrįš į žemę, iš kurios kilo, o dvasia­pas Dievą, kuris ją davė.</verse>
				<verse number="8">Tuštybių tuštybė,­sako pamokslininkas,­viskas yra tuštybė.</verse>
				<verse number="9">Kadangi pamokslininkas buvo išmintingas, jis visą laiką mokė žmones pažinimo. Jis viską ištyrė, apsvarstė ir sudėjo daug patarlių.</verse>
				<verse number="10">Pamokslininkas stengėsi surasti tinkamus pasakymus ir tiksliai užrašyti tiesos žodžius.</verse>
				<verse number="11">Išmintingųjų žodžiai yra lyg akstinai, jų pamokymai lyg tvirtai įkaltos vinys, ir visa tai davė vienas ganytojas.</verse>
				<verse number="12">Mano sūnau, įsidėmėk, kad knygų rašymui nebus galo, o daug besigilindamas į jas nuvarginsi kūną.</verse>
				<verse number="13">Paklausykime, kokią galima padaryti išvadą: bijok Dievo ir vykdyk Jo įsakymus, nes tai yra viskas kiekvienam žmogui.</verse>
				<verse number="14">Nes Dievas teis visus darbus ir visus paslėptus dalykus­gerus ir blogus.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="22">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Giesmių giesmė, Saliamono sukurta.</verse>
				<verse number="2">Tepabučiuoja jis mane savo burnos pabučiavimu, nes tavo meilė yra geriau už vyną.</verse>
				<verse number="3">Kvapas tavo tepalų yra malonus. Kaip išlietas brangus aliejus yra tavo vardas, todėl mergaitės myli tave.</verse>
				<verse number="4">Nusivesk mane! Mes bėgsime paskui tave. Karalius parsivedė mane į savo kambarius! Mes džiaugsimės ir linksminsimės dėl tavęs, mes prisiminsime tavo meilę labiau negu vyną. Jos tikrai tave myli.</verse>
				<verse number="5">Jeruzalės dukros, aš esu tamsi, bet graži kaip Kedaro palapinės, kaip Saliamono užuolaidos.</verse>
				<verse number="6">Nežiūrėkite į mane, kad aš tamsi, nes saulė nudegino mane. Mano broliai pyko ant manęs ir liepė man saugoti vynuogynus, bet savo vynuogyno aš nesaugojau.</verse>
				<verse number="7">Pasakyk man tu, kurį mano siela myli, kur tu ganai, kur tavo banda pietų metu ilsisi. Kodėl aš turėčiau klaidžioti prie tavo draugų bandų?</verse>
				<verse number="8">Jei tu nežinai, o gražiausioji, sek bandos pėdomis ir ganyk savo ožiukus šalia piemenų palapinių.</verse>
				<verse number="9">Mano mylimoji, aš tave lyginu su faraono kovos vežimų žirgais.</verse>
				<verse number="10">Tavo skruostai gražūs tarp papuošalų, tavo kaklas papuoštas karoliais.</verse>
				<verse number="11">Mes padarysime tau auksinę grandinėlę su sidabro gėlytėmis.</verse>
				<verse number="12">Karaliui sėdint prie stalo, mano nardas skleidė savo kvapą.</verse>
				<verse number="13">Mano mylimasis yra man kaip miros ryšulėlis, kabąs man ant krūtinės.</verse>
				<verse number="14">Mano mylimasis yra man kaip kamparo žiedai En Gedžio vynuogyne.</verse>
				<verse number="15">Tu graži, mano mylimoji, tu graži. Tavo akys kaip balandėlės.</verse>
				<verse number="16">Tu graži, mano mylimoji, tikrai maloni! Mūsų guolis­žalumynuose,</verse>
				<verse number="17">mūsų namų rąstai­kedrai, o lubos­kiparisai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Aš esu rožė iš Sarono, slėnių lelija.</verse>
				<verse number="2">Kaip lelija tarp erškėčių, taip mano mylimoji tarp dukterų.</verse>
				<verse number="3">Kaip obelis tarp miško medžių, taip mano mylimasis tarp sūnų. Su džiaugsmu sėdžiu jo ūksmėje, jo vaisius man saldus.</verse>
				<verse number="4">Jis atvedė mane į puotos namus, jo vėliava virš manęs­meilė.</verse>
				<verse number="5">Atgaivinkite mane vynuogėmis, sustiprinkite obuoliais, nes aš alpstu iš meilės.</verse>
				<verse number="6">Jo kairė ranka po mano galva, o dešinė apkabina mane.</verse>
				<verse number="7">Saikdinu jus, Jeruzalės dukros, laukų stirnomis ir elnėmis, nežadinkite ir nekelkite mano mylimosios, kol ji pati nenorės.</verse>
				<verse number="8">Mano mylimojo balsas! Jis ateina šokinėdamas per kalnus ir kalnelius.</verse>
				<verse number="9">Mano mylimasis yra lyg stirna ar jaunas briedis. Štai jis jau stovi už sienos ir žiūri pro lango groteles.</verse>
				<verse number="10">Mano mylimasis man kalba: ‘‘Kelkis, mano mylimoji, mano gražuole, ateik!</verse>
				<verse number="11">Žiema jau praėjo, lietus pasibaigė ir liovėsi.</verse>
				<verse number="12">Gėlės jau pasirodė žemėje; atėjo giedojimo metas, ir balandžių balsai girdimi krašte.</verse>
				<verse number="13">Figmedžio pumpurai sprogsta, vynuogynai žydi ir kvepia. Kelkis, mano mylimoji, mano gražuole, ateik!</verse>
				<verse number="14">Mano balandėle, gyvenanti uolų plyšiuose, parodyk savo veidą! Leisk išgirsti tavo balsą, nes tavo balsas gražus ir veidas žavus’‘.</verse>
				<verse number="15">Sugaukite lapes, mažas laputes, kurios gadina vynuogynus, nes mūsų vynuogynas žydi.</verse>
				<verse number="16">Mano mylimasis yra mano, o aš jo. Jis gano tarp lelijų.</verse>
				<verse number="17">Kol diena aušta ir šešėliai pabėga, skubėk pas mane, mano mylimasai, kaip stirna, kaip jaunas briedis per Beterio kalnus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Naktį savo guolyje ieškojau to, kurį myliu; aš ieškojau jo, bet neradau.</verse>
				<verse number="2">Aš kelsiuos, eisiu į miestą, vaikštinėsiu miesto gatvėmis ir aikštėmis, ieškosiu savo mylimojo. Aš ieškojau jo, bet neradau.</verse>
				<verse number="3">Mane sutiko miesto sargybiniai, vaikščiodami miesto gatvėmis. Aš paklausiau, ar jie nematė mano mylimojo.</verse>
				<verse number="4">Praėjusi pro juos, radau tą, kurį myliu. Pagavau jį ir nepaleidau, kol neįsivedžiau į savo motinos namus, į kambarį savo gimdytojos.</verse>
				<verse number="5">Saikdinu jus, Jeruzalės dukros, laukų stirnomis ir elnėmis, nežadinkite ir nekelkite mano mylimosios, kol ji pati nenorės.</verse>
				<verse number="6">Kas ten lyg dūmų stulpas ateina iš dykumos; iškvėpintas mira, kvepalais ir visokiais pirklių milteliais.</verse>
				<verse number="7">Tai Saliamono neštuvai! Šešiasdešimt karių, Izraelio karžygių, jį lydi.</verse>
				<verse number="8">Jie visi ginkluoti kardais, įgudę kovotojai; kiekvieno kardas prie juosmens, paruoštas nakties pavojui.</verse>
				<verse number="9">Karaliaus Saliamono neštuvai padaryti iš Libano medžių.</verse>
				<verse number="10">Neštuvų atramos sidabrinės, atlošas auksinis, sėdynė purpuru aptraukta, o vidus su meile papuoštas Jeruzalės dukterų.</verse>
				<verse number="11">Siono dukros, išeikite pamatyti karalių Saliamoną su karūna, kuria jo motina karūnavo jį vestuvių dieną, jo linksmybių dieną.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Tu graži, mano mylimoji, tu graži. Tavo akys kaip balandėlės spindi iš po garbanų. Tavo plaukai kaip ožkų kaimenė, besileidžianti nuo Gileado kalnų.</verse>
				<verse number="2">Tavo dantys kaip banda nukirptų avių, išeinančių iš maudyklės; jos visos turi dvynukus, nė vienos nėra bergždžios.</verse>
				<verse number="3">Tavo lūpos kaip raudonos juostelės, o kalba meili. Tavo skruostai kaip granato vaisiaus šonai po tavo garbanomis.</verse>
				<verse number="4">Tavo kaklas kaip Dovydo bokštas, pastatytas ginklams, ant kurio kabo tūkstantis karžygių skydų.</verse>
				<verse number="5">Tavo dvi krūtys kaip stirnos dvynukai, besiganantys tarp lelijų.</verse>
				<verse number="6">Kol diena aušta ir šešėliai pabėga, aš eisiu prie miros kalno ir smilkalų kalvos.</verse>
				<verse number="7">Tu graži, mano mylimoji, ir nėra tavyje dėmės.</verse>
				<verse number="8">Ateik nuo Libano, mano sužadėtine, ateik pas mane! Nusileisk nuo Amanos, Senyro ir Hermono kalnų viršūnių; išeik iš liūtų guolių, nuo leopardų kalnų.</verse>
				<verse number="9">Tu pagrobei mano širdį, mano sesuo, mano sužadėtine! Tu pagrobei mano širdį vienu savo akių žvilgsniu, vienu savo karolių perlu.</verse>
				<verse number="10">Kaip maloni yra tavo meilė, mano sesuo, mano sužadėtine! Tavo meilė yra malonesnė už vyną, o tavo tepalų kvapas­už visus brangiausius kvepalus.</verse>
				<verse number="11">Mano sužadėtine, tavo lūpos varva kaip korys. Po tavo liežuviu yra medus ir pienas. Tavo rūbų kvapas kaip kvapas smilkalų iš Libano.</verse>
				<verse number="12">Mano sesuo, mano sužadėtine, tu esi užrakintas sodas, užantspauduotas šaltinis.</verse>
				<verse number="13">Tavo sode auga granatai ir rinktiniai vaismedžiai, kamparas ir nardas;</verse>
				<verse number="14">nardas ir šafranas, kvepiančios nendrės ir cinamonas bei įvairūs smilkalų medžiai; mira ir alavijas su geriausiais aromatais;</verse>
				<verse number="15">sodo šaltinis­gyvybės vanduo ir tekantys upeliai nuo Libano.</verse>
				<verse number="16">Pakilk šiaury, pūsk, pietų vėjau, į mano sodą, kad jo kvapas sklistų toli! Tegul mano mylimasis ateina į savo sodą ir valgo jo skanių vaisių.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Aš atėjau į savo sodą, mano sesuo ir sužadėtine; rinkau mirą ir kvepalus, valgiau medaus iš korių, gėriau pieno ir vyno. Draugai, valgykite ir gerkite, mano mylimieji!</verse>
				<verse number="2">Aš miegu, bet mano širdis budi. Tai balsas mano mylimojo, kuris beldžia į duris: ‘‘Atidaryk, mano sesuo, mano mylimoji, mano balandėle, mano tyroji! Mano galva pilna rasos, o mano garbanos­ nakties lašų’‘.</verse>
				<verse number="3">Aš nusivilkau savo drabužius, kaip aš juos vėl apsivilksiu? Nusiploviau kojas, kaip vėl jas sutepsiu?</verse>
				<verse number="4">Mano mylimasis įkišo ranką pro duris, ir mano širdis suvirpėjo nuo jo.</verse>
				<verse number="5">Aš atsikėliau atidaryti savo mylimajam. Nuo mano rankų ir pirštų varvėjo mira ant durų skląsčio.</verse>
				<verse number="6">Aš atidariau duris savo mylimajam, bet jis buvo nuėjęs. Mano siela alpo, kai jis kalbėjo. Aš ieškojau jo, bet neradau; šaukiau, bet jis neatsiliepė.</verse>
				<verse number="7">Mane pastebėjo miesto sargai. Jie mušė ir sužeidė mane; sienų sargai nuplėšė mano apsiaustą.</verse>
				<verse number="8">Saikdinu jus, Jeruzalės dukros, jei rasite mano mylimąjį, pasakykite jam, kad alpstu iš meilės.</verse>
				<verse number="9">Gražiausioji tarp moterų, kuo tavo mylimasis skiriasi iš kitų, kad mus taip saikdini?</verse>
				<verse number="10">Mano mylimasis skaistus ir įraudęs, geriausias iš dešimties tūkstančių.</verse>
				<verse number="11">Jo galva yra lyg brangiausias auksas, jo plaukai banguoti ir juodi kaip varnas.</verse>
				<verse number="12">Jo akys kaip balandėliai prie vandens upelių, nuplauti piene, labai jam tinka.</verse>
				<verse number="13">Jo skruostai kaip lysvės, kuriose auga kvepiančios žolės. Jo lūpos kaip lelijos, varvančios geriausia mira.</verse>
				<verse number="14">Jo rankos lyg aukso žiedai su berilio akmenimis. Jo liemuo lyg iš dramblio kaulo, pagražintas safyrais.</verse>
				<verse number="15">Jo kojos lyg marmuro kolonos, stovinčios ant auksinių papėdžių. Jis atrodo kaip Libanas, puikus kaip kedras.</verse>
				<verse number="16">Jo burna labai saldi, jis visas žavingas. Jeruzalės dukros, toks yra mano mylimasis, mano draugas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Pasakyk, gražiausioji tarp moterų, kur nuėjo tavo mylimasis? Kuriuo keliu pasuko jis, kad galėtume kartu su tavimi jo ieškoti?</verse>
				<verse number="2">Mano mylimasis nuėjo į savo sodą, prie kvepiančių augalų lysvių; ten jis gano avis ir skina lelijas.</verse>
				<verse number="3">Aš esu mylimojo, o jis yra mano; jis gano tarp lelijų.</verse>
				<verse number="4">Graži tu, mano mylimoji, kaip Tirca, puošni kaip Jeruzalė, bauginanti kaip kariuomenė su vėliavomis.</verse>
				<verse number="5">Nežiūrėk į mane, nes tavo akys mane nugalėjo. Tavo plaukai kaip ožkų kaimenė, besileidžianti nuo Gileado.</verse>
				<verse number="6">Tavo dantys kaip avių banda, išeinanti iš maudyklės; jos visos turi dvynukus, nė vienos nėra bergždžios.</verse>
				<verse number="7">Tavo skruostai kaip granato vaisiaus šonai po tavo garbanomis.</verse>
				<verse number="8">Yra šešiasdešimt karalienių, aštuoniasdešimt sugulovių ir mergaičių be skaičiaus.</verse>
				<verse number="9">Bet tik viena yra mano balandėlė, mano tyroji, vienintelė pas savo motiną, išskirtinė tai, kuri ją pagimdė. Mergaitės matė ir laimino ją. Karalienės ir sugulovės taip pat ją gyrė.</verse>
				<verse number="10">Kas yra toji, kuri pasirodo lyg ryto aušra, graži kaip mėnulis, šviesi kaip saulė, bauginanti kaip kariuomenė su vėliavomis?</verse>
				<verse number="11">Aš nuėjau pažiūrėti į riešutų sodą, ar pražydo vynuogynas, ar išsprogo granato medžiai.</verse>
				<verse number="12">Net nesuvokiau, kaip mano siela nusinešė mane tarsi Aminadabo kovos vežimai.</verse>
				<verse number="13">Sugrįžk, sugrįžk, šulamiete! Sugrįžk, kad galėtume pamatyti tave! Ką gi matysime? Tik dvi pasiruošusias kariuomenes.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Kokios gražios tavo kojos su kurpėmis, kunigaikščio dukra! Tavo strėnų išlenkimai kaip papuošalai, kaip menininko rankų darbas.</verse>
				<verse number="2">Tavo liemuo lyg ištekinta taurė, kurioje niekada nestinga gėrimo, tavo pilvas lyg kviečių krūva, apkaišiota lelijomis.</verse>
				<verse number="3">Tavo dvi krūtys lyg stirnos dvynukai.</verse>
				<verse number="4">Tavo kaklas lyg dramblio kaulo bokštas. Tavo akys lyg Hešbono tvenkiniai prie Batrabimo vartų. Tavo nosis lyg Libano bokštas, nukreiptas Damasko link.</verse>
				<verse number="5">Tavo galva lyg Karmelis. Tavo galvos plaukai lyg purpuras, karalius sužavėtas tavo garbanomis.</verse>
				<verse number="6">Kokia graži ir miela pažiūrėti tu esi, mano mylimoji!</verse>
				<verse number="7">Tavo stuomuo yra panašus į palmę, tavo krūtys­į vynuogių kekes.</verse>
				<verse number="8">Aš tariau: ‘‘Įkopsiu į palmę, įsikibsiu į jos šakas’‘. Tavo krūtys bus kaip vynuogių kekės, tavo burnos kvapas­kaip obuolių.</verse>
				<verse number="9">Tavo lūpos yra lyg geriausias vynas, kuris švelniai slenka gomuriu ir prakalbina apsnūdusį.</verse>
				<verse number="10">Aš priklausau savo mylimajam, o jis geidžia manęs.</verse>
				<verse number="11">Ateik, mylimasis, eikime į laukus, nakvokime kaime.</verse>
				<verse number="12">Anksti rytą apžiūrėkime vynuogynus, ar jau sprogsta vynmedžiai, ar skleidžiasi žiedai, ar pražydo granato medžiai. Ten aš tau atiduosiu savo meilę.</verse>
				<verse number="13">Mandragoros kvepia, prie mūsų durų yra įvairiausių vaisių, šviežių ir senų, kuriuos laikiau tau, mano mylimasai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">O kad tu būtum mano brolis, kurį maitino mano motina! Tada, sutikus tave lauke, galėčiau bučiuoti, niekas manęs neniekintų.</verse>
				<verse number="2">Aš paimčiau ir vesčiau tave į savo motinos namus, į kambarius, kur gimiau. Aš duočiau tau gerti kvepiančio vyno ir granato sulčių.</verse>
				<verse number="3">Jo kairė ranka po mano galva, o dešinė apkabina mane.</verse>
				<verse number="4">Saikdinu jus, Jeruzalės dukros, nežadinkite ir nekelkite mano mylimosios, kol ji pati nenorės.</verse>
				<verse number="5">Kas yra ta, kuri ateina iš dykumos, pasiremdama į savo mylimąjį? Po obelim aš pažadinau tave, kur motina tave pagimdė.</verse>
				<verse number="6">Laikyk mane kaip antspaudą prie savo širdies, kaip apyrankę ant rankos. Meilė yra stipri kaip mirtis, pavydas žiaurus kaip mirusiųjų buveinė. Jos karštis yra ugnies karštis, stipriausia liepsna.</verse>
				<verse number="7">Daugybė vandenų neužgesins meilės ir srovės nepaskandins jos. Jei žmogus duotų už meilę visus savo turtus, būtų visiškai paniekintas.</verse>
				<verse number="8">Mes turime mažą seserį, ji neturi krūtų. Ką darysime su ja, kai ateis jai laikas ištekėti?</verse>
				<verse number="9">Jei ji būtų mūras, pastatytume ant jos sidabrinių bokštų, jei ji būtų durys, apkaltume ją kedro lentomis.</verse>
				<verse number="10">Aš esu mūras, ir mano krūtys kaip bokštai. Aš atradau palankumą jo akyse.</verse>
				<verse number="11">Saliamonas turėjo vynuogyną Baal Hamone, kurį išnuomojo. Kiekvienas už vaisius privalėjo jam mokėti tūkstantį šekelių sidabro.</verse>
				<verse number="12">Mano vynuogynas priklauso tik man. Tau, Saliamonai, duodu tūkstantį, o jo prižiūrėtojams už vaisius­du šimtus.</verse>
				<verse number="13">Tu, kuri gyveni soduose, draugai tavęs klausosi. Leisk man išgirsti tavo balsą.</verse>
				<verse number="14">Skubėk, mano mylimasai, būk kaip stirna ar jaunas briedis, bėgąs kvepiančiais kalnais.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="23">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Izaijo, Amoco sūnaus, regėjimas, kurį jis matė apie Judą ir Jeruzalę Judo karalių Uzijo, Jotamo, Ahazo ir Ezekijo dienomis.</verse>
				<verse number="2">Dangūs, klausykite, žeme, išgirsk! Viešpats kalba: ‘‘Aš užauginau ir išaukštinau vaikus, bet jie sukilo prieš mane.</verse>
				<verse number="3">Jautis pažįsta savo savininką ir asilas­savo šeimininko ėdžias, bet Izraelis nepažįsta, mano tauta nesupranta’‘.</verse>
				<verse number="4">Vargas nuodėmingai giminei, nuo nedorybių apsunkusiai tautai, piktadarių palikuonims, nepaklusniems vaikams! Jie paliko Viešpatį, supykdė Izraelio Šventąjį, nusigręžė nuo Jo.</verse>
				<verse number="5">Ar verta jus dar daugiau bausti, kurie ir toliau maištaujate? Jau visa galva nesveika, širdis alpsta.</verse>
				<verse number="6">Nuo kojų padų iki viršugalvio nebėra nieko sveiko: sumušimai, randai, pūliuojančios žaizdos­nevalytos, neaprištos, aliejumi nepateptos.</verse>
				<verse number="7">Jūsų šalis ištuštėjusi, miestai sudeginti, laukų vaisius svetimieji ryja jūsų akivaizdoje. Visa yra sunaikinta svetimųjų.</verse>
				<verse number="8">Siono dukra palikta kaip palapinė vynuogyne, kaip sargo būda agurkyne, kaip apgultas miestas.</verse>
				<verse number="9">Jei kareivijų Viešpats nebūtų palikęs mums mažo likučio, mes būtume kaip Sodoma, panašūs į Gomorą.</verse>
				<verse number="10">Klausykite Viešpaties žodžio, jūs Sodomos valdovai! Išgirsk mūsų Dievo įstatymą, Gomoros tauta!</verse>
				<verse number="11">‘‘Kam man daugybė jūsų aukų?­sako Viešpats.­Man jau užtenka jūsų avinų deginamųjų aukų ir penimų gyvulių taukų. Aš nemėgstu jaučių, avių ir ožių kraujo.</verse>
				<verse number="12">Kas reikalauja iš jūsų viso to, kai ateinate pasirodyti man ir mindote mano kiemus?</verse>
				<verse number="13">Neaukokite man tuščių aukų, smilkalai man yra pasibjaurėjimas. Aš negaliu pakęsti jauno mėnulio, sabatų ir kitų švenčių. Netgi jūsų iškilmingi susirinkimai yra nedorybė.</verse>
				<verse number="14">Jūsų jauno mėnulio ir kitų iškilmių mano siela nekenčia. Jos mane slegia ir Aš pavargau nuo jų.</verse>
				<verse number="15">Kai jūs iškeliate rankas, Aš nusisuku nuo jūsų, kai kalbate daug maldų, neklausau, nes jūsų rankos kruvinos.</verse>
				<verse number="16">Nusiplaukite, apsivalykite; pašalinkite savo piktus darbus iš mano akių, liaukitės darę pikta!</verse>
				<verse number="17">Mokykitės daryti gera, ieškokite teisingumo, padėkite prispaustiesiems, apginkite našlaičius, užstokite našles.</verse>
				<verse number="18">Tada ateikite ir kartu pasvarstysime,­sako Viešpats.­Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, taps baltos kaip sniegas; nors būtų raudonos kaip purpuras, taps kaip vilna.</verse>
				<verse number="19">Jei jūs noriai klausysite manęs, valgysite krašto gėrybes.</verse>
				<verse number="20">Bet jei jūs priešinsitės ir maištausite, jus praris kardas’‘. Taip kalbėjo Viešpats.</verse>
				<verse number="21">Kaip ištikimas miestas tapo paleistuve? Jis buvo pilnas teisingumo, teisumas gyveno jame, o dabar­žmogžudžiai.</verse>
				<verse number="22">Tavo sidabras pavirto nuodegomis, vynas sumaišytas su vandeniu.</verse>
				<verse number="23">Tavo kunigaikščiai tapo maištininkais ir vagių draugais; visi mėgsta kyšius ir laukia dovanų. Jie nebegina našlaičių, našlės byla nepasiekia jų.</verse>
				<verse number="24">Taip sako Viešpats, kareivijų Dievas, Izraelio Galingasis: ‘‘Aš atlyginsiu ir atkeršysiu savo priešams!</verse>
				<verse number="25">Aš pakelsiu savo ranką prieš tave, visiškai nuvalysiu nuo tavęs nuodegas, pašalinsiu iš tavęs priemaišas.</verse>
				<verse number="26">Aš grąžinsiu tau teisėjus, kokie jie buvo, ir patarėjus kaip pradžioje. Tuomet tu būsi teisumo ir ištikimybės miestas.</verse>
				<verse number="27">Sionas bus išgelbėtas teisingumu ir jo atgailaujantys­teisumu.</verse>
				<verse number="28">Nusikaltėliai ir nusidėjėliai bus sunaikinti, kurie apleidžia Viešpatį, pražus.</verse>
				<verse number="29">Jūs gėdysitės ąžuolų, kuriais džiaugėtės, ir jūs raudonuosite dėl sodų, kuriuos buvote pasirinkę.</verse>
				<verse number="30">Jūs būsite kaip ąžuolas suvytusiais lapais, kaip sodas be vandens.</verse>
				<verse number="31">Stiprusis taps lyg pakulos, jo darbas lyg kibirkštis; jie sudegs kartu, ir niekas jų neužgesins’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Regėjimas, kurį matė Amoco sūnus Izaijas, apie Judą ir Jeruzalę.</verse>
				<verse number="2">Paskutinėmis dienomis Viešpaties namų kalnas iškils aukščiau už visus kalnus ir kalnelius. Į jį plūs visos tautos.</verse>
				<verse number="3">Daug tautų ateis ir sakys: ‘‘Eikime prie Viešpaties kalno, į Jokūbo Dievo namus, kad Jis mokytų mus savo kelių ir mes vaikščiotume Jo takais’‘. Nes iš Siono išeis įstatymas, o iš Jeruzalės­Viešpaties žodis.</verse>
				<verse number="4">Jis teis tautas ir sudraus daugelį tautų. Jie perkals savo kardus į noragus ir ietis į pjautuvus. Tautos nebekariaus tarpusavyje ir nebesimokys kariauti.</verse>
				<verse number="5">Jokūbo namai, ateikite ir visi vaikščiokime Viešpaties šviesoje!</verse>
				<verse number="6">Todėl Tu atmetei savo tautą, Jokūbo namus, kad jie pasidarė kaip rytiečiai, jie turi burtininkų kaip filistinai. Jie susideda su svetimaisiais.</verse>
				<verse number="7">Jų kraštas yra pilnas sidabro ir aukso, ir nėra galo jų turtams. Jų šalis pilna žirgų ir kovos vežimų be skaičiaus.</verse>
				<verse number="8">Jų kraštas taip pat pilnas stabų; jie garbina savo rankų darbus, kuriuos pagamino jų pačių pirštai.</verse>
				<verse number="9">Ten lenkiasi žmogus, žeminasi vyras. Neatleisk jiems!</verse>
				<verse number="10">Eik į uolą ir slėpkis dulkėse nuo Viešpaties baimės ir Jo didingumo šlovės.</verse>
				<verse number="11">Išdidūs žmonių žvilgsniai bus pažeminti ir jų puikybė palaužta. Tik vienas Viešpats bus išaukštintas tą dieną.</verse>
				<verse number="12">Nes kareivijų Viešpaties diena užgrius kiekvieną, kuris išdidus ir pasipūtęs, tą kuris didžiuojasi, ir jie bus pažeminti:</verse>
				<verse number="13">visi Libano kedrai, aukšti ir išdidūs, ir visi Bašano ąžuolai;</verse>
				<verse number="14">visi aukšti kalnai ir visos aukštai iškilusios kalvos;</verse>
				<verse number="15">kiekvienas aukštas bokštas ir kiekviena sustiprinta siena;</verse>
				<verse number="16">visi Taršišo laivai ir visa, kas gražiai atrodo.</verse>
				<verse number="17">Žmogaus išdidumas bus pažemintas, žmonių puikybė bus palaužta. Tik vienas Viešpats bus išaukštintas tą dieną.</verse>
				<verse number="18">Stabus Jis visai sunaikins.</verse>
				<verse number="19">Jie slėpsis uolų plyšiuose ir žemės urvuose nuo Viešpaties baimės ir Jo didingumo šlovės, kai Jis pakils sudrebinti žemės.</verse>
				<verse number="20">Tą dieną žmogus išmes savo sidabrinius ir auksinius stabus, kuriuos pasidaręs garbino, kurmiams ir šikšnosparniams,</verse>
				<verse number="21">kad pasislėptų uolų urvuose ir akmenų plyšiuose nuo Viešpaties baimės ir Jo didingumo šlovės, kai Jis pakils sudrebinti žemės.</verse>
				<verse number="22">Atsitraukite nuo žmogaus, kurio kvėpavimas šnervėse; kokia yra jo vertė?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Štai Viešpats, kareivijų Dievas, atims iš Jeruzalės ir Judo ramstį ir lazdą, duonos ir vandens atsargas,</verse>
				<verse number="2">karžygį ir karį, teisėją ir pranašą, žynį ir vyresnįjį,</verse>
				<verse number="3">penkiasdešimtininką ir kilmingąjį, patarėją, įgudusį amatininką ir iškalbingą kalbėtoją.</verse>
				<verse number="4">Vaikai bus jų kunigaikščiai, juos valdys kūdikiai.</verse>
				<verse number="5">Žmonės skriaus vienas kitą, net savo artimą. Vaikai bus pasipūtę prieš vyresniuosius, niekam tikę prieš kilminguosius.</verse>
				<verse number="6">Tada žmogus, nutvėręs savo brolį iš tėvo namų, sakys: ‘‘Tu dar turi apsiaustą, būk mūsų vadas. Šie griuvėsiai tebūna tavo valdžioje’‘.</verse>
				<verse number="7">Jis atsakys: ‘‘Aš nesu gydytojas, mano namuose nėra nei duonos, nei drabužių. Nedarykite manęs tautos vadu’‘.</verse>
				<verse number="8">Jeruzalė ir Judas kris, nes jų žodžiai ir darbai priešingi Viešpačiui; jie erzina Jo šlovės akis.</verse>
				<verse number="9">Jų veido išraiška liudija prieš juos. Jie nesislėpdami nuodėmiauja kaip Sodomos gyventojai. Vargas jiems! Jie patys sau užtraukia nelaimę.</verse>
				<verse number="10">Sakykite teisiesiems, kad jiems bus gerai, nes jie naudosis savo darbų vaisiais.</verse>
				<verse number="11">Vargas nedorėliui! Jam bus atlyginta pagal jo darbus.</verse>
				<verse number="12">Mano tauta! Vaikai juos spaudžia, moterys jiems viešpatauja. O mano tauta! Tavo vedliai tave suvedžioja ir veda klaidingu taku.</verse>
				<verse number="13">Viešpats keliasi daryti teismo ir teisti tautas.</verse>
				<verse number="14">Viešpats teis vyresniuosius ir savo tautos kunigaikščius. ‘‘Jūs jau prarijote vynuogyną. Beturčių nuosavybė yra jūsų namuose.</verse>
				<verse number="15">Ką galvojate, skriausdami mano tautą ir daužydami beturčiams per veidus?’‘­klausia Viešpats, kareivijų Dievas.</verse>
				<verse number="16">Viešpats sako: ‘‘Kadangi Siono dukterys išdidžiai vaikščioja, ištiesusios kaklus, mėto geidulingus žvilgsnius, eidamos mažais žingsneliais, skambina kojų žiedais,</verse>
				<verse number="17">Viešpats apdengs Siono dukterų galvas šašais ir apnuogins jas’‘.</verse>
				<verse number="18">Tą dieną Viešpats nuplėš jų papuošalus: kojų grandinėles, kaktos juosteles ir mėnuliukus;</verse>
				<verse number="19">grandinėles, apyrankes ir šydus;</verse>
				<verse number="20">vainikėlius, kojų papuošalus, puošnias juostas, kvepalų dėžutes ir auskarus;</verse>
				<verse number="21">pirštų ir nosies žiedus,</verse>
				<verse number="22">išeiginius rūbus ir apsiaustus; skareles ir pinigines,</verse>
				<verse number="23">veidrodėlius, plono lino drabužius, galvos kaspinus ir skraistes.</verse>
				<verse number="24">Vietoje kvepalų bus smarvė, vietoje juostos­virvė; vietoje gražios šukuosenos­plikė, vietoje apsiausto­ašutinė; vietoje grožio­įdeginta žymė.</verse>
				<verse number="25">Tavo vyrai kris nuo kardo, o tavo karžygiai­kovoje.</verse>
				<verse number="26">Jos vartai aimanuos ir gedės, apleista ji sėdės ant žemės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Tą dieną septynios moterys, nutvėrusios vieną vyrą, sakys: ‘‘Mes valgysime savo duoną ir vilkėsime savais drabužiais, tik leisk mums vadintis tavo vardu, nuimk nuo mūsų panieką’‘.</verse>
				<verse number="2">Tą dieną Viešpaties atžala bus graži ir šlovinga, o žemės vaisius bus pasididžiavimas ir garbė išlikusiųjų Izraelyje.</verse>
				<verse number="3">Išlikęs Sione ir gyvenąs Jeruzalėje bus vadinamas šventu­kiekvienas, kuris bus įrašytas gyventi Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="4">Kai Viešpats nuplaus Siono dukters nešvarumą ir išvalys Jeruzalės kraują teismo ir ugnies dvasia,</verse>
				<verse number="5">tada Viešpats padarys ant viso Siono kalno ir ant susirinkusių debesį ir dūmus dieną, o naktį skaisčiai liepsnojančią ugnį. Viešpaties šlovė bus apsauga visiems.</verse>
				<verse number="6">Tai bus ūksmė dienos metu nuo karščio ir priedanga bei užuovėja nuo audros ir lietaus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Aš giedosiu apie savo mylimojo draugo vynuogyną. Mano mylimasis turėjo vynuogyną derlingame kalnelyje.</verse>
				<verse number="2">Jis aptvėrė jį ir išrinko iš jo akmenis, prisodino jame rinktinių vynmedžių. Jo viduryje pastatė bokštą ir padirbo spaustuvą. Jis laukė užaugant vynuogių, bet užaugo rūgščios uogos.</verse>
				<verse number="3">‘‘Dabar, Jeruzalės ir Judo gyventojai, darykite teismą tarp manęs ir mano vynuogyno.</verse>
				<verse number="4">Ką galima dar padaryti mano vynuogynui, ko Aš nepadariau? Kodėl, kai Aš laukiau vynuogių, jis išaugino rūgščias uogas?</verse>
				<verse number="5">Dabar Aš jums pasakysiu, ką darysiu su savo vynuogynu: Aš pašalinsiu tvorą, ir jį nuganys, nugriausiu sieną, ir jį išmindžios.</verse>
				<verse number="6">Aš apleisiu jį: nebepurensiu ir nebeapkarpysiu jo. Jis apaugs usnimis ir erškėčiais. Aš įsakysiu nebelyti ant jo’‘.</verse>
				<verse number="7">Kareivijų Viešpaties vynuogynas yra Izraelio namai, o Judo žmonės­Jo mėgiamiausi daigai. Jis laukė teisingumo­ir štai liejamas kraujas, teisumo­ir štai šauksmas!</verse>
				<verse number="8">Vargas tiems, kurie jungia namą prie namo ir lauką prie lauko, kol nebelieka vietos kitiems, lyg jie vieni čia gyventų.</verse>
				<verse number="9">Kareivijų Viešpats kalbėjo man: ‘‘Daugybė didelių ir gražių namų bus tušti ir be gyventojų.</verse>
				<verse number="10">Dešimt akrų vynuogyno teduos vieną batą vyno, o iš homero sėklų išaugs efa derliaus’‘.</verse>
				<verse number="11">Vargas tiems, kurie keliasi anksti rytą girtuokliauti ir sėdi iki vėlaus vakaro, kol įkaista nuo vyno.</verse>
				<verse number="12">Jų pokyliuose yra arfa ir styginiai, būgnas, vamzdis ir vynas. Bet jie nekreipia dėmesio į Viešpaties veiksmus nei į Jo darbus.</verse>
				<verse number="13">Todėl mano tauta bus ištremta, nes neturi pažinimo; jos kilmingieji mirs badu, minia neturės net vandens.</verse>
				<verse number="14">Todėl mirusiųjų buveinė plačiai atvers savo nasrus. Tautos šlovė ir visa minia, visi triukšmautojai ir lėbautojai žengs į ją.</verse>
				<verse number="15">Žmogus bus parblokštas, karžygys pažemintas, išdidūs nuleis savo akis.</verse>
				<verse number="16">Kareivijų Viešpats bus išaukštintas teisme, šventas Dievas parodys savo šventumą teisumu.</verse>
				<verse number="17">Tada ėriukai ganysis kaip savo ganykloje ir svetimieji maitinsis tuo, kas liks po turtuolių.</verse>
				<verse number="18">Vargas tiems, kurie traukia neteisybę tuštybės virvėmis ir nuodėmę lyg vežimėlio vadžiomis.</verse>
				<verse number="19">Kurie sako: ‘‘Tepaskuba Jis, tepagreitina savo darbą, kad mes matytume, teįvykdo Izraelio Šventasis savo sprendimą, kad mes žinotume’‘.</verse>
				<verse number="20">Vargas tiems, kurie vadina pikta geru ir gera piktu, kurie paverčia tamsą šviesa ir šviesą tamsa, kurie padaro kartų saldžiu ir saldų karčiu.</verse>
				<verse number="21">Vargas tiems, kurie išmintingi savo pačių akyse ir sumanūs savo pačių manymu.</verse>
				<verse number="22">Vargas tiems, kurie yra karžygiai gerti vyną ir drąsūs vyrai maišyti stiprius gėrimus,</verse>
				<verse number="23">kurie išteisina nedorėlį už kyšius, o nekaltą pasmerkia.</verse>
				<verse number="24">Kaip liepsna sudegina ražienas ir sausa žolė pranyksta ugnyje, taip jų šaknys supus ir žiedai dulkėmis pavirs, nes jie atmetė kareivijų Viešpaties įstatymą ir paniekino Izraelio Šventojo žodį.</verse>
				<verse number="25">Todėl Viešpaties rūstybė užsidegė prieš Jo tautą. Jis pakėlė savo ranką ir ištiko juos. Kalnai sudrebėjo, jų lavonai kaip sąšlavos gulėjo gatvėse. Dėl viso to Jo rūstybė dar neatsileido, Jo ranka dar pakelta.</verse>
				<verse number="26">Jis duos ženklą toli esančiai tautai, sušvilps ir pašauks ją iš žemės pakraščių. Ir ji ateis skubėdama.</verse>
				<verse number="27">Tarp jų nebus nusilpusių nei nuvargusių, snaudžiančių nei miegančių. Nė vienam iš jų neatsiriš strėnų juosta ir neatsileis apavo dirželis.</verse>
				<verse number="28">Jų strėlės aštrios, visų lankai įtempti. Jų žirgų kanopos kaip titnagas, jų vežimų ratai kaip viesulas.</verse>
				<verse number="29">Jie riaumoja kaip liūtas, kaip jaunas liūtas. Jie, pagriebę grobį, nusineša jį, ir niekas jo iš jų neatims.</verse>
				<verse number="30">Tą dieną jie riaumos prieš juos lyg šėlstanti jūra. Pažvelgus į kraštą, bus gąsdinanti tamsa, šviesą uždengs debesys.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Karaliaus Uzijo mirties metais mačiau Viešpatį aukštame ir pakeltame soste. Jo rūbas pripildė šventyklą.</verse>
				<verse number="2">Serafai stovėjo ties Juo. Kiekvienas iš jų turėjo po šešis sparnus: dviem jie dengė savo veidą, dviem kojas ir dviem skrido.</verse>
				<verse number="3">Jie šaukė vienas kitam, sakydami: ‘‘Šventas, šventas, šventas, kareivijų Viešpats; visa žemė pilna Jo šlovės’‘.</verse>
				<verse number="4">Durys sudrebėjo nuo šauksmo, o namai prisipildė dūmų.</verse>
				<verse number="5">Aš tariau: ‘‘Vargas man, aš esu žuvęs! Aš esu žmogus nešvariomis lūpomis ir gyvenu tarp žmonių nešvariomis lūpomis. Aš savo akimis mačiau Karalių, kareivijų Viešpatį!’‘</verse>
				<verse number="6">Vienas serafas atskrido prie manęs. Jis laikė rankoje žėruojančią anglį, kurią buvo pasiėmęs replėmis nuo aukuro.</verse>
				<verse number="7">Jis palietė ja mano lūpas ir tarė: ‘‘Štai ji palietė tavo lūpas, tavo kaltė panaikinta, nuodėmė apvalyta!’‘</verse>
				<verse number="8">Aš girdėjau Viešpaties balsą. Jis klausė: ‘‘Ką man pasiųsti? Kas eis už mus?’‘ Aš atsiliepiau: ‘‘Aš čia, siųsk mane!’‘</verse>
				<verse number="9">Jis atsakė: ‘‘Eik ir sakyk šiai tautai: ‘Ir toliau girdėkite, bet nesupraskite, ir toliau žiūrėkite, bet nematykite’.</verse>
				<verse number="10">Sukietink širdį šitos tautos, apkurtink jos ausis ir aptemdyk akis, kad nematytų akimis, negirdėtų ausimis, nesuprastų širdimi, neatsiverstų ir nebūtų pagydyta’‘.</verse>
				<verse number="11">Aš klausiau: ‘‘Ar ilgai, Viešpatie?’‘ Jis atsakė: ‘‘Kol miestai pasidarys tušti ir be gyventojų, namai be žmonių, o kraštas pavirs dykyne.</verse>
				<verse number="12">Viešpats ištrems žmones toli; kraštas visiškai ištuštės.</verse>
				<verse number="13">Jei iš jų liks dešimtoji dalis ir sugrįš, jie vėl bus naikinami. Tačiau kaip nukirtus uosį ar ąžuolą lieka kelmas, taip šventoji sėkla bus jų kelmas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Judo karaliaus Achazo, sūnaus Jotamo, sūnaus Uzijo, dienomis Sirijos karalius Recinas ir Izraelio karalius Pekachas, Remalijo sūnus, atžygiavo kovoti prieš Jeruzalę, bet neįstengė jos paimti.</verse>
				<verse number="2">Kai Dovydo namams pranešė: ‘‘Sirija susidėjo su Efraimu’‘, karaliaus ir jo tautos širdis taip drebėjo, kaip dreba nuo vėjo miško medžiai.</verse>
				<verse number="3">Viešpats tarė Izaijui: ‘‘Tu ir tavo sūnus Šear Jašubas eikite pasitikti Achazą prie aukštutinio tvenkinio vandentiekio keliu, kuris veda į vėlėjo lauką.</verse>
				<verse number="4">Tu jam sakyk: ‘Stebėk ir būk ramus; nebijok ir tavo širdis teneišsigąsta šitų dviejų smilkstančių nuodėgulių: nirštančio Sirijos karaliaus Recino ir Remalijo sūnaus.</verse>
				<verse number="5">Kadangi Sirija, Efraimas ir Remalijo sūnus surengė prieš tave sąmokslą, galvodami:</verse>
				<verse number="6">‘Žygiuokime prieš Judą, išgąsdinkime jį, nugalėkime ir paskirkime karaliumi Tabeelio sūnų’,</verse>
				<verse number="7">Viešpats Dievas taip sako: ‘Taip nebus ir tai neįvyks!</verse>
				<verse number="8">Sirijos galva yra Damaskas, o Damasko galva yra Recinas. Dar šešiasdešimt penkeri metai, ir Efraimas bus sunaikintas­tautos nebebus.</verse>
				<verse number="9">Efraimo galva yra Samarija, o Samarijos galva­Remalijo sūnus. Jei jūs netikite, neišliksite!’ ‘‘</verse>
				<verse number="10">Viešpats toliau kalbėjo Achazui:</verse>
				<verse number="11">‘‘Prašyk Viešpatį, savo Dievą, ženklo iš požemio gilybių ar dangaus aukštybių’‘.</verse>
				<verse number="12">Achazas atsakė: ‘‘Aš neprašysiu ir negundysiu Viešpaties’‘.</verse>
				<verse number="13">Tuomet Izaijas sakė: ‘‘Klausykitės, Dovydo namai, ar jums neužtenka varginti žmonių, ar varginsite ir Dievą?</verse>
				<verse number="14">Pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė taps nėščia, pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanueliu.</verse>
				<verse number="15">Jis maitinsis pienu ir medumi, kol išmoks atmesti, kas pikta, ir pasirinkti, kas gera.</verse>
				<verse number="16">Prieš berniukui išmokstant atmesti pikta ir pasirinkti gera, šalys, kurių karalių bijaisi, bus sunaikintos.</verse>
				<verse number="17">Viešpats leis tau, tavo tautai ir tavo tėvų namams patirti tokių dienų per Asirijos karalių, kokių nebuvo nuo Efraimo ir Judo atsiskyrimo laikų.</verse>
				<verse number="18">Tuomet Viešpats sušvilps musėms Egipto upės gale ir bitėms Asirijos krašte</verse>
				<verse number="19">ir jos atskris ir nusileis slėnių tarpekliuose, uolų plyšiuose, ant visų krūmokšnių ir ganyklose.</verse>
				<verse number="20">Tą dieną Viešpats iš anapus upės pasisamdytu skustuvu­Asirijos karaliumi­nuskus galvos ir kojų plaukus, taipogi ir barzdą pašalins.</verse>
				<verse number="21">Tuo pačiu metu atsitiks, jog žmogus laikys vieną karvę ir dvi avis</verse>
				<verse number="22">ir jos duos tiek pieno, kad jis valgys sviestą; ir kiekvienas, kuris bus išlikęs šalyje, valgys sviestą ir medų.</verse>
				<verse number="23">Tuo metu vieta, kur augo tūkstantis vynmedžių, verta tūkstančio šekelių sidabro, pavirs erškėtynu ir usnynu.</verse>
				<verse number="24">Žmogus ten eis su strėlėmis ir lanku, nes usnių ir erškėčių bus pilnas kraštas.</verse>
				<verse number="25">Visi kalnai, kurie dabar kapliu kasami, taps neįžengiami dėl usnių ir erškėčių, juose ganysis galvijai ir vaikštinės avys’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Viešpats įsakė man: ‘‘Imk didelę lentelę ir įrašyk aiškiomis raidėmis: ‘Imk grobį, skubėk plėšti’ ‘‘.</verse>
				<verse number="2">Aš pasiėmiau ištikimus liudytojus, kunigą Ūriją ir Jeberechijo sūnų Zachariją.</verse>
				<verse number="3">Aš įėjau pas pranašę, ji pastojo ir pagimdė sūnų. O Viešpats man tarė: ‘‘Duok jam vardą: ‘Imk grobį, skubėk plėšti’.</verse>
				<verse number="4">Prieš vaikui išmokstant pašaukti tėvą ir motiną, Damasko turtai ir Samarijos grobis bus Asirijos karaliaus išvežti’‘.</verse>
				<verse number="5">Viešpats man toliau kalbėjo:</verse>
				<verse number="6">‘‘Kadangi ši tauta paniekino ramiai tekantį Siloamo vandenį ir pamėgo Reciną ir Remalijo sūnų,</verse>
				<verse number="7">Viešpats atves prieš jus daugybės galingų upių vandenis­Asirijos karalių ir visą jo garbę. Jis išsilies iš savo vagos ir užtvindys visus laukus.</verse>
				<verse number="8">Jis tekės per Judą, patvins ir sieks iki kaklo; išties savo sparnus ir apdengs visą tavo šalį, Emanueli!’‘</verse>
				<verse number="9">Susirinkite, tautos, ir jūs būsite nugalėtos! Išgirskite, visos tolimos šalys, susijuoskite, būsite nugalėtos! Susijuoskite, būsite nugalėtos!</verse>
				<verse number="10">Susitarkite tarpusavyje, iš to nieko neišeis. Tarkite žodį, bet jis nebus įvykdytas, nes Dievas yra su mumis!</verse>
				<verse number="11">Viešpats kalbėjo man, stipria ranka laikė ir įspėjo mane neiti šitos tautos keliu, sakydamas:</verse>
				<verse number="12">‘‘Nevadinkite sąmokslu to, ką šita tauta vadina sąmokslu. Nebijokite to, ko ji bijo, ir neišsigąskite.</verse>
				<verse number="13">Kareivijų Viešpatį laikykite šventu, Jo bijokite ir prieš Jį drebėkite.</verse>
				<verse number="14">Jis bus pašventinimas, suklupimo akmuo ir papiktinimo uola abiems Izraelio namams, spąstai bei kilpa Jeruzalės gyventojams.</verse>
				<verse number="15">Daugelis suklups, kris ir suduš; įsipainios ir bus pagauti’‘.</verse>
				<verse number="16">Saugok liudijimą, užantspauduok įstatymą tarp mano mokinių.</verse>
				<verse number="17">Aš lauksiu Viešpaties, kuris paslėpė savo veidą nuo Jokūbo namų, aš pasitikėsiu Juo.</verse>
				<verse number="18">Aš ir mano vaikai, kuriuos man davė Viešpats, esame kareivijų Viešpaties, kuris gyvena Siono kalne, ženklas ir įspėjimas Izraeliui.</verse>
				<verse number="19">Jie jums sako: ‘‘Klauskite mirusiųjų dvasių iššaukėjus ir būrėjus, kurie jums murma ir šnibžda’‘. Argi tauta neturėtų klausti savo Dievo? Argi reikia klausti mirusiųjų gyvųjų reikalais?</verse>
				<verse number="20">Kreipkitės į įstatymą ir liudijimą. Jeigu jie taip nesako, nėra juose šviesos.</verse>
				<verse number="21">Jie klaidžios suvargę ir išalkę. Būdami alkani, jie pyks ir keiks savo karalių ir Dievą, žiūrėdami aukštyn.</verse>
				<verse number="22">Kai jie pažiūrės į žemę, visur bus sielvartas ir tamsa, tamsybė ir priespauda. Jie pateks į nakties tamsą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Kas patyrė vargą, tiems nebus tamsu. Seniau Zabulono žemė ir Neftalio žemė buvo paniekintos, bet ateity paežerio kraštas ir kraštas anapus Jordano, pagonių Galilėja, bus išaukštintas.</verse>
				<verse number="2">Tauta, gyvenusi tamsybėje, išvydo didelę šviesą. Gyvenusiems mirties šešėlio krašte nušvito šviesa.</verse>
				<verse number="3">Tu padauginai tautą ir suteikei jiems džiaugsmo. Jie džiaugiasi Tavo akivaizdoje, kaip džiaugiamasi pjūties metu arba dalijantis grobį.</verse>
				<verse number="4">Tu sulaužei tautą slėgusį jungą, juos plakusią rykštę, jos prispaudėjo lazdą kaip Midjano dieną.</verse>
				<verse number="5">Visų karių apavas ir krauju sutepti rūbai bus ugnimi sunaikinti.</verse>
				<verse number="6">Kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas. Ant jo peties viešpatavimas, jis bus vadinamas Nuostabusis, Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis.</verse>
				<verse number="7">Jo viešpatavimas plėsis ir taikai nebus galo. Dovydo sostą ir jo karalystę jis sustiprins ir įtvirtins teisingumu ir teisybe per amžius. Kareivijų Viešpaties uolumas tai padarys.</verse>
				<verse number="8">Viešpats pasiuntė žodį Jokūbui, jis krito į Izraelį.</verse>
				<verse number="9">Tai žinos visa tauta, Efraimas ir Samarijos gyventojai, kurie puikybėje ir išdidume kalbėjo:</verse>
				<verse number="10">‘‘Plytų mūrai sugriuvo, mes juos atstatysime iš tašytų akmenų; nukirto laukinius figmedžius, mes juos pakeisime kedrais’‘.</verse>
				<verse number="11">Todėl Viešpats sukels prieš juos Recino priešus ir sukurstys priešininkus.</verse>
				<verse number="12">Sirija rytuose, o filistinai vakaruose ryja Izraelį, plačiai atvėrę nasrus. Dėl viso to Jo rūstybė dar neatsileido, Jo ranka dar pakelta.</verse>
				<verse number="13">Bet tauta nesigręžia į Tą, kuris juos baudžia, jie neieško kareivijų Viešpaties.</verse>
				<verse number="14">Todėl Viešpats nukirs Izraelio galvą ir uodegą, palmę ir nendrę tą pačią dieną.</verse>
				<verse number="15">Vyresnieji ir kilmingieji­tai galva, o melą kalbantys pranašai­ uodega.</verse>
				<verse number="16">Šios tautos vadai yra suvedžiotojai, o jų vedamieji pražus.</verse>
				<verse number="17">Todėl Viešpats nesidžiaugs jų jaunimu ir nepagailės nei jų našlaičių, nei našlių. Jie visi yra veidmainiai ir nedorėliai, jie kalba kvailystes. Dėl viso to Jo rūstybė dar neatsileido, Jo ranka dar pakelta.</verse>
				<verse number="18">Nedorybė kaip ugnis praryja usnis ir erškėčius, padega miško tankumynus, o dūmai kyla kaip stulpai.</verse>
				<verse number="19">Kareivijų Viešpaties rūstybė padegė šalį. Tauta bus lyg kuras ugniai. Žmogus nesigailės savo brolio.</verse>
				<verse number="20">Jis griebs iš dešinės, bet alks, ris iš kairės, bet nepasisotins. Kiekvienas valgys savo kūną.</verse>
				<verse number="21">Manasas­Efraimą, Efraimas­ Manasą, abu drauge­Judą. Dėl viso to Jo rūstybė dar neatsileido, Jo ranka dar pakelta.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Vargas tiems, kurie leidžia neteisingus įstatymus ir užrašo neteisėtus sprendimus,</verse>
				<verse number="2">kad pašalintų beturtį iš teismo ir paniekintų mano tautos vargšų teises, kad našlės taptų jų grobiu ir galėtų apiplėšti našlaičius.</verse>
				<verse number="3">Ką jūs darysite aplankymo dieną, kai nelaimės jus užklups? Pas ką bėgsite ieškoti pagalbos, kur paliksite savo turtus?</verse>
				<verse number="4">Be manęs jie pateks į nelaisvę, žus nuo kardo. Dėl viso to Jo rūstybė dar neatsileido, Jo ranka dar pakelta.</verse>
				<verse number="5">Vargas Asirijai, mano rūstybės rykštei ir lazdai.</verse>
				<verse number="6">Aš ją pasiųsiu prieš veidmainių tautą, prieš savo rūstybės žmones ją nukreipsiu, įsakysiu plėšti, grobti ir mindyti ją kaip gatvių purvą.</verse>
				<verse number="7">Bet ji ne taip galvoja: ji svajoja sunaikinti daug tautų.</verse>
				<verse number="8">Ji sako: ‘‘Ar mano valdovai nėra karaliai?</verse>
				<verse number="9">Ar Kalnė ne kaip Karkemišas? Ar Hamatas ne kaip Arpadas? Ar Samarija ne kaip Damaskas?</verse>
				<verse number="10">Ar mano ranka nepasiekė stabmeldžių karalysčių, kurių stabų buvo daugiau negu Jeruzalėje ir Samarijoje?</verse>
				<verse number="11">Argi negaliu padaryti Jeruzalei ir jos stabams, kaip padariau Samarijai ir jos stabams?’‘</verse>
				<verse number="12">Todėl, kai Viešpats užbaigs savo darbą Siono kalne ir Jeruzalėje, Jis nubaus pasipūtusį Asirijos karalių, jo išdidžiai pakeltas akis.</verse>
				<verse number="13">Nes jis sako: ‘‘Aš tai padariau savo galia, savo išmintimi tai pasiekiau. Aš panaikinau tautų ribas, išplėšiau jų turtus, kaip karžygys pažeminau jų gyventojus.</verse>
				<verse number="14">Mano ranka surado tautų turtus kaip lizdus, kaip surenka paliktus kiaušinius, taip surinkau visą žemę. Nė vienas nepajudino sparno, nepravėrė snapo ir nesučirškė’‘.</verse>
				<verse number="15">Ar kirvis giriasi prieš tą, kuris juo kerta? Ar pjūklas didžiuojasi prieš tą, kuris jį traukia? Ar lazda pakyla prieš tą, kas nėra medis? Ar rykštė plaka tą, kuris ją laiko?</verse>
				<verse number="16">Viešpats, kareivijų Dievas, užleis sunkias ligas ant jo riebiųjų ir jo garbę sunaikins lyg ugnimi.</verse>
				<verse number="17">Izraelio Šviesa taps ugnimi, jo Šventasis­liepsna. Per vieną dieną Jis sudegins ir sunaikins usnis ir erškėčius.</verse>
				<verse number="18">Jis sunaikins jo miško garbę ir sodo sielą bei kūną. Jie sunyks kaip sunkiai sergantis ligonis.</verse>
				<verse number="19">Jo miško medžių taip maža beliks, kad vaikas galės juos suskaičiuoti.</verse>
				<verse number="20">Tuomet Izraelio ir Jokūbo namų likutis nebesirems juos nugalėjusiais, bet tiesoje vilsis Viešpačiu, Izraelio Šventuoju.</verse>
				<verse number="21">Jokūbo likutis sugrįš prie galingojo Dievo.</verse>
				<verse number="22">Izraeli, jei tavo tauta ir būtų gausi kaip pajūrio smiltys, tik likutis sugrįš. Sunaikinimas numatytas ir pelnytai užplūs.</verse>
				<verse number="23">Viešpats, kareivijų Dievas, įvykdys numatytą sunaikinimą visoje žemėje.</verse>
				<verse number="24">Todėl Viešpats, kareivijų Dievas, taip sako: ‘‘Mano tauta, gyvenanti Sione, neišsigąsk asirų, kai jie plaks tave rykštėmis ir muš lazdomis kaip egiptiečiai.</verse>
				<verse number="25">Nes dar trumpa valandėlė, ir mano rūstybė bei pyktis pasibaigs jų sunaikinimu’‘.</verse>
				<verse number="26">Tada kareivijų Viešpats pakels prieš juos rimbą ir smogs jiems, kaip smogė Midjanui prie Orebo uolos. Jis išties savo lazdą virš jūros, kaip tai padarė Egipte.</verse>
				<verse number="27">Tą dieną jų našta bus pašalinta nuo tavo pečių ir jungas nuo tavo kaklo, ir patepimas sudaužys jungą.</verse>
				<verse number="28">Jie pakilo iš Rimono, atžygiavo į Ajatą pro Migroną ir paliko atsargas Michmaše.</verse>
				<verse number="29">Jie perėjo tarpeklį, Geboje nakvojo. Rama dreba, Sauliaus Gibėja išbėgiojo.</verse>
				<verse number="30">Šauk balsiai, Galimų dukra! Teišgirsta tave Laišoje, vargšas Anatote.</verse>
				<verse number="31">Madmena ištuštėjo, Gebimų gyventojai ieško išsigelbėjimo.</verse>
				<verse number="32">Dar šiandien jie pasieks Nobą, pakels grasinantį kumštį prieš Siono dukterį, prieš Jeruzalės aukštumą.</verse>
				<verse number="33">Štai Viešpats, kareivijų Dievas, nulauš su triukšmu šakas, aukštai iškilusius nukirs, aukštieji bus pažeminti,</verse>
				<verse number="34">miško tankumynus iškapos kirviu, Libanas kris nuo Galingojo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Iš Jesės kelmo išdygs atžala ir iš jo šaknies išaugs šaka.</verse>
				<verse number="2">Viešpaties dvasia bus ant jo: dvasia išminties ir supratimo, dvasia patarimo ir galybės, dvasia pažinimo ir Viešpaties baimės.</verse>
				<verse number="3">Bijoti Viešpaties jam bus džiaugsmas. Jis teis ne kaip akys mato ir pasmerks ne kaip ausys girdi.</verse>
				<verse number="4">Jis teisingai teis beturčius ir bešališkai krašto romiuosius. Jis ištiks žemę savo burnos lazda, nužudys nedorėlį savo pūstelėjimu.</verse>
				<verse number="5">Teisumas bus jo strėnų raištis, ištikimybe jis susijuos juosmenį.</verse>
				<verse number="6">Vilkas gyvens su avinėliu, leopardas gulės su ožiuku, veršis, jautis ir jaunas liūtas bus drauge, juos ganys mažas vaikas.</verse>
				<verse number="7">Karvė ir lokys ganysis, jų jaunikliai guls drauge ir liūtas ės šiaudus kaip jautis.</verse>
				<verse number="8">Motinos maitinamas kūdikis žais prie angies urvo, ir mažas vaikas kiš ranką į gyvatės olą.</verse>
				<verse number="9">Niekas nekenks ir nežudys mano šventame kalne. Kaip vanduo pripildo jūrą, taip žemė bus pilna Viešpaties pažinimo.</verse>
				<verse number="10">Tą dieną Jesės šaknis bus vėliava tautoms; pagonys ieškos jo, nes jo poilsis bus šlovingas.</verse>
				<verse number="11">Tuomet Viešpats vėl pakels ranką gelbėti savo tautos likutį, kuris bus likęs Asirijoje, Egipte, Patrose, Kuše, Elame, Senaare, Emate ir jūros salose.</verse>
				<verse number="12">Jis iškels vėliavą tautoms, surinks Izraelio pabėgėlius ir Judo išsklaidytuosius iš keturių žemės kraštų.</verse>
				<verse number="13">Tuomet Efraimo pavydas išnyks, ir Judo priešai bus sunaikinti, Efraimas nepavydės Judui, Judas nebekovos prieš Efraimą.</verse>
				<verse number="14">Jie skubės jūros link prieš filistinus ir kartu apiplėš rytiečius. Jie pasieks ir valdys edomitus ir moabitus, amonitai jiems paklus.</verse>
				<verse number="15">Viešpats išdžiovins Egipto jūros liežuvį. Jis taip pat, pakėlęs savo ranką, padalins upę į septynis upelius; tuomet bus galima pereiti per ją sausuma.</verse>
				<verse number="16">Ir bus platus kelias mano tautos likučiui, kuris išliko Asirijoje, kaip buvo Izraeliui išeinant iš Egipto.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Tuomet tu sakysi: ‘‘Aš šlovinu Tave, Viešpatie. Nors buvai užsirūstinęs ant manęs, bet Tavo pyktis atslūgo, ir Tu paguodei mane.</verse>
				<verse number="2">Dievas yra mano išgelbėjimas. Aš Juo pasitikiu ir nebijau, nes mano stiprybė ir giesmė yra Viešpats. Jis yra mano gelbėtojas’‘.</verse>
				<verse number="3">Jūs su džiaugsmu semsite vandenį iš išgelbėjimo šaltinių,</verse>
				<verse number="4">sakydami: ‘‘Girkite Viešpatį, šaukitės Jo vardo, skelbkite tautose Jo darbus, kalbėkite, kad Jo vardas didingas.</verse>
				<verse number="5">Giedokite Viešpačiui, nes Jis padarė didingų darbų; tebūna tai žinoma visoje žemėje.</verse>
				<verse number="6">Džiūgaukite ir šūkaukite, Siono gyventojai, nes Izraelio Šventasis yra didis tarp jūsų’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Regėjimas apie Babiloną, kurį matė Izaijas, Amoco sūnus.</verse>
				<verse number="2">Iškelkite vėliavą kalno viršūnėje, šaukite garsiai, mokite ranka, kad jie įeitų pro kilmingųjų vartus.</verse>
				<verse number="3">Aš įsakiau savo pašvęstiesiems ir pašaukiau savo karžygius, kad įvykdytų mano rūstybę,­tuos, kurie džiaugiasi mano išaukštinimu.</verse>
				<verse number="4">Kalnuose minios triukšmas tarsi gausios tautos. Tai sujudimas karalysčių ir susirinkusių tautų. Kareivijų Viešpats ruošia kariuomenę kovai.</verse>
				<verse number="5">Jie ateina iš tolimos šalies, nuo padangių pakraščių; tai Viešpaties rūstybės įrankiai žemei sunaikinti.</verse>
				<verse number="6">Verkite, nes Viešpaties diena arti; ji ateina kaip sunaikinimas nuo Visagalio.</verse>
				<verse number="7">Dėl to visos rankos nusvirs, kiekvieno žmogaus širdis sutirps.</verse>
				<verse number="8">Jie išsigąs, juos apims skausmai ir kentėjimai. Juos suims skausmai kaip gimdyves. Jie apstulbę žiūrės vienas į kitą: jų veidai degs ugnimi.</verse>
				<verse number="9">Artėja Viešpaties diena, žiauri ir pilna rūstybės bei keršto, kad paverstų žemę tyrlaukiais ir sunaikintų jos nusidėjėlius.</verse>
				<verse number="10">Dangaus žvaigždės ir žvaigždynai nebešvies, saulė, tik patekėjus, aptems ir mėnulis nebešvies.</verse>
				<verse number="11">Aš bausiu pasaulį dėl jo piktybės, nedorėlius­dėl jų kalčių. Aš sustabdysiu puikuolių pasipūtimą ir pažeminsiu baisiųjų išdidumą.</verse>
				<verse number="12">Aš padarysiu, kad žmogus bus brangesnis už auksą, o vyras­už gryną Ofyro auksą.</verse>
				<verse number="13">Aš supurtysiu dangus, o žemė pajudės iš savo vietos dėl kareivijų Viešpaties rūstybės Jo degančio pykčio dieną.</verse>
				<verse number="14">Kaip išgąsdintos stirnos arba avys, kurių niekas nebegano, kiekvienas grįš prie savo tautos, į savo kraštą.</verse>
				<verse number="15">Ką suras, perdurs, ką sugaus, nužudys.</verse>
				<verse number="16">Jų kūdikius sutraiškys jų pačių akivaizdoje, išplėš namus ir moteris išprievartaus.</verse>
				<verse number="17">Aš sukurstysiu prieš Babiloną medus, kurie nevertina sidabro ir negeidžia aukso.</verse>
				<verse number="18">Jie strėlėmis žudys jaunuolius, nepagailės nėščių moterų nei jų kūdikių.</verse>
				<verse number="19">Babilonas, karalysčių šlovė, chaldėjų pasididžiavimas, taps kaip Sodoma ir Gomora, kai Viešpats jas sunaikino.</verse>
				<verse number="20">Jis niekad nebebus apgyvendintas ir niekas jame negyvens per kartų kartas. Arabas ten nebeties savo palapinės ir piemenys nebeganys savo bandos.</verse>
				<verse number="21">Laukiniai žvėrys ten šeimininkaus, jų namai bus pilni pelėdų. Stručiai ten bėgios ir šokinės satyrai.</verse>
				<verse number="22">Hienos kauks bokštuose ir šakalai puikiuose rūmuose. Babilono galas arti, jo dienos suskaitytos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Nes Viešpats pasigailės Jokūbo ir vėl išsirinks Izraelį, apgyvendins juos jų pačių krašte. Prie jų jungsis ateiviai ir glausis prie Jokūbo.</verse>
				<verse number="2">Pagonys paims juos ir parves į jų vietą. Izraelitai Viešpaties žemėje juos apgyvendins kaip tarnus ir tarnaites. Jie padarys belaisvius tuos, kurių belaisviai jie buvo, ir pavergs savo prispaudėjus.</verse>
				<verse number="3">Kai Viešpats po visų vargų, baimės ir kietos vergijos, kurioje vargote, jums suteiks ramybę,</verse>
				<verse number="4">tada dainuosite pasityčiojimo dainą apie Babilono karalių, sakydami: ‘‘Kaip nurimo prispaudėjas, auksinio miesto nebeliko!</verse>
				<verse number="5">Viešpats sulaužė nedorėlio lazdą, jo valdovo skeptrą,</verse>
				<verse number="6">kuris be paliovos įtūžęs plakė tautas, jas pavergė ir žiauriai persekiojo.</verse>
				<verse number="7">Visa žemė nurimo ir ilsisi, linksmai dainuoja.</verse>
				<verse number="8">Džiaugiasi kiparisai ir Libano kedrai, sakydami: ‘Kai tu kritai, kirtėjai nebeateina kirsti mūsų’.</verse>
				<verse number="9">Pragaras sujudo pasitikti tavęs ateinančio; dėl tavęs pažadino mirusiuosius, visus žemės valdovus, pakėlė nuo sostų visus tautų karalius.</verse>
				<verse number="10">Visi jie kalbės tau: ‘Tu nusilpai kaip ir mes, tapai mums lygus!’</verse>
				<verse number="11">Tavo didybė nugarmėjo į pragarą su tavo styginių skambesiu. Kandys yra tavo paklodė ir kirminai užklojo tave.</verse>
				<verse number="12">Kaip tu iškritai iš dangaus, Liuciferi, ryto aušros sūnau? Kaip tu kritai žemėn, kuris buvai pamynęs tautas?</verse>
				<verse number="13">Tu sakei savo širdyje: ‘Aš pakilsiu į dangų, iškelsiu savo sostą aukščiau Dievo žvaigždžių, sėdėsiu dievų kalne tolimiausioje šiaurėje.</verse>
				<verse number="14">Aš pakilsiu aukščiau debesų, būsiu lygus Aukščiausiajam!’</verse>
				<verse number="15">Bet tu esi nublokštas į pragarą, į giliausią bedugnę.</verse>
				<verse number="16">Kurie tave mato, įsižiūri ir galvoja: ‘Ar tai žmogus, prieš kurį drebėjo žemė ir karalystės?</verse>
				<verse number="17">Kuris pavertė pasaulį dykuma, sugriovė miestus ir nepaleido savo belaisvių?’</verse>
				<verse number="18">Visų tautų karaliai garbingai guli savo kapuose.</verse>
				<verse number="19">Tu gi išmestas iš karsto kaip bjauri šaka. Esi apdengtas kardu nužudytųjų kūnais, guli duobėje tarp akmenų, kojomis mindomas.</verse>
				<verse number="20">Tu nebūsi palaidotas su kitais, nes sunaikinai savo kraštą, išžudei tautą. Niekada nebus minimi piktadario palikuonys.</verse>
				<verse number="21">Išžudykite jo vaikus už tėvo nusikaltimus, kad jie nebepakiltų, neapgyvendintų krašto ir nepripildytų žemės savo miestų’‘.</verse>
				<verse number="22">‘‘Aš eisiu prieš juos,­sako kareivijų Viešpats,­sunaikinsiu Babilono vardą ir likutį­sūnų ir vaikaitį’‘,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="23">‘‘Paversiu jį ežių buveine ir vandens liūnu; visa iššluosiu sunaikinimo šluota’‘,­sako kareivijų Viešpats.</verse>
				<verse number="24">Kareivijų Viešpats prisiekė: ‘‘Kaip Aš sumaniau, taip įvyks, kaip nusprendžiau, taip ir bus.</verse>
				<verse number="25">Aš sutraiškysiu asirus savo žemėje ir sumindžiosiu juos kalnuose. Jų jungas bus pašalintas ir jų našta nuimta nuo Izraelio pečių.</verse>
				<verse number="26">Tai Aš sumaniau padaryti visoje žemėje ir pakėliau ranką prieš visas tautas’‘.</verse>
				<verse number="27">Kareivijų Viešpats taip nusprendė, kas tai pakeis? Jis ranką pakėlė, kas ją sulaikys?</verse>
				<verse number="28">Karaliaus Ahazo mirties metais buvo paskelbta:</verse>
				<verse number="29">‘‘Nedžiūgauk, filistinų žeme, kad rykštė, kuri tave plakė, yra sulaužyta. Iš gyvatės šaknų augs angis, o iš angies kiaušinių­drakonas.</verse>
				<verse number="30">Beturčių pirmagimiai bus maitinami, neturtingieji gulės saugiai. Tavo šaknį pražudysiu badu, jis išžudys tavo likutį.</verse>
				<verse number="31">Vartai, dejuokite! Mieste, šauk! Išsigąskite visi filistinai! Iš šiaurės atslenka dūmai, jų gretose nėra nė vieno atsiliekančio’‘.</verse>
				<verse number="32">Ką atsakyti tautos pasiuntiniams? Viešpats įkūrė Sioną, Jo tautos vargšai ras čia prieglaudą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Regėjimas apie Moabą. Tą naktį, kai Ar Moabas ir Kir Moabas buvo sunaikinti, Moabas žuvo.</verse>
				<verse number="2">Dibono duktė pakilo į aukštumas raudoti; moabitai rauda dėl Nebojo ir Medebos. Jų visų galvos plaukai nukirpti ir barzdos nuskustos.</verse>
				<verse number="3">Gatvėse jie vilki ašutinėmis, ant namų stogų ir aikštėse visi rauda ir dejuoja.</verse>
				<verse number="4">Hešbone ir Elealėje jie taip rauda, kad jų balsas girdėti Jahace; net Moabo kariai šaukia ir dreba.</verse>
				<verse number="5">Mano širdis liūdi dėl Moabo. Žmonės iš jo bėga į Coarą. Kiti eina taku verkdami į Luhitą. Kelyje į Horonaimą jie rauda, nes visa sunaikinta.</verse>
				<verse number="6">Nimrimų vandenys išdžiūvo, žolė nuvyto, nauja nebeželia, ir nėra jokios žalumos.</verse>
				<verse number="7">Visa, kas dar liko, jie nešasi per Karklų upelį.</verse>
				<verse number="8">Šauksmas girdėti visame Moabo krašte; jis girdimas Eglaimuose ir Berelime.</verse>
				<verse number="9">Dimono vandenys pilni kraujo. Bet Aš siųsiu Dimonui dar daugiau nelaimių: liūtų Moabo pabėgėliams ir krašte likusiems.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Siųskite krašto kunigaikščiui avinėlį iš Selos į dykumą Siono dukros kalnui.</verse>
				<verse number="2">Kaip iš lizdo išmesti paukščiukai yra Moabo dukterys prie Arnono brastų.</verse>
				<verse number="3">Sušaukite pasitarimą, įvykdykite teisingumą. Tegu tavo šešėlis būna kaip naktis vidudienį. Išsklaidytus paslėpk, neišduok pabėgėlių.</verse>
				<verse number="4">Priimk, Moabai, mano išsklaidytuosius ir pabėgėlius, tegul jie gyvena pas tave. Būk jiems apsauga nuo sunaikintojo. Prispaudėjo nebėra, plėšimas pasibaigė, niokotojai pašalinti iš krašto.</verse>
				<verse number="5">Gailestingumu sostas bus įtvirtintas. Jis teisėtai sėdės jame, Dovydo palapinėje, teisdamas, ieškodamas teisingumo ir skubėdamas įgyvendinti teisybę.</verse>
				<verse number="6">Mes girdėjome apie Moabą, koks išdidus jis yra! Jo išdidumas, akiplėšiškumas ir įžūlumas tėra tuščias pasigyrimas.</verse>
				<verse number="7">Visi moabitai verks ir raudos. Jie verks ir liūdės dėl Kir Hareseto pamatų, kurie bus sujudinti.</verse>
				<verse number="8">Hešbono laukai išdžiūvo ir Sibmos vynmedžiai, kurių vyną gerdavo tautų viešpačiai, yra sunaikinti, vynuogynai, kurie tęsėsi iki Jazerio, siekė dykumą ir anapus jūros.</verse>
				<verse number="9">Aš verkiu drauge su Jazeru dėl Sibmos vynmedžių, laistau ašaromis Hešboną ir Elealę. Tavo vynuogyno derliumi džiaugiasi priešai.</verse>
				<verse number="10">Linksmybė ir džiaugsmas dingo iš derlingųjų laukų. Vynuogynuose nebėra nei džiaugsmo, nei linksmybės. Spaudyklose niekas nebespaudžia vyno. Aš nutildžiau dirbančiųjų šauksmus.</verse>
				<verse number="11">Mano siela dėl Moabo skamba lyg arfa, o širdis liūdi Kir Hareseto.</verse>
				<verse number="12">Jei Moabas pasirodys aukštumoje aukoti ir eis į savo šventyklą melstis, jis nieko nelaimės.</verse>
				<verse number="13">Tai yra Viešpaties žodis, kurį Jis kalbėjo seniau apie Moabą.</verse>
				<verse number="14">Bet dabar Viešpats sako: ‘‘Per trejus metus Moabo didybė sunyks, iš gausios tautos liks tik mažas ir silpnas likutis’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Pranašavimas apie Damaską. ‘‘Damaskas nebebus miestas, jis taps griuvėsių krūva.</verse>
				<verse number="2">Aroero miestai ištuštės, jie taps ganyklomis. Čia ilsėsis kaimenės ir niekas jų nebaidys.</verse>
				<verse number="3">Dings Efraimo tvirtovės ir Damasko karalystė. Sirija susilauks to paties, ko susilaukė Izraelio šlovė’‘,­sako kareivijųViešpats.</verse>
				<verse number="4">‘‘Tą dieną Jokūbo šlovė sumenkės ir jo kūnas suliesės.</verse>
				<verse number="5">Bus taip, kaip pjovėjui pjūties metu nuimant derlių arba kaip renkančiam varpas Rafaimų slėnyje.</verse>
				<verse number="6">Iš jo liks tiek, kaip nurinkus alyvmedį: dvi ar trys alyvos medžio viršūnėje ir keturios ar penkios ant šakų galų’‘,­sako Viešpats, Izraelio Dievas.</verse>
				<verse number="7">Tą dieną žmogus žiūrės į savo Kūrėją, jo akys žvelgs į Izraelio Šventąjį.</verse>
				<verse number="8">Jis nebežiūrės į aukurus, kuriuos padarė jo ranka, ir nebevertins to, kas jo padirbta,­giraičių ir atvaizdų.</verse>
				<verse number="9">Tada kaip apleista šaka ar viršūnė bus jo sutvirtinti miestai, kuriuos jie paliks dėl izraelitų. Čia bus tyrlaukiai.</verse>
				<verse number="10">Kadangi tu užmiršai savo išgelbėjimo Dievą ir neatsiminei savo stiprybės uolos, tu sodinsi savo mėgiamus sodus ir svetimų vynmedžių daigus.</verse>
				<verse number="11">Tą dieną, kai sodinsi, jie sužaliuos ir kitą rytą žydės, tačiau derliaus jie neneš­tik vargą, nelaimes ir skausmus.</verse>
				<verse number="12">Vargas daugeliui tautų, kurios šėlsta lyg jūrų bangos ir ūžia kaip putojantys vandenys.</verse>
				<verse number="13">Viešpats sudraus jas, ir jos bėgs lyg dulkės, nešamos vėjo kalnuose, kaip audros sūkurio blaškomi lapai jos dings.</verse>
				<verse number="14">Vakare­siaubas! Rytą jų jau nebėra! Tokia dalia mūsų naikintojų, likimas tų, kurie mus plėšia!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Vargas kraštui, esančiam anapus Etiopijos upių, kuriame girdimas sparnų ūžesys.</verse>
				<verse number="2">Jis siunčia pasiuntinius jūra, vandens keliais nendriniuose laiveliuose. Greitieji pasiuntiniai, skubėkite pas aukšto ūgio ir išdidžią tautą, pas tautą, kurios bijosi arti ir toli gyvenantys, kurios kraštas upėmis išraižytas.</verse>
				<verse number="3">Viso pasaulio gyventojai! Stebėkite, kai vėliava bus pakelta kalnuose! Klausykite, kai išgirsite trimito balsą!</verse>
				<verse number="4">Štai ką Viešpats man kalbėjo: ‘‘Aš ramiai viską seksiu iš savo vietos kaip karštis giedroje, kaip rūko debesis pjūties įkarštyje’‘.</verse>
				<verse number="5">Prieš pjūtį, žydėjimui praėjus, vynuogėms pradėjus nokti, Jis išpjaustys visas atžalas ir iškapos šakeles.</verse>
				<verse number="6">Jie bus palikti kalnų paukščiams ir žemės žvėrims. Paukščiai tame krašte praleis vasarą ir žvėrys gyvens žiemą.</verse>
				<verse number="7">Tuo metu aukšto ūgio, nenugalima ir išdidi tauta, kurios bijo arti ir toli gyvenantys, kurios kraštas upėmis išraižytas, atneš dovanų kareivijų Viešpačiui į Siono kalną.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Pranašavimas apie Egiptą. Štai Viešpats ateina į Egiptą ant lengvo debesies. Egipto stabai dreba Jo akivaizdoje, ir egiptiečių širdys tirpsta juose.</verse>
				<verse number="2">‘‘Aš sukurstysiu egiptiečius prieš egiptiečius, brolis kovos prieš brolį, draugas prieš draugą, miestas prieš miestą ir karalystė prieš karalystę.</verse>
				<verse number="3">Egiptiečiai gyvens sąmyšyje, ir Aš paversiu niekais jų planus. Jie klaus savo stabų ir burtininkų, mirusiųjų dvasių iššaukėjų ir žynių.</verse>
				<verse number="4">Aš atiduosiu egiptiečius į žiauraus valdovo rankas; nuožmus karalius juos valdys’‘,­sako Viešpats, kareivijų Dievas.</verse>
				<verse number="5">Jūros vanduo nuseks, ir upė išdžius.</verse>
				<verse number="6">Upės ir kanalai dvoks, nendrės ir meldai suvys.</verse>
				<verse number="7">Papirusai upės pakrantėse ir pasėliai prie upės išdžius, sunyks ir nieko nebeliks.</verse>
				<verse number="8">Žvejai liūdės ir dejuos visi, kurie meta meškeres į upę ir kurie vandenyje tiesia tinklus.</verse>
				<verse number="9">Linų apdirbėjai ir verpėjos bei audėjos neteks vilties.</verse>
				<verse number="10">Visų, kurie laiko tvenkinius žuvims, planai sužlugs.</verse>
				<verse number="11">Coano kunigaikščiai yra kvaili. Faraono išmintingieji patarėjai duos kvailus patarimus. Kaip galite sakyti faraonui: ‘‘Aš esu išminčiaus sūnus, karalių palikuonis?’‘</verse>
				<verse number="12">Kur tavo išminčiai? Jie tepraneša ir tepaskelbia, ką kareivijų Viešpats nusprendė dėl Egipto.</verse>
				<verse number="13">Coano kunigaikščiai taps kvaili, Nofo kunigaikščiai klys. Giminių vadai suklaidins Egiptą.</verse>
				<verse number="14">Viešpats pasiuntė jiems svaigulio dvasią, kuri klaidina egiptiečius visuose jų darbuose; jie kaip girtas žmogus, svyrinėjantis savo vėmaluose.</verse>
				<verse number="15">Jokio darbo Egipte negalės daryti nei galva, nei uodega, nei palmė, nei nendrė.</verse>
				<verse number="16">Tą dieną egiptiečiai bus lyg moteris: jie drebės ir išsigąs kareivijų Viešpaties rankos, kurią Jis pakels prieš Egiptą.</verse>
				<verse number="17">Judo žemė bus siaubas Egiptui. Kiekvienas išsigąs, vos jį paminėjęs, dėl to, ką Viešpats nusprendė dėl Egipto.</verse>
				<verse number="18">Tada Egipto šalyje bus penki miestai, kurie kalbės Kanaano kalba ir prisieks kareivijų Viešpačiui. Vienas bus vadinamas Saulės miestu.</verse>
				<verse number="19">Egipto žemės viduryje stovės aukuras Viešpačiui, o krašto pasienyje­paminklas Jam.</verse>
				<verse number="20">Tai bus ženklas ir liudijimas apie Viešpatį Egipto krašte, nes jie šauksis Viešpaties pavojui iškilus. Jis siųs jiems gelbėtoją, kuris kovos ir išlaisvins juos.</verse>
				<verse number="21">Viešpats apsireikš egiptiečiams, ir tą dieną egiptiečiai pažins Viešpatį. Jie aukos Jam deginamąsias ir duonos aukas, duos įžadus Viešpačiui ir laikysis jų.</verse>
				<verse number="22">Viešpats užgaus Egiptą ir išgydys. Jie gręšis į Viešpatį. Jis leisis permaldaujamas ir pagydys juos.</verse>
				<verse number="23">Tuomet bus vieškelis iš Egipto į Asiriją. Asirai keliaus į Egiptą ir egiptiečiai į Asiriją. Asirai ir egiptiečiai drauge tarnaus Viešpačiui.</verse>
				<verse number="24">Izraelis bus trečias su Egiptu ir Asirija­palaiminimas krašto viduryje.</verse>
				<verse number="25">Juos kareivijų Viešpats laimins, sakydamas: ‘‘Tebūna palaimintas Egiptas, mano tauta, ir Asirija, mano rankų darbas, ir Izraelis, mano paveldas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Asirijos karalius Sargonas siuntė Tartaną, ir tas atėjo į Ašdodą, kariavo prieš jį ir paėmė.</verse>
				<verse number="2">Tuo metu Viešpats kalbėjo Amoco sūnui Izaijui: ‘‘Eik, nusivilk ašutinę ir nusiauk kurpes’‘. Jis taip padarė ir vaikščiojo nuogas ir basas.</verse>
				<verse number="3">Tada Viešpats tarė: ‘‘Kaip mano tarnas Izaijas vaikščiojo nuogas ir basas trejus metus (tai buvo ženklas Egiptui ir Etiopijai),</verse>
				<verse number="4">taip Asirijos karalius ves Egipto belaisvius ir Etiopijos tremtinius, jaunus ir senus, nuogus ir basus, neapdengtomis šlaunimis Egipto gėdai.</verse>
				<verse number="5">Jie išsigąs ir drebės dėl Etiopijos, kuri buvo jų viltis, ir dėl Egipto, kuriuo didžiavosi.</verse>
				<verse number="6">Tą dieną šito jūros pakraščio gyventojai sakys: ‘Štai kas atsitiko tiems, pas kuriuos bėgome ieškoti pagalbos, kad mus išlaisvintų nuo Asirijos karaliaus! Kaip dabar išsigelbėsime?’ ‘‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Pranašavimas apie pajūrio dykumą. Viesulas kyla iš pietų, ateina iš dykumos, iš baimę keliančio krašto.</verse>
				<verse number="2">Aš turėjau bauginantį regėjimą: plėšikas plėšia, naikintojas naikina. Pakilk, Elamai! Medija, apgulk! Aš padarysiu galą visiems vaitojimams.</verse>
				<verse number="3">Man strėnas skauda; skausmai suėmė mane lyg gimdyvę, aš nebegaliu girdėti nė matyti.</verse>
				<verse number="4">Mano širdis dreba, baimė ima mane; mano malonumų naktis Jis pavertė siaubu.</verse>
				<verse number="5">Stalas padengtas, kilimai ištiesti, jie valgo ir geria. Kunigaikščiai, pakilkite, patepkite skydus!</verse>
				<verse number="6">Viešpats man įsakė: ‘‘Eik, pastatyk sargą, ką jis matys, tepraneša!’‘</verse>
				<verse number="7">Jis pamatė vežimą, traukiamą poros žirgų, raitelį ant asilo ir raitelį ant kupranugario, ir jis labai atidžiai stebėjo.</verse>
				<verse number="8">Jis šaukė kaip liūtas: ‘‘Viešpatie, aš stoviu sargyboje dieną ir budžiu naktimis.</verse>
				<verse number="9">Štai, artėja vežimas ir pora raitelių’‘. Jis atsakė ir tarė: ‘‘Krito, krito Babilonas, visi jo dievų atvaizdai sutrupinti guli ant žemės!’‘</verse>
				<verse number="10">O mano klojimo iškultieji grūdai! Ką girdėjau iš kareivijų Viešpaties, Izraelio Dievo, tą pranešiau jums.</verse>
				<verse number="11">Pranašavimas apie Dūmą. Jis šaukia man iš Seyro: ‘‘Sarge, kiek dar naktis tęsis? Sarge, kiek dar naktis tęsis?’‘</verse>
				<verse number="12">Sargas atsakė: ‘‘Rytas artėja ir naktis. Jei norite klausti, klauskite vėl; sugrįžkite ir klauskite!’‘</verse>
				<verse number="13">Pranašavimas apie Arabiją. Jūs nakvosite Arabijos miškuose, Dedano karavanai.</verse>
				<verse number="14">Trokštančiam duokite vandens, pabėgėlius pasitikite su duona, Temos krašto gyventojai.</verse>
				<verse number="15">Jie bėga nuo kardo, nuo iškelto kardo, nuo įtempto lanko, nuo baisaus karo.</verse>
				<verse number="16">Viešpats man sako: ‘‘Dar vieneri metai, ir visa Kedaro didybė pranyks.</verse>
				<verse number="17">Kedaro sūnų, drąsiųjų šaulių, išliks tik mažas likutis, nes Viešpats, Izraelio Dievas, taip kalbėjo’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Pranašavimas apie Regėjimo slėnį. Kas gi atsitiko, kad visi sulipote ant stogų?</verse>
				<verse number="2">Tu, pilnas triukšmo ir neramumo, linksmasis mieste! Tavo kritusieji nekrito nuo kardo ir nemirė kovoje.</verse>
				<verse number="3">Visi tavo valdovai bėgo, bet buvo surišti šaulių. Visi, kurie surasti tavyje, buvo surišti, nors ir toli bėgo.</verse>
				<verse number="4">Aš sakiau: ‘‘Atsitraukite nuo manęs, aš graudžiai verksiu. Neguoskite manęs, nes mano tauta sunaikinta’‘.</verse>
				<verse number="5">Tai buvo paniekos ir sąmyšio diena Regėjimo slėnyje, kurią mums siuntė kareivijų Viešpats.</verse>
				<verse number="6">Elamas atėjo su strėlinėmis, kovos vežimais ir raiteliais, o Kyras­su skydais.</verse>
				<verse number="7">Tavo mėgiamieji slėniai buvo pilni kovos vežimų, raiteliai išsirikiavo prie vartų.</verse>
				<verse number="8">Judo apsauga sugriuvo. Tą dieną jūs apžiūrėjote ginklus Miško namuose.</verse>
				<verse number="9">Jūs matėte Dovydo miesto sienų plyšius, kurių buvo daug. Jūs sėmėte vandenį iš žemutinio tvenkinio.</verse>
				<verse number="10">Jūs apžiūrėjote Jeruzalės namus, juos griovėte ir jais tvirtinote miesto sieną.</verse>
				<verse number="11">Jūs padarėte saugyklą tarp abiejų sienų senojo tvenkinio vandeniui. Bet jūs pamiršote Tą, kuris visa tai darė, ir nekreipėte dėmesio į Jį.</verse>
				<verse number="12">Kareivijų Viešpats ragino tą dieną verkti ir raudoti, skustis galvos plaukus ir apsirengti ašutine.</verse>
				<verse number="13">Bet štai džiaugsmas ir linksmybė, veršių ir avių pjovimas, mėsos valgymas ir vyno gėrimas. ‘‘Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime’‘.</verse>
				<verse number="14">Kareivijų Viešpats apsireiškė man, sakydamas: ‘‘Šitas nusikaltimas jums nebus atleistas iki mirties,­sako kareivijų Viešpats’‘.</verse>
				<verse number="15">Kareivijų Viešpats sakė: ‘‘Eik pas rūmų prievaizdą Šebną ir jam sakyk:</verse>
				<verse number="16">‘Ką tu čia veiki? Kodėl išsikirtai sau kapą? Rūpestingai aukštoje vietoje išsikaldinai sau buveinę uoloje.</verse>
				<verse number="17">Štai kareivijų Viešpats tvirtai nutvers tave ir pašalins iš čia.</verse>
				<verse number="18">Jis sukte pasuks tave ir mes kaip kamuolį į didelę šalį; ten tu mirsi ir ten tavo garbės vežimas taps gėda tavo valdovo namams!</verse>
				<verse number="19">Aš pašalinsiu tave iš tavo vietos ir tarnybos.</verse>
				<verse number="20">Tą dieną aš pašauksiu savo tarną Eljakimą, Hilkijo sūnų,</verse>
				<verse number="21">apvilksiu jį tavo rūbu, apjuosiu tavo juosta ir perduosiu jam tavo valdžią. Jis bus kaip tėvas Jeruzalės gyventojams ir Judo namams.</verse>
				<verse number="22">Aš uždėsiu jam ant peties Dovydo namų raktą. Jis atidarys, ir niekas nebeuždarys, jis užrakins, ir niekas nebeatrakins.</verse>
				<verse number="23">Aš įkalsiu jį kaip vinį tikroje vietoje, ir jis taps savo tėvo namuose šlovingu sostu.</verse>
				<verse number="24">Ant jo kabos visa jo tėvo namų šlovė: visos atžalos ir ataugos, maži ir dideli indai nuo puodukų iki puodų.</verse>
				<verse number="25">Ateis diena, kai tikroje vietoje įkalta vinis nulūš, visa, kas ant jos kabojo, nukris ir suduš, nes taip Viešpats pasakė’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Pranašavimas apie Tyrą. Raudokite Taršišo laivai, nes sunaikintas jūsų miestas, į kurį galėtumėte grįžti. Tą žinią gavome iš Kitimų.</verse>
				<verse number="2">Nutilkite, gyventojai jūros pakraščių, kuriuos buvo pripildę Sidono pirkliai, plaukiojantys po jūrą.</verse>
				<verse number="3">Per plačius vandenis atgabendavo Sichoro grūdus, derlių nuo upės, ir jūs buvote tautų prekyvietė.</verse>
				<verse number="4">Susigėsk, Sidone, nes jūra kalba, jūros stiprybė sako: ‘‘Aš nebuvau nėščia ir negimdžiau, neauginau nei jaunikaičių, nei mergaičių’‘.</verse>
				<verse number="5">Kai žinia apie Tyrą pasieks Egiptą, jie išsigandę drebės.</verse>
				<verse number="6">Jūros pakraščių gyventojai, plaukite į Taršišą ir raudokite!</verse>
				<verse number="7">Ar tai ne linksmasis senų senovėje įkurtas miestas? Jo kojos nuneš jį į tolimą šalį būti ateiviu.</verse>
				<verse number="8">Kas tą padarė Tyrui? Jis juk buvo karališkas miestas, jo pirkliai buvo kunigaikščiai, visoje žemėje gerbiami.</verse>
				<verse number="9">Kareivijų Viešpats taip nusprendė, kad suvaldytų jo puikybę ir visą jo garbę, kad sugėdintų visus žemės garbinguosius.</verse>
				<verse number="10">Taršišo dukterie, vaikščiok savo žemėje lyg upė, užliejanti kraštą; niekas tavęs nebevaržo.</verse>
				<verse number="11">Viešpats ištiesė savo ranką virš jūros, Jis drebino karalystes. Viešpats davė įsakymą sunaikinti Kanaano tvirtoves.</verse>
				<verse number="12">Jis sakė: ‘‘Nebesidžiauk, prispausta mergaite, Sidono dukterie! Pakilk ir plauk į Kitimus! Ir ten nerasi ramybės’‘.</verse>
				<verse number="13">Štai chaldėjų šalis. Šitos tautos anksčiau nebuvo, asirai įkūrė ją dykumos gyventojams. Jie stato savo bokštus, griauna jo rūmus, paverčia jį griuvėsiais.</verse>
				<verse number="14">Vaitokite, Taršišo laivai, nes jūsų tvirtovė sunaikinta.</verse>
				<verse number="15">Tyras bus užmirštas septyniasdešimt metų. Toks yra žmogaus amžius. Po septyniasdešimties metų atsitiks Tyrui kaip dainoje apie paleistuvę:</verse>
				<verse number="16">‘‘Pasiimk arfą, vaikščiok po miestą, užmiršta paleistuve, dainuok meiliai ir gražiai, kad tave atsimintų’‘.</verse>
				<verse number="17">Po septyniasdešimties metų Viešpats aplankys Tyrą. Miestas vėl grįš prie savo pelno, ištvirkaus su visomis pasaulio karalystėmis visoje žemėje.</verse>
				<verse number="18">Jo prekyba ir pelnas bus pašvęsta Viešpačiui. Jie nekraus atsargų sandėliuose, bet jas atiduos tarnaujantiems Viešpačiui, kad jie valgytų ir apsirengtų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Štai Viešpats daro žemę tuščią lyg dykumą, pakeičia jos paviršių, išsklaido jos gyventojus.</verse>
				<verse number="2">Taip bus ir tautai, ir kunigui; ir vergui, ir šeimininkui; ir tarnaitei, ir jos šeimininkei; ir perkančiam, ir parduodančiam; ir skolininkui, ir skolintojui.</verse>
				<verse number="3">Kraštas bus nušluotas ir nualintas, nes taip Viešpats patvarkė.</verse>
				<verse number="4">Žemė liūdi ir nyksta, pasaulis visiškai sumenkėjo ir nyksta; žemės išdidieji nusilpsta.</verse>
				<verse number="5">Žemė suteršta jos gyventojų, nes jie nesilaikė įstatymų, iškreipė teisingumą ir sulaužė amžinąją sandorą.</verse>
				<verse number="6">Todėl prakeikimas ryja žemę ir naikina jos gyventojus, todėl žemės gyventojai sudeginti ir žmonių mažai belikę.</verse>
				<verse number="7">Vynas gedi, vynuogės nyksta, visi, kieno buvo linksmos širdys, dūsauja.</verse>
				<verse number="8">Linksmybės su būgneliais liovėsi, linksmųjų triukšmas pasibaigė, švelnūs arfos garsai nutilo.</verse>
				<verse number="9">Nebeskamba vyną geriančiųjų dainos, stiprus gėrimas apkarto jo gėrėjams.</verse>
				<verse number="10">Tuštybės miestas bus sugriautas, namai užrakinti, niekas durų nebevarstys.</verse>
				<verse number="11">Verkia dėl vyno gatvėse; išnyko įvairios linksmybės, džiaugsmas žemėje dingo.</verse>
				<verse number="12">Miestas ištuštėjo, vartai guli griuvėsiuose.</verse>
				<verse number="13">Visas kraštas bus kaip alyvmedis po vaisių nurinkimo, kaip vynuogynas po vynuogių nurinkimo.</verse>
				<verse number="14">Jie pakels balsus, giedos apie Viešpaties didybę vakaruose,</verse>
				<verse number="15">šlovins Viešpatį rytuose ir jūros pakraščiuose Izraelio Dievo vardą.</verse>
				<verse number="16">Nuo žemės pakraščių girdime giedant: ‘‘Šlovė Teisiajam’‘. Bet aš sakau: ‘‘Vargas man, aš nebepakelsiu! Išdavikai be sąžinės­apgaudinėja, suvedžioja’‘.</verse>
				<verse number="17">Siaubas, duobė ir žabangai tau, žemės gyventojau!</verse>
				<verse number="18">Kas bėgs nuo siaubo garso, įkris į duobę; išlipęs iš duobės, pateks į žabangus; debesys atsivėrę, žemės pamatai dreba.</verse>
				<verse number="19">Žemė draskyte draskoma, trinte trinama, kratyte kratoma.</verse>
				<verse number="20">Žemė svyruote svyruos kaip girtas, siūbuos kaip palapinė. Ją slėgs jos nusikaltimas, ji grius ir nebeatsikels.</verse>
				<verse number="21">Tą dieną Viešpats baus dangaus kareiviją aukštybėse ir žemės karalius žemėje.</verse>
				<verse number="22">Jie bus surinkti kaip belaisviai į duobę ir užrakinti; po daugelio dienų jie bus aplankyti.</verse>
				<verse number="23">Mėnulis paraus ir saulė susigės, nes kareivijų Viešpats šlovingai viešpataus Siono kalne, Jeruzalėje ir savo vyresniųjų akivaizdoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Viešpatie, Tu esi mano Dievas, aš aukštinsiu Tave ir girsiu Tavo vardą, nes Tu padarei nuostabių dalykų, ištikimai įvykdei, ką seniai buvai pažadėjęs.</verse>
				<verse number="2">Tu pavertei miestą akmenų krūva, tvirtoves­griuvėsiais; svetimųjų rūmų nebėra ir jie niekad nebebus atstatyti.</verse>
				<verse number="3">Stipri tauta šlovins Tave; galingų tautų miestai bijos Tavęs.</verse>
				<verse number="4">Tu buvai stiprybė beturčiui, apsauga vargšui nelaimėje, priebėga nuo audros, ūksmė karštyje; baisiųjų rūstybė atsimušė kaip audra į sieną.</verse>
				<verse number="5">Kaip karštis sausoje vietoje, taip Tu sudrausi svetimųjų siautimą; kaip kaitra, nuslopinama debesų šešėliu, taip baisiųjų pergalės bus nutildytos.</verse>
				<verse number="6">Kareivijų Viešpats šitame kalne suruoš pokylį visoms tautoms; pokylį su geriausiu maistu ir senu bei nusistovėjusiu vynu.</verse>
				<verse number="7">Jis pašalins šitame kalne šydą, kuris gaubia visas tautas ir gimines.</verse>
				<verse number="8">Jis sunaikins mirtį amžiams. Viešpats Dievas visiems nušluostys ašaras ir pašalins panieką nuo savo tautos visoje žemėje, nes taip pasakė Viešpats.</verse>
				<verse number="9">Tuomet jie sakys: ‘‘Štai Jis, mūsų Dievas; mes laukėme Jo, ir Jis išgelbės mus. Jis yra Viešpats, kurio laukėme; džiaukimės ir džiūgaukime dėl Jo išgelbėjimo!’‘</verse>
				<verse number="10">Viešpaties ranka ilsėsis šitame kalne, o Moabas bus sumintas, kaip suminami šiaudai duobėje.</verse>
				<verse number="11">Jis išties savo rankas, kaip plaukikas ištiesia plaukti, ir Jis pažemins jų išdidumą kartu su jų rankų grobiu.</verse>
				<verse number="12">Aukštas tvirtovių sienas Jis pažemins, sugriaus ir pavers dulkėmis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Tuomet Judo šalyje giedos šią giesmę: ‘‘Mūsų miestas yra tvirtas; Jis suteiks išgelbėjimą už jo sienų ir pylimų.</verse>
				<verse number="2">Atkelkite vartus ir teįeina teisioji tauta, kuri saugo tiesą.</verse>
				<verse number="3">Tu suteiksi tobulą ramybę tiems, kurie pasitiki Tavimi.</verse>
				<verse number="4">Pasitikėkite Viešpačiu visados, nes Viešpats Jahvė yra amžina stiprybė.</verse>
				<verse number="5">Jis pažemina išpuikusius išdidaus miesto gyventojus. Jis pažemina juos iki žemės, dulkėmis paversdamas miestą.</verse>
				<verse number="6">Mindžioja jį beturčių kojos, vargšų žingsniai’‘.</verse>
				<verse number="7">Teisiojo kelias yra tiesus, Tu jo taką išlygini.</verse>
				<verse number="8">Tavo teismų kelyje, Viešpatie, mes laukėme; mūsų sielos atsimena Tavo vardą ir ilgisi Tavęs.</verse>
				<verse number="9">Mano siela naktį ilgisi Tavęs, mano dvasia ieško Tavęs. Kai Tavo teismai pasireiškia žemėje, pasaulio gyventojai pasimoko teisumo.</verse>
				<verse number="10">Jei nedorėlio bus pasigailėta, jis nepasimokys teisumo; teisiųjų šalyje jis darys pikta ir nekreips dėmesio į Viešpaties didybę.</verse>
				<verse number="11">Viešpatie, Tavo ranka yra pakelta, bet jie nemato jos. Tavo uolumą dėl tautos jie tepamato ir tesusigėsta. Ugnis tesunaikina Tavo priešus.</verse>
				<verse number="12">Viešpatie, Tu suteiksi mums ramybės, nes Tu juk viską padarei dėl mūsų.</verse>
				<verse number="13">Viešpatie, mūsų Dieve, kiti valdovai viešpatavo mums, bet mes tik Tavo vardą pripažįstame ir Jį garbiname.</verse>
				<verse number="14">Jie mirė ir nebeatgis, jie yra šešėliai ir nebeatsikels; Tu aplankei juos ir sunaikinai, jų atminimą išdildei.</verse>
				<verse number="15">Viešpatie, tu padidinai tautą; šlovė Tau už tai; Tu išplėtei krašto sienas.</verse>
				<verse number="16">Viešpatie, jie ieškojo Tavęs nelaimės metu; jie meldėsi, kai juos baudei.</verse>
				<verse number="17">Kai gimdyvės laikas priartėja, ji šaukia iš skausmo. Viešpatie, tokie mes esame Tavo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="18">Mes lyg gimdančios kentėjome, bet pagimdėme tik vėją. Mes neatnešėme kraštui išlaisvinimo ir pasaulio gyventojai nekrito.</verse>
				<verse number="19">Tavo mirusieji bus gyvi, jų kūnai kelsis kartu su mano. Dulkėse esantieji, pabuskite ir giedokite. Kaip rasa gaivina augalus, taip Viešpats prikels mirusiuosius.</verse>
				<verse number="20">Mano tauta, eik, įeik į savo kambarius; pasislėpk valandėlę, kol praeis Jo rūstybė.</verse>
				<verse number="21">Viešpats ateina iš savo buveinės bausti žemės gyventojų už jų nusikaltimus. Žemė atidengs ant jos pralietą kraują ir nebeslėps nužudytųjų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Tą dieną Viešpats nubaus kietu, dideliu ir stipriu kardu leviataną, šliaužiančią ir besiraitančią gyvatę, ir nukaus jūros slibiną.</verse>
				<verse number="2">Tą dieną giedokite apie vynuogyną:</verse>
				<verse number="3">‘‘Aš, Viešpats, esu jo sargas. Aš nuolatos laistau jį; kad jam kas nepakenktų, saugau jį dieną ir naktį.</verse>
				<verse number="4">Nėra manyje rūstybės. Jei kas jame pasėtų erškėčių ir usnių, Aš įeičiau, kovočiau ir sudeginčiau juos.</verse>
				<verse number="5">Tegu jie laikosi mano stiprybės, kad galėtų susitaikyti su manimi; ir tada jie susitaikys su manimi’‘.</verse>
				<verse number="6">Ateityje Jokūbas vėl įsišaknys, o Izraelis žaliuos ir žydės; jie pripildys visą pasaulį savo vaisių.</verse>
				<verse number="7">Ar Jis baudė juos, kaip jų priešai buvo baudžiami? Ar jų krito tiek, kiek jų priešų?</verse>
				<verse number="8">Tu baudei juos nuosaikiai, kai atmetei. Jis pašalino juos savo stipriu pūstelėjimu rytų vėjo dieną.</verse>
				<verse number="9">Jokūbo kaltė bus atleista ir nuodėmė pašalinta, kai Jis aukurų akmenis sutrupins kaip kalkakmenius, giraičių bei atvaizdų nebeliks.</verse>
				<verse number="10">Sustiprintas miestas bus tuščias, be gyventojų, kaip dykuma. Galvijai ganysis jame, gulės ir apgrauš jo šakas.</verse>
				<verse number="11">Kai jo šakos nudžius, atėjusios moterys jas nulauš ir sudegins. Tai tauta, neturinti supratimo. Todėl jos Kūrėjas nepasigailės ir nesuteiks jai malonės.</verse>
				<verse number="12">Tomis dienomis Viešpats kuls nuo Eufrato upės iki Egipto upelio, o jūs, izraelitai, būsite surinkti kaip grūdai.</verse>
				<verse number="13">Tą dieną pasigirs didysis trimitas, paliktieji Asirijos krašte bei išsklaidytieji Egipto šalyje sugrįš ir pagarbins Viešpatį šventajame Jeruzalės kalne.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Vargas puikybės vainikui, Efraimo girtuokliams, vystančiai šlovingo grožio gėlei derlingame vyno įveiktųjų slėnyje.</verse>
				<verse number="2">Štai Viešpaties stiprusis ir galingasis kaip smarki kruša, kaip laužantis viesulas, kaip baisus lietus, kaip plūstantis vanduo užtvindys žemę.</verse>
				<verse number="3">Jis sunaikins Efraimo girtuoklių puikybę,</verse>
				<verse number="4">šlovingo grožio vystančiai gėlei viduryje derlingo slėnio bus kaip ankstyvam figos vaisiui: kas jį pamato, nuskina ir suvalgo.</verse>
				<verse number="5">Tą dieną kareivijų Viešpats bus šlovės karūna ir gražus vainikas savo tautos likučiui;</verse>
				<verse number="6">teisingumo dvasia teisėjui ir stiprybė kariams nugalėti priešą.</verse>
				<verse number="7">Tačiau šie apsvaigo nuo vyno, svyruoja nuo girtuokliavimo. Kunigas ir pranašas, apsvaigę nuo girtuokliavimo, nežino, ką darą. Jie klysta regėjimuose, suklumpa sprendimuose.</verse>
				<verse number="8">Visi jų stalai apvemti, nėra švarios vietos.</verse>
				<verse number="9">Ką Jis pamokys ir kam paaiškins girdėtą pranešimą? Ką tik nujunkytiems kūdikiams?</verse>
				<verse number="10">Taisyklė po taisyklės, taisyklė po taisyklės, eilutė po eilutės, eilutė po eilutės, čia truputį ir ten truputį.</verse>
				<verse number="11">Viešpats kalbės mikčiojančiomis lūpomis ir svetima kalba šitai tautai,</verse>
				<verse number="12">kuriai sakė: ‘‘Tai poilsis, kur gali pailsėti pavargę, tai atgaiva’‘. Bet jie neklausė.</verse>
				<verse number="13">Jiems buvo Viešpaties žodis: ‘‘Taisyklė po taisyklės, taisyklė po taisyklės, eilutė po eilutės, eilutė po eilutės, čia truputį ir ten truputį’‘, kad jie eitų, svyrinėtų, sukluptų, įsipainiotų ir patektų į nelaisvę.</verse>
				<verse number="14">Išgirskite Viešpaties žodį, jūs pasityčiotojai, kurie viešpataujate mano tautai Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="15">Jūs sakote: ‘‘Mes padarėme sandorą su mirtimi ir susitarimą su mirusiųjų buveine. Atūžiantis tvanas nelies mūsų, nes melas yra mūsų priebėga ir apgaulė mus dengia’‘.</verse>
				<verse number="16">Todėl taip sako Viešpats Dievas: ‘‘Štai Aš dedu Sione pamatui ištirtą akmenį, brangų pamato kertinį akmenį. Kas tiki, nesielgs skubotai.</verse>
				<verse number="17">Teisingumas bus mano virvė, teisumas­mano svambalas. Kruša sunaikins melo priebėgą, ir vanduo užlies slėptuvę.</verse>
				<verse number="18">Tada jūsų sandora su mirtimi bus panaikinta ir susitarimas su mirusiųjų buveine nustos galioti. Atūžiantis tvanas parblokš jus.</verse>
				<verse number="19">Kai jis praeis, nusineš jus. Jis užeis kas rytą ir kas dieną, ir kas naktį. Tai bus siaubinga žinia’‘.</verse>
				<verse number="20">Guolis per trumpas išsitiesti, ir antklodė per siaura įsivynioti.</verse>
				<verse number="21">Viešpats pakils kaip Peracimų kalne, kaip Gibeono slėnyje. Jis padarys darbą, savo bauginantį darbą, kaip yra nusprendęs.</verse>
				<verse number="22">Nebesityčiokite, kad jūsų pančiai nebūtų stipriau suveržti! Iš Viešpaties, kareivijų Dievo, aš girdėjau apie numatytą sunaikinimą visoje žemėje.</verse>
				<verse number="23">Išgirskite mano balsą, klausykite ir supraskite mano kalbą.</verse>
				<verse number="24">Argi artojas kas dieną aria ir akėja, ruošdamas dirvą sėjai?</verse>
				<verse number="25">Argi, sulyginęs žemės paviršių, jis nesėja krapų, kmynų, miežių ir rugių?</verse>
				<verse number="26">Dievas pamokė jį, kad išmanytų.</verse>
				<verse number="27">Juk krapų ir kmynų niekas nekulia velenais. Krapus iškulia lazda ir kmynus lazdele.</verse>
				<verse number="28">Javus duonai reikia sumalti, todėl ant jų nevažinėja velenais visą laiką ir nemindo gyvulių kanopomis.</verse>
				<verse number="29">Taip patvarkė kareivijų Viešpats; Jo patarimas yra nuostabus ir išmintis didinga.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Vargas Arieliui, miestui, kuriame gyveno Dovydas. Kasmet švęskite šventes, pjaukite aukas.</verse>
				<verse number="2">Aš užleisiu priespaudą Arieliui. Jame bus verksmas ir vaitojimas; jis bus tikras Arielis.</verse>
				<verse number="3">Apgulsiu tave, apkasiu grioviais, apstatysiu apsiausties bokštais.</verse>
				<verse number="4">Tu būsi labai pažemintas ir iš dulkių prislopintu balsu kalbėsi. Tavo balsas bus girdimas kaip mirusiųjų dvasių iššaukėjo balsas, kaip šnabždesys iš po žemių.</verse>
				<verse number="5">Tavo priešų bus daugybė kaip dulkių ir tavo prispaudėjų gausu­kaip vėjo nešamų pelų. Tai įvyks visai nelauktai ir ūmai.</verse>
				<verse number="6">Kareivijų Viešpats aplankys tave griausmu, žemės drebėjimu, audros viesulu ir ryjančia ugnies liepsna.</verse>
				<verse number="7">Kaip sapnas, kaip nakties regėjimas bus gausybė tautų, kariaujančių prieš Arielį, jį apgulusių grioviais ir bokštais.</verse>
				<verse number="8">Alkanas sapnuoja, kad jis valgo, bet pabudęs tebėra alkanas; arba ištroškęs sapnuoja, kad geria, o pabudęs tebėra ištroškęs. Taip bus tautoms, kurios kariaus prieš Siono kalną.</verse>
				<verse number="9">Nusistebėkite, pasibaisėkite ir šaukite! Jie girti, bet ne nuo vyno; svyruoja, bet ne nuo stipraus gėrimo.</verse>
				<verse number="10">Viešpats siuntė jums kieto miego dvasią, užmerkė jūsų akis­pranašus, uždengė jūsų galvas­regėtojus.</verse>
				<verse number="11">Visi regėjimai bus jums kaip užantspauduota knyga. Jei kas paduotų ją mokančiam skaityti ir sakytų: ‘‘Paskaityk!’‘, tas atsakytų: ‘‘Negaliu, nes ji užantspauduota’‘.</verse>
				<verse number="12">Jei knygą paduotų nemokančiam skaityti ir jam sakytų: ‘‘Skaityk!’‘, jis atsakytų: ‘‘Aš nemoku skaityti’‘.</verse>
				<verse number="13">Viešpats tarė: ‘‘Kadangi ši tauta artinasi prie manęs savo burna ir pagerbia mane savo lūpomis, bet jų širdis yra toli nuo manęs ir jie mokosi bijoti manęs, klausydami žmonių priesakų,</verse>
				<verse number="14">tai Aš nustebinsiu šią tautą savo nuostabiu darbu. Jų išminčių išmintis pranyks, gudriųjų sumanumas pražus’‘.</verse>
				<verse number="15">Vargas tiems, kurie savo planus slepia nuo Viešpaties ir darbus daro tamsoje, galvodami: ‘‘Kas mus mato ir kas mus žino?’‘</verse>
				<verse number="16">Jūs iškreipiate dalykus! Argi puodžius gali būti laikomas lygiu moliui? Ar kūrinys sako apie savo kūrėją: ‘‘Jis nesukūrė manęs’‘? Ar daiktas kalba apie tą, kuris jį padarė: ‘‘Jis nieko nesupranta’‘?</verse>
				<verse number="17">Netrukus ir Libanas taps ariama dirva, o dirva­mišku.</verse>
				<verse number="18">Tą dieną kurtieji išgirs knygos žodžius ir aklųjų akys praregės.</verse>
				<verse number="19">Romieji dar labiau džiaugsis Viešpačiu ir beturčiai­Izraelio Šventuoju.</verse>
				<verse number="20">Prispaudėjai dings ir pasityčiotojai žus; bus sunaikinti, kurie elgiasi neteisingai,</verse>
				<verse number="21">kurie apšmeižia žmogų, kurie vartuose kaltintojui spendžia spąstus ir teisųjį laiko nieku.</verse>
				<verse number="22">Todėl Viešpats, kuris išgelbėjo Abraomą, taip sako Jokūbo namams: ‘‘Jokūbas nebebus pažemintas, jo veidas nebeišblykš.</verse>
				<verse number="23">Jis matys savo vaikus, mano rankų darbą, tarp savųjų; jie pripažins šventu mano vardą ir Jokūbo Šventąjį ir bijos Izraelio Dievo.</verse>
				<verse number="24">Kurie klydo dvasioje, susipras, kurie buvo nepatenkinti, priims pamokymą’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Viešpats sako: ‘‘Vargas maištaujantiems vaikams, kurie priimate patarimą, bet ne mano duotą, sudarote sąjungą, bet be mano dvasios. Taip kaupiate nuodėmes.</verse>
				<verse number="2">Einate į Egiptą, manęs nepasiklausę, ieškote faraono pagalbos ir pasitikite Egipto šešėliu.</verse>
				<verse number="3">Faraono pagalba taps jums gėda ir pasitikėjimas Egipto šešėliu­ negarbe.</verse>
				<verse number="4">Nors tavo kunigaikščiai yra Coane ir jų pasiuntiniai pasiekė Hanesą,</verse>
				<verse number="5">sulauksite gėdos ir pajuokos dėl tautos, kuri jūsų negali nei išgelbėti, nei suteikti pagalbos, nei naudos’‘.</verse>
				<verse number="6">Regėjimas apie žvėris pietų krašto, kuriame yra vargas ir priespauda; kur liūtai, gyvatės ir skrendanti angis gyvena. Žmonės gabena savo turtus ant asilų ir savo lobius ant kupranugarių pas tautą, kuri negali padėti.</verse>
				<verse number="7">Egipto pagalba yra bevertė ir betikslė. Todėl šaukiau: ‘‘Jų jėga ramiai sėdėti’‘.</verse>
				<verse number="8">Tad eik, užrašyk lentoje ir įrašyk knygoje, kad vėlesniam laikui išliktų įspėjimas.</verse>
				<verse number="9">Ši tauta yra maištinga, melagiai vaikai, kurie neklauso Viešpaties įstatymo.</verse>
				<verse number="10">Jie sako regėtojams: ‘‘Neregėkite!’‘, ir pranašams: ‘‘Nepranašaukite, kas tiesa; kalbėkite, kas mums patinka, pranašaukite mums apgaules.</verse>
				<verse number="11">Pasitraukite iš kelio, šalinkitės nuo mūsų tako, tepasitraukia mums iš akių Izraelio Šventasis’‘.</verse>
				<verse number="12">Štai ką sako Izraelio Šventasis: ‘‘Kadangi jūs niekinate žodį, viliatės priespauda ir remiatės skriauda,</verse>
				<verse number="13">jums šis nusikaltimas bus pavojingas, kaip aukštoje sienoje didėjantis plyšys: siena ūmai ir nelauktai sugrius;</verse>
				<verse number="14">ji subyrės, kaip puodžiaus indas, kuris taip sutrupinamas, kad nebelieka šukės ugniai paimti iš židinio ar pasisemti truputį vandens iš duobės’‘.</verse>
				<verse number="15">Taip sako Viešpats, Izraelio Šventasis: ‘‘Jei atsigręšite ir nusiraminsite, būsite išgelbėti. Ramume ir pasitikėjime yra jūsų stiprybė’‘. Bet jūs nenorite.</verse>
				<verse number="16">Jūs sakote: ‘‘Ne, mes bėgsime ant žirgų’‘. Todėl jūs bėgsite. ‘‘Mes josime ant eikliųjų’‘. Ir jūsų persekiotojai bus eiklūs.</verse>
				<verse number="17">Tūkstantis bėgsite, išsigandę vieno, o, gąsdinant penkiems, bėgsite, kol liksite kaip pušies stuobrys kalno viršūnėje, kaip vėliava kalvoje.</verse>
				<verse number="18">Viešpats nori jūsų pasigailėti ir suteikti jums malonę. Viešpats yra teisingumo Dievas; palaiminti, kurie Jo laukia.</verse>
				<verse number="19">Siono tauta, gyvenanti Jeruzalėje, tu daugiau nebeverksi! Jis tikrai pasigailės tavęs. Tavo šauksmą Jis išgirs ir į jį atsakys.</verse>
				<verse number="20">Viešpats maitino jus vargo duona ir girdė priespaudos vandeniu. Dabar tavo mokytojai nebesislėps, tavo akys visada juos matys.</verse>
				<verse number="21">Tavo ausys girdės žodžius, sakomus tau už nugaros: ‘‘Tas yra kelias, eikite juo’‘, jei būsite nukrypę į dešinę ar į kairę.</verse>
				<verse number="22">Tu pašalinsi sidabrinius atvaizdus ir auksinius stabus, kaip šiukšles juos išmesi, sakydamas: ‘‘Lauk iš čia!’‘</verse>
				<verse number="23">Jis duos lietaus tavo sėklai, kuria apsėsi dirvą. Javai gausiai užderės derlingoje žemėje. Tada tavo banda ganysis plačioje ganykloje.</verse>
				<verse number="24">Tavo jaučiai ir asilai, kuriais įdirbama žemė, ės sūdytą pašarą, šakėmis sukratytą.</verse>
				<verse number="25">Nuo kiekvieno aukštesnio kalno ir iškilusios kalvos tekės vandens upeliai žudymo dienoje, kai bokštai grius.</verse>
				<verse number="26">Mėnulis švies kaip saulė; saulė bus septynis kartus šviesesnė, kaip septynių dienų šviesa, kai Viešpats perriš savo tautos žaizdą ir pagydys kirčių padarytas žaizdas.</verse>
				<verse number="27">Viešpaties vardas ateina iš tolo. Jo rūstybė deganti ir sunki, Jo lūpos pilnos įtūžio, liežuvis­ryjanti ugnis.</verse>
				<verse number="28">Jo kvapas kaip patvinusios upės srovė, kuri siekia iki kaklo ir naikina tautas. Jis pažaboja tautas ir paklaidina jas.</verse>
				<verse number="29">Tada jūs giedosite kaip šventų iškilmių naktį ir nuoširdžiai džiaugsitės, lyg eidami į Viešpaties kalną, pas Izraelio Galingąjį, palydint fleitai.</verse>
				<verse number="30">Viešpats leis išgirsti savo šlovingą balsą ir pajusti nusileidžiančios rankos smūgį, užsidegusios rūstybės liepsnojančią ir ryjančią ugnį, smarkų lietų ir krušą.</verse>
				<verse number="31">Viešpaties balsas išgąsdins asirus, kai Jis jiems smogs lazda.</verse>
				<verse number="32">Kiekvienas lazdos smūgis, kuriuo Viešpats smogs jiems, bus palydimas būgneliais ir arfomis. Jis kovos su jais grasindamas.</verse>
				<verse number="33">Jau seniai yra paruoštas Tofetas; taip, karaliui jis paruoštas, gilus ir platus, jame bus gausu ugnies ir malkų; Viešpaties kvapas kaip sieros srovė uždegs jį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">Vargas einantiems į Egiptą pagalbos, kurie pasitiki žirgais ir kovos vežimais. Kadangi jų tiek daug ir raiteliai tokie gausūs ir stiprūs, jie nesikreipia į Izraelio Šventąjį ir neieško Viešpaties.</verse>
				<verse number="2">Jis yra išmintingas, užleidžia nelaimę ir neatsiima žodžių. Jis pakils prieš nedorėlių namus ir nusikaltėlių padėjėjus.</verse>
				<verse number="3">Egiptiečiai yra žmonės, ne Dievas. Jų žirgai yra kūnas, ne dvasia. Kai Viešpats išties ranką, padėjėjas suklups, ir tas, kuriam teikiama pagalba, kris; taip jie abu drauge žus.</verse>
				<verse number="4">Taip Viešpats pasakė man: ‘‘Kaip liūtas ar jaunas liūtukas urzgia prie savo grobio ir neišsigąsta, kai prie jo artėja piemenų būrys šūkaudamas, ir jų nebijo, taip kareivijų Viešpats nusileis kovoti dėl Siono kalno ir jo aukštumos.</verse>
				<verse number="5">Kaip paukščiai skraido, taip kareivijų Viešpats gins Jeruzalę; gins, išlaisvins ir išgelbės’‘.</verse>
				<verse number="6">Izraelio vaikai, grįžkite prie To, nuo kurio buvote visai nutolę.</verse>
				<verse number="7">Tą dieną kiekvienas išmes sidabro ir aukso stabus, kuriuos savo rankomis pasidarė ir jais nusidėjo.</verse>
				<verse number="8">‘‘Asirija kris ir žus ne nuo žmogaus kardo. Jie bėgs nuo kardo, ir jų jaunuoliai paklius į vergystę.</verse>
				<verse number="9">Jie pabėgs į savo tvirtovę iš baimės ir jų kunigaikščiai išsigąs vėliavos’‘,­sako Viešpats, kurio ugnis Sione ir krosnis Jeruzalėje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">Štai karalius karaliaus teisume ir kunigaikščiai valdys teisingai.</verse>
				<verse number="2">Kiekvienas iš jų bus kaip prieglauda nuo vėjo ar apsauga audroje: kaip vandens upeliai dykumoje ir kaip didelės uolos šešėlis tyruose.</verse>
				<verse number="3">Reginčiųjų akys matys ir girdinčiųjų ausys atidžiai klausysis.</verse>
				<verse number="4">Lengvabūdžiai supras pažinimą ir mikčiojančiųjų kalba bus aiški.</verse>
				<verse number="5">Kvailio nebevadins kilniu, apgaviko­garbingu.</verse>
				<verse number="6">Kvailys kalba kvailystes, jo širdis siekia neteisybės. Jis veidmainiauja ir kalba neteisingai apie Viešpatį. Jis nepavalgydina alkano ir nepagirdo ištroškusio.</verse>
				<verse number="7">Apgaviko sumanymai yra pikti, jis galvoja pakenkti vargšui teisme savo melais, nors beturtis ir kalba teisybę.</verse>
				<verse number="8">Kilnus galvoja kilniai ir gina teisingumą.</verse>
				<verse number="9">Jūs, nerūpestingos moterys, klausykite mano balso; jūs, savimi pasitikinčios dukros, išgirskite mano kalbą.</verse>
				<verse number="10">Metams praėjus, jūs, savimi pasitikinčios, išsigąsite, nes niekas vynuogių neberinks ir sodų vaisių nebeskins.</verse>
				<verse number="11">Išsigąskite ir drebėkite. Nusirenkite ir apsisiauskite ašutinėmis.</verse>
				<verse number="12">Muškitės į krūtinę ir dejuokite, apgailėdamos gražius laukus ir derlingus vynuogynus.</verse>
				<verse number="13">Mano tautos derlingoje dirvoje ir gyvybės pilno miesto namų vietoje žels erškėčiai ir augs usnys.</verse>
				<verse number="14">Rūmai ištuštės, miesto triukšmas nutils, kalva ir stebėjimo bokštas virs lauku, kuriuo džiaugsis laukiniai asilai ir ganysis bandos.</verse>
				<verse number="15">Taip pasiliks, iki dvasia iš aukšto bus išlieta. Tada dykumos taps derlingais laukais ir miškais;</verse>
				<verse number="16">teisingumas gyvens dykumoje ir teisumas pasiliks derlinguose laukuose.</verse>
				<verse number="17">Teisumo darbas bus taika, jo pasekmė­ramybė ir pasitikėjimas.</verse>
				<verse number="18">Mano tauta gyvens ramioje vietoje ir saugiuose namuose,</verse>
				<verse number="19">kai kruša kris ant miško ir miestas nusileis į žemumą.</verse>
				<verse number="20">Palaiminti jūs sėsite prie vandenų, laisvai ten ganysis asilai ir jaučiai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">Vargas tau, naikintojau, kurio niekas nenaikina. Tu apgaulingai elgiesi, o tavęs niekas neapgaudinėja. Kai baigsi naikinti, pats būsi sunaikintas, ir kai baigsi apgaudinėti, tave apgaus.</verse>
				<verse number="2">Viešpatie, būk mums maloningas, mes laukiame Tavęs. Būk mūsų ranka kas rytą, išgelbėk nelaimės metu.</verse>
				<verse number="3">Tautos bėga nuo triukšmo; kai Tu pakyli­išsisklaido giminės.</verse>
				<verse number="4">Jų grobis sunyks lyg skėrių sunaikintas derlius.</verse>
				<verse number="5">Viešpats yra išaukštintas, nes Jis gyvena aukštybėje. Jis pripildė Sioną teisingumu ir teisumu.</verse>
				<verse number="6">Jis duos laikus, saugius išgelbėjimo jėga, išmintimi, pažinimu. Viešpaties baimė bus jų turtas.</verse>
				<verse number="7">Štai karžygiai rauda lauke, taikos pasiuntiniai graudžiai verkia.</verse>
				<verse number="8">Keliai ištuštėjo, keliautojai išnyko. Jis sulaužė sandorą, miestus sunaikino, žmonėmis nesirūpina.</verse>
				<verse number="9">Kraštas liūdi ir nyksta: Libanas apleistas ir sunykęs, Saronas pavirto dykuma, Bašano ir Karmelio lapai nukrito.</verse>
				<verse number="10">Viešpats sako: ‘‘Dabar Aš kelsiuos ir būsiu išaukštintas.</verse>
				<verse number="11">Jūs pastojote šienu ir pagimdysite šiaudus. Jūsų kvapas sunaikins jus kaip ugnis.</verse>
				<verse number="12">Tautos bus kaip išdegtos kalkės, kaip nupjauti erškėčiai bus sudegintos ugnimi.</verse>
				<verse number="13">Išgirskite toli esantys, ką Aš padariau, arti esantys supraskite mano galią’‘.</verse>
				<verse number="14">Siono nusidėjėliai išsigandę, veidmainiai dreba: ‘‘Kas gali gyventi prie viską ryjančios ugnies? Kas gali gyventi prie amžino karščio?’‘</verse>
				<verse number="15">Kas vaikšto teisiai ir kalba tiesą, kas paniekina priespaudos pelną, kas neima kyšių, kas užsikemša ausis ir nesiklauso kraują praliejančių, kas užmerkia akis ir nesigėri piktybėmis,</verse>
				<verse number="16">tas gyvens aukštumose; jo apsaugos pilis bus aukštose uolose, jis turės duonos ir jo vanduo neišseks.</verse>
				<verse number="17">Tavo akys matys karalių jo grožybėje, jos matys tolimą šalį.</verse>
				<verse number="18">Tu prisiminsi siaubo laikus: ‘‘Kur dingo mokesčių skaičiuotojas ir svėrėjas? Kur yra skaičiavęs bokštus?’‘</verse>
				<verse number="19">Tu nebematysi žiaurios tautos, tautos, kurios kalbos nesupranti, mikčiojančio liežuvio, kuris tau svetimas.</verse>
				<verse number="20">Žvelk į Sioną, mūsų iškilmių miestą. Tavo akys tesidžiaugia Jeruzale: tvirtais pastatais, nesugriaunama palapine, kurios stulpai nepašalinami ir virvės nesutraukomos.</verse>
				<verse number="21">Šlovingas Viešpats yra mūsų gyrius ir plačių srovių versmė. Čia nepasirodys irkluotojų valtis ir neplauks išdidus laivas.</verse>
				<verse number="22">Viešpats yra mūsų teisėjas, Viešpats­mūsų valdovas, Viešpats­ mūsų karalius; Jis išgelbės mus.</verse>
				<verse number="23">Tavo virvės atsileidusios; jos tvirtai nebelaiko stiebo savo vietoje nei išpūstų burių. Tada bus dalinamas didelis grobis, net raišieji gaus dalį.</verse>
				<verse number="24">Nė vienas iš gyventojų nesakys: ‘‘Aš sergu’‘. Žmonėms, kurie čia gyvens, bus atleistos kaltės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">Priartėkite, tautos, klausykitės, pagonys, teišgirsta žemė ir visa, kas joje, pasaulis ir visa, kas iš jo kyla.</verse>
				<verse number="2">Viešpats rūstauja ant tautų, grasina jų kariuomenėms. Jis pasmerkė jas, paskyrė jas sunaikinti.</verse>
				<verse number="3">Užmuštieji bus išmesti, jų lavonai dvoks, kalnai mirks jų kraujyje.</verse>
				<verse number="4">Dangaus kareivijos sutirps, dangus bus suvyniotas kaip knyga. Lyg vynmedžio ir figmedžio suvytę lapai krinta jo pulkai.</verse>
				<verse number="5">Mano kardas bus nuplautas danguje, jis nusileis Idumėjos teismui, ant mano prakeiktos tautos.</verse>
				<verse number="6">Viešpaties kardas suteptas krauju, aptekęs taukais. Jis suteptas avinėlių ir ožių krauju, aptekęs avinų inkstų taukais. Viešpaties auka Bocroje, didelės skerdynės Idumėjoje.</verse>
				<verse number="7">Čia krinta stumbrai drauge su jaučiais ir buliais. Žemė yra permirkus krauju, dirva pilna taukų.</verse>
				<verse number="8">Tai Viešpaties keršto diena, atlyginimo metai už Siono skriaudą.</verse>
				<verse number="9">Upeliai pavirs derva, žemė­siera, kraštas degs kaip derva.</verse>
				<verse number="10">Dieną ir naktį ji degs, dūmai rūks amžinai. Kartų kartoms kraštas liks tyrlaukiu, niekas juo nekeliaus.</verse>
				<verse number="11">Ten gyvens vanagas ir ežys, įsikurs pelėda ir varnas. Viešpats išties sumaišties virvę ir ištuštėjimo svambalą.</verse>
				<verse number="12">Nebeliks kilmingųjų, kurie galėtų karaliauti, visi kunigaikščiai taps niekas.</verse>
				<verse number="13">Rūmuose augs erškėčiai, tvirtovėse­dilgėlės ir usnys. Čia gyvens šakalai ir stručiai.</verse>
				<verse number="14">Ten susitiks vilkai su hienomis, satyrai šauks vienas kitam. Nakties šmėklos ten susiras sau poilsio vietą.</verse>
				<verse number="15">Gyvatės turės ten lizdus ir saugos savo vaikus; ten rinksis ir būriuosis maitvanagiai.</verse>
				<verse number="16">Skaitykite ir tyrinėkite Viešpaties raštus­visi susirinks, kaip pasakyta. Viešpats taip pasakė, ir Jo dvasia juos surinks.</verse>
				<verse number="17">Jis metė burtą, matavimo virve padalino jiems kraštą. Jie paveldės jį amžiams ir per kartų kartas gyvens tame krašte.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="35">
				<verse number="1">Tyrai ir dykumos džiūgaus, stepės pražys pievų gėlėmis;</verse>
				<verse number="2">ji žydės, bus linksma, džiaugsis ir giedos. Jai teks Libano šlovė, Karmelio ir Sarono grožis. Taip, jie matys Viešpaties šlovę ir Dievo didybę.</verse>
				<verse number="3">Sustiprinkite suglebusias rankas ir klumpančius kelius.</verse>
				<verse number="4">Sakykite išsigandusioms širdims: ‘‘Būkite drąsūs ir nebijokite. Štai jūsų Dievas atkeršys ir atlygins. Jis ateis ir išgelbės jus’‘.</verse>
				<verse number="5">Tada aklųjų akys atsimerks ir kurčiųjų ausys atsivers.</verse>
				<verse number="6">Tada raišas šokinės kaip briedis ir nebylys giedos. Vanduo trykš dykumoje ir upeliai tekės stepėse.</verse>
				<verse number="7">Sausoje žemėje ežerai, išdžiūvusioje­vandens šaltiniai. Kur šakalai gyveno, augs nendrės ir meldai.</verse>
				<verse number="8">Ten eis kelias, vadinamas Šventu keliu, kuriuo nevaikščios niekas nešvarus.</verse>
				<verse number="9">Čia nesimaišys liūtas, ir joks plėšrus žvėris nevaikštinės juo; išpirktieji keliaus juo.</verse>
				<verse number="10">Viešpaties išlaisvintieji sugrįš ir eis į Sioną giedodami; amžina linksmybė vainikuos jų galvas. Jie džiaugsis ir linksminsis, vaitojimo ir dūsavimo nebebus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="36">
				<verse number="1">Keturioliktais karaliaus Ezekijo metais Asirijos karalius Sanheribas puolė visus sustiprintus Judo miestus ir juos paėmė.</verse>
				<verse number="2">Asirijos karalius siuntė Rabšakę iš Lachišo į Jeruzalę pas karalių Ezekiją su didele kariuomene. Jis sustojo prie aukštutinio vandentiekio tvenkinio, vėlėjo lauke.</verse>
				<verse number="3">Pas jį išėjo Hilkijo sūnus Eljakimas, rūmų viršininkas, raštininkas Šebna ir metraštininkas Joachas, Asafo sūnus.</verse>
				<verse number="4">Rabšakė jiems tarė: ‘‘Taip sakykite Ezekijui: ‘Taip sako didysis karalius, Asirijos karalius: ‘Kuo remiasi tavo pasitikėjimas?</verse>
				<verse number="5">Tu kalbi tuščius žodžius, o karui reikalingas patarimas ir jėga. Kuo pasitiki, kad maištauji prieš mane?</verse>
				<verse number="6">Ar ketini atsiremti į Egiptą, šitą sulūžusią nendrę? Kas į ją atsiremia, tam ji įsminga į ranką ir perduria ją. Toks yra faraonas, Egipto karalius, visiems, kurie juo pasitiki.</verse>
				<verse number="7">Jei tu sakysi: ‘Mes pasitikime Viešpačiu, savo Dievu’, tai ar ne Jo aukštumas ir aukurus Ezekijas pašalino ir įsakė Judui ir Jeruzalei: ‘Jūs garbinkite prie šito aukuro’.</verse>
				<verse number="8">Taigi dabar lenktyniauk su mano valdovu, Asirijos karaliumi; aš tau duosiu du tūkstančius žirgų, jei tu surinksi tiek raitelių ant jų joti.</verse>
				<verse number="9">Ar gali pasipriešinti silpniausiam mano valdovo tarnų būriui, nors ir pasitiki Egipto kovos vežimais ir raiteliais?</verse>
				<verse number="10">Argi aš be Viešpaties atėjau į šį kraštą jo sunaikinti? Viešpats man įsakė: ‘Eik ir sunaikink tą kraštą’ ‘‘.</verse>
				<verse number="11">Tada Eljakimas, Šebna ir Joachas sakė Rabšakei: ‘‘Kalbėk su savo tarnais aramėjiškai, mes suprantame; nekalbėk su mumis žydiškai, girdint žmonėms ant sienų’‘.</verse>
				<verse number="12">Rabšakė atsakė: ‘‘Ar mano valdovas siuntė mane tik pas tavo valdovą ir tave kalbėti šiuos žodžius? Ar ne pas tuos vyrus, kurie sėdi ant sienos, kad valgytų su jumis savo pačių išmatas bei gertų savo šlapimą?’‘</verse>
				<verse number="13">Tada Rabšakė atsistojo ir garsiai šaukė žydiškai: ‘‘Klausykite didžiojo karaliaus, Asirijos karaliaus žodžių!</verse>
				<verse number="14">Taip sako karalius: ‘Nesiduokite Ezekijo suvedžiojami, nes jis neišgelbės jūsų.</verse>
				<verse number="15">Teneįtikina Ezekijas jūsų pasitikėti Viešpačiu, sakydamas: ‘Viešpats tikrai išgelbės mus ir šito miesto neatiduos į Asirijos karaliaus rankas’.</verse>
				<verse number="16">Neklausykite Ezekijo, nes taip sako Asirijos karalius: ‘Padarykite su manimi sutartį ir išeikite pas mane, tuomet kiekvienas valgysite nuo savo vynmedžio ir nuo savo figmedžio bei gersite vandenį iš savo šulinio,</verse>
				<verse number="17">kol aš ateisiu ir išvesiu jus į kraštą, panašų į jūsų, pilną javų ir vyno, duonos ir vynuogių.</verse>
				<verse number="18">Nesiduokite Ezekijo suklaidinami, kai jis kalba: ‘Viešpats išgelbės mus’. Argi kuris nors iš tautų dievų išgelbėjo savo kraštą iš Asirijos karaliaus rankos?</verse>
				<verse number="19">Kur yra Hamato ir Arpado dievai? Kur Sefarvaimų dievai? Argi jie išgelbėjo Samariją iš mano rankos?</verse>
				<verse number="20">Kuris visų šitų kraštų dievas išgelbėjo savo kraštą iš mano rankos, kad Viešpats išgelbėtų Jeruzalę?’ ‘‘</verse>
				<verse number="21">Jie visi tylėjo ir neatsakė nė žodžio, nes karalius buvo įsakęs: ‘‘Neatsakykite jam’‘.</verse>
				<verse number="22">Eljakimas, Hilkijo sūnus, rūmų viršininkas, raštininkas Šebna ir Joachas, Asafo sūnus, metraštininkas, atėjo pas Ezekiją su perplėštais rūbais ir perdavė jam Rabšakės žodžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="37">
				<verse number="1">Tai išgirdęs, karalius Ezekijas perplėšė savo rūbus, apsirengė ašutine ir nuėjo į Viešpaties namus.</verse>
				<verse number="2">Jis nusiuntė rūmų viršininką Eljakimą, raštininką Šebną ir vyresniuosius kunigus, apsirengusius ašutinėmis, pas pranašą Izaiją, Amoco sūnų.</verse>
				<verse number="3">Jie kalbėjo jam: ‘‘Taip sako Ezekijas: ‘Šita diena yra bausmės, pažeminimo ir gėdos diena. Atėjo laikas gimdyti, bet nėra jėgų.</verse>
				<verse number="4">Gal Viešpats, tavo Dievas, išgirs žodžius Rabšakės, kurį Asirijos karalius siuntė niekinti gyvąjį Dievą, ir sudraus už žodžius, kuriuos Viešpats, tavo Dievas, girdėjo. Melskis už tuos, kurie yra likę’ ‘‘.</verse>
				<verse number="5">Karaliaus Ezekijo tarnai atėjo pas Izaiją.</verse>
				<verse number="6">Ir Izaijas kalbėjo jiems: ‘‘Sakykite savo valdovui: ‘Taip sako Viešpats: ‘Neišsigąsk girdėtų žodžių, kuriais Asirijos karaliaus tarnai man piktžodžiavo.</verse>
				<verse number="7">Štai Aš pasiųsiu jam dvasią, ir jis, išgirdęs žinią, grįš į savo šalį ir ten bus nužudytas’ ‘‘.</verse>
				<verse number="8">Rabšakė sugrįžęs rado Asirijos karalių kariaujantį prieš Libną, nes jis girdėjo, kad šis pasitraukė nuo Lachišo.</verse>
				<verse number="9">Jis išgirdo sakant apie Etiopijos karalių Tirhaką: ‘‘Jis ateina kovoti prieš tave’‘. Tai išgirdęs, jis siuntė pasiuntinius pas Ezekiją ir įsakė:</verse>
				<verse number="10">‘‘Taip sakykite Ezekijui, Judo karaliui: ‘Teneapgauna tavęs tavo Dievas, kuriuo pasitiki, sakydamas: ‘Jeruzalė nebus atiduota į Asirijos karaliaus rankas’.</verse>
				<verse number="11">Tu girdėjai, ką Asirijos karaliai padarė visose šalyse, jas visai sunaikindami. Nejaugi tu būsi išgelbėtas?</verse>
				<verse number="12">Argi tų tautų, kurias mano tėvai sunaikino, dievai išgelbėjo Gozaną, Charaną, Recefą ir Edeno vaikus, gyvenusius Telasare?</verse>
				<verse number="13">Kur yra Hamato, Arpado, Sefarvaimų, Henos ir Ivos miestų karaliai?’ ‘‘</verse>
				<verse number="14">Ezekijas paėmė laišką iš pasiuntinių ir perskaitė jį. Po to, nuėjęs į Viešpaties namus, išskleidė jį Viešpaties akivaizdoje.</verse>
				<verse number="15">Ezekijas meldėsi, sakydamas:</verse>
				<verse number="16">‘‘Kareivijų Viešpatie, Izraelio Dieve, kuris gyveni tarp cherubų. Tu vienas esi visų žemės karalysčių Dievas, Tu sukūrei dangų ir žemę.</verse>
				<verse number="17">Palenk, Viešpatie, savo ausį ir išgirsk. Atverk, Viešpatie, savo akis ir pamatyk. Išgirsk visus Sanheribo žodžius, kuriais jis niekino gyvąjį Dievą.</verse>
				<verse number="18">Tai tiesa, Viešpatie, kad Asirijos karaliai išnaikino tautas ir jų šalis.</verse>
				<verse number="19">Jie sudegino jų dievus, nes jie nebuvo dievai, tik žmonių rankų darbas­medis ir akmuo,­todėl jie juos sunaikino.</verse>
				<verse number="20">Dabar, Viešpatie, mūsų Dieve, išgelbėk mus iš jo rankų, kad visos žemės karalystės žinotų, jog Tu vienas esi Viešpats’‘.</verse>
				<verse number="21">Tada Izaijas, Amoco sūnus, pasiuntė pas Ezekiją, sakydamas: ‘‘Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas, apie Sanheribą, Asirijos karalių.</verse>
				<verse number="22">Štai Viešpaties žodis, kurį Jis kalbėjo apie jį: ‘Mergelė, Siono dukra, paniekino tave ir pasityčiojo iš tavęs. Jeruzalės dukra kraipo galvą dėl tavęs.</verse>
				<verse number="23">Ką tu niekinai ir prieš ką piktžodžiavai? Prieš ką išdidžiai pakėlei balsą ir savo akis? Prieš Izraelio Šventąjį!</verse>
				<verse number="24">Per savo tarnus tu niekinai Viešpatį ir sakei: ‘Su daugybe kovos vežimų aš pasikėliau į kalnų aukštumas, Libano aukščiausias vietas. Aš iškirsiu jo aukštuosius kedrus, gražiausius kiparisus. Aš pasieksiu pačią aukštumą, Karmelio mišką.</verse>
				<verse number="25">Aš kasiau šulinius ir gėriau vandenį; savo kojų padais išdžiovinau upes apsiausties vietose’.</verse>
				<verse number="26">Argi negirdėjai? Jau seniai Aš tai padariau, labai seniai tai paruošiau, tik dabar įvykdžiau, kad tu galėtum sustiprintus miestus paversti griuvėsių krūvomis.</verse>
				<verse number="27">Todėl jų gyventojai bejėgiai, jie nusigando ir susigėdo, jie tapo kaip lauko žolė, kaip gležna žolė ant stogų, kuri nudžiūna neužaugusi.</verse>
				<verse number="28">Aš žinau, kaip tu gyveni, kaip tu įeini ir išeini, kaip tu siautėji prieš mane.</verse>
				<verse number="29">Kadangi tavo siautėjimas prieš mane ir tavo pasipūtimas pasiekė mano ausis, Aš įversiu savo grandį į tavo šnerves ir tave pažabosiu, ir vesiu tave atgal keliu, kuriuo atėjai’.</verse>
				<verse number="30">Tau bus toks ženklas: šiais metais valgyk, ką randi, kitais metais maitinkis tuo, kas užaugs savaime; o trečiais metais sėkite ir pjaukite, sodinkite vynuogynus ir valgykite jų vaisus.</verse>
				<verse number="31">Judo namų likutis vėl leis šaknis apačioje ir neš vaisių viršuje.</verse>
				<verse number="32">Iš Jeruzalės išeis išlikusieji, iš Siono kalno išgelbėtieji. Tai darys kareivijų Viešpaties uolumas.</verse>
				<verse number="33">Todėl taip sako Viešpats apie Asirijos karalių: ‘Jis neįeis į šį miestą ir nepaleis į jį nė vienos strėlės, neateis prieš jį su skydais ir nesupils pylimo aplink jį.</verse>
				<verse number="34">Jis sugrįš tuo pačiu keliu, kuriuo atėjo, ir į miestą neįsiverš,­ sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="35">Aš apginsiu šitą miestą ir išgelbėsiu jį dėl savęs ir dėl mano tarno Dovydo’ ‘‘.</verse>
				<verse number="36">Viešpaties angelas išėjo ir išžudė asirų stovykloje šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius. Kai jie atsikėlė anksti rytą, visur buvo pilna lavonų.</verse>
				<verse number="37">Asirijos karalius Sanheribas pasitraukė ir grįžo į Ninevę.</verse>
				<verse number="38">Kai jis garbino savo dievo Nisrocho namuose, jo sūnūs Adramelechas ir Sareceras nužudė jį kardu ir pabėgo į Armėnijos kraštą. Jo sūnus Asarhadonas karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="38">
				<verse number="1">Tomis dienomis Ezekijas mirtinai susirgo. Pas jį atėjo pranašas Izaijas, Amoco sūnus, ir jam tarė: ‘‘Taip sako Viešpats: ‘Sutvarkyk savo namus, nes tu nebepasveiksi, bet mirsi’ ‘‘.</verse>
				<verse number="2">Ezekijas nusigręžė į sieną ir meldėsi:</verse>
				<verse number="3">‘‘Viešpatie, meldžiu Tave, atsimink, kad aš teisingai ir tobula širdimi vaikščiojau prieš Tave ir dariau gera Tavo akyse’‘. Ir Ezekijas graudžiai verkė.</verse>
				<verse number="4">Viešpaties žodis buvo suteiktas Izaijui:</verse>
				<verse number="5">‘‘Eik ir sakyk Ezekijui: ‘Taip sako Viešpats, tavo tėvo Dovydo Dievas: ‘Aš girdėjau tavo maldą ir mačiau tavo ašaras. Aš pridėsiu tau dar penkiolika metų</verse>
				<verse number="6">ir išgelbėsiu tave ir šitą miestą iš Asirijos karaliaus rankų.</verse>
				<verse number="7">Tau bus šis Viešpaties ženklas, kad Viešpats įvykdys, ką pažadėjo.</verse>
				<verse number="8">Aš pastumsiu Ahazo saulės laikrodžio šešėlį atgal dešimčia laipsnių’ ‘‘. Saulė sugrįžo dešimčia laipsnių atgal, kuriuos buvo nuėjusi.</verse>
				<verse number="9">Ezekijas, Judo karalius, pagijęs iš savo ligos, parašė:</verse>
				<verse number="10">‘‘Aš maniau, jog, įpusėjus mano amžiui, turėsiu eiti į mirusiųjų buveinę. Aš pasigendu savo likusių metų.</verse>
				<verse number="11">Aš tariau: ‘Nebematysiu Viešpaties gyvųjų žemėje, nebepamatysiu daugiau pasaulio gyventojų’.</verse>
				<verse number="12">Mano metai praėjo ir pašalinti nuo manęs kaip piemenų palapinė; mano gyvenimas kaip audėjo rietimas suriestas ir iš staklių išimtas. Dieną ir naktį Tu vedi mane į pabaigą.</verse>
				<verse number="13">Aš laukiau iki ryto. Jis kaip liūtas sutrupino visus mano kaulus pirmiau, negu diena pasibaigė ir atėjo naktis.</verse>
				<verse number="14">Aš čirškiu kaip kregždė, burkuoju kaip balandis. Mano akys nusilpo, bežiūrėdamos aukštyn. Viešpatie, aš prislėgtas, padėk man.</verse>
				<verse number="15">Ką aš galiu bekalbėti ir besakyti? Jis davė man pažadą ir jį įvykdė. Aš tyliai gyvensiu visus likusius savo metus savo sielos apkartime.</verse>
				<verse number="16">Viešpatie, tuo žmogus yra gyvas ir tai yra mano dvasios gyvybė. Tu išgydysi mane ir suteiksi man gyvenimą.</verse>
				<verse number="17">Štai apkartimas man pavirto ramybe. Tu išgelbėjai mano gyvybę nuo duobės ir sunaikinimo, visas mano nuodėmes numetei sau už nugaros.</verse>
				<verse number="18">Mirusiųjų pasaulis Tau nedėkoja ir mirtis nešlovina Tavęs. Kurie žengia į duobę, nebesitiki Tavo ištikimybės.</verse>
				<verse number="19">Gyvieji giria Tave, kaip ir aš šiandien. Tėvas pasakoja vaikams apie Tavo ištikimybę.</verse>
				<verse number="20">Viešpatie, gelbėk mane, tuomet aš visą savo gyvenimą Viešpaties šventykloje giedosiu ir skambinsiu’‘.</verse>
				<verse number="21">Izaijas liepė uždėti gabalėlį figos ant voties, kad karalius pasveiktų.</verse>
				<verse number="22">Ezekijas klausė: ‘‘Koks yra ženklas, kad įeisiu į Viešpaties namus?’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="39">
				<verse number="1">Tuo metu Merodach Baladanas, Baladano sūnus, Babilono karalius, atsiuntė pasiuntinius su laišku ir dovanomis Ezekijui, nes jis girdėjo, kad tas sirgo ir pasveiko.</verse>
				<verse number="2">Ezekijas džiaugėsi ir parodė jiems visus savo namų turtus: sidabrą, auksą, kvepalus, brangius aliejus, ginklus ir visa, kas buvo sandėliuose. Nebuvo nieko jo namuose, ko Ezekijas nebūtų jiems parodęs.</verse>
				<verse number="3">Pranašas Izaijas atėjo pas karalių Ezekiją ir klausė: ‘‘Ką sakė tie vyrai? Iš kur jie atėjo?’‘ Ezekijas atsakė: ‘‘Jie atėjo iš tolimo krašto, iš Babilono’‘.</verse>
				<verse number="4">Jis klausė: ‘‘Ką jie matė tavo namuose?’‘ Ezekijas atsakė: ‘‘Jie matė viską, kas yra mano namuose; nėra nieko, ko nebūčiau jiems parodęs’‘.</verse>
				<verse number="5">Tada pranašas Izaijas tarė: ‘‘Klausykis kareivijų Viešpaties žodžio:</verse>
				<verse number="6">‘Ateis dienos, kai visa, kas yra tavo namuose, ką tavo tėvai sukrovė iki šios dienos, bus išgabenta į Babiloną. Nieko nebus palikta,­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="7">Net kai kuriuos iš tavo sūnų paims, išsives ir jie bus eunuchais Babilono karaliaus rūmuose’ ‘‘.</verse>
				<verse number="8">Ezekijas atsakė Izaijui: ‘‘Viešpaties žodis, kurį tu kalbėjai, yra geras’‘. Ir jis pridūrė: ‘‘Kad tik mano dienomis būtų taika ir saugumas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="40">
				<verse number="1">‘‘Guoskite, guoskite mano tautą,­sako jūsų Dievas.­</verse>
				<verse number="2">Kalbėkite paguodą Jeruzalei, praneškite jai, kad jos kovos pasibaigė, nusikaltimas atleistas. Ji gavo iš Viešpaties dvigubai už savo nuodėmes’‘.</verse>
				<verse number="3">Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘‘Paruoškite kelią Viešpačiui, tiesų darykite Jam vieškelį dykumoje.</verse>
				<verse number="4">Slėnius užpilkite, kalnus ir kalvas pažeminkite, kas kreiva, ištiesinkite, kas nelygu, išlyginkite.</verse>
				<verse number="5">Viešpaties šlovė bus apreikšta, visi kūnai tai matys, nes Viešpats taip kalbėjo’‘.</verse>
				<verse number="6">Balsas tarė: ‘‘Šauk!’‘ Aš klausiau: ‘‘Ką šaukti?’‘­’‘Kiekvienas kūnas yra žolė, visas jo grožis yra lyg lauko gėlės žiedas.</verse>
				<verse number="7">Kai Viešpats pūsteli, žolė nuvysta ir žiedas nukrinta. Taip ir tauta yra žolė.</verse>
				<verse number="8">Žolė nuvysta, žiedas nukrinta, bet mūsų Dievo žodis išlieka per amžius’‘.</verse>
				<verse number="9">Pakilk į aukštą kalną, geros žinios nešėjau Sione! Pakelk galingai balsą, geros žinios nešėja Jeruzale! Pakelk balsą, nebijok! Sakyk Judo miestams: ‘‘Štai jūsų Dievas!’‘</verse>
				<verse number="10">Viešpats Dievas ateina su galia, Jo ranka valdo visa. Jo atpildas yra su Juo ir Jo darbas priešais Jį.</verse>
				<verse number="11">Jis ganys savo bandą kaip piemuo, surankios avinėlius, juos neš prie krūtinės, o avis su jaunikliais vedžios švelniai.</verse>
				<verse number="12">Kas išsėmė vandenis sauja ir išmatavo dangų sprindžiais? Kas žemės dulkes saiku seikėjo, pasvėrė kalnus ir kalvas svarstyklėmis?</verse>
				<verse number="13">Kas nukreipė Viešpaties Dvasią ir buvo Jo patarėjas?</verse>
				<verse number="14">Kas davė Jam patarimą, kas mokė Jį teisingumo ir pažinimo, kas parodė Jam supratimo kelią?</verse>
				<verse number="15">Tautos yra kaip lašas kibire, kaip grūdelis svarstyklėse. Jam salos lyg dulkės.</verse>
				<verse number="16">Libano kedrų neužtektų ugniai kūrenti, gyvulių nepakaktų Jo deginimo aukai.</verse>
				<verse number="17">Visos tautos Jo akivaizdoje bevertės, jos vertinamos mažiau už nieką ir tuštybę.</verse>
				<verse number="18">Su kuo tad palyginsite Dievą? Į ką panašų darysite Jo atvaizdą?</verse>
				<verse number="19">Amatininkas nulieja atvaizdą, auksakalys aptraukia jį auksu ir papuošia sidabrinėmis grandinėlėmis.</verse>
				<verse number="20">Kas neturtingas, pasirenka nepūvantį medį, susiranda išmanų amatininką, tas padaro drožinį ir pastato jį, kad nejudėtų.</verse>
				<verse number="21">Argi jūs nežinote? Argi negirdėjote? Argi nebuvo pranešta nuo pradžios? Argi nesuprantate iš pasaulio sutvėrimo?</verse>
				<verse number="22">Jis sėdi virš žemės skliauto, jos gyventojai atrodo lyg skėriai. Jis ištiesia dangus lyg užuolaidas, išskleidžia juos lyg palapinę gyventi.</verse>
				<verse number="23">Jis kunigaikščius paverčia nieku ir žemės teisėjus padaro kaip tuštybę.</verse>
				<verse number="24">Jie bus ką tik pasėti, ką tik jų kamienai bus išleidę šaknis, kai Jis pūstelės, ir jie nuvys, viesulas nuneš juos kaip šiaudus.</verse>
				<verse number="25">‘‘Su kuo mane palyginsite ir į ką Aš panašus?’‘­klausia Šventasis.</verse>
				<verse number="26">Pakelkite akis ir pažiūrėkite aukštyn, kas visa tai sutvėrė? Jis suskaitęs veda jų pulkus ir kiekvieną vadina vardu. Jo galia ir jėga yra tokia didelė, kad nė vieno netrūksta.</verse>
				<verse number="27">Kodėl sakai, Jokūbai, kodėl taip kalbi, Izraeli: ‘‘Viešpačiui mano keliai nežinomi ir mano teisių Dievas nemato’‘.</verse>
				<verse number="28">Ar nežinai? Ar negirdėjai? Viešpats, amžinasis Dievas, kuris sutvėrė žemę, niekada nepailsta ir nepavargsta, Jo išmintis neišsemiama.</verse>
				<verse number="29">Jis duoda pavargusiam jėgų ir bejėgį atgaivina.</verse>
				<verse number="30">Net jaunuoliai pavargsta ir pailsta, jauni vyrai krinta išsekę.</verse>
				<verse number="31">Bet tie, kurie laukia Viešpaties, įgaus naujų jėgų. Jie pakils ant sparnų kaip ereliai, bėgs ir nepavargs, eis ir nepails.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="41">
				<verse number="1">‘‘Salos, nutilkite prieš mane. Tautos teįgauna naujų jėgų, tepriartėja ir tekalba; eikime kartu į teismą.</verse>
				<verse number="2">Kas pašaukė teisųjį iš rytų, liepė jam sekti paskui save? Jis atidavė tautas jam, pavergė karalius, atidavė juos kardui kaip dulkes, lankui­kaip vėjo nešiojamus šiaudus.</verse>
				<verse number="3">Jis vejasi juos, saugiai pereina keliu, kuriuo prieš tai nebuvo ėjęs.</verse>
				<verse number="4">Kas tai nuveikė ir padarė? Kas pašaukė kartas pradžioje? Aš, Viešpats, pirmasis ir paskutinysis.</verse>
				<verse number="5">Salos tai matė ir išsigando, drebėdami iš baimės atėjo žemės pakraščiai.</verse>
				<verse number="6">Jie vienas kitam padėjo ir vienas kitą drąsino.</verse>
				<verse number="7">Amatininkas padrąsina auksakalį, kuris su plaktuku dirba, giria ant priekalo kalantį: ‘Taip, gerai!’ Jie prikala vinimis stabą, kad nejudėtų.</verse>
				<verse number="8">Bet tu, Izraeli, mano tarne Jokūbai, kurį išsirinkau, mano draugo Abraomo palikuoni.</verse>
				<verse number="9">Aš pašaukiau tave iš žemės pakraščių, susivadinau iš tolimiausių kampų ir tau sakiau: ‘Tu esi mano tarnas, Aš tave išsirinkau ir neatmesiu tavęs.</verse>
				<verse number="10">Nebijok, nes Aš esu su tavimi; nepasiduok baimei, nes Aš esu tavo Dievas. Aš sustiprinsiu tave ir padėsiu tau, Aš palaikysiu tave savo teisumo dešine’.</verse>
				<verse number="11">Visi, kurie tau priešinasi, bus sugėdinti ir raudonuos; kurie kovoja prieš tave, sunyks ir žus.</verse>
				<verse number="12">Tu ieškosi ir nerasi tų, kurie sukyla prieš tave; tie, kurie kovoja prieš tave, bus kaip niekas, kaip tuščia vieta.</verse>
				<verse number="13">Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, laikysiu tavo dešinę ranką ir sakysiu: ‘Nebijok, Aš tau padėsiu!’</verse>
				<verse number="14">Nebijok, tu kirmėle Jokūbai, jūs Izraelio žmonės! Aš padėsiu tau’‘,­sako Viešpats, tavo atpirkėjas, Izraelio Šventasis.</verse>
				<verse number="15">‘‘Aš padarysiu tave lyg naują kuliamąjį veleną su aštriais krumpliais. Tu kulsi ir sutriuškinsi kalnus, kalvas sutrinsi kaip pelus.</verse>
				<verse number="16">Tu vėtysi juos, vėjas nuneš ir viesulas išblaškys juos, o tu džiaugsies Viešpačiu ir didžiuosies Izraelio Šventuoju.</verse>
				<verse number="17">Kai vargšai ir beturčiai ieškos vandens, bet jo neras ir jų liežuvis sudžius iš troškulio, Aš, Viešpats, Izraelio Dievas, išklausysiu juos, nepaliksiu jų.</verse>
				<verse number="18">Aš atidarysiu upelius ant kalvų ir šaltinius slėniuose; dykumą paversiu ežerais ir išdžiūvusią žemę­vandens versmėmis.</verse>
				<verse number="19">Dykumoje pasodinsiu kedrų ir akacijų, mirtų ir alyvmedžių; kartu augs pušys, kiparisai ir jovarai,</verse>
				<verse number="20">kad jie matytų ir suprastų, apsvarstytų ir žinotų, jog Viešpaties ranka tai padarė, Izraelio Šventasis tai sukūrė.</verse>
				<verse number="21">Ateikite, ginkite savo bylą, pateikite įrodymus,­sako Viešpats, Jokūbo karalius.­</verse>
				<verse number="22">Priartėkite ir praneškite, kas įvyks. Pasakykite, kas seniau buvo, kad apsvarstytume ir suprastume, kas įvyks toliau.</verse>
				<verse number="23">Praneškite, kas ateityje įvyks, kad žinotume, jog jūs esate dievai. Darykite gera ar bloga, nustebinkite ar išgąsdinkite.</verse>
				<verse number="24">Jūs esate niekas ir jūsų darbas yra niekas. Pasibjaurėjimas, kas jus pasirenka.</verse>
				<verse number="25">Aš pažadinau jį iš šiaurės, ir jis ateis. Iš rytų ateis tas, kuris šauksis manęs. Jis valdovus sumins kaip kalkių skiedinį, kaip puodžius mina molį.</verse>
				<verse number="26">Kas paskelbė nuo pat pradžios, kad žinotume, ir iš senovės, kad sakytume: ‘Jis teisus’. Nė vienas nepranešė ir nepaskelbė, nė vienas neišgirdo jūsų žodžių.</verse>
				<verse number="27">Aš pirmasis pranešiau Sionui ir Jeruzalei, pasiunčiau tą, kuris skelbia gerą žinią.</verse>
				<verse number="28">Aš apsidairiau, bet nebuvo nė vieno, kuris patartų ar paklaustas atsakytų.</verse>
				<verse number="29">Jie yra tuštybė, jų darbai­niekas, jų lieti atvaizdai­vėjas ir niekai’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="42">
				<verse number="1">‘‘Štai mano tarnas, kurį palaikau, mano išrinktasis, kurį pamėgau. Aš suteikiau jam savo dvasią, jis įgyvendins teisingumą pagonyse.</verse>
				<verse number="2">Jis nešūkaus ir nepakels balso; jo balso nesigirdės gatvėse.</verse>
				<verse number="3">Jis nenulauš įlūžusios nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio; Jis įvykdys teisingumą iki galo.</verse>
				<verse number="4">Jis nepails ir nenusivils, kol įgyvendins teisingumą žemėje, ir visi kraštai lauks jo įstatymo’‘.</verse>
				<verse number="5">Taip sako Viešpats Dievas, kuris sutvėrė dangus ir juos ištiesė, sutvirtino žemę ir kas ant jos auga, kuris duoda gyvybę ir dvasią tautoms, gyvenančioms žemėje:</verse>
				<verse number="6">‘‘Aš, Viešpats, pašaukiau tave tiesoje. Aš laikysiu tave už rankos ir padarysiu tave sandora tautai, šviesa pagonims,</verse>
				<verse number="7">kad atvertum akis akliems, išvestum iš kalėjimo belaisvius, sėdinčius tamsiuose kalėjimuose.</verse>
				<verse number="8">Aš esu Viešpats­tai mano vardas. Aš neduosiu savo garbės kitam ir savo šlovės stabams.</verse>
				<verse number="9">Ankstesnieji dalykai įvyko, skelbiu jums dabar naujus, pranešu anksčiau, negu tai įvyks’‘.</verse>
				<verse number="10">Giedokite Viešpačiui naują giesmę, gyrius Jam teskamba iki žemės pakraščių! Girkite Jį, plaukiantys jūra ir visa, kas joje, salos ir jų gyventojai!</verse>
				<verse number="11">Tedžiūgauja dykuma ir jos miestai, kaimai, kedariečių apgyventi; uolų gyventojai linksmai šūkaukite nuo kalnų viršūnių.</verse>
				<verse number="12">Atiduokite Viešpačiui šlovę ir skelbkite Jo garbę salose!</verse>
				<verse number="13">Viešpats išeis kaip karžygys, kaip karo vyras pažadins savo įniršį. Jis šauks, šauks garsiai, Jis nugalės savo priešus.</verse>
				<verse number="14">‘‘Aš ilgai tylėjau, buvau tylus ir kantrus. Dabar šauksiu kaip gimdyvė, iš karto viską sugriausiu ir sunaikinsiu.</verse>
				<verse number="15">Aš ištuštinsiu kalnus ir kalvas, upes padarysiu salomis, išdžiovinsiu tvenkinius ir žolę.</verse>
				<verse number="16">Aš vesiu akluosius jiems nežinomais keliais, nepažįstamais takais; pakeisiu jiems tamsą šviesa, kreivus takus­tiesiais. Aš tai įvykdysiu ir jų nepaliksiu.</verse>
				<verse number="17">Trauksis atgal ir bus visai sugėdinti tie, kurie pasitiki drožtais atvaizdais ir sako nulietiems stabams: ‘Jūs esate mūsų dievai’.</verse>
				<verse number="18">Kurtieji, klausykite; aklieji, žiūrėkite ir matykite.</verse>
				<verse number="19">Kas toks aklas kaip mano tarnas ir kurčias kaip mano pasiuntinys, kurį siunčiu? Kas toks aklas kaip ištikimasis, kaip Viešpaties tarnas?</verse>
				<verse number="20">Jis žiūri, bet nepastebi. Jo ausys atviros, bet jis negirdi’‘.</verse>
				<verse number="21">Viešpats panorėjo dėl savo teisumo išaukštinti ir išgarsinti įstatymą.</verse>
				<verse number="22">Tauta yra apiplėšta ir apvogta, visi klasta suimti ir sugrūsti kalėjimuose. Jie tapo grobiu, ir nėra gelbėtojo. Niekas nereikalauja paleisti aukos.</verse>
				<verse number="23">Kas iš jūsų atkreipia dėmesį į tai ir rūpinasi tuo, kas bus ateityje?</verse>
				<verse number="24">Kas leido Jokūbą apiplėšti ir Izraelį apvogti? Ar ne Viešpats, kuriam mes nusikaltome? Jie nenorėjo vaikščioti Jo keliais ir paklusti įstatymui.</verse>
				<verse number="25">Jis išliejo ant Izraelio savo degančią rūstybę ir užleido karo baisumą. Visur siautė ugnis, bet jis nesuprato, ji degino jį, bet jis neėmė to į širdį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="43">
				<verse number="1">Taip sako Viešpats, kuris sutvėrė tave, Jokūbai, ir padarė tave, Izraeli: ‘‘Nebijok! Aš atpirkau tave ir pašaukiau tave vardu; tu esi mano.</verse>
				<verse number="2">Kai eisi per vandenį, Aš būsiu su tavimi ir upės nepaskandins tavęs. Kai eisi per ugnį, nesudegsi ir liepsna nesunaikins tavęs.</verse>
				<verse number="3">Aš esu Viešpats, tavo Dievas, Izraelio Šventasis, tavo gelbėtojas. Už tave atidaviau Egiptą, Etiopiją ir Sebą kaip išpirką.</verse>
				<verse number="4">Kadangi tu esi brangus mano akyse, Aš vertinu ir myliu tave. Aš atiduosiu žmones už tave ir tautas už tavo gyvybę.</verse>
				<verse number="5">Nebijok, nes Aš esu su tavimi, Aš parvesiu tavo palikuonis iš rytų ir surinksiu tavuosius iš vakarų.</verse>
				<verse number="6">Aš įsakysiu šiaurei: ‘Atiduok’ ir pietums: ‘Nesulaikyk’. Atvesk mano sūnus iš tolimų šalių ir mano dukteris nuo žemės pakraščių.</verse>
				<verse number="7">Kiekvieną, kuris vadinasi mano vardu, Aš sukūriau savo šlovei, Aš sutvėriau ir padariau jį.</verse>
				<verse number="8">Išvesk aklą tautą, turinčią akis, ir kurčią tautą, turinčią ausis.</verse>
				<verse number="9">Tesusirenka visos tautos ir giminės. Kas iš jų gali pranešti ir paskelbti praeities įvykius? Tepastato liudytojus ir tepasiteisina, kad visi matytų ir girdėtų, jog tai tiesa’‘.</verse>
				<verse number="10">Viešpats sako: ‘‘Jūs esate mano liudytojai ir mano tarnas, kurį pasirinkau, kad žinotumėte, tikėtumėte ir suprastumėte, kad Aš Tas, kuris esu. Pirma manęs nebuvo jokio dievo ir po manęs nebus.</verse>
				<verse number="11">Aš esu Viešpats, ir be manęs nėra kito gelbėtojo.</verse>
				<verse number="12">Aš paskelbiau, išgelbėjau ir pranešiau, kai tarp jūsų nebuvo kito dievo. Jūs esate mano liudytojai,­ sako Viešpats,­kad Aš esu Dievas.</verse>
				<verse number="13">Aš esu nuo laikų pradžios; nėra nė vieno, kuris jus iš mano rankos išplėštų. Aš darau, kas tai sulaikys?’‘</verse>
				<verse number="14">Taip sako Viešpats, jūsų atpirkėjas, Izraelio Šventasis: ‘‘Dėl jūsų sulaužiau Babilono skląsčius, chaldėjų džiaugsmą paverčiau vaitojimu.</verse>
				<verse number="15">Aš esu Viešpats, jūsų Šventasis, Izraelio Kūrėjas, jūsų karalius’‘.</verse>
				<verse number="16">Taip sako Viešpats, kuris padarė kelią jūroje ir taką giliuose vandenyse,</verse>
				<verse number="17">kuris išvedė kovos vežimą ir žirgą, kariuomenę ir karžygį, ir jie nebeatsikėlė, užgeso kaip dagtis:</verse>
				<verse number="18">‘‘Nebegalvokite apie buvusius dalykus, nekreipkite dėmesio į praeitį.</verse>
				<verse number="19">Štai Aš darau nauja­jau pasirodo, ar nepastebite? Aš padarysiu kelią tyruose, upės tekės dykumose.</verse>
				<verse number="20">Laukiniai žvėrys, šakalai ir stručiai gerbs mane. Aš duosiu vandens tyruose ir dykumose gerti mano išrinktajai tautai.</verse>
				<verse number="21">Tauta, kurią sutvėriau, skelbs mano šlovę.</verse>
				<verse number="22">Jokūbai, tu nesišaukei manęs, Aš nusibodau tau, Izraeli.</verse>
				<verse number="23">Tu neaukojai man avių, deginamosios aukos, ir nepagerbei manęs aukomis. Aš nereikalavau iš tavęs duonos aukų nė smilkalų.</verse>
				<verse number="24">Tu nepirkai man už sidabrą kvepiančių sakų ir nedžiuginai manęs aukų taukais. Bet tu varginai mane savo nuodėmėmis ir nusikaltimais.</verse>
				<verse number="25">Aš panaikinu tavo neteisybes dėl savęs ir neatsiminsiu tavo nusikaltimų.</verse>
				<verse number="26">Primink man, bylinėkimės drauge. Kalbėk, kad galėtum pasiteisinti.</verse>
				<verse number="27">Tavo protėvis nusidėjo, tavo mokytojai nusikalto,</verse>
				<verse number="28">todėl suteršiau tavo šventyklos kunigaikščius ir atidaviau Jokūbą prakeikimui, Izraelį­paniekai’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="44">
				<verse number="1">‘‘Klausyk, Jokūbai, mano tarne, ir Izraeli, kurį išsirinkau.</verse>
				<verse number="2">Taip sako Viešpats, kuris tave padarė ir sukūrė tave dar įsčiose: ‘Nebijok, mano tarne Jokūbai ir Ješurūnai, kurį išsirinkau.</verse>
				<verse number="3">Aš išliesiu vandens sroves ant išdžiūvusios žemės ir ant dykumų; išliesiu savo dvasios ant tavo palikuonių ir savo palaiminimą ant tavo vaikų,</verse>
				<verse number="4">jie žels kaip žolė prie vandens, kaip gluosniai prie tekančio upelio.</verse>
				<verse number="5">Vienas sakys: ‘Aš esu Viešpaties’, kitas vadinsis Jokūbo vardu, trečiasis rašys savo ranka: ‘Viešpaties’ ir pasivadins Izraeliu’ ‘‘.</verse>
				<verse number="6">Bet Viešpats, Izraelio karalius, jo atpirkėjas, kareivijų Viešpats, sako: ‘‘Aš esu pirmasis ir paskutinysis, be manęs nėra kito dievo.</verse>
				<verse number="7">Kas yra toks, kaip Aš? Tegul jis pasirodo, praneša, paskelbia ir išdėsto, kas buvo praeityje ir kas įvyks.</verse>
				<verse number="8">Nebijokite ir nenusigąskite! Aš jums jau seniai sakiau ir pranešiau: jūs esate mano liudytojai. Be manęs nėra kito dievo, Aš nežinau jokio’‘.</verse>
				<verse number="9">Visi stabų dirbėjai yra niekas, jų darbas jiems nenaudingas. Jie patys sau yra liudytojai, jie nieko nesupranta ir nemato, todėl jie bus sugėdinti.</verse>
				<verse number="10">Padarytas dievas ir nulietas atvaizdas nieko nevertas.</verse>
				<verse number="11">Visiems jų dirbėjams bus gėda. Visi stabų dirbėjai yra žmonės. Jie visi susirinkę išsigąs ir gėdysis savo darbo.</verse>
				<verse number="12">Kalvis savo stipriomis rankomis dirba stabą: anglių karštyje įkaitinęs geležį, jį daro, kūjais lygina. Jis dirbdamas alksta, trokšta ir pavargsta.</verse>
				<verse number="13">Dailidė dirbdamas naudoja virvę, pieštuką, kampainį, oblių; jais matuoja, nustato formas ir padaro gražaus žmogaus pavidalo stabą, tinkantį gyventi namuose.</verse>
				<verse number="14">Jam pagaminti jis nusikerta kedrą, uosį, ąžuolą ar pušį, užaugusius miške tarp medžių.</verse>
				<verse number="15">Jie tinka žmonėms kurui: jais šildosi ir ant jų gamina maistą. Iš likusio medžio padirbęs dievą, parpuolęs prieš savo drožinį, garbina jį.</verse>
				<verse number="16">Dalį jis sudegino: išsikepė mėsos, išsivirė viralo. Pasisotinęs ir sušilęs džiaugiasi: ‘‘Man šilta!’‘</verse>
				<verse number="17">Iš likusios dalies pasidirbo stabą ir, atsiklaupęs prieš jį, garbino jį ir maldavo: ‘‘Išlaisvink mane, nes tu esi mano dievas’‘.</verse>
				<verse number="18">Jie nežino ir nesupranta, nes jie apakę ir širdimi nesuvokia.</verse>
				<verse number="19">Nė vienas nepagalvoja, kad pusę sudegino, ant anglių išsikepė duonos, išsivirė mėsos ir pavalgė. Iš likusio medžio pasidirbę stabą, parpuola prieš medžio gabalą.</verse>
				<verse number="20">Jis maitinasi pelenais, jo protas aptemęs, jo širdis klaidina, jis nepajėgia išsilaisvinti ir pasakyti: ‘‘Ar aš neapgaudinėju pats savęs?’‘</verse>
				<verse number="21">‘‘Atsimink tai, Jokūbai ir Izraeli, tu esi mano tarnas! Aš tave padariau, Izraeli. Aš neužmiršiu tavęs!</verse>
				<verse number="22">Aš pašalinau tavo nusikaltimus kaip debesį ir tavo nuodėmes­ kaip miglą. Grįžk pas mane, nes Aš atpirkau tave’‘.</verse>
				<verse number="23">Džiaukitės, dangūs, nes Viešpats tai įvykdė! Šūkaukite, žemės gelmės, linksmai giedokite, miškai ir visi medžiai! Viešpats atpirko Jokūbą ir Izraelyje apsireikš Jo šlovė.</verse>
				<verse number="24">Taip sako Viešpats, tavo atpirkėjas, kuris sukūrė tave: ‘‘Aš esu Viešpats, kuris visa darau; Aš vienas ištiesiau dangus ir sutvirtinau žemę savo jėga’‘.</verse>
				<verse number="25">Jis išniekina žynių ženklus ir burtininkus padaro kvailiais; Jis pašalina išminčius, o jų išmintį padaro kvailyste.</verse>
				<verse number="26">Jis patvirtina savo tarno žodį ir įvykdo savo pasiuntinio pranešimą. Jis sako Jeruzalei: ‘‘Tu būsi apgyvendinta’‘, ir Judo miestams: ‘‘Jūs būsite atstatyti’‘.</verse>
				<verse number="27">Jis sako gelmei: ‘‘Išsek! Aš išdžiovinsiu tavo upes!’‘</verse>
				<verse number="28">Viešpats kalba apie Kyrą: ‘‘Jis yra mano tarnas ir įvykdys mano valią!’‘ Jis sako Jeruzalei: ‘‘Tu būsi atstatyta’‘, o šventyklai: ‘‘Tavo pamatai bus padėti’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="45">
				<verse number="1">Taip sako Viešpats savo pateptajam Kyrui, kurį Jis pasirinko, kad atiduotų jam tautas ir nuginkluotų karalius, atidarytų duris ir vartų niekas jam neuždarytų:</verse>
				<verse number="2">‘‘Aš eisiu pirma tavęs, sulyginsiu kalnus, sutrupinsiu varines duris ir sulaužysiu geležinius užkaiščius.</verse>
				<verse number="3">Aš duosiu tau tamsos lobius ir paslėptus turtus, kad žinotum, jog Aš esu Viešpats, Izraelio Dievas, kuris šaukiu tave vardu.</verse>
				<verse number="4">Dėl mano tarno Jokūbo ir mano išrinktojo Izraelio pašaukiau tave vardu ir suteikiau tau vardą, nors manęs nepažinai.</verse>
				<verse number="5">Aš esu Viešpats ir kito nėra; nėra kito dievo šalia manęs. Aš sujuosiau tave, nors nepažinai manęs,</verse>
				<verse number="6">kad žmonės visame pasaulyje žinotų, jog kito nėra šalia manęs. Aš esu Viešpats ir niekas kitas.</verse>
				<verse number="7">Aš darau šviesą ir sukuriu tamsą, duodu ramybę ir sukuriu pikta. Aš, Viešpats, visa tai darau.</verse>
				<verse number="8">Terasoja dangūs iš aukštybių, telieja debesys teisumą! Žemė teželdina išgelbėjimą ir teišsprogsta teisumas! Aš, Viešpats, tai sukūriau.</verse>
				<verse number="9">Vargas tam, kuris vaidijasi su savo Kūrėju, molio šukė su puodžiumi. Ar sako molis puodžiui: ‘Ką darai?’ arba dirbinys savo dirbėjui: ‘Tu esi neišmanėlis!’?</verse>
				<verse number="10">Vargas tam, kuris sako savo tėvui: ‘Kodėl mane pagimdei?’ arba moteriai: ‘Kodėl gimdai?’ ‘‘</verse>
				<verse number="11">Taip sako Viešpats, Izraelio Šventasis, jo Kūrėjas: ‘‘Ar norite klausti apie ateitį, apie mano vaikus ir mano darbus?</verse>
				<verse number="12">Aš sukūriau žemę ir ant jos sutvėriau žmogų; mano rankos ištiesė dangus ir Aš tvarkau visą jų kareiviją.</verse>
				<verse number="13">Aš pašaukiau jį teisybei ir nukreipsiu jo kelius. Jis atstatys mano miestą ir paleis belaisvius ne už pinigus ir ne už atlygį.</verse>
				<verse number="14">Egipto turtai ir Etiopijos pelnas tau atiteks, ir sebiečiai, aukšto ūgio vyrai, tau pasiduos. Jie seks tave grandinėse, parpuolę maldaus, sakydami: ‘Tik pas tave yra Dievas, niekur kitur Dievo nėra’ ‘‘.</verse>
				<verse number="15">Tikrai Tu esi Dievas, kuris slepiesi, Izraelio Dieve, gelbėtojau.</verse>
				<verse number="16">Jie visi bus sugėdinti, visi stabų darytojai sumiš.</verse>
				<verse number="17">Izraelį Viešpats išgelbės amžinu išgelbėjimu, jūs nerausite per amžius ir nesigėdysite.</verse>
				<verse number="18">Nes taip pasakė Viešpats, dangaus Kūrėjas, Dievas, kuris sutvėrė žemę ir nepaliko jos tuščios, bet padarė ją tinkamą gyventi: ‘‘Aš esu Viešpats, nėra kito šalia manęs.</verse>
				<verse number="19">Aš nekalbėjau slaptai nei tamsoje. Nesakiau Jokūbo palikuonims, kad veltui manęs ieškotų. Aš, Viešpats, kalbu tiesą ir skelbiu, kas teisinga.</verse>
				<verse number="20">Susirinkite, ateikite ir priartėkite, tautų išlikusieji! Neišmanėliai nešiojasi medinius stabus ir meldžiasi dievams, kurie negali išgelbėti.</verse>
				<verse number="21">Skubėkite, ateikite ir tarkitės! Kas apie tai pranešė pirmiau ir paskelbė iš anksto? Ar ne Aš, Viešpats? Šalia manęs nėra kito. Aš­ teisus Dievas ir gelbėtojas.</verse>
				<verse number="22">Pažiūrėkite į mane ir būkite išgelbėti, visi žemės kraštai,­Aš esu Dievas ir nėra kito.</verse>
				<verse number="23">Aš savimi prisiekiau, mano žodis yra tiesa ir tas žodis pasiliks. Prieš mane suklups kiekvienas kelis ir kiekvienas liežuvis man prisieks.</verse>
				<verse number="24">Bus sakoma: ‘Viešpatyje aš turiu teisumą ir jėgą’. Visi, kurie Jam priešinasi, ateis pas Jį susigėdę.</verse>
				<verse number="25">Visi Izraelio palikuonys bus išteisinti Viešpatyje ir džiūgaus’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="46">
				<verse number="1">‘‘Belis sulaužytas, Nebojas guli sutrupintas. Stabai išgabenami pakrauti ant gyvulių. Jie sunki našta juos nešantiems.</verse>
				<verse number="2">Jie sulaužyti ir sutrupinti, negali išsigelbėti, bet patys nešami į nelaisvę.</verse>
				<verse number="3">Klausykite manęs, Jokūbo namai ir Izraelio likuti. Aš jus nešioju ir globoju nuo užgimimo.</verse>
				<verse number="4">Aš esu, kuris nešiosiu jus ir jūsų senatvėje. Tai dariau ir toliau darysiu: nešiosiu ir globosiu jus.</verse>
				<verse number="5">Su kuo mane palyginsite, į ką mane darysite panašų?</verse>
				<verse number="6">Jie auksą iškrato iš maišelių, sidabrą pasveria svarstyklėmis, pasamdo auksakalį, kad padarytų dievą, parpuolę prieš jį, meldžiasi,</verse>
				<verse number="7">užsideda stabą ant pečių, nuneša į prirengtą jam vietą ir pastato. Jis stovi ir nejuda. Kai jie šaukiasi jo, jis negirdi ir neišgelbsti jų iš nelaimės.</verse>
				<verse number="8">Apmąstykite ir supraskite! Imkite tai į širdį, jūs atskalūnai!</verse>
				<verse number="9">Atsiminkite praeitį, kad Aš esu Dievas ir kito dievo, panašaus į mane, nėra.</verse>
				<verse number="10">Aš skelbiu dalykus nuo pat pradžios ir pasakau, kas dar nėra įvykę. Mano nutarimas pasiliks ir Aš padarysiu, ką esu numatęs.</verse>
				<verse number="11">Aš šaukiu iš rytų plėšrų paukštį, tolimo krašto vyrą, mano paskirtą. Aš tai paskelbiau ir padarysiu, nusprendžiau ir įvykdysiu.</verse>
				<verse number="12">Klausykite manęs, sukietėjusios širdies žmonės, esantys toli nuo teisumo.</verse>
				<verse number="13">Aš priartinu savo teisumą, ir jis nebus toli. Mano išgelbėjimas neuždels. Aš duosiu išgelbėjimą Sione dėl savo šlovės­Izraelio’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="47">
				<verse number="1">‘‘Nuženk ir sėskis dulkėse, mergele, Babilono dukra! Čia nėra sosto, todėl sėskis ant žemės, chaldėjų dukra! Tavęs nebevadins švelnia ar gražuole.</verse>
				<verse number="2">Stok prie girnų ir malk! Nusiimk šydą, nusisiausk apsiaustą, atidengusi blauzdas brisk per upę!</verse>
				<verse number="3">Tu būsi apnuoginta ir tavo gėda bus matoma. Aš išliesiu savo kerštą ir niekas jo nesustabdys’‘.</verse>
				<verse number="4">Mūsų atpirkėjas­kareivijų Viešpats, Izraelio Šventasis yra Jo vardas.</verse>
				<verse number="5">‘‘Chaldėjų dukra, sėdėk tylėdama ir eik į tamsybę, nes tu nebebūsi vadinama karalysčių valdove.</verse>
				<verse number="6">Aš buvau įpykęs ant savo tautos, suteršiau savo paveldą, padaviau juos į tavo ranką. Tu neparodei jiems gailestingumo, net žilagalviams uždėjai labai sunkų jungą.</verse>
				<verse number="7">Tu sakei: ‘Aš išliksiu per amžius, būsiu valdovė visados’. Tu neėmei to į širdį ir nepagalvojai apie savo galą.</verse>
				<verse number="8">Dabar išgirsk, mėgstanti prabangiai ir nerūpestingai gyventi. Tu galvoji: ‘Aš esu ir šalia manęs nėra kitos. Aš nesėdėsiu kaip našlė ir mano vaikai nebus iš manęs atimti’.</verse>
				<verse number="9">Ūmai, vieną dieną, tau šie du dalykai atsitiks: tapsi našlė ir bevaikė. Taip įvyks, nepaisant tavo burtų ir daugybės kerų.</verse>
				<verse number="10">Tu pasitikėjai savo nedorybe ir sakei: ‘Manęs niekas nemato’. Tavo išmintis ir supratimas tave suvedžiojo. Tu galvojai: ‘Aš esu ir kitos nėra šalia manęs’.</verse>
				<verse number="11">Tave užklups nelaimė ir nežinosi, iš kur ji; užguls priespauda, iš kurios neišsipirksi; staiga ateis sunaikinimas, kurio nenujauti.</verse>
				<verse number="12">Pakilk su savo burtais bei daugybe kerų, kuriais vadovavaisi nuo pat savo jaunystės. Gal jie bus tau naudingi ir tu nugalėsi.</verse>
				<verse number="13">Tu esi bejėgė dėl savo daugybės patarėjų. Tegu astrologai, žvaigždžių stebėtojai, dangaus ženklų tyrinėtojai atsistoja ir išgelbsti tave nuo to, kas tave užgrius.</verse>
				<verse number="14">Jie yra kaip ražienos, ugnis sudegins juos. Jie negali išgelbėti savo gyvybės iš liepsnos, kuri nėra žarijos pasišildyti ar židinys, prie kurio galima sėdėti.</verse>
				<verse number="15">Tokie yra tavo burtininkai, su kuriais prekiavai nuo pat jaunystės. Jie nuklys kiekvienas į savo pusę, nė vienas negelbės tavęs’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="48">
				<verse number="1">‘‘Klausykite, Jokūbo namai, vadinami Izraelio vardu ir kilę iš Judo šaltinio, kurie prisiekiate Viešpaties vardu ir kalbate apie Izraelio Dievą, bet ne tiesoje ir teisume.</verse>
				<verse number="2">Jie vadinasi šventojo miesto vardu ir remiasi Izraelio Dievu. Jo vardas­kareivijų Viešpats.</verse>
				<verse number="3">Aš praeities įvykius paskelbiau seniai. Jie išėjo iš mano lūpų ir juos Aš atvėriau. Staiga Aš tai padariau, ir jie įpyko.</verse>
				<verse number="4">Kadangi Aš žinojau, kad tu kietasprandis, tavo sprandas geležinis ir tavo kakta varinė,</verse>
				<verse number="5">Aš pranešiau tai tau iš anksto, pirma, negu įvyko, kad nesakytum: ‘Mano stabas tai įvykdė, mano drožti ir lieti atvaizdai taip įsakė’.</verse>
				<verse number="6">Tu girdėjai ir matei visa tai, ar nenori to pripažinti? Dabar skelbiu tai, ko dar nežinai­tai nauji ir paslėpti dalykai.</verse>
				<verse number="7">Tai padaryta dabar, ne pradžioje. Pirmiau apie tai negirdėjai ir negali sakyti: ‘Aš žinojau’.</verse>
				<verse number="8">Tu to negirdėjai ir nežinojai, tai nepasiekė tavo ausų. Bet Aš žinojau, kad būsi neištikimas ir nusikalsi, ir vadinau tave neklaužada nuo pat gimimo dienos.</verse>
				<verse number="9">Dėl savo vardo Aš sulaikysiu savo rūstybę ir dėl savo šlovės susivaldysiu, kad tavęs nesunaikinčiau.</verse>
				<verse number="10">Aš apvaliau tave ugnimi, bet ne kaip sidabrą, Aš išbandžiau tave vargų krosnyje.</verse>
				<verse number="11">Dėl savęs, dėl savęs Aš tai darysiu, kad mano vardas nebūtų suterštas. Savo šlovės Aš neduosiu kitam.</verse>
				<verse number="12">Klausyk manęs, Jokūbai ir Izraeli, kurį pašaukiau. Aš, Aš esu pirmasis ir paskutinysis.</verse>
				<verse number="13">Aš sukūriau žemę ir ištiesiau dangus. Aš juos pašaukiau, ir jie stovi čia.</verse>
				<verse number="14">Susirinkite visi ir pasiklausykite. Kas iš jų tai paskelbė? Tas, kurį Viešpats myli, įvykdys Jo sprendimą Babilonui ir chaldėjams.</verse>
				<verse number="15">Aš, Aš tai kalbėjau, pašaukiau jį, atvedžiau ir jam seksis.</verse>
				<verse number="16">Priartėkite prie manęs ir išgirskite; nuo pat pradžios Aš nekalbėjau slaptai, Aš buvau anksčiau, negu tai įvyko. Dabar Viešpats Dievas ir Jo Dvasia siuntė mane’‘.</verse>
				<verse number="17">Taip sako Viešpats, tavo atpirkėjas, Izraelio Šventasis: ‘‘Aš, Viešpats, tavo Dievas, mokau tave, kas naudinga, ir vedu keliu, kuriuo turėtum eiti.</verse>
				<verse number="18">Jei būtum klausęs mano įsakymų, tai tavo ramybė būtų kaip upė ir tavo teisumas kaip jūros bangos.</verse>
				<verse number="19">Tavo palikuonys būtų buvę kaip smiltys ir tavo ainiai kaip smėlio grūdeliai. Jų vardas nebūtų išnykęs ir nebūtų žuvęs mano akyse’‘.</verse>
				<verse number="20">Išeikite iš Babilono, bėkite nuo chaldėjų! Džiūgaudami skelbkite tą žinią! Teskamba tai iki žemės pakraščių! Sakykite: ‘‘Viešpats atpirko savo tarną Jokūbą’‘.</verse>
				<verse number="21">Jie netroško dykumoje, kai Jis juos vedė; Jis perskėlė uolą, ir vanduo išsiveržė.</verse>
				<verse number="22">Viešpats sako: ‘‘Nedorėlis neturi ramybės’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="49">
				<verse number="1">Klausykitės, salos, stebėkite, toli esančios tautos! Viešpats pašaukė mane dar man negimus, Jis minėjo mano vardą, kai tebebuvau motinos įsčiose.</verse>
				<verse number="2">Jis padarė mano žodžius lyg aštrų kardą ir pridengė mane savo rankos šešėliu; Jis padarė mane tinkama strėle ir paslėpė savo strėlinėje.</verse>
				<verse number="3">Jis sakė: ‘‘Tu, Izraeli, esi mano tarnas, per tave būsiu pašlovintas’‘.</verse>
				<verse number="4">Aš sakiau: ‘‘Veltui dirbau, be reikalo ir tuščiai eikvojau savo jėgas; bet pas Viešpatį yra mano teisingumas, pas Dievą mano atlyginimas’‘.</verse>
				<verse number="5">Dabar kalba Viešpats, kuris nuo gimimo padarė mane savo tarnu, kad sugrąžinčiau Jam Jokūbą ir surinkčiau Izraelį. Aš būsiu šlovingas Viešpaties akyse, Dievas yra mano stiprybė.</verse>
				<verse number="6">Jis sako: ‘‘Negana to, kad tu būsi mano tarnu Jokūbo giminėms sugrąžinti ir Izraelio likučiui surinkti. Aš tave padarysiu šviesa pagonims, kad tu būtum mano išgelbėjimas iki žemės pakraščių’‘.</verse>
				<verse number="7">Taip sako Viešpats, Izraelio atpirkėjas, jo Šventasis, valdovų vergui, kurį žmonės paniekino ir tautos bjaurisi: ‘‘Karaliai pamatys ir atsistos, kunigaikščiai pagarbins dėl Viešpaties, kuris ištikimas, ir Izraelio Šventojo, kuris tave išsirinko’‘.</verse>
				<verse number="8">Taip sako Viešpats: ‘‘Tinkamu metu išklausiau tave ir išgelbėjimo dieną padėjau tau; padarysiu tave sandora tautai, kad atkurtum šalį ir apgyvendintum apleistą nuosavybę.</verse>
				<verse number="9">Kad sakytum belaisviams: ‘Išeikite’, ir tamsoje esantiems: ‘Pasirodykite’. Jie ganysis pakelėse, aukštumos bus jų ganykla.</verse>
				<verse number="10">Jie nealks ir netrokš, jų neištiks saulė nė karštis; Tas, kuris jų pasigailėjo, ves juos prie tyro vandens šaltinių.</verse>
				<verse number="11">Aš pravesiu kelius kalnuose ir vieškelius aukštumose.</verse>
				<verse number="12">Štai šitie ateis iš toli, tie­iš šiaurės ir vakarų, o anie­iš Sinimo krašto’‘.</verse>
				<verse number="13">Giedokite, dangūs! Džiūgauk, žeme! Kalnai, linksmai giedokite! Nes Viešpats paguodė savo tautą, pasigailėjo savo prispaustųjų!</verse>
				<verse number="14">Bet Sionas sakė: ‘‘Viešpats paliko mane, Viešpats užmiršo mane’‘.</verse>
				<verse number="15">‘‘Ar gali moteris užmiršti savo kūdikį, nepasigailėti savo sūnaus? Jei ji ir užmirštų, tačiau Aš neužmiršiu tavęs.</verse>
				<verse number="16">Aš įrašiau tave į savo rankos delną, tavo sienos visada yra mano akyse.</verse>
				<verse number="17">Tavo sūnūs atskuba, o tavo ardytojai ir naikintojai pasitraukia.</verse>
				<verse number="18">Pakelk akis ir apsidairyk aplinkui: jie visi renkasi prie tavęs. Kaip Aš gyvas,­sako Viešpats,­tu juos priimsi kaip papuošalus ir jais pasidabinsi lyg sužadėtinė.</verse>
				<verse number="19">Tavo griuvėsiuose, ištuštėjusiose vietose ir sunaikintoje šalyje bus ankšta gyventojams, o tie, kurie tave naikino, bus toli.</verse>
				<verse number="20">Tavo vaikai, gimę priespaudoje, sakys: ‘Mums ankšta, padaryk daugiau vietos gyventi’.</verse>
				<verse number="21">Tu galvosi: ‘Kada man gimė šitie? Juk aš buvau nevaisinga ir bevaikė, tremtinė ir belaisvė. Kas juos užaugino? Aš buvau viena palikta. Iš kur šitie?’ ‘‘</verse>
				<verse number="22">Taip sako Viešpats Dievas: ‘‘Aš ištiesiu savo ranką į tautas ir duosiu ženklą pagonims; jie atneš tavo sūnus glėbyje ir tavo dukteris ant pečių.</verse>
				<verse number="23">Karaliai bus tavo sargai ir karalienės­auklės. Jie puls prieš tave veidu į žemę ir laižys dulkes nuo tavo kojų. Tuomet suprasi, kad Aš esu Viešpats; nebus sugėdinti, kurie laukia manęs.</verse>
				<verse number="24">Argi iš galingojo galima atimti grobį? Ar belaisvius galima išgelbėti iš galiūno?</verse>
				<verse number="25">Bet taip sako Viešpats: ‘Belaisviai bus atimti iš galiūno ir grobis išplėštas iš galingojo. Aš kovosiu su tais, kurie kovojo prieš tave, ir tavo vaikus išgelbėsiu.</verse>
				<verse number="26">Aš maitinsiu tavo prispaudėjus jų pačių kūnu, ir jie gers savo kraują kaip vyną. Tada kiekvienas kūnas žinos, kad Aš esu Viešpats, tavo gelbėtojas ir atpirkėjas, Jokūbo Galingasis’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="50">
				<verse number="1">Taip sako Viešpats: ‘‘Kur yra jūsų motinos skyrybų raštas, kuriuo Aš ją atleidau? Kur yra skolintojas, kuriam už skolą jus atidaviau? Dėl savo nusikaltimų jūs pardavėte save, dėl jūsų neištikimybės jūsų motina atleista.</verse>
				<verse number="2">Kodėl atėjęs Aš neradau žmogaus? Aš šaukiau ir niekas neatsiliepė. Argi mano ranka sutrumpėjo gelbėti? Argi neturiu jėgos išlaisvinti? Savo sudraudimu išdžiovinu jūrą, upes paverčiu dykuma. Žuvys trokšta ir gaišta, nes nebėra vandens.</verse>
				<verse number="3">Aš aptemdau dangų, apsupu jį ašutine’‘.</verse>
				<verse number="4">Viešpats Dievas davė man miklų liežuvį paguosti nuvargusį. Kiekvieną rytą Jis žadina mane, kad klausyčiau Jo mokymo;</verse>
				<verse number="5">Viešpats Dievas atvėrė man ausis, aš nesipriešinau ir nesitraukiau.</verse>
				<verse number="6">Aš leidausi mušamas ir tąsomas, neslėpiau veido nuo mane plūstančių ir į mane spjaudančių.</verse>
				<verse number="7">Viešpats Dievas padės man, todėl aš nebūsiu sugėdintas. Aš padariau savo veidą kietą kaip titnagas ir žinau, kad nebūsiu pažemintas.</verse>
				<verse number="8">Arti yra Tas, kuris mane išteisina, kas dabar su manimi ginčysis? Stokite čia. Kas nori su manimi bylinėtis, teateina.</verse>
				<verse number="9">Viešpats Dievas padės man. Kas drįs mane pasmerkti? Jie visi pasens kaip drabužis, kandys juos suės.</verse>
				<verse number="10">Kas iš jūsų bijo Viešpaties, teklauso Jo tarno balso. Kas vaikščioja tamsoje, tepasitiki Viešpačiu, savo Dievu.</verse>
				<verse number="11">Jūs visi, kurie įžiebiate ugnį ir apsupate save žiežirbomis, vaikščiokite savo ugnies šviesoje ir tarp savo žiežirbų. Tai padarys mano ranka, jūs atsigulsite skausmuose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="51">
				<verse number="1">Klausykite manęs, kurie sekate teisumą ir ieškote Viešpaties. Pažvelkite į uolą, iš kurios jūs iškirsti, ir į duobę, iš kurios jūs iškasti.</verse>
				<verse number="2">Pažvelkite į savo tėvą Abraomą ir į Sarą, kuri jus pagimdė. Aš pašaukiau jį vieną, palaiminau ir padauginau.</verse>
				<verse number="3">Viešpats paguos Sioną ir atgaivins visus jo griuvėsius, Jis padarys jo tyrus kaip Edeną, dykumas kaip Viešpaties sodą. Linksmybė ir džiaugsmas bus ten, padėkos giesmės skambės.</verse>
				<verse number="4">Mano tauta, klausyk manęs, mano giminės, išgirskite mane. Įstatymas išeis iš manęs; mano teisingumas bus šviesa tautoms.</verse>
				<verse number="5">Mano teisumas arti ir išgelbėjimas greitai ateis. Aš teisiu tautas. Salos lauks manęs, jos pasitikės manimi.</verse>
				<verse number="6">Pakelkite savo akis į dangų, pažvelkite į žemę! Dangūs praeis kaip dūmai, žemė susidėvės kaip drabužis, jos gyventojai taip pat išmirs. Bet mano išgelbėjimas liks amžinai, mano teisumas nesibaigs.</verse>
				<verse number="7">Klausykite manęs, kurie pažįstate teisumą, tauta, kurios širdyje yra mano įstatymas. Nebijokite žmonių pajuokos, neišsigąskite jų plūdimo.</verse>
				<verse number="8">Kaip vilnonį drabužį juos sugrauš kandys; bet mano teisumas liks amžinai, mano išgelbėjimas­ kartų kartoms.</verse>
				<verse number="9">Gelbėk, Viešpatie, prašau, padėk, kaip anomis dienomis senosioms kartoms! Ar ne Tu sukapojai Rahabą ir perdūrei slibiną?</verse>
				<verse number="10">Ar ne Tu išdžiovinai jūrą ir jos gelmėse padarei kelią pereiti išpirktiesiems?</verse>
				<verse number="11">Viešpaties išpirktieji sugrįš, ateis į Sioną džiūgaudami, amžinas džiaugsmas lydės juos. Džiaugsmas ir linksmybė sugrįš, o skausmai ir vaitojimai išnyks.</verse>
				<verse number="12">‘‘Aš, Aš guodžiu tave. Kas gi tu, kad bijotum mirtingo žmogaus, žmogaus sūnaus, kuris yra lyg žolė?</verse>
				<verse number="13">Tu užmiršai Viešpatį, savo Kūrėją, kuris ištiesė dangus ir sukūrė žemę. Tu nuolatos drebėjai dėl prispaudėjo žiaurumo, kuris siekė tave sunaikinti! Kur dingo prispaudėjo žiaurumas?</verse>
				<verse number="14">Prispaustasis bus greitai išlaisvintas; jis nemirs, nežengs į duobę ir nebadaus.</verse>
				<verse number="15">Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris perskyrė šėlstančios jūros bangas. Kareivijų Viešpats yra mano vardas.</verse>
				<verse number="16">Aš sukūriau dangų ir žemę, pridengiau tave savo ranka, įdėjau savo žodžius į tavo lūpas ir sakiau Sionui: ‘Tu­mano tauta’ ‘‘.</verse>
				<verse number="17">Pabusk, pabusk, kelkis, Jeruzale! Tu gėrei iš Viešpaties rankos Jo rūstybės taurę; svaiginančią rūstybę išgėrei iki pat dugno.</verse>
				<verse number="18">Nė vienas iš Jeruzalės sūnų nepakėlė jos ir nepadėjo jai.</verse>
				<verse number="19">Tave ištiko sunaikinimas ir sugriovimas, badas ir kardas, bet kas liūdi tavęs, kas paguos tave?</verse>
				<verse number="20">Tavo vaikai neteko jėgų ir gulėjo pakelėse kaip pagautas gyvulys tinkle. Jie pilni Viešpaties rūstybės, tavo Dievo pabarimo.</verse>
				<verse number="21">Tad išgirskite, jūs, suvargusieji ir girti, bet ne nuo vyno.</verse>
				<verse number="22">Taip sako Viešpats, tavo valdovas, tavo Dievas, kuris gina savo tautą: ‘‘Aš paėmiau iš tavo rankos apsvaigimo taurę; tu nebegersi daugiau mano rūstybės.</verse>
				<verse number="23">Aš ją paduosiu į rankas tavo kankintojų, kurie sakė tau: ‘Pasilenk, kad liptume per tave!’ Taip, tavo nugara buvo padaryta lyg žemė, lyg kelias, kuriuo jie ėjo’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="52">
				<verse number="1">Pabusk, pabusk, apsirenk stiprybe, Sione! Jeruzale, šventasis mieste, apsirenk savo gražius drabužius! Į tave nebeįeis nei neapipjaustytas, nei nešvarus.</verse>
				<verse number="2">Jeruzale, kelkis, nusikratyk dulkes, atsirišk nuo kaklo pančius, belaisve Siono dukra!</verse>
				<verse number="3">Taip sako Viešpats: ‘‘Jūs pardavėte save už nieką ir būsite išpirkti be pinigų’‘.</verse>
				<verse number="4">Štai ką sako Viešpats Dievas: ‘‘Pradžioje mano tauta nuėjo į Egiptą viešėti, ir Asirija ją pavergė be priežasties’‘.</verse>
				<verse number="5">Viešpats sako: ‘‘Ką Aš dabar turiu, kai mano tauta yra veltui išvesta. Jos pavergėjai kankina juos,­sako Viešpats,­ir nuolatos piktžodžiauja mano vardui.</verse>
				<verse number="6">Todėl mano tauta pažins mano vardą. Todėl pažins tą dieną, kad Aš esu Tas, kuris sako: ‘Aš esu’ ‘‘.</verse>
				<verse number="7">Kokios gražios kalnuose kojos to, kuris atneša gerą žinią ir skelbia ramybę, kuris atneša linksmą naujieną, skelbia išgelbėjimą ir sako Sionui: ‘‘Tavo Dievas viešpatauja’‘.</verse>
				<verse number="8">Sargyba šauks, ir visi drauge džiūgaus, nes aiškiai matys savo akimis, kaip Viešpats sugrąžina Sioną.</verse>
				<verse number="9">Džiaukitės, Jeruzalės griuvėsiai! Viešpats paguodė savo tautą ir išlaisvino Jeruzalę.</verse>
				<verse number="10">Viešpats apnuogino savo šventą ranką visų tautų akivaizdoje. Visi žemės pakraščiai matys mūsų Dievo išgelbėjimą.</verse>
				<verse number="11">Traukitės, traukitės! Išeikite iš ten! Nelieskite nieko sutepto. Išeikite iš jų būrio, apsivalykite, Viešpaties indų nešėjai!</verse>
				<verse number="12">Jūs išeisite neskubėdami ir nebėgsite. Viešpats eis pirma jūsų, Izraelio Dievas bus jūsų apsauga.</verse>
				<verse number="13">Štai mano tarnas elgsis išmintingai, jis bus išaukštintas, išgirtas ir labai kilnus.</verse>
				<verse number="14">Kaip daugelis baisėjosi tavimi, taip jo veidas buvo nežmoniškai sudarkytas, jis buvo nebepanašus į žmogų.</verse>
				<verse number="15">Jis daugelį tautų nustebins, karaliai jo akivaizdoje užsičiaups: apie ką jiems niekada nebuvo pasakota, jie matys ir, ko jie niekad negirdėjo, jie supras.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="53">
				<verse number="1">Kas patikėjo mūsų skelbimu? Ir kam buvo apreikšta Viešpaties ranka?</verse>
				<verse number="2">Jis išaugs Jo akivaizdoje kaip gležnas augalas, kaip šaknis iš sausos žemės. Neturi jis nei išvaizdos, nei patrauklumo, kai žiūrime į jį, nėra jokio grožio, kuris mus prie jo trauktų.</verse>
				<verse number="3">Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme.</verse>
				<verse number="4">Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus. O mes laikėme jį nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu.</verse>
				<verse number="5">Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti.</verse>
				<verse number="6">Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome savo keliu. Bet Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus.</verse>
				<verse number="7">Jis buvo kankinamas ir žeminamas, bet neatvėrė savo burnos. Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos.</verse>
				<verse number="8">Jis buvo paimtas iš kalėjimo ir teismo. Kas paskelbs jo giminę? Nes jis buvo atskirtas nuo gyvųjų šalies ir varginamas dėl mano tautos nusikaltimų.</verse>
				<verse number="9">Jam paruošė kapą su nedorėliais, su turtingais po jo mirties, nors jis nepadarė nieko blogo ir jo lūpose nebuvo melo.</verse>
				<verse number="10">Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui. Kai Tu padarysi jo sielą auka už nuodėmę, jis matys savo palikuonis, jo dienos bus prailgintos ir jo rankomis Viešpaties valia bus įvykdyta.</verse>
				<verse number="11">Jis matys savo sielos vargą ir bus patenkintas. Per savo pažinimą mano teisusis tarnas nuteisins daugelį, nes jis neš jų nusikaltimus.</verse>
				<verse number="12">Todėl Aš duosiu jam dalį su didžiaisiais, ir jis dalinsis grobį su stipriaisiais, kadangi jis atidavė savo sielą mirčiai ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių. Jis nešė daugelio nuodėmes ir užtarė nusidėjėlius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="54">
				<verse number="1">‘‘Giedok, nevaisingoji, kuri negimdei! Džiūgauk linksmai, kuri nepažinai gimdymo skausmų! Nes apleistoji turi daugiau vaikų negu turinti vyrą’‘,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="2">‘‘Išplėsk savo palapinės vietą, ištempk savo buveinės uždangalus, netaupyk! Pailgink virves ir sustiprink kuolelius!</verse>
				<verse number="3">Tu išsiplėsi į dešinę ir į kairę, tavo palikuonys valdys tautas ir apgyvendins tuščius miestus.</verse>
				<verse number="4">Nesibijok, nes nebūsi sugėdinta! Nerausk, nes nebūsi niekinama! Jaunystės gėdą tu užmirši ir našlystės pajuokos neatsiminsi.</verse>
				<verse number="5">Tavo Kūrėjas yra tavo vyras, kareivijų Viešpats­Jo vardas. Tavo atpirkėjas yra Izraelio Šventasis, Jis bus vadinamas pasaulio Dievu.</verse>
				<verse number="6">Viešpats pašaukė tave kaip atskirtą, dvasioje suvargusią moterį, kaip atstumtą jaunystės žmoną’‘,­sako Dievas.</verse>
				<verse number="7">‘‘Trumpai valandėlei palikau tave, bet, didžiai gailėdamasis, surinksiu tavuosius.</verse>
				<verse number="8">Rūstybės valandą paslėpiau savo veidą akimirkai, bet amžina malone pasigailėsiu tavęs’‘,­sako Viešpats, tavo atpirkėjas.</verse>
				<verse number="9">‘‘Tai kaip Nojaus vandenys man. Aš prisiekiau, kad Nojaus vandenys nebeužlies žemės, taip ir dabar prisiekiu, kad nebekeršysiu ir nebebausiu tavęs.</verse>
				<verse number="10">Kalnai gali griūti ir kalvos drebėti, bet mano malonė nuo tavęs nebepasitrauks ir mano ramybės sandora tavęs nepaliks’‘,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="11">‘‘Tu varginta, audrų mėtyta, nepaguosta; Aš tavo akmenis klosiu eilėmis ir dėsiu safyrų pamatą.</verse>
				<verse number="12">Aš tavo langus padarysiu iš agato, vartus statysiu iš rubinų ir sienas iš brangakmenių.</verse>
				<verse number="13">Visi tavo vaikai bus Viešpaties mokomi ir gyvens didelėje ramybėje.</verse>
				<verse number="14">Tu įsitvirtinsi teisume, priespaudos nebepatirsi. Nebijok, nes siaubas prie tavęs nepriartės.</verse>
				<verse number="15">Štai jie rinksis kartu prieš tave, bet be manęs. Kas susirinks prieš tave, kris dėl tavęs.</verse>
				<verse number="16">Aš sutvėriau kalvį, kuris įpučia anglis ir padaro reikiamą įrankį. Aš taip pat sutvėriau naikintoją, kad griautų.</verse>
				<verse number="17">Joks prieš tave nukaltas ginklas neturės galios. Kiekvienas liežuvis, kuris priešinsis tau teisme, bus pasmerktas. Tai yra Viešpaties tarnų paveldėjimas ir jų teisumas yra iš manęs’‘,­sako Viešpats.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="55">
				<verse number="1">‘‘Visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens, visi, kurie neturite pinigų! Pirkite ir valgykite; pirkite vyno ir pieno be pinigų, veltui.</verse>
				<verse number="2">Kodėl jūs leidžiate pinigus už tai, kas nėra maistas, ir dirbate už tai, kas jūsų nepatenkina? Klausykite manęs atidžiai ir valgykite tai, kas jūsų sielą atgaivins ir sustiprins.</verse>
				<verse number="3">Palenkite savo ausį ir ateikite pas mane, klausykite, ir jūsų siela bus gyva! Aš padarysiu amžiną sandorą su jumis, kaip suteikiau amžiną malonę Dovydui.</verse>
				<verse number="4">Aš jį paskyriau liudytoju tautoms, kunigaikščiu ir vadu giminėms.</verse>
				<verse number="5">Tu pašauksi tautas, kurių nepažįsti; tautos, kurios tavęs nepažįsta, bėgs pas tave dėl Viešpaties, tavo Dievo, Izraelio Šventojo, nes Jis pašlovino tave.</verse>
				<verse number="6">Ieškokite Viešpaties, kol galima Jį rasti, šaukitės Jo, kol Jis arti.</verse>
				<verse number="7">Nedorėlis tepalieka savo kelią, o neteisusis­savo mintis; tegrįžta jis pas Viešpatį, mūsų Dievą, ir Jis pasigailės jo, nes yra gailestingas.</verse>
				<verse number="8">Nes mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai­ne jūsų keliai,­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="9">Nes kiek dangūs yra aukščiau už žemę, tiek mano keliai aukštesni už jūsų kelius ir mano mintys­už jūsų mintis.</verse>
				<verse number="10">Kaip lietus ir sniegas krinta iš dangaus ir nesugrįžta, bet sudrėkina žemę, padaro ją derlingą ir duoda sėklos sėjėjui bei duonos valgytojui,</verse>
				<verse number="11">taip ir mano žodis, kuris išeina iš mano burnos, negrįš tuščias, bet įvykdys mano valią ir atliks tai, kam yra siųstas.</verse>
				<verse number="12">Jūs išeisite linksmi, ir ramybė lydės jus. Kalnai ir kalvos džiūgaus jūsų akivaizdoje ir laukų medžiai plos rankomis.</verse>
				<verse number="13">Erškėčių vietoje augs kiparisai ir usnių vietoje­mirtos. Tai bus atminimas, amžinas ženklas Viešpaties garbei’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="56">
				<verse number="1">Taip sako Viešpats: ‘‘Laikykitės teisingumo ir vykdykite teisybę, nes mano išgelbėjimas arti, mano teisumas tuoj bus apreikštas.</verse>
				<verse number="2">Palaimintas žmogus, kuris tai vykdo, ir žmogaus sūnus, kuris to laikosi: saugo sabatą nesuterštą ir savo rankas sulaiko nuo pikto’‘.</verse>
				<verse number="3">Svetimtautis, kuris prisiglaudė prie Viešpaties, tenesako: ‘‘Viešpats atskyrė mane nuo savo tautos’‘, ir eunuchas tenesako: ‘‘Aš kaip padžiūvęs medis’‘.</verse>
				<verse number="4">Nes Viešpats taip sako: ‘‘Eunuchams, kurie švenčia mano sabatą, pasirenka, kas man patinka, ir laikosi mano sandoros,</verse>
				<verse number="5">duosiu savo namuose vietos ir padarysiu jų vardą garsesnį už sūnų bei dukterų; duosiu jiems amžiais nežūstantį vardą.</verse>
				<verse number="6">Svetimtaučius, kurie prisijungs prie Viešpaties, Jam tarnaus, Jo vardą mylės, bus Jo tarnai, švęs sabatą ir jo nesuteps bei laikysis mano sandoros,</verse>
				<verse number="7">atvesiu į savo šventąjį kalną ir pradžiuginsiu savo maldos namuose; jų aukos ir deginamosios aukos bus mėgiamos ant mano aukuro, nes mano namai bus vadinami maldos namais visoms tautoms’‘.</verse>
				<verse number="8">Taip sako Viešpats Dievas, kuris surinko Izraelio išsklaidytuosius: ‘‘Prie tų, kurie jau surinkti, Aš surinksiu ir kitus’‘.</verse>
				<verse number="9">Visi laukiniai ir miško žvėrys, ateikite ėsti!</verse>
				<verse number="10">Jo sargai yra akli, neturi supratimo; jie yra lyg šunys, kurie neloja. Jie mėgsta gulėti, snausti ir sapnuoti.</verse>
				<verse number="11">Jie yra godūs šunys, kurie niekada nepasisotina. Jie yra ganytojai, neturintys supratimo. Jie žiūri į savo kelią ir ieško sau naudos.</verse>
				<verse number="12">Jie sako: ‘‘Ateikite, duosime jums vyno, pasigerkime! Taip darykime šiandien, o rytoj bus dar geriau!’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="57">
				<verse number="1">Teisusis žūva, ir nė vienas į tai nekreipia dėmesio; gailestingasis miršta, ir niekas nepastebi, kad teisusis paimamas iš vargo</verse>
				<verse number="2">ir eina ramybėn. Kas elgiasi dorai, ilsėsis savo guoliuose.</verse>
				<verse number="3">‘‘Jūs, kerėtojos sūnūs, svetimautojo ir paleistuvės palikuonys, ateikite ir klausykite!</verse>
				<verse number="4">Iš ko jūs tyčiojatės? Kam rodote liežuvį? Argi jūs ne nusikaltėlių vaikai, melagių palikuonys?</verse>
				<verse number="5">Jūs degate aistra stabams po lapuotais medžiais; žudote kūdikius paupiuose, uolų plyšiuose.</verse>
				<verse number="6">Jūsų dalis tarp glotnių upelio akmenėlių; toks jūsų likimas; stabams jūs aukojate gėrimus ir duonos auką. Argi Aš turėčiau tai pakęsti?</verse>
				<verse number="7">Kalnuose patiesęs savo guolį, tu eini aukoti aukų.</verse>
				<verse number="8">Ant durų staktų tu pasidarei sau ženklą. Nudengusi ir praplatinusi lovą, tu palikai mane; susitarus su jais, pamėgai jų lovą.</verse>
				<verse number="9">Tu pasitepusi išėjai pas karalių; savo pasiuntinius pasiuntei toli, kritai iki pragaro.</verse>
				<verse number="10">Tu pavargai besiblaškydama, bet nesakei: ‘Nėra vilties’. Tu pamėgai tokį gyvenimą ir taip toliau darei.</verse>
				<verse number="11">Ko tu bijojai, kad melavai ir neprisiminei manęs, ir neėmei į širdį? Ar ne dėl to, kad taip ilgai tylėjau, tu lioveisi manęs bijoti?</verse>
				<verse number="12">Aš paskelbsiu tavo teisumą ir tavo darbus; jie tau nebus naudingi.</verse>
				<verse number="13">Kai tu šauksi, tegelbsti tave tavo surinktieji. Vėjo dvelkimas juos visus nuneš. O kas pasitiki manimi, tas gaus žemę ir paveldės mano šventąjį kalną’‘.</verse>
				<verse number="14">Ir sakys: ‘‘Nutieskite kelią, nutieskite kelią mano tautai ir pašalinkite kliūtis’‘.</verse>
				<verse number="15">Taip sako Aukščiausiasis ir Prakilnusis, kuris gyvena amžinybėje, kurio vardas šventas: ‘‘Aš gyvenu aukštybėje ir šventoje vietoje su tais, kurie turi atgailaujančią ir nuolankią dvasią, kad atgaivinčiau nuolankiųjų dvasią ir atgailaujančiųjų širdį.</verse>
				<verse number="16">Aš neamžinai bylinėsiuos ir nevisada rūstausiu, nes tada gyvybės dvasia, kurią Aš įkvėpiau, sunyktų.</verse>
				<verse number="17">Aš užsirūstinau dėl nuodėmingo tautos godumo, smogiau jai ir savo veidą paslėpiau, bet ji ėjo toliau klaidingu savo širdies keliu.</verse>
				<verse number="18">Aš mačiau jos kelius ir Aš gydysiu bei vedžiosiu ją, suteiksiu jai ramybės ir paguodos.</verse>
				<verse number="19">Ramybė ir taika arti ir toli esantiems,­sako Viešpats.­Aš ją pagydysiu.</verse>
				<verse number="20">Nedorėliai yra lyg sujudinta jūra, kuri negali nurimti, jos vanduo išmeta purvą ir dumblą.</verse>
				<verse number="21">Nėra ramybės nedorėliui’‘,­sako mano Dievas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="58">
				<verse number="1">‘‘Šauk garsiai, nesivaržyk! Pakelk savo balsą kaip trimitą; pranešk mano tautai jos kaltę ir Jokūbo namams jų nuodėmes.</verse>
				<verse number="2">Jie ieško manęs kas dieną ir nori žinoti mano kelius kaip tauta, kuri elgiasi teisiai ir nėra palikusi savo Dievo. Jie prašo manęs teisingo sprendimo, jie mėgsta ateiti prie Dievo.</verse>
				<verse number="3">‘Kodėl mums pasninkaujant, Tu nematai? Kodėl mums varginant savo sielas, Tu nepaisai?’ Pasninko dieną jūs ieškote malonumų ir išnaudojate savo darbininkus.</verse>
				<verse number="4">Jūs pasninkaujate dėl vaidų ir kivirčų, smogiate nedorybės kumščiu. Jūs nepasninkaujate šiandien taip, kad jūsų balsas būtų išgirstas aukštybėse.</verse>
				<verse number="5">Ar tai pasninkas, kokį Aš pasirinkau, kad žmogus vargintų per dieną savo sielą, nulenktų galvą kaip nendrę, klotų po savimi ašutinę ir pasibarstytų pelenų? Ir tai jūs vadinate pasninku, Viešpačiui priimtina diena?</verse>
				<verse number="6">Ar ne toks pasninkas, kurį Aš pasirinkau: pašalinkite nedorybės pančius, išlaisvinkite pavergtuosius, suteikite laisvę prislėgtiesiems, sulaužykite kiekvieną jungą.</verse>
				<verse number="7">Pasidalink maistą su alkanu, benamius ir vargšus parsivesk į namus, pamatęs nuogą, aprenk jį, nesislėpk nuo savo paties kūno.</verse>
				<verse number="8">Tada tavo šviesa nušvis kaip aušra, tavo sveikata išsiskleis greitai, tavo teisumas eis pirma tavęs ir Viešpaties šlovė lydės tave.</verse>
				<verse number="9">Tu šauksies, ir Viešpats atsakys, prašysi pagalbos, ir Jis tars: ‘Aš čia!’ Jei pašalinsi iš savo tarpo priespaudą, negrasinsi ir nekalbėsi tuštybių,</verse>
				<verse number="10">jei alkstantį pasotinsi kaip pats save ir prispaustajam padėsi, tada tavo šviesa spindės tamsoje ir tavo tamsybė taps šviesa.</verse>
				<verse number="11">Tada Viešpats vedžios tave, pasotins tavo sielą sausros metu ir sustiprins tavo kūną; tu būsi kaip palaistytas sodas, kaip neišsenkantis vandens šaltinis.</verse>
				<verse number="12">Bus atstatyta tavyje tai, kas seniai paversta griuvėsiais. Tu dėsi pamatus kartų kartoms. Tave vadins spragų užtaisytoju ir gatvių tiesėju.</verse>
				<verse number="13">Jei tu savo kojas sulaikysi sabato dieną, nepramogausi mano šventoje dienoje, vadinsi sabatą pasimėgimu, šventa ir garbinga Viešpaties diena, gerbsi Jį, nevaikščiosi savo keliais, neieškosi pramogų ir nekalbėsi tuščiai,</verse>
				<verse number="14">tada tu gėrėsies Viešpačiu, ir Aš tave vesiu ant aukštų kalnų ir leisiu naudotis tavo tėvo Jokūbo paveldu’‘,­taip kalbėjo Viešpats.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="59">
				<verse number="1">Viešpaties ranka nesutrumpėjo gelbėti ir Jo ausis neapkurto girdėti,</verse>
				<verse number="2">bet jūsų nusikaltimai atskyrė jus nuo jūsų Dievo ir jūsų nuodėmės paslėpė Jo veidą, kad Jis nebegirdėtų.</verse>
				<verse number="3">Jūsų rankos suteptos krauju ir pirštai nusikaltimu; jūsų lūpos kalba melą ir liežuvis kartoja neteisybę.</verse>
				<verse number="4">Nė vienas neieško teisingumo ir negina tiesos. Jie pasitiki tuštybe ir kalba melus, pradeda vargą ir pagimdo nusikaltimą.</verse>
				<verse number="5">Jie peri gyvačių kiaušinius ir audžia voratinklius. Kas valgo jų kiaušinių, tas miršta. Jei kas tokį kiaušinį sudaužo, iš jo iššoka angis.</verse>
				<verse number="6">Jų audiniai netinka drabužiams, jais neįmanoma prisidengti. Jų darbai yra pikti ir jų rankose smurto veiksmai.</verse>
				<verse number="7">Jų kojos bėga į pikta, jie skuba nekaltą kraują pralieti; jų mintys yra pilnos nedorybės, jų keliuose sunaikinimas ir griuvėsiai.</verse>
				<verse number="8">Jie nepažįsta ramybės kelio, nėra teisingumo jų poelgiuose, jų takai klaidingi; kas jais eina, nepažins ramybės.</verse>
				<verse number="9">Todėl teisingumas yra toli nuo mūsų, teisybė nepasiekia mūsų; mes laukiame šviesos, o čia tamsa, laukiame aušros, o vaikščiojame sutemose.</verse>
				<verse number="10">Mes ieškome kaip akli sienos, suklumpame vidudienį kaip naktį, esame tamsoje lyg mirusieji.</verse>
				<verse number="11">Mes visi riaumojame kaip lokiai, vaitojame liūdnai kaip burkuojantys balandžiai; mes laukiame tiesos, bet jos nėra, laukiame išgelbėjimo, bet jis toli nuo mūsų.</verse>
				<verse number="12">Mūsų neteisybės padaugėjo Tavo akivaizdoje ir mūsų nuodėmės liudija prieš mus; mes žinome savo neteisybes ir mūsų nusikaltimai yra su mumis.</verse>
				<verse number="13">Mes nusidedame ir išsiginame Viešpaties, nusigręžiame ir nesekame paskui savo Dievą; kalbame apie priespaudą ir maištaujame, priimame melus ir jais nuoširdžiai džiaugiamės.</verse>
				<verse number="14">Teisingumas yra atmestas ir teisybė pašalinta; tiesos nebėra miesto aikštėse, bešališkumas negali įeiti.</verse>
				<verse number="15">Tiesos nėra; kas šalinasi pikto, pats yra apiplėšiamas. Viešpats tai matė, ir Jam nepatiko, kad nesilaikome teisingumo.</verse>
				<verse number="16">Viešpats matė ir stebėjosi, kad nebuvo žmogaus, kuris užtartų; Jo ranka Jį išgelbėjo, Jo teisumas Jį palaikė.</verse>
				<verse number="17">Jis užsidėjo teisumą kaip šarvą ir išgelbėjimo šalmą ant savo galvos. Jis apsirengė keršto drabužiais, apsisiautė uolumu kaip apsiaustu.</verse>
				<verse number="18">Jis atlygins savo priešams pagal jų darbus rūstybe ir kerštu. Jis atsilygins saloms ir savo priešams.</verse>
				<verse number="19">Tada vakaruose esantys bijos Viešpaties vardo, o rytuose­matys Jo šlovę. Kai priešas ateis kaip srovė, Viešpaties Dvasia iškels savo vėliavą.</verse>
				<verse number="20">‘‘Atpirkėjas ateis į Sioną ir pas tuos, kurie atsitrauks nuo nusikaltimų Jokūbe’‘,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="21">‘‘Tai mano sandora su jais,­sako Viešpats.­Mano dvasia, kuri yra ant tavęs, ir mano žodžiai, kuriuos tau daviau, nepaliks tavęs nei tavo vaikų, nei vaikaičių nuo dabar ir per amžius’‘,­sako Viešpats.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="60">
				<verse number="1">Kelkis ir šviesk, Jeruzale, nes tavo šviesa ateina ir Viešpaties šlovė tau šviečia.</verse>
				<verse number="2">Štai tamsa padengs žemę ir tautas, bet Viešpats pakils virš tavęs ir Jo šlovė bus matoma tavyje.</verse>
				<verse number="3">Tautos ir karaliai ateis prie tavo šviesos spindesio.</verse>
				<verse number="4">Pakelk savo akis ir apsižvalgyk aplinkui! Jie visi renkasi pas tave: tavo sūnūs ateina iš toli, tavo dukterys atnešamos ant rankų.</verse>
				<verse number="5">Tu tai matysi ir spindėsi iš džiaugsmo; tavo širdis sudrebės ir išsiplės, kai jūros pilnybės gręšis į tave ir pagonių stiprybė ateis pas tave.</verse>
				<verse number="6">Daugybė kupranugarių ateis pas tave iš Midjano, Efos ir Šebos, atnešdami aukso bei smilkalų, ir skelbs didingus Viešpaties darbus.</verse>
				<verse number="7">Visos Kedaro bandos bus surinktos pas tave, taip pat ir Nebajoto avinai. Jie bus aukojami prie aukuro. Aš pašlovinsiu savo šlovės namus.</verse>
				<verse number="8">Kas tie, kurie kaip debesys plaukia, kaip balandžiai skrenda į savo lizdus?</verse>
				<verse number="9">Salos laukia manęs, Taršišo laivai skuba, kad tavo vaikus atgabentų iš toli; sidabrą ir auksą drauge su jais Viešpaties, tavo Dievo, vardui ir Izraelio Šventajam, nes Jis tave pašlovino.</verse>
				<verse number="10">Svetimtaučiai statys tavo sienas, ir jų karaliai tarnaus tau. Savo rūstybėje smogiau tau, bet dėl savo malonės tavęs pasigailėjau.</verse>
				<verse number="11">Tavo vartai bus nuolatos atdari, dieną ir naktį nebus užrakinti, kad pagonių stiprybę tau atgabentų ir jų karalius atvestų.</verse>
				<verse number="12">Tauta ir karalystė, kuri tau netarnaus, žus; tokios tautos bus visai sunaikintos.</verse>
				<verse number="13">Libano šlovė atiteks tau, kiparisai, platanai ir pušys puoš tavo šventąją vietą, Aš pašlovinsiu savo pakojo vietą.</verse>
				<verse number="14">Tavo prispaudėjų ir niekintojų sūnūs ateis nuolankiai nusižeminę pas tave ir puls prie tavo kojų; jie vadins tave Viešpaties miestu, Izraelio Šventojo Sionu.</verse>
				<verse number="15">Tu buvai paliktas ir nekenčiamas taip, kad nė vienas nenorėjo pas tave ateiti. Aš padarysiu tave puikybe amžiams ir džiaugsmu kartų kartoms.</verse>
				<verse number="16">Tu čiulpsi pagonių pieną ir žįsi karalių krūtis. Tuomet tu suprasi, kad Aš, Viešpats, esu tavo gelbėtojas, atpirkėjas ir Jokūbo Galingasis.</verse>
				<verse number="17">Vietoj vario Aš atgabensiu aukso, vietoj geležies­sidabro, vietoj medžių­vario ir vietoj akmenų­ geležies. Tavo valdytojas bus taika ir tavo prižiūrėtojas­teisumas.</verse>
				<verse number="18">Tavo šalyje nebebus smurto ir tavo krašte­sunaikinimo bei griovimo. Tu vadinsi savo miesto sienas išgelbėjimu ir vartus­šlove.</verse>
				<verse number="19">Tau nebereikės saulės dieną ir mėnulio šviesos naktį; Viešpats bus tavo amžina šviesa ir Dievas bus tavo šlovė.</verse>
				<verse number="20">Tavo saulė nebenusileis ir mėnulis nebepasikeis, nes Viešpats bus tavo amžina šviesa­tavo gedulo dienos pasibaigs.</verse>
				<verse number="21">Visi tavo žmonės bus teisūs, jie amžiams paveldės šalį. Jie bus mano pasėlio atžala, mano rankų darbas, kad Aš būčiau pašlovintas.</verse>
				<verse number="22">Mažiausias taps tūkstančiu ir menkas­galinga tauta. Aš, Viešpats, skubiai tai įvykdysiu reikiamu metu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="61">
				<verse number="1">Viešpaties Dievo Dvasia ant manęs, nes Viešpats patepė mane skelbti gerą žinią vargšams, Jis siuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išlaisvinimą ir kaliniams atidaryti kalėjimą;</verse>
				<verse number="2">skelbti Viešpaties malonės metus ir mūsų Dievo keršto dieną, paguosti visus liūdinčius,</verse>
				<verse number="3">įteikti liūdintiems Sione grožybę vietoj pelenų, džiaugsmo aliejaus vietoj gedulo, gyriaus drabužį vietoj apsunkusios dvasios. Juos vadins teisumo medžiais, Viešpaties sodiniais Jo šlovei.</verse>
				<verse number="4">Jie atstatys griuvėsius, kurie seniai buvo paversti dykyne, atnaujins sunaikintus miestus, kurie kartų kartas buvo ištuštėję.</verse>
				<verse number="5">Ateiviai ganys jų bandas, svetimtaučių sūnūs ars laukus ir prižiūrės vynuogynus.</verse>
				<verse number="6">Jūs būsite vadinami Viešpaties kunigais, jus vadins mūsų Dievo tarnais. Jūs naudositės pagonių turtais ir didžiuositės jų šlove.</verse>
				<verse number="7">Už savo gėdą jūs gausite dvigubai. Vietoj paniekos jie džiaugsis ir paveldės savo šalyje dvigubai; jie turės amžiną džiaugsmą.</verse>
				<verse number="8">Nes Aš, Viešpats, mėgstu teisingumą, nekenčiu plėšikavimo. Aš jiems atlyginsiu teisingai ir sudarysiu amžiną sandorą su jais.</verse>
				<verse number="9">Pagonys pažins jų palikuonis, jų atžala bus žinoma tarp tautų. Visi, kurie matys juos, pripažins, kad jie yra Viešpaties palaiminti palikuonys.</verse>
				<verse number="10">Aš labai džiaugsiuos Viešpačiu, mano siela džiūgaus Dieve! Nes Jis apvilko mane išgelbėjimo rūbais, apsiautė teisumo apsiaustu kaip sužadėtinį, kuris užsideda papuošalą ant galvos, kaip sužadėtinę, pasipuošusią papuošalais.</verse>
				<verse number="11">Kaip žemė išaugina želmenis ir kaip darže dygsta tai, kas pasėta, taip Viešpats Dievas įželdins teisumą ir gyrių visų tautų akivaizdoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="62">
				<verse number="1">Aš netylėsiu dėl Siono ir nenurimsiu dėl Jeruzalės, kol pasirodys jų teisumas lyg ryto aušra ir išgelbėjimas lyg degantis žibintas.</verse>
				<verse number="2">Tautos matys tavo teisumą ir karaliai­tavo šlovę. Tave vadins nauju vardu, kurį Viešpats tau duos.</verse>
				<verse number="3">Tu būsi šlovės karūna ir karališkas vainikas Viešpaties, tavo Dievo, rankoje.</verse>
				<verse number="4">Tavęs nebevadins apleistąja ir tavo žemės­dykyne. Tave vadins: ‘‘Mano pasimėgimas’‘, o tavo šalį­ištekėjusiąja, nes Viešpats pamėgo tave, ir šalis bus sutuokta.</verse>
				<verse number="5">Kaip jaunuolis veda mergaitę, taip tavo sūnūs ves tave. Kaip jaunikis džiaugiasi jaunąja, taip tavo Dievas džiaugsis tavimi.</verse>
				<verse number="6">Jeruzale, ant tavo sienų Aš pastatysiu sargus; jie niekada­dieną ir naktį­nenurims. Jūs, kurie tariate Viešpaties vardą, netylėkite,</verse>
				<verse number="7">neduokite Jam poilsio, kol Jis atstatys Jeruzalę ir jos šlovę žemėje.</verse>
				<verse number="8">Viešpats prisiekė savo tvirta ranka: ‘‘Aš nebeduosiu tavo grūdų tavo priešams maistui ir svetimi nebegers tavo vyno, kurį pagaminai.</verse>
				<verse number="9">Kas surenka, valgys ir girs Viešpatį; kas užaugina, gers vyną mano šventuose kiemuose’‘.</verse>
				<verse number="10">Įeikite, įeikite pro vartus, paruoškite kelią tautai; nutieskite, nutieskite kelią, pašalinkite akmenis, pakelkite vėliavą žmonėms.</verse>
				<verse number="11">Viešpats paskelbė iki žemės pakraščių: ‘‘Sakykite Siono dukrai: ‘Tavo išgelbėjimas, užmokestis ir atlyginimas artėja’ ‘‘.</verse>
				<verse number="12">Juos vadins: ‘‘Šventa tauta, Viešpaties atpirktieji’‘; tu būsi vadinama: ‘‘Ieškotasis, neapleistasis miestas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="63">
				<verse number="1">Kas ateina raudonais drabužiais iš Edomo miesto Bocros, apsirengęs šlovingais rūbais eina savo jėgos pilnatvėje? ‘‘Aš, kuris skelbiu teisumą ir turiu galią išgelbėti’‘.</verse>
				<verse number="2">Kodėl tavo apsiaustas raudonas ir tavo drabužiai tarsi minančių vyno spaustuvą?</verse>
				<verse number="3">‘‘Aš vienas myniau spaustuvą, nė vieno iš žmonių nebuvo su manimi. Aš mindžiojau juos įtūžęs ir trypiau savo rūstybėje. Jų kraujas aptaškė mano drabužius ir sutepė juos.</verse>
				<verse number="4">Keršto diena buvo mano širdyje, ir išgelbėjimo metas atėjo.</verse>
				<verse number="5">Aš apsidairiau­ir nebuvo, kas padėtų, Aš stebėjausi, kad niekas nepalaikė. Todėl mano paties ranka atnešė man išgelbėjimą ir mano įtūžis palaikė mane.</verse>
				<verse number="6">Aš įnirtęs mindžiojau tautas, daviau joms paragauti savo rūstybės ir nubloškiau žemėn jų galybę’‘.</verse>
				<verse number="7">Atsimenu Viešpaties mums parodytą malonę ir Jo šlovę, ir visa, ką Jis mums suteikė; Viešpats labai gailestingas Izraelio namams. Jis visa tai darė iš savo malonės, pasigailėdamas mūsų.</verse>
				<verse number="8">Viešpats tarė: ‘‘Jie yra mano tauta, mano vaikai, kurie nemeluos’‘. Jis buvo jiems gelbėtoju.</verse>
				<verse number="9">Jis patyrė visą jų vargą ir angelas, esantis Jo akivaizdoje, jiems padėjo. Iš meilės ir pasigailėjimo jiems Jis atpirko juos, pakėlė juos ir nešė per visas praeities dienas.</verse>
				<verse number="10">Jie maištavo ir vargino Jo šventą Dvasią, todėl Jis apsigręžė ir tapo jų priešu, Jis kovojo prieš juos.</verse>
				<verse number="11">Jie atsiminė senas praeities dienas, Jo tarno Mozės laikus, kai Jis vedė savo tautą. Kur yra Tas, kas išvedė iš jūros savo bandą kartu su jų ganytoju? Kur yra Tas, kas davė jam savo šventą Dvasią?</verse>
				<verse number="12">Kas savo galinga dešine vedė Mozę, perskyrė vandenį pirma jų ir įsigijo amžiną vardą?</verse>
				<verse number="13">Kas vedė juos per gelmes lyg žirgą dykumoje, kad jie nesukluptų?</verse>
				<verse number="14">Kaip kaimenė eina į slėnį, taip Viešpaties Dvasia davė jiems poilsį. Taip Tu vedei savo tautą ir įsigijai šlovingą vardą.</verse>
				<verse number="15">Pažvelk iš dangaus, iš savo šventos ir šlovingos buveinės. Kur Tavo uolumas ir galia? Kur Tavo širdies ilgesys ir gailestingumas? Ar jie paliovė?</verse>
				<verse number="16">Tik Tu esi mūsų tėvas. Abraomas nepažįsta mūsų, Izraelis nieko nežino apie mus. Tu, Viešpatie, esi mūsų tėvas, mūsų atpirkėjas. Tavo vardas yra amžinas.</verse>
				<verse number="17">Viešpatie, kodėl leidai mums nuklysti nuo Tavo kelių, sukietinai mūsų širdį, kad Tavęs nebijotume? Sugrįžk dėl savo tarnų, savo paveldėtų giminių.</verse>
				<verse number="18">Tavo šventa tauta tik trumpai čia gyveno; mūsų priešai mindžiojo Tavo šventyklą.</verse>
				<verse number="19">Mes esame tokie, lyg niekad nebūtume Tau priklausę ir Tavo vardu nesivadinę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="64">
				<verse number="1">O kad Tu praplėštum dangų ir nužengtum, kad Tavo akivaizdoje kalnai drebėtų!</verse>
				<verse number="2">Kaip ugnis sudegina malkas ir užvirina vandenį, taip Tavo vardas tegul tampa žinomas priešams ir tautos tegul dreba Tavo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="3">Tu padarei baisių dalykų, kurių mes nelaukėme. Tu nužengei, ir kalnai drebėjo Tavo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="4">Nuo amžių ausis negirdėjo ir akis neregėjo kito dievo, be Tavęs, kuris tiek padarytų Jo laukiantiems.</verse>
				<verse number="5">Tu sutinki tą, kuris su džiaugsmu elgiasi teisiai, atsimena Tave ir Tavo kelius. Tu buvai užsirūstinęs, nes mes nuolat nusidėdavome. Ar dar išgelbėsi mus?</verse>
				<verse number="6">Mes visi esame kaip nešvarūs, mūsų teisumas kaip purvini skarmalai. Mes visi vystame kaip lapai, mūsų piktadarystės blaško mus kaip vėjas.</verse>
				<verse number="7">Nė vienas nesišaukia Tavo vardo, nepakyla, kad įsikibtų į Tave. Tu paslėpei savo veidą nuo mūsų, palikai mus dėl mūsų nusikaltimų.</verse>
				<verse number="8">Viešpatie, Tu esi mūsų tėvas; mes­molis, o Tu­puodžius; mes visi­Tavo rankų darbas.</verse>
				<verse number="9">Viešpatie, nerūstauk, neminėk amžinai mūsų kalčių. Pažvelk į mus, maldaujame Tavęs, nes mes esame Tavo tauta.</verse>
				<verse number="10">Tavo šventieji miestai sunaikinti. Sionas paverstas dykuma, Jeruzalė sugriauta.</verse>
				<verse number="11">Mūsų šventi ir didingi namai, kuriuose mūsų tėvai girdavo Tave, sudeginti. Visa, ką mes mėgome, tapo griuvėsiais.</verse>
				<verse number="12">Ar dėl viso to dar susilaikysi, Viešpatie? Ar dar tylėsi ir varginsi mus be saiko?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="65">
				<verse number="1">‘‘Manęs ieško tie, kurie apie mane neklausinėjo, ir suranda tie, kurie manęs neieškojo. Aš sakau: ‘Aš čia, Aš čia!’ tautai, kuri nesivadino mano vardu.</verse>
				<verse number="2">Visą dieną laikiau ištiestas rankas į maištaujančią tautą, kuri eina neteisingu keliu, sekdama savo mintis.</verse>
				<verse number="3">Tai tauta, kuri mane nuolat rūstina. Ji aukoja aukas soduose ir degina smilkalus ant aukurų iš plytų.</verse>
				<verse number="4">Jie pasilieka kapinėse ir miega olose; jie valgo kiaulieną, ir bjaurus viralas yra jų puoduose.</verse>
				<verse number="5">Jie sako: ‘Nesiartink prie manęs, aš esu šventesnis už tave’. Jie yra dūmai mano nosyje, ugnis, deganti visą dieną.</verse>
				<verse number="6">Tai užrašyta mano akivaizdoje; Aš netylėsiu, bet atlyginsiu. Atlyginsiu jiems į antį</verse>
				<verse number="7">už jūsų kaltes ir kaltes jūsų tėvų­sako Viešpats,­kurie aukojo kalnuose ir mane niekino aukštumose; iki galo jiems atseikėsiu už jų darbus’‘.</verse>
				<verse number="8">Taip sako Viešpats: ‘‘Apie vynuogių kekę sakoma: ‘Nesunaikink jos, nes joje yra palaiminimas’, taip Aš darysiu su savo tarnais ir jų visų nesunaikinsiu.</verse>
				<verse number="9">Jokūbo ir Judo palikuonys paveldės mano kalnus, mano išrinktieji ir mano tarnai apgyvendins juos.</verse>
				<verse number="10">Šarono lyguma bus ganykla avims ir Achoro slėnis­vieta sugulti bandai, mano tautai, kuri ieškojo manęs.</verse>
				<verse number="11">Bet jums, kurie paliekate Viešpatį, užmirštate mano šventąjį kalną, dengiate stalą laimės deivei ir liejate geriamąją auką lemties dievui,</verse>
				<verse number="12">Aš lemsiu kardą, ir jūs nusilenksite išžudymui. Nes kai Aš šaukiau, jūs neatsiliepėte, kai kalbėjau, neklausėte; jūs darėte pikta mano akivaizdoje ir pasirinkote, kas man nepatiko’‘.</verse>
				<verse number="13">Todėl Viešpats Dievas taip sako: ‘‘Štai mano tarnai valgys, o jūs alksite, mano tarnai gers, o jūs trokšite, mano tarnai džiūgaus, o jūs būsite sugėdinti,</verse>
				<verse number="14">mano tarnai giedos iš širdies džiaugsmo, o jūs verksite iš širdies skausmo ir dejuosite iš dvasios suspaudimo.</verse>
				<verse number="15">Mano išrinktieji tars jūsų vardą kaip keiksmažodį, nes Viešpats Dievas nužudys tave, o savo tarnus pavadins kitu vardu.</verse>
				<verse number="16">Kas laimins krašte, laimins tiesos Dievo vardu, ir kas prisieks šalyje, prisieks tiesos Dievo vardu, nes senoji priespauda bus užmiršta ir nebeminima mano akivaizdoje.</verse>
				<verse number="17">Štai Aš kuriu naują dangų ir naują žemę. Senųjų nebeatsimins ir apie juos nebegalvos.</verse>
				<verse number="18">Jūs džiaugsitės ir džiūgausite amžinai tuo, ką Aš sukursiu, nes Jeruzalę sukursiu džiūgauti ir jos žmones džiaugsmui.</verse>
				<verse number="19">Aš gėrėsiuos Jeruzale ir džiaugsiuosi savo tauta; nebesigirdės joje verksmo nė dejonių.</verse>
				<verse number="20">Nebus joje kūdikio, kuris išgyventų kelias dienas, nė seno žmogaus, kuris nesulauktų dienų pilnatvės; nes vaikas mirs, nugyvenęs šimtą metų, bet šimtametis nusidėjėlis bus prakeiktas.</verse>
				<verse number="21">Jie statys namus ir gyvens juose, įsiveis vynuogynų ir valgys jų vaisių.</verse>
				<verse number="22">Jie nieko nestatys, kas atitektų kitiems. Jie nesodins, kad kiti suvalgytų. Mano žmonių amžius prilygs medžio amžiui, gyvendami jie ilgai džiaugsis savo rankų darbais.</verse>
				<verse number="23">Jie nedirbs veltui ir negimdys vargui; jie ir jų vaikai bus Viešpaties palaimintųjų palikuonys.</verse>
				<verse number="24">Prieš jiems šaukiant, Aš atsakysiu; jiems dar tebekalbant, Aš išgirsiu.</verse>
				<verse number="25">Vilkas ir avinėlis ganysis drauge, liūtas ės šiaudus kaip jautis ir gyvatė maitinsis dulkėmis. Jie nekenks ir nenaikins mano šventajame kalne,­sako Viešpats’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="66">
				<verse number="1">Taip sako Viešpats: ‘‘Dangus yra mano sostas ir žemė­mano pakojis. Kur yra namai, kuriuos jūs man norite statyti, ir kur mano poilsio vieta?</verse>
				<verse number="2">Mano ranka visa tai sukūrė, ir taip visa atsirado,­sako Viešpats.­Aš pažvelgsiu į žmogų, kuris yra vargšas bei turi atgailaujančią dvasią ir dreba prieš mano žodį.</verse>
				<verse number="3">Pjaunantis jautį yra kaip žudantis žmogų, aukojantis avį­kaip nusukantis sprandą šuniui, aukojantis duonos auką­kaip aukojantis kiaulės kraują, deginantis smilkalus­kaip garbinantis stabą. Taip jie pasirinko savo kelius, jų siela mėgsta jų bjaurystes.</verse>
				<verse number="4">Tad ir Aš parinksiu ir užleisiu ant jų vargą, kurio jie bijo. Nes Aš šaukiau, bet nė vienas neatsiliepė, Aš kalbėjau, bet jie nesiklausė. Jie darė mano akivaizdoje pikta ir pasirinko, kas man nepatinka’‘.</verse>
				<verse number="5">Išgirskite, ką sako Viešpats, jūs, kurie drebate prieš Jo žodį: ‘‘Jūsų broliai, kurie neapkenčia jūsų ir jus atmeta dėl mano vardo, sako: ‘Teapreiškia Viešpats savo šlovę, kad matytume jūsų džiaugsmą!’ Bet jie bus sugėdinti’‘.</verse>
				<verse number="6">Tai balsas mieste! Tai balsas iš šventyklos! Tai Viešpaties balsas, kai Jis atlygina savo priešams.</verse>
				<verse number="7">Dar skausmų nepajutus, ji pagimdė, dar skausmams neprasidėjus, pagimdė sūnų.</verse>
				<verse number="8">Kas tai girdėjo, ar ką panašaus matė? Ar gali kraštas užgimti per vieną dieną? Ar gali tauta atsirasti per vieną akimirką? Tik skausmams prasidėjus, Sionas pagimdė savo vaikus.</verse>
				<verse number="9">‘‘Argi Aš, atvedęs iki gimdymo, neleisiu pagimdyti?’‘­sako Viešpats. ‘‘Argi Aš, leidęs pradėti gimdymą, uždarysiu įsčias?’‘­sako tavo Dievas.</verse>
				<verse number="10">Džiaukitės kartu su Jeruzale, kurie ją mylite. Džiaukitės, kurie liūdėjote dėl jos.</verse>
				<verse number="11">Kad galėtumėte maitintis ir pasisotinti jos paguodos krūtimis, kad gaivintumėtės ir mėgautumėtės jos šlovės gausumu.</verse>
				<verse number="12">Taip sako Viešpats: ‘‘Aš užliesiu ją ramybe kaip upe, tautų lobiai plauks į ją kaip neišsenkanti srovė. Jūs būsite kaip kūdikiai maitinami, ant rankų nešiojami ir supami ant jos kelių.</verse>
				<verse number="13">Kaip motina paguodžia kūdikį, taip Aš jus paguosiu; Jeruzalėje jūs būsite paguosti’‘.</verse>
				<verse number="14">Jūs tai matysite ir jūsų širdis džiaugsis, jūsų kaulai žaliuos kaip jauna žolė. Viešpaties ranka bus apreikšta Jo tarnams, o Jo rūstybė­priešams.</verse>
				<verse number="15">Viešpats ateis su ugnimi, Jo vežimai kaip viesulas, kad išlietų savo rūstybę ir įtūžį, nubaustų ugnies liepsnomis.</verse>
				<verse number="16">Ugnimi ir kardu Viešpats padarys teismą kiekvienam kūnui. Viešpaties užmuštųjų bus daug.</verse>
				<verse number="17">‘‘Visi, kurie pasišvenčia ir apsivalo soduose, valgo kiaulieną, peles ir kitus pasibjaurėtinus dalykus, bus sunaikinti’‘,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="18">‘‘Aš žinau jūsų darbus ir mintis; surinksiu įvairių kalbų tautas, ir jos matys mano šlovę.</verse>
				<verse number="19">Aš duosiu ženklą jiems ir pasiųsiu dalį išlikusiųjų į visas tautas: į Taršišą, Pulą ir Ludą, pas šaudančius strėlėmis, į Tubalą ir Javaną, į tolimas salas, kuriose negirdėjo mano darbų ir nematė mano šlovės. Jie paskelbs mano šlovę tautoms.</verse>
				<verse number="20">Jie atgabens jūsų brolius iš visų tautų, kaip yra atgabenamos aukos, ant žirgų, vežimuose, neštuvuose, ant mulų ir kupranugarių į šventąjį Jeruzalės kalną, kaip Izraelio sūnūs atneša duonos auką į Viešpaties namus švariame inde’‘,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="21">‘‘Kai kuriuos iš jų padarysiu kunigais ir levitais’‘,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="22">‘‘Kaip nauji dangūs ir nauja žemė, kuriuos sukursiu, pasiliks mano akivaizdoje, taip jūsų palikuonys ir vardas išliks’‘,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="23">‘‘Nuo vieno jauno mėnulio iki kito ir nuo vieno sabato iki kito visi ateis ir parpuls mano akivaizdoje,­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="24">Jie išeis ir matys lavonus žmonių, kurie maištavo prieš mane. Jų kirminas nemirs ir ugnis neužges. Jie bus pasibaisėjimu visai žmonijai’‘.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="24">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Žodžiai Jeremijo, kunigo Hilkijo sūnaus iš Anatoto, iš Benjamino žemių.</verse>
				<verse number="2">Viešpats kalbėjo Jeremijui tryliktaisiais Jozijo, Amono sūnaus, Judo karaliaus, viešpatavimo metais;</verse>
				<verse number="3">taip pat viešpataujant Jozijo sūnui Jehojakimui ir iki Zedekijo, Jozijo sūnaus, Judo karaliaus, vienuoliktųjų metų penkto mėnesio, tai yra Jeruzalės išvedimo į nelaisvę.</verse>
				<verse number="4">Viešpats kalbėjo man, sakydamas:</verse>
				<verse number="5">‘‘Pažinau tave prieš tau gimstant, pašventinau tave ir paskyriau pranašu tautoms’‘.</verse>
				<verse number="6">Aš atsakiau: ‘‘Ak, Viešpatie Dieve, aš nemoku kalbėti, nes esu tik vaikas’‘.</verse>
				<verse number="7">Bet Viešpats man sakė: ‘‘Nesakyk: ‘Aš esu vaikas’, bet eik, pas ką tave siųsiu, ir kalbėk, ką tau liepsiu.</verse>
				<verse number="8">Nebijok jų, nes Aš esu su tavimi ir tave išgelbėsiu,­sako Viešpats’‘.</verse>
				<verse number="9">Tada Viešpats ištiesė savo ranką ir, palietęs mano lūpas, tarė man: ‘‘Štai Aš įdėjau savo žodžius į tavo lūpas.</verse>
				<verse number="10">Šiandien paskyriau tave virš tautų ir karalysčių rauti, griauti, nuversti, naikinti, statyti ir sodinti’‘.</verse>
				<verse number="11">Viešpats klausė manęs: ‘‘Ką matai, Jeremijau?’‘ Aš atsakiau: ‘‘Matau migdolo šaką’‘.</verse>
				<verse number="12">Viešpats atsakė: ‘‘Gerai matei, nes Aš budėsiu, kad mano žodis būtų įvykdytas’‘.</verse>
				<verse number="13">Viešpats klausė manęs antrą kartą: ‘‘Ką matai?’‘ Aš atsakiau: ‘‘Matau verdantį katilą, krypstantį iš šiaurės’‘.</verse>
				<verse number="14">Viešpats atsakė: ‘‘Iš šiaurės ateis nelaimė ant visų šalies gyventojų.</verse>
				<verse number="15">Aš pašauksiu visas šiaurės karalystes, ir jos ateis, ir kiekviena pastatys savo sostą prie Jeruzalės vartų, prieš visas jos sienas iš visų pusių ir prieš visus Judo miestus.</verse>
				<verse number="16">Tada įvykdysiu teismo sprendimą dėl visų jų nusikaltimų: jie paliko mane, aukojo svetimiems dievams ir garbino savo rankų darbus.</verse>
				<verse number="17">O tu susijuosk, kelkis ir kalbėk jiems, ką tau liepsiu. Nenusigąsk jų, kad neišgąsdinčiau tavęs jų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="18">Aš šiandien padariau tave sustiprintu miestu, geležiniu stulpu ir varine siena prieš visą šalį: prieš Judo karalius, kunigaikščius, kunigus ir visą tautą.</verse>
				<verse number="19">Jie kovos prieš tave, bet nenugalės, nes Aš esu su tavimi ir tave išgelbėsiu,­sako Viešpats’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo:</verse>
				<verse number="2">‘‘Eik ir šauk Jeruzalei, sakydamas: ‘Taip sako Viešpats: ‘Aš atsimenu tavo jaunystės ištikimybę, tavo meilę, kai buvai sužadėtinė, kaip tu mane sekei dykumoje, neapsėtoje žemėje;</verse>
				<verse number="3">Izraelis buvo šventas Viešpačiui, Jo derliaus pirmasis vaisius. Kas jį skriaudė, nusikalto, nelaimė juos ištiko’.</verse>
				<verse number="4">Klausykite Viešpaties žodžio, Jokūbo namai ir visos Izraelio giminės:</verse>
				<verse number="5">‘Kokią neteisybę rado manyje jūsų tėvai, kad jie atitolo nuo manęs, sekė tuštybę ir patys tapo tušti.</verse>
				<verse number="6">Jie neklausė: ‘Kur yra Viešpats, kuris mus išvedė iš Egipto šalies, vedė dykumoje, stepių ir daubų krašte, išdžiūvusioje ir tamsioje žemėje; krašte, per kurį niekas nekeliauja ir kuriame joks žmogus negyvena?’</verse>
				<verse number="7">Juk Aš jus atvedžiau į derlingą šalį ir leidau naudotis jos vaisiais ir gėrybėmis. Bet jūs atėję sutepėte mano kraštą, mano nuosavybę padarėte bjaurią.</verse>
				<verse number="8">Kunigai neklausė: ‘Kur yra Viešpats?’, įstatymo sargai nepažino manęs, ganytojai sukilo prieš mane, pranašai pranašavo Baalo vardu ir sekė tai, kas neturi vertės.</verse>
				<verse number="9">Todėl bylinėsiuosi su jumis ir jūsų vaikų vaikais.</verse>
				<verse number="10">Eikite į Kitimų salas ir pažiūrėkite arba pasiųskite į Kedarą ir atidžiai ieškokite, ar ten yra kas nors panašaus?</verse>
				<verse number="11">Ar yra kuri tauta pakeitusi savo dievus, kurie nėra dievai? Bet mano tauta pakeitė savo šlovę į tai, kas yra be vertės.</verse>
				<verse number="12">Stebėkitės dėl to, dangūs, išsigąskite ir būkite sukrėsti.</verse>
				<verse number="13">Dvi piktybes padarė mano tauta: ji paliko mane, gyvojo vandens šaltinį, ir išsikasė skylėtų šulinių, kurie nesulaiko vandens.</verse>
				<verse number="14">Argi Izraelis vergas? Argi jis gimęs vergu? Kodėl jis tapo grobiu?</verse>
				<verse number="15">Liūtai riaumojo prieš jį ir staugė. Jie pavertė šalį dykyne, miestai sudeginti ir be gyventojų.</verse>
				<verse number="16">Nofo ir Tachpanheso sūnūs sudaužė tavo galvos karūną.</verse>
				<verse number="17">Argi ne pats tai sau užsitraukei, palikdamas Viešpatį, savo Dievą, kai Jis tave vedė keliu?</verse>
				<verse number="18">O dabar kodėl bėgi į Egiptą Šihoro vandens gerti ar į Asiriją gerti upės vandens?</verse>
				<verse number="19">Tavo paties nedorybė nubaus tave ir tavo nuklydimas pamokys tave. Todėl pažink ir pamatyk, kaip negera ir kartu yra tai, kad tu palikai Viešpatį ir nėra tavyje mano baimės’,­sako Viešpats, kareivijų Dievas.</verse>
				<verse number="20">‘Aš jau seniai sulaužiau tavo jungą, sutraukiau pančius, ir tu sakei: ‘Nenusikalsiu’. Tačiau kiekvienoje aukštoje kalvoje ir po kiekvienu žaliu medžiu tu klaidžiojai paleistuvaudamas.</verse>
				<verse number="21">Aš tave pasodinau kaip taurų vynmedį, tikrą želmenį. Kaip tu išsigimei į laukinį vynmedį?</verse>
				<verse number="22">Nors ir nusipraustum šarmu ir muilu, tačiau liksi suteptas savo kalte mano akivaizdoje’,­sako Viešpats Dievas.</verse>
				<verse number="23">‘Kaip tu gali sakyti: ‘Aš nesusitepiau, nesekiojau paskui Baalą’? Pažvelk į savo kelius slėnyje, pagalvok, ką darei. Tu bėgi kaip laukinė kupranugarė, pasileidusi savo keliais.</verse>
				<verse number="24">Laukinė asilė, pripratusi prie dykumos, geisdama uosto orą. Kas gali ją sulaikyti? Jos ieškantieji nenuvargs, bet suras ją jos mėnesį.</verse>
				<verse number="25">Saugok savo koją, kad nebūtų basa, ir savo gerklę nuo troškulio. Bet tu sakai: ‘Nėra vilties. Aš myliu svetimuosius ir seksiu paskui juos’.</verse>
				<verse number="26">Kaip gėdisi vagis, kai jį pagauna, taip bus sugėdintas Izraelis: karaliai, kunigaikščiai, kunigai ir pranašai,</verse>
				<verse number="27">kurie sako medžiui: ‘Tu mano tėvas’, ir akmeniui: ‘Tu mane pagimdei’. Jie atgręžė man nugarą. Bet savo nelaimės metu jie sako: ‘Kelkis ir gelbėk mus’.</verse>
				<verse number="28">Kurgi tavo dievai, kuriuos pasidarei? Jie teatsikelia ir, jei gali, tepadeda tau nelaimės metu. Judai, kiek tavo miestų, tiek dievų.</verse>
				<verse number="29">Ar jūs bylinėsitės su manimi? Jūs visi nusikaltote man’,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="30">‘Veltui Aš baudžiau jūsų vaikus, jie nepriėmė pamokymo. Jūsų pačių kardas prarijo pranašus kaip draskąs liūtas.</verse>
				<verse number="31">O karta, stebėkite Viešpaties žodį. Argi Aš buvau dykuma Izraeliui arba tamsi šalis? Kodėl mano tauta sako: ‘Mes esame viešpačiai, nebegrįšime pas Tave’?</verse>
				<verse number="32">Ar mergaitė pamiršta savo papuošalus, nuotaka­savo apdarą? Bet mano tauta jau seniai pamiršo mane.</verse>
				<verse number="33">Kaip puikiai tu moki ieškoti meilės! Tu išmokei nedoras moteris savo kelių.</verse>
				<verse number="34">Ant tavo drabužių kraštų randamas nekaltai nužudytųjų kraujas. Jo netgi nereikia ieškoti, jis aiškiai matomas ant tavęs.</verse>
				<verse number="35">Tačiau tu sakai: ‘Aš nekalta, Jo rūstybė nusigręš nuo manęs’. Aš apkaltinsiu tave, nes sakei: ‘Nenusidėjau’.</verse>
				<verse number="36">Ko tu blaškaisi, keisdama savo kelius? Ir Egiptas apvils tave, kaip Asirija apvylė.</verse>
				<verse number="37">Iš ten tu irgi išeisi, užsidėjusi rankas ant galvos, nes Viešpats atmetė tuos, kuriais pasitikėjai, ir nieko iš jų nelaimėsi’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">‘‘Jie sako: ‘Jei vyras paleidžia žmoną ir ji, atsiskyrusi nuo jo, išteka už kito vyro, ar ji gali sugrįžti pas jį? Argi tai nesuteptų krašto?’ O tu paleistuvavai su daugeliu meilužių, tačiau sugrįžti pas mane,­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="2">Pakelk savo akis į aukštumas ir pažvelk, kur tik tu nesi paleistuvavusi? Pakelėse tu sėdėjai laukdama kaip arabas dykumoje. Tu sutepei šalį savo paleistuvystėmis ir nedorybėmis.</verse>
				<verse number="3">Nebuvo ankstyvojo nė vėlyvojo lietaus. Bet tu turėjai paleistuvės kaktą ir nesigėdijai.</verse>
				<verse number="4">Dabar tu šauki: ‘Mano tėve! Mano jaunystės vadove!</verse>
				<verse number="5">Ar Tu pyksi amžinai ir visados rūstausi?’ Tu darei ir kalbėjai pikta, kaip tik galėjai’‘.</verse>
				<verse number="6">Viešpats man tarė karaliaus Jozijo dienomis: ‘‘Ar matei, ką darė nuklydusi Izraelio tauta? Ji paleistuvavo ant kiekvieno aukšto kalno ir po kiekvienu žaliuojančiu medžiu.</verse>
				<verse number="7">Aš sakiau po viso to: ‘Sugrįžk pas mane’, bet ji nesugrįžo. Neištikimoji jos sesuo, Judo tauta, matė,</verse>
				<verse number="8">kad Aš ją atstūmiau ir daviau jai skyrybų raštą, nes Izraelio tauta nuklydusi svetimavo. Tačiau neištikimoji jos sesuo, Judo tauta, nepabūgo, bet taip pat nuėjusi paleistuvavo.</verse>
				<verse number="9">Savo paleistuvystėmis ji sutepė kraštą ir svetimavo su akmenimis ir medžiais.</verse>
				<verse number="10">Tačiau, nors visa tai įvyko, neištikimoji jos sesuo, Judo tauta, taip pat nesugrįžo pas mane visa širdimi, bet tik veidmainiavo,­sako Viešpats’‘.</verse>
				<verse number="11">Viešpats kalbėjo man: ‘‘Nuklydusi Izraelio tauta buvo teisesnė už neištikimąją Judo tautą.</verse>
				<verse number="12">Eik šiaurės link, skelbdamas: ‘Sugrįžk, nuklydusi Izraelio tauta. Aš neberūstausiu, nes esu gailestingas, nepyksiu ant jūsų amžinai.</verse>
				<verse number="13">Prisipažink, kad Viešpačiui, savo Dievui, buvai neištikima ir nusikaltai, svetimaudama po žaliuojančiais medžiais ir mano balso neklausydama,­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="14">Sugrįžkite, nuklydę vaikai, nes Aš esu jus vedęs. Aš paimsiu jus po vieną iš miesto ir po du iš giminės ir atvesiu į Sioną.</verse>
				<verse number="15">Aš jums duosiu ganytojų pagal savo širdį: jie jus ganys išmintingai ir sumaniai.</verse>
				<verse number="16">Tuomet jūs tapsite gausia tauta ir niekas nebeklaus, kur yra Viešpaties Sandoros skrynia. Ji niekam neberūpės, jos nei prisimins, nei pasiges ir naujos nebedarys.</verse>
				<verse number="17">Tuomet Jeruzalę vadins Viešpaties sostu ir į ją susirinks visos tautos prie Viešpaties vardo Jeruzalėje. Jie nebevaikščios pagal savo piktos širdies sumanymus.</verse>
				<verse number="18">Judas su Izraeliu ateis iš šiaurės krašto į šalį, kurią daviau jūsų tėvams paveldėti.</verse>
				<verse number="19">Galvojau padaryti tave sūnumi ir duoti tau gražią šalį, gerą paveldą tarp tautų. Tikėjausi, kad tu mane vadinsi savo tėvu ir seksi paskui mane visados.</verse>
				<verse number="20">Tačiau kaip moteris sulaužo ištikimybę savo vyrui, taip jūs, izraelitai, sulaužėte ištikimybę man,­ sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="21">Aukštumose girdimas Izraelio vaikų maldavimas ir verksmas; jie elgėsi neištikimai, pamiršo Viešpatį, savo Dievą.</verse>
				<verse number="22">Sugrįžkite, nuklydusieji vaikai. Aš atleisiu jums’ ‘‘. Mes ateiname pas Tave, nes Tu esi Viešpats, mūsų Dievas.</verse>
				<verse number="23">Iš tiesų veltui mes vylėmės aukštumomis ir kalnais.Viešpatyje, mūsų Dieve, yra Izraelio išgelbėjimas.</verse>
				<verse number="24">Gėda prarijo mūsų tėvų jaunystės triūsą: avis, galvijus, sūnus ir dukteris.</verse>
				<verse number="25">Gėdykimės ir prisipažinkime nusidėję Viešpačiui, savo Dievui; mes ir mūsų tėvai nuo jaunystės iki šios dienos neklausėme Viešpaties, savo Dievo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">‘‘Izraeli, jei nori sugrįžti,­sako Viešpats,­grįžk pas mane. Jei pašalinsi savo bjaurystes, tau nereikės bėgti nuo manęs.</verse>
				<verse number="2">Tada prisieksi: ‘Kaip gyvas Viešpats!’ tiesoje, teisingume ir teisume. Ir Jis bus palaiminimas tautoms, ir tautos girsis Juo’‘.</verse>
				<verse number="3">Taip sako Viešpats Judo žmonėms ir Jeruzalei: ‘‘Arkite dirvonus ir nesėkite erškėtynuose.</verse>
				<verse number="4">Apsipjaustykite Viešpačiui ir pašalinkite nuo savo širdžių plėvelę, Judo žmonės ir Jeruzalės gyventojai, kad neišsiveržtų kaip ugnis mano rūstybė ir neužsidegtų neužgesinamai dėl jūsų piktų darbų.</verse>
				<verse number="5">Skelbkite Jude ir praneškite Jeruzalėje, pūskite ragą krašte, garsiai šaukite ir sakykite: ‘Susirinkite ir eikime į sutvirtintus miestus!’</verse>
				<verse number="6">Iškelkite vėliavą Siono link! Bėkite! Nestovėkite! Nelaimę ir sunaikinimą Aš užleisiu iš šiaurės.</verse>
				<verse number="7">Liūtas pakilo iš tankumyno, tautų naikintojas yra kelyje. Jis pakilo iš savo vietos paversti tavo šalį dykuma; tavo miestai pavirs griuvėsiais ir ištuštės.</verse>
				<verse number="8">Todėl apsivilkite ašutinėmis, raudokite ir dejuokite: ‘Nenusigręžė nuo mūsų Viešpaties rūstybė’ ‘‘.</verse>
				<verse number="9">Viešpats sako: ‘‘Ateis diena, kada pradings karaliaus drąsa ir kunigaikščių narsumas, kunigai išsigąs ir pranašai pastirs iš baimės.</verse>
				<verse number="10">Jie sakys: ‘Ak, Viešpatie Dieve, iš tikrųjų Tu smarkiai apgavai šią tautą ir Jeruzalę, sakydamas: ‘Jūs turėsite taiką’, o dabar kardas siekia mūsų sielas!’</verse>
				<verse number="11">Tuomet bus pasakyta šiai tautai ir Jeruzalei: ‘Karštas vėjas pučia nuo plikų aukštumų iš dykumos mano tautos link, bet ne vėtyti ir ne valyti jos.</verse>
				<verse number="12">Smarkus vėjas iš ten ateina pas mane. Dabar Aš pats paskelbsiu jiems nuosprendį’ ‘‘.</verse>
				<verse number="13">Kaip debesis Jis pakyla, kaip audra Jo kovos vežimai, greitesni už erelius Jo žirgai! Vargas mums, mes žuvę!</verse>
				<verse number="14">Jeruzale, apvalyk nuo nedorybių savo širdį, kad būtum išgelbėta! Ar ilgai piktos mintys pasiliks tavyje?</verse>
				<verse number="15">Klausykis, iš Dano ir iš Efraimo kalnyno balsas skelbia blogą žinią:</verse>
				<verse number="16">‘‘Įspėkite tautas, praneškite Jeruzalei: priešai ateina iš tolimos šalies ir pakels balsą prieš Judo miestus!</verse>
				<verse number="17">Kaip lauko sargai jie apstojo ją, nes ji buvo sukilusi prieš mane,­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="18">Tavo keliai ir darbai tau tai užtraukė! Tavo nedorybė yra karti ir pasiekė tavo širdį’‘.</verse>
				<verse number="19">Ak, mano siela, mano siela! Skausmas pasiekė mano širdį. Mano širdis nerimsta, negaliu tylėti. Nes tu, mano siela, girdi trimito garsą, karo pavojų.</verse>
				<verse number="20">Sunaikinimas po sunaikinimo! Visa šalis nuniokota! Staiga sunaikinamos mano pastogės, ūmai­ mano palapinės!</verse>
				<verse number="21">Ar ilgai matysiu vėliavas, girdėsiu trimito garsą?</verse>
				<verse number="22">Mano tauta kvaila, ji manęs nepažįsta. Jie neprotingi vaikai, neturintys supratimo. Jie išmintingi daryti pikta, bet daryti gera jie nesugeba.</verse>
				<verse number="23">Aš pažvelgiau į žemę­ji buvo be pavidalo ir tuščia, pažvelgiau į dangus­ten nebuvo šviesos.</verse>
				<verse number="24">Pažvelgiau į kalnus­jie drebėjo, visos aukštumos siūbavo.</verse>
				<verse number="25">Aš žvalgiaus, ir nebuvo nė vieno žmogaus, visi padangių paukščiai buvo nuskridę.</verse>
				<verse number="26">Pažvelgiau į derlingą žemę­ji buvo dykuma, visi miestai buvo sunaikinti Viešpaties akivaizdoje, Jo rūstybės įkarštyje.</verse>
				<verse number="27">Viešpats tarė: ‘‘Visa šalis liks tuščia, tačiau jos nesunaikinsiu visiškai.</verse>
				<verse number="28">Dėl to gedės žemė ir aptems aukštai dangūs. Aš tai pasakiau ir nesigailėsiu, nutariau ir įvykdysiu!’‘</verse>
				<verse number="29">Nuo raitelių ir šaulių šauksmo pabėgs visas miestas: jie sulįs į olas, pasislėps tankynėse ir lips ant uolų. Miestai ištuštės ir liks be gyventojų.</verse>
				<verse number="30">Ką dabar darysi tu, apiplėštoji? Nors apsivilktum purpuru, pasidabintum auksiniais papuošalais, išsidažytum veidą­veltui tu puoštumeisi. Tavo meilužiai paniekins tave, jie ieškos tavo gyvybės.</verse>
				<verse number="31">Girdžiu tarsi gimdančios riksmą, tarsi pirmagimį gimdančios šauksmą­balsą Siono dukters, gaudančios kvapą, tiesiančios rankas ir sakančios: ‘‘Vargas man, mano sielą nuvargino žudikai’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Pereikite Jeruzalės gatves, žiūrėkite ir stebėkite, ieškokite aikštėse; jei rasite nors vieną, kuris elgiasi teisingai ir siekia tiesos, tada Aš jai atleisiu.</verse>
				<verse number="2">Nors jie sako: ‘‘Kaip gyvas Viešpats’‘, iš tikrųjų jie melagingai prisiekia.</verse>
				<verse number="3">Viešpatie, argi tavo akys nenukreiptos į tiesą? Tu baudei juos, bet jie neatgailavo; prispaudei juos, bet jie nepriėmė pataisymo. Jie pasidarė kietesni už uolą, atsisakė atsiversti.</verse>
				<verse number="4">Todėl aš sakiau: ‘‘Tai vargšai; jie kvaili, nes nežino Viešpaties kelių, nepažįsta Dievo įstatymo.</verse>
				<verse number="5">Eisiu pas kilminguosius ir su jais kalbėsiu, nes jie žino Viešpaties kelius ir Jo įstatymą’‘. Tačiau jie taip pat sulaužė jungą, sutraukė pančius.</verse>
				<verse number="6">Todėl sudraskys juos liūtas, suplėšys stepių vilkas. Leopardas tykos prie jų miestų; kas tik išeis, bus sudraskytas, nes gausu jų nusikaltimų, jų paklydimas didelis.</verse>
				<verse number="7">‘‘Kaip Aš galėčiau tau atleisti? Tavo vaikai paliko mane ir prisiekė tuo, kas nėra dievai. Aš juos pasotinau, o jie svetimavo ir lankė paleistuvių namus.</verse>
				<verse number="8">Jie kaip nupenėti eržilai geidė savo artimo žmonos.</verse>
				<verse number="9">Ar neturėčiau tokių nubausti?­ sako Viešpats.­Ar šitokiai tautai neturėčiau atkeršyti?</verse>
				<verse number="10">Eikite į vynuogynus ir naikinkite, bet ne iki galo. Pašalinkite atžalas, nes jos nepriklauso Viešpačiui!</verse>
				<verse number="11">Labai neištikimi buvo Izraelis ir Judas’‘,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="12">Jie išsigynė Viešpaties ir sakė: ‘‘Tai ne Jis. Nesulauksime nelaimės, nematysime nei kardo, nei bado’‘.</verse>
				<verse number="13">Pranašai taps vėjais, jie neturės žodžių­taip jiems atsitiks.</verse>
				<verse number="14">Todėl Viešpats, kareivijų Dievas, sako: ‘‘Kaip jie kalbėjo, taip jiems įvyks. Aš padarysiu savo žodžius tavo burnoje ugnimi, o šitą tautą­malkomis, kurias ugnis sudegins.</verse>
				<verse number="15">‘Izraeli, Aš atvesiu prieš jus tautą iš toli,­sako Viešpats,­galingą tautą, labai seną tautą, kurios kalbos tu nemoki ir nesupranti, ką ji kalba.</verse>
				<verse number="16">Jų strėlinė kaip atviras kapas; jie visi yra karžygiai!</verse>
				<verse number="17">Jie suvalgys tavo derlių ir duoną, skirtą tavo sūnums ir dukterims, ir tavo avis bei galvijus; nurinks tavo vynmedžius ir figmedžius; jie sunaikins sustiprintus miestus, kuriais pasitikėjai.</verse>
				<verse number="18">Tačiau tada nesunaikinsiu jūsų visų’.</verse>
				<verse number="19">Kai jie klaus: ‘Už ką Viešpats, mūsų Dievas, mums taip padarė?’, tu jiems atsakysi: ‘Kaip jūs palikote mane ir tarnavote svetimiems dievams savo krašte, taip tarnausite svetimiesiems ne savo šalyje’ ‘‘.</verse>
				<verse number="20">Skelbkite Jokūbo namams ir praneškite Judui:</verse>
				<verse number="21">‘‘Klausykitės, kvaili ir neprotingi žmonės, kurie turite akis, bet nematote, kurie turite ausis, bet negirdite!</verse>
				<verse number="22">Argi nebijote manęs?­sako Viešpats.­Argi nedrebėsite prieš mane? Aš sulaikiau jūrą smėlio riba kaip amžina užtvara, kurios ji neperžengs, nors ir siaus. Nors bangos ir daužytų ją, nepralauš jos.</verse>
				<verse number="23">Bet šita tauta yra užsispyrusi ir kietos širdies, ji pasitraukė ir nuėjo.</verse>
				<verse number="24">Ji nepagalvojo: ‘Reikia bijotis Viešpaties, savo Dievo, kuris tinkamu laiku duoda ankstyvą ir vėlyvą lietų ir išsaugo mums mūsų derlių!’</verse>
				<verse number="25">Jūsų kaltės nukreipė tai, ir nuodėmės patraukė nuo jūsų gėrybes.</verse>
				<verse number="26">Mano tautoje yra nedorėlių, kurie susilenkę tyko kaip paukštgaudžiai, spendžia žabangus žmonėms pagauti.</verse>
				<verse number="27">Kaip krepšys pilnas paukščių, taip jų namai pilni apgaulės; tokiu būdu jie tapo žymūs ir pralobo.</verse>
				<verse number="28">Jie taip nutuko, kad net blizga, jų nedorybei nėra ribų. Jie negina našlaičių teisme, tačiau klesti. Jie nežiūri vargšo teisių.</verse>
				<verse number="29">Ar neturėčiau tokių bausti?­sako Viešpats.­Ar šitokiai tautai neturėčiau atkeršyti?</verse>
				<verse number="30">Siaubingų ir bjaurių dalykų vyksta šalyje:</verse>
				<verse number="31">pranašai pranašauja melus, kunigai moko, kaip jiems naudinga, o mano tauta tai mėgsta! Bet ką darysite, kai ateis galas?’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Bėkite, benjaminai, iš Jeruzalės; Tekojoje pūskite trimitą ir Bet Kereme uždekite ugnį kaip ženklą, nes nelaimė ir sunaikinimas ateina iš šiaurės.</verse>
				<verse number="2">Siono duktė panaši į gražią ir lepią moteriškę.</verse>
				<verse number="3">Piemenys su bandomis ateis prieš ją. Jie pasistatys aplink ją palapines, kiekvienas nuganys savo dalį.</verse>
				<verse number="4">Pradėkim prieš ją kovą! Kelkitės ir pradėkim kovą vidudienį! Vargas mums, nes baigiasi diena ir ilgėja vakaro šešėliai!</verse>
				<verse number="5">Kelkitės ir pulkime nakčia, sunaikinkime jos rūmus!</verse>
				<verse number="6">Taip sako kareivijų Viešpats: ‘‘Kirskite medžius ir supilkite prieš Jeruzalę pylimą! Ji yra baudžiamas miestas, nes vien tik priespauda jame.</verse>
				<verse number="7">Kaip iš šaltinio trykšta vanduo, taip iš jo trykšta nedorybės. Smurtas ir sunaikinimas jame, skriauda ir žaizdos nuolat mano akivaizdoje.</verse>
				<verse number="8">Leiskis pamokoma, Jeruzale, kad kartais Aš neatsitraukčiau nuo tavęs ir nepaversčiau tavęs dykyne, negyvenama šalimi!’‘</verse>
				<verse number="9">Taip sako kareivijų Viešpats: ‘‘Jie nurinks Izraelio likutį kaip vynmedį, dar kartą ranka perbrauks šakeles kaip vynuogių skynėjas!’‘</verse>
				<verse number="10">Kam turiu kalbėti ir ką įspėti, kad jie klausytų? Jų ausys neapipjaustytos, jos negali išgirsti. Viešpaties žodis jiems tapo pajuoka, jie jo nemėgsta.</verse>
				<verse number="11">Aš esu pilnas Viešpaties rūstybės, nebeįstengiu susilaikyti. Išliesiu ją ant vaikų gatvėje ir ant susirinkusių jaunuolių! Vyras ir žmona bus sugauti, pagyvenęs ir senas.</verse>
				<verse number="12">‘‘Jų namai, laukai ir žmonos atiteks kitiems, nes Aš ištiesiu savo ranką prieš šalies gyventojus’‘,­ sako Viešpats.</verse>
				<verse number="13">‘‘Jie visi, nuo mažiausio iki didžiausio, pasidavė godumui, nuo pranašo iki kunigo jie visi elgiasi klastingai.</verse>
				<verse number="14">Jie gydo mano tautos žaizdas tik paviršutiniškai, sakydami: ‘Taika! Taika!’ Tačiau taikos nėra.</verse>
				<verse number="15">Jie turėtų gėdytis, nes elgėsi bjauriai, tačiau nei jie gėdijasi, nei parausta. Todėl jie kris tarp krintančių, sukniubs, kai juos aplankysiu’‘,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="16">Taip sako Viešpats: ‘‘Eikite į kelius ir ieškokite senovinių takų; suradę gerą kelią, juo eikite. Taip rasite atilsį savo sieloms. Bet jie atsakė: ‘Neisime!’</verse>
				<verse number="17">Aš pastačiau jiems sargų, sakydamas: ‘Klausykite trimito garso’. Bet jie atsakė: ‘Nesiklausysime!’</verse>
				<verse number="18">Todėl klausykite, tautos, ir supraskite, kas tarp jų vyksta.</verse>
				<verse number="19">Klausyk, žeme! Aš užleisiu nelaimę šitai tautai kaip jų minčių vaisių, nes jie neklausė mano žodžių ir mano įstatymo, bet jį atmetė.</verse>
				<verse number="20">Kam man smilkalai, nešami iš Šebos, ir kvepianti nendrė iš tolimos šalies? Jūsų deginamosios aukos man nepatinka ir jūsų kraujo aukos man nemielos’‘.</verse>
				<verse number="21">Todėl taip sako Viešpats: ‘‘Štai Aš dedu šitai tautai ant kelio atsitrenkimo akmenų. Tėvai ir vaikai suklups ant jų, kaimynas ir draugas kartu pražus’‘.</verse>
				<verse number="22">Taip sako Viešpats: ‘‘Ateina tauta iš šiaurės, didelė tauta kyla nuo žemės pakraščių.</verse>
				<verse number="23">Jie lankais ir ietimis ginkluoti, žiaurūs ir negailestingi. Jų triukšmas kaip ūžianti jūra. Jie joja ant žirgų, kiekvienas pasirengęs kovai prieš tave, Sione!’‘</verse>
				<verse number="24">Kai tik išgirdome pranešimą, nusviro mūsų rankos, baimė ir skausmai apėmė mus.</verse>
				<verse number="25">Neikite į laukus ir nevaikščiokite keliu, nes priešo kardas kelia baimę aplinkui!</verse>
				<verse number="26">Mano tautos dukterie, apsivilk ašutine ir voliokis pelenuose. Gedėk kaip vienintelio sūnaus, graudžiai raudok; staiga ateis naikintojas ant mūsų!</verse>
				<verse number="27">Aš pastačiau tave bokštu ir tvirtove tarp mano žmonių, kad pažintum ir ištirtum jų kelius.</verse>
				<verse number="28">Jie visi kietasprandžiai ir šmeižikai, jie visi kaip varis ir geležis, visi sugedę.</verse>
				<verse number="29">Dumplės sugedo, ugnis išlydė šviną, bet veltui dirbo liejėjas­ nedorėliai neatsiskyrė nuo jų.</verse>
				<verse number="30">Jie bus vadinami atmestu sidabru, nes Viešpats atmetė juos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Jeremijui:</verse>
				<verse number="2">‘‘Atsistok Viešpaties šventyklos vartuose ir skelbk šitą žodį: ‘Klausykitės Viešpaties žodžio, visi Judo gyventojai, kurie įeinate pro vartus Viešpatį garbinti.</verse>
				<verse number="3">Taip sako Viešpats: ‘Pagerinkite savo kelius ir darbus, tada gyvensite šitoje vietoje.</verse>
				<verse number="4">Nepasitikėkite melagingais žodžiais: ‘Tai Viešpaties šventykla’.</verse>
				<verse number="5">Jei iš tikrųjų pagerinsite savo kelius ir darbus, jei teisingai spręsite bylas tarpusavyje,</verse>
				<verse number="6">svetimtaučio, našlaičio ir našlės neskriausite, nekalto kraujo nepraliesite šitoje vietoje ir svetimų dievų nesekiosite savo pačių nelaimei,</verse>
				<verse number="7">tada Aš amžiams paliksiu jus gyventi krašte, kurį daviau jūsų tėvams.</verse>
				<verse number="8">Jūs pasitikite melagingais žodžiais, kurie nieko nepadeda.</verse>
				<verse number="9">Argi manote, kad galite vogti, žudyti, svetimauti, melagingai prisiekti, aukoti Baalui ir sekioti svetimus dievus,</verse>
				<verse number="10">o po to ateiti ir atsistoti mano akivaizdoje šituose namuose, kurie pavadinti mano vardu, ir sakyti: ‘Mes saugūs ir galime daryti šias bjaurystes’.</verse>
				<verse number="11">Argi mano vardu pavadinti namai jūsų akyse tapo plėšikų lindyne? Aš mačiau tai’,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="12">‘Eikite į mano buvusią vietą Šilojuje, kur prieš tai buvo mano vardas, ir pažiūrėkite, ką Aš ten padariau dėl mano tautos Izraelio nedorybių.</verse>
				<verse number="13">Kadangi dabar jūs darote tuos pačius darbus,­sako Viešpats,­ ir Aš kalbėjau jums anksti atsikeldamas, bet jūs nesiklausėte, jus šaukiau, bet jūs neatsiliepėte,</verse>
				<verse number="14">tai namams, kurie vadinami mano vardu ir kuriais jūs pasitikite, ir vietai, kurią daviau jums ir jūsų tėvams, Aš padarysiu taip, kaip padariau Šilojui.</verse>
				<verse number="15">Aš pašalinsiu jus iš savo akivaizdos, kaip pašalinau jūsų brolius, Efraimo palikuonis’.</verse>
				<verse number="16">Nesimelsk už šitą tautą ir nemaldauk manęs, nes Aš tavęs neišklausysiu.</verse>
				<verse number="17">Ar nematai, ką jie daro Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse?</verse>
				<verse number="18">Vaikai prirenka malkų, tėvai sukuria ugnį, moterys minko tešlą, kepa pyragaičius ir aukoja juos dangaus karalienei. Jie aukoja geriamąsias aukas svetimiems dievams, sukeldami mano rūstybę.</verse>
				<verse number="19">Ar jie sukelia mano rūstybę?­ sako Viešpats.­Ar ne sau gėdą jie užsitraukia?</verse>
				<verse number="20">Todėl taip sako Viešpats: ‘Aš išliesiu savo rūstybę ir įtūžį ant šitos vietos: ant žmonių, gyvulių, lauko medžių ir žemės vaisių; tai bus lyg negęstanti ugnis’.</verse>
				<verse number="21">Taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Pridėkite savo deginamąsias aukas prie padėkos aukų ir valgykite jų mėsą.</verse>
				<verse number="22">Aš nekalbėjau jūsų tėvams ir jiems nedaviau jokių įsakymų apie deginamąsias ir padėkos aukas, kai juos išvedžiau iš Egipto šalies.</verse>
				<verse number="23">Bet jiems įsakiau štai ką: ‘Pakluskite mano balsui, ir Aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta. Vaikščiokite keliu, kurį jums nurodžiau, kad jums gerai sektųsi’.</verse>
				<verse number="24">Tačiau jie neklausė manęs ir nekreipė dėmesio, bet sekė savo piktos širdies norais; jie ėjo ne pirmyn, bet atgal.</verse>
				<verse number="25">Nuo tos dienos, kai jūsų tėvai išėjo iš Egipto krašto, iki šios dienos Aš nuolat siunčiau pas jus savo tarnus, pranašus, keldamas juos anksti rytą.</verse>
				<verse number="26">Tačiau jie neklausė manęs ir nekreipė dėmesio, bet buvo užsispyrę. Jie elgėsi blogiau už savo tėvus’.</verse>
				<verse number="27">Kai tu kalbėsi šituos žodžius, jie tavęs nesiklausys, kai juos šauksi, jie tau neatsilieps.</verse>
				<verse number="28">Turėsi jiems sakyti: ‘Tai tauta, kuri nepakluso Viešpaties, savo Dievo, balsui ir nepriėmė pamokymo; tiesa pražuvo, ir niekas apie ją nekalbėjo.</verse>
				<verse number="29">Nusikirpk galvos plaukus ir numesk, raudok aukštumose, nes Viešpats atmetė ir paliko Jį užrūstinusią kartą.</verse>
				<verse number="30">Judo vaikai darė pikta,­sako Viešpats.­Jie pastatė savo bjaurystes namuose, kurie pavadinti mano vardu, ir juos sutepė.</verse>
				<verse number="31">Jie pastatė Tofeto aukurą Ben Hinomo slėnyje savo sūnums ir dukterims deginti, ko Aš neįsakiau ir kas man niekada neatėjo į širdį.</verse>
				<verse number="32">Ateis diena, kai Tofetas ir Ben Hinomo slėnis bus vadinamas žudynių slėniu: laidos Tofete, kol nebeliks jame vietos.</verse>
				<verse number="33">Šitos tautos lavonai bus maistas padangių paukščiams ir žemės žvėrims, ir niekas jų nenubaidys.</verse>
				<verse number="34">Iš Judo miestų ir iš Jeruzalės gatvių dings džiaugsmo ir linksmybės garsai, balsai jaunojo ir jaunosios, nes šalis pavirs dykyne’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">‘‘Tuo metu,­sako Viešpats,­paims iš kapų Judo karalių, kunigaikščių, kunigų, pranašų ir Jeruzalės gyventojų kaulus.</verse>
				<verse number="2">Juos išbarstys priešais saulę, mėnulį ir visą dangaus kareiviją, kuriuos jie mylėjo ir sekė, kuriems tarnavo, ieškojo ir garbino. Jie nebus surinkti ir palaidoti, jie bus mėšlas dirvai tręšti.</verse>
				<verse number="3">Visi likę gyvieji iš šitos piktos kartos, kurie yra mano išsklaidyti, labiau norės mirti negu gyventi.</verse>
				<verse number="4">Sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats: ‘Jei kas krinta, ar jis nebeatsikels? Jei kas nusigręžia, ar jis nebeatsigręš?</verse>
				<verse number="5">Kodėl šita tauta užsispyrusiai laikosi savo paklydimo? Jie įsikibę į apgaulę ir nesutinka atsiversti.</verse>
				<verse number="6">Aš klausiausi ir supratau, kad jie kalba netiesą. Nė vienas neatgailauja dėl savo nedorybės, sakydamas: ‘Ką aš padariau?’ Jie visi eina savais keliais kaip žirgas, puoląs į kovą.</verse>
				<verse number="7">Net gandras, balandis, kregždė ir strazdas žino savo sugrįžimo laiką, bet mano tauta nežino Viešpaties nuostatų.</verse>
				<verse number="8">Kaip jūs galite sakyti: ‘Mes išmintingi ir Viešpaties įstatymas yra pas mus’? Iš tikrųjų mano įstatymą raštininkų plunksna padarė bevertį.</verse>
				<verse number="9">Išmintingieji bus sugėdinti, išgąsdinti ir pagauti. Jie atmetė Viešpaties žodį, tai kur jų išmintis?</verse>
				<verse number="10">Todėl Aš atiduosiu jų žmonas kitiems, jų laukus svetimiems, nes jie visi, nuo mažiausio iki didžiausio, pasidavę godumui, nuo pranašo iki kunigo jie visi elgiasi klastingai.</verse>
				<verse number="11">Jie gydo mano tautos žaizdas tik paviršutiniškai, sakydami: ‘Taika! Taika!’ Tačiau taikos nėra.</verse>
				<verse number="12">Jie turėtų gėdytis, nes elgėsi bjauriai, tačiau jie nei gėdijasi, nei parausta. Todėl jie kris tarp krintančių sukniubę, kai juos aplankysiu’,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="13">‘Aš tikrai juos sunaikinsiu,­sako Viešpats.­Neliks vynuogių ant vynmedžių ir figų ant figmedžių, o lapai nuvys. Tai, ką jiems esu davęs, pasitrauks nuo jų’ ‘‘.</verse>
				<verse number="14">Kodėl mes čia sėdime? Susirinkime, skubėkime į sustiprintus miestus ir ten sėdėkime tyliai, nes Viešpats, mūsų Dievas, mus nutildė ir girdo karčiu vandeniu, kadangi Jam nusidėjome.</verse>
				<verse number="15">Mes laukėme taikos, bet nieko gero nesulaukėme. Laukėme sveikatos, o štai­sunaikinimas!</verse>
				<verse number="16">Nuo Dano girdisi žirgų prunkštimas, nuo jų žvengimo dreba visas kraštas. Priešas užima šalį ir ryja visa: jos turtus, miestus ir gyventojus.</verse>
				<verse number="17">‘‘Aš siunčiu jums nuodingų gyvačių, kurių negalima užkerėti, ir jos jus įgels’‘,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="18">Kada aš būsiu paguostas savo skausme, mano širdis alpsta manyje.</verse>
				<verse number="19">Mano tautos pagalbos šauksmas girdisi visame krašte. Argi nebėra Viešpaties Sione? Argi jis nebekaraliauja? Kodėl jie pykdė mane savo drožiniais ir svetimais stabais?</verse>
				<verse number="20">Praėjo pjūtis, pasibaigė vasara, o mes nesame išgelbėti.</verse>
				<verse number="21">Dėl savo tautos nelaimės aš kenčiu ir gedžiu, siaubas apėmė mane.</verse>
				<verse number="22">Argi nėra balzamo Gileade, argi nėra ten gydytojo? Kodėl neužgyja mano tautos žaizda?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">O kad mano galva būtų vandens šaltinis, ir akys ašarų versmė, kad dieną ir naktį galėčiau apraudoti savo tautos užmuštuosius!</verse>
				<verse number="2">Jei dykumoje turėčiau pastogę, palikčiau savo tautą ir eičiau ten! Nes jie visi svetimauja­neištikimųjų gauja.</verse>
				<verse number="3">‘‘Jie sulenkia savo liežuvį melui kaip lanką. Jie nepakyla už tiesą žemėje. Jie eina iš pikto į piktą, o manęs nepažįsta’‘,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="4">‘‘Saugokitės artimo, nepasitikėkite broliu, nes brolis elgiasi klastingai, o artimas skleidžia šmeižtus.</verse>
				<verse number="5">Vienas apgauna kitą, jie nekalba tiesos. Jie išmokė savo liežuvius kalbėti melą, elgiasi suktai, kol pavargsta.</verse>
				<verse number="6">Tu gyveni apsuptas apgaulių. Dėl savo apgaulių jie atsisako pažinti mane’‘,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="7">Todėl taip sako kareivijų Viešpats: ‘‘Aš juos išlydysiu ir mėginsiu, nes kaip kitaip galėčiau pasielgti su tokia tauta?</verse>
				<verse number="8">Jų liežuvis yra mirtina strėlė, jų žodžiai­klasta. Jie taikiai kalba su savo artimu, bet savo širdyje spendžia jam žabangus.</verse>
				<verse number="9">Ar dėl to neturėčiau jų bausti?­ sako Viešpats,­ar šitokiai tautai neturėčiau atkeršyti?’‘</verse>
				<verse number="10">Dėl kalnų verksiu ir dejuosiu, dėl ganyklų raudosiu, nes jos sunaikintos; niekas nebekeliauja per juos, nebesigirdi ir galvijų balso. Net padangių paukščiai ir žvėrys pasitraukė.</verse>
				<verse number="11">Aš padarysiu Jeruzalę akmenų krūva, šakalų lindyne ir Judo miestus paversiu negyvenama dykuma.</verse>
				<verse number="12">Kas yra toks išmintingas, kad tai suprastų? Kam Viešpats kalbėjo, kad jis tai paskelbtų, kodėl šalis sunaikinta lyg dykuma, kad niekas nebekeliauja per ją?</verse>
				<verse number="13">Viešpats tarė: ‘‘Kadangi jie atmetė mano įstatymą, kurį jiems daviau, nepakluso mano balsui ir nesielgė pagal jį,</verse>
				<verse number="14">bet sekė savo širdies užgaidas ir Baalą, kaip jų tėvai juos mokė,</verse>
				<verse number="15">todėl Aš juos valgydinsiu metėlėmis, girdysiu karčiu vandeniu</verse>
				<verse number="16">ir išsklaidysiu tarp tautų, kurių nepažino nei jie, nei jų tėvai. Iš paskos pasiųsiu kardą, kol juos visai sunaikinsiu’‘.</verse>
				<verse number="17">Taip sako kareivijų Viešpats: ‘‘Pašaukite raudotojų, kad jos ateitų,</verse>
				<verse number="18">kad jos atskubėtų ir giedotų raudą apie mus ir mes susigraudinę verktume’‘.</verse>
				<verse number="19">Rauda girdėti iš Siono: ‘‘Mes sunaikinti, visai sugėdinti! Mes turime palikti gimtinę, mūsų gyvenvietės sunaikintos’‘.</verse>
				<verse number="20">Klausykitės jūs, moterys, Viešpaties žodžio ir priimkite Jo pamokymą. Mokykite savo dukteris raudoti ir kaimynes apverkti.</verse>
				<verse number="21">Mirtis įėjo pro langus, įsilaužė į mūsų namus. Ji žudo vaikus gatvėse, jaunuolius aikštėse.</verse>
				<verse number="22">Taip sako Viešpats: ‘‘Žmonių lavonai bus išmėtyti kaip mėšlas laukuose, kaip pėdai užpakalyje pjovėjo. Ir niekas jų nesurinks’‘.</verse>
				<verse number="23">Taip sako Viešpats: ‘‘Išmintingasis tenesigiria savo išmintimi, stiprusis­savo stiprybe, o turtingasis­savo turtais.</verse>
				<verse number="24">Kas nori girtis, tegul giriasi, kad supranta ir pažįsta mane, kad Aš­Viešpats, kuris vykdau malonę, teismą ir teisingumą žemėje, nes tai man patinka,­sako Viešpats’‘.</verse>
				<verse number="25">‘‘Ateis diena, kai Aš bausiu visus apipjaustytuosius ir neapipjaustytuosius:</verse>
				<verse number="26">Egiptą, Judą, Edomą, Amoną, Moabą ir visus, gyvenančius dykumoje. Nes visos tautos yra neapipjaustytos ir Izraelis yra neapipjaustytas širdyje’‘,­sako Viešpats.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Izraeli, klausykis Viešpaties žodžio!</verse>
				<verse number="2">Taip sako Viešpats: ‘‘Nesimokykite pagonių kelių ir nebijokite dangaus ženklų, nors pagonys jų bijo.</verse>
				<verse number="3">Pagonių papročiai yra tuštybė. Jie nusikerta medį miške, amatininkas kirviu aptašo jį,</verse>
				<verse number="4">sidabru ir auksu pagražina, pritvirtina plaktuku ir vinimis, kad nejudėtų.</verse>
				<verse number="5">Jie yra tiesūs kaip palmė, negali kalbėti nei vaikščioti, juos reikia nešti. Nebijokite jų, nes jie negali nei pakenkti, nei gera daryti’‘.</verse>
				<verse number="6">Viešpatie, Tau nėra lygaus, Tu esi didis ir Tavo vardas galingas!</verse>
				<verse number="7">Kas Tavęs nebijotų, tautų Karaliau? Tau priklauso tai, nes tarp visų tautų išminčių ir visų jų valdovų nėra nė vieno Tau lygaus.</verse>
				<verse number="8">Jie visi yra kvaili ir neišmintingi. Medis yra tuštybės mokymas,</verse>
				<verse number="9">padengtas sidabrine skarda, atgabenta iš Taršišo ir Ufazo. Jis yra amatininko ir auksakalio dirbinys, apvilktas violetiniu ir raudonu drabužiu. Jie visi yra menininkų dirbiniai.</verse>
				<verse number="10">Tačiau Viešpats yra tikrasis Dievas, gyvasis Dievas ir amžinasis Karalius. Nuo Jo rūstybės dreba žemė ir Jo grūmojimo nepakelia tautos.</verse>
				<verse number="11">Taip turite jiems sakyti: ‘‘Dievai, kurie nepadarė nei dangaus, nei žemės, turi pradingti nuo žemės ir iš šios padangės’‘.</verse>
				<verse number="12">Jis sukūrė žemę savo jėga, savo išmintimi padėjo pasaulio pamatą ir savo supratimu ištiesė dangus.</verse>
				<verse number="13">Jo balso klauso vandenys danguose, Jis pakelia garus nuo žemės pakraščių. Jis siunčia žaibus su lietumi, paleidžia vėją iš savo sandėlių.</verse>
				<verse number="14">Žmogus neturi pažinimo ir yra neišmintingas. Amatininkai bus sugėdinti dėl savo drožinių, jų lieti atvaizdai yra apgaulė, juose nėra kvapo.</verse>
				<verse number="15">Jie yra tuštybė, paklydimo darbas. Aplankymo metu jie pražus.</verse>
				<verse number="16">Visai kitokia yra Jokūbo dalis. Jis yra visa ko Kūrėjas, Izraelis yra Jo nuosavybė. Kareivijų Viešpats yra Jo vardas!</verse>
				<verse number="17">Susirinkite savo daiktus nuo žemės, tvirtovės gyventojai!</verse>
				<verse number="18">Nes taip sako Viešpats: ‘‘Šį kartą Aš išmesiu krašto gyventojus, prispausiu juos taip, kad jie pajus’‘.</verse>
				<verse number="19">Vargas man, esu sužeistas! Mano žaizda nepagydoma! Aš tariau: ‘‘Tai yra sielvartas, kurį turiu pakelti’‘.</verse>
				<verse number="20">Mano palapinė apiplėšta, visos virvės sutraukytos. Mano vaikai paliko mane, jų nebėra. Nėra kas ištiestų ir pakeltų mano palapinę.</verse>
				<verse number="21">Ganytojai tapo kvailiais ir neieškojo Viešpaties. Todėl jiems nesisekė, visa jų kaimenė bus išsklaidyta.</verse>
				<verse number="22">Štai žinia, kad artėja didelis pavojus iš šiaurės paversti Judo miestus griuvėsiais, šakalų buveinėmis.</verse>
				<verse number="23">Viešpatie, aš žinau, kad ne žmogaus rankose yra jo keliai. Nė vienas negali pakreipti savo žingsnių, kaip jis nori.</verse>
				<verse number="24">Bausk mane, Viešpatie, bet teisingai, nerūstaudamas, kad nesunaikintum manęs visiškai!</verse>
				<verse number="25">Išliek savo rūstybę ant pagonių, kurie Tavęs nepažįsta, ir ant giminių, kurios nesišaukia Tavęs, nes jos ėdė ir prarijo Jokūbą, dykuma pavertė jo gyvenvietes.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Jeremijui:</verse>
				<verse number="2">‘‘Klausyk sandoros žodžių ir kalbėk Judo žmonėms bei Jeruzalės gyventojams.</verse>
				<verse number="3">Sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats: ‘Prakeiktas žmogus, kuris nepaklūsta šitos sandoros žodžiams,</verse>
				<verse number="4">kuriuos Aš įsakiau jūsų tėvams, kai juos išvedžiau iš Egipto šalies, iš geležinės krosnies. Pakluskite mano balsui ir elkitės taip, kaip jums įsakiau, tai būsite mano tauta, o Aš būsiu jūsų Dievas,</verse>
				<verse number="5">kad ištesėčiau priesaiką, kurią daviau jūsų tėvams paveldėti šalį, tekančią pienu ir medumi’ ‘‘. Tada aš atsiliepiau: ‘‘Tebūna taip, Viešpatie!’‘</verse>
				<verse number="6">Paskui Viešpats man tarė: ‘‘Skelbk visus šiuos žodžius Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse, sakydamas: ‘Klausykite šitos sandoros žodžių ir juos vykdykite!</verse>
				<verse number="7">Aš įsakmiai raginau jūsų tėvus, kai juos vedžiau iš Egipto, ir iki šios dienos, sakydamas: ‘Pakluskite mano balsui’.</verse>
				<verse number="8">Tačiau jie neklausė, bet sekė savo piktų širdžių užgaidas. Todėl Aš užvesiu jiems visus sandoros žodžius, kuriuos buvau jiems įsakęs, bet jie nesilaikė’ ‘‘.</verse>
				<verse number="9">Viešpats vėl man kalbėjo: ‘‘Judo žmonės ir Jeruzalės gyventojai daro sąmokslą;</verse>
				<verse number="10">jie nusikalsta kaip jų protėviai, kurie atsisakė klausyti mano žodžių: jie seka svetimus dievus ir tarnauja jiems. Izraelis ir Judas sulaužė mano sandorą, kurią padariau su jų tėvais.</verse>
				<verse number="11">Todėl taip sako Viešpats: ‘Aš užleisiu jiems nelaimę, iš kurios jie negalės ištrūkti, ir, kai jie šauksis manęs, Aš jų neišklausysiu.</verse>
				<verse number="12">Tada Judo miestai ir Jeruzalės gyventojai šauksis dievų, kuriems jie smilkė, bet tie niekuo jiems nepadės nelaimės metu.</verse>
				<verse number="13">Judai, kiek tavo miestų, tiek dievų; kiek Jeruzalėje gatvių, tiek pasistatėte gėdingų aukurų smilkyti Baalui!</verse>
				<verse number="14">Nesimelsk už šitą tautą. Aš jų neišklausysiu, kai jie šauksis manęs suspaudimo metu.</verse>
				<verse number="15">Ko nori, mano mylimoji, mano namuose po savo begėdysčių su daugeliu? Ar šventa mėsa nukreips nuo tavęs nelaimę?’ ‘‘</verse>
				<verse number="16">Žaliuojančiu, gražiu alyvmedžiu Viešpats vadino tave; dabar Jis ūžiančia ugnimi sudegina jo lapus ir šakas!</verse>
				<verse number="17">Kareivijų Viešpats, kuris pasodino tave, nusprendė tau nelaimę užleisti dėl Izraelio ir Judo nusikaltimų, kuriais jie užsitraukė Viešpaties rūstybę, smilkydami Baalui.</verse>
				<verse number="18">Viešpats man apreiškė, ir aš supratau; tada Tu parodei man jų piktus darbus.</verse>
				<verse number="19">Aš buvau kaip paklusnus avinėlis, vedamas pjauti, nežinojau, kad jie ruošė planus prieš mane: ‘‘Sunaikinkime medį ir jo vaisius! Išraukime jį iš gyvųjų žemės, kad užmirštų jo vardą!’‘</verse>
				<verse number="20">Kareivijų Viešpatie, kuris teisi teisingai ir ištiri žmogaus širdį ir inkstus, leisk man matyti Tavo kerštą jiems, nes aš Tau pavedžiau savo bylą.</verse>
				<verse number="21">Taip sako Viešpats apie Anatoto vyrus, kurie ieško mano gyvybės, sakydami: ‘‘Nepranašauk Viešpaties vardu, kad mes tavęs nenužudytume!’‘</verse>
				<verse number="22">Todėl kareivijų Viešpats sako: ‘‘Aš juos nubausiu; jų jaunuoliai žus nuo kardo, o jų sūnūs ir dukterys mirs badu.</verse>
				<verse number="23">Iš jų niekas neišliks, kai užleisiu nelaimę ant Anatoto žmonių jų aplankymo metu’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Viešpatie, Tu liksi teisus, jei bylinėsiuosi su Tavimi! Tačiau leisk man kalbėti su Tavimi apie Tavo sprendimus. Kodėl nedorėliams sekasi ir kodėl be rūpesčių gyvena visi, kurie elgiasi klastingai?</verse>
				<verse number="2">Tu juos įsodinai, jie įleido šaknis, užaugo, nešė vaisių. Tu esi arti jų burnos, bet toli nuo jų širdies.</verse>
				<verse number="3">Viešpatie, Tu pažįsti mane, ištyrei mano širdį ir žinai, kokia ji yra prieš Tave. Atskirk juos kaip avis pjauti, paruošk juos žudymo dienai!</verse>
				<verse number="4">Ar ilgai liūdės šalis ir džius lauko augalai? Dėl jos gyventojų nedorybių išnyko žvėrys ir paukščiai. Jie sakė: ‘‘Jis nematys mūsų galo’‘.</verse>
				<verse number="5">Jei tu bėgai su pėstininkais ir jie nuvargino tave, tai kaip lenktyniausi su žirgais? Ir jei ramioje šalyje nesi saugus, tai ką darysi, Jordanui išsiliejus?</verse>
				<verse number="6">Net tavo broliai, tavo tėvo namai nėra tau ištikimi. Jie sušaukė minią tau už nugaros. Netikėk jais, nors jie kalba gražius žodžius.</verse>
				<verse number="7">Aš palikau savo namus, atsisakiau nuosavybės; kas mano sielai miela, atidaviau į priešo rankas.</verse>
				<verse number="8">Mano paveldėjimas pasidarė man kaip liūtas miške ir pakėlė savo balsą prieš mane, todėl ėmiau nekęsti jo.</verse>
				<verse number="9">Argi mano paveldėjimas margas paukštis, kad paukščiai apspitę puola jį? Ateikite, susirinkite, visi laukiniai žvėrys, ateikite ėsti!</verse>
				<verse number="10">Daug ganytojų naikino mano vynuogyną, mindžiojo mano paveldėjimą, pavertė mano puikųjį lauką tuščia dykuma.</verse>
				<verse number="11">Jie padarė jį dykuma, kuri verkia mano akivaizdoje. Visa šalis virto dykuma ir niekas dėl to nesisieloja.</verse>
				<verse number="12">Visoms dykumos kalvoms atėjo naikintojai. Viešpaties kardas ryja nuo vieno šalies krašto iki kito, joks žmogus neturi ramybės.</verse>
				<verse number="13">Jie sėjo kviečius, bet pjaus erškėčius, jie vargo, bet be naudos. Jie bus sugėdinti savo derliumi dėl Viešpaties rūstybės.</verse>
				<verse number="14">Taip sako Viešpats: ‘‘Visus piktus kaimynus, besikėsinančius į mano tautos, Izraelio, paveldėjimą, Aš išrausiu iš jų žemės, o Judo namus išrausiu iš jų tarpo.</verse>
				<verse number="15">Tačiau, kai būsiu juos išrovęs, vėl jų pasigailėsiu ir juos visus sugrąžinsiu į jų paveldėjimą ir į jų kraštą.</verse>
				<verse number="16">Jei jie rūpestingai mokysis mano tautos kelių ir prisieks mano vardu: ‘Kaip Viešpats gyvas!’, kaip jie buvo išmokę mano tautą prisiekti Baalu, tai jiems leisiu įsikurti mano tautoje.</verse>
				<verse number="17">Bet jei jie neklausys, tai tokią tautą visiškai išrausiu ir sunaikinsiu,­sako Viešpats’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Viešpats tarė man: ‘‘Eik, nusipirk drobinį diržą ir juo susijuosk strėnas, bet nesušlapink jo’‘.</verse>
				<verse number="2">Aš nusipirkau diržą, kaip Viešpats liepė, ir susijuosiau.</verse>
				<verse number="3">Viešpats man antrą kartą sakė:</verse>
				<verse number="4">‘‘Imk diržą, kurį nusipirkai ir kuris yra ant tavo strėnų, nueik prie Eufrato ir ten jį paslėpk uolos plyšyje’‘.</verse>
				<verse number="5">Aš nuėjau ir paslėpiau jį prie Eufrato, kaip Viešpats man liepė.</verse>
				<verse number="6">Praėjus daugeliui dienų, Viešpats man tarė: ‘‘Nueik prie Eufrato ir iš ten pasiimk diržą, kurį tau liepiau paslėpti’‘.</verse>
				<verse number="7">Aš nuėjau prie Eufrato, iškasiau diržą iš tos vietos, kur jį buvau paslėpęs, ir radau jį supuvusį, niekam nebetinkamą.</verse>
				<verse number="8">Tada Viešpats man kalbėjo:</verse>
				<verse number="9">‘‘Taip Aš supūdysiu Judo ir Jeruzalės puikybę.</verse>
				<verse number="10">Šita pikta tauta, kuri atsisako klausyti mano žodžių, vaikšto paskui savo širdies užgaidas ir seka svetimus dievus, jiems tarnauja ir juos garbina, taps kaip šitas diržas, kuris niekam nebetinka.</verse>
				<verse number="11">Kaip diržas prisiglaudžia prie vyro strėnų, taip Aš norėjau, kad Izraelis ir Judas prisiglaustų prie manęs,­sako Viešpats.­Kad jie būtų mano tauta, mano garbė ir pasididžiavimas ir mano vardu vadintųsi, bet jie neklausė.</verse>
				<verse number="12">Sakyk jiems šiuos žodžius: ‘Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Kiekvienas ąsotis pripilamas vyno’. Jie tau sakys: ‘Argi mes nežinome, kad ąsotis skirtas supilti vynui?’</verse>
				<verse number="13">Tada jiems atsakyk: ‘Taip sako Viešpats: ‘Aš nugirdysiu visus šitos šalies gyventojus: karalius, kurie sėdi Dovydo soste, kunigus, pranašus ir visus Jeruzalės gyventojus.</verse>
				<verse number="14">Aš sudaužysiu juos vienas į kitą, tėvus kartu su vaikais,­sako Viešpats.­Aš jų nepasigailėsiu, neužjausiu, bet sunaikinsiu’ ‘‘.</verse>
				<verse number="15">Klausykitės ir supraskite, nebūkite išdidūs, nes Viešpats kalba!</verse>
				<verse number="16">Duokite Viešpačiui, savo Dievui, šlovę, kol nesutemo, prieš atsitrenkiant jūsų kojoms į tamsoje esančius kalnus! Jūs laukiate šviesos, bet Jis užleis tamsą, visišką tamsybę.</verse>
				<verse number="17">Jei jūs neklausysite, mano siela graudžiai verks dėl jūsų išdidumo ir mano akys ašaros, nes Viešpaties kaimenė vedama į nelaisvę.</verse>
				<verse number="18">Sakykite karaliui ir karalienei, kad jie nusižemintų ir sėstųsi žemai, nes nuo jų galvos nukris šlovės karūna.</verse>
				<verse number="19">Pietų krašto miestai bus užrakinti, ir nebus kas juos atidarytų; visas Judas bus išvestas į nelaisvę.</verse>
				<verse number="20">Pakelk savo akis ir žiūrėk, kaip jie ateina iš šiaurės! Kur yra tau patikėta kaimenė, tavo gražiosios avys?</verse>
				<verse number="21">Ką darysi, kai Jis tave aplankys? Tu pati pripratinai juos vadovauti tau? Argi nesuims tavęs skausmai kaip gimdyvės?</verse>
				<verse number="22">Jei sakysi savo širdy: ‘‘Kodėl man taip atsitiko?’‘­Dėl tavo nuodėmių daugybės tavo sijonas pakeltas, tavo kulnai apnuoginti.</verse>
				<verse number="23">Jei etiopas galėtų pakeisti savo odos spalvą ir leopardas savo kailio dėmes, tai ir jūs galėtumėte daryti gera, kurie esate įpratę daryti pikta.</verse>
				<verse number="24">‘‘Aš išsklaidysiu jus kaip pelus, kuriuos dykumos vėjas išnešioja.</verse>
				<verse number="25">Tai yra tau kritęs burtas ir tavo dalis nuo manęs,­sako Viešpats,­kadangi pamiršai mane ir pasitikėjai melu,</verse>
				<verse number="26">tai Aš užversiu tavo sijoną tau ant veido, kad pasirodytų tavo gėda.</verse>
				<verse number="27">Aš mačiau tavo svetimavimus, gašlumą ir paleistuvystę. Vargas tau, Jeruzale. Ar ilgai dar neapsivalysi?’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Jeremijui apie sausrą:</verse>
				<verse number="2">‘‘Judas liūdi, jo vartai svyruoja. Žmonės pajuodę guli ant žemės, ir Jeruzalės šauksmas kyla aukštyn.</verse>
				<verse number="3">Didikai siunčia tarnus vandens; tie nueina prie šulinių, bet, neradę vandens, sugrįžta tuščiais indais. Jie sugėdinti ir nusiminę, apdengtomis galvomis.</verse>
				<verse number="4">Nėra lietaus, žemė išdžiūvo. Artojai stovi susigėdę, galvas apsidengę.</verse>
				<verse number="5">Net elnė palieka savo jauniklį, nes nėra žolės.</verse>
				<verse number="6">Laukiniai asilai, stovėdami ant nuplikusių aukštumų, uosto vėją kaip šakalai; jų akys aptemę, nes nėra žolės’‘.</verse>
				<verse number="7">Viešpatie, nors mūsų nusikaltimai liudija prieš mus, gelbėk mus dėl savo vardo. Savo daugybe paklydimų Tau nusidėjome.</verse>
				<verse number="8">Izraelio viltie, gelbėtojau nelaimės metu! Kodėl Tu esi kaip svetimšalis, kaip keleivis, kuris užsuka tik nakvoti?</verse>
				<verse number="9">Kodėl Tu esi kaip bejėgis žmogus, kaip karžygys, kuris negali išgelbėti? Tačiau Tu, Viešpatie, esi tarp mūsų, mes vadinami Tavo vardu! Nepalik mūsų!</verse>
				<verse number="10">Taip sako Viešpats šiai tautai: ‘‘Jie mėgsta klajoti, nesulaiko savo kojų. Todėl Viešpats nepriims jų, Jis atsimins jų kaltę ir aplankys juos už jų nuodėmes’‘.</verse>
				<verse number="11">Viešpats man tarė: ‘‘Nesimelsk už šitą tautą, kad jai gerai sektųsi.</verse>
				<verse number="12">Nors jie pasninkaus, Aš neišklausysiu jų šauksmo; nors jie aukos deginamąsias ir duonos aukas, Aš nepriimsiu jų; Aš sunaikinsiu juos kardu, badu ir maru’‘.</verse>
				<verse number="13">Aš atsakiau: ‘‘Ak, Viešpatie Dieve, pranašai jiems skelbia: ‘Nematysite kardo ir nepajusite bado, bet jums duosiu tikrą ramybę šioje vietoje’ ‘‘.</verse>
				<verse number="14">Viešpats man tarė: ‘‘Pranašai melagingai pranašauja mano vardu. Aš jų nesiunčiau, nepaliepiau ir nekalbėjau jiems. Jie jums pranašauja išgalvotus regėjimus, žyniavimus ir niekam tikusią, pačių prasimanytą apgaulę.</verse>
				<verse number="15">Todėl apie pranašus, kurie mano vardu pranašauja, sakydami: ‘Nebus nei kardo, nei bado šitoje šalyje’, nors Aš jų nesiunčiau, Viešpats taip sako: ‘Nuo kardo ir bado žus tie pranašai.</verse>
				<verse number="16">Ir žmonės, kuriems jie pranašauja, žus nuo kardo ir bado ir gulės Jeruzalės gatvėse­jie ir jų žmonos, sūnūs ir dukterys,­nes nebus kam palaidoti. Aš išliesiu jų nedorybes ant jų’ ‘‘.</verse>
				<verse number="17">Viešpats liepė man sakyti jiems: ‘‘Mano akys plūsta ašaromis dieną ir naktį, negaliu nurimti, nes mano tauta nepagydomai sužeista.</verse>
				<verse number="18">Laukuose guli žuvusieji, mieste badas ir kančios. Pranašai ir kunigai be nuovokos vaikščioja po kraštą’‘.</verse>
				<verse number="19">Ar Tu visai išsižadėjai Judo, ar Sionas nusibodo Tavo sielai? Kodėl mus nepagydomai sumušei? Mes tikėjomės ramybės, tačiau nėra nieko gero, laukėme išgydymo, o štai­sunaikinimas!</verse>
				<verse number="20">Viešpatie, mes pripažįstame savo nedorybę ir mūsų tėvų kaltes, nes mes tau nusidėjome.</verse>
				<verse number="21">Neatstumk mūsų dėl savo vardo; nepaniekink savo šlovės sosto; atsimink sandorą su mumis ir nesulaužyk jos!</verse>
				<verse number="22">Ar pagonių tuštybės gali duoti lietaus, ar dangūs patys siunčia lietų? Ar ne Tu, Viešpatie, mūsų Dieve? Mes laukiame Tavęs, nes Tu visa padarei!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Tada Viešpats man tarė: ‘‘Net jei Mozė ir Samuelis stotų mano akivaizdoje, mano širdies nepalenktų, nepagailėčiau šitos tautos. Pašalink juos iš mano akių, kad pasitrauktų.</verse>
				<verse number="2">Jei jie klaus tavęs: ‘Kur mums eiti?’, atsakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats: ‘Kas paskirtas mirčiai, teeina į mirtį, kas kardui­į žūtį, kas badui­į badą ir kas nelaisvei­į nelaisvę’.</verse>
				<verse number="3">Aš juos naikinsiu keturiais būdais: kardas žudys, šunys draskys, padangių paukščiai ir laukiniai žvėrys ris ir naikins.</verse>
				<verse number="4">Už tai, ką Judo karalius Manasas, Ezekijo sūnus, padarė Jeruzalėje, Aš atiduosiu juos vargui į visas žemės karalystes.</verse>
				<verse number="5">‘Kas gailėsis tavęs, Jeruzale, kas tave užjaus? Ir kas teirausis apie tavo gerovę?</verse>
				<verse number="6">Tu mane palikai,­sako Viešpats,­ir atsukai man nugarą. Todėl Aš ištiesiu prieš tave savo ranką ir tave sunaikinsiu, Aš pavargau gailėtis’.</verse>
				<verse number="7">Aš juos vėtysiu visoje šalyje. Aš atimsiu jų vaikus ir naikinsiu juos, kadangi jie neatsisako savo kelių.</verse>
				<verse number="8">Jų našlių yra daugiau negu jūros smilčių. Aš atvedžiau jų jaunuoliams naikintoją, kuris staiga užpuolė, ir miestą apėmė siaubas.</verse>
				<verse number="9">Septynių sūnų motina nusilpo, ji atidavė dvasią; jai nusileido saulė dienos metu, ji buvo apvilta ir pažeminta. O likusius atiduosiu priešų kardui,­sako Viešpats’‘.</verse>
				<verse number="10">Motina, vargas man! Kam tu mane pagimdei vaidams ir kivirčams visame krašte? Nei aš skolinau, nei skolinausi, tačiau jie visi keikia mane.</verse>
				<verse number="11">Viešpats sako: ‘‘Tikrai su tavimi bus viskas gerai. Aš padarysiu, kad priešai užstos tave nelaimės ir pavojaus metu.</verse>
				<verse number="12">Ar gali geležis sulaužyti geležį iš šiaurės ir varį?</verse>
				<verse number="13">Tavo turtą ir lobius leisiu grobti už tavo nuodėmes visame krašte.</verse>
				<verse number="14">Aš pasiųsiu tave su priešais į svetimą kraštą. Mano rūstybės ugnis užsidegė, ji degins jus’‘.</verse>
				<verse number="15">Viešpatie, atsimink mane ir aplankyk mane. Atkeršyk už mane mano persekiotojams. Nesunaikink manęs, būdamas maloningas. Tu žinai, kad aš dėl Tavęs kenčiu priekaištus!</verse>
				<verse number="16">Tavo žodžiais maitinuosi. Tavo žodis džiugina mane, jis yra mano širdies linksmybė; aš vadinuosi Tavo vardu, Viešpatie, kareivijų Dieve!</verse>
				<verse number="17">Aš niekada nesėdėjau pašaipūnų būryje ir nesidžiaugiau. Aš sėdėjau vienišas dėl Tavo rankos, nes Tu pripildei mane apmaudo.</verse>
				<verse number="18">Kodėl mano skausmas nepraeina, žaizda nepagydoma? Nejaugi Tu būsi man kaip apgaulingas upelis, kaip nepatikimas vanduo?</verse>
				<verse number="19">Taip sako Viešpats: ‘‘Jei grįši, Aš vėl priimsiu tave, tu būsi mano tarnas. Tu atskirsi, kas brangu ir kas menka, būsi kaip mano lūpos. Jie kreipsis į tave, o ne tu į juos.</verse>
				<verse number="20">Aš padarysiu tave tvirta varine siena: nors jie kovos prieš tave, tačiau nenugalės­Aš būsiu su tavimi, tau padėsiu ir išgelbėsiu tave,­sako Viešpats,­</verse>
				<verse number="21">Aš išgelbėsiu tave iš priešo rankos ir išvaduosiu iš prispaudėjo rankos’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="2">‘‘Tau nevalia vesti žmonos ir turėti sūnų ar dukterų šioje vietoje,</verse>
				<verse number="3">nes Viešpats taip sako apie sūnus ir dukteris, gimstančius šitoje vietoje, ir apie jų motinas ir tėvus:</verse>
				<verse number="4">‘Baisia mirtimi jie mirs! Jų niekas neapraudos ir nepalaidos, jie bus kaip mėšlas laukuose! Nuo kardo ir bado jie žus, jų lavonai bus ėdesiu padangių paukščiams ir laukiniams žvėrims’.</verse>
				<verse number="5">Taip sako Viešpats: ‘Neik į namus, kuriuose gedulas, neraudok ir neužjausk jų, nes Aš atėmiau iš šitos tautos savo ramybę, malonę ir pasigailėjimą.</verse>
				<verse number="6">Dideli ir maži mirs šitoje šalyje; jų nepalaidos ir neapraudos, nesiraižys dėl jų ir plikai nenusiskus.</verse>
				<verse number="7">Nelauš duonos gedinčiam, nepaguos dėl mirusio ir neduos gerti paguodos taurės dėl tėvo ar motinos.</verse>
				<verse number="8">Tau nevalia eiti į puotos namus ir ten sėdėti, valgyti ir gerti su jais.</verse>
				<verse number="9">Nes taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš pašalinsiu tada šitoje vietoje, jums matant, džiaugsmo ir linksmybės balsą, jaunikio ir jaunosios balsą’.</verse>
				<verse number="10">Kai tu praneši šitai tautai visus tuos žodžius ir jie klaus: ‘Kodėl Viešpats paskelbė mums šitą didelę nelaimę? Kokia yra mūsų nuodėmė, kuo nusikaltome Viešpačiui, mūsų Dievui?’,</verse>
				<verse number="11">tada jiems atsakyk: ‘Nes jūsų tėvai paliko mane, sekė svetimus dievus, jiems tarnavo ir juos garbino, o mano įstatymo nesilaikė.</verse>
				<verse number="12">Jūs elgiatės dar blogiau negu jūsų tėvai, jūs sekate savo piktos širdies užgaidas, o manęs neklausote.</verse>
				<verse number="13">Aš išmesiu jus iš šitos šalies į šalį, kurios nežinote nei jūs, nei jūsų tėvai, ir ten dieną bei naktį tarnausite svetimiems dievams, nes Aš neberodysiu jums savo malonės.</verse>
				<verse number="14">Ateina dienos,­sako Viešpats,­kai nebesakys: ‘Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė Izraelio tautą iš Egipto žemės!’</verse>
				<verse number="15">Bet sakys: ‘Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė izraelitus iš šiaurės ir iš visų šalių, kuriose jie buvo išsklaidyti’. Aš juos sugrąžinsiu į jų žemę, kurią daviau jų tėvams.</verse>
				<verse number="16">Aš pasiųsiu daug žvejų, kurie žvejos juos; po to pasiųsiu daug medžiotojų, kurie juos medžios kalnuose ir kalvose bei uolų plyšiuose.</verse>
				<verse number="17">Mano akys seka juos visuose keliuose, jie negali pasislėpti nuo manęs, mano akys mato jų kaltę.</verse>
				<verse number="18">Aš visų pirma dvigubai atlyginsiu jiems už jų nusikaltimus, nes jie suteršė mano žemę ir mano paveldėjimą pripildė savo šlykščiais ir bjauriais stabais’ ‘‘.</verse>
				<verse number="19">Viešpatie, Tu esi mano stiprybė ir mano pilis, mano priebėga nelaimės metu! Pas Tave ateis tautos nuo žemės pakraščių ir sakys: ‘‘Mūsų tėvai paveldėjo tik apgaulę, tuštybę ir stabus, kurie jiems nieko nepadėjo’‘.</verse>
				<verse number="20">Ar gali žmogus pasidaryti dievų? Juk jie ne dievai!</verse>
				<verse number="21">‘‘Aš leisiu jiems patirti savo galią ir jie žinos, kad mano vardas yra Viešpats’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Judo nuodėmė užrašyta geležiniu rašikliu, aštriu deimantu įrėžta į jų širdį ir ant aukurų ragų,</verse>
				<verse number="2">kol jų vaikai atsimena aukurus ir alkus po žaliuojančiais medžiais ant aukštų kalvų.</verse>
				<verse number="3">O mano kalne laukuose! Tavo turtą ir visus lobius leisiu išplėšti visame krašte už tavo nuodėmes.</verse>
				<verse number="4">Tu turėsi palikti savo paveldėjimą, kurį tau daviau; tave padarysiu vergu priešų šalyje, kurios nepažįsti, nes mano rūstybės ugnis degs amžinai.</verse>
				<verse number="5">Taip sako Viešpats: ‘‘Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmogumi ir laiko kūną savo stiprybe, kurio širdis nutolsta nuo Viešpaties.</verse>
				<verse number="6">Jis bus kaip krūmokšnis dykumoje ir nieko gero nematys. Jis gyvens sausoje, druskingoje ir negyvenamoje šalyje.</verse>
				<verse number="7">Palaimintas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, kurio viltis yra Viešpats!</verse>
				<verse number="8">Jis bus kaip medis, pasodintas prie vandens, leidžiantis šaknis prie upelio. Jis nebijos ateinančios kaitros, jo lapai visada žaliuos. Jis nesirūpins sausros metu, bet nuolat neš vaisių.</verse>
				<verse number="9">Širdis yra labai klastinga ir be galo nedora. Kas ją supras!</verse>
				<verse number="10">Aš, Viešpats, ištiriu širdį, išbandau inkstus ir atlyginu kiekvienam pagal jo kelius ir jo darbų vaisius’‘.</verse>
				<verse number="11">Kaip kurapka, tupinti ant kiaušinių, bet neišperinti jų, yra tas, kuris neteisingai įgyja turtą. Gyvenimui įpusėjus turtai paliks jį, ir galiausiai jis liks kaip kvailys.</verse>
				<verse number="12">Mūsų šventykla yra šlovingas sostas, išaukštintas nuo pradžios.</verse>
				<verse number="13">Viešpatie, Izraelio viltie! Visi, kurie palieka Tave, bus sugėdinti. Kurie nutolsta nuo Tavęs, bus įrašyti į žemės dulkes, nes jie paliko Viešpatį, gyvojo vandens versmę.</verse>
				<verse number="14">Viešpatie, pagydyk mane, tai būsiu sveikas; gelbėk mane, tai būsiu išgelbėtas, nes Tu esi mano gyrius!</verse>
				<verse number="15">Jie man sako: ‘‘Kur Viešpaties žodis? Teateina dabar!’‘</verse>
				<verse number="16">Aš niekados nevengiau būti ganytoju pas Tave ir nelaukiau nelaimės. Tu žinai visa, ką kalbėjau.</verse>
				<verse number="17">Negąsdink manęs, Tu esi mano viltis piktą dieną.</verse>
				<verse number="18">Sugėdink mano persekiotojus ir išgąsdink juos, bet ne mane! Siųsk jiems piktą dieną ir sunaikink juos dvigubu sunaikinimu!</verse>
				<verse number="19">Viešpats įsakė man: ‘‘Eik ir atsistok šventyklos vartuose, pro kuriuos įeina ir išeina Judo karaliai, ir kituose Jeruzalės vartuose,</verse>
				<verse number="20">sakydamas jiems: ‘Klausykitės Viešpaties žodžio, Judo karaliai ir visi Judo bei Jeruzalės gyventojai, kurie įeinate pro šiuos vartus!</verse>
				<verse number="21">Taip sako Viešpats: ‘Saugokitės ir neneškite nieko sabato dieną pro Jeruzalės vartus.</verse>
				<verse number="22">Neišneškite jokios naštos iš savo namų sabato dieną ir nedirbkite jokio darbo, bet švęskite sabatą, kaip įsakiau jūsų tėvams.</verse>
				<verse number="23">Tačiau jie neklausė ir nekreipė dėmesio, bet užsispyrė, kad negirdėtų ir nepriimtų pamokymo.</verse>
				<verse number="24">Jei jūs manęs paklausysite,­sako Viešpats,­ir nenešite jokios naštos į šitą miestą pro vartus sabato dieną, bet švęsite sabatą ir nedirbsite jokio darbo,</verse>
				<verse number="25">tai pro šito miesto vartus įeis karaliai ir kunigaikščiai, sėdintieji Dovydo soste; važiuos vežimais ir jos ant žirgų jie ir jų kunigaikščiai, Judo ir Jeruzalės gyventojai; ir šitas miestas pasiliks per amžius.</verse>
				<verse number="26">Jie ateis iš Judo miestų, iš Jeruzalės apylinkių, iš Benjamino krašto, iš lygumos, iš kalnyno ir pietų šalies, atnešdami deginamąsias, padėkos ir duonos aukas bei smilkalus į Viešpaties namus.</verse>
				<verse number="27">Bet jei manęs neklausysite, nešvęsite sabato, nešite naštas pro Jeruzalės vartus sabato dieną, tai Aš uždegsiu jos vartus ir sunaikinsiu Jeruzalės rūmus’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Jeremijui:</verse>
				<verse number="2">‘‘Eik į puodžiaus namus, ten tu išgirsi mano žodžius!’‘</verse>
				<verse number="3">Aš, nuėjęs į puodžiaus namus, radau jį bedirbantį prie žiestuvo.</verse>
				<verse number="4">Indas, kurį jis darė iš molio, nepavyko, ir jis iš naujo nužiedė kitą indą, kokį panorėjo.</verse>
				<verse number="5">Tada Viešpats tarė man:</verse>
				<verse number="6">‘‘Izraelitai, ar Aš negaliu su jumis taip daryti, kaip šitas puodžius? Kaip molis puodžiaus rankoje, taip jūs, izraelitai, mano rankoje.</verse>
				<verse number="7">Kartais Aš grasinu tautai ar karalystei ją išrauti, sužlugdyti ir sunaikinti,</verse>
				<verse number="8">bet jei tauta, kuriai grasinu, nusisuka nuo savo piktų darbų, tai Aš susilaikau nuo to pikto, kurį buvau jai numatęs.</verse>
				<verse number="9">Kartais Aš pažadu tautai ar karalystei ją statyti ir įtvirtinti,</verse>
				<verse number="10">bet jei ji daro pikta ir neklauso manęs, tai Aš susilaikau nuo to gero, kurį buvau pažadėjęs padaryti.</verse>
				<verse number="11">Taigi dabar sakyk Judo ir Jeruzalės gyventojams, kad Aš ketinu juos bausti, jeigu jie neatsisakys savo piktų kelių ir nedarys to, kas gera’‘.</verse>
				<verse number="12">Bet jie atsakė: ‘‘Jokių vilčių. Mes vykdysime savo pačių sumanymus ir elgsimės, kaip mums patinka’‘.</verse>
				<verse number="13">Todėl taip sako Viešpats: ‘‘Klauskite pagonių, ar kas praeityje girdėjo apie tokius dalykus, kokius padarė Izraelis!</verse>
				<verse number="14">Ar pradingsta nuo Libano uolų baltas sniegas? Ar išsenka šaltinio šaltas, tekantis vanduo?</verse>
				<verse number="15">Tačiau mano tauta pamiršo mane, tuštybėms jie smilko smilkalus! Jie nukrypo nuo savo seno kelio ir eina takais, o ne vieškeliu,</verse>
				<verse number="16">kad padarytų savo šalį dykuma, amžina pajuoka. Kiekvienas praeivis ja baisėsis ir kraipys galvą.</verse>
				<verse number="17">Kaip rytų vėjas Aš juos išsklaidysiu priešo akivaizdoje, nugarą atsuksiu jiems jų nelaimės dieną!’‘</verse>
				<verse number="18">Jie tarėsi: ‘‘Susirinkime ir surenkime prieš Jeremiją sąmokslą! Įstatymas tebėra pas kunigą, patarimas­pas išminčių, žodis­pas pranašą. Eikime ir pulkime jį liežuviu, nekreipkime dėmesio į jo kalbas’‘.</verse>
				<verse number="19">Viešpatie, saugok mane ir išgirsk, ką mano priešininkai kalba.</verse>
				<verse number="20">Argi atmokama už gera piktu? Jie kasa duobę mano gyvybei. Atsimink, kaip aš stovėjau Tavo akivaizdoje ir kalbėjau už juos, kad nukreipčiau nuo jų Tavo rūstybę!</verse>
				<verse number="21">Jų vaikai tebadauja, atiduok juos kardo valiai. Jų žmonos tenetenka vaikų ir tetampa našlėmis, jų vyrai­tepražūna, o jaunuoliai tekrinta kovoje.</verse>
				<verse number="22">Tegul pasigirsta šauksmas iš jų namų, kai juos staiga užpuls priešai! Jie kasė duobę, norėdami mane pagauti, ir slapta dėjo man spąstus.</verse>
				<verse number="23">Viešpatie, tu žinai visą jų sąmokslą nužudyti mane. Neatleisk jų kalčių ir nuodėmių nepašalink! Tebūna jie parblokšti Tavo akivaizdoje! Nubausk juos savo rūstybės metu!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Viešpats sako: ‘‘Eik, nusipirk iš puodžiaus molinį ąsotį ir paimk su savimi kelis vyresniuosius kunigus ir kelis tautos vyresniuosius.</verse>
				<verse number="2">Nuėjęs į Ben Hinomo slėnį, kuris yra prie Šukių vartų, skelbk žodžius, kuriuos tau kalbėsiu,</verse>
				<verse number="3">ir sakyk: ‘Klausykitės Viešpaties žodžio, Judo karaliai ir Jeruzalės gyventojai! Taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš užleisiu ant šitos vietos tokią nelaimę, kad kiekvienam, kuris išgirs apie ją, suspengs ausyse.</verse>
				<verse number="4">Jie paliko mane ir sutepė šitą vietą, smilkė joje kitiems dievams, kurių nepažino nei jie, nei jų tėvai, nei Judo karaliai. Jie pripildė šitą vietą nekalto kraujo.</verse>
				<verse number="5">Jie statė Baalui aukurus, ant kurių degino savo vaikus kaip aukas Baalui; to Aš neįsakiau ir tai man niekada neatėjo į galvą.</verse>
				<verse number="6">Todėl ateis diena, kai šita vieta nesivadins Tofetu ar Ben Hinomo slėniu, bet žudynių slėniu.</verse>
				<verse number="7">Aš nieku paversiu Judo ir Jeruzalės išmintį, jie kris nuo kardo priešų akivaizdoje ir nuo rankos tų, kurie siekia jų gyvybės. Aš atiduosiu jų lavonus padangių paukščiams ir laukiniams žvėrims.</verse>
				<verse number="8">Aš padarysiu šitą miestą dykuma ir pajuoka: kiekvienas, praeinantis pro jį, baisėsis jo nelaimėmis.</verse>
				<verse number="9">Jie valgys kūnus savo vaikų ir vienas kito, kai priešai juos apguls ir prispaus tie, kurie siekia jų gyvybės’.</verse>
				<verse number="10">Sudaužyk ąsotį su tavimi atėjusių vyrų akivaizdoje</verse>
				<verse number="11">ir jiems sakyk: ‘Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Aš sudaužysiu šitą tautą ir miestą lygiai taip, kaip sudaužomas puodžiaus indas, ir jo nebegalima sulipdyti. Jie laidos Tofete, kol nebeliks jame vietos.</verse>
				<verse number="12">Aš padarysiu su šita vieta ir su jos gyventojais taip, kad šitas miestas bus panašus į Tofetą.</verse>
				<verse number="13">Jeruzalės ir Judo karalių namai bus suteršti kaip Tofeto vieta, nes ant stogų jie smilkė dangaus kareivijai ir aukojo geriamąsiais aukas svetimiems dievams’ ‘‘.</verse>
				<verse number="14">Jeremijas, sugrįžęs iš Tofeto, kur Viešpats jį buvo siuntęs pranašauti, atsistojo Viešpaties namų kieme ir kalbėjo visai tautai:</verse>
				<verse number="15">‘‘Taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš užleisiu ant šito miesto ir ant visų jo miestų nelaimę, kurią paskelbiau, nes jie yra kietasprandžiai ir neklauso mano žodžio’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Kunigas Pašhūras, Imero sūnus, vyriausiasis Viešpaties namų prižiūrėtojas, girdėjo Jeremiją pranašaujant.</verse>
				<verse number="2">Tada, nuplakdinęs pranašą Jeremiją, įtvėrė jį į šiekštą viršutiniuose Benjamino vartuose, prie Viešpaties namų.</verse>
				<verse number="3">Kai rytą Pašhūras išlaisvino Jeremiją iš šiekšto, Jeremijas jam tarė: ‘‘Ne Pašhūru tave pavadino Viešpats, bet siaubu.</verse>
				<verse number="4">Nes taip sako Viešpats: ‘Aš padarysiu tave siaubu tau ir visiems tavo draugams; jie kris nuo priešų kardo tau matant, o visą Judą atiduosiu į Babilono karaliaus rankas, kuris juos ištrems ir žudys.</verse>
				<verse number="5">Aš atiduosiu visus šito miesto turtus, visas jo atsargas, brangenybes ir visus Judo karalių lobius į jų priešų rankas, kurie juos pasiims ir išgabens į Babiloną.</verse>
				<verse number="6">O tu, Pašhūrai, ir visi tavo namai būsite išvesti į nelaisvę. Į Babiloną tave nuvarys, kur tu ir tavo draugai, kuriems pranašavai melus, mirsite ir būsite palaidoti’ ‘‘.</verse>
				<verse number="7">Viešpatie, Tu suklaidinai mane, ir aš esu suklaidintas. Tu stipresnis už mane ir nugalėjai. Aš esu pajuokiamas kasdien, kiekvienas tyčiojasi iš manęs.</verse>
				<verse number="8">Kiekvieną kartą, kai kalbu, turiu šaukti: ‘‘Plėšimas, smurtas!’‘ Viešpaties žodis tapo man plūdimu ir kasdienėmis patyčiomis.</verse>
				<verse number="9">Aš galvojau: ‘‘Nebeminėsiu Jo ir nebekalbėsiu Jo vardu’‘. Tačiau Jo žodis mano širdyje buvo tarsi ugnis, uždaryta mano kauluose, aš stengiausi susilaikyti, bet negalėjau.</verse>
				<verse number="10">Aš girdėjau daugelį šnibždant: ‘‘Įskųskime jį!’‘ Visi mano artimi draugai laukia mano suklupimo: ‘‘Gal jis leisis suviliojamas, tada jį nugalėsime ir jam atkeršysime!’‘</verse>
				<verse number="11">Bet Viešpats yra su manimi kaip galingas karžygys! Todėl mano persekiotojai suklups ir nieko nelaimės. Jie bus labai sugėdinti ir jiems nepavyks, jų gėda nebus pamiršta per amžius.</verse>
				<verse number="12">Kareivijų Viešpatie, kuris mėgini teisųjį, matai jo inkstus ir širdį, leisk man matyti Tavo kerštą jiems, nes aš Tau patikėjau savo bylą!</verse>
				<verse number="13">Giedokite Viešpačiui, girkite Viešpatį, nes Jis išgelbėjo vargšo gyvybę iš piktadarių rankų!</verse>
				<verse number="14">Prakeikta diena, kurią gimiau. Diena, kurią mane pagimdė motina, tenebūna palaiminta!</verse>
				<verse number="15">Prakeiktas žmogus, kuris pranešė mano tėvui žinią: ‘‘Tau gimė sūnus!’‘, ir jį labai pradžiugino.</verse>
				<verse number="16">Tebūna tas žmogus kaip miestai, kuriuos Viešpats nesigailėdamas sunaikino. Tegirdi jis šauksmą rytą ir vaitojimą vidudienį</verse>
				<verse number="17">dėl to, kad nenužudė manęs dar įsčiose, kad mano motina būtų man kapu ir būtų likusi nėščia amžinai!</verse>
				<verse number="18">Kodėl turėjau gimti, patirti vargą bei sielvartą ir praleisti savo dienas gėdoje?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Jeremijui, kai karalius Zedekijas siuntė pas jį Malkijos sūnų Pašhūrą ir kunigą Sofoniją, Maasėjos sūnų:</verse>
				<verse number="2">‘‘Babilono karalius Nebukadnecaras kariauja prieš mus; paklausk už mus Viešpatį, gal Jis padarys stebuklą kaip seniau ir priešas turės atsitraukti nuo mūsų?’‘</verse>
				<verse number="3">Jeremijas jiems atsakė: ‘‘Taip sakykite Zedekijui:</verse>
				<verse number="4">‘Viešpats, Izraelio Dievas, sako: ‘Aš apgręšiu kovos ginklus jūsų rankose, kuriais kariaujate prieš Babilono karalių ir chaldėjus, jus apgulusius, ir juos surinksiu viduryje šio miesto.</verse>
				<verse number="5">Aš pats, įpykęs, užsirūstinęs ir įnirtęs, kariausiu prieš jus ištiesta galinga ranka</verse>
				<verse number="6">ir ištiksiu šito miesto žmones bei gyvulius. Jie mirs nuo didelio maro’.</verse>
				<verse number="7">Viešpats sako: ‘Po to Aš atiduosiu Zedekiją, Judo karalių, jo tarnus ir miesto gyventojus, išlikusius nuo maro, kardo ir bado, į Babilono karaliaus Nebukadnecaro rankas ir rankas tų, kurie siekia jų gyvybės. Jis žudys juos kardu, nieko nesigailėdamas ir neužjausdamas’ ‘‘.</verse>
				<verse number="8">Šitai tautai sakyk: ‘‘Taip sako Viešpats: ‘Aš leidžiu jums pasirinkti gyvenimo kelią ar mirties kelią.</verse>
				<verse number="9">Kas pasiliks šitame mieste, mirs nuo kardo, bado ir maro, o kas išeis ir pasiduos chaldėjams, jus apgulusiems, išliks gyvas ir išgelbės savo gyvybę.</verse>
				<verse number="10">Aš atsigręžiau į šitą miestą daryti pikta, o ne gera,­sako Viešpats,­į Babilono karaliaus rankas jis bus atiduotas, o tas jį sudegins’ ‘‘.</verse>
				<verse number="11">Judo karalių namams sakyk: ‘‘Klausykite Viešpaties žodžio,</verse>
				<verse number="12">Dovydo namai: ‘Taip sako Viešpats: ‘Elkitės kasdien teisingai, ginkite skriaudžiamuosius, kad mano rūstybė neužsidegtų neužgesinama ugnimi dėl jūsų piktadarysčių’ ‘‘.</verse>
				<verse number="13">‘‘Aš esu prieš tave, slėnio gyventoja, lygumos uola,­sako Viešpats.­Jūs sakote: ‘Kas galėtų mus užpulti ir įsibrauti į mūsų buveines?’</verse>
				<verse number="14">Aš nubausiu jus pagal jūsų darbus,­sako Viešpats,­įžiebsiu ugnį jūsų miške, kad sudegintų visą apylinkę’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Taip sako Viešpats: ‘‘Eik į Judo karaliaus rūmus ir ten kalbėk šiuos žodžius:</verse>
				<verse number="2">‘Judo karaliau, kuris sėdi Dovydo soste, tavo tarnai ir žmonės, kurie įeinate pro šituos vartus, klausykite Viešpaties žodžio:</verse>
				<verse number="3">‘Elkitės teisiai ir teisingai, ginkite skriaudžiamuosius, o svetimšalio, našlaičio ir našlės neskriauskite ir nenaudokite prieš juos prievartos, nepraliekite nekalto kraujo šitoje vietoje.</verse>
				<verse number="4">Jei jūs tikrai taip darysite, pro šitų namų vartus įeis karaliai, sėdintieji Dovydo soste, jie, jų tarnai ir tauta važiuos vežimais ir jos ant žirgų.</verse>
				<verse number="5">Bet jei neklausysite šitų žodžių, tai prisiekiu savimi,­sako Viešpats,­kad šitie namai pavirs griuvėsiais’ ‘‘.</verse>
				<verse number="6">Judo karaliaus namams Viešpats sako: ‘‘Tu esi man Gileado kraštas, aukščiausia Libano viršūnė, bet Aš padarysiu tave dykuma ir negyvenamais miestais.</verse>
				<verse number="7">Aš siųsiu naikintojų prieš tave, kurie savo įrankiais nukirs tavo rinktinius kedrus ir sudegins juos.</verse>
				<verse number="8">Daugelis tautų eis pro šitą miestą, klausinėdami vienas kito: ‘Kodėl Viešpats taip padarė šitam dideliam miestui?’</verse>
				<verse number="9">Jiems atsakys: ‘Kadangi jie paliko Viešpaties, savo Dievo, sandorą, garbino svetimus dievus ir jiems tarnavo’ ‘‘.</verse>
				<verse number="10">Neverkite mirusio ir neraudokite dėl jo. Verkite to, kuris išėjo, nes jis nebesugrįš ir nebematys savo gimtojo krašto.</verse>
				<verse number="11">Nes taip sako Viešpats apie Jozijo sūnų Šalumą, Judo karalių, karaliavusį savo tėvo Jozijo vietoje: ‘‘Jis išėjo iš šitos vietos ir nebesugrįš;</verse>
				<verse number="12">ten jis ir mirs savo nelaisvės vietoje, neišvydęs savo šalies.</verse>
				<verse number="13">Vargas statančiam namus neteisybe ir suktybėmis, kuris verčia artimą dirbti jam ir neatlygina už darbą,</verse>
				<verse number="14">kuris sako: ‘Aš pasistatysiu didelius namus erdviais kambariais’, išsikerta langus, apkala sienas kedro lentomis ir nudažo raudonai.</verse>
				<verse number="15">Ar tu karaliausi dėl to, kad pasistatei kedro namus? Ar tavo tėvas nevalgė ir negėrė, nebuvo teisus ir teisingas, ir ar ne dėl to jam sekėsi?</verse>
				<verse number="16">Jis gynė vargšo ir beturčio teises, ir jam sekėsi. Tai ir yra mano pažinimas,­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="17">Tavo akys ir širdis linkusios į godumą ir trokšta pralieti nekaltą kraują, vykdyti priespaudą bei prievartą’‘.</verse>
				<verse number="18">Todėl apie Jozijo sūnų Jehojakimą, Judo karalių, Viešpats sako: ‘‘Jo neapraudos, sakydami: ‘O mano broli! O sesuo!’, arba: ‘O valdove! O jūsų didenybe!’</verse>
				<verse number="19">Jis bus palaidotas kaip asilas, nuvilktas ir numestas už Jeruzalės vartų’‘.</verse>
				<verse number="20">‘‘Eik į Libaną ir šauk, garsiai dejuok Bašane, verk Abarimo kalnyne, nes sunaikinti visi tavo meilužiai.</verse>
				<verse number="21">Aš kalbėjau tau, kai tu dar klestėjai, bet tu neklausei. Taip tu elgeisi nuo pat savo jaunystės, neklausydama mano balso.</verse>
				<verse number="22">Visus tavo ganytojus nuneš vėjas, visi tavo meilužiai bus ištremti. Tada tu gėdysies ir rausi dėl savo nedorybių.</verse>
				<verse number="23">Tu susikrovei lizdą Libano kedruose. Kaip tu vaitosi, kai tave suims gimdymo skausmai!</verse>
				<verse number="24">Kaip Aš gyvas,­sako Viešpats,­ nors Jehojakimo sūnus Konijas, Judo karalius, būtų antspaudo žiedas ant mano dešinės, Aš jį nutraukčiau.</verse>
				<verse number="25">Aš atiduosiu tave į rankas tų, kurie siekia tavo gyvybės, kurių tu bijai, į Babilono karaliaus Nebukadnecaro ir į chaldėjų rankas.</verse>
				<verse number="26">Aš išmesiu tave ir tavo motiną, kuri tave pagimdė, į šalį, kuri nėra jūsų gimtinė, ir ten jūs mirsite.</verse>
				<verse number="27">Bet į šalį, kur jūs norėsite sugrįžti, nebesugrįšite’‘.</verse>
				<verse number="28">Argi tas žmogus Konijas yra paniekintas stabas? Argi jis indas, kuris niekam nepatinka? Kodėl jis ir jo vaikai ištremti į šalį, apie kurią jie nieko nežinojo?</verse>
				<verse number="29">O žeme, žeme! Klausykis Viešpaties žodžio!</verse>
				<verse number="30">Taip sako Viešpats: ‘‘Užrašykite šitą vyrą kaip bevaikį, kuriam nesiseka gyvenime, nes iš jo palikuonių nė vienas nesėdės Dovydo soste ir nevaldys Judo’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">‘‘Vargas ganytojams, kurie mano ganyklos avis naikina ir išsklaido!’‘­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="2">Todėl taip sako Viešpats, Izraelio Dievas, apie savo tautos ganytojus: ‘‘Jūs išsklaidėte mano avis ir jų neaplankėte. Todėl Aš jus aplankysiu dėl jūsų piktų darbų.</verse>
				<verse number="3">Aš pats surinksiu savo bandos likutį iš visų šalių, į kurias Aš jas išvariau, ir sugrąžinsiu į ganyklą; ten jos bus vaisingos ir dauginsis.</verse>
				<verse number="4">Aš paskirsiu joms ganytojų, kurie tikrai jas ganys. Jos nebebijos ir nesibaimins, nė vienos iš jų netrūks,­sako Viešpats’‘.</verse>
				<verse number="5">‘‘Ateis diena,­sako Viešpats,­ kai Aš išauginsiu teisią atžalą iš Dovydo giminės. Jis viešpataus kaip karalius, elgsis išmintingai, vykdys teisingumą bei teismą krašte.</verse>
				<verse number="6">Jo dienomis Judas bus išgelbėtas ir Izraelis gyvens saugiai. Jo vardas bus: ‘Viešpats, mūsų teisumas’.</verse>
				<verse number="7">Tuomet nebesakys: ‘Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė izraelitus iš Egipto krašto’,</verse>
				<verse number="8">bet sakys: ‘Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė ir parvedė Izraelio palikuonis iš šiaurės ir iš visų kraštų, į kuriuos Aš juos buvau išvaręs’. Ir jie gyvens savo žemėje’‘.</verse>
				<verse number="9">Mano širdis plyšta krūtinėje dėl pranašų, visi mano kaulai dreba. Aš esu kaip girtas vyras, kaip įveiktas vyno vyras dėl Viešpaties ir Jo šventų žodžių.</verse>
				<verse number="10">‘‘Šalis pilna svetimautojų; dėl jų prakeikimo gedi kraštas, išdžiūvusios stepių ganyklos. Jų siekiai yra pikti, jų jėga­neteisybė.</verse>
				<verse number="11">Jų pranašai ir kunigai yra bedieviai, net savo namuose aptinku jų nedorybę’‘,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="12">‘‘Jų kelias yra slidus kelias tamsoje, kuriuo eidami, jie paslys ir grius. Aš siųsiu sunaikinimą ir bausiu juos’‘,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="13">Tarp Samarijos pranašų mačiau kvailystę: jie pranašavo Baalo vardu ir klaidino mano tautą, Izraelį.</verse>
				<verse number="14">Tarp Jeruzalės pranašų mačiau baisių dalykų: svetimavimą ir melagystę. Jie padrąsina piktadarius, kad jie nenusigręžtų nuo savo nedorybių. Visi yra kaip Sodomos ir Gomoros gyventojai.</verse>
				<verse number="15">Todėl kareivijų Viešpats taip sako apie pranašus: ‘‘Aš juos valgydinsiu metėlėmis ir girdysiu karčiu vandeniu, nes nuo Jeruzalės pranašų bedievystė pasklido visoje šalyje’‘.</verse>
				<verse number="16">Taip sako Viešpats: ‘‘Neklausykite pranašų, jums pranašaujančių. Jie tik mulkina jus, kalbėdami prasimanytus regėjimus, o ne tai, kas ateina iš Viešpaties.</verse>
				<verse number="17">Jie sako tiems, kurie niekina mane: ‘Taip kalba Viešpats: ‘Jūs turėsite ramybę’, ir kiekvienam, kuris seka savo širdies užgaidas sako: ‘Jums neatsitiks nieko pikto’ ‘‘.</verse>
				<verse number="18">Kas buvo Viešpaties pasitarime, kas Jį matė ir girdėjo Jo žodį? Kas klausėsi Jo žodžio ir Jį išgirdo?</verse>
				<verse number="19">Ateina Viešpaties pykčio audra, viesulas užgrius ant nedorėlių galvų.</verse>
				<verse number="20">Nenusigręš Viešpaties rūstybė. Jis įvykdys visa, ką savo širdyje sumanė. Paskutinėmis dienomis jūs tai aiškiai suprasite.</verse>
				<verse number="21">‘‘Aš nesiunčiau šitų pranašų, jie patys bėgo! Nekalbėjau jiems, tačiau jie pranašavo!</verse>
				<verse number="22">Jei jie būtų buvę mano pasitarime ir skelbtų mano žodžius tautai, jie būtų nukreipę juos nuo jų pikto kelio ir nuo jų piktų darbų.</verse>
				<verse number="23">Argi Aš esu Dievas tiktai arti, o toli nebesu Dievas?</verse>
				<verse number="24">Argi gali kas taip pasislėpti, kad Aš jo nematyčiau?­sako Viešpats.­Argi Aš nepripildau dangaus ir žemės?</verse>
				<verse number="25">Aš girdėjau, ką kalbėjo pranašai, pranašaudami mano vardu melą ir sakydami: ‘Sapnavau, sapnavau!’</verse>
				<verse number="26">Ar ilgai tai bus širdyse pranašų, kurie pranašauja melą ir apgaulę?</verse>
				<verse number="27">Jie siekia, kad mano tauta pamirštų mane dėl jų sapnų, kuriuos jie pasakoja vieni kitiems, kaip jų tėvai pamiršo mane dėl Baalo.</verse>
				<verse number="28">Pranašas, kuris turi sapną, tepasakoja sapną, o kas turi mano žodį, teskelbia jį ištikimai. Ką šiaudai turi bendro su kviečių grūdais?’‘­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="29">‘‘Argi mano žodis nėra kaip ugnis? Argi jis nėra kaip kūjis, sutrupinantis uolą?</verse>
				<verse number="30">Aš esu prieš pranašus, kurie vagia mano žodžius vienas nuo kito!</verse>
				<verse number="31">Aš esu prieš pranašus, kurie savo liežuviu sako: ‘Jis pasakė’.</verse>
				<verse number="32">Aš esu prieš tuos, kurie pranašauja melagingus sapnus. Jie pasakoja ir klaidina mano tautą savo lengvabūdiškais melais. Aš nesiunčiau jų ir jiems neįsakiau; jie visi yra nenaudingi šitai tautai’‘,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="33">‘‘Jei tave klaus šita tauta, pranašas ar kunigas: ‘Kokia Viešpaties našta?’, atsakyk jiems: ‘Kokia našta? Viešpats sako: ‘Aš jus atmesiu’.</verse>
				<verse number="34">Bet jei pranašas, kunigas ar kitas žmogus sakytų: ‘Viešpaties našta’,­tai Aš nubausiu jį ir jo namus.</verse>
				<verse number="35">Taip jūs privalote sakyti savo artimui ar savo broliui: ‘Ką atsakė Viešpats?’, arba: ‘Ką kalbėjo Viešpats?’</verse>
				<verse number="36">Neminėkite daugiau Viešpaties naštos, nes kiekvienas žmogaus žodis bus jam našta; jūs iškraipote gyvojo Dievo, kareivijų Viešpaties, žodžius.</verse>
				<verse number="37">Jūs turite klausti pranašo: ‘Ką tau atsakė Viešpats?’, arba: ‘Ką kalbėjo Viešpats?’</verse>
				<verse number="38">Bet kadangi jūs sakote: ‘Viešpaties našta’, nors Aš įsakiau nesakyti: ‘Viešpaties našta’,</verse>
				<verse number="39">Aš visiškai pamiršiu jus ir apleisiu jus ir miestą, kurį daviau jums ir jūsų tėvams, ir pašalinsiu iš savo akivaizdos.</verse>
				<verse number="40">Aš užtrauksiu jums amžiną pajuoką ir nepamirštamą gėdą’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Viešpats man parodė dvi figų pintines, padėtas prie Viešpaties šventyklos. Tai buvo po to, kai Babilono karalius Nebukadnecaras ištrėmė iš Jeruzalės į Babiloną Jehojakimo sūnų Jechoniją, Judo karalių, bei Judo kunigaikščius, kalvius ir amatininkus.</verse>
				<verse number="2">Vienoje pintinėje buvo labai gerų, ankstyvųjų figų, o kitoje pintinėje­labai blogų figų, kurių nebegalima valgyti.</verse>
				<verse number="3">Viešpats klausė manęs: ‘‘Ką matai, Jeremijau?’‘ Aš atsakiau: ‘‘Figų. Gerosios figos labai geros, o blogosios tokios blogos, kad jų nebegalima valgyti’‘.</verse>
				<verse number="4">Tada Viešpats man kalbėjo:</verse>
				<verse number="5">‘‘Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Kokios šitos gerosios figos, tokie man bus Judo tremtiniai, kuriuos pasiunčiau iš šitos vietos į chaldėjų šalį.</verse>
				<verse number="6">Aš palankiai žiūrėsiu į juos ir parvesiu juos atgal į šitą šalį, juos atstatysiu ir nebegriausiu, juos įsodinsiu ir neišrausiu.</verse>
				<verse number="7">Aš duosiu jiems širdis, kurios pažintų mane, kad Aš esu Viešpats. Jie bus mano tauta, o Aš jiems būsiu jų Dievas, nes jie grįš prie manęs visa širdimi.</verse>
				<verse number="8">Aš padarysiu su Judo karaliumi Zedekiju ir Jeruzalės gyventojais, pasilikusiais šitoje šalyje ir apsigyvenusiais Egipto krašte, kaip su blogosiomis figomis, kurių negalima valgyti.</verse>
				<verse number="9">Aš juos padarysiu baidykle visoms žemės karalystėms, gėda ir patarle, pašaipa ir keiksmažodžiu visose vietose, kur juos išvysiu.</verse>
				<verse number="10">Aš siųsiu jiems kardą, badą ir marą, kol jie bus išnaikinti krašte, kurį daviau jiems ir jų tėvams’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Žodis Jeremijui apie visą Judo tautą ketvirtaisiais Jozijo sūnaus Jehojakimo, Judo karaliaus, viešpatavimo metais. Tai buvo pirmieji Babilono karaliaus Nebukadnecaro metai.</verse>
				<verse number="2">Pranašas Jeremijas kalbėjo visai Judo tautai ir visiems Jeruzalės gyventojams:</verse>
				<verse number="3">‘‘Nuo tryliktųjų Amono sūnaus Jozijo, Judo karaliaus, metų iki šios dienos, dvidešimt trejus metus, Viešpats kalbėjo man, ir aš skelbiau tai jums, keldamasis anksti rytą, bet jūs neklausėte.</verse>
				<verse number="4">Viešpats siuntė pas jus savo tarnus, pranašus, bet jūs neklausėte ir nekreipėte dėmesio.</verse>
				<verse number="5">Jie sakė: ‘Palikite kiekvienas savo piktą kelią ir piktus darbus, tai liksite gyventi žemėje, kurią Viešpats davė jums ir jūsų tėvams amžinai.</verse>
				<verse number="6">Nesekiokite svetimų dievų, netarnaukite jiems ir negarbinkite jų, nerūstinkite manęs savo rankų darbais, ir Aš jūsų nebausiu’.</verse>
				<verse number="7">‘Bet jūs neklausėte manęs,­sako Viešpats,­ir savo rankų darbais užrūstinote mane savo nenaudai.</verse>
				<verse number="8">Todėl taip sako kareivijų Viešpats: ‘Kadangi jūs neklausėte mano žodžių,</verse>
				<verse number="9">tai Aš surinksiu visas šiaurės tautas pas Babilono karalių Nebukadnecarą, mano tarną, ir jas atvesiu į šitą šalį prieš jus ir visų šitų aplinkinių tautų gyventojus; Aš sunaikinsiu juos ir padarysiu pasibaisėjimu, pašaipa ir amžina dykyne.</verse>
				<verse number="10">Aš atimsiu iš jūsų džiaugsmo ir linksmybės balsus, jaunikio ir jaunosios balsus, girnų ūžesį ir žibintų šviesą.</verse>
				<verse number="11">Visas kraštas pavirs baisia dykuma, ir šios tautos tarnaus Babilono karaliui septyniasdešimt metų.</verse>
				<verse number="12">Po septyniasdešimties metų Aš nubausiu Babilono karalių, jo tautą ir chaldėjų šalį už jų nedorybes ir ją paversiu amžina dykyne.</verse>
				<verse number="13">Aš įvykdysiu viską, ką kalbėjau, kas parašyta šitoje knygoje, ką Jeremijas pranašavo apie tautas.</verse>
				<verse number="14">Jie tarnaus galingoms tautoms ir jų karaliams. Aš jiems atlyginsiu pagal jų nusikaltimus’ ‘‘.</verse>
				<verse number="15">Viešpats, Izraelio Dievas, man įsakė: ‘‘Imk šitą rūstybės vyno taurę iš mano rankos ir girdyk juo visas tautas, pas kurias Aš tave siunčiu.</verse>
				<verse number="16">Jos gers, svyrinės ir bus pamišusios dėl kardo, kurį siųsiu jiems!’‘</verse>
				<verse number="17">Aš ėmiau taurę iš Viešpaties rankos ir girdžiau visas tautas, pas kurias Viešpats mane siuntė:</verse>
				<verse number="18">Jeruzalę, Judo miestus, jo karalius ir kunigaikščius, kad jie taptų apleisti, pašaipa ir keiksmu iki šios dienos.</verse>
				<verse number="19">Faraoną, Egipto karalių, jo tarnus, kunigaikščius, visą tautą</verse>
				<verse number="20">ir visus ten gyvenančius svetimtaučius; visus Uco šalies ir filistinų šalies karalius, Aškeloną, Gazą, Ekroną ir Ašdodo likutį;</verse>
				<verse number="21">Edomą, Moabą ir amonitus;</verse>
				<verse number="22">visus Tyro ir Sidono karalius, taip pat salų ir pajūrio karalius;</verse>
				<verse number="23">Dedaną, Temą, Būzą ir visus esančius tolimiausiuose pakraščiuose;</verse>
				<verse number="24">visus Arabijos karalius, kurie gyvena dykumoje;</verse>
				<verse number="25">visus Zimrio, Elamo ir medų karalius;</verse>
				<verse number="26">visus šiaurės karalius, artimuosius ir tolimuosius, vieną po kito, ir visas karalystes, kurios yra visoje žemėje. O Šešacho karalius gers paskutinis.</verse>
				<verse number="27">‘‘Tu jiems sakyk: ‘Taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Gerkite, pasigerkite ir vemkite! Kriskite nuo kardo, kurį siunčiu jums, ir nebeatsikelkite!’</verse>
				<verse number="28">Jei jie nesutiks imti taurės iš tavo rankos ir gerti, tai jiems sakyk: ‘Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Jūs tikrai gersite!’</verse>
				<verse number="29">Mieste, kuris vadinamas mano vardu, Aš pradedu vykdyti bausmę, o jūs tikitės likti nenubausti? Jūs neliksite nenubausti, nes Aš pašauksiu kardą visiems žemės gyventojams’.</verse>
				<verse number="30">Pranašauk prieš juos visus šiuos žodžius: ‘Viešpats grūmoja iš aukštybės, iš Jo šventos buveinės skamba Jo balsas. Jis grūmoja savo kaimenei, šūkauja kaip vynuogių mynėjai.</verse>
				<verse number="31">Visus žemės pakraščius pasieks garsas, nes Viešpats teis visas tautas, visą žmoniją ir nedorėlius jis atiduos kardui’ ‘‘,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="32">Taip sako kareivijų Viešpats: ‘‘Nelaimė eina iš tautos į tautą, didelė audra kyla nuo žemės pakraščių.</verse>
				<verse number="33">Viešpaties užmuštųjų tą dieną bus pilna žemė. Jų neapraudos, nesurinks ir nepalaidos­jie bus mėšlas dirvai tręšti.</verse>
				<verse number="34">Kaimenės vedliai ir ganytojai, šaukite ir voliokitės pelenuose! Atėjo metas skersti ir išsklaidyti jus, jūs krisite kaip gražūs indai.</verse>
				<verse number="35">Kaimenės ganytojai ir vedliai neturės galimybės pabėgti nė išsigelbėti.</verse>
				<verse number="36">Štai ganytojų šauksmas ir kaimenės vedlių verksmas, nes Viešpats sunaikina jų ganyklą.</verse>
				<verse number="37">Sunaikintos yra ramios buveinės dėl Viešpaties rūstybės užsidegimo.</verse>
				<verse number="38">Jis paliko savo namus kaip liūtas, jų šalis virto dykyne dėl prispaudėjų žiaurumo, dėl Jo rūstybės užsidegimo’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Jozijo sūnaus Jehojakimo, Judo karaliaus, karaliavimo pradžioje Viešpats kalbėjo:</verse>
				<verse number="2">‘‘Atsistok Viešpaties namų kieme ir kalbėk visiems Judo miestams, atėjusiems į Viešpaties namus pagarbinti. Visa, ką tau įsakiau, pasakyk jiems, nepraleisk nė žodžio!</verse>
				<verse number="3">Gal jie klausysis ir atsisakys savo piktų kelių, kad galėčiau atsisakyti bausmės, kurią esu jiems numatęs.</verse>
				<verse number="4">Jiems sakyk: ‘Taip sako Viešpats: ‘Jei manęs neklausysite ir nesilaikysite mano įstatymo, kurį jums daviau,</verse>
				<verse number="5">neklausysite mano tarnų pranašų, kuriuos, anksti keldamas, jums siunčiu, nors neklausote jų,</verse>
				<verse number="6">tai Aš padarysiu šituos namus kaip Šiloją ir šitą miestą keiksmažodžiu visoms tautoms’ ‘‘.</verse>
				<verse number="7">Kunigai, pranašai ir visa tauta girdėjo Jeremiją kalbant šiuos žodžius Viešpaties namuose.</verse>
				<verse number="8">Kai Jeremijas baigė kalbėti, ką Viešpats jam buvo įsakęs pranešti visai tautai, jį nutvėrė kunigai, pranašai ir visa tauta, šaukdami: ‘‘Tu turi mirti!</verse>
				<verse number="9">Kodėl pranašavai Viešpaties vardu, kad šitie namai bus kaip Šilojas ir miestas bus nebegyvenamas?’‘ Visa tauta susibūrė prieš Jeremiją prie Viešpaties namų.</verse>
				<verse number="10">Kai Judo kunigaikščiai išgirdo apie tai, jie nuėjo iš karaliaus namų į Viešpaties namus ir atsisėdo Viešpaties namų Naujuosiuose vartuose.</verse>
				<verse number="11">Kunigai ir pranašai kalbėjo kunigaikščiams ir visai tautai: ‘‘Šitas vyras nusipelnė mirties, nes jis pranašavo prieš šitą miestą, kaip jūs girdėjote savo ausimis’‘.</verse>
				<verse number="12">Jeremijas atsakė kunigaikščiams ir visai tautai: ‘‘Viešpats siuntė mane pranašauti prieš šituos namus ir šitą miestą tais žodžiais, kuriuos jūs girdėjote.</verse>
				<verse number="13">Taigi dabar pakeiskite savo kelius bei darbus ir klausykite Viešpaties, savo Dievo, tai Jis pasigailės jūsų ir nesiųs sunaikinimo.</verse>
				<verse number="14">O aš esu jūsų rankose, darykite su manimi, kaip jums atrodo tinkama.</verse>
				<verse number="15">Bet žinokite, jei jūs mane nužudysite, nekaltą kraują užsitrauksite ant savęs, ant šito miesto ir jo gyventojų, nes Viešpats tikrai mane siuntė kalbėti jums visus šituos žodžius’‘.</verse>
				<verse number="16">Kunigaikščiai ir visa tauta atsakė kunigams ir pranašams: ‘‘Šitas vyras nenusipelnė mirties, nes jis mums kalbėjo Viešpaties, mūsų Dievo, vardu’‘.</verse>
				<verse number="17">Kai kurie krašto vyresnieji kalbėjo tautos susirinkimui:</verse>
				<verse number="18">‘‘Michėjas iš Morešeto pranašavo Judo karaliaus Ezekijo dienomis visai Judo tautai Viešpaties vardu, kad Sionas bus ariamas kaip laukas, Jeruzalė pavirs griuvėsiais, o šventyklos kalnas apaugs mišku.</verse>
				<verse number="19">Argi karalius Ezekijas ir visi Judo žmonės jį nužudė? Jie pabūgo Viešpaties ir maldavo Jį taip, kad Viešpats susilaikė nuo bausmės, kurią Jis jiems buvo paskelbęs. O mes siekiame užsitraukti didelę nelaimę!’‘</verse>
				<verse number="20">Tuo laiku buvo dar vienas vyras, Šemajo sūnus Ūrijas iš Kirjat Jarimo, kuris pranašavo Viešpaties vardu prieš šitą miestą ir kraštą taip, kaip Jeremijas.</verse>
				<verse number="21">Ir kai karalius Jehojakimas, visi jo kariai ir kunigaikščiai išgirdo jo žodžius, karalius ieškojo jo, kad nužudytų. Tai išgirdęs, Ūrijas nusigando ir pabėgo į Egiptą.</verse>
				<verse number="22">Karalius Jehojakimas siuntė Achboro sūnų Elnataną su palyda į Egiptą.</verse>
				<verse number="23">Tie atvedė Ūriją iš Egipto pas karalių Jehojakimą, o tas, jį nužudęs kardu, išmetė jo lavoną į prastuomenės kapines.</verse>
				<verse number="24">Tačiau Safano sūnaus Ahikamo ranka Jeremijas buvo apgintas ir neatiduotas miniai nužudyti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Jozijo sūnaus Jehojakimo, Judo karaliaus, karaliavimo pradžioje Viešpats įsakė Jeremijui:</verse>
				<verse number="2">‘‘Pasidaryk pančių bei jungų, užsidėk juos ant kaklo</verse>
				<verse number="3">ir pasiųsk juos Edomo, Moabo, Amono, Tyro ir Sidono karaliams per jų pasiuntinius, atvykusius į Jeruzalę pas Judo karalių Zedekiją.</verse>
				<verse number="4">Jiems įsakyk pranešti jų valdovams kareivijų Viešpaties, Izraelio Dievo, žodžius: ‘Taip sakykite savo valdovams:</verse>
				<verse number="5">‘Aš sukūriau žemę su žmonėmis ir gyvuliais, esančiais ant žemės, savo didžia galia ir ištiesta ranka. Ir Aš duodu ją tam, kuriam Aš noriu.</verse>
				<verse number="6">Dabar Aš atidaviau visas šalis mano tarnui, Babilono karaliui Nebukadnecarui, net laukinius žvėris jam atidaviau, kad jam tarnautų.</verse>
				<verse number="7">Jam tarnaus visos tautos, jo sūnui ir jo sūnaus sūnui, kol ateis jo šalies metas; daug tautų ir galingų karalių tarnaus jam.</verse>
				<verse number="8">Tautą ir karalystę, kuri Babilono karaliui netarnaus ir nepalenks sprando po jo jungu, Aš bausiu kardu, badu ir maru,­sako Viešpats,­kol išnaikinsiu jo rankomis.</verse>
				<verse number="9">Todėl neklausykite savo pranašų, žynių, sapnuotojų, burtininkų ir kerėtojų, kurie jums sako: ‘Jūs netarnausite Babilono karaliui’.</verse>
				<verse number="10">Jie jus apgaudinėja, kad pašalintų jus iš jūsų žemės, Aš jus ištremčiau ir jūs žūtumėte.</verse>
				<verse number="11">O tautas, kurios palenks sprandus po Babilono karaliaus jungu ir tarnaus jam, Aš paliksiu jų žemėje, kad jos ją dirbtų ir joje gyventų,­sako Viešpats’ ‘‘.</verse>
				<verse number="12">Judo karaliui Zedekijui aš kalbėjau tais pačiais žodžiais: ‘‘Palenkite sprandus po Babilono karaliaus jungu ir tarnaukite jam bei jo tautai, tada išliksite gyvi!</verse>
				<verse number="13">Kodėl tau, karaliau, ir tavo tautai mirti nuo kardo, bado ir maro, kaip Viešpats grasino tautai, kuri netarnaus Babilono karaliui?</verse>
				<verse number="14">Neklausykite pranašų, kurie jums sako: ‘Jūs netarnausite Babilono karaliui’. Jie jums meluoja.</verse>
				<verse number="15">‘Aš jų nesiunčiau,­sako Viešpats,­tačiau jie pranašauja melus mano vardu, kad Aš jus išvaryčiau ir jūs žūtumėte, jūs ir pranašai, kurie jums pranašauja’ ‘‘.</verse>
				<verse number="16">Kunigams ir visai tautai aš kalbėjau: ‘‘Taip sako Viešpats: ‘Neklausykite savo pranašų, kurie jums pranašauja, kad Viešpaties namų indai bus netrukus pargabenti iš Babilono. Jie pranašauja jums melą.</verse>
				<verse number="17">Neklausykite jų! Tarnaukite Babilono karaliui, tai išliksite gyvi. Kodėl šitas miestas turėtų pavirsti griuvėsiais?</verse>
				<verse number="18">Jei jie pranašai ir žino Viešpaties žodį, tai tegul užtaria prieš kareivijų Viešpatį, kad indai, pasilikę Viešpaties namuose, Judo karaliaus namuose ir Jeruzalėje, nepatektų į Babiloną’.</verse>
				<verse number="19">Kareivijų Viešpats taip sako apie kolonas, baseiną, stovus ir indus, pasilikusius šitame mieste,</verse>
				<verse number="20">kurių Babilono karalius Nebukadnecaras, išvesdamas į nelaisvę Jehojakimo sūnų Jechoniją, Judo karalių, ir visus Judo bei Jeruzalės kilminguosius, nepaėmė iš Jeruzalės į Babiloną.</verse>
				<verse number="21">Taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas, apie indus, pasilikusius Viešpaties namuose, Judo karaliaus namuose ir Jeruzalėje:</verse>
				<verse number="22">‘Jie bus nugabenti į Babiloną ir ten liks, kol juos aplankysiu,­sako Viešpats.­Tada Aš juos atgabensiu ir sugrąžinsiu į šitą vietą’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Ketvirtaisiais Judo karaliaus Zedekijo karaliavimo metais, penktąjį mėnesį, Azūro sūnus Hananija, pranašas, kilęs iš Gibeono, kalbėjo man Viešpaties namuose kunigų ir visos tautos akivaizdoje:</verse>
				<verse number="2">‘‘Taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš sulaužau Babilono karaliaus jungą.</verse>
				<verse number="3">Po dvejų metų Aš sugrąžinsiu į šitą vietą visus Viešpaties namų indus, kuriuos Babilono karalius Nebukadnecaras paėmė iš šitos vietos ir nugabeno į Babiloną.</verse>
				<verse number="4">Taip pat ir Jehojakimo sūnų Jechoniją, Judo karalių, ir visus Judo tremtinius iš Babilono Aš sugrąžinsiu į šitą vietą, nes Aš sulaužysiu Babilono karaliaus jungą’ ‘‘.</verse>
				<verse number="5">Pranašas Jeremijas atsakė pranašui Hananijai, kunigams ir visiems žmonėms, stovėjusiems Viešpaties namuose:</verse>
				<verse number="6">‘‘Tebūna taip! Tegul padaro taip Viešpats! Teįvykdo Viešpats tavo žodžius, kuriuos pranašavai, tesugrąžina Viešpaties namų indus ir visus tremtinius iš Babilono į šitą vietą.</verse>
				<verse number="7">Dabar klausykis mano žodžio, kurį kalbėsiu tau visai tautai girdint:</verse>
				<verse number="8">‘Pranašai, kurie buvo pirma manęs ir pirma tavęs, pranašavo galingoms šalims ir didelėms karalystėms apie karą, nelaimes ir marą.</verse>
				<verse number="9">Pranašas, kuris pranašaudavo apie taiką, tik jo žodžiams įvykus būdavo pripažįstamas kaip tikrai Viešpaties siųstas’ ‘‘.</verse>
				<verse number="10">Tada pranašas Hananija nuėmė jungą nuo pranašo Jeremijo kaklo, sulaužė</verse>
				<verse number="11">ir visos tautos akivaizdoje tarė: ‘‘Taip sako Viešpats: ‘Po dvejų metų Aš taip sulaužysiu Babilono karaliaus Nebukadnecaro jungą ir jį nuimsiu nuo visų tautų kaklo’ ‘‘. Pranašas Jeremijas nuėjo savo keliu.</verse>
				<verse number="12">Kai pranašas Hananija sulaužė jungą, nuėmęs jį nuo pranašo Jeremijo kaklo, Viešpats kalbėjo Jeremijui:</verse>
				<verse number="13">‘‘Eik ir sakyk Hananijai: ‘Taip sako Viešpats: ‘Medinį jungą tu sulaužei, bet jo vietoje tu uždėsi jiems geležinį jungą.</verse>
				<verse number="14">Nes taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš uždėjau geležinį jungą visoms šioms tautoms, kad jos tarnautų Babilono karaliui Nebukadnecarui, ir jos tarnaus jam. Ir Aš taip pat atidaviau jam laukinius žvėris’ ‘‘.</verse>
				<verse number="15">Pranašas Jeremijas tarė pranašui Hananijai: ‘‘Klausyk, Hananija! Viešpats tavęs nesiuntė, bet tu suvedžiojai šitą tautą.</verse>
				<verse number="16">Todėl Viešpats sako: ‘Aš tave pašalinsiu nuo žemės paviršiaus. Dar šiais metais tu mirsi, nes mokei sukilti prieš Viešpatį’ ‘‘.</verse>
				<verse number="17">Pranašas Hananija mirė tų pačių metų septintą mėnesį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Tai yra žodžiai laiško, kurį Jeremijas pasiuntė iš Jeruzalės tremtinių vyresniesiems, kunigams ir visai tautai, kuriuos Nebukadnecaras išvedė iš Jeruzalės į Babiloną</verse>
				<verse number="2">(po to, kai karalius Jechonijas, karalienė, eunuchai, Judo ir Jeruzalės kunigaikščiai, kalviai ir amatininkai paliko Jeruzalę),</verse>
				<verse number="3">per Šafano sūnų Eleasą ir Hilkijos sūnų Gemariją, kuriuos Judo karalius Zedekijas siuntė pas Babilono karalių Nebukadnecarą.</verse>
				<verse number="4">‘‘Kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas, visiems tremtiniams, ištremtiems iš Jeruzalės į Babiloną, sako:</verse>
				<verse number="5">‘Statykite namus ir gyvenkite juose, sodinkite sodus ir valgykite jų vaisius.</verse>
				<verse number="6">Veskite žmonas ir gimdykite sūnus bei dukteris; imkite savo sūnums žmonas ir savo dukteris išleiskite už vyrų; jos tegimdo sūnus ir dukteris, kad ten jūsų padaugėtų, o ne sumažėtų.</verse>
				<verse number="7">Siekite gerovės miestui, į kurį jus ištrėmiau, melskitės už jį, nes jo gerovėje ir jūs turėsite ramybę.</verse>
				<verse number="8">Nesiduokite suvedžiojami savo pranašų, kurie yra tarp jūsų, nė žynių, nekreipkite dėmesio į savo sapnus, kuriuos jūs sapnuojate.</verse>
				<verse number="9">Jie meluoja, pranašaudami mano vardu! Aš jų nesiunčiau,­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="10">Tik išbuvus jums Babilone septyniasdešimtį metų, Aš aplankysiu jus ir ištesėsiu savo pažadą, parvesiu jus atgal į šitą vietą.</verse>
				<verse number="11">Aš žinau, kokius sumanymus turiu dėl jūsų,­sako Viešpats.­ Sumanymus jūsų gerovei, o ne nelaimėms, ir ateitį su viltimi.</verse>
				<verse number="12">Tada jūs šauksitės manęs ir melsitės, ir Aš jus išklausysiu.</verse>
				<verse number="13">Kai manęs ieškosite visa širdimi, rasite.</verse>
				<verse number="14">Jūs surasite mane, ir Aš sugrąžinsiu jus iš nelaisvės, surinksiu jus iš visų tautų ir visų vietų, kuriose jūs buvote ištremti, ir jus parvesiu į vietą, iš kurios jus ištrėmiau,­sako Viešpats’.</verse>
				<verse number="15">Jei jūs sakote: ‘Viešpats mums davė pranašą Babilone’,</verse>
				<verse number="16">tai paklausykite, ką Viešpats sako apie karalių, sėdintį Dovydo soste, apie tautą, gyvenančią šitame mieste, ir apie jūsų brolius, kurie nebuvo ištremti su jumis:</verse>
				<verse number="17">‘Aš siunčiu jiems kardą, badą ir marą ir juos darau panašius į blogas figas, kurių negalima valgyti.</verse>
				<verse number="18">Aš juos persekiosiu kardu, badu ir maru ir juos padarysiu siaubu visoms žemės karalystėms, prakeikimu, pasibaisėjimu, pašaipa ir pajuoka visose tautose, į kurias juos išvariau,</verse>
				<verse number="19">nes jie neklausė mano žodžių, kuriuos jiems siunčiau per savo tarnus pranašus, keldamas juos anksti rytą. Bet jie nenorėjo klausyti,­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="20">Visi tremtiniai, kuriuos Aš pasiunčiau iš Jeruzalės į Babiloną, klausykite mano žodžio.</verse>
				<verse number="21">Apie Ahabą, Kolajos sūnų ir apie Maasėjos sūnų Zedekiją, pranašaujančius jums melą Viešpaties vardu, kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas, sako: ‘Aš juos atiduosiu į Babilono karaliaus Nebukadnecaro rankas, jis juos nužudys jums matant.</verse>
				<verse number="22">Judo tremtiniams Babilone šie bus keiksmažodžiu, ir jie sakys: ‘Viešpats tepadaro tau kaip Zedekijui ir Ahabui, kuriuos Babilono karalius iškepė ugnyje’.</verse>
				<verse number="23">Jie blogai elgėsi Izraelyje: svetimavo su savo artimų žmonomis ir kalbėjo melus mano vardu, ko jiems neliepiau. Aš tai žinau ir esu liudytojas,­sako Viešpats’ ‘‘.</verse>
				<verse number="24">Nehelamiečiui Šemajui sakyk:</verse>
				<verse number="25">‘‘Taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Kadangi tu siuntei savo vardu visai tautai Jeruzalėje, kunigui Sofonijai, Maasėjos sūnui, ir visiems kunigams tokio turinio raštus:</verse>
				<verse number="26">‘Viešpats tave paskyrė kunigu Jehojados vietoje, kad prižiūrėtum Viešpaties namus ir kiekvieną pamišėlį, kuris apsimeta pranašu, pasodintum į kalėjimą ir įtvertum į šiekštą.</verse>
				<verse number="27">Kodėl tad nesudraudei anatotiečio Jeremijo, kuris jums pranašavo?</verse>
				<verse number="28">Jis juk pasiuntė mums į Babiloną tokią žinią: ‘Tremtis bus ilga! Statykite namus ir gyvenkite juose, sodinkite sodus ir valgykite jų vaisius’ ‘‘.</verse>
				<verse number="29">Kunigas Sofonija perskaitė šitą laišką pranašui Jeremijui.</verse>
				<verse number="30">Tuomet Viešpats tarė Jeremijui:</verse>
				<verse number="31">‘‘Pasiųsk tokią žinią visiems tremtiniams, kad Viešpats apie nehelamietį Šemają sako: ‘Kadangi Šemajas jums pranašavo, nors Aš jo nesiunčiau, ir įtikino jus savo melais,</verse>
				<verse number="32">tai Aš nubausiu nehelamietį Šemają ir jo palikuonis. Jis neturės nė vieno, kuris gyventų šioje tautoje ir matytų jos gerovę, kurią duosiu savo tautai, nes jis mokė sukilti prieš Viešpatį’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Viešpats, Izraelio Dievas, kalbėjo Jeremijui:</verse>
				<verse number="2">‘‘Užrašyk į knygą visus žodžius, kuriuos tau kalbėjau.</verse>
				<verse number="3">Ateina dienos, kai Aš sugrąžinsiu savo tautą, Izraelį ir Judą, iš nelaisvės. Aš juos parvesiu į šalį, kurią daviau jų tėvams, ir jie ją paveldės’‘.</verse>
				<verse number="4">Šitie yra Viešpaties žodžiai apie Izraelį ir Judą.</verse>
				<verse number="5">Viešpats sako: ‘‘Mes girdėjome išgąsčio ir baimės šūksnius, o ne taikos.</verse>
				<verse number="6">Klausykite ir apsvarstykite, ar vyras gali gimdyti? Kodėl matau vyrus, kurių rankos ant strėnų kaip gimdančios moters? Kodėl kiekvieno veidas išblyškęs?</verse>
				<verse number="7">Ateina didinga ir baisi diena Jokūbui, jai nėra lygios, tačiau jis bus išgelbėtas.</verse>
				<verse number="8">Tuomet Aš nuimsiu jungą nuo jo kaklo, sulaužysiu jį bei sutraukysiu pančius; jis nebevergaus svetimiems.</verse>
				<verse number="9">Jie tarnaus Viešpačiui, savo Dievui, ir karaliui Dovydui, kurį Aš jiems išugdysiu.</verse>
				<verse number="10">Nebijok, mano tarne Jokūbai, ir neišsigąsk, Izraeli! Aš išgelbėsiu tave ir tavo palikuonis iš tolimo krašto. Jokūbas sugrįš ir ramiai gyvens, bus saugus, ir niekas jo negąsdins.</verse>
				<verse number="11">Nes Aš esu su tavimi,­sako Viešpats,­kad išgelbėčiau tave. Aš padarysiu galą visoms tautoms, į kurias tave ištrėmiau, bet tavęs visai nesunaikinsiu. Tave nuplaksiu ir nepaliksiu tavęs nenubausto’‘.</verse>
				<verse number="12">Nes taip sako Viešpats: ‘‘Tu esi baisiai sužeistas, tavo žaizda nepagydoma.</verse>
				<verse number="13">Nėra kas rūpintųsi tavimi ir aprištų tavo žaizdas, tu neturi jokių vaistų.</verse>
				<verse number="14">Tavo meilužės pamiršo tave, nesiteirauja apie tave. Aš baudžiau tave kaip priešą dėl tavo nusikaltimų daugybės, dėl tavo nuodėmių gausos.</verse>
				<verse number="15">Ko šauki iš skausmo, dėl nepagydomų žaizdų? Už tavo daugybę nusikaltimų Aš tave nubaudžiau.</verse>
				<verse number="16">Visi, kurie ėdė tave, bus ėdami, visi tavo prispaudėjai eis į nelaisvę. Kas tave apiplėšė, bus apiplėštas, kurie grobė iš tavęs, tuos atiduosiu kaip grobį.</verse>
				<verse number="17">Aš atstatysiu tavo sveikatą, išgydysiu tavo žaizdas. Atstumtuoju vadino tave, sakydami: ‘Tai Sionas, kuriuo niekas nesirūpina’ ‘‘.</verse>
				<verse number="18">Taip sako Viešpats: ‘‘Aš atstatysiu Jokūbo palapines ir pasigailėsiu jo gyvenviečių. Miestas bus atstatytas ant savo kalvos, ir rūmai stovės įprastoje vietoje.</verse>
				<verse number="19">Iš jų skambės padėkos giesmės ir linksmas klegesys. Aš juos padauginsiu, jų nebebus keletas. Aš pašlovinsiu juos, jie nebebus niekinami.</verse>
				<verse number="20">Jų vaikai bus kaip ankstesniais laikais, jų bendruomenė įsitvirtins mano akivaizdoje, ir Aš nubausiu visus jų prispaudėjus.</verse>
				<verse number="21">Jų kilmingieji bus iš jų pačių, ir kunigaikštis kils iš jų tarpo. Aš patrauksiu jį, ir jis ateis pas mane. Kas gi pats išdrįstų ateiti pas mane?­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="22">Tada jūs būsite mano tauta, o Aš būsiu jūsų Dievas’‘.</verse>
				<verse number="23">Štai Viešpaties audra kyla, rūstybės sūkurys atūžia ant nedorėlių galvos!</verse>
				<verse number="24">Viešpaties rūstybė nenusigręš, kol Jis įvykdys, ką savo širdyje sumanė. Paskutinėmis dienomis jūs tai suprasite.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">‘‘Anuo metu,­sako Viešpats,­Aš būsiu Dievas visoms Izraelio giminėms, ir jos bus mano tauta.</verse>
				<verse number="2">Tauta, išlikusi nuo kardo, rado malonę dykumoje, Izraelis, kai Aš ėjau suteikti jam poilsį’‘.</verse>
				<verse number="3">Dar prieš tai man pasirodė Viešpats, sakydamas: ‘‘Aš amžina meile tave pamilau, todėl esu tau ištikimas.</verse>
				<verse number="4">Aš atstatysiu tave, Izraelio mergaite. Tu vėl pasipuoši būgneliais ir linksmai šoksi su besidžiaugiančiais.</verse>
				<verse number="5">Tu vėl sodinsi vynuogynus Samarijos kalnuose. Kas juos sodins, tas ir naudosis jais.</verse>
				<verse number="6">Ateina diena, kai sargai šauks Efraimo kalnyne: ‘Kelkitės ir eikime į Sioną pas Viešpatį, mūsų Dievą!’ ‘‘</verse>
				<verse number="7">Nes taip sako Viešpats: ‘‘Linksmai giedokite dėl Jokūbo, šaukite prieš tautų valdovą. Skelbkite, girkite ir sakykite: ‘Viešpatie, išgelbėk savo tautos Izraelio likutį!’</verse>
				<verse number="8">Aš juos parvesiu iš šiaurės šalies ir surinksiu iš tolimiausių kraštų kartu su aklais ir raišais, nėščiomis ir gimdančiomis, didžiulė minia jų sugrįš!</verse>
				<verse number="9">Verkdami jie pareis. Aš paguosiu juos ir vesiu prie vandens upelių tiesiu keliu, kad jie nesukluptų. Aš esu Izraelio tėvas, o Efraimas yra mano pirmagimis’‘.</verse>
				<verse number="10">Tautos, klausykite Viešpaties žodžio ir skelbkite jį tolimiausiuose pajūriuose: ‘‘Kas išsklaidė Izraelį, Tas jį surinks ir saugos kaip ganytojas bandą.</verse>
				<verse number="11">Viešpats atpirko Izraelį, išgelbėjo jį iš stiprių rankų.</verse>
				<verse number="12">Jie ateis džiūgaudami į Siono kalną, susirinks prie Viešpaties gėrybių: javų, vyno, aliejaus, avių ir galvijų jauniklių. Jie bus kaip drėkinamas sodas ir nebepatirs skausmo.</verse>
				<verse number="13">Mergaitės iš džiaugsmo šoks, o jaunimas bei seneliai bus laimingi. Aš pakeisiu jų liūdesį džiaugsmu, paguosiu juos ir palinksminsiu po jų kančių.</verse>
				<verse number="14">Aš su pertekliumi pasotinsiu kunigų sielas ir mano tauta bus pasotinta mano gėrybėmis,­sako Viešpats’‘.</verse>
				<verse number="15">Taip sako Viešpats: ‘‘Ramoje girdėti dejavimai, graudūs verksmai. Tai Rachelė verkia savo vaikų ir nesileidžia paguodžiama, nes jų nebėra.</verse>
				<verse number="16">Nešauk balsu ir neliek ašarų, nes tavo vargas bus atlygintas,­ sako Viešpats.­Jie sugrįš iš priešo šalies.</verse>
				<verse number="17">Tavo ateičiai yra vilties. Tavo vaikai sugrįš į savo kraštą.</verse>
				<verse number="18">Aš girdžiu, kaip Efraimas dejuoja: ‘Nuplakei mane kaip nesuvaldomą veršį. Sugrąžink mane, ir aš sugrįšiu, nes Tu esi Viešpats, mano Dievas!</verse>
				<verse number="19">Kai aš buvau nuklydęs­atgailavau, kai buvau pamokytas­mušiausi į krūtinę. Aš gėdijuosi ir raustu dėl savo jaunystės darbų’.</verse>
				<verse number="20">Argi Efraimas ne mano mielas sūnus, argi jis ne mano mylimas vaikas? Nors kalbėjau prieš jį, Aš su meile jį prisimenu. Mano širdis ilgisi jo ir Aš tikrai jo pasigailėsiu,­sako Viešpats’‘.</verse>
				<verse number="21">Pasistatyk kelrodžių, paženklink kelius! Įsidėmėk kelią, kuriuo ėjai! Sugrįžk, Izraelio mergaite, į savo miestus!</verse>
				<verse number="22">Ar ilgai delsi, nuklydusi dukra? Nes Viešpats sukūrė naują dalyką žemėje­moteris apglėbs vyrą.</verse>
				<verse number="23">Taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas. ‘‘Kai Aš parvesiu juos iš nelaisvės, Judo šalyje ir jo miestuose jie sakys: ‘Viešpats telaimina tave, teisybės buveine, šventasis kalne!’</verse>
				<verse number="24">Jude ir jo žemėse drauge gyvens žemdirbiai ir gyvulių augintojai.</verse>
				<verse number="25">Aš atgaivinsiu pailsusią sielą, o suvargusią­pastiprinsiu’‘.</verse>
				<verse number="26">Aš pabudau iš miego, kuris man buvo saldus.</verse>
				<verse number="27">‘‘Ateis laikas,­sako Viešpats,­ kai Izraelio ir Judo namus užsėsiu žmonių ir gyvulių sėkla.</verse>
				<verse number="28">Kaip Aš budėjau prie jų, kad išraučiau ir sugriaučiau, sunaikinčiau bei bausčiau, taip dabar budėsiu, kad statyčiau ir sodinčiau.</verse>
				<verse number="29">Tada nebesakys: ‘Tėvai valgė rūgščių vynuogių, o vaikams atšipo dantys’.</verse>
				<verse number="30">Kiekvienas mirs už savo paties kaltes. Kas valgys rūgščių vynuogių, to dantys atšips.</verse>
				<verse number="31">Ateina dienos, kai Aš padarysiu su Izraeliu ir Judu naują sandorą,­sako Viešpats,­</verse>
				<verse number="32">ne tokią sandorą, kokią padariau su jų tėvais, kai juos, paėmęs už rankos, išvedžiau iš Egipto žemės. Jie sulaužė mano sandorą, nors Aš buvau jų valdovas.</verse>
				<verse number="33">Bet tokią sandorą Aš padarysiu su Izraelio namais: toms dienoms praėjus, Aš įdėsiu savo įstatymą į jų vidų ir įrašysiu į jų širdis. Aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.</verse>
				<verse number="34">Tada nė vienas nebemokys savo artimo ir nebesakys savo broliui: ‘Pažink Viešpatį!’ Jie visi, nuo mažiausiojo iki didžiausiojo, mane pažins. Aš atleisiu jų kaltę ir jų nuodėmės nebeprisiminsiu’‘.</verse>
				<verse number="35">Taip sako Viešpats, kuris davė saulę šviesti dieną ir paskyrė mėnulį bei žvaigždes spindėti naktį, kuris sukelia jūroje šėlstančias bangas­kareivijų Viešpats yra Jo vardas:</verse>
				<verse number="36">‘‘Jeigu šitie įstatai liausis veikę mano akivaizdoje, tai ir Izraelio palikuonys paliaus būti mano tauta.</verse>
				<verse number="37">Jeigu galima išmatuoti dangaus aukštybę ir ištirti žemės gelmes, tai Aš atmesiu Izraelio palikuonis už tai, ką jie padarė,­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="38">Ateina dienos, kai Viešpaties miestas bus atstatytas nuo Hananelio bokšto iki Kampinių vartų</verse>
				<verse number="39">ir toliau eis tiesiai į Garebo kalną, paskui pasuks į Goją.</verse>
				<verse number="40">Visas lavonų ir aukų pelenų slėnis bei visi laukai iki Kidrono upelio ir Žirgų vartų kampo rytuose bus šventa vieta Viešpačiui. Ji nebebus griaunama ir ardoma per amžius,­sako Viešpats’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">Dešimtaisiais Judo karaliaus Zedekijo metais Viešpats kalbėjo Jeremijui. Tai buvo aštuonioliktieji Nebukadnecaro metai.</verse>
				<verse number="2">Tuomet Babilono karaliaus kariuomenė buvo apgulusi Jeruzalę, o pranašas Jeremijas buvo uždarytas sargybos kieme prie Judo karaliaus namų.</verse>
				<verse number="3">Judo karalius Zedekijas jį uždarė, sakydamas: ‘‘Kodėl tu pranašauji ir sakai: ‘Taip sako Viešpats: ‘Aš atiduosiu šitą miestą į Babilono karaliaus rankas, ir šis jį paims.</verse>
				<verse number="4">Ir Judo karalius Zedekijas neištrūks iš chaldėjų rankų, bet tikrai pateks į Babilono karaliaus rankas ir kalbės su juo veidas į veidą, o jo akys matys ano akis.</verse>
				<verse number="5">Nebukadnecaras nuves Zedekiją į Babiloną, ir ten šis pasiliks, kol jį aplankysiu. Nors kovosite prieš chaldėjus, neturėsite pasisekimo’?’‘</verse>
				<verse number="6">Jeremijas sakė: ‘‘Toks buvo man Viešpaties žodis:</verse>
				<verse number="7">‘Hanamelis, tavo dėdės Selumo sūnus, ateis pas tave ir sakys: ‘Pirk mano žemę Anatote, nes tu turi teisę pirmas ją įsigyti’ ‘‘.</verse>
				<verse number="8">Hanamelis, mano dėdės sūnus, atėjo pas mane, kaip Viešpats buvo sakęs, į sargybos kiemą ir man tarė: ‘‘Pirk mano žemę Anatote, Benjamino krašte, nes tu turi teisę ją pirkti’‘. Aš supratau, kad tai buvo Viešpaties žodis.</verse>
				<verse number="9">Taip aš nupirkau iš savo dėdės sūnaus Hanamelio žemę Anatote ir jam atsvėriau septyniolika šekelių sidabro.</verse>
				<verse number="10">Aš parašiau raštą, jį užantspaudavau, pakviečiau liudytojų ir pasvėriau sidabrą svarstyklėmis.</verse>
				<verse number="11">Aš paėmiau užantspauduotąjį pirkimo raštą, kaip reikalauja įstatymas ir papročiai, ir atvirąjį pirkimo raštą</verse>
				<verse number="12">ir padaviau Machsėjos sūnaus Nerijo sūnui Baruchui, matant mano pusbroliui Hanameliui ir liudytojams, pasirašiusiems pirkimo raštą, ir matant visiems žmonėms, buvusiems sargybos kieme.</verse>
				<verse number="13">Jų akivaizdoje pasakiau Baruchui:</verse>
				<verse number="14">‘‘Taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Imk šituos pirkimo raštus, užantspauduotąjį ir atvirąjį, ir juos įdėk į molinį indą, kad jie ilgai išliktų’.</verse>
				<verse number="15">Nes taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Namai, žemė ir vynuogynai vėl bus perkami šiame krašte’ ‘‘.</verse>
				<verse number="16">Padavęs pirkimo raštą Nerijo sūnui Baruchui, aš meldžiau Viešpatį:</verse>
				<verse number="17">‘‘Viešpatie Dieve, Tu sukūrei dangų ir žemę savo didele galia ir ištiesta ranka. Nieko Tau nėra negalimo.</verse>
				<verse number="18">Tu rodai malonę tūkstančiams ir baudi vaikus už jų tėvų nusikaltimus. Tu didis ir galingas Dievas, kurio vardas­kareivijų Viešpats.</verse>
				<verse number="19">Didis patarimu ir galingas darbais. Tavo akys mato visus žmonių kelius, kad atlygintų kiekvienam pagal jo kelius ir darbus.</verse>
				<verse number="20">Tu darei ženklų ir stebuklų Egipto šalyje ir darai iki šios dienos Izraelyje ir tarp žmonių, ir įsigijai vardą, kaip yra šiandien.</verse>
				<verse number="21">Tu išvedei Izraelio tautą iš Egipto šalies su ženklais ir stebuklais, savo galinga ir ištiesta ranka, ir su dideliu siaubu.</verse>
				<verse number="22">Jiems davei šią šalį, plūstančią pienu ir medumi, kurią duoti buvai prisiekęs jų tėvams.</verse>
				<verse number="23">Įėję ir apsigyvenę šalyje, jie neklausė Tavęs, nesilaikė įstatymo ir nedarė, ką jiems buvai įsakęs. Todėl baudei juos, užleisdamas šitą nelaimę.</verse>
				<verse number="24">Štai pylimai jau prie miesto sienų, ir miestas per kardą, badą ir marą yra atiduodamas į chaldėjų rankas, kurie jį puola. Tavo žodis išsipildė, ir Tu pats tai matai.</verse>
				<verse number="25">O Tu, Viešpatie Dieve, man liepei pirkti žemę už pinigus ir pasiimti liudytojus, nors miestas atiduotas į chaldėjų rankas’‘.</verse>
				<verse number="26">Viešpats tarė Jeremijui:</verse>
				<verse number="27">‘‘Aš Viešpats, kiekvieno kūno Dievas. Ar yra man kas nors per sunku?</verse>
				<verse number="28">Aš atiduosiu šitą miestą į chaldėjų ir Babilono karaliaus Nebukadnecaro rankas.</verse>
				<verse number="29">Chaldėjai, kurie puola šitą miestą, įsiverš į jį, užims, padegs ir sudegins jį su visais namais, ant kurių stogų jie smilkė aukas Baalui ir aukojo geriamąsias aukas svetimiems dievams, mane užrūstindami.</verse>
				<verse number="30">Izraelitai ir Judo gyventojai nuo pat jaunystės darė pikta mano akivaizdoje ir pykdė mane savo rankų darbais,­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="31">Šitas miestas pykdė ir rūstino mane nuo pat jo įkūrimo dienos, ir Aš nusprendžiau jį sunaikinti</verse>
				<verse number="32">dėl izraelitų piktybių, kurias jie darė, mane supykdydami, kartu su savo karaliais, kunigaikščiais, kunigais, pranašais ir Jeruzalės gyventojais.</verse>
				<verse number="33">Jie atgręžė man nugarą, nors Aš juos mokiau nuo ankstaus ryto; tačiau jie nesiklausė ir nepriėmė mano pamokymo.</verse>
				<verse number="34">Jie pastatė savo bjaurystes namuose, kurie vadinami mano vardu, kad juos suteptų.</verse>
				<verse number="35">Jie įrengė Baalui aukštumą Ben Hinomo slėnyje, kad leistų savo sūnus ir dukteris per ugnį Molechui. To Aš jiems neįsakiau ir tai man net į galvą neatėjo, kad jie darytų tokį nusikaltimą ir įtrauktų Judą į nuodėmę.</verse>
				<verse number="36">Todėl dabar taip sako Viešpats, Izraelio Dievas, apie šį miestą, apie kurį jūs sakote, kad jis bus atiduotas į Babilono karaliaus rankas kardu, badu ir maru:</verse>
				<verse number="37">‘Aš juos surinksiu iš visų šalių, po kurias užsirūstinęs ir supykęs išsklaidžiau. Juos sugrąžinsiu į šitą vietą ir leisiu jiems saugiai gyventi.</verse>
				<verse number="38">Jie bus mano tauta, o Aš būsiu jų Dievas.</verse>
				<verse number="39">Aš jiems duosiu vieną širdį ir vieną kelią, kad jie bijotų manęs, savo pačių ir savo vaikų labui.</verse>
				<verse number="40">Aš sudarysiu su jais amžiną sandorą, nesiliausiu jiems gera daręs. Aš įdėsiu į jų širdis savo baimę, kad jie nepaliktų manęs.</verse>
				<verse number="41">Aš džiaugsiuosi jais, darydamas jiems gera visa savo širdimi ir siela, ir tikrai juos įtvirtinsiu šitoje žemėje.</verse>
				<verse number="42">Kaip Aš juos baudžiau, taip Aš duosiu jiems visas gėrybes, kurias esu pažadėjęs.</verse>
				<verse number="43">Jie vėl pirks žemę šioje šalyje, apie kurią sakoma: ‘Ji dykuma be žmonių ir gyvulių, ji atiduota į chaldėjų rankas’.</verse>
				<verse number="44">Žmonės pirks žemę už pinigus, rašys pirkimo raštus, juos užantspauduos ir kvies liudytojų Benjamino krašte, Jeruzalės apylinkėse, Judo miestuose, kalnyno, lygumos ir pietų krašto miestuose, nes Aš parvesiu jų belaisvius’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">Viešpats vėl kalbėjo Jeremijui, kai jis tebebuvo uždarytas sargybos kieme:</verse>
				<verse number="2">‘‘Taip sako Viešpats, kuris sukūrė žemę, sutvėrė ją ir padėjo pamatus, Viešpats yra Jo vardas:</verse>
				<verse number="3">‘Šaukis manęs, tai išklausysiu tave ir parodysiu tau didelių bei nesuvokiamų dalykų, apie kuriuos nieko nežinai’.</verse>
				<verse number="4">Nes taip sako Viešpats, Izraelio Dievas, apie šį miestą ir Judo karaliaus namus, kurie buvo sugriauti, kad pastatytų pylimus ir įtvirtinimus:</verse>
				<verse number="5">‘Chaldėjai įsiverš ir pripildys gatves lavonų. Aš savo rūstybėje juos išžudysiu ir nusigręšiu nuo šito miesto dėl jo piktybių.</verse>
				<verse number="6">Bet Aš juos vėl išgelbėsiu ir išgydysiu, atversiu jiems taikos ir tiesos gausybę.</verse>
				<verse number="7">Aš parvesiu Judo ir Izraelio belaisvius ir atstatysiu juos, kaip buvo pradžioje;</verse>
				<verse number="8">nuplausiu jų nuodėmes ir atleisiu nusikaltimus, kuriais jie man nusikalto.</verse>
				<verse number="9">Šis miestas bus man džiaugsmas, pasigyrimas ir garbė visose žemės tautose. Kai jos išgirs apie gerovę ir perteklių, kurį jiems duosiu, jos išsigandusios drebės’.</verse>
				<verse number="10">Taip sako Viešpats: ‘Šioje vietoje, apie kurią jūs sakote, kad ji yra tuščia, be žmonių ir gyvulių, Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse, kurios yra tuščios, be gyventojų, be žmonių ir gyvulių, vėl girdėsis</verse>
				<verse number="11">džiaugsmo ir linksmybės balsai, jaunikio ir jaunosios balsas ir balsai tų, kurie, nešdami gyriaus aukas į Viešpaties namus, sakys: ‘Girkite kareivijų Viešpatį, nes Viešpats yra geras ir Jo gailestingumas amžinas’. Aš atstatysiu kraštą, koks jis buvo,­sako Viešpats’.</verse>
				<verse number="12">Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Šioje tuščioje vietoje, kuri yra be žmonių ir gyvulių, ir kituose jos miestuose vėl bus gyvuliams ganyklų, o ganytojams ir jų bandoms poilsio vietų.</verse>
				<verse number="13">Kalnų, lygumų ir pietų krašto miestuose, Benjamino krašte, apie Jeruzalę ir Judo miestuose bandos praeis pro rankas to, kuris jas skaičiuos,­sako Viešpats’.</verse>
				<verse number="14">‘Ateina dienos,­sako Viešpats,­kai Aš įvykdysiu pažadą, duotą Izraeliui ir Judui.</verse>
				<verse number="15">Tuomet Aš išauginsiu teisumo atžalą iš Dovydo palikuonių. Jis vykdys krašte teisumą ir teisingumą.</verse>
				<verse number="16">Tuo laiku Judas bus išgelbėtas ir Jeruzalė gyvens saugiai. Ji bus vadinama: ‘Viešpats­mūsų teisumas’.</verse>
				<verse number="17">Nes taip sako Viešpats: ‘Dovydas nepritrūks vyro, kuris sėdėtų Izraelio soste,</verse>
				<verse number="18">ir Levio giminės kunigai nepritrūks vyrų, aukojančių deginamąsias aukas, deginančių duonos aukas ir pjaunančių aukas mano akivaizdoje,­sako kareivijų Viešpats’ ‘‘.</verse>
				<verse number="19">Viešpats kalbėjo Jeremijui:</verse>
				<verse number="20">‘‘Jei jūs galite pakeisti mano sandorą su diena ir naktimi, kad naktis ir diena neateitų savo metu,</verse>
				<verse number="21">tai galėtų būti pakeista ir mano sandora su mano tarnu Dovydu, kad vienas iš jo sūnų viešpataus jo soste, ir sandora su kunigais levitų kilmės, mano tarnais.</verse>
				<verse number="22">Kaip dangaus žvaigždės ir jūros smiltys nesuskaitomos, taip Aš padauginsiu Dovydo palikuonis ir levitus, man tarnaujančius’‘.</verse>
				<verse number="23">Viešpats vėl kalbėjo Jeremijui:</verse>
				<verse number="24">‘‘Ar nepastebėjai, kaip žmonės kalba: ‘Viešpats atmetė abi gimines, kurias buvo išsirinkęs’? Taip jie niekina mano tautą. Ji jų akyse nebėra tauta.</verse>
				<verse number="25">Kaip Aš sukūriau dieną ir naktį, dangui ir žemei daviau įstatus,</verse>
				<verse number="26">taip Aš neatmesiu Jokūbo giminės ir mano tarno Dovydo palikuonių. Abraomo, Izaoko ir Jokūbo palikuonims Aš paskirsiu valdovus iš Dovydo giminės. Nes Aš parvesiu juos iš nelaisvės ir pasigailėsiu jų’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Jeremijui, kai Nebukadnecaras, Babilono karalius, su visa kariuomene, visomis jo valdžioje esančiomis karalystėmis ir tautomis kariavo prieš Jeruzalę ir Judo miestus:</verse>
				<verse number="2">‘‘Eik ir pranešk Zedekijui, Judo karaliui, kad taip sako Viešpats: ‘Aš atiduosiu šį miestą į Babilono karaliaus rankas, ir šis jį sudegins.</verse>
				<verse number="3">Ir tu neištrūksi iš jo rankų, būsi sugautas ir jam atiduotas. Tu matysi Babilono karalių ir kalbėsi su juo veidas į veidą, ir tave nugabens į Babiloną.</verse>
				<verse number="4">Tačiau klausykis Viešpaties žodžio, Zedekijau, Judo karaliau. Tu nežūsi nuo kardo,</verse>
				<verse number="5">bet mirsi ramybėje. Kaip tavo tėvams, kurie karaliavo pirma tavęs, sukurdavo laidotuvių ugnį, taip tau padarys ir tave apraudos: ‘O mūsų valdove’. Aš taip pasakiau,­sako Viešpats’ ‘‘.</verse>
				<verse number="6">Pranašas Jeremijas kalbėjo šituos žodžius karaliui Zedekijui Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="7">Babilono karaliaus kariuomenė kariavo prieš Jeruzalę ir Judo miestus­Lachišą ir Azeką, nes tie sutvirtinti Judo miestai dar buvo nepaimti.</verse>
				<verse number="8">Viešpats kalbėjo Jeremijui, kai karalius Zedekijas padarė sandorą su Jeruzalės gyventojais ir paskelbė,</verse>
				<verse number="9">kad kiekvienas suteiktų laisvę vergams hebrajams, kad nelaikytų vergais žydų.</verse>
				<verse number="10">Kunigaikščiai ir visa tauta, kurie padarė sandorą suteikti laisvę vergams ir vergėms, kad jie nebevergautų, pakluso ir paleido juos.</verse>
				<verse number="11">Bet po to jie persigalvojo ir susigrąžino vergus bei verges, ir privertė juos toliau vergauti.</verse>
				<verse number="12">Todėl Viešpats kalbėjo Jeremijui:</verse>
				<verse number="13">‘‘Aš sudariau sandorą su jūsų tėvais, kai juos išvedžiau iš Egipto vergijos, ir įsakiau:</verse>
				<verse number="14">‘Baigiantis septyneriems metams, kiekvienas privalo paleisti savo brolį hebrają, kuris jam vergavo. Šešerius metus jis tedirba, o po to suteikite jam laisvę’. Bet jūsų tėvai neklausė manęs ir nepalenkė savo ausies girdėti.</verse>
				<verse number="15">Dabar jūs buvote atsivertę ir padarę tai, kas teisinga mano akyse, paskelbdami laisvę savo broliams. Jūs sudarėte sandorą mano akivaizdoje, namuose, vadinamuose mano vardu.</verse>
				<verse number="16">Bet jūs persigalvojote ir sutepėte mano vardą, susigrąžindami vergus ir verges. Jie buvo laisvi, galėjo gyventi, kaip norėjo, o jūs juos vėl pavergėte.</verse>
				<verse number="17">Kadangi jūs neklausėte manęs ir nesuteikėte laisvės broliui ir artimui, Aš išlaisvinu jus kardui, marui ir badui. Aš išsklaidysiu jus visose žemės karalystėse.</verse>
				<verse number="18">Žmones, nesilaikiusius sandoros, sudarytos mano akivaizdoje, sandoros, kurią sudarėte, perpjaudami veršį ir praeidami tarp jo dalių,</verse>
				<verse number="19">Judo ir Jeruzalės kunigaikščius, valdininkus, kunigus ir visus žmones, kurie praėjo tarp veršio dalių,</verse>
				<verse number="20">Aš atiduosiu į jų priešų, kurie siekia jų gyvybės, rankas. Jų lavonai bus maistu padangių paukščiams ir laukiniams žvėrims.</verse>
				<verse number="21">Taip pat Zedekijas, Judo karalius, ir jo kunigaikščiai pateks į priešų, siekiančių jų gyvybės, rankas, į rankas Babilono karaliaus kariuomenės, kuri šiuo metu yra pasitraukusi.</verse>
				<verse number="22">Aš įsakysiu,­sako Viešpats,­ir sugrąžinsiu ją prieš šitą miestą. Jie kariaus, paims ir sudegins jį. Judo miestus Aš padarysiu dykyne be gyventojų’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="35">
				<verse number="1">Jehojakimo, Jozijo sūnaus, Judo karaliaus, dienomis Viešpats kalbėjo Jeremijui:</verse>
				<verse number="2">‘‘Eik į rechabų namus ir kalbėk su jais, nuvesk juos į vieną Viešpaties namų kambarį ir duok jiems gerti vyno’‘.</verse>
				<verse number="3">Aš atvedžiau Habacinijo sūnaus Jeremijo sūnų Jaazaniją, jo brolius, vaikus ir visą rechabų šeimą,</verse>
				<verse number="4">įvedžiau į Viešpaties namus, į Dievo vyro Igdalijo sūnaus Hanano sūnų kambarį, kuris buvo prie kunigaikščių kambario, virš Šalumo sūnaus Maasėjos patalpos.</verse>
				<verse number="5">Aš pastačiau priešais rechabus pilnus ąsočius vyno bei taures ir pasiūliau gerti vyną.</verse>
				<verse number="6">Jie atsakė: ‘‘Mes negersime vyno, nes mūsų tėvas Jehonadabas, Rechabo sūnus, mums įsakė: ‘Niekados negerkite vyno nei jūs, nei jūsų vaikai.</verse>
				<verse number="7">Nesistatykite namų, nesėkite, nesodinkite vynuogynų ir neturėkite jų, gyvenkite palapinėse per visas savo dienas, kad ilgai gyventumėte krašte, kuriame esate ateiviai’.</verse>
				<verse number="8">Mes laikomės Rechabo sūnaus, mūsų tėvo Jehonadabo, įsakymo. Visą gyvenimą nei mes, nei mūsų žmonos, nei sūnūs, nei dukterys negeriame vyno.</verse>
				<verse number="9">Mes nesistatome namų, neturime vynuogynų nei laukų sėjame;</verse>
				<verse number="10">gyvename palapinėse ir laikomės viso, ką mūsų tėvas Jehonadabas įsakė.</verse>
				<verse number="11">Bet kai Babilono karalius Nebukadnecaras puolė šitą kraštą, mes nutarėme pasitraukti nuo chaldėjų ir sirų kariuomenės į Jeruzalę. Taip ir gyvename Jeruzalėje’‘.</verse>
				<verse number="12">Tada Viešpats tarė Jeremijui:</verse>
				<verse number="13">‘‘Eik ir sakyk Jeruzalės žmonėms ir Judo gyventojams: ‘Ar neklausysite ir nepasimokysite iš mano žodžių?</verse>
				<verse number="14">Jehonadabas, Rechabo sūnus, įsakė savo sūnums negerti vyno. Jie laikosi to iki šios dienos, negeria vyno ir vykdo savo tėvo įsakymą. Aš nuolat kalbėjau jums, bet jūs neklausėte manęs.</verse>
				<verse number="15">Aš siunčiau savo pranašus, sakydamas: ‘Atsisakykite piktų savo kelių ir pasitaisykite savo elgesiu, nesekite svetimų dievų ir netarnaukite jiems, tai jūs ilgai gyvensite krašte, kurį daviau jums ir jūsų tėvams’. Bet jūs nekreipėte dėmesio ir neklausėte manęs.</verse>
				<verse number="16">Rechabo sūnaus Jehonadabo sūnūs laikosi savo tėvo įsakymo, bet mano tauta neklauso manęs.</verse>
				<verse number="17">Todėl Aš užleisiu ant Judo ir Jeruzalės gyventojų paskelbtą nelaimę, nes Aš kalbėjau jiems, bet jie neklausė, Aš šaukiau, bet jie neatsakė,­sako Viešpats’ ‘‘.</verse>
				<verse number="18">Jeremijas sakė rechabams: ‘‘Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Kadangi jūs Jehonadabo, savo tėvo, įsakymą vykdote,</verse>
				<verse number="19">tai Jehonadabui, Rechabo sūnui, niekada nepristigs vyro, stovinčio mano akivaizdoje,­sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="36">
				<verse number="1">Jehojakimo, Jozijo sūnaus, Judo karaliaus, ketvirtaisiais metais, Viešpats tarė Jeremijui:</verse>
				<verse number="2">‘‘Imk ritinį ir užrašyk visus mano tau kalbėtus žodžius apie Izraelį, Judą ir visas tautas, apie kurias tau kalbėjau nuo Jozijo dienų iki šiandien.</verse>
				<verse number="3">Gal Judo namai, girdėdami, kaip ketinu juos bausti, atsisakys pikto kelio, ir Aš jiems jų nusikaltimus atleisiu’‘.</verse>
				<verse number="4">Jeremijas pasišaukė Baruchą, Nerijos sūnų, kuris iš Jeremijo lūpų į ritinį užrašė visus Viešpaties kalbėtus žodžius.</verse>
				<verse number="5">Jeremijas tarė Baruchui: ‘‘Aš uždarytas ir negaliu eiti į Viešpaties namus.</verse>
				<verse number="6">Todėl tu eik į Viešpaties namus pasninko dieną ir paskaityk Viešpaties žodžius, kuriuos užrašei iš mano lūpų į ritinį, visų žmonių akivaizdoje. Skaityk, tegul girdi visi Judo miestų gyventojai, atėję į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="7">Gal jie nusižeminę maldaus Viešpatį ir atsisakys savo piktų kelių, nes didelė Viešpaties rūstybė ir bausmė paskelbta šitam miestui’‘.</verse>
				<verse number="8">Baruchas, Nerijos sūnus, padarė, kaip pranašas Jeremijas jam įsakė, ir perskaitė Viešpaties žodžius Viešpaties namuose.</verse>
				<verse number="9">Penktaisiais Judo karaliaus Jehojakimo, Jozijo sūnaus, metais, devintą mėnesį, Jeruzalėje buvo pasninkas visai tautai ir visiems žmonėms, kurie buvo atėję iš Judo miestų į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="10">Baruchas perskaitė iš ritinio Jeremijo žodžius girdint visai tautai Viešpaties namuose, raštininko Gemarijo, Šafano sūnaus, kambaryje, kuris buvo viršutiniame kieme, prie Viešpaties namų Naujųjų vartų įėjimo.</verse>
				<verse number="11">Šafano sūnaus Gemarijo sūnus Mikajas, išklausęs visus Viešpaties žodžius, skaitytus iš ritinio,</verse>
				<verse number="12">nuėjo į karaliaus namus, į raštininko kambarį. Ten buvo susirinkę kunigaikščiai: raštininkas Elišama, Šemajo sūnus Delajas, Achboro sūnus Elnatanas, Šafano sūnus Gemarijas, Hananijo sūnus Zedekijas ir kiti valdovai.</verse>
				<verse number="13">Mikajas pranešė jiems girdėtus žodžius, kuriuos Baruchas skaitė tautai iš ritinio.</verse>
				<verse number="14">Kunigaikščiai pasiuntė Jehudį, sūnų Netanijo, sūnaus Šelemijo, sūnaus Kušio, pas Baruchą ir jam įsakė: ‘‘Pasiimk ritinį, iš kurio skaitei tautai ir ateik’‘. Baruchas, Nerijos sūnus, pasiėmė ritinį ir atėjo pas juos.</verse>
				<verse number="15">Jie tarė jam: ‘‘Sėskis ir skaityk mums’‘. Baruchas skaitė, jiems girdint.</verse>
				<verse number="16">Išgirdę visus žodžius, jie išsigandę žiūrėjo vienas į kitą ir kalbėjo: ‘‘Mes privalome visus šiuos žodžius pranešti karaliui’‘.</verse>
				<verse number="17">Jie paklausė Baruchą: ‘‘Sakyk, kaip tu surašei visus šituos žodžius iš jo lūpų?’‘</verse>
				<verse number="18">Baruchas atsakė: ‘‘Jis skelbė šituos žodžius man savo lūpomis, ir aš užrašiau į ritinį rašalu’‘.</verse>
				<verse number="19">Kunigaikščiai liepė jam: ‘‘Tu ir Jeremijas eikite pasislėpti, kad niekas nežinotų, kur jūs esate’‘.</verse>
				<verse number="20">Jie nuėjo pas karalių į rūmų kiemą ir visa pranešė karaliui. Ritinį jie paliko raštininko Elišamos kambaryje.</verse>
				<verse number="21">Karalius pasiuntė Jehudį atnešti ritinį. Jis atnešė jį iš raštininko Elišamos kambario ir skaitė jį karaliaus ir visų kunigaikščių, stovinčių šalia karaliaus, akivaizdoje.</verse>
				<verse number="22">Tai buvo devintas mėnuo, ir karalius sėdėjo žiemos rūmuose, o priešais jį židinyje degė ugnis.</verse>
				<verse number="23">Jehudžiui perskaičius tris ar keturis skyrius, karalius nupjaudavo juos raštininko peiliu, įmesdavo į ugnį židinyje ir sudegindavo, kol visas ritinys buvo sunaikintas židinio ugnyje.</verse>
				<verse number="24">Nei karalius, nei jo tarnai, girdėdami tuos žodžius, neišsigando ir nepersiplėšė savo rūbų.</verse>
				<verse number="25">Nors Elnatanas, Delajas ir Gemarijas maldavo karalių nedeginti ritinio, bet jis nekreipė dėmesio į juos.</verse>
				<verse number="26">Be to, karalius įsakė Jerachmeeliui, karaliaus sūnui, Serajui, Azrielio sūnui, ir Šelemijui, Abdeelio sūnui, suimti raštininką Baruchą ir pranašą Jeremiją, bet Viešpats paslėpė juos.</verse>
				<verse number="27">Kai karalius sudegino ritinį su žodžiais, kuriuos Baruchas iš Jeremijo lūpų buvo užrašęs, Viešpats tarė Jeremijui:</verse>
				<verse number="28">‘‘Imk kitą ritinį ir užrašyk į jį visus žodžius, buvusius ritinyje, kurį Jehojakimas, Judo karalius, sudegino.</verse>
				<verse number="29">O Jehojakimui, Judo karaliui, sakyk: ‘Tu sudeginai ritinį, sakydamas: ‘Kodėl tu užrašei, kad Babilono karalius ateis ir sunaikins šitame krašte žmones ir gyvulius?’</verse>
				<verse number="30">Todėl Viešpats apie Jehojakimą, Judo karalių, sako: ‘Jo palikuonys nesėdės Dovydo soste, o jo lavonas bus išmestas ir gulės dieną karštyje ir naktį šaltyje.</verse>
				<verse number="31">Aš nubausiu jį, jo palikuonis bei tarnus ir užleisiu visas nelaimes ant Jeruzalės gyventojų ir Judo žmonių, kurias paskelbiau prieš juos, bet jie neklausė’ ‘‘.</verse>
				<verse number="32">Jeremijas ėmė kitą ritinį, padavė jį raštininkui Baruchui, Nerijos sūnui, o tas iš Jeremijo lūpų užrašė į ritinį visus žodžius, kuriuos Jehojakimas, Judo karalius, sudegino, ir pridėjo dar daugiau panašių žodžių.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="37">
				<verse number="1">Vietoje Konijo, Jehojakimo sūnaus, Babilono karalius Nebukadnecaras paskyrė Judo karaliumi Jozijo sūnų Zedekiją.</verse>
				<verse number="2">Bet nei jis, nei jo tarnai, nei krašto gyventojai neklausė Viešpaties žodžių, kalbėtų per pranašą Jeremiją.</verse>
				<verse number="3">Karalius Zedekijas pasiuntė Jehuchalą, Šelemijo sūnų, ir kunigą Sofoniją, Maasėjos sūnų, pas pranašą Jeremiją ir prašė jo: ‘‘Melsk už mus Viešpatį, mūsų Dievą’‘.</verse>
				<verse number="4">Jeremijas tada dar nebuvo įmestas į kalėjimą ir vaikščiojo savo tautoje.</verse>
				<verse number="5">Chaldėjai, kurie buvo apgulę Jeruzalę, išgirdę, kad ateina Egipto faraono kariuomenė, pasitraukė nuo Jeruzalės.</verse>
				<verse number="6">Tada Viešpats kalbėjo pranašui Jeremijui:</verse>
				<verse number="7">‘‘Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Sakyk Judo karaliaus pasiuntiniams: ‘Faraono kariuomenė, kuri ateina jums padėti, grįš į savo kraštą Egiptą,</verse>
				<verse number="8">ir chaldėjai vėl ateis, kariaus prieš šitą miestą, paims jį ir sudegins.</verse>
				<verse number="9">Neapgaudinėkite patys savęs, manydami, kad chaldėjai pasitrauks ir nebesugrįš. Jie nepasitrauks.</verse>
				<verse number="10">Jei jūs chaldėjų kariuomenę, prieš jus kariaujančią, taip sumuštumėte, jog liktų tik sužeistieji, tai jie, pakilę iš savo palapinių, sudegintų šitą miestą!’ ‘‘</verse>
				<verse number="11">Kai chaldėjų kariuomenė, išsigandusi Egipto kariuomenės, pasitraukė nuo Jeruzalės,</verse>
				<verse number="12">Jeremijas norėjo eiti iš Jeruzalės į Benjamino kraštą savo nuosavybės reikalus sutvarkyti su savo giminaičiais.</verse>
				<verse number="13">Jam atėjus prie Benjamino vartų, sargybinis Irija, sūnus Šelemijos, sūnaus Hananijos, sulaikė pranašą Jeremiją ir tarė: ‘‘Tu bėgi pas chaldėjus!’‘</verse>
				<verse number="14">Jeremijas atsakė: ‘‘Tai netiesa, aš nebėgu pas chaldėjus’‘. Irija nepatikėjo. Jis sulaikė Jeremiją ir nuvedė pas kunigaikščius.</verse>
				<verse number="15">Kunigaikščiai supyko ir sumušė Jeremiją bei įmetė į kalėjimą raštininko Jehonatano namuose, nes jie buvo padaryti kalėjimu.</verse>
				<verse number="16">Jeremijas pateko į požemį ir išbuvo ten daug dienų.</verse>
				<verse number="17">Vieną dieną karalius Zedekijas pasiuntė atvesti Jeremiją. Karalius slaptai savo rūmuose klausė jį: ‘‘Ar yra žodis iš Viešpaties?’‘ Jeremijas atsakė: ‘‘Taip, tu būsi atiduotas į Babilono karaliaus rankas’‘.</verse>
				<verse number="18">Be to, Jeremijas sakė karaliui Sedekijui: ‘‘Kuo aš nusikaltau tau, tavo tarnams ir tautai, kad mane laikote kalėjime?</verse>
				<verse number="19">Kur dabar yra jūsų pranašai, pranašavę jums, kad Babilono karalius neateis prieš jus ir prieš šitą kraštą?</verse>
				<verse number="20">Mano valdove karaliau, išklausyk mano prašymą, nebesiųsk manęs atgal į raštininko Jehonatano namus, kad ten nemirčiau!’‘</verse>
				<verse number="21">Karalius Zedekijas įsakė, kad Jeremijas būtų nuvestas į sargybos kiemą ir kad jam duotų gabalą duonos iš Kepėjų gatvės, kol visa duona mieste pasibaigs. Taip Jeremijas liko sargybos kieme.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="38">
				<verse number="1">Šefatija, Matano sūnus, Gedolija, Pašhūro sūnus, Jehuchalas, Šelemijo sūnus, ir Pašhūras, Malkijos sūnus, girdėjo Jeremijo žodžius, kuriuos jis kalbėjo tautai:</verse>
				<verse number="2">‘‘Taip sakoViešpats: ‘Kas liks šitame mieste, mirs nuo kardo, bado ir maro, bet kas išeis pas chaldėjus­išliks. Jis gaus savo gyvybę kaip grobį.</verse>
				<verse number="3">Šitas miestas tikrai pateks į Babilono karaliaus kariuomenės rankas,­sako Viešpats’ ‘‘.</verse>
				<verse number="4">Kunigaikščiai kreipėsi į karalių Zedekiją: ‘‘Šitą vyrą reikia nužudyti, nes jis silpnina mieste likusius karius ir savo kalbomis atima drąsą visai tautai. Jis neieško tautos gerovės, bet neša nelaimę jai’‘.</verse>
				<verse number="5">Karalius Zedekijas atsakė: ‘‘Jis yra jūsų rankose, aš negaliu jums prieštarauti’‘.</verse>
				<verse number="6">Jie suėmė Jeremiją ir įmetė į karaliaus sūnaus Malkijos šulinį prie sargybos kiemo. Jie nuleido jį virvėmis. Šulinyje nebuvo vandens, tik dumblas. Jeremijas įklimpo dumble.</verse>
				<verse number="7">Etiopas Ebed Melechas, karaliaus namų eunuchas, išgirdęs, kad Jeremiją įmetė į šulinį,</verse>
				<verse number="8">išėjo iš rūmų, nuėjo pas karalių, kuris tuo metu buvo prie Benjamino vartų, ir tarė:</verse>
				<verse number="9">‘‘Mano valdove karaliau, tie vyrai piktai pasielgė su pranašu Jeremiju. Jie įmetė jį į šulinį ir jis ten mirs badu, nes mieste nebėra duonos’‘.</verse>
				<verse number="10">Karalius įsakė etiopui Ebed Melechui: ‘‘Imk iš čia trisdešimt vyrų ir ištrauk pranašą Jeremiją iš šulinio, kol nenumirė’‘.</verse>
				<verse number="11">Ebed Melechas su vyrais nuėjo į karaliaus namų drabužių sandėlį, paėmė iš ten skarmalų ir suplyšusių drabužių ir nuleido juos virvėmis į šulinį Jeremijui.</verse>
				<verse number="12">Etiopas Ebed Melechas pasakė Jeremijui: ‘‘Skudurus ir drabužius pasikišk į pažastis po virvėmis’‘. Jeremijas taip ir padarė.</verse>
				<verse number="13">Jie ištraukė Jeremiją virvėmis iš šulinio. Jis liko sargybos kieme.</verse>
				<verse number="14">Karalius Zedekijas pasiuntė tarnus, kurie pranašą Jeremiją atvedė pas jį. Šis jį pasitiko Viešpaties namų trečiame įėjime. Karalius sakė Jeremijui: ‘‘Aš noriu tave kai ko paklausti; nieko neslėpk nuo manęs’‘.</verse>
				<verse number="15">Jeremijas atsakė Zedekijui: ‘‘Jei aš tau pasakysiu, ar nežudysi manęs? Jei aš tau patarsiu, ar paklausysi manęs?’‘</verse>
				<verse number="16">Karalius Zedekijas slaptai prisiekė Jeremijui: ‘‘Kaip gyvas Viešpats, kuris davė mums gyvybę, aš nežudysiu tavęs ir neatiduosiu į rankas vyrų, siekančių tavo gyvybės’‘.</verse>
				<verse number="17">Jeremijas atsakė Zedekijui: ‘‘Jei tu pasiduosi Babilono karaliaus kunigaikščiams, išliksi gyvas ir šis miestas nebus sudegintas. Liksi gyvas tu ir tavo namai.</verse>
				<verse number="18">O jei tu nepasiduosi Babilono karaliaus kunigaikščiams, miestas atiteks chaldėjams; šie sudegins jį ir tu neištrūksi iš jų rankų’‘.</verse>
				<verse number="19">Karalius Zedekijas atsakė Jeremijui: ‘‘Aš bijau pas chaldėjus perbėgusių žydų, kad nebūčiau atiduotas jų valiai ir jie nepasityčiotų iš manęs’‘.</verse>
				<verse number="20">Bet Jeremijas sakė: ‘‘Tavęs neišduos jiems. Prašau, paklusk Viešpaties balsui, tai tau bus gerai ir liksi gyvas.</verse>
				<verse number="21">Jei nepasiduosi, štai Viešpaties žodis:</verse>
				<verse number="22">‘Visos Judo karaliaus namų moterys bus išvestos pas Babilono karaliaus kunigaikščius ir jos sakys: ‘Tavo draugai suvedžiojo ir įklampino tave, kai tu į dumblą patekai, jie paliko tave’.</verse>
				<verse number="23">Tavo žmonas ir vaikus išves pas chaldėjus, o tu pats neištrūksi iš jų rankų. Tave suims Babilono karalius ir šitą miestą sudegins’ ‘‘.</verse>
				<verse number="24">Zedekijas atsakė Jeremijui: ‘‘Šį pokalbį laikyk paslaptyje ir tada tu nemirsi!</verse>
				<verse number="25">Jei kunigaikščiai išgirs, kad aš kalbėjau su tavimi, ateis ir klaus: ‘Pasakyk, ką kalbėjai su karaliumi ir ką karalius tau sakė; nieko nenuslėpk nuo mūsų, ir mes tavęs nežudysime’,</verse>
				<verse number="26">tada jiems atsakyk: ‘Aš maldavau karalių, kad jis manęs nesiųstų į Jehonatano namus ir aš ten nemirčiau’ ‘‘.</verse>
				<verse number="27">Tada kunigaikščiai atėjo pas Jeremiją ir klausė. Jis atsakė jiems, kaip karalius liepė. Jie paliko jį ramybėje, nes niekas nenugirdo jo pokalbio su karaliumi.</verse>
				<verse number="28">Jeremijas liko sargybos kieme iki tos dienos, kai Jeruzalė buvo paimta.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="39">
				<verse number="1">Judo karaliaus Sedekijo devintųjų metų dešimtą mėnesį Babilono karalius Nebukadnecaras ir visa jo kariuomenė atėjo ir apgulė Jeruzalę.</verse>
				<verse number="2">Vienuoliktaisiais Zedekijo metais, ketvirto mėnesio devintą dieną miesto siena buvo pralaužta.</verse>
				<verse number="3">Visi Babilono karaliaus kunigaikščiai suėjo ir susėdo prie viduriniųjų vartų: Nergal Sareceras, Samgar Nebas, Sarsechimas, Rabsaris, Nergal Sareceras, Rabmagas ir visi kiti Babilono karaliaus kunigaikščiai.</verse>
				<verse number="4">Judo karalius Zedekijas ir visi kariai, pamatę juos, bėgo pro karaliaus sodą tarp dviejų sienų, palikdami miestą nakties metu. Jie traukėsi lygumos keliu.</verse>
				<verse number="5">Chaldėjų kariuomenė sekė juos ir pasivijo Zedekiją Jericho lygumose. Jie suėmė jį ir atgabeno pas Babilono karalių Nebukadnecarą į Riblą Hamato krašte. Karalius čia jį teisė.</verse>
				<verse number="6">Jis nužudė Zedekijo sūnus tėvo akivaizdoje, taip pat visus Judo kilminguosius.</verse>
				<verse number="7">Be to, išlupo Zedekijui akis, surakino grandinėmis ir išgabeno jį į Babiloną.</verse>
				<verse number="8">Chaldėjai sudegino karaliaus namus, žmonių namus ir nugriovė Jeruzalės sienas.</verse>
				<verse number="9">Nebuzaradanas, sargybos viršininkas, ištrėmė į Babiloną mieste likusius gyventojus, tuos, kurie perbėgo pas jį, ir amatininkus.</verse>
				<verse number="10">Bet Nebuzaradanas, sargybos viršininkas, paliko krašte kai kuriuos beturčius ir davė jiems vynuogynų ir žemės.</verse>
				<verse number="11">Nebukadnecaras, Babilono karalius, davė įsakymą sargybos viršininkui Nebuzaradanui apie Jeremiją:</verse>
				<verse number="12">‘‘Paimk jį, prižiūrėk ir nedaryk jam nieko blogo, bet padaryk jam, kaip jis pats panorės’‘.</verse>
				<verse number="13">Nebuzaradanas, sargybos viršininkas, Nebušazbanas, Rabsaris, Nergal Sareceras, Rabmagas ir visi kiti Babilono karaliaus kunigaikščiai</verse>
				<verse number="14">pasiuntė ir atgabeno Jeremiją iš sargybos kiemo. Jie patikėjo jį Gedolijui, sūnui Ahikamo, sūnaus Šafano, kad jį globotų. Taip Jeremijas liko gyventi savo tautoje.</verse>
				<verse number="15">Jeremijui dar esant sargybos kieme, Viešpats tarė:</verse>
				<verse number="16">‘‘Eik ir kalbėk etiopui Ebed Melechui: ‘Aš išpildysiu savo žodžius šito miesto nelaimei, o ne gerovei, ir tu pats savo akimis matysi juos išsipildant.</verse>
				<verse number="17">Bet tą dieną Aš tave išgelbėsiu ir tu nebūsi atiduotas į rankas tų žmonių, kurių bijai.</verse>
				<verse number="18">Tu nekrisi nuo kardo ir tavo gyvybė atiteks tau kaip grobis, nes pasitikėjai manimi,­sako Viešpats’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="40">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Jeremijui, kai Nebuzaradanas, sargybos viršininkas, paleido jį Ramoje. Tas jį išlaisvino iš grandinių, nes Jeremijas buvo vedamas drauge su kitais iš Jeruzalės į Babiloną.</verse>
				<verse number="2">Sargybos viršininkas įsakė pašaukti Jeremiją ir tarė jam: ‘‘Viešpats, tavo Dievas, paskelbė apie ateinančią nelaimę šitai vietai.</verse>
				<verse number="3">Dabar Viešpats padarė taip, kaip buvo kalbėjęs, nes jūs nusikaltote Viešpačiui, neklausydami Jo.</verse>
				<verse number="4">Taigi šiandien aš nuimu grandines nuo tavo rankų. Jei tu nori eiti drauge su manimi į Babiloną, eik, ir aš tavimi pasirūpinsiu. O jei tu nenori eiti į Babiloną, neik! Visas kraštas yra tau prieš akis. Eik ten, kur tau patinka.</verse>
				<verse number="5">Eik pas Gedoliją, Šafano sūnaus Ahikamo sūnų, kurį Babilono karalius paskyrė Judo valdytoju, gyvenk ten arba pasirink kitą vietą’‘. Sargybos viršininkas davė jam maisto bei dovanų ir paleido jį.</verse>
				<verse number="6">Jeremijas nuėjo pas Goedoliją, Ahikamo sūnų, į Micpą ir gyveno tarp žmonių, kurie buvo likę krašte.</verse>
				<verse number="7">Kai išlikę Judo karo vadai ir jų žmonės išgirdo, jog Babilono karalius paskyrė krašto valdytoju Gedoliją, Ahikamo sūnų, ir pavedė jam likusius krašte beturčius, vyrus, moteris ir vaikus, neištremtus į Babiloną,</verse>
				<verse number="8">atėjo pas Gedoliją į Micpą Izmaelis, Netanijo sūnus, Johananas ir Jehonatanas, Kareacho sūnūs, Seraja, Tanhumeto sūnus, sūnūs Efajo iš Netofos ir Jezanijas, maako sūnus, su savo žmonėmis.</verse>
				<verse number="9">Gedolijas, sūnus Ahikamo, sūnaus Šafano, su priesaika sakė jiems: ‘‘Nebijokite chaldėjų, likite krašte, tarnaukite Babilono karaliui ir jums bus gerai.</verse>
				<verse number="10">Aš lieku Micpoje ir tarnausiu chaldėjams, kurie čia atvyks. O jūs rinkite vynuogynų, sodų ir alyvmedžių vaisius, kaupkite jų atsargas ir gyvenkite tuose miestuose, kuriuos pasirinkote’‘.</verse>
				<verse number="11">Visi žydai, kurie buvo Moabe, Edome ir kituose kraštuose, išgirdę, kad Babilono karalius paliko krašte likutį ir Gedoliją, Šafano sūnaus Ahikamo sūnų, paskyrė krašto valdytoju,</verse>
				<verse number="12">sugrįžo iš visų vietovių, kuriose jie buvo išblaškyti, į Judo kraštą pas Gedoliją į Micpą. Jie surinko labai daug vynuogių ir sodų vaisių.</verse>
				<verse number="13">Johananas, Kareacho sūnus, ir kiti karo vadai, kurie buvo krašte, atėjo pas Gedoliją į Micpą.</verse>
				<verse number="14">Jie jam sakė: ‘‘Ar žinai, kad Baalis, amonitų karalius, atsiuntė Izmaelį, Netanijo sūnų, tavęs nužudyti?’‘ Bet Gedolijas, Ahikamo sūnus, jais netikėjo.</verse>
				<verse number="15">Johananas, Kareacho sūnus, slaptai pasisiūlė Gedolijui Micpoje: ‘‘Leisk man eiti ir nužudyti Izmaelį, Netanijo sūnų. Niekas apie tai nesužinos. Kodėl jis turėtų nužudyti tave? Tuomet Judo žmonės, kurie yra čia susirinkę, būtų išblaškyti ir Judo likutis pražūtų’‘.</verse>
				<verse number="16">Gedolijas, Ahikamo sūnus, atsakė Johananui, Kareacho sūnui: ‘‘Nedaryk taip, nes netiesą sakai apie Izmaelį’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="41">
				<verse number="1">Izmaelis, sūnus Netanijo, sūnaus Elišamos, iš karališkos giminės, karaliaus kunigaikštis, septintą mėnesį atėjo su dešimčia vyrų pas Gedoliją, Ahikamo sūnų, į Micpą. Jiems kartu Micpoje valgant,</verse>
				<verse number="2">pakilo Izmaelis, Netanijo sūnus, ir dešimt su juo buvusių vyrų ir nužudė kardu Gedoliją, Šafano sūnaus Ahikamo sūnų, kurį Babilono karalius buvo paskyręs krašto valdytoju.</verse>
				<verse number="3">Izmaelis nužudė taip pat visus su Gedoliju buvusius žydus ir chaldėjų karius.</verse>
				<verse number="4">Kitą dieną, Gedolijui žuvus, dar niekam nežinant apie tai,</verse>
				<verse number="5">atėjo aštuoniasdešimt vyrų iš Sichemo, Šilojo ir Samarijos. Jų barzdos buvo nuskustos, drabužiai perplėšti ir oda suraižyta. Jie atsinešė aukų bei smilkalų aukoti Viešpaties namuose.</verse>
				<verse number="6">Izmaelis, Netanijo sūnus, išėjo iš Micpos jų pasitikti. Eidamas jis verkė ir, juos sutikęs, sakė: ‘‘Ateikite pas Gedoliją, Ahikamo sūnų’‘.</verse>
				<verse number="7">Jiems įėjus į miestą, Izmaelis, Netanijo sūnus, ir jo vyrai nužudė juos ir sumetė į duobę.</verse>
				<verse number="8">Dešimt atėjusių vyrų sakė Izmaeliui: ‘‘Nežudyk mūsų, mes turime laukuose paslėpę kviečių, miežių, aliejaus ir medaus atsargų’‘. Izmaelis nenužudė jų kartu su kitais.</verse>
				<verse number="9">Duobė, į kurią Izmaelis sumetė nužudytųjų lavonus, buvo karaliaus Asos padaryta, kai jis išsigando Izraelio karaliaus Bašos. Izmaelis, Netanijo sūnus, pripildė ją užmuštųjų.</verse>
				<verse number="10">Jis tautos likutį, kuris buvo Micpoje, padarė belaisvius. Karaliaus dukteris ir visus Micpos žmones, kuriuos Naebuzaradanas, sargybos viršininkas, buvo pavedęs Gedolijui, Ahikamo sūnui, Izmaelis, Netanijo sūnus, suėmė ir vedėsi į amonitų kraštą.</verse>
				<verse number="11">Kai Johananas, Kareacho sūnus, ir visi karo vadai išgirdo apie tai, ką Izmaelis, Netanijo sūnus, padarė,</verse>
				<verse number="12">surinko visus savo vyrus ir išėjo kovoti prieš Izmaelį, Netanijo sūnų. Jie užtiko jį prie didelių vandenų Gibeone.</verse>
				<verse number="13">Kai su Izmaeliu esantys žmonės pamatė Johananą, Kareacho sūnų, ir visus karo vadus su juo, nudžiugo.</verse>
				<verse number="14">Visi žmonės, kuriuos Izmaelis išvedė kaip belaisvius iš Micpos, atsisuko ir nuėjo pas Johananą, Kareacho sūnų.</verse>
				<verse number="15">Bet Izmaelis, Netanijo sūnus, paspruko su aštuoniais vyrais ir pabėgo pas amonitus.</verse>
				<verse number="16">Tada Johananas, Kareacho sūnus, ir visi karo vadai, esantys su juo, ėmė tautos likutį, kurį Izmaelis, Netanijo sūnus, nužudęs Gedoliją, Ahikamo sūnų, išvedė iš Micpos, ir sugrąžino iš Gibeono vyrus, moteris, vaikus ir eunuchus.</verse>
				<verse number="17">Keliaudami jie apsistojo Kimhame, prie Betliejaus. Jie norėjo pabėgti į Egiptą,</verse>
				<verse number="18">nes bijojo chaldėjų, kadangi Izmaelis, Netanijo sūnus, nužudė Gedoliją, Ahikamo sūnų, kurį Babilono karalius buvo paskyręs krašto valdytoju.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="42">
				<verse number="1">Visi karo vadai, Johananas, Kareacho sūnus, Jezanijas, Hošajos sūnus, ir visi žmonės, nuo didžiausio iki mažiausio, atėjo ir sakė pranašui Jeremijui:</verse>
				<verse number="2">‘‘Išklausyk mūsų maldavimą! Melsk už mus Viešpatį, savo Dievą, dėl šio likučio, nes iš daugelio likome mažas būrelis, kaip pats matai savo akimis,</verse>
				<verse number="3">kad Viešpats, tavo Dievas, nurodytų, ką turime daryti’‘.</verse>
				<verse number="4">Pranašas Jeremijas jiems atsakė: ‘‘Aš išklausiau jus ir melsiu, kaip prašėte, Viešpatį, jūsų Dievą. Ką Viešpats, jūsų Dievas, atsakys, pranešiu jums’‘.</verse>
				<verse number="5">Jie vėl sakė Jeremijui: ‘‘Viešpats tebūna liudytojas, jei nevykdysime to žodžio, su kuriuo Viešpats, tavo Dievas, tave atsiųs pas mus.</verse>
				<verse number="6">Ar tai bus gera, ar bloga, paklusime Viešpaties, mūsų Dievo, pas kurį tave siunčiame, balsui, kad mums gerai sektųsi’‘.</verse>
				<verse number="7">Po dešimties dienų Viešpats kalbėjo Jeremijui.</verse>
				<verse number="8">Jis pasišaukė Johananą, Kareacho sūnų, visus karo vadus, esančius su juo, ir visus žmones, nuo mažiausio iki didžiausio,</verse>
				<verse number="9">ir pranešė jiems: ‘‘Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas, pas kurį siuntėte mane maldauti už jus:</verse>
				<verse number="10">‘Jei jūs liksite šiame krašte, Aš jus statysiu ir negriausiu, sodinsiu ir neišrausiu, nes Aš gailiuosi dėl to pikto, kurį jums padariau.</verse>
				<verse number="11">Nebijokite Babilono karaliaus, nes Aš būsiu su jumis ir išgelbėsiu jus iš jo rankų.</verse>
				<verse number="12">Aš būsiu jums gailestingas, kad jis jūsų pasigailėtų ir paliktų jus gyventi jūsų krašte’.</verse>
				<verse number="13">Bet jei jūs sakysite: ‘Mes neliksime šiame krašte’, ir neklausysite Viešpaties, savo Dievo, balso,</verse>
				<verse number="14">sakydami: ‘Ne! Mes eisime į Egipto kraštą, kur nematysime karo, negirdėsime trimito balso ir nebadausime. Ten mes apsigyvensime!’,</verse>
				<verse number="15">tada klausyk, Judo likuti, Viešpaties žodžio: ‘Jei jūs eisite į Egiptą gyventi,</verse>
				<verse number="16">tai kardas, kurio bijote, pavys jus ir badas, kuris jus baugina, seks paskui jus į Egiptą. Ten jūs ir mirsite.</verse>
				<verse number="17">Žmonės, kurie pasiryžę eiti į Egiptą gyventi, žus nuo kardo ir mirs nuo bado ir maro, nė vienas neištrūks nuo pikto, kurį ant jų užleisiu.</verse>
				<verse number="18">Kaip Aš savo rūstybę išliejau ant Jeruzalės gyventojų, taip išliesiu savo rūstybę ant einančių į Egiptą. Jūs ten būsite keiksmu, pasibaisėjimu, pasityčiojimu bei pajuoka ir savo krašto daugiau nematysite’.</verse>
				<verse number="19">Tai yra Viešpaties žodis tau, Judo likuti. Neikite į Egiptą! Žinokite, kad šiandien aš jus įspėjau!</verse>
				<verse number="20">Jūs veidmainiavote, kai siuntėte mane pas Viešpatį, jūsų Dievą, sakydami: ‘Melsk už mus Viešpatį, mūsų Dievą! Ką Viešpats, mūsų Dievas, pasakys, paskelbk mums, ir mes darysime!’</verse>
				<verse number="21">Aš šiandien jums paskelbiau, bet jūs neklausote Viešpaties, savo Dievo.</verse>
				<verse number="22">Dabar tikrai žinokite, kad žūsite nuo kardo ir mirsite nuo bado bei maro vietoje, į kurią norite eiti ir gyventi’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="43">
				<verse number="1">Kai Jeremijas baigė kalbėti žmonėms Viešpaties, jų Dievo, žodžius, kuriuos Viešpats, jų Dievas, jiems siuntė,</verse>
				<verse number="2">Azarija, Hošajos sūnus, Johananas, Kareacho sūnus, ir visi išdidūs žmonės atsakė Jeremijui: ‘‘Netiesą kalbi! Viešpats, mūsų Dievas, nesiuntė tavęs mums pasakyti: ‘Neikite į Egiptą gyventi’.</verse>
				<verse number="3">Baruchas, Nerijos sūnus, kursto tave prieš mus, kad mes patektume į chaldėjų rankas ir jie mus nužudytų arba ištremtų į Babiloną!’‘</verse>
				<verse number="4">Johananas, Kareacho sūnus, visi karo vadai ir visa tauta nepaklausė Viešpaties įsakymo likti Judo krašte.</verse>
				<verse number="5">Johananas, Kareacho sūnus, ir visi karo vadai paėmė žmones, sugrįžusius iš visų aplinkinių tautų, kur jie buvo išsklaidyti:</verse>
				<verse number="6">vyrus, moteris, vaikus ir karaliaus dukteris­visus, kuriuos Nebuzaradanas, sargybos viršininkas, buvo palikęs pas Gedoliją, Šafano sūnaus Ahikamo sūnų, taip pat pranašą Jeremiją ir Baruchą, Nerijos sūnų.</verse>
				<verse number="7">Jie nepakluso Viešpaties balsui ir atėjo į Tachpanhesą.</verse>
				<verse number="8">Viešpats kalbėjo Jeremijui Tachpanhese:</verse>
				<verse number="9">‘‘Imk didelių akmenų ir įkask juos žemėje prie faraono namų vartų Tachpanhese, izraelitams matant,</verse>
				<verse number="10">ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats: ‘Aš pasiųsiu Nebukadnecarą, Babilono karalių, mano tarną, ir pastatysiu jo sostą ant šitų paslėptų akmenų. Ir jis išties savo palapinę virš šitų akmenų.</verse>
				<verse number="11">Jis ateis ir užims Egipto žemę. Tada kas skirtas mirčiai­mirs, kas skirtas nelaisvei­eis į nelaisvę, kas skirtas kardui­atiteks kardui.</verse>
				<verse number="12">Jis padegs Egipto dievų namus, o juos išgabens į nelaisvę. Jis apsirengs Egipto kraštu, kaip piemuo apsirengia apsiaustu, ir ramiai išeis iš ten.</verse>
				<verse number="13">Jis sudaužys atvaizdus Egipto Bet Šemeše ir sudegins Egipto dievų namus’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="44">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo per Jeremiją visiems izraelitams, gyvenantiems Egipto žemėje: Migdole, Tachpanhese, Nofe ir Patroso krašte:</verse>
				<verse number="2">‘‘Jūs patys matote, kaip nubaudžiau Jeruzalę ir Judo miestus. Šiandien jie yra apleisti griuvėsiai.</verse>
				<verse number="3">Tai įvyko dėl jų nusikaltimų, kuriais jie sukėlė mano rūstybę, smilkydami svetimiems dievams, kurių nepažino nei jie, nei jūs, nei jūsų tėvai.</verse>
				<verse number="4">Aš nuolat siunčiau savo tarnus, pranašus, ir sakiau: ‘Nedarykite to pasibjaurėtino dalyko, kurio Aš nekenčiu’.</verse>
				<verse number="5">Bet jie nekreipė dėmesio, neklausė ir nesiliovė aukoti svetimiems dievams.</verse>
				<verse number="6">Dėl to mano rūstybė ir įtūžis išsiliejo ir užsiliepsnojo Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse­jie pavirto griuvėsiais, kaip yra šiandien’‘.</verse>
				<verse number="7">Todėl dabar taip sako Viešpats: ‘‘Kodėl patys sau darote bloga, sunaikindami vyrus, moteris, kūdikius ir vaikus, kol nebeliks Jude nė likučio?</verse>
				<verse number="8">Kodėl rūstinate mane savo darbais, smilkydami svetimiems dievams Egipto krašte, į kurį atvykote gyventi? Patys sau rengiate sunaikinimą, kol tapsite visoms tautoms prakeikimu ir pajuoka.</verse>
				<verse number="9">Ar užmiršote visas savo tėvų, Judo karalių, jų žmonų, savo pačių ir savo žmonų nedorybes, kurias darėte Judo krašte ir Jeruzalės gatvėse?</verse>
				<verse number="10">Jūs iki šios dienos nenusižeminote, nebijojote manęs ir nesilaikėte mano įstatymo bei įsakymų, kuriuos daviau jums ir jūsų tėvams’‘.</verse>
				<verse number="11">Todėl taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘‘Aš nusisuksiu nuo jūsų ir visai sunaikinsiu Judą.</verse>
				<verse number="12">Aš sunaikinsiu jūsų likutį, sumaniusį vykti į Egiptą gyventi. Jūs žūsite nuo kardo ir bado Egipto žemėje, būsite sunaikinti nuo mažiausio iki didžiausio, tapsite pasibaisėjimu, keiksmu ir pajuoka.</verse>
				<verse number="13">Aš bausiu gyvenančius Egipte, kaip baudžiau Jeruzalę­kardu, badu ir maru.</verse>
				<verse number="14">Iš jūsų, atvykusių gyventi į Egipto kraštą, nė vienas neišsigelbės, neištrūks ir nesugrįš į Judo kraštą, kurio jūs ilgitės ir į kurį norėtumėte sugrįžti, nebent kas pabėgtų’‘.</verse>
				<verse number="15">Tuomet visi vyrai, kurie žinojo, kad jų žmonos smilko svetimiems dievams, ir didelis būrys moterų, ir visi gyvenatys Patrose, Egipto žemėje, atsakė Jeremijui:</verse>
				<verse number="16">‘‘Žodžių, kuriuos mums kalbėjai Viešpaties vardu, mes neklausysime.</verse>
				<verse number="17">Mes darysime tai, ką pasižadėjome: smilkysime dangaus karalienei ir liesime jai geriamąsias aukas, kaip mūsų tėvai, karaliai ir kunigaikščiai darė Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse. Tada turėjome pakankamai maisto ir nepatyrėme pikto.</verse>
				<verse number="18">Kai liovėmės smilkyti dangaus karalienei ir nebeaukojame geriamųjų aukų, kenčiame nepriteklių ir žūstame nuo kardo ir bado.</verse>
				<verse number="19">Argi mes smilkėme ir liejome aukas dangaus karalienei be mūsų vyrų žinios? Argi be jų sutikimo kepėme jai pyragaičius, kad ją pagarbintume, ir liejome geriamąsias aukas?’‘</verse>
				<verse number="20">Jeremijas atsakė vyrams, moterims ir visiems žmonėms:</verse>
				<verse number="21">‘‘Smilkalus, kuriuos Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse deginote jūs, jūsų tėvai, karaliai, kunigaikščiai ir visi žmonės, Viešpats prisiminė.</verse>
				<verse number="22">Jis nebegalėjo daugiau pakęsti jūsų piktų darbų ir jūsų daromų bjaurysčių, todėl jūsų kraštas tapo dykyne, pasibaisėjimu bei keiksmažodžiu ir liko be gyventojų, kaip matome šiandien.</verse>
				<verse number="23">Kadangi jūs tomis aukomis nusikaltote Viešpačiui, neklausėte Jo, nesilaikėte įstatymo, įsakymų ir nuostatų, todėl jus ištiko šios nelaimės, kaip yra šiandien’‘.</verse>
				<verse number="24">Be to, Jeremijas kalbėjo visiems žmonėms ir visoms moterims: ‘‘Klausykite Viešpaties žodžio, visi žydai, gyvenantys Egipte:</verse>
				<verse number="25">‘Taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Jūs ir jūsų žmonos, kaip pažadėjote, taip įvykdėte, sakydami: ‘Ištesėsime savo įžadus, smilkysime ir liesime geriamąsias aukas dangaus karalienei’. Ištesėkite savo įžadus ir įvykdykite, ką nusprendėte.</verse>
				<verse number="26">Bet išgirskite ir Viešpaties žodį, visi žydai, gyvenantys Egipto žemėje: ‘Aš prisiekiau savo vardu, kad nė vienas iš Judo žmonių nebesakys visoje Egipto žemėje: ‘Kaip Viešpats Dievas gyvas!’</verse>
				<verse number="27">Aš darysiu jiems pikta, o ne gera; visi Judo žmonės Egipto žemėje žus nuo kardo ir bado, kol bus visai sunaikinti.</verse>
				<verse number="28">Tik labai mažas skaičius paspruks nuo kardo ir sugrįš iš Egipto į Judą. Tada Judo likutis, esantis Egipto krašte, pamatys, kieno žodis išsipildys­mano ar jų.</verse>
				<verse number="29">Štai jums ženklas, kad nubausiu jus šioje vietoje, kad žinotumėte, jog mano žodžiai prieš jus išsipildys.</verse>
				<verse number="30">Aš atiduosiu faraoną Hofrą, Egipto karalių, į rankas jo priešų, kurie siekia jo gyvybės, kaip atidaviau Zedekiją, Judo karalių, į jo priešo Nebukadnecaro, Babilono karaliaus, kuris siekė jo gyvybės, rankas,­sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="45">
				<verse number="1">Pranašo Jeremijo žodžiai Baruchui, Nerijos sūnui, kai jis šiuos žodžius iš Jeremijo lūpų užrašė į knygą ketvirtais Johakimo, Jozijo sūnaus, Judo karaliaus, metais:</verse>
				<verse number="2">‘‘Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas, tau, Baruchai:</verse>
				<verse number="3">‘Tu sakei: ‘Vargas man! Viešpats prideda man skausmų prie mano sielvarto. Pavargau vaitodamas, neturiu ramybės’.</verse>
				<verse number="4">Todėl taip kalbėjo Viešpats: ‘Ką Aš stačiau­nugriausiu ir ką sodinau­išrausiu.</verse>
				<verse number="5">Tu prašai sau didelių dalykų. Neprašyk, nes štai Aš bausiu visą kraštą, bet tavo gyvybę duosiu tau kaip grobį visose vietose, kur tik eisi’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="46">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo pranašui Jeremijui apie pagonių tautas.</verse>
				<verse number="2">Apie Egiptą, apie faraono Nekojo, Egipto karaliaus, kariuomenę, buvusią prie Eufrato upės Karkemiše, kurią Nebukadnecaras, Babilono karalius, nugalėjo kervirtaisiais Johakimo, Jozijo sūnaus, Judo karaliaus, metais.</verse>
				<verse number="3">‘‘Paruoškite mažąjį ir didįjį skydą ir traukite į kovą.</verse>
				<verse number="4">Balnokite žirgus ir sėskite ant jų. Rikiuokitės užsidėję šalmus, galąskite ietis, apsivilkite šarvais.</verse>
				<verse number="5">Kodėl Aš mačiau juos išsigandusius ir besitraukiančius atgal? Jų karžygiai išblaškyti bėga be atodairos, visur išgąstis,­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="6">Eiklieji nepabėgs ir stiprieji neišsigelbės. Šiaurėje, prie Eufrato, jie susvyruos ir parkris.</verse>
				<verse number="7">Kas kyla lyg potvynis, lyg upės vanduo nerimsta?</verse>
				<verse number="8">Egiptas kyla kaip potvynis, kaip upės vanduo nerimsta. Jis sako: ‘Aš pakilsiu, apdengsiu žemę, sunaikinsiu miestus ir jų gyventojus!’</verse>
				<verse number="9">Pirmyn, žirgai, skubėkite, kovos vežimai! Karžygiai pirmyn! Etiopai ir libiai su skydais, Lidijos gyventojai su įtemptais lankais!</verse>
				<verse number="10">Tai yra Viešpaties, kareivijų Dievo, keršto diena. Jis atkeršys savo priešams. Kardas ris ir bus sotus bei pasigers krauju. Tai bus auka Viešpačiui, kareivijų Dievui, šiaurės krašte, prie Eufrato.</verse>
				<verse number="11">Eik į Gileadą, atsinešk balzamo, mergele, Egipto dukra! Veltui vartoji vaistų daugybę, tu nepagysi!</verse>
				<verse number="12">Tautos išgirdo apie tavo gėdą, pilna žemė tavo šauksmo. Galiūnas susidūrė su galiūnu, ir abu kartu krito!’‘</verse>
				<verse number="13">Viešpats kalbėjo pranašui Jeremijui, kad Nebukadnecaras, Babilono karalius, ateis ir užpuls Egipto žemę.</verse>
				<verse number="14">‘‘Praneškite Migdole, paskelbkite Tachpanhese ir Nofe! Sakykite: ‘Atsistokite ir pasiruoškite, nes kardas jau ryja aplinkui!’</verse>
				<verse number="15">Kodėl tavo karžygiai išvaikyti? Jie neatsilaikė, nes Viešpats juos parklupdė.</verse>
				<verse number="16">Tavo daugybė susvyravo ir krito vienas po kito. Jie sakė: ‘Grįžkime pas savo tautą, į savo gimtinę, bėkime nuo žudančio kardo!’</verse>
				<verse number="17">Jie šaukė apie faraoną, Egipto karalių: ‘Jis yra triukšmas po laiko’.</verse>
				<verse number="18">Kaip Aš gyvas,­sako Karalius, kurio vardas­kareivijų Viešpats,­kaip Taboras yra tarp kalnų ir Karmelis prie jūros, taip tikrai jis ateis.</verse>
				<verse number="19">Pasiruoškite tremčiai, Egipto gyventojai! Nofas pavirs dykyne be gyventojų.</verse>
				<verse number="20">Egiptas yra puiki telyčia, bet iš šiaurės ateina sunaikinimas.</verse>
				<verse number="21">Jo samdyti kariai yra kaip nupenėti veršiai. Jie visi apsigręžė ir pabėgo. Jie neatsilaikė, nes atėjo pražūties diena, priartėjo aplankymo metas.</verse>
				<verse number="22">Jų balsas yra kaip gyvatės šnypštimas. Jie ateina su kirviais tarytum miško kirtėjai.</verse>
				<verse number="23">Jie iškirs mišką, kuris buvo nepereinamas. Jų yra nesuskaitoma daugybė kaip skėrių.</verse>
				<verse number="24">Egipto duktė bus sugėdinta, ji bus atiduota į šiaurės tautos rankas’‘.</verse>
				<verse number="25">Kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas, sako: ‘‘Aš nubausiu Noją, faraoną, Egiptą su jų dievais ir karaliais; faraoną ir visus, kurie juo pasitiki.</verse>
				<verse number="26">Aš atiduosiu juos į rankas tų, kurie siekia jų gyvybės, į Nebukadnecaro, Babilono karaliaus, ir jo tarnų rankas. Po daug metų kraštas vėl bus apgyvendintas kaip senais laikais,­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="27">Tu, mano tarne Jokūbai, nebijok, Izraeli, neišsigąsk! Aš tave išgelbėsiu ir tavo palikuonis parvesiu iš nelaisvės, iš tolimo krašto. Jokūbas sugrįš, turės ramybę, gyvens saugiai, ir niekas jo negąsdins.</verse>
				<verse number="28">Tu, mano tarne Jokūbai, nebijok,­sako Viešpats.­Aš esu su tavimi. Aš visiškai sunaikinsiu tautas, į kurias tave ištrėmiau, bet tavęs iki galo nesunaikinsiu. Aš bausiu tave saikingai, bet be bausmės nepaleisiu’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="47">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo pranašui Jeremijui apie filistinus, prieš faraonui užimant Gazą:</verse>
				<verse number="2">‘‘Vandenys kyla iš šiaurės ir tampa patvinusia upe, apsemia kraštą ir visa, kas jame, miestus ir jų gyventojus. Žmonės šauks, visi krašto gyventojai dejuos</verse>
				<verse number="3">nuo žirgų trypimo, kovos vežimų dundėjimo, jų ratų dardėjimo. Tėvai nebesirūpins vaikais, jų rankos nusvirs.</verse>
				<verse number="4">Apiplėšimo diena ateina visam filistinų kraštui, kad sunaikintų paskutinius Tyro ir Sidono padėjėjus. Viešpats sunaikins filistinus, Kaftoro krašto likutį.</verse>
				<verse number="5">Gaza nupliko, Aškelonas sunaikintas, kartu ir jų slėnių liekanos. Ar ilgai tu raižysi save?</verse>
				<verse number="6">Viešpaties karde, ar ilgai tu nenurimsi? Sugrįžk atgal į makštį, liaukis ir nurimk!</verse>
				<verse number="7">Kaip jis gali nurimti, kai Viešpats jį pasiuntė prieš Aškeloną ir pajūrį?’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="48">
				<verse number="1">Kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas, apie Moabą sako: ‘‘Vargas Nebojui, jis apiplėštas; Kirjataimai paimti, tvirtovė sugėdinta ir sunaikinta.</verse>
				<verse number="2">Moabo garbė praėjo. Priešai Hešbone galvojo tave sunaikinti: ‘Pulkime, sunaikinkime Moabą ir pašalinkime jį iš tautų tarpo!’ Tu, Madmeno mieste, irgi nutilsi, kardas sunaikins tave!</verse>
				<verse number="3">Šauksmas girdimas Horonaimuose, plėšimas ir didelis sunaikinimas.</verse>
				<verse number="4">Moabas sunaikintas, verkia jo kūdikiai.</verse>
				<verse number="5">Jie kyla Luhito šlaitu verkdami, nusileidžia į Horonaimus, jų priešai girdi verksmą dėl sunaikinimo.</verse>
				<verse number="6">Bėkite, būkite kaip kadagys dykumoje.</verse>
				<verse number="7">Kadangi pasitikėjai savo darbais ir turtais, tu būsi paimtas. Kemošas išeis į nelaisvę kartu su kunigais ir kunigaikščiais.</verse>
				<verse number="8">Sunaikinimas pasieks kiekvieną miestą, nė vienas neišsigelbės. Slėniai ir lygumos bus sunaikintos.</verse>
				<verse number="9">Duokite Moabui sparnus, kad jis galėtų pabėgti! Jis bus visai sunaikintas, miestai ištuštės.</verse>
				<verse number="10">Prakeiktas, kas Viešpaties įsakymą nenoriai vykdo ir kas saugo savo kardą nuo kraujo.</verse>
				<verse number="11">Moabas gyveno be rūpesčių nuo pat savo jaunystės, jo mielės nusėdo; jis nebuvo perpilamas iš indo į indą ir nebuvo ištremtas. Todėl jo skonis liko tas pats ir kvapas nepasikeitė.</verse>
				<verse number="12">Ateis laikas, kai Aš siųsiu jam pilstytojų, kurie jį perpils, jo ąsočius ištuštins ir sudaužys.</verse>
				<verse number="13">Moabas gėdysis Kemošo, kaip Izraelis gėdijosi Betelio, kuriuo pasitikėjo.</verse>
				<verse number="14">Kaip galite sakyti: ‘Mes esame galingi vyrai, karžygiai!’</verse>
				<verse number="15">Moabas apiplėštas, jo miestai sunaikinti, rinktiniai jaunuoliai išėjo į pražūtį,­sako Karalius, kareivijų Viešpats.­</verse>
				<verse number="16">Moabo sunaikinimas artėja.</verse>
				<verse number="17">Apverkite jį, kaimynai ir visi, kurie žinote jo vardą. Sulaužytas jo stiprusis skeptras, puikioji lazda!</verse>
				<verse number="18">Nusileisk iš savo šlovės sosto į purvą, Dibono dukra! Moabo naikintojas ateis ir sugriaus tavo tvirtoves.</verse>
				<verse number="19">Sustok pakelėje, Aroero gyventoja, ir klausk pabėgėlį, kas atsitiko?</verse>
				<verse number="20">Moabas yra sumuštas ir nugalėtas! Šaukite ir dejuokite! Praneškite Arnone, kad Moabas apiplėštas.</verse>
				<verse number="21">Bausmė atėjo lygumos kraštui: Holonui, Jahacui, Mefaatui,</verse>
				<verse number="22">Dibonui, Nebojui, Bet Diblataimams,</verse>
				<verse number="23">Kirjataimams, Bet Gamului, Bet Meonui,</verse>
				<verse number="24">Kerijotams, Bocrai ir visiems Moabo miestams.</verse>
				<verse number="25">Nukirstas Moabo ragas ir jo petys sutriuškintas,­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="26">Nugirdykite jį, nes jis didžiavosi prieš Viešpatį. Moabas voliosis savo vėmaluose ir taps pajuoka.</verse>
				<verse number="27">Ar nesityčiojai iš Izraelio, lyg jis būtų vagis?</verse>
				<verse number="28">Moabo gyventojai, pasitraukite iš miestų ir gyvenkite uolose kaip balandžiai, susikrovę lizdą aukštai skardžiuose.</verse>
				<verse number="29">Mes girdėjome apie Moabo išdidumą, puikybę, akiplėšiškumą ir pasididžiavimą.</verse>
				<verse number="30">Aš žinau, kad jo pasigyrimas yra tuščias ir darbai niekam tikę.</verse>
				<verse number="31">Aš verkiu ir dejuoju Moabo ir Kir Hereso žmonių.</verse>
				<verse number="32">Aš verkiu dėl tavęs, Sibmos vynuogyne, daugiau negu dėl Jazero. Tavo atžalos nusidriekė per jūrą ir pasiekė Jazerą. Naikintojas užpuolė tavo vasaros vaisius ir vynuogyno derlių.</verse>
				<verse number="33">Džiaugsmas ir linksmybė dingo iš derlingų Moabo laukų. Aš pašalinau vyną iš spaustuvo, vyno mynėjas nebemina jo, džiaugsmo šūksnių negirdėti.</verse>
				<verse number="34">Šauksmas iš Hešbono pasiekia Elealę, jų aimanos girdimos iki Jahaco, o iš Coaro­iki Horonaimų ir Eglat Šelišijos. Ir Nimrimų vandenys išseks.</verse>
				<verse number="35">Aš sustabdysiu Moabe aukojimą ir smilkymą jų dievams aukštumose.</verse>
				<verse number="36">Mano širdis dejuoja kaip fleita dėl Moabo ir Kir Hereso žmonių. Jie neteko visų savo turtų, kuriuos turėjo.</verse>
				<verse number="37">Visų galvos nuskustos ir barzdos nukirptos; rankos suraižytos ir strėnos padengtos ašutinėmis.</verse>
				<verse number="38">Ant visų Moabo stogų ir aikštėse girdisi tik dejavimas. Aš sudaužiau Moabą kaip netinkamą indą,­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="39">Jie dejuos, sakydami: ‘Kaip sudaužytas, kaip sugėdintas Moabas!’ Jis taps pajuoka ir pasibaisėjimu visoms aplinkinėms tautoms.</verse>
				<verse number="40">Jis atskrenda kaip erelis ir ištiesia sparnus virš Moabo.</verse>
				<verse number="41">Jis paims tvirtoves ir miestus. Tą dieną Moabo kariai bus nuliūdę ir išsigandę kaip moterys.</verse>
				<verse number="42">Moabo tauta bus sunaikinta, nes ji didžiavosi prieš Viešpatį.</verse>
				<verse number="43">Išgąstis, duobė ir spąstai laukia jūsų, Moabo gyventojai!</verse>
				<verse number="44">Kas pabėgs nuo išgąsčio, įkris į duobę, kas išlips iš duobės, pateks į spąstus. Tai ištiks Moabą jų aplankymo metu.</verse>
				<verse number="45">Bėgantys ir netekę jėgų sustos Hešbono pavėsyje. Bet ugnis išeis iš Hešbono ir liepsna iš Sihono ir praris Moabo kaktą ir triukšmadarių galvos vainiką.</verse>
				<verse number="46">Vargas tau, Moabai! Tu žuvai, Kemošo tauta! Tavo sūnūs yra ištremti, tavo dukterys pateko į nelaisvę.</verse>
				<verse number="47">Bet Aš parvesiu Moabo ištremtuosius paskutinėmis dienomis,­ sako kareivijų Viešpats’‘. Toks yra Moabo teismas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="49">
				<verse number="1">Viešpats sako amonitams: ‘‘Argi Izraelis neturi paveldėtojų? Kodėl Milkomas paveldėjo Gadą ir jo žmonės apsigyveno miestuose?</verse>
				<verse number="2">Ateis diena, kai Aš leisiu amonitų Rabai patirti karą. Ji pavirs griuvėsiais, o aplinkiniai miestai bus sudeginti; Izraelis atgaus savo nuosavybę.</verse>
				<verse number="3">Vaitok, Hešbone, nes Ajas sunaikintas. Šaukite, Rabos dukterys, apsivilkite ašutinėmis, raudokite, bėgiodamos patvoriais, nes Milkomas ir jo kunigai bei kunigaikščiai eis į nelaisvę.</verse>
				<verse number="4">Ko tu giries savo slėniais, nuklydusioji dukra? Pasitiki savo turtais, sakydama: ‘Kas drįs eiti prieš mane?’</verse>
				<verse number="5">Aš atvesiu prieš tave siaubą,­ sako Viešpats, kareivijų Dievas.­ Apsupę priešai taip jus išsklaidys, kad visi išbėgios ir niekas jų nebesurinks.</verse>
				<verse number="6">Bet po to Aš išlaisvinsiu amonitus,­sako kareivijų Viešpats’‘.</verse>
				<verse number="7">Kareivijų Viešpats sako Edomui: ‘‘Ar nebėra išminties Temane? Ar išminčiai nebeduoda patarimų, ar jų išmintis išseko?</verse>
				<verse number="8">Bėkite ir pasislėpkite slėptuvėse, Dedano gyventojai! Aš sunaikinsiu Ezavą, aplankydamas jį.</verse>
				<verse number="9">Ar vynuogių skynėjai nepaliktų kiek vynuogių? Jei vagys įsilaužtų nakčia, ar jie nepavogtų tik tiek, kiek jiems reikia?</verse>
				<verse number="10">Bet Aš apnuoginau Ezavą, Aš atidengiau jo paslaptis, ir jis nebeturės, kur pasislėpti. Jo vaikai, broliai ir kaimynai bus sunaikinti.</verse>
				<verse number="11">Palik savo našlaičius, Aš išsaugosiu juos, tavo našlės tepasitiki manimi.</verse>
				<verse number="12">Jei nekaltieji turės gerti taurę, tai ar tu liksi nebaustas? Tu neišvengsi bausmės!</verse>
				<verse number="13">Aš prisiekiau pats savimi, kad Bocra taps siaubu, virs dykuma bei keiksmažodžiu; visi jos miestai bus amžini griuvėsiai,­sako Viešpats’‘.</verse>
				<verse number="14">Aš sužinojau iš Viešpaties, kad pasiuntinys yra pasiųstas tautoms. Jis kviečia visus į kovą prieš jį.</verse>
				<verse number="15">‘‘Tu būsi mažas tarp tautų ir paniekintas žmonėse.</verse>
				<verse number="16">Tavo smarkumas ir širdies išdidumas apgavo tave. Tu gyveni uolų plyšiuose, laikaisi kalvų viršūnėse. Jei tu susikrautum savo lizdą taip aukštai kaip erelis, Aš nustumčiau tave žemyn,­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="17">Edomas taps pasibaisėjimu; kiekvienas praeivis švilps ir baisėsis jo likimu.</verse>
				<verse number="18">Kaip sunaikinta Sodoma ir Gomora bei jų apylinkės, taip ir čia nepasiliks ir negyvens joks žmogus.</verse>
				<verse number="19">Kaip liūtas iš Jordano tankynės jis pakyla ir ateina prieš stipriųjų buveines, bet Aš jį nuvysiu ir paskirsiu tą, kurį išsirinksiu. Kas yra man lygus ir kas gali man pasipriešinti?</verse>
				<verse number="20">Štai Viešpaties nutarimas Edomui ir sprendimas Temano gyventojams. Iš tiesų net menkiausi iš bandos juos ištrems ir jų buveinės liks apleistos.</verse>
				<verse number="21">Nuo jų griuvimo trenksmo sudrebės žemė, ir jų šauksmo balsas bus girdimas prie Raudonosios jūros.</verse>
				<verse number="22">Jis pakils kaip erelis, atskris ir išskės sparnus virš Bocros. Tą dieną Edomo kariai bus nuliūdę ir išsigandę kaip moterys’‘.</verse>
				<verse number="23">Apie Damaską: ‘‘Sąmyšis Hamate ir Arpade, nes bloga žinia pasiekė juos. Jie išsigandę nerimauja kaip neramios jūros bangos.</verse>
				<verse number="24">Damaskas nusiminęs bėga baimės apimtas; baimė ir skausmai užgriuvo jį kaip gimdyvę.</verse>
				<verse number="25">Garsusis miestas ištuštėjo, mano džiaugsmo miestas.</verse>
				<verse number="26">Jo jaunuoliai ir kariai žus gatvėse tą dieną,­sako kareivijų Viešpats,­</verse>
				<verse number="27">Aš įžiebsiu ugnį Damasko sienose, ji praris Ben Hadado rūmus’‘.</verse>
				<verse number="28">Apie Kedarą ir Hacoro karalystes, kurias nugalėjo Nebukadnecaras, Babilono karalius, Viešpats sako: ‘‘Pasiruoškite ir žygiuokite prieš Kedarą, apiplėškite rytų tautas.</verse>
				<verse number="29">Jie paims jų palapines ir bandas, apdangalus, indus ir kupranugarius. Ir jiems šauks: ‘Siaubas iš visų pusių!’</verse>
				<verse number="30">Skubiai bėkite ir pasislėpkite, Hacoro gyventojai. Nebukadnecaras, Babilono karalius, tarėsi prieš jus ir nusprendė dėl jūsų.</verse>
				<verse number="31">Pakilk prieš šitą turtingą, ramiai gyvenančią tautą,­sako Viešpats.­Jie neturi nei vartų, nei užkaiščių, gyvena atsiskyrę.</verse>
				<verse number="32">Jų kupranugariai ir didžiulės bandos taps grobiu. Aš išsklaidysiu į visas šalis vyrus, kurie kerpasi plaukus, ir bausiu juos iš visų pusių,­sako Viešpats,­</verse>
				<verse number="33">Hacore gyvens šakalai, jis liks amžina dykuma. Jame negyvens joks žmogus’‘.</verse>
				<verse number="34">Viešpats kalbėjo pranašui Jeremijui apie Elamą, pradedant karaliauti Zedekijui, Judo karaliui:</verse>
				<verse number="35">‘‘Aš sulaužysiu Elamo lanką, jo didžiausią stiprybę.</verse>
				<verse number="36">Aš pasiųsiu ant Elamo keturis vėjus iš keturių pasaulio šalių ir juos išsklaidysiu į visus pasaulio kraštus taip, kad nebus tautos, kurioje Elamo išsklaidytųjų nebūtų.</verse>
				<verse number="37">Aš sukelsiu Elame baimę priešų, kurie siekia jo gyvybės, ir atvesiu prieš juos nelaimę, savo rūstybę, siųsiu paskui juos kardą ir sunaikinsiu juos.</verse>
				<verse number="38">Aš pastatysiu Elame savo sostą ir pašalinsiu jų karalius bei kunigaikščius.</verse>
				<verse number="39">Bet paskutinėmis dienomis Aš išvaduosiu Elamą,­sako Viešpats’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="50">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo pranašui Jeremijui apie Babiloną ir chaldėjų kraštą:</verse>
				<verse number="2">‘‘Paskelbkite tautoms, iškelkite vėliavas, neslėpkite, kad Babilonas paimtas, Belis nebegarbinamas, Merodachas sunaikintas! Jų stabai išniekinti, atvaizdai sudaužyti.</verse>
				<verse number="3">Iš šiaurės prieš jį ateina tauta. Ji pavers kraštą dykyne; žmonės ir gyvuliai jame nebegyvens, pabėgs iš jo.</verse>
				<verse number="4">Tuomet sugrįš Izraelio ir Judo vaikai,­sako Viešpats.­Jie eis verkdami ir ieškos Viešpaties, savo Dievo.</verse>
				<verse number="5">Jie klaus kelio į Sioną ir keliaus, sakydami: ‘Eikime, glauskimės prie Viešpaties amžina sandora, kuri nebus užmiršta!’</verse>
				<verse number="6">Mano tauta tapo paklydusia banda. Ganytojai ją suvedžiojo ir paklaidino kalnuose. Jie ėjo per kalnus bei kalvas ir užmiršo savo poilsio vietą.</verse>
				<verse number="7">Kas juos sutiko, rijo juos. Jų priešai sakė: ‘Mes tuo nenusikaltome. Izraelitai nusikalto Viešpačiui, teisingumo buveinei, ir Viešpačiui, savo tėvų vilčiai’.</verse>
				<verse number="8">Skubėkite iš Babilono, traukitės iš chaldėjų krašto! Būkite kaip ožiai bandos priekyje.</verse>
				<verse number="9">Aš sukelsiu prieš Babiloną daug galingų tautų ir atvesiu jas iš šiaurės. Jos išsirikiuos ir nugalės jį. Visos jų strėlės įgudusio kario rankose, jos pasiekia tikslą.</verse>
				<verse number="10">Chaldėja taps grobiu, jos priešai prisiplėš turto užtektinai,­sako Viešpats,­</verse>
				<verse number="11">nes jūs džiaugėtės ir didžiavotės, mano paveldo grobėjai, šokinėjote kaip veršiai ant žolės ir baubėte kaip jaučiai.</verse>
				<verse number="12">Jūsų motina bus išniekinta ir sugėdinta. Ji bus paskutinė tarp tautų, virs dykyne, sausa žeme, dykuma.</verse>
				<verse number="13">Dėl Viešpaties rūstybės ji bus negyvenama. Kiekvienas, praeinantis pro Babiloną, stebėsis ir švilps dėl jo nelaimės.</verse>
				<verse number="14">Išsirikiuokite prieš Babiloną, įtempkite lankus prieš jį, šaukite, negailėkite strėlių, nes jis nusikalto Viešpačiui.</verse>
				<verse number="15">Skelbkite visur, kad jis paimtas. Jo apsaugos pylimas krito, sienos nugriautos. Tai Viešpaties kerštas jam už jo darbus.</verse>
				<verse number="16">Išnaikinkite Babilone sėjėją ir pjovėją. Karui siaučiant, kiekvienas bėgs į savo kraštą, pas savo tautą.</verse>
				<verse number="17">Izraelis yra kaip išsklaidytos avys, kurias išvaikė liūtai. Pirmasis jį rijo Asirijos karalius, o po to Nebukadnecaras, Babilono karalius, sutraiškė jo kaulus’‘.</verse>
				<verse number="18">Todėl taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘‘Aš nubausiu Babilono karalių ir jo kraštą, kaip nubaudžiau Asirijos karalių.</verse>
				<verse number="19">Izraelį Aš parvesiu atgal į savo kraštą. Jis ganysis Karmelyje ir Bašane, pasisotins Efraimo kalnyne bei Gileade.</verse>
				<verse number="20">Tuo metu ieškos Izraelio kaltės ir Judo nuodėmės, bet jų neras, nes Aš atleisiu jiems ir jų nesunaikinsiu,­sako kareivijų Viešpats.­</verse>
				<verse number="21">Žygiuok prieš Merataimų ir Pekodo kraštų gyventojus! Žudyk ir naikink,­sako Viešpats,­daryk taip, kaip tau įsakiau!</verse>
				<verse number="22">Krašte girdėti šauksmai kovos ir didelio sunaikinimo.</verse>
				<verse number="23">Visos žemės kūjis pats sudaužytas ir sutrupėjęs. Babilonas tapo dykyne tarp tautų.</verse>
				<verse number="24">Babilone, Aš stačiau tau spąstus ir sugavau tave. Tu to nepastebėjai, bet buvai surastas ir sugautas, nes kovojai prieš Viešpatį.</verse>
				<verse number="25">Viešpats atidarė savo ginklų sandėlį ir ištraukė savo rūstybės ginklus, nes tai yra Viešpaties, kareivijų Dievo, darbas chaldėjų krašte.</verse>
				<verse number="26">Pakilkite prieš jį, visi kraštai, atidarykite jo grūdų sandėlius, supilkite viską į krūvas ir sunaikinkite­tenelieka nieko.</verse>
				<verse number="27">Išžudykite jo veršius, teeina jie į skerdyklą. Vargas jiems! Atėjo jų aplankymo diena.</verse>
				<verse number="28">Štai pabėgėliai iš Babilono krašto! Jie praneša Sione apie Viešpaties kerštą, apie mūsų Dievo kerštą dėl Jo šventyklos.</verse>
				<verse number="29">Surinkite šaulius prieš Babiloną. Apsupkite jį taip, kad nė vienas neištrūktų! Atmokėkite jam pagal jo darbus; ką jis darė, jam darykite, nes jis didžiavosi prieš mane, Izraelio Šventąjį.</verse>
				<verse number="30">Jo jaunuoliai kris aikštėse ir visi jo kariai bus sunaikinti tą dieną,­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="31">Aš esu prieš tave, tu išdidusis! Atėjo tavo aplankymo metas.</verse>
				<verse number="32">Išdidusis suklups ir kris, nė vienas jo nepakels. Aš įžiebsiu jo miestuose ugnį, kuri suris viską aplinkui’‘.</verse>
				<verse number="33">Kareivijų Viešpats sako: ‘‘Prispausti yra Izraelio ir Judo vaikai. Tie, kurie juos išvedė į nelaisvę, laiko juos ir nė nemano jų paleisti.</verse>
				<verse number="34">Jų Atpirkėjas yra stiprus, kareivijų Viešpats yra Jo vardas. Jis rūpinsis jų byla ir suteiks kraštui ramybę, bet privers drebėti Babilono gyventojus.</verse>
				<verse number="35">Kardas chaldėjams, Babilono gyventojams, jo kunigaikščiams ir išminčiams!</verse>
				<verse number="36">Kardas jo žyniams, kurie taps kvaili, ir kariams, kad išsigąstų.</verse>
				<verse number="37">Kardas žirgams, kovos vežimams ir samdytiems kariams, kurie taps kaip moterys. Kardas jo turtams, kurie taps grobiu!</verse>
				<verse number="38">Sausra išdžiovins jo vandenis. Tai drožtų atvaizdų kraštas, per savo stabus jie sukvailėjo.</verse>
				<verse number="39">Todėl ten gyvens laukiniai žvėrys, šakalai ir stručiai; Babilonas niekados nebus apgyvendintas nė atstatytas.</verse>
				<verse number="40">Kaip Dievas sunaikino Sodomą, Gomorą ir jų aplinkinius miestus, taip ir Babilonas bus sunaikintas, niekas jame negyvens.</verse>
				<verse number="41">Galinga tauta ateina iš šiaurės ir daug karalių iš žemės pakraščių.</verse>
				<verse number="42">Jie ginkluoti lankais ir ietimis, žiaurūs bei negailestingi. Jie atūžia kaip jūra, joja ant žirgų, pasirengę kovai prieš tave, Babilono dukra!</verse>
				<verse number="43">Babilono karalius, išgirdęs apie juos, nuleido rankas; jį apėmė baimė ir skausmai tarsi gimdyvę.</verse>
				<verse number="44">Kaip liūtas iš Jordano tankynės jis pakyla ir ateina prieš stipriųjų buveines, bet Aš jį nuvysiu ir paskirsiu tą, kurį išsirinksiu. Kas yra man lygus ir kas gali man pasipriešinti? Koks valdovas galėtų man prieštarauti?</verse>
				<verse number="45">Šai Viešpaties nutarimas Babilonui ir sprendimas chaldėjų kraštui. Iš tiesų net menkiausi iš bandos juos ištrems ir jų buveinės liks apleistos.</verse>
				<verse number="46">Babilono paėmimo triukšmas sudrebins žemę, ir jų šauksmą išgirs visos tautos’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="51">
				<verse number="1">Taip sako Viešpats: ‘‘Aš pažadinsiu prieš Babilono ir Chaldėjos gyventojus naikinantį vėją.</verse>
				<verse number="2">Aš siųsiu į Babiloną vėtytojus. Jie vėtys jį ir ištuštins šalį. Ji bus apsupta iš visų pusių.</verse>
				<verse number="3">Šauliai, įtempkite lankus, šarvuotieji, pakilkite. Nesigailėkite jos jaunuolių ir sunaikinkite visą jos kariuomenę.</verse>
				<verse number="4">Žuvusieji ir sunkiai sužeisti chaldėjų krašte gulės gatvėse.</verse>
				<verse number="5">Izraelio ir Judo neatstūmė Viešpats, jų Dievas, nors jų kraštas yra pilnas nusikaltimų prieš Izraelio Šventąjį.</verse>
				<verse number="6">Bėkite iš Babilono, gelbėkitės, nežūkite dėl jo nusikaltimų. Tai Viešpaties keršto diena, ir Jis atlygins jam už jo darbus.</verse>
				<verse number="7">Babilonas buvo auksinė taurė Viešpaties rankoje, visa žemė pasigėrė iš jos. Jos vyno gėrė tautos, todėl jos išprotėjo.</verse>
				<verse number="8">Babilonas krito, jis sutriuškintas. Apraudokite jį, atneškite balzamo jo žaizdoms, gal jis pagis?’‘</verse>
				<verse number="9">Mes gydėme Babiloną, bet jis nepagijo. Palikime jį ir grįžkime kiekvienas į savo kraštą. Jo teismas pasiekė dangų.</verse>
				<verse number="10">Viešpats iškėlė mūsų teisumą. Eikime ir pasakokime Sione, ką Viešpats, mūsų Dievas, padarė.</verse>
				<verse number="11">Galąskite strėles, imkite skydus! Viešpats sukėlė medų karalius, nes Jo sumanymas yra sunaikinti Babiloną. Tai Viešpaties kerštas dėl šventyklos.</verse>
				<verse number="12">Iškelkite vėliavą prieš Babilono sienas, sustiprinkite sargybą, paruoškite pasalas. Ką Viešpats nusprendė, tai ir padarys Babilono gyventojams.</verse>
				<verse number="13">Tu, kuris gyveni prie gausių vandenų ir turi gausybę turtų. Atėjo tavo galas, tavo godumo saikas.</verse>
				<verse number="14">Kareivijų Viešpats prisiekė: ‘‘Tave užplūs žmonės kaip skėriai ir pakels prieš tave savo balsus’‘.</verse>
				<verse number="15">Jis savo jėga sukūrė žemę, savo išmintimi padėjo pasaulio pamatą ir savo supratimu ištiesė dangų.</verse>
				<verse number="16">Jo balso klauso vandenys danguose, Jis pakelia garus nuo žemės pakraščių. Jis siunčia žaibus su lietumi, paleidžia vėją iš savo sandėlių.</verse>
				<verse number="17">Žmogus neturi pažinimo ir yra neišmintingas. Amatininkai bus sugėdinti dėl savo drožinių, jų lieti atvaizdai yra apgaulė, juose nėra kvapo.</verse>
				<verse number="18">Jie yra tuštybė, paklydimo darbai. Jie pražus aplankymo dieną.</verse>
				<verse number="19">Visai kitokia yra Jokūbo dalis. Jis yra visa ko Kūrėjas, Izraelis yra Jo nuosavybė. Kareivijų Viešpats yra Jo vardas.</verse>
				<verse number="20">‘‘Tu esi mano kūjis ir kovos ginklas. Tavimi sudaužysiu tautas ir sunaikinsiu karalystes.</verse>
				<verse number="21">Tavimi sunaikinsiu žirgą ir raitelį, kovos vežimą ir jame esantį.</verse>
				<verse number="22">Tavimi sunaikinsiu vyrą ir moterį, seną ir jauną, jaunuolį ir mergaitę,</verse>
				<verse number="23">piemenį ir bandą, artoją ir jungą su gyvuliais, kunigaikščius ir valdovus.</verse>
				<verse number="24">Bet Aš atlyginsiu Babilonui ir visiems Chaldėjos gyventojams jūsų akivaizdoje už jų piktybes, padarytas Sione,­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="25">Tu buvai naikinantis kalnas, sugadinęs visą žemę. Aš ištiesiu savo ranką prieš tave, sulyginsiu tave su žeme ir paversiu pelenais.</verse>
				<verse number="26">Tavo akmenų nenaudos nei kampams, nei pamatams. Tu būsi amžina dykyne.</verse>
				<verse number="27">Iškelkite vėliavą, trimituokite trimitais, kad išgirstų tautos. Sušaukite prieš jį Ararato, Minio ir Aškenazo karalystes. Paskirkite kariuomenei vadą ir surinkite tiek karių kaip skėrių laukuose.</verse>
				<verse number="28">Pasiruoškite kovai kartu su medų karaliais, valdovais, kunigaikščiais ir visais jų valdžioje esančiais kraštais.</verse>
				<verse number="29">Žemė pajudės ir drebės, nes Babilonui bus įvykdytas Viešpaties sprendimas. Babilono kraštas taps tuščias ir negyvenamas’‘.</verse>
				<verse number="30">Babilono kariai nebeina į kovą. Jie sėdi tvirtovėse netekę drąsos. Jų gyvenvietės dega, vartai išlaužti.</verse>
				<verse number="31">Pasiuntinys sutinka pasiuntinį. Jie neša žinią Babilono karaliui, kad jo miestas paimtas iš visų pusių:</verse>
				<verse number="32">brastos užimtos, įtvirtinimai dega, kariai apimti panikos.</verse>
				<verse number="33">Kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas, sako: ‘‘Babilonas yra kaip klojimas kūlimo metu. Dar valandėlė, ir derliaus metas ateis’‘.</verse>
				<verse number="34">‘‘Nebukadnecaras, Babilono karalius, ėdė mane ir naikino, paliko mane kaip tuščią indą. Jis prarijo mane kaip slibinas. Pripildęs savo pilvą mano gardumynais, mane išstūmė.</verse>
				<verse number="35">Man ir mano žmonėms padaryta skriauda tekrinta ant Babilono’‘,­sakys Sionas. ‘‘Mano kraujas tekrinta ant Chaldėjos’‘,­sakys Jeruzalė.</verse>
				<verse number="36">Viešpats sako: ‘‘Aš ginsiu tavo bylą ir atkeršysiu už tave. Aš išdžiovinsiu Babilono vandenis, jo šaltiniai išseks.</verse>
				<verse number="37">Babilonas pavirs griuvėsių krūva šakalams gyventi, vieta pasibaisėjimo ir pajuokos, be gyventojų.</verse>
				<verse number="38">Jie riaumos kaip liūtai, staugs kaip liūtų jaunikliai.</verse>
				<verse number="39">Aš jiems paruošiu puotą: jie nusigers ir užmigs amžinu miegu.</verse>
				<verse number="40">Aš juos nuvesiu į skerdyklą kaip avinėlius, avinus ir ožius.</verse>
				<verse number="41">Krito Šešachas, pasaulio puošmena! Babilonas tapo siaubu tautoms!</verse>
				<verse number="42">Jūra įsiveržė į Babiloną, daugybė bangų užliejo jį.</verse>
				<verse number="43">Jo miestai virto dykyne, išdžiūvusia žeme, kurioje niekas negyvena ir joks žmogus per ją nekeliauja.</verse>
				<verse number="44">Aš nubausiu Belį Babilone ir išplėšiu iš jo gerklės, ką jis prarijo. Tautos nebeplauks pas jį. Babilono sienos krito.</verse>
				<verse number="45">Išeik iš jo, mano tauta! Kiekvienas gelbėkite savo gyvybę nuo degančios Viešpaties rūstybės.</verse>
				<verse number="46">Nenusiminkite, neišsigąskite gandų, kurie kas metai sklis krašte apie neramumus ir valdovų tarpusavio kovas.</verse>
				<verse number="47">Ateina laikas, kai Aš teisiu Babilono atvaizdus; visas kraštas susigės, o jo gyventojai bus išžudyti.</verse>
				<verse number="48">Tada dangus, žemė ir visa, kas juose yra, džiaugsis žuvimu Babilono, kurį užims iš šiaurės atėjęs naikintojas.</verse>
				<verse number="49">Kaip Babilono ranka žudė Izraelyje, taip Babilone kris nužudytieji.</verse>
				<verse number="50">Jūs, kurie ištrūkote nuo kardo, eikite, nestovėkite vietoje, ir, toli būdami, atsiminkite Viešpatį ir Jeruzalę’‘.</verse>
				<verse number="51">Mes susigėdome, girdėdami pajuokas; gėda apdengė mūsų veidus, kai svetimi atėjo į šventąją vietą Viešpaties namuose.</verse>
				<verse number="52">‘‘Ateis diena, kai Aš nuteisiu jų drožinius; tuomet visame krašte vaitos sužeistieji.</verse>
				<verse number="53">Jei Babilonas pakiltų iki dangaus ir savo pilis pastatytų iki debesų, mano siųstas naikintojas užklups jį’‘,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="54">Šauksmas kyla iš Babilono, baisus sunaikinimas Chaldėjos krašte,</verse>
				<verse number="55">nes Viešpats plėšia Babiloną ir tildo jo galingą balsą, nors jo bangos šniokščia kaip galingi vandenys, girdimi jų triukšmingi balsai.</verse>
				<verse number="56">Priešas veržiasi į Babiloną; jo kariai patenka į nelaisvę, jų lankai sulaužyti. Viešpats, atlygio Dievas, tikrai atlygins.</verse>
				<verse number="57">‘‘Aš nugirdysiu Babilono kunigaikščius, išminčius, valdovus, karo vadus ir karius. Jie užmigs amžinu miegu ir nepabus’‘,­sako Karalius, kareivijų Viešpats.</verse>
				<verse number="58">‘‘Plačioji Babilono siena bus sulyginta su žeme ir aukštieji vartai sudeginti. Tautos vargo veltui, giminės dirbo ir statė ugniai’‘,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="59">Pranašo Jeremijo žodis Serajai, Machsėjos sūnaus Nerijos sūnui, kai jis lydėjo Zedekiją, Judo karalių, jo ketvirtais karaliavimo metais į Babiloną. Seraja buvo žymus kunigaikštis.</verse>
				<verse number="60">Jeremijas užrašė į knygą visas nelaimes, kurios ištiks Babiloną, visus žodžius, kurie parašyti prieš Babiloną.</verse>
				<verse number="61">Jeremijas sakė Serajai: ‘‘Nuvykęs į Babiloną, perskaityk visus šiuos žodžius</verse>
				<verse number="62">ir sakyk: ‘Viešpatie, Tu grasinai šitą vietą taip sunaikinti, kad čia nebebūtų nieko: nei žmonių, nei gyvulių, ir ji liktų amžina dykyne’.</verse>
				<verse number="63">Perskaitęs šią knygą, pririšk prie jos akmenį ir įmesk ją į Eufrato upę,</verse>
				<verse number="64">sakydamas: ‘Taip įvyks su Babilonu. Jis paskęs ir nebepakils dėl visų nelaimių, kurias Viešpats jam užves’ ‘‘. Tiek Jeremijo žodžių.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="52">
				<verse number="1">Zedekijas buvo dvidešimt vienerių metų, kai tapo karaliumi. Jis karaliavo vienuolika metų Jeruzalėje. Jo motina buvo Hamutalė, Jeremijo duktė iš Libnos.</verse>
				<verse number="2">Jis darė pikta Viešpaties akyse kaip ir Jehojakimas.</verse>
				<verse number="3">Dėl Viešpaties rūstybės taip atsitiko Jeruzalei ir Judui, kad galiausiai Jis pašalino juos iš savo akių. Ir Zedekijas sukilo prieš Babilono karalių.</verse>
				<verse number="4">Devintaisiais Zedekijo karaliavimo metais, dešimto mėnesio dešimtą dieną, Babilono karalius Nebukadnecaras atėjo su visa kariuomene prieš Jeruzalę, ją apgulė ir supylė aplinkui pylimą.</verse>
				<verse number="5">Miestas buvo apgultas iki vienuoliktų karaliaus Zedekijo metų.</verse>
				<verse number="6">Ketvirto mėnesio devintą dieną mieste taip sustiprėjo badas, kad žmonės nebeturėjo ko valgyti.</verse>
				<verse number="7">Pralaužę miesto sieną, karalius ir visi jo kariai pabėgo naktį taku, esančiu tarp dviejų miesto sienų, pro karaliaus sodą. Chaldėjai buvo apsupę miestą. Jie traukėsi lygumos keliu.</verse>
				<verse number="8">Chaldėjų kariuomenė vijosi karalių ir sugavo Zedekiją lygumoje prie Jericho. Visa jo kariuomenė buvo išsklaidyta.</verse>
				<verse number="9">Jie suėmė karalių ir atgabeno pas Babilono karalių į Riblą Hamato krašte, ir tas jį teisė.</verse>
				<verse number="10">Babilono karalius nužudė Zedekijo sūnus jo akyse, taip pat ir visus Judo kunigaikščius Ribloje.</verse>
				<verse number="11">Tada Zedekijui išlupo akis, sukaustė grandinėmis, išsivedė į Babiloną ir įmetė į kalėjimą, kuriame jis išbuvo iki mirties.</verse>
				<verse number="12">Devynioliktais Nebukadnecaro, Babilono karaliaus, metais, penkto mėnesio dešimtą dieną, sargybos viršininkas Nebuzaradanas, kuris tarnavo Babilono karaliui, atėjo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="13">Jis sudegino Viešpaties namus, karaliaus namus ir visus didelius Jeruzalės pastatus.</verse>
				<verse number="14">Chaldėjų kariai, buvę su sargybos viršininku, išgriovė aplinkui Jeruzalę esančias sienas.</verse>
				<verse number="15">Nebuzaradanas, sargybos viršininkas, išvedė į nelaisvę dalį tautos beturčių, mieste likusius gyventojus, tuos, kurie perbėgo pas babiloniečius, ir visus amatininkus.</verse>
				<verse number="16">Bet Nebuzaradanas paliko kai kuriuos krašto beturčius, kad prižiūrėtų vynuogynus ir dirbtų žemę.</verse>
				<verse number="17">Chaldėjai sulaužė varines kolonas, stovus ir varinį baseiną, buvusius Viešpaties namuose, ir visą jų varį išgabeno į Babiloną.</verse>
				<verse number="18">Jie paėmė ir puodus, šakutes, gnybtuvus, dubenis, semtuvus bei visus varinius indus, kurie buvo naudojami tarnavimo metu.</verse>
				<verse number="19">Sargybos viršininkas pasiėmė indus smilkalams, taures, praustuves, žvakides, lėkštes­visa, kas buvo iš aukso ir sidabro.</verse>
				<verse number="20">Dviejų kolonų, baseino, dvylikos varinių jaučių, buvusių po baseinu, ir stovų, kuriuos karalius Saliamonas buvo padaręs Viešpaties namams, vario buvo neįmanoma pasverti.</verse>
				<verse number="21">Viena kolona buvo aštuoniolikos uolekčių aukščio, dvylikos uolekčių apimties; kolonos sienos buvo keturių pirštų storio, o vidus tuščias.</verse>
				<verse number="22">Ant kolonos buvo varinis kapitelis, penkių uolekčių aukščio; jį supo grotelės ir granato vaisiai­viskas buvo iš vario. Tokia pat buvo ir antroji kolona.</verse>
				<verse number="23">Devyniasdešimt šeši granato vaisiai buvo iš vienos pusės; iš viso aplinkui groteles jų buvo šimtas.</verse>
				<verse number="24">Sargybos viršininkas paėmė vyriausiąjį kunigą Serają, antrąjį kunigą Sofoniją, tris durininkus,</verse>
				<verse number="25">miesto valdininką, kuris buvo karo vyrų viršininkas, septynis vyrus, karaliaus patarėjus, kuriuos rado mieste, kariuomenės vyriausiąjį raštininką, kuris šaukdavo į kariuomenę, ir šešiasdešimt krašto vyrų, kurie buvo mieste.</verse>
				<verse number="26">Nebuzaradanas, sargybos viršininkas, paėmęs juos, nuvedė pas Babilono karalių į Riblą.</verse>
				<verse number="27">Karalius nužudė juos Ribloje, Hamato krašte. Taip Judas buvo ištremtas iš savo krašto.</verse>
				<verse number="28">Nebukadnecaras septintaisiais savo karaliavimo metais iš Jeruzalės ištrėmė tris tūkstančius dvidešimt tris žydus;</verse>
				<verse number="29">aštuonioliktaisiais metais­aštuonis šimtus trisdešimt du asmenis;</verse>
				<verse number="30">dvidešimt trečiaisiais metais sargybos viršininkas Nebuzaradanas ištrėmė septynis šimtus keturiasdešimt penkis žydus. Iš viso keturis tūkstančius šešis šimtus žmonių.</verse>
				<verse number="31">Trisdešimt septintaisiais Judo karaliaus Jehojachino tremties metais, dvylikto mėnesio dvidešimt penktą dieną, Babilono karalius Evil Merodachas pirmaisiais savo karaliavimo metais dovanojo bausmę Judo karaliui Jehojachinui ir išleido jį iš kalėjimo.</verse>
				<verse number="32">Jis kalbėjo su juo draugiškai ir davė jam sostą, aukštesnį negu kitų karalių, kurie buvo su juo Babilone.</verse>
				<verse number="33">Jis pakeitė Jehojachino kalėjimo drabužius, ir tas valgė karaliaus akivaizdoje per visas savo gyvenimo dienas.</verse>
				<verse number="34">Karalius jam paskyrė nuolatinį išlaikymą, kurį jis gaudavo kiekvieną dieną per visas savo gyvenimo dienas.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="25">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Koks vienišas miestas, kuris pirma buvo pilnas žmonių! Jis buvo garsus tarp tautų, o dabar lyg našlė. Buvo lyg kunigaikštienė, o dabar lyg vergė.</verse>
				<verse number="2">Ji verkia graudžiai nakties metu, skruostai pasruvę ašaromis. Nė vienas jos meilužis neguodžia jos. Visi draugai tapo išdavikais ir priešais.</verse>
				<verse number="3">Judas ištremtas vargsta ir vergauja, gyvena tarp pagonių tautų, neturi ramybės. Jo persekiotojai pasivijo jį siaurose vietose.</verse>
				<verse number="4">Siono keliai tušti, niekas jais nekeliauja į šventes. Miesto vartai sunaikinti, kunigai dūsauja. Jo mergaitės liūdi, jis apimtas kartėlio.</verse>
				<verse number="5">Prispaudėjai viešpatauja, priešai džiaugiasi. Viešpats siuntė tą bausmę Jeruzalei dėl daugybės jos kalčių. Jos vaikai priešų išvesti nelaisvėn.</verse>
				<verse number="6">Siono dukters grožis­praeitis. Jos kunigaikščiai lyg elniai, nerandantys ganyklos, bejėgiai jie eina savo priešų priekyje.</verse>
				<verse number="7">Jeruzalė, pavergta ir pamiršta, prisimena laimingus praeities laikus. Ji pateko į priešo rankas, niekas jai nepadėjo. Prispaudėjai tyčiojasi iš jos sabatų.</verse>
				<verse number="8">Jeruzalės nusikaltimas didelis, todėl ji atmesta. Kas ją gerbė, dabar niekina, nes matė jos nuogumą. Ji pati vaitoja ir sukasi į šalį.</verse>
				<verse number="9">Jos rūbas suteptas. Ji nepagalvojo, kas jos laukia, todėl ji visko neteko, nėra kas ją paguostų. Viešpatie, pažvelk į mano vargą, nes mano priešai iškilo!</verse>
				<verse number="10">Jos brangenybės priešų rankose. Net pagonių tautos, kurioms Tu buvai uždraudęs įeiti į ją, įsilaužė į šventyklą.</verse>
				<verse number="11">Visa tauta dūsauja, trūksta maisto. Jie keičia brangenybes į maistą gyvybei palaikyti. Viešpatie, pažvelk į mano paniekinimą!</verse>
				<verse number="12">Ar tai nieko nereiškia jums, einantiems pro šalį? Pažvelkite ir pagalvokite, ar kas kenčia tokį vargą kaip aš? Viešpats baudžia mane savo rūstybės įkarštyje.</verse>
				<verse number="13">Jis siuntė iš aukštybės ugnį ir degino mane. Jis ištiesė tinklą, pagavo mano kojas ir paklupdė mane. Jis padarė mane apleistą ir besikamuojančią.</verse>
				<verse number="14">Jis uždėjo man jungą už mano nusikaltimus. Jo ranka uždėtas jungas slegia mano pečius. Viešpats palaužė mano jėgas, atidavė mane į galingesnių rankas.</verse>
				<verse number="15">Viešpats sunaikino visus mano stipriuosius; Jis sušaukė daugybę, kad sunaikintų mano jaunuolius. Viešpats mynė mergelę, Judo dukterį, kaip vynuogių spaustuve.</verse>
				<verse number="16">Aš verkiu, mano skruostais rieda ašaros. Neturiu, kas mane nuramintų, kas atgaivintų mano sielą. Mano vaikus išsklaidė galingas priešas.</verse>
				<verse number="17">Sionas tiesia savo rankas, bet nėra, kas jį paguostų. Viešpats sukėlė prieš Jokūbą jo kaimynus, jie tapo jo priešais. Jeruzalė tapo jiems kaip moteris mėnesinių metu.</verse>
				<verse number="18">Viešpats yra teisus, nes aš neklausiau Jo įsakymų. Tautos, išgirskite! Pamatykite mano vargą! Mano jaunuoliai ir mergaitės išvesti į nelaisvę.</verse>
				<verse number="19">Aš ieškojau pagalbos tarp meilužių, bet jie apvylė mane. Kunigai ir vyresnieji mirė iš bado mieste, nerasdami maisto gyvybei palaikyti.</verse>
				<verse number="20">Viešpatie, pažvelk, kokia aš nelaiminga ir nerami. Mano širdis nerimsta krūtinėje, nes aš neklausiau Tavęs. Lauke siaučia kardas, o viduje­mirtis.</verse>
				<verse number="21">Jie išgirdo mano vaitojimą, bet nėra kas mane paguostų. Mano priešai, išgirdę, kad Tu mane baudi, džiaugiasi. Tavo keršto diena teateina ir jiems, kaip ji atėjo man.</verse>
				<verse number="22">Teiškyla ir jų nusikaltimai Tavo akivaizdoje. Atlygink jiems taip, kaip man atlyginai už mano kaltes. Mano dūsavimams nėra galo, mano širdis alpsta.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Viešpats savo rūstybės debesimi aptemdė Siono dukterį. Jis nusviedė Izraelio didybę iš dangaus į dulkes. Rūstybės dieną Jis užmiršo savo pakojį.</verse>
				<verse number="2">Viešpats negailestingai sunaikino visas Jokūbo gyvenvietes, nugriovė Judo dukters tvirtoves, nusviedė į dulkes; karalystė ir kunigaikščiai neteko savo garbės.</verse>
				<verse number="3">Jis savo rūstybėje nulaužė Izraelio ragą, atitraukė nuo jo savo dešinę priešų akivaizdoje ir degė Jokūbe kaip viską ryjanti ugnis.</verse>
				<verse number="4">Jis savo dešine įtempė lanką kaip priešas ir sunaikino visą Siono dukters išdidumą. Jo įtūžis išsiliejo kaip ugnis.</verse>
				<verse number="5">Viešpats tapo priešu: prarijo Izraelį, prarijo jo rūmus, pavertė griuvėsiais tvirtoves ir padaugino Judo dukrai vargų ir kančių.</verse>
				<verse number="6">Savo palapinę Jis sugriovė kaip sodo pastogę, susirinkimų vietą sunaikino. Viešpats pašalino Sione švenčių ir sabatų iškilmes, paniekino savo įtūžyje karalius bei kunigus.</verse>
				<verse number="7">Viešpats atmetė savo aukurą, atsisakė šventyklos, o rūmus atidavė į priešų rankas. Jie šūkavo Viešpaties namuose kaip anksčiau iškilmių metu.</verse>
				<verse number="8">Viešpats nusprendė Siono dukters sienas sunaikinti. Jis, ištempęs matavimo virvę, ištiesė ranką galutiniam sunaikinimui. Įtvirtinimai ir sienos sunaikinti.</verse>
				<verse number="9">Vartai sulindo į žemę, užkaiščiai sulinko ir sulūžo, karaliai ir kunigaikščiai išsklaidyti pagonių tautose; įstatymo nebeliko, pranašai nebegauna regėjimų iš Viešpaties.</verse>
				<verse number="10">Siono dukters vyresnieji sėdi tylėdami ant žemės, galvas apsibarstę pelenais ir apsisiautę ašutinėmis. Jeruzalės mergaitės stovi, nuleidusios galvas.</verse>
				<verse number="11">Mano akys paraudo nuo ašarų, siela nerimsta, širdis plyšta iš skausmo dėl tautos sunaikinimo; kūdikiai ir vaikai alpsta miesto gatvėse.</verse>
				<verse number="12">Jie sako motinoms: ‘‘Kur grūdai ir vynas?’‘, kai alpsta, lyg būtų sunkiai sužeisti, ir miršta motinų glėbyje.</verse>
				<verse number="13">Jeruzale, kuo paguosiu ir kam prilyginsiu tavo kančias? Siono dukterie, kuo pastiprinsiu tave? Tavo žaizda yra didelė kaip jūra. Kas gali pagydyti tave?</verse>
				<verse number="14">Tavo pranašai pranašavo tuštybes ir kvailystes. Jie neatidengė tavo kalčių, kad apsaugotų nuo tremties. Jie matė melagingų regėjimų dėl tavęs ir apgaulę.</verse>
				<verse number="15">Dabar praeiviai ploja rankomis, švilpia ir kraipo galvas, žiūrėdami į Jeruzalę: ‘‘Ar taip atrodo miestas, kurį vadino grožio tobulybe ir visos žemės džiaugsmu?’‘</verse>
				<verse number="16">Tavo priešai atvėrė burnas prieš tave, švilpia, griežia dantimis. Jie sako: ‘‘Mes prarijome ją! Tai diena, kurios laukėme. Mes sulaukėme ir matome tai!’‘</verse>
				<verse number="17">Ką Viešpats nusprendė, tą įvykdė. Jo seniai paskelbti žodžiai išsipildė. Jis griovė ir nesigailėjo, o tavo priešams leido džiaugtis ir išaukštino jų ragus.</verse>
				<verse number="18">Jų širdys šaukėsi Viešpaties: ‘‘Siono dukters siena!’‘ Tavo ašaros tegul teka srovėmis dieną ir naktį! Nesudėk akių ir nesiilsėk!</verse>
				<verse number="19">Maldauk vakare ir nakčia! Išliek savo širdį kaip vandenį Viešpaties akivaizdoje. Pakelk rankas į Jį dėl savo vaikų gyvybės, kurie alpsta iš bado gatvėse.</verse>
				<verse number="20">Viešpatie, pažvelk! Argi esi ką panašaus matęs? Nejaugi motinos turi valgyti savo vaisių, kūdikius, kuriuos glamonėjo? Argi kunigai ir pranašai turi būti žudomi Viešpaties šventykloje?</verse>
				<verse number="21">Gatvių dulkėse guli jauni ir seni. Jaunuoliai ir mergaitės krito nuo kardo. Pykčio metu juos nužudei, išžudei nesigailėdamas.</verse>
				<verse number="22">Tu pašaukei iš visų kampų lyg į šventas iškilmes mano priešus taip, kad Viešpaties įtūžio dieną nė vienas neištrūko ir nepabėgo. Kuriuos auginau ir auklėjau, sunaikino priešas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Aš­žmogus, patyręs vargą nuo Jo rūstybės lazdos.</verse>
				<verse number="2">Jis atvedė mane į tamsybę, o ne į šviesą.</verse>
				<verse number="3">Jis laiko ištiesęs savo ranką prieš mane visą dieną.</verse>
				<verse number="4">Jis pasendino mano kūną ir odą, sulaužė kaulus.</verse>
				<verse number="5">Jis apsupo mane kartybe ir vargu,</verse>
				<verse number="6">perkėlė į tamsą kaip mirusį.</verse>
				<verse number="7">Jis uždarė man duris ir apkalė mane sunkiomis grandinėmis.</verse>
				<verse number="8">Aš šaukiu ir meldžiuosi, bet Jis neatsako į mano maldą.</verse>
				<verse number="9">Jis užtvėrė mano kelius tašytais akmenimis ir mano takus iškraipė.</verse>
				<verse number="10">Jis tykojo manęs kaip lokys, kaip liūtas lindynėje.</verse>
				<verse number="11">Jis mane paklaidino, sudraskė ir paliko vienišą.</verse>
				<verse number="12">Įtempęs lanką, Jis pastatė mane taikiniu</verse>
				<verse number="13">ir pervėrė mano širdį strėlėmis.</verse>
				<verse number="14">Aš tapau pajuoka visai savo tautai, apie mane jie dainuoja per dieną.</verse>
				<verse number="15">Jis pasotino mane kartybėmis ir girdė metėlėmis.</verse>
				<verse number="16">Jis išlaužė mano dantis į žvyrą, užpylė mane pelenais.</verse>
				<verse number="17">Neturiu ramybės ir nežinau, kas yra gerovė.</verse>
				<verse number="18">Aš tariau: ‘‘Mano stiprybė ir viltis Viešpatyje pražuvo’‘.</verse>
				<verse number="19">Atsimink mano vargą, kartybę, metėlę ir tulžį.</verse>
				<verse number="20">Mano siela nuolat tai atsimena ir yra pažeminta manyje.</verse>
				<verse number="21">Nors aš viso to neužmirštu, visgi dar turiu vilties.</verse>
				<verse number="22">Viešpaties malonė nepranyko, Jo gailestingumas dar nepasibaigė.</verse>
				<verse number="23">Tai atsinaujina kas rytą, ir didelė yra Jo ištikimybė.</verse>
				<verse number="24">Viešpats yra mano dalis, todėl vilsiuosi Juo.</verse>
				<verse number="25">Viešpats yra geras Jo laukiantiems ir ieškantiems.</verse>
				<verse number="26">Gera yra turėti viltį ir kantriai laukti Viešpaties išgelbėjimo,</verse>
				<verse number="27">gera žmogui nešti jungą nuo pat jaunystės.</verse>
				<verse number="28">Jis sėdi atsiskyręs ir tyli, nes tai Viešpaties uždėta našta.</verse>
				<verse number="29">Jis paliečia dulkes savo burna: ‘‘Galbūt dar yra vilties’‘.</verse>
				<verse number="30">Jis atsuka skruostą jį mušančiam, sotinasi panieka,</verse>
				<verse number="31">nes Viešpats neatstumia amžiams.</verse>
				<verse number="32">Jis siunčia sielvartą, bet vėl pasigaili dėl savo malonės gausos.</verse>
				<verse number="33">Jis nenori varginti žmonių ir sukelti jiems sielvarto.</verse>
				<verse number="34">Kai mindžioja kojomis belaisvius,</verse>
				<verse number="35">kai Aukščiausiojo akivaizdoje pamina žmogaus teises,</verse>
				<verse number="36">kai iškraipo žmogaus bylą, Viešpats tam nepritaria.</verse>
				<verse number="37">Kas gali sakyti, kad įvyksta ir tai, ko Viešpats neįsako?</verse>
				<verse number="38">Ar ne iš Aukščiausiojo burnos ateina, kas gera ir kas pikta?</verse>
				<verse number="39">Kodėl žmogus skundžiasi, baudžiamas dėl savo nuodėmių?</verse>
				<verse number="40">Patikrinkime savo kelius ir grįžkime prie Viešpaties.</verse>
				<verse number="41">Kelkime savo širdis ir rankas į Dievą danguose.</verse>
				<verse number="42">Mes nusikaltome ir maištavome, ir Tu mums neatleidai.</verse>
				<verse number="43">Tu apsisiautei rūstybe ir persekiojai mus, Tu žudei mus nesigailėdamas.</verse>
				<verse number="44">Tu apsigaubei debesiu taip, kad maldos nepasiektų Tavęs.</verse>
				<verse number="45">Tu padarei mus sąšlavomis ir atmatomis tarp tautų.</verse>
				<verse number="46">Mūsų priešai atvėrė savo burnas prieš mus.</verse>
				<verse number="47">Baimė ir žabangai užgriuvo mus, griovimas ir sunaikinimas.</verse>
				<verse number="48">Mano akys pasruvo ašaromis dėl tautos sunaikinimo.</verse>
				<verse number="49">Mano ašaros plūs nesulaikomai, be perstojo,</verse>
				<verse number="50">kol Viešpats pažvelgs iš dangaus į mus.</verse>
				<verse number="51">Aš liūdžiu dėl savo miesto dukterų.</verse>
				<verse number="52">Priešai pagavo mane kaip paukštį be priežasties,</verse>
				<verse number="53">įmetė mane gyvą į duobę, mėtė akmenimis.</verse>
				<verse number="54">Vanduo pakilo iki mano galvos; maniau, esu žuvęs.</verse>
				<verse number="55">Viešpatie, iš duobės gilybės šaukiausi Tavęs.</verse>
				<verse number="56">Tu išgirdai mano balsą. Nenukreipk savo ausies nuo mano šauksmo.</verse>
				<verse number="57">Tu priartėjai, kai šaukiausi Tavo pagalbos, ir tarei: ‘‘Nebijok’‘.</verse>
				<verse number="58">Viešpatie, Tu atėjai man į pagalbą ir išgelbėjai mano gyvybę.</verse>
				<verse number="59">Viešpatie, Tu matei man daromą skriaudą, išspręsk mano bylą.</verse>
				<verse number="60">Tu matei jų įniršį ir visus jų sumanymus prieš mane;</verse>
				<verse number="61">Tu girdėjai jų patyčias ir visus jų sumanymus prieš mane.</verse>
				<verse number="62">Mano priešininkų lūpos visą laiką planuoja pikta prieš mane.</verse>
				<verse number="63">Ar jie sėdi, ar keliasi, aš esu jų daina.</verse>
				<verse number="64">Viešpatie, atlygink jiems pagal jų darbus.</verse>
				<verse number="65">Suteik jų širdims skausmo. Prakeikimas tekrinta ant jų.</verse>
				<verse number="66">Viešpatie, persekiok juos ir nušluok nuo žemės paviršiaus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Kaip grynas auksas patamsėjo, kaip jis pasikeitė! Šventyklos akmenys guli išmėtyti visur gatvėse.</verse>
				<verse number="2">Brangūs Siono sūnūs, prilygstantys auksui, dabar laikomi moliniais indais, puodžiaus rankų darbu!</verse>
				<verse number="3">Net jūrų pabaisos maitina ir žindo savo vaikus, o mano tautos duktė tapo žiauri lyg strutis dykumoje.</verse>
				<verse number="4">Nuo troškulio kūdikių liežuvis prilipo prie gomurio. Vaikai prašo duonos, bet niekas jiems neatlaužia jos.</verse>
				<verse number="5">Valgę skanumynus, dabar miršta gatvėse badu; išauginti purpuro drabužiuose, dabar guli dulkėse.</verse>
				<verse number="6">Bausmė už mano tautos kaltę yra didesnė už Sodomos bausmę, kuri buvo sunaikinta per akimirką be žmogaus rankos.</verse>
				<verse number="7">Jos nazarėnai buvo švaresni už sniegą, baltesni už pieną, jų kūnas rausvesnis už koralus, išvaizda gražesnė už safyrą.</verse>
				<verse number="8">Dabar jų veidai juodesni už anglį, jie nebeatpažįstami gatvėje, jų oda prilipusi prie kaulų, sudžiūvusi kaip medis.</verse>
				<verse number="9">Laimingesni kritę kovoje negu mirę badu, nes jų kūnas seko pamažu ir, netekę maisto, jie mirė.</verse>
				<verse number="10">Gailestingosios moterys virė ir valgė savo pačių vaikus; tai buvo jų maistas mano tautos sunaikinimo metu.</verse>
				<verse number="11">Viešpaties rūstybė pasireiškė, Jis išliejo savo įtūžį. Jis įžiebė Sione ugnį, kuri sunaikino jo pamatus.</verse>
				<verse number="12">Žemės karaliai ir pasaulio gyventojai netikėjo, kad priešas galėtų įžengti į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="13">Tas įvyko dėl pranašų nuodėmių ir kunigų kalčių, kurie praliejo teisiųjų kraują miesto viduryje.</verse>
				<verse number="14">Jie vaikščiojo gatvėmis lyg akli, taip susitepę nekaltųjų krauju, kad buvo baisu juos paliesti.</verse>
				<verse number="15">Apie juos buvo sakoma: ‘‘Pasitraukite, jie nešvarūs, nepalieskite jų!’‘ Jie pabėgo ir klajojo aplinkui, bet net pagonys sakė: ‘‘Jų neturi būti tarp mūsų!’‘</verse>
				<verse number="16">Pats Viešpats juos išsklaidė ir nekreipė dėmesio į juos; nebuvo pagarbos nei kunigams, nei vyresniesiems.</verse>
				<verse number="17">Mes pavargome, belaukdami pagalbos, bet jos nesulaukėme. Laukėme pagalbos iš tautos, kuri negalėjo mums padėti.</verse>
				<verse number="18">Mūsų žingsniai buvo sekami, negalėjome net gatvėje pasirodyti. Mūsų galas artėjo, dienos baigėsi.</verse>
				<verse number="19">Persekiotojai buvo greitesni už padangių erelius. Jie gaudė mus kalnuose, tykojo dykumose.</verse>
				<verse number="20">Viešpaties pateptąjį jie sugavo, o mes tikėjome, kad jo ūksmėje gyvensime tarp tautų.</verse>
				<verse number="21">Edomo dukra, gyvenanti Uco krašte, džiaukis ir būk linksma! Ir tave pasieks keršto taurė, tu taip pat būsi nugirdyta ir apsinuoginsi.</verse>
				<verse number="22">Siono dukra, tavo bausmė baigta! Jis tavęs nebeištrems. Jis aplankys tavo kaltę, Edomo dukra, ir iškels tavo nuodėmes.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Viešpatie, atsimink, kas įvyko. Pažvelk, atkreipk dėmesį į mūsų vargus.</verse>
				<verse number="2">Mūsų paveldas ir namai svetimųjų rankose.</verse>
				<verse number="3">Mes esame našlaičiai, mūsų motinos­našlės;</verse>
				<verse number="4">privalome pirkti savo vandenį ir mokėti pinigus už savo malkas.</verse>
				<verse number="5">Mus vargina sunkiais darbais ir pavargus neleidžia atsikvėpti.</verse>
				<verse number="6">Prašėme pagalbos egiptiečių ir asirų, kad bent duonos gautume.</verse>
				<verse number="7">Mūsų tėvai nusikalto, o mes turime nešti jų kaltę.</verse>
				<verse number="8">Vergai viešpatauja mums, ir niekas negali mūsų išvaduoti iš jų rankos.</verse>
				<verse number="9">Bijodami kardo dykumoje, mes parsigabenome duonos.</verse>
				<verse number="10">Mūsų oda pajuodusi kaip krosnis nuo siaučiančio bado.</verse>
				<verse number="11">Moterys ir mergaitės prievartaujamos Sione ir Judo miestuose.</verse>
				<verse number="12">Kunigaikščius jie pakorė, o vyresniųjų negerbia.</verse>
				<verse number="13">Jauni vyrai verčiami girnomis malti, vaikai klumpa po sunkiomis naštomis.</verse>
				<verse number="14">Vyresnieji nebesirodo prie miesto vartų, ir vaikai nebesusirenka žaisti.</verse>
				<verse number="15">Mūsų širdies džiaugsmas dingo, žaidimai virto liūdesiu.</verse>
				<verse number="16">Karūna nuo galvos nukrito. Vargas mums, nes mes nusikaltome.</verse>
				<verse number="17">Todėl mūsų širdis alpsta, akys aptemo.</verse>
				<verse number="18">Siono kalnas apleistas, lapės gyvena jame.</verse>
				<verse number="19">Bet Tu, Viešpatie, pasilieki per amžius. Tavo sostas lieka kartų kartoms.</verse>
				<verse number="20">Kodėl Tu mus taip ilgai užmiršai ir palikai?</verse>
				<verse number="21">Viešpatie, sugrąžink mus pas save, ir mes sugrįšime. Atnaujink mus kaip anomis dienomis!</verse>
				<verse number="22">Argi Tu mus visiškai atstūmei ir rūstausi amžinai?</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="26">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Tai buvo trisdešimtaisiais metais, ketvirto mėnesio penktą dieną, man esant tarp tremtinių prie Kebaro upės. Atsivėrė dangūs, ir aš mačiau Dievo regėjimus.</verse>
				<verse number="2">Penktaisiais karaliaus Joachino tremties metais, penktą mėnesio dieną,</verse>
				<verse number="3">Viešpats kalbėjo kunigui Ezechieliui, Buzio sūnui, chaldėjų krašte prie Kebaro upės. Viešpaties ranka buvo ten ant jo.</verse>
				<verse number="4">Aš mačiau iš šiaurės kylantį viesulą ir debesis, aplinkui liepsnojo ugnis. Ugnies vidurys spindėjo lyg žėrintis gintaras.</verse>
				<verse number="5">Liepsnų viduryje mačiau keturias būtybes. Jų išvaizda buvo panaši į žmogaus.</verse>
				<verse number="6">Kiekviena jų turėjo keturis veidus ir keturis sparnus.</verse>
				<verse number="7">Jų kojos buvo tiesios, o kojų pėdos panašios į veršio kanopas. Būtybės žibėjo kaip išlydytas varis.</verse>
				<verse number="8">Po jų sparnais keturiuose šonuose buvo žmogaus rankos. Veidus ir sparnus jos turėjo keturiose pusėse.</verse>
				<verse number="9">Sparnai lietė vienas kitą. Eidamos jos nesisuko, kiekviena ėjo tiesiai.</verse>
				<verse number="10">Visų keturių veidai atrodė taip: priekyje buvo žmogaus veidas, dešinėje­liūto veidas, kairėje­veršio veidas ir užpakalyje­erelio veidas.</verse>
				<verse number="11">Jų sparnai buvo ištiesti ir pakelti į viršų. Du sparnai lietė vienas kitą, kiti du­dengė jų kūnus.</verse>
				<verse number="12">Jos ėjo kiekviena tiesiai pirmyn. Kur dvasia norėjo eiti, ten jos ir ėjo, ir eidamos nepasisukdavo.</verse>
				<verse number="13">Būtybės atrodė kaip degančios anglys, kaip žibintai. Ugnis judėjo tarp būtybių. Ji buvo labai šviesi, o iš jos žybčiojo žaibai.</verse>
				<verse number="14">Būtybės judėjo pirmyn ir atgal tarsi žaibai.</verse>
				<verse number="15">Žiūrėdamas į būtybes, mačiau ant žemės prie kiekvienos iš jų po ratą.</verse>
				<verse number="16">Ratai atrodė lyg berilis. Visi keturi buvo vienodi ir taip pat padaryti. Kiekvienas iš jų atrodė lyg būtų ratas rate.</verse>
				<verse number="17">Jie judėdavo į keturias puses nepasisukdami.</verse>
				<verse number="18">Jų ratlankiai buvo aukšti ir keliantys baimę. Visi keturi ratlankiai buvo pilni akių.</verse>
				<verse number="19">Einant būtybėms, drauge ėjo ir ratai; pakilus būtybėms aukštyn, pakildavo ir ratai.</verse>
				<verse number="20">Kur dvasia ėjo, ir jie ėjo; pakilus dvasiai, ir ratai pakildavo, nes būtybių dvasia ir buvo ratuose.</verse>
				<verse number="21">Jei jos ėjo, ir jie ėjo drauge, jei jos sustodavo, sustodavo ir jie; jei jos pakildavo nuo žemės, pakildavo ir ratai, nes būtybių dvasia buvo ratuose.</verse>
				<verse number="22">Virš būtybių galvų buvo kažkas panašaus į dangaus skliautą, kuris žėrėjo kaip krištolas ir gaubė jas.</verse>
				<verse number="23">Po skliautu kiekviena būtybė dviem sparnais dengė savo kūną, o kiti du sparnai buvo ištiesti.</verse>
				<verse number="24">Joms judant, girdėjau jų sparnų ūžimą lyg galingo vandenyno, lyg Visagalio balsą, lyg didelės kariuomenės stovyklos triukšmą. Joms sustojus, sparnai nusileisdavo.</verse>
				<verse number="25">Nuo skliauto, esančio virš jų galvų, aidėjo balsas. Kai jos stovėjo, sparnai buvo nuleisti.</verse>
				<verse number="26">Virš skliauto, kuris buvo virš jų galvų, mačiau lyg sostą iš safyro ir ant jo sėdinčią į žmogų panašią būtybę.</verse>
				<verse number="27">Būtybė nuo juosmens aukštyn ir žemyn spindėjo lyg gintaras, lyg ugnies liepsnos,</verse>
				<verse number="28">lyg lankas, kuris pasirodo debesyse lyjant, Jį supo spindėjimas. Tai buvo Viešpaties šlovės pasirodymas. Pamatęs tai, kritau veidu žemėn ir išgirdau balsą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Jis kalbėjo: ‘‘Žmogaus sūnau, stokis, Aš kalbėsiu su tavimi’‘.</verse>
				<verse number="2">Jam pradėjus kalbėti, dvasia pastatė mane ant kojų, ir aš klausiausi kalbančio.</verse>
				<verse number="3">Jis tarė: ‘‘Žmogaus sūnau, Aš siunčiu tave pas Izraelio žmones, pas maištingą tautą, kuri maištauja prieš mane. Jie ir jų tėvai priešinosi man iki šios dienos.</verse>
				<verse number="4">Žmonės, pas kuriuos siunčiu tave, yra įžūlūs ir nepalenkiamos širdies. Tu jiems sakyk: ‘Taip sako Dievas’.</verse>
				<verse number="5">Ar jie klausys, ar neklausys, nes jie yra maištinga tauta, tačiau žinos, kad pranašas buvo tarp jų.</verse>
				<verse number="6">Tu, žmogaus sūnau, nebijok jų ir neišsigąsk jų kalbų. Nors tave supa dilgėlės ir erškėčiai, nors gyveni tarp skorpionų, nebijok jų žodžių ir neišsigąsk jų žvilgsnių, nes jie yra maištinga tauta.</verse>
				<verse number="7">Kalbėk jiems mano žodžius, nepaisydamas, ar jie klausys, ar neklausys jų.</verse>
				<verse number="8">Tu, žmogaus sūnau, klausyk, ką tau sakau, nebūk maištininkas kaip jie. Tu valgyk, ką tau duosiu’‘.</verse>
				<verse number="9">Aš pažvelgiau ir pamačiau į mane ištiestą ranką. Ranka laikė knygos ritinį.</verse>
				<verse number="10">Jis išskleidė ritinį prieš mane. Jame buvo prirašyta abiejose pusėse: ‘‘Raudos, dejonės ir vargai’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Jis tarė man: ‘‘Žmogaus sūnau, suvalgyk, ką matai prieš save! Suvalgęs šitą ritinį, eik ir kalbėk Izraelio namams’‘.</verse>
				<verse number="2">Tada aš išsižiojau, ir Jis davė man suvalgyti ritinį.</verse>
				<verse number="3">Ir Jis tarė man: ‘‘Žmogaus sūnau, valgyk šį ritinį ir pasisotink juo’‘. Aš jį suvalgiau, ir jis mano burnoje buvo saldus kaip medus.</verse>
				<verse number="4">Jis tada vėl kalbėjo: ‘‘Žmogaus sūnau, dabar eik į Izraelio namus ir kalbėk jiems mano žodžius.</verse>
				<verse number="5">Tu siunčiamas ne pas svetimą tautą su nesuprantama kalba, bet pas Izraelį.</verse>
				<verse number="6">Ne pas tautas, kurių kalbos tu nemoki. Jei pas juos tave siųsčiau, jie klausytų tavęs.</verse>
				<verse number="7">Bet Izraelis neklausys tavęs, nes jis ir manęs neklauso. Izraelio tauta yra kietasprandė ir kietaširdė.</verse>
				<verse number="8">Aš padariau tavo veidą tvirtą prieš jų veidus ir tavo kaktą kietą prieš jų kaktas.</verse>
				<verse number="9">Ji bus kieta kaip deimantas, kietesnė už titnagą. Nebijok jų ir neišsigąsk jų žvilgsnių, nes tai maištinga tauta.</verse>
				<verse number="10">Žmogaus sūnau, visus mano žodžius, kuriuos tau kalbu, klausyk ausimis ir priimk širdimi.</verse>
				<verse number="11">Eik pas tremtinius, savo tautiečius, ir jiems kalbėk; ar jie klausys, ar neklausys, sakyk: ‘Taip sako Viešpats’ ‘‘.</verse>
				<verse number="12">Dvasia pakėlė mane, ir už savęs išgirdau griausmingą balsą: ‘‘Palaiminta Viešpaties šlovė šioje vietoje’‘,</verse>
				<verse number="13">taip pat būtybių sparnų šlamėjimą ir ratų dundėjimą­tai buvo didelis dundesys.</verse>
				<verse number="14">Dvasia pakėlė ir nunešė mane. Aš nuėjau apkartęs, degančia dvasia, bet Viešpaties ranka buvo stipri ant manęs.</verse>
				<verse number="15">Aš atėjau į Tel Abibą pas tremtinius, kurie gyveno prie Kebaro upės. Ten sėdėjau septynias dienas tarp jų labai susirūpinęs.</verse>
				<verse number="16">Septynioms dienoms praėjus, Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="17">‘‘Žmogaus sūnau, Aš paskyriau tave sargybiniu Izraelio namams. Ką išgirsi iš manęs, pranešk jiems mano vardu.</verse>
				<verse number="18">Jei Aš sakysiu nedorėliui: ‘Tu mirsi’, bet tu neįspėsi jo ir nepamokysi, kad jis paliktų savo nedorą kelią ir išliktų gyvas, nedorėlis mirs dėl savo nusikaltimų, bet jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankų.</verse>
				<verse number="19">Jei tu įspėsi nedorėlį, bet jis neatsivers nuo savo nedorybių ir nepakeis savo kelių, jis mirs dėl savo nusikaltimų, bet tu išgelbėsi savo sielą.</verse>
				<verse number="20">Jei teisusis, nusigręžęs nuo teisumo, darys pikta, Aš padėsiu jam kelyje suklupimo akmenį, ir jis mirs. Jei nebūsi įspėjęs jo, jis mirs dėl savo nuodėmės ir jo teisių darbų nebus atsiminta, bet jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankų.</verse>
				<verse number="21">Jei tu įspėsi teisųjį, kad jis nenusikalstų, ir jis nenusikals, jis išliks gyvas, nes paklausė įspėjimo, ir tu išgelbėsi savo sielą’‘.</verse>
				<verse number="22">Viešpaties ranka buvo ant manęs ir Jis tarė: ‘‘Eik į lygumą, ten Aš kalbėsiu su tavimi’‘.</verse>
				<verse number="23">Aš išėjau į lygumą. Čia buvo Viešpaties šlovė, kaip ją mačiau prie Kebaro upės. Aš kritau veidu žemėn.</verse>
				<verse number="24">Dvasia įėjo į mane, pastatė mane ant kojų ir įsakė: ‘‘Eik ir užsirakink savo namuose.</verse>
				<verse number="25">Žmogaus sūnau, tu būsi surištas ir negalėsi vaikščioti tarp žmonių.</verse>
				<verse number="26">Tapsi nebyliu, nebegalėsi įspėti tų maištingų žmonių.</verse>
				<verse number="27">Kai Aš kalbėsiu su tavimi, atversiu tavo burną, ir tu jiems sakysi: ‘Taip sako Viešpats’. Tada, kas klausys, teklauso, o kas neklausys, teneklauso, nes jie yra maištingi žmonės’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">‘‘Tu, žmogaus sūnau, pasiimk plytą, pasidėk ją prieš save ir nubraižyk ant jos Jeruzalės miestą.</verse>
				<verse number="2">Apgulk miestą, padaryk sutvirtinimus, pylimą, karių stovyklas ir sienų griovimo įtaisus.</verse>
				<verse number="3">Dar paimk geležinę skardą ir pastatyk ją kaip geležinę sieną tarp savęs bei miesto. Atgręžk savo veidą į jį, ir jis bus apgultas­tu būsi jį apgulęs. Tai bus ženklas Izraelio namams.</verse>
				<verse number="4">Tu atsigulk ant kairiojo šono ir uždėk ant jo Izraelio namų kaltę. Kiek dienų gulėsi, tiek neši jų kaltę.</verse>
				<verse number="5">Ant tavęs uždėjau jų kaltės metus, atitinkamą dienų skaičių. Tris šimtus devyniasdešimt dienų tu neši Izraelio kaltę.</verse>
				<verse number="6">Kai tai atliksi, tada gulkis ant dešiniojo šono ir nešk Judo kaltę keturiasdešimt dienų. Aš įskaitysiu tau dieną už metus.</verse>
				<verse number="7">Tu atsigręžk veidu į apgultą Jeruzalę ir pranašauk ištiesęs apnuogintą ranką į miestą.</verse>
				<verse number="8">Aš surišau tave virvėmis, kad negalėtum apsiversti nuo vieno šono ant kito, kol pasibaigs Jeruzalės apgultis.</verse>
				<verse number="9">Imk kviečių, miežių, pupų, lešių, sojų bei rugių, sudėk visa į vieną indą ir pasigamink maistą daugeliui dienų. Kai gulėsi ant šono, valgyk jį tris šimtus devyniasdešimt dienų.</verse>
				<verse number="10">Maistą valgyk pagal svorį, dienai dvidešimt šekelių. Tiek valgyk kas dieną.</verse>
				<verse number="11">Vandenį gerk atseikėtą, kas dieną po šeštą dalį hino.</verse>
				<verse number="12">Valgyk tai kaip miežinius papločius ir iškepk juos ant žmogaus mėšlo jų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="13">Taip izraelitai valgys suteptą maistą, gyvendami tarp pagonių, kur Aš juos išsklaidysiu’‘.</verse>
				<verse number="14">Tada atsakiau: ‘‘Ak, Viešpatie Dieve, aš niekada nesu susitepęs: nuo savo jaunystės iki šios dienos nevalgiau pastipusio nei sudraskyto gyvulio, nešvarios mėsos neturėjau savo burnoje’‘.</verse>
				<verse number="15">Viešpats sakė: ‘‘Tau leidžiu ruošiant maistą vietoje žmonių mėšlo naudoti galvijų mėšlą.</verse>
				<verse number="16">Žmogaus sūnau, Aš Jeruzalėje sunaikinsiu duonos ramstį. Jie valgys susirūpinę maistą pagal svorį ir gers išsigandę atseikėtą vandenį.</verse>
				<verse number="17">Jiems neužteks nei maisto, nei vandens. Jie žiūrės vienas į kitą išsigandę ir žus dėl savo nusikaltimų’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">‘‘Žmogaus sūnau, imk aštrų peilį ir naudok jį kaip skustuvą. Juo nuskusk savo galvos plaukus ir barzdą. Po to imk svarstykles ir sverdamas padalink plaukus.</verse>
				<verse number="2">Vieną trečdalį sudegink miesto viduryje, apgulčiai baigiantis, antrą trečdalį sukapok peiliu ir paskutinį trečdalį paleisk pavėjui, o Aš išsitrauksiu iš paskos kardą.</verse>
				<verse number="3">Paimk kelis plaukus ir pririšk juos prie savo apsiausto kampo.</verse>
				<verse number="4">Kelis iš jų įmesk į ugnį ir sudegink. Iš ten ugnis pasklis po visą Izraelį’‘.</verse>
				<verse number="5">Taip sako Viešpats Dievas: ‘‘Tai Jeruzalė. Aš ją įkūriau tarp pagonių tautų.</verse>
				<verse number="6">Bet ji paniekino mano sprendimus labiau negu pagonių tautos ir mano nuostatus labiau negu aplinkui esantys kraštai, atmesdama mano sprendimus ir nesilaikydama mano įstatymo.</verse>
				<verse number="7">Kadangi jūsų nedorybių daugiau negu nedorybių aplink jus gyvenančių tautų ir jūs nesielgėte pagal mano įsakymus, nesilaikėte mano nuostatų ir nepaisėte netgi nuostatų aplinkui jus gyvenančių tautų,</verse>
				<verse number="8">todėl Aš pats esu prieš jus ir įvykdysiu teismą tavo viduryje tautų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="9">Izraeli, už tavo bjaurystes tau darysiu tai, ko niekada nedariau ir nebedarysiu.</verse>
				<verse number="10">Todėl jūsų tėvai valgys savo vaikus ir vaikai tėvus. Aš įvykdysiu teismą tavyje ir jūsų likutį išblaškysiu į visas puses.</verse>
				<verse number="11">Kaip Aš gyvas,­sako Viešpats,­tikrai jus naikinsiu ir nepasigailėsiu, nes jūs savo bjaurystėmis ir neteisybėmis sutepėte mano šventyklą.</verse>
				<verse number="12">Vienas jūsų trečdalis mirs nuo maro ir bado, antrasis trečdalis­nuo kardo, o trečiąją dalį išblaškysiu į visus vėjus ir ištrauksiu kardą paskui juos.</verse>
				<verse number="13">Savo rūstybę įvykdysiu ir pasitenkinsiu. Tada jie žinos, kad Aš, Viešpats, kalbėjau savo uolume, kai savo kerštą visiškai būsiu įvykdęs.</verse>
				<verse number="14">Aš padarysiu tave dykyne bei pajuoka visoms aplinkui esančioms tautoms ir praeinantiems pro šalį.</verse>
				<verse number="15">Jūs būsite piktžodžiavimu ir pajuoka, įspėjimu ir pasibaisėjimu aplinkinėms tautoms. Aš, Viešpats, tai pasakiau.</verse>
				<verse number="16">Aš šaudysiu į jus bado strėlėmis ir sunaikinsiu duonos ramstį.</verse>
				<verse number="17">Aš užleisiu badą ir laukinius žvėris, kurie naikins tave. Maras ir kardas eis per tave’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo:</verse>
				<verse number="2">‘‘Žmogaus sūnau, pažvelk į Izraelio kalnus ir pranašauk prieš juos.</verse>
				<verse number="3">Sakyk: ‘Izraelio kalnai, klausykitės Viešpaties Dievo žodžio! Taip sako Viešpats Dievas kalvoms ir kalnams, upėms ir slėniams: ‘Aš užleisiu kardą ir sunaikinsiu jūsų aukštumas.</verse>
				<verse number="4">Jūsų aukurai bus nugriauti, atvaizdai sutrupinti; jūsų nužudytieji gulės ant žemės prie jūsų stabų.</verse>
				<verse number="5">Izraelitų lavonai gulės prie jų stabų. Jūsų kaulai bus išsklaidyti apie aukurus.</verse>
				<verse number="6">Jūsų gyvenvietės ir miestai ištuštės, aukštumos bus sunaikintos ir aukurai apleisti, stabai bus sulaužyti ir atvaizdai sutrupinti bei sunaikinti.</verse>
				<verse number="7">Nužudytieji kris tarp jūsų ant žemės. Tada jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="8">Tačiau Aš paliksiu likutį, kurį išgelbėsiu nuo kardo. Jie gyvens išsklaidyti tautose.</verse>
				<verse number="9">Išlikusieji, išsklaidyti tarp tautų ir išvesti į nelaisvę, atsimins mane. Aš jų pasileidusią ir nuo manęs nusisukusią širdį palaušiu ir jų akis, paleistuvingai žiūrėjusias į stabus, atversiu, kad jie bjaurėsis patys savęs ir savo piktų darbų.</verse>
				<verse number="10">Jie žinos, kad Aš esu Viešpats ir kad mano įspėjimai nebuvo tušti’.</verse>
				<verse number="11">Plok delnais, trypk kojomis ir sakyk: ‘Vargas Izraelio namams dėl jų piktybių. Jie žus nuo kardo, bado ir maro.</verse>
				<verse number="12">Kas toli gyvena, mirs nuo maro, kas arti­kris nuo kardo, kas išliks gyvas­mirs badu. Taip Aš įvykdysiu savo rūstybę.</verse>
				<verse number="13">Tada jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats, kai jų nukautieji gulės tarp stabų, aplink aukurus, kalvose ir ant kalnų, po žaliuojančiais medžiais ir šakotais ąžuolais, kur jie smilkė stabams kvepiančius smilkalus.</verse>
				<verse number="14">Aš ištiesiu savo ranką ir padarysiu kraštą tuščią, sunaikinsiu jų gyvenvietes, pradėdamas nuo pietų dykumos iki Diblos miesto. Tada jie žinos, kad Aš esu Viešpats’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo:</verse>
				<verse number="2">‘‘Žmogaus sūnau, taip sako Viešpats Dievas Izraelio žemei: ‘Atėjo galas visiems keturiems žemės pakraščiams.</verse>
				<verse number="3">Dabar atėjo galas ir tau! Aš siųsiu prieš tave savo rūstybę, teisiu tave pagal tavo kelius, atlyginsiu už bjaurius darbus.</verse>
				<verse number="4">Aš nepasigailėsiu tavęs, bet bausiu tave už tavo kelius ir užleisiu ant tavęs tavo bjaurystes. Tada jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats’.</verse>
				<verse number="5">Viešpats Dievas sako: ‘Nelaimė ir tik nelaimė ateina!</verse>
				<verse number="6">Atėjo galas, jis ieško tavęs. Štai jis atėjo.</verse>
				<verse number="7">Tavo eilė būti sunaikintam atėjo! Tu, kuris gyveni krašte, ne džiaugsmo, bet sunaikinimo diena atėjo.</verse>
				<verse number="8">Tuojau išliesiu savo rūstybę ant tavęs, teisiu tave pagal tavo kelius ir bausiu už visas tavo bjaurystes.</verse>
				<verse number="9">Aš nepasigailėsiu tavęs, bet bausiu tave už tavo kelius ir tavo bjaurystes užvesiu ant tavęs. Tada žinosite, kad Aš­Viešpats, kuris baudžia.</verse>
				<verse number="10">Štai diena atėjo, pražūtis prisiartino. Neteisybė žydi, išdidumas žaliuoja!</verse>
				<verse number="11">Smurtas išaugo į nedorybės lazdą, nieko neliks nei iš jų turto, nei iš garbės, nei iš didybės.</verse>
				<verse number="12">Metas priartėjo, diena atėjo. Tenesidžiaugia pirkėjas ir teneliūdi pardavėjas, nes ateina bausmė visiems nusikaltusiems.</verse>
				<verse number="13">Pardavėjas nebeatgaus parduoto daikto, nors ir gyvas tebebūtų, nes sunaikinimas laukia visų; nė vienas nusikaltęs neišliks gyvas.</verse>
				<verse number="14">Pūskite trimitą, pasirenkite kovai! Bet nė vienas neina į kovą, nes mano rūstybė prieš visą jų daugybę.</verse>
				<verse number="15">Lauke kardas! Viduje maras ir badas! Kas lauke, žus nuo kardo, kas mieste, mirs nuo bado ir maro.</verse>
				<verse number="16">Jei kas išsigelbės, bus kaip slėnių balandis kalnuose; jie visi dejuos dėl savo nuodėmių.</verse>
				<verse number="17">Visų rankos nusilps ir keliai links.</verse>
				<verse number="18">Jie apsisiaus ašutinėmis ir juos apims baimė. Gėda bus jų veiduose ir plikė ant galvų.</verse>
				<verse number="19">Jie išmes savo auksą ir sidabrą, nes auksas ir sidabras neišgelbės jų Viešpaties rūstybės dieną. Jie nepatenkins savo sielų ir nepasisotins, nes tai tapo jų suklupimo akmeniu.</verse>
				<verse number="20">Iš savo papuošalų, kuriais didžiavosi, jie pasidarė bjaurius atvaizdus. Todėl jų brangenybes padariau beverčiais daiktais.</verse>
				<verse number="21">Aš atiduosiu juos svetimšaliams kaip grobį, žemės nedorėliai išplėš juos ir suterš.</verse>
				<verse number="22">Aš nusigręšiu nuo jų, leisiu išniekinti savo šventyklą. Plėšikai įsilauš, išnaikins ir apiplėš ją.</verse>
				<verse number="23">Kraštas ir miestas yra pilni nekalto kraujo, nusikaltimų ir smurto.</verse>
				<verse number="24">Aš atvesiu blogiausias tautas, ir jie paveldės jų namus. Padarysiu galą stipriojo pasipūtimui, ir jų šventos vietos bus išniekintos.</verse>
				<verse number="25">Ateina sunaikinimas; jie ieško taikos, bet jos nebus.</verse>
				<verse number="26">Nelaimė seks nelaimę, gąsdinantys pranešimai bus vienas po kito. Jie veltui ieško pranašų regėjimų. Įstatymo nebebus pas kunigus ir patarimo pas vyresniuosius.</verse>
				<verse number="27">Karalius gedės, kunigaikščiai bus apimti siaubo, tauta palūš. Aš padarysiu jiems taip, kaip jie darė, teisiu juos taip, kaip jie teisė. Tada jie žinos, kad Aš esu Viešpats’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Šeštaisiais metais, šešto mėnesio penktą dieną, kai aš sėdėjau savo namuose su Judo vyresniaisiais, Viešpaties ranka palietė mane.</verse>
				<verse number="2">Aš pamačiau prieš save lyg žmogaus pavidalą; nuo juosmens žemyn atrodė lyg liepsnojanti ugnis, o nuo juosmens aukštyn­tarsi žėrintis gintaras.</verse>
				<verse number="3">Jis ištiesė ranką ir nutvėrė mane už galvos plaukų. Dvasia pakėlė mane tarp dangaus ir žemės ir nunešė mane Dievo regėjime į Jeruzalę prie vidaus kiemo vartų šiaurės pusėje, kur stovėjo pavydo stabas, kuris kėlė pavydą.</verse>
				<verse number="4">Ir ten aš pamačiau Izraelio Dievo šlovę, kaip ją buvau matęs regėjime lygumoje.</verse>
				<verse number="5">Jis man sakė: ‘‘Žmogaus sūnau, pažvelk į šiaurės pusę’‘. Aš žiūrėjau, ir štai prie pat aukuro, prie vartų, stovėjo pavydo stabas.</verse>
				<verse number="6">Jis man kalbėjo toliau: ‘‘Žmogaus sūnau, ar matai, ką jie daro? Izraelio namai daro dideles bjaurystes, kad Aš pasitraukčiau iš savo šventyklos. Bet apsisuk, ir pamatysi dar didesnių bjaurysčių!’‘</verse>
				<verse number="7">Jis atvedė mane prie šventyklos vartų ir parodė man sienoje skylę.</verse>
				<verse number="8">Jis liepė man: ‘‘Žmogaus sūnau, kask po siena!’‘ Prakasęs sieną, radau duris.</verse>
				<verse number="9">Jis liepė įeiti ir pažiūrėti, kas čia vyksta.</verse>
				<verse number="10">Įėjęs mačiau ant sienų roplių, nešvarių gyvūnų ir Izraelio stabų piešinius.</verse>
				<verse number="11">Prieš juos stovėjo septyniasdešimt Izraelio vyresniųjų su Jaazaniju, Šafano sūnumi. Kiekvienas laikė rankoje po smilkytuvą, iš kurių kilo aukštyn tirštas smilkalų debesis.</verse>
				<verse number="12">Jis klausė: ‘‘Žmogaus sūnau, ar matai, ką Izraelio vyresnieji tamsoje daro prie stabų piešinių? Jie sako: ‘Viešpats paliko kraštą, Jis nemato mūsų’ ‘‘.</verse>
				<verse number="13">Jis vėl man tarė: ‘‘Apsisuk, ir pamatysi dar didesnių bjaurysčių’‘.</verse>
				<verse number="14">Jis įvedė mane į Viešpaties namus pro šiaurinius vartus. Čia sėdėjo moterys ir apraudojo Tamūzą.</verse>
				<verse number="15">Jis tarė man: ‘‘Žmogaus sūnau, ar matai, kas čia vyksta? Apsisuk ir pamatysi bjaurysčių, didesnių už šitas’‘.</verse>
				<verse number="16">Jis įvedė mane į Viešpaties namų kiemą. Tarp Viešpaties šventyklos durų ir aukuro stovėjo maždaug dvidešimt penki vyrai, nusigręžę nuo Viešpaties šventyklos į rytus, ir garbino saulę.</verse>
				<verse number="17">Jis tarė: ‘‘Žmogaus sūnau, ar matai, kas čia vyksta? Ar negana to, kas yra Jude! Šitie nusikaltimai bei smurtas vėl užtrauks mano bausmę.</verse>
				<verse number="18">Aš išliesiu ant jų savo įtūžį, nesigailėsiu jų ir nebūsiu jiems nuolaidus. Nors jie garsiai šauksis mano pagalbos, neišklausysiu jų’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Jis šaukė garsiu balsu: ‘‘Ateikite, sprendimo miestui vykdytojai! Kiekvienas atsineškite naikinimo įrankį!’‘</verse>
				<verse number="2">Atėjo šeši vyrai nuo šiaurės aukštutinių vartų. Kiekvienas atsinešė naikinimo įrankį; tarp jų buvo vyras, apsivilkęs drobiniais. Jis laikė dešinėje rankoje rašymo priemones. Atėję jie sustojo prie varinio aukuro.</verse>
				<verse number="3">Izraelio Dievo šlovė pasitraukė nuo cherubo, ant kurio ji būdavo, prie šventyklos slenksčio. Jis šaukė drobiniais apsivilkusiam, kuris turėjo rašymo priemonių:</verse>
				<verse number="4">‘‘Pereik Jeruzalės miesto viduriu ir paženklink kaktoje tuos žmones, kurie dejuoja ir šaukia dėl mieste daromų bjaurysčių’‘.</verse>
				<verse number="5">Kitiems, man girdint, Jis įsakė: ‘‘Eikite paskui jį ir žudykite! Nesigailėkite nieko.</verse>
				<verse number="6">Žudykite senius, jaunuolius, mergaites, vaikus ir moteris, bet nelieskite turinčių ženklą. Pradėkite nuo mano šventyklos!’‘ Jie pradėjo nuo vyresniųjų, buvusių prie šventyklos.</verse>
				<verse number="7">Jis jiems dar įsakė: ‘‘Sutepkite šventyklą, pripildykite kiemus užmuštų. Pradėkite!’‘ Jie ėjo ir žudė mieste esančius.</verse>
				<verse number="8">Kai jie juos žudė, aš, likęs vienas, kritau veidu į žemę ir šaukiau: ‘‘Viešpatie Dieve, argi sunaikinsi Izraelio likutį, išliedamas savo rūstybę ant Jeruzalės?’‘</verse>
				<verse number="9">Jis atsakė: ‘‘Izraelio ir Judo nusikaltimas yra labai didelis; kraštas ir miestas pilnas nekalto kraujo ir pasileidimo. Jie sako: ‘Viešpats paliko žemę ir nemato mūsų’.</verse>
				<verse number="10">Todėl Aš nesigailėsiu jų ir nebūsiu jiems nuolaidus. Aš jų kelius sugrąžinsiu jiems patiems’‘.</verse>
				<verse number="11">Vyras, apsirengęs drobiniais, laikantis rašymo priemones, pranešė: ‘‘Padariau, kaip įsakei’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Aš pažvelgiau aukštyn, ir štai skliaute, virš cherubų galvų, spindėjo lyg safyras, lyg sosto pavidalas.</verse>
				<verse number="2">Dėvinčiam drobiniais Jis kalbėjo: ‘‘Eik tarp ratų po cherubais, paimk rankomis žėruojančių anglių, esančių prie cherubų, ir išbarstyk jas mieste’‘. Aš mačiau, kaip jis ėjo.</verse>
				<verse number="3">Cherubai stovėjo šventyklos pietų pusėje. Kai vyras įėjo, debesis pripildė vidinį kiemą.</verse>
				<verse number="4">Viešpaties šlovė pasitraukė nuo cherubo prie šventyklos įėjimo; debesiui pripildžius namus, Viešpaties šlovės spindesio buvo pilnas visas kiemas.</verse>
				<verse number="5">Cherubų sparnų šlamėjimas buvo girdėti net išoriniame kieme lyg visagalio Dievo balsas.</verse>
				<verse number="6">Kai Jis įsakė drobiniais apsirengusiam: ‘‘Paimk ugnies tarp ratų po cherubais’‘, jis ėjo ir atsistojo prie ratų.</verse>
				<verse number="7">Cherubas ištiesė ranką į ugnį, kuri buvo tarp jų, paėmė jos ir padavė ją vyrui, dėvinčiam drobiniais. Jis, gavęs ugnies, išėjo.</verse>
				<verse number="8">Po cherubų sparnais buvo lyg žmogaus rankos.</verse>
				<verse number="9">Aš stebėjau ir mačiau prie kiekvieno cherubo po ratą. Ratai žėrėjo lyg krištolas.</verse>
				<verse number="10">Visi keturi ratai buvo vienodi ir atrodė, lyg būtų ratas rate.</verse>
				<verse number="11">Jie galėjo judėti nepasisukę keturiomis kryptimis. Į kurią pusę buvo nukreipta galva, jie sekė iš paskos.</verse>
				<verse number="12">Visų keturių kūnai, nugaros, rankos, sparnai ir ratai buvo pilni akių.</verse>
				<verse number="13">Man girdint, ratai buvo pavadinti sūkuriu.</verse>
				<verse number="14">Kiekvienas cherubas turėjo keturis veidus: pirmasis veidas buvo cherubo, antrasis­žmogaus, trečiasis­liūto, ketvirtasis­erelio.</verse>
				<verse number="15">Cherubai pakilo. Tai buvo tos pačios būtybės, kurias mačiau prie Kebaro upės.</verse>
				<verse number="16">Kai cherubai judėjo, su jais judėjo ir ratai. Kai cherubai pakeldavo sparnus pakilti nuo žemės, ratai nepasitraukdavo nuo jų.</verse>
				<verse number="17">Kai anie sustodavo, stovėdavo ir šie, nes būtybių dvasia buvo juose.</verse>
				<verse number="18">Viešpaties šlovė, pakilus nuo šventyklos durų, sustojo ant cherubų.</verse>
				<verse number="19">Man matant, cherubai pakėlė sparnus ir pakilo nuo žemės, o ratai pakilo kartu su jais. Jie sustojo prie Viešpaties šventyklos rytinių vartų, ir Izraelio Dievo šlovė stovėjo virš jų.</verse>
				<verse number="20">Tai buvo tos pačios būtybės, kurias mačiau prie Kebaro upės po Izraelio Dievu. Aš supratau, kad tai buvo cherubai.</verse>
				<verse number="21">Kiekvienas turėjo po keturis veidus bei keturis sparnus. Po sparnais buvo lyg žmogaus rankos.</verse>
				<verse number="22">Jų veidų išvaizda buvo visai tokia, kokią mačiau prie Kebaro upės. Jie judėjo tiesiai pirmyn.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Dvasia pakėlė mane ir nunešė prie Viešpaties šventyklos rytinių vartų. Ten, prie vartų, mačiau dvidešimt penkis vyrus, tarp jų ir kunigaikščius: Jaazaniją, Azūro sūnų, ir Pelatiją, Benajo sūnų.</verse>
				<verse number="2">Jis tarė: ‘‘Žmogaus sūnau, šitie vyrai kuria pavojingus planus ir duoda piktus patarimus šiam miestui.</verse>
				<verse number="3">Jie sako: ‘Dar toli; statykime namus. Miestas yra katilas, o mes­ mėsa!’</verse>
				<verse number="4">Todėl, žmogaus sūnau, pranašauk prieš juos’‘.</verse>
				<verse number="5">Viešpaties Dvasia kalbėjo: ‘‘Sakyk: ‘Taip sako Viešpats: ‘Aš žinau, ką jūs sakote ir ką galvojate.</verse>
				<verse number="6">Jūs daugelį nužudėte šiame mieste, jų lavonų pripildėte gatves’.</verse>
				<verse number="7">Todėl taip sako Viešpats: ‘Jūsų užmuštieji­tai mėsa, o miestas­ katilas. Bet jus Aš pašalinsiu iš miesto.</verse>
				<verse number="8">Jūs bijote kardo, ir Aš atiduosiu jus kardui.</verse>
				<verse number="9">Aš pašalinsiu jus iš miesto, atiduosiu svetimšaliams ir įvykdysiu jums teismą.</verse>
				<verse number="10">Jūs krisite nuo kardo. Aš teisiu jus prie Izraelio sienos, ir jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="11">Miestas nebus jums katilu ir jūs nebūsite mėsa jame. Aš teisiu jus prie Izraelio sienos.</verse>
				<verse number="12">Jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats. Jūs nesilaikėte mano įsakymų ir nevykdėte mano sprendimų, bet elgėtės kaip aplink jus gyvenantys pagonys’ ‘‘.</verse>
				<verse number="13">Man pranašaujant, mirė Pelatijas, sūnus Benajo. Aš kritau veidu žemėn, balsiai šaukdamas: ‘‘Ak, Viešpatie Dieve, ar Tu visai sunaikinsi Izraelio likutį?’‘</verse>
				<verse number="14">Viešpats atsakė:</verse>
				<verse number="15">‘‘Žmogaus sūnau, tavo broliai, taip, tavo broliai, yra gyvenantys su tavimi tremtyje, apie kuriuos Jeruzalės gyventojai sako: ‘Jie gyvena toli nuo Viešpaties, o mums duotas šis kraštas!’</verse>
				<verse number="16">Aš juos toli išvijau ir išsklaidžiau tarp pagonių tautų, tačiau būsiu jiems šventykla tuose kraštuose.</verse>
				<verse number="17">Aš juos surinksiu ir sugrąžinsiu iš tų tautų, kuriose juos išsklaidžiau, ir duosiu jiems Izraelio kraštą.</verse>
				<verse number="18">Sugrįžę jie pašalins visas šlykštybes ir bjaurystes.</verse>
				<verse number="19">Aš duosiu jiems vieną širdį ir įdėsiu jiems naują dvasią. Aš išimsiu iš jų kūno akmeninę širdį ir duosiu jiems kūno širdį.</verse>
				<verse number="20">Jie laikysis mano įsakymų ir vykdys mano nuostatus. Jie bus mano tauta, ir Aš būsiu jų Dievas.</verse>
				<verse number="21">O kurių širdys seka šlykštybes ir bjaurystes, tų kelius sugrąžinsiu ant jų galvų,­sako Viešpats Dievas’‘.</verse>
				<verse number="22">Cherubai pakėlė sparnus, ratai pajudėjo su jais, o Izraelio Dievo šlovė buvo virš jų.</verse>
				<verse number="23">Viešpaties šlovė pakilo iš miesto vidurio ir nusileido ant kalno į rytus nuo miesto.</verse>
				<verse number="24">Po šitų Dievo Dvasios regėjimų dvasia pakėlė mane ir nunešė Chaldėjon pas tremtinius. Regėjimas, kurį mačiau, išnyko.</verse>
				<verse number="25">Aš papasakojau tremtiniams visa, ką Viešpats man regėjime parodė ir pasakė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Viešpats man kalbėjo:</verse>
				<verse number="2">‘‘Žmogaus sūnau, tu gyveni maištingoje tautoje, tarp žmonių, kurie turi akis, bet nemato, turi ausis, bet negirdi.</verse>
				<verse number="3">Todėl, žmogaus sūnau, paruošk savo mantą persikelti ir, jiems matant, dienos metu išeik. Jiems matant, iš savo vietos persikelk į kitą vietą. Gal jie susipras, nors ir yra maištingi.</verse>
				<verse number="4">Dienos metu išnešk savo mantą kaip persikėlimo mantą, o pats išeik vakare kaip einantis į tremtį.</verse>
				<verse number="5">Jiems matant, pralaužk sieną, užsidėk daiktus ant pečių ir sutemus išeik pro ją.</verse>
				<verse number="6">Užsidenk veidą, kad nematytum krašto, nes Aš paskyriau tave ženklu Izraeliui’‘.</verse>
				<verse number="7">Aš padariau, kaip man buvo įsakyta: savo mantą kaip persikėlimo mantą išnešiau dienos metu, vakare pralaužiau sieną. Kai sutemo, užsidėjęs daiktus ant pečių, išėjau, jiems matant.</verse>
				<verse number="8">Rytą man Viešpats pasakė:</verse>
				<verse number="9">‘‘Žmogaus sūnau, ar izraelitai neklausė tavęs: ‘Ką darai?’</verse>
				<verse number="10">Sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats: ‘Tai našta Jeruzalės kunigaikščiui ir visiems izraelitams, kurie ten yra’.</verse>
				<verse number="11">Sakyk: ‘Aš esu ženklas jums. Kaip aš dariau, taip atsitiks jiems. Jie persikels ir eis į nelaisvę’.</verse>
				<verse number="12">Kunigaikštis, kuris yra tarp jų, užsidės mantą ant pečių, pralauš mūro sieną ir sutemus pro ją išeis. Veidą jis užsidengs, kad nematytų krašto.</verse>
				<verse number="13">Aš pagausiu jį, nugabensiu į Babiloną, chaldėjų kraštą. Tačiau jis nematys to krašto ir mirs jame.</verse>
				<verse number="14">Visus jo padėjėjus ir karių būrius Aš išsklaidysiu po visus kraštus ir ištrauksiu kardą paskui juos.</verse>
				<verse number="15">Kai juos išsklaidysiu tarp tautų įvairiuose kraštuose, tada jie žinos, kad Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="16">Bet Aš išsaugosiu mažą likutį nuo kardo, bado ir maro. Jie pasakos apie savo bjaurystes tautoms, kuriose bus ištremti, ir jie žinos, kad Aš esu Viešpats’ ‘‘.</verse>
				<verse number="17">Viešpats man tarė:</verse>
				<verse number="18">‘‘Žmogaus sūnau, valgyk duoną ir gerk vandenį drebėdamas.</verse>
				<verse number="19">Sakyk krašto žmonėms, kad Viešpats Dievas apie Jeruzalės ir Izraelio krašto gyventojus sako: ‘Jie valgys duoną nusiminę ir gers vandenį susirūpinę, nes jų kraštas virs dykyne dėl smurto visų jame gyvenančių.</verse>
				<verse number="20">Miestai ištuštės, ir kraštas sunyks. Tada jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats’ ‘‘.</verse>
				<verse number="21">Viešpats vėl man kalbėjo:</verse>
				<verse number="22">‘‘Žmogaus sūnau, kokia tai patarlė, kurią vartojate Izraelio krašte, sakydami: ‘Dienos bėga, o pranašystės neišsipildo’.</verse>
				<verse number="23">Tu sakyk jiems, kad Viešpats Dievas sako: ‘Aš padarysiu galą šitai patarlei, ir ji Izraelyje nebebus girdima. Jau atėjo laikas, ir visos pranašystės išsipildys.</verse>
				<verse number="24">Daugiau nebebus melagingų regėjimų ir apgaulingų pranašavimų Izraelyje.</verse>
				<verse number="25">Aš, Viešpats, kalbėsiu, ir žodis, kurį kalbėsiu, išsipildys ir nebus atidėtas. Taip, dar jūsų dienomis, jūs, maištininkai, Aš paskelbsiu žodį ir jį įvykdysiu,­sako Viešpats Dievas’ ‘‘.</verse>
				<verse number="26">Viešpats man tarė:</verse>
				<verse number="27">‘‘Žmogaus sūnau, izraelitai sako: ‘Regėjimai, kuriuos pranašas regi, ir jo pranašavimai yra apie tolimą ateitį’.</verse>
				<verse number="28">Todėl sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats: ‘Mano žodžiai nebebus atidedami, bet žodis, kurį kalbėjau, išsipildys,­sako Viešpats Dievas’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="2">‘‘Žmogaus sūnau, pranašauk prieš Izraelio pranašus, kurie pranašauja tai, kas yra jų pačių širdyse: ‘Pasiklausykite Viešpaties žodžių!</verse>
				<verse number="3">Taip sako Viešpats: ‘Vargas kvailiems pranašams, sekantiems savo pačių dvasia ir nieko nemačiusiems.</verse>
				<verse number="4">Izraeli, tavo pranašai yra lyg lapės griuvėsiuose.</verse>
				<verse number="5">Jūs nestojote į Izraelio namų spragas ir nestatėte sienų aplinkui juos, kad atsilaikytų kovoje Viešpaties dieną.</verse>
				<verse number="6">Jie kalbėjo apgaulę ir pranašavo melą. Jie sakė: ‘Taip sako Viešpats’, kai Viešpats nebuvo jų siuntęs, ir suteikė viltį, kad jų žodžiai išsipildys.</verse>
				<verse number="7">Ar jūs ne apgaulę kalbėjote ir ne melą pranašavote, sakydami: ‘Taip sako Viešpats’, kai Aš nekalbėjau.</verse>
				<verse number="8">Kadangi jūs kalbėjote apgaulę ir pranašavote melą, Aš esu prieš jus.</verse>
				<verse number="9">Mano ranka bus prieš pranašus, reginčius apgaulę ir pranašaujančius melą. Jie nepriklausys mano tautai, nebus įrašyti į Izraelio namų sąrašą ir nesugrįš į Izraelio kraštą. Tada jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="10">Jie suvedžiojo mano tautą, sakydami: ‘Taika’, kai tuo tarpu nebuvo taikos. Kai jie stato sieną iš akmenų, kiti aptepa ją kalkėmis.</verse>
				<verse number="11">Sakyk tiems, kurie tepa sieną kalkėmis, kad ji sugrius, užėjus smarkiam lietui, siaučiant audrai.</verse>
				<verse number="12">Kai ji sugrius, ar neklaus jūsų: ‘Kur tinkas, kuriuo aptepėte sieną?’</verse>
				<verse number="13">Aš užsirūstinęs užleisiu griaunančią audrą ir smarkų lietų. Lietus nuplaus tinką, ir mano rūstybės kruša sunaikins ją.</verse>
				<verse number="14">Aš nugriausiu jūsų kalkėmis apteptą sieną iki pamatų. Ji grius, ir jūs žūsite kartu su ja. Tada žinosite, kad Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="15">Aš išliesiu savo rūstybę ant sienos ir jos aptepėjų ir sakysiu: ‘Nebėra sienos ir tų, kurie ją aptepė:</verse>
				<verse number="16">Izraelio pranašų, Jeruzalei pranašavusių taiką, kai taikos nebuvo,­sako Viešpats Dievas’.</verse>
				<verse number="17">Tu, žmogaus sūnau, atsisuk į tautos dukteris, kurios pranašauja iš savo širdžių ir pranašauk prieš jas.</verse>
				<verse number="18">Sakyk joms: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Vargas moterims, siuvančioms burtų raiščius rankoms ir šydus visų žmonių galvoms, kad juos sugautų. Ar, gaudydamos mano tautos žmones, pačios tikitės išlikti gyvos?</verse>
				<verse number="19">Jūs teršiate mane tautoje dėl saujos miežių ir dėl duonos kąsnio, pražudydamos sielas, kurios neturėtų pražūti, ir palikdamos gyvas sielas, kurios neturėtų gyventi, meluodamos mano tautai, kuri klauso jūsų melų’.</verse>
				<verse number="20">Todėl taip sako Viešpats Dievas: ‘Burtų raiščius, kuriais gaudote sielas, Aš nuplėšiu nuo jūsų rankų ir sugautuosius paleisiu į laisvę.</verse>
				<verse number="21">Taipgi nuplėšiu šydus ir savo tautą išlaisvinsiu iš jūsų rankų. Tada žinosite, kad Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="22">Kadangi savo melais jūs nuliūdinote teisiojo širdį, kurios Aš nenorėjau liūdinti, o nedorėlio rankas sustiprinote, kad neatsiverstų nuo savo pikto kelio ir gyventų,</verse>
				<verse number="23">todėl jūs neberegėsite apgaulės ir liausitės žyniavę, nes Aš išgelbėsiu savo tautą iš jūsų rankų, ir jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Keli Izraelio vyresnieji atėjo pas mane ir atsisėdo priešais.</verse>
				<verse number="2">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="3">‘‘Žmogaus sūnau, šitie vyrai pasistatė stabus savo širdyse ir tai, kas veda į nusikaltimą, yra prieš jų akis. Argi klausiamas turėčiau jiems atsakyti?</verse>
				<verse number="4">Todėl sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Kiekvienam izraelitui, kuris pasistato stabus savo širdyje bei žiūri į tai, kas veda į nusikaltimą, ir ateina pas pranašą, Aš, Viešpats, atsakysiu pagal jo stabų daugybę.</verse>
				<verse number="5">Aš nutversiu Izraelio namus jų pačių širdyse, kadangi per savo stabus jie atsitraukė nuo manęs’.</verse>
				<verse number="6">Todėl sakyk izraelitams: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Atsiverskite nuo stabų ir nusigręžkite nuo visų savo bjaurysčių’.</verse>
				<verse number="7">Jei izraelitas ar ateivis, gyvenantis Izraelyje, kuris pasistatė stabus savo širdyje ir žiūri į tai, kas veda į nusikaltimą, ateis pas pranašą pasiklausti, tam Aš pats, Viešpats, atsakysiu.</verse>
				<verse number="8">Aš atsigręšiu prieš jį ir padarysiu jį ženklu bei patarle, išnaikindamas jį iš savo tautos. Tada jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="9">Jei pranašas leisis suklaidinamas ir duos atsakymą, tai Aš, Viešpats, būsiu suklaidinęs tą pranašą. Aš ištiesiu savo ranką prieš jį ir išnaikinsiu iš savo tautos Izraelio.</verse>
				<verse number="10">Jie abu atsakys už nusikaltimą; pranašo kaltė bus ta pati, kaip ir klausiančiojo,</verse>
				<verse number="11">kad izraelitai ateityje nebeatsitrauktų nuo manęs ir nebenusikalstų, bet būtų mano tauta ir Aš būčiau jų Dievas’ ‘‘.</verse>
				<verse number="12">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="13">‘‘Žmogaus sūnau, jei kuris kraštas nusikalstų ir sulaužytų ištikimybę man, Aš bausiu jį: atimsiu duonos ramstį, siųsiu badą kraštui ir išnaikinsiu žmones bei gyvulius.</verse>
				<verse number="14">Jei Nojus, Danielius ir Jobas būtų tarp jų, tai jie savo teisumu išgelbėtų tik savo gyvybes,­sako Viešpats Dievas.­</verse>
				<verse number="15">Jei atiduočiau kraštą laukiniams žvėrims ir jie kraštą paverstų dykyne, per kurią neina joks žmogus dėl žvėrių baimės,</verse>
				<verse number="16">ir jame būtų tie trys vyrai, kaip Aš gyvas,­sako Viešpats,­jie neišgelbėtų nei sūnų, nei dukterų, tik patys išsigelbėtų, o kraštas virstų dykyne.</verse>
				<verse number="17">Jei Aš atiduočiau kraštą kardui, sakydamas: ‘Karde, eik per kraštą ir išnaikink žmones ir gyvulius’,</verse>
				<verse number="18">ir jame būtų tie trys vyrai, kaip Aš gyvas,­sako Viešpats,­jie neišgelbėtų nei sūnų, nei dukterų, tik jie vieni būtų išgelbėti.</verse>
				<verse number="19">Arba jei siųsčiau kraštui marą ir išliečiau savo rūstybę, praliedamas kraują ir išnaikindamas žmones bei gyvulius,</verse>
				<verse number="20">ir jame būtų Nojus, Danielius ir Jobas, kaip Aš gyvas,­sako Viešpats,­jie savo teisumu neišgelbėtų nei sūnų, nei dukterų, tik savo gyvybes.</verse>
				<verse number="21">Tuo labiau, kai Aš, norėdamas Jeruzalėje išnaikinti žmones ir gyvulius, siųsiu savo keturias bausmes: kardą, badą, laukinius žvėris ir marą.</verse>
				<verse number="22">Tačiau mieste liks likutis, kuris bus išvestas su savo sūnumis ir dukterimis. Jiems atėjus pas jus, jūs matysite jų kelius bei darbus ir būsite paguosti dėl nelaimės, kurią siunčiau Jeruzalei.</verse>
				<verse number="23">Jie paguos jus, kai pamatysite jų kelius ir darbus, ir žinosite, kad visa, ką padariau Jeruzalei, nebuvo be priežasties,­sako Viešpats Dievas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="2">‘‘Žmogaus sūnau, kuo geresnis vynmedis, lyginant jį su kitais medžiais?</verse>
				<verse number="3">Ar iš jo daro ką nors, ar naudoja padaryti kabliui kam nors pakabinti?</verse>
				<verse number="4">Jis tinka tik sudeginti. Jo abu galai sudega, o vidurys pajuoduoja. Ar jis dar kam nors tinka?</verse>
				<verse number="5">Jei sveikas netiko jokiam daiktui pagaminti, tai ką bekalbėti, kai jis sudega­iš jo jokios naudos!</verse>
				<verse number="6">Todėl Viešpats Dievas sako: ‘Aš padarysiu Jeruzalės gyventojams kaip vynmedžiui, kuris sudega ugnyje.</verse>
				<verse number="7">Aš atsigręšiu į juos, ir, išėję iš vienos ugnies, jie sudegs kitoje. Jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats, kai atsigręšiu į juos.</verse>
				<verse number="8">Kraštą paversiu dykuma, nes jie sulaužė ištikimybę man,­sako Viešpats Dievas’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="2">‘‘Žmogaus sūnau, paskelbk Jeruzalei jos bjaurystes</verse>
				<verse number="3">ir sakyk jai: ‘Tavo kilmė ir giminė yra iš Kanaano krašto. Tavo tėvas buvo amoritas ir motina hetitė.</verse>
				<verse number="4">Kai tu gimei, tavo virkštelė nebuvo nupjauta, nebuvai nuplauta vandeniu nei ištrinta druska, nei vystyklais suvystyta.</verse>
				<verse number="5">Nė vienas nepažvelgė į tave su gailesčiu ir nepadėjo tau. Kai gimei, buvai išmesta laukan.</verse>
				<verse number="6">Aš ėjau pro šalį ir, matydamas tave begulinčią kraujyje, tariau: ‘Gyvenk’.</verse>
				<verse number="7">Aš užauginau tave kaip lauko augalą. Tu užaugai, subrendai, tapai labai graži, iškilo krūtinė, užaugo plaukai, tačiau tu buvai plika ir nuoga.</verse>
				<verse number="8">Kai Aš eidamas pažiūrėjau į tave, buvo atėjęs tavo meilės laikas. Aš apdengiau tavo nuogumą savo apsiaustu, prisiekiau tau, padariau su tavimi sandorą, ir tu tapai mano.</verse>
				<verse number="9">Aš apiploviau tave vandeniu, nuploviau tavo kraują, patepiau aliejumi,</verse>
				<verse number="10">aprengiau margais drabužiais, apaviau brangiais odiniais sandalais, apgaubiau plona drobe, uždėjau šilkinį šydą</verse>
				<verse number="11">ir papuošiau papuošalais: ant rankų uždėjau apyrankes, ant kaklo grandinėlę,</verse>
				<verse number="12">į nosį įvėriau žiedą, į ausis­auskarus ir ant galvos uždėjau puikų vainiką.</verse>
				<verse number="13">Tu pasipuošei auksu ir sidabru, plona drobe, šilkais ir margais audiniais; valgei kvietinius miltus, medų ir aliejų; buvai graži ir pasiekei karališką didybę.</verse>
				<verse number="14">Tavo garsas sklido tautose dėl tavo grožio, nes, pasipuošusi papuošalais, kuriuos tau daviau, pasiekei tobulą grožį,­sako Viešpats Dievas.­</verse>
				<verse number="15">Pasitikėdama savo grožiu, tu pradėjai paleistuvauti ir atsiduodavai kiekvienam praeiviui.</verse>
				<verse number="16">Savo margais drabužiais papuošei aukštumas ir paleistuvavai jose. Taip niekada nebuvo ir nebus.</verse>
				<verse number="17">Iš mano tau duotų aukso ir sidabro papuošalų pasidarei vyrų atvaizdus ir paleistuvavai su jais.</verse>
				<verse number="18">Tu savo margais audiniais apdengei juos ir mano aliejų bei smilkalus aukojai jiems.</verse>
				<verse number="19">Tau duotą maistą: kvietinius miltus, aliejų ir medų­tu aukojai jiems, kaip malonų kvapą.</verse>
				<verse number="20">Net savo sūnus ir dukteris, kuriuos man pagimdei, aukojai jiems praryti. Ar dar neužteko tau paleistuvystės,</verse>
				<verse number="21">kad mano vaikus žudei ir aukojai jiems, leisdama per ugnį?</verse>
				<verse number="22">Taip elgdamasi ir paleistuvaudama, neatsiminei savo jaunystės dienų, kai plika ir nuoga gulėjai savo kraujyje.</verse>
				<verse number="23">Po visų tavo nedorybių­vargas, vargas tau,­sako Viešpats,­</verse>
				<verse number="24">tu pasistatei paleistuvystės namus ir įrengei aukštumas kiekvienoje gatvėje.</verse>
				<verse number="25">Kiekvienos gatvės pradžioje įsirengei aukštumas ir savo grožį apdrabstei purvais, atsiduodama kiekvienam praeiviui ir daugindama savo paleistuvystes.</verse>
				<verse number="26">Tu svetimavai su kaimynais, augalotais egiptiečiais, sukeldama mano pyktį.</verse>
				<verse number="27">Dabar Aš ištiesiau savo ranką virš tavęs ir atėmiau tavo dalį, ir atidaviau tave toms, kurios tavęs nekenčia, filistinų dukterims, kurios gėdijosi tavo gašlumo.</verse>
				<verse number="28">Tu ištvirkavai su asirais, nes buvai nepasotinama, bet ir su jais negalėjai pasitenkinti.</verse>
				<verse number="29">Tavo paleistuvystės padaugėjo nuo Kanaano krašto iki Chaldėjos, bet ir to tau dar neužteko.</verse>
				<verse number="30">Kokia nusilpusi tavo širdis,­sako Viešpats Dievas,­jei tu darei visa tai kaip begėdė paleistuvė.</verse>
				<verse number="31">Kiekvienoje gatvėje ir kiekvienoje aikštėje įrengei paleistuvystės namus ir aukštumas. Tu nebuvai paprasta paleistuvė, nes paniekinai užmokestį,</verse>
				<verse number="32">bet svetimautoja žmona, kuri savo vyro vieton priima svetimus.</verse>
				<verse number="33">Jie duoda dovanas paleistuvėms, bet tu pati davei dovanas savo meilužiams ir papirkdavai juos, kad jie ateitų pas tave.</verse>
				<verse number="34">Tavo ištvirkavimas buvo ne toks, koks kitų moterų. Ne paskui tave sekiojo, bet tu duodavai užmokestį, o pati nieko negaudavai. Tuo tu skyreisi iš kitų’.</verse>
				<verse number="35">Paleistuve, išgirsk Viešpaties žodį!</verse>
				<verse number="36">‘Kadangi tu atidengei savo gėdą, ištvirkaudama su meilužiais, su savo bjauriais stabais ir aukojai jiems savo vaikų kraują,</verse>
				<verse number="37">todėl Aš surinksiu visus tavo meilužius, kuriuos mylėjai, ir tuos, kurių nekentei. Aš juos surinksiu iš visur ir atidengsiu jiems visą tavo nuogumą.</verse>
				<verse number="38">Aš teisiu tave kaip svetimautoją ir žudytoją. Savo rūstybėje ir pavyde praliesiu tavo kraują</verse>
				<verse number="39">ir atiduosiu tave į jų rankas. Jie sugriaus tavo paleistuvystės namus ir sunaikins aukštumas. Jie nuplėš tau drabužius, atims papuošalus ir paliks tave pliką ir nuogą.</verse>
				<verse number="40">Susirinkę prieš tave, jie užmuš tave akmenimis, sukapos kardu,</verse>
				<verse number="41">sudegins tavo namus ir įvykdys teismo sprendimą daugelio moterų akivaizdoje. Taip padarysiu galą tavo paleistuvystei, ir tu nebedalysi daugiau dovanų.</verse>
				<verse number="42">Taip mano rūstybė prieš tave nurims ir pavydas liausis. Aš būsiu ramus ir nebepyksiu.</verse>
				<verse number="43">Tu neatsiminei savo jaunystės dienų, bet savo elgesiu supykdei mane, todėl visus tavo darbus suverčiau tau ant galvos.</verse>
				<verse number="44">Kiekvienas, kas vartoja patarles, sakys apie tave: ‘Kokia motina, tokia ir duktė’.</verse>
				<verse number="45">Tu esi duktė savo motinos, kuri paliko savo vyrą ir vaikus; tu esi sesuo savo seserų, kurios paliko savo vyrus ir vaikus. Jūsų motina buvo hetitė ir tėvas amoritas.</verse>
				<verse number="46">Tavo vyresnioji sesuo yra Samarija su savo dukterimis, gyvenanti tavo kairėje. Tavo jaunesnioji sesuo, gyvenanti tavo dešinėje, yra Sodoma su savo dukterimis.</verse>
				<verse number="47">Tačiau tu nevaikščiojai jų keliais ir nesielgei pagal jų bjaurystes. To buvo per maža tau, todėl tu iškrypai dar daugiau visuose savo keliuose.</verse>
				<verse number="48">Kaip Aš gyvas,­sako Viešpats Dievas,­tavo sesuo Sodoma su savo dukterimis nesielgė taip, kaip tu ir tavo dukterys.</verse>
				<verse number="49">Tavo sesers Sodomos ir jos dukterų nusikaltimas buvo išdidumas, perteklius ir dykinėjimas; beturčiui ir vargšui jos nepadėjo.</verse>
				<verse number="50">Jos kėlėsi puikybėn ir darė bjaurystes mano akivaizdoje. Todėl Aš sunaikinau jas.</verse>
				<verse number="51">Samarija nepadarė nė pusės tavo nuodėmių. Tu ją pralenkei savo bjaurystėmis. Tavo seserys yra teisesnės už tave.</verse>
				<verse number="52">Tu, kuri smerkei savo seseris, kentėk gėdą dėl nuodėmių, kurias padarei, kurios bjauresnės už jų nuodėmes. Jos yra teisesnės už tave. Rausk ir kęsk savo gėdą, nes tu pateisinai savo seseris.</verse>
				<verse number="53">Kai Aš parvesiu Sodomos ir jos dukterų ištremtuosius, taip pat Samarijos ir jos dukterų ištremtuosius, parvesiu ir tavo ištremtuosius kartu su jais,</verse>
				<verse number="54">kad kęstum savo gėdą ir raustum dėl visko, ką darei, būdama joms paguoda.</verse>
				<verse number="55">Tavo seserys, Sodoma ir jos dukterys bei Samarija ir jos dukterys, sugrįš į savo senąją būklę, tada tu ir tavo dukterys sugrįšite į senąją savo būklę.</verse>
				<verse number="56">Savo sesers Sodomos vardo nė neminėdavai savo išdidumo metu,</verse>
				<verse number="57">kol atsidengė tavo nedorybės. Dabar tu esi pajuoka ir panieka Sirijos dukterims ir visiems aplinkui gyvenantiems bei filistinų dukterims.</verse>
				<verse number="58">Tu kentėjai už savo ištvirkavimą ir bjaurystes,­sako Viešpats Dievas.­</verse>
				<verse number="59">Aš pasielgsiu su tavimi taip, kaip tu pasielgei su manimi. Tu paniekinai priesaiką ir sulaužei sandorą.</verse>
				<verse number="60">Tačiau Aš atsiminsiu savo sandorą su tavimi, padarytą tavo jaunystės dienomis, ir sudarysiu su tavimi amžiną sandorą.</verse>
				<verse number="61">Tada atsiminusi savo kelius, tu gėdysies, kai priimsi savo seseris, vyresniąją ir jaunesniąją, kurias duosiu tau kaip dukteris, bet ne dėl tavo sandoros.</verse>
				<verse number="62">Aš įtvirtinsiu savo sandorą su tavimi ir tu žinosi, kad Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="63">Tu atsiminsi, gėdysies ir neatversi burnos, kai tau atleisiu visa, ką darei’,­sako Viešpats Dievas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="2">‘‘Žmogaus sūnau, užmink mįslę ir papasakok šį palyginimą Izraeliui.</verse>
				<verse number="3">Sakyk: ‘Taip sako Viešpats: ‘Didelis erelis ilgais išskėstais sparnais su įvairiaspalvėmis plunksnomis atskrido į Libaną. Jis nulaužė kedro viršūnę,</verse>
				<verse number="4">nuskynė jauną ūglį ir, nunešęs jį į pirklių kraštą, pasodino prekybos mieste.</verse>
				<verse number="5">Tada jis paėmė šios žemės sėklą ir pasodino ją derlingoje, drėgnoje dirvoje.</verse>
				<verse number="6">Ji augo ir tapo žemu, vešliu vynmedžiu su atžalomis ir šakelėmis.</verse>
				<verse number="7">Atskrido kitas didelis erelis ilgais sparnais ir su daugybe plunksnų. Vynmedis kreipė į jį savo šaknis ir tiesė į jį šakeles iš savo lysvės, kad šis jį palaistytų.</verse>
				<verse number="8">Jis buvo pasodintas drėgnoje, derlingoje žemėje, kur galėjo vešliai augti, leisti šakeles, nešti vaisius ir būti geras vynmedis’.</verse>
				<verse number="9">Sakyk: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Ar jam seksis? Ar erelis neišraus jo šaknų ir nesudraskys vaisių, ar jo žaliuojančios šakelės nenuvys? Nereikės ir daugelio vyrų didelės jėgos, kad jį išrautų.</verse>
				<verse number="10">Ar jis persodintas augs? Ar kai rytų vėjas jį palies, jis nenuvys? Jis nudžius lysvėje, kurioje auga’ ‘‘.</verse>
				<verse number="11">Viešpats vėl man kalbėjo:</verse>
				<verse number="12">‘‘Kalbėk maištingai tautai: ‘Ar nesuprantate, ką tai reiškia? Štai atėjo Babilono karalius į Jeruzalę, paėmė karalių su kunigaikščiais ir nusivedė juos į Babiloną.</verse>
				<verse number="13">Su karaliaus palikuoniu jis padarė sandorą ir jį prisaikdino. Krašto galinguosius jis išgabeno,</verse>
				<verse number="14">kad karalystė būtų pažeminta ir neklestėtų, kad ji išliktų, laikydamasi jo sandoros.</verse>
				<verse number="15">Bet jis sukilo prieš jį ir siuntė pasiuntinius į Egiptą, prašydamas žirgų ir daug žmonių. Ar jam seksis? Ar išliks tas, kuris taip daro? Ar, sulaužęs sandorą, jis bus išgelbėtas?</verse>
				<verse number="16">Kaip Aš gyvas,­sako Viešpats,­jis mirs Babilone, krašte to karaliaus, kuris padarė jį karaliumi, kurio priesaiką jis paniekino ir sulaužė sandorą.</verse>
				<verse number="17">Faraonas su didele kariuomene bei daugybe karių jam nepadės, kai babiloniečiai bus supylę pylimus ir padarę įtvirtinimus žmonių pražūčiai.</verse>
				<verse number="18">Jis paniekino priesaiką ir sulaužė sandorą, kai buvo padavęs ranką ir prisiekęs. Tai padaręs, jis neištrūks’.</verse>
				<verse number="19">Todėl Viešpats Dievas sako: ‘Kadangi jis mano priesaiką paniekino ir mano sandorą sulaužė, kaip Aš gyvas­atlyginsiu jam už tai.</verse>
				<verse number="20">Aš jį pagausiu, nugabensiu į Babiloną ir ten su juo bylinėsiuosi dėl ištikimybės sulaužymo.</verse>
				<verse number="21">Jo karių rinktiniai būriai kris nuo kardo; kurie išliks, tuos išsklaidysiu į visus vėjus. Tada jūs žinosite, kad Aš, Viešpats, tai kalbėjau.</verse>
				<verse number="22">Aš pats aukšto kedro viršūnę nulaušiu, ūglį nuskinsiu ir pasodinsiu aukštai iškilusiame kalne.</verse>
				<verse number="23">Jis, pasodintas aukštame Izraelio kalne, išleis šakas, neš vaisių ir išaugs didingu kedru. Įvairūs sparnuočiai gyvens po juo, paukščiai kraus lizdus jo šakų ūksmėje.</verse>
				<verse number="24">Visi krašto medžiai žinos, kad Aš, Viešpats, pažeminu aukštą medį ir paaukštinu žemą, žaliuojantį medį nudžiovinu ir sausą darau žaliuojantį. Aš, Viešpats, pasakiau ir įvykdžiau’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="2">‘‘Ką reiškia ta patarlė, kurią vartojate Izraelio krašte, sakydami: ‘Tėvai valgė rūgščių vynuogių, o vaikams dantys atšipo?’</verse>
				<verse number="3">Kaip Aš gyvas,­sako Viešpats,­šios patarlės nebevartosite Izraelyje.</verse>
				<verse number="4">Visi žmonės yra mano: ir tėvas, ir sūnus. Siela, kuri nusikalsta, mirs.</verse>
				<verse number="5">Jei žmogus yra teisus ir daro, kas yra teisinga ir teisėta:</verse>
				<verse number="6">nevalgo aukštumose, negarbina Izraelio stabų, neišniekina artimo žmonos, nesiartina prie moters jos mėnesinių metu,</verse>
				<verse number="7">nė vieno neskriaudžia, skolininkų užstatą grąžina, neapiplėšia, išalkusį pamaitina, nuogą aprengia,</verse>
				<verse number="8">neskolina už nuošimčius ir nereikalauja grąžinti su priedu, nedaro neteisybės, teisingai teisia,</verse>
				<verse number="9">laikosi mano nuostatų ir vykdo mano sprendimus­toks yra teisus; jis tikrai bus gyvas.</verse>
				<verse number="10">Jeigu jam gimsta plėšikas sūnus, praliejantis kraują, kuris daro šiuos dalykus:</verse>
				<verse number="11">valgo aukštumose, išniekina artimo žmoną,</verse>
				<verse number="12">skriaudžia vargšą ir beturtį, plėšikauja, negrąžina užstato, garbina stabus, daro bjaurius dalykus,</verse>
				<verse number="13">skolina už nuošimčius, reikalauja daugiau, negu davė,­argi toks turėtų likti gyvas? Ne, jis neliks gyvas! Kas taip elgiasi­mirs. Jo kraujas kris ant jo.</verse>
				<verse number="14">Bet jei jam gims sūnus, kuris matys tėvo nusikaltimus, susipras ir nedarys nieko panašaus:</verse>
				<verse number="15">nevalgys aukštumose, negarbins Izraelio stabų, neišniekins artimo žmonos,</verse>
				<verse number="16">nė vieno neskriaus, nesulaikys užstato, neplėšikaus, pamaitins alkaną, nuogą aprengs,</verse>
				<verse number="17">neskriaus nė vieno, neims nuošimčių ir nereikalaus grąžinti su priedu, laikysis mano nuostatų ir vykdys mano sprendimus,­toks nemirs dėl savo tėvo kaltės, bet bus gyvas.</verse>
				<verse number="18">Jo tėvas, skriaudęs bei prievartavęs brolį ir daręs pikta visiems, mirs dėl savo nusikaltimų.</verse>
				<verse number="19">Jūs klausiate: ‘Kodėl sūnus neatsako už tėvo nusikaltimus?’ Jei sūnus darė, kas yra teisinga ir teisu, bei laikėsi mano nuostatų, jis tikrai liks gyvas.</verse>
				<verse number="20">Siela, kuri nusikalsta, mirs. Sūnus neatsakys už tėvo nusikaltimą, o tėvas neatsakys už sūnaus kaltes. Teisusis gaus teisiojo atpildą, o nedorėlio nedorybės bus ant jo paties.</verse>
				<verse number="21">Jei nedorėlis atsivers nuo savo nusikaltimų, laikysis mano nuostatų ir darys, kas yra teisinga ir teisu, jis tikrai liks gyvas ir nemirs.</verse>
				<verse number="22">Ankstesni nusikaltimai bus užmiršti ir jam neįskaitomi; jis bus gyvas dėl savo teisumo.</verse>
				<verse number="23">Argi Aš noriu nedorėlio mirties,­sako Viešpats,­o ne kad jis gręžtųsi nuo savo kelių ir būtų gyvas?</verse>
				<verse number="24">Jei teisusis nusigręš nuo savo teisumo, elgsis neteisingai ir darys visas bjaurystes, kurias daro nedorėliai, argi jis gyvens? Ne, jo teisumo darbai nebus jam įskaityti. Jis mirs savo nusikaltimuose ir nuodėmėse.</verse>
				<verse number="25">Jūs sakote: ‘Viešpaties kelias neteisingas’. Paklausyk, Izraeli! Ar mano kelias neteisingas? Ar ne jūsų kelias yra neteisingas?</verse>
				<verse number="26">Jei teisusis nusigręš nuo savo teisumo ir padarys nusikaltimą, jis mirs dėl jo.</verse>
				<verse number="27">Jei nedorėlis nusigręš nuo savo nedorybės ir darys, kas yra teisinga ir teisu, jis išgelbės savo gyvybę.</verse>
				<verse number="28">Kadangi jis susiprato ir atsisakė savo piktų darbų, jis tikrai liks gyvas.</verse>
				<verse number="29">Izraelis sako: ‘Viešpaties kelias neteisingas’. Izraeli, argi mano kelias neteisingas? Argi ne jūsų kelias yra neteisingas?</verse>
				<verse number="30">Aš teisiu jus, o Izraelio namai, kiekvieną pagal jo kelius. Nusigręžkite nuo savo nusikaltimų, kad jūsų neteisybės jūsų nesunaikintų.</verse>
				<verse number="31">Atsisakykite nusikaltimų, kuriuos darėte, įsigykite naują širdį ir naują dvasią! Izraeli, kodėl tu turėtum mirti?</verse>
				<verse number="32">Aš nenoriu mirštančiojo mirties,­sako Viešpats Dievas.­Atsiverskite ir būkite gyvi!’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Apraudok Izraelio kunigaikščius,</verse>
				<verse number="2">sakydamas: ‘‘Tavo motina buvo liūtė, gulinti tarp liūtų! Ji tarp liūtų užaugino savo jauniklius.</verse>
				<verse number="3">Vienas jos jauniklis išaugo jaunu liūtu, kuris, išmokęs sugauti grobį, ėmė ryti žmones.</verse>
				<verse number="4">Tautos, išgirdusios apie jo darbus, pagavo jį ir sukaustytą grandinėmis išvedė į Egiptą.</verse>
				<verse number="5">Liūtė, pamačiusi, kad jos viltys žlugo, antrą savo jauniklį užaugino jaunu liūtu.</verse>
				<verse number="6">Jis, vaikščiodamas tarp liūtų, išmoko sugauti grobį ir ėmė ryti žmones.</verse>
				<verse number="7">Jis griovė tvirtoves ir naikino miestus. Visas kraštas drebėjo nuo jo riaumojimo.</verse>
				<verse number="8">Aplinkinių kraštų tautos sukilo prieš jį, ištiesė savo tinklą ir sugavo jį.</verse>
				<verse number="9">Jie sukaustė jį grandinėmis, uždarė narvan ir, nugabenę pas Babilono karalių, įmetė į kalėjimą, kad jo balsas nebebūtų girdimas Izraelio kalnuose.</verse>
				<verse number="10">Tavo motina buvo kaip vynmedis, pasodintas prie vandens, gausus šakelių ir vaisių.</verse>
				<verse number="11">Jo stiprus ūglis tapo valdovo skeptru, iškilo aukštai tarp šakelių; jis buvo toli matomas.</verse>
				<verse number="12">Bet rūstybėje jis buvo išrautas ir numestas žemėn. Rytų vėjas sudžiovino jo vaisius, šakos sudžiūvo ir ugnis prarijo jas.</verse>
				<verse number="13">Dabar jis pasodintas dykumoje, sausoje ir išdžiūvusioje žemėje.</verse>
				<verse number="14">Ugnis, išėjusi iš jo kamieno, sudegino šakas ir vaisius. Nebėra kamieno, kuris galėtų būti valdovo skeptras. Tai yra rauda ir ji liks rauda’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Septintaisiais metais, penkto mėnesio dešimtą dieną, keli Izraelio vyresnieji atėjo pasiklausti Viešpaties ir atsisėdo priešais mane.</verse>
				<verse number="2">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="3">‘‘Žmogaus sūnau, paklausk Izraelio vyresniųjų, ar jie atėjo pasiklausti manęs? Kaip Aš gyvas, jiems neatsakysiu,­sako Viešpats Dievas.­</verse>
				<verse number="4">Žmogaus sūnau, ar tu neteisi jų? Primink jiems jų tėvų bjaurystes.</verse>
				<verse number="5">Sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Aš išsirinkau Izraelį, Aš prisiekiau, pakėlęs ranką, Jokūbo namų palikuonims, apsireiškiau jiems Egipto krašte, sakydamas: ‘Aš esu Viešpats, jūsų Dievas’.</verse>
				<verse number="6">Tą dieną Aš, pakėlęs ranką, prisiekiau, kad išvesiu juos iš Egipto krašto ir nuvesiu į mano numatytą jiems žemę, tekančią pienu ir medumi,­į geriausią kraštą iš visų.</verse>
				<verse number="7">Aš jiems sakiau: ‘Kiekvienas pašalinkite bjaurystes nuo savo akių ir nesusitepkite Egipto stabais. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas’.</verse>
				<verse number="8">Bet jie buvo maištingi ir neklausė manęs, nė vienas nepašalino nuo savo akių bjaurysčių ir nepaliko Egipto stabų. Tuomet Aš ketinau išlieti savo rūstybę ant jų dar Egipto krašte.</verse>
				<verse number="9">Tačiau dėl savo vardo susilaikiau, kad jo nepažeminčiau tarp pagonių tautų, kur jie gyveno, kurių akivaizdoje Aš apsireiškiau, žadėdamas išvesti juos iš Egipto krašto.</verse>
				<verse number="10">Aš išvedžiau juos iš Egipto krašto ir, atvedęs į dykumą,</verse>
				<verse number="11">daviau jiems savo įsakymus ir pamokiau nuostatų, kurių laikydamasis žmogus gyvens.</verse>
				<verse number="12">Daviau sabatą, ženklą tarp jų ir manęs, kad jie žinotų, jog Aš esu Viešpats, kuris juos pašventinu.</verse>
				<verse number="13">Izraelitai maištavo prieš mane dykumoje. Jie nesilaikė mano įsakymų ir atmetė mano nuostatus, kuriuos vykdydamas žmogus gyvens; jie sutepė ir mano sabatus. Aš norėjau išlieti savo rūstybę dykumoje ir juos visai sunaikinti,</verse>
				<verse number="14">tačiau to nepadariau dėl savo vardo, kad nebūčiau niekinamas pagonių tautų, kurių akivaizdoje juos išvedžiau iš Egipto.</verse>
				<verse number="15">Tačiau, pakėlęs ranką, prisiekiau dykumoje, kad jų neįvesiu į pažadėtąją žemę, tekančią pienu ir medumi, į kraštą, geriausią iš visų.</verse>
				<verse number="16">Jie atmetė mano įsakymus, nesilaikė nuostatų ir sutepė sabatus, nes jų širdis buvo linkusi prie stabų.</verse>
				<verse number="17">Aš pasigailėjau jų ir visų nesunaikinau ir nepadariau jiems galo dykumoje.</verse>
				<verse number="18">Jų vaikams įsakiau: ‘Nesilaikykite savo tėvų nuostatų, nesielkite kaip jie ir nesusiterškite stabais.</verse>
				<verse number="19">Aš esu Viešpats, jūsų Dievas. Laikykitės mano įsakymų ir vykdykite mano nuostatus,</verse>
				<verse number="20">švęskite sabatą kaip ženklą tarp manęs ir jūsų ir žinokite, kad Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="21">Bet ir jų vaikai maištavo prieš mane. Jie nesilaikė mano įsakymų ir nevykdė mano nuostatų, kuriuos vykdydamas žmogus gyvens. Norėjau išlieti ant jų savo rūstybę dykumoje,</verse>
				<verse number="22">tačiau susilaikiau dėl savo vardo, kad nebūčiau niekinamas tarp pagonių, kurių akivaizdoje juos išvedžiau iš Egipto.</verse>
				<verse number="23">Pakėlęs ranką, dykumoje prisiekiau, kad juos išsklaidysiu ir išblaškysiu tarp pagonių,</verse>
				<verse number="24">nes jie nesilaikė mano įsakymų, atmetė nuostatus, sutepė sabatą ir sekė tėvų stabus.</verse>
				<verse number="25">Tad ir Aš daviau jiems klaidingų įsakymų ir tokių nuostatų, kurių laikydamiesi jie negalėjo gyventi.</verse>
				<verse number="26">Jie susitepė savo dovanomis, leisdami savo pirmagimius per ugnį, kad paversčiau juos dykyne ir galiausiai jie pažintų, jog Aš esu Viešpats’.</verse>
				<verse number="27">Todėl, žmogaus sūnau, kalbėk izraelitams ir sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Jūsų tėvai piktžodžiavo ir paniekino mane.</verse>
				<verse number="28">Kai juos įvedžiau į kraštą, kurį, pakėlęs ranką, buvau prisiekęs jiems duoti, jie, pamatę aukštesnę kalvą arba šakotą medį, aukojo ten aukas ir nešė dovanas, sukeldami mano rūstybę’.</verse>
				<verse number="29">Aš juos klausiau: ‘Kokia tai aukštuma, į kurią einate?’ Iki šios dienos jos vardas Bama.</verse>
				<verse number="30">Todėl klausk izraelitų: ‘Ar jūs nesusitepę, kaip ir jūsų tėvai, bjauriais stabais?</verse>
				<verse number="31">Kai jūs aukojate aukas ir deginate vaikus, patys susitepate stabais iki šios dienos. Ar tad Aš turėčiau jums atsakyti? Kaip Aš gyvas, Aš neatsakysiu jums,­sako Viešpats Dievas.­</verse>
				<verse number="32">Niekada neįvyks, kaip jūs manote ir sakote: ‘Kaip pagonys ir kitų kraštų tautos, taip ir mes tarnausime medžiui ir akmenims’.</verse>
				<verse number="33">Kaip Aš gyvas,­sako Viešpats,­Aš valdysiu jus galinga ištiesta ranka, išliedamas savo rūstybę.</verse>
				<verse number="34">Aš išvesiu jus iš tautų, surinksiu iš kraštų, kur esate išsklaidyti, savo galinga ir ištiesta ranka ir išliedamas savo rūstybę.</verse>
				<verse number="35">Aš nuvesiu jus į tautų dykumą ir ten su jumis bylinėsiuosi veidas į veidą.</verse>
				<verse number="36">Kaip bylinėjausi su jūsų tėvais Egipto šalies dykumoje, taip bylinėsiuosi su jumis.</verse>
				<verse number="37">Tada jus pervesiu po lazda ir įvesiu į sandoros ryšius.</verse>
				<verse number="38">Aš atskirsiu nuo jūsų maištininkus ir man nusikaltusius, išvesiu juos iš krašto, kuriame jie dabar svetimi, bet į Izraelio kraštą jie nesugrįš. Tada žinosite, kad Aš esu Viešpats’.</verse>
				<verse number="39">Apie jus, izraelitai, Viešpats Dievas taip sako: ‘Kurie nenorite manęs klausyti, eikite ir tarnaukite savo stabams, bet mano šventojo vardo nebesutepkite savo aukomis ir stabais.</verse>
				<verse number="40">Šventame mano kalne, Izraelio aukštame kalne, man tarnaus visas Izraelis. Ten Aš priimsiu juos ir pareikalausiu iš jūsų aukų, pirmavaisių ir pašvęstų daiktų.</verse>
				<verse number="41">Aš priimsiu jus ir malonų jūsų aukų kvapą, kai išvesiu jus iš tautų ir surinksiu iš kraštų, kur esate išsklaidyti, ir būsiu pašventintas jumyse pagonių akivaizdoje.</verse>
				<verse number="42">Tada žinosite, kad Aš esu Viešpats, kai jus įvesiu į Izraelio kraštą, kurį prisiekiau duoti jūsų tėvams.</verse>
				<verse number="43">Ten atsiminsite savo kelius ir darbus, kuriais susitepėte, ir bjaurėsitės savęs dėl savo padarytų piktadarysčių.</verse>
				<verse number="44">Tada žinosite, kad Aš esu Viešpats, kai pasielgsiu su jumis dėl savo vardo, neatsižvelgdamas į jūsų nedorus kelius ir piktus darbus’ ‘‘.</verse>
				<verse number="45">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="46">‘‘Žmogaus sūnau, žiūrėk pietų pusėn, kalbėk ir pranašauk miškui pietų šalyje.</verse>
				<verse number="47">Sakyk miškui pietuose: ‘Išgirsk Viešpaties žodį. Aš įžiebsiu ugnį ir sudeginsiu visus tavo žalius ir sausus medžius. Liepsnos neužges, kol visa bus sudeginta nuo pietų iki šiaurės.</verse>
				<verse number="48">Tada visi matys, kad Aš, Viešpats, padegiau mišką, ir jis neužges’ ‘‘.</verse>
				<verse number="49">Tada aš atsiliepiau: ‘‘Ak, Viešpatie Dieve, jie sako apie mane: ‘Ar jis ne palyginimais kalba?’ ‘‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="2">‘‘Žmogaus sūnau, žvelk į Jeruzalę, kalbėk prieš šventyklą ir pranašauk prieš Izraelį.</verse>
				<verse number="3">Sakyk Izraelio kraštui: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Aš esu prieš tave; ištraukęs kardą iš makšties, sunaikinsiu tavo teisiuosius ir nedorėlius.</verse>
				<verse number="4">Kadangi naikinsiu ir teisiuosius, ir nedorėlius, tai mano kardas siaus nuo pietų iki šiaurės.</verse>
				<verse number="5">Tada kiekvienas žinos, jog Aš, Viešpats, ištraukęs kardą iš makšties, jo nepadėsiu’.</verse>
				<verse number="6">Tu, žmogaus sūnau, dejuok ir dūsauk jų akivaizdoje, lyg būtum baisioje kančioje.</verse>
				<verse number="7">Kai jie tave klaus: ‘Kodėl dūsauji?’, atsakyk jiems: ‘Dėl žinios, kuri ateina’. Širdys liūdės, rankos suglebs, drąsa išnyks, keliai drebės. Tai ateina ir įvyks,­sako Viešpats Dievas’‘.</verse>
				<verse number="8">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="9">‘‘Žmogaus sūnau, pranašauk: ‘Taip sako Viešpats: ‘Kardas pagaląstas ir nušveistas.</verse>
				<verse number="10">Pagaląstas žudyti, nušveistas, kad blizgėtų kaip žaibas. Ar mes galime džiaugtis? Jis paniekina mano sūnaus skeptrą kaip paprastą lazdą.</verse>
				<verse number="11">Kardas nušveistas, pagaląstas ir įduotas į žudiko rankas’.</verse>
				<verse number="12">Žmogaus sūnau, šauk ir dejuok! Jis paruoštas mano tautai, visiems Izraelio kunigaikščiams. Siaubas dėl kardo apims tautą. Plok sau per šlaunis.</verse>
				<verse number="13">Tai išbandymas; kardas paniekins netgi skeptrą ir jo nebebus,­ sako Viešpats Dievas.­</verse>
				<verse number="14">Žmogaus sūnau, pranašauk, suplok rankomis. Tegu trečią kartą kardas žudo du kartus daugiau; tai žudymo kardas, siekiąs visus.</verse>
				<verse number="15">Aš nukreipiau kardą į vartus, kad širdys išsigąstų ir kritusiųjų padaugėtų. Kardas nušveistas blizga, pagaląstas žudynėms.</verse>
				<verse number="16">Kirsk į dešinę ir į kairę, kur ašmenys pasiekia.</verse>
				<verse number="17">Aš rankomis suplosiu ir patenkinsiu savo rūstybę. Aš, Viešpats, tai pasakiau’‘.</verse>
				<verse number="18">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="19">‘‘Žmogaus sūnau, pažymėk du kelius, kuriais Babilono karaliaus kardas galėtų ateiti. Abu keliai prasidės viename krašte. Kelių išsišakojime pastatyk kelrodį.</verse>
				<verse number="20">Jis terodo kardui kelią į amonitų Rabą ir į Judo sutvirtintą miestą Jeruzalę.</verse>
				<verse number="21">Babilono karalius sustojo kryžkelėje, kelių išsišakojime, ir buria: maišo strėles, klausia stabų, apžiūri kepenis.</verse>
				<verse number="22">Į jo dešinę pateko Jeruzalės burtas, kad paskirtų karo vadus, duotų įsakymą žudynėms, sukeltų kovos šauksmą, statytų sienų griovimo įtaisus prie vartų, supiltų pylimą, statytų įtvirtinimus.</verse>
				<verse number="23">Jiems atrodys, jog tai apgaulingas burtas. Bet kadangi jie prisiekė, jis primins jiems nusikaltimus.</verse>
				<verse number="24">Todėl Viešpats Dievas taip sako: ‘Jūs prisimenate savo kaltes ir jūsų darbai bei nuodėmės stovi jūsų akyse; jūs atsakysite už juos.</verse>
				<verse number="25">Susitepęs ir nedoras Izraelio kunigaikšti, tavo bausmės diena atėjo, nes tavo nedorybėms padarytas galas.</verse>
				<verse number="26">Nusiimk vainiką ir karaliaus karūną! Nebebus, kaip buvo. Pažemintasis bus paaukštintas, o aukštasis­pažemintas.</verse>
				<verse number="27">Griuvėsiais, griuvėsiais, griuvėsiais Aš jį paversiu! Jo nebebus, kol ateis turintis teisę valdyti. Jam pavesiu visa’.</verse>
				<verse number="28">Tu, žmogaus sūnau, pranašauk apie amonitus ir jų pasityčiojimą: ‘Kardas pagaląstas ir nušveistas žudynėms.</verse>
				<verse number="29">Jūsų regėjimai­apgaulė, pranašavimai­melas. Bausmė jums ateis už jūsų kaltes.</verse>
				<verse number="30">Ar Aš paslėpsiu savo kardą? Aš tave teisiu krašte, kur gimei, iš kurio esi kilęs.</verse>
				<verse number="31">Aš išliesiu ant tavęs savo rūstybę, tu pajusi mano keršto liepsnas. Atiduosiu tave į žiaurių ir įgudusių žudyti žmonių rankas.</verse>
				<verse number="32">Tu būsi kuras liepsnoms, tavo kraujas liks ant žemės, visi užmirš tave. Aš, Viešpats, tai kalbėjau’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="2">‘‘Žmogaus sūnau, ar tu neteisi ir neskelbsi sprendimo kruvinam miestui? Paskelbk jam visas jo bjaurystes.</verse>
				<verse number="3">Sakyk: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Tai miestas, praliejęs nekaltą kraują, susitepęs stabų garbinimu. Todėl tavo valanda priartėjo.</verse>
				<verse number="4">Krauju, kurį praliejai, nusikaltai, stabais, kuriuos pasidarei, susitepei. Tuo priartinai sau galą. Todėl būsi pajuoka tautoms ir pasityčiojimu kraštams.</verse>
				<verse number="5">Arti ir toli gyvenantys tyčiosis iš tavęs kaip iš negarbingo ir pagarsėjusio sąmyšiu.</verse>
				<verse number="6">Štai Izraelio kunigaikščiai, kiekvienas naudojasi savo galia, kad pralietų kraują.</verse>
				<verse number="7">Tavyje niekina tėvą ir motiną, prislegia ateivį, skriaudžia našlaitį ir našlę.</verse>
				<verse number="8">Tu niekini mano šventyklą ir nesilaikai sabatų.</verse>
				<verse number="9">Tavyje žmonės, kurie šmeižia, siekdami kraujo, valgo kalnuose, tavo viduryje jie paleistuvauja.</verse>
				<verse number="10">Tavyje jie atidengė tėvo nuogumą ir pažemino tą, kuri buvo nešvari mėnesinių metu.</verse>
				<verse number="11">Vienas darė bjaurystę su artimo žmona, kitas išniekino savo marčią, dar kitas pažemino savo seserį, savo tėvo dukterį.</verse>
				<verse number="12">Tavyje jie ima kyšius nuslėpti pralietą kraują. Tu imi nuošimčius bei reikalauji grąžinti daugiau, tu, išnaudodama artimą, godžiai sieki pelno. Mane gi užmiršai,­sako Viešpats Dievas.­</verse>
				<verse number="13">Aš suplojau rankomis dėl jūsų nesąžiningo pelno ir kraujo, pralieto tarp jūsų.</verse>
				<verse number="14">Ar tu būsi drąsus ir tvirtai laikysies tada, kai Aš bausiu tave? Aš, Viešpats, tai pasakiau ir įvykdysiu.</verse>
				<verse number="15">Aš išsklaidysiu tave tautose bei išblaškysiu kraštuose ir taip pašalinsiu tavo nešvarą.</verse>
				<verse number="16">Tu būsi tautų paniekintas. Tada tu žinosi, kad Aš esu Viešpats’ ‘‘.</verse>
				<verse number="17">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="18">‘‘Žmogaus sūnau, Izraelis virto nuodegomis. Jie visi: varis, cinkas, geležis, švinas­tapo sidabro priemaišomis.</verse>
				<verse number="19">Todėl taip sako Viešpats Dievas: ‘Kadangi jūs visi virtote nuodegomis, Aš surinksiu jus į Jeruzalę,</verse>
				<verse number="20">kaip surenkamas sidabras, varis, geležis, švinas bei cinkas ir sumetamas į krosnį tirpdyti. Taip Aš savo rūstybėje jus surinksiu ir tirpdysiu.</verse>
				<verse number="21">Taip, aš surinksiu jus Jeruzalėje ir pūsiu į jus savo įtūžį, nuo kurio jūs sutirpsite.</verse>
				<verse number="22">Kaip sidabras krosnyje ištirpdomas, taip ir jūs būsite tirpdomi. Tada jūs žinosite, kad Aš, Viešpats, išliejau savo rūstybę ant jūsų’ ‘‘.</verse>
				<verse number="23">Viešpats man kalbėjo:</verse>
				<verse number="24">‘‘Žmogaus sūnau, sakyk jiems: ‘Tu esi neapvalyta žemė, tavyje nelijo mano pykčio dieną’.</verse>
				<verse number="25">Jos pranašai rengia sąmokslą kaip riaumojantys liūtai, kurie drasko grobį. Jie rijo žmones, plėšė jų turtus, didino našlių skaičių.</verse>
				<verse number="26">Kunigai iškraipė mano įstatymą ir išniekino mano šventus daiktus, jie nedarė skirtumo tarp švento ir nešvento, nemokė atskirti nešvaraus nuo švaraus, užmerkė akis dėl sabatų ir Aš niekinamas tarp jų.</verse>
				<verse number="27">Kunigaikščiai­kaip draskantys vilkai, kurie plėšia grobį; jie pralieja kraują, žudo žmones, godžiai siekdami pelno.</verse>
				<verse number="28">Pranašai aptepė juos kalkėmis, kalbėdami jiems apgaulingus regėjimus ir skelbdami melagingus pranešimus, sakydami: ‘Taip sako Viešpats Dievas’, kai Viešpats nebuvo kalbėjęs.</verse>
				<verse number="29">Krašto žmonės smurtauja ir plėšikauja, skriaudžia vargšus ir beturčius bei neteisėtai spaudžia ateivius.</verse>
				<verse number="30">Aš ieškojau tarp jų žmogaus, kuris pastatytų sieną ir stotųsi spragoje tarp manęs ir mano tautos, kad jos nesunaikinčiau, bet nė vieno neradau.</verse>
				<verse number="31">Todėl Aš išliejau ant jų savo pyktį ir rūstybės ugnimi sunaikinau juos. Jų darbus suverčiau ant jų pačių galvų,­sako Viešpats Dievas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="2">‘‘Žmogaus sūnau, buvo dvi moterys, vienos motinos dukterys.</verse>
				<verse number="3">Jos paleistuvavo jau savo jaunystėje Egipte.</verse>
				<verse number="4">Vyresnioji buvo vardu Ohola ir jos sesuo Oholiba. Jos buvo mano ir pagimdė sūnų bei dukterų. Ohola­tai Samarija, o Oholiba­tai Jeruzalė.</verse>
				<verse number="5">Ohola buvo man neištikima. Ji geidė savo meilužių, kaimynystėje gyvenančių asirų.</verse>
				<verse number="6">Jie buvo apsirengę mėlynai, vadai ir kunigaikščiai, jauni, gražūs vyrai, raiteliai, jojantys ant savo žirgų.</verse>
				<verse number="7">Ji paleistuvavo su jais, su rinktiniais asirais ir visais, kurių ji geidė. Jų stabais ji suteršė save.</verse>
				<verse number="8">Ji nesiliovė paleistuvavusi ir su egiptiečiais, savo jaunystės meilužiais.</verse>
				<verse number="9">Todėl Aš atidaviau ją jos meilužiams asirams, kurių ji geidė.</verse>
				<verse number="10">Jie atidengė jos nuogumą, paėmė jos sūnus bei dukteris, o ją pačią nužudė kardu. Ji tapo priežodis tarp moterų, kai jie įvykdė jai teismą.</verse>
				<verse number="11">Jos sesuo Oholiba visa tai matė, tačiau gašlumu ir paleistuvystėmis pralenkė net savo seserį.</verse>
				<verse number="12">Ji geidė savo kaimynų asirų, vadų ir kunigaikščių, išsipusčiusių raitelių, gražių, jaunų vyrų.</verse>
				<verse number="13">Aš mačiau, kad ji suteršė save; jos abi ėjo vienu keliu.</verse>
				<verse number="14">Ji daugino savo paleistuvystes, nes kai pamatė sienoje nupieštus vyrų paveikslus, raudona spalva nupieštus atvaizdus chaldėjų,</verse>
				<verse number="15">susijuosusių strėnas diržais, ant galvų užsidėjusių margus turbanus, atrodančių kaip Babilono kunigaikščiai, kilę iš Chaldėjos,</verse>
				<verse number="16">ji ėmė geisti jų ir siuntė pasiuntinių į Chaldėją.</verse>
				<verse number="17">Babiloniečiai atėjo į jos meilės guolį ir suteršė ją savo paleistuvystėmis. Suteršta ji pasitraukė nuo jų.</verse>
				<verse number="18">Ji neslėpė savo paleistuvysčių ir atidengė savo nuogumą. Tada Aš pasitraukiau nuo jos, kaip buvau pasitraukęs nuo jos sesers.</verse>
				<verse number="19">Bet ji daugino savo paleistuvystes, prisimindama jaunystės dienas, kai ji buvo paleistuvė Egipto žemėje.</verse>
				<verse number="20">Ji geidė savo meilužių, kurių kūnai kaip asilų kūnai ir sėklos plūdimas kaip arklių.</verse>
				<verse number="21">Tu prisiminei savo jaunystės ištvirkimą, kai egiptiečiai glamonėjo tavo jaunas krūtis.</verse>
				<verse number="22">Todėl, Oholiba, taip sako Viešpats Dievas: ‘Aš pakelsiu prieš tave tavo meilužius, nuo kurių tu nusisukai, ir atvesiu juos prieš tave iš visų pusių:</verse>
				<verse number="23">babiloniečius, chaldėjus, Pekodą, Šoją, Koją ir asirus­gražius, jaunus vyrus, vadus ir kunigaikščius, valdytojus ir žymius žmones, visus raitus ant žirgų.</verse>
				<verse number="24">Daugybė ginkluotų pulkų ateis su kovos vežimais ir žirgais, apstatys tave iš visų pusių didžiaisiais ir mažaisiais skydais bei šalmais. Aš atiduosiu tave jų teismui. Jie teis tave pagal savo nuostatus.</verse>
				<verse number="25">Aš nukreipsiu prieš tave savo pavydą, ir jie žiauriai pasielgs su tavimi: nupjaus tau nosį bei ausis, likusius išžudys kardu, išplėš tavo sūnus bei dukteris ir sudegins, kas liks.</verse>
				<verse number="26">Jie nuplėš tau drabužius ir atims brangenybes.</verse>
				<verse number="27">Taip aš padarysiu galą tavo ištvirkavimui su egiptiečiais. Tu nebenorėsi daugiau egiptiečių nei matyti, nei jų prisiminti.</verse>
				<verse number="28">Aš atiduosiu tave į rankas tų, kurių tu nekenti, nuo kurių tu pasitraukei.</verse>
				<verse number="29">Jie pasielgs su tavimi labai žiauriai, išplėš visą turtą ir paliks tave pliką bei nuogą. Taip bus apnuogintas tavo pasileidimas ir ištvirkavimas.</verse>
				<verse number="30">Tai padarysiu tau dėl tavo paleistuvavimo su tautomis, kurių stabais tu susitepei.</verse>
				<verse number="31">Tu ėjai savo sesers keliu, todėl jos taurę įduosiu į tavo rankas.</verse>
				<verse number="32">Tu gersi savo sesers taurę, gilią ir didelę, iš tavęs tyčiosis ir niekins tave, nes joje daug telpa.</verse>
				<verse number="33">Tu pasigersi ir būsi pilna skausmų. Taurė skausmo ir naikinimo, tavo sesers Samarijos taurė.</verse>
				<verse number="34">Išgersi ją iki dugno, šukes nulaižysi ir draskysi savo krūtis, nes Aš tai pasakiau,­sako Viešpats Dievas.­</verse>
				<verse number="35">Kadangi mane užmiršai ir atgręžei man nugarą, tai kentėk už savo ištvirkavimą ir paleistuvystę’ ‘‘.</verse>
				<verse number="36">Viešpats sakė man: ‘‘Žmogaus sūnau, ar tu neteisi Oholos ir Oholibos? Primink joms jų bjaurystes!</verse>
				<verse number="37">Jos svetimavo ir savo rankas sutepė nekaltu krauju. Jos svetimavo su stabais ir aukojo jiems vaikus, kuriuos man pagimdė!</verse>
				<verse number="38">Tą pačią dieną jos sutepė mano šventyklą ir nesilaikė sabatų.</verse>
				<verse number="39">Tą pačią dieną, kai jos aukojo vaikus stabams, jos ėjo į mano šventyklą ir tuo sutepė ją.</verse>
				<verse number="40">Be to, tu siuntei pasiuntinius ir kvietei vyrus iš toli. Dėl jų prauseisi, dažeisi akis ir puošeisi brangenybėmis.</verse>
				<verse number="41">Atsisėdai ant brangaus gulto; padengei stalus, ant jų padėjai mano smilkalų ir aliejaus.</verse>
				<verse number="42">Nerūpestingos minios balsai buvo girdimi joje, ir kartu su žmonėmis iš minios buvo atvesti sebiečiai iš dykumos, kurie dėjo apyrankes ant jų rankų ir puošnias karūnas ant jų galvų.</verse>
				<verse number="43">Tada tariau apie tą seną svetimautoją: ‘Ar jie ir dabar paleistuvaus su ja?’</verse>
				<verse number="44">Bet jie eidavo pas ją, kaip įeinama pas paleistuvę. Taip jie įeidavo pas Oholą ir Oholibą, gašlias moteris.</verse>
				<verse number="45">Bet teisūs vyrai teis jas kaip svetimautojas ir žudikes, nes jos svetimavo ir kraujas yra ant jų rankų.</verse>
				<verse number="46">Nes taip sako Viešpats: ‘Ar atvesiu prieš jas minią ir atiduosiu jas sunaikinti ir apiplėšti.</verse>
				<verse number="47">Minia užmuš jas akmenimis ir sukapos kardu, jų sūnus ir dukteris nužudys ir jų namus sudegins.</verse>
				<verse number="48">Taip Aš padarysiu galą paleistuvystei krašte, kad visos moterys pasimokytų ir neištvirkautų kaip jūs.</verse>
				<verse number="49">Jūsų paleistuvystė kris ant jūsų galvų, jūs kentėsite už nuodėmes su savo stabais. Tada žinosite, kad Aš esu Viešpats Dievas’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo man devintaisiais metais, dešimto mėnesio dešimtą dieną:</verse>
				<verse number="2">‘‘Žmogaus sūnau, užrašyk šios dienos vardą, nes Babilono karalius šiandien pradėjo Jeruzalės puolimą.</verse>
				<verse number="3">Sakyk maištingiems namams šį palyginimą: ‘Taip sako Viešpats: ‘Kaisk katilą su vandeniu!</verse>
				<verse number="4">Įdėk į jį geriausios mėsos gabalus: šlaunį, petį ir geriausius kaulus.</verse>
				<verse number="5">Mėsai paimk geriausią gyvulį iš bandos, po katilu prikrauk malkų, kad ir kaulai gerai išvirtų’.</verse>
				<verse number="6">Todėl taip sako Viešpats: ‘Vargas krauju suteptam miestui­prisvilusiam katilui. Išimk iš jo gabalą po gabalo, nemesdamas burto.</verse>
				<verse number="7">Kraujas yra jo viduryje. Jis buvo pralietas ant plikos uolos, ne ant žemės, kur dulkės jį pridengtų.</verse>
				<verse number="8">Kad sukelčiau rūstybę ir įvykdyčiau kerštą, leidau Jeruzalei kraują pralieti ant plikos uolos, kad jis nebūtų pridengtas’.</verse>
				<verse number="9">Todėl taip sako Viešpats: ‘Vargas krauju suteptam miestui. Aš sukrausiu jam didelį laužą.</verse>
				<verse number="10">Sukrauk malkas, užkurk ugnį, išvirk mėsą, įdėk prieskonių, kaulai tesudega.</verse>
				<verse number="11">Pastatyk tuščią katilą ant degančių žarijų. Teįkaista varis iki raudonumo, tada nešvarumas ir svilėsiai sudegs.</verse>
				<verse number="12">Jis nuvargino save melais, jo svilėsiai neatšoka nuo jo. Tesudega svilėsiai ugnyje.</verse>
				<verse number="13">Tavo susitepimas bjaurus. Aš norėjau nuvalyti tave, bet tu nesileidai nuvalomas, todėl liksi suteptas, kol mano įtūžis prieš tave nurims.</verse>
				<verse number="14">Aš, Viešpats, taip pasakiau, ir tai įvyks. Aš tai įvykdysiu ir nesigailėsiu. Teisiu tave pagal tavo kelius ir darbus,­sako Viešpats Dievas’ ‘‘.</verse>
				<verse number="15">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="16">‘‘Žmogaus sūnau, staiga Aš atimsiu tavo akių pasigėrėjimą. Bet tu neraudok, neverk ir neliek ašarų.</verse>
				<verse number="17">Dūsauk tyliai, bet neapraudok mirusios. Apsirišk galvą raiščiu, apsiauk kurpėmis, neuždenk savo burnos ir nevalgyk gedinčiųjų maisto’‘.</verse>
				<verse number="18">Rytą aš kalbėjau tautai, o vakare mirė mano žmona. Kitą rytą padariau, kaip man buvo liepta.</verse>
				<verse number="19">Žmonės klausė manęs: ‘‘Ar nepasakysi, ką reiškia mums tai, ką tu darai?’‘</verse>
				<verse number="20">Aš atsakiau jiems: ‘‘Viešpaties žodis atėjo man:</verse>
				<verse number="21">‘Sakyk Izraelio namams: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Aš suteršiu savo šventyklą, jūsų pasididžiavimą, akių pasigėrėjimą bei sielos ilgesį. Jūsų likę sūnūs bei dukterys bus išžudyti kardu.</verse>
				<verse number="22">Tada jūs darysite, kaip aš dariau: jūs neuždengsite savo burnos ir nevalgysite gedinčiųjų maisto.</verse>
				<verse number="23">Ant jūsų galvų bus raiščiai ir ant kojų kurpės, neraudosite ir neverksite, bet nyksite dėl savo nusikaltimų ir liūdėsite.</verse>
				<verse number="24">Ezechielis bus ženklas jums. Jūs darysite taip, kaip jis darė. Kai visa tai įvyks, jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats Dievas’.</verse>
				<verse number="25">Žmogaus sūnau, kai Aš atimsiu jiems jų pasididžiavimą, akių pasigėrėjimą ir sielos ilgesį, taip pat jų sūnus bei dukteris,</verse>
				<verse number="26">tą dieną ateis pabėgėlis pas tave ir praneš tai tau.</verse>
				<verse number="27">Tada tavo burna atsivers, tu kalbėsi ir nebūsi nebylys. Tu būsi jiems ženklas, ir jie žinos, kad Aš esu Viešpats’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="2">‘‘Žmogaus sūnau, pranašauk prieš amonitus.</verse>
				<verse number="3">Sakyk amonitams: ‘Išgirskite Viešpaties Dievo žodį! Taip sako Viešpats Dievas: ‘Kadangi jūs džiūgavote dėl to, kad mano šventykla išniekinta, Izraelio šalis sunaikinta ir Judo namai išvesti nelaisvėn,</verse>
				<verse number="4">atiduosiu jus rytų šalies gyventojams. Jie išties savo palapines tarp jūsų ir įrengs stovyklas, jie valgys jūsų vaisius ir gers jūsų pieną.</verse>
				<verse number="5">Aš padarysiu Rabą vieta kupranugariams ir amonitų kraštą­gardais avims. Tada jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats’.</verse>
				<verse number="6">Nes taip sako Viešpats: ‘Kadangi jūs plojote rankomis, trypėte kojomis ir nuoširdžiai džiaugėtės niekindami Izraelio žemę,</verse>
				<verse number="7">todėl Aš ištiesiu savo ranką prieš jus ir atiduosiu jus tautoms kaip grobį. Aš išnaikinsiu jus tarp tautų ir pražudysiu jus visose šalyse. Aš sunaikinsiu jus, ir tada žinosite, kad Aš esu Viešpats’ ‘‘.</verse>
				<verse number="8">Viešpats Dievas sako: ‘‘Kadangi Moabas ir Seyras sako, kad Judo namai yra kaip visos kitos tautos,</verse>
				<verse number="9">Aš atversiu Moabo šoną, pradėdamas nuo gražiausių miestų, krašto pasididžiavimo: Bet Ješimotų, Baal Meono ir Kirjataimų,</verse>
				<verse number="10">Aš juos atiduosiu kartu su amonitais rytų šalies gyventojams, ir amonitai nebebus minimi tarp tautų.</verse>
				<verse number="11">Taip Aš įvykdysiu teismą Moabui, ir jis žinos, kad Aš esu Viešpats’‘.</verse>
				<verse number="12">Taip sako Viešpats Dievas: ‘‘Kadangi edomitai kerštingai elgėsi su Judo namais ir tuo sunkiai nusikalto,</verse>
				<verse number="13">Aš išnaikinsiu edomitus ir jų gyvulius, padarysiu kraštą dykuma; nuo Temano iki Dedano visi kris nuo kardo.</verse>
				<verse number="14">Aš bausiu edomitus per savo tautą Izraelį. Jie pasielgs su edomitais pagal mano nutarimą. Ir jie pažins mano kerštą,­sako Viešpats Dievas’‘.</verse>
				<verse number="15">Viešpats Dievas sako: ‘‘Kadangi filistinai keršijo be jokio pasigailėjimo ir naikino izraelitus dėl senos neapykantos,</verse>
				<verse number="16">Aš ištiesiu savo ranką prieš filistinus, sunaikinsiu keretus ir pajūrio gyventojus.</verse>
				<verse number="17">Aš žiauriai atkeršysiu jiems ir nubausiu juos. Tada jie žinos, kad Aš esu Viešpats’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Vienuoliktųjų metų pirmą mėnesio dieną Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="2">‘‘Žmogaus sūnau! Kadangi Tyras sakė apie Jeruzalę: ‘Tautų vartai sulaužyti, jie yra atdari; aš turėsiu apsčiai, o ji liks tuščia!’</verse>
				<verse number="3">Todėl taip sako Viešpats Dievas: ‘Štai Aš esu prieš tave, Tyre, ir sukelsiu daugybę tautų prieš tave, kaip jūra sukelia savo bangas.</verse>
				<verse number="4">Jos sunaikins Tyro sienas ir nugriaus bokštus. Aš nušluosiu dulkes jame ir paliksiu jį kaip pliką uolą.</verse>
				<verse number="5">Jis bus vieta jūros tinklams džiovinti, nes Aš tai pasakiau,­sako Viešpats Dievas.­Ir jis taps grobiu tautoms.</verse>
				<verse number="6">Jo dukterys laukuose kris nuo kardo, ir jie žinos, kad Aš esu Viešpats’.</verse>
				<verse number="7">Nes taip sako Viešpats Dievas: ‘Aš atvesiu prieš Tyrą Babilono karalių Nebukadnecarą, karalių karalių, su žirgais, kovos vežimais, raiteliais ir daugybe karių.</verse>
				<verse number="8">Tavo dukteris laukuose jis sunaikins kardu, supils prieš tave pylimą, pastatys įtvirtinimus ir pakels prieš tave skydą.</verse>
				<verse number="9">Puolimo įtaisus jis atkreips prieš tavo sienas ir tavo bokštus nugriaus kirviais.</verse>
				<verse number="10">Jo daugybės žirgų sukeltos dulkės apdengs tave. Raitelių, ratų bei kovos vežimų bildesys drebins tavo sienas, kai jis įsiverš pro vartus, lyg būtų įsiveržęs pro miesto pralaužtą sieną.</verse>
				<verse number="11">Jo žirgų kanopos mindžios visas tavo gatves. Jo kariai kardu žudys tavo žmones ir tavo stiprios kolonos grius žemėn.</verse>
				<verse number="12">Jie pagrobs tavo prekes ir išplėš tavo turtus, nugriaus sienas ir brangius namus; tavo akmenis, rąstus ir žemes sumes į vandenį.</verse>
				<verse number="13">Aš nutildysiu tavo dainas ir tavo arfų skambėjimą.</verse>
				<verse number="14">Taip Aš padarysiu tave plika uola, tinklų džiovinimo vieta. Tu nebebūsi atstatytas, nes Aš tai pasakiau,­sako Viešpats Dievas’.</verse>
				<verse number="15">Taip sako Viešpats Dievas Tyrui: ‘Ar nuo tavo griuvimo triukšmo nedrebės salos, kai šauks sužeistieji ir skerdynės vyks tavyje?</verse>
				<verse number="16">Visi salų kunigaikščiai nulips nuo sostų, nusimes apsiaustus ir nusivilks įvairiaspalvius drabužius. Jie apsisiaus drebėjimu ir sėdės ant žemės, krūpčiodami ir pasibaisėję tavo žuvimu.</verse>
				<verse number="17">Jie apraudos tave: ‘Kaip tu sunaikintas, garsusis jūros mieste! Tu buvai galingas jūroje, tu ir tavo gyventojai, kurie kėlė siaubą visiems joje gyvenantiems’.</verse>
				<verse number="18">Salos drebės tavo kritimo dieną. Jūros salos bus apstulbintos tavo žlugimo’.</verse>
				<verse number="19">Nes taip sako Viešpats Dievas: ‘Kai Aš tave padarysiu sunaikintu, nebegyvenamu, gelmėje paskandintu ir vandens apdengtu miestu,</verse>
				<verse number="20">tada pasiųsiu tave į duobę, pas senų laikų žmones, apgyvendinsiu žemės gilumoje, mirusiųjų karalystėje. Tavo miestai nebebus apgyvendinti, ir tu neturėsi vietos žemės paviršiuje.</verse>
				<verse number="21">Padarysiu tave pasibaisėjimu, ir tavęs nebebus. Kas ieškos tavęs, neberas,­sako Viešpats Dievas’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="2">‘‘Žmogaus sūnau, apraudok Tyrą.</verse>
				<verse number="3">Sakyk Tyrui: ‘Tau, kuris buvai jūros vartai ir prekybos miestas daugelio salų tautoms, taip sako Viešpats Dievas: ‘Tyre, tu sakei: ‘Aš esu tobulo grožio’.</verse>
				<verse number="4">Tu esi apsuptas jūros. Tavo statytojai pastatė tave tobulai gražų.</verse>
				<verse number="5">Jie naudojo tavo statybai kipariso lentas iš Senyro ir Libano kedrus stiebams.</verse>
				<verse number="6">Tavo irklai padaryti iš Bašano ąžuolų, denis­iš Kitimų pušų su dramblio kaulo pagražinimais.</verse>
				<verse number="7">Tavo burės pagamintos iš Egipto margos drobės; mėlynas ir raudonas purpuras iš Elišos salų dengė tave.</verse>
				<verse number="8">Sidono ir Arvado gyventojai buvo tavo jūrininkai, o tavo išminčiai, Tyre, buvo tavyje vairininkai.</verse>
				<verse number="9">Gebalo vyresnieji ir išminčiai užtaisė tavo plyšius. Visų laivų jūrininkai prekiavo su tavimi.</verse>
				<verse number="10">Persai, luditai ir putitai buvo tavo kariai. Jų skydai ir šalmai, pakabinti tavyje, puošė tave.</verse>
				<verse number="11">Arvado ir Gamados vyrai buvo tavo kariai prie miesto sienų ir sargai bokštuose. Jų skydai kabojo ant sienų, suteikdami miestui tobulo grožio.</verse>
				<verse number="12">Taršišas prekiavo su tavimi. Jis keitė savo sidabrą, geležį, šviną ir cinką į daugybę tavo prekių.</verse>
				<verse number="13">Javanas, Tubalas ir Mešechas prekiavo su tavimi. Jie savo vergus bei varinius indus keitė į tavo prekes.</verse>
				<verse number="14">Iš Bet Togarmos už tavo prekes atgabendavo arklių, žirgų ir mulų.</verse>
				<verse number="15">Dedano žmonės ir daugelis kitų salų prekiavo su tavimi. Jie mokėjo už tavo prekes dramblio kaulu ir juodmedžiu.</verse>
				<verse number="16">Sirai savo brangakmenius, raudoną purpurą, margus audinius, drobę, koralus ir rubinus keitė į daugybę tavo gaminių.</verse>
				<verse number="17">Judas ir Izraelis, prekiaudami su tavimi, už tavo prekes mokėjo Minito kviečiais, figomis, medumi, aliejumi ir balzamu.</verse>
				<verse number="18">Damaskas savo Helbono vyną ir baltą vilną keitė į tavo prekes.</verse>
				<verse number="19">Danas ir Javanas už tavo prekes mokėjo lydyta geležimi, kasija ir kvepiančiomis nendrėmis.</verse>
				<verse number="20">Dedanas prekiavo su tavimi gūniomis žirgams.</verse>
				<verse number="21">Arabija ir Kedaro kunigaikščiai prekiavo ėriukais, avinais ir ožiais.</verse>
				<verse number="22">Šebos ir Ramos pirkliai prekiavo geriausiais kvepalais, įvairiausiais brangakmeniais ir auksu.</verse>
				<verse number="23">Charanas, Kanė, Edenas, Šebos pirkliai, Asirija ir Kilmadas prekiavo su tavimi.</verse>
				<verse number="24">Jie prekiavo brangiais drabužiais, mėlynais ir margais audiniais, spalvotais kilimais.</verse>
				<verse number="25">Taršišo laivai gabeno tavo prekes. Tu tapai turtingas ir labai garsus jūros viduryje.</verse>
				<verse number="26">Tavo irklininkai nuvarė tave į atvirą jūrą, o rytų vėjas sudaužė tave jūroje.</verse>
				<verse number="27">Tavo prekyba, turtai ir prekės, jūrininkai ir vairininkai, amatininkai ir prekybininkai, kariai ir visi, esantys tavyje, paskęs jūroje tavo žuvimo dieną.</verse>
				<verse number="28">Apylinkės drebės nuo tavo vairininkų šauksmo.</verse>
				<verse number="29">Visi jūreiviai, irklininkai ir vairininkai, palikę laivus, stovės sausumoje,</verse>
				<verse number="30">pakels savo balsus dėl tavęs, graudžiai verks, barstysis galvas dulkėmis ir voliosis pelenuose.</verse>
				<verse number="31">Jie dėl tavęs nusiskus galvos plaukus, apsisiaus ašutinėmis, labai sielosis ir dejuos.</verse>
				<verse number="32">Labai nusiminę, jie raudos, sakydami: ‘Ar buvo kada kas taip sunaikintas, kaip Tyras jūros viduryje?’</verse>
				<verse number="33">Savo jūrų prekyba praturtinai daugelį tautų ir karalių.</verse>
				<verse number="34">Kai būsi jūroje sudaužytas, vandens gelmėje nuskendęs, tavo prekės ir žmonės, buvę tavyje, nuskęs su tavimi.</verse>
				<verse number="35">Visi salų gyventojai pasibaisės tavimi, jų karaliai išsigąs ir jų veidai persikreips.</verse>
				<verse number="36">Tautų pirkliai švilps dėl tavęs, tu būsi pasibaisėjimas ir tavęs nebebus’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="2">‘‘Žmogaus sūnau, sakyk Tyro kunigaikščiui: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Tavo širdis išpuiko ir tu tarei: ‘Aš esu Dievas, sėdintis Dievo soste jūros vidury’. Tačiau tu esi žmogus, ne Dievas, nors save laikai lygiu Dievui.</verse>
				<verse number="3">Štai tu esi išmintingesnis už Danielių ir žinai visas paslaptis,</verse>
				<verse number="4">savo išmintimi ir sumanumu tu įsigijai turtų, surinkai aukso ir sidabro į savo iždą,</verse>
				<verse number="5">išmintingai prekiaudamas, padauginai turtų ir tavo širdis išpuiko nuo jų’.</verse>
				<verse number="6">Todėl taip sako Viešpats Dievas: ‘Kadangi laikai save lygiu Dievui,</verse>
				<verse number="7">Aš atvesiu prieš tave svetimšalius, žiaurią tautą. Jie išsitrauks kardus prieš tavo išminties puikumą ir suterš tavo spindesį.</verse>
				<verse number="8">Jie nustums tave į duobę, ir tu mirsi jūroje nužudytųjų mirtimi.</verse>
				<verse number="9">Ar ir tada sakysi: ‘Aš­Dievas’, savo žudytojų akivaizdoje? Tu esi ne Dievas, o žmogus, patekęs į žudytojų rankas.</verse>
				<verse number="10">Tu mirsi neapipjaustytųjų mirtimi nuo svetimųjų rankos, nes Aš taip pasakiau,­sako Viešpats Dievas’ ‘‘.</verse>
				<verse number="11">Viešpats vėl kalbėjo man:</verse>
				<verse number="12">‘‘Žmogaus sūnau, apraudok Tyro karalių ir sakyk jam: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Tu buvai tobulumo antspaudas, pilnas išminties ir tobulo grožio.</verse>
				<verse number="13">Gyvenai Edene, Dievo sode, tave puošė įvairiausi brangakmeniai: sardis, topazas, jaspis, chrizolitas, oniksas, berilis, safyras, rubinas, smaragdas. Tą dieną, kai buvai sukurtas, tau buvo paruošti meistriškai padaryti būgneliai ir vamzdeliai.</verse>
				<verse number="14">Tu buvai pateptas cherubas, kuris dengia, Aš tave tokiu paskyriau. Tu buvai šventame Dievo kalne, vaikščiojai tarp ugninių akmenų.</verse>
				<verse number="15">Tu buvai tobulas savo keliuose nuo savo sukūrimo dienos, kol buvo atrasta tavyje nedorybės.</verse>
				<verse number="16">Tau plačiai beprekiaujant, jie pripildė tave smurto, ir tu nusidėjai. Todėl Aš išmesiu tave iš Dievo kalno kaip nešvarų ir pašalinsiu tave, o dengiantis cherube, iš ugninių akmenų tarpo.</verse>
				<verse number="17">Tavo širdis išpuiko dėl tavo grožio, tu praradai išmintį per savo spindesį. Aš parblokšiu tave ant žemės, priešais karalius, kad jie galėtų matyti tave.</verse>
				<verse number="18">Savo daugybe neteisybių ir apgaule prekyboje tu sutepei savo šventyklas. Todėl iš tavo vidaus Aš pažadinsiu ugnį, kuri sunaikins tave, visų akivaizdoje pavers tave pelenais žemėje.</verse>
				<verse number="19">Visi, kurie pažino tave, baisėsis tavimi. Tu būsi pasibaisėjimas, ir tavęs nebebus’ ‘‘.</verse>
				<verse number="20">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="21">‘‘Žmogaus sūnau, pranašauk prieš Sidoną</verse>
				<verse number="22">ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Sidone, Aš esu prieš tave. Kai padarysiu tavyje teismą ir apreikšiu savo šventumą, tu šlovinsi mane ir žinosi, jog Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="23">Aš užleisiu tau marą, ir kraujas liesis tavo gatvėse. Visur gulės lavonai, kritę nuo kardo. Tada tu žinosi, kad Aš esuViešpats.</verse>
				<verse number="24">Ir nebebus daugiau badančių usnių ir duriančių erškėčių Izraelio namams tarp jų kaimynų, kurie juos niekino. Ir jie žinos, kad Aš esu Viešpats Dievas’.</verse>
				<verse number="25">Taip sako Viešpats Dievas: ‘Aš surinksiu izraelitus iš tautų, kuriose juos buvau išblaškęs ir būsiu pašventintas juose tautų akivaizdoje. Izraelitai tada gyvens krašte, kurį Aš daviau savo tarnui Jokūbui.</verse>
				<verse number="26">Jie gyvens saugiai, statysis namus, sodins vynuogynus. Jie bus saugūs, kai Aš nuteisiu jų kaimynus, kurie niekino juos. Tada jie žinos, kad Aš esu Viešpats, jų Dievas’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Dešimtų metų dešimto mėnesio dvyliktą dieną Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="2">‘‘Žmogaus sūnau, pranašauk prieš faraoną, Egipto karalių, ir Egiptą.</verse>
				<verse number="3">Kalbėk ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Faraone, Egipto karaliau, Aš esu prieš tave. Didysis slibine, kuris guli tarp savo upių ir sakai: ‘Upė yra mano, aš ją padariau’.</verse>
				<verse number="4">Aš įdėsiu kablį į tavo nasrus, prikabinsiu tavo upių žuvis prie tavo žvynų, ištrauksiu tave iš upės su visomis prikibusiomis žuvimis.</verse>
				<verse number="5">Ir Aš paliksiu tave ir upių žuvis dykumoje. Tu gulėsi atvirame lauke, nebūsi nei pakeltas, nei palaidotas. Aš tave atiduosiu laukiniams žvėrims ir padangių paukščiams.</verse>
				<verse number="6">Visi Egipto gyventojai žinos, kad Aš esu Viešpats, nes tu buvai nendrinė lazda Izraeliui.</verse>
				<verse number="7">Kai jie įsikibo į tavo ranką, tu sulūžai ir sužeidei jiems pečius. O kai jie atsirėmė į tave, jų strėnos susvyravo.</verse>
				<verse number="8">Todėl Aš siųsiu tau kardą ir sunaikinsiu tavo žmones ir gyvulius.</verse>
				<verse number="9">Egipto žemė bus tuščia ir apleista. Tada jie žinos, kad Aš esu Viešpats. Kadangi tu sakei: ‘Upė yra mano, aš ją padariau’,</verse>
				<verse number="10">todėl Aš esu prieš tave ir tavo upes. Aš padarysiu Egipto žemę visiškai tuščią ir apleistą nuo Migdolo iki Sienės ir Etiopijos sienos.</verse>
				<verse number="11">Per ją nevaikščios nei žmogus, nei gyvulys. Ji bus negyvenama keturiasdešimt metų.</verse>
				<verse number="12">Aš paversiu Egipto žemę dykyne, kaip padariau su kitais kraštais. Jo miestai bus tušti, kaip ir kitų kraštų miestai, ir jie bus apleisti keturiasdešimt metų. Aš išsklaidysiu egiptiečius tarp tautų ir išblaškysiu juos svetimuose kraštuose’.</verse>
				<verse number="13">Tačiau taip sako Viešpats Dievas: ‘Po keturiasdešimties metų Aš surinksiu egiptiečius iš tautų, kuriose jie buvo išsklaidyti,</verse>
				<verse number="14">parvesiu Egipto ištremtuosius ir sugrąžinsiu juos į Patroso kraštą, į jų gimtąją šalį. Jie ten bus menka karalystė,</verse>
				<verse number="15">menkiausia iš visų karalysčių. Jie nebesiaukštins virš kitų tautų, nes Aš sumažinsiu juos, kad jie niekad nebeviešpatautų kitoms tautoms.</verse>
				<verse number="16">Jie nebebus Izraelio namų pasitikėjimas, bet primins jiems, kaip jie nusikalto, kreipdamiesi pagalbos į juos. Ir jie žinos, kad Aš­ Viešpats Dievas’ ‘‘.</verse>
				<verse number="17">Dvidešimt septintaisiais metais, pirmo mėnesio pirmą dieną, Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="18">‘‘Žmogaus sūnau! Nebukadnecaras, Babilono karalius, ir jo kariuomenė atliko sunkų darbą prieš Tyrą. Jų galvos nupliko ir pečiai buvo nutrinti, bet nei karalius, nei jo kariuomenė negavo jokio atlyginimo už darbą prieš Tyrą.</verse>
				<verse number="19">Todėl Aš duosiu Nebukadnecarui, Babilono karaliui, Egipto kraštą. Jis paims jo turtus, tai bus atlyginimas jo kariuomenei.</verse>
				<verse number="20">Už darbą, kurį jis atliko, daviau jam Egipto kraštą, nes jie man dirbo,­sako Viešpats Dievas.­</verse>
				<verse number="21">Tada Izraelio ragas vėl iškils, ir Aš atversiu tau burną tarp jų. Ir jie žinos, kad Aš esu Viešpats’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="2">‘‘Žmogaus sūnau, pranašauk ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Dejuokite: ‘Vargas tai dienai’.</verse>
				<verse number="3">Viešpaties diena arti, tai diena tamsos, sunaikinimo metas tautoms.</verse>
				<verse number="4">Kardas užpuls Egiptą ir didelis siaubas apims Etiopiją, kai Egipte kris užmuštieji, jų turtas bus išplėštas ir Egipto pamatai bus sugriauti.</verse>
				<verse number="5">Etiopija, Libija, Lidija ir kitos tautos, Kubas ir sandoros krašto vyrai kris kartu su jais nuo kardo.</verse>
				<verse number="6">Egipto rėmėjai žus ir bus pažemintas jų jėgos išdidumas. Nuo Migdolo iki Sienės kris užmuštieji,­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="7">Egipto kraštas bus paverstas dykyne, miestai ištuštės.</verse>
				<verse number="8">Kai Aš užkursiu ugnį Egipte ir visi jo padėjėjai bus sunaikinti, tada jie žinos, kad Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="9">Tą dieną mano pasiuntiniai skubės laivais į Etiopiją, ją išgąsdins ir didelis siaubas apims juos kaip Egipto dieną. Nes štai ji ateina’.</verse>
				<verse number="10">Taip sako Viešpats Dievas: ‘Aš padarysiu galą Egipto daugybei Babilono karaliaus Nebukadnecaro ranka.</verse>
				<verse number="11">Jis ir jo žmonės, baisiausia tauta, bus atvesti sunaikinti kraštą. Jie išsitrauks kardus prieš Egiptą, ir kraštas bus pilnas užmuštųjų.</verse>
				<verse number="12">Aš išdžiovinsiu upes, kraštą atiduosiu į nedorėlių rankas ir viską sunaikinsiu svetimšalių rankomis. Aš, Viešpats, taip pasakiau’.</verse>
				<verse number="13">Taip sako Viešpats Dievas: ‘Aš sunaikinsiu stabus ir padarysiu galą atvaizdams Nofe. Egipto žemėje nebebus kunigaikščio, ir Aš užleisiu baimę Egiptui.</verse>
				<verse number="14">Aš paversiu Patrosą dykyne, uždegsiu ugnį Coane ir teisiu Noją.</verse>
				<verse number="15">Savo įtūžį išliesiu ant Sino, Egipto stiprybės, sunaikinsiu Nojo minias.</verse>
				<verse number="16">Ir uždegsiu ugnį Egipte, Sinas kentės ir vaitos, Nojas bus draskomas ir Nofas bus varginamas kas dieną.</verse>
				<verse number="17">Ono ir Pi Beseto jaunuoliai kris nuo kardo, o moterys bus išvestos nelaisvėn.</verse>
				<verse number="18">Tachpanheso diena bus tamsi, kai Aš sulaužysiu Egipto jungą ir padarysiu galą jo išdidumui. Debesys apdengs miestą, kai jo dukros bus varomos nelaisvėn.</verse>
				<verse number="19">Aš įvykdysiu teismus Egipte, ir jie žinos, kad Aš esu Viešpats’ ‘‘.</verse>
				<verse number="20">Vienuoliktaisiais metais, pirmo mėnesio septintą dieną, Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="21">‘‘Žmogaus sūnau, Aš sulaužiau faraono, Egipto karaliaus, ranką. Niekas jos neaptvarstė, neaprišo ir negydė, kad pasveiktų, taptų stipri ir vėl galėtų laikyti kardą.</verse>
				<verse number="22">Todėl taip sako Viešpats Dievas: ‘Štai Aš prieš faraoną, Egipto karalių. Aš sulaužysiu jo rankas­sveikąją bei tą, kuri buvo sulaužyta, ir kardas iškris iš jo rankų.</verse>
				<verse number="23">Aš išsklaidysiu egiptiečius tautose ir išblaškysiu juos kraštuose.</verse>
				<verse number="24">Babilono karaliaus rankas sustiprinsiu ir įdėsiu jam į ranką savo kardą. Bet faraono rankas sulaužysiu, ir jis vaitos kaip mirtinai sužeistas.</verse>
				<verse number="25">Jie žinos, kad Aš esu Viešpats, kai įdėsiu savo kardą į Babilono karaliaus ranką ir jis pakels jį prieš Egipto žemę.</verse>
				<verse number="26">Aš išsklaidysiu egiptiečius tautose ir išblaškysiu juos kraštuose. Tada jie žinos, kad Aš esu Viešpats’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">Vienuoliktaisiais metais, trečio mėnesio pirmą dieną, Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="2">‘‘Žmogaus sūnau, sakyk faraonui, Egipto karaliui, ir jo tautai: ‘Į ką tu panašus savo didybe?</verse>
				<verse number="3">Štai Asirija buvo panaši į Libano kedrą: gražiomis šakomis, teikiančiomis pavėsį, aukštai išaugusį. Jo viršūnė buvo tarp storų šakų.</verse>
				<verse number="4">Vanduo augino jį ir gelmė išaukštino jį, kai jos upės tekėjo apie jo šaknis ir upeliai drėkino visus krašto medžius.</verse>
				<verse number="5">Todėl jis išaugo aukštesnis už kitus krašto medžius. Jo šakos buvo ilgos ir jų padaugėjo dėl vandenų gausybės jam beaugant.</verse>
				<verse number="6">Ant šakų krovėsi lizdus padangių paukščiai, po jo šakomis laukiniai gyvuliai augino vaikus. Jo ūksmėje gyveno didelės tautos.</verse>
				<verse number="7">Jis buvo puikus savo dydžiu ir šakomis, nes jo šaknys buvo prie gausių vandenų.</verse>
				<verse number="8">Kedrai Dievo sode negalėjo lygintis su juo, eglės neprilygo jo šakoms ir kaštonai­jo šakelėms. Nė vienas medis Dievo sode nebuvo lygus jam savo grožiu.</verse>
				<verse number="9">Aš papuošiau jį šakų daugybe taip, kad visi Edeno medžiai, kurie buvo Dievo sode, pavydėjo jam’.</verse>
				<verse number="10">Todėl taip sako Viešpats: ‘Kadangi jis pasikėlė į aukštybes ir jo viršūnė apsupta storų šakų, ir jo širdis išpuiko dėl aukštumo,</verse>
				<verse number="11">todėl Aš atidaviau jį į stipriausio tarp tautų rankas. Jis tinkamai pasielgs su juo, nes Aš išvariau jį dėl jo nedorybių.</verse>
				<verse number="12">Žiaurūs svetimšaliai nukirto jį ir paliko. Kalnuose ir slėniuose krito jo šakos, sulūžusios šakelės guli prie uolų ir krašto vandenų. Visos žemės tautos pasitraukė iš jo pavėsio ir paliko jį.</verse>
				<verse number="13">Ant jo kritusio kamieno nusileis padangių paukščiai, o per jo šakas lips krašto žvėrys.</verse>
				<verse number="14">Kad ateityje nė vienas medis nebesididžiuotų dėl savo aukštumo ir nebekeltų savo šakomis apsuptos viršūnės, nes visi turi mirti ir eiti į žemės gelmes kartu su žmonių vaikais, einančiais į duobę.</verse>
				<verse number="15">Tą dieną, kai jis nuėjo į mirusiųjų buveinę, sukėliau gedulą dėl jo, sulaikiau upes ir sustabdžiau vandenis. Libanas liūdėjo dėl jo ir krašto medžiai alpo.</verse>
				<verse number="16">Man jį nustūmus į mirusiųjų buveinę, nuo jo kritimo trenksmo sudrebėjo tautos. Žemės gelmėse bus paguosti visi Edeno medžiai, Libano geriausi ir rinktiniai, kurie geria vandenį.</verse>
				<verse number="17">Jie kartu su juo nuėjo į mirusiųjų buveinę, pas kardu nužudytuosius, taip pat ir jo sąjungininkai, kurie gyveno jo ūksmėje tarp tautų.</verse>
				<verse number="18">Kas tau prilygsta šlove ir didybe tarp Edeno medžių? Tačiau su jais tu būsi nustumtas į mirusiųjų buveinę, gulėsi tarp neapipjaustytųjų kartu su nužudytaisiais. Taip bus faraonui ir visai jo daugybei,­sako Viešpats Dievas’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">Dvyliktaisiais metais, dvylikto mėnesio pirmą dieną, Viešpats kalbėjo:</verse>
				<verse number="2">‘‘Žmogaus sūnau, apraudok faraoną, Egipto karalių, ir sakyk jam: ‘Tu esi kaip liūtas tarp tautų, kaip jūrų pabaisa. Tu siauti upėse, drumsti vandenį kojomis, keli bangas.</verse>
				<verse number="3">Taip sako Viešpats Dievas: ‘Aš užmesiu savo tinklą ant tavęs kartu su daugybe tautų, ir jie ištrauks tave.</verse>
				<verse number="4">Aš numesiu tave ant žemės atvirame lauke, ant tavęs tūps padangių paukščiai ir tavimi pasotinsiu visos žemės žvėris.</verse>
				<verse number="5">Aš tavo kūną numesiu kalnuose ir tavo lavonų pripildysiu slėnius.</verse>
				<verse number="6">Girdysiu žemę tavo tekančiu krauju iki kalnų, ir upės bus pilnos tavęs.</verse>
				<verse number="7">Kai tavo gyvybė užges, Aš uždengsiu dangų, žvaigždės nebešvies, saulę pridengsiu debesimis ir mėnulis nebespindės.</verse>
				<verse number="8">Dangaus šviesos tau nebešvies ir tavo krašte bus tamsu,­sako Viešpats Dievas.­</verse>
				<verse number="9">Daugelis tautų išsigąs, kai paskelbsiu apie tavo sunaikinimą kraštuose, kurių tu nežinai.</verse>
				<verse number="10">Taip, daugelis tautų baisėsis tavimi ir jų karaliai bus apimti panikos dėl tavęs, kai Aš mojuosiu savo kardu prieš juos. Jie drebės be perstojo, kiekvienas dėl savo gyvybės, tavo žlugimo dieną.</verse>
				<verse number="11">Babilono karaliaus kardas užpuls tave.</verse>
				<verse number="12">Nuo galingųjų kris tavųjų daugybė. Jie yra baisiausi tarp tautų. Jie sunaikins Egipto išdidumą ir jo minias išžudys.</verse>
				<verse number="13">Aš sunaikinsiu jo galvijus prie gausių vandenų, ir jokio žmogaus koja nė gyvulio kanopa nebedrums jų.</verse>
				<verse number="14">Aš padarysiu jo vandenis tyrus, upės tekės lyg skaidrus aliejus,­sako Viešpats Dievas.­</verse>
				<verse number="15">Kai Aš Egipto kraštą paversiu dykyne, sunaikinsiu jo išteklius ir išžudysiu gyventojus, tada jie žinos, kad Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="16">Tai rauda, kuria jį apraudos, tautų dukros apraudos jį. Jos apraudos Egiptą ir jo minias,­sako Viešpats’ ‘‘.</verse>
				<verse number="17">Dvyliktaisiais metais, pirmo mėnesio penkioliktą dieną, Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="18">‘‘Žmogaus sūnau, apraudok Egipto minias ir nustumk jį bei žymių tautų dukteris į mirusiųjų buveinę:</verse>
				<verse number="19">‘Už ką tu pranašesnis? Eik ir gulėk su neapipjaustytaisiais’.</verse>
				<verse number="20">Jie kris tarp užmuštųjų kardu, ir jis bus atiduotas kardui. Nutempk jį ir jo minias.</verse>
				<verse number="21">Mirusiųjų buveinėje galingieji karžygiai su savo sąjungininkais kalbės apie tave: ‘Jie nužengė žemyn ir guli kartu su neapipjaustytaisiais, nužudytais kardu’.</verse>
				<verse number="22">Ten yra Asirija ir jos minios­jų kapai aplinkui jį­jie visi nužudyti kardu.</verse>
				<verse number="23">Jie palaidoti giliausioje duobėje ir jos žmonės aplinkui ją. Nuo kardo žuvo visi, kurie kėlė siaubą gyvųjų šalyje.</verse>
				<verse number="24">Ten guli Elamas ir jo minios aplinkui jo kapą. Visi, žuvę nuo kardo, nužengė į mirusiųjų buveinę. Jie kėlė siaubą gyvųjų šalyje, bet dabar kenčia gėdą kartu su nužengusiais į duobę.</verse>
				<verse number="25">Jį paguldė tarp žuvusiųjų ir jo minias aplink jo kapą. Jie visi yra neapipjaustyti, kritę nuo kardo. Jie kėlė siaubą gyvųjų šalyje, bet dabar kenčia gėdą kartu su nužengusiais į duobę, jie paguldyti tarp užmuštųjų.</verse>
				<verse number="26">Mešechas ir Tubalas yra čia su savo miniomis ir jų kapai yra aplinkui jį. Jie visi yra neapipjaustyti, kritę nuo kardo, nors jie kėlė siaubą gyvųjų šalyje.</verse>
				<verse number="27">Jie negulės drauge su senovėje kritusiais karžygiais, kurie su savo ginklais nužengė į mirusiųjų buveinę; jiems kardą padėjo po galva ir skydu pridengė kaulus.</verse>
				<verse number="28">Ir tu būsi sutrintas ir gulėsi drauge su neapipjaustytaisiais, kritusiais nuo kardo.</verse>
				<verse number="29">Ten guli edomitai su jų karaliais ir kunigaikščiais, kurie, nepaisant jų galybės, krito nuo kardo ir guli su neapipjaustytaisiais, nužengusiais į duobę.</verse>
				<verse number="30">Ten guli visi šiaurės kunigaikščiai ir visi sidoniečiai, nužengę su užmuštaisiais. Nepaisant jų galybės, jie yra pažeminti, guli drauge su neapipjaustytaisiais.</verse>
				<verse number="31">Faraonas, matydamas juos, bus paguostas dėl savo žmonių daugybės­faraono ir jo visos kariuomenės,­nužudytų kardu,­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="32">Aš sukėliau siaubą gyvųjų šalyje, ir jis gulės drauge su neapipjaustytaisiais,­sako Viešpats Dievas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="2">‘‘Žmogaus sūnau, kalbėk savo tautai: ‘Kai Aš atvesiu į kraštą kardą ir jo gyventojai bus išsirinkę iš savo tarpo sargybinį,</verse>
				<verse number="3">jeigu jis, artėjant kardui, pūs trimitą ir taip įspės tautą</verse>
				<verse number="4">ir jei kas nors nepaisys įspėjimo, girdėdamas trimito garsą, ir kardas sunaikins jį, tai jo kraujas bus ant jo paties galvos,</verse>
				<verse number="5">nes jis girdėjo trimitą, bet nepaisė. O kas paklausys įspėjimo, išgelbės savo gyvybę.</verse>
				<verse number="6">Bet jei sargybinis matys artėjantį kardą, bet nepūs trimito ir neįspės tautos, o kardas užmuš ką nors, tai jis bus užmuštas už savo kaltę, bet jo kraujo Aš pareikalausiu iš sargybinio rankų’.</verse>
				<verse number="7">Žmogaus sūnau, Aš paskyriau tave sargybiniu Izraeliui. Todėl tu girdėsi mano žodį ir įspėsi juos mano vardu.</verse>
				<verse number="8">Jei Aš sakysiu nedorėliui: ‘Nedorėli, tu mirsi!’, o tu jam nieko nesakysi ir neįspėsi dėl jo nedoro kelio, tai jis mirs dėl savo nusikaltimų, bet jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankų.</verse>
				<verse number="9">Jei tu įspėsi nedorėlį dėl jo nusikaltimų, bet jis tavęs neklausys, jis mirs dėl savo nusikaltimų, o tu išgelbėsi savo sielą.</verse>
				<verse number="10">Žmogaus sūnau, sakyk Izraeliui: ‘Jūs sakote: ‘Jei mūsų kaltės ir nuodėmės yra ant mūsų ir mes nykstame dėl jų, tai kaip mes galime išlikti gyvi?’</verse>
				<verse number="11">Sakyk jiems: ‘Kaip Aš gyvas,­sako Viešpats,­Aš nenoriu nedorėlio mirties, bet noriu, kad nedorėlis atsiverstų, paliktų savo piktus kelius ir gyventų. Nusigręžkite nuo savo piktų kelių! Kodėl jūs turėtumėte mirti, Izraelio namai?’</verse>
				<verse number="12">Tu, žmogaus sūnau, sakyk savo žmonėms: ‘Teisiojo neišgelbės jo teisumas, jei jis nusikals. Ir nedorėlio nedorybė nesunaikins jo, jei jis nusigręš nuo savo nedorybės.</verse>
				<verse number="13">Jei Aš sakau teisiajam: ‘Tu tikrai būsi gyvas’, o jis, pasitikėdamas savo teisumu, nusikalsta, tai jo teisumas nebus prisimintas, ir jis mirs už savo nusikaltimą.</verse>
				<verse number="14">Jei Aš sakau nedorėliui: ‘Tu tikrai mirsi’, ir jis nusigręžia nuo savo nuodėmės bei daro, kas yra teisinga ir teisu:</verse>
				<verse number="15">grąžina užstatą, atiduoda, ką išplėšė, laikosi gyvenimo nuostatų ir nedaro neteisybės, jis bus gyvas ir nemirs.</verse>
				<verse number="16">Jo nuodėmės nebus jam įskaitytos, nes jis darė, kas yra teisinga ir teisu; jis tikrai bus gyvas’.</verse>
				<verse number="17">Tavo tauta sako: ‘Viešpaties kelias neteisingas’, tuo tarpu jų pačių kelias neteisingas.</verse>
				<verse number="18">Jei teisusis nusigręš nuo savo teisumo ir nusikals, jis mirs.</verse>
				<verse number="19">Jei nedorėlis nusigręš nuo savo nedorybės ir darys, kas yra teisinga ir teisu, jis gyvens.</verse>
				<verse number="20">Jūs sakote: ‘Viešpaties kelias neteisingas’. Izraeli, Aš teisiu tave pagal tavo kelius’ ‘‘.</verse>
				<verse number="21">Dvyliktaisiais tremties metais, dešimto mėnesio penktą dieną, atėjo pas mane pabėgėlis iš Jeruzalės ir pasakė: ‘‘Miestas krito’‘.</verse>
				<verse number="22">Pabėgėliui dar neatėjus, vakare, Viešpats palietė mane. Jis atvėrė mano burną, ir aš nebebuvau nebylys.</verse>
				<verse number="23">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="24">‘‘Žmogaus sūnau, Izraelio gyventojai, likę tarp griuvėsių, sako: ‘Abraomas, būdamas vienas vyras, paveldėjo kraštą. Mūsų yra daug, tad jis mums tikrai priklauso’.</verse>
				<verse number="25">Todėl sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Jūs valgote mėsą su krauju, garbinate stabus ir praliejate kraują, argi jūs gyvensite krašte?</verse>
				<verse number="26">Jūs pasitikite kardu, darote bjaurystes, išniekinate savo artimo žmoną, argi jūs gyvensite krašte?’</verse>
				<verse number="27">Taip jiems sakyk: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Kaip Aš gyvas, gyvenantys namų griuvėsiuose, kris nuo kardo, esančius atvirame lauke draskys laukiniai žvėrys, o gyvenantys tvirtovėse ir olose bus maro sunaikinti.</verse>
				<verse number="28">Aš paversiu kraštą dykyne, jo išdidumui padarysiu galą. Izraelio kalnai bus taip ištuštėję, kad jais niekas nebekeliaus.</verse>
				<verse number="29">Kai kraštą paversiu visiška dykyne dėl jų nusikaltimų, tada jie žinos, kad aš esu Viešpats’.</verse>
				<verse number="30">Žmogaus sūnau, tavo tauta kalba apie tave tarpduriuose ir pasieniuose, sakydami vieni kitiems: ‘Eikime pasiklausyti Viešpaties žodžio’.</verse>
				<verse number="31">Jie ateina pas tave kaip tauta, sėdi tavo akivaizdoje, klausosi tavo žodžių, tačiau nevykdo. Jie kalba draugiškai, bet jų širdis yra klastinga.</verse>
				<verse number="32">Tu esi jiems dainininkas, turintis gražų balsą ir gerai skambinantis arfa. Jie klausosi tavo žodžių, tačiau nevykdo.</verse>
				<verse number="33">Bet kai tai išsipildys­o tai tikrai išsipildys,­tada jie žinos, kad tarp jų buvo pranašas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="2">‘‘Žmogaus sūnau, pranašauk prieš Izraelio ganytojus ir jiems sakyk: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Vargas Izraelio ganytojams, kurie patys save gano. Juk ganytojai turėtų ganyti bandą!</verse>
				<verse number="3">Jūs valgote taukus, vilnomis apsirengiate, nupenėtas avis pjaunate, bet bandos neganote.</verse>
				<verse number="4">Silpnųjų nepastiprinote, sergančiųjų negydėte, sužeistųjų nesutvarstėte, paklydusių ir dingusių neieškojote, bet valdėte smurtu ir žiaurumu.</verse>
				<verse number="5">Jos buvo išblaškytos, nes nebuvo ganytojų, jos tapo ėdesiu laukiniams žvėrims.</verse>
				<verse number="6">Mano avys klajojo visame krašte, kalnuose ir aukštumose; nė vienas nesirūpino jomis ir jų neieškojo’.</verse>
				<verse number="7">Todėl dabar, ganytojai, klausykite Viešpaties žodžio:</verse>
				<verse number="8">‘Kaip Aš gyvas­sako Viešpats,­už tai, kad mano avys tapo grobiu ir ėdesiu laukiniams žvėrims, nes nebuvo ganytojų, kurie mano kaimene rūpintųsi, bet ganytojai ganė patys save, neganydami mano avių’,­</verse>
				<verse number="9">todėl, ganytojai, klausykite Viešpaties žodžio!</verse>
				<verse number="10">Taip sako Viešpats Dievas: ‘Aš esu prieš ganytojus, Aš pareikalausiu savo avių iš jų ir padarysiu jiems galą. Jie nebeganys daugiau nei mano avių, nei patys savęs. Aš išplėšiu savo avis iš jų nasrų, ir jos nebebus jų maistas.</verse>
				<verse number="11">Aš pats ieškosiu savo avių ir jomis rūpinsiuosi.</verse>
				<verse number="12">Kaip ganytojas ieško savo avių tą dieną, kai jos išsklaidomos, taip Aš ieškosiu savo avių, išgelbėsiu jas ir surinksiu iš visų vietų, kuriose jos buvo išsklaidytos debesuotą ir tamsią dieną.</verse>
				<verse number="13">Aš jas surinksiu iš tautų ir iš kraštų, grąžinsiu į jų kraštą ir ganysiu Izraelio kalnuose prie upelių.</verse>
				<verse number="14">Aš ganysiu jas gražiuose slėniuose, aukštuose Izraelio kalnuose ir žaliuojančiose, vešliose lankose.</verse>
				<verse number="15">Aš pats ganysiu savo avis ir surasiu joms poilsio vietą,­sako Viešpats Dievas.­</verse>
				<verse number="16">Paklydusių ieškosiu, išsklaidytas surinksiu, sužeistas aptvarstysiu, ligotas pastiprinsiu. Bet riebiąsias ir stipriąsias sunaikinsiu ir ganysiu jas teisingai’.</verse>
				<verse number="17">O jums, mano kaimene, taip sako Viešpats Dievas: ‘Aš darysiu teismą tarp avies ir avies, tarp avinų ir ožių.</verse>
				<verse number="18">Kai ganotės ganykloje, kodėl sumindote, ko nesuėdate? Kai geriate tyrą vandenį, kodėl likusį sudrumsčiate kojomis?</verse>
				<verse number="19">Mano avys turi maitintis tuo, kas jūsų sumindžiota, ir gerti, kas sudrumsta’.</verse>
				<verse number="20">Todėl taip sako Viešpats: ‘Aš pats darysiu teismą tarp riebiųjų ir liesųjų avių.</verse>
				<verse number="21">Kadangi jūs silpnąsias šonais ir pečiais stumiate ir ragais badote,</verse>
				<verse number="22">tai Aš gelbėsiu savo avis. Jos nebebus jums grobiu, Aš darysiu teismą tarp avių.</verse>
				<verse number="23">Aš joms paskirsiu vieną ganytoją, kuris bus mano tarnas Dovydas. Jis jas ganys ir bus jų ganytojas.</verse>
				<verse number="24">Aš, Viešpats, būsiu jų Dievas ir mano tarnas Dovydas bus jų kunigaikštis. Aš, Viešpats, taip pasakiau.</verse>
				<verse number="25">Aš padarysiu su jomis taikos sandorą ir krašte išnaikinsiu laukinius žvėris. Tada jos galės ramiai gyventi dykumoje ir saugiai miegoti miškuose.</verse>
				<verse number="26">Aš palaiminsiu jas ir savo kalno apylinkes, Aš duosiu lietaus tinkamu metu; tai bus mano palaiminimų lietus.</verse>
				<verse number="27">Medžiai duos vaisius ir žemė duos derlių. Jie saugiai gyvens krašte ir žinos, kad Aš esu Viešpats, kai sulaužysiu jų jungą ir išgelbėsiu juos iš rankos tų, kuriems jie vergavo.</verse>
				<verse number="28">Jie nebebus grobiu tautoms, ir laukiniai žvėrys jų nebeės.</verse>
				<verse number="29">Aš duosiu jiems gausų derlių, jie nebadaus ir nekentės tautų paniekos.</verse>
				<verse number="30">Jie žinos, kad Aš, Viešpats, jų Dievas, esu su jais ir kad Izraelis­mano tauta,­sako Viešpats Dievas.­</verse>
				<verse number="31">Jūs esate mano avys, mano ganyklos avys, jūs­žmonės, o Aš­Viešpats, jūsų Dievas,­sako Viešpats Dievas’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="35">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="2">‘‘Žmogaus sūnau, pranašauk prieš Seyro kalną.</verse>
				<verse number="3">Sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Seyro kalne, Aš esu prieš tave! Aš ištiesiu savo ranką prieš tave ir paversiu tave visiška dykyne.</verse>
				<verse number="4">Tavo miestus paversiu griuvėsiais, tu tapsi dykyne. Tada žinosi, kad Aš esu Viešpats’.</verse>
				<verse number="5">Kadangi tu visada buvai izraelitų priešas ir naikinai juos priespaudos metu,</verse>
				<verse number="6">todėl taip sako Viešpats: ‘Aš atiduodu tave kraujui, ir kraujas persekios tave.</verse>
				<verse number="7">Aš visiškai sunaikinsiu Seyro kalnyną ir paversiu jį dykyne.</verse>
				<verse number="8">Aš pripildysiu kalnus užmuštųjų; jie gulės kalvose, slėniuose ir tarpekliuose.</verse>
				<verse number="9">Tavo miestai bus negyvenami griuvėsiai. Tada jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="10">Tu sakei: ‘Šios dvi tautos bus mano, aš jas paveldėsiu’, nors Aš, Viešpats, buvau su jais.</verse>
				<verse number="11">Todėl, kaip Aš gyvas,­sako Viešpats Dievas,­atlyginsiu tau tuo pačiu, ką jie patyrė iš tavęs, pagal tavo darbus teisiu tave.</verse>
				<verse number="12">Tada tu žinosi, kad Aš esu Viešpats. Aš girdėjau, kaip tu piktžodžiavai ir kalbėjai prieš Izraelio kraštą: ‘Jis yra tuščias, mes lengvai jį prarysime!’</verse>
				<verse number="13">Tu didžiavaisi prieš mane ir kalbėjai daugybę žodžių; Aš išgirdau tai’.</verse>
				<verse number="14">Taip sako Viešpats Dievas: ‘Kai visa žemė džiaugsis, Aš padarysiu tave dykyne.</verse>
				<verse number="15">Kaip tu džiaugeisi Izraelio sunaikinimu, taip Aš tau padarysiu. Seyro kalne ir visa Idumėja, jūs tapsite dykyne! Tada jie žinos, kad Aš esu Viešpats’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="36">
				<verse number="1">‘‘Žmogaus sūnau, pranašauk Izraeliui ir sakyk: ‘Izraelio kalnai, išgirskite Viešpaties žodį!</verse>
				<verse number="2">Taip sako Viešpats Dievas: ‘Priešas sako: ‘Jų amžinos aukštumos tapo mūsų paveldėjimu’,</verse>
				<verse number="3">todėl pranašauk: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Kadangi jus naikino ir spaudė iš visų pusių, tautos užėmė jus, kalbėjo apie jus ir niekino,</verse>
				<verse number="4">todėl, Izraelio kalnai, išgirskite Viešpaties žodį! Štai ką Viešpats Dievas sako apie kalnus, kalvas, upes, slėnius, sugriautus ir apleistus miestus, kurie tapo grobiu ir pajuoka aplinkinėms tautoms:</verse>
				<verse number="5">‘Aš kalbėjau užsidegęs pavydu prieš Idumėją ir aplinkines tautas, kurios paskyrė mano kraštą sau paveldėjimu džiūgaudamos ir niekindamos, kad išplėštų jį.</verse>
				<verse number="6">Todėl sakyk Izraelio kraštui, jo kalnams, kalvoms, aukštumoms ir slėniams: ‘Aš kalbėjau apimtas pavydo ir įtūžio, kadangi jūs kenčiate tautų panieką’.</verse>
				<verse number="7">Taip sako Viešpats Dievas: ‘Aš pakėliau savo ranką ir prisiekiau, kad aplink jus gyvenančios tautos taip pat kentės panieką.</verse>
				<verse number="8">Jūs, Izraelio kalnai, žaliuosite ir nešite vaisių mano tautai Izraeliui, nes jie greitai sugrįš.</verse>
				<verse number="9">Aš esu už jus ir atsigręšiu į jus; jūsų žemė bus dirbama, laukai sėjami.</verse>
				<verse number="10">Aš padauginsiu žmones šiame krašte, Izraelio namai bus pilni. Miestai bus atstatyti ir apgyventi.</verse>
				<verse number="11">Aš padauginsiu žmones ir gyvulius. Jūs būsite apgyventi kaip anksčiau, ir Aš elgsiuosi su jumis geriau negu pradžioje. Tada žinosite, kad Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="12">Mano tautos žmonės vaikštinės po jus, jie apsigyvens jumyse ir jūs būsite jų nuosavybė; jų vaikai nebebus pašalinti nuo tavęs’.</verse>
				<verse number="13">Taip sako Viešpats Dievas: ‘Kadangi apie tave sako, kad tu ryji žmones ir atimi iš tautos vaikus,</verse>
				<verse number="14">tu daugiau neberysi žmonių ir nebeatimsi vaikų iš tautos.</verse>
				<verse number="15">Tu daugiau nebegirdėsi tautų paniekos ir pagonių patyčių, tavo tauta daugiau nebesuklups,­sako Viešpats Dievas’ ‘‘.</verse>
				<verse number="16">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="17">‘‘Žmogaus sūnau, izraelitai, gyvendami šiame krašte, sutepė jį savo keliais ir darbais. Jų kelias mano akivaizdoje buvo kaip mėnesinėmis sergančios moters nešvarumai.</verse>
				<verse number="18">Aš išliejau savo rūstybę ant jų dėl pralieto kraujo ir stabų garbinimo.</verse>
				<verse number="19">Aš išsklaidžiau juos tautose ir išblaškiau kraštuose. Aš teisiau juos pagal jų kelius ir darbus.</verse>
				<verse number="20">Gyvendami tarp tautų, jie sutepė mano šventą vardą. Žmonės sakė apie juos: ‘Tai yra Viešpaties tauta, tačiau ji buvo ištremta iš savo krašto’.</verse>
				<verse number="21">Bet Aš gailėjausi dėl savo švento vardo, kuriam izraelitai užtraukė nešlovę svetimose tautose.</verse>
				<verse number="22">Sakyk izraelitams: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Izraelitai, ne dėl jūsų Aš tai darau, bet dėl savo švento vardo, kurį jūs sutepėte tarp pagonių, pas kuriuos gyvenote.</verse>
				<verse number="23">Aš pašventinsiu savo didingą vardą, kurį jūs sutepėte, ir tautos žinos, kad Aš esu Viešpats, kai pasirodysiu šventas jumyse jų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="24">Aš išvesiu jus iš tautų, surinksiu iš visų kraštų ir parvesiu jus į jūsų kraštą.</verse>
				<verse number="25">Aš apšlakstysiu jus švariu vandeniu, ir jūs tapsite švarūs. Nuo jūsų netyrumo ir nuo jūsų stabų apvalysiu jus.</verse>
				<verse number="26">Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu jums naują dvasią. Aš išimsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu kūno širdį.</verse>
				<verse number="27">Aš įdėsiu į jus savo dvasią ir padarysiu, kad vaikščiotumėte pagal mano nuostatus ir vykdytumėte mano sprendimus.</verse>
				<verse number="28">Jūs gyvensite krašte, kurį daviau jūsų tėvams, ir būsite mano tauta, o Aš būsiu jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="29">Aš išgelbėsiu jus nuo visų jūsų netyrumų, laiminsiu jūsų laukų derlių ir nebesiųsiu jums bado.</verse>
				<verse number="30">Aš padauginsiu medžių vaisius ir laukų derlių, ir jūs nebekęsite paniekos tarp tautų dėl bado.</verse>
				<verse number="31">Tada jūs atsiminsite savo piktus kelius, blogus darbus ir bjaurėsitės jais bei savo nusikaltimais.</verse>
				<verse number="32">Bet ne dėl jūsų Aš tai darysiu,­sako Viešpats Dievas.­Izraelitai, žinokite, gėdykitės ir raudonuokite dėl savo kelių.</verse>
				<verse number="33">Kai Aš jus apvalysiu nuo visų nusikaltimų, apgyvendinsiu miestus ir atstatysiu, kas sugriauta,</verse>
				<verse number="34">kai apleisti laukai vėl bus dirbami, tada priešai, matę juos apleistus,</verse>
				<verse number="35">sakys: ‘Dykynės kraštas tapo Edeno sodu; ištuštėję ir sugriauti miestai vėl yra sustiprinti ir apgyventi’.</verse>
				<verse number="36">Tada tautos, gyvenančios aplink jus, žinos, kad Aš, Viešpats, atstačiau, kas sugriauta, ir sodinau, kur apleista. Aš, Viešpats, taip pasakiau ir taip padarysiu’.</verse>
				<verse number="37">Taip sako Viešpats Dievas: ‘Izraelitai vėl galės ateiti pasiklausti manęs ir Aš padauginsiu jų žmones kaip avis kaimenėje.</verse>
				<verse number="38">Jų bus kaip avių, skirtų aukoti Jeruzalėje šventės metu. Sugriauti miestai bus pilni žmonių, ir jie žinos, kad Aš esu Viešpats’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="37">
				<verse number="1">Viešpaties ranka palietė mane ir Viešpats nuvedė mane dvasioje į lauką, pilną kaulų.</verse>
				<verse number="2">Jis vedžiojo mane tarp jų. Sausų kaulų tame lauke buvo labai daug.</verse>
				<verse number="3">Tada Jis paklausė manęs: ‘‘Žmogaus sūnau, ar gali šitie kaulai atgyti?’‘ Aš atsakiau: ‘‘Viešpatie Dieve, Tu tai žinai’‘.</verse>
				<verse number="4">Jis sakė man: ‘‘Pranašauk šitiems kaulams ir sakyk: ‘Sudžiūvę kaulai, išgirskite Viešpaties žodį’.</verse>
				<verse number="5">Viešpats Dievas taip sako šitiems kaulams: ‘Aš įkvėpsiu į jus dvasią, ir jūs atgysite!</verse>
				<verse number="6">Aš duosiu jums gyslas, užauginsiu mėsą, apvilksiu oda. Tada jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats’ ‘‘.</verse>
				<verse number="7">Aš pranašavau, kaip Jis man įsakė. Pranašaujant pasigirdo garsas, ir pamačiau kaulus judant; jie artėjo vienas prie kito.</verse>
				<verse number="8">Aš žiūrėjau: ant jų atsirado gyslos, jie apaugo mėsa, ir oda apdengė juos. Bet dvasios nebuvo juose.</verse>
				<verse number="9">Viešpats sakė man: ‘‘Žmogaus sūnau, pranašauk dvasiai ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Ateik, dvasia, iš keturių šalių ir padvelk ant užmuštųjų, kad jie atgytų’ ‘‘.</verse>
				<verse number="10">Aš pranašavau, kaip Jis man įsakė. Dvasia įėjo į juos, jie atgijo ir atsistojo ant kojų nepaprastai didelis būrys.</verse>
				<verse number="11">Tada Viešpats sakė man: ‘‘Žmogaus sūnau, šitie kaulai yra Izraelis. Jis sako: ‘Mūsų kaulai išdžiūvo, nebetekome vilties ir esame užmiršti’.</verse>
				<verse number="12">Pranašauk ir sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Aš atversiu jūsų kapus ir jus, mano tautą, išvesiu iš jų ir parvesiu į Izraelio kraštą.</verse>
				<verse number="13">Ir jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats, mano tauta, kai atversiu jūsų kapus ir išvesiu jus iš jų.</verse>
				<verse number="14">Aš įdėsiu į jus savo dvasią, ir jūs būsite gyvi. Aš parvesiu jus į jūsų kraštą. Tada jūs žinosite, kad Aš, Viešpats, tai kalbėjau ir įvykdžiau,­sako Viešpats’ ‘‘.</verse>
				<verse number="15">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="16">‘‘Žmogaus sūnau, imk lazdą ir užrašyk ant jos: ‘Judui ir Izraelio vaikams, jo sąjungininkams’. Po to imk kitą lazdą ir užrašyk ant jos: ‘Juozapui’. Tai Efraimo ir visų Izraelio vaikų, jo sąjungininkų, lazda.</verse>
				<verse number="17">Tada sujunk jas, ir jos taps viena tavo rankoje.</verse>
				<verse number="18">Kai tavo tautos žmonės sakys: ‘Paaiškink mums, ką tai reiškia’,</verse>
				<verse number="19">atsakyk jiems, kad Aš, Viešpats Dievas, taip sakau: ‘Juozapo lazdą, kuri yra Efraimo rankoje, ir Izraelio gimines, jo sąjungininkes, Aš sujungsiu su Judo lazda ir padarysiu viena savo rankoje’.</verse>
				<verse number="20">Kai tas lazdas, ant kurių užrašei, laikysi savo rankoje jų akivaizdoje,</verse>
				<verse number="21">sakyk jiems, kad Aš, Viešpats Dievas, sakau: ‘Aš surinksiu izraelitus iš visų tautų ir parvesiu juos į jų kraštą.</verse>
				<verse number="22">Aš padarysiu iš jų vieną tautą Izraelio kalnuose. Vienas karalius viešpataus jiems visiems: jie nebebus dvi tautos ir nebesuskils į dvi karalystes.</verse>
				<verse number="23">Jie nebegarbins stabų ir jais nesusiteps. Aš apvalysiu ir išgelbėsiu juos iš jų nuodėmių bei nusikaltimų. Jie bus mano tauta, ir Aš būsiu jų Dievas.</verse>
				<verse number="24">Mano tarnas Dovydas bus jų karalius, ir jie turės vieną ganytoją. Jie laikysis mano sprendimų ir vykdys mano nuostatus.</verse>
				<verse number="25">Jie gyvens krašte, kuriame gyveno jų tėvai, kurį Aš daviau savo tarnui Jokūbui. Jie, jų vaikai ir vaikų vaikai liks gyventi ten. Mano tarnas Dovydas bus jų kunigaikštis amžinai.</verse>
				<verse number="26">Aš sudarysiu su jais taikos sandorą, kuri bus amžina. Aš juos įkurdinsiu ir padauginsiu, savo šventyklą amžiams pastatysiu tarp jų.</verse>
				<verse number="27">Aš gyvensiu tarp jų ir būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.</verse>
				<verse number="28">Kai Aš atstatysiu amžiams savo šventyklą tarp jų, tautos žinos, kad Aš, Viešpats, pašventinau Izraelį’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="38">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="2">‘‘Žmogaus sūnau, pranašauk prieš Gogą, Magogo, Mešecho ir Tubalo vyriausiąjį kunigaikštį,</verse>
				<verse number="3">ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Gogai, Mešecho ir Tubalo vyriausiasis kunigaikšti, Aš esu prieš tave.</verse>
				<verse number="4">Aš tave apgręšiu, įversiu kablį į nasrus ir ištrauksiu tave su visa kariuomene: žirgais bei raiteliais, apsiginklavusiais ietimis, skydais ir kardais.</verse>
				<verse number="5">Persai, etiopai ir libiai su skydais ir šalmais yra su jais;</verse>
				<verse number="6">Gomero ir Bet Togarmos pulkai iš tolimos šiaurės ir daugybė tautų su tavimi.</verse>
				<verse number="7">Pasiruošęs budėk su visa kariuomene, kuri susirinko pas tave.</verse>
				<verse number="8">Po daugelio dienų tu būsi aplankytas, paskutiniais laikais tu ateisi į kraštą, išgelbėtą nuo kardo, kuris ilgą laiką buvo virtęs dykyne. Dabar surinkta ši tauta iš daugelio kraštų Izraelio kalnuose, jie visi čia saugiai gyvens.</verse>
				<verse number="9">Tu ateisi kaip audra, kaip debesis uždengsi šį kraštą, su tavimi bus tavo ir kitų tautų pulkai’.</verse>
				<verse number="10">Taip sako Viešpats Dievas: ‘Tavo širdyje kils pikta mintis tą dieną</verse>
				<verse number="11">ir tu sakysi: ‘Aš užpulsiu atvirą, neturintį tvirtovių kraštą, ramiai ir saugiai gyvenančią tautą, neturinčią nei sienų, nei vartų, nei užkaiščių’.</verse>
				<verse number="12">Tu ateisi plėšti, paimti grobį ir ištiesti ranką prieš kraštą, kuris buvo paverstas dykyne, bet vėl atstatytas; tauta surinkta iš daugelio tautų, dabar turinti gėrybių ir galvijų bei gyvenanti žemės vidury.</verse>
				<verse number="13">Šeba ir Dedanas bei Taršišo prekybininkai tavęs klaus: ‘Ar atėjai plėšti? Ar surinkai pulkus, kad išgabentum sidabrą, auksą, galvijus ir visus krašto turtus?’</verse>
				<verse number="14">Žmogaus sūnau, pranašauk Gogui, kad Aš, Viešpats Dievas, taip sakau: ‘Tuo metu, kai mano tauta Izraelis gyvens saugiai, tu sužinosi tai</verse>
				<verse number="15">ir ateisi iš tolimos šiaurės; su tavimi daugybė tautų, visi su savo raitelių pulkais ir galinga kariuomene.</verse>
				<verse number="16">Tu ateisi prieš mano tautą Izraelį ir kaip debesis apdengsi kraštą. Tai įvyks paskutinėmis dienomis. Aš atvesiu tave prieš savo kraštą, kad visos tautos pažintų mane, kai tavyje parodysiu savo šventumą.</verse>
				<verse number="17">Tu esi tas, apie kurį senovėje mano tarnai Izraelio pranašai kalbėjo, kad Aš tave prieš juos atvesiu.</verse>
				<verse number="18">Ir tuo metu, kai Gogas ateis prieš Izraelio kraštą,­sako Viešpats Dievas,­mano rūstybė užsidegs.</verse>
				<verse number="19">Apimtas pavydo ir savo rūstybės įkarštyje Aš sakiau: ‘Tą dieną Izraelio krašte bus didelis drebėjimas:</verse>
				<verse number="20">žuvys jūroje, padangių paukščiai, laukiniai žvėrys, visa, kas kruta žemėje, ir žmonės drebės mano akivaizdoje. Kalnai ir uolos subyrės, sienos grius ant žemės’.</verse>
				<verse number="21">Aš pašauksiu kardą prieš jį visuose savo kalnuose, ir jo vyrai kariaus vienas prieš kitą.</verse>
				<verse number="22">Aš bausiu jį maru ir kraujo praliejimu. Smarkus lietus, kruša ir siera su ugnimi kris ant jo kariuomenės ir ant tautų, esančių su juo.</verse>
				<verse number="23">Taip Aš parodysiu savo didybę ir šventumą ir apsireikšiu daugelio tautų akivaizdoje. Tada jie žinos, kad Aš esu Viešpats’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="39">
				<verse number="1">‘‘Tu, žmogaus sūnau, pranašauk prieš Gogą ir sakyk, kad Aš, Viešpats Dievas, taip sakau: ‘Gogai, vyriausiasis Mešecho ir Tubalo kunigaikšti, Aš esu prieš tave.</verse>
				<verse number="2">Aš apgręšiu tave ir atvesiu iš tolimos šiaurės į Izraelio kalnus,</verse>
				<verse number="3">ir sulaužysiu lanką tavo kairėje bei išmesiu strėles iš tavo dešinės.</verse>
				<verse number="4">Tu ir visi tavo pulkai bei kitos tautos, esančios su tavimi, krisite Izraelio kalnuose. Aš atiduosiu tave ėdesiu paukščiams ir laukiniams žvėrims.</verse>
				<verse number="5">Tu krisi atvirame lauke, nes Aš tai pasakiau,­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="6">Aš pasiųsiu ugnį į Magogą ir ant salose nerūpestingai gyvenančių. Tada jie žinos, kad Aš esu Viešpats.</verse>
				<verse number="7">Mano šventas vardas bus žinomas Izraelio tautoje, ir Aš nebeleisiu jo sutepti. Tada tautos žinos, kad Aš esu Viešpats, Izraelio Šventasis.</verse>
				<verse number="8">Tai ateis ir įvyks,­sako Viešpats Dievas,­diena, apie kurią Aš kalbėjau.</verse>
				<verse number="9">Izraelio miestų gyventojai išėję uždegs ginklus: mažuosius ir didžiuosius skydus, lankus, strėles, ietis ir durtuvus­ir degins juos septynerius metus.</verse>
				<verse number="10">Jie nerinks malkų laukuose ir nekirs miškų. Ginklai bus jų kuras. Jie naikins tuos, kurie juos naikino, ir apiplėš tuos, kurie juos apiplėšė,­sako Viešpats Dievas.­</verse>
				<verse number="11">Gogo kapinės bus Izraelyje, praeivių slėnyje, į rytus nuo jūros. Jos užtvers kelią praeiviams, ir ten bus palaidotas Gogas bei jo daugybė; ir ta vieta bus vadinama Gogo karių slėniu.</verse>
				<verse number="12">Izraelitai, valydami kraštą, laidos juos septynis mėnesius,</verse>
				<verse number="13">visi krašto gyventojai laidos juos. Jie minės tą dieną, kurią Aš būsiu pašlovintas,­sako Viešpats Dievas.­</verse>
				<verse number="14">Po septynių mėnesių bus paskirti vyrai, kurie ieškos krašte nepalaidotų ir juos laidos, valydami kraštą.</verse>
				<verse number="15">Praeiviai, suradę žmogaus kaulus, pažymės tą vietą, o duobkasiai juos palaidos Gogo karių slėnyje.</verse>
				<verse number="16">Miesto vardas bus Hamona. Taip kraštas bus apvalytas’.</verse>
				<verse number="17">Tu gi, žmogaus sūnau, sukviesk iš visur paukščius bei laukinius žvėris į didelę puotą, kurią paruošiau jiems Izraelio kalnuose, kad ėstų mėsą ir gertų kraują.</verse>
				<verse number="18">‘Jūs ėsite galiūnų kūnus ir gersite kunigaikščių kraują, avinų, ėriukų, ožių ir jaučių­nupenėtų Bašano gyvulių.</verse>
				<verse number="19">Jūs ėsite taukų iki soties ir prisigersite kraujo mano jums paruoštoje puotoje.</verse>
				<verse number="20">Jūs pasisotinsite prie mano stalo žirgų, raitelių, karžygių ir karių lavonais,­sako Viešpats Dievas.­</verse>
				<verse number="21">Taip Aš iškelsiu savo šlovę tautose: jos matys mano teismą, kurį įvykdysiu, ir pajus ranką, kurią uždėsiu ant jų.</verse>
				<verse number="22">Nuo tos dienos Izraelis žinos, kad Aš esu Viešpats, jų Dievas.</verse>
				<verse number="23">Tautos žinos, kad Izraelis buvo patekęs į nelaisvę dėl savo nusikaltimų. Jie nusikalto man, todėl Aš nusigręžiau nuo jų ir atidaviau juos jų priešams.</verse>
				<verse number="24">Už jų netyrumą ir nusikaltimus Aš tai padariau jiems ir pasitraukiau nuo jų’.</verse>
				<verse number="25">Todėl taip sako Viešpats Dievas: ‘Dabar Aš parvesiu Jokūbo ištremtuosius, pasigailėsiu Izraelio ir būsiu pavydus dėl savo švento vardo.</verse>
				<verse number="26">Kai jie patirs gėdą dėl savo nusikaltimų ir neištikimybės, jie vėl saugiai gyvens savo krašte, ir niekas jų negąsdins.</verse>
				<verse number="27">Parvedęs juos iš tautų bei surinkęs iš jų priešų kraštų, Aš pasirodysiu šventas juose tautų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="28">Tada jie žinos, kad Aš esu Viešpats, jų Dievas, kuris buvau juos išsklaidęs tarp tautų, bet vėl surinkau ir parvedžiau­nė vieno iš jų ten nepalikau.</verse>
				<verse number="29">Aš nebeslėpsiu savo veido nuo jų, nes Aš ant jų išliejau savo dvasią,­sako Viešpats Dievas’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="40">
				<verse number="1">Dvidešimt penktaisiais tremties metais, keturioliktaisiais metais po miesto paėmimo, metų pradžioje, dešimtą dieną, Viešpaties ranka palietė mane.</verse>
				<verse number="2">Dievo regėjime Jis nuvedė mane į Izraelio kraštą ir nuleido ant labai aukšto kalno. Pietų pusėje buvo lyg miesto statiniai.</verse>
				<verse number="3">Jis nuvedė mane ten, ir aš pamačiau vyrą, kuris spindėjo lyg varis. Jis stovėjo vartuose, rankose laikė lininę virvę ir matavimo nendrę.</verse>
				<verse number="4">Tas vyras tarė man: ‘‘Žmogaus sūnau, stebėk akimis, klausyk ausimis ir suprask širdimi, ką tau rodysiu, nes tam tu esi čia. Visa, ką matysi, paskelbk Izraeliui’‘.</verse>
				<verse number="5">Štai apie visą pastatą išorėje buvo mūro siena. Vyras laikė šešių uolekčių ilgio matavimo nendrę. Uolektis buvo ilgesnė už paprastą uolektį rankos plaštaka. Jis matavo tą mūro sieną. Mūras buvo vienos nendrės storio ir tokio paties aukščio.</verse>
				<verse number="6">Jis, nuėjęs prie rytinių vartų, užlipo laiptais ir matavo vartų slenkstį. Jo storis buvo viena nendrė.</verse>
				<verse number="7">Šoniniai kambariai sienoje buvo vienos nendrės ilgio ir vienos nendrės pločio. Tarp kambarių buvo penkios uolektys, o vartų prieangio slenksčio plotis­viena nendrė.</verse>
				<verse number="8">Jis išmatavo vartų prieangį iš vidaus viena nendre.</verse>
				<verse number="9">Tada išmatavo vartų prieangį aštuoniomis uolektimis ir jo stulpus dviejomis uolektimis. Vartų prieangis buvo vidinėje pusėje.</verse>
				<verse number="10">Rytinėje pusėje, prie vartų, iš abiejų pusių buvo po tris šoninius kambarius to paties dydžio, ir stulpai abiejose pusėse buvo vienodo dydžio.</verse>
				<verse number="11">Jis dar išmatavo vartų įėjimo plotį, kuris buvo dešimt uolekčių, o vartų ilgis­trylika uolekčių.</verse>
				<verse number="12">Prieš šoninius kambarius buvo iškyšulys vienos uolekties pločio, taip pat ir kitoje pusėje­iškyšulys vienos uolekties pločio. Kambariai abiejose pusėse buvo šešių uolekčių.</verse>
				<verse number="13">Po to jis išmatavo vartus nuo vieno šoninio kambario stogo iki kito. Plotis buvo dvidešimt penkios uolektys, durys buvo priešais duris.</verse>
				<verse number="14">Jis padarė ir šešiasdešimties uolekčių stulpus iki stulpo kieme, esančiame prie vartų.</verse>
				<verse number="15">Nuo išorinių vartų priekio iki vidaus vartų prieangio priekio buvo penkiasdešimt uolekčių.</verse>
				<verse number="16">Šoniniuose kambariuose buvo langai su grotelėmis, taip pat ir vartų šonuose. Prieangyje buvo langų, o ant stulpų­palmės.</verse>
				<verse number="17">Jis nuvedė mane į išorinį kiemą. Kiemas buvo išgrįstas akmenimis. Aplink kiemą buvo trisdešimt kambarių.</verse>
				<verse number="18">Akmeninis grindinys tęsėsi iki vartų, prie vartų jis buvo žemesnis.</verse>
				<verse number="19">Kiemas nuo išorinių žemutinių vartų iki vidaus vartų buvo šimto uolekčių į rytus ir į šiaurę.</verse>
				<verse number="20">Jis išmatavo išorinio kiemo šiaurinių vartų ilgį ir plotį.</verse>
				<verse number="21">Abiejose pusėse buvo po tris šoninius kambarius. Prieangio stulpai buvo tokio paties dydžio, kaip ir pirmųjų vartų. Vartai buvo penkiasdešimties uolekčių ilgio ir dvidešimt penkių uolekčių pločio.</verse>
				<verse number="22">Jų langai, prieangis bei palmės buvo tokie pat, kaip rytų pusės vartų. Į viršų vedė septyni laiptai ir priešais juos buvo prieangis.</verse>
				<verse number="23">Šiaurės pusės kiemo vartai buvo prieš vidaus vartus, kaip ir rytų pusės vartai. Nuo vartų iki vartų buvo šimtas uolekčių.</verse>
				<verse number="24">Po to jis nuvedė mane į pietų pusę. Čia buvo pietų pusės vartai. Jų stulpai ir prieangis buvo to paties dydžio.</verse>
				<verse number="25">Jų langai ir prieangis aplinkui buvo tokie pat, kaip kiti. Vartų ilgis buvo penkiasdešimt, o plotis­ dvidešimt penkios uolektys.</verse>
				<verse number="26">Į viršų vedė septyni laiptai ir priešais buvo prieangis. Ant stulpų iš abiejų pusių buvo palmės.</verse>
				<verse number="27">Pietinėje vidinio kiemo pusėje buvo vartai. Nuo vienų vartų iki kitų buvo šimtas uolekčių.</verse>
				<verse number="28">Jis įvedė mane į vidinį kiemą pro pietų pusės vartus. Jis matavo vartus. Jų dydis buvo toks pats, kaip ir kitų.</verse>
				<verse number="29">Jų šoniniai kambariai, stulpai ir prieangis buvo to paties dydžio. Jų ir prieangio langai buvo aplinkui. Visas jų ilgis buvo penkiasdešimt uolekčių ir plotis­dvidešimt penkios uolektys.</verse>
				<verse number="30">Prieangis aplinkui buvo dvidešimt penkių uolekčių ilgio ir penkių uolekčių pločio.</verse>
				<verse number="31">Prieangis buvo atkreiptas į išorinę kiemo pusę. Ant stulpų abiejose pusėse buvo palmės. Į jį vedė aštuoni laiptai.</verse>
				<verse number="32">Po to jis nuvedė mane prie rytinių vartų ir matavo juos. Jie buvo tokio paties dydžio, kaip kiti.</verse>
				<verse number="33">Jų šoniniai kambariai, stulpai ir prieangis taip pat buvo to paties dydžio, langai buvo aplinkui ir prieangyje. Jų ilgis buvo penkiasdešimt uolekčių ir plotis­dvidešimt penkios uolektys.</verse>
				<verse number="34">Jų prieangis buvo nukreiptas į išorinį kiemą, ant stulpų abiejose pusėse buvo palmės. Į jį vedė aštuoni laiptai.</verse>
				<verse number="35">Po to jis nuvedė mane prie šiaurės vartų ir matavo juos. Jų dydis buvo toks pat, kaip ir kitų.</verse>
				<verse number="36">Jų šoniniai kambariai, stulpai, prieangis ir langai buvo aplinkui. Jų ilgis buvo penkiasdešimt uolekčių ir plotis­dvidešimt penkios uolektys.</verse>
				<verse number="37">Prieangis buvo nukreiptas į išorinį kiemą, o ant stulpų abiejose pusėse buvo palmės. Į jį vedė aštuoni laiptai.</verse>
				<verse number="38">Prie vartų stulpų buvo kambarys su įėjimu. Jame plaudavo aukas.</verse>
				<verse number="39">Vartų prieangyje abiejose pusėse buvo po du stalus, ant kurių pjaudavo deginamąsias aukas, aukas už nuodėmes ir aukas už kaltes.</verse>
				<verse number="40">Prie išorinės sienos, link šiaurės vartų, buvo du stalai ir kitoje pusėje, prie vartų prieangio, stovėjo du stalai.</verse>
				<verse number="41">Keturi stalai buvo išorinėje ir keturi vidinėje vartų pusėje­iš viso aštuoni stalai, ant kurių pjaudavo aukas.</verse>
				<verse number="42">Keturi stalai buvo iš tašytų akmenų: pusantros uolekties ilgio, pusantros pločio bei vienos uolekties aukščio­pasidėti įrankiams, kuriais pjaudavo deginamąsias ir kitas aukas.</verse>
				<verse number="43">Aplink buvo pritvirtinti plaštakos pločio kabliai, o stalai buvo skirti aukų mėsai padėti.</verse>
				<verse number="44">Už vidinių vartų buvo kambariai giesmininkams. Vidiniame kieme vienas buvo šiaurinėje pusėje, priekiu į pietus, antras­rytų pusėje, priekiu į šiaurę.</verse>
				<verse number="45">Jis man pasakė, kad kambarys priekiu į pietus skirtas kunigams, kurie prižiūri šventyklą.</verse>
				<verse number="46">O kambarys priekiu į šiaurę skirtas kunigams, kurie prižiūri aukurą. Tai yra Cadoko sūnūs iš Levio sūnų, kurie artinasi prie Viešpaties, kad Jam tarnautų.</verse>
				<verse number="47">Jis išmatavo kiemą. Jo ilgis ir plotis buvo vienodas­po šimtą uolekčių. Jis buvo keturkampis. Aukuras stovėjo šventyklos priekyje.</verse>
				<verse number="48">Jis įvedė mane į šventyklos prieangį ir išmatavo prieangio stulpus. Jie buvo penkių uolekčių abiejose pusėse. Vartų plotis buvo trijų uolekčių iš vienos ir trijų uolekčių iš kitos pusės.</verse>
				<verse number="49">Prieangis buvo dvidešimties uolekčių ilgio ir vienuolikos uolekčių pločio. Šalia laiptų, vedančių į jį, iš abiejų pusių prie stulpų stovėjo kolonos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="41">
				<verse number="1">Jis įvedė mane į šventyklą ir išmatavo stulpus. Jie buvo šešių uolekčių pločio iš vienos pusės ir šešių uolekčių pločio iš kitos­pagal palapinės plotį.</verse>
				<verse number="2">Įėjimo plotis buvo dešimt uolekčių, sienos abiejose įėjimo pusėse buvo penkių uolekčių storio. Jis išmatavo šventyklą, kuri buvo keturiasdešimties uolekčių ilgio ir dvidešimties uolekčių pločio.</verse>
				<verse number="3">Įėjęs į vidinę patalpą, išmatavo įėjimo staktas dviem uolektimis, įėjimą­šešiomis uolektimis, įėjimo sienų plotis abiejose pusėse buvo septynios uolektys.</verse>
				<verse number="4">Jis išmatavo joje plotį ir ilgį­po dvidešimt uolekčių. Jis man sakė: ‘‘Tai­Šventų švenčiausioji’‘.</verse>
				<verse number="5">Jis išmatavo šventyklos sieną. Ji buvo šešių uolekčių storumo, o šoninių kambarių aplink šventyklą plotis­keturios uolektys.</verse>
				<verse number="6">Šoniniai kambariai buvo trijų aukštų, kiekviename aukšte po trisdešimt kambarių. Prilaikomosios sijos buvo aplink visą pastatą, jos nebuvo įleistos į šventyklos sieną.</verse>
				<verse number="7">Antro ir trečio aukšto šoniniai kambariai buvo didesni. Iš pirmo aukšto į antrą ir trečią buvo laiptai.</verse>
				<verse number="8">Aplink šventyklos pastatą buvo iškilimas. Šoninių kambarių pamatas buvo nendrės ilgio­šešių didžiųjų uolekčių.</verse>
				<verse number="9">Išorinės sienos prie šoninių kambarių storis buvo penkių uolekčių. Pastatą supo šoniniai kambariai.</verse>
				<verse number="10">Atstumas tarp šoninių kambarių buvo dvidešimt uolekčių.</verse>
				<verse number="11">Šoninių kambarių įėjimai buvo iš šiaurės ir pietų pusės, jų plotis buvo penkios uolektys.</verse>
				<verse number="12">Pastatas priešais kiemą vakarų pusėje buvo septyniasdešimties uolekčių pločio, devyniasdešimties uolekčių ilgio ir jo sienos buvo penkių uolekčių storio.</verse>
				<verse number="13">Jis išmatavo šventyklos ilgį šimtu uolekčių. Kiemo ir pastato su sienomis ilgis buvo šimtas uolekčių.</verse>
				<verse number="14">Šventyklos priekinės pusės ir kiemo rytinėje pusėje plotis buvo šimtas uolekčių.</verse>
				<verse number="15">Po to jis išmatavo užpakalinę pastato sieną vakarinėje pusėje; pastato sienų ilgis kartu su priestatais abiejose pusėse buvo šimtas uolekčių. Šventyklos, Švenčiausiosios ir prieangio vidaus sienos</verse>
				<verse number="16">buvo iškaltos medžio lentomis nuo aslos iki langų; langai buvo su grotelėmis.</verse>
				<verse number="17">Virš durų ir ant sienų iš vidaus ir išorės buvo raižiniai.</verse>
				<verse number="18">Tai buvo cherubai ir palmės, kiekviena palmė buvo tarp dviejų cherubų. Cherubai buvo dviem veidais.</verse>
				<verse number="19">Vienoje pusėje buvo žmogaus veidas, žiūrintis į palmę, o kitoje pusėje­liūto veidas, žiūrintis į kitą palmę. Tokios buvo visos šventyklos sienos.</verse>
				<verse number="20">Nuo aslos iki durų viršaus buvo cherubų ir palmių atvaizdai.</verse>
				<verse number="21">Šventyklos durų staktos buvo keturkampės kaip ir Švenčiausiosios. Jos buvo panašios.</verse>
				<verse number="22">Medinis aukuras buvo trijų uolekčių aukščio, dviejų ilgio ir dviejų pločio. Jo kampai, viršus ir sienos buvo padarytos iš medžio. Vyras sakė man: ‘‘Tai stalas, stovįs Viešpaties akivaizdoje’‘.</verse>
				<verse number="23">Į šventyklą ir Švenčiausiąją buvo dvejos durys.</verse>
				<verse number="24">Durys viename ir kitame šone buvo iš dviejų dalių.</verse>
				<verse number="25">Šventyklos duryse buvo išpjaustyti cherubų ir palmių vaizdai, panašūs kaip ant sienų. Storos lentos dengė prieangį.</verse>
				<verse number="26">Prieangio sienų abiejose pusėse buvo langai su grotelėmis ir palmės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="42">
				<verse number="1">Po to jis nuvedė mane į išorinį kiemą šiaurinėje pusėje ir įvedė į kambarį, buvusį priešais pastatą.</verse>
				<verse number="2">Pastatas šiaurės pusėje buvo šimto uolekčių ilgio ir penkiasdešimties uolekčių pločio.</verse>
				<verse number="3">Vidiniame kieme, prieš išorinio kiemo grindinį, buvo trijų aukštų stoginė.</verse>
				<verse number="4">Jos durys buvo šiaurės pusėje, o jos priekyje buvo takas, dešimties uolekčių pločio ir šimto uolekčių ilgio.</verse>
				<verse number="5">Viršutiniai kambariai buvo siauresni už vidurinius ir apatinius kambarius, nes reikėjo vietos stoginėms.</verse>
				<verse number="6">Jie buvo trijų aukštų ir neturėjo tokių kolonų, kokios buvo kieme.</verse>
				<verse number="7">Siena priešais išorinį kiemą buvo penkiasdešimties uolekčių ilgio.</verse>
				<verse number="8">Kambarių išoriniame kieme ilgis buvo penkiasdešimt uolekčių, o esančių priešais šventyklą­šimtas uolekčių.</verse>
				<verse number="9">Pirmame aukšte rytų pusėje buvo įėjimas iš išorinio kiemo į kambarius.</verse>
				<verse number="10">Kiemo sienoje buvo kambariai į rytus, priešais kiemą ir pastatą.</verse>
				<verse number="11">Jie viskuo buvo panašūs į kambarius šiaurės pusėje­jų ilgis, plotis, išėjimai, durys ir įrengimas.</verse>
				<verse number="12">Pirmame aukšte pietų pusėje buvo įėjimas iš rytų pusės išorinio kiemo.</verse>
				<verse number="13">Jis sakė man: ‘‘Kambariai šiaurės ir pietų pusėje prie kiemo yra šventi. Kunigai, kurie artinasi prie Viešpaties, valgys juose šventus dalykus; juose bus laikomi švenčiausi dalykai: duonos aukos, aukos už nuodėmes ir aukos už kaltes.</verse>
				<verse number="14">Kunigai, įėję į šventyklą, neturės teisės iš jos išeiti į išorinį kiemą. Jie, prieš išeidami, privalės palikti kambariuose drabužius, su kuriais tarnavo, nes jie yra šventi, apsivilkti kitus ir tik tada galės eiti pas žmones’‘.</verse>
				<verse number="15">Baigęs matuoti šventyklos pastatus, jis išvedė mane per rytų pusės vartus ir matavo ją aplinkui iš visų pusių.</verse>
				<verse number="16">Jis išmatavo nendre rytų pusę, kuri buvo penkių šimtų nendrių.</verse>
				<verse number="17">Jis išmatavo šiaurės pusę, kuri buvo penkių šimtų nendrių.</verse>
				<verse number="18">Jis išmatavo pietų pusę, kuri buvo penkių šimtų nendrių.</verse>
				<verse number="19">Tada išmatavo vakarų pusę, kuri buvo penkių šimtų nendrių.</verse>
				<verse number="20">Jis išmatavo iš visų keturių pusių. Siena, penkių šimtų nendrių ilgio ir pločio, skyrė šventą vietą nuo nešventos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="43">
				<verse number="1">Po to jis nuvedė mane prie rytų pusės vartų.</verse>
				<verse number="2">Staiga iš rytų pasirodė Izraelio Dievo šlovė. Jo balsas buvo kaip daugybės vandenų ūžimas, o žemė spindėjo nuo Jo šlovės.</verse>
				<verse number="3">Tokį pat vaizdą aš mačiau, kai Jis atėjo sunaikinti miestą ir prie Kebaro upės. Aš kritau veidu žemėn.</verse>
				<verse number="4">Viešpaties šlovė įėjo į šventyklą pro rytų vartus.</verse>
				<verse number="5">Dvasia pakėlė mane ir nunešė į vidinį kiemą. Viešpaties šlovė pripildė šventyklą.</verse>
				<verse number="6">Tas vyras stovėjo šalia manęs, aš girdėjau balsą iš šventyklos, kalbantį man.</verse>
				<verse number="7">Jis tarė man: ‘‘Žmogaus sūnau, tai yra mano sosto ir mano kojų pakojo vieta. Aš visados gyvensiu tarp izraelitų. Izraelio tauta ir jų karaliai nebesuteps mano švento vardo nei savo paleistuvystėmis, nei savo karalių lavonais aukštumose.</verse>
				<verse number="8">Jie statė savo slenkstį prie mano slenksčio ir savo durų staktas prie mano staktų, kad būtų siena tarp jų ir manęs. Jie sutepė mano šventą vardą savo bjauriais darbais, todėl Aš juos sunaikinau savo rūstybėje.</verse>
				<verse number="9">Kai jie pašalins savo paleistuvystes ir karalių mirusius kūnus, Aš visada būsiu tarp jų.</verse>
				<verse number="10">Tu gi, žmogaus sūnau, pranešk izraelitams apie šventyklą, kad jie gėdytųsi savo nusikaltimų.</verse>
				<verse number="11">Jei jie gėdysis, ką yra padarę, tada apsakyk jiems šventyklos išvaizdą, įrengimus, įėjimą ir išėjimą­visą jos planą, taip pat jos nuostatus ir įstatymus. Užrašyk viską, jiems matant, kad jie suprastų visus nuostatus ir laikytųsi jų.</verse>
				<verse number="12">Šventyklos įstatymas yra toks: kalno viršūnė ir plotas aplinkui yra labai šventas’‘.</verse>
				<verse number="13">Tai yra aukuro išmatavimai uolektimis. Uolektį sudaro uolektis ir plaštaka. Aukuro pagrindas yra vienos uolekties pločio ir tokio pat ilgio, apvadas yra vieno sprindžio.</verse>
				<verse number="14">Aukuro aukštis nuo pagrindo iki apatinio išsikišimo yra dvi uolektys, jo plotis­viena uolektis. Nuo mažesnio išsikišimo iki didesnio išsikišimo­keturių uolekčių aukštis ir vienos uolekties plotis.</verse>
				<verse number="15">Pats aukuras yra keturių uolekčių, o nuo aukuro aukštyn yra keturi ragai.</verse>
				<verse number="16">Aukuras yra dvylikos uolekčių ilgio ir dvylikos uolekčių pločio, keturkampis.</verse>
				<verse number="17">Viršutinis išsikišimas yra keturiolikos uolekčių ilgio ir keturiolikos uolekčių pločio, keturkampis; aplinkui yra apvadas pusės uolekties aukščio, jo pagrindas aplinkui­vienos uolekties. Aukuro laiptai rytų pusėje.</verse>
				<verse number="18">Jis sakė man: ‘‘Žmogaus sūnau, tai yra Viešpaties Dievo nuostatai aukurui, kai jis bus pastatytas deginamosioms aukoms aukoti ir aukų kraujui ant jo šlakstyti.</verse>
				<verse number="19">Kunigui levitui iš Cadoko giminės, kuris artinsis prie manęs, kad man tarnautų,­sako Dievas,­turi duoti auką už nuodėmę, jauną veršį iš bandos.</verse>
				<verse number="20">Tu turi apšlakstyti jo krauju keturis ragus ir keturis išsikišimo kampus bei apvadą. Taip aukuras bus apvalytas.</verse>
				<verse number="21">Veršį, paaukotą už nuodėmę, reikia sudeginti tam skirtoje namų vietoje, už šventyklos ribų.</verse>
				<verse number="22">Antrą dieną tu paaukosi sveiką ožį aukai už nuodėmę, ir jie apvalys aukurą kaip ir su veršiu.</verse>
				<verse number="23">Kai apvalysi aukurą, aukok sveiką veršį ir aviną iš bandos.</verse>
				<verse number="24">Juos abu atvesi Viešpaties akivaizdon; kunigas pabarstys druskos ant jų ir paaukos juos Viešpačiui kaip deginamąją auką.</verse>
				<verse number="25">Septynias dienas kas dieną turi aukoti ožį aukai už nuodėmę ir sveiką veršį bei aviną.</verse>
				<verse number="26">Septynias dienas jie apvalys aukurą ir taip pašventins jį.</verse>
				<verse number="27">Po septynių dienų, aštuntą dieną ir vėliau, kunigas ant aukuro aukos deginamąsias ir padėkos aukas, ir Aš jus priimsiu,­sako Viešpats Dievas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="44">
				<verse number="1">Jis nuvedė mane prie šventyklos išorinių vartų rytų pusėje. Jie buvo uždaryti.</verse>
				<verse number="2">Tada Viešpats sakė man: ‘‘Šitie vartai liks uždaryti. Jie nebus atidaryti, ir niekas nevaikščios pro juos. Kadangi Viešpats, Izraelio Dievas, įėjo pro juos, todėl jie liks uždaryti.</verse>
				<verse number="3">Tik kunigaikštis sėdės juose Viešpaties akivaizdoje ir valgys. Jis įeis pro vartų prieangį ir išeis tuo pačiu keliu’‘.</verse>
				<verse number="4">Po to jis įvedė mane pro šiaurės vartus ir nuvedė prie šventyklos priekio. Aš pažiūrėjau, ir štai Viešpaties šlovė pripildė namus; aš parkritau veidu žemėn.</verse>
				<verse number="5">Viešpats tarė man: ‘‘Žmogaus sūnau, viską įsidėmėk, žiūrėk akimis ir klausyk ausimis, ką tau sakysiu apie Viešpaties namų įstatymus ir nuostatus. Įsidėmėk, kas gali įeiti į namus.</verse>
				<verse number="6">Sakyk maištingiems izraelitams: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Izraelitai, užtenka jūsų bjaurysčių!</verse>
				<verse number="7">Jūs įvedėte svetimšalius, neapipjaustytus širdimi ir neapipjaustytus kūnu, į mano šventyklą ir tuo sutepėte mano namus. Jūs aukojote jų akivaizdoje man duonos, taukų ir kraujo ir taip sulaužėte mano sandorą savo bjauriais darbais.</verse>
				<verse number="8">Užuot atlikę man šventą tarnystę, jūs paskyrėte juos tarnauti šventykloje’.</verse>
				<verse number="9">Taip sako Viešpats Dievas: ‘Nė vienas svetimšalis, gyvenantis tarp izraelitų, neapipjaustytas širdimi ir neapipjaustytas kūnu, neturi teisės įeiti į mano šventyklą.</verse>
				<verse number="10">Levitai, pasitraukę nuo manęs, kai izraelitai nuklydo ir sekė paskui stabus, atsakys už savo kaltę.</verse>
				<verse number="11">Bet jie tarnaus mano šventykloje: bus vartų sargai ir patarnaus namuose. Jie pjaus tautos deginamąsias aukas ir jiems tarnaus.</verse>
				<verse number="12">Kadangi jie tarnavo prie stabų ir suvedžiojo izraelitus, todėl Aš pakėliau savo ranką prieš juos, ir jie atsakys už savo kaltę.</verse>
				<verse number="13">Jie nesiartins prie manęs tarnauti man kaip kunigai ir neprisiartins prie mano šventų daiktų Šventų švenčiausiojoje. Jie kentės gėdą už savo bjaurius darbus.</verse>
				<verse number="14">Aš padarysiu juos namų prižiūrėtojais ir patarnautojais.</verse>
				<verse number="15">Bet kunigai iš levitų, Cadoko sūnūs, kurie prižiūrėjo šventyklą, kai izraelitai klaidžiojo ir atitolo nuo manęs, artinsis prie manęs ir man tarnaus, stovės mano akivaizdoje ir aukos taukų bei kraujo.</verse>
				<verse number="16">Jie eis į mano šventyklą, artės prie mano stalo ir tarnaus man.</verse>
				<verse number="17">Įėję pro vartus į vidinį kiemą, jie vilkės drobiniais drabužiais. Jie nevilkės nieko vilnonio, tarnaudami vidinio kiemo vartuose ir už jų.</verse>
				<verse number="18">Jie dėvės drobinius raiščius ant galvų bei vilkės drobines kelnes, nesusijuos, kad neprakaituotų.</verse>
				<verse number="19">Prieš eidami į išorinį kiemą pas tautą, jie nusirengs drabužius, su kuriais tarnavo, paliks juos šventyklos kambariuose ir apsivilks kitais drabužiais, kad nepašventintų žmonių savo drabužiais.</verse>
				<verse number="20">Jie neskus galvų ir neaugins ilgų plaukų, bet apsikirps galvos plaukus.</verse>
				<verse number="21">Nė vienas kunigas negers vyno, prieš eidamas į vidinį kiemą.</verse>
				<verse number="22">Jie neves našlės nė atleistos, tik mergaites iš Izraelio palikuonių. Tačiau kunigo našlę jie galės vesti.</verse>
				<verse number="23">Jie mokys mano tautą atskirti, kas šventa ir nešventa, aiškins, kas švaru ir nešvaru.</verse>
				<verse number="24">Kilus ginčui, jie bus teisėjais ir teis pagal mano nuostatus. Jie laikysis mano nuostatų ir įsakymų apie visas šventes ir švęs sabatus.</verse>
				<verse number="25">Jie nesusiteps mirusiaisiais, artindamiesi prie jų, išskyrus tėvą ir motiną, sūnų ir dukrą, brolį ir netekėjusią seserį.</verse>
				<verse number="26">Po apsivalymo jie paskaičiuos jam septynias dienas.</verse>
				<verse number="27">Tą dieną, kai kunigas eis į vidinį kiemą tarnauti šventykloje, jis aukos auką už nuodėmę,­sako Viešpats Dievas.­</verse>
				<verse number="28">Aš būsiu jų paveldėjimas, ir jūs neduosite jiems nuosavybės Izraelio krašte, nes Aš esu jų nuosavybė.</verse>
				<verse number="29">Duonos aukos, aukos už nuodėmes ir kaltes, ir visa, kas pašvęsta Dievui, bus kunigų maistas.</verse>
				<verse number="30">Visų vaisių pirmienos, visų atnašų ir dovanų dalis priklausys kunigams. Taip pat savo tešlos pirmienas duokite kunigams, kad palaiminimas pasiliktų jūsų namuose.</verse>
				<verse number="31">Kritusių ar žvėrių sudraskytų paukščių bei gyvulių kunigai nevalgys’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="45">
				<verse number="1">‘‘Kai, mesdami burtus, dalinsitės kraštą, pirmiausia paskirkite dalį to krašto kaip šventą auką Viešpačiui. Tas šventas žemės plotas turi būti dvidešimt penkių tūkstančių nendrių ilgio ir dešimties tūkstančių nendrių pločio.</verse>
				<verse number="2">Iš šito ploto šventyklai skirkite penkių šimtų nendrių ilgio ir tokio pat pločio keturkampį sklypą ir aplink jį palikite laisvą penkiasdešimties uolekčių pločio plotą.</verse>
				<verse number="3">Atmatuokite dvidešimt penkių tūkstančių nendrių ilgio ir dešimties tūkstančių nendrių pločio sklypą; jame stovės šventykla su Švenčiausiąja.</verse>
				<verse number="4">Šventa krašto dalis priklausys kunigams, kurie tarnaus šventykloje ir artinsis prie Viešpaties; tai žemė jų namams ir šventyklai.</verse>
				<verse number="5">Kitas sklypas dvidešimt penkių tūkstančių nendrių ilgio ir dešimties tūkstančių nendrių pločio bus levitų nuosavybė: ten jie gyvens.</verse>
				<verse number="6">Prie šventojo sklypo skirkite penkių tūkstančių nendrių pločio ir dvidešimt penkių tūkstančių nendrių ilgio sklypą miestui; jis priklausys visam Izraeliui.</verse>
				<verse number="7">Kunigaikščiui skirkite žemės plotą abiejose pusėse, prie šventojo ploto ir prie miesto nuosavybės, vakarų ir rytų pusėje. To žemės ploto ilgis atitiks vienos Izraelio giminės žemės ploto ilgiui nuo vakarų iki rytų.</verse>
				<verse number="8">Tai bus jo nuosavybė Izraelyje. Izraelio kunigaikščiai nebeišnaudos daugiau mano tautos, o kraštas priklausys Izraelio giminėms’‘.</verse>
				<verse number="9">Taip sako Viešpats Dievas: ‘‘Izraelio kunigaikščiai, užtenka smurto ir priespaudos! Vykdykite teismą ir teisingumą, neatimkite iš mano tautos jos nuosavybės.</verse>
				<verse number="10">Jūs turite naudoti teisingas svarstykles, teisingą efą ir teisingą batą.</verse>
				<verse number="11">Efa ir batas turi būti to paties dydžio. Bate arba efoje turi tilpti dešimta dalis homero; homeras bus jūsų saikų matas.</verse>
				<verse number="12">Šekelio svoris turi būti dvidešimt gerų. Dvidešimt šekelių, dvidešimt penki šekeliai ir penkiolika šekelių tesudaro vieną miną.</verse>
				<verse number="13">Jūs turite duoti tokias dovanas: šeštą dalį efos nuo kiekvieno kviečių homero ir šeštą dalį efos nuo kiekvieno miežių homero.</verse>
				<verse number="14">Nurodymas dėl aliejaus: duokite dešimtą dalį bato nuo kiekvieno homero; homerą sudaro dešimt batų.</verse>
				<verse number="15">Izraelis duos iš dviejų šimtų avių bandos vieną avį. Tai yra duonos, deginamosioms ir padėkos aukoms jiems sutaikinti,­sako Viešpats Dievas.­</verse>
				<verse number="16">Visa tauta privalo duoti tai Izraelio kunigaikščiui.</verse>
				<verse number="17">Kunigaikščio pareiga yra parūpinti: deginamąją, duonos ir geriamąją auką šventėms, jauno mėnulio dienoms, sabatams, taip pat aukas už nuodėmę, padėkos ir sutaikinimo aukas’‘.</verse>
				<verse number="18">Taip sako Viešpats Dievas: ‘‘Pirmo mėnesio pirmą dieną imk iš bandos sveiką jauną veršį ir apvalyk šventyklą.</verse>
				<verse number="19">Kunigas aukos už nuodėmę krauju pateps šventyklos durų staktas, keturis aukuro išsikišimo kampus ir vidinio kiemo vartų staktas.</verse>
				<verse number="20">Taip padaryk ir mėnesio septintą dieną dėl tų, kurie nusikalto nežinodami arba klysdami. Taip apvaloma šventykla.</verse>
				<verse number="21">Pirmo mėnesio keturioliktą dieną švęskite Paschą. Švęskite septynias dienas ir valgykite neraugintą duoną.</verse>
				<verse number="22">Tą dieną kunigaikštis parūpins už save ir už visą tautą jauną veršį aukai už nuodėmę.</verse>
				<verse number="23">Kunigaikštis kiekvieną šventės dieną duos deginamajai aukai Viešpačiui septynis sveikus jaunus veršius ir septynis avinus ir kas dieną po ožį aukai už nuodėmę.</verse>
				<verse number="24">Jis taip pat parūpins duonos aukai po vieną efą miltų prie kiekvieno veršio ir avino bei po vieną hiną aliejaus prie kiekvienos efos.</verse>
				<verse number="25">Septinto mėnesio penkioliktą dieną, šventės metu, jis turi septynias dienas parūpinti tą patį: auką už nuodėmę, deginamąją auką, duonos auką bei aliejaus’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="46">
				<verse number="1">Taip sako Viešpats Dievas: ‘‘Vidinio kiemo vartai rytų pusėje bus uždaryti šešias darbo dienas, bet sabato ir jauno mėnulio dieną jie bus atidaryti.</verse>
				<verse number="2">Kunigaikštis įeis pro išorinių vartų prieangį ir sustos prie vartų. Kunigas aukos jo deginamąją ir padėkos auką. Jis, pagarbinęs prie vartų, išeis, bet vartai liks atdari iki vakaro.</verse>
				<verse number="3">Tauta taip pat pagarbins prie vartų įėjimo sabatais ir jauno mėnulio dienomis Viešpaties akivaizdoje.</verse>
				<verse number="4">Kunigaikščio deginamoji auka sabato dieną turi būti šeši sveiki ėriukai ir vienas sveikas avinas.</verse>
				<verse number="5">Duonos auka bus viena efa miltų prie avino, o prie ėriukų­kiek jis galės duoti, ir hinas aliejaus prie kiekvienos efos.</verse>
				<verse number="6">Jauno mėnulio dieną jis aukos sveiką jauną veršį, šešis ėriukus ir vieną aviną.</verse>
				<verse number="7">Jo duonos auka bus po vieną efą miltų prie veršio ir avino, o prie ėriukų­kiek jis duos savo ranka, ir hinas aliejaus prie kiekvienos efos.</verse>
				<verse number="8">Kunigaikštis įeis pro vartų prieangį ir tuo pačiu keliu išeis.</verse>
				<verse number="9">Kai tauta švenčių metu ateis pagarbinti Viešpaties, tada atėję pro šiaurinius vartus turi išeiti pro pietų pusės vartus, įėję pro pietų pusės vartus turi išeiti pro šiaurinius vartus. Niekas teneišeina pro tuos pačius vartus, pro kuriuos įėjo, bet pro vartus priešingoje pusėje.</verse>
				<verse number="10">Kunigaikštis turi būti su jais­ įeiti, kai jie įeina, ir išeiti, kai jie išeina.</verse>
				<verse number="11">Švenčių ir iškilmių dieną duonos auka turi būti efa miltų prie kiekvieno veršio ir avino, o prie ėriukų­kiek jis gali duoti, ir vienas hinas aliejaus prie kiekvienos efos.</verse>
				<verse number="12">Jei kunigaikštis laisva valia aukos Viešpačiui deginamąją ar padėkos auką, jam bus atidaryti vartai rytų pusėje. Jis įeis ir aukos deginamąją ir padėkos auką kaip per sabatą. Jam išėjus, vartus uždarys.</verse>
				<verse number="13">Kiekvieną dieną jis turi parūpinti deginamajai aukai Viešpačiui sveiką metinį avinėlį ir jį aukoti kiekvieną rytą.</verse>
				<verse number="14">Jis turi parūpinti kiekvieną rytą duonos aukai šeštą dalį efos miltų ir trečdalį hino aliejaus ir juos sumaišyti. Tai bus duonos auka Viešpačiui. Toks yra amžinas įstatymas apie aukas.</verse>
				<verse number="15">Avinėlis, duonos auka ir aliejus bus nuolatinė deginamoji auka kiekvieną rytą’‘.</verse>
				<verse number="16">Taip sako Viešpats Dievas: ‘‘Jei kunigaikštis vienam savo sūnų duos dalį iš savo paveldo, tai ji bus jo sūnaus paveldėta nuosavybė.</verse>
				<verse number="17">Jei jis dovanos savo tarnui dalį iš savo paveldo, tai priklausys tarnui iki laisvės metų, o po to sugrįš kunigaikščiui. Tik kunigaikščio sūnums priklausys paveldas.</verse>
				<verse number="18">Kunigaikštis neturi teisės atimti iš žmonių jų paveldo arba prievarta juos pašalinti iš jų nuosavybės. Jo sūnūs paveldės tik tėvo nuosavybę, kad niekas iš mano tautos nebūtų nuvarytas nuo savo nuosavybės’‘.</verse>
				<verse number="19">Jis įvedė mane pro įėjimą šalia vartų į šventyklos kambarius, skirtus kunigams šiaurės pusėje. Vakarų pusėje, pačiame gale pamačiau vietą.</verse>
				<verse number="20">Tada jis tarė: ‘‘Šioje vietoje kunigai virs aukas už nuodėmes bei kaltes ir keps duonos auką, kad neišneštų jų į išorinį kiemą ir nepašventintų žmonių’‘.</verse>
				<verse number="21">Po to jis išvedė mane į išorinį kiemą ir vedė į visus keturis kiemo kampus. Kiekviename kiemo kampe buvo po kiemą,</verse>
				<verse number="22">keturiasdešimties uolekčių ilgio ir trisdešimties uolekčių pločio. Visi keturi buvo vienodo dydžio</verse>
				<verse number="23">ir apvesti mūrine siena, o po siena buvo židiniai.</verse>
				<verse number="24">Tada jis tarė: ‘‘Tai virtuvės, kuriose šventyklos tarnai virs tautos aukas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="47">
				<verse number="1">Jis atvedė mane atgal prie namų durų, ir štai vanduo tekėjo iš po namų slenksčio rytų pusėje, nes jų priekis buvo rytų pusėje. Vanduo tekėjo iš po namo sienos dešinėje pusėje, į pietus nuo aukuro.</verse>
				<verse number="2">Po to jis išvedė mane pro šiaurės vartus ir nuvedė prie išorinių vartų rytų pusėje. Dešinėje pusėje tekėjo vanduo.</verse>
				<verse number="3">Vyras laikė rankoje matuojamąją virvę ir, eidamas rytų link, atmatavo tūkstantį uolekčių. Jis įvedė mane į vandenį, kuris siekė man iki kulkšnių.</verse>
				<verse number="4">Jis vėl atmatavo tūkstantį uolekčių ir vedė mane per vandenį. Dabar vanduo man siekė iki kelių. Dar kartą atmatavęs tūkstantį uolekčių, vėl vedė mane per vandenį. Vanduo man buvo iki juosmens.</verse>
				<verse number="5">Jis ketvirtą kartą atmatavo tūkstantį uolekčių. Čia jau buvo gili upė, kurios nebegalėjau perbristi. Buvo taip gilu, kad reikėjo plaukti.</verse>
				<verse number="6">Jis klausė manęs: ‘‘Žmogaus sūnau, ar tu matei?’‘ Tada jis išvedė mane į upės krantą.</verse>
				<verse number="7">Grįžęs mačiau labai daug medžių abiejuose upės krantuose.</verse>
				<verse number="8">Jis man sakė: ‘‘Šitas vanduo teka į rytus, pasieks slėnį ir įtekės į jūrą. Įtekėjęs į jūrą, jis išgydys jos vandenis.</verse>
				<verse number="9">Kur šios upės vanduo įtekės, bus gausu žuvies ir kitų vandens gyvių. Vandenys bus išgydyti ir visa atgis, kai įtekės upės vanduo.</verse>
				<verse number="10">Nuo En Gedžio iki En Eglaimų stovės žvejai ir džiovins tinklus. Čia bus taip gausu įvairių rūšių žuvies, kaip Didžiojoje jūroje.</verse>
				<verse number="11">Balose ir pelkėse vanduo nepasikeis, jis liks sūrus.</verse>
				<verse number="12">Abiejuose upės krantuose augs vaisiniai medžiai. Jų lapai nenuvys, medžiai neš vaisius visą laiką, kiekvieną mėnesį, nes vanduo iš šventyklos juos drėkins. Jų vaisius vartos maistui, o lapus vaistams’‘.</verse>
				<verse number="13">Taip sako Viešpats Dievas: ‘‘Kraštą paveldės dvylika Izraelio giminių. Jis bus padalintas, o Juozapas gaus dvi dalis.</verse>
				<verse number="14">Jūs paveldėsite kraštą lygiomis dalimis. Aš prisiekiau jį duoti jūsų tėvams, ir jis bus jūsų nuosavybė.</verse>
				<verse number="15">Krašto ribos šiaurėje bus nuo Didžiosios jūros Hetlono link iki Cedado,</verse>
				<verse number="16">Hamato, Berotajo ir Sibraimų, kuris yra tarp Damasko ir Hamato, ir iki Hacer Tikono prie Haurano.</verse>
				<verse number="17">Riba nuo jūros bus Hacar Enonas, Damasko riba ir į šiaurę iki Hamato ribos. Tai bus šiaurinė riba.</verse>
				<verse number="18">Rytuose riba eis tarp Haurano ir Damasko, tarp Gileado ir Izraelio, Jordano upe iki Rytų jūros. Tai bus rytinė riba.</verse>
				<verse number="19">Pietuose riba eis nuo Tamaros iki Kadešo kivirčų vandens, toliau Egipto upeliu iki Didžiosios jūros. Tai bus pietinė riba.</verse>
				<verse number="20">Vakarinė riba bus Didžioji jūra iki Hamato. Tai bus vakarinė riba.</verse>
				<verse number="21">Jūs padalinsite šį kraštą Izraelio giminėms.</verse>
				<verse number="22">Paveldą paskirstysite, mesdami burtus sau ir tarp jūsų gyvenantiems ateiviams, kuriems gimė vaikų, gyvenant tarp jūsų. Jie bus kaip ir gimę Izraelyje, ir jiems burtų keliu paskirsite nuosavybę tarp Izraelio giminių.</verse>
				<verse number="23">Kurioje giminėje gyvens ateivis, ten duosite jam nuosavybę,­sako Viešpats Dievas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="48">
				<verse number="1">‘‘Šie yra giminių vardai. Nuo šiaurės einant Hetlono keliu link Hamato, Hacar Enonas, šiaurinė Damasko riba iki pat Hamato, bus Dano dalis nuo rytų iki vakarų.</verse>
				<verse number="2">Šalia Dano, nuo rytų iki vakarų, bus Ašero dalis.</verse>
				<verse number="3">Šalia Ašero, nuo rytų iki vakarų, bus Neftalio dalis.</verse>
				<verse number="4">Šalia Neftalio, nuo rytų iki vakarų, bus Manaso dalis.</verse>
				<verse number="5">Šalia Manaso, nuo rytų iki vakarų, bus Efraimo dalis.</verse>
				<verse number="6">Šalia Efraimo, nuo rytų iki vakarų, bus Rubeno dalis.</verse>
				<verse number="7">Šalia Rubeno, nuo rytų iki vakarų, bus Judo dalis.</verse>
				<verse number="8">Šalia Judo, nuo rytų iki vakarų, atskirkite dvidešimt penkių tūkstančių nendrių pločio ir tokio pat ilgio, kaip vienos giminės dalis, plotą šventyklai.</verse>
				<verse number="9">Viešpačiui atskirsite dalį dvidešimt penkių tūkstančių nendrių ilgio ir dešimt tūkstančių nendrių pločio.</verse>
				<verse number="10">Kunigams priklausys dvidešimt penki tūkstančiai nendrių į šiaurę, dešimt tūkstančių į vakarus, dešimt tūkstančių į rytus ir dvidešimt penki tūkstančiai į pietus; Viešpaties šventykla bus viduryje.</verse>
				<verse number="11">Ši dalis priklausys pasišventinusiems kunigams, Cadoko sūnums, kurie man ištikimai tarnavo, kai izraelitai ir levitai buvo nuklydę.</verse>
				<verse number="12">Jiems priklausanti krašto dalis, esanti šalia levitų dalies, bus labai šventa.</verse>
				<verse number="13">Levitai šalia kunigų dalies gaus dvidešimt penkių tūkstančių nendrių ilgio ir dešimties tūkstančių nendrių pločio žemę. Visas plotas bus dvidešimt penkių tūkstančių ilgio ir dešimties tūkstančių pločio.</verse>
				<verse number="14">Jie neturės teisės to ploto nei parduoti, nei iškeisti. Taip pat krašto pirmavaisių negalės perleisti į kitų rankas, nes tai yra pašvęsta Viešpačiui.</verse>
				<verse number="15">Likęs penkių tūkstančių nedrių pločio ir dvidešimt penkių tūkstančių nendrių ilgio plotas priklausys miestui namams statyti ir ganykloms. Miestas bus jo viduryje.</verse>
				<verse number="16">Žemės plotas bus keturkampis, keturių tūkstančių penkių šimtų nendrių ilgio ir keturių tūkstančių penkių šimtų nendrių pločio.</verse>
				<verse number="17">Miesto priemiesčiai bus dviejų šimtų penkiasdešimties nendrių šiaurėje, dviejų šimtų penkiasdešimties nendrių pietuose, dviejų šimtų penkiasdešimties nendrių rytuose ir dviejų šimtų penkiasdešimties nendrių vakaruose.</verse>
				<verse number="18">Likusio žemės ploto, esančio prie šventojo sklypo, dešimties tūkstančių nendrių ilgio rytuose ir dešimties tūkstančių nendrių vakaruose, derlius bus maistas tiems, kurie dirba mieste.</verse>
				<verse number="19">Miesto darbininkai bus iš visų Izraelio giminių.</verse>
				<verse number="20">Visas išskirtas plotas bus keturkampis, dvidešimt penkių tūkstančių nendrių ilgio ir dvidešimt penkių tūkstančių nendrių pločio­tai bus šventoji dalis ir miesto nuosavybė.</verse>
				<verse number="21">Likusi dalis abiejose šventojo ploto ir miesto nuosavybės pusėse, būtent dvidešimt penki tūkstančiai nendrių rytų ir dvidešimt penki tūkstančiai nendrių vakarų pusėje, priklausys kunigaikščiui. Šventykla ir šventasis plotas bus jo viduryje.</verse>
				<verse number="22">Dalis tarp levitų ir miesto nuosavybės bei Judo dalies ir Benjamino dalies priklausys kunigaikščiui.</verse>
				<verse number="23">Likusių giminių žemės: nuo rytų iki vakarų bus Benjamino dalis.</verse>
				<verse number="24">Šalia Benjamino, nuo rytų iki vakarų, bus Simeono dalis.</verse>
				<verse number="25">Šalia Simeono, nuo rytų iki vakarų, bus Isacharo dalis.</verse>
				<verse number="26">Šalia Isacharo, nuo rytų iki vakarų, bus Zabulono dalis.</verse>
				<verse number="27">Šalia Zabulono, nuo rytų iki vakarų, bus Gado dalis.</verse>
				<verse number="28">Gado dalies pietų siena eis nuo Tamaros iki Kadešo kivirčų vandens, toliau Egipto upeliu iki Didžiosios jūros.</verse>
				<verse number="29">Tai kraštas, kurį padalysite, mesdami burtus Izraelio giminėms,­sako Viešpats Dievas.­</verse>
				<verse number="30">Tai yra išėjimai iš miesto. Šiaurės pusėje atmatuosite keturis tūkstančius penkis šimtus nendrių.</verse>
				<verse number="31">Miesto vartai bus vadinami Izraelio giminių vardais. Trejų vartų šiaurės pusėje vardai: Rubeno vartai, Judo vartai ir Levio vartai.</verse>
				<verse number="32">Rytų pusėje atmatuosite keturis tūkstančius penkis šimtus nendrių. Trejų vartų vardai: Juozapo vartai, Benjamino vartai ir Dano vartai.</verse>
				<verse number="33">Pietų pusėje atmatuosite keturis tūkstančius penkis šimtus nendrių. Trejų vartų vardai: Simeono vartai, Isacharo vartai ir Zabulono vartai.</verse>
				<verse number="34">Vakarų pusė yra keturių tūkstančių penkių šimtų nendrių ir turi trejus vartus: Gado vartus, Ašero vartus ir Neftalio vartus.</verse>
				<verse number="35">Aplinkui miestą bus aštuoniolika tūkstančių nedrių. Nuo tos dienos miesto vardas bus ‘Viešpats čia’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="27">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Trečiaisiais Judo karaliaus Jehojakimo viešpatavimo metais Babilono karalius Nebukadnecaras atėjo prieš Jeruzalę ir apgulė ją.</verse>
				<verse number="2">Viešpats atidavė į jo rankas Judo karalių Jehojakimą ir Dievo namų indų dalį. Jis nugabeno juos į Šinaro šalį ir indus nunešė į savo dievo turtų namus.</verse>
				<verse number="3">Karalius įsakė Ašpenazui, savo rūmų eunuchų viršininkui, parinkti keletą izraelitų iš karaliaus giminės ir kilmingųjų tarpo:</verse>
				<verse number="4">jaunuolius be jokios ydos, gražius, galinčius mokytis visokios išminties, suprantančius, protingus ir sugebančius tarnauti karaliaus rūmuose, ir juos išmokyti chaldėjų raštų ir kalbos.</verse>
				<verse number="5">Karalius paskyrė jiems kasdienį maisto davinį iš karaliaus valgių ir vyno, kurį jis pats gėrė. Juos mokė trejus metus, kad jie galėtų būti prie karaliaus tam laikui pasibaigus.</verse>
				<verse number="6">Tarp jų buvo iš Judo vaikų Danielius, Hananija, Mišaelis ir Azarija.</verse>
				<verse number="7">Eunuchų viršininkas davė jiems naujus vardus: Danieliui­Beltšacaro, Hananijai­Šadracho, Mišaeliui­Mešacho ir Azarijai­Abed Nego.</verse>
				<verse number="8">Bet Danielius nusprendė savo širdyje nesusitepti karaliaus valgiais nė jo geriamu vynu. Jis prašė eunuchų viršininko, kad leistų jam nesusitepti.</verse>
				<verse number="9">Dievas suteikė Danieliui malonę ir palankumą eunuchų viršininko akyse.</verse>
				<verse number="10">Eunuchų viršininkas tarė Danieliui: ‘‘Aš bijau savo valdovo karaliaus, kuris jums paskyrė maistą ir gėrimą. Jei jis pamatys jus, atrodančius blogiau negu kiti jūsų amžiaus jaunuoliai, mano galva dėl jūsų atsidurs pavojuje’‘.</verse>
				<verse number="11">Tada Danielius sakė prievaizdui, kurį eunuchų viršininkas buvo paskyręs Danieliui, Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai prižiūrėti:</verse>
				<verse number="12">‘‘Bandyk savo tarnus dešimt dienų, duodamas mums daržovių valgyti ir vandens gerti.</verse>
				<verse number="13">Po to palygink mūsų veidus su jaunuolių, valgiusių karaliaus valgius. Ir kaip tau atrodys, taip daryk su savo tarnais’‘.</verse>
				<verse number="14">Jis sutiko patenkinti šitą prašymą ir bandė juos dešimt dienų.</verse>
				<verse number="15">Dešimčiai dienų praėjus, jų veidai atrodė gražesni ir jų kūnai buvo sveikesni negu visų jaunuolių, valgiusių karaliaus valgius.</verse>
				<verse number="16">Prievaizdas paimdavo jiems skirtą valgį ir vyną ir duodavo jiems daržovių.</verse>
				<verse number="17">Dievas davė šitiems keturiems jaunuoliams išminties bei pažinimo; be to, Danielius suprasdavo visus regėjimus ir sapnus.</verse>
				<verse number="18">Praėjus karaliaus skirtam laikui, eunuchų viršininkas atvedė juos pas Nebukadnecarą.</verse>
				<verse number="19">Karalius kalbėjosi su visais, ir tarp jų nebuvo nė vieno tokio kaip Danielius, Hananija, Mišaelis ir Azarija. Todėl jie pasiliko prie karaliaus.</verse>
				<verse number="20">Visur, kur reikėdavo išminties ir supratimo, karalius, paklausęs juos, matydavo, kad jie dešimt kartų pranašesni už visus žynius ir astrologus jo karalystėje.</verse>
				<verse number="21">Danielius pasiliko tarnyboje iki pirmųjų karaliaus Kyro metų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Antraisiais Nebukadnecaro viešpatavimo metais Nebukadnecaras sapnavo sapną, kuris taip sujaudino jo dvasią, kad jis negalėjo miegoti.</verse>
				<verse number="2">Tuomet karalius įsakė sušaukti žynius, astrologus, burtininkus ir chaldėjus, kad jie išaiškintų karaliui jo sapną. Jie atėjo ir stojo karaliaus akivaizdoje.</verse>
				<verse number="3">Karalius jiems tarė: ‘‘Sapnavau sapną, kuris sujaudino mano dvasią; ir aš noriu jį žinoti’‘.</verse>
				<verse number="4">Chaldėjai atsakė karaliui: ‘‘Tegyvuoja karalius per amžius! Pasakyk sapną savo tarnams, ir mes jį išaiškinsime’‘.</verse>
				<verse number="5">Karalius kalbėjo chaldėjams: ‘‘Aš jau nusprendžiau: jei nepasakysite mano sapno ir jo neišaiškinsite, liepsiu sukapoti jus į gabalus ir paversti griuvėsiais jūsų namus.</verse>
				<verse number="6">Jei pasakysite sapną ir jį išaiškinsite, gausite iš manęs atpildą, dovanų ir didelę garbę! Pasakykite sapną ir jo išaiškinimą!’‘</verse>
				<verse number="7">Jie antrą kartą atsakė: ‘‘Karalius tepasako sapną savo tarnams, ir mes jį išaiškinsime!’‘</verse>
				<verse number="8">Karalius atsakė: ‘‘Aš aiškiai suprantu, kad norite laimėti laiko, nes žinote, kad aš jau nusprendžiau.</verse>
				<verse number="9">Jei nepasakysite sapno, nepakeisiu sprendimo. Suprantu, kad norite man duoti melagingą ir klaidingą aiškinimą, laukdami, kol laikai pasikeis. Pasakykite sapną, tada žinosiu, kad galite jį ir išaiškinti!’‘</verse>
				<verse number="10">Chaldėjai atsakė karaliui: ‘‘Nėra žemėje žmogaus, kuris galėtų įvykdyti karaliaus reikalavimą. Joks karalius, viešpats ar valdovas nėra nieko panašaus reikalavęs iš bet kokio astrologo, žynio ar chaldėjo.</verse>
				<verse number="11">Dalykas, kurio karalius reikalauja, yra sunkus ir nėra nė vieno, kuris galėtų jį pasakyti karaliui. Tik dievai tą gali padaryti, bet jie negyvena tarp žmonių’‘.</verse>
				<verse number="12">Karalius labai užsirūstino dėl to ir įsakė sunaikinti visus Babilono išminčius.</verse>
				<verse number="13">Kai karalius įsakė išžudyti išminčius, jie ieškojo nužudyti Danielių bei jo draugus.</verse>
				<verse number="14">Tada Danielius išmintingai ir atsargiai kreipėsi į Arjochą, karaliaus sargybos viršininką, kuriam buvo pavesta išžudyti išminčius Babilone.</verse>
				<verse number="15">Jis kreipėsi į Arjochą: ‘‘Kodėl toks griežtas karaliaus potvarkis?’‘ Arjochas paaiškino Danieliui.</verse>
				<verse number="16">Tuomet Danielius įėjo ir prašė karaliaus laiko, kad galėtų jam jo sapną išaiškinti.</verse>
				<verse number="17">Sugrįžęs į savo namus, Danielius pranešė visa tai savo draugams Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai,</verse>
				<verse number="18">kad jie prašytų dangaus Dievo pasigailėjimo dėl šitos paslapties, kad Danielius ir jo draugai nepražūtų su kitais Babilono išminčiais.</verse>
				<verse number="19">Danieliui nakties regėjime buvo apreikšta paslaptis. Tada jis šlovino dangaus Dievą, tardamas:</verse>
				<verse number="20">‘‘Palaimintas Dievo vardas per amžių amžius, nes Jam priklauso išmintis ir galia!</verse>
				<verse number="21">Jis pakeičia laikus ir metus, pašalina ir įstato karalius, teikia išminties ir supratimo.</verse>
				<verse number="22">Jis apreiškia gilybes ir paslaptis, žino, kas yra tamsoje, ir šviesa yra aplinkui Jį.</verse>
				<verse number="23">Mano tėvų Dieve, giriu Tave ir dėkoju Tau, nes suteikei man stiprybės ir išminties ir dabar apreiškei, ko prašėme­atidengei karaliaus paslaptį’‘.</verse>
				<verse number="24">Po to Danielius nuėjo pas Arjochą, kuriam karalius buvo pavedęs išžudyti Babilono išminčius, ir jam tarė: ‘‘Nežudyk Babilono išminčių! Vesk mane pas karalių, aš pasakysiu jam išaiškinimą’‘.</verse>
				<verse number="25">Arjochas skubiai nuvedė Danielių pas karalių ir jam pranešė: ‘‘Radau vyrą iš Judo tremtinių, kuris gali pasakyti karaliui išaiškinimą’‘.</verse>
				<verse number="26">Karalius tarė Danieliui, kurio vardas buvo Beltšacaras: ‘‘Ar tu gali pasakyti, ką sapnavau, ir tą sapną man išaiškinti?’‘</verse>
				<verse number="27">Danielius atsakė karaliui: ‘‘Išminčiai, žyniai, ženklų aiškintojai ir astrologai negali atskleisti karaliui paslapties, kurią karalius siekia sužinoti.</verse>
				<verse number="28">Tačiau danguje yra Dievas, kuris apreiškia paslaptis ir šiuo sapnu praneša karaliui Nabuchodonosarui, kas įvyks paskutinėmis dienomis. Tavo sapnas ir regėjimai buvo tokie:</verse>
				<verse number="29">tu, karaliau, gulėdamas lovoje galvojai, kas įvyks po to, o Tas, kuris atskleidžia paslaptis, parodė tau, kas įvyks.</verse>
				<verse number="30">Man šita paslaptis apreikšta ne todėl, kad esu už kitus išminčius pranašesnis, bet kad sapno išaiškinimas būtų žinomas tau, karaliau, ir tu pažintum savo širdies mintis.</verse>
				<verse number="31">Tu, karaliau, regėjai didelę statulą; jos spindesys buvo nepaprastas, ji stovėjo prieš tave, jos išvaizda buvo baisi.</verse>
				<verse number="32">Statulos galva buvo iš gryno aukso, krūtinė ir rankos­iš sidabro, juosmuo ir strėnos­iš vario,</verse>
				<verse number="33">blauzdos­iš geležies, kojos­iš geležies ir iš molio.</verse>
				<verse number="34">Tau bežiūrint į ją, atlūžęs be žmogaus rankų pagalbos akmuo smogė į statulos kojas ir sutrupino jas.</verse>
				<verse number="35">Subyrėjo geležis, molis, varis, sidabras ir auksas­viskas tapo lyg pelai klojime rudenį. Juos išnešiojo vėjas, nepalikęs jokio pėdsako. O akmuo, kuris smogė į statulą, tapo dideliu kalnu ir pripildė visą žemę.</verse>
				<verse number="36">Toks buvo sapnas. Dabar išaiškinsiu jį karaliui.</verse>
				<verse number="37">Tu, karaliau, esi karalių karalius, nes dangaus Dievas suteikė tau karalystę, galybę bei garbę.</verse>
				<verse number="38">Visur gyvenančius žmones, laukinius žvėris ir padangės paukščius atidavė į tavo rankas ir padarė tave visa ko valdovu. Tu esi auksinė galva.</verse>
				<verse number="39">Po tavęs iškils kita karalystė, silpnesnė už tavo; trečioji karalystė, varinė, viešpataus visai žemei.</verse>
				<verse number="40">Ketvirtoji karalystė bus stipri kaip geležis. Kaip geležis sudaužo ir sutrupina viską, taip ši karalystė sutrupins visas kitas.</verse>
				<verse number="41">Kaip sapne regėjai, kad statulos kojos ir jų pirštai buvo dalinai iš molio ir dalinai iš geležies, taip ketvirtoji karalystė bus pasidalinusi, tačiau geležies stiprumo bus joje, nes tu matei geležį, sumaišytą su moliu.</verse>
				<verse number="42">Kadangi kojų pirštai buvo iš geležies ir molio, tai karalystė bus dalinai stipri ir dalinai trapi.</verse>
				<verse number="43">O kadangi regėjai geležį, maišytą su moliu, tai reiškia, kad jie susimaišys per žmogaus sėklą, tačiau nesusijungs, kaip geležis nesusijungia su moliu.</verse>
				<verse number="44">Tų karalių dienomis dangaus Dievas įsteigs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta, kuri neatiteks jokiai kitai tautai. Ji sunaikins ir sudaužys visas karalystes ir pati pasiliks per amžius,</verse>
				<verse number="45">kaip tu matei nuo kalno be žmogaus rankos pagalbos atlūžusį akmenį, kuris sutrupino geležį, varį, molį, sidabrą ir auksą. Didysis Dievas parodė tau, karaliau, kas bus ateityje. Sapnas yra tikras ir jo aiškinimas teisingas’‘.</verse>
				<verse number="46">Tada karalius Nebukadnecaras parpuolė veidu į žemę, pagarbino Danielių ir įsakė aukas bei smilkalus jam aukoti.</verse>
				<verse number="47">Karalius Danieliui tarė: ‘‘Iš tikrųjų jūsų Dievas yra dievų Dievas, karalių Viešpats ir paslapčių atskleidėjas, nes tu sugebėjai atskleisti šią paslaptį!’‘</verse>
				<verse number="48">Tada karalius išaukštino Danielių, davė jam daug brangių dovanų ir paskyrė jį Babilono srities valdovu ir visų Babilono išminčių vyriausiuoju valdytoju.</verse>
				<verse number="49">Danieliaus prašomas, karalius paskyrė Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą reikalų tvarkytojais Babilono sričiai, o Danielius pasiliko karaliaus rūmuose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Karalius Nebukadnecaras padirbdino auksinę statulą šešiasdešimties uolekčių aukščio ir šešių uolekčių pločio ir ją pastatydino Dūros lygumoje, Babilono krašte.</verse>
				<verse number="2">Po to karalius Nebukadnecaras sukvietė kunigaikščius, valdovus, valdytojus, patarėjus, iždininkus, teisėjus, pareigūnus ir visus sričių valdininkus į statulos pašventinimo iškilmes.</verse>
				<verse number="3">Kunigaikščiai, valdovai, valdytojai, patarėjai, iždininkai, teisėjai, pareigūnai ir visi sričių valdininkai susirinko į statulos, kurią karalius Nebukadnecaras buvo pastatydinęs, pašventinimo iškilmes. Jie sustojo ties statula,</verse>
				<verse number="4">ir šauklys garsiai skelbė: ‘‘Jums, visų kalbų tautoms ir giminėms, įsakoma:</verse>
				<verse number="5">kai tik išgirsite rago, vamzdžio, citros, arfos, psalterio, trimitų ir visokių muzikos instrumentų garsą, turite parpulti ir pagarbinti auksinę statulą, kurią pastatydino karalius Nebukadnecaras.</verse>
				<verse number="6">Kas neparpuls ir nepagarbins jos, tuojau bus įmestas į liepsnojančią krosnį!’‘</verse>
				<verse number="7">Visų kalbų tautos ir giminės, išgirdusios rago, vamzdžio, citros, arfos, psalterio ir visokių instrumentų garsą, parpuolė ir pagarbino karaliaus Nebukadnecaro pastatytą auksinę statulą.</verse>
				<verse number="8">Tuo metu priėję kai kurie chaldėjai apkaltino žydus.</verse>
				<verse number="9">Jie sakė karaliui Nebukadnecarui: ‘‘Karaliau, gyvuok amžinai!</verse>
				<verse number="10">Tu, karaliau, išleidai įsakymą, kad kiekvienas, išgirdęs rago, vamzdžio, citros, arfos, psalterio, trimitų ir visokių muzikos instrumentų garsą, turi pulti žemėn ir pagarbinti auksinę statulą,</verse>
				<verse number="11">o kas neparpuls ir nepagarbins jos, bus įmestas į liepsnojančią krosnį.</verse>
				<verse number="12">Štai, karaliau, žydai, kuriuos paskyrei Babilono srities reikalų tvarkytojais­Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas­nevykdė tavo įsakymo. Jie netarnauja tavo dievams ir nepagarbino auksinės statulos, kurią pastatydinai’‘.</verse>
				<verse number="13">Nebukadnecaras, supykęs ir užsirūstinęs, įsakė atvesti Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą. Kai tuos vyrus atvedė pas karalių,</verse>
				<verse number="14">Nebukadnecaras klausė: ‘‘Ar tai tiesa, Šadrachai, Mešachai ir Abed Negai, kad mano dievams netarnaujate ir pastatydintos auksinės statulos nepagarbinote?</verse>
				<verse number="15">Dabar pasiruoškite, kai tik išgirsite rago, vamzdžio, citros, arfos, psalterio bei trimitų ir visokių muzikos instrumentų garsą, parpulti ir pagarbinti statulą, kurią pastatydinau. O jei nepagarbinsite, tuojau būsite įmesti į liepsnojančią krosnį. Ir koks Dievas išgelbės jus iš mano rankos?’‘</verse>
				<verse number="16">Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas atsakė: ‘‘Mums nėra reikalo atsakyti į klausimą.</verse>
				<verse number="17">Jeigu taip padarysi, tai mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali išgelbėti mus iš liepsnojančios krosnies ir Jis išgelbės mus iš tavo rankos!</verse>
				<verse number="18">O jei ne, tai tebūna tau žinoma, karaliau, kad mes tavo dievams netarnausime ir auksinės statulos, kurią pastatydinai, negarbinsime!’‘</verse>
				<verse number="19">Nebukadnecaras be galo supyko, jo veido išraiška pasikeitė. Jis įsakė pakūrenti krosnį septynis kartus karščiau, kaip yra įprasta.</verse>
				<verse number="20">Patiems stipriausiems savo kariuomenės vyrams liepė surišti Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą ir juos įmesti į liepsnojančią krosnį.</verse>
				<verse number="21">Tuojau tie vyrai su visa apranga: su apsiaustais, kelnėmis, kepurėmis bei kitais drabužiais buvo surišti ir įmesti į liepsnojančią krosnį.</verse>
				<verse number="22">Kadangi karaliaus griežtu įsakymu krosnis buvo nepaprastai pakūrenta, vyrus, kurie įmetė Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą, užmušė ugnies liepsna,</verse>
				<verse number="23">o Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas įkrito surišti į liepsnas.</verse>
				<verse number="24">Karalius Nebukadnecaras nustebęs skubiai atsikėlė ir klausė savo patarėjų: ‘‘Ar ne tris vyrus įmetėme surištus į ugnį?’‘ Jie atsakė karaliui: ‘‘Tikrai taip, karaliau!’‘</verse>
				<verse number="25">Jis tarė: ‘‘Aš matau keturis laisvus vyrus, vaikščiojančius ugnyje! Jiems ugnis nekenkia, o ketvirtasis atrodo kaip Dievo sūnus!’‘</verse>
				<verse number="26">Nebukadnecaras, priėjęs prie degančios krosnies angos, tarė: ‘‘Šadrachai, Mešachai ir Abed Negai, aukščiausiojo Dievo tarnai, išeikite!’‘ Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas išėjo iš krosnies.</verse>
				<verse number="27">Susirinkę kunigaikščiai, valdovai, valdytojai ir karaliaus patarėjai matė, kad ugnis neturėjo galios jų kūnams. Jų galvos plaukai nebuvo apsvilę, nė apsiaustai apdegę, net dūmų kvapo nesijautė.</verse>
				<verse number="28">Karalius Nebukadnecaras tarė: ‘‘Palaimintas Šadracho, Mešacho ir Abed Nego Dievas, kuris atsiuntė angelą ir išgelbėjo savo tarnus, pasitikėjusius Juo. Jie sulaužė karaliaus įsakymą ir atidavė savo kūnus, kad netarnautų ir negarbintų kito dievo, išskyrus savąjį Dievą.</verse>
				<verse number="29">Tad išleidžiu įsakymą, kad kiekvienas, nepaisant iš kokios tautos ir giminės jis bebūtų, bus sukapotas į gabalus ir jo namai paversti griuvėsiais, jei nepagarbiai kalbės apie Šadracho, Mešacho ir Abed Nego Dievą. Nes nėra jokio kito dievo, kuris taip galėtų išgelbėti!’‘</verse>
				<verse number="30">Po to karalius išaukštino Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą Babilono krašte.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Karalius Nebukadnecaras sakė visų kalbų tautoms ir giminėms, kurios gyvena visoje žemėje: ‘‘Ramybė tepadaugėja jums.</verse>
				<verse number="2">Manau, gerai yra paskelbti ženklus ir stebuklus, kuriuos aukščiausiasis Dievas man padarė.</verse>
				<verse number="3">Jo ženklai­didingi! Jo stebuklai­galingi! Jo karalystė­amžina ir Jo valdžia­nesibaigianti!</verse>
				<verse number="4">Aš, Nebukadnecaras, gyvenau ramiai ir laimingai savo rūmuose.</verse>
				<verse number="5">Aš sapnavau sapną, kuris nugąsdino mane, o mintys bei regėjimai, gulint lovoje, baugino mane.</verse>
				<verse number="6">Tad įsakiau atvesti pas mane visus Babilono išminčius, kad jie man tą sapną išaiškintų.</verse>
				<verse number="7">Atėjo ženklų aiškintojai, žyniai, chaldėjai ir astrologai. Aš pasakiau jiems sapną, tačiau jie negalėjo man jo išaiškinti.</verse>
				<verse number="8">Pagaliau atėjo Danielius, kuris pagal mano dievo vardą vadinamas Beltšacaru, turįs šventųjų dievų dvasią. Aš pasakiau jam sapną:</verse>
				<verse number="9">‘Beltšacarai, vyriausias išminčiau! Aš žinau, kad tavyje yra šventųjų dievų dvasia ir jokia paslaptis tau nėra per sunki. Pasiklausyk mano sapno, kurį sapnavau, ir išaiškink jį!</verse>
				<verse number="10">Savo lovoje gulėdamas, sapnavau labai aukštą medį žemės viduryje.</verse>
				<verse number="11">Tas medis išaugo stiprus ir toks didelis, kad jo viršūnė siekė dangų ir jis buvo matomas visoje žemėje.</verse>
				<verse number="12">Jo lapai buvo gražūs ir vaisių taip gausu, kad maisto ant jo užteko visiems. Jo pavėsyje ilsėjosi laukiniai žvėrys, šakose gyveno padangės paukščiai, jo vaisiais maitinosi visi kūnai.</verse>
				<verse number="13">Man lovoje gulint, štai šventas sargas nusileido iš dangaus.</verse>
				<verse number="14">Jis garsiai šaukė: ‘Nukirskite medį, nukapokite jo šakas! Nukratykite lapus ir išbarstykite vaisius! Žvėrys tebėga iš jo pavėsio ir paukščiai iš jo šakų!</verse>
				<verse number="15">Tačiau kelmą palikite žemėje, surakintą geležimi ir variu. Jis tebūna dangaus rasa vilgomas, jo dalis tebūna su žvėrimis lauko žolėje.</verse>
				<verse number="16">Tebūna pakeista jo žmogiška širdis, ir tebus jam duota žvėries širdis. Taip praeis septyni laikai!</verse>
				<verse number="17">Sargų nutarimu taip nuspręsta, šventųjų įsakymu patvarkyta, kad gyvieji žinotų, jog Aukščiausiasis viešpatauja žmonių karalystėje ir duoda ją tam, kam Jis nori, patį žemiausią tarp žmonių paskirdamas valdovu’.</verse>
				<verse number="18">Tai sapnas, kurį aš, karalius Nebukadnecaras, sapnavau. O tu, Beltšacarai, paskelbk išaiškinimą, nes visi mano karalystės išminčiai nepajėgia jo išaiškinti. Bet tu gali, nes šventųjų dievų dvasia yra tavyje!’</verse>
				<verse number="19">Danielius, vadinamas Beltšacaru, kurį laiką stovėjo apstulbęs, ir jo mintys jaudino jį. Karalius tarė jam: ‘Beltšacarai, sapnas ir jo aiškinimas tenesukelia tau nerimo’. Beltšacaras atsakė: ‘Mano valdove! Sapnas tebūna tiems, kurie tavęs nekenčia, ir jo aiškinimas tavo priešams!</verse>
				<verse number="20">Medis, kurį regėjai, kuris išaugo toks didelis ir stiprus, kad jo viršūnė siekė dangų ir buvo matomas visoje žemėje,</verse>
				<verse number="21">kurio lapai buvo gražūs ir vaisių taip gausu, kad jų užteko visiems, kurio pavėsyje gyveno laukų žvėrys, o šakose­padangių paukščiai,</verse>
				<verse number="22">esi tu, karaliau. Tu išaugai ir sustiprėjai, tavo didybė pasiekė dangų ir valdžia žemės pakraščius.</verse>
				<verse number="23">Kadangi, karaliau, matei šventą sargą, nusileidžiantį iš dangaus ir sakantį: ‘Nukirskite medį ir sunaikinkite jį, bet kelmą, surakintą geležimi ir variu, palikite žemėje, tarp lauko žolės. Jis tebūna dangaus rasa vilgomas ir su lauko žvėrimis tebūna jo dalis, kol praeis septyni laikai’,</verse>
				<verse number="24">tai toks aiškinimas, karaliau, ir toks Aukščiausiojo nutarimas, kuris ištiks mano valdovą karalių.</verse>
				<verse number="25">Tave pašalins iš žmonių, su lauko žvėrimis tu gyvensi, tave maitins žole kaip jautį ir dangaus rasa vilgys tave. Taip septyni laikai praeis, kol pažinsi, kad Aukščiausiasis viešpatauja žmonių karalystėje ir duoda ją, kam Jis nori.</verse>
				<verse number="26">Paliktas medžio kelmas reiškia, kad karalystė bus tau grąžinta, kai pažinsi, kad viešpatauja dangus.</verse>
				<verse number="27">Tad, karaliau, priimk mano patarimą, pakeisk savo nuodėmes teisumu ir savo nusikaltimus pasigailėjimu beturčiams. Taip elgdamasis, gal savo gyvenimą pratęsi’.</verse>
				<verse number="28">Visa tai atsitiko karaliui Nebukadnecarui.</verse>
				<verse number="29">Praėjus dvylikai mėnesių, vaikščiodamas karaliaus rūmuose Babilone,</verse>
				<verse number="30">karalius kalbėjo: ‘Ar tai nėra didysis Babilonas, kurį aš pastačiau savo didžia galia ir padariau jį karaliaus būstine savo didybės garbei?’</verse>
				<verse number="31">Karaliui dar tebekalbant, pasigirdo balsas iš dangaus: ‘Tau, karaliau Nebukadnecarai, sakoma: karalystė ir valdžia iš tavęs atimta.</verse>
				<verse number="32">Iš žmonių tave pašalins, su lauko žvėrimis gyvensi, ėsi žolę kaip jautis, kol septyni laikai praeis, kol pažinsi, kad Aukščiausiasis viešpatauja žmonių karalystėje ir duoda ją tam, kam Jis nori!’</verse>
				<verse number="33">Tą pačią valandą žodis išsipildė: Nebukadnecaras buvo pašalintas iš žmonių, jis ėdė žolę kaip jautis, jo kūną vilgė rasa, jo plaukai užaugo kaip erelių plunksnos ir nagai­kaip paukščių.</verse>
				<verse number="34">Paskirtam laikui praėjus, aš, Nebukadnecaras, pakėliau akis į dangų, ir mano protas sugrįžo. Aš šlovinau Aukščiausiąjį, gyriau ir garbinau Tą, kuris amžinai gyvena, nes Jo valdžia yra amžina ir Jo karalystė nesibaigia.</verse>
				<verse number="35">Visi žemės gyventojai yra niekas. Kaip Jis nori, taip Jis elgiasi su dangaus pulkais ir žemės gyventojais. Nėra nė vieno, kuris galėtų sulaikyti Jo ranką ir Jam sakyti: ‘Ką darai?’</verse>
				<verse number="36">Tuo pačiu metu man sugrįžo protas. Savo karalystės šlovei atgavau garbę ir spindesį. Mano patarėjai bei kunigaikščiai ieškojo manęs, ir aš vėl įsitvirtinau savo karalystėje, ir man buvo suteikta dar didesnė garbė.</verse>
				<verse number="37">Dabar aš, Nebukadnecaras, giriu, aukštinu ir šlovinu dangaus Dievą, nes visi Jo darbai yra tiesa ir Jo keliai teisingi. Tuos, kurie elgiasi išdidžiai, Jis gali pažeminti’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Karalius Belšacaras iškėlė didelę puotą tūkstančiui savo didžiūnų ir jų akivaizdoje gėrė vyną.</verse>
				<verse number="2">Belšacaras, paragavęs vyno, įsakė atnešti auksinius ir sidabrinius indus, kuriuos jo tėvas Nebukadnecaras buvo atgabenęs iš Jeruzalės šventyklos, kad iš jų gertų karalius, jo kunigaikščiai, žmonos ir sugulovės.</verse>
				<verse number="3">Tada atnešė auksinius ir sidabrinius indus, kurie buvo atgabenti iš Jeruzalės šventyklos, Dievo namų. Iš jų gėrė karalius, jo kunigaikščiai, žmonos ir sugulovės.</verse>
				<verse number="4">Jie gėrė vyną ir gyrė savo auksinius, sidabrinius, varinius, geležinius, medinius ir akmeninius dievus.</verse>
				<verse number="5">Tą pačią valandą pasirodė žmogaus rankos pirštai ir rašė ties žvakide ant karaliaus rūmų sienos. Karalius matė rašančią ranką.</verse>
				<verse number="6">Jo veidas pasikeitė, jį apėmė neramios mintys, sąnariai suglebo ir keliai drebėjo.</verse>
				<verse number="7">Karalius, garsiai šaukdamas, liepė atvesti žynius, chaldėjus ir astrologus. Jiems susirinkus, karalius kalbėjo Babilono išminčiams: ‘‘Kas perskaitys šitą raštą ir man jį išaiškins, tas bus apvilktas purpuru, jam bus užkabinta auksinė grandinė ir jis bus paskelbtas trečiu valdovu karalystėje!’‘</verse>
				<verse number="8">Tačiau visi išminčiai negalėjo nei rašto perskaityti, nei jo išaiškinti karaliui.</verse>
				<verse number="9">Tuomet karalius Belšacaras labai sunerimo, jo veidas pabalo, o didžiūnai buvo apstulbę.</verse>
				<verse number="10">Išgirdusi karaliaus ir didžiūnų žodžius, karalienė įėjo į puotos salę, ir tarė: ‘‘Karaliau, gyvuok per amžius! Teneapima tavęs neramios mintys ir tavo veidas tenepasikeičia!</verse>
				<verse number="11">Tavo karalystėje yra vyras, kuris turi šventųjų dievų dvasią. Tavo tėvo dienomis šviesa, supratimas ir išmintis, panaši į dievų išmintį, buvo jame. Karalius Nebukadnecaras, tavo tėvas, paskyrė jį ženklų aiškintojų, žynių, chaldėjų ir astrologų viršininku,</verse>
				<verse number="12">kadangi jis turėjo nepaprastą dvasią, supratimą ir protą, galintį išaiškinti sapnus, atspėti mįsles ir atidengti paslaptis. Tai Danielius, kuriam karalius davė Beltšacaro vardą. Taigi pašauk Danielių, ir jis tau išaiškins’‘.</verse>
				<verse number="13">Kai Danielių atvedė pas karalių, karalius tarė: ‘‘Ar tu tas Danielius iš Judo tremtinių, kuriuos karalius, mano tėvas, atvedė iš Judėjos?</verse>
				<verse number="14">Aš girdėjau apie tave, kad šventųjų dievų dvasia yra tavyje ir taip pat šviesa, supratimas bei nepaprasta išmintis.</verse>
				<verse number="15">Buvo pakviesti išminčiai ir žyniai, kad perskaitytų šitą raštą ir jį išaiškintų, bet jie nesugebėjo išaiškinti tų žodžių prasmės.</verse>
				<verse number="16">Aš girdėjau apie tave, kad tu gali išaiškinti paslaptis. Jei perskaitysi raštą ir pasakysi jo reikšmę, būsi apvilktas purpuru, gausi auksinę grandinę ir būsi trečias valdovas karalystėje!’‘</verse>
				<verse number="17">Danielius atsakė karaliui: ‘‘Dovanos telieka pas tave arba duok jas kitam! Tačiau aš perskaitysiu raštą karaliui ir jį išaiškinsiu.</verse>
				<verse number="18">O karaliau! Aukščiausiasis Dievas davė tavo tėvui Nebukadnecarui karalystę, didybę, garbę ir šlovę.</verse>
				<verse number="19">Dėl didybės, kuri jam buvo duota, visų kalbų tautos ir giminės drebėjo ir bijojo jo. Ką norėjo, jis nužudė, ką norėjo, paliko gyvą; ką norėjo, jis išaukštino, ką norėjo, pažemino.</verse>
				<verse number="20">O kai jo širdis pasiaukštino ir dvasia sukietėjo nuo išdidumo, jis buvo nustumtas nuo karališko sosto ir neteko savo šlovės.</verse>
				<verse number="21">Iš žmonių jis buvo pašalintas, jo širdis pasidarė kaip žvėries, su laukiniais asilais jis gyveno, valgė žolę kaip jautis, jo kūną vilgė dangaus rasa, kol jis pažino, kad aukščiausiasis Dievas viešpatauja žmonių karalystėje ir paskiria valdovu tą, kurį Jis nori.</verse>
				<verse number="22">O tu, jo sūnau Belšacarai, nenusižeminai širdimi, nors visa tai žinojai.</verse>
				<verse number="23">Tu pasipūtei prieš dangaus Viešpatį, įsakei atnešti Jo namų indus ir tu bei tavo didžiūnai, tavo žmonos ir sugulovės gėrė iš jų vyną, ir tu gyrei sidabrinius, auksinius, varinius, geležinius, medinius ir akmeninius dievus, kurie negali nei matyti, nei girdėti, nei suprasti. O Dievo, kurio rankoje yra tavo gyvybė ir kurio žinioje yra visi tavo keliai, tu nešlovinai.</verse>
				<verse number="24">Todėl Jis siuntė ranką, ir šitas raštas buvo užrašytas.</verse>
				<verse number="25">Štai kas parašyta: ‘Mene, mene, tekel, uparsin’.</verse>
				<verse number="26">Tokia jų reikšmė: ‘Mene’­Dievas suskaičiavo tavo karalystės dienas ir jas užbaigė;</verse>
				<verse number="27">‘Tekel’­esi pasvertas svarstyklėmis ir rastas per lengvas;</verse>
				<verse number="28">‘Peres’­tavo karalystė padalyta ir atiduota medams ir persams!’‘</verse>
				<verse number="29">Belšacaras įsakė apvilkti Danielių purpuru, užkabinti auksinę grandinę ir paskelbė, kad jis bus trečias valdovas karalystėje.</verse>
				<verse number="30">Tą pačią naktį karalius Belšacaras, chaldėjų karalius, buvo nužudytas,</verse>
				<verse number="31">ir Darijus, medas, pradėjo valdyti, būdamas šešiasdešimt dvejų metų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Darijus nusprendė paskirti karalystėje šimtą dvidešimt vietininkų, kurie būtų paskirstyti po visą karalystę,</verse>
				<verse number="2">ir tris jų valdovus, tarp kurių buvo Danielius. Vietininkai turėjo jiems atsiskaityti, kad nebūtų padaryta žalos karalystei.</verse>
				<verse number="3">Danielius buvo pranašesnis už visus valdovus ir vietininkus, nes nepaprasta dvasia buvo jame. Karalius galvojo paskirti jį visos karalystės valdovu.</verse>
				<verse number="4">Valdovai ir vietininkai ieškojo priežasties Danielių apkaltinti karalystės reikaluose, bet jie nerado jokios priežasties nė kaltės, nes jis buvo ištikimas. Jokio apsileidimo nė kaltės nebuvo surasta jame.</verse>
				<verse number="5">Tie vyrai kalbėjo: ‘‘Mes nerasime jokios priežasties apkaltinti Danielių, nebent kuo nors iš jo Dievo įstatymo’‘.</verse>
				<verse number="6">Valdovai ir vietininkai, susirinkę pas karalių, tarė: ‘‘Karaliau Darijau, gyvuok per amžius!</verse>
				<verse number="7">Visi karalystės vietininkai, valdovai, kunigaikščiai, patarėjai ir valdytojai susitarė prašyti karaliaus išleisti nutarimą ir jį patvirtinti, kad kiekvienas, kuris per trisdešimt dienų prašys ko nors iš bet kokio dievo ar žmogaus, o ne iš tavęs, karaliau, būtų įmestas į liūtų duobę!</verse>
				<verse number="8">Karaliau, išleisk nutarimą ir pasirašyk jį, kad jis nebūtų pakeistas ar atšauktas pagal medų ir persų įstatymą’‘.</verse>
				<verse number="9">Karalius Darijus išleido nutarimą ir pasirašė.</verse>
				<verse number="10">Kai Danielius sužinojo, kad toks nutarimas pasirašytas, parėjo į savo namus. Aukštutiniame kambaryje langai buvo atidengti į Jeruzalės pusę ir tris kartus per dieną jis atsiklaupęs melsdavosi ir dėkodavo savo Dievui, kaip ir anksčiau darydavo.</verse>
				<verse number="11">Tada šitie vyrai susirinko ir rado Danielių, besimeldžiantį ir beprašantį savo Dievą.</verse>
				<verse number="12">Atėję pas karalių, jie sakė: ‘‘Ar nepaskelbei raštu nutarimo, kad kiekvienas, kuris per trisdešimt dienų ko nors prašys iš bet kokio dievo ar žmogaus, o ne iš tavęs, karaliau, būtų įmestas į liūtų duobę?’‘ Karalius atsakė: ‘‘Tas nutarimas yra tvirtas kaip medų ir persų įstatymas, kuris yra neatšaukiamas!’‘</verse>
				<verse number="13">Jie atsiliepė ir tarė: ‘‘Danielius, vienas iš Judo tremtinių, nepaiso tavęs, karaliau, nė tavo nutarimo, kurį pasirašei. Jis tris kartus per dieną meldžiasi!’‘</verse>
				<verse number="14">Karaliui jų žodžiai labai nepatiko. Jis nusprendė išgelbėti Danielių ir ligi saulės laidos stengėsi jį išvaduoti.</verse>
				<verse number="15">Tuomet tie vyrai, vėl nuėję pas karalių, tarė jam: ‘‘Karaliau, žinok, jog pagal medų ir persų įstatymą kiekvienas sprendimas ir nutarimas, patvirtintas karaliaus, yra nepakeičiamas!’‘</verse>
				<verse number="16">Tada karalius įsakė atvesti Danielių ir įmesti jį į liūtų duobę. Ir karalius tarė Danieliui: ‘‘Tavo Dievas, kuriam nepaliaudamas tarnauji, išgelbės tave!’‘</verse>
				<verse number="17">Buvo atgabentas akmuo ir užristas ant duobės angos. Karalius jį užantspaudavo savo ir didžiūnų žiedais, kad nuosprendis Danieliui nebūtų pakeistas.</verse>
				<verse number="18">Po to karalius grįžo į savo rūmus ir praleido naktį pasninkaudamas. Jis nepasikvietė muzikantų ir nemiegojo visą naktį.</verse>
				<verse number="19">Auštant karalius atsikėlė ir nuskubėjo prie liūtų duobės.</verse>
				<verse number="20">Artėdamas prie duobės, jis šaukė verksmingu balsu: ‘‘Danieliau! Gyvojo Dievo tarne! Ar tavo Dievas, kuriam nepaliaudamas tarnauji, galėjo tave išgelbėti iš liūtų?’‘</verse>
				<verse number="21">Danielius atsiliepė: ‘‘Karaliau, gyvuok per amžius!</verse>
				<verse number="22">Mano Dievas atsiuntė angelą, kuris užčiaupė liūtų nasrus, ir jie nesužeidė manęs, nes Jo akivaizdoje buvau nekaltas. Taip pat ir tau, karaliau, nepadariau jokio nusikaltimo’‘.</verse>
				<verse number="23">Karalius labai apsidžiaugė ir įsakė ištraukti Danielių iš duobės. Danielių ištraukus iš duobės, nebuvo rasta ant jo jokio sužeidimo, nes jis tikėjo savo Dievu.</verse>
				<verse number="24">Karalius įsakė atvesti anuos vyrus, kurie įskundė Danielių, ir įmesti į liūtų duobę juos, jų vaikus ir žmonas. Dar nepasiekę duobės dugno, jie buvo liūtų pačiupti ir jų kaulai buvo sutriuškinti.</verse>
				<verse number="25">Po to karalius Darijus parašė visų kalbų tautoms ir giminėms, kurios gyveno visoje žemėje: ‘‘Ramybė tepadaugėja jums!</verse>
				<verse number="26">Aš išleidžiu nutarimą, kad visose mano karalystės valdose žmonės gerbtų ir bijotų Danieliaus Dievo, nes Jis yra gyvas Dievas, pasiliekąs per amžius. Jo karalystė nesunaikinama ir valdžia amžina!</verse>
				<verse number="27">Jis gelbsti ir išlaisvina, daro ženklus bei stebuklus danguje ir žemėje. Jis išgelbėjo Danielių iš liūtų nasrų!’‘</verse>
				<verse number="28">Danieliui sekėsi Darijaus ir Kyro, perso, karaliavimo metu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Pirmaisiais Babilono karaliaus Belšacaro metais Danielius, gulėdamas lovoje, sapnavo sapną ir matė regėjimą. Jis užrašė tą sapną:</verse>
				<verse number="2">‘‘Aš, Danielius, naktį mačiau regėjimą. Keturi dangaus vėjai sujudino Didžiąją jūrą.</verse>
				<verse number="3">Iš jūros išėjo keturi dideli žvėrys, kurie skyrėsi vienas nuo kito.</verse>
				<verse number="4">Pirmasis buvo lyg liūtas su erelio sparnais. Mačiau, kaip jo sparnus išplėšė, jį pakėlė nuo žemės ir pastatė ant kojų lyg žmogų ir jam buvo duota žmogaus širdis.</verse>
				<verse number="5">Antrasis žvėris buvo panašus į lokį. Vienu šonu pasikėlęs, jis laikė tris šonkaulius nasruose tarp savo dantų. Jam sakė: ‘Kelkis! Ėsk daug mėsos!’</verse>
				<verse number="6">Po to regėjau kitą žvėrį lyg leopardą, kuris turėjo keturis paukščio sparnus ant nugaros ir keturias galvas. Ir jam buvo duota valdžia.</verse>
				<verse number="7">Po to nakties regėjime mačiau ketvirtą žvėrį: baisų, siaubingą ir nepaprastai stiprų, kuris turėjo didelius geležinius dantis. Jis ėdė, triuškino, mindė kojomis. Jis skyrėsi nuo pirmiau matytų žvėrių ir turėjo dešimt ragų.</verse>
				<verse number="8">Aš stebėjau ragus, ir štai kitas, mažas ragas išaugo tarp jų. Trys iš pirmųjų ragų buvo išrauti. Rage buvo akys ir burna lyg žmogaus, kuri išdidžiai kalbėjo.</verse>
				<verse number="9">Man bežiūrint, buvo pastatyti sostai ir atsisėdo Amžinasis, kurio drabužiai buvo balti kaip sniegas ir galvos plaukai kaip gryna vilna. Jo sostas­kaip ugnies liepsna, jo ratai­kaip liepsnojanti ugnis.</verse>
				<verse number="10">Ugnies srovė tryško iš Jo akivaizdos. Tūkstančių tūkstančiai Jam tarnavo, miriadų miriadai stovėjo Jo akivaizdoje. Teismas atsisėdo, ir knyga buvo atskleista.</verse>
				<verse number="11">Aš mačiau, kad už išdidžius žodžius, kuriuos kalbėjo ragas, žvėris buvo užmuštas, o jo kūnas sunaikintas ir įmestas į ugnį.</verse>
				<verse number="12">Likusiems žvėrims buvo atimta valdžia, bet jiems buvo leista gyventi iki skirto laiko.</verse>
				<verse number="13">Aš mačiau nakties regėjime dangaus debesimis ateinantį tarsi žmogaus sūnų. Jis buvo privestas prie Amžinojo.</verse>
				<verse number="14">Jam buvo duota valdžia, šlovė ir karalystė, kad visų kalbų tautos ir giminės jam tarnautų. Jo valdžia­amžina valdžia, kuri nesibaigs, ir jo karalystė­nesunaikinama!</verse>
				<verse number="15">Aš, Danielius, sunerimau savo dvasioje, savo kūno viduje, ir mano regėjimas gąsdino mane.</verse>
				<verse number="16">Priėjau prie vieno iš ten stovinčių ir paklausiau jo, ką iš tiesų visa tai reiškia. Jis atsakė ir išaiškino regėjimą.</verse>
				<verse number="17">‘Šitie keturi dideli žvėrys yra keturi karaliai, kurie iškils žemėje.</verse>
				<verse number="18">Tačiau Aukščiausiojo šventieji gaus karalystę ir valdys tą karalystę amžinai ir per amžių amžius!’</verse>
				<verse number="19">Tada aš norėjau sužinoti tiesą apie ketvirtąjį žvėrį, kuris skyrėsi nuo jų visų: nepaprastai baisus, geležiniais dantimis ir variniais nagais, kuris ėdė, triuškino ir, kas liko, sumindė kojomis.</verse>
				<verse number="20">Ir apie dešimt ragų ant galvos ir dar vieną, kuriam išaugus, trys ragai iškrito. Ragas turėjo akis bei burną, kalbančią išdidžiai, ir atrodė didesnis už kitus.</verse>
				<verse number="21">Aš mačiau tą ragą, kariaujantį su šventaisiais ir juos nugalintį,</verse>
				<verse number="22">kol atėjo Amžinasis ir savo sprendimu atidavė karalystę Aukščiausiojo šventiesiems.</verse>
				<verse number="23">Jis taip kalbėjo: ‘Ketvirtasis žvėris­tai ketvirta karalystė žemėje, kuri skirsis nuo visų karalysčių. Ji ris visą žemę, ją sumindžios ir sutriuškins.</verse>
				<verse number="24">Dešimt ragų reiškia dešimt karalių, kilusių iš jos. Vėliau iškils dar vienas, kuris skirsis nuo kitų ir pašalins tris karalius.</verse>
				<verse number="25">Jis kalbės išdidžiai prieš Aukščiausiąjį ir vargins Aukščiausiojo šventuosius, sumanys pakeisti laikus ir įstatymą. Jie bus atiduoti į jo rankas vienam laikui, dviem laikams ir pusei laiko.</verse>
				<verse number="26">Po to teismas atims iš jo valdžią, jo karalystę sužlugdys ir sunaikins.</verse>
				<verse number="27">O karalystė, valdžia ir viso pasaulio karalysčių didybė bus atiduota Aukščiausiojo šventųjų tautai. Jo karalystė bus amžina, visos valdžios Jam tarnaus ir Jo klausys’.</verse>
				<verse number="28">Tai buvo kalbos pabaiga. Mane, Danielių, labai jaudino mano mintys, mano veidas pasikeitė, bet tą kalbą aš laikiau savo širdyje’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Trečiaisiais karaliaus Belšacaro karaliavimo metais aš, Danielius, mačiau antrą regėjimą.</verse>
				<verse number="2">Kai mačiau regėjimą, aš buvau Sūzų rūmuose, Elamo krašte, ir mačiau regėjimą, kaip aš stovėjau prie Ulajo upės.</verse>
				<verse number="3">Pakėlęs akis, pamačiau aviną, stovintį ant upės kranto. Jis turėjo du ragus. Abu ragai buvo aukšti, bet vienas iš jų aukštesnis už kitą, ir aukštesnysis išaugo vėliau.</verse>
				<verse number="4">Aš mačiau tą aviną, badantį ragais į vakarus, šiaurę ir pietus. Joks žvėris negalėjo atsilaikyti prieš jį ir nė vienas negalėjo išsigelbėti iš jo. Jis darė, kas jam patiko, ir tapo galingas.</verse>
				<verse number="5">Man bežiūrint, ožys atėjo iš vakarų, neliesdamas žemės paviršiaus. Tas ožys turėjo didelį ragą tarpuakyje.</verse>
				<verse number="6">Priėjęs prie dviragio avino, kurį mačiau stovintį prie upės, puolė jį, apimtas didelio įtūžio.</verse>
				<verse number="7">Aš mačiau, kaip jis užpuolė aviną, labai įtūžęs, smogė jam ir nulaužė jam abu ragus. Avinas neturėjo jėgų atsilaikyti prieš jį. Parbloškęs aviną ant žemės, sutrypė jį, ir nebuvo nė vieno, kuris išgelbėtų aviną iš jo.</verse>
				<verse number="8">Ožys tapo labai galingas. Jam sustiprėjus, nulūžo didysis ragas ir jo vietoje išaugo keturi ragai keturiomis dangaus vėjų kryptimis.</verse>
				<verse number="9">Iš vieno iš jų išdygo mažas ragas ir išaugo labai didelis, nukreiptas pietų, rytų ir gražiosios žemės link.</verse>
				<verse number="10">Jis pasiekė dangaus kareiviją, numetė žemėn kai kuriuos iš jų, net dalį žvaigždžių, ir juos sumindžiojo.</verse>
				<verse number="11">Jis aukštinosi iki kareivijų Kunigaikščio, pašalino kasdienę auką ir išniekino Jo šventyklą.</verse>
				<verse number="12">Už nusikaltimus jam buvo perduota kareivijos ir kasdieninė auka. Jis numetė žemėn tiesą ir jam sekėsi, ką jis darė.</verse>
				<verse number="13">Aš girdėjau vieną šventąjį sakant kitam, kuris klausė: ‘‘Ar ilgai tęsis šitas regėjimas apie kasdieninę auką, pasibaisėtinus nusikaltimus, šventyklos ir kareivijų mindžiojimą?’‘</verse>
				<verse number="14">Jis man sakė: ‘‘Du tūkstančius tris šimtus vakarų ir rytų. Po to šventykla vėl bus apvalyta’‘.</verse>
				<verse number="15">Kai aš, Danielius, mačiau tą regėjimą ir stengiausi jį suprasti, štai čia, prie manęs, stovėjo tarsi vyras.</verse>
				<verse number="16">Aš išgirdau nuo Ulajo upės žmogaus balsą: ‘‘Gabrieliau, išaiškink jam regėjimą’‘.</verse>
				<verse number="17">Jam atėjus prie manęs, aš išsigandau ir parpuoliau veidu žemėn. O jis tarė: ‘‘Žmogaus sūnau, suprask, kad tas regėjimas apie laikų pabaigą’‘.</verse>
				<verse number="18">Jam bekalbant, aš gulėjau be jausmų ant žemės. Jis palietė mane, pastatė ant kojų</verse>
				<verse number="19">ir tarė: ‘‘Aš tau atskleisiu, kas atsitiks rūstybės dienų pabaigoje, nes galas ateis skirtu metu.</verse>
				<verse number="20">Dviragis avinas, kurį matei, yra medų ir persų karaliai.</verse>
				<verse number="21">Gauruotasis ožys yra Graikijos karalius. Didysis ragas jo tarpuakyje­tai pirmasis karalius.</verse>
				<verse number="22">Jam nulūžus, išaugo keturi ragai, tai reiškia keturias karalystes, kilusias iš jo tautos, bet nepasiekusias jo galybės.</verse>
				<verse number="23">Jų karaliavimui baigiantis, kai piktadariai bus pripildę savo saiką, iškils akiplėša ir klastingas karalius.</verse>
				<verse number="24">Jis bus galingas, bet ne savo jėga, ir įvykdys baisių nusikaltimų. Ką darys, jam seksis, jis sunaikins galinguosius ir šventųjų tautą.</verse>
				<verse number="25">Jo planai bus klastingi ir jam seksis. Jis didžiuosis savo širdyje ir taikos metu daugelį sunaikins. Jis pakils prieš kunigaikščių Kunigaikštį, bet bus sunaikintas be žmogaus rankos.</verse>
				<verse number="26">Regėjimas, kuriame kalbama apie vakarus ir rytus, yra tikras. Tu paslėpk tą regėjimą, nes jis išsipildys tolimoje ateityje’‘.</verse>
				<verse number="27">Aš, Danielius, labai nusilpau ir kelias dienas sirgau. Po to sustiprėjęs tvarkiau karaliaus reikalus. Buvau sunerimęs dėl regėjimo, bet niekas jo nesuprato.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Darijaus, Ahasvero sūnaus, kilusio iš medų palikuonių, kuris tapo chaldėjų karaliumi,</verse>
				<verse number="2">pirmaisiais karaliavimo metais aš, Danielius, supratau pagal knygas metų skaičių, apie kurį Viešpaties žodis buvo duotas pranašui Jeremijui, kad Jeruzalė bus apleista septyniasdešimt metų.</verse>
				<verse number="3">Aš nukreipiau savo veidą į Viešpatį Dievą malda ir maldavimais su pasninku, ašutine ir pelenuose.</verse>
				<verse number="4">Meldžiau Viešpatį, savo Dievą: ‘‘Viešpatie, didis ir baimę keliantis Dieve! Tu laikaisi sandoros ir esi gailestingas tiems, kurie Tave myli ir laikosi Tavo įsakymų.</verse>
				<verse number="5">Mes nusidėjome ir nusikaltome, nedorai elgėmės, maištavome, atmetėme Tavo potvarkius ir nuostatus.</verse>
				<verse number="6">Mes neklausėme Tavo tarnų pranašų, kurie kalbėjo Tavo vardu mūsų karaliams, kunigaikščiams, tėvams ir visai tautai.</verse>
				<verse number="7">Tu, Viešpatie, esi teisus, o mums­Judo ir Jeruzalės gyventojams ir visiems izraelitams visose šalyse, po kurias juos išsklaidei dėl jų nusikaltimų­gėda, kaip šiandien matome.</verse>
				<verse number="8">Viešpatie, mums, mūsų karaliams, kunigaikščiams ir mūsų tėvams gėda, nes mes nusidėjome Tau.</verse>
				<verse number="9">Viešpatie, mūsų Dieve, Tu esi gailestingas ir atlaidus, nors mes sukilome prieš Tave.</verse>
				<verse number="10">Mes nepaklusome Viešpaties, savo Dievo balsui, kad elgtumėmės pagal Jo įsakymus, kuriuos Jis mums davė per savo tarnus pranašus.</verse>
				<verse number="11">Visas Izraelis sulaužė Tavo įstatymą ir nusisuko, kad neklausytų Tavo balso. Tada išsiliejo ant mūsų Tavo prakeikimas, kaip parašyta Dievo tarno Mozės įstatyme, nes mes Jam nusikaltome.</verse>
				<verse number="12">Jis įvykdė savo žodį, pasakytą prieš mus ir mūsų teisėjus, kad Jis užleis didelę nelaimę. Nes niekur po dangumi nėra to buvę, kas įvyko Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="13">Kaip parašyta Mozės įstatyme, visos tos nelaimės užgriuvo mus. Bet mes nemaldavome Viešpaties, savo Dievo, kad galėtume nusigręžti nuo savo nedorybių ir suprasti Tavo tiesą.</verse>
				<verse number="14">Todėl Viešpats budėjo prie nelaimės, kad ją mums užvestų. Viešpats, mūsų Dievas, yra teisus visuose savo darbuose, nes mes nepaklusome Jo balsui.</verse>
				<verse number="15">Viešpatie, mūsų Dieve, kuris galinga ranka išvedei savo tautą iš Egipto krašto ir padarei savo vardą žinomą iki šios dienos, mes nusidėjome ir nedorai elgėmės.</verse>
				<verse number="16">Viešpatie, dėl Tavo teisumo tenusigręžia Tavo rūstybė nuo Jeruzalės, Tavo šventojo kalno. Nes dėl mūsų nuodėmių ir mūsų tėvų nedorybių Jeruzalė ir Tavo tauta tapo panieka visiems, aplink mus gyvenantiems.</verse>
				<verse number="17">Dabar, mūsų Dieve, išklausyk savo tarno maldą bei maldavimą, leisk savo veidui nušvisti virš sugriautos savo šventyklos.</verse>
				<verse number="18">Mano Dieve, palenk savo ausį ir išgirsk, atverk akis ir pažvelk į mūsų dykvietes ir į miestą, kuris pavadintas Tavo vardu. Mes maldaujame ne dėl savo teisumo, bet dėl didelio Tavo gailestingumo.</verse>
				<verse number="19">Viešpatie, išgirsk! Viešpatie, atleisk! Viešpatie, išklausyk ir veik! Nedelsk dėl savęs paties, mano Dieve. Juk Tavo vardu pavadintas Tavo miestas ir Tavo tauta’‘.</verse>
				<verse number="20">Kai aš meldžiausi ir išpažinau savo bei Izraelio tautos nuodėmę, maldaudamas Viešpatį dėl mano Dievo šventojo kalno,</verse>
				<verse number="21">man dar besimeldžiant, vakarinės aukos metu, greitai atskridęs, prie manęs prisilietė Gabrielius, kurį anksčiau buvau matęs regėjime.</verse>
				<verse number="22">Jis pamokė mane, kalbėjo man ir tarė: ‘‘Danieliau, aš atėjau duoti tau nuovokos bei supratimo.</verse>
				<verse number="23">Tavo maldos pradžioje buvo duotas paliepimas ir aš atėjau tau pranešti, nes tu labai mylimas. Įsidėmėk žodį ir suprask regėjimą.</verse>
				<verse number="24">Septyniasdešimt savaičių skirta tavo tautai ir tavo šventam miestui, kad užbaigtų nusikaltimą, padarytų galą nuodėmėms, atliktų sutaikinimą už nedorybes, įvestų amžiną teisumą, užantspauduotų regėjimus bei pranašystes bei pateptų patį švenčiausiąjį.</verse>
				<verse number="25">Žinok ir suprask: nuo tada, kai bus duotas įsakymas atstatyti Jeruzalę, iki pateptojo kunigaikščio pasirodymo praeis septynios savaitės ir šešiasdešimt dvi savaitės. Ji bus atstatyta su aikštėmis ir sienomis, nors ir sunkiu metu.</verse>
				<verse number="26">Praėjus šešiasdešimt dviem savaitėm, pateptasis bus nužudytas, bet ne dėl savęs. Vieno kunigaikščio pulkai sunaikins miestą ir šventyklą. Tada ateis galas lyg potvynis ir iki karo pabaigos bus baisių sunaikinimų.</verse>
				<verse number="27">Jis sudarys sandorą su daugeliu vienai savaitei. Savaitės viduryje sustabdys aukų aukojimą ir ištuštins šventyklą, kad galėtų pripildyti ją bjaurysčių, kol sunaikintojui ateis numatytas galas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Trečiaisiais Persijos karaliaus Kyro metais Danieliui, vadinamam Beltšacaru, buvo suteiktas apreiškimas. Tai buvo teisingas apreiškimas, bet jam skirtas laikas buvo toli. Jis suprato apreiškimą ir suvokė regėjimą.</verse>
				<verse number="2">Tuomet aš, Danielius, gedėjau tris savaites.</verse>
				<verse number="3">Skanios duonos nevalgiau, mėsos ir vyno neėmiau į burną ir nesitepiau, kol praėjo trys savaitės.</verse>
				<verse number="4">Pirmo mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną stovėjau ant didelės Hidekelio upės kranto.</verse>
				<verse number="5">Pakėlęs akis, pamačiau ten stovintį vyrą, apsivilkusį drobiniais ir susijuosusį grynu Ufazo auksu.</verse>
				<verse number="6">Jo kūnas buvo kaip berilis, veidas­kaip žaibas, akys­kaip fakelai, rankos ir kojos­kaip žėrintis varis, o žodžių garsas­kaip didelės minios triukšmas.</verse>
				<verse number="7">Aš, Danielius, vienas temačiau tą regėjimą. Vyrai, kurie buvo su manimi, nematė jo, bet didelė baimė apėmė juos ir jie pasislėpė.</verse>
				<verse number="8">Aš likau vienas. Kai pamačiau šitą didingą regėjimą, manyje neliko jėgų. Mano veidas persikreipė, aš netekau jėgų.</verse>
				<verse number="9">Išgirdau žodžių garsą ir kritau be jausmų veidu į žemę.</verse>
				<verse number="10">Ranka palietė mane ir pastatė mane ant kelių ir delnų.</verse>
				<verse number="11">Jis man tarė: ‘‘Danieliau, didžiai mylimas vyre! Suprask žodžius, kuriuos tau kalbėsiu, ir stovėk, nes esu siųstas pas tave!’‘ Jam kalbant, aš atsistojau drebėdamas.</verse>
				<verse number="12">Jis toliau kalbėjo: ‘‘Danieliau, nebijok! Nuo pirmos dienos, kai nusprendei širdyje suprasti ir nusižeminti savo Dievo akivaizdoje, tavo žodžiai buvo išgirsti, ir aš atėjau dėl tavo žodžių.</verse>
				<verse number="13">Persų karalystės kunigaikštis priešinosi man dvidešimt vieną dieną. Bet štai Mykolas, vienas iš vyresniųjų kunigaikščių, atėjo man į pagalbą. Aš palikau jį ten, prie Persijos karalių,</verse>
				<verse number="14">ir atėjau tau paaiškinti, kas atsitiks tavo tautai paskutinėmis dienomis, nes šitas regėjimas yra tolimai ateičiai’‘.</verse>
				<verse number="15">Jam taip kalbant su manimi, aš nuleidau akis ir negalėjau kalbėti.</verse>
				<verse number="16">Štai kažkas, panašus į žmogaus sūnų, palietė mano lūpas. Tada aš kalbėjau stovinčiam prieš mane: ‘‘Mano viešpatie! Regėjimo metu mane apėmė skausmai ir aš netekau jėgų.</verse>
				<verse number="17">Kaipgi aš, viešpaties tarnas, galėčiau kalbėti su savo viešpačiu? Manyje nebėra jėgų ir aš neatgaunu kvapo’‘.</verse>
				<verse number="18">Tada mane vėl palietė ir sustiprino tas pats žmogaus pavidalas.</verse>
				<verse number="19">Jis tarė: ‘‘Nebijok, didžiai mylimas vyre! Ramybė tau! Būk stiprus. Taip, būk stiprus!’‘ Jam kalbant su manimi, aš buvau sustiprintas ir tariau: ‘‘Tekalba mano viešpats, nes tu mane sustiprinai!’‘</verse>
				<verse number="20">Jis atsakė: ‘‘Ar žinai, kodėl atėjau pas tave? Dabar vėl grįšiu kovoti su persų kunigaikščiu ir, kai išeisiu, ateis Graikijos kunigaikštis.</verse>
				<verse number="21">Aš tau paskelbsiu, kas parašyta tiesos knygoje. Nėra nė vieno, kuris man padėtų prieš juos, tik Mykolas, jūsų kunigaikštis’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">‘‘Nuo pirmųjų Darijaus, medo, viešpatavimo metų stiprinau jį ir jam padėjau.</verse>
				<verse number="2">Dabar paskelbsiu tau tiesą. Dar trys karaliai iškils Persijoje ir ketvirtasis, kuris bus turtingiausias iš jų. Jis, sustiprėjęs ir praturtėjęs, sukels visus prieš Graikiją.</verse>
				<verse number="3">Tuomet iškils galingas karalius, kurio valdžia bus didelė, ir jis darys, ką panorėjęs.</verse>
				<verse number="4">Pačioje galybėje jo karalystė subyrės ir bus padalinta į keturias dalis, bet ne jo palikuonims. Tos karalystės nebus tokios galingos, nes jo karalystė bus sunaikinta ir ją valdys svetimi.</verse>
				<verse number="5">Tada pietų karalius sustiprės, vienas iš jo kunigaikščių taps galingesnis net už jį ir jo valdžia bus didelė.</verse>
				<verse number="6">Keleriems metams praėjus, jie susijungs. Pietų karaliaus duktė išeis pas šiaurės karalių padaryti sutarties, bet neišsilaikys nei ji, nei jos palikuonis. Ji, jos palyda, vaikas ir vyras bus išduoti.</verse>
				<verse number="7">Tuo metu iš jos šaknų iškils atžala, ateis su kariuomene, kariaus prieš šiaurės karalių, įsiverš į jo tvirtovę ir ją užims.</verse>
				<verse number="8">Jų dievus, kunigaikščius, brangius indus, sidabrą ir auksą jis išgabens kaip grobį į Egiptą. Jo karalystė išliks ilgiau negu šiaurės karaliaus.</verse>
				<verse number="9">Vėliau šiaurės karalius užpuls pietų karalių ir įsiverš į jo kraštą, bet turės sugrįšti į savo kraštą.</verse>
				<verse number="10">Jo sūnūs ateis, surinkę didžiulę kariuomenę, vienas užlies kraštą ir prasiverš iki pietų karaliaus tvirtovės.</verse>
				<verse number="11">Tada pietų karalius supykęs kariaus prieš šiaurės karalių ir sunaikins jo didžiulę kariuomenę.</verse>
				<verse number="12">Nugalėjęs daugybę, jis didžiuosis. Jis išžudys dešimtis tūkstančių, bet dėl to netaps stipresnis.</verse>
				<verse number="13">Keleriems metams praėjus, šiaurės karalius sugrįš, surinkęs dar didesnę kariuomenę ir su daugybe turtų.</verse>
				<verse number="14">Tuo metu ir kitos tautos pakils prieš pietų karalių, ir tavo tautos maištingieji kelsis, norėdami įvykdyti pranašystę, bet jie nelaimės.</verse>
				<verse number="15">Šiaurės karalius atėjęs supils pylimą ir paims sutvirtintą miestą. Pietų karalius neatsilaikys, jo rinktinė kariuomenė bus sunaikinta.</verse>
				<verse number="16">Atėjęs prieš jį, elgsis, kaip norės, ir niekas nepajėgs jo sulaikyti. Jis užims visą šlovingąjį kraštą, ir anas nukentės nuo jo rankos.</verse>
				<verse number="17">Jis sumanys užimti pietų karalystę, sudarys su ja sutartį, išleisdamas už jo vieną savo dukterų, kad tą karalystę sunaikintų, bet jam nepavyks to sumanymo įgyvendinti.</verse>
				<verse number="18">Tada jis nukreips veidą į pajūrį, užims didelę jo dalį, bet vienas jo kunigaikštis padarys galą jo patyčioms, ir tos patyčios atsigręš prieš jį patį.</verse>
				<verse number="19">Tada jis gręšis eiti į savo šalies tvirtoves, bet suklups, kris ir jo nebebus.</verse>
				<verse number="20">Jo įpėdinis siųs mokesčių rinkėją į šlovingąją karalystę, bet po kurio laiko jis bus užmuštas, ne iš pykčio ir ne kovoje.</verse>
				<verse number="21">Po jo karaliaus vietą užims niekšas, kuriam karališka garbė nebus suteikta. Bet jis įeis taikiai ir apgaule pasiglemš karališką valdžią.</verse>
				<verse number="22">Jo priešininkai bus šluote nušluoti ir sutriuškinti jo akivaizdoje, taip pat ir sandoros kunigaikštis.</verse>
				<verse number="23">Sandora, padaryta su juo, bus klastinga ir bevertė. Su grupele žmonių jis taps galingas.</verse>
				<verse number="24">Taikiai jis įeis į turtingąsias krašto sritis ir darys, ko nedarė nei jo tėvai, nei jo tėvų tėvai. Karo grobį ir gėrybes jis dalins saviesiems ir sumanys užimti tvirtoves, tačiau tik trumpam laikui.</verse>
				<verse number="25">Įsidrąsinęs sutelks didelę kariuomenę eiti prieš pietų karalių. Pietų karalius išeis į karą su labai didele ir galinga kariuomene, bet neįstengs šiaurės karaliui pasipriešinti, nes prieš jį bus surengta klasta:</verse>
				<verse number="26">kurie valgo prie jo stalo, pražudys jį, jo kariuomenė bus išsklaidyta ir labai daug kris užmuštų.</verse>
				<verse number="27">Abiejų karalių širdys bus klastingos, ir jie meluos vienas kitam prie vieno stalo, bet nesėkmingai, nes dar nėra atėjęs skirtas laikas.</verse>
				<verse number="28">Jis sugrįš į savo kraštą su gausiu grobiu, bet jo širdis yra prieš šventąją sandorą. Tai įvykdęs, jis sugrįš į savo kraštą.</verse>
				<verse number="29">Skirtu metu jis vėl eis į pietus, bet antrą kartą nebebus taip, kaip pirmą.</verse>
				<verse number="30">Prieš jį atplauks laivai iš Kitimų. Jis pasitrauks išsigandęs ir bus įtūžęs prieš šventąją sandorą. Jis įvykdys savo ketinimus ir susitars su tais, kurie sulaužė šventąją sandorą.</verse>
				<verse number="31">Ginklai bus jo pusėje ir jie suteps galybės šventyklą, pašalins kasdienę auką ir toje vietoje pastatys sunaikinimo pabaisą.</verse>
				<verse number="32">Neištikimus sandorai jis suklaidins klastingomis kalbomis, bet žmonės, kurie pažįsta savo Dievą, bus stiprūs ir veiks.</verse>
				<verse number="33">Tautos išminčiai mokys žmones, nors kurį laiką jie bus naikinami kardu, liepsna, įkalinimu ir apiplėšimu.</verse>
				<verse number="34">Naikinami jie susilauks mažai pagalbos, nes daugelis prisidės prie jų tik veidmainiaudami.</verse>
				<verse number="35">Kai kurie išminčiai žus, kad kiti būtų ištirti, išbandyti ir apvalyti iki skirto laiko, nes dar ne laikų pabaiga.</verse>
				<verse number="36">Karalius elgsis, kaip norės, didžiuosis prieš dievus ir išdidžiai kalbės prieš dievų Dievą. Jam seksis, kol rūstybė bus įvykdyta, nes kas nuspręsta, tai bus padaryta.</verse>
				<verse number="37">Nei savo tėvų dievų, nei moterų mylimojo, nei jokio kito dievo jis negerbs, bet didžiuosis prieš visus.</verse>
				<verse number="38">Tik tvirtovių dievą jis pagerbs, dievą, kurio nepažino jo tėvai. Jis pagerbs jį auksu, sidabru, brangiais akmenimis ir brangenybėmis.</verse>
				<verse number="39">Jis parūpins tvirtovėms svetimų dievų. Kas jį pripažins, tam jis suteiks daug garbės, padarys valdovu ir atpildui dalins žemę.</verse>
				<verse number="40">Paskutiniaisiais laikais su juo kariaus pietų karalius. Kaip audra įsiverš į kraštą šiaurės karalius su kovos vežimais, raiteliais bei laivais, kaip tvanas užlies kraštus ir užims juos.</verse>
				<verse number="41">Jis įeis į šlovingąjį kraštą, dešimtys tūkstančių žus. Bet edomitai, moabitai ir didžioji dalis amonitų išsigelbės iš jo rankos.</verse>
				<verse number="42">Jis išties ranką prieš kitus kraštus, ir Egipto šalis neišsigelbės.</verse>
				<verse number="43">Jis užvaldys Egipto aukso ir sidabro lobius bei brangenybes, libiai ir etiopai seks paskui jį.</verse>
				<verse number="44">Žinios iš šiaurės ir rytų nugąsdins jį. Labai įtūžęs, jis išeis, kad naikintų ir pražudytų daugelį.</verse>
				<verse number="45">Jis pastatys savo karališką palapinę tarp jūros ir šlovingo šventojo kalno. Ten jis prieis galą, ir nė vienas nepadės jam’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">‘‘Tuo laiku pakils Mykolas, didysis kunigaikštis, kuris gina tavo tautiečius. Tada ateis tokie sunkūs laikai, kokių nebuvo nuo tautos atsiradimo. Tada tavo tauta bus išgelbėta­kiekvienas, kuris bus įrašytas knygoje.</verse>
				<verse number="2">Daugelis miegančių žemės dulkėse pabus: vieni­amžinam gyvenimui, kiti­amžinai paniekai ir gėdai.</verse>
				<verse number="3">Išmintingieji spindės kaip dangaus šviesuliai, kurie nukreipė daugelį į teisumą­kaip žvaigždės per amžių amžius.</verse>
				<verse number="4">O tu, Danieliau, paslėpk tuos žodžius ir užantspauduok knygą iki skirto laiko. Daugelis ją perskaitys ir įgaus pažinimo’‘.</verse>
				<verse number="5">Aš, Danielius, žiūrėjau ir mačiau stovinčius kitus du: vienas­šitame upės krante, o kitas­anapus upės.</verse>
				<verse number="6">Tada vienas klausė drobiniais apsivilkusį, stovintį ant upės vandenų: ‘‘Ar toli tų nuostabių įvykių galas?’‘</verse>
				<verse number="7">Išgirdau drobiniais apsivilkusį, stovintį ant upės vandenų, kalbant. Jis pakėlė savo dešinę ir kairę į dangų ir prisiekė amžinai Gyvuoju, tardamas: ‘‘Užtruks vieną laiką, du laikus ir pusę laiko; kai pasibaigs šventosios tautos galios naikinimas, tada visa bus įvykdyta’‘.</verse>
				<verse number="8">Aš tai girdėjau, bet nesupratau ir klausiau: ‘‘Mano Viešpatie, koks bus šių dalykų galas?’‘</verse>
				<verse number="9">Jis atsakė: ‘‘Danieliau, eik savo keliu, nes tie žodžiai yra paslėpti ir užantspauduoti iki laikų pabaigos.</verse>
				<verse number="10">Daugelis bus apvalyti, išbalinti ir išmėginti. Nedorėliai elgsis nedorai ir to nesupras, bet išmintingieji supras.</verse>
				<verse number="11">Nuo to laiko, kai kasdienę auką pašalins ir pastatys sunaikinimo pabaisą, praeis tūkstantis du šimtai devyniasdešimt dienų.</verse>
				<verse number="12">Palaimintas, kuris laukia ir ištveria tūkstantį tris šimtus trisdešimt penkias dienas.</verse>
				<verse number="13">Bet tu eik savo keliu iki galo, nes tu užmigsi ir atsikelsi atsiimti savo dalies dienų pabaigoje’‘.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="28">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Viešpaties žodis buvo suteiktas Beerio sūnui Ozėjui Judo karalių Uzijo, Jotamo, Ahazo ir Ezekijo dienomis ir Jehoašo sūnaus Jeroboamo, Izraelio karaliaus, dienomis.</verse>
				<verse number="2">Viešpaties žodžių Ozėjui pradžia. Viešpats tarė: ‘‘Eik, imk sau žmoną paleistuvę ir susilauk iš jos paleistuvių vaikų, nes kraštas padarė didelę paleistuvystę, atitoldamas nuo Viešpaties’‘.</verse>
				<verse number="3">Jis vedė Gomerą, Diblaimo dukterį. Ji pastojo ir pagimdė sūnų.</verse>
				<verse number="4">Viešpats tarė pranašui: ‘‘Tebūna jo vardas Jezreelis, nes netrukus nubausiu Jehuvo namus dėl Jezreelyje pralieto kraujo ir padarysiu galą Izraelio karalystei.</verse>
				<verse number="5">Tą dieną sulaužysiu Izraelio lanką Jezreelio slėnyje’‘.</verse>
				<verse number="6">Gomera vėl pastojo ir pagimdė dukterį. Viešpats tarė jam: ‘‘Jos vardas tebūna Lo Ruhama, nes Aš daugiau nebepasigailėsiu Izraelio namų ir jiems nebeatleisiu.</verse>
				<verse number="7">Bet Aš pasigailėsiu Judo namų ir išgelbėsiu juos Viešpatyje, jų Dieve, ne lankais, kardais, karu, žirgais ar raiteliais’‘.</verse>
				<verse number="8">Gomera, nustojusi maitinti Lo Ruhamą, pastojo ir pagimdė sūnų.</verse>
				<verse number="9">Viešpats tarė: ‘‘Vadink jį Lo Amiu, nes jūs ne mano tauta ir Aš nebūsiu jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="10">Bet Izraelio palikuonių bus kaip jūros smilčių, kurių negalima išmatuoti ar suskaičiuoti. Ir toje vietoje, kur jiems buvo pasakyta: ‘Jūs ne mano tauta’, juos vadins gyvojo Dievo vaikais.</verse>
				<verse number="11">Judo ir Izraelio vaikai susirinks, paskirs sau vieną vadą ir išeis iš krašto. Didi bus Jezrahelio diena’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">‘‘Vadinkite savo brolius ‘Mano tauta’ ir savo seseris ‘Ta, kurios pagailėjo’.</verse>
				<verse number="2">Darykite teismą savo motinai, teiskite ją, nes ji ne mano žmona ir Aš ne jos vyras! Teatsisako ji paleistuvystės ir svetimavimo,</verse>
				<verse number="3">kad nenurengčiau jos nuogai ir nepastatyčiau tokios, kokia ji buvo tą dieną, kai gimė, kad nepadaryčiau jos panašios į dykumą, į išdžiūvusią žemę, ir nenumarinčiau jos troškuliu.</verse>
				<verse number="4">Nepasigailėsiu ir jos vaikų, nes jie paleistuvystės vaikai.</verse>
				<verse number="5">Jų motina elgėsi begėdiškai. Ji sakė: ‘Aš seksiu savo meilužius, duodančius man duonos, vandens, vilnų, linų, aliejaus ir gėrimų’.</verse>
				<verse number="6">Aš užtversiu jos kelią erškėčiais, pastatysiu sieną, kad ji neberastų savo takų.</verse>
				<verse number="7">Ji bėgs paskui savo meilužius, bet jų nepavys, ji ieškos jų, bet nesuras. Tada ji sakys: ‘Grįšiu pas savo pirmąjį vyrą, nes pas Jį man buvo geriau negu dabar’.</verse>
				<verse number="8">Ji nesuprato, kad Aš jai daviau javų, vyno, aliejaus ir parūpinau daug sidabro bei aukso, kurį ji panaudojo Baalui!</verse>
				<verse number="9">Todėl Aš sugrįšiu ir atimsiu iš jos javus jų metu, vyną jo metu ir vilnas bei linus, kuriais ji dengė savo kūną.</verse>
				<verse number="10">Dabar Aš atidengsiu jos gėdą meilužių akyse, ir niekas jos neišgelbės iš mano rankos.</verse>
				<verse number="11">Padarysiu galą jos džiaugsmui, puotoms, sabatams, jauno mėnulio ir metinėms šventėms.</verse>
				<verse number="12">Aš sunaikinsiu jos vynmedžius ir figmedžius, apie kuriuos ji kalbėjo: ‘Tai mano meilužių duotas užmokestis’. Aš tuos sodus paversiu mišku, juose ganysis laukiniai žvėrys.</verse>
				<verse number="13">Bausiu ją dėl švenčių Baalams, nes ji smilkydavo jiems, dabindavosi auskarais ir papuošalais, sekdavo paskui meilužius, o mane pamiršdavo’‘,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="14">‘‘Aš ją viliosiu, išvesiu į dykumą ir paguosiu ją.</verse>
				<verse number="15">Aš ten jai duosiu vynuogynus ir Achoro slėnį­vilties vartus. Ji giedos ten kaip jaunystėje, kaip išėjusi iš Egipto krašto.</verse>
				<verse number="16">Tą dieną,­sako Viešpats,­tu vadinsi mane savo vyru, ir nebevadinsi savo šeimininku.</verse>
				<verse number="17">Aš pašalinsiu Baalų vardus iš jos burnos, ir ji nebeminės jų.</verse>
				<verse number="18">Tuomet padarysiu sandorą su lauko žvėrimis, padangių paukščiais ir žemės ropliais; karą, lanką ir kardą pašalinsiu iš krašto ir leisiu jiems saugiai gyventi.</verse>
				<verse number="19">Aš susižadėsiu su tavimi amžiams, susižadėsiu teisume ir teisingume, malonėje ir gailestingume.</verse>
				<verse number="20">Susižadėsiu su tavimi ištikimybėje, ir tu pažinsi Viešpatį.</verse>
				<verse number="21">Tą dieną Aš išgirsiu,­sako Viešpats.­Aš išgirsiu dangus ir jie išgirs žemę.</verse>
				<verse number="22">Žemė išgirs javus, vyną ir aliejų, ir šie išgirs Jezrahelį.</verse>
				<verse number="23">Aš ją pasėsiu sau tame krašte, pasigailėsiu tos, kurios nebuvo pasigailėta ir sakysiu ne savo tautai: ‘Tu mano tauta’, o jie atsakys: ‘Tu mano Dievas’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Viešpats sakė Ozėjui: ‘‘Eik ir mylėk turinčią meilužį moterį, svetimautoją, kaip Viešpats myli izraelitus, nors jie ieško kitų dievų ir mėgsta džiovintas vynuoges’‘.</verse>
				<verse number="2">Aš ją nusipirkau už penkiolika sidabrinių ir pusantro homero miežių</verse>
				<verse number="3">ir sakiau jai: ‘‘Pasiliksi pas mane daug dienų, nepaleistuvausi ir neturėsi vyro, ir aš pasiliksiu prie tavęs’‘.</verse>
				<verse number="4">Izraelitai ilgai bus be karaliaus ir be kunigaikščio, be aukos ir be aukuro, be efodo ir be terafimo.</verse>
				<verse number="5">Galiausiai jie sugrįš ir ieškos Viešpaties ir savo karaliaus Dovydo. Jie pagarbiai artinsis prie Viešpaties ir Jo gerumo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Izraelitai, klausykite Viešpaties žodžio. Viešpats kaltina krašto gyventojus, nes nėra šalyje tiesos, gailestingumo nė Dievo pažinimo.</verse>
				<verse number="2">‘‘Šmeižtas, melagystė, žmogžudystė, vagystė ir svetimavimas įsigalėjo krašte, vienas kraujo praliejimas po kito.</verse>
				<verse number="3">Todėl žemė liūdės, visa, kas gyvena joje, nusilps, net laukiniai žvėrys, padangių paukščiai ir jūros žuvys pražus.</verse>
				<verse number="4">Niekas tegul nesiginčija ir tenekaltina kitų, nes tavo tauta yra kaip besiginčijantys su kunigu.</verse>
				<verse number="5">Todėl tu krisi dienos metu, ir pranašai kris su tavimi kaip naktį, ir Aš sunaikinsiu jūsų motiną.</verse>
				<verse number="6">Mano tauta žūsta dėl pažinimo stokos! Kadangi tu atmetei pažinimą, tai ir Aš tave atmesiu, kad nebebūtum mano kunigu. Kadangi pamiršai savo Dievo įstatymą, tai ir Aš pamiršiu tavo vaikus.</verse>
				<verse number="7">Kuo labiau jų daugėjo, tuo daugiau jie nuodėmiavo. Aš jų šlovę pakeisiu į gėdą.</verse>
				<verse number="8">Jie minta mano tautos nuodėme ir trokšta jos nusikaltimo.</verse>
				<verse number="9">Tautai ir kunigams bus tas pats­ Aš bausiu juos už jų kelius, užmokėsiu jiems už jų darbus.</verse>
				<verse number="10">Jie valgys, bet nepasisotins, paleistuvaus, bet jų nepadaugės, nes jie užmiršo Viešpatį.</verse>
				<verse number="11">Paleistuvystės, senas vynas ir jaunas vynas užvaldė jų širdis.</verse>
				<verse number="12">Mano tauta klausia medžio gabalo ir laukia atsakymo iš lazdos. Paleistuvystės dvasia juos suklaidino, ir paleistuvaudami jie paliko Dievą.</verse>
				<verse number="13">Kalnų viršūnėse ir ant kalvų, malonioje ąžuolų, topolių ir terebintų pavėsyje, jie aukoja aukas ir degina smilkalus. Todėl jūsų dukterys paleistuvauja ir sužadėtinės svetimauja.</verse>
				<verse number="14">Aš nebausiu jūsų dukterų už paleistuvavimą nė sužadėtinių už neištikimybę, nes jūs patys paleistuvaujate ir aukojate su kekšėmis. Tauta, neturinti Dievo pažinimo, pražus.</verse>
				<verse number="15">Tu, Izraeli, jau paleistuvauji, tenenusikalsta bent Judas! Neikite į Gilgalą, nekeliaukite į Bet Aveną ir neprisiekite, sakydami: ‘Kaip Viešpats gyvas!’</verse>
				<verse number="16">Jei Izraelis užsispyręs kaip užsispyrusi karvė, argi Viešpats ganys juos kaip avinėlį plačioje ganykloje?</verse>
				<verse number="17">Efraimas prisirišo prie stabų­ palik jį!</verse>
				<verse number="18">Jie girtuokliauja ir paleistuvauja, jų valdytojai gėdą pamėgo labiau negu garbę.</verse>
				<verse number="19">Vėjas apsupo juos savo sparnais, ir jie gėdysis savo aukų’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">‘‘Kunigai, išgirskite, Izraelio namai, įsidėmėkite, ir jūs, karaliaus namai, klausykite, nes jūs būsite nuteisti, kadangi tapote spąstais Micpoje ir ištiestu tinklu Tabore.</verse>
				<verse number="2">Maištininkai įgudę žudyti, tačiau Aš juos visus nubausiu.</verse>
				<verse number="3">Aš pažįstu Efraimą, ir Izraelis nepaslėptas nuo manęs. Tu, Efraimai, paleistuvauji ir tu, Izraeli, esi susitepęs.</verse>
				<verse number="4">Jų darbai neleidžia jiems sugrįžti pas savo Dievą. Paleistuvystės dvasia yra juose ir Viešpaties jie nepažino.</verse>
				<verse number="5">Izraelio išdidumas liudija prieš jį patį. Todėl Efraimas ir Izraelis kris dėl savo kaltės, Judas kris su jais.</verse>
				<verse number="6">Su avių ir galvijų bandomis jie eis ieškoti Viešpaties, bet neras­ Jis pasitraukė nuo jų.</verse>
				<verse number="7">Jie buvo neištikimi Viešpačiui, gimdė svetimus vaikus. Vienas mėnuo praris juos su jų dalimis.</verse>
				<verse number="8">Pūskite ragą Gibėjoje, trimituokite Ramoje. Šaukite Bet Avene, gąsdinkite Benjaminą!</verse>
				<verse number="9">Efraimas virs dykuma bausmės dieną. Tą paskelbsiu visoms Izraelio giminėms.</verse>
				<verse number="10">Judo kunigaikščiai tapo kaip perkeliantieji ribą, todėl Aš išliesiu ant jų savo rūstybę kaip vandenį.</verse>
				<verse number="11">Efraimas prispaustas ir palaužtas teismo, nes sekė tuštybę.</verse>
				<verse number="12">Aš būsiu lyg kandis Efraimui, lyg kirminas Judo namams.</verse>
				<verse number="13">Efraimas matė savo ligą, ir Judas­savo žaizdą. Tada kreipėsi Efraimas į Asiriją, siuntė pas didį karalių. Bet jis negali jūsų pagydyti nė žaizdos pašalinti.</verse>
				<verse number="14">Aš esu lyg liūtas Efraimui, lyg jaunas liūtas Judui. Aš, Aš sudraskysiu ir nueisiu, nusinešiu, ir niekas neišgelbės.</verse>
				<verse number="15">Aš pasitrauksiu, kol jie pripažins savo kaltę ir ieškos mano veido. Savo varge jie anksti ieškos manęs’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Eikime, sugrįžkime pas Viešpatį: Jis mus sudraskė­Jis ir pagydys; Jis sumušė­Jis ir aptvarstys.</verse>
				<verse number="2">Jis atgaivins mus po dviejų dienų, trečią dieną pakels, kad gyventume Jo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="3">Stenkimės pažinti Viešpatį. Kaip aušra Jis pasirodys ir ateis pas mus kaip lietus, kaip vėlyvas ir ankstyvas lietus į žemę.</verse>
				<verse number="4">‘‘Ką darysiu tau, Efraimai? Ką darysiu tau, Judai? Jūsų gerumas kaip rytmečio migla, kaip rasa, kuri greitai išnyksta.</verse>
				<verse number="5">Aš tašiau juos per pranašus, žudžiau savo burnos žodžiais. Tavo teismai yra kaip nušvintanti šviesa.</verse>
				<verse number="6">Aš noriu gailestingumo, o ne aukos, ir Dievo pažinimo labiau, negu deginamųjų aukų.</verse>
				<verse number="7">Jie kaip žmonės sulaužė sandorą, buvo man neištikimi.</verse>
				<verse number="8">Gileadas yra piktadarių miestas, suteptas krauju.</verse>
				<verse number="9">Kaip tykojanti plėšikų gauja­tokie yra kunigai, kurie žudo einančius į Sichemą ir elgiasi bjauriai.</verse>
				<verse number="10">Izraelio namuose mačiau baisių dalykų: ten paleistuvauja Efraimas, susitepęs Izraelis.</verse>
				<verse number="11">Tau, Judai, taip pat paruošta pjūtis, kai parvesiu savo tautos ištremtuosius’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">‘‘Kai norėjau pagydyti Izraelį, paaiškėjo Efraimo kaltė ir Samarijos nedorybės. Jie apgaudinėja, vagys įsilaužia į namus, plėšikų gaujos plėšia gatvėse.</verse>
				<verse number="2">Jie nepagalvoja, kad Aš prisimenu jų nedorybes! Dabar jų darbai apsupo juos, jie visi yra mano akivaizdoje.</verse>
				<verse number="3">Jų nedorybėmis džiaugiasi karalius, jų apgaulėmis­kunigaikščiai.</verse>
				<verse number="4">Jie visi yra svetimautojai kaip pakūrenta krosnis, kurios nebereikia kurstyti nuo tešlos įmaišymo iki iškilimo.</verse>
				<verse number="5">Karaliaus dieną kunigaikščiai susirgo nuo vyno, jis ištiesė ranką akiplėšoms.</verse>
				<verse number="6">Jų širdys paruoštos kaip krosnis­kepėjas miega naktį, o rytą ugnis įsiliepsnoja.</verse>
				<verse number="7">Jie visi, įkaitę kaip krosnis, prarijo savo teisėjus. Visi jų karaliai krito, bet nė vienas tarp jų nesišaukia manęs.</verse>
				<verse number="8">Efraimas maišosi su tautomis! Jis yra lyg neapverstas paplotis.</verse>
				<verse number="9">Svetimšaliai suėdė jo jėgą, bet jis to nepastebėjo; plaukai jam pražilo, bet jis to nežinojo.</verse>
				<verse number="10">Izraelio išdidumas liudija prieš jį patį. Bet jie vis dėlto nesugrįžta pas Viešpatį, savo Dievą, ir neieško Jo.</verse>
				<verse number="11">Efraimas elgiasi kaip kvailas balandis: tai šaukiasi Egipto, tai bėga į Asiriją.</verse>
				<verse number="12">Jiems einant, Aš ištiesiu tinklą­kaip padangių paukščius juos pagausiu; bausiu juos, kaip esu jiems sakęs.</verse>
				<verse number="13">Vargas jiems, nes jie pasitraukė nuo manęs! Sunaikinimas jiems, nes jie sukilo prieš mane! Aš išpirkau juos, bet jie kalbėjo melą.</verse>
				<verse number="14">Jie nesišaukė manęs nuoširdžiai, kai dejavo savo guoliuose. Dėl javų ir vyno jie susirinko, bet prieš mane maištavo.</verse>
				<verse number="15">Nors Aš juos mokiau ir stiprinau, tačiau jie piktu man atlygindavo.</verse>
				<verse number="16">Jie kreipėsi, bet ne į Aukščiausiąjį, jie kaip netikras ginklas. Jų kunigaikščiai žus nuo kardo dėl jų akiplėšiškumo, Egipto žemė tyčiosis iš jų’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">‘‘Pūskite trimitą! Erelis leidžiasi ant Viešpaties namų, nes jie sulaužė mano sandorą ir pažeidė įstatymą.</verse>
				<verse number="2">Izraelis šauksis manęs: ‘Mano Dieve! Mes pažįstame Tave’.</verse>
				<verse number="3">Izraelis atmetė tai, kas gera, priešas persekios jį!</verse>
				<verse number="4">Jie išsirinko karalius be manęs ir paskyrė kunigaikščius be mano žinios. Iš sidabro ir aukso jie pasidirbdino stabų sau patiems sunaikinti.</verse>
				<verse number="5">Samarija, tavo veršis atmetė tave. Mano rūstybė dega prieš tave, ar ilgai dar Izraelis neapsivalys?</verse>
				<verse number="6">Amatininkas padirbo jį, todėl jis ne dievas. Samarijos veršis bus paverstas dulkėmis.</verse>
				<verse number="7">Kas sėja vėją, pjaus audrą. Tuščios varpos neneš grūdų, o jei ir neštų, svetimieji juos surytų.</verse>
				<verse number="8">Izraelis prarytas. Dabar jis bus tarp pagonių kaip nenaudingas indas.</verse>
				<verse number="9">Jis išėjo į Asiriją kaip vienišas laukinis asilas. Efraimas pasisamdė meilužių.</verse>
				<verse number="10">Nors jie samdo svetimšalius, tačiau Aš juos greitai išsklaidysiu, jie nebeturės nei karaliaus, nei kunigaikščių.</verse>
				<verse number="11">Efraimas pasistatė daugybę aukurų, jie padėjo jam nusikalsti.</verse>
				<verse number="12">Aš surašiau jam didžius dalykus savo įstatyme, bet jis palaikė juos svetimais.</verse>
				<verse number="13">Jie aukoja aukas ir valgo mėsą, bet Viešpačiui jos nepatinka. Viešpats atsimins jų kaltes ir baus juos už nuodėmes­jie grįš į Egiptą.</verse>
				<verse number="14">Izraelis užmiršo savo Kūrėją ir statosi šventyklas, o Judas­sutvirtintus miestus. Bet Aš siųsiu ugnį į jų miestus, sudeginsiu jų rūmus’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Izraeli, nesidžiauk, nedžiūgauk kaip tautos! Tu paleistuvaudamas palikai savo Dievą, pamėgai užmokestį kiekviename klojime.</verse>
				<verse number="2">Klojimas ir vynuogių spaustuvas jų nemaitins, ir šviežias vynas jiems nepadės.</verse>
				<verse number="3">Jie neliks Viešpaties krašte: Efraimas grįš į Egiptą ir Asirijoje valgys nešvarų maistą.</verse>
				<verse number="4">Jie neaukos Viešpačiui geriamųjų aukų, ir kitos jų aukos Jam nepatiks. Jų aukos bus kaip gedinčiųjų duona; visi, kurie jų valgys, susiteps, nes jų duona tinka tik pasisotinti, bet į Viešpaties namus ji nepateks.</verse>
				<verse number="5">Ką jūs darysite iškilmių dienomis ir Viešpaties šventės dieną?</verse>
				<verse number="6">Kas išliks po sunaikinimo, išeis į Egiptą, Nofe jie bus palaidoti. Jų sidabras apaugs piktžolėmis, ir jų palapinėse augs erškėčiai.</verse>
				<verse number="7">Priartėjo aplankymo dienos ir atsiskaitymo metas. Izraelis tai žino! Pranašas­kvailys, dvasinis žmogus­beprotis! Tai dėl tavo kalčių daugybės, dėl didelės neapykantos.</verse>
				<verse number="8">Efraimo sargas yra su mano Dievu. Bet pranašas­žabangai visuose jo keliuose, neapykanta Dievo namuose.</verse>
				<verse number="9">Žmonės sugedo kaip Gibėjos dienomis. Jis atsimins jų kaltę, baus juos už jų nuodėmes.</verse>
				<verse number="10">Man Izraelis buvo kaip vynuogės dykumoje, jūsų tėvai kaip ankstyvi figmedžio vaisiai. O jie nuėjo pas Baal Peorą, pasišventė gėdai ir tapo pasibjaurėtini kaip ir tie, kuriuos jie pamilo.</verse>
				<verse number="11">Efraimo šlovė nuskrido kaip paukštis­nebėra nei nėštumo, nei gimdymo, nei pradėjimo.</verse>
				<verse number="12">Jeigu jie užaugintų vaikus, Aš iš jų atimsiu juos. Vargas jiems, kai nuo jų pasitrauksiu!</verse>
				<verse number="13">Efraimas mano akyse buvo kaip Tyras, pasodintas geroje vietoje. Tačiau jis atiduos savo vaikus žudikui.</verse>
				<verse number="14">Viešpatie, duok jiems, ką esi numatęs duoti! Duok jiems nevaisingas įsčias ir tuščias krūtis.</verse>
				<verse number="15">Visa jų nedorybė pasirodė Gilgaloje, ten Aš pradėjau jų nebekęsti. Dėl jų piktų darbų pašalinsiu juos iš savo namų, daugiau jų nebemylėsiu, visi jų kunigaikščiai­maištininkai.</verse>
				<verse number="16">Efraimas nubaustas­jų šaknis padžiūvusi, jie nebeneš vaisiaus. Jei ir pagimdytų, nužudysiu jų mylimą įsčių vaisių.</verse>
				<verse number="17">Dievas atmes juos, nes jie neklausė Jo. Jie taps klajūnais tarp tautų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Izraelis yra vešlus vynmedis, nešantis vaisių sau. Kuo daugiau jis nešė vaisiaus, tuo daugiau statė aukurų. Kuo labiau turtėjo kraštas, tuo gražesnius darė atvaizdus.</verse>
				<verse number="2">Jų širdis pasidalinusi! Dabar jie atkentės už savo kaltes. Viešpats sulaužys jų aukurus ir sunaikins atvaizdus.</verse>
				<verse number="3">Dabar jie sako: ‘‘Mes neturime karaliaus, nes nebijome Viešpaties. O ką gali padaryti mums karalius?’‘</verse>
				<verse number="4">Jie tuščiai kalba ir klastingai prisiekia, darydami sutartis. Todėl ateis jiems teismas lyg nuodingos piktžolės, kurios užauga lauko vagose.</verse>
				<verse number="5">Dėl Bet Aveno veršio drebės Samarijos gyventojai. Dėl jo tauta liūdės ir jo kunigai, kurie anksčiau juo džiaugėsi, dejuos, nes šlovės nebeliko.</verse>
				<verse number="6">Jis bus nugabentas Asirijon kaip duoklė didžiajam karaliui. Tada bus gėda Efraimui ir Izraelis gėdinsis dėl savo sumanymo.</verse>
				<verse number="7">Samarijos karalius pradings kaip puta nuo vandens paviršiaus.</verse>
				<verse number="8">Aveno aukštumos­Izraelio nuodėmė­bus sunaikintos. Erškėčiai ir usnys augs ant jų aukurų. Jie sakys kalnams ir kalvoms: ‘‘Griūkite ant mūsų ir apdenkite mus!’‘</verse>
				<verse number="9">Izraeli, tu nuodėmiauji nuo Gibėjos dienų. Ten jie pasiliko, mūšis Gibėjoje prieš nedorybės vaikus neužklupo jų.</verse>
				<verse number="10">Aš juos nubausiu. Tautos kariaus prieš juos, jie bus nubausti už dvigubą savo nusikaltimą.</verse>
				<verse number="11">Efraimas­telyčia, išmokyta kulti javus. Aš uždėjau jungą ant jos gražaus kaklo. Aš atsisėsiu ant Efraimo, Judas ars, o Jokūbas akės.</verse>
				<verse number="12">Sėkite sau teisumą, pjaukite gailestingumą. Plėškite dirvoną, nes laikas ieškoti Viešpaties, kad Jis ateitų ir išlietų ant jūsų teisumą.</verse>
				<verse number="13">Jūs arėte nedorybę, pjovėte neteisybę ir valgėte melo vaisius. Kadangi pasitikėjote savo keliais, karžygių daugybe,</verse>
				<verse number="14">kils karas prieš tavo tautą ir visos tvirtovės bus sunaikintos, kaip Šalmanas sunaikino Bet Arbelį kovos metu: motinos buvo sutraiškytos drauge su vaikais.</verse>
				<verse number="15">Taip atsitiks tau, Beteli, dėl tavo nedorybių. Rytą pražus Izraelio karalius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">‘‘Kai Izraelis buvo jaunas, mylėjau jį ir iš Egipto pašaukiau savo sūnų.</verse>
				<verse number="2">Kuo labiau juos šaukiau, tuo toliau jie traukėsi nuo manęs. Jie aukodavo Baalams ir smilkydavo drožiniams.</verse>
				<verse number="3">Aš mokiau Efraimą vaikščioti, paėmęs už rankos, bet jie nesuprato, kad Aš juos išgelbėjau.</verse>
				<verse number="4">Žmonių virvėmis ir meilės raiščiais traukiau juos. Aš buvau kaip tas, kuris nuima jungą nuo kaklo ir maitina juos.</verse>
				<verse number="5">Jis negrįš į Egiptą, bet Asirijos karalius valdys jį, nes jis nenorėjo sugrįžti.</verse>
				<verse number="6">Kardas siaus jo miestuose, sunaikins užkaiščius ir praris juos dėl jų sprendimų.</verse>
				<verse number="7">Mano tauta linkusi nuklysti nuo manęs. Nors juos kvietė pas Aukščiausiąjį, nė vienas Jo neaukština.</verse>
				<verse number="8">Kaipgi paliksiu tave, Efraimai, kaip atstumsiu tave, Izraeli? Ar galiu tau padaryti kaip Admai, ar galiu su tavimi pasielgti kaip su Ceboimais? Mano širdis suminkštėjo, jaučiu tau gailestį.</verse>
				<verse number="9">Aš nesielgsiu pagal savo rūstybės užsidegimą ir nesunaikinsiu Efraimo. Aš esu Dievas, ne žmogus. Šventasis tarp jūsų, Aš neateisiu naikinti.</verse>
				<verse number="10">Jie seks Viešpatį, o Jis riaumos kaip liūtas. Kai Jis riaumos, sūnūs grįš drebėdami iš vakarų.</verse>
				<verse number="11">Jie atskubės kaip paukščiai iš Egipto, kaip balandžiai iš Asūro. Aš sugrąžinsiu juos į jų namus,­ sako Viešpats,­</verse>
				<verse number="12">Efraimas apsupo mane melu, o Izraelio namai­apgaule. Bet Judas dar tebėra su Dievu ir lieka ištikimas Šventajam’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Efraimas gano vėją ir vejasi rytų vėją, kasdien daugina melus ir sunaikinimą. Jie tariasi su Asirija ir gabena aliejų į Egiptą.</verse>
				<verse number="2">Viešpats nepatenkintas Judu. Jis nubaus Jokūbą už jo kelius, pagal jo darbus atmokės jam.</verse>
				<verse number="3">Dar negimęs, jis laikė už kulnies savo brolį, o subrendęs grūmėsi su Dievu.</verse>
				<verse number="4">Jis kovojo su angelu ir nugalėjo. Jis verkė ir maldavo jį. Betelyje Jis jį surado ir ten Jis kalbėjo su mumis.</verse>
				<verse number="5">Tai Viešpats, kareivijų Dievas. Viešpats­Jo vardas.</verse>
				<verse number="6">Gręžkis į savo Dievą, laikykis gailestingumo bei teisybės ir nuolat lauk Dievo!</verse>
				<verse number="7">Kanaanietis laiko rankoje neteisingas svarstykles, jis mėgsta skriausti.</verse>
				<verse number="8">Efraimas sakė: ‘‘Aš pralobau, praturtėjau, daug ką įsigijau ir niekuo nenusikaltau’‘.</verse>
				<verse number="9">‘‘Aš esu Viešpats, tavo Dievas nuo dienų Egipto krašte; Aš dar kartą apgyvendinsiu tave palapinėse kaip iškilmingos šventės metu.</verse>
				<verse number="10">Aš kalbėjau per pranašus, per regėjimus ir palyginimais’‘.</verse>
				<verse number="11">Jie Gileade nusikalto ir tapo tuštybe; Gilgaloje aukojo jaučius, todėl jų aukurai pavirs akmenų krūvomis.</verse>
				<verse number="12">Jokūbas pabėgo į Siriją, Izraelis tarnavo už žmoną ir ganė bandą, kad ją gautų.</verse>
				<verse number="13">Per pranašą Viešpats išvedė Izraelį iš Egipto ir per pranašą saugojo jį.</verse>
				<verse number="14">Efraimas labai supykdė Viešpatį, todėl Jis paliks jo kraują ant jo ir jo panieką Viešpats sugrąžins jam.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Kai Efraimas kalbėjo drebėdamas, jis iškilo Izraelyje, o kai nusikalto Baalu­mirė.</verse>
				<verse number="2">Dabar jie nusideda dar labiau: lieja sidabrinius atvaizdus, stabus pagal savo sugebėjimus. Tai yra amatininkų darbas. Jie ragina: ‘‘Žmonės, kurie aukoja, tebučiuoja veršius!’‘</verse>
				<verse number="3">Todėl jie bus kaip rytmečio migla, kaip rasa, kuri anksti pranyksta, kaip pelai, nupučiami nuo klojimo, arba dūmai iš kamino.</verse>
				<verse number="4">‘‘Aš esu Viešpats, tavo Dievas nuo dienų Egipto krašte. Tu nepažinsi kito dievo, tik mane, nes be manęs nėra gelbėtojo.</verse>
				<verse number="5">Aš pažinau tave dykumoje, išdžiūvusioje žemėje.</verse>
				<verse number="6">Kai jie prasigyveno ir pasisotino, jų širdis išpuiko, jie pamiršo mane.</verse>
				<verse number="7">Aš būsiu jiems kaip liūtas, kaip šalia kelio tykojantis leopardas.</verse>
				<verse number="8">Aš juos užpulsiu kaip lokė, netekusi jauniklių, ir draskysiu jų krūtines. Ten surysiu juos kaip liūtas, sudraskysiu kaip laukiniai žvėrys.</verse>
				<verse number="9">Izraeli, tu sunaikinai save, nes tik manyje tavo pagalba.</verse>
				<verse number="10">Kur yra tavo karalius, kuris tave išgelbėtų? Kur tavo teisėjai, apie kuriuos sakei: ‘Duok man karalių ir kunigaikščių’?</verse>
				<verse number="11">Aš tau daviau karalių supykęs ir atėmiau jį užsirūstinęs.</verse>
				<verse number="12">Efraimo kaltė surišta, jo nuodėmė paslėpta.</verse>
				<verse number="13">Jis yra lyg neišmintingas sūnus­atėjus laikui gimti, jis neturėtų laukti.</verse>
				<verse number="14">Aš išpirksiu juos iš mirusiųjų buveinės galios, išgelbėsiu nuo mirties. Mirtie, Aš būsiu tavo galas, mirusiųjų buveine, Aš būsiu tavo sunaikinimas. Gailestis bus paslėptas nuo mano akių.</verse>
				<verse number="15">Nors jis klestės tarp savo brolių, pakils Viešpaties vėjas iš rytų, iš dykumos, išdžiovins versmes ir šaltinius, išplėš turtus ir visus brangius indus.</verse>
				<verse number="16">Samarija kentės už tai, kad maištavo prieš savo Dievą. Jie žus nuo kardo, jos kūdikius sutraiškys, nėščias moteris perskros’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">‘‘Izraeli, sugrįžk pas Viešpatį, savo Dievą, nes tu suklupai dėl savo kaltės.</verse>
				<verse number="2">Pripažinkite kaltę ir gręžkitės į Viešpatį, sakydami: ‘Pašalink mūsų kaltes ir priimk mus maloningai, tai aukosime Tau savo lūpų aukas.</verse>
				<verse number="3">Asirija neišgelbės mūsų, nebejosime ant žirgų ir nebesakysime savo rankų darbams: ‘Tu mūsų dievas’. Tik Tu, Viešpatie, pasigaili našlaičių’.</verse>
				<verse number="4">Aš išgydysiu jų paklydimą, gera valia juos mylėsiu, nes mano rūstybė nusigręžė nuo jų.</verse>
				<verse number="5">Aš būsiu kaip rasa Izraeliui, jis žydės kaip lelija ir išleis šaknis kaip Libano kedras.</verse>
				<verse number="6">Jis išsikeros, išleis atžalas, bus gražus kaip alyvmedis ir kvepės kaip Libanas.</verse>
				<verse number="7">Gyvenusieji jo pavėsyje sugrįš, atsigaus kaip javai, žydės lyg vynmedis; jų kvapas bus kaip Libano vyno.</verse>
				<verse number="8">Efraimai, ką Aš turiu bendro su stabais? Aš išklausiau ir pastebėjau tave! Aš esu kaip žaliuojantis kiparisas, iš manęs sulauksi savo vaisiaus.</verse>
				<verse number="9">Išmintingas tai supras, sumanus tai žinos! Viešpaties keliai teisingi, ir teisieji vaikščioja jais, o nusidėjėliai suklumpa’‘.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="29">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Viešpaties žodis buvo suteiktas Joeliui, Petuelio sūnui.</verse>
				<verse number="2">Pasiklausykite, vyresnieji, išgirskite savo ausimis, visi krašto gyventojai! Ar taip buvo jūsų ar jūsų tėvų dienomis?</verse>
				<verse number="3">Pasakykite tai savo vaikams, jie tepapasakoja savo vaikams, o anie­kitai kartai.</verse>
				<verse number="4">Ką paliko vikšrai, nuėdė skėriai; kas paliko nuo skėrių, suėdė vabalai; kas liko nuo vabalų, sunaikino amaras.</verse>
				<verse number="5">Girtuokliai, pabuskite. Verkite ir dejuokite visi, kurie geriate vyną, nes jo nebebus jums.</verse>
				<verse number="6">Tauta užpuolė mano kraštą, galinga ir gausi tauta. Jos dantys yra kaip liūto, krūminiai kaip galingo liūto.</verse>
				<verse number="7">Ji nusiaubė mano vynuogyną, sunaikino figmedžius, nuėdė jų lapus bei nugraužė žievę; jų šakos liko baltos.</verse>
				<verse number="8">Raudok apsisiautusi ašutine kaip mergaitė dėl savo jaunystės vyro.</verse>
				<verse number="9">Duonos aukos ir geriamosios aukos dingo iš Viešpaties namų, gedi kunigai, Viešpaties tarnai.</verse>
				<verse number="10">Laukai sunaikinti, dirvos liūdi. Sunaikinti javai, vyno nebėra, aliejus išseko.</verse>
				<verse number="11">Vynininkai, susigėskite, žemdirbiai, dejuokite netekę kviečių ir miežių, nes laukų derlius žuvo.</verse>
				<verse number="12">Vynmedis nudžiūvo, figmedis nuvyto. Granatmedis, palmė, obelis ir visi laukų medžiai nudžiūvo. Todėl ir džiaugsmas dingo tarp žmonių.</verse>
				<verse number="13">Kunigai, apsisiauskite ašutine ir liūdėkite! Aukuro tarnai, verkite ir raudokite! Mano Dievo tarnai, apsisiautę ašutine, gulėkite per naktį ir raudokite, nes nebėra duonos aukų ir geriamųjų aukų jūsų Dievo namuose.</verse>
				<verse number="14">Paskelbkite pasninką, sušaukite iškilmingą susirinkimą, sukvieskite vyresniuosius ir visus krašto gyventojus į Viešpaties, jūsų Dievo, namus ir šaukitės Viešpaties.</verse>
				<verse number="15">Viešpaties diena arti! Kaip sunaikinimas ji ateis nuo Visagalio.</verse>
				<verse number="16">Maistas atimtas, mums matant, džiaugsmas bei džiūgavimas išnyko iš Dievo namų.</verse>
				<verse number="17">Pasėti grūdai žemėje sudžiūvo, sandėliai tušti, klojimai nenaudojami, nes javų nėra.</verse>
				<verse number="18">Vargsta gyvuliai! Nerimsta galvijų bandos, nes nebėra joms ganyklų, kenčia ir avys.</verse>
				<verse number="19">Tavęs, Viešpatie, šauksiuosi, nes ugnis sunaikino pievas ir ganyklas, liepsna nusvilino visus laukų medžius.</verse>
				<verse number="20">Net laukiniai žvėrys šaukiasi Tavęs, nes išdžiūvo visi upeliai ir ugnis nuėdė pievas bei ganyklas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Trimituokite Sione, skelbkite pavojų mano šventajame kalne. Tedreba krašto gyventojai, nes ateina Viešpaties diena, nes ji arti.</verse>
				<verse number="2">Tamsi, niūri ir debesuota diena. Kaip ryto migla apgaubia kalnų viršūnes, taip galinga ir didelė tauta ateina. Tokios nebuvo iki šiol ir nebebus per kartų kartas.</verse>
				<verse number="3">Jų priekyje­visa ryjanti ugnis, užpakalyje­siaučianti liepsna. Kraštas prieš juos kaip Edeno sodas, jiems praėjus­tuščia dykuma; niekas neišsigelbės nuo jų.</verse>
				<verse number="4">Jie atrodo kaip žirgai ir puls kaip kariuomenės raiteliai.</verse>
				<verse number="5">Jų garsas lyg kovos vežimų, riedančių kalnų viršūnėmis, kaip ūžimas liepsnos, ryjančios ražienas, kaip kariuomenės, kuri išsirikiavusi kovai.</verse>
				<verse number="6">Prieš juos drebės tautos, visų veidai pabals.</verse>
				<verse number="7">Jie bėgs kaip karžygiai, lips sienomis kaip kariai; kiekvienas eis savo keliu, nesuardydamas gretų.</verse>
				<verse number="8">Jie nesistumdys, bet eis kiekvienas savo taku. Jie kris ant kardo, bet nesusižeis.</verse>
				<verse number="9">Jie lakstys po miestą, bėgs sienomis, lips į namus, lįs pro langus kaip vagys.</verse>
				<verse number="10">Prieš juos drebės žemė ir svyruos dangus, saulė ir mėnulis aptems, žvaigždės nebespindės.</verse>
				<verse number="11">Viešpats pakels balsą priešais savo kariuomenę. Jo pulkai yra labai gausūs, ir stiprus tas, kuris vykdo Jo žodį. Viešpaties diena yra didi ir labai baisi, kas galės ją iškęsti?</verse>
				<verse number="12">‘‘Todėl dabar,­sako Viešpats,­ gręžkitės į mane visa širdimi, pasninkaudami, verkdami ir dejuodami’‘.</verse>
				<verse number="13">Persiplėškite savo širdis, ne rūbus! Gręžkitės į Viešpatį, savo Dievą, nes Jis yra maloningas ir gailestingas, lėtas pykti ir didžiai geras bei susilaikantis nuo bausmės.</verse>
				<verse number="14">Kas žino, gal Jis sugrįš, pasigailės ir paliks palaiminimą­duonos auką ir geriamąją auką Viešpačiui, jūsų Dievui?</verse>
				<verse number="15">Trimituokite Sione, paskelbkite pasninką, sušaukite iškilmingą susirinkimą,</verse>
				<verse number="16">sukvieskite tautą ir vyresniuosius, atgabenkite vaikus ir žindomus kūdikius. Jaunavedžiai teišeina iš savo kambarių.</verse>
				<verse number="17">Tarp prieangio ir aukuro tegul rauda kunigai, Viešpaties tarnai, sakydami: ‘‘Viešpatie, pasigailėk savo tautos, neatiduok savo paveldo pagonių paniekai ir pajuokai! Kodėl tautos turėtų sakyti: ‘Kur yra jų Dievas’?’‘</verse>
				<verse number="18">Tada Viešpatį apims pavydas dėl savo krašto ir Jis pasigailės savo tautos.</verse>
				<verse number="19">Viešpats atsakys ir tars savo tautai: ‘‘Štai Aš duosiu jums javų, vyno ir aliejaus, ir jūs būsite sotūs; Aš nebeleisiu tautoms jūsų niekinti.</verse>
				<verse number="20">Atėjusį iš šiaurės pašalinsiu toli nuo jūsų ir nusviesiu jį į tuščią dykumą, jo veidas bus į Rytų jūrą ir užpakalinė dalis­į Vakarų jūrą. Nuo jo smarvė pakils ir bjaurus kvapas, nes jis baisių dalykų padarė’‘.</verse>
				<verse number="21">Nebijok, žeme, džiaukis ir džiūgauk, nes Viešpats padarys didelių dalykų.</verse>
				<verse number="22">Laukiniai žvėrys, nebijokite! Ganyklos vėl žaliuoja, medžiai neša vaisių, figmedis ir vynmedis duoda derlių.</verse>
				<verse number="23">Siono vaikai, džiaukitės Viešpačiu, savo Dievu. Jis ištikimai duodavo jums ankstyvą lietų ir Jis siųs jums lietų, ankstyvąjį ir vėlyvąjį lietų, kaip ir anksčiau.</verse>
				<verse number="24">Klojimai bus pilni javų ir statinės sklidinos vyno ir aliejaus.</verse>
				<verse number="25">‘‘Aš atlyginsiu jums už metus, kuriuos sunaikino vikšrai, skėriai, vabalai ir amaras­mano didžioji kariuomenė, kurią siunčiau prieš jus.</verse>
				<verse number="26">Jūs gausiai valgysite ir būsite sotūs, ir girsite Viešpaties, savo Dievo, vardą, kuris padarė jums nuostabių dalykų. Mano tauta nebus sugėdinta per amžius.</verse>
				<verse number="27">Jūs žinosite, kad Aš esu Izraelyje, Aš, Viešpats, jūsų Dievas, ir nėra kito. Mano tauta nebus sugėdinta per amžius.</verse>
				<verse number="28">Po to Aš išliesiu savo dvasios ant kiekvieno kūno. Jūsų sūnūs ir dukterys pranašaus, seniai sapnuos sapnus ir jaunuoliai matys regėjimus.</verse>
				<verse number="29">Taip pat ant vergų ir vergių tomis dienomis išliesiu savo dvasios.</verse>
				<verse number="30">Aš danguje ir žemėje parodysiu stebuklų­kraujo, ugnies bei rūkstančių dūmų.</verse>
				<verse number="31">Saulė pavirs tamsa ir mėnulis­ krauju, prieš ateinant didingai ir baisiai Viešpaties dienai.</verse>
				<verse number="32">Tada kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. Siono kalne ir Jeruzalėje bus išgelbėjimas, kaip Viešpats sakė, likučiui, kurį Jis pašauks’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">‘‘Tuo metu, kai parvesiu Judo ir Jeruzalės ištremtuosius,</verse>
				<verse number="2">Aš surinksiu visas tautas ir atvesiu jas į Juozapato slėnį. Ten juos teisiu dėl mano tautos ir mano paveldo Izraelio, kurį jos buvo išsklaidžiusios ir pasidalinusios mano žemę.</verse>
				<verse number="3">Jie metė burtus dėl mano tautos, už paleistuvę atidavė berniuką, už vyną pardavė mergaitę ir girtuokliavo.</verse>
				<verse number="4">Ką jūs turite bendro su manimi, Tyre, Sidone ir visi filistinų kraštai? Ar jūs norite man atlyginti už mano darbus ir man atkeršyti? Aš greitai ir lengvai sugrąžinsiu jūsų kerštą ant jūsų pačių galvų.</verse>
				<verse number="5">Jūs paėmėte mano sidabrą bei auksą ir mano brangenybes nugabenote į savo šventyklas.</verse>
				<verse number="6">Jūs pardavėte Judo ir Jeruzalės gyventojus graikams, išvarėte juos toli iš jų krašto.</verse>
				<verse number="7">Aš pakelsiu juos toje vietoje, kurion jūs juos pardavėte, ir sugrąžinsiu jūsų kerštą ant jūsų pačių galvų.</verse>
				<verse number="8">Aš atiduosiu jūsų sūnus ir dukteris Judo vaikams, o jie parduos juos šebiečiams, toli gyvenančiai tautai, nes taip pasakė Viešpats’‘.</verse>
				<verse number="9">Paskelbkite tai tautoms, pasiruoškite karui, žadinkite karžygius! Kariai tegul ateina artyn.</verse>
				<verse number="10">Perkaldinkite savo žagres į kardus ir pjautuvus į ietis. Silpnasis tesako: ‘‘Aš stiprus’‘.</verse>
				<verse number="11">Skubiai susirinkusios, ateikite, aplinkinės tautos! Viešpatie, ten atvesk savo karžygius!</verse>
				<verse number="12">‘‘Tepakyla ir tesusirenka tautos į Juozapato slėnį: ten Aš teisiu jas.</verse>
				<verse number="13">Imkite pjautuvą, nes atėjo pjūties metas. Spaustuvas pilnas, ateikite ir minkite. Indai bus sklidini, nes jų nedorybė didelė’‘.</verse>
				<verse number="14">Minių minios sprendimo slėnyje! Viešpaties diena priartėjo.</verse>
				<verse number="15">Saulė ir mėnulis aptems, žvaigždės neteks spindesio.</verse>
				<verse number="16">Viešpats suriaumos iš Siono, Jo balsas pasigirs iš Jeruzalės, dangus ir žemė sudrebės. Viešpats yra savo tautos viltis ir Izraelio vaikų stiprybė.</verse>
				<verse number="17">‘‘Tada jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats, jūsų Dievas, kuris gyvena Sione, savo šventame kalne. Jeruzalė bus šventa, svetimieji nebemindžios jos.</verse>
				<verse number="18">Tą dieną iš kalnų lašės saldus vynas, iš kalvų tekės pienas. Judo upės bus pilnos vandens, iš Viešpaties namų tekės šaltinis ir drėkins Šitimo slėnį.</verse>
				<verse number="19">Egiptas taps dykyne, Edomas virs tuščia dykuma, nes jie žiauriai praliejo nekaltą Judo vaikų kraują.</verse>
				<verse number="20">Judas gyvens per amžius ir Jeruzalė per kartų kartas.</verse>
				<verse number="21">Aš apvalysiu jų kraują, kurio dar neapvaliau, nes Viešpats gyvena Sione!’‘</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="30">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Amoso, avių ganytojo iš Tekojos, žodžiai. Jis matė regėjimą apie Izraelį Judo karaliaus Uzijo ir Izraelio karaliaus Jeroboamo, Jehoašo sūnaus, dienomis, dveji metai prieš žemės drebėjimą.</verse>
				<verse number="2">Jis tarė: ‘‘Viešpats suriaumos iš Siono, Jo balsas pasigirs iš Jeruzalės. Piemenų buveinės gedės ir Karmelio viršūnė nudžius’‘.</verse>
				<verse number="3">Taip sako Viešpats: ‘‘Dėl trijų ar keturių Damasko nusikaltimų neatšauksiu bausmės, nes jie kūlė Gileadą geležiniais velenais.</verse>
				<verse number="4">Aš pasiųsiu ugnį į Hazaelio namus, ir ji sudegins Ben Hadado rūmus.</verse>
				<verse number="5">Sulaužysiu Damasko užkaiščius, išnaikinsiu gyventojus Aveno lygumoje bei laikantį skeptrą iš Bet Edeno namų. Sirai pateks Kyro nelaisvėn’‘.</verse>
				<verse number="6">Taip sako Viešpats: ‘‘Dėl trijų ar keturių Gazos nusikaltimų neatšauksiu bausmės, nes jie išvedė visus į nelaisvę ir juos atidavė Edomui.</verse>
				<verse number="7">Aš pasiųsiu ugnį į Gazos sienas, ir ji sudegins jos rūmus.</verse>
				<verse number="8">Išnaikinsiu gyventojus Ašdode, laikantį skeptrą Aškalone, pakelsiu ranką prieš Ekroną ir pražudysiu filistinų likutį’‘.</verse>
				<verse number="9">Taip sako Viešpats: ‘‘Dėl trijų ar keturių Tyro nusikaltimų neatšauksiu bausmės, nes jie atidavė visus belaisvius Edomui ir nesilaikė broliškos sandoros.</verse>
				<verse number="10">Aš pasiųsiu ugnį į Tyro sienas, ir ji sudegins jo rūmus’‘.</verse>
				<verse number="11">Taip sako Viešpats: ‘‘Dėl trijų ar keturių Edomo nusikaltimų neatšauksiu bausmės, nes jis kardu persekiojo savo brolį, nepasigailėjo jo, žiauriai siautėjo ir nuolat puldinėjo.</verse>
				<verse number="12">Aš pasiųsiu ugnį į Temaną, ir ji sudegins Bocros rūmus’‘.</verse>
				<verse number="13">Taip sako Viešpats: ‘‘Dėl trijų ar keturių amonitų nusikaltimų neatšauksiu bausmės, nes jie perskrodė Gileado nėščias moteris, norėdami išplėsti savo krašto ribas.</verse>
				<verse number="14">Aš uždegsiu ugnį Rabos sienose, ir ji sudegins jos rūmus tarp klyksmų mūšio dieną ir su viesulu audros metu.</verse>
				<verse number="15">Jos karalius ir jo kunigaikščiai eis į nelaisvę’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Taip sako Viešpats: ‘‘Dėl trijų ar keturių Moabo nusikaltimų neatšauksiu bausmės, nes jis sudegino Edomo karaliaus kaulus.</verse>
				<verse number="2">Aš pasiųsiu ugnį į Moabą, ir ji sudegins Kerijotų rūmus, ir Moabas mirs sąmyšyje, tarp šauksmų, skardenant trimitui.</verse>
				<verse number="3">Aš sunaikinsiu jo teisėją ir nužudysiu visus jo kunigaikščius’‘.</verse>
				<verse number="4">Taip sako Viešpats: ‘‘Dėl trijų ar keturių Judo nusikaltimų neatšauksiu bausmės, nes jie paniekino Viešpaties įstatymą ir nesilaikė Jo įsakymų. Juos suklaidino jų pačių melai, kuriais sekė jų tėvai.</verse>
				<verse number="5">Aš pasiųsiu ugnį į Judą, ir ji sudegins Jeruzalės rūmus’‘.</verse>
				<verse number="6">Taip sako Viešpats: ‘‘Dėl trijų ar keturių Izraelio nusikaltimų neatšauksiu bausmės, nes jie parduoda teisųjį už sidabrą, beturtį už sandalų porą.</verse>
				<verse number="7">Jie sutrypia silpnuosius ir iškreipia romiųjų kelią. Tėvas ir sūnus eina pas tą pačią moterį ir suteršia mano šventą vardą.</verse>
				<verse number="8">Jie išsitiesia ant rūbų, paimtų už užstatą prie kiekvieno aukuro, geria pasmerktųjų vyną savo dievo namuose.</verse>
				<verse number="9">Juk Aš išnaikinau dėl jūsų amoritus, nors jie buvo aukšti kaip kedrai ir stiprūs kaip ąžuolai. Aš sunaikinau jų vaisius virš žemės ir šaknis žemėje.</verse>
				<verse number="10">Aš jus išvedžiau iš Egipto krašto, vedžiojau dykumoje keturiasdešimt metų ir leidau užimti amoritų kraštą.</verse>
				<verse number="11">Iš jūsų sūnų Aš prikėliau pranašų ir iš jūsų jaunikaičių­nazarėnų. Ar ne taip, Izraelio vaikai?­ sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="12">Bet jūs girdėte nazarėnus vynu ir pranašams įsakėte: ‘Nepranašaukite!’</verse>
				<verse number="13">Aš prislėgsiu jus, kaip slegiamas vežimas, kai būna pilnas javų.</verse>
				<verse number="14">Tada greitasis nepaspruks, stipriajam nepadės jo jėga, karžygys neišsigelbės,</verse>
				<verse number="15">lankininkas neišsilaikys, greitakojis neišbėgs ir raitelis neišsigelbės.</verse>
				<verse number="16">Net drąsiausias karžygys bėgs, viską palikęs, tą dieną,­sako Viešpats’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Izraelitai, klausykite šito žodžio, kurį Viešpats kalbėjo prieš jus: ‘‘Klausyk, visa gimine, kurią išvedžiau iš Egipto krašto.</verse>
				<verse number="2">Tik jus Aš išsirinkau iš visų žemės giminių. Todėl bausiu jus už visus jūsų nusikaltimus’‘.</verse>
				<verse number="3">Argi gali dviese eiti kartu, jei nėra susitarę?</verse>
				<verse number="4">Argi liūtas riaumoja tankumyne, neturėdamas grobio? Argi jauniklis liūtas urzgia savo guolyje, nieko nesugavęs?</verse>
				<verse number="5">Argi paukštis įkliūna į spąstus, jei juose nėra masalo? Argi spąstai pašoka, nieko nepagavę?</verse>
				<verse number="6">Argi, išgirdę trimitą mieste, žmonės nenusigąsta? Argi įvyksta nelaimė mieste, Viešpačiui jos neleidus?</verse>
				<verse number="7">Tikrai Viešpats Dievas nieko nedaro, neapreiškęs savo paslapties savo tarnams, pranašams.</verse>
				<verse number="8">Liūtui riaumojant, kas nebijotų? Viešpačiui Dievui kalbant, kas nepranašautų?</verse>
				<verse number="9">Skelbkite Ašdodo rūmuose ir Egipto krašto rūmuose, sakydami: ‘‘Susirinkite ant Samarijos kalnų, stebėkite didelius sąmyšius ir priespaudą joje.</verse>
				<verse number="10">Jie nežino, kaip teisingai elgtis,­sako Viešpats,­jie kaupia smurtą ir skriaudą savo rūmuose’‘.</verse>
				<verse number="11">Todėl Viešpats Dievas sako: ‘‘Priešas aplink tavo šalį, jis sutryps tavo galybę ir apiplėš rūmus’‘.</verse>
				<verse number="12">Taip sako Viešpats: ‘‘Kaip piemuo išplėšia iš liūto nasrų porą kojų ar ausies gabalą, taip bus išgelbėti izraelitai, kurie sėdi Samarijoje, guolio kampe, ir guli Damasko pataluose.</verse>
				<verse number="13">Klausykite ir paliudykite tai Jokūbo namuose,­sako Viešpats Dievas, kareivijų Dievas.­</verse>
				<verse number="14">Tą dieną aplankysiu Izraelį dėl jo nusikaltimų, sunaikinsiu Betelio aukurus; aukuro ragai bus nudaužyti ir nukris ant žemės.</verse>
				<verse number="15">Taip pat sunaikinsiu žiemos namus ir vasaros namus, pranyks dramblio kaulo rūmai ir didžiųjų pastatų neliks’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Išgirskite šitą žodį, Bašano karvės, esančios Samarijos kalnyne, kurios spaudžiate vargšus, skriaudžiate neturtėlius ir sakote savo valdovams: ‘‘Atneškite, ir mes gersime!’‘</verse>
				<verse number="2">Viešpats Dievas prisiekė savo šventumu: ‘‘Štai ateis jums dienos, kai jus ištrauks kabliais ir jūsų palikuonis kaip žuvis ant kabliuko.</verse>
				<verse number="3">Jūs išeisite pro spragas, kiekviena tiesiausiu keliu, ir būsite išmestos Harmone,­sako Viešpats’‘.</verse>
				<verse number="4">‘‘Eikite į Betelį ir į Gilgalą ir ten nusikalskite! Aukokite rytais aukas, kas trečią dieną neškite dešimtines.</verse>
				<verse number="5">Aukokite raugintos duonos padėkos auką, skelbkite laisvos valios aukas! Juk tai jums patinka, izraelitai’‘,­sako Viešpats Dievas.</verse>
				<verse number="6">‘‘Aš daviau jums švarius dantis visuose jūsų miestuose ir duonos stoką visose vietovėse. Tačiau jūs nesugrįžote pas mane’‘,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="7">‘‘Aš nedaviau jums lietaus likus trims mėnesiams iki pjūties. Aš leidau lyti viename mieste, o kitame sulaikiau lietų. Vietomis palijo, o ten kur nelijo, viskas išdžiūvo.</verse>
				<verse number="8">Du ar trys miestai ėjo į vieną miestą atsigerti vandens, bet troškulio nenumalšino. Tačiau jūs nesugrįžote pas mane’‘,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="9">‘‘Aš naikinau sausra ir pelėsiais jūsų laukų derlių, išdžiovinau sodus ir vynuogynus, figmedžius ir alyvmedžius nuėdė skėriai. Tačiau jūs nesugrįžote pas mane’‘,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="10">‘‘Aš siunčiau jums marą kaip Egipte, išžudžiau kardu jūsų jaunuolius, žirgus atidaviau kaip grobį. Jūsų stovyklų smarvė pasiekė jūsų nosis, tačiau jūs nesugrįžote pas mane’‘,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="11">‘‘Aš naikinau jus kaip Sodomą ir Gomorą, ir jūs tapote kaip nuodėgulis, ištrauktas iš ugnies. Tačiau jūs nesugrįžote pas mane,­ sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="12">Izraeli, Aš taip su tavimi pasielgsiu, todėl pasiruošk sutikti savo Dievą!’‘</verse>
				<verse number="13">Nes štai Tas, kuris sukūrė kalnus bei sutvėrė vėją, kuris apreiškia žmogui savo mintis. Jis aušrą paverčia tamsa ir kalnų viršūnės yra po Jo kojomis. Viešpats, kareivijų Dievas, yra Jo vardas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Izraelio namai, išgirskite žodį, raudą, kuria į jus kreipiuosi:</verse>
				<verse number="2">‘‘Parblokštas nebeatsikelia išrinktasis Izraelis, guli apleistas ant žemės, niekas jo nepakelia’‘.</verse>
				<verse number="3">Taip sako Viešpats Dievas Izraelio namams: ‘‘Mieste, kuris išeidavo su tūkstančiu, išliks šimtas, ir kuris išeidavo su šimtu, išliks dešimt’‘.</verse>
				<verse number="4">Taip sako Viešpats Izraelio namams: ‘‘Ieškokite manęs, tai gyvensite.</verse>
				<verse number="5">Neieškokite Betelio, neikite į Gilgalą, nekeliaukite į Beer Šebą! Gilgala tikrai pateks į nelaisvę ir Betelis pavirs nieku’‘.</verse>
				<verse number="6">Ieškokite Viešpaties, tai gyvensite, kad Jis neužsidegtų kaip ugnis Juozapo namuose ir neprarytų jų. Nebūtų Betelyje kam ją užgesinti.</verse>
				<verse number="7">Jūs, kurie teisingumą pakeičiate kartybe ir teisumą sutrypiate kojomis.</verse>
				<verse number="8">Ieškokite To, kuris padarė Sietyno bei Oriono žvaigždynus, kuris naktį paverčia rytu ir dieną­tamsia naktimi, kuris pašaukia jūros vandenį ir jį išlieja ant žemės lietumi. Viešpats yra Jo vardas.</verse>
				<verse number="9">Jis leidžia sunaikinti stiprųjį ir sugriauti jo tvirtovę.</verse>
				<verse number="10">Jie nekenčia to, kuris apkaltina vartuose ir nemėgsta to, kuris kalba tiesą.</verse>
				<verse number="11">Jūs mindote silpnąjį ir imate iš jo mokesčius kviečiais. Jūs pasistatėte namus iš tašytų akmenų, tačiau negyvensite juose; užsiveisėte puikių vynuogynų, tačiau negersite jų vyno.</verse>
				<verse number="12">Aš žinau, kiek daug yra jūsų nusikaltimų bei nuodėmių. Jūs persekiojate nekaltąjį, imate kyšius, iškraipote vargšo bylą vartuose.</verse>
				<verse number="13">Išmintingasis tyli tuo metu, nes tai blogas metas.</verse>
				<verse number="14">Ieškokite gera, o ne pikta, kad išliktumėte gyvi. Tada Viešpats, kareivijų Dievas, bus su jumis, kaip jūs sakote.</verse>
				<verse number="15">Nekęskite pikta ir mylėkite gera. Įtvirtinkite teisingumą vartuose. Gal tada Viešpats, kareivijų Dievas, bus maloningas Juozapo likučiui?</verse>
				<verse number="16">Taip sako Viešpats, kareivijų Dievas: ‘‘Visose aikštėse ir gatvėse dejuos ir sakys: ‘Vargas, vargas!’ Žemdirbius šauks gedėti, o patyrusias raudotojas­dejuoti.</verse>
				<verse number="17">Kai praeisiu tarp jūsų, visuose vynuogynuose bus girdima rauda,­sako Viešpats’‘.</verse>
				<verse number="18">Vargas tiems, kurie laukia Viešpaties dienos! Kam ji jums? Viešpaties dieną bus tamsa, o ne šviesa.</verse>
				<verse number="19">Kaip žmogus, kuris, bėgdamas nuo liūto, sutiktų lokį arba, įėjęs į namus ir ranka atsirėmęs į sieną, būtų įgeltas gyvatės.</verse>
				<verse number="20">Tamsi bus Viešpaties diena­ne šviesi. Labai tamsi, be jokios šviesos.</verse>
				<verse number="21">‘‘Aš nekenčiu ir paniekinu jūsų šventes, nemėgstu jūsų iškilmių kvapo.</verse>
				<verse number="22">Nors jūs aukojate deginamąsias ir duonos aukas, Aš jų nepriimsiu. Aš nepažvelgsiu į jūsų riebias padėkos aukas.</verse>
				<verse number="23">Šalin nuo manęs su savo giesmių triukšmu, nenoriu klausyti jūsų arfų skambinimo.</verse>
				<verse number="24">Teisingumas tegu teka kaip vandenys, o teisumas­kaip galinga srovė!</verse>
				<verse number="25">Izraelio namai, ar jūs aukojote atnašas ir aukas dykumoje per keturiasdešimt metų?</verse>
				<verse number="26">Jūs nešiojote Sikuto, savo karaliaus, ir Kijūno, žvaigždžių dievo, atvaizdus.</verse>
				<verse number="27">Todėl ištremsiu jus anapus Damasko’‘,­sako Viešpats, kurio vardas­kareivijų Dievas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Vargas tiems, kurie nerūpestingai gyvena Sione ir pasitiki Samarijos kalnu, kurie vadinami tautų pažiba, pas kuriuos susirinko Izraelio namai.</verse>
				<verse number="2">Eikite į Kalnę ir pasižiūrėkite; iš ten į didįjį miestą Hamatą, o po to nusileiskite į filistinų Gatą. Ar jūs geresni už šitas karalystes, ar jūsų kraštas didesnis už jų kraštus?</verse>
				<verse number="3">Jūs nenorite galvoti apie nelaimės dieną, tačiau priartinate smurto viešpatavimą!</verse>
				<verse number="4">Jūs gulite dramblio kaulo lovose ir išsitiesiate pataluose, valgote ėriukus iš bandos ir veršius iš gardo.</verse>
				<verse number="5">Jūs dainuojate, pritariant arfoms, ir kuriate muzikos kūrinius, lygindamiesi su Dovydu.</verse>
				<verse number="6">Jūs geriate vyną iš taurių ir tepatės geriausiu aliejumi, bet nesisielojate dėl Juozapo nelaimių.</verse>
				<verse number="7">Todėl jie pirmieji eis į nelaisvę ir pasibaigs tų, kurie gulėjo išsitiesę, lėbavimas.</verse>
				<verse number="8">Viešpats Dievas prisiekė savimi: ‘‘Aš bjauriuosi Jokūbo puikybe, nekenčiu jo rūmų ir atiduosiu miestą priešams su viskuo, kas jame yra’‘.</verse>
				<verse number="9">Ir jei liks dešimt žmonių vienuose namuose, jie mirs!</verse>
				<verse number="10">Paims juos giminaitis ar tas, kuris degina kūnus, ir išneš lavonus iš namų, ir sakys likusiam namuose: ‘‘Ar dar yra gyvų su tavimi?’‘, tas atsakys: ‘‘Nėra!’‘ Ir jis sakys: ‘‘Tylėk! Negalima minėti Viešpaties vardo’‘.</verse>
				<verse number="11">Viešpats įsakys paversti didžiuosius namus griuvėsiais, o mažuosius sudaužyti į šipulius.</verse>
				<verse number="12">Argi žirgai bėga uolomis? Argi jas aria jaučiais? Tačiau jūs pavertėte teisingumą nuodais ir teisumo vaisių­kartėliu.</verse>
				<verse number="13">‘‘Vargas tiems, kurie džiaugiasi niekais ir sako: ‘Ar ne savo jėgomis tapome galingi?’</verse>
				<verse number="14">Izraelio namai, Aš sukelsiu prieš jus tautą, kuri pavergs jus nuo Hamato iki dykumos upelio’‘,­sako Viešpats, kareivijų Dievas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Viešpats Dievas parodė man tokį reginį: karaliaus pievas nušienavus, pradėjus želti vėlyvai žolei, Jis pasiuntė skėrių pulkus.</verse>
				<verse number="2">Kai jie visiškai nuėdė žolę krašte, aš sakiau: ‘‘Viešpatie Dieve, meldžiu, atleisk! Kaip beištvers Jokūbas? Juk jis toks mažas’‘.</verse>
				<verse number="3">Viešpats gailėjosi dėl to. ‘‘Taip neįvyks’‘,­tarė Viešpats.</verse>
				<verse number="4">Viešpats Dievas parodė man tokį reginį: Jis bausmei pašaukė ugnies liepsną, ta prarijo didžiąją gelmę ir buvo bepraryjanti kraštą.</verse>
				<verse number="5">Tada tariau: ‘‘Viešpatie Dieve, meldžiu, liaukis! Kaip beištvers Jokūbas? Juk jis toks mažas’‘.</verse>
				<verse number="6">Viešpats gailėjosi dėl to. ‘‘Taip irgi neįvyks’‘,­tarė Viešpats Dievas.</verse>
				<verse number="7">Viešpats Dievas parodė man tokį reginį: Viešpats stovėjo ant mūrinės sienos ir laikė rankoje svambalą.</verse>
				<verse number="8">Viešpats klausė manęs: ‘‘Amosai, ką matai?’‘ Aš atsakiau: ‘‘Svambalą’‘. Tada Viešpats tarė: ‘‘Aš dedu svambalą prie tavo tautos, Izraelio namų; daugiau nebepasigailėsiu jų.</verse>
				<verse number="9">Izaoko aukštumos ir Izraelio šventyklos bus sunaikintos. Aš pakelsiu kardą prieš Jeroboamo namus’‘.</verse>
				<verse number="10">Tada Betelio kunigas Amacija pasiuntė Izraelio karaliui Jeroboamui tokią žinią: ‘‘Amosas ruošia prieš tave sąmokslą Izraelyje, kraštas nebegali pakelti jo kalbų,</verse>
				<verse number="11">nes Amosas sako: ‘Jeroboamas mirs nuo kardo, o Izraelis eis į nelaisvę, toli nuo savo krašto’ ‘‘.</verse>
				<verse number="12">Po to Amacija tarė Amosui: ‘‘Regėtojau, bėk į Judo šalį, valgyk ten duoną ir pranašauk.</verse>
				<verse number="13">Bet Betelyje daugiau nebepranašauk, nes čia yra karaliaus šventykla ir karališki namai’‘.</verse>
				<verse number="14">Amosas atsakė Amacijai: ‘‘Aš ne pranašas ir ne pranašo sūnus. Aš esu piemuo ir auginu šilkmedžius.</verse>
				<verse number="15">Tačiau Viešpats, paėmęs mane nuo bandos, tarė: ‘Eik, pranašauk mano tautai, Izraeliui!’</verse>
				<verse number="16">Dabar klausyk Viešpaties žodžio. Tu sakai: ‘Nepranašauk prieš Izraelį ir nekalbėk prieš Izaoko namus!’</verse>
				<verse number="17">Todėl taip sako Viešpats: ‘Tavo žmona paleistuvaus mieste, sūnūs ir dukterys žus nuo kardo, tavo žemę išdalins, o tu pats mirsi pagonių krašte. Izraelis tikrai bus išvarytas į nelaisvę iš savo krašto’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Viešpats Dievas parodė man tokį reginį: štai pintinė prinokusių vaisių.</verse>
				<verse number="2">Jis klausė: ‘‘Amosai, ką matai?’‘ Aš atsakiau: ‘‘Pintinę prinokusių vaisų’‘. Tada Viešpats tarė man: ‘‘Atėjo galas mano tautai, Izraeliui; daugiau jos nebepasigailėsiu.</verse>
				<verse number="3">Giesmės šventykloje virs raudojimu,­sako Viešpats Dievas.­Bus gausu lavonų, juos išmes tylėdami’‘.</verse>
				<verse number="4">Klausykite, kurie praryjate beturtį ir pražudote krašto vargšus,</verse>
				<verse number="5">sakydami: ‘‘Kada baigsis jaunas mėnulis ir galėsime parduoti javus? Kada baigsis sabatas ir galėsime pasiūlyti kviečius? Kada galėsime sumažinti saiką, padidinti svorį ir apgaudinėti neteisingomis svarstyklėmis?</verse>
				<verse number="6">Mes pirksime vargšą už sidabrą, beturtį už porą sandalų, pelus parduosime kviečių vietoje’‘.</verse>
				<verse number="7">Viešpats prisiekė Jokūbo pasididžiavimu: ‘‘Niekados nepamiršiu jų darbų!’‘</verse>
				<verse number="8">Ar dėl to neturėtų sudrebėti žemė ir liūdėti visi jos gyventojai? Ji pakils, patvins ir vėl atslūgs kaip Egipto upė.</verse>
				<verse number="9">Viešpats Dievas sako: ‘‘Ir atsitiks tą dieną, kad saulė nusileis vidudienį ir šviesi diena taps naktimi.</verse>
				<verse number="10">Aš paversiu jūsų iškilmes į gedulą, giesmes į raudas. Užvilksiu visiems ašutines, plikai nuskusiu galvas, padarysiu jus lyg gedinčius vienintelio sūnaus. Jūsų galas bus karti diena.</verse>
				<verse number="11">Ateina dienos,­sako Viešpats,­ kai Aš siųsiu badą šaliai: ne duonos badą ir ne vandens troškulį, bet Viešpaties žodžio.</verse>
				<verse number="12">Tada jie klajos nuo jūros iki jūros ir lakstys nuo šiaurės iki rytų, ieškodami Viešpaties žodžio, bet neras.</verse>
				<verse number="13">Tą dieną alps iš troškulio gražios mergaitės ir jaunuoliai,</verse>
				<verse number="14">kurie prisiekia Samarijos nuodėme ir sako: ‘Tikrai gyvas dievas Dano mieste ir išgelbėtojas Beer Šeboje!’ Jie kris ir nebeatsikels’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Mačiau Viešpatį, stovintį prie aukuro, ir Jis tarė: ‘‘Trenk į durų staktas, kad net pamatai drebėtų. Tekrinta tai ant žmonių galvų. Aš likusius nužudysiu kardu­niekas nepabėgs ir neišsigelbės.</verse>
				<verse number="2">Jeigu jie nužengtų į mirusiųjų buveinę, iš ten mano ranka juos paimtų. Jeigu jie užkoptų į dangų, iš ten juos išmesčiau.</verse>
				<verse number="3">Jeigu jie pasislėptų Karmelio viršūnėje, suieškojęs juos iš ten paimčiau. Jeigu jie pasislėptų nuo mano akių jūros dugne, įsakyčiau gyvatei juos įgelti.</verse>
				<verse number="4">Jeigu jie išeitų į nelaisvę priešakyje savo priešų, įsakyčiau kardui juos išžudyti. Aš nukreipsiu į juos savo akis nelaimei, o ne gerovei’‘.</verse>
				<verse number="5">Kai Viešpats, kareivijų Dievas, palies žemę, ji siūbuos ir visi jos gyventojai gedės. Viskas pakils ir atslūgs kaip Egipto upė.</verse>
				<verse number="6">Jis pastatė danguje savo sostą, žemė yra jo papėdė. Jis pašaukia jūros vandenis ir juos išlieja ant žemės paviršiaus. Viešpats yra Jo vardas.</verse>
				<verse number="7">‘‘Ar jūs, Izraelio vaikai, nesate kaip Etiopijos gyventojai?­sako Viešpats.­Ar neatvedžiau Izraelio iš Egipto, filistinų iš Kaftoro ir sirų iš Kyro?</verse>
				<verse number="8">Viešpaties Dievo akys nukreiptos į nuodėmingą karalystę. Aš ją sunaikinsiu nuo žemės paviršiaus, tačiau Jokūbo namų visiškai nesunaikinsiu’‘,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="9">‘‘Aš įsakysiu išsklaidyti izraelitus tarp visų tautų, kad jie būtų išsijoti kaip rėčiu, tačiau ir mažiausias grūdas nenukris žemėn.</verse>
				<verse number="10">Žus nuo kardo visi tautos nusidėjėliai, kurie sako: ‘Nelaimė mūsų neužklups ir nepasieks!’</verse>
				<verse number="11">Tada atstatysiu sugriuvusią Dovydo palapinę ir užtaisysiu jos plyšius. Pakelsiu jos griuvėsius kaip ir seniau.</verse>
				<verse number="12">Jie paveldės Edomo likutį ir visas tautas, kurios mano vardu vadinamos’‘,­sako Viešpats, kuris tai įvykdys.</verse>
				<verse number="13">‘‘Ateis diena,­sako Viešpats,­ kai artojas pasivys pjovėją ir vynuogių mynėjas­sėjėją. Kalnai lašės saldžiu vynu, visose kalvose jis tekės.</verse>
				<verse number="14">Aš parvesiu savo tautos Izraelio ištremtuosius; jie atstatys sugriautus miestus ir gyvens juose, augins vynuogynus ir gers jų vyną, sodins sodus ir valgys jų vaisių.</verse>
				<verse number="15">Aš įsodinsiu juos jų žemėje, ir niekas nebeišraus jų iš krašto, kurį jiems daviau’‘,­sako Viešpats, tavo Dievas.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="31">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Abdijo regėjimas. Taip sako Viešpats Dievas apie Edomą: (Girdėjome žinią iš Viešpaties, pasiuntinys pasiųstas į tautas, ragina: ‘‘Pakilkime, eikime prieš jį į karą!’‘)</verse>
				<verse number="2">‘‘Aš padariau tave mažą tarp tautų, tu būsi labai niekinamas.</verse>
				<verse number="3">Tavo širdies išdidumas apgavo tave, kuris gyveni uolose, kurio buveinė yra aukštai kalnuose. Tu galvoji: ‘Kas gali nustumti mane?’</verse>
				<verse number="4">Nors pakiltum aukštai kaip erelis ir sukrautum sau lizdą tarp žvaigždžių, ir iš ten nustumsiu tave!­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="5">Jei vagys ir plėšikai įsilaužtų pas tave nakčia, argi jie nepaimtų, kiek jiems užtenka? Taip, tu nukentėsi! Jei vynuogių rinkėjai ateitų pas tave, argi jie nepaliktų kelių uogų?</verse>
				<verse number="6">Kaip buvo apiplėštas Ezavas, iškasti jo paslėpti lobiai!</verse>
				<verse number="7">Tavo sąjungininkai nustūmė tave iki sienos. Tie, kurie taikoje su tavimi, apgavo ir nugalėjo tave. Kurie valgė tavo duoną, spendė tau pinkles. Nėra jame supratimo.</verse>
				<verse number="8">Tą dieną,­sako Viešpats,­Aš išnaikinsiu Edomo išminčius ir protinguosius Ezavo kalne.</verse>
				<verse number="9">Temane, išsigąs tavo karžygiai, kad visi Ezavo kalne galėtų būti išžudyti.</verse>
				<verse number="10">Už tavo broliui Jokūbui padarytą smurtą būsi sunaikintas amžiams.</verse>
				<verse number="11">Tada, kai svetimieji plėšė Jokūbo turtus, veržėsi pro miesto vartus, metė burtą dėl Jeruzalės, tu stovėjai su jais ir buvai kaip vienas iš jų!</verse>
				<verse number="12">Tau nederėjo gėrėtis tavo brolio nelaime, džiaugtis Judo vaikų sunaikinimu ir išdidžiai kalbėti jų sielvarto dieną.</verse>
				<verse number="13">Tau nederėjo įeiti pro mano tautos vartus ir gėrėtis jų kentėjimu bei tiesti rankas į jų turtą jų žuvimo dieną.</verse>
				<verse number="14">Tau nederėjo stovėti kryžkelėse ir naikinti pabėgėlius bei išduoti tuos, kurie ištrūko priespaudos metu!</verse>
				<verse number="15">Juk Viešpaties diena arti visoms tautoms. Kaip tu darei, taip tau darys­tavo atlygis grįš tau pačiam.</verse>
				<verse number="16">Kaip jūs gėrėte mano šventame kalne, taip visos tautos gers nuolatos ir jos pražus lyg nebuvusios.</verse>
				<verse number="17">Bet Siono kalne bus išgelbėjimas ir šventumas. Tada Jokūbo namai užvaldys savo nuosavybę.</verse>
				<verse number="18">Jokūbo namai bus ugnis, Juozapo namai­liepsna, o Ezavo namai­ražienos. Jie padegs ir sudegins juos, ir niekas iš Ezavo namų nepabėgs,­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="19">Tada pietiečiai užvaldys Ezavo kalnyną, o lygumų gyventojai­filistinus. Jie užvaldys Efraimo kalnus ir Samarijos laukus, o Benjaminas­Gileadą.</verse>
				<verse number="20">Izraelitai, sugrįžę iš tremties, užvaldys kanaaniečių kraštą iki Sareptos. Jeruzalės tremtiniai, kurie yra Sefarade, užvaldys pietų miestus.</verse>
				<verse number="21">Išgelbėtojai ateis į Siono kalną teisti Ezavo kalno. Ir Viešpačiui priklausys karalystė’‘.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="32">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Viešpats tarė Amitajo sūnui Jonai:</verse>
				<verse number="2">‘‘Eik į Ninevę, didį miestą, ir šauk prieš jį, nes jų nedorybės pasiekė mane’‘.</verse>
				<verse number="3">Jona pakilo, kad bėgtų nuo Viešpaties į Taršišą. Jis pasiekė Jopę, kur rado laivą, plaukiantį į Taršišą, sumokėjo už kelionę ir, įsėdęs į jį, su kitais plaukė į Taršišą nuo Viešpaties akivaizdos.</verse>
				<verse number="4">Viešpats pasiuntė smarkų vėją. Kilo didelė audra jūroje, ir laivui grėsė pavojus sudužti.</verse>
				<verse number="5">Jūrininkai išsigando, ir kiekvienas šaukėsi savo dievo. Jie išmetė laive esantį krovinį į jūrą, kad laivas palengvėtų. Tuo metu Jona buvo nusileidęs į laivo vidų ir kietai miegojo.</verse>
				<verse number="6">Kapitonas atėjo pas jį ir klausė: ‘‘Kaip tu gali miegoti? Kelkis, šaukis savo Dievo! Gal Jis prisimins mus ir mes nežūsime?’‘</verse>
				<verse number="7">Po to jie kalbėjosi: ‘‘Eikime, meskime burtą, kuris iš mūsų kaltas dėl šitos nelaimės’‘. Jie metė burtą, ir burtas krito Jonai.</verse>
				<verse number="8">Tada jie klausė jį: ‘‘Pasakyk, dėl ko mums šita nelaimė? Kuo tu užsiimi? Iš kur keliauji? Iš kokio krašto ir iš kurios tautos esi?’‘</verse>
				<verse number="9">Jis jiems atsakė: ‘‘Aš esu hebrajas, garbinu Viešpatį, dangaus Dievą, kuris sukūrė jūrą ir sausumą’‘.</verse>
				<verse number="10">Tie vyrai labai išsigando ir klausė jo: ‘‘Kodėl taip padarei?’‘ Jie žinojo, kad jis bėgo nuo Viešpaties, nes jis jiems tai buvo papasakojęs.</verse>
				<verse number="11">Tada jie sakė jam: ‘‘Ką turime daryti su tavimi, kad jūra mums nurimtų?’‘ Nes jūra siautė vis smarkiau.</verse>
				<verse number="12">Jis jiems atsakė: ‘‘Imkite mane ir meskite į jūrą! Tada jūra jums nurims; nes aš žinau, kad dėl manęs kilo ši baisi audra’‘.</verse>
				<verse number="13">Vyrai yrėsi visomis jėgomis, kad grįžtų prie kranto, bet neįstengė, nes jūra nesiliovė siautusi.</verse>
				<verse number="14">Jie šaukėsi Viešpaties: ‘‘Maldaujame Tave, Viešpatie, neleisk mums žūti dėl šito žmogaus, nepriskaityk mums nekalto kraujo, nes Tu, Viešpatie, darai, ką nori’‘.</verse>
				<verse number="15">Tada jie paėmė Joną ir išmetė jį į jūrą. Jūra nurimo.</verse>
				<verse number="16">Tie vyrai labai išsigando Viešpaties, aukojo Viešpačiui aukas ir davė įžadus.</verse>
				<verse number="17">Viešpats paruošė didelę žuvį Jonai praryti. Jis išbuvo žuvies pilve tris dienas ir tris naktis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Tada Jona iš žuvies pilvo meldėsi Viešpačiui, savo Dievui:</verse>
				<verse number="2">‘‘Aš šaukiausi Viešpaties savo varguose, ir Jis išklausė mane. Kai iš mirusiųjų buveinės pilvo šaukiau, Tu išgirdai mano balsą.</verse>
				<verse number="3">Tu įmetei mane į gelmę, į jūrų širdį. Vandenys apsupo mane, visos Tavo bangos ir vilnys ritosi per mane.</verse>
				<verse number="4">Tada galvojau: ‘Esu atstumtas nuo Tavęs, nebepamatysiu Tavo šventyklos!’</verse>
				<verse number="5">Vandenys apsupo mane ir grėsė mano gyvybei, gelmės apgaubė mane, jūros žolės vyniojosi apie mano galvą.</verse>
				<verse number="6">Aš nugrimzdau į jūros gelmes, žemė uždarė mane savo skląsčiais. Bet Tu, Viešpatie, mano Dieve, išvedei mane gyvą iš gelmės.</verse>
				<verse number="7">Mano sielai alpstant, prisiminiau Viešpatį ir mano malda pasiekė Tave Tavo šventykloje.</verse>
				<verse number="8">Apgaulingų tuštybių garbintojai apleidžia savo Gailestingąjį.</verse>
				<verse number="9">Bet aš, garsiai dėkodamas, atnešiu Tau auką; ką pažadėjau­ištesėsiu. Išgelbėjimas ateina iš Viešpaties!’‘</verse>
				<verse number="10">Viešpats įsakė, ir žuvis išspjovė Joną ant kranto.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Viešpats tarė Jonai antrą kartą:</verse>
				<verse number="2">‘‘Eik į Ninevę, didį miestą, ir skelbk jiems, ką tau liepiau’‘.</verse>
				<verse number="3">Jona pakluso Viešpaties žodžiui ir ėjo į Ninevę, kuri buvo labai didelis miestas­reikėjo trijų dienų jį pereiti.</verse>
				<verse number="4">Jona ėjo per miestą vieną dieną. Jis skelbė: ‘‘Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sunaikinta’‘.</verse>
				<verse number="5">Ninevės žmonės patikėjo Dievu ir paskelbė pasninką ir nuo mažiausio iki didžiausio apsisiautė ašutinėmis.</verse>
				<verse number="6">Kai ta žinia pasiekė Ninevės karalių, jis pakilo iš savo sosto, nusivilko savo drabužius, apsisiautė ašutine ir atsisėdo pelenuose.</verse>
				<verse number="7">Ir jis išleido Ninevėje tokį įsakymą: ‘‘Karalius ir jo didžiūnai skelbia: žmonės ir gyvuliai, galvijai ir avys privalo pasninkauti. Teneragauja jie nei maisto, nei vandens.</verse>
				<verse number="8">Žmonės ir gyvuliai turi apsidengti ašutinėmis ir garsiai šauktis Dievo, atsisakyti piktų kelių ir smurto.</verse>
				<verse number="9">Kas žino, gal Dievas pasigailės mūsų, atsileis Jo rūstybė ir mes nepražūsime?’‘</verse>
				<verse number="10">Dievas, pamatęs, kad jie atsisakė savo piktų kelių, gailėjosi jų ir neįvykdė to, ką buvo jiems sakęs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Jonai tai labai nepatiko, ir jis supyko.</verse>
				<verse number="2">Jona meldėsi: ‘‘Ak, Viešpatie, argi aš taip nesakiau, kai dar buvau savo krašte? Dėl to aš ir norėjau bėgti į Taršišą, žinodamas, kad esi maloningas Dievas, gailestingas, lėtas pykti, didžiai geras ir susilaikantis nuo bausmės.</verse>
				<verse number="3">Todėl, Viešpatie, meldžiu, paimk mano gyvybę, nes man yra geriau mirti negu gyventi’‘.</verse>
				<verse number="4">Viešpats klausė: ‘‘Ar manai, kad teisingai pyksti?’‘</verse>
				<verse number="5">Jona išėjo iš miesto ir atsisėdo rytų pusėje. Jis, pasistatęs ten stoginę, sėdėjo jos pavėsyje ir laukė, kas atsitiks miestui.</verse>
				<verse number="6">Viešpats Dievas išaugino augalą, kad jo šešėlis dengtų Jonos galvą ir išvaduotų iš sielvarto. Jona labai džiaugėsi augalu.</verse>
				<verse number="7">Bet kitą dieną, aušrai brėkštant, Dievas paruošė kirmėlę, kuri pakando augalą, ir tas nudžiūvo.</verse>
				<verse number="8">Saulei patekėjus, Dievas paruošė svilinantį rytų vėją. Saulė spigino Jonos galvą, jis alpo ir geidė sau mirties, sakydamas: ‘‘Geriau man mirti negu gyventi!’‘</verse>
				<verse number="9">Ir Dievas tarė Jonai: ‘‘Ar tu teisingai pyksti dėl augalo?’‘ Jis atsakė: ‘‘Taip, teisingai pykstu, netgi iki mirties’‘.</verse>
				<verse number="10">Tada Viešpats tarė: ‘‘Tau gaila augalo, dėl kurio tu nei vargai, nei jo auginai. Jis per vieną naktį užaugo ir per vieną naktį pražuvo.</verse>
				<verse number="11">Argi Aš turėčiau nesigailėti Ninevės, šio didelio miesto, kuriame gyvena daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, kurie nemoka atskirti dešinės nuo kairės, ir, be to, daug gyvulių?’‘</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="33">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Viešpaties žodis, atėjęs Michėjui iš Morešeto Judo karalių Joatamo, Ahazo ir Ezekijo dienomis apie Samariją ir Jeruzalę.</verse>
				<verse number="2">Klausykite, visos tautos, įsidėmėk, žeme ir visa, kas joje yra. Viešpats Dievas tebūna liudytojas prieš jus iš savo šventyklos.</verse>
				<verse number="3">Štai Viešpats leidžiasi iš savo vietos ir žengs žemės aukštumomis.</verse>
				<verse number="4">Kalnai po Juo tirps ir slėniai lydysis lyg vaškas nuo ugnies, lyg vandenys, tekantys nuo skardžio.</verse>
				<verse number="5">Visa tai dėl Jokūbo nusikaltimo ir Izraelio nuodėmių. Kas yra Jokūbo nusikaltimas? Ar ne Samarija? Kur yra Judo namų aukštumos? Ar ne Jeruzalėje?</verse>
				<verse number="6">‘‘Aš paversiu Samariją griuvėsių krūva, padarysiu ją vynuogynų lauku, nuritinsiu jos akmenis į slėnį ir atidengsiu jos pamatus.</verse>
				<verse number="7">Visi jos drožiniai bus sudaužyti ir sudeginti, visi stabai sunaikinti. Jie buvo įgyti iš paleistuvių užmokesčio ir jie vėl taps paleistuvių užmokesčiu’‘.</verse>
				<verse number="8">Aš raudosiu ir dejuosiu, vaikščiosiu basas ir nuogas, kauksiu kaip šakalai, dejuosiu lyg pelėdos,</verse>
				<verse number="9">nes jos žaizda nepagydoma, ji pasiekė Judą, palietė mano tautos vartus­Jeruzalę.</verse>
				<verse number="10">Neskelbkite Gate, neverkite garsiai! Bet Leafroje voliokitės dulkėse!</verse>
				<verse number="11">Išeikite visi, Šafyro gyventojai, gėdingai apnuoginti! Caanano gyventojai, pasilikite mieste, neišeikite! Bet Ecelyje raudos visi, netekę savo vietos.</verse>
				<verse number="12">Ko gero gali laukti Maroto gyventojai? Juk nelaimė atėjo nuo Viešpaties ir pasiekė Jeruzalės vartus.</verse>
				<verse number="13">Lachišo miesto gyventojai, kinkykite žirgus ir bėkite! Jūs buvote Siono dukteriai nuodėmės pradžia, nes jumyse atrasti Izraelio nusikaltimai.</verse>
				<verse number="14">Todėl jūs duosite dovanas Morešet Gatui. Achzibo namai taps apgaule Izraelio karaliams.</verse>
				<verse number="15">Marešos gyventojai, jums atvesiu paveldėtoją, jis nueis iki Adulamo­Izraelio šlovės.</verse>
				<verse number="16">Nusikirpk ir nusiskusk plaukus, liūdėdamas savo mylimų vaikų, tapk plikas kaip erelis, nes jie išvesti iš tavęs į nelaisvę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Vargas tiems, kurie planuoja neteisybes ir piktybę gulėdami lovose, kad jas įvykdytų rytui išaušus, nes jie turi tam galios.</verse>
				<verse number="2">Jie užsigeidžia laukų­ir pagrobia juos, namų­ir atima juos. Jie apiplėšia žmogų ir jo namus, savininką ir jo nuosavybę.</verse>
				<verse number="3">Todėl Viešpats taip sako: ‘‘Ruošiu šitai giminei nelaimę ir jos nenusimesite nuo savo sprandų, ir nevaikščiosite, iškėlę galvas, nes laikas bus piktas’‘.</verse>
				<verse number="4">Tada sakys apie jus patarlę ir užtrauks graudulingą raudą: ‘‘Mes esame visiškai sunaikinti, mūsų tautos nuosavybė atiteko svetimiems. Jis atima žemę, išdalina mūsų laukus kitiems’‘.</verse>
				<verse number="5">Todėl tu neturėsi nė vieno, kuris, mesdamas burtą, matuotų tau dalį Viešpaties bendruomenėje.</verse>
				<verse number="6">Jie šaukia pranašams: ‘‘Nepranašaukite mums taip! To niekad nebus!’‘</verse>
				<verse number="7">Jūs, vadinami Jokūbo namais! Argi Viešpaties dvasia apribota? Argi tokie Jo darbai? Argi mano žodžiai nėra geri tiems, kurie elgiasi teisingai?</verse>
				<verse number="8">Tie, kurie buvo mano tauta, pakilo kaip priešai! Jūs nutraukiate apsiaustą nuo ramiai einančių keliu, visai negalvojančių apie karą.</verse>
				<verse number="9">Mano tautos moteris išvarėte iš jų gražių namų, iš jų vaikų amžiams atėmėte mano šlovę.</verse>
				<verse number="10">Išeikite, nes ši šalis nėra poilsio vieta. Ji buvo sutepta, todėl ji bus žiauriai sunaikinta.</verse>
				<verse number="11">Jei kas meluotų ir pataikautų, kalbėdamas apie vyną ir stiprius gėrimus, tas būtų priimtinas pranašas šitiems žmonėms!</verse>
				<verse number="12">Aš surinksiu tave, Jokūbai, visą Izraelio likutį, surinksiu kaip avis garde, kaip bandą ganykloje, ir girdėsis žmonių minios klegėjimas.</verse>
				<verse number="13">Pralaužėjas eis priekyje jų, jie prasilauš ir išeis pro vartus; jų karalius eis pirma jų, o Viešpats visų priekyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Aš tariau: ‘‘Klausykite jūs, Jokūbo vadai, Izraelio namų kunigaikščiai! Ar ne jūsų reikalas žinoti, kas teisinga?</verse>
				<verse number="2">Tačiau jūs nekenčiate gero, o mylite pikta; nulupate odą nuo mano žmonių ir mėsą nuo jų kaulų.</verse>
				<verse number="3">Jūs ėdate mano tautos kūną, nulupate jiems odą, sulaužote jų kaulus, sukapojate į gabalus kaip puodui, kaip mėsą katilui’‘.</verse>
				<verse number="4">Tada jie šauksis Viešpaties, bet Jis neatsakys jiems. Jis paslėps savo veidą nuo jų, nes jie elgėsi piktai.</verse>
				<verse number="5">Taip sako Viešpats apie pranašus, kurie suvedžioja mano tautą: ‘‘Jei jie turi ką kramtyti dantimis, jie šaukia: ‘Taika!’, o tiems, kurie jiems nieko neduoda, jie skelbia karą.</verse>
				<verse number="6">Todėl jums užeis naktis, kad neturėtumėte regėjimų, ir tamsa, kad negalėtumėte burti. Saulė nusileis pranašams, jų dienos aptems.</verse>
				<verse number="7">Tada regėtojai bus sugėdinti ir būrėjai užsičiaups, nes nebus atsakymo iš Dievo’‘.</verse>
				<verse number="8">Tačiau aš esu pilnas jėgos iš Viešpaties dvasios, teisybės bei drąsos skelbti Jokūbui jo nusikaltimą ir Izraeliui jo nuodėmę.</verse>
				<verse number="9">Klausykite, Jokūbo namų vadai, Izraelio namų kunigaikščiai, kurie paminate teisingumą ir iškraipote tiesą,</verse>
				<verse number="10">kurie statote Sioną krauju ir Jeruzalę neteisybe!</verse>
				<verse number="11">Jos vadai teisia už kyšius, kunigai moko už atlyginimą, pranašai pranašauja už pinigus, tačiau jie remiasi Viešpačiu, sakydami: ‘‘Argi Viešpaties nėra tarp mūsų? Nelaimė mūsų neužklups!’‘</verse>
				<verse number="12">Dėl jūsų kaltės Sionas bus ariamas laukas, Jeruzalė pavirs griuvėsiais, o šventyklos kalnas apaugs mišku.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Paskutinėmis dienomis Viešpaties namų kalnas tvirtai stovės kaip aukščiausias kalnas. Jis iškils aukščiau nei kalvos, tautos plauks į jį.</verse>
				<verse number="2">Daug tautų ateis ir sakys: ‘‘Ateikite, eikime visi į Viešpaties kalną ir į Jokūbo Dievo namus, kad Jis mus mokytų savo kelių ir mes vaikščiotume Jo takais!’‘ Iš Siono išeis įstatymas, o Viešpaties žodis­iš Jeruzalės.</verse>
				<verse number="3">Jis teis daugelį tautų, sudraus toli esančias galingas tautas. Tada jos perkals savo kardus į noragus ir ietis į pjautuvus. Tauta nebekels kardo prieš tautą ir jie nebesimokys kariauti.</verse>
				<verse number="4">Kiekvienas saugiai sėdės po savo vynmedžiu ir po savo figmedžiu, niekieno negąsdinamas, nes kareivijų Viešpats taip kalbėjo.</verse>
				<verse number="5">Nes visos tautos vaikšto kiekviena savo dievo vardu, tačiau mes vaikščiosime Viešpaties, savo Dievo, vardu visados ir per amžius.</verse>
				<verse number="6">‘‘Tuomet,­sako Viešpats,­Aš surinksiu iš tremties raišuosius, išblaškytuosius ir tuos, kuriuos varginau.</verse>
				<verse number="7">Aš padarysiu raišuosius likučiu, toli išsklaidytuosius­galinga tauta. Viešpats bus jų karalius Siono kalne per amžius.</verse>
				<verse number="8">Tu, kaimenės bokšte, Siono dukters tvirtove, tau bus sugrąžinta ankstesnė valdžia, Jeruzalės dukrai sugrįš karalystė!’‘</verse>
				<verse number="9">Kodėl dabar taip garsiai šauki? Ar neturi karaliaus? Ar žuvo tavo patarėjas? Skausmai suėmė tave lyg gimdyvę.</verse>
				<verse number="10">Raitykis ir dejuok iš skausmo kaip gimdyvė, Siono dukra! Tu turėsi palikti miestą ir gyventi atvirame lauke, tu nueisi iki Babilono. Ten tu būsi išgelbėta, nes Viešpats išpirks tave iš priešo rankos.</verse>
				<verse number="11">Susirinkusios prieš tave tautos sako: ‘‘Ji tebūna išniekinta, tepasigėri Sionu mūsų akys!’‘</verse>
				<verse number="12">Bet jos nežino Viešpaties minčių ir nesupranta Jo sprendimų. Jis jas surinks kaip pėdus į klojimą.</verse>
				<verse number="13">Siono dukra, pakilk ir kulk. Aš padarysiu tavo ragą geležinį, o kanopas varines. Tu sudaužysi daug tautų, pašvęsi Viešpačiui, viso pasaulio valdovui, jų grobį ir jų turtus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Dabar surink kariuomenę, kad kariautų su priešu, kuris apgulė mus. Priešas trenks į veidą Izraelio teisėjui!</verse>
				<verse number="2">O tu, Efrata­Betliejau, nors esi mažas tarp Judo miestų, bet iš tavęs kils Tas, kuris bus valdovu Izraelyje. Jo kilmė siekia pradžios laikus, amžinybės dienas.</verse>
				<verse number="3">Jis juos atiduos į vergiją, kol gimdančioji pagimdys. Tada Jo brolių likutis sugrįš į Izraelį.</verse>
				<verse number="4">Jis stovės ir ganys juos Viešpaties galia ir Viešpaties, savo Dievo, vardo didybe. Jie saugiai gyvens, nes Jis bus didis iki žemės pakraščių.</verse>
				<verse number="5">Jis bus taika. Kai asirai įžengs į mūsų kraštą, mes pastatysime prieš juos septynis ganytojus ir aštuonis kunigaikščius.</verse>
				<verse number="6">Jie nuniokos Asirijos ir Nimrodo kraštą kardu. Taip Jis išlaisvins mus, asirams įsiveržus į mūsų kraštą.</verse>
				<verse number="7">Jokūbo likutis tarp daugelio tautų bus kaip rasa, kuri ateina iš Viešpaties, kaip lietus augalams, kuris nieko nelauks iš žmonių ir nedės vilčių į žmonių sūnus.</verse>
				<verse number="8">Jokūbo likutis tarp tautų bus kaip liūtas tarp laukinių žvėrių, kaip jauniklis liūtas avių bandose, kuris įsibrovęs mindo, drasko, ir nėra galinčio išgelbėti.</verse>
				<verse number="9">Tu pakelsi savo ranką prieš prispaudėjus, ir visi tavo priešai žus!</verse>
				<verse number="10">‘‘Tą dieną,­sako Viešpats,­Aš išnaikinsiu tavo žirgus, sudaužysiu kovos vežimus;</verse>
				<verse number="11">sunaikinsiu miestus krašte ir sugriausiu tvirtoves;</verse>
				<verse number="12">išnaikinsiu burtininkus tavo krašte, ir nebebus tavyje žynių.</verse>
				<verse number="13">Aš išnaikinsiu jūsų drožinius ir statulas, kad nebegarbintumėte savo rankų darbų;</verse>
				<verse number="14">išrausiu giraites tavo krašte ir nusiaubsiu miestus.</verse>
				<verse number="15">Užsirūstinęs ir įtūžęs atkeršysiu tautoms, kurios neklausė manęs’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Klausykite, ką sako Viešpats: ‘‘Susirinkite, bylinėkitės kalnų akivaizdoje, kalvos tegirdi jūsų balsą!’‘</verse>
				<verse number="2">Girdėkite, kalnai, Viešpaties bylą, jūs, tvirtieji žemės pamatai, Viešpaties bylą su Jo tauta­Izraeliu:</verse>
				<verse number="3">‘‘Mano tauta, ką tau padariau ir kuo apsunkinau? Paliudyk prieš mane.</verse>
				<verse number="4">Aš juk išvedžiau tave iš Egipto šalies, iš jos vergijos išpirkau tave; pasiunčiau Mozę, Aaroną ir Mirjamą išlaisvinti tave.</verse>
				<verse number="5">Mano tauta, atsimink, ką buvo sumanęs Balakas, Moabo karalius, ir ką jam atsakė Balaamas, Beoro sūnus. Pagalvok, kas vyko nuo Šitimų iki Gilgalo, kad pažintum Viešpaties teisumą’‘.</verse>
				<verse number="6">Su kuo man ateiti pas Viešpatį, nusilenkti aukštybių Dievui? Ar ateiti su metinių veršių deginamosiomis aukomis?</verse>
				<verse number="7">Ar Viešpats priims tūkstančius avinų ir daugybę aliejaus? O gal man atiduoti savo pirmagimį už nusikaltimus, savo kūno vaisių už savo nuodėmę?</verse>
				<verse number="8">Tau, žmogau, Jis pasakė, kas gera ir ko Viešpats reikalauja iš tavęs: teisingai elgtis, būti gailestingam ir vaikščioti nuolankiai su Dievu.</verse>
				<verse number="9">Viešpaties balsas šaukia miestui (išmintinga yra bijotis Tavo vardo): ‘‘Klausykite skeptro ir To, kuris jį paskyrė!</verse>
				<verse number="10">Ar dar tebėra nedorėlio namuose nedorybės turtai ir pasibjaurėtinai sumažintas saikas?</verse>
				<verse number="11">Ar laikyti nekaltais tuos, kurie naudoja neteisingas svarstykles ir apgaulingus svarsčius?</verse>
				<verse number="12">Turtuoliai pilni smurto, gyventojai kalba melą ir apgaulę.</verse>
				<verse number="13">Taigi ir Aš tave, Izraeli, bausiu dėl tavo nuodėmių!</verse>
				<verse number="14">Tu valgysi, bet nepasisotinsi­ liksi alkanas. Ką sutaupysi, to neturėsi, o jei ką išsaugosi­karai sunaikins.</verse>
				<verse number="15">Tu sėsi, bet nepjausi; spausi alyvas, bet nesitepsi aliejumi; spausi vynuoges, bet negersi vyno.</verse>
				<verse number="16">Jūs vykdote Omrio ir Ahabo nuostatus ir elgiatės pagal jų patarimus. Todėl sunaikinsiu tave, o tavo gyventojai taps pajuoka. Jūs kentėsite mano tautos paniekinimą’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Vargas man, kaip nuskynus vasaros vaisius, kaip nurinkus vynuogių likučius: nėra jokios kekės pavalgyti nė nunokusių figų, kurias taip mėgstu!</verse>
				<verse number="2">Dingo geri žmonės krašte, nebėra dorų žmonių. Jie visi tykoja kraujo, spendžia pinkles broliui.</verse>
				<verse number="3">Jų rankos yra stropios piktam. Kunigaikštis ir teisėjas reikalauja dovanų, o turtuolis reiškia savo nedorus norus. Taip jie iškraipo teisingumą.</verse>
				<verse number="4">Jų geriausias yra kaip usnis, o doriausias kaip erškėčių tvora. Sąmyšio diena artėja, pranašų žodžiai pildosi.</verse>
				<verse number="5">Netikėkite artimu, nepasitikėkite draugu! Saugokis net tos, kuri guli prie tavo šono.</verse>
				<verse number="6">Sūnus niekina tėvą, duktė sukyla prieš motiną, marti prieš anytą; žmogaus priešai yra jo paties namiškiai.</verse>
				<verse number="7">O aš ieškosiu Viešpaties, lauksiu savo išgelbėjimo Dievo! Mano Dievas išklausys mane.</verse>
				<verse number="8">Nesidžiauk, mano prieše! Nors suklupau­atsikelsiu, nors sėdžiu tamsoje­Viešpats yra mano šviesa.</verse>
				<verse number="9">Viešpaties rūstybę kęsiu, nes Jam nusidėjau. Jis išspręs mano bylą ir bus man teisingas­Jis išves mane į šviesą ir aš matysiu Jo teisumą.</verse>
				<verse number="10">Mano priešai tai matys ir bus sugėdinti. Jie kalbėjo: ‘‘Kur yra Viešpats, tavo Dievas?’‘ Aš matysiu juos sutryptus gatvių purve.</verse>
				<verse number="11">Ateina dienos tavo sienoms atstatyti, dienos tavo riboms praplėsti.</verse>
				<verse number="12">Tą dieną ateis pas tave iš visur: nuo Asūro iki Egipto, nuo Tyro iki Eufrato, nuo jūros iki jūros ir nuo kalno iki kalno.</verse>
				<verse number="13">Tačiau kraštas virs dykyne dėl jo gyventojų, dėl jų darbų vaisiaus.</verse>
				<verse number="14">Ganyk savo tautą, savo paveldo avis, kurios vienišos gyvena Karmelio miške. Tegul jos ganosi Bašano ir Gileado vešliuose laukuose kaip senomis dienomis.</verse>
				<verse number="15">Parodysiu jums nuostabių dalykų, kaip jums išeinant iš Egipto krašto.</verse>
				<verse number="16">Tautos, tai matydamos, susigės dėl savo jėgos: nebenorės nei girdėti, nei kalbėti.</verse>
				<verse number="17">Jos ris dulkes kaip gyvatės, kaip žemės kirmėlės išlįs iš savo skylių. Jos bijos Viešpaties, mūsų Dievo, ir drebės dėl Tavęs.</verse>
				<verse number="18">Kur yra toks Dievas kaip Tu, kuris atleidžia kaltę savo išrinktosios tautos likučiui? Jis nerūstauja per amžius, nes Jam patinka gailestingumas.</verse>
				<verse number="19">Jis pasigailės mūsų, sunaikins nusikaltimus ir paskandins jūros gelmėse visas mūsų nuodėmes.</verse>
				<verse number="20">Tu parodysi ištikimybę Jokūbui ir gailestingumą Abraomui, kaip su priesaika pažadėjai mūsų tėvams senomis dienomis.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="34">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Sprendimas apie Ninevę. Nahumo iš Elkošo regėjimo knyga.</verse>
				<verse number="2">Dievas pavydus ir Viešpats keršija. Viešpats keršija ir atlygina savo priešams.</verse>
				<verse number="3">Viešpats yra lėtas pykti ir didis savo galia, Viešpats baudžia nusikaltėlį. Jis eina viesule ir audroje, debesys yra Jo kojų dulkės.</verse>
				<verse number="4">Jis sudraudžia jūrą, padaro ją sausuma ir visas upes išdžiovina. Sunyksta Bašanas bei Karmelis ir Libano žiedas nuvysta.</verse>
				<verse number="5">Kalnai svyruoja prieš Jį, kalvos tirpsta. Žemė ir visa, kas joje gyvena, dreba Jo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="6">Kas gali atsilaikyti prieš Jo pyktį ir kas gali ištverti Jo rūstybės įkarštį? Jo rūstybė išsilieja kaip ugnis, Jis išvarto uolas.</verse>
				<verse number="7">Viešpats yra geras, tvirtovė nelaimės metu. Jis pažįsta tuos, kurie Juo pasitiki.</verse>
				<verse number="8">Bet kaip galingas tvanas Jis sunaikins šią vietą, tamsa persekios Jo priešus.</verse>
				<verse number="9">Kodėl jūs priešinatės Viešpačiui? Jis visiškai sunaikins jus, ir nelaimė nebepasikartos.</verse>
				<verse number="10">Jie susipynę kaip erškėčiai, girti kaip girtuokliai, jie sudegs kaip sausos ražienos!</verse>
				<verse number="11">Iš tavęs išėjo tas, kuris planuoja pikta prieš Viešpatį­nedoras patarėjas.</verse>
				<verse number="12">Taip sako Viešpats: ‘‘Nors jie tvirti ir gausūs, jie sunyks ir pradings. Nors varginau tave, bet daugiau tavęs nebevarginsiu.</verse>
				<verse number="13">Dabar sulaužysiu jos jungą, nuimsiu nuo tavęs pančius ir sutraukysiu juos’‘.</verse>
				<verse number="14">Viešpats sako apie tave: ‘‘Tavo vardas nebebus minimas! Aš tavo šventyklų dievus­drožtus ir lietus­sunaikinsiu, o tau paruošiu kapą, nes netekai garbės’‘.</verse>
				<verse number="15">Štai kalnuose kojos nešančio gerą žinią, skelbiančio taiką. Judai, džiūgauk ir švęsk! Ištesėk pažadus, nes tavyje nebevaikščios nedorėlis, jis visiškai sunaikintas!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Tas, kuris daužo į gabalus, ateina prieš tave. Budėk, stebėk kelią, pasiruošk, sukaupk visas jėgas!</verse>
				<verse number="2">Viešpats atgaivina Jokūbo ir Izraelio didybę, nors priešai juos nusiaubė ir jų vynmedžių šakeles sulaužė.</verse>
				<verse number="3">Priešų skydai raudoni, karių apranga skaisčiai raudonos spalvos. Kovos vežimai žibės kaip liepsna, svyruos iečių miškas.</verse>
				<verse number="4">Kovos vežimai lėks gatvėmis ir aikštėmis tarsi žaibas.</verse>
				<verse number="5">Jis šauks savo drąsiuosius, jie skubės klupdami, veršis prie sienos, bet apgultis jau bus paruošta.</verse>
				<verse number="6">Upių vartai bus atidaryti, rūmai užimami.</verse>
				<verse number="7">Karalienė bus vedama į nelaisvę, o jos tarnaitės dejuos kaip balandžiai ir mušis į krūtinę.</verse>
				<verse number="8">Ninevė yra tvenkinys, iš kurio ištekės vanduo. Jis šauks: ‘‘Sustokite, sustokite!’‘, bet niekas nekreips dėmesio.</verse>
				<verse number="9">Plėškite sidabrą, plėškite auksą! Čia turtų daugybė, nėra jiems galo!</verse>
				<verse number="10">Ji tuščia, išplėšta ir sunaikinta. Širdis alpsta, keliai dreba, visų veidai iš baimės pabalę.</verse>
				<verse number="11">Kur liūto buveinė, kur jaunų liūtų ola, kur liūtukai, kurie nepažino baimės?</verse>
				<verse number="12">Liūtas plėšė ir smaugė savo jaunikliams ir liūtėms, jis grobiu pripildė olas ir landas.</verse>
				<verse number="13">‘‘Aš esu prieš tave,­sako kareivijų Viešpats.­Aš sudeginsiu tavo kovos vežimus, tavo jaunuolius sunaikins kardas. Tu neteksi grobio, niekas nebegirdės tavo pasiuntinių balso’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Vargas kruvinam miestui; jis pilnas klastos ir smurto, o plėšimai jame nesiliauja!</verse>
				<verse number="2">Botagų pliaukšėjimas ir ratų bildesys! Šuoliais lekia žirgai, darda kovos vežimai!</verse>
				<verse number="3">Raitelis pakelia švytintį kardą ir blykčiojančią ietį. Daugybė užmuštų, krūvos negyvų, begalės lavonų! Jie klupinėja, eidami per lavonus.</verse>
				<verse number="4">Tai dėl daugybės paleistuvysčių ir žavingų kerėtojų, kurios apraizgė tautas ir gimines savo kerais.</verse>
				<verse number="5">‘‘Štai Aš esu prieš tave,­sako kareivijų Viešpats.­Aš pastatysiu tave nuogą prieš tautas ir karalystes;</verse>
				<verse number="6">apdrabstysiu tave purvais, išniekinsiu ir padarysiu tave gėdos stulpu.</verse>
				<verse number="7">Kiekvienas, kuris tave matys, pasitrauks nuo tavęs, sakydamas: ‘Ninevė sunaikinta! Kas ją apraudos? Kas ją nuramins?’ ‘‘</verse>
				<verse number="8">Ar tu geresnė už No Amono miestą, kuris buvo tarp upių, apsuptas vandenų?</verse>
				<verse number="9">Jo stiprybė buvo Etiopija ir Egiptas, tavo pagalbininkai­Putas ir Libija.</verse>
				<verse number="10">O vis dėlto jis buvo ištremtas, pateko nelaisvėn. Jo vaikai buvo sutraiškyti gatvių kampuose, dėl jo garbingųjų metė burtą, visi didžiūnai buvo sukaustyti grandinėmis.</verse>
				<verse number="11">Tu irgi būsi nugirdyta ir paniekinta ieškosi prieglaudos.</verse>
				<verse number="12">Visos tavo tvirtovės yra lyg figmedžiai su ankstyvosiomis figomis; medžius papurčius, jos krinta į valgančiojo burną.</verse>
				<verse number="13">Tavo tauta kaip moterys: krašto vartai bus plačiai priešams atverti, ugnis suės tavo užkaiščius.</verse>
				<verse number="14">Turėk vandens atsargų tvirtovėje. Mink molį, gamink plytų tvirtovei sustiprinti!</verse>
				<verse number="15">Ugnis ten praris tave, kardas naikins tave kaip skėriai, nors jūsų pačių būtų daug kaip skėrių ir vikšrų.</verse>
				<verse number="16">Nors tavo pirklių yra tiek, kiek dangaus žvaigždžių, jie kaip skėrių vikšrai išsiners ir nuskris!</verse>
				<verse number="17">Tavo valdininkai ir vadai yra kaip skėrių būrys, kuris guli, o saulei patekėjus, nulekia, ir niekas nežino, kur jis yra.</verse>
				<verse number="18">Asirijos karaliau, tavo ganytojai snaudžia ir kilmingieji miega, tauta išsklaidyta kalnuose, nėra kas ją surenka.</verse>
				<verse number="19">Tavo žlugimas nesustabdomas, žaizda mirtina. Visi, išgirdę šią žinią apie tave, ploja rankomis, nes tavo nedorybė palietė visus.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="35">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Regėjimas, kurį matė pranašas Habakukas.</verse>
				<verse number="2">Viešpatie, kaip ilgai aš šauksiu, o Tu neišklausysi, šauksiu apie smurtą, o Tu negelbėsi!</verse>
				<verse number="3">Kodėl man leidi patirti nedorybę ir vargą? Priespauda ir smurtas prieš mane, visur kyla vaidai ir barniai.</verse>
				<verse number="4">Įstatymas nusilpo, į teisingumą nekreipiama dėmesio, nedorėlis apsuka teisųjį, teisme sprendimas iškraipomas!</verse>
				<verse number="5">‘‘Dairykitės tarp tautų ir įsidėmėkite, didžiai stebėkitės, nes jūsų dienomis darysiu darbą, kuriuo jūs netikėtumėte, jei jums kas apie tai pasakotų.</verse>
				<verse number="6">Aš sukelsiu chaldėjus, kurie siekia užimti jiems nepriklausančias žemes, kitų gyvenvietes.</verse>
				<verse number="7">Tai žiauri ir baisi tauta, jie patys nusprendžia, kas teisu ir garbinga.</verse>
				<verse number="8">Jų žirgai greitesni už leopardus. Jie plėšresni negu stepių vilkai. Raiteliai išsiskleidžia, jie atjoja iš toli, jie skrenda kaip erelis prie grobio.</verse>
				<verse number="9">Jie visi siekia smurto, jų veidai kaip rytų vėjas, jie ima belaisvius kaip smėlio smiltis.</verse>
				<verse number="10">Jie tyčiojasi iš karalių, šaiposi iš kunigaikščių. Jie juokiasi iš tvirtovių, supylę pylimus, jie jas paima.</verse>
				<verse number="11">Jie traukia tolyn kaip vėjas, viską nualina. Jiems jėga­jų dievas’‘.</verse>
				<verse number="12">Argi Tu nesi amžinasis Viešpats, mano Dievas, mano Šventasis? Mes nemirsime! Viešpatie, Tu juos paskyrei teismui, galingasis Dieve, Tu juos paruošei bausmei.</verse>
				<verse number="13">Tavo akys tyros, jos negali matyti pikto, negali žiūrėti į neteisybę. Kodėl ramiai stebi piktadarius ir tyli, kai nedorėlis praryja teisesnį už save?</verse>
				<verse number="14">Tu padarei žmones kaip jūros žuvis, kaip kirmėles, kurios neturi valdovo.</verse>
				<verse number="15">Jie iškelia juos meškere, ištraukia savo tinklu, surenka bradiniu; todėl jie patenkinti džiaugiasi.</verse>
				<verse number="16">Jie aukoja tinklui ir smilko bradiniui, nes jų dėka grobis gausus ir maistas geras.</verse>
				<verse number="17">Argi jie nuolat tuštins tinklus ir žudys tautas be pasigailėjimo?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Aš stovėsiu sargyboje, pakilsiu į bokštą ir stebėsiu, ką Viešpats man kalbės ir ką man atsakyti, kai esu baramas.</verse>
				<verse number="2">Viešpats atsakydamas man tarė: ‘‘Užrašyk regėjimą aiškiai ant plokščių, kad jį galėtų perskaityti prabėgantis.</verse>
				<verse number="3">Regėjimas yra skirtam laikui, bet galiausiai jis kalbės ir nemeluos. Jei jis uždelstų­lauk, nes jis tikrai išsipildys ir nevėluos.</verse>
				<verse number="4">Pasipūtėlio siela nėra dora, bet teisusis gyvens savo tikėjimu.</verse>
				<verse number="5">Kaip vynas yra apgaulingas, taip išdidus žmogus­besotis. Jo gerklė kaip mirusiųjų buveinė, nepasotinama kaip mirtis, jis pavergia tautas ir gimines.</verse>
				<verse number="6">Ar ne jie dainuos pašaipias dainas ir sugalvos patarlių apie jį: ‘Vargas tam, kuris daugina tai, kas ne jo. Kaip ilgai tai tęsis? Tu apkrauni save užstatų daugybe’.</verse>
				<verse number="7">Ar nepabus ir nepakils tie, kurie apiplėš tave, ar neprivers tavęs drebėti? Tada tu tapsi jiems grobiu.</verse>
				<verse number="8">Kadangi tu apiplėšei daug tautų, dabar tave apiplėš visos likusios tautos­dėl pralieto kraujo ir padaryto smurto miestams ir visiems jų gyventojams.</verse>
				<verse number="9">Vargas tam, kuris godžiai siekia neteisingo pelno savo namams, kad susuktų lizdą aukštybėje, kad apsisaugotų nuo nelaimės!</verse>
				<verse number="10">Tu atnešei gėdą savo namams, naikindamas tautas, pats praradai gyvybę!</verse>
				<verse number="11">Akmuo iš sienos šauks, o medinės sijos jam atsakys:</verse>
				<verse number="12">‘Vargas tam, kuris stato miestą krauju ir tvirtovę neteisybe’.</verse>
				<verse number="13">Tai ne kareivijų Viešpaties valia, kad tautos dirbtų ugniai ir giminės vargtų veltui.</verse>
				<verse number="14">Žemė bus pilna Viešpaties šlovės pažinimo kaip jūra pilna vandens.</verse>
				<verse number="15">Vargas tam, kuris pila savo artimui, ragindamas jį gerti, ir taip jį nugirdo, kad galėtų matyti jo nuogumą.</verse>
				<verse number="16">Tu prisipildei gėda vietoj garbės. Dabar gerk ir tu ir atidenk savo gėdą. Viešpats siunčia tau gėdos ir pažeminimo taurę.</verse>
				<verse number="17">Tave užgrius Libanui padarytas smurtas ir gyvulių grobimas gąsdins tave dėl žmonių kraujo ir kraštui, miestams bei visiems jų gyventojams padaryto smurto.</verse>
				<verse number="18">Kokia nauda iš drožinio, kurį drožėjas padarė? Ar iš lieto atvaizdo, melų mokytojo, kuriuo jo gamintojas pasitiki, darydamas nebylius stabus?</verse>
				<verse number="19">Vargas tam, kuris sako medžiui: ‘Pabusk!’, nebyliam akmeniui: ‘Pajudėk!’ Tiesa, jis aptrauktas auksu ir sidabru, tačiau jame nėra kvapo.</verse>
				<verse number="20">Bet Viešpats yra savo šventykloje, tenutyla visas pasaulis prieš Jį!’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Pranašo Habakuko malda:</verse>
				<verse number="2">‘‘Viešpatie, girdėjau tavo kalbą ir nusigandau. Atnaujink ir apreikšk savo darbą metuose, savo rūstybėje prisimink gailestingumą.</verse>
				<verse number="3">Dievas atėjo iš Temano, Šventasis­nuo Parano kalno. Jo šlovė uždengė dangų ir žemė buvo pilna Jo gyriaus.</verse>
				<verse number="4">Spinduliuojančioje šviesoje Jis pasirodė. Iš Jo rankų tvieskė šviesos spinduliai­Jo galybė.</verse>
				<verse number="5">Pirma Jo ėjo maras, degančios anglys po Jo kojomis.</verse>
				<verse number="6">Jis sustojo ir išmatavo žemę. Jis pažvelgė­išsigando tautos, susvyravo amžinieji kalnai, nusilenkė kalvos. Jo keliai amžini.</verse>
				<verse number="7">Aš mačiau Kušano palapines nelaimėje, Midjano krašto palapinių uždangos siūbavo.</verse>
				<verse number="8">Viešpatie, ar upės sukėlė Tavo kerštą, ar jūra sužadino įtūžį, ar srovės uždegė Tavo rūstybę, kad Tu važiavai žirgais ir išgelbėjimo vežimais?</verse>
				<verse number="9">Tavo lankas buvo apnuogintas, kaip buvai prisiekęs tautoms. Tu išraižei žemę upėmis.</verse>
				<verse number="10">Tave pamatę sudrebėjo kalnai, liejosi vanduo, gelmės balsas pasigirdo, ir ji kėlė rankas į aukštybes.</verse>
				<verse number="11">Saulė ir mėnulis sustojo, kai pasipylė Tavo šviečiančios strėlės ir suspindo ietys.</verse>
				<verse number="12">Įtūžęs Tu ėjai per žemę, užsirūstinęs trypei tautas.</verse>
				<verse number="13">Tu išėjai gelbėti savo tautos, gelbėti savo pateptojo, sutrupinai nedorėlių namų galvą, apnuoginai juos nuo pamatų iki kaklo.</verse>
				<verse number="14">Tu pervėrei jo strėlėmis jo karius, kai jie kaip audra ėjo išblaškyti manęs, džiūgaudami, kad galės slaptoje praryti vargšą.</verse>
				<verse number="15">Tu su savo žirgais perėjai jūrą galingų vandenų paviršiumi.</verse>
				<verse number="16">Man tai girdint, drebėjo mano kūnas, virpėjo lūpos. Skausmas palietė kaulus, buvau labai sukrėstas. Aš ramus laukiu bausmės tiems, kurie užpuolė mano tautą.</verse>
				<verse number="17">Nors figmedis nežydėtų ir nebūtų vaisių ant vynmedžių ir alyvmedžių, nors laukai neduotų derliaus, garduose dingtų avys ir ožkos ir nebūtų gyvulių tvartuose,</verse>
				<verse number="18">tačiau aš džiaugsiuosi Viešpačiu, džiūgausiu savo išgelbėjimo Dievu!</verse>
				<verse number="19">Viešpats Dievas yra mano stiprybė. Jis padarys mano kojas kaip elnių ir leis man pasiekti aukštumas’‘. Choro vadovui. Styginiais instrumentais.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="36">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Viešpaties žodis buvo suteiktas Sofonijui, sūnui Kušio, sūnaus Gedelijos, sūnaus Amarijos, sūnaus Ezekijo, viešpataujant Judo karaliui Jozijui, Amono sūnui.</verse>
				<verse number="2">‘‘Aš pašalinsiu visa nuo žemės paviršiaus,­sako Viešpats,­</verse>
				<verse number="3">pašalinsiu žmones, gyvulius, padangių paukščius, jūros žuvis, suklupimo akmenis ir nedorėlius.</verse>
				<verse number="4">Aš pakelsiu savo ranką prieš Judą ir Jeruzalės gyventojus, išnaikinsiu Baalio likučius ir kartu su juo stabų kunigus;</verse>
				<verse number="5">ir tuos, kurie ant stogų garbina dangaus kareiviją, ir tuos, kurie, garbindami Viešpatį, prisiekia Melechu,</verse>
				<verse number="6">ir tuos, kurie, nusisukę nuo Viešpaties, neieško Jo, net nesiteirauja apie Jį’‘.</verse>
				<verse number="7">Nutilkite Viešpaties akivaizdoje. Viešpaties diena arti. Viešpats paruošė auką, pakvietė svečius.</verse>
				<verse number="8">‘‘Aukojimo dieną Aš nubausiu kunigaikščius, karaliaus vaikus ir visus, kurie dėvi svetimšalių drabužius.</verse>
				<verse number="9">Tą dieną nubausiu visus, kurie šoka per slenkstį, smurtu ir apgaule pripildo savo valdovo namus.</verse>
				<verse number="10">Tą dieną,­sako Viešpats,­pagalbos šauksmas sklis nuo Žuvų vartų, raudojimas iš antrojo kvartalo ir baisus klyksmas nuo kalvų!</verse>
				<verse number="11">Raudokite, apsuptieji, nes sunaikinti visi prekybininkai, pražuvo sidabro keitėjai.</verse>
				<verse number="12">Aš su žibintais ieškosiu po Jeruzalę ir nubausiu tuos, kurie sėdi ant savo mielių, o širdyje mano: ‘Viešpats nedarys nei gera, nei pikta’.</verse>
				<verse number="13">Jų turtas bus išplėštas ir namai liks tušti. Jie pasistatys namus, bet negyvens juose, užveis vynuogynų, bet negers jų vyno.</verse>
				<verse number="14">Viešpaties didžioji diena skubiai artėja. Jau girdimas Viešpaties dienos balsas. Tada graudžiai verks net karžygiai!</verse>
				<verse number="15">Ta diena­rūstybės diena, diena vargo ir suspaudimo, diena nelaimės ir sunaikinimo, diena tamsos ir sutemų, diena debesų ir miglos,</verse>
				<verse number="16">diena trimito ir kovos šauksmo prieš sutvirtintus miestus ir aukštus bokštus.</verse>
				<verse number="17">Aš varginsiu žmones, jie vaikščios kaip akli, nes nusidėjo Viešpačiui, jų kraujas bus pralietas kaip dulkės, jų kūnai bus išmesti kaip mėšlas’‘.</verse>
				<verse number="18">Nei sidabras, nei auksas neišgelbės jų Viešpaties rūstybės dieną, Jo pavydas lyg ugnis sunaikins visą kraštą ir jo gyventojus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Susirinkite, taip, susirinkite, nemėgstama tauta,</verse>
				<verse number="2">kol dar nepriimtas sprendimas­ diena praeis kaip pelai,­kol neužgriuvo Viešpaties baisioji rūstybė, kol neatėjo Viešpaties rūstybės diena!</verse>
				<verse number="3">Visi krašto romieji, kurie vykdote Jo įsakymus, ieškokite Viešpaties, ieškokite teisumo, ieškokite nuolankumo! Gal išvengsite Viešpaties rūstybės?</verse>
				<verse number="4">Gaza taps negyvenama vieta, o Aškelonas­dykuma. Ašdodo gyventojai bus vidudienį išvaryti, Ekronas išrautas su šaknimis.</verse>
				<verse number="5">Vargas jums, pajūrio gyventojai, keretų tauta! Viešpaties žodis prieš jus: ‘‘Kanaane, filistinų šalie, Aš sunaikinsiu tave, liksi be gyventojų’‘.</verse>
				<verse number="6">Pajūrio kraštas taps avių ganyklomis ir gardais.</verse>
				<verse number="7">Pajūris atiteks Judo namų likučiui: prie jūros jie ganys bandas, o vakare ilsėsis Aškelone. Viešpats, jų Dievas, aplankys juos ir parves jų ištremtuosius.</verse>
				<verse number="8">‘‘Aš girdėjau moabitų plūdimą ir amonitų piktžodžiavimą, kai jie plūdo mano tautą ir didžiavosi prieš jos kraštą.</verse>
				<verse number="9">Todėl, kaip Aš gyvas,­sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas,­Moabas taps Sodoma ir Amonas­Gomora, piktžolių laukais bei druskos duobėmis ir tyrais per amžius. Mano tautos likutis juos apiplėš ir pasisavins jų kraštą’‘.</verse>
				<verse number="10">Jie bus nubausti už išdidumą ir kareivijų Viešpaties tautos plūdimą.</verse>
				<verse number="11">Baisus bus jiems Viešpats. Jis sunaikins visus jų krašto dievus, tada garbins Jį visos pagonių salos.</verse>
				<verse number="12">Jūs, etiopai, taip pat būsite žudomi mano kardu.</verse>
				<verse number="13">Jis išties savo ranką į šiaurę ir sunaikins Asiriją, pavers Ninevę dykyne:</verse>
				<verse number="14">ji bus ganykla bandoms ir poilsio vieta visiems žvėrims. Vanagai ir apuokai nakvos ant kolonų, jų balsai girdėsis languose. Slenksčiai bus nuniokoti, kedro lentos bus nuplėštos.</verse>
				<verse number="15">Džiūgavęs miestas, kuris taip saugiai gyveno, galvodamas: ‘‘Aš ir niekas kitas!’‘ Kuo jis pavirto? Dykyne, gyvulių ganykla. Kiekvienas praeidamas švilps ir mos ranka.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Vargas maištingam, suteptam ir pilnam smurto miestui!</verse>
				<verse number="2">Jis nepakluso balsui, nepriėmė pamokymų, nepasitikėjo Viešpačiu, nesiartino prie savo Dievo.</verse>
				<verse number="3">Jo kunigaikščiai yra riaumojantys liūtai, teisėjai­stepių vilkai, kurie nieko nepalieka kitam.</verse>
				<verse number="4">Jo pranašai lengvabūdžiai ir neištikimi, jo kunigai suteršė šventyklą ir laužo įstatymą.</verse>
				<verse number="5">Teisus Viešpats yra jame, Jis nedaro neteisybės, kas rytą ištikimai apreiškia savo teisingumą. Tačiau neteisieji nepažįsta gėdos.</verse>
				<verse number="6">‘‘Aš išnaikinau tautas. Jų bokštai sugriauti, jų gatvės tuščios, niekas jomis nebevaikščioja. Jų miestai nusiaubti, be gyventojų.</verse>
				<verse number="7">Aš tariau: ‘Tu, Jeruzale, bijosi manęs ir priimsi mano pamokymą’, kad nesunaikinčiau jų, kaip grasinau. Tačiau jie vis labiau nusikalto.</verse>
				<verse number="8">Laukite manęs,­sako Viešpats,­laukite tos dienos, kai pakilsiu plėšti. Aš nusprendžiau surinkti tautas, sutelkti karalystes, išlieti ant jų savo rūstybę. Mano pavydo ugnis sunaikins visą žemę.</verse>
				<verse number="9">Tada Aš duosiu tautoms tyrą kalbą, kad jos visos galėtų šauktis Viešpaties ir vieningai Jam tarnauti.</verse>
				<verse number="10">Iš anapus Etiopijos upių ateis mano išsklaidytieji ir atneš man aukų.</verse>
				<verse number="11">Tuomet nebereikės tau gėdytis savo darbų, kuriais maištavai prieš mane. Aš pašalinsiu tavyje pasipūtėlius, tu nebesididžiuosi mano šventajame kalne.</verse>
				<verse number="12">Aš paliksiu tavyje nuolankius ir nusižeminusius, kurie pasitikės Viešpaties vardu.</verse>
				<verse number="13">Izraelio likutis elgsis teisingai, vengs melo ir klastos. Jie gyvens ramiai ir be baimės’‘.</verse>
				<verse number="14">Giedok garsiai, Siono dukra! Šauk, Izraeli! Linksminkis ir džiūgauk visa širdimi, Jeruzalės dukra!</verse>
				<verse number="15">Viešpats panaikino tavo nuosprendį, pašalino tavo priešus. Viešpats, Izraelio Karalius, yra su tavimi­tu nebematysi pikta.</verse>
				<verse number="16">Tą dieną sakys Jeruzalei: ‘‘Nebijok!’‘, ir Sionui: ‘‘Nenuleisk rankų!’‘</verse>
				<verse number="17">Viešpats, tavo Dievas, esantis tavyje, yra galingas. Jis išgelbės, Jis džiaugsis tavimi, atgaivins tave savo meile ir džiūgaus dėl tavęs giedodamas.</verse>
				<verse number="18">‘‘Aš pašalinsiu nelaimes ir panieką,</verse>
				<verse number="19">saugosiu tave nuo prispaudėjų, padėsiu raišam, surinksiu išsklaidytuosius, jų gėdą paversiu garbe.</verse>
				<verse number="20">Tada, surinkęs jus, parvesiu namo. Aš jus išaukštinsiu ir suteiksiu jums vardą visose žemės tautose, kai parvesiu jūsų ištremtuosius, jums patiems matant’‘,­sako Viešpats.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="37">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Antraisiais karaliaus Darijaus metais, šešto mėnesio pirmą dieną, Viešpats kalbėjo per pranašą Agėją Salatielio sūnui Zorobabeliui, Judo valdytojui, ir Jehocadako sūnui Jozuei, vyriausiajam kunigui, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">‘‘Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Žmonės kalba, kad dar neatėjo laikas atstatyti Viešpaties namus’ ‘‘.</verse>
				<verse number="3">Tada Viešpats kalbėjo per pranašą Agėją:</verse>
				<verse number="4">‘‘Ar laikas jums gyventi lentomis apmuštuose namuose, kai šventykla tebeguli griuvėsiuose?</verse>
				<verse number="5">Todėl dabar taip sako kareivijų Viešpats: ‘Apsvarstykite savo kelius!</verse>
				<verse number="6">Jūs daug pasėjate, bet mažai pjaunate; valgote, bet nepasisotinate; geriate, bet troškulio nenumalšinate. Jūs apsirengiate, bet nesušylate; o kas dirba už algą, deda ją į kiaurą maišą’.</verse>
				<verse number="7">Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Apsvarstykite savo kelius!</verse>
				<verse number="8">Eikite į kalnus, parsigabenkite medžių ir statykite namus. Aš juos pamėgsiu ir būsiu pašlovintas.</verse>
				<verse number="9">Jūs tikėjotės daug, o gavote mažai; parsigabenote į namus, o Aš sunaikinau. Kodėl?­sako kareivijų Viešpats.­Dėl to, kad mano namai guli griuvėsiuose, o jūs skubate statyti savo namus.</verse>
				<verse number="10">Todėl dangus sulaikė rasą, o žemė neduoda derliaus.</verse>
				<verse number="11">Aš pašaukiau sausrą lygumoms ir kalnams, javams, vynui, aliejui ir viskam, kas auga laukuose, gyvuliams bei žmonėms ir jų visiems darbams’ ‘‘.</verse>
				<verse number="12">Tada Salatielio sūnus Zorobabelis ir Jehocadako sūnus Jozuė, vyriausiasis kunigas, ir visas tautos likutis pakluso Viešpaties, savo Dievo, balsui ir pranašo Agėjo žodžiams, kai Viešpats, jų Dievas, jį siuntė. Ir tauta bijojo Viešpaties.</verse>
				<verse number="13">Agėjas, Viešpaties pasiuntinys, skelbė tautai Viešpaties žodžius: ‘‘Aš esu su jumis,­sako Viešpats’‘.</verse>
				<verse number="14">Viešpats pažadino Salatielio sūnaus Zorobabelio, Judo valdytojo, Jehocadako sūnaus Jozuės, vyriausiojo kunigo, ir tautos likučio dvasią. Jie atėjo ir ėmėsi darbo prie kareivijų Viešpaties, savo Dievo, namų</verse>
				<verse number="15">šešto mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną, antrais karaliaus Darijaus metais.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Septinto mėnesio dvidešimt pirmą dieną Viešpats vėl kalbėjo per pranašą Agėją:</verse>
				<verse number="2">‘‘Sakyk Salatielio sūnui Zorobabeliui, Judo valdytojui, ir Jehocadako sūnui Jozuei, vyriausiajam kunigui, bei tautos likučiui:</verse>
				<verse number="3">‘Kas iš jūsų matė šiuos namus pirmykštėje šlovėje? Kaip jie jums dabar atrodo? Ar jie neatrodo jums mažos vertės?</verse>
				<verse number="4">Bet būk drąsus, Zorobabeli,­sako Viešpats.­Būk drąsus, Jozue, Jehocadako sūnau, vyriausiasis kunige! Būkite drąsūs, visi krašto žmonės! Dirbkite! Aš esu su jumis,­sako kareivijų Viešpats.­</verse>
				<verse number="5">Kaip jums pažadėjau išeinant iš Egipto, taip ir dabar mano dvasia yra tarp jūsų. Nebijokite!’</verse>
				<verse number="6">Nes taip sako kareivijų Viešpats: ‘Netrukus Aš dar kartą sudrebinsiu dangus ir žemę, jūrą ir sausumą.</verse>
				<verse number="7">Aš supurtysiu visas tautas ir visų tautų laukiamasis ateis. Ir Aš pripildysiu šiuos namus šlove,­sako kareivijų Viešpats’.</verse>
				<verse number="8">‘Mano yra sidabras ir mano­ auksas’,­sako kareivijų Viešpats.</verse>
				<verse number="9">‘Šitų paskutinių namų šlovė bus didesnė už pirmųjų. Šioje vietoje Aš suteiksiu ramybę savo tautai’,­sako kareivijų Viešpats’‘.</verse>
				<verse number="10">Antraisiais Darijaus metais, devinto mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną, Viešpats kalbėjo pranašui Agėjui:</verse>
				<verse number="11">‘‘Pasiklausk kunigų apie įstatymą, sakydamas:</verse>
				<verse number="12">‘Jei kas neša pašvęstą mėsą savo drabužio skverne ir skvernu paliečia duoną, viralą, vyną, aliejų ar bet kokį valgį, ar tas maistas tampa šventu?’ ‘‘ Kunigai atsakė: ‘‘Ne’‘.</verse>
				<verse number="13">Agėjas vėl klausė: ‘‘Jei kas susitepęs lavonu, paliečia ką nors iš tų dalykų, ar tai tampa sutepta?’‘ Kunigai atsakė: ‘‘Taip’‘.</verse>
				<verse number="14">Tada Agėjas tarė: ‘‘Tokia yra ši tauta ir šie žmonės mano akivaizdoje,­sako Viešpats.­Ir tokie yra jų visi darbai, ir tai, ką jie aukoja, yra sutepta.</verse>
				<verse number="15">Dabar stebėkite, kas vyko iki šios dienos, kai dar nebuvo padėtas akmuo Viešpaties šventykloje.</verse>
				<verse number="16">Jūs ateidavote prie dvidešimties saikų javų krūvos, o atrasdavote tik dešimt. Priėję prie spaustuvo pasisemti penkiasdešimt saikų, terasdavote dvidešimt.</verse>
				<verse number="17">Aš naikinau jūsų darbą sausra, pelėsiais ir kruša, bet jūs negrįžote pas mane,­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="18">Dabar stebėkite nuo šios dienos, nuo devinto mėnesio dvidešimt ketvirtos dienos, kai buvo padėtas Viešpaties šventyklos pamatas.</verse>
				<verse number="19">Ar dar yra sėklos aruode? Vynmedis, figmedis, granatmedis ir alyvmedis dar neneša vaisiaus. Nuo šios dienos Aš jus laiminsiu!’‘</verse>
				<verse number="20">Viešpats vėl kalbėjo Agėjui dvidešimt ketvirtą mėnesio dieną:</verse>
				<verse number="21">‘‘Sakyk Zorobabeliui, Judo valdytojui: ‘Aš supurtysiu dangų ir žemę,</verse>
				<verse number="22">nuversiu karalysčių sostus ir sunaikinsiu pagonių karalysčių galybę. Aš apversiu kovos vežimus ir tuos, kurie juose sėdi, žirgai ir raiteliai kris nuo kardo.</verse>
				<verse number="23">Tą dieną paimsiu tave, Zorobabeli, Salatielio sūnau, mano tarne, ir padarysiu tave antspaudo žiedu, nes Aš tave išsirinkau,­sako kareivijų Viešpats’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="38">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Antraisiais Darijaus metais, aštuntą mėnesį, Viešpats kalbėjo Zacharijui, Idojo sūnaus Berechijos sūnui, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">‘‘Viešpats buvo labai užsirūstinęs ant jūsų tėvų.</verse>
				<verse number="3">Todėl sakyk jiems: ‘Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Gręžkitės į mane, tai Aš gręšiuosi į jus.</verse>
				<verse number="4">Nebūkite kaip jūsų tėvai, kuriems prieš tai buvę pranašai skelbė: ‘Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Nusisukite nuo savo piktų kelių ir darbų!’ Bet jie neklausė ir nekreipė dėmesio,­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="5">Jūsų tėvų nebėra ir pranašai negyvena per amžius,</verse>
				<verse number="6">bet mano žodžiai ir nuostatai, kuriuos buvau paskelbęs savo tarnams pranašams, pasivijo jūsų tėvus. Jie sugrįžo ir sakė: ‘Kaip kareivijų Viešpats sumanė mums padaryti pagal mūsų kelius ir darbus, taip Jis ir pasielgė’ ‘‘.</verse>
				<verse number="7">Antraisiais Darijaus metais, vienuolikto mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną, Viešpats kalbėjo pranašui Zacharijui, Idojo sūnaus Berechijos sūnui.</verse>
				<verse number="8">Naktį aš regėjau vyrą. Jis sėdėjo ant sarto žirgo, kuris stovėjo tarp mirtų dauboje; už jo buvo sartų, margų ir baltų žirgų.</verse>
				<verse number="9">Aš paklausiau: ‘‘Kas jie, mano viešpatie?’‘ Angelas, kuris kalbėjo su manimi, atsakė: ‘‘Aš tau paaiškinsiu’‘.</verse>
				<verse number="10">Vyras, kuris stovėjo tarp mirtų, tarė: ‘‘Viešpats siuntė juos apvaikščioti žemę’‘.</verse>
				<verse number="11">Jie atsakė Viešpaties angelui, stovinčiam tarp mirtų: ‘‘Mes apvaikščiojome žemę­visur ramybė ir taika’‘.</verse>
				<verse number="12">Viešpaties angelas klausė: ‘‘Kareivijų Viešpatie, kiek dar laiko nepasigailėsi Jeruzalės ir Judo miestų, prieš kuriuos rūstinaisi septyniasdešimt metų?’‘</verse>
				<verse number="13">Viešpats gerais ir paguodžiančiais žodžiais atsakė su manimi kalbančiam angelui.</verse>
				<verse number="14">Angelas, kuris kalbėjo su manimi, tarė: ‘‘Skelbk: ‘Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Mano pavydas dėl Jeruzalės ir Siono yra didelis.</verse>
				<verse number="15">Ir Aš labai supykęs ant tautų, kurios jaučiasi saugios. Kai Aš buvau truputį supykęs, jos padidino jūsų vargus’.</verse>
				<verse number="16">Todėl taip sako Viešpats: ‘Aš pasigailėsiu Jeruzalės, mano šventykla bus statoma joje.</verse>
				<verse number="17">Mano miestai bus perpildyti gėrybių. Viešpats paguos Sioną, vėl išsirinks Jeruzalę’ ‘‘.</verse>
				<verse number="18">Pakėlęs akis, pamačiau: štai buvo keturi ragai!</verse>
				<verse number="19">Aš klausiau angelą, kuris su manimi kalbėjo: ‘‘Ką reiškia šitie ragai?’‘ Jis atsakė: ‘‘Šitie ragai išsklaidė Izraelį, Judą ir Jeruzalę’‘.</verse>
				<verse number="20">Po to Viešpats parodė man keturis kalvius.</verse>
				<verse number="21">Aš klausiau: ‘‘Ką šitie darys?’‘ Jis atsakė: ‘‘Ragai išsklaidė Judą taip, kad niekas nebegalėjo pakelti galvos. O šitie atėjo numušti ragus toms tautoms, kurios pakėlė ragus prieš Judo žemę, kad ją išsklaidytų’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Pakėlęs akis, pamačiau vyrą, kuris laikė rankoje matavimo virvę.</verse>
				<verse number="2">Aš paklausiau: ‘‘Kur tu eini?’‘ Jis man atsakė: ‘‘Matuoti Jeruzalės, kad sužinočiau jos plotį ir ilgį’‘.</verse>
				<verse number="3">Angelas, kalbėjęs su manimi, išėjo priekin, o kitas angelas atėjo priešais jį.</verse>
				<verse number="4">Jis tarė anam: ‘‘Bėk, pranešk šiam jaunuoliui, kad Jeruzalėje bus gyvenama ir už miesto sienų dėl daugybės žmonių ir gyvulių’‘.</verse>
				<verse number="5">‘‘Aš,­sako Viešpats,­būsiu jai ugnies siena ir būsiu šlovė joje.</verse>
				<verse number="6">Bėkite iš šiaurės krašto,­sako Viešpats,­nes Aš jus išsklaidžiau į visas keturias puses,­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="7">Gelbėkis, Sione, gyvenantis su Babilono dukterimi!’‘</verse>
				<verse number="8">Taip sako kareivijų Viešpats, kurio šlovė siuntė mane pas tautas, kurios plėšė jus: ‘‘Kas paliečia jus, paliečia mano akies vyzdį!</verse>
				<verse number="9">Aš pakelsiu ranką prieš juos, ir jie taps savo tarnų grobiu. Tada jūs žinosite, kad kareivijų Viešpats siuntė mane.</verse>
				<verse number="10">Džiūgauk ir būk linksma, Siono dukra, nes Aš ateinu ir gyvensiu tavyje,­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="11">Tuomet daug tautų prisijungs prie Viešpaties ir taps mano tauta. Aš gyvensiu tavyje ir tu žinosi, kad kareivijų Viešpats siuntė mane pas tave.</verse>
				<verse number="12">Viešpats vėl valdys Judą, kaip savo paveldą šventame krašte, ir Jeruzalė vėl taps išrinktuoju miestu.</verse>
				<verse number="13">Tenutyla kiekvienas kūnas Viešpaties akivaizdoje, nes Jis pakilo iš savo šventos buveinės’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Jis man parodė vyriausiąjį kunigą Jozuę, stovintį prie Viešpaties angelo. Šėtonas stovėjo jo dešinėje, kad jam pasipriešintų.</verse>
				<verse number="2">Viešpats tarė šėtonui: ‘‘Viešpats, kuris išsirinko Jeruzalę, tesudraudžia tave, šėtone! Argi šitas ne nuodėgulis, ištrauktas iš ugnies?’‘</verse>
				<verse number="3">Jozuė stovėjo prie angelo, apsivilkęs nešvariais drabužiais.</verse>
				<verse number="4">Angelas sakė stovintiems prie jo: ‘‘Nuvilkite nuo jo nešvarius drabužius!’‘ O jam jis tarė: ‘‘Štai aš pašalinau tavo kaltę, dabar aprengiu tave puošniais rūbais!’‘</verse>
				<verse number="5">Jis liepė: ‘‘Uždėkite jam ant galvos švarią mitrą!’‘ Jie uždėjo jam mitrą ir apvilko rūbais. Viešpaties angelas stovėjo šalia.</verse>
				<verse number="6">Viešpaties angelas kalbėjo Jozuei:</verse>
				<verse number="7">‘‘Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Jei vaikščiosi mano keliais ir atliksi tarnystę, tada teisi mano namus ir prižiūrėsi mano kiemus. Aš suteiksiu tau vietą tarp tų, kurie čia stovi.</verse>
				<verse number="8">Klausykis, Jozue, vyriausiasis kunige, tu ir tavo draugai, žymūs žmonės, kurie sėdi su tavimi. Aš atvesiu savo tarną­Atžalą.</verse>
				<verse number="9">Štai akmenį padėjau Jozuės akivaizdoje. Tame akmenyje yra septynios akys. Aš įrėšiu jame įrašą,­sako kareivijų Viešpats,­ir pašalinsiu šito krašto kaltę per vieną dieną.</verse>
				<verse number="10">Tą dieną,­sako kareivijų Viešpats,­jūs kviesite vienas kitą po vynmedžiu ir figmedžiu’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Angelas, kuris kalbėjo su manimi, vėl sugrįžo ir žadino mane, kaip žmogus žadinamas iš miego.</verse>
				<verse number="2">Jis klausė: ‘‘Ką matai?’‘ Aš atsakiau: ‘‘Matau auksinę žvakidę, aliejaus indą jos viršuje ir septynias lempas su septyniais vamzdeliais.</verse>
				<verse number="3">Prie jos yra du alyvmedžiai: vienas aliejaus indo dešinėje, o kitas kairėje’‘.</verse>
				<verse number="4">Aš klausiau angelo, kuris kalbėjo su manimi: ‘‘Kas tai yra, mano viešpatie?’‘</verse>
				<verse number="5">Angelas atsakė: ‘‘Ar nežinai, kas tai yra?’‘ Aš atsakiau: ‘‘Ne, mano viešpatie’‘.</verse>
				<verse number="6">Jis tarė: ‘‘Tai yra Viešpaties žodis Zorobabeliui: ‘Ne galybe ir ne jėga, bet mano dvasia,­sako kareivijų Viešpats’ ‘‘.</verse>
				<verse number="7">Kas esi, didis kalne? Zorobabelio akivaizdoje tu pavirsi lyguma! Jis padės paskutinį akmenį, skambant džiaugsmo šūksniams: ‘‘Malonė, malonė jam’‘.</verse>
				<verse number="8">Viešpats kalbėjo man:</verse>
				<verse number="9">‘‘Zorobabelio rankos padėjo pamatus šiems namams, ir jo rankos užbaigs juos. Tada žinosi, kad kareivijų Viešpats siuntė mane pas jus.</verse>
				<verse number="10">Kurie paniekino mažą pradžią, džiaugsis, matydami paskutinį akmenį Zorobabelio rankoje. Septynios lempos yra septynios Viešpaties akys, kurios viską stebi žemėje’‘.</verse>
				<verse number="11">Aš klausiau angelą: ‘‘Kas yra šitie du alyvmedžiai žvakidės dešinėje ir kairėje?’‘</verse>
				<verse number="12">Aš antrą kartą klausiau jį. ‘‘Kas yra tos dvi alyvmedžių šakelės prie auksinių vamzdelių, kuriais teka aliejus?’‘</verse>
				<verse number="13">Jis klausė manęs: ‘‘Ar nežinai, kas tai yra?’‘ Aš atsakiau: ‘‘Ne, mano viešpatie’‘.</verse>
				<verse number="14">Jis tarė: ‘‘Šie du yra pateptieji, kurie stovi prie visos žemės Viešpaties’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Aš pakėliau akis ir regėjau skrendantį raštų ritinį.</verse>
				<verse number="2">Angelas klausė: ‘‘Ką matai?’‘ Aš atsakiau: ‘‘Matau skrendantį ritinį dvidešimties uolekčių ilgio ir dešimties pločio’‘.</verse>
				<verse number="3">Angelas aiškino: ‘‘Tai prakeikimas, einantis per visą žemę. Kiekvienas vagis ir melagingai prisiekiantis bus teisiamas pagal tai, kaip ten parašyta.</verse>
				<verse number="4">‘Aš jį pasiunčiau,­sako kareivijų Viešpats,­į vagies namus ir į melagingai prisiekiančio mano vardu namus, kad juos sunaikintų iš pamatų’ ‘‘.</verse>
				<verse number="5">Po to angelas, kuris kalbėjo su manimi, išėjo priekin ir man tarė: ‘‘Pakelk savo akis ir pažiūrėk, ką matai’‘.</verse>
				<verse number="6">Aš klausiau: ‘‘Kas tai yra?’‘ Angelas atsakė: ‘‘Tai indas, kuris vaizduoja viso krašto nuodėmę’‘.</verse>
				<verse number="7">Švininis dangtis pakilo, ir štai inde sėdėjo moteris.</verse>
				<verse number="8">Angelas tarė: ‘‘Tai nedorybė’‘. Jis ją įstūmė atgal į indą ir uždengė.</verse>
				<verse number="9">Pakėlęs akis, pamačiau dvi moteris. Vėjas buvo jų sparnuose, kurie buvo panašūs į gandro sparnus. Jos pakėlė indą aukštyn.</verse>
				<verse number="10">Aš klausiau angelo: ‘‘Kur jos neša indą?’‘</verse>
				<verse number="11">Jis atsakė: ‘‘Šinaro krašte jam bus pastatyti namai. Ten jis bus padėtas ant savo pamato’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Pakėlęs akis, pamačiau iš dviejų kalnų tarpo išvažiuojančius keturis vežimus. Tie kalnai buvo variniai.</verse>
				<verse number="2">Pirmojo kovos vežimo žirgai buvo sarti, antrojo vežimo­juodi,</verse>
				<verse number="3">trečiojo­balti, o ketvirtojo­ kerši ir bėri.</verse>
				<verse number="4">Aš klausiau angelo: ‘‘Kas tai yra, mano viešpatie?’‘</verse>
				<verse number="5">Angelas man atsakė: ‘‘Tai keturios dangaus dvasios. Jos buvo visos žemės Viešpaties akivaizdoje ir dabar išvažiuoja.</verse>
				<verse number="6">Juodi žirgai eis į šiaurės šalį, ir balti eis paskui juos. Kerši žirgai eis į pietų šalį’‘.</verse>
				<verse number="7">Bėri žirgai nerimavo, norėjo išvažinėti visą žemę. Angelas jiems sakė: ‘‘Eikite ir važinėkite po žemę!’‘ Jie padarė tai.</verse>
				<verse number="8">Dabar jis tarė man: ‘‘Kurie išvažiavo į šiaurės kraštą, nuramino mano dvasią toje šalyje’‘.</verse>
				<verse number="9">Ir Viešpats tarė man:</verse>
				<verse number="10">‘‘Paimk iš tremtinių, sugrįžusių iš Babilono­Heldajo, Tobijos bei Jedajos­aukso bei sidabro ir eik su juo tą pačią dieną į Sofonijos sūnaus Jozijo namus.</verse>
				<verse number="11">Padirbdink iš to sidabro ir aukso karūną ir, uždėjęs ją ant Jehocadako sūnaus Jozuės, vyriausiojo kunigo, galvos,</verse>
				<verse number="12">sakyk: ‘Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Štai vyras, kurio vardas Atžala. Jis išaugs iš savo vietos ir pastatys Viešpaties šventyklą.</verse>
				<verse number="13">Jis garbingai sėdės soste ir valdys kraštą. Bus ir kunigas savo soste, ir jie abu taikiai sutars’.</verse>
				<verse number="14">Karūna bus padėta Viešpaties šventykloje Helemo, Tobijos, Jedajos ir Sofonijo sūnaus Heno atminimui.</verse>
				<verse number="15">Iš tolimų kraštų atėję žmonės padės statyti Viešpaties šventyklą. Tada žinosite, kad kareivijų Viešpats siuntė mane pas jus. Tai įvyks, jei uoliai klausysite Viešpaties, savo Dievo’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Ketvirtaisiais karaliaus Darijaus metais, devinto mėnesio ketvirtą dieną, Viešpats kalbėjo Zacharijui,</verse>
				<verse number="2">kai Betelio gyventojai siuntė Sarecerą ir Regem Melechą su jų žmonėmis melstis Viešpačiui</verse>
				<verse number="3">ir kareivijų Viešpaties kunigų bei pranašų paklausti: ‘‘Ar man pasninkauti ir verkti penktąjį mėnesį, kaip tai dariau daugelį metų?’‘</verse>
				<verse number="4">Kareivijų Viešpats atsakė man:</verse>
				<verse number="5">‘‘Sakyk viso krašto žmonėms ir kunigams: ‘Kai pasninkavote ir gedėjote penktąjį ir septintąjį mėnesį per šituos septyniasdešimt metų, ar jūs man pasninkavote?</verse>
				<verse number="6">O kai valgote ir geriate, ar ne sau valgote ir geriate?’</verse>
				<verse number="7">Argi ne tokius pat žodžius Viešpats skelbė per ankstesniuosius pranašus, kai Jeruzalė buvo dar nesunaikinta ir jos aplinkiniai miestai, pietų kraštas ir žemuma tebebuvo apgyventa?’‘</verse>
				<verse number="8">Viešpats kalbėjo Zacharijui:</verse>
				<verse number="9">‘‘Taip kalbėjo kareivijų Viešpats: ‘Teiskite teisingai ir būkite pasigailintys bei užjaučiantys vienas kitą!</verse>
				<verse number="10">Neskriauskite našlių ir našlaičių, ateivių ir beturčių. Nemąstykite pikta savo širdyse prieš savo brolį’.</verse>
				<verse number="11">Bet jie nepaisė to, atkakliai priešinosi ir užsikimšo ausis, kad negirdėtų.</verse>
				<verse number="12">Jie sukietino savo širdį kaip akmenį, kad negirdėtų įstatymo ir žodžių, kuriuos kareivijų Viešpats siuntė savo dvasia per ankstesniuosius pranašus. Todėl išsiliejo kareivijų Viešpaties rūstybė.</verse>
				<verse number="13">Jis šaukė, bet jie neatsiliepė. ‘Todėl ir Aš neatsiliepiau jiems šaukiant,­sako kareivijų Viešpats.­</verse>
				<verse number="14">Aš išblaškiau juos po visas tautas, kurių jie nepažino. Kraštas, kurį jie paliko, virto dykuma­niekas nebekeliaudavo per jį. Jie pavertė tą puikų kraštą dykuma’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Kareivijų Viešpats kalbėjo:</verse>
				<verse number="2">‘‘Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Didelis mano pavydas dėl Siono, labai užsirūstinęs pavydžiu dėl jo’.</verse>
				<verse number="3">Taip sako Viešpats: ‘Aš sugrįžau į Sioną ir gyvensiu Jeruzalėje. Jeruzalė bus vadinama tiesos miestu, o kareivijų Viešpaties kalnas­šventu kalnu’.</verse>
				<verse number="4">Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Seneliai ir senelės sėdės Jeruzalės gatvėse su lazda rankoje dėl senatvės.</verse>
				<verse number="5">Miesto aikštės bus pilnos žaidžiančių berniukų ir mergaičių’.</verse>
				<verse number="6">Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Jei šiomis dienomis tautos likučiui tai atrodo neįmanomas dalykas, ar ir man tai neįmanoma?­sako kareivijų Viešpats’.</verse>
				<verse number="7">Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Aš išgelbėsiu savo tautą ir parvesiu ją iš rytų ir vakarų.</verse>
				<verse number="8">Jie gyvens Jeruzalėje ir bus mano tauta, o Aš būsiu jų Dievas tiesoje ir teisume’.</verse>
				<verse number="9">Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Tesustiprėja jūsų rankos, kurie girdite šiomis dienomis žodžius pranašų, buvusių tą dieną, kai dėjo pamatus kareivijų Viešpaties šventyklai.</verse>
				<verse number="10">Iki tol žmogus negaudavo atlyginimo nei už savo darbą, nei už gyvulį. Priešai užpuldinėjo įeinančius ir išeinančius miesto gyventojus, nes Aš sukėliau žmones vieną prieš kitą.</verse>
				<verse number="11">Bet dabar Aš nebesielgsiu su tautos likučiu kaip iki šiol,­sako kareivijų Viešpats.­</verse>
				<verse number="12">Pasėliai klestės, vynmedis neš vaisių, laukai duos derlių ir dangus­rasą. Visa tai Aš duosiu šitos tautos likučiui.</verse>
				<verse number="13">Judo ir Izraelio namai, jūs buvote prakeikimu tautose. Dabar jus išgelbėsiu ir jūs būsite palaiminimu. Nebijokite! Stiprios tebūna jūsų rankos!’</verse>
				<verse number="14">Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Kaip Aš nusprendžiau bausti jus, kai jūsų tėvai užrūstino mane, ir negailėjau jūsų,</verse>
				<verse number="15">taip dabar Aš nusprendžiau daryti gera Jeruzalei ir Judo namams. Tad nebijokite!</verse>
				<verse number="16">Štai ką turite daryti: kalbėkite tiesą vienas kitam ir teisingai teiskite.</verse>
				<verse number="17">Neplanuokite pikto vienas prieš kitą savo širdyje! Venkite klastingos priesaikos, nes viso to nekenčiu!­sako Viešpats’ ‘‘.</verse>
				<verse number="18">Viešpats kalbėjo man, sakydamas:</verse>
				<verse number="19">‘‘Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Ketvirto, penkto, septinto ir dešimto mėnesio pasninkų dienos bus Judo gyventojų džiaugsmas, linksmybė ir iškilmingos šventės, tik mylėkite tiesą ir taiką!’</verse>
				<verse number="20">Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Ateis tautos ir daugelio miestų gyventojai.</verse>
				<verse number="21">Vieno miesto gyventojai kalbės kito miesto gyventojams: ‘Eikime drauge melstis Viešpačiui ir ieškoti kareivijų Viešpaties’.</verse>
				<verse number="22">Daug tautų ir giminių ateis Jeruzalėn ieškoti kareivijų Viešpaties ir melstis Viešpačiui’.</verse>
				<verse number="23">Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Tuomet dešimt vyrų iš įvairių tautų atėję įsikibs žydui už skverno ir sakys: ‘Mes eisime su jumis, nes girdėjome, kad su jumis yra Dievas’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Viešpaties žodis Hadracho kraštui ir Damasko miestui. Viešpačiui priklauso Sirijos miestai ir visos Izraelio giminės.</verse>
				<verse number="2">Taip pat Hamatas, kuris ribojasi su Hadrachu, Tyras ir Sidonas, nors jie ir labai išmintingi.</verse>
				<verse number="3">Tyras pasistatė tvirtovę ir surinko sidabro kaip dulkių ir aukso kaip gatvių purvo.</verse>
				<verse number="4">Štai Viešpats padarys jį beturtį, jo galia žus jūroje, o jis pats­ugnies liepsnose.</verse>
				<verse number="5">Aškelonas, tai matydamas, nusigąs; taip pat Gaza ir Ekronas didžiai sielvartaus, nes niekais nuėjo jų viltis. Gazos karalius žus, Aškelonas bus nebegyvenamas.</verse>
				<verse number="6">Įvairių tautybių žmonės gyvens Ašdode. Aš sunaikinsiu filistinų išdidumą.</verse>
				<verse number="7">Aš atimsiu kraują iš jo burnos ir bjaurystę nuo jo dantų. Išlikę priklausys mūsų Dievui ir bus kaip Judo gyventojai, Ekronas­kaip jebusiečiai.</verse>
				<verse number="8">Aš stovėsiu kaip sargybinis savo tautos namuose, kad niekas jų nepultų ir nenaikintų. Prispaudėjas nebeateis, nes dabar Aš pats saugosiu juos.</verse>
				<verse number="9">Linksmai džiūgauk, Siono dukra! Šauk, Jeruzalės dukra! Tavo karalius ateina pas tave. Jis teisus ir atneša išgelbėjimą, nuolankus ir joja ant asilo, ant asilės jauniklio.</verse>
				<verse number="10">Aš sunaikinsiu Efraimo kovos vežimus ir Jeruzalės žirgus, jos kovos lanką sulaužysiu. Jis skelbs taiką pagonims ir viešpataus nuo jūros iki jūros ir nuo upės iki žemės pakraščių.</verse>
				<verse number="11">Dėl padarytos su tavimi kraujo sandoros Aš išleisiu tavo kalinius iš duobės, kurioje nėra vandens.</verse>
				<verse number="12">Kaliniai, pasitikėkite ir sugrįžkite į tvirtovę! Dabar skelbiu, kad Aš jums atlyginsiu dvigubai.</verse>
				<verse number="13">Aš naudosiu Judą kaip lanką, Efraimą kaip strėlę. Sione, Aš pakelsiu tavo sūnus prieš Graikiją ir padarysiu tave karžygio kardu.</verse>
				<verse number="14">Viešpats bus virš jų ir šaudys strėlėmis kaip žaibais. Viešpats Dievas trimituodamas ateis su viesulais iš pietų.</verse>
				<verse number="15">Kareivijų Viešpats juos gins, jie ris ir naikins mėtyklių akmenimis. Jie gers ir bus triukšmingi kaip nuo vyno, jie bus pilni kaip indai, kaip aukuro ragai.</verse>
				<verse number="16">Tą dieną Viešpats, jų Dievas, juos išgelbės ir ganys kaip savo kaimenę. Jie bus kaip brangakmeniai karūnoje ir spindės virš Jo krašto.</verse>
				<verse number="17">Koks didis Jo gerumas ir grožis. Javai pradžiugins jaunuolius ir jaunas vynas mergaites.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Melskite Viešpatį lietaus, atėjus vėlyvo lietaus metui! Viešpats surinks debesis ir duos gausų lietų, palaistys visus laukų augalus.</verse>
				<verse number="2">Stabai kalba tuštybes, būrėjai skelbia melą, tuščių sapnų aiškinimą. Jų paguoda yra bevertė. Todėl jie klaidžiojo kaip avys ir skurdo, nes neturėjo ganytojo.</verse>
				<verse number="3">‘‘Prieš ganytojus užsidegė mano rūstybė, Aš nubaudžiau ožius. Kareivijų Viešpats aplankė savo kaimenę, Judo namus, ir padarė juos tarsi gerą kovos žirgą.</verse>
				<verse number="4">Iš jų kils kertinis akmuo, palapinės stulpas, kovos lankas, galingi vadai.</verse>
				<verse number="5">Jie bus karžygių tauta: sutryps kovoje priešą kaip gatvių purvą, nes Viešpats bus su jais ir išdidūs raiteliai bus sugėdinti.</verse>
				<verse number="6">Aš sustiprinsiu Judo namus, išgelbėsiu Juozapą. Pasigailėsiu jų ir parvesiu juos iš tremties. Jie bus tokie, lyg niekada nebūčiau jų atmetęs. Aš esu Viešpats, jų Dievas, ir išklausysiu juos.</verse>
				<verse number="7">Efraimai bus lyg karžygiai, jie džiūgaus kaip nuo vyno. Jų vaikai, tai matydami, džiaugsis ir dėkos Viešpačiui.</verse>
				<verse number="8">Aš juos surinksiu, nes išpirkau juos. Jie bus gausūs, kaip buvo anksčiau.</verse>
				<verse number="9">Aš juos išsklaidysiu tarp tautų. Tolimose šalyse jie neužmirš manęs, gyvens su savo vaikais ir sugrįš.</verse>
				<verse number="10">Aš parvesiu juos iš Egipto krašto, surinksiu iš Asirijos. Į Gileado ir Libano kraštą juos atvesiu, nes jiems savame krašte bus ankšta.</verse>
				<verse number="11">Jie pereis per vargų jūrą. Aš sulaikysiu jūros bangas, išdžiovinsiu upės gelmes. Asirijos išdidumas bus pažemintas ir Egipto skeptras pašalintas.</verse>
				<verse number="12">Aš sustiprinsiu juos Viešpatyje ir jie vaikščios Jo vardu’‘,­sako Viešpats.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Libane, atidaryk savo vartus, ir ugnis tesuėda tavo kedrus!</verse>
				<verse number="2">Verk, kiparise, nes kedras krito, didingi medžiai sunaikinti! Verkite Bašano ąžuolai, nes iškirsta neįžengiamoji giria!</verse>
				<verse number="3">Klausyk­piemenų šauksmas! Sunaikintas jų išdidumas. Klausyk! Tai jaunų liūtų riaumojimas, nes sunaikinta Jordano didybė.</verse>
				<verse number="4">Viešpats, mano Dievas, man kalbėjo: ‘‘Ganyk pjovimui skirtas avis.</verse>
				<verse number="5">Pirkliai nesigailėdami pjauna jas. Pirkliai džiaugiasi, nes pralobo. Jų ganytojai taip pat nesigaili jų.</verse>
				<verse number="6">Aš irgi nebesigailėsiu krašto gyventojų. Aš pats atiduosiu kiekvieną į jo valdovo rankas; jie naikins šalį, o Aš jų negelbėsiu’‘.</verse>
				<verse number="7">Taip aš pradėjau ganyti pjovimui skirtas avis. Aš paėmiau dvi lazdeles: vieną pavadinau Malone, o kitą­Sąjunga.</verse>
				<verse number="8">Per vieną mėnesį aš atleidau tris piemenis. Mano siela bjaurėjosi jais ir jie bjaurėjosi manimi.</verse>
				<verse number="9">Tada tariau: ‘‘Nebeganysiu jūsų. Kuri miršta, temiršta, kuri pražūva, tepražūva, o kurios išlieka, tegul ėda viena kitą!’‘</verse>
				<verse number="10">Aš ėmiau lazdą Malonę ir ją sulaužiau, kad panaikinčiau savo sandorą su visomis tautomis.</verse>
				<verse number="11">Tą pačią dieną ji buvo panaikinta. Avių pirkliai, kurie stebėjo mane, suprato, kad tai buvo Viešpaties žodis.</verse>
				<verse number="12">Aš jiems tariau: ‘‘Jei jums atrodo teisinga, užmokėkite man, o jei ne­nemokėkite!’‘ Jie pasvėrė mano užmokestį­trisdešimt sidabrinių.</verse>
				<verse number="13">Viešpats tarė man: ‘‘Mesk juos į šventyklos iždą, tą aukštą kainą, kuria jie mane įvertino!’‘ Aš įmečiau tuos trisdešimt sidabrinių į šventyklos iždą.</verse>
				<verse number="14">Po to sulaužiau antrąją lazdą Sąjungą ir tuo nutraukiau brolystę tarp Judo ir Izraelio.</verse>
				<verse number="15">Viešpats tarė man: ‘‘Imk dar kartą kvailo ganytojo reikmenis.</verse>
				<verse number="16">Aš paskiriu krašte ganytoją, kuris paklydusia nesirūpins, žūstančios neieškos, sužeistos negydys ir sveikos neganys, tik ės riebiųjų mėsą ir jų nagus nuplėš.</verse>
				<verse number="17">Vargas blogam ganytojui, kuris palieka avis! Kardas jo rankai ir dešinei akiai. Jo ranka nudžius ir dešinioji akis apaks!’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Viešpaties žodis apie Izraelį. Taip sako Viešpats, kuris sukūrė dangų, žemę ir sutvėrė žmoguje jo dvasią:</verse>
				<verse number="2">‘‘Aš padarysiu Jeruzalę svaiginančia taure visoms aplinkinėms tautoms, ir taip pat Judui per Jeruzalės apgulimą.</verse>
				<verse number="3">Tą dieną Jeruzalę padarysiu sunkiu akmeniu. Visos tautos, norinčios jį pakelti, susižeis. Visos žemės tautos susirinks prieš ją.</verse>
				<verse number="4">Aš pabaidysiu visus žirgus, jų raiteliai bus apimti baimės. Bet Judą stebėsiu atviromis akimis, kai tuo metu visų tautų žirgai bus apakinti.</verse>
				<verse number="5">Tada Judo kunigaikščiai sakys: ‘Jeruzalės gyventojai semiasi stiprybės iš kareivijų Viešpaties­jų Dievo!’</verse>
				<verse number="6">Judo kunigaikščius padarysiu kaip ugnį malkose ir kaip degantį deglą javų pėduose; jie praris visas aplinkines tautas dešinėje ir kairėje. Jeruzalė vėl bus apgyvendinta savo vietoje,­sako Viešpats’‘.</verse>
				<verse number="7">Viešpats pirma išgelbės Judo palapines, kad Dovydo namai ir Jeruzalės gyventojai per daug nesiaukštintų prieš Judą.</verse>
				<verse number="8">Tuomet Viešpats apgins Jeruzalės gyventojus, silpniausias iš jų taps kaip Dovydas, o Dovydo namai­kaip Dievas, lyg Viešpaties angelas priešais juos.</verse>
				<verse number="9">Aš sunaikinsiu tautas, sukilusias prieš Jeruzalę,</verse>
				<verse number="10">o Dovydo namams ir Jeruzalės gyventojams išliesiu malonės ir maldos dvasią. Jie žvelgs į mane, kurį jie perdūrė, apraudos, kaip aprauda vienintelį sūnų, ir liūdės, kaip liūdi, netekę pirmagimio.</verse>
				<verse number="11">Tą dieną Jeruzalėje bus toks didelis gedulas, koks jis buvo prie Hadad Rimono, Megido lygumoje.</verse>
				<verse number="12">Visas kraštas liūdės, kiekviena šeima atskirai: Dovydo namų šeima ir jų moterys, Natano namų šeima ir jų moterys,</verse>
				<verse number="13">Levio namų šeima ir jų moterys, Šimio namų šeima ir jų moterys</verse>
				<verse number="14">ir visų likusių namų šeimos ir jų moterys.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Tą dieną atsivers šaltinis Dovydo namams ir Jeruzalės gyventojams nuplauti nuodėmę ir nešvarą.</verse>
				<verse number="2">Viešpats sako: ‘‘Aš išnaikinsiu krašte stabų vardus, ir jų daugiau neminės. Pranašus ir netyras dvasias pašalinsiu iš šalies.</verse>
				<verse number="3">Jei kas dar pasirodys kaip pranašas, jo tėvas ir motina jam tars: ‘Tu mirsi, nes kalbėjai melą Viešpaties vardu’. Jo paties gimdytojai jį perdurs, jam pranašaujant.</verse>
				<verse number="4">Pranašai gėdysis savo regėjimų ir nebevilkės šiurkštaus apsiausto pranašaudami ir apgaudinėdami.</verse>
				<verse number="5">Kiekvienas sakys: ‘Aš ne pranašas, aš žemdirbys nuo pat savo jaunystės!’</verse>
				<verse number="6">Ir jei kas klaus: ‘Ką reiškia šitie randai tavo nugaroje?’, jis atsakys: ‘Mane sumušė mano artimieji’.</verse>
				<verse number="7">Karde, pakilk prieš mano ganytoją, mano artimiausią!­sako kareivijų Viešpats.­Aš ištiksiu ganytoją, ir avys išsisklaidys. Aš atgręšiu ranką prieš mažuosius.</verse>
				<verse number="8">Visame krašte,­sako Viešpats,­ du trečdaliai bus sunaikinti ir žus, tik trečdalis išliks.</verse>
				<verse number="9">Ir tą trečdalį vesiu per ugnį; valysiu ir gryninsiu juos kaip sidabrą ir auksą. Jie šauksis mano vardo, ir Aš juos išklausysiu. Aš sakysiu: ‘Tai mano tauta’, o jie atsakys: ‘Viešpats yra mūsų Dievas’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Viešpaties diena ateina, ir tavo grobis bus išdalintas tavo viduryje.</verse>
				<verse number="2">Visos tautos bus sušauktos kovai prieš Jeruzalę. Miestas kris, namai bus apiplėšti, moterys išprievartautos. Pusė miesto gyventojų bus išvesti nelaisvėn, o kita pusė liks mieste.</verse>
				<verse number="3">Tada Viešpats kariaus prieš anas tautas, kaip kariavo mūšio dieną.</verse>
				<verse number="4">Tą dieną Jis stovės Alyvų kalne, kuris yra į rytus nuo Jeruzalės. Alyvų kalnas perskils į dvi dalis­iš rytų į vakarus, ir pasidarys labai didelis slėnis. Viena kalno pusė nuslinks į šiaurę, o kita­į pietus.</verse>
				<verse number="5">Jūs bėgsite į kalnų slėnį, kuris sieks iki Acalo. Jūs bėgsite, kaip bėgote nuo žemės drebėjimo Judo karaliaus Uzijo dienomis. Tada ateis Viešpats, mano Dievas, ir visi šventieji su Juo.</verse>
				<verse number="6">Tuomet visi šviesuliai užges.</verse>
				<verse number="7">Bus viena diena, kurią žino Viešpats­ne diena ir ne naktis, ir vakare bus šviesu.</verse>
				<verse number="8">Tą dieną gyvieji vandenys tekės iš Jeruzalės dviem kryptim: viena į Rytų, kita į Vakarų jūrą; taip bus vasarą ir žiemą.</verse>
				<verse number="9">Viešpats karaliaus visai žemei. Bus vienas Viešpats ir Jo vardas bus vienas.</verse>
				<verse number="10">Visa šalis nuo Gebos iki Rimono, esančio į pietus nuo Jeruzalės, taps lyguma. Miestas, nuo Benjamino vartų iki Kertinių vartų ir nuo Hananelio bokšto iki karaliaus vyno spaustuvų, bus apgyventas.</verse>
				<verse number="11">Prakeikimo nebebus ir Jeruzalėje visi saugiai gyvens.</verse>
				<verse number="12">Maras, kurį Viešpats siųs visoms tautoms, kariaujančioms prieš Jeruzalę, bus baisus. Jų kūnai pradės pūti dar jiems stovint ant savo kojų, akys­akiduobėse, o jų liežuviai­burnose.</verse>
				<verse number="13">Tuomet žmonėse bus toks didelis sąmyšis nuo Viešpaties, kad pakels ranką artimas prieš artimą.</verse>
				<verse number="14">Net Judas kariaus prieš Jeruzalę. Visų aplinkinių tautų turtai bus surinkti: auksas, sidabras ir drabužiai.</verse>
				<verse number="15">Toks pat maras kankins žirgus, mulus, kupranugarius, asilus ir visus kitus gyvulius, kurie bus kariaujančiųjų stovyklose.</verse>
				<verse number="16">Tie, kurie liks iš kariavusių prieš Jeruzalę, kas metai eis pagarbinti Karalių, kareivijų Viešpatį ir švęsti Palapinių šventę.</verse>
				<verse number="17">Jei kuri žemės giminė neateis į Jeruzalę pagarbinti Karaliaus, kareivijų Viešpaties, tai pas juos nebus lietaus.</verse>
				<verse number="18">Jei neateis Egipto giminė, juos ištiks tas pats maras, kurį Viešpats siųs pagonims, neateinantiems švęsti Palapinių šventės.</verse>
				<verse number="19">Tai bus bausmė Egiptui ir visoms tautoms, kurios neateis į Palapinių šventę.</verse>
				<verse number="20">Tuomet ant žirgų varpelių bus užrašyta: ‘‘Pašvęstas Viešpačiui’‘. Puodai Viešpaties namuose bus kaip aukojimo taurės prie aukuro.</verse>
				<verse number="21">Kiekvienas puodas Jeruzalėje ir Jude bus pašvęstas kareivijų Viešpačiui. Visi aukotojai galės ateiti, paimti bet kurį iš jų ir jame virti. Tomis dienomis nebebus kanaaniečio kareivijų Viešpaties namuose.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="39">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Viešpats kalbėjo Izraeliui per Malachiją.</verse>
				<verse number="2">‘‘Aš pamilau jus,­sako Viešpats.­O jūs sakote: ‘Kaip gi Tu mus pamilai?’ Argi Ezavas nebuvo Jokūbo brolis?­sako Viešpats.­ Bet Aš pamilau Jokūbą,</verse>
				<verse number="3">o Ezavo nekenčiau. Aš paverčiau jo kalnus dykyne, o jo paveldėtą žemę atidaviau dykumų šakalams.</verse>
				<verse number="4">Kadangi Edomas sako: ‘Mus sunaikino, bet mes atstatysime miestus’, tai kareivijų Viešpats sako: ‘Jie testato, o Aš juos vėl griausiu. Juos vadins nedorybės kraštu, tauta, kurios Viešpats neapkenčia.</verse>
				<verse number="5">Jūsų akys tai matys, ir jūs sakysite: ‘Galingas yra Viešpats net už Izraelio sienų!’ ‘‘</verse>
				<verse number="6">‘‘Sūnus gerbia tėvą, o tarnas­ savo šeimininką. Jei Aš tėvas, kur derama man pagarba? O jei Aš šeimininkas, kur mano baimė?­ sako kareivijų Viešpats jums, kunigai, kurie niekinate mano vardą.­Jūs klausiate: ‘Kaip mes niekiname Tavo vardą?’</verse>
				<verse number="7">Aukodami ant mano aukuro suteptą maistą! Jūs klausiate: ‘Kaip mes sutepame jį?’ Negerbdami Viešpaties stalo.</verse>
				<verse number="8">Jei aukojate aklą, raišą ar ligotą gyvulį, ar tai nėra blogai? Įteik tokį savo valdovui! Ar jam patiks, ar jis maloniai tave priims?’‘­sako kareivijų Viešpats.</verse>
				<verse number="9">‘‘Taip jūs norite permaldauti Dievą, kad Jis būtų jums malonus! Jei tokią dovaną duodate, ar Jis priims jus?’‘­sako kareivijų Viešpats.</verse>
				<verse number="10">‘‘Verčiau uždarykite duris ir nekurkite mano aukuro veltui. Aš nemėgstu jūsų ir nepriimsiu aukos iš jūsų rankos.</verse>
				<verse number="11">Nuo saulės užtekėjimo iki nusileidimo didis yra mano vardas tautose, ir visur smilkoma bei aukojama tyra auka mano vardui’‘,­sako kareivijų Viešpats.</verse>
				<verse number="12">‘‘Bet jūs sutepate jas, sakydami: ‘Viešpaties stalas yra suterštas ir ant jo padėta auka neverta pagarbos’.</verse>
				<verse number="13">Ir kai sakote: ‘Koks vargas!’, tuo jūs supykinate mane,­sako kareivijų Viešpats.­Jei nešate luošą ir ligotą auką, ar Aš turiu tai priimti iš jūsų?’‘­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="14">‘‘Prakeiktas apgavikas, kuris turi bandoje sveiką patiną ir jį pažada, tačiau aukoja Viešpačiui sužalotą! Aš esu didis Karalius,­sako kareivijų Viešpats,­ir mano vardo bijosi tautos’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Kunigai, jums skirtas šitas įspėjimas.</verse>
				<verse number="2">‘‘Jei neklausysite, nesidėsite į širdį ir nešlovinsite mano vardo, Aš siųsiu jums prakeikimą. Aš jau prakeikiau jus, nes jūs nesidedate to į širdį.</verse>
				<verse number="3">Aš sudrausiu jūsų palikuonis, drėbsiu jūsų aukų mėšlą jums į veidą ir jus pačius pašalinsiu.</verse>
				<verse number="4">Tada žinosite, jog Aš daviau jums šį įspėjimą, laikydamasis sandoros su Levio palikuonimis.</verse>
				<verse number="5">Mano sandora su juo buvo gyvenimas ir ramybė, kad manęs bijotų ir gerbtų mano vardą.</verse>
				<verse number="6">Tiesos įstatymas buvo jo burnoje, netiesos nebuvo jo lūpose. Jis su manimi vaikščiojo ramybėje ir tiesoje ir daugelį nukreipė nuo nuodėmės.</verse>
				<verse number="7">Kunigo lūpos turėtų teikti žinių ir iš jo burnos bus ieškoma įstatymo, nes jis yra kareivijų Viešpaties pasiuntinys.</verse>
				<verse number="8">Bet jūs palikote tą kelią, suklaidinote daugelį savo mokymu, sulaužėte Levio sandorą,­sako kareivijų Viešpats.­</verse>
				<verse number="9">Todėl ir Aš jus paniekinsiu ir menkaverčius padarysiu visos tautos akivaizdoje, nes nesilaikėte mano kelių ir buvote šališki įstatymo reikaluose’‘.</verse>
				<verse number="10">Argi visi nesame vieno tėvo vaikai? Argi ne tas pats Dievas mus sutvėrė? Kodėl klastingai elgiamės vienas su kitu ir laužome savo tėvų sandorą?</verse>
				<verse number="11">Neištikimai ir bjauriai elgėsi Judas, Izraelis ir Jeruzalė. Jie išniekino Viešpaties šventyklą, kurią Jis mylėjo, vesdami svetimų dievų dukteris.</verse>
				<verse number="12">Viešpats sunaikins tuos žmones iš Jokūbo palapinių, kurie taip daro, nors jie aukoja kareivijų Viešpačiui!</verse>
				<verse number="13">Viešpaties aukurą jūs užliejote ašaromis, verksmais ir dejavimais, nes Jis nebežiūri į jūsų aukas ir nebepriima jų iš jūsų rankų.</verse>
				<verse number="14">Jūs klausiate: ‘‘Kodėl?’‘ Todėl, kad Viešpats yra liudytojas tarp tavęs ir tavo jaunystės žmonos, kuriai tu buvai neištikimas, nors ji yra tavo draugė ir sandoros žmona.</verse>
				<verse number="15">Argi jūs nebuvote padaryti vienas kūnas ir viena dvasia? Kodėl vienas? Jis nori matyti gerą sėklą. Todėl saugokite savo dvasias ir būkite ištikimi savo žmonoms.</verse>
				<verse number="16">‘‘Aš nekenčiu skyrybų, nekenčiu smurtu sutepto drabužio’‘,­sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas.</verse>
				<verse number="17">Jūs nuvarginote Viešpatį savo žodžiais. Jūs sakote: ‘‘Kaip mes Jį nuvarginome?’‘ Sakydami: ‘‘Piktadarys yra geras Viešpaties akyse, tokie Jam patinka’‘, arba: ‘‘Kur yra teisingasis Dievas?’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">‘‘Aš siunčiu savo pasiuntinį paruošti kelią pirma manęs. Viešpats, kurio jūs laukiate, ateis netikėtai į savo šventyklą. Štai Jis ateina, sandoros pasiuntinys, kuris jums patinka’‘,­sako kareivijų Viešpats.</verse>
				<verse number="2">Kas išsilaikys tą dieną ir kas ištvers, Jam pasirodžius? Jis yra kaip lydytojo ugnis ir kaip skalbėjų šarmas.</verse>
				<verse number="3">Jis ateis kaip sidabro ir aukso lydytojas ir apvalys Levio palikuonis, išgrynins juos kaip auksą ir sidabrą, kad aukotų Viešpačiui teisumo auką.</verse>
				<verse number="4">Tada Viešpačiui patiks Judo ir Jeruzalės aukos kaip praeityje.</verse>
				<verse number="5">‘‘Aš ateisiu jūsų teisti ir nedelsdamas pasmerksiu žynius, svetimautojus, melagingai prisiekiančius, nusukančius samdinių algą, skriaudžiančius našles bei našlaičius, laužančius ateivių teises ir manęs nebijančius.</verse>
				<verse number="6">Aš esu Viešpats, Aš nesikeičiu, todėl jūs, Jokūbo vaikai, nebuvote sunaikinti.</verse>
				<verse number="7">Jūs jau nuo savo tėvų dienų palikote mano nuostatus ir jų nesilaikėte. Sugrįžkite pas mane, tai Aš sugrįšiu pas jus. Jūs sakote: ‘Kaip mums sugrįžti?’</verse>
				<verse number="8">Ar gali žmogus apiplėšti Dievą? Tačiau jūs apiplėšėte mane. Jūs sakote: ‘Kaip mes apiplėšėme Tave?’ Dešimtinėmis ir aukomis!</verse>
				<verse number="9">Prakeikimas krinta ant jūsų, kadangi jūs, visa tauta, apiplėšėte mane.</verse>
				<verse number="10">Atneškite visas dešimtines į sandėlius, kad būtų maisto mano namuose, ir tuo išmėginkite mane,­sako kareivijų Viešpats.­Ar Aš neatversiu jums dangaus langų ir neišliesiu jums apsčiai palaiminimų?</verse>
				<verse number="11">Ar nesudrausiu kenkėjo, kad jis nesunaikintų jūsų laukų derliaus ir vynmedis neliktų be vaisių?­ sako kareivijų Viešpats.­</verse>
				<verse number="12">Tada visos tautos vadins jus palaimintais, nes būsite graži šalis,­ sako kareivijų Viešpats.­</verse>
				<verse number="13">Įžūlios yra jūsų kalbos prieš mane, tačiau jūs sakote: ‘Ką gi sakėme prieš Tave?’</verse>
				<verse number="14">Jūs sakėte: ‘Jokios naudos iš tarnavimo Dievui. Kas iš to, kad laikėmės Jo nuostatų ir vaikščiojome nuleidę galvas Viešpaties akivaizdoje?</verse>
				<verse number="15">Dabar mes vadiname laimingais išdidžiuosius. Jiems sekasi, nors jie elgiasi nedorai. Jie gundo Dievą, bet nebaudžiami’ ‘‘.</verse>
				<verse number="16">Dievo bijantys kalbėjosi vienas su kitu. Viešpats stebėjo ir klausė. Buvo parašyta Jo akivaizdoje atminimo knyga apie tuos, kurie bijo Viešpaties ir gerbia Jo vardą.</verse>
				<verse number="17">‘‘Jie bus mano,­sako kareivijų Viešpats.­Tą dieną Aš padarysiu juos savo brangenybėmis. Aš jų gailėsiuos, kaip gailisi žmogus savo sūnaus, kuris jam tarnauja.</verse>
				<verse number="18">Tada jūs matysite skirtumą tarp teisiojo ir nedorėlio, tarp to, kuris tarnauja Dievui, ir to, kuris Jam netarnauja’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">‘‘Štai ateina diena, deganti kaip krosnis, kurioje visi išdidieji ir visi nedorėliai sudegs kaip ražienos,­sako kareivijų Viešpats.­Jiems neliks nei šaknies, nei šakos.</verse>
				<verse number="2">Bet jums, bijantiems mano vardo, užtekės teisumo saulė su išgydymu po jos sparnais. Jūs išeisite ir šokinėsite kaip išleisti iš tvarto veršiukai.</verse>
				<verse number="3">Jūs mindžiosite nedorėlius, ir jie bus pelenai po jūsų kojomis tą dieną, kai Aš tai padarysiu,­sako kareivijų Viešpats.­</verse>
				<verse number="4">Atsiminkite mano tarno Mozės įstatymą, kurį daviau Horebe visam Izraeliui, jo nuostatus ir potvarkius.</verse>
				<verse number="5">Aš siųsiu jums pranašą Eliją, prieš ateinant didingai ir baisiai Viešpaties dienai.</verse>
				<verse number="6">Jis atgręš tėvų širdis į vaikus ir vaikų širdis į tėvus, kad neateičiau ir neištikčiau žemės prakeikimu’‘.</verse>
			</chapter>
		</book>
	</testament>
	<testament name="New">
		<book number="40">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Jėzaus Kristaus, Dovydo Sūnaus, Abraomo Sūnaus, kilmės knyga.</verse>
				<verse number="2">Abraomui gimė Izaokas, Izaokui gimė Jokūbas, Jokūbui gimė Judas ir jo broliai.</verse>
				<verse number="3">Judui gimė Faras ir Zara iš Tamaros, Farui gimė Esromas, Esromui gimė Aramas.</verse>
				<verse number="4">Aramui gimė Aminadabas, Aminadabui gimė Naasonas, Naasonui gimė Salmonas.</verse>
				<verse number="5">Salmonui gimė Boozas iš Rahabos, Boozui gimė Jobedas iš Rūtos, Jobedui gimė Jesė.</verse>
				<verse number="6">Jesei gimė karalius Dovydas. Dovydui gimė Saliamonas iš Ūrijos žmonos.</verse>
				<verse number="7">Saliamonui gimė Roboamas, Roboamui gimė Abija, Abijai gimė Asa.</verse>
				<verse number="8">Asai gimė Juozapatas, Juozapatui gimė Joramas, Joramui gimė Ozijas.</verse>
				<verse number="9">Ozijui gimė Joatamas, Joatamui gimė Achazas, Achazui gimė Ezekijas.</verse>
				<verse number="10">Ezekijui gimė Manasas, Manasui gimė Amonas, Amonui gimė Jozijas.</verse>
				<verse number="11">Jozijui gimė Jechonijas ir jo broliai ištrėmimo į Babiloniją laikais.</verse>
				<verse number="12">Po ištrėmimo į Babiloniją Jechonijui gimė Salatielis, Salatieliui gimė Zorobabelis.</verse>
				<verse number="13">Zorobabeliui gimė Abijudas, Abijudui gimė Eliakimas, Eliakimui gimė Azoras.</verse>
				<verse number="14">Azorui gimė Sadokas, Sadokui gimė Achimas, Achimui gimė Elijudas.</verse>
				<verse number="15">Elijudui gimė Eleazaras, Eleazarui gimė Matanas, Matanui gimė Jokūbas.</verse>
				<verse number="16">Jokūbui gimė Juozapas­vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi.</verse>
				<verse number="17">Taigi nuo Abraomo iki Dovydo iš viso keturiolika kartų, nuo Dovydo iki ištrėmimo į Babiloniją keturiolika kartų ir nuo ištrėmimo į Babiloniją iki Kristaus keturiolika kartų.</verse>
				<verse number="18">Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, ji tapo nėščia iš Šventosios Dvasios.</verse>
				<verse number="19">Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti.</verse>
				<verse number="20">Kai jis nusprendė taip padaryti, sapne pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: ‘‘Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios.</verse>
				<verse number="21">Ji pagimdys Sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes Jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių’‘.</verse>
				<verse number="22">Visa tai įvyko, kad išsipildytų, kas buvo Viešpaties pasakyta per pranašą:</verse>
				<verse number="23">‘‘Štai mergelė pradės įsčiose ir pagimdys Sūnų, ir Jį pavadins Emanueliu’‘, tai reiškia: ‘‘Dievas su mumis’‘.</verse>
				<verse number="24">Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelas jam įsakė, ir parsivedė žmoną pas save.</verse>
				<verse number="25">Jam negyvenus su ja kaip vyrui, ji pagimdė Sūnų, kurį jis pavadino Jėzumi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų ir klausinėjo:</verse>
				<verse number="2">‘‘Kur yra gimęs žydų karalius? Mes matėme Jo žvaigždę Rytuose ir atvykome pagarbinti Jį’‘.</verse>
				<verse number="3">Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė.</verse>
				<verse number="4">Jis sukvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto žinovus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Kristus.</verse>
				<verse number="5">Tie jam atsakė: ‘‘Judėjos Betliejuje, nes taip pranašo parašyta:</verse>
				<verse number="6">‘Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi mažiausias tarp Judo valdovų, nes iš tavęs išeis Valdovas, kuris ganys mano tautą­ Izraelį’ ‘‘.</verse>
				<verse number="7">Tada Erodas, slapta pasikvietęs išminčius, sužinojo iš jų apie žvaigždės pasirodymo metą</verse>
				<verse number="8">ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: ‘‘Keliaukite ir viską kruopščiai sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs Jį pagarbinčiau’‘.</verse>
				<verse number="9">Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie matė Rytuose, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis.</verse>
				<verse number="10">Išvydę žvaigždę, jie labai džiaugėsi.</verse>
				<verse number="11">Įžengę į namus, rado kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, Jį pagarbino. Jie atidarė savo brangenybių dėžes ir davė Jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.</verse>
				<verse number="12">Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą.</verse>
				<verse number="13">Jiems iškeliavus, štai pasirodė Juozapui sapne Viešpaties angelas ir tarė: ‘‘Kelkis, imk kūdikį, Jo motiną ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas Jį nužudyti’‘.</verse>
				<verse number="14">Atsikėlęs Juozapas paėmė kūdikį ir Jo motiną ir pasitraukė į Egiptą.</verse>
				<verse number="15">Ten jis prabuvo iki Erodo mirties, kad išsipildytų, kas Viešpaties buvo pasakyta per pranašą: ‘‘Iš Egipto pašaukiau savo Sūnų’‘.</verse>
				<verse number="16">Erodas, pamatęs, kad jį išminčiai apgavo, baisiai įniršo ir pasiuntė išžudyti Betliejuje ir jo apylinkėse visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius, pagal laiką, kurį buvo patyręs iš išminčių.</verse>
				<verse number="17">Tada išsipildė, kas buvo pasakyta per pranašą Jeremiją:</verse>
				<verse number="18">‘‘Ramoje pasigirdo šauksmas, raudos, aimanos ir garsios dejonės: tai Rachelė rauda savo vaikų; ir niekas jos nepaguos, nes jų nebėra’‘.</verse>
				<verse number="19">Erodui mirus, štai Viešpaties angelas pasirodė per sapną Juozapui Egipte</verse>
				<verse number="20">ir tarė: ‘‘Kelkis, imk kūdikį su Jo motina ir keliauk į Izraelio žemę, nes jau mirė tie, kurie ieškojo kūdikio gyvybės’‘.</verse>
				<verse number="21">Tuomet Juozapas atsikėlė, paėmė kūdikį ir Jo motiną ir sugrįžo į Izraelio žemę.</verse>
				<verse number="22">Bet, išgirdęs, jog Archelajas valdo Judėją po savo tėvo Erodo, pabūgo ten vykti. Įspėtas sapne, nukeliavo į Galilėjos sritį</verse>
				<verse number="23">ir apsigyveno Nazareto mieste, kad išsipildytų, kas buvo pranašų pasakyta: ‘‘Jį vadins Nazariečiu’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas ir pamokslavo Judėjos dykumoje,</verse>
				<verse number="2">skelbdamas: ‘‘Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė’‘.</verse>
				<verse number="3">O jis buvo tas, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs: ‘‘Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Paruoškite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite Jam takus!’ ‘‘</verse>
				<verse number="4">Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis maitinosi skėriais ir lauko medumi.</verse>
				<verse number="5">Tuomet Jeruzalė, visa Judėja ir visa Pajordanė ėjo pas jį.</verse>
				<verse number="6">Žmonės buvo jo krikštijami Jordano upėje ir išpažindavo savo nuodėmes.</verse>
				<verse number="7">Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių pas jį krikštytis, jis jiems sakė: ‘‘Angių išperos, kas perspėjo jus bėgti nuo ateinančios rūstybės?</verse>
				<verse number="8">Duokite vaisių, vertų atgailos!</verse>
				<verse number="9">Ir nebandykite ramintis: ‘Mūsų tėvas­Abraomas’. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų.</verse>
				<verse number="10">Štai kirvis jau prie medžių šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, yra nukertamas ir įmetamas į ugnį.</verse>
				<verse number="11">Aš jus krikštiju vandeniu atgailai, bet Tas, kuris ateina po manęs,­galingesnis už mane, aš nevertas net Jo sandalų nuauti. Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.</verse>
				<verse number="12">Jo rankoje vėtyklė, ir Jis kruopščiai išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi’‘.</verse>
				<verse number="13">Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis.</verse>
				<verse number="14">Jonas Jį atkalbinėjo: ‘‘Aš turėčiau būti Tavo pakrikštytas, o Tu ateini pas mane!’‘</verse>
				<verse number="15">Bet Jėzus jam atsakė: ‘‘Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera įvykdyti visą teisumą’‘. Tada Jonas sutiko.</verse>
				<verse number="16">Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Ir štai Jam atsivėrė dangus, ir Jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant Jo.</verse>
				<verse number="17">Ir štai balsas iš dangaus prabilo: ‘‘Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Tuomet Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad būtų velnio gundomas.</verse>
				<verse number="2">Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, Jis buvo alkanas.</verse>
				<verse number="3">Prie Jo prisiartino gundytojas ir tarė: ‘‘Jei Tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona’‘.</verse>
				<verse number="4">Bet Jėzus atsakė: ‘‘Parašyta: ‘Žmogus gyvens ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų’ ‘‘.</verse>
				<verse number="5">Tada velnias paėmė Jį į šventąjį miestą, pastatė ant šventyklos šelmens</verse>
				<verse number="6">ir tarė Jam: ‘‘Jei Tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: ‘Jis lieps savo angelams globoti Tave, ir jie nešios Tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį’ ‘‘.</verse>
				<verse number="7">Jėzus jam atsakė: ‘‘Taip pat parašyta: ‘Negundyk Viešpaties, savo Dievo’ ‘‘.</verse>
				<verse number="8">Velnias vėl paėmė Jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų šlovę,</verse>
				<verse number="9">tarė Jam: ‘‘Visa tai aš Tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane’‘.</verse>
				<verse number="10">Tada Jėzus jam atsakė: ‘‘Eik šalin nuo manęs, šėtone! Nes parašyta: ‘Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!’ ‘‘</verse>
				<verse number="11">Tuomet velnias nuo Jo atsitraukė, ir štai angelai prisiartino ir Jam tarnavo.</verse>
				<verse number="12">Išgirdęs, kad Jonas suimtas, Jėzus pasitraukė į Galilėją.</verse>
				<verse number="13">Jis paliko Nazaretą ir apsigyveno Kafarnaume, prie ežero, kur susieina Zabulono ir Neftalio sritys,</verse>
				<verse number="14">kad išsipildytų, kas buvo pasakyta per pranašą Izaiją:</verse>
				<verse number="15">‘‘Zabulono ir Neftalio žeme! Paežerės juosta, žeme už Jordano­pagonių Galilėja!</verse>
				<verse number="16">Tamsybėje sėdinti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems mirties šalyje ir šešėlyje užtekėjo šviesa’‘.</verse>
				<verse number="17">Nuo to laiko Jėzus pradėjo pamokslauti, skelbdamas: ‘‘Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė!’‘</verse>
				<verse number="18">Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius­ Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų­metančius tinklą į ežerą; mat jie buvo žvejai.</verse>
				<verse number="19">Jis tarė jiems: ‘‘Sekite paskui mane, ir Aš padarysiu jus žmonių žvejais’‘.</verse>
				<verse number="20">Tuodu tuojau paliko tinklus ir nusekė paskui Jį.</verse>
				<verse number="21">Paėjęs toliau, Jis pamatė kitus du brolius­Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną. Jiedu su savo tėvu Zebediejumi valtyje taisė tinklus. Jėzus juos pašaukė,</verse>
				<verse number="22">ir tie, tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nusekė paskui Jį.</verse>
				<verse number="23">Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, pamokslaudamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visas žmonių ligas bei negalias.</verse>
				<verse number="24">Garsas apie Jį pasklido visoje Sirijoje. Žmonės nešė pas Jį visus sergančius, įvairiausių ligų bei kentėjimų suimtus, demonų apsėstus, nakvišas bei paralyžiuotus,­ir Jis išgydydavo juos.</verse>
				<verse number="25">Paskui Jį sekė didelės minios žmonių iš Galilėjos, Dekapolio, Jeruzalės, Judėjos ir Užjordanės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie Jo priėjo mokiniai.</verse>
				<verse number="2">Atvėręs lūpas, Jis ėmė mokyti:</verse>
				<verse number="3">‘‘Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė.</verse>
				<verse number="4">Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti.</verse>
				<verse number="5">Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę.</verse>
				<verse number="6">Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti.</verse>
				<verse number="7">Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo.</verse>
				<verse number="8">Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.</verse>
				<verse number="9">Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais.</verse>
				<verse number="10">Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo, nes jų yra dangaus karalystė.</verse>
				<verse number="11">Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja.</verse>
				<verse number="12">Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje. Juk lygiai taip persekiojo ir iki jūsų buvusius pranašus’‘.</verse>
				<verse number="13">‘‘Jūs esate žemės druska. Jei druska netenka sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.</verse>
				<verse number="14">Jūs esate pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, pastatyto ant kalno.</verse>
				<verse number="15">Ir niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose.</verse>
				<verse number="16">Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje’‘.</verse>
				<verse number="17">‘‘Nemanykite, jog Aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.</verse>
				<verse number="18">Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, kol viskas išsipildys.</verse>
				<verse number="19">Todėl, kas sulaužytų bent vieną iš mažiausių įsakymų ir taip mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje.</verse>
				<verse number="20">Taigi sakau jums: jeigu jūsų teisumas nepranoks Rašto žinovų ir fariziejų teisumo,­neįeisite į dangaus karalystę’‘.</verse>
				<verse number="21">‘‘Jūs girdėjote, kad protėviams buvo pasakyta: ‘Nežudyk’; o kas nužudo, turės atsakyti teisme.</verse>
				<verse number="22">O Aš jums sakau: kas be reikalo pyksta ant savo brolio, turės atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi’, turės stoti prieš sinedrioną. O kas sako: ‘Beproti’, tas smerktinas į pragaro ugnį.</verse>
				<verse number="23">Todėl jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave,</verse>
				<verse number="24">palik savo dovaną ten prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su savo broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.</verse>
				<verse number="25">Greitai susitark su savo kaltintoju, dar kelyje į teismą, kad kaltintojas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas­teismo vykdytojui ir kad nepakliūtum į kalėjimą.</verse>
				<verse number="26">Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi iki paskutinio skatiko’‘.</verse>
				<verse number="27">‘‘Jūs girdėjote, jog protėviams buvo pasakyta: ‘Nesvetimauk!’</verse>
				<verse number="28">O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žiūri į moterį, jau svetimauja savo širdyje.</verse>
				<verse number="29">Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Geriau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą.</verse>
				<verse number="30">Ir jeigu tavo dešinioji ranka skatina tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą’‘.</verse>
				<verse number="31">‘‘Taip pat buvo pasakyta: ‘Kas atleidžia savo žmoną, teišduoda jai skyrybų raštą’.</verse>
				<verse number="32">O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia savo žmoną,­jei ne ištvirkavimo atveju,­skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda­svetimauja’‘.</verse>
				<verse number="33">‘‘Taip pat girdėjote, jog protėviams buvo pasakyta: ‘Neprisiek melagingai, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas’.</verse>
				<verse number="34">O Aš jums sakau: iš viso neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis­ Dievo sostas,</verse>
				<verse number="35">nei žeme, nes ji­Jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji­didžiojo Karaliaus miestas.</verse>
				<verse number="36">Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo.</verse>
				<verse number="37">Verčiau jūs sakykite: ‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš pikto’‘.</verse>
				<verse number="38">‘‘Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ‘Akis už akį’ ir ‘dantis už dantį’.</verse>
				<verse number="39">O Aš jums sakau: nesipriešinkite piktam, bet, jei kas tave muštų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.</verse>
				<verse number="40">Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo tuniką, atiduok jam ir apsiaustą.</verse>
				<verse number="41">Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi.</verse>
				<verse number="42">Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk.</verse>
				<verse number="43">Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ‘Mylėk savo artimą’ ir nekęsk savo priešo.</verse>
				<verse number="44">O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus,</verse>
				<verse number="45">kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.</verse>
				<verse number="46">Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?</verse>
				<verse number="47">Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir muitininkai?</verse>
				<verse number="48">Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">‘‘Žiūrėkite, jog nedarytumėte savo gailestingumo darbų žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, kitaip negausite atlygio iš savo Tėvo, kuris danguje.</verse>
				<verse number="2">Todėl, duodamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį.</verse>
				<verse number="3">Kai aukoji, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė,</verse>
				<verse number="4">kad tavo gailestingumo auka būtų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai’‘.</verse>
				<verse number="5">‘‘Kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį.</verse>
				<verse number="6">Kai meldiesi, eik į savo kambarėlį ir, užsirakinęs duris, melskis savo Tėvui, kuris yra slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai.</verse>
				<verse number="7">Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie mano būsią išklausyti dėl žodžių gausumo.</verse>
				<verse number="8">Nebūkite panašūs į juos, nes jūsų Tėvas žino, ko jums reikia, dar prieš jums prašant Jo.</verse>
				<verse number="9">Todėl melskitės taip: ‘Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas,</verse>
				<verse number="10">teateinie Tavo karalystė, tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.</verse>
				<verse number="11">Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien</verse>
				<verse number="12">ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.</verse>
				<verse number="13">Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto; nes Tavo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius. Amen’.</verse>
				<verse number="14">Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums,</verse>
				<verse number="15">o jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų’‘.</verse>
				<verse number="16">‘‘Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį.</verse>
				<verse number="17">O tu, kai pasninkauji, pasitepk galvą ir nusiprausk veidą,</verse>
				<verse number="18">kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai’‘.</verse>
				<verse number="19">‘‘Nekraukite sau turtų žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia.</verse>
				<verse number="20">Bet kraukite sau turtus danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia,</verse>
				<verse number="21">nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis’‘.</verse>
				<verse number="22">‘‘Kūno žiburys yra akis. Todėl, jei tavo akis sveika, visas tavo kūnas bus šviesus.</verse>
				<verse number="23">O jei tavo akis pikta, visas tavo kūnas bus tamsus. Taigi, jei tavyje esanti šviesa yra tamsa, tai kokia baisi toji tamsa!’‘</verse>
				<verse number="24">‘‘Niekas negali tarnauti dviems šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba vienam bus atsidavęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai’‘.</verse>
				<verse number="25">‘‘Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite ar ką gersite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį?</verse>
				<verse number="26">Pažvelkite į padangių paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?</verse>
				<verse number="27">O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per sprindį pridėti sau ūgio?</verse>
				<verse number="28">Ir kam gi rūpinatės drabužiu? Žiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia,</verse>
				<verse number="29">bet sakau jums: nė Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena iš jų.</verse>
				<verse number="30">Jeigu Dievas taip aprengia laukų žolę, kuri šiandien žaliuoja, o rytoj metama į krosnį, tai argi Jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai?</verse>
				<verse number="31">Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’, arba: ‘Ką gersime?’, arba: ‘Kuo vilkėsime?’</verse>
				<verse number="32">Visų tų dalykų ieško pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia.</verse>
				<verse number="33">Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.</verse>
				<verse number="34">Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savo vargo’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">‘‘Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami.</verse>
				<verse number="2">Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta.</verse>
				<verse number="3">Kodėl matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?</verse>
				<verse number="4">Arba kaip gali sakyti broliui: ‘Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, kai tavo akyje rąstas?!</verse>
				<verse number="5">Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš savo brolio akies’‘.</verse>
				<verse number="6">‘‘Neduokite to, kas šventa, šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais kojomis jų nesutryptų ir atsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų’‘.</verse>
				<verse number="7">‘‘Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta.</verse>
				<verse number="8">Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.</verse>
				<verse number="9">Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?!</verse>
				<verse number="10">Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi duotų jam gyvatę?</verse>
				<verse number="11">Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų dalykų, tai juo labiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie Jį prašo.</verse>
				<verse number="12">Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai Įstatymas ir Pranašai’‘.</verse>
				<verse number="13">‘‘Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo įeinančių.</verse>
				<verse number="14">O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa’‘.</verse>
				<verse number="15">‘‘Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai.</verse>
				<verse number="16">Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali priskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?!</verse>
				<verse number="17">Juk kiekvienas geras medis duoda gerus vaisius, o blogas medis­blogus.</verse>
				<verse number="18">Geras medis negali duoti blogų vaisių, o blogas­gerų.</verse>
				<verse number="19">Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, nukertamas ir įmetamas į ugnį.</verse>
				<verse number="20">Taigi jūs pažinsite juos iš vaisių’‘.</verse>
				<verse number="21">‘‘Ne kiekvienas, kuris man sako: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje.</verse>
				<verse number="22">Daugelis man sakys aną dieną: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!’</verse>
				<verse number="23">Tada Aš jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!’</verse>
				<verse number="24">Taigi kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namą ant uolos.</verse>
				<verse number="25">Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos.</verse>
				<verse number="26">Ir kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į kvailą žmogų, pasistačiusį savo namą ant smėlio.</verse>
				<verse number="27">Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus’‘.</verse>
				<verse number="28">Kai Jėzus baigė šiuos žodžius, minios stebėjosi Jo mokymu,</verse>
				<verse number="29">nes Jis mokė juos kaip turintis valdžią, o ne kaip Rašto žinovai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Kai Jėzus leidosi nuo kalno, Jį sekė didelės minios.</verse>
				<verse number="2">Ir štai priėjo raupsuotasis ir, pagarbinęs Jį, sakė: ‘‘Viešpatie, jei nori, Tu gali mane padaryti švarų’‘.</verse>
				<verse number="3">Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: ‘‘Noriu, būk švarus!’‘ Ir tuojau raupsai išnyko.</verse>
				<verse number="4">Jėzus pasakė jam: ‘‘Žiūrėk, niekam nepasakok, bet eik pasirodyti kunigui ir paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti’‘.</verse>
				<verse number="5">Jėzui sugrįžus į Kafarnaumą, prie Jo priėjo šimtininkas, maldaudamas:</verse>
				<verse number="6">‘‘Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžiuotas ir baisiai kankinasi’‘.</verse>
				<verse number="7">Jėzus jam tarė: ‘‘Einu ir išgydysiu jį’‘.</verse>
				<verse number="8">Šimtininkas atsakė: ‘‘Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks.</verse>
				<verse number="9">Juk ir aš, būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Sakau vienam: ‘Eik!’, ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik!’, ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Daryk tai!’, ir jis daro’‘.</verse>
				<verse number="10">Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: ‘‘Iš tiesų sakau jums: net Izraelyje neradau tokio tikėjimo!</verse>
				<verse number="11">Todėl sakau jums: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.</verse>
				<verse number="12">O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’‘.</verse>
				<verse number="13">Šimtininkui Jėzus tarė: ‘‘Eik, ir tebūnie tau, kaip tikėjai!’‘ Ir tą pačią valandą tarnas pagijo.</verse>
				<verse number="14">Atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią.</verse>
				<verse number="15">Jis palietė jos ranką, ir karštis praėjo. Toji atsikėlė ir patarnavo jiems.</verse>
				<verse number="16">Vakarui atėjus, žmonės sugabeno pas Jėzų daug demonų apsėstųjų. Jis išvarė dvasias žodžiu ir išgydė visus ligonius,</verse>
				<verse number="17">kad išsipildytų, kas buvo pasakyta per pranašą Izaiją: ‘‘Jis pasiėmė mūsų negalias ir nešė mūsų ligas’‘.</verse>
				<verse number="18">Matydamas aplinkui didžiulę minią, Jėzus įsakė irtis į kitą krantą.</verse>
				<verse number="19">Tuomet priėjo vienas Rašto žinovas ir tarė Jam: ‘‘Mokytojau, aš seksiu paskui Tave, kur tik Tu eisi!’‘</verse>
				<verse number="20">Jėzus jam atsakė: ‘‘Lapės turi urvus, padangių paukščiai­lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti’‘.</verse>
				<verse number="21">Kitas Jo mokinys prašė: ‘‘Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti’‘.</verse>
				<verse number="22">Bet Jėzus atsakė: ‘‘Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo numirėlius’‘.</verse>
				<verse number="23">Jėzus įlipo į valtį, ir mokiniai paskui Jį.</verse>
				<verse number="24">Ir štai ežere pakilo smarki audra, ir bangos liejo valtį. O Jis miegojo.</verse>
				<verse number="25">Mokiniai pripuolę ėmė Jį žadinti, šaukdami: ‘‘Viešpatie, gelbėk mus, žūvame!’‘</verse>
				<verse number="26">Jis jiems tarė: ‘‘Kodėl jūs tokie bailūs, mažatikiai?’‘ Paskui Jis atsikėlė, sudraudė vėjus bei ežerą, ir pasidarė visiškai ramu.</verse>
				<verse number="27">Žmonės stebėjosi ir kalbėjo: ‘‘Kas Jis per vienas, kad net vėjai ir ežeras Jo klauso?’‘</verse>
				<verse number="28">Kai Jėzus priplaukė kitą krantą gergeziečių krašte, Jam priešais atbėgo du demonų apsėstieji, išlindę iš kapinių rūsių. Juodu buvo tokie pavojingi, kad niekas negalėjo praeiti anuo keliu.</verse>
				<verse number="29">Ir štai jiedu ėmė šaukti: ‘‘Ko Tau iš mūsų reikia, Jėzau, Dievo Sūnau?! Atėjai pirma laiko mūsų kankinti?’‘</verse>
				<verse number="30">Toli nuo jų ganėsi didelė banda kiaulių.</verse>
				<verse number="31">Demonai prašė: ‘‘Jeigu mus išvarysi, tai leisk sueiti kiaulių bandon’‘.</verse>
				<verse number="32">Ir Jis jiems tarė: ‘‘Eikite!’‘ Tuomet demonai išėjo ir apniko kiaules. Ir štai visa banda metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė vandenyje.</verse>
				<verse number="33">Piemenys pabėgo ir, pasiekę miestą, viską išpasakojo, taip pat ir apie apsėstuosius.</verse>
				<verse number="34">Tada visas miestas išėjo pasitikti Jėzaus ir, Jį pamatę, maldavo pasišalinti iš jų krašto.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Įlipęs į valtį, Jėzus persikėlė per ežerą ir sugrįžo į savo miestą.</verse>
				<verse number="2">Ir štai Jam atnešė paralyžiuotą žmogų, paguldytą ant gulto. Pamatęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: ‘‘Būk drąsus, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!’‘</verse>
				<verse number="3">Kai kurie Rašto žinovai ėmė murmėti: ‘‘Jis piktžodžiauja!’‘</verse>
				<verse number="4">Žinodamas jų mintis, Jėzus tarė: ‘‘Kam piktai mąstote savo širdyje?</verse>
				<verse number="5">Kas gi lengviau­ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės atleistos!’, ar liepti: ‘Kelkis ir vaikščiok!’?</verse>
				<verse number="6">Ir todėl, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes,­čia Jis kreipėsi į paralyžiuotąjį:­Kelkis, pasiimk savo gultą ir eik namo!’‘</verse>
				<verse number="7">Šis atsikėlė ir nuėjo į savo namus.</verse>
				<verse number="8">Visa tai pamačiusios, minios stebėjosi ir šlovino Dievą, suteikusį tokią galią žmonėms.</verse>
				<verse number="9">Iškeliaudamas iš ten, Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matą, ir tarė jam: ‘‘Sek paskui mane!’‘ Šis atsikėlė ir nusekė paskui Jį.</verse>
				<verse number="10">Kai Jėzus sėdėjo namuose prie stalo, ten susirinko daug muitininkų bei nusidėjėlių, kurie susėdo šalia Jo ir Jo mokinių.</verse>
				<verse number="11">Fariziejai, tai išvydę, sakė Jo mokiniams: ‘‘Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?’‘</verse>
				<verse number="12">Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: ‘‘Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams.</verse>
				<verse number="13">Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: ‘Aš noriu gailestingumo, o ne aukos’. Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai’‘.</verse>
				<verse number="14">Tada priėjo Jono mokiniai ir paklausė: ‘‘Kodėl mes ir fariziejai daug pasninkaujame, o Tavo mokiniai nepasninkauja?’‘</verse>
				<verse number="15">Jėzus jiems atsakė: ‘‘Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis? Bet ateis dienos, kai jaunikis iš jų bus atimtas, ir tada jie pasninkaus.</verse>
				<verse number="16">Niekas sudėvėto drabužio nelopo naujo audinio lopu, nes toks lopinys atplėšia drabužio gabalą, ir pasidaro dar didesnė skylė.</verse>
				<verse number="17">Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius, nes antraip vynmaišiai plyštų, vynas išsilietų ir vynmaišiai niekais nueitų. Bet jaunas vynas pilamas į naujus vynmaišius, ir abeji išsilaiko’‘.</verse>
				<verse number="18">Jam taip bekalbant, prisiartino vienas vyresnysis, pagarbino Jį ir tarė: ‘‘Ką tik mirė mano dukrelė. Bet ateik, uždėk ant jos ranką, ir ji atgis’‘.</verse>
				<verse number="19">Jėzus atsikėlė ir nuėjo paskui jį kartu su savo mokiniais.</verse>
				<verse number="20">Ir štai moteris, dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, prisiartino iš paskos ir palietė Jo apsiausto apvadą.</verse>
				<verse number="21">Mat ji pati sau kalbėjo: ‘‘Jei tik palytėsiu Jo drabužį­išgysiu’‘.</verse>
				<verse number="22">Jėzus, atsigręžęs ir ją pamatęs, tarė: ‘‘Pasitikėk, dukra, tavo tikėjimas išgydė tave’‘. Ir tą pačią akimirką moteris pagijo.</verse>
				<verse number="23">Atėjęs į vyresniojo namus ir pamatęs vamzdininkus bei šurmuliuojančią minią,</verse>
				<verse number="24">Jėzus paliepė: ‘‘Pasitraukite, nes mergaitė ne mirus, o miega’‘. Jie tik šaipėsi iš Jo.</verse>
				<verse number="25">Kai minia buvo išvaryta, Jis įėjo vidun, paėmė mergaitę už rankos, ir ji atsikėlė.</verse>
				<verse number="26">Garsas apie tai pasklido po visą aną kraštą.</verse>
				<verse number="27">Jėzui išeinant, du neregiai sekė paskui Jį ir šaukė: ‘‘Pasigailėk mūsų, Dovydo Sūnau!’‘</verse>
				<verse number="28">Kai Jis pasiekė namus, neregiai užėjo pas Jį. Jėzus paklausė: ‘‘Ar tikite, kad Aš galiu tai padaryti?’‘ Šie atsakė: ‘‘Taip, Viešpatie!’‘</verse>
				<verse number="29">Tada Jis palietė jų akis ir tarė: ‘‘Tebūna jums pagal jūsų tikėjimą’‘.</verse>
				<verse number="30">Ir jų akys atsivėrė. Jėzus griežtai jiems įsakė: ‘‘Žiūrėkite, kad niekas nesužinotų!’‘</verse>
				<verse number="31">Tačiau tie išėję išgarsino Jį po visą tą kraštą.</verse>
				<verse number="32">Jiems išėjus, štai atvedė pas Jį demono apsėstą nebylį.</verse>
				<verse number="33">Išvarius demoną, nebylys prakalbo. Minios stebėjosi ir sakė: ‘‘Dar niekad Izraelyje nebuvo tokių dalykų’‘.</verse>
				<verse number="34">O fariziejai kalbėjo: ‘‘Jis išvaro demonus jų valdovo jėga’‘.</verse>
				<verse number="35">Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas jų sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visas žmonių ligas bei negalias.</verse>
				<verse number="36">Matydamas minias, Jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir išsklaidyti lyg avys be piemens.</verse>
				<verse number="37">Tuomet Jis tarė savo mokiniams: ‘‘Pjūtis didelė, o darbininkų maža.</verse>
				<verse number="38">Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad siųstų darbininkų į savo pjūtį’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Pasišaukęs dvylika savo mokinių, Jis suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų visas ligas bei negalias.</verse>
				<verse number="2">Dvylikos apaštalų vardai: pirmasis Simonas, vadinamas Petru, ir jo brolis Andriejus; Zebediejaus sūnus Jokūbas ir jo brolis Jonas;</verse>
				<verse number="3">Pilypas ir Baltramiejus; Tomas ir muitininkas Matas; Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Lebėjus, vadinamas Tadu;</verse>
				<verse number="4">Simonas Kananietis ir Judas Iskarijotas, kuris išdavė Jėzų.</verse>
				<verse number="5">Šiuos dvylika Jėzus išsiuntė, įsakydamas jiems: ‘‘Nepasukite keliu pas pagonis ir neužeikite į samariečių miestą,</verse>
				<verse number="6">bet verčiau eikite pas pražuvusias Izraelio namų avis.</verse>
				<verse number="7">Keliaudami skelbkite: ‘Prisiartino dangaus karalystė!’</verse>
				<verse number="8">Gydykite ligonius, apvalykite raupsuotuosius, prikelkite mirusius, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite!</verse>
				<verse number="9">Neimkite nei aukso, nei sidabro, nei variokų į savo juostas;</verse>
				<verse number="10">nei kelionmaišio, nei dviejų tunikų, nei sandalų, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio.</verse>
				<verse number="11">Atėję į kokį nors miestą ar kaimą, susiieškokite vertą žmogų ir apsistokite pas jį, kol išvyksite.</verse>
				<verse number="12">Įeidami į namus, pasveikinkite juos.</verse>
				<verse number="13">Ir jeigu namai bus verti, teateinie jiems jūsų ramybė. O jeigu nebus verti­jūsų ramybė tesugrįžta jums.</verse>
				<verse number="14">Jei kas jūsų nepriimtų ir neklausytų jūsų žodžių, tai, išėję iš tokių namų ar tokio miesto, nusikratykite ir dulkes nuo kojų.</verse>
				<verse number="15">Iš tiesų sakau jums: Sodomos ir Gomoros žemei bus lengviau teismo dieną negu tokiam miestui’‘.</verse>
				<verse number="16">‘‘Štai Aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai.</verse>
				<verse number="17">Saugokitės žmonių, nes jie įskųs jus teismams ir plaks savo sinagogose.</verse>
				<verse number="18">Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdytojus ir karalius liudyti jiems ir pagonims.</verse>
				<verse number="19">Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti.</verse>
				<verse number="20">Nes ne jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jumyse.</verse>
				<verse number="21">Brolis išduos mirti brolį ir tėvas­sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos.</verse>
				<verse number="22">Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas.</verse>
				<verse number="23">Kai jus persekios viename mieste, bėkite į kitą. Iš tiesų sakau jums: dar nebūsite išvaikščioję Izraelio miestų, kai ateis Žmogaus Sūnus.</verse>
				<verse number="24">Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją nei tarnas už šeimininką.</verse>
				<verse number="25">Pakanka, jei mokinys prilygsta mokytojui ir tarnas šeimininkui. Jei namų šeimininką jie praminė Belzebulu, tai ką bekalbėti apie namiškius!’‘</verse>
				<verse number="26">‘‘Taigi nebijokite jų. Nes nieko nėra uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma.</verse>
				<verse number="27">Ką jums kalbu tamsoje, sakykite šviesoje, ir ką šnibždu į ausį, skelbkite nuo stogų.</verse>
				<verse number="28">Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare.</verse>
				<verse number="29">Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios.</verse>
				<verse number="30">O jūsų net visi galvos plaukai suskaičiuoti.</verse>
				<verse number="31">Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.</verse>
				<verse number="32">Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir Aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="33">O kas išsižadės manęs žmonių akivaizdoje, ir Aš jo išsižadėsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje’‘.</verse>
				<verse number="34">‘‘Nemanykite, jog Aš atėjau atnešti žemėn ramybės. Atėjau atnešti ne ramybės, o kalavijo.</verse>
				<verse number="35">Atėjau sukiršinti ‘sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą.</verse>
				<verse number="36">Žmogaus namiškiai taps jam priešais’.</verse>
				<verse number="37">Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane­nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane­nevertas manęs.</verse>
				<verse number="38">Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, tas nevertas manęs.</verse>
				<verse number="39">Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs­atras ją.</verse>
				<verse number="40">Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima Tą, kuris mane siuntė.</verse>
				<verse number="41">Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo atlygį. Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo atlygį.</verse>
				<verse number="42">Ir kas paduos bent taurę šalto vandens vienam iš šitų mažųjų dėl to, kad jis yra mokinys,­iš tiesų sakau jums,­tas nepraras savo atlygio’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Baigęs nurodymus dvylikai savo mokinių, Jėzus iškeliavo toliau mokyti ir pamokslauti kituose miestuose.</verse>
				<verse number="2">Jonas, išgirdęs kalėjime apie Kristaus darbus, nusiuntė du savo mokinius</verse>
				<verse number="3">Jo paklausti: ‘‘Ar Tu esi Tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?’‘</verse>
				<verse number="4">Jėzus jiems atsakė: ‘‘Eikite ir pasakykite Jonui, ką girdite ir matote:</verse>
				<verse number="5">aklieji praregi, luošieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargšams skelbiama Evangelija.</verse>
				<verse number="6">Ir palaimintas, kas nepasipiktina manimi’‘.</verse>
				<verse number="7">Jiems nueinant, Jėzus ėmė kalbėti minioms apie Joną: ‘‘Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės?</verse>
				<verse number="8">Ko gi išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Švelniais drabužiais vilkintys gyvena karaliaus rūmuose.</verse>
				<verse number="9">Tai ko gi išėjote pamatyti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, ir kur kas daugiau negu pranašo!</verse>
				<verse number="10">Jis yra tas, apie kurį parašyta: ‘Štai Aš siunčiu pirma Tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties prieš Tave kelią’.</verse>
				<verse number="11">Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nepakilo didesnis už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį.</verse>
				<verse number="12">Nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė grobiama, ir stiprieji ją jėga ima.</verse>
				<verse number="13">Visi pranašai ir Įstatymas pranašavo iki Jono</verse>
				<verse number="14">ir, jeigu norite priimti, tai jis ir yra Elijas, kuris turi ateiti.</verse>
				<verse number="15">Kas turi ausis klausyti­teklauso!’‘</verse>
				<verse number="16">‘‘Su kuo galėčiau palyginti šią kartą? Ji panaši į vaikus, kurie sėdi prekyvietėje ir šaukia savo draugams:</verse>
				<verse number="17">‘Mes jums grojome, o jūs nešokote. Mes giedojome raudas, o jūs neraudojote’.</verse>
				<verse number="18">Atėjo Jonas, nevalgus ir negeriantis, tai jie sako: ‘Jis demono apsėstas’.</verse>
				<verse number="19">Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, tai jie sako: ‘Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis’. Bet išmintį pateisina jos vaikai’‘.</verse>
				<verse number="20">Tada Jis pradėjo priekaištauti miestams, kuriuose buvo padaryta daugumas Jo stebuklų, kad jie neatgailavo:</verse>
				<verse number="21">‘‘Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų įvykę tokių stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atgailavę su ašutine bei pelenuose.</verse>
				<verse number="22">Todėl sakau jums: Tyrui ir Sidonui bus lengviau teismo dieną negu jums!</verse>
				<verse number="23">Ir tu, Kafarnaume, išaukštintas iki dangaus, nugarmėsi iki pragaro! Jeigu Sodomoje būtų įvykę tokių stebuklų, kokių įvyko tavyje, ji būtų išlikusi iki šios dienos.</verse>
				<verse number="24">Todėl sakau jums: Sodomos žemei bus lengviau teismo dieną negu tau’‘.</verse>
				<verse number="25">Anuo metu Jėzus kalbėjo: ‘‘Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams.</verse>
				<verse number="26">Taip, Tėve, nes Tau taip patiko.</verse>
				<verse number="27">Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus nori apreikšti.</verse>
				<verse number="28">Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu.</verse>
				<verse number="29">Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.</verse>
				<verse number="30">Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Anuo metu sabato dieną Jėzus ėjo per javų lauką. Jo mokiniai buvo išalkę, tad skynė varpas ir valgė.</verse>
				<verse number="2">Tai pamatę, fariziejai Jam sakė: ‘‘Žiūrėk, Tavo mokiniai daro, kas per sabatą draudžiama’‘.</verse>
				<verse number="3">Jis jiems atsakė: ‘‘Ar neskaitėte, ką darė Dovydas ir jo palydovai, būdami išalkę?</verse>
				<verse number="4">Kaip jie įėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos, nors nevalia buvo jos valgyti nei jam, nei jo palydovams, o vien tik kunigams.</verse>
				<verse number="5">Arba, ar neskaitėte Įstatyme, jog per sabatą kunigai šventykloje pažeidžia sabatą ir nenusikalsta?</verse>
				<verse number="6">Bet sakau jums: čia daugiau negu šventykla!</verse>
				<verse number="7">Jei būtumėte supratę, ką reiškia ‘Aš noriu gailestingumo, o ne aukos’, nebūtumėte pasmerkę nekaltų.</verse>
				<verse number="8">Žmogaus Sūnus yra ir sabato Viešpats’‘.</verse>
				<verse number="9">Iš ten išėjęs, Jis atėjo į jų sinagogą.</verse>
				<verse number="10">Ir štai ten buvo žmogus padžiūvusia ranka. Jie paklausė Jėzų (kad galėtų apkaltinti): ‘‘Ar leistina sabato dieną gydyti?’‘</verse>
				<verse number="11">Jis jiems atsakė: ‘‘Kas iš jūsų, turėdamas vieną avį, jeigu ji per sabatą įkris į duobę, nestvers ir neištrauks?</verse>
				<verse number="12">O kaip daug brangesnis už avį žmogus! Todėl leistina daryti gera sabato dieną’‘.</verse>
				<verse number="13">Tada Jis tarė žmogui: ‘‘Ištiesk ranką!’‘ Tas ištiesė, ir ji tapo sveika kaip ir antroji.</verse>
				<verse number="14">Tuomet išėję fariziejai tarėsi, kaip Jėzų pražudyti.</verse>
				<verse number="15">Tai sužinojęs, Jėzus pasitraukė iš ten. Didelės minios sekė paskui Jį, ir Jis visus išgydė,</verse>
				<verse number="16">bet įspėjo, kad Jo negarsintų.</verse>
				<verse number="17">Kad išsipildytų, kas buvo pasakyta per pranašą Izaiją:</verse>
				<verse number="18">‘‘Štai mano išrinktasis tarnas, mano mylimasis, kuriuo gėrisi mano siela. Aš duosiu Jam savo Dvasią, ir Jis skelbs pagonims teisingumą.</verse>
				<verse number="19">Jis nesiginčys, nešauks, ir niekas gatvėje negirdės Jo balso.</verse>
				<verse number="20">Jis nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins rusenančio dagčio, kol nenuves teisingumo į pergalę;</verse>
				<verse number="21">o Jo vardas teiks viltį pagonims!’‘</verse>
				<verse number="22">Tuomet atvedė pas Jį demono apsėstąjį, kuris buvo aklas ir nebylys. Jėzus išgydė jį, ir šis prakalbo ir praregėjo.</verse>
				<verse number="23">Ištisos minios netvėrė iš nuostabos ir klausinėjo: ‘‘Ar nebus šitas Dovydo Sūnus?!’‘</verse>
				<verse number="24">Tai išgirdę, fariziejai sakė: ‘‘Jis išvaro demonus ne kitaip, kaip tik demonų valdovo Belzebulo jėga’‘.</verse>
				<verse number="25">Žinodamas jų mintis, Jėzus tarė: ‘‘Kiekviena suskilusi karalystė bus nusiaubta, ir joks suskilęs miestas ir namas neišsilaikys.</verse>
				<verse number="26">Jeigu tad šėtonas išvarinėtų šėtoną, irgi būtų savyje susiskaldęs. Kaipgi tada galėtų išsilaikyti jo karalystė?</verse>
				<verse number="27">Ir jeigu Aš išvarau demonus Belzebulo jėga, tai kieno jėga išvaro jūsų sūnūs? Todėl jie bus jūsų teisėjai.</verse>
				<verse number="28">Bet jeigu Aš išvarau demonus Dievo Dvasia, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė.</verse>
				<verse number="29">Argi gali kas nors įeiti į galiūno namus ir pasigrobti jo turtą, pirmiau nesurišęs galiūno? Tik tada jis apiplėš jo namus.</verse>
				<verse number="30">Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas barsto’‘.</verse>
				<verse number="31">‘‘Sakau jums: kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus jiems atleistas.</verse>
				<verse number="32">Jei kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame amžiuje.</verse>
				<verse number="33">Arba sakykite medį esant gerą ir jo vaisių gerą, arba sakykite medį esant blogą ir jo vaisių blogą, nes medis pažįstamas iš vaisių.</verse>
				<verse number="34">Angių išperos, kaip jūs galite kalbėti gera, būdami blogi?! Juk lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis.</verse>
				<verse number="35">Geras žmogus iš gero širdies lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo lobyno iškelia bloga.</verse>
				<verse number="36">Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį.</verse>
				<verse number="37">Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas’‘.</verse>
				<verse number="38">Tada kai kurie Rašto žinovai ir fariziejai sakė: ‘‘Mokytojau, norime, kad parodytum ženklą’‘.</verse>
				<verse number="39">Jis jiems atsakė: ‘‘Pikta ir svetimaujanti karta ieško ženklo, bet nebus jai duota kito ženklo, kaip tik pranašo Jonos ženklas.</verse>
				<verse number="40">Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis banginio pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje.</verse>
				<verse number="41">Ninevės žmonės teismo dieną prisikels drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atgailavo, išgirdę Jonos pamokslą, o štai čia daugiau negu Jona.</verse>
				<verse number="42">Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas’‘.</verse>
				<verse number="43">‘‘Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio, ir neranda.</verse>
				<verse number="44">Tada ji sako: ‘Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau’. Sugrįžusi randa juos tuščius, iššluotus ir išpuoštus.</verse>
				<verse number="45">Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma. Taip atsitiks ir šiai piktai kartai’‘.</verse>
				<verse number="46">Jam tebekalbant minioms, štai Jo motina ir broliai stovėjo lauke ir norėjo su Juo pasikalbėti.</verse>
				<verse number="47">Tada kažkas pranešė Jam: ‘‘Štai Tavo motina ir broliai stovi lauke ir nori su Tavim pasikalbėti’‘.</verse>
				<verse number="48">Jis atsakė pranešusiam: ‘‘Kas yra mano motina ir kas yra mano broliai?’‘</verse>
				<verse number="49">Ir, ištiesęs ranką į savo mokinius, tarė: ‘‘Štai mano motina ir mano broliai!</verse>
				<verse number="50">Kiekvienas, kas vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra mano brolis, ir sesuo, ir motina’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Tą dieną, išėjęs iš namų, Jėzus atsisėdo ant ežero kranto.</verse>
				<verse number="2">Prie Jo susirinko didžiulė minia; todėl Jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o žmonės stovėjo pakrantėje.</verse>
				<verse number="3">Jis daug jiems kalbėjo palyginimais: ‘‘Štai sėjėjas išėjo sėti.</verse>
				<verse number="4">Jam besėjant, vieni grūdai nukrito palei kelią, ir atskridę paukščiai juos sulesė.</verse>
				<verse number="5">Kiti nukrito uolėtoj vietoj, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio.</verse>
				<verse number="6">Saulei patekėjus, daigai išdegė ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo.</verse>
				<verse number="7">Kiti nukrito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos.</verse>
				<verse number="8">Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą.</verse>
				<verse number="9">Kas turi ausis klausyti­teklauso!’‘</verse>
				<verse number="10">Priėję mokiniai paklausė Jo: ‘‘Kodėl jiems kalbi palyginimais?’‘</verse>
				<verse number="11">Jėzus atsakė: ‘‘Jums duota pažinti dangaus karalystės paslaptis, o jiems neduota.</verse>
				<verse number="12">Mat, kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.</verse>
				<verse number="13">Aš jiems kalbu palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta.</verse>
				<verse number="14">Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: ‘Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite.</verse>
				<verse number="15">Šitų žmonių širdys aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau’.</verse>
				<verse number="16">Bet palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi.</verse>
				<verse number="17">Iš tiesų sakau jums: daugelis pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir girdėti, ką jūs girdite, bet neišgirdo’‘.</verse>
				<verse number="18">‘‘Tad pasiklausykite palyginimo apie sėjėją.</verse>
				<verse number="19">Pas kiekvieną, kuris girdi karalystės žodį ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta jo širdyje. Tai yra pasėlis prie kelio.</verse>
				<verse number="20">Pasėlis uolėtoje vietoje­tai tas, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima.</verse>
				<verse number="21">Tačiau jis be šaknų­nepastovus žmogus. Kilus kokiam sunkumui ar persekiojimui dėl žodžio, jis tuoj pat pasipiktina.</verse>
				<verse number="22">Pasėlis tarp erškėčių­tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turtų apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas.</verse>
				<verse number="23">O pasėlis geroje žemėje­tas, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir neša vaisių: kas duoda šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą’‘.</verse>
				<verse number="24">Jis pateikė jiems kitą palyginimą: ‘‘Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo dirvoje gerą sėklą.</verse>
				<verse number="25">Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo.</verse>
				<verse number="26">Kai želmuo paūgėjo ir subrandino vaisių, pasirodė ir raugės.</verse>
				<verse number="27">Šeimininko tarnai atėję klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’</verse>
				<verse number="28">Jis atsakė: ‘Tai padarė priešas’. Tarnai pasiūlė: ‘Jei nori, eisime ir jas išravėsime’.</verse>
				<verse number="29">Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte kartu su jomis ir kviečių.</verse>
				<verse number="30">Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną’ ‘‘.</verse>
				<verse number="31">Jis pateikė jiems dar vieną palyginimą: ‘‘Dangaus karalystė yra kaip garstyčios grūdelis, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje.</verse>
				<verse number="32">Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs būna didesnis už visus augalus ir tampa medeliu; net padangių paukščiai atskridę susisuka lizdus jo šakose’‘.</verse>
				<verse number="33">Jis pasakė ir dar kitą palyginimą: ‘‘Dangaus karalystė yra kaip raugas, kurį moteris įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo’‘.</verse>
				<verse number="34">Visa tai Jėzus kalbėjo minioms palyginimais, ir be palyginimų Jis jiems nekalbėjo,</verse>
				<verse number="35">kad išsipildytų, kas buvo per pranašą pasakyta: ‘‘Aš atversiu savo burną palyginimais, skelbsiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus’‘.</verse>
				<verse number="36">Paleidęs minias, Jėzus parėjo namo. Prie Jo priėjo mokiniai ir prašė: ‘‘Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje’‘.</verse>
				<verse number="37">Jis jiems atsakė: ‘‘Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus.</verse>
				<verse number="38">Dirva­tai pasaulis. Gera sėkla­karalystės vaikai, o raugės­ piktojo vaikai.</verse>
				<verse number="39">Jas pasėjęs priešas­velnias. Pjūtis­pasaulio pabaiga, o pjovėjai­ angelai.</verse>
				<verse number="40">Taigi, kaip surenkamos ir sudeginamos ugnyje raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje.</verse>
				<verse number="41">Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš Jo karalystės visus papiktinimus bei piktadarius</verse>
				<verse number="42">ir įmes juos į ugnies krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.</verse>
				<verse number="43">Tada teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje. Kas turi ausis klausyti­teklauso!’‘</verse>
				<verse number="44">‘‘Dangaus karalystė yra kaip dirvoje paslėptas lobis. Atradęs jį, žmogus tai nuslepia; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perka tą dirvą.</verse>
				<verse number="45">Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gerų perlų.</verse>
				<verse number="46">Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį’‘.</verse>
				<verse number="47">‘‘Ir vėl su dangaus karalyste yra kaip su jūron metamu tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų.</verse>
				<verse number="48">Kai jis pilnas, jį išvelka į krantą, susėda ir surenka gerąsias į indus, o blogąsias išmeta.</verse>
				<verse number="49">Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų</verse>
				<verse number="50">ir įmes juos į ugnies krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’‘.</verse>
				<verse number="51">Jėzus paklausė jų: ‘‘Ar supratote visa tai?’‘ Jie atsakė: ‘‘Taip, Viešpatie’‘.</verse>
				<verse number="52">Tada Jis jiems tarė: ‘‘Todėl kiekvienas Rašto žinovas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų’‘.</verse>
				<verse number="53">Baigęs sakyti tuos palyginimus, Jėzus iškeliavo iš ten.</verse>
				<verse number="54">Jis parėjo į savo tėviškę ir mokė žmones jų sinagogoje taip, kad jie stebėjosi ir klausinėjo: ‘‘Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklingi darbai?</verse>
				<verse number="55">Argi Jis ne dailidės sūnus?! Argi Jo motina nesivadina Marija, o Jokūbas, Jozė, Simonas ir Judas argi ne Jo broliai?</verse>
				<verse number="56">Ir Jo seserys­argi jos ne visos yra pas mus? Iš kur Jam visa tai?’‘</verse>
				<verse number="57">Ir jie ėmė piktintis Juo. O Jėzus jiems atsakė: ‘‘Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose’‘.</verse>
				<verse number="58">Ir Jis ten nedarė daug stebuklų dėl jų netikėjimo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Anuo metu garsas apie Jėzų pasiekė tetrarchą Erodą,</verse>
				<verse number="2">ir jis savo tarnams pasakė: ‘‘Tai Jonas Krikštytojas! Jis prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos’‘.</verse>
				<verse number="3">Mat Erodas buvo suėmęs Joną, sukaustęs jį ir įmetęs į kalėjimą dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados.</verse>
				<verse number="4">Nes Jonas jam sakė: ‘‘Tau nevalia jos turėti’‘.</verse>
				<verse number="5">Erodas norėjo nužudyti Joną, bet bijojo žmonių, nes jie laikė jį pranašu.</verse>
				<verse number="6">Erodo gimimo dieną Erodiados duktė šoko svečiams ir patiko Erodui.</verse>
				<verse number="7">Todėl jis su priesaika pažadėjo jai duoti, ko tik ji paprašys.</verse>
				<verse number="8">O ši, savo motinos primokyta, tarė: ‘‘Duok man čia dubenyje Jono Krikštytojo galvą’‘.</verse>
				<verse number="9">Karalius nuliūdo, bet dėl priesaikos ir svečių įsakė duoti.</verse>
				<verse number="10">Jis pasiuntė nukirsti kalėjime Jonui galvą.</verse>
				<verse number="11">Jo galva buvo atnešta dubenyje ir įteikta mergaitei, kuri ją nunešė motinai.</verse>
				<verse number="12">Jono mokiniai atėję pasiėmė kūną, palaidojo ir nuėję pranešė Jėzui.</verse>
				<verse number="13">Tai išgirdęs, Jėzus valtimi nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui.</verse>
				<verse number="14">Išlipęs Jėzus pamatė daugybę žmonių. Jėzui pagailo jų, ir Jis išgydė jų ligonius.</verse>
				<verse number="15">Atėjus vakarui, priėjo mokiniai ir tarė: ‘‘Čia dykvietė, ir jau vėlus metas. Paleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto’‘.</verse>
				<verse number="16">Bet Jėzus jiems atsakė: ‘‘Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti’‘.</verse>
				<verse number="17">Jie atsiliepė: ‘‘Mes čia turime tik penkis kepalus duonos ir dvi žuvis’‘.</verse>
				<verse number="18">Jis tarė: ‘‘Atneškite juos man’‘.</verse>
				<verse number="19">Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, Jis paėmė penkis duonos kepalus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė kepalus mokiniams, o tie dalijo žmonėms.</verse>
				<verse number="20">Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko dvylika pilnų pintinių likusių trupinių.</verse>
				<verse number="21">O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų.</verse>
				<verse number="22">Tuojau pat Jėzus privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo plaukti į kitą ežero pusę, kol Jis paleisiąs minią.</verse>
				<verse number="23">Paleidęs minią, Jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Atėjus vakarui, Jis buvo ten vienas.</verse>
				<verse number="24">Tuo tarpu valtis jau buvo ežero viduryje, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas.</verse>
				<verse number="25">Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi.</verse>
				<verse number="26">Pamatę Jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir iš baimės ėmė šaukti: ‘‘Tai šmėkla!’‘</verse>
				<verse number="27">Jėzus tuojau juos prakalbino: ‘‘Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!’‘</verse>
				<verse number="28">Petras atsiliepė: ‘‘Viešpatie, jei čia Tu, liepk man ateiti pas Tave vandeniu’‘.</verse>
				<verse number="29">Jis atsakė: ‘‘Ateik!’‘ Petras, išlipęs iš valties, ėjo vandeniu, norėdamas ateiti pas Jėzų.</verse>
				<verse number="30">Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis išsigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: ‘‘Viešpatie, gelbėk mane!’‘</verse>
				<verse number="31">Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: ‘‘Mažatiki, ko suabejojai?’‘</verse>
				<verse number="32">Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo.</verse>
				<verse number="33">Tie, kurie buvo valtyje, prisiartinę pagarbino Jį, sakydami: ‘‘Tikrai Tu esi Dievo Sūnus!’‘</verse>
				<verse number="34">Perplaukę jie išlipo į krantą Genezarete.</verse>
				<verse number="35">Pažinę Jį, tos vietos gyventojai pasiuntė į visas to krašto apylinkes ir sugabeno pas Jį visus sergančius.</verse>
				<verse number="36">Jie maldavo Jį leisti palytėti nors Jo apsiausto apvadą. Ir kurie tik palietė­tapo visiškai sveiki.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Tuomet prie Jėzaus priėjo Rašto žinovų ir fariziejų iš Jeruzalės ir klausė:</verse>
				<verse number="2">‘‘Kodėl Tavo mokiniai laužo prosenių tradiciją? Jie, prieš valgydami duoną, nesiplauna rankų’‘.</verse>
				<verse number="3">Jis, atsakydamas jiems, tarė: ‘‘O kodėl ir jūs laužote Dievo įsakymą savo tradicija?!</verse>
				<verse number="4">Juk Dievas įsakė: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną!’, ir: ‘Kas keiktų tėvą ar motiną, mirtimi temiršta!’</verse>
				<verse number="5">O jūs sakote: ‘Kiekvienas, kas pasakys tėvui ar motinai:­Viskas, kas tau būtų naudinga iš manęs, tebūnie dovana Dievui­</verse>
				<verse number="6">tas gali negerbti tėvo ir motinos’. Taip jūs savo tradicija Dievo įsakymą padarote negaliojantį.</verse>
				<verse number="7">Veidmainiai! Gerai apie jus pranašavo Izaijas:</verse>
				<verse number="8">‘Ši tauta artinasi prie manęs savo lūpomis ir gerbia mane savo liežuviu, bet jos širdis toli nuo manęs.</verse>
				<verse number="9">Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu’ ‘‘.</verse>
				<verse number="10">Sušaukęs minią, Jis kalbėjo: ‘‘Klausykite ir supraskite!</verse>
				<verse number="11">Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų’‘.</verse>
				<verse number="12">Tada priėję Jo mokiniai pranešė: ‘‘Ar žinai, kad fariziejai pasipiktino, išgirdę tuos žodžius?’‘</verse>
				<verse number="13">Jis atsakė: ‘‘Kiekvienas augalas, kurio nesodino mano dangiškasis Tėvas, bus išrautas.</verse>
				<verse number="14">Palikite juos! Jie akli aklųjų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris’‘.</verse>
				<verse number="15">Tuomet Petras paprašė Jo: ‘‘Išaiškink mums tą palyginimą’‘.</verse>
				<verse number="16">Jėzus atsakė: ‘‘Ar ir jūs dar nesuprantate?!</verse>
				<verse number="17">Argi nesuprantate, kad visa, kas patenka į burną, eina į pilvą ir išmetama laukan?</verse>
				<verse number="18">O kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų.</verse>
				<verse number="19">Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai.</verse>
				<verse number="20">Šitie dalykai suteršia žmogų, o valgymas neplautomis rankomis žmogaus nesuteršia’‘.</verse>
				<verse number="21">Iš ten išėjęs, Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį.</verse>
				<verse number="22">Ir štai iš ano krašto atėjo moteris kanaanietė ir šaukė Jam: ‘‘Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!’‘</verse>
				<verse number="23">Bet Jėzus neatsakė nė žodžio. Tada priėjo mokiniai ir ėmė Jį maldauti: ‘‘Paleisk ją, nes ji šaukia mums iš paskos!’‘</verse>
				<verse number="24">Bet Jis atsakė: ‘‘Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis’‘.</verse>
				<verse number="25">Tada ji priėjusi Jį pagarbino ir tarė: ‘‘Viešpatie, padėk man!’‘</verse>
				<verse number="26">Jis atsakė: ‘‘Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams’‘.</verse>
				<verse number="27">O ji atsiliepė: ‘‘Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo jų šeimininko stalo’‘.</verse>
				<verse number="28">Tada Jėzus jai tarė: ‘‘O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip tu nori’‘. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.</verse>
				<verse number="29">Iš ten išėjęs, Jėzus atvyko prie Galilėjos ežero. Jis užkopė ant kalno ir atsisėdo.</verse>
				<verse number="30">Prie Jo susirinko didžiulės minios, kurios atsigabeno su savimi luošų, aklų, nebylių, raišų ir daugelį kitokių. Žmonės suguldė juos prie Jėzaus kojų, o Jis pagydė juos.</verse>
				<verse number="31">Minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius išgijusius, raišius vaikščiojančius ir akluosius reginčius. Ir jie šlovino Izraelio Dievą.</verse>
				<verse number="32">Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus tarė: ‘‘Gaila man minios, nes jau tris dienas jie pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Aš nepaleisiu jų alkanų, kad nenusilptų kelyje’‘.</verse>
				<verse number="33">Mokiniai Jam atsakė: ‘‘Iš kur mums imti dykumoje tiek duonos, kad galėtume pasotinti tokią didelę minią?’‘</verse>
				<verse number="34">Jėzus paklausė jų: ‘‘Kiek turite duonos?’‘ Jie atsakė: ‘‘Septynis kepalus ir kelias žuveles’‘.</verse>
				<verse number="35">Jėzus liepė žmonėms susėsti ant žemės.</verse>
				<verse number="36">Tada paėmė septynis duonos kepalus ir žuvis, padėkojo, sulaužė ir davė savo mokiniams, o mokiniai miniai.</verse>
				<verse number="37">Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko septynias pilnas pintines likusių trupinių.</verse>
				<verse number="38">O valgytojų buvo keturi tūkstančiai vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų.</verse>
				<verse number="39">Paleidęs minią, Jis sėdo į valtį ir nuplaukė į Magadano sritį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Atėjo fariziejų ir sadukiejų ir mėgindami prašė Jį parodyti jiems ženklą iš dangaus.</verse>
				<verse number="2">Jis jiems atsakė: ‘‘Atėjus vakarui, jūs sakote: ‘Bus giedra, nes dangus raudonas’,</verse>
				<verse number="3">ir rytmetį: ‘Šiandien bus lietaus, nes rausta apsiniaukęs dangus’. Veidmainiai! Jūs mokate atpažinti dangaus veidą, o laiko ženklų­ ne.</verse>
				<verse number="4">Pikta ir svetimaujanti karta ieško ženklo, tačiau jai nebus duota kito ženklo, kaip tik pranašo Jonos ženklas’‘. Ir, palikęs juos, nuėjo šalin.</verse>
				<verse number="5">Keldamiesi į kitą ežero pusę, mokiniai buvo užmiršę pasiimti duonos.</verse>
				<verse number="6">Jėzus jiems tarė: ‘‘Būkite atidūs ir saugokitės fariziejų bei sadukiejų raugo’‘.</verse>
				<verse number="7">O jie tarpusavy svarstė: ‘‘Tai todėl, kad nepasiėmėme duonos’‘.</verse>
				<verse number="8">Tai supratęs, Jėzus tarė: ‘‘Mažatikiai! Kodėl svarstote, kad nepasiėmėte duonos?</verse>
				<verse number="9">Argi dar nesuprantate? Ar neprisimenate penkių kepalų penkiems tūkstančiams ir kiek pintinių surinkote trupinių?</verse>
				<verse number="10">Arba septynių kepalų keturiems tūkstančiams ir kiek pintinių surinkote trupinių?!</verse>
				<verse number="11">Tad kaip nesuprantate, jog kalbėjau jums ne apie duoną. Fariziejų ir sadukiejų raugo saugokitės!’‘</verse>
				<verse number="12">Tada jie suprato, kad Jis liepė saugotis ne duonos raugo, bet fariziejų ir sadukiejų mokslo.</verse>
				<verse number="13">Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė savo mokinius: ‘‘Kuo žmonės mane, Žmogaus Sūnų, laiko?’‘</verse>
				<verse number="14">Jie atsakė: ‘‘Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų’‘.</verse>
				<verse number="15">Jis vėl paklausė: ‘‘O kuo jūs mane laikote?’‘</verse>
				<verse number="16">Tada Simonas Petras atsakė: ‘‘Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus’‘.</verse>
				<verse number="17">Jėzus jam atsakė: ‘‘Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.</verse>
				<verse number="18">Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.</verse>
				<verse number="19">Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje’‘.</verse>
				<verse number="20">Tada Jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad Jis yra Jėzus­Kristus.</verse>
				<verse number="21">Nuo tada Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams, kad Jis turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo vyresniųjų, aukštųjų kunigų ir Rašto žinovų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti.</verse>
				<verse number="22">Tada Petras, pasivadinęs Jį į šalį, ėmė drausti: ‘‘Jokiu būdu, Viešpatie, Tau neturi taip atsitikti!’‘</verse>
				<verse number="23">Bet Jis atsisukęs pasakė Petrui: ‘‘Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių’‘.</verse>
				<verse number="24">Tuomet Jėzus savo mokiniams pasakė: ‘‘Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.</verse>
				<verse number="25">Nes, kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.</verse>
				<verse number="26">Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą?</verse>
				<verse number="27">Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus.</verse>
				<verse number="28">Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, kol pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį savo karalystėje’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno.</verse>
				<verse number="2">Ten Jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas švietė kaip saulė, o Jo drabužiai tapo balti kaip šviesa.</verse>
				<verse number="3">Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su Juo.</verse>
				<verse number="4">Tada Petras kreipėsi į Jėzų: ‘‘Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, mes pastatysime čia tris palapines: vieną Tau, kitą Mozei, trečią Elijui’‘.</verse>
				<verse number="5">Dar jam tebekalbant, štai šviesus debesis apgaubė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: ‘‘Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi. Jo klausykite!’‘</verse>
				<verse number="6">Tai išgirdę, mokiniai puolė veidais į žemę ir labai išsigando.</verse>
				<verse number="7">Tuomet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: ‘‘Kelkitės, nebijokite!’‘</verse>
				<verse number="8">Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų.</verse>
				<verse number="9">Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: ‘‘Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių’‘.</verse>
				<verse number="10">Tada Jo mokiniai Jį paklausė: ‘‘Kodėl Rašto žinovai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?’‘</verse>
				<verse number="11">Jėzus atsakė: ‘‘Iš tiesų Elijas turi ateiti pirma ir viską atstatyti.</verse>
				<verse number="12">Bet Aš jums sakau, kad Elijas jau atėjo, ir jie jo nepažino, bet padarė su juo, ką norėjo. Taip nuo jų turės kentėti ir Žmogaus Sūnus’‘.</verse>
				<verse number="13">Tuomet mokiniai suprato, kad Jis kalbėjo jiems apie Joną Krikštytoją.</verse>
				<verse number="14">Jiems atėjus prie minios, priėjo vienas vyras ir puolė prieš Jį ant kelių, sakydamas:</verse>
				<verse number="15">‘‘Viešpatie, pasigailėk mano sūnaus! Jis per miegus vaikščioja ir labai kankinasi: dažnai įpuola į ugnį ir į vandenį.</verse>
				<verse number="16">Aš atvedžiau jį pas Tavo mokinius, bet jie nepajėgė išgydyti’‘.</verse>
				<verse number="17">Tada Jėzus atsakė: ‘‘O netikinti ir iškrypusi karta! Kaip ilgai man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane’‘.</verse>
				<verse number="18">Jėzus sudraudė demoną, šis išėjo iš berniuko, ir tą pačią akimirką jis pasveiko.</verse>
				<verse number="19">Tuomet mokiniai priėjo prie Jėzaus vieni ir klausė: ‘‘Dėl ko mes negalėjome jo išvaryti?’‘</verse>
				<verse number="20">Jėzus jiems atsakė: ‘‘Dėl jūsų netikėjimo. Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’, ir jis persikeltų. Ir nieko jums nebūtų neįmanomo.</verse>
				<verse number="21">O šita veislė kitaip neišvaroma, kaip tik malda ir pasninku’‘.</verse>
				<verse number="22">Būdamas su mokiniais Galilėjoje, Jėzus jiems sakė: ‘‘Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas,</verse>
				<verse number="23">ir jie nužudys Jį, o trečią dieną Jis prisikels’‘. Tada jie labai nuliūdo.</verse>
				<verse number="24">Atėjus jiems į Kafarnaumą, prie Petro priėjo didrachmų rinkėjai ir paklausė: ‘‘Ar jūsų Mokytojas nemoka didrachmos?’‘</verse>
				<verse number="25">Jis atsakė: ‘‘Taip!’‘ Kai parėjo į namus, Jėzus pirmas jį prakalbino: ‘‘Kaip manai, Simonai? Iš ko žemės karaliai ima muitą ar mokestį: iš savo vaikų ar iš svetimųjų?’‘</verse>
				<verse number="26">Petras Jam atsakė: ‘‘Iš svetimųjų’‘. Jėzus jam tarė: ‘‘Taigi vaikai laisvi.</verse>
				<verse number="27">Tačiau, kad jų nepapiktintume, nueik prie ežero, užmesk meškerę, paimk pirmą užkibusią žuvį; ją pražiodęs, rasi staterą. Paimk ją ir atiduok jiems už mane ir už save’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Tuo metu prie Jėzaus priėjo mokiniai ir paklausė: ‘‘Kas yra didžiausias dangaus karalystėje?’‘</verse>
				<verse number="2">Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų</verse>
				<verse number="3">ir tarė: ‘‘Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę.</verse>
				<verse number="4">Taigi kiekvienas, kas nusižemins kaip šis vaikelis, bus didžiausias dangaus karalystėje’‘.</verse>
				<verse number="5">‘‘Kas priima tokį vaikelį mano vardu, tas mane priima.</verse>
				<verse number="6">O kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų mažutėlių, kurie tiki manim, tam būtų geriau, kad girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje.</verse>
				<verse number="7">Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina.</verse>
				<verse number="8">Jei tavo ranka ar koja traukia tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau sužalotam ar luošam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom ir kojom būti įmestam į amžiną ugnį.</verse>
				<verse number="9">Ir jeigu tavo akis traukia tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Tau geriau vienakiui įeiti į gyvenimą, negu su abiem akim būti įmestam į pragaro ugnį.</verse>
				<verse number="10">Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet mato mano dangiškojo Tėvo veidą’‘.</verse>
				<verse number="11">‘‘Žmogaus Sūnus atėjo gelbėti, kas buvo pražuvę.</verse>
				<verse number="12">Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių ir neitų į kalnus ieškoti nuklydusios?</verse>
				<verse number="13">Ir jei surastų­iš tiesų sakau jums­jis džiaugtųsi dėl jos labiau negu dėl devyniasdešimt devynių, kurios nebuvo nuklydusios.</verse>
				<verse number="14">Taip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių’‘.</verse>
				<verse number="15">‘‘Jei tavo brolis tau nusidėtų, eik ir pasakyk jam apie jo kaltę prie keturių akių. Jeigu jis paklausys tavęs, tu laimėjai savo brolį.</verse>
				<verse number="16">O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad ‘dviejų ar trijų liudytojų parodymais būtų patvirtintas kiekvienas žodis’.</verse>
				<verse number="17">Jeigu jis jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei neklausys nė bažnyčios, tebūna jis tau kaip pagonis ir muitininkas.</verse>
				<verse number="18">Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje’‘.</verse>
				<verse number="19">‘‘Ir dar sakau jums: jeigu du iš jūsų susitars žemėje prašyti bet kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks.</verse>
				<verse number="20">Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų’‘.</verse>
				<verse number="21">Tuomet Petras priėjo ir paklausė: ‘‘Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusideda? Ar iki septynių kartų?’‘</verse>
				<verse number="22">Jėzus jam atsakė: ‘‘Aš nesakau tau iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių’‘.</verse>
				<verse number="23">‘‘Todėl su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais.</verse>
				<verse number="24">Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų.</verse>
				<verse number="25">Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti skolą, valdovas įsakė parduoti jį, jo žmoną ir vaikus bei visą jo nuosavybę, kad būtų sumokėta skola.</verse>
				<verse number="26">Tada parpuolęs tarnas jį pagarbino ir tarė: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską tau sumokėsiu’.</verse>
				<verse number="27">Pasigailėjęs to tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.</verse>
				<verse number="28">Vos išėjęs, tas tarnas sutiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’</verse>
				<verse number="29">Puolęs ant kelių, draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską sumokėsiu’.</verse>
				<verse number="30">Bet tas nesutiko, ėmė ir įmetė jį į kalėjimą, iki atiduos skolą.</verse>
				<verse number="31">Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas įvyko.</verse>
				<verse number="32">Tada, pasišaukęs jį, valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą tavo skolą aš tau dovanojau, nes labai manęs prašei.</verse>
				<verse number="33">Argi neturėjai ir tu pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’</verse>
				<verse number="34">Užsirūstinęs valdovas atidavė jį kankintojams, iki jis sumokės visą skolą.</verse>
				<verse number="35">Taip ir mano dangiškasis Tėvas pasielgs su jumis, jeigu kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliui jo nusižengimų’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Baigęs tai kalbėti, Jėzus pasitraukė iš Galilėjos ir atėjo į Judėjos sritį, anapus Jordano.</verse>
				<verse number="2">Paskui Jį sekė didelės minios žmonių, ir Jis ten juos išgydė.</verse>
				<verse number="3">Fariziejai taip pat atėjo pas Jį ir, mėgindami Jį, klausė: ‘‘Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti savo žmoną?’‘</verse>
				<verse number="4">Jis atsakė: ‘‘Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių ‘sukūrė juos, vyrą ir moterį’,</verse>
				<verse number="5">ir pasakė: ‘Todėl žmogus paliks tėvą ir motiną ir susijungs su savo žmona, ir du taps vienu kūnu’.</verse>
				<verse number="6">Taigi jie jau nebėra du, o vienas kūnas. Todėl ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria’‘.</verse>
				<verse number="7">Tada jie paklausė Jo: ‘‘O kodėl Mozė įsakė duoti skyrybų raštą, atleidžiant žmoną?’‘</verse>
				<verse number="8">Jis atsakė: ‘‘Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo, bet pradžioje taip nebuvo.</verse>
				<verse number="9">Ir Aš jums sakau: kas atleidžia savo žmoną,­jei ne dėl ištvirkavimo,­ir veda kitą, svetimauja. Ir kas atleistąją veda, svetimauja’‘.</verse>
				<verse number="10">Jo mokiniai pasakė Jam: ‘‘Jei tokie vyro ir žmonos reikalai, tai geriau nevesti’‘.</verse>
				<verse number="11">Jis jiems atsakė: ‘‘Ne visi gali išmanyti tuos žodžius, o tik tie, kuriems duota.</verse>
				<verse number="12">Nes yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano’‘.</verse>
				<verse number="13">Tuomet atvedė pas Jį vaikučių, kad Jis uždėtų rankas ant jų ir pasimelstų, o mokiniai draudė jiems.</verse>
				<verse number="14">Bet Jėzus tarė: ‘‘Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė’‘.</verse>
				<verse number="15">Ir, uždėjęs ant jų rankas, Jis iš ten išėjo.</verse>
				<verse number="16">Ir štai vienas, prie Jo priėjęs, klausė: ‘‘Gerasis Mokytojau, ką gero turiu daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?’‘</verse>
				<verse number="17">Jis jam atsakė: ‘‘Kodėl vadini mane geru? Nė vieno nėra gero, tik vienas Dievas. O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų’‘.</verse>
				<verse number="18">Tas paklausė Jo: ‘‘Kokių?’‘ Jėzus atsakė: ‘‘Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk;</verse>
				<verse number="19">gerbk savo tėvą ir motiną; mylėk savo artimą kaip save patį’‘.</verse>
				<verse number="20">Jaunuolis Jam tarė: ‘‘Viso to laikausi nuo savo jaunystės. Ko dar man trūksta?’‘</verse>
				<verse number="21">Jėzus atsakė: ‘‘Jei nori būti tobulas, eik, parduok, ką turi, išdalink vargšams, ir turėsi turtą danguje. Tada ateik ir sek paskui mane’‘.</verse>
				<verse number="22">Išgirdęs tuos žodžius, jaunuolis nuliūdęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.</verse>
				<verse number="23">Tada Jėzus tarė savo mokiniams: ‘‘Iš tiesų sakau jums: turtingas sunkiai įeis į dangaus karalystę.</verse>
				<verse number="24">Ir dar kartą jums sakau: lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtingam įeiti į Dievo karalystę’‘.</verse>
				<verse number="25">Tai išgirdę, Jo mokiniai labai nustebo ir klausė: ‘‘Kas tada gali būti išgelbėtas?’‘</verse>
				<verse number="26">Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: ‘‘Žmonėms tai neįmanoma, bet Dievui viskas įmanoma’‘.</verse>
				<verse number="27">Tada Petras Jį paklausė: ‘‘Štai mes viską palikome ir sekame paskui Tave. Kas mums bus už tai?’‘</verse>
				<verse number="28">Jėzus jiems atsakė: ‘‘Iš tiesų sakau jums: atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių.</verse>
				<verse number="29">Ir kiekvienas, kas paliko namus ar brolius, ar seseris, ar tėvą, ar motiną, ar žmoną, ar vaikus, ar laukus dėl mano vardo, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą.</verse>
				<verse number="30">Tačiau daug pirmųjų bus paskutiniai, ir paskutiniai­pirmi’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">‘‘Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui.</verse>
				<verse number="2">Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną.</verse>
				<verse number="3">Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo.</verse>
				<verse number="4">Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!’ Jie nuėjo.</verse>
				<verse number="5">Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė.</verse>
				<verse number="6">Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus stovinčius be darbo ir sako jiems: ‘Ko čia stovite visą dieną be darbo?’</verse>
				<verse number="7">Jie atsakė: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė’. Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną, ir, kas bus teisinga, jūs gausite’.</verse>
				<verse number="8">Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepė ūkvedžiui: ‘Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutiniųjų ir baigdamas pirmaisiais!’</verse>
				<verse number="9">Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą kiekvienas gavo po denarą.</verse>
				<verse number="10">Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą.</verse>
				<verse number="11">Paėmę jie murmėjo prieš šeimininką,</verse>
				<verse number="12">sakydami: ‘Šitie paskutinieji tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą’.</verse>
				<verse number="13">Bet jis vienam iš jų atsakė: ‘Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi?</verse>
				<verse number="14">Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau.</verse>
				<verse number="15">Argi aš neturiu teisės daryti ką noriu su tuo, kas mano? Ar todėl tavo akis pikta, kad aš geras?’</verse>
				<verse number="16">Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji­paskutiniai; nes daug yra pašauktų, bet maža išrinktų’‘.</verse>
				<verse number="17">Išvykdamas į Jeruzalę, Jėzus pasiėmė skyrium dvylika mokinių ir kelyje kalbėjo jiems:</verse>
				<verse number="18">‘‘Štai einame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams bei Rašto žinovams. Jie nuteis Jį mirti,</verse>
				<verse number="19">atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, ir trečią dieną Jis prisikels’‘.</verse>
				<verse number="20">Tada prie Jėzaus priėjo Zebediejaus sūnų motina kartu su savo sūnumis ir, pagarbinusi Jį, ėmė kažko prašyti.</verse>
				<verse number="21">Jis paklausė jos: ‘‘Ko nori?’‘ Toji atsakė: ‘‘Leisk, kad šitie abu mano sūnūs Tavo karalystėje sėdėtų vienas Tavo dešinėje, o kitas kairėje’‘.</verse>
				<verse number="22">Jėzus atsakė: ‘‘Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią Aš gersiu, ir būti krikštijami krikštu, kuriuo Aš krikštijamas?’‘ Jie atsakė: ‘‘Galime’‘.</verse>
				<verse number="23">Tuomet Jis tarė: ‘‘Mano taurę, tiesa, gersite, ir krikštu, kuriuo Aš krikštijamas, būsite pakrikštyti, bet vietą mano dešinėje ar kairėje ne Aš duodu; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paruošta’‘.</verse>
				<verse number="24">Tai išgirdę, kiti dešimt mokinių supyko ant dviejų brolių.</verse>
				<verse number="25">O Jėzus, pasikvietęs juos pas save, tarė: ‘‘Jūs žinote, kad pagonių valdovai jiems viešpatauja ir didieji juos valdo.</verse>
				<verse number="26">Bet tarp jūsų taip neturi būti. Kas iš jūsų nori būti didžiausias, tebūnie jūsų tarnas,</verse>
				<verse number="27">ir kas nori būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas.</verse>
				<verse number="28">Ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį’‘.</verse>
				<verse number="29">Jiems išeinant iš Jericho, paskui Jį sekė didelė minia.</verse>
				<verse number="30">Ir štai pakelėje sėdėjo du neregiai. Išgirdę praeinantį Jėzų, jie ėmė šaukti: ‘‘Viešpatie, Dovydo Sūnau, pasigailėk mūsų!’‘</verse>
				<verse number="31">Minia draudė juos, kad tylėtų, bet anie dar garsiau šaukė: ‘‘Viešpatie, Dovydo Sūnau, pasigailėk mūsų!’‘</verse>
				<verse number="32">Jėzus sustojo, pašaukė juos ir paklausė: ‘‘Ko norite, kad jums padaryčiau?’‘</verse>
				<verse number="33">Neregiai Jam atsakė: ‘‘Viešpatie, kad atsivertų mūsų akys’‘.</verse>
				<verse number="34">Pasigailėjęs Jėzus palietė jų akis; jie tučtuojau praregėjo ir nusekė paskui Jį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Kai jie prisiartino prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, Jėzus pasiuntė du mokinius,</verse>
				<verse number="2">liepdamas: ‘‘Eikite į priešais esantį kaimą ir tuojau rasite pririštą asilę su asilaičiu. Atriškite ir atveskite juos man.</verse>
				<verse number="3">O jeigu kas imtų dėl to teirautis, atsakykite: ‘Jų reikia Viešpačiui’, ir iš karto juos paleis’‘.</verse>
				<verse number="4">Tai įvyko, kad išsipildytų, kas per pranašą buvo pasakyta:</verse>
				<verse number="5">‘‘Sakykite Siono dukrai: štai atkeliauja tavo karalius, romus, ir joja ant asilės, lydimas asilaičio, darbinio gyvulio jauniklio’‘.</verse>
				<verse number="6">Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzus jiems įsakė.</verse>
				<verse number="7">Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, ir Jis užsėdo ant viršaus.</verse>
				<verse number="8">Didžiulė minia tiesė drabužius ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas.</verse>
				<verse number="9">Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: ‘‘Osana Dovydo Sūnui! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!’‘</verse>
				<verse number="10">Jam įėjus į Jeruzalę, sujudo visas miestas ir klausinėjo: ‘‘Kas yra šitas?’‘</verse>
				<verse number="11">O minios kalbėjo: ‘‘Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto’‘.</verse>
				<verse number="12">Įėjęs į Dievo šventyklą, Jėzus išvarė visus parduodančius ir perkančius šventykloje, išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus</verse>
				<verse number="13">ir tarė jiems: ‘‘Parašyta: ‘Mano namai vadinsis maldos namai’, o jūs pavertėte juos ‘plėšikų lindyne!’ ‘‘</verse>
				<verse number="14">Šventykloje prie Jo susirinko aklų ir luošų, ir Jis išgydė juos.</verse>
				<verse number="15">O aukštieji kunigai ir Rašto žinovai, pamatę stebuklus, kuriuos Jis padarė, ir vaikus, šaukiančius šventykloje: ‘‘Osana Dovydo Sūnui!’‘, įpyko</verse>
				<verse number="16">ir sakė Jam: ‘‘Ar girdi, ką jie sako?’‘ Jėzus atsiliepė: ‘‘Girdžiu. Argi niekada neskaitėte: ‘Iš vaikų ir žindomų kūdikių lūpų Tu paruošei sau tobulą gyrių’?’‘</verse>
				<verse number="17">Ir, palikęs juos, Jis išėjo iš miesto į Betaniją ir ten apsinakvojo.</verse>
				<verse number="18">Rytą, grįždamas į miestą, Jis išalko.</verse>
				<verse number="19">Pamatęs pakelėje figmedį, priėjo prie jo, bet nieko nerado, vien tik lapus. Ir tarė jam: ‘‘Tegul per amžius ant tavęs neaugs vaisiai!’‘ Ir figmedis kaipmat nudžiūvo.</verse>
				<verse number="20">Tai pamatę, mokiniai nustebo ir sakė: ‘‘Kaip tas figmedis taip greit nudžiūvo?!’‘</verse>
				<verse number="21">Jėzus atsakė: ‘‘Iš tiesų sakau jums: jeigu turėsite tikėjimą ir neabejosite, jūs ne tik padarysite taip su figmedžiu, bet ir jei pasakysite šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą!’, taip įvyks.</verse>
				<verse number="22">Ir visa, ko tik prašysite maldoje tikėdami,­gausite’‘.</verse>
				<verse number="23">Kai Jėzus atėjo į šventyklą ir pradėjo mokyti, priėjo prie Jo aukštųjų kunigų ir tautos vyresniųjų, kurie klausė: ‘‘Kokią teisę turi taip daryti? Ir kas Tau davė šitą valdžią?’‘</verse>
				<verse number="24">Jėzus atsakė: ‘‘Aš irgi paklausiu jus vieno dalyko. Jei man atsakysite, ir Aš pasakysiu, kokia valdžia tai darau.</verse>
				<verse number="25">Iš kur buvo Jono krikštas? Iš dangaus ar iš žmonių?’‘ Jie samprotavo tarpusavy: ‘‘Jei pasakysime­iš dangaus, Jis mums sakys: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’</verse>
				<verse number="26">O pasakyti­iš žmonių, baisu prieš minią, nes visi laiko Joną pranašu’‘.</verse>
				<verse number="27">Todėl jie atsakė Jėzui: ‘‘Mes nežinome’‘. Tada Jis tarė: ‘‘Tai ir Aš jums nesakysiu, kokia valdžia tai darau’‘.</verse>
				<verse number="28">‘‘Kaip jūs manote? Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą, priėjęs prie pirmojo, tarė: ‘Sūnau, eik ir padirbėk šiandien mano vynuogyne’.</verse>
				<verse number="29">Šis atsakė: ‘Nenoriu’, bet vėliau apsigalvojo ir nuėjo.</verse>
				<verse number="30">Paskui tėvas kreipėsi į antrąjį sūnų tais pačiais žodžais. Šis jam atsakė: ‘Einu, viešpatie’, bet nenuėjo.</verse>
				<verse number="31">Kuris iš jų įvykdė tėvo valią?’‘ Jie atsakė: ‘‘Pirmasis’‘. Tada Jėzus jiems tarė: ‘‘Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir paleistuvės pirma jūsų eina į Dievo karalystę.</verse>
				<verse number="32">Nes Jonas atėjo pas jus teisumo keliu, bet jūs netikėjote juo. O muitininkai ir paleistuvės juo tikėjo. Bet jūs, tai matydami, nė vėliau neatgailavote ir netikėjote juo’‘.</verse>
				<verse number="33">‘‘Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo vienas šeimininkas, kuris pasodino vynuogyną, aptvėrė jį tvora, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į tolimą šalį.</verse>
				<verse number="34">Atėjus vaisių metui, jis nusiuntė savo tarnus pas vynininkus atsiimti savo vaisių.</verse>
				<verse number="35">Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, kitą nužudė, o trečią užmėtė akmenimis.</verse>
				<verse number="36">Jis vėl nusiuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais.</verse>
				<verse number="37">Galiausiai jis išsiuntė pas juos savo sūnų, sakydamas: ‘Jie gerbs mano sūnų’.</verse>
				<verse number="38">Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‘Tai paveldėtojas! Eime, užmuškime jį ir pagrobkime palikimą’.</verse>
				<verse number="39">Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė.</verse>
				<verse number="40">Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?’‘</verse>
				<verse number="41">Jie atsakė Jam: ‘‘Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių’‘.</verse>
				<verse number="42">Jėzus jiems tarė: ‘‘Ar niekada neskaitėte Raštuose: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir nuostabu mūsų akyse’.</verse>
				<verse number="43">Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir duota tautai, kuri neš jos vaisių.</verse>
				<verse number="44">Kas kris ant to akmens, tas suduš, o ant ko tas akmuo užgrius, tą sutriuškins’‘.</verse>
				<verse number="45">Išgirdę Jo palyginimus, aukštieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jis kalbėjo apie juos.</verse>
				<verse number="46">Jie stengėsi Jį suimti, tačiau bijojo minios, nes ji laikė Jį pranašu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Jėzus vėl kalbėjo palyginimais:</verse>
				<verse number="2">‘‘Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves.</verse>
				<verse number="3">Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nenorėjo ateiti.</verse>
				<verse number="4">Tada jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai surengiau pokylį, mano jaučiai ir nupenėti veršiai papjauti, ir viskas paruošta. Ateikite į vestuves!’</verse>
				<verse number="5">Tačiau kviečiamieji jo nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas į ūkį, kitas prekiauti,</verse>
				<verse number="6">o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.</verse>
				<verse number="7">Tai išgirdęs, karalius užsirūstino ir, išsiuntęs kariuomenes, sunaikino tuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.</verse>
				<verse number="8">Tuomet jis tarė savo tarnams: ‘Vestuvės surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti.</verse>
				<verse number="9">Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves’.</verse>
				<verse number="10">Tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Ir vestuvės buvo pilnos svečių.</verse>
				<verse number="11">Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė žmogų, neapsirengusį vestuviniu drabužiu.</verse>
				<verse number="12">Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo.</verse>
				<verse number="13">Tada karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’.</verse>
				<verse number="14">Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų’‘.</verse>
				<verse number="15">Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jį sugauti kalboje.</verse>
				<verse number="16">Jie nusiuntė pas Jį savo mokinių kartu su erodininkais, kurie klausė: ‘‘Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesus, mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa, ir niekam nepataikauji, nes neatsižvelgi į asmenis.</verse>
				<verse number="17">Tad pasakyk mums, kaip manai: reikia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?’‘</verse>
				<verse number="18">Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: ‘‘Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai?</verse>
				<verse number="19">Parodykite man mokesčių pinigą!’‘ Jie padavė Jam denarą.</verse>
				<verse number="20">Jis paklausė: ‘‘Kieno čia atvaizdas ir įrašas?’‘</verse>
				<verse number="21">Jie atsakė: ‘‘Ciesoriaus’‘. Tuomet Jėzus jiems tarė: ‘‘Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo­Dievui’‘.</verse>
				<verse number="22">Tai girdėdami, jie stebėjosi ir, palikę Jį, nuėjo.</verse>
				<verse number="23">Tą pačią dieną atėjo pas Jį sadukiejų, kurie nepripažįsta mirusiųjų prisikėlimo, ir klausė:</verse>
				<verse number="24">‘‘Mokytojau, Mozė yra pasakęs: ‘Jei kas mirtų bevaikis, tegul jo brolis veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių’.</verse>
				<verse number="25">Štai pas mus buvo septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir, neturėdamas vaikų, paliko žmoną savo broliui.</verse>
				<verse number="26">Taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo.</verse>
				<verse number="27">Po jų visų numirė ir ta moteris.</verse>
				<verse number="28">Tad kurio iš septynių ji bus žmona prisikėlime? Juk visi yra ją turėję’‘.</verse>
				<verse number="29">Jėzus jiems atsakė: ‘‘Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo jėgos.</verse>
				<verse number="30">Prisikėlime nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje.</verse>
				<verse number="31">O apie mirusiųjų prisikėlimą ar neskaitėte, kas jums Dievo pasakyta:</verse>
				<verse number="32">‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas’. Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų!’‘</verse>
				<verse number="33">Tai girdėdama, minia stebėjosi Jo mokymu.</verse>
				<verse number="34">Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus nutildė sadukiejus, susirinko kartu,</verse>
				<verse number="35">ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas Jį, paklausė:</verse>
				<verse number="36">‘‘Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?’‘</verse>
				<verse number="37">Jėzus jam atsakė: ‘‘ ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu’.</verse>
				<verse number="38">Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas.</verse>
				<verse number="39">Antrasis­panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’.</verse>
				<verse number="40">Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai’‘.</verse>
				<verse number="41">Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus juos paklausė:</verse>
				<verse number="42">‘‘Ką jūs manote apie Kristų? Kieno Jis Sūnus?’‘ Jie atsakė: ‘‘Dovydo’‘.</verse>
				<verse number="43">Jis tarė jiems: ‘‘O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina Jį Viešpačiu, sakydamas:</verse>
				<verse number="44">‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’.</verse>
				<verse number="45">Jei tad Dovydas vadina Jį Viešpačiu, kaipgi tada Jis gali būti jo Sūnus?’‘</verse>
				<verse number="46">Ir nė vienas negalėjo Jam atsakyti nė žodžio, ir niekas nedrįso nuo tos dienos Jį klausinėti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Tuomet Jėzus ėmė kalbėti minioms ir savo mokiniams:</verse>
				<verse number="2">‘‘Į Mozės krasę atsisėdo Rašto žinovai ir fariziejai.</verse>
				<verse number="3">Todėl visko, ko jie liepia jums laikytis, laikykitės ir vykdykite, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro.</verse>
				<verse number="4">Jie riša sunkias, nepanešamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti.</verse>
				<verse number="5">Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų kutus.</verse>
				<verse number="6">Jie mėgsta garbės vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose,</verse>
				<verse number="7">mėgsta sveikinimus aikštėse ir, kad žmonės juos vadintų ‘Rabi, Rabi’.</verse>
				<verse number="8">Bet jūs nesivadinkite ‘Rabi’, nes vienas yra jūsų Mokytojas­Kristus, o jūs visi esate broliai.</verse>
				<verse number="9">Ir nė vieno žemėje nevadinkite tėvu, nes vienas jūsų Tėvas, kuris yra danguje.</verse>
				<verse number="10">Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes vienas jūsų Mokytojas­ Kristus.</verse>
				<verse number="11">Kas iš jūsų didžiausias, tebūna jums tarnas.</verse>
				<verse number="12">Ir kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas.</verse>
				<verse number="13">Bet vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs užrakinate žmonėms dangaus karalystę ir nei patys neinate, nei į ją einantiems neleidžiate įeiti.</verse>
				<verse number="14">Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs suryjate našlių namus ir dedatės kalbą ilgas maldas, todėl gausite dar didesnį pasmerkimą.</verse>
				<verse number="15">Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs keliaujate per jūrą ir sausumą, kad laimėtumėte vieną naujatikį, ir kai jis tokiu tampa, jūs padarote iš jo pragaro vaiką, dvigubai blogesnį už jus pačius.</verse>
				<verse number="16">Vargas jums, aklieji vadai, kurie sakote: ‘Jei kas prisiektų šventykla, tai nieko, o jei kas prisiektų šventyklos auksu, tai jis įsipareigoja’.</verse>
				<verse number="17">Kvaili jūs ir akli! Kas gi didesnis­auksas ar šventykla, kuri pašventina auksą?</verse>
				<verse number="18">Arba vėl sakote: ‘Jei kas prisiektų aukuru, tai nieko, o jei kas prisiektų atnaša ant aukuro, tai jis įsipareigoja’.</verse>
				<verse number="19">Kvaili ir akli! Kas gi didesnis­ atnaša ar aukuras, kuris pašventina atnašą?</verse>
				<verse number="20">Todėl, kas prisiekia aukuru, prisiekia juo ir viskuo, kas ant jo padėta,</verse>
				<verse number="21">o kas prisiekia šventykla, prisiekia ja ir Tuo, kuris joje gyvena.</verse>
				<verse number="22">Ir kas prisiekia dangumi, prisiekia Dievo sostu ir Tuo, kuris jame sėdi.</verse>
				<verse number="23">Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o paliekate, kas Įstatyme svarbiau,­teisingumą, gailestingumą ir tikėjimą. Tai turite daryti ir ano nepalikti!</verse>
				<verse number="24">Akli vadai, jūs iškošiate uodą, o praryjate kupranugarį.</verse>
				<verse number="25">Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs valote taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nesusilaikymo.</verse>
				<verse number="26">Aklas fariziejau! Pirmiau išvalyk taurės ir dubens vidų, kad būtų švari ir išorė!</verse>
				<verse number="27">Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs panašūs į pabaltintus kapus, kurie iš paviršiaus atrodo gražiai, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų.</verse>
				<verse number="28">Taip ir jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo.</verse>
				<verse number="29">Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs statote pranašams antkapius, puošiate teisiųjų kapus</verse>
				<verse number="30">ir sakote: ‘Jei būtume gyvenę savo protėvių dienomis, nebūtume kartu su jais susitepę pranašų krauju’.</verse>
				<verse number="31">Taigi jūs patys prieš save liudijate, jog esate pranašų žudytojų vaikai.</verse>
				<verse number="32">Pripildykite tad savo tėvų saiką!</verse>
				<verse number="33">Gyvatės! Angių išperos! Kaip jūs ištrūksite nuo pasmerkimo į pragarą?!</verse>
				<verse number="34">Todėl štai siunčiu pas jus pranašų, išminčių ir Rašto žinovų. Vienus iš jų užmušite ir nukryžiuosite, kitus plaksite savo sinagogose ir persekiosite nuo miesto iki miesto,</verse>
				<verse number="35">kad ant jūsų kristų visas teisus kraujas, pralietas žemėje, pradedant teisiojo Abelio krauju ir baigiant krauju Barachijo sūnaus Zacharijo, kurį nužudėte tarp šventyklos ir aukuro.</verse>
				<verse number="36">Iš tiesų sakau jums: visa tai ištiks šitą kartą’‘.</verse>
				<verse number="37">‘‘Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmėtai akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!</verse>
				<verse number="38">Štai jūsų namai jums paliekami tušti.</verse>
				<verse number="39">Ir sakau jums: nuo dabar jūs manęs nebematysite, kol tarsite: ‘Palaimintas Tas, kuris ateina Viešpaties vardu!’ ‘‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Išėjęs iš šventyklos, Jėzus ėjo tolyn. Priėjo Jo mokiniai, rodydami Jam šventyklos pastatus.</verse>
				<verse number="2">O Jis jiems tarė: ‘‘Ar matote visa tai? Iš tiesų sakau jums: čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta!’‘</verse>
				<verse number="3">Kai Jis sėdėjo Alyvų kalne, priėjo vieni mokiniai ir klausė: ‘‘Pasakyk mums, kada tai įvyks? Ir koks Tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?’‘</verse>
				<verse number="4">Jėzus jiems atsakė: ‘‘Žiūrėkite, kad niekas jūsų nesuklaidintų.</verse>
				<verse number="5">Daug kas ateis mano vardu ir sakys: ‘Aš esu Kristus!’, ir daugelį suklaidins.</verse>
				<verse number="6">Girdėsite apie karus ir karų gandus. Žiūrėkite, kad neišsigąstumėte, nes visa tai turi įvykti. Bet tai dar ne galas.</verse>
				<verse number="7">Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Įvairiose vietose bus badmečių, marų ir žemės drebėjimų.</verse>
				<verse number="8">Tačiau visa tai­gimdymo skausmų pradžia.</verse>
				<verse number="9">Tada jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite visų tautų nekenčiami dėl mano vardo.</verse>
				<verse number="10">Daugelis pasipiktins, vieni kitus išdavinės ir vieni kitų nekęs.</verse>
				<verse number="11">Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios.</verse>
				<verse number="12">Kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė atšals.</verse>
				<verse number="13">Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas.</verse>
				<verse number="14">Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas’‘.</verse>
				<verse number="15">‘‘Todėl, kai pamatysite per pranašą Danielių paskelbtą naikinimo bjaurastį, stovinčią šventoje vietoje (kas skaito, teišmano),</verse>
				<verse number="16">tada, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus,</verse>
				<verse number="17">kas ant stogo, tenelipa žemėn pasiimti ko nors iš savo namų,</verse>
				<verse number="18">o kas laukuose, tenegrįžta pasiimti apsiausto.</verse>
				<verse number="19">Vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis!</verse>
				<verse number="20">Bet melskitės, kad jums netektų bėgti žiemą ar per sabatą.</verse>
				<verse number="21">Tuomet bus didelis suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pasaulio pradžios iki dabar ir kokio daugiau nebebus.</verse>
				<verse number="22">Ir jeigu tos dienos nebūtų sutrumpintos, neišsigelbėtų nė vienas kūnas. Bet dėl išrinktųjų tos dienos bus sutrumpintos.</verse>
				<verse number="23">Jei tada kas nors jums sakys: ‘Štai čia Kristus’, arba: ‘Jis tenai!’,­netikėkite,</verse>
				<verse number="24">nes atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, kad suklaidintų, jei įmanoma, net išrinktuosius.</verse>
				<verse number="25">Štai Aš jums iš anksto tai pasakiau!’‘</verse>
				<verse number="26">‘‘Todėl, jeigu jums sakytų: ‘Štai Jis dykumoje!’, neikite, ‘Štai Jis kambariuose!’, netikėkite.</verse>
				<verse number="27">Kaip žaibas tvyksteli iš rytų ir nušvinta iki vakarų, toks bus ir Žmogaus Sūnaus atėjimas.</verse>
				<verse number="28">Kur tik bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai.</verse>
				<verse number="29">Tuoj pat po tų suspaudimo dienų saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus, ir dangaus jėgos bus sudrebintos.</verse>
				<verse number="30">Tada danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas, ir visos žemės giminės raudos ir pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su galybe ir didžia šlove.</verse>
				<verse number="31">Jis pasiųs savo angelus su skardžiais trimitų garsais, ir jie surinks Jo išrinktuosius iš keturių žemės pusių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito.</verse>
				<verse number="32">Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artėja vasara.</verse>
				<verse number="33">Taip pat, visa šita išvydę, žinokite, jog tai arti, prie durų.</verse>
				<verse number="34">Iš tiesų sakau jums: ši karta nepraeis, iki visa tai įvyks.</verse>
				<verse number="35">Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis.</verse>
				<verse number="36">Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nė dangaus angelai, o vien tik mano Tėvas’‘.</verse>
				<verse number="37">‘‘Kaip buvo Nojaus dienomis, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus.</verse>
				<verse number="38">Kaip dienomis prieš tvaną žmonės valgė, gėrė, tuokėsi ir tuokė iki tos dienos, kurią Nojus įžengė į laivą,</verse>
				<verse number="39">nieko nenumanydami, kol užėjo tvanas ir visus nusinešė; taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus.</verse>
				<verse number="40">Tada du bus kartu lauke, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas.</verse>
				<verse number="41">Dvi mals girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta.</verse>
				<verse number="42">Todėl budėkite, nes nežinote, kurią valandą ateis jūsų Viešpats.</verse>
				<verse number="43">Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus.</verse>
				<verse number="44">Todėl ir jūs būkite pasiruošę, nes Žmogaus Sūnus ateis tą valandą, kurią nemanote’‘.</verse>
				<verse number="45">‘‘Kas yra tas ištikimas bei protingas tarnas, kurį šeimininkas paskyrė tarnauti savo šeimynai, kad ją maitintų deramu laiku?</verse>
				<verse number="46">Palaimintas tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras taip darantį.</verse>
				<verse number="47">Iš tiesų sakau jums: jį paskirs valdyti visų savo turtų.</verse>
				<verse number="48">Bet jei blogas tarnas tartų savo širdyje: ‘Mano šeimininkas neskuba grįžti’,</verse>
				<verse number="49">ir pradėtų mušti savo tarnybos draugus, valgyti ir gerti su girtuokliais,­</verse>
				<verse number="50">to tarno šeimininkas sugrįš tą dieną, kai jis nelaukia, ir tą valandą, kurią jis nemano.</verse>
				<verse number="51">Jis perkirs jį pusiau ir paskirs jam dalį su veidmainiais. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">‘‘Tada su dangaus karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios savo žibintus, išėjo pasitikti jaunikio.</verse>
				<verse number="2">Penkios iš jų buvo protingos ir penkios kvailos.</verse>
				<verse number="3">Kvailosios pasiėmė žibintus, bet nepasiėmė aliejaus.</verse>
				<verse number="4">Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir aliejaus.</verse>
				<verse number="5">Jaunikiui vėluojant, visos pradėjo snausti ir užmigo.</verse>
				<verse number="6">Vidurnaktį pasigirdo šauksmas: ‘Štai jaunikis ateina! Išeikite jo pasitikti!’</verse>
				<verse number="7">Tada visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus.</verse>
				<verse number="8">Kvailosios prašė protingųjų: ‘Duokite mums savo aliejaus, nes mūsų žibintai gęsta!’</verse>
				<verse number="9">Protingosios atsakė: ‘Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau eikite pas pardavėjus ir nusipirkite’.</verse>
				<verse number="10">Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos.</verse>
				<verse number="11">Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašyti: ‘Viešpatie, viešpatie, atidaryk mums!’</verse>
				<verse number="12">O jis atsakė: ‘Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!’</verse>
				<verse number="13">Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos, kurią Žmogaus Sūnus ateis’‘.</verse>
				<verse number="14">‘‘Bus taip, kaip atsitiko žmogui, kuris, iškeliaudamas į tolimą šalį, pasišaukė savo tarnus ir patikėjo jiems savo turtą.</verse>
				<verse number="15">Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną­kiekvienam pagal jo gabumus­ir tuojau iškeliavo.</verse>
				<verse number="16">Tas, kuris gavo penkis talentus, nuėjęs ėmė su jais verstis ir pelnė kitus penkis.</verse>
				<verse number="17">Taip pat tas, kuris gavo du talentus, pelnė kitus du.</verse>
				<verse number="18">O kuris gavo vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus.</verse>
				<verse number="19">Praėjus nemaža laiko, tų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą.</verse>
				<verse number="20">Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: ‘Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis’.</verse>
				<verse number="21">Jo šeimininkas atsakė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, pavesiu tau didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’</verse>
				<verse number="22">Taip pat tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: ‘Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du’.</verse>
				<verse number="23">Jo šeimininkas tarė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, pavesiu tau didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’</verse>
				<verse number="24">Priėjęs tas, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: ‘Šeimininke, aš žinojau, kad tu­žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, ir renki, kur nebarstei.</verse>
				<verse number="25">Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, turėk, kas tavo’.</verse>
				<verse number="26">Jo šeimininkas jam atsakė: ‘Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, ir renku, kur nebarsčiau.</verse>
				<verse number="27">Taigi privalėjai duoti mano pinigus pinigų keitėjams, o sugrįžęs būčiau atsiėmęs, kas mano, su palūkanomis.</verse>
				<verse number="28">Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų.</verse>
				<verse number="29">Nes kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.</verse>
				<verse number="30">Šitą niekam tikusį tarną išmeskite laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’ ‘‘.</verse>
				<verse number="31">‘‘Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su Juo visi šventi angelai, tada Jis atsisės savo šlovės soste.</verse>
				<verse number="32">Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir Jis atskirs juos vienus nuo kitų, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių.</verse>
				<verse number="33">Avis Jis pastatys dešinėje, o ožius­kairėje.</verse>
				<verse number="34">Tuomet Karalius tars stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!</verse>
				<verse number="35">Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priėmėte,</verse>
				<verse number="36">buvau nuogas, ir mane aprengėte, buvau ligonis, ir mane aplankėte, buvau kalinys, ir atėjote pas mane’.</verse>
				<verse number="37">Tada teisieji klaus: ‘Viešpatie, kada gi matėme Tave alkaną ir pavalgydinome, ištroškusį ir pagirdėme?</verse>
				<verse number="38">Kada gi matėme Tave keliaujantį ir priėmėme ar nuogą ir aprengėme?</verse>
				<verse number="39">Kada gi matėme Tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?’</verse>
				<verse number="40">Ir atsakys jiems Karalius: ‘Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte’.</verse>
				<verse number="41">Tada Jis prabils ir į stovinčius kairėje: ‘Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri paruošta velniui ir jo angelams!</verse>
				<verse number="42">Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte,</verse>
				<verse number="43">buvau keleivis, ir manęs nepriėmėte, nuogas, ir manęs neaprengėte, ligonis ir kalinys, ir manęs neaplankėte’.</verse>
				<verse number="44">Tada jie atsakys: ‘Viešpatie, kada gi matėme Tave alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir Tau nepatarnavome?’</verse>
				<verse number="45">Tada Jis atsakys jiems: ‘Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam šitų mažiausiųjų, man nepadarėte’.</verse>
				<verse number="46">Ir šitie eis į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Baigęs visa tai kalbėti, Jėzus tarė savo mokiniams:</verse>
				<verse number="2">‘‘Jūs žinote, kad po dviejų dienų bus Pascha, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas nukryžiuoti’‘.</verse>
				<verse number="3">Tuomet aukštieji kunigai, Rašto žinovai bei tautos vyresnieji susirinko į vyriausiojo kunigo Kajafo rūmus</verse>
				<verse number="4">ir nusprendė suimti Jėzų klasta ir Jį nužudyti.</verse>
				<verse number="5">Bet jie sakė: ‘‘Tik ne per šventes, kad žmonėse nekiltų sąmyšio’‘.</verse>
				<verse number="6">Kai Jėzus buvo Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose,</verse>
				<verse number="7">atėjo moteris su alebastriniu labai brangaus kvapiojo aliejaus indu ir Jam sėdinčiam prie stalo išpylė ant galvos.</verse>
				<verse number="8">Tai pamatę, mokiniai pasipiktino ir kalbėjo: ‘‘Kam toks eikvojimas?</verse>
				<verse number="9">Juk buvo galima aliejų brangiai parduoti ir išdalyti pinigus vargšams’‘.</verse>
				<verse number="10">Tai sužinojęs, Jėzus tarė: ‘‘Kam skaudinate moterį? Ji man padarė gerą darbą!</verse>
				<verse number="11">Vargšų jūs visuomet turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite.</verse>
				<verse number="12">Išpildama aliejų ant mano kūno, ji tai padarė mano laidotuvėms.</verse>
				<verse number="13">Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, jos atminimui bus pasakojama ir tai, ką ji padarė’‘.</verse>
				<verse number="14">Tada vienas iš dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus</verse>
				<verse number="15">ir tarė: ‘‘Ką man duosite, jeigu Jį jums išduosiu?’‘ Tie suderėjo su juo trisdešimt sidabrinių.</verse>
				<verse number="16">Ir nuo to laiko jis ieškojo progos išduoti Jį.</verse>
				<verse number="17">Pirmąją Neraugintos duonos dieną mokiniai priėjo prie Jėzaus ir paklausė: ‘‘Kur nori, kad Tau paruoštume valgyti Paschą?’‘</verse>
				<verse number="18">Jis atsakė: ‘‘Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: ‘Mokytojas sako: Mano metas arti. Pas tave švęsiu Paschą su savo mokiniais’ ‘‘.</verse>
				<verse number="19">Mokiniai padarė, kaip Jėzus nurodė, ir paruošė Paschą.</verse>
				<verse number="20">Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika sėdosi prie stalo.</verse>
				<verse number="21">Jiems bevalgant, Jėzus tarė: ‘‘Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos’‘.</verse>
				<verse number="22">Jie labai nuliūdo ir kiekvienas klausė Jo: ‘‘Nejaugi aš, Viešpatie?’‘</verse>
				<verse number="23">Jis atsakė: ‘‘Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje.</verse>
				<verse number="24">Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip apie Jį parašyta, bet vargas tam žmogui, per kurį Žmogaus Sūnus išduodamas. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti’‘.</verse>
				<verse number="25">Jo išdavėjas Judas paklausė: ‘‘Nejaugi aš, Rabi?!’‘ Jis atsakė: ‘‘Tu pasakei’‘.</verse>
				<verse number="26">Kai jie valgė, Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ją ir davė mokiniams, sakydamas: ‘‘Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas’‘.</verse>
				<verse number="27">Po to paėmė taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: ‘‘Gerkite iš jos visi,</verse>
				<verse number="28">nes tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.</verse>
				<verse number="29">Ir sakau jums: nuo šiol nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje’‘.</verse>
				<verse number="30">Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną.</verse>
				<verse number="31">Tada Jėzus jiems kalbėjo: ‘‘Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: ‘Ištiksiu piemenį, ir kaimenės avys išsisklaidys’.</verse>
				<verse number="32">Bet kai prisikelsiu, Aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją’‘.</verse>
				<verse number="33">Petras atsiliepė: ‘‘Jei net visi Tavimi pasipiktins, aš niekuomet nepasipiktinsiu!’‘</verse>
				<verse number="34">Jėzus jam tarė: ‘‘Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi’‘.</verse>
				<verse number="35">Bet Petras tvirtino: ‘‘Jei man reikėtų net mirti kartu su Tavimi, aš vis tiek Tavęs neišsiginsiu!’‘ Taip kalbėjo ir visi mokiniai.</verse>
				<verse number="36">Tuomet Jėzus su jais atėjo į vietą, vadinamą Getsemane, ir tarė mokiniams: ‘‘Pasėdėkite čia, kol Aš ten nuėjęs melsiuos’‘.</verse>
				<verse number="37">Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti.</verse>
				<verse number="38">Tada tarė jiems: ‘‘Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir budėkite su manimi’‘.</verse>
				<verse number="39">Paėjęs kiek toliau, Jėzus parpuolė veidu į žemę ir meldėsi: ‘‘Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu!’‘</verse>
				<verse number="40">Jis sugrįžo pas mokinius ir, radęs juos miegančius, tarė Petrui: ‘‘Nepajėgėte nė vienos valandos pabudėti su manimi?</verse>
				<verse number="41">Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundymą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas’‘.</verse>
				<verse number="42">Ir vėl nuėjęs antrą kartą, meldėsi: ‘‘Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie Tavo valia!’‘</verse>
				<verse number="43">Sugrįžęs vėl rado juos miegančius, nes jų akys buvo apsunkusios.</verse>
				<verse number="44">Tada, palikęs juos, vėl nuėjo ir trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais.</verse>
				<verse number="45">Paskui grįžo pas mokinius ir tarė: ‘‘Jūs vis dar miegate ir ilsitės... Štai atėjo valanda, ir Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas.</verse>
				<verse number="46">Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat’‘.</verse>
				<verse number="47">Dar Jam tebekalbant, štai pasirodė Judas, vienas iš dvylikos, o su juo didelė minia, ginkluota kalavijais ir vėzdais, pasiųsta aukštųjų kunigų ir tautos vyresniųjų.</verse>
				<verse number="48">Jo išdavėjas nurodė jiems ženklą, sakydamas: ‘‘Kurį pabučiuosiu, tai Tas! Suimkite Jį!’‘</verse>
				<verse number="49">Ir tuojau priėjęs prie Jėzaus, tarė: ‘‘Sveikas, Rabi!’‘, ir pabučiavo Jį.</verse>
				<verse number="50">O Jėzus jam tarė: ‘‘Bičiuli, ko atėjai?’‘ Tada jie priėjo, čiupo Jėzų rankomis ir suėmė.</verse>
				<verse number="51">Ir štai vienas iš buvusių su Jėzumi ištiesė ranką, išsitraukė kalaviją, puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį.</verse>
				<verse number="52">Tuomet Jėzus jam tarė: ‘‘Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus.</verse>
				<verse number="53">O gal manai, jog negaliu paprašyti savo Tėvą ir Jis bematant neatsiųstų man daugiau kaip dvylika legionų angelų?</verse>
				<verse number="54">Bet kaip tada išsipildytų Raštai, kad šitaip turi įvykti?!’‘</verse>
				<verse number="55">Tą valandą Jėzus tarė miniai: ‘‘Kaip prieš plėšiką išėjote su kalavijais ir vėzdais suimti mane. Aš kasdien sėdėjau šventykloje su jumis ir mokiau, ir manęs nesuėmėte.</verse>
				<verse number="56">Bet viskas šitaip įvyko, kad išsipildytų pranašų Raštai’‘. Tada visi mokiniai paliko Jį ir pabėgo.</verse>
				<verse number="57">Tie, kurie suėmė Jėzų, nuvedė Jį pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę Rašto žinovai ir vyresnieji.</verse>
				<verse number="58">O Petras sekė Jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų kiemo ir įėjęs atsisėdo su tarnais pasižiūrėti, kaip viskas baigsis.</verse>
				<verse number="59">Tuo tarpu aukštieji kunigai, vyresnieji ir visas sinedrionas ieškojo melagingo parodymo prieš Jėzų, kad galėtų Jį nuteisti mirti,</verse>
				<verse number="60">tačiau nerado, nors buvo išėję į priekį daug melagingų liudytojų. Pagaliau išėjo priekin du</verse>
				<verse number="61">ir tarė: ‘‘Šitas sakė: ‘Aš galiu sugriauti Dievo šventyklą ir per tris dienas ją atstatyti’ ‘‘.</verse>
				<verse number="62">Tada atsistojo vyriausiasis kunigas ir paklausė Jėzų: ‘‘Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?!’‘</verse>
				<verse number="63">Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas Jam tarė: ‘‘Prisaikdinu Tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar Tu esi Kristus, Dievo Sūnus?!’‘</verse>
				<verse number="64">Jėzus atsakė: ‘‘Taip yra, kaip sakai. Bet Aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!’‘</verse>
				<verse number="65">Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: ‘‘Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote Jo piktžodžiavimą.</verse>
				<verse number="66">Kaip jums atrodo?’‘ Jie atsakė: ‘‘Vertas mirties!’‘</verse>
				<verse number="67">Tada jie ėmė spjaudyti Jam į veidą ir daužyti Jį kumščiais. Kiti mušė Jį per veidą,</verse>
				<verse number="68">sakydami: ‘‘Pranašauk mums, Kristau! Kas Tau smogė?’‘</verse>
				<verse number="69">Tuo metu Petras sėdėjo kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: ‘‘Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu’‘.</verse>
				<verse number="70">Bet jis išsigynė visų akivaizdoje: ‘‘Aš nežinau, ką tu sakai’‘.</verse>
				<verse number="71">Einantį vartų link, jį pastebėjo kita tarnaitė ir kalbėjo aplinkiniams: ‘‘Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu’‘.</verse>
				<verse number="72">Jis ir vėl išsigynė, prisiekdamas: ‘‘Aš nepažįstu to žmogaus!’‘</verse>
				<verse number="73">Po kiek laiko priėjo ten stovėjusieji ir sakė Petrui: ‘‘Tikrai tu vienas iš jų, nes tavo tarmė tave išduoda’‘.</verse>
				<verse number="74">Tada jis ėmė keiktis ir prisiekinėti: ‘‘Aš nepažįstu to žmogaus!’‘ Ir tuojau pragydo gaidys.</verse>
				<verse number="75">Petras prisiminė Jėzaus žodžius: ‘‘Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi’‘. Jis išėjo laukan ir karčiai verkė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Rytui išaušus, visi aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji nusprendė, kad Jėzus turi būti nužudytas.</verse>
				<verse number="2">Surišę nuvedė ir atidavė Jį valdytojui Poncijui Pilotui.</verse>
				<verse number="3">Pamatęs, jog Jėzus pasmerktas, išdavikas Judas gailėjosi ir nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir vyresniesiems trisdešimt sidabrinių,</verse>
				<verse number="4">sakydamas: ‘‘Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują’‘. Tie atsakė: ‘‘Kas mums darbo? Tu žinokis!’‘</verse>
				<verse number="5">Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė.</verse>
				<verse number="6">Aukštieji kunigai paėmė sidabrinius ir kalbėjo: ‘‘Jų negalima dėti į šventyklos iždą, nes tai užmokestis už kraują’‘.</verse>
				<verse number="7">Jie pasitarė ir už juos nupirko puodžiaus dirvą ateiviams laidoti.</verse>
				<verse number="8">Todėl ta dirva iki šios dienos vadinasi Kraujo dirva.</verse>
				<verse number="9">Tuomet išsipildė, kas buvo parašyta per pranašą Jeremiją: ‘‘Ir paėmė trisdešimt sidabrinių­įkainotojo kainą, už kurią buvo Jį suderėję iš Izraelio vaikų,­</verse>
				<verse number="10">ir atidavė juos už puodžiaus dirvą; taip man Viešpats buvo paskyręs’‘.</verse>
				<verse number="11">O Jėzus stovėjo valdytojo akivaizdoje. Valdytojas Jį klausė: ‘‘Ar Tu esi žydų karalius?’‘ Jėzus atsakė: ‘‘Taip yra, kaip sakai’‘.</verse>
				<verse number="12">Aukštųjų kunigų ir vyresniųjų kaltinamas, Jis nieko neatsakė.</verse>
				<verse number="13">Tada Pilotas klausė: ‘‘Ar negirdi, kiek daug jie prieš Tave liudija?’‘</verse>
				<verse number="14">Bet Jis neatsakė jam nė žodžio ir tuo labai nustebino valdytoją.</verse>
				<verse number="15">Per šventę valdytojas buvo pratęs paleisti miniai vieną kalinį, kurio ji norėdavo.</verse>
				<verse number="16">Tuo metu jie turėjo pagarsėjusį kalinį, vardu Barabą.</verse>
				<verse number="17">Todėl, žmonėms susirinkus, Pilotas klausė: ‘‘Kurį norite, kad jums paleisčiau: Barabą ar Jėzų, vadinamą Kristumi?’‘</verse>
				<verse number="18">Nes jis žinojo, kad Jėzų jie buvo išdavę iš pavydo.</verse>
				<verse number="19">Sėdinčiam teismo krėsle Pilotui žmona atsiuntė įspėjimą: ‘‘Nieko nedaryk šitam teisiajam, nes šiąnakt sapne labai dėl Jo kentėjau’‘.</verse>
				<verse number="20">Bet aukštieji kunigai ir vyresnieji įtikino minią, kad prašytų paleisti Barabą, o Jėzų pražudytų.</verse>
				<verse number="21">Tada valdytojas jiems tarė: ‘‘Kurį iš šių dviejų norite, kad jums paleisčiau?’‘ Jie šaukė: ‘‘Barabą!’‘</verse>
				<verse number="22">Pilotas paklausė: ‘‘Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Kristumi?’‘ Jie visi rėkė: ‘‘Nukryžiuok Jį!’‘</verse>
				<verse number="23">Jis klausė: ‘‘Ką bloga Jis padarė?’‘ Bet jie dar garsiau šaukė: ‘‘Nukryžiuok Jį!’‘</verse>
				<verse number="24">Pilotas, pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis tik didėja, paėmė vandens, nusiplovė rankas minios akivaizdoje ir tarė: ‘‘Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!’‘</verse>
				<verse number="25">Visi žmonės šaukė: ‘‘Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir ant mūsų vaikų!’‘</verse>
				<verse number="26">Tada jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti.</verse>
				<verse number="27">Valdytojo kareiviai nusivedė Jėzų į pretorijų ir surinko aplink jį visą kuopą.</verse>
				<verse number="28">Jie išrengė Jį ir apsiautė raudonu apsiaustu.</verse>
				<verse number="29">Nupynę erškėčių vainiką, uždėjo Jam ant galvos, o į Jo dešinę įspraudė nendrę. Po to tyčiodamiesi klūpčiojo prieš Jį ir sakė: ‘‘Sveikas, žydų karaliau!’‘</verse>
				<verse number="30">Spjaudydami Jį, stvėrė iš Jo nendrę ir čaižė per galvą.</verse>
				<verse number="31">Pasityčioję iš Jo, jie nusiautė apsiaustą, apvilko Jo paties drabužiais ir išsivedė nukryžiuoti.</verse>
				<verse number="32">Išeidami jie sutiko žmogų iš Kirėnės, vardu Simoną. Tą privertė nešti Jėzaus kryžių.</verse>
				<verse number="33">Atėję į vietą, vadinamą Golgota (tai yra: ‘‘Kaukolės vieta’‘),</verse>
				<verse number="34">davė Jam gerti rūgštaus vyno, sumaišyto su tulžimi, bet Jėzus paragavęs negėrė.</verse>
				<verse number="35">Nukryžiavę Jį, pasidalijo Jo drabužius, mesdami burtą, kad išsipildytų, kas buvo per pranašą pasakyta: ‘‘Jie dalinosi mano drabužius ir dėl mano apdaro metė burtą’‘.</verse>
				<verse number="36">Ir ten pat susėdę, saugojo Jį.</verse>
				<verse number="37">Viršum Jo galvos jie prisegė užrašytą Jo kaltinimą: ‘‘Šitas yra Jėzus, žydų karalius’‘.</verse>
				<verse number="38">Kartu su Juo buvo nukryžiuoti du plėšikai, vienas iš dešinės, kitas iš kairės.</verse>
				<verse number="39">Einantys pro šalį užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas</verse>
				<verse number="40">ir sakydami: ‘‘Še Tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; išgelbėk save! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!’‘</verse>
				<verse number="41">Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto žinovais ir vyresniaisiais, kalbėdami:</verse>
				<verse number="42">‘‘Kitus išgelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu Jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes Juo tikėsime.</verse>
				<verse number="43">Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja Tas dabar Jį, jeigu Jam Jo reikia, nes Jis sakė: ‘Aš Dievo Sūnus’ ‘‘.</verse>
				<verse number="44">Taip pat Jį užgauliojo ir kartu nukryžiuoti plėšikai.</verse>
				<verse number="45">Nuo šeštos iki devintos valandos visą kraštą gaubė tamsa.</verse>
				<verse number="46">O apie devintą valandą Jėzus sušuko garsiu balsu: ‘‘Elí, Elí, lemá sabachtáni?’‘, tai reiškia: ‘‘Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?!’‘</verse>
				<verse number="47">Kai kurie iš ten stovėjusiųjų, tai išgirdę, sakė: ‘‘Jis šaukiasi Elijo’‘.</verse>
				<verse number="48">Ir tuoj vienas iš jų pribėgęs paėmė kempinę, primirkė ją rūgštaus vyno, užmovė ant nendrės ir padavė Jam gerti.</verse>
				<verse number="49">Kiti kalbėjo: ‘‘Liaukis! Pažiūrėsim, ar ateis Elijas Jo išgelbėti’‘.</verse>
				<verse number="50">Tada Jėzus, dar kartą sušukęs garsiu balsu, atidavė dvasią.</verse>
				<verse number="51">Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti.</verse>
				<verse number="52">Atsidarė kapai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė.</verse>
				<verse number="53">Išėję iš kapų po Jo prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė.</verse>
				<verse number="54">Šimtininkas ir kiti su juo saugojantys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: ‘‘Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!’‘</verse>
				<verse number="55">Tenai buvo daug moterų, kurios žiūrėjo iš tolo. Jos sekė paskui Jėzų nuo Galilėjos, Jam tarnaudamos.</verse>
				<verse number="56">Tarp jų buvo Marija Magdalietė, Jokūbo ir Jozės motina Marija ir Zebediejaus sūnų motina.</verse>
				<verse number="57">Vakarui atėjus, atvyko vienas turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris irgi buvo tapęs Jėzaus mokiniu.</verse>
				<verse number="58">Jis nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Pilotas įsakė kūną atiduoti.</verse>
				<verse number="59">Juozapas paėmė kūną, įvyniojo į švarią drobulę</verse>
				<verse number="60">ir paguldė savo naujame kape, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Užritęs didelį akmenį ant kapo angos, nuėjo.</verse>
				<verse number="61">Ten buvo Marija Magdalietė ir kita Marija, kurios sėdėjo priešais kapą.</verse>
				<verse number="62">Kitą dieną, po Prisirengimo dienos, susirinko pas Pilotą aukštieji kunigai bei fariziejai</verse>
				<verse number="63">ir kalbėjo: ‘‘Valdove, mes prisimename, jog tas suvedžiotojas, dar gyvas būdamas, sakė: ‘Po trijų dienų prisikelsiu’.</verse>
				<verse number="64">Įsakyk tad saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais nakčia atėję Jo mokiniai nepavogtų Jo ir nepaskelbtų žmonėms: ‘Jis prisikėlė iš numirusių’. Pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją’‘.</verse>
				<verse number="65">Pilotas jiems atsakė: ‘‘Štai jums sargyba­eikite ir saugokite, kaip išmanote’‘.</verse>
				<verse number="66">Jie nuėjo, pastatė prie kapo sargybą ir paženklino antspaudu akmenį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Sabatui pasibaigus, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija atėjo pažiūrėti kapo.</verse>
				<verse number="2">Ir štai kilo smarkus žemės drebėjimas, nes Viešpaties angelas, nužengęs iš dangaus, atėjo, nurito akmenį nuo angos, ir atsisėdo ant jo.</verse>
				<verse number="3">Jo išvaizda buvo tarsi žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas.</verse>
				<verse number="4">Išsigandę jo, sargybiniai ėmė drebėti ir sustingo lyg negyvi.</verse>
				<verse number="5">O angelas tarė moterims: ‘‘Nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas.</verse>
				<verse number="6">Jo čia nėra! Jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur Viešpats gulėjo.</verse>
				<verse number="7">Ir skubiai duokite žinią Jo mokiniams: ‘Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai Jį pamatysite’. Štai aš jums tai pasakiau’‘.</verse>
				<verse number="8">Jos skubiai paliko kapą, apimtos išgąsčio bei didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams.</verse>
				<verse number="9">Joms beeinant pranešti Jo mokiniams, štai Jėzus sutiko jas ir tarė: ‘‘Sveikos!’‘ Jos priėjo, apkabino Jo kojas ir pagarbino Jį.</verse>
				<verse number="10">Jėzus joms tarė: ‘‘Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys’‘.</verse>
				<verse number="11">Joms beeinant, keli sargybiniai atbėgo į miestą ir pranešė aukštiesiems kunigams, kas įvyko.</verse>
				<verse number="12">Tie susitiko su vyresniaisiais, pasitarę davė kareiviams daug pinigų</verse>
				<verse number="13">ir primokė: ‘‘Sakykite, kad, jums bemiegant, Jo mokiniai atėję naktį Jį pavogė.</verse>
				<verse number="14">O jeigu apie tai išgirstų valdytojas, mes jį įtikinsime ir apsaugosime jus nuo nemalonumų’‘.</verse>
				<verse number="15">Šie, paėmę pinigus, taip ir padarė, kaip buvo pamokyti. Šis žodis yra pasklidęs tarp žydų iki šios dienos.</verse>
				<verse number="16">Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus.</verse>
				<verse number="17">Jį pamatę, jie pagarbino Jį, tačiau kai kurie abejojo.</verse>
				<verse number="18">Tuomet priėjęs Jėzus jiems pasakė: ‘‘Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.</verse>
				<verse number="19">Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu,</verse>
				<verse number="20">mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen’‘.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="41">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Gerosios naujienos pradžia,</verse>
				<verse number="2">kaip pranašų parašyta: ‘‘Štai Aš siunčiu pirma Tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties Tau kelią.</verse>
				<verse number="3">Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Paruoškite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite Jam takus!’ ‘‘</verse>
				<verse number="4">Jonas pasirodė dykumoje, krikštijo ir skelbė atgailos krikštą nuodėmėms atleisti.</verse>
				<verse number="5">Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo savo nuodėmes ir visi buvo krikštijami Jordano upėje.</verse>
				<verse number="6">Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis maitinosi skėriais ir lauko medumi.</verse>
				<verse number="7">Jis skelbė: ‘‘Po manęs ateina galingesnis už mane­aš nevertas nusilenkęs atrišti Jo sandalų dirželio.</verse>
				<verse number="8">Aš jus krikštijau vandeniu, o Jis krikštys jus Šventąja Dvasia’‘.</verse>
				<verse number="9">Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas pakrikštijo Jį Jordane.</verse>
				<verse number="10">Vos tik išbridęs iš vandens, Jis pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią tarsi balandį, nusileidžiančią ant Jo.</verse>
				<verse number="11">Ir iš dangaus pasigirdo balsas: ‘‘Tu esi mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi’‘.</verse>
				<verse number="12">Ir tuojau Dvasia Jį nuvedė į dykumą.</verse>
				<verse number="13">Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai Jam tarnavo.</verse>
				<verse number="14">Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus atėjo į Galilėją ir skelbė Dievo karalystės Evangeliją:</verse>
				<verse number="15">‘‘Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atgailaukite ir tikėkite Evangelija!’‘</verse>
				<verse number="16">Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir jo brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą; mat jie buvo žvejai.</verse>
				<verse number="17">Jėzus jiems tarė: ‘‘Sekite paskui mane, ir Aš jus padarysiu žmonių žvejais’‘.</verse>
				<verse number="18">Ir tuojau, palikę tinklus, jie nusekė paskui Jį.</verse>
				<verse number="19">Paėjęs truputį toliau, Jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, valtyje betaisančius tinklus.</verse>
				<verse number="20">Tuoj pat Jis pašaukė ir juos. Palikę savo tėvą Zebediejų valtyje su samdiniais, jie nusekė paskui Jį.</verse>
				<verse number="21">Jie atėjo į Kafarnaumą, ir iškart, sabato dieną, Jis nuėjo į sinagogą ir ėmė mokyti.</verse>
				<verse number="22">Žmonės stebėjosi Jo mokymu, nes Jis mokė kaip turintis valdžią, o ne kaip Rašto žinovai.</verse>
				<verse number="23">Jų sinagogoje buvo žmogus, turintis netyrąją dvasią. Jis sušuko:</verse>
				<verse number="24">‘‘Palik mus! Ko Tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarieti? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas Tu esi: Dievo Šventasis!’‘</verse>
				<verse number="25">Jėzus sudraudė jį: ‘‘Nutilk ir išeik iš jo!’‘</verse>
				<verse number="26">Tada netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo.</verse>
				<verse number="27">Visi apstulbo ir klausinėjo vienas kitą: ‘‘Kas tai? Koks čia naujas mokymas? Jis įsakinėja su valdžia net netyrosioms dvasioms, ir tos Jam paklūsta!’‘</verse>
				<verse number="28">Garsas apie Jį kaipmat pasklido po visą Galilėjos kraštą.</verse>
				<verse number="29">Išėję iš sinagogos, jie su Jokūbu ir Jonu atėjo į Simono ir Andriejaus namus.</verse>
				<verse number="30">Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai Jam pasakė.</verse>
				<verse number="31">Jis priėjęs paėmė ją už rankos ir pakėlė; karštis tučtuojau paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti.</verse>
				<verse number="32">Vakare, saulei nusileidus, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius.</verse>
				<verse number="33">Visas miestas buvo susirinkęs prie durų.</verse>
				<verse number="34">Jis pagydė daug sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų ir neleido demonams kalbėti, nes jie pažino Jį.</verse>
				<verse number="35">Anksti rytą, gerokai prieš aušrą, Jėzus atsikėlęs nuėjo į nuošalią vietą ir ten meldėsi.</verse>
				<verse number="36">Simonas ir buvę su juo nusekė iš paskos</verse>
				<verse number="37">ir, suradę Jį, pasakė: ‘‘Visi Tavęs ieško’‘.</verse>
				<verse number="38">Jis atsakė: ‘‘Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten pamokslaučiau, nes tam esu atėjęs’‘.</verse>
				<verse number="39">Ir Jis pamokslavo jų sinagogose po visą Galilėją ir išvarinėjo demonus.</verse>
				<verse number="40">Pas Jį atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: ‘‘Jeigu nori, gali mane padaryti švarų’‘.</verse>
				<verse number="41">Jėzus, apimtas gailesčio, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: ‘‘Noriu, būk švarus!’‘</verse>
				<verse number="42">Jam tai ištarus, raupsai iškart pranyko, ir jis tapo švarus.</verse>
				<verse number="43">Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir griežtai įspėjo:</verse>
				<verse number="44">‘‘Žiūrėk, kad niekam nieko nepasakotum! Eik, pasirodyk kunigui ir aukok už apvalymą Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti’‘.</verse>
				<verse number="45">Bet šis išėjęs pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti tą įvykį, jog Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas Jį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Po kelių dienų Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą. Žmonės, išgirdę Jį esant namuose,</verse>
				<verse number="2">nedelsiant susirinko, ir taip gausiai, jog nė prie durų nebeliko vietos. O Jis skelbė jiems žodį.</verse>
				<verse number="3">Tada keturi vyrai atnešė pas Jį paralyžiuotą žmogų.</verse>
				<verse number="4">Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur Jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis.</verse>
				<verse number="5">Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: ‘‘Sūnau, atleidžiamos tau tavo nuodėmės!’‘</verse>
				<verse number="6">Tenai sėdėjo keletas Rašto žinovų ir svarstė savo širdyse:</verse>
				<verse number="7">‘‘Kodėl Jis taip piktžodžiauja? Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!’‘</verse>
				<verse number="8">Jėzus, iš karto savo dvasia supratęs jų mintis, tarė: ‘‘Kam taip svarstote savo širdyse?</verse>
				<verse number="9">Kas lengviau­ar pasakyti paralyžiuotam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, imk neštuvus ir vaikščiok’?</verse>
				<verse number="10">Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turintį valdžią atleisti žemėje nuodėmes,­čia Jis tarė paralyžiuotajam,­</verse>
				<verse number="11">sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!’‘</verse>
				<verse number="12">Šis tuojau atsikėlė ir, visiems matant, pasiėmęs neštuvus, išėjo. Visi stebėjosi ir garbino Dievą, sakydami: ‘‘Tokių dalykų mes niekad nesame matę’‘.</verse>
				<verse number="13">Jėzus vėl nuėjo į paežerę. Didelė minia rinkosi prie Jo, ir Jis juos mokė.</verse>
				<verse number="14">Praeidamas Jis pamatė Levį, Alfiejaus sūnų, sėdintį muitinėje, ir tarė jam: ‘‘Sek paskui mane!’‘ Šis atsikėlė ir nusekė paskui Jį.</verse>
				<verse number="15">Kai Jėzus Levio namuose valgė, drauge prie stalo su Jėzumi ir mokiniais sėdėjo daug muitininkų bei nusidėjėlių, nes tokių buvo daug ir jie sekė paskui Jį.</verse>
				<verse number="16">Rašto žinovai ir fariziejai, išvydę Jį valgantį su muitininkais ir nusidėjėliais, klausė Jo mokinių: ‘‘Kodėl Jis valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?’‘</verse>
				<verse number="17">Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: ‘‘Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai’‘.</verse>
				<verse number="18">Jono mokiniai ir fariziejai pasninkavo. Jie atėję klausė Jėzų: ‘‘Kodėl Jono ir fariziejų mokiniai pasninkauja, o Tavieji ne?’‘</verse>
				<verse number="19">Jėzus atsakė: ‘‘Argi gali vestuvininkai pasninkauti, kol su jais yra jaunikis? Kol jie turi su savim jaunikį, jie negali pasninkauti.</verse>
				<verse number="20">Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus.</verse>
				<verse number="21">Niekas nesiuva lopo iš naujo audinio ant sudėvėto drabužio; antraip naujasis atplėštų nuo senojo gabalą, ir pasidarytų dar didesnė skylė.</verse>
				<verse number="22">Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Antraip vynas suplėšytų vynmaišius, ir nueitų niekais ir vynas, ir vynmaišiai. Jaunam vynui būtini nauji vynmaišiai!’‘</verse>
				<verse number="23">Sabato dieną Jėzus ėjo per javų lauką, ir Jo mokiniai eidami skabė varpas.</verse>
				<verse number="24">Fariziejai Jam sakė: ‘‘Žiūrėk, kodėl jie daro per sabatą tai, kas draudžiama?’‘</verse>
				<verse number="25">Jėzus atsakė: ‘‘Nejaugi niekad neskaitėte, ką prireikus padarė Dovydas, kai jis ir jo palydovai neturėjo maisto ir buvo išalkę?</verse>
				<verse number="26">Prie vyriausiojo kunigo Abjataro jis įėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos ir davė savo palydovams, nors niekam neleistina jos valgyti, tik kunigams’‘.</verse>
				<verse number="27">Ir pridūrė: ‘‘Sabatas padarytas žmogui, o ne žmogus sabatui;</verse>
				<verse number="28">taigi Žmogaus Sūnus yra ir sabato Viešpats’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Jis vėl atėjo į sinagogą, o ten buvo žmogus su padžiūvusia ranka.</verse>
				<verse number="2">Jie stebėjo Jį, ar Jis gydys šį sabato dieną, kad galėtų Jėzų apkaltinti.</verse>
				<verse number="3">Jėzus tarė žmogui su padžiūvusia ranka: ‘‘Stok į vidurį!’‘</verse>
				<verse number="4">O juos paklausė: ‘‘Ar sabato dieną leistina daryti gera, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?’‘ Bet anie tylėjo.</verse>
				<verse number="5">Tada, rūsčiai juos apžvelgęs ir nuliūdęs dėl jų širdies kietumo, tarė tam žmogui: ‘‘Ištiesk ranką!’‘ Šis ištiesė, ir ranka tapo sveika kaip ir kita.</verse>
				<verse number="6">Išėję fariziejai tuojau pradėjo tartis su erodininkais, kaip Jėzų pražudyti.</verse>
				<verse number="7">O Jėzus su savo mokiniais pasitraukė prie ežero. Jį sekė didelė minia iš Galilėjos. Ir iš Judėjos,</verse>
				<verse number="8">Jeruzalės ir Idumėjos, iš anapus Jordano bei Tyro ir Sidono šalies atvyko daugybė žmonių, kurie buvo girdėję apie Jo didelius darbus.</verse>
				<verse number="9">Jėzus liepė mokiniams laikyti Jam paruoštą nedidelę valtį, kad minia Jo nesuspaustų.</verse>
				<verse number="10">Mat Jis buvo daugelį išgydęs, ir visi, kuriuos kankino ligos, veržėsi prie Jo, norėdami Jį paliesti.</verse>
				<verse number="11">Taip pat netyrosios dvasios, vos tik Jį pamačiusios, parpuldavo priešais Jį ir šaukdavo: ‘‘Tu esi Dievo Sūnus!’‘</verse>
				<verse number="12">Bet Jėzus griežtai jas drausdavo, kad Jo negarsintų.</verse>
				<verse number="13">Jėzus užkopė ant kalno ir pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas Jį.</verse>
				<verse number="14">Jis paskyrė dvylika, kad jie būtų kartu su Juo ir kad galėtų siųsti juos pamokslauti</verse>
				<verse number="15">ir jie turėtų valdžią gydyti ligas ir išvarinėti demonus:</verse>
				<verse number="16">Simoną, pavadinęs jį Petru;</verse>
				<verse number="17">Zebediejaus sūnų Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną (juos pavadinęs Boanerges, tai yra ‘‘griaustinio vaikai’‘);</verse>
				<verse number="18">Andriejų, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą, Tadą, Simoną Kananietį</verse>
				<verse number="19">ir Judą Iskarijotą, kuris Jį ir išdavė. Ir jie grįžo namo.</verse>
				<verse number="20">Vėl susirinko tiek žmonių, kad jie nebegalėjo nė pavalgyti.</verse>
				<verse number="21">Saviškiai, apie tai išgirdę, ėjo sulaikyti Jo, sakydami, kad Jis išėjęs iš proto.</verse>
				<verse number="22">Atvykę iš Jeruzalės Rašto žinovai sakė: ‘‘Jis turi Belzebulą’‘, ir: ‘‘Demonų kunigaikščio jėga Jis išvaro demonus’‘.</verse>
				<verse number="23">O Jėzus, pasivadinęs juos, kalbėjo palyginimais: ‘‘Kaip gali šėtonas išvaryti šėtoną?</verse>
				<verse number="24">Jei karalystė suskilusi, tokia karalystė negali išsilaikyti.</verse>
				<verse number="25">Ir jei namai suskilę, tokie namai negali išsilaikyti.</verse>
				<verse number="26">Ir jei šėtonas sukyla pats prieš save ir tampa susiskaldęs, jis negali išsilaikyti ir žlunga.</verse>
				<verse number="27">Niekas negali įeiti į galiūno namus ir pasigrobti jo turto, pirmiau nesurišęs galiūno. Tik tada jis apiplėš jo namus.</verse>
				<verse number="28">Iš tiesų sakau jums: bus atleistos žmonių vaikams visos nuodėmės ir piktžodžiavimai, kaip jie bepiktžodžiautų;</verse>
				<verse number="29">bet jei kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam niekada nebus atleista, ir jis amžiams bus pasmerktas’‘.</verse>
				<verse number="30">Mat jie sakė: ‘‘Jis turi netyrąją dvasią’‘.</verse>
				<verse number="31">Atėjo Jėzaus motina ir broliai ir, lauke sustoję, prašė Jį pakviesti.</verse>
				<verse number="32">Aplink Jį sėdėjo minia, kai Jam pranešė: ‘‘Štai Tavo motina ir broliai bei seserys lauke stovi ir ieško Tavęs’‘.</verse>
				<verse number="33">O Jis atsakė: ‘‘Kas yra mano motina ir mano broliai?’‘</verse>
				<verse number="34">Ir, apžvelgęs aplinkui sėdinčius, tarė: ‘‘Štai mano motina ir mano broliai!</verse>
				<verse number="35">Kas vykdo Dievo valią, tas mano brolis, ir sesuo, ir motina’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Jis vėl ėmė mokyti paežerėje. Prie Jo susirinko didžiausia minia, kad Jis net įlipo į valtį ir sėdėjo ant vandens, o visa minia liko ant kranto palei ežerą.</verse>
				<verse number="2">Jis mokė juos daugelio dalykų palyginimais. Mokydamas sakė:</verse>
				<verse number="3">‘‘Paklausykite! Štai sėjėjas išėjo sėti.</verse>
				<verse number="4">Jam besėjant, dalis grūdų nukrito palei kelią, ir atskridę padangių paukščiai juos sulesė.</verse>
				<verse number="5">Kiti nukrito į uolėtą dirvą, kur buvo nedaug žemės, ir greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio.</verse>
				<verse number="6">Saulei patekėjus, daigai išdegė ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo.</verse>
				<verse number="7">Kiti nukrito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos, ir jie nedavė derliaus.</verse>
				<verse number="8">Dar kiti nukrito į gerą žemę, sudygo, užaugo ir davė derlių: vieni trisdešimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, treti šimteriopą’‘.</verse>
				<verse number="9">Jis pasakė jiems: ‘‘Kas turi ausis klausyti­teklauso!’‘</verse>
				<verse number="10">Kai Jėzus pasiliko vienas, aplink Jį esantys kartu su dvylika paklausė apie palyginimą.</verse>
				<verse number="11">Jis atsakė: ‘‘Jums duota suprasti Dievo karalystės paslaptis, o pašaliniams viskas sakoma palyginimais,</verse>
				<verse number="12">kad jie ‘regėti regėtų, bet nematytų, girdėti girdėtų, bet nesuprastų, kad neatsiverstų ir nuodėmės nebūtų jiems atleistos’ ‘‘.</verse>
				<verse number="13">Ir Jis paklausė: ‘‘Nejaugi nesuprantate šito palyginimo? Tai kaip suprasite visus kitus palyginimus?</verse>
				<verse number="14">Sėjėjas sėja žodį.</verse>
				<verse number="15">Palei kelią sėjamas žodis­tai tie, kuriems vos išgirdus, tuoj pat ateina šėtonas ir išplėšia jų širdyse pasėtąjį žodį.</verse>
				<verse number="16">Panašiai ir su tais, kurie pasėti uolėtoje dirvoje. Išgirdę žodį, jie tuojau su džiaugsmu jį priima.</verse>
				<verse number="17">Bet jie neturi savyje šaknų ir išsilaiko neilgai. Ištikus kokiam sunkumui ar persekiojimui dėl žodžio, jie tuoj pat pasipiktina.</verse>
				<verse number="18">Kiti sėjami tarp erškėčių. Jie išgirsta žodį,</verse>
				<verse number="19">bet pasaulio rūpesčiai, turtų apgaulė ir sukilę geismai kitiems dalykams nusmelkia žodį ir jis tampa nevaisingas.</verse>
				<verse number="20">Geroje žemėje pasėta sėkla­tai tie, kurie išgirsta žodį, priima jį ir duoda vaisių: kas trisdešimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas šimteriopą’‘.</verse>
				<verse number="21">Jis kalbėjo jiems: ‘‘Argi žiburys atnešamas pakišti po indu ar po lova? Argi ne įstatyti į žibintuvą?</verse>
				<verse number="22">Juk nėra nieko paslėpta, kas nebūtų apreikšta, ir nieko paslaptyje laikomo, kas neišeitų aikštėn.</verse>
				<verse number="23">Jei kas turi ausis klausyti­teklauso!’‘</verse>
				<verse number="24">Jis sakė jiems: ‘‘Įsidėmėkite, ką girdite: kokiu saiku seikėjate, tokiu ir jums bus atseikėta, ir jums, kurie girdite, bus dar pridėta.</verse>
				<verse number="25">Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta net ir tai, ką turi’‘.</verse>
				<verse number="26">Jis kalbėjo: ‘‘Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, beriančiu dirvon sėklą.</verse>
				<verse number="27">Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam nežinant kaip.</verse>
				<verse number="28">Juk žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje.</verse>
				<verse number="29">Derliui prinokus, žmogus tuojau ima pjautuvą, nes pjūtis atėjo’‘.</verse>
				<verse number="30">Jėzus dar sakė: ‘‘Su kuo galima palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime?</verse>
				<verse number="31">Ji kaip garstyčios grūdelis, kuris sėjamas dirvon. Jis yra mažiausias iš visų sėklų žemėje,</verse>
				<verse number="32">bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visus augalus ir išleidžia plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai’‘.</verse>
				<verse number="33">Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė jiems žodį, kiek jie sugebėjo suprasti.</verse>
				<verse number="34">Be palyginimų Jis jiems nekalbėdavo, bet kai pasilikdavo vienas su savo mokiniais, viską jiems išaiškindavo.</verse>
				<verse number="35">Tą pačią dieną, atėjus vakarui, Jis tarė mokiniams: ‘‘Irkimės į aną pusę!’‘</verse>
				<verse number="36">Atleidę žmones, jie Jį pasiėmė, nes Jis tebebuvo valtyje. Kartu plaukė ir kitos mažos valtys.</verse>
				<verse number="37">Pakilo didžiulė vėtra ir bangos daužėsi į valtį taip, kad ją jau sėmė.</verse>
				<verse number="38">Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino Jį, šaukdami: ‘‘Mokytojau, Tau nerūpi, kad mes žūvame?!’‘</verse>
				<verse number="39">Pabudęs Jis sudraudė vėją ir įsakė ežerui: ‘‘Nutilk, nusiramink!’‘ Tuojau pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu.</verse>
				<verse number="40">Jis tarė jiems: ‘‘Kodėl jūs tokie bailūs? Ar vis dar neturite tikėjimo?’‘</verse>
				<verse number="41">Juos apėmė didelė baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: ‘‘Kas gi Jis toks? Net vėjas ir ežeras Jo klauso!’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Jie priplaukė ežero krantą gadariečių krašte.</verse>
				<verse number="2">Jam išlipus iš valties, tuojau prieš Jį iš kapinių atbėgo vyras, turintis netyrąją dvasią.</verse>
				<verse number="3">Jis gyveno kapų rūsiuose, ir niekas negalėjo nė grandinėmis jo surakinti.</verse>
				<verse number="4">Nors jis jau daug kartų buvo pančiojamas ir grandinėmis rakinamas, bet sutrupindavo grandines, nutraukydavo pančius, ir niekas negalėdavo jo suvaldyti.</verse>
				<verse number="5">Per kiauras naktis ir dienas jis bastydavosi po kalnus ir kapines, klykdamas ir daužydamas save akmenimis.</verse>
				<verse number="6">Iš tolo pamatęs Jėzų, atbėgo, parpuolė prieš Jį</verse>
				<verse number="7">ir ėmė garsiai šaukti: ‘‘Ko Tau reikia iš manęs, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Saikdinu tave Dievu, nekankink manęs!’‘</verse>
				<verse number="8">Jėzus mat buvo paliepęs: ‘‘Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!’‘</verse>
				<verse number="9">Jėzus dar paklausė: ‘‘O kaip tu vadiniesi?’‘ Ji atsakė: ‘‘Mano vardas­Legionas, nes mūsų daug’‘.</verse>
				<verse number="10">Ir pradėjo labai prašytis nevaryti jų iš to krašto.</verse>
				<verse number="11">Ten pat, atkalnėje, ganėsi didžiulė kiaulių banda.</verse>
				<verse number="12">Visi demonai maldavo Jį, sakydami: ‘‘Pasiųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume!’‘</verse>
				<verse number="13">Jėzus iškart jiems leido. Išėjusios netyrosios dvasios apniko kiaules, ir visa banda, apie du tūkstančius kiaulių, metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė.</verse>
				<verse number="14">Tie, kurie jas ganė, išbėgiojo ir pranešė apie įvykį mieste ir kaimuose. Žmonės išėjo pažiūrėti, kas atsitiko.</verse>
				<verse number="15">Atėję prie Jėzaus, pamatė sėdintį demonų apsėstąjį­tą, kuriame buvo Legionas,­apsirengusį ir sveiko proto, ir juos apėmė baimė.</verse>
				<verse number="16">Mačiusieji papasakojo jiems, kas nutiko su apsėstuoju, ir apie kiaules.</verse>
				<verse number="17">Tada žmonės ėmė Jėzų maldauti, kad Jis pasišalintų iš jų krašto.</verse>
				<verse number="18">Jėzui lipant į valtį, buvęs demonų apsėstasis prašė leisti pasilikti su Juo,</verse>
				<verse number="19">bet Jėzus nesutiko ir pasakė: ‘‘Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių didžių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo’‘.</verse>
				<verse number="20">Tada jis nuėjo savo keliu ir Dekapolyje ėmė skelbti, kokių didžių dalykų Jėzus jam padarė, ir visi stebėjosi.</verse>
				<verse number="21">Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, prie Jo susirinko didžiulė minia, ir Jis buvo paežerėje.</verse>
				<verse number="22">Štai ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jayras, ir, pamatęs Jį, puola Jam po kojų,</verse>
				<verse number="23">karštai maldaudamas: ‘‘Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų’‘.</verse>
				<verse number="24">Jėzus nuėjo su juo. Paskui Jį sekė didžiulė minia ir Jį spauste spaudė.</verse>
				<verse number="25">Ten buvo viena moteris, dvylika metų serganti kraujoplūdžiu.</verse>
				<verse number="26">Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet ėjo vis blogyn.</verse>
				<verse number="27">Išgirdusi apie Jėzų, ji prasispraudė iš minios galo ir prisilietė prie Jo apsiausto.</verse>
				<verse number="28">Mat ji kalbėjo: ‘‘Jeigu paliesiu bent Jo drabužį­išgysiu!’‘</verse>
				<verse number="29">Tuojau kraujas nustojo jai plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi nuo savo ligos.</verse>
				<verse number="30">Ir Jėzus iš karto pajuto, kad iš Jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: ‘‘Kas prisilietė prie mano apsiausto?’‘</verse>
				<verse number="31">Jo mokiniai Jam atsakė: ‘‘Matai, kaip minia Tave spaudžia, o Tu klausi: ‘Kas mane palietė?’ ‘‘</verse>
				<verse number="32">Bet Jis dairėsi tos, kuri taip buvo padariusi.</verse>
				<verse number="33">Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš Jį, papasakojo visą tiesą.</verse>
				<verse number="34">O Jis tarė jai: ‘‘Dukra, tavo tikėjimas išgydė tave, eik rami ir būk sveika nuo savo ligos’‘.</verse>
				<verse number="35">Jam dar tebekalbant, atėjo sinagogos vyresniojo žmonės ir pranešė: ‘‘Tavo duktė numirė, kam dar vargini Mokytoją?’‘</verse>
				<verse number="36">Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus tarė sinagogos vyresniajam: ‘‘Nebijok, vien tik tikėk!’‘</verse>
				<verse number="37">Ir Jis niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną.</verse>
				<verse number="38">Atėjęs į sinagogos vyresniojo namus, Jėzus pamatė sujudimą ir garsiai verkiančius bei raudančius.</verse>
				<verse number="39">Įžengęs vidun, Jis tarė: ‘‘Kam tas triukšmas ir verksmas?! Vaikas nėra miręs, o miega’‘.</verse>
				<verse number="40">Žmonės šaipėsi iš Jo. Tada, išvaręs juos visus, Jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo.</verse>
				<verse number="41">Paėmęs mergaitę už rankos, pasakė jai: ‘‘Talitį kum’‘; išvertus reiškia: ‘‘Mergaite, sakau tau, kelkis!’‘</verse>
				<verse number="42">Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Jie nustėro iš nuostabos.</verse>
				<verse number="43">Jis griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Išvykęs iš ten, Jis, mokinių lydimas, parkeliavo į savo tėviškę.</verse>
				<verse number="2">Atėjus sabatui, Jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi: ‘‘Iš kur Jam tai? Kas per išmintis Jam suteikta, kad net tokie stebuklai daromi Jo rankomis?</verse>
				<verse number="3">Argi Jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi Jo seserys negyvena čia, pas mus?!’‘ Ir jie piktinosi Juo.</verse>
				<verse number="4">O Jėzus jiems tarė: ‘‘Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose’‘.</verse>
				<verse number="5">Ir Jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė.</verse>
				<verse number="6">Ir Jis stebėjosi jų netikėjimu. Jis ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.</verse>
				<verse number="7">Jėzus pasišaukė pas save dvylika, ėmė juos siuntinėti po du ir davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms.</verse>
				<verse number="8">Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę­nei krepšio, nei duonos, nei pinigų dirže,­</verse>
				<verse number="9">tik apsiauti sandalais, bet neapsivilkti dviejų tunikų.</verse>
				<verse number="10">Ir sakė jiems: ‘‘Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kol išvyksite.</verse>
				<verse number="11">Jei kurioje vietoje jūsų nepriimtų ir nesiklausytų, išeidami iš ten nusikratykite dulkes nuo kojų, kaip liudijimą prieš juos’‘.</verse>
				<verse number="12">Jie išėjo ir skelbė atgailą,</verse>
				<verse number="13">išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.</verse>
				<verse number="14">Karalius Erodas išgirdęs,­nes Jėzaus vardas tapo plačiai žinomas,­kalbėjo: ‘‘Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos’‘.</verse>
				<verse number="15">Kiti tvirtino: ‘‘Jis­Elijas!’‘ Dar kiti sakė: ‘‘Jis pranašas, kaip ir kiti pranašai’‘.</verse>
				<verse number="16">Tai išgirdęs, Erodas sakė: ‘‘Tai Jonas, kuriam aš nukirsdinau galvą,­jis prisikėlė!’‘</verse>
				<verse number="17">Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs.</verse>
				<verse number="18">Jonas mat sakė Erodui: ‘‘Nevalia tau gyventi su brolio žmona’‘.</verse>
				<verse number="19">Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo,</verse>
				<verse number="20">nes Erodas bijojo Jono, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis daug ką darydavo ir mielai jo klausydavosi.</verse>
				<verse number="21">Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems.</verse>
				<verse number="22">Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: ‘‘Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu’‘.</verse>
				<verse number="23">Ir jis prisiekė: ‘‘Ko tik prašysi, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!’‘</verse>
				<verse number="24">Tada ji nuėjusi paklausė savo motiną: ‘‘Ko man prašyti?’‘ O ši tarė: ‘‘Jono Krikštytojo galvos!’‘</verse>
				<verse number="25">Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, paprašė: ‘‘Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą’‘.</verse>
				<verse number="26">Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl priesaikos ir svečių nesiryžo jai atsakyti.</verse>
				<verse number="27">Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto jam kalėjime galvą</verse>
				<verse number="28">ir, atnešęs ją dubenyje, padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai.</verse>
				<verse number="29">Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, paėmė jo kūną ir palaidojo kape.</verse>
				<verse number="30">Apaštalai susirinko pas Jėzų ir papasakojo Jam viską, ką buvo nuveikę ir ko mokę.</verse>
				<verse number="31">O Jis tarė jiems: ‘‘Eikite vieni į nuošalią vietą ir truputį pailsėkite’‘. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo laiko nė pavalgyti.</verse>
				<verse number="32">Ir jie išplaukė valtimi į negyvenamą vietą.</verse>
				<verse number="33">Bet žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis pažino Jį. Iš visų miestų subėgo ten pėsti, pralenkdami mokinius, ir susirinko pas Jį.</verse>
				<verse number="34">Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens; ir pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.</verse>
				<verse number="35">Dienai baigiantis, priėjo prie Jo mokiniai ir kalbėjo: ‘‘Čia dykvietė, ir jau vėlyvas laikas.</verse>
				<verse number="36">Paleisk juos, kad, pasklidę po aplinkinius kiemus bei kaimus, nusipirktų duonos, nes jie neturi ko valgyti’‘.</verse>
				<verse number="37">Bet Jėzus tarė: ‘‘Jūs duokite jiems valgyti’‘. Mokiniai tada klausia: ‘‘Ar mums eiti ir nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?’‘</verse>
				<verse number="38">Jis sako: ‘‘Kiek turite kepalų? Eikite ir pažiūrėkite’‘. Patikrinę jie atsakė: ‘‘Penkis ir dvi žuvis’‘.</verse>
				<verse number="39">Jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios žolės.</verse>
				<verse number="40">Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių.</verse>
				<verse number="41">Jėzus paėmė penkis kepalus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė duoną ir davė savo mokiniams, kad padalintų žmonėms. Taip pat Jis padalino visiems tas dvi žuvis.</verse>
				<verse number="42">Ir visi valgė ir pasisotino.</verse>
				<verse number="43">Jie pririnko dvylika pilnų pintinių duonos trupinių ir žuvies likučių.</verse>
				<verse number="44">O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų.</verse>
				<verse number="45">Tuojau Jis privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol Jis paleisiąs žmones.</verse>
				<verse number="46">Juos paleidęs, Jis nuėjo į kalną melstis.</verse>
				<verse number="47">Atėjus vakarui, valtis buvo ežero viduryje, o Jis vienas sausumoje.</verse>
				<verse number="48">Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami,­nes vėjas buvo jiems priešingas,­apie ketvirtą nakties sargybą Jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį.</verse>
				<verse number="49">Šie, pamatę Jį einantį ežeru, pamanė, jog tai šmėkla, ir pradėjo šaukti.</verse>
				<verse number="50">Mat visi Jį matė ir išsigando. Bet Jis tuojau juos prakalbino: ‘‘Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!’‘</verse>
				<verse number="51">Tada Jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas liovėsi. Mokiniai buvo didžiai apstulbinti ir be galo stebėjosi,</verse>
				<verse number="52">nes nebuvo supratę duonos stebuklo, kadangi jų širdis tebebuvo užkietėjusi.</verse>
				<verse number="53">Persiyrę per ežerą, jie pasiekė Genezareto kraštą ir čia lipo į krantą.</verse>
				<verse number="54">Jiems išlipus iš valties, žmonės tuojau pažino Jį,</verse>
				<verse number="55">apibėgo visą apylinkę ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo Jį esant.</verse>
				<verse number="56">Ir kur Jėzus užeidavo į kaimus, miestus ar kiemus, jie aikštėse guldydavo ligonius ir maldaudavo Jį, kad leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir visi, kas tik Jį paliesdavo, išgydavo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Pas Jį susirinko fariziejų ir keli Rašto žinovai, atvykę iš Jeruzalės.</verse>
				<verse number="2">Jie, pamatę kai kuriuos Jo mokinius valgant duoną suterštomis (tai yra neplautomis) rankomis, pradėjo priekaištauti.</verse>
				<verse number="3">Mat fariziejai ir visi žydai, laikydamiesi prosenių tradicijos, valgo tik nusiplovę rankas.</verse>
				<verse number="4">Taip pat sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra daug kitų nuostatų, kurių jie laikosi, sekdami tradicija, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo.</verse>
				<verse number="5">Taigi fariziejai ir Rašto žinovai Jį klausė: ‘‘Kodėl Tavo mokiniai nesilaiko prosenių tradicijos ir valgo duoną neplautomis rankomis?’‘</verse>
				<verse number="6">Jis jiems atsakė: ‘‘Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: ‘Ši tauta gerbia mane lūpomis, bet jų širdis toli nuo manęs.</verse>
				<verse number="7">Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu’.</verse>
				<verse number="8">Palikdami Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių tradicijų­ puodelių ir taurių plovimo, ir daug kitų panašių dalykų darote’‘.</verse>
				<verse number="9">Ir Jis pridūrė: ‘‘Puikiai jūs paverčiate niekais Dievo įsakymą, kad tik išsaugotumėte savo tradicijas!</verse>
				<verse number="10">Antai Mozė įsakė: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną’, ir: ‘Kas keiktų tėvą ar motiną, mirtimi temiršta’.</verse>
				<verse number="11">O jūs sakote: ‘Jei žmogus pasako savo tėvui ar motinai: Viskas, kas tau būtų naudinga iš manęs, tebūnie Korbįn (tai yra: dovana Dievui),­</verse>
				<verse number="12">tada jūs nebeleidžiate jam padėti tėvui ar motinai,</verse>
				<verse number="13">savo perduodama tradicija Dievo žodį darydami negaliojantį. Ir daug panašių dalykų darote’‘.</verse>
				<verse number="14">Sušaukęs visus žmones, Jėzus kalbėjo: ‘‘Paklausykite manęs visi ir supraskite:</verse>
				<verse number="15">nėra nieko, kas, iš išorės patekęs į žmogų, galėtų jį suteršti. Žmogų suteršia vien tai, kas iš žmogaus išeina.</verse>
				<verse number="16">Kas turi ausis klausyti­teklauso’‘.</verse>
				<verse number="17">Kai sugrįžo nuo minios į namus, Jo mokiniai paklausė apie palyginimą.</verse>
				<verse number="18">Jis jiems sako: ‘‘Nejaugi ir jūs nesuprantate? Argi neaišku jums, kad visa, kas patenka į žmogų iš lauko, negali jo suteršti,</verse>
				<verse number="19">nes nepatenka į jo širdį, bet į vidurius ir išeina laukan, ir taip išvalomas visas maistas?’‘</verse>
				<verse number="20">Ir Jis pasakė: ‘‘Žmogų suteršia tai, kas iš jo išeina.</verse>
				<verse number="21">Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės,</verse>
				<verse number="22">godumas, piktumas, klasta, nesusilaikymas, pavydas, piktžodžiavimai, išdidumas, kvailystė.</verse>
				<verse number="23">Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų’‘.</verse>
				<verse number="24">Išvykęs iš ten, Jis nukeliavo į Tyro ir Sidono sritis. Užėjęs į vienus namus, Jis norėjo, kad niekas apie tai nežinotų, bet Jam nepavyko to nuslėpti.</verse>
				<verse number="25">Išgirdus apie Jį, moteris, kurios duktė turėjo netyrąją dvasią, atėjo ir puolė Jam po kojų.</verse>
				<verse number="26">Moteris buvo graikė, kilimo sirofinikietė. Ji maldavo, kad Jis išvarytų iš jos dukrelės demoną.</verse>
				<verse number="27">Jėzus jai tarė: ‘‘Leisk pirmiau pasisotinti vaikams. Juk nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams’‘.</verse>
				<verse number="28">Moteris tarė: ‘‘Taip, Viešpatie! Bet ir šunyčiai po stalu ėda vaikų trupinius’‘.</verse>
				<verse number="29">Tada Jis tarė: ‘‘Dėl šitų žodžių eik namo,­demonas jau išėjęs iš tavo dukters’‘.</verse>
				<verse number="30">Parėjusi namo, ji rado dukrelę gulinčią patale ir demoną išėjusį.</verse>
				<verse number="31">Palikęs Tyro ir Sidono sritis, Jis vėl atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį.</verse>
				<verse number="32">Ten atvedė Jam kurčią nebylį ir prašė uždėti ant jo ranką.</verse>
				<verse number="33">Jis pasivedė jį nuošaliau nuo minios, įkišo savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį,</verse>
				<verse number="34">pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: ‘‘Efatį!’‘, tai yra: ‘‘Atsiverk!’‘</verse>
				<verse number="35">Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsipalaidavo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia.</verse>
				<verse number="36">Jėzus jiems įsakė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau Jis draudė, tuo jie plačiau Jį garsino.</verse>
				<verse number="37">Žmonės labai stebėjosi ir kalbėjo: ‘‘Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba!’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Anomis dienomis, susirinkus gausiai miniai ir žmonėms neturint ko valgyti, Jėzus, pasišaukęs savo mokinius, tarė:</verse>
				<verse number="2">‘‘Gaila man minios! Jau trys dienos žmonės yra su manimi ir neturi ko valgyti.</verse>
				<verse number="3">Jei paleisiu juos namo alkanus, jie nusilps kelyje, nes kai kurie yra atėję iš toli’‘.</verse>
				<verse number="4">Mokiniai Jam atsakė: ‘‘Iš kur dykumoje gauti duonos jiems pavalgydinti?’‘</verse>
				<verse number="5">Jėzus paklausė: ‘‘Kiek kepalų turite?’‘ Jie atsakė: ‘‘Septynis’‘.</verse>
				<verse number="6">Tada Jis liepė žmonėms susėsti ant žemės. Paėmęs septynis kepalus, palaimino, laužė ir davė mokiniams dalyti, ir tie padalijo miniai.</verse>
				<verse number="7">Jie dar turėjo kelias žuveles. Jis palaimino jas ir taip pat liepė dalyti.</verse>
				<verse number="8">Žmonės pavalgė iki soties, ir jie surinko dar septynias pintines likučių.</verse>
				<verse number="9">O valgytojų buvo apie keturis tūkstančius. Jėzus paleido juos</verse>
				<verse number="10">ir tuojau, įsėdęs su mokiniais į valtį, nuplaukė į Dalmanutos sritį.</verse>
				<verse number="11">Čia priėjo fariziejų ir pradėjo su Juo ginčytis. Mėgindami Jį, jie reikalavo ženklo iš dangaus.</verse>
				<verse number="12">Atsidusęs iš dvasios gilumos, Jis tarė: ‘‘Ir kam šita karta reikalauja ženklo? Iš tiesų sakau jums: ženklo šiai kartai nebus duota!’‘</verse>
				<verse number="13">Ir, palikęs juos, Jis vėl sėdo į valtį ir nuplaukė į kitą krantą.</verse>
				<verse number="14">Mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos. Jie teturėjo su savim valtyje vieną kepalą.</verse>
				<verse number="15">Jėzus juos įspėjo: ‘‘Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo’‘.</verse>
				<verse number="16">Jie svarstė tarpusavy, sakydami: ‘‘Tai todėl, kad nepasiėmėme duonos’‘.</verse>
				<verse number="17">Tai supratęs, Jėzus tarė: ‘‘Kam jūs tariatės neturį duonos? Argi vis dar neišmanote ir nesuprantate ir jūsų širdys vis dar užkietėjusios?</verse>
				<verse number="18">Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite? Argi neatsimenate,</verse>
				<verse number="19">jog penkis kepalus Aš sulaužiau penkiems tūkstančiams? O kiek pilnų pintinių trupinių pririnkote?’‘ Jie atsakė: ‘‘Dvylika’‘.</verse>
				<verse number="20">‘‘O kai septynis kepalus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek pilnų pintinių trupinių pririnkote?’‘ Jie atsakė: ‘‘Septynias’‘.</verse>
				<verse number="21">Tada Jis tarė: ‘‘Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!’‘</verse>
				<verse number="22">Jie ateina į Betsaidą. Ten atveda pas Jėzų neregį ir prašo jį palytėti.</verse>
				<verse number="23">Jis paėmė neregį už rankos ir nusivedė už kaimo. Ten spjovė jam į akis, uždėjo ant jo rankas ir paklausė: ‘‘Ar ką nors matai?’‘</verse>
				<verse number="24">Šis apsižvalgęs tarė: ‘‘Regiu žmones. Lyg kokius medžius matau juos vaikščiojančius’‘.</verse>
				<verse number="25">Jis vėl rankomis palietė jo akis ir liepė apsižvalgyti. Ir šis tapo sveikas ir viską aiškiai matė.</verse>
				<verse number="26">Jėzus išsiuntė jį namo, sakydamas: ‘‘Neužeik į kaimą ir niekam ten nepasakok!’‘</verse>
				<verse number="27">Jėzus su savo mokiniais išėjo į Pilypo Cezarėjos kaimus. Kelyje klausė mokinius: ‘‘Kuo mane žmonės laiko?’‘</verse>
				<verse number="28">Jie atsakė: ‘‘Vieni­Jonu Krikštytoju, kiti­Eliju, treti­vienu iš pranašų’‘.</verse>
				<verse number="29">Tada Jis paklausė: ‘‘O jūs kuo mane laikote?’‘ Petras Jam atsakė: ‘‘Tu esi Kristus’‘.</verse>
				<verse number="30">Tada Jėzus griežtai įsakė niekam apie Jį nekalbėti.</verse>
				<verse number="31">Jis pradėjo juos mokyti, jog Žmogaus Sūnus turės daug iškentėti, būti vyresniųjų, aukštųjų kunigų bei Rašto žinovų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikelti.</verse>
				<verse number="32">Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. Tada Petras, pasivadinęs Jį į šalį, ėmė Jį drausti.</verse>
				<verse number="33">Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir sudraudė Petrą: ‘‘Eik šalin, šėtone, nes tu mąstai ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių!’‘</verse>
				<verse number="34">Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: ‘‘Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.</verse>
				<verse number="35">Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.</verse>
				<verse number="36">Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?</verse>
				<verse number="37">Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą?!</verse>
				<verse number="38">Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios svetimaujančios ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai Jis ateis savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Jis jiems kalbėjo: ‘‘Iš tiesų sakau jums: tarp čia stovinčių yra tokių, kurie neragaus mirties, kol išvys Dievo karalystę, ateinančią su galybe’‘.</verse>
				<verse number="2">Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai į aukštą kalną. Ten Jis atsimainė jų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="3">Jo drabužiai pradėjo spindėti tarsi sniegas, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje.</verse>
				<verse number="4">Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, ir jie kalbėjosi su Jėzumi.</verse>
				<verse number="5">Petras tarė Jėzui: ‘‘Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną Tau, kitą Mozei, trečią Elijui’‘.</verse>
				<verse number="6">Jis nežinojo, ką sakyti, nes jie buvo labai persigandę.</verse>
				<verse number="7">Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: ‘‘Šitas yra mano mylimasis Sūnus. Jo klausykite!’‘</verse>
				<verse number="8">Ir tuojau apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų.</verse>
				<verse number="9">Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie matė, kol Žmogaus Sūnus neprisikels iš numirusių.</verse>
				<verse number="10">Jie įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia ‘‘prisikelti iš numirusių’‘.</verse>
				<verse number="11">Jie klausė Jį: ‘‘Kodėl Rašto žinovai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?’‘</verse>
				<verse number="12">Jėzus jiems atsakė: ‘‘Tikrai, Elijas ateina pirmas ir viską atstato. Bet kaipgi parašyta apie Žmogaus Sūnų, jog Jis daug iškentėsiąs ir būsiąs paniekintas?</verse>
				<verse number="13">Todėl sakau jums: Elijas buvo atėjęs, ir jie pasielgė su juo kaip norėjo­taip, kaip apie jį parašyta’‘.</verse>
				<verse number="14">Sugrįžęs pas mokinius, Jis pamatė apie juos susirinkusią didelę minią ir besiginčijančius su jais Rašto žinovus.</verse>
				<verse number="15">Vos pastebėjusi Jėzų, minia labai nustebo, ir visi bėgo Jį pasveikinti.</verse>
				<verse number="16">Jis paklausė Rašto žinovų: ‘‘Apie ką ginčijatės su jais?’‘</verse>
				<verse number="17">Vienas iš minios Jam atsakė: ‘‘Mokytojau, aš atvedžiau pas Tave savo sūnų, kuris turi nebylę dvasią.</verse>
				<verse number="18">Kur tik sugriebusi, dvasia jį tąso, iš burnos jam eina putos, jis griežia dantimis ir pastyra. Aš prašiau Tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie nepajėgė’‘.</verse>
				<verse number="19">Tada Jėzus tarė: ‘‘O netikinti karta! Kiek dar man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane!’‘</verse>
				<verse number="20">Jie atvedė. Vos Jį pamačiusi, dvasia pradėjo tąsyti berniuką; šis parpuolė ant žemės ir apsiputojęs raičiojosi.</verse>
				<verse number="21">Jėzus paklausė tėvą: ‘‘Ar seniai jam taip darosi?’‘ Šis atsakė: ‘‘Nuo pat vaikystės.</verse>
				<verse number="22">Dvasia dažnai įstumdavo jį į vandenį ir į ugnį, norėdama nužudyti. Bet, jei ką gali padaryti, pasigailėk mūsų ir padėk mums!’‘</verse>
				<verse number="23">Jėzus jam atsakė: ‘‘Jei gali tikėti, viskas įmanoma tikinčiam!’‘</verse>
				<verse number="24">Tučtuojau vaiko tėvas verkdamas sušuko: ‘‘Tikiu, Viešpatie! Padėk mano netikėjimui!’‘</verse>
				<verse number="25">Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, sakydamas jai: ‘‘Nebyle ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau nebegrįžk!’‘</verse>
				<verse number="26">Dvasia, klykdama ir smarkiai jį purtydama, išėjo. O jis liko tarsi negyvas, ir daugelis sakė: ‘‘Jis mirė’‘.</verse>
				<verse number="27">Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė, ir šis atsistojo.</verse>
				<verse number="28">Kai Jis sugrįžo namo, mokiniai, pasilikę su Juo vieni, klausė: ‘‘Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?’‘</verse>
				<verse number="29">Jis atsakė: ‘‘Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda ir pasninku’‘.</verse>
				<verse number="30">Iš ten išėję, jie keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų.</verse>
				<verse number="31">Mokydamas savo mokinius, Jis sakė jiems: ‘‘Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys Jį. Nužudytas Jis po trijų dienų prisikels’‘.</verse>
				<verse number="32">Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet bijojo Jį klausti.</verse>
				<verse number="33">Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie Jėzus juos paklausė: ‘‘Apie ką kalbėjotės kelyje?’‘</verse>
				<verse number="34">Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias.</verse>
				<verse number="35">Atsisėdęs Jis pasišaukė dvylika ir tarė: ‘‘Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!’‘</verse>
				<verse number="36">Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė jiems:</verse>
				<verse number="37">‘‘Kas priima tokį vaiką mano vardu, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet Tą, kuris mane siuntė’‘.</verse>
				<verse number="38">Jonas Jam tarė: ‘‘Mokytojau, mes matėme vieną, kuris nevaikščioja su mumis, bet Tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis mūsų neseka’‘.</verse>
				<verse number="39">Jėzus atsakė: ‘‘Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti.</verse>
				<verse number="40">Kas ne prieš mus, tas už mus.</verse>
				<verse number="41">Kas duos jums atsigerti taurę vandens mano vardu dėl to, kad priklausote Kristui, iš tiesų sakau jums, tas nepraras savo atlygio’‘.</verse>
				<verse number="42">‘‘Kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų mažutėlių, kurie tiki manimi, tam būtų geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo girnų akmenį ir įmestų į jūrą.</verse>
				<verse number="43">Jei tavo ranka traukia tave nusidėti,­nukirsk ją! Tau geriau sužalotam įeiti į amžinąjį gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį,</verse>
				<verse number="44">kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’.</verse>
				<verse number="45">Ir jei tavo koja traukia tave į nuodėmę, nukirsk ją, nes tau geriau luošam įžengti į amžinąjį gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą, į negęstančią ugnį,</verse>
				<verse number="46">kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’.</verse>
				<verse number="47">Ir jei tavo akis traukia tave nusidėti,­išlupk ją, nes geriau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į ugnies pragarą,</verse>
				<verse number="48">kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’.</verse>
				<verse number="49">Kiekvienas bus pasūdytas ugnimi, ir kiekviena auka bus druska pasūdyta.</verse>
				<verse number="50">Druska­geras daiktas, bet jeigu ji netektų sūrumo, kuo ją pasūdyti? Turėkite savyje druskos ir taikiai gyvenkite tarpusavy’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Jėzus, iškeliavęs iš ten, atvyksta į Judėją ir Užjordanę. Žmonių būriai vėl susirinko pas Jį, ir Jis vėl mokė, kaip buvo pratęs.</verse>
				<verse number="2">Tada atėjo fariziejų, kurie, mėgindami Jį, klausė, ar galima vyrui atleisti žmoną.</verse>
				<verse number="3">Jis jiems atsakė: ‘‘O ką jums įsakė Mozė?’‘</verse>
				<verse number="4">Jie tarė: ‘‘Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti’‘.</verse>
				<verse number="5">Tuomet Jėzus pasakė: ‘‘Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą.</verse>
				<verse number="6">O nuo sutvėrimo pradžios Dievas ‘sukūrė juos, vyrą ir moterį’.</verse>
				<verse number="7">‘Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir susijungs su savo žmona,</verse>
				<verse number="8">ir du taps vienu kūnu’. Taigi jie jau nebėra du, o vienas kūnas.</verse>
				<verse number="9">Todėl ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria’‘.</verse>
				<verse number="10">Namie mokiniai vėl klausė Jį apie tai.</verse>
				<verse number="11">Jis atsakė: ‘‘Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu.</verse>
				<verse number="12">Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja’‘.</verse>
				<verse number="13">Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė.</verse>
				<verse number="14">Tai pamatęs, Jėzus pyktelėjo ir tarė jiems: ‘‘Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė.</verse>
				<verse number="15">Iš tiesų sakau jums: kas nepriims Dievo karalystės kaip mažas vaikas,­niekaip neįeis į ją’‘.</verse>
				<verse number="16">Ir Jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.</verse>
				<verse number="17">Jėzui išeinant į kelią, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš Jį ant kelių ir klausė: ‘‘Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?’‘</verse>
				<verse number="18">Jėzus jam tarė: ‘‘Kam vadini mane geru? Nė vieno nėra gero, tik vienas Dievas.</verse>
				<verse number="19">Žinai įsakymus: ‘Nesvetimauk, nežudyk, nevok, melagingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną’ ‘‘.</verse>
				<verse number="20">Tas atsakė: ‘‘Mokytojau, aš viso to laikausi nuo savo jaunystės’‘.</verse>
				<verse number="21">Jėzus, pažvelgęs į jį, jį pamilo ir tarė: ‘‘Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok visa, ką turi, išdalink vargšams ir turėsi turtą danguje. Tada ateik, paimk kryžių ir sek paskui mane’‘.</verse>
				<verse number="22">Po šitų žodžių jis nuliūdo ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.</verse>
				<verse number="23">Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: ‘‘Kaip sunkiai turtingi įeis į Dievo karalystę!’‘</verse>
				<verse number="24">Mokiniai buvo priblokšti Jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: ‘‘Vaikeliai, kaip sunku tiems, kurie pasitiki turtais, įeiti į Dievo karalystę!</verse>
				<verse number="25">Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtingam įeiti į Dievo karalystę’‘.</verse>
				<verse number="26">Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: ‘‘Kas tada gali būti išgelbėtas?’‘</verse>
				<verse number="27">Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: ‘‘Žmonėms tai neįmanoma, bet ne Dievui, nes Dievui viskas įmanoma’‘.</verse>
				<verse number="28">Tada Petras sakė Jam: ‘‘Štai mes viską palikome ir sekame paskui Tave!’‘</verse>
				<verse number="29">Jėzus tarė: ‘‘Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris paliktų namus ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus dėl manęs ir dėl Evangelijos</verse>
				<verse number="30">ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų kartu su persekiojimais ir būsimajame amžiuje­amžinojo gyvenimo.</verse>
				<verse number="31">Tačiau daug pirmųjų bus paskutiniai, ir paskutiniai­pirmi’‘.</verse>
				<verse number="32">Jiems bekeliaujant į Jeruzalę, Jėzus ėjo priekyje, o mokiniai stebėjosi. Sekdami iš paskos, jie nuogąstavo. Vėl pasišaukęs dvylika, pradėjo jiems sakyti, kas Jo laukia:</verse>
				<verse number="33">‘‘Štai einame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto žinovams. Jie nuteis Jį mirti ir atiduos pagonims,</verse>
				<verse number="34">tie tyčiosis iš Jo, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, ir trečią dieną Jis prisikels’‘.</verse>
				<verse number="35">Prie Jėzaus priėjo Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipėsi: ‘‘Mokytojau, mes norime, kad padarytum mums viską, ko tik prašysime’‘.</verse>
				<verse number="36">Jis atsakė: ‘‘Ko norite, kad jums padaryčiau?’‘</verse>
				<verse number="37">Jie tarė: ‘‘Leisk mums sėdėti vienam Tavo dešinėje, kitam­kairėje, Tavo šlovėje!’‘</verse>
				<verse number="38">Jėzus atsakė: ‘‘Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią Aš geriu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo Aš krikštijamas?’‘</verse>
				<verse number="39">Jie sakė: ‘‘Galime’‘. Jėzus jiems tarė: ‘‘Tiesa, taurę, kurią Aš geriu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo Aš krikštijamas, jūs irgi būsite pakrikštyti.</verse>
				<verse number="40">Bet vietą savo dešinėje ar kairėje ne Aš duodu,­tai bus tiems, kuriems paskirta’‘.</verse>
				<verse number="41">Tai išgirdę, kiti dešimt labai supyko ant Jokūbo ir Jono.</verse>
				<verse number="42">O Jėzus, pasikvietęs juos, tarė: ‘‘Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi pagonių valdovais, viešpatauja jiems, ir jų didieji juos valdo.</verse>
				<verse number="43">Bet tarp jūsų taip neturi būti. Kas iš jūsų nori būti didžiausias, bus jūsų tarnas,</verse>
				<verse number="44">ir kas nori tarp jūsų būti pirmas, bus visų vergas.</verse>
				<verse number="45">Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį’‘.</verse>
				<verse number="46">Jie atėjo į Jerichą. O iškeliaujant Jam su mokiniais ir gausia minia iš Jericho, neregys Bartimiejus, Timiejaus sūnus, sėdėjo šalikelėje elgetaudamas.</verse>
				<verse number="47">Išgirdęs, jog čia Jėzus iš Nazareto, jis pradėjo garsiai šaukti: ‘‘Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!’‘</verse>
				<verse number="48">Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: ‘‘Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!’‘</verse>
				<verse number="49">Jėzus sustojo ir tarė: ‘‘Pašaukite jį’‘. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: ‘‘Pasitikėk! Kelkis, Jis tave šaukia’‘.</verse>
				<verse number="50">Tas, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir atėjo prie Jėzaus.</verse>
				<verse number="51">Jėzus jo paklausė: ‘‘Ko nori, kad tau padaryčiau?’‘ Neregys atsakė: ‘‘Rabuni, kad praregėčiau!’‘</verse>
				<verse number="52">Tada Jėzus jam tarė: ‘‘Eik, tavo tikėjimas išgydė tave’‘. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Prisiartinęs prie Jeruzalės pro Betfagę ir Betaniją, ties Alyvų kalnu, Jėzus pasiuntė du savo mokinius,</verse>
				<verse number="2">liepdamas: ‘‘Eikite į priešais esantį kaimą ir, vos įžengę į jį, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar niekas iš žmonių nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite’‘.</verse>
				<verse number="3">Jeigu kas nors paklaustų: ‘Ką čia darote?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui’, ir iš karto jį paleis.</verse>
				<verse number="4">Nuėję jiedu rado pakelėje asilaitį, pririštą prie vartų, ir atrišo jį.</verse>
				<verse number="5">Kai kurie iš ten stovinčių jų paklausė: ‘‘Ką darote, kam atrišate asilaitį?’‘</verse>
				<verse number="6">O jie atsakė taip, kaip Jėzus buvo jiems liepęs, ir tie leido jį vestis.</verse>
				<verse number="7">Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė jį savo apsiaustais, ir Jėzus užsėdo ant jo.</verse>
				<verse number="8">Daugelis tiesė ant kelio savo drabužius, kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas.</verse>
				<verse number="9">Iš priekio ir iš paskos einantys šaukė: ‘‘Osana! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu!</verse>
				<verse number="10">Palaiminta mūsų tėvo Dovydo karalystė, ateinanti Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!’‘</verse>
				<verse number="11">Taip Jėzus įžengė į Jeruzalę ir į šventyklą. Viską apžiūrėjęs,­ kadangi buvo jau vakaro valanda,­Jis su dvylika išėjo į Betaniją.</verse>
				<verse number="12">Rytojaus dieną, jiems keliaujant iš Betanijos, Jėzus išalko.</verse>
				<verse number="13">Pamatęs iš tolo sulapojusį figmedį, Jis priėjo pažiūrėti, gal ką ant jo ras. Tačiau, atėjęs prie medžio, Jis nerado nieko, tiktai lapus, nes dar nebuvo figų metas.</verse>
				<verse number="14">Atsakydamas Jėzus tarė medžiui: ‘‘Tegul per amžius niekas nebevalgys tavo vaisiaus!’‘ Jo mokiniai tai girdėjo.</verse>
				<verse number="15">Jie atėjo į Jeruzalę. Įėjęs į šventyklą, Jėzus ėmė varyti laukan parduodančius ir perkančius šventykloje. Jis išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus</verse>
				<verse number="16">ir neleido nešti prekių per šventyklą.</verse>
				<verse number="17">Jis mokė, sakydamas jiems: ‘‘Argi neparašyta: ‘Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms’? O jūs pavertėte juos ‘plėšikų lindyne’ ‘‘.</verse>
				<verse number="18">Tai išgirdę, aukštieji kunigai ir Rašto žinovai tarėsi, kaip Jį pražudyti. Jie mat bijojo Jėzaus, nes visi žmonės buvo didžiai nustebinti Jo mokymo.</verse>
				<verse number="19">Atėjus vakarui, Jėzus su mokiniais išėjo iš miesto.</verse>
				<verse number="20">Rytą eidami pro šalį, jie pamatė, kad figmedis nudžiūvęs iš pat šaknų.</verse>
				<verse number="21">Prisiminęs Petras tarė Jėzui: ‘‘Rabi, žiūrėk! Figmedis, kurį prakeikei, nudžiūvo!’‘</verse>
				<verse number="22">Jėzus, atsakydamas jiems, tarė: ‘‘Turėkite tikėjimą Dievu!</verse>
				<verse number="23">Iš tiesų sakau jums: kas pasakytų šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą’, ir savo širdyje neabejotų, bet tikėtų, kad įvyks tai, ką sako,­jis turės, ką besakytų.</verse>
				<verse number="24">Todėl sakau jums: ko tik prašote melsdamiesi, tikėkite, kad gaunate, ir jūs turėsite.</verse>
				<verse number="25">Kai stovite melsdamiesi, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas, kuris danguje, galėtų jums atleisti jūsų nusižengimus.</verse>
				<verse number="26">Bet jeigu jūs neatleisite, nė jūsų Tėvas, kuris danguje, neatleis jūsų nusižengimų’‘.</verse>
				<verse number="27">Jie vėl sugrįžo į Jeruzalę. Jam vaikščiojant po šventyklą, prie Jo priėjo aukštųjų kunigų, Rašto žinovų bei vyresniųjų</verse>
				<verse number="28">ir klausė: ‘‘Kokią teisę turi taip daryti? Kas Tau davė valdžią tai daryti?’‘</verse>
				<verse number="29">Jėzus jiems atsakė: ‘‘Aš irgi paklausiu jus vieno dalyko, o jūs atsakykite man, tada ir Aš jums pasakysiu, kokia valdžia tai darau.</verse>
				<verse number="30">Jono krikštas buvo iš dangaus ar iš žmonių? Atsakykite man!’‘</verse>
				<verse number="31">Jie samprotavo tarpusavy: ‘‘Jei pasakysime­iš dangaus, Jis mums sakys: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’</verse>
				<verse number="32">O jei pasakysime­iš žmonių...’‘ Jie bijojo minios, nes visi buvo įsitikinę, kad Jonas tikrai buvo pranašas.</verse>
				<verse number="33">Todėl jie atsakė Jėzui: ‘‘Mes nežinome’‘. Tada Jėzus tarė: ‘‘Tai ir Aš jums nesakysiu, kokia valdžia tai darau’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Jėzus pradėjo kalbėti jiems palyginimais: ‘‘Vienas žmogus pasodino vynuogyną, aptvėrė jį tvora, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į tolimą šalį.</verse>
				<verse number="2">Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną atsiimti iš vynininkų savo vaisių.</verse>
				<verse number="3">Tie pačiupo jį, sumušė ir paleido tuščiomis.</verse>
				<verse number="4">Tada jis vėl nusiuntė pas juos kitą tarną, o tie, apmėtę akmenimis, sužeidė jį į galvą ir išniekinę paleido.</verse>
				<verse number="5">Jis pasiuntė dar vieną, bet tą jie nužudė; ir dar daugelį kitų tarnų, kurių vienus jie primušė, kitus nužudė.</verse>
				<verse number="6">Dar vieną turėjo­mylimąjį sūnų. Jį nusiuntė pas juos paskutinį, sakydamas sau: ‘Jie gerbs mano sūnų’.</verse>
				<verse number="7">Bet vynininkai tarėsi: ‘Tai paveldėtojas. Eikime, užmuškime jį, ir jo palikimas bus mūsų’.</verse>
				<verse number="8">Nutvėrę nužudė jį ir išmetė laukan iš vynuogyno.</verse>
				<verse number="9">Ką tada darys vynuogyno šeimininkas? Jis ateis, nužudys vynininkus ir atiduos vynuogyną kitiems.</verse>
				<verse number="10">Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu.</verse>
				<verse number="11">Tai Viešpaties padaryta ir nuostabu mūsų akyse’?’‘</verse>
				<verse number="12">Anie norėjo Jį suimti, tačiau bijojo minios. Mat suprato, kad palyginimas buvo jiems taikomas. Tad, palikę Jį, pasitraukė.</verse>
				<verse number="13">Tada jie siunčia pas Jėzų fariziejų ir erodininkų sugauti Jo kalboje.</verse>
				<verse number="14">Šitie atėję sako Jam: ‘‘Mokytojau, žinome, jog Tu esi tiesus ir niekam nepataikauji. Tu neatsižvelgi į asmenis ir mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa. Ar reikia mokėti ciesoriui mokesčius, ar ne?</verse>
				<verse number="15">Mokėti ar nemokėti?’‘ Žinodamas jų veidmainystę, Jis tarė: ‘‘Kam spendžiate man pinkles? Atneškite man pažiūrėti denarą’‘.</verse>
				<verse number="16">Jie padavė. Jis jų klausia: ‘‘Kieno čia atvaizdas ir įrašas?’‘ Jie atsakė: ‘‘Ciesoriaus’‘.</verse>
				<verse number="17">Tuomet Jėzus jiems tarė: ‘‘Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo­Dievui’‘. Ir jie labai Juo stebėjosi.</verse>
				<verse number="18">Pas Jėzų ateina sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir klausia:</verse>
				<verse number="19">‘‘Mokytojau, Mozė mums parašė: ‘Jei kieno brolis mirtų ir paliktų žmoną, o nepaliktų vaikų, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių’.</verse>
				<verse number="20">Ir štai buvo septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirdamas nepaliko vaikų.</verse>
				<verse number="21">Vedė ją antrasis, bet ir šis mirė bevaikis. Taip atsitiko ir su trečiuoju,</verse>
				<verse number="22">ir visi septyni nepaliko vaikų. Po jų visų numirė ir ta moteris.</verse>
				<verse number="23">Taigi prisikėlime, kai jie prisikels, kurio iš jų žmona ji bus? Juk ji buvo visų septynių žmona’‘.</verse>
				<verse number="24">Jėzus jiems atsakė: ‘‘Argi ne todėl klystate, kad nepažįstate nei Raštų, nei Dievo jėgos?</verse>
				<verse number="25">Kai prisikels iš numirusiųjų, jie nei ves, nei tekės, bet bus kaip angelai danguje.</verse>
				<verse number="26">O kad mirusieji keliasi,­ar neskaitėte Mozės knygoje, kaip Mozei Dievas pasakė iš krūmo: ‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas!’?</verse>
				<verse number="27">Jis nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų Dievas. Taigi jūs labai klystate’‘.</verse>
				<verse number="28">Vienas iš Rašto žinovų, girdėjęs juos besiginčijant ir supratęs, kaip puikiai Jėzus jiems atsakinėjo, priėjo ir paklausė Jį: ‘‘Koks yra visų pirmasis įsakymas?’‘</verse>
				<verse number="29">Jėzus jam atsakė: ‘‘Pirmasis yra šis: ‘Klausyk, Izraeli,­Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats;</verse>
				<verse number="30">tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis’,­tai pirmasis įsakymas.</verse>
				<verse number="31">Antrasis panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’. Nėra jokio kito įsakymo, didesnio už šiuodu’‘.</verse>
				<verse number="32">Tada Rašto žinovas Jam atsakė: ‘‘Gerai, Mokytojau, Tu tiesą pasakei: yra vienas Dievas ir nėra kito, tik Jis;</verse>
				<verse number="33">o mylėti Jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti savo artimą kaip save patį yra daugiau negu visos deginamosios atnašos ir aukos’‘.</verse>
				<verse number="34">Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: ‘‘Tu netoli nuo Dievo karalystės!’‘ Ir niekas daugiau nebedrįso Jo klausti.</verse>
				<verse number="35">Mokydamas šventykloje, Jėzus kalbėjo: ‘‘Kaip Rašto žinovai gali sakyti, jog Kristus yra Dovydo Sūnus?</verse>
				<verse number="36">Juk pats Dovydas Šventąja Dvasia pasakė: ‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’.</verse>
				<verse number="37">Pats Dovydas vadina jį Viešpačiu, tai kaip Jis gali būti jo Sūnus?’‘ Didelė minia džiugiai Jo klausėsi.</verse>
				<verse number="38">Mokydamas Jis kalbėjo: ‘‘Saugokitės Rašto žinovų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais ir būti sveikinami aikštėse,</verse>
				<verse number="39">užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbingas vietas pokyliuose.</verse>
				<verse number="40">Jie suryja našlių namus ir dedasi kalbą ilgas maldas. Jie gaus dar didesnį pasmerkimą’‘.</verse>
				<verse number="41">Atsisėdęs ties iždine, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į ją pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai.</verse>
				<verse number="42">Atėjo viena beturtė našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką.</verse>
				<verse number="43">Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus tarė jiems: ‘‘Iš tiesų sakau jums: ši beturtė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į iždinę.</verse>
				<verse number="44">Visi aukojo iš savo pertekliaus, o ji iš savo nepritekliaus įmetė visa, ką turėjo, visą savo pragyvenimą’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Jam išeinant iš šventyklos, vienas iš mokinių Jam sako: ‘‘Mokytojau, pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai!’‘</verse>
				<verse number="2">Jėzus jam atsakė: ‘‘Matai šituos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta’‘.</verse>
				<verse number="3">Kai Jis sėdėjo Alyvų kalne, priešais šventyklą, Petras, Jokūbas, Jonas ir Andriejus atskirai nuo kitų klausė Jį:</verse>
				<verse number="4">‘‘Pasakyk mums, kada tai įvyks ir koks bus ženklas, kai visa tai pradės pildytis?’‘</verse>
				<verse number="5">Jėzus, jiems atsakydamas, pradėjo kalbėti: ‘‘Žiūrėkite, kad niekas jūsų nesuklaidintų.</verse>
				<verse number="6">Daug kas ateis mano vardu ir sakys: ‘Tai Aš’, ir daugelį suklaidins.</verse>
				<verse number="7">Išgirdę apie karus ir karų gandus, neišsigąskite. Tai turi įvykti, bet dar ne galas.</verse>
				<verse number="8">Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Įvairiose vietose bus žemės drebėjimų, bus badmečių ir neramumų. Tai gimdymo skausmų pradžia.</verse>
				<verse number="9">Jūs saugokitės, nes atidavinės jus teismams, plaks sinagogose, ir jūs turėsite dėl manęs stoti prieš valdytojus ir karalius jiems liudyti.</verse>
				<verse number="10">Ir Evangelija pirmiau turės būti paskelbta visoms tautoms.</verse>
				<verse number="11">Kai suėmę jus ves, nesirūpinkite ir negalvokite iš anksto, ką kalbėsite. Kalbėkite tai, kas tą valandą bus jums duota, nes kalbėsite ne jūs, o Šventoji Dvasia.</verse>
				<verse number="12">Brolis išduos nužudyti brolį, o tėvas­savo vaiką. Vaikai pakels ranką prieš savo gimdytojus ir juos žudys.</verse>
				<verse number="13">Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas’‘.</verse>
				<verse number="14">‘‘Kai pamatysite per pranašą Danielių paskelbtą naikinimo bjaurastį, stovinčią ten, kur jos neturi būti (kas skaito­teišmano), tada, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus;</verse>
				<verse number="15">kas bus ant stogo, tenelipa žemyn į namus ir tegul neina ko nors pasiimti iš savo namų;</verse>
				<verse number="16">o kas laukuose, tenegrįžta pasiimti apsiausto.</verse>
				<verse number="17">Vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis!</verse>
				<verse number="18">Melskitės, kad jums netektų bėgti žiemą!</verse>
				<verse number="19">Tomis dienomis bus toks suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pradžios pasaulio, kurį Dievas sutvėrė, iki šiol, ir daugiau nebebus.</verse>
				<verse number="20">Ir, jeigu Viešpats nebūtų sutrumpinęs tų dienų, neišsigelbėtų nė vienas kūnas. Tačiau dėl išrinktųjų, kuriuos išsirinko, Jis sutrumpino tas dienas.</verse>
				<verse number="21">Jei tada kas nors jums sakys: ‘Štai čia Kristus’, arba: ‘Jis tenai!’,­netikėkite,</verse>
				<verse number="22">nes atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų. Jie darys ženklų ir stebuklų, kad suklaidintų, jei įmanoma, net išrinktuosius.</verse>
				<verse number="23">Todėl būkite atidūs; štai Aš jums iš anksto visa tai pasakiau’‘.</verse>
				<verse number="24">‘‘Tomis dienomis, po ano suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos,</verse>
				<verse number="25">dangaus žvaigždės kris ir dangaus jėgos bus sudrebintos.</verse>
				<verse number="26">Tada jie pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia jėga ir šlove.</verse>
				<verse number="27">Jis pasiųs savo angelus, ir tie surinks Jo išrinktuosius iš keturių žemės pusių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių.</verse>
				<verse number="28">Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, žinote, jog artėja vasara.</verse>
				<verse number="29">Taip pat jūs, išvydę visa tai dedantis, žinokite, jog Jis jau arti, prie durų.</verse>
				<verse number="30">Iš tiesų sakau jums: ši karta nepraeis, iki visa tai įvyks.</verse>
				<verse number="31">Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.</verse>
				<verse number="32">Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nei angelai danguje, nei Sūnus, tik Tėvas’‘.</verse>
				<verse number="33">‘‘Žiūrėkite, budėkite ir melskitės, nes nežinote, kada ateis laikas!</verse>
				<verse number="34">Bus kaip su žmogumi, kuris iškeliavo toli, paliko namus, suteikė tarnams valdžią, kiekvienam paskyrė darbą, o durininkui įsakė budėti.</verse>
				<verse number="35">Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidžiui giedant, ar rytmety,</verse>
				<verse number="36">kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių.</verse>
				<verse number="37">Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Iki Paschos ir Neraugintos duonos šventės buvo likę dvi dienos. Aukštieji kunigai ir Rašto žinovai ieškojo būdo klasta suimti Jėzų ir nužudyti.</verse>
				<verse number="2">Bet jie sakė: ‘‘Tik ne per šventes, kad žmonėse nekiltų sąmyšio’‘.</verse>
				<verse number="3">Jėzui esant Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, ir sėdint prie stalo, atėjo moteris su alebastriniu labai brangaus gryno nardo tepalo indu. Sudaužiusi indą, ji išpylė tepalą Jam ant galvos.</verse>
				<verse number="4">Kai kurie ten esantys pasipiktino ir kalbėjo vienas kitam: ‘‘Kam toks tepalo eikvojimas?</verse>
				<verse number="5">Juk jį buvo galima parduoti daugiau negu už tris šimtus denarų ir pinigus išdalyti vargšams!’‘ Ir jie murmėjo prieš tą moterį.</verse>
				<verse number="6">Bet Jėzus atsiliepė: ‘‘Palikite ją ramybėje! Kam ją skaudinate? Ji man padarė gerą darbą.</verse>
				<verse number="7">Vargšų jūs visuomet turite su savimi ir, kada tik panorėję, galėsite jiems gera daryti, o mane ne visuomet turėsite.</verse>
				<verse number="8">Ji padarė, ką galėjo. Ji iš anksto patepė mano kūną laidotuvėms.</verse>
				<verse number="9">Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, jos atminimui bus pasakojama ir tai, ką ji padarė’‘.</verse>
				<verse number="10">Judas Iskarijotas, vienas iš dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus išduoti Jėzų.</verse>
				<verse number="11">Tai išgirdę, jie apsidžiaugė ir pažadėjo jam pinigų. Jis ėmė ieškoti progos Jėzų išduoti.</verse>
				<verse number="12">Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada pjaunamas Paschos avinėlis, mokiniai klausė Jėzų: ‘‘Kur nori, kad Tau paruoštume valgyti Paschą?’‘</verse>
				<verse number="13">Jis pasiunčia du mokinius, tardamas: ‘‘Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite paskui jį</verse>
				<verse number="14">ir, kur jis įeis, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: kur yra svečių kambarys, kuriame su savo mokiniais galėčiau valgyti Paschą?’</verse>
				<verse number="15">Jis parodys jums didelį apstatytą aukštutinį kambarį. Ten ir paruoškite mums’‘.</verse>
				<verse number="16">Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip Jis sakė, ir paruošė Paschą.</verse>
				<verse number="17">Vakare Jis atėjo su dvylika.</verse>
				<verse number="18">Jiems sėdint už stalo ir valgant, Jėzus tarė: ‘‘Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų, valgančių su manimi, išduos mane’‘.</verse>
				<verse number="19">Jie labai nuliūdo ir vienas paskui kitą ėmė Jo klausinėti: ‘‘Nejaugi aš?’‘, ‘‘Nejaugi aš?’‘</verse>
				<verse number="20">O Jis jiems tarė: ‘‘Vienas iš dvylikos, kuris dažo su manimi dubenyje.</verse>
				<verse number="21">Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip apie Jį parašyta, bet vargas tam žmogui, per kurį Žmogaus Sūnus išduodamas. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti’‘.</verse>
				<verse number="22">Jiems bevalgant, Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė mokiniams, sakydamas: ‘‘Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas!’‘</verse>
				<verse number="23">Po to paėmė taurę, padėkojo, davė jiems, ir visi gėrė iš jos.</verse>
				<verse number="24">Jis jiems tarė: ‘‘Tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį.</verse>
				<verse number="25">Iš tiesų sakau jums: Aš daugiau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje’‘.</verse>
				<verse number="26">Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną.</verse>
				<verse number="27">Jėzus jiems tarė: ‘‘Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: ‘Ištiksiu piemenį, ir avys išsisklaidys’.</verse>
				<verse number="28">Bet prisikėlęs Aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją’‘.</verse>
				<verse number="29">Petras atsiliepė: ‘‘Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!’‘</verse>
				<verse number="30">Jėzus jam atsakė: ‘‘Iš tiesų sakau tau: dar šiandien, jau šią naktį, gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi’‘.</verse>
				<verse number="31">Bet Petras dar atkakliau tvirtino: ‘‘Jei man reikėtų net mirti su Tavimi, aš vis tiek Tavęs neišsiginsiu’‘. Tą patį kalbėjo ir visi kiti.</verse>
				<verse number="32">Jie atėjo į vietą, vadinamą Getsemane. Jėzus sako savo mokiniams: ‘‘Pasėdėkite čia, kol Aš melsiuosi’‘.</verse>
				<verse number="33">Pasiėmęs su savimi Petrą, Jokūbą ir Joną, Jis pradėjo nuogąstauti ir sielvartauti.</verse>
				<verse number="34">Jis jiems sakė: ‘‘Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite!’‘</verse>
				<verse number="35">Paėjęs truputį toliau, sukniubo ant žemės ir meldėsi, kad, jei įmanoma, Jį aplenktų toji valanda.</verse>
				<verse number="36">Jis sakė: ‘‘Aba, Tėve, Tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu’‘.</verse>
				<verse number="37">Po to grįžta, randa juos miegančius ir taria Petrui: ‘‘Simonai, tu miegi? Nepajėgei nė vienos valandos pabudėti?</verse>
				<verse number="38">Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundymą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas’‘.</verse>
				<verse number="39">Jis vėl nuėjo ir meldėsi tais pačiais žodžiais.</verse>
				<verse number="40">Sugrįžęs Jis vėl rado juos miegančius­jų akys buvo apsunkusios, ir jie nežinojo, ką atsakyti.</verse>
				<verse number="41">Jis atėjo trečią kartą ir tarė jiems: ‘‘Vis dar tebemiegate ir ilsitės? Gana! Atėjo valanda: štai Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas.</verse>
				<verse number="42">Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat’‘.</verse>
				<verse number="43">Ir tuojau, dar Jam tebekalbant, pasirodė vienas iš dvylikos­Judas, o kartu su juo didelė minia, ginkluota kalavijais ir vėzdais, pasiųsta aukštųjų kunigų, Rašto žinovų ir vyresniųjų.</verse>
				<verse number="44">Išdavėjas buvo jiems nurodęs ženklą: ‘‘Kurį pabučiuosiu, tai Tas. Suimkite Jį ir veskite saugodami!’‘</verse>
				<verse number="45">Atėjęs jis tuojau prisiartino prie Jėzaus ir tarė: ‘‘Rabi!’‘, ir pabučiavo Jį.</verse>
				<verse number="46">O kiti čiupo Jėzų rankomis ir suėmė.</verse>
				<verse number="47">Vienas iš ten stovinčiųjų, išsitraukęs kalaviją, smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam ausį.</verse>
				<verse number="48">O Jėzus jiems tarė: ‘‘Kaip prieš plėšiką išėjote su kalavijais ir vėzdais suimti manęs.</verse>
				<verse number="49">Aš kasdien buvau su jumis šventykloje ir mokiau, ir jūs manęs nesuėmėte. Tačiau turi išsipildyti Raštai’‘.</verse>
				<verse number="50">Tada visi paliko Jį ir pabėgo.</verse>
				<verse number="51">Vienas jaunuolis sekė Jį iš paskos, susisupęs vien į drobulę. Jie čiupo jį,</verse>
				<verse number="52">bet šis išsinėrė iš drobulės ir nuogas pabėgo.</verse>
				<verse number="53">Jėzų nuvedė pas vyriausiąjį kunigą, kur buvo susirinkę visi aukštieji kunigai, vyresnieji ir Rašto žinovai.</verse>
				<verse number="54">Petras sekė Jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų kiemo. Ten jis atsisėdo su tarnais ir šildėsi prie ugnies.</verse>
				<verse number="55">Aukštieji kunigai ir visas sinedrionas ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad galėtų nuteisti Jį mirti, bet nerado.</verse>
				<verse number="56">Nors daugelis melagingai liudijo prieš Jį, tačiau jų liudijimai nesutapo.</verse>
				<verse number="57">Kai kurie atsistoję melagingai kaltino Jį, teigdami:</verse>
				<verse number="58">‘‘Mes girdėjome Jį sakant: ‘Aš sugriausiu šitą rankomis pastatytą šventyklą ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo’ ‘‘.</verse>
				<verse number="59">Bet ir šie kaltinimai nesutapo.</verse>
				<verse number="60">Tada vyriausiasis kunigas, atsistojęs viduryje, paklausė Jėzų: ‘‘Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?’‘</verse>
				<verse number="61">Tačiau Jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tada vyriausiasis kunigas vėl Jį paklausė: ‘‘Ar Tu esi Kristus, Palaimintojo Sūnus?!’‘</verse>
				<verse number="62">Ir Jėzus pasakė: ‘‘Aš Esu. Ir jūs išvysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse’‘.</verse>
				<verse number="63">Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: ‘‘Kam dar mums liudytojai?</verse>
				<verse number="64">Jūs girdėjote piktžodžiavimą! Kaip jums atrodo?’‘ Ir jie visi nusprendė Jį esant vertą mirties.</verse>
				<verse number="65">Kai kurie pradėjo į Jį spjaudyti, dangstė Jam veidą, mušė kumščiais ir sakė: ‘‘Pranašauk!’‘ O tarnai daužė Jį per veidą.</verse>
				<verse number="66">Petrui esant žemai, kieme, atėjo viena vyriausiojo kunigo tarnaitė</verse>
				<verse number="67">ir, pamačiusi besišildantį Petrą, įsižiūrėjo į jį ir tarė: ‘‘Ir tu buvai su šituo Nazariečiu Jėzumi’‘.</verse>
				<verse number="68">Bet Petras išsigynė, sakydamas: ‘‘Nei žinau, nei suprantu, ką sakai’‘. Jis išėjo į prieškiemį, ir pragydo gaidys.</verse>
				<verse number="69">Pamačiusi jį, tarnaitė vėl pradėjo sakyti aplink stovėjusiems: ‘‘Šitas yra iš jų!’‘</verse>
				<verse number="70">Jis vėl išsigynė. Kiek vėliau šalia stovintieji sakė Petrui: ‘‘Tu tikrai vienas iš jų, juk tu irgi galilėjietis, ir tarmė tavo tokia’‘.</verse>
				<verse number="71">Tada jis pradėjo keiktis ir prisiekinėti: ‘‘Aš nepažįstu to žmogaus, apie kurį jūs kalbate!’‘</verse>
				<verse number="72">Gaidys pragydo antrą kartą. Petras atsiminė, ką jam sakė Jėzus: ‘‘Gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi’‘. Tai prisiminęs, jis pravirko.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Tuojau iš ryto aukštieji kunigai pasitarė su vyresniaisiais ir Rašto žinovais bei visu sinedrionu ir, surišę Jėzų, jie Jį nuvedė ir perdavė Pilotui.</verse>
				<verse number="2">Pilotas paklausė Jį: ‘‘Ar Tu esi žydų karalius?’‘ Jis atsakė: ‘‘Taip yra, kaip sakai’‘.</verse>
				<verse number="3">Aukštieji kunigai Jį daug kuo kaltino, bet Jis nieko neatsakinėjo.</verse>
				<verse number="4">Pilotas vėl klausė Jį: ‘‘Tu nieko neatsakai? Žiūrėk, kiek daug kaltinimų jie Tau pateikia’‘.</verse>
				<verse number="5">Tačiau Jėzus nieko nebeatsakinėjo, ir Pilotas labai stebėjosi.</verse>
				<verse number="6">Per šventes jis paleisdavo vieną kalinį, kurio žmonės prašydavo.</verse>
				<verse number="7">Tada buvo vienas kalinys, vardu Barabas, suimtas kartu su maištininkais, kurie maišto metu nužudė žmogų.</verse>
				<verse number="8">Susirinkusi minia, garsiai šaukdama, pradėjo prašyti to, ką Pilotas visuomet darydavo.</verse>
				<verse number="9">Pilotas paklausė: ‘‘Ar norite, kad jums paleisčiau žydų karalių?’‘</verse>
				<verse number="10">Nes jis žinojo, kad aukštieji kunigai Jį įskundė iš pavydo.</verse>
				<verse number="11">Tačiau aukštieji kunigai sukurstė minią reikalauti, kad geriau paleistų Barabą.</verse>
				<verse number="12">Tada Pilotas vėl kreipėsi į juos: ‘‘O kaip jūs norite, kad aš pasielgčiau su Tuo, kurį vadinate žydų karaliumi?’‘</verse>
				<verse number="13">Tie šaukė: ‘‘Nukryžiuok Jį!’‘</verse>
				<verse number="14">Pilotas jų klausė: ‘‘Ką bloga Jis padarė?’‘ Tada jie pradėjo dar garsiau rėkti: ‘‘Nukryžiuok Jį!’‘</verse>
				<verse number="15">Norėdamas įtikti miniai, Pilotas paleido Barabą, o Jėzų nuplakdino ir atidavė nukryžiuoti.</verse>
				<verse number="16">Kareiviai nusivedė Jį į rūmų kiemą, tai yra pretorijų, ir ten sušaukė visą kuopą.</verse>
				<verse number="17">Jie apvilko Jį purpuriniu apsiaustu, nupynę uždėjo Jam erškėčių vainiką</verse>
				<verse number="18">ir pradėjo Jį sveikinti: ‘‘Sveikas, žydų karaliau!’‘</verse>
				<verse number="19">Jie daužė Jam per galvą nendrine lazda, spjaudė ir priklaupdami garbino Jį.</verse>
				<verse number="20">Pasityčioję nuvilko Jam purpurinį apsiaustą, apvilko Jo paties drabužiais ir išvedė nukryžiuoti.</verse>
				<verse number="21">Jie privertė vieną grįžtantį iš lauko praeivį­Simoną Kirėnietį, Aleksandro ir Rufo tėvą,­nešti Jo kryžių.</verse>
				<verse number="22">Ir jie nuvedė Jį į Golgotos vietą; išvertus tai reiškia: ‘‘Kaukolės vieta’‘.</verse>
				<verse number="23">Ten davė Jam mira atmiešto vyno, bet Jis negėrė.</verse>
				<verse number="24">Nukryžiavę Jį, jie pasidalijo Jo drabužius, mesdami burtą, kas kuriam turi tekti.</verse>
				<verse number="25">Buvo trečia valanda, kai Jį nukryžiavo.</verse>
				<verse number="26">Taip pat buvo užrašytas Jo kaltinimas: ‘‘Žydų karalius’‘.</verse>
				<verse number="27">Kartu su Juo nukryžiavo du plėšikus: vieną dešinėje, kitą kairėje.</verse>
				<verse number="28">Taip išsipildė Rašto žodis: ‘‘Jis buvo priskaitytas prie piktadarių’‘.</verse>
				<verse number="29">Einantys pro šalį plūdo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: ‘‘Še Tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas ją atstatai.</verse>
				<verse number="30">Išgelbėk save, nuženk nuo kryžiaus!’‘</verse>
				<verse number="31">Panašiai tyčiojosi ir aukštieji kunigai su Rašto žinovais, kalbėdami tarp savęs: ‘‘Kitus gelbėdavo, o savęs negali išgelbėti.</verse>
				<verse number="32">Tegul Kristus, Izraelio karalius, dabar nužengia nuo kryžiaus, kad pamatytume ir įtikėtume’‘. Kartu nukryžiuotieji irgi užgauliojo Jį.</verse>
				<verse number="33">Šeštai valandai atėjus, visą kraštą apgaubė tamsa iki devintos valandos.</verse>
				<verse number="34">Devintą valandą Jėzus garsiu balsu sušuko: ‘‘Elojí, Elojí, lemá sabachtáni?’‘ Tai reiškia: ‘‘Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?!’‘</verse>
				<verse number="35">Kai kurie ten stovintys išgirdę sakė: ‘‘Žiūrėk, Jis šaukiasi Elijo’‘.</verse>
				<verse number="36">Tada vienas nubėgęs primirkė kempinę rūgštaus vyno, užmovė ją ant nendrės ir davė Jam gerti, sakydamas: ‘‘Palaukite, pažiūrėsime, ar ateis Elijas Jo nuimti’‘.</verse>
				<verse number="37">Bet Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią.</verse>
				<verse number="38">Ir šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios.</verse>
				<verse number="39">Šimtininkas, stovėjęs priešais ir matęs, kaip Jis šaukdamas mirė, tarė: ‘‘Tikrai šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!’‘</verse>
				<verse number="40">Ten taip pat buvo moterų, kurios žiūrėjo iš toli; tarp jų ir Marija Magdalietė, Marija­Jokūbo Jaunesniojo ir Jozės motina­ir Salomė.</verse>
				<verse number="41">Kai Jėzus dar buvo Galilėjoje, jos Jį lydėjo ir Jam tarnavo. Ten buvo ir daug kitų moterų, kartu su Juo atvykusių į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="42">Vakarui atėjus, kadangi buvo Prisirengimas,­sabato išvakarės,­</verse>
				<verse number="43">atvyko Juozapas iš Arimatėjos, garbingas teismo tarybos narys, kuris irgi laukė Dievo karalystės. Jis drąsiai nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno.</verse>
				<verse number="44">Pilotas nustebo, argi jau būtų miręs? Jis pasišaukė šimtininką ir paklausė, ar Jėzus jau miręs.</verse>
				<verse number="45">Sužinojęs tai iš šimtininko, jis atidavė Juozapui kūną.</verse>
				<verse number="46">Šis nupirko drobulę, nuėmė Jėzų nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę, paguldė Jį kape, kuris buvo iškaltas uoloje, ir užritino angą akmeniu.</verse>
				<verse number="47">Marija Magdalena ir Marija, Jozės motina, matė, kur Jis buvo palaidotas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Sabatui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nupirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti.</verse>
				<verse number="2">Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, saulei tekant, jos atėjo prie kapo</verse>
				<verse number="3">ir kalbėjosi tarp savęs: ‘‘Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?’‘</verse>
				<verse number="4">Bet pažvelgusios pamatė, kad akmuo nuristas. O jis buvo labai didelis.</verse>
				<verse number="5">Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį ilgais baltais drabužiais ir nustėro.</verse>
				<verse number="6">Jis joms tarė: ‘‘Neišsigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazariečio. Jis prisikėlė, Jo čia nebėra. Štai vieta, kur Jį buvo paguldę.</verse>
				<verse number="7">Eikite, pasakykite Jo mokiniams ir Petrui: Jis eina pirma jūsų į Galilėją. Ten Jį pamatysite, kaip Jis yra jums sakęs’‘.</verse>
				<verse number="8">Jos skubiai išėjo ir nubėgo nuo kapo, nes drebėjo ir buvo apstulbusios. Persigandusios jos niekam nieko nesakė.</verse>
				<verse number="9">Prisikėlęs anksti rytą, pirmąją savaitės dieną, Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalenai, iš kurios buvo išvaręs septynis demonus.</verse>
				<verse number="10">Ji nuėjusi pranešė Jo bičiuliams, kurie liūdėjo ir verkė.</verse>
				<verse number="11">Tie, išgirdę, kad Jis gyvas ir kad ji pati Jį mačiusi, netikėjo.</verse>
				<verse number="12">Po to Jis pasirodė dviem iš jų kelyje į kaimą, tačiau kitokiu pavidalu.</verse>
				<verse number="13">Ir šitie sugrįžę pranešė visiems kitiems, bet ir jais anie netikėjo.</verse>
				<verse number="14">Pagaliau Jėzus pasirodė visiems vienuolikai, kai jie sėdėjo už stalo. Jis barė juos už jų netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę Jį prisikėlusį.</verse>
				<verse number="15">Jis tarė jiems: ‘‘Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.</verse>
				<verse number="16">Kas įtikės ir krikštysis, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.</verse>
				<verse number="17">Ir kurie tikės, tuos lydės šie ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis,</verse>
				<verse number="18">ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirtinų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks’‘.</verse>
				<verse number="19">Baigęs jiems kalbėti, Viešpats buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje.</verse>
				<verse number="20">O jie ėjo ir visur pamokslavo, Viešpačiui drauge veikiant ir patvirtinant žodį lydinčiais stebuklais. Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="42">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Kadangi daugelis rašė pasakojimą apie pas mus buvusius įvykius,</verse>
				<verse number="2">kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai,</verse>
				<verse number="3">tai ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą,</verse>
				<verse number="4">kad įsitikintum tikrumu mokymo, kurio buvai išmokytas.</verse>
				<verse number="5">Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elžbietą, iš Aarono palikuonių.</verse>
				<verse number="6">Jie abu buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus.</verse>
				<verse number="7">Juodu neturėjo vaikų, nes Elžbieta buvo nevaisinga, ir abu sulaukę senyvo amžiaus.</verse>
				<verse number="8">Kartą Zacharijas, atėjus eilei, tarnavo Dievui kaip kunigas ir, pagal paprotį,</verse>
				<verse number="9">kunigų burtu teko jam, įėjus į Viešpaties šventyklą, smilkyti smilkalus.</verse>
				<verse number="10">Smilkymo valandą lauke meldėsi gausi žmonių minia.</verse>
				<verse number="11">Tada jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkymo aukuro dešinėje.</verse>
				<verse number="12">Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir jį apėmė baimė.</verse>
				<verse number="13">Bet angelas jam tarė: ‘‘Nebijok, Zacharijau, nes tavo malda išklausyta. Tavo žmona Elžbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį pavadinsi Jonu.</verse>
				<verse number="14">Tau bus džiaugsmas ir linksmybė, ir daugelis džiaugsis jo gimimu,</verse>
				<verse number="15">nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno nei stiprių gėrimų. Ir nuo pat gimimo jis bus kupinas Šventosios Dvasios,</verse>
				<verse number="16">ir daugybę Izraelio vaikų atvers į Viešpatį, jų Dievą.</verse>
				<verse number="17">Elijo dvasia ir jėga jis eis pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir neklusniuosius į teisiųjų nusistatymą, kad parengtų Viešpačiui paruoštą tautą’‘.</verse>
				<verse number="18">Tada Zacharijas atsakė angelui: ‘‘Kaip tai aš patirsiu? Aš gi jau senas, ir mano žmona nebejauna’‘.</verse>
				<verse number="19">Angelas jam atsakė: ‘‘Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią linksmą žinią.</verse>
				<verse number="20">Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu’‘.</verse>
				<verse number="21">Tuo tarpu žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtrunka šventykloje.</verse>
				<verse number="22">Išėjęs jis negalėjo prakalbėti, ir jie suprato, kad jis turėjęs šventykloje regėjimą. Jis aiškinosi jiems ženklais ir pasiliko nebylys.</verse>
				<verse number="23">Tarnavimo dienoms pasibaigus, jis grįžo namo.</verse>
				<verse number="24">Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elžbieta pastojo ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama:</verse>
				<verse number="25">‘‘Tai Viešpats man davė; Jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse’‘.</verse>
				<verse number="26">Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą Nazaretą</verse>
				<verse number="27">pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.</verse>
				<verse number="28">Atėjęs pas ją, angelas tarė: ‘‘Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! Palaiminta tu tarp moterų!’‘</verse>
				<verse number="29">Jį pamačiusi, ji sumišo nuo jo žodžių ir galvojo, ką toks pasveikinimas reiškia.</verse>
				<verse number="30">O angelas jai tarė: ‘‘Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!</verse>
				<verse number="31">Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi.</verse>
				<verse number="32">Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą;</verse>
				<verse number="33">Jis valdys Jokūbo namus per amžius, ir Jo karalystei nebus galo’‘.</verse>
				<verse number="34">Marija paklausė angelą: ‘‘Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?’‘</verse>
				<verse number="35">Angelas jai atsakė, tardamas: ‘‘Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave; todėl ir gimęs iš tavęs bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.</verse>
				<verse number="36">Tavo giminaitė Elžbieta, kuri buvo laikoma nevaisinga, pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas jai,</verse>
				<verse number="37">nes Dievui nėra negalimų dalykų’‘.</verse>
				<verse number="38">Tada Marija atsakė: ‘‘Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį’‘. Ir angelas nuo jos pasitraukė.</verse>
				<verse number="39">Tomis dienomis Marija atsikėlusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą.</verse>
				<verse number="40">Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elžbietą.</verse>
				<verse number="41">Vos tik Elžbieta išgirdo Marijos sveikinimą, suspurdėjo kūdikis jos įsčiose, o pati Elžbieta tapo kupina Šventosios Dvasios.</verse>
				<verse number="42">Ji balsiai sušuko ir tarė: ‘‘Palaiminta tu tarp moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!</verse>
				<verse number="43">Iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!</verse>
				<verse number="44">Štai vos tik tavo pasveikinimas pasiekė mano ausis, suspurdėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose.</verse>
				<verse number="45">Laiminga patikėjusi, nes išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta’‘.</verse>
				<verse number="46">O Marija prabilo: ‘‘Mano siela šlovina Viešpatį,</verse>
				<verse number="47">ir mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,</verse>
				<verse number="48">nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,</verse>
				<verse number="49">nes didžių dalykų padarė man Galingasis, ir šventas yra Jo vardas!</verse>
				<verse number="50">Jis gailestingas iš kartos į kartą tiems, kurie Jo bijosi.</verse>
				<verse number="51">Jis parodė savo rankos galybę ir išsklaidė išdidžios širdies žmones.</verse>
				<verse number="52">Jis numėtė galiūnus nuo sostų ir išaukštino žemuosius.</verse>
				<verse number="53">Alkstančius gėrybėmis apdovanojo, turtuolius tuščiomis paleido.</verse>
				<verse number="54">Jis padėjo savo tarnui Izraeliui, prisimindamas gailestingumą,</verse>
				<verse number="55">kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams­Abraomui ir jo palikuonims per amžius’‘.</verse>
				<verse number="56">Marija išbuvo su Elžbieta apie tris mėnesius ir sugrįžo į savo namus.</verse>
				<verse number="57">Elžbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus.</verse>
				<verse number="58">Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokį didį gailestingumą parodė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.</verse>
				<verse number="59">Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu­Zachariju.</verse>
				<verse number="60">Atsakydama jo motina tarė: ‘‘O, ne! Jis vadinsis Jonas’‘.</verse>
				<verse number="61">Jie jai sakė: ‘‘Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo’‘.</verse>
				<verse number="62">Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį.</verse>
				<verse number="63">Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: ‘‘Jo vardas­Jonas’‘. Ir visi stebėjosi.</verse>
				<verse number="64">Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis kalbėjo, šlovindamas Dievą.</verse>
				<verse number="65">Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius.</verse>
				<verse number="66">Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: ‘‘Kas gi bus iš to vaiko?’‘ Ir Viešpaties ranka buvo su juo.</verse>
				<verse number="67">Kūdikio tėvas Zacharijas tapo pilnas Šventosios Dvasios ir pranašavo:</verse>
				<verse number="68">‘‘Tebūna palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą.</verse>
				<verse number="69">Jis iškėlė mums išgelbėjimo ragą savo tarno Dovydo namuose,</verse>
				<verse number="70">kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis,</verse>
				<verse number="71">jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia,</verse>
				<verse number="72">tuo parodydamas mūsų protėviams gailestingumą ir atsimindamas savo šventąją sandorą,</verse>
				<verse number="73">priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums,</verse>
				<verse number="74">išvaduotiems iš priešų, be baimės Jam tarnauti</verse>
				<verse number="75">per visas mūsų gyvenimo dienas šventumu ir teisumu Jo akyse.­</verse>
				<verse number="76">O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirma Viešpaties veido Jam kelio paruošti;</verse>
				<verse number="77">tu mokysi Jo žmones pažinti išgelbėjimą per jų nuodėmių atleidimą</verse>
				<verse number="78">ir širdingiausią mūsų Dievo gailestingumą, su kuriuo aplankė mus aušra iš aukštybių,</verse>
				<verse number="79">kad apšviestų esančius tamsoje ir mirties šešėlyje, kad pakreiptų mūsų žingsnius į ramybės kelią’‘.</verse>
				<verse number="80">Kūdikis augo ir tvirtėjo dvasia. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Tomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus.</verse>
				<verse number="2">Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją.</verse>
				<verse number="3">Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą.</verse>
				<verse number="4">Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės.</verse>
				<verse number="5">Jis ėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia.</verse>
				<verse number="6">Jiems ten esant, atėjo jai metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmagimį Sūnų,</verse>
				<verse number="7">suvystė Jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.</verse>
				<verse number="8">Toje apylinkėje laukuose buvo piemenys, kurie, budėdami naktį, saugojo savo bandą.</verse>
				<verse number="9">Staiga jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos apšvietė Viešpaties šlovė. Jie labai išsigando,</verse>
				<verse number="10">bet angelas jiems tarė: ‘‘Nebijokite! Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai.</verse>
				<verse number="11">Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats­Kristus.</verse>
				<verse number="12">Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą ir paguldytą ėdžiose’‘.</verse>
				<verse number="13">Staiga prie angelo pasirodė gausi dangaus kareivija, šlovinanti Dievą:</verse>
				<verse number="14">‘‘Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė ir palankumas žmonėms!’‘</verse>
				<verse number="15">Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjosi: ‘‘Eikime į Betliejų ir pažiūrėkime, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė’‘.</verse>
				<verse number="16">Jie nuskubėjo ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose.</verse>
				<verse number="17">Pamatę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį.</verse>
				<verse number="18">Visi, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu.</verse>
				<verse number="19">Marija įsiminė visus šiuos žodžius, dėdamasi juos širdin.</verse>
				<verse number="20">Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta.</verse>
				<verse number="21">Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti vaikelį, Jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas nurodė dar prieš Jo pradėjimą įsčiose.</verse>
				<verse number="22">Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, jie nunešė Jį į Jeruzalę pašvęsti Viešpačiui,­</verse>
				<verse number="23">kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: ‘‘Kiekvienas pirmagimis berniukas bus atskirtas Viešpačiui’‘,­</verse>
				<verse number="24">ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: ‘‘Porą purplelių arba du balandžiukus’‘.</verse>
				<verse number="25">Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas, teisus ir dievobaimingas vyras, kuris laukė Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo ant jo.</verse>
				<verse number="26">Jam buvo apreikšta Šventąja Dvasia, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Kristų.</verse>
				<verse number="27">Dvasios paragintas, jis atėjo į šventyklą. Įnešant tėvams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų su Juo, kaip Įstatymas reikalauja,</verse>
				<verse number="28">Simeonas paėmė Jį į rankas, laimino Dievą ir tarė:</verse>
				<verse number="29">‘‘Dabar, Valdove, leidi, kaip žadėjai, savo tarnui ramiai iškeliauti,</verse>
				<verse number="30">nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą,</verse>
				<verse number="31">kurį paruošei visų tautų akivaizdoje:</verse>
				<verse number="32">šviesą pagonims apšviesti ir Tavo Izraelio tautos šlovę’‘.</verse>
				<verse number="33">Juozapas ir Jėzaus motina stebėjosi tuo, kas buvo apie Jį kalbama.</verse>
				<verse number="34">Simeonas palaimino juos ir tarė Marijai, Jo motinai: ‘‘Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas,­</verse>
				<verse number="35">ir tavo pačios sielą pervers kalavijas,­kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys’‘.</verse>
				<verse number="36">Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo seno amžiaus. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru,</verse>
				<verse number="37">o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo nuo šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis.</verse>
				<verse number="38">Ir ji, tuo pačiu metu priėjusi, dėkojo Dievui ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės atpirkimo.</verse>
				<verse number="39">Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą.</verse>
				<verse number="40">Vaikelis augo, stiprėjo dvasia, buvo pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su Juo.</verse>
				<verse number="41">Jo tėvai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Paschos.</verse>
				<verse number="42">Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="43">Pasibaigus šventės dienoms ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet Juozapas ir Jo motina to nepastebėjo.</verse>
				<verse number="44">Manydami Jį esant keleivių būryje, jie, nuėję dienos kelią, pradėjo ieškoti Jo tarp giminių ir pažįstamų.</verse>
				<verse number="45">Nesuradę grįžo Jo beieškodami į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="46">Pagaliau po trijų dienų rado Jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį.</verse>
				<verse number="47">Visi, kurie Jį girdėjo, stebėjosi Jo išmanymu ir atsakymais.</verse>
				<verse number="48">Pamatę Jį, jie labai nustebo, ir Jo motina Jam tarė: ‘‘Vaikeli, kodėl mums taip padarei? Štai Tavo tėvas ir aš sielvartaudami ieškojome Tavęs’‘.</verse>
				<verse number="49">Jis atsakė: ‘‘Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?’‘</verse>
				<verse number="50">Bet jie nesuprato Jo pasakytų žodžių.</verse>
				<verse number="51">Jis iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą; ir buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus tuos žodžius savo širdyje.</verse>
				<verse number="52">O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui­Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui­Abilenės tetrarchu,</verse>
				<verse number="2">prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, buvo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje.</verse>
				<verse number="3">Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atgailos krikštą nuodėmėms atleisti,</verse>
				<verse number="4">kaip parašyta pranašo Izaijo žodžių knygoje: ‘‘Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Paruoškite Viešpačiui kelią, ištiesinkite Jam takus!</verse>
				<verse number="5">Kiekvienas slėnis tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis­nulygintas. Kreivi keliai tetampa tiesūs, o duobėti­išlyginti.</verse>
				<verse number="6">Ir kiekvienas kūnas išvys Dievo išgelbėjimą’ ‘‘.</verse>
				<verse number="7">Ateinančioms pas jį krikštytis minioms Jonas sakė: ‘‘Angių išperos, kas perspėjo jus bėgti nuo besiartinančios rūstybės?</verse>
				<verse number="8">Duokite vaisių, vertų atgailos! Ir nebandykite ramintis: ‘Mūsų tėvas­Abraomas’. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų.</verse>
				<verse number="9">Štai kirvis jau prie medžių šaknų. Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, yra nukertamas ir įmetamas į ugnį’‘.</verse>
				<verse number="10">Minios jį klausė: ‘‘Ką gi mums daryti?!’‘</verse>
				<verse number="11">Jis joms atsakė: ‘‘Kas turi dvi tunikas, tepasidalina su neturinčiu, ir kas turi maisto, tegul taip pat daro’‘.</verse>
				<verse number="12">Ėjo ir muitininkai krikštytis ir klausė: ‘‘Mokytojau, ką mums daryti?’‘</verse>
				<verse number="13">Jis sakė jiems: ‘‘Nereikalaukite daugiau, kaip jums nustatyta’‘.</verse>
				<verse number="14">Taip pat ir kariai klausė: ‘‘Ką mums daryti?’‘ Jis jiems atsakė: ‘‘Nieko neskriauskite, melagingai neskųskite, tenkinkitės savo alga’‘.</verse>
				<verse number="15">Žmonėms esant apimtiems lūkesčio ir visiems mąstant širdyse apie Joną, ar kartais jis ne Kristus,</verse>
				<verse number="16">Jonas visiems kalbėjo: ‘‘Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti sandalų dirželio. Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.</verse>
				<verse number="17">Jo rankoje vėtyklė: Jis kruopščiai išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi’‘.</verse>
				<verse number="18">Ir dar daug kitų paraginimų jis davė tautai, skelbdamas Gerąją naujieną.</verse>
				<verse number="19">Tetrarchas Erodas, Jono baramas dėl Erodiados, savo brolio žmonos, ir dėl visų piktadarybių, kurias buvo padaręs,</verse>
				<verse number="20">pridėjo prie jų dar ir tai, kad uždarė Joną į kalėjimą.</verse>
				<verse number="21">Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pakrikštytas meldėsi, atsivėrė dangus,</verse>
				<verse number="22">ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant Jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: ‘‘Tu mano mylimasis Sūnus, Tavimi Aš gėriuosi’‘.</verse>
				<verse number="23">Jėzui buvo apie trisdešimt metų, kai Jis pradėjo veikti. Jis buvo laikomas sūnumi Juozapo, Helio,</verse>
				<verse number="24">Matato, Levio, Melchio, Janajo, Juozapo,</verse>
				<verse number="25">Matatijo, Amoso, Naumo, Heslio, Nagajo,</verse>
				<verse number="26">Maato, Matatijo, Semeino, Josecho, Jodos,</verse>
				<verse number="27">Joanano, Resos, Zorobabelio, Salatielio, Nerio,</verse>
				<verse number="28">Melchio, Adijo, Kosamo, Elmadamo, Ero,</verse>
				<verse number="29">Jėzaus, Eliezero, Jorimo, Matato, Levio,</verse>
				<verse number="30">Simeono, Judo, Juozapo, Jonamo, Eliakimo,</verse>
				<verse number="31">Melėjo, Menos, Matatos, Natano, Dovydo,</verse>
				<verse number="32">Jesės, Jobedo, Boozo, Salmono, Naasono,</verse>
				<verse number="33">Aminadabo, Aramo, Esromo, Faro, Judo,</verse>
				<verse number="34">Jokūbo, Izaoko, Abraomo, Taros, Nachoro,</verse>
				<verse number="35">Serucho, Ragaujo, Faleko, Ebero, Salos,</verse>
				<verse number="36">Kainamo, Arfaksado, Semo, Nojaus, Lamecho,</verse>
				<verse number="37">Matūzalio, Henocho, Jareto, Maleleelio, Kainamo,</verse>
				<verse number="38">Eno, Seto, Adomo, Dievo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia Jį nuvedė į dykumą</verse>
				<verse number="2">keturiasdešimčiai dienų, ir Jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas.</verse>
				<verse number="3">Tada velnias Jam tarė: ‘‘Jei Tu Dievo Sūnus, liepk, kad šitas akmuo pavirstų duona’‘.</verse>
				<verse number="4">Jėzus jam atsakė: ‘‘Parašyta: ‘Žmogus gyvens ne viena duona, bet kiekvienu Dievo žodžiu’ ‘‘.</verse>
				<verse number="5">Tada velnias, užvedęs Jį į aukštą kalną, viena akimirka parodė Jam visas pasaulio karalystes.</verse>
				<verse number="6">Velnias Jam tarė: ‘‘Duosiu Tau visą jų valdžią ir šlovę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas duodu.</verse>
				<verse number="7">Todėl, jei parpuolęs pagarbinsi mane, visa bus Tavo’‘.</verse>
				<verse number="8">O Jėzus jam atsakė: ‘‘Eik šalin nuo manęs, šėtone! Parašyta: ‘Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!’ ‘‘</verse>
				<verse number="9">Velnias nusivedė Jį į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: ‘‘Jei Tu Dievo Sūnus, pulk žemyn,</verse>
				<verse number="10">nes parašyta: ‘Jis lieps savo angelams saugoti Tave,</verse>
				<verse number="11">ir jie nešios Tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį’ ‘‘.</verse>
				<verse number="12">Jėzus jam atsakė: ‘‘Pasakyta: ‘Negundyk Viešpaties, savo Dievo!’ ‘‘</verse>
				<verse number="13">Baigęs visus gundymus, velnias pasitraukė nuo Jo iki laiko.</verse>
				<verse number="14">Su Dvasios jėga Jėzus grįžo į Galilėją, ir visame krašte pasklido apie Jį garsas.</verse>
				<verse number="15">Jis mokė jų sinagogose, visų gerbiamas.</verse>
				<verse number="16">Jis atėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Sabato dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti.</verse>
				<verse number="17">Jam padavė pranašo Izaijo knygos ritinį. Atvyniojęs ritinį, Jis rado vietą, kur parašyta:</verse>
				<verse number="18">‘‘Viešpaties Dvasia ant manęs, nes Jis patepė mane skelbti Gerąją naujieną vargšams, pasiuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems­regėjimo, siuntė vaduoti prislėgtųjų</verse>
				<verse number="19">ir skelbti maloningųjų Viešpaties metų’‘.</verse>
				<verse number="20">Suvyniojęs knygos ritinį, Jėzus grąžino jį patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į Jį.</verse>
				<verse number="21">Ir Jis pradėjo jiems kalbėti: ‘‘Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai’‘.</verse>
				<verse number="22">Visi Jam pritarė ir stebėjosi maloniais žodžiais, sklindančiais iš Jo lūpų. Ir jie sakė: ‘‘Argi Jis ne Juozapo sūnus?!’‘</verse>
				<verse number="23">O Jėzus jiems atsakė: ‘‘Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: ‘Gydytojau, pats pasigydyk’­padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume’‘.</verse>
				<verse number="24">Ir Jis tarė: ‘‘Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje.</verse>
				<verse number="25">Bet sakau jums tiesą: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą.</verse>
				<verse number="26">Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, o tik pas našlę Sidono mieste, Sareptoje.</verse>
				<verse number="27">Taip pat pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų Izraelyje, bet nė vienas iš jų nebuvo išgydytas, tik siras Naamanas’‘.</verse>
				<verse number="28">Visi, kurie buvo sinagogoje, tai išgirdę, labai užsirūstino;</verse>
				<verse number="29">pakilę išvarė Jį iš miesto, iki šlaito to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti Jį žemyn.</verse>
				<verse number="30">Bet Jėzus, praėjęs tarp jų, pasišalino.</verse>
				<verse number="31">Jis nuėjo į Galilėjos miestą Kafarnaumą ir kiekvieną sabatą mokė žmones.</verse>
				<verse number="32">Jie labai stebėjosi Jo mokymu, nes Jo žodžiai buvo su valdžia.</verse>
				<verse number="33">Sinagogoje buvo žmogus, kuris turėjo netyrą demonišką dvasią. Jis pradėjo garsiai šaukti:</verse>
				<verse number="34">‘‘Šalin! Ko Tau iš mūsų reikia, Jėzau iš Nazareto?! Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas Tu: Dievo Šventasis!’‘</verse>
				<verse number="35">Jėzus sudraudė jį: ‘‘Nutilk ir išeik iš jo!’‘ Nubloškęs žmogų į vidurį, demonas išėjo, nė kiek jo nesužeidęs.</verse>
				<verse number="36">Visi nustėro ir kalbėjosi: ‘‘Kas tai per žodis: Jis su valdžia ir jėga įsakinėja netyrosioms dvasioms, ir tos pasitraukia?!’‘</verse>
				<verse number="37">Garsas apie Jį plito visose aplinkinėse vietovėse.</verse>
				<verse number="38">Iš sinagogos Jėzus atėjo į Simono namus. Simono uošvė labai karščiavo, ir jie prašė jai pagalbos.</verse>
				<verse number="39">Atsistojęs prie jos galvūgalio, Jis sudraudė karštligę, ir toji dingo. Ji iškart atsikėlė ir jiems patarnavo.</verse>
				<verse number="40">Saulei leidžiantis, visi, kurie turėjo ligonių, įvairiomis ligomis sergančių, vedė juos prie Jėzaus, o Jis gydė, ant kiekvieno uždėdamas rankas.</verse>
				<verse number="41">Iš daugelio išeidavo demonai, šaukdami: ‘‘Tu Dievo Sūnus!’‘ Bet Jis drausdavo juos, neleisdamas jiems kalbėti, nes jie žinojo Jį esant Kristų.</verse>
				<verse number="42">Dienai išaušus, Jis išėjęs pasitraukė į negyvenamą vietą. Minios Jo ieškojo ir, atėjusios pas Jį, bandė sulaikyti Jį, kad jų nepaliktų.</verse>
				<verse number="43">Jis jiems tarė: ‘‘Ir kitiems miestams turiu skelbti Gerąją naujieną apie Dievo karalystę, nes tam esu siųstas’‘.</verse>
				<verse number="44">Ir Jis pamokslavo Galilėjos sinagogose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Kartą, kai minios veržėsi prie Jo klausytis Dievo žodžio, Jis stovėjo prie Genezareto ežero</verse>
				<verse number="2">ir pamatė dvi valtis, stovinčias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus.</verse>
				<verse number="3">Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, Jis paprašė truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties.</verse>
				<verse number="4">Baigęs kalbėti, Jis tarė Simonui: ‘‘Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui’‘.</verse>
				<verse number="5">Simonas Jam atsakė: ‘‘Mokytojau, visą naktį vargę, mes nieko nesugavome, bet dėl Tavo žodžio užmesiu tinklą’‘.</verse>
				<verse number="6">Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net jų tinklas pradėjo trūkinėti.</verse>
				<verse number="7">Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tie atplaukė ir pripildė žuvų abi valtis, kad jos beveik skendo.</verse>
				<verse number="8">Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui po kojų, sakydamas: ‘‘Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš­nusidėjėlis!’‘</verse>
				<verse number="9">Mat jį ir visus draugus apėmė nuostaba dėl to valksmo žuvų, kurias jie sugavo;</verse>
				<verse number="10">taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: ‘‘Nebijok! Nuo šiol žmones žvejosi’‘.</verse>
				<verse number="11">Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nusekė paskui Jį.</verse>
				<verse number="12">Jam esant viename mieste, atėjo vyras, visas raupsuotas. Pamatęs Jėzų, jis parpuolė ant žemės ir maldavo: ‘‘Viešpatie, jei nori, gali mane apvalyti!’‘</verse>
				<verse number="13">Jėzus, ištiesęs ranką, palietė raupsuotąjį ir tarė: ‘‘Noriu, būk švarus!’‘ Ir iškart raupsai pranyko.</verse>
				<verse number="14">Jėzus jam liepė niekam šito nepasakoti: ‘‘Tik nueik, pasirodyk kunigui ir atiduok auką už pagijimą, kaip Mozės įsakyta, jiems paliudyti’‘.</verse>
				<verse number="15">Tačiau garsas apie Jį sklido vis plačiau, ir didelės minios rinkdavosi Jo pasiklausyti bei pagyti nuo savo ligų.</verse>
				<verse number="16">O Jis pasitraukdavo į dykvietes melstis.</verse>
				<verse number="17">Vieną dieną, kai Jis mokė žmones, ten sėdėjo fariziejų bei Įstatymo mokytojų, susirinkusių iš visų Galilėjos ir Judėjos kaimų bei Jeruzalės. Ir ten buvo Viešpaties jėga, kad gydytų žmones.</verse>
				<verse number="18">Štai vyrai neštuvais atnešė paralyžiuotą žmogų. Jie bandė jį įnešti į vidų ir paguldyti priešais Jėzų.</verse>
				<verse number="19">Nerasdami pro kur įnešti dėl žmonių gausybės, jie užlipo ant stogo ir, praardę jį, nuleido ligonį kartu su neštuvais žemyn ties Jėzumi.</verse>
				<verse number="20">Matydamas jų tikėjimą, Jis tarė: ‘‘Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!’‘</verse>
				<verse number="21">Tada Rašto žinovai ir fariziejai pradėjo svarstyti: ‘‘Kas per vienas šitas piktžodžiaujantis? Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?’‘</verse>
				<verse number="22">Jėzus, supratęs jų mintis, prabilo: ‘‘Kodėl taip svarstote savo širdyse?</verse>
				<verse number="23">Kas lengviau­ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok’?</verse>
				<verse number="24">O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje valdžią atleisti nuodėmes,­čia Jis tarė paralyžiuotajam,­sakau tau: kelkis, imk savo gultą ir eik namo!’‘</verse>
				<verse number="25">Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė neštuvus ir, šlovindamas Dievą, nuėjo namo.</verse>
				<verse number="26">Visi didžiai stebėjosi ir šlovino Dievą. Apimti baimės, jie kalbėjo: ‘‘Šiandien matėme stebinančių dalykų!’‘</verse>
				<verse number="27">Po to išėjęs Jis pastebėjo muitininką, vardu Levį, sėdintį muitinėje, ir jam tarė: ‘‘Sek paskui mane!’‘</verse>
				<verse number="28">Tas atsikėlė ir, viską palikęs, nusekė paskui Jį.</verse>
				<verse number="29">Levis savo namuose iškėlė Jam didelį pokylį. Prie stalo susirinko gausus būrys muitininkų ir kitų svečių.</verse>
				<verse number="30">Rašto žinovai ir fariziejai murmėjo ir prikaišiojo Jėzaus mokiniams: ‘‘Kodėl jūs valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais?’‘</verse>
				<verse number="31">Jėzus jiems atsakė: ‘‘Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams.</verse>
				<verse number="32">Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai’‘.</verse>
				<verse number="33">Tada jie sakė Jam: ‘‘Kodėl Jono mokiniai dažnai pasninkauja ir meldžiasi, taip pat ir fariziejų mokiniai, o Tavieji valgo ir geria?’‘</verse>
				<verse number="34">Jėzus jiems atsakė: ‘‘Argi galite versti pasninkauti vestuvininkus, kol su jais yra jaunikis?</verse>
				<verse number="35">Ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus’‘.</verse>
				<verse number="36">Jėzus dar pasakė jiems palyginimą: ‘‘Niekas neplėšia lopo iš naujo drabužio ir nesiuva jo ant seno. Nes ir naująjį jis suplėšytų, ir senajam netiktų lopas iš naujojo.</verse>
				<verse number="37">Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Jaunas vynas suplėšytų vynmaišius, pats ištekėtų, ir vynmaišiai niekais nueitų.</verse>
				<verse number="38">Jauną vyną reikia pilti į naujus vynmaišius, ir tada abeji išsilaiko.</verse>
				<verse number="39">Ir niekas, gėręs seno vyno, nenori jauno; jis sako: ‘Senasis geresnis!’ ‘‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Vieną sabatą, Jam einant per javų lauką, mokiniai skabė varpas ir, ištrynę tarp delnų, valgė.</verse>
				<verse number="2">Kai kurie iš fariziejų jiems tarė: ‘‘Kodėl darote, kas per sabatą draudžiama?!’‘</verse>
				<verse number="3">Jėzus jiems atsakė: ‘‘Nejaugi neskaitėte, ką darė Dovydas, kai buvo alkanas pats ir jo palydovai?</verse>
				<verse number="4">Kaip jis įėjo į Dievo namus, ėmė padėtinės duonos, valgė ir davė savo palydai, nors jos niekam neleistina valgyti, tik kunigams!’‘</verse>
				<verse number="5">Ir Jis pridūrė: ‘‘Žmogaus Sūnus yra ir sabato Viešpats’‘.</verse>
				<verse number="6">Kitą sabatą Jis nuėjo į sinagogą ir mokė. Ten buvo žmogus, kurio dešinė ranka buvo padžiūvusi.</verse>
				<verse number="7">Rašto žinovai ir fariziejai stebėjo, ar Jis gydys per sabatą, kad rastų kuo Jį apkaltinti.</verse>
				<verse number="8">Bet Jis, žinodamas jų mintis, tarė vyrui su padžiūvusia ranka: ‘‘Kelkis ir stok į vidurį’‘. Tas atsistojo.</verse>
				<verse number="9">Tada Jėzus jiems pasakė: ‘‘Aš klausiu jūsų: ar per sabatą leistina gera daryti ar bloga? Gelbėti gyvybę ar pražudyti?’‘</verse>
				<verse number="10">Ir, apžvelgęs visus aplinkui, tarė tam žmogui: ‘‘Ištiesk savo ranką!’‘ Tas taip padarė, ir jo ranka tapo sveika kaip ir kita.</verse>
				<verse number="11">O jie baisiai įniršo ir tarėsi, ką galėtų Jėzui padaryti.</verse>
				<verse number="12">Tomis dienomis Jis užkopė į kalną melstis ir ten praleido visą naktį, melsdamasis Dievui.</verse>
				<verse number="13">Išaušus rytui, Jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika, kuriuos ir pavadino apaštalais:</verse>
				<verse number="14">Simoną, kurį praminė Petru, jo brolį Andriejų, Jokūbą, Joną, Pilypą ir Baltramiejų,</verse>
				<verse number="15">Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną, vadinamą Uoliuoju,</verse>
				<verse number="16">Jokūbo sūnų Judą ir Judą Iskarijotą, kuris tapo išdaviku.</verse>
				<verse number="17">Nusileidęs su jais žemyn, sustojo lygumoje. Ten buvo daugybė Jo mokinių ir didelės minios žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. Jie susirinko Jo pasiklausyti ir pagyti nuo savo ligų.</verse>
				<verse number="18">Buvo pagydomi kankinamieji netyrųjų dvasių.</verse>
				<verse number="19">Visa minia stengėsi Jį paliesti, nes iš Jo ėjo jėga ir visus gydė.</verse>
				<verse number="20">Tada, pakėlęs akis į savo mokinius, Jis prabilo: ‘‘Palaiminti jūs, vargšai, nes jūsų yra Dievo karalystė.</verse>
				<verse number="21">Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės.</verse>
				<verse number="22">Palaiminti jūs, kai žmonės jūsų nekęs, kai jus atskirs, šmeiš ir atmes jūsų vardą kaip blogą dėl Žmogaus Sūnaus.</verse>
				<verse number="23">Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes štai jūsų atlygis didelis danguje. Taip jų protėviai darė pranašams.</verse>
				<verse number="24">Bet vargas jums, turtingieji, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą!</verse>
				<verse number="25">Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani! Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite!</verse>
				<verse number="26">Vargas jums, kai visi žmonės jus giria, nes ir jų protėviai taip gyrė netikrus pranašus!’‘</verse>
				<verse number="27">‘‘Bet jums, kurie klausotės, sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia.</verse>
				<verse number="28">Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo skriaudėjus.</verse>
				<verse number="29">Kas trenkia tau per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, atiduok jam ir tuniką.</verse>
				<verse number="30">Duok kiekvienam, kuris prašo, ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo atėmė.</verse>
				<verse number="31">Kaip norite, kad jums žmonės darytų, taip ir jūs darykite jiems.</verse>
				<verse number="32">Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius.</verse>
				<verse number="33">Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro.</verse>
				<verse number="34">Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą.</verse>
				<verse number="35">Bet mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų atlygis bus didelis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai; nes Jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems.</verse>
				<verse number="36">Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas.</verse>
				<verse number="37">Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista.</verse>
				<verse number="38">Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu duos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta’‘.</verse>
				<verse number="39">Jis pasakė jiems palyginimą: ‘‘Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkris į duobę?!</verse>
				<verse number="40">Mokinys nėra viršesnis už savo mokytoją: kiekvienas mokinys, jei gerai išlavintas, bus kaip jo mokytojas.</verse>
				<verse number="41">Kodėl matai krislą brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?</verse>
				<verse number="42">Ir kaip gali sakyti broliui: ‘Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’,­pats nematydamas savo akyje rąsto?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada matysi, kaip iš brolio akies išimti krislelį.</verse>
				<verse number="43">Nėra gero medžio, kuris duotų blogus vaisius, ir nėra blogo, kuris duotų gerus vaisius.</verse>
				<verse number="44">Kiekvienas medis pažįstamas iš jo vaisių. Nuo erškėčių niekas nerenka figų, o nuo gervuogių krūmo neskina vynuogių.</verse>
				<verse number="45">Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo savo širdies lobyno iškelia bloga. Jo lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis’‘.</verse>
				<verse number="46">‘‘Kodėl vadinate mane: ‘Viešpatie, Viešpatie’, o nedarote, ką sakau?</verse>
				<verse number="47">Kiekvienas, kuris ateina pas mane, klausosi mano žodžių ir juos vykdo,­Aš parodysiu jums, į ką jis panašus.</verse>
				<verse number="48">Jis panašus į namą statantį žmogų, kuris giliai iškasė žemę ir padėjo pamatus ant uolos. Užėjus potvyniui, srovė atsimušė į tą namą, bet neįstengė jo pajudinti, nes buvo pastatytas ant uolos.</verse>
				<verse number="49">O kas klausosi, bet nevykdo, panašus į žmogų, pasistačiusį namą be pamato, ant žemės. Vos tik srovė į jį atsimušė, jis kaipmat sugriuvo, ir to namo griuvimas buvo smarkus’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Baigęs visus savo pamokymus klausytojams, Jėzus sugrįžo į Kafarnaumą.</verse>
				<verse number="2">Vieno šimtininko branginamas tarnas sirgo ir buvo arti mirties.</verse>
				<verse number="3">Išgirdęs apie Jėzų, šimtininkas pasiuntė pas Jį kelis žydų vyresniuosius, prašydamas Jį ateiti ir išgydyti tarną.</verse>
				<verse number="4">Atėję pas Jėzų, jie karštai prašė, sakydami: ‘‘Jis vertas, kad jam tai padarytum,</verse>
				<verse number="5">nes jis myli mūsų tautą ir mums yra pastatęs sinagogą’‘.</verse>
				<verse number="6">Jėzus nuėjo su jais. Kai Jis buvo netoli namų, šimtininkas atsiuntė savo draugus, kad Jam pasakytų: ‘‘Viešpatie, nesivargink! Aš nesu vertas, kad užeitum po mano stogu.</verse>
				<verse number="7">Taip pat savęs nelaikau vertu ateiti pas Tave. Bet tark žodį, ir mano tarnas pasveiks.</verse>
				<verse number="8">Juk ir aš, būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi sakau kuriam iš jų: ‘Eik’, ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čia’, ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Padaryk tai’, ir jis daro’‘.</verse>
				<verse number="9">Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi juo ir, atsigręžęs į Jį lydinčią minią, tarė: ‘‘Sakau jums—net Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo!’‘</verse>
				<verse number="10">Sugrįžę į namus, pasiųstieji rado tarną pasveikusį.</verse>
				<verse number="11">Po to Jėzus ėjo į miestą, vardu Nainą. Kartu su Juo keliavo daugelis Jo mokinių ir gausi minia.</verse>
				<verse number="12">Kai Jis prisiartino prie miesto vartų, štai nešė numirėlį­vienintelį motinos sūnų, o ji buvo našlė. Kartu su ja ėjo didelė miesto minia.</verse>
				<verse number="13">Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir Jis tarė: ‘‘Neverk!’‘</verse>
				<verse number="14">Priėjęs Jis palietė neštuvus. Nešėjai sustojo, ir Jis pasakė: ‘‘Jaunuoli, sakau tau: kelkis!’‘</verse>
				<verse number="15">Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai.</verse>
				<verse number="16">Visus apėmė baimė, ir jie šlovino Dievą, sakydami: ‘‘Didis pranašas iškilo tarp mūsų’‘, ir: ‘‘Dievas aplankė savo tautą’‘.</verse>
				<verse number="17">Ta žinia apie Jį pasklido po visą Judėją ir visą apylinkę.</verse>
				<verse number="18">Visa tai pranešė Jonui jo mokiniai.</verse>
				<verse number="19">Tada Jonas, pasišaukęs du savo mokinius, siuntė juos pas Jėzų paklausti: ‘‘Ar Tu esi Tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?’‘</verse>
				<verse number="20">Atėję pas Jį, tie vyrai tarė: ‘‘Jonas Krikštytojas mus siuntė pas Tave, klausdamas: ‘Ar Tu esi Tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?’ ‘‘</verse>
				<verse number="21">Kaip tik tuo metu Jis pagydė daugelį nuo ligų bei negalių ir nuo piktųjų dvasių, daugeliui aklųjų dovanojo regėjimą.</verse>
				<verse number="22">Tad atsakydamas, Jis tarė jiems: ‘‘Nuėję praneškite Jonui, ką matėte ir girdėjote: aklieji regi, luošieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargšams skelbiama Geroji naujiena.</verse>
				<verse number="23">Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi’‘.</verse>
				<verse number="24">Jono pasiuntiniams nuėjus, Jis pradėjo kalbėti minioms apie Joną: ‘‘Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės?</verse>
				<verse number="25">Ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Antai tie, kurie ištaigingai vilki ir prabangiai gyvena, yra karaliaus rūmuose.</verse>
				<verse number="26">Tai ko gi išėjote pamatyti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, ir daug daugiau negu pranašo.</verse>
				<verse number="27">Jis yra tas, apie kurį parašyta: ‘Štai Aš siunčiu pirma Tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties Tau kelią’.</verse>
				<verse number="28">Sakau jums: tarp gimusių iš moters nebuvo didesnio pranašo už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias Dievo karalystėje didesnis už jį.</verse>
				<verse number="29">Jį išgirdusi, visa tauta, taip pat ir muitininkai, pripažino Dievo teisingumą, nes leidosi krikštijami Jono krikštu.</verse>
				<verse number="30">Tik fariziejai ir Įstatymo mokytojai atstūmė, ką Dievas jiems buvo sumanęs, nesiduodami Jono krikštijami’‘.</verse>
				<verse number="31">‘‘Su kuo galėčiau palyginti šios kartos žmones? Į ką jie panašūs?</verse>
				<verse number="32">Jie panašūs į vaikus, kurie, susėdę turgavietėje, vieni kitiems šaukia: ‘Mes jums grojome, o jūs nešokote; mes giedojome raudas, o jūs neverkėte’.</verse>
				<verse number="33">Buvo atėjęs Jonas Krikštytojas. Jis nevalgė duonos ir negėrė vyno, tai jūs sakėte: ‘Jis demono apsėstas’.</verse>
				<verse number="34">Atėjo Žmogaus Sūnus; Jis valgo ir geria, tai jūs vėl sakote: ‘Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis’.</verse>
				<verse number="35">Bet išmintį pateisina visi jos vaikai’‘.</verse>
				<verse number="36">Vienas fariziejus pakvietė Jėzų kartu valgyti. Atėjęs į fariziejaus namus, Jis sėdo prie stalo.</verse>
				<verse number="37">Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, sužinojusi, kad Jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo</verse>
				<verse number="38">ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie Jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo Jo kojas ir tepė jas tepalu.</verse>
				<verse number="39">Tai matydamas, fariziejus, kuris Jėzų pasikvietė, samprotavo: ‘‘Jeigu šitas būtų pranašas, Jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri Jį liečia, nes ji­nusidėjėlė!’‘</verse>
				<verse number="40">O Jėzus tarė: ‘‘Simonai, turiu tau ką pasakyti’‘. Tas atsiliepė: ‘‘Sakyk, Mokytojau!’‘</verse>
				<verse number="41">‘‘Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas­penkiasdešimt.</verse>
				<verse number="42">Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Kuris labiau jį mylės?’‘</verse>
				<verse number="43">Simonas atsakė: ‘‘Manau, jog tas, kuriam daugiau dovanota’‘. Jėzus tarė: ‘‘Teisingai nusprendei’‘.</verse>
				<verse number="44">Ir, atsisukęs į moterį, Jis tarė Simonui: ‘‘Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji laistė jas ašaromis ir šluostė savo plaukais.</verse>
				<verse number="45">Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi mano kojų.</verse>
				<verse number="46">Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas.</verse>
				<verse number="47">Todėl sakau tau: jos gausios nuodėmės jai atleidžiamos, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli’‘.</verse>
				<verse number="48">Jis tarė jai: ‘‘Tavo nuodėmės atleistos’‘.</verse>
				<verse number="49">Esantieji kartu su Juo už stalo ėmė svarstyti: ‘‘Kas gi Jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!’‘</verse>
				<verse number="50">O Jis tarė moteriai: ‘‘Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Po to Jėzus keliavo per miestus ir kaimus, pamokslaudamas ir skelbdamas Dievo karalystės Gerąją naujieną. Su Juo buvo dvylika</verse>
				<verse number="2">ir kelios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių bei ligų: Marija, vadinama Magdaliete, iš kurios buvo išėję septyni demonai,</verse>
				<verse number="3">Erodo prievaizdo Chūzo žmona Joana, Zuzana ir daug kitų, kurios jiems tarnavo savo turtu.</verse>
				<verse number="4">Susirinkus gausiai miniai ir žmonėms iš visų miestų skubant pas Jį, Jis kalbėjo palyginimu:</verse>
				<verse number="5">‘‘Sėjėjas išėjo sėti savo sėklos. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito palei kelią, buvo sumindžioti, ir padangių paukščiai juos sulesė.</verse>
				<verse number="6">Kiti nukrito ant uolos, ir išdygę nudžiūvo, nes trūko drėgmės.</verse>
				<verse number="7">Kiti nukrito tarp erškėčių, ir tie, kartu išaugę, nusmelkė juos.</verse>
				<verse number="8">O dar kiti nukrito į gerą žemę ir išaugę davė šimteriopą derlių’‘. Tai papasakojęs, Jis sušuko: ‘‘Kas turi ausis klausyti­teklauso!’‘</verse>
				<verse number="9">Jo mokiniai paklausė: ‘‘Ką reiškia šis palyginimas?’‘</verse>
				<verse number="10">Jis atsakė: ‘‘Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad ‘žiūrėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų’ ‘‘.</verse>
				<verse number="11">‘‘Palyginimas štai ką reiškia: sėkla yra Dievo žodis.</verse>
				<verse number="12">Palei kelią­tai tie, kurie klausosi, paskui ateina velnias ir išrauna žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti.</verse>
				<verse number="13">Ant uolos­tai tie, kurie, išgirdę žodį, su džiaugsmu jį priima, bet neturi šaknų: jie kurį laiką tiki, o gundymo metu atkrinta.</verse>
				<verse number="14">Sėkla, kritusi tarp erškėčių,­tai tie, kurie išgirdo, bet, toliau eidami, buvo nusmelkti rūpesčių, turtų bei gyvenimo malonumų ir neduoda subrendusio vaisiaus.</verse>
				<verse number="15">Nukritusi į gerą žemę sėkla­tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį tyroje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu’‘.</verse>
				<verse number="16">‘‘Nė vienas, uždegęs žiburį, neapvožia jo indu ir nekiša po lova, bet stato į žibintuvą, kad įeinantys matytų šviesą.</verse>
				<verse number="17">Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn.</verse>
				<verse number="18">Tad žiūrėkite, kaip klausotės. Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis tariasi turįs’‘.</verse>
				<verse number="19">Pas Jėzų atėjo motina ir Jo broliai, bet negalėjo prieiti prie Jo per minią.</verse>
				<verse number="20">Jam pranešė: ‘‘Tavo motina ir broliai stovi lauke ir nori su Tavimi pasimatyti’‘.</verse>
				<verse number="21">O Jis atsakė: ‘‘Mano motina ir mano broliai­tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo’‘.</verse>
				<verse number="22">Vieną dieną Jėzus su mokiniais įlipo į valtį ir pasakė: ‘‘Irkimės anapus ežero!’‘ Ir jie išplaukė.</verse>
				<verse number="23">Jiems beplaukiant, Jėzus užmigo. Ežere kilo audra. Bangos pradėjo semti valtį, ir jie atsidūrė pavojuje.</verse>
				<verse number="24">Tuomet pripuolę jie ėmė žadinti Jį, šaukdami: ‘‘Mokytojau, Mokytojau, mes žūvame!’‘ Atsikėlęs Jis sudraudė vėją ir bangas. Jos nurimo, ir stojo tyla.</verse>
				<verse number="25">O Jėzus paklausė juos: ‘‘Kur jūsų tikėjimas?’‘ Jie išsigandę ir nustebę kalbėjosi tarpusavy: ‘‘Kas Jis toks, kad įsakinėja net vėjams ir vandeniui, ir tie Jo klauso?!’‘</verse>
				<verse number="26">Jie atplaukė į gadariečių kraštą, kuris yra priešingame Galilėjai krante.</verse>
				<verse number="27">Kai tik Jėzus išlipo į krantą, Jį pasitiko iš miesto atbėgęs vyras, kuris jau ilgą laiką turėjo demonų. Jis nedėvėjo drabužių ir negyveno namuose, bet laikėsi kapinėse.</verse>
				<verse number="28">Pamatęs Jėzų, jis suriko, parpuolė prieš Jį ir ėmė garsiai šaukti: ‘‘Ko nori iš manęs, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau?! Maldauju, nekankink manęs!’‘</verse>
				<verse number="29">Mat Jėzus buvo įsakęs netyrajai dvasiai išeiti iš to žmogaus. Dvasia dažnai jį sugriebdavo ir, nors jį saugodavo surakintą grandinėmis, supančiotomis kojomis, jis sutraukydavo pančius ir demonas jį varydavo į dykumą.</verse>
				<verse number="30">Jėzus jo paklausė: ‘‘Kuo tu vardu?’‘ Šis atsakė: ‘‘Legionas’‘. Mat į jį buvo įėję daug demonų.</verse>
				<verse number="31">Jie maldavo Jėzų, kad Jis neįsakytų jiems eiti į bedugnę.</verse>
				<verse number="32">Tenai kalne ganėsi didelė banda kiaulių. Demonai prašė leisti sueiti į jas. Jėzus leido.</verse>
				<verse number="33">Tada demonai, išėję iš žmogaus, apniko kiaules. Banda tuojau metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė.</verse>
				<verse number="34">Pamatę, kas nutiko, piemenys pabėgo ir pranešė apie tai mieste bei kaimuose.</verse>
				<verse number="35">Žmonės išėjo pažiūrėti, kas atsitiko, ir, atėję prie Jėzaus, rado žmogų, iš kurio buvo išėję demonai, sėdintį prie Jėzaus kojų apsirengusį ir sveiko proto. Ir jie išsigando.</verse>
				<verse number="36">Tie, kurie matė, papasakojo, kaip buvo išgydytas demonų apsėstasis.</verse>
				<verse number="37">Tada visa gadariečių krašto minia ėmė prašyti, kad Jėzus pasitrauktų nuo jų, nes juos buvo apėmusi didelė baimė. Jis įsėdo į valtį ir grįžo atgal.</verse>
				<verse number="38">Vyras, iš kurio buvo išėję demonai, prašėsi paliekamas pas Jėzų. Tačiau Jis atleido jį ir paliepė:</verse>
				<verse number="39">‘‘Grįžk namo ir papasakok, kokių didžių dalykų tau padarė Dievas’‘. Tuomet jis nuėjo ir skelbė po visą miestą, ką Jėzus jam buvo padaręs.</verse>
				<verse number="40">Grįžtantį Jėzų pasitiko minia, nes visi Jo laukė.</verse>
				<verse number="41">Ir štai atėjo vyras, vardu Jayras, sinagogos vyresnysis. Jis puolė Jėzui po kojų, maldaudamas ateiti į jo namus.</verse>
				<verse number="42">Mat jo vienintelė, dvylikametė dukrelė buvo bemirštanti. Jėzus ėjo iš visų pusių spaudžiamas minios.</verse>
				<verse number="43">Viena moteris, dvylika metų serganti kraujoplūdžiu ir išleidusi gydytojams visus savo išteklius,­ bet jos nė vienas negalėjo pagydyti,­</verse>
				<verse number="44">prisiartino iš užpakalio ir prisilietė Jo drabužio apvado. Ir bematant kraujas liovėsi plūdęs.</verse>
				<verse number="45">Jėzus paklausė: ‘‘Kas mane palietė?’‘ Visiems besiginant, Petras ir šalia jo esantys tarė: ‘‘Mokytojau, minia Tave spaudžia ir stumia, o Tu klausi: ‘Kas mane palietė?’ ‘‘</verse>
				<verse number="46">Bet Jėzus atsakė: ‘‘Mane kažkas palietė, nes Aš pajutau, kad iš manęs išėjo jėga’‘.</verse>
				<verse number="47">Moteris, matydama, kad neliko nepastebėta, drebėdama prisiartino, parpuolė Jam po kojų ir visų žmonių akivaizdoje papasakojo, kodėl prisilietė ir kaip tuojau pasveiko.</verse>
				<verse number="48">Tuomet Jėzus jai tarė: ‘‘Dukra, tavo tikėjimas išgydė tave. Eik rami!’‘</verse>
				<verse number="49">Jam tebekalbant, atėjo kažkas iš sinagogos vyresniojo namų ir tam pranešė: ‘‘Tavo duktė numirė. Nebevargink Mokytojo’‘.</verse>
				<verse number="50">Tai išgirdęs, Jėzus tarė: ‘‘Nebijok, tik tikėk, ir ji bus išgelbėta’‘.</verse>
				<verse number="51">Atėjęs į namus, Jis neleido su savimi įeiti niekam, tik Petrui, Jonui, Jokūbui ir mergaitės tėvui bei motinai.</verse>
				<verse number="52">Visi verkė ir apraudojo ją. Bet Jis tarė: ‘‘Neverkite! Mergaitė nemirė, o tik miega’‘.</verse>
				<verse number="53">Jie šaipėsi iš Jo, žinodami, kad ji mirusi.</verse>
				<verse number="54">Bet Jėzus juos visus išvarė, ir, paėmęs ją už rankos, sušuko: ‘‘Mergaite, kelkis!’‘</verse>
				<verse number="55">Jos dvasia sugrįžo, ir ji tuojau atsikėlė. Jėzus liepė duoti jai valgyti.</verse>
				<verse number="56">Jos tėvai be galo stebėjosi, o Jis įsakė niekam nesakyti, kas buvo įvykę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Sukvietęs dvylika savo mokinių, Jėzus davė jiems jėgą ir valdžią prieš visus demonus ir gydyti ligoms.</verse>
				<verse number="2">Po to išsiuntė juos skelbti Dievo karalystės ir gydyti ligonių.</verse>
				<verse number="3">Jis pasakė jiems: ‘‘Nieko neimkite kelionei: nei lazdos, nei krepšio, nei duonos, nei pinigų. Neturėkite nė dviejų tunikų.</verse>
				<verse number="4">Į kuriuos tik namus įeisite, tenai pasilikite ir iš ten toliau keliaukite.</verse>
				<verse number="5">O kur žmonės jūsų nepriims, išeidami iš to miesto, nusikratykite nuo kojų dulkes kaip liudijimą prieš juos’‘.</verse>
				<verse number="6">Išėję jie traukė per aplinkinius kaimus, visur skelbdami Evangeliją bei gydydami.</verse>
				<verse number="7">Tetrarchas Erodas išgirdo apie visus tuos įvykius ir suglumo, nes vieni sakė, kad Jonas prisikėlęs iš numirusių,</verse>
				<verse number="8">kiti­kad pasirodęs Elijas, dar kiti­kad prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų.</verse>
				<verse number="9">Erodas sakė: ‘‘Jonui aš nukirsdinau galvą; o kas yra šitas, apie kurį girdžiu pasakojant tokius dalykus?!’‘ Ir jis labai norėjo Jėzų pamatyti.</verse>
				<verse number="10">Sugrįžę apaštalai pasakojo Jėzui, ką buvo nuveikę. Pasiėmęs juos, Jis pasitraukė nuošaliai į dykvietę, netoli miesto, vadinamo Betsaida.</verse>
				<verse number="11">Minios, tai sužinojusios, nusekė paskui Jį. Jis priėmė žmones, kalbėjo jiems apie Dievo karalystę ir išgydė tuos, kuriems reikėjo gydymo.</verse>
				<verse number="12">Diena slinko vakarop. Priėję dvylika tarė Jam: ‘‘Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei kiemus, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykvietėje’‘.</verse>
				<verse number="13">Bet Jėzus tarė: ‘‘Jūs duokite jiems valgyti’‘. Jie atsakė: ‘‘Mes nieko daugiau neturime, tik penkis kepalus duonos ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume maisto visiems šitiems žmonėms’‘.</verse>
				<verse number="14">O ten buvo apie penkis tūkstančius vyrų. Jėzus įsakė mokiniams: ‘‘Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt’‘.</verse>
				<verse number="15">Jie taip padarė ir visus susodino.</verse>
				<verse number="16">Tada, paėmęs penkis kepalus ir dvi žuvis, Jis pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė mokiniams, kad padalintų miniai.</verse>
				<verse number="17">Visi valgė ir pasisotino. Ir dar buvo surinkta dvylika pintinių trupinių.</verse>
				<verse number="18">Kartą, kai Jis nuošaliai meldėsi ir su Juo buvo mokiniai, Jis paklausė juos: ‘‘Kuo mane žmonės laiko?’‘</verse>
				<verse number="19">Jie atsakė: ‘‘Vieni­Jonu Krikštytoju, kiti­Eliju, dar kiti sako, prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų’‘.</verse>
				<verse number="20">Tada Jis paklausė: ‘‘O jūs kuo mane laikote?’‘ Petras atsakė: ‘‘Dievo Pateptuoju’‘.</verse>
				<verse number="21">Jis griežtai įspėjo juos, įsakė niekam to nepasakoti</verse>
				<verse number="22">ir pasakė: ‘‘Žmogaus Sūnus turės daug iškentėti. Jis bus vyresniųjų, aukštųjų kunigų bei Rašto žinovų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikels’‘.</verse>
				<verse number="23">O visiems Jis kalbėjo: ‘‘Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi.</verse>
				<verse number="24">Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją išgelbės.</verse>
				<verse number="25">Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?</verse>
				<verse number="26">Jei kas gėdysis manęs ir mano žodžių, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai ateis su savąja, Tėvo ir šventųjų angelų šlove.</verse>
				<verse number="27">Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčiųjų neragaus mirties, kol išvys Dievo karalystę’‘.</verse>
				<verse number="28">Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, Jis pasiėmė Petrą, Joną bei Jokūbą ir užkopė į kalną melstis.</verse>
				<verse number="29">Jam besimeldžiant, Jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė balti ir spindintys.</verse>
				<verse number="30">Ir štai du vyrai kalbėjosi su Juo. Tai buvo Mozė ir Elijas,</verse>
				<verse number="31">kurie, pasirodę šlovėje, kalbėjo apie Jo gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="32">O Petrą ir jo draugus buvo apėmęs miegas. Pabudę jie pamatė Jo šlovę ir stovinčius šalia Jo du vyrus.</verse>
				<verse number="33">Tiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: ‘‘Mokytojau, gera mums čia būti! Pastatykime tris palapines: vieną Tau, kitą Mozei ir trečią Elijui’‘. Jis nežinojo, ką kalbąs.</verse>
				<verse number="34">Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jie nusigando, kai paniro į debesį.</verse>
				<verse number="35">O iš debesies pasigirdo balsas: ‘‘Šitas yra mano mylimasis Sūnus, Jo klausykite!’‘</verse>
				<verse number="36">Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nieko nesakė apie tai, ką buvo matę.</verse>
				<verse number="37">Kitą dieną, jiems nusileidus nuo kalno, Jėzų pasitiko didelė minia.</verse>
				<verse number="38">Ir štai vienas vyras iš minios ėmė šaukti: ‘‘Mokytojau, meldžiu, pažvelk į mano sūnų, jis mano vienturtis.</verse>
				<verse number="39">Kai dvasia jį pačiumpa, jis staiga pradeda rėkti, o dvasia tąso jį, jog tas net putoja. Ji tik vargais negalais atstoja, smarkiai jį apdaužiusi.</verse>
				<verse number="40">Aš prašiau Tavo mokinius išvaryti ją, bet jie nepajėgė’‘.</verse>
				<verse number="41">Jėzus atsakydamas tarė: ‘‘O netikinti ir iškrypusi karta! Kaip ilgai man reikės su jumis pasilikti ir jus kęsti? Atvesk čia savo sūnų’‘.</verse>
				<verse number="42">Dar jam besiartinant, demonas parbloškė jį ant žemės ir ėmė tąsyti. Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, išgydė berniuką ir atidavė jį tėvui.</verse>
				<verse number="43">Ir visi buvo pritrenkti Dievo didybės. Visiems stebintis tuo, ką Jėzus darė, Jis prabilo į mokinius:</verse>
				<verse number="44">‘‘Gerai įsidėmėkite šituos žodžius: Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas’‘.</verse>
				<verse number="45">Bet jie nesuprato šitų žodžių; tai liko jiems paslėpta ir jie nesuvokė jų. O jie bijojo klausti Jėzų apie tuos žodžius.</verse>
				<verse number="46">Tarp mokinių kilo ginčas, kuris iš jų didžiausias.</verse>
				<verse number="47">Suprasdamas jų širdies mintis, Jėzus pasišaukė vaiką, pasistatė šalia savęs</verse>
				<verse number="48">ir tarė jiems: ‘‘Kas priima šį vaiką mano vardu, mane priima, o kas mane priima, priima Tą, kuris mane siuntė. Kas tarp jūsų mažiausias, tas bus didžiausias’‘.</verse>
				<verse number="49">Tada atsiliepė Jonas: ‘‘Mokytojau, mes matėme vieną, Tavo vardu išvarantį demonus. Mes jam draudėme tai daryti, nes jis nevaikščioja kartu su mumis’‘.</verse>
				<verse number="50">Jėzus atsakė: ‘‘Nedrauskite! Kas ne prieš mus, tas už mus!’‘</verse>
				<verse number="51">Artėjant metui, kai Jėzus turėjo būti paimtas aukštyn, Jis ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="52">Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną samariečių kaimą, kad paruoštų vietą Jam apsistoti.</verse>
				<verse number="53">Bet tie nesutiko Jo priimti, nes Jis keliavo Jeruzalės link.</verse>
				<verse number="54">Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: ‘‘Viešpatie, ar nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti, kaip ir Elijas padarė?’‘</verse>
				<verse number="55">Bet Jis atsigręžęs sudraudė juos: ‘‘Nežinote, kokios dvasios esate.</verse>
				<verse number="56">Juk Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, bet išgelbėti’‘. Ir jie pasuko į kitą kaimą.</verse>
				<verse number="57">Jiems einant keliu, vienas žmogus Jam pasakė: ‘‘Aš seksiu paskui Tave, kur tik Tu eisi, Viešpatie!’‘</verse>
				<verse number="58">Jėzus jam atsakė: ‘‘Lapės turi urvus, padangių paukščiai­lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti’‘.</verse>
				<verse number="59">Kitam Jis tarė: ‘‘Sek paskui mane!’‘ Tas prašė: ‘‘Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti’‘.</verse>
				<verse number="60">Jėzus jam atsakė: ‘‘Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!’‘</verse>
				<verse number="61">Dar vienas tarė: ‘‘Aš seksiu paskui Tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su savo namiškiais’‘.</verse>
				<verse number="62">Jėzus tam atsakė: ‘‘Nė vienas, kuris uždeda ranką ant arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Po to Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt mokinių ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma Jo į visus miestus bei vietoves, kur Jis pats ketino vykti.</verse>
				<verse number="2">Jis sakė jiems: ‘‘Pjūtis tikrai didelė, o darbininkų maža. Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.</verse>
				<verse number="3">Eikite! Štai Aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų.</verse>
				<verse number="4">Nesineškite nei piniginės, nei krepšio, nei sandalų ir nieko kelyje nesveikinkite.</verse>
				<verse number="5">Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‘Ramybė šiems namams!’</verse>
				<verse number="6">Ir jei ten bus ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne,­sugrįš pas jus.</verse>
				<verse number="7">Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus.</verse>
				<verse number="8">Kai nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta.</verse>
				<verse number="9">Gydykite jame esančius ligonius ir sakykite jiems: ‘Jums prisiartino Dievo karalystė!’</verse>
				<verse number="10">O kai užeisite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į gatves, sakykite:</verse>
				<verse number="11">‘Mes nusikratome prieš jus net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų. Tačiau vis tiek žinokite: Dievo karalystė prisiartino prie jūsų!’</verse>
				<verse number="12">Sakau jums: aną dieną Sodomai bus lengviau negu tam miestui.</verse>
				<verse number="13">Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų padaryta stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atgailavę, sėdėdami su ašutine ir pelenuose.</verse>
				<verse number="14">Todėl Tyrui ir Sidonui teisme bus lengviau negu jums.</verse>
				<verse number="15">Ir tu, Kafarnaume, išaukštintas iki dangaus, nugarmėsi iki pragaro!</verse>
				<verse number="16">Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina Tą, kuris mane siuntė’‘.</verse>
				<verse number="17">Septyniasdešimt sugrįžo, su džiaugsmu kalbėdami: ‘‘Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl Tavo vardo’‘.</verse>
				<verse number="18">O Jis jiems sakė: ‘‘Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus.</verse>
				<verse number="19">Štai Aš duodu jums valdžią mindžioti gyvates bei skorpionus, aukštesnę už visą priešo jėgą, ir niekas jokiais būdais jums nepakenks.</verse>
				<verse number="20">Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje’‘.</verse>
				<verse number="21">Tą valandą Jėzus pradžiugo Dvasia ir tarė: ‘‘Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes Tau taip patiko.</verse>
				<verse number="22">Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus nori apreikšti’‘.</verse>
				<verse number="23">Atsigręžęs vien tik į mokinius, Jis tarė: ‘‘Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite.</verse>
				<verse number="24">Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško pamatyti, ką jūs matote, bet nepamatė, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo’‘.</verse>
				<verse number="25">Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jį, paklausė: ‘‘Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?’‘</verse>
				<verse number="26">Jis tarė: ‘‘O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?’‘</verse>
				<verse number="27">Tas atsakė: ‘‘ ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis ir visu savo protu, ir savo artimą kaip save patį’ ‘‘.</verse>
				<verse number="28">Jėzus jam tarė: ‘‘Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi’‘.</verse>
				<verse number="29">Norėdamas pateisinti save, anas paklausė Jėzų: ‘‘O kas gi mano artimas?’‘</verse>
				<verse number="30">Jėzus atsakydamas tarė: ‘‘Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį.</verse>
				<verse number="31">Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas ir, pamatęs jį, praėjo kita kelio puse.</verse>
				<verse number="32">Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį pamatė ir praėjo kita kelio puse.</verse>
				<verse number="33">O vienas samarietis keliaudamas užtiko jį ir pasigailėjo.</verse>
				<verse number="34">Priėjęs jis aprišo jo žaizdas, užpildamas aliejaus ir vyno, užkėlė ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį.</verse>
				<verse number="35">Kitą dieną iškeliaudamas jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu ką išleisi viršaus, sugrįžęs atsilyginsiu’.</verse>
				<verse number="36">Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?’‘</verse>
				<verse number="37">Jis atsakė: ‘‘Tas, kuris jo pasigailėjo’‘. Jėzus jam tarė: ‘‘Eik ir tu taip daryk!’‘</verse>
				<verse number="38">Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė Jį į savo namus.</verse>
				<verse number="39">Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi Jo žodžių.</verse>
				<verse number="40">O Morta rūpinosi visokiu patarnavimu ir stabtelėjusi pasiskundė: ‘‘Viešpatie, Tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Pasakyk jai, kad man padėtų’‘.</verse>
				<verse number="41">Tačiau Viešpats atsakė: ‘‘Morta, Morta, tu rūpiniesi ir nerimauji dėl daugelio dalykų,</verse>
				<verse number="42">o tereikia vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus melstis, vienas iš Jo mokinių paprašė: ‘‘Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savo mokinius’‘.</verse>
				<verse number="2">Jėzus tarė jiems: ‘‘Kai meldžiatės, sakykite: ‘Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.</verse>
				<verse number="3">Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien</verse>
				<verse number="4">ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas. Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto’ ‘‘.</verse>
				<verse number="5">Jis kalbėjo jiems: ‘‘Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: ‘Bičiuli, paskolink man tris kepalus duonos,</verse>
				<verse number="6">nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir neturiu ko jam padėti ant stalo’.</verse>
				<verse number="7">O anas iš vidaus atsilieps: ‘Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti’.</verse>
				<verse number="8">Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl draugystės, tai dėl jo atkaklumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia.</verse>
				<verse number="9">Tad ir Aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir bus jums atidaryta.</verse>
				<verse number="10">Nes kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.</verse>
				<verse number="11">Kuris iš jūsų, būdamas tėvas, duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies­ duotų gyvatę?</verse>
				<verse number="12">Arba prašančiam kiaušinio­ duotų skorpioną?</verse>
				<verse number="13">Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo’‘.</verse>
				<verse number="14">Kartą Jėzus išvarė nebylumo demoną. Demonui išėjus, nebylys prakalbėjo, ir minios stebėjosi.</verse>
				<verse number="15">Bet kai kurie iš jų sakė: ‘‘Jis išvaro demonus demonų valdovo Belzebulo jėga’‘.</verse>
				<verse number="16">Kiti, mėgindami Jį, reikalavo ženklo iš dangaus.</verse>
				<verse number="17">Bet Jėzus, žinodamas jų mintis, tarė jiems: ‘‘Kiekviena suskilusi karalystė bus sunaikinta, ir namai grius ant namų.</verse>
				<verse number="18">Jeigu ir šėtonas pasidalijęs, tai kaip išsilaikys jo karalystė? O jūs sakote, kad Aš išvarau demonus Belzebulo jėga.</verse>
				<verse number="19">Jeigu Aš išvarau juos Belzebulo jėga, tai kieno jėga išvaro jūsų sūnūs? Todėl jie bus jūsų teisėjai.</verse>
				<verse number="20">Bet jei Aš išvarau demonus Dievo pirštu, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė.</verse>
				<verse number="21">Kai apsiginklavęs galiūnas saugo savo namus, tada ir jo turtas apsaugotas.</verse>
				<verse number="22">Bet jei užpuls stipresnis ir jį nugalės, tai atims visus jo ginklus, kuriais tas pasitikėjo, ir išdalys grobį.</verse>
				<verse number="23">Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto’‘.</verse>
				<verse number="24">‘‘Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio. Neradusi ji sako: ‘Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau’.</verse>
				<verse number="25">Sugrįžusi randa juos iššluotus ir išpuoštus.</verse>
				<verse number="26">Tuomet eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir tada tam žmogui darosi blogiau negu pirma’‘.</verse>
				<verse number="27">Jėzui bekalbant, viena moteris iš minios Jam garsiai sušuko: ‘‘Palaimintos įsčios, kurios Tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!’‘</verse>
				<verse number="28">Jis atsiliepė: ‘‘Labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi’‘.</verse>
				<verse number="29">Minioms gausėjant, Jis pradėjo kalbėti: ‘‘Ši karta yra pikta karta. Ji reikalauja ženklo, bet jai nebus duota jokio kito ženklo, kaip tik Jonos ženklas.</verse>
				<verse number="30">Kaip Jona buvo ženklas nineviečiams, taip Žmogaus Sūnus bus šiai kartai.</verse>
				<verse number="31">Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks, nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas.</verse>
				<verse number="32">Ninevės gyventojai stos teisme drauge su šita karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė, išgirdę Jonos pamokslą, o čia daugiau negu Jona’‘.</verse>
				<verse number="33">‘‘Niekas uždegto žiburio nededa į slėptuvę ar po indu, bet stato jį į žibintuvą, kad įeinantys matytų šviesą.</verse>
				<verse number="34">Kūno žiburys yra tavoji akis. Todėl, jei tavo akis sveika, visas tavo kūnas bus šviesus. O jeigu tavo akis pikta, visas tavo kūnas bus tamsus.</verse>
				<verse number="35">Todėl žiūrėk, kad tavoji šviesa nebūtų tamsa!</verse>
				<verse number="36">Taigi, jei visas tavo kūnas pilnas šviesos ir neturi jokios tamsios dalies, jis bus visas šviesus, lyg žiburio spindulių apšviestas’‘.</verse>
				<verse number="37">Jėzui tebekalbant, vienas fariziejus pasikvietė Jį pietų. Įėjęs į vidų, Jis atsisėdo prie stalo.</verse>
				<verse number="38">Tai matydamas, fariziejus stebėjosi, kad Jis nenusiplovė rankų prieš valgydamas.</verse>
				<verse number="39">O Viešpats jam tarė: ‘‘Kaip tik jūs, fariziejai, valote taurės ir dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nedorybės.</verse>
				<verse number="40">Neišmanėliai! Argi išorės Kūrėjas nesukūrė ir vidaus?</verse>
				<verse number="41">Verčiau duokite gailestingumo auką iš to, ką turite, tai viskas bus jums nesutepta.</verse>
				<verse number="42">Vargas jums, fariziejai! Jūs duodate dešimtinę iš mėtų, rūtų ir kitokių žolelių, o apleidžiate teisingumą ir Dievo meilę. Tai turite daryti ir ano nepalikti!</verse>
				<verse number="43">Vargas jums, fariziejai! Jūs mėgstate pirmuosius krėslus sinagogose ir sveikinimus aikštėse.</verse>
				<verse number="44">Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Esate lyg apleisti kapai, kuriuos žmonės nepastebėdami mindžioja’‘.</verse>
				<verse number="45">Tada vienas Įstatymo mokytojas atsiliepė: ‘‘Mokytojau, taip kalbėdamas, Tu ir mus įžeidi’‘.</verse>
				<verse number="46">Jis atsakė: ‘‘Vargas ir jums, Įstatymo mokytojai! Jūs kraunate žmonėms nepakeliamas naštas, o patys tų naštų nė vienu pirštu nepajudinate.</verse>
				<verse number="47">Vargas jums! Jūs statote pranašams antkapius, o jūsų tėvai juos žudė!</verse>
				<verse number="48">Taigi jūs liudijate, kad pritariate savo tėvų darbams. Jie žudė, o jūs statote jiems antkapius.</verse>
				<verse number="49">Todėl ir Dievo išmintis pasakė: ‘Aš siųsiu pas juos pranašų ir apaštalų, o jie vienus nužudys, kitus persekios,</verse>
				<verse number="50">kad iš šitos kartos būtų pareikalauta visų pranašų kraujo, pralieto nuo pasaulio sutvėrimo,</verse>
				<verse number="51">pradedant Abelio krauju iki kraujo Zacharijo, kuris buvo nužudytas tarp aukuro ir šventyklos!’ Taip! Aš sakau, jog bus pareikalauta jo iš šios kartos.</verse>
				<verse number="52">Vargas jums, Įstatymo mokytojai! Jūs paėmėte pažinimo raktą, bet patys nėjote ir einantiems trukdėte’‘.</verse>
				<verse number="53">Kai Jis jiems tai kalbėjo, Rašto žinovai bei fariziejai pradėjo smarkiai Jį pulti ir visaip kamantinėti,</verse>
				<verse number="54">tikėdamiesi ką nors pagauti iš Jo lūpų, kad galėtų Jį apkaltinti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Tuo tarpu, kai susirinko nesuskaičiuojama minia, kad net vieni kitus trypė, Jėzus pradėjo kalbėti pirmiausia savo mokiniams: ‘‘Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainystės!</verse>
				<verse number="2">Nėra nieko uždengto, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpto, kas nepasidarys žinoma.</verse>
				<verse number="3">Todėl ką kalbėjote tamsoje, skambės šviesoje, ir ką šnibždėjote į ausį kambariuose, bus skelbiama nuo stogų.</verse>
				<verse number="4">Sakau jums, savo draugams: nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau nieko padaryti.</verse>
				<verse number="5">Aš parodysiu jums, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs, turi galią įmesti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite!</verse>
				<verse number="6">Argi ne penki žvirbliai parduodami už du skatikus? Tačiau nė vienas iš jų nėra Dievo pamirštas.</verse>
				<verse number="7">O jūsų net visi galvos plaukai suskaičiuoti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.</verse>
				<verse number="8">Aš jums sakau: kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą Žmogaus Sūnus išpažins Dievo angelų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="9">O kas manęs išsigins žmonių akivaizdoje, to bus išsiginta Dievo angelų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="10">Kas tars žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas piktžodžiaus Šventajai Dvasiai, tam nebus atleista.</verse>
				<verse number="11">Kai jie ves jus į sinagogas, pas valdininkus ar vyresnybes, nesirūpinkite, kaip ar ką atsakysite ir ką kalbėsite,</verse>
				<verse number="12">nes Šventoji Dvasia tą pačią valandą pamokys jus, ką kalbėti’‘.</verse>
				<verse number="13">Vienas iš minios Jam tarė: ‘‘Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą’‘.</verse>
				<verse number="14">Jis atsakė: ‘‘Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?’‘</verse>
				<verse number="15">Jis pasakė jiems: ‘‘Žiūrėkite, saugokitės godumo, nes žmogaus gyvybė nepriklauso nuo jo turto gausos’‘.</verse>
				<verse number="16">Jis pasakė jiems palyginimą: ‘‘Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių.</verse>
				<verse number="17">Jis ėmė sau vienas svarstyti: ‘Ką man dabar daryti? Neturiu kur sukrauti derliaus’.</verse>
				<verse number="18">Pagaliau jis tarė: ‘Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes.</verse>
				<verse number="19">Tuomet sakysiu savo sielai: ‘Siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksminkis!’</verse>
				<verse number="20">O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo sielos. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’</verse>
				<verse number="21">Taip yra tam, kuris krauna turtus sau, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą’‘.</verse>
				<verse number="22">Tada Jėzus kalbėjo savo mokiniams: ‘‘Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nė kūnu, ką vilkėsite.</verse>
				<verse number="23">Gyvybė svarbesnė už maistą, o kūnas už drabužį.</verse>
				<verse number="24">Įsižiūrėkite į varnus. Jie nei sėja, nei pjauna, neturi nei sandėlių, nei kluonų, ir Dievas juos maitina. Jūs nepalyginamai vertesni už paukščius!</verse>
				<verse number="25">Kas gi iš jūsų galėtų savo rūpesčiu bent per sprindį pridėti sau ūgio?</verse>
				<verse number="26">Jei tad jūs nesugebate padaryti net mažmožio, tai kam rūpinatės kitais dalykais?</verse>
				<verse number="27">Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos nesidarbuoja ir neaudžia, bet sakau jums: nė Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų.</verse>
				<verse number="28">Jeigu Dievas taip aprengia laukų žolę, šiandien žaliuojančią, o rytoj metamą į krosnį, tai dar labiau pasirūpins jumis, mažatikiai!</verse>
				<verse number="29">Ir neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nesirūpinkite!</verse>
				<verse number="30">Visų tų dalykų ieško šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia.</verse>
				<verse number="31">Verčiau ieškokite Jo karalystės, o visa tai bus jums pridėta.</verse>
				<verse number="32">Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo duoti jums karalystę!’‘</verse>
				<verse number="33">‘‘Parduokite savo turtą ir aukokite gailestingumo aukas. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį turtą danguje, kur joks vagis neprieina ir kandys nesuėda.</verse>
				<verse number="34">Nes kur jūsų turtas, ten ir jūsų širdis’‘.</verse>
				<verse number="35">‘‘Tebūna jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti,</verse>
				<verse number="36">ir būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų.</verse>
				<verse number="37">Palaiminti tie tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir priėjęs patarnaus jiems.</verse>
				<verse number="38">Jeigu jis grįžtų antrosios ar trečiosios nakties sargybos metu ir rastų juos budinčius, palaiminti tie tarnai!</verse>
				<verse number="39">Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, budėtų ir neleistų jam įsilaužti į savo namus.</verse>
				<verse number="40">Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis tą valandą, kurią nesitikėsite’‘.</verse>
				<verse number="41">Tada Petras paklausė: ‘‘Viešpatie, ar šį palyginimą sakai tik mums, ar visiems?’‘</verse>
				<verse number="42">Viešpats atsakė: ‘‘Kas yra tas ištikimas ir sumanus ūkvedys, kurį šeimininkas paskirs vadovauti šeimynai ir deramu laiku duoti jiems skirtą maisto dalį?</verse>
				<verse number="43">Palaimintas tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras taip darantį.</verse>
				<verse number="44">Sakau jums tiesą: jis paskirs jį valdyti visų savo turtų.</verse>
				<verse number="45">Bet jeigu anas tarnas tartų savo širdyje: ‘Mano šeimininkas neskuba grįžti’, ir imtų mušti tarnus bei tarnaites, valgyti, gerti ir girtuokliauti,</verse>
				<verse number="46">tai to tarno šeimininkas sugrįš tą dieną, kai jis nelaukia, ir tą valandą, kurią jis nesitiki. Jis perkirs jį pusiau ir paskirs jam dalį su neištikimaisiais.</verse>
				<verse number="47">Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nėra pasiruošęs ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas.</verse>
				<verse number="48">O kuris nežino ir baustinai elgiasi, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota’‘.</verse>
				<verse number="49">‘‘Aš atėjau uždegti žemėje ugnies ir taip noriu, kad ji jau liepsnotų!</verse>
				<verse number="50">Bet Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir kaip esu slegiamas, kol tai išsipildys!’‘</verse>
				<verse number="51">‘‘Gal manote, kad atėjau atnešti žemėn ramybės? Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantaikos.</verse>
				<verse number="52">Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris.</verse>
				<verse number="53">Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, o duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą’‘.</verse>
				<verse number="54">Jėzus pasakė ir minioms: ‘‘Matydami debesį, kylantį vakaruose, tuoj pat sakote: ‘Ateina lietus’, ir taip atsitinka.</verse>
				<verse number="55">Pučiant pietų vėjui, tvirtinate: ‘Bus karšta’, ir taip būna.</verse>
				<verse number="56">Veidmainiai! Jūs mokate atpažinti žemės ir dangaus veidą, tai kodėl gi neatpažįstate šio laiko?</verse>
				<verse number="57">Kodėl patys nenusprendžiate, kas teisu?</verse>
				<verse number="58">Kai eini su kaltintoju pas valdininką, pasistenk dar kelyje su juo susitarti, kad jis tavęs nenusitemptų pas teisėją, teisėjas neatiduotų teismo vykdytojui, o teismo vykdytojas neįmestų tavęs į kalėjimą.</verse>
				<verse number="59">Sakau tau: iš ten neišeisi, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Tuo pačiu metu atėjo keli žmonės ir papasakojo Jam apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišė su jų aukomis.</verse>
				<verse number="2">Jėzus, atsakydamas jiems, tarė: ‘‘Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?</verse>
				<verse number="3">Ne, sakau jums! Bet jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite.</verse>
				<verse number="4">Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?</verse>
				<verse number="5">Ne, sakau jums, bet jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite’‘.</verse>
				<verse number="6">Jis pasakė palyginimą: ‘‘Žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį. Kartą jis atėjo pažiūrėti jo vaisių, bet nerado.</verse>
				<verse number="7">Ir tarė sodininkui: ‘Jau treji metai, kai ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!’</verse>
				<verse number="8">Anas jam atsakė: ‘Šeimininke, palik dar jį šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu.</verse>
				<verse number="9">Jei jis duos vaisių, gerai. O jei ne, tai iškirsk jį!’ ‘‘</verse>
				<verse number="10">Sabato dieną Jėzus mokė vienoje sinagogoje.</verse>
				<verse number="11">Čia buvo moteris, aštuoniolika metų turinti ligos dvasią. Ji buvo sutraukta ir visiškai negalėjo išsitiesti.</verse>
				<verse number="12">Jėzus, pamatęs ją, pasišaukė ir tarė: ‘‘Moterie, esi išvaduota iš savo ligos!’‘</verse>
				<verse number="13">Jis uždėjo ant jos rankas, toji bematant atsitiesė ir ėmė garbinti Dievą.</verse>
				<verse number="14">Tada sinagogos vyresnysis, supykęs, kad Jėzus išgydė ją sabato dieną, pasakė miniai: ‘‘Dirbamos yra šešios dienos. Ateikite jomis ir gydykitės, o ne per sabatą!’‘</verse>
				<verse number="15">Viešpats jam atsakė: ‘‘Veidmainy! Argi kas iš jūsų neatriša per sabatą nuo ėdžių savo jaučio ar asilo ir nenuveda pagirdyti?</verse>
				<verse number="16">Argi šios Abraomo dukters, kurią šėtonas laikė surišęs jau aštuoniolika metų, nereikėjo išvaduoti iš pančių sabato dieną?’‘</verse>
				<verse number="17">Kai Jis tai kalbėjo, visi Jo priešininkai liko sugėdinti, o minia džiaugėsi visais šlovingais Jo atliktais darbais.</verse>
				<verse number="18">Jis tarė: ‘‘Į ką panaši Dievo karalystė, ir su kuo ją palyginsiu?</verse>
				<verse number="19">Ji panaši į garstyčios grūdą, kurį ėmė žmogus ir pasėjo savo darže. Ji išaugo į aukštą medelį ir padangių paukščiai susisuko lizdus jo šakose’‘.</verse>
				<verse number="20">Jis vėl tarė: ‘‘Su kuo palyginsiu Dievo karalystę?</verse>
				<verse number="21">Ji panaši į raugą, kurį ėmusi moteris įmaišė į tris saikus miltų, ir nuo jo viskas įrūgo’‘.</verse>
				<verse number="22">Jėzus ėjo mokydamas per miestelius bei kaimus ir keliavo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="23">Kažkas paklausė Jį: ‘‘Viešpatie, ar maža bus išgelbėtųjų?’‘ Jis atsakė jiems:</verse>
				<verse number="24">‘‘Stenkitės įeiti pro siaurus vartus. Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs.</verse>
				<verse number="25">Kai namų Šeimininkas atsikels ir užrakins duris, jūs, stovėdami lauke, pradėsite belsti į duris ir prašyti: ‘Viešpatie, Viešpatie, atidaryk mums!’ O Jis atsakys: ‘Aš nežinau, iš kur jūs’.</verse>
				<verse number="26">Tada imsite sakyti: ‘Mes valgėme ir gėrėme Tavo akivaizdoje, Tu mokei mūsų gatvėse’.</verse>
				<verse number="27">O Jis tars: ‘Sakau jums, Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!’</verse>
				<verse number="28">Ten bus verksmo ir dantų griežimo, kai pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus Dievo karalystėje, o patys būsite išmesti laukan.</verse>
				<verse number="29">Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje.</verse>
				<verse number="30">Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai’‘.</verse>
				<verse number="31">Tą pačią dieną atėjo keli fariziejai ir pasakė Jėzui: ‘‘Eik iš čia, pasišalink, nes Erodas nori Tave nužudyti’‘.</verse>
				<verse number="32">Jis jiems atsakė: ‘‘Eikite ir pasakykite tam lapei: ‘Štai Aš išvarinėju demonus ir gydau šiandien, tai darysiu ir rytoj, o trečią dieną būsiu viską atlikęs.</verse>
				<verse number="33">Bet šiandien ir rytoj, ir poryt turiu keliauti, nes negali taip būti, kad pranašas žūtų ne Jeruzalėje’ ‘‘.</verse>
				<verse number="34">‘‘Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmėtai akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus kaip višta savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!</verse>
				<verse number="35">Štai jūsų namai paliekami jums tušti. Iš tiesų sakau jums: jūs manęs nebematysite, kol ateis laikas, kada tarsite: ‘Palaimintas Tas, kuris ateina Viešpaties vardu!’ ‘‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Kartą sabato dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo Jį.</verse>
				<verse number="2">Ir štai Jį pasitiko vandenlige sergantis žmogus.</verse>
				<verse number="3">Jėzus kreipėsi į Įstatymo mokytojus ir fariziejus: ‘‘Leistina per sabatą gydyti ar ne?’‘</verse>
				<verse number="4">Tie tylėjo. Tada Jis ėmė, išgydė jį ir paleido.</verse>
				<verse number="5">O jiems pasakė: ‘‘Jei kurio iš jūsų asilas ar jautis įkristų į šulinį, argi tučtuojau neištrauktų jo per sabatą?’‘</verse>
				<verse number="6">Ir jie nesugebėjo Jam į tai atsakyti.</verse>
				<verse number="7">Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, Jis pasakė jiems palyginimą:</verse>
				<verse number="8">‘‘Kai kas nors tave pakvies į vestuves, nesėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave,</verse>
				<verse number="9">ir atėjęs tas, kuris tave ir jį pakvietė, netartų tau: ‘Užleisk jam vietą!’ Tada sugėdintas turėsi sėstis į paskutinę vietą.</verse>
				<verse number="10">Kai būsi pakviestas, eik ir sėskis paskutinėje vietoje, kad tas, kuris tave pakvietė, atėjęs galėtų pasakyti: ‘Bičiuli, persėsk aukščiau!’ Tada tau bus garbė visų prie stalo sėdinčiųjų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="11">Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas’‘.</verse>
				<verse number="12">Pakvietusiam Jį vaišių Jėzus irgi pasakė: ‘‘Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepakviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta.</verse>
				<verse number="13">Rengdamas vaišes, geriau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų,</verse>
				<verse number="14">tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti. Tuomet tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime’‘.</verse>
				<verse number="15">Tai išgirdęs, vienas iš sėdinčiųjų prie stalo tarė Jam: ‘‘Palaimintas, kas valgys duoną Dievo karalystėje!’‘</verse>
				<verse number="16">Tada Jėzus jam pasakė: ‘‘Vienas žmogus iškėlė didelę puotą ir pakvietė daug svečių.</verse>
				<verse number="17">Atėjus puotos metui, jis pasiuntė tarną pranešti pakviestiesiems: ‘Ateikite, jau viskas surengta’.</verse>
				<verse number="18">Tada jie visi kaip vienas pradėjo atsiprašinėti. Vienas jam tarė: ‘Nusipirkau dirvą ir būtinai turiu eiti jos apžiūrėti. Prašau mane pateisinti’.</verse>
				<verse number="19">Kitas sakė: ‘Pirkau penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti. Prašau mane pateisinti’.</verse>
				<verse number="20">Trečias tarė: ‘Vedžiau žmoną, todėl negaliu ateiti’.</verse>
				<verse number="21">Tarnas sugrįžęs viską papasakojo šeimininkui. Šis supyko ir įsakė tarnui: ‘Skubiai eik į miesto gatves ir skersgatvius ir vesk čia vargšus, paliegėlius, luošus ir aklus’.</verse>
				<verse number="22">Tarnas vėl pranešė: ‘Šeimininke, kaip liepei,­padaryta, bet dar yra vietos’.</verse>
				<verse number="23">Tada šeimininkas tarė tarnui: ‘Eik į kelius bei patvorius ir priversk ateiti, kad mano namai būtų pilni.</verse>
				<verse number="24">Sakau jums,­nė vienas iš anų pakviestųjų žmonių neragaus mano vaišių’ ‘‘.</verse>
				<verse number="25">Kartu su Juo ėjo didelės minios. Atsigręžęs Jis tarė žmonėms:</verse>
				<verse number="26">‘‘Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės,­negali būti mano mokinys.</verse>
				<verse number="27">Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.</verse>
				<verse number="28">Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad žinotų, ar turės iš ko užbaigti?</verse>
				<verse number="29">Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo,</verse>
				<verse number="30">sakydami: ‘Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti’.</verse>
				<verse number="31">Arba koks karalius, traukdamas į karą prieš kitą karalių, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris ateina prieš jį su dvidešimčia tūkstančių?!</verse>
				<verse number="32">Jei ne, tai, anam dar toli esant, siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos.</verse>
				<verse number="33">Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada viso, ką turi, negali būti mano mokinys’‘.</verse>
				<verse number="34">‘‘Druska­geras daiktas. Bet jeigu druska netektų sūrumo, kuo ją reikėtų pasūdyti?</verse>
				<verse number="35">Ji nebetinka nei dirvai, nei mėšlui; ją išmeta laukan. Kas turi ausis klausyti­teklauso!’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Prie Jėzaus artindavosi visi muitininkai ir nusidėjėliai Jo pasiklausyti.</verse>
				<verse number="2">Fariziejai ir Rašto žinovai murmėjo, sakydami: ‘‘Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo’‘.</verse>
				<verse number="3">Tada Jis pasakė jiems palyginimą:</verse>
				<verse number="4">‘‘Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kol suranda?</verse>
				<verse number="5">Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių</verse>
				<verse number="6">ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi, radau savo avį, kuri buvo pražuvusi!’</verse>
				<verse number="7">Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atgailos.</verse>
				<verse number="8">Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kol suranda?</verse>
				<verse number="9">Radusi susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi’.</verse>
				<verse number="10">Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio’‘.</verse>
				<verse number="11">Jis kalbėjo toliau: ‘‘Vienas žmogus turėjo du sūnus.</verse>
				<verse number="12">Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą.</verse>
				<verse number="13">Praėjus kelioms dienoms, jaunesnysis sūnus, pasiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, iššvaistė savo turtą.</verse>
				<verse number="14">Kai viską išleido, toje šalyje kilo didelis badas, ir jis pradėjo stokoti.</verse>
				<verse number="15">Tada apsistojo pas vieną tos šalies gyventoją. Tas jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti.</verse>
				<verse number="16">Jis geidė prikimšti pilvą bent ankštimis, kurias ėdė kiaulės, bet ir tų niekas jam neduodavo.</verse>
				<verse number="17">Tada susiprotėjęs jis tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado!</verse>
				<verse number="18">Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau.</verse>
				<verse number="19">Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’</verse>
				<verse number="20">Jis pakilo ir iškeliavo pas tėvą. Jam dar toli esant, tėvas jį pamatė ir, apimtas gailesčio, pribėgo, puolė ant kaklo ir meiliai pabučiavo.</verse>
				<verse number="21">O sūnus jam tarė: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau, nebesu vertas vadintis tavo sūnumi’.</verse>
				<verse number="22">Bet tėvas įsakė savo tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas!</verse>
				<verse number="23">Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Valgysim ir linksminsimės!</verse>
				<verse number="24">Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.</verse>
				<verse number="25">O vyresnysis jo sūnus buvo laukuose. Kai grįždamas prisiartino prie namų, išgirdo muziką ir šokius.</verse>
				<verse number="26">Pasišaukęs vieną iš tarnų, jis paklausė, kas čia dedasi.</verse>
				<verse number="27">Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas papjovė nupenėtą veršį, nes sulaukė jo sveiko’.</verse>
				<verse number="28">Tada šis supyko ir nenorėjo eiti vidun. Tėvas išėjęs ėmė jį kviesti.</verse>
				<verse number="29">O jis atsakė tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nedavei nė ožiuko pasilinksminti su draugais.</verse>
				<verse number="30">Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavo turtą su kekšėmis, tu tuojau papjovei jam nupenėtą veršį’.</verse>
				<verse number="31">Tėvas atsakė: ‘Sūnau, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo.</verse>
				<verse number="32">Bet reikėjo džiaugtis ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado!’ ‘‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Jėzus kalbėjo ir savo mokiniams: ‘‘Buvo vienas turtingas žmogus ir turėjo ūkvedį. Tas buvo jam apskųstas, esą eikvojąs jo turtą.</verse>
				<verse number="2">Tuomet, pasišaukęs jį, šeimininkas pasakė: ‘Ką aš girdžiu apie tave šnekant? Duok savo ūkvedžiavimo apyskaitą, nes daugiau nebegalėsi būti ūkvedžiu’.</verse>
				<verse number="3">O ūkvedys tarė sau: ‘Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs ūkvedžiavimą? Kasti neįstengiu, o elgetauti­gėda.</verse>
				<verse number="4">Žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos’.</verse>
				<verse number="5">Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko skolininkus ir klausė pirmąjį: ‘Kiek esi skolingas mano šeimininkui?’</verse>
				<verse number="6">Šis atsakė: ‘Šimtą statinių aliejaus’. Tada jis tarė: ‘Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuoj pat rašyk: penkiasdešimt’.</verse>
				<verse number="7">Paskui klausė kitą: ‘O kiek tu skolingas?’ Anas atsakė: ‘Šimtą saikų kviečių’. Jis tarė: ‘Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt’.</verse>
				<verse number="8">Šeimininkas pagyrė neteisųjį ūkvedį, kad jis gudriai pasielgė. Šio pasaulio vaikai sumanesni tarp savųjų negu šviesos vaikai’‘.</verse>
				<verse number="9">‘‘Ir Aš jums sakau: darykitės bičiulių neteisiosios Mamonos dėka, kad, jūsų galui atėjus, jie priimtų jus į amžinuosius namus.</verse>
				<verse number="10">Kas ištikimas mažame dalyke, tas ištikimas ir dideliame, o kas neteisingas mažame, tas neteisingas ir dideliame.</verse>
				<verse number="11">Jei nebuvote ištikimi, tvarkydami neteisiąją Mamoną, tai kas jums patikės tikruosius turtus?</verse>
				<verse number="12">Ir jeigu nebuvote ištikimi su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?</verse>
				<verse number="13">Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams, nes jis arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno prisiriš, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai’‘.</verse>
				<verse number="14">Visa tai girdėjo mėgstantys pinigus fariziejai ir šaipėsi iš Jėzaus.</verse>
				<verse number="15">O Jis jiems pasakė: ‘‘Jūs žmonių akyse dedatės teisūs, bet Dievas mato jūsų širdis. Nes tai, kas žmonėse aukštinama, Dievo akyse bjauru’‘.</verse>
				<verse number="16">‘‘Įstatymas ir pranašai­iki Jono; nuo tada skelbiama Dievo karalystė, ir kiekvienas į ją veržiasi.</verse>
				<verse number="17">Greičiau dangus ir žemė praeis, negu iš Įstatymo iškris bent vienas brūkšnelis.</verse>
				<verse number="18">Kiekvienas, kuris atleidžia žmoną ir veda kitą­svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taip pat svetimauja’‘.</verse>
				<verse number="19">‘‘Gyveno vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai linksminosi.</verse>
				<verse number="20">O prie jo vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius.</verse>
				<verse number="21">Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunys atbėgę laižydavo jo votis.</verse>
				<verse number="22">Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.</verse>
				<verse number="23">Kentėdamas pragare, jis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių.</verse>
				<verse number="24">Jis ėmė šaukti: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje piršto galą, atvėsintų man liežuvį, nes baisiai kenčiu šioje liepsnoje’.</verse>
				<verse number="25">Bet Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius­tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti.</verse>
				<verse number="26">Be to, mus nuo jūsų skiria milžiniška praraja, ir niekas iš čia panorėjęs negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus’.</verse>
				<verse number="27">Tas vėl tarė: ‘Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus,</verse>
				<verse number="28">nes aš turiu penkis brolius. Teįspėja juos, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą’.</verse>
				<verse number="29">Abraomas atsiliepė: ‘Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų klauso!’</verse>
				<verse number="30">O anas atsakė: ‘Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atgailautų!’</verse>
				<verse number="31">Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės ir pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų’ ‘‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Jėzus kalbėjo savo mokiniams: ‘‘Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam, per kurį jie ateina.</verse>
				<verse number="2">Jam būtų geriau, jei ant kaklo užkabintų girnų akmenį ir įmestų jūron, negu jis papiktintų nors vieną iš šitų mažutėlių.</verse>
				<verse number="3">Saugokitės! Jei tavo brolis nusideda prieš tave, sudrausk jį ir, jeigu jis atgailauja, atleisk jam.</verse>
				<verse number="4">Jei jis septynis kartus per dieną tau nusidėtų ir septynis kartus kreiptųsi į tave, sakydamas: ‘Atgailauju’,­atleisk jam’‘.</verse>
				<verse number="5">Apaštalai tarė Viešpačiui: ‘‘Sustiprink mūsų tikėjimą’‘.</verse>
				<verse number="6">O Viešpats atsakė: ‘‘Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, galėtumėte sakyti šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’,­ir jis paklausytų jūsų’‘.</verse>
				<verse number="7">‘‘Kas iš jūsų, turėdamas ariantį ar ganantį vergą, jam grįžus iš lauko, sakys: ‘Tuojau sėsk prie stalo’?</verse>
				<verse number="8">Argi nesakys jam: ‘Paruošk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kol aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi’?</verse>
				<verse number="9">Argi vergui dėkojama, kad jis atliko tai, kas jam liepta? Nemanau.</verse>
				<verse number="10">Taigi jūs, atlikę visa, kas jums pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi vergai. Padarėme, ką privalėjome padaryti’ ‘‘.</verse>
				<verse number="11">Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos.</verse>
				<verse number="12">Jam įeinant į vieną kaimą, Jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu</verse>
				<verse number="13">ir garsiai šaukė: ‘‘Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!’‘</verse>
				<verse number="14">Pamatęs juos, Jis tarė: ‘‘Eikite, pasirodykite kunigams!’‘ Ir beeidami jie pasveiko.</verse>
				<verse number="15">Vienas iš jų, patyręs, kad išgijo, sugrįžo atgal, garsiai garbindamas Dievą.</verse>
				<verse number="16">Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis.</verse>
				<verse number="17">Jėzus paklausė: ‘‘Argi ne dešimt pasveiko? Kur dar devyni?</verse>
				<verse number="18">Ar neatsirado nė vieno, kuris grįžtų atiduoti Dievui garbę, išskyrus šitą svetimtautį?’‘</verse>
				<verse number="19">Ir tarė jam: ‘‘Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgydė tave’‘.</verse>
				<verse number="20">Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus atsakė: ‘‘Dievo karalystė neateina regimai.</verse>
				<verse number="21">Niekas nepasakys: ‘Žiūrėk, ji čia’, arba: ‘Žiūrėk, ji ten!’ Nes štai Dievo karalystė yra tarp jūsų’‘.</verse>
				<verse number="22">Ir Jis tarė mokiniams: ‘‘Ateis dienos, kai norėsite išvysti bent vieną Žmogaus Sūnaus dieną, ir nepamatysite.</verse>
				<verse number="23">Jums sakys: ‘Žiūrėkite čia! Žiūrėkite ten!’­Nesekite jais ir neikite paskui juos.</verse>
				<verse number="24">Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus.</verse>
				<verse number="25">Bet pirmiau Jis turės daug iškentėti ir būti šitos kartos atmestas.</verse>
				<verse number="26">Kaip buvo Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnaus dienomis.</verse>
				<verse number="27">Jie valgė, gėrė, tuokėsi ir tuokė, kol atėjo diena, kai Nojus įlipo į laivą. Tada užėjo tvanas ir visus sunaikino.</verse>
				<verse number="28">Taip pat buvo ir Loto dienomis. Jie valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statė.</verse>
				<verse number="29">O tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus krito ugnis ir siera ir visus sunaikino.</verse>
				<verse number="30">Šitaip bus ir tą dieną, kai pasirodys Žmogaus Sūnus.</verse>
				<verse number="31">Kas tą dieną bus ant stogo, o jo daiktai viduje, tenelipa žemyn jų pasiimti, o kas laukuose, tenegrįžta namo.</verse>
				<verse number="32">Prisiminkite Loto žmoną!</verse>
				<verse number="33">Kas stengsis išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas ją praras, tas atgaivins ją.</verse>
				<verse number="34">Sakau jums: tą naktį dviese miegos vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas.</verse>
				<verse number="35">Dvi mals drauge, ir viena bus paimta, o kita palikta.</verse>
				<verse number="36">Du bus lauke, ir vienas bus paimtas, kitas paliktas’‘.</verse>
				<verse number="37">Tada jie atsiliepė: ‘‘O kurgi, Viešpatie?’‘ Jis atsakė: ‘‘Kur tik bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir neprarasti ryžto,</verse>
				<verse number="2">tardamas: ‘‘Viename mieste buvo teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių.</verse>
				<verse number="3">Tame pačiame mieste gyveno našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: ‘Apgink mane nuo mano priešininko!’</verse>
				<verse number="4">Jis kurį laiką nenorėjo, bet po to tarė sau: ‘Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu,</verse>
				<verse number="5">vis dėlto, kai šita našlė neduoda man ramybės, apginsiu jos teises, kad ji, vienąkart atėjusi, man akių neišdraskytų’ ‘‘.</verse>
				<verse number="6">Ir Viešpats tarė: ‘‘Įsidėmėkite, ką pasakė tas neteisusis teisėjas.</verse>
				<verse number="7">Tad nejaugi Dievas neapgins savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi dieną ir naktį, ir dels jiems padėti?</verse>
				<verse number="8">Sakau jums: Jis apgins jų teises labai greitai. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?’‘</verse>
				<verse number="9">Tiems, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą:</verse>
				<verse number="10">‘‘Du žmonės atėjo į šventyklą melstis: vienas­fariziejus, o kitas­muitininkas.</verse>
				<verse number="11">Fariziejus stovėdamas taip sau vienas meldėsi: ‘Dėkoju Tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės­plėšikai, sukčiai, svetimautojai­arba kaip šis va muitininkas.</verse>
				<verse number="12">Aš pasninkauju du kartus per savaitę, duodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju’.</verse>
				<verse number="13">O muitininkas, atokiai stovėdamas, nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik, mušdamasis į krūtinę, maldavo: ‘Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!’</verse>
				<verse number="14">Sakau jums: šitas nuėjo į namus išteisintas, o ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas’‘.</verse>
				<verse number="15">Jėzui atnešdavo kūdikių, kad Jis juos paliestų. Mokiniai, tai matydami, draudė.</verse>
				<verse number="16">Bet Jėzus, pasišaukęs vaikučius, tarė: ‘‘Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite jiems, nes tokių yra Dievo karalystė.</verse>
				<verse number="17">Iš tiesų sakau jums: kas nepriims Dievo karalystės kaip kūdikis, niekaip neįeis į ją!’‘</verse>
				<verse number="18">Vienas valdininkas Jį paklausė: ‘‘Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?’‘</verse>
				<verse number="19">Jėzus jam atsakė: ‘‘Kodėl vadini mane geru? Nė vieno nėra gero, tik vienas Dievas.</verse>
				<verse number="20">Įsakymus žinai: ‘Nesvetimauk, nežudyk, nevok, melagingai neliudyk, gerbk savo tėvą ir motiną’ ‘‘.</verse>
				<verse number="21">Tas atsakė: ‘‘Viso šito laikausi nuo savo jaunystės’‘.</verse>
				<verse number="22">Tai išgirdęs, Jėzus jam tarė: ‘‘Tau trūksta vieno dalyko: parduok visa, ką turi, išdalink vargšams, ir turėsi turtą danguje. Tada ateik ir sek paskui mane!’‘</verse>
				<verse number="23">Tai išgirdęs, jis nusiminė, nes buvo labai turtingas.</verse>
				<verse number="24">Matydamas jį nuliūdusį, Jėzus prabilo: ‘‘Kaip sunkiai turintieji turtų įeis į Dievo karalystę!</verse>
				<verse number="25">Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtingam įeiti į Dievo karalystę!’‘</verse>
				<verse number="26">Girdėjusieji tai paklausė: ‘‘Kas tada gali būti išgelbėtas?’‘</verse>
				<verse number="27">Jis atsakė: ‘‘Kas neįmanoma žmonėms, įmanoma Dievui’‘.</verse>
				<verse number="28">Tada Petras tarė: ‘‘Štai mes viską palikome ir nusekėme paskui Tave’‘.</verse>
				<verse number="29">Jėzus atsakė jiems: ‘‘Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris paliko namus ar tėvus, ar brolius, ar žmoną, ar vaikus dėl Dievo karalystės</verse>
				<verse number="30">ir kuris jau šiuo metu negautų nepalyginamai daugiau, o būsimajame pasaulyje­amžinojo gyvenimo’‘.</verse>
				<verse number="31">Jėzus pasišaukė dvylika ir tarė: ‘‘Štai mes einame į Jeruzalę, ir ten išsipildys visa, kas per pranašus parašyta apie Žmogaus Sūnų.</verse>
				<verse number="32">Jis bus atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas.</verse>
				<verse number="33">Tie nuplaks Jį ir nužudys, bet trečią dieną Jis prisikels’‘.</verse>
				<verse number="34">Tačiau jie nieko nesuprato; tų žodžių prasmė jiems liko paslėpta, ir jie nesuvokė, kas buvo sakoma.</verse>
				<verse number="35">Jam artinantis prie Jericho, šalia kelio sėdėjo neregys elgeta.</verse>
				<verse number="36">Išgirdęs praeinančią minią, jis paklausė, kas tai būtų.</verse>
				<verse number="37">Jam atsakė, kad praeinąs Jėzus iš Nazareto.</verse>
				<verse number="38">Tada jis ėmė šaukti: ‘‘Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!’‘</verse>
				<verse number="39">Ėję priekyje draudė jį, kad tylėtų, bet tas dar garsiau šaukė: ‘‘Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!’‘</verse>
				<verse number="40">Jėzus sustojo ir liepė jį atvesti. Jam prisiartinus, paklausė jo:</verse>
				<verse number="41">‘‘Ko nori, kad tau padaryčiau?’‘</verse>
				<verse number="42">Šis atsakė: ‘‘Viešpatie, kad praregėčiau!’‘ Jėzus tarė: ‘‘Regėk! Tavo tikėjimas išgydė tave’‘.</verse>
				<verse number="43">Tas iškart praregėjo ir nusekė paskui Jį, garbindamas Dievą. Tai matydami, visi žmonės šlovino Dievą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Atvykęs Jėzus ėjo per Jerichą.</verse>
				<verse number="2">Ir štai žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis,</verse>
				<verse number="3">troško pamatyti Jėzų, kas Jis esąs, bet negalėjo per minią, nes buvo žemo ūgio.</verse>
				<verse number="4">Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų Jį pamatyti, nes Jis turėjo ten praeiti.</verse>
				<verse number="5">Kai Jėzus atėjo į tą vietą, pažvelgė aukštyn ir, pamatęs jį, tarė: ‘‘Zachiejau, greit lipk žemyn, nes šiandien turiu apsistoti tavo namuose’‘.</verse>
				<verse number="6">Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė Jį.</verse>
				<verse number="7">Tai matydami, visi murmėjo: ‘‘Pas nusidėjėlį užėjo į svečius!’‘</verse>
				<verse number="8">O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: ‘‘Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai’‘.</verse>
				<verse number="9">Jėzus tarė: ‘‘Šiandien į šiuos namus atėjo išgelbėjimas, nes ir jis yra Abraomo sūnus.</verse>
				<verse number="10">Juk Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę’‘.</verse>
				<verse number="11">Jiems klausantis, Jis tęsė ir pasakė palyginimą. Mat Jis buvo netoli Jeruzalės, ir žmonės manė, jog tuojau pat turi pasirodyti Dievo karalystė.</verse>
				<verse number="12">Tad Jis kalbėjo: ‘‘Vienas aukštos kilmės žmogus iškeliavo į tolimą šalį, kad gautų karalystę ir sugrįžtų.</verse>
				<verse number="13">Pasišaukęs dešimt savo tarnų, padalijo jiems dešimt minų ir tarė: ‘Verskitės, kol sugrįšiu’.</verse>
				<verse number="14">Piliečiai nekentė jo ir nusiuntė iš paskos pasiuntinius pareikšti: ‘Mes nenorime, kad šitas mums viešpatautų’.</verse>
				<verse number="15">Gavęs karalystę, jis sugrįžo ir liepė pašaukti tarnus, kuriems buvo davęs pinigų, norėdamas sužinoti, kiek kuris uždirbo.</verse>
				<verse number="16">Atėjo pirmasis ir tarė: ‘Valdove, tavo mina pelnė dešimt minų’.</verse>
				<verse number="17">Jis atsakė: ‘Gerai, stropusis tarne! Kadangi pasirodei ištikimas mažuose dalykuose, tu gauni valdyti dešimtį miestų’.</verse>
				<verse number="18">Atėjo antrasis ir pareiškė: ‘Valdove, tavo mina pelnė penkias minas’.</verse>
				<verse number="19">Ir šitam jis pasakė: ‘Tu valdyk penkis miestus’.</verse>
				<verse number="20">Atėjo dar vienas ir tarė: ‘Valdove, štai tavo mina, kurią laikiau suvyniotą į skepetą.</verse>
				<verse number="21">Aš bijojau tavęs, nes esi griežtas žmogus: imi tai, ko nepadėjai, ir pjauni tai, ko nepasėjai’.</verse>
				<verse number="22">Jis atsiliepė: ‘Tavo paties žodžiais teisiu tave, netikęs tarne. Tu žinojai, kad aš griežtas žmogus: imu, ko nepadėjau, ir pjaunu, ko nesėjau.</verse>
				<verse number="23">Tai kodėl neleidai mano pinigų apyvarton, kad sugrįžęs išreikalaučiau su palūkanomis?’</verse>
				<verse number="24">Šalia stovėjusiems jis tarė: ‘Atimkite iš jo miną ir atiduokite tam, kuris turi dešimt minų’.</verse>
				<verse number="25">Tie atsakė: ‘Valdove, bet anas jau turi dešimt minų!’</verse>
				<verse number="26">Jis tarė: ‘Aš sakau jums: kiekvienam, kas turi, bus duota, o iš neturinčio bus atimta net ir tai, ką turi.</verse>
				<verse number="27">O tuos mano priešus, nenorėjusius, kad jiems viešpataučiau, atveskite čia ir nužudykite mano akyse!’ ‘‘</verse>
				<verse number="28">Tai pasakęs, Jėzus visų priešakyje nukreipė žingsnius į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="29">Prisiartinęs prie Betfagės ir Betanijos, prie vadinamojo Alyvų kalno, Jis pasiuntė du mokinius,</verse>
				<verse number="30">sakydamas jiems: ‘‘Eikite į priešais esantį kaimą ir įėję rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar joks žmogus nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite.</verse>
				<verse number="31">O jeigu kas klaustų: ‘Kodėl jį atrišate?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui’ ‘‘.</verse>
				<verse number="32">Pasiųstieji nuėjo ir rado, kaip jiems buvo pasakyta.</verse>
				<verse number="33">Atrišant asilaitį, savininkai klausė: ‘‘Kodėl atrišate asilaitį?’‘</verse>
				<verse number="34">Tie atsakė: ‘‘Jo reikia Viešpačiui’‘.</verse>
				<verse number="35">Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė savo apsiaustais ir užsodino Jėzų ant viršaus.</verse>
				<verse number="36">Jam jojant, žmonės tiesė ant kelio savo drabužius.</verse>
				<verse number="37">Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir garsiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję.</verse>
				<verse number="38">Jie šaukė: ‘‘ ‘Palaimintas karalius, kuris ateina Viešpaties vardu!’ Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!’‘</verse>
				<verse number="39">Kai kurie fariziejai iš minios Jam sakė: ‘‘Mokytojau, sudrausk savo mokinius!’‘</verse>
				<verse number="40">Jis jiems atsakė: ‘‘Sakau jums, jei šie tylės­akmenys šauks!’‘</verse>
				<verse number="41">Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė dėl jo ir sakė:</verse>
				<verse number="42">‘‘O kad tu nors šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių.</verse>
				<verse number="43">Tu sulauksi dienų, kai tavo priešai apjuos tave pylimu, apguls iš visų pusių ir suspaus tave;</verse>
				<verse number="44">jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto’‘.</verse>
				<verse number="45">Įėjęs į šventyklą, Jis pradėjo varyti laukan parduodančius ir perkančius.</verse>
				<verse number="46">Jis sakė jiems: ‘‘Parašyta: ‘Mano namai yra maldos namai’, o jūs pavertėte juos ‘plėšikų lindyne’ ‘‘.</verse>
				<verse number="47">Ir Jis kasdien mokė šventykloje. O aukštieji kunigai ir Rašto žinovai bei tautos vyresnieji troško Jį pražudyti,</verse>
				<verse number="48">tačiau neišmanė, ką galėtų padaryti, nes visi žmonės apgulę Jį klausėsi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Vieną iš tų dienų Jėzui mokant žmones šventykloje ir skelbiant Evangeliją, atėjo aukštųjų kunigų ir Rašto žinovų su vyresniaisiais</verse>
				<verse number="2">ir klausė Jį: ‘‘Pasakyk mums, kokią teisę turi taip daryti? Kas Tau davė šitą valdžią?’‘</verse>
				<verse number="3">Jis jiems tarė: ‘‘Aš irgi paklausiu jus vieno dalyko, ir atsakykite man:</verse>
				<verse number="4">ar Jono krikštas buvo iš dangaus, ar iš žmonių?’‘</verse>
				<verse number="5">Jie svarstė tarpusavyje: ‘‘Jei pasakysime­iš dangaus, Jis mus klaus: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’</verse>
				<verse number="6">O jei sakysime­iš žmonių, visa minia užmėtys mus akmenimis, nes žmonės įsitikinę, kad Jonas buvo pranašas’‘.</verse>
				<verse number="7">Ir jie atsakė, kad nežino iš kur.</verse>
				<verse number="8">Tada Jėzus jiems tarė: ‘‘Tai ir Aš jums nesakysiu, kokia valdžia tai darau’‘.</verse>
				<verse number="9">Jis pradėjo pasakoti žmonėms tokį palyginimą: ‘‘Vienas žmogus pasodino vynuogyną, išnuomojo jį vynininkams ir ilgesniam laikui iškeliavo svetur.</verse>
				<verse number="10">Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną, kad tie jam duotų vynuogyno derliaus dalį. Tačiau vynininkai sumušė jį ir paleido tuščiomis.</verse>
				<verse number="11">Jis vėl nusiuntė kitą tarną, bet ir tą jie sumušė, išjuokė ir paleido jį tuščiomis.</verse>
				<verse number="12">Tuomet jis pasiuntė dar trečią, bet jie ir šitą sužeidę išvarė.</verse>
				<verse number="13">Tada vynuogyno šeimininkas tarė: ‘Ką man daryti? Pasiųsiu savo mylimąjį sūnų, gal pamatę jie gerbs jį?’</verse>
				<verse number="14">Bet, išvydę sūnų, vynininkai ėmė tartis tarpusavyje: ‘Tai paveldėtojas. Užmuškime jį, kad mums atitektų palikimas’.</verse>
				<verse number="15">Jie išmetė jį iš vynuogyno ir nužudė. Ką gi su jais darys vynuogyno savininkas?</verse>
				<verse number="16">Jis ateis ir išžudys tuos vynininkus, o vynuogyną atiduos kitiems’‘. Tai girdėjusieji tarė: ‘‘Tenebūna šitaip!’‘</verse>
				<verse number="17">Bet Jėzus, pažvelgęs į juos, paklausė: ‘‘O ką reiškia Rašto posakis: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu?’</verse>
				<verse number="18">Kas tiktai kris ant šito akmens, suduš, o ant ko tas akmuo užgrius, tą sutriuškins’‘.</verse>
				<verse number="19">Aukštieji kunigai ir Rašto žinovai norėjo dar tą pačią valandą Jį suimti, bet bijojo žmonių. Mat jie suprato, kad šis palyginimas buvo jiems taikomas.</verse>
				<verse number="20">Jie patys atidžiai Jėzų stebėjo ir siuntinėjo šnipus, apsimetančius teisuoliais, kad, nutvėrę kokį Jo žodį, galėtų Jį atiduoti valdytojui nuteisti ir nubausti.</verse>
				<verse number="21">Taigi jie klausė Jį: ‘‘Mokytojau, mes žinome, kad Tu kalbi ir mokai teisingai. Tu neatsižvelgi į asmenis, bet mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa.</verse>
				<verse number="22">Ar reikia mums mokėti ciesoriui mokesčius, ar ne?’‘</verse>
				<verse number="23">Suprasdamas jų klastą, Jis tarė jiems: ‘‘Kodėl spendžiate man pinkles?</verse>
				<verse number="24">Parodykite man denarą. Kieno atvaizdas ir įrašas jame?’‘ Jie atsakė: ‘‘Ciesoriaus’‘.</verse>
				<verse number="25">Tada Jis jiems tarė: ‘‘Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo­Dievui’‘.</verse>
				<verse number="26">Taip jie nesugebėjo žmonių akivaizdoje sugauti Jo kalboje. Stebėdamiesi Jo atsakymu, jie nutilo.</verse>
				<verse number="27">Pas Jį atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė:</verse>
				<verse number="28">‘‘Mokytojau, Mozė mums parašė: jei kieno brolis, turėdamas žmoną, mirtų bevaikis, tada jo brolis tegul veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių.</verse>
				<verse number="29">Taigi buvo septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis.</verse>
				<verse number="30">Ją vedė antrasis ir taip pat mirė bevaikis.</verse>
				<verse number="31">Paskui ją vedė trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir jie mirė, nepalikdami vaikų.</verse>
				<verse number="32">Po jų visų numirė ir ta moteris.</verse>
				<verse number="33">Kurio gi žmona ji bus prisikėlime? Juk ji buvo visų septynių žmona!’‘</verse>
				<verse number="34">Jėzus jiems atsakė: ‘‘Šio pasaulio vaikai veda ir teka,</verse>
				<verse number="35">o kurie pasirodys verti pasiekti aną pasaulį ir mirusiųjų prisikėlimą, tie neves ir netekės.</verse>
				<verse number="36">Jie taip pat nebegalės ir mirti, nes, būdami prisikėlimo vaikai, bus lygūs angelams ir bus Dievo vaikai.</verse>
				<verse number="37">O kad mirusieji prisikels, nurodė ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina ‘Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu’.</verse>
				<verse number="38">Taigi Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi Jam gyvena’‘.</verse>
				<verse number="39">Tada kai kurie Rašto žinovai atsiliepė: ‘‘Mokytojau, Tu gerai pasakei!’‘</verse>
				<verse number="40">Ir daugiau jie nedrįso nieko Jo klausti.</verse>
				<verse number="41">Jis paklausė jų: ‘‘Kodėl sakoma, jog Kristus esąs Dovydo Sūnus?</verse>
				<verse number="42">Juk pats Dovydas Psalmių knygoje sako: ‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje,</verse>
				<verse number="43">kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’.</verse>
				<verse number="44">Taigi Dovydas vadina Jį Viešpačiu,­kaip tada Jis gali būti jo Sūnus?’‘</verse>
				<verse number="45">Visiems žmonėms girdint, Jėzus tarė savo mokiniams:</verse>
				<verse number="46">‘‘Saugokitės Rašto žinovų, kurie mėgsta vaikščioti ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose bei garbės vietas pokyliuose.</verse>
				<verse number="47">Jie suryja našlių namus ir dedasi kalbą ilgas maldas. Jie gaus dar didesnį pasmerkimą’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Pažvelgęs Jis pamatė turtinguosius, dedančius savo dovanas į iždinę.</verse>
				<verse number="2">Jis pamatė ir vieną beturtę našlę, kuri įmetė du smulkius pinigėlius.</verse>
				<verse number="3">Ir Jis tarė: ‘‘Iš tiesų sakau jums, ši beturtė našlė įmetė daugiau už visus.</verse>
				<verse number="4">Nes anie visi iš savo pertekliaus aukojo dovanų Dievui, o ji iš savo nepritekliaus įmetė viską, ką turėjo pragyvenimui’‘.</verse>
				<verse number="5">Kai kuriems kalbant apie šventyklą, kad ji išpuošta gražiais akmenimis bei dovanomis, Jėzus prabilo:</verse>
				<verse number="6">‘‘Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta’‘.</verse>
				<verse number="7">Jie paklausė: ‘‘Mokytojau, kada tai įvyks? Ir koks bus ženklas, kai visa tai pradės pildytis?’‘</verse>
				<verse number="8">Jis pasakė: ‘‘Žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti, nes daugelis ateis mano vardu, ir sakys: ‘Tai Aš!’ ir: ‘Atėjo metas!’ Neikite paskui juos!</verse>
				<verse number="9">O kai išgirsite apie karus ir maištus, nenusigąskite, nes visa tai turi pirmiau įvykti, bet dar negreit galas’‘.</verse>
				<verse number="10">Ir dar jiems sakė: ‘‘Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę.</verse>
				<verse number="11">Įvairiose vietose bus didelių žemės drebėjimų, badmečių, marų, bus baisių įvykių ir didelių ženklų iš dangaus.</verse>
				<verse number="12">Bet prieš tai jie pakels prieš jus rankas ir dėl mano vardo jus persekios, tempdami į sinagogas ir kalėjimus, ves pas karalius ir valdytojus.</verse>
				<verse number="13">Tai bus jums proga liudyti.</verse>
				<verse number="14">Taigi įsidėkite sau į širdis iš anksto negalvoti, kaip ginsitės,</verse>
				<verse number="15">nes Aš jums duosiu tokios iškalbos ir išminties, kad nė vienas jūsų priešininkas negalės nei atsispirti, nei prieštarauti.</verse>
				<verse number="16">Jus išdavinės tėvai, broliai, giminės ir draugai; kai kuriuos iš jūsų jie žudys.</verse>
				<verse number="17">Būsite visų nekenčiami dėl mano vardo.</verse>
				<verse number="18">Tačiau nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris.</verse>
				<verse number="19">Savo ištverme išlaikykite savo sielas’‘.</verse>
				<verse number="20">‘‘Kai pamatysite Jeruzalę supamą kariuomenės, žinokite, jog prisiartino jos sunaikinimas.</verse>
				<verse number="21">Tada, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus, kas mieste­teišeina iš jo, kas apylinkėse­tenegrįžta.</verse>
				<verse number="22">Nes tai bus bausmės dienos, kad išsipildytų visa, kas parašyta.</verse>
				<verse number="23">Vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis! Nes baisi nelaimė ir rūstybė ištiks šitą tautą.</verse>
				<verse number="24">Žmonės kris nuo kalavijo ašmenų ir bus išvaryti nelaisvėn į visas tautas, o Jeruzalę mindžios pagonys, kol baigsis pagonių laikai’‘.</verse>
				<verse number="25">‘‘Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje blaškysis sielvarto slegiamos tautos, jūrai baisiai šniokščiant ir šėlstant.</verse>
				<verse number="26">Žmonės sustings iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sudrebintos.</verse>
				<verse number="27">Tada jie išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su jėga ir didžia šlove.</verse>
				<verse number="28">Kai tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes artėja jūsų atpirkimas’‘.</verse>
				<verse number="29">Ir Jis jiems pasakė palyginimą: ‘‘Stebėkite figmedį bei visus kitus medžius.</verse>
				<verse number="30">Kai jie ima sprogti, jūs patys matote ir žinote, kad vasara jau arti.</verse>
				<verse number="31">Taip pat pamatę visa tai vykstant, žinokite, kad arti yra Dievo karalystė.</verse>
				<verse number="32">Iš tiesų sakau jums: ši karta nepraeis, iki visa tai įvyks.</verse>
				<verse number="33">Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.</verse>
				<verse number="34">Saugokitės, kad jūsų širdys nebūtų apsunkintos nesaikingumo, girtavimo ir gyvenimo rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai.</verse>
				<verse number="35">It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus.</verse>
				<verse number="36">Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad būtumėt palaikyti vertais išvengti visko, kas įvyks, ir stoti prieš Žmogaus Sūnų’‘.</verse>
				<verse number="37">Taip Jėzus dienomis mokydavo šventykloje, o naktis praleisdavo vadinamajame Alyvų kalne.</verse>
				<verse number="38">Ir nuo ankstyvo ryto visi žmonės rinkdavosi Jo pasiklausyti šventykloje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Artėjo Neraugintos duonos šventė, vadinama Pascha.</verse>
				<verse number="2">Aukštieji kunigai ir Rašto žinovai ieškojo būdo nužudyti Jėzų, nes bijojo žmonių.</verse>
				<verse number="3">O šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš dvylikos.</verse>
				<verse number="4">Tas nuėjęs tarėsi su aukštaisiais kunigais ir sargybos viršininkais, kaip Jį išduoti.</verse>
				<verse number="5">Šie apsidžiaugė ir sutarė duoti jam pinigų.</verse>
				<verse number="6">Judas pažadėjo ir ieškojo progos išduoti jiems Jėzų, miniai nematant.</verse>
				<verse number="7">Atėjo Neraugintos duonos diena, kada reikėjo pjauti Paschos avinėlį.</verse>
				<verse number="8">Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: ‘‘Eikite ir paruoškite mums valgyti Paschą’‘.</verse>
				<verse number="9">Jie paklausė: ‘‘Kur nori, kad paruoštume?’‘</verse>
				<verse number="10">Jis atsakė: ‘‘Štai jums įeinant į miestą, jus pasitiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite paskui jį iki tų namų, į kuriuos jis įeis,</verse>
				<verse number="11">ir sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: Kur svečių kambarys, kuriame galėčiau su mokiniais valgyti Paschą?’</verse>
				<verse number="12">Jis parodys jums didelį apstatytą aukštutinį kambarį. Ten ir paruoškite’‘.</verse>
				<verse number="13">Nuėję jie rado viską, kaip Jis sakė, ir paruošė Paschą.</verse>
				<verse number="14">Atėjus metui, Jis sėdo prie stalo, ir dvylika apaštalų drauge su Juo.</verse>
				<verse number="15">Ir Jis tarė jiems: ‘‘Trokšte troškau valgyti su jumis šią Paschą prieš kentėdamas.</verse>
				<verse number="16">Sakau jums, nuo šiol daugiau jos nebevalgysiu, kol ji išsipildys Dievo karalystėje’‘.</verse>
				<verse number="17">Paėmęs taurę, Jis padėkojo ir tarė: ‘‘Imkite ir dalykitės.</verse>
				<verse number="18">Sakau jums: Aš nebegersiu vynmedžio vaisiaus, kol ateis Dievo karalystė’‘.</verse>
				<verse number="19">Ir, paėmęs duoną, Jis padėkojo, laužė ją ir davė jiems, sakydamas: ‘‘Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui’‘.</verse>
				<verse number="20">Lygiai taip po vakarienės Jis paėmė taurę, sakydamas: ‘‘Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.</verse>
				<verse number="21">Bet štai mano išdavėjo ranka yra kartu su manąja ant stalo.</verse>
				<verse number="22">Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip Jam paskirta, bet vargas tam žmogui, kuris Jį išduoda!’‘</verse>
				<verse number="23">Tada jie pradėjo klausinėti vienas kito, kas gi iš jų yra tas, kuris tai padarys.</verse>
				<verse number="24">Tarp jų taip pat kilo ginčas, kuris iš jų turėtų būti laikomas didžiausiu.</verse>
				<verse number="25">Bet Jėzus jiems pasakė: ‘‘Pagonių karaliai viešpatauja jiems ir tie, kurie juos valdo, vadinami geradariais.</verse>
				<verse number="26">Jūs taip nedarykite. Kas didžiausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o vadovaujantis tebūnie kaip tarnas.</verse>
				<verse number="27">Katras yra didesnis­kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi? O Aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja.</verse>
				<verse number="28">Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose,</verse>
				<verse number="29">todėl Aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra skyręs Tėvas,</verse>
				<verse number="30">kad mano karalystėje jūs valgytumėte ir gertumėte už mano stalo ir sėdėtumėte sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių’‘.</verse>
				<verse number="31">Ir Viešpats tarė: ‘‘Simonai, Simonai! Štai šėtonas prašė persijoti jus tarsi kviečius.</verse>
				<verse number="32">Bet Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nepalūžtų, ir tu atsivertęs stiprink savo brolius!’‘</verse>
				<verse number="33">Petras atsiliepė: ‘‘Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su Tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!’‘</verse>
				<verse number="34">Bet Jėzus atsakė: ‘‘Sakau tau, Petrai: dar šiandien, gaidžiui nepragydus, tu tris kartus išsiginsi, kad mane pažįsti’‘.</verse>
				<verse number="35">Jis paklausė juos: ‘‘Ar jums ko nors trūko, kai buvau jus išsiuntęs be piniginės, be krepšio ir be sandalų?’‘ Jie atsakė: ‘‘Nieko’‘.</verse>
				<verse number="36">Tada Jis jiems tarė: ‘‘Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka.</verse>
				<verse number="37">Sakau jums, manyje privalo išsipildyti, kas parašyta: ‘Jis buvo priskaitytas prie piktadarių’; tai, kas man nustatyta, jau eina į pabaigą’‘.</verse>
				<verse number="38">Jie tarė: ‘‘Viešpatie, štai čia du kalavijai!’‘ Jis atsakė: ‘‘Gana!’‘</verse>
				<verse number="39">Išėjęs iš ten, Jis, kaip buvo pratęs, pasuko į Alyvų kalną. Paskui Jį nuėjo ir mokiniai.</verse>
				<verse number="40">Atėjus į vietą, Jis tarė jiems: ‘‘Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundymą!’‘</verse>
				<verse number="41">Ir Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis:</verse>
				<verse number="42">‘‘Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet Tavo valia!’‘</verse>
				<verse number="43">Jam pasirodė iš dangaus angelas ir Jį sustiprino.</verse>
				<verse number="44">Vidinės kovos draskomas, Jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn.</verse>
				<verse number="45">Atsikėlęs po maldos, Jis atėjo pas mokinius ir rado juos iš sielvarto užmigusius.</verse>
				<verse number="46">Jis tarė jiems: ‘‘Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundymą!’‘</verse>
				<verse number="47">Jam dar tebekalbant, štai pasirodė minia, o priekyje­vienas iš dvylikos, vadinamas Judu. Jis priėjo prie Jėzaus Jo pabučiuoti.</verse>
				<verse number="48">Jėzus jam tarė: ‘‘Judai, pabučiavimu išduodi Žmogaus Sūnų?’‘</verse>
				<verse number="49">Esantieji su Juo, matydami, kas bus, paklausė: ‘‘Viešpatie, gal mums kirsti kalaviju?’‘</verse>
				<verse number="50">Vienas iš jų smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam dešinę ausį.</verse>
				<verse number="51">Bet Jėzus sudraudė: ‘‘Liaukitės! Užteks!’‘ Ir palietęs tarno ausį, išgydė jį.</verse>
				<verse number="52">Atėjusiems aukštiesiems kunigams, šventyklos apsaugos viršininkams ir vyresniesiems Jis pasakė: ‘‘Kaip prieš plėšiką išėjote prieš mane su kalavijais ir vėzdais.</verse>
				<verse number="53">Kai buvau kasdien su jumis šventykloje, jūs nepakėlėte prieš mane rankos. Bet ši valanda jūsų, tamsos valdžia’‘.</verse>
				<verse number="54">Suėmę Jėzų, jie nusivedė Jį ir atvedė į vyriausiojo kunigo namus. Petras sekė iš tolo.</verse>
				<verse number="55">Susikūrę ugnį kiemo viduryje, jie susėdo. Petras atsisėdo kartu.</verse>
				<verse number="56">Viena tarnaitė, pamačiusi jį sėdintį prieš šviesą, įsižiūrėjo ir tarė: ‘‘Ir šitas buvo kartu su Juo’‘.</verse>
				<verse number="57">Bet jis išsigynė, sakydamas: ‘‘Moterie, nepažįstu Jo!’‘</verse>
				<verse number="58">Truputį vėliau kažkas kitas, jį pamatęs, tarė: ‘‘Ir tu esi iš jų’‘. Petras atsakė: ‘‘Ne, žmogau, nesu!’‘</verse>
				<verse number="59">Maždaug po valandos dar vienas ėmė tvirtinti, sakydamas: ‘‘Tikrai šitas buvo su Juo! Juk jis galilėjietis!’‘</verse>
				<verse number="60">Petras atsakė: ‘‘Žmogau, aš nesuprantu, ką tu sakai’‘. Ir tuoj pat, dar jam kalbant, pragydo gaidys.</verse>
				<verse number="61">Tada Viešpats atsigręžęs pažvelgė į Petrą. Ir Petras atsiminė Viešpaties žodį, kaip Jis buvo jam pasakęs: ‘‘Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi’‘.</verse>
				<verse number="62">Petras išėjo laukan ir karčiai pravirko.</verse>
				<verse number="63">Jėzų saugantys vyrai tyčiojosi iš Jo ir mušė.</verse>
				<verse number="64">Uždengę akis, jie daužė Jam per veidą ir klausinėjo: ‘‘Pranašauk, kas Tave užgavo!’‘</verse>
				<verse number="65">Ir visaip kitaip jam piktžodžiavo.</verse>
				<verse number="66">Rytui išaušus, susirinko tautos vyresnieji, aukštieji kunigai ir Rašto žinovai. Jie atvedė Jėzų į savo sinedrioną ir sakė:</verse>
				<verse number="67">‘‘Jei Tu Kristus, tai prisipažink mums!’‘ Jėzus atsiliepė: ‘‘Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek netikėsite,</verse>
				<verse number="68">o jei paklausiu, man neatsakysite ir nepaleisite.</verse>
				<verse number="69">Tačiau nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje’‘.</verse>
				<verse number="70">Tuomet jie visi klausė: ‘‘Tai Tu esi Dievo Sūnus?’‘ Jis atsakė: ‘‘Taip yra kaip sakote: Aš Esu!’‘</verse>
				<verse number="71">Tada jie tarė: ‘‘Kam dar mums liudijimas?! Juk mes girdėjome iš Jo paties lūpų!’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Visas jų būrys pakilo ir nusivedė Jėzų pas Pilotą.</verse>
				<verse number="2">Ten jie ėmė Jį kaltinti, sakydami: ‘‘Mes nustatėme, kad šitas kiršina tautą ir draudžia mokėti ciesoriui mokesčius, tvirtindamas esąs Kristus ir karalius’‘.</verse>
				<verse number="3">Pilotas Jį paklausė: ‘‘Ar Tu esi žydų karalius?’‘ Jėzus atsakė: ‘‘Taip yra, kaip sakai’‘.</verse>
				<verse number="4">Pilotas tarė aukštiesiems kunigams ir miniai: ‘‘Aš nerandu šitame žmoguje jokios kaltės’‘.</verse>
				<verse number="5">Bet jie visi atkakliai tvirtino: ‘‘Jis kursto tautą, mokydamas visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos iki čia’‘.</verse>
				<verse number="6">Pilotas, išgirdęs minint Galilėją, paklausė, ar tas žmogus galilėjietis.</verse>
				<verse number="7">Sužinojęs, kad Jėzus iš Erodo valdų, nusiuntė Jį pas Erodą, kuris irgi buvo tomis dienomis Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="8">Erodas, išvydęs Jėzų, labai apsidžiaugė. Mat jis jau anksčiau troško Jį pamatyti, nes buvo daug apie Jį girdėjęs, ir tikėjosi išvysiąs Jį darant kokį nors stebuklą.</verse>
				<verse number="9">Jis pateikė Jėzui daug klausimų, bet Jis jam neatsakinėjo.</verse>
				<verse number="10">Tuo tarpu aukštieji kunigai ir Rašto žinovai apstoję be paliovos Jį kaltino.</verse>
				<verse number="11">Tada Erodas su savo kariais Jėzų paniekino ir išjuokė. Po to aprengė Jį šviesiu drabužiu ir pasiuntė atgal Pilotui.</verse>
				<verse number="12">Tą dieną Erodas ir Pilotas tapo draugais, o seniau jie pykosi.</verse>
				<verse number="13">Pilotas, sušaukęs aukštuosius kunigus, vyresniuosius ir minią,</verse>
				<verse number="14">pasakė jiems: ‘‘Jūs atvedėte man šitą žmogų, kaltindami Jį tautos kurstymu. Bet aš, Jį apklausęs jūsų akivaizdoje, neradau nė vienos Jam primetamos kaltės;</verse>
				<verse number="15">taip pat ir Erodas, nes aš buvau nusiuntęs jus pas jį. Taigi Jis nėra padaręs nieko, kas būtų verta mirties bausmės.</verse>
				<verse number="16">Aš tad Jį nuplakdinsiu ir paleisiu’‘.</verse>
				<verse number="17">Mat per šventę Pilotas turėjo paleisti jiems vieną kalinį.</verse>
				<verse number="18">Tada jie visi kartu ėmė šaukti: ‘‘Mirtis šitam! Paleisk mums Barabą!’‘</verse>
				<verse number="19">Barabas buvo pasodintas į kalėjimą už kažkokį maištą mieste ir žmogžudystę.</verse>
				<verse number="20">Norėdamas paleisti Jėzų, Pilotas vėl kreipėsi į juos,</verse>
				<verse number="21">bet jie nesiliovė šaukę: ‘‘Nukryžiuok Jį! Nukryžiuok!’‘</verse>
				<verse number="22">Jis trečią kartą prabilo į juos: ‘‘Ką bloga Jis padarė? Aš Jame nerandu nieko, už ką vertėtų bausti mirtimi. Taigi nuplakdinsiu Jį ir paleisiu’‘.</verse>
				<verse number="23">Tačiau jie, garsiai šaukdami, nesiliovė reikalauti, kad Jis būtų nukryžiuotas, ir jų bei aukštųjų kunigų šauksmas paėmė viršų.</verse>
				<verse number="24">Tuomet Pilotas nusprendė patenkinti jų reikalavimą.</verse>
				<verse number="25">Jis paleido jiems įkalintąjį už maištą ir žmogžudystę, kaip jie prašė, o Jėzų atidavė jų valiai.</verse>
				<verse number="26">Vesdami Jį, jie sulaikė Kirėnės gyventoją Simoną, grįžtantį iš laukų, ir uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų.</verse>
				<verse number="27">Jį lydėjo didelė minia ir daug moterų, kurios raudojo ir aimanavo dėl Jo.</verse>
				<verse number="28">Atsigręžęs į jas, Jėzus tarė: ‘‘Jeruzalės dukros! Verkite ne dėl manęs, bet dėl savęs ir savo vaikų!</verse>
				<verse number="29">Nes štai ateina dienos, kai sakys: ‘Palaimintos nevaisingosios! Palaimintos įsčios, kurios negimdė, ir krūtys, kurios nežindė!’</verse>
				<verse number="30">Tada sakys kalnams: ‘Griūkite ant mūsų!’ ir kalvoms: ‘Pridenkite mus!’</verse>
				<verse number="31">Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sauso?’‘</verse>
				<verse number="32">Kartu su Juo buvo vedami žudyti du nusikaltėliai.</verse>
				<verse number="33">Atėję į vietą, kuri vadinasi ‘‘Kaukolė’‘, jie nukryžiavo Jį ir du piktadarius­vieną iš dešinės, antrą iš kairės.</verse>
				<verse number="34">Jėzus tarė: ‘‘Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro’‘. O jie, mesdami burtą, pasidalijo Jo drabužius.</verse>
				<verse number="35">Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Vyresnieji kartu su kitais šaipydamiesi kalbėjo: ‘‘Kitus išgelbėdavo­tegul pats išsigelbsti, jei Jis­ Kristus, Dievo išrinktasis!’‘</verse>
				<verse number="36">Iš Jo tyčiojosi ir kareiviai, prieidami, paduodami Jam rūgštaus vyno</verse>
				<verse number="37">ir sakydami: ‘‘Jei Tu žydų karalius­išgelbėk save!’‘</verse>
				<verse number="38">Viršum Jo buvo užrašas graikų, lotynų ir hebrajų kalbomis: ‘‘Šitas yra žydų karalius’‘.</verse>
				<verse number="39">Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių piktžodžiavo Jam: ‘‘Jei Tu esi Kristus, išgelbėk save ir mus!’‘</verse>
				<verse number="40">Antrasis sudraudė jį: ‘‘Ir Dievo tu nebijai, pats būdamas taip pat nuteistas!</verse>
				<verse number="41">Mudu teisingai gavome, ko verti mūsų darbai, o šitas nieko blogo nepadarė’‘.</verse>
				<verse number="42">Ir jis tarė Jėzui: ‘‘Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę’‘.</verse>
				<verse number="43">Jėzus jam atsakė: ‘‘Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje’‘.</verse>
				<verse number="44">Buvo apie šeštą valandą, kai visoje šalyje pasidarė tamsu, ir taip buvo iki devintos valandos.</verse>
				<verse number="45">Saulė užtemo, ir šventyklos uždanga perplyšo pusiau.</verse>
				<verse number="46">Jėzus garsiu balsu sušuko: ‘‘Tėve, ‘į Tavo rankas pavedu savo dvasią’ ‘‘. Ir tai pasakęs, atidavė dvasią.</verse>
				<verse number="47">Šimtininkas, matydamas, kas įvyko, ėmė garbinti Dievą ir tarė: ‘‘Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!’‘</verse>
				<verse number="48">Ir visa minia, susirinkusi pažiūrėti reginio ir pamačiusi, kas įvyko, skirstėsi, mušdamasi į krūtinę.</verse>
				<verse number="49">Visi Jėzaus pažįstami ir moterys, Jį atlydėjusios iš Galilėjos, stovėjo atokiau ir viską matė.</verse>
				<verse number="50">Ir štai atėjo vienas vyras, vardu Juozapas, teismo tarybos narys, geras ir teisus žmogus,</verse>
				<verse number="51">kilęs iš žydų miesto Arimatėjos. Jis nesutiko su tarybos sprendimu ir poelgiu. Jis irgi laukė Dievo karalystės.</verse>
				<verse number="52">Taigi Juozapas nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno.</verse>
				<verse number="53">Nuėmęs Jį nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę ir paguldė uoloje iškaltame kape, kuriame dar niekas nebuvo laidotas.</verse>
				<verse number="54">Tai buvo Prisirengimo diena, jau beprasidedant sabatui.</verse>
				<verse number="55">Moterys, kurios buvo atėjusios su Jėzumi iš Galilėjos, atsekė iš paskos, stebėjo kapą ir matė, kaip buvo paguldytas Jo kūnas.</verse>
				<verse number="56">Sugrįžusios jos paruošė kvepalų ir tepalų, o per sabatą ilsėjosi, kaip reikalavo Įstatymas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Pirmąją savaitės dieną, vos brėkštant, jos atėjo prie kapo, nešdamos paruoštus tepalus.</verse>
				<verse number="2">Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo,</verse>
				<verse number="3">o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno.</verse>
				<verse number="4">Moterys apstulbo ir nežinojo, ką daryti. Ir štai prie jų atsirado du vyrai spindinčiais drabužiais.</verse>
				<verse number="5">Jos išsigando ir nuleido akis, o tie vyrai tarė: ‘‘Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?</verse>
				<verse number="6">Nėra Jo čia, Jis prisikėlė! Atsiminkite, ką Jis jums sakė, būdamas dar Galilėjoje:</verse>
				<verse number="7">‘Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!’ ‘‘</verse>
				<verse number="8">Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius</verse>
				<verse number="9">ir, sugrįžusios nuo kapo, viską pranešė vienuolikai ir visiems kitiems.</verse>
				<verse number="10">Tai buvo Marija Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija ir kitos su jomis, kurios papasakojo tai apaštalams.</verse>
				<verse number="11">Jų žodžiai jiems pasirodė esą tuščios šnekos, ir jie moterimis nepatikėjo.</verse>
				<verse number="12">Vis dėlto Petras pakilęs nubėgo prie kapo ir pasilenkęs pamatė tiktai drobules. Jis grįžo atgal, labai stebėdamasis tuo, kas atsitiko.</verse>
				<verse number="13">Ir štai du iš jų tą pačią dieną keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu.</verse>
				<verse number="14">Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius.</verse>
				<verse number="15">Jiems taip besikalbant ir besvarstant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu.</verse>
				<verse number="16">Jų akys buvo uždengtos, ir jie Jo neatpažino.</verse>
				<verse number="17">O Jis paklausė jų: ‘‘Apie ką kalbatės, eidami nuliūdę?’‘</verse>
				<verse number="18">Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė Jam: ‘‘Nejaugi Tu esi vienintelis ateivis Jeruzalėje ir nežinai, kas joje šiomis dienomis atsitiko?’‘</verse>
				<verse number="19">Jėzus paklausė: ‘‘O kas gi?’‘ Jie tarė Jam: ‘‘Su Jėzumi iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse.</verse>
				<verse number="20">Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai Jį pasmerkė mirti ir nukryžiavo.</verse>
				<verse number="21">O mes vylėmės, kad Jis yra Tas, kuris atpirks Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko.</verse>
				<verse number="22">Be to, kai kurios mūsiškės moterys mus labai nustebino. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo</verse>
				<verse number="23">ir nerado Jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios angelus, kurie sakę Jį esant gyvą.</verse>
				<verse number="24">Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję prie kapo ir rado viską, kaip moterys sakė, bet Jo paties nematė’‘.</verse>
				<verse number="25">Tada Jis jiems tarė: ‘‘O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai!</verse>
				<verse number="26">Argi ne taip turėjo Kristus kentėti ir įeiti į savo šlovę?’‘</verse>
				<verse number="27">Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta.</verse>
				<verse number="28">Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, ir Jis dėjosi einąs toliau.</verse>
				<verse number="29">Bet jie sulaikė Jį, sakydami: ‘‘Pasilik su mumis! Vakaras arti, diena jau baigiasi’‘. Jis užsuko ir pasiliko su jais.</verse>
				<verse number="30">Atsisėdęs su jais prie stalo, paėmė duoną, laimino, laužė ir davė jiems.</verse>
				<verse number="31">Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet Jis pranyko jiems iš akių.</verse>
				<verse number="32">O jie kalbėjo: ‘‘Argi mūsų širdys nedegė, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?’‘</verse>
				<verse number="33">Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten jie rado susirinkusius vienuolika ir kitus su jais,</verse>
				<verse number="34">kurie tvirtino: ‘‘Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui!’‘</verse>
				<verse number="35">O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai Jis laužė duoną.</verse>
				<verse number="36">Jiems apie tai bekalbant, Jis pats atsirado tarp jų ir tarė: ‘‘Ramybė jums!’‘</verse>
				<verse number="37">Sutrikę ir išsigandę, jie tarėsi matą dvasią.</verse>
				<verse number="38">O Jis paklausė: ‘‘Ko taip sutrikote? Kodėl jūsų širdyse kyla abejonės?</verse>
				<verse number="39">Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai Aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint’‘.</verse>
				<verse number="40">Tai taręs, Jis parodė jiems rankas ir kojas.</verse>
				<verse number="41">Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: ‘‘Ar turite čia ko nors valgyti?’‘</verse>
				<verse number="42">Jie padavė Jam gabalą keptos žuvies ir korį medaus.</verse>
				<verse number="43">Jis paėmė ir valgė jų akyse.</verse>
				<verse number="44">Paskui Jėzus jiems tarė: ‘‘Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašuose ir Psalmėse’‘.</verse>
				<verse number="45">Tada Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus,</verse>
				<verse number="46">ir pasakė: ‘‘Parašyta, kad Kristus kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių</verse>
				<verse number="47">ir, pradedant nuo Jeruzalės, Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama atgaila ir nuodėmių atleidimas.</verse>
				<verse number="48">Jūs esate šių dalykų liudytojai.</verse>
				<verse number="49">Ir štai Aš atsiųsiu jums savo Tėvo pažadą. Jūs pasilikite Jeruzalės mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių’‘.</verse>
				<verse number="50">Jėzus nusivedė juos iki Betanijos ir, iškėlęs rankas, palaimino juos.</verse>
				<verse number="51">Laimindamas Jis atsiskyrė nuo jų ir buvo paimtas į dangų.</verse>
				<verse number="52">Jie pagarbino Jį ir, didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="53">Jie nuolat buvo šventykloje ir šlovino bei laimino Dievą. Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="43">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.</verse>
				<verse number="2">Jis pradžioje buvo pas Dievą.</verse>
				<verse number="3">Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę.</verse>
				<verse number="4">Jame buvo gyvybė, ir gyvybė buvo žmonių šviesa.</verse>
				<verse number="5">Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.</verse>
				<verse number="6">Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas.</verse>
				<verse number="7">Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų apie šviesą ir kad visi per jį įtikėtų.</verse>
				<verse number="8">Jis nebuvo šviesa, bet atėjo liudyti apie šviesą.</verse>
				<verse number="9">Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį.</verse>
				<verse number="10">Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsirado, bet pasaulis Jo nepažino.</verse>
				<verse number="11">Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė.</verse>
				<verse number="12">Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais­ tiems, kurie tiki Jo vardą,</verse>
				<verse number="13">kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo gimę.</verse>
				<verse number="14">Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę­šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos.</verse>
				<verse number="15">Jonas apie Jį liudija ir šaukia: ‘‘Čia Tas, apie kurį kalbėjau: Tas, kuris eina paskui mane, pirmesnis už mane yra, nes Jis buvo anksčiau už mane’‘.</verse>
				<verse number="16">Ir iš Jo pilnatvės mes visi gavome malonę po malonės.</verse>
				<verse number="17">Nes Įstatymas buvo duotas per Mozę, o malonė ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų.</verse>
				<verse number="18">Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė.</verse>
				<verse number="19">Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: ‘‘Kas tu esi?’‘</verse>
				<verse number="20">Jis išpažino ir neišsigynė. Jis išpažino: ‘‘Aš nesu Kristus!’‘</verse>
				<verse number="21">Jie klausė: ‘‘Tai kas gi? Gal Elijas?’‘ Jis atsakė: ‘‘Ne!’‘­’‘Tai gal tu pranašas?’‘ Jis atsakė: ‘‘Ne!’‘</verse>
				<verse number="22">Tada jie tęsė: ‘‘Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?’‘</verse>
				<verse number="23">Jis tarė: ‘‘Aš­‘dykumoje šaukiančiojo balsas: Ištiesinkite Viešpačiui kelią!’, kaip yra pasakęs pranašas Izaijas’‘.</verse>
				<verse number="24">Atsiųstieji buvo iš fariziejų.</verse>
				<verse number="25">Jie dar jį paklausė: ‘‘Tai kodėl krikštiji, jei nesi nei Kristus, nei Elijas, nei pranašas?’‘</verse>
				<verse number="26">Jonas jiems atsakė: ‘‘Aš krikštiju vandeniu,­bet tarp jūsų stovi Tas, kurio jūs nepažįstate.</verse>
				<verse number="27">Jis yra Tas, kuris po manęs ateina, kuris pirmesnis už mane yra. Jam aš nevertas atrišti sandalų dirželio’‘.</verse>
				<verse number="28">Tai atsitiko Betanijoje, anapus Jordano, kur Jonas krikštijo.</verse>
				<verse number="29">Kitą dieną Jonas, matydamas pas jį ateinantį Jėzų, prabilo: ‘‘Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!</verse>
				<verse number="30">Čia Tas, apie kurį pasakiau: po manęs ateina vyras, kuris pirmesnis už mane yra, nes anksčiau už mane buvo.</verse>
				<verse number="31">Aš Jo nepažinojau, bet tam, kad Jis būtų apreikštas Izraeliui, atėjau krikštyti vandeniu’‘.</verse>
				<verse number="32">Jonas paliudijo, sakydamas: ‘‘Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir Ji pasiliko ant Jo.</verse>
				<verse number="33">Aš Jo nepažinojau, bet Tas, kuris mane siuntė krikštyti vandeniu, man pasakė: ‘Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, bus Tas, kuris krikštys Šventąja Dvasia’.</verse>
				<verse number="34">Ir aš mačiau, ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus’‘.</verse>
				<verse number="35">Kitą dieną vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai.</verse>
				<verse number="36">Išvydęs einantį Jėzų, jis tarė: ‘‘Štai Dievo Avinėlis!’‘</verse>
				<verse number="37">Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nusekė paskui Jėzų.</verse>
				<verse number="38">Jėzus, atsigręžęs ir pamatęs juos sekančius, paklausė: ‘‘Ko ieškote?’‘ Jie atsakė: ‘‘Rabi (tai reiškia: ‘‘Mokytojau’‘), kur gyveni?’‘</verse>
				<verse number="39">Jis jiems tarė: ‘‘Ateikite ir pamatysite’‘. Jie nuėjo, pamatė, kur Jis gyvena, ir tą dieną praleido pas Jį. Tai buvo apie dešimtą valandą.</verse>
				<verse number="40">Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nusekė paskui Jėzų, buvo Simono Petro brolis Andriejus.</verse>
				<verse number="41">Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: ‘‘Radome Mesiją!’‘ (išvertus tai reiškia: ‘‘Kristų’‘).</verse>
				<verse number="42">Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: ‘‘Tu esi Simonas, Jonos sūnus, o vadinsies Kefas’‘ (išvertus tai reiškia: ‘‘Akmuo’‘).</verse>
				<verse number="43">Kitą dieną Jėzus panoro vykti į Galilėją. Jis sutiko Pilypą ir tarė jam: ‘‘Sek paskui mane!’‘</verse>
				<verse number="44">Pilypas buvo iš Betsaidos­Andriejaus ir Petro miesto.</verse>
				<verse number="45">Pilypas sutiko Natanaelį ir sako jam: ‘‘Radome Tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai­ Jėzų iš Nazareto, Juozapo sūnų’‘.</verse>
				<verse number="46">Natanaelis jam tarė: ‘‘Ar iš Nazareto gali būti kas gero?’‘ Pilypas atsakė: ‘‘Ateik ir pažiūrėk!’‘</verse>
				<verse number="47">Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: ‘‘Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos!’‘</verse>
				<verse number="48">O Natanaelis Jam sako: ‘‘Iš kur mane pažįsti?’‘ Jėzus atsakė: ‘‘Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai buvai po figmedžiu, Aš mačiau tave’‘.</verse>
				<verse number="49">Natanaelis sušuko: ‘‘Rabi, Tu Dievo Sūnus, Tu Izraelio karalius!’‘</verse>
				<verse number="50">Jėzus atsakė: ‘‘Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu? Pamatysi dar didesnių dalykų’‘.</verse>
				<verse number="51">Ir pridūrė: ‘‘Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: nuo šiol jūs matysite atvirą dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina.</verse>
				<verse number="2">Į vestuves buvo pakviestas ir Jėzus, ir Jo mokiniai.</verse>
				<verse number="3">Pritrūkus vyno, Jėzaus motina Jam sako: ‘‘Jie nebeturi vyno’‘.</verse>
				<verse number="4">Jėzus jai atsakė: ‘‘O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda’‘.</verse>
				<verse number="5">Jo motina tarė tarnams: ‘‘Darykite, ką tik Jis jums lieps’‘.</verse>
				<verse number="6">Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos.</verse>
				<verse number="7">Jėzus jiems liepė: ‘‘Pripilkite indus vandens’‘. Jie pripylė sklidinus.</verse>
				<verse number="8">Tada Jis sakė: ‘‘Dabar semkite ir neškite stalo prižiūrėtojui’‘. Tie nunešė.</verse>
				<verse number="9">Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (bet tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo), prižiūrėtojas pasišaukė jaunikį</verse>
				<verse number="10">ir tarė jam: ‘‘Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiol’‘.</verse>
				<verse number="11">Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip Jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo Jį.</verse>
				<verse number="12">Paskui Jis su savo motina, broliais ir mokiniais nukeliavo į Kafarnaumą. Ten jie pasiliko kelias dienas.</verse>
				<verse number="13">Artėjant žydų Paschai, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="14">Šventykloje Jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, karveliais ir prisėdusių pinigų keitėjų.</verse>
				<verse number="15">Susukęs iš virvučių rimbą, Jis išvijo juos visus iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus ir išvartė stalus.</verse>
				<verse number="16">Karvelių pardavėjams Jis sakė: ‘‘Pasiimkite visa tai iš čia ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!’‘</verse>
				<verse number="17">Ir Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: ‘‘Uolumas dėl Tavo namų sugrauš mane’‘.</verse>
				<verse number="18">Tada žydai kreipėsi į Jį, sakydami: ‘‘Kokį ženklą mums parodysi, jog turi teisę taip daryti?’‘</verse>
				<verse number="19">Jėzus atsakė: ‘‘Sugriaukite šitą šventyklą, ir per tris dienas Aš ją atstatysiu!’‘</verse>
				<verse number="20">Tada žydai sakė: ‘‘Keturiasdešimt šešerius metus šventyklą statė, o Tu atstatysi ją per tris dienas?!’‘</verse>
				<verse number="21">Bet Jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą.</verse>
				<verse number="22">Todėl, Jam prisikėlus iš numirusių, Jo mokiniai prisiminė Jį apie tai kalbėjus ir jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytu žodžiu.</verse>
				<verse number="23">Per Paschos šventę, Jam būnant Jeruzalėje, daugelis įtikėjo Jo vardą, matydami Jo daromus ženklus.</verse>
				<verse number="24">Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo.</verse>
				<verse number="25">Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų, nes Jis pats žinojo, kas yra žmoguje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Buvo vienas fariziejus, vardu Nikodemas, žydų vyresnysis.</verse>
				<verse number="2">Jis atėjo naktį pas Jėzų ir kreipėsi į Jį: ‘‘Rabi, mes žinome, kad esi mokytojas, atėjęs nuo Dievo, nes niekas negalėtų daryti tokių ženklų, kokius Tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo’‘.</verse>
				<verse number="3">Jėzus jam atsakė: ‘‘Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės’‘.</verse>
				<verse number="4">Nikodemas paklausė: ‘‘Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas senas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir gimti?’‘</verse>
				<verse number="5">Jėzus atsakė: ‘‘Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę.</verse>
				<verse number="6">Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia.</verse>
				<verse number="7">Nesistebėk, jog pasakiau tau: jums būtina gimti iš naujo.</verse>
				<verse number="8">Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios’‘.</verse>
				<verse number="9">Nikodemas atsiliepė: ‘‘Kaip tai gali būti?’‘</verse>
				<verse number="10">Jėzus jam atsakė: ‘‘Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti?</verse>
				<verse number="11">Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, o jūs nepriimate mūsų liudijimo.</verse>
				<verse number="12">Jei netikite man kalbant apie žemiškuosius dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius?</verse>
				<verse number="13">Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Tas, kuris nužengė iš dangaus,­Žmogaus Sūnus, esantis danguje.</verse>
				<verse number="14">Kaip Mozė dykumoje iškėlė gyvatę, taip turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus,</verse>
				<verse number="15">kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą’‘.</verse>
				<verse number="16">Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.</verse>
				<verse number="17">Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas.</verse>
				<verse number="18">Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra pasmerktas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus vardo.</verse>
				<verse number="19">O teismo nuosprendis yra toks: šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau pamilo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti.</verse>
				<verse number="20">Kiekvienas, kuris daro bloga, neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų atskleisti.</verse>
				<verse number="21">O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad pasirodytų, jog jo darbai atlikti Dieve.</verse>
				<verse number="22">Paskui Jėzus su savo mokiniais atėjo į Judėjos kraštą ir, ten su jais būdamas, krikštijo.</verse>
				<verse number="23">Taip pat ir Jonas krikštijo Enone, netoli Salimo, nes ten buvo daug vandens ir žmonės ten ateidavo ir buvo krikštijami.</verse>
				<verse number="24">Tada Jonas dar nebuvo įmestas į kalėjimą.</verse>
				<verse number="25">Tarp Jono mokinių ir vieno žydo kilo ginčas dėl apsivalymo.</verse>
				<verse number="26">Tad jie atėjo pas Joną ir pranešė: ‘‘Rabi, Tas kuris buvo su tavimi anapus Jordano, apie kurį tu paliudijai,­štai Jis krikštija, ir visi eina pas Jį’‘.</verse>
				<verse number="27">Jonas atsakė: ‘‘Žmogus nieko negali pasiimti, jeigu jam neduota iš dangaus.</verse>
				<verse number="28">Jūs patys galite man paliudyti, jog sakiau: aš ne Kristus! Aš siųstas būti tik Jo pirmtaku.</verse>
				<verse number="29">Kas turi sužadėtinę, tas sužadėtinis, o sužadėtinio bičiulis, kuris šalia stovi ir jį girdi, džiaugte džiaugiasi jaunikio balsu. Todėl šiam mano džiaugsmui jau nieko netrūksta.</verse>
				<verse number="30">Jis turi augti, o aš­mažėti’‘.</verse>
				<verse number="31">Kas iš aukštybių ateina, Tas už visus viršesnis, o kas iš žemės,­ žemiškas yra ir žemiškai kalba. Kas iš dangaus ateina, Tas už visus viršesnis.</verse>
				<verse number="32">Jis liudija, ką matė ir girdėjo, tik niekas Jo liudijimo nepriima.</verse>
				<verse number="33">O kas Jo liudijimą priima, tas pripažįsta, jog Dievas teisus,</verse>
				<verse number="34">juk ką Dievas yra siuntęs, Tas kalba Dievo žodžius, nes Dievas teikia Dvasią be saiko.</verse>
				<verse number="35">Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į Jo rankas.</verse>
				<verse number="36">Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas netiki Sūnumi­gyvenimo nematys: ant jo pasilieka Dievo rūstybė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Viešpats, sužinojęs, kad fariziejai išgirdo, jog Jo mokinių skaičius labiau auga negu Jono ir Jis gausiau krikštija</verse>
				<verse number="2">(nors pats Jėzus nekrikštydavo, tik Jo mokiniai),</verse>
				<verse number="3">paliko Judėją ir vėl išėjo į Galilėją.</verse>
				<verse number="4">Jam reikėjo eiti per Samariją.</verse>
				<verse number="5">Taigi Jis užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui.</verse>
				<verse number="6">Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus atsisėdo prie šulinio. Buvo apie šeštą valandą.</verse>
				<verse number="7">Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: ‘‘Duok man gerti’‘.</verse>
				<verse number="8">(Tuo tarpu Jo mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.)</verse>
				<verse number="9">Samarietė atsakė: ‘‘Kaip Tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?’‘ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.)</verse>
				<verse number="10">Jėzus jai tarė: ‘‘Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra Tas, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, pati būtum Jį prašiusi, ir Jis tau būtų davęs gyvojo vandens!’‘</verse>
				<verse number="11">Moteris atsiliepė: ‘‘Viešpatie, bet Tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur Tu imsi gyvojo vandens?</verse>
				<verse number="12">Argi Tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?’‘</verse>
				<verse number="13">Jėzus atsakė: ‘‘Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš.</verse>
				<verse number="14">O kas gers vandenį, kurį Aš jam duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą’‘.</verse>
				<verse number="15">Tada moteris Jam tarė: ‘‘Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau jo semtis čionai’‘.</verse>
				<verse number="16">Jėzus atsiliepė: ‘‘Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia’‘.</verse>
				<verse number="17">Moteris atsakė: ‘‘Aš neturiu vyro’‘. Jėzus jai tarė: ‘‘Gerai pasakei: ‘Neturiu vyro’,</verse>
				<verse number="18">nes esi turėjusi penkis vyrus, ir tas, kurį dabar turi, nėra tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei’‘.</verse>
				<verse number="19">Moteris atsiliepė: ‘‘Aš matau, Viešpatie, jog Tu esi pranašas.</verse>
				<verse number="20">Mūsų tėvai garbino ant šito kalno, o jūs sakote, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia garbinti’‘.</verse>
				<verse number="21">Jėzus atsakė: ‘‘Moterie, tikėk manimi, jog ateina valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="22">Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išgelbėjimas­iš žydų.</verse>
				<verse number="23">Bet ateina valanda,­jau dabar ji yra,­kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško.</verse>
				<verse number="24">Dievas yra Dvasia, ir Jį garbinantys turi garbinti dvasioje ir tiesoje’‘.</verse>
				<verse number="25">Moteris Jam sako: ‘‘Žinau, jog ateina Mesijas (tai yra Kristus). Atėjęs Jis mums viską paskelbs’‘.</verse>
				<verse number="26">Jėzus jai tarė: ‘‘Tai Aš, kuris su tavimi kalbu!’‘</verse>
				<verse number="27">Tuo metu sugrįžo Jo mokiniai ir nustebo, kad Jis kalbėjo su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: ‘‘Ko iš jos nori?’‘ arba: ‘‘Apie ką su ja kalbi?’‘</verse>
				<verse number="28">O moteris, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms:</verse>
				<verse number="29">‘‘Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik Jis nebus Kristus?’‘</verse>
				<verse number="30">Ir žmonės iš miesto ėjo pas Jį.</verse>
				<verse number="31">Tuo tarpu mokiniai ragino Jį, sakydami: ‘‘Rabi, valgyk!’‘</verse>
				<verse number="32">O Jis jiems tarė: ‘‘Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote’‘.</verse>
				<verse number="33">Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: ‘‘Nejaugi kas atnešė Jam valgyti?’‘</verse>
				<verse number="34">Bet Jėzus tarė: ‘‘Mano maistas­vykdyti valią To, kuris mane siuntė, ir baigti Jo darbą.</verse>
				<verse number="35">Argi jūs nesakote: ‘Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis’? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus­jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai.</verse>
				<verse number="36">Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renka vaisių amžinajam gyvenimui, kad kartu džiaugtųsi ir sėjėjas, ir pjovėjas.</verse>
				<verse number="37">Čia teisingai priežodis sako: ‘Vienas pasėja, kitas nupjauna’.</verse>
				<verse number="38">Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, į kurį jūs neįdėjote darbo. Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą’‘.</verse>
				<verse number="39">Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters žodžių: ‘‘Jis man pasakė viską, ką esu padariusi’‘.</verse>
				<verse number="40">Atėję samariečiai prašė Jį pasilikti pas juos, ir Jis ten pasiliko dvi dienas.</verse>
				<verse number="41">Ir dar daug žmonių įtikėjo dėl Jo žodžių.</verse>
				<verse number="42">O moteriai jie pasakė: ‘‘Dabar tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad Jis iš tiesų yra Kristus, pasaulio Gelbėtojas’‘.</verse>
				<verse number="43">Po dviejų dienų Jis išvyko iš ten į Galilėją.</verse>
				<verse number="44">Pats Jėzus buvo paliudijęs: ‘‘Pranašas negerbiamas savo tėviškėje’‘.</verse>
				<verse number="45">Kai Jis pasiekė Galilėją, galilėjiečiai priėmė Jį, nes buvo matę visa, ką Jis padarė per šventę Jeruzalėje; mat ir jie buvo nukeliavę į tą šventę.</verse>
				<verse number="46">Taigi Jėzus vėl atėjo į Galilėjos Kaną, kur buvo pavertęs vandenį vynu. Kafarnaume buvo vienas karaliaus valdininkas, kurio sūnus sirgo.</verse>
				<verse number="47">Išgirdęs, jog Jėzus iš Judėjos sugrįžo į Galilėją, jis atėjo pas Jį ir maldavo ateiti ir išgydyti jo sūnų, kuris buvo prie mirties.</verse>
				<verse number="48">Tuomet Jėzus jam atsakė: ‘‘Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, niekaip netikėsite’‘.</verse>
				<verse number="49">Karaliaus valdininkas prašė: ‘‘Viešpatie, ateik, kol mano vaikas dar nenumirė’‘.</verse>
				<verse number="50">Jėzus jam tarė: ‘‘Eik, tavo sūnus gyvas!’‘ Žmogus patikėjo Jėzaus jam pasakytu žodžiu ir išėjo.</verse>
				<verse number="51">Pareinantį pasitiko Jį tarnai ir pranešė: ‘‘Tavo vaikas gyvas’‘.</verse>
				<verse number="52">Jis paklausė, kurią valandą jam pasidarė geriau. Jie atsakė: ‘‘Vakar septintą valandą dingo jam karštis’‘.</verse>
				<verse number="53">Taip tėvas patyrė, kad tai buvo ta valanda, kada Jėzus pasakė jam: ‘‘Tavo sūnus gyvas’‘. Ir įtikėjo jis pats bei visi jo namai.</verse>
				<verse number="54">Tai buvo antras stebuklas, kurį Jėzus padarė, sugrįžęs iš Judėjos į Galilėją.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Kiek vėliau buvo žydų šventė, ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="2">Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, žydiškai vadinama Betezda, turinti penkias stogines.</verse>
				<verse number="3">Jose gulėdavo daugybė ligonių­ aklų, luošų, paralyžiuotų, kurie laukė vandens sujudant.</verse>
				<verse number="4">Mat kartkartėmis maudyklėn nusileisdavo angelas ir sujudindavo vandenį. Kas, vandeniui pajudėjus, pirmas įlipdavo į tvenkinį, pagydavo, kad ir kokia liga sirgdavo.</verse>
				<verse number="5">Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus.</verse>
				<verse number="6">Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: ‘‘Ar nori pasveikti?’‘</verse>
				<verse number="7">Ligonis Jam atsakė: ‘‘Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats einu, kitas įlipa greičiau už mane’‘.</verse>
				<verse number="8">Jėzus jam tarė: ‘‘Kelkis, imk savo gultą ir vaikščiok!’‘</verse>
				<verse number="9">Žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti. O toji diena buvo sabatas.</verse>
				<verse number="10">Todėl žydai sakė išgydytajam: ‘‘Šiandien sabatas, tau negalima nešti gulto’‘.</verse>
				<verse number="11">Jis jiems atsakė: ‘‘Tas, kuris mane išgydė, man liepė: ‘Imk savo gultą ir vaikščiok!’ ‘‘</verse>
				<verse number="12">Jie klausinėjo: ‘‘O kas Tas žmogus, kuris tau liepė: ‘Imk savo gultą ir vaikščiok’?’‘</verse>
				<verse number="13">Išgydytasis nežinojo, kas Jis, kadangi Jėzus pasitraukė, miniai susirinkus toje vietoje.</verse>
				<verse number="14">Vėliau Jėzus jį sutiko šventykloje ir tarė: ‘‘Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų tau kas blogesnio!’‘</verse>
				<verse number="15">Žmogus nuėjo ir pranešė žydams, kad jį išgydė Jėzus.</verse>
				<verse number="16">Žydai dėl to persekiojo Jėzų ir norėjo Jį nužudyti, kad Jis taip darė per sabatą.</verse>
				<verse number="17">O Jėzus jiems atsakė: ‘‘Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, ir Aš darbuojuosi’‘.</verse>
				<verse number="18">Dėl to žydai dar labiau ieškojo progos Jį nužudyti, nes Jis ne tik laužė sabatą, bet ir vadino Dievą savo Tėvu, lygindamas save su Dievu.</verse>
				<verse number="19">Jėzus jiems atsakė: ‘‘Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką Jisai daro, lygiai daro ir Sūnus.</verse>
				<verse number="20">Nes Tėvas myli Sūnų ir rodo Jam visa, ką pats daro. Ir Jam parodys dalykų, dar didesnių už šituos, kad jūs stebėsitės.</verse>
				<verse number="21">Kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam nori.</verse>
				<verse number="22">Ir Tėvas nieko neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui,</verse>
				<verse number="23">kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, tas negerbia Jį siuntusio Tėvo.</verse>
				<verse number="24">Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.</verse>
				<verse number="25">Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ateina valanda,­ir dabar jau yra,­ kada mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą, ir kurie išgirs, tie atgis.</verse>
				<verse number="26">Nes kaip Tėvas turi gyvybę pats savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę pačiam savyje,</verse>
				<verse number="27">ir taip pat suteikė Jam valdžią teisti, nes Jis­Žmogaus Sūnus.</verse>
				<verse number="28">Nesistebėkite tuo, nes ateina valanda, kai visi, esantys kapuose, išgirs Jo balsą.</verse>
				<verse number="29">Ir tie, kurie darė gera, išeis gyvenimo prisikėlimui, o kurie darė bloga­teismo prisikėlimui.</verse>
				<verse number="30">Iš savęs Aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes Aš ieškau ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris mane siuntė’‘.</verse>
				<verse number="31">‘‘Jei Aš pats apie save liudiju, mano liudijimas nėra tikras.</verse>
				<verse number="32">Bet apie mane liudija kitas, ir Aš žinau, kad Jo liudijimas, kuriuo Jis liudija apie mane, yra tikras.</verse>
				<verse number="33">Jūs buvote nusiuntę pas Joną, ir jis paliudijo tiesą.</verse>
				<verse number="34">Aš neieškau žmogaus liudijimo, bet šitai kalbu tam, kad būtumėte išgelbėti.</verse>
				<verse number="35">Jonas buvo degantis ir šviečiantis žiburys, tačiau jūs panorėjote tik valandėlę jo šviesa pasidžiaugti.</verse>
				<verse number="36">O Aš turiu aukštesnį liudijimą negu Jono: tie darbai, kuriuos man skyrė nuveikti Tėvas,­patys darbai, kuriuos Aš darau,­liudija apie mane, kad mane siuntė Tėvas.</verse>
				<verse number="37">Ir mane pasiuntęs Tėvas pats paliudijo apie mane. Bet jūs niekad nesate girdėję Jo balso, nei regėję Jo pavidalo,</verse>
				<verse number="38">ir neturite Jo žodžio, jumyse pasiliekančio, nes netikite Tuo, kurį Jis siuntė.</verse>
				<verse number="39">Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose turį amžinąjį gyvenimą. O Raštai liudija apie mane,</verse>
				<verse number="40">bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą’‘.</verse>
				<verse number="41">‘‘Šlovės iš žmonių Aš nepriimu.</verse>
				<verse number="42">Aš žinau, kad neturite savyje Dievo meilės.</verse>
				<verse number="43">Aš atėjau savo Tėvo vardu, o jūs manęs nepriimate. Jei kitas ateitų savo vardu, tą jūs priimtumėte.</verse>
				<verse number="44">Kaipgi jūs galite tikėti, jeigu vienas iš kito priimate šlovę, o tos šlovės, kuri iš vieno Dievo ateina, neieškote?</verse>
				<verse number="45">Nemanykite, kad Aš jus kaltinsiu Tėvui! Jūsų kaltintojas yra Mozė, į kurį esate savo viltis sudėję.</verse>
				<verse number="46">Jeigu jūs tikėtumėte Moze, tai tikėtumėte ir manimi, nes jis rašė apie mane.</verse>
				<verse number="47">Bet jeigu jūs netikite jo raštais, kaipgi patikėsite mano žodžiais?!’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Paskui Jėzus nuvyko į kitą pusę Galilėjos, arba Tiberiados, ežero.</verse>
				<verse number="2">Jį lydėjo gausi minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos Jis darė ligoniams.</verse>
				<verse number="3">Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo su savo mokiniais.</verse>
				<verse number="4">Artėjo žydų šventė Pascha.</verse>
				<verse number="5">Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia didelė minia pas Jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: ‘‘Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?’‘</verse>
				<verse number="6">Jis klausė, mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs.</verse>
				<verse number="7">Pilypas Jam atsakė: ‘‘Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį’‘.</verse>
				<verse number="8">Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, Jam pasakė:</verse>
				<verse number="9">‘‘Čia yra vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepalus ir dvi žuveles. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!’‘</verse>
				<verse number="10">Jėzus tarė: ‘‘Susodinkite žmones!’‘ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų.</verse>
				<verse number="11">Tada Jėzus paėmė duoną ir padėkojęs išdalino mokiniams, o mokiniai ten sėdintiems; taip pat ir žuvis, kiek kas norėjo.</verse>
				<verse number="12">Kai žmonės pasisotino, Jis pasakė savo mokiniams: ‘‘Surinkite trupinius, kad niekas nepražūtų’‘.</verse>
				<verse number="13">Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalų pripylė dvylika pintinių trupinių, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų.</verse>
				<verse number="14">Pamatę Jėzaus padarytą stebuklą, žmonės sakė: ‘‘Jis tikrai yra Tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį’‘.</verse>
				<verse number="15">O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti Jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną.</verse>
				<verse number="16">Atėjus vakarui, Jo mokiniai nusileido prie ežero,</verse>
				<verse number="17">sulipo į valtį ir išplaukė į kitą pusę ežero, į Kafarnaumą. Jau sutemo, o Jėzus vis dar nebuvo grįžęs pas juos.</verse>
				<verse number="18">Ežeras bangavo, nes pūtė smarkus vėjas.</verse>
				<verse number="19">Nusiyrę apie dvidešimt penkias­trisdešimt stadijų, jie pamatė Jėzų, einantį ežeru ir besiartinantį prie valties. Jie išsigando.</verse>
				<verse number="20">O Jis jiems tarė: ‘‘Tai Aš, nebijokite!’‘</verse>
				<verse number="21">Jie norėjo Jį paimti į valtį, bet valtis netrukus priartėjo prie kranto, į kurį jie yrėsi.</verse>
				<verse number="22">Kitą dieną minia, buvusi anoje pusėje, pamatė, kad ten nebuvo kitos valties, tik ta, į kurią įlipo Jo mokiniai. O Jėzus su jais neįlipo, ir šie išplaukė vieni.</verse>
				<verse number="23">Iš Tiberiados atplaukė kitų valčių netoli tos vietos, kur žmonės buvo valgę duonos, Viešpačiui padėkojus.</verse>
				<verse number="24">Pamatę, kad čia nėra nei Jėzaus, nei Jo mokinių, žmonės lipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus.</verse>
				<verse number="25">Suradę Jį kitoje ežero pusėje, jie klausinėjo: ‘‘Rabi, kada čia atvykai?’‘</verse>
				<verse number="26">Jėzus, atsakydamas jiems, tarė: ‘‘Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad matėte ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties.</verse>
				<verse number="27">Darbuokitės ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jį duos jums Žmogaus Sūnus, nes Tėvas­Dievas Jį savo antspaudu yra pažymėjęs’‘.</verse>
				<verse number="28">Jie paklausė: ‘‘Ką mums daryti, kad vykdytume Dievo darbus?’‘</verse>
				<verse number="29">Jėzus atsakė: ‘‘Tai yra Dievo darbas: tikėkite Tą, kurį Jis siuntė’‘.</verse>
				<verse number="30">Tada jie klausė: ‘‘Kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir Tave įtikėtume? Ką nuveiksi?</verse>
				<verse number="31">Mūsų tėvai dykumoje valgė maną, kaip parašyta: ‘Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus’ ‘‘.</verse>
				<verse number="32">Tuomet Jėzus jiems tarė: ‘‘Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos.</verse>
				<verse number="33">Nes Dievo duona yra Tas, kuris nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę’‘.</verse>
				<verse number="34">Tada jie tarė Jam: ‘‘Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!’‘</verse>
				<verse number="35">Jėzus atsakė: ‘‘Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.</verse>
				<verse number="36">Bet Aš jums sakiau: jūs mane matėte, ir netikite.</verse>
				<verse number="37">Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane Aš neišvarysiu lauk,</verse>
				<verse number="38">nes Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios To, kuris mane siuntė.</verse>
				<verse number="39">O mane siuntusio Tėvo valia,­ kad nepražudyčiau nė vieno iš tų, kuriuos Jis man davė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną.</verse>
				<verse number="40">Tokia mano Siuntėjo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki Jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną’‘.</verse>
				<verse number="41">Tada žydai ėmė murmėti prieš Jį dėl to, kad Jis pasakė: ‘‘Aš duona, nužengusi iš dangaus’‘.</verse>
				<verse number="42">Jie sakė: ‘‘Argi Jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi nepažįstame Jo tėvo ir motinos? Tad kodėl Jis sako: ‘Aš nužengiau iš dangaus’?’‘</verse>
				<verse number="43">Jėzus jiems atsakė: ‘‘Nemurmėkite tarpusavyje!</verse>
				<verse number="44">Niekas negali ateiti pas mane, jei mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą Aš prikelsiu paskutiniąją dieną.</verse>
				<verse number="45">Pranašų parašyta: ‘Ir visi bus mokomi Dievo’. Todėl, kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane.</verse>
				<verse number="46">Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai Tas, kuris iš Dievo yra, Jis matė Tėvą.</verse>
				<verse number="47">Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki mane, tas turi amžinąjį gyvenimą.</verse>
				<verse number="48">Aš esu gyvenimo duona.</verse>
				<verse number="49">Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė.</verse>
				<verse number="50">O ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų.</verse>
				<verse number="51">Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo šitos duonos­gyvens per amžius. Duona, kurią Aš duosiu, yra mano kūnas, kurį Aš atiduosiu už pasaulio gyvybę’‘.</verse>
				<verse number="52">Tada žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: ‘‘Kaip Jis gali duoti mums valgyti savo kūną?!’‘</verse>
				<verse number="53">O Jėzus jiems kalbėjo: ‘‘Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!</verse>
				<verse number="54">Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.</verse>
				<verse number="55">Nes mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.</verse>
				<verse number="56">Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir Aš jame.</verse>
				<verse number="57">Kaip mane siuntė gyvasis Tėvas ir Aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane.</verse>
				<verse number="58">Štai duona, nužengusi iš dangaus,­ne taip, kaip jūsų tėvai valgė maną ir mirė. Kas valgo šią duoną­gyvens per amžius’‘.</verse>
				<verse number="59">Visa tai Jis paskelbė, mokydamas sinagogoje, Kafarnaume.</verse>
				<verse number="60">Tai išgirdę, daugelis Jo mokinių sakė: ‘‘Kieti šie žodžiai, kas gali jų klausytis!’‘</verse>
				<verse number="61">Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: ‘‘Jus tai piktina?</verse>
				<verse number="62">O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, pakylantį ten, kur Jis buvo pirmiau?!</verse>
				<verse number="63">Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbu, yra dvasia ir gyvenimas.</verse>
				<verse number="64">Bet kai kurie iš jūsų netiki’‘. Jėzus iš pat pradžių žinojo, kas netiki ir kas Jį išduos.</verse>
				<verse number="65">Ir Jis sakė: ‘‘Štai kodėl Aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota mano Tėvo’‘.</verse>
				<verse number="66">Nuo to laiko daug Jo mokinių pasitraukė ir daugiau su Juo nebevaikščiojo.</verse>
				<verse number="67">Tada Jėzus paklausė dvylika: ‘‘Gal ir jūs norite pasitraukti?’‘</verse>
				<verse number="68">Simonas Petras atsakė: ‘‘Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.</verse>
				<verse number="69">Mes įtikėjome ir pažinome, kad Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus’‘.</verse>
				<verse number="70">Jėzus jiems atsakė: ‘‘Argi Aš neišsirinkau jūsų, dvylikos? Tačiau tarp jūsų vienas yra velnias’‘.</verse>
				<verse number="71">Jis kalbėjo apie Judą, Simono Iskarijoto sūnų. Šis, vienas iš dvylikos, turėjo Jį išduoti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Tada Jėzus vaikščiojo po Galilėją. Jis nenorėjo eiti Judėjon, nes žydai ieškojo progos Jį nužudyti.</verse>
				<verse number="2">Artėjo žydų Palapinių šventė.</verse>
				<verse number="3">Jo broliai Jam kalbėjo: ‘‘Keliauk iš čia į Judėją, kad ir Tavo mokiniai pamatytų, kokius darbus darai.</verse>
				<verse number="4">Juk, norėdamas iškilti viešumon, niekas neveikia slapčiomis. Jei darai tokius darbus, parodyk save pasauliui’‘.</verse>
				<verse number="5">(Mat netgi Jo broliai Juo netikėjo.)</verse>
				<verse number="6">Jėzus jiems atsakė: ‘‘Mano laikas dar neatėjo, o jums laikas visada tinkamas.</verse>
				<verse number="7">Pasaulis negali jūsų nekęsti, o manęs jis nekenčia, nes Aš liudiju, kad jo darbai pikti.</verse>
				<verse number="8">Jūs eikite į iškilmes. Aš į šitą šventę neisiu, nes mano laikas dar neatėjo’‘.</verse>
				<verse number="9">Tai jiems pasakęs, Jis pasiliko Galilėjoje.</verse>
				<verse number="10">Bet kai Jo broliai iškeliavo į šventę, tada ir Jis išėjo, bet ne viešai, o tarsi slapčiomis.</verse>
				<verse number="11">Tuo tarpu iškilmėse žydai Jo ieškojo, klausinėdami: ‘‘O kur Tas?’‘</verse>
				<verse number="12">Apie Jį taip pat ėjo kalbos miniose. Vieni sakė: ‘‘Jis geras!’‘ Kiti neigė: ‘‘Visai ne. Jis tik klaidina žmones’‘.</verse>
				<verse number="13">Tačiau nė vienas apie Jį viešai nekalbėjo, nes bijojo žydų.</verse>
				<verse number="14">Šventei įpusėjus, Jėzus atėjo į šventyklą ir ėmė mokyti.</verse>
				<verse number="15">Žydai stebėjosi ir sakė: ‘‘Iš kur Jis žino raštą, visai nesimokęs?’‘</verse>
				<verse number="16">Jėzus jiems atsakė: ‘‘Mano mokslas ne iš manęs, bet iš To, kuris mane siuntė.</verse>
				<verse number="17">Kas nori vykdyti Jo valią, supras, ar tas mokymas iš Dievo, ar Aš kalbu iš savęs.</verse>
				<verse number="18">Kas iš savęs kalba, ieško sau šlovės. O kuris ieško Jo siuntėjo šlovės, Tas teisus, ir nėra Jame neteisybės’‘.</verse>
				<verse number="19">‘‘Argi Mozė nedavė jums Įstatymo? Tačiau niekas iš jūsų Įstatymo nesilaiko. Kodėl gi norite mane nužudyti?’‘</verse>
				<verse number="20">Žmonės atsiliepė: ‘‘Tu turi demoną! Kas gi nori tave nužudyti?’‘</verse>
				<verse number="21">Jėzus jiems atsakė: ‘‘Aš padariau tik vieną darbą, ir jūs visi nustebote.</verse>
				<verse number="22">Mozė jums davė apipjaustymą,­ nors jis kilęs ne iš Mozės, bet iš protėvių,­ir jūs apipjaustote žmogų per sabatą.</verse>
				<verse number="23">Jei žmogus apipjaustomas sabato dieną, kad nebūtų sulaužytas Mozės Įstatymas, tai kodėl pykstate ant manęs, kad Aš visą žmogų pagydžiau per sabatą?</verse>
				<verse number="24">Tad neteiskite pagal išorę, bet teiskite teisingai’‘.</verse>
				<verse number="25">Kai kurie Jeruzalės gyventojai klausinėjo: ‘‘Ar tik ne šitą nori nužudyti?</verse>
				<verse number="26">Štai Jis viešai kalba, ir niekas Jam nieko nesako. Gal vyresnybė įsitikino, jog Jis iš tiesų Kristus?</verse>
				<verse number="27">Tačiau mes žinome, iš kur šis yra. O kai ateis Kristus, niekas nežinos, iš kur Jis’‘.</verse>
				<verse number="28">Tuomet Jėzus, mokydamas šventykloje, šaukė: ‘‘Jūs pažįstate mane ir žinote, iš kur Aš. Ne pats nuo savęs Aš atėjau, bet teisingas yra Tas, kuris mane siuntė, o jūs Jo nepažįstate.</verse>
				<verse number="29">Aš Jį pažįstu, nes Aš esu iš Jo, ir Jis mane pasiuntė’‘.</verse>
				<verse number="30">Tada jie norėjo Jėzų suimti, bet nė vienas nepakėlė prieš Jį rankos, nes dar nebuvo atėjusi Jo valanda.</verse>
				<verse number="31">Bet daugelis iš minios įtikėjo Jį ir kalbėjo: ‘‘Argi atėjęs Kristus padarytų daugiau ženklų, kaip kad šis yra padaręs?’‘</verse>
				<verse number="32">Fariziejai išgirdo žmones šitaip kalbant apie Jį, ir aukštieji kunigai bei fariziejai pasiuntė sargybinius Jį suimti.</verse>
				<verse number="33">Tuomet Jėzus jiems pasakė: ‘‘Dar trumpą laiką būsiu su jumis. Paskui iškeliausiu pas Tą, kuris mane siuntė.</verse>
				<verse number="34">Jūs manęs ieškosite ir nerasite; ir ten, kur Aš būsiu, jūs negalėsite nueiti’‘.</verse>
				<verse number="35">Tuomet žydai ėmė kalbėtis tarp savęs: ‘‘Kurgi Jis žada keliauti, kad mes negalėsime Jo rasti? Gal Jis rengiasi išvykti pas išsisklaidžiusius tarp graikų ir mokyti graikus?</verse>
				<verse number="36">Ką reiškia tie Jo žodžiai: ‘Jūs manęs ieškosite ir nerasite; ir ten, kur Aš būsiu, jūs negalėsite nueiti’?’‘</verse>
				<verse number="37">Paskutinę, didžiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ir šaukė: ‘‘Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegeria!</verse>
				<verse number="38">Kas mane tiki, kaip Raštas sako, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens upės’‘.</verse>
				<verse number="39">Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti Jį įtikėjusieji. Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas.</verse>
				<verse number="40">Išgirdę tuos žodžius, daugelis iš minios sakė: ‘‘Jis iš tiesų pranašas!’‘</verse>
				<verse number="41">Kiti tvirtino: ‘‘Jis Kristus!’‘ Dar kiti prieštaravo: ‘‘Nejaugi Kristus ateitų iš Galilėjos?</verse>
				<verse number="42">Argi Raštas nesako, jog Kristus ateis iš Dovydo palikuonių, iš Betliejaus miestelio, iš kur kilo Dovydas?’‘</verse>
				<verse number="43">Taigi minioje dėl Jo kilo nesutarimas.</verse>
				<verse number="44">Kai kurie norėjo Jį suimti, bet nė vienas nepakėlė prieš Jį rankos.</verse>
				<verse number="45">Sargybiniai sugrįžo pas aukštuosius kunigus bei fariziejus, o tie klausė: ‘‘Kodėl Jo neatvedėte?’‘</verse>
				<verse number="46">Sargybiniai atsakė: ‘‘Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs, kaip šis!’‘</verse>
				<verse number="47">Fariziejai atsakė: ‘‘Gal ir jūs jau suvedžioti?</verse>
				<verse number="48">Ar tiki Jį bent vienas iš vyresnybės ar fariziejų?</verse>
				<verse number="49">O ta minia, nežinanti Įstatymo,­prakeikta’‘.</verse>
				<verse number="50">Tada prabilo vienas iš jų, Nikodemas, kuris buvo aplankęs Jėzų nakčia:</verse>
				<verse number="51">‘‘Argi mūsų Įstatymas teisia žmogų, jeigu jis pirmiau neišklausytas ir nežinoma, ką jis padaręs?’‘</verse>
				<verse number="52">Jie jam tarė: ‘‘Gal ir tu iš Galilėjos? Patyrinėk, ir pamatysi, kad joks pranašas nėra kilęs iš Galilėjos’‘.</verse>
				<verse number="53">Ir taip išsiskirstė kiekvienas po namus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Jėzus nuėjo į Alyvų kalną.</verse>
				<verse number="2">Anksti rytą Jis vėl atėjo į šventyklą. Visi žmonės rinkosi prie Jo, ir Jis atsisėdęs juos mokė.</verse>
				<verse number="3">Rašto žinovai ir fariziejai atvedė pas Jį moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje</verse>
				<verse number="4">ir kreipėsi į Jį: ‘‘Mokytojau, ši moteris buvo pagauta svetimaujant.</verse>
				<verse number="5">Mozė Įstatyme mums įsakė tokias užmėtyti akmenimis. O ką Tu pasakysi?’‘</verse>
				<verse number="6">Jie tai sakė, mėgindami Jį, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus, jų nepaisydamas, pasilenkęs rašė pirštu ant žemės.</verse>
				<verse number="7">Jiems nesiliaujant klausinėti, Jis atsitiesė ir tarė: ‘‘Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį’‘.</verse>
				<verse number="8">Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės.</verse>
				<verse number="9">Tai išgirdę, sąžinės apkaltinti jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų iki paskutiniojo.</verse>
				<verse number="10">Atsitiesęs ir nebematydamas nė vieno, tik moterį, Jėzus paklausė: ‘‘Moterie, kur tie tavo kaltintojai? Niekas tavęs nepasmerkė?’‘</verse>
				<verse number="11">Ji atsiliepė: ‘‘Niekas, Viešpatie’‘. Jėzus jai tarė: ‘‘Nė Aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nebenusidėk’‘.</verse>
				<verse number="12">Jėzus vėl prabilo: ‘‘Aš­pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą’‘.</verse>
				<verse number="13">Tada fariziejai Jam pasakė: ‘‘Tu pats apie save liudiji,­tavo liudijimas netikras’‘.</verse>
				<verse number="14">Jėzus jiems atsakė: ‘‘Nors Aš ir liudiju pats apie save, mano liudijimas yra tikras, nes Aš žinau, iš kur atėjau ir kur einu. O jūs nežinote, nei iš kur Aš atėjau, nei kur einu.</verse>
				<verse number="15">Jūs teisiate pagal kūną, Aš neteisiu nė vieno.</verse>
				<verse number="16">O jeigu Aš ir teisiu­mano teismas teisingas, nes Aš ne vienas, bet esu Aš ir mane siuntęs Tėvas.</verse>
				<verse number="17">Ir jūsų Įstatyme parašyta, kad dviejų asmenų liudijimas tikras.</verse>
				<verse number="18">Aš liudiju pats apie save, ir apie mane liudija mane siuntęs Tėvas’‘.</verse>
				<verse number="19">Jie paklausė: ‘‘Kur yra Tavo Tėvas?’‘ Jėzus atsakė: ‘‘Jūs nepažįstate nei manęs, nei mano Tėvo. Jei pažintumėte mane, pažintumėte ir mano Tėvą’‘.</verse>
				<verse number="20">Šiuos žodžius Jėzus pasakė, mokydamas šventyklos iždinėje. Ir niekas Jo nesuėmė, nes dar nebuvo atėjusi Jo valanda.</verse>
				<verse number="21">Jėzus vėl jiems kalbėjo: ‘‘Aš išeinu, ir jūs ieškosite manęs ir mirsite savo nuodėmėse. Kur Aš einu, jūs negalite nueiti’‘.</verse>
				<verse number="22">Tada žydai ėmė kalbėti: ‘‘Nejaugi Jis nusižudys, kad sako: ‘Kur Aš einu, jūs negalite nueiti’?’‘</verse>
				<verse number="23">Jis atsakė: ‘‘Jūs esate iš pažemių, o Aš esu iš aukštybės. Jūs­iš šio pasaulio, o Aš­ne iš šio pasaulio.</verse>
				<verse number="24">Dėl to Aš jums sakiau, kad mirsite savo nuodėmėse. Jeigu netikėsite, kad Aš Esu,­mirsite savo nuodėmėse’‘.</verse>
				<verse number="25">Tada jie klausė: ‘‘Kas Tu esi?’‘ Jėzus atsakė: ‘‘Tas, ką nuo pradžios jums sakiau.</verse>
				<verse number="26">Daug turiu ką apie jus kalbėti ir teisti, bet teisingas yra mano Siuntėjas, ir Aš skelbiu pasauliui, ką iš Jo girdėjau’‘.</verse>
				<verse number="27">Jie nesuprato, kad Jis kalbėjo jiems apie Tėvą.</verse>
				<verse number="28">O Jėzus tęsė: ‘‘Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, tuomet suprasite, kad Aš Esu ir kad nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu tai, ko mane Tėvas išmokė.</verse>
				<verse number="29">Mano Siuntėjas yra su manimi; Tėvas nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas Jam patinka’‘.</verse>
				<verse number="30">Jam tai kalbant, daugelis įtikėjo Jį.</verse>
				<verse number="31">Jėzus kalbėjo įtikėjusiems Jį žydams: ‘‘Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai;</verse>
				<verse number="32">ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus’‘.</verse>
				<verse number="33">Jie Jam atsakė: ‘‘Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi Tu sakai: ‘Tapsite laisvi’?’‘</verse>
				<verse number="34">Jėzus jiems tarė: ‘‘Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas.</verse>
				<verse number="35">Bet vergas nepasilieka namuose amžinai, o Sūnus pasilieka amžinai.</verse>
				<verse number="36">Jei tad Sūnus jus išlaisvins, iš tiesų būsite laisvi.</verse>
				<verse number="37">Aš žinau, kad jūs Abraomo palikuonys. Bet jūs norite mane nužudyti, nes mano žodžiui nėra jumyse vietos.</verse>
				<verse number="38">Aš kalbu, ką esu matęs pas savo Tėvą. O jūs darote, ką matėte pas savo tėvą’‘.</verse>
				<verse number="39">Jie atsiliepė: ‘‘Mūsų tėvas Abraomas!’‘ Jėzus jiems tarė: ‘‘Jei jūs būtumėte Abraomo vaikai, darytumėte Abraomo darbus.</verse>
				<verse number="40">Bet dabar jūs norite nužudyti mane­žmogų, kuris kalbėjo jums tiesą, girdėtą iš Dievo. Šitaip Abraomas nedarė!</verse>
				<verse number="41">Jūs darote savo tėvo darbus’‘. Jie atsakė: ‘‘Mes nesame pavainikiai ir turime vieną Tėvą­Dievą’‘.</verse>
				<verse number="42">Jėzus kalbėjo jiems toliau: ‘‘Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylėtumėte mane, nes Aš iš Dievo išėjau ir čia atėjau. Aš ne pats nuo savęs atėjau, bet Jis mane siuntė.</verse>
				<verse number="43">Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau? Todėl, kad negalite mano žodžių klausyti.</verse>
				<verse number="44">Jūsų tėvas­velnias, ir jūs norite vykdyti savo tėvo troškimus. Jis nuo pat pradžios buvo žmogžudys ir nesilaikė tiesos, nes jame nėra tiesos. Kalbėdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas.</verse>
				<verse number="45">O kadangi Aš kalbu tiesą, jūs netikite manimi.</verse>
				<verse number="46">Kas iš jūsų apkaltins mane nuodėme? Jeigu tad tiesą sakau, kodėl netikite manimi?</verse>
				<verse number="47">Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs neklausote todėl, kad nesate iš Dievo’‘.</verse>
				<verse number="48">Tuomet žydai atsiliepė: ‘‘Argi mes ne teisingai sakome, kad Tu samarietis ir Tavyje demonas?’‘</verse>
				<verse number="49">Jėzus jiems atsakė: ‘‘Nėra manyje demono. Aš gerbiu savo Tėvą, o jūs negerbiate manęs.</verse>
				<verse number="50">Aš neieškau sau šlovės: yra, kas ieško ir teisia.</verse>
				<verse number="51">Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas laikysis mano žodžio, nematys mirties per amžius’‘.</verse>
				<verse number="52">Žydai Jam pasakė: ‘‘Dabar mes žinome, kad Tu demono apsėstas! Juk mirė Abraomas ir pranašai, o Tu sakai: ‘Kas laikysis mano žodžio, tas neragaus mirties per amžius’.</verse>
				<verse number="53">Argi Tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai irgi mirė. Kuo Tu dediesi?’‘</verse>
				<verse number="54">Jėzus atsakė: ‘‘Jei Aš save šlovinčiau, mano šlovė būtų niekai. Mane šlovina mano Tėvas, apie kurį jūs sakote: ‘Jis yra mūsų Dievas’.</verse>
				<verse number="55">Ir jūs Jo nepažįstate, o Aš Jį pažįstu. Jei sakyčiau, kad Jo nepažįstu, būčiau toks kaip jūs­melagis. Bet Aš Jį pažįstu ir laikausi Jo žodžio.</verse>
				<verse number="56">Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi’‘.</verse>
				<verse number="57">Tada žydai Jam sakė: ‘‘Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi matęs Abraomą?!’‘</verse>
				<verse number="58">Jėzus jiems tarė: ‘‘Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu buvo Abraomas, Aš Esu!’‘</verse>
				<verse number="59">Tada jie griebėsi akmenų, norėdami mesti į Jį, bet Jėzus pasislėpė ir, praeidamas pro juos, išėjo iš šventyklos ir nuėjo tolyn.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį.</verse>
				<verse number="2">Jo mokiniai paklausė: ‘‘Rabi, kas nusidėjo,­jis pats ar jo tėvai,­ kad gimė aklas?’‘</verse>
				<verse number="3">Jėzus atsakė: ‘‘Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai, bet dėl to, kad jame apsireikštų Dievo darbai.</verse>
				<verse number="4">Man reikia dirbti darbus To, kuris mane siuntė, kol yra diena. Ateina naktis, kada niekas negalės dirbti.</verse>
				<verse number="5">Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!’‘</verse>
				<verse number="6">Tai taręs, Jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis</verse>
				<verse number="7">ir tarė jam: ‘‘Eik ir nusiprausk Siloamo tvenkinyje’‘. (Išvertus ‘‘Siloamas’‘ reiškia: ‘‘Pasiųstasis’‘.) Tas nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis.</verse>
				<verse number="8">Kaimynai ir tie, kurie anksčiau matydavo jį aklą, klausė: ‘‘Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?’‘</verse>
				<verse number="9">Vieni sakė: ‘‘Tai jis’‘. Kiti: ‘‘Ne, tik panašus į jį’‘. O jis atsakė: ‘‘Tai aš’‘.</verse>
				<verse number="10">Tada jie klausė jį: ‘‘Kaip atsivėrė tau akys?’‘</verse>
				<verse number="11">Jis atsakė: ‘‘Žmogus, vadinamas Jėzumi, padarė purvo, patepė juo mano akis ir pasakė: ‘Eik į Siloamo tvenkinį ir nusiprausk’. Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau’‘.</verse>
				<verse number="12">Tada jie paklausė: ‘‘Kur Jis?’‘ Šis atsakė: ‘‘Nežinau’‘.</verse>
				<verse number="13">Jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus.</verse>
				<verse number="14">O toji diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis, buvo sabatas.</verse>
				<verse number="15">Fariziejai jį iš naujo paklausė, kaip jis praregėjęs. Tas jiems paaiškino: ‘‘Jis uždėjo man ant akių purvo, aš nusiprausiau, ir dabar regiu’‘.</verse>
				<verse number="16">Kai kurie fariziejai kalbėjo: ‘‘Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko sabato’‘. O kiti sakė: ‘‘Kaip galėtų nuodėmingas žmogus daryti tokius ženklus?!’‘ Ir jie tarp savęs nesutarė.</verse>
				<verse number="17">Tuomet jie vėl paklausė buvusį neregį: ‘‘O ką tu pasakysi apie žmogų, atvėrusį tau akis?’‘ Šis atsakė: ‘‘Jis pranašas’‘.</verse>
				<verse number="18">Bet žydai netikėjo, kad jis buvo aklas ir praregėjo, kol pašaukė praregėjusiojo tėvus</verse>
				<verse number="19">ir paklausė jų: ‘‘Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?’‘</verse>
				<verse number="20">Jo tėvai jiems atsakė: ‘‘Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis gimė aklas.</verse>
				<verse number="21">O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegul kalba už save’‘.</verse>
				<verse number="22">Jo tėvai taip kalbėjo, bijodami žydų. Nes žydai jau buvo nutarę: jei kas tik išpažintų Jėzų esant Kristų, turėtų būti pašalintas iš sinagogos.</verse>
				<verse number="23">Todėl jo tėvai pasakė: ‘‘Jis suaugęs, klauskite jį patį’‘.</verse>
				<verse number="24">Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė jam: ‘‘Šlovink Dievą! Mes žinome, kad Tas žmogus nusidėjėlis’‘.</verse>
				<verse number="25">Jis atsiliepė: ‘‘Ar Jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu’‘.</verse>
				<verse number="26">Jie vėl klausė: ‘‘Ką Jis tau darė? Kaip Jis tau atvėrė akis?’‘</verse>
				<verse number="27">Šis atsakė: ‘‘Aš jau sakiau jums, tik jūs neklausėte. Ar dar kartą norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti Jo mokiniais?’‘</verse>
				<verse number="28">Tada jie išplūdo jį ir pasakė: ‘‘Tu esi Jo mokinys, o mes­Mozės mokiniai.</verse>
				<verse number="29">Mes žinome, kad Mozei Dievas kalbėjo, o iš kur šitas, nežinome’‘.</verse>
				<verse number="30">Žmogus jiems atsakė: ‘‘Tai tikrai nuostabu, kad nežinote, iš kur Jis. O juk Jis man atvėrė akis!</verse>
				<verse number="31">Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Bet jei kas yra Dievo garbintojas ir vykdo Jo valią­tą Jis išklauso.</verse>
				<verse number="32">Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis!</verse>
				<verse number="33">Jei šitas nebūtų iš Dievo, Jis nieko negalėtų padaryti’‘.</verse>
				<verse number="34">Jie atsakė jam: ‘‘Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar mus mokai?!’‘ Ir išvarė jį lauk.</verse>
				<verse number="35">Jėzus, išgirdęs, kad jie išvarė jį lauk, surado jį ir paklausė: ‘‘Ar tiki Dievo Sūnų?’‘</verse>
				<verse number="36">Šis atsakė: ‘‘O kas Jis, Viešpatie, kad Jį tikėčiau?’‘</verse>
				<verse number="37">Jėzus jam tarė: ‘‘Tu jau esi Jį matęs, ir dabar Jis su tavimi kalba’‘.</verse>
				<verse number="38">Tada jis sušuko: ‘‘Tikiu, Viešpatie!’‘, ir pagarbino Jį.</verse>
				<verse number="39">O Jėzus pasakė: ‘‘Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo,­kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų’‘.</verse>
				<verse number="40">Prie Jo esantys fariziejai, tai išgirdę, paklausė: ‘‘Tai gal ir mes akli?’‘</verse>
				<verse number="41">Jėzus jiems atsakė: ‘‘Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet dabar sakote: ‘Mes regime!’­Todėl jūsų nuodėmė pasilieka’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">‘‘Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neįeina pro vartus į avių gardą, bet įlipa pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas.</verse>
				<verse number="2">O kas pro vartus įeina, tas avių ganytojas.</verse>
				<verse number="3">Jam sargas atidaro, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išveda.</verse>
				<verse number="4">Išsivaręs savąsias avis, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą.</verse>
				<verse number="5">O paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso’‘.</verse>
				<verse number="6">Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia.</verse>
				<verse number="7">Tuomet Jėzus kalbėjo jiems toliau: ‘‘Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Aš­avių vartai.</verse>
				<verse number="8">Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys ir plėšikai, todėl avys jų neklausė.</verse>
				<verse number="9">Aš esu vartai. Jei kas įeis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras.</verse>
				<verse number="10">Vagis ateina tik vogti, žudyti ir naikinti. Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą,­kad apsčiai jo turėtų.</verse>
				<verse number="11">Aš esu gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo savo gyvybę.</verse>
				<verse number="12">O samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas griebia jas ir išsklaido.</verse>
				<verse number="13">Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.</verse>
				<verse number="14">Aš esu gerasis ganytojas: Aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane.</verse>
				<verse number="15">Kaip mane pažįsta Tėvas, taip ir Aš pažįstu Tėvą ir už avis guldau savo gyvybę.</verse>
				<verse number="16">Ir kitų avių turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos girdės mano balsą, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.</verse>
				<verse number="17">Todėl Tėvas myli mane, kad Aš guldau savo gyvybę, jog ir vėl ją pasiimčiau.</verse>
				<verse number="18">Niekas neatima jos iš manęs, bet Aš pats ją atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją pasiimti; tokį įsakymą gavau iš savo Tėvo’‘.</verse>
				<verse number="19">Tarp žydų vėl kilo nesutarimas dėl šitų žodžių.</verse>
				<verse number="20">Daugelis iš jų sakė: ‘‘Jis turi demoną ir šėlsta. Kodėl Jo klausote?’‘</verse>
				<verse number="21">Kiti tvirtino: ‘‘Tai ne demono apsėstojo kalbos. Argi gali demonas atverti neregiui akis?!’‘</verse>
				<verse number="22">Jeruzalėje buvo Šventyklos pašventinimo šventė. Buvo žiema.</verse>
				<verse number="23">Jėzus vaikščiojo šventykloje, po Saliamono stoginę.</verse>
				<verse number="24">Ten Jį apstojo žydai ir ėmė klausinėti: ‘‘Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Kristus, pasakyk mums atvirai!’‘</verse>
				<verse number="25">Jėzus jiems atsakė: ‘‘Aš jums sakiau, bet jūs netikite. Darbai, kuriuos darau savo Tėvo vardu, liudija apie mane.</verse>
				<verse number="26">Bet jūs netikite, nes jūs­ne iš manųjų avių, kaip jums ir sakiau.</verse>
				<verse number="27">Manosios avys girdi mano balsą; Aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane.</verse>
				<verse number="28">Aš duodu joms amžinąjį gyvenimą; jos nepražus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.</verse>
				<verse number="29">Mano Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas negali jų išplėšti iš mano Tėvo rankos.</verse>
				<verse number="30">Aš ir Tėvas esame viena’‘.</verse>
				<verse number="31">Tada žydai vėl stvėrėsi akmenų, norėdami Jį užmėtyti.</verse>
				<verse number="32">O Jėzus paklausė jų: ‘‘Daug gerų darbų esu jums parodęs iš savo Tėvo. Už kurį gi darbą užmėtysite mane akmenimis?’‘</verse>
				<verse number="33">Žydai Jam atsakė: ‘‘Ne už gerą darbą užmėtysime Tave akmenimis, bet už piktžodžiavimą ir kad Tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu’‘.</verse>
				<verse number="34">Jėzus jiems atsakė: ‘‘Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta: ‘Aš tariau: jūs esat dievai’?</verse>
				<verse number="35">Jeigu Jis vadina dievais tuos, kuriems skirtas Dievo žodis (o Raštas negali būti panaikintas),</verse>
				<verse number="36">kaip tad jūs galite sakyti Tam, kurį Tėvas pašventino ir pasiuntė į pasaulį: ‘Tu piktžodžiauji’, kai Jis pasakė: ‘Aš esu Dievo Sūnus!’?</verse>
				<verse number="37">Jei Aš nedarau savo Tėvo darbų,­ netikėkite manimi!</verse>
				<verse number="38">O jeigu darau ir manimi netikite,­tikėkite darbais, kad pažintumėte ir patikėtumėte, jog Tėvas manyje ir Aš Jame’‘.</verse>
				<verse number="39">Tuomet jie vėl norėjo Jį suimti, bet Jis ištrūko jiems iš rankų.</verse>
				<verse number="40">Jėzus vėl pasitraukė anapus Jordano, kur pirma Jonas krikštijo, ir apsistojo ten.</verse>
				<verse number="41">Daugelis atėjo pas Jį ir kalbėjo: ‘‘Jonas nepadarė nė vieno ženklo, bet ką jis sakė apie šį žmogų, yra teisybė’‘.</verse>
				<verse number="42">Ir daugelis tenai Jį įtikėjo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta.</verse>
				<verse number="2">Marija buvo ta pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė savo plaukais Jo kojas. Jos brolis Lozorius sirgo.</verse>
				<verse number="3">Todėl seserys nusiuntė Jam žinią: ‘‘Viešpatie! Tas, kurį Tu myli, serga!’‘</verse>
				<verse number="4">Tai išgirdęs, Jėzus tarė: ‘‘Šita liga ne mirčiai, bet Dievo šlovei, kad per ją būtų pašlovintas Dievo Sūnus’‘.</verse>
				<verse number="5">Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių.</verse>
				<verse number="6">Taigi išgirdęs, kad tasai serga, Jis dar dvi dienas užtruko ten, kur buvo.</verse>
				<verse number="7">Po to pasakė mokiniams: ‘‘Eikime vėl į Judėją!’‘</verse>
				<verse number="8">Mokiniai Jam atsakė: ‘‘Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmėtyti Tave akmenimis, o Tu vėl ten eini?’‘</verse>
				<verse number="9">Jėzus tarė: ‘‘Argi ne dvylika valandų turi diena? Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą.</verse>
				<verse number="10">O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jame nėra šviesos’‘.</verse>
				<verse number="11">Tai pasakęs, pridūrė: ‘‘Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet Aš einu jo pažadinti’‘.</verse>
				<verse number="12">Jo mokiniai atsiliepė: ‘‘Viešpatie, jeigu jis miega, pasveiks’‘.</verse>
				<verse number="13">Tačiau Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad Jis kalba apie poilsio miegą.</verse>
				<verse number="14">Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: ‘‘Lozorius mirė.</verse>
				<verse number="15">Ir Aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau,­dėl jūsų, kad tikėtumėte. Tad eikime pas jį’‘.</verse>
				<verse number="16">Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: ‘‘Eikime ir mes numirti su Juo!’‘</verse>
				<verse number="17">Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kape.</verse>
				<verse number="18">O Betanija buvo arti Jeruzalės, maždaug penkiolika stadijų atstu.</verse>
				<verse number="19">Daug žydų buvo atėję pas Mortą ir Mariją paguosti jų dėl brolio.</verse>
				<verse number="20">Morta, išgirdusi ateinant Jėzų, išėjo Jo pasitikti. Marija sėdėjo namie.</verse>
				<verse number="21">Morta tarė Jėzui: ‘‘Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.</verse>
				<verse number="22">Bet ir dabar žinau: ko tik prašysi Dievo, Dievas Tau duos’‘.</verse>
				<verse number="23">Jėzus jai pasakė: ‘‘Tavo brolis prisikels!’‘</verse>
				<verse number="24">Morta atsiliepė: ‘‘Aš žinau, jog jis prisikels prisikėlime, paskutinę dieną’‘.</verse>
				<verse number="25">Jėzus jai tarė: ‘‘Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas.</verse>
				<verse number="26">Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nemirs per amžius. Ar tai tiki?’‘</verse>
				<verse number="27">Ji atsakė: ‘‘Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog Tu esi Kristus, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį’‘.</verse>
				<verse number="28">Tai pasakiusi, ji nuėjo ir slapčiomis pašaukė savo seserį Mariją, jai pranešdama: ‘‘Mokytojas atėjo ir šaukia tave’‘.</verse>
				<verse number="29">Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas Jį.</verse>
				<verse number="30">Jėzus dar nebuvo įėjęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur Jį pasitiko Morta.</verse>
				<verse number="31">Kai žydai, buvę su ja namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, nusekė paskui, sakydami: ‘‘Ji eina prie kapo’‘.</verse>
				<verse number="32">Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir Jį pamačiusi, puolė Jam po kojų, sakydama: ‘‘Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs’‘.</verse>
				<verse number="33">Jėzus, pamatęs ją ir kartu atėjusius žydus verkiančius, sudejavo dvasioje ir susijaudinęs</verse>
				<verse number="34">paklausė: ‘‘Kur jį paguldėte?’‘ Jie atsakė: ‘‘Viešpatie, eik ir pažiūrėk’‘.</verse>
				<verse number="35">Jėzus pravirko.</verse>
				<verse number="36">Tada žydai ėmė kalbėti: ‘‘Štai kaip Jis jį mylėjo!’‘</verse>
				<verse number="37">O kiti sakė: ‘‘Argi Tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?’‘</verse>
				<verse number="38">Ir vėl dejuodamas Jėzus atėjo prie kapo. Tai buvo ola, užrista akmeniu.</verse>
				<verse number="39">Jėzus tarė: ‘‘Nuriskite akmenį!’‘ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: ‘‘Viešpatie, jis jau dvokia, nes jau keturios dienos, kai jis miręs’‘.</verse>
				<verse number="40">Jėzus jai tarė: ‘‘Argi nesakiau tau, kad jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!’‘</verse>
				<verse number="41">Jie nurito akmenį nuo ten, kur gulėjo numirėlis. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: ‘‘Tėve, dėkoju Tau, kad mane išgirdai.</verse>
				<verse number="42">Aš žinojau, kad visada mane girdi. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie tikėtų, jog Tu esi mane siuntęs’‘.</verse>
				<verse number="43">Tai pasakęs, Jis galingu balsu sušuko: ‘‘Lozoriau, išeik!’‘</verse>
				<verse number="44">Ir numirėlis išėjo. Jo rankos ir kojos buvo apvyniotos laidojimo aprišalais, veidas aprištas drobule. Jėzus jiems liepė: ‘‘Atvyniokite jį ir leiskite jam eiti’‘.</verse>
				<verse number="45">Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo Jį.</verse>
				<verse number="46">Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs.</verse>
				<verse number="47">Tada aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė sinedrioną ir svarstė: ‘‘Ką darysime? Šitas žmogus daro daug ženklų.</verse>
				<verse number="48">Jei taip Jį paliksime, visi įtikės Jį; ateis romėnai ir užims mūsų vietą bei tautą’‘.</verse>
				<verse number="49">Vienas iš jų­Kajafas, tais metais vyriausiasis kunigas­jiems tarė: ‘‘Jūs nieko neišmanote</verse>
				<verse number="50">ir nepagalvojate, jog mums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų’‘.</verse>
				<verse number="51">Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą,</verse>
				<verse number="52">ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į viena išsklaidytuosius Dievo vaikus.</verse>
				<verse number="53">Nuo tos dienos jie buvo nusprendę Jį nužudyti.</verse>
				<verse number="54">Todėl Jėzus nebevaikščiojo viešai tarp žydų, bet pasitraukė iš ten į vietovę netoli dykumos, į miestelį, vadinamą Efraimu, ir ten apsistojo kartu su savo mokiniais.</verse>
				<verse number="55">Artinosi žydų Pascha. Daugelis iš viso krašto prieš Paschą atėjo į Jeruzalę apsivalyti.</verse>
				<verse number="56">Jie ieškojo Jėzaus ir, stoviniuodami šventykloje, kalbėjosi: ‘‘Kaip jūs manote? Nejaugi Jis nebeateis į šventę?’‘</verse>
				<verse number="57">Mat aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad žinantys praneštų, kur Jis esąs, kad galėtų Jį suimti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Šešioms dienoms belikus iki Paschos, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius.</verse>
				<verse number="2">Ten iškėlė Jam vaišes. Morta patarnavo, o Lozorius kartu su kitais sėdėjo prie stalo su Jėzumi.</verse>
				<verse number="3">Paėmusi svarą labai brangaus tepalo iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namuose pasklido tepalo kvapas.</verse>
				<verse number="4">Vienas iš Jo mokinių, Simono sūnus Judas Iskarijotas, kuris turėjo Jį išduoti, pasakė:</verse>
				<verse number="5">‘‘Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir neatiduoda vargšams?’‘</verse>
				<verse number="6">Jis taip sakė ne todėl, kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas kasą, grobstė įplaukas.</verse>
				<verse number="7">O Jėzus tarė: ‘‘Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai.</verse>
				<verse number="8">Vargšų jūs visada turėsite su savimi, o mane ne visuomet turėsite’‘.</verse>
				<verse number="9">Daug žydų sužinojo Jėzų ten esant ir atėjo ne tik dėl Jėzaus, bet taip pat pamatyti Lozoriaus, kurį Jis prikėlė iš numirusių.</verse>
				<verse number="10">O aukštieji kunigai nusprendė nužudyti ir Lozorių,</verse>
				<verse number="11">nes daugybė žydų per jį pasitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų.</verse>
				<verse number="12">Kitą dieną gausi minia, susirinkusi į šventę, sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="13">Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo Jo pasitikti, šaukdami: ‘‘Osana! Palaimintas Tas, kuris ateina Viešpaties vardu­Izraelio karalius!’‘</verse>
				<verse number="14">Jėzus, radęs asiliuką, užsėdo ant jo, kaip parašyta:</verse>
				<verse number="15">‘‘Nebijok, Siono dukra: štai atvyksta tavo karalius, sėdėdamas ant asilaičio!’‘</verse>
				<verse number="16">Iš pradžių mokiniai šito nesuprato, bet, kai Jėzus buvo pašlovintas, atsiminė, kad tai buvo apie Jį parašyta ir jie buvo Jam tai padarę.</verse>
				<verse number="17">Taigi dabar liudijo minia, buvusi su Juo, kai Jis pašaukė Lozorių iš kapo ir prikėlė iš numirusių.</verse>
				<verse number="18">Žmonės todėl ir išėjo Jo pasitikti, kad buvo girdėję Jį padarius tą ženklą.</verse>
				<verse number="19">O fariziejai kalbėjo vieni kitiems: ‘‘Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis nuėjo paskui Jį!’‘</verse>
				<verse number="20">Tarp atėjusių per šventes pagarbinti buvo ir graikų.</verse>
				<verse number="21">Jie priėjo prie Pilypo, kilusio iš Galilėjos miesto Betsaidos, ir paprašė: ‘‘Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų’‘.</verse>
				<verse number="22">Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui. Paskui Andriejus ir Pilypas pranešė Jėzui.</verse>
				<verse number="23">O Jėzus jiems tarė: ‘‘Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus.</verse>
				<verse number="24">Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis pasiliks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių.</verse>
				<verse number="25">Kas myli savo gyvybę, ją praras, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.</verse>
				<verse number="26">Kas man tarnauja, tegul seka paskui mane; ir kur Aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnauja, tą pagerbs mano Tėvas.</verse>
				<verse number="27">Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką Aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam Aš ir atėjau į šią valandą.</verse>
				<verse number="28">Tėve, pašlovink savo vardą!’‘ Tada iš dangaus pasigirdo balsas: ‘‘Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!’‘</verse>
				<verse number="29">Aplink stovinti minia, tai išgirdusi, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: ‘‘Angelas Jam kalbėjo’‘.</verse>
				<verse number="30">O Jėzus atsakė: ‘‘Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo šitas balsas.</verse>
				<verse number="31">Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan.</verse>
				<verse number="32">O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs’‘.</verse>
				<verse number="33">Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Jam reikės mirti.</verse>
				<verse number="34">O žmonės Jam sakė: ‘‘Mes girdėjome iš Įstatymo, kad Kristus pasilieka per amžius. Kodėl Tu sakai, kad Žmogaus Sūnus turės būti iškeltas aukštyn? Kas gi tas Žmogaus Sūnus?’‘</verse>
				<verse number="35">Jėzus jiems tarė: ‘‘Dar trumpą laiką šviesa bus su jumis. Vaikščiokite, kol turite šviesą, kad neužkluptų jūsų tamsa. Kas vaikščioja tamsoje, tas nežino, kur eina.</verse>
				<verse number="36">Kol turite šviesą, tikėkite ją, kad taptumėte šviesos vaikais’‘. Tai pasakęs, Jėzus pasišalino ir pasislėpė nuo jų.</verse>
				<verse number="37">Nors Jis jų akivaizdoje padarė tiek daug ženklų, jie Juo netikėjo,­</verse>
				<verse number="38">kad išsipildytų pranašo Izaijo žodžiai: ‘‘Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu ir kam buvo apreikšta Viešpaties rankos galybė?’‘</verse>
				<verse number="39">Jie neįstengė tikėti, nes vėl, anot Izaijo:</verse>
				<verse number="40">‘‘Jis apakino jų akis ir sukietino jų širdį, kad nematytų akimis ir nesuvoktų širdimi, ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau’‘.</verse>
				<verse number="41">Izaijas tai pasakė, regėdamas Jo šlovę ir kalbėdamas apie Jį.</verse>
				<verse number="42">Vis dėlto daugelis įtikėjo Jėzų net iš vyresnybės, tačiau dėl fariziejų Jo neišpažino, kad nebūtų pašalinti iš sinagogos,</verse>
				<verse number="43">nes žmonių šlovę jie brangino labiau už Dievo šlovę.</verse>
				<verse number="44">O Jėzus šaukė: ‘‘Kas mane tiki, tiki ne mane, bet Tą, kuris mane siuntė.</verse>
				<verse number="45">Ir kas mane mato, mato Tą, kuris mane siuntė.</verse>
				<verse number="46">Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų tamsoje.</verse>
				<verse number="47">Jei kas klausosi mano žodžių ir netiki, Aš jo neteisiu, nes atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti pasaulį.</verse>
				<verse number="48">Kas mane atstumia ir mano žodžių nepriima, tas turi savo teisėją: žodis, kurį kalbėjau, teis jį paskutiniąją dieną.</verse>
				<verse number="49">Nes Aš kalbėjau ne iš savęs,­Tėvas, kuris mane siuntė, įsakė man, ką turiu sakyti ir ką skelbti.</verse>
				<verse number="50">Aš žinau, kad Jo įsakymas yra amžinasis gyvenimas. Tad ką Aš kalbu, kalbu taip, kaip Tėvas yra man sakęs’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Prieš Paschos šventę Jėzus, žinodamas, kad atėjo Jo valanda iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.</verse>
				<verse number="2">Vakarienės metu, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono sūnaus Judo Iskarijoto širdin sumanymą išduoti Jį,</verse>
				<verse number="3">žinodamas, kad Tėvas visa atidavęs į Jo rankas ir kad Jis išėjo iš Dievo ir eina pas Dievą,</verse>
				<verse number="4">Jėzus pakilo nuo stalo, nusivilko viršutinius drabužius ir persijuosė rankšluosčiu.</verse>
				<verse number="5">Po to įpylė vandens į praustuvą ir ėmė plauti mokiniams kojas bei šluostyti rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.</verse>
				<verse number="6">Taip Jis priėjo prie Simono Petro. Šis Jam tarė: ‘‘Viešpatie, nejaugi Tu plausi man kojas?’‘</verse>
				<verse number="7">Jėzus jam atsakė: ‘‘Tu dabar nesupranti, ką Aš darau, bet vėliau suprasi’‘.</verse>
				<verse number="8">Petras atsiliepė: ‘‘Tu neplausi man kojų per amžius!’‘ Jėzus jam atsakė: ‘‘Jei nenuplausiu tavęs, neturėsi dalies su manimi’‘.</verse>
				<verse number="9">Tada Simonas Petras sušuko: ‘‘Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!’‘</verse>
				<verse number="10">Jėzus jam atsakė: ‘‘Kas nuplautas, tam reikia tik kojas nusiplauti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, bet ne visi’‘.</verse>
				<verse number="11">Nes Jis žinojo, kas Jį išduos, ir todėl sakė: ‘‘Jūs ne visi švarūs’‘.</verse>
				<verse number="12">Nuplovęs jų kojas, Jis užsivilko drabužius ir atsisėdęs paklausė: ‘‘Ar supratote, ką jums padariau?</verse>
				<verse number="13">Jūs vadinate mane ‘Mokytoju’ ir ‘Viešpačiu’, ir gerai sakote, nes Aš Tas esu.</verse>
				<verse number="14">Jei tad Aš­Viešpats ir Mokytojas­nuploviau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas plauti.</verse>
				<verse number="15">Aš jums daviau pavyzdį, kad Jūs darytumėte, kaip Aš jums dariau.</verse>
				<verse number="16">Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tarnas ne didesnis už savo šeimininką ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją.</verse>
				<verse number="17">Jeigu tai suprantate, palaiminti esate, taip elgdamiesi.</verse>
				<verse number="18">Ne apie jus visus tai sakau. Aš žinau, ką išsirinkau, bet turi išsipildyti Raštas: ‘Tas, kuris valgo su manimi duoną, pakėlė virš manęs savo kulną’.</verse>
				<verse number="19">Sakau jums dabar, prieš įvykstant, kad įvykus tikėtumėte, jog Aš Esu.</verse>
				<verse number="20">Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas priima mano pasiuntinį, tas priima mane, o kas mane priima, priima Tą, kuris mane siuntė’‘.</verse>
				<verse number="21">Tai pasakęs, Jėzus, sukrėstas dvasioje, tarė: ‘‘Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų išduos mane!’‘</verse>
				<verse number="22">Tada mokiniai ėmė žvalgytis vienas į kitą, nesusivokdami, apie kurį Jis taip pasakė.</verse>
				<verse number="23">Vienas iš Jo mokinių, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės.</verse>
				<verse number="24">Simonas Petras pamojo jam, kad šis paklaustų, apie kurį Jis kalba.</verse>
				<verse number="25">Tasai, pasilenkęs prie Jėzaus krūtinės, paklausė: ‘‘Kas jis, Viešpatie?’‘</verse>
				<verse number="26">Jėzus atsiliepė: ‘‘Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį duonos’‘. Ir, pamirkęs duoną, Jis padavė Judui Iskarijotui, Simono sūnui.</verse>
				<verse number="27">Ir po šio kąsnio įėjo į jį šėtonas. Tada Jėzus jam pasakė: ‘‘Ką darai, daryk greičiau!’‘</verse>
				<verse number="28">Bet nė vienas iš esančių prie stalo nesuprato, kodėl Jis jam taip pasakė.</verse>
				<verse number="29">Kadangi Judo žinioje buvo kasa, kai kurie manė, jog Jėzus jam liepė: ‘‘Nupirk, ko mums reikia šventei’‘, arba kad jis duotų ką nors vargšams.</verse>
				<verse number="30">Taigi, paėmęs duonos kąsnį, anas tuojau išėjo. Buvo naktis.</verse>
				<verse number="31">Jam išėjus, Jėzus prabilo: ‘‘Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas Jame.</verse>
				<verse number="32">O jeigu Dievas pašlovintas Jame, tai Dievas pašlovins Jį savyje,­bematant Jį pašlovins’‘.</verse>
				<verse number="33">‘‘Vaikeliai, Aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Jūs ieškosite manęs, bet sakau jums tą patį, ką žydams pasakiau: kur Aš einu, jūs negalite nueiti.</verse>
				<verse number="34">Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip Aš jus pamilau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą.</verse>
				<verse number="35">Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus’‘.</verse>
				<verse number="36">Simonas Petras Jį paklausė: ‘‘Viešpatie, kur Tu eini?’‘ Jėzus atsakė: ‘‘Kur Aš einu, tu dabar negali paskui mane sekti, bet vėliau nuseksi mane’‘.</verse>
				<verse number="37">Petras vėl klausė: ‘‘Viešpatie, kodėl gi negaliu dabar paskui Tave sekti? Aš savo gyvybę už Tave guldysiu!’‘</verse>
				<verse number="38">Jėzus atsakė: ‘‘Tu guldysi už mane gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi!’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">‘‘Tenebūgštauja jūsų širdys! Tikite Dievą­tikėkite ir mane!</verse>
				<verse number="2">Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, būčiau jums pasakęs. Einu jums vietos paruošti.</verse>
				<verse number="3">Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš.</verse>
				<verse number="4">Kur Aš einu, jūs žinote, ir kelią jūs žinote’‘.</verse>
				<verse number="5">Tomas Jam sako: ‘‘Viešpatie, mes nežinome, kur Tu eini, tai kaip žinosime kelią?’‘</verse>
				<verse number="6">Jėzus jam sako: ‘‘Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.</verse>
				<verse number="7">Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau nuo šiol Jį pažįstate ir esate Jį matę’‘.</verse>
				<verse number="8">Pilypas Jam sako: ‘‘Viešpatie, parodyk mums Tėvą, ir bus mums gana’‘.</verse>
				<verse number="9">Jėzus jam taria: ‘‘Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti? Kas matė mane, matė Tėvą! Tad kaip gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą’?</verse>
				<verse number="10">Nejaugi tu netiki, kad Aš esu Tėve ir Tėvas manyje? Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu; Tėvas, esantis manyje­Jis daro darbus.</verse>
				<verse number="11">Tikėkite manimi, kad Aš esu Tėve ir Tėvas manyje, arba tikėkite mane dėl pačių darbų!</verse>
				<verse number="12">Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos Aš darau, ir dar už juos didesnių darys, nes Aš einu pas savo Tėvą.</verse>
				<verse number="13">Ir ko tik prašysite mano vardu, Aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje.</verse>
				<verse number="14">Ko tik prašysite mano vardu, Aš padarysiu.</verse>
				<verse number="15">Jei mylite mane, laikykitės mano įsakymų.</verse>
				<verse number="16">Ir Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius.</verse>
				<verse number="17">Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra su jumis ir bus jumyse.</verse>
				<verse number="18">Nepaliksiu jūsų našlaičiais­ ateisiu pas jus.</verse>
				<verse number="19">Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes Aš gyvenu ir jūs gyvensite.</verse>
				<verse number="20">Tą dieną jūs suprasite, kad Aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir Aš jumyse.</verse>
				<verse number="21">Kas žino mano įsakymus ir jų laikosi, tas myli mane. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir Aš jį mylėsiu ir pats jam apsireikšiu’‘.</verse>
				<verse number="22">Judas­ne Iskarijotas­paklausė: ‘‘Viešpatie, kas atsitiko, jog ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui?’‘</verse>
				<verse number="23">Jėzus jam atsakė: ‘‘Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.</verse>
				<verse number="24">Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris mane siuntė.</verse>
				<verse number="25">Aš jums tai pasakiau, būdamas su jumis,</verse>
				<verse number="26">o Guodėjas­Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs,­ mokys jus visko ir viską primins, ką jums sakiau.</verse>
				<verse number="27">Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta.</verse>
				<verse number="28">Jūs girdėjote, kaip Aš pasakiau: ‘Aš išeinu ir vėl sugrįšiu pas jus!’ Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad pasakiau: ‘Einu pas Tėvą’, nes mano Tėvas už mane didesnis.</verse>
				<verse number="29">Ir dabar, prieš įvykstant, jums tai pasakiau, kad tikėtumėte, kada tai įvyks.</verse>
				<verse number="30">Jau nebedaug su jumis kalbėsiu, nes ateina šio pasaulio kunigaikštis, ir manyje jis neturi nieko.</verse>
				<verse number="31">Bet pasaulis turi pažinti, jog Aš myliu Tėvą ir darau taip, kaip Jis man įsakė.­Kelkitės, eikime iš čia!’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">‘‘Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas­vynininkas.</verse>
				<verse number="2">Kiekvieną šakelę manyje, neduodančią vaisiaus, Jis išpjauna, o kiekvieną šakelę, nešančią vaisių, apvalo, kad ji duotų daugiau vaisiaus.</verse>
				<verse number="3">Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau.</verse>
				<verse number="4">Pasilikite manyje, ir Aš jumyse. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje,­taip ir jūs, jei nepasiliksite manyje.</verse>
				<verse number="5">Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti.</verse>
				<verse number="6">Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.</verse>
				<verse number="7">Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse,­jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums duota.</verse>
				<verse number="8">Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.</verse>
				<verse number="9">Kaip mane Tėvas pamilo, taip ir Aš jus pamilau. Pasilikite mano meilėje!</verse>
				<verse number="10">Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip Aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje.</verse>
				<verse number="11">Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse liktų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.</verse>
				<verse number="12">Tai yra mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą, kaip Aš jus pamilau.</verse>
				<verse number="13">Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda.</verse>
				<verse number="14">Jūs esate mano draugai, jei darote, ką jums įsakau.</verse>
				<verse number="15">Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus Aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką iš savo Tėvo girdėjau.</verse>
				<verse number="16">Ne jūs mane išsirinkote, bet Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų,­kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, Jis jums duotų.</verse>
				<verse number="17">Aš jums tai įsakau: mylėkite vienas kitą!’‘</verse>
				<verse number="18">‘‘Jei pasaulis jūsų nekenčia, žinokite, kad manęs jis nekentė pirmiau negu jūsų.</verse>
				<verse number="19">Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs­ne pasaulio, bet Aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia.</verse>
				<verse number="20">Atsiminkite žodžius, kuriuos jums sakiau: ‘Tarnas ne didesnis už savo šeimininką!’ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų.</verse>
				<verse number="21">Bet visa tai jums darys dėl mano vardo, nes jie nepažįsta To, kuris mane siuntė.</verse>
				<verse number="22">Jei nebūčiau atėjęs ir jiems kalbėjęs, jie neturėtų nuodėmės. O dabar jie neturi kuo pateisinti savo nuodėmės.</verse>
				<verse number="23">Kas manęs nekenčia, nekenčia ir mano Tėvo.</verse>
				<verse number="24">Jeigu nebūčiau tarp jų padaręs darbų, kurių niekas kitas nedarė, jie neturėtų nuodėmės. O dabar jie matė, ir nekenčia ir manęs, ir mano Tėvo.</verse>
				<verse number="25">Bet kad išsipildytų užrašytas Įstatyme žodis: ‘Jie manęs nekentė be priežasties’.</verse>
				<verse number="26">Kai ateis Guodėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo,­Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo,­Jis liudys apie mane.</verse>
				<verse number="27">Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi buvote’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">‘‘Aš jums tai pasakiau, kad nepasipiktintumėte.</verse>
				<verse number="2">Jie šalins jus iš sinagogų, ir ateina valanda, kada tie, kurie jus žudys, tarsis tarnaują Dievui.</verse>
				<verse number="3">Jie jums tai darys, nes nei Tėvo, nei manęs nepažįsta.</verse>
				<verse number="4">Aš jums visa tai kalbėjau, kad tai valandai atėjus, atsimintumėte, jog buvau jus įspėjęs. Aš jums to nesakiau iš pradžių, nes buvau su jumis.</verse>
				<verse number="5">O dabar einu pas Tą, kuris mane siuntė, ir niekas iš jūsų neklausia: ‘Kur Tu eini?’</verse>
				<verse number="6">Kadangi jums tai pasakiau, liūdesys jūsų širdis užliejo.</verse>
				<verse number="7">Bet sakau jums tiesą: jums geriau, kad Aš išeinu, nes jei neišeičiau, pas jus neateitų Guodėjas. O nuėjęs Jį jums atsiųsiu.</verse>
				<verse number="8">Atėjęs Jis įtikins pasaulį dėl nuodėmės, dėl teisumo ir dėl teismo.</verse>
				<verse number="9">Dėl nuodėmės,­kad netiki manimi.</verse>
				<verse number="10">Dėl teisumo,­kad Aš pas savo Tėvą einu, ir jūs manęs daugiau nebematysite.</verse>
				<verse number="11">Dėl teismo,­kad šio pasaulio kunigaikštis yra nuteistas.</verse>
				<verse number="12">Dar daug ką turiu jums pasakyti, bet dabar negalite pakelti.</verse>
				<verse number="13">Bet kai ateis Ji, Tiesos Dvasia, jus Ji įves į visą tiesą. Ji nekalbės iš savęs, bet kalbės, ką išgirs, ir praneš, kas dar turi įvykti.</verse>
				<verse number="14">Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs.</verse>
				<verse number="15">Visa, ką turi Tėvas, yra mano, todėl Aš pasakiau, kad Ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs.</verse>
				<verse number="16">Prabėgs valandėlė­ir manęs nematysite, ir dar valandėlė­ir vėl mane pamatysite, nes Aš pas Tėvą einu’‘.</verse>
				<verse number="17">Tada kai kurie mokiniai ėmė vienas kitą klausinėti: ‘‘Ką reiškia Jo pasakyti žodžiai: ‘Prabėgs valandėlė­ir manęs nematysite, ir dar valandėlė­ir vėl mane pamatysite’ ir: ‘Aš pas Tėvą einu’?’‘</verse>
				<verse number="18">Tad jie klausinėjo: ‘‘Ką reiškia ‘valandėlė’? Mums neaišku, ką Jis kalba’‘.</verse>
				<verse number="19">Supratęs, kad jie norėjo Jį klausti, Jėzus tarė: ‘‘Klausinėjate vieni kitus dėl mano žodžių: ‘Prabėgs valandėlė­ir manęs nematysite, ir dar valandėlė­ir vėl mane pamatysite’?</verse>
				<verse number="20">Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiaugsis. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu.</verse>
				<verse number="21">Gimdydama moteris būna sielvarto prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji skausmą užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė į pasaulį žmogus.</verse>
				<verse number="22">Taip ir jūs dabar nuliūdę, bet Aš vėl jus pamatysiu; ir jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims.</verse>
				<verse number="23">Tą dieną jūs manęs nieko neklausinėsite. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą mano vardu, Jis jums duos.</verse>
				<verse number="24">Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.</verse>
				<verse number="25">Aš jums kalbėjau palyginimais, bet ateina valanda, kada nebekalbėsiu jums palyginimais, bet atvirai apie Tėvą jums skelbsiu.</verse>
				<verse number="26">Tą dieną jūs prašysite mano vardu, ir Aš nesakau, kad Aš prašysiu Tėvą už jus,­</verse>
				<verse number="27">juk pats Tėvas jus myli, nes jūs mane pamilote ir įtikėjote, jog Aš esu iš Dievo išėjęs.</verse>
				<verse number="28">Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasaulį. Vėl palieku pasaulį ir einu pas Tėvą’‘.</verse>
				<verse number="29">Mokiniai tarė: ‘‘Štai dabar Tu aiškiai kalbi ir nebesakai jokių palyginimų.</verse>
				<verse number="30">Mes dabar suprantame, kad Tu viską žinai ir nereikia, kad kas Tave klausinėtų. Todėl tikime, kad Tu esi išėjęs iš Dievo’‘.</verse>
				<verse number="31">Jėzus jiems atsakė: ‘‘Dabar tikite?</verse>
				<verse number="32">Štai ateina valanda,­ir jau atėjo,­kai jūs išsisklaidysite kas sau ir paliksite mane vieną. Tačiau Aš ne vienas, nes su manimi yra Tėvas.</verse>
				<verse number="33">Aš jums tai kalbėjau, kad manyje turėtumėte ramybę. Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Tai pasakęs, Jėzus pakėlė akis į dangų ir prabilo: ‘‘Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir Tavo Sūnus pašlovintų Tave;</verse>
				<verse number="2">nes Tu davei Jam valdžią kiekvienam kūnui, kad visiems, kuriuos esi Jam davęs, Jis teiktų amžinąjį gyvenimą.</verse>
				<verse number="3">Tai yra amžinasis gyvenimas: kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų.</verse>
				<verse number="4">Aš pašlovinau Tave žemėje. Atlikau darbą, kurį buvai man davęs nuveikti.</verse>
				<verse number="5">Dabar Tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią pas Tave turėjau dar prieš pasaulio buvimą.</verse>
				<verse number="6">Aš apreiškiau Tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo Tavo, ir Tu juos davei man, ir jie laikėsi Tavojo žodžio.</verse>
				<verse number="7">Dabar jie suprato, kad visa, ką man davei, yra iš Tavęs.</verse>
				<verse number="8">Nes Tavo man duotus žodžius Aš perdaviau jiems, ir jie priėmė juos ir tikrai pažino, kad iš Tavęs išėjau, ir jie įtikėjo, kad mane siuntei.</verse>
				<verse number="9">Aš meldžiu už juos. Ne už pasaulį meldžiu, bet už tuos, kuriuos man davei, nes jie yra Tavo!</verse>
				<verse number="10">Ir visa, kas mano, yra Tavo, o kas Tavo, yra mano, ir Aš pašlovintas juose.</verse>
				<verse number="11">Aš jau nebe pasaulyje, bet jie dar pasaulyje. Aš einu pas Tave. Šventasis Tėve, išlaikyk juos savo vardu­tuos, kuriuos man davei, kad jie būtų viena kaip ir mes.</verse>
				<verse number="12">Kol buvau su jais pasaulyje, Aš išlaikiau juos Tavo vardu; Aš išsaugojau tuos, kuriuos man davei, ir nė vienas iš jų nepražuvo, išskyrus pražūties sūnų, kad išsipildytų Raštas.</verse>
				<verse number="13">Bet dabar Aš einu pas Tave ir tai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje tobulą mano džiaugsmą.</verse>
				<verse number="14">Aš jiems daviau Tavo žodį, ir pasaulis jų nekentė, nes jie ne iš pasaulio, kaip ir Aš ne iš pasaulio.</verse>
				<verse number="15">Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo pikto.</verse>
				<verse number="16">Jie nėra iš pasaulio, kaip ir Aš ne iš pasaulio.</verse>
				<verse number="17">Pašventink juos savo tiesa! Tavo žodis yra tiesa.</verse>
				<verse number="18">Kaip Tu mane siuntei į pasaulį, taip ir Aš juos pasiunčiau į pasaulį.</verse>
				<verse number="19">Dėl jų Aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa.</verse>
				<verse number="20">Ne tik už juos meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės,­</verse>
				<verse number="21">kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu mane siuntei.</verse>
				<verse number="22">Ir tą šlovę, kurią man suteikei, daviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena:</verse>
				<verse number="23">Aš juose ir Tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę, ir pasaulis pažintų, jog Tu mane siuntei ir pamilai juos taip, kaip myli mane.</verse>
				<verse number="24">Tėve, Aš noriu, kad tie, kuriuos davei, taip pat būtų su manimi ten, kur Aš esu, kad jie matytų mano šlovę, kurią man suteikei, nes pamilai mane prieš pasaulio sukūrimą.</verse>
				<verse number="25">Teisingasis Tėve, pasaulis Tavęs nepažino, o Aš Tave pažinau. Ir šitie pažino, kad Tu mane siuntei.</verse>
				<verse number="26">Aš paskelbiau jiems Tavo vardą ir dar skelbsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir Aš juose’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Baigęs kalbėti, Jėzus su savo mokiniais nuėjo anapus Kedrono upelio, kur buvo sodas. Jis ir mokiniai įėjo į sodą.</verse>
				<verse number="2">Jo išdavėjas Judas taip pat žinojo tą vietą, nes Jėzus ir Jo mokiniai dažnai ten rinkdavosi.</verse>
				<verse number="3">Taigi Judas, gavęs kareivių būrį ir aukštųjų kunigų bei fariziejų tarnų, atėjo ten su žibintais, deglais ir ginklais.</verse>
				<verse number="4">Tuomet Jėzus, žinodamas visa, kas Jo laukia, išėjo į priekį ir paklausė: ‘‘Ko ieškote?’‘</verse>
				<verse number="5">Jie atsakė: ‘‘Jėzaus iš Nazareto!’‘ Jėzus tarė jiems: ‘‘Tai Aš’‘. Jo išdavėjas Judas irgi stovėjo tarp jų.</verse>
				<verse number="6">Kai Jėzus ištarė: ‘‘Tai Aš’‘, jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės.</verse>
				<verse number="7">O Jis vėl juos klausė: ‘‘Ko ieškote?’‘ Jie atsakė: ‘‘Jėzaus iš Nazareto’‘.</verse>
				<verse number="8">Jėzus atsiliepė: ‘‘Jau jums sakiau, kad tai Aš. Jei tad manęs ieškote, leiskite šitiem pasišalinti’‘,­</verse>
				<verse number="9">kad išsipildytų Jo pasakyti žodžiai: ‘‘Iš tų, kuriuos man davei, nepražudžiau nė vieno’‘.</verse>
				<verse number="10">Tuomet Simonas Petras, kuris turėjo kalaviją, išsitraukė jį, smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam dešinę ausį. Tarnas buvo vardu Malkus.</verse>
				<verse number="11">Jėzus pasakė Petrui: ‘‘Kišk kalaviją į makštį! Nejaugi Aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man davė?’‘</verse>
				<verse number="12">Būrys, jo vadas ir žydų tarnai suėmė Jėzų, surišo</verse>
				<verse number="13">ir nuvedė pirmiausia pas Aną. Mat jis buvo tų metų vyriausiojo kunigo Kajafo uošvis.</verse>
				<verse number="14">Tai tas pats Kajafas, kuris buvo žydams pataręs: ‘‘Geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą’‘.</verse>
				<verse number="15">Paskui Jėzų nusekė Simonas Petras ir kitas mokinys. Tas mokinys buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu ir įėjo su Jėzumi į vyriausiojo kunigo kiemą.</verse>
				<verse number="16">O Petras liko stovėti lauke prie vartų. Tada anas mokinys, kuris buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu, išėjo laukan, pasikalbėjo su durininke ir įsivedė Petrą vidun.</verse>
				<verse number="17">Tarnaitė durininkė tarė Petrui: ‘‘Ar tik ir tu nebūsi vienas iš to žmogaus mokinių?’‘ Šis atsakė: ‘‘Ne!’‘</verse>
				<verse number="18">Ten stoviniavo samdiniai ir tarnai, dėl šalčio susikūrę ugnį, ir šildėsi. Prie jų atsistojo Petras ir taip pat šildėsi.</verse>
				<verse number="19">Vyriausiasis kunigas paklausė Jėzų apie Jo mokinius bei Jo mokymą.</verse>
				<verse number="20">Jėzus jam atsakė: ‘‘Aš viešai kalbėjau pasauliui. Aš visada mokiau sinagogoje ir šventykloje, kur visuomet susirenka žydai, ir nieko nekalbėjau slapčia.</verse>
				<verse number="21">Kodėl tad mane klausi? Klausk tų, kurie girdėjo, ką jiems kalbėjau. Jie žino, ką Aš sakiau’‘.</verse>
				<verse number="22">Jam tai pasakius, vienas iš ten buvusių tarnų smogė Jėzui per veidą, tardamas: ‘‘Šitaip atsakai vyriausiajam kunigui?!’‘</verse>
				<verse number="23">Jėzus jam tarė: ‘‘Jei kalbėjau negerai, pasakyk, kas negerai, o jei gerai,­kodėl mane muši?’‘</verse>
				<verse number="24">Tada Anas pasiuntė Jį surištą pas vyriausiąjį kunigą Kajafą.</verse>
				<verse number="25">Simonas Petras tebestovėjo ir šildėsi. Aplinkiniai paklausė jį: ‘‘Ar tik nebūsi vienas iš Jo mokinių?’‘ Tas išsigynė: ‘‘Ne!’‘</verse>
				<verse number="26">Vienas iš vyriausiojo kunigo tarnų, giminaitis to, kuriam Petras nukirto ausį, pasakė: ‘‘Argi aš nemačiau tavęs sode kartu su Juo?’‘</verse>
				<verse number="27">Petras ir vėl išsigynė, ir tuojau pragydo gaidys.</verse>
				<verse number="28">Iš Kajafo rūmų jie nuvedė Jėzų į pretorijų. Buvo ankstyvas rytas. Jie patys nėjo į pretorijų, kad nesusiteptų ir galėtų valgyti Paschą.</verse>
				<verse number="29">Todėl Pilotas išėjo laukan pas juos ir paklausė: ‘‘Kuo kaltinate šitą žmogų?’‘</verse>
				<verse number="30">Jie atsakė: ‘‘Jeigu Jis nebūtų piktadarys, nebūtume tau Jo atvedę’‘.</verse>
				<verse number="31">Pilotas jiems tarė: ‘‘Pasiimkite Jį ir teiskite pagal savo Įstatymą’‘. Žydai jam atsakė: ‘‘Mums neleista nieko bausti mirtimi’‘,­</verse>
				<verse number="32">kad išsipildytų Jėzaus žodžiai, kuriais Jis nurodė, kokia mirtimi Jam reikės mirti.</verse>
				<verse number="33">Tada Pilotas vėl įėjo į pretorijų, pasišaukė Jėzų ir paklausė: ‘‘Ar Tu esi žydų karalius?’‘</verse>
				<verse number="34">Jėzus jam atsakė: ‘‘Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?’‘</verse>
				<verse number="35">Pilotas tarė: ‘‘Bene aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man Tave atvedė. Ką padarei?’‘</verse>
				<verse number="36">Jėzus atsakė: ‘‘Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia’‘.</verse>
				<verse number="37">Tada Pilotas Jį paklausė: ‘‘Vadinasi, Tu esi karalius?’‘ Jėzus atsakė: ‘‘Taip yra, kaip sakai: Aš esu karalius. Aš tam gimiau ir atėjau į šį pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kiekvienas, kas laikosi tiesos, klauso mano balso’‘.</verse>
				<verse number="38">Pilotas Jo paklausė: ‘‘O kas yra tiesa?!’‘ Po šių žodžių jis vėl išėjo pas žydus ir tarė jiems: ‘‘Aš nerandu Jame jokios kaltės.</verse>
				<verse number="39">Yra jūsų paprotys, kad per Paschą aš paleisčiau vieną suimtąjį. Tad ar norite, kad paleisčiau jums žydų karalių?’‘</verse>
				<verse number="40">Tada jie vėl visi ėmė šaukti: ‘‘Ne šitą, bet Barabą!’‘ O Barabas buvo plėšikas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Tuomet Pilotas ėmė ir nuplakdino Jėzų.</verse>
				<verse number="2">Kareiviai, nupynę vainiką iš erškėčių, uždėjo Jam ant galvos, apsiautė Jį purpurine skraiste</verse>
				<verse number="3">ir sakė: ‘‘Sveikas, žydų karaliau!’‘ Ir daužė Jam per veidą.</verse>
				<verse number="4">O Pilotas dar kartą išėjo laukan ir kalbėjo žydams: ‘‘Štai išvedu Jį jums, kad žinotumėte, jog nerandu Jame jokios kaltės’‘.</verse>
				<verse number="5">Jėzus išėjo laukan su erškėčių vainiku ir purpurine skraiste. Pilotas tarė: ‘‘Štai žmogus!’‘</verse>
				<verse number="6">Jį pamatę, aukštieji kunigai ir tarnai pradėjo šaukti: ‘‘Nukryžiuok Jį, nukryžiuok!’‘ Pilotas jiems sako: ‘‘Jūs imkite Jį ir nukryžiuokite! Aš nerandu Jame jokios kaltės’‘.</verse>
				<verse number="7">Žydai jam atsakė: ‘‘Mes turime Įstatymą, ir pagal mūsų Įstatymą Jis turi mirti, nes laikė save Dievo Sūnumi’‘.</verse>
				<verse number="8">Išgirdęs tuos žodžius, Pilotas dar labiau nusigando.</verse>
				<verse number="9">Jis vėl nuėjo į pretorijų ir klausė Jėzų: ‘‘Iš kur Tu?’‘ Bet Jėzus jam neatsakė.</verse>
				<verse number="10">Tada Pilotas Jam tarė: ‘‘Tu nekalbi su manimi? Ar nežinai, kad turiu valdžią Tave nukryžiuoti ir turiu valdžią Tave paleisti?’‘</verse>
				<verse number="11">Jėzus atsakė: ‘‘Tu neturėtum prieš mane jokios valdžios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių. Todėl tam, kuris mane tau įdavė, didesnė nuodėmė’‘.</verse>
				<verse number="12">Nuo tol Pilotas stengėsi Jį paleisti, bet žydai šaukė: ‘‘Jei šitą paleidi, nebesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kas skelbiasi karaliumi, kalba prieš ciesorių’‘.</verse>
				<verse number="13">Tai išgirdęs, Pilotas išvedė Jėzų laukan ir atsisėdo į teisėjo krasę, kuri stovėjo vietoje, vadinamoje ‘‘Akmeninis grindinys’‘, hebrajiškai Gabata.</verse>
				<verse number="14">Buvo diena prieš Paschą, apie šeštą valandą. Jis tarė žydams: ‘‘Štai jūsų karalius!’‘</verse>
				<verse number="15">Bet tie šaukė: ‘‘Šalin, šalin! Nukryžiuok Jį!’‘ Pilotas paklausė: ‘‘Nejaugi turiu nukryžiuoti jūsų karalių?’‘ Aukštieji kunigai atsakė: ‘‘Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių’‘.</verse>
				<verse number="16">Tada Pilotas atidavė jiems Jį nukryžiuoti. Jie pasiėmė Jėzų ir išsivedė.</verse>
				<verse number="17">Nešdamas savo kryžių, Jis ėjo į vadinamąją Kaukolės vietą, hebrajiškai Golgotą.</verse>
				<verse number="18">Tenai jie Jį nukryžiavo; kartu su Juo ir kitus du, vienoje ir antroje pusėje, o Jėzų viduryje.</verse>
				<verse number="19">Pilotas parašė užrašą ir prikalė ant kryžiaus. Buvo parašyta: ‘‘Jėzus Nazarietis, žydų karalius’‘.</verse>
				<verse number="20">Šį užrašą skaitė daugybė žydų, nes vieta, kur Jėzų nukryžiavo, buvo arti miesto, o parašyta buvo hebrajiškai, graikiškai ir lotyniškai.</verse>
				<verse number="21">Žydų aukštieji kunigai sakė Pilotui: ‘‘Nerašyk: ‘Žydų karalius’, bet: ‘Šitas sakė: Aš esu žydų karalius’ ‘‘.</verse>
				<verse number="22">Pilotas atsakė: ‘‘Ką parašiau, parašiau!’‘</verse>
				<verse number="23">Kareiviai, nukryžiavę Jėzų, pasiėmė Jo drabužius ir pasidalino juos į keturias dalis­kiekvienam kareiviui po dalį; pasiėmė ir tuniką. Ji buvo be siūlės, nuo viršaus iki apačios ištisai megzta.</verse>
				<verse number="24">Todėl jie tarėsi: ‘‘Neplėšykime jos, bet meskime burtą, kuriam ji atiteks’‘,­kad išsipildytų Raštas: ‘‘Jie pasidalijo mano drabužius tarp savęs ir dėl mano apdaro metė burtą’‘. Šitaip kareiviai ir padarė.</verse>
				<verse number="25">Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo Jo motina, Jo motinos sesuo, Marija—Kleopo žmona, ir Marija Magdalietė.</verse>
				<verse number="26">Pamatęs stovinčius savo motiną ir mokinį, kurį mylėjo, Jėzus tarė motinai: ‘‘Moterie, štai tavo sūnus!’‘</verse>
				<verse number="27">Paskui tarė mokiniui: ‘‘Štai tavo motina!’‘ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.</verse>
				<verse number="28">Tada, žinodamas, jog viskas įvykdyta,­kad išsipildytų Raštas, Jėzus tarė: ‘‘Trokštu!’‘</verse>
				<verse number="29">Tenai stovėjo indas, pilnas rūgštaus vyno. Jie pakėlė ant yzopo šakelės kempinę, pamirkytą vyne, ir prinešė prie Jo lūpų.</verse>
				<verse number="30">Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: ‘‘Atlikta!’‘ Ir, nuleidęs galvą, Jis atidavė dvasią.</verse>
				<verse number="31">Kad kūnai neliktų ant kryžiaus per sabatą,­nes tas sabatas buvo didi diena,­žydai Prisirengimo dieną prašė Pilotą, kad nukryžiuotiesiems būtų sulaužyti blauzdikauliai ir kūnai nuimti.</verse>
				<verse number="32">Tad atėjo kareiviai ir sulaužė blauzdas vienam ir antram, kurie buvo su Juo nukryžiuoti.</verse>
				<verse number="33">Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad Jis jau miręs, jie nebelaužė Jam blauzdų,</verse>
				<verse number="34">tik vienas kareivis ietimi perdūrė Jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens.</verse>
				<verse number="35">Tai matęs paliudijo, ir jo liudijimas teisingas; jis žino sakąs tiesą, kad jūs tikėtumėte.</verse>
				<verse number="36">Taip įvyko, kad išsipildytų Raštas: ‘‘Nė vienas Jo kaulas nebus sulaužytas’‘.</verse>
				<verse number="37">Ir vėl kitoje vietoje Raštas sako: ‘‘Jie žiūrės į Tą, kurį perdūrė’‘.</verse>
				<verse number="38">Po to Juozapas iš Arimatėjos, kuris buvo Jėzaus mokinys, tik slaptas dėl žydų baimės, paprašė Pilotą leisti nuimti Jėzaus kūną. Pilotas leido. Jis atėjo ir nuėmė Jėzaus kūną.</verse>
				<verse number="39">Taip pat atvyko ir Nikodemas, kuris anksčiau buvo atėjęs pas Jėzų nakčia. Jis atsivežė apie šimtą svarų miros ir alavijo mišinio.</verse>
				<verse number="40">Taigi jie paėmė Jėzaus kūną ir suvyniojo į drobules su kvepalais, kaip reikalavo žydų laidojimo paprotys.</verse>
				<verse number="41">Toje vietoje, kur Jį nukryžiavo, buvo sodas ir sode naujas kapas, kuriame dar niekas nebuvo laidotas.</verse>
				<verse number="42">Ten jie ir paguldė Jėzų, nes buvo žydų Prisirengimo diena, o kapas arti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo prie kapo ir pamatė, kad akmuo nuo kapo nuristas.</verse>
				<verse number="2">Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: ‘‘Paėmė Viešpatį iš kapo, ir nežinome, kur Jį padėjo’‘.</verse>
				<verse number="3">Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo.</verse>
				<verse number="4">Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapą.</verse>
				<verse number="5">Pasilenkęs jis pamatė numestas drobules, tačiau į vidų nėjo.</verse>
				<verse number="6">Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir pamatė numestas drobules</verse>
				<verse number="7">ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą.</verse>
				<verse number="8">Tada įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo.</verse>
				<verse number="9">Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad Jis turėsiąs prisikelti iš numirusių.</verse>
				<verse number="10">Paskui mokiniai vėl sugrįžo namo.</verse>
				<verse number="11">O Marija stovėjo lauke prie kapo ir verkė. Verkdama ji pasilenkė, pažvelgė į kapo vidų</verse>
				<verse number="12">ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius­vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje­ten, kur būta Jėzaus kūno.</verse>
				<verse number="13">Jie paklausė ją: ‘‘Moterie, ko verki?’‘ Ji atsakė: ‘‘Paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur Jį padėjo’‘.</verse>
				<verse number="14">Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus.</verse>
				<verse number="15">Jėzus jai tarė: ‘‘Moterie, ko verki? Ko ieškai?’‘ Ji, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: ‘‘Gerbiamasis, jei tamsta Jį išnešei, pasakyk man, kur Jį padėjai. Aš Jį pasiimsiu’‘.</verse>
				<verse number="16">Jėzus jai sako: ‘‘Marija!’‘ Ji atsigręžė ir sušuko: ‘‘Rabuni!’‘ (Tai reiškia: ‘‘Mokytojau’‘).</verse>
				<verse number="17">Jėzus jai tarė: ‘‘Neliesk manęs! Aš dar neįžengiau pas savo Tėvą. Eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą’ ‘‘.</verse>
				<verse number="18">Marija Magdalietė nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką Jis jai sakęs.</verse>
				<verse number="19">Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: ‘‘Ramybė jums!’‘</verse>
				<verse number="20">Tai pasakęs, Jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį.</verse>
				<verse number="21">Jėzus vėl tarė: ‘‘Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir Aš jus siunčiu’‘.</verse>
				<verse number="22">Tai pasakęs, Jis kvėpė į juos ir tarė: ‘‘Priimkite Šventąją Dvasią.</verse>
				<verse number="23">Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite,­sulaikytos’‘.</verse>
				<verse number="24">Vieno iš dvylikos­Tomo, vadinamo Dvyniu,­nebuvo su jais, kai Jėzus atėjo.</verse>
				<verse number="25">Tad kiti mokiniai jam kalbėjo: ‘‘Mes matėme Viešpatį!’‘ O jis atsakė: ‘‘Jeigu aš nepamatysiu Jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu Jo šono­netikėsiu’‘.</verse>
				<verse number="26">Po aštuonių dienų Jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: ‘‘Ramybė jums!’‘</verse>
				<verse number="27">Paskui kreipėsi į Tomą: ‘‘Įleisk čia pirštą ir pažiūrėk į mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; nebūk netikintis­būk tikintis’‘.</verse>
				<verse number="28">Tomas atsakė Jam: ‘‘Mano Viešpats ir mano Dievas!’‘</verse>
				<verse number="29">Jėzus jam tarė: ‘‘Tomai, tu įtikėjai, nes mane pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!’‘</verse>
				<verse number="30">Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė ir daug kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje.</verse>
				<verse number="31">O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Paskui Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip.</verse>
				<verse number="2">Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti Jėzaus mokiniai.</verse>
				<verse number="3">Simonas Petras jiems sako: ‘‘Einu žvejoti’‘. Jie pasisiūlė: ‘‘Ir mes einame su tavimi’‘. Nuėję jie tuojau sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo.</verse>
				<verse number="4">Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Bet mokiniai nepažino, kad tai buvo Jėzus.</verse>
				<verse number="5">O Jėzus jiems tarė: ‘‘Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?’‘ Jie atsakė: ‘‘Ne’‘.</verse>
				<verse number="6">Tada Jis pasakė: ‘‘Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite’‘. Jie užmetė ir nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės.</verse>
				<verse number="7">Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: ‘‘Tai Viešpats!’‘ Išgirdęs, jog tai Viešpats, Simonas Petras persijuosė drabužį,­mat buvo neapsirengęs,­ir šoko į ežerą.</verse>
				<verse number="8">Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli kranto­maždaug už dviejų šimtų mastų­ir atitempė tinklą su žuvimis.</verse>
				<verse number="9">Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį ir duonos.</verse>
				<verse number="10">Jėzus jiems tarė: ‘‘Atneškite ką tik pagautų žuvų’‘.</verse>
				<verse number="11">Simonas Petras nuėjo ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo.</verse>
				<verse number="12">Jėzus tarė: ‘‘Eikite šen pusryčių!’‘ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: ‘‘Kas Tu esi?’‘, nes jie žinojo, jog tai Viešpats.</verse>
				<verse number="13">Jėzus priėjo, paėmė duonos ir davė jiems, taip pat ir žuvies.</verse>
				<verse number="14">Tai jau trečią kartą pasirodė savo mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių.</verse>
				<verse number="15">Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: ‘‘Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane labiau už šituos?’‘ Jis atsakė: ‘‘Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad Tave myliu’‘. Jėzus jam tarė: ‘‘Ganyk mano avinėlius’‘.</verse>
				<verse number="16">Ir antrą kartą Jėzus paklausė: ‘‘Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?’‘ Tas atsiliepė: ‘‘Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad Tave myliu’‘. Jėzus jam pasakė: ‘‘Ganyk mano avis’‘.</verse>
				<verse number="17">Jėzus paklausė trečią kartą: ‘‘Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?’‘ Petras nuliūdo, kad Jis trečią kartą klausia: ‘‘Ar myli mane?’‘, ir atsakė: ‘‘Viešpatie, Tu viską žinai. Tu žinai, kad Tave myliu’‘. Jėzus jam tarė: ‘‘Ganyk mano avis.</verse>
				<verse number="18">Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, ir kitas tave perjuos ir ves, kur tu nenori’‘.</verse>
				<verse number="19">Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą. Tai pasakęs, dar pridūrė: ‘‘Sek paskui mane!’‘</verse>
				<verse number="20">Petras atsisukęs pamatė iš paskos einantį mokinį, kurį Jėzus mylėjo, kuris vakarienės metu buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės ir klausė: ‘‘Viešpatie, kas Tave išduos?’‘</verse>
				<verse number="21">Pamatęs jį, Petras tarė Jėzui: ‘‘Viešpatie, o kas bus šitam?’‘</verse>
				<verse number="22">Jėzus atsakė: ‘‘Jei Aš noriu, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kas gi tau? Tu sek paskui mane!’‘</verse>
				<verse number="23">Todėl pasklido šis žodis tarp brolių, jog tas mokinys nemirsiąs. Bet Jėzus nesakė, kad Jis nemirs, tik: ‘‘Jei noriu, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kas gi tau?’‘</verse>
				<verse number="24">Tai ir yra tas mokinys, kuris liudija apie tuos dalykus ir juos aprašė, ir mes žinome, kad jo liudijimas tikras.</verse>
				<verse number="25">Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu juos visus atskirai aprašytume, manau, kad visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurios būtų parašytos. Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="44">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Pirmoje knygoje, Teofiliau, aš parašiau apie viską, ką Jėzus pradėjo daryti ir mokyti</verse>
				<verse number="2">iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų.</verse>
				<verse number="3">Po savo kančios Jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir kalbėdamas apie Dievo karalystę.</verse>
				<verse number="4">Kartą, būdamas kartu su jais, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado,­’‘apie kurį,­pasakė Jis,­esate girdėję iš manęs;</verse>
				<verse number="5">nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia’‘.</verse>
				<verse number="6">Susirinkusieji paklausė Jį: ‘‘Viešpatie, gal Tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?’‘</verse>
				<verse number="7">Jis jiems tarė: ‘‘Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo valdžia.</verse>
				<verse number="8">Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jėgos ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių’‘.</verse>
				<verse number="9">Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis Jį paslėpė nuo jų akių.</verse>
				<verse number="10">Kai jie, akių nenuleisdami, žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais</verse>
				<verse number="11">ir tarė: ‘‘Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tas pats Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip Jį matėte žengiantį į dangų’‘.</verse>
				<verse number="12">Tuomet jie sugrįžo į Jeruzalę iš vadinamojo Alyvų kalno, esančio netoli Jeruzalės, tokiu atstumu, koks leidžiamas nueiti per sabatą.</verse>
				<verse number="13">Parėję jie susirinko aukštutiniame kambaryje, kur buvo apsistoję,­Petras ir Jokūbas, Jonas ir Andriejus, Pilypas ir Tomas, Baltramiejus ir Matas, Alfiejaus sūnus Jokūbas, Simonas Uolusis ir Judas, Jokūbo brolis.</verse>
				<verse number="14">Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai ir prašymui kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei Jo broliais.</verse>
				<verse number="15">Vieną dieną, atsistojęs tarp brolių,­ten buvo susirinkę apie šimtą dvidešimt asmenų,­Petras tarė:</verse>
				<verse number="16">‘‘Vyrai broliai, turėjo išsipildyti Rašto žodžiai, kuriuos Šventoji Dvasia pranašiškai išsakė Dovydo lūpomis apie Judą, tapusį Jėzaus suėmėjų vadovu.</verse>
				<verse number="17">Jis juk buvo priskaitytas prie mūsų ir turėjo dalį šioje tarnystėje.</verse>
				<verse number="18">Bet jis nedorybės kaina įsigijo sklypą, paskui stačia galva puolė žemyn, perplyšo pusiau, ir visi jo viduriai išvirto.</verse>
				<verse number="19">Tai pasidarė žinoma visiems Jeruzalės gyventojams, ir anas sklypas jų kalba buvo pavadintas Hakeldamachu,­tai reiškia: ‘Kraujo sklypas’.</verse>
				<verse number="20">Nes Psalmių knygoje parašyta: ‘Jo kiemas tepavirsta dykviete, ir tegul niekas ten nebegyvena’, ir: ‘Tegul kitas perima jo tarnystę’.</verse>
				<verse number="21">Taigi vienam iš vyrų, kurie drauge su mumis vaikščiojo visą laiką, kol Viešpats Jėzus buvo tarp mūsų,</verse>
				<verse number="22">pradedant Jono krikštu ir baigiant ta diena, kai Jis buvo paimtas iš mūsų aukštyn, reikia kartu su mumis tapti Jo prisikėlimo liudytoju’‘.</verse>
				<verse number="23">Ir jie išskyrė du: Juozapą, vadinamą Barsabu, pravarde Justas, ir Motiejų.</verse>
				<verse number="24">Po to meldėsi, sakydami: ‘‘Tu, Viešpatie, kuris pažįsti visų širdis, parodyk, kurį iš šių dviejų pasirenki,</verse>
				<verse number="25">kad gautų dalį šioje tarnystėje ir apaštalystėje, nuo kurios nuklydo Judas, nueidamas į savąją vietą’‘.</verse>
				<verse number="26">Tada metė burtus, ir burtas krito Motiejui, ir jis buvo priskaičiuotas prie vienuolikos apaštalų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai vieningai buvo vienoje vietoje.</verse>
				<verse number="2">Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo.</verse>
				<verse number="3">Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų.</verse>
				<verse number="4">Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.</verse>
				<verse number="5">Jeruzalėje gyveno žydų ir dievobaimingų žmonių iš visų tautų po dangumi.</verse>
				<verse number="6">Kilus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie buvo priblokšti, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant.</verse>
				<verse number="7">Lyg nesavi ir nustebę, jie vienas kitam kalbėjo: ‘‘Argi štai šitie kalbantys nėra galilėjiečiai?</verse>
				<verse number="8">Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba?!</verse>
				<verse number="9">Mes, partai, medai, elamitai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos,</verse>
				<verse number="10">Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romiečiai, žydai ir prozelitai,</verse>
				<verse number="11">kretiečiai ir arabai,­girdime juos skelbiant didingus Dievo darbus mūsų kalbomis’‘.</verse>
				<verse number="12">Visi labai stebėjosi ir, nieko nesuprasdami, klausinėjo: ‘‘Ką tai reiškia?’‘</verse>
				<verse number="13">O kiti šaipydamiesi kalbėjo: ‘‘Jie prisigėrė jauno vyno’‘.</verse>
				<verse number="14">Tada stojo Petras su vienuolika ir, pakėlęs balsą, prabilo į juos: ‘‘Jūs, vyrai judėjiečiai bei visi Jeruzalės gyventojai, tebūnie jums žinoma,­įsidėmėkite mano žodžius!</verse>
				<verse number="15">Šitie nėra, kaip jūs manote, prisigėrę,­juk dabar vos trečia dienos valanda,­</verse>
				<verse number="16">bet čia išsipildė, kas buvo pasakyta per pranašą Joelį:</verse>
				<verse number="17">‘Paskutinėmis dienomis,­sako Dievas,­Aš išliesiu savo Dvasios kiekvienam kūnui, ir jūsų sūnūs bei dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o senieji sapnuos sapnus.</verse>
				<verse number="18">Ir savo tarnams bei tarnaitėms tomis dienomis Aš išliesiu savo Dvasios, ir jie pranašaus.</verse>
				<verse number="19">Aš darysiu stebuklų aukštai danguje ir apačioje, žemėje, parodysiu ženklų: kraujo, ugnies bei rūkstančių dūmų.</verse>
				<verse number="20">Saulė pavirs tamsybe, o mėnulis­krauju, prieš ateinant didingai ir šlovingai Viešpaties dienai.</verse>
				<verse number="21">Ir kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas’.</verse>
				<verse number="22">Izraelio vyrai! Klausykite šitų žodžių: Jėzų iš Nazareto­vyrą, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per Jį nuveikė Dievas tarp jūsų,­kaip ir patys žinote,­</verse>
				<verse number="23">Jį, išankstiniu Dievo sprendimu bei numatymu atiduotą, jūs piktadarių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus.</verse>
				<verse number="24">Dievas Jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties skausmų, nes buvo neįmanoma, kad Jis liktų jos galioje.</verse>
				<verse number="25">Juk Dovydas apie Jį sako: ‘Aš visuomet matau Viešpatį priešais save. Jis mano dešinėje, kad Aš nesusvyruočiau.</verse>
				<verse number="26">Todėl džiūgavo mano širdis, krykštavo mano lūpos, ir mano kūnas ilsėsis viltyje,</verse>
				<verse number="27">nes Tu nepaliksi mano sielos pragare ir neduosi savo Šventajam matyti supuvimo.</verse>
				<verse number="28">Tu man atvėrei gyvenimo kelius ir pripildysi mane džiaugsmu prieš savo veidą’.</verse>
				<verse number="29">Vyrai broliai! Noriu jums drąsiai pasakyti apie patriarchą Dovydą. Jis mirė, buvo palaidotas, ir jo kapas tebėra pas mus iki šios dienos.</verse>
				<verse number="30">Būdamas pranašas ir žinodamas, jog Dievas jam prisiekdamas pažadėjo, kad iš jo palikuonių pagal kūną pakils Kristus užimti jo sosto,</verse>
				<verse number="31">Dovydas tai numatė ir kalbėjo apie Kristaus prisikėlimą, kad ‘Jo siela neliks pragare ir Jo kūnas nematys supuvimo’.</verse>
				<verse number="32">Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai.</verse>
				<verse number="33">Dievo dešinės išaukštintas, Jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir išliejo tai, ką dabar matote ir girdite.</verse>
				<verse number="34">Juk Dovydas neįžengė į dangų. Jis pats kalba: ‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje,</verse>
				<verse number="35">kol Aš patiesiu Tavo priešus, tarsi pakojį po Tavo kojų’.</verse>
				<verse number="36">Tad tvirtai žinokite, visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Kristumi tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote’‘.</verse>
				<verse number="37">Tie žodžiai vėrė jiems širdį, ir jie klausė Petrą bei kitus apaštalus: ‘‘Ką mums daryti, vyrai broliai?’‘</verse>
				<verse number="38">Petras jiems tarė: ‘‘Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną.</verse>
				<verse number="39">Juk jums skirtas pažadas, taip pat ir jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas’‘.</verse>
				<verse number="40">Dar daugeliu kitų žodžių jis liudijo ir ragino juos, sakydamas: ‘‘Gelbėkitės iš šios iškrypusios kartos!’‘</verse>
				<verse number="41">Kurie mielai priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius sielų.</verse>
				<verse number="42">Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo, bendravimo, duonos laužymo ir maldų.</verse>
				<verse number="43">Baimė apėmė kiekvieną, nes per apaštalus vyko daug stebuklų ir ženklų.</verse>
				<verse number="44">Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra.</verse>
				<verse number="45">Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo.</verse>
				<verse number="46">Jie kasdien vieningai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, vaišindavosi su džiugia ir tauria širdimi,</verse>
				<verse number="47">šlovindami Dievą, ir turėjo malonę visų žmonių akyse. O Viešpats kasdien gausino bažnyčią išgelbėtaisiais.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Kartą Petras ir Jonas devintą maldos valandą ėjo drauge į šventyklą.</verse>
				<verse number="2">Ten buvo nešamas ir vienas žmogus, luošas nuo motinos įsčių. Jį kasdien sodindavo prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų išmaldos iš ateinančių į šventyklą.</verse>
				<verse number="3">Pastebėjęs beįeinančius į šventyklą Petrą ir Joną, jis paprašė išmaldos.</verse>
				<verse number="4">Petras, įdėmiai pažvelgęs į jį drauge su Jonu, tarė:</verse>
				<verse number="5">‘‘Pažiūrėk į mudu’‘. Jis pažvelgė į juos, tikėdamasis ką nors iš jų gauti.</verse>
				<verse number="6">Bet Petras pasakė: ‘‘Sidabro nei aukso neturiu, bet ką turiu, tą duodu. Jėzaus Kristaus iš Nazareto vardu kelkis ir vaikščiok!’‘</verse>
				<verse number="7">Ir, paėmęs už dešinės rankos, pakėlė jį. Jo pėdos ir keliai bematant sustiprėjo.</verse>
				<verse number="8">Jis pašokęs atsistojo, pradėjo vaikščioti ir kartu su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas šlovino Dievą.</verse>
				<verse number="9">Visi žmonės pamatė jį vaikščiojant ir šlovinant Dievą.</verse>
				<verse number="10">Jie pažino, kad tai tas pats, kuris sėdėdavo elgetaudamas prie Gražiųjų vartų. Visi nustėro ir nustebo dėl to, kas buvo jam atsitikę.</verse>
				<verse number="11">Kadangi išgydytas luošys laikėsi Petro ir Jono, prie jų į vadinamąją Saliamono stoginę didžiai nustebinti susibėgo visi žmonės.</verse>
				<verse number="12">Tai matydamas, Petras kreipėsi į žmones: ‘‘Izraelio vyrai! Ko stebitės tuo ir ko taip žiūrite į mudu, tarsi mes savo jėga ar savo šventumu būtume padarę, kad šis vaikščiotų?!</verse>
				<verse number="13">Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, mūsų tėvų Dievas, pašlovino savo tarną Jėzų, kurį jūs išdavėte ir kurio išsižadėjote Piloto akivaizdoje, kai tas buvo nusprendęs Jį paleisti.</verse>
				<verse number="14">Jūs išsižadėjote Šventojo ir Teisiojo, o pareikalavote atiduoti jums žmogžudį.</verse>
				<verse number="15">Jūs nužudėte gyvybės Kūrėją, kurį Dievas prikėlė iš numirusių, ir mes esame to liudytojai.</verse>
				<verse number="16">Jėzaus vardas­dėl tikėjimo Jo vardu­tvirtą padarė tą, kurį jūs matote ir pažįstate. Iš Jėzaus kylantis tikėjimas suteikė jam visišką sveikatą jūsų visų akyse.</verse>
				<verse number="17">O dabar, broliai, aš žinau, kad jūs taip padarėte iš nežinojimo, kaip ir jūsų vadai.</verse>
				<verse number="18">Taip Dievas įvykdė, ką iš anksto buvo paskelbęs visų savo pranašų lūpomis, būtent, kad Kristus kentėsiąs.</verse>
				<verse number="19">Tad atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų panaikintos jūsų nuodėmės, kad nuo Viešpaties veido ateitų atgaivos laikai</verse>
				<verse number="20">ir Jis atsiųstų jums iš anksto paskelbtąjį Jėzų Kristų.</verse>
				<verse number="21">Jį turi priimti dangus iki visų dalykų atnaujinimo meto. Dievas tai nuo amžių paskelbė visų savo šventųjų pranašų lūpomis.</verse>
				<verse number="22">Juk Mozė tėvams pasakė: ‘Viešpats, mūsų Dievas, iš jūsų brolių pažadins jums Pranašą kaip mane. Klausykite Jo visame kame, ką tik Jis jums sakys.</verse>
				<verse number="23">O kiekviena siela, kuri to Pranašo neklausys, bus išnaikinta iš tautos’.</verse>
				<verse number="24">Ir visi pranašai, kurie tik kalbėjo nuo Samuelio laikų, vienas po kito skelbė šias dienas.</verse>
				<verse number="25">Jūs esate vaikai pranašų ir tos sandoros, kurią Dievas sudarė su jūsų tėvais, tardamas Abraomui: ‘Tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės’.</verse>
				<verse number="26">Dievas pirmiausia jums prikėlęs pasiuntė savo tarną Jėzų, kad Jis atneštų jums palaiminimą, nukreipdamas kiekvieną nuo jo nusikaltimų’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Jiems dar kalbant miniai, prie jų priėjo kunigų, šventyklos apsaugos viršininkas ir sadukiejų,</verse>
				<verse number="2">kurie buvo labai pasipiktinę, kad apaštalai mokė žmones ir skelbė mirusiųjų prisikėlimą Jėzuje.</verse>
				<verse number="3">Jie suėmė juos ir įkalino iki kitos dienos, nes jau buvo vakaras.</verse>
				<verse number="4">Bet daugelis, girdėjusių žodį, įtikėjo, ir tikinčiųjų skaičius padidėjo maždaug iki penkių tūkstančių.</verse>
				<verse number="5">Rytojaus dieną Jeruzalėje susirinko tautos vadovai, vyresnieji ir Rašto žinovai,</verse>
				<verse number="6">taip pat vyriausiasis kunigas Anas, Kajafas, Jonas, Aleksandras ir kiti vyriausiojo kunigo giminės.</verse>
				<verse number="7">Pasistatę apaštalus viduryje, jie paklausė: ‘‘Kokia jėga ar kieno vardu jūs tai padarėte?’‘</verse>
				<verse number="8">Tada Petras, kupinas Šventosios Dvasios, jiems atsakė: ‘‘Tautos vadovai ir Izraelio vyresnieji!</verse>
				<verse number="9">Jeigu dėl gero darbo ligotam žmogui šiandien mus klausinėjate, kaip jis buvo išgydytas,</verse>
				<verse number="10">tai tebūnie jums visiems ir visai Izraelio tautai žinoma: vardu Jėzaus Kristaus iš Nazareto, kurį jūs nukryžiavote ir kurį Dievas prikėlė iš numirusių! Jo dėka šis vyras jūsų akivaizdoje stovi sveikas.</verse>
				<verse number="11">Jėzus yra ‘akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu’.</verse>
				<verse number="12">Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti’‘.</verse>
				<verse number="13">Matydami Petro ir Jono drąsą ir patyrę, kad tai nemokyti, paprasti žmonės, jie labai stebėjosi; be to, atpažino juos buvus kartu su Jėzumi.</verse>
				<verse number="14">Bet, matydami stovintį su jais pagydytąjį, jie neturėjo ką pasakyti prieš.</verse>
				<verse number="15">Tada liepė jiems išeiti iš sinedriono ir ėmė tartis:</verse>
				<verse number="16">‘‘Ką daryti su šitais žmonėmis? Juk visiems Jeruzalės gyventojams žinomas jų padarytas akivaizdus stebuklas, ir mes to negalime nuneigti.</verse>
				<verse number="17">Bet kad dalykas neišplistų žmonėse, griežtai uždrauskime, kad jie nė vienam žmogui daugiau nekalbėtų tuo vardu’‘.</verse>
				<verse number="18">Ir vėl juos pasišaukę, įsakė jiems išvis neskelbti ir nemokyti Jėzaus vardu.</verse>
				<verse number="19">Tačiau Petras ir Jonas jiems atsakė: ‘‘Spręskite patys, ar teisinga Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo!</verse>
				<verse number="20">Juk mes negalime nekalbėti apie tai, ką matėme ir girdėjome’‘.</verse>
				<verse number="21">Prigrasinę jie paleido juos, nerasdami už ką bausti,­dėl žmonių, nes visi garbino Dievą už tai, kas buvo įvykę.</verse>
				<verse number="22">Vyras, kuris patyrė tą išgydymo stebuklą, buvo daugiau nei keturiasdešimties metų.</verse>
				<verse number="23">Paleisti jie atėjo pas saviškius ir išpasakojo, ką jiems sakė aukštieji kunigai ir vyresnieji.</verse>
				<verse number="24">Išklausę visi vieningai pakėlė balsus į Dievą ir sakė: ‘‘Valdove, Tu esi Dievas, sutvėręs dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra.</verse>
				<verse number="25">Tu kalbėjai savo tarno Dovydo lūpomis: ‘Kodėl niršta pagonys, kam veltui tautos sąmokslus rengia?</verse>
				<verse number="26">Žemės karaliai sukilo, valdovai susibūrė draugėn prieš Viešpatį ir Jo Kristų’.</verse>
				<verse number="27">Prieš Tavo šventąjį Sūnų Jėzų, kurį Tu patepei, iš tiesų susibūrė Erodas, Poncijus Pilotas su pagonimis ir Izraelio tauta,</verse>
				<verse number="28">kad įvykdytų, ką Tavo ranka ir sprendimas iš anksto buvo nulėmę įvykti.</verse>
				<verse number="29">O dabar, Viešpatie, pažvelk į jų grasinimus ir duok savo tarnams su didžia drąsa skelbti Tavo žodį,</verse>
				<verse number="30">ištiesdamas savo ranką išgydymams, ir kad būtų daromi ženklai bei stebuklai Tavo šventojo Sūnaus Jėzaus vardu’‘.</verse>
				<verse number="31">Jiems pasimeldus, sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir drąsiai skelbė Dievo žodį.</verse>
				<verse number="32">Visa tikinčiųjų daugybė buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet visa jiems buvo bendra.</verse>
				<verse number="33">Apaštalai su didžiule jėga liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir gausi malonė buvo su jais visais.</verse>
				<verse number="34">Tarp jų nebuvo stokojančių, nes visi, kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, o už tai gautus pinigus atnešdavo</verse>
				<verse number="35">ir sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo.</verse>
				<verse number="36">Jozė, apaštalų pramintas Barnabu (išvertus tai reiškia: ‘‘Paguodos sūnus’‘), levitas, kilęs iš Kipro,</verse>
				<verse number="37">pardavęs savo žemės sklypą, atnešė pinigus ir padėjo apaštalams po kojų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">O vienas vyras, vardu Ananijas, su savo žmona Sapfyra pardavė nuosavybę</verse>
				<verse number="2">ir, žmonai pritariant, pasiliko dalį gautų pinigų, o kitą dalį atnešė ir padėjo prie apaštalų kojų.</verse>
				<verse number="3">Petras paklausė: ‘‘Ananijau, kodėl šėtonas užvaldė tavo širdį, kad tu pamelavai Šventajai Dvasiai, pasilikdamas dalį už žemę gautų pinigų?</verse>
				<verse number="4">Argi nebuvo tavo tai, ką turėjai, ir ką gavai pardavęs, argi nebuvo tavo žinioje? Tai kodėl gi taip sumanei savo širdyje? Tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui!’‘</verse>
				<verse number="5">Išgirdęs tuos žodžius, Ananijas krito ant žemės ir mirė. Didelė baimė apėmė visus tai girdėjusius.</verse>
				<verse number="6">Keli jaunuoliai pakilo, suvyniojo jį marškomis, išnešė ir palaidojo.</verse>
				<verse number="7">Po kokių trijų valandų atėjo jo žmona, kuri nežinojo, kas buvo atsitikę.</verse>
				<verse number="8">Petras ją paklausė: ‘‘Pasakyk man, ar už tiek pardavėte sklypą?’‘ ‘‘Taip, už tiek’‘,­atsakė ji.</verse>
				<verse number="9">Tada Petras jai tarė: ‘‘Kodėl susitarėte mėginti Viešpaties Dvasią? Štai ties durimis skamba žingsniai tų, kurie palaidojo tavo vyrą. Jie ir tave išneš’‘.</verse>
				<verse number="10">Bematant ji susmuko jam po kojų ir mirė. Atėję jaunuoliai rado ją negyvą, nunešė ir palaidojo šalia vyro.</verse>
				<verse number="11">Didelė baimė apėmė visą bažnyčią ir visus, kurie apie tai išgirdo.</verse>
				<verse number="12">Per apaštalų rankas žmonėse vyko daug ženklų ir stebuklų. Visi jie vieningai rinkdavosi Saliamono stoginėje.</verse>
				<verse number="13">Iš kitų nė vienas neišdrįsdavo prie jų prisidėti. Žmonės juos labai gerbė.</verse>
				<verse number="14">Ir vis labiau augo būrys vyrų ir moterų, įtikėjusių Viešpatį.</verse>
				<verse number="15">Net į gatves nešdavo ligonius ir guldydavo ant neštuvų bei lovų, kad, Petrui praeinant pro šalį, bent jo šešėlis kristų ant gulinčiųjų.</verse>
				<verse number="16">Taip pat ir iš aplinkinių miestų daugybė žmonių keliaudavo į Jeruzalę, gabendami sergančius ir netyrųjų dvasių kankinamus, ir visi jie būdavo pagydomi.</verse>
				<verse number="17">Tuomet sujudo vyriausiasis kunigas ir visi jo šalininkai iš sadukiejų partijos. Degdami pavydu,</verse>
				<verse number="18">jie suėmė apaštalus ir įmetė juos į viešą kalėjimą.</verse>
				<verse number="19">Bet Viešpaties angelas naktį atidarė kalėjimo vartus, išvedė juos ir tarė:</verse>
				<verse number="20">‘‘Eikite ir, atsistoję šventykloje, skelbkite žmonėms visus šio Gyvenimo žodžius’‘.</verse>
				<verse number="21">Tai išgirdę, jie auštant nuėjo į šventyklą ir ėmė mokyti. Tuo metu vyriausiasis kunigas ir jo šalininkai sukvietė sinedrioną bei visą Izraelio tautos vyresniųjų tarybą ir nusiuntė į kalėjimą tarnus atvesti apaštalų.</verse>
				<verse number="22">Bet tarnai nuėję nerado jų kalėjime ir sugrįžę pranešė:</verse>
				<verse number="23">‘‘Kalėjimą radome saugiai užrakintą ir sargybinius stovinčius prie vartų. Bet atidarę nieko viduje neradome!’‘</verse>
				<verse number="24">Išgirdę tokį pranešimą, vyriausiasis kunigas, šventyklos apsaugos viršininkas ir aukštieji kunigai suglumo, nesuprasdami, ką tai galėtų reikšti.</verse>
				<verse number="25">Tuomet kažkas atėjęs pranešė: ‘‘Tie vyrai, kuriuos buvote uždarę kalėjime, stovi šventykloje ir moko žmones’‘.</verse>
				<verse number="26">Tada viršininkas su tarnais nuėjo ir atsivedė juos be prievartos, nes bijojo žmonių, kad neužmėtytų akmenimis.</verse>
				<verse number="27">Taigi atsivedę apaštalus, pastatė juos sinedrione. Vyriausiasis kunigas jiems tarė:</verse>
				<verse number="28">‘‘Argi mes jums drauste neuždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokymu ir dar norite ant mūsų užtraukti to žmogaus kraują’‘.</verse>
				<verse number="29">Petras ir apaštalai atsakė: ‘‘Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.</verse>
				<verse number="30">Mūsų tėvų Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte, pakabindami ant medžio.</verse>
				<verse number="31">Dievas išaukštino Jį savo dešine kaip Karalių ir Išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atgailą ir nuodėmių atleidimą.</verse>
				<verse number="32">Mes esame Jo ir tų įvykių liudytojai, taip pat ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė tiems, kurie Jam paklūsta’‘.</verse>
				<verse number="33">Girdėdami šituos žodžius, jie baisiai įtūžo ir ketino juos užmušti.</verse>
				<verse number="34">Tuomet sinedrione pakilo vienas fariziejus, vardu Gamalielis, visos tautos gerbiamas Įstatymo mokytojas. Jis įsakė trumpam išvesti apaštalus</verse>
				<verse number="35">ir tarė susirinkusiems: ‘‘Vyrai izraelitai! Gerai pagalvokite, kaip pasielgti su šitais žmonėmis.</verse>
				<verse number="36">Juk prieš kiek laiko buvo iškilęs Teudas, kuris laikė save kažkuo nepaprastu. Prie jo prisidėjo apie keturis šimtus vyrų, bet jis buvo užmuštas, visi šalininkai išsisklaidė ir nuėjo niekais.</verse>
				<verse number="37">Po jo, gyventojų surašymo dienomis, atsirado Judas Galilėjietis ir patraukė nemažai žmonių paskui save. Jis taip pat žuvo, o visi jo sekėjai buvo išblaškyti.</verse>
				<verse number="38">Todėl dabar jums sakau: palikite šituos žmones ramybėje ir paleiskite juos. Jei šis sumanymas ir ši veikla iš žmonių,­jie žlugs savaime,</verse>
				<verse number="39">o jeigu tai iš Dievo, tai jūs nepajėgsite jų sunaikinti. Žiūrėkite, kad nepasirodytumėte kovojantys prieš Dievą!’‘ Jie paklausė jo patarimo.</verse>
				<verse number="40">Pasišaukę apaštalus, nuplakdino juos, uždraudė kalbėti Jėzaus vardu ir paleido.</verse>
				<verse number="41">O tie ėjo iš sinedriono džiaugdamiesi, kad buvo palaikyti vertais dėl Jėzaus vardo iškęsti paniekinimą.</verse>
				<verse number="42">Kiekvieną dieną šventykloje ir po namus jie nesiliovė mokyti bei skelbti Jėzų Kristumi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Tomis dienomis, mokinių skaičiui augant, tarp graikiškai kalbančiųjų kilo nepasitenkinimas vietiniais žydais, nes kasdieniniame aprūpinime būdavo aplenkiamos jų našlės.</verse>
				<verse number="2">Tuomet dvylika sušaukė mokinių susirinkimą ir tarė: ‘‘Nedera mums palikus Dievo žodį tarnauti prie stalų.</verse>
				<verse number="3">Todėl, broliai, išsirinkite iš savųjų septynis vyrus, turinčius gerą vardą, kupinus Šventosios Dvasios ir išminties. Mes juos paskirsime tam darbui,</verse>
				<verse number="4">o patys toliau atsidėsime maldai ir žodžio tarnavimui’‘.</verse>
				<verse number="5">Šis pasiūlymas patiko visam susirinkimui, ir jie išsirinko Steponą, vyrą pilną tikėjimo ir Šventosios Dvasios, Pilypą, Prochorą, Nikanorą, Timoną, Parmeną ir Mikalojų, prozelitą iš Antiochijos.</verse>
				<verse number="6">Juos pastatė prieš apaštalus, o šie melsdamiesi uždėjo ant jų rankas.</verse>
				<verse number="7">Dievo žodis klestėjo, ir mokinių skaičius Jeruzalėje smarkiai augo. Ir didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui.</verse>
				<verse number="8">Steponas, pilnas tikėjimo ir jėgos, darė žmonėse didžių stebuklų ir ženklų.</verse>
				<verse number="9">Tuomet pakilo kai kurie iš vadinamosios libertinų sinagogos, iš kirėniečių, aleksandriečių ir iš Kilikijos bei Azijos ir ėmė ginčytis su Steponu.</verse>
				<verse number="10">Tačiau jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo.</verse>
				<verse number="11">Tada jie papirko keletą vyrų, kad tie sakytų: ‘‘Mes girdėjome jį piktžodžiaujant Mozei ir Dievui’‘.</verse>
				<verse number="12">Taip jie sukurstė minią, vyresniuosius bei Rašto žinovus, užpuolę sučiupo jį ir nusivedė į sinedrioną.</verse>
				<verse number="13">Ten pastatė melagingus liudytojus, kurie tvirtino: ‘‘Šitas žmogus nesiliauja kalbėjęs prieš šventąją vietą ir Įstatymą.</verse>
				<verse number="14">Mes girdėjome jį sakant, kad Jėzus iš Nazareto išgriaus šią vietą ir pakeis Mozės perduotus mums papročius’‘.</verse>
				<verse number="15">Visi sėdintys sinedrione įsmeigė į jį akis ir matė jo veidą tarytum angelo veidą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Vyriausiasis kunigas paklausė: ‘‘Ar tikrai taip yra?’‘</verse>
				<verse number="2">O Steponas prabilo: ‘‘Vyrai broliai ir tėvai, paklausykite! Šlovės Dievas apsireiškė mūsų tėvui Abraomui Mesopotamijoje, kai jis dar nebuvo persikėlęs į Charaną,</verse>
				<verse number="3">ir pasakė jam: ‘Išeik iš savo krašto, nuo savo giminių, ir keliauk į šalį, kurią tau parodysiu’.</verse>
				<verse number="4">Tada jis paliko chaldėjų kraštą ir apsigyveno Charane. Iš ten, jo tėvui mirus, Dievas atvedė jį į šitą šalį, kurioje jūs dabar gyvenate.</verse>
				<verse number="5">Bet čia jam nedavė paveldėti nė pėdos žemės, tik pažadėjo ją atiduoti jo ir jo palikuonių nuosavybėn, nors jis dar buvo bevaikis.</verse>
				<verse number="6">Dievas pasakė, kad jo palikuonys gyvens kaip ateiviai svetimoje žemėje ir keturis šimtus metų bus pavergti ir skriaudžiami.</verse>
				<verse number="7">‘Tačiau,­tarė Dievas,­Aš nuteisiu tautą, kuriai jie vergaus; tada jie išeis ir tarnaus man šitoje vietoje’.</verse>
				<verse number="8">Ir tuomet Jis davė jam apipjaustymo sandorą. Tada Abraomui gimė Izaokas, kurį jis apipjaustė aštuntąją dieną. Izaokui gimė Jokūbas, o Jokūbui gimė dvylika patriarchų.</verse>
				<verse number="9">Šie patriarchai iš pavydo pardavė Juozapą į Egiptą. Bet Dievas buvo su juo,</verse>
				<verse number="10">išgelbėjo Juozapą iš visų jo vargų ir suteikė jam malonės bei išminties Egipto karaliaus­faraono akivaizdoje. Tas jį paskyrė Egipto ir visų savo namų valdytoju.</verse>
				<verse number="11">Tuomet visą Egipto žemę ir Kanaaną ištiko badas bei didis vargas, ir mūsų tėvai negalėjo rasti sau maisto.</verse>
				<verse number="12">Išgirdęs, kad Egipte yra javų, Jokūbas išsiuntė ten mūsų tėvus pirmą kartą,</verse>
				<verse number="13">o antrą kartą Juozapas leidosi savo brolių atpažįstamas, ir faraonas sužinojo apie Juozapo giminę.</verse>
				<verse number="14">Tada Juozapas pasiuntė pakviesti savo tėvo Jokūbo ir visų giminaičių­septyniasdešimt penkių sielų.</verse>
				<verse number="15">Šitaip Jokūbas iškeliavo į Egiptą. Ten mirė jis ir mūsų tėvai.</verse>
				<verse number="16">Juos pargabeno į Sichemą ir palaidojo kape, kurį Abraomas už pinigus buvo nupirkęs iš sichemiečio Emoro sūnų.</verse>
				<verse number="17">Artėjant metui pažado, dėl kurio Dievas buvo prisiekęs Abraomui, tauta išaugo ir išsiplėtė Egipte,</verse>
				<verse number="18">kol pakilo kitas karalius, kuris nieko nežinojo apie Juozapą.</verse>
				<verse number="19">Jis klastingai elgėsi su mūsų gimine, versdamas mūsų tėvus išmesti savo kūdikius, kad jie neliktų gyvi.</verse>
				<verse number="20">Tuo metu gimė Mozė, kuris buvo mielas Dievui. Tris mėnesius jis buvo maitinamas savo tėvo namuose,</verse>
				<verse number="21">o kai buvo išmestas, jį pasiėmė faraono duktė ir augino kaip savo pačios sūnų.</verse>
				<verse number="22">Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties ir tapo galingas žodžiais ir darbais.</verse>
				<verse number="23">Kai jam sukako keturiasdešimt metų, jo širdyje kilo troškimas aplankyti savo brolius, Izraelio vaikus.</verse>
				<verse number="24">Pamatęs vieną iš jų skriaudžiamą, stojo ginti jo ir keršydamas užmušė egiptietį.</verse>
				<verse number="25">Mozė tikėjosi, kad jo broliai suprasią, jog Dievas jo ranka suteiks jiems išgelbėjimą, bet jie šito nesuprato.</verse>
				<verse number="26">Kitą dieną jis priėjo prie besimušančių tautiečių ir mėgino juos sutaikinti, sakydamas: ‘Vyrai, jūs esate broliai! Kodėl skriaudžiate vienas kitą?’</verse>
				<verse number="27">Bet tasai, kuris skriaudė artimą, atstūmė jį, sakydamas: ‘Kas tave paskyrė mūsų valdovu ir teisėju?</verse>
				<verse number="28">Gal nori ir mane nužudyti, kaip vakar nužudei egiptietį?’</verse>
				<verse number="29">Tai išgirdęs, Mozė pabėgo ir buvo ateivis Madiano krašte, kur jam gimė du sūnūs.</verse>
				<verse number="30">Po keturiasdešimties metų Sinajaus kalno dykumoje jam pasirodė angelas degančio erškėčių krūmo liepsnose.</verse>
				<verse number="31">Tai pamatęs, Mozė labai nusistebėjo reginiu. Kai jis artinosi, norėdamas geriau įsižiūrėti, jam pasigirdo Viešpaties balsas:</verse>
				<verse number="32">‘Aš esu tavo tėvų Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas’. Tada Mozė ėmė drebėti ir nebedrįso toliau žiūrėti.</verse>
				<verse number="33">O Viešpats jam tarė: ‘Nusiauk apavą nuo kojų, nes ta vieta, kur tu stovi, yra šventa žemė.</verse>
				<verse number="34">Aš regėte regėjau savo tautos priespaudą Egipte, išgirdau jos dejones ir nužengiau jos išvaduoti. Tad ateik čia, Aš pasiųsiu tave į Egiptą’.</verse>
				<verse number="35">Tą Mozę, kurio jie atsižadėjo, sakydami: ‘Kas tave paskyrė valdovu ir teisėju?’, Dievas pasiuntė kaip vadovą ir gelbėtoją ranka angelo, kuris pasirodė jam erškėčių krūme.</verse>
				<verse number="36">Jis išvedė juos, darydamas stebuklus ir ženklus Egipto žemėje, prie Raudonosios jūros ir per keturiasdešimt metų dykumoje.</verse>
				<verse number="37">Tai šis Mozė pasakė Izraelio vaikams: ‘Dievas pažadins jums iš jūsų brolių Pranašą, panašiai kaip mane’.</verse>
				<verse number="38">Tai jis susirinkimo dieną dykumoje tarpininkavo tarp angelo, kalbėjusio jam Sinajaus kalne, ir mūsų tėvų. Ten jis gavo mums skirtuosius gyvenimo žodžius.</verse>
				<verse number="39">Jam mūsų tėvai nenorėjo paklusti, atstūmė jį ir savo širdis nukreipė į Egiptą.</verse>
				<verse number="40">Jie tarė Aaronui: ‘Padaryk mums dievų, kurie žygiuotų mūsų priekyje, nes mes nežinome, kas nutiko tam Mozei, kuris išvedė mus iš Egipto žemės’.</verse>
				<verse number="41">Taip anomis dienomis jie pasidirbo veršį, atnašavo stabui auką ir džiaugėsi savo rankų darbu.</verse>
				<verse number="42">Tada Dievas nusigręžė nuo jų ir paliko juos garbinti dangaus kariauną, kaip parašyta pranašų knygoje: ‘Ar jūs, Izraelio namai, man atnešėte aukų bei atnašų, keturiasdešimt metų būdami dykumoje?</verse>
				<verse number="43">Jūs pasiėmėte Molocho palapinę ir dievo Refano žvaigždę­stabus, kuriuos pasidirbote garbinti. Todėl ištremsiu jus anapus Babilono’.</verse>
				<verse number="44">Mūsų tėvai dykumoje turėjo Liudijimo palapinę, kaip įsakė Tas, kuris kalbėjo Mozei, kad padarytų ją pagal regėtą jos vaizdą.</verse>
				<verse number="45">Mūsų tėvai su Jozue pasiėmė ją ir atsigabeno į žemes pagonių, kuriuos Dievas išvijo nuo mūsų tėvų akių. Taip pasiliko iki Dovydo dienų.</verse>
				<verse number="46">Šis susilaukė Dievo akyse malonės ir meldė, kad rastų buveinę Jokūbo Dievui.</verse>
				<verse number="47">Ir Saliamonas pastatė Jam namus.</verse>
				<verse number="48">Bet Aukščiausiasis negyvena rankų darbo šventyklose, kaip sako ir pranašas:</verse>
				<verse number="49">‘Dangus­mano sostas, o žemė­pakojis po mano kojomis. Kokius gi namus man statysite?­ klausia Viešpats,­ar kokia mano poilsio vieta?</verse>
				<verse number="50">Argi ne mano ranka visa tai padarė?’</verse>
				<verse number="51">Jūs, kietasprandžiai, neapipjaustytomis širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų tėvai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai.</verse>
				<verse number="52">Kurio iš pranašų nepersekiojo jūsų tėvai? Jie užmušė iš anksto skelbusius Teisiojo atėjimą. Jo išdavėjais ir žudikais dabar esate jūs.</verse>
				<verse number="53">Jūs, kurie gavote Įstatymą, paskelbtą per angelus, bet jo nesilaikėte’‘.</verse>
				<verse number="54">Tie žodžiai jiems draskė širdį, ir jie griežė ant jo dantimis.</verse>
				<verse number="55">O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje.</verse>
				<verse number="56">Jis tarė: ‘‘Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje’‘.</verse>
				<verse number="57">Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį,</verse>
				<verse number="58">išsitempė už miesto ir užmėtė akmenimis. Liudytojai padėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Sauliaus.</verse>
				<verse number="59">Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: ‘‘Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!’‘</verse>
				<verse number="60">Pagaliau suklupęs jis galingu balsu sušuko: ‘‘Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!’‘ Ir, tai ištaręs, užmigo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Saulius pritarė Stepono nužudymui. Tomis dienomis prasidėjo didelis Jeruzalės bažnyčios persekiojimas. Visi, išskyrus apaštalus, išsisklaidė po Judėjos ir Samarijos apylinkes.</verse>
				<verse number="2">Dievobaimingi vyrai palaidojo Steponą ir labai jį apraudojo.</verse>
				<verse number="3">O Saulius niokojo bažnyčią, naršydamas po namus, tempdamas iš jų vyrus ir moteris ir siųsdamas juos į kalėjimą.</verse>
				<verse number="4">Tuo tarpu išblaškytieji keliaudami skelbė žodį.</verse>
				<verse number="5">Pilypas, nuvykęs į Samarijos miestą, ėmė skelbti gyventojams Kristų.</verse>
				<verse number="6">Minios vieningai klausėsi Pilypo žodžių, girdėdamos ir matydamos, kokius jis darė stebuklus.</verse>
				<verse number="7">Iš daugelio apsėstųjų, baisiai šaukdamos, išeidavo netyrosios dvasios, išgydavo daug paralyžiuotųjų ir luošų.</verse>
				<verse number="8">Ir didelis džiaugsmas pasklido po tą miestą.</verse>
				<verse number="9">Mieste buvo vienas vyras, vardu Simonas, kuris nuo seno užsiiminėjo magija, stebindamas Samarijos gyventojus ir sakydamas esąs nepaprastas.</verse>
				<verse number="10">Visi­nuo mažo iki didelio­jį gerbė ir sakė: ‘‘Jis yra didelė Dievo jėga’‘.</verse>
				<verse number="11">Gerbė jį todėl, kad ilgą laiką šis stebino juos savo kerais.</verse>
				<verse number="12">Bet patikėję Pilypu, kuris skelbė Dievo karalystę ir Jėzaus Kristaus vardą, ėmė krikštytis vyrai ir moterys.</verse>
				<verse number="13">Ir pats Simonas įtikėjo ir pasikrikštijęs nesitraukė nuo Pilypo. Jis buvo apstulbintas, matydamas daromus ženklus ir stebuklus.</verse>
				<verse number="14">Apaštalai Jeruzalėje, išgirdę, jog Samarija priėmė Dievo žodį, nusiuntė ten Petrą ir Joną,</verse>
				<verse number="15">kurie atvykę ėmė melstis už samariečius, kad jie priimtų Šventąją Dvasią.</verse>
				<verse number="16">Mat Ji dar nebuvo nė vienam jų nužengusi, ir jie tebuvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu.</verse>
				<verse number="17">Tuomet apaštalai dėjo ant jų rankas, ir tie gavo Šventąją Dvasią.</verse>
				<verse number="18">Pamatęs, kad apaštalų rankų uždėjimu teikiama Šventoji Dvasia, Simonas pasiūlė jiems pinigų,</verse>
				<verse number="19">sakydamas: ‘‘Duokite ir man tą jėgą, kad, kam tik uždėsiu rankas, gautų Šventąją Dvasią’‘.</verse>
				<verse number="20">Bet Petras jam tarė: ‘‘Kad tu pražūtum kartu su savo pinigais, jei sumanei už pinigus gauti Dievo dovaną!</verse>
				<verse number="21">Šiame dalyke tu negali turėti nė mažiausios dalies, nes tavo širdis neteisi prieš Dievą.</verse>
				<verse number="22">Taigi atgailauk dėl šio savo nedorumo ir melsk Dievą­gal Jis atleis tavo širdies sumanymą.</verse>
				<verse number="23">Matau, tu pilnas karčios tulžies ir esi nedorybės pančiuose’‘.</verse>
				<verse number="24">Simonas atsakė: ‘‘Melskite už mane Viešpatį, kad manęs neištiktų tai, ką jūs sakėte’‘.</verse>
				<verse number="25">O jie, paliudiję ir apsakę Viešpaties žodį, pasuko atgal į Jeruzalę, skelbdami Evangeliją daugelyje Samarijos kaimų.</verse>
				<verse number="26">Viešpaties angelas prabilo į Pilypą, sakydamas: ‘‘Kelkis ir eik pietų link ant kelio, kuris eina iš Jeruzalės į Gazą. Jis visiškai tuščias’‘.</verse>
				<verse number="27">Jis pakilo ir iškeliavo. Ir štai važiuoja etiopas eunuchas, aukštas Etiopijos karalienės Kandakės dvariškis, viso jos iždo valdytojas. Jis buvo atvykęs į Jeruzalę pagarbinti,</verse>
				<verse number="28">o dabar keliavo namo ir, sėdėdamas savo vežime, skaitė pranašą Izaiją.</verse>
				<verse number="29">Dvasia pasakė Pilypui: ‘‘Prieik ir laikykis greta šito vežimo’‘.</verse>
				<verse number="30">Pribėgęs Pilypas išgirdo jį skaitant pranašą Izaiją ir paklausė: ‘‘Ar supranti, ką skaitai?’‘</verse>
				<verse number="31">Šis atsiliepė: ‘‘Kaip galiu suprasti, jei man niekas nepaaiškina?!’‘ Ir jis pakvietė Pilypą lipti į vežimą ir sėstis šalia.</verse>
				<verse number="32">Rašto vieta, kurią jis skaitė, buvo ši: ‘‘Tarsi avį vedė Jį į pjovyklą, ir kaip ėriukas, kuris tyli kerpamas, Jis neatvėrė savo lūpų.</verse>
				<verse number="33">Jis buvo pažemintas ir neteisingai nuteistas. Kas apsakys Jo giminę, jeigu Jo gyvenimas žemėje buvo nutrauktas?!’‘</verse>
				<verse number="34">Eunuchas paklausė Pilypą: ‘‘Prašom paaiškinti, apie ką čia pranašas kalba? Apie save ar apie ką kitą?’‘</verse>
				<verse number="35">Atvėręs lūpas ir pradėjęs nuo tos Rašto vietos, Pilypas jam paskelbė Gerąją naujieną apie Jėzų.</verse>
				<verse number="36">Keliaudami toliau, jie privažiavo vandenį. ‘‘Štai vanduo,­tarė eunuchas,­kas gi kliudo man pasikrikštyti?’‘</verse>
				<verse number="37">Pilypas tarė: ‘‘Jei tiki iš visos širdies, tai galima’‘. Tas atsakė: ‘‘Tikiu, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus’‘.</verse>
				<verse number="38">Jis liepė sustabdyti vežimą, ir jie abu­Pilypas ir eunuchas­išlipę įbrido į vandenį, ir Pilypas jį pakrikštijo.</verse>
				<verse number="39">Išėjus iš vandens, Viešpaties Dvasia pagavo Pilypą. Eunuchas daugiau jo nebematė, tik džiūgaudamas traukė savo keliu.</verse>
				<verse number="40">O Pilypas atsidūrė Azote; iš ten keliaudamas skelbė Evangeliją visuose miestuose ir taip atvyko į Cezarėją.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Tuo tarpu Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą</verse>
				<verse number="2">ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to Kelio sekėjus, vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="3">Kai keliaudamas priartėjo prie Damasko, staiga jį apšvietė iš dangaus šviesa.</verse>
				<verse number="4">Jis krito ant žemės ir išgirdo balsą, sakantį jam: ‘‘Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?’‘</verse>
				<verse number="5">Jis tarė: ‘‘Kas Tu esi, Viešpatie?’‘ Viešpats atsakė: ‘‘Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Sunku tau spyriotis prieš akstiną!</verse>
				<verse number="6">Kelkis, eik į miestą, ir tau bus pasakyta, ką turi daryti’‘.</verse>
				<verse number="7">Su juo keliavę vyrai stovėjo be žado: jie girdėjo balsą, tačiau nieko nematė.</verse>
				<verse number="8">Saulius atsikėlė nuo žemės, bet, atmerkęs akis, nieko nebematė. Laikydami už rankos, jie nuvedė jį į Damaską.</verse>
				<verse number="9">Jis tris dienas išbuvo neregintis, nieko nevalgė ir negėrė.</verse>
				<verse number="10">Damaske buvo vienas mokinys, vardu Ananijas. Viešpats tarė jam regėjime: ‘‘Ananijau!’‘ Šis atsakė: ‘‘Štai aš, Viešpatie’‘.</verse>
				<verse number="11">Viešpats tęsė: ‘‘Kelkis, eik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis tarsiečio, vardu Sauliaus. Štai, jis meldžiasi</verse>
				<verse number="12">ir regėjime pamatė vyrą, vardu Ananiją, ateinantį ir uždedantį ant jo rankas, kad praregėtų’‘.</verse>
				<verse number="13">Ananijas atsakė: ‘‘Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs apie tą vyrą, kiek daug pikto jis yra padaręs Tavo šventiesiems Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="14">Ir čia jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus suiminėti visus, kurie šaukiasi Tavo vardo’‘.</verse>
				<verse number="15">Bet Viešpats jam tarė: ‘‘Eik, nes jis yra mano išrinktas indas, kuris neš mano vardą pagonims, karaliams ir Izraelio vaikams.</verse>
				<verse number="16">Aš jam parodysiu, kiek daug jis turės iškentėti dėl mano vardo’‘.</verse>
				<verse number="17">Ananijas nuėjo į tuos namus, uždėjo ant jo rankas ir tarė: ‘‘Broli Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris tau pasirodė kelyje, kai keliavai, atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios’‘.</verse>
				<verse number="18">Ir bematant jam nuo akių lyg žvynai nukrito. Jis kaipmat atgavo regėjimą ir buvo pakrikštytas.</verse>
				<verse number="19">Paskui užvalgęs sustiprėjo. Pabuvęs kelias dienas su Damasko mokiniais,</verse>
				<verse number="20">Saulius bematant pradėjo pamokslauti sinagogose, kad Kristus yra Dievo Sūnus.</verse>
				<verse number="21">Visi, kurie tai girdėjo, be galo stebėjosi ir klausinėjo: ‘‘Ar čia ne tas pats, kuris Jeruzalėje persekiojo visus, kurie šaukiasi šito vardo?! Argi jis nėra čia atvykęs jų suimti ir gabenti pas aukštuosius kunigus?!’‘</verse>
				<verse number="22">O Saulius vis labiau stiprėjo ir kėlė sąmyšį tarp Damaske gyvenančių žydų, įrodinėdamas, kad Jėzus yra Kristus.</verse>
				<verse number="23">Praslinkus nemažai laiko, žydai nutarė jį nužudyti.</verse>
				<verse number="24">Tačiau Saulius sužinojo apie jų sąmokslą. Dieną ir naktį jie tykojo prie vartų, norėdami jį užmušti,</verse>
				<verse number="25">bet mokiniai nakčia nuleido jį per sieną ant virvių pintinėje.</verse>
				<verse number="26">Saulius nuvyko į Jeruzalę ir mėgino prisidėti prie mokinių, tačiau visi jo bijojo, netikėdami jį esant mokinį.</verse>
				<verse number="27">Bet Barnabas, pasiėmęs jį, nusivedė pas apaštalus ir jiems papasakojo, kaip kelionėje Saulius regėjęs Viešpatį ir šis kalbėjęs su juo, ir kaip Damaske jis drąsiai pamokslavęs Jėzaus vardu.</verse>
				<verse number="28">Taip jis liko su jais Jeruzalėje ir drąsiai kalbėjo Viešpaties Jėzaus vardu.</verse>
				<verse number="29">Jis kalbėdavosi ir ginčydavosi su helenistais, o tie kėsinosi jį nužudyti.</verse>
				<verse number="30">Tai sužinoję, broliai jį nugabeno į Cezarėją ir iš ten išsiuntė į Tarsą.</verse>
				<verse number="31">Tuo tarpu bažnyčios visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje džiaugėsi ramybe, statydinosi ir augo, gyvendamos su Viešpaties baime ir guodžiamos Šventosios Dvasios.</verse>
				<verse number="32">Kartą Petras, lankydamas jas visas, atėjo pas šventuosius, gyvenančius Lydoje.</verse>
				<verse number="33">Ten jis užtiko žmogų, vardu Enėją, kuris paralyžiuotas jau aštuoneri metai gulėjo patale.</verse>
				<verse number="34">Petras jam tarė: ‘‘Enėjau, Jėzus Kristus išgydo tave. Kelkis ir užklok savo patalą!’‘ Šis bematant atsikėlė.</verse>
				<verse number="35">Visi Lydos ir Sarono gyventojai pamatė jį ir atsivertė į Viešpatį.</verse>
				<verse number="36">Jopėje gyveno viena mokinė, vardu Tabita, išvertus Dorkadė. Ji garsėjo gerais darbais ir gailestingumo aukomis.</verse>
				<verse number="37">Tomis dienomis ji susirgo ir mirė. Ją nuprausė ir paguldė aukštutiniame kambaryje.</verse>
				<verse number="38">Kadangi Lyda netoli Jopės, mokiniai, išgirdę ten esant Petrą, pasiuntė pas jį du vyrus, prašydami, kad jis nedelsdamas pas juos atvyktų.</verse>
				<verse number="39">Petras pakilęs iškeliavo su jais. Kai tik atėjo, jį nuvedė į aukštutinį kambarį. Ten jį apstojo visos našlės, verkdamos ir rodydamos jam tunikas bei viršutinius drabužius, kuriuos, tebegyvendama su jomis, buvo pasiuvusi Dorkadė.</verse>
				<verse number="40">Petras liepė visiems išeiti. Atsiklaupęs pasimeldė ir, atsisukęs į lavoną, tarė: ‘‘Tabita, kelkis!’‘ Ši atmerkė akis ir, išvydusi Petrą, atsisėdo.</verse>
				<verse number="41">Jis ištiesė jai ranką ir ją pakėlė. Tada, pašaukęs vidun šventuosius ir našles, parodė jiems ją gyvą.</verse>
				<verse number="42">Žinia apie tai pasklido visoje Jopėje, ir daugelis įtikėjo Viešpatį.</verse>
				<verse number="43">Jis dar ilgesnį laiką pasiliko Jopėje pas vieną odininką, vardu Simoną.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Cezarėjoje gyveno vyras, vardu Kornelijus, vadinamosios italų kohortos šimtininkas.</verse>
				<verse number="2">Jis buvo dievotas ir drauge su savo namiškiais bijojo Dievo, gausiai šelpdavo žmones ir nuolat melsdavosi Dievui.</verse>
				<verse number="3">Kartą, apie devintą valandą, jis regėjime aiškiai išvydo pas jį ateinantį Dievo angelą, kuris jam tarė: ‘‘Kornelijau!’‘</verse>
				<verse number="4">Tas, pažvelgęs į jį, išsigando ir paklausė: ‘‘Kas yra, viešpatie?’‘ Šis jam atsakė: ‘‘Tavo maldos ir gailestingumo aukos pakilo Dievo akivaizdon, ir Jis tave prisiminė.</verse>
				<verse number="5">Dabar siųsk vyrus į Jopę ir pasikviesk Simoną, vadinamą Petru.</verse>
				<verse number="6">Jis svečiuojasi pas vieną odininką, Simoną, kurio namai stovi prie jūros. Petras pasakys tau, ką turi daryti’‘.</verse>
				<verse number="7">Kai su juo kalbėjęs angelas pasitraukė, Kornelijus pasišaukė du tarnus ir vieną pamaldų kareivį iš nuolat šalia esančių valdinių</verse>
				<verse number="8">ir, viską jiems išaiškinęs, išsiuntė į Jopę.</verse>
				<verse number="9">Rytojaus dieną, kai šitie keliaudami artinosi prie miesto, Petras užlipo ant plokščiastogio melstis. Buvo apie šeštą valandą.</verse>
				<verse number="10">Jis pasijuto labai išalkęs ir norėjo užkąsti. Kol jam ruošė valgį, jį ištiko dvasios pagava.</verse>
				<verse number="11">Jis išvydo atsivėrusį dangų, iš kurio jam leidosi žemyn kažkoks padėklas, lyg didelė marška, pririšta už keturių kampų ir nuleidžiama žemėn.</verse>
				<verse number="12">Jame buvo įvairiausių žemės keturkojų, laukinių žvėrių, roplių ir padangės paukščių.</verse>
				<verse number="13">Ir jam pasigirdo balsas: ‘‘Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk!’‘</verse>
				<verse number="14">Bet Petras atsakė: ‘‘Jokiu būdu, Viešpatie! Aš niekuomet nesu valgęs nieko sutepto ar nešvaraus’‘.</verse>
				<verse number="15">Balsas antrą kartą tarė: ‘‘Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!’‘</verse>
				<verse number="16">Taip pasikartojo tris kartus, ir tuojau padėklas vėl pakilo į dangų.</verse>
				<verse number="17">Petrui tebesvarstant, ką galėtų reikšti matytas regėjimas, štai Kornelijaus pasiuntiniai, išklausinėję, kur Simono namai, sustojo prie vartų.</verse>
				<verse number="18">Jie sušukę paklausė: ‘‘Ar čia vieši Simonas, vadinamas Petru?’‘</verse>
				<verse number="19">Petrui, vis tebemąstančiam apie regėjimą, Dvasia tarė: ‘‘Štai trys vyrai ieško tavęs.</verse>
				<verse number="20">Kelkis, lipk žemyn ir keliauk su jais nė kiek nedvejodamas, nes Aš juos atsiunčiau’‘.</verse>
				<verse number="21">Taigi Petras nulipo žemyn pas Kornelijaus siųstus vyrus ir tarė: ‘‘Štai aš, kurio ieškote. Su kokiu reikalu atėjote?’‘</verse>
				<verse number="22">Tie atsakė: ‘‘Šimtininkas Kornelijus, teisus ir dievobaimingas vyras, turintis gerą vardą visoje žydų tautoje, gavo iš šventojo angelo nurodymą pakviesti tave į savo namus ir išklausyti tavo žodžių’‘.</verse>
				<verse number="23">Tada Petras paprašė juos į vidų ir svetingai priėmė. Kitą rytą iškeliavo su jais. Jį lydėjo keli broliai iš Jopės.</verse>
				<verse number="24">Rytojaus dieną jie atvyko į Cezarėją. Kornelijus jų laukė, susikvietęs savo gimines ir artimiausius draugus.</verse>
				<verse number="25">Įeinantį Petrą Kornelijus pasitiko ir, puldamas po kojų, išreiškė jam pagarbą.</verse>
				<verse number="26">Bet Petras pakėlė Kornelijų, tardamas: ‘‘Kelkis! Juk ir aš esu žmogus!’‘</verse>
				<verse number="27">Paskui, kalbėdamasis su juo, įėjo vidun ir, radęs daug susirinkusių,</verse>
				<verse number="28">prabilo: ‘‘Jūs žinote, kad žydui nevalia bendrauti ar užeiti pas svetimtautį. Bet Dievas parodė man, jog negalima jokio žmogaus laikyti suteptu ar netyru.</verse>
				<verse number="29">Štai kodėl pakviestas aš nesipriešindamas atvykau. Taigi klausiu dabar, kokiu reikalu mane pakvietėte?’‘</verse>
				<verse number="30">Kornelijus atsakė: ‘‘Kaip tik dabar sukanka lygiai keturios dienos, kai aš savo namuose pasninkavau ir meldžiausi devintą valandą. Ir štai prieš mane stojo spindinčiais drabužiais vyras</verse>
				<verse number="31">ir prabilo: ‘Kornelijau, tavo maldos išklausytos, ir Dievas prisiminė tavo gailestingumo aukas.</verse>
				<verse number="32">Tad siųsk pasiuntinius į Jopę ir pasikviesk Simoną, vadinamą Petru. Jis yra apsistojęs odininko Simono namuose prie jūros. Atėjęs jis tau viską pasakys’.</verse>
				<verse number="33">Taigi aš iš karto pasiunčiau pas tave, o tu gerai padarei, čia atvykdamas. Dabar mes visi esame susirinkę Dievo akivaizdoje, kad išgirstume visa, ką Dievas tau pavedė’‘.</verse>
				<verse number="34">Tada, atvėręs lūpas, Petras pasakė: ‘‘Iš tiesų dabar suprantu, kad Dievas neatsižvelgia į asmenis.</verse>
				<verse number="35">Jam priimtinas kiekvienos tautos žmogus, kuris Jo bijo ir teisiai gyvena.</verse>
				<verse number="36">Jis pasiuntė savo žodį Izraelio vaikams ir per Jėzų Kristų paskelbė taikos Evangeliją. Jis yra visų Viešpats.</verse>
				<verse number="37">Jūs žinote, kas yra įvykę visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos, po Jono skelbtojo krikšto,­</verse>
				<verse number="38">kaip Dievas patepė Šventąja Dvasia ir jėga Jėzų iš Nazareto, ir Jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su Juo.</verse>
				<verse number="39">Mes esame liudytojai visko, ką Jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė, pakabindami ant medžio.</verse>
				<verse number="40">Tačiau trečią dieną Dievas Jį prikėlė ir leido Jam pasirodyti,</verse>
				<verse number="41">beje, ne visai tautai, o Dievo iš anksto išrinktiems liudytojams, būtent mums, kurie su Juo valgėme ir gėrėme, Jam prisikėlus iš numirusių.</verse>
				<verse number="42">Jis mums įsakė skelbti žmonėms ir liudyti, kad Jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas.</verse>
				<verse number="43">Apie Jį visi pranašai liudija, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, gauna Jo vardu nuodėmių atleidimą’‘.</verse>
				<verse number="44">Petrui dar tebekalbant šiuos dalykus, Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio.</verse>
				<verse number="45">Su Petru atvykę žydų kilmės tikintieji labai stebėjosi, kad ir pagonims buvo išlieta Šventosios Dvasios dovana.</verse>
				<verse number="46">Jie girdėjo juos kalbant kalbomis ir aukštinant Dievą.</verse>
				<verse number="47">Tuomet Petras tarė: ‘‘Ar kas galėtų uždrausti pasikrikštyti jiems vandeniu­šiems, kurie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?’‘</verse>
				<verse number="48">Ir jis liepė juos pakrikštyti Viešpaties vardu. Po to jie prašė jį pasilikti dar kelias dienas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Apaštalai ir broliai, kurie buvo Judėjoje, išgirdo, kad ir pagonys priėmė Dievo žodį.</verse>
				<verse number="2">Todėl, kai Petras atvyko į Jeruzalę, žydų kilmės tikintieji ėmė ginčytis su juo, sakydami:</verse>
				<verse number="3">‘‘Tu nuėjai pas neapipjaustytus vyrus ir su jais valgei!’‘</verse>
				<verse number="4">Tada Petras pradėjo jiems iš eilės aiškinti:</verse>
				<verse number="5">‘‘Aš kartą meldžiausi Jopės mieste ir Dvasios pagavoje mačiau regėjimą. Kažkoks indas, tarsi didžiulė marška, už keturių kampų leidžiama iš dangaus, nusileido prie manęs.</verse>
				<verse number="6">Atidžiai įsižiūrėjęs, pamačiau jame keturkojų žemės gyvių, laukinių žvėrių, roplių ir padangės paukščių.</verse>
				<verse number="7">Ir išgirdau balsą, kuris man sakė: ‘Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk!’</verse>
				<verse number="8">Aš atsakiau: ‘Jokiu būdu, Viešpatie! Dar niekada suteptas ir nešvarus maistas nebuvo mano burnoje’.</verse>
				<verse number="9">Bet balsas iš dangaus prabilo antrą kartą: ‘Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!’</verse>
				<verse number="10">Taip atsitiko tris kartus, ir vėl viskas pakilo į dangų.</verse>
				<verse number="11">Ir štai prie namų, kuriuose aš buvau, tuojau atėjo trys vyrai. Jie buvo siųsti pas mane iš Cezarėjos.</verse>
				<verse number="12">Dvasia man pasakė nė kiek nedvejojant keliauti su jais. Su manimi ėjo ir šitie šeši broliai, ir mes kartu atvykome į vieno vyro namus.</verse>
				<verse number="13">Jis mums papasakojo savo namuose regėjęs stovintį angelą, kuris jam liepė: ‘Nusiųsk į Jopę žmones ir pasikviesk Simoną, vadinamą Petru.</verse>
				<verse number="14">Jis pasakys tau žodžius, kuriais išsigelbėsi tu ir visi tavo namai’.</verse>
				<verse number="15">Kai pradėjau kalbėti, Šventoji Dvasia nužengė ant jų, kaip ir pradžioje ant mūsų.</verse>
				<verse number="16">Tada prisiminiau Viešpaties žodžius: ‘Jonas krikštijo vandeniu, o jūs būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia’.</verse>
				<verse number="17">Jeigu tad Dievas suteikė jiems tokią pačią dovaną, kaip ir mums, įtikėjusiems Viešpatį Jėzų Kristų, tai kas gi aš toks, kad galėčiau trukdyti Dievui?!’‘</verse>
				<verse number="18">Tai išgirdę, jie nusiramino ir šlovino Dievą, sakydami: ‘‘Vadinasi, Dievas ir pagonims suteikė atgailą, kad jie gyventų’‘.</verse>
				<verse number="19">Išblaškytieji persekiojimo, kuris buvo kilęs dėl Stepono, nukeliavo į Finikiją, Kiprą ir Antiochiją. Jie pamokslavo žodį vien tik žydams.</verse>
				<verse number="20">Kai kurie iš jų, būtent kipriečiai ir kirėniečiai, atvykę į Antiochiją, kreipėsi ir į graikus, skelbdami Viešpatį Jėzų.</verse>
				<verse number="21">Viešpaties ranka buvo su jais: didelis žmonių skaičius įtikėjo ir atsivertė į Viešpatį.</verse>
				<verse number="22">Žinia apie juos pasiekė Jeruzalės bažnyčios ausis, ir ji išsiuntė Barnabą į Antiochiją.</verse>
				<verse number="23">Atvykęs ir pamatęs Dievo malonę, jis apsidžiaugė ir visus ragino ryžtinga širdimi pasilikti su Viešpačiu.</verse>
				<verse number="24">Mat jis buvo geras vyras, pilnas Šventosios Dvasios ir tikėjimo. Ir Viešpačiui prisidėjo didelis būrys.</verse>
				<verse number="25">Tada Barnabas nukeliavo į Tarsą ieškoti Sauliaus</verse>
				<verse number="26">ir, radęs jį, atsivedė į Antiochiją. Jiedu ištisus metus darbavosi bažnyčioje ir mokė gausų būrį. Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius ‘‘krikščionimis’‘.</verse>
				<verse number="27">Tomis dienomis iš Jeruzalės į Antiochiją atvyko pranašų.</verse>
				<verse number="28">Vienas iš jų, vardu Agabas, Dvasios įkvėptas, išpranašavo didelį badą, kuris ištiksiąs visą pasaulį. Ir badas atėjo, Klaudijui valdant.</verse>
				<verse number="29">Tada mokiniai, kiekvienas pagal savo išteklius, nusprendė nusiųsti paramą Jeruzalės broliams.</verse>
				<verse number="30">Jie taip ir padarė, per Barnabą bei Saulių nusiųsdami tai vyresniesiems.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Tuo metu karalius Erodas pakėlė ranką prieš kai kuriuos bažnyčios žmones.</verse>
				<verse number="2">Jis nukirsdino kalaviju Jokūbą, Jono brolį.</verse>
				<verse number="3">Pamatęs, kad tai patinka žydams, įsakė suimti ir Petrą. Buvo Neraugintos duonos dienos.</verse>
				<verse number="4">Suėmęs jį, įmesdino į kalėjimą ir pavedė saugoti keturgubai sargybai po keturis kareivius, o po Paschos ketino išvesti jį prieš minią.</verse>
				<verse number="5">Taigi Petras buvo uždarytas kalėjime. O bažnyčia nepaliaujamai meldėsi už jį Dievui.</verse>
				<verse number="6">Paskutinę naktį prieš Erodui išvedant Petrą, tas, supančiotas dviem grandinėmis, miegojo tarp dviejų kareivių. Prie durų kalėjimą saugojo sargybiniai.</verse>
				<verse number="7">Ir štai ten atsirado Viešpaties angelas, ir kamerą nutvieskė šviesa. Jis sudavė Petrui į šoną ir žadindamas tarė: ‘‘Kelkis greičiau!’‘ Ir nukrito jam grandinės nuo rankų.</verse>
				<verse number="8">Angelas kalbėjo toliau: ‘‘Susijuosk ir apsiauk sandalus!’‘ Jis taip ir padarė. Angelas tęsė: ‘‘Užsimesk apsiaustą ir eik paskui mane!’‘</verse>
				<verse number="9">Petras išėjo ir sekė paskui jį, nesuvokdamas, kad angelo veiksmai tikri, nes jis tarėsi matąs regėjimą.</verse>
				<verse number="10">Praėję pro pirmą ir antrą sargybą, jie prisiartino prie geležinių vartų į miestą, kurie savaime atsidarė. Išėję pro juos, jie leidosi tolyn viena gatve. Staiga šalia ėjęs angelas nuo jo pasitraukė.</verse>
				<verse number="11">Petras atsipeikėjęs tarė: ‘‘Dabar tikrai žinau, kad Viešpats atsiuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankų ir nuo viso to, ko tikėjosi žydų minia’‘.</verse>
				<verse number="12">Tai supratęs, jis atėjo prie Morkumi vadinamo Jono motinos Marijos namų, kuriuose daug susirinkusiųjų meldėsi.</verse>
				<verse number="13">Petrui beldžiantis į vartų duris, tarnaitė, vardu Rodė, atėjo paklausti, kas ten.</verse>
				<verse number="14">Pažinusi Petro balsą, ji iš džiaugsmo pamiršo atidaryti vartus, bet nubėgo vidun ir pranešė, jog Petras stovįs už vartų.</verse>
				<verse number="15">Jie jai sakė: ‘‘Tu pakvaišai!’‘ Bet ji tvirtino savo. Tada jie tarė: ‘‘Tai jo angelas’‘.</verse>
				<verse number="16">Tuo tarpu Petras toliau beldė. Atidarę jie pamatė Petrą ir nustėro.</verse>
				<verse number="17">Ranka davęs ženklą laikytis tyliai, jis jiems papasakojo, kaip Viešpats išvedė jį iš kalėjimo. Jis dar pridūrė: ‘‘Praneškite apie tai Jokūbui ir kitiems broliams’‘. Ir išėjęs jis nuėjo į kitą vietą.</verse>
				<verse number="18">Išaušus dienai tarp kareivių kilo nemenkas sąmyšis dėl to, kas galėję nutikti Petrui.</verse>
				<verse number="19">Erodas, paieškojęs jo ir neradęs, ištardė sargybinius ir įsakė nubausti juos mirtimi. Po to iš Judėjos nuvyko į Cezarėją ir ten pasiliko.</verse>
				<verse number="20">Erodas nirto ant Tyro ir Sidono gyventojų. Bet jie susitarę atvyko pas jį ir, palenkę savo pusėn karaliaus rūmininką Blastą, prašė taikos, nes jų kraštas maitinosi iš karaliaus.</verse>
				<verse number="21">Nustatytą dieną Erodas, apsivilkęs karališkais drabužiais, atsisėdo į sostą ir sakė jiems prakalbą.</verse>
				<verse number="22">Liaudis ėmė šaukti: ‘‘Tai dievo, ne žmogaus balsas!’‘</verse>
				<verse number="23">Ir beregint jį ištiko Viešpaties angelas, kad neatidavė Dievui garbės. Ir jis mirė, kirminų suėstas.</verse>
				<verse number="24">O Viešpaties žodis augo ir plito.</verse>
				<verse number="25">Barnabas ir Saulius, atlikę savo uždavinį ir paėmę su savimi Joną, vadinamą Morkumi, sugrįžo iš Jeruzalės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Antiochijos bažnyčioje buvo pranašų ir mokytojų: Barnabas, Simeonas, pravarde Juodasis, Lucijus Kirėnietis, Manaenas, augęs kartu su tetrarchu Erodu, ir Saulius.</verse>
				<verse number="2">Kartą, kai jie tarnavo Viešpačiui ir pasninkavo, Šventoji Dvasia pasakė: ‘‘Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam Aš juos pašaukiau’‘.</verse>
				<verse number="3">Tuomet jie pasninkavo ir meldėsi, ir, uždėję ant jų rankas, išleido.</verse>
				<verse number="4">Šventosios Dvasios pasiųsti, jie nukeliavo į Seleukiją, o iš ten laivu pasiekė Kiprą.</verse>
				<verse number="5">Atvykę į Salaminą, jie pamokslavo Dievo žodį žydų sinagogose. Jiems talkino Jonas.</verse>
				<verse number="6">Perėję visą salą iki Pafo, jie susitiko vieną magą, netikrą pranašą žydą, vardu Barjėzų,</verse>
				<verse number="7">kuris buvo su prokonsulu Sergijumi Pauliumi, išmintingu vyru. Šis, pasikvietęs Barnabą ir Saulių, norėjo pasiklausyti Dievo žodžio.</verse>
				<verse number="8">Bet Elimas­magas (toks šito žodžio vertimas)­jiems priešinosi, stengdamasis atitraukti prokonsulą nuo tikėjimo.</verse>
				<verse number="9">Tada Saulius, kitaip vadinamas Pauliumi, Šventosios Dvasios kupinas, įdėmiai pažvelgė į jį</verse>
				<verse number="10">ir tarė: ‘‘Ak tu, visokių klastų bei piktybių pilnas velnio vaike! Tu, teisumo prieše! Ar nesiliausi kraipęs tiesių Viešpaties kelių?</verse>
				<verse number="11">Dabar štai tave ištiks Viešpaties ranka: tu tapsi aklas ir kurį laiką neregėsi saulės’‘. Ir tučtuojau užgulė jį migla ir tamsa, ir jis ėmė graibytis aplink, ieškodamas, kas jam ištiestų ranką.</verse>
				<verse number="12">Tai pamatęs, prokonsulas įtikėjo, apstulbintas Viešpaties mokslo.</verse>
				<verse number="13">Išplaukę iš Pafo, Paulius ir jo palydovai atvyko į Pergę, Pamfilijoje. Čia Jonas pasitraukė nuo jų ir sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="14">O jie, išvykę iš Pergės, atkeliavo į Pisidijos Antiochiją. Sabato dieną nuėjo į sinagogą ir ten susėdo.</verse>
				<verse number="15">Po Įstatymo ir Pranašų skaitymo sinagogos vadovai kreipėsi į juos: ‘‘Vyrai broliai, jei turite paskatinimo žodį tautiečiams, tarkite!’‘</verse>
				<verse number="16">Tada Paulius atsistojo ir, davęs ranka ženklą nutilti, prabilo: ‘‘Izraelio vyrai ir Dievo bijantys žmonės, paklausykite!</verse>
				<verse number="17">Šios Izraelio tautos Dievas išsirinko mūsų tėvus, išaukštino juos, gyvenančius kaip ateivius Egipto šalyje, ir iškelta ranka išvedė juos iš Egipto.</verse>
				<verse number="18">Apie keturiasdešimt metų Jis pakentė jų elgesį dykumoje,</verse>
				<verse number="19">paskui, išnaikinęs septynias tautas Kanaane, išdalino jiems anų žemę.</verse>
				<verse number="20">Po to per keturis šimtus penkiasdešimt metų davė teisėjus iki pranašo Samuelio.</verse>
				<verse number="21">Tuo laiku jie ėmė prašyti karaliaus, ir Dievas jiems davė Saulių, Kišo sūnų, Benjamino giminės vyrą, keturiasdešimčiai metų.</verse>
				<verse number="22">Pašalinęs jį, Jis pakėlė jiems karaliumi Dovydą, apie kurį liudydamas pasakė: ‘Radau Dovydą, Jesės sūnų, vyrą pagal savo širdį, kuris įvykdys visus mano norus’.</verse>
				<verse number="23">Iš jo palikuonių, kaip buvo žadėjęs, Dievas iškėlė Izraeliui Gelbėtoją Jėzų.</verse>
				<verse number="24">Prieš Jam ateinant, Jonas skelbė atgailos krikštą visai Izraelio tautai.</verse>
				<verse number="25">Baigdamas gyvenimo kelią, Jonas pasakė: ‘Kuo jūs mane laikote? Aš nesu Jis. Bet štai po manęs ateina Tas, kuriam aš nevertas atrišti kojų apavo’.</verse>
				<verse number="26">Vyrai broliai, Abraomo giminės sūnūs ir čia esantys Dievo bijantys žmonės! Tai jums atsiųstas šis išgelbėjimo žodis.</verse>
				<verse number="27">Nes Jeruzalės gyventojai ir jų vyresnieji nepažino Jo ir pasmerkdami įvykdė pranašų žodžius, skaitomus kiekvieną sabatą.</verse>
				<verse number="28">Nors nerado Jame jokios mirties vertos kaltės, jie reikalavo iš Piloto, kad Jis būtų nužudytas.</verse>
				<verse number="29">Išpildę visa, kas buvo apie Jį parašyta, nuėmė Jį nuo medžio ir paguldė į kapą.</verse>
				<verse number="30">Bet Dievas Jį prikėlė iš numirusių.</verse>
				<verse number="31">Jis per daugelį dienų rodėsi tiems, kurie buvo su Juo atėję iš Galilėjos į Jeruzalę. Jie yra Jo liudytojai žmonėms.</verse>
				<verse number="32">Ir mes jums skelbiame Gerąją naujieną: tėvams duotąjį pažadą</verse>
				<verse number="33">Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas Jėzų, kaip ir parašyta antroje psalmėje: ‘Tu esi mano Sūnus, šiandien Aš pagimdžiau Tave!’</verse>
				<verse number="34">O kad Jį prikėlė iš numirusių ir kad Jis neturėjo supūti, Dievas buvo taip nusakęs: ‘Aš ištesėsiu šventus bei tikrus pažadus Dovydui’.</verse>
				<verse number="35">Todėl ir kitoje vietoje sakoma: ‘Tu neleisi savo Šventajam matyti supuvimo’.</verse>
				<verse number="36">Juk Dovydas, patarnavęs savajai kartai pagal Dievo valią, užmigo, buvo palaidotas prie savo tėvų ir supuvo.</verse>
				<verse number="37">O Tas, kurį Dievas prikėlė, nesupuvo.</verse>
				<verse number="38">Taigi tebūnie jums žinoma, vyrai broliai, kad per Jį jums skelbiamas nuodėmių atleidimas.</verse>
				<verse number="39">Ir kiekvienas, kuris tiki, išteisinamas Juo nuo viso to, nuo ko nepajėgė jūsų išteisinti Mozės Įstatymas.</verse>
				<verse number="40">Tad saugokitės, kad jums nepritaptų, kas pasakyta Pranašuose:</verse>
				<verse number="41">‘Žiūrėkite, niekintojai, stebėkitės ir pranykite! Nes Aš darau darbą jūsų dienomis, darbą, kuriuo nepatikėsite, jei kas jums pasakos’ ‘‘.</verse>
				<verse number="42">Žydams išeinant iš sinagogos, pagonys prašė, kad ir kitą sabatą būtų kalbama apie tuos dalykus.</verse>
				<verse number="43">Sinagogos susirinkimui pasibaigus, daugelis žydų ir pamaldžių prozelitų sekė Paulių ir Barnabą, kurie, kalbėdami jiems, įtikinėjo pasilikti Dievo malonėje.</verse>
				<verse number="44">Kitą sabatą beveik visas miestas susirinko pasiklausyti Dievo žodžio.</verse>
				<verse number="45">Išvydusius tokias minias žydus apėmė pavydas, ir jie piktžodžiaudami ėmė prieštarauti tam, ką kalbėjo Paulius.</verse>
				<verse number="46">Bet Paulius ir Barnabas drąsiai pasakė: ‘‘Pirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo žodis. Bet kadangi jūs Jį atmetate ir patys laikote save nevertais amžinojo gyvenimo, tai štai mes kreipiamės į pagonis.</verse>
				<verse number="47">Nes taip mums liepė Viešpats: ‘Paskyriau Tave, kad būtum šviesa pagonims, kad būtumei išgelbėjimu iki pat žemės pakraščių’ ‘‘.</verse>
				<verse number="48">Tai girdėdami, pagonys džiaugėsi ir šlovino Viešpaties žodį; ir įtikėjo visi skirtieji amžinajam gyvenimui.</verse>
				<verse number="49">Ir Viešpaties žodis pasklido po visą kraštą.</verse>
				<verse number="50">Bet žydai, sukurstę pamaldžias bei gerbiamas moteris ir įtakingus miesto piliečius, sukėlė Pauliaus ir Barnabo persekiojimą ir išvijo juos iš savo žemių.</verse>
				<verse number="51">O tie, nusikratę prieš juos nuo kojų dulkes, atvyko į Ikonijų.</verse>
				<verse number="52">Mokiniai buvo pilni džiaugsmo ir Šventosios Dvasios.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Taip pat atsitiko ir Ikonijuje: jie nuėjo į žydų sinagogą ir kalbėjo taip, kad įtikėjo didelė minia žydų ir graikų.</verse>
				<verse number="2">Bet tikėjimui nepaklusę žydai sukurstė pagonis prieš brolius.</verse>
				<verse number="3">Tačiau jie ten išbuvo daug laiko ir drąsiai kalbėjo Viešpatyje, kuris liudijo savo malonės žodžius ir per jų rankas darė ženklus ir stebuklus.</verse>
				<verse number="4">Miesto gyventojai suskilo: vieni buvo už žydus, kiti už apaštalus.</verse>
				<verse number="5">Kai pagonys ir žydai su savo vyresnybe susiruošė juos išniekinti ir užmėtyti akmenimis,</verse>
				<verse number="6">jie sužinoję pabėgo į Likaonijos miestus Listrą ir Derbę bei jų apylinkes.</verse>
				<verse number="7">Ten jie skelbė Evangeliją.</verse>
				<verse number="8">Listroje gyveno vienas vyras nesveikomis kojomis. Jis buvo luošas nuo pat gimimo, niekada nė žingsnio nežengęs.</verse>
				<verse number="9">Jis klausėsi Pauliaus kalbant, o šis įdėmiai pažvelgė į jį ir, pamatęs jį turint tikėjimą, kad būtų pagydytas,</verse>
				<verse number="10">garsiu balsu pasakė: ‘‘Atsistok tiesiai ant savo kojų!’‘ Tas pašoko ir ėmė vaikščioti.</verse>
				<verse number="11">Minia, pamačiusi, ką Paulius padarė, pradėjo garsiai likaoniškai šaukti: ‘‘Dievai, pasivertę žmonėmis, nužengė pas mus!’‘</verse>
				<verse number="12">Barnabą jie vadino Dzeusu, o Paulių­Hermiu, nes jis vadovavo kalbai.</verse>
				<verse number="13">Priešais jų miestą esančios Dzeuso šventyklos kunigas atvarė prie vartų jaučių su vainikais ir norėjo kartu su minia juos paaukoti.</verse>
				<verse number="14">Sužinoję apaštalai Barnabas ir Paulius perplėšė savo drabužius ir puolė į minią,</verse>
				<verse number="15">šaukdami: ‘‘Vyrai, ką darote?! Juk mes tokie patys žmonės kaip ir jūs. Ir mes jums skelbiame Gerąją naujieną, kad nuo šių tuštybių atsiverstumėte į gyvąjį Dievą, ‘kuris sutvėrė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose yra’.</verse>
				<verse number="16">Praėjusiais amžiais Jis leido eiti visoms tautoms savais keliais.</verse>
				<verse number="17">Tačiau Jis nepaliko savęs nepaliudyto, darydamas gera, duodamas mums lietaus iš dangaus ir vaisingų metų, pripildydamas mūsų širdis maisto ir džiaugsmo’‘.</verse>
				<verse number="18">Tai dėstydami, jiedu šiaip ne taip sulaikė minią, kad jiems neaukotų.</verse>
				<verse number="19">Bet iš Antiochijos ir Ikonijaus atvyko žydai ir, perkalbėję žmones, užmėtė Paulių akmenimis ir išvilko už miesto, palaikę jį mirusiu.</verse>
				<verse number="20">Susirinkus aplink jį mokiniams, jis atsikėlė ir parėjo į miestą. O rytojaus dieną kartu su Barnabu iškeliavo į Derbę.</verse>
				<verse number="21">Šitame mieste jie skelbė Evangeliją ir išmokė daugelį. Paskui grįžo atgal į Listrą, Ikonijų ir Antiochiją.</verse>
				<verse number="22">Ten jie stiprino mokinių sielas, ragino juos pasilikti tikėjime ir sakė: ‘‘Per daugelį išmėginimų mes turime įeiti į Dievo karalystę’‘.</verse>
				<verse number="23">Kiekvienoje bažnyčioje su malda ir pasninku, uždėdami rankas, jie paskyrė jiems vyresniuosius ir pavedė juos Viešpačiui, kurį šie buvo įtikėję.</verse>
				<verse number="24">Apkeliavę Pisidiją, jie atvyko į Pamfiliją.</verse>
				<verse number="25">Paskelbę žodį Pergėje, leidosi žemyn į Ataliją.</verse>
				<verse number="26">Iš ten išplaukė į Antiochiją, kur buvo pavesti Dievo malonei, kad nuveiktų darbą, kurį dabar pabaigė.</verse>
				<verse number="27">Sugrįžę jie sušaukė bažnyčią ir papasakojo, kokius darbus nuveikęs Dievas per juos ir kaip atvėręs pagonims tikėjimo vartus.</verse>
				<verse number="28">Ir jie išbuvo su mokiniais netrumpą laiką.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Kai kurie, atvykę iš Judėjos, ėmė mokyti brolius: ‘‘Jei nesiduosite apipjaustomi pagal Mozės paprotį, negalėsite būti išgelbėti’‘.</verse>
				<verse number="2">Kilo nemažas vaidas ir ginčas tarp jų ir Pauliaus bei Barnabo. Buvo nutarta, kad Paulius, Barnabas ir kai kurie kiti iš anų nuvyktų dėl šio klausimo į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius.</verse>
				<verse number="3">Bažnyčios aprūpinti, jie iškeliavo per Finikiją ir Samariją, pasakodami apie pagonių atsivertimą, ir tuo padarė didelį džiaugsmą visiems broliams.</verse>
				<verse number="4">Atvykę į Jeruzalę, jie buvo priimti bažnyčios, apaštalų bei vyresniųjų ir pranešė jiems, ką Dievas kartu su jais nuveikė.</verse>
				<verse number="5">Tuomet pakilo kai kurie įtikėjusieji iš fariziejų partijos ir tarė: ‘‘Juos reikia apipjaustyti ir įsakyti, kad laikytųsi Mozės Įstatymo’‘.</verse>
				<verse number="6">Apaštalai ir vyresnieji susirinko šio klausimo apsvarstyti.</verse>
				<verse number="7">Įsiliepsnojus ilgam ginčui, Petras pakilo ir kreipėsi į juos: ‘‘Vyrai broliai, jūs žinote, kad Dievas jau nuo senų dienų išsirinko mane iš jūsų, kad pagonys iš mano lūpų išgirstų Evangelijos žodį ir įtikėtų.</verse>
				<verse number="8">Ir Dievas, kuris pažįsta žmonių širdis, paliudijo jų naudai, duodamas jiems Šventąją Dvasią kaip ir mums.</verse>
				<verse number="9">Jis nepadarė skirtumo tarp mūsų ir jų, tikėjimu nuskaistindamas jų širdis.</verse>
				<verse number="10">Tad kodėl gundote Dievą ir kraunate ant mokinių sprando jungą, kurio nei mūsų tėvai, nei mes patys negalėjome panešti?</verse>
				<verse number="11">Juk mes tikime, kad Viešpaties Jėzaus Kristaus malone būsime išgelbėti kaip ir jie’‘.</verse>
				<verse number="12">Tada visas susirinkimas nutilo ir ėmė klausytis Barnabo bei Pauliaus pasakojimo, kokių ženklų ir stebuklų per juos Dievas padarė tarp pagonių.</verse>
				<verse number="13">Kai jie nutilo, atsiliepė Jokūbas ir tarė: ‘‘Vyrai broliai, paklausykite manęs!</verse>
				<verse number="14">Simonas papasakojo, kaip Dievas pirmą kartą aplankė pagonis, kad išsirinktų iš jų savo vardui žmones.</verse>
				<verse number="15">Čia dera pranašų žodžiai, kaip parašyta:</verse>
				<verse number="16">‘Paskui sugrįšiu ir vėl atstatysiu sugriuvusią Dovydo palapinę. Aš prikelsiu ją iš griuvėsių ir vėl ją išskleisiu,</verse>
				<verse number="17">kad ieškotų Viešpaties ir visi kiti žmonės, visi pagonys, kuriems skelbiamas mano vardas,­sako Viešpats, visa tai darantis’.</verse>
				<verse number="18">Nuo amžių Dievui žinomi visi Jo darbai.</verse>
				<verse number="19">Todėl aš manau, kad į Dievą atsivertusių pagonių nereikia apsunkinti,</verse>
				<verse number="20">o tik jiems parašyti, jog susilaikytų nuo susiteršimo stabais, nuo ištvirkavimo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir kraujo.</verse>
				<verse number="21">Juk Mozė kiekviename mieste nuo senų laikų turi savo skelbėjų ir kas sabatą yra skaitomas sinagogose’‘.</verse>
				<verse number="22">Tada apaštalai ir vyresnieji kartu su visa bažnyčia nutarė pasiųsti į Antiochiją iš savųjų išrinktus vyrus kartu su Pauliumi ir Barnabu: Judą, vadinamą Barsabu, ir Silą, kurie buvo vadovaujantys tarp brolių.</verse>
				<verse number="23">Jiems įteikė tokį raštą: ‘‘Apaštalai, vyresnieji ir broliai siunčia sveikinimą broliams, kilusiems iš pagonių Antiochijoje, Sirijoje bei Kilikijoje.</verse>
				<verse number="24">Sužinoję, kad kai kurie iš mūsų nuvykę savo kalbomis sukėlė jums nerimo ir sujaukė jūsų sielas, liepdami apsipjaustyti ir laikytis Įstatymo,</verse>
				<verse number="25">mes susirinkę vieningai nusprendėme pasiųsti pas jus išrinktus vyrus su mūsų mylimaisiais Barnabu ir Pauliumi,</verse>
				<verse number="26">kurie už mūsų Viešpatį Jėzų Kristų yra guldę savo galvas.</verse>
				<verse number="27">Taigi siunčiame su jais Judą ir Silą, kurie jums tą patį praneš žodžiu.</verse>
				<verse number="28">Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina:</verse>
				<verse number="29">susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo. Jūs gerai elgsitės, saugodamiesi šitų dalykų. Likite sveiki!’‘</verse>
				<verse number="30">Išsiųstieji, atvykę į Antiochiją, sukvietė bendruomenę ir įteikė laišką.</verse>
				<verse number="31">Skaitydami šie džiaugėsi paguoda.</verse>
				<verse number="32">Judas ir Silas, būdami pranašai, gausiais žodžiais skatino ir stiprino brolius.</verse>
				<verse number="33">Pabuvę ten kurį laiką, jie buvo brolių išleisti ramybėje pas apaštalus.</verse>
				<verse number="34">Bet Silas nusprendė ten pasilikti.</verse>
				<verse number="35">Paulius su Barnabu taip pat pasiliko Antiochijoje, kartu su daugeliu kitų mokydami ir pamokslaudami Viešpaties žodį.</verse>
				<verse number="36">Po kiek laiko Paulius tarė Barnabui: ‘‘Grįžkime, aplankykime brolius visuose miestuose, kur skelbėme Viešpaties žodį, ir pažiūrėkime, kaip jiems sekasi’‘.</verse>
				<verse number="37">Barnabas norėjo pasiimti kartu ir Joną, vadinamą Morkumi,</verse>
				<verse number="38">bet Paulius manė būsiant geriau neimti tokio, kuris Pamfilijoje buvo nuo jų pasitraukęs ir nesidarbavo su jais.</verse>
				<verse number="39">Kilo toks smarkus ginčas, kad jie vienas nuo kito atsiskyrė. Barnabas, pasiėmęs Morkų, išplaukė į Kiprą,</verse>
				<verse number="40">o Paulius, pasirinkęs Silą, iškeliavo, brolių patikėtas Viešpaties malonei.</verse>
				<verse number="41">Jis leidosi per Siriją ir Kilikiją, stiprindamas bažnyčias.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Paulius atkeliavo į Derbę ir Listrą. Ir štai ten buvo vienas mokinys, vardu Timotiejus, kurio motina buvo įtikėjusi žydė, o tėvas­graikas.</verse>
				<verse number="2">Apie jį gerai liudijo Listros ir Ikonijaus broliai.</verse>
				<verse number="3">Paulius panorėjo jį pasiimti su savimi. Jis apipjaustydino jį dėl žydų, gyvenančių tame krašte. Mat visi žinojo jo tėvą esant graiką.</verse>
				<verse number="4">Keliaudami per miestus, jie liepdavo tikintiesiems laikytis Jeruzalės apaštalų bei vyresniųjų priimtų nutarimų.</verse>
				<verse number="5">Taip bažnyčios stiprėjo tikėjimu ir kasdien augo skaičiumi.</verse>
				<verse number="6">Jiems perėjus Frygiją ir Galatijos šalį, Šventoji Dvasia draudė jiems skelbti žodį Azijoje.</verse>
				<verse number="7">Atvykę iki Myzijos, jie mėgino eiti į Bitiniją, tačiau Dvasia jų neleido.</verse>
				<verse number="8">Perėję Myziją, jie nuėjo į Troadę.</verse>
				<verse number="9">Čia Paulius naktį turėjo regėjimą: jam pasirodė makedonietis, kuris maldavo: ‘‘Ateik į Makedoniją ir padėk mums!’‘</verse>
				<verse number="10">Po šio regėjimo mes nedelsdami pasistengėme išvykti į Makedoniją, įsitikinę, kad Viešpats mus pašaukė skelbti jiems Evangeliją.</verse>
				<verse number="11">Išplaukę iš Troadės, leidomės tiesiog į Samotrakę ir rytojaus dieną į Neapolį.</verse>
				<verse number="12">Iš čia atvykome į Filipus­pirmąjį šios Makedonijos dalies ir kolonijos miestą. Šiame mieste užtrukome kelias dienas.</verse>
				<verse number="13">Sabato dieną išėjome už miesto prie upės, kur pagal paprotį buvo maldos vieta, ir atsisėdę kalbėjome susirinkusioms moterims.</verse>
				<verse number="14">Viena dievobaiminga moteris, vardu Lidija, prekiaujanti purpuro drabužiais, kilusi iš Tiatyrų miesto, klausėsi, ir Viešpats atvėrė jos širdį tam, ką kalbėjo Paulius.</verse>
				<verse number="15">Kai ji su savo namiškiais buvo pakrikštyta, ėmė mūsų prašyti: ‘‘Jei mane laikote Viešpaties tikinčiąja, ateikite ir pasilikite mano namuose’‘. Ji tiesiog mus privertė.</verse>
				<verse number="16">Kartą, einančius į maldos vietą, mus pasitiko viena tarnaitė, turinti spėjimo dvasią. Spėdama ji daug uždirbdavo savo šeimininkams.</verse>
				<verse number="17">Ji ėmė sekti paskui Paulių bei mus, šaukdama: ‘‘Šitie vyrai yra aukščiausiojo Dievo tarnai ir skelbia mums išgelbėjimo kelią’‘.</verse>
				<verse number="18">Taip ji darė daugelį dienų. Nebeapsikęsdamas Paulius atsigręžė ir paliepė dvasiai: ‘‘Jėzaus Kristaus vardu įsakau tau iš jos išeiti!’‘ Ir dvasia tučtuojau išėjo.</verse>
				<verse number="19">Šeimininkai, pamatę, kad jų pasipelnymo viltys žlugo, sugriebė Paulių bei Silą ir nutempė į miesto aikštę pas vyresnybę.</verse>
				<verse number="20">Nuvedę pas pretorius, jie tarė: ‘‘Šitie žmonės mūsų mieste kelia sąmyšį. Jie yra žydai</verse>
				<verse number="21">ir skelbia papročius, kurių mums, romėnams, nevalia nei priimti, nei laikytis’‘.</verse>
				<verse number="22">Prieš juos sukilo ir minia. Pretoriai nuplėšė nuo jų drabužius ir įsakė juos mušti lazdomis.</verse>
				<verse number="23">Davę daug kirčių, įmetė juos į kalėjimą, įsakydami kalėjimo prižiūrėtojui rūpestingai saugoti.</verse>
				<verse number="24">Gavęs tokį įsakymą, kalėjimo prižiūrėtojas įgrūdo juos į vidinę kamerą, o jų kojas įtvėrė į šiekštą.</verse>
				<verse number="25">Apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi ir giedojo Dievui himnus. Kiti kaliniai jų klausėsi.</verse>
				<verse number="26">Staiga kilo toks stiprus žemės drebėjimas, jog kalėjimo pamatai susvyravo. Bematant atsivėrė visos durys, ir visiems nukrito pančiai.</verse>
				<verse number="27">Kalėjimo prižiūrėtojas nubudo ir, pamatęs atviras kalėjimo duris, išsitraukė kalaviją norėdamas nusižudyti: jis pamanė, kad kaliniai pabėgo.</verse>
				<verse number="28">Bet Paulius garsiai sušuko: ‘‘Nedaryk sau pikto! Mes visi esame čia’‘.</verse>
				<verse number="29">Paprašęs šviesos, jis šoko vidun ir, visas drebėdamas, puolė Pauliui ir Silui po kojų.</verse>
				<verse number="30">Po to išvedė juos laukan ir paklausė: ‘‘Gerbiamieji, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?’‘</verse>
				<verse number="31">Jie atsakė: ‘‘Tikėk Viešpatį Jėzų Kristų ir būsi išgelbėtas tu ir tavo namai’‘.</verse>
				<verse number="32">Ir jie skelbė Viešpaties žodį jam ir jo namiškiams.</verse>
				<verse number="33">Tą pačią nakties valandą jis pasiėmė juos, nuplovė jų žaizdas ir nedelsiant kartu su visais saviškiais buvo pakrikštytas.</verse>
				<verse number="34">Nusivedęs į savo namus, jis padengė jiems stalą ir su visais namiškiais džiūgavo, įtikėjęs Dievą.</verse>
				<verse number="35">Dienai išaušus, pretoriai pasiuntė liktorius pranešti kalėjimo viršininkui: ‘‘Paleisk tuos žmones!’‘</verse>
				<verse number="36">Tas perdavė tuos žodžius Pauliui: ‘‘Pretoriai liepia jus paleisti. Galite eiti ir ramiai keliauti’‘.</verse>
				<verse number="37">Bet Paulius jiems atsakė: ‘‘Mus, Romos piliečius, nenuteistus viešai mušė ir įmetė į kalėjimą, o dabar nori slapta paleisti?! Šito nebus! Tegul patys ateina ir išveda!’‘</verse>
				<verse number="38">Liktoriai perdavė pretoriams šį atsakymą. Išgirdę, kad tai Romos piliečiai, pretoriai išsigando.</verse>
				<verse number="39">Jie atėjo, atsiprašė ir išsivedę prašė, kad paliktų miestą.</verse>
				<verse number="40">Išėję iš kalėjimo, Paulius ir Silas užsuko pas Lidiją, pasimatė su broliais, padrąsino juos ir iškeliavo toliau.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Perėję Amfipolį ir Apoloniją, jie atvyko į Tesaloniką, kur buvo žydų sinagoga.</verse>
				<verse number="2">Pagal savo įprotį Paulius užėjo pas juos ir tris sabatus aiškinosi su jais Raštus,</verse>
				<verse number="3">dėstydamas ir įrodinėdamas, kad Kristus turėjo kentėti ir prisikelti iš numirusių ir kad: ‘‘Kristus­tai Jėzus, kurį aš jums skelbiu’‘.</verse>
				<verse number="4">Kai kurie iš jų įtikėjo ir prisidėjo prie Pauliaus ir Silo, taip pat daugybė pamaldžių graikų ir nemaža aukštos kilmės moterų.</verse>
				<verse number="5">Bet neįtikėję žydai, apimti pavydo, surinko iš gatvės piktų žmonių, sukurstė minią ir sukėlė mieste sąmyšį. Jie užpuolė Jasono namus ir ėmė ten ieškoti Pauliaus ir Silo, norėdami išvesti juos prieš minią.</verse>
				<verse number="6">Jų neradę, nusitempė Jasoną ir kelis brolius pas miesto vadovus, šaukdami: ‘‘Tie žmonės, kurie verčia visą pasaulį aukštyn kojom, atvyko ir čia,</verse>
				<verse number="7">o Jasonas juos priglaudė. Visi šitie laužo ciesoriaus įsakymus, tvirtindami, jog esąs kitas karalius, būtent Jėzus’‘.</verse>
				<verse number="8">Taip jie sukėlė nerimo jų klausiusiai miniai ir miesto vadovams.</verse>
				<verse number="9">Šie, gavę iš Jasono ir kitų užstatą, paleido juos.</verse>
				<verse number="10">Broliai tuojau pat, nakčia, išsiuntė Paulių ir Silą į Berėją. Ten atvykę, jie užėjo į žydų sinagogą.</verse>
				<verse number="11">Tenykščiai pasirodė esą kilnesni už tesalonikiečius. Jie noriai priėmė žodį ir kasdien tyrinėjo Raštus, ar taip esą iš tikrųjų.</verse>
				<verse number="12">Daugelis iš jų įtikėjo, taip pat nemažai kilmingų graikų moterų ir vyrų.</verse>
				<verse number="13">Sužinoję, kad Paulius jau Berėjoje skelbia Dievo žodį, Tesalonikos žydai atskubėjo ir čia drumsti ir kurstyti žmonių.</verse>
				<verse number="14">Tada broliai skubiai išsiuntė Paulių prie jūros, o Silas ir Timotiejus pasiliko ten.</verse>
				<verse number="15">Pauliaus palydovai nuvedė jį iki Atėnų. Gavę įsakymą pranešti Silui ir Timotiejui, kad kuo greičiau atvyktų pas jį, grįžo atgal.</verse>
				<verse number="16">Belaukdamas Atėnuose jų atvykstant ir matydamas pilną miestą stabų, Paulius dvasioje netvėrė pykčiu.</verse>
				<verse number="17">Jis aiškinosi sinagogoje su žydais ir pamaldžiaisiais, o aikštėje kasdien su tais, kurie ten būdavo.</verse>
				<verse number="18">Kai kurie epikūrininkų ir stoikų filosofai bandė su juo ginčytis. Vieni klausė: ‘‘Ką šis plepys nori pasakyti?’‘ O kiti: ‘‘Atrodo, kad jis svetimų demonų skelbėjas’‘. Mat jis skelbė Jėzų ir prisikėlimą.</verse>
				<verse number="19">Jie paėmė, nusivedė jį į Areopagą ir tarė jam: ‘‘Ar galėtume sužinoti, kokį naują mokslą tu skelbi?</verse>
				<verse number="20">Nes tu kalbi mūsų ausims negirdėtus dalykus. Taigi norėtume sužinoti, kas tai būtų’‘.</verse>
				<verse number="21">Mat visi atėniečiai ir ten gyvenantys ateiviai leisdavo laiką ne kaip kitaip, o tik pasakodami arba klausydami ką nors nauja.</verse>
				<verse number="22">Tada Paulius, atsistojęs Areopago viduryje, prabilo: ‘‘Atėnų vyrai, matau, kad jūs visais atžvilgiais labai religingi.</verse>
				<verse number="23">Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: ‘Nežinomam dievui’. Taigi Tą, kurį nepažindami garbinate, aš jums ir skelbiu.</verse>
				<verse number="24">Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, Kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės Viešpats, negyvena žmonių rankomis statytose šventyklose</verse>
				<verse number="25">ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi Jam ko nors trūktų. Jis gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita.</verse>
				<verse number="26">Iš vieno kraujo Jis išvedė visas žmonių tautas, kad šios gyventų visoje žemėje. Jis nustatė iš anksto paskirtus laikus ir apsigyvenimo ribas,</verse>
				<verse number="27">kad žmonės ieškotų Viešpaties ir tartum apgraibomis Jį atrastų, nors Jis netoli nuo kiekvieno iš mūsų.</verse>
				<verse number="28">Juk mes Jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę ir kai kurie jūsų poetai: ‘Mes irgi esame kilę iš Jo’.</verse>
				<verse number="29">Todėl, būdami dieviškos kilmės, neturime manyti, jog Dievybė yra panaši į auksą, sidabrą ar akmenį, įgavusį pavidalą žmogaus sumanymų ir sugebėjimų dėka.</verse>
				<verse number="30">Ir štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų ir dabar įsako visur visiems žmonėms atgailauti,</verse>
				<verse number="31">nes Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per žmogų, kurį paskyrė ir visiems už Jį laidavo, prikeldamas Jį iš numirusių’‘.</verse>
				<verse number="32">Išgirdę apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė šaipytis, o kiti sakė: ‘‘Apie tai tavęs paklausysime kitą kartą’‘.</verse>
				<verse number="33">Šitaip Paulius paliko jų būrį.</verse>
				<verse number="34">Vis dėlto kai kurie vyrai prisidėjo prie jo ir įtikėjo. Iš jų Dionizas, Areopago narys, viena moteris, vardu Damaridė, ir jų draugai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Po viso šito Paulius iškeliavo iš Atėnų ir nuvyko į Korintą.</verse>
				<verse number="2">Čia jis sutiko vieną iš Ponto kilusį žydą, vardu Akvilą, su žmona Priscile, neseniai atsikėlusius iš Italijos. Mat Klaudijus buvo išleidęs įsakymą visiems žydams išsikraustyti iš Romos. Jis nuėjo pas juos</verse>
				<verse number="3">ir, kadangi mokėjo bendrą amatą, pasiliko ten ir dirbo. Jie vertėsi palapinių audimu.</verse>
				<verse number="4">Kiekvieną sabatą Paulius kalbėdavo sinagogoje, įtikinėdamas žydus ir graikus.</verse>
				<verse number="5">Atvykus iš Makedonijos Silui ir Timotiejui, Paulius buvo Dvasios paragintas ir liudijo žydams, kad Jėzus yra Kristus.</verse>
				<verse number="6">Bet jiems prieštaraujant ir piktžodžiaujant, jis nusipurtė drabužius ir tarė: ‘‘Jūsų kraujas tekrinta ant jūsų pačių galvų! Aš nekaltas ir nuo šiol eisiu pas pagonis’‘.</verse>
				<verse number="7">Ir, pasitraukęs iš ten, persikėlė į vieno dievobaimingo vyro, vardu Ticijaus Justo, namus, buvusius šalia sinagogos.</verse>
				<verse number="8">Sinagogos vyresnysis Krispas su visais savo namiškiais įtikėjo Viešpatį. Ir daugelis korintiečių klausydamiesi įtikėjo ir buvo pakrikštyti.</verse>
				<verse number="9">Naktį Viešpats regėjime prabilo Pauliui: ‘‘Nebijok! Kalbėk ir netylėk!</verse>
				<verse number="10">Aš esu su tavimi ir niekas nesikėsins tau kenkti, nes šiame mieste daugel žmonių­manieji’‘.</verse>
				<verse number="11">Ir jis ten pasiliko metus ir šešis mėnesius, mokydamas juos Dievo žodžio.</verse>
				<verse number="12">Galionui būnant Achajos prokonsulu, žydai visi kaip vienas sukilo prieš Paulių, nusitempė jį į teismo vietą</verse>
				<verse number="13">ir pareiškė: ‘‘Šitas įtikinėja žmones garbinti Dievą Įstatymui priešingu būdu’‘.</verse>
				<verse number="14">Pauliui rengiantis prabilti, Galionas tarė žydams: ‘‘Jei tai būtų koks nusikaltimas ar piktas darbas, tuomet, žydų vyrai, būtų dėl ko jus išklausyti.</verse>
				<verse number="15">Bet kai kyla ginčas apie mokymą, vardus bei jūsų Įstatymą, spręskite patys; tokių dalykų teisėjas būti nenoriu’‘.</verse>
				<verse number="16">Ir pavarė juos nuo teismo krasės.</verse>
				<verse number="17">Tada visi graikai užpuolė sinagogos vyresnįjį Sosteną ir sumušė jį prie teismo krasės. Galionas į tai nekreipė dėmesio.</verse>
				<verse number="18">Paulius, išbuvęs Korinte dar netrumpą laiką, atsisveikino su broliais ir kartu su Priscile bei Akvilu išplaukė į Siriją. Kenchrėjoje jis nusiskuto galvą, nes padarė įžadą.</verse>
				<verse number="19">Atvykęs į Efezą, jis paliko juos, o pats nuėjęs į sinagogą, ėmė kalbėtis su žydais.</verse>
				<verse number="20">Jie prašė jį pasilikti ilgesnį laiką, bet jis nesutiko</verse>
				<verse number="21">ir atsisveikindamas tarė: ‘‘Aš būtinai turiu praleisti ateinančią šventę Jeruzalėje. Jei Dievas panorės, vėl atvyksiu pas jus’‘. Ir iškeliavo iš Efezo.</verse>
				<verse number="22">Atplaukęs į Cezarėją, jis patraukė aukštyn, pasveikino bažnyčią ir išvyko į Antiochiją.</verse>
				<verse number="23">Pabuvęs ten kiek laiko, vėl leidosi į kelionę ir ėjo per Galatijos kraštą bei Frygiją, stiprindamas visus mokinius.</verse>
				<verse number="24">Vienas žydas, vardu Apolas, kilęs iš Aleksandrijos, iškalbingas ir puikiai išmanantis Raštus vyras, atvyko į Efezą.</verse>
				<verse number="25">Jis buvo pamokytas Viešpaties kelio ir, degdamas dvasia, kalbėjo ir uoliai mokė apie Viešpatį, nors tepažinojo Jono krikštą.</verse>
				<verse number="26">Jis ėmė drąsiai skelbti sinagogoje. Išgirdę jį, Priscilė ir Akvilas pasikvietė pas save ir nuodugniau išaiškino jam Dievo kelią.</verse>
				<verse number="27">Kai jis panoro vykti į Achają, broliai parašė mokiniams, ragindami jį priimti. Nuvykęs tenai, jis buvo labai naudingas per malonę įtikėjusiesiems.</verse>
				<verse number="28">Mat jis viešumoje smarkiai sukirsdavo žydus, iš Raštų įrodydamas Jėzų esant Kristų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Apolui būnant Korinte, Paulius, perėjęs aukštutines sritis, atvyko į Efezą. Užtikęs ten kelis mokinius,</verse>
				<verse number="2">paklausė: ‘‘Ar įtikėję gavote Šventąją Dvasią?’‘ Jie atsakė: ‘‘Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia’‘.</verse>
				<verse number="3">Jis klausė toliau: ‘‘Kokiu tad krikštu jūs buvote pakrikštyti?’‘ Jie atsakė: ‘‘Jono krikštu’‘.</verse>
				<verse number="4">Tada Paulius tarė: ‘‘Jonas krikštijo atgailos krikštu, ragindamas žmones tikėti Tą, kuris ateis po jo, būtent Kristų Jėzų’‘.</verse>
				<verse number="5">Tai išgirdę, jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu.</verse>
				<verse number="6">Kai Paulius jiems uždėjo rankas, ant jų nužengė Šventoji Dvasia ir jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti.</verse>
				<verse number="7">Iš viso jų buvo apie dvylika vyrų.</verse>
				<verse number="8">Paulius nuėjo į sinagogą ir ten per tris mėnesius drąsiai kalbėjo, įtikinėdamas ir aiškindamas apie Dievo karalystę.</verse>
				<verse number="9">Kai kurie užkietėjo ir netikėjo, piktžodžiaudami tam Keliui daugumos akyse, tad Paulius pasitraukė nuo jų, atskyrė mokinius ir kasdien juos mokė Tirano mokykloje.</verse>
				<verse number="10">Tai truko dvejus metus, ir visi Azijos gyventojai, tiek žydai, tiek graikai, išgirdo Viešpaties Jėzaus žodį.</verse>
				<verse number="11">Pauliaus rankomis Dievas darė ypatingų stebuklų.</verse>
				<verse number="12">Žmonės net dėdavo ligoniams jo kūną lietusias skepetėles bei prijuostes, ir nuo jų pasitraukdavo ligos, išeidavo piktosios dvasios.</verse>
				<verse number="13">Panašiai ir kai kurie keliaujantys žydų egzorcistai mėgino turėjusiems piktųjų dvasių prišaukti Viešpaties Jėzaus vardą, sakydami: ‘‘Mes jus saikdiname Jėzaus vardu, kurį skelbia Paulius’‘.</verse>
				<verse number="14">Taip darė vieno žydų vyresniojo kunigo Skėvo septyni sūnūs.</verse>
				<verse number="15">Bet piktoji dvasia jiems atsakė: ‘‘Pažįstu Jėzų ir žinau Paulių. O kas jūs esate?’‘</verse>
				<verse number="16">Ir žmogus, turįs piktąją dvasią, užpuolė juos ir nugalėjo su tokia jėga, kad jie nuogi ir sužaloti išbėgo iš anų namų.</verse>
				<verse number="17">Apie tai sužinojo visi žydai ir graikai, gyvenantys Efeze. Visus apėmė baimė, o Viešpaties Jėzaus vardas buvo išaukštintas.</verse>
				<verse number="18">Daug įtikėjusiųjų atėję išpažindavo ir pasisakydavo, ką buvo darę.</verse>
				<verse number="19">Daugelis, užsiiminėjusių magija, sunešė savo knygas ir visų akyse sudegino. Apskaičiuota, kad jos buvo vertos penkiasdešimties tūkstančių sidabro drachmų.</verse>
				<verse number="20">Šitaip galingai Viešpaties žodis plito ir ėmė viršų.</verse>
				<verse number="21">Atlikęs tuos darbus, Paulius dvasioje nusprendė keliauti per Makedoniją ir Achają į Jeruzalę. ‘‘Pabuvęs ten,­sakė jis,­turiu pamatyti ir Romą’‘.</verse>
				<verse number="22">Jis nusiuntė į Makedoniją du savo pagalbininkus, Timotiejų ir Erastą, o pats kurį laiką pasiliko Azijoje.</verse>
				<verse number="23">Tuo metu kilo nemažas sąmyšis dėl Kelio.</verse>
				<verse number="24">Vienas sidabrakalys, vardu Demetrijas, gaminęs sidabrines Artemidės šventyklos miniatiūras ir duodavęs gerai uždirbti amatininkams,</verse>
				<verse number="25">susivadino juos bei kitus to amato darbininkus ir kalbėjo: ‘‘Vyrai, jūs žinote, kad šiuo amatu remiasi mūsų gerovė.</verse>
				<verse number="26">Bet jūs matote ir girdite, kad tas Paulius ne tik Efeze, bet ir beveik visoje Azijoje įtikino ir nukreipė į šalį daug žmonių, tvirtindamas, esą tai ne dievai, kurie pagaminami žmonių rankomis.</verse>
				<verse number="27">Gresia pavojus, kad ne tik nusmuks mūsų amatas, bet kad bus paniekinta didžiosios deivės Artemidės šventykla ir žlugs didybė tos, kurią garbina visa Azija ir visas pasaulis’‘.</verse>
				<verse number="28">Tai išgirdę, jie labai įniršo ir ėmė šaukti: ‘‘Didi efeziečių Artemidė!’‘</verse>
				<verse number="29">Sąmyšis apėmė visą miestą, ir jie, pagriebę Pauliaus palydovus, makedoniečius Gajų ir Aristarchą, visi kaip vienas pasileido bėgti į teatrą.</verse>
				<verse number="30">Pauliui panorus įsimaišyti į minią, mokiniai jo neleido.</verse>
				<verse number="31">Taip pat ir keli jo bičiuliai, Azijos valdininkai, per kitus prašė, kad jis neitų į teatrą.</verse>
				<verse number="32">O ten vieni rėkavo vienaip, kiti­kitaip. Susirinkimas buvo toks pakrikęs, jog daugumas net nežinojo, kuriam galui susirinkta.</verse>
				<verse number="33">Iš minios ištempė Aleksandrą, kurį žydai stūmė į priekį. Aleksandras, pamojęs ranka, norėjo pasiaiškinti miniai.</verse>
				<verse number="34">Bet, pažinę jį esant žydą, visi vienu balsu ėmė rėkti ir kokias dvi valandas šūkavo: ‘‘Didi efeziečių Artemidė!’‘</verse>
				<verse number="35">Galiausiai miesto raštininkas, nuraminęs minią, pasakė: ‘‘Efezo vyrai! Kur rasi žmogų, kuris nežinotų, jog efeziečių miestas garbina didžiąją deivę Artemidę ir iš dangaus nukritusią jos statulą?!</verse>
				<verse number="36">Šito niekas negali paneigti. Taigi nusiraminkite ir nieko galvotrūkčiais nedarykite.</verse>
				<verse number="37">Jūs atitempėte čionai šiuos vyrus, kurie nėra nei šventyklos vagys, nei piktžodžiautojai mūsų deivei.</verse>
				<verse number="38">Jei Demetrijas ir jo bendrai amatininkai turi prieš ką nors skundą, tai tam yra teismo dienos ir prokonsulai, tegul sau bylinėjasi.</verse>
				<verse number="39">O jeigu jūs turite kokį kitą apsvarstytiną reikalą, tai jį bus galima išspręsti teisėtame susirinkime.</verse>
				<verse number="40">Šiaip jau yra pavojus būti apkaltintiems maištu dėl to, kas šiandien čia dėjosi, nes nėra jokio pagrindo, kuriuo galėtume pateisinti šį sambrūzdį’‘. Tai pasakęs, jis paleido susirinkimą.</verse>
				<verse number="41">Šiaip jau yra pavojus būti apkaltintiems maištu dėl to, kas šiandien čia dėjosi, nes nėra jokio pagrindo, kuriuo galėtume pateisinti šį sambrūzdį’‘. Tai pasakęs, jis paleido susirinkimą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Sąmyšiui pasibaigus, Paulius susikvietė mokinius ir atsisveikinęs iškeliavo į Makedoniją.</verse>
				<verse number="2">Keliaudamas per anuos kraštus ir skatindamas mokinius gausiais žodžiais, jis atvyko į Graikiją,</verse>
				<verse number="3">kur pasiliko tris mėnesius. Kai jam besirengiant plaukti į Siriją žydai ėmė ruošti prieš jį sąmokslą, jis nutarė grįžti atgal per Makedoniją.</verse>
				<verse number="4">Iki Azijos jį lydėjo Sopatras iš Berėjos, Aristarchas ir Sekundas iš Tesalonikos, Gajus iš Derbės ir Timotiejus, Tichikas ir Trofimas iš Azijos.</verse>
				<verse number="5">Šie iškeliavo pirmiau ir laukė mūsų Troadėje.</verse>
				<verse number="6">Po Neraugintos duonos dienų mes išplaukėme iš Filipų ir per penkias dienas atvykome pas juos į Troadę; ten išbuvome septynias dienas.</verse>
				<verse number="7">Pirmą savaitės dieną, mokiniams susirinkus laužyti duonos, Paulius mokė juos ir, kadangi žadėjo rytojaus dieną iškeliauti, tai užtęsė savo kalbą iki vidurnakčio.</verse>
				<verse number="8">Aukštutiniame kambaryje, kur jie buvo susirinkę, degė daug žibintų.</verse>
				<verse number="9">Vienas jaunuolis, vardu Eutichas, sėdėjęs ant lango, giliai įmigo ir, Pauliui ilgiau bedėstant, miego įveiktas, iš trečio aukšto nukrito žemėn. Kai jį pakėlė, jis buvo nebegyvas.</verse>
				<verse number="10">Nulipęs žemyn, Paulius pasilenkė ir, apglėbęs jį, tarė: ‘‘Nekelkite triukšmo, gyvybė tebėra jame’‘.</verse>
				<verse number="11">Vėl užlipęs aukštyn, jis laužė ir valgė duoną. Dar ilgai jis kalbėjo, lig pat aušros, ir tada iškeliavo.</verse>
				<verse number="12">O jaunuolį atvedė gyvą, ir tai buvo nemaža paguoda.</verse>
				<verse number="13">Mes, nuėję ir įsėdę į laivą, išplaukėme į Asą, kur ketinome paimti Paulių, nes jis buvo taip patvarkęs, pats norėdamas ten nuvykti pėsčias.</verse>
				<verse number="14">Kai jis susitiko su mumis Ase, paėmę jį, nuplaukėme į Mitilėnę.</verse>
				<verse number="15">Iš ten plaukdami toliau, kitą dieną atsidūrėme priešais Chiją. Rytojaus dieną pasiekėme Samą ir, pabuvę Trogilione, dar po dienos atvykome į Miletą.</verse>
				<verse number="16">Kad netektų gaišti Azijoje, Paulius nutarė aplenkti Efezą, nes jis skubėjo, norėdamas, jei įmanoma, Sekminių dieną būti Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="17">Iš Mileto jis pasiuntė į Efezą pakviesti bažnyčios vyresniųjų.</verse>
				<verse number="18">Kai jie pas jį atvyko, Paulius prabilo: ‘‘Jūs žinote, kaip nuo pirmosios dienos, kurią įžengiau į Aziją, visą laiką pas jus elgiausi,</verse>
				<verse number="19">tarnaudamas Viešpačiui su visu nusižeminimu, ašaromis ir išbandymais, kurie ištiko mane dėl žydų pinklių.</verse>
				<verse number="20">Kaip nieko nenutylėjau, kas naudinga, bet kalbėjau ir mokiau jus tiek viešumoje, tiek po namus,</verse>
				<verse number="21">liudydamas žydams ir graikams apie atgailą prieš Dievą ir tikėjimą mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi.</verse>
				<verse number="22">Ir štai dabar aš, dvasios kalinys, keliauju į Jeruzalę, nežinodamas, kas man ten nutiks,</verse>
				<verse number="23">tiktai Šventoji Dvasia kiekviename mieste man liudija, sakydama, kad manęs laukia pančiai ir suspaudimai.</verse>
				<verse number="24">Bet tai man nesvarbu, ir aš nebranginu savo gyvybės. Svarbu, kad tik su džiaugsmu baigčiau savo bėgimą ir tarnavimą, kurį gavau iš Viešpaties Jėzaus: liudyti Dievo malonės Evangeliją.</verse>
				<verse number="25">Ir štai dabar aš žinau, kad jūs visi, su kuriais buvau skelbdamas Dievo karalystę, daugiau nebematysite mano veido.</verse>
				<verse number="26">Todėl šiandien jums liudiju, jog esu švarus nuo visų kraujo.</verse>
				<verse number="27">Aš nevengiau jums paskelbti visų Dievo nutarimų.</verse>
				<verse number="28">Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė prižiūrėtojais, kad ganytumėte Dievo bažnyčią, kurią Jis įsigijo savo krauju.</verse>
				<verse number="29">Nes aš žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės.</verse>
				<verse number="30">Net iš jūsų atsiras tokių, kurie kreivomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius.</verse>
				<verse number="31">Todėl budėkite ir nepamirškite, kad aš per trejus metus dieną ir naktį nepaliaudamas, su ašaromis įspėjinėjau kiekvieną.</verse>
				<verse number="32">O dabar, broliai, pavedu jus Dievui ir Jo malonės žodžiui, kuris turi galią jus išugdyti ir duoti jums paveldėjimą tarp visų pašventintųjų.</verse>
				<verse number="33">Nė iš vieno negeidžiau nei sidabro, nei aukso, nei drabužio.</verse>
				<verse number="34">Jūs žinote, kad mano ir buvusiųjų su manimi reikalams tarnavo šitos va mano rankos.</verse>
				<verse number="35">Ir aš jums visur rodydavau, kad, šitaip triūsiant, reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ‘Labiau palaiminta duoti negu imti’ ‘‘.</verse>
				<verse number="36">Tai pasakęs, jis atsiklaupė ir kartu su visais pasimeldė.</verse>
				<verse number="37">Visi pradėjo graudžiai verkti ir, puldami Pauliui ant kaklo, jį bučiavo.</verse>
				<verse number="38">Jie ypač nuliūdo dėl žodžių, kad daugiau nebematysią jo veido. Po to jie palydėjo jį į laivą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Išsiplėšę iš jų glėbio, išplaukėme ir tiesiu keliu atvykome į Kosą, o kitą dieną į Rodą ir iš ten į Patarą.</verse>
				<verse number="2">Radę laivą, plaukiantį į Finikiją, įlipome ir išplaukėme.</verse>
				<verse number="3">Išvydę artėjant Kiprą, palikome jį kairėje ir leidomės link Sirijos, kur išlipome Tyre. Ten laivas turėjo iškrauti savo krovinius.</verse>
				<verse number="4">Suradę mokinių, išbuvome su jais septynias dienas. Dvasios paskatinti, jie sakė Pauliui nevykti į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="5">Praėjus toms dienoms, mes išėjome ir leidomės į kelionę, o jie visi kartu su žmonomis ir vaikais palydėjo mus iki miesto ribos. Pajūryje suklaupę visi pasimeldėme.</verse>
				<verse number="6">Vieni su kitais atsisveikinę, sulipome į laivą, o jie sugrįžo namo.</verse>
				<verse number="7">Keliaudami toliau iš Tyro atplaukėme į Ptolemaidę. Ten pasveikinome brolius ir pasilikome pas juos vienai dienai.</verse>
				<verse number="8">Kitą dieną Paulius ir mes, buvę su juo, vėl iškeliavome ir atvykome į Cezarėją. Ten nuėjome į evangelisto Pilypo, vieno iš septynių, namus ir pas jį pasilikome.</verse>
				<verse number="9">Jis turėjo keturias netekėjusias dukteris, kurios pranašaudavo.</verse>
				<verse number="10">Mums bebūnant ten daugiau dienų, iš Judėjos atėjo vienas pranašas, vardu Agabas.</verse>
				<verse number="11">Atėjęs pas mus, jis paėmė Pauliaus juostą ir, susirišęs ja rankas ir kojas, tarė: ‘‘Taip sako Šventoji Dvasia: ‘Vyrą, kuriam priklauso ši juosta, taip Jeruzalėje supančios žydai ir atiduos į pagonių rankas’ ‘‘.</verse>
				<verse number="12">Tai išgirdę, ir mes, ir tenykščiai prašėme, kad jis neitų į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="13">Bet Paulius atsakė: ‘‘Kodėl raudate ir draskote man širdį? Aš pasirengęs Jeruzalėje dėl Viešpaties Jėzaus ne tik būti supančiotas, bet ir numirti!’‘</verse>
				<verse number="14">Jam nesiduodant perkalbamam, mes nurimome ir tarėme: ‘‘Tebūnie Viešpaties valia!’‘</verse>
				<verse number="15">Po tų dienų, susiruošę į kelią, išvykome į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="16">Mus lydėjo kai kurie mokiniai iš Cezarėjos ir nuvedė apsistoti pas vieną kiprietį, seną mokinį Mnasoną.</verse>
				<verse number="17">Kai atvykome į Jeruzalę, broliai mus džiaugsmingai priėmė.</verse>
				<verse number="18">Kitą dieną Paulius kartu su mumis nuėjo pas Jokūbą, kur buvo susirinkę visi vyresnieji.</verse>
				<verse number="19">Juos pasveikinęs, jis smulkiai išdėstė visa, ką Dievas padarė pagonijoje per jo tarnystę.</verse>
				<verse number="20">Jie išklausę šlovino Viešpatį ir tarė Pauliui: ‘‘Tu matai, broli, kiek daug tūkstančių žydų tapo tikinčiaisiais, ir jie visi uoliai laikosi Įstatymo.</verse>
				<verse number="21">Bet jiems prikalbėta apie tave, kad tu mokai visus žydus, gyvenančius tarp pagonių, atsižadėti Mozės, sakydamas, jog jiems nereikia apipjaustyti vaikų nei laikytis papročių.</verse>
				<verse number="22">Ką daryti? Jie būtinai susirinks, išgirdę, kad esi atvykęs.</verse>
				<verse number="23">Todėl padaryk, kaip tau sakome. Pas mus yra keturi vyrai, padarę įžadą.</verse>
				<verse number="24">Pasiimk juos, apsivalyk kartu su jais ir prisiimk jų išlaidas, kad jie galėtų nusikirpti plaukus. Tada visi pamatys, jog gandai apie tave nieko verti ir tu nenukrypdamas laikaisi Įstatymo.</verse>
				<verse number="25">O dėl tikinčiųjų iš pagonių, tai mes išsiuntėme nurodymus, kad jie saugotųsi to, kas paaukota stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo’‘.</verse>
				<verse number="26">Tada Paulius pasiėmė tuos vyrus ir kitą dieną su jais apsivalęs įėjo į šventyklą. Ten jis nurodė apsivalymo dienų pabaigą, kada už kiekvieną iš jų turės būti paaukota auka.</verse>
				<verse number="27">Toms septynioms dienoms baigiantis, žydai iš Azijos, pastebėję Paulių šventykloje, sukurstė visą minią ir, nutvėrę jį,</verse>
				<verse number="28">ėmė šaukti: ‘‘Izraelio vyrai, padėkite! Šitas žmogus visur visus moko prieš tautą, Įstatymą ir šią vietą. Jis net atsivedė šventyklon graikus ir suteršė šią šventą vietą’‘.</verse>
				<verse number="29">Mat jie prieš tai matė su juo mieste Trofimą iš Efezo ir manė, kad Paulius jį atsivedęs į šventyklą.</verse>
				<verse number="30">Sujudo visas miestas, subėgo žmonės, nutvėrė Paulių ir ištempė jį iš šventyklos. Durys bematant buvo uždarytos.</verse>
				<verse number="31">Jiems ketinant jį užmušti, įgulos viršininkui­tribūnui buvo duota žinia, kad visoje Jeruzalėje kyla sąmyšis.</verse>
				<verse number="32">Jis nedelsdamas su kareiviais ir šimtininkais atskubėjo ten. Jie, pamatę tribūną ir kareivius, liovėsi mušę Paulių.</verse>
				<verse number="33">Prisiartinęs tribūnas suėmė Paulių ir įsakė surišti dviem grandinėmis. Paskui paklausė, kas jis esąs ir ką padaręs.</verse>
				<verse number="34">Tuo tarpu iš minios šaukė tai šį, tai tą. Negalėdamas dėl triukšmo nieko tikro apie jį sužinoti, tribūnas įsakė nuvesti Paulių į kareivines.</verse>
				<verse number="35">Atėjus prie laiptų, dėl minios įsisiautėjimo kareiviams teko jį nešte nešti.</verse>
				<verse number="36">Nes žmonių minia sekė iš paskos, šaukdama: ‘‘Mirtis jam!’‘</verse>
				<verse number="37">Vedamas į kareivines, Paulius kreipėsi į tribūną: ‘‘Ar galiu tau šį tą pasakyti?’‘ Šis atsiliepė: ‘‘Tu moki graikiškai?</verse>
				<verse number="38">Tai tu­ne anas egiptietis, kuris neseniai sukėlė sąmyšį ir išsivedė į dykumą keturis tūkstančius vyrų žudikų?’‘</verse>
				<verse number="39">Paulius atsakė: ‘‘Aš esu žydas iš Kilikijos Tarso, taigi žymaus miesto pilietis. Prašau tavęs, leisk man prabilti žmonėms’‘.</verse>
				<verse number="40">Tribūnas sutiko. Paulius atsistojo ant laiptų ir pamojo ranka miniai. Visiems nutilus, jis prabilo hebrajų kalba:</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">‘‘Vyrai broliai ir tėvai! Paklausykite, ką dabar pasakysiu sau apginti’‘.</verse>
				<verse number="2">Išgirdę jį kreipiantis į juos hebrajiškai, jie dar labiau nurimo. O jis kalbėjo toliau:</verse>
				<verse number="3">‘‘Aš esu žydas, gimęs Tarse, Kilikijoje, bet išauklėtas šitame mieste, prie Gamalielio kojų, tobulai išmokytas pagal mūsų protėvių Įstatymą, ir buvau ypatingai uolus dėl Dievo, kaip ir jūs visi šiandien.</verse>
				<verse number="4">Todėl iki mirties persekiojau šį Kelią, pančiodamas ir mesdamas į kalėjimą vyrus ir moteris.</verse>
				<verse number="5">Tai gali paliudyti ir vyriausiasis kunigas, ir visa vyresniųjų taryba. Iš jų buvau gavęs laiškus broliams ir keliavau į Damaską, kad tenykščius surištus atgabenčiau į Jeruzalę nubausti.</verse>
				<verse number="6">Man keliaujant ir artinantis prie Damasko, apie vidurdienį staiga mane apšvietė ryški šviesa iš dangaus.</verse>
				<verse number="7">Aš kritau ant žemės ir išgirdau balsą, man sakantį: ‘Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?’</verse>
				<verse number="8">Aš paklausiau: ‘Kas Tu esi, Viešpatie?’ Jis man atsakė: ‘Aš esu Jėzus iš Nazareto, kurį tu persekioji’.</verse>
				<verse number="9">Buvusieji su manimi matė šviesą ir išsigando, bet negirdėjo man kalbančiojo balso.</verse>
				<verse number="10">Aš dar paklausiau: ‘Ką man daryti, Viešpatie?’ O Viešpats man tarė: ‘Kelkis, eik į Damaską, tenai tau bus pasakyta visa, ką tau reikia daryti’.</verse>
				<verse number="11">Kadangi tos šviesos šlovės apakintas nieko nebemačiau, palydovų už rankos vedamas pasiekiau Damaską.</verse>
				<verse number="12">Toksai Ananijas, Įstatymo požiūriu dievotas vyras, apie kurį gerai liudijo visi aplinkiniai žydai,</verse>
				<verse number="13">atėjęs stojo prieš mane ir tarė: ‘Broli Sauliau, praregėk!’ Ir tą pačią akimirką aš jį pamačiau.</verse>
				<verse number="14">O jis kalbėjo: ‘Mūsų protėvių Dievas išsirinko tave, kad pažintum Jo valią, išvystum Teisųjį ir išgirstum balsą iš Jo lūpų,</verse>
				<verse number="15">nes tu būsi Jo liudytojas visiems žmonėms, skelbdamas, ką girdėjai ir regėjai.</verse>
				<verse number="16">Tad ko lauki? Kelkis, pasikrikštyk ir nusiplauk nuodėmes, šaukdamasis Viešpaties vardo!’</verse>
				<verse number="17">Vėliau, sugrįžęs į Jeruzalę ir melsdamasis šventykloje, patyriau Dvasios pagavą</verse>
				<verse number="18">ir išvydau Jėzų. Jis pasakė: ‘Skubiai pasitrauk iš Jeruzalės, nes jie nepriims tavo liudijimo apie mane’.</verse>
				<verse number="19">Aš atsiliepiau: ‘Viešpatie, juk jie žino, kad Tavo tikinčiuosius iš visų sinagogų mesdavau į kalėjimą ir plakdavau.</verse>
				<verse number="20">O kai buvo pralietas tavo liudytojo Stepono kraujas, aš ten stovėjau pritardamas jo nužudymui ir saugodamas žudikų drabužius’.</verse>
				<verse number="21">Bet Jis tarė man: ‘Eik, nes Aš siųsiu tave toli, pas pagonis’ ‘‘.</verse>
				<verse number="22">Jie klausėsi jo iki šitų žodžių, o čia ėmė garsiai šaukti: ‘‘Nušluoti nuo žemės jį! Tokiam nevalia gyventi!’‘</verse>
				<verse number="23">Jie klykė, mosavo drabužiais ir svaidė į orą smėlį.</verse>
				<verse number="24">Tribūnas įsakė nuvesti Paulių į kareivines ir liepė tardyti plakant, kad išsiaiškintų, kodėl žmonės prieš jį taip rėkė.</verse>
				<verse number="25">Kai jau buvo pririštas diržais, Paulius kreipėsi į šalia stovintį šimtininką: ‘‘Ar jums leista plakti Romos pilietį, ir dar nenuteistą?’‘</verse>
				<verse number="26">Tai išgirdęs, šimtininkas priėjo prie tribūno ir pasakė: ‘‘Žiūrėk, ką darai! Tas žmogus yra Romos pilietis’‘.</verse>
				<verse number="27">Tribūnas atėjęs paklausė: ‘‘Pasakyk man, ar tu Romos pilietis?’‘ Paulius atsakė: ‘‘Taip’‘.</verse>
				<verse number="28">Tribūnas tarė: ‘‘Aš šitą pilietybę įsigijau už didelius pinigus’‘. Paulius atsiliepė: ‘‘O aš turiu ją nuo gimimo’‘.</verse>
				<verse number="29">Bematant pasitraukė nuo jo tie, kurie turėjo jį tardyti. Tribūnas išsigando, sužinojęs, kad Paulius yra Romos pilietis, ir kad jį surišo.</verse>
				<verse number="30">Rytojaus dieną, norėdamas tiksliau išsiaiškinti, kuo jis žydų kaltinamas, tribūnas išlaisvino jį iš grandinių, liepė sušaukti aukštuosius kunigus bei visą sinedrioną ir, atvedęs Paulių, pastatė jų akivaizdoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Skvarbiu žvilgsniu permetęs sinedrioną, Paulius prabilo: ‘‘Vyrai broliai! Iki šios dienos elgiausi Dievo akivaizdoje visiškai gryna sąžine’‘.</verse>
				<verse number="2">Bet vyriausiasis kunigas Ananijas įsakė šalia stovintiesiems smogti jam per burną.</verse>
				<verse number="3">Tuomet Paulius jam tarė: ‘‘Tau smogs Dievas, tu, pabaltinta siena! Tu čia sėdi, kad mane teistum pagal Įstatymą, o liepi mane mušti prieš Įstatymą?’‘</verse>
				<verse number="4">Šalia esantys tarė: ‘‘Tu keiki vyriausiąjį Dievo kunigą?!’‘</verse>
				<verse number="5">Paulius atsiliepė: ‘‘Broliai, aš nežinojau, kad jis vyriausiasis kunigas. Juk parašyta: ‘Nepiktžodžiauk savo tautos vadovui’ ‘‘.</verse>
				<verse number="6">Supratęs, kad viena dalis buvo sadukiejai, o kita­fariziejai, Paulius sušuko sinedrionui: ‘‘Vyrai broliai, aš fariziejus, fariziejaus sūnus, ir esu teisiamas už mirusiųjų prisikėlimo viltį!’‘</verse>
				<verse number="7">Jam tai pasakius, tarp fariziejų ir sadukiejų kilo barnis, ir susirinkimas suskilo.</verse>
				<verse number="8">Mat sadukiejai sako, kad nėra nei prisikėlimo, nei angelų, nei dvasios, o fariziejai tuos dalykus pripažįsta.</verse>
				<verse number="9">Todėl kilo didelis triukšmas. Atsistoję fariziejų pusės Rašto žinovai griežtai prieštaravo, sakydami: ‘‘Mes nerandame nieko blogo šitame žmoguje. O jeigu jam kalbėjo dvasia arba angelas, nesipriešinkime Dievui!’‘</verse>
				<verse number="10">Įsisiautėjus smarkiam ginčui, tribūnas, bijodamas, kad jie nesudraskytų Pauliaus, įsakė kareivių daliniui nusileisti žemyn, išplėšti Paulių iš jų ir nuvesti į kareivines.</verse>
				<verse number="11">Kitą naktį šalia jo stojo Viešpats ir tarė: ‘‘Būk drąsus, Pauliau! Kaip liudijai apie mane Jeruzalėje, taip turėsi liudyti ir Romoje’‘.</verse>
				<verse number="12">Dieną slaptai susirinko žydų būrys ir prisiekė nei valgyti, nei gerti, kol nužudys Paulių.</verse>
				<verse number="13">Tokią sankalbą padarė daugiau negu keturiasdešimt žmonių.</verse>
				<verse number="14">Jie nuėjo pas aukštuosius kunigus bei vyresniuosius ir pasakė: ‘‘Mes siekte prisiekėme nieko neragauti, kol nužudysime Paulių.</verse>
				<verse number="15">Todėl dabar jūs kartu su sinedrionu prašykite tribūną, kad jis pristatytų jį jums rytoj, lyg norėtumėte tiksliau ištirti jo bylą. Tuo tarpu mes būsime pasiruošę užmušti jį kelyje’‘.</verse>
				<verse number="16">Apie šį suokalbį nugirdo Pauliaus sesers sūnus. Jis atėjo į kareivines ir pranešė Pauliui.</verse>
				<verse number="17">Tada Paulius, pasivadinęs vieną šimtininką, paprašė: ‘‘Nuvesk šį jaunuolį pas tribūną. Jis turi jam kai ką pranešti’‘.</verse>
				<verse number="18">Tas, paėmęs jį, nuvedė pas tribūną ir paaiškino: ‘‘Kalinys Paulius pasišaukė mane ir paprašė, kad atvesčiau pas tave šitą jaunuolį. Jis turįs tau kai ką pasakyti’‘.</verse>
				<verse number="19">Tribūnas, paėmęs jį už rankos, pasivedė į šalį ir paklausė: ‘‘Ką turi man pranešti?’‘</verse>
				<verse number="20">Tas atsakė: ‘‘Žydai susitarė prašyti tave, kad rytoj nuvestum Paulių į sinedrioną, neva norėdami tiksliau ištirti jo bylą.</verse>
				<verse number="21">Netikėk jais! Nes jo tyko daugiau negu keturiasdešimt vyrų, kurie prisiekė nei valgyti, nei gerti, kol jį nužudys. Jie jau dabar pasiruošę ir laukia tavo sutikimo’‘.</verse>
				<verse number="22">Tribūnas atleido jaunuolį ir griežtai įsakė: ‘‘Niekam nesakyk, kad tu man tai pranešei’‘.</verse>
				<verse number="23">Pasišaukęs du šimtininkus, tribūnas pasakė: ‘‘Nuo trečios valandos nakties laikykite parengtyje žygiuoti į Cezarėją du šimtus kareivių, septyniasdešimt raitelių ir du šimtus ietininkų.</verse>
				<verse number="24">Parūpinkite ir arklių, kad raitą Paulių saugiai nugabentų pas valdytoją Feliksą’‘.</verse>
				<verse number="25">Ir jis parašė tokio turinio laišką:</verse>
				<verse number="26">‘‘Klaudijus Lisijas kilniausiajam valdytojui Feliksui siunčia sveikinimą.</verse>
				<verse number="27">Šitą vyrą žydai buvo nutvėrę ir norėjo nužudyti. Aš, atėjęs su kareiviais, jį išgelbėjau, sužinojęs esant Romos pilietį.</verse>
				<verse number="28">Norėdamas patirti jo apkaltinimo priežastį, nuvedžiau jį į jų sinedrioną.</verse>
				<verse number="29">Radau, kad jis kaltinamas dėl jų Įstatymo klausimų, o ne dėl kokio nusikaltimo, baustino mirtimi ar kalėjimu.</verse>
				<verse number="30">Kadangi man buvo pranešta apie žydų ruošiamą pasikėsinimą į šį vyrą, tai nedelsdamas siunčiu jį pas tave, nurodęs ir kaltintojams, kad jie tau pateiktų prieš jį turimus kaltinimus. Lik sveikas’‘.</verse>
				<verse number="31">Kareiviai, vykdydami įsakymą, paėmė ir nugabeno nakčia Paulių į Antipatridę.</verse>
				<verse number="32">Rytojaus dieną jie pasiuntė su juo raitelius, o patys sugrįžo į kareivines.</verse>
				<verse number="33">Anie, atvykę į Cezarėją, įteikė valdytojui laišką ir pristatė Paulių.</verse>
				<verse number="34">Perskaitęs laišką, jis pasiteiravo, iš kokios provincijos tas esąs. Sužinojęs, kad iš Kilikijos,</verse>
				<verse number="35">jis pasakė: ‘‘Aš tave išklausysiu, kai atvyks tavo kaltintojai’‘. Ir liepė jį saugoti Erodo pretorijuje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Po penkių dienų atvyko vyriausiasis kunigas Ananijas su vyresniaisiais ir oratoriumi Tertulu. Jie pateikė valdytojui kaltinimus prieš Paulių.</verse>
				<verse number="2">Kai pastarasis buvo iškviestas, Tertulas pradėjo savo kaltinamąją kalbą: ‘‘Tavo rūpesčiu turėdami tikrą taiką ir didelę gerovę šitoje tautoje,</verse>
				<verse number="3">mes, prakilnusis Feliksai, visuomet ir visur tai pripažįstame su didžiu dėkingumu.</verse>
				<verse number="4">Nenorėdamas tavęs ilgiau gaišinti, prašau tave trumpai mūsų paklausyti su savo įprastu maloningumu.</verse>
				<verse number="5">Mes nustatėme šį žmogų esant tarsi marą. Jis kursto maištą viso pasaulio žydijoje ir yra nazariečių sektos vadeiva.</verse>
				<verse number="6">Jis net mėgino išniekinti šventyklą. Štai kodėl jį suėmėme ir norėjome nuteisti pagal savąjį Įstatymą.</verse>
				<verse number="7">Bet tribūnas Lisijas su didele prievarta išplėšė jį iš mūsų rankų</verse>
				<verse number="8">ir liepė jo kaltintojams atvykti pas tave. Apie tai, kuo jį kaltiname, pats galėsi viską sužinoti, jį išklausinėjęs’‘.</verse>
				<verse number="9">Tiems žodžiams pritarė žydai, tvirtindami, kad taip esą iš tikrųjų.</verse>
				<verse number="10">Valdytojui davus ženklą, Paulius atsakė: ‘‘Žinodamas tave jau daug metų esant šios tautos teisėju, drąsiai ginsiu savo bylą.</verse>
				<verse number="11">Tau nesunku nustatyti, jog praėjo ne daugiau kaip dvylika dienų, kai atvykau į Jeruzalę pagarbinti.</verse>
				<verse number="12">Ir niekas manęs nematė su kuo nors besiginčijant šventykloje nei suburiant minią sinagogose ar mieste.</verse>
				<verse number="13">Jie negali įrodyti to, kuo dabar mane kaltina.</verse>
				<verse number="14">Bet aš tau išpažįstu, jog tarnauju savo tėvų Dievui pagal Kelią, jų vadinamą sekta, tikėdamas visa, kas parašyta Įstatyme ir Pranašuose,</verse>
				<verse number="15">ir turiu viltį Dieve, kurią jie patys irgi pripažįsta, jog bus prisikėlimas iš numirusių­tiek teisiųjų, tiek neteisiųjų.</verse>
				<verse number="16">Todėl stengiuosi visuomet turėti tyrą sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones.</verse>
				<verse number="17">Aš po daugelio metų atkeliavau savo tautai atiduoti gailestingumo dovanų ir aukų.</verse>
				<verse number="18">Todėl kai kurie Azijos žydai rado mane apsivaliusį šventykloje be jokios minios ir be jokio triukšmo.</verse>
				<verse number="19">Tai jiems reikėtų čia būti ir, jei ką turi prieš mane, kaltinti tavo akyse.</verse>
				<verse number="20">Pagaliau tegul ir šitie pasako, kokį nusikaltimą jie man įrodė, kai stovėjau prieš sinedrioną?</verse>
				<verse number="21">Nebent tik žodžius, kuriuos šaukiau, stovėdamas tarp jų: ‘Šiandien jūs mane teisiate už mirusiųjų prisikėlimą!’ ‘‘</verse>
				<verse number="22">Feliksas, gerai nusimanydamas apie tą Kelią, tai išklausęs, atidėjo skundo svarstymą, sakydamas: ‘‘Kai atvyks tribūnas Lisijas, tuomet ir išaiškinsiu jūsų klausimą’‘.</verse>
				<verse number="23">Jis davė nurodymą šimtininkui saugoti Paulių, tačiau daryti jam lengvatų ir niekam iš jo žmonių nedrausti jam patarnauti ar pas jį ateiti.</verse>
				<verse number="24">Po kelių dienų Feliksas atėjo su savo žmona Druzila, kuri buvo žydė. Jis liepė pakviesti Paulių ir išklausė jo apie tikėjimą Kristumi.</verse>
				<verse number="25">Pauliui dėstant apie teisumą, susilaikymą ir būsimąjį teismą, Feliksas išsigando ir tarė: ‘‘Šiam kartui užtenka. Gali eiti. Kai turėsiu laiko, tave pasišauksiu’‘.</verse>
				<verse number="26">Be to, jis tikėjosi, kad Paulius duos jam pinigų, jog jį išleistų, todėl dažniau jį kviesdavosi ir su juo kalbėdavosi.</verse>
				<verse number="27">Prabėgus dvejiems metams, Feliksą pakeitė įpėdinis Porcijus Festas. Norėdamas padaryti žydams malonumą, Feliksas paliko Paulių kalėjime.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Atvykęs į provinciją, Festas po trijų dienų nukeliavo iš Cezarėjos į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="2">Ten į jį kreipėsi vyriausiasis kunigas ir žydų didikai, kaltindami Paulių, įkalbinėjo</verse>
				<verse number="3">ir prašė malonės atsiųsti jį į Jeruzalę, klastingai galvodami kelyje jį nužudyti.</verse>
				<verse number="4">Bet Festas atsakė, kad Paulius turįs būti saugomas Cezarėjoje. Be to, jis pats ketinąs netrukus ten grįžti.</verse>
				<verse number="5">‘‘Tegul jūsų įgaliotiniai,­tęsė jis,­keliauja kartu ir, jei tas vyras kuo nors nusikaltęs, tekaltina jį’‘.</verse>
				<verse number="6">Pabuvęs tarp jų daugiau kaip dešimt dienų, jis sugrįžo į Cezarėją. Kitą dieną, atsisėdęs į teismo krasę, liepė atvesti Paulių.</verse>
				<verse number="7">Vos tik pasirodžiusį apstojo jį iš Jeruzalės atvykę žydai, primesdami daug sunkių kaltinimų, kurių neįstengė įrodyti.</verse>
				<verse number="8">Paulius gynėsi: ‘‘Aš nieku nenusikaltęs nei žydų Įstatymui, nei šventyklai, nei ciesoriui’‘.</verse>
				<verse number="9">Norėdamas parodyti palankumą žydams, Festas paklausė Paulių: ‘‘Ar nori keliauti į Jeruzalę ir ten mano akivaizdoje būti teisiamas dėl šių dalykų?’‘</verse>
				<verse number="10">Paulius atsakė: ‘‘Aš stoviu prieš ciesoriaus teismą ir ten privalau būti teisiamas. Žydams aš nepadariau nieko pikto, kaip tu pats puikiai žinai.</verse>
				<verse number="11">Jei esu nusikaltęs ir padaręs ką nors verta mirties, neatsisakau mirti. Bet jeigu jų metami kaltinimai nepagrįsti, niekas negali jiems manęs išduoti. Aš šaukiuosi ciesoriaus!’‘</verse>
				<verse number="12">Tada Festas, pasitaręs su savo taryba, paskelbė: ‘‘Šaukiesi ciesoriaus­eisi pas ciesorių!’‘</verse>
				<verse number="13">Praslinkus kelioms dienoms, karalius Agripa ir Berenikė atvyko į Cezarėją Festo pasveikinti.</verse>
				<verse number="14">Jiems ten būnant nemažai dienų, Festas supažindino karalių su Pauliaus byla ir papasakojo: ‘‘Feliksas paliko įkalintą vieną vyrą.</verse>
				<verse number="15">Kai buvau Jeruzalėje, aukštieji kunigai ir žydų vyresnieji kreipėsi į mane, kaltindami jį ir reikalaudami pasmerkti.</verse>
				<verse number="16">Aš jiems atsakiau, kad romėnai neturi papročio pasmerkti kokį nors žmogų, nedavę kaltinamajam galimybės stoti savo kaltintojų akivaizdoje ir gintis nuo kaltinimų.</verse>
				<verse number="17">Jiems čia atvykus, aš nedelsdamas rytojaus dieną atsisėdau į teismo krasę ir liepiau atvesti tą vyrą.</verse>
				<verse number="18">Prieš jį atsistoję kaltintojai nenurodė jokio nusikaltimo, kokio buvau tikėjęsis.</verse>
				<verse number="19">Jie vien tik ginčijosi ir jam prikaišiojo dėl kai kurių savo religijos klausimų ir dėl kažkokio mirusio Jėzaus, kurį Paulius tvirtino esant gyvą.</verse>
				<verse number="20">Dvejodamas, kaip išspręsti tokius klausimus, paklausiau, ar jis nenorėtų vykti į Jeruzalę ir ten būti dėl šito teisiamas.</verse>
				<verse number="21">Bet Paulius pareikalavo, kad jo byla būtų perduota Augusto žiniai. Todėl įsakiau jį toliau kalinti, kol išsiųsiu pas ciesorių’‘.</verse>
				<verse number="22">Agripa tarė Festui: ‘‘Aš ir pats norėčiau pasiklausyti to žmogaus’‘. Anas atsakė: ‘‘Galėsi rytoj pasiklausyti’‘.</verse>
				<verse number="23">Rytojaus dieną, kai Agripa ir Berenikė atėjo su didele iškilme ir įžengė į salę kartu su tribūnais ir miesto didžiūnais, Festui įsakius, buvo atvestas Paulius.</verse>
				<verse number="24">Festas prabilo: ‘‘Karaliau Agripa ir visi čia esantys vyrai! Jūs matote žmogų, dėl kurio visa daugybė žydų kreipėsi į mane Jeruzalėje ir čia, šaukdami, kad jo negalima palikti gyvo.</verse>
				<verse number="25">Bet aš nustačiau, kad jis nėra padaręs nieko, kas būtų baustina mirtimi. Jam šaukiantis Augusto, nusprendžiau jį ten pasiųsti.</verse>
				<verse number="26">Tačiau nežinau nieko tikro, ką turėčiau parašyti valdovui. Todėl iškviečiau jį jūsų akivaizdon, ypač tavo, karaliau Agripa, kad, jį apklausęs, žinočiau, ką turiu parašyti.</verse>
				<verse number="27">Mat, man rodos, neprotinga siųsti kalinį, nenurodant kaltinimų’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Tada Agripa tarė Pauliui: ‘‘Tau leidžiama paaiškinti savo bylą’‘. Paulius, pamojęs ranka, pradėjo gynimosi kalbą:</verse>
				<verse number="2">‘‘Karaliau Agripa! Esu laimingas, galėdamas šiandien tavo akivaizdoje gintis nuo viso to, kuo esu žydų kaltinamas,</verse>
				<verse number="3">juo labiau, kad tau žinomi visi žydų papročiai ir ginčijami klausimai. Todėl prašau kantriai manęs išklausyti.</verse>
				<verse number="4">Visi žydai žino apie mano gyvenimą nuo jaunystės, kuris nuo pradžių prabėgo mano tautoje, Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="5">Jie pažįsta mane nuo seno ir, jei norėtų, galėtų paliudyti, kad aš, būdamas fariziejus, gyvenau, laikydamasis griežčiausios mūsų religijos krypties.</verse>
				<verse number="6">Dabar aš čia stoviu ir esu teisiamas už tai, kad viliuosi pažadu, kurį Dievas yra davęs mūsų tėvams.</verse>
				<verse number="7">Jo išsipildant tikisi sulaukti mūsų dvylika giminių, uoliai tarnaudamos Dievui dieną ir naktį. Dėl šitos vilties, karaliau Agripa, aš ir esu žydų kaltinamas.</verse>
				<verse number="8">Kodėl jums atrodo neįtikėtina, kad Dievas prikelia numirusius?</verse>
				<verse number="9">Tiesa, ir aš maniau, kad privalau visais būdais kovoti su Jėzaus Nazariečio vardu.</verse>
				<verse number="10">Aš taip ir dariau Jeruzalėje. Gavęs iš aukštųjų kunigų įgaliojimus, daugybę šventųjų uždariau į kalėjimus, o kai jie buvo žudomi, pritardavau.</verse>
				<verse number="11">Visose sinagogose dažnai juos bausdavau, versdavau piktžodžiauti ir, be saiko prieš juos įtūžęs, persekiojau net svetimuose miestuose.</verse>
				<verse number="12">Tais pačiais tikslais keliavau į Damaską, turėdamas aukštųjų kunigų įgaliojimus ir leidimą.</verse>
				<verse number="13">Kelyje vidurdienį, karaliau, aš staiga išvydau, kaip mane ir keliavusius su manimi apšvietė šviesa iš dangaus, skaistesnė už saulę.</verse>
				<verse number="14">Mes visi parpuolėme žemėn, ir aš išgirdau balsą, kuris man sakė hebrajiškai: ‘Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji? Sunku tau spyriotis prieš akstiną!’</verse>
				<verse number="15">Aš paklausiau: ‘Kas Tu esi, Viešpatie?’ Jis atsakė: ‘Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.</verse>
				<verse number="16">Kelkis ir stokis ant kojų! Aš tau apsireiškiau, kad paskirčiau tave tarnu bei liudytoju tų dalykų, kuriuos matei ir kuriuos tau dar apreikšiu.</verse>
				<verse number="17">Aš tave gelbėsiu nuo tautiečių ir pagonių, pas kuriuos tave dabar siunčiu,</verse>
				<verse number="18">kad atvertum jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą, nuo šėtono valdžios­į Dievą ir, tikėdami mane, gautų nuodėmių atleidimą bei paveldėjimą su pašventintaisiais’.</verse>
				<verse number="19">Todėl, karaliau Agripa, nebuvau nepaklusnus dangiškam regėjimui</verse>
				<verse number="20">ir iš pradžių Damaske ir Jeruzalėje, o paskui visame Judėjos krašte ir pagonijoje skelbiau, kad žmonės atgailautų, gręžtųsi į Dievą ir imtųsi atgailos vertų darbų.</verse>
				<verse number="21">Už tai žydai sugriebė mane šventykloje ir mėgino užmušti.</verse>
				<verse number="22">Bet, Dievui padedant, iki šios dienos tebeliudiju mažam ir dideliam, neskelbdamas nieko viršaus, o tik tai, ką skelbė įvyksiant pranašai ir Mozė,</verse>
				<verse number="23">būtent, kad Kristus kentės, jog pirmutinis prisikels iš numirusių ir paskelbs šviesą tautai ir pagonims’‘.</verse>
				<verse number="24">Jam tai kalbant, Festas garsiai sušuko: ‘‘Pauliau, tu iš galvos kraustaisi! Iš didelio rašto išėjai iš krašto’‘.</verse>
				<verse number="25">Paulius atsiliepė: ‘‘Ne, nesikraustau iš galvos, prakilnusis Festai, bet skelbiu tiesos ir sveiko proto žodžius.</verse>
				<verse number="26">Šiuos dalykus žino karalius, kuriam taip atvirai kalbu. Esu tikras, kad iš viso to jam nieko nėra nežinomo, nes šitai dėjosi ne kur nors užkampyje.</verse>
				<verse number="27">Karaliau Agripa, ar tiki pranašais? Žinau, kad tiki’‘.</verse>
				<verse number="28">Agripa atsakė: ‘‘Ko gero įtikinsi mane krikščionimi tapti...’‘</verse>
				<verse number="29">Paulius tarė: ‘‘Meldžiu Dievą, kad ar per trumpą, ar per ilgą laiką ne tik tu, bet ir visi, šiandien girdėję mane kalbant, taptų tokie, kaip aš, tik be šitų pančių!’‘</verse>
				<verse number="30">Jam tai pasakius, pakilo karalius, valdytojas, Berenikė ir visi sėdėję su jais.</verse>
				<verse number="31">Išeidami jie tarpusavyje kalbėjosi: ‘‘Šitas žmogus nepadarė nieko baustino mirtimi ar kalėjimu’‘.</verse>
				<verse number="32">Agripa Festui pareiškė: ‘‘Būtų galima paleisti šitą žmogų, jeigu jis nebūtų šaukęsis ciesoriaus’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Kai buvo nuspręsta, kad mes turime išplaukti į Italiją, Paulių ir kelis kitus kalinius perdavė Augusto kohortos šimtininkui Julijui.</verse>
				<verse number="2">Mes įlipome į Adramitijos laivą, kuris turėjo plaukti Azijos pakrantėmis, ir leidomės į kelionę. Su mumis buvo makedonietis Aristarchas iš Tesalonikos.</verse>
				<verse number="3">Kitą dieną atplaukėme į Sidoną. Julijus kilniai elgėsi su Pauliumi ir leido jam aplankyti bičiulius, kad galėtų pasidžiaugti jų globa.</verse>
				<verse number="4">Išvykę iš ten, plaukėme Kipro užuovėja, nes pūtė priešingi vėjai.</verse>
				<verse number="5">Perplaukę jūrą ties Kilikija ir Pamfilija, atvykome į Lykijos miestą Myrą.</verse>
				<verse number="6">Tenai šimtininkas surado Aleksandrijos laivą, kuris plaukė į Italiją, ir persodino mus į jį.</verse>
				<verse number="7">Daug dienų plaukėme palengva ir vargais negalais atsiradome ties Knidu. Kadangi vėjas kliudė, plaukėme Kretos priedangoje, link Salmonės.</verse>
				<verse number="8">Šiaip ne taip ją aplenkę, atvykome į vietovę, kuri vadinosi Dailioji Prieplauka, netoli Lasėjos miesto.</verse>
				<verse number="9">Prabėgo daug laiko, ir laivyba tapo pavojinga, nes jau buvo pasibaigęs rudens pasninko metas. Paulius juos įspėjo,</verse>
				<verse number="10">sakydamas: ‘‘Vyrai, numatau, jog šis plaukimas bus grėsmingas ir pražūtingas ne tik kroviniams bei laivui, bet ir mūsų gyvybėms’‘.</verse>
				<verse number="11">Tačiau šimtininkas labiau tikėjo vairininku ir laivo savininku negu tuo, ką kalbėjo Paulius.</verse>
				<verse number="12">Kadangi uostas buvo netinkamas žiemoti, dauguma nusprendė iš ten plaukti toliau, kaip nors pasiekti Feniksą, Kretos uostą, atvirą į pietvakarius ir šiaurės vakarus, ir ten žiemoti.</verse>
				<verse number="13">Kai ėmė pūsti lengvas pietų vėjas, jie tikėjosi įvykdyti savo sumanymą ir, pakėlę inkarą, leidosi pirmyn palei Kretos krantus.</verse>
				<verse number="14">Bet netrukus nuo salos pusės pakilo viesulas, vadinamas Šiauriaryčiu.</verse>
				<verse number="15">Jis pagavo laivą, nepajėgusį jam priešintis, ir mes turėjome jį leisti pavėjui.</verse>
				<verse number="16">Kai mus nešė pro salelę, vardu Klaudą, mes tik vargais negalais išsaugojome gelbėjimo valtį.</verse>
				<verse number="17">Kai ji buvo užkelta, jūreiviai ėmė stiprinti laivą­apjuosė jį virvėmis. Bijodami pakliūti ant Sirtės seklumų, jie nuleido bures ir taip plaukė toliau.</verse>
				<verse number="18">Mus baisiai vargino audra. Todėl rytojaus dieną teko išmesti į jūrą dalį krovinio.</verse>
				<verse number="19">Trečią dieną savo rankomis išmetėme kai kuriuos laivo įrengimus.</verse>
				<verse number="20">Ilgą laiką nematydami nei saulės, nei žvaigždžių, smarkios audros blaškomi, galiausiai praradome bet kokią viltį išsigelbėti.</verse>
				<verse number="21">Žmonės jau ilgą laiką nieko nevalgė. Paulius, atsistojęs tarp jų, tarė: ‘‘Vyrai! Reikėjo paklausyti manęs ir neplaukti nuo Kretos į jūrą. Būtų išvengta šių pavojų ir nuostolių.</verse>
				<verse number="22">Tačiau ir dabar raginu laikytis drąsiai. Niekas iš jūsų nežus, vien tik laivas.</verse>
				<verse number="23">Šią naktį mane aplankė angelas Dievo, kuriam aš priklausau ir tarnauju,</verse>
				<verse number="24">ir pasakė: ‘Nebijok, Pauliau! Tu privalai stoti prieš ciesorių. Ir štai Dievas tau dovanoja visus, plaukiančius su tavimi’.</verse>
				<verse number="25">Tad, vyrai, drąsiau! Aš tikiu Dievu, kad taip ir įvyks, kaip man pasakyta.</verse>
				<verse number="26">Mus išmes į kokią nors salą’‘.</verse>
				<verse number="27">Kai buvome svaidomi Adrijos jūroje keturioliktą naktį, apie vidurnaktį jūreiviams pasirodė, kad artėjame prie kažkokios sausumos.</verse>
				<verse number="28">Jie išmetė grimzlę ir nustatė dvidešimties sieksnių gylį; po kiek laiko išmatavo dar kartą ir berado penkiolika.</verse>
				<verse number="29">Bijodami užšokti ant povandeninių uolų, jie išmetė iš paskuigalio keturis inkarus ir laukė aušros.</verse>
				<verse number="30">Jūreiviai mėgino pabėgti iš laivo. Jie nuleido į jūrą gelbėjimo valtį, neva norėdami išmesti inkarus laivo priešakyje.</verse>
				<verse number="31">Paulius tarė šimtininkui ir kareiviams: ‘‘Jeigu šitie nepasiliks laive, jūs neišsigelbėsite’‘.</verse>
				<verse number="32">Tada kareiviai nukapojo valties virves ir leido jai nukristi į jūrą.</verse>
				<verse number="33">Prieš rytą Paulius paragino visus valgyti, sakydamas: ‘‘Šiandien jau keturiolikta diena, kai jūs laukiate nevalgę, nieko burnoje neturėję.</verse>
				<verse number="34">Todėl aš jus prašau valgyti. To reikia jūsų išsigelbėjimui. Nė vienam iš jūsų nenukris nė plaukas nuo galvos!’‘</verse>
				<verse number="35">Tai pasakęs, jis paėmė duonos, visų akivaizdoje padėkojo Dievui, sulaužė ir pradėjo valgyti.</verse>
				<verse number="36">Tada visi pralinksmėjo ir ėmėsi valgio.</verse>
				<verse number="37">Laive iš viso buvome du šimtai septyniasdešimt šeši žmonės.</verse>
				<verse number="38">Pavalgę jie palengvino laivą, išmesdami jūron javus.</verse>
				<verse number="39">Rytui išaušus, jūreiviai negalėjo pažinti žemės, tiktai pastebėjo nedidelę įlanką lėkštais krantais, į kurią, jei bus įmanoma, jie nutarė pasukti laivą.</verse>
				<verse number="40">Nupjovė inkarus, paliko juos jūroje, atleido vairo diržus ir, iškėlę prieš vėją priekinę burę, leidosi į krantą.</verse>
				<verse number="41">Atsidūrę prie seklumos, jie užšokdino ant jos laivą. Priekis liko tvirtai įsmigęs, o paskuigalis ėmė irti nuo smarkios bangų mūšos.</verse>
				<verse number="42">Kareiviai sumanė išžudyti kalinius, kad kuris išplaukęs nepaspruktų.</verse>
				<verse number="43">Bet šimtininkas, gelbėdamas Paulių, sutrukdė jų sumanymą. Jis įsakė, kad mokantys plaukti pirmi šoktų į jūrą ir plauktų į krantą,</verse>
				<verse number="44">o kiti tai padarytų kas ant lentų, kas ant laivo nuolaužų. Šitaip visi išsigelbėjo ir pasiekė žemę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Išsigelbėję jie sužinojo, kad sala vadinasi Melitė.</verse>
				<verse number="2">Barbarai su mumis elgėsi labai draugiškai. Užkūrė ugnį ir pakvietė mus visus prie jos, nes lijo ir buvo šalta.</verse>
				<verse number="3">Paulius pririnko glėbį sausų šakų ir metė į ugnį. Čia nuo kaitros iš laužo iššoko gyvatė ir įsikirto jam į ranką.</verse>
				<verse number="4">Pamatę prie rankos prikibusią gyvatę, barbarai ėmė vienas kitam kalbėti: ‘‘Tas žmogus tikriausiai žmogžudys: išsigelbėjo iš jūros, o keršto deivė vis tiek neduoda jam gyventi’‘.</verse>
				<verse number="5">Tačiau jis nupurtė šliužą į ugnį, nepatirdamas nieko blogo.</verse>
				<verse number="6">Barbarai laukė, kada jis ištins ar staiga kris negyvas. Laukę nesulaukę ir pamatę, kad jam nesidaro nieko blogo, jie pakeitė nuomonę ir ėmė kalbėti, jog jis esąs dievas.</verse>
				<verse number="7">Netoli tos vietos buvo vyriausiojo salos valdininko, vardu Publijus, valdos. Jis mus priėmė ir tris dienas bičiuliškai globojo.</verse>
				<verse number="8">Tuo metu Publijaus tėvas susirgo karštine ir viduriavimu. Paulius užėjo pas jį, pasimeldė, uždėjęs ant jo rankas, ir išgydė.</verse>
				<verse number="9">Po šito įvykio ir kiti salos gyventojai, turėję ligų, ėjo pas Paulių ir buvo pagydomi.</verse>
				<verse number="10">Už tai jie mus didžiai gerbė, o išvykstant aprūpino viskuo, ko mums reikėjo.</verse>
				<verse number="11">Po trijų mėnesių mes išplaukėme žiemojusiu saloje Aleksandrijos laivu, kuris turėjo Dvynių ženklą.</verse>
				<verse number="12">Atplaukę į Sirakūzus, prastovėjome tris dienas.</verse>
				<verse number="13">Iš ten plaukdami, esant nepalankiam vėjui, pasiekėme Regijų ir dar po dienos, ėmus pūsti pietų vėjui, kitą dieną atvykome į Puteolus.</verse>
				<verse number="14">Ten susitikome su broliais; jie pakvietė mus septynioms dienoms paviešėti. Taip mes atvykome į Romą.</verse>
				<verse number="15">Tenykščiai broliai, išgirdę apie mus, atėjo pasitikti iki Apijaus aikštės ir Trijų tavernų. Juos išvydęs, Paulius dėkojo Dievui ir įgavo naujo pasitikėjimo.</verse>
				<verse number="16">Kai atvykome į Romą, šimtininkas perdavė kalinius sargybos viršininkui, o Pauliui buvo leista apsigyventi vienam su saugojančiu jį kareiviu.</verse>
				<verse number="17">Po trijų dienų Paulius pakvietė pas save žydų vadovus. Jiems susirinkus, jis prabilo: ‘‘Vyrai broliai! Nors aš nieku nesu nusikaltęs nei tautai, nei mūsų tėvų papročiams, buvau Jeruzalėje suimtas ir atiduotas į romėnų rankas.</verse>
				<verse number="18">Tie ištardę, norėjo mane paleisti, nes nerado jokio mirties verto nusižengimo.</verse>
				<verse number="19">Kadangi žydai prieštaravo, turėjau šauktis ciesoriaus, tiktai ne tam, kad apkaltinčiau savo tautą.</verse>
				<verse number="20">Dėl šios priežasties ir pakviečiau jus, kad su jumis pasimatyčiau ir pasikalbėčiau; nes dėl Izraelio vilties esu surakintas šita grandine!’‘</verse>
				<verse number="21">Jie atsakė jam: ‘‘Mes nesame gavę apie tave iš Judėjos laiškų, ir nė vienas iš atvykusių brolių nepranešė ir nekalbėjo nieko blogo apie tave.</verse>
				<verse number="22">Vis dėlto norėtume išgirsti tavo pažiūras. Mat apie šitą sektą tiek težinome, jog jai visur prieštaraujama’‘.</verse>
				<verse number="23">Paskyrę jam dieną, jie gausiai susirinko pas jį svečių kambaryje. Nuo ryto iki vakaro jis aiškino jiems ir liudijo apie Dievo karalystę, įrodinėdamas jiems Jėzų iš Mozės Įstatymo ir Pranašų.</verse>
				<verse number="24">Vieni jo žodžiais patikėjo, kiti ne.</verse>
				<verse number="25">Nesutardami tarpusavyje, jie ėmė skirstytis, o Paulius tepasakė jiems viena: ‘‘Teisingai Šventoji Dvasia yra mūsų tėvams pasakiusi per pranašą Izaiją:</verse>
				<verse number="26">‘Eik pas šitą tautą ir sakyk: girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite.</verse>
				<verse number="27">Šitų žmonių širdis aptuko, jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau’.</verse>
				<verse number="28">Tebūnie tad jums žinoma: šis Dievo išgelbėjimas yra pasiųstas pagonims, ir jie išgirs’‘.</verse>
				<verse number="29">Jam tai pasakius, žydai išėjo, smarkiai ginčydamiesi tarpusavyje.</verse>
				<verse number="30">Paulius gyveno savo išsinuomotame name ištisus dvejus metus ir priiminėdavo visus, kurie pas jį ateidavo.</verse>
				<verse number="31">Jis skelbė Dievo karalystę ir labai drąsiai, netrukdomas mokė apie Viešpatį Jėzų Kristų.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="45">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktas apaštalu, išrinktas skelbti Dievo Evangeliją,</verse>
				<verse number="2">kurią Jis iš anksto pažadėjo per savo pranašus Šventuosiuose Raštuose,</verse>
				<verse number="3">apie Jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo palikuonių,</verse>
				<verse number="4">šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi,­Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.</verse>
				<verse number="5">Per Jį gavome malonę ir apaštalystę, kad Jo vardu padarytume klusnias tikėjimui visas tautas,</verse>
				<verse number="6">iš kurių ir jūs esate Jėzaus Kristaus pašaukti.</verse>
				<verse number="7">Visiems Dievo numylėtiesiems, esantiems Romoje, pašauktiesiems šventiesiems: tebūna jums malonė bei ramybė nuo mūsų Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!</verse>
				<verse number="8">Pirmiausia dėkoju savo Dievui per Jėzų Kristų už jus visus, nes visame pasaulyje kalbama apie jūsų tikėjimą.</verse>
				<verse number="9">Man liudytojas Dievas, kuriam tarnauju dvasia, skelbdamas Jo Sūnaus Evangeliją, jog be paliovos jus prisimenu savo maldose,</verse>
				<verse number="10">prašydamas, kad Dievo valia man pavyktų kaip nors atvykti pas jus.</verse>
				<verse number="11">Trokštu jus pamatyti, kad galėčiau perduoti šiek tiek dvasinių dovanų jums sustiprinti,</verse>
				<verse number="12">tai yra drauge pasiguosti bendru jūsų ir mano tikėjimu.</verse>
				<verse number="13">Noriu, broliai, kad žinotumėte, jog ne kartą ketinau atvykti pas jus,­bet iki šiol vis pasitaikydavo kliūčių,­kad ir tarp jūsų turėčiau šiek tiek vaisių kaip ir tarp kitų pagonių.</verse>
				<verse number="14">Juk aš skolingas graikams ir barbarams, mokytiems ir nemokytiems.</verse>
				<verse number="15">Štai kodėl mano širdį traukia ir jums Romoje skelbti Evangeliją.</verse>
				<verse number="16">Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki, pirma žydui, paskui graikui.</verse>
				<verse number="17">Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: ‘‘Teisusis gyvens tikėjimu’‘.</verse>
				<verse number="18">Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisumu.</verse>
				<verse number="19">Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai apreiškė.</verse>
				<verse number="20">Jo neregimosios ypatybės­Jo amžinoji galybė ir dievystė­nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami.</verse>
				<verse number="21">Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo.</verse>
				<verse number="22">Vadindami save išmintingais, tapo kvaili.</verse>
				<verse number="23">Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus.</verse>
				<verse number="24">Todėl Dievas per jų širdies geidulius atidavė juos neskaistumui, kad jie patys terštų savo kūnus.</verse>
				<verse number="25">Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir garbino kūrinius bei tarnavo jiems, o ne Kūrėjui, kuris palaimintas per amžius. Amen!</verse>
				<verse number="26">Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai.</verse>
				<verse number="27">Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir gaudavo už savo paklydimą vertą atpildą.</verse>
				<verse number="28">Kadangi jie nesirūpino pažinti Dievą, tai Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera.</verse>
				<verse number="29">Todėl jie pilni visokio neteisumo, netyrumo, piktybių, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų.</verse>
				<verse number="30">Tai šmeižikai, nekenčiantys Dievo, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų,</verse>
				<verse number="31">neprotingi, nepatikimi, nemylintys, neatlaidūs, negailestingi.</verse>
				<verse number="32">Nors jie žino teisingą Dievo nuosprendį, kad visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Esi nepateisinamas, kas bebūtum, žmogau, kuris teisi kitą. Juk teisdamas kitą, pasmerki save, nes ir pats tai darai, už ką teisi.</verse>
				<verse number="2">Mes žinome, kad Dievas teisingai teis tuos, kurie tokius nusikaltimus daro.</verse>
				<verse number="3">Nejaugi manai, žmogau, pats taip darydamas ir teisdamas taip darančius, išvengsiąs Dievo teismo?!</verse>
				<verse number="4">Kaip drįsti niekinti Jo gerumo, pakantumo ir kantrumo turtus? Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atgailauti?</verse>
				<verse number="5">Deja, savo užkietėjimu bei neatgailaujančia širdimi tu pats sau kaupi rūstybę Dievo rūstybės ir Jo teisingo teismo apsireiškimo dienai.</verse>
				<verse number="6">Jis kiekvienam atmokės pagal jo darbus:</verse>
				<verse number="7">tiems, kurie, ištvermingai darydami gera, ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo,­amžinuoju gyvenimu,</verse>
				<verse number="8">o išpuikėliams, kurie nepaklūsta tiesai, bet yra pasidavę neteisumui,­pykčiu ir rūstybe.</verse>
				<verse number="9">Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga, pirma žydo, paskui graiko.</verse>
				<verse number="10">Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera, pirma žydui, paskui graikui.</verse>
				<verse number="11">Juk Dievas nėra šališkas.</verse>
				<verse number="12">Visi, kurie nusidėjo, neturėdami įstatymo, pražus be įstatymo, o visi, kurie nusidėjo, turėdami įstatymą, bus nuteisti pagal įstatymą.</verse>
				<verse number="13">Ne įstatymo klausytojai teisūs Dievo akyse, bet įstatymo vykdytojai bus išteisinti.</verse>
				<verse number="14">Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie­neturintys įstatymo­patys sau yra įstatymas.</verse>
				<verse number="15">Jie parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą.</verse>
				<verse number="16">Aną dieną Dievas per Jėzų Kristų teis žmonių slėpinius, kaip sako mano skelbiama Evangelija.</verse>
				<verse number="17">Štai tu vadiniesi žydas, pasikliauji įstatymu ir giriesi Dievu.</verse>
				<verse number="18">Tu žinai Jo valią ir, įstatymo pamokytas, išmanai, kas geriau.</verse>
				<verse number="19">Įsitikinęs, kad esi aklųjų vadovas, šviesa tamsoje esantiems,</verse>
				<verse number="20">neišmanančių mokytojas, kūdikių auklėtojas, turįs įstatyme išreikštą pažinimą ir tiesą.</verse>
				<verse number="21">Tai kodėl tu, mokydamas kitus, nepamokai pats savęs? Kodėl, liepdamas nevogti, pats vagi?</verse>
				<verse number="22">Sakydamas nesvetimauti, pats svetimauji? Bjaurėdamasis stabais, pats apiplėši šventyklas?</verse>
				<verse number="23">Giriesi įstatymu, o paniekini Dievą, laužydamas įstatymą?</verse>
				<verse number="24">Juk parašyta: ‘‘Dėl jūsų piktžodžiauja Dievo vardui pagonys’‘.</verse>
				<verse number="25">Apipjaustymas, tiesa, naudingas, jei vykdai įstatymą. O jeigu esi įstatymo laužytojas, tavo apipjaustymas tampa neapipjaustymu.</verse>
				<verse number="26">Taigi, kai neapipjaustytas žmogus laikosi įstatymo reikalavimų, ar jo neapipjaustymas nebus įskaitytas apipjaustymu?</verse>
				<verse number="27">Ar nuo gimimo neapipjaustytas kūne, bet vykdantis įstatymą nepasmerks tavęs, kuris laužai įstatymą, turėdamas jo raidę ir apipjaustymą?</verse>
				<verse number="28">Ne tas yra žydas, kuris išoriškai laikomas žydu, ir ne tas apipjaustymas, kuris išoriškai atliktas kūne.</verse>
				<verse number="29">Bet tas yra žydas, kuris toks viduje, ir tada yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę. Tokiam ir šlovė ne iš žmonių, bet iš Dievo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Koks tada pranašumas būti žydu arba kokia nauda iš apipjaustymo?</verse>
				<verse number="2">Visokeriopas! Pirmiausia tas, kad jiems buvo patikėtas Dievo žodis.</verse>
				<verse number="3">Jei kai kurie tapo netikintys,­negi jų netikėjimas panaikins Dievo ištikimybę?</verse>
				<verse number="4">Jokiu būdu! Dievas išlieka teisingas, o kiekvienas žmogus­melagis, kaip parašyta: ‘‘Kad Tu būtum pripažintas teisus savo žodžiuose ir laimėtum, kai esi teisiamas’‘.</verse>
				<verse number="5">Jei mūsų neteisumas iškelia Dievo teisumą,­ką gi sakysime? Gal Dievas neteisus, rūsčiai bausdamas? Kalbu, kaip žmonėms įprasta.</verse>
				<verse number="6">Jokiu būdu! Kaip tada Dievas galėtų teisti pasaulį?</verse>
				<verse number="7">Bet jeigu Dievo tiesa per mano melagystę tik dar labiau iškilo Jo šlovei, tai kam dar teisti mane kaip nusidėjėlį?</verse>
				<verse number="8">Tai gal ‘‘darykime bloga, kad išeitų gera’‘,­kaip esame šmeižiami ir kaip kai kurie sako mus skelbiant? Tokie pasmerkti vertai.</verse>
				<verse number="9">Tai ką gi? Ar mes turime pirmenybę? Visai ne! Juk jau įrodėme, kad žydai ir pagonys­visi yra nuodėmės valdžioje,</verse>
				<verse number="10">kaip parašyta: ‘‘Nėra teisaus, nėra nė vieno.</verse>
				<verse number="11">Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų.</verse>
				<verse number="12">Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno!</verse>
				<verse number="13">Jų gerklė­atviras kapas; savo liežuviais klastas jie raizgė, gyvačių nuodai jų lūpose.</verse>
				<verse number="14">Jų burna pilna keiksmų ir kartumo,</verse>
				<verse number="15">jų kojos eiklios kraujo pralieti,</verse>
				<verse number="16">jų keliuose griuvimas ir vargas.</verse>
				<verse number="17">Jie nepažino taikos kelio,</verse>
				<verse number="18">ir prieš jų akis nestovi Dievo baimė’‘.</verse>
				<verse number="19">Mes gi žinome, kad, ką besakytų įstatymas, jis kalba tiems, kurie yra įstatymo valdžioje, kad visos burnos užsičiauptų ir visas pasaulis pasirodytų kaltas prieš Dievą,</verse>
				<verse number="20">nes įstatymo darbais Jo akivaizdoje nebus išteisintas nė vienas žmogus. Per įstatymą tik pažįstame nuodėmę.</verse>
				<verse number="21">Bet dabar, nepriklausomai nuo įstatymo, yra apreikštas Dievo teisumas, kurį paliudijo Įstatymas ir Pranašai,­</verse>
				<verse number="22">Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems, kurie tiki. Nėra jokio skirtumo,</verse>
				<verse number="23">nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės,</verse>
				<verse number="24">o išteisinami dovanai Jo malone dėl atpirkimo, kuris yra Jėzuje Kristuje.</verse>
				<verse number="25">Dievas Jį paskyrė permaldavimo auka, veikiančia per tikėjimą Jo kraujo galia. Jis parodė savo teisumą tuo, kad, būdamas kantrus, nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau,</verse>
				<verse number="26">ir parodė savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir išteisinantis tą, kuris tiki Jėzų.</verse>
				<verse number="27">Kur tada pagrindas girtis? Jis atmestas. Kokiu įstatymu? Darbų? Ne, tik tikėjimo įstatymu.</verse>
				<verse number="28">Mes įsitikinę, kad žmogus išteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų.</verse>
				<verse number="29">Argi Dievas­tiktai žydų Dievas? Ar Jis nėra ir pagonių? Taip, ir pagonių,</verse>
				<verse number="30">nes tėra vienas Dievas, kuris per tikėjimą išteisins apipjaustytus ir per tikėjimą išteisins neapipjaustytus.</verse>
				<verse number="31">O gal tikėjimu panaikiname įstatymą? Jokiu būdu! Priešingai, mes įstatymą įtvirtiname.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">O ką pasakysime gavus Abraomą­mūsų protėvį pagal kūną?</verse>
				<verse number="2">Jei Abraomas būtų buvęs išteisintas darbais, jis turėtų kuo pasigirti, tik ne prieš Dievą.</verse>
				<verse number="3">Bet ką sako Raštas? ‘‘Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu’‘.</verse>
				<verse number="4">Tam, kuris dirba, atlyginimas nelaikomas malone, bet skola.</verse>
				<verse number="5">O tam, kuris nedirba, bet tiki Tuo, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas įskaitomas jam teisumu.</verse>
				<verse number="6">Taip ir Dovydas skelbia palaiminimą žmogui, kuriam Dievas be darbų įskaito teisumą:</verse>
				<verse number="7">‘‘Palaiminti, kurių nusikaltimai atleisti, kurių nuodėmės uždengtos;</verse>
				<verse number="8">palaimintas žmogus, kuriam Viešpats nuodėmės neįskaito!’‘</verse>
				<verse number="9">Ar šis palaiminimas taikomas tik apipjaustytiesiems, ar taip pat ir neapipjaustytiesiems? Mes sakėme, kad Abraomui tikėjimas buvo įskaitytas teisumu.</verse>
				<verse number="10">Kokiu būdu? Jam esant apipjaustytam ar neapipjaustytam? Ne po apipjaustymo, bet prieš apipjaustymą.</verse>
				<verse number="11">Jis gavo apipjaustymo žymę kaip antspaudą tikėjimo teisumo, kurį turėjo, būdamas dar neapipjaustytas. Taip jis tapo tėvu visiems tikintiesiems iš neapipjaustytųjų, kad ir jiems būtų įskaitytas teisumas,</verse>
				<verse number="12">ir apipjaustymo tėvu tiems, kurie ne tik apipjaustyti, bet ir vaikšto mūsų tėvo Abraomo tikėjimo pėdomis, kurį jis turėjo, būdamas dar neapipjaustytas.</verse>
				<verse number="13">Ne įstatymu rėmėsi Abraomui arba jo palikuonims duotas pažadas, kad paveldės pasaulį, bet tikėjimo teisumu.</verse>
				<verse number="14">Jei paveldėtojai būtų tie, kurie remiasi įstatymu, tai tikėjimas būtų tuščias, o pažadas netektų vertės.</verse>
				<verse number="15">Juk įstatymą lydi baudžianti rūstybė, o kur nėra įstatymo, ten nėra ir nusižengimo.</verse>
				<verse number="16">Taigi paveldėjimas priklauso nuo tikėjimo, kad būtų iš malonės ir pažadas būtų tikras visiems palikuonims, ne tik tiems, kurie remiasi įstatymu, bet ir tiems, kurie turi tikėjimą Abraomo, kuris yra mūsų visų tėvas,</verse>
				<verse number="17">kaip parašyta: ‘‘Aš padariau tave daugelio tautų tėvu’‘;­tėvas prieš Dievą, kuriuo jis tikėjo, kuris atgaivina mirusius, ir tai, ko nėra, vadina taip, lyg būtų.</verse>
				<verse number="18">Nesant jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi ir taip tapo daugelio tautų tėvu, kaip jam buvo pasakyta: ‘‘Tokie bus tavo palikuonys’‘.</verse>
				<verse number="19">Jis nepavargo tikėti ir nelaikė savo kūno apmirusiu (nors jam buvo apie šimtą metų) ir Saros įsčių apmirusiomis.</verse>
				<verse number="20">Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet buvo tvirtas tikėjime, teikdamas Dievui šlovę</verse>
				<verse number="21">ir būdamas visiškai įsitikinęs, jog, ką Jis pažadėjo, įstengs ir įvykdyti.</verse>
				<verse number="22">Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu.</verse>
				<verse number="23">Tačiau ne vien apie jį parašyta, kad ‘‘buvo įskaityta’‘,</verse>
				<verse number="24">bet ir apie mus,­nes turės būti įskaityta ir mums, jei tikime Tą, kuris prikėlė iš numirusių Jėzų, mūsų Viešpatį,</verse>
				<verse number="25">paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums išteisinti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,</verse>
				<verse number="2">per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi.</verse>
				<verse number="3">Ir ne vien tuo. Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę,</verse>
				<verse number="4">ištvermė­patirtį, patirtis­viltį.</verse>
				<verse number="5">O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota.</verse>
				<verse number="6">Mums dar esant silpniems, Kristus savo metu numirė už bedievius.</verse>
				<verse number="7">Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi mirti už geradarį.</verse>
				<verse number="8">O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.</verse>
				<verse number="9">Tad dar tikriau dabar, kai esame išteisinti Jo krauju, mes būsime per Jį išgelbėti nuo rūstybės.</verse>
				<verse number="10">Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikė su Dievu Jo Sūnaus mirtis, tai tuo labiau mus išgelbės Jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti.</verse>
				<verse number="11">Negana to,­mes džiaugiamės Dieve per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuriuo esame sutaikyti.</verse>
				<verse number="12">Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis pasiekė visus žmones, nes visi nusidėjo.</verse>
				<verse number="13">Nuodėmė buvo pasaulyje ir iki įstatymo, bet, nesant įstatymo, nuodėmė neįskaitoma.</verse>
				<verse number="14">Vis dėlto nuo Adomo iki Mozės viešpatavo mirtis net tiems, kurie nebuvo padarę nuodėmių, panašių į nusikaltimą Adomo, kuris buvo Būsimojo provaizdis.</verse>
				<verse number="15">Bet su dovana yra ne taip kaip su kalte. Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirė daugelis, tai tuo labiau Dievo malonė ir malonės dovana per vieną Žmogų, Jėzų Kristų, gausiai atiteko daugybei.</verse>
				<verse number="16">Ne taip yra su dovana kaip su vieno žmogaus nusikaltimu. Juk teismas vieno nusikaltimą pasmerkė, bet laisva dovana iš daugybės nusikaltimų atvedė į išteisinimą.</verse>
				<verse number="17">Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirtis įsiviešpatavo per tą vieną, tai nepalyginti labiau tie, kurie su perteklium gauna malonės bei teisumo dovaną, viešpataus gyvenime per vieną Jėzų Kristų.</verse>
				<verse number="18">Todėl kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė teismą ir pasmerkimą, taip vieno Žmogaus teisumas visiems pelnė išteisinimą, kad gyventų.</verse>
				<verse number="19">Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs.</verse>
				<verse number="20">Be to, įstatymas įsiterpė, kad nusikaltimas dar labiau padidėtų. Bet kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė,</verse>
				<verse number="21">kad kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi, taip malonė viešpatautų teisumu amžinajam gyvenimui per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Ką gi sakysime? Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad gausėtų malonė?</verse>
				<verse number="2">Jokiu būdu! Mirę nuodėmei, kaipgi gyvensime joje?</verse>
				<verse number="3">Argi nežinote, jog mes, pakrikštyti Jėzuje Kristuje, buvome pakrikštyti Jo mirtyje?</verse>
				<verse number="4">Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlove, taip ir mes gyventume naują gyvenimą.</verse>
				<verse number="5">Jei esame suaugę su Jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo,</verse>
				<verse number="6">žinodami, jog mūsų senasis žmogus buvo nukryžiuotas kartu su Juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad mes daugiau nebevergautume nuodėmei.</verse>
				<verse number="7">Juk kas miręs, tas išlaisvintas iš nuodėmės.</verse>
				<verse number="8">Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime, kad ir gyvensime su Juo.</verse>
				<verse number="9">Žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jau nebeturi Jam galios.</verse>
				<verse number="10">Kad Jis mirė, tai mirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena­gyvena Dievui.</verse>
				<verse number="11">Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.</verse>
				<verse number="12">Todėl neleiskite nuodėmei viešpatauti jūsų mirtingame kūne, kad nepasiduotumėte jo geiduliams.</verse>
				<verse number="13">Neduokite nuodėmei savo kūno narių kaip neteisumo ginklų, bet paveskite save Dievui, kaip iš numirusiųjų atgijusius, ir savo narius Jam­kaip teisumo ginklus.</verse>
				<verse number="14">Nuodėmė neturi jums viešpatauti: jūs ne įstatymo, bet malonės valdžioje.</verse>
				<verse number="15">Tai ką? Gal darysime nuodėmes, jei esame ne įstatymo, bet malonės valdžioje? Jokiu būdu!</verse>
				<verse number="16">Argi nežinote, kad pasiduodami kam nors vergauti, jūs iš tiesų tampate vergais to, kuriam paklūstate: ar tai būtų nuodėmė, vedanti į mirtį, ar paklusnumas, vedantis į teisumą.</verse>
				<verse number="17">Bet ačiū Dievui, kad, nors buvote nuodėmės vergais, jūs iš širdies paklusote tam mokymo pavyzdžiui, kuriam buvote pavesti;</verse>
				<verse number="18">ir, išlaisvinti iš nuodėmės, tapote teisumo tarnais.</verse>
				<verse number="19">Kalbu grynai žmogiškai dėl jūsų kūniško silpnumo. Kaip buvote atidavę savo kūno narius vergauti netyrumui ir nedorybei, kad elgtumėtės nedorai, taip pat atiduokite savo narius vergauti teisumui, kad taptumėte šventi.</verse>
				<verse number="20">Būdami nuodėmės vergai, jūs buvote nepriklausomi nuo teisumo.</verse>
				<verse number="21">Bet kokį vaisių turėjote tuomet iš to, ko dabar gėdijatės? Juk tų dalykų galas­mirtis.</verse>
				<verse number="22">O dabar, išlaisvinti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, turite kaip vaisių­šventumą, ir kaip baigtį­amžinąjį gyvenimą.</verse>
				<verse number="23">Atpildas už nuodėmę­mirtis, o Dievo dovana­amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Ar nežinote, broliai,­aš kalbu žinantiems įstatymą,­kad įstatymas galioja žmogui, kol jis gyvas?</verse>
				<verse number="2">Pavyzdžiui, ištekėjusi moteris įstatymo surišta su vyru, kol jis gyvas. Jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo, rišusio ją su vyru.</verse>
				<verse number="3">Ji vadinsis svetimautoja, jei, vyrui gyvam esant, bus žmona kitam. Bet jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo ir, ištekėdama už kito, nebėra svetimautoja.</verse>
				<verse number="4">Taip ir jūs, mano broliai, per Kristaus kūną esate mirę įstatymui, kad priklausytumėte kitam­ prikeltam iš numirusių­ir kad mes neštume vaisių Dievui.</verse>
				<verse number="5">Kol gyvenome pagal kūną, mumyse veikė įstatymo pažadintos nuodėmingos aistros, ir mes nešėme vaisių mirčiai.</verse>
				<verse number="6">Bet dabar, numirę įstatymui, kuriuo buvome surišti, esame išlaisvinti iš jo, kad tarnautume nauja dvasia, o ne pasenusia raide.</verse>
				<verse number="7">Ką tad pasakysime? Gal įstatymas yra nuodėmė? Jokiu būdu! Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų įstatymo. Nebūčiau suvokęs geismo, jei įstatymas nebūtų pasakęs: ‘‘Negeisk!’‘</verse>
				<verse number="8">Bet nuodėmė, per įsakymus gavusi progą, pažadino manyje visokius geismus, o be įstatymo nuodėmė negyva.</verse>
				<verse number="9">Kadaise be įstatymo aš buvau gyvas. Bet, atėjus įsakymui, atgijo nuodėmė, ir aš numiriau.</verse>
				<verse number="10">Taip man paaiškėjo, kad įsakymas, skirtas gyvenimui, nuvedė mane į mirtį.</verse>
				<verse number="11">Nes įsakymo paskatinta nuodėmė mane suvedžiojo ir juo mane nužudė.</verse>
				<verse number="12">Todėl įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras.</verse>
				<verse number="13">Vadinasi, geras dalykas tapo man mirtimi? Jokiu būdu! Bet nuodėmė pasirodė nuodėme tuo, kad atnešė man mirtį, pasinaudodama geru dalyku,­kad per įsakymą nuodėmė taptų be galo nuodėminga.</verse>
				<verse number="14">Nes mes žinome, kad įstatymas yra dvasiškas, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmei.</verse>
				<verse number="15">Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu.</verse>
				<verse number="16">O jei darau tai, ko nenoriu, tada sutinku, kad įstatymas geras.</verse>
				<verse number="17">Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.</verse>
				<verse number="18">Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti­ ne.</verse>
				<verse number="19">Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu.</verse>
				<verse number="20">O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.</verse>
				<verse number="21">Taigi aš randu tokį įstatymą: kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga.</verse>
				<verse number="22">Juk kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu.</verse>
				<verse number="23">Bet savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu, ir paverčiantį mane belaisviu nuodėmės įstatymo, kuris yra mano nariuose.</verse>
				<verse number="24">Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno!</verse>
				<verse number="25">Bet ačiū Dievui­per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu­nuodėmės įstatymui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, kurie gyvena ne pagal kūną, bet pagal Dvasią.</verse>
				<verse number="2">Nes gyvenimo Kristuje Jėzuje Dvasios įstatymas išlaisvino mane iš nuodėmės ir mirties įstatymo.</verse>
				<verse number="3">Ko įstatymas nepajėgė, būdamas silpnas dėl kūno, tai įvykdė Dievas. Jis atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu kaip auką už nuodėmę ir pasmerkė nuodėmę kūne,</verse>
				<verse number="4">kad įstatymo teisumas išsipildytų mumyse, gyvenančiuose ne pagal kūną, bet pagal Dvasią.</verse>
				<verse number="5">Kurie gyvena pagal kūną, tie mąsto kūniškai, o kurie gyvena pagal Dvasią­dvasiškai.</verse>
				<verse number="6">Kūniškas mąstymas­tai mirtis, o dvasiškas­gyvenimas ir ramybė.</verse>
				<verse number="7">Kūniškas mąstymas priešiškas Dievui; jis nepaklūsta Dievo įstatymui ir net negali paklusti.</verse>
				<verse number="8">Ir todėl gyvenantys pagal kūną negali patikti Dievui.</verse>
				<verse number="9">Tačiau jūs negyvenate pagal kūną, bet pagal Dvasią, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo.</verse>
				<verse number="10">Jeigu Kristus yra jumyse, tai kūnas yra miręs dėl nuodėmės, bet dvasia­gyva dėl teisumo.</verse>
				<verse number="11">Jei jumyse gyvena Dvasia To, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai Jis­prikėlęs iš numirusių Kristų­atgaivins ir jūsų mirtingus kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse.</verse>
				<verse number="12">Taigi, broliai, mes nesame skolingi kūnui, kad gyventume pagal kūną.</verse>
				<verse number="13">Jei jūs gyvenate pagal kūną­ mirsite. Bet jei dvasia marinate kūniškus darbus­gyvensite.</verse>
				<verse number="14">Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai.</verse>
				<verse number="15">Jūs gi gavote ne vergystės dvasią, kad vėl bijotumėte, bet gavote įsūnystės Dvasią, kuria šaukiame: ‘‘Aba, Tėve!’‘</verse>
				<verse number="16">Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai.</verse>
				<verse number="17">O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Dievo paveldėtojai ir Kristaus bendrapaveldėtojai, jeigu tik su Juo kenčiame, kad su Juo būtume pašlovinti.</verse>
				<verse number="18">Aš manau, jog šio laiko kentėjimai nieko nereiškia, lyginant juos su būsimąja šlove, kuri mumyse bus apreikšta.</verse>
				<verse number="19">Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo sūnūs.</verse>
				<verse number="20">Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei,­ne savo noru, bet pavergėjo valia,­su viltimi,</verse>
				<verse number="21">kad ir pati kūrinija bus išlaisvinta iš suirimo vergijos ir įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę.</verse>
				<verse number="22">Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol dejuoja ir tebėra gimdymo skausmuose.</verse>
				<verse number="23">Ir ne tik ji, bet ir mes patys, turintys pirmuosius Dvasios vaisius,­ir mes dejuojame, kantriai laukdami įsūnijimo, mūsų kūno atpirkimo.</verse>
				<verse number="24">Šia viltimi mes esame išgelbėti, bet regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis?</verse>
				<verse number="25">Bet jei viliamės to, ko nematome, tada laukiame ištvermingai.</verse>
				<verse number="26">Taip pat ir Dvasia padeda mūsų silpnumui. Nes mes nežinome, ko turėtume melsti, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomom dejonėm.</verse>
				<verse number="27">Širdžių Tyrėjas žino Dvasios mintis, nes Ji užtaria šventuosius pagal Dievo valią.</verse>
				<verse number="28">Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems.</verse>
				<verse number="29">O kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių.</verse>
				<verse number="30">O kuriuos Jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir išteisino; kuriuos išteisino, tuos ir pašlovino.</verse>
				<verse number="31">Tai ką dėl viso šito pasakysime? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!</verse>
				<verse number="32">Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus,­kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?</verse>
				<verse number="33">Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina!</verse>
				<verse number="34">Kas pasmerks? Kristus mirė, bet buvo prikeltas ir yra Dievo dešinėje, ir užtaria mus.</verse>
				<verse number="35">Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? ar nelaimė? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?</verse>
				<verse number="36">Parašyta: ‘‘Dėl Tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi avimis skerdimui’‘.</verse>
				<verse number="37">Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo.</verse>
				<verse number="38">Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis,</verse>
				<verse number="39">nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju,­tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje,</verse>
				<verse number="2">kad man labai sunku ir nuolat liūdi mano širdis.</verse>
				<verse number="3">Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną,</verse>
				<verse number="4">kurie yra izraelitai, turintys įsūnystę, šlovę, sandoras, įstatymą, tarnavimą Dievui ir pažadus.</verse>
				<verse number="5">Iš jų­tėvai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus­visiems viešpataujantis Dievas, palaimintas per amžius. Amen!</verse>
				<verse number="6">Netiesa, kad gali neišsipildyti Dievo žodis. Ne visi, kilę iš Izraelio, priklauso Izraeliui.</verse>
				<verse number="7">Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai, bet kaip pasakyta: ‘‘Iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys’‘.</verse>
				<verse number="8">Tai reiškia, kad ne vaikai pagal kūną yra Dievo vaikai, bet vaikai pagal pažadą laikomi palikuonimis.</verse>
				<verse number="9">O pažado žodis toks: ‘‘Apie tą laiką Aš ateisiu, ir Sara turės sūnų’‘.</verse>
				<verse number="10">Ir ne tik tai, bet taip pat ir Rebekai, pradėjusiai iš vieno, mūsų tėvo Izaoko</verse>
				<verse number="11">(dar jos dvyniams negimus ir jiems dar nepadarius nei gero, nei blogo,­kad Dievo nutarimas įvyktų pagal pasirinkimą, ne dėl darbų, bet šaukiančiojo valia),</verse>
				<verse number="12">buvo pasakyta: ‘‘Vyresnysis tarnaus jaunesniajam’‘,</verse>
				<verse number="13">kaip ir parašyta: ‘‘Jokūbą pamilau, o Ezavo nekenčiau’‘.</verse>
				<verse number="14">Ką gi pasakysime? Gal Dievas neteisingai daro? Jokiu būdu!</verse>
				<verse number="15">Jis Mozei kalba: ‘‘Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti’‘.</verse>
				<verse number="16">Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo.</verse>
				<verse number="17">Juk Raštas faraonui sako: ‘‘Aš iškėliau tave, kad parodyčiau savo jėgą tau ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje’‘.</verse>
				<verse number="18">Vadinasi, ko Jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina.</verse>
				<verse number="19">Gal man pasakysi: ‘‘O už ką tada Jis kaltina? Kas gi galėtų atsispirti Jo valiai?’‘</verse>
				<verse number="20">Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui? Argi dirbinys klausia meistro: ‘‘Kodėl mane tokį padarei?’‘</verse>
				<verse number="21">Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą garbingam panaudojimui, o kitą negarbingam?</verse>
				<verse number="22">O jeigu Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir apreikšti savo jėgą, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus,</verse>
				<verse number="23">kad apreikštų ir savo šlovės turtus gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė šlovei,­</verse>
				<verse number="24">ir mus pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių?</verse>
				<verse number="25">Jis kalba per Ozėją: ‘‘Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta ir nemylimą­mylima.</verse>
				<verse number="26">Ir toje vietoje, kur jiems buvo sakyta: ‘Jūs ne manoji tauta’, ten jie bus vadinami gyvojo Dievo vaikais’‘.</verse>
				<verse number="27">O Izaijas šaukia apie Izraelį: ‘‘Nors Izraelio vaikų skaičius būtų kaip jūros smiltys, tik likutis bus išgelbėtas.</verse>
				<verse number="28">Nes Jis pabaigs darbą, greitai įvykdydamas teisumą, skubiai Viešpats atliks darbą žemėje’‘.</verse>
				<verse number="29">Izaijas nusakė iš anksto: ‘‘Jei kareivijų Viešpats nebūtų mums palikuonių palikęs, būtume tapę kaip Sodoma, būtume į Gomorą panašūs’‘.</verse>
				<verse number="30">Tai ką gi pasakysime? Kad pagonys, kurie neieškojo teisumo, gavo teisumą, būtent teisumą iš tikėjimo.</verse>
				<verse number="31">O Izraelis, ieškojęs teisumo įstatyme, nepasiekė teisumo įstatymo.</verse>
				<verse number="32">Kodėl? Todėl, kad ieškojo jo ne tikėjimu, bet įstatymo darbais. Jie užkliuvo už suklupimo akmens,</verse>
				<verse number="33">kaip parašyta: ‘‘Štai dedu Sione suklupimo akmenį, papiktinimo uolą; bet kas Juo tiki, nebus sugėdintas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Broliai, mano širdies troškimas ir malda Dievui yra už Izraelį,­kad jie išsigelbėtų.</verse>
				<verse number="2">Aš jiems liudiju, kad jie turi uolumo Dievui, tačiau be pažinimo.</verse>
				<verse number="3">Nesuprasdami Dievo teisumo ir bandydami įtvirtinti savąjį teisumą, jie nepakluso Dievo teisumui.</verse>
				<verse number="4">Nes įstatymo pabaiga­Kristus, išteisinimui kiekvieno, kuris tiki.</verse>
				<verse number="5">Mozė rašo apie teisumą iš įstatymo: ‘‘Jį vykdydamas žmogus juo gyvens’‘.</verse>
				<verse number="6">Bet teisumas iš tikėjimo kalba taip: ‘‘Nesakyk savo širdyje: ‘Kas įžengs į dangų?’­tai yra Kristaus atsivesti;</verse>
				<verse number="7">arba: ‘Kas nusileis į bedugnę?’­ tai yra Kristaus iš numirusių susigrąžinti’‘.</verse>
				<verse number="8">Bet ką jis sako?­’‘Arti tavęs yra žodis­tavo burnoje ir tavo širdyje’‘,­tai yra mūsų skelbiamas tikėjimo žodis.</verse>
				<verse number="9">Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas.</verse>
				<verse number="10">Nes širdimi tikima, ir taip įgyjamas teisumas, o lūpomis išpažįstama, ir taip įgyjamas išgelbėjimas.</verse>
				<verse number="11">Raštas juk sako: ‘‘Kiekvienas, kuris Jį tiki, nebus sugėdintas’‘.</verse>
				<verse number="12">Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats Viešpats visiems, turtingas kiekvienam, kuris Jo šaukiasi,</verse>
				<verse number="13">juk ‘‘kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas’‘.</verse>
				<verse number="14">Kaip žmonės šauksis To, kurio neįtikėjo? Ir kaip jie įtikės Tą, apie kurį negirdėjo? Kaip išgirs be skelbėjo?</verse>
				<verse number="15">Ir kaip jie skelbs, jei nebus pasiųsti? Kaip parašyta: ‘‘Kokios puikios kojos tų, kurie skelbia ramybės Evangeliją, kurie neša geras žinias!’‘</verse>
				<verse number="16">Bet ne visi pakluso Evangelijai. Nes Izaijas sako: ‘‘Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu?’‘</verse>
				<verse number="17">Taigi tikėjimas­iš klausymo, klausymas­iš Dievo žodžio.</verse>
				<verse number="18">Bet aš klausiu: argi jie negirdėjo? Kaipgi ne! ‘‘Po visą žemę pasklido jų garsas, ir jų žodžiai­iki pasaulio pakraščių’‘.</verse>
				<verse number="19">Klausiu toliau: ar Izraelis nežinojo? Bet Mozė pirmas sako: ‘‘Aš sukelsiu jums pavydą per netautą, sukelsiu pyktį per neišmanančią tautą’‘.</verse>
				<verse number="20">Izaijas labai drąsiai sako: ‘‘Mane atrado tie, kurie manęs neieškojo, apsireiškiau tiems, kurie apie mane neklausinėjo’‘.</verse>
				<verse number="21">Bet Izraeliui sako: ‘‘Ištisą dieną Aš laikiau ištiesęs savo rankas į neklusnią ir prieštaraujančią tautą’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Tad aš klausiu: ar Dievas atstūmė savo tautą? Jokiu būdu! Juk ir aš izraelitas, iš Abraomo palikuonių, iš Benjamino giminės.</verse>
				<verse number="2">Dievas neatstūmė savosios tautos, kurią iš anksto numatė. Ar nežinote, ką sako Raštas apie Eliją, kai šis skundžiasi Izraeliu:</verse>
				<verse number="3">‘‘Viešpatie, jie išžudė Tavo pranašus, išgriovė Tavo aukurus; aš vienas belikau, ir jie tyko mano gyvybės’‘.</verse>
				<verse number="4">O kaip skamba Dievo atsakymas? ‘‘Aš pasilaikiau septynis tūkstančius vyrų, kurie nesulenkė kelių prieš Baalį’‘.</verse>
				<verse number="5">Ir dabartiniu metu yra malonės išrinktas likutis.</verse>
				<verse number="6">Ir jei malone, tai ne dėl darbų, nes tada malonė nebūtų malonė. Bet jeigu darbais, tai jau nebus malonė; kitaip darbas nebūtų darbas.</verse>
				<verse number="7">Tai ką gi? Izraelis nepasiekė to, ko ieškojo. Pasiekė tiktai išrinktoji dalis. Kiti buvo apakinti,</verse>
				<verse number="8">kaip parašyta: ‘‘Dievas jiems siuntė snaudulio dvasią, kad akys neregėtų ir ausys negirdėtų iki šios dienos’‘.</verse>
				<verse number="9">Ir Dovydas sako: ‘‘Jų stalas tepavirsta jiems spąstais, žabangais, suklupimo akmeniu ir atpildu.</verse>
				<verse number="10">Tegul aptemsta jų akys, kad neregėtų, ir jų nugarą laikyk nuolat sulenktą’‘.</verse>
				<verse number="11">Tad aš klausiu: negi izraelitai taip suklupo, kad pargriūtų? Jokiu būdu! Tik per jų suklupimą pagonims atėjo išgelbėjimas, kad juos paimtų pavydas.</verse>
				<verse number="12">Bet jeigu jų suklupimas yra pasauliui praturtinimas ir jų sumažėjimas­pagonims praturtinimas, tai ką duos jų visuma?</verse>
				<verse number="13">Jums, pagonims, sakau: būdamas pagonių apaštalas, aš gerbiu savo tarnavimą:</verse>
				<verse number="14">gal kaip nors man pavyks sukelti savo tautiečių pavydą ir bent kai kuriuos išgelbėti.</verse>
				<verse number="15">Jeigu jų atmetimas reiškia pasauliui sutaikinimą, tai ką gi reikštų jų priėmimas, jei ne gyvenimą iš numirusių?</verse>
				<verse number="16">Jei pirmieji vaisiai šventi, tai šventa ir visuma. Jei šaknis šventa, tai ir šakos.</verse>
				<verse number="17">Jeigu kai kurios šakos buvo nulaužtos, o tu­laukinis alyvmedis­esi tarp jų įskiepytas ir tapęs šaknies bei alyvmedžio syvų dalininku,</verse>
				<verse number="18">tai nesididžiuok prieš anas šakas! O jeigu didžiuojiesi, tai žinok, kad ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave.</verse>
				<verse number="19">Gal pasakysi: ‘‘Šakos nulaužtos tam, kad aš būčiau įskiepytas?’‘</verse>
				<verse number="20">Gerai! Jos nulaužtos dėl netikėjimo, o tu stovi tikėjimu. Nesididžiuok, bet bijok!</verse>
				<verse number="21">Jei Dievas nepagailėjo prigimtinių šakų, gali nepagailėti ir tavęs.</verse>
				<verse number="22">Taigi matai Dievo gerumą ir griežtumą: nupuolusiems­griežtumas, o tau­gerumas, jei pasiliksi Jo gerume, kitaip­ir tu būsi iškirstas!</verse>
				<verse number="23">Bet ir anie, jei nepasiliks netikėjime, bus priskiepyti, nes Dievas turi galią ir vėl juos priskiepyti.</verse>
				<verse number="24">Tad jeigu buvai iškirstas iš prigimtojo laukinio alyvmedžio ir prieš prigimtį įskiepytas tauriajame alyvmedyje, tai juo labiau jie­ tikrosios šakos­bus priskiepyti savajame alyvmedyje.</verse>
				<verse number="25">Aš nenoriu, broliai, palikti jus nežinioje dėl šios paslapties,­kad jūs per aukštai apie save nemanytumėte: dalis Izraelio užkietėjo, kol įeis pagonių visuma,</verse>
				<verse number="26">o tada bus išgelbėtas visas Izraelis, kaip parašyta: ‘‘Iš Siono ateis Gelbėtojas ir nukreips bedievystes nuo Jokūbo.</verse>
				<verse number="27">Tokia bus jiems mano sandora, kai nuimsiu jų nuodėmes’‘.</verse>
				<verse number="28">Žiūrint Evangelijos, jie yra Dievo priešai jūsų naudai; bet pagal išrinkimą jie numylėtiniai dėl savųjų tėvų.</verse>
				<verse number="29">Juk Dievo dovanos ir pašaukimas­neatšaukiami.</verse>
				<verse number="30">Kaip jūs kadaise netikėjote Dievu, o dabar per jų netikėjimą patyrėte gailestingumą,</verse>
				<verse number="31">taip ir jie dabar netiki, kad dėl jums suteikto pasigailėjimo ir jie susilauktų gailestingumo.</verse>
				<verse number="32">Dievas juos visus uždarė netikėjime, kad visų pasigailėtų.</verse>
				<verse number="33">O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami Jo teismai ir nesusekami Jo keliai!</verse>
				<verse number="34">‘‘Ir kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo Jo patarėju?’‘</verse>
				<verse number="35">‘‘Arba kas Jam yra davęs pirmas, kad jam būtų atmokėta?’‘</verse>
				<verse number="36">Iš Jo, per Jį ir Jam yra visa. Jam šlovė per amžius! Amen.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką,­tai jūsų sąmoningas tarnavimas.</verse>
				<verse number="2">Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia.</verse>
				<verse number="3">Iš man suteiktos malonės raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, pagal kiekvienam Dievo duotąjį tikėjimo saiką.</verse>
				<verse number="4">Juk kaip viename kūne turime daug narių, bet ne visi nariai atlieka tą patį uždavinį,</verse>
				<verse number="5">taip ir mūsų daugybė yra vienas kūnas Kristuje, o pavieniui­vieni kitų nariai.</verse>
				<verse number="6">Pagal mums suteiktą malonę turime įvairių dovanų. Jei kas turi pranašavimą, tepranašauja pagal tikėjimo saiką;</verse>
				<verse number="7">jei kas turi tarnavimą­tetarnauja; kas mokymą­temoko;</verse>
				<verse number="8">kas skatinimą­teskatina; kas duoda­tedaro tai iš atviros širdies; kas vadovauja­tevadovauja uoliai; kas daro gailestingumo darbus­tedaro tai su džiaugsmu.</verse>
				<verse number="9">Meilė tebūna neveidmainiška. Venkite pikto, laikykitės gero.</verse>
				<verse number="10">Švelniai mylėkite vienas kitą broliška meile; pagarbiai vertinkite kitus aukščiau nei save.</verse>
				<verse number="11">Uolumu nebūkite tingūs; būkite liepsnojančios dvasios, tarnaukite Viešpačiui.</verse>
				<verse number="12">Džiaukitės viltimi, būkite kantrūs išmėginimuose, nepaliaujamai melskitės.</verse>
				<verse number="13">Dalinkitės šventųjų poreikiais, puoselėkite svetingumą.</verse>
				<verse number="14">Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite, o ne keikite.</verse>
				<verse number="15">Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais.</verse>
				<verse number="16">Būkite vienminčiai tarpusavyje. Negalvokite apie didelius dalykus, bet sekite nuolankiaisiais. Nebūkite išmintingi savo akyse.</verse>
				<verse number="17">Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas dora visų žmonių akyse.</verse>
				<verse number="18">Kiek įmanoma ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikingai su visais žmonėmis.</verse>
				<verse number="19">Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai rūstybei, nes parašyta: ‘‘Mano kerštas, Aš atmokėsiu’‘,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="20">Todėl, jei tavo priešininkas alkanas, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu sukrausi žarijas ant jo galvos.</verse>
				<verse number="21">Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Kiekviena siela tebūna klusni aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Esančios valdžios yra Dievo nustatytos.</verse>
				<verse number="2">Todėl kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo tvarkai. Kurie priešinasi, užsitraukia sau teismą.</verse>
				<verse number="3">Nes valdininkų bijoma ne gera darant, o bloga. Nori nebijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo.</verse>
				<verse number="4">Juk valdininkas yra Dievo tarnas tavo labui. Bet jei darai bloga­bijok, nes jis ne veltui nešioja kardą. Jis yra Dievo tarnas ir baudžia, įvykdydamas rūstybę darantiems pikta.</verse>
				<verse number="5">Todėl reikia paklusti ne tik dėl rūstybės, bet ir dėl sąžinės.</verse>
				<verse number="6">Juk todėl ir mokesčius mokate, nes anie yra Dievo tarnai, nuolatos užsiimantys tais dalykais.</verse>
				<verse number="7">Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį­mokestį, kam muitą­muitą, kam baimę­baimę, kam pagarbą­pagarbą.</verse>
				<verse number="8">Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus meilę vienas kitam, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą.</verse>
				<verse number="9">Juk įsakymai: ‘‘Nesvetimauk, nežudyk, nevok, neteisingai neliudyk, negeisk’‘ ir kiti, yra sutraukti į šį posakį: ‘‘Mylėk savo artimą kaip save patį’‘.</verse>
				<verse number="10">Meilė nedaro blogo artimui. Todėl meilė­įstatymo išpildymas.</verse>
				<verse number="11">Taip elkitės, suprasdami, koks dabar laikas. Išmušė valanda mums pabusti iš miego. Dabar mūsų išgelbėjimas arčiau negu tada, kai įtikėjome.</verse>
				<verse number="12">Naktis nuslinko, diena prisiartino. Todėl nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!</verse>
				<verse number="13">Kaip dieną, elkimės dorai: nepasiduokime apsirijimui ir girtavimui, gašlavimui ir paleistuvavimui, vaidams ir pavydui,</verse>
				<verse number="14">bet apsirenkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir netenkinkite kūno geidulių.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Silpno tikėjimo žmogų priimkite, bet venkite ginčų dėl skirtingų nuomonių.</verse>
				<verse number="2">Vienas įsitikinęs, kad galima viską valgyti, o silpnas valgo tik daržoves.</verse>
				<verse number="3">Kuris valgo, teneniekina nevalgančio, o kuris nevalgo, teneteisia valgančio, nes Dievas jį priėmė.</verse>
				<verse number="4">Kas tu toks, kad drįsti teisti kito tarną?! Ar jis stovi, ar krenta­tai savajam Viešpačiui. Bet jis stovės, nes Dievas turi galią jį išlaikyti.</verse>
				<verse number="5">Vienas išskiria vieną dieną iš kitų dienų, o kitam jos visos vienodos. Kiekvienas tebūna įsitikinęs pagal savo išmanymą.</verse>
				<verse number="6">Tas, kuris išskiria dieną, daro tai Viešpačiui, ir tas, kuris neišskiria dienos, nesilaiko jos Viešpačiui. Tas, kuris valgo­valgo Viešpačiui, nes jis dėkoja Dievui, o tas, kuris nevalgo­nevalgo Viešpačiui ir dėkoja Dievui.</verse>
				<verse number="7">Nė vienas iš mūsų negyvena sau ir nė vienas sau nemiršta.</verse>
				<verse number="8">Jei mes gyvename, gyvename Viešpačiui, ir jeigu mirštame, Viešpačiui mirštame. Todėl, ar mes gyvename, ar mirštame,­ esame Viešpaties.</verse>
				<verse number="9">Nes dėl to Kristus ir mirė, ir prisikėlė, ir atgijo, kad būtų ir mirusiųjų, ir gyvųjų Viešpats.</verse>
				<verse number="10">Tai kodėl gi tu teisi savo brolį? Arba kodėl niekini savo brolį? Juk mes visi stosime prieš Kristaus teismo krasę.</verse>
				<verse number="11">Parašyta: ‘‘Kaip Aš gyvas,­sako Viešpats,­prieš mane suklups kiekvienas kelis, ir kiekvienos lūpos išpažins Dievą’‘.</verse>
				<verse number="12">Taigi kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save.</verse>
				<verse number="13">Tad liaukimės teisti vieni kitus. Verčiau nuspręskime neduoti broliui akstino nupulti ar pasipiktinti.</verse>
				<verse number="14">Žinau ir esu įsitikinęs Viešpatyje Jėzuje, kad nieko nėra savaime netyro. Bet tam, kas mano esant netyrų dalykų, tam jie netyri.</verse>
				<verse number="15">Jei tavo brolis įsižeidžia dėl maisto, tu jau nebesielgi iš meilės. Savo maistu nežlugdyk to, už kurį mirė Kristus!</verse>
				<verse number="16">Jūsų gėris tegul nebūna akstinas piktžodžiauti.</verse>
				<verse number="17">Dievo karalystė nėra valgymas ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.</verse>
				<verse number="18">Kas taip Kristui tarnauja, tas priimtinas Dievui ir vertas žmonių pritarimo.</verse>
				<verse number="19">Tad siekime to, kas atneša ramybę ir pasitarnauja tarpusavio ugdymui.</verse>
				<verse number="20">Negriauk Dievo darbo dėl maisto! Nors viskas tyra, bet yra bloga žmogui, kuris valgo kitų papiktinimui.</verse>
				<verse number="21">Gera yra nevalgyti mėsos, negerti vyno ir vengti visko, kas tavo brolį piktina, žeidžia ar silpnina.</verse>
				<verse number="22">Turi tikėjimą? Turėk jį sau, prieš Dievą. Laimingas tas, kuris nesmerkia savęs už tai, ką pasirenka.</verse>
				<verse number="23">O kas valgo abejodamas, tas smerktinas, nes valgo ne iš įsitikinimo. Visa, kas daroma ne iš įsitikinimo, yra nuodėmė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes ir ne sau pataikauti.</verse>
				<verse number="2">Kiekvienas iš mūsų tebūna malonus artimui jo labui ir pažangai.</verse>
				<verse number="3">Nes ir Kristus gyveno ne savo malonumui, bet, kaip parašyta: ‘‘Tave keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs’‘.</verse>
				<verse number="4">O visa, kas anksčiau parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume viltį.</verse>
				<verse number="5">Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties, Kristaus Jėzaus pavyzdžiu,</verse>
				<verse number="6">kad sutartinai vienu balsu šlovintumėte Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą.</verse>
				<verse number="7">Todėl priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė į Dievo šlovę.</verse>
				<verse number="8">Aš sakau: Kristus tapo apipjaustytųjų tarnas dėl Dievo tiesos, kad patvirtintų tėvams suteiktus pažadus</verse>
				<verse number="9">ir kad pagonys šlovintų Dievą už Jo gailestingumą, kaip parašyta: ‘‘Todėl išpažinsiu Tave tarp pagonių, Tavo vardui giedosiu’‘.</verse>
				<verse number="10">Ir vėl sakoma: ‘‘Džiaukitės, pagonys, kartu su Jo tauta’‘.</verse>
				<verse number="11">Ir dar: ‘‘Girkite Viešpatį, visi pagonys, šlovinkite Jį visos tautos’‘.</verse>
				<verse number="12">Ir Izaijas vėl sako: ‘‘Bus Jesės šaknis, Tas, kuris pakils valdyti pagonių, ir Juo vilsis pagonys’‘.</verse>
				<verse number="13">Tegul vilties Dievas pripildo jus dideliu džiaugsmu ir tikėjimo ramybe, kad Šventosios Dvasios jėga būtumėte pertekę vilties.</verse>
				<verse number="14">Aš, mano broliai, esu įsitikinęs, kad jūs esate kupini gerumo, pilni visokio pažinimo ir galite vieni kitus perspėti.</verse>
				<verse number="15">Parašiau jums, broliai, kai kur kiek per drąsiai, norėdamas jums priminti, kad dėl Dievo man suteiktos malonės</verse>
				<verse number="16">turiu būti pagonims Jėzaus Kristaus tarnas ir skelbti Dievo Evangeliją, kad pagonių auka taptų priimtina, Šventosios Dvasios pašventinta.</verse>
				<verse number="17">Taigi Kristuje Jėzuje aš galiu pasigirti Dievo darbais.</verse>
				<verse number="18">Juk nedrįsčiau ko nors pasakoti, ko Kristus nebūtų per mane nuveikęs, kad pagonys paklustų žodžiu ir darbu;</verse>
				<verse number="19">galingais ženklais ir stebuklais, Dievo Dvasios jėga nuo Jeruzalės ir aplinkui, iki Ilyrijos, aš iki galo paskelbiau Kristaus Evangeliją.</verse>
				<verse number="20">Be to, kad nestatyčiau ant svetimų pamatų, aš stengiausi skelbti Evangeliją ne ten, kur Kristaus vardas jau pagarsintas,</verse>
				<verse number="21">bet, kaip parašyta: ‘‘Pamatys tie, kuriems nebuvo apie Jį skelbta, ir supras tie, kurie nebuvo girdėję’‘.</verse>
				<verse number="22">Todėl aš ir buvau daug kartų sutrukdytas pas jus atvykti.</verse>
				<verse number="23">Bet dabar, neturėdamas vietos šiuose kraštuose ir daugel metų trokšdamas atvykti pas jus,</verse>
				<verse number="24">aš apsilankysiu, kai keliausiu į Ispaniją. Turiu vilties, keliaudamas pro šalį, išvysti jus ir tikiuosi, kad jūs palydėsite mane, prieš tai nors kiek pasimėgavusį bendravimu su jumis.</verse>
				<verse number="25">Bet dabar vykstu į Jeruzalę šventiesiems patarnauti.</verse>
				<verse number="26">Mat Makedonijai ir Achajai buvo malonu padaryti rinkliavą Jeruzalės šventųjų beturčiams.</verse>
				<verse number="27">Joms tai labai patiko, ir iš tikro jos yra jų skolininkės. Jeigu pagonys tapo jų dvasinių gėrybių dalininkais, tai jų pareiga­patarnauti medžiaginėmis gėrybėmis.</verse>
				<verse number="28">Taigi, baigęs šį reikalą ir jiems saugiai atidavęs, kas surinkta, keliausiu pro jus į Ispaniją.</verse>
				<verse number="29">Ir aš esu tikras, kad atvyksiu pas jus Kristaus Evangelijos palaiminimo pilnatvėje.</verse>
				<verse number="30">Todėl maldauju jus, broliai, dėl Viešpaties Jėzaus Kristaus ir Dvasios meilės, kad jūs kartu su manimi kovotumėte už mane maldose Dievui,</verse>
				<verse number="31">kad būčiau išgelbėtas nuo netikinčiųjų Judėjoje, kad mano paslauga Jeruzalei būtų priimtina šventiesiems,</verse>
				<verse number="32">ir kad pagal Dievo valią atvykčiau pas jus su džiaugsmu ir atsigaivinčiau drauge su jumis.</verse>
				<verse number="33">Ramybės Dievas tebūnie su jumis visais! Amen.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Pavedu jums mūsų sesę Febę, kuri yra Kenchrėjos bažnyčios tarnautoja;</verse>
				<verse number="2">priimkite ją Viešpatyje, kaip pridera šventiesiems, ir padėkite jai, prireikus jūsų paramos, nes ir ji yra padėjusi daug kam ir man pačiam.</verse>
				<verse number="3">Sveikinkite Priscilę ir Akvilą, mano bendradarbius Kristuje Jėzuje,</verse>
				<verse number="4">kurie guldė galvas, gelbėdami mano gyvybę. Jiems dėkoju ne aš vienas, bet ir visos pagonių bažnyčios.</verse>
				<verse number="5">Taip pat pasveikinkite bažnyčią, kuri yra jų namuose. Sveikinkite mano mylimąjį Epenetą­pirmąjį vaisių Kristui Azijoje.</verse>
				<verse number="6">Sveikinkite Mariją, kuri daug darbavosi dėl mūsų.</verse>
				<verse number="7">Sveikinkite Androniką ir Juniją, mano tautiečius, kalėjusius su manimi; jie žymūs tarp apaštalų ir anksčiau už mane yra Kristuje.</verse>
				<verse number="8">Sveikinkite mano mylimąjį Viešpatyje Ampliatą.</verse>
				<verse number="9">Sveikinkite mūsų bendradarbį Kristuje Urboną ir mano mylimąjį Stachį.</verse>
				<verse number="10">Sveikinkite Apelį, išbandytą Kristuje. Sveikinkite tuos, kurie iš Aristobulo namų.</verse>
				<verse number="11">Sveikinkite mano tautietį Erodioną. Sveikinkite tuos iš Narcizo šeimynos, kurie yra Viešpatyje.</verse>
				<verse number="12">Sveikinkite Trifeną ir Trifosą, besidarbuojančias Viešpatyje. Sveikinkite mieląją Persidę, kuri daug darbavosi Viešpatyje.</verse>
				<verse number="13">Sveikinkite išrinktąjį Viešpatyje Rufą, taip pat ir jo bei mano motiną.</verse>
				<verse number="14">Sveikinkite Asinkritą, Flegontą, Hermį, Patrobą, Hermą ir su jais esančius brolius.</verse>
				<verse number="15">Sveikinkite Filologą ir Juliją, Nerėją ir jo seserį, Olimpą ir visus šventuosius, kurie yra su jais.</verse>
				<verse number="16">Sveikinkite vieni kitus šventu pabučiavimu. Jus sveikina visos Kristaus bažnyčios.</verse>
				<verse number="17">Prašau jus, broliai, įsidėmėti tuos, kurie kelia susiskaldymus bei papiktinimus, prieštaraudami mokymui, kurio jūs išmokote. Venkite jų!</verse>
				<verse number="18">Tokie žmonės netarnauja mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, bet savo pilvui. Saldžiomis ir pataikūniškomis kalbomis jie apgaudinėja paprastųjų širdis.</verse>
				<verse number="19">Jūsų klusnumas žinomas visur. Todėl džiaugiuosi jumis, ir linkiu, kad būtumėte išmintingi gėriui ir neišmanūs blogiui.</verse>
				<verse number="20">O ramybės Dievas sutryps šėtoną po jūsų kojomis greitu laiku. Mūsų Viešpaties Jėzaus malonė tebūnie su jumis! Amen.</verse>
				<verse number="21">Jus sveikina mano bendradarbis Timotiejus ir mano tautiečiai Liucijus, Jasonas ir Sosipatras.</verse>
				<verse number="22">Aš, Tercijus, šio laiško surašytojas, sveikinu jus Viešpatyje.</verse>
				<verse number="23">Jus sveikina Gajus, mano ir visos bažnyčios šeimininkas. Jus sveikina Erastas, miesto iždininkas, ir mano brolis Kvartas.</verse>
				<verse number="24">Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūnie su jumis visais. Amen.</verse>
				<verse number="25">Tam, kuris gali jus sustiprinti pagal mano Evangeliją ir Jėzaus Kristaus skelbimą, pagal apreiškimo paslaptį, nutylėtą nuo pasaulio pradžios,</verse>
				<verse number="26">bet dabar atskleistą ir pranašų raštais amžinojo Dievo įsakymu paskelbtą visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui,­</verse>
				<verse number="27">vienam išmintingajam Dievui per Jėzų Kristų šlovė per amžius! Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="46">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Dievo valia pašauktas Kristaus Jėzaus apaštalas, ir brolis Sostenas­</verse>
				<verse number="2">Dievo bažnyčiai Korinte, pašventintiems Kristuje Jėzuje, pašauktiesiems šventiesiems su visais, kurie šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo kiekvienoje vietoje pas jus ir pas mus.</verse>
				<verse number="3">Malonė ir ramybė jums nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!</verse>
				<verse number="4">Aš nuolat dėkoju dėl jūsų Dievui už Dievo malonę, suteiktą jums per Jėzų Kristų,</verse>
				<verse number="5">kad per Jį praturtėjote viskuo­ visokiu žodžiu ir visokiu pažinimu,­</verse>
				<verse number="6">ir Kristaus liudijimas jumyse tapo tvirtas.</verse>
				<verse number="7">Todėl jums nestinga jokios dovanos laukiant, kada apsireikš mūsų Viešpats Jėzus Kristus,</verse>
				<verse number="8">kuris ir sutvirtins jus iki galo, kad būtumėte nekalti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dieną.</verse>
				<verse number="9">Ištikimas yra Dievas, kuris jus pašaukė į savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, bendravimą.</verse>
				<verse number="10">Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip kalbėtumėte ir nebūtų tarp jūsų susiskaldymų, bet kad būtumėte tobulai suvienyti vienos minties ir vieno sprendimo.</verse>
				<verse number="11">Mat Chlojės namiškiai pranešė man apie jus, mano broliai, kad tarp jūsų esama kivirčų.</verse>
				<verse number="12">Turiu omenyje tai, kad iš jūsų yra tokių, kurie sako: ‘‘Aš esu Pauliaus’‘, ‘‘aš­Apolo’‘, ‘‘aš­Kefo’‘, ‘‘o aš­Kristaus’‘.</verse>
				<verse number="13">Argi Kristus padalytas? Argi Paulius buvo už jus nukryžiuotas? Argi vardan Pauliaus buvote pakrikštyti?</verse>
				<verse number="14">Ačiū Dievui, kad pas jus nieko daugiau nekrikštijau, išskyrus Krispą ir Gajų,</verse>
				<verse number="15">kad niekas nesakytų, jog aš krikštiju savo paties vardu.</verse>
				<verse number="16">Tiesa, pakrikštijau taip pat Stepono namus, o daugiau nežinau, ar ką pakrikštijau.</verse>
				<verse number="17">Kristus nesiuntė manęs krikštyti, bet Evangelijos skelbti,­ne žodžių išmintimi, kad Kristaus kryžius netaptų bereikšmis.</verse>
				<verse number="18">Mat žodis apie kryžių tiems, kurie žūsta, yra kvailystė, bet mums, išgelbėtiems, jis yra Dievo jėga.</verse>
				<verse number="19">Nes parašyta: ‘‘Sunaikinsiu išmintingųjų išmintį, niekais paversiu protingųjų išmanymą’‘.</verse>
				<verse number="20">Kur išminčius? Kur Rašto žinovas? Kur šio amžiaus tyrinėtojas? Argi Dievas nepavertė šio pasaulio išminties kvailyste?</verse>
				<verse number="21">Kadangi pasaulis išmintimi nepažino Dievo pagal Jo išmintį, tai Dievui patiko skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki.</verse>
				<verse number="22">Žydai reikalauja ženklų, graikai ieško išminties,</verse>
				<verse number="23">bet mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, o pagonims­kvailystė.</verse>
				<verse number="24">Bet pašauktiesiems­tiek žydams, tiek graikams­skelbiame Kristų­Dievo jėgą ir Dievo išmintį.</verse>
				<verse number="25">Dievo kvailystė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė stipresnė už žmones.</verse>
				<verse number="26">Juk jūs matote savo pašaukimą, broliai,­nedaug tarp jūsų kūno atžvilgiu išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų.</verse>
				<verse number="27">Bet Dievas išsirinko, kas pasaulyje kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas išsirinko, kas pasaulyje silpna, kad sugėdintų, kas galinga.</verse>
				<verse number="28">Ir kas pasaulyje žemos kilmės, kas paniekinta, kas yra niekas, Dievas išsirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažkuo,­</verse>
				<verse number="29">kad joks kūnas nesigirtų prieš Dievą.</verse>
				<verse number="30">Jo dėka jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo išmintimi iš Dievo, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu,</verse>
				<verse number="31">kad, kaip parašyta: ‘‘Kas giriasi, tesigiria Viešpačiu’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Ir aš, broliai, kai pas jus lankiausi, atėjau ne su gražbyliavimu ar išmintimi skelbti jums Dievo liudijimo.</verse>
				<verse number="2">Nes aš nusprendžiau tarp jūsų nežinoti nieko, išskyrus Jėzų Kristų, ir Tą nukryžiuotą.</verse>
				<verse number="3">Aš buvau pas jus silpnas, išsigandęs ir labai drebėjau.</verse>
				<verse number="4">Mano kalba ir skelbimas pasižymėjo ne įtikinančiais žmogiškos išminties žodžiais, bet Dvasios ir jėgos parodymu,</verse>
				<verse number="5">kad ir jūsų tikėjimas remtųsi ne žmogiška išmintimi, bet Dievo jėga.</verse>
				<verse number="6">Tiesa, tarp subrendusiųjų mes skelbiame išmintį, tačiau tai išmintis ne šio pasaulio ir ne šio pasaulio valdovų, kurie pranyks.</verse>
				<verse number="7">Mes skelbiame paslaptingą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas nuo amžių paskyrė mums išaukštinti,</verse>
				<verse number="8">kurios nepažino jokie šio pasaulio valdovai, nes, jei būtų pažinę, nebūtų šlovės Viešpaties nukryžiavę.</verse>
				<verse number="9">Bet skelbiame, kaip parašyta: ‘‘Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli’‘.</verse>
				<verse number="10">Dievas mums tai apreiškė per savo Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes.</verse>
				<verse number="11">Kas iš žmonių žino, kas yra žmogaus, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip pat niekas nežino, kas yra Dievo, tik Dievo Dvasia.</verse>
				<verse number="12">O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet Dvasią iš Dievo, kad suvoktume, kas mums Dievo dovanota.</verse>
				<verse number="13">Apie tai ir kalbame ne žodžiais, kurių moko žmogiškoji išmintis, bet tais, kurių moko Šventoji Dvasia,­dvasinius dalykus gretindami su dvasiniais.</verse>
				<verse number="14">Bet sielinis žmogus nepriima to, kas yra iš Dievo Dvasios, nes jam tai kvailystė; ir negali suprasti, nes tai dvasiškai vertinama.</verse>
				<verse number="15">O dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį.</verse>
				<verse number="16">‘‘Kas gi suvokė Viešpaties mintį, kad galėtų Jį pamokyti?’‘ O mes turime Kristaus protą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Aš, broliai, negalėjau kalbėti jums kaip dvasiniams, bet kaip kūniškiems, kaip kūdikiams Kristuje.</verse>
				<verse number="2">Maitinau jus pienu, ne tvirtu maistu, kurio jūs negalėjote priimti. Net ir dabar negalite,</verse>
				<verse number="3">nes tebesate kūniški. Jeigu tarp jūsų pavydas, nesantaika ir susiskaldymai,­argi nesate kūniški? Argi nesielgiate grynai žmogiškai?</verse>
				<verse number="4">Kol vienas sako: ‘‘Aš­Pauliaus’‘, kitas: ‘‘Aš­Apolo’‘,­argi nesate kūniški?</verse>
				<verse number="5">Kas yra Paulius? Kas yra Apolas? Tarnai, kurių dėka įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpats kiekvienam skyrė.</verse>
				<verse number="6">Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino.</verse>
				<verse number="7">Todėl nieko nereiškia nei sodintojas, nei laistytojas, bet Dievas­augintojas.</verse>
				<verse number="8">Kas sodina ir kas laisto, yra viena, ir kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo triūsą.</verse>
				<verse number="9">Mes juk esame Dievo bendradarbiai, o jūs­Dievo dirva, Dievo statinys.</verse>
				<verse number="10">Pagal Dievo man suteiktą malonę aš, kaip išmintingas statybos vadovas, padėjau pamatą, o kitas stato ant jo. Tegul kiekvienas žiūri, kaip stato.</verse>
				<verse number="11">Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus.</verse>
				<verse number="12">Jei kas stato ant šio pamato iš aukso, sidabro, brangakmenių, medžio, šieno ar šiaudų,­</verse>
				<verse number="13">kiekvieno darbas išaiškės. Todėl, kad diena jį atskleis, nes tai bus atskleista ugnimi ir ugnis ištirs, koks kieno darbas.</verse>
				<verse number="14">Jei kieno statybos darbas išliks, tas gaus užmokestį.</verse>
				<verse number="15">O kieno darbas sudegs, tas turės nuostolį, bet jis pats bus išgelbėtas, tačiau kaip per ugnį.</verse>
				<verse number="16">Ar nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir Dievo Dvasia gyvena jumyse?</verse>
				<verse number="17">Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas sunaikins, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla­tai jūs!</verse>
				<verse number="18">Tegul niekas savęs neapgaudinėja. Jei kas tarp jūsų tariasi esąs išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas.</verse>
				<verse number="19">Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė, nes parašyta: ‘‘Jis sugauna protinguosius jų gudrybėje’‘.</verse>
				<verse number="20">Ir vėl: ‘‘Viešpats žino išminčių mintis, kad jos tuščios’‘.</verse>
				<verse number="21">Tad niekas tenesididžiuoja žmonėmis! Nes viskas yra jūsų:</verse>
				<verse number="22">ar Paulius, ar Apolas, ar Kefas, ar pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis,­viskas yra jūsų,</verse>
				<verse number="23">bet jūs patys­Kristaus, o Kristus­Dievo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Tegul kiekvienas laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo paslapčių tvarkytojais.</verse>
				<verse number="2">O iš tvarkytojų reikalaujama, kad būtų ištikimi.</verse>
				<verse number="3">Man mažai rūpi, ką jūs ar žmonių teismas spręstų apie mane. Ir aš pats savęs neteisiu.</verse>
				<verse number="4">Nors nematau nieko netinkamo savyje, bet tuo dar nesu išteisintas. Mano teisėjas yra Viešpats.</verse>
				<verse number="5">Todėl neteiskite nieko prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tada kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo.</verse>
				<verse number="6">Visa tai, broliai, jūsų labui pritaikiau sau ir Apolui, kad iš mūsų pasimokytumėte negalvoti daugiau negu parašyta ir kad nepasipūstumėte vienas prieš kitą.</verse>
				<verse number="7">Kas gi tave išskiria iš kitų? Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojies, lyg nebūtum gavęs?</verse>
				<verse number="8">Jūs jau esate sotūs, jau turtingi, jau pradėjote be mūsų karaliauti! O, kad jūs iš tikrųjų karaliautumėte, kad ir mes galėtume kartu karaliauti!</verse>
				<verse number="9">Man atrodo, kad Dievas mums, apaštalams, paskyrė paskutiniąją vietą, tarsi mirčiai pasmerktiems. Mes tapome reginys pasauliui, angelams ir žmonėms.</verse>
				<verse number="10">Mes kvaili dėl Kristaus, o jūs išmintingi Kristuje. Mes silpni, o jūs stiprūs; jūs gerbiami, o mes niekinami.</verse>
				<verse number="11">Iki šios valandos alkstame ir trokštame, esame nuogi ir mušami, be pastogės</verse>
				<verse number="12">ir vargstame, darbuodamiesi savo rankomis. Keikiami­laiminame, persekiojami­kenčiame,</verse>
				<verse number="13">piktžodžiaujami­maloniai atsakome. Iki šiol esame laikomi pasaulio sąšlavomis, visų atmatomis.</verse>
				<verse number="14">Tai rašau, ne norėdamas jus gėdinti, bet įspėdamas kaip mylimus vaikus.</verse>
				<verse number="15">Nors turėtumėte tūkstančius auklėtojų Kristuje, bet neturėsite daug tėvų, nes Evangelija aš pagimdžiau jus Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="16">Todėl raginu jus: būkite mano sekėjai!</verse>
				<verse number="17">Tuo tikslu ir pasiunčiau pas jus Timotiejų, kuris yra mano mylimas sūnus ir ištikimas Viešpatyje. Jis jums primins mano kelius Kristuje, kaip aš mokau visur, kiekvienoje bažnyčioje.</verse>
				<verse number="18">Kai kurie pasipūtė, tartum neketinčiau pas jus atvykti.</verse>
				<verse number="19">Jei Viešpats panorės, veikiai atvyksiu pas jus ir patikrinsiu ne pasipūtusių kalbas, bet jėgą.</verse>
				<verse number="20">Nes Dievo karalystė yra ne kalboje, bet jėgoje.</verse>
				<verse number="21">Ko norite? Ar kad ateičiau pas jus su lazda, ar su meile ir romumo dvasia?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Tenka girdėti apie ištvirkimą tarp jūsų ir net apie tokį ištvirkimą, kokio nesigirdi net pas pagonis: būtent kažkas gyvena su savo tėvo žmona!</verse>
				<verse number="2">Ir jūs dar esate pasipūtę! Užuot nuliūdę ir tai padariusį išmetę ir savo tarpo?!</verse>
				<verse number="3">Aš, nebūdamas pas jus kūnu, tačiau būdamas dvasia, jau nuteisiau tą nusikaltimą padariusį, lyg būdamas tarp jūsų.</verse>
				<verse number="4">Jums susirinkus mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, dalyvaujant mano dvasiai, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus jėga</verse>
				<verse number="5">atiduokite tokį šėtonui, kad sužlugdytų kūną, o dvasia būtų išgelbėta Viešpaties Jėzaus dieną.</verse>
				<verse number="6">Jūsų gyrimasis niekam tikęs. Argi nežinote, jog truputis raugo suraugina visą maišymą?</verse>
				<verse number="7">Todėl išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu. Jūs juk esate nerauginti, nes jau paskerstas mūsų Paschos Avinėlis, Kristus.</verse>
				<verse number="8">Tad švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nusikaltimo raugu, bet su nerauginta tyrumo ir tiesos duona.</verse>
				<verse number="9">Jums rašiau savo laiške, kad nebendrautumėte su ištvirkėliais.</verse>
				<verse number="10">Suprantama, ne su visais šio pasaulio ištvirkėliais, gobšais, plėšikais ar stabmeldžiais, nes tada reikėtų pasitraukti iš šio pasaulio.</verse>
				<verse number="11">Bet jums rašiau, kad nebendrautumėte su tuo, kuris vadinasi brolis, o yra ištvirkėlis, gobšas, stabmeldys, keikūnas, girtuoklis ar plėšikas. Su tokiu net nevalgykite kartu.</verse>
				<verse number="12">Kam man teisti svetimus? Argi ir jūs ne savuosius teisiate?</verse>
				<verse number="13">Tuos, kurie ne mūsiškiai, Dievas teis. Todėl ‘‘pašalinkite piktadarį iš savo pačių tarpo’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Kaip kai kurie iš jūsų, turėdami ginčų, drįsta bylinėtis vieni su kitais pas neteisiuosius, o ne pas šventuosius?</verse>
				<verse number="2">Ar nežinote, kad šventieji teis pasaulį? O jeigu teisite pasaulį, tai nejaugi esate neverti išspręsti menkų bylų?</verse>
				<verse number="3">Ar nežinote, kad mes teisime angelus, tad juo labiau­kasdieninius dalykus?</verse>
				<verse number="4">Taigi, kai turite bylų kasdieniais reikalais, negi savo teisėjais paskirsite neturinčius balso bažnyčioje?</verse>
				<verse number="5">Tai sakau, norėdamas jus sugėdinti. Nejaugi pas jus nėra nė vieno išmintingo, kuris sugebėtų išspręsti tarp brolių iškilusią bylą?</verse>
				<verse number="6">Bet brolis bylinėjasi su broliu ir tai daro pas netikinčius.</verse>
				<verse number="7">Ir iš viso jums didelis pažeminimas, kad tarpusavyje bylinėjatės. Ar ne geriau pakęsti skriaudą? Ar ne geriau pakęsti apgaulę?</verse>
				<verse number="8">Deja, jūs patys skriaudžiate ir apgaudinėjate, ir dar brolius!</verse>
				<verse number="9">Ar nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neapsigaukite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei homoseksualistai,</verse>
				<verse number="10">nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės.</verse>
				<verse number="11">Kai kurie iš jūsų buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia.</verse>
				<verse number="12">Viskas man leistina, bet ne viskas naudinga. Viskas man leistina, bet aš nesiduosiu niekieno pavergiamas!</verse>
				<verse number="13">Valgis yra pilvui ir pilvas­valgiui, bet Dievas sunaikins ir vieną, ir kitą. Tačiau kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats­kūnui.</verse>
				<verse number="14">Kaip Dievas prikėlė Viešpatį­prikels ir mus savo jėga.</verse>
				<verse number="15">Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? Tad nejaugi aš, ėmęs Kristaus narius, paversiu juos paleistuvės nariais? Jokiu būdu!</verse>
				<verse number="16">Ar nežinote, kad tas, kuris susijungia su paleistuve, tampa vienas kūnas su ja? Nes ‘‘du taps,­sako Raštas,­vienu kūnu’‘.</verse>
				<verse number="17">Taip pat, kas susijungia su Viešpačiu, tampa viena dvasia su Juo.</verse>
				<verse number="18">Saugokitės ištvirkimo! Bet kokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusideda savo kūnui.</verse>
				<verse number="19">Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?</verse>
				<verse number="20">Jūs esate nupirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu ir savo dvasia, kurie yra Dievo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Atsakau į jūsų laišką. Gerai daro vyras, neliesdamas moters.</verse>
				<verse number="2">Tačiau ištvirkavimui išvengti kiekvienas teturi sau žmoną ir kiekviena sau vyrą.</verse>
				<verse number="3">Vyras teatlieka pareigą žmonai, o žmona vyrui.</verse>
				<verse number="4">Žmona neturi valios savo kūnui, bet vyras. Panašiai ir vyras neturi valios savo kūnui, bet žmona.</verse>
				<verse number="5">Nesitraukite vienas nuo kito, nebent abiems susitarus kuriam laikui, kad atsidėtumėte pasninkui ir maldai, paskui vėl būkite drauge, kad šėtonas negundytų jūsų nesusilaikymu.</verse>
				<verse number="6">Tai sakau leisdamas, o ne įsakydamas.</verse>
				<verse number="7">Norėčiau, kad visi žmonės būtų tokie kaip aš. Bet kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną, vienas tokią, kitas kitokią.</verse>
				<verse number="8">Nesusituokusiems ir našlėms sakau: jie gerai darys, pasilikdami tokie kaip aš.</verse>
				<verse number="9">Bet, jei negali susilaikyti, tegul tuokiasi. Geriau tuoktis negu degti.</verse>
				<verse number="10">Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro,</verse>
				<verse number="11">o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikytų su vyru;­ taip pat ir vyras tenepalieka žmonos.</verse>
				<verse number="12">Kitiems sakau aš, ne Viešpats: jei kuris brolis turi netikinčią žmoną ir ji sutinka gyventi su juo, tenesiskiria su ja.</verse>
				<verse number="13">Taip pat ir moteris, turinti netikintį vyrą, kuris sutinka su ja gyventi, tenesiskiria su juo.</verse>
				<verse number="14">Mat netikintis vyras pašventinamas žmona, o netikinti žmona pašventinama vyru. Kitaip jūsų vaikai būtų netyri, o dabar jie šventi.</verse>
				<verse number="15">Bet, jei netikintis nori skirtis, tesiskiria. Tokiais atvejais brolis ar sesuo nėra surišti, nes Dievas mus pašaukė ramybei.</verse>
				<verse number="16">Iš kur žinai, žmona, kad išgelbėsi vyrą? Arba iš kur tau žinoma, vyre, kad išgelbėsi žmoną?</verse>
				<verse number="17">Todėl, kaip Viešpats kuriam paskyrė, kokį Dievas kurį pašaukė, to jis ir toliau tesilaiko. Taip aš mokau visose bažnyčiose.</verse>
				<verse number="18">Jei kas buvo pašauktas apipjaustytas, tenesistengia nuslėpti apipjaustymo. Jei buvo pašauktas neapipjaustytas, tenedaro apipjaustymo.</verse>
				<verse number="19">Apipjaustymas yra niekas ir neapipjaustymas yra niekas, tik Dievo įsakymų laikymasis yra viskas.</verse>
				<verse number="20">Kiekvienas tepasilieka toks, koks buvo pašauktas.</verse>
				<verse number="21">Jei buvai pašauktas, būdamas vergas, nesijaudink dėl to, bet jei gali tapti laisvas, pasinaudok proga.</verse>
				<verse number="22">Viešpatyje pašauktas vergas yra Jo išlaisvintas. Panašiai ir pašauktas laisvasis yra Kristaus vergas.</verse>
				<verse number="23">Jūs esate nupirkti už didelę kainą, todėl nepasidarykite žmonių vergais.</verse>
				<verse number="24">Kiekvienas, broliai, kokie buvote pašaukti, tokie ir pasilikite prieš Dievą.</verse>
				<verse number="25">Dėl nesusituokusių neturiu Viešpaties įsakymo, bet duodu savo patarimą kaip tas, kuris iš Viešpaties gailestingumo vertas pasitikėjimo.</verse>
				<verse number="26">Taigi manau, jog yra gerai, atsižvelgiant į šių laikų suspaudimus­gerai žmogui būti tokiam.</verse>
				<verse number="27">Jei esi susietas su žmona, neieškok skyrybų. Likai be žmonos­ neieškok žmonos.</verse>
				<verse number="28">Jei vedi, nenusidedi, ir jei mergina išteka, nenusideda. Tačiau šitokie žmonės turės kūno vargų, o aš norėčiau jus apsaugoti nuo jų.</verse>
				<verse number="29">Sakau jums, broliai: laikas trumpas! Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų,</verse>
				<verse number="30">ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų,</verse>
				<verse number="31">ir kurie naudojasi šiuo pasauliu,­tarsi nesinaudotų. Nes šio pasaulio pavidalas praeina.</verse>
				<verse number="32">Norėčiau, kad jūs gyventumėte be rūpesčių. Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais­stengiasi patikti Viešpačiui.</verse>
				<verse number="33">O susituokęs rūpinasi pasaulio reikalais­stengiasi patikti žmonai.</verse>
				<verse number="34">Yra skirtumas tarp žmonos ir mergaitės. Netekėjusi moteris rūpinasi Viešpaties reikalais, kad būtų šventa kūnu ir dvasia, o ištekėjusi rūpinasi pasaulio reikalais­kaip patikti vyrui.</verse>
				<verse number="35">Tai kalbu jūsų pačių labui, ne norėdamas užnerti jums kilpą, bet dėl to, kad tai yra tinkama ir kad jūs neblaškomi galėtumėte atsiduoti Viešpačiui.</verse>
				<verse number="36">Jei kas mano būsiant jam negarbinga, kad jo mergaitė liks senmergė, ir jei taip reikia, tedaro kaip nori,­nenusidės,­tegul jie susituokia.</verse>
				<verse number="37">Bet jei kas savo širdyje yra tvirtai apsisprendęs, ne iš prievartos, bet būdamas savo valios šeimininkas, ir savo širdyje nutaręs išsaugoti savo mergaitę, tas gerai padarys.</verse>
				<verse number="38">Taigi, kas išleidžia savo mergaitę, gerai daro, o kas neišleidžia savo mergaitės, geriau daro.</verse>
				<verse number="39">Žmona surišta įstatymu, kol jos vyras gyvas. Vyrui mirus, ji laisva ir gali tekėti už ko nori, tik Viešpatyje.</verse>
				<verse number="40">Bet, mano nuomone, ji bus laimingesnė netekėdama. Manau, kad ir aš turiu Dievo Dvasią.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Dėl aukų stabams mums aišku: mes visi turime pažinimą. Pažinimas išpučia, bet meilė ugdo.</verse>
				<verse number="2">Jei kas mano ką nors žinąs, tai jis dar nieko nežino, kaip turi žinoti.</verse>
				<verse number="3">Bet kas myli Dievą, tas yra Jo pažintas.</verse>
				<verse number="4">Taigi dėl stabams paaukotų dalykų valgymo mes žinome, kad stabas pasaulyje yra niekas ir kad nėra jokių kitų dievų, kaip tik vienas Dievas.</verse>
				<verse number="5">Ir nors yra vadinamųjų dievų danguje ar žemėje,­daug tų dievų ir daug viešpačių,­</verse>
				<verse number="6">tai mes turime tik vieną Dievą, Tėvą, iš kurio yra visa ir Jam esame mes, ir vieną Viešpatį, Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes per Jį.</verse>
				<verse number="7">Bet ne visi turi tokį pažinimą. Kai kurie su sąžine, pripažįstančia stabus, iki šiol valgo maistą, kaip stabams paaukotą, ir jų silpna sąžinė susitepa.</verse>
				<verse number="8">Maistas nepriartina mūsų prie Dievo. Kai valgome, nieko nelaimime, ir kai nevalgome, nieko neprarandame.</verse>
				<verse number="9">Bet žiūrėkite, kad ši jūsų laisvė netaptų papiktinimu silpniesiems.</verse>
				<verse number="10">Antai, jei kas pamatytų tave, turintį pažinimą ir valgantį stabų šventykloje, argi silpno žmogaus sąžinė nebus paskatinta valgyti stabams paaukoto maisto?</verse>
				<verse number="11">Ar dėl tavo pažinimo nežus silpnas brolis, už kurį mirė Kristus?</verse>
				<verse number="12">Šitaip nusidėdami broliams ir sužeisdami jų silpnas sąžines, nusidedate Kristui.</verse>
				<verse number="13">Todėl jei valgis piktina mano brolį, aš nevalgysiu mėsos per amžius, kad nepapiktinčiau savo brolio.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Ar aš ne apaštalas? Ar aš ne laisvas? Ar nesu regėjęs Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties? Ar jūs ne mano darbo vaisius Viešpatyje?</verse>
				<verse number="2">Jei kitiems ir nesu apaštalas, tai jums, be abejo, esu, nes mano apaštalystės antspaudas esate jūs Viešpatyje.</verse>
				<verse number="3">Štai mano pasiteisinimas prieš tuos, kurie mane kaltina.</verse>
				<verse number="4">Argi mes neturime teisės valgyti ir gerti?</verse>
				<verse number="5">Ar neturime teisės vaikščioti kartu su seserimi, žmona, kaip kiti apaštalai ir Viešpaties broliai bei Kefas?</verse>
				<verse number="6">O gal tik aš ir Barnabas neturime teisės nedirbti?</verse>
				<verse number="7">Kas gi tarnauja kariuomenėje už savo paties pinigus? Kas sodina vynuogyną ir nevalgo jo vaisių? Arba kas gano bandą ir negeria bandos pieno?</verse>
				<verse number="8">Ar aš tai sakau vien kaip žmogus? Argi to paties nesako ir Įstatymas?</verse>
				<verse number="9">Mozės Įstatyme parašyta: ‘‘Neužrišk nasrų kuliančiam jaučiui!’‘ Bet ar Dievui terūpi jaučiai?</verse>
				<verse number="10">O gal Jis iš tiesų taiko tai mums? Juk dėl mūsų parašyta, kad artojas artų su viltimi ir kūlėjas kultų su viltimi, jog gaus savo dalį.</verse>
				<verse number="11">Jei mes jums pasėjome dvasinių gėrybių, tai ar didelis dalykas, kad pjausime pas jus medžiaginių?</verse>
				<verse number="12">Jei kiti turi teisių į jus, tai ar ne juo labiau mes? Vis dėlto mes nesinaudojome savo teise, bet viską pakeliame, kad tik Kristaus Evangelijai nedarytume kliūčių.</verse>
				<verse number="13">Ar nežinote, kad tie, kurie tarnauja šventykloje, valgo iš šventyklos pajamų ir kad aukuro tarnai gauna dalį aukų?</verse>
				<verse number="14">Taip ir Viešpats patvarkė, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos.</verse>
				<verse number="15">Bet aš nesinaudojau šiomis teisėmis. Ir tai rašau ne tam, kad sau pritaikyčiau. Man geriau mirti, negu leisti, kad kas atimtų iš manęs šį pasigyrimą.</verse>
				<verse number="16">Jeigu skelbiu Evangeliją, neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina pareiga, ir vargas man, jei Evangelijos neskelbčiau!</verse>
				<verse number="17">Jeigu tai darau savo valia, turiu atlygį; bet jei darau ne savo valia, tai atlieku man patikėtą tarnavimą.</verse>
				<verse number="18">Koks tada mano atlygis? Ogi kad, skelbdamas Kristaus Evangeliją, pateikiu ją veltui ir nesinaudoju savo teise, kurią man duoda Evangelijos skelbimas.</verse>
				<verse number="19">Būdamas nuo nieko nepriklausomas, pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau.</verse>
				<verse number="20">Žydams buvau kaip žydas, kad laimėčiau žydus. Tiems, kurie laikosi įstatymo, tapau besilaikančiu įstatymo, kad laimėčiau besilaikančius įstatymo, nors pats nesu jam pavaldus.</verse>
				<verse number="21">Tiems, kurie neturi įstatymo, buvau kaip neturintis įstatymo,­ pats būdamas ne be Dievo įstatymo, bet surištas Kristaus įstatymu,­kad laimėčiau tuos, kurie neturi įstatymo.</verse>
				<verse number="22">Silpniesiems pasidariau kaip silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip kai kuriuos išgelbėčiau.</verse>
				<verse number="23">Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas.</verse>
				<verse number="24">Argi nežinote, kad lenktynėse bėga visi, bet tik vienas gauna laimėtojo apdovanojimą? Taigi bėkite taip, kad laimėtumėte!</verse>
				<verse number="25">Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes­nevystantį.</verse>
				<verse number="26">Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas,</verse>
				<verse number="27">bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitiems skelbdamas, pats netapčiau atmestinas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Aš nenoriu, kad liktumėte nežinioje, broliai,­visi mūsų tėvai buvo po debesim ir visi perėjo jūrą.</verse>
				<verse number="2">Ir visi buvo pakrikštyti į Mozę, debesyje ir jūroje;</verse>
				<verse number="3">visi valgė tą patį dvasinį maistą</verse>
				<verse number="4">ir visi gėrė tą patį dvasinį gėrimą. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus.</verse>
				<verse number="5">Vis dėlto daugumas iš jų nepatiko Dievui, ir ‘‘jų kūnai liko gulėti dykumoje’‘.</verse>
				<verse number="6">Tie įvykiai yra mums pavyzdžiai, kad negeistume blogio, kaip anie geidė.</verse>
				<verse number="7">Nebūkite stabmeldžiai, kaip kai kurie iš jų,­kaip parašyta: ‘‘Tauta sėdosi valgyti ir gerti ir kėlėsi žaisti’‘.</verse>
				<verse number="8">Neištvirkaukime, kaip kai kurie iš jų ištvirkavo ir žuvo vieną dieną dvidešimt trys tūkstančiai.</verse>
				<verse number="9">Negundykime Kristaus, kaip kai kurie iš jų gundė ir mirė nuo gyvačių.</verse>
				<verse number="10">Nemurmėkite, kaip kai kurie iš jų murmėjo ir žuvo nuo naikintojo.</verse>
				<verse number="11">Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdžiai, ir užrašyti pamokyti mums, gyvenantiems amžių pabaigoje.</verse>
				<verse number="12">Todėl, kas tariasi stovįs, težiūri, kad nekristų.</verse>
				<verse number="13">Jums tekęs pagundymas tėra tik žmogiškas. Bet Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų gundyti daugiau nei jūsų jėgos leidžia, bet kartu su pagundymu duos ir išeitį, kad sugebėtumėte jį atlaikyti.</verse>
				<verse number="14">Todėl, mano mylimieji, bėkite nuo stabmeldystės!</verse>
				<verse number="15">Kalbu kaip išmintingiems; apsvarstykite patys, ką sakau.</verse>
				<verse number="16">Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne?</verse>
				<verse number="17">Nors mūsų daug, mes visi esame viena duona ir vienas kūnas: juk mes visi dalijamės viena duona.</verse>
				<verse number="18">Pažiūrėkite į Izraelį pagal kūną: argi tie, kurie valgo aukas, nėra aukuro bendrininkai?</verse>
				<verse number="19">Ką gi sakau? Ar stabas ką nors reiškia? Ar ką nors reiškia auka stabams?</verse>
				<verse number="20">Ne, bet pagonys, aukodami aukas, aukoja demonams, o ne Dievui. Ir aš nenoriu, kad jūs būtumėte demonų bendrininkai.</verse>
				<verse number="21">Jūs negalite gerti Viešpaties taurės ir demonų taurės. Negalite sėdėti prie Viešpaties stalo ir prie demonų stalo.</verse>
				<verse number="22">Nejaugi kurstysime Viešpaties pavydą? Ar mes už Jį stipresni?</verse>
				<verse number="23">Viskas man leistina, bet ne viskas naudinga. Viskas man leistina, bet ne viskas ugdo!</verse>
				<verse number="24">Niekas teneieško, kaip jam geriau, bet kaip kitam.</verse>
				<verse number="25">Valgykite visa, kas parduodama mėsos prekyvietėje, sąžinės labui nieko neklausinėdami.</verse>
				<verse number="26">Juk ‘‘Viešpaties yra žemė ir visa, ko ji pilna’‘.</verse>
				<verse number="27">Jeigu jus pasikviečia netikintis žmogus ir jūs norite jį aplankyti, valgykite visa, kas jums padedama, sąžinės labui nieko neklausinėdami.</verse>
				<verse number="28">Bet jei kas jums pasakytų: ‘‘Tai auka stabams’‘, tada nevalgykite dėl žmogaus, kuris tai pasakė, ir dėl sąžinės,­juk ‘‘Viešpaties yra žemė ir visa, ko ji pilna’‘.</verse>
				<verse number="29">Čia aš kalbu ne apie tavo paties sąžinę, bet apie kito sąžinę. Kodėl gi mano laisvė turėtų būti teisiama kitos sąžinės?</verse>
				<verse number="30">Jeigu aš dėkodamas valgau, kodėl man priekaištaujama dėl maisto, už kurį dėkoju?</verse>
				<verse number="31">Todėl ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo šlovei.</verse>
				<verse number="32">Nepiktinkite nei žydų, nei graikų, nei Dievo bažnyčios,</verse>
				<verse number="33">kaip ir aš stengiuosi visiems viskuo patikti, neieškodamas sau naudos, bet to, kas naudinga daugeliui, kad jie būtų išgelbėti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Sekite manimi, kaip ir aš seku Kristumi.</verse>
				<verse number="2">Aš jus giriu, kad visame kame prisimenate mane ir laikotės nurodymų, kuriuos jums daviau.</verse>
				<verse number="3">Noriu, kad žinotumėte, jog kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva­vyras, o Kristaus galva­Dievas.</verse>
				<verse number="4">Kiekvienas vyras, kuris meldžiasi ar pranašauja apdengta galva, paniekina savo galvą.</verse>
				<verse number="5">Ir kiekviena moteris, kuri meldžiasi ar pranašauja neapdengta galva, paniekina savo galvą: tai tas pats, kaip būti nuskustai.</verse>
				<verse number="6">Jei moteris neapsigaubia, tai tegul ir nusikerpa! O jei moteriai gėda nusikirpti ar nusiskusti plaukus, teapsigaubia.</verse>
				<verse number="7">Vyrui nereikia gaubti galvos, nes jis yra Dievo atvaizdas ir šlovė. O moteris yra vyro šlovė.</verse>
				<verse number="8">Juk ne vyras iš moters, bet moteris iš vyro,</verse>
				<verse number="9">taip pat ne vyras buvo sukurtas moteriai, o moteris vyrui.</verse>
				<verse number="10">Todėl moteris privalo turėti ant galvos pavaldumo ženklą dėl angelų.</verse>
				<verse number="11">Bet Viešpatyje nei vyras be moters, nei moteris be vyro.</verse>
				<verse number="12">Kaip moteris iš vyro, taip vyras per moterį, bet visa­iš Dievo.</verse>
				<verse number="13">Spręskite patys: argi tinka moteriai melstis Dievui neapsigaubusiai?</verse>
				<verse number="14">Argi pati prigimtis jūsų nemoko, jog vyrui gėda nešioti ilgus plaukus?</verse>
				<verse number="15">Tuo tarpu moteriai garbė turėti ilgus plaukus. Nes plaukai jai duoti kaip dangalas.</verse>
				<verse number="16">Bet jei kas norėtų ginčytis,­težino, jog nei mes, nei Dievo bažnyčios neturime tokio papročio.</verse>
				<verse number="17">Duodamas šiuos nurodymus, aš jūsų negiriu, nes jūsų susirinkimai išeina ne į gera, bet į bloga.</verse>
				<verse number="18">Pirmiausia man teko girdėti, kad, kai jūs susirenkate bažnyčioje, tarp jūsų būna susiskaldymų, ir iš dalies aš tuo tikiu.</verse>
				<verse number="19">Juk pas jus turi būti atskalų, kad išaiškėtų tie, kurie yra patikimi.</verse>
				<verse number="20">Jūs susirenkate kartu, bet ne Viešpaties vakarienės valgyti,</verse>
				<verse number="21">nes kiekvienas paskuba suvalgyti savo maistą, ir vienas lieka alkanas, o kitas nusigeria.</verse>
				<verse number="22">Argi neturite savo namų valgyti ir gerti? O gal norite paniekinti Dievo bažnyčią ir sugėdinti stokojančius? Kas man belieka sakyti? Pagirti? Ne! Už tai nepagirsiu.</verse>
				<verse number="23">Aš tai gavau iš Viešpaties ir perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną</verse>
				<verse number="24">ir padėkojęs sulaužė ir tarė: ‘‘Imkite ir valgykite; tai yra mano kūnas, kuris už jus sulaužomas. Tai darykite mano atminimui’‘.</verse>
				<verse number="25">Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: ‘‘Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui’‘.</verse>
				<verse number="26">Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate šitą taurę, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol Jis ateis.</verse>
				<verse number="27">Todėl kas nevertai valgo tos duonos ir geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas prieš Viešpaties kūną ir kraują.</verse>
				<verse number="28">Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės.</verse>
				<verse number="29">Nes kas valgo ir geria nevertai, Viešpaties kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą.</verse>
				<verse number="30">Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir daug užmigusių.</verse>
				<verse number="31">Jei mes patys save teistume, nebūtume teisiami.</verse>
				<verse number="32">Bet kai Viešpats mus teisia, tai ir sudraudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu.</verse>
				<verse number="33">Todėl, mano broliai, kai susirenkate valgyti, palaukite vieni kitų.</verse>
				<verse number="34">O jeigu kas išalkęs, tepavalgo namie, kad nesirinktumėte pasmerkimui. Kitus reikalus sutvarkysiu atvykęs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Aš nenoriu, broliai, kad jūs neišmanytumėte apie dvasines dovanas.</verse>
				<verse number="2">Jūs žinote, kad, kai buvote pagonys, ėjote prie nebylių stabų kaip vedami.</verse>
				<verse number="3">Todėl aš jums aiškinu, kad nė vienas, kuris kalba Dievo Dvasia, neprakeikia Jėzaus. Ir nė vienas negali sakyti, kad Jėzus yra Viešpats, kaip tik Šventąja Dvasia.</verse>
				<verse number="4">Yra skirtingų dovanų, tačiau ta pati Dvasia.</verse>
				<verse number="5">Yra skirtingų tarnavimų, tačiau tas pats Viešpats.</verse>
				<verse number="6">Ir yra skirtingi veiksmai, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame.</verse>
				<verse number="7">Bet kiekvienam suteikiamas Dvasios pasireiškimas bendram labui.</verse>
				<verse number="8">Vienam Dvasia suteikiamas išminties žodis, kitam ta pačia Dvasia­pažinimo žodis,</verse>
				<verse number="9">kitam­tikėjimas ta pačia Dvasia, kitam­išgydymų dovanos ta pačia Dvasia,</verse>
				<verse number="10">kitam­stebuklų darymas, kitam­pranašavimas, kitam­dvasių atpažinimas, kitam­skirtingos kalbos, kitam­kalbų aiškinimas.</verse>
				<verse number="11">Bet visa tai daro viena ir ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip Jai patinka.</verse>
				<verse number="12">Nes kaip kūnas yra vienas ir turi daug narių, o visi to vieno kūno nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus.</verse>
				<verse number="13">Nes viena Dvasia mes visi esame pakrikštyti į vieną kūną,­žydai ar graikai, vergai ar laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia.</verse>
				<verse number="14">Juk kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio.</verse>
				<verse number="15">Jei koja sakytų: ‘‘Kadangi nesu ranka, todėl nepriklausau kūnui’‘, argi dėl to ji nepriklausytų kūnui?</verse>
				<verse number="16">O jeigu ausis sakytų: ‘‘Kadangi nesu akis, todėl nepriklausau kūnui’‘, argi dėl to ji nepriklausytų kūnui?</verse>
				<verse number="17">Jeigu visas kūnas būtų akis, tai kur būtų klausa? Jeigu visas kūnas būtų klausa, tai kur būtų uoslė?</verse>
				<verse number="18">Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną iš jų, kaip panorėjo.</verse>
				<verse number="19">Ir jei visi būtų vienas narys, kur beliktų kūnas?</verse>
				<verse number="20">Bet dabar narių daug, o kūnas vienas.</verse>
				<verse number="21">Akis negali pasakyti rankai: ‘‘Man tavęs nereikia’‘, ar galva kojoms: ‘‘Man jūsų nereikia’‘.</verse>
				<verse number="22">Priešingai, tie kūno nariai, kurie atrodo silpnesni, yra būtini.</verse>
				<verse number="23">Tuos kūno narius, kuriuos laikome mažiau garbingais, mes apsupame didesne pagarba, ir mūsų gėdingi nariai gaubiami didesnio padorumo,</verse>
				<verse number="24">kurio nereikia mūsų padoriesiems nariams. Taigi, tvarkydamas kūną, Dievas skyrė daugiau pagarbos tiems kūno nariams, kurie jos stokojo,</verse>
				<verse number="25">kad kūne nebūtų susiskaldymų, bet patys nariai rūpintųsi vieni kitais.</verse>
				<verse number="26">Todėl, jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Ir jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai.</verse>
				<verse number="27">Jūs esate Kristaus kūnas, o pavieniui­nariai.</verse>
				<verse number="28">Ir šiuos Dievas paskyrė bažnyčioje: pirma­apaštalais, antra­pranašais, trečia­mokytojais; po to­ stebuklai, paskui­išgydymų dovanos, visokia pagalba, vadovavimai, įvairios kalbos.</verse>
				<verse number="29">Ar visi apaštalai? Ar visi pranašai? Ar visi mokytojai? Ar visi stebukladariai?</verse>
				<verse number="30">Ar visi turi išgydymų dovanas? Ar visi kalba kalbomis? Ar visi aiškina?</verse>
				<verse number="31">Taigi karštai trokškite aukštesniųjų dovanų! Ir visgi rodau jums dar pranašesnį kelią.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai.</verse>
				<verse number="2">Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas.</verse>
				<verse number="3">Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės,­man nėra iš to jokios naudos.</verse>
				<verse number="4">Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta.</verse>
				<verse number="5">Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai,</verse>
				<verse number="6">nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa;</verse>
				<verse number="7">visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.</verse>
				<verse number="8">Meilė niekada nesibaigia. Baigsis pranašystės, paliaus kalbos, išnyks pažinimas,</verse>
				<verse number="9">nes mes žinome iš dalies ir mes pranašaujame iš dalies.</verse>
				<verse number="10">Bet kai ateis tobulumas, tai, kas iš dalies, pasibaigs.</verse>
				<verse number="11">Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, bet tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška.</verse>
				<verse number="12">Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada­veidas į veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas.</verse>
				<verse number="13">Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė­šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Siekite meilės ir trokškite dvasinių dovanų, ypač, kad pranašautumėte.</verse>
				<verse number="2">Kas kalba kalbomis, ne žmonėms kalba, bet Dievui; niekas jo nesupranta, nes jis dvasioje kalba paslaptis.</verse>
				<verse number="3">Bet kas pranašauja, tas kalba žmonių ugdymui, paraginimui ir paguodai.</verse>
				<verse number="4">Kas kalba kalbomis, pats save ugdo, o kas pranašauja­ugdo bažnyčią.</verse>
				<verse number="5">Aš norėčiau, kad jūs visi kalbėtumėte kalbomis, bet būtų geriau, jei pranašautumėte, nes kas pranašauja, yra didesnis už tą, kuris kalba kalbomis, nebent pastarasis ir aiškintų, kad būtų ugdoma bažnyčia.</verse>
				<verse number="6">Bet dabar, broliai, jei ateičiau pas jus, kalbėdamas kalbomis, kokia jums būtų nauda, jeigu neskelbčiau jums apreiškimo, pažinimo, pranašystės ar mokymo?</verse>
				<verse number="7">Taip pat ir negyvi daiktai, skleidžiantys garsus, ar tai būtų fleita, ar kanklės, jei neduotų skirtingų garsų, iš ko pažintume, kas grojama ar skambinama?</verse>
				<verse number="8">Ir jeigu trimitas duotų neaiškų garsą, kas ruoštųsi į mūšį?</verse>
				<verse number="9">Tas pat ir su jumis. Jei kalbėsite nesuprantamus žodžius, kaip bus galima suprasti, ką sakote? Jūs kalbėsite vėjams!</verse>
				<verse number="10">Kas žino, kiek daug yra įvairių kalbų pasaulyje, bet nė viena iš jų nėra bereikšmė.</verse>
				<verse number="11">Todėl jei nesuprantu kalbos prasmės, būsiu kalbėtojui svetimšalis, ir kalbėtojas bus man svetimšalis.</verse>
				<verse number="12">Taigi ir jūs, karštai trokštantys dvasinių dovanų, siekite jų bažnyčios ugdymui, kad gausiai jų turėtumėte.</verse>
				<verse number="13">Todėl, kas kalba kalbomis, tesimeldžia, kad galėtų aiškinti.</verse>
				<verse number="14">Nes jei meldžiuosi kalbomis, meldžiasi mano dvasia, bet protas lieka bevaisis.</verse>
				<verse number="15">Ką gi tada daryti? Melsiuosi dvasia ir melsiuosi protu; giedosiu dvasia ir giedosiu protu.</verse>
				<verse number="16">Be to, jei tu laimini dvasia, kaip neišmanantis pasakys tavo padėkai ‘‘amen’‘, nesuprasdamas, ką tu kalbi?</verse>
				<verse number="17">Juk tu gražiai dėkoji, tačiau kitas nėra ugdomas.</verse>
				<verse number="18">Dėkui mano Dievui, aš kalbu kalbomis daugiau už jus visus,</verse>
				<verse number="19">vis dėlto bažnyčioje geriau pasakysiu penkis žodžius savo protu, kad pamokyčiau ir kitus, negu tūkstančius žodžių kalbomis.</verse>
				<verse number="20">Broliai! Nebūkite vaikai išmanymu. Verčiau blogybe būkite kūdikiai, bet išmanymu­subrendę.</verse>
				<verse number="21">Įstatyme parašyta: ‘‘Svetimomis kalbomis ir svetimųjų lūpomis Aš kalbėsiu šiai tautai, bet ir tada jie nepaklausys manęs’‘,­sako Viešpats.</verse>
				<verse number="22">Todėl kalbos yra ženklas ne tikintiems, bet netikintiems. O pranašavimas­ne netikintiems, bet tikintiems.</verse>
				<verse number="23">Juk jei susirinktų visa bažnyčia ir visi imtų kalbėti kalbomis, ir įeitų neišmanantys ar netikintys,­argi jie nesakytų, kad jūs išėję iš proto?</verse>
				<verse number="24">Bet jeigu visi pranašautų ir įeitų netikintis ar neišmanantis, jis būtų visų apkaltintas ir visų atpažintas.</verse>
				<verse number="25">Jo širdies paslaptys būtų atskleistos, ir jis, puolęs veidu žemėn, pagarbintų Dievą ir išpažintų: ‘‘Dievas iš tiesų yra tarp jūsų!’‘</verse>
				<verse number="26">Tad kaip bus, broliai? Kai susirenkate, kiekvienas turi giesmę ar pamokymą, ar kalbą, ar apreiškimą, ar aiškinimą. Tegul viskas tarnauja ugdymui.</verse>
				<verse number="27">Jei kalba kas kalbomis, tekalba du, daugiausia trys, paeiliui, o vienas tegul aiškina.</verse>
				<verse number="28">Bet jeigu nėra aiškintojo, tegul tas bažnyčioje tyli ir tekalba tik sau ir Dievui.</verse>
				<verse number="29">Ir pranašai tekalba du ar trys, o kiti teapsvarsto.</verse>
				<verse number="30">Bet jei kitam šalia sėdinčiam kas nors apreiškiama, pirmasis tenutyla.</verse>
				<verse number="31">Nes jūs visi galite vienas po kito pranašauti, kad visi pasimokytų ir visi būtų paguosti.</verse>
				<verse number="32">Pranašų dvasios yra paklusnios pranašams,</verse>
				<verse number="33">nes Dievas nėra sumaišties, bet ramybės Dievas,­kaip ir visose šventųjų bažnyčiose.</verse>
				<verse number="34">Jūsų moterys bažnyčiose tetyli, nes joms neleidžiama kalbėti, jos turi būti klusnios, kaip sako ir įstatymas.</verse>
				<verse number="35">Ir jeigu jos nori ko nors išmokti, tepasiklausia namie savo vyro, nes moterims gėdinga bažnyčioje kalbėti.</verse>
				<verse number="36">Argi iš jūsų išėjo Dievo žodis? Ar tik jus vienus pasiekė?</verse>
				<verse number="37">Jei kas mano esąs pranašas ar dvasinis žmogus, tegu pripažįsta, kad tai, ką jums rašau, yra Viešpaties įsakymai.</verse>
				<verse number="38">Bet jei kas neišmano, tegul neišmano.</verse>
				<verse number="39">Todėl, broliai, karštai trokškite pranašauti ir nedrauskite kalbėti kalbomis.</verse>
				<verse number="40">Tebūnie viskas daroma padoriai ir tvarkingai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Broliai, aiškinu jums Evangeliją, kurią jums paskelbiau, kurią jūs ir priėmėte ir kurioje stovite,</verse>
				<verse number="2">ir kuria esate išgelbėti,­jeigu jūs laikotės to žodžio, kurį jums paskelbiau; kitaip jūs įtikėjote veltui.</verse>
				<verse number="3">Pirmiausia jums perdaviau tai, ką pats gavau: kad Kristus numirė už mūsų nuodėmes pagal Raštus;</verse>
				<verse number="4">ir kad Jis buvo palaidotas, ir kad prisikėlė trečią dieną pagal Raštus;</verse>
				<verse number="5">ir kad Jis pasirodė Kefui, po to dvylikai.</verse>
				<verse number="6">Po to Jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiol, o kai kurie yra užmigę.</verse>
				<verse number="7">Po to Jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams.</verse>
				<verse number="8">O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, Jis pasirodė ir man.</verse>
				<verse number="9">Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes persekiojau Dievo bažnyčią.</verse>
				<verse number="10">Bet Dievo malone esu, kas esu, ir Jo malonė man neliko bergždžia, bet aš darbavausi daug daugiau už juos visus, nors ne aš, bet Dievo malonė, esanti su manimi.</verse>
				<verse number="11">Taigi ar aš, ar jie,­taip mes skelbiame, ir taip jūs įtikėjote.</verse>
				<verse number="12">Jeigu apie Kristų skelbiama, kad Jis buvo prikeltas iš numirusių, tad kaip kai kurie iš jūsų sako, kad nėra mirusiųjų prisikėlimo?!</verse>
				<verse number="13">Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai Kristus nebuvo prikeltas.</verse>
				<verse number="14">O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas.</verse>
				<verse number="15">Ir mes tada liekame melagingi Dievo liudytojai, nes liudijome apie Dievą, kad Jis prikėlė Kristų, kurio Jis nėra prikėlęs, jeigu mirusieji neprisikelia.</verse>
				<verse number="16">Nes jei mirusieji neprisikelia, tada ir Kristus nebuvo prikeltas.</verse>
				<verse number="17">O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias; jūs dar tebesate savo nuodėmėse.</verse>
				<verse number="18">Tuomet ir užmigusieji Kristuje yra žuvę.</verse>
				<verse number="19">Ir jei vien tik šiame gyvenime mes viliamės Kristumi, tai mes esame labiausiai apgailėtini iš visų žmonių.</verse>
				<verse number="20">Bet dabar Kristus yra prikeltas iš numirusių­pirmasis iš užmigusiųjų.</verse>
				<verse number="21">Kaip per žmogų­mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas.</verse>
				<verse number="22">Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti,</verse>
				<verse number="23">tačiau kiekvienas pagal savo eilę: Kristus­pirmasis, vėliau­priklausantys Kristui Jo atėjimo metu.</verse>
				<verse number="24">Po to bus galas, kai Jis perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas kunigaikštystes, visas valdžias ir jėgas.</verse>
				<verse number="25">Nes Jis turi valdyti, kol paguldys visus priešus po savo kojomis.</verse>
				<verse number="26">Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis.</verse>
				<verse number="27">Nes ‘‘Jis visa paklojo Jam po kojų’‘. Bet kai Jis sako, kad visa paklota, tai savaime suprantama, kad išskyrus Tą, kuris Jam visa paklojo.</verse>
				<verse number="28">Kai Jam bus visa pajungta, tada ir pats Sūnus nusilenks Tam, kuris viską Jam pajungė, kad Dievas būtų viskas visame kame.</verse>
				<verse number="29">Kita vertus, ką darys tie, kuriuos krikštija už mirusiuosius? Jei iš viso mirusieji neprisikels, tai kam gi jie krikštijami už mirusiuosius?</verse>
				<verse number="30">Ir kodėl ir mes kas valandą esame pavojuje?</verse>
				<verse number="31">Prisiekiu savo pasididžiavimu­ jumis, broliai, mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, jog aš kasdien mirštu!</verse>
				<verse number="32">Jei grynai kaip žmogus kovojau Efeze su laukiniais žvėrimis, tai kokia man iš to nauda? Jeigu mirusieji neprisikels, tai ‘‘valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime’‘.</verse>
				<verse number="33">Neapsirikite: ‘‘Blogos draugijos gadina gerus papročius!’‘</verse>
				<verse number="34">Pabuskite teisumui ir nenuodėmiaukite, nes kai kurie iš jūsų nepažįsta Dievo. Tai sakau jūsų gėdai.</verse>
				<verse number="35">Bet gal kas paklaus: ‘‘Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?’‘</verse>
				<verse number="36">Kvaily! Ką tu pasėji, neatgyja, jei prieš tai nenumiršta.</verse>
				<verse number="37">Ir ką besėtum, tu sėji ne būsimąjį kūną, bet pliką grūdą, sakysime, kviečių ar kitokių javų.</verse>
				<verse number="38">Tuo tarpu Dievas duoda jam kūną tokį, koks Jam patinka, ir kiekvienai sėklai jos kūną.</verse>
				<verse number="39">Ne visi kūnai yra vienodi. Vienoks žmonių kūnas, kitoks gyvulių, kitoks žuvų ir kitoks paukščių.</verse>
				<verse number="40">Taip pat yra dangaus kūnai ir žemės kūnai, bet vienokia dangaus kūnų šlovė ir kitokia žemės kūnų.</verse>
				<verse number="41">Vienokia yra saulės šlovė, kitokia šlovė mėnulio ir dar kitokia šlovė žvaigždžių. Ir žvaigždė nuo žvaigždės skiriasi šlove.</verse>
				<verse number="42">Taip ir su mirusiųjų prisikėlimu. Sėjamas gendantis kūnas, prikeliamas negendantis.</verse>
				<verse number="43">Sėjamas negarbingas, prikeliamas šlovingas. Sėjamas silpnas, prikeliamas galingas.</verse>
				<verse number="44">Sėjamas sielinis kūnas, prikeliamas dvasinis kūnas. Yra sielinis kūnas ir yra dvasinis kūnas.</verse>
				<verse number="45">Taip ir parašyta: ‘‘Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva siela’‘; paskutinysis Adomas­gyvybę teikiančia dvasia.</verse>
				<verse number="46">Bet ne dvasinis pirmiau, o sielinis, ir tik po to dvasinis.</verse>
				<verse number="47">Pirmasis žmogus­iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus­Viešpats iš dangaus.</verse>
				<verse number="48">Koks buvo žemiškasis, tokie yra ir žemiškieji, o koks yra dangiškasis, tokie yra ir dangiškieji.</verse>
				<verse number="49">Ir kaip nešiojame žemiškojo atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo atvaizdą.</verse>
				<verse number="50">Bet aš jums, broliai, sakau, kad kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės, ir kas genda, nepaveldės to, kas negenda.</verse>
				<verse number="51">Aš jums atskleidžiu paslaptį: ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti,­</verse>
				<verse number="52">staiga, viena akimirka, skambant paskutiniam trimitui. Trimitas nuskambės, ir mirusieji bus prikelti negendantys, o mes būsime pakeisti.</verse>
				<verse number="53">Nes šis gendantis turi apsivilkti negendamybe, ir šis marus apsivilkti nemarybe.</verse>
				<verse number="54">Kada šis gendantis apsivilks negendamybe ir šis marusis apsivilks nemarybe, tada išsipildys užrašytas žodis: ‘‘Pergalė prarijo mirtį!</verse>
				<verse number="55">Kurgi, mirtie, tavo geluonis? Kurgi, mirtie, tavo pergalė?’‘</verse>
				<verse number="56">Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga­įstatymas.</verse>
				<verse number="57">Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!</verse>
				<verse number="58">Todėl, mano mylimieji broliai, būkite tvirti, nepajudinami, visada gausūs Viešpaties darbais, žinodami, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Su rinkliava šventiesiems darykite taip, kaip nurodžiau Galatijos bažnyčioms.</verse>
				<verse number="2">Pirmąją savaitės dieną kiekvienas iš jūsų teatideda pagal tai, kiek turi, kad rinkliavos neprasidėtų man atvykus.</verse>
				<verse number="3">Atvykęs pasiųsiu į Jeruzalę žmones, kuriuos jūs nutarsite esant tinkamus, kad jie su palydimaisiais laiškais nugabentų jūsų dovaną.</verse>
				<verse number="4">Jei pasirodytų tinkama ir man keliauti, tai jie vyks kartu su manimi.</verse>
				<verse number="5">Atvyksiu pas jus, perėjęs Makedoniją. Mat per Makedoniją eisiu,</verse>
				<verse number="6">o pas jus, galimas daiktas, pabūsiu arba ir peržiemosiu, kad jūs mane palydėtumėte, kai vyksiu toliau.</verse>
				<verse number="7">Nenoriu dabar su jumis susitikti prabėgomis. Tikiuosi, jei Viešpats leis, kurį laiką pasilikti pas jus.</verse>
				<verse number="8">Bet Efeze išbūsiu iki Sekminių.</verse>
				<verse number="9">Mat man yra atvertos plačios durys našiam darbui, ir priešininkų daug.</verse>
				<verse number="10">Ir jeigu atvyks Timotiejus, žiūrėkite, kad jis gyventų pas jus be baimės, nes jis dirba Viešpaties darbą kaip ir aš.</verse>
				<verse number="11">Taigi tegul niekas jo neniekina. Išlydėkite jį su ramybe, kad atvyktų pas mane, nes laukiu jo su broliais.</verse>
				<verse number="12">O dėl brolio Apolo, tai aš didžiai troškau, kad jis su broliais keliautų pas jus, bet jis niekaip nenori šiuo metu. Bet atvyks, radęs tinkamą laiką.</verse>
				<verse number="13">Budėkite, tvirtai stovėkite tikėjime, elkitės vyriškai, būkite stiprūs!</verse>
				<verse number="14">Viską, ką darote, darykite su meile.</verse>
				<verse number="15">Prašau jūsų, broliai (jūs pažįstate Stepono namus: jie yra Achajos pirmatikiai ir atsidavę tarnauti šventiesiems),</verse>
				<verse number="16">kad jūs taip pat paklustumėt tokiems žmonėms ir visiems, kurie mums padeda ir su mumis dirba.</verse>
				<verse number="17">Aš džiaugiuosi Stepono, Fortunato ir Achaiko apsilankymu. Jie man atstojo jus,</verse>
				<verse number="18">atgaivino mano ir jūsų dvasią. Todėl pripažinkite tokius žmones!</verse>
				<verse number="19">Jus sveikina Azijos bažnyčios. Karštai sveikina Viešpatyje Akvilas ir Priscilė kartu su bažnyčia, kuri jų namuose.</verse>
				<verse number="20">Jus sveikina visi broliai. Pasveikinkite vienas kitą šventu pabučiavimu.</verse>
				<verse number="21">Sveikinu jus savo, Pauliaus, ranka.</verse>
				<verse number="22">Jei kas nemyli Viešpaties Jėzaus Kristaus, tebūna prakeiktas! Mūsų Viešpatie, ateik!</verse>
				<verse number="23">Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jumis.</verse>
				<verse number="24">Mano meilė jums visiems Kristuje Jėzuje. Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="47">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Dievo valia Kristaus Jėzaus apaštalas, ir brolis Timotiejus­Dievo bažnyčiai Korinte ir visiems šventiesiems, gyvenantiems visoje Achajoje.</verse>
				<verse number="2">Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!</verse>
				<verse number="3">Tebūna palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas,</verse>
				<verse number="4">kuris guodžia mus kiekviename mūsų sielvarte, kad mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kuria patys Dievo guodžiami.</verse>
				<verse number="5">Kaip gausėja mumyse Kristaus kentėjimai, taip gausėja per Kristų ir mūsų paguoda.</verse>
				<verse number="6">Jeigu patiriam sielvartą, tai jūsų paguodai ir išgelbėjimui, kuris padeda iškęsti tokius pačius kentėjimus, kokius mes kenčiame; o jeigu mes guodžiami, tai jūsų nusiraminimui ir išgelbėjimui.</verse>
				<verse number="7">Ir mūsų viltis jumis tvirta, nes žinome, kad, būdami kentėjimų dalininkai, būsite ir paguodos dalininkai.</verse>
				<verse number="8">Mes nenorime, broliai, palikti jus nežinioje apie Azijoje mus ištikusią negandą. Mes buvome prislėgti daugiau nei mūsų jėgos leidžia­taip, kad nebesitikėjome išliksią gyvi.</verse>
				<verse number="9">Bet patys savyje patyrėme mirties nuosprendį, kad pasitikėtume ne savimi, o Dievu, kuris prikelia mirusius.</verse>
				<verse number="10">Jis išgelbėjo mus iš mirties nasrų ir tebegelbsti. Juo mes pasitikime, kad Jis mus gelbės toliau,</verse>
				<verse number="11">jums padedant malda už mus, kad daugelis dėl mūsų dėkotų už dovaną, per daugelį suteiktą mums.</verse>
				<verse number="12">Nes mūsų pasigyrimas yra toks: liudija mūsų sąžinė, kad pasaulyje, o ypač pas jus, mes elgėmės paprastai ir su dievišku nuoširdumu,­ne kūniška išmintimi, bet Dievo malone.</verse>
				<verse number="13">Nerašome jums nieko kito, kaip tik tai, ką jūs skaitote ir suprantate. Tikiuosi, kad ir iki galo suprasite,</verse>
				<verse number="14">kaip iš dalies jau mus supratote, kad mes esame jūsų pasigyrimas, kaip ir jūs mūsų­Viešpaties Jėzaus dieną.</verse>
				<verse number="15">Tokio pasitikėjimo kupinas, aš norėjau anksčiau pas jus atvykti, kad antrąkart gautumėt malonę,</verse>
				<verse number="16">ir pro jus keliauti į Makedoniją, o iš Makedonijos vėl grįžti pas jus, kad jūs mane išlydėtumėte į Judėją.</verse>
				<verse number="17">Ar taip manydamas, elgiausi lengvabūdiškai? O gal mano sumanymai buvo pagal kūną, kad mano ‘‘taip, taip’‘ yra ir ‘‘ne, ne’‘?</verse>
				<verse number="18">Bet kaip Dievas ištikimas, mūsų žodis jums nebuvo ‘‘taip’‘ ir ‘‘ne’‘.</verse>
				<verse number="19">Nes Dievo Sūnus, Jėzus Kristus, kurį jums paskelbėme aš, Silvanas ir Timotiejus, nebuvo ‘‘taip’‘ ir ‘‘ne’‘, bet Jame buvo ‘‘taip’‘.</verse>
				<verse number="20">Nes visi Dievo pažadai Jame yra ‘‘taip’‘ ir Jame ‘‘amen’‘ Dievo šlovei per mus.</verse>
				<verse number="21">Tas, kuris sutvirtina mus su jumis Kristuje ir mus patepė, yra Dievas,</verse>
				<verse number="22">kuris ir užantspaudavo mus ir davė kaip užstatą Dvasią į mūsų širdis.</verse>
				<verse number="23">Šaukiuosi Dievą liudytoju savo sielai, kad jūsų gailėdamas aš neatvykau į Korintą.</verse>
				<verse number="24">Mes juk neviešpataujame jūsų tikėjimui, bet esame jūsų džiaugsmo talkininkai, nes tikėjimu jūs stovite tvirtai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Taigi aš nusprendžiau, kad neatvyksiu pas jus vėl su liūdesiu.</verse>
				<verse number="2">O jei aš jus liūdinu, tai kas gi mane pralinksmins, jeigu ne mano nuliūdintasis?</verse>
				<verse number="3">Aš tai parašiau, kad atvykęs neturėčiau liūdėti dėl tų, kuriais derėtų džiaugtis, pasitikėdamas jumis visais, kad mano džiaugsmas yra ir visų jūsų džiaugsmas.</verse>
				<verse number="4">Nes aš jums rašiau iš didelio skausmo ir širdies sielvarto, su gausiomis ašaromis, ne tam, kad jus nuliūdinčiau, bet kad pažintumėte meilę, kurios taip apsčiai jums turiu.</verse>
				<verse number="5">Bet jeigu kas nuliūdino, tai nuliūdino ne mane, bet,—kad neperdėčiau,—bent iš dalies­jus visus.</verse>
				<verse number="6">Tokiam žmogui pakanka daugumos paskirtos bausmės.</verse>
				<verse number="7">Net atvirkščiai, jūs turėtumėte jam atleisti ir jį paguosti, kad jo neapimtų pernelyg didelis liūdesys.</verse>
				<verse number="8">Todėl aš prašau jus parodyti jam meilę.</verse>
				<verse number="9">Nes tuo tikslu jums ir parašiau,­ kad patikrinčiau, ar jūs visais atžvilgiais esate klusnūs.</verse>
				<verse number="10">Kam jūs atleidžiate, tam atleidžiu ir aš; nes, jei kam atleidau, tai padariau dėl jūsų Kristaus akivaizdoje,</verse>
				<verse number="11">kad neapgautų mūsų šėtonas. Nes mums nėra nežinomi jo kėslai.</verse>
				<verse number="12">Kai atvykau į Troadę skelbti Kristaus Evangelijos, durys man buvo Viešpaties atvertos,</verse>
				<verse number="13">bet aš neturėjau savo dvasioje ramybės, kadangi nesutikau savo brolio Tito; tad atsisveikinęs iškeliavau į Makedoniją.</verse>
				<verse number="14">Dėkui Dievui, kuris visada veda mus Kristuje triumfo eisenoje ir per mus kiekvienoje vietoje skleidžia mielą Jo pažinimo kvapą.</verse>
				<verse number="15">Juk mes esame Kristaus malonus kvapas Dievui tarp išgelbėtų ir tarp žūstančių.</verse>
				<verse number="16">Vieniems­mirties kvapas mirčiai, kitiems­gyvenimo kvapas gyvenimui. O kas gi yra tam tinkamas?</verse>
				<verse number="17">Mes neprekiaujame, kaip daugelis, Dievo žodžiu, bet nuoširdžiai, kaip iš Dievo, kalbame Kristuje, Dievo akivaizdoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Ar pradėsime iš naujo jums prisistatinėti? Gal mums reikia, kaip kai kuriems, palydimųjų laiškų jums ir iš jūsų?</verse>
				<verse number="2">Jūs esate mūsų laiškas, įrašytas mūsų širdyse, visų žmonių suprantamas ir skaitomas.</verse>
				<verse number="3">Jūs pasirodote esą Kristaus laiškas, mūsų tarnavimu parašytas ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse.</verse>
				<verse number="4">Tokį pasitikėjimą Dievu mes turime per Kristų.</verse>
				<verse number="5">Ne todėl, kad būtume patys tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo,</verse>
				<verse number="6">kuris padarė mus tinkamus būti Naujosios Sandoros tarnais­ne raidės, bet Dvasios, nes raidė žudo, o Dvasia teikia gyvybę.</verse>
				<verse number="7">Jeigu mirties tarnavimas, išraižytas raidėmis akmenyse, buvo toks šlovingas, kad Izraelio vaikai negalėjo pažvelgti Mozei į veidą dėl jo veido šlovės, kuri buvo praeinanti,</verse>
				<verse number="8">tai kiek šlovingesnis bus Dvasios tarnavimas?</verse>
				<verse number="9">Jeigu pasmerkimo tarnavimas šlovingas, tai daug daugiau šlovingesnis teisumo tarnavimas.</verse>
				<verse number="10">Tai, kas buvo šlovinga, visai nešlovinga, lyginant su visa pranokstančia šlove.</verse>
				<verse number="11">Jeigu praeinantis dalykas buvo šlovingas, tai kur kas šlovingesnis pasiliekantis.</verse>
				<verse number="12">Taigi, turėdami tokią viltį, mes kalbame labai tiesiai ir drąsiai,</verse>
				<verse number="13">ne kaip Mozė, kuris ant veido užsileisdavo gaubtuvą, kad Izraelio vaikai nepamatytų to, kas praeina.</verse>
				<verse number="14">Bet jų protai buvo apakinti. Iki šios dienos tas pats gaubtuvas lieka nenuimtas skaitant Senąjį Testamentą, nes jis nuimamas Kristuje.</verse>
				<verse number="15">Net iki šios dienos, kai skaitomas Mozė, gaubtuvas tebedengia jų širdį.</verse>
				<verse number="16">Bet kai žmogus atsigręžia į Viešpatį, gaubtuvas nuimamas.</verse>
				<verse number="17">Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten laisvė.</verse>
				<verse number="18">Mes visi, atidengtu veidu lyg veidrodyje regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę, veikiami Viešpaties, kuris yra Dvasia.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Todėl, suprasdami, kad turime šį tarnavimą iš gailestingumo, mes nepailstame.</verse>
				<verse number="2">Atsisakę slaptų begėdysčių, nesileidžiame į gudravimus ir nekraipome Dievo žodžio, bet, atskleisdami tiesą, prisistatome kiekvieno žmogaus sąžinei Dievo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="3">O jeigu Evangelija yra paslėpta, tai ji paslėpta žūstantiems,</verse>
				<verse number="4">kuriems šio amžiaus dievas apakino protus; netikintiems, kad jiems nesušvistų Kristaus, kuris yra Dievo atvaizdas, šlovės Evangelijos šviesa.</verse>
				<verse number="5">Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, o mes­jūsų tarnai dėl Jėzaus.</verse>
				<verse number="6">Nes tai Dievas, kuris įsakė iš tamsos nušvisti šviesai, sušvito mūsų širdyse, kad suteiktų mums Dievo šlovės pažinimo šviesą Kristaus veide.</verse>
				<verse number="7">Bet šitą turtą mes laikome moliniuose induose, kad būtų aišku, jog visa viršijanti jėgos apstybė iš Dievo, o ne iš mūsų.</verse>
				<verse number="8">Mes visaip spaudžiami, bet nesugniuždyti; suglumę, bet nenusivylę;</verse>
				<verse number="9">persekiojami, bet nepalikti; parblokšti, bet nežuvę.</verse>
				<verse number="10">Visada nešiojame savo kūne Viešpaties Jėzaus mirtį, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne.</verse>
				<verse number="11">Nes mes, gyvieji, dėl Jėzaus nuolat atiduodami mirčiai, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų mirtingame kūne.</verse>
				<verse number="12">Taigi mumyse veikia mirtis, o jumyse gyvybė.</verse>
				<verse number="13">Turėdami tą pačią tikėjimo dvasią, apie kurią parašyta: ‘‘Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau’‘, mes irgi tikime ir todėl kalbame,</verse>
				<verse number="14">žinodami, kad Tas, kuris prikėlė Viešpatį Jėzų, taip pat ir mus prikels per Jėzų ir pastatys kartu su jumis.</verse>
				<verse number="15">Nes viskas yra dėl jūsų, kad per daugelį pagausėjusi malonė pagausintų dėkojimą Dievo šlovei.</verse>
				<verse number="16">Todėl mes nepailstame. Nors mūsų išorinis žmogus ir nyksta, vidinis diena iš dienos atsinaujina.</verse>
				<verse number="17">Mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę.</verse>
				<verse number="18">Tuo tarpu mes nežiūrime į tai, kas regima, bet į tai, kas neregima, nes kas regima, yra laikina, o kas neregima­amžina.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Mes žinome, kad, mūsų žemiškajam namui, šiai palapinei, suirus, turime pastatą iš Dievo, ne rankomis statytus amžinus namus danguje.</verse>
				<verse number="2">Todėl mes dejuojame, karštai trokšdami apsivilkti savo buveinę iš dangaus,</verse>
				<verse number="3">nes aprengti nebūsime nuogi.</verse>
				<verse number="4">Juk mes, esantys šioje palapinėje, dejuojame prislėgti, norėdami ne nusirengti, bet apsirengti, kad tai, kas maru, būtų gyvenimo praryta.</verse>
				<verse number="5">Tam mus paruošęs yra Dievas, kuris davė mums Dvasią kaip užstatą.</verse>
				<verse number="6">Todėl mes visada užtikrinti, žinodami, kad, kol gyvename namuose­kūne, mes nesame su Viešpačiu,—</verse>
				<verse number="7">mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu,—</verse>
				<verse number="8">tačiau esame užtikrinti ir norėtume verčiau palikti kūną ir būti kartu su Viešpačiu.</verse>
				<verse number="9">Todėl mes siekiame,­tiek nebūdami, tiek būdami su Juo,­Jam patikti.</verse>
				<verse number="10">Nes mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų pagal tai, ką jis, gyvendamas kūne, darė­gera ar bloga.</verse>
				<verse number="11">Todėl, pažindami Viešpaties baimę, mes stengiamės įtikinti žmones. Dievui mes esame atviri, tikiuosi, kad esame atviri ir jūsų sąžinėms.</verse>
				<verse number="12">Neprisistatome jums iš naujo, bet duodame progą pasigirti mumis, kad turėtumėte, ką sakyti žmonėms, besigiriantiems savo išore, o ne širdimi.</verse>
				<verse number="13">Jei mes išprotėję­tai Dievui; jei esame sveiko proto­tai dėl jūsų.</verse>
				<verse number="14">Nes Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę.</verse>
				<verse number="15">O Jis mirė už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet Tam, kuris už juos mirė ir prisikėlė.</verse>
				<verse number="16">Todėl nuo šiol mes nė vieno nebepažįstame pagal kūną. Jei mes ir pažinome Kristų pagal kūną, tai dabar taip Jo nebepažįstame.</verse>
				<verse number="17">Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena­ praėjo, štai visa tapo nauja.</verse>
				<verse number="18">O visa tai iš Dievo, kuris per Jėzų Kristų sutaikino mus su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnavimą.</verse>
				<verse number="19">Tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaitydamas žmonėms jų nusikaltimų, ir davė mums sutaikinimo žodį.</verse>
				<verse number="20">Taigi mes esame Kristaus pasiuntiniai, tarsi pats Dievas prašytų per mus. Kristaus vardu maldaujame: ‘‘Susitaikinkite su Dievu!’‘</verse>
				<verse number="21">Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Būdami Jo bendradarbiai, jūsų taip pat prašome, kad nepriimtumėte Dievo malonės veltui!</verse>
				<verse number="2">Nes Jis sako: ‘‘Aš išklausiau tave priimtinu metu ir išgelbėjimo dieną Aš padėjau tau’‘. Štai dabar yra priimtinas metas, štai dabar išgelbėjimo diena!</verse>
				<verse number="3">Mes niekuo neduodame akstino pasipiktinti, kad mūsų tarnavimas nebūtų peiktinas.</verse>
				<verse number="4">Bet visame kame pasirodome Dievo tarnai: su didele kantrybe, skausmuose, sunkumuose, suspaudimuose,</verse>
				<verse number="5">plakimuose, įkalinimuose, sąmyšiuose, darbuose, budėjimuose, pasninkuose;</verse>
				<verse number="6">tyrumu, pažinimu, pakantumu, gerumu, Šventąja Dvasia, neveidmainiška meile,</verse>
				<verse number="7">tiesos žodžiu, Dievo jėga, teisumo ginklais iš dešinės ir kairės;</verse>
				<verse number="8">gerbiami ir negerbiami, šmeižiami ir giriami, laikomi apgavikais ir teisiais,</verse>
				<verse number="9">nepažįstamais ir gerai žinomais, laikomi mirštančiais­bet štai mes gyvi; esame baudžiami, bet nenužudomi,</verse>
				<verse number="10">mus liūdina, bet mes visada džiaugiamės, esame skurdžiai, bet daugelį praturtiname, neturime nieko­ir valdome viską.</verse>
				<verse number="11">O korintiečiai! Mūsų lūpos atvirai jums prabilo, mūsų širdis plačiai atverta.</verse>
				<verse number="12">Ne mumyse jums ankšta; ankšta jūsų pačių širdyse.</verse>
				<verse number="13">Tad atsimokėkite tuo pačiu,­ kalbu kaip vaikams,­ir taip pat atsiverkite.</verse>
				<verse number="14">Nevilkite svetimo jungo su netikinčiais. Kas gi bendro tarp teisumo ir nusikaltimo? Ir kas bendro tarp šviesos ir tamsos?</verse>
				<verse number="15">Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru? Arba kokia dalis tikinčio su netikinčiu?</verse>
				<verse number="16">Ir kaip suderinti Dievo šventyklą su stabais? Juk jūs esate gyvojo Dievo šventykla, kaip Dievas yra pasakęs: ‘‘Aš gyvensiu juose ir vaikščiosiu tarp jų; būsiu jų Dievas, ir jie bus manoji tauta’‘.</verse>
				<verse number="17">Todėl: ‘‘Išeikite iš jų ir atsiskirkite,­sako Viešpats,­ir nelieskite to, kas netyra, ir Aš jus priimsiu</verse>
				<verse number="18">ir būsiu jums Tėvas, o jūs būsite mano sūnūs ir dukterys,­sako visagalis Viešpats’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Taigi, mylimieji, turėdami tokius pažadus, apsivalykime nuo visos kūno ir dvasios nešvaros, tobulindami šventumą Dievo baimėje.</verse>
				<verse number="2">Priimkite mus. Mes nė vieno nenuskriaudėme, nė vienam nepakenkėm, nė vieno neapgavome.</verse>
				<verse number="3">Tai sakau, ne norėdamas jus smerkti. Nes jau esu sakęs, jog esate mūsų širdyse, kad kartu mirtume ir kartu gyventume.</verse>
				<verse number="4">Aš labai pasitikiu jumis ir labai jumis didžiuojuosi. Esu kupinas paguodos ir džiaugsmo visuose mūsų sunkumuose.</verse>
				<verse number="5">Kai atvykome į Makedoniją, mūsų kūnui neteko patirti nė kiek ramybės; mes buvome visokeriopai varginami: iš išorės­kovos, viduje­baimė.</verse>
				<verse number="6">Bet Dievas, pažemintųjų guodėjas, paguodė mus Tito atvykimu.</verse>
				<verse number="7">Ir ne vien jo atvykimu, bet ir ta paguoda, kuria jis buvo paguostas pas jus. Jis pranešė mums apie jūsų karštą troškimą, dejones, jūsų uolumą man. Taigi aš pradžiugau dar labiau.</verse>
				<verse number="8">Todėl jeigu nuliūdinau jus laišku, tai šito nesigailiu, nors ir apgailestavau. Nes matau, kad tas laiškas jus nuliūdino, bet tik kuriam laikui.</verse>
				<verse number="9">Dabar aš džiaugiuosi, žinoma, ne todėl, kad jums teko nuliūsti, bet kad jūsų nuliūdimas atvedė jus į atgailą. Jūs buvote nuliūdę dievišku liūdesiu, todėl iš mūsų pusės nebuvo jums jokios skriaudos.</verse>
				<verse number="10">Dieviškas liūdesys gimdo atgailą išgelbėjimui, dėl kurio nereikia gailėtis; o pasaulio liūdesys gimdo mirtį.</verse>
				<verse number="11">Ir štai kaip tik tas dieviškas nuliūdimas pagimdė jumyse tokį susirūpinimą, tokį teisinimąsi, apmaudą, baimę, tokį stiprų troškimą, uolumą, tokį atpildą! Jūs visais atžvilgiais pasirodėte švarūs šiame reikale.</verse>
				<verse number="12">Todėl, jeigu jums parašiau, tai ne dėl įžeidėjo ir ne dėl įžeistojo, bet kad jums paaiškėtų mūsų rūpestis jumis Dievo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="13">Todėl mes pasiguodėme jūsų paguoda ir dar labiau nudžiugome dėl Tito džiaugsmo, nes jo dvasia buvo jūsų visų atgaivinta.</verse>
				<verse number="14">Taigi nelikau sugėdintas, kad jam buvau pasigyręs jumis, bet kaip ir viską jums teisingai kalbėjome, taip ir mūsų pasigyrimas Titui pasirodė teisingas.</verse>
				<verse number="15">Ir jo širdis dar labiau prisirišusi prie jūsų, nes jis prisimena jūsų paklusnumą ir kaip priėmėte jį su baime ir drebėdami.</verse>
				<verse number="16">Todėl džiaugiuosi, kad visais atžvilgiais galiu jumis pasitikėti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Be to, pranešame jums, broliai, apie Dievo malonę, suteiktą Makedonijos bažnyčioms.</verse>
				<verse number="2">Nors dideli vargai jas bandė, jos pasirodė kupinos džiaugsmo, ir jų gilus skurdas išsiliejo ypatingo dosnumo turtais.</verse>
				<verse number="3">Aš liudiju, kad jie pagal išgales ir viršydami išgales, savo noru,</verse>
				<verse number="4">prašyte prašė mus, kad mes priimtume dovaną ir jų dalyvavimą tarnavime šventiesiems.</verse>
				<verse number="5">Ir ne tik taip, kaip mes tikėjomės, bet visų pirma atsidavė Viešpačiui, o paskui Dievo valia ir mums.</verse>
				<verse number="6">Todėl mes paprašėme Titą, kad taip, kaip pradėjo, taip ir baigtų pas jus šią malonę.</verse>
				<verse number="7">Tad, būdami visa ko pertekę­tikėjimo, žodžio, pažinimo, visokeriopo uolumo ir meilės mums,­ būkite pertekę ir šios malonės.</verse>
				<verse number="8">Tai sakau ne įsakydamas, bet norėdamas kitų uolumu patikrinti jūsų meilės nuoširdumą.</verse>
				<verse number="9">Nes jūs pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę, jog Jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargšu, kad jūs per Jo neturtą taptumėte turtingi.</verse>
				<verse number="10">Ir čia aš duodu patarimą, nes tai naudinga jums, kurie ne tik pradėjote daryti tai anksčiau, bet ir troškote jau nuo pernai.</verse>
				<verse number="11">Taigi dabar pabaikite šį darbą, kad jūsų nuovokus troškimas būtų įvykdytas iš to, ką turite.</verse>
				<verse number="12">Nes jei yra sąmoningas noras, jis priimtinas pagal tai, ką žmogus turi, o ne pagal tai, ko neturi.</verse>
				<verse number="13">Aš nenoriu, kad kitiems tektų lengvatos, o jums naštos,</verse>
				<verse number="14">bet kad būtų lygybė: kad šiuo metu jūsų perteklius patenkintų jų nepriteklių, o vėliau jų perteklius taip pat patenkintų jūsų nepriteklių ir būtų lygybė,</verse>
				<verse number="15">kaip parašyta: ‘‘Kas daug surinko, neturėjo atliekamo, o kas mažai­nekentėjo nepritekliaus’‘.</verse>
				<verse number="16">Dėkui Dievui, įdėjusiam į Tito širdį tą patį uolų rūpestį jumis.</verse>
				<verse number="17">Jis ne tik paklausė mano raginimo, bet, būdamas labai uolus, nuvyko pas jus savo noru.</verse>
				<verse number="18">Kartu su juo pasiuntėme brolį, giriamą dėl Evangelijos skelbimo visose bažnyčiose.</verse>
				<verse number="19">Dar daugiau, jis yra bažnyčių paskirtas mūsų kelionių palydovu šiai malonei, kurią mes vykdome paties Viešpaties šlovei ir jūsų paslaugumui parodyti,</verse>
				<verse number="20">sergėdamiesi, kad niekas mūsų nekaltintų dėl šios gausos, kurią mes tvarkome.</verse>
				<verse number="21">Mes rūpinamės tuo, kas gerbtina ne tik Viešpaties, bet ir žmonių akyse.</verse>
				<verse number="22">Taigi su jais pasiuntėme savo brolį, kurio uolumą daugel kartų įvairiai esame patikrinę ir kuris dabar yra dar uolesnis labai jumis pasitikėdamas.</verse>
				<verse number="23">Titas‰tai mano bendražygis ir jūsų pagalbininkas, o tie mūsų broliai‰bažnyčių pasiuntiniai, Kristaus šlovė.</verse>
				<verse number="24">Todėl jų ir visų bažnyčių akyse įrodykite savo meilę ir mūsų pasigyrimą jumis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Apie tarnavimą šventiesiems man nebereikia jums rašyti:</verse>
				<verse number="2">aš žinau jūsų pasiryžimą ir giruosi jumis makedoniečiams, sakydamas, kad Achaja pasiruošusi nuo pereitų metų. Ir jūsų uolumas yra daugelį paskatinęs.</verse>
				<verse number="3">O brolius siunčiu tam, kad mano pasigyrimas jumis nepasirodytų šiuo atveju tuščias ir kad jūs, kaip sakiau, būtumėte pasiruošę.</verse>
				<verse number="4">Kad, jei kartais makedoniečiai atvyktų kartu su manimi ir rastų jus nepasiruošusius, mes (nekalbant apie jus) nebūtume sugėdinti dėl tokio tvirto pasigyrimo.</verse>
				<verse number="5">Todėl maniau esant reikalinga paprašyti brolius iš anksto nuvykti pas jus ir pasirūpinti, kad anksčiau viešai paskelbtas palaiminimas būtų paruoštas ir kad liudytų jūsų dosnumą, o ne godumą.</verse>
				<verse number="6">Štai ką pasakysiu: kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus.</verse>
				<verse number="7">Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją.</verse>
				<verse number="8">O Dievas gali jus gausiai apdovanoti visokeriopomis malonėmis, kad visada ir visais atžvilgiais būtumėme aprūpinti ir turtingi kiekvienam geram darbui,</verse>
				<verse number="9">kaip parašyta: ‘‘Jis pažėrė, Jis davė vargšams; Jo teisumas išlieka per amžius’‘.</verse>
				<verse number="10">Tas, kuris parūpina sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui, padaugins jūsų pasėtą sėklą ir subrandins jūsų teisumo vaisius.</verse>
				<verse number="11">O jūs ir taip esate visokeriopai turtingi ir dosnūs, dėl ko mes ir dėkojame Dievui.</verse>
				<verse number="12">Nes šis tarnavimas ne tik patenkina šventųjų poreikius, bet ir gausina daugelio dėkojimus Dievui.</verse>
				<verse number="13">Patyrę tokias paslaugas, jie šlovins Dievą už jūsų paklusnumą išpažįstamai Kristaus Evangelijai ir už jūsų dosnų pasidalijimą su jais ir visais kitais.</verse>
				<verse number="14">Jie melsis už jus ir ilgėsis jūsų dėl visa pranokstančios Dievo malonės jumyse.</verse>
				<verse number="15">Ačiū Dievui už neapsakomą Jo dovaną!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Aš pats, Paulius, jus maldauju Kristaus romumu ir švelnumu­aš, kuris ‘‘akyse su jumis esu toks nusižeminęs, o už akių toks drąsus’‘.</verse>
				<verse number="2">Aš jus maldauju, kad atvykęs neturėčiau pasirodyti smarkuoliu, pasiryžusiu griežtai sudrausti kai kuriuos, manančius, jog mes elgėmės pagal kūną.</verse>
				<verse number="3">Nors mes gyvename kūne, kovojame ne pagal kūną.</verse>
				<verse number="4">Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet galingi Dieve griauti tvirtoves.</verse>
				<verse number="5">Jais mes nugalime samprotavimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą, ir paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui,</verse>
				<verse number="6">esame pasiruošę nubausti kiekvieną neklusnumą, kai tik jūsų klusnumas taps tobulas.</verse>
				<verse number="7">Negi viską vertinate pagal išorę? Jei kas pasitiki, kad yra Kristaus, tegul pamąsto dar kartą: kaip jis Kristaus, taip ir mes.</verse>
				<verse number="8">O jei panorėčiau daugiau pasigirti ta valdžia, kurią Viešpats mums suteikė jūsų ugdymui, o ne griovimui, tai nebūtų man gėdos.</verse>
				<verse number="9">Beje, nenorėčiau pasirodyti bauginąs jus laiškais.</verse>
				<verse number="10">Nes ‘‘jo laiškai,­sako,­yra svarūs ir stiprūs, bet kūno išvaizda menka ir iškalba prasta’‘.</verse>
				<verse number="11">Kas taip mano, teįsidėmi, jog kokie esame iš tolo laiško žodžiais, tokie būsime ir vietoje darbais.</verse>
				<verse number="12">Mes nedrįstame savęs išskirti ar lyginti su kai kuriais žmonėmis, kurie patys save giria. Juk jie, matuodami save pagal save pačius ir lygindami save su savimi, elgiasi neprotingai.</verse>
				<verse number="13">Mes nesigiriame be saiko, o tik iki tų ribų, kurias mums Dievas užbrėžė ir kurios siekia net ligi jūsų.</verse>
				<verse number="14">Mes nepersistengiame,­tarytum nebūtume pasiekę jūsų,­nes Kristaus Evangelija pasiekėme ir jus.</verse>
				<verse number="15">Nesigiriame be saiko svetimo darbo vaisiais, bet turime viltį, jūsų tikėjimui augant, su jumis peraugti ligšiolines ribas,</verse>
				<verse number="16">kad galėtume skelbti Evangeliją už jūsų ribų ir nesigirti kito atliktu darbu svetimoje srityje.</verse>
				<verse number="17">‘‘Kas giriasi, tesigiria Viešpačiu!’‘</verse>
				<verse number="18">Ne tas pagirtinas, kuris pats save giria, bet tas, kurį Viešpats pagiria.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">O, kad jūs pakęstumėte truputėlį mano kvailumo! Betgi jūs ir pakenčiate.</verse>
				<verse number="2">Aš pavyduliauju dėl jūsų Dievo pavydu, nes sužiedavau jus su vienu vyru, kad nuvesčiau jus Kristui kaip skaisčią mergelę.</verse>
				<verse number="3">Bet bijau, kad kaip gyvatė savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų mintys nesugestų be paprastumo Kristuje.</verse>
				<verse number="4">Mat jei kas užklydęs ima skelbti kitą Jėzų, kurio mes neskelbėme, arba jei jūs priimate kitą dvasią, kurios nebuvote priėmę, ar kitą evangeliją, kurios nebuvote gavę, jūs ramiausiai tai pakenčiate.</verse>
				<verse number="5">Bet aš manau nesąs prastesnis už pačius didžiausius apaštalus.</verse>
				<verse number="6">Ir jei man trūksta iškalbingumo, tai anaiptol ne pažinimo. Ir tai jums esame aiškiai įrodę visais atžvilgiais.</verse>
				<verse number="7">Nejaugi nusidėjau, kad pažeminau save ir išaukštinau jus, paskelbdamas jums Dievo Evangeliją už dyką?</verse>
				<verse number="8">Apiplėšiau kitas bažnyčias, imdamas iš jų atlyginimą, kad galėčiau tarnauti jums.</verse>
				<verse number="9">O būdamas pas jus ir stokodamas, nė vieno neapsunkinau, nes ko man trūko, parūpino iš Makedonijos atvykę broliai. Aš saugojausi ir ateityje saugosiuos tapti jums našta bet kuria prasme.</verse>
				<verse number="10">Sakau jums vardan Kristaus tiesos, esančios manyje, kad šio pasididžiavimo Achajos srityse niekas iš manęs neatims.</verse>
				<verse number="11">Kodėl? Ar todėl, kad jūsų nemyliu? Dievas žino!</verse>
				<verse number="12">Ką darau, darysiu ir toliau, kad negalėtų pasiteisinti norintys pasiteisinti, kad tuo, kuo giriasi, jie pasirodytų esą tokie kaip ir mes.</verse>
				<verse number="13">Juk tokie yra netikri apaštalai, apgaulingi darbininkai, besidedantys Kristaus apaštalais.</verse>
				<verse number="14">Ir nenuostabu. Juk pats šėtonas apsimeta šviesos angelu.</verse>
				<verse number="15">Tad nieko ypatingo, jei jo tarnai apsimeta teisumo tarnais. Bet jų galas bus pagal jų darbus.</verse>
				<verse number="16">Kartoju: tegu nei vienas nelaiko manęs kvailiu! O jeigu jau laikote, tai pasiklausykite manęs kaip kvailo, kad irgi galėčiau truputį pasigirti.</verse>
				<verse number="17">Ką pasakysiu, pasakysiu ne pagal Viešpatį, bet tarytum kvailiodamas ir manydamas galįs pasigirti.</verse>
				<verse number="18">Matydamas, kad daug kas giriasi pagal kūną, tai pasigirsiu ir aš.</verse>
				<verse number="19">Juk, būdami protingi, mokate mielai pakęsti kvailius.</verse>
				<verse number="20">Nes jūs pakenčiate, kai jus pavergia, kai apryja, kai atima, kai didžiuojasi, kai smogia per veidą.</verse>
				<verse number="21">Mūsų gėdai pasakysiu, kad buvome tam per silpni. Bet jei kas kuo nors drąsus,­tai sakau iš kvailumo,­ aš drąsus taip pat.</verse>
				<verse number="22">Jie žydai? Ir aš. Jie izraelitai? Ir aš. Jie Abraomo palikuonys? Ir aš.</verse>
				<verse number="23">Jie Kristaus tarnai? Kalbu kaip kvailys: aš juo labiau! Aš daug daugiau darbavausi, gavau rykščių be saiko, daugiau kalėjau ir daugel kartų buvau mirties pavojuje.</verse>
				<verse number="24">Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio.</verse>
				<verse number="25">Tris kartus buvau muštas lazdomis, vienąkart buvau užmėtytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau jūroje.</verse>
				<verse number="26">Dažnai buvau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, pavojuose mieste, dykumos pavojuose, pavojuose jūroje, pavojuose nuo netikrų brolių.</verse>
				<verse number="27">Kenčiau nuovargį ir skausmą, dažnai budėjau naktimis, alkau ir troškau, dažnai pasninkavau, kenčiau šaltį ir nuogumą.</verse>
				<verse number="28">Neminint viso kito, kas atsitinka kasdien, rūpinuosi visomis bažnyčiomis.</verse>
				<verse number="29">Jei kas silpsta, ar aš nesilpstu? Jei kas piktinasi, ar aš nedegu apmaudu?</verse>
				<verse number="30">Jei reikia girtis, girsiuosi savo silpnumu.</verse>
				<verse number="31">Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris palaimintas per amžius, žino, kad nemeluoju.</verse>
				<verse number="32">Damaske karaliaus Areto valdytojas saugojo damaskiečių miestą, norėdamas mane suimti,</verse>
				<verse number="33">bet buvau pro langą nuleistas pintinėje per sieną ir taip ištrūkau iš jo rankų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Jei reikia girtis (nors iš to jokios naudos), eisiu prie Viešpaties regėjimų ir apreiškimų.</verse>
				<verse number="2">Pažįstu žmogų Kristuje, kuris prieš keturiolika metų,­ar kūne, ar be kūno­nežinau, Dievas žino,­buvo paimtas iki trečiojo dangaus.</verse>
				<verse number="3">Ir žinau, kad šitas žmogus,­ar kūne, ar be kūno­nežinau, Dievas žino,­</verse>
				<verse number="4">buvo paimtas į rojų ir girdėjo neišreiškiamus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti.</verse>
				<verse number="5">Tokiu pasigirsiu, o ne savimi, nebent savo negaliomis.</verse>
				<verse number="6">Jei norėčiau girtis, nebūčiau kvailys, nes kalbėčiau tiesą. Bet susilaikau, kad kas nors apie mane nepagalvotų daugiau negu tai, ką manyje mato ar iš manęs girdi.</verse>
				<verse number="7">Ir kad perdėm neišpuikčiau dėl gausybės apreiškimų, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir aš neišpuikčiau.</verse>
				<verse number="8">Dėl to tris kartus meldžiau Viešpatį, kad tai nuo manęs atitrauktų.</verse>
				<verse number="9">Bet Viešpats man pasakė: ‘‘Pakanka tau mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume’‘. Todėl mieliausiai girsiuosi savo silpnumais, kad Kristaus jėga ilsėtųsi ant manęs.</verse>
				<verse number="10">Patenkintas tad silpnumu, paniekinimais, sunkumais, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas.</verse>
				<verse number="11">Jūsų verčiamas, tapau kvailiu besigirdamas. Iš tikro tai jūs turėtumėte mane girti, nes aš ne prastesnis už pačius didžiausius apaštalus, nors esu niekas.</verse>
				<verse number="12">Iš tiesų jūsų akyse pasitvirtino apaštalo ženklai: visokeriopa kantrybė, ženklai, stebuklai ir galingi darbai.</verse>
				<verse number="13">Tad ko jums trūksta palyginti su kitomis bažnyčiomis? Vien to, kad nebuvau jums našta. Atleiskite man šitą nusikaltimą!</verse>
				<verse number="14">Esu pasiruošęs trečią kartą atvykti pas jus, tačiau neapsunkinsiu jūsų. Ieškau ne to, kas jūsų, bet jūsų pačių. Juk ne vaikai privalo krauti turtą tėvams, bet tėvai vaikams.</verse>
				<verse number="15">Todėl mielai išleisiu tai, kas mano, ir dar save pridėsiu jūsų sielų labui; nors, kuo daugiau jus myliu, tuo mažiau esu mylimas.</verse>
				<verse number="16">Tebūnie ir taip,­sakysite,­aš jūsų neapsunkinau, bet, būdamas gudrus, klasta jus pagavau.</verse>
				<verse number="17">Bet ar kaip nors išnaudojau jus per kurį savo pasiuntinį?</verse>
				<verse number="18">Paprašiau Titą keliauti ir pasiunčiau su juo vieną brolį. Ar Titas jus išnaudojo? Ar mes veikėme ne ta pačia dvasia? Ar nevaikščiojome tomis pačiomis pėdomis?</verse>
				<verse number="19">Vėl jūs manote, kad prieš jus teisinamės. Mes kalbame prieš Dievą Kristuje: viską darome, mylimieji, jūsų ugdymui.</verse>
				<verse number="20">Mat bijau, kad atvykęs nerasčiau jūsų tokių, kokių nenoriu, ir kad pats nebūčiau toks, kokio jūs nenorite; kad nebūtų nesantaikos, pavydo, piktumo, barnių, šmeižtų, apkalbų, pasididžiavimo, netvarkos,</verse>
				<verse number="21">kad, kai vėl atvyksiu, Dievas nepažemintų manęs prieš jus ir man netektų liūdėti dėl daugelio, kurie pirmiau buvo nusidėję ir dar neatgailavo dėl padarytų netyrumo, ištvirkavimo ir gašlumo darbų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Jau trečią kartą keliauju pas jus. ‘‘Dviejų ar trijų liudytojų lūpomis bus patvirtintas kiekvienas žodis’‘.</verse>
				<verse number="2">Jau sakiau anksčiau ir sakau, kaip ir antrąkart lankydamasis pas jus, ir, būdamas atstu, dabar rašau tiems, kurie anksčiau nusidėjo, ir visiems kitiems,­jeigu atvyksiu vėl, būsiu negailestingas.</verse>
				<verse number="3">Jūs reikalaujate įrodymo, kad manyje kalba Kristus, o Jis nėra silpnas prieš jus, bet galingas jumyse.</verse>
				<verse number="4">Nors Jis buvo nukryžiuotas dėl silpnumo, bet dabar gyvas Dievo jėga. Nors mes irgi silpni Jame, bet jums gyvensime su Juo Dievo galybe.</verse>
				<verse number="5">Patikrinkite patys save, ar esate tikėjime. Ištirkite save! Ar nepažįstate savęs ir nežinote, kad jumyse yra Jėzus Kristus, jeigu tik nesate atmestini?</verse>
				<verse number="6">Bet turiu vilties, kad jūs suprasite, jog mes nesame atmestini.</verse>
				<verse number="7">Aš meldžiu Dievą, kad jūs nedarytumėte nieko blogo,­ne tam, kad pasirodytume tinkami, bet kad jūs darytumėte gera, o mes būtume tartum atmestini.</verse>
				<verse number="8">Juk nieko negalime daryti prieš tiesą, bet tik už tiesą.</verse>
				<verse number="9">Mes džiaugiamės, kai esame silpni, o jūs stiprūs. Ir taip pat norime jūsų tobulumo.</verse>
				<verse number="10">Todėl, būdamas toli, tai rašau, kad atvykęs neturėčiau griežtai elgtis, naudodamas valdžią, kurią man Viešpats suteikė tam, kad ugdyčiau, o ne kad griaučiau.</verse>
				<verse number="11">Galiausiai, broliai, likite sveiki. Būkite tobuli, džiaukitės paguoda, būkite vienos minties, gyvenkite taikiai, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis.</verse>
				<verse number="12">Pasveikinkite vieni kitus šventu pabučiavimu.</verse>
				<verse number="13">Jus sveikina visi šventieji. Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendravimas tebūna su jumis visais! Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="48">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, apaštalas ne iš žmonių ir ne per žmogų, bet per Jėzų Kristų ir Jį prikėlusį iš numirusių Dievą Tėvą,</verse>
				<verse number="2">ir kartu su manimi esantys broliai­Galatijos bažnyčioms.</verse>
				<verse number="3">Malonė ir ramybė jums nuo Dievo Tėvo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus,</verse>
				<verse number="4">kuris atidavė save už mūsų nuodėmes, kad išgelbėtų mus nuo dabartinio blogo amžiaus pagal mūsų Dievo ir Tėvo valią,</verse>
				<verse number="5">kuriam šlovė per amžių amžius! Amen.</verse>
				<verse number="6">Stebiuosi, kad jūs nuo To, kuris pašaukė jus į Kristaus malonę, taip greitai persimetate prie kitokios evangelijos,</verse>
				<verse number="7">kuri, tarp kitko, nėra kitokia, o yra tik jus klaidinantys žmonės, norintys iškreipti Kristaus Evangeliją.</verse>
				<verse number="8">Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus jums skelbtų kitokią evangeliją, negu mes jums paskelbėme,­tebūnie prakeiktas!</verse>
				<verse number="9">Kaip anksčiau sakėme, taip ir dabar sakau dar kartą: jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę,­tebūnie prakeiktas!</verse>
				<verse number="10">Ar aš ieškau žmonių palankumo, ar Dievo? Gal stengiuosi patikti žmonėms? Jei dar norėčiau patikti žmonėms, nebūčiau Kristaus tarnas.</verse>
				<verse number="11">Aš sakau jums, broliai, kad mano paskelbtoji Evangelija nėra iš žmonių,</verse>
				<verse number="12">nes negavau jos iš žmogaus ir nebuvau jos išmokytas, bet gavau Jėzaus Kristaus apreiškimu.</verse>
				<verse number="13">Jūs, be abejo, girdėjote, kaip kadaise aš elgiausi, išpažindamas judaizmą, kaip be saiko persekiojau Dievo bažnyčią ir grioviau ją.</verse>
				<verse number="14">Žydų religija buvau pralenkęs daugelį bendraamžių savo tautiečių, būdamas itin uolus dėl savo tėvų tradicijų.</verse>
				<verse number="15">Bet kai Dievas, kuris mane išskyrė dar esantį motinos įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo</verse>
				<verse number="16">apreikšti manyje savo Sūnų, kad skelbčiau Jį pagonims, neskubėjau tartis su kūnu ir krauju</verse>
				<verse number="17">ir nenuvykau į Jeruzalę pas pirmiau už mane buvusius apaštalus, bet iškeliavau į Arabiją ir po to vėl grįžau į Damaską.</verse>
				<verse number="18">Po trejų metų nukeliavau į Jeruzalę pasimatyti su Kefu ir pasilikau pas jį penkiolika dienų.</verse>
				<verse number="19">Kitų apaštalų man neteko matyti, tiktai Viešpaties brolį Jokūbą.</verse>
				<verse number="20">Ką jums rašau, tvirtinu Dievo akivaizdoje, jog nemeluoju.</verse>
				<verse number="21">Po to išvykau į Sirijos ir Kilikijos sritis.</verse>
				<verse number="22">Iš veido aš buvau nepažįstamas Judėjos bažnyčioms, kurios Kristuje.</verse>
				<verse number="23">Jos buvo tik girdėję: tas, kuris mus kitados persekiojo, dabar skelbia tikėjimą, kurį kadaise griovė.</verse>
				<verse number="24">Ir jos šlovino Dievą dėl manęs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Paskui, po keturiolikos metų, vėl nuvykau į Jeruzalę kartu su Barnabu, pasiėmęs ir Titą.</verse>
				<verse number="2">Nuvykau, apreiškimo paskatintas, ir jiems išdėsčiau Evangeliją, kurią skelbiu pagonims, atskirai išsiaiškindamas su įžymesniais asmenimis, kad kartais nebėgčiau ar nebūčiau bėgęs veltui.</verse>
				<verse number="3">Jie nevertė apsipjaustyti nė mano palydovo Tito, kuris buvo graikas.</verse>
				<verse number="4">Tačiau netikriems broliams, paslapčia įslinkusiems iššnipinėti mūsų laisvę, kurią turime Kristuje Jėzuje, ir norėjusiems mus pavergti,­</verse>
				<verse number="5">jiems nė valandėlei nepasidavėme, kad Evangelijos tiesa pasiliktų su jumis.</verse>
				<verse number="6">O dėl tariamai įžymesniųjų asmenų,­kas jie bebuvo, man nesvarbu, nes Dievas nėra žmonėms šališkas,­man įžymesnieji asmenys nieko nepridėjo.</verse>
				<verse number="7">Atvirkščiai, pamatę, jog man patikėta skelbti Evangeliją neapipjaustytiesiems kaip Petrui apipjaustytiesiems</verse>
				<verse number="8">(nes Tas, kuris veikė su Petru jam apaštalaujant apipjaustytiesiems, veikė taip pat su manimi tarp pagonių)</verse>
				<verse number="9">ir pastebėję man suteiktą malonę, Jokūbas, Kefas ir Jonas, kurie laikomi šulais, padavė man ir Barnabui dešines draugystės ženklan, kad eitume pas pagonis, o jie pas apipjaustytuosius;</verse>
				<verse number="10">tik mes turėjome prisiminti vargšus,­o aš ir stengiausi tai daryti.</verse>
				<verse number="11">Kai Petras atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis nusižengė.</verse>
				<verse number="12">Mat prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo, jis valgydavo su pagonimis; bet kai tie atvyko, jis atsitraukė ir vengė jų, bijodamas apipjaustytųjų.</verse>
				<verse number="13">Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, netgi Barnabas pasidavė veidmainystei.</verse>
				<verse number="14">Pamatęs, kad jie nukrypsta nuo Evangelijos tiesos, pasakiau Petrui visų akivaizdoje: ‘‘Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, tai kodėl verti pagonis gyventi taip, kaip žydai?’‘</verse>
				<verse number="15">Nors iš prigimties esame žydai ir ne pagonių kilmės nusidėjėliai,</verse>
				<verse number="16">žinome, jog žmogus neišteisinamas įstatymo darbais, bet tikėjimu į Jėzų Kristų. Mes įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume išteisinti Kristaus tikėjimu, o ne įstatymo darbais; nes įstatymo darbais nebus išteisintas nė vienas žmogus.</verse>
				<verse number="17">Bet, ieškant mums išteisinimo per Kristų, paaiškėja, kad mes patys esame nusidėjėliai. Ar Kristus dėl to yra nuodėmės tarnas? Jokiu būdu!</verse>
				<verse number="18">Nes jeigu aš vėl atstatau, ką buvau išgriovęs, tai tampu nusikaltėliu.</verse>
				<verse number="19">Aš per įstatymą numiriau įstatymui, kad gyvenčiau Dievui.</verse>
				<verse number="20">Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.</verse>
				<verse number="21">Neatstumiu Dievo malonės, nes jei teisumas įgyjamas įstatymu, tuomet Kristus mirė veltui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">O neprotingi galatai! Kas jus, kuriems akivaizdžiai buvo nupieštas Jėzus Kristus tarsi pas jus nukryžiuotas, apkerėjo, kad nepaklustumėte tiesai?</verse>
				<verse number="2">Noriu jus paklausti tiktai vieno dalyko: ar jūs gavote Dvasią įstatymo darbais, ar klausydami tikėjimo?</verse>
				<verse number="3">Nejaugi jūs tokie neprotingi, kad, pradėję Dvasia, dabar užbaigsite kūnu?</verse>
				<verse number="4">Ar tiek daug iškentėjote veltui? Jei iš tiesų būtų veltui!</verse>
				<verse number="5">Ar Tas, kuris jums teikia Dvasią ir pas jus daro stebuklus, tai daro per įstatymo darbus, ar dėl tikėjimo klausymo?</verse>
				<verse number="6">Taip ‘‘Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu’‘.</verse>
				<verse number="7">Todėl supraskite, kad Abraomo sūnūs yra tie, kurie tiki.</verse>
				<verse number="8">Ir Raštas, numatydamas, kad Dievas tikėjimu išteisins pagonis, iš anksto paskelbė Abraomui Evangeliją: ‘‘Tavyje bus palaimintos visos tautos’‘.</verse>
				<verse number="9">Taip tikintys susilaukia palaiminimo kartu su tikinčiuoju Abraomu.</verse>
				<verse number="10">Visi, kurie remiasi įstatymo darbais, yra prakeikimo galioje, nes parašyta: ‘‘Prakeiktas kiekvienas, kuris nuolatos nesilaiko visko, kas įstatymo knygoje parašyta, ir to nevykdo’‘.</verse>
				<verse number="11">Kad įstatymu niekas neišteisinamas Dievo akyse, aišku, nes ‘‘teisusis gyvens tikėjimu’‘.</verse>
				<verse number="12">O įstatymas nėra kilęs iš tikėjimo, bet ‘‘kas juos vykdo, tas gyvens jais’‘.</verse>
				<verse number="13">Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: ‘‘Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio’‘,­</verse>
				<verse number="14">kad Abraomo palaiminimas Jėzuje Kristuje atitektų pagonims ir mes tikėjimu gautume pažadėtąją Dvasią.</verse>
				<verse number="15">Broliai, kalbu, kaip įprasta žmonėms: net žmogaus testamento, kuris patvirtintas, niekas neatmeta ir nepapildo.</verse>
				<verse number="16">Pažadai buvo duoti Abraomui ir jo palikuoniui. Jis nesako ‘‘ir palikuonims’‘, ne daugeliui, bet kaip apie vieną: ‘‘ir tavo palikuoniui’‘, kuris yra Kristus.</verse>
				<verse number="17">Noriu pasakyti, kad Dievo Kristuje anksčiau patvirtinto testamento negali panaikinti po keturių šimtų trisdešimties metų atsiradęs įstatymas, ir jis negali pažado paversti negaliojančiu.</verse>
				<verse number="18">Jei paveldėjimas būtų iš įstatymo, tai jau nebe iš pažado, o Dievas davė tai Abraomui pažadu.</verse>
				<verse number="19">Tad kam gi reikalingas įstatymas? Jis buvo pridėtas dėl nusižengimų, kol ateis palikuonis, kuriam buvo skirtas pažadas; įstatymas buvo perduotas per angelus, tarpininko ranka.</verse>
				<verse number="20">Tarpininkas neatstovauja vienai pusei, bet Dievas yra vienas.</verse>
				<verse number="21">Tad gal įstatymas priešingas Dievo pažadams? Anaiptol! Jei būtų duotas įstatymas, galintis suteikti gyvenimą, tai iš tikrųjų teisumas būtų iš įstatymo.</verse>
				<verse number="22">Bet Raštas viską apjuosė nuodėme, kad pažadas dėl tikėjimo Jėzumi Kristumi tektų tiems, kurie tiki.</verse>
				<verse number="23">Prieš ateinant tikėjimui, buvome įstatymo įkalinti, kad lauktume apsireiškiant tikėjimo.</verse>
				<verse number="24">Todėl įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų, kad būtume tikėjimu išteisinti.</verse>
				<verse number="25">Bet, tikėjimui atėjus, jau nesame auklėtojo globoje.</verse>
				<verse number="26">Juk jūs visi esate Dievo sūnūs per tikėjimą Jėzumi Kristumi.</verse>
				<verse number="27">Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi.</verse>
				<verse number="28">Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena Kristuje Jėzuje!</verse>
				<verse number="29">O jeigu esate Kristaus, tai esate Abraomo palikuonys ir paveldėtojai pagal pažadą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Dabar pasakysiu: kol paveldėtojas vaikas, jis nieku nesiskiria nuo vergo, nors yra visko šeimininkas;</verse>
				<verse number="2">jis esti globėjų ir prižiūrėtojų valdžioje iki tėvo nustatyto meto.</verse>
				<verse number="3">Taip buvo ir su mumis: kol buvome vaikai, turėjome vergauti pasaulio pradmenims.</verse>
				<verse number="4">Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui,</verse>
				<verse number="5">kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę.</verse>
				<verse number="6">O kadangi esate sūnūs, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: ‘‘Aba, Tėve!’‘</verse>
				<verse number="7">Taigi tu jau nebe vergas, bet sūnus; o jeigu sūnus, tai ir Dievo paveldėtojas per Kristų.</verse>
				<verse number="8">Kitados, dar nepažindami Dievo, jūs vergavote dievams, kurie iš tikro nėra dievai.</verse>
				<verse number="9">Bet dabar, pažinę Dievą arba, geriau sakant, Dievo pažinti,­ kaipgi galite grįžti prie menkų ir vargingų pradmenų, kuriems ir vėl norite vergauti?!</verse>
				<verse number="10">Jūs laikotės dienų, mėnesių, laikotarpių, metų.</verse>
				<verse number="11">Aš baiminuosi dėl jūsų, kad kartais nebūčiau veltui dirbęs jūsų labui.</verse>
				<verse number="12">Prašau jus, broliai, tapkite tokie kaip aš, nes ir aš tapau toks kaip jūs. Jūs visai neįžeidėte manęs.</verse>
				<verse number="13">Jūs žinote, kad jums pirmą kartą paskelbiau Evangeliją negaluodamas kūnu.</verse>
				<verse number="14">Ir jūs nepaniekinote ir nepasipiktinote mano kūne esančiu išbandymu, bet priėmėte mane kaip Dievo angelą, kaip patį Kristų Jėzų.</verse>
				<verse number="15">Koks tai buvo palaiminimas jums! Aš galiu paliudyti, kad įmanydami būtumėte išlupę savo akis ir atidavę man.</verse>
				<verse number="16">Nejaugi tapau jūsų priešu, kalbėdamas jums tiesą?</verse>
				<verse number="17">Jie uolūs ne jūsų labui, bet norėtų jus atskirti, kad būtumėte uolūs dėl jų.</verse>
				<verse number="18">Bet gerai visada būti uoliems dėl gero, o ne vien kai esu pas jus.</verse>
				<verse number="19">Mano vaikeliai, dėl jūsų aš vėl gimdymo skausmuose, kol jumyse išryškės Kristus!</verse>
				<verse number="20">Norėčiau dabar būti pas jus ir prabilti kitaip, nes nežinau, ką man su jumis daryti.</verse>
				<verse number="21">Pasakykite man jūs, norintieji būti įstatymo valdžioje, ar negirdite įstatymo?</verse>
				<verse number="22">Juk parašyta, kad Abraomas turėjo du sūnus: vieną iš vergės, o kitą iš laisvosios.</verse>
				<verse number="23">Vergės sūnus buvo gimęs pagal kūną, o laisvosios­pagal pažadą.</verse>
				<verse number="24">Tai pasakyta perkeltine prasme: jos­tai dvi Sandoros. Viena nuo Sinajaus kalno, gimdanti vergystei,­tai Hagara.</verse>
				<verse number="25">Hagara yra Sinajaus kalnas Arabijoje; ji atitinka dabartinę Jeruzalę, kuri vergauja su savo vaikais.</verse>
				<verse number="26">Bet aukštybių Jeruzalė laisva, ji yra visų mūsų motina,</verse>
				<verse number="27">nes parašyta: ‘‘Pralinksmėk, nevaisingoji, kuri negimdei! Šūkauk ir džiūgauk, nepažinusi kentėjimų! Nes apleistoji turi daug daugiau vaikų negu turinčioji vyrą’‘.</verse>
				<verse number="28">Mes, broliai, esame pažado vaikai kaip Izaokas.</verse>
				<verse number="29">Bet kaip tada gimęs pagal kūną persekiojo gimusį pagal Dvasią, taip ir dabar.</verse>
				<verse number="30">O ką gi sako Raštas?­’‘Išvaryk vergę ir jos sūnų, nes vergės sūnus negaus palikimo kartu su laisvosios sūnumi’‘.</verse>
				<verse number="31">Taigi, broliai, mes nesame vergės vaikai, bet laisvosios.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Todėl tvirtai stovėkite laisvėje, kuria Kristus mus išlaisvino, ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!</verse>
				<verse number="2">Štai aš, Paulius, sakau jums: jeigu būsite apipjaustyti, Kristus nebebus jums niekuo naudingas.</verse>
				<verse number="3">Pakartotinai įspėju kiekvieną, kuris tampa apipjaustytas: jis yra įpareigotas vykdyti visą įstatymą.</verse>
				<verse number="4">Jūs, ieškantys išteisinimo įstatyme, atsiskyrėte nuo Kristaus, praradote malonę.</verse>
				<verse number="5">O mes per Dvasią karštai laukiame ir viliamės tikėjimo teisumo.</verse>
				<verse number="6">Nes Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet tikėjimas, veikiantis meile.</verse>
				<verse number="7">Jūs taip gražiai bėgote! Kas gi jums sukliudė paklusti tiesai?</verse>
				<verse number="8">Ne Tas, kuris jus pašaukė, šitaip įtikino.</verse>
				<verse number="9">Truputis raugo įraugina visą maišymą.</verse>
				<verse number="10">Pasitikiu jumis Viešpatyje, kad nemąstysite kitaip; o jūsų drumstėjas, kas jis bebūtų, susilauks pasmerkimo.</verse>
				<verse number="11">Jei aš, broliai, iki šiol skelbiu apipjaustymą, tai kodėl gi esu persekiojamas? Juk tada kryžiaus papiktinimas būtų pašalintas.</verse>
				<verse number="12">O kad jūsų drumstėjai ir nusipjautų!</verse>
				<verse number="13">Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei! Tiktai tenebūna ši laisvė proga kūnui, bet meile tarnaukite vieni kitiems.</verse>
				<verse number="14">Juk visas įstatymas išsipildo viename žodyje: ‘‘Mylėk savo artimą kaip save patį’‘.</verse>
				<verse number="15">Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, saugokitės, kad nebūtumėte vienas kito praryti!</verse>
				<verse number="16">Sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nevykdysite kūno geismų.</verse>
				<verse number="17">Nes kūnas geidžia priešingo Dvasiai, o Dvasia­kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl negalite daryti visko, ko norėtumėte.</verse>
				<verse number="18">Bet jei jūs Dvasios vedami, nebesate įstatymo valdžioje.</verse>
				<verse number="19">Kūno darbai aiškūs­tai paleistuvavimas, ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas,</verse>
				<verse number="20">stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumai, nesantaikos, pavyduliavimai, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai,</verse>
				<verse number="21">pavydai, žmogžudystės, girtavimai, orgijos ir panašūs dalykai. Įspėju jus, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės.</verse>
				<verse number="22">Bet Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė,</verse>
				<verse number="23">romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo.</verse>
				<verse number="24">Ir kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo kūną su aistromis ir geismais.</verse>
				<verse number="25">Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią.</verse>
				<verse number="26">Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime vieni kitiems.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Broliai, jei žmogus įpuola į kokią nuodėmę, jūs, dvasiniai žmonės, pataisykite tokį romumo dvasioje, žiūrėdami savęs, kad ir patys nebūtumėt sugundyti.</verse>
				<verse number="2">Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą.</verse>
				<verse number="3">O kas, būdamas niekas, tariasi esąs kažin kas, tas save apgaudinėja.</verse>
				<verse number="4">Tegul kiekvienas ištiria savo darbą, ir tada galės girtis pats sau, o ne kitam,</verse>
				<verse number="5">nes kiekvienas neš savo naštą.</verse>
				<verse number="6">Kas mokomas žodžio, tegul dalijasi visais gerais dalykais su mokytoju.</verse>
				<verse number="7">Neapsigaukite! Iš Dievo nepasišaipysi. Ką žmogus sėja, tą ir pjaus.</verse>
				<verse number="8">Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus supuvimą, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą.</verse>
				<verse number="9">Nepavarkime daryti gera, nes savo metu pjausime derlių, jei nepailsime!</verse>
				<verse number="10">Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams.</verse>
				<verse number="11">Žiūrėkite, kokiomis didelėmis raidėmis jums parašiau savo ranka.</verse>
				<verse number="12">Visi, kurie nori pasirodyti geri kūnu, verčia jus apsipjaustyti, kad tik jiems netektų kęsti persekiojimų dėl Kristaus kryžiaus.</verse>
				<verse number="13">Bet net ir patys apipjaustyti nesilaiko įstatymo, o tenori jūsų apipjaustymo, kad galėtų pasigirti jumis.</verse>
				<verse number="14">Aš nieku nesigirsiu, tik mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, kuriuo pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš pasauliui.</verse>
				<verse number="15">Nes Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet naujas kūrinys.</verse>
				<verse number="16">Visiems, kurie laikysis šios taisyklės, teateinie ramybė ir pasigailėjimas; taip pat ir Dievo Izraeliui!</verse>
				<verse number="17">Nuo šiol tegul niekas manęs nebevargina, nes savo kūne nešioju Viešpaties Jėzaus žymes.</verse>
				<verse number="18">Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna, broliai, su jūsų dvasia! Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="49">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Dievo valia Jėzaus Kristaus apaštalas, šventiesiems, gyvenantiems Efeze, ir ištikimiesiems Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="2">Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!</verse>
				<verse number="3">Tebūna palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris palaimino mus Kristuje visais dvasiniais palaiminimais danguje,</verse>
				<verse number="4">mus išrinkdamas Jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti meile Jo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="5">Geros valios nutarimu Jis iš anksto paskyrė mus įsūnyti per Jėzų Kristų</verse>
				<verse number="6">Jo malonės šlovės gyriui, kuria padarė mus priimtinus Mylimajame.</verse>
				<verse number="7">Jame turime atpirkimą per Jo kraują ir nuodėmių atleidimą pagal turtus Jo malonės,</verse>
				<verse number="8">kurią Jis dosniai suteikė mums su visa išmintimi ir supratimu,</verse>
				<verse number="9">paskelbdamas mums savo valios paslaptį pagal savo palankumą, kaip nusprendė savyje,</verse>
				<verse number="10">kad, laikų pilnatvei atėjus, galėtų suvienyti Kristuje visa, kas yra tiek danguje, tiek ir žemėje.</verse>
				<verse number="11">Jame ir gavome palikimą, iš anksto paskirtą sutvarkymu To, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą,</verse>
				<verse number="12">kad pasitarnautume Jo šlovės gyriui mes, kurie nuo seno turėjome viltį Kristuje.</verse>
				<verse number="13">Jame ir jūs, išgirdę tiesos žodį­ jūsų išgelbėjimo Evangeliją­ir įtikėję Juo, esate užantspauduoti pažadėtąja Šventąja Dvasia,</verse>
				<verse number="14">kuri yra mūsų paveldėjimo užstatas iki nuosavybės atpirkimo Jo šlovės gyriui.</verse>
				<verse number="15">Todėl ir aš, išgirdęs apie jūsų tikėjimą Viešpačiu Jėzumi ir apie jūsų meilę visiems šventiesiems,</verse>
				<verse number="16">nesiliauju dėkojęs už jus, prisimindamas jus savo maldose,</verse>
				<verse number="17">kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, šlovės Tėvas, duotų jums išminties ir apreiškimo dvasią Jo pažinimui</verse>
				<verse number="18">ir apšviestų jūsų širdies akis, kad pažintumėte, kokia yra Jo pašaukimo viltis, kokie Jo palikimo šlovės turtai šventuosiuose</verse>
				<verse number="19">ir kokia beribė Jo jėgos didybė mums, kurie tikime, veikiant jo galingai jėgai.</verse>
				<verse number="20">Ja Jis veikė Kristuje, prikeldamas Jį iš numirusių ir pasodindamas savo dešinėje danguose,</verse>
				<verse number="21">aukščiau už kiekvieną kunigaikštystę, valdžią, jėgą, viešpatystę ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame amžiuje, bet ir būsimajame,</verse>
				<verse number="22">ir visa paklojo po Jo kojomis, o Jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva bažnyčios,</verse>
				<verse number="23">kuri yra Jo kūnas, pilnatvė To, kuris visa visame pripildo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Ir jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis,</verse>
				<verse number="2">kuriuose kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose.</verse>
				<verse number="3">Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti.</verse>
				<verse number="4">Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš savo didžios meilės, kuria mus pamilo,</verse>
				<verse number="5">mus, mirusius nusikaltimais, atgaivino kartu su Kristumi,­malone jūs esate išgelbėti,­</verse>
				<verse number="6">kartu prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje,</verse>
				<verse number="7">kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="8">Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų­tai Dievo dovana,</verse>
				<verse number="9">ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų.</verse>
				<verse number="10">Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.</verse>
				<verse number="11">Todėl atsiminkite, kad jūs kadaise buvote kūnu pagonys, kuriuos vadino neapipjaustytais vadinamieji apipjaustytieji, apipjaustyti kūne rankomis.</verse>
				<verse number="12">Tuo metu jūs buvote be Kristaus, atskirti nuo Izraelio bendruomenės, svetimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje.</verse>
				<verse number="13">Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, per Kristaus kraują tapote artimi.</verse>
				<verse number="14">Nes mūsų sutaikinimas yra Jis, iš abejų padaręs viena ir sugriovęs mus skyrusią sieną,</verse>
				<verse number="15">savo kūnu panaikinęs priešybę­ įsakymų Įstatymą su jo potvarkiais,­kad iš dviejų sutvertų savyje naują žmogų ir atneštų taiką.</verse>
				<verse number="16">Jis viename kūne abejus sutaikino su Dievu per kryžių, kuriuo ir sugriovė priešiškumą.</verse>
				<verse number="17">Atėjęs Jis skelbė taiką jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti,</verse>
				<verse number="18">nes per Jį vieni ir kiti galime prieiti prie Tėvo viena Dvasia.</verse>
				<verse number="19">Todėl jūs jau nebesate pašaliniai nei svetimšaliai, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai,</verse>
				<verse number="20">pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Jėzų Kristų,</verse>
				<verse number="21">ant kurio darniai auga visas pastatas į šventą šventyklą Viešpatyje,</verse>
				<verse number="22">ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Todėl aš, Paulius, esu Kristaus Jėzaus kalinys dėl jūsų­ pagonių.</verse>
				<verse number="2">Jūs esate girdėję apie Dievo malonės tvarkymą, man suteiktą jūsų labui.</verse>
				<verse number="3">Apreiškimu man buvo atskleista paslaptis, kaip aš ką tik trumpai aprašiau.</verse>
				<verse number="4">Skaitydami galite įsitikinti, kad suvokiu Kristaus paslaptį,</verse>
				<verse number="5">kuri ankstesnėms žmonių kartoms nebuvo paskelbta taip, kaip ji dabar Dvasios atskleista Jo šventiesiems apaštalams ir pranašams:</verse>
				<verse number="6">pagonys yra bendrapaveldėtojai, priklauso vienam kūnui ir yra pažado dalininkai Kristuje per Evangeliją,</verse>
				<verse number="7">kurios tarnu tapau pagal Dievo malonės dovaną, kuri man buvo duota Jo jėgos veikimu.</verse>
				<verse number="8">Man, visų šventųjų mažiausiajam, atiteko malonė skelbti pagonims nesuvokiamus Kristaus turtus</verse>
				<verse number="9">ir atskleisti visiems, kaip turi išsipildyti šita paslaptis, nuo amžių uždengta Dieve­viską sukūrusiame per Jėzų Kristų,­</verse>
				<verse number="10">kad dabar per bažnyčią taptų žinoma kunigaikštystėms ir valdžioms danguje visokeriopa Dievo išmintis.</verse>
				<verse number="11">Tai atitinka amžinąjį nutarimą, padarytą Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje,</verse>
				<verse number="12">kuriame mes turime drąsą ir užtikrintą priėjimą per tikėjimą Juo.</verse>
				<verse number="13">Todėl prašau nenusiminti dėl mano vargų jūsų dėlei, nes jie yra jūsų šlovė.</verse>
				<verse number="14">Dėl to aš klaupiuosi prieš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą,</verse>
				<verse number="15">iš kurio visa šeima danguje ir žemėje turi vardą,</verse>
				<verse number="16">kad iš savo šlovės turtų duotų jums sustiprėti Jo jėga per Dvasią vidiniame žmoguje,</verse>
				<verse number="17">kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje,</verse>
				<verse number="18">galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis, ir ilgis, ir gylis, ir aukštis,</verse>
				<verse number="19">ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės.</verse>
				<verse number="20">O Tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginamai daugiau, negu mes prašome ar suprantame,</verse>
				<verse number="21">Jam tebūna šlovė bažnyčioje Kristuje Jėzuje per visas kartas amžių amžiais! Amen.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti.</verse>
				<verse number="2">Su visu nuolankumu bei romumu, su ištverme pakęsdami vienas kitą meilėje,</verse>
				<verse number="3">siekite išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiais.</verse>
				<verse number="4">Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti vienai pašaukimo vilčiai.</verse>
				<verse number="5">Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas.</verse>
				<verse number="6">Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose.</verse>
				<verse number="7">Bet kiekvienam iš mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos saiką.</verse>
				<verse number="8">Todėl sakoma: ‘‘Pakilęs aukštyn, nusivedė belaisvius ir davė žmonėms dovanų’‘.</verse>
				<verse number="9">Ką reiškia ‘‘Jis pakilo’‘, jeigu ne tai, kad Jis pirma ir nusileido į žemesniąsias žemės vietas.</verse>
				<verse number="10">Tas, kuris nužengė, yra ir Tas, kuris iškilo aukščiau už visus dangus, kad visa užpildytų.</verse>
				<verse number="11">Ir Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais,</verse>
				<verse number="12">kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui,</verse>
				<verse number="13">kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko,</verse>
				<verse number="14">kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą,</verse>
				<verse number="15">bet, kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva­Kristus.</verse>
				<verse number="16">Iš Jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairių raiščių, pagal savo saiką veikiant kiekvienai daliai, auga, kad ugdytų save meilėje.</verse>
				<verse number="17">Taigi aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto tuštybės.</verse>
				<verse number="18">Jų protas aptemęs, jie atskirti nuo Dievo gyvenimo dėl savo neišmanymo bei širdies užkietėjimo.</verse>
				<verse number="19">Jie sustabarėję, pasidavę gašlumui, nepasotinamai daro visus nešvarius darbus.</verse>
				<verse number="20">Bet jūs ne taip pažinote Kristų!</verse>
				<verse number="21">Juk iš Jo girdėjote ir Jame išmokote,­nes tiesa yra Jėzuje,­</verse>
				<verse number="22">kad privalu atsižadėti senojo žmogaus ankstesnio gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais,</verse>
				<verse number="23">atsinaujinti savo proto dvasioje</verse>
				<verse number="24">ir apsirengti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.</verse>
				<verse number="25">Tad, atmetę melą, ‘‘kiekvienas tekalba tiesą savo artimui’‘, nes esame vieni kitų nariai.</verse>
				<verse number="26">‘‘Rūstaukite ir nenusidėkite’‘. Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!</verse>
				<verse number="27">Ir neduokite vietos velniui.</verse>
				<verse number="28">Kas vogdavo, tegu daugiau nebevagia, bet dirba, darydamas savo rankomis gerus darbus, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam.</verse>
				<verse number="29">Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; bet tik tai, kas gera, kas tinka ugdymui ir suteikia malonę klausytojams.</verse>
				<verse number="30">Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate užantspauduoti atpirkimo dienai.</verse>
				<verse number="31">Tebūna toli nuo jūsų visoks kartėlis, piktumas, rūstybė, riksmai ir keiksmai su visomis piktybėmis.</verse>
				<verse number="32">Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Taigi būkite Dievo sekėjai, kaip mylimi vaikai,</verse>
				<verse number="2">ir gyvenkite mylėdami, kaip ir Kristus pamilo mus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui.</verse>
				<verse number="3">Todėl ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godumas tenebūna net minimi pas jus, kaip pridera šventiesiems;</verse>
				<verse number="4">taip pat nešvankumas, kvaila šneka ar juokų krėtimas jums netinka, verčiau tebūna dėkojimas.</verse>
				<verse number="5">Nes jūs žinote, kad joks ištvirkėlis, netyras ar gobšas, kuris yra stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės.</verse>
				<verse number="6">Tegul niekas neapgauna jūsų tuščiais plepalais; už tokius dalykus Dievo rūstybė ištinka neklusnumo vaikus.</verse>
				<verse number="7">Todėl nebūkite jų bendrai!</verse>
				<verse number="8">Juk kadaise buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Elkitės kaip šviesos vaikai,­</verse>
				<verse number="9">nes Dvasios vaisius reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa,­</verse>
				<verse number="10">ištirdami, kas patinka Viešpačiui.</verse>
				<verse number="11">Ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau atskleiskite juos.</verse>
				<verse number="12">Nes ką jie slapčia daro, gėda net sakyti.</verse>
				<verse number="13">Bet viskas, kas atskleidžiama, tampa šviesos apšviesta, o kas tik apšviesta, yra šviesa.</verse>
				<verse number="14">Todėl sakoma: ‘‘Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus’‘.</verse>
				<verse number="15">Todėl rūpestingai žiūrėkite, kaip elgiatės: kad nebūtumėte kaip kvailiai, bet kaip išmintingi,</verse>
				<verse number="16">branginantys laiką, nes dienos yra piktos.</verse>
				<verse number="17">Nebūkite tad neprotingi, bet supraskite, kokia yra Viešpaties valia.</verse>
				<verse number="18">Ir nepasigerkite vynu, kuriame pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios,</verse>
				<verse number="19">kalbėdami vieni kitiems psalmėmis, himnais bei dvasinėmis giesmėmis, giedodami ir šlovindami savo širdyse Viešpatį,</verse>
				<verse number="20">visada ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu,</verse>
				<verse number="21">paklusdami vieni kitiems Dievo baimėje.</verse>
				<verse number="22">Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams lyg Viešpačiui,</verse>
				<verse number="23">nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra galva bažnyčios,­Jis kūno gelbėtojas.</verse>
				<verse number="24">Todėl kaip bažnyčia paklūsta Kristui, taip ir žmonos visame kame teklauso savo vyrų.</verse>
				<verse number="25">Jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save,</verse>
				<verse number="26">kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu,</verse>
				<verse number="27">kad pristatytų sau šlovingą bažnyčią, neturinčią dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą.</verse>
				<verse number="28">Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas kaip savo kūnus. Kas myli savo žmoną, myli save patį.</verse>
				<verse number="29">Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus bažnyčią.</verse>
				<verse number="30">Mes gi esame Jo kūno nariai, iš Jo kūno ir kaulų.</verse>
				<verse number="31">‘‘Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona, ir du taps vienu kūnu’‘.</verse>
				<verse number="32">Tai didelė paslaptis,­aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir bažnyčią.</verse>
				<verse number="33">Taigi kiekvienas iš jūsų tegul myli savo žmoną taip, kaip save patį, o žmona tegerbia savo vyrą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo tėvų, nes tai teisinga.</verse>
				<verse number="2">‘‘Gerbk savo tėvą ir motiną’‘,­ tai pirmasis įsakymas su pažadu:</verse>
				<verse number="3">‘‘Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventum žemėje’‘.</verse>
				<verse number="4">Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos drausmindami ir mokydami Viešpatyje.</verse>
				<verse number="5">Jūs, vergai, klausykite savo žemiškųjų šeimininkų su baime ir drebėjimu, nuoširdžiai kaip Kristaus,</verse>
				<verse number="6">ne dėl akių tarnaudami, lyg žmonėms įtinkantys, bet kaip Kristaus vergai, iš širdies vykdantys Dievo valią.</verse>
				<verse number="7">Noriai tarnaukite kaip Viešpačiui, o ne žmonėms,</verse>
				<verse number="8">žinodami, jog kiekvienas, tiek vergas, tiek laisvasis, jei daro ką gera, gaus atlyginimą iš Viešpaties.</verse>
				<verse number="9">Ir jūs, šeimininkai, tą patį darykite jiems. Liaukitės grasinę, žinodami, kad ir jiems, ir jums yra Viešpats danguje ir Jis nedaro skirtumo tarp asmenų.</verse>
				<verse number="10">Pagaliau, mano broliai, būkite stiprūs Viešpatyje ir Jo galybės jėga.</verse>
				<verse number="11">Apsirenkite visa Dievo ginkluote, kad galėtumėte pasipriešinti prieš velnio klastas.</verse>
				<verse number="12">Nes mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šio amžiaus tamsybių valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis danguje.</verse>
				<verse number="13">Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktą dieną pasipriešinti ir, visa atlaikę, išstovėti.</verse>
				<verse number="14">Tad stovėkite susijuosę savo strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais</verse>
				<verse number="15">ir apsiavę kojas pasiruošimu skelbti taikos Evangeliją.</verse>
				<verse number="16">O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas liepsnojančias piktojo strėles.</verse>
				<verse number="17">Pasiimkite ir išgelbėjimo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį,</verse>
				<verse number="18">visada melsdamiesi Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymu. Ištvermingai budėkite, malda užtardami visus šventuosius</verse>
				<verse number="19">ir mane, kad, man atvėrus lūpas, būtų duotas žodis drąsiai atskleisti Evangelijos paslaptį,</verse>
				<verse number="20">kurios pasiuntinys esu ir būdamas kalinys,­kad turėčiau drąsos kalbėti taip, kaip privalau kalbėti.</verse>
				<verse number="21">Kad ir jūs sužinotumėte, kaip man einasi ir ką veikiu, visa papasakos jums Tichikas, mylimas brolis ir ištikimas tarnas Viešpatyje.</verse>
				<verse number="22">Aš tam jį ir pasiunčiau, kad jūs sužinotumėte apie mus ir kad jis paguostų jūsų širdis.</verse>
				<verse number="23">Broliams ramybė ir meilė su tikėjimu nuo Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.</verse>
				<verse number="24">Malonė visiems, kurie nuoširdžiai myli mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="50">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius ir Timotiejus, Jėzaus Kristaus tarnai, visiems šventiesiems Kristuje Jėzuje, gyvenantiems Filipuose, kartu su vyskupais ir diakonais.</verse>
				<verse number="2">Malonė jums ir ramybė nuo mūsų Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!</verse>
				<verse number="3">Aš dėkoju savo Dievui, kada tik jus prisimenu,</verse>
				<verse number="4">visada kiekvienoje savo maldoje su džiaugsmu už jus visus besimelsdamas,</verse>
				<verse number="5">už jūsų dalyvavimą skelbiant Evangeliją nuo pirmosios dienos iki šiandien.</verse>
				<verse number="6">Esu tikras, kad Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą, jį ir pabaigs iki Jėzaus Kristaus dienos.</verse>
				<verse number="7">Šitaip manyti apie jus visus teisinga, nes turiu savo širdyje jus, kurie, tiek man esant surakintam, tiek ginant ir įtvirtinant Evangeliją, visi tebesate mano malonės dalininkai.</verse>
				<verse number="8">Dievas man liudytojas, kaip aš jūsų visų pasiilgau Kristaus Jėzaus nuoširdumu.</verse>
				<verse number="9">Ir meldžiu, kad jūsų meilė vis augtų ir augtų pažinimu ir visokeriopu įžvalgumu,</verse>
				<verse number="10">kad jūs mokėtumėte pasirinkti, kas tobuliau, kad būtumėte tyri ir be priekaišto iki Kristaus dienos,</verse>
				<verse number="11">pilni teisumo vaisių per Jėzų Kristų Dievo šlovei ir gyriui.</verse>
				<verse number="12">Broliai, aš noriu, kad jūs žinotumėte, jog mano būklė pasitarnavo Evangelijos plitimui.</verse>
				<verse number="13">Mat mano kalinimas dėl Kristaus išgarsėjo visame pretorijuje ir tarp visų kitų,</verse>
				<verse number="14">ir daugumas brolių Viešpatyje, mano pančių paakinti, imasi daug drąsiau, be baimės skelbti žodį.</verse>
				<verse number="15">Beje, kai kurie skelbia Kristų iš pavydo ir rungtyniaudami, kiti gera valia;</verse>
				<verse number="16">anie skelbia Kristų varžydamiesi, ne iš gryno nusistatymo, tardamiesi pasunkinsią mano pančius,</verse>
				<verse number="17">o šitie iš meilės, suprasdami, kad aš paskirtas ginti Evangelijos.</verse>
				<verse number="18">Tesižinai! Kad visokiais būdais, apsimetant ar iš tikrųjų, yra skelbiamas Kristus,­štai kuo džiaugiuosi ir toliau džiaugsiuos!</verse>
				<verse number="19">Nes aš žinau, kad tai pasitarnaus mano išlaisvinimui dėl jūsų maldos ir Jėzaus Kristaus Dvasios pagalbos.</verse>
				<verse number="20">Aš karštai laukiu ir turiu viltį, jog niekuo neliksiu sugėdintas, bet kaip visada, taip ir dabar Kristus bus viešai išaukštintas mano kūne­ar gyvenimu, ar mirtimi.</verse>
				<verse number="21">Man gyvenimas­tai Kristus, o mirtis­tai laimėjimas.</verse>
				<verse number="22">Bet jei aš, gyvendamas kūne, dar galiu vaisingai pasidarbuoti, tuomet nebežinau, ką pasirinkti.</verse>
				<verse number="23">Mane traukia ir viena, ir kita, nors verčiau man iškeliauti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia.</verse>
				<verse number="24">O mano pasilikimas kūne reikalingesnis jums.</verse>
				<verse number="25">Taip įsitikinęs, aš žinau, jog liksiu ir būsiu su jumis visais jūsų pažangai ir tikėjimo džiaugsmui,</verse>
				<verse number="26">kad jūs dar labiau galėtumėte pasigirti manimi Jėzuje Kristuje, kai aš vėl atvyksiu pas jus.</verse>
				<verse number="27">Tiktai jūsų elgesys tebūna vertas Kristaus Evangelijos, kad atvykęs matyčiau, o jei neatvyksiu­išgirsčiau, kad gyvenate vienoje dvasioje, viena siela kartu kovojate už Evangelijos tikėjimą</verse>
				<verse number="28">ir niekuo nesiduodate priešininkų išgąsdinami. Jiems tai žlugimo ženklas, o jums­išgelbėjimo, ir jis Dievo duotas.</verse>
				<verse number="29">Nes jums duota dėl Kristaus ne tik Jį tikėti, bet ir dėl Jo kentėti,</verse>
				<verse number="30">kovojant tokią pat kovą, kokią matėte mane kovojant ir apie kokią dabar girdite, jog aš kovoju.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Taigi, jeigu esama Kristuje kokio padrąsinimo, meilės paguodos, jei esama kokio Dvasios bendravimo, nuoširdumo ir gailestingumo,</verse>
				<verse number="2">tai padarykite mano džiaugsmą tobulą, laikydamiesi vienos minties, turėdami vienokią meilę, būdami vieningi ir to paties nusistatymo.</verse>
				<verse number="3">Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save</verse>
				<verse number="4">ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų.</verse>
				<verse number="5">Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus,</verse>
				<verse number="6">kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu,</verse>
				<verse number="7">bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones.</verse>
				<verse number="8">Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.</verse>
				<verse number="9">Todėl Dievas Jį labai išaukštino ir suteikė Jam vardą aukščiau visų kitų vardų,</verse>
				<verse number="10">kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme</verse>
				<verse number="11">ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų, kad Jėzus Kristus yra Viešpats.</verse>
				<verse number="12">Taigi, mano mylimieji, kaip visada paklusdavote, kai būdavau tarp jūsų, tai juo labiau dabar, man nesant tarp jūsų,—atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami,</verse>
				<verse number="13">nes tai Dievas, veikiantis jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo.</verse>
				<verse number="14">Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų,</verse>
				<verse number="15">kad būtumėte nepeiktini, nekalti ir nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje žmonių kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje.</verse>
				<verse number="16">Tvirtai laikykitės gyvenimo žodžio, kad Kristaus dieną galėčiau pasigirti ne veltui bėgęs ir ne veltui dirbęs.</verse>
				<verse number="17">O jei aš atnašaujamas ant jūsų tikėjimo aukos ir tarnavimo, esu linksmas ir džiaugiuosi kartu su jumis visais.</verse>
				<verse number="18">Taip pat ir jūs būkite linksmi ir džiaukitės kartu su manimi.</verse>
				<verse number="19">Aš turiu Viešpatyje Jėzuje viltį netrukus pasiųsti pas jus Timotiejų, kad būčiau paguostas, sužinojęs, kaip jums sekasi.</verse>
				<verse number="20">Mat aš neturiu nė vieno kito tokio, kuris taip nuoširdžiai jumis rūpintųsi.</verse>
				<verse number="21">Visi kiti ieško ne Jėzaus Kristaus, bet savo naudos.</verse>
				<verse number="22">O apie jo ištikimybę jūs žinote, nes skelbiant Evangeliją jis man tarnavo kaip sūnus tėvui.</verse>
				<verse number="23">Taigi, kai tik paaiškės mano byla, viliuosi tučtuojau jį pasiųsti.</verse>
				<verse number="24">Be to, turiu Viešpatyje viltį ir pats netrukus atvykti pas jus.</verse>
				<verse number="25">Aš dar nusprendžiau siųsti pas jus Epafroditą, mano brolį, bendradarbį ir kovų draugą, o jūsų pasiuntinį ir pagalbininką mano reikmėse.</verse>
				<verse number="26">Jis labai jūsų išsiilgo ir sielojosi, kad jūs išgirdote apie jo ligą.</verse>
				<verse number="27">Tikrai jis sirgo ir buvo arti mirties, tačiau Dievas jo pasigailėjo, ir ne vien tik jo, bet ir manęs, kad manęs neužgriūtų sielvartas po sielvarto.</verse>
				<verse number="28">Taigi aš jį skubiai siunčiu, kad, jį pamatę, pradžiugtumėte ir aš taip pat neliūdėčiau.</verse>
				<verse number="29">Tad priimkite jį Viešpatyje su tikru džiaugsmu ir gerbkite tokius žmones,</verse>
				<verse number="30">nes dėl Kristaus darbo jis buvo atsidūręs prie mirties, nebrangindamas savo gyvybės, kad užpildytų spragą jūsų patarnavime man.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Pagaliau, mano broliai, džiaukitės Viešpatyje! Man rašyti vis tą patį nesunku, o jums tai pastiprinimas.</verse>
				<verse number="2">Saugokitės šunų, saugokitės piktų darbininkų, saugokitės apsipjaustėlių!</verse>
				<verse number="3">Nes apipjaustymas esame mes, kurie garbinam Dievą Dvasia, giriamės Kristumi Jėzumi ir pasitikime ne kūnu.</verse>
				<verse number="4">Nors aš galėčiau pasitikėti ir kūnu! Jei kas nors mano galįs pasitikėti kūnu, tai aš juo labiau;</verse>
				<verse number="5">aštuntą dieną apipjaustytas, iš Izraelio tautos, Benjamino giminės, žydas iš žydų, įstatymu­fariziejus,</verse>
				<verse number="6">uolumu­bažnyčios persekiotojas, įstatymo teisumu­nepeiktinas.</verse>
				<verse number="7">Bet tai, kas man buvo laimėjimas, dėl Kristaus palaikiau nuostoliu.</verse>
				<verse number="8">O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu dėl Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybės. Dėl Jo aš praradau viską ir viską laikau sąšlavomis, kad laimėčiau Kristų</verse>
				<verse number="9">ir būčiau atrastas Jame, nebeturėdamas savo teisumo iš įstatymo, bet turėdamas teisumą per tikėjimą Kristumi, teisumą iš Dievo, paremtą tikėjimu,</verse>
				<verse number="10">kad pažinčiau Jį, Jo prisikėlimo jėgą ir bendravimą Jo kentėjimuose, suaugčiau su Jo mirtimi,</verse>
				<verse number="11">kad pasiekčiau prisikėlimą iš numirusių.</verse>
				<verse number="12">Nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas.</verse>
				<verse number="13">Broliai, aš nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje,</verse>
				<verse number="14">veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="15">Taigi visi, kurie esame subrendę, taip mąstykime. O jeigu jūs apie ką nors manote kitaip, tai Dievas jums ir tai apreikš.</verse>
				<verse number="16">Kiek bebūtumėme pasiekę, vadovaukimės ta pačia taisykle ir taip mąstykime.</verse>
				<verse number="17">Broliai, būkite mano sekėjai ir žiūrėkite į tuos, kurie elgiasi pagal pavyzdį, kurį matote mumyse.</verse>
				<verse number="18">Daugelis­apie juos ne kartą esu jums kalbėjęs ir dabar net su ašaromis kalbu­elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai.</verse>
				<verse number="19">Jų galas­pražūtis, jų dievas­ pilvas ir jų garbė—gėda. Jie temąsto apie žemiškus dalykus.</verse>
				<verse number="20">Tuo tarpu mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes karštai laukiame Gelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus,</verse>
				<verse number="21">kuris pakeis mūsų gėdingą kūną ir padarys jį panašų į savo šlovingą kūną ta jėga, kuria Jis visa palenkia sau.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Taigi, mano broliai, mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano džiaugsme ir mano vainike,­tvirtai stovėkite Viešpatyje, mylimieji!</verse>
				<verse number="2">Aš raginu Evodiją ir raginu Sintichę būti vienos minties Viešpatyje.</verse>
				<verse number="3">Taip pat raginu tave, tikrasis bendradarbi, padėk toms moterims, kurios darbavosi su manimi Evangelijos labui kartu su Klemensu ir kitais mano bendradarbiais, kurių vardai gyvenimo knygoje.</verse>
				<verse number="4">Džiaukitės Viešpatyje visuomet! Ir vėl kartoju: džiaukitės!</verse>
				<verse number="5">Jūsų romumas tebūna žinomas visiems. Viešpats yra arti!</verse>
				<verse number="6">Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui.</verse>
				<verse number="7">Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="8">Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas tikra, garbinga, teisinga, tyra, mylima, giriama,­apie visa, kas dora ir šlovinga.</verse>
				<verse number="9">Darykite, ką tik iš manęs išmokote, ką gavote, ką girdėjote ir matėte manyje, ir ramybės Dievas bus su jumis.</verse>
				<verse number="10">Labai nudžiugau Viešpatyje, kad pagaliau vėl pražydo jūsų rūpinimasis manimi. Jūs ir seniau rūpindavotės, bet stigo progų tai parodyti.</verse>
				<verse number="11">Kalbu tai ne todėl, kad stokoju, nes išmokau būti patenkintas savo būkle.</verse>
				<verse number="12">Esu patyręs ir skurdą, ir perteklių. Visa ko esu ragavęs: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis.</verse>
				<verse number="13">Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina.</verse>
				<verse number="14">Vis dėlto jūs gerai padarėte, dalyvaudami mano varge.</verse>
				<verse number="15">Jūs, filipiečiai, taip pat žinote: kai, pradėjęs skelbti Evangeliją, išvykau iš Makedonijos, jokia bažnyčia neužmezgė su manimi davimo ir gavimo santykių, tik jūs vieni.</verse>
				<verse number="16">Jūs mano reikalams pasiuntėte aukų vieną ir kitą kartą į Tesaloniką.</verse>
				<verse number="17">Aš netrokštu dovanos, bet trokštu vaisiaus, kuris augtų jūsų sąskaiton.</verse>
				<verse number="18">Aš esu visko gavęs ir turiu su pertekliumi. Esu visiškai aprūpintas, per Epafroditą gavęs iš jūsų kvapią dovaną, Dievui priimtiną ir patinkančią auką.</verse>
				<verse number="19">O mano Dievas patenkins visas jūsų reikmes iš savo šlovės turtų Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="20">Mūsų Dievui ir Tėvui šlovė per amžių amžius! Amen.</verse>
				<verse number="21">Sveikinkite kiekvieną šventąjį Kristuje Jėzuje. Jus sveikina su manimi esantys broliai.</verse>
				<verse number="22">Jus sveikina visi šventieji, o ypač iš ciesoriaus namiškių.</verse>
				<verse number="23">Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jumis visais! Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="51">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Dievo valia Kristaus Jėzaus apaštalas, ir brolis Timotiejus,­</verse>
				<verse number="2">šventiesiems ir ištikimiesiems broliams Kristuje, gyvenantiems Kolosuose: malonė ir ramybė jums nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus!</verse>
				<verse number="3">Nuolat melsdamiesi už jus, dėkojame Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui,</verse>
				<verse number="4">nes girdime apie jūsų tikėjimą Kristumi Jėzumi ir jūsų meilę visiems šventiesiems</verse>
				<verse number="5">dėl vilties, kuri jums paruošta danguje. Apie ją jūs esate girdėję Evangelijos tiesos žodyje,</verse>
				<verse number="6">kuris pasiekė jus ir panašiai kaip visame pasaulyje, taip ir pas jus neša vaisių ir auga nuo tos dienos, kada išgirdote ir pažinote Dievo malonę tiesoje.</verse>
				<verse number="7">To jūs išmokote iš mūsų mylimojo bendradarbio Epafro, kuris jums yra ištikimas Kristaus tarnas.</verse>
				<verse number="8">Jis ir davė žinią mums apie jūsų meilę Dvasioje.</verse>
				<verse number="9">Todėl ir mes nuo tos dienos, kada tai išgirdome, nesiliaujame už jus meldę ir prašę, kad jūs būtumėte pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu,</verse>
				<verse number="10">kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir Jam tobulai patiktumėte, nešdami vaisių gerais darbais ir augdami Dievo pažinimu;</verse>
				<verse number="11">kad, sustiprinti visokeriopa jėga iš Jo šlovės galios didžiai kantrybei ir ištvermei, su džiaugsmu</verse>
				<verse number="12">dėkotumėte Tėvui, kuris padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį šviesoje,</verse>
				<verse number="13">kuris išlaisvino mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę.</verse>
				<verse number="14">Jame mes turime atpirkimą Jo krauju ir nuodėmių atleidimą.</verse>
				<verse number="15">Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmagimis,</verse>
				<verse number="16">nes Juo sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima; ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios,­visa sutverta per Jį ir Jam.</verse>
				<verse number="17">Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi.</verse>
				<verse number="18">Ir Jis yra kūno­bažnyčios galva. Jis­pradžia, pirmagimis iš mirusiųjų, kad visame kame turėtų pirmenybę.</verse>
				<verse number="19">Nes Tėvui patiko Jame apgyvendinti visą pilnatvę</verse>
				<verse number="20">ir per Jį visa sutaikinti su savimi, darant Jo kryžiaus krauju taiką,­per Jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje.</verse>
				<verse number="21">Taip pat ir jus, kurie kadaise buvote svetimi ir priešiški savo protuose piktais darbais, Dievas dabar sutaikino</verse>
				<verse number="22">mirtimi Jo žemiškajame kūne, kad pasirodytumėte Jo akyse šventi, tyri ir nekalti,</verse>
				<verse number="23">jei tik pasiliekate tikėjime įsitvirtinę bei nepajudinami ir neatsitraukiate nuo Evangelijos vilties, kurią išgirdote, kuri paskelbta visai kūrinijai po dangumi ir kurios tarnu aš, Paulius, tapau.</verse>
				<verse number="24">Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl Jo kūno­bažnyčios.</verse>
				<verse number="25">Jos tarnu aš tapau Dievo patvarkymu, kuris duotas man dėl jūsų, kad išpildyčiau Dievo žodį,</verse>
				<verse number="26">tą paslaptį, kuri buvo paslėpta amžiams ir kartoms, o dabar apreikšta Jo šventiesiems.</verse>
				<verse number="27">Jiems Dievas panorėjo atskleisti, kokie šios paslapties šlovės turtai skirti pagonims, būtent Kristus jumyse­šlovės viltis.</verse>
				<verse number="28">Mes Jį skelbiame, įspėdami kiekvieną žmogų ir mokydami kiekvieną žmogų su visokeriopa išmintimi, kad kiekvieną žmogų padarytume tobulą Kristuje.</verse>
				<verse number="29">Dėl to aš ir darbuojuos, grumdamasis Jo suteikta jėga, kuri galingai veikia manyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Tad noriu, kad jūs žinotumėte, kaip įnirtingai kovoju už jus, už laodikiečius ir visus, kurie nėra matę mano kūno veido,</verse>
				<verse number="2">kad būtų paguostos visų širdys, kad, meile suvienyti, visi pasiektų pažinimo pilnatvės turtus ir pažintų paslaptį Dievo—Tėvo ir Kristaus,</verse>
				<verse number="3">kuriame slypi visi išminties ir pažinimo turtai.</verse>
				<verse number="4">Jums tai sakau, kad niekas jūsų nesuvedžiotų įtikinančia kalba.</verse>
				<verse number="5">Nors kūnu esu toli nuo jūsų, tačiau dvasia su jumis ir džiaugiuosi, matydamas jūsų tvarką ir jūsų tikėjimo Kristumi tvirtumą.</verse>
				<verse number="6">Taigi, kaip esate priėmę Viešpatį Jėzų Kristų, taip ir gyvenkite Jame,</verse>
				<verse number="7">įsišakniję bei statydindamiesi Jame ir įsitvirtinę tikėjime, kaip esate išmokyti, kupini dėkingumo.</verse>
				<verse number="8">Žiūrėkite, kad kas jūsų nepavergtų filosofija ir tuščia apgaule, kuri remiasi žmonių tradicijomis ir pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi.</verse>
				<verse number="9">Jame kūniškai gyvena visa Dievybės pilnatvė,</verse>
				<verse number="10">ir jūs esate tobuli Jame, kuris yra kiekvienos kunigaikštystės ir valdžios galva.</verse>
				<verse number="11">Jame jūs taip pat esate apipjaustyti ne rankomis atliktu apipjaustymu, bet kūno nuodėmių, kūniškumo nusirengimu­Kristaus apipjaustymu.</verse>
				<verse number="12">Su Juo palaidoti krikšte, kuriame jūs buvote ir prikelti, tikėdami jėga Dievo, prikėlusio Jį iš numirusių.</verse>
				<verse number="13">Ir jus, mirusius nusikaltimais ir jūsų kūno neapipjaustymu, Jis atgaivino kartu su Juo, atleisdamas visus nusikaltimus.</verse>
				<verse number="14">Jis ištrynė skolos raštą su mus kaltinančiais reikalavimais, raštą, kuris buvo prieš mus, ir panaikino jį, prikaldamas prie kryžiaus.</verse>
				<verse number="15">Jis nuginklavo kunigaikštystes bei valdžias ir viešai jas pažemino, triumfuodamas prieš jas ant kryžiaus.</verse>
				<verse number="16">Taigi niekas tenesmerkia jūsų dėl valgio ar gėrimo, dėl švenčių, jauno mėnulio ar sabato dienų.</verse>
				<verse number="17">Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o kūnas yra Kristaus.</verse>
				<verse number="18">Niekas teneatima jūsų atlygio, pamėgęs tariamą nusižeminimą ir angelų garbinimą, pasinėręs į tai, ko nėra matęs, be pagrindo pasipūtęs savo kūniškais samprotavimais,</verse>
				<verse number="19">nesijungdamas su Galva, iš kurios visas kūnas, sąnariais ir raiščiais aprūpinamas bei jungiamas vienybėn, auga Dievo teikiamu ūgiu.</verse>
				<verse number="20">Jei su Kristumi mirėte pasaulio pradmenims, tai kodėl gi, tarsi tebegyvendami pasaulyje, pasiduodate nuostatoms</verse>
				<verse number="21">(‘‘Neliesk! Neragauk! Neimk!’‘­</verse>
				<verse number="22">visa tai vartojama dingsta.) pagal žmonių priesakus bei doktrinas?</verse>
				<verse number="23">Tiesa, tai atrodo išmintingai dėl susikurto pamaldumo, tariamo nusižeminimo ir kūno varginimo, tačiau neturi jokios vertės ir pasotina kūniškumą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje.</verse>
				<verse number="2">Mąstykite apie tai, kas aukštybėse, o ne apie tai, kas žemėje.</verse>
				<verse number="3">Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve.</verse>
				<verse number="4">Kai pasirodys Kristus­mūsų gyvenimas, tada su Juo ir jūs pasirodysite šlovėje.</verse>
				<verse number="5">Todėl marinkite tuos savo narius, kurie yra žemėje: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė.</verse>
				<verse number="6">Dėl šių dalykų ateina Dievo rūstybė neklusnumo vaikams.</verse>
				<verse number="7">Jūs irgi kadaise taip elgėtės, gyvendami tarp jų.</verse>
				<verse number="8">Bet dabar jūs visa tai nusivilkite: rūstybę, nirtulį, nelabumą, pyktį, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų.</verse>
				<verse number="9">Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais</verse>
				<verse number="10">ir apsivilkę nauju, kuris atnaujinamas pažinimu pagal atvaizdą To, kuris jį sukūrė.</verse>
				<verse number="11">Čia jau nebėra nei graiko, nei žydo, nei apipjaustyto, nei neapipjaustyto, nei barbaro, nei skito, nei vergo, nei laisvojo, bet visa ir visuose­Kristus.</verse>
				<verse number="12">Todėl, kaip Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir ištverme.</verse>
				<verse number="13">Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Kristus atleido, taip ir jūs atleiskite.</verse>
				<verse number="14">O virš viso šito apsivilkite meile, kuri yra tobulumo raištis.</verse>
				<verse number="15">Jūsų širdyse teviešpatauja Dievo ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne. Ir būkite dėkingi.</verse>
				<verse number="16">Kristaus žodis tegul tarpsta jumyse. Mokykite ir įspėkite vieni kitus visokeriopa išmintimi, su dėkinga širdimi giedokite Viešpačiui psalmes, himnus ir dvasines giesmes.</verse>
				<verse number="17">Ir visa, ką bedarytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per Jį dėkodami Dievui Tėvui.</verse>
				<verse number="18">Jūs, žmonos, būkite atsidavusios savo vyrams, kaip dera Viešpatyje.</verse>
				<verse number="19">O jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas ir nebūkite joms šiurkštūs.</verse>
				<verse number="20">Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes tai patinka Viešpačiui.</verse>
				<verse number="21">O jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baukštūs.</verse>
				<verse number="22">Jūs, vergai, visame kame pakluskite savo šeimininkams pagal kūną, ne dėl akių tarnaudami, kaip žmonėms patikti norėdami, bet iš tyros širdies, bijodami Dievo.</verse>
				<verse number="23">Ir ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms,</verse>
				<verse number="24">žinodami, kad iš Viešpaties gausite palikimą kaip atlyginimą,­ nes jūs tarnaujate Viešpačiui Kristui.</verse>
				<verse number="25">O kas daro neteisybę, susilauks atlygio už tai, ką padarė, ir nebus žiūrima asmens.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">O jūs, šeimininkai, duokite vergams, kas teisinga ir kas dera, atsimindami, kad ir jūs turite Šeimininką danguje.</verse>
				<verse number="2">Nuolat melskitės, budėdami ir dėkodami;</verse>
				<verse number="3">melskitės taip pat ir už mus, kad Dievas mums atvertų žodžio duris skelbti Kristaus paslaptį, dėl kurios aš surakintas,</verse>
				<verse number="4">kad sugebėčiau ją atskleisti taip, kaip privalau ją skelbti.</verse>
				<verse number="5">Elkitės protingai su pašaliniais, išnaudodami laiką.</verse>
				<verse number="6">Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad sugebėtumėte kiekvienam atsakyti.</verse>
				<verse number="7">Apie mano reikalus jums viską praneš Tichikas, mylimas brolis, ištikimas tarnas ir bendradarbis Viešpatyje.</verse>
				<verse number="8">Aš tam jį ir siunčiu, kad sužinotų, kaip jums sekasi, ir paguostų jūsų širdis.</verse>
				<verse number="9">Jis su Onesimu, ištikimu ir mylimu broliu, kuris yra iš jūsų, papasakos jums visa, kas čia dedasi.</verse>
				<verse number="10">Jus sveikina mano kalėjimo draugas Aristarchas ir Barnabo pusbrolis Morkus­dėl jo jau gavote nurodymų; jei jis atvyks pas jus, priimkite jį.</verse>
				<verse number="11">Dar jus sveikina Jėzus, vadinamas Justu. Iš apipjaustytųjų jie yra vieninteliai mano bendradarbiai dėl Dievo karalystės, tapę mano paguoda.</verse>
				<verse number="12">Jus sveikina jūsiškis Epafras, Kristaus tarnas, kuris visada grumiasi už jus maldose, kad jūs būtumėt tobuli ir visiškai įsitikinę, kas yra Dievo valia.</verse>
				<verse number="13">Aš galiu paliudyti, kad jis labai uolus dėl jūsų, laodikiečių ir hierapoliečių.</verse>
				<verse number="14">Sveikina jus mylimasis gydytojas Lukas ir Demas.</verse>
				<verse number="15">Pasveikinkite brolius Laodikėjoje ir Nimfą bei bažnyčią, kuri jo namuose.</verse>
				<verse number="16">Kai šitas laiškas bus perskaitytas pas jus, pasirūpinkite, kad jis būtų perskaitytas ir laodikiečių bažnyčioje, o jūs perskaitykite laišką, kuris ateis iš Laodikėjos.</verse>
				<verse number="17">Taip pat pasakykite Archipui: ‘‘Žiūrėk, kad vykdytum tarnavimą, kurį gavai Viešpatyje!’‘</verse>
				<verse number="18">Sveikinimas, parašytas mano, Pauliaus, ranka. Prisiminkite mano pančius. Malonė su jumis! Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="52">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Silvanas ir Timotiejus tesalonikiečių bažnyčiai Dieve Tėve ir Viešpatyje Jėzuje Kristuje. Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!</verse>
				<verse number="2">Mes visada dėkojame Dievui už jus visus, prisimindami jus savo maldose,</verse>
				<verse number="3">nuolat minėdami jūsų tikėjimo darbus, meilės triūsą bei vilties ištvermingumą mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje mūsų Dievo ir Tėvo akivaizdoje,</verse>
				<verse number="4">žinodami, Dievo numylėtieji broliai, jūsų išrinkimą.</verse>
				<verse number="5">Nes mūsų Evangelija neatėjo pas jus vien tik žodžiais, bet su jėga ir Šventąja Dvasia, ir su tvirtu įsitikinimu. Jūs žinote, kaip mes pas jus elgėmės jūsų labui.</verse>
				<verse number="6">Ir jūs pasidarėte mūsų ir Viešpaties pasekėjai, priėmę žodį didžiame suspaudime su Šventosios Dvasios džiaugsmu,</verse>
				<verse number="7">ir taip jūs tapote pavyzdžiu visiems Makedonijos bei Achajos tikintiesiems.</verse>
				<verse number="8">Mat iš jūsų Viešpaties žodis nuskambėjo ne tik Makedonijoje bei Achajoje, bet jūsų tikėjimas Dievu pasklido visur, ir mums jau nebereikia nieko kalbėti.</verse>
				<verse number="9">Jie patys pasakoja apie mūsų atvykimą pas jus, ir kaip jūs nuo stabų atsivertėte prie Dievo tarnauti gyvajam bei tikrajam Dievui</verse>
				<verse number="10">ir laukti iš dangaus Jo Sūnaus, kurį Jis prikėlė iš numirusių,­Jėzaus, gelbstinčio mus nuo ateinančios rūstybės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Jūs patys, broliai, žinote, kad mūsų apsilankymas pas jus nebuvo veltui.</verse>
				<verse number="2">Prieš tai, kaip patys žinote, nukentėję ir paniekinti Filipuose, buvome drąsūs Dieve ir skelbėme jums Evangeliją esant dideliam pasipriešinimui.</verse>
				<verse number="3">Juk mūsų skelbimas plaukia ne iš klaidos, nei iš netyro nusistatymo, nei iš klastingumo.</verse>
				<verse number="4">Dievo pripažinti tinkami, kad mums būtų patikėta Evangelija, ją ir skelbiame taip, kad patiktume ne žmonėms, bet Dievui, kuris tiria mūsų širdis.</verse>
				<verse number="5">Kaip žinote, niekada nepasižymėjome pataikaujančiomis kalbomis ir paslėptu godumu,­Dievas yra liudytojas,­</verse>
				<verse number="6">niekada neieškojome žmonių garbės, nei tarp jūsų, nei kitur. Būdami Kristaus apaštalai, galėjome būti jums našta,</verse>
				<verse number="7">vis dėlto pas jus buvome švelnūs, tarsi maitinanti motina, globojanti savo kūdikius.</verse>
				<verse number="8">Taip jus mylėdami, troškome pasidalyti su jumis ne tik Dievo Evangelija, bet ir savo gyvybe, nes tapote mums brangūs.</verse>
				<verse number="9">Jūs, broliai, atsimenate mūsų triūsą ir pastangas: dirbdami per dienas ir naktis, kad neapsunkintume nė vieno iš jūsų, skelbėme jums Dievo Evangeliją.</verse>
				<verse number="10">Ir jūs, ir Dievas gali paliudyti, kaip šventai, teisingai ir nepriekaištingai elgėmės su jumis, įtikėjusiais.</verse>
				<verse number="11">Jūs žinote, kaip kiekvieną iš jūsų raginome, kalbinome, maldavome, tarsi tėvas savo vaikus,</verse>
				<verse number="12">kad elgtumėtės kaip dera prieš Dievą, kuris jus šaukia į savo karalystę ir šlovę.</verse>
				<verse number="13">Todėl ir mes be paliovos dėkojame Dievui, kad, priėmę Dievo žodį, kurį girdėjote iš mūsų, priėmėte jį ne kaip žmonių žodį, bet, kas jis iš tikro yra,­kaip Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, tikinčiuosiuose.</verse>
				<verse number="14">Jūs, broliai, tapote sekėjais Dievo bažnyčių Kristuje Jėzuje, kurios yra Judėjoje. Jūs tą patį iškentėjote nuo savo tautiečių, kaip ir jos nuo žydų,</verse>
				<verse number="15">kurie nužudė Viešpatį Jėzų ir savo pranašus ir persekiojo mus. Jie nepatinka Dievui ir yra priešiški visiems žmonėms,</verse>
				<verse number="16">nes draudžia mums skelbti Evangeliją pagonims, kad šie būtų išgelbėti. Taip jie nuolat pildo savo nuodėmių saiką, ir jiems artinasi galutinė Dievo rūstybė.</verse>
				<verse number="17">O mes, broliai, kuriam laikui atskirti nuo jūsų,­žinoma, tik kūnu, ne širdimi,­be galo pasiilgę, labai troškome išvysti jūsų veidus.</verse>
				<verse number="18">Todėl ruošėmės atvykti pas jus,­bent jau aš, Paulius, ruošiausi kartą ir kitą,­tačiau mums sutrukdė šėtonas.</verse>
				<verse number="19">Kas gi yra mūsų viltis, džiaugsmas ir pasigyrimo vainikas? Argi ne jūs prieš mūsų Viešpatį Jėzų Kristų Jo atėjimo metu?</verse>
				<verse number="20">Taip, jūs esate mūsų šlovė ir džiaugsmas!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Todėl, ilgiau nebeiškęsdami, nutarėme vieni pasilikti Atėnuose</verse>
				<verse number="2">ir pasiuntėme Timotiejų, savo brolį, Dievo tarną ir bendradarbį Kristaus Evangelijoje, kad sustiprintų jus ir padrąsintų jus tikėjime,</verse>
				<verse number="3">kad nė vienas nesvyruotų šiuose suspaudimuose, nes jūs patys žinote, kad tam esame skirti.</verse>
				<verse number="4">Dar būdami tarp jūsų, iš anksto sakėme, kad turėsime kentėti priespaudą, ir, kaip žinote, taip ir įvyko.</verse>
				<verse number="5">Todėl, ilgiau nebeiškęsdamas, pasiunčiau pasiuntinį, norėdamas sužinoti apie jūsų tikėjimą, ar kartais jūsų nesugundė gundytojas ir ar nėra niekais pavirtęs mūsų triūsas.</verse>
				<verse number="6">Dabar Timotiejus iš jūsų grįžo pas mus ir atnešė gerą žinią apie jūsų tikėjimą ir jūsų meilę: kad jūs nuolat mus maloniai prisimenate ir karštai trokštate mus pamatyti kaip ir mes jus.</verse>
				<verse number="7">Taigi, broliai, jūs savo tikėjimu paguodėte mus visuose mūsų suspaudimuose ir negandose.</verse>
				<verse number="8">Dabar mes tikrai gyvuojame, nes jūs tvirtai stovite Viešpatyje.</verse>
				<verse number="9">Ir kaip atsidėkosime Dievui už jus, už visus džiaugsmus, kuriuos dėl jūsų patiriame savo Dievo akivaizdoje?</verse>
				<verse number="10">Dieną ir naktį be saiko meldžiamės, kad išvystume jūsų veidus ir galėtume papildyti, ko dar stinga jūsų tikėjimui.</verse>
				<verse number="11">Jis pats­mūsų Dievas ir Tėvas­ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus tenutiesia mums kelią pas jus.</verse>
				<verse number="12">Viešpats teaugina jus ir gausiai tepraturtina meile vienų kitiems ir visiems, kaip ir mes jus mylime,­</verse>
				<verse number="13">tesustiprina jūsų širdis ir padaro nepeiktinas šventume prieš Dievą, mūsų Tėvą, Viešpaties Jėzaus Kristaus ir visų Jo šventųjų atėjimo metu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui­taip ir elkitės, darydami vis daugiau pažangos!</verse>
				<verse number="2">Jūs juk žinote, kokių nurodymų jums davėme Viešpaties Jėzaus vardu.</verse>
				<verse number="3">Nes tokia Dievo valia­jūsų šventėjimas; kad susilaikytumėte nuo ištvirkavimo</verse>
				<verse number="4">ir kiekvienas iš jūsų mokėtų saugoti savąjį indą šventume ir pagarboje,</verse>
				<verse number="5">o ne aistringame geiduly, kaip pagonys, kurie nepažįsta Dievo;</verse>
				<verse number="6">kad nė vienas neperžengtų ribų ir šituo dalyku neapgaudinėtų savo brolio, nes Dievas už visa tai keršija, kaip jau esame įspėję ir patvirtinę.</verse>
				<verse number="7">Dievas nepašaukė mūsų nedorybei, bet šventumui.</verse>
				<verse number="8">Todėl, kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris ir davė mums savo Šventąją Dvasią.</verse>
				<verse number="9">Apie brolišką meilę nebereikia jums rašyti, nes jūs patys esate Dievo išmokyti mylėti vienas kitą,</verse>
				<verse number="10">ir jūs taip darote visiems broliams visoje Makedonijoje. Mes tik raginame jus, broliai, daryti vis daugiau pažangos,</verse>
				<verse number="11">stengtis gyventi ramiai, atsidėti saviesiems reikalams ir dirbti savo rankomis, kaip jums įsakėme.</verse>
				<verse number="12">Taip jūs deramai elgsitės pašalinių akyse ir jums nieko netrūks.</verse>
				<verse number="13">Aš nenoriu, kad jūs, broliai, liktumėte nežinioje dėl užmigusiųjų ir nusimintumėte kaip kiti, kurie neturi vilties.</verse>
				<verse number="14">Jeigu tikime, kad Jėzus mirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo su Jėzumi, atves kartu su Juo.</verse>
				<verse number="15">Ir tai jums sakome Viešpaties žodžiu, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų.</verse>
				<verse number="16">Nes pats Viešpats nužengs iš dangaus, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, ir mirusieji Kristuje prisikels pirmiausia,</verse>
				<verse number="17">paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti į debesis susitikti su Viešpačiu ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu.</verse>
				<verse number="18">Todėl guoskite vieni kitus šiais žodžiais.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Dėl valandos ir laiko, broliai, nėra reikalo jums rašyti.</verse>
				<verse number="2">Jūs patys gerai žinote, kad Viešpaties diena užklups lyg vagis naktį.</verse>
				<verse number="3">Kai žmonės kalbės: ‘‘Ramybė ir saugumas’‘, tada juos ir ištiks netikėtas žlugimas, tarytum gimdymo skausmai nėščią moterį, ir jie niekur nepaspruks.</verse>
				<verse number="4">Bet jūs, broliai, nesate tamsoje, kad toji diena jus užkluptų lyg vagis.</verse>
				<verse number="5">Juk jūs visi esate šviesos ir dienos vaikai. Mes nepriklausome nei nakčiai, nei tamsai.</verse>
				<verse number="6">Todėl nemiegokime kaip kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs!</verse>
				<verse number="7">Mat kas miega, miega naktį, ir kas pasigeria, pasigeria naktį.</verse>
				<verse number="8">O mes, priklausydami dienai, būkime blaivūs ir apsirengę tikėjimo bei meilės šarvus ir užsidėję išgelbėjimo vilties šalmą.</verse>
				<verse number="9">Juk Dievas mus paskyrė ne rūstybei, bet kad įgytume išgelbėjimą per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,</verse>
				<verse number="10">kuris mirė už mus, kad mes ar budėdami, ar miegodami gyventume kartu su Juo.</verse>
				<verse number="11">Todėl guoskite ir statydinkite vieni kitus, ką jūs ir darote.</verse>
				<verse number="12">Prašome jus, broliai, gerbti tuos, kurie darbuojasi tarp jūsų, vadovauja jums Viešpatyje ir teikia jums pamokymų.</verse>
				<verse number="13">Be galo branginkite juos, mylėdami dėl jų darbo! Taikiai sugyvenkite tarpusavyje!</verse>
				<verse number="14">Raginame jus, broliai: įspėkite nedrausminguosius, padrąsinkite liūdinčiuosius, palaikykite silpnuosius, būkite kantrūs su visais!</verse>
				<verse number="15">Žiūrėkite, kad kas neatsimokėtų kam nors blogu už bloga, bet visada siekite daryti gera vieni kitiems ir visiems.</verse>
				<verse number="16">Visada džiaukitės,</verse>
				<verse number="17">be paliovos melskitės!</verse>
				<verse number="18">Už viską dėkokite, nes tokia Dievo valia jums Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="19">Negesinkite Dvasios!</verse>
				<verse number="20">Neniekinkite pranašavimų!</verse>
				<verse number="21">Visa ištirkite ir to, kas gera, laikykitės!</verse>
				<verse number="22">Susilaikykite nuo visokio blogio!</verse>
				<verse number="23">Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko jūsų dvasią, sielą ir kūną nepeiktiną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui.</verse>
				<verse number="24">Ištikimas yra Tas, kuris jus šaukia, Jis ir įvykdys!</verse>
				<verse number="25">Broliai, melskitės už mus!</verse>
				<verse number="26">Sveikinkite visus brolius šventu pabučiavimu.</verse>
				<verse number="27">Saikdinu jus Viešpačiu, kad šis laiškas būtų perskaitytas visiems šventiesiems broliams.</verse>
				<verse number="28">Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jumis! Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="53">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Silvanas ir Timotiejus tesalonikiečių bažnyčiai Dieve, mūsų Tėve, ir Viešpatyje Jėzuje Kristuje.</verse>
				<verse number="2">Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!</verse>
				<verse number="3">Mes jaučiame pareigą visada dėkoti, broliai, už jus Dievui, ir tai teisinga, nes jūsų tikėjimas smarkiai auga ir jūsų visų meilė vienas kitam vis didėja.</verse>
				<verse number="4">Todėl mes ir giriamės jumis Dievo bažnyčiose­jūsų kantrybe bei tikėjimu visuose jūsų persekiojimuose ir sunkumuose, kuriuos jums tenka pakelti.</verse>
				<verse number="5">O tai ir yra teisingo Dievo teismo požymis: jūs turite tapti verti Dievo karalystės, dėl kurios ir kenčiate.</verse>
				<verse number="6">Teisinga iš Dievo pusės atmokėti jūsų prispaudėjams priespauda,</verse>
				<verse number="7">o jums, prispaustiesiems,­poilsiu drauge su mumis, kai iš dangaus apsireikš Viešpats Jėzus su savo galingais angelais.</verse>
				<verse number="8">Liepsnojančioje ugnyje Jis atkeršys tiems, kurie nepažįsta Dievo ir nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijai.</verse>
				<verse number="9">Jie bus nubausti amžina pražūtimi ir atskirti nuo Viešpaties veido ir nuo Jo galybės šlovės</verse>
				<verse number="10">tą dieną, kada Jis ateis, kad būtų pašlovintas savo šventuosiuose ir keliantis susižavėjimą visuose, kurie įtikėjo. Jūs irgi patikėjote mūsų liudijimu.</verse>
				<verse number="11">Todėl mes nuolat meldžiamės už jus, kad mūsų Dievas padarytų jus vertus šio pašaukimo ir parodytų visą savo gerumą ir palankumą bei galingus tikėjimo darbus,</verse>
				<verse number="12">kad mūsų Viešpaties Jėzaus vardas būtų pašlovintas jumyse, o jūs Jame, pagal mūsų Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Mes prašome jus, broliai, dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo ir dėl mūsų surinkimo pas Jį:</verse>
				<verse number="2">nesiduokite taip greitai nukreipiami nuo sveiko proto ir įbauginami ar dvasia, ar žodžiu, ar neva mūsų parašytu laišku, esą Kristaus diena jau atėjo.</verse>
				<verse number="3">Tegul niekas jūsų neapgauna kuriuo nors būdu! Pirmiau turi ateiti atkritimas ir būti apreikštas nuodėmės žmogus, pražūties sūnus,</verse>
				<verse number="4">prieštarautojas, kuris išaukština save prieš visa, kas vadinama Dievu ar garbinama, ir pats sėdasi kaip Dievas Dievo šventykloje, rodydamas save esant Dievu.</verse>
				<verse number="5">Ar neprisimenate, jog aš tai sakiau jums, tebebūdamas tarp jūsų?</verse>
				<verse number="6">Jūs gi žinote, kas dabar jį sulaiko, kad jis būtų apreikštas savo metu.</verse>
				<verse number="7">Nedorybės paslaptis jau veikia, kol bus patrauktas tas, kas jį sulaiko.</verse>
				<verse number="8">Tada pasirodys nedorėlis, kurį Viešpats sunaikins savo burnos kvėpimu ir sutriuškins savo atėjimo spindesiu.</verse>
				<verse number="9">Ano nedorėlio atėjimą, šėtonui veikiant, lydės visokios jėgos, ženklai ir netikri stebuklai</verse>
				<verse number="10">ir visokia neteisumo apgaulė žūstantiems už tai, kad atsisakė mylėti tiesą savo išgelbėjimui.</verse>
				<verse number="11">Todėl Dievas jiems pasiųs stiprų paklydimą, kad jie tikėtų melu</verse>
				<verse number="12">ir būtų nuteisti visi, kurie netikėjo tiesa, bet pamėgo neteisumą.</verse>
				<verse number="13">Mes jaučiame pareigą visada dėkoti Dievui už jus, Viešpaties numylėti broliai, kad Dievas jus nuo pradžios išsirinko išgelbėjimui per Dvasios pašventinimą ir tiesos tikėjimą,</verse>
				<verse number="14">kuriam Jis pašaukė jus per mūsų Evangeliją, kad įgytumėte mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus šlovę.</verse>
				<verse number="15">Todėl, broliai, tvirtai stovėkite ir laikykitės nurodymų, kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško.</verse>
				<verse number="16">O pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir Dievas, mūsų Tėvas, kuris pamilo mus ir iš malonės suteikė mums amžiną paguodą ir gerą viltį,</verse>
				<verse number="17">tepaguodžia jūsų širdis ir tesustiprina kiekviename gerame žodyje ir darbe.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Pagaliau, broliai, melskitės už mus, kad Viešpaties žodis skintųsi kelią ir būtų pašlovintas, kaip ir pas jus,</verse>
				<verse number="2">ir kad mes būtume išgelbėti nuo netikusių ir nedorų žmonių, nes ne visi turi tikėjimą.</verse>
				<verse number="3">O Viešpats ištikimas; Jis sustiprins jus ir apsaugos nuo pikto.</verse>
				<verse number="4">Mes pasitikime jumis Viešpatyje, kad vykdote ir vykdysite, ką jums įsakome.</verse>
				<verse number="5">Viešpats telenkia jūsų širdis į Dievo meilę ir Kristaus kantrybę.</verse>
				<verse number="6">Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu įsakome jums, broliai, šalintis kiekvieno brolio, kuris tinginiauja ir nesilaiko tradicijos, gautos iš mūsų.</verse>
				<verse number="7">Jūs patys žinote, kaip reikia sekti mumis. Mes gi pas jus netinginiavome</verse>
				<verse number="8">ir nevalgėme kieno nors duonos dykai, bet, sunkiai triūsdami, darbavomės dieną ir naktį, kad tik neapsunkintume nė vieno iš jūsų;</verse>
				<verse number="9">ir ne todėl, kad neturime teisės, bet norime būti jums pavyzdžiu, kad sektumėte mumis.</verse>
				<verse number="10">Dar būdami pas jus, mes įsakėme: ‘‘Kas nenori dirbti­tenevalgo!’‘</verse>
				<verse number="11">Nes mes girdime, kad kai kurie pas jus tinginiauja, nieko nedirba, tik kišasi į svetimus reikalus.</verse>
				<verse number="12">Tokiems įsakome ir juos raginame per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ramiai dirbti ir valgyti pačių pelnytą duoną.</verse>
				<verse number="13">O jūs, broliai, nepailskite darę gera!</verse>
				<verse number="14">O kas nepaklustų mūsų laiško žodžiams, tokį įsidėmėkite ir nebendraukite su juo, kad susigėstų.</verse>
				<verse number="15">Nelaikykite jo priešu, bet įspėkite kaip brolį.</verse>
				<verse number="16">Patsai ramybės Viešpats tegul teikia jums ramybę visada ir visais būdais. Viešpats su jumis visais!</verse>
				<verse number="17">Šis sveikinimas prirašytas mano, Pauliaus, ranka. Tai ženklas kiekviename laiške: taip aš rašau.</verse>
				<verse number="18">Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jumis visais! Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="54">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Jėzaus Kristaus apaštalas, Dievo, mūsų Gelbėtojo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus, mūsų vilties, paliepimu,­</verse>
				<verse number="2">Timotiejui, tikram sūnui tikėjime: malonė, gailestingumas ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties!</verse>
				<verse number="3">Dar keliaudamas į Makedoniją, aš prašiau tave pasilikti Efeze, kad įsakytum kai kuriems, jog jie nemokytų kitaip,</verse>
				<verse number="4">nekreiptų dėmesio į pasakas ir į begalines giminystės eiles, kurios veikiau sukelia ginčus negu dievišką ugdymą, esantį tikėjime.</verse>
				<verse number="5">Įsakymo tikslas yra meilė iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo.</verse>
				<verse number="6">Kai kurie, nuklydę nuo šių dalykų, paskendo tuščiuose plepaluose.</verse>
				<verse number="7">Jie norėtų būti įstatymo mokytojais, bet nesupranta nei ką kalba, nei ką tvirtina.</verse>
				<verse number="8">O mes žinome, jog įstatymas geras, jeigu kas teisingai juo naudojasi,</verse>
				<verse number="9">suprasdamas, kad įstatymas nėra skirtas teisiajam, bet nusikaltėliams ir neklusniems, bedieviams ir nusidėjėliams, nešventiems ir šventvagiškiems, tėvažudžiams ir motinžudžiams, žmogžudžiams,</verse>
				<verse number="10">paleistuviams, homoseksualistams, vergų pirkliams, melagiams, priesaikos laužytojams ir viskam, kas priešinga sveikam mokymui</verse>
				<verse number="11">pagal palaimintojo Dievo šlovingąją Evangeliją, kuri man yra patikėta.</verse>
				<verse number="12">Aš dėkoju mūsų Viešpačiui Kristui Jėzui, kuris įgalino mane, nes palaikė mane ištikimu, paskirdamas tarnavimui,</verse>
				<verse number="13">nors anksčiau buvau piktžodžiautojas, persekiotojas ir akiplėša. Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo.</verse>
				<verse number="14">Bet mūsų Viešpaties malonė išsiliejo be saiko su tikėjimu ir meile Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="15">Tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, kad Kristus Jėzus atėjo į pasaulį išgelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš.</verse>
				<verse number="16">Todėl ir buvo manęs pasigailėta, kad manyje pirmame Jėzus Kristus parodytų visą savo kantrybę, duodamas pavyzdį tiems, kurie Jį įtikės amžinajam gyvenimui.</verse>
				<verse number="17">Amžių Karaliui, nemirtingajam, neregimajam, vieninteliam išmintingajam Dievui tebūna garbė ir šlovė per amžių amžius! Amen.</verse>
				<verse number="18">Šį įsakymą perduodu tau, sūnau Timotiejau, pagal ankstesnes pranašystes apie tave, kad, jomis remdamasis, kovotum gerą kovą,</verse>
				<verse number="19">turėdamas tikėjimą ir gerą sąžinę. Jos atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo.</verse>
				<verse number="20">Iš jų yra Himenėjas ir Aleksandras, kuriuos atidaviau šėtonui, kad jie pasimokytų nebepiktžodžiauti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Taigi visų pirma prašau atlikinėti prašymus, maldas, užtarimus ir dėkojimus už visus žmones,</verse>
				<verse number="2">už karalius bei visus valdininkus, kad tyliai ir ramiai gyventume visokeriopai dievotą ir kilnų gyvenimą.</verse>
				<verse number="3">Tai gera ir priimtina akyse Dievo, mūsų Gelbėtojo,</verse>
				<verse number="4">kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą.</verse>
				<verse number="5">Nes yra vienas Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas­ žmogus Kristus Jėzus,</verse>
				<verse number="6">kuris atidavė save kaip išpirką už visus, kad būtų paliudytas reikiamu metu.</verse>
				<verse number="7">Tam aš esu paskirtas pamokslininkas ir apaštalas,­sakau tiesą Kristuje, nemeluoju,­tikėjimo ir tiesos mokytojas pagonims.</verse>
				<verse number="8">Taigi trokštu, kad vyrai melstųsi visur, keldami aukštyn šventas rankas, be pykčio ir abejonių.</verse>
				<verse number="9">Taip pat, kad moterys puoštųsi kukliais ir padoriais drabužiais, droviai ir santūriai, ne supintais plaukais ar auksu, ar perlais, ar brangiu drabužiu,</verse>
				<verse number="10">bet,­kaip dera moterims, pasižyminčioms dievobaimingumu,­ gerais darbais.</verse>
				<verse number="11">Moteris tesimoko tyliai, su visišku paklusnumu.</verse>
				<verse number="12">Neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui,­ji tesilaiko tyliai.</verse>
				<verse number="13">Juk pirmas buvo sutvertas Adomas, o paskui­Ieva.</verse>
				<verse number="14">Ir ne Adomas buvo apgautas, o moteris buvo apgauta ir nusidėjo.</verse>
				<verse number="15">Bet ji bus išgelbėta, gimdydama vaikus,­jeigu jie išlaikys tikėjimą, meilę, šventumą ir susilaikymą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Štai tikras žodis: jei kas siekia vyskupauti, trokšta gero darbo.</verse>
				<verse number="2">O vyskupas privalo būti nepeiktinas, vienos žmonos vyras, santūrus, protingas, padorus, svetingas, sugebantis mokyti;</verse>
				<verse number="3">ne girtuoklis, ne kivirčius, ne geidžiantis nešvaraus pelno, bet švelnus, nemėgstantis vaidytis, negodus pinigų,</verse>
				<verse number="4">geras savo namų šeimininkas, turintis klusnius ir tikrai dorus vaikus.</verse>
				<verse number="5">Jei kas nesugeba šeimininkauti savo namuose, kaipgi jis rūpinsis Dievo bažnyčia?</verse>
				<verse number="6">Vyskupas neturi būti naujatikis, kad nepasididžiuotų ir nepakliūtų į pasmerkimą kaip velnias.</verse>
				<verse number="7">Be to, jam privalu turėti gerą liudijimą tarp pašalinių, kad nebūtų jam priekaištaujama ir neįkliūtų į velnio pinkles.</verse>
				<verse number="8">Taip pat ir diakonai privalo būti garbingi, ne dviliežuviai, ne besaikiai vyno gėrėjai, ne geidžiantys nešvaraus pelno,</verse>
				<verse number="9">saugantys tikėjimo paslaptį tyroje sąžinėje.</verse>
				<verse number="10">Ir pirmiausia jie turi būti išbandyti, o paskui, jei pasirodys esą be kaltės, tegul diakonauja.</verse>
				<verse number="11">Jų žmonos taip pat privalo būti garbingos, ne šmeižikės, santūrios ir ištikimos visame kame.</verse>
				<verse number="12">Diakonai tebūna vienos žmonos vyrai, gerai prižiūrintys vaikus ir savo pačių namus.</verse>
				<verse number="13">Gerai diakonaujantys įgyja garbingą laipsnį ir didelę tikėjimo drąsą Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="14">Aš tau rašau apie šiuos dalykus, nors tikiuosi greit atvykti pas tave.</verse>
				<verse number="15">Bet jeigu užtrukčiau, noriu, kad žinotum, kaip reikia elgtis Dievo namuose, kurie yra gyvojo Dievo bažnyčia, tiesos ramstis ir pamatas.</verse>
				<verse number="16">Ir neginčijamai yra didelė dievotumo paslaptis: Dievas buvo apreikštas kūne, išteisintas Dvasioje, matomas angelų, paskelbtas pagonims, įtikėtas pasaulyje ir paimtas į šlovę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Dvasia aiškiai sako, kad paskutiniais laikais kai kurie atsitrauks nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokymams,</verse>
				<verse number="2">veidmainingiems melo skelbėjams, turintiems sudegintą sąžinę,</verse>
				<verse number="3">draudžiantiems tuoktis, liepiantiems susilaikyti nuo maisto, kurį sukūrė Dievas, kad jį su padėka priimtų tikintieji ir pažinusieji tiesą.</verse>
				<verse number="4">Kiekvienas gi Dievo kūrinys yra geras, ir niekas neatmestina, jei priimama su padėka,</verse>
				<verse number="5">nes tai pašventinama Dievo žodžiu ir malda.</verse>
				<verse number="6">Jeigu šitaip aiškinsi broliams, būsi geras Jėzaus Kristaus tarnas, besimaitinantis tikėjimo žodžiais ir geru mokymu, kuriuo tu rūpestingai pasekei.</verse>
				<verse number="7">Bedieviškų ir bobiškų pasakų venk, o ugdykis dievotumą.</verse>
				<verse number="8">Kūno lavinimas nedaug naudos duoda, o dievotumas viskam naudingas; jis turi esamojo ir būsimojo gyvenimo pažadą.</verse>
				<verse number="9">Šis žodis yra tikras, vertas visiško pritarimo.</verse>
				<verse number="10">Mes todėl ir triūsiame bei kenčiame panieką, nes pasitikime gyvuoju Dievu, kuris yra visų žmonių, o ypač tikinčiųjų, Gelbėtojas.</verse>
				<verse number="11">Taip įsakinėk ir mokyk!</verse>
				<verse number="12">Niekas tegul neniekina tavo jaunystės. Tiktai pats būk tikintiesiems pavyzdys žodžiu, elgesiu, meile, dvasia, tikėjimu, skaistumu.</verse>
				<verse number="13">Kol atvyksiu, užsiiminėk skaitymu, raginimu, mokymu.</verse>
				<verse number="14">Neapleisk tavyje esančios dovanos, kuri tau buvo suteikta per pranašystę su vyresniųjų rankų uždėjimu.</verse>
				<verse number="15">Mąstyk apie šituos dalykus, atsidėk jiems visiškai, kad tavo pažanga būtų visiems akivaizdi.</verse>
				<verse number="16">Žiūrėk savęs ir mokymo, būk pastovus tame. Taip išgelbėsi save ir savo klausytojus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Senesnio žmogaus aštriai nebark, bet ragink kaip tėvą, o jaunesniuosius­kaip brolius,</verse>
				<verse number="2">vyresnio amžiaus moteris­kaip motinas, o jaunesnes­kaip seseris, laikydamasis visiško skaistumo.</verse>
				<verse number="3">Gerbk našles, kurios yra tikros našlės.</verse>
				<verse number="4">Jei kuri našlė turi vaikų ar vaikaičių, tegul šie pirmiausia išmoksta rūpintis savo namiškiais ir deramai atsilyginti gimdytojams, nes tai patinka Dievui.</verse>
				<verse number="5">Tikra našlė, palikusi viena, pasitiki Dievu, maldauja ir meldžiasi dieną ir naktį.</verse>
				<verse number="6">Bet našlė, gyvenanti malonumais, dar gyva būdama, yra mirusi.</verse>
				<verse number="7">Todėl tai įsakyk, kad jos būtų be priekaišto.</verse>
				<verse number="8">Jeigu kas neaprūpina savųjų, ir ypač savo namiškių, tas yra paneigęs tikėjimą ir blogesnis už netikintį!</verse>
				<verse number="9">Į našlių sąrašą įtrauk tokią našlę, kuriai ne mažiau kaip šešiasdešimt metų, kuri buvo žmona vieno vyro,</verse>
				<verse number="10">jeigu ji pasižymėjo gerais darbais, jei išauklėjo vaikus, jei buvo svetinga, jei plaudavo šventiesiems kojas, jei pagelbėdavo vargstantiems, jei stengdavosi dirbti visokį gerą darbą.</verse>
				<verse number="11">Jaunesnių našlių nepriimk. Pasiduodamos gašlumui, o ne Kristui, jos nori ištekėti</verse>
				<verse number="12">ir yra smerktinos, nes pameta ankstesnį tikėjimą.</verse>
				<verse number="13">Be to, jos išmoksta dykinėti, landžiodamos iš namų į namus, ir ne tik dykinėti, bet plepėti, kištis į svetimus reikalus bei kalbėti, kas nedera.</verse>
				<verse number="14">Taigi norėčiau, kad jaunesnės ištekėtų, augintų vaikus, šeimininkautų ir neduotų priešininkui jokios progos apkalboms.</verse>
				<verse number="15">Nes kai kurios jau nuklydo paskui šėtoną.</verse>
				<verse number="16">Jei kuris tikintis vyras ar moteris turi pas save našlių, tegul jas aprūpina, kad bažnyčia nebūtų apsunkinama ir įstengtų padėti tikrosioms našlėms.</verse>
				<verse number="17">Gerai vadovaujantys vyresnieji tebūna laikomi vertais dvigubos pagarbos, ypač tie, kurie dirba, skelbdami žodį ir mokydami.</verse>
				<verse number="18">Juk Raštas sako: ‘‘Neužrišk kuliančiam jaučiui nasrų’‘, ir: ‘‘Darbininkas vertas savo užmokesčio’‘.</verse>
				<verse number="19">Skundo prieš vyresnįjį nepriimk, nebent liudytų du ar trys liudytojai.</verse>
				<verse number="20">Nuodėmiaujančius bark visų akivaizdoje, kad ir kiti bijotų.</verse>
				<verse number="21">Aš įsakau tau Dievo, Viešpaties Jėzaus Kristaus ir išrinktųjų angelų akivaizdoje, kad laikytumeis šitų nurodymų be išankstinio nusistatymo ir neatsižvelgdamas į asmenis.</verse>
				<verse number="22">Skubotai niekam neuždėk rankų ir neprisidėk prie svetimų nuodėmių; išsilaikyk tyras.</verse>
				<verse number="23">Negerk vien gryno vandens, bet vartok truputį vyno dėl savo skrandžio ir dažnų negalavimų.</verse>
				<verse number="24">Kai kurių žmonių nuodėmės matomos iki teismo, o kai kurių paaiškėja tik vėliau.</verse>
				<verse number="25">Taip pat ir geri darbai visiems matomi, o jei pasitaiko kitaip, jų vis tiek negalima paslėpti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Vergai, esantys po jungu, telaiko savo šeimininkus vertais visokeriopos pagarbos, kad nebūtų piktžodžiaujama Dievo vardui ir mokymui.</verse>
				<verse number="2">O tie, kurie turi tikinčius šeimininkus, tegul jų neniekina, kadangi jie yra broliai; geriau tegul jiems dar uoliau tarnauja, nes, gaunantys naudą, yra tikintys ir mylimi. Taip mokyk ir taip ragink!</verse>
				<verse number="3">Jei kas nors moko kitaip ir nesutinka su sveikais mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiais bei dievotumo mokymu,</verse>
				<verse number="4">tas yra išdidus, nieko neišmano, serga nuo ginčų ir nuo svaidymosi žodžiais, iš kurių atsiranda pavydas, nesutarimas, piktžodžiavimas, blogi įtarinėjimai</verse>
				<verse number="5">ir kivirčai tarp sugedusio proto žmonių, praradusių tiesos nuovoką ir manančių, jog dievotumas esąs pasipelnymas. Šalinkis tokių.</verse>
				<verse number="6">Žinoma, dievotumas yra didelis pasipelnymas, kai jį lydi pasitenkinimas.</verse>
				<verse number="7">Juk nieko neatsinešėme į pasaulį ir, aišku, nieko neišsinešime.</verse>
				<verse number="8">Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti.</verse>
				<verse number="9">Kas trokšta praturtėti, pakliūva į pagundymą ir į pinkles bei į daugelį kvailų ir kenksmingų geidulių, kurie paskandina žmones sugedime ir pražūtyje.</verse>
				<verse number="10">Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jų geisdami, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko aibe skausmų.</verse>
				<verse number="11">Bet tu, Dievo žmogau, bėk nuo tų dalykų ir vykis teisumą, maldingumą, tikėjimą, meilę, kantrumą, romumą.</verse>
				<verse number="12">Kovok gerą tikėjimo kovą, laikykis amžinojo gyvenimo, kuriam esi pašauktas ir išpažinai gerą išpažinimą daugelio liudytojų akyse.</verse>
				<verse number="13">Aš prašau tavęs prieš Dievą, kuris viskam teikia gyvybę, ir prieš Kristų Jėzų, kuris prie Poncijaus Piloto pateikė gerą išpažinimą,</verse>
				<verse number="14">kad išlaikytum šį įsakymą be dėmės ir be priekaišto iki mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pasirodymo.</verse>
				<verse number="15">Jį savo laiku apreikš palaimintasis vienintelis Valdovas, karalių Karalius ir viešpačių Viešpats,</verse>
				<verse number="16">vienintelis Nemirtingasis, gyvenantis neprieinamoje šviesoje, kurio joks žmogus neregėjo ir negali regėti. Jam šlovė ir amžinoji valdžia! Amen.</verse>
				<verse number="17">Šio amžiaus turtuoliams įsakyk, kad nesididžiuotų ir nesudėtų vilčių į netikrus turtus, bet į gyvąjį Dievą, kuris apsčiai visko mums teikia mūsų džiaugsmui.</verse>
				<verse number="18">Tegul jie daro gera, turtėja gerais darbais, būna dosnūs, dalijasi su kitais.</verse>
				<verse number="19">Taip jie pasidės gerus pamatus ateičiai, kad pasiektų tikrąjį gyvenimą.</verse>
				<verse number="20">O Timotiejau, saugok tai, kas tau patikėta, vengdamas netinkamo tuščiažodžiavimo ir tariamojo pažinimo prieštaravimų,</verse>
				<verse number="21">nes kai kurie, jam atsidavę, nuklydo nuo tikėjimo. Malonė tebūna su jumis! Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="55">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Dievo valia Jėzaus Kristaus apaštalas pagal gyvenimo pažadą Kristuje Jėzuje,—</verse>
				<verse number="2">mylimam sūnui Timotiejui: malonė, gailestingumas ir ramybė nuo Dievo Tėvo ir Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties!</verse>
				<verse number="3">Dėkoju Dievui, kuriam tarnauju kaip ir mano protėviai su tyra sąžine, be paliovos tave prisimindamas savo maldose dieną ir naktį.</verse>
				<verse number="4">Menu tavo ašaras ir trokštu tave matyti, kad būčiau kupinas džiaugsmo.</verse>
				<verse number="5">Aš vis prisimenu tavo neveidmainišką tikėjimą, kuris pirma gyveno tavo senelėje Loidėje, tavo motinoje Eunikėje ir, esu įsitikinęs, gyvena ir tavyje.</verse>
				<verse number="6">Todėl tau primenu, kad vėl uždegtum Dievo dovaną, esančią tavyje mano rankų uždėjimu.</verse>
				<verse number="7">Nes Dievas davė mums ne baimės dvasią, bet jėgos, meilės ir savitvardos dvasią.</verse>
				<verse number="8">Todėl nesigėdyk mūsų Viešpaties liudijimo, nei manęs, Jo kalinio, bet drauge su manimi kentėk dėl Evangelijos jėga Dievo,</verse>
				<verse number="9">kuris išgelbėjo mus bei pašaukė šventu pašaukimu, ne pagal mūsų darbus, bet savo paties nutarimu bei malone, kuri buvo suteikta mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus,</verse>
				<verse number="10">o dabar apreikšta, pasirodžius mūsų Gelbėtojui Jėzui Kristui, kuris sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija;</verse>
				<verse number="11">jai aš esu paskirtas pamokslininku, apaštalu ir pagonių mokytoju.</verse>
				<verse number="12">Dėl šios priežasties aš ir kenčiu, bet nesigėdiju, nes žinau, kuo įtikėjau, ir esu įsitikinęs, kad Jis gali išlaikyti iki anos dienos tai, ką Jam patikėjau.</verse>
				<verse number="13">Sau pavyzdžiu laikyk sveikus žodžius, kuriuos girdėjai iš manęs tikėjime ir meilėje Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="14">Saugok tą gera, kas tau patikėta, Šventąja Dvasia, kuri gyvena mumyse.</verse>
				<verse number="15">Tu žinai, kad nuo manęs nusigręžė visi, kurie yra Azijoje, tarp jų Figelas ir Hermogenas.</verse>
				<verse number="16">Viešpats tebūna gailestingas Onesiforo namams, nes jis dažnai mane atgaivindavo ir nesigėdijo mano pančių,</verse>
				<verse number="17">bet, atvykęs į Romą, labai uoliai manęs ieškojo ir surado.</verse>
				<verse number="18">Viešpats tesuteikia jam aną dieną rasti Viešpaties pasigailėjimą. Be to, tu gerai žinai, kiek daug jis yra tarnavęs man Efeze.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Taigi tu, mano sūnau, būk stiprus malone, kuri yra Kristuje Jėzuje,</verse>
				<verse number="2">ir, ką iš manęs girdėjai prie daugelio liudytojų, patikėk ištikimiems žmonėms, kurie sugebės ir kitus mokyti.</verse>
				<verse number="3">Iškęsk sunkumus kaip geras Kristaus Jėzaus karys.</verse>
				<verse number="4">Nė vienas kareivis neįsivelia į gyvenimo reikalus, norėdamas patikti jį pašaukusiam.</verse>
				<verse number="5">Ir kas stoja į rungtynes, negaus vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles.</verse>
				<verse number="6">Sunkiai dirbantis žemdirbys turi pirmas pasiimti vaisių.</verse>
				<verse number="7">Suprask, ką sakau; Viešpats teduoda tau išmanymo apie visus dalykus.</verse>
				<verse number="8">Prisimink prikeltąjį iš numirusių Jėzų Kristų iš Dovydo palikuonių, kaip skelbiama mano Evangelijoje,</verse>
				<verse number="9">dėl kurios aš kenčiu ir net esu surakintas lyg piktadarys. Bet Dievo žodis nesurakinamas!</verse>
				<verse number="10">Todėl aš visa pakenčiu dėl išrinktųjų, kad ir jie įgytų išgelbėjimą Kristuje Jėzuje su amžinąja šlove.</verse>
				<verse number="11">Štai patikimas žodis: jei mes su Juo mirėme, su Juo ir gyvensime.</verse>
				<verse number="12">Jei kenčiame, su Juo ir valdysime. Jeigu mes Jo išsižadėsime, ir Jis mūsų išsižadės.</verse>
				<verse number="13">Jeigu esame neištikimi, Jis lieka ištikimas, nes savęs Jis negali išsižadėti.</verse>
				<verse number="14">Primink tai, liepdamas Viešpaties akivaizdoje, kad nekovotų žodžiais, nes iš to jokios naudos, vien tik žala klausytojams.</verse>
				<verse number="15">Uoliai stenkis pasirodyti Dievui tinkamu darbininku, neturinčiu ko gėdytis, tiksliai perteikiančiu tiesos žodį.</verse>
				<verse number="16">Venk bedieviškų ir tuščių tauškalų, kurie vis giliau ves į bedievystę.</verse>
				<verse number="17">Jų kalba, tarsi gangrena, vis plis. Tokie yra Himenėjas ir Filetas,</verse>
				<verse number="18">kurie nuklydo nuo tiesos, tvirtindami, kad prisikėlimas jau įvykęs, ir tuo griaudami kai kurių tikėjimą.</verse>
				<verse number="19">Bet tvirtai stovi Dievo pamatas, turintis tokį antspaudą: ‘‘Viešpats pažįsta savuosius’‘ ir: ‘‘Tepasitraukia nuo neteisybės kiekvienas, kuris šaukiasi Kristaus vardo’‘.</verse>
				<verse number="20">O dideliuose namuose yra ne tik auksinių ir sidabrinių indų, bet ir medinių bei molinių. Vieni tarnauja garbingiems reikalams, kiti­negarbingiems.</verse>
				<verse number="21">Jeigu kas apsivalys nuo minėtų dalykų, bus indas, skirtas garbei, pašventintas, tinkamas Šeimininkui, pasiruošęs kiekvienam geram darbui.</verse>
				<verse number="22">Bėk nuo jaunystės geidulių ir siek teisumo, tikėjimo, meilės ir ramybės su tais, kurie iš tyros širdies šaukiasi Viešpaties.</verse>
				<verse number="23">O kvailų ir nemokšiškų ginčų venk, žinodamas, kad jie sukelia kovas.</verse>
				<verse number="24">Viešpaties tarnas neturi kivirčytis, bet būti malonus su visais, gabus pamokyti, kantrus,</verse>
				<verse number="25">romiai aiškinti prieštaraujantiems,­rasi Dievas duos jiems atgailauti, kad pažintų tiesą</verse>
				<verse number="26">ir atsipeikėtų nuo pinklių velnio, kuris pavergęs juos savo valiai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai,</verse>
				<verse number="2">nes žmonės bus savimylos, pinigų mylėtojai, pagyrūnai, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs tėvams, nedėkingi, nešventi,</verse>
				<verse number="3">nemylintys, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, nekenčiantys to, kas gera,</verse>
				<verse number="4">išdavikai, užsispyrę, pasipūtėliai, labiau mylintys malonumus negu Dievą,</verse>
				<verse number="5">turintys dievotumo išvaizdą, bet atsižadėję jo jėgos. Šalinkis tokių žmonių!</verse>
				<verse number="6">Iš jų yra tie, kurie įsiskverbia į namus ir pavergia silpnas moterėles, pilnas nuodėmių, geidulių vedžiojamas,</verse>
				<verse number="7">nuolat besimokančias ir vis nesugebančias pasiekti tiesos pažinimo.</verse>
				<verse number="8">Kaip Janas ir Jambras priešinosi Mozei, taip ir jie priešinasi tiesai. Tai žmonės sugedusio proto, netikusio tikėjimo.</verse>
				<verse number="9">Bet jie toli nenužengs, nes jų kvailumas, kaip ir anų, bus visiems regimas.</verse>
				<verse number="10">Bet tu stropiai pasekei mano mokymu, gyvenimo būdu, tikslu, tikėjimu, ištverme, meile, kantrybe,</verse>
				<verse number="11">persekiojimais, sunkumais, kurie mane ištiko Antiochijoje, Ikonijuje, Listroje. O kokių tik persekiojimų man neteko iškęsti! Bet iš visų išgelbėjo mane Viešpats.</verse>
				<verse number="12">Taip ir visi, kurie trokšta dievotai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami.</verse>
				<verse number="13">Pikti žmonės ir suvedžiotojai eis blogyn, klaidindami ir klysdami.</verse>
				<verse number="14">O tu pasilik prie to, ką išmokai ir įtikėjai, žinodamas, iš ko išmokai.</verse>
				<verse number="15">Tu nuo vaikystės žinai šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išgelbėjimui per tikėjimą, kuris yra Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="16">Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui,</verse>
				<verse number="17">kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Aš primygtinai prašau prieš Dievą ir Viešpatį Jėzų Kristų, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius, Jam ir Jo karalystei atėjus:</verse>
				<verse number="2">skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžia ištverme ir pamokymu.</verse>
				<verse number="3">Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse;</verse>
				<verse number="4">jie nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakoms.</verse>
				<verse number="5">Bet tu būk visame kame apdairus, iškęsk sunkumus, dirbk evangelisto darbą, atlik savo tarnavimą.</verse>
				<verse number="6">Nes aš jau atnašaujamas, ir mano iškeliavimo laikas jau čia pat.</verse>
				<verse number="7">Aš kovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą.</verse>
				<verse number="8">Nuo šiol manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man duos Viešpats, teisingasis Teisėjas,­ir ne tik man, bet ir visiems, kurie pamilo Jo pasirodymą.</verse>
				<verse number="9">Pasistenk greitai atvykti pas mane,</verse>
				<verse number="10">nes Demas, pamilęs šį pasaulį, paliko mane ir iškeliavo į Tesaloniką, Krescentas­į Galatiją, Titas­į Dalmatiją.</verse>
				<verse number="11">Vienas Lukas tėra su manimi. Pasiimk ir atvesk su savimi Morkų, jis man naudingas tarnavimui.</verse>
				<verse number="12">Tichiką pasiunčiau į Efezą.</verse>
				<verse number="13">Atvykdamas atgabenk apsiaustą, kurį palikau Troadėje pas Karpą, taip pat ir knygas, ypač pergamentus.</verse>
				<verse number="14">Kalvis Aleksandras man padarė daug bloga, Viešpats jam teatmoka pagal jo darbus.</verse>
				<verse number="15">Ir tu saugokis jo, nes jis labai priešinosi mūsų žodžiams.</verse>
				<verse number="16">Mano pirmajame apsigynime nė vieno nebuvo su manimi, visi mane paliko. Tenebus jiems tai palaikyta nusikaltimu!</verse>
				<verse number="17">Bet Viešpats stovėjo su manimi ir sustiprino mane, kad toliau skelbčiau Evangeliją ir išgirstų visi pagonys; aš buvau išgelbėtas iš liūto nasrų.</verse>
				<verse number="18">Ir Viešpats išgelbės mane iš visų piktų kėslų ir išsaugos savo dangiškajai karalystei. Jam šlovė per amžių amžius! Amen.</verse>
				<verse number="19">Pasveikink Priską, Akvilą ir Onesiforo namiškius.</verse>
				<verse number="20">Erastas pasiliko Korinte, o Trofimą palikau Milete sergantį.</verse>
				<verse number="21">Pasistenk atvykti dar prieš žiemą! Tave sveikina Eubulas, Pudentas, Linas ir Klaudija bei visi broliai.</verse>
				<verse number="22">Viešpats Jėzus Kristus tebūna su tavo dvasia! Malonė teesie su jumis! Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="56">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Dievo tarnas ir Jėzaus Kristaus apaštalas, pagal Dievo išrinktųjų tikėjimą bei dievotumą atitinkantį tiesos pažinimą</verse>
				<verse number="2">su viltimi amžinojo gyvenimo, kurį nemeluojantis Dievas pažadėjo prieš amžinuosius laikus,</verse>
				<verse number="3">o nustatytam metui atėjus, apreiškė savo žodį skelbimu, kuris man patikėtas Dievo, mūsų Gelbėtojo, įsakymu,­</verse>
				<verse number="4">Titui, tikram sūnui bendrame tikėjime: malonė, gailestingumas ir ramybė nuo Dievo Tėvo ir mūsų Gelbėtojo Viešpaties Jėzaus Kristaus!</verse>
				<verse number="5">Aš tam palikau tave Kretoje, kad sutvarkytum, kas buvo likę nesutvarkyta, ir paskirtum kiekviename mieste vyresniuosius, kaip esu įsakęs:</verse>
				<verse number="6">jei kas yra be priekaištų, vienos žmonos vyras, turįs ištikimus vaikus, kurie nekaltinami palaidu gyvenimu ar neklusnumu.</verse>
				<verse number="7">Nes vyskupas, kaip Dievo ūkvedys, turi būti be priekaištų: ne savavaliautojas, ne karštakošis, ne girtuoklis, ne kivirčius, ne geidžiantis nešvaraus pelno,</verse>
				<verse number="8">bet svetingas, trokštantis gero, blaiviai mąstantis, teisingas, šventas, susivaldantis,</verse>
				<verse number="9">tvirtai besilaikantis patikimo žodžio kaip buvo išmokytas, kad sveiku mokymu sugebėtų ir paraginti, ir įtikinti prieštaraujančius.</verse>
				<verse number="10">Nes daug yra neklusnių, tuščiakalbių ir apgavikų, ypač iš apipjaustytųjų.</verse>
				<verse number="11">Juos reikia užčiaupti, nes jie apverčia aukštyn kojomis ištisas šeimynas, mokydami, kas nedera, dėl nesąžiningo pelno.</verse>
				<verse number="12">Vienas iš jų, jų pačių pranašas, yra pasakęs: ‘‘Kretiečiai visada melagiai, pikti žvėrys, tingūs pilvai’‘.</verse>
				<verse number="13">Šis liudijimas teisingas. Todėl sudrausk juos griežtai, kad būtų sveiki tikėjimu,</verse>
				<verse number="14">nekreipdami dėmesio į žydų pasakas ir į žmonių priesakus, nukreipiančius nuo tiesos.</verse>
				<verse number="15">Tyriems viskas tyra, o susitepusiems ir netikintiems nieko nėra tyro, net ir jų protas bei sąžinė suteršti.</verse>
				<verse number="16">Jie skelbiasi pažįstą Dievą, o darbais Jį neigia; jie pasibjaurėtini, nepaklusnūs, netikę jokiam geram darbui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Kalbėk, kas sutinka su sveiku mokymu:</verse>
				<verse number="2">kad pagyvenę vyrai būtų blaivūs, rimti, santūrūs, sveiki tikėjimu, meile, kantrybe.</verse>
				<verse number="3">Taip pat, kad pagyvenusios moterys elgtųsi garbingai, nebūtų apkalbinėtojos, besaikės vyno gėrėjos, mokytų gero,</verse>
				<verse number="4">skatintų jaunąsias mylėti savo vyrus ir vaikus,</verse>
				<verse number="5">būti santūrias, tyras, rūpestingas šeimininkes, geras, klusnias savo vyrams,­kad nebūtų šmeižiamas Dievo žodis.</verse>
				<verse number="6">Taip pat jaunuosius ragink, kad būtų santūrūs.</verse>
				<verse number="7">Pats visais atžvilgiais rodyk gerų darbų pavyzdį: mokymo grynumą, garbingumą, nepažeidžiamumą,</verse>
				<verse number="8">sveiką ir nepriekaištingą kalbą, kad priešininkas liktų sugėdintas, neturėdamas apie tave pasakyti nieko blogo.</verse>
				<verse number="9">Ragink, kad vergai būtų klusnūs savo šeimininkams, stengtųsi visame kame jiems įtikti ir neprieštarautų,</verse>
				<verse number="10">kad nevogtų, bet rodytų visokeriopą gerą ištikimybę, kad visu kuo puoštų Dievo, mūsų Gelbėtojo, mokymą.</verse>
				<verse number="11">Nes gelbstinti Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms</verse>
				<verse number="12">ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio geidulių, santūriai, teisiai ir pamaldžiai gyventume šiame amžiuje,</verse>
				<verse number="13">laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės pasirodymo.</verse>
				<verse number="14">Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visų nedorybių ir nuskaistintų sau ypatingą tautą, uolią geriems darbams.</verse>
				<verse number="15">Taip kalbėk, ragink, drausk su visa valdžia. Niekas tenedrįsta tavęs niekinti!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Primink jiems, kad būtų paklusnūs valdytojams ir valdžioms, kad būtų pasiruošę kiekvienam geram darbui,</verse>
				<verse number="2">niekam nepiktžodžiautų, nesikivirčytų, būtų nuosaikūs, visiems žmonėms rodytų visokeriopą romumą.</verse>
				<verse number="3">Juk ir mes kitados buvome neprotingi, neklusnūs, apgauti, vergaujantys įvairiems geiduliams ir malonumams, gyvenome pilni pykčio ir pavydo, neapkenčiami ir nekenčiantys vieni kitų.</verse>
				<verse number="4">Bet kai pasirodė Dievo, mūsų Gelbėtojo, gerumas ir meilė žmonėms,</verse>
				<verse number="5">Jis išgelbėjo mus ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo, Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu.</verse>
				<verse number="6">Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų,</verse>
				<verse number="7">kad, išteisinti Jo malone, viltimi taptume amžinojo gyvenimo paveldėtojais.</verse>
				<verse number="8">Tai patikimas žodis. Ir aš noriu, kad tu nuolatos pabrėžtum šiuos dalykus, kad patikėjusieji Dievu rūpintųsi paremti gerus darbus. Tai gera ir naudinga žmonėms.</verse>
				<verse number="9">Venk kvailų ginčų, kilmės sąrašų, nesutarimų ir vaidų dėl įstatymo,­visa tai nenaudinga ir tuščia.</verse>
				<verse number="10">Atskalūno, vieną kitą kartą įspėjęs, šalinkis,</verse>
				<verse number="11">žinodamas, jog jis iškrypęs ir nuodėmiauja, savo paties nuosprendžiu pasmerktas.</verse>
				<verse number="12">Kai nusiųsiu pas tave Artemą ar Tichiką, paskubėk atvykti pas mane į Nikopolį; mat nutariau ten žiemoti.</verse>
				<verse number="13">Teisininką Zeną ir Apolą išleisk į kelionę gerai aprūpintus, kad jiems nieko netrūktų.</verse>
				<verse number="14">Tesimoko ir mūsiškiai remti gerus darbus būtiniems reikalams patenkinti, kad neliktų bevaisiai.</verse>
				<verse number="15">Tave sveikina visi esantys su manimi. Pasveikink tuos, kurie myli mus tikėjime. Malonė su jumis visais! Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="57">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Kristaus Jėzaus kalinys, ir brolis Timotiejus mūsų mylimajam bendradarbiui Filemonui,</verse>
				<verse number="2">mylimai seseriai Apfijai, mūsų bendražygiui Archipui ir tavo namuose esančiai bažnyčiai:</verse>
				<verse number="3">malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!</verse>
				<verse number="4">Aš dėkoju Dievui, visada prisimindamas tave savo maldose,</verse>
				<verse number="5">nes girdžiu apie tavo tikėjimą ir meilę Viešpačiui Jėzui ir visiems šventiesiems.</verse>
				<verse number="6">Meldžiu, kad tavo dalyvavimas tikėjime taptų veiksmingas per pažinimą visokio gėrio, esančio mumyse Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="7">Mes turime didelį džiaugsmą ir paguodą iš tavo meilės, nes tu, broli, atgaivinai šventųjų širdis.</verse>
				<verse number="8">Nors galiu labai drąsiai Kristuje tau įsakyti, kas tinka,</verse>
				<verse number="9">bet verčiau prašau vardan meilės toks, koks esu: aš, Paulius, senyvas žmogus, o šiuo metu ir Jėzaus Kristaus kalinys,</verse>
				<verse number="10">prašau tave už savo vaiką,­už Onesimą, kurio tėvu tapau, būdamas surakintas.</verse>
				<verse number="11">Seniau jis buvo tau nenaudingas, o dabar ir tau, ir man naudingas.</verse>
				<verse number="12">Siunčiu jį atgal. Todėl priimk jį kaip mano paties širdį.</verse>
				<verse number="13">Norėjau jį pasilaikyti, kad jis tavo vietoje man patarnautų, kol esu kalinamas dėl Evangelijos,</verse>
				<verse number="14">tačiau be tavo sutikimo nenorėjau nieko daryti, kad tavo geras darbas būtų atliktas laisva valia, o ne tartum iš prievartos.</verse>
				<verse number="15">Galbūt jis tam ir buvo laikinai atskirtas, kad galėtum jį priimti amžinai,</verse>
				<verse number="16">jau ne kaip vergą, o daugiau­ kaip mylimą brolį, ypatingą man, o juo labiau tau, ir pagal kūną, ir Viešpatyje.</verse>
				<verse number="17">Tad jeigu laikai mane draugu, priimk jį kaip mane.</verse>
				<verse number="18">O jeigu jis yra tau padaręs skriaudą ar turi skolos,­įrašyk tai į mano sąskaitą.</verse>
				<verse number="19">Aš, Paulius, rašau savo ranka: atlyginsiu,­neminint, jog man ir pats save esi skolingas.</verse>
				<verse number="20">Taip, broli, norėčiau pasinaudoti tavimi Viešpatyje: atgaivink mano širdį Viešpatyje!</verse>
				<verse number="21">Rašau tau, pasitikėdamas tavo klusnumu ir žinodamas, jog padarysi daugiau, negu prašau.</verse>
				<verse number="22">Tad kartu paruošk man ir svečių kambarį, nes turiu vilties, jog jūsų maldų dėka būsiu jums dovanotas.</verse>
				<verse number="23">Tave sveikina Epafras, mano kalėjimo bičiulis Kristuje Jėzuje,</verse>
				<verse number="24">mano bendradarbiai Morkus, Aristarchas, Demas, Lukas.</verse>
				<verse number="25">Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jūsų dvasia! Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="58">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus,</verse>
				<verse number="2">o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius.</verse>
				<verse number="3">Jis, Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas, viską laikantis savo jėgos žodžiu, pats nuplovęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse,</verse>
				<verse number="4">tapdamas tiek pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą.</verse>
				<verse number="5">Kuriam gi angelų kada nors Jis yra pasakęs: ‘‘Tu esi mano Sūnus, šiandien pagimdžiau Tave’‘?! Ir vėl: ‘‘Aš Jam būsiu Tėvas, o Jis bus man Sūnus’‘.</verse>
				<verse number="6">Ir vėl, įvesdamas Pirmagimį į pasaulį, Jis sako: ‘‘Tepagarbina Jį visi Dievo angelai’‘.</verse>
				<verse number="7">O apie angelus sako: ‘‘Jis daro savo angelus vėjais ir savo tarnus­ugnies liepsnomis’‘.</verse>
				<verse number="8">O Sūnui: ‘‘Tavo sostas, Dieve, amžių amžiams, ir teisingumo skeptras yra tavo karalystės skeptras.</verse>
				<verse number="9">Tu pamilai teisumą ir nekentei nedorybės, todėl patepė Tave Dievas, Tavo Dievas, džiaugsmo aliejumi gausiau negu Tavo bičiulius’‘.</verse>
				<verse number="10">Ir: ‘‘Iš pradžių Tu, Viešpatie, padėjai pamatus žemei, ir dangūs­ Tavo rankų darbas.</verse>
				<verse number="11">Jie pražus, o Tu pasiliksi, jie visi sudils lyg drabužis,</verse>
				<verse number="12">ir kaip apsiaustą Tu juos suvyniosi, ir jie bus pakeisti. Bet Tu esi tas pats, ir Tavo metai nesibaigs’‘.</verse>
				<verse number="13">O kuriam iš angelų Jis yra kada sakęs: ‘‘Sėskis mano dešinėje, kol Aš patiesiu Tavo priešus, kaip pakojį po Tavo kojomis’‘?</verse>
				<verse number="14">Argi jie visi nėra tarnaujančios dvasios, išsiųstos tarnauti tiems, kurie paveldės išgelbėjimą?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Todėl turime būti labai dėmesingi tam, ką girdėjome, kad nepraplauktume pro šalį.</verse>
				<verse number="2">Nes jei per angelus paskelbtas žodis buvo tvirtas ir kiekvienas nusižengimas bei neklusnumas susilaukdavo teisėto atlygio,</verse>
				<verse number="3">tai kaipgi pabėgsime mes, nepaisydami tokio didžio išgelbėjimo? Jis, prasidėjęs Viešpaties skelbimu, buvo mums patvirtintas tų, kurie Jį girdėjo,</verse>
				<verse number="4">Dievui liudijant ženklais ir stebuklais, visokiais galingais darbais ir Šventosios Dvasios dovanomis, paskirstytomis Jo valia.</verse>
				<verse number="5">Ne angelams Jis pajungė ateities pasaulį, apie kurį kalbame.</verse>
				<verse number="6">Bet kažkas kažkur paliudijo, sakydamas: ‘‘Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ar žmogaus sūnus, kad juo rūpiniesi?</verse>
				<verse number="7">Padarei jį trumpam laikui žemesnį už angelus, šlove ir garbe jį apvainikavai ir pastatei jį virš savo rankų darbų,</verse>
				<verse number="8">visa paklojai po jo kojomis’‘. Jeigu jau visa paklojo, tai nepaliko nieko, kas nebūtų jam paklota. Vis dėlto dabar mes dar nematome, jog visa jam paklota.</verse>
				<verse number="9">Bet matome Tą, trumpam laikui padarytą žemesnį už angelus­Jėzų, už mirties kentėjimus apvainikuotą šlove ir garbe. Reikėjo, kad Dievo malone už kiekvieną Jis paragautų mirties.</verse>
				<verse number="10">Nes Tam, dėl kurio ir iš kurio yra viskas, priderėjo, vedant daugybę vaikų į garbę, kentėjimais ištobulinti jų išgelbėjimo Vadovą.</verse>
				<verse number="11">Juk šventintojas ir šventinamieji­visi kyla iš vieno. Todėl Jis nesigėdija juos vadinti broliais,</verse>
				<verse number="12">sakydamas: ‘‘Aš paskelbsiu Tavo vardą savo broliams, vidury susirinkimo Tave šlovinsiu giesme’‘.</verse>
				<verse number="13">Ir vėl: ‘‘Aš Juo pasitikėsiu’‘. Ir vėl: ‘‘Štai Aš ir mano vaikai, kuriuos man davė Dievas’‘.</verse>
				<verse number="14">Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir Jis lygiomis juos prisiėmė, kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties jėgą, tai yra velnią,</verse>
				<verse number="15">ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją.</verse>
				<verse number="16">Iš tiesų Jam rūpėjo ne angelai, o Abraomo palikuonys.</verse>
				<verse number="17">Todėl Jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis Kunigas ir permaldautų už žmonių nuodėmes.</verse>
				<verse number="18">Pats iškentęs gundymus, Jis gali padėti tiems, kurie yra gundomi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Todėl, šventieji broliai, dangiškojo pašaukimo dalininkai, įsižiūrėkite mūsų išpažinimo Apaštalą ir vyriausiąjį Kunigą Jėzų Kristų,</verse>
				<verse number="2">kuris buvo ištikimas Jį paskyrusiam, kaip ir Mozė visuose Jo namuose.</verse>
				<verse number="3">Juk Jis yra pripažintas vertu didesnės šlovės už Mozę, kaip didesnės pagarbos vertas statytojas už namą.</verse>
				<verse number="4">Mat kiekvienas namas kažkieno pastatytas, o viską pastatęs yra Dievas.</verse>
				<verse number="5">Ir Mozė buvo ištikimas visuose Jo namuose kaip tarnas, kad paliudytų tai, kas ateity turėjo būti pasakyta.</verse>
				<verse number="6">O Kristus kaip Sūnus viešpatauja Jo namuose, ir tie namai esame mes, jei pasitikėjimą ir tvirtą vilties pasigyrimą išsaugosime iki galo.</verse>
				<verse number="7">Todėl, kaip Šventoji Dvasia sako: ‘‘Jei šiandien išgirsite Jo balsą,</verse>
				<verse number="8">neužkietinkite savo širdžių, kaip per maištą, gundymo dieną dykumoje,</verse>
				<verse number="9">kur jūsų tėvai gundė mane, mėgino ir matė mano darbus per keturiasdešimt metų.</verse>
				<verse number="10">Todėl Aš užpykau ant tos kartos ir pasakiau: ‘Visada jie klysta savo širdyje ir nepažino mano kelių’.</verse>
				<verse number="11">Taigi Aš prisiekiau savo rūstybėje: ‘Jie neįeis į mano poilsį!’ ‘‘</verse>
				<verse number="12">Žiūrėkite, broliai, kad kuris iš jūsų nebūtų piktos, netikinčios širdies, atitolusios nuo gyvojo Dievo.</verse>
				<verse number="13">Verčiau raginkite vieni kitus kasdien,­kol dar sakoma ‘‘šiandien’‘,­kad kurio iš jūsų neužkietintų nuodėmės klasta.</verse>
				<verse number="14">Juk mes esame tapę Kristaus dalininkais,­jei tik išlaikysime tvirtą pradinį pasitikėjimą iki galo,</verse>
				<verse number="15">kol yra sakoma: ‘‘Šiandien, jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių kaip per maištą’‘.</verse>
				<verse number="16">Kas gi buvo tie, kurie išgirdę maištavo? Ar ne visi Mozės išvestieji iš Egipto?</verse>
				<verse number="17">Ant ko Jis buvo užpykęs per keturiasdešimt metų? Ar ne ant nusidėjusių, kurių lavonai krito dykumoje?</verse>
				<verse number="18">O kam prisiekė, jog neįeis į Jo poilsį, jei ne tiems, kurie nepakluso?</verse>
				<verse number="19">Taigi matome, kad jie negalėjo įeiti dėl netikėjimo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Todėl, kol tebegalioja pažadas įeiti į Jo poilsį, bijokime, kad kuris nors iš jūsų nepasirodytų pavėlavęs.</verse>
				<verse number="2">Mums, kaip ir jiems, buvo paskelbta Evangelija. Bet išgirstas žodis neišėjo jiems į naudą, nes nebuvo sujungtas su girdėjusiųjų tikėjimu.</verse>
				<verse number="3">O mes, įtikėjusieji, einame į tą poilsį, kaip Jo pasakyta: ‘‘Aš prisiekiau savo rūstybėje: ‘Jie neįeis į mano poilsį’ ‘‘, nors darbai buvo užbaigti nuo pasaulio sutvėrimo.</verse>
				<verse number="4">Jis vienoje vietoje pasakė apie septintąją dieną: ‘‘Septintąją dieną Dievas ilsėjosi po visų savo darbų’‘.</verse>
				<verse number="5">Ir vėl anoje vietoje: ‘‘Jie neįeis į mano poilsį’‘.</verse>
				<verse number="6">Kadangi kai kuriems belieka įeiti, o tie, kuriems pirma buvo paskelbta Evangelija, neįėjo dėl neklusnumo,</verse>
				<verse number="7">Jis vėl nustato tam tikrą dieną, po tiek daug laiko, kartodamas Dovydo lūpomis,­’‘šiandien’‘,­kaip ir buvo pasakyta: ‘‘Šiandien, jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių’‘.</verse>
				<verse number="8">Jeigu Jozuė būtų juos įvedęs į poilsį, Dievas nebūtų po to kalbėjęs apie kitą dieną.</verse>
				<verse number="9">Taigi sabato poilsis tebepasilieka Dievo tautai,</verse>
				<verse number="10">nes, kas įeina į Jo poilsį, taip pat ilsisi po savo darbų, kaip Dievas ilsėjosi po savųjų.</verse>
				<verse number="11">Tad stenkimės įeiti į tą poilsį, kad niekas nebenupultų, sekdamas ano neklusnumo pavyzdžiu.</verse>
				<verse number="12">Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus.</verse>
				<verse number="13">Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą.</verse>
				<verse number="14">Taigi, turėdami didį vyriausiąjį Kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, tvirtai laikykimės mūsų išpažinimo.</verse>
				<verse number="15">Juk mes turime ne tokį vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį.</verse>
				<verse number="16">Todėl drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Kiekvienas vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą, kad aukotų dovanas ir aukas už nuodėmes.</verse>
				<verse number="2">Jis sugeba užjausti nežinančius ir klystančius, nes ir pats yra apgaubtas silpnumo</verse>
				<verse number="3">ir dėl to turi aukoti aukas­tiek už tautos, tiek ir už savo nuodėmes.</verse>
				<verse number="4">Ir niekas pats nepasiima tos garbės, vien tik tas, kuris Dievo pašauktas kaip Aaronas.</verse>
				<verse number="5">Taip pat ir Kristus ne pats sau suteikė šlovę tapti vyriausiuoju Kunigu, bet Tas, kuris Jam pasakė: ‘‘Tu esi mano Sūnus, šiandien Aš Tave pagimdžiau’‘.</verse>
				<verse number="6">Ir kitoje vietoje sako: ‘‘Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu’‘.</verse>
				<verse number="7">Jis savo kūno dienomis siuntė maldas bei prašymus su garsiu šauksmu bei ašaromis Tam, kuris galėjo išgelbėti Jį nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo dievobaimingumo.</verse>
				<verse number="8">Nors būdamas Sūnus, Jis per savo kentėjimus išmoko paklusnumo</verse>
				<verse number="9">ir ištobulintas tapo amžinojo išgelbėjimo priežastimi visiems, kurie Jam paklūsta,</verse>
				<verse number="10">Dievo pavadintas vyriausiuoju Kunigu Melchizedeko būdu.</verse>
				<verse number="11">Apie tai mums reikėtų daug kalbėti, bet sunku jums išaiškinti, nes pasidarėte nerangūs klausyti.</verse>
				<verse number="12">Ir nors, žiūrint laiko, jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų Dievo žodžio pagrindų. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio.</verse>
				<verse number="13">Juk kiekvienas, maitinamas pienu, dar nepatyręs teisumo žodyje, nes tebėra kūdikis.</verse>
				<verse number="14">Tik subrendusiems dera stiprus maistas­tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius, kad atskirtų gera nuo blogo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Todėl, palikę pradinį Kristaus mokymą, veržkimės prie tobulumo, užuot vėl dėję pamatus iš atsivertimo nuo negyvų darbų, iš tikėjimo Dievu,</verse>
				<verse number="2">iš mokymo apie krikštus, rankų uždėjimo, mirusiųjų prikėlimo ir amžinybės teismo.</verse>
				<verse number="3">Jei Dievas leis, ir tai padarysime.</verse>
				<verse number="4">Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangiškos dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais,</verse>
				<verse number="5">paragavo gerojo Dievo žodžio bei ateinančio amžiaus jėgų</verse>
				<verse number="6">ir atpuolė, tų nebeįmanoma vėl grąžinti naujai atgailai, nes jie kryžiuoja sau Dievo Sūnų ir išstato Jį viešai paniekai.</verse>
				<verse number="7">Jeigu žemė sugeria dažną lietų ir iš jos želia želmenys, naudingi tiems, kurie ją dirba, tai ji susilaukia Dievo palaiminimo,</verse>
				<verse number="8">bet jeigu ji teželdo erškėčius bei usnis, tai ji niekam tikusi, greitai bus prakeikta ir galiausiai sudeginta.</verse>
				<verse number="9">Nors taip kalbame, bet jums, mylimieji, tikimės geresnių, vedančių į išgelbėjimą dalykų.</verse>
				<verse number="10">Dievas nėra neteisingas, kad pamirštų jūsų darbą ir meilės triūsą, kurį parodėte Jo vardui, kai tarnavote ir tebetarnaujate šventiesiems.</verse>
				<verse number="11">Todėl trokštame, kad kiekvienas iš jūsų rodytų ankstesnį uolumą iki galo, kol pasieks visišką vilties užtikrintumą,­</verse>
				<verse number="12">kad neaptingtumėte, bet būtumėte sekėjai tų, kurie tikėjimu ir kantrybe paveldi pažadus.</verse>
				<verse number="13">Kai Dievas davė Abraomui pažadą, neturėdamas kuo aukštesniu prisiekti, prisiekė savimi,</verse>
				<verse number="14">sakydamas: ‘‘Iš tiesų, Aš laiminte palaiminsiu tave, dauginte padauginsiu tave’‘.</verse>
				<verse number="15">Ir Abraomas, kantriai laukdamas, gavo, kas buvo pažadėta.</verse>
				<verse number="16">Žmonės prisiekia aukštesniais dalykais ir kiekvieno ginčo pabaigoje patvirtinimui imasi priesaikos.</verse>
				<verse number="17">Todėl Dievas, norėdamas stipriau pabrėžti pažado paveldėtojams savo valios nekintamumą, pridėjo priesaiką.</verse>
				<verse number="18">Tad du nekintami dalykai, kuriuose neįmanoma, kad Dievas meluotų, tvirtai guodžia mus, atradusius prieglobstį mums skirtoje viltyje.</verse>
				<verse number="19">Ji mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun,</verse>
				<verse number="20">kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus, tapęs amžiams vyriausiuoju Kunigu Melchizedeko būdu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Tasai Melchizedekas, Salemo karalius, aukščiausiojo Dievo kunigas, sutiko Abraomą, kai jis grįžo, sumušęs karalius, ir palaimino jį.</verse>
				<verse number="2">Abraomas atidavė jam nuo visko dešimtinę. Išvertus jo vardą, jis pirmiausia teisumo karalius, paskui Salemo, arba ramybės, karalius,­</verse>
				<verse number="3">be tėvo, be motinos, be kilmės sąrašo, neturintis nei dienų pradžios, nei gyvenimo pabaigos, panašus į Dievo Sūnų. Jis lieka kunigas visam laikui.</verse>
				<verse number="4">Pažvelkite, koks didis tas, kuriam ir patriarchas Abraomas davė dešimtinę nuo karo grobio!</verse>
				<verse number="5">Beje, ir Levio sūnūs, kurie gauna kunigystę, pagal įstatymą turi įsakymą imti dešimtines iš žmonių, tai yra imti iš savo brolių, nors ir jie kilę iš Abraomo strėnų.</verse>
				<verse number="6">O tas, kuris nėra kilęs iš jų, ėmė dešimtinę iš Abraomo ir palaimino tą, kuris turėjo pažadus.</verse>
				<verse number="7">Be jokių abejonių, visada žemesnį laimina aukštesnis.</verse>
				<verse number="8">Čia dešimtines ima mirtingi žmonės, o tenai­tas, apie kurį paliudyta, jog jis gyvena.</verse>
				<verse number="9">Ir, taip sakant, per Abraomą ir Levis mokėjo dešimtines, pats būdamas dešimtinių ėmėjas.</verse>
				<verse number="10">Žinoma, jis dar tebebuvo strėnose tėvo, kai šį pasitiko Melchizedekas.</verse>
				<verse number="11">Jeigu tobulumas būtų buvęs pasiekiamas levitų kunigystės dėka,­o tauta jos pagrindu buvo gavusi įstatymą,­tai kam dar būtų reikėję iškilti kitam kunigui Melchizedeko būdu ir nesivadinti kunigu Aarono būdu?</verse>
				<verse number="12">Juk, besikeičiant kunigystei, keičiasi ir įstatymas.</verse>
				<verse number="13">O tas, apie kurį tai sakoma, priklausė kitai giminei, iš kurios niekas netarnavo aukurui.</verse>
				<verse number="14">Juk aišku, kad mūsų Viešpats kilo iš Judo giminės, apie kurią Mozė nieko nėra kalbėjęs dėl kunigystės.</verse>
				<verse number="15">Tai dar labiau paaiškėja, kai iškyla kitas kunigas, panašus į Melchizedeką,</verse>
				<verse number="16">tapęs kunigu ne kūniško įstatymo įsakymu, bet nesibaigiančio gyvenimo jėga.</verse>
				<verse number="17">Juk Jis liudija: ‘‘Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu’‘.</verse>
				<verse number="18">Šitaip atšaukiamas ankstyvesnis įsakymas dėl savo silpnumo ir bergždumo,­</verse>
				<verse number="19">įstatymas juk nieko nepadarė tobulo,­ir įvedama tvirtesnė viltis, kuria priartėjame prie Dievo.</verse>
				<verse number="20">Juo labiau, kad tai neįvyko be priesaikos,</verse>
				<verse number="21">mat anie tapdavo kunigais be priesaikos, o šis su priesaika To, kuris Jam pasakė: ‘‘Viešpats prisiekė, ir Jis nesigailės: ‘Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu’ ‘‘.</verse>
				<verse number="22">Taigi Jėzus yra tapęs geresnės Sandoros garantu.</verse>
				<verse number="23">Anų kunigų buvo daug, nes mirtis jiems sukliudydavo ilgiau pasilikti.</verse>
				<verse number="24">O kadangi šis išlieka per amžius, Jis turi neatšaukiamą kunigystę.</verse>
				<verse number="25">Todėl Jis ir gali visada išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo, nes Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų.</verse>
				<verse number="26">Mums ir priderėjo turėti tokį vyriausiąjį Kunigą: šventą, nekaltą, tyrą, atskirtą nuo nusidėjėlių ir išaukštintą virš dangų.</verse>
				<verse number="27">Jam nereikia, kaip tiems vyriausiesiems kunigams, kasdien atnašauti aukas pirma už savo nuodėmes, paskui už tautos, nes Jis tai atliko vieną kartą visiems laikams, paaukodamas pats save.</verse>
				<verse number="28">Įstatymas skiria vyriausiaisiais kunigais žmones su silpnybėmis, o priesaikos žodis, duotas po įstatymo, paskyrė amžiams ištobulintą Sūnų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Bet iš to, ką sakome, svarbiausia yra štai kas: mes turime tokį vyriausiąjį Kunigą, kuris danguje atsisėdo Didybės sosto dešinėje</verse>
				<verse number="2">ir tarnauja šventykloje bei tikroje palapinėje, kurią pastatė ne žmogus, o Viešpats.</verse>
				<verse number="3">Kiekvienas vyriausiasis kunigas skiriamas aukoti dovanas ir aukas, tad ir šis privalo turėti, ką aukoti.</verse>
				<verse number="4">Jeigu Jis būtų žemėje, Jis nebūtų kunigas, nes čia yra kunigai, kurie pagal įstatymą aukoja dovanas.</verse>
				<verse number="5">Jie tarnauja dangiškųjų dalykų paveikslui ir šešėliui, panašiai kaip buvo pamokytas Mozė, kai rengėsi statyti palapinę: ‘‘Žiūrėk,­sako Jis,­kad visa padarytum pagal tą pavyzdį, kuris tau buvo parodytas ant kalno’‘.</verse>
				<verse number="6">Bet dabar Jis gavo juo prakilnesnį tarnavimą, juo tobulesnės, geresniais pažadais besiremiančios Sandoros tarpininkas yra.</verse>
				<verse number="7">Jeigu ta pirmoji Sandora būtų buvusi be trūkumų, nebūtų reikėję ieškoti vietos antrajai.</verse>
				<verse number="8">Jis sakė, peikdamas juos: ‘‘Štai ateina dienos,­sako Viešpats,­ kai Aš su Izraelio namais ir Judo namais sudarysiu naują Sandorą.</verse>
				<verse number="9">Ne tokią Sandorą, kokią buvau sudaręs su jų tėvais tą dieną, kai paėmiau juos už rankos, norėdamas išvesti iš Egipto žemės. Jie neišsaugojo mano Sandoros, ir Aš juos apleidau,­sako Viešpats.­</verse>
				<verse number="10">Štai kokia bus Sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, praslinkus anoms dienoms,­sako Viešpats:­Aš duosiu savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse, ir būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta.</verse>
				<verse number="11">Ir nė vienas nebemokys savo artimo nei savo brolio, sakydamas: ‘Pažink Viešpatį!’, nes visi mane pažins nuo mažiausio iki didžiausio.</verse>
				<verse number="12">Aš būsiu gailestingas dėl jų neteisumo ir jų nuodėmių bei nedorybių daugiau nebeprisiminsiu’‘.</verse>
				<verse number="13">Sakydamas ‘‘naują Sandorą’‘, Jis nurodė, kad pirmoji yra pasenusi. O kas pasensta ir nukaršta, to greit nebeliks.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Tiesa, ir pirmoji Sandora turėjo tarnavimo Dievui potvarkius ir žemišką šventyklą.</verse>
				<verse number="2">Buvo įrengta palapinė: priešakinė dalis, kur buvo žvakidė, stalas ir padėtinės duonos kepalai, vadinosi Šventoji.</verse>
				<verse number="3">Už antrosios uždangos buvo palapinės dalis, vadinama Šventų švenčiausioji.</verse>
				<verse number="4">Ten stovėjo auksinis smilkytuvas ir iš visų šonų auksu apmušta Sandoros skrynia, kurioje buvo auksinis ąsotis su mana, išsprogusi Aarono lazda ir Sandoros plokštės.</verse>
				<verse number="5">Viršum jos buvo šlovės cherubai, kurie gaubė sutaikinimo dangtį. Apie tai dabar nėra reikalo smulkiau kalbėti.</verse>
				<verse number="6">Esant tokiai sąrangai, į priekinę palapinės dalį visada eina kunigai atlikti apeigų,</verse>
				<verse number="7">o į antrąją­kartą per metus vienas tik vyriausiasis kunigas, ir tai ne be kraujo, kurį aukoja už save ir už tautos nuodėmes, padarytas dėl nežinojimo.</verse>
				<verse number="8">Šitaip Šventoji Dvasia nurodo, kad kelias į Šventų švenčiausiąją dar nėra atviras, kol tebestovi pirmoji palapinė,</verse>
				<verse number="9">kuri yra dabartinio laikotarpio atvaizdas. Joje aukojamos dovanos ir aukos, kurios negali padaryti aukotojo sąžinėje tobulo,</verse>
				<verse number="10">bet apima tik valgius, gėrimus, įvairius apiplovimus ir kūniškus potvarkius, galiojančius iki atnaujinimo.</verse>
				<verse number="11">Bet Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių vyriausiasis Kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę palapinę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos,</verse>
				<verse number="12">taip pat ne ožių ar veršių krauju, o savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į Švenčiausiąją ir įvykdė amžinąjį atpirkimą.</verse>
				<verse number="13">Jeigu jaučių bei ožių kraujas ir telyčios pelenai per apšlakstymą pašventina susitepusius, kad kūnas būtų švarus,</verse>
				<verse number="14">tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip auką be dėmės Dievui, nuvalys jūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad tarnautumėte gyvajam Dievui.</verse>
				<verse number="15">Ir todėl Jis yra naujosios Sandoros tarpininkas, kad, įvykus mirčiai pirmojoje Sandoroje padarytiems nusikaltimams atpirkti, pašauktieji gautų amžinojo palikimo pažadą.</verse>
				<verse number="16">Kur tik yra testamentas, ten būtina įrodyti testatoriaus mirtį.</verse>
				<verse number="17">Testamentas įgyja galią, mirus jo sudarytojui, o jam tebesant gyvam, testamentas negalioja.</verse>
				<verse number="18">Štai kodėl ir pirmoji Sandora nebuvo patvirtinta be kraujo.</verse>
				<verse number="19">Paskelbęs visai tautai visus įstatymo nuostatus, Mozė, paėmęs veršių bei ožių kraujo su vandeniu ir purpurinės vilnos su yzopu, apšlakstė pačią knygą ir visą tautą,</verse>
				<verse number="20">sakydamas: ‘‘Tai yra kraujas Sandoros, kurią įsakė jums Dievas!’‘</verse>
				<verse number="21">Jis taip pat apšlakstė krauju palapinę ir visus tarnavimo indus.</verse>
				<verse number="22">Taip pat beveik viskas pagal įstatymą apvaloma krauju, ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo.</verse>
				<verse number="23">Todėl dangiškųjų dalykų atvaizdai turėjo būti šitaip apvalomi, o patys dangaus dalykai­geresnėmis aukomis negu šitos.</verse>
				<verse number="24">Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventyklą­tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad dabar pasirodytų už mus Dievo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="25">Ir ne tam, kad pakartotinai aukotų save, kaip daro vyriausiasis kunigas, kuris kasmet įeina į Švenčiausiąją su svetimu krauju,­</verse>
				<verse number="26">tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sutvėrimo. Bet dabar Jis vieną kartą pasirodė amžių pabaigoje, kad savo auka sunaikintų nuodėmę.</verse>
				<verse number="27">Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to­teismas,</verse>
				<verse number="28">taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad pasiimtų daugelio nuodėmes, antrą kartą pasirodys be nuodėmės Jo laukiančiųjų išgelbėjimui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Kadangi Įstatymas turi tiktai būsimųjų gėrybių šešėlį, o ne patį dalykų vaizdą, jis niekada negali tomis pačiomis aukomis, kurios kasmet vis aukojamos ir aukojamos, padaryti tobulus tuos, kurie artinasi.</verse>
				<verse number="2">Argi tos aukos nesiliautų, jeigu aukotojai, vienąkart apvalyti, daugiau nebejaustų sąžinėje nuodėmių?</verse>
				<verse number="3">Priešingai: jos metai iš metų vis primena nuodėmes.</verse>
				<verse number="4">Juk neįmanoma, kad jaučių ir ožių kraujas panaikintų nuodėmes.</verse>
				<verse number="5">Todėl, ateidamas į pasaulį, Jis sako: ‘‘Aukų ir atnašų Tu nenorėjai, bet paruošei man kūną.</verse>
				<verse number="6">Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes.</verse>
				<verse number="7">Tuomet tariau: ‘Štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti Tavo, o Dieve, valios!’ ‘‘</verse>
				<verse number="8">Anksčiau pasakęs: ‘‘Aukų ir atnašų, deginamųjų atnašų ir atnašų už nuodėmes Tu nenorėjai ir nemėgai’‘,­jos aukojamos pagal Įstatymą,­</verse>
				<verse number="9">paskui paskelbė: ‘‘Štai ateinu vykdyti Tavo, o Dieve, valios’‘. Jis panaikina viena, kad įtvirtintų kita.</verse>
				<verse number="10">Tos valios dėka esame Jėzaus Kristaus kūno auka vieną kartą pašventinti visiems laikams.</verse>
				<verse number="11">Kiekvienas kunigas diena iš dienos tarnauja ir daug kartų aukoja tas pačias aukas, kurios niekada negali panaikinti nuodėmių.</verse>
				<verse number="12">O šis, paaukojęs vienintelę auką už nuodėmes, amžiams atsisėdo Dievo dešinėje,</verse>
				<verse number="13">nuo tol laukdamas, kol Jo priešai bus patiesti tarsi pakojis po Jo kojų.</verse>
				<verse number="14">Vienintele atnaša Jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius.</verse>
				<verse number="15">Tai mums liudija ir Šventoji Dvasia. Ji yra pasakiusi:</verse>
				<verse number="16">‘‘Štai Sandora, kurią su jais sudarysiu, praslinkus anoms dienoms,­sako Viešpats:­Aš įdėsiu savo įstatymus į jų širdis ir juos įrašysiu jų mintyse,</verse>
				<verse number="17">ir jų nuodėmių bei jų nedorybių daugiau nebeprisiminsiu’‘.</verse>
				<verse number="18">O kur jos atleistos, ten nebereikia atnašos už nuodėmę.</verse>
				<verse number="19">Taigi, broliai, galėdami drąsiai įeiti į Švenčiausiąją dėl Jėzaus kraujo</verse>
				<verse number="20">nauju ir gyvu keliu, kurį Jis atvėrė mums per uždangą, tai yra savąjį kūną,</verse>
				<verse number="21">ir turėdami didį Kunigą Dievo namams,</verse>
				<verse number="22">artinkimės su tyra širdimi ir giliu, užtikrintu tikėjimu, apšlakstymu apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę kūną švariu vandeniu!</verse>
				<verse number="23">Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes ištikimas Tas, kuris pažadėjo.</verse>
				<verse number="24">Žiūrėkime vieni kitų, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus.</verse>
				<verse number="25">Neapleiskime savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regime besiartinančią dieną.</verse>
				<verse number="26">Jeigu, pasiekę tiesos pažinimą, sąmoningai nusidedame, tada nebelieka aukos už nuodėmes,</verse>
				<verse number="27">bet kažkoks baisus laukimas teismo ir liepsnojančio pykčio, kuris praris priešininkus.</verse>
				<verse number="28">Jei kas atstumia Mozės Įstatymą, tas be jokio pasigailėjimo turi mirti, dviem ar trims liudytojams paliudijus.</verse>
				<verse number="29">Tik pagalvokite: kaip dar sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris sutrypė kojomis Dievo Sūnų, nešventu palaikė Sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas, ir įžeidė malonės Dvasią!</verse>
				<verse number="30">Juk pažįstame Tą, kuris pasakė: ‘‘Mano kerštas, Aš atsilyginsiu,­ sako Viešpats’‘. Ir vėl: ‘‘Viešpats teis savo tautą’‘.</verse>
				<verse number="31">Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas!</verse>
				<verse number="32">Prisiminkite ankstesnes dienas, kada jūs apšviesti ištvėrėte didelę kentėjimų kovą,</verse>
				<verse number="33">tiek patys išstatyti viešam reginiui su paniekinimais ir smurtu, tiek būdami dalininkai tų, su kuriais buvo taip elgiamasi.</verse>
				<verse number="34">Jūs užjautėte mane, kalinį, ir linksmai sutikote savo turto išplėšimą, žinodami, jog turite danguje geresnį ir išliekantį turtą.</verse>
				<verse number="35">Tad nepameskite savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlygis!</verse>
				<verse number="36">Taip, reikia jums ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta.</verse>
				<verse number="37">Nes ‘‘dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis Tas, kuris turi ateiti, ir neužtruks.</verse>
				<verse number="38">Bet teisusis gyvens tikėjimu, ir, jeigu jis atsitrauktų, mano siela juo nebesigėrės’‘.</verse>
				<verse number="39">Tačiau mes nesame tie, kurie atsitraukia savo pražūčiai, bet tie, kurie tiki, kad išgelbėtume sielą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome.</verse>
				<verse number="2">Per jį protėviai gavo gerą liudijimą.</verse>
				<verse number="3">Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima.</verse>
				<verse number="4">Tikėjimu Abelis aukojo geresnę auką negu Kainas ir dėl tikėjimo gavo liudijimą, kad yra teisus, Dievui paliudijus apie jo dovanas. Dėl tikėjimo jis ir miręs tebekalba.</verse>
				<verse number="5">Tikėjimu Henochas buvo perkeltas, kad nematytų mirties, ir ‘‘jo neberado, nes Dievas jį perkėlė’‘. Mat prieš perkeliamas, jis gavo liudijimą, kad patikęs Dievui.</verse>
				<verse number="6">O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina.</verse>
				<verse number="7">Tikėjimu Nojus, Dievo perspėtas apie tuo metu dar nematomus dalykus, būdamas dievobaimingas, pastatė arką savo šeimai išgelbėti; tikėjimu jis pasmerkė pasaulį ir paveldėjo tikėjimo teisumą.</verse>
				<verse number="8">Tikėjimu Abraomas pakluso, kai buvo pašauktas keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs.</verse>
				<verse number="9">Tikėjimu jis apsigyveno pažado žemėje, tarytum svetimoje, gyvendamas palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado bendrapaveldėtojais.</verse>
				<verse number="10">Mat jis laukė miesto su pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas.</verse>
				<verse number="11">Tikėjimu ir pati Sara­nevaisinga ir nebe to amžiaus­gavo galios pastoti ir pagimdė vaiką, nes ji laikė ištikimu Tą, kuris pažadėjo.</verse>
				<verse number="12">Todėl iš vieno vyro, ir dar apmirusio, gimė palikuonys, gausūs tartum dangaus žvaigždės ir nesuskaitomi kaip jūros pakrantės smiltys.</verse>
				<verse number="13">Jie visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, bet iš tolo juos regėdami, buvo įsitikinę jais ir priėmė juos, išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir keleiviai.</verse>
				<verse number="14">Kurie taip kalba, parodo, kad ieško tėvynės.</verse>
				<verse number="15">Jeigu jie būtų minėję aną, iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal.</verse>
				<verse number="16">Bet dabar jie siekė geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl Dievas nesigėdija vadintis jų Dievu: juk Jis paruošė jiems Miestą!</verse>
				<verse number="17">Tikėjimu Abraomas aukojo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis, kuris buvo gavęs pažadą, aukojo savo viengimį sūnų,</verse>
				<verse number="18">apie kurį buvo pasakyta: ‘‘Iš Izaoko bus pašaukti tavo palikuonys’‘.</verse>
				<verse number="19">Jis suprato, kad Dievas gali prikelti net iš mirties, ir atgavo sūnų tarytum iš numirusių.</verse>
				<verse number="20">Tikėjimu Izaokas palaimino ateičiai Jokūbą ir Ezavą.</verse>
				<verse number="21">Tikėjimu Jokūbas mirties valandą palaimino kiekvieną Juozapo sūnų ir pagarbino, atsirėmęs į savo lazdos drūtgalį.</verse>
				<verse number="22">Tikėjimu merdintis Juozapas priminė apie Izraelio vaikų iškeliavimą ir davė nurodymų dėl savo palaikų.</verse>
				<verse number="23">Tikėjimu Mozė tris mėnesius buvo tėvų paslėptas, nes jie matė, koks kūdikis dailus, ir neišsigando karaliaus įsakymo.</verse>
				<verse number="24">Tikėjimu Mozė užaugęs atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi.</verse>
				<verse number="25">Jis verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti sunkumus negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais.</verse>
				<verse number="26">Jis Kristaus paniekinimą laikė didesniu turtu negu Egipto brangenybes, nes jis žvelgė į atlygį.</verse>
				<verse number="27">Tikėjimu jis paliko Egiptą, neišsigandęs karaliaus rūstybės, nes liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį.</verse>
				<verse number="28">Tikėjimu jis įsteigė Paschą ir apšlakstymą krauju, kad naikintojas nepaliestų jų pirmagimių.</verse>
				<verse number="29">Tikėjimu jie perėjo per Raudonąją jūrą tartum per sausumą, o tai daryti mėginantys egiptiečiai prigėrė.</verse>
				<verse number="30">Tikėjimu buvo sugriauti Jericho mūrai po septynių dienų žygiavimo aplinkui.</verse>
				<verse number="31">Tikėjimu paleistuvė Rahaba nepražuvo kartu su neklusniaisiais; mat ji taikingai buvo priėmusi žvalgus.</verse>
				<verse number="32">Ką dar pasakyti? Man neužtektų laiko, jeigu imčiau pasakoti apie Gedeoną, Baraką, Samsoną, Jeftę, Dovydą, Samuelį ir pranašus,</verse>
				<verse number="33">kurie tikėjimu nugalėjo karalystes, vykdė teisumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus,</verse>
				<verse number="34">užgesino ugnies karštį, paspruko nuo kalavijo ašmenų, sustiprėjo iš silpnumo, tapo galiūnais kovoje, privertė bėgti svetimųjų pulkus.</verse>
				<verse number="35">Moterys atgavo prikeltus savo mirusiuosius, kiti buvo kankinami ir atsisakė išlaisvinimo, kad gautų prakilnesnį prisikėlimą.</verse>
				<verse number="36">Dar kiti iškentė patyčias ir plakimus, taip pat pančius ir kalėjimą.</verse>
				<verse number="37">Jie buvo akmenimis užmušami, pjaustomi pusiau, gundomi, kardu žudomi, klajojo prisidengę avių ir ožkų kailiais, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus.</verse>
				<verse number="38">Jie, kurių pasaulis nebuvo vertas, klajojo dykumose ir kalnuose, slapstėsi olose ir žemės plyšiuose.</verse>
				<verse number="39">Ir jie visi, per tikėjimą gavę gerą liudijimą, negavo to, kas buvo pažadėta,</verse>
				<verse number="40">nes Dievas geresnius dalykus buvo numatęs mums, kad jie ne be mūsų pasiektų tobulumą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Todėl ir mes, tokio didelio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visus apsunkinimus bei lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse,</verse>
				<verse number="2">žiūrėdami į mūsų tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų. Jis vietoj sau priderančio džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje.</verse>
				<verse number="3">Apsvarstykite, kaip Jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešiškumą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte savo sielomis!</verse>
				<verse number="4">Jums dar neteko priešintis iki kraujų, kovojant su nuodėme.</verse>
				<verse number="5">Jūs pamiršote paraginimą, kuris sako jums kaip sūnums: ‘‘Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink Jo baramas:</verse>
				<verse number="6">nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima’‘.</verse>
				<verse number="7">Jeigu jūs pakenčiat drausmę, Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja?</verse>
				<verse number="8">Bet jeigu jūs be drausmės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiai.</verse>
				<verse number="9">Jau mūsų kūno tėvai mus bausdavo, ir mes juos gerbėme. Tad argi nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume?</verse>
				<verse number="10">Juk anie savo nuožiūra mus drausmino neilgą laiką, o šis tai daro mūsų labui, kad taptume Jo šventumo dalininkais.</verse>
				<verse number="11">Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneša taikingų teisumo vaisių auklėtiniams.</verse>
				<verse number="12">Todėl pakelkite nuleistas rankas, sustiprinkite linkstančius kelius</verse>
				<verse number="13">ir ištiesinkite takus po savo kojomis, kad, kas luoša, neišnirtų, bet verčiau sugytų.</verse>
				<verse number="14">Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties.</verse>
				<verse number="15">Žiūrėkite, kad kas neprarastų Dievo malonės, kad neišleistų daigų kokia karti šaknis ir nepadarytų vargo, suteršdama daugelį;</verse>
				<verse number="16">kad neatsirastų ištvirkėlių ir bedievių kaip Ezavas, už valgio kąsnį pardavęs pirmagimio teises.</verse>
				<verse number="17">Jūs žinote, kad jis ir paskui, norėdamas paveldėti palaiminimą, buvo atmestas, nes nerado progos atgailai, nors su ašaromis jos ieškojo.</verse>
				<verse number="18">Jūs prisiartinote ne prie apčiuopiamo ir liepsnojančio ugnimi kalno ar prie tamsos, ar ūkanų, ar viesulo,</verse>
				<verse number="19">ar trimito skardenimo, ar žodžių skambesio, kurį išgirdę žmonės meldė, kad daugiau nebūtų ištarta nė žodžio.</verse>
				<verse number="20">Mat jie negalėjo pakelti įsakymo: ‘‘Net jeigu gyvulys paliestų kalną, jis privalo būti užmuštas akmenimis arba nušautas strėle’‘.</verse>
				<verse number="21">Anas reginys buvo toks baisus, jog Mozė pasakė: ‘‘Labai išsigandau ir visas drebu!’‘</verse>
				<verse number="22">Bet jūs prisiartinote prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto, dangiškosios Jeruzalės, prie nesuskaitomų tūkstančių angelų</verse>
				<verse number="23">ir šventiško susirinkimo, prie danguje įrašytųjų pirmagimių bažnyčios, prie visų Teisėjo Dievo, prie ištobulintų teisiųjų dvasių</verse>
				<verse number="24">ir prie Naujosios Sandoros Tarpininko Jėzaus bei prie apšlakstymo kraujo, kuris kalba apie geresnius dalykus negu Abelio kraujas.</verse>
				<verse number="25">Žiūrėkite, kad neatstumtumėte kalbančiojo, nes jeigu anie neištrūko, kai atmetė Tą, kuris žemėje davė įspėjimų, tai juo labiau neištrūksime mes, nusigręžę nuo To, kuris kalba iš dangaus.</verse>
				<verse number="26">Jo balsas anuomet drebino žemę, o dabar Jis pažadėjo, sakydamas: ‘‘Aš dar kartą sudrebinsiu ne tik žemę, bet ir dangų!’‘</verse>
				<verse number="27">Žodžiai ‘‘dar kartą’‘ rodo, kad iš sutvertųjų dalykų bus pašalinti sudrebinamieji, kad pasiliktų tai, kas nesudrebinama.</verse>
				<verse number="28">Todėl, gaudami nesudrebinamą karalystę, tvirtai laikykimės malonės, kuria galime deramai tarnauti Dievui su pagarba ir baime,</verse>
				<verse number="29">nes mūsų Dievas yra ryjanti ugnis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Teišsilaiko broliška meilė.</verse>
				<verse number="2">Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, priėmė viešnagėn angelus.</verse>
				<verse number="3">Prisiminkite kalinius, tarsi kartu būdami įkalinti, prisiminkite tuos, su kuriais piktai elgiamasi, nes patys tebesate kūne.</verse>
				<verse number="4">Tebūna visų gerbiama santuoka ir nesuteptas santuokos patalas. O ištvirkėlius ir svetimautojus teis Dievas.</verse>
				<verse number="5">Gyvenkite be godumo pinigams, būkite patenkinti tuo, ką turite, nes Jis pats yra pasakęs: ‘‘Niekad Aš tavęs nepaliksiu ir nepamiršiu’‘.</verse>
				<verse number="6">Todėl galime su pasitikėjimu tarti: ‘‘Viešpats mano padėjėjas­aš nebijosiu! Ką gali padaryti man žmogus?’‘</verse>
				<verse number="7">Atsiminkite savo vadovus, kurie jums skelbė Dievo žodį. Įsižiūrėkite į jų gyvenimo vaisius, sekite jų tikėjimu.</verse>
				<verse number="8">Jėzus Kristus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius.</verse>
				<verse number="9">Nesiduokite suklaidinami įvairių ir svetimų mokslų, nes gera, kai širdis sustiprinama malone, o ne valgiais, kurie nedavė naudos tiems, kurie jų laikėsi.</verse>
				<verse number="10">Mes turime aukurą, nuo kurio valgyti neturi teisės tie, kurie tarnauja palapinei.</verse>
				<verse number="11">Juk kūnai gyvulių, kurių kraujas vyriausiojo kunigo įnešamas į šventyklą už nuodėmes, sudeginami už stovyklos.</verse>
				<verse number="12">Todėl ir Jėzus, norėdamas savo krauju pašventinti tautą, kentėjo už vartų.</verse>
				<verse number="13">Taigi išeikime pas Jį už stovyklos, nešdami Jo paniekinimą.</verse>
				<verse number="14">Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo.</verse>
				<verse number="15">Todėl per Jį visada aukokime Dievui šlovinimo auką, tai yra Jo vardą garbinančių lūpų vaisių.</verse>
				<verse number="16">Nepamirškite daryti gera ir dalintis su kitais, nes tokios aukos patinka Dievui.</verse>
				<verse number="17">Klausykite savo vadovų ir būkite jiems atsidavę, nes jie budi jūsų sielų labui, būdami atsakingi už jas; jie tai tedaro su džiaugsmu, o ne dūsaudami, nes tai nebūtų jums naudinga.</verse>
				<verse number="18">Melskite už mus, nes esame įsitikinę turį gerą sąžinę ir norį visame kame dorai elgtis.</verse>
				<verse number="19">Itin prašau melsti, kad būčiau greičiau jums sugrąžintas.</verse>
				<verse number="20">Ramybės Dievas, amžinosios Sandoros krauju išvedęs iš numirusių didįjį avių Ganytoją­mūsų Viešpatį Jėzų,</verse>
				<verse number="21">teištobulina jus kiekvienam geram darbui, kad vykdytumėte Jo valią, Jam veikiant jumyse, kas Jo akims patinka per Jėzų Kristų. Jam šlovė per amžių amžius! Amen.</verse>
				<verse number="22">Aš maldauju jus, broliai, kantriai priimkite šį paraginimo žodį: juk parašiau jums trumpai.</verse>
				<verse number="23">Žinokite, kad mūsų brolis Timotiejus yra išleistas laisvėn. Jei jis greitai atvyks, ir aš su juo drauge pamatysiu jus.</verse>
				<verse number="24">Sveikinkite visus savo vadovus ir visus šventuosius. Jus sveikina broliai iš Italijos.</verse>
				<verse number="25">Malonė teesie su jumis visais! Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="59">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Jokūbas, Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus tarnas, siunčia sveikinimus dvylikai pasklidusių giminių.</verse>
				<verse number="2">Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus.</verse>
				<verse number="3">Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę,</verse>
				<verse number="4">o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte.</verse>
				<verse number="5">Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta.</verse>
				<verse number="6">Bet tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis panašus į jūros bangą, varinėjamą ir blaškomą vėjo.</verse>
				<verse number="7">Toksai žmogus tenemano ką nors gausiąs iš Viešpaties,­</verse>
				<verse number="8">toks svyruojantis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus.</verse>
				<verse number="9">Tesigiria pažemintas brolis savo išaukštinimu,</verse>
				<verse number="10">o turtuolis savo pažeminimu, nes jis išnyks kaip lauko gėlė.</verse>
				<verse number="11">Juk pakyla saulė, jos kaitra išdžiovina žolyną, ir jo žiedas nubyra, jo išvaizdos grožis pranyksta. Taip ir turtuolis sunyks savo keliuose.</verse>
				<verse number="12">Palaimintas žmogus, kuris ištveria pagundymą, nes, kai bus išbandytas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Viešpats pažadėjo Jį mylintiems.</verse>
				<verse number="13">Nė vienas gundomas tenesako: ‘‘Esu Dievo gundomas’‘. Dievas negali būti gundomas blogiu ir pats nieko negundo.</verse>
				<verse number="14">Kiekvienas yra gundomas, savo paties geismo pagrobtas ir suviliotas.</verse>
				<verse number="15">Paskui užsimezgęs geismas pagimdo nuodėmę, o užbaigta nuodėmė gimdo mirtį.</verse>
				<verse number="16">Neapsigaukite, mano mylimi broliai!</verse>
				<verse number="17">Kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana yra iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra permainų ir nė šešėlio keitimosi.</verse>
				<verse number="18">Savo valia Jis pagimdė mus tiesos žodžiu, kad būtume tarsi Jo kūrinių pirmieji vaisiai.</verse>
				<verse number="19">Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, lėtas kalbėti, lėtas pykti.</verse>
				<verse number="20">Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo.</verse>
				<verse number="21">Todėl, atmetę visą nešvarą bei piktybės gausą, su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas.</verse>
				<verse number="22">Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save.</verse>
				<verse number="23">Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris žiūri į savo gimtąjį veidą veidrodyje.</verse>
				<verse number="24">Pasižiūrėjo į save ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo.</verse>
				<verse number="25">Bet kas įsižiūri į tobuląjį laisvės įstatymą ir jį vykdo, kas tampa nebe klausytojas užuomarša, bet darbo vykdytojas, tas bus palaimintas savo darbuose.</verse>
				<verse number="26">Jei kas iš jūsų mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias.</verse>
				<verse number="27">Tyras ir nesuteptas pamaldumas prieš Dievą ir Tėvą yra: lankyti našlaičius ir našles jų sielvarte ir saugoti save nesuterštą šiuo pasauliu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Mano broliai, turėkite mūsų Jėzaus Kristaus, šlovės Viešpaties, tikėjimą, neatsižvelgdami į asmenis.</verse>
				<verse number="2">Štai į jūsų susirinkimą ateina žmogus su auksiniu žiedu, puikiais drabužiais, taip pat įžengia beturtis apskurusiu apdaru.</verse>
				<verse number="3">Jūs žiūrite į tą, kuris puikiai apsirengęs, ir sakote: ‘‘Atsisėsk čia į gerą vietą’‘, o beturčiui tariate: ‘‘Stovėk ten’‘, arba: ‘‘Sėskis prie mano kojų’‘.</verse>
				<verse number="4">Argi jūs nesate šališki, argi netampate piktais sumetimais besivadovaujantys teisėjai?</verse>
				<verse number="5">Paklausykite, mano mylimieji broliai: ar Dievas neišsirinko pasaulio vargšų, kad jie būtų turtingi tikėjimu ir paveldėtų karalystę, pažadėtą Jį mylintiems?</verse>
				<verse number="6">O jūs paniekinote beturtį! Argi ne turtuoliai jus spaudžia, ar ne jie tampo jus po teismus?</verse>
				<verse number="7">Ar ne jie niekina tą kilnų vardą, kuriuo jūs vadinatės?</verse>
				<verse number="8">Jeigu tik įvykdote karališkąjį įstatymą, kaip sako Raštas: ‘‘Mylėk savo artimą kaip save patį’‘, jūs gerai darote;</verse>
				<verse number="9">bet, jeigu atsižvelgiate į asmenis, darote nuodėmę ir esate įstatymo kaltinami kaip nusižengėliai.</verse>
				<verse number="10">Mat, kas laikosi viso įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas kaltas dėl visų.</verse>
				<verse number="11">Juk Tas, kuris pasakė: ‘‘Nesvetimauk!’‘, taip pat pasakė ir: ‘‘Nežudyk’‘. Tad jeigu tu nesvetimauji, bet žudai,­vis tiek esi įstatymo laužytojas.</verse>
				<verse number="12">Taip kalbėkite ir taip darykite, kaip tie, kurie bus teisiami pagal laisvės įstatymą.</verse>
				<verse number="13">Teismas negailestingas tam, kuris neparodė gailestingumo. O gailestingumas triumfuoja prieš teismą.</verse>
				<verse number="14">Kokia nauda, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi darbų? Ar gali jį išgelbėti toks tikėjimas?</verse>
				<verse number="15">Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto,</verse>
				<verse number="16">ir kas nors iš jūsų jiems tartų: ‘‘Eikite ramybėje, sušilkite ir pasisotinkite’‘, o neduotų, ko reikia jų kūnui,­kokia iš to nauda?</verse>
				<verse number="17">Taip ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs.</verse>
				<verse number="18">Bet kažkas pasakys: ‘‘Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus’‘. Parodyk man savo tikėjimą be darbų, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą.</verse>
				<verse number="19">Tu tiki, kad yra vienas Dievas? Gerai darai. Ir demonai tiki ir dreba!</verse>
				<verse number="20">Ar nori žinoti, neišmintingas žmogau, kad tikėjimas be darbų miręs?</verse>
				<verse number="21">Argi ne darbais buvo išteisintas mūsų tėvas Abraomas, aukodamas savo sūnų Izaoką ant aukuro?</verse>
				<verse number="22">Ar matai, kad tikėjimas veikė kartu su jo darbais, ir darbais tikėjimas buvo atbaigtas?</verse>
				<verse number="23">Taip išsipildė Rašto žodžiai: ‘‘Abraomas patikėjo Dievu, ir tai buvo jam įskaityta teisumu’‘, o jis buvo pramintas Dievo draugu.</verse>
				<verse number="24">Jūs matote, kad žmogus išteisinamas darbais, o ne vienu tikėjimu.</verse>
				<verse number="25">Taip pat ir paleistuvė Rahaba: argi ji ne darbais buvo išteisinta, kai priėmė pasiuntinius ir kitu keliu juos išleido?</verse>
				<verse number="26">Kaip kūnas be dvasios yra miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Mano broliai, ne visi būkite mokytojais. Žinokite, kad mūsų laukia griežtesnis teismas.</verse>
				<verse number="2">Juk mes visi daug kur nusižengiame. Kas nenusižengia žodžiu, tas yra tobulas žmogus; jis sugeba pažaboti ir visą kūną.</verse>
				<verse number="3">Jei mes įbrukame žąslus arkliams į nasrus, kad mums paklustų, mes suvaldome visą jų kūną.</verse>
				<verse number="4">Štai kad ir laivai: nors jie tokie dideli ir smarkių vėjų varomi, mažytis vairas juos pakreipia, kur nori vairininkas.</verse>
				<verse number="5">Taip pat ir liežuvis yra mažas narys, bet giriasi didžiais dalykais. Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią;</verse>
				<verse number="6">ir liežuvis yra ugnis­nedorybės pasaulis. Liežuvis yra vienas iš mūsų narių, kuris suteršia visą kūną, padega gyvenimo eigą, pats pragaro padegtas.</verse>
				<verse number="7">Kiekviena žvėrių, paukščių, šliužų ir jūros gyvūnų veislė buvo sutramdyta ir yra sutramdoma žmogaus prigimties jėga.</verse>
				<verse number="8">O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų.</verse>
				<verse number="9">Juo laiminame mūsų Dievą Tėvą ir juo keikiame žmones, kurie sutverti pagal Dievo atvaizdą.</verse>
				<verse number="10">Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti!</verse>
				<verse number="11">Nejaugi šaltinis iš tos pačios versmės lieja saldų ir kartų vandenį?</verse>
				<verse number="12">Argi gali, mano broliai, figmedis išauginti alyvas, o vynmedis figas? Taip pat ir šaltinis negali duoti sūraus vandens ir saldaus.</verse>
				<verse number="13">Kas tarp jūsų išmintingas ir sumanus? Teparodo geru elgesiu savo darbus su išmintingu romumu.</verse>
				<verse number="14">Bet jeigu jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavydą ir savanaudiškumą, tuomet nesigirkite ir nemeluokite tiesai.</verse>
				<verse number="15">Tai nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet žemiška, sielinė ir demoniška.</verse>
				<verse number="16">Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten netvarka bei įvairūs pikti darbai.</verse>
				<verse number="17">Bet išmintis, kilusi iš aukštybių, pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, švelni, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, bešališka ir neveidmainiška.</verse>
				<verse number="18">O teisumo vaisius su ramybe sėjamas tų, kurie neša ramybę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Iš kur tarp jūsų atsiranda karai ir kivirčai? Ar ne iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų nariuose?</verse>
				<verse number="2">Geidžiate ir neturite; žudote ir pavydite­ir negalite pasiekti; kovojate ir kariaujate; neturite, nes neprašote.</verse>
				<verse number="3">Jūs prašote ir negaunate, nes blogo prašote­savo užgaidoms išleisti.</verse>
				<verse number="4">Paleistuviai ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu.</verse>
				<verse number="5">Gal manote, kad Raštas veltui sako: ‘‘Pavydžiai trokšta Dvasia, kuri gyvena mumyse’‘.</verse>
				<verse number="6">Bet Jis duoda dar didesnę malonę, ir todėl sako: ‘‘Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę’‘.</verse>
				<verse number="7">Todėl atsiduokite Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų.</verse>
				<verse number="8">Artinkitės prie Dievo, ir Jis artinsis prie jūsų. Nusiplaukite rankas, nusidėjėliai, nusivalykite širdis, dvejojantys.</verse>
				<verse number="9">Dejuokite, liūdėkite ir raudokite! Jūsų juokas tepavirsta gedulu, o džiaugsmas­liūdesiu.</verse>
				<verse number="10">Nusižeminkite prieš Viešpatį, ir Jis jus išaukštins.</verse>
				<verse number="11">Broliai, neapkalbinėkite vieni kitų! Kas apkalba ir teisia savo brolį, tas apkalba ir teisia įstatymą. O jeigu teisi įstatymą, vadinasi, nesi įstatymo vykdytojas, bet teisėjas.</verse>
				<verse number="12">Yra vienas įstatymo leidėjas, kuris gali išgelbėti ir pražudyti. O kas gi tu toks, kuris teisi kitą?</verse>
				<verse number="13">Nagi jūs, kurie sakote: ‘‘Šiandien arba rytoj keliausime į tą ir tą miestą, tenai išbūsime metus, versimės prekyba ir pasipelnysime’‘,­</verse>
				<verse number="14">jūs nežinote, kas atsitiks rytoj! Ir kas gi jūsų gyvybė? Garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta.</verse>
				<verse number="15">Verčiau sakytumėte: ‘‘Jei Viešpats panorės, gyvensime ir darysime šį bei tą’‘.</verse>
				<verse number="16">O dabar jūs giriatės iš savo pasipūtimo, ir kiekvienas toks gyrimasis yra blogas.</verse>
				<verse number="17">Kas moka daryti gera ir nedaro, tas nusideda.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Nagi dabar jūs, turtuoliai, verkite ir raudokite dėl jums artėjančių negandų!</verse>
				<verse number="2">Jūsų turtai supuvę ir jūsų drabužiai kandžių sukapoti.</verse>
				<verse number="3">Jūsų auksas ir sidabras surūdijo, ir jų rūdys prieš jus liudys ir ės jūsų kūnus kaip ugnis. Jūs susikrovėte turtų paskutinėmis dienomis.</verse>
				<verse number="4">Štai šaukia jūsų laukus nuvaliusių darbininkų užmokestis, kurį jūs nusukote, ir pjovėjų šauksmai pasiekė kareivijų Viešpaties ausis.</verse>
				<verse number="5">Jūs gašliai gyvenote žemėje ir mėgavotės; jūs nupenėjote savo širdis tarsi skerdimo dienai.</verse>
				<verse number="6">Jūs pasmerkėte ir nužudėte teisųjį: jis jums nesipriešina.</verse>
				<verse number="7">Tad būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo. Antai žemdirbys ilgai ir kantriai laukia brangaus žemės vaisiaus, kol šis gauna ankstyvojo ir vėlyvojo lietaus.</verse>
				<verse number="8">Ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti.</verse>
				<verse number="9">Nemurmėkite, broliai, vieni prieš kitus, kad nebūtumėte teisiami. Štai teisėjas jau stovi prie durų.</verse>
				<verse number="10">Imkite, broliai, kentėjimo ir ištvermės pavyzdžiu pranašus, kurie kalbėjo Viešpaties vardu.</verse>
				<verse number="11">Štai mes laikome palaimintais ištvėrusius. Jūs girdėjote apie Jobo ištvermę ir matėte, kokia buvo jam Viešpaties skirta pabaiga, nes Viešpats kupinas užuojautos ir gailestingumo.</verse>
				<verse number="12">Bet pirmiausia, mano broliai, neprisiekite nei dangumi, nei žeme, nei kitokia priesaika. Tebūnie jūsų ‘‘taip’‘­ taip ir jūsų ‘‘ne’‘­ ne, kad nepakliūtumėte į teismą.</verse>
				<verse number="13">Kenčia kas iš jūsų? Tesimeldžia. Kas nors džiaugiasi? Tegul gieda psalmes.</verse>
				<verse number="14">Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu.</verse>
				<verse number="15">Ir tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusidėjęs, jam bus atleista.</verse>
				<verse number="16">Išpažinkite vieni kitiems savo nusižengimus ir melskitės vieni už kitus, kad būtumėte išgydyti. Daug pajėgia veiksminga, karšta teisiojo malda.</verse>
				<verse number="17">Elijas buvo toks pat žmogus kaip ir mes. Jis meldė, kad nelytų, ir nelijo žemėje trejus metus ir šešis mėnesius;</verse>
				<verse number="18">ir jis vėl meldė, ir dangus davė lietaus, o žemė užaugino savo vaisių.</verse>
				<verse number="19">Mano broliai, jeigu kas iš jūsų nuklystų nuo tiesos ir kas nors jį atverstų,­</verse>
				<verse number="20">težino, kad, sugrąžindamas nusidėjėlį iš jo klystkelio, išgelbės sielą nuo mirties ir uždengs daugybę nuodėmių.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="60">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Petras, Jėzaus Kristaus apaštalas, ateiviams, pasklidusiems Ponte, Galatijoje, Kapadokijoje, Azijoje ir Bitinijoje,</verse>
				<verse number="2">išrinktiems išankstiniu Dievo Tėvo numatymu, Dvasios pašventinimu, kad būtų klusnūs ir apšlakstyti Jėzaus Kristaus krauju. Tepadaugėja jums malonė ir ramybė!</verse>
				<verse number="3">Tebūnie palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prikėlimu iš numirusių atgimdė mus gyvai vilčiai,</verse>
				<verse number="4">nenykstančiam, nesuteptam ir nevystančiam palikimui, kuris paruoštas jums danguje.</verse>
				<verse number="5">Dievo jėga per tikėjimą jūs esate saugomi išgelbėjimui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniu laiku.</verse>
				<verse number="6">Tuo džiaukitės, nors dabar, jei reikia, trumpai kenčiate įvairiuose išmėginimuose,</verse>
				<verse number="7">kad jūsų išbandytas tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, nors ir ugnimi ištirtą, būtų pripažintas vertas gyriaus, garbės ir šlovės, kai apsireikš Jėzus Kristus.</verse>
				<verse number="8">Jūs mylite Jį, nors ir nesate Jo matę; tikėdami Jį, nors ir neregėdami, džiaugiatės neišsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu,</verse>
				<verse number="9">gaudami jūsų tikėjimo tikslą­ sielų išgelbėjimą.</verse>
				<verse number="10">Šito išgelbėjimo ieškojo ir kruopščiai jį tyrinėjo pranašai, kurie pranašavo apie jums skirtąją malonę.</verse>
				<verse number="11">Jie tyrinėjo, kurį ir kokį laiką skelbė juose esanti Kristaus Dvasia, iš anksto nurodžiusi Kristaus kentėjimus ir juos lydinčią šlovę.</verse>
				<verse number="12">Jiems buvo apreikšta, kad jie ne sau, bet mums tarnavo tuo, kas dabar pranešta jums per tuos, kurie paskelbė Evangeliją Šventąja Dvasia, pasiųsta iš dangaus; į tai trokšta pažvelgti angelai.</verse>
				<verse number="13">Todėl, susijuosę savo proto strėnas, būkite blaivūs ir visiškai pasitikėkite malone, kuri bus jums suteikta, kai apsireikš Jėzus Kristus.</verse>
				<verse number="14">Kaip klusnūs vaikai, nepasiduokite ankstesniems savo neišmaningumo laikų geiduliams,</verse>
				<verse number="15">bet, kaip šventas yra Tas, kuris jus pašaukė, taip ir jūs būkite šventi visu savo elgesiu,</verse>
				<verse number="16">nes parašyta: ‘‘Būkite šventi, nes Aš esu šventas’‘.</verse>
				<verse number="17">Ir jei kaip Tėvo šaukiatės To, kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno darbą, su baime elkitės savo viešnagės metu,</verse>
				<verse number="18">žinodami, kad esate atpirkti nuo betikslio iš protėvių paveldėto gyvenimo būdo ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu,</verse>
				<verse number="19">bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės.</verse>
				<verse number="20">Jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sutvėrimą, o apreikštas šiais paskutiniais laikais jums,</verse>
				<verse number="21">per Jį įtikėjusiems Dievą, kuris prikėlė Jį iš numirusių ir suteikė Jam šlovę, kad jūs tikėtumėte ir viltumėtės Dievu.</verse>
				<verse number="22">Nuskaidrinę savo sielas Dvasia klusnumu tiesai dėl neveidmainiškos brolių meilės, karštai iš tyros širdies mylėkite vieni kitus.</verse>
				<verse number="23">Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir amžinai pasiliekančiu Dievo žodžiu.</verse>
				<verse number="24">Mat ‘‘kiekvienas kūnas­tartum žolynas, ir visa žmogaus garbė tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir jo žiedas nubyra,</verse>
				<verse number="25">bet Viešpaties žodis išlieka per amžius’‘. Toks yra jums paskelbtas Evangelijos žodis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Taigi, atmetę visokį blogį, visokią klastą ir veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas,</verse>
				<verse number="2">lyg naujagimiai trokškite tyro žodžio pieno, kad nuo jo augtumėte išgelbėjimui,</verse>
				<verse number="3">jeigu tikrai paragavote, koks Viešpats yra maloningas.</verse>
				<verse number="4">Ženkite prie Jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus,</verse>
				<verse number="5">ir patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų.</verse>
				<verse number="6">Todėl Rašte pasakyta: ‘‘Štai dedu Sione kertinį akmenį, rinktinį, brangų; ir kas tiki Jį, nebus sugėdintas’‘.</verse>
				<verse number="7">Tad jums, kurie tikite, Jis yra brangus, o nepaklūstantiems ‘‘tas statytojų atmestas akmuo tapo kertiniu akmeniu,</verse>
				<verse number="8">suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola’‘. Jie suklumpa, neklausydami žodžio; tam jie ir skirti.</verse>
				<verse number="9">O jūs esate ‘‘išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, ypatingi žmonės, kad skelbtumėte dorybes’‘ To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą.</verse>
				<verse number="10">Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta, seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę.</verse>
				<verse number="11">Mylimieji, maldauju jus kaip svečius ir ateivius: susilaikykite nuo kūno geidulių, kurie kovoja prieš sielą.</verse>
				<verse number="12">Jūsų elgesys tarp pagonių tebūna kilnus, kad jie už tai, už ką šmeižia jus kaip piktadarius, pamatę jūsų gerus darbus, imtų šlovinti Dievą aplankymo dieną.</verse>
				<verse number="13">Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties: tiek karaliui, kaip vyriausiajam,</verse>
				<verse number="14">tiek valdytojams, kaip jo pasiųstiems bausti piktadarių ir pagirti geradarių.</verse>
				<verse number="15">Mat tokia Dievo valia, kad, darydami gera, nutildytumėte neprotingų žmonių neišmanymą.</verse>
				<verse number="16">Elkitės kaip laisvi; ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai.</verse>
				<verse number="17">Gerbkite visus, mylėkite broliją, bijokite Dievo, gerbkite karalių.</verse>
				<verse number="18">Tarnai, su visa baime būkite klusnūs šeimininkams, ne tik geriems ir švelniems, bet ir rūstiems.</verse>
				<verse number="19">Girtina, jeigu kas dėl Dievo pažinimo pakelia skausmus, nekaltai kentėdamas.</verse>
				<verse number="20">Menka garbė, jei jūs kantrūs, kai esate plakami už nusikaltimus. Bet kai esate kantrūs, darydami gera ir kentėdami, Dievo akyse tai verta pagyrimo.</verse>
				<verse number="21">Juk jūs tam pašaukti; ir Kristus kentėjo už mus, palikdamas mums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis.</verse>
				<verse number="22">Jis ‘‘nepadarė nuodėmės, ir Jo lūpose nerasta klastos’‘.</verse>
				<verse number="23">Šmeižiamas neatsakė tuo pačiu, kentėdamas negrasino, bet pavedė save Tam, kuris teisia teisingai.</verse>
				<verse number="24">Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio, kad mirę nuodėmėms, gyventume teisumui. ‘‘Jo žaizdomis jūs buvote išgydyti’‘.</verse>
				<verse number="25">Jūs buvote tarsi klaidžiojančios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų Ganytoją ir Sargą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams, kad tie, kurie neklauso žodžio, ir be žodžio būtų laimėti savo žmonų elgesiu,</verse>
				<verse number="2">matydami jūsų gyvenimo skaistumą ir dievobaimingumą.</verse>
				<verse number="3">Tegu puošia jus ne išorė­supinti plaukai, aukso papuošalai ar ištaigingi drabužiai,­</verse>
				<verse number="4">bet paslėptas širdies žmogus: nenykstančia, romia ir taikinga dvasia, kuri labai brangi Dievo akyse.</verse>
				<verse number="5">Juk kadaise taip ir puošdavosi šventos moterys, kurios turėjo viltį Dieve, būdamos klusnios savo vyrams.</verse>
				<verse number="6">Taip Sara klausė Abraomo ir vadino jį viešpačiu. Jūs tapote jos dukterimis, darydamos gera ir nebijodamos jokių bauginimų.</verse>
				<verse number="7">Ir jūs, vyrai, gyvenkite su žmonomis supratingai, kaip su silpnesniu indu, gerbdami jas kaip gyvenimo malonės bendrapaveldėtojas, kad jūsų maldos nebūtų trukdomos.</verse>
				<verse number="8">Galiausiai visi būkite vienminčiai, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, draugiški.</verse>
				<verse number="9">Neatsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą, bet, priešingai, laiminkite, žinodami, kad ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo.</verse>
				<verse number="10">‘‘Kas trokšta mylėti gyvenimą ir matyti gerų dienų, tepažaboja liežuvį nuo pikto ir lūpas nuo klastingų kalbų.</verse>
				<verse number="11">Tegu jis nusigręžia nuo pikto ir daro gera, teieško ramybės ir tesiveja ją.</verse>
				<verse number="12">Viešpaties žvilgsnis lydi teisiuosius, ir Jo ausys girdi jų maldas, bet Viešpaties veidas­prieš darančius pikta’‘.</verse>
				<verse number="13">Kas gi jums pakenks, jei darysite gera?</verse>
				<verse number="14">Bet jei jums ir tektų kentėti už teisumą,­jūs palaiminti! ‘‘Jų gąsdinimo neišsigąskite ir nesutrikite’‘.</verse>
				<verse number="15">Šventu laikykite Viešpatį Dievą savo širdyse, visada pasiruošę atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse esančią viltį romiai ir pagarbiai,</verse>
				<verse number="16">turėdami tyrą sąžinę, kad šmeižiantys jūsų gerą elgesį Kristuje liktų sugėdinti.</verse>
				<verse number="17">Geriau, jei tokia būtų Dievo valia, kentėti už gerus darbus negu už piktus.</verse>
				<verse number="18">Ir Kristus vieną kartą kentėjo už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje, kūnu numarintas, bet atgaivintas Dvasia.</verse>
				<verse number="19">Ja Jis nužengė žemyn ir skelbė kalėjime esančioms dvasioms,</verse>
				<verse number="20">kurios kadaise buvo neklusnios, kai Nojaus dienomis Dievo kantrybė laukė, bestatant arką, kuria nedaugelis, tai yra aštuonios sielos, buvo išgelbėtos vandeniu.</verse>
				<verse number="21">Ir mus dabar gelbsti tų įvykių vaizdinys­krikštas. Jis nėra kūno nešvaros nuplovimas, bet grynos sąžinės atsakas Dievui per prisikėlimą Jėzaus Kristaus,</verse>
				<verse number="22">kuris, įžengęs į dangų, yra Dievo dešinėje; Jam yra pavaldūs angelai, valdžios ir jėgos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Kadangi Kristus kentėjo kūnu už mus, tai ir jūs apsiginkluokite ta pačia mintimi,­nes kas kenčia kūnu, tas pametė nuodėmę,</verse>
				<verse number="2">kad likusį laiką kūne gyventų nebe žmonių aistromis, o Dievo valia.</verse>
				<verse number="3">Gana, kad praėjusį laiką buvome pasidavę pagonių valiai ir gyvenome gašliai, geidulingai, girtuokliavome, ūžavome, puotavome ir pasiduodavome bjaurioms stabmeldystėms.</verse>
				<verse number="4">Todėl jiems stebėtina, kad jūs nebebėgate kartu su jais pasinerti į tą patį ištvirkimo potvynį, ir jie piktžodžiauja.</verse>
				<verse number="5">Jie turės duoti apyskaitą Tam, kuris pasiruošęs teisti gyvuosius ir mirusiuosius.</verse>
				<verse number="6">Todėl buvo paskelbta Evangelija ir mirusiems, kad jie, nors ir nuteisti kūne kaip žmonės, gyventų dvasia kaip Dievas.</verse>
				<verse number="7">Visų dalykų galas arti. Todėl būkite blaivūs ir budėkite maldose.</verse>
				<verse number="8">Visų pirma karštai mylėkite vienas kitą, nes meilė uždengia gausybę nuodėmių.</verse>
				<verse number="9">Būkite tarpusavyje svetingi be murmėjimo.</verse>
				<verse number="10">Tarnaukite vieni kitiems kaip geri visokeriopos Dievo malonės tvarkytojai, sulig kiekvieno gautąja dovana.</verse>
				<verse number="11">Jei kas kalba, tekalba kaip Dievo žodžius; jei kas tarnauja, tegul tarnauja pagal Dievo teikiamus sugebėjimus, kad visuose dalykuose per Jėzų Kristų būtų pašlovintas Dievas. Jam šlovė ir valdžia per amžių amžius! Amen.</verse>
				<verse number="12">Mylimieji, nesistebėkite, kad jus degina ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas keista, nes taip darosi jums išbandyti.</verse>
				<verse number="13">Verčiau džiaukitės, dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai Jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti dideliu džiaugsmu.</verse>
				<verse number="14">Jei jus užgaulioja dėl Jėzaus vardo,­jūs palaiminti, nes šlovės ir Dievo Dvasia ilsisi ant jūsų. Jų Ji keikiama, o jūsų­šlovinama.</verse>
				<verse number="15">Tik tegul niekas iš jūsų nekenčia kaip žmogžudys, vagis, piktadarys ar įkyruolis, besikišąs į kitų reikalus.</verse>
				<verse number="16">Bet jei kenčia kaip krikščionis, tegul nesigėdija, o tešlovina dėl to Dievą.</verse>
				<verse number="17">Nes jau metas prasidėti teismui nuo Dievo namų; ir jeigu jis pirmiausia prasideda nuo mūsų, tai koks galas laukia tų, kurie neklauso Dievo Evangelijos?!</verse>
				<verse number="18">Ir ‘‘jeigu teisusis vos ne vos išsigelbės, tai kur pasidės bedievis ir nusidėjėlis!’‘</verse>
				<verse number="19">Todėl tie, kurie kenčia pagal Dievo valią, tepaveda savo sielas Jam, ištikimajam Kūrėjui, darydami gera.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Jūsų vyresniuosius raginu aš, irgi vyresnysis, Kristaus kentėjimų liudytojas ir dalyvis šlovės, kuri bus apreikšta:</verse>
				<verse number="2">ganykite pas jus esančią Dievo kaimenę, prižiūrėdami ją ne iš prievartos, bet noriai, ne dėl nešvaraus pelno, bet uoliai,</verse>
				<verse number="3">ne kaip viešpataujantys jums patikėtiems, bet būdami pavyzdžiu kaimenei.</verse>
				<verse number="4">O kai pasirodys Vyriausiasis Ganytojas, jūs gausite nevystantį šlovės vainiką.</verse>
				<verse number="5">Taip pat jūs, jaunesnieji, būkite klusnūs vyresniesiems. Ir visi, paklusdami vieni kitiems, apsivilkite nuolankumu, nes ‘‘Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę’‘.</verse>
				<verse number="6">Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad Jis išaukštintų jus metui atėjus.</verse>
				<verse number="7">Meskite ant Jo savo rūpesčius, nes Jis jumis rūpinasi.</verse>
				<verse number="8">Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti.</verse>
				<verse number="9">Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pačius kentėjimus patiria jūsų broliai pasaulyje.</verse>
				<verse number="10">O visokeriopos malonės Dievas, pašaukęs mus į savo amžinąją šlovę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, sustiprins ir pastatys ant tvirto pagrindo.</verse>
				<verse number="11">Jam šlovė ir valdžia per amžių amžius! Amen.</verse>
				<verse number="12">Per Silvaną, ištikimąjį brolį,­tokiu jį laikau,­aš jums trumpai parašiau, ragindamas ir liudydamas, kad tai yra tikroji Dievo malonė, kurioje jūs stovite.</verse>
				<verse number="13">Jus sveikina kartu išrinktoji Babilone ir mano sūnus Morkus.</verse>
				<verse number="14">Sveikinkite vieni kitus meilės pabučiavimu! Ramybė jums visiems, kurie esate Kristuje Jėzuje! Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="61">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Simonas Petras, Jėzaus Kristaus tarnas ir apaštalas, gavusiems su mumis lygiai brangų tikėjimą mūsų Dievo ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus teisumu.</verse>
				<verse number="2">Malonė ir ramybė tepadaugėja jums Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus pažinimu.</verse>
				<verse number="3">Jo dieviška jėga padovanojo mums viską, ko reikia gyvenimui ir dievotumui, per pažinimą To, kuris pašaukė mus šlove ir dorybe.</verse>
				<verse number="4">Drauge Jis davė mums be galo didžius bei brangius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais, ištrūkę iš sugedimo, kuris sklinda pasaulyje geiduliais.</verse>
				<verse number="5">Todėl, parodydami visą stropumą, praturtinkite savo tikėjimą dorybe, dorybę—pažinimu,</verse>
				<verse number="6">pažinimą­susivaldymu, susivaldymą­ištverme, ištvermę­maldingumu,</verse>
				<verse number="7">maldingumą­brolybe, brolybę­ meile.</verse>
				<verse number="8">Jei šie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime.</verse>
				<verse number="9">O kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs, kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių.</verse>
				<verse number="10">Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekada nesuklupsite.</verse>
				<verse number="11">Šitaip dar plačiau atsivers jums įėjimas į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę.</verse>
				<verse number="12">Todėl aš niekad nesiliausiu jums priminęs šiuos dalykus, nors jūs ir žinote juos ir esate sutvirtinti turimoje tiesoje.</verse>
				<verse number="13">Manau, kad teisinga, kol esu šioje palapinėje, žadinti jus paraginimais.</verse>
				<verse number="14">Žinau, kad greitai ateis mano palapinės nugriovimo metas, kaip ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus man apreiškė.</verse>
				<verse number="15">Bet aš pasistengsiu, kad ir man iškeliavus, jūs kiekvienu metu galėtumėte tai prisiminti.</verse>
				<verse number="16">Juk mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą, ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę Jo didybę liudytojai.</verse>
				<verse number="17">Jis gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę, kai iš tobulybės šlovės nuskambėjo Jam balsas: ‘‘Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi’‘.</verse>
				<verse number="18">Tą balsą mes girdėjome aidint iš dangaus, kai buvome su Juo ant šventojo kalno.</verse>
				<verse number="19">Taip pat mes turime dar tvirtesnį pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė žvaigždė.</verse>
				<verse number="20">Pirmiausia žinokite, kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama,</verse>
				<verse number="21">nes pranašystė niekada nėra atėjusi žmogaus valia, bet kalbėjo Šventosios Dvasios įkvėpti šventi Dievo žmonės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie paslapčia įves pražūtingų erezijų, išsigindami net juos atpirkusio Viešpaties, ir užsitrauks greitą žlugimą.</verse>
				<verse number="2">Daugelis paseks jų pražūtingais keliais, ir dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos keliui.</verse>
				<verse number="3">Iš godumo jie išnaudos jus suktais žodžiais. Bet nuo seno pasmerkimas jų laukia ir žuvimas nesnaudžia.</verse>
				<verse number="4">Dievas nepagailėjo nusidėjusių angelų, bet surišo juos tamsos raiščiais giliausiose pragaro gelmėse, kur laiko juos teismui.</verse>
				<verse number="5">Jis nepagailėjo senojo pasaulio, tik išsaugojo teisumo šauklį Nojų ir dar septynetą, kai siuntė bedievių pasauliui tvaną.</verse>
				<verse number="6">Paversdamas pelenais Sodomos ir Gomoros miestus, pasmerkė juos žlugti ir taip davė pavyzdį ateities bedieviams.</verse>
				<verse number="7">Išgelbėjo teisųjį Lotą, varginamą nedorėlių palaido elgesio,</verse>
				<verse number="8">nes tarp jų gyvenantis šis teisusis diena iš dienos vargino savo teisią sielą, matydamas ir girdėdamas nedorus darbus.</verse>
				<verse number="9">Viešpats žino, kaip išgelbėti pamaldžiuosius nuo išbandymo ir kaip išlaikyti nedoruosius teismo dienai ir bausmei,</verse>
				<verse number="10">o ypač tuos, kurie pasiduoda nešvariems kūno geismams ir niekina viešpatystę. Įžūlūs ir savavaliai! Jie nesudreba, piktžodžiaudami šlovingiesiems,</verse>
				<verse number="11">tuo tarpu angelai, aukštesni jėga ir galia, Viešpaties akivaizdoje neištaria jiems piktžodiško kaltinimo.</verse>
				<verse number="12">Bet jie, kaip neprotingi gyvuliai, gimę sugavimui ir užmušimui, piktžodžiauja tam, ko nesupranta, ir pražus savo sugedime,</verse>
				<verse number="13">gaudami atpildą už nusikaltimus. Jie laiko pramoga lėbauti dienos metu. Jie susitepę ir iškrypę, smarkaudami savo apgaulėmis vaišinasi su jumis.</verse>
				<verse number="14">Jų akys kupinos svetimavimo, nepasotinamos nuodėmės. Jie suvedžioja svyruojančias sielas. Jų širdis išlavinta godumo. Jie prakeikimo vaikai.</verse>
				<verse number="15">Palikę teisingą kelią, jie nuklydo ir pasuko Bosoro sūnaus Balaamo keliu, kuris pamėgo neteisumo atlygį,</verse>
				<verse number="16">tačiau buvo subartas dėl savo nedorybės: nebylus asilas prabilo žmogaus balsu ir sutrukdė pranašo beprotystę.</verse>
				<verse number="17">Jie yra šaltiniai be vandens, audros genami debesys; jiems skirta juodžiausia tamsybė per amžius.</verse>
				<verse number="18">Skelbdami išpūstas ir tuščias kalbas, kūno geismais ir pasileidimu jie suvilioja tuos, kurie yra vos pasprukę nuo gyvenančių paklydime.</verse>
				<verse number="19">Jie žada šiems laisvę, patys būdami sugedimo vergai: juk nugalėtasis tampa nugalėjusiojo vergu.</verse>
				<verse number="20">Bet jeigu, ištrūkę iš pasaulio purvyno Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu, jie ir vėl jame įklimpę pralaimi, tai jiems paskui darosi blogiau negu pirma.</verse>
				<verse number="21">Jiems būtų buvę geriau iš viso nepažinti teisumo kelio, negu, jį pažinus, nusigręžti nuo jiems duoto švento įsakymo.</verse>
				<verse number="22">Jiems nutiko, kaip sako teisinga patarlė: ‘‘Šuo sugrįžta prie savo vėmalo’‘, ir: ‘‘Išmaudyta kiaulė vėl voliojasi purvyne’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Mylimieji, tai jau antras laiškas, kurį jums rašau. Šiuose laiškuose žadinu jūsų tyras mintis prisiminimais,</verse>
				<verse number="2">kad atsimintumėte šventųjų pranašų iš anksto paskelbtus žodžius ir mūsų­Viešpaties ir Gelbėtojo apaštalų­įsakymą.</verse>
				<verse number="3">Pirmiausia žinokite, kad paskutinėmis dienomis pasirodys šaipūnai, gyvenantys savo geiduliais</verse>
				<verse number="4">ir kalbantys: ‘‘Kur Jo atėjimo pažadas? Juk nuo to laiko, kai užmigo protėviai, visa pasilieka kaip buvę nuo sutvėrimo pradžios’‘.</verse>
				<verse number="5">Mat jiems, to norintiems, yra paslėpta, kad nuo seno buvo dangūs ir žemė, iš vandens ir per vandenį sutvarkyta Dievo žodžiu.</verse>
				<verse number="6">Todėl ir ano meto pasaulis žuvo, vandeniu užtvindytas.</verse>
				<verse number="7">O dabartiniai dangūs ir žemė tuo pačiu žodžiu palaikomi ugniai, saugomi teismo dienai ir bedievių žmonių žuvimui.</verse>
				<verse number="8">Tačiau, mylimieji, vienas dalykas neturi likti jūsų nepastebėtas: viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų­kaip viena diena.</verse>
				<verse number="9">Viešpats nedelsia ištesėti savo pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su mumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų.</verse>
				<verse number="10">O Viešpaties diena ateis kaip vagis naktį. Tada dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, elementai sutirps karštyje, ir žemė su savo kūriniais sudegs.</verse>
				<verse number="11">Jeigu visa taip suirs, tai kaip reikėtų pasižymėti šventu elgesiu ir dievotumu jums,</verse>
				<verse number="12">laukiantiems ir skubinantiems Dievo dienos atėjimą, kai dangūs suirs liepsnose ir elementai sutirps iš karščio!</verse>
				<verse number="13">Tačiau mes pagal Jo pažadą laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas.</verse>
				<verse number="14">Todėl, mylimieji, šito laukdami, stenkitės, kad Jis rastų jus taikoje, nesuteptus ir nepeiktinus.</verse>
				<verse number="15">Mūsų Viešpaties kantrumą laikykite išgelbėjimu, kaip jums parašė ir mūsų mylimas brolis Paulius pagal jam duotą išmintį;</verse>
				<verse number="16">jis taip kalba apie šituos dalykus visuose laiškuose. Juose esama sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos neišmokyti ir svyruojantys iškraipo, aiškindami, kaip ir kitus Raštus, savo pačių pražūčiai.</verse>
				<verse number="17">Tad jūs, mylimieji, iš anksto tai žinodami, saugokitės, kad, nedorėlių paklydimo traukiami, nenupultumėte nuo savo stiprybės.</verse>
				<verse number="18">Aukite malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu. Jam šlovė dabar ir per amžius! Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="62">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką matėme ir mūsų rankos lietė,­tai skelbiame apie gyvenimo Žodį.</verse>
				<verse number="2">Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums šį amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums.</verse>
				<verse number="3">Ką matėme ir girdėjome, mes skelbiame jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi.</verse>
				<verse number="4">Ir tai rašome jums, kad jūsų džiaugsmas būtų tobulas.</verse>
				<verse number="5">Tai yra žinia, kurią išgirdome iš Jo ir skelbiame jums, kad Dievas yra šviesa ir Jame nėra jokios tamsybės.</verse>
				<verse number="6">Jei sakome, kad bendraujame su Juo, o vaikščiojame tamsoje,­ meluojame ir nevykdome tiesos.</verse>
				<verse number="7">O jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir Jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių.</verse>
				<verse number="8">Jei sakome, kad neturime nuodėmės,­klaidiname patys save, ir nėra mumyse tiesos.</verse>
				<verse number="9">Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.</verse>
				<verse number="10">Jei sakome, kad nesame nusidėję, darome Jį melagiu, ir nėra mumyse Jo žodžio.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nenusidėtumėte. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų.</verse>
				<verse number="2">Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.</verse>
				<verse number="3">Iš to mes patiriame, kad Jį pažįstame, jei laikomės Jo įsakymų.</verse>
				<verse number="4">Kas sako: ‘‘Aš Jį pažįstu’‘, bet Jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos.</verse>
				<verse number="5">O kas laikosi Jo žodžių, tame iš tiesų Dievo meilė tobula tapo. Iš to ir pažįstame, jog Jame esame.</verse>
				<verse number="6">Kas sako esąs Jame, tas turi pats taip elgtis, kaip ir Jis elgėsi.</verse>
				<verse number="7">Broliai, aš jums nerašau naujo įsakymo, bet seną įsakymą, kurį turėjote nuo pradžios. Senas įsakymas yra žodis, kurį girdėjote nuo pradžios.</verse>
				<verse number="8">Ir vis dėlto rašau jums naują įsakymą, kuris tikras Jame ir jumyse, nes tamsa traukiasi, o tikroji šviesa jau šviečia.</verse>
				<verse number="9">Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje.</verse>
				<verse number="10">Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje, ir jame nėra nieko piktinančio.</verse>
				<verse number="11">O kas savo brolio nekenčia, tas yra tamsoje, vaikščioja tamsoje ir nežino, kur einąs, nes tamsa užgulė jam akis.</verse>
				<verse number="12">Rašau jums, vaikeliai, nes dėl Jo vardo atleistos jums nuodėmės.</verse>
				<verse number="13">Rašau jums, tėvai, nes pažinote Tą, kuris yra nuo pradžios. Ir jums, jaunuoliai, rašau, nes nugalėjote piktąjį. Rašau jums, vaikeliai, nes pažinote Tėvą.</verse>
				<verse number="14">Parašiau jums, tėvai, nes pažinote Tą, kuris yra nuo pradžios. Parašiau jums, jaunuoliai, nes jūs stiprūs ir jumyse laikosi Dievo žodis, ir jūs nugalėjote piktąjį.</verse>
				<verse number="15">Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės,</verse>
				<verse number="16">nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio.</verse>
				<verse number="17">Praeina pasaulis ir jo geismai, bet kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius.</verse>
				<verse number="18">Vaikeliai, tai paskutinė valanda. Kaip esate girdėję, kad ateis antikristas, tai jau dabar pasirodė daug antikristų. Iš to sprendžiame, jog tai paskutinė valanda.</verse>
				<verse number="19">Jie yra išėję iš mūsų, tačiau nebuvo mūsiškiai. Jeigu jie būtų buvę mūsiškiai, jie būtų likę su mumis. Bet turėjo paaiškėti, jog ne visi yra mūsiškiai.</verse>
				<verse number="20">Bet jūs turite Šventojo patepimą ir žinote viską.</verse>
				<verse number="21">Aš parašiau jums ne kaip nežinantiems tiesos, bet todėl, kad pažįstate ją, o iš tiesos negali kilti joks melas.</verse>
				<verse number="22">Kas yra melagis, jeigu ne tas, kuris neigia, kad Jėzus yra Pateptasis? Tas yra antikristas, kuris neigia Tėvą ir Sūnų.</verse>
				<verse number="23">Kiekvienas, kas neigia Sūnų, neturi ir Tėvo. Kas išpažįsta Sūnų, tas turi ir Tėvą.</verse>
				<verse number="24">Todėl tepasilieka jumyse tai, ką girdėjote nuo pradžios. Jeigu tai, ką girdėjote nuo pradžios, pasilieka jumyse, tada ir jūs pasiliksite Sūnuje ir Tėve.</verse>
				<verse number="25">Štai pažadas, kurį Jis pats mums davė,­amžinasis gyvenimas.</verse>
				<verse number="26">Aš tai parašiau apie tuos, kurie jus klaidina.</verse>
				<verse number="27">Bet patepimas, kurį iš Jo gavote, pasilieka jumyse, ir nereikia, kad jus kas nors mokytų, nes pats Jo patepimas moko jus visko, ir jis yra tiesa, o ne melas. Ir kadangi jis jus pamokė, jūs Jame pasiliksite.</verse>
				<verse number="28">Taigi dabar, vaikeliai, pasilikite Jame, kad, kai Jis pasirodys, turėtumėte pasitikėjimą ir, kai Jis ateis, nebūtume prieš Jį sugėdinti.</verse>
				<verse number="29">Jei žinote, kad Jis teisus, tai žinokite, kad kiekvienas, kuris vykdo teisumą, iš Jo yra gimęs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai­ir esame! Pasaulis nepažįsta mūsų, nes ir Jo nepažino.</verse>
				<verse number="2">Mylimieji, dabar mes esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai Jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra.</verse>
				<verse number="3">Kiekvienas, kas turi Jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir Jis yra skaistus.</verse>
				<verse number="4">Kiekvienas, kuris daro nuodėmę, laužo įstatymą. Nuodėmė­ tai įstatymo laužymas.</verse>
				<verse number="5">Jūs žinote, jog Jis pasirodė, kad sunaikintų mūsų nuodėmes, ir Jame nėra nuodėmės.</verse>
				<verse number="6">Kas pasilieka Jame, tas nenusideda. Kiekvienas nuodėmiaujantis Jo neregėjo ir nepažino.</verse>
				<verse number="7">Vaikeliai! Tegul niekas jūsų nesuklaidina! Vykdantis teisumą yra teisus, kaip ir Jis teisus.</verse>
				<verse number="8">Kas daro nuodėmę, tas iš velnio, nes velnias nuodėmiauja nuo pat pradžios. Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad sugriautų velnio darbus.</verse>
				<verse number="9">Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla. Jis negali nuodėmiauti, nes yra gimęs iš Dievo.</verse>
				<verse number="10">Taip išaiškėja Dievo vaikai ir velnio vaikai: tas, kuris nevykdo teisumo, nėra iš Dievo; taip pat tas, kuris savo brolio nemyli.</verse>
				<verse number="11">Tokia yra žinia, kurią girdėjote nuo pradžios: mes turime mylėti vieni kitus.</verse>
				<verse number="12">Ne kaip Kainas, kuris buvo iš piktojo ir nužudė savo brolį. Kodėl nužudė? Todėl, kad jo darbai buvo pikti, o brolio­teisūs.</verse>
				<verse number="13">Nesistebėkite, broliai, jei pasaulis jūsų nekenčia.</verse>
				<verse number="14">Mes žinome, jog iš mirties perėjome į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas nemyli savo brolio, tas pasilieka mirtyje.</verse>
				<verse number="15">Kiekvienas, kas nekenčia savo brolio, yra žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio.</verse>
				<verse number="16">Mes iš to pažinome meilę, kad Jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti savo gyvybę už brolius.</verse>
				<verse number="17">Bet jei kas turi šio pasaulio turtų ir, matydamas savo brolį stokojantį, užrakina jam savo širdį,­ kaip jame pasiliks Dievo meilė?</verse>
				<verse number="18">Mano vaikeliai, nemylėkime žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa.</verse>
				<verse number="19">Tuo mes pažįstame, jog esame iš tiesos, ir Jo akivaizdoje nuraminame savo širdį.</verse>
				<verse number="20">Jei mūsų širdis mus smerkia, Dievas didesnis už mūsų širdį ir žino viską.</verse>
				<verse number="21">Mylimieji, jei mūsų širdis mūsų nesmerkia, pasitikime Dievu</verse>
				<verse number="22">ir gauname iš Jo, ko tik prašome, nes laikomės Jo įsakymų ir darome, kas Jam patinka.</verse>
				<verse number="23">O štai Jo įsakymas: kad tikėtume Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardą ir mylėtume vieni kitus, kaip Jo įsakyta.</verse>
				<verse number="24">Kas laikosi Jo įsakymų, pasilieka Jame ir Jis tame. O kad Jis mumyse pasilieka, žinome iš Dvasios, kurią Jis mums davė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų.</verse>
				<verse number="2">Iš to pažinsite Dievo Dvasią: kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjusį, yra iš Dievo,</verse>
				<verse number="3">ir kiekviena dvasia, kuri neišpažįsta Jėzaus Kristaus kūne atėjusio, nėra iš Dievo. Tokia­iš antikristo, apie kurį girdėjote, kad jis ateisiąs. Jis jau dabar yra pasaulyje.</verse>
				<verse number="4">Jūs esate iš Dievo, vaikeliai, ir nugalėjote juos, nes Tas, kuris jumyse, didesnis už tą, kuris pasaulyje.</verse>
				<verse number="5">Jie yra iš pasaulio, todėl kalba kaip iš pasaulio, ir pasaulis jų klauso.</verse>
				<verse number="6">Mes esame iš Dievo. Kas pažįsta Dievą, tas mūsų klauso, o kas ne iš Dievo­mūsų neklauso. Iš to pažįstame tiesos Dvasią ir klaidos dvasią.</verse>
				<verse number="7">Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą.</verse>
				<verse number="8">Kas nemyli, tas nepažįsta Dievo, nes Dievas yra meilė.</verse>
				<verse number="9">O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad gyventume per Jį.</verse>
				<verse number="10">Meilė­ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.</verse>
				<verse number="11">Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus.</verse>
				<verse number="12">Dievo niekas niekada nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir Jo meilė mumyse tobula tampa.</verse>
				<verse number="13">Iš to pažįstame, kad pasiliekame Jame ir Jis mumyse: Jis davė mums savo Dvasios.</verse>
				<verse number="14">Taigi mes matėme ir liudijame, kad Tėvas atsiuntė Sūnų, pasaulio Gelbėtoją.</verse>
				<verse number="15">Kiekvienas, kas išpažįsta, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, Dievas tame ir tas Dieve pasilieka.</verse>
				<verse number="16">Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli. Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas jame.</verse>
				<verse number="17">Tuo meilė pasiekia mumyse tobulumą, kad galime turėti drąsų pasitikėjimą teismo dieną, nes koks Jis yra, tokie ir mes esame šiame pasaulyje.</verse>
				<verse number="18">Meilėje nėra baimės, nes tobula meilė išveja baimę. Baimėje yra kančia, ir kas bijo, tas nėra tobulas meilėje.</verse>
				<verse number="19">Mes mylime Jį, nes Jis mus pirmas pamilo.</verse>
				<verse number="20">Jei kas sako: ‘‘Aš myliu Dievą’‘, o savo brolio nekenčia,­tas melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, kaip gali mylėti Dievą, kurio nemato?</verse>
				<verse number="21">Mes turime tokį Jo įsakymą: kas myli Dievą, turi mylėti ir savo brolį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Kiekvienas, kas tiki, jog Jėzus yra Pateptasis, yra gimęs iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli Gimdytoją, myli ir iš Jo gimusį.</verse>
				<verse number="2">Iš to pažįstame mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir laikomės Jo įsakymų.</verse>
				<verse number="3">Nes tai yra Dievo meilė­Jo įsakymus vykdyti. O Jo įsakymai nėra sunkūs.</verse>
				<verse number="4">Juk, kas tik gimė iš Dievo, nugali pasaulį; ir štai pergalė, nugalinti pasaulį­mūsų tikėjimas!</verse>
				<verse number="5">O kas gi nugali pasaulį, jei ne tas, kuris tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus?</verse>
				<verse number="6">Jis yra Tas, kuris atėjo per vandenį ir kraują,­Jėzus Kristus; ne vien per vandenį, bet per vandenį ir kraują. Ir Dvasia tai liudija, nes Dvasia yra tiesa.</verse>
				<verse number="7">Mat yra trys liudytojai danguje: Tėvas, Žodis ir Šventoji Dvasia; ir šitie trys yra viena.</verse>
				<verse number="8">Ir yra trys liudytojai žemėje: Dvasia, vanduo ir kraujas; ir šie trys sutaria kaip vienas.</verse>
				<verse number="9">Jeigu priimame žmonių liudijimą, tai Dievo liudijimas didesnis. O Dievo liudijimas toks: Jis paliudijo apie savo Sūnų.</verse>
				<verse number="10">Kas tiki Dievo Sūnų, tas turi liudijimą savyje. Kas netiki Dievu, tas Jį melagiu laiko, nes nepatikėjo liudijimu, kuriuo Dievas paliudijo apie savo Sūnų.</verse>
				<verse number="11">O liudijimas toks: Dievas mums suteikė amžinąjį gyvenimą, ir tas gyvenimas yra Jo Sūnuje.</verse>
				<verse number="12">Kas turi Sūnų, turi gyvenimą. Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo.</verse>
				<verse number="13">Tai parašiau jums, tikintiems Dievo Sūnaus vardą, kad žinotumėte turį amžinąjį gyvenimą ir kad tikėtumėte Dievo Sūnaus vardą.</verse>
				<verse number="14">Ir štai kokį pasitikėjimą mes turime Juo: jei ko tik prašome pagal Jo valią, Jis girdi mus.</verse>
				<verse number="15">O jeigu žinome, kad Jis girdi mus, ko tik prašome, tai ir žinome, kad turime tai, ko Jo prašėme.</verse>
				<verse number="16">Jei kas mato nusidedant savo brolį, tačiau ne iki mirčiai, teprašo, ir Dievas duos jam gyvybę, būtent tiems, kurie nusideda ne iki mirčiai. Yra nuodėmė iki mirčiai, ir aš kalbu ne apie ją, kad būtų prašoma.</verse>
				<verse number="17">Kiekviena neteisybė yra nuodėmė, tačiau esama nuodėmės ne iki mirčiai.</verse>
				<verse number="18">Mes žinome, jog kiekvienas, gimęs iš Dievo, nenusideda. Kas gimęs iš Dievo, saugo save, ir piktasis jo nepaliečia.</verse>
				<verse number="19">Mes žinome, jog esame iš Dievo, o visas pasaulis yra piktojo.</verse>
				<verse number="20">Ir mes žinome, kad Dievo Sūnus atėjo ir suteikė mums supratimo, kad pažintume Tikrąjį. Ir mes esame Tikrajame­Jo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Šis yra tikrasis Dievas ir amžinasis gyvenimas.</verse>
				<verse number="21">Vaikeliai, saugokitės stabų! Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="63">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Vyresnysis išrinktajai poniai ir jos vaikams, kuriuos aš myliu tiesoje,­ir ne tik aš vienas, bet ir visi, kurie yra pažinę tiesą,­</verse>
				<verse number="2">dėlei tiesos, pasiliekančios mumyse ir būsiančios su mumis per amžius.</verse>
				<verse number="3">Su jumis tebus malonė, gailestingumas, ramybė nuo Dievo Tėvo ir nuo Viešpaties Jėzaus Kristaus, Tėvo Sūnaus, tiesoje ir meilėje.</verse>
				<verse number="4">Labai nudžiugau, radęs tavųjų vaikų, vaikščiojančių tiesoje, kaip reikalauja iš Tėvo gautasis įsakymas.</verse>
				<verse number="5">O dabar prašau tave, ponia,­ne kaip rašydamas naują įsakymą, bet kaip tą, kurį turėjome nuo pradžios,­kad mylėtume vieni kitus.</verse>
				<verse number="6">O meilė­tai gyventi pagal Jo įsakymus. Toks ir yra įsakymas, kurį girdėjote nuo pradžios: kad gyventumėte pagal jį.</verse>
				<verse number="7">Po pasaulį pasklido daug suvedžiotojų, kurie neišpažįsta Jėzaus Kristaus, atėjusio kūne. Toks yra apgavikas ir antikristas.</verse>
				<verse number="8">Žiūrėkime savęs, kad neprarastume, ką esame nuveikę, bet kad gautume visą atlygį.</verse>
				<verse number="9">Kas tik peržengia ribą ir nesilaiko Kristaus mokymo, neturi Dievo. Kas laikosi Kristaus mokymo, tas turi ir Tėvą, ir Sūnų.</verse>
				<verse number="10">Jei kas ateina pas jus ir neatsineša šio mokymo, to nepriimkite į savo namus ir nesveikinkite,</verse>
				<verse number="11">nes, kas jį sveikina, dalyvauja jo piktuose darbuose.</verse>
				<verse number="12">Turėčiau dar daug ką jums parašyti, bet nenoriu to daryti ant papiruso ir rašalu. Aš tikiuosi pas jus atvykti ir pasikalbėti iš lūpų į lūpas, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas.</verse>
				<verse number="13">Tave sveikina išrinktosios tavo sesers vaikai. Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="64">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Vyresnysis mylimajam Gajui, kurį myliu tiesoje.</verse>
				<verse number="2">Mylimasis, aš meldžiu, kad tau visame kame gerai sektųsi, kad būtum sveikas,­taip, kaip gerai sekasi tavo sielai.</verse>
				<verse number="3">Aš labai apsidžiaugiau, kai atvykę broliai paliudijo apie tavo tiesą, kaip tu vaikščioji tiesoje.</verse>
				<verse number="4">Neturiu didesnio džiaugsmo, kaip girdėti, jog mano vaikai gyvena tiesoje.</verse>
				<verse number="5">Mielasis, tu ištikimai elgiesi, pagelbėdamas broliams ir atvykstantiems iš kitur.</verse>
				<verse number="6">Jie paliudijo bažnyčiai apie tavo meilę. Tu puikiai padarysi, išruošdamas juos į kelionę taip, kaip Dievui patinka,</verse>
				<verse number="7">nes jie išvyko Jo vardo labui, nieko neimdami iš pagonių.</verse>
				<verse number="8">Mes turime tokius priimti, kad taptume tiesos bendradarbiais.</verse>
				<verse number="9">Aš parašiau bažnyčiai, bet mėgstantis jiems vadovauti Diotrefas nepriima mūsų.</verse>
				<verse number="10">Todėl, jei atvyksiu, priminsiu jo darbus, kuriuos jis daro, skleisdamas apie mus piktas kalbas; maža to, nei pats nepriima brolių, nei kitiems, kurie norėtų priimti, neleidžia ir išmeta juos iš bažnyčios.</verse>
				<verse number="11">Mielasis, nesek tuo, kas pikta, bet tuo, kas gera. Kuris daro gera, yra iš Dievo, o kuris pikta, nėra matęs Dievo.</verse>
				<verse number="12">Apie Demetriją gerai liudija visi ir pati tiesa. Ir mes liudijame, o tu žinai, kad mūsų liudijimas tikras.</verse>
				<verse number="13">Dar daug ką turėčiau tau parašyti, bet nenoriu rašyti rašalu ir plunksna.</verse>
				<verse number="14">Tikiuosi greitai pamatyti tave ir pasikalbėti iš lūpų į lūpas. Ramybė tau! Sveikina tave bičiuliai. Sveikink draugus pavardžiui!</verse>
				<verse number="15">Tikiuosi greitai pamatyti tave ir pasikalbėti iš lūpų į lūpas. Ramybė tau! Sveikina tave bičiuliai. Sveikink draugus pavardžiui!</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="65">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Judas, Jėzaus Kristaus tarnas, Jokūbo brolis, Dievo Tėvo pašventintiems ir Jėzuje Kristuje išsaugotiems pašauktiesiems:</verse>
				<verse number="2">tepadaugėja jums gailestingumas, ramybė ir meilė!</verse>
				<verse number="3">Mylimieji, labai norėjau parašyti jums apie bendrąjį mūsų išgelbėjimą ir jaučiu reikalą rašyti jums raginimą, kad narsiai kovotumėte už tikėjimą, vieną kartą visiems laikams duotą šventiesiems.</verse>
				<verse number="4">Mat vogčiomis įsiskverbė žmonių, kuriems nuo seno surašytas toks pasmerkimas: jie bedieviai, iškreipia mūsų Dievo malonę į palaidumą ir neigia mūsų vienintelį Valdovą Dievą ir Viešpatį Jėzų Kristų.</verse>
				<verse number="5">Aš noriu jums priminti, nors jūs tai jau žinote, kad Viešpats, pirmiau išgelbėjęs tautą iš Egipto žemės, paskui pražudė tuos, kurie netikėjo.</verse>
				<verse number="6">Taip pat ir tuos angelus, kurie neišlaikė savo prakilnumo, bet paliko savo buveinę, Jis laiko sukaustytus amžinais pančiais tamsybėje didžiosios dienos teismui.</verse>
				<verse number="7">Taip pat Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai, kurie panašiai ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną, lieka pavyzdžiu, kentėdami amžinos ugnies bausmę.</verse>
				<verse number="8">Taip ir šitie sapnuotojai suteršia kūną, niekina viešpatystę, piktžodžiauja šlovingiesiems.</verse>
				<verse number="9">Kai arkangelas Mykolas, besiginčydamas su velniu, varžėsi dėl Mozės kūno, jis neišdrįso mesti piktžodiško kaltinimo, bet pasakė: ‘‘Tesudraudžia tave Viešpats!’‘</verse>
				<verse number="10">Šitie šmeižia, ko neišmano, ir pažindami tik gyvuliškus instinktus, juose genda.</verse>
				<verse number="11">Vargas jiems! Jie pasuko Kaino keliu, godžiai pasidavė Balaamo paklydimui dėl pelno, pražudė save Korės maištu.</verse>
				<verse number="12">Jie kaip dėmės jūsų meilės pokyliuose, kai vaišinasi su jumis ir nesidrovėdami tunka. Jie­lyg bevandeniai debesys, vaikomi vėjų, tarytum bevaisiai medžiai rudenį, du kartus mirę ir išrauti.</verse>
				<verse number="13">Jie lyg šėlstančios jūros bangos, kurios spjaudo savo begėdystę, lyg žvaigždės klajoklės, kurioms per amžius skirta juodžiausia tamsybė.</verse>
				<verse number="14">Apie juos pranašavo ir septintasis nuo Adomo, Henochas: ‘‘Štai atėjo Viešpats su miriadais savo šventųjų</verse>
				<verse number="15">įvykdyti teismo visiems ir apkaltinti visų bedievių dėl visų bedieviškų darbų, kuriuos jie bedieviškai vykdė, ir dėl visų piktų žodžių, kuriuos prieš Jį kalbėjo bedieviai nusidėjėliai’‘.</verse>
				<verse number="16">Jie visada murma, nepatenkinti savo dalia, gyvena geismais; jų lūpos kalba išpūstus žodžius, jie pataikauja žmonėms dėl savo naudos.</verse>
				<verse number="17">O jūs, mylimieji, prisiminkite žodžius, kurie anksčiau buvo paskelbti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalų.</verse>
				<verse number="18">Jie sakė jums, kad paskutiniais laikais atsiras šaipūnų, kurie gyvens savo bedieviškais geismais.</verse>
				<verse number="19">Tai tie, kurie įneša susiskaldymą, sieliniai, neturintys Dvasios žmonės.</verse>
				<verse number="20">Bet jūs, mylimieji, statydami save ant savo švenčiausiojo tikėjimo, melsdamiesi Šventojoje Dvasioje,</verse>
				<verse number="21">išsilaikykite Dievo meilėje, laukdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo amžinajam gyvenimui.</verse>
				<verse number="22">Vieniems, kurie abejoja, būkite gailestingi,</verse>
				<verse number="23">kitus bijodami gelbėkite, traukdami iš ugnies, bodėdamiesi net jų kūnu suteršto drabužio.</verse>
				<verse number="24">Tam, kuris gali išlaikyti jus nenupuolusius ir savo šlovės akivaizdon pastatyti nepriekaištingus su didžiausiu džiaugsmu,</verse>
				<verse number="25">vieninteliam išmintingajam Dievui, mūsų Gelbėtojui, per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų tebūna šlovė, didybė, galybė ir valdžia dabar ir per amžius! Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="66">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Jėzaus Kristaus apreiškimas, kurį Dievas Jam davė, kad Jis atskleistų savo tarnams, kas turi greitai įvykti. Per savo pasiųstą angelą Jis padarė jį žinomą savajam tarnui Jonui,</verse>
				<verse number="2">kuris paliudijo Dievo žodį bei Jėzaus Kristaus liudijimą­visa, ką buvo matęs.</verse>
				<verse number="3">Palaimintas, kas skaito bei klauso šios pranašystės žodžių ir laikosi, kas joje parašyta, nes laikas yra arti.</verse>
				<verse number="4">Jonas septynioms Azijos bažnyčioms: malonė ir ramybė jums nuo To, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, ir nuo septynių dvasių, esančių prieš Jo sostą,</verse>
				<verse number="5">ir nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo Liudytojo, mirusiųjų Pirmagimio, žemės karalių Valdovo. Tam, kuris pamilo mus ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes,</verse>
				<verse number="6">ir padarė iš mūsų karalystę bei kunigus savo Dievui ir Tėvui,­ Jam šlovė ir galybė per amžių amžius! Amen.</verse>
				<verse number="7">Štai Jis ateina su debesimis, ir išvys Jį kiekviena akis, net ir tie, kurie Jį perdūrė; ir dėl Jo raudos visos žemės giminės. Taip, amen!</verse>
				<verse number="8">‘‘Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga’‘,­sako Viešpats, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, Visagalis.</verse>
				<verse number="9">Aš, Jonas, jūsų brolis ir sielvarto, karalystės ir Jėzaus Kristaus kantrybės bendrininkas, buvau saloje, vardu Patmas, dėl Dievo žodžio ir Jėzaus Kristaus liudijimo.</verse>
				<verse number="10">Aš buvau Dvasioje Viešpaties dieną ir išgirdau už savo nugaros galingą balsą, tarsi trimitą,</verse>
				<verse number="11">sakantį: ‘‘Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis. Ką matai, surašyk į knygą ir pasiųsk septynioms bažnyčioms Azijoje: į Efezą, į Smirną, į Pergamą, į Tiatyrus, į Sardus, į Filadelfiją ir į Laodikėją’‘.</verse>
				<verse number="12">Tuomet aš atsigręžiau pažiūrėti balso, kalbančio su manimi, ir atsigręžęs išvydau septynis aukso žibintuvus,</verse>
				<verse number="13">o septynių žibintuvų viduryje­ panašų į Žmogaus Sūnų, apsivilkusį ilga mantija ir persijuosusį per krūtinę aukso juosta.</verse>
				<verse number="14">Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, Jo akys tarsi ugnies liepsna,</verse>
				<verse number="15">Jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį, ir Jo balsas buvo tarytum daugybės vandenų šniokštimas.</verse>
				<verse number="16">Dešinėje rankoje Jis laikė septynias žvaigždes, iš Jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, o Jo veidas buvo tarytum saulė, spindinti visu skaistumu.</verse>
				<verse number="17">Jį išvydęs, aš puoliau Jam po kojų tarsi negyvas. Bet Jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: ‘‘Nebijok! Aš esu Pirmasis, ir Paskutinysis,</verse>
				<verse number="18">ir Gyvasis. Aš buvau numiręs ir štai esu gyvas per amžius. Amen. Aš turiu mirties ir pragaro raktus.</verse>
				<verse number="19">Tad užrašyk tai, ką regėjai, kas yra ir kas vėliau įvyks.</verse>
				<verse number="20">Štai septynių žvaigždžių, kurias matei mano dešinėje, ir septynių aukso žibintuvų paslaptis: septynios žvaigždės­tai septynių bažnyčių angelai, o septyni žibintuvai, kuriuos matei,­tai septynios bažnyčios’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">‘‘Efezo bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai sako Tas, kuris laiko savo dešinėje septynias žvaigždes, kuris vaikščioja tarp septynių aukso žibintuvų.</verse>
				<verse number="2">Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą ir tavo kantrybę. Žinau, kad tu negali pakęsti piktųjų ir ištyrei tuos, kurie sakosi esą apaštalai, bet tokie nėra, ir radai juos esant melagius.</verse>
				<verse number="3">Tu ištvėrei, esi kantrus ir dėl mano vardo triūsei ir nepailsai.</verse>
				<verse number="4">Bet Aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę.</verse>
				<verse number="5">Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atgailauk ir vėl imkis pirmykščių darbų, o jeigu ne,­jei neatgailausi,­greitai ateisiu ir patrauksiu iš vietos tavo žibintuvą.</verse>
				<verse number="6">Savo naudai tu turi, kad nekenti nikolaitų darbų, kurių ir Aš nekenčiu’.</verse>
				<verse number="7">Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms: ‘Nugalėtojui Aš duosiu valgyti nuo gyvybės medžio, esančio Dievo rojaus viduryje’ ‘‘.</verse>
				<verse number="8">‘‘Smirnos bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai sako Pirmasis ir Paskutinysis, kuris buvo miręs ir vėl grįžo į gyvenimą.</verse>
				<verse number="9">Aš žinau tavo darbus ir priespaudą, ir tavo skurdą,­o vis dėlto tu turtingas!­ir kaip tau piktžodžiauja tie, kurie sakosi esą žydai, bet nėra tokie, o tik šėtono sinagoga.</verse>
				<verse number="10">Nebijok būsimųjų kentėjimų. Štai velnias įmes kai kuriuos jūsiškius į kalėjimą, kad būtumėte išbandyti. Jūsų laukia dešimties dienų priespauda. Būk ištikimas iki mirties, ir Aš tau duosiu gyvenimo vainiką’.</verse>
				<verse number="11">Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms: ‘Nugalėtojas nenukentės nuo antrosios mirties’ ‘‘.</verse>
				<verse number="12">‘‘Pergamo bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai sako Tas, kuris turi aštrų dviašmenį kalaviją.</verse>
				<verse number="13">Aš žinau tavo darbus ir kur tu gyveni: ten, kur šėtono sostas. Bet tu tvirtai laikaisi mano vardo ir neišsigynei mano tikėjimo net tomis dienomis, kada pas jus,­kur gyvena šėtonas,­buvo nužudytas mano ištikimasis liudytojas Antipas.</verse>
				<verse number="14">Vis dėlto turiu šį tą prieš tave: tu tenai turi besilaikančių Balaamo mokslo, kuris mokė Balaką suvedžioti Izraelio sūnus, kad šie valgytų stabams aukojamas aukas ir ištvirkautų.</verse>
				<verse number="15">Ir tu taip pat turi besilaikančių nikolaitų mokslo, kurio Aš nekenčiu.</verse>
				<verse number="16">Tad atgailauk! O jeigu ne, Aš greitai ateisiu ir kovosiu su jais savo burnos kalaviju’.</verse>
				<verse number="17">Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms: ‘Nugalėtojui Aš duosiu paslėptos manos ir baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas, kurio niekas nežino, tiktai gavėjas’ ‘‘.</verse>
				<verse number="18">‘‘Tiatyrų bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai sako Dievo Sūnus, kurio akys tarytum ugnies liepsna ir kurio kojos panašios į skaistvarį.</verse>
				<verse number="19">Žinau tavo darbus, meilę, tikėjimą, tarnavimą, kantrybę ir kad tavo paskutinieji darbai didesni už pirmuosius.</verse>
				<verse number="20">Bet Aš turiu šį tą prieš tave: tu leidi moteriškei Jezabelei, kuri sakosi esanti pranašė, mokyti bei suvedžioti mano tarnus, kad jie ištvirkautų ir valgytų stabams paaukotas aukas.</verse>
				<verse number="21">Aš jai daviau laiko atgailauti dėl ištvirkavimo, bet ji neatgailavo.</verse>
				<verse number="22">Štai Aš ją nublokšiu į ligos patalą, o ištvirkavusius su ja­į didelį sielvartą, jeigu jie neatgailaus dėl savo darbų.</verse>
				<verse number="23">Jos vaikus išžudysiu, ir visos bažnyčios sužinos, kad Aš esu Tas, kuris ištiria protus ir širdis; Aš atsilyginsiu jums kiekvienam pagal jūsų darbus.</verse>
				<verse number="24">O jums ir kitiems tiatyriečiams, kurie nesilaiko ano mokslo, kurie, kaip sakosi, nėra pažinę šėtono gelmių, Aš sakau: neužkrausiu jums kitokios naštos,</verse>
				<verse number="25">tiktai tvirtai laikykitės to, ką turite, iki ateisiu.</verse>
				<verse number="26">Tam, kuris nugali ir iki galo laikosi mano darbų, Aš ‘duosiu valdžią tautoms:</verse>
				<verse number="27">jis valdys jas geležine lazda, ir jos bus sudaužytos tarsi moliniai indai’,­kaip ir Aš esu gavęs valdžią iš savo Tėvo;­</verse>
				<verse number="28">ir jam duosiu aušrinę žvaigždę’.</verse>
				<verse number="29">Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms!’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">‘‘Sardų bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai sako Tas, kuris turi septynias Dievo Dvasias ir septynias žvaigždes. Aš žinau tavo darbus: tave vadina gyvu, o tu esi miręs.</verse>
				<verse number="2">Budėk ir stiprink, kas dar yra ir merdi! Aš neradau tavo darbų, kurie būtų pabaigti Dievo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="3">Todėl prisimink, kaip priėmei ir išgirdai; laikykis to ir atgailauk! Jeigu nebudėsi, ateisiu kaip vagis, ir nežinosi, kurią valandą tave užklupsiu.</verse>
				<verse number="4">Vis dėlto tu Sarduose turi keletą vardų, kurie nesutepė savo drabužių. Jie vaikščios su manimi, apsirengę baltai, nes jie to verti.</verse>
				<verse number="5">Nugalėtojas bus aprengtas baltais drabužiais, ir jo vardo neištrinsiu iš gyvenimo knygos. Aš išpažinsiu jo vardą savo Tėvo ir Jo angelų akivaizdoje’.</verse>
				<verse number="6">Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms’‘.</verse>
				<verse number="7">‘‘Filadelfijos bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai kalba Šventasis, Tikrasis, turintis Dovydo raktą,­Tas, kuris atidaro, ir niekas negali uždaryti, uždaro, ir niekas negali atidaryti.</verse>
				<verse number="8">Aš žinau tavo darbus. Štai Aš atvėriau prieš tave duris, ir niekas nebegali jų uždaryti; nedaug turi jėgų, bet išsaugojai mano žodį ir neatsižadėjai mano vardo.</verse>
				<verse number="9">Štai Aš tau duodu tuos iš šėtono sinagogos, kurie tvirtina, jog jie žydai, bet nėra, nes jie meluoja. Taigi padarysiu, kad jie ateitų, pultų tau po kojų ir suprastų, jog Aš pamilau tave.</verse>
				<verse number="10">Kadangi tu išlaikei mano kantrybės žodį, tai ir Aš tave apsaugosiu nuo išbandymo valandos, kuri ištiks visą pasaulį, kad būtų išmėginti žemės gyventojai.</verse>
				<verse number="11">Štai Aš veikiai ateinu. Tvirtai laikyk, ką turi, kad niekas neatimtų tavo vainiko.</verse>
				<verse number="12">Nugalėtoją Aš padarysiu ramsčiu savo Dievo šventykloje, ir jis jau nebeišeis laukan; užrašysiu ant jo savo Dievo vardą ir vardą savo Dievo miesto, naujosios Jeruzalės, nužengiančios iš dangaus nuo mano Dievo, ir savo naująjį vardą’.</verse>
				<verse number="13">Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms!’‘</verse>
				<verse number="14">‘‘Laodikėjos bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai skelbia Amen, ištikimasis ir tikrasis Liudytojas, Dievo kūrinijos pradžia.</verse>
				<verse number="15">Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas!</verse>
				<verse number="16">Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos.</verse>
				<verse number="17">Tu gi sakai: ‘Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia’,­o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas.</verse>
				<verse number="18">Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum.</verse>
				<verse number="19">Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk!</verse>
				<verse number="20">Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.</verse>
				<verse number="21">Nugalėtojui Aš duosiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, kaip ir Aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo, Jo soste’.</verse>
				<verse number="22">Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms!’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Paskui aš pažiūrėjau, ir štai atvertos durys danguje, ir pirmasis balsas, kurį girdėjau gaudžiant tarsi trimitą, kalbėjo: ‘‘Užženk čionai, ir tau parodysiu, kas toliau turi įvykti’‘.</verse>
				<verse number="2">Bematant mane ištiko Dvasios pagava. Ir štai danguje buvo sostas, o soste­Sėdintysis.</verse>
				<verse number="3">Jo išvaizda buvo panaši į jaspio ir sardžio brangakmenius, o vaivorykštė, juosianti sostą, buvo panaši į smaragdą.</verse>
				<verse number="4">Aplinkui sostą regėjau dvidešimt keturis sostus ir tuose sostuose sėdinčius dvidešimt keturis vyresniuosius baltais drabužiais, o jų galvas puošė aukso vainikai.</verse>
				<verse number="5">Nuo sosto ėjo žaibai, aidėjo balsai ir griaustiniai; septyni deglai liepsnojo prieš sostą, o tai yra septynios Dievo Dvasios.</verse>
				<verse number="6">Prieš sostą tviskėjo tarsi stiklo jūra, panaši į krištolą; sosto viduryje ir aplinkui sostą buvo keturios būtybės, pilnos akių iš priekio ir iš užpakalio.</verse>
				<verse number="7">Pirmoji būtybė buvo panaši į liūtą, antroji būtybė panaši į veršį, trečioji būtybė turinti tartum žmogaus veidą, ketvirtoji būtybė panaši į skrendantį erelį.</verse>
				<verse number="8">Kiekviena iš keturių būtybių turėjo po šešis sparnus; aplinkui ir viduryje jos buvo pilnos akių. Ir be paliovos, dieną ir naktį, jos šaukė: ‘‘Šventas, šventas, šventas, Viešpats, visagalis Dievas, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateina!’‘</verse>
				<verse number="9">Ir kiekvieną kartą, kai būtybės teikė Sėdinčiajam soste, Gyvenančiajam per amžių amžius, šlovę, pagarbą ir padėką,</verse>
				<verse number="10">dvidešimt keturi vyresnieji parpuldavo prieš Sėdintįjį soste, pagarbindavo Gyvenantįjį per amžių amžius ir numesdavo savo vainikus priešais sostą, sakydami:</verse>
				<verse number="11">‘‘Vertas esi, o Viešpatie, priimti šlovę, pagarbą ir jėgą, nes Tu visa sutvėrei­Tavo valia visa yra ir buvo sutverta’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Ir aš mačiau soste Sėdinčiojo dešinėje knygos ritinį, prirašytą iš vidaus ir iš viršaus, užantspauduotą septyniais antspaudais.</verse>
				<verse number="2">Ir pamačiau galingą angelą, skelbiantį garsiu balsu: ‘‘Kas yra vertas atversti knygą ir nuplėšti nuo jos antspaudus?’‘</verse>
				<verse number="3">Bet niekas nei danguje, nei žemėje, nei po žeme negalėjo atversti knygos nei pažiūrėti į ją.</verse>
				<verse number="4">Ir aš smarkiai verkiau, kad neatsirado verto atversti ir skaityti knygą ar pažiūrėti į ją.</verse>
				<verse number="5">Tada vienas iš vyresniųjų man tarė: ‘‘Neverk! Štai nugalėjo liūtas iš Judo giminės, Dovydo atžala, kad atverstų knygą ir nuplėštų septynis jos antspaudus’‘.</verse>
				<verse number="6">Aš pažvelgiau, ir štai sosto ir keturių būtybių bei vyresniųjų viduryje stovėjo Avinėlis, tarytum užmuštas, turintis septynis ragus ir septynias akis, kurios yra septynios Dievo Dvasios, siųstos į visą žemę.</verse>
				<verse number="7">Jis priėjo ir paėmė knygą iš soste Sėdinčiojo dešinės.</verse>
				<verse number="8">Kai Jis paėmė knygą, keturios būtybės ir dvidešimt keturi vyresnieji parpuolė prieš Avinėlį, kiekvienas laikydamas rankose arfą ir aukso indus, pilnus smilkalų, kas yra šventųjų maldos.</verse>
				<verse number="9">Ir jie giedojo naują giesmę, skelbdami: ‘‘Vertas esi paimti knygą ir atverti jos antspaudus, nes buvai užmuštas ir atpirkai Dievui savo krauju mus iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių.</verse>
				<verse number="10">Ir iš mūsų padarei mūsų Dievui karalystę bei kunigus, ir mes viešpatausime žemėje’‘.</verse>
				<verse number="11">Aš pažvelgiau ir išgirdau balsą daugybės angelų aplinkui sostą, būtybių ir vyresniųjų; jų skaičius buvo miriadų miriadai ir tūkstančių tūkstančiai.</verse>
				<verse number="12">Jie skelbė skambiu balsu: ‘‘Vertas Avinėlis, kuris buvo užmuštas, priimti galybę, ir turtus, ir išmintį, ir stiprybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir palaiminimą’‘.</verse>
				<verse number="13">Ir girdėjau, kaip visi tvariniai, esantys danguje, žemėje, po žeme ir jūroje, ir visa, kas juose yra, skelbė: ‘‘Sėdinčiajam soste ir Avinėliui tebūnie palaiminimas, ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia per amžių amžius!’‘</verse>
				<verse number="14">Keturios būtybės sakė: ‘‘Amen!’‘, o dvidešimt keturi vyresnieji puolė ant žemės ir pagarbino Gyvenantįjį per amžių amžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Ir aš mačiau, kaip Avinėlis atplėšė pirmąjį iš antspaudų, ir išgirdau vieną iš keturių būtybių tartum griaustinio balsu šaukiant: ‘‘Ateik ir žiūrėk!’‘</verse>
				<verse number="2">Aš pažvelgiau, ir štai pasirodė baltas žirgas ir ant jo raitelis, turintis lanką. Jam buvo duotas vainikas, ir jis išjojo kaip nugalėtojas, kad dar nugalėtų.</verse>
				<verse number="3">Kai Jis atplėšė antrąjį antspaudą, aš išgirdau antrąją būtybę sakant: ‘‘Ateik ir žiūrėk!’‘</verse>
				<verse number="4">Ir pasirodė kitas žirgas, ugniaspalvis, ir jo raiteliui buvo duota atimti iš žemės taiką, kad žmonės vieni kitus žudytų; jam buvo duotas didelis kalavijas.</verse>
				<verse number="5">Kai Avinėlis atplėšė trečiąjį antspaudą, išgirdau trečiąją būtybę sakant: ‘‘Ateik ir žiūrėk!’‘ Aš pažiūrėjau, ir štai pasirodė juodas žirgas, o raitelis turėjo savo rankoje svarstykles.</verse>
				<verse number="6">Ir aš girdėjau balsą keturių būtybių viduryje sakantį: ‘‘Kviečių saikas už denarą, trys miežių saikai už denarą, bet aliejui ir vynui nedaryk skriaudos!’‘</verse>
				<verse number="7">Kai atplėšė ketvirtąjį antspaudą, išgirdau ketvirtosios būtybės balsą sakant: ‘‘Ateik ir žiūrėk!’‘</verse>
				<verse number="8">Aš pažvelgiau, ir štai pasirodė palšas žirgas, o jo raitelio vardas buvo Mirtis, ir paskui jį sekė Pragaras. Jiems buvo duota valdžia ketvirtadalyje žemės žudyti kardu, badu, mirtimi ir žemės žvėrimis.</verse>
				<verse number="9">Kai Avinėlis atplėšė penktąjį antspaudą, pamačiau po aukuru sielas nužudytųjų dėl Dievo žodžio ir dėl liudijimo, kurio jie laikėsi.</verse>
				<verse number="10">Jie šaukė garsiu balsu, sakydami: ‘‘Kaip ilgai, Šventasis ir Teisusis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams?!’‘</verse>
				<verse number="11">Tada kiekvienam iš jų buvo duotas baltas drabužis, ir jiems buvo pasakyta, kad dar truputį palūkėtų, kol skaičių papildys jų draugai ir broliai, kurie bus nužudyti kaip ir jie.</verse>
				<verse number="12">Aš mačiau, kai Jis atplėšė šeštąjį antspaudą. Ir štai kilo didelis žemės drebėjimas, saulė pasidarė juoda kaip ašutinis maišas, mėnulis tapo lyg kraujas,</verse>
				<verse number="13">o dangaus žvaigždės ėmė kristi žemėn, tarytum stipraus vėjo purtomas figmedis mestų dar neprinokusius vaisius.</verse>
				<verse number="14">Dangus nutolo tarsi suvyniojamas knygos rietimas, ir kiekvienas kalnas ir sala buvo išjudinti iš savo vietų.</verse>
				<verse number="15">Ir tada žemės karaliai, didžiūnai, karo vadai, turtuoliai, galiūnai, visi vergai ir visi laisvieji pasislėpė urvuose ir tarp kalnų uolų.</verse>
				<verse number="16">Jie šaukė kalnams ir uoloms: ‘‘Griūkite ant mūsų ir paslėpkite mus nuo Sėdinčiojo soste veido ir nuo Avinėlio rūstybės,</verse>
				<verse number="17">nes atėjo didi Jo rūstybės diena, ir kas gali išstovėti?!’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Po to aš regėjau keturis angelus, stovinčius keturiuose žemės kampuose, laikančius keturis žemės vėjus, kad vėjas nepūstų nei žemėje, nei jūroje, nei į medžius.</verse>
				<verse number="2">Ir išvydau kitą angelą, pakylantį nuo saulėtekio, turintį gyvojo Dievo antspaudą. Jis šaukė skardžiu balsu keturiems angelams, kuriems buvo duota kenkti žemei ir jūrai:</verse>
				<verse number="3">‘‘Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžiams, kol paženklinsime antspaudu savo Dievo tarnų kaktas!’‘</verse>
				<verse number="4">Ir aš išgirdau paženklintųjų skaičių: šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai paženklintųjų iš visų Izraelio vaikų giminių:</verse>
				<verse number="5">Iš Judo giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų, iš Rubeno giminės dvylika tūkstančių, iš Gado giminės dvylika tūkstančių,</verse>
				<verse number="6">iš Asero giminės dvylika tūkstančių, iš Neftalio giminės dvylika tūkstančių, iš Manaso giminės dvylika tūkstančių,</verse>
				<verse number="7">iš Simeono giminės dvylika tūkstančių, iš Levio giminės dvylika tūkstančių, iš Isacharo giminės dvylika tūkstančių,</verse>
				<verse number="8">iš Zabulono giminės dvylika tūkstančių, iš Juozapo giminės dvylika tūkstančių, iš Benjamino giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų.</verse>
				<verse number="9">Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose.</verse>
				<verse number="10">Jie šaukė skambiu balsu: ‘‘Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!’‘</verse>
				<verse number="11">Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą,</verse>
				<verse number="12">sakydami: ‘‘Amen! Palaiminimas, ir šlovė, ir išmintis, ir padėka, ir garbė, ir jėga, ir galybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!’‘</verse>
				<verse number="13">Tuomet vienas iš vyresniųjų tarė man: ‘‘Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, apsivilkę baltais apsiaustais?’‘</verse>
				<verse number="14">Aš jam atsakiau: ‘‘Viešpatie, tu žinai’‘. Ir jis man tarė: ‘‘Jie atėjo iš didelio suspaudimo. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio kraujyje.</verse>
				<verse number="15">Todėl jie yra prieš Dievo sostą ir tarnauja Jam dieną ir naktį Jo šventykloje, o Sėdintysis soste išskleis ant jų savo palapinę.</verse>
				<verse number="16">Jie daugiau nebealks ir nebetrokš, nebekepins jų saulė nei jokia kaitra.</verse>
				<verse number="17">Nes Avinėlis, kuris sosto viduryje, juos ganys ir vedžios prie gyvųjų vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Kai Avinėlis atplėšė septintąjį antspaudą, danguje pusvalandžiui pasidarė tylu.</verse>
				<verse number="2">Ir aš išvydau septynis angelus, stovinčius Dievo akivaizdoje, ir jiems buvo įteikti septyni trimitai.</verse>
				<verse number="3">Atėjo dar vienas angelas ir atsistojo prie aukuro, laikydamas aukso smilkytuvą. Jam buvo duota daug smilkalų, kad jis aukotų juos su visų šventųjų maldomis ant auksinio aukuro priešais sostą.</verse>
				<verse number="4">Ir pakilo smilkalų dūmai su šventųjų maldomis iš angelo rankų Dievo akivaizdon.</verse>
				<verse number="5">Po to angelas paėmė smilkytuvą, pripildė jį aukuro ugnies ir sviedė į žemę. Sugriaudė griausmai, pakilo šauksmai, sublyksėjo žaibai, sudrebėjo žemė.</verse>
				<verse number="6">Septyni angelai, turintys septynis trimitus, pasiruošė trimituoti.</verse>
				<verse number="7">Sutrimitavo pirmasis angelas. Ir radosi kruša ir ugnis, sumišę su krauju, ir tai buvo numesta žemėn. Ir išdegė trečdalis medžių ir visa žaliuojanti žolė.</verse>
				<verse number="8">Sutrimitavo antrasis angelas. Ir tarytum didžiulis kalnas, liepsnojantis ugnimi, buvo sviestas į jūrą, ir trečdalis jūros pavirto krauju.</verse>
				<verse number="9">Trečdalis jūros padarų, turinčių gyvybę, išdvėsė, ir trečdalis laivų buvo sunaikinti.</verse>
				<verse number="10">Ir sutrimitavo trečiasis angelas. Tada iš dangaus nukrito didelė žvaigždė, liepsnodama tarsi deglas, ir nukrito ant trečdalio upių ir ant vandens šaltinių.</verse>
				<verse number="11">Žvaigždės vardas yra Metėlė. Ir pavirto trečdalis vandenų į metėlę, ir daugybė žmonių mirė nuo vandens, nes jis pasidarė kartus.</verse>
				<verse number="12">Ir sutrimitavo ketvirtasis angelas. Tuomet buvo užgautas trečdalis saulės, trečdalis mėnulio ir trečdalis žvaigždžių taip, kad jų trečdalis užtemo. Diena bei naktis prarado trečdalį šviesumo.</verse>
				<verse number="13">Aš regėjau ir girdėjau dangaus viduriu lekiantį angelą, kuris garsiu balsu skelbė: ‘‘Vargas, vargas, vargas žemės gyventojams nuo besirengiančių užtrimituoti kitų trijų angelų trimitų garsų!’‘</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Ir sutrimitavo penktasis angelas. Aš išvydau žvaigždę, nukritusią iš dangaus žemėn. Jai buvo duotas raktas nuo bedugnės šulinio.</verse>
				<verse number="2">Ji atidarė bedugnės šulinį, ir išsiveržė dūmai iš šulinio, tarytum iš milžiniškos krosnies. Ir aptemo saulė ir oras nuo šulinio dūmų,</verse>
				<verse number="3">o iš dūmų pasipylė žemėn skėriai, kuriems buvo duota galia, kaip turi galią žemės skorpionai.</verse>
				<verse number="4">Jiems buvo įsakyta nekenkti žemės žolei, nei jokiam žalumynui, nei jokiam medžiui, o vien tik žmonėms, kurie neturi savo kaktose Dievo antspaudo.</verse>
				<verse number="5">Ir jiems buvo leista ne žudyti žmones, bet kankinti penkis mėnesius; jų kankinimas it kankinimas skorpiono, kai jis įgelia žmogų.</verse>
				<verse number="6">Anomis dienomis žmonės ieškos mirties ir jos neras, trokš numirti, bet mirtis bėgs nuo jų.</verse>
				<verse number="7">Skėrių išvaizda panaši į žirgų, parengtų kautynėms. Ant jų galvų tartum vainikai, panašūs į auksą, o jų veidai­tartum žmonių veidai;</verse>
				<verse number="8">jie turėjo plaukus, panašius į moterų plaukus, o jų dantys buvo lyg liūtų dantys.</verse>
				<verse number="9">Jie turėjo šarvus tarsi geležinius krūtinšarvius, o jų sparnų garsas buvo kaip bildesys daugybės vežimų ir arklių, bėgančių į mūšį.</verse>
				<verse number="10">Jie turi uodegas, panašias į skorpionų, ir geluonis uodegose. Jie turi valdžią kenkti žmonėms per penkis mėnesius.</verse>
				<verse number="11">Jie turi sau karalių, bedugnės angelą, kurio vardas hebrajiškai Abadonas, o graikiškai tas vardas Apolionas.</verse>
				<verse number="12">Pirmoji neganda praėjo; štai iš paskos eina dar dvi negandos.</verse>
				<verse number="13">Ir sutrimitavo šeštasis angelas. Aš išgirdau balsą nuo keturių ragų auksinio aukuro, stovinčio Dievo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="14">Jis sakė šeštajam angelui, turinčiam trimitą: ‘‘Paleisk keturis angelus, kurie yra surišti prie didžiosios Eufrato upės!’‘</verse>
				<verse number="15">Ir buvo atrišti keturi angelai, paruošti nustatytai valandai, dienai, mėnesiui ir metams išžudyti trečdalį žmonių.</verse>
				<verse number="16">Jų kariuomenės skaičius,­aš išgirdau skaičių,­buvo du miriadai miriadų.</verse>
				<verse number="17">Taigi aš mačiau regėjime žirgus ir raitelius su krūtinšarviais, ugniaspalviais, violetiniais ir geltonais; žirgų galvos atrodė kaip liūtų galvos, o iš jų nasrų veržėsi ugnis, dūmai ir siera.</verse>
				<verse number="18">Trečdalis žmonių žuvo nuo šitų trijų piktenybių­nuo ugnies, dūmų ir sieros, besiveržiančių iš jų nasrų.</verse>
				<verse number="19">Mat jų galia buvo jų nasruose ir jų uodegose. Jų uodegos panašios į gyvates ir turi galvas, kuriomis kenkia.</verse>
				<verse number="20">Bet likusieji žmonės, kurie nebuvo šitų piktenybių išžudyti, neatgailavo dėl savo rankų darbų, kad nebegarbintų demonų ir auksinių, sidabrinių, žalvarinių, akmeninių ir medinių stabų, kurie negali nei matyti, nei girdėti, nei vaikščioti.</verse>
				<verse number="21">Jie taip pat neatgailavo dėl savo žmogžudysčių, žyniavimų, ištvirkavimų ir vagysčių.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Aš išvydau dar vieną galingą angelą, nužengiantį iš dangaus, apsisiautusį debesimi. Jo galvą supo vaivorykštė, veidas švytėjo kaip saulė ir kojos­tarsi ugnies stulpai.</verse>
				<verse number="2">Jis laikė rankoje išvyniotą knygelę. Ir Jis atsistojo dešiniąja koja ant jūros, o kairiąja ant sausumos,</verse>
				<verse number="3">ir ėmė šaukti galingu balsu tartum riaumojantis liūtas. Kai jis sušuko, atsiliepė septyni griaustiniai savais balsais.</verse>
				<verse number="4">Septyniems griaustiniams prabilus savais balsais, puoliausi rašyti, bet išgirdau iš dangaus balsą, sakantį man: ‘‘Užantspauduok, ką pasakė septyni griaustiniai, ir to nerašyk!’‘</verse>
				<verse number="5">O angelas, kurį mačiau stovint ant jūros ir ant sausumos, pakėlė savo ranką į dangų</verse>
				<verse number="6">ir prisiekė Gyvenančiuoju per amžių amžius, kuris sutvėrė dangų ir visa, kas jame, žemę ir visa, kas joje, bei jūrą ir visa, kas joje,­kad laiko daugiau nebebus,</verse>
				<verse number="7">bet septintojo angelo trimitavimo dienomis bus baigta Dievo paslaptis, kaip Jis yra paskelbęs Gerąją naujieną savo tarnams pranašams.</verse>
				<verse number="8">Tuomet balsas, kurį girdėjau iš dangaus, vėl ėmė kalbėti man ir tarė: ‘‘Eik, paimk atvyniotą knygelę iš angelo rankos, stovinčio ant jūros ir sausumos’‘.</verse>
				<verse number="9">Aš nuėjau pas angelą ir paprašiau, kad duotų man knygelę. O jis man tarė: ‘‘Imk ir suvalgyk ją! Ji bus karti viduriuose, bet burnoje ji bus saldi kaip medus’‘.</verse>
				<verse number="10">Ir aš paėmiau knygelę iš angelo rankos ir ją suvalgiau. Ji buvo mano burnoje saldi tarytum medus, bet kai prarijau, mano viduriuose ji apkarto.</verse>
				<verse number="11">Ir jis pasakė man: ‘‘Tu turi vėl pranašauti apie daugelį žmonių, tautų, kalbų ir karalių’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Man buvo duotas nendrinis matas, panašus į lazdą, ir angelas pasakė: ‘‘Kelkis ir išmatuok Dievo šventyklą, aukurą ir tuos, kurie tenai garbina.</verse>
				<verse number="2">O išorinį šventyklos kiemą praleisk, palik, nematuok jo, nes jis skirtas pagonims. Jie tryps šventąjį miestą keturiasdešimt du mėnesius.</verse>
				<verse number="3">Aš duosiu galią savo dviem liudytojams, ir jie, apsivilkę ašutinėmis, pranašaus tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų’‘.</verse>
				<verse number="4">Jie yra du alyvmedžiai ir du žibintuvai, stovintys žemės Dievo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="5">Ir jei kas panorės juos skriausti, iš jų burnos išsiverš ugnis ir praris jų priešininkus. Jei kas norės jiems kenkti, tas irgi taip žus.</verse>
				<verse number="6">Jiedu turi valdžią užrakinti dangų, kad jų pranašavimo dienomis nelytų lietus, ir turi valdžią vandenis paversti krauju ir ištikti žemę bet kokia neganda, kada tik panorės.</verse>
				<verse number="7">Kai jie baigs liudyti, žvėris, išlindęs iš bedugnės, kovos su jais, nugalės ir nužudys juos.</verse>
				<verse number="8">Jų lavonai gulės gatvėje didžiojo miesto, kuris dvasine prasme vadinamas Sodoma ir Egiptu, kur ir mūsų Viešpats buvo nukryžiuotas.</verse>
				<verse number="9">Tada įvairių tautų, genčių, kalbų ir giminių žmonės matys jų lavonus pusketvirtos dienos ir neleis jų lavonų palaidoti kapuose.</verse>
				<verse number="10">Žemės gyventojai džiūgaus dėl jų ir linksminsis, ir siųs vieni kitiems dovanas, nes tiedu pranašai vargino žemės gyventojus.</verse>
				<verse number="11">O po pusketvirtos dienos gyvybės dvasia nuo Dievo įžengė į juodu. Jie pašoko ant kojų, ir didžiulė baimė pagavo tuos, kurie į juos žiūrėjo.</verse>
				<verse number="12">Ir jie išgirdo galingą balsą iš dangaus, kuris jiems šaukė: ‘‘Užženkite šen!’‘ Ir juodu užžengė į dangų debesyje, o jų priešai žiūrėjo į juodu.</verse>
				<verse number="13">Tą pačią valandą kilo didelis žemės drebėjimas, ir dešimta dalis miesto sugriuvo. Nuo žemės drebėjimo žuvo septyni tūkstančiai žmonių, o likusieji, baimės apimti, atidavė šlovę dangaus Dievui.</verse>
				<verse number="14">Antroji neganda praėjo. Štai greit artinasi trečioji neganda.</verse>
				<verse number="15">Sutrimitavo septintasis angelas. Danguje pasigirdo galingi balsai, kurie skelbė: ‘‘Šio pasaulio karalystės tapo mūsų Viešpaties ir Jo Kristaus karalystėmis, ir Jis valdys per amžių amžius!’‘</verse>
				<verse number="16">O dvidešimt keturi vyresnieji, sėdintys savo sostuose Dievo akivaizdoje, parpuolė veidais žemėn ir garbino Dievą,</verse>
				<verse number="17">sakydami: ‘‘Dėkojame Tau, o Viešpatie, visagalis Dieve, kuris esi ir kuris buvai, ir kuris ateini, kad pasiėmei savo didžiąją galią ir pradėjai viešpatauti.</verse>
				<verse number="18">Tautos įširdo, ir atėjo Tavo rūstybė, metas teisti mirusius ir atlyginti Tavo tarnams, pranašams ir šventiesiems, ir visiems bijantiems Tavojo vardo, mažiems ir dideliems, ir metas sunaikinti tuos, kurie niokoja žemę’‘.</verse>
				<verse number="19">Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė Jo šventykloje Jo Sandoros skrynia. Ir radosi žaibai, balsai, griaustiniai, žemės drebėjimas ir didelė kruša.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas.</verse>
				<verse number="2">Ji buvo nėščia ir šaukė, kentėdama sąrėmius bei gimdymo skausmus.</verse>
				<verse number="3">Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai milžiniškas ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų.</verse>
				<verse number="4">Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas stojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų jos kūdikį.</verse>
				<verse number="5">Ji pagimdė Sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Ir jos kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie Jo sosto.</verse>
				<verse number="6">O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta vieta, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.</verse>
				<verse number="7">Ir kilo danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai,</verse>
				<verse number="8">bet jie nenugalėjo, ir nebeliko daugiau jiems vietos danguje.</verse>
				<verse number="9">Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžioja visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai.</verse>
				<verse number="10">Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: ‘‘Dabar atėjo mūsų Dievo išgelbėjimas, galybė, karalystė ir Jo Kristaus valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį.</verse>
				<verse number="11">Ir jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu. Jie nebrangino savo gyvybės, net iki mirties.</verse>
				<verse number="12">Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai! Bet vargas gyvenantiems žemėje ir jūrai, nes pas jus numestas velnias, kupinas didelio įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko’‘.</verse>
				<verse number="13">Slibinas, pamatęs, kad yra nutrenktas žemėn, ėmė persekioti moterį, kuri buvo pagimdžiusi berniuką.</verse>
				<verse number="14">Bet moteriai buvo duoti du didžiojo erelio sparnai skristi nuo gyvatės į dykumą, į savo vietą, kur bus maitinama per laiką, laikus ir pusę laiko.</verse>
				<verse number="15">Gyvatė išliejo iš savo nasrų paskui moterį vandenį lyg upę, kad nuplukdytų ją bangomis.</verse>
				<verse number="16">Bet žemė pagelbėjo moteriai: žemė atvėrė savo žiotis ir sugėrė upę, kurią slibinas buvo paliejęs iš savo nasrų.</verse>
				<verse number="17">Ir slibinas įnirto prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir turi Jėzaus Kristaus liudijimą.</verse>
				<verse number="18">Aš stovėjau ant jūros kranto. Ir išvydau iš jūros išnyrant žvėrį, turintį septynias galvas ir dešimt ragų, o ant jo ragų buvo dešimt diademų ir ant jo galvų piktžodžiavimo vardas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Aš stovėjau ant jūros kranto. Ir išvydau iš jūros išnyrant žvėrį, turintį septynias galvas ir dešimt ragų, o ant jo ragų buvo dešimt diademų ir ant jo galvų piktžodžiavimo vardas.</verse>
				<verse number="2">Žvėris, kurį mačiau, buvo panašus į leopardą; jo kojos tarytum lokio kojos, o jo snukis­lyg liūto snukis. Slibinas davė jam savo jėgą, savo sostą ir didelę valdžią.</verse>
				<verse number="3">Ir aš mačiau vieną iš jo galvų mirtinai sužeistą, tačiau jos mirštamoji žaizda užgijo. Ir visa žemė stebėdamasi nusekė paskui žvėrį.</verse>
				<verse number="4">Žmonės garbino slibiną, kuris atidavė valdžią žvėriui. Jie garbino žvėrį, sakydami: ‘‘Kas galėtų lygintis su žvėrimi, ir kas galėtų kovoti su juo!’‘</verse>
				<verse number="5">Jam buvo duotas snukis kalbėti išdidžiai ir piktžodžiauti, ir duota valdžia taip daryti per keturiasdešimt du mėnesius.</verse>
				<verse number="6">Ir jis atvėrė nasrus piktžodžiauti Dievui, piktžodžiauti Jo vardui, Jo buveinei ir dangaus gyventojams.</verse>
				<verse number="7">Jam buvo duota kovoti su šventaisiais ir juos nugalėti. Jam buvo suteikta valdžia visoms gentims, kalboms ir tautoms.</verse>
				<verse number="8">Ir jį garbins visi tie žemės gyventojai, kurių vardai neįrašyti nuo pasaulio sutvėrimo nužudytojo Avinėlio gyvenimo knygoje.</verse>
				<verse number="9">Kas turi ausis, teklauso.</verse>
				<verse number="10">Jei kas veda į nelaisvę, pats į nelaisvę eis. O kas žudo kalaviju, turės nuo kalavijo žūti. Čia šventųjų ištvermė ir tikėjimas!</verse>
				<verse number="11">Ir aš pamačiau kitą žvėrį, ateinantį iš žemės. Jis turėjo du ragus, panašius į Avinėlio, ir kalbėjo kaip slibinas.</verse>
				<verse number="12">Jis naudojasi visa pirmojo žvėries valdžia jo akivaizdoje ir verčia žemę bei jos gyventojus garbinti pirmąjį žvėrį, kurio mirštama žaizda užgijo.</verse>
				<verse number="13">Jis daro didžius ženklus, netgi, žmonėms matant, nuleidžia ugnį iš dangaus į žemę.</verse>
				<verse number="14">Jis suvedžioja žemės gyventojus tais ženklais, kuriuos jam buvo duota daryti žvėries akyse, sakydamas žemės gyventojams padaryti žvėries atvaizdą, kuris gavo žaizdą nuo kalavijo ir išgijo.</verse>
				<verse number="15">Jam buvo duota suteikti žvėries atvaizdui dvasią, kad žvėries atvaizdas imtų kalbėti, ir padaryti taip, kad visi, kurie atsisakys garbinti žvėries atvaizdą, būtų nužudyti.</verse>
				<verse number="16">Jis vertė visus, mažus ir didelius, turtuolius ir vargšus, laisvuosius ir vergus, pasidaryti ženklą ant dešinės rankos arba ant kaktos,</verse>
				<verse number="17">kad nė vienas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, jei neturės to ženklo ar žvėries vardo, ar jo vardo skaičiaus.</verse>
				<verse number="18">Čia slypi išmintis! Kas turi išmanymą, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius; jo skaičius yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Ir aš išvydau: štai Avinėlis, bestovįs ant Siono kalno, o su Juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai, turintys Jo Tėvo vardą, įrašytą savo kaktose.</verse>
				<verse number="2">Aš išgirdau iš dangaus garsą, tarsi daugybės vandenų šniokštimą ir tarsi galingo griaustinio dundėjimą. Garsas, kurį girdėjau, buvo tarytum arfininkų, skambinančių savo arfomis.</verse>
				<verse number="3">Jie giedojo naują giesmę priešais sostą, keturias būtybes ir vyresniuosius, ir niekas negalėjo išmokti tos giesmės, išskyrus tuos šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius, atpirktus iš žemės.</verse>
				<verse number="4">Tai tie, kurie nesusitepė su moterimis, nes jie mergelės. Tai tie, kurie lydi Avinėlį, kur tik Jis eina. Jie yra atpirkti iš žmonių, pirmieji vaisiai Dievui ir Avinėliui.</verse>
				<verse number="5">Jų lūpose nerasta apgaulės; jie be dėmės prieš Dievo sostą.</verse>
				<verse number="6">Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį amžinąją Evangeliją, kad ją paskelbtų žemės gyventojams, kiekvienai giminei, genčiai, kalbai ir tautai.</verse>
				<verse number="7">Jis šaukė galingu balsu: ‘‘Bijokite Dievo ir atiduokite Jam šlovę, nes atėjo Jo teismo valanda; šlovinkite Tą, kuris sutvėrė dangų ir žemę, jūrą ir vandens šaltinius!’‘</verse>
				<verse number="8">Paskui jį skrido antras angelas, kuris šaukė: ‘‘Krito, krito Babelė, didis miestas, kuris savo paleistuvystės įniršio vynu nugirdė visas tautas!’‘</verse>
				<verse number="9">Ir trečias angelas lydėjo juos, šaukdamas skardžiu balsu: ‘‘Kas garbina žvėrį ir jo atvaizdą bei priima ant savo kaktos ar rankos ženklą,</verse>
				<verse number="10">tas gers Dievo įniršio vyno, įpilto ir neatmiešto Jo rūstybės taurėje, ir bus kankinamas ugnimi ir siera šventųjų angelų ir Avinėlio akivaizdoje.</verse>
				<verse number="11">Jų kankinimo dūmai kils per amžių amžius, ir jie neturės atilsio nei dieną, nei naktį­tie, kurie garbina žvėrį bei jo atvaizdą ir ima jo vardo ženklą’‘.</verse>
				<verse number="12">Čia pasirodo šventųjų ištvermė, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo.</verse>
				<verse number="13">Ir aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris man sakė: ‘‘Rašyk: ‘Nuo šiol palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip,­sako Dvasia,­ kad atilsėtų nuo savo vargų; ir jų darbai seka juos’ ‘‘.</verse>
				<verse number="14">Ir aš regėjau: štai baltas debesis, o ant debesies sėdėjo panašus į Žmogaus Sūnų. Ant galvos Jis turėjo aukso vainiką, o rankoje­aštrų pjautuvą.</verse>
				<verse number="15">Iš šventyklos išėjo dar vienas angelas, kuris šaukė galingu balsu sėdinčiajam ant debesies: ‘‘Paleisk darban savo pjautuvą ir pjauk; atėjo Tau valanda pjauti, nes žemės derlius prinoko’‘.</verse>
				<verse number="16">Tuomet sėdintysis ant debesies nusviedė savo pjautuvą žemėn, ir žemės derlius buvo nupjautas.</verse>
				<verse number="17">Dar kitas angelas išėjo iš dangaus šventyklos, taip pat turintis aštrų pjautuvą.</verse>
				<verse number="18">Ir dar vienas angelas išėjo nuo aukuro, turintis valdžią ugniai. Jis stipriu balsu sušuko turinčiajam aštrų pjautuvą: ‘‘Paleisk darban savo aštrųjį pjautuvą ir nurink žemės vynmedžio kekes, nes uogos jau prinoko’‘.</verse>
				<verse number="19">Tada angelas numetė savo pjautuvą žemėn, nuskynė žemės vynmedį ir supylė vynuoges į didįjį Dievo rūstybės spaustuvą.</verse>
				<verse number="20">Spaustuvas buvo minamas už miesto, ir išsiveržė iš spaustuvo kraujas, pakildamas arkliams iki žąslų tūkstančio šešių šimtų stadijų atstumu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Ir aš pamačiau danguje dar vieną didį ir įspūdingą ženklą: septynis angelus, turinčius septynias paskutines negandas, nes jomis išsibaigia Dievo rūstybė.</verse>
				<verse number="2">Aš išvydau tarsi stiklo jūrą, sumaišytą su ugnimi, ir nugalėjusiuosius žvėrį, jo atvaizdą, jo ženklą ir jo vardo skaičių, stovinčius su Dievo arfomis ant stiklo jūros.</verse>
				<verse number="3">Jie giedojo Dievo tarno Mozės giesmę ir Avinėlio giesmę: ‘‘Didingi ir nuostabūs Tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve! Teisingi ir tikri Tavo keliai, šventųjų Karaliau!</verse>
				<verse number="4">Kas gi nesibijotų Tavęs, Viešpatie, ir nešlovintų Tavojo vardo?! Juk Tu vienas šventas! Visos tautos ateis ir pagarbins Tave, nes apreikšti Tavo teisūs sprendimai’‘.</verse>
				<verse number="5">Paskui aš regėjau: štai atsidarė Liudijimo palapinės šventykla danguje,</verse>
				<verse number="6">ir išėjo iš šventyklos septyni angelai, turintys septynias negandas. Jie buvo apsivilkę tyra, spindinčia drobe ir persijuosę per krūtines aukso juostomis.</verse>
				<verse number="7">Viena iš keturių būtybių padavė septyniems angelams septynis aukso dubenis, pilnus Gyvenančiojo per amžių amžius Dievo rūstybės.</verse>
				<verse number="8">Šventykla prisipildė dūmų nuo Dievo šlovės ir galybės, ir niekas negalėjo įeiti šventyklon, kol nesibaigs septynių angelų septynios negandos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Ir išgirdau iš šventyklos galingą balsą, sakantį septyniems angelams: ‘‘Eikite ir išpilkite septynis Dievo rūstybės dubenis žemėn!’‘</verse>
				<verse number="2">Ir nuėjo pirmasis, ir išliejo savo dubenį žemėn. Ir apniko piktos ir skaudžios votys žmones, turinčius žvėries ženklą ir garbinančius jo atvaizdą.</verse>
				<verse number="3">Antrasis angelas išpylė savo dubenį jūron; ji tapo lyg numirėlio kraujas, ir visi gyviai jūroje išgaišo.</verse>
				<verse number="4">Trečiasis angelas išliejo savo dubenį į upes ir vandens šaltinius, ir jie pavirto krauju.</verse>
				<verse number="5">Ir išgirdau vandenų angelą sakant: ‘‘Teisus Tu, o Viešpatie, kuris esi ir kuris buvai, šventas, kad taip teisi.</verse>
				<verse number="6">Nes jie praliejo šventųjų ir pranašų kraują, todėl duodi jiems gerti kraują. Taip! Jie to verti!’‘</verse>
				<verse number="7">Aš dar išgirdau kitą, nuo aukuro sakant: ‘‘Taip, visagali Viešpatie Dieve, tavo nuosprendžiai tikri ir teisingi!’‘</verse>
				<verse number="8">Ketvirtasis angelas išpylė savo dubenį saulėn, ir jai buvo duota svilinti žmones ugnimi.</verse>
				<verse number="9">Žmones degino baisi kaitra, o jie keikė vardą Dievo, kuris turi valdžią šitoms negandoms. Ir jie neatgailavo, kad atiduotų Jam šlovę.</verse>
				<verse number="10">Penktasis angelas išpylė savo dubenį ant žvėries sosto, ir jo karalystė paskendo tamsoje, o žmonės krimto savo liežuvius iš skausmo.</verse>
				<verse number="11">Jie piktžodžiavo dangaus Dievui dėl savo skausmų ir vočių, bet neatgailavo dėl savo darbų.</verse>
				<verse number="12">Šeštasis angelas išliejo savo dubenį į didžiąją Eufrato upę, ir jos vanduo išdžiūvo, kad pasidarytų kelias karaliams iš rytų.</verse>
				<verse number="13">Tada pamačiau iš slibino nasrų, iš žvėries snukio ir iš netikrojo pranašo burnos išeinant tris netyrąsias dvasias, tartum varles.</verse>
				<verse number="14">O tai yra demonų dvasios, darančios ženklus; jos išeina pas žemės ir viso pasaulio karalius, kad juos suburtų didžiosios visagalio Dievo dienos kovai.</verse>
				<verse number="15">‘‘Štai Aš ateinu kaip vagis. Palaimintas, kas budi ir saugo savo drabužius, kad netektų vaikščioti nuogam ir jie nematytų jo gėdos!’‘</verse>
				<verse number="16">Ir jis subūrė juos į vietovę, kuri hebrajiškai vadinasi Harmagedonas.</verse>
				<verse number="17">Septintasis angelas išpylė savo dubenį į orą, ir nuskambėjo iš šventyklos, nuo sosto, galingas balsas: ‘‘Įvyko!’‘</verse>
				<verse number="18">Ir radosi žaibai, griaustiniai, garsai, ir kilo didžiulis žemės drebėjimas, kokio nebuvo, kiek žmogus gyvena žemėje,­toks smarkus, toks baisus žemės drebėjimas!</verse>
				<verse number="19">Didysis miestas suskilo į tris dalis, ir tautų miestai sugriuvo. Ir Dievas atsiminė didžiąją Babelę, kad jai duotų savo rūstybės ir įniršio vyno taurę.</verse>
				<verse number="20">Ir pabėgo visos salos, ir nebeliko kalnų.</verse>
				<verse number="21">Ledo gabalai, talento svorio, krito iš dangaus ant žmonių. Žmonės keikė Dievą dėl ledų negandos, nes siaubinga buvo ši neganda.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Tuomet atėjo vienas iš septynių angelų, turėjusių septynis dubenis, ir prakalbino mane, sakydamas: ‘‘Eikš, aš parodysiu tau teismą didžiosios paleistuvės, sėdinčios ant daugybės vandenų.</verse>
				<verse number="2">Su ja ištvirkavo žemės karaliai, ir jos ištvirkavimo vynu pasigėrė žemės gyventojai’‘.</verse>
				<verse number="3">Ir jis Dvasia nunešė mane į dykumą. Ir aš išvydau moterį, sėdinčią ant skaisčiai raudono žvėries, pilno piktžodžiavimo vardų, turinčio septynias galvas ir dešimt ragų.</verse>
				<verse number="4">Moteris buvo apsivilkusi purpuru ir škarlatu, išsipuošusi auksu, brangakmeniais ir perlais. Ji laikė rankoje aukso taurę, pilną savo ištvirkavimo šlykštybių ir nešvarumų.</verse>
				<verse number="5">Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas: ‘‘Paslaptis, didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina’‘.</verse>
				<verse number="6">Mačiau tą moterį, girtą nuo šventųjų kraujo ir nuo Jėzaus liudytojų kraujo. Ją matydamas, aš stebėte stebėjausi.</verse>
				<verse number="7">O angelas man tarė: ‘‘Ko stebiesi? Aš tau pasakysiu paslaptį moters ir ją nešančio žvėries, kuris turi septynias galvas ir dešimt ragų’‘.</verse>
				<verse number="8">‘‘Žvėris, kurį regėjai, buvo, bet jo nebėra; jis ruošiasi išlipti iš bedugnės, tačiau eina į pražūtį. Žemės gyventojai, kurių vardai nėra įrašyti gyvenimo knygoje nuo pasaulio sutvėrimo, stebėsis, žiūrėdami į žvėrį, kad jis buvo ir jo nebėra, ir jis vėl pasirodys.</verse>
				<verse number="9">Čia reikia proto, turinčio išmintį! Septynios galvos reiškia septynis kalnus, ant kurių sėdi moteris.</verse>
				<verse number="10">Taip pat yra septyni karaliai; penki žlugo, vienas tebėra, o vienas dar neatėjo; kai jis ateis, turės trumpam pasilikti.</verse>
				<verse number="11">O žvėris, kuris buvo ir kurio nebėra,­tai aštuntasis, bet vienas iš septynių, ir jis eina į pražūtį.</verse>
				<verse number="12">Tie dešimt ragų, kuriuos matei, yra dešimt karalių, kurie dar negavo karalystės, bet jie gaus valdžią kaip karaliai vienai valandai kartu su žvėrimi.</verse>
				<verse number="13">Jie turi vieną tikslą ir savo jėgą bei valdžią atiduos žvėriui.</verse>
				<verse number="14">Jie kovos su Avinėliu, bet Avinėlis juos nugalės, nes Jis yra viešpačių Viešpats ir karalių Karalius, ir su juo visi pašauktieji, išrinktieji ir ištikimieji’‘.</verse>
				<verse number="15">Angelas toliau man sako: ‘‘Vandenys, kuriuos regėjai, kur sėdi paleistuvė, yra žmonės, minios, tautos ir kalbos.</verse>
				<verse number="16">Tie dešimt ragų, kuriuos matei ant žvėries­jie ims nekęsti paleistuvės, apiplėš ją ir paliks ją nuogą, ės jos kūną ir ją pačią sudegins ugnyje.</verse>
				<verse number="17">Nes Dievas įkvėpė jų širdis vykdyti Jo tikslą, vykdyti vieną tikslą,­kad jie atiduotų savo karalystę žvėriui, kol išsipildys Dievo žodžiai.</verse>
				<verse number="18">Ta moteris, kurią regėjai, yra didysis miestas, valdantis žemės karalius’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Paskui aš išvydau kitą angelą, nužengiantį iš dangaus ir turintį didžią valdžią. Žemė nušvito nuo jo šlovės.</verse>
				<verse number="2">O jis šaukė galingai, stipriu balsu: ‘‘Krito, krito didžioji Babelė! Ji pavirto demonų buveine, visų netyrųjų dvasių pastoge, visų nešvarių ir nekenčiamų paukščių narvu.</verse>
				<verse number="3">Nuo jos ištvirkimo įniršio vyno buvo girtos visos tautos; žemės karaliai su ja ištvirkavo, o žemės pirkliai pralobo iš jos nežabotos prabangos’‘.</verse>
				<verse number="4">Ir aš išgirdau iš dangaus kitą balsą, skelbiantį: ‘‘Išeikite iš jos, mano žmonės, kad nedalyvautumėte jos nuodėmėse ir nepatirtumėte jos negandų!</verse>
				<verse number="5">Nes jos nuodėmės pasiekė dangų, ir Dievas prisiminė jos piktadarystes.</verse>
				<verse number="6">Atmokėkite jai, kaip ji jums atlygino, ir atiduokite dvigubai pagal jos darbus. Dvigubai sumaišykite taurę, kurią ji jums maišė.</verse>
				<verse number="7">Kiek ji puikavo ir lėbavo, tiek jai paruoškite kentėjimų ir nuliūdimo, nes ji savo širdyje kalba: ‘Aš sėdžiu kaip karalienė, nesu našlė ir liūdesio nematysiu’.</verse>
				<verse number="8">Todėl vieną dieną ją apniks negandos: mirtis, gedulas, badas, ir ji bus sudeginta ugnyje, nes galingas yra Viešpats Dievas, kuris nuteisė ją.</verse>
				<verse number="9">Jos verks ir raudos žemės karaliai, kurie su ja ištvirkavo bei lėbavo, kai pamatys jos gaisro dūmus.</verse>
				<verse number="10">Jie stovės iš tolo ir, jos kankinimų išgąsdinti, sakys: ‘Vargas, vargas, didysis mieste! Babele, galingasis mieste, per vieną valandą įvyko tavo teismas!’</verse>
				<verse number="11">Žemės pirkliai verks ir gedės jos, nes niekas jau nebepirks jų atplukdytų prekių:</verse>
				<verse number="12">aukso, sidabro, brangakmenių, perlų, švelnios drobės, purpuro, šilko, škarlato, jokios kvapios medienos, jokių dramblio kaulo dirbinių, jokių brangmedžio rakandų, nei vario, geležies, marmuro,</verse>
				<verse number="13">cinamono, kvapių augalų, miros, smilkalų, vyno, aliejaus, smulkių miltų, kviečių, galvijų, avių, arklių, vežimų, žmonių kūnų ir sielų.</verse>
				<verse number="14">Vaisiai, kurių taip geidė tavo siela, nutolo nuo tavęs; visas puošnumas ir spindesys tau pražuvo, ir niekad jų neberasi.</verse>
				<verse number="15">Tų daiktų pirkliai, iš jos pralobę, stovės iš tolo, išsigandę jos kankinimų, verks, gedės</verse>
				<verse number="16">ir sakys: ‘Vargas, vargas didžiajam miestui, vilkėjusiam ploniausia drobe, purpuru, škarlatu, išsipuošusiam auksu, brangakmeniais ir perlais.</verse>
				<verse number="17">Per vieną valandą niekais virto šitokie turtai!’ Visi laivų vairininkai, visi pakrančių laivininkai, visi jūreiviai ir visi, kurie jūroje darbuojasi, iš tolo sustoję</verse>
				<verse number="18">ir, stebėdami jos gaisro dūmus, šaukė: ‘Kas galėtų lygintis su didžiuoju miestu?!’</verse>
				<verse number="19">Jie bėrė žemes ant galvų, šaukė, verkė ir aimanavo: ‘Vargas, vargas didžiajam miestui, iš kurio prabangos pralobo, kurie jūroje turėjo laivų. Per vieną valandą jis virto dykyne!’</verse>
				<verse number="20">Džiūgauk dėl jo, dangau, ir jūs, šventieji, ir apaštalai, ir pranašai, nes dėl jūsų Dievas nubaudė jį teismu!’‘</verse>
				<verse number="21">Tuomet vienas galingas angelas iškėlė akmenį, tarsi didelį girnakmenį, ir sviedė jį į jūrą, sakydamas: ‘‘Tokiu smarkumu bus nublokštas didysis Babelės miestas, ir jo nebebus galima rasti.</verse>
				<verse number="22">Nebesigirdės daugiau tavyje arfininkų, giesmininkų, vamzdininkų, trimitininkų balsų. Niekas neberas tavyje nė vieno jokio meno kūrėjo, ir nebesigirdės tavyje malūno dūzgimo.</verse>
				<verse number="23">Tavyje nebešvies žiburio spindulys, niekas nebegirdės jaunikio ir nuotakos balso. Nes tavo pirkliai buvo tapę žemės didžiūnais, nes tavo burtais buvo suvedžiotos visos tautos</verse>
				<verse number="24">ir tavyje buvo rastas pranašų ir šventųjų ir visų žemėje nužudytųjų kraujas’‘.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Paskui aš girdėjau danguje galingą didžiulės minios balsą, skelbiantį: ‘‘Aleliuja! Išgelbėjimas, galybė, šlovė ir garbė priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui,</verse>
				<verse number="2">nes tikri ir teisingi Jo teismai! Jis nuteisė didžiąją paleistuvę, kuri suteršė žemę savo ištvirkavimu; Jis atkeršijo už savo tarnų kraują, pralietą jos rankomis’‘.</verse>
				<verse number="3">Ir dar kartą jie skelbė: ‘‘Aleliuja! Jos dūmai rūks per amžių amžius!’‘</verse>
				<verse number="4">Dvidešimt keturi vyresnieji ir keturios būtybės parpuolė ir pagarbino Dievą, sėdintį soste, sakydami: ‘‘Amen! Aleliuja!’‘</verse>
				<verse number="5">O nuo sosto nuskambėjo balsas: ‘‘Šlovinkite mūsų Dievą visi Jo tarnai ir tie, kurie bijote Jo: maži ir dideli!’‘</verse>
				<verse number="6">Ir išgirdau gausios minios balsą, lyg daugybės vandenų šniokštimą ar galingų griaustinių dundėjimą, sakantį: ‘‘Aleliuja! Užviešpatavo Viešpats Dievas, Visagalis.</verse>
				<verse number="7">Džiūgaukime ir linksminkimės, ir duokime Jam šlovę! Nes atėjo Avinėlio vestuvės ir Jo nuotaka pasiruošė’‘.</verse>
				<verse number="8">Jai buvo duota apsirengti spindinčia, tyra drobe, o ta drobė­tai šventųjų teisūs darbai.</verse>
				<verse number="9">Ir angelas sako man: ‘‘Rašyk: ‘Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį’ ‘‘. Jis pridūrė: ‘‘Šie žodžiai yra tikri Dievo žodžiai!’‘</verse>
				<verse number="10">Aš puoliau jam po kojų, norėdamas jį pagarbinti, bet jis pasakė: ‘‘Žiūrėk, kad to nedarytum! Aš esu tarnas, kaip tu ir broliai, kurie turi Jėzaus liudijimą. Dievą garbink! Nes Jėzaus liudijimas yra pranašystės dvasia’‘.</verse>
				<verse number="11">Ir aš išvydau atvirą dangų, ir štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Ištikimasis ir Teisusis; Jis teisingai teisia ir kovoja.</verse>
				<verse number="12">Jo akys švietė kaip ugnies liepsna, o ant Jo galvos daug diademų ir įrašytas vardas, kurio niekas nežino, tik Jis pats.</verse>
				<verse number="13">Jis apsirengęs kraujyje pamirkytu drabužiu ir Jo vardas­Dievo žodis.</verse>
				<verse number="14">Paskui Jį sekė dangaus kariaunos pulkai ant baltų žirgų, apsivilkę tyros baltos drobės drabužiais.</verse>
				<verse number="15">Iš Jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, kuriuo Jis ištiks tautas. Jis valdys jas geležine lazda. Jis mina visagalio Dievo įniršio ir rūstybės vyno spaustuvą.</verse>
				<verse number="16">Ant Jo drabužio ir ant strėnų užrašytas vardas: ‘‘Karalių Karalius ir viešpačių Viešpats’‘.</verse>
				<verse number="17">Aš regėjau angelą, stovintį saulėje. Jis garsiai šaukė, kviesdamas visus paukščius, skrendančius dangaus viduriu: ‘‘Skriskite šen, į didžiojo Dievo pokylį,</verse>
				<verse number="18">ir leskite kūnus karalių, karo vadų, galiūnų, žirgų, raitelių, visų laisvųjų ir vergų, mažų ir didelių!’‘</verse>
				<verse number="19">Ir išvydau žvėrį ir žemės karalius bei jų kariuomenes, susirinkusias kovoti su sėdinčiuoju ant žirgo ir Jo kariuomene.</verse>
				<verse number="20">Žvėris buvo sugautas, o kartu su juo netikrasis pranašas, jo akyse daręs ženklus ir jais klaidinęs žmones, kurie buvo priėmę žvėries ženklą ir garbino jo atvaizdą. Jiedu gyvi buvo įmesti į ugnies ežerą, degantį siera.</verse>
				<verse number="21">O visi kiti buvo užmušti kalaviju, einančiu iš raitelio burnos. Ir visi paukščiai prisilesė jų lavonų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Ir išvydau angelą, nužengiantį iš dangaus, laikantį rankoje bedugnės raktą ir didžiulę grandinę.</verse>
				<verse number="2">Jis nutvėrė slibiną­senąją gyvatę, kuri yra Velnias ir Šėtonas,­ surišo jį tūkstančiui metų</verse>
				<verse number="3">ir įmetė į bedungę, užrakino ją ir iš viršaus užantspaudavo, kad nebegalėtų daugiau suvedžioti tautų, kol pasibaigs tūkstantis metų. Po to jis turės būti atrištas trumpam laikui.</verse>
				<verse number="4">Aš pamačiau sostus ir juose sėdinčiuosius, kuriems buvo pavesta teisti. Taip pat regėjau sielas tų, kuriems buvo nukirstos galvos dėl Jėzaus liudijimo ir dėl Dievo žodžio, kurie negarbino žvėries, nei jo atvaizdo, ir neėmė ženklo sau ant kaktos ar rankos. Jie atgijo ir viešpatavo su Kristumi tūkstantį metų.</verse>
				<verse number="5">O visi kiti mirusieji neatgijo, iki pasibaigiant tūkstančiui metų. Šis yra pirmasis prisikėlimas.</verse>
				<verse number="6">Palaimintas ir šventas, kas turi dalį pirmajame prisikėlime. Šitiems antroji mirtis neturi galios; jie bus Dievo ir Kristaus kunigai ir valdys su Juo tūkstantį metų.</verse>
				<verse number="7">Kai pasibaigs tūkstantis metų, šėtonas bus išleistas iš savo kalėjimo</verse>
				<verse number="8">ir išeis suvedžioti tautų, gyvenančių keturiuose žemės kampuose, Gogo ir Magogo, ir surinkti jų kovai. Jų skaičius kaip pajūrio smiltys.</verse>
				<verse number="9">Jie išėjo ant žemės platumos ir apsupo šventųjų stovyklą ir mylimąjį miestą. Ir nužengė ugnis iš dangaus nuo Dievo ir juos prarijo,</verse>
				<verse number="10">o jų suvedžiotojas velnias buvo įmestas į ugnies ir sieros ežerą, kur jau yra žvėris ir netikrasis pranašas. Jie bus kankinami dieną ir naktį per amžių amžius.</verse>
				<verse number="11">Paskui mačiau didelį baltą sostą ir jame Sėdintįjį, nuo kurio veido pabėgo žemė ir dangus, ir nebeliko jiems vietos.</verse>
				<verse number="12">Ir mačiau mirusius, didelius ir mažus, stovinčius priešais Dievą. Buvo atskleistos knygos. Ir buvo atversta dar viena, būtent gyvenimo knyga. Mirusieji buvo teisiami iš užrašų knygose pagal jų darbus.</verse>
				<verse number="13">Jūra atidavė savo mirusiuosius, o mirtis ir pragaras atidavė savuosius. Ir kiekvienas buvo teisiamas pagal savo darbus.</verse>
				<verse number="14">Mirtis ir pragaras buvo įmesti į ugnies ežerą. Tai yra antroji mirtis.</verse>
				<verse number="15">Kas tik nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygoje, buvo įmestas į ugnies ežerą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Ir aš pamačiau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė praėjo ir jūros daugiau nebebuvo.</verse>
				<verse number="2">Ir aš, Jonas, išvydau šventąjį miestą­naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo pasiruošusi kaip nuotaka, pasipuošusi savo sužadėtiniui.</verse>
				<verse number="3">Ir išgirdau galingą balsą, skambantį iš dangaus: ‘‘Štai Dievo buveinė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta, ir pats Dievas, jų Dievas, bus su jais.</verse>
				<verse number="4">Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau­praėjo’‘.</verse>
				<verse number="5">Ir Sėdintysis soste tarė: ‘‘Štai Aš visa darau nauja!’‘ Jis pasakė man: ‘‘Rašyk, nes šitie žodžiai patikimi ir tikri’‘.</verse>
				<verse number="6">Ir Jis man pasakė: ‘‘Įvyko! Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga. Trokštančiam Aš duosiu dovanai gerti iš gyvenimo vandens šaltinio.</verse>
				<verse number="7">Nugalėtojas paveldės viską, ir Aš būsiu jo Dievas, o jis bus mano sūnus.</verse>
				<verse number="8">Bet bailiams, netikintiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis’‘.</verse>
				<verse number="9">Tada prie manęs priėjo vienas iš septynių angelų, turėjusių septynis dubenis, pilnus septynių paskutinių negandų, ir pasakė man: ‘‘Eikš, aš tau parodysiu nuotaką, Avinėlio sužadėtinę’‘.</verse>
				<verse number="10">Ir jis nunešė mane dvasioje ant didelio ir aukšto kalno, ir parodė man miestą, šventąją Jeruzalę, nusileidžiančią iš dangaus nuo Dievo,</verse>
				<verse number="11">žėrinčią Dievo šlove. Jos švytėjimas tarsi brangakmenio, tarsi jaspio akmens, tviskančio kaip krištolas.</verse>
				<verse number="12">Ji apjuosta didele ir aukšta siena su dvylika vartų, o ant vartų dvylika angelų ir užrašyti dvylikos Izraelio giminių vardai.</verse>
				<verse number="13">Nuo rytų pusės treji vartai, nuo šiaurės treji vartai, nuo pietų treji vartai ir nuo vakarų treji vartai.</verse>
				<verse number="14">Miesto sienos turi dvylika pamatų, ant kurių dvylikos Avinėlio apaštalų vardai.</verse>
				<verse number="15">Kalbantysis su manimi turėjo matą­auksinę nendrę išmatuoti miestui, jo vartams ir sienoms.</verse>
				<verse number="16">Miestas išdėstytas keturkampiu: jo ilgis ir plotis lygūs. Jis išmatavo miestą nendre ir rado dvylika tūkstančių stadijų. Jo ilgis, plotis ir aukštis lygūs.</verse>
				<verse number="17">Jis išmatavo jo sienas ir rado šimtą keturiasdešimt keturias uolektis žmonių mastu, tiek pat ir angelo mastu.</verse>
				<verse number="18">Jo sienos sukrautos iš jaspio, o pats miestas iš gryno aukso, panašaus į vaiskų stiklą.</verse>
				<verse number="19">Miesto sienų pamatai papuošti visokiais brangakmeniais. Pirmas pamatas yra jaspio, antras safyro, trečias chalcedono, ketvirtas smaragdo,</verse>
				<verse number="20">penktas sardonikso, šeštas sardžio, septintas chrizolito, aštuntas berilio, devintas topazo, dešimtas chrizoprazo, vienuoliktas hiacinto, dvyliktas ametisto.</verse>
				<verse number="21">Dvylika vartų­dvylika perlų, kiekvieni vartai iš vieno perlo. Ir miesto gatvės­grynas auksas, tarsi vaiskus stiklas.</verse>
				<verse number="22">Bet jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla.</verse>
				<verse number="23">Miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jame šviečia Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis.</verse>
				<verse number="24">Ir išgelbėtos tautos vaikščios jo šviesoje, ir žemės karaliai atsineš į jį savo šlovę ir garbę.</verse>
				<verse number="25">Jo vartai nebus uždaromi dieną,­nes tenai nebus nakties,­</verse>
				<verse number="26">ir į jį bus atnešta tautų šlovė ir garbė.</verse>
				<verse number="27">Ir ten niekados nepateks, kas netyra, joks nešvankėlis ar melagis, o tiktai tie, kurie įrašyti Avinėlio gyvenimo knygoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Jis parodė man tyrą gyvenimo vandens upę, tvaskančią tarsi krištolas, ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio sosto.</verse>
				<verse number="2">Viduryje miesto gatvės, abejose upės pusėse, augo gyvenimo medis, duodantis dvylika derlių, kiekvieną mėnesį vedantis vaisių, o to medžio lapai­tautoms gydyti.</verse>
				<verse number="3">Ir nebus daugiau jokio prakeikimo. Mieste stovės Dievo ir Avinėlio sostas, ir Jo tarnai tarnaus Jam.</verse>
				<verse number="4">Jie regės Jo veidą, ir jų kaktose bus Jo vardas.</verse>
				<verse number="5">Ten nebebus nakties, jiems nereikės nei žiburio, nei saulės šviesos, nes Viešpats Dievas jiems švies, ir jie viešpataus per amžių amžius.</verse>
				<verse number="6">Tuomet jis man pasakė: ‘‘Šie žodžiai patikimi ir tikri. Viešpats, šventų pranašų Dievas, atsiuntė savo angelą parodyti savo tarnams, kas turi įvykti netrukus’‘.</verse>
				<verse number="7">‘‘Štai Aš veikiai ateinu! Palaimintas, kas laikosi šios knygos pranašystės žodžių!’‘</verse>
				<verse number="8">Aš, Jonas, visa tai mačiau ir girdėjau. Išgirdęs ir pamatęs, puoliau po kojų angelui, kuris man visa tai parodė, norėdamas jį pagarbinti.</verse>
				<verse number="9">Bet jis man pasakė: ‘‘Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir tavo broliai pranašai, ir visi, kurie laikosi šios knygos žodžių. Dievą garbink!’‘</verse>
				<verse number="10">Jis sako man: ‘‘Neužantspauduok pranašiškų šios knygos žodžių, nes laikas trumpas.</verse>
				<verse number="11">Neteisusis toliau tesielgia neteisiai, kas susitepęs, ir toliau tebūna susitepęs, teisusis toliau tevykdo teisumą, ir šventasis dar tepašventėja’‘.</verse>
				<verse number="12">‘‘Štai Aš veikiai ateinu, ir mano atlygis su manimi, kad kiekvienam atlyginčiau pagal jo darbus.</verse>
				<verse number="13">Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga, Pirmasis ir Paskutinysis’‘.</verse>
				<verse number="14">‘‘Palaiminti, kurie vykdo Jo įsakymus, kad įgytų teisę į gyvenimo medį ir galėtų įžengti pro vartus į miestą.</verse>
				<verse number="15">O lauke lieka šunys, burtininkai, ištvirkėliai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro’‘.</verse>
				<verse number="16">‘‘Aš, Jėzus, pasiunčiau savo angelą jums tai paliudyti apie bažnyčias. Aš esu Dovydo šaknis ir palikuonis, žėrinti aušrinė žvaigždė!’‘</verse>
				<verse number="17">Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: ‘‘Ateik!’‘ Ir kas girdi, teatsiliepia: ‘‘Ateik!’‘ Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvenimo vandens.</verse>
				<verse number="18">Aš sakau kiekvienam, kuris girdi šios knygos pranašystės žodžius: ‘‘Jeigu kas prie jų ką pridės­Dievas jam pridės aprašytų šioje knygoje negandų.</verse>
				<verse number="19">Ir jeigu kas atims ką nors nuo šios pranašystės knygos žodžių­ Dievas atims jo dalį iš gyvenimo knygos ir šventojo miesto, kurie aprašyti šitoje knygoje’‘.</verse>
				<verse number="20">Tas, kuris šitai liudija, sako: ‘‘Taip, Aš veikiai ateinu!’‘ Amen. Taip, ateik, Viešpatie Jėzau!</verse>
				<verse number="21">Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė su jumis visais! Amen!</verse>
			</chapter>
		</book>
	</testament>
</bible>