<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?>
<bible translation="Lithuanian Bible (Karaliaus Jokūbo Versija Lietuviškai 2012 Edition) 2012 - KJV" status="Iš KJV Biblijos vertė D.Kundrotas (www.maloneszinia.lt)" link="https://tuapalavra.com/zh-CN/LTKJV/jr/37">
	<testament name="Old">
		<book number="1">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Ir žemė buvo beformė ir tuščia; ir tamsa buvo virš gelmės paviršiaus. Ir Dievo Dvasia judėjo virš vandenų paviršiaus.</verse>
				<verse number="2">Ir Dievas tarė: „Tebūna šviesa“; ir buvo šviesa.</verse>
				<verse number="3">Ir Dievas matė šviesą, kad ji buvo gera; ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos.</verse>
				<verse number="4">Ir Dievas pavadino šviesą Diena, o tamsą jis pavadino Naktimi. Ir vakaras ir rytas buvo pirmoji diena.</verse>
				<verse number="5">Ir Dievas tarė: „Tebūna tvirtuma viduryje vandenų, ir ji teatskiria vandenis nuo vandenų“.</verse>
				<verse number="6">Ir Dievas padarė tvirtumą ir atskyrė vandenis, kurie buvo po tvirtuma, nuo vandenų, kurie buvo virš tvirtumos; ir taip buvo.</verse>
				<verse number="7">Ir Dievas pavadino tvirtumą Dangumi. Ir vakaras ir rytas buvo antroji diena.</verse>
				<verse number="8">Ir Dievas tarė: „Tesusirenka vandenys, kurie yra po dangumi, į vieną vietą ir tepasirodo sausuma“; ir taip buvo.</verse>
				<verse number="9">Ir Dievas pavadino sausumą Žeme; o vandenų samplūdį jis pavadino Jūromis; ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.</verse>
				<verse number="10">Ir Dievas tarė: „Tegul žemė duoda žolę, žoles, duodančias sėklą, ir vaismedžius, duodančius vaisių pagal savo rūšį, kurių sėkla yra juose pačiuose, ant žemės“; ir taip buvo.</verse>
				<verse number="11">Ir žemė davė žolę ir žoles, duodančias sėklą pagal savo rūšį, ir medžius, duodančius vaisių pagal savo rūšį, kurių sėkla buvo juose pačiuose; ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.</verse>
				<verse number="12">Ir vakaras ir rytas buvo trečioji diena.</verse>
				<verse number="13">Ir Dievas tarė: „Tebūna šviesos dangaus tvirtumoje dienai nuo nakties atskirti; ir tebūna jos už ženklus ir už laikotarpius, ir už dienas ir metus;</verse>
				<verse number="14">ir jos tebūna už šviesas dangaus tvirtumoje, kad apšviestų žemę“; ir taip buvo.</verse>
				<verse number="15">Ir Dievas padarė dvi dideles šviesas: didesniąją šviesą dienai valdyti ir mažesniąją šviesą nakčiai valdyti; taip pat jis padarė žvaigždes.</verse>
				<verse number="16">Ir Dievas sudėliojo jas dangaus tvirtumoje, kad apšviestų žemę</verse>
				<verse number="17">ir valdytų dieną bei naktį, ir atskirtų šviesą nuo tamsos; ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.</verse>
				<verse number="18">Ir vakaras ir rytas buvo ketvirtoji diena.</verse>
				<verse number="19">Ir Dievas tarė: „Tegul vandenys gausiai duoda judančių sutvėrimų, turinčių gyvybę, ir skrajūnų, kad skraidytų virš žemės, atviroje dangaus tvirtumoje“.</verse>
				<verse number="20">Ir Dievas sukūrė didelius banginius ir kiekvieną judantį gyvą sutvėrimą, kurių gausiai vandenys davė pagal jų rūšį, ir kiekvieną sparnuotą skrajūną pagal jų rūšį; ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.</verse>
				<verse number="21">Ir Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, ir pripildykite vandenis jūrose, ir skrajūnai tesidaugina žemėje“.</verse>
				<verse number="22">Ir vakaras ir rytas buvo penktoji diena.</verse>
				<verse number="23">Ir Dievas tarė: „Tegul žemė duoda gyvų sutvėrimų pagal jų rūšis, galvijų, šliužų ir žemės žvėrių pagal jų rūšis“; ir taip buvo.</verse>
				<verse number="24">Ir Dievas padarė žemės žvėris pagal jų rūšis ir galvijus pagal jų rūšis, ir kiekvieną šliužą ant žemės pagal jų rūšį; ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.</verse>
				<verse number="25">Ir Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą, pagal mūsų panašumą; ir teviešpatauja jie jūros žuvims, oro skrajūnams, galvijams ir visai žemei, ir kiekvienam šliužui, kuris kruta ant žemės“.</verse>
				<verse number="26">Taigi Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą, pagal Dievo atvaizdą jis sukūrė jį; vyriškos lyties ir moteriškos lyties jis juos sukūrė.</verse>
				<verse number="27">Ir Dievas juos palaimino, ir Dievas jiems tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją; ir viešpataukite jūros žuvims, oro skrajūnams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris juda ant žemės“.</verse>
				<verse number="28">Ir Dievas tarė: „Štai aš jums daviau visas žoles, duodančias sėklą, kurios yra ant visos žemės paviršiaus, ir visus medžius, kuriuose yra medžio vaisius, duodantis sėklą; jums tai bus maistas.</verse>
				<verse number="29">Ir visiems žemės žvėrims, visiems oro skrajūnams ir visiems padarams, kurie kruta ant žemės, kuriuose yra gyvybė, aš daviau visas žalias žoles maistui“; ir taip buvo.</verse>
				<verse number="30">Ir Dievas matė viską, ką buvo padaręs, ir štai, tai buvo labai gerai. Ir vakaras ir rytas buvo šeštoji diena.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Taip buvo užbaigti dangūs ir žemė, ir visa jų kariuomenė.</verse>
				<verse number="2">Ir Dievas septintąją dieną užbaigė savo darbą, kurį jis padarė; ir ilsėjosi septintąją dieną nuo viso savo darbo, kurį jis padarė.</verse>
				<verse number="3">Ir Dievas palaimino septintąją dieną ir ją pašventė; nes joje jis ilsėjosi nuo viso savo darbo, kurį Dievas sutvėrė ir padarė.</verse>
				<verse number="4">Ši yra dangų ir žemės kilmė, kai jie buvo sutverti tą dieną, kurią VIEŠPATS Dievas padarė žemę ir dangus,</verse>
				<verse number="5">ir visus lauko augalus, kol jų dar nebuvo žemėje, ir visas lauko žoles, kol jos dar neaugo; nes VIEŠPATS Dievas nedavė lyti žemėje, ir nebuvo žmogaus žemei įdirbti.</verse>
				<verse number="6">Bet migla kilo nuo žemės ir drėkino visą dirvos paviršių.</verse>
				<verse number="7">Ir VIEŠPATS Dievas suformavo žmogų iš dirvos dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą; ir žmogus tapo gyva siela.</verse>
				<verse number="8">Ir VIEŠPATS Dievas pasodino sodą Edene rytuose; ir ten jis pastatė žmogų, kurį buvo suformavęs.</verse>
				<verse number="9">Ir VIEŠPATS Dievas padarė, kad iš dirvos išaugo visokie medžiai, malonūs pažiūrėti ir geri maistui; taip pat gyvybės medis sodo viduryje ir medis pažinimo gero ir pikto.</verse>
				<verse number="10">Ir upė tekėjo iš Edeno drėkinti sodą; o nuo ten ji persiskyrė ir tapo keturiomis pagrindinėmis.</verse>
				<verse number="11">Pirmosios vardas Pišonas; tai yra ta, kuri teka aplink visą Havilos šalį, kur yra aukso;</verse>
				<verse number="12">o tos šalies auksas yra geras; ten yra bdelijo ir onikso akmens.</verse>
				<verse number="13">Ir antrosios upės vardas Gihonas; ji yra ta, kuri teka aplink visą Etiopijos šalį.</verse>
				<verse number="14">Ir trečiosios upės vardas Hidekelis; tai yra ta, kuri teka į Asirijos rytus. Ir ketvirtoji upė yra Eufratas.</verse>
				<verse number="15">Ir VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir pastatė jį Edeno sode, kad jį įdirbtų ir saugotų.</verse>
				<verse number="16">Ir VIEŠPATS Dievas įsakė žmogui, tardamas: „Nuo kiekvieno sodo medžio gali valgyti dovanai;</verse>
				<verse number="17">bet nuo medžio pažinimo gero ir pikto, nevalgyk nuo jo; nes tą dieną, kai nuo jo valgysi, tikrai mirsi“.</verse>
				<verse number="18">Ir VIEŠPATS Dievas tarė: „Negerai žmogui būti vienam; aš padarysiu jam padėjėją – jam tinkamą“.</verse>
				<verse number="19">Ir VIEŠPATS Dievas iš dirvos suformavo visus lauko žvėris ir visus oro skrajūnus; ir atvedė juos Adomui, kad matytų, kuo jis juos pavadins; ir kuo Adomas pavadino kiekvieną gyvą sutvėrimą, tas ir buvo jo vardas.</verse>
				<verse number="20">Ir Adomas davė vardus visiems galvijams ir oro skrajūnams, ir visiems lauko žvėrims; tačiau Adomui neatsirado padėjėjo – jam tinkamo.</verse>
				<verse number="21">Ir VIEŠPATS Dievas padarė, kad gilus miegas nupuolė ant Adomo, ir jis užmigo; ir jis išėmė vieną jo šonkaulių, ir to vietą uždarė kūnu.</verse>
				<verse number="22">Ir šonkaulį, kurį VIEŠPATS Dievas buvo išėmęs iš žmogaus, padarė jis moterimi ir atvedė ją pas žmogų.</verse>
				<verse number="23">Ir Adomas tarė: „Dabar tai yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno; ji bus vadinama Moterimi, nes iš Vyro ji buvo paimta“.</verse>
				<verse number="24">Todėl žmogus savo tėvą bei savo motiną paliks ir prie savo žmonos prilips; ir jie bus vienas kūnas.</verse>
				<verse number="25">Jie abu – žmogus ir jo žmona – buvo nuogi ir nesigėdijo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Na, o gyvatė buvo gudresnė už visus lauko žvėris, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Ir ji tarė moteriai: „Ar taip, ar Dievas pasakė: ‘Nevalgykite nuo visų sodo medžių’?“</verse>
				<verse number="2">Ir moteris tarė gyvatei: „Mes galime valgyti sodo medžių vaisių;</verse>
				<verse number="3">bet apie vaisių medžio, kuris yra sodo viduryje, Dievas tarė: ‘Nevalgykite nuo jo nei nelieskite jo, kad nemirtumėte’“.</verse>
				<verse number="4">Ir gyvatė tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite;</verse>
				<verse number="5">nes Dievas žino, kad tą dieną, kai valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys, ir jūs būsite kaip dievai, pažindami gera ir bloga“.</verse>
				<verse number="6">Ir kai moteris pamatė, kad medis buvo geras maistui ir kad jis malonus akims, ir kad medis geistinas, idant padarytų išmintingu, ji ėmė jo vaisiaus ir valgė, ir taip pat davė savo vyrui, esančiam su ja; ir jis valgė.</verse>
				<verse number="7">Ir atsivėrė jų abiejų akys, ir jie pažino esą nuogi; ir jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė prijuostes.</verse>
				<verse number="8">Ir jie išgirdo VIEŠPATIES Dievo, vaikštančio sode, dienos vėsumoje, balsą; ir Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo VIEŠPATIES Dievo akivaizdos tarp sodo medžių.</verse>
				<verse number="9">Ir VIEŠPATS Dievas pašaukė Adomą ir jam tarė: „Kur tu esi?“</verse>
				<verse number="10">Ir jis tarė: „Aš išgirdau tavo balsą sode ir išsigandau, kadangi aš nuogas; ir pasislėpiau“.</verse>
				<verse number="11">Ir jis tarė: „Kas tau pasakė, kad tu nuogas? Ar valgei nuo medžio, nuo kurio tau įsakiau nevalgyti?“</verse>
				<verse number="12">Ir žmogus tarė: „Moteris, kurią davei, kad būtų su manimi, ji davė man nuo to medžio, ir aš valgiau“.</verse>
				<verse number="13">Ir VIEŠPATS Dievas tarė moteriai: „Kas tai, ką tu padarei?“ Ir moteris tarė: „Gyvatė mane apgavo, ir aš valgiau“.</verse>
				<verse number="14">Ir VIEŠPATS Dievas tarė gyvatei: „Kadangi tu tai padarei, tu esi prakeikta labiau už visus galvijus ir už visus lauko žvėris; savo pilvu tu vaikščiosi ir ėsi dulkes per visas savo gyvenimo dienas;</verse>
				<verse number="15">ir aš padėsiu priešiškumą tarp tavęs bei moters ir tarp tavo sėklos bei jos sėklos; ta sutrins tavo galvą, o tu sutrinsi jos kulnį“.</verse>
				<verse number="16">Moteriai jis tarė: „Aš didžiai padauginsiu tavo sielvartą ir tavo nėštumus; sielvarte tu gimdysi vaikus; ir tavo noras bus savo vyrui, o jis tave valdys“.</verse>
				<verse number="17">Ir Adomui jis tarė: „Kadangi tu paklausei savo žmonos balso ir valgei nuo medžio, apie kurį aš tau įsakiau, sakydamas: ‘Nevalgyk nuo jo’; prakeikta yra dirva dėl tavęs; sielvarte maitinsies iš jos per visas savo gyvenimo dienas;</verse>
				<verse number="18">taip pat erškėčius ir usnis ji tau duos; ir tu valgysi lauko žoles;</verse>
				<verse number="19">savo veido prakaite valgysi duoną, kol sugrįši į dirvą; nes iš jos buvai paimtas; nes tu esi dulkė, ir į dulkę sugrįši“.</verse>
				<verse number="20">Ir Adomas pavadino savo žmoną vardu Ieva; nes ji buvo visų gyvųjų motina.</verse>
				<verse number="21">Taip pat VIEŠPATS Dievas Adomui ir jo žmonai padarė apsiaustus iš odų ir juos aprengė.</verse>
				<verse number="22">Ir VIEŠPATS Dievas tarė: „Štai žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, kad pažintų gera ir pikta; ir dabar, kad jis neištiestų savo rankos ir neskintų nuo gyvybės medžio, ir nevalgytų, ir negyventų per amžius“;</verse>
				<verse number="23">dėl to VIEŠPATS Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo dirbti dirvą, iš kurios jis buvo paimtas.</verse>
				<verse number="24">Taigi jis išvarė žmogų; ir jis Edeno sodo rytuose pastatė cherubus ir liepsnojantį kalaviją, kuris sukiojosi į visas puses, kad saugotų gyvybės medžio kelią.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Ir Adomas pažino savo žmoną Ievą; ir ji pastojo ir pagimdė Kainą, ir tarė: „Aš gavau vyrą nuo VIEŠPATIES“.</verse>
				<verse number="2">Ir ji vėl pagimdė jo brolį Abelį. Ir Abelis buvo avių laikytojas, bet Kainas buvo žemdirbys.</verse>
				<verse number="3">Ir laikui bėgant įvyko, kad Kainas atnešė iš dirvos vaisiaus auką VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="4">Ir Abelis, jis taip pat atnešė iš savo kaimenės pirmagimių ir iš jų taukų. Ir VIEŠPATS atsižvelgė į Abelį ir į jo auką;</verse>
				<verse number="5">tačiau į Kainą ir į jo auką jis neatsižvelgė. Ir Kainas labai užsirūstino, ir jo veidas paniuro.</verse>
				<verse number="6">Ir VIEŠPATS tarė Kainui: „Kodėl tu užsirūstinęs ir kodėl tavo veidas paniuręs?</verse>
				<verse number="7">Jei tu darai gerai, argi nebūsi priimtinas? O jei darai negerai, nuodėmė tyko prie durų. Ir tau bus jos noras, bet tu ją valdyk“.</verse>
				<verse number="8">Ir Kainas kalbėjo su savo broliu Abeliu; ir įvyko, kai jie buvo ant lauko, Kainas pakilo prieš savo brolį Abelį ir jį užmušė.</verse>
				<verse number="9">Ir VIEŠPATS tarė Kainui: „Kur tavo brolis Abelis?“ Ir jis tarė: „Nežinau; ar aš savo brolio sargas?“</verse>
				<verse number="10">Ir jis tarė: „Ką tu padarei? Tavo brolio kraujo balsas šaukiasi manęs iš dirvos.</verse>
				<verse number="11">Ir dabar tu esi prakeiktas nuo žemės, kuri atvėrė savo burną priimti tavo brolio kraują iš tavo rankos;</verse>
				<verse number="12">kai tu dirbsi dirvą, ji nuo šiol tau nebeduos savo stiprybės; tu būsi bėglys ir bastūnas žemėje“.</verse>
				<verse number="13">Ir Kainas tarė VIEŠPAČIUI: „Mano bausmė didesnė nei aš galiu pakelti.</verse>
				<verse number="14">Štai tu šią dieną mane išvarei nuo žemės paviršiaus; ir aš būsiu paslėptas nuo tavo veido; ir būsiu bėglys ir bastūnas žemėje; ir įvyks, kad kiekvienas kas mane sutiks, mane užmuš“.</verse>
				<verse number="15">Ir VIEŠPATS jam tarė: „Todėl kas užmuša Kainą, tam septyneriopai bus atkeršyta“. Ir VIEŠPATS uždėjo Kainui ženklą, kad kas jį užtikęs jo nenužudytų.</verse>
				<verse number="16">Ir Kainas nuėjo nuo VIEŠPATIES akivaizdos ir apsigyveno Nodo šalyje, Edeno rytuose.</verse>
				<verse number="17">Ir Kainas pažino savo žmoną; ir ji pastojo ir pagimdė Henochą; ir jis pastatė miestą, ir pavadino miestą savo sūnaus vardu – Henochas.</verse>
				<verse number="18">O Henochui gimė Iradas; o Iradas pagimdė Mehujaelį; o Mehujaelis pagimdė Metušaelį; o Metušaelis pagimdė Lamechą.</verse>
				<verse number="19">O Lamechas ėmė sau dvi žmonas; vienos vardas buvo Ada, o kitos vardas Cila.</verse>
				<verse number="20">O Ada pagimdė Jabalą; jis buvo tėvas tokių, kurie gyvena palapinėse, ir tokių, kurie turi galvijų.</verse>
				<verse number="21">O jo brolio vardas buvo Jubalas; jis buvo tėvas visų tokių, kurie valdo arfą ir vargonus.</verse>
				<verse number="22">O Cila, ji taip pat pagimdė Tubal-Kainą, visų žalvario ir geležies kalvių mokytoją; ir Tubal-Kaino sesuo buvo Naama.</verse>
				<verse number="23">Ir Lamechas tarė savo žmonoms: „Ada ir Cila, išgirskite mano balsą; jūs, Lamecho žmonos, klausykitės mano kalbos; nes aš užmušiau vyrą už mano žaizdą, jaunuolį už mano sužalojimą.</verse>
				<verse number="24">Jei už Kainą bus atkeršyta septyneriopai, tai tikrai už Lamechą – septyniasdešimt septynis kartus“.</verse>
				<verse number="25">Ir Adomas vėl pažino savo žmoną; ir ji pagimdė sūnų ir pavadino jį vardu Setas; „Nes Dievas, – ji tarė, – man paskyrė kitą sėklą vietoje Abelio, kurį Kainas užmušė“.</verse>
				<verse number="26">Ir Setui, jam irgi gimė sūnus; ir jis pavadino jį vardu Enas; tuomet žmonės pradėjo šauktis VIEŠPATIES vardo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Šita yra Adomo genealogijos knyga. Tą dieną, kai Dievas sutvėrė žmogų, jis padarė jį panašų į Dievą;</verse>
				<verse number="2">vyriškos lyties ir moteriškos lyties sutvėrė jis juos; ir palaimino juos ir pavadino juos vardu Adomas tą dieną, kai jie buvo sutverti.</verse>
				<verse number="3">Ir Adomas pragyveno šimtą ir trisdešimt metų ir pagimdė sūnų pagal savo panašumą, pagal savo atvaizdą; ir pavadino jį vardu Setas;</verse>
				<verse number="4">ir Adomo dienų, po to, kai jis pagimdė Setą, buvo aštuoni šimtai metų; ir jis pagimdė sūnų bei dukterų;</verse>
				<verse number="5">ir visų Adomo dienų, kurias jis gyveno, buvo devyni šimtai trisdešimt metų; ir jis mirė.</verse>
				<verse number="6">Ir Setas pragyveno šimtą penkeris metus ir pagimdė Eną;</verse>
				<verse number="7">ir Setas, po to, kai jis pagimdė Eną, gyveno aštuonis šimtus septynerius metus ir pagimdė sūnų bei dukterų;</verse>
				<verse number="8">ir visų Seto dienų buvo devyni šimtai dvylika metų; ir jis mirė.</verse>
				<verse number="9">Ir Enas pragyveno devyniasdešimt metų ir pagimdė Kainaną;</verse>
				<verse number="10">ir Enas, po to, kai pagimdė Kainaną, gyveno aštuonis šimtus penkiolika metų ir pagimdė sūnų bei dukterų;</verse>
				<verse number="11">ir visų Eno dienų buvo devyni šimtai penkeri metai; ir jis mirė.</verse>
				<verse number="12">Ir Kainanas pragyveno septyniasdešimt metų ir pagimdė Malaleelį;</verse>
				<verse number="13">ir Kainanas, po to, kai pagimdė Malaleelį, gyveno aštuonis šimtus keturiasdešimt metų ir pagimdė sūnų bei dukterų;</verse>
				<verse number="14">ir visų Kainano dienų buvo devyni šimtai dešimt metų; ir jis mirė.</verse>
				<verse number="15">Ir Malaleelis pragyveno šešiasdešimt penkis metus ir pagimdė Jaredą;</verse>
				<verse number="16">ir Malaleelis, po to, kai pagimdė Jaredą, gyveno aštuonis šimtus trisdešimt metų ir pagimdė sūnų bei dukterų;</verse>
				<verse number="17">ir visų Malaleelio dienų buvo aštuoni šimtai devyniasdešimt penkeri metai; ir jis mirė.</verse>
				<verse number="18">Ir Jaredas pragyveno šimtą šešiasdešimt dvejus metus ir jis pagimdė Henochą;</verse>
				<verse number="19">ir Jaredas, po to, kai pagimdė Henochą, gyveno aštuonis šimtus metų ir pagimdė sūnų bei dukterų;</verse>
				<verse number="20">ir visų Jaredo dienų buvo devyni šimtai šešiasdešimt dveji metai; ir jis mirė.</verse>
				<verse number="21">Ir Henochas pragyveno šešiasdešimt penkeris metus ir pagimdė Matūzalį;</verse>
				<verse number="22">ir Henochas, po to, kai pagimdė Matūzalį, vaikščiojo su Dievu tris šimtus metų ir pagimdė sūnų bei dukterų;</verse>
				<verse number="23">ir visų Henocho dienų buvo trys šimtai šešiasdešimt penkeri metai;</verse>
				<verse number="24">ir Henochas vaikščiojo su Dievu; ir jo nebebuvo; nes Dievas jį pasiėmė.</verse>
				<verse number="25">Ir Matūzalis pragyveno šimtą aštuoniasdešimt septynerius metus ir pagimdė Lamechą;</verse>
				<verse number="26">ir Matūzalis, po to, kai pagimdė Lamechą, gyveno septynis šimtus aštuoniasdešimt dvejus metus ir pagimdė sūnų bei dukterų;</verse>
				<verse number="27">ir visų Matūzalio dienų buvo devyni šimtai šešiasdešimt devyneri metai; ir jis mirė.</verse>
				<verse number="28">Ir Lamechas pragyveno šimtą aštuoniasdešimt dvejus metus ir pagimdė sūnų;</verse>
				<verse number="29">ir jis pavadino jį vardu Nojus, sakydamas: „Šitas mus paguos dėl mūsų darbo ir dėl mūsų rankų triūso, dėl dirvos, kurią VIEŠPATS prakeikė“.</verse>
				<verse number="30">Ir Lamechas, po to, kai pagimdė Nojų, gyveno penkis šimtus devyniasdešimt penkerius metus ir pagimdė sūnų bei dukterų;</verse>
				<verse number="31">ir visų Lamecho dienų buvo septyni šimtai septyniasdešimt septyneri metai; ir jis mirė.</verse>
				<verse number="32">Ir Nojus buvo penkių šimtų metų; ir Nojus pagimdė Šemą, Chamą ir Jafetą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Ir įvyko, kai žmonių pradėjo daugėti ant žemės paviršiaus ir jiems gimė dukterų,</verse>
				<verse number="2">Dievo sūnūs matė žmonių dukteris, kad jos buvo gražios; ir jie ėmė jas į žmonas iš visų, kurias jie išsirinko.</verse>
				<verse number="3">Ir VIEŠPATS tarė: „Mano dvasia nesivaidys su žmogumi amžinai, nes jis yra ir kūnas; jo dienų dar bus šimtas dvidešimt metų“.</verse>
				<verse number="4">Anomis dienomis žemėje buvo milžinų; taip pat po to, kai Dievo sūnūs įėjo pas žmonių dukteris ir jos pagimdė jiems vaikų, tie tapo galiūnais, kurie nuo seno buvo garsūs vyrai.</verse>
				<verse number="5">Ir DIEVAS matė, kad žmogaus nedorybė žemėje buvo didelė, ir kad kiekvienas jo širdies minčių sumanymas nuolat buvo tik piktas.</verse>
				<verse number="6">Ir gailėjosi VIEŠPATS, kad jis žemėje padarė žmogų, ir tai sukėlė sielvartą jo širdyje.</verse>
				<verse number="7">Ir VIEŠPATS tarė: „Aš išnaikinsiu žmogų, kurį sutvėriau, nuo žemės paviršiaus; tiek žmogų, tiek gyvulį, tiek šliužą, tiek oro skrajūną; nes gailiuosi, kad juos padariau“.</verse>
				<verse number="8">Tačiau Nojus rado malonę VIEŠPATIES akyse.</verse>
				<verse number="9">Ši yra Nojaus giminė: Nojus buvo teisus žmogus, tobulas savo kartose, ir Nojus vaikščiojo su Dievu.</verse>
				<verse number="10">Ir Nojus pagimdė tris sūnus: Šemą, Chamą ir Jafetą.</verse>
				<verse number="11">Taip pat ir žemė Dievo akivaizdoje buvo sugedusi, ir žemė buvo pripildyta smurto.</verse>
				<verse number="12">Ir Dievas pažiūrėjo į žemę, ir štai ji buvo sugedusi; nes kiekvienas kūnas žemėje sugadino savo kelius.</verse>
				<verse number="13">Ir Dievas tarė Nojui: „Kiekvieno kūno galas atėjo mano akivaizdon; nes per juos žemė yra pripildyta smurto; ir štai aš sunaikinsiu juos su žeme.</verse>
				<verse number="14">Pasidaryk arką iš gofero medžio; arkoje padaryk kambarius ir ištepk ją derva iš vidaus ir iš lauko.</verse>
				<verse number="15">Ir štai pavyzdys, pagal kurį turi ją padaryti: arkos ilgis turi būti trys šimtai uolekčių, jos plotis – penkiasdešimt uolekčių, o jos aukštis – trisdešimt uolekčių.</verse>
				<verse number="16">Padaryk arkai langą ir užbaik jį per uolektį nuo viršaus; ir arkos duris įstatyk jos šone; padaryk ją su apatiniu, antru ir trečiu aukštu.</verse>
				<verse number="17">Ir štai aš užleisiu vandenų tvaną ant žemės, išnaikinti po dangumi kiekvieną kūną, kuriame yra gyvybės kvapas; ir visa, kas yra žemėje, mirs.</verse>
				<verse number="18">Bet su tavimi aš įtvirtinsiu savo sandorą; tu ateisi į arką, tu ir tavo sūnūs, ir tavo žmona, ir tavo sūnų žmonos su tavimi.</verse>
				<verse number="19">Ir iš kiekvieno gyvo padaro iš visokio kūno, įvesk į arką po du iš kiekvienos rūšies, kad išlaikytum juos gyvus su savimi; jie turi būti patinas ir patelė.</verse>
				<verse number="20">Iš skrajūnų pagal jų rūšis ir iš galvijų pagal jų rūšis, iš visų žemės šliužų pagal jų rūšis, ateis pas tave po du iš kiekvienos rūšies, kad išliktų gyvi.</verse>
				<verse number="21">Ir pasiimk visokio valgomo maisto ir surink tai pas save; ir tai bus maistas tau ir jiems“.</verse>
				<verse number="22">Nojus taip padarė; pagal visa, ką Dievas jam įsakė, taip jis padarė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS tarė Nojui: „Ateik į arką tu ir visi tavo namai; nes mačiau tave teisų mano akivaizdoje šioje kartoje.</verse>
				<verse number="2">Pasiimk iš kiekvieno švaraus gyvulio po septynetą, patiną ir jo patelę; ir iš gyvulių kurie yra nešvarūs, po du, patiną ir jo patelę.</verse>
				<verse number="3">Taip pat iš oro skrajūnų po septynetą, patiną ir patelę; kad išlaikytų sėklą gyvą ant visos žemės paviršiaus.</verse>
				<verse number="4">Nes dar septynios dienos, ir padarysiu, kad lis ant žemės keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų; ir išnaikinsiu nuo žemės paviršiaus visa, kas gyva, ką esu padaręs“.</verse>
				<verse number="5">Ir Nojus padarė pagal visa, ką VIEŠPATS jam įsakė.</verse>
				<verse number="6">Ir Nojus buvo šešių šimtų metų, kai vandenų tvanas buvo žemėje.</verse>
				<verse number="7">Ir Nojus ir jo sūnūs, ir jo žmona, ir jo sūnų žmonos su juo įėjo į arką dėl tvano vandenų.</verse>
				<verse number="8">Iš švarių gyvulių ir iš gyvulių, kurie nešvarūs, ir iš skrajūnų, ir iš kiekvieno padaro, šliaužiojančio žeme,</verse>
				<verse number="9">poromis įėjo pas Nojų į arką, patinas ir patelė, kaip Dievas buvo įsakęs Nojui.</verse>
				<verse number="10">Ir įvyko po septynių dienų, kad tvano vandenys buvo žemėje.</verse>
				<verse number="11">Šeši šimtaisiais Nojaus gyvenimo metais, antrąjį mėnesį, septynioliktąją to mėnesio dieną, tą dieną pratrūko visi didžiosios gelmės šaltiniai, ir dangaus langai atsidarė.</verse>
				<verse number="12">Ir lietus buvo žemėje keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų.</verse>
				<verse number="13">Tą pačią dieną įėjo Nojus ir Nojaus sūnūs: Šemas, Chamas ir Jafetas, ir Nojaus žmona, ir trys jo sūnų žmonos su jais į arką;</verse>
				<verse number="14">jie ir kiekvienas žvėris pagal savo rūšį, ir visi galvijai pagal jų rūšis, ir kiekvienas šliužas, šliaužiojantis žeme, pagal savo rūšį, ir kiekvienas skrajūnas pagal savo rūšį, visi kiekvienos rūšies paukščiai.</verse>
				<verse number="15">Ir jie įėjo pas Nojų į arką, poromis iš visų kūnų, kuriuose yra gyvybės kvapas.</verse>
				<verse number="16">Ir tie, kurie įėjo, įėjo patinas ir patelė iš visų kūnų, kaip Dievas jam buvo įsakęs; ir VIEŠPATS pãskui jį užrakino.</verse>
				<verse number="17">Ir tvanas buvo žemėje keturiasdešimt dienų; ir vandenys daugėjo ir pakėlė arką, ir ji buvo pakelta virš žemės.</verse>
				<verse number="18">Ir vandenys patvino ir labai padaugėjo žemėje; ir arka plaukė vandenų paviršiumi.</verse>
				<verse number="19">Ir vandenys be galo tvino žemėje; ir visos aukštos kalvos, esančios po visu dangumi, buvo apdengtos.</verse>
				<verse number="20">Vanduo patvino penkiolika uolekčių aukščiau; ir kalnai buvo apdengti.</verse>
				<verse number="21">Ir žuvo visi kūnai, kurie judėjo ant žemės – tiek skrajūnų, tiek galvijų, tiek žvėrių, tiek visų judančių padarų, kurie kruta ant žemės, ir visi žmonės;</verse>
				<verse number="22">visi, kurių šnervėse buvo gyvybės kvapas, iš visų, esančių sausumoje, išmirė.</verse>
				<verse number="23">Ir visa, kas buvo gyva ant dirvos paviršiaus, buvo sunaikinta – tiek žmogus, tiek galvijas, tiek šliužas, tiek dangaus skrajūnas; ir jie buvo išnaikinti nuo žemės; o tik Nojus išliko gyvas ir tie, kurie buvo su juo arkoje.</verse>
				<verse number="24">Ir vanduo apsėmė žemę šimtą penkiasdešimt dienų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Ir Dievas atsiminė Nojų ir kiekvieną gyvą padarą bei visus galvijus, esančius su juo arkoje; ir Dievas padarė, kad vėjas perėjo per žemę, ir vandenys nurimo;</verse>
				<verse number="2">taip pat ir gelmės šaltiniai bei dangaus langai buvo uždaryti ir buvo sulaikytas lietus iš dangaus;</verse>
				<verse number="3">ir vandenys nuolat traukėsi atgal nuo žemės; ir pasibaigus šimtui penkiasdešimčiai dienų, vandenys nuseko.</verse>
				<verse number="4">Ir septintą mėnesį, septynioliktąją to mėnesio dieną, arka ilsėjosi ant Ararato kalnų.</verse>
				<verse number="5">Ir vandenys nuolat mažėjo iki dešimtojo mėnesio; dešimtąjį mėnesį, to mėnesio pirmąją dieną, buvo matomos kalnų viršūnės.</verse>
				<verse number="6">Ir įvyko pasibaigus keturiasdešimčiai dienų, kad Nojus atidarė langą arkos, kurią jis buvo padaręs;</verse>
				<verse number="7">ir jis išsiuntė varną, kuris lakiojo ten ir atgal, kol vandenys nudžiūvo nuo žemės.</verse>
				<verse number="8">Taip pat jis išsiuntė nuo savęs karvelį, pažiūrėti, ar vandenys nusekę nuo dirvos paviršiaus;</verse>
				<verse number="9">bet karvelis nerado savo kojų pėdoms poilsio, ir sugrįžo pas jį į arką, nes vandenys buvo ant visos žemės paviršiaus; tada jis ištiesė savo ranką ir jį paėmė, ir įsitraukė pas save į arką.</verse>
				<verse number="10">Ir jis palaukė dar kitas septynias dienas; ir vėl išsiuntė iš arkos karvelį;</verse>
				<verse number="11">ir karvelis parlėkė pas jį vakare; ir štai jo burnoje buvo nuskintas alyvmedžio lapas; taip Nojus sužinojo, kad vandenys žemėje buvo nusekę.</verse>
				<verse number="12">Ir jis palaukė dar kitas septynias dienas; ir išsiuntė karvelį; kuris daugiau nebesugrįžo pas jį.</verse>
				<verse number="13">Ir įvyko šeši šimtai pirmaisiais metais, pirmąjį mėnesį, pirmąją to mėnesio dieną, kad vandenys buvo nudžiūvę žemėje; ir Nojus nuėmė arkos dangtį ir pasižiūrėjo, ir štai dirvos paviršius buvo sausas.</verse>
				<verse number="14">Ir antrąjį mėnesį, dvidešimt septintąją to mėnesio dieną, žemė buvo išdžiūvusi.</verse>
				<verse number="15">Ir Dievas kalbėjo Nojui, sakydamas:</verse>
				<verse number="16">„Išeik iš arkos tu ir tavo žmona, ir tavo sūnūs, ir tavo sūnų žmonos su tavimi.</verse>
				<verse number="17">Išvesk su savimi visus gyvus padarus, esančius su tavimi, iš visų kūnų, tiek iš skrajūnų, tiek iš galvijų, tiek iš visų šliužų, šliaužiojančių žeme; kad jie gausiai veistųsi žemėje ir būtų vaisingi, ir daugintųsi žemėje“.</verse>
				<verse number="18">Ir Nojus išėjo ir jo sūnūs, ir jo žmona, ir jo sūnų žmonos su juo;</verse>
				<verse number="19">visi gyvuliai, visi šliužai ir visi skrajūnai, ir visa, kas kruta ant žemės, pagal jų rūšis išėjo iš arkos.</verse>
				<verse number="20">Ir Nojus pastatė VIEŠPAČIUI aukurą; ir paėmė iš visų švariųjų gyvulių ir iš visų švariųjų skrajūnų ir aukojo ant aukuro deginamąsias aukas.</verse>
				<verse number="21">Ir VIEŠPATS užuodė gardų kvapą; ir VIEŠPATS tarė savo širdyje: „Nebeprakeiksiu dirvos dėl žmogaus; nes žmogaus širdies sumanymai pikti nuo pat jo jaunystės; nei nebetriuškinsiu viso, kas gyva, kaip esu padaręs.</verse>
				<verse number="22">Kol žemė pasilieka, nesiliaus sėja ir pjūtis, šaltis ir karštis, vasara ir žiema, diena ir naktis“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Ir Dievas palaimino Nojų bei jo sūnus ir jiems tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, ir pripildykite žemę.</verse>
				<verse number="2">Ir jūsų baimė ir jūsų išgąstis bus ant visų žemės gyvulių ir ant visų oro skrajūnų, ant visų, kas juda žemėje, ir ant visų jūros žuvų; į jūsų ranką jie yra atiduoti.</verse>
				<verse number="3">Visa, kas kruta, kas gyva, bus jums maistui; lygiai kaip žalias žoles, aš atidaviau jums viską.</verse>
				<verse number="4">Bet mėsos su jos gyvybe, kuri yra jos kraujas, nevalgykite.</verse>
				<verse number="5">Ir tikrai jūsų gyvybių kraujo aš pareikalausiu; iš kiekvieno gyvulio rankos jo pareikalausiu, ir iš žmogaus rankos; iš kiekvieno žmogaus brolio rankos pareikalausiu žmogaus gyvybės.</verse>
				<verse number="6">Kas pralieja žmogaus kraują, to kraujas turi būti žmogaus pralietas; nes pagal Dievo atvaizdą jis padarė žmogų.</verse>
				<verse number="7">Ir būkite vaisingi ir dauginkitės; gausiai gimdykite žemėje ir dauginkitės joje“.</verse>
				<verse number="8">Ir Dievas kalbėjo Nojui ir jo sūnums su juo, sakydamas:</verse>
				<verse number="9">„Ir aš štai įtvirtinsiu savo sandorą su jumis ir su jūsų sėkla po jūsų;</verse>
				<verse number="10">ir su visais gyvais sutvėrimais, su jumis esančiais, iš skrajūnų, iš galvijų ir iš visų žemės gyvulių, esančių su jumis; iš visų, kurie išėjo iš arkos, iki kiekvieno žemės gyvulio.</verse>
				<verse number="11">Ir aš įtvirtinsiu savo sandorą su jumis; nei vienas kūnas nebebus atkirstas tvano vandenų; nei nebebus tvano žemei sunaikinti“.</verse>
				<verse number="12">Ir Dievas tarė: „Šitas yra ženklas sandoros, kurią aš sudarau tarp savęs ir jūsų bei visų gyvų sutvėrimų, esančių su jumis, nesibaigiančioms kartoms:</verse>
				<verse number="13">savo lanką įdedu į debesį, ir jis bus ženklas sandoros tarp manęs ir žemės.</verse>
				<verse number="14">Ir įvyks, kad, kai užleisiu debesį virš žemės, lankas matysis debesyje;</verse>
				<verse number="15">ir aš atsiminsiu savo sandorą, esančią tarp manęs ir jūsų bei visų visokio kūno gyvų sutvėrimų; ir vandenys daugiau nevirs tvanu visiems kūnams sunaikinti.</verse>
				<verse number="16">Ir lankas bus debesyje; ir aš į jį pažiūrėsiu, kad atsiminčiau amžinąją sandorą tarp Dievo ir visų visokio kūno gyvų sutvėrimų, esančių žemėje“.</verse>
				<verse number="17">Ir Dievas tarė Nojui: „Tai yra ženklas sandoros, kurią aš įtvirtinau tarp savęs ir kiekvieno žemėje esančio kūno“.</verse>
				<verse number="18">Ir Nojaus sūnūs, kurie išėjo iš arkos, buvo Šemas, Chamas ir Jafetas; o Chamas yra Kanaano tėvas.</verse>
				<verse number="19">Tie yra trys Nojaus sūnūs; ir iš jų pasklido po visą žemę.</verse>
				<verse number="20">Ir Nojus pradėjo būti žemdirbys ir pasodino vynuogyną;</verse>
				<verse number="21">ir jis gėrė vyno, ir buvo girtas; ir buvo nusidengęs savo palapinėje.</verse>
				<verse number="22">Ir Chamas, Kanaano tėvas, pamatė savo tėvo nuogumą ir pasakė savo dviems broliams lauke.</verse>
				<verse number="23">O Šemas ir Jafetas paėmė drabužį ir, užsidėję jį ant abiejų savo pečių, nuėjo atbuli ir uždengė savo tėvo nuogumą; ir jų veidai buvo nusukti atgal, ir jie nepamatė savo tėvo nuogumo.</verse>
				<verse number="24">Ir Nojus prabudo nuo savo vyno ir sužinojo, ką jam buvo padaręs jo jaunesnis sūnus.</verse>
				<verse number="25">Ir jis tarė: „Prakeiktas tebūna Kanaanas; tarnų tarnas jis bus savo broliams“.</verse>
				<verse number="26">Ir jis tarė: „Palaimintas tebūna VIEŠPATS, Šemo Dievas; o Kanaanas bus jo tarnas.</verse>
				<verse number="27">Dievas praplės Jafetą, ir jis gyvens Šemo palapinėse; o Kanaanas bus jo tarnas“.</verse>
				<verse number="28">Ir po tvano Nojus gyveno tris šimtus penkiasdešimt metų.</verse>
				<verse number="29">Ir visų Nojaus dienų buvo devyni šimtai penkiasdešimt metų; ir jis mirė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Na, o ši yra Nojaus sūnų, Šemo, Chamo ir Jafeto genealogija; ir jiems po tvano gimė sūnų.</verse>
				<verse number="2">Jafeto sūnūs: Gomeras, Magogas, Madajas, Javanas, Tubalas, Mešechas ir Tiras.</verse>
				<verse number="3">O Gomero sūnūs: Aškenazas, Rifatas ir Togarma.</verse>
				<verse number="4">O Javano sūnūs: Eliša ir Taršišas, Kitimas ir Dodanimas.</verse>
				<verse number="5">Iš šitų, pagonių salos pasidalijo į savąsias šalis; kiekviena pagal savo kalbą, pagal savo šeimas, savo tautose.</verse>
				<verse number="6">O Chamo sūnūs: Kušas, Mizraimas, Putas ir Kanaanas.</verse>
				<verse number="7">O Kušo sūnūs: Seba, Havila, Sabta, Rama ir Sabtecha; o Ramos sūnūs: Šeba ir Dedanas.</verse>
				<verse number="8">O Kušas pagimdė Nimrodą; jis pradėjo būti galiūnas žemėje.</verse>
				<verse number="9">Jis buvo smarkus medžiotojas VIEŠPATIES akivaizdoje; todėl sakoma: „Kaip Nimrodas, galingas medžiotojas VIEŠPATIES akivaizdoje“.</verse>
				<verse number="10">Ir jo karalystės pradžia buvo Babelė, Erechas, Akadas ir Kalnė Šinaro šalyje.</verse>
				<verse number="11">Iš tos šalies išvyko Ašūras ir pastatė Ninevę ir Rehoboto miestą bei Kelachą,</verse>
				<verse number="12">ir Reseną tarp Ninevės ir Kelacho; šis yra didis miestas.</verse>
				<verse number="13">O Mizraimas pagimdė ludimus, anamus, lehabus, naftuchus,</verse>
				<verse number="14">patrusimus, kasluchus (iš kurių kilo filistai) ir kaftoriečius.</verse>
				<verse number="15">O Kanaanas pagimdė savo pirmagimį Sidoną, Hetą,</verse>
				<verse number="16">jebusietį, amoritą, girgašą,</verse>
				<verse number="17">hivą, arką, siną,</verse>
				<verse number="18">arvadietį, semarą ir hamatietį; o po to kanaaniečių šeimos pasklido.</verse>
				<verse number="19">Ir kanaaniečių ribos buvo nuo Sidono, einant į Gerarą iki Gazos; einant iki Sodomos, Gomoros, Admos ir Ceboimo iki Lašos.</verse>
				<verse number="20">Šitie yra Chamo sūnūs pagal jų šeimas, pagal jų kalbas, jų šalyse, jų tautose.</verse>
				<verse number="21">Taip pat gimė vaikų ir Šemui, visų Ebero vaikų tėvui, vyresniajam Jafeto broliui.</verse>
				<verse number="22">Šemo vaikai: Elamas, Ašūras, Arfaksadas, Ludas ir Aramas.</verse>
				<verse number="23">O Aramo vaikai: Ucas, Hulas, Geteras ir Mašas.</verse>
				<verse number="24">Ir Arfaksadas pagimdė Salą; o Sala pagimdė Eberą.</verse>
				<verse number="25">O Eberui gimė du sūnūs: vieno vardas Pelegas; nes jo dienomis žemė buvo padalyta; o jo brolio vardas Joktanas.</verse>
				<verse number="26">O Joktanas pagimdė Almodadą, Šelefą, Hacarmavetą, Jerachą,</verse>
				<verse number="27">Hadoramą, Uzalą, Diklą,</verse>
				<verse number="28">Obalą, Abimaelį, Šebą,</verse>
				<verse number="29">Ofyrą, Havilą ir Jobabą; šie visi yra Joktano sūnūs.</verse>
				<verse number="30">Ir jų gyvenimas buvo nuo Mešos einant iki rytų kalno Sefaro.</verse>
				<verse number="31">Šitie yra Šemo sūnūs pagal jų šeimas, pagal jų kalbas, jų šalyse, pagal jų tautas.</verse>
				<verse number="32">Šitos yra Nojaus sūnų šeimos pagal jų genealogiją, jų tautose; ir iš šitų tautos pasidalijo žemėje po tvano.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Ir visa žemė buvo vienos kalbos ir vienos šnektos.</verse>
				<verse number="2">Ir įvyko, kad jiems bekeliaujant iš rytų jie rado lygumą Šinaro šalyje; ir ten apsigyveno.</verse>
				<verse number="3">Ir jie sakė vienas kitam: „Nagi, pasidarykime plytų ir jas gerai išdekime“. Ir plytą jie turėjo už akmenį, o dumblą jie turėjo už kalkių skiedinį.</verse>
				<verse number="4">Ir jie tarė: „Nagi, pasistatykime miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų iki dangaus; ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išsklaidyti po visos žemės paviršių“.</verse>
				<verse number="5">Ir VIEŠPATS nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį žmonių vaikai statė.</verse>
				<verse number="6">Ir VIEŠPATS tarė: „Štai yra viena tauta, ir jie visi turi vieną kalbą; ir tai jie pradėjo daryti; ir jiems jau nebus ribų niekam, ką jie besumanytų daryti.</verse>
				<verse number="7">Nagi, nuženkime ir ten sumaišykime jų kalbą, kad jie nebesuprastų vienas kito šnektos“.</verse>
				<verse number="8">Taip VIEŠPATS juos iš ten išsklaidė po visos žemės paviršių; ir jie liovėsi statę miestą.</verse>
				<verse number="9">Todėl jo vardas pramintas Babele; nes ten VIEŠPATS sumaišė visos žemės kalbą; ir iš ten VIEŠPATS juos išsklaidė po visos žemės paviršių.</verse>
				<verse number="10">Šita yra Šemo genealogija: Šemas buvo šimto metų ir pagimdė Arfaksadą dvejiems metams praėjus po tvano;</verse>
				<verse number="11">ir Šemas, po to, kai pagimdė Arfaksadą, gyveno penkis šimtus metų ir pagimdė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="12">Ir Arfaksadas pragyveno trisdešimt penkerius metus ir pagimdė Salą;</verse>
				<verse number="13">ir Arfaksadas, po to, kai pagimdė Salą, gyveno keturis šimtus trejus metus ir pagimdė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="14">Ir Sala pragyveno trisdešimt metų ir pagimdė Eberą;</verse>
				<verse number="15">ir Sala, po to, kai pagimdė Eberą, gyveno keturis šimtus trejus metus ir pagimdė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="16">Ir Eberas pragyveno trisdešimt ketverius metus ir pagimdė Pelegą;</verse>
				<verse number="17">ir Eberas, po to, kai pagimdė Pelegą, gyveno keturis šimtus trisdešimt metų ir pagimdė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="18">Ir Pelegas pragyveno trisdešimt metų ir pagimdė Rejų;</verse>
				<verse number="19">ir Pelegas, po to, kai pagimdė Rejų, gyveno du šimtus devynerius metus ir pagimdė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="20">Ir Rejus pragyveno trisdešimt dvejus metus ir pagimdė Serugą;</verse>
				<verse number="21">ir Rejus, po to, kai pagimdė Serugą, gyveno du šimtus septynerius metus ir pagimdė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="22">Ir Serugas pragyveno trisdešimt metų ir pagimdė Nahorą;</verse>
				<verse number="23">ir Serugas, po to, kai pagimdė Nahorą, gyveno du šimtus metų ir pagimdė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="24">Ir Nahoras pragyveno dvidešimt devynerius metus ir pagimdė Terachą;</verse>
				<verse number="25">ir Nahoras, po to, kai pagimdė Terachą, gyveno šimtą devyniolika metų ir pagimdė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="26">Ir Terachas pragyveno septyniasdešimt metų ir pagimdė Abramą, Nahorą ir Haraną.</verse>
				<verse number="27">Na, o šita yra Teracho giminė: Terachas pagimdė Abramą, Nahorą ir Haraną; o Haranas pagimdė Lotą.</verse>
				<verse number="28">Ir Haranas mirė savo tėvo Teracho akivaizdoje savo gimtojoje šalyje, chaldėjų Ūre.</verse>
				<verse number="29">O Abramas ir Nahoras ėmė sau žmonas; Abramo žmonos vardas buvo Saraja; o Nahoro žmonos vardas Milka, duktė Harano – Milkos tėvo ir Iskos tėvo.</verse>
				<verse number="30">Bet Saraja buvo nevaisinga; ji neturėjo vaikų.</verse>
				<verse number="31">Ir Terachas paėmė savo sūnų Abramą ir Harano sūnų Lotą, savo sūnaus sūnų, ir savo marčią Sarają, savo sūnaus Abramo žmoną; ir jie išėjo su jais iš chaldėjų Ūro, kad eitų į Kanaano šalį; ir jie atėjo iki Charano ir ten apsigyveno.</verse>
				<verse number="32">Ir Teracho dienų buvo du šimtai penkeri metai; ir Terachas mirė Charane.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Na, o VIEŠPATS tarė Abramui: „Eik iš savo krašto ir iš savo giminių, ir iš savo tėvo namų į šalį, kurią tau parodysiu;</verse>
				<verse number="2">ir iš tavęs aš padarysiu didelę tautą ir laiminsiu tave, ir padarysiu didį tavo vardą; ir tu būsi palaiminimas;</verse>
				<verse number="3">ir aš laiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tą, kuris tave prakeikia; ir tavyje bus palaimintos vìsos\t žemės šeimos“.</verse>
				<verse number="4">Taigi Abramas išvyko, kaip VIEŠPATS jam buvo pasakęs; ir su juo ėjo Lotas; ir Abramas buvo septyniasdešimt penkerių metų, kai išvyko iš Charano.</verse>
				<verse number="5">Ir Abramas ėmė savo žmoną Sarają, savo brolio sūnų Lotą ir visą jų turtą, kurį jie buvo sukaupę, ir sielas, kurias jie buvo įsigiję Charane; ir jie išvyko, kad eitų į Kanaano šalį; ir atvyko į Kanaano šalį.</verse>
				<verse number="6">Ir Abramas perėjo per tą šalį iki Sichemo vietovės, iki Morės lygumos. O anuomet kanaaniečiai buvo toje šalyje.</verse>
				<verse number="7">Ir VIEŠPATS pasirodė Abramui ir tarė: „Tavo sėklai aš duosiu šitą šalį“. Ir jis ten pastatė aukurą VIEŠPAČIUI, kuris jam pasirodė.</verse>
				<verse number="8">Ir iš ten jis pasitraukė link kalno Bet-Elio rytuose ir pastatė savo palapinę, Bet-Eliui esant vakaruose, o Ajui – rytuose; ir ten jis pastatė aukurą VIEŠPAČIUI ir šaukėsi VIEŠPATIES vardo.</verse>
				<verse number="9">Ir Abramas keliavo vis eidamas pietų link.</verse>
				<verse number="10">Ir buvo badas toje šalyje; ir Abramas nuvyko žemyn į Egiptą, ten laikinai apsigyventi; nes badas buvo sunkus toje šalyje.</verse>
				<verse number="11">Ir įvyko, kai jis priartėjo, kad įeitų į Egiptą, jis tarė savo žmonai Sarajai: „Štai aš žinau, kad tu esi moteris graži pažiūrėti;</verse>
				<verse number="12">todėl įvyks, kad tave išvydę egiptiečiai, sakys: ‘Šita yra jo žmona’; ir jie užmuš mane, bet tave paliks gyvą.</verse>
				<verse number="13">Sakyk, meldžiu tave, tu esi mano sesuo; idant man gerai klotųsi dėl tavęs; ir mano siela gyvens tavo dėka“.</verse>
				<verse number="14">Ir įvyko, kad Abramui įėjus į Egiptą, egiptiečiai pamatė moterį, kad ji buvo labai graži.</verse>
				<verse number="15">Taip pat ją pamatė faraono kunigaikščiai ir ją gyrė faraonui; ir moteris buvo paimta į faraono namus.</verse>
				<verse number="16">Ir jis gerai elgėsi su Abramu dėl jos; ir jis turėjo avių, jaučių, asilų, tarnų, tarnaičių, asilių ir kupranugarių.</verse>
				<verse number="17">Ir VIEŠPATS vargino faraoną ir jo namus didelėmis rykštėmis dėl Sarajos, Abramo žmonos.</verse>
				<verse number="18">Ir faraonas pasišaukė Abramą ir tarė: „Kas tai, ką tu man padarei? Kodėl nepasakei man, kad ji tavo žmona?</verse>
				<verse number="19">Kodėl tu sakei: ‘Ji mano sesuo‘? Taip aš ją būčiau ėmęs sau už žmoną; taigi dabar, štai tavo žmona, imk ją ir eik sau“.</verse>
				<verse number="20">Ir faraonas įsakė savo žmonėms dėl jo; ir jie palydėjo jį ir jo žmoną, ir visa, ką jis turėjo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Ir Abramas, jis ir jo žmona, ir visa, ką jis turėjo, bei Lotas su juo, ėjo iš Egipto aukštyn į pietus.</verse>
				<verse number="2">O Abramas buvo labai turtingas galvijais, sidabru ir auksu.</verse>
				<verse number="3">Ir jis ėjo savo kelionėse nuo pietų ligi Bet-Elio, iki tos vietos, kur pradžioje tarp Bet-Elio ir Ajo buvo jo palapinė;</verse>
				<verse number="4">iki vietos to aukuro, kurį jis pirma buvo ten padaręs; ir ten Abramas šaukėsi VIEŠPATIES vardo.</verse>
				<verse number="5">Ir Lotas, kuris vyko su Abramu, irgi turėjo kaimenių ir bandų, ir palapinių.</verse>
				<verse number="6">Ir ta šalis nebegalėjo pakelti jų, kad jie gyventų drauge; nes jų turtas buvo toks didžiulis, kad jie negalėjo gyventi drauge.</verse>
				<verse number="7">Ir buvo vaidai tarp Abramo galvijų kerdžių ir Loto galvijų kerdžių; o tuomet kanaaniečiai ir perizai gyveno toje šalyje.</verse>
				<verse number="8">Ir Abramas tarė Lotui: „Tenebūna, meldžiu tave, vaidų tarp manęs ir tavęs, tarp mano kerdžių ir tavo kerdžių; nes mes broliai.</verse>
				<verse number="9">Argi ne visa šalis tavo priešaky? Atsiskirk, meldžiu tave, nuo manęs; jei tu pasuksi į kairę, tuomet aš eisiu į dešinę; o jei išvyksi į dešinę, tuomet aš eisiu į kairę“.</verse>
				<verse number="10">Ir Lotas pakėlė savo akis ir matė visą Jordano lygumą, kad ji, prieš VIEŠPAČIUI sunaikinant Sodomą ir Gomorą, buvo visur gerai drėkinama kaip VIEŠPATIES sodas, kaip Egipto šalis einant link Coaro.</verse>
				<verse number="11">Tada Lotas pasirinko visą Jordano lygumą; ir Lotas keliavo į rytus; ir juodu atsiskyrė vienas nuo kito.</verse>
				<verse number="12">Abramas gyveno Kanaano šalyje, o Lotas gyveno lygumos miestuose, ir pasistatė palapinę Sodomos link.</verse>
				<verse number="13">Bet Sodomos žmonės buvo pikti ir be galo nusidėję prieš VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="14">Ir VIEŠPATS tarė Abramui, kai Lotas buvo nuo jo atsiskyręs: „Pakelk dabar savo akis ir pažvelk iš vietos, kurioje esi, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus;</verse>
				<verse number="15">nes visą šalį, kurią matai, aš duosiu tau ir tavo sėklai amžiams.</verse>
				<verse number="16">Ir padarysiu tavo sėklą kaip žemės dulkes; taip, kad jei kas galėtų suskaičiuoti žemės dulkes, tai ir tavo sėkla būtų suskaičiuota.</verse>
				<verse number="17">Kelkis, pereik šalį per jos ilgį ir per jos plotį; nes tau ją duosiu“.</verse>
				<verse number="18">Tada Abramas patraukė savo palapinę ir atėjo bei gyveno Mamrės lygumoje, kuri yra Hebrone, ir ten pastatė aukurą VIEŠPAČIUI.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Ir įvyko Šinaro karaliaus Amrafelio, Elasaro karaliaus Arjocho, Elamo karaliaus Kedorlaomerio ir tautų karaliaus Tidalo dienomis;</verse>
				<verse number="2">kad šitie kariavo su Sodomos karaliumi Bera ir su Gomoros karaliumi Birša, Admos karaliumi Šinabu ir Ceboimo karaliumi Šemeberiu, ir karaliumi Belos, kuri yra Coaras.</verse>
				<verse number="3">Tie visi susivienijo Sidimo slėnyje, kuris yra Druskos jūra.</verse>
				<verse number="4">Dvylika metų jie tarnavo Kedorlaomeriui, o tryliktaisiais metais sukilo.</verse>
				<verse number="5">Ir keturioliktaisiais metais atėjo Kedorlaomeris ir su juo esantys karaliai ir sumušė refajus Ašterot Karnaime, zuzus Chame, emus Šave Kirjataime</verse>
				<verse number="6">ir horus jų kalne Seyre iki El-Parano, esančio prie dykumos.</verse>
				<verse number="7">Ir jie sugrįžo ir atėjo į En-Mišpatą, kuris yra Kadešas, ir sutriuškino visą amalekiečių kraštą, taip pat amoritus, kurie gyveno Hacecon-Tamare.</verse>
				<verse number="8">Ir išėjo Sodomos karalius, Gomoros karalius, Admos karalius, Ceboimo karalius ir karalius Belos (kuri yra Coaras); ir jie stojo kovai su jais Sidimo slėnyje;</verse>
				<verse number="9">su Elamo karaliumi Kedorlaomeriu, su tautų karaliumi Tidalu, su Šinaro karaliumi Amrafeliu ir Elasaro karaliumi Arjochu – keturi karaliai su penkiais.</verse>
				<verse number="10">O Sidimo slėnis buvo pilnas klampių duobių; ir Sodomos ir Gomoros karaliai bėgo ir ten griuvo; o likusieji pabėgo į kalną.</verse>
				<verse number="11">Ir jie paėmė visą Sodomos bei Gomoros turtą ir visą jų maistą, ir nuėjo sau.</verse>
				<verse number="12">Ir jie paėmė Abramo brolio sūnų Lotą, kuris gyveno Sodomoje, bei jo turtą ir išėjo.</verse>
				<verse number="13">Ir atėjo vienas, kuris buvo pabėgęs, ir papasakojo hebrajui Abramui; nes jis gyveno lygumoje Mamrės, amorito – Eškolo ir Anero brolio; o šitie buvo Abramo sąjungininkai.</verse>
				<verse number="14">Ir išgirdęs, kad jo brolis buvo paimtas į nelaisvę, Abramas apginklavo tris šimtus aštuoniolika savo išlavintųjų tarnų, gimusių jo paties namuose, ir vijosi juos iki Dano.</verse>
				<verse number="15">Ir nakčia jis ir jo tarnai pasidalino prieš juos ir juos sumušė, ir vijosi juos iki Hobos, esančios Damasko kairėje.</verse>
				<verse number="16">Ir jis pargabeno atgal visą turtą, pargabeno ir savo brolį Lotą bei jo turtą, taip pat moteris ir tautą.</verse>
				<verse number="17">O po jo sugrįžimo iš Kedorlaomerio ir su juo buvusių karalių skerdynių Sodomos karalius išėjo jo pasitikti Šavės slėnyje, kuris yra karaliaus slėnis.</verse>
				<verse number="18">Ir Melchizedekas, Salemo karalius, išnešė duonos ir vyno; o jis buvo aukščiausiojo Dievo kunigas.</verse>
				<verse number="19">Ir jis palaimino jį ir tarė: „ Tebūna palaimintas Abramas aukščiausiojo Dievo, dangaus ir žemės savininko;</verse>
				<verse number="20">ir tebūna palaimintas aukščiausiasis Dievas, kuris atidavė tavo priešus į tavo ranką“. Ir jis davė jam nuo visko dešimtąją dalį.</verse>
				<verse number="21">Ir Sodomos karalius tarė Abramui: „Duok man žmones, o turtą imk sau“.</verse>
				<verse number="22">Ir Abramas tarė Sodomos karaliui: „Aš pakeliu savo ranką į VIEŠPATĮ, aukščiausiąjį Dievą, dangaus ir žemės savininką,</verse>
				<verse number="23">kad neimsiu nei siūlo, nei apavo dirželio ir kad neimsiu nieko, kas yra tavo, kad nesakytum: ‘Aš padariau Abramą turtingą’;</verse>
				<verse number="24">išskyrus tai, ką suvalgė jaunuoliai, ir dalį su manimi ėjusių vyrų: Anero, Eškolo ir Mamrės; jie tepasiima savo dalį“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Po šių dalykų VIEŠPATIES žodis atėjo Abramui regėjime, sakydamas: „Nebijok, Abramai; aš esu tavo skydas ir tavo be galo didelis atlygis“.</verse>
				<verse number="2">Ir Abramas tarė: „Viešpatie DIEVE, ką man duosi, kadangi aš einu bevaikis ir mano namų prievaizdas yra šis Eliezeras iš Damasko?“</verse>
				<verse number="3">Ir Abramas tarė: „Štai tu man nedavei sėklos; o štai gimęs mano namuose yra mano paveldėtojas“.</verse>
				<verse number="4">Ir štai jam atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas: „Šis nebus tavo paveldėtojas; bet tas, kuris išeis iš tavo paties vidurių, bus tavo paveldėtojas“.</verse>
				<verse number="5">Ir išvedęs jį laukan tarė: „Nagi pažvelk į dangų ir skaičiuok žvaigždes, jei gali jas suskaičiuoti“; ir jis jam tarė: „Tokia bus tavo sėkla“.</verse>
				<verse number="6">Ir jis patikėjo VIEŠPAČIU; ir jis jam tai užskaitė teisumu.</verse>
				<verse number="7">Ir jis jam tarė: „Aš – VIEŠPATS, kuris tave išvedžiau iš chaldėjų Ūro, kad tau duočiau paveldėti šitą šalį“.</verse>
				<verse number="8">Ir jis tarė: „Viešpatie DIEVE, iš ko aš žinosiu, kad ją paveldėsiu?“</verse>
				<verse number="9">Ir jis jam tarė: „Paimk man trejų metų karvę, trejų metų ožką, trejų metų aviną, purplelį ir jauną karvelį“.</verse>
				<verse number="10">Ir pasiėmęs visus tuos jis padalijo juos pusiau ir sudėjo kiekvieną gabalą vieną priešais kitą; bet paukščių jis nepadalijo.</verse>
				<verse number="11">Ir kai skrajūnai nusileido ant lavonų, Abramas juos nuvaikė.</verse>
				<verse number="12">Ir saulei leidžiantis gilus miegas nupuolė ant Abramo; ir štai didžios tamsos išgąstis nupuolė ant jo.</verse>
				<verse number="13">Ir jis tarė Abramui: „Tikrai žinok, kad tavo sėkla bus ateivis ne savo krašte ir jiems tarnaus; o jie juos vargins keturis šimtus metų;</verse>
				<verse number="14">bet ir tą tautą, kuriai jie tarnaus, aš teisiu; o po to jie išvyks su dideliu turtu.</verse>
				<verse number="15">O tu nueisi pas savo tėvus ramybėje; tu būsi palaidotas žiloje senatvėje.</verse>
				<verse number="16">Bet ketvirtoje kartoje jie čia sugrįš; nes amoritų neteisybė dar nepilna“.</verse>
				<verse number="17">Ir įvyko, kad, kai nusileido saulė ir buvo tamsu, štai rūkstanti krosnis ir degantis žibintas praėjo tarp tų gabalų.</verse>
				<verse number="18">Tą pačią dieną VIEŠPATS sudarė su Abramu sandorą, sakydamas: „Tavo sėklai aš daviau šitą šalį nuo Egipto upės iki didžiosios upės, Eufrato upės:</verse>
				<verse number="19">kenitus, kenazus, kadmonitus,</verse>
				<verse number="20">hetitus, perizus, refajus,</verse>
				<verse number="21">amoritus, kanaaniečius, girgašus ir jebusiečius“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Na, o Saraja, Abramo žmona, nepagimdė jam vaikų; ir ji turėjo egiptietę tarnaitę, kurios vardas Hagara.</verse>
				<verse number="2">Ir Saraja tarė Abramui: „Štai VIEŠPATS sulaikė mane nuo gimdymo; aš meldžiu tave, įeik pas mano tarnaitę; galbūt per ją gausiu vaikų“. Ir Abramas paklausė Sarajos balso.</verse>
				<verse number="3">Ir Abramui išgyvenus dešimtį metų Kanaano šalyje, Abramo žmona Saraja ėmė egiptietę Hagarą, savo tarnaitę, ir ją davė savo vyrui Abramui būti jo žmona.</verse>
				<verse number="4">Ir jis įėjo pas Hagarą, ir ji pastojo; o kai ji pamatė, kad pastojo, jos šeimininkė buvo paniekinta jos akyse.</verse>
				<verse number="5">Ir Saraja tarė Abramui: „Mano skriauda tebūna ant tavęs; aš daviau savo tarnaitę tavo prieglobstin; o kai ji pamatė, kad pastojo, aš buvau paniekinta jos akyse; VIEŠPATS teteisia tarp manęs ir tavęs“.</verse>
				<verse number="6">Bet Abramas tarė Sarajai: „Štai tavo tarnaitė yra tavo rankoje; daryk jai, kaip tau patinka“. Ir kai Saraja su ja šiurkščiai elgėsi, ta pabėgo nuo jos veido.</verse>
				<verse number="7">Ir VIEŠPATIES angelas ją rado prie vandens šaltinio dykumoje, prie šaltinio kelyje į Šūrą.</verse>
				<verse number="8">Ir jis tarė: „Hagara, Sarajos tarnaite, iš kur atėjai ir kur eisi?“ Ir ji tarė: „Aš bėgu nuo savo šeimininkės Sarajos veido“.</verse>
				<verse number="9">Ir VIEŠPATIES angelas jai tarė: „Sugrįžk pas savo šeimininkę ir nusižemink po jos rankomis“.</verse>
				<verse number="10">Ir VIEŠPATIES angelas jai tarė: „Aš nepaprastai padauginsiu tavo sėklą, kad dėl daugybės nebus galima jos suskaičiuoti“.</verse>
				<verse number="11">Ir VIEŠPATIES angelas jai tarė: „Štai tu nėščia ir pagimdysi sūnų, ir praminsi jį vardu Išmaelis; nes VIEŠPATS išgirdo tavo sielvartą.</verse>
				<verse number="12">Ir jis bus laukinis žmogus; jo ranka bus prieš visus, o visų ranka prieš jį; ir jis gyvens visų savo brolių akivaizdoje“.</verse>
				<verse number="13">Ir VIEŠPATĮ, kuris jai kalbėjo, ji praminė vardu: „Tu, Dieve, mane matai“; nes ji sakė: „Ar aš čia žiūrėjau paskui tą, kuris mane mato?“</verse>
				<verse number="14">Todėl tą šulinį pavadino Beer-Lachai-Roi; štai jis yra tarp Kadešo ir Beredo.</verse>
				<verse number="15">Ir Hagara pagimdė Abramui sūnų; ir Abramas savo sūnų, kurį pagimdė Hagara, praminė vardu Išmaelis.</verse>
				<verse number="16">Ir Abramas buvo aštuoniasdešimt šešerių metų, kai Hagara pagimdė Abramui Išmaelį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Ir kai Abramas buvo devyniasdešimt devynerių metų, VIEŠPATS pasirodė Abramui ir jam tarė: „Aš esu Visagalis Dievas; vaikščiok mano akivaizdoje ir būk tobulas.</verse>
				<verse number="2">Ir aš sudarysiu savo sandorą tarp savęs ir tavęs ir nepaprastai tave padauginsiu“.</verse>
				<verse number="3">Ir Abramas parpuolė veidu žemyn; ir Dievas kalbėjo su juo, tardamas:</verse>
				<verse number="4">„Kas dėl manęs, štai mano sandora yra su tavimi; ir tu būsi daugelio tautų tėvu.</verse>
				<verse number="5">Nei nesivadinsi tu vardu Abramas, bet tavo vardas bus Abraomas; nes aš tave padariau daugelio tautų tėvu.</verse>
				<verse number="6">Ir aš tave padarysiu nepaprastai vaisingą ir iš tavęs padarysiu tautas, ir karaliai išeis iš tavęs.</verse>
				<verse number="7">Ir aš įtvirtinsiu savo sandorą tarp savęs ir tavęs bei tavo sėklos po tavęs per jų kartas kaip amžiną sandorą, kad būčiau Dievas tau ir tavo sėklai po tavęs.</verse>
				<verse number="8">Ir aš duosiu tau ir tavo sėklai po tavęs šalį, kurioje tu esi ateivis, visą Kanaano šalį, amžinai nuosavybei; ir aš būsiu jų Dievas“.</verse>
				<verse number="9">Ir Dievas tarė Abraomui: „Todėl tu laikykis mano sandoros, tu ir tavo sėkla po tavęs per jų kartas.</verse>
				<verse number="10">Ta yra mano sandora, kurios turite laikytis, tarp manęs ir jūsų bei tavo sėklos po tavęs; kiekvienas vyriškos lyties vaikas tarp jūsų bus apipjaustytas.</verse>
				<verse number="11">Jūs apipjaustykite savo apyvarpės kūną; ir tai bus sandoros ženklas tarp manęs ir jūsų.</verse>
				<verse number="12">Ir kas yra aštuonių dienų amžiaus, bus apipjaustytas tarp jūsų – kiekvienas vyriškos lyties vaikas jūsų kartose: kas gimęs namuose ar iš kurio svetimšalio už pinigus nupirktas, kuris nėra iš tavo sėklos.</verse>
				<verse number="13">Būtinai turi būti apipjaustytas gimusysis tavo namuose ir už tavo pinigus nupirktasis; ir mano sandora jūsų kūne bus amžina sandora.</verse>
				<verse number="14">O neapipjaustytas vyriškos lyties vaikas, kurio apyvarpės kūnas nėra apipjaustytas, ta siela bus iškirsta iš savo tautos; jis sulaužė mano sandorą“.</verse>
				<verse number="15">Ir Dievas tarė Abraomui: „O dėl tavo žmonos Sarajos, nevadink jos vardu Saraja, bet jos vardas bus Sara.</verse>
				<verse number="16">Ir aš ją laiminsiu ir taip pat tau duosiu iš jos sūnų; taip, aš ją palaiminsiu ir ji bus tautų motina; tautų karaliai bus iš jos“.</verse>
				<verse number="17">Tada Abraomas parpuolė veidu žemėn ir juokėsi bei savo širdyje tarė: „Ar tam, kuris yra šimto metų, gims vaikas, ir ar Sara, kuri yra devyniasdešimties metų, gimdys?“</verse>
				<verse number="18">Ir Abraomas tarė Dievui: „Ach, kad tik Išmaelis gyventų tavo akivaizdoje!“</verse>
				<verse number="19">Ir Dievas tarė: „Tavo žmona Sara iš tikrųjų pagimdys tau sūnų; ir tu jį praminsi vardu Izaokas; ir aš įtvirtinsiu savo sandorą su juo kaip amžiną sandorą, ir su jo sėkla po jo.</verse>
				<verse number="20">O dėl Išmaelio, aš tave išklausiau; štai aš jį palaiminau ir padarysiu jį vaisingą ir nepaprastai jį padauginsiu; jis pagimdys dvylika kunigaikščių, ir aš jį padarysiu didele tauta.</verse>
				<verse number="21">Tačiau savo sandorą aš įtvirtinsiu su Izaoku, kurį tau Sara pagimdys šiuo nustatytu laiku kitais metais“.</verse>
				<verse number="22">Ir jis baigė kalbėti su juo, ir Dievas pakilo nuo Abraomo.</verse>
				<verse number="23">Ir Abraomas paėmė savo sūnų Išmaelį bei visus jo namuose gimusius ir visus už jo pinigus nupirktus, kiekvieną vyriškos lyties tarp Abraomo namų žmonių; ir apipjaustė jų apyvarpės kūną tą pačią dieną, kaip Dievas buvo jam sakęs.</verse>
				<verse number="24">Ir Abraomas buvo devyniasdešimt devynerių metų, kai jis buvo apipjaustytas jo apyvarpės kūne.</verse>
				<verse number="25">O jo sūnus Išmaelis buvo trylikos metų, kai jo apyvarpės kūnas buvo apipjaustytas.</verse>
				<verse number="26">Tą pačią dieną buvo apipjaustyti Abraomas ir jo sūnus Išmaelis.</verse>
				<verse number="27">Ir visi jo namų vyrai, gimusieji namuose ir už pinigus iš svetimšalio nupirktieji, buvo apipjaustyti su juo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS jam pasirodė Mamrės lygumose; o jis sėdėjo palapinės duryse dienos kaitroje;</verse>
				<verse number="2">ir jis pakėlė savo akis ir pažiūrėjo, ir štai trys vyrai stovėjo prie jo; ir juos pamatęs jis bėgo nuo palapinės durų jų pasitikti ir nusilenkė iki žemės</verse>
				<verse number="3">bei tarė: „Mano Viešpatie, jei dabar radau palankumą tavo akyse, meldžiu tave, nepraeik pro šalį nuo savo tarno;</verse>
				<verse number="4">meldžiu jus, tebūna atnešta truputis vandens, ir nusiplaukite kojas, ir pailsėkite po medžiu;</verse>
				<verse number="5">o aš atnešiu duonos kąsnį, ir pastiprinkite savo širdis; po to eikite toliau; nes dėl to jūs atėjote pas savo tarną“. Ir jie tarė: „Daryk taip, kaip kalbėjai“.</verse>
				<verse number="6">Ir Abraomas nuskubėjo į palapinę pas Sarą ir tarė: „Skubiai paruošk tris saikus smulkių miltų, suminkyk juos ir iškepk ant židinio paplotėlių“.</verse>
				<verse number="7">O Abraomas nubėgo prie bandos ir paėmęs minkštą gerą veršį padavė jaunuoliui; o tas skubėjo jį paruošti.</verse>
				<verse number="8">Ir jis paėmė sviesto bei pieno ir veršį, kurį buvo paruošęs, ir padėjo prieš juos; ir jis stovėjo prie jų po medžiu, o jie valgė.</verse>
				<verse number="9">Ir jie tarė jam: „Kur tavo žmona Sara?“ Ir jis tarė: „Štai, palapinėje“.</verse>
				<verse number="10">O jis tarė: „Aš tikrai sugrįšiu pas tave pagal tą gyvenimo laiką; ir štai tavo žmona Sara turės sūnų“. O Sara tai girdėjo palapinės duryse, esančiose jo užnugaryje.</verse>
				<verse number="11">Na, o Abraomas ir Sara buvo seni, gerai palaužti amžiaus; ir Sarai paliovė būti pagal moterų būdą.</verse>
				<verse number="12">Todėl Sara juokėsi savyje, sakydama: „Pasenusi ir mano viešpačiui esant senam, ar aš turėsiu malonumą?“</verse>
				<verse number="13">Ir VIEŠPATS tarė Abraomui: „Kodėl Sara juokėsi, sakydama: ‚Ar aš, būdama sena, tikrai vaiką pagimdysiu?‘</verse>
				<verse number="14">Ar yra kas VIEŠPAČIUI per sunku? Skirtu laiku pagal tą gyvenimo laiką aš sugrįšiu pas tave, ir Sara turės sūnų“.</verse>
				<verse number="15">Tada Sara gynėsi, sakydama: „Aš nesijuokiau“; nes ji bijojo. Ir jis tarė: „Ne; tu juokeisi“.</verse>
				<verse number="16">Ir tie vyrai pakilo iš ten ir žiūrėjo link Sodomos; o Abraomas ėjo su jais, kad juos palydėtų į kelią.</verse>
				<verse number="17">Ir VIEŠPATS tarė: „Ar aš slėpsiu nuo Abraomo tai, ką aš darau;</verse>
				<verse number="18">kadangi Abraomas tikrai taps didele ir galinga tauta, ir visos žemės tautos bus palaimintos jame?</verse>
				<verse number="19">Nes aš žinau jį, kad jis įsakys savo vaikams ir savo namiškiams po savęs, ir jie laikysis VIEŠPATIES kelio, kad darytų teisingumą ir teismą; kad VIEŠPATS atneštų Abraomui tai, ką yra apie jį kalbėjęs“.</verse>
				<verse number="20">Ir VIEŠPATS tarė: „Kadangi Sodomos ir Gomoros šauksmas yra didelis ir kadangi jų nuodėmė yra labai sunki;</verse>
				<verse number="21">aš dabar nusileisiu ir pamatysiu, ar jie darė visiškai pagal tą savo šauksmą, kuris mane yra pasiekęs; o jei ne, aš sužinosiu“.</verse>
				<verse number="22">Ir tie vyrai nusuko nuo ten savo veidus ir ėjo link Sodomos; bet Abraomas dar tebestovėjo VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="23">Ir Abraomas priartėjo ir tarė: „Ar tu sunaikinsi taip pat ir teisųjį su nedorėliu?</verse>
				<verse number="24">Galbūt penkiasdešimt teisiųjų yra mieste; ar taip pat sunaikinsi ir nepagailėsi tos vietovės dėl penkiasdešimties teisiųjų, esančių joje?</verse>
				<verse number="25">Tebūna toli nuo tavęs taip daryti – kad nužudytum teisųjį su nedorėliu; ir kad teisusis būtų kaip nedorėlis, tebūna tai toli nuo tavęs; argi visos žemės Teisėjas neturėtų daryti, kas teisu?“</verse>
				<verse number="26">Ir VIEŠPATS tarė: „Jei Sodomoje, miesto viduje, rasiu penkiasdešimt teisiųjų, tai dėl jų pasigailėsiu visos vietovės“.</verse>
				<verse number="27">Ir Abraomas atsakė ir tarė: „Na štai, apsiėmiau kalbėti Viešpačiui aš, kuris tesu dulkės ir pelenai;</verse>
				<verse number="28">galbūt ligi penkiasdešimties teisiųjų trūks penkių; ar dėl pritrūkusių penkių tu sunaikinsi visą miestą?“ Ir jis tarė: „Jei ten rasiu keturiasdešimt penkis, aš jo nesunaikinsiu“.</verse>
				<verse number="29">Ir jis dar jam kalbėjo ir tarė: „Galbūt ten bus rasta keturiasdešimt“. Ir jis tarė: „Dėl keturiasdešimties aš to nepadarysiu“.</verse>
				<verse number="30">Ir jis tarė jam: „O, tenepyksta Viešpats, ir aš kalbėsiu; galbūt ten bus rasta trisdešimt“. Ir jis tarė: „Aš to nedarysiu, jei ten rasiu trisdešimt“.</verse>
				<verse number="31">Ir jis tarė: „Na štai, apsiėmiau kalbėti Viešpačiui: galbūt ten bus rasta dvidešimt“. Ir jis tarė: „Aš nesunaikinsiu jo dėl dvidešimties“.</verse>
				<verse number="32">Ir jis tarė: „O, tenepyksta Viešpats, ir aš dar vieną kartą kalbėsiu: galbūt ten bus rasta dešimt“. Ir jis tarė: „Aš nesunaikinsiu jo dėl dešimties“.</verse>
				<verse number="33">Ir VIEŠPATS, baigęs kalbėti su Abraomu, nuėjo sau; o Abraomas sugrįžo į savo vietą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Ir du angelai atėjo vakare į Sodomą; o Lotas sėdėjo Sodomos vartuose; ir juos pamatęs Lotas atsikėlė jų pasitikti; ir jis nusilenkė veidu į žemę;</verse>
				<verse number="2">ir jis tarė: „Štai dabar, mano viešpačiai, užsukite, meldžiu jus, į savo tarno namus ir pasilikite visą naktį, ir nusiplaukite kojas, o anksti atsikėlę eikite savo keliu“. Ir jie tarė: „Ne; mes pasiliksime visą naktį gatvėje“.</verse>
				<verse number="3">O jis primygtinai juos prašė; ir jie užsuko pas jį ir įėjo į jo namus; ir jis paruošė jiems vaišes ir iškepė neraugintos duonos, ir jie valgė.</verse>
				<verse number="4">Bet, jiems dar neatsigulus, miesto vyrai, Sodomos vyrai, apsupo namus – tiek seni, tiek jauni, visa tauta iš visų pusių;</verse>
				<verse number="5">ir jie pašaukė Lotą ir jam tarė: „Kur tie vyrai, kurie šiąnakt atėjo pas tave? Išvesk juos pas mus, kad juos pažintume“.</verse>
				<verse number="6">Ir Lotas išėjo pas juos prie durų ir užrakino paskui save duris,</verse>
				<verse number="7">ir tarė: „Broliai, meldžiu jus, nedarykite taip piktai.</verse>
				<verse number="8">Štai aš turiu dvi dukteris, kurios nėra pažinusios vyro; leiskite man, meldžiu jus, jas išvesti pas jus, ir joms darykite, kaip yra gerai jūsų akyse; tik šitiems vyrams nieko nedarykite; nes dėl to jie atėjo po mano stogo priedanga“.</verse>
				<verse number="9">Ir jie tarė: „Atsitrauk“. Ir vėl jie sakė: „Šitas atėjo laikinai apsigyventi, o nori būti teisėjas; dabar pasielgsime su tavimi blogiau negu su jais“. Ir jie labai veržėsi prie to vyro, prie Loto, ir priartėjo, kad išlaužtų duris.</verse>
				<verse number="10">Tačiau tie vyrai ištiesė savo ranką ir įtempė Lotą pas save į namą, ir užrakino duris.</verse>
				<verse number="11">O vyrus, esančius prie namų durų, jie ištiko aklumu, tiek mažus, tiek didelius; taip, kad šie nuvargo beieškodami durų.</verse>
				<verse number="12">Ir tie vyrai tarė Lotui: „Ar dar ką čia turi? Žentą, savo sūnus, savo dukteris ir ką tik turi mieste, išvesk iš šitos vietos;</verse>
				<verse number="13">nes mes sunaikinsime šitą vietą, kadangi jų šauksmas pasidarė didelis prieš VIEŠPATIES veidą; ir VIEŠPATS mus siuntė jį sunaikinti“.</verse>
				<verse number="14">Ir Lotas išėjo ir kalbėjo savo žentams, kurie vedė jo dukteris, ir sakė: „Kelkitės, išeikite iš šitos vietos; nes VIEŠPATS sunaikins šitą miestą“. Bet jis atrodė savo žentams kaip išsijuokiantis.</verse>
				<verse number="15">Ir išaušus rytui angelai skubino Lotą, sakydami: „Kelkis, imk savo žmoną ir savo dvi dukteris, kurios čia yra; kad tu nebūtum sunaikintas šio miesto neteisybėje“.</verse>
				<verse number="16">O jam tebedelsiant tie vyrai nutvėrė jo ranką, jo žmonos ranką ir jo abiejų dukterų rankas – VIEŠPATS buvo jam gailestingas – ir jie išvedė jį ir pastatė jį už miesto.</verse>
				<verse number="17">Ir įvyko, kai jie juos išvedė laukan, jis tarė: „Gelbėkis dėl savo gyvybės; nežiūrėk paskui save nei nestovėk visoje toje lygumoje; bėk į kalną, kad nebūtum sunaikintas“.</verse>
				<verse number="18">Ir Lotas jiems tarė: „O ne, mano Viešpatie;</verse>
				<verse number="19">štai tavo tarnas rado malonę tavo akyse, ir tu išaukštinai savo gailestingumą, kurį man parodei išgelbėdamas mano gyvybę; bet aš negaliu pabėgti į kalną, kad manęs kas pikta neištiktų ir aš nemirčiau;</verse>
				<verse number="20">štai šitas miestas arti į jį pabėgti ir jis mažas; o, leisk man ten pabėgti (argi jis ne mažas?), ir mano siela gyvens“.</verse>
				<verse number="21">Ir jis jam tarė: „Štai aš atsižvelgiau į tave ir dėl šito dalyko, kad aš nesunaikinčiau šito miesto, apie kurį kalbėjai.</verse>
				<verse number="22">Skubėk, ten bėk; nes aš nieko negaliu daryti, kol tu ten nebūsi nuėjęs“. Todėl to miesto vardas buvo vadinamas Coaras.</verse>
				<verse number="23">Saulė buvo patekėjusi virš žemės, kai Lotas įėjo į Coarą.</verse>
				<verse number="24">Tada VIEŠPATS lijo ant Sodomos ir Gomoros siera ir ugnimi nuo VIEŠPATIES iš dangaus;</verse>
				<verse number="25">ir jis išvertė šituos miestus, visą tą lygumą, visus miestų gyventojus ir tai, kas augo ant dirvos.</verse>
				<verse number="26">Bet jo žmona, esanti už jo, pažvelgė atgal ir pavirto druskos stulpu.</verse>
				<verse number="27">O Abraomas atsikėlė anksti rytą eiti į tą vietą, kur jis stovėjo VIEŠPATIES akivaizdoje;</verse>
				<verse number="28">ir jis pažvelgė į Sodomą bei Gomorą ir į visą tos lygumos šalį ir pamatė, ir štai, krašto dūmai kilo aukštyn kaip krosnies dūmai.</verse>
				<verse number="29">Ir įvyko, kai Dievas naikino tos lygumos miestus, Dievas atsiminė Abraomą ir siuntė Lotą iš griovimo vidurio, kai jis griovė miestus, kuriuose gyveno Lotas.</verse>
				<verse number="30">O Lotas ėjo aukštyn iš Coaro ir gyveno kalne, ir jo abi dukterys su juo; nes jis bijojo gyventi Coare; ir jis gyveno oloje, jis ir abi jo dukterys.</verse>
				<verse number="31">Ir pirmagimė tarė jaunesniajai: „Mūsų tėvas senas, ir nėra žemėje vyro, kad įeitų pas mus pagal visos žemės būdą;</verse>
				<verse number="32">eikš, pagirdykime vynu savo tėvą, ir mes su juo sugulsime, kad iš savo tėvo išsaugotume sėklą“.</verse>
				<verse number="33">Ir jos tą naktį pagirdė vynu savo tėvą; ir pirmagimė įėjo ir gulėjo su savo tėvu; o jis nepajuto nei kai ji atsigulė, nei kai ji atsikėlė.</verse>
				<verse number="34">Ir rytojaus dieną įvyko, kad pirmagimė tarė jaunesniajai: „Štai aš vakar naktį gulėjau su savo tėvu; pagirdykime jį vynu ir šiąnakt; ir įeik tu ir sugulk su juo, kad iš savo tėvo išsaugotume sėklą“.</verse>
				<verse number="35">Ir jos ir tą naktį pagirdė vynu savo tėvą; ir pakilo jaunesnioji ir sugulė su juo; o jis nepajuto nei kai ji atsigulė, nei kai ji atsikėlė.</verse>
				<verse number="36">Taip abi Loto dukterys buvo nėščios nuo savo tėvo.</verse>
				<verse number="37">Ir pirmagimė pagimdė sūnų ir praminė jį vardu Moabas; jis yra moabiečių tėvas iki šios dienos.</verse>
				<verse number="38">Ir jaunesnioji, ji taip pat pagimdė sūnų ir praminė jį vardu Ben-Amis; jis yra Amono vaikų tėvas iki šios dienos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Ir iš ten Abraomas keliavo pietų šalies link ir gyveno tarp Kadešo ir Šūro, ir laikinai apsigyveno Gerare.</verse>
				<verse number="2">Ir Abraomas sakė apie savo žmoną Sarą: „Ji mano sesuo“; ir Geraro karalius Abimelechas pasiuntė ir paėmė Sarą.</verse>
				<verse number="3">Bet Dievas atėjo pas Abimelechą sapne naktį ir jam tarė: „Štai tu numirėlis dėl moters, kurią paėmei; nes ji vyro žmona“.</verse>
				<verse number="4">Bet Abimelechas nebuvo prie jos prisiartinęs; ir jis tarė: „Viešpatie, ar tu ir teisią tautą užmuši?</verse>
				<verse number="5">Argi jis man nesakė: ‘Ji mano sesuo‘? Ir ji, ir ji pati sakė: ‘Jis mano brolis’; savo širdies dorumu ir savo rankų nekaltumu aš tai padariau“.</verse>
				<verse number="6">Ir Dievas jam tarė sapne: „Taip, aš žinau, kad tai padarei savo širdies dorumu; nes taip pat aš tave sulaikiau, kad prieš mane nenusidėtum; todėl tau neleidau jos paliesti.</verse>
				<verse number="7">Taigi dabar sugrąžink vyrui jo žmoną; nes jis yra pranašas, ir jis melsis už tave, ir tu gyvensi; o jei jos nesugrąžinsi, žinok, kad tikrai mirsi, tu ir visa, kas tavo“.</verse>
				<verse number="8">Taigi Abimelechas atsikėlė anksti ryte ir pašaukė visus savo tarnus, ir pasakė visa tai į jų ausis; ir tie vyrai labai bijojo.</verse>
				<verse number="9">Paskui Abimelechas pašaukė Abraomą ir jam tarė: „Ką mums padarei? Ir kuo aš tau nusikaltau, kad užtraukei ant manęs ir ant mano karalystės didelę nuodėmę? Padarei man tai, kas neturėtų būti daroma“.</verse>
				<verse number="10">Ir Abimelechas tarė Abraomui: „Ką regėjai, kad padarei tokį dalyką?“</verse>
				<verse number="11">Ir Abraomas tarė: „Kadangi aš maniau: ‘Tikrai Dievo baimės nėra šioje vietovėje; ir dėl mano žmonos jie užmuš mane’.</verse>
				<verse number="12">Be to, iš tiesų ji yra mano sesuo; ji yra mano tėvo duktė, bet ne mano motinos duktė; ir ji tapo mano žmona.</verse>
				<verse number="13">Ir įvyko, kai Dievas man liepė klajoti nuo mano tėvo namų, tada aš jai tariau: ‘Tai tavo gerumas, kurį man parodysi; kiekvienoje vietoje, kur mes ateisime, sakyk apie mane: Jis mano brolis’“.</verse>
				<verse number="14">Ir Abimelechas ėmė avių, jaučių, tarnų bei tarnaičių ir juos davė Abraomui, ir jam grąžino jo žmoną Sarą.</verse>
				<verse number="15">Ir Abimelechas tarė: „Štai mano kraštas yra tavo akivaizdoje; gyvenk, kur tau patinka“.</verse>
				<verse number="16">O Sarai jis tarė: „Štai aš daviau tavo broliui tūkstantį sidabrinių; štai jis tau yra akių dangalas visiems, kurie yra su tavimi ir su visais kitais “; taip ji buvo pabarta.</verse>
				<verse number="17">Taigi Abraomas meldėsi Dievui; ir Dievas išgydė Abimelechą, jo žmoną ir jo tarnaites; ir jos gimdė vaikus.</verse>
				<verse number="18">Nes VIEŠPATS buvo tvirtai uždaręs visas Abimelecho namų įsčias dėl Abraomo žmonos Saros.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS aplankė Sarą, kaip jis buvo sakęs, ir VIEŠPATS padarė Sarai, kaip jis buvo kalbėjęs.</verse>
				<verse number="2">Nes Sara pastojo ir pagimdė sūnų Abraomui jo senatvėje, paskirtu metu, apie kurį Dievas buvo jam kalbėjęs.</verse>
				<verse number="3">Ir Abraomas praminė savo sūnų, kuris jam buvo gimęs, kurį jam pagimdė Sara, vardu Izaokas.</verse>
				<verse number="4">Ir Abraomas apipjaustė savo sūnų Izaoką, esantį aštuonių dienų amžiaus, kaip Dievas jam buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="5">Ir Abraomas buvo šimto metų, kai jam gimė jo sūnus Izaokas.</verse>
				<verse number="6">Ir Sara tarė: „Dievas man padarė juoko, kad visi, kurie girdės, juoksis su manimi“.</verse>
				<verse number="7">Ir ji tarė: „Kas būtų pasakęs Abraomui, kad Sara žindys vaikus? Nes aš jam pagimdžiau sūnų jo senatvėje“.</verse>
				<verse number="8">Ir vaikas augo ir buvo nujunkytas; ir tą dieną, kai Izaokas buvo nujunkytas, Abraomas iškėlė didelį pokylį.</verse>
				<verse number="9">Ir Sara pamatė egiptietės Hagaros sūnų, kurį ji buvo pagimdžiusi Abraomui, besityčiojantį.</verse>
				<verse number="10">Dėl to ji tarė Abraomui: „Išvaryk šitą vergę ir jos sūnų; nes šitos vergės sūnus nebus paveldėtojas su mano sūnumi, su Izaoku“.</verse>
				<verse number="11">Ir tas dalykas buvo labai sunkus Abraomo akyse dėl jo sūnaus.</verse>
				<verse number="12">Ir Dievas tarė Abraomui: „Tenebūna tai sunku tavo akyse dėl berniuko ir dėl tavo vergės; visame, ką Sara tau sakė, paklausyk jos balso; nes Izaoke bus pašaukta tavo sėkla.</verse>
				<verse number="13">Ir taip pat iš vergės sūnaus aš padarysiu tautą, nes jis yra tavo sėkla“.</verse>
				<verse number="14">Ir Abraomas atsikėlė anksti ryte ir paėmė duonos bei indą vandens ir davė Hagarai, užkėlęs tai jai ant peties, ir vaiką, ir ją išleido; ir ji išėjo ir klaidžiojo Beer-Šebos dykumoje.</verse>
				<verse number="15">Ir vanduo inde buvo išsekęs, ir ji numetė vaiką po vienu iš krūmokšnių.</verse>
				<verse number="16">Ir ji nuėjo bei atsisėdo priešais jį per gerą, lyg lanko šūvio, atstumą; nes ji tarė: „Tenematysiu vaiko mirties“. Ir ji sėdėjo priešais jį ir pakeltu balsu verkė.</verse>
				<verse number="17">Ir Dievas išgirdo berniuko balsą; ir Dievo angelas pašaukė iš dangaus Hagarai ir jai tarė: „Kas tau yra, Hagara? Nebijok; nes Dievas išgirdo berniuko balsą ten, kur jis yra.</verse>
				<verse number="18">Kelkis, pakelk berniuką ir laikyk jį savo rankoje; nes aš jį padarysiu didele tauta“.</verse>
				<verse number="19">Ir Dievas jai atvėrė akis, ir ji išvydo vandens šulinį; ir ji nuėjo ir pripylė indą vandens ir davė berniukui gerti.</verse>
				<verse number="20">Ir Dievas buvo su berniuku; ir jis augo ir gyveno dykumoje, ir tapo lankininku.</verse>
				<verse number="21">Ir jis gyveno Parano dykumoje; ir jo motina ėmė jam žmoną iš Egipto šalies.</verse>
				<verse number="22">Ir įvyko anuo metu, kad Abimelechas ir jo kariuomenės vyriausiasis vadas Picholas tarė Abraomui, sakydamas: „Dievas yra su tavimi visame, ką tu darai;</verse>
				<verse number="23">todėl dabar prisiek man čia Dievu, kad tu nesielgsi melagingai su manimi nei su mano sūnumi, nei su mano sūnaus sūnumi; bet pagal gerumą, kurį tau padariau, taip padarysi man ir kraštui, kuriame esi laikinai apsigyvenęs“.</verse>
				<verse number="24">Ir Abraomas tarė: „Aš prisieksiu“.</verse>
				<verse number="25">Ir Abraomas priekaištavo Abimelechui dėl vandens šulinio, kurį Abimelecho tarnai buvo smurtu atėmę.</verse>
				<verse number="26">Ir Abimelechas tarė: „Aš nežinau, kas tai padarė; nei tu man pranešei, nei aš apie tai girdėjau, bet tik šiandien“.</verse>
				<verse number="27">Ir Abraomas paėmė avių bei jaučių ir davė juos Abimelechui; ir jie abu sudarė sandorą.</verse>
				<verse number="28">Ir Abraomas atskirai pasistatė septynias kaimenės avis.</verse>
				<verse number="29">Ir Abimelechas tarė Abraomui: „Ką reiškia šios septynios avys, kurias atskirai pasistatei?“</verse>
				<verse number="30">Ir jis tarė: „Nes šias septynias avis tu imsi iš mano rankos, kad jos būtų man liudijimas, jog aš iškasiau šitą šulinį“.</verse>
				<verse number="31">Dėl to tą vietą jis pavadino Beer-Šeba; nes ten jie abu prisiekė.</verse>
				<verse number="32">Taip jie sudarė sandorą Beer-Šeboje; paskui Abimelechas ir jo kariuomenės vyriausiasis vadas Picholas pakilo ir jie sugrįžo į filistinų šalį.</verse>
				<verse number="33">Ir Abraomas pasodino Beer-Šeboje giraitę ir ten šaukėsi VIEŠPATIES, amžinojo Dievo, vardo.</verse>
				<verse number="34">Ir Abraomas daug dienų gyveno filistinų šalyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Ir įvyko po šitų dalykų, kad Dievas gundė Abraomą ir jam tarė: „Abraomai“; ir jis tarė: „Štai aš čia “.</verse>
				<verse number="2">Ir jis tarė: „Imk dabar savo sūnų, savo vienintelį sūnų Izaoką, kurį tu myli, ir eik į Morijos šalį; ir ten jį aukok kaip deginamąją auką ant vieno iš kalnų, apie kurį aš tau pasakysiu“.</verse>
				<verse number="3">Ir Abraomas atsikėlė anksti rytą ir pabalnojo savo asilą bei paėmė su savimi du iš savo jaunuolių ir savo sūnų Izaoką ir prisiskaldė malkų deginamajai aukai, ir pakilo bei ėjo į vietą, apie kurią jam Dievas buvo sakęs.</verse>
				<verse number="4">Tada, trečiąją dieną Abraomas pakėlė akis ir iš tolo pamatė tą vietą.</verse>
				<verse number="5">Ir Abraomas tarė savo jaunuoliams: „Pasilikite čia su asilu; o aš ir berniukas eisime ten bei pagarbinsime ir sugrįšime pas jus“.</verse>
				<verse number="6">Ir Abraomas paėmė tas deginamosios aukos malkas ir uždėjo jas ant savo sūnaus Izaoko; o jis pasiėmė į ranką ugnies ir peilį; ir jie abu ėjo kartu.</verse>
				<verse number="7">Ir Izaokas kalbėjo savo tėvui Abraomui ir tarė: „Mano tėve“; o jis tarė: „Aš čia, mano sūnau“. Ir jis tarė: „Štai ugnis ir malkos; bet kur yra avinėlis deginamajai aukai?“</verse>
				<verse number="8">Ir Abraomas tarė: „Dievas sau parūpins avinėlį deginamajai aukai, mano sūnau“; taip jie abu ėjo kartu.</verse>
				<verse number="9">Ir jie atėjo į vietą, apie kurią Dievas jam buvo kalbėjęs; ir Abraomas ten pastatė aukurą ir išklojo malkas, ir surišo savo sūnų Izaoką, ir uždėjo jį ant aukuro virš malkų.</verse>
				<verse number="10">Ir Abraomas ištiesė savo ranką ir paėmė peilį, kad papjautų savo sūnų.</verse>
				<verse number="11">Bet VIEŠPATIES angelas jam pašaukė iš dangaus ir tarė: „Abraomai, Abraomai!“ Ir jis tarė: „Aš čia“.</verse>
				<verse number="12">Ir jis tarė: „Nedėk savo rankos ant berniuko ir nieko jam nedaryk; nes dabar žinau, kad bijai Dievo, kadangi nesulaikei nuo manęs savo sūnaus, savo vienintelio sūnaus “.</verse>
				<verse number="13">Ir Abraomas pakėlė savo akis ir pažiūrėjo, ir štai jam už nugaros avinas įstrigęs tankumyne savo ragais; ir Abraomas nuėjo ir paėmė tą aviną, ir jį paaukojo deginamajai aukai vietoj savo sūnaus.</verse>
				<verse number="14">Ir Abraomas praminė tą vietą vardu Jehova-Jireh; kaip yra sakoma iki šios dienos: „VIEŠPATIES kalne tai bus matoma“.</verse>
				<verse number="15">Ir VIEŠPATIES angelas antrą kartą šaukė Abraomui iš dangaus</verse>
				<verse number="16">ir tarė: „Aš prisiekiau savimi, sako VIEŠPATS, kadangi tu tai padarei ir nesulaikei savo sūnaus, savo vienintelio sūnaus;</verse>
				<verse number="17">aš tave laiminte laiminsiu ir dauginte padauginsiu tavo sėklą kaip dangaus žvaigždes ir kaip smiltis, esančias ant jūros kranto; ir tavo sėkla pasisavins savo priešų vartus;</verse>
				<verse number="18">ir tavo sėkloje bus palaimintos visos žemės tautos; kadangi tu paklusai mano balsui“.</verse>
				<verse number="19">Taigi Abraomas sugrįžo pas savo jaunuolius, ir jie pakilo bei ėjo drauge į Beer-Šebą; ir Abraomas gyveno Beer-Šeboje.</verse>
				<verse number="20">Ir įvyko po šitų dalykų, kad Abraomui buvo pranešta, sakant: „Štai Milka, ji irgi pagimdė vaikų tavo broliui Nahorui:</verse>
				<verse number="21">jo pirmagimį Ucą, jo brolį Būzą, Aramo tėvą Kemuelį,</verse>
				<verse number="22">Kesedą, Hazoją, Pildašą, Idlafą ir Betuelį“.</verse>
				<verse number="23">O Betuelis pagimdė Rebeką; šituos aštuonis Milka pagimdė Abraomo broliui Nahorui.</verse>
				<verse number="24">O jo sugulovė, kurios vardas Reuma, ji irgi pagimdė: Tebą, Gahamą, Tahašą ir Maaką.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Ir Sara buvo šimto dvidešimt septynerių metų; šie buvo Saros gyvenimo metai.</verse>
				<verse number="2">Ir Sara mirė Kirjat-Arboje; tai yra Hebronas Kanaano krašte; ir Abraomas atėjo Saros apraudoti ir jos apverkti.</verse>
				<verse number="3">Ir Abraomas atsikėlė nuo savo mirusiosios ir kalbėjo Heto sūnums, sakydamas:</verse>
				<verse number="4">„Aš pas jus esu ateivis ir laikinai apsigyvenęs; duokite man nuosavybę laidojimo vietai pas jus, kad aš palaidočiau savo mirusiąją nuo mano akių“.</verse>
				<verse number="5">Ir Heto vaikai atsakė Abraomui, jam sakydami:</verse>
				<verse number="6">„Pasiklausyk mūsų, mano viešpatie; tu esi galingas kunigaikštis tarp mūsų; mūsų rinktiniuose kapuose palaidok savo mirusiąją; nei vienas iš mūsų nesulaikys nuo tavęs savo kapo, kad tu savo mirusiąją palaidotum“.</verse>
				<verse number="7">Ir Abraomas atsistojo ir nusilenkė tos šalies tautai, Heto vaikams.</verse>
				<verse number="8">Ir jis kalbėjo su jais, sakydamas: „Jei tai jūsų valia, kad aš palaidočiau savo mirusiąją nuo mano akių; paklausykite manęs ir maldaukite už mane Efroną, Coharo sūnų,</verse>
				<verse number="9">kad jis man duotų Machpelos olą, kurią jis turi, kuri yra jo lauko gale; už tiek pinigų, kiek ji verta jis tegul man ją duoda nuosavybėn laidojimo vietai tarp jūsų“.</verse>
				<verse number="10">O Efronas gyveno tarp Heto vaikų; ir hetitas Efronas, girdint Heto vaikams, visiems įeinantiems pro jo miesto vartus, atsakė Abraomui, sakydamas:</verse>
				<verse number="11">„Ne, mano viešpatie, pasiklausyk manęs: lauką tau duodu ir jame esančią olą tau duodu; mano tautos sūnų akivaizdoje tau tai duodu; palaidok savo mirusiąją“.</verse>
				<verse number="12">Ir Abraomas nusilenkė tos šalies tautos akivaizdoje.</verse>
				<verse number="13">Ir tos šalies tautai girdint jis kalbėjo Efronui, sakydamas: „Jei tu tai duosi, meldžiu tave, pasiklausyk manęs; aš tau duosiu pinigus už lauką; imk juos iš manęs, ir aš ten palaidosiu savo mirusiąją“.</verse>
				<verse number="14">Ir Efronas atsakė Abraomui, jam sakydamas:</verse>
				<verse number="15">„Mano viešpatie, pasiklausyk manęs; žemė verta keturių šimtų šekelių sidabro; kas tai yra tarp manęs ir tavęs“. Taigi palaidok savo mirusiąją.</verse>
				<verse number="16">Ir Abraomas paklausė Efrono; ir Abraomas atsvėrė Efronui sidabrą, kurį jis, Heto sūnums girdint, buvo minėjęs, keturis šimtus šekelių sidabro, pirklių apyvartos pinigus.</verse>
				<verse number="17">Ir Efrono laukas, esantis Machpeloje, kuri buvo prieš Mamrę, – laukas ir jame esanti ola bei visi lauke esantys medžiai, kurie buvo aplinkui visame plote, – buvo patvirtinti</verse>
				<verse number="18">Abraomui nuosavybėn, Heto vaikų akivaizdoje, prieš visus, kurie įėjo pro jo miesto vartus.</verse>
				<verse number="19">Ir po to Abraomas palaidojo savo žmoną Sarą Machpelos lauko oloje prieš Mamrę; kuri yra Hebronas Kanaano šalyje.</verse>
				<verse number="20">Ir laukas ir jame esanti ola Heto sūnų buvo patvirtinti Abraomui nuosavybėn laidojimo vietai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Ir Abraomas buvo senas, gerai amžiaus palaužtas; ir VIEŠPATS palaimino Abraomą visuose dalykuose.</verse>
				<verse number="2">Ir Abraomas tarė savo namų vyriausiajam tarnui, kuris valdė visa, ką jis turėjo: „Meldžiu tave, dėk savo ranką po mano šlaunimi;</verse>
				<verse number="3">ir aš prisaikdinsiu tave VIEŠPAČIU, dangaus Dievu ir žemės Dievu, kad tu neimsi žmonos mano sūnui iš kanaaniečių dukterų, tarp kurių aš gyvenu;</verse>
				<verse number="4">bet vyksi į mano kraštą ir pas mano gimines ir paimsi žmoną mano sūnui Izaokui“.</verse>
				<verse number="5">Ir tarnas jam tarė: „Galbūt moteris nenorės sekti paskui mane į šitą šalį; ar aš turėsiu sugrąžinti tavo sūnų į kraštą, iš kurio tu atėjai?“</verse>
				<verse number="6">Ir Abraomas jam tarė: „Saugokis, kad nesugrąžintum ten mano sūnaus.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATS, dangaus Dievas, kuris mane paėmė iš mano tėvo namų ir iš mano giminių šalies, kuris man kalbėjo ir kuris man prisiekė, tardamas: ‘Tavo sėklai aš duosiu šitą šalį’; jis siųs savo angelą pirma tavęs, ir iš ten tu paimsi žmoną mano sūnui.</verse>
				<verse number="8">O jei moteris nenorės sekti paskui tave, tuomet tu būsi laisvas nuo šitos mano priesaikos; tik mano sūnaus ten nesugrąžink“.</verse>
				<verse number="9">Ir tarnas padėjo savo ranką po savo šeimininko Abraomo šlaunimi ir jam prisiekė dėl šio dalyko.</verse>
				<verse number="10">Ir tarnas paėmė dešimt kupranugarių iš savo šeimininko kupranugarių ir išėjo; nes visas jo šeimininko turtas buvo jo rankoje; ir jis pakilo ir nuvyko į Mesopotamiją, į Nahoro miestą.</verse>
				<verse number="11">Ir jis suklupdė savo kupranugarius už miesto prie vandens šulinio vakaro metu, tuo metu, kai moterys išeina semti vandens.</verse>
				<verse number="12">Ir jis tarė: „O, VIEŠPATIE, mano šeimininko Abraomo Dieve, meldžiu tave, siųsk man šiandien sėkmę ir parodyk gerumą mano šeimininkui Abraomui.</verse>
				<verse number="13">Štai aš stoviu čia prie vandens šaltinio; o miesto vyrų dukterys išeina semti vandens.</verse>
				<verse number="14">Ir teįvyksta, kad panelė, kuriai aš sakysiu: ‘Meldžiu tave, nuleisk savo ąsotį, kad atsigerčiau’; ir ji atsakytų: ‘Gerk, aš ir tavo kupranugariams duosiu atsigerti’; ji tebūna ta, kurią tu esi paskyręs savo tarnui Izaokui; ir iš to žinosiu, kad parodei gerumą mano šeimininkui“.</verse>
				<verse number="15">Ir įvyko, kad jam dar nebaigus kalbėti, štai išėjo Rebeka, kuri buvo gimusi Abraomo brolio Nahoro žmonos Milkos sūnui Betueliui, su savo ąsočiu ant peties.</verse>
				<verse number="16">O ta panelė buvo labai gražios išvaizdos, mergelė, ir joks vyras nebuvo jos pažinęs; ir ji nusileido prie šaltinio ir pripildė savo ąsotį, ir užlipo aukštyn.</verse>
				<verse number="17">Ir tarnas nubėgo jos pasitikti ir tarė: „Meldžiu tave, leisk man atsigerti truputį vandens iš tavo ąsočio“.</verse>
				<verse number="18">O ji tarė: „Gerk, mano viešpatie“; ir ji pasiskubino ir nuleido ąsotį sau ant rankos, ir davė jam gerti.</verse>
				<verse number="19">Ir baigusi jam duoti atsigerti, ji tarė: „Aš ir tavo kupranugariams pasemsiu vandens, kol jie atsigers“.</verse>
				<verse number="20">Ir ji pasiskubino ir išpylė savo ąsotį į lovį ir vėl nubėgo prie šulinio semti, ir pasėmė visiems jo kupranugariams.</verse>
				<verse number="21">O tas žmogus stebėjosi ja ir tylėjo, kad pažinotų, ar VIEŠPATS buvo padaręs jo kelionę sėkmingą, ar ne.</verse>
				<verse number="22">Ir įvyko, kad kupranugariams atsigėrus, tas žmogus paėmė auksinį auskarą, pusės šekelio svorio, ir dvi apyrankes jos rankoms, dešimties šekelių svorio aukso;</verse>
				<verse number="23">ir tarė: „Kieno tu duktė? Pasakyk man, meldžiu tave; ar yra tavo tėvo namuose mums vietos pernakvoti?“</verse>
				<verse number="24">Ir ji jam tarė: „Aš esu duktė Betuelio, Milkos sūnaus, kurį ji pagimdė Nahorui“.</verse>
				<verse number="25">Ji dar tarė jam: „Mes turime tiek šiaudų, tiek pašaro užtektinai, tiek vietos pernakvoti“.</verse>
				<verse number="26">Ir tas žmogus nulenkė žemyn galvą ir pagarbino VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="27">Ir jis tarė: „Palaimintas tebūna VIEŠPATS, mano šeimininko Abraomo Dievas, kuris nepaliko mano šeimininko be savo gailestingumo ir tiesos; man esant kelyje, VIEŠPATS atvedė mane į mano šeimininko brolių namus“.</verse>
				<verse number="28">Ir panelė nubėgo bei papasakojo tuos dalykus savo motinos namiškiams.</verse>
				<verse number="29">O Rebeka turėjo brolį, jo vardas buvo Labanas; ir Labanas išbėgo laukan pas tą žmogų prie šaltinio.</verse>
				<verse number="30">Ir įvyko, kad pamatęs auskarą ir apyrankes ant savo sesers rankų ir išgirdęs savo sesers Rebekos žodžius, sakant: „Taip man kalbėjo tas žmogus“; jis atėjo pas tą žmogų; ir štai, šis stovėjo šalia kupranugarių prie šaltinio.</verse>
				<verse number="31">Ir jis tarė: „Įeik, VIEŠPATIES palaimintasis; kodėl stovi lauke? Nes aš paruošiau namus ir vietą kupranugariams“.</verse>
				<verse number="32">Ir tas žmogus įėjo į namus; o jis nubalnojo jo kupranugarius ir padavė šiaudų bei pašaro kupranugariams ir vandens jo kojoms ir su juo buvusių vyrų kojoms nuplauti.</verse>
				<verse number="33">Ir prieš jį buvo padėta maisto valgyti; bet jis tarė: „Nevalgysiu iki būsiu išsakęs savo pavedimą“. Ir jis sakė: „Kalbėk“.</verse>
				<verse number="34">Ir jis tarė: „Aš esu Abraomo tarnas.</verse>
				<verse number="35">Ir VIEŠPATS didžiai palaimino mano šeimininką; ir jis tapo didis: jis jam yra davęs kaimenių, bandų, sidabro, aukso, tarnų, tarnaičių, kupranugarių ir asilų.</verse>
				<verse number="36">Ir mano šeimininko žmona Sara, būdama sena, pagimdė sūnų mano šeimininkui; ir jis jam davė viską, ką turi.</verse>
				<verse number="37">Ir mano šeimininkas mane prisaikdino, tardamas: ‘Neimk mano sūnui žmonos iš dukterų kanaaniečių, kurių šalyje aš gyvenu;</verse>
				<verse number="38">bet eik į mano tėvo namus, pas mano gimines, ir imk mano sūnui žmoną’.</verse>
				<verse number="39">Ir aš sakiau savo šeimininkui: ‘Galbūt moteris neseks paskui mane’.</verse>
				<verse number="40">O jis man tarė: ‘VIEŠPATS, kurio akivaizdoje aš vaikštau, pasiųs su tavimi savo angelą ir padarys tavo kelią sėkmingą; ir tu paimsi mano sūnui žmoną iš mano giminių, iš mano tėvo namų;</verse>
				<verse number="41">tada tu būsi laisvas nuo šios mano priesaikos, kai atvyksi pas mano giminę; ir jeigu jie tau jos neduos, tu būsi laisvas nuo mano priesaikos.</verse>
				<verse number="42">Ir šią dieną aš atėjau prie šaltinio ir tariau: ‘O, VIEŠPATIE, mano šeimininko Abraomo Dieve, jeigu tu darai sėkmingą mano kelią, kuriuo aš einu;</verse>
				<verse number="43">štai aš stoviu prie vandens šaltinio; ir įvyks, kai mergelė išeis semti vandens ir aš jai tarsiu: „Duok man, meldžiu tave, truputį vandens atsigerti iš savo ąsočio“;</verse>
				<verse number="44">ir ji man sakys: „Ir tu pats gerk, ir tavo kupranugariams pasemsiu“; ji tebūna ta moteris, kurią VIEŠPATS yra paskyręs mano šeimininko sūnui’.</verse>
				<verse number="45">Ir man dar nebaigus kalbėti savo širdyje, štai išėjo Rebeka su savo ąsočiu ant peties; ir ji nusileido prie šaltinio ir sėmė vandenį; ir aš jai tariau: ‘Duok man, meldžiu tave, atsigerti’.</verse>
				<verse number="46">Ir ji pasiskubino ir nukėlė nuo savo pečių savo ąsotį ir tarė: ‘Gerk, aš ir tavo kupranugariams duosiu atsigerti’; taigi aš gėriau, o ji ir kupranugarius pagirdė.</verse>
				<verse number="47">Ir aš jos paklausiau ir tariau: ‘Kieno tu duktė?‘ Ir ji tarė: ‘Duktė Betuelio, Nahoro sūnaus, kurį jam pagimdė Milka’; ir aš uždėjau auskarą ant jos veido ir apyrankes ant jos rankų.</verse>
				<verse number="48">Ir aš nulenkiau savo galvą ir pagarbinau VIEŠPATĮ, ir palaiminau VIEŠPATĮ, savo šeimininko Abraomo Dievą, kuris mane atvedė teisingu keliu, paimti savo šeimininko brolio dukterį jo sūnui.</verse>
				<verse number="49">O dabar, jei pasielgsite su mano šeimininku gerai ir ištikimai, man pasakykite; ir jei ne, man pasakykite; kad aš sukčiau į dešinę arba į kairę“.</verse>
				<verse number="50">Tada Labanas ir Betuelis atsakydami tarė: „Iš VIEŠPATIES išėjo tas dalykas; mes negalime tau kalbėti bloga ar gera.</verse>
				<verse number="51">Štai Rebeka yra tavo akivaizdoje; imk ją ir eik, ir ji tebūna tavo šeimininko sūnaus žmona, kaip VIEŠPATS yra kalbėjęs“.</verse>
				<verse number="52">Ir įvyko, kai tik Abraomo tarnas išgirdo jų žodžius, jis pagarbino VIEŠPATĮ nusilenkdamas iki žemės.</verse>
				<verse number="53">Ir tas tarnas išnešė sidabrinių ir auksinių brangenybių bei drabužių ir davė juos Rebekai; taip pat jis davė vertingų daiktų jos broliui ir jos motinai.</verse>
				<verse number="54">Ir jie valgė ir gėrė, jis ir su juo esantys vyrai, ir pasiliko visą naktį; ir jie atsikėlė rytą, ir jis tarė: „Išleiskite mane pas mano šeimininką“.</verse>
				<verse number="55">O jos brolis ir jos motina tarė: „Tepasilieka panelė pas mus keletą dienų, mažiausiai dešimtį; po to ji vyks“.</verse>
				<verse number="56">Ir jis jiems tarė: „Neužlaikykite manęs, kadangi VIEŠPATS padarė mano kelią sėkmingą; išleiskite mane, kad vykčiau pas savo šeimininką“.</verse>
				<verse number="57">Ir jie tarė: „Mes pašauksime panelę ir jos burnos paklausime“.</verse>
				<verse number="58">Ir jie pašaukė Rebeką ir jai tarė: „Ar tu eisi su šiuo žmogumi?“ Ir ji tarė: „Eisiu“.</verse>
				<verse number="59">Ir jie išsiuntė savo seserį Rebeką bei jos auklę ir Abraomo tarną bei jo vyrus.</verse>
				<verse number="60">Ir jie palaimino Rebeką ir jai tarė: „Mūsų seserie tu, būki tūkstančių milijonų motina, ir tavo sėkla tepasisavina vartus tų, kurie jos nekenčia“.</verse>
				<verse number="61">Ir pakilo Rebeka bei jos panelės ir jojo ant kupranugarių ir sekė paskui tą žmogų; ir tas tarnas ėmė Rebeką ir nuėjo sau.</verse>
				<verse number="62">O Izaokas atėjo nuo Lachaj-Roijo šulinio kelio; nes jis gyveno pietų šalyje.</verse>
				<verse number="63">Ir Izaokas pavakaryje išėjo ant lauko apmąstyti; ir jis pakėlė savo akis ir išvydo, ir štai ateina kupranugariai.</verse>
				<verse number="64">Ir Rebeka pakėlė savo akis ir pamačiusi Izaoką nulipo nuo kupranugario.</verse>
				<verse number="65">Nes ji buvo sakiusi tam tarnui: „Kas yra tas žmogus, kuris eina per lauką mūsų pasitikti?“ O tarnas buvo taręs: „Tai mano šeimininkas“; todėl ji paėmė šydą ir užsidengė.</verse>
				<verse number="66">Ir tarnas papasakojo Izaokui visus dalykus, kuriuos jis buvo atlikęs.</verse>
				<verse number="67">Ir Izaokas ją įvedė į savo motinos Saros palapinę ir ėmė Rebeką, ir ji tapo jo žmona; ir jis ją mylėjo; ir Izaokas buvo paguostas po savo motinos mirties.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Po to Abraomas vėl ėmė žmoną, o jos vardas buvo Ketūra.</verse>
				<verse number="2">Ir ji jam pagimdė Zimraną, Jokšaną, Medaną, Midjaną, Išbaką ir Šuachą.</verse>
				<verse number="3">Ir Jokšanas pagimdė Šebą ir Dedaną. Ir Dedano sūnūs buvo ašūriečiai, letušai ir leumai.</verse>
				<verse number="4">Ir Midjano sūnūs buvo Efa, Eferas, Hanochas, Abida ir Eldaa. Visi šitie buvo Ketūros vaikai.</verse>
				<verse number="5">Ir Abraomas atidavė visa, ką turėjo, Izaokui.</verse>
				<verse number="6">Bet sūnums sugulovių, kurias Abraomas turėjo, Abraomas davė dovanų ir dar būdamas gyvas juos išsiuntė nuo savo sūnaus Izaoko į rytus, į rytų šalį.</verse>
				<verse number="7">Ir šios yra Abraomo nugyvento gyvenimo metų dienos: šimtas septyniasdešimt penki metai.</verse>
				<verse number="8">Tada Abraomas atidavė dvasią ir mirė žiloje senatvėje, senis, pasisotinęs metais, ir buvo surinktas prie savo tautos.</verse>
				<verse number="9">Ir jį palaidojo jo sūnūs Izaokas ir Išmaelis Machpelos oloje, Coharo sūnaus Efrono, hetito, lauke, esančiame prieš Mamrę;</verse>
				<verse number="10">tame lauke, kurį Abraomas nusipirko iš Heto sūnų; ten buvo palaidotas Abraomas ir jo žmona Sara.</verse>
				<verse number="11">Ir įvyko, po Abraomo mirties, kad Dievas palaimino jo sūnų Izaoką; ir Izaokas gyveno prie Lachai-Roijo šulinio.</verse>
				<verse number="12">Na, o šita yra genealogija Išmaelio, Abraomo sūnaus, kurį egiptietė Hagara, Saros tarnaitė, pagimdė Abraomui;</verse>
				<verse number="13">ir tie yra vardai Išmaelio sūnų, pagal jų vardus, pagal jų genealogiją: Išmaelio pirmagimis Nebajotas; Kedaras, Adbeelis, Mibsamas,</verse>
				<verse number="14">Mišma, Dūma, Masa,</verse>
				<verse number="15">Hadaras ir Tema, Jetūras, Nafišas ir Kedma;</verse>
				<verse number="16">tie yra Išmaelio sūnūs, ir tie yra jų vardai pagal jų miestelius ir pagal jų pilis; dvylika kunigaikščių pagal jų tautas.</verse>
				<verse number="17">Ir šitie yra Išmaelio gyvenimo metai: šimtas trisdešimt septyneri metai; ir jis atidavė dvasią bei mirė; ir buvo surinktas prie savo tautos.</verse>
				<verse number="18">Ir jie gyveno nuo Havilos iki Šūro, esančio prieš Egiptą, einant link Asirijos; ir jis mirė visų savo brolių akivaizdoje.</verse>
				<verse number="19">Ir šita yra Abraomo sūnaus Izaoko genealogija: Abraomas pagimdė Izaoką;</verse>
				<verse number="20">o Izaokas buvo keturiasdešimties metų, kai jis ėmė į žmonas Rebeką, siro Betuelio iš Padan-Aramo dukterį, siro Labano seserį.</verse>
				<verse number="21">Ir Izaokas maldavo VIEŠPATĮ už savo žmoną, nes ji buvo nevaisinga; ir VIEŠPATS davėsi jo išmeldžiamas, ir jo žmona Rebeka pastojo.</verse>
				<verse number="22">O vaikai jos viduje grūmėsi; ir ji tarė: „Jei taip yra, kodėl esu taip?“ Ir ji nuėjo VIEŠPATIES pasiklausti.</verse>
				<verse number="23">Ir VIEŠPATS jai tarė: „Dvi tautos yra tavo įsčiose, ir dvi skirtingos tautos persiskirs iš tavo vidurių; ir viena tauta bus galingesnė už kitą tautą; ir vyresnysis tarnaus jaunesniajam“.</verse>
				<verse number="24">Ir kai išsipildė jos dienos, kad gimdytų, štai buvo jos įsčiose dvyniai.</verse>
				<verse number="25">Ir pirmasis išėjo raudonas, visas kaip plaukuotas drabužis; ir jie praminė jį vardu Ezavas.</verse>
				<verse number="26">O paskui išėjo jo brolis, ir jo ranka nutvėrė Ezavo kulnį; ir jis buvo pramintas vardu Jokūbas; o Izaokas buvo šešiasdešimties metų, kai ji juos pagimdė.</verse>
				<verse number="27">Ir berniukai augo; ir Ezavas buvo sumanus medžiotojas, lauko vyras; o Jokūbas buvo paprastas žmogus, gyvenąs palapinėse.</verse>
				<verse number="28">Ir Izaokas mylėjo Ezavą, nes jis valgė iš jo žvėrienos; bet Rebeka mylėjo Jokūbą.</verse>
				<verse number="29">Ir Jokūbas virė viralą; o Ezavas parėjo nuo lauko ir jis buvo nusilpęs;</verse>
				<verse number="30">ir Ezavas tarė Jokūbui: „Pavalgydink mane, meldžiu tave, šiuo raudonu viralu; nes aš esu nusilpęs“; todėl jį pavadino vardu Edomas.</verse>
				<verse number="31">Ir Jokūbas tarė: „Parduok man šią dieną savo pirmagimystės teisę“.</verse>
				<verse number="32">Ir Ezavas tarė: „Štai aš prie mirties ribos; ir kokią gi naudą man duos ši pirmagimystės teisė?“</verse>
				<verse number="33">Ir Jokūbas tarė: „Prisiek man šią dieną“; ir jis jam prisiekė; ir jis pardavė Jokūbui savo pirmagimystės teisę.</verse>
				<verse number="34">Tada Jokūbas davė Ezavui duonos ir lęšių viralo; ir šis valgė bei gėrė ir atsikėlė bei nuėjo sau; taip Ezavas paniekino savo pirmagimystės teisę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Ir šalyje buvo badas, neskaitant ano, pirmo bado, kuris buvo Abraomo dienomis. Ir Izaokas nuvyko pas filistinų karalių Abimelechą į Gerarą.</verse>
				<verse number="2">Ir VIEŠPATS jam pasirodė ir tarė: „Nesileisk į Egiptą; gyvenk šalyje, apie kurią aš tau pasakysiu;</verse>
				<verse number="3">laikinai apsigyvenk šioje šalyje, o aš būsiu su tavimi ir laiminsiu tave; nes tau ir tavo sėklai aš duosiu visas šias šalis, ir aš įvykdysiu priesaiką, kurią prisiekiau tavo tėvui Abraomui;</verse>
				<verse number="4">aš padauginsiu tavo sėklą kaip dangaus žvaigždes ir duosiu tavo sėklai visas šias šalis; ir tavo sėkloje bus palaimintos visos žemės tautos;</verse>
				<verse number="5">kadangi Abraomas pakluso mano balsui ir laikėsi mano įpareigojimo, mano įsakymų, mano įstatų ir mano įstatymų“.</verse>
				<verse number="6">Ir Izaokas apsigyveno Gerare;</verse>
				<verse number="7">ir tos vietos vyrai klausinėjo jį apie jo žmoną; ir jis sakė: „Ji mano sesuo“; nes jis bijojo sakyti: „ Ji mano žmona; kad, – jis tarė, – tos vietos vyrai manęs nenužudytų dėl Rebekos, nes ji buvo graži pažiūrėti“.</verse>
				<verse number="8">Ir įvyko, jam ten būnant ilgą laiką, kad filistinų karalius Abimelechas pažiūrėjo pro langą ir pamatė, ir štai Izaokas žaidė su savo žmona Rebeka.</verse>
				<verse number="9">Ir Abimelechas pašaukė Izaoką ir tarė: „Štai tikrai ji tavo žmona; o kaip tu sakei: ‘Ji mano sesuo‘?“ Ir Izaokas jam tarė: „Kadangi aš sakiau: ‘Kad aš dėl jos nemirčiau’“.</verse>
				<verse number="10">Ir Abimelechas tarė: „Kas tai yra, ką tu mums padarei? Vienas iš tautos lengvai būtų galėjęs sugulti su tavo žmona, ir tu būtum užtraukęs ant mūsų kaltę“.</verse>
				<verse number="11">Ir Abimelechas įpareigojo visą savo tautą, sakydamas: „Kas palies šitą vyrą ar jo žmoną, tikrai bus nužudytas“.</verse>
				<verse number="12">Tada Izaokas sėjo toje šalyje ir gavo tais metais šimteriopai; o VIEŠPATS jį laimino.</verse>
				<verse number="13">Ir šis žmogus tapo didis ir, kuo toliau, tuo labiau augo, kol pasidarė labai didis;</verse>
				<verse number="14">nes jis turėjo kaimenių nuosavybę bei bandų nuosavybę ir didelę gausybę tarnų; ir filistinai jam pavydėjo.</verse>
				<verse number="15">Nes visus šulinius, kuriuos jo tėvo tarnai buvo iškasę jo tėvo Abraomo dienomis, filistinai užkimšo ir pripylė juos žemių.</verse>
				<verse number="16">Ir Abimelechas tarė Izaokui: „Eik nuo mūsų; nes tu esi daug galingesnis už mus“.</verse>
				<verse number="17">Ir Izaokas išvyko iš ten ir pasistatė savo palapinę Geraro slėnyje ir ten gyveno.</verse>
				<verse number="18">Ir Izaokas vėl iškasė vandens šulinius, kuriuos jie buvo iškasę jo tėvo Abraomo dienomis; nes filistinai buvo juos užkimšę po Abraomo mirties; ir jis juos pavadino vardais, pagal tuos vardus, kuriais juos buvo pavadinęs jo tėvas.</verse>
				<verse number="19">Ir Izaoko tarnai kasė slėnyje ir ten rado versminio vandens šulinį.</verse>
				<verse number="20">Ir Geraro kerdžiai barėsi su Izaoko kerdžiais, sakydami: „ Tas vanduo mūsų“; ir jis praminė tą šulinį vardu Esekas; nes jie barėsi su juo.</verse>
				<verse number="21">Ir jie iškasė kitą šulinį ir dėl jo taip pat susibarė; ir jis jį praminė vardu Sitna.</verse>
				<verse number="22">Ir jis pasitraukė iš ten ir iškasė kitą šulinį; o dėl šito jie nesibarė; ir jis jį praminė vardu Rehobotas; ir jis tarė: „Nes dabar VIEŠPATS mums padarė vietos ir mes būsime vaisingi toje šalyje“.</verse>
				<verse number="23">Ir iš ten jis ėjo aukštyn į Beer-Šebą.</verse>
				<verse number="24">Ir tą pačią naktį jam pasirodė VIEŠPATS ir tarė: „Aš esu tavo tėvo Abraomo Dievas; nebijok, nes aš esu su tavimi ir tave palaiminsiu, ir padauginsiu tavo sėklą dėl mano tarno Abraomo“.</verse>
				<verse number="25">Ir jis ten pastatė aukurą ir šaukėsi VIEŠPATIES vardo, ir ten pasistatė savo palapinę; ir Izaoko tarnai ten kasė šulinį.</verse>
				<verse number="26">Tuomet pas jį nuvyko Abimelechas iš Geraro ir Ahuzatas, vienas iš jo draugų, ir jo kariuomenės vyriausiasis vadas Picholas.</verse>
				<verse number="27">Ir Izaokas jiems tarė: „Ko atėjote pas mane? Jūs juk nekenčiate manęs ir mane išsiuntėte nuo savęs“.</verse>
				<verse number="28">Ir jie tarė: „Mes aiškiai matėme, kad VIEŠPATS yra su tavimi; ir mes tarėme: ‘Tebūna dabar tarp mūsų priesaika, tarp mūsų ir tavęs, ir sudarykime sandorą su tavimi;</verse>
				<verse number="29">kad tu mums nedarysi žalos, kaip mes tavęs nelietėme ir kaip mes tau nieko nedarėme, o tik gera, ir ramybėje tave išleidome’; tu dabar esi VIEŠPATIES palaimintasis“.</verse>
				<verse number="30">Ir jis iškėlė jiems puotą, ir jie valgė bei gėrė.</verse>
				<verse number="31">Ir jie atsikėlė anksti rytą ir prisiekė vienas kitam; ir Izaokas juos išleido, ir jie nuėjo nuo jo ramybėje.</verse>
				<verse number="32">Ir įvyko tą pačią dieną, kad Izaoko tarnai atėjo ir jam pasakė apie šulinį, kurį jie buvo iškasę, ir jam tarė: „Mes radome vandens“.</verse>
				<verse number="33">Ir jis jį pavadino Šeba; todėl to miesto vardas ligi šios dienos yra Beer-Šeba.</verse>
				<verse number="34">O Ezavas buvo keturiasdešimties metų, kai jis ėmė į žmonas hetito Beerio dukterį Juditą ir hetito Elono dukterį Basematą;</verse>
				<verse number="35">kurios Izaokui ir Rebekai buvo dvasios sielvartas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Ir įvyko, kad, kai Izaokas buvo senas ir jo akys buvo aptemusios, jog jis nebegalėjo matyti, jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų Ezavą ir jam tarė: „Mano sūnau“; o jis jam tarė: „Štai, aš čia“.</verse>
				<verse number="2">Ir jis tarė: „Štai, jau esu senas, nežinau savo mirties dienos;</verse>
				<verse number="3">taigi dabar, meldžiu tave, imk savo ginklus, savo strėlinę bei lanką ir išėjęs ant lauko sumedžiok man žvėrienos;</verse>
				<verse number="4">ir paruošk man skanų valgį, kokį aš mėgstu, ir atnešk man jį, kad aš valgyčiau; kad mano siela tave palaimintų prieš man mirštant“.</verse>
				<verse number="5">O Rebeka girdėjo, kai Izaokas kalbėjo savo sūnui Ezavui. Ir Ezavas nuėjo ant lauko žvėrienos medžioti ir jos parnešti.</verse>
				<verse number="6">Ir Rebeka kalbėjo savo sūnui Jokūbui, sakydama: „Štai aš išgirdau tavo tėvą kalbant tavo broliui Ezavui, sakant:</verse>
				<verse number="7">‘Parnešk man žvėrienos ir paruošk man skanų valgį, kad aš valgyčiau ir prieš savo mirtį tave palaiminčiau VIEŠPATIES akivaizdoje’.</verse>
				<verse number="8">Taigi dabar, mano sūnau, paklusk mano balsui tame, ką tau liepsiu.</verse>
				<verse number="9">Eik dabar į kaimenę ir iš ten man atnešk du gerus ožiukus; o aš paruošiu iš jų tavo tėvui skanų valgį, kokį jis mėgsta;</verse>
				<verse number="10">ir tu jį nunešk savo tėvui, kad jis valgytų ir kad prieš savo mirtį tave palaimintų“.</verse>
				<verse number="11">O Jokūbas tarė savo motinai Rebekai: „Štai mano brolis Ezavas yra plaukuotas žmogus, o aš glotnus;</verse>
				<verse number="12">rasi mano tėvas mane pačiupinės, ir aš jam pasirodysiu kaip apgavikas; ir aš užsitrauksiu ant savęs prakeikimą, o ne palaiminimą“.</verse>
				<verse number="13">Ir jo motina jam tarė: „Ant manęs tebūna tavo prakeikimas, mano sūnau; tik paklusk mano balsui ir eik, atnešk man juos “.</verse>
				<verse number="14">Ir jis ėjo ir atgabeno bei atnešė juos savo motinai; o jo motina paruošė skanų valgį, kokį mėgo jo tėvas.</verse>
				<verse number="15">Ir Rebeka paėmė savo vyresniojo sūnaus Ezavo gražius drabužius, kurie buvo pas ją namuose, ir apvilko jais savo jaunesnįjį sūnų Jokūbą;</verse>
				<verse number="16">ir ožiukų kailiais apvilko jo rankas ir jo kaklo glotnumą;</verse>
				<verse number="17">ir padavė skanųjį valgį ir duonos, kuriuos buvo paruošusi, į savo sūnaus Jokūbo ranką.</verse>
				<verse number="18">Ir jis atėjo pas savo tėvą ir tarė: „Mano tėve“; ir jis tarė: „Aš čia“; „kas tu esi, mano sūnau?“</verse>
				<verse number="19">Ir Jokūbas tarė savo tėvui: „Aš Ezavas, tavo pirmagimis; aš padariau pagal tai, kaip man liepei; kelkis, meldžiu tave, atsisėsk ir valgyk mano žvėrienos, kad tavo siela mane palaimintų“.</verse>
				<verse number="20">Ir Izaokas tarė savo sūnui: „Kaipgi yra, mano sūnau, kad taip greitai tai radai?“ Ir jis tarė: „Nes VIEŠPATS, tavo Dievas, man tai atnešė“.</verse>
				<verse number="21">Ir Izaokas tarė Jokūbui: „Prisiartink, meldžiu tave, kad aš apčiupinėčiau tave, mano sūnau, ar tu esi tas pats mano sūnus Ezavas, ar ne“.</verse>
				<verse number="22">Ir Jokūbas prisiartino prie savo tėvo Izaoko; o tas jį apčiupinėjo ir tarė: „Balsas yra Jokūbo balsas, bet rankos yra Ezavo rankos“.</verse>
				<verse number="23">Ir jis neatpažino jo, nes jo rankos buvo plaukuotos, kaip jo brolio Ezavo rankos; taigi jis palaimino jį.</verse>
				<verse number="24">Ir jis tarė: „Ar tu esi tas pats mano sūnus Ezavas?“ Ir jis tarė: „Aš esu “.</verse>
				<verse number="25">Ir jis tarė: „Atnešk tai prie manęs ir aš valgysiu savo sūnaus žvėrienos, kad tave palaimintų mano siela“. Ir jis atnešė tai prie jo, ir jis valgė; ir jis atnešė jam vyno, ir jis gėrė.</verse>
				<verse number="26">Ir jo tėvas Izaokas jam tarė: „Prieik dabar ir pabučiuok mane, mano sūnau“.</verse>
				<verse number="27">Ir jis priartėjo ir pabučiavo jį; ir jis pauostė jo drabužių kvapą ir palaimino jį bei tarė: „Štai mano sūnaus kvapas kaip kvapas lauko, kurį palaimino VIEŠPATS;</verse>
				<verse number="28">todėl Dievas tegul tau duoda iš dangaus rasos ir žemės riebumo, ir apsčiai javų bei vyno;</verse>
				<verse number="29">tegul tarnauja tau tautos ir tenusilenkia tau tautybės; būk viešpats savo broliams, ir tenusilenkia tau tavo motinos sūnūs; kas tave keikia, tebūna prakeiktas, o kas tave laimina, tebūna palaimintas“.</verse>
				<verse number="30">Ir įvyko, kad, kai tik Izaokas buvo baigęs laiminti Jokūbą ir Jokūbas vos buvo išėjęs nuo savo tėvo Izaoko akivaizdos, jo brolis Ezavas atėjo iš savo medžioklės.</verse>
				<verse number="31">Ir jis irgi pagamino skanų valgį ir atnešė tai savo tėvui, ir tarė savo tėvui: „Tegul mano tėvas atsikelia ir valgo savo sūnaus žvėrienos, kad mane palaimintų tavo siela“.</verse>
				<verse number="32">Ir jo tėvas Izaokas jam tarė: „Kas tu esi?“ Ir jis tarė: „Aš esu tavo sūnus, tavo pirmagimis Ezavas“.</verse>
				<verse number="33">Ir Izaokas labai smarkiai drebėjo ir tarė: „Kas? Kur yra tas, kuris sumedžiojo žvėrienos ir man jos atnešė, ir aš, prieš tau ateinant, visko valgiau ir jį palaiminau? Taip, ir jis bus palaimintas“.</verse>
				<verse number="34">Ir kai Ezavas išgirdo savo tėvo žodžius, jis šaukė stipriu ir nepaprastai karčiu šauksmu ir tarė savo tėvui: „Palaimink mane, taip pat ir mane, o mano tėve!“</verse>
				<verse number="35">O jis tarė: „Tavo brolis atėjo su klasta ir atėmė tavo palaiminimą“.</verse>
				<verse number="36">Ir jis tarė: „Argi ne teisingai jis pramintas Jokūbu? Nes tuos du kartus jis užėmė mano vietą; jis atėmė mano pirmagimystę; ir štai dabar jis atėmė mano palaiminimą“. Ir jis tarė: „Ar tu man neužlaikei jokio palaiminimo?“</verse>
				<verse number="37">Ir Izaokas atsakydamas tarė Ezavui: „Štai aš jį padariau tavo viešpačiu ir visus jo brolius jam daviau į tarnus; ir javais bei vynu jį pastiprinau; ir ką gi aš dabar darysiu tau, mano sūnau?“</verse>
				<verse number="38">Ir Ezavas tarė savo tėvui: „Ar tik vieną turi palaiminimą, mano tėve? Palaimink mane, taip pat ir mane, o mano tėve“. Ir Ezavas pakėlęs savo balsą verkė.</verse>
				<verse number="39">Ir jo tėvas Izaokas atsakydamas jam tarė: „Štai tavo gyvenimas bus riebumas iš žemės ir iš dangaus rasõs iš aukštai;</verse>
				<verse number="40">ir savo kalaviju gyvensi ir savo broliui tarnausi; ir įvyks, kai tu viešpatausi, tada nutrauksi jo jungą nuo savo kaklo“.</verse>
				<verse number="41">Ir Ezavas nekentė Jokūbo dėl palaiminimo, kuriuo jo tėvas jį palaimino; ir Ezavas tarė savo širdyje: „Čia pat yra gedėjimo dėl mano tėvo dienos; tada aš užmušiu savo brolį Jokūbą“.</verse>
				<verse number="42">Ir Rebekai buvo pranešti šie jos vyresniojo sūnaus Ezavo žodžiai; ir ji pasiuntė ir pasišaukė savo jaunesnįjį sūnų Jokūbą ir jam tarė: „Štai tavo brolis Ezavas dėl tavęs guodžiasi, ketindamas tave nužudyti.</verse>
				<verse number="43">Taigi dabar, mano sūnau, paklusk mano balsui; ir kelkis, bėk pas mano brolį Labaną į Charaną;</verse>
				<verse number="44">ir keletą dienų pasilik pas jį, kol nusisuks tavo brolio įtūžis;</verse>
				<verse number="45">kol tavo brolio pyktis nusigręš nuo tavęs, ir jis pamirš, ką esi jam padaręs; tada aš nusiųsiu ir tave iš ten pargabendinsiu; kodėl aš turėčiau ir jūsų abiejų netekti vieną dieną?“</verse>
				<verse number="46">Ir Rebeka tarė Izaokui: „Aš nuvargau nuo savo gyvenimo dėl Heto dukterų; jei Jokūbas ims žmoną iš Heto dukterų, tokią, kaip šitos, esančios iš tos šalies dukterų, ką gero man beduos mano gyvenimas?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Ir Izaokas pašaukė Jokūbą, jį palaimino ir įpareigojo jį jam sakydamas: „Neimk žmonos iš Kanaano dukterų.</verse>
				<verse number="2">Kelkis, vyk į Padan-Aramą, į tavo motinos tėvo Betuelio namus; ir iš ten imk sau žmoną iš tavo motinos brolio Labano dukterų.</verse>
				<verse number="3">Ir Visagalis Dievas tepalaimina tave, tepadaro tave vaisingą ir tepadaugina tave, kad tu būtum tautų daugybė;</verse>
				<verse number="4">ir teduoda tau Abraomo palaiminimą, tau ir tavo sėklai su tavimi; kad paveldėtum šalį, kurioje esi ateivis, kurią Dievas davė Abraomui“.</verse>
				<verse number="5">Ir Izaokas išleido Jokūbą; ir jis vyko į Padan-Aramą pas Labaną, siro Betuelio sūnų, Jokūbo ir Ezavo motinos Rebekos brolį.</verse>
				<verse number="6">Kai Ezavas pamatė, kad Izaokas palaimino Jokūbą ir jį išleido į Padan-Aramą žmonos iš ten imti; ir kad jį laimindamas jį įpareigojo, sakydamas: „Neimk žmonos iš Kanaano dukterų“;</verse>
				<verse number="7">ir kad Jokūbas paklausė savo tėvo bei motinos ir buvo išvykęs į Padan-Aramą;</verse>
				<verse number="8">ir Ezavas matydamas, kad Kanaano dukterys nepatiko jo tėvui Izaokui,</verse>
				<verse number="9">tada Ezavas nuėjo pas Išmaelį ir prie savo turimųjų žmonų ėmė Mahalatą, Abraomo sūnaus Išmaelio dukterį, Nebajoto seserį, kad būtų jo žmona.</verse>
				<verse number="10">O Jokūbas išvyko iš Beer-Šebos ir vyko Charano link.</verse>
				<verse number="11">Ir jis užtiko vieną vietą ir ten pasiliko visą naktį, nes saulė buvo nusileidusi; ir jis paėmė iš tos vietos akmenų ir pasidėjo juos savo priegalviui, ir atsigulė toje vietoje miegoti.</verse>
				<verse number="12">Ir jis sapnavo, ir štai kopėčios pastatytos ant žemės, o jų viršus siekė dangų; ir štai Dievo angelai jomis kilo ir leidosi.</verse>
				<verse number="13">Ir štai VIEŠPATS stovėjo virš jų ir tarė: „Aš esu VIEŠPATS, tavo tėvo Abraomo Dievas ir Izaoko Dievas; žemę, ant kurios guli, duosiu tau ir tavo sėklai;</verse>
				<verse number="14">ir tavo sėkla bus kaip žemės dulkės, ir tu išsiplėsi į vakarus, į rytus, į šiaurę ir į pietus; ir tavyje bei tavo sėkloje bus palaimintos visos žemės šeimos.</verse>
				<verse number="15">Ir štai aš esu su tavimi ir tave saugosiu visur, kur eisi, ir tave sugrąžinsiu į šitą šalį; nes aš nepaliksiu tavęs, kol padarysiu tai, apie ką esu tau kalbėjęs“.</verse>
				<verse number="16">Ir Jokūbas pabudo iš savo miego ir tarė: „Tikrai VIEŠPATS yra šioje vietoje; o aš to nežinojau“.</verse>
				<verse number="17">Ir jis bijojo ir tarė: „Kokia bauginanti ši vieta! Tai ne kas kita, kaip tik Dievo namai, ir tai yra dangaus vartai“.</verse>
				<verse number="18">Ir Jokūbas atsikėlė anksti rytą ir paėmė akmenį, kurį buvo pasidėjęs savo priegalviui, ir pastatė jį kaip stulpą, ir užpylė aliejaus ant jo viršaus.</verse>
				<verse number="19">Ir jis praminė tą vietą vardu Bet-Elis; tačiau pirma tas miestas vadinosi vardu Lūzas.</verse>
				<verse number="20">Ir Jokūbas davė įžadą, tardamas: „Jei Dievas bus su manimi ir mane saugos šiame kelyje, kuriuo einu, ir duos man duonos valgyti ir drabužių vilkėti,</verse>
				<verse number="21">kad aš ramybėje sugrįžčiau į savo tėvo namus; tada VIEŠPATS bus mano Dievas;</verse>
				<verse number="22">ir šitas akmuo, kurį pastačiau kaip stulpą, bus Dievo namai; ir iš viso, ką tu man duosi, aš tikrai tau duosiu dešimtinę“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Tada Jokūbas leidosi savo kelionėn ir atvyko į rytų tautos šalį.</verse>
				<verse number="2">Ir jis pažiūrėjo, ir štai šulinys lauke, ir štai ten buvo trys kaimenės avių, sugulusių prie jo; nes iš to šulinio jie girdė kaimenes; ir didelis akmuo buvo ant šulinio angos.</verse>
				<verse number="3">Ir ten buvo susirinkusios visos kaimenės; ir jie nuritino akmenį nuo šulinio angos ir pagirdė avis, ir vėl uždėjo akmenį ant šulinio angos į jo vietą.</verse>
				<verse number="4">Ir Jokūbas jiems tarė: „Mano broliai, iš kur jūs esate?“ Ir jie tarė: „Mes iš Charano“.</verse>
				<verse number="5">Ir jis jiems tarė: „Ar pažįstate Labaną, Nahoro sūnų?“ Ir jie tarė: „Pažįstame jį “.</verse>
				<verse number="6">Ir jis jiems tarė: „Ar jis sveikas?“ Ir jie tarė: „Sveikas“; ir štai jo duktė Rachelė ateina su avimis.</verse>
				<verse number="7">Ir jis tarė: „Štai dar daug dienos, ir dar ne metas, kad būtų suvaryti galvijai; pagirdykite avis ir eikite, ganykite jas “.</verse>
				<verse number="8">O jie tarė: „Mes negalime, iki susirinks visos kaimenės, ir jie nuritins akmenį nuo šulinio angos; tada mes pagirdysime avis“.</verse>
				<verse number="9">Ir jam dar bekalbant su jais, Rachelė atėjo su savo tėvo avimis; nes ji saugojo jas.</verse>
				<verse number="10">Ir įvyko, kai Jokūbas pamatė Rachelę, savo motinos brolio Labano dukterį, ir savo motinos brolio Labano avis, tada Jokūbas priėjo, nurito akmenį nuo šulinio angos ir pagirdė savo motinos brolio Labano kaimenę.</verse>
				<verse number="11">Ir Jokūbas pabučiavo Rachelę ir pakėlęs savo balsą verkė.</verse>
				<verse number="12">Ir Jokūbas pasakė Rachelei, kad jis esąs jos tėvo brolis, kad jis esąs Rebekos sūnus; ir ji nubėgo ir pasakė savo tėvui.</verse>
				<verse number="13">Ir įvyko, kai Labanas išgirdo žinią apie savo sesers sūnų Jokūbą, jis bėgo jo pasitikti ir jį apkabino, ir pabučiavo, ir nuvedė jį į savo namus. Ir jis papasakojo Labanui visus tuos dalykus.</verse>
				<verse number="14">Ir Labanas jam tarė: „Tikrai tu esi mano kaulas ir mano kūnas“. Ir jis pasiliko pas jį mėnesiui.</verse>
				<verse number="15">Ir Labanas tarė Jokūbui: „Kadangi tu esi mano brolis, argi turėtum man už dyką tarnauti? Pasakyk man, kokia turėtų būti tavo alga?“</verse>
				<verse number="16">Ir Labanas turėjo dvi dukteris: vyresnioji buvo vardu Lėja, o jaunesnioji vardu Rachelė.</verse>
				<verse number="17">Lėja buvo silpnų akių; o Rachelė buvo graži ir dailios išvaizdos.</verse>
				<verse number="18">Ir Jokūbas pamilo Rachelę; ir tarė: „Aš tau tarnausiu septynerius metus už tavo jaunesniąją dukterį Rachelę“.</verse>
				<verse number="19">Ir Labanas tarė: „Geriau kad duočiau ją tau, negu kad duočiau ją kitam vyrui; pasilik pas mane“.</verse>
				<verse number="20">Ir Jokūbas tarnavo už Rachelę septynerius metus; ir jie jam pasirodė kaip kelios dienos, dėl meilės, kuria jis ją mylėjo.</verse>
				<verse number="21">Ir Jokūbas tarė Labanui: „Duok man mano žmoną, nes išsipildė mano dienos, kad įeičiau pas ją“.</verse>
				<verse number="22">Ir Labanas surinko visus tos vietovės žmones ir iškėlė puotą.</verse>
				<verse number="23">Ir įvyko vakare, kad jis ėmė savo dukterį Lėją ir ją atvedė pas jį; ir jis įėjo pas ją.</verse>
				<verse number="24">Ir Labanas davė savo dukteriai Lėjai savo tarnaitę Zilpą į tarnaites.</verse>
				<verse number="25">Ir įvyko ryte, štai, tai buvo Lėja; ir jis tarė Labanui: „Kas tai yra, ką man padarei? Ar ne už Rachelę tarnavau pas tave? Tad kodėl mane apgavai?“</verse>
				<verse number="26">O Labanas tarė: „Mūsų šalyje taip nedaroma, kad atiduotų jaunesniąją pirmiau pirmagimės.</verse>
				<verse number="27">Išpildyk jos savaitę, ir mes tau duosime ir šitą, už tarnystę, kuria tarnausi pas mane dar kitus septynerius metus“.</verse>
				<verse number="28">Ir Jokūbas taip padarė ir išpildė jos savaitę; ir jis jam davė taip pat savo dukterį Rachelę į žmonas.</verse>
				<verse number="29">Ir Labanas davė savo dukteriai Rachelei savo tarnaitę Bilhą būti jos tarnaite.</verse>
				<verse number="30">Ir jis įėjo ir pas Rachelę, ir taip pat mylėjo Rachelę labiau už Lėją, ir tarnavo pas jį dar kitus septynerius metus.</verse>
				<verse number="31">Ir VIEŠPATS, matydamas, kad Lėja buvo nekenčiama, atidarė jos įsčias; bet Rachelė buvo nevaisinga.</verse>
				<verse number="32">Ir Lėja pastojo ir pagimdė sūnų ir praminė jį vardu Rubenas; nes ji sakė: „Tikrai VIEŠPATS pažvelgė į mano sielvartą; todėl dabar mane mylės mano vyras“.</verse>
				<verse number="33">Ir ji vėl pastojo ir pagimdė sūnų; ir tarė: „Kadangi VIEŠPATS girdėjo, kad aš buvau nekenčiama, todėl jis man davė ir šitą sūnų “; ir ji praminė jį vardu Simeonas.</verse>
				<verse number="34">Ir ji vėl pastojo ir pagimdė sūnų; ir tarė: „Dabar, šįkart, mano vyras jungsis prie manęs, nes jam pagimdžiau tris sūnus“; todėl jis buvo pramintas vardu Levis.</verse>
				<verse number="35">Ir ji vėl pastojo ir pagimdė sūnų; ir ji tarė: „Dabar aš girsiu VIEŠPATĮ“; todėl ji praminė jį vardu Juda; ir liovėsi gimdžiusi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">O kai Rachelė matė, kad nepagimdė Jokūbui vaikų, Rachelė pavydėjo savo seseriai; ir tarė Jokūbui: „Duok man vaikų, kitaip aš mirsiu“.</verse>
				<verse number="2">Ir Jokūbas užsidegė pykčiu ant Rachelės; ir jis tarė: „Ar aš esu vietoje Dievo, kuris užlaikė nuo tavęs įsčių vaisių?“</verse>
				<verse number="3">Ir ji tarė: „Štai mano tarnaitė Bilha, įeik pas ją; ir ji pagimdys ant mano kelių, kad iš jos aš taipogi turėčiau vaikų“.</verse>
				<verse number="4">Ir ji davė jam į žmonas savo tarnaitę Bilhą; ir Jokūbas įėjo pas ją.</verse>
				<verse number="5">Ir Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui sūnų.</verse>
				<verse number="6">Ir Rachelė tarė: „Dievas mane teisė ir taipogi išgirdo mano balsą, ir man davė sūnų“; todėl ji pavadino jį vardu Danas.</verse>
				<verse number="7">Ir Rachelės tarnaitė Bilha vėl pastojo ir pagimdė Jokūbui antrą sūnų.</verse>
				<verse number="8">Ir Rachelė tarė: „Didelėse grumtynėse aš grūmiausi su savo seserimi ir nugalėjau“; ir ji praminė jį vardu Naftalis.</verse>
				<verse number="9">Kai Lėja pamatė, kad liovėsi gimdžiusi, ji ėmė savo tarnaitę Zilpą ir ją davė Jokūbui į žmonas.</verse>
				<verse number="10">Ir Lėjos tarnaitė Zilpa pagimdė Jokūbui sūnų.</verse>
				<verse number="11">Ir Lėja tarė: „Pulkas ateina“; ir ji praminė jį vardu Gadas.</verse>
				<verse number="12">Ir Lėjos tarnaitė Zilpa pagimdė Jokūbui antrą sūnų.</verse>
				<verse number="13">Ir Lėja tarė: „Aš esu laiminga, nes dukterys vadins mane palaiminta“; ir ji praminė jį vardu Ašeras.</verse>
				<verse number="14">Ir kviečių pjūties metu Rubenas nuėjęs rado ant lauko mandragorų ir jas parnešė savo motinai Lėjai. Tada Rachelė tarė Lėjai: „Duok man, meldžiu tave, savo sūnaus mandragorų“.</verse>
				<verse number="15">O ji jai tarė: „Ar maža, kad tu esi atėmusi mano vyrą? Ar nori atimti ir mano sūnaus mandragoras?“ Ir Rachelė tarė: „Todėl jis šiąnakt gulės su tavimi už tavo sūnaus mandragoras“.</verse>
				<verse number="16">Ir Jokūbui pareinant vakare iš lauko, Lėja išėjo jo pasitikti ir tarė: „Tu turi įeiti pas mane; nes aš tikrai pasamdžiau tave už savo sūnaus mandragoras“. Ir tą naktį jis gulėjo su ja.</verse>
				<verse number="17">Ir Dievas išklausė Lėją ir ji pastojo, ir pagimdė Jokūbui penktąjį sūnų.</verse>
				<verse number="18">Ir Lėja tarė: „Dievas man davė mano atlyginimą, kadangi daviau savo tarnaitę savo vyrui“; ir ji praminė jį vardu Isacharas.</verse>
				<verse number="19">Ir Lėja vėl pastojo ir pagimdė Jokūbui šeštąjį sūnų.</verse>
				<verse number="20">Ir Lėja tarė: „Dievas suteikė man puikų kraitį; dabar mano vyras gyvens su manimi, nes aš jam pagimdžiau šešis sūnus; ir ji praminė jį vardu Zebulonas.</verse>
				<verse number="21">Ir po to ji pagimdė dukterį ir ją praminė vardu Dina.</verse>
				<verse number="22">Ir Dievas atsiminė Rachelę, ir Dievas ją išklausė bei atvėrė jos įsčias.</verse>
				<verse number="23">Ir ji pastojo ir pagimdė sūnų; ir tarė: „Dievas nuėmė mano gėdą“;</verse>
				<verse number="24">ir ji praminė jį vardu Juozapas; ir tarė: „VIEŠPATS man pridės dar kitą sūnų“.</verse>
				<verse number="25">Ir įvyko, kai Rachelė pagimdė Juozapą, Jokūbas tarė Labanui: „Išleisk mane, kad vykčiau į savo paties vietą ir į savo šalį.</verse>
				<verse number="26">Duok man mano žmonas ir mano vaikus, už kuriuos tau tarnavau, ir leisk man eiti; nes tu žinai mano tarnystę, kurią esu tau atlikęs“.</verse>
				<verse number="27">Ir Labanas jam tarė: „Meldžiu tave, jei radau palankumą tavo akyse, pasilik; nes aš išmokau iš patyrimo, kad VIEŠPATS mane palaimino dėl tavęs“.</verse>
				<verse number="28">Ir jis tarė: „Nurodyk man savo algą, ir aš ją duosiu“.</verse>
				<verse number="29">Ir jis jam tarė: „Tu žinai, kaip tau tarnavau ir kaip tavo galvijai buvo su manimi.</verse>
				<verse number="30">Nes jų buvo mažai, kurių prieš man atvykstant turėjai, o dabar yra priaugę iki daugybės; ir VIEŠPATS tave laimino nuo tada, kai atėjau; o dabar, kada aš galėsiu rūpintis ir savo šeimyna?“</verse>
				<verse number="31">Ir jis tarė: „Ką tau duoti?“ O Jokūbas tarė: „Tu man nieko neduok; jei man padarysi tą dalyką, aš vėl ganysiu ir saugosiu tavo kaimenę;</verse>
				<verse number="32">šiandien pereisiu per visą tavo kaimenę, išimdamas iš ten visus margus bei dėmėtus galvijus ir visus rudus galvijus tarp avių, o dėmėtus bei margus tarp ožkų; ir iš tokių bus mano užmokestis.</verse>
				<verse number="33">Taip mano teisumas ateinančiu laiku atsakys už mane, kai ateis tavo akivaizdon dėl mano užmokesčio: visa, kas nebus marga bei dėmėta tarp ožkų ir ruda tarp avių, tai bus laikoma mano pavogta“.</verse>
				<verse number="34">Ir Labanas tarė: „Štai norėčiau, kad tai būtų pagal tavo žodį“.</verse>
				<verse number="35">Ir tą dieną jis išėmė dryžuotus bei dėmėtus ožius ir visas margas bei dėmėtas ožkas ir kiekvieną, kuriame buvo kas balto, ir visas rudas tarp avių, ir juos padavė į savo sūnų ranką.</verse>
				<verse number="36">Ir jis paskyrė trijų dienų kelią tarp savęs ir Jokūbo; o Jokūbas ganė likusias Labano kaimenes.</verse>
				<verse number="37">Ir Jokūbas pasiėmė šviežių tuopos, lazdyno ir kaštono lazdų; ir išlupinėjo jose baltus dryžius, padarydamas, kad pasirodytų lazdose esantis baltumas.</verse>
				<verse number="38">Ir jis sustatė lazdas, kurias buvo išlupinėjęs, kaimenių akivaizdoje į latakus, į girdomuosius lovius, kai kaimenės atėjo gerti, kad jos pastotų atėjusios atsigerti.</verse>
				<verse number="39">Ir kaimenės pastojo prieš lazdas ir atsivedė dryžuotus, margus bei dėmėtus galvijus.</verse>
				<verse number="40">Ir Jokūbas atskyrė avinėlius ir nukreipė kaimenių veidus į dryžuotus ir visus ruduosius Labano kaimenėje; ir jis atsidėjo savo paties kaimenes atskirai ir nestatė jų prie Labano galvijų.</verse>
				<verse number="41">Ir įvyko, kai tik stipresnieji galvijai pastojo, Jokūbas įdėjo lazdas į latakus prieš galvijų akis, kad jie pastotų tarp lazdų.</verse>
				<verse number="42">Bet kai galvijai buvo silpni, jis jų neįdėdavo; taip silpnesnieji buvo Labano, o stipresnieji Jokūbo.</verse>
				<verse number="43">Ir tas vyras nepaprastai augo ir turėjo daug galvijų, tarnaičių, tarnų, kupranugarių ir asilų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">Ir jis girdėjo Labano sūnų žodžius, sakant: „Jokūbas pasiėmė viską, kas buvo mūsų tėvo; ir iš to, kas buvo mūsų tėvo, jis įsigijo visą šitą šlovę“.</verse>
				<verse number="2">Ir Jokūbas pamatė Labano veidą, ir štai šis nebuvo nukreiptas į jį kaip anksčiau.</verse>
				<verse number="3">Ir VIEŠPATS tarė Jokūbui: „Grįžk į savo tėvų šalį ir pas savo gimines; ir aš būsiu su tavimi“.</verse>
				<verse number="4">Ir Jokūbas pasiuntė ir pasišaukė Rachelę bei Lėją ant lauko į savo kaimenę</verse>
				<verse number="5">ir joms tarė: „Aš matau jūsų tėvo veidą, kad jis nebėra nukreiptas į mane kaip anksčiau; bet mano tėvo Dievas buvo su manimi.</verse>
				<verse number="6">Ir jūs žinote, kad visa savo jėga tarnavau jūsų tėvui.</verse>
				<verse number="7">O jūsų tėvas mane apgavo ir dešimt kartų keitė mano atlyginimą; tačiau Dievas jam neleido daryti man pikto.</verse>
				<verse number="8">Jei jis sakė taip: „Margieji bus tavo užmokestis“; tuomet visi galvijai gimdė margus; o jei jis sakė taip: „Dryžuotieji bus tavo užmokestis“; tuomet visi galvijai gimdė dryžuotus.</verse>
				<verse number="9">Taip Dievas atėmė iš jūsų tėvo galvijus ir davė man.</verse>
				<verse number="10">Ir įvyko, kad galvijų pastojimo metu aš pakėliau savo akis ir sapne regėjau, ir štai avinai, kurie šokinėjo ant galvijų, buvo dryžuoti, margi ir dėmėti.</verse>
				<verse number="11">Ir Dievo angelas sapne man kalbėjo, sakydamas: ‘Jokūbai’; ir aš tariau: ‘Aš čia’.</verse>
				<verse number="12">Ir jis tarė: ‘Na, pakelk savo akis ir žiūrėk, visi avinai, kurie šokinėja ant galvijų, yra dryžuoti, margi ir dėmėti; nes aš mačiau viską, ką Labanas tau daro.</verse>
				<verse number="13">Aš esu Dievas Bet-Elio, kur tu patepei stulpą ir kur man davei įžadą; dabar kelkis, išeik iš šios šalies ir sugrįžk į savo giminių šalį“.</verse>
				<verse number="14">O Rachelė ir Lėja atsakydamos jam tarė: „Ar mums yra dar kokia dalis ar paveldas mūsų tėvo namuose?</verse>
				<verse number="15">Argi nebuvome jo laikomos svetimomis? Nes jis mus pardavė ir visiškai surijo ir mūsų pinigus.</verse>
				<verse number="16">Nes visi turtai, kuriuos Dievas atėmė iš mūsų tėvo, tai yra mūsų ir mūsų vaikų; taigi dabar daryk visa, ką Dievas yra tau pasakęs“.</verse>
				<verse number="17">Tada Jokūbas pakilęs užsodino ant kupranugarių savo sūnus ir savo žmonas;</verse>
				<verse number="18">ir jis nusivarė visus savo galvijus ir visą savo turtą, kurį buvo įsigijęs, savo įgytus galvijus, kuriuos buvo įsigijęs Padan-Arame, kad vyktų pas savo tėvą Izaoką į Kanaano šalį.</verse>
				<verse number="19">Ir Labanas nuėjo savo avių kirpti; o Rachelė buvo pavogusi atvaizdus, kurie buvo jos tėvo.</verse>
				<verse number="20">Ir Jokūbas vogčia išslinko sirui Labanui nejaučiant, jam nepasakydamas, kad jis pabėgo.</verse>
				<verse number="21">Taigi jis pabėgo su viskuo, ką turėjo; ir pakilęs persikėlė per upę ir nukreipė savo veidą Gileado kalno link.</verse>
				<verse number="22">O trečiąją dieną Labanui buvo pranešta, kad Jokūbas pabėgęs.</verse>
				<verse number="23">Ir paėmęs su savimi savo brolius, jis vijosi jį septynių dienų kelią; ir jie pasivijo jį Gileado kalne.</verse>
				<verse number="24">Ir Dievas atėjo pas sirą Labaną naktį sapne ir jam tarė: „Saugokis, kad nekalbėtum Jokūbui nei gera, nei bloga“.</verse>
				<verse number="25">Tada Labanas pasivijo Jokūbą. Na, o Jokūbas buvo pasistatęs savo palapinę kalne; ir Labanas su savo broliais stovyklavo Gileado kalne.</verse>
				<verse number="26">Ir Labanas tarė Jokūbui: „Ką tu padarei, kad vogčia išslinkai man nejaučiant ir išsivedei mano dukteris kaip kalaviju paimtas belaisves?</verse>
				<verse number="27">Kodėl slapčia pabėgai ir vogčia išslinkai nuo manęs? Ir man nepasakei, kad tave išlydėčiau su džiaugsmu ir giesmėmis, su būgnu ir arfa?</verse>
				<verse number="28">Ir man neleidai pabučiuoti mano sūnų ir mano dukterų? Kvailai pasielgei taip darydamas.</verse>
				<verse number="29">Aš turiu galią savo rankoje jums daryti pikta; bet jūsų tėvo Dievas vakar naktį man kalbėjo, sakydamas: ‘Saugokis, kad nekalbėtum Jokūbui nei gera, nei bloga’.</verse>
				<verse number="30">O dabar, nors tu norėjai būtinai išeiti, kadangi labai išsiilgai savo tėvo namų, tačiau kodėl pavogei mano dievus?“</verse>
				<verse number="31">Ir Jokūbas atsakydamas tarė Labanui: „Kadangi aš bijojau; nes aš tariau: ‘Galbūt tu norėsi prievarta atimti iš manęs savo dukteris’.</verse>
				<verse number="32">Tas, pas kurį rasi savo dievus, tenelieka gyvas; mūsų brolių akivaizdoje atskirk, kas pas mane tavo, ir pasiimk“. Nes Jokūbas nežinojo, kad Rachelė buvo juos pavogusi.</verse>
				<verse number="33">Ir Labanas įėjo į Jokūbo palapinę, į Lėjos palapinę ir į dviejų tarnaičių palapines; bet jis jų nerado. Paskui, išėjęs iš Lėjos palapnės, jis įėjo į Rachelės palapinę.</verse>
				<verse number="34">Na, o Rachelė buvo paėmusi atvaizdus ir juos padėjusi pintame kupranugario balne ir atsisėdusi ant jų. Ir Labanas išieškojo visą palapinę, bet jų nerado.</verse>
				<verse number="35">Ir ji tarė savo tėvui: „Tenesupyksta mano viešpats, kad negaliu atsikelti prieš tave; nes man atsitiko pagal moterų būdą“. Ir jis išieškojo, tačiau atvaizdų nerado.</verse>
				<verse number="36">Ir Jokūbas užsirūstino ir barėsi su Labanu; ir Jokūbas atsakydamas tarė Labanui: „Koks mano nusikaltimas? Kokia mano nuodėmė, kad taip užsidegęs mane vijaisi?</verse>
				<verse number="37">Nors išieškojai visus mano daiktus, ką radai iš visų savo namų daiktų? Padėk tai čia, mano brolių ir savo brolių akivaizdoje, kad jie teistų tarp mudviejų.</verse>
				<verse number="38">Šiuos dvidešimt metų aš buvau pas tave; tavo avys ir tavo ožkos neišsimetė, ir tavo kaimenės avinų aš nevalgiau.</verse>
				<verse number="39">Žvėrių sudraskyto tau neatnešiau; aš prisiėmiau to nuostolį; iš mano rankos to reikalavai, ar tai pavogto dieną, ar pavogto naktį.</verse>
				<verse number="40">Taip aš buvau; dieną mane rijo kaitra, o naktį šaltis; ir miegas pasitraukė nuo mano akių.</verse>
				<verse number="41">Taip aš buvau dvidešimt metų tavo namuose; aš tau tarnavau keturiolika metų už tavo abi dukteris ir šešerius metus už tavo galvijus; o tu dešimt kartų keitei mano atlyginimą.</verse>
				<verse number="42">Jei mano tėvo Dievas, Abraomo Dievas, ir Izaoko baimė nebūtų buvę su manimi, tikrai dabar būtum mane išleidęs tuščią. Mano sielvartą ir mano rankų triūsą Dievas pamatė ir vakar naktį tave subarė“.</verse>
				<verse number="43">Ir Labanas atsakydamas tarė Jokūbui: „ Šios dukterys yra mano dukterys, šie vaikai yra mano vaikai, šie galvijai yra mano galvijai, ir visa, ką matai, yra mano; ir ką šią dieną galiu padaryti šioms savo dukterims ar jų vaikams, kuriuos jos pagimdė?</verse>
				<verse number="44">Taigi dabar eikš, sudarykime sandorą, aš ir tu; ir ji tebūna liudijimui tarp manęs ir tavęs“.</verse>
				<verse number="45">Ir Jokūbas paėmė akmenį ir jį pastatė kaip stulpą.</verse>
				<verse number="46">Ir Jokūbas tarė savo broliams: „Surinkite akmenų“; ir jie ėmė akmenis ir padarė krūvą; ir jie valgė ten ant krūvos.</verse>
				<verse number="47">Ir Labanas ją pavadino Jegar-Sahaduta; bet Jokūbas ją praminė Galeedu.</verse>
				<verse number="48">Ir Labanas tarė: „Ši krūva šią dieną yra liudytoja tarp manęs ir tavęs“. Todėl ją praminė vardu Galeedas;</verse>
				<verse number="49">ir Micpa; nes jis tarė: „VIEŠPATS tegul stebi tarp manęs ir tavęs, kai nebebūsime vienas kito akivaizdoje.</verse>
				<verse number="50">Jei tu skaudinsi mano dukteris ar imsi kitų žmonų šalia mano dukterų, nei vieno žmogaus nėra su mumis; štai Dievas yra liudytojas tarp manęs ir tavęs“.</verse>
				<verse number="51">Ir Labanas tarė Jokūbui: „Štai ši krūva ir štai šis stulpas, ką sumečiau tarp savęs ir tavęs;</verse>
				<verse number="52">ši krūva bus liudytoja ir šis stulpas bus liudytojas, kad aš nepereisiu pas tave per šią krūvą, ir kad tu nepereisi pas mane per šią krūvą ir šį stulpą dėl pikto.</verse>
				<verse number="53">Abraomo Dievas ir Nahoro Dievas, jų tėvų Dievas, teteisia tarp mūsų“. Ir Jokūbas prisiekė savo tėvo Izaoko baime.</verse>
				<verse number="54">Tada Jokūbas aukojo ant kalno auką ir pakvietė savo brolius valgyti duonos; ir jie valgė duonos ir pasiliko visą naktį kalne.</verse>
				<verse number="55">Ir Labanas atsikėlė anksti rytą, pabučiavo savo sūnus bei savo dukteris ir juos palaimino; ir Labanas išėjo ir sugrįžo į savo vietą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">Ir Jokūbas nukeliavo sau, ir jį pasitiko Dievo angelai.</verse>
				<verse number="2">Ir Jokūbas, juos išvydęs, tarė: „Tai Dievo kariuomenė“; ir jis praminė tą vietą vardu Machanaimas.</verse>
				<verse number="3">Ir Jokūbas siuntė pirma savęs pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seyro šalį, Edomo kraštą.</verse>
				<verse number="4">Ir jis jiems įsakė, sakydamas: „Šitaip sakykite mano viešpačiui Ezavui: ‘Taip sako tavo tarnas Jokūbas: Buvau laikinai apsigyvenęs pas Labaną ir pasilikau ten iki dabar;</verse>
				<verse number="5">ir aš turiu jaučių, asilų ir kaimenių, tarnų ir tarnaičių; ir pasiunčiau pranešti savo viešpačiui, kad rasčiau malonę tavo akyse’“.</verse>
				<verse number="6">Ir pasiuntiniai sugrįžo pas Jokūbą, sakydami: „Mes nuėjome pas tavo brolį Ezavą, o jis taip pat ateina tavęs pasitikti, ir su juo keturi šimtai vyrų“.</verse>
				<verse number="7">Tada Jokūbas labai nusigando ir sielojosi; ir jis padalijo su juo esančią liaudį, kaimenes, bandas ir kupranugarius į du būrius;</verse>
				<verse number="8">ir tarė: „Jei Ezavas ateis prie vieno būrio ir jį sumuš, tuomet kitas išlikęs būrys išsigelbės“.</verse>
				<verse number="9">Ir Jokūbas tarė: „O, mano tėvo Abraomo Dieve ir mano tėvo Izaoko Dieve, VIEŠPATIE, kuris man sakei: ‘Grįžk į savo šalį pas savo gimines, ir aš tau gera darysiu’;</verse>
				<verse number="10">aš nevertas nei mažiausio iš visų gailestingumų ir visos tiesos, kurią esi parodęs savo tarnui; nes su savo lazda aš perėjau šį Jordaną; o dabar aš tapau dviem būriais.</verse>
				<verse number="11">Išgelbėk mane, meldžiu tave, iš mano brolio rankos, iš Ezavo rankos; nes aš jo bijau, kad jis neateitų ir nesumuštų manęs bei motinos su vaikais.</verse>
				<verse number="12">Ir tu sakei: ‘Aš tikrai darysiu tau gera ir padarysiu tavo sėklą kaip jūros smiltis, kurių dėl daugybės negalima suskaičiuoti’“.</verse>
				<verse number="13">Ir jis ten nakvojo tą pačią naktį; ir paėmė iš to, kas pateko į jo ranką, dovaną savo broliui Ezavui:</verse>
				<verse number="14">du šimtus ožkų ir dvidešimt ožių, du šimtus avių ir dvidešimt avinų,</verse>
				<verse number="15">trisdešimt melžiamų kupranugarių su jų kumeliukais, keturiasdešimt karvių ir dešimt bulių, dvidešimt asilių ir dešimt asiliukų.</verse>
				<verse number="16">Ir jis juos davė savo tarnams į rankas, kiekvieną bandą atskirai; ir tarė savo tarnams: „Eikite pirma manęs ir palikite tarpą tarp bandos ir bandos“.</verse>
				<verse number="17">Ir jis įsakė pirmajam, sakydamas: „Kai tave pasitiks mano brolis Ezavas ir tavęs paklaus, sakydamas: ‘Kieno tu esi? Ir kur eini? Ir kieno yra šitie tavo priešakyje?’</verse>
				<verse number="18">Tuomet tu sakyk: ‘ Jie yra tavo tarno Jokūbo; tai dovana siunčiama mano viešpačiui Ezavui; o štai ir jis mums iš paskos’“.</verse>
				<verse number="19">Ir taip jis įsakė antrajam ir trečiajam, ir visiems, kurie ėjo paskui bandas, tardamas: „Šitaip kalbėkite Ezavui, kai jį sutiksite.</verse>
				<verse number="20">Ir dar sakykite: ‘Štai tavo tarnas Jokūbas yra mums iš paskos’“. Nes jis tarė: „Aš jį permaldausiu dovana, kuri eina pirma manęs, o paskui išvysiu jo veidą; galbūt jis iš manęs priims“.</verse>
				<verse number="21">Taip dovana ėjo pirma jo; o pats tą naktį nakvojo būryje.</verse>
				<verse number="22">Ir atsikėlęs tą naktį jis paėmė abi savo žmonas, abi savo tarnaites bei vienuolika savo sūnų ir perbrido Jaboko brastą.</verse>
				<verse number="23">Ir jis, juos paėmęs, persiuntė per upelį ir persiuntė viską, ką turėjo.</verse>
				<verse number="24">O Jokūbas pasiliko vienas; ir ten toks vyras grūmėsi su juo iki prabrėško aušra.</verse>
				<verse number="25">Ir matydamas, kad jo nenugali, jis palietė jo šlaunies įdubą; ir Jokūbo šlaunies įduba išsinarino jam besigrūmiant su juo.</verse>
				<verse number="26">Ir jis tarė: „Paleisk mane, nes brėkšta aušra“. O jis tarė: „Aš tavęs nepaleisiu, jei manęs nepalaiminsi“.</verse>
				<verse number="27">Ir jis jam tarė: „Kuo tu vardu?“ Ir jis tarė: „Jokūbas“.</verse>
				<verse number="28">Ir jis tarė: „Tu jau nebebūsi vadinamas Jokūbo vardu, bet Izraeliu; nes kaip kunigaikštis tu turi jėgos su Dievu ir su žmonėmis, ir nugalėjai“.</verse>
				<verse number="29">Ir Jokūbas jo klausdamas tarė: „Pasakyk man, meldžiu tave, savo vardą“. Ir jis tarė: „Dėl ko tai yra, kad klausi mano vardo?“ Ir jis jį ten palaimino.</verse>
				<verse number="30">Ir Jokūbas pavadino tą vietą vardu Penielis: „Nes aš regėjau Dievą veidas į veidą, ir mano gyvybė yra išsaugota“.</verse>
				<verse number="31">Ir jam einant per Penuelį, jam patekėjo saulė, ir jis šlubavo savo šlaunimi.</verse>
				<verse number="32">Todėl iki šios dienos Izraelio vaikai nevalgo sutraukimo sausgyslės, esančios ant šlaunies įdubos; nes jis palietė Jokūbo šlaunies įdubą prie sutraukimo sausgyslės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">Ir pakėlęs savo akis Jokūbas pažiūrėjo, ir štai atėjo Ezavas ir su juo keturi šimtai vyrų. Ir jis padalijo vaikus Lėjai, Rachelei ir abiems tarnaitėms.</verse>
				<verse number="2">Ir jis pastatė tarnaites ir jų vaikus pačiame priekyje, Lėją ir jos vaikus už jų, o Rachelę ir Juozapą pačius paskutinius.</verse>
				<verse number="3">Ir jis nuėjo pirma jų ir septynis kartus nusilenkė ligi žemės, kol priartėjo prie savo brolio.</verse>
				<verse number="4">Ir Ezavas bėgo jo pasitikti, jį apkabino ir, puolęs jam ant kaklo, jį bučiavo; ir jie verkė.</verse>
				<verse number="5">Ir pakėlęs savo akis jis pamatė moteris ir vaikus; ir tarė: „Kas yra šitie su tavimi?“ Ir jis tarė: „Vaikai, kuriuos Dievas maloningai davė tavo tarnui“.</verse>
				<verse number="6">Tada priartėjo tarnaitės, jos ir jų vaikai, ir jie nusilenkė.</verse>
				<verse number="7">Taip pat priartėjo Lėja su savo vaikais, ir jie nusilenkė; o paskui priartėjo Juozapas ir Rachelė, ir jie nusilenkė.</verse>
				<verse number="8">Ir jis tarė: „Ko sieki visa šia banda, kurią sutikau?“ Ir jis tarė: „ Šitie yra, kad mano viešpaties akivaizdoje rasčiau malonę“.</verse>
				<verse number="9">Ir Ezavas tarė: „Aš turiu užtektinai, mano broli; pasilaikyk, ką turi, sau“.</verse>
				<verse number="10">Ir Jokūbas tarė: „Ne, meldžiu tave, jei dabar radau malonę tavo akyse, tai priimk iš mano rankos mano dovaną; nes todėl aš išvydau tavo veidą, tarsi išvydau Dievo veidą, ir tu buvai patenkintas manimi.</verse>
				<verse number="11">Imk, meldžiu tave, mano palaiminimą, kuris yra tau atgabentas; kadangi Dievas maloningai su manimi elgėsi ir kadangi aš užtektinai turiu“. Ir jis primygtinai siūlė, ir jis paėmė.</verse>
				<verse number="12">Ir jis tarė: „Leiskimės kelionėn ir eikime, o aš eisiu pirma tavęs“.</verse>
				<verse number="13">Ir jis jam tarė: „Mano viešpats žino, kad vaikai yra silpnučiai, ir su manimi yra kaimenės ir bandos su jaunikliais; ir jei juos per greitai varys per vieną dieną, visa kaimenė išgaiš.</verse>
				<verse number="14">Mano viešpats, meldžiu tave, tegul eina pirma savo tarno; o aš palengva vesiu kiek prieš mane einantys galvijai ir vaikai pajėgia ištverti, kol ateisiu pas mano viešpatį į Seyrą“.</verse>
				<verse number="15">Ir Ezavas tarė: „Leisk man palikti pas tave bent kiek iš žmonių, kurie su manimi“. O jis tarė: „Kam tai? Terasiu malonę mano viešpaties akivaizdoje“.</verse>
				<verse number="16">Taip Ezavas tą dieną grįžo savo keliu į Seyrą.</verse>
				<verse number="17">O Jokūbas keliavo į Sukotą ir pasistatė namus, o savo galvijams padarė pastoges; todėl praminė tą vietą vardu Sukotas.</verse>
				<verse number="18">Ir atėjęs iš Padan-Aramo Jokūbas atėjo į Šalemą, Šechemo miestą, esantį Kanaano šalyje; ir pasistatė savo palapinę prieš miestą.</verse>
				<verse number="19">Ir jis nusipirko lauko sklypą, kur buvo išskleidęs savo palapinę, iš Šechemo tėvo Hamoro vaikų rankos, už šimtą monetų.</verse>
				<verse number="20">Ir jis ten pastatė aukurą ir jį pavadino El-Elohe-Izrael.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">Ir Lėjos duktė Dina, kurią ji buvo pagimdžiusi Jokūbui, išėjo pažiūrėti tos šalies dukterų.</verse>
				<verse number="2">Ir šalies kunigaikščio hivo Hamoro sūnus Šechemas ją pamatęs paėmė ją ir sugulė su ja, ir ją suteršė.</verse>
				<verse number="3">Ir jo siela prilipo prie Jokūbo dukters Dinos, ir jis pamilo tą panelę, ir maloniai tai panelei kalbėjo.</verse>
				<verse number="4">Ir Šechemas kalbėjo savo tėvui Hamorui, tardamas: „Gauk man šitą panelę į žmonas“.</verse>
				<verse number="5">Ir Jokūbas išgirdo, kad jis suteršė jo dukterį Diną; na, o jo sūnūs buvo prie jo galvijų ant lauko; ir Jokūbas tylėjo, kol jie parėjo.</verse>
				<verse number="6">Ir Šechemo tėvas Hamoras išėjo pas Jokūbą su juo kalbėtis.</verse>
				<verse number="7">Ir Jokūbo sūnūs, tai išgirdę, parėjo nuo lauko; ir tie vyrai sielojosi ir jie labai užsirūstino, nes suguldamas su Jokūbo dukterimi jis padarė kvailystę Izraelyje; kas neturėtų būti daroma.</verse>
				<verse number="8">Ir Hamoras kalbėjosi su jais, sakydamas: „Mano sūnaus Šechemo siela ilgisi jūsų dukters; meldžiu jus, duokite jam ją į žmonas.</verse>
				<verse number="9">Ir sudarykite su mumis santuokas, duokite mums savo dukteris ir imkite sau mūsų dukteris.</verse>
				<verse number="10">Ir gyvenkite su mumis; ir šalis bus jūsų priešakyje; gyvenkite ir verskitės joje, ir įsigykite joje nuosavybę“.</verse>
				<verse number="11">Ir Šechemas tarė jos tėvui ir jos broliams: „Leiskite man rasti malonę jūsų akyse, ir ką man pasakysite, aš duosiu.</verse>
				<verse number="12">Prašykite manęs kaip niekada daug kraičio ir dovanų, ir aš duosiu, kaip jūs man pasakysite; tik man duokite tą panelę į žmonas“.</verse>
				<verse number="13">Ir Jokūbo sūnūs atsakė Šechemui ir jo tėvui Hamorui klastingai kalbėdami, nes jis buvo suteršęs jų seserį Diną;</verse>
				<verse number="14">ir jie tarė jiems: „Mes negalime to padaryti, duoti savo seserį tam, kuris yra neapipjaustytas; nes tai būtų mums gėda;</verse>
				<verse number="15">tik tuo sutiksime su jumis: jei jūs būsite tokie, kaip mes, kad kiekvienas jūsų vyriškos lyties būtų apipjaustytas;</verse>
				<verse number="16">tada duosime jums savo dukteris ir imsime sau jūsų dukteris, ir gyvensime su jumis, ir tapsime viena tauta.</verse>
				<verse number="17">Bet jei jūs mūsų neklausysite, kad būtumėte apipjaustyti; tuomet pasiimsime savo dukterį ir išvyksime“.</verse>
				<verse number="18">Ir jų žodžiai patiko Hamorui ir Hamoro sūnui Šechemui.</verse>
				<verse number="19">Ir tas jaunuolis nedelsė to padaryti, nes jis žavėjosi Jokūbo dukterimi; ir jis buvo gerbiamas labiau už visus savo tėvo namus.</verse>
				<verse number="20">Ir Hamoras ir jo sūnus Šechemas atėjo prie savo miesto vartų ir kalbėjo savo miesto vyrams, sakydami:</verse>
				<verse number="21">„Šitie žmonės yra taikūs su mumis; todėl tegyvena jie šalyje ir joje verčiasi; nes šalis štai jiems užtektinai didelė; imkime jų dukteris sau į žmonas ir duokime jiems mūsų dukteris.</verse>
				<verse number="22">Tik tuo tie žmonės sutiks su mumis gyventi pas mus, kad būtume viena tauta, jei kiekvienas tarp mūsų vyriškos lyties bus apipjaustytas, kaip jie yra apipjaustyti.</verse>
				<verse number="23">Argi jų galvijai, jų turtas ir visi jų gyvuliai nebus mūsų? Tik sutikime su jais, ir jie gyvens pas mus“.</verse>
				<verse number="24">Ir Hamoro ir jo sūnaus Šechemo paklausė visi, kurie išėjo iš jo miesto vartų; ir visi vyriškos lyties buvo apipjaustyti, visi, kurie išėjo iš jo miesto vartų.</verse>
				<verse number="25">Ir įvyko trečiąją dieną, kai jiems skaudėjo, jog du iš Jokūbo sūnų, Simeonas ir Levis, Dinos broliai, pasiėmė kiekvienas savo kalaviją ir drąsiai užpuolė miestą, ir išžudė visus vyriškos lyties.</verse>
				<verse number="26">Ir jie nužudė kalavijo ašmenimis Hamorą ir jo sūnų Šechemą ir paėmė Diną iš Šechemo namų, ir išėjo.</verse>
				<verse number="27">Jokūbo sūnūs užėjo ant užmuštųjų ir apiplėšė miestą, nes jie suteršė jų seserį.</verse>
				<verse number="28">Jie paėmė jų avis, jų jaučius, jų asilus, tai, kas buvo mieste, ir tai, kas buvo ant lauko,</verse>
				<verse number="29">visą jų turtą, visus jų mažylius, jų žmonas jie išsivedė į nelaisvę ir pasigrobė viską, kas buvo namuose.</verse>
				<verse number="30">Ir Jokūbas tarė Simeonui ir Leviui: „Jūs man sukėlėte nerimą, padarę, kad smirdėčiau tos šalies gyventojų, kanaaniečių ir perizų tarpe; ir man esant mažam skaičiumi, jie susitelks prieš mane ir mane užmuš; ir aš būsiu sunaikintas, aš ir mano namai“.</verse>
				<verse number="31">Ir jie tarė: „Ar jis turėjo pasielgti su mūsų seserimi kaip su paleistuve?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="35">
				<verse number="1">Ir Dievas tarė Jokūbui: „Kelkis, eik aukštyn į Bet-Elį ir ten gyvenk; ir ten padaryk aukurą Dievui, kuris tau pasirodė, kai bėgai nuo savo brolio Ezavo veido“.</verse>
				<verse number="2">Tada Jokūbas tarė savo namiškiams ir visiems, kurie buvo su juo: „Pašalinkite svetimus dievus, esančius tarp jūsų, ir būkite švarūs ir pakeiskite savo drabužius;</verse>
				<verse number="3">ir pakilę eikime aukštyn į Bet-Elį; ir ten aš padarysiu aukurą Dievui, kuris atsakė man mano suspaudimo dieną ir buvo su manimi kelyje, kuriuo ėjau“.</verse>
				<verse number="4">Ir jie davė Jokūbui visus svetimus dievus, esančius jų rankose, bei visus savo auskarus, esančius jų ausyse; ir Jokūbas juos paslėpė po ąžuolu, esančiu prie Šechemo.</verse>
				<verse number="5">Ir jie keliavo; ir Dievo baimė buvo ant visų, aplink juos esančių miestų, ir jie nesivijo Jokūbo sūnų.</verse>
				<verse number="6">Taip Jokūbas atvyko į Lūzą, esantį Kanaano šalyje, tai yra Bet-Elį, jis ir visa su juo esanti tauta.</verse>
				<verse number="7">Ir ten jis pastatė aukurą ir tą vietą pavadino El-Bet-Eliu; nes ten jam pasirodė Dievas, kai jis bėgo nuo savo brolio veido.</verse>
				<verse number="8">Bet numirė Debora, Rebekos žindyvė, ir ji buvo palaidota Bet-Elio apačioje, po ąžuolu; ir jis buvo pramintas vardu Alon-Bakutas.</verse>
				<verse number="9">Ir Dievas vėl pasirodė Jokūbui, atvykus jam iš Padan-Aramo, ir jį palaimino.</verse>
				<verse number="10">Ir Dievas jam tarė: „Tavo vardas yra Jokūbas; tu nebesivadinsi vardu Jokūbas, bet Izraelis bus tavo vardas“; ir jis pavadino jį vardu Izraelis.</verse>
				<verse number="11">Ir Dievas jam tarė: „Aš esu Visagalis Dievas; būk vaisingas ir dauginkis; tauta ir tautų būrys bus iš tavęs, ir karaliai išeis iš tavo strėnų;</verse>
				<verse number="12">ir šalį, kurią daviau Abraomui ir Izaokui, tau ją duosiu, ir tavo sėklai po tavęs duosiu tą šalį“.</verse>
				<verse number="13">Ir Dievas pakilo nuo jo toje vietoje, kur kalbėjosi su juo.</verse>
				<verse number="14">Ir Jokūbas pastatė stulpą toje vietoje, kur jis kalbėjosi su juo, akmeninį stulpą; ir jis užpylė ant jo geriamąją auką ir užpylė ant jo aliejaus.</verse>
				<verse number="15">Ir vietą, kur Dievas kalbėjosi su juo, Jokūbas praminė vardu Bet-Elis.</verse>
				<verse number="16">Ir jie keliavo iš Bet-Elio; ir ateiti iki Efrato buvo tik truputis kelio; ir Rachelė kentėjo gimdymo skausmus, ir jos gimdymas buvo sunkus.</verse>
				<verse number="17">Ir įvyko, kad jai sunkiai gimdant pribuvėja jai tarė: „Nebijok; tu turėsi ir šį sūnų“.</verse>
				<verse number="18">Ir įvyko, jos sielai išeinant (nes ji mirė), ji praminė jį vardu Ben-Oni; bet jo tėvas jį pavadino Benjaminu.</verse>
				<verse number="19">Ir Rachelė mirė ir buvo palaidota kelyje į Efratą, kuris yra Betliejus.</verse>
				<verse number="20">Ir Jokūbas pastatė ant jos kapo stulpą; tai Rachelės kapo stulpas iki šios dienos.</verse>
				<verse number="21">Ir Izraelis keliavo ir ištiesė savo palapinę anapus Edaro bokšto.</verse>
				<verse number="22">Ir įvyko, kad Izraeliui gyvenant toje šalyje, Rubenas nuėjo ir sugulė su savo tėvo sugulove Bilha; ir Izraelis tai išgirdo. Na, o Jokūbo sūnų buvo dvylika;</verse>
				<verse number="23">Lėjos sūnūs: Jokūbo pirmagimis Rubenas, Simeonas, Levis, Juda, Isacharas ir Zebulonas;</verse>
				<verse number="24">Rachelės sūnūs: Juozapas ir Benjaminas;</verse>
				<verse number="25">o Rachelės tarnaitės Bilhos sūnūs: Danas ir Naftalis;</verse>
				<verse number="26">o Lėjos tarnaitės Zilpos sūnūs: Gadas ir Ašeras; šie yra Jokūbo sūnūs, kurie jam gimė Padan-Arame.</verse>
				<verse number="27">Ir Jokūbas atėjo pas savo tėvą Izaoką į Mamrę, į Arbo miestą, kuris yra Hebronas, kur Abraomas ir Izaokas laikinai gyveno.</verse>
				<verse number="28">Ir Izaoko dienų buvo šimtas aštuoniasdešimt metų.</verse>
				<verse number="29">Ir Izaokas, atidavęs dvasią, numirė ir buvo surinktas prie savo tautos, būdamas senas ir pasisotinęs dienomis; ir jį palaidojo jo sūnūs Ezavas ir Jokūbas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="36">
				<verse number="1">Na, o šita yra Ezavo, kuris yra Edomas, genealogija.</verse>
				<verse number="2">Ezavas ėmė savo žmonas iš Kanaano dukterų: hetito Elono dukterį Adą bei Aholibamą, dukterį Anos, dukterį hivo Sibeono;</verse>
				<verse number="3">ir Basematą, Išmaelio dukterį, Nebajoto seserį.</verse>
				<verse number="4">Ir Ada pagimdė Ezavui Elifazą; ir Basemata pagimdė Reuelį;</verse>
				<verse number="5">o Aholibama pagimdė Jeušą, Jaalamą ir Korachą; šitie yra Ezavo sūnūs, kurie jam gimė Kanaano šalyje.</verse>
				<verse number="6">Ir Ezavas paėmė savo žmonas, savo sūnus ir savo dukteris bei visus savo namų asmenis, ir savo galvijus, ir visus savo gyvulius, ir visą savo turtą, kurį jis buvo įsigijęs Kanaano šalyje; ir vyko nuo savo brolio Jokūbo veido į kraštą.</verse>
				<verse number="7">Nes jų turtas buvo per didelis, kad jie galėtų gyventi drauge; ir šalis, kurioje jie buvo ateiviai, negalėjo jų pakelti dėl jų galvijų.</verse>
				<verse number="8">Taip Ezavas gyveno Seyro kalne; Ezavas tai Edomas.</verse>
				<verse number="9">Ir šita yra genealogija Ezavo, edomitų tėvo Seyro kalne;</verse>
				<verse number="10">šitie yra Ezavo sūnų vardai: Ezavo žmonos Ados sūnus Elifazas, Ezavo žmonos Basematos sūnus Reuelis.</verse>
				<verse number="11">Ir Elifazo sūnūs buvo Temanas, Omaras, Sefojas, Gatamas ir Kenazas.</verse>
				<verse number="12">O Timna buvo Ezavo sūnaus Elifazo sugulovė; ir ji pagimdė Elifazui Amaleką; šitie buvo Ezavo žmonos Ados sūnūs.</verse>
				<verse number="13">O šitie yra Reuelio sūnūs: Nahatas ir Zerachas, Šama ir Miza; šitie buvo Ezavo žmonos Basematos sūnūs.</verse>
				<verse number="14">Ir šitie buvo sūnūs Aholibamos, Anos dukters, Sibeono dukters, Ezavo žmonos; ir ji pagimdė Ezavui Jeušą, Jaalamą ir Korachą.</verse>
				<verse number="15">Šitie yra Ezavo sūnų kunigaikščiai; Ezavo pirmagimio sūnaus Elifazo sūnūs: kunigaikštis Temanas, kunigaikštis Omaras, kunigaikštis Sefojas, kunigaikštis Kenazas,</verse>
				<verse number="16">kunigaikštis Korachas, kunigaikštis Gatamas ir kunigaikštis Amalekas; šitie yra kunigaikščiai, kilę iš Elifazo, Edomo krašte; šitie buvo Ados sūnūs.</verse>
				<verse number="17">Ir šitie yra Ezavo sūnaus Reuelio sūnūs: kunigaikštis Nahatas, kunigaikštis Zerachas, kunigaikštis Šama, kunigaikštis Miza; šitie yra kunigaikščiai, kilę iš Reuelio, Edomo krašte; šitie yra Ezavo žmonos Basematos sūnūs.</verse>
				<verse number="18">Ir šitie yra Ezavo žmonos Aholibamos sūnūs: kunigaikštis Jeušas, kunigaikštis Jaalamas, kunigaikštis Korachas; šitie yra kunigaikščiai, kilę iš Aholibamos, Anos dukters, Ezavo žmonos.</verse>
				<verse number="19">Šitie yra sūnūs Ezavo, kuris yra Edomas, ir šitie yra jų kunigaikščiai.</verse>
				<verse number="20">Šitie yra horo Seyro sūnūs, kurie apgyveno kraštą: Lotanas, Šobalas, Sibeonas, Ana,</verse>
				<verse number="21">Dišonas, Eseras ir Dišanas; šitie yra kunigaikščiai horų, Seyro vaikai Edomo krašte.</verse>
				<verse number="22">Ir Lotano vaikai buvo Horis ir Hemamas; o Lotano sesuo buvo Timna.</verse>
				<verse number="23">Ir šitie yra Šobalo vaikai: Alvanas, Manahatas, Ebalas, Šefojas ir Onamas.</verse>
				<verse number="24">Ir šitie yra Sibeono vaikai: Aja ir Ana; tai tas Ana, kuris rado mulus dykumoje, ganydamas savo tėvo Sibeono asilus.</verse>
				<verse number="25">Ir šitie yra Anos vaikai: Dišonas ir Anos duktė Aholibama.</verse>
				<verse number="26">Ir šitie yra Dišono vaikai: Hemdanas, Ešbanas, Itranas ir Keranas.</verse>
				<verse number="27">Šitie yra Esero vaikai: Bilhanas, Zaavanas ir Akanas.</verse>
				<verse number="28">Šitie yra Dišano vaikai: Ucas ir Aranas.</verse>
				<verse number="29">Šitie yra kunigaikščiai, kilę iš horų: kunigaikštis Lotanas, kunigaikštis Šobalas, kunigaikštis Sibeonas, kunigaikštis Ana,</verse>
				<verse number="30">kunigaikštis Dišonas, kunigaikštis Eseras, kunigaikštis Dišanas; šitie yra kunigaikščiai, kilę iš horų, tarp savų kunigaikščių Seyro krašte.</verse>
				<verse number="31">Ir šitie yra karaliai, kurie karaliavo Edomo krašte, kai dar joks karalius nekaraliavo Izraelio vaikams.</verse>
				<verse number="32">Ir Edome karaliavo Beoro sūnus Bela; ir jo miestas vadinosi Dinhaba.</verse>
				<verse number="33">Ir Belai mirus, jo vietoje karaliavo Zeracho sūnus Jobabas iš Bocros.</verse>
				<verse number="34">Ir Jobabui mirus, jo vietoje karaliavo Hušamas iš Temano šalies.</verse>
				<verse number="35">Ir Hušamui mirus, jo vietoje karaliavo Hadadas sūnus Bedado, kuris sumušė Midjaną Moabo laukuose; ir jo miestas vadinosi Avitas.</verse>
				<verse number="36">Ir Hadadui mirus, jo vietoje karaliavo Samla iš Masrekos.</verse>
				<verse number="37">Ir Samlai mirus, jo vietoje karaliavo Saulius iš Rehoboto prie upės.</verse>
				<verse number="38">Ir Sauliui mirus, jo vietoje karaliavo Achboro sūnus Baal-Hananas.</verse>
				<verse number="39">Ir Achboro sūnui Baal-Hananui mirus, jo vietoje karaliavo Hadaras; ir jo miestas vadinosi Pavas; ir jo žmona vadinosi Mehetabelė, Matredo duktė, Mezahabo duktė.</verse>
				<verse number="40">Ir šitie yra vardai kunigaikščių, išėjusių iš Ezavo, pagal jų šeimas, pagal jų vietas, pagal jų vardus: kunigaikštis Timna, kunigaikštis Alva, kunigaikštis Jetetas,</verse>
				<verse number="41">kunigaikštis Aholibama, kunigaikštis Ela, kunigaikštis Pinonas,</verse>
				<verse number="42">kunigaikštis Kenazas, kunigaikštis Temanas, kunigaikštis Mibsaras,</verse>
				<verse number="43">kunigaikštis Magdielis, kunigaikštis Iramas; šitie yra Edomo kunigaikščiai pagal jų buveines jų nuosavybės šalyje; jis yra Ezavas, edomitų tėvas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="37">
				<verse number="1">Ir Jokūbas gyveno šalyje, kurioje jo tėvas buvo ateivis, Kanaano šalyje.</verse>
				<verse number="2">Šita yra Jokūbo giminė. Juozapas, būdamas septyniolikos metų, ganė su savo broliais kaimenę; ir tas berniukas buvo su savo tėvo žmonų Bilhos ir Zilpos sūnumis; ir Juozapas parnešdavo savo tėvui jų piktus atsiliepimus.</verse>
				<verse number="3">Na, o Izraelis mylėjo Juozapą labiau už visus savo vaikus, nes jis buvo jo senatvės sūnus; ir jis padarė jam margaspalvį apdarą.</verse>
				<verse number="4">Ir jo broliai pamatę, kad jų tėvas jį mylėjo labiau už visus jo brolius, jie nekentė jo ir negalėjo su juo taikingai kalbėti.</verse>
				<verse number="5">Ir Juozapas sapnavo sapną ir papasakojo jį savo broliams; ir jie dar labiau jo nekentė.</verse>
				<verse number="6">Ir jis jiems tarė: „Meldžiu jus, pasiklausykite šio sapno, kurį sapnavau;</verse>
				<verse number="7">štai mes rišome pėdus ant lauko, ir štai mano pėdas atsikėlė ir stovėjo tiesiai; ir štai jūsų pėdai sustojo aplinkui ratu ir nusilenkė mano pėdui“.</verse>
				<verse number="8">Ir jo broliai jam tarė: „Ar tu tikrai mums karaliausi? Ar tu tikrai mums viešpatausi?“ Ir jie dar labiau jo nekentė dėl jo sapnų ir dėl jo žodžių.</verse>
				<verse number="9">Ir jis sapnavo dar kitą sapną ir jį papasakojo savo broliams, ir sakė: „Štai aš sapnavau dar kitą sapną; ir štai saulė, mėnulis ir vienuolika žvaigždžių man nusilenkė“.</verse>
				<verse number="10">Ir jis tai papasakojo savo tėvui ir savo broliams; ir jo tėvas jį barė ir jam tarė: „Kas tai per sapnas, kurį sapnavai? Argi aš, tavo motina ir tavo broliai tikrai ateisime nusilenkti tau iki žemės?“</verse>
				<verse number="11">Ir jo broliai jam pavydėjo; bet jo tėvas įsidėmėjo šitą pasakymą.</verse>
				<verse number="12">Ir jo broliai nuėjo ganyti savo tėvo kaimenę Šecheme.</verse>
				<verse number="13">Ir Izraelis tarė Juozapui: „Ar tavo broliai negano kaimenės Šecheme? Ateik, ir aš tave nusiųsiu pas juos“. Ir jis jam tarė: „Aš čia“.</verse>
				<verse number="14">Ir jis jam tarė: „Eik, meldžiu tave, pažiūrėk, ar gerai sekasi tavo broliams ir kaimenėms; ir parnešk man žinią“. Taigi jis išsiuntė jį iš Hebrono slėnio, ir jis atėjo į Šechemą.</verse>
				<verse number="15">Ir vienas žmogus užtiko jį, štai beklaidžiojantį ant lauko; ir tas žmogus jį paklausė, sakydamas: „Ko ieškai?“</verse>
				<verse number="16">Ir jis tarė: „Savo brolių ieškau; meldžiu tave, pasakyk man, kur jie gano savo kaimenes “.</verse>
				<verse number="17">Ir tas vyras tarė: „Jie iš čia išėję; nes girdėjau juos sakant: ‘Vykime į Dotaną’. Ir Juozapas ėjo paskui savo brolius ir juos rado Dotane.</verse>
				<verse number="18">Ir pamatę jį iš tolo, jam dar nepriartėjus prie jų, jie susimokė prieš jį, kad jį nužudytų.</verse>
				<verse number="19">Ir jie sakė vienas kitam: „Štai ateina tas sapnuotojas.</verse>
				<verse number="20">Taigi dabar eikime, užmuškime jį, įmeskime jį į kokią duobę ir sakykime: ‘Kažkoks piktas žvėris jį suėdė’; ir mes pamatysime, kas bus iš jo sapnų“.</verse>
				<verse number="21">Ir Rubenas, tai išgirdęs, išgelbėjo jį iš jų rankų; ir tarė: „Nežudykime jo“.</verse>
				<verse number="22">Ir Rubenas jiems tarė: „Neišliekite kraujo, bet įmeskite jį į šitą dykumoje esančią duobę ir nepridėkite prie jo rankos“; kad jis jį išgelbėtų iš jų rankų, kad grąžintų jį jo tėvui.</verse>
				<verse number="23">Ir įvyko, kai Juozapas atėjo pas savo brolius, jie nuvilko nuo Juozapo jo apdarą, jo margaspalvį apdarą, kuris buvo ant jo;</verse>
				<verse number="24">ir paėmę jį, jie įmetė jį į duobę; o duobė buvo tuščia, joje nebuvo vandens.</verse>
				<verse number="25">Ir jie susėdo duonos valgyti; ir pakėlę savo akis pažiūrėjo, ir štai išmaelitų būrys atėjo iš Gileado su savo kupranugariais, nešančiais prieskonius, balzamą ir mirą, einančiais, kad nugabentų tai žemyn į Egiptą.</verse>
				<verse number="26">Ir Juda tarė savo broliams: „Kokia nauda, jei užmušime savo brolį ir paslėpsime jo kraują?</verse>
				<verse number="27">Eime, parduokime jį išmaelitams, o mūsų ranka tenebūna ant jo; nes jis yra mūsų brolis, mūsų kūnas“. Ir jo broliai sutiko.</verse>
				<verse number="28">Tada ėjo pro šalį midjaniečiai pirkliai; ir jie traukdami iškėlė Juozapą iš duobės ir pardavė Juozapą išmaelitams už dvidešimt sidabrinių; o jie nugabeno Juozapą į Egiptą.</verse>
				<verse number="29">Ir Rubenas sugrįžo prie duobės; ir štai Juozapo nebuvo duobėje; ir jis perplėšė savo drabužius.</verse>
				<verse number="30">Ir jis sugrįžo pas savo brolius ir tarė: „Vaiko nėra; o aš, kur aš eisiu?“</verse>
				<verse number="31">Ir jie paėmė Juozapo apdarą ir, papjovę ožiuką, apdarą pamirkė kraujyje;</verse>
				<verse number="32">ir jie nusiuntė margaspalvį apdarą ir nunešė jį savo tėvui; ir tarė: „Šitą mes radome; dabar atpažink, ar tai tavo sūnaus apdaras, ar ne?“</verse>
				<verse number="33">Ir jis atpažino jį ir tarė: „ Tai mano sūnaus apdaras; piktas žvėris jį suėdė; be abejonės Juozapas sudraskytas į gabalus“.</verse>
				<verse number="34">Ir Jokūbas perplėšė savo drabužius, užsidėjo ašutinę ant strėnų ir daugelį dienų gedėjo savo sūnaus.</verse>
				<verse number="35">Ir visi jo sūnūs ir visos jo dukterys pakilo jo guosti; tačiau jis nesutiko būti paguostas; ir jis tarė: „Nes aš gedėdamas nusileisiu į kapą pas savo sūnų“. Taip jį apraudojo jo tėvas.</verse>
				<verse number="36">O midjaniečiai jį pardavė Egipte Potifarui, faraono pareigūnui, sargybos vadui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="38">
				<verse number="1">Ir įvyko anuo laiku, kad Juda ėjo žemyn nuo savo brolių ir pasuko pas vieną adulamietį, kurio vardas Hyra.</verse>
				<verse number="2">Ir Juda ten pamatė dukterį vieno kanaaniečio, kurio vardas Šūva; ir jis ją ėmė ir įėjo pas ją.</verse>
				<verse number="3">Ir ji pastojo ir pagimdė sūnų; ir jis praminė jį vardu Eras.</verse>
				<verse number="4">Ir ji vėl pastojo ir pagimdė sūnų; ir ji praminė jį vardu Onanas.</verse>
				<verse number="5">Ir ji vėl dar pastojo ir pagimdė sūnų; ir praminė jį vardu Šela; ir jis buvo Kezibe, kai ji pagimdė jį.</verse>
				<verse number="6">Ir Juda paėmė savo pirmagimiui Erui žmoną, kurios vardas Tamara.</verse>
				<verse number="7">Bet Eras, Judos pirmagimis, buvo piktas VIEŠPATIES akyse; ir VIEŠPATS jį užmušė.</verse>
				<verse number="8">Ir Juda tarė Onanui: „Įeik pas savo brolio žmoną ir vesk ją, ir prikelk savo broliui sėklą“.</verse>
				<verse number="9">Ir Onanas žinojo, kad ta sėkla nebus jo; ir įvyko, kai jis įėjo pas savo brolio žmoną, jis išleido ją ant žemės, kad neduotų savo broliui sėklos.</verse>
				<verse number="10">Ir VIEŠPAČIUI nepatiko tai, ką jis darė; todėl jis ir jį užmušė.</verse>
				<verse number="11">Tuomet Juda tarė savo marčiai Tamarai: „Pasilik našle savo tėvo namuose, kol užaugs mano sūnus Šela“; nes jis tarė: „Kad ir jis nemirtų kaip jo broliai“. Ir Tamara nuėjusi gyveno savo tėvo namuose.</verse>
				<verse number="12">Ir laikui bėgant mirė Šūvos duktė, Judos žmona; ir Juda pasiguodęs ėjo aukštyn į Timną pas savo avių kirpėjus, jis ir jo draugas adulamietis Hyra.</verse>
				<verse number="13">Ir tai buvo pranešta Tamarai, sakant: „Štai tavo uošvis eina aukštyn į Timną savo avių kirpti“.</verse>
				<verse number="14">Ir ji nusivilko savo našlės drabužius, apsidengė šydu, apsivyniojo ir atsisėdo atviroje vietoje, kuri yra pakeliui į Timną; nes ji matė, kad Šela buvo užaugęs, tačiau ji nebuvo duota jam į žmonas.</verse>
				<verse number="15">Juda, ją pamatęs, manė ją esant paleistuve; nes ji buvo apsidengusi veidą.</verse>
				<verse number="16">Ir jis pasuko pas ją palei kelią ir tarė: „Na, meldžiu tave, leisk man įeiti pas tave“ (nes jis nežinojo, kad ji buvo jo marti). O ji tarė: „Ką man duosi, idant įeitum pas mane?“</verse>
				<verse number="17">Ir jis tarė: „Aš tau atsiųsiu ožiuką iš kaimenės“. O ji tarė: „Ar man duosi užstatą, kol jį atsiųsi?“</verse>
				<verse number="18">Ir jis tarė: „Kokį užstatą tau duoti?“ Ir ji tarė: „Tavo antspaudo žiedą, tavo apyrankę ir tavo lazdą, esančią tavo rankoje“. Ir jis tai jai davė ir įėjo pas ją, ir ji nuo jo pastojo.</verse>
				<verse number="19">Ir ji atsikėlusi nuėjo ir, pasidėjusi šalia šydą nuo savęs, apsivilko savo našlystės drabužiais.</verse>
				<verse number="20">Ir Juda nusiuntė ožiuką per savo draugo adulamiečio ranką, kad atsiimtų iš moters rankos savo užstatą; bet jis jos nerado.</verse>
				<verse number="21">Tada jis klausinėjo tos vietos žmonių, sakydamas: „Kur yra ta paleistuvė, kuri buvo atvirai pakelėje?“ Ir jie tarė: „Čia šioje vietoje nebuvo jokios paleistuvės“.</verse>
				<verse number="22">Ir jis sugrįžo pas Judą ir tarė: „Negaliu jos rasti; ir taip pat tos vietos žmonės sakė, kad čia, šioje vietoje, nebuvo jokios paleistuvės.</verse>
				<verse number="23">Ir Juda tarė: „Tegul ji tai pasiima sau, kad nebūtume sugėdinti; štai aš nusiunčiau šitą ožiuką, bet tu jos neradai“.</verse>
				<verse number="24">Ir įvyko, kad maždaug po trijų mėnesių Judai buvo pranešta, sakant: „Tavo marti Tamara paleistuvavo; ir dargi, štai per paleistuvavimą ji yra nėščia“. Ir Juda tarė: „Išveskite ją, tebūna ji sudeginta“.</verse>
				<verse number="25">Kai ji buvo išvesta, ji nusiuntė savo uošviui, sakydama: „Nuo to vyro, kurio yra šitie, aš esu nėščia“; ir ji tarė: „Atpažink, meldžiu tave, kieno yra šitie: antspaudo žiedas, apyrankė ir lazda“.</verse>
				<verse number="26">Ir Juda atpažino juos ir tarė: „Ji yra teisesnė už mane; kadangi aš jos nedaviau savo sūnui Šelai“. Ir jis jos daugiau nepažino.</verse>
				<verse number="27">Ir įvyko, jos gimdymo skausmų metu štai dvyniai buvo jos įsčiose.</verse>
				<verse number="28">Ir įvyko, kai ji buvo gimdymo skausmuose, vienas iškišo savo ranką; ir pribuvėja paėmusi užrišo ant jo rankos skaisčiai raudoną siūlą, tardama: „Šitas pirmas išėjo“.</verse>
				<verse number="29">Ir įvyko, kai jis įtraukė atgal savo ranką, štai išėjo jo brolis; ir ji tarė: „Kaip tu prasiveržei? Šis plyšys bus ant tavęs“; todėl jį praminė vardu Peresas.</verse>
				<verse number="30">O paskui išėjo jo brolis, kuris ant savo rankos turėjo skaisčiai raudoną siūlą; ir jis buvo pramintas vardu Zerachas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="39">
				<verse number="1">Ir Juozapas buvo nuvestas žemyn į Egiptą; ir egiptietis Potifaras, faraono pareigūnas, sargybos vadas, jį nupirko iš išmaelitų rankų, kurie jį buvo ten nugabenę.</verse>
				<verse number="2">O VIEŠPATS buvo su Juozapu, ir jis buvo klestintis vyras; ir jis buvo savo šeimininko egiptiečio namuose.</verse>
				<verse number="3">Ir jo šeimininkas matė, kad VIEŠPATS buvo su juo, ir kad VIEŠPATS padarė, jog klestėtų jo rankose viskas, ką jis bedarė.</verse>
				<verse number="4">Ir Juozapas rado malonę jo akyse ir jam tarnavo; ir jis paskyrė jį savo namų prievaizdu ir visa, ką turėjo, jis padavė į jo rankas.</verse>
				<verse number="5">Ir įvyko, kad nuo to laiko, kai jis jį paskyrė prižiūrėtoju savo namuose ir visko, ką jis turėjo, VIEŠPATS dėl Juozapo laimino egiptiečio namus; ir VIEŠPATIES palaiminimas buvo ant visko, ką jis turėjo namuose ir ant lauko.</verse>
				<verse number="6">Ir visa, ką turėjo, jis paliko Juozapo rankose; ir jis apie nieką, ką turėjo, nežinojo, o tik apie duoną, kurią valgė. O Juozapas buvo dailus ir gražios išvaizdos.</verse>
				<verse number="7">Ir įvyko po šių dalykų, kad jo šeimininko žmona užmetė akį į Juozapą; ir ji tarė: „Gulkis su manimi“.</verse>
				<verse number="8">Bet jis atsisakė ir tarė savo šeimininko žmonai: „Štai mano šeimininkas nežino, kas su manimi namuose, ir jis man patikėjo visa, ką jis turi, į mano rankas;</verse>
				<verse number="9">šiuose namuose nėra nei vieno didesnio už mane; ir jis neužlaikė nieko nuo manęs, išskyrus tave, nes tu esi jo žmona; tad kaip aš galiu padaryti tokią didelę piktybę ir nusidėti Dievui?“</verse>
				<verse number="10">Ir įvyko, kai ji dieną po dienos kalbėjo Juozapui, jis jos neklausė, kad prie jos atsigultų ar kad su ja pabūtų.</verse>
				<verse number="11">Ir įvyko maždaug tuo laiku, kad Juozapas įėjo į namus atlikti savo darbo; ir nei vieno iš tų namų žmonių ten viduje nebuvo.</verse>
				<verse number="12">Ir ji nutvėrė jį už jo drabužio, sakydama: „Gulkis su manimi“; bet jis, palikęs savo drabužį jos rankoje, pabėgo ir išėjo laukan.</verse>
				<verse number="13">Ir įvyko, kai ji pamatė, kad jis paliko savo drabužį jos rankoje ir buvo išbėgęs,</verse>
				<verse number="14">ji pašaukė savo namų žmones ir jiems kalbėjo, sakydama: „Štai jis atvedė mums hebrają, kad mus išjuoktų; jis įėjo pas mane gulėti su manimi, bet aš šaukiau garsiu balsu;</verse>
				<verse number="15">ir įvyko, kai jis išgirdo, kad aš šaukiau pakeltu balsu, jis paliko savo drabužį pas mane ir pabėgęs išėjo laukan“.</verse>
				<verse number="16">Ir ji pasidėjo jo drabužį šalia savęs, kol jo viešpats parėjo į namus.</verse>
				<verse number="17">Ir ji jam kalbėjo pagal šiuos žodžius, sakydama: „Tas hebrajas tarnas, kurį mums atvedei, pas mane įėjo, kad mane išjuoktų;</verse>
				<verse number="18">ir įvyko, kai aš šaukiau pakeltu balsu, jis paliko savo drabužį pas mane ir pabėgo laukan“.</verse>
				<verse number="19">Ir įvyko, kai jo šeimininkas išgirdo savo žmonos žodžius, kuriuos ji jam kalbėjo, sakydama: „Šitaip tavo tarnas man padarė“, užsidegė jo rūstybė.</verse>
				<verse number="20">Ir Juozapo šeimininkas jį paėmęs pasodino jį į kalėjimą, į vietą, kur kalėjo karaliaus kaliniai; ir jis buvo ten kalėjime.</verse>
				<verse number="21">Bet VIEŠPATS buvo su Juozapu ir parodė jam gailestingumą bei davė jam palankumą kalėjimo prižiūrėtojo akyse.</verse>
				<verse number="22">Ir kalėjimo prižiūrėtojas pavedė Juozapui į rankas visus kalinius, esančius kalėjime; ir ką jie ten darė, jis buvo to darytojas.</verse>
				<verse number="23">Kalėjimo prižiūrėtojas nesirūpino niekuo, kas buvo pavaldu jo rankai; nes VIEŠPATS buvo su juo, ir ką jis darė, VIEŠPATS padarė, kad tai klestėtų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="40">
				<verse number="1">Ir įvyko po šitų dalykų, kad Egipto karaliaus taurininkas ir jo kepėjas nusikalto savo viešpačiui, Egipto karaliui.</verse>
				<verse number="2">Ir faraonas buvo užsirūstinęs ant abiejų savo pareigūnų, ant taurininkų vyriausiojo ir kepėjų vyriausiojo.</verse>
				<verse number="3">Ir jis uždarė juos saugoti sargybos vado namuose, į kalėjimą, į vietą, kur kalėjo Juozapas.</verse>
				<verse number="4">Ir sargybos vadas įpareigojo dėl jų Juozapą, ir jis jiems patarnavo; ir jie liko saugojami kurį laiką.</verse>
				<verse number="5">Ir jie abu sapnavo sapną, kiekvienas savąjį sapną tą pačią naktį, kiekvienas pagal savo sapno aiškinimą, Egipto karaliaus taurininkas ir kepėjas, kurie kalėjo kalėjime.</verse>
				<verse number="6">Ir ryte Juozapas įėjo pas juos ir į juos pažvelgė, ir štai jie buvo liūdni.</verse>
				<verse number="7">Ir jis paklausė faraono pareigūnų, esančių su juo jo viešpaties namų daboklėje, sakydamas: „Kodėl šiandien jūs taip liūdnai atrodote?“</verse>
				<verse number="8">Ir jie jam tarė: „Mes sapnavome sapną, bet nėra jo aiškintojo“. Ir Juozapas jiems tarė: „Argi aiškinimai nepriklauso Dievui? Papasakokite juos man, meldžiu jus“.</verse>
				<verse number="9">Ir vyriausiasis taurininkas papasakojo savo sapną Juozapui ir jam tarė: „Mano sapne štai prieš mane buvo vynmedis;</verse>
				<verse number="10">ir tame vynmedyje buvo trys šakos; ir jis buvo tarsi išleidęs pumpurus ir išskleidęs savo žiedus; ir jo kekės davė prisirpusių vynuogių;</verse>
				<verse number="11">ir faraono taurė buvo mano rankoje; ir aš paėmiau tas vynuoges, jas išspaudžiau į faraono taurę ir tą taurę padaviau faraonui į ranką“.</verse>
				<verse number="12">Ir Juozapas jam tarė: „Šis yra jo aiškinimas: tos trys šakos tai trys dienos;</verse>
				<verse number="13">trijų dienų laikotarpyje faraonas pakels tavo galvą ir tave sugrąžins į tavo vietą; ir tu paduosi faraonui taurę į jo ranką pagal ankstesnįjį būdą, kai buvai jo taurininkas.</verse>
				<verse number="14">Tik prisimink mane, kai tau gerai seksis, ir parodyk, meldžiu tave, man gerumą, ir paminėk mane faraonui, ir išvesk mane iš šitų namų;</verse>
				<verse number="15">nes tikrai aš buvau pavogtas iš hebrajų šalies; o taip pat ir čia nieko nesu padaręs, kad jie pasodintų mane į požeminį kalėjimą“.</verse>
				<verse number="16">Vyriausiasis kepėjas, pamatęs, kad aiškinimas buvo geras, tarė Juozapui: „Aš irgi buvau savo sapne, ir štai aš turėjau tris baltas pintines ant savo galvos;</verse>
				<verse number="17">ir viršutinėje pintinėje buvo visokių kepinių faraonui; ir paukščiai juos lesė iš pintinės ant mano galvos“.</verse>
				<verse number="18">Ir Juozapas atsakydamas tarė: „Šis yra jo aiškinimas: tos trys pintinės – tai trys dienos;</verse>
				<verse number="19">trijų dienų laikotarpyje faraonas pakels tavo galvą nuo tavęs ir pakars tave ant medžio; ir paukščiai les nuo tavęs tavo kūną“.</verse>
				<verse number="20">Ir įvyko trečiąją dieną, kai buvo faraono gimtadienis, jis iškėlė puotą visiems savo tarnams; ir jis pakėlė vyriausiojo taurininko ir vyriausiojo kepėjo galvą tarp savo tarnų.</verse>
				<verse number="21">Ir jis sugrąžino vyriausiąjį taurininką į jo taurininkystę; ir jis padavė taurę į faraono ranką;</verse>
				<verse number="22">bet vyriausiąjį kepėją jis pakorė; kaip jiems buvo išaiškinęs Juozapas.</verse>
				<verse number="23">Tačiau vyriausiasis taurininkas neprisiminė Juozapo, bet jį pamiršo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="41">
				<verse number="1">Ir įvyko dvejų pilnų metų pabaigoje, kad faraonas sapnavo; ir štai jis stovėjo prie upės.</verse>
				<verse number="2">Ir štai iš upės išlipo septynios dailios išvaizdos karvės ir riebaus kūno; ir jos ganėsi pievoje.</verse>
				<verse number="3">Ir štai po jų išlipo iš upės kitos septynios karvės, bjaurios išvaizdos ir lieso kūno; ir atsistojo šalia anų karvių ant upės kranto.</verse>
				<verse number="4">Ir bjaurios išvaizdos bei lieso kūno karvės suėdė septynias gražios išvaizdos ir riebias karves. Taigi faraonas prabudo.</verse>
				<verse number="5">Ir jis miegojo ir sapnavo antrą kartą: ir štai septynios javų varpos išaugo ant vieno stiebo, vešlios ir geros.</verse>
				<verse number="6">Ir štai po jų išdygo septynios plonos ir rytų vėjo išdžiovintos varpos.</verse>
				<verse number="7">Ir septynios plonosios varpos prarijo septynias vešliąsias ir pilnąsias varpas. Ir faraonas prabudo, ir štai tai buvo sapnas.</verse>
				<verse number="8">Ir įvyko ryte, kad jo dvasia nerimavo; ir jis siuntė ir pakvietė visus Egipto burtininkus ir visus jo išminčius; ir faraonas jiems papasakojo savo sapną; bet nebuvo nei vieno, kuris galėtų juos išaiškinti faraonui.</verse>
				<verse number="9">Tada vyriausiasis taurininkas kalbėjo faraonui, sakydamas: „Aš šią dieną prisimenu savo kaltes;</verse>
				<verse number="10">faraonas buvo užsirūstinęs ant savo tarnų ir įkalino mane sargybos vado namuose, tiek mane, tiek vyriausiąjį kepėją;</verse>
				<verse number="11">ir vieną naktį aš ir jis sapnavome sapną; mes sapnavome kiekvienas pagal savo sapno aiškinimą.</verse>
				<verse number="12">Ir ten buvo su mumis jaunas vyras, hebrajas, sargybos vado tarnas; ir mes jam papasakojome, o jis mums išaiškino mūsų sapnus; išaiškino kiekvienam pagal kiekvieno sapną.</verse>
				<verse number="13">Ir įvyko, kaip jis mums išaiškino, taip ir buvo: mane jis sugrąžino į mano tarnybą, o jį jis pakorė“.</verse>
				<verse number="14">Tada faraonas pasiuntė ir pašaukė Juozapą, ir jie skubiai jį išvedė iš požeminio kalėjimo; ir jis nusiskutęs ir pasikeitęs drabužius įėjo pas faraoną.</verse>
				<verse number="15">Ir faraonas tarė Juozapui: „Aš sapnavau sapną, o nėra nei vieno, kuris galėtų jį išaiškinti; bet aš girdėjau sakant apie tave, kad tu gali suprasti sapną, kad jį išaiškintum“.</verse>
				<verse number="16">Ir Juozapas atsakė faraonui, sakydamas: „ Tai nėra manyje; Dievas duos faraonui taikingą atsakymą“.</verse>
				<verse number="17">Ir faraonas tarė Juozapui: „Savo sapne štai aš stovėjau ant upės kranto;</verse>
				<verse number="18">ir štai iš upės išlipo septynios karvės, riebaus kūno ir dailios išvaizdos, ir jos ganėsi pievoje;</verse>
				<verse number="19">ir štai po jų išlipo kitos septynios karvės, menkos, labai bjaurios išvaizdos ir sulysusios, tokios prastos, kokių nesu matęs visoje Egipto šalyje;</verse>
				<verse number="20">ir liesosios bei bjaurios išvaizdos karvės suėdė pirmąsias septynias riebiąsias karves;</verse>
				<verse number="21">ir kai jos jas suėdė, nebuvo galima pažinti, kad jos buvo jas suėdusios; bet jos vis dar buvo bjaurios išvaizdos, kaip pradžioje. Taigi aš pabudau.</verse>
				<verse number="22">Ir aš savo sapne regėjau, ir štai septynios varpos išaugo ant vieno stiebo, pilnos ir gražios;</verse>
				<verse number="23">ir štai po jų išdygo septynios sudžiūvusios, plonos, rytų vėjo išdžiovintos varpos;</verse>
				<verse number="24">ir plonosios varpos prarijo septynias gražiąsias varpas; ir aš tai papasakojau burtininkams; bet nebuvo nei vieno, kuris galėtų man jį išaiškinti“.</verse>
				<verse number="25">Ir Juozapas tarė faraonui: „Faraono sapnas yra vienas; Dievas parodė faraonui, ką jis ketina daryti.</verse>
				<verse number="26">Septynios gražiosios karvės – tai septyneri metai; ir septynios gražiosios varpos – tai septyneri metai; sapnas yra vienas.</verse>
				<verse number="27">Ir septynios liesosios ir bjaurios išvaizdos karvės, išlipusios po jų, tai septyneri metai; ir septynios tuščiosios, rytų vėjo išdžiovintos varpos, bus septyneri bado metai.</verse>
				<verse number="28">Šis yra dalykas, kurį aš pasakiau faraonui: ‘Dievas parodo faraonui, ką jis ketina daryti’.</verse>
				<verse number="29">Štai ateina septyneri didelio pertekliaus metai visoje Egipto šalyje;</verse>
				<verse number="30">bet po jų kils septyneri bado metai; ir bus pamirštas visas perteklius Egipto šalyje; ir badas sunaikins šalį;</verse>
				<verse number="31">ir perteklius nebebus žinomas šalyje dėl to bado, kuris seks paskui; nes jis bus labai sunkus.</verse>
				<verse number="32">O kad sapnas dusyk pakartotas faraonui; tai todėl, kad tas dalykas yra Dievo įtvirtintas, ir Dievas netrukus jį įvykdys.</verse>
				<verse number="33">Taigi dabar faraonas teieško protingo ir išmintingo žmogaus ir tepastato jį Egipto šalies valdytoju.</verse>
				<verse number="34">Tedaro tai faraonas ir tepaskiria šaliai pareigūnų ir tepaima penktąją Egipto šalies dalį per septynerius pertekliaus metus.</verse>
				<verse number="35">Ir tesurenka jie visą šitų ateinančių gerųjų metų maistą ir tekaupia javus faraono rankai vadovaujant, ir tesaugo jie maistą miestuose.</verse>
				<verse number="36">Ir tas maistas bus atsarga šaliai septyneriems bado metams, kurie bus Egipto šalyje; kad šalis per badą nepražūtų“.</verse>
				<verse number="37">Ir tas dalykas buvo geras faraono akyse ir visų jo tarnų akyse.</verse>
				<verse number="38">Ir faraonas tarė savo tarnams: „Ar berasime tokį žmogų, kaip šis, kuriame yra Dievo Dvasia?“</verse>
				<verse number="39">Ir faraonas tarė Juozapui: „Kadangi Dievas tau visa tai apreiškė, tai nėra nei vieno tokio protingo ir išmintingo, kaip tu;</verse>
				<verse number="40">tu būsi mano namų valdovas ir pagal tavo žodį bus valdoma visa mano tauta; tik sostu aš būsiu didesnis už tave“.</verse>
				<verse number="41">Ir faraonas tarė Juozapui: „Štai aš tave pastačiau visos Egipto šalies valdovu“.</verse>
				<verse number="42">Ir faraonas numovė nuo savo rankos savo žiedą ir jį užmovė ant Juozapo rankos ir apvilko jį plonos drobės drabužiais, ir užkabino jam ant kaklo auksinę grandinę;</verse>
				<verse number="43">ir jis davė jam važiuoti antrajame vežime, kurį jis turėjo; ir jie šaukė pirma jo: „Klaupkitės“; ir jis jį padarė visos Egipto šalies valdovu.</verse>
				<verse number="44">Ir faraonas pasakė Juozapui: „Aš esu faraonas, ir be tavęs niekas nepakels savo rankos ar kojos visoje Egipto šalyje“.</verse>
				<verse number="45">Ir faraonas praminė Juozapą vardu Safnat-Paneachas; ir jis jam davė į žmonas Asenatą, Ono kunigo Poti-Feros dukterį. Ir Juozapas išvyko po visą Egipto šalį.</verse>
				<verse number="46">Ir Juozapas buvo trisdešimties metų, kai jis stovėjo prieš Egipto karalių faraoną. Ir Juozapas, išėjęs nuo faraono akivaizdos, ėjo po visą Egipto šalį.</verse>
				<verse number="47">Ir per septynerius pertekliaus metus žemė davė saujomis.</verse>
				<verse number="48">Ir jis surinko visą maistą septynerių metų, kurie buvo Egipto šalyje, ir sukaupė maistą miestuose; maistą laukų, esančių aplink kiekvieną miestą, sukaupė tame mieste.</verse>
				<verse number="49">Ir Juozapas surinko grūdų labai daug, kaip jūros smilčių, kol liovėsi skaičiavęs; nes jų buvo be skaičiaus.</verse>
				<verse number="50">Ir prieš užeinant bado metams, Juozapui gimė du sūnūs, kuriuos jam pagimdė Asenata, Ono kunigo Poti-Feros duktė.</verse>
				<verse number="51">Ir Juozapas praminė pirmagimį vardu Manasas; jis sakė: „Nes Dievas padarė, kad pamirščiau visą mano vargą ir visus mano tėvo namus“.</verse>
				<verse number="52">O antrąjį jis praminė vardu Efraimas: „Nes Dievas padarė, kad būčiau vaisingas mano sielvarto šalyje“.</verse>
				<verse number="53">Ir pasibaigė septyneri metai pertekliaus, kuris buvo Egipto šalyje.</verse>
				<verse number="54">Ir priartėjo septyneri bado metai, kaip Juozapas buvo sakęs; ir badas buvo visose šalyse; tačiau visoje Egipto šalyje buvo duonos.</verse>
				<verse number="55">Ir visai Egipto šaliai ėmus badauti, tauta šaukėsi faraono dėl duonos; ir faraonas tarė visiems egiptiečiams: „Eikite pas Juozapą; darykite, ką jis jums sakys“.</verse>
				<verse number="56">Ir badas buvo ant viso žemės paviršiaus; ir Juozapas atidarė visus sandėlius ir pardavinėjo egiptiečiams; ir badas Egipto šalyje ėjo sunkyn.</verse>
				<verse number="57">Ir visos šalys atėjo į Egiptą pas Juozapą javų pirkti; nes badas visose šalyse buvo toks sunkus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="42">
				<verse number="1">Na, o kai Jokūbas pamatė, kad Egipte buvo javų, Jokūbas tarė savo sūnums: „Ko žiūrite vienas į kitą?“</verse>
				<verse number="2">Ir jis tarė: „Štai aš girdėjau, kad yra javų Egipte; nueikite ten žemyn ir mums nupirkite iš ten; kad gyventume ir nemirtume“.</verse>
				<verse number="3">Ir dešimt Juozapo brolių leidosi pirkti javų iš Egipto.</verse>
				<verse number="4">Tačiau Juozapo brolio Benjamino Jokūbas nepasiuntė su jo broliais; nes jis tarė: „Kad kartais jam neatsitiktų nelaimė“.</verse>
				<verse number="5">Ir tarp atvykusiųjų ir Izraelio sūnūs atėjo javų pirkti; nes badas buvo Kanaano šalyje.</verse>
				<verse number="6">O Juozapas buvo šalies valdytojas, ir jis buvo tas, kuris pardavinėjo visai šalies tautai; ir atėję Juozapo broliai nusilenkė prieš jį veidais į žemę.</verse>
				<verse number="7">Ir Juozapas, pamatęs savo brolius, pažino juos, bet jiems rodėsi tarsi svetimas ir šiurkščiai su jais kalbėjo; ir jis tarė jiems: „Iš kur atvykote?“ Ir jie tarė: „Iš Kanaano šalies maisto pirkti“.</verse>
				<verse number="8">O Juozapas pažino savo brolius, tačiau jie nepažino jo.</verse>
				<verse number="9">Ir Juozapas atsiminė sapnus, kuriuos apie juos sapnavo, ir jiems tarė: „Jūs esate šnipai; jūs atvykote apžiūrėti šios šalies nuogumo“.</verse>
				<verse number="10">O jie jam tarė: „Ne, mano viešpatie, tavo tarnai atėjo maisto nusipirkti.</verse>
				<verse number="11">Mes visi esame vieno vyro sūnūs; mes esame dori žmonės, tavo tarnai nėra šnipai“.</verse>
				<verse number="12">O jis jiems tarė: „Ne, šalies nuogumo jūs atėjote apžiūrėti“.</verse>
				<verse number="13">Ir jie tarė: „Tavo tarnų yra dvylika brolių, vieno vyro sūnūs Kanaano šalyje; ir štai jauniausiasis šią dieną yra pas mūsų tėvą, o vieno nebėra“.</verse>
				<verse number="14">Ir Juozapas jiems tarė: „Yra taip, kaip jums pasakiau, sakydamas: ‘Jūs esate šnipai’;</verse>
				<verse number="15">tuo būsite išmėginti: kaip gyvas faraonas, jūs neišeisite iš čia, jei čia neatvyks jūsų jauniausiasis brolis.</verse>
				<verse number="16">Pasiųskite vieną iš jūsų, ir jis teatveda jūsų brolį, o jūs būsite laikomi kalėjime, kad būtų išmėginti jūsų žodžiai, ar jumyse yra tiesos; o kitaip, kaip gyvas faraonas, tikrai jūs esate šnipai“.</verse>
				<verse number="17">Ir trims dienoms jis įdavė juos kartu sargybai.</verse>
				<verse number="18">Ir trečiąją dieną Juozapas jiems tarė: „Tai darykite ir gyvensite; nes aš bijau Dievo;</verse>
				<verse number="19">jei jūs esate dori, tegul vienas iš jūsų brolių lieka sulaikytas jūsų kalėjimo namuose; jūs eikite, neškite javų dėl jūsų namų bado;</verse>
				<verse number="20">bet atveskite pas mane savo jauniausiąjį brolį; taip jūsų žodžiai pasitvirtins, ir jūs nemirsite“. Ir taip jie padarė.</verse>
				<verse number="21">Ir jie tarė vienas kitam: „Iš tikrųjų mes esame kalti dėl savo brolio, nes matėme jo sielos skausmą, kai jis mus maldavo, bet mes nenorėjome išklausyti; todėl ši bėda užėjo ant mūsų“.</verse>
				<verse number="22">Ir Rubenas jiems atsakė, tardamas: „Argi jums nesakiau, sakydamas: ‘Nenusidėkite tam vaikui’; bet jūs nenorėjote išklausyti. Todėl štai jo kraujas išieškomas“.</verse>
				<verse number="23">Ir jie nežinojo, kad Juozapas juos suprato; nes jis jiems kalbėjo per vertėją.</verse>
				<verse number="24">Ir jis nusigręžė nuo jų ir verkė; ir vėl sugrįžo pas juos bei su jais kalbėjo, ir paėmė iš jų Simeoną, ir surišo jį jų akyse.</verse>
				<verse number="25">Tada Juozapas įsakė pripildyti jų maišus javų, sugrąžinti jų pinigus kiekvienam į jo maišą ir jiems duoti atsargų į kelią; ir taip jis jiems padarė.</verse>
				<verse number="26">Ir jie pakrovė savo asilus javais ir iš ten išvyko.</verse>
				<verse number="27">Ir kai vienas iš jų užeigoje atrišo savo maišą, kad duotų pašaro savo asilui, jis pamatė savo pinigus; nes štai jie buvo jo maišo angoje.</verse>
				<verse number="28">Ir jis tarė savo broliams: „Mano pinigai sugrąžinti; ir štai jie mano maiše“; ir jiems nutirpo jų širdys, ir bijodami vienas kitam sakė: „Kas tai yra, ką Dievas mums padarė?“</verse>
				<verse number="29">Ir jie parėjo pas savo tėvą Jokūbą į Kanaano šalį ir papasakojo jam viską, kas jiems buvo atsitikę, tardami:</verse>
				<verse number="30">„Tas vyras, šalies viešpats, šiurkščiai kalbėjo su mumis ir mus palaikė tos šalies šnipais.</verse>
				<verse number="31">Ir mes jam sakėme: ‘Mes esame dori; mes nesame šnipai;</verse>
				<verse number="32">mes esame dvylika brolių, mūsų tėvo sūnūs; vieno nebėra, o jauniausiasis šią dieną yra pas mūsų tėvą Kanaano šalyje’.</verse>
				<verse number="33">O tas vyras, tos šalies viešpats, mums tarė: ‘Iš to pažinsiu, kad jūs esate dori: vieną iš jūsų brolių palikite čia pas mane ir, paėmę maisto dėl jūsų namų bado, eikite;</verse>
				<verse number="34">ir atveskite pas mane savo jauniausiąjį brolį; tada aš žinosiu, kad jūs nesate šnipai, o kad esate dori žmonės; tai aš jums atiduosiu jūsų brolį, ir jūs galėsite prekiauti šalyje’“.</verse>
				<verse number="35">Ir įvyko jiems betuštinant savo maišus, štai kiekvieno pinigų ryšulėlis buvo jo paties maiše; ir jie ir jų tėvas, pamatę pinigų ryšulėlius, išsigando.</verse>
				<verse number="36">Ir jų tėvas Jokūbas jiems tarė: „Jūs atėmėte mano vaikus; Juozapo nebėra, Simeono nebėra, ir Benjaminą norite atimti; visa tai yra atsisukę prieš mane“.</verse>
				<verse number="37">Ir Rubenas kalbėjo savo tėvui, sakydamas: „Užmušk mano abu sūnus, jei aš jo neparvesiu pas tave; duok jį į mano rankas, ir aš jį tau sugrąžinsiu“.</verse>
				<verse number="38">O jis tarė: „Mano sūnus nevyks žemyn su jumis; nes jo brolis yra miręs, o jis palikęs vienas; jei jam atsitiks nelaimė kelyje, kuriuo jūs eisite, tada jūs nuvarysite mano žilus plaukus su širdgėla į kapą“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="43">
				<verse number="1">Ir badas šalyje buvo sunkus.</verse>
				<verse number="2">Ir įvyko, kai jie suvalgė javus, kuriuos buvo parsigabenę iš Egipto, jų tėvas jiems tarė: „Grįžkite, nupirkite mums truputį maisto“.</verse>
				<verse number="3">O Juda kalbėjo jam, sakydamas: „Tas vyras mums rimtai pareiškė, sakydamas: ‘Nepamatysite mano veido, jei jūsų brolio nebus su jumis’.</verse>
				<verse number="4">Jei pasiųsi su mumis mūsų brolį, mes vyksime žemyn ir nupirksime tau maisto;</verse>
				<verse number="5">bet jei jo nesiųsi, mes nevyksime žemyn; nes tas vyras mums pasakė: ‘Nepamatysite mano veido, jei jūsų brolio nebus su jumis’“.</verse>
				<verse number="6">Ir Izraelis tarė: „Kodėl taip blogai pasielgėte su manimi, tam vyrui pasakydami turį dar kitą brolį?“</verse>
				<verse number="7">Ir jie tarė: „Tas vyras griežtai klausinėjo apie mūsų padėtį ir apie mūsų giminę, sakydamas: ‘Ar jūsų tėvas dar gyvas? Ar turite kitą brolį?’ Ir mes jam pasakėme pagal tų žodžių turinį; argi mes tikrai galėjome žinoti, kad jis sakys: ‘Atveskite žemyn savo brolį’?“</verse>
				<verse number="8">Ir Juda tarė savo tėvui Izraeliui: „Siųsk berniuką su manimi, ir mes pakilę vyksime; kad mes gyventume, o nemirtume, nei mes, nei tu, nei mūsų mažyliai.</verse>
				<verse number="9">Aš būsiu užstatas už jį; iš mano rankos jo reikalauk; jei jo neparvesiu pas tave ir nepastatysiu prieš tave, tuomet leisk man nešioti kaltę visam laikui;</verse>
				<verse number="10">nes jei nebūtume delsę, tikrai dabar būtume grįžę šį antrąjį kartą“.</verse>
				<verse number="11">Ir jų tėvas Izraelis jiems tarė: „Jeigu taip dabar turi būti, darykite štai ką: pasiimkite į savo indus iš geriausių krašto vaisių ir nugabenkite žemyn tam vyrui dovaną: truputį balzamo ir truputį medaus, prieskonių ir miros, riešutų ir migdolų;</verse>
				<verse number="12">ir paimkite į savo rankas dvigubai pinigų; o pinigus, kurie buvo sugrąžinti į jūsų maišų angas, neškite juos atgal savo rankose; galbūt tai buvo apsirikimas;</verse>
				<verse number="13">pasiimkite taip pat savo brolį ir pakilę grįžkite pas tą vyrą;</verse>
				<verse number="14">o Visagalis Dievas teduoda jums gailestingumo to vyro akivaizdoje, kad jis išleistų kitą jūsų brolį ir Benjaminą. Jei aš būsiu netekęs savo vaikų, aš būsiu netekęs“.</verse>
				<verse number="15">Ir tie vyrai paėmė tą dovaną, paėmė į savo rankas dvigubai pinigų ir Benjaminą; ir pakilę nuvyko žemyn į Egiptą ir atsistojo Juozapo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="16">Ir Juozapas, pamatęs su jais Benjaminą, tarė savo namų valdovui: „Atvesk tuos vyrus į namus, papjauk ir paruošk; nes tie vyrai pietaus su manimi vidurdienį“.</verse>
				<verse number="17">Ir tas žmogus padarė, kaip Juozapas įsakė; ir tas žmogus įvedė tuos vyrus į Juozapo namus.</verse>
				<verse number="18">Bet tie vyrai bijojo, kadangi buvo atvesti į Juozapo namus; ir jie sakė: „Mes esame atvesti dėl tų pinigų, pirmąjį kartą sugrąžintų į mūsų maišus; kad jis ieškotų progos prieš mus, pultų ant mūsų ir paimtų į vergus mus bei mūsų asilus“.</verse>
				<verse number="19">Ir jie priartėjo prie Juozapo namų prievaizdo ir kalbėjo su juo prie namų durų,</verse>
				<verse number="20">ir sakė: „O, pone, mes pirmąjį kartą tikrai leidomės maisto pirkti;</verse>
				<verse number="21">ir įvyko, kai mes atėjome į užeigą, mes atrišome savo maišus, ir štai kiekvieno vyro pinigai buvo jo maišo angoje – mūsų pinigai pilno svorio; ir juos savo rankose atsinešėme atgal.</verse>
				<verse number="22">Ir atsinešėme savo rankose kitų pinigų maistui pirkti; mes nežinome, kas įdėjo mūsų pinigus į mūsų maišus“.</verse>
				<verse number="23">O jis tarė: „Būkite ramūs, nebijokite; jūsų Dievas ir jūsų tėvo Dievas davė jums lobį į jūsų maišus; aš gavau jūsų pinigus“. Ir jis išvedė Simeoną pas juos.</verse>
				<verse number="24">Ir tas žmogus atvedė tuos vyrus į Juozapo namus ir padavė jiems vandens, ir jie nusiplovė savo kojas; ir jis davė pašaro jų asilams.</verse>
				<verse number="25">Ir jie paruošė tą dovaną iki Juozapui ateinant vidurdienį; nes girdėjo, kad jie turės ten valgyti duonos.</verse>
				<verse number="26">Ir Juozapui parėjus namo jie atnešė jam į namus tą dovaną, kuri buvo jų rankose, ir nusilenkė jam ligi žemės.</verse>
				<verse number="27">Ir jis teiravosi jų apie jų gerovę ir tarė: „Ar sveikas jūsų tėvas, senis, apie kurį kalbėjote? Ar jis dar gyvas?“</verse>
				<verse number="28">Ir jie atsakė: „Tavo tarnas, mūsų tėvas yra geros sveikatos, jis dar gyvas“. Ir palenkę savo galvas jie išreiškė pagarbą.</verse>
				<verse number="29">Ir jis pakėlęs savo akis pamatė savo brolį Benjaminą, savo motinos sūnų, ir tarė: „Ar šitas yra jūsų jauniausias brolis, apie kurį man kalbėjote?“ Ir jis tarė: „Dievas tebūna tau maloningas, mano sūnau“.</verse>
				<verse number="30">Ir Juozapas pasiskubino; nes jo viduriai ilgėjosi jo brolio; ir jis ieškojo, kur verkti; ir jis įėjo į savo kambarį ir ten verkė.</verse>
				<verse number="31">Ir nusiprausęs veidą, jis išėjo ir tvardydamasis tarė: „Padėkite duonos“.</verse>
				<verse number="32">Ir jie padėjo jam atskirai, jiems atskirai ir su juo valgantiems egiptiečiams atskirai; nes egiptiečiai negali valgyti duonos su hebrajais; nes egiptiečiams tai yra pasibjaurėjimas.</verse>
				<verse number="33">Ir jie sėdėjo priešais jį, pirmagimis pagal jo pirmagimystės teisę ir jauniausiasis pagal jo jaunatvę; ir tie vyrai stebėjosi vienas prieš kitą.</verse>
				<verse number="34">Ir jis paėmė ir pasiuntė jiems valgių iš to, kas buvo ties juo; bet Benjamino valgių buvo penkis kartus daugiau už kiekvieno iš jų. Ir jie gėrė ir linksminosi su juo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="44">
				<verse number="1">Ir jis įsakė savo namų prievaizdui, tardamas: „Pripilk tų vyrų maišus maisto tiek, kiek jie gali gabentis, ir įdėk kiekvieno pinigus į jų maišų angas.</verse>
				<verse number="2">O mano taurę, sidabrinę taurę, įdėk į jauniausiojo maišo angą su jo javų pinigais“. Ir jis padarė pagal Juozapo pasakytą žodį.</verse>
				<verse number="3">Rytui tik išaušus tie vyrai buvo išleisti, jie su savo asilais.</verse>
				<verse number="4">Ir jiems išėjus iš miesto, bet dar nesant toli, Juozapas tarė savo prievaizdui: „Kelkis, sek paskui tuos vyrus; ir juos pasivijęs jiems sakyk: ‘Kodėl jūs atmokėjote piktu už gera?</verse>
				<verse number="5">Ar ji nėra ta, iš kurios geria mano viešpats ir kuria jis tikrai buria ateitį? Jūs pikta padarėte taip darydami’“.</verse>
				<verse number="6">Ir juos pasivijęs jis jiems kalbėjo šituos pačius žodžius.</verse>
				<verse number="7">O jie jam tarė: „Kodėl mano viešpats sako šiuos žodžius? Gink Dieve, kad tavo tarnai darytų pagal tą dalyką;</verse>
				<verse number="8">štai pinigai, kuriuos mes radome savo maišų angose, tau atnešėme atgal iš Kanaano šalies; tad kaip mes vogtume iš tavo viešpaties namų sidabrą ar auksą?</verse>
				<verse number="9">Pas kurį iš tavo tarnų ji bus rasta, tas temiršta, ir taip pat mes tebūsime mano viešpaties vergais“.</verse>
				<verse number="10">Ir jis tarė: „Dabar tebūna pagal jūsų žodžius; pas kurį ji bus rasta, tas bus mano tarnas; o jūs būsite nekalti“.</verse>
				<verse number="11">Tada jie kiekvienas skubiai nukėlė savo maišą žemėn ir kiekvienas atrišo savo maišą.</verse>
				<verse number="12">Ir jis ieškojo pradėjęs nuo vyriausiojo ir baigė jauniausiuoju; ir taurė buvo rasta Benjamino maiše.</verse>
				<verse number="13">Tada jie persiplėšė savo drabužius ir kiekvienas pakrovęs savo asilą sugrįžo į miestą.</verse>
				<verse number="14">Ir Juda ir jo broliai atėjo į Juozapo namus; nes jis dar ten tebebuvo; ir jie puolė prieš jį ant žemės.</verse>
				<verse number="15">Ir Juozapas jiems tarė: „Kas tai per darbas, kurį padarėte? Argi nežinojote, kad toks vyras, kaip aš, tikrai moku burti ateitį?“</verse>
				<verse number="16">Ir Juda tarė: „Ką mes besakysime mano valdovui? Ką bekalbėsime? Ar kaip bepasiteisinsime? Dievas atrado tavo tarnų neteisybę; štai mes esame mano viešpaties tarnai, tiek mes, tiek ir tas, pas kurį yra rasta taurė“.</verse>
				<verse number="17">O jis tarė: „Gink Dieve, kad taip padaryčiau; tik vyras, kurio rankoje yra rasta taurė, tas bus mano tarnas; o kas dėl jūsų, jūs ramiai eikite aukštyn pas savo tėvą“.</verse>
				<verse number="18">Tada Juda priartėjo prie jo ir tarė: „O, mano viešpatie, leisk, meldžiu tave, tavo tarnui tarti žodį mano viešpačiui į ausis, ir teneužsidega tavo pyktis prieš tavo tarną; nes tu esi kaip faraonas.</verse>
				<verse number="19">Mano viešpats paklausė savo tarnų, sakydamas: ‘Ar jūs turite tėvą ar brolį?‘</verse>
				<verse number="20">Ir mes sakėme mano viešpačiui: ‘Mes turime tėvą, senį, ir jo senatvės vaiką, mažiausiąjį; o jo brolis yra miręs, ir jis vienas beišlikęs iš savo motinos, ir jo tėvas myli jį’.</verse>
				<verse number="21">Ir tu sakei tavo tarnams: ‘Atsiveskite jį žemyn pas mane, idant nukreipčiau į jį savas akis’.</verse>
				<verse number="22">Ir mes sakėme mano viešpačiui: ‘Berniukas negali palikti savo tėvo; nes jei jis paliktų savo tėvą, jo tėvas numirtų’.</verse>
				<verse number="23">Ir tu sakei savo tarnams: ‘Jei jūsų jauniausiasis brolis neatvyks žemyn su jumis, jūs nebeišvysite mano veido’.</verse>
				<verse number="24">Ir įvyko, kai nuvykome aukštyn pas tavo tarną, mano tėvą, mes jam pasakėme mano viešpaties žodžius.</verse>
				<verse number="25">Ir mūsų tėvas tarė: ‘Grįžkite, nupirkite mums truputį maisto’.</verse>
				<verse number="26">Ir mes tarėme: ‘Negalime leistis; jei mūsų jauniausias brolis bus su mumis, tuomet leisimės; nes negalime išvysti to vyro veido, jei mūsų jauniausiojo brolio nebus su mumis’.</verse>
				<verse number="27">Ir tavo tarnas, mano tėvas, mums tarė: ‘Jūs žinote, kad mano žmona pagimdė man du sūnus;</verse>
				<verse number="28">ir vienas išėjo nuo manęs, ir aš tariau: „Tikrai jis sudraskytas į gabalus“; ir nuo tada aš jo nebemačiau;</verse>
				<verse number="29">jei ir šitą paimsite nuo manęs ir nelaimė jam atsitiks, tai nuvarysite mano žilus plaukus su širdgėla į kapą’.</verse>
				<verse number="30">Taigi dabar, kai pareisiu pas tavo tarną, mano tėvą, o su mumis nebus berniuko; kadangi jo gyvybė yra prisirišusi prie berniuko gyvybės;</verse>
				<verse number="31">tai įvyks, kai tik jis pamatys, kad berniuko nėra su mumis, jis numirs; ir tavo tarnai nuvarys tavo tarno, mūsų tėvo, žilus plaukus su sielvartu į kapą.</verse>
				<verse number="32">Nes tavo tarnas tapo užstatu už berniuką mano tėvui, tardamas: ‘Jei jo neparvesiu pas tave, tada aš nešiosiu kaltę savo tėvui visam laikui’.</verse>
				<verse number="33">Todėl dabar, meldžiu tave, leisk savo tarnui pasilikti berniuko vietoje mano viešpaties vergu; o berniukas tegul eina aukštyn su savo broliais.</verse>
				<verse number="34">Nes kaipgi aš eisiu aukštyn pas savo tėvą, o berniuko nebus su manimi? Aš pamatyčiau nelaimę, kuri ištiktų mano tėvą“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="45">
				<verse number="1">Tada Juozapas nebegalėjo susivaldyti akivaizdoje visų prie jo stovinčiųjų; ir jis sušuko: „Liepkite visiems nuo manęs išeiti“. Ir niekas nestovėjo prie jo, kol Juozapas davė save atpažinti savo broliams.</verse>
				<verse number="2">Ir jis garsiai verkė; ir girdėjo egiptiečiai ir faraono namai.</verse>
				<verse number="3">Ir Juozapas tarė savo broliams: „Aš esu Juozapas; ar mano tėvas dar gyvas?“ Ir jo broliai negalėjo jam atsakyti; nes jie sunerimo jo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="4">Ir Juozapas tarė savo broliams: „Meldžiu jus, priartėkite prie manęs“. Ir jie priartėjo. Ir jis tarė: „Aš esu Juozapas, jūsų brolis, kurį pardavėte į Egiptą.</verse>
				<verse number="5">Todėl dabar nesisielokite ir nei nepykite ant savęs, kad mane čion pardavėte; nes gyvybei išlaikyti Dievas mane pasiuntė pirma jūsų.</verse>
				<verse number="6">Nes šiuos dvejus metus badas yra šalyje; ir yra dar penkeri metai, kuriais nebus nei arimo, nei pjūties.</verse>
				<verse number="7">Bet Dievas mane pasiuntė pirma jūsų, kad išsaugotų jums palikuonių žemėje ir išgelbėtų jūsų gyvybes didžiu išgelbėjimu.</verse>
				<verse number="8">Taigi tai ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas; ir jis mane padarė faraonui tėvu, visų jo namų viešpačiu ir valdovu visoje Egipto šalyje.</verse>
				<verse number="9">Skubėkite, vykite aukštyn pas mano tėvą ir jam sakykite: ‘Taip sako tavo sūnus Juozapas: „Dievas mane padarė viso Egipto viešpačiu; leiskis pas mane, nedelsk;</verse>
				<verse number="10">ir tu gyvensi Gošeno šalyje ir būsi arti manęs, tu, tavo vaikai ir tavo vaikų vaikai, tavo kaimenės, tavo bandos ir visa, ką turi;</verse>
				<verse number="11">ir ten aš tave maitinsiu; nes dar yra penki bado metai; kad tu, tavo namiškiai ir visa, ką turi, nenuskurstumėte“’.</verse>
				<verse number="12">Ir štai, jūsų akys ir mano brolio Benjamino akys mato, kad tai yra mano burna, kuri jums kalba.</verse>
				<verse number="13">Ir papasakokite mano tėvui apie visą mano šlovę Egipte ir apie viską, ką jūs matėte; ir pasiskubinkite, ir atgabenkite čia žemyn mano tėvą“.</verse>
				<verse number="14">Ir jis puolė savo broliui Benjaminui ant kaklo ir verkė; ir Benjaminas verkė ant jo kaklo.</verse>
				<verse number="15">Jis dar pabučiavo visus savo brolius ir ant jų verkė; o po to jo broliai kalbėjosi su juo.</verse>
				<verse number="16">Ir ta žinia pasigirdo faraono namuose, sakant: „Juozapo broliai atvykę“; ir tai labai patiko faraonui ir jo tarnams.</verse>
				<verse number="17">Ir faraonas tarė Juozapui: „Sakyk savo broliams: ‘Tai darykite: pakraukite savo gyvulius ir eikite, parvykite į Kanaano šalį;</verse>
				<verse number="18">ir paimkite savo tėvą bei savo namiškius ir atvykite pas mane; ir aš jums duosiu, kas Egipto šalies geriausia, ir jūs valgysite tos šalies riebumų’.</verse>
				<verse number="19">Na, o tau įsakyta: ‘Taip darykite: imkite sau iš Egipto šalies vežimų savo mažyliams bei savo žmonoms ir atgabenkite savo tėvą, ir atvykite.</verse>
				<verse number="20">Taip pat nepaisykite savo daiktų; nes tai, kas visos Egipto šalies geriausia, yra jūsų’“.</verse>
				<verse number="21">Ir Izraelio vaikai taip padarė; ir Juozapas jiems davė vežimų pagal faraono įsakymą, ir jiems į kelią davė atsargų.</verse>
				<verse number="22">Jiems visiems jis davė kiekvienam po pakaitą drabužių; bet Benjaminui jis davė tris šimtus sidabrinių ir penkias drabužių pakaitas.</verse>
				<verse number="23">O savo tėvui jis nusiuntė šitaip: dešimt asilų, pakrautų Egipto gėrybėmis, ir dešimt asilių, apkrautų javais ir duona bei maistu savo tėvui į kelią.</verse>
				<verse number="24">Taigi jis išsiuntė savo brolius, ir jie išvyko; ir jis jiems tarė: „Žiūrėkite, nesivaidykite kelyje“.</verse>
				<verse number="25">Ir jie traukė iš Egipto aukštyn ir atvyko į Kanaano šalį pas savo tėvą Jokūbą</verse>
				<verse number="26">ir jam pranešė, sakydami: „Juozapas dar gyvas ir jis yra visos Egipto šalies valdytojas“. Ir Jokūbo širdis sutirpo, nes jis nepatikėjo jais.</verse>
				<verse number="27">Ir jie pasakė jam visus Juozapo jiems kalbėtus žodžius; ir kai jis pamatė vežimus, kuriuos Juozapas buvo pasiuntęs jam vežti, jų tėvo Jokūbo dvasia atgijo;</verse>
				<verse number="28">ir Izraelis tarė: „Gana; mano sūnus Juozapas dar gyvas; aš vyksiu ir pamatysiu jį prieš numirdamas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="46">
				<verse number="1">Ir Izraelis leidosi į kelionę su viskuo, ką turėjo, ir atvykęs į Beer-Šebą aukojo aukas savo tėvo Izaoko Dievui.</verse>
				<verse number="2">Ir Dievas kalbėjo Izraeliui nakties regėjimuose ir tarė: „Jokūbai, Jokūbai“. Ir jis tarė: „Aš čia“.</verse>
				<verse number="3">Ir jis tarė: „Aš esu Dievas, tavo tėvo Dievas; nebijok leistis į Egiptą; nes ten iš tavęs aš padarysiu didelę tautą;</verse>
				<verse number="4">aš leisiuosi su tavimi į Egiptą; ir taip pat aš tikrai tave pargabensiu aukštyn; o Juozapas uždės savo ranką ant tavo akių“.</verse>
				<verse number="5">Ir Jokūbas pakilo iš Beer-Šebos; ir Izraelio sūnūs vežė savo tėvą Jokūbą, savo mažylius ir savo žmonas vežimuose, kuriuos faraonas buvo atsiuntęs jo vežti.</verse>
				<verse number="6">Ir jie ėmė savo galvijus ir savo turtą, kurį buvo įsigiję Kanaano šalyje, ir atvyko į Egiptą, Jokūbas ir su juo visa jo sėkla:</verse>
				<verse number="7">jo sūnūs ir jo sūnų sūnūs su juo, jo dukterys ir jo sūnų dukterys, visą savo sėklą jis atgabeno su savimi į Egiptą.</verse>
				<verse number="8">O šitie yra vardai atvykusių į Egiptą Izraelio vaikų, Jokūbo ir jo sūnų: Jokūbo pirmagimis Rubenas.</verse>
				<verse number="9">O Rubeno sūnūs: Hanochas, Palus, Hesronas ir Karmis.</verse>
				<verse number="10">O Simeono sūnūs: Jemuelis, Jaminas, Ohadas, Jachinas, Coharas ir kanaanietės sūnus Šaulius.</verse>
				<verse number="11">O Levio sūnūs: Geršonas, Kehatas ir Meraris.</verse>
				<verse number="12">O Judos sūnūs: Eras, Onanas, Šela, Peresas ir Zerachas; bet Eras ir Onanas mirė Kanaano šalyje. Ir Pereso sūnūs buvo Hesronas ir Hamulas.</verse>
				<verse number="13">O Isacharo sūnūs: Tola, Pūva, Jobas ir Šimronas.</verse>
				<verse number="14">O Zebulono sūnūs: Seredas, Elonas ir Jahleelis.</verse>
				<verse number="15">Šitie yra Lėjos sūnūs, kuriuos ji pagimdė Jokūbui Padan-Arame, su jo dukterimi Dina: visų jo sūnų bei dukterų sielų buvo trisdešimt trys.</verse>
				<verse number="16">O Gado sūnūs: Sifjonas, Hagis, Šūnis, Esbonas, Eris, Arodis ir Arelis.</verse>
				<verse number="17">O Ašero sūnūs: Imna, Išva, Išvis, Berija ir jų sesuo Seracha; o Berijos sūnūs: Heberas ir Malkielis.</verse>
				<verse number="18">Šitie yra sūnūs Zilpos, kurią Labanas davė savo dukteriai Lėjai, ir šituos ji pagimdė Jokūbui – šešiolika sielų.</verse>
				<verse number="19">Jokūbo žmonos Rachelės sūnūs: Juozapas ir Benjaminas.</verse>
				<verse number="20">O Juozapui Egipto šalyje gimė Manasas ir Efraimas, kuriuos jam pagimdė Ono kunigo Poti-Feros duktė Asenata.</verse>
				<verse number="21">O Benjamino sūnūs buvo Bela, Becheras, Ašbelas, Gera, Naamanas, Ehis, Rošas, Mupimas, Hupimas ir Ardas.</verse>
				<verse number="22">Šitie yra Rachelės sūnūs, kurie gimė Jokūbui – visų sielų buvo keturiolika.</verse>
				<verse number="23">O Dano sūnūs: Hušimas.</verse>
				<verse number="24">O Naftalio sūnūs: Jachseelis, Gunis, Jeseras ir Šilemas.</verse>
				<verse number="25">Šitie yra sūnūs Bilhos, kurią Labanas davė savo dukteriai Rachelei, ir šituos ji pagimdė Jokūbui – visų sielų buvo septynios.</verse>
				<verse number="26">Visų sielų, atvykusių į Egiptą su Jokūbu, išėjusių iš jo strėnų, neskaitant Jokūbo sūnų žmonų, visų sielų buvo šešiasdešimt šešios;</verse>
				<verse number="27">ir Juozapo sūnų, kurie jam gimė Egipte, buvo dvi sielos; visų Jokūbo namų sielų, atvykusių į Egiptą, buvo septyniasdešimt.</verse>
				<verse number="28">Ir jis išsiuntė Judą pirma savęs pas Juozapą, kad nukreiptų jo veidą į Gošeną; ir jie atvyko į Gošeno šalį.</verse>
				<verse number="29">Ir Juozapas pasikinkė savo vežimą ir nuvyko aukštyn į Gošeną savo tėvo Izraelio pasitikti, ir jam prisistatė; ir jis puolė jam ant kaklo ir ilgai verkė ant jo kaklo.</verse>
				<verse number="30">Ir Izraelis tarė Juozapui: „Dabar, jau pamatęs tavo veidą, temirštu, kadangi tu dar esi gyvas“.</verse>
				<verse number="31">Ir Juozapas tarė savo broliams ir savo tėvo namiškiams: „Aš vyksiu aukštyn ir pranešiu faraonui bei jam sakysiu: ‘Mano broliai ir mano tėvo namiškiai, kurie buvo Kanaano šalyje, yra atvykę pas mane;</verse>
				<verse number="32">ir tie vyrai yra piemenys, nes jie vertėsi galvijų ganymu; ir jie atsigabeno savo kaimenes, savo bandas ir visa, ką turi’.</verse>
				<verse number="33">Ir įvyks, kai faraonas jus pasišauks ir sakys: ‘Koks jūsų užsiėmimas?’</verse>
				<verse number="34">Jūs tai sakykite: ‘Tavo tarnai vertėsi galvijais nuo pat mūsų jaunystės iki dabar, tiek mes, tiek ir mūsų tėvai’; kad galėtumėte gyventi Gošeno šalyje; nes kiekvienas piemuo yra pasibjaurėjimas egiptiečiams“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="47">
				<verse number="1">Paskui Juozapas atvykęs pranešė faraonui ir tarė: „Mano tėvas ir mano broliai su savo kaimenėmis, savo bandomis ir su viskuo, ką jie turi, yra atvykę iš Kanaano šalies; ir štai, jie yra Gošeno šalyje“.</verse>
				<verse number="2">Ir jis pasiėmė keletą savo brolių, penkis vyrus, ir pristatė juos faraonui.</verse>
				<verse number="3">Ir faraonas tarė jo broliams: „Koks jūsų užsiėmimas?“ Ir jie tarė faraonui: „Tavo tarnai – piemenys, tiek mes, tiek ir mūsų tėvai“.</verse>
				<verse number="4">Jie dar sakė faraonui: „Atvykome laikinai apsigyventi toje šalyje; nes nėra ganyklos tavo tarnų kaimenėms; nes badas sunkus Kanaano šalyje; todėl dabar, meldžiame tave, leisk savo tarnams gyventi Gošeno šalyje“.</verse>
				<verse number="5">Ir faraonas kalbėjo Juozapui, sakydamas: „Tavo tėvas ir tavo broliai yra atvykę pas tave;</verse>
				<verse number="6">Egipto šalis yra tavo priešaky; geriausioje šalies dalyje apgyvendink savo tėvą ir savo brolius; jie tegyvena Gošeno šalyje; ir jei žinai tarp jų kokių veiklių vyrų, tai paskirk juos mano galvijų prižiūrėtojais“.</verse>
				<verse number="7">Ir Juozapas įvedė savo tėvą Jokūbą ir jį pastatė prieš faraoną; ir Jokūbas palaimino faraoną.</verse>
				<verse number="8">Ir faraonas tarė Jokūbui: „Kiek tau metų?“</verse>
				<verse number="9">Ir Jokūbas tarė faraonui: „Mano kelionės metų dienų yra šimtas trisdešimt metų; nedaug ir piktos buvo mano gyvenimo metų dienos ir nepasiekė mano tėvų gyvenimo metų dienų jų kelionės dienomis“.</verse>
				<verse number="10">Ir Jokūbas palaimino faraoną ir išėjo nuo faraono akivaizdos.</verse>
				<verse number="11">Ir Juozapas apgyvendino savo tėvą ir savo brolius ir davė jiems nuosavybės Egipto šalyje, šalies geriausioje dalyje, Ramzio šalyje, kaip faraonas buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="12">Ir Juozapas maitino duona savo tėvą, savo brolius ir visus savo tėvo namiškius, pagal jų šeimas.</verse>
				<verse number="13">Ir nebuvo duonos visoje šalyje; nes badas buvo labai sunkus, taip, kad Egipto šalis ir visa Kanaano šalis alpo nuo bado.</verse>
				<verse number="14">Ir Juozapas surinko visus pinigus, randamus Egipto šalyje ir Kanaano šalyje, už javus, kurių jie pirko; ir Juozapas atgabeno tuos pinigus į faraono namus.</verse>
				<verse number="15">O kai pinigai pasibaigė Egipto šalyje ir Kanaano šalyje, visi egiptiečiai atėjo pas Juozapą ir tarė: „Duok mums duonos; kodėl turėtume mirti tavo akivaizdoje? Nes pinigai pasibaigė“.</verse>
				<verse number="16">Ir Juozapas tarė: „Duokite savo galvijus; ir aš duosiu jums už jūsų galvijus, jei pinigai pasibaigė“.</verse>
				<verse number="17">Ir jie atvedė savo galvijus pas Juozapą; ir Juozapas davė jiems duonos mainais už arklius, už kaimenes, už bandų galvijus ir už asilus; ir už tuos metus jis juos maitino duona už visus jų galvijus.</verse>
				<verse number="18">Tiems metams pasibaigus, jie atėjo pas jį antraisiais metais ir jam tarė: „Mes neslėpsime to nuo savo viešpaties, kad mūsų pinigai išleisti; taip pat mano viešpats turi mūsų galvijų bandas; nieko kito nebepaliko mano viešpaties akivaizdoje, kaip tik mūsų kūnai ir mūsų žemės;</verse>
				<verse number="19">kodėl turėtume mirti tavo akyse, tiek mes, tiek mūsų žemė? Pirk mus ir mūsų žemę už duoną, ir mes ir mūsų žemė būsime faraonui tarnais; ir duok mums sėklos, kad mes gyventume, o ne mirtume, kad žemė nebūtų apleista“.</verse>
				<verse number="20">Ir Juozapas nupirko faraonui visą Egipto žemę; nes egiptiečiai, kadangi badas juos nugalėjo, pardavė kiekvienas savo lauką; taip žemė tapo faraono.</verse>
				<verse number="21">O dėl tautos, jis perkėlė juos į miestus nuo vieno Egipto ribos galo iki kito jos galo.</verse>
				<verse number="22">Tik kunigų žemės jis nepirko; nes kunigai turėjo iš faraono jiems nustatytą dalį ir maitinosi faraono jiems duota jų dalimi; todėl jie nepardavė savo žemių.</verse>
				<verse number="23">Tada Juozapas tarė tautai: „Štai šią dieną aš nupirkau faraonui jus ir jūsų žemę; štai yra jums sėkla, ir jūs sėkite žemę.</verse>
				<verse number="24">Ir įvyks prieaugyje, kad jūs duosite penktąją dalį faraonui, o keturios dalys bus jūsų pačių, lauko sėklai ir maistui jūsų bei jūsų namiškių, ir jūsų mažylių maistui“.</verse>
				<verse number="25">Ir jie tarė: „Tu išgelbėjai mūsų gyvybes; leisk mums rasti malonę mano viešpaties akyse, ir mes būsime faraono tarnai“.</verse>
				<verse number="26">Ir Juozapas tai padarė Egipto žemės įstatymu iki šios dienos, kad faraonas turėtų penktąją dalį; tik išskyrus kunigų žemę, netapusią faraono.</verse>
				<verse number="27">Ir Izraelis gyveno Egipto šalyje, Gošeno krašte; ir jie turėjo nuosavybę joje ir augo, ir gausiai dauginosi.</verse>
				<verse number="28">Ir Jokūbas gyveno Egipto šalyje septyniolika metų; taigi visas Jokūbo amžius buvo šimtas keturiasdešimt septyneri metai.</verse>
				<verse number="29">Ir priartėjo laikas Izraeliui mirti; ir jis pašaukė savo sūnų Juozapą ir jam tarė: „Jei tad radau malonę tavo akyse, tai dėk, meldžiu tave, savo ranką po mano šlaunimi ir pasielk su manimi gerai ir teisingai; meldžiu tave, nepalaidok manęs Egipte;</verse>
				<verse number="30">bet aš noriu gulėti su savo tėvais; ir išnešk mane iš Egipto, ir mane palaidok jų laidojimo vietoje“. Ir jis tarė: „Aš padarysiu, kaip sakei“.</verse>
				<verse number="31">Ir jis tarė: „Prisiek man“. Ir jis jam prisiekė. Ir Izraelis nusilenkė ant lovos galvūgalio.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="48">
				<verse number="1">Ir įvyko po šitų dalykų, kad Juozapui pasakė: „Štai tavo tėvas serga“; ir jis paėmė su savimi abu savo sūnus, Manasą ir Efraimą.</verse>
				<verse number="2">Ir Jokūbui pranešė ir tarė: „Štai tavo sūnus Juozapas ateina pas tave“; ir Izraelis sukaupė savo jėgas ir atsisėdo lovoje.</verse>
				<verse number="3">Ir Jokūbas tarė Juozapui: „Visagalis Dievas man pasirodė Lūze, Kanaano šalyje ir mane palaimino,</verse>
				<verse number="4">ir man tarė: ‘Štai aš padarysiu tave vaisingą, tave padauginsiu ir iš tavęs padarysių tautų daugybę; ir šitą šalį duosiu tavo sėklai po tavęs amžinon nuosavybėn.</verse>
				<verse number="5">O dabar abu tavo sūnūs, Efraimas ir Manasas, tau gimę Egipto šalyje prieš man atvykstant pas tave į Egiptą, yra mano; jie bus mano kaip Rubenas ir Simeonas.</verse>
				<verse number="6">O tavo vaikai, kuriuos tu pagimdysi po jų, bus tavo, ir bus praminti vardais jų brolių jų pavelduose.</verse>
				<verse number="7">O dėl manęs, kai aš atvykau iš Padano, Rachelė mirė šalia manęs Kanaano šalyje, kelyje, kai iki Efrato ateiti dar buvo likęs truputis kelio; ir aš ją palaidojau ten, kelyje Efrato; tas yra Betliejus“.</verse>
				<verse number="8">Ir Izraelis, pamatęs Juozapo sūnus, tarė: „Kas yra šitie?“</verse>
				<verse number="9">Ir Juozapas tarė savo tėvui: „Jie yra mano sūnūs, kuriuos Dievas man čia davė“. Ir jis tarė: „Meldžiu tave, atvesk juos prie manęs, ir aš juos palaiminsiu“.</verse>
				<verse number="10">Na, o Izraelio akys buvo aptemusios dėl amžiaus, kad jis nebegalėjo matyti. Ir jis privedė juos prie jo; ir jis juos pabučiavo bei juos apkabino.</verse>
				<verse number="11">Ir Izraelis tarė Juozapui: „Aš nesitikėjau išvysti tavo veido; o štai Dievas man parodė ir tavo sėklą“.</verse>
				<verse number="12">Ir Juozapas išvedė juos nuo savo tarpkojo ir nusilenkė veidu į žemę.</verse>
				<verse number="13">Ir Juozapas paėmė juos abu: į savo dešinę Efraimą, Izraelio kairės link, o į savo kairiąją Manasą, Izraelio dešinės link, ir juos privedė prie jo.</verse>
				<verse number="14">Ir Izraelis ištiesęs savo dešinę ranką, uždėjo ją ant galvos Efraimo, kuris buvo jaunesnysis, o savo kairiąją ranką ant Manaso galvos, sąmoningai vesdamas savo rankas; nes Manasas buvo pirmagimis.</verse>
				<verse number="15">Ir jis palaimino Juozapą ir tarė: „Dievas, kurio akivaizdoje vaikščiojo mano tėvai Abraomas ir Izaokas, Dievas, kuris mane ganė per visą mano gyvenimą iki pat šios dienos,</verse>
				<verse number="16">Angelas, kuris atpirko mane iš viso pikto, tepalaimina šituos berniukus; ir tegul jie būna minimi mano vardu ir vardu mano tėvų Abraomo ir Izaoko; ir tegul jie išauga į daugybę viduryje žemės“.</verse>
				<verse number="17">Ir kai Juozapas pamatė, kad jo tėvas uždėjo savo dešinę ranką ant Efraimo galvos, jam tai nepatiko; ir jis pakėlė savo tėvo ranką, kad ją perkeltų nuo Efraimo galvos ant Manaso galvos.</verse>
				<verse number="18">Ir Juozapas tarė savo tėvui: „Ne taip, mano tėve; nes šitas yra pirmagimis; dėk savo dešinę ranką ant jo galvos“.</verse>
				<verse number="19">Bet jo tėvas nesutiko, tardamas: „Žinau tai, mano sūnau, žinau; jis irgi taps tauta, jis irgi bus didis; tačiau tikrai jo jaunesnysis brolis bus didesnis už jį, ir jo sėkla taps tautų daugybe“.</verse>
				<verse number="20">Ir jis tą dieną juos palaimino, tardamas: „Tavyje Izraelis laimins, sakydamas: ‘Dievas tepadaro tave kaip Efraimą ir kaip Manasą’“; ir jis pastatė Efraimą pirmiau Manaso.</verse>
				<verse number="21">Ir Izraelis tarė Juozapui: „Štai aš mirštu; bet Dievas bus su jumis ir jus parves atgal į jūsų tėvų šalį.</verse>
				<verse number="22">Be to, aš tau daviau viena dalimi daugiau nei tavo broliams, kurią atėmiau iš amoritų rankos savo kalaviju ir savo lanku“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="49">
				<verse number="1">Ir Jokūbas pašaukė savo sūnus ir tarė: „Susirinkite, kad paskelbčiau jums tai, kas jums atsitiks paskutinėmis dienomis.</verse>
				<verse number="2">Susirinkite ir klausykitės, Jokūbo sūnūs; ir paklausykite Izraelio, savo tėvo.</verse>
				<verse number="3">Rubenai, tu esi mano pirmagimis, mano galybė ir mano stiprybės pradžia, pralenkiąs orumu ir pralenkiąs galia;</verse>
				<verse number="4">nepastovus kaip vanduo, tu nepralenksi; nes tu įlipai į savo tėvo lovą; tuomet tu sutepei ją; jis įlipo į mano guolį.</verse>
				<verse number="5">Simeonas ir Levis yra broliai; žiaurumo įrankiai yra jų buveinėse.</verse>
				<verse number="6">O mano siela, neik į jų paslaptis; su jų susirinkimu, mano garbe, tu nesusivienyk; nes savo pyktyje jie užmušė vyrą ir savivaliaudami iškasė sieną.</verse>
				<verse number="7">Prakeiktas tebūna jų pyktis, nes jis buvo smarkus; ir jų rūstybė, nes ji buvo žiauri; aš juos padalinsiu Jokūbe, juos išsklaidysiu Izraelyje.</verse>
				<verse number="8">Juda, tu esi tas, kurį girs tavo broliai; tavo ranka bus ant tavo priešų sprando; nusilenks prieš tave tavo tėvo vaikai.</verse>
				<verse number="9">Juda yra liūto jauniklis; nuo grobio, mano sūnau, tu esi iškilęs; jis pasilenkė, jis prigulė kaip liūtas, kaip senas liūtas; kas jį prikels?</verse>
				<verse number="10">Neatsitrauks skeptras nuo Judos, nei įstatymleidys iš jo tarpkojo, kol ateis Šilojus; ir pas jį bus tautų susirinkimas.</verse>
				<verse number="11">Pririšęs prie vynmedžio savo kumeliuką ir prie rinktinio vynmedžio savo asilo jauniklį; jis išsiplovė vyne savo drabužius, vynuogių kraujyje savo apdarus;</verse>
				<verse number="12">jo akys bus raudonos nuo vyno, ir jo dantys balti nuo pieno.</verse>
				<verse number="13">Zebulonas gyvens jūros uoste; ir jis bus laivų uostas; ir jo riba bus iki Sidono.</verse>
				<verse number="14">Isacharas yra stiprus asilas, atsigulantis tarp dviejų naštų;</verse>
				<verse number="15">ir jis matė, kad poilsis buvo geras, ir kad šalis buvo miela; ir palenkė savo petį, kad neštų, ir tapo tarnu duoklei.</verse>
				<verse number="16">Danas teis savo tautą kaip viena iš Izraelio genčių.</verse>
				<verse number="17">Danas bus gyvatė prie kelio, angis ant tako, geliantis žirgui į kulnis, kad jo raitelis nukristų atbulas.</verse>
				<verse number="18">Tavo išgelbėjimo laukiau, o VIEŠPATIE.</verse>
				<verse number="19">Gadas, pulkas jį nugalės; bet jis galiausiai nugalės.</verse>
				<verse number="20">Iš Ašero riebi bus jo duona, ir jis duos karališkus skanėstus.</verse>
				<verse number="21">Naftalis yra paleista elnė; jis teikia gražius žodžius.</verse>
				<verse number="22">Juozapas yra vaisinga šaka, vaisinga šaka prie versmės; kurios atšakos stiebiasi virš sienos;</verse>
				<verse number="23">šauliai sukėlė jam didelį sielvartą, šaudė į jį, ir jo nekentė;</verse>
				<verse number="24">tačiau jo lankas pasiliko stiprus, ir jo rankų pečiai buvo sustiprinti per Jokūbo galingojo Dievo rankas (iš ten yra ganytojas, Izraelio akmuo);</verse>
				<verse number="25">per tavo tėvo Dievą, kuris tau padės; per Visagalį, kuris tave palaimins dangaus palaiminimais iš aukštybių, palaiminimais gelmės, gulinčios apačioje, palaiminimais krūtų ir įsčių;</verse>
				<verse number="26">tavo tėvo palaiminimai pranašesni už mano pirmtakų palaiminimus iki amžinųjų kalvų tolimiausių ribų; jie bus ant Juozapo galvos ir ant galvos vainiko to, kuris buvo atskirtas nuo savo brolių.</verse>
				<verse number="27">Benjaminas draskys kaip vilkas; ryte jis ės, ką sugavo, o naktį padalins grobį“.</verse>
				<verse number="28">Visi šitie yra dvylika Izraelio genčių; ir tai yra, ką jų tėvas kalbėjo jiems ir juos laimino; kiekvieną pagal jų palaiminimus palaimino jis juos.</verse>
				<verse number="29">Ir jis juos įpareigojo ir jiems tarė: „Aš esu surenkamas prie savo tautos; palaidokite mane pas mano tėvus oloje, esančioje hetito Efrono lauke,</verse>
				<verse number="30">oloje, kuri yra lauke Machpelos, esančios prieš Mamrę, Kanaano šalyje, kurią Abraomas nusipirko su hetito Efrono lauku, laidojimo vietos nuosavybėn.</verse>
				<verse number="31">Ten jie palaidojo Abraomą ir jo žmoną Sarą; ten jie palaidojo Izaoką ir jo žmoną Rebeką; ir ten aš palaidojau Lėją.</verse>
				<verse number="32">Nupirktas laukas su jame esančia ola buvo iš Heto vaikų“.</verse>
				<verse number="33">Ir Jokūbas, baigęs duoti įsakymus savo sūnums, įkėlė savo kojas į lovą, atidavė dvasią ir buvo surinktas prie savo tautos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="50">
				<verse number="1">Ir Juozapas puolė ant savo tėvo veido, verkė ant jo ir jį bučiavo.</verse>
				<verse number="2">Ir Juozapas įsakė savo tarnams gydytojams išbalzamuoti jo tėvą; ir gydytojai išbalzamavo Izraelį.</verse>
				<verse number="3">Ir dėl jo buvo išpildyta keturiasdešimt dienų; nes taip yra išpildomos dienos tų, kurie yra balzamuojami; ir egiptiečiai jį apraudojo septyniasdešimt dienų.</verse>
				<verse number="4">Ir praėjus jo apraudojimo dienoms, Juozapas kalbėjo faraono namams, sakydamas: „Jei tad radau malonę jūsų akyse, meldžiu jus, kalbėkite faraonui į ausis, sakydami:</verse>
				<verse number="5">‘Mano tėvas mane prisaikdino, sakydamas: „Štai aš mirštu; mano kape, kurį sau išsikasiau Kanaano šalyje, ten mane palaidok“. Todėl dabar, meldžiu tave, leisk man vykti aukštyn ir palaidoti savo tėvą, ir aš sugrįšiu’“.</verse>
				<verse number="6">Ir faraonas tarė: „Vyk aukštyn ir palaidok savo tėvą, kaip jis tave prisaikdino“.</verse>
				<verse number="7">Ir Juozapas traukė aukštyn savo tėvo laidoti; ir su juo vyko aukštyn visi faraono tarnai, jo namų vyresnieji ir visi Egipto šalies vyresnieji,</verse>
				<verse number="8">ir visi Juozapo namai, jo broliai ir jo tėvo namai; tik savo mažylius, savo kaimenes ir savo bandas jie paliko Gošeno šalyje.</verse>
				<verse number="9">Ir su juo traukė aukštyn tiek vežimai, tiek raiteliai; ir tai buvo labai didelis būrys.</verse>
				<verse number="10">Ir atvykę į Atado klojimą, esantį anapus Jordano, jie ten raudojo didžia ir labai skaudžia rauda; ir jis atliko savo tėvui gedėjimą septynias dienas.</verse>
				<verse number="11">O šalies gyventojai, kanaaniečiai, matydami tą gedulą Atado klojime, sakė: „Tai yra sunkus gedulas egiptiečiams“; todėl jį praminė vardu Abel-Misraimas, kuris yra anapus Jordano.</verse>
				<verse number="12">Ir jo sūnūs jam padarė taip, kaip jis buvo jiems įsakęs;</verse>
				<verse number="13">nes jo sūnūs nugabeno jį į Kanaano šalį ir palaidojo jį prieš Mamrę Machpelos lauko oloje, kurią Abraomas su lauku nupirko iš hetito Efrono, laidojimo vietos nuosavybėn.</verse>
				<verse number="14">Ir palaidojęs savo tėvą Juozapas sugrįžo į Egiptą, jis, jo broliai ir visi, kurie vyko su juo aukštyn jo tėvo laidoti.</verse>
				<verse number="15">Ir Juozapo broliai, matydami, kad jų tėvas yra miręs, tarė: „Galbūt Juozapas mūsų nekęs ir tikrai mums atmokės už visa pikta, ką mes jam padarėme“.</verse>
				<verse number="16">Ir jie siuntė Juozapui pasiuntinį, sakydami: „Tavo tėvas prieš mirdamas įsakė, sakydamas:</verse>
				<verse number="17">‘Taip sakykite Juozapui: „Atleisk, meldžiu tave, savo brolių nusikaltimą ir jų nuodėmę; nes jie padarė tau pikta“; o dabar, meldžiame tave, atleisk tavo tėvo Dievo tarnų nusikaltimą“. Ir Juozapas verkė, kai jie jam kalbėjo.</verse>
				<verse number="18">Ir jo broliai taip pat nuėjo ir parpuolė prieš jo veidą; ir jie tarė: „Štai mes esame tavo tarnai“.</verse>
				<verse number="19">Bet Juozapas jiems tarė: „Nebijokite; nes argi aš esu Dievo vietoje?</verse>
				<verse number="20">Tačiau dėl jūsų, jūs sumanėte prieš mane pikta; bet Dievas norėjo tai dėl gero, idant įvykdytų, kaip yra šią dieną, kad daug žmonių išlaikytų gyvų.</verse>
				<verse number="21">Taigi dabar nebijokite; aš maitinsiu jus ir jūsų mažylius“. Ir jis guodė juos ir maloniai jiems kalbėjo.</verse>
				<verse number="22">Ir Juozapas gyveno Egipte, jis ir jo tėvo namai; ir Juozapas gyveno šimtą dešimt metų.</verse>
				<verse number="23">Ir Juozapas matė Efraimo trečios kartos vaikus; taip pat Manaso sūnaus Machyro vaikai buvo auginami Juozapui ant kelių.</verse>
				<verse number="24">Ir Juozapas tarė savo broliams: „Aš mirštu; o Dievas tikrai jus aplankys ir išves iš šitos šalies į šalį, kurią jis prisiekė Abraomui, Izaokui ir Jokūbui“.</verse>
				<verse number="25">Ir Juozapas prisaikdino Izraelio vaikus, tardamas: „Dievas tikrai jus aplankys, ir jūs nunešite iš čia aukštyn mano kaulus“.</verse>
				<verse number="26">Taigi Juozapas mirė, būdamas šimto dešimties metų; ir jie jį išbalzamavo, ir jis buvo paguldytas į karstą Egipte.</verse>
				<verse number="27">Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="2">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Na, o šitie yra vardai Izraelio vaikų, kurie atvyko į Egiptą; kiekvienas su savo namiškiais atėjo su Jokūbu:</verse>
				<verse number="2">Rubenas, Simeonas, Levis ir Juda,</verse>
				<verse number="3">Isacharas, Zebulonas ir Benjaminas,</verse>
				<verse number="4">Danas ir Naftalis, Gadas ir Ašeras.</verse>
				<verse number="5">Ir visų iš Jokūbo strėnų išėjusių sielų buvo septyniasdešimt sielų; nes Juozapas jau buvo Egipte.</verse>
				<verse number="6">Ir mirė Juozapas, visi jo broliai ir visa ana karta.</verse>
				<verse number="7">O Izraelio vaikai buvo vaisingi, gausiai daugėjo, dauginosi ir tapo nepaprastai galingi; ir šalis buvo pripildyta jų.</verse>
				<verse number="8">Na, o Egiptui iškilo naujas karalius, kuris nežinojo Juozapo.</verse>
				<verse number="9">Ir jis tarė savo tautai: „Štai Izraelio vaikų tauta yra gausesnė ir galingesnė už mus;</verse>
				<verse number="10">nagi, pasielkime su jais išmintingai; kad jie nesidaugintų, ir neįvyktų, kad ištikus kokiam karui jie taipogi neprisijungtų prie mūsų priešų ir nekariautų prieš mus, ir taip neišeitų iš šalies“.</verse>
				<verse number="11">Todėl jie pastatė jiems darbų paskyrėjų, kad juos spaustų savo naštomis. Ir jie pastatė faraonui sandėlių miestus, Pitomą ir Ramzį.</verse>
				<verse number="12">Bet kuo labiau jie spaudė juos, tuo labiau jie dauginosi ir augo. Ir jie sielojosi dėl Izraelio vaikų.</verse>
				<verse number="13">Ir egiptiečiai griežtumu vertė Izraelio vaikus tarnauti;</verse>
				<verse number="14">ir jie apkartino jų gyvenimus sunkia vergyste prie kalkių skiedinio, prie plytų ir prie visokių tarnavimų ant lauko; visoks jų tarnavimas, kuriuo jie vertė juos tarnauti, buvo su griežtumu.</verse>
				<verse number="15">Ir Egipto karalius kalbėjo hebrajų pribuvėjoms, kurių viena buvo vardu Šifra, o kita vardu Pūva;</verse>
				<verse number="16">ir jis tarė: „Atlikdamos pribuvėjos pareigas hebrajų moterims, apžiūrėkite jas ant krėslų; jei būtų sūnus, tuomet jį nužudykite; bet jei būtų duktė, tuomet ji tegyvena“.</verse>
				<verse number="17">Tačiau pribuvėjos bijojo Dievo ir nedarė, kaip joms įsakė Egipto karalius, bet išsaugojo berniukus gyvus.</verse>
				<verse number="18">Ir Egipto karalius pašaukė pribuvėjas ir joms tarė: „Kodėl jūs tai padarėte ir išsaugojote berniukus gyvus?“</verse>
				<verse number="19">O pribuvėjos tarė faraonui: „Todėl, kad hebrajų moterys ne tokios, kaip egiptiečių moterys; nes jos yra gyvybingos ir būna pagimdžiusios, prieš ateinant pas jas pribuvėjoms“.</verse>
				<verse number="20">Todėl Dievas gerai elgėsi su pribuvėjomis; o tauta didėjo ir pasidarė labai galinga.</verse>
				<verse number="21">Ir įvyko, kadangi pribuvėjos bijojo Dievo, jis padarė joms namus.</verse>
				<verse number="22">Ir faraonas įpareigojo visą savo tautą, sakydamas: „Kiekvieną gimusį sūnų įmeskite į upę, o kiekvieną dukterį išsaugokite gyvą“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Ir toks vyras iš Levio namų ėjo ir ėmė į žmonas Levio dukterį.</verse>
				<verse number="2">Ir ta moteris pastojo ir pagimdė sūnų; ir kai ji pamatė jį, kad jis buvo gražus vaikas, slėpė jį tris mėnesius.</verse>
				<verse number="3">Ir nebegalėdama ilgiau jo slėpti, ji paėmė jam dėžę iš meldų, apglaistė ją dumblu ir derva ir įdėjo į ją vaiką; ir ji paguldė ją vilkdalgiuose prie upės kranto.</verse>
				<verse number="4">O jo sesuo stovėjo iš toli, kad žinotų, ką jam padarys.</verse>
				<verse number="5">Ir faraono duktė nusileido prie upės nusiprausti; o jos panelės vaikščiojo upės pakrante; ir, išvydusi dėžę tarp vilkdalgių, ji pasiuntė savo tarnaitę, kad ją atneštų.</verse>
				<verse number="6">Ir atidariusi ją ji pamatė vaiką; ir štai kūdikis verkė. Ir ji pasigailėjo jo ir tarė: „Tai vienas iš hebrajų vaikų“.</verse>
				<verse number="7">Tada jo sesuo tarė faraono dukteriai: „Ar man eiti ir tau pašaukti žindyvę iš hebrajų moterų, kad ji tau žindytų tą vaiką?“</verse>
				<verse number="8">Ir faraono duktė jai tarė: „Eik“. Ir ta panelė nuėjo ir pašaukė to vaiko motiną.</verse>
				<verse number="9">Ir faraono duktė jai tarė: „Pasiimk šitą vaiką ir žindyk jį man, o aš tau duosiu tavo uždarbį“. Ir ta moteris paėmė tą vaiką ir jį žindė.</verse>
				<verse number="10">Ir tas vaikas augo, ir ji atvedė jį faraono dukteriai, ir jis tapo jos sūnus. Ir ji praminė jį vardu Mozė; ir ji tarė: „Kadangi ištraukiau jį iš vandens“.</verse>
				<verse number="11">Ir įvyko anomis dienomis, kai Mozė buvo suaugęs, jis išėjo pas savo brolius ir žiūrėjo į jų naštas; ir jis pamatė egiptietį, bemušantį vieną iš jo brolių – hebrają.</verse>
				<verse number="12">Ir šen bei ten apsidairęs ir matydamas, kad nėra nei vieno žmogaus, jis užmušė tą egiptietį ir paslėpė jį smėlyje.</verse>
				<verse number="13">Ir kai jis išėjo antrą dieną, štai du hebrajų vyrai besivaidijantys; ir jis tarė darančiam neteisybę: „Kodėl muši savo bendrą?“</verse>
				<verse number="14">O jis tarė: „Kas tave paskyrė mums kunigaikščiu ir teisėju? Ar ketini mane nužudyti, kaip nužudei egiptietį?“ Ir Mozė išsigando ir tarė: „Tikrai šis dalykas yra žinomas“.</verse>
				<verse number="15">Na, o faraonas tai išgirdęs siekė nužudyti Mozę. Bet Mozė pabėgo nuo faraono veido ir apsigyveno Midjano šalyje; ir jis sėdėjo prie šulinio.</verse>
				<verse number="16">Na, o Midjano kunigas turėjo septynias dukteris; ir jos atėjusios sėmė vandenį ir pripildė lovius, kad pagirdytų savo tėvo kaimenę.</verse>
				<verse number="17">Ir atėjo piemenys ir jas nuvarė; bet Mozė atsistojo, joms padėjo ir pagirdė jų kaimenę.</verse>
				<verse number="18">Ir joms parėjus pas savo tėvą Reuelį, jis tarė: „Kaip yra, kad jūs šiandien taip anksti parėjote?“</verse>
				<verse number="19">Ir jos tarė: „Egiptietis mus išgelbėjo iš piemenų rankų ir taip pat mums užtektinai prisėmė vandens ir pagirdė kaimenę“.</verse>
				<verse number="20">Ir jis tarė savo dukterims: „O kur jis yra? Kodėl gi jūs palikote tą vyrą? Pašaukite jį, kad jis valgytų duonos“.</verse>
				<verse number="21">Ir Mozė sutiko gyventi pas tą žmogų; ir jis davė Mozei savo dukterį Siporą.</verse>
				<verse number="22">Ir ji pagimdė jam sūnų, o jis praminė jį vardu Geršomas; nes jis sakė: „Aš buvau ateivis svetimoje šalyje“.</verse>
				<verse number="23">Ir įvyko laikui bėgant, kad mirė Egipto karalius; o Izraelio vaikai dejavo dėl vergystės ir šaukė, ir jų šauksmas dėl vergystės pakilo aukštyn pas Dievą.</verse>
				<verse number="24">Ir Dievas išgirdo jų dejavimą, ir Dievas atsiminė savo sandorą su Abraomu, su Izaoku ir su Jokūbu.</verse>
				<verse number="25">Ir Dievas pažvelgė į Izraelio vaikus, ir Dievas atsižvelgė į juos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Na, o Mozė saugojo savo uošvio, Midjano kunigo Jetro, kaimenę; ir jis nuvedė kaimenę į dykumos galą ir atėjo prie Dievo kalno, prie Horebo.</verse>
				<verse number="2">Ir VIEŠPATIES angelas jam pasirodė ugnies liepsnoje, iš krūmo vidurio; ir jis pažiūrėjo, ir štai krūmas degė ugnimi, bet tas krūmas nesudegė.</verse>
				<verse number="3">Ir Mozė tarė: „Dabar aš pasuksiu į šalį ir pasižiūrėsiu į šį didingą reginį, kodėl nesudega tas krūmas“.</verse>
				<verse number="4">Ir VIEŠPATS pamatęs, kad jis pasuko į šalį pasižiūrėti, Dievas jį pašaukė iš krūmo vidurio ir tarė: „Moze, Moze!“ Ir jis tarė: „Aš čia“.</verse>
				<verse number="5">Ir jis tarė: „Nesiartink čia; nusiauk nuo savo kojų apavą, nes vieta, ant kurios stovi, yra šventa žemė“.</verse>
				<verse number="6">Jis dar daugiau sakė: „Aš esu tavo tėvo Dievas, Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas“. Ir Mozė paslėpė savo veidą; nes jis bijojo pažiūrėti į Dievą.</verse>
				<verse number="7">Ir VIEŠPATS tarė: „Aš tikrai mačiau suspaudimą savo tautos, esančios Egipte, ir išgirdau jų šauksmą dėl jų darbų paskyrėjų; nes aš žinau jų sielvartą;</verse>
				<verse number="8">ir aš nužengiau juos išgelbėti iš egiptiečių rankos ir išvesti juos iš anos šalies aukštyn į gerą šalį ir didelę, į šalį, plūstančią pienu ir medumi; į kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių vietą.</verse>
				<verse number="9">Taigi dabar, štai Izraelio vaikų šauksmas atėjo pas mane; ir taip pat aš mačiau engimą, kuriuo egiptiečiai juos engia.</verse>
				<verse number="10">Taigi dabar ateik, ir aš tave siųsiu pas faraoną, kad išvestum iš Egipto mano tautą, Izraelio vaikus“.</verse>
				<verse number="11">Ir Mozė tarė Dievui: „Kas aš esu, kad eičiau pas faraoną ir kad išvesčiau iš Egipto Izraelio vaikus?“</verse>
				<verse number="12">Ir jis tarė: „Tikrai aš būsiu su tavimi; ir šis bus tau ženklas, kad aš tave siunčiau: kai išvesi iš Egipto tautą, jūs tarnausite Dievui ant šito kalno“.</verse>
				<verse number="13">Ir Mozė tarė Dievui: „Štai kai aš ateisiu pas Izraelio vaikus ir jiems sakysiu: ‘Jūsų tėvų Dievas mane siuntė pas jus’; o jie man sakys: ‘Koks yra jo vardas?’ Ką aš jiems sakysiu?“</verse>
				<verse number="14">Ir Dievas tarė Mozei: „AŠ ESU, KURIS ESU“; ir jis tarė: „Šitaip sakyk Izraelio vaikams: ‘AŠ ESU‘ mane siuntė pas jus“.</verse>
				<verse number="15">Ir Dievas dar tarė Mozei: „Šitaip sakyk Izraelio vaikams: ‘VIEŠPATS, jūsų tėvų Dievas, Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas, mane siuntė pas jus; šitas yra mano vardas per amžius ir šitas yra mano atminimas visoms kartoms’.</verse>
				<verse number="16">Eik, surink Izraelio vyresniuosius ir jiems sakyk: ‘VIEŠPATS, jūsų tėvų Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, man pasirodė, tardamas: Aš tikrai jus aplankiau ir pamačiau tai, kas jums padaryta Egipte;</verse>
				<verse number="17">ir aš tariau: ‘Aš jus išvesiu iš Egipto suspaudimo aukštyn į kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių šalį, į šalį, plūstančią pienu ir medumi’.</verse>
				<verse number="18">Ir jie paklausys tavo balso; ir tu ateisi, tu ir Izraelio vyresnieji, pas Egipto karalių ir jam sakysite: ‘VIEŠPATS, hebrajų Dievas, susitiko su mumis; o dabar, meldžiame tave, leisk mums eiti trijų dienų kelionę į dykumą, kad mes aukotume VIEŠPAČIUI, savo Dievui’.</verse>
				<verse number="19">O aš esu įsitikinęs, kad Egipto karalius jūsų neišleis ir per galingą ranką.</verse>
				<verse number="20">Ir aš ištiesiu savo ranką ir ištiksiu Egiptą visais savo stebuklais, kuriuos darysiu jo tarpe; o po to jis išleis jus.</verse>
				<verse number="21">Ir šitai tautai aš duosiu palankumą egiptiečių akyse; ir įvyks, kai eisite, tai jūs nevyksite tuščiomis;</verse>
				<verse number="22">bet kiekviena moteris pasiskolins iš savo kaimynės ir iš laikinai gyvenančios jos namuose sidabrinių brangenybių, auksinių brangenybių ir drabužių; ir jūs juos uždėsite ant savo sūnų ir savo dukterų; ir jūs apiplėšite egiptiečius“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Ir Mozė atsakydamas tarė: „Bet štai jie netikės manimi nei klausys mano balso; nes jie sakys: ‘Tau nepasirodė VIEŠPATS’“.</verse>
				<verse number="2">Ir VIEŠPATS jam tarė: „Kas tai tavo rankoje?“ Ir jis tarė: „Lazda“.</verse>
				<verse number="3">Ir jis tarė: „Mesk ją ant žemės“. Ir jis numetė ją ant žemės, o ji pavirto gyvate; ir Mozė bėgo nuo jos.</verse>
				<verse number="4">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Ištiesk savo ranką ir paimk ją už uodegos“. Ir jis ištiesė savo ranką ir nutvėrė ją, ir ji virto lazda jo rankoje;</verse>
				<verse number="5">„Kad jie tikėtų, kad tau pasirodė VIEŠPATS, jų tėvų Dievas, Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas“.</verse>
				<verse number="6">Ir VIEŠPATS dar jam tarė: „Įkišk dabar savo ranką sau į užantį“. Ir jis įkišo savo ranką sau į užantį; ir kai jis ištraukė ją, štai jo ranka buvo raupsuota kaip sniegas.</verse>
				<verse number="7">Ir jis tarė: „Vėl įkišk savo ranką sau į užantį“. Ir jis vėl įkišo savo ranką sau į užantį; ir ją ištraukė iš savo užančio, ir štai ji vėl buvo tapusi kaip jo likęs kūnas.</verse>
				<verse number="8">„Ir įvyks, jeigu jie netikės tavimi nei nepaklausys pirmojo ženklo balso, tai jie patikės paskesniojo ženklo balsu.</verse>
				<verse number="9">Ir įvyks, jeigu jie netikės ir šitais dviem ženklais nei nepaklausys tavo balso, tai paimk upės vandens ir išliek jį ant sausos žemės; ir vanduo, kurį paimsi iš upės, pavirs ant sausos žemės krauju“.</verse>
				<verse number="10">Ir Mozė tarė VIEŠPAČIUI: ‘O, mano Viešpatie, aš nesu iškalbingas nei nuo anksčiau, nei nuo tada, kai tu kalbėjai savo tarnui; bet aš esu sunkios kalbos ir sunkaus liežuvio“.</verse>
				<verse number="11">Ir VIEŠPATS jam tarė: „Kas padarė žmogaus burną, arba kas padaro nebylį ar kurčią, ar regintį, ar aklą? Argi ne aš, VIEŠPATS?</verse>
				<verse number="12">Taigi dabar eik, o aš būsiu su tavo burna ir tave pamokysiu, ką tau sakyti“.</verse>
				<verse number="13">Bet jis tarė: „O, mano Viešpatie, meldžiu tave, siųsk per ranką to, kurį siųsi“.</verse>
				<verse number="14">Ir užsidegė VIEŠPATIES pyktis prieš Mozę, ir jis tarė: „Ar ne levitas Aaronas tavo brolis? Aš žinau, kad jis moka gerai kalbėti. Ir, be to, štai jis išeina tavęs pasitikti; ir tave išvydęs jis džiaugsis savo širdyje.</verse>
				<verse number="15">Ir tu kalbėk jam ir dėk žodžius į jo burną; o aš būsiu su tavo burna ir su jo burna ir jus pamokysiu, ką jums daryti.</verse>
				<verse number="16">Ir jis bus tavo kalbėtojas tautai; ir jis, jis tau bus vietoj burnos, o tu jam būsi vietoj Dievo.</verse>
				<verse number="17">Ir pasiimk į savo ranką šitą lazdą, kuria darysi ženklus“.</verse>
				<verse number="18">Ir Mozė ėjo ir sugrįžo pas savo uošvį Jetrą, ir jam tarė: „Meldžiu tave, leisk man eiti ir sugrįžti pas savo brolius, esančius Egipte, ir pažiūrėti, ar jie dar gyvi. Ir Jetras tarė Mozei: „Eik ramybėje“.</verse>
				<verse number="19">Ir VIEŠPATS tarė Mozei Midjane: „Eik, sugrįžk į Egiptą; nes mirę visi tie vyrai, kurie ieškojo tavo gyvybės“.</verse>
				<verse number="20">Ir Mozė pasiėmė savo žmoną ir savo sūnus, užsodino juos ant asilo ir sugrįžo į Egipto šalį; ir Mozė pasiėmė į ranką Dievo lazdą.</verse>
				<verse number="21">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Kai eisi, kad sugrįžtum į Egiptą, žiūrėk, kad padarytum faraono akivaizdoje visus tuos stebuklus, kuriuos aš įdėjau į tavo ranką; bet aš užkietinsiu jo širdį, kad jis neišleistų tautos.</verse>
				<verse number="22">Ir sakyk faraonui: ‘Taip sako VIEŠPATS: Izraelis yra mano sūnus, mano pirmagimis;</verse>
				<verse number="23">ir aš tau sakau: „Išleisk mano sūnų, kad jis man tarnautų; o jei atsisakysi jį paleisti, štai aš užmušiu tavo sūnų, tavo pirmagimį”’“.</verse>
				<verse number="24">Ir įvyko pakeliui į užeigą, kad VIEŠPATS jį sutiko ir siekė jį nužudyti.</verse>
				<verse number="25">Tada Sipora, paėmusi aštrų akmenį, nupjovė savo sūnaus apyvarpę ir numetė ją prie jo kojų, ir tarė: „Tu tikrai esi man kruvinas vyras“.</verse>
				<verse number="26">Tad jis paleido jį; tada ji pasakė: „Kruvinas vyras tu esi dėl apipjaustymo“.</verse>
				<verse number="27">Ir VIEŠPATS tarė Aaronui: „Eik į dykumą Mozės pasitikti“. Ir jis ėjo, sutiko jį Dievo kalne ir pabučiavo.</verse>
				<verse number="28">Ir Mozė pasakė Aaronui visus žodžius VIEŠPATIES, kuris jį siuntė, ir visus ženklus, kuriuos jis jam įsakė.</verse>
				<verse number="29">Ir Mozė su Aaronu nuėję surinko visus Izraelio vaikų vyresniuosius;</verse>
				<verse number="30">ir Aaronas kalbėjo visus žodžius, kuriuos VIEŠPATS buvo kalbėjęs Mozei, ir darė ženklus tautos akyse.</verse>
				<verse number="31">Ir tauta tikėjo; ir kai jie išgirdo, kad VIEŠPATS aplankė Izraelio vaikus ir kad jis pažvelgė į jų suspaudimą, jie nulenkė savo galvas ir pagarbino.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">O po to Mozė ir Aaronas įėję tarė faraonui: „Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Išleisk mano tautą, kad jie švęstų man šventę dykumoje’“.</verse>
				<verse number="2">Ir faraonas tarė: „Kas yra VIEŠPATS, kad turėčiau klausyti jo balso ir išleisti Izraelį? Aš nepažįstu VIEŠPATIES nei neišleisiu Izraelio“.</verse>
				<verse number="3">Ir jie tarė: „Hebrajų Dievas susitiko su mumis; leisk mums, meldžiame tave, eiti trijų dienų kelionę į dykumą ir aukoti VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui; kad jis ant mūsų nepultų maru ar kalaviju“.</verse>
				<verse number="4">Bet Egipto karalius jiems tarė: „Kodėl jūs, Moze ir Aaronai, atitraukiate tautą nuo jų darbų? Eikite prie savo naštų“.</verse>
				<verse number="5">Ir faraonas tarė: „Štai šalies tauta jau gausi, o jūs skatinate ją ilsėtis nuo jos naštų“.</verse>
				<verse number="6">Ir tą pačią dieną faraonas įsakė tautos darbų paskyrėjams ir jos pareigūnams, sakydamas:</verse>
				<verse number="7">„Nebeduokite, kaip anksčiau, tautai šiaudų plytoms gaminti; jie patys tegul eina ir prisirenka šiaudų.</verse>
				<verse number="8">Ir uždėkite jiems tą skaičių plytų, kiek jie lig šiol padarydavo; nieko nemažinkite; nes jie dykinėja; todėl jie šaukia, sakydami: ‘Eikime, aukokime savo Dievui’.</verse>
				<verse number="9">Tebūna tiems žmonėms uždėta daugiau darbo, kad triūstų jame; ir tenepaiso jie tuščių žodžių“.</verse>
				<verse number="10">Ir tautos darbų paskyrėjai ir jų pareigūnai išėję kalbėjo tautai, sakydami: „Taip sako faraonas: ‘Aš neduosiu jums šiaudų.</verse>
				<verse number="11">Eikite, atsineškite šiaudų iš ten, kur rasite; tačiau jūsų darbas nei kiek nebus sumažintas’“.</verse>
				<verse number="12">Taigi tauta išsisklaidė po visą Egipto šalį rinkti ražienų vietoj šiaudų.</verse>
				<verse number="13">O darbų paskyrėjai skubino juos, sakydami: „Atlikite savo darbus, savo dienos užduotis, kaip tada, kai buvo šiaudų“.</verse>
				<verse number="14">Ir Izraelio vaikų pareigūnai, kuriuos jiems buvo paskyrę faraono darbų paskyrėjai, buvo mušami ir iš jų buvo reikalaujama: „Kodėl neatlikote savo užduoties plytų gaminime nei vakar, nei šiandien, kaip anksčiau?“</verse>
				<verse number="15">Tada Izraelio vaikų pareigūnai atėję šaukė faraonui, tardami: „Kodėl taip elgiesi su savo tarnais?</verse>
				<verse number="16">Neduoda tavo tarnams šiaudų, o jie mums sako: ‘Gaminkite plytas’; ir štai tavo tarnai mušami; bet kaltė yra tavo paties tautoje“.</verse>
				<verse number="17">Bet jis tarė: „Jūs dyki, jūs dyki; todėl sakote: ‘Eikime, aukokime VIEŠPAČIUI’.</verse>
				<verse number="18">Taigi dabar eikite, dirbkite; nes šiaudų jums neduos, tačiau turėsite pristatyti tą plytų kiekį“.</verse>
				<verse number="19">Ir Izraelio vaikų pareigūnai pamatė esą bėdoje po to, kai buvo pasakyta: „Nemažinkite kasdienio jums užduoto jūsų plytų kiekio “.</verse>
				<verse number="20">Ir išėję iš faraono jie susitiko Mozę ir Aaroną, bestovinčius kelyje;</verse>
				<verse number="21">ir jie tarė jiems: „VIEŠPATS tepažvelgia į jus ir tegul teisia; nes jūs padarėte, kad mūsų kvapu bjaurėtųsi faraono ir jo tarnų akyse, įduodami kalaviją į jų ranką, kad mus užmuštų“.</verse>
				<verse number="22">Ir Mozė grįžo pas VIEŠPATĮ ir tarė: „Viešpatie, kodėl tu taip piktai pasielgei su šita tauta? Kodėl gi tu mane siuntei?</verse>
				<verse number="23">Nes nuo tada, kai atėjau pas faraoną kalbėti tavo vardu, jis darė pikta šitai tautai; ir tu visai neišvadavai savo tautos“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Dabar tu pamatysi, ką aš padarysiu faraonui; nes stipria ranka jis juos išleis, ir stipria ranka jis juos išvarys iš savo šalies“.</verse>
				<verse number="2">Ir Dievas kalbėjo Mozei ir jam tarė: „Aš esu VIEŠPATS;</verse>
				<verse number="3">ir aš pasirodžiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui Visagalio Dievo vardu, bet savo vardu ‘JEHOVA’ aš jiems nebuvau žinomas.</verse>
				<verse number="4">Ir taip pat aš įtvirtinau su jais savo sandorą, kad duočiau jiems Kanaano šalį, jų kelionės šalį, kurioje jie buvo ateiviai.</verse>
				<verse number="5">Taip pat aš girdėjau dejavimą Izraelio vaikų, kuriuos egiptiečiai laiko vergovėje; ir aš atsiminiau savo sandorą.</verse>
				<verse number="6">Todėl sakyk Izraelio vaikams: ‘Aš esu VIEŠPATS ir išvesiu jus iš po egiptiečių naštų, ir išvaduosiu jus iš jų vergovės, ir atpirksiu jus ištiesta ranka ir dideliais teismais;</verse>
				<verse number="7">ir imsiu jus sau už tautą ir būsiu jums Dievas; o jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas, kuris jus išvedė iš po egiptiečių naštų.</verse>
				<verse number="8">Ir aš jus nuvesiu į šalį, apie kurią prisiekiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui duoti; ir ją duosiu jums paveldui; aš esu VIEŠPATS’“.</verse>
				<verse number="9">Ir Mozė taip kalbėjo Izraelio vakams; bet jie neklausė Mozės dėl dvasios skausmo ir dėl žiaurios vergystės.</verse>
				<verse number="10">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="11">„Įeik, kalbėk Egipto karaliui faraonui, kad jis išleistų Izraelio vaikus iš savo šalies“.</verse>
				<verse number="12">Bet Mozė kalbėjo VIEŠPATIES akivaizdoje, sakydamas: „Štai Izraelio vaikai manęs neklausė; tad kaip klausys faraonas manęs, esančio neapipjaustytomis lūpomis?“</verse>
				<verse number="13">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei bei Aaronui ir davė jiems įpareigojimą Izraelio vaikams ir Egipto karaliui faraonui, kad išvestų Izraelio vaikus iš Egipto šalies.</verse>
				<verse number="14">Šitos yra jų tėvų namų galvos: Izraelio pirmagimio Rubeno sūnūs: Hanochas, Palus, Hesronas ir Karmis; šitos yra Rubeno šeimos.</verse>
				<verse number="15">O Simeono sūnūs: Jemuelis, Jaminas, Ohadas, Jakinas, Soharas ir kanaanietės moters sūnus Šaulius; šios yra Simeono šeimos.</verse>
				<verse number="16">O šitie yra Levio sūnų vardai pagal jų genealogiją: Geršonas, Kehatas ir Meraris; ir Levio gyvenimo metų buvo šimtas trisdešimt septyneri metai.</verse>
				<verse number="17">Geršono sūnūs: Libnis ir Šimis pagal jų šeimas.</verse>
				<verse number="18">O Kehato sūnūs: Amramas, Isharas, Hebronas ir Uzielis; o Kehato gyvenimo metų buvo šimtas trisdešimt treji metai.</verse>
				<verse number="19">O Merario sūnūs: Machlis ir Mušis; šitos yra Levio šeimos pagal jų genealogiją.</verse>
				<verse number="20">O Amramas ėmė sau į žmonas savo tėvo seserį Jochebedą; ir ji jam pagimdė Aaroną ir Mozę; o Amramo gyvenimo metų buvo šimtas trisdešimt septyneri metai.</verse>
				<verse number="21">O Isharo sūnūs: Korachas, Nefegas ir Zichris.</verse>
				<verse number="22">O Uzielio sūnūs: Mišaelis, Elcafanas ir Sitris.</verse>
				<verse number="23">O Aaronas ėmė sau į žmonas Elišebą, Aminadabo dukterį, Naasono seserį; ir ji jam pagimdė Nadabą, Abihuvą, Eleazarą ir Itamarą.</verse>
				<verse number="24">O Koracho sūnūs: Asiras, Elkana ir Abiasafas; šitos yra korachų šeimos.</verse>
				<verse number="25">Ir Aarono sūnus Eleazaras ėmė sau į žmonas vieną iš Putielio dukterų; ir ji jam pagimdė Finehasą; šitos yra levitų tėvų galvos pagal jų šeimas.</verse>
				<verse number="26">Šitie yra tas Aaronas ir Mozė, kuriems VIEŠPATS sakė: „Išveskite Izraelio vaikus iš Egipto šalies pagal jų kariuomenes“.</verse>
				<verse number="27">Šitie yra tie, kurie kalbėjo Egipto karaliui faraonui, kad išvestų Izraelio vaikus iš Egipto; šitie yra tas Mozė ir Aaronas.</verse>
				<verse number="28">Ir įvyko tą dieną, kai VIEŠPATS kalbėjo Mozei Egipto šalyje,</verse>
				<verse number="29">kad VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas: „Aš esu VIEŠPATS; kalbėk Egipto karaliui faraonui viską, ką aš tau kalbu“.</verse>
				<verse number="30">Bet Mozė tarė VIEŠPATIES akivaizdoje: „Štai aš esu neapipjaustytomis lūpomis, ir kaipgi manęs klausys faraonas?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Štai aš tave padariau dievu faraonui; o tavo brolis Aaronas bus tavo pranašas.</verse>
				<verse number="2">Kalbėk viską, ką aš tau įsakau; o tavo brolis Aaronas kalbės faraonui, kad jis išleistų Izraelio vaikus iš savo šalies.</verse>
				<verse number="3">O aš užkietinsiu faraono širdį ir padauginsiu savo ženklus ir stebuklus Egipto šalyje.</verse>
				<verse number="4">Bet faraonas jūsų neklausys, kad aš uždėčiau savo ranką ant Egipto ir dideliais teismais išvesčiau iš Egipto šalies savo kariuomenes ir savo tautą, Izraelio vaikus.</verse>
				<verse number="5">Ir egiptiečiai žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai ištiesiu savo ranką ant Egipto ir išvesiu iš jų tarpo Izraelio vaikus“.</verse>
				<verse number="6">Ir Mozė ir Aaronas padarė, kaip VIEŠPATS jiems įsakė, taip jie padarė.</verse>
				<verse number="7">O Mozė buvo aštuoniasdešimties metų, o Aaronas aštuoniasdešimt trijų metų, kai jie kalbėjo faraonui.</verse>
				<verse number="8">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, sakydamas:</verse>
				<verse number="9">„Kai faraonas kalbės jums, sakydamas: ‘Padarykite sau stebuklą’; tada sakyk Aaronui: ‘Imk savo lazdą ir numesk ją priešais faraoną’, ji pavirs gyvate“.</verse>
				<verse number="10">Ir Mozė ir Aaronas įėjo pas faraoną ir jie padarė taip, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs; ir Aaronui numetus savo lazdą priešais faraoną ir jo tarnus, ji pavirto gyvate.</verse>
				<verse number="11">Tada faraonas irgi pasišaukė išminčių ir burtininkų; na, o Egipto burtininkai, jie irgi savo kerais taip pat padarė.</verse>
				<verse number="12">Nes jie numetė kiekvienas savo lazdą, ir jos pavirto gyvatėmis; bet Aarono lazda prarijo jų lazdas.</verse>
				<verse number="13">Ir jis užkietino faraono širdį, kad jis jų neklausė; kaip VIEŠPATS buvo kalbėjęs.</verse>
				<verse number="14">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Faraono širdis užkietėjusi, jis atsisako išleisti tautą.</verse>
				<verse number="15">Eik ryte pas faraoną; štai jis išeina prie vandens; o tu atsistok prieš jį, ateinantį prie upės kranto; ir tą lazdą, kuri buvo pavirtusi gyvate, pasiimk į ranką.</verse>
				<verse number="16">Ir jam sakyk: ‘VIEŠPATS, hebrajų Dievas, mane siuntė pas tave, sakydamas: „Išleisk mano tautą, kad jie man tarnautų dykumoje“; ir štai lig šiol tu nenorėjai klausyti.</verse>
				<verse number="17">Taip sako VIEŠPATS: „Iš to tu pažinsi, kad aš esu VIEŠPATS: štai aš suduosiu mano rankoje esančia lazda į vandenis, kurie yra upėje, ir jie pavirs krauju.</verse>
				<verse number="18">Ir upėje esančios žuvys išdvės, ir upė smirdės; ir egiptiečiai bjaurėsis gerti upės vandenį’“.</verse>
				<verse number="19">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei: „Sakyk Aaronui: ‘Imk savo lazdą ir ištiesk savo ranką virš Egipto vandenų, virš jų upelių, virš jų upių ir virš jų tvenkinių, ir virš visų jų vandens telkinių, kad jie pavirstų krauju; ir kad būtų kraujas visoje Egipto šalyje, tiek mediniuose, tiek akmeniniuose induose ’“.</verse>
				<verse number="20">Ir Mozė ir Aaronas padarė taip, kaip VIEŠPATS įsakė; ir jis pakėlė lazdą ir sudavė į vandenis, esančius upėje, faraono ir jo tarnų akivaizdoje; ir visi upėje esantys vandenys pavirto krauju.</verse>
				<verse number="21">Ir upėje esančios žuvys išdvėsė; ir upė smirdėjo, ir egiptiečiai nebegalėjo gerti vandens iš upės; ir kraujas buvo visoje Egipto šalyje.</verse>
				<verse number="22">Ir Egipto burtininkai taip padarė savo kerais; ir faraono širdis buvo užkietėjusi, ir jis jų neklausė; kaip VIEŠPATS buvo kalbėjęs.</verse>
				<verse number="23">Ir faraonas nusigręžė ir nuėjo į savo namus, ir jis nepakreipė į tai savo širdies.</verse>
				<verse number="24">O visi egiptiečiai aplink upę kasė gėrimui vandens; nes jie negalėjo gerti iš upės vandens.</verse>
				<verse number="25">Ir išsipildė septynios dienos po to, kai VIEŠPATS buvo ištikęs upę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei: „Eik pas faraoną ir jam sakyk: ‘Taip sako VIEŠPATS: Išleisk mano tautą, kad jie man tarnautų.</verse>
				<verse number="2">O jei atsisakysi juos išleisti, štai aš ištiksiu visas tavo ribas varlėmis;</verse>
				<verse number="3">ir upė gausiai duos varlių, kurios eis į viršų ir ateis į tavo namus, į tavo miegamąjį, ant tavo lovos, į tavo tarnų namus ir ant tavo tautos, į tavo krosnis ir į tavo duonkubilius;</verse>
				<verse number="4">ir varlės lips aukštyn tiek ant tavęs, tiek ant tavo tautos, tiek ant tavo visų tarnų’“.</verse>
				<verse number="5">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei: „Sakyk Aaronui: ‘Ištiesk savo ranką su savo lazda virš upelių, virš upių, virš tvenkinių ir padaryk, kad varlės liptų ant Egipto žemės’“.</verse>
				<verse number="6">Ir Aaronas ištiesė savo ranką virš Egipto vandenų; ir varlės lipo aukštyn ir apdengė Egipto šalį.</verse>
				<verse number="7">Ir burtininkai taip padarė savo kerais ir atvedė aukštyn varles ant Egipto šalies.</verse>
				<verse number="8">Tada faraonas, pašaukęs Mozę ir Aaroną, tarė: „Maldaukite VIEŠPATĮ, kad jis pašalintų varles nuo manęs ir nuo mano tautos; ir aš išleisiu tautą, kad jie aukotų VIEŠPAČIUI“.</verse>
				<verse number="9">Ir Mozė tarė faraonui: „Turėk šią šlovę už mane; kada turiu maldauti už tave, už tavo tarnus ir už tavo tautą, kad varles išnaikintų nuo tavęs ir iš tavo namų, kad jos tik upėje pasiliktų?“</verse>
				<verse number="10">Ir jis tarė: „Rytoj“. Ir jis tarė: „ Tebūna pagal tavo žodį; kad žinotum, jog nėra nei vieno lygaus VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui.</verse>
				<verse number="11">Ir varlės pasišalins nuo tavęs, iš tavo namų, nuo tavo tarnų ir nuo tavo tautos; jos pasiliks tik upėje“.</verse>
				<verse number="12">Ir Mozė ir Aaronas išėjo nuo faraono; ir Mozė šaukėsi VIEŠPATIES dėl varlių, kurias jis buvo atvedęs prieš faraoną.</verse>
				<verse number="13">Ir VIEŠPATS padarė pagal Mozės žodį; ir varlės išdvėsė iš namų, iš kaimų ir iš laukų.</verse>
				<verse number="14">Ir jie surinko jas į krūvas; ir šalis smirdėjo.</verse>
				<verse number="15">Bet faraonas, matydamas, kad buvo atokvėpis, užkietino savo širdį ir jų neklausė; kaip VIEŠPATS buvo sakęs.</verse>
				<verse number="16">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Sakyk Aaronui: ‘Ištiesk savo lazdą ir suduok į žemės dulkes, kad jos pavirstų utėlėmis visoje Egipto šalyje’“.</verse>
				<verse number="17">Ir jie taip padarė; nes Aaronas ištiesė savo ranką su savo lazda ir sudavė į žemės dulkes, ir jos pavirto utėlėmis ant žmonių ir ant gyvulių; visos žemės dulkės pavirto utėlėmis visoje Egipto šalyje.</verse>
				<verse number="18">Ir burtininkai taip darė savo kerais, kad išgautų utėlių, bet jie negalėjo; taigi utėlės buvo ant žmonių ir ant gyvulių.</verse>
				<verse number="19">Tada burtininkai tarė faraonui: „Tai Dievo pirštas“; o faraono širdis užkietėjo, ir jis jų neklausė; kaip VIEŠPATS buvo sakęs.</verse>
				<verse number="20">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Atsikelk anksti rytą ir stokis faraono akivaizdon; štai jis išeina prie vandens; ir jam sakyk: ‘Taip sako VIEŠPATS: Išleisk mano tautą, kad jie man tarnautų.</verse>
				<verse number="21">Kitaip, jei tu neišleisi mano tautos, štai aš atsiųsiu musių spiečius ant tavęs, ant tavo tarnų, ant tavo tautos ir į tavo namus; ir egiptiečių namai bus pilni musių spiečių ir taip pat žemė, ant kurios jie yra.</verse>
				<verse number="22">Ir tą dieną aš atskirsiu Gošeno šalį, kurioje gyvena mano tauta, kad ten nebūtų musių spiečių; tuo tikslu, kad žinotum, jog aš esu VIEŠPATS žemės viduryje.</verse>
				<verse number="23">Ir aš padarysiu skirtumą tarp mano tautos ir tavo tautos; rytoj bus šitas ženklas’“.</verse>
				<verse number="24">Ir VIEŠPATS taip padarė; ir didžiulis musių spiečius atskrido į faraono namus, į jo tarnų namus ir į visą Egipto šalį; žemė buvo pagadinta dėl to musių spiečiaus.</verse>
				<verse number="25">Ir faraonas, pašaukęs Mozę ir Aaroną, tarė: „Eikite, aukokite savo Dievui šioje šalyje“.</verse>
				<verse number="26">O Mozė tarė: „Nedera taip daryti; nes mes aukosime egiptiečių pasibjaurėjimą VIEŠPAČIUI, savo Dievui; štai jei mes aukosime egiptiečių pasibjaurėjimą jų akyse, argi jie mūsų neužmėtys akmenimis?</verse>
				<verse number="27">Mes eisime trijų dienų kelionę į dykumą ir aukosime VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kaip jis mums įsakys“.</verse>
				<verse number="28">Ir faraonas tarė: „Aš jus išleisiu, kad jūs aukotumėte VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui, dykumoje; tik nenueikite labai toli; maldaukite už mane“.</verse>
				<verse number="29">Ir Mozė tarė: „Štai iš tavęs išėjęs aš maldausiu VIEŠPATĮ, kad rytoj musių spiečiai pasišalintų nuo faraono, nuo jo tarnų ir jo tautos; bet daugiau tenesielgia faraonas apgaulingai, neišleisdamas tautos VIEŠPAČIUI aukoti“.</verse>
				<verse number="30">Ir Mozė išėjo iš faraono ir maldavo VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="31">Ir VIEŠPATS padarė pagal Mozės žodį: jis pašalino musių spiečius nuo faraono, nuo jo tarnų ir nuo jo tautos; nei vienos nebeliko.</verse>
				<verse number="32">Bet ir šįkart faraonas užkietino savo širdį ir neišleido tautos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Įeik pas faraoną ir jam tark: ‘Taip sako VIEŠPATS, hebrajų Dievas: Išleisk mano tautą, kad jie man tarnautų.</verse>
				<verse number="2">Nes jei atsisakysi juos paleisti ir vis dar juos sulaikysi,</verse>
				<verse number="3">štai VIEŠPATIES ranka yra ant lauke esančių tavo galvijų, ant arklių, ant asilų, ant kupranugarių, ant jaučių ir ant avių: bus labai sunkus maras.</verse>
				<verse number="4">Ir VIEŠPATS darys skirtumą tarp Izraelio galvijų ir Egipto galvijų; ir niekas nepadvės iš viso to, kas yra Izraelio vaikų’“.</verse>
				<verse number="5">Ir VIEŠPATS paskyrė nustatytą laiką, tardamas: „Rytoj VIEŠPATS padarys šitą dalyką šalyje“.</verse>
				<verse number="6">Ir rytojaus dieną VIEŠPATS padarė šitą dalyką, ir išdvėsė visi Egipto galvijai; bet iš Izraelio vaikų galvijų nei vienas nenugaišo.</verse>
				<verse number="7">Ir faraonas pasiuntė, ir štai iš izraelitų galvijų nei vienas nebuvo nugaišęs. Bet faraono širdis buvo užkietėjusi, ir jis neišleido tautos.</verse>
				<verse number="8">Ir VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: „Pasiimkite pilnas saujas krosnies pelenų, ir tegul Mozė juos paberia į dangų faraono akivaizdoje.</verse>
				<verse number="9">Ir jie taps smulkiomis dulkėmis visoje Egipto šalyje, ir ant žmonių ir ant gyvulių bus votys, iškylančios pūslėmis visoje Egipto šalyje“.</verse>
				<verse number="10">Ir jie ėmė krosnies pelenų ir atsistojo faraono akivaizdoje; ir Mozė juos pabėrė į dangų; ir jie tapo votimis, iškylančiomis pūslėmis ant žmonių ir ant gyvulių.</verse>
				<verse number="11">Ir burtininkai negalėjo stotis Mozės akivaizdon dėl vočių; nes votys buvo ant burtininkų ir ant visų egiptiečių.</verse>
				<verse number="12">Bet VIEŠPATS užkietino faraono širdį, ir jis neklausė jų; kaip VIEŠPATS buvo kalbėjęs Mozei.</verse>
				<verse number="13">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Atsikelk anksti rytą, stokis faraono akivaizdon ir jam sakyk: ‘Taip sako VIEŠPATS, hebrajų Dievas: Išleisk mano tautą, kad ji man tarnautų.</verse>
				<verse number="14">Nes šįkart aš siųsiu visas savo rykštes ant tavo širdies, ant tavo tarnų ir ant tavo tautos; kad žinotum, jog nėra nei vieno man lygaus visoje žemėje.</verse>
				<verse number="15">Nes dabar aš ištiesiu savo ranką, kad ištikčiau maru tave ir tavo tautą; ir tu būsi iškirstas nuo žemės.</verse>
				<verse number="16">Bet iš tikrųjų dėl tos priežasties tave iškėliau, kad tavyje parodyčiau savo galybę; ir kad mano vardas būtų skelbiamas po visą žemę.</verse>
				<verse number="17">Ar tu vis dar aukštini save prieš mano tautą, kad jos neišleistum?</verse>
				<verse number="18">Štai rytoj apie šitą laiką aš padarysiu, kad lytų labai sunki kruša, kokios nėra buvę Egipte nuo jo įsikūrimo iki dabar.</verse>
				<verse number="19">Taigi dabar siųsk, surink savo galvijus ir visa, ką turi ant lauko; nes ant visų žmonių ir gyvulių, kurie bus rasti ant lauko ir nebus parvesti namo, kris kruša, ir jie mirs’“.</verse>
				<verse number="20">Kas tarp faraono tarnų bijojo VIEŠPATIES žodžio, vertė bėgti į namus savo tarnus ir savo galvijus;</verse>
				<verse number="21">o kas nekreipė dėmesio į VIEŠPATIES žodį, paliko savo tarnus ir savo galvijus lauke.</verse>
				<verse number="22">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Ištiesk savo ranką į dangų, kad būtų kruša visoje Egipto šalyje: ant žmonių, ant gyvulių ir ant visų lauko žolių visoje Egipto šalyje“.</verse>
				<verse number="23">Ir Mozė ištiesė savo lazdą į dangų; ir VIEŠPATS siuntė griaustinį ir krušą, ir ugnis sklido po žemę; ir VIEŠPATS pylė krušą ant Egipto šalies.</verse>
				<verse number="24">Taigi kruša ir ugnis, susimaišiusi su kruša, buvo labai sunki, kokios nėra buvę visoje Egipto šalyje nuo tada, kai ji tapo tauta.</verse>
				<verse number="25">Ir visoje Egipto šalyje kruša išmušė visa, kas buvo ant lauko: tiek žmones, tiek gyvulius; ir kruša išmušė visas lauko žoles ir sulaužė visus lauko medžius.</verse>
				<verse number="26">Tik Gošeno šalyje, kur buvo Izraelio vaikai, nebuvo krušos.</verse>
				<verse number="27">Ir faraonas pasiuntęs pašaukė Mozę bei Aaroną ir jiems tarė: „Šį kartą nusidėjau; VIEŠPATS yra teisus, o aš ir mano tauta esame blogi.</verse>
				<verse number="28">Maldaukite VIEŠPATĮ (nes jau gana), kad nebebūtų galingų griaustinių ir krušos; ir aš jus išleisiu, ir jūs ilgiau nebepasiliksite“.</verse>
				<verse number="29">Ir Mozė jam tarė: „Kai tik būsiu išėjęs iš miesto, aš išskėsiu savo rankas į VIEŠPATĮ; griaustiniai nustos ir krušos nebebus; idant žinotum, kad žemė yra VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="30">Bet, kas dėl tavęs ir tavo tarnų, aš žinau, kad jūs vis dar nebijosite VIEŠPATIES Dievo“.</verse>
				<verse number="31">Linai ir miežiai buvo išmušti; nes miežiai buvo varpose, o linai buvo sukrovę sėklas.</verse>
				<verse number="32">Bet kviečiai ir rugiai nebuvo išmušti; nes jie nebuvo subrendę.</verse>
				<verse number="33">Ir Mozė išėjo nuo faraono iš miesto ir išskėtė savo rankas į VIEŠPATĮ; ir liovėsi griaustiniai ir kruša, ir lietus nebepylė į žemę.</verse>
				<verse number="34">O faraonas, matydamas, kad lietus, kruša ir griaustiniai liovėsi, vėl nusidėjo ir užkietino savo širdį, jis ir jo tarnai.</verse>
				<verse number="35">Ir faraono širdis buvo užkietėjusi, ir jis neišleido Izraelio vaikų; kaip VIEŠPATS buvo kalbėjęs per Mozę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Įeik pas faraoną; nes aš užkietinau jo širdį ir jo tarnų širdis, kad parodyčiau šituos savo ženklus jo akivaizdoje;</verse>
				<verse number="2">ir kad pasakotum savo sūnums ir savo sūnų sūnums į ausis, kokių dalykų padariau Egipte, ir mano ženklus, kuriuos padariau tarp jų; kad jūs žinotumėte, jog aš esu VIEŠPATS“.</verse>
				<verse number="3">Ir Mozė ir Aaronas įėjo pas faraoną ir jam tarė: „Taip sako VIEŠPATS, hebrajų Dievas: ‘Kaip ilgai atsisakysi nusižeminti prieš mane? Išleisk mano tautą, kad ji man tarnautų.</verse>
				<verse number="4">Kitaip, jei tu atsisakysi išleisti mano tautą, štai rytoj atvesiu į tavo sritį skėrių;</verse>
				<verse number="5">ir jie taip apdengs žemės paviršių, kad nebus galima matyti žemės; ir jie ės išgelbėtą likutį, kuris jums išliko nuo krušos, ir ės nuo lauko kiekvieną jums augantį medį;</verse>
				<verse number="6">ir jie pripildys tavo namus, visų tavo tarnų namus ir visų egiptiečių namus; ko nėra matę nei tavo tėvai, nei tavo tėvų tėvai nuo tos dienos, kai jie buvo žemėje, iki šios dienos’“. Ir jis apsigręžė ir išėjo iš faraono.</verse>
				<verse number="7">Ir faraono tarnai jam tarė: „Kaip ilgai šitas žmogus bus mums žabangos? Išleisk tuos žmones, kad jie tarnautų VIEŠPAČIUI, savo Dievui; ar dar nežinai, kad Egiptas yra sunaikintas?“</verse>
				<verse number="8">Ir Mozė ir Aaronas buvo vėl atvesti pas faraoną; ir jis jiems tarė: „Eikite, tarnaukite VIEŠPAČIUI, savo Dievui; bet kas yra tie, kurie eis?“</verse>
				<verse number="9">Ir Mozė tarė: „Eisime su savo jaunais ir savo senais, su savo sūnumis ir savo dukterimis, su savo kaimenėmis ir savo bandomis eisime; nes mes turime švęsti šventę VIEŠPAČIUI“.</verse>
				<verse number="10">Bet jis jiems tarė: „VIEŠPATS tebūna su jumis taip, kaip aš išleisiu jus ir jūsų mažylius; žiūrėkitės; nes jūsų priešakyje yra pikta.</verse>
				<verse number="11">Ne taip; eikite dabar jūs, kurie esate vyrai, ir tarnaukite VIEŠPAČIUI; nes to jūs norėjote“. Ir juos išvarė iš faraono akivaizdos.</verse>
				<verse number="12">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Ištiesk savo ranką virš Egipto šalies dėl skėrių, kad jie ateitų ant Egipto šalies ir ėstų visas šalies žoles, visa, ką paliko kruša“.</verse>
				<verse number="13">Ir Mozė ištiesė savo lazdą virš Egipto šalies, ir VIEŠPATS nešė rytų vėją ant šalies visą tą dieną ir visą tą naktį; o kai buvo rytas, rytų vėjas atnešė skėrius.</verse>
				<verse number="14">Ir skėriai užėjo ant visos Egipto šalies ir nusileido visoje Egipto srityje; jie buvo labai sunkūs; prieš juos nėra buvę tokių skėrių kaip tie, nei po jų tokių nebus.</verse>
				<verse number="15">Nes jie taip apdengė visos žemės paviršių, kad šalis buvo aptemdyta; ir jie ėdė visas šalies žoles ir visus medžių vaisius, kuriuos buvo palikusi kruša; ir neliko nieko, kas žalia ant medžių ar ant lauko žolių, visoje Egipto šalyje.</verse>
				<verse number="16">Tada faraonas skubiai pašaukė Mozę ir Aaroną; ir tarė: „Nusidėjau prieš VIEŠPATĮ, jūsų Dievą, ir prieš jus.</verse>
				<verse number="17">Taigi dabar, meldžiu tave, atleisk mano nuodėmę tik šį vieną kartą ir maldaukite VIEŠPATĮ, savo Dievą, kad jis tik pašalintų nuo manęs šitą mirtį“.</verse>
				<verse number="18">Ir jis išėjo iš faraono ir maldavo VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="19">Ir VIEŠPATS atsuko labai smarkų vakarų vėją, kuris pašalino skėrius ir įmetė juos į Raudonąją jūrą; nei vieno skėrio neliko visose Egipto ribose.</verse>
				<verse number="20">Bet VIEŠPATS užkietino faraono širdį taip, kad jis neišleido Izraelio vaikų.</verse>
				<verse number="21">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Ištiesk savo ranką į dangų, kad tamsa būtų virš Egipto šalies, tamsa, kurią būtų galima pajusti“.</verse>
				<verse number="22">Ir Mozė ištiesė savo ranką į dangų; ir tiršta tamsa buvo tris dienas visoje Egipto šalyje;</verse>
				<verse number="23">per tris dienas jie nematė vienas kito, nei niekas nesikėlė iš savo vietos; bet visi Izraelio vaikai turėjo šviesą savo buveinėse.</verse>
				<verse number="24">Ir faraonas pašaukęs Mozę tarė: „Eikite, tarnaukite VIEŠPAČIUI; tik jūsų kaimenės ir jūsų bandos tepasilieka; jūsų mažyliai irgi teeina su jumis“.</verse>
				<verse number="25">Bet Mozė tarė: „Tu turi mums duoti taip pat ir aukas bei deginamąsias aukas, kad mes aukotume VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui.</verse>
				<verse number="26">Mūsų galvijai irgi eis su mumis; nepasiliks nei viena kanopa; nes iš to mes turime imti, kad tarnautume VIEŠPAČIUI, savo Dievui; o mes nežinome, kuo mes turime tarnauti VIEŠPAČIUI, kol ten neatėjome“.</verse>
				<verse number="27">Bet VIEŠPATS užkietino faraono širdį, ir jis nenorėjo jų išleisti.</verse>
				<verse number="28">Ir faraonas jam tarė: „Eik nuo manęs, saugokis, nebeišvysk daugiau mano veido; nes tą dieną, kai išvysi mano veidą, tu mirsi“.</verse>
				<verse number="29">Ir Mozė tarė: „Tu gerai pasakei, aš daugiau nebeišvysiu tavo veido“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Dar vieną rykštę užleisiu ant faraono ir ant Egipto; po to jis išleis jus iš čia; kai jis jus išleis, jis tikrai jus išvarys iš čia visiškai.</verse>
				<verse number="2">Kalbėk dabar tautai į ausis, ir tegul kiekvienas iš savo kaimyno ir kiekviena iš savo kaimynės pasiskolina sidabrinių ir auksinių brangenybių“.</verse>
				<verse number="3">O VIEŠPATS davė tautai palankumą egiptiečių akyse. Be to, tas vyras Mozė buvo labai didis Egipto šalyje, faraono tarnų akyse ir tautos akyse.</verse>
				<verse number="4">Ir Mozė tarė: „Taip sako VIEŠPATS: ‘Apie vidurnaktį aš išeisiu į Egipto vidurį;</verse>
				<verse number="5">ir išmirs visi pirmagimiai Egipto šalyje, nuo faraono pirmagimio, kuris sėdi jo soste, iki pirmagimio tarnaitės, esančios prie girnų; ir visi gyvulių pirmagimiai.</verse>
				<verse number="6">Ir visoje Egipto šalyje bus didis šauksmas, kokio nėra buvę ir kokio daugiau nebebus.</verse>
				<verse number="7">Bet nei prieš vieną iš Izraelio vaikų nei šuo nepajudins savo liežuvio, nei prieš žmogų, nei gyvulį; kad jūs žinotumėte, jog VIEŠPATS daro skirtumą tarp egiptiečių ir Izraelio.</verse>
				<verse number="8">Ir visi šitie tavo tarnai nusileis pas mane ir man nusilenks, sakydami: „Išeik tu ir visa tauta, kuri seka paskui tave“; o po to išeisiu’“. Ir jis išėjo iš faraono didžiai supykęs.</verse>
				<verse number="9">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Faraonas jūsų neklausys; kad mano stebuklų padaugėtų Egipto šalyje“.</verse>
				<verse number="10">O Mozė ir Aaronas padarė visus šituos stebuklus faraono akivaizdoje; bet VIEŠPATS užkietino faraono širdį taip, kad jis neišleido Izraelio vaikų iš savo šalies.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui Egipto šalyje, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Šitas mėnuo jums bus mėnesių pradžia; jis jums bus pirmasis metų mėnuo.</verse>
				<verse number="3">Kalbėkite visam Izraelio susirinkimui, sakydami: ‘Šito mėnesio dešimtąją dieną tegul jie ima kiekvienas po avinėlį, pagal jų tėvų namus, po avinėlį namams;</verse>
				<verse number="4">o jei namai per maži avinėliui, tegul jis su savo kaimynu, gretimu jo namams, paima jį atsižvelgiant į sielų skaičių; kiekvienas pagal savo suvalgymą apsiskaičiuokite dėl avinėlio.</verse>
				<verse number="5">Jūsų avinėlis turi būti be trūkumų, pirmametis patinas; paimkite jį iš avių ar ožkų;</verse>
				<verse number="6">ir jį laikykite iki šito mėnesio keturioliktos dienos; ir visa Izraelio susirinkimo sueiga jį papjaus vakare.</verse>
				<verse number="7">Ir jie turi paimti kraujo ir juo patepti abi šonines staktas bei viršutinę durų staktą tų namų, kuriuose jie valgys jį.</verse>
				<verse number="8">Ir tą naktį jie turi valgyti mėsą, keptą ugnimi, su nerauginta duona; su karčiomis žolėmis jie turi jį valgyti.</verse>
				<verse number="9">Nevalgykite jo žalio ar kokiu būdu virto vandenyje, bet iškepkite ugnimi: jo galvą su jo kojomis ir su jo viduriais.</verse>
				<verse number="10">Ir nieko iš jo nepalikite iki ryto; o kas iš jo paliks iki ryto, sudeginkite ugnimi.</verse>
				<verse number="11">Ir taip jį valgykite: susijuosę strėnas, su apavu ant kojų ir su savo lazda rankoje; ir jį valgykite paskubomis; tai yra VIEŠPATIES Perėjimas.</verse>
				<verse number="12">Nes šitą naktį aš pereisiu per Egipto šalį ir užmušiu visus pirmagimius Egipto šalyje, tiek žmones, tiek gyvulius; ir visiems Egipto dievams įvykdysiu teismą; aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="13">O kraujas bus jums ženklas ant namų, kuriuose jūs esate; ir pamatęs kraują jus aplenksiu, ir rykštės jums nebus, kad jus sunaikintų, man ištinkant Egipto šalį.</verse>
				<verse number="14">Ir šita diena bus jums atminimui; ir ją švęsite kaip šventę VIEŠPAČIUI per savo kartas; ją švęskite kaip šventę amžinu įsaku.</verse>
				<verse number="15">Septynias dienas valgykite neraugintą duoną; jau pirmąją dieną pašalinkite raugą iš savo namų; nes kiekvienas, kuris valgys raugintos duonos nuo pirmosios iki septintosios dienos, ta siela bus iškirsta iš Izraelio.</verse>
				<verse number="16">Ir pirmąją dieną bus šventas sušaukimas, ir septintąją dieną bus jums šventas sušaukimas; jokio darbo nebus galima dirbti jomis, išskyrus tai, ką kiekvienas turi valgyti, tik tai gali būti daroma jūsų.</verse>
				<verse number="17">Ir laikykitės neraugintos duonos šventės; nes šitą pačią dieną aš išvedžiau jūsų kariuomenes iš Egipto šalies; todėl laikykitės šitos dienos per savo kartas amžinu įsaku.</verse>
				<verse number="18">Pirmąjį mėnesį, keturioliktąją to mėnesio dieną, vakare, valgykite neraugintą duoną, iki dvidešimt pirmosios to mėnesio dienos, vakare.</verse>
				<verse number="19">Septynias dienas neturi atsirasti raugo jūsų namuose; nes kiekvienas, kuris valgys tai, kas rauginta, ta siela bus iškirsta iš Izraelio susirinkimo, ar jis būtų ateivis, ar gimęs šioje šalyje.</verse>
				<verse number="20">Nieko rauginto nevalgysite; visose savo buveinėse valgysite neraugintą duoną’“.</verse>
				<verse number="21">Tada Mozė sušaukė visus Izraelio vyresniuosius ir jiems tarė: „Ištraukite ir imkite sau avinėlį pagal jūsų šeimas ir papjaukite Perėjimą.</verse>
				<verse number="22">Ir paimkite pundelį yzopo ir, pamirkę jį į dubenyje esantį kraują, patepkite sąramą ir abi šonines staktas dubenyje esančiu krauju; ir nei vienas jūsų teneišeina iki ryto iš savo namų durų.</verse>
				<verse number="23">Nes VIEŠPATS pereis, kad užmuštų egiptiečius; ir pamatęs kraują ant sąramos ir abiejų šoninių staktų, VIEŠPATS aplenks duris ir neleis naikintojui įeiti į jūsų namus jūsų užmušti.</verse>
				<verse number="24">O jūs laikykitės šito dalyko kaip įsako tau ir tavo vaikams amžinai.</verse>
				<verse number="25">Ir įvyks, kai būsite atvykę į šalį, kurią VIEŠPATS jums duos, kaip jis yra pažadėjęs, tai laikykitės šito tarnavimo.</verse>
				<verse number="26">Ir įvyks, kai jūsų vaikai jums sakys: ‘Ką turite omenyje šituo tarnavimu?’,</verse>
				<verse number="27">tai jūs sakykite: ‘Tai yra Perėjimo auka VIEŠPATIES, kuris aplenkė Izraelio vaikų namus Egipte, kai jis sumušė egiptiečius, o mūsų namus išgelbėjo’“. Ir tauta nulenkė galvas ir pagarbino.</verse>
				<verse number="28">Ir Izraelio vaikai nuėjo ir padarė, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs Mozei ir Aaronui, taip jie padarė.</verse>
				<verse number="29">Ir įvyko, kad vidurnaktį VIEŠPATS užmušė visus pirmagimius Egipto šalyje, nuo faraono pirmagimio, sėdinčio jo soste, iki pirmagimio belaisvio, esančio požeminiame kalėjime; ir visus galvijų pirmagimius.</verse>
				<verse number="30">Ir faraonas tą naktį atsikėlė, jis, visi jo tarnai ir visi egiptiečiai; ir buvo didis šauksmas Egipte; nes nebuvo namų, kuriuose nebūtų buvę numirusio.</verse>
				<verse number="31">Ir jis nakčia pašaukė Mozę bei Aaroną ir tarė: „Kelkitės, išeikite iš mano tautos tarpo, tiek jūs, tiek Izraelio vaikai; ir eikite, tarnaukite VIEŠPAČIUI, kaip esate sakę.</verse>
				<verse number="32">Taip pat imkite savo kaimenes ir savo bandas, kaip esate sakę, ir eikite; taip pat mane palaiminkite“.</verse>
				<verse number="33">Ir egiptiečiai ragino tautą, kad skubiai juos išsiųstų iš šalies; nes jie tarė: „Mes visi būsime numirėliai“.</verse>
				<verse number="34">Ir tauta ėmė savo dar neįrūgusią tešlą, savo duonkubilius, įvyniotus į jų drabužius, ant savo pečių.</verse>
				<verse number="35">Ir Izraelio vaikai padarė pagal Mozės žodį: ir jie pasiskolino iš egiptiečių sidabro brangenybių, aukso brangenybių ir drabužių;</verse>
				<verse number="36">ir VIEŠPATS davė tautai palankumą egiptiečių akyse, jog jie paskolino jiems tokių dalykų, kokių jie prašė. Ir jie apiplėšė egiptiečius.</verse>
				<verse number="37">Ir Izraelio vaikai keliavo iš Ramzio į Sukotą: apie šešis šimtus tūkstančių pėsčių vyrų, neskaitant vaikų.</verse>
				<verse number="38">Ir mišri daugybė taip pat ėjo su jais aukštyn; ir kaimenės bei bandos, labai daug galvijų.</verse>
				<verse number="39">Ir jie kepė neraugintus pyragus iš tešlos, kurią jie išsinešė iš Egipto, nes ji nebuvo rauginta; kadangi jie buvo išvaryti iš Egipto ir nebegalėjo delsti, nei nepasigamino jie maisto.</verse>
				<verse number="40">Na, o Izraelio vaikų, gyvenusių Egipte, laikinai apsigyventa buvo keturis šimtus trisdešimt metų.</verse>
				<verse number="41">Ir įvyko, pasibaigus keturiems šimtams trisdešimčiai metų, tą pačią dieną įvyko, kad visos VIEŠPATIES kariuomenės išėjo iš Egipto šalies.</verse>
				<verse number="42">Tai naktis, kurios labai turėtų būti laikomasi VIEŠPAČIUI dėl jų išvedimo iš Egipto šalies; tai ta VIEŠPATIES naktis, kurios turi laikytis visi Izraelio vaikai jų kartose.</verse>
				<verse number="43">Ir VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: „Šitas yra Perėjimo įsakas: Jokiam ateiviui negalima jo valgyti;</verse>
				<verse number="44">bet kiekvieno tarnas, nupirktas už pinigus, kai būsi jį apipjaustęs, tuomet jis galės jo valgyti.</verse>
				<verse number="45">Svetimšaliui ir samdiniui negalima jo valgyti.</verse>
				<verse number="46">Vienuose namuose jis turi būti valgomas; nieko iš tos mėsos neišnešk iš namų laukan; nei nesulaužykite jo kaulo.</verse>
				<verse number="47">Visas Izraelio susirinkimas turi jo laikytis.</verse>
				<verse number="48">O kai ateivis laikinai apsigyvens pas tave ir norės švęsti Perėjimą VIEŠPAČIUI, tai tebūna apipjaustyti visi jo vyriškiai, o tada jis tepriartėja ir jį tešvenčia; ir jis bus kaip gimusysis šioje šalyje; nes joks neapipjaustytas asmuo jo nevalgys.</verse>
				<verse number="49">Vienas įstatymas bus pas jus gimusiam ir ateiviui, laikinai apsigyvenusiam tarp jūsų“.</verse>
				<verse number="50">Taip padarė visi Izraelio vaikai; kaip VIEŠPATS įsakė Mozei ir Aaronui, taip jie padarė.</verse>
				<verse number="51">Ir įvyko tą pačią dieną, kad VIEŠPATS išvedė Izraelio vaikus jų kariuomenėmis iš Egipto šalies.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Pašvęsk man visus pirmagimius, kurie Izraelio vaikų tarpe atveria įsčias, tiek iš žmonių, tiek iš gyvulių; tai yra mano“.</verse>
				<verse number="3">Ir Mozė tarė tautai: „Atsiminkite šitą dieną, kurią išėjote iš Egipto, iš vergystės namų; nes rankos jėga VIEŠPATS jus išvedė iš šios vietos; rauginta duona nebus valgoma.</verse>
				<verse number="4">Šią dieną jūs išėjote, Abibo mėnesį.</verse>
				<verse number="5">Ir kai VIEŠPATS tave nuves į kanaaniečių, hetitų, amoritų, hivų ir jebusiečių šalį, kurią jis prisiekė tavo tėvams tau duoti, šalį, plūstančią pienu ir medumi, tada tu laikykis šito tarnavimo šį mėnesį.</verse>
				<verse number="6">Septynias dienas valgyk neraugintą duoną, o septintąją dieną bus šventė VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="7">Nerauginta duona turi būti valgoma septynias dienas; ir raugintos duonos neturi matytis pas tave, ir nei raugo neturi matytis pas tave visose tavo ribose.</verse>
				<verse number="8">Ir skelbk savo sūnui tą dieną, sakydamas: ‘Tai daroma dėl to, ką VIEŠPATS man padarė, kai išėjau iš Egipto’.</verse>
				<verse number="9">Ir tai tau bus ženklu ant tavo rankos ir prisiminimu tarp tavo akių, kad VIEŠPATIES įstatymas būtų tavo burnoje; nes stipria ranka VIEŠPATS tave išvedė iš Egipto.</verse>
				<verse number="10">Todėl laikykis šio įsako jo laiku, iš metų į metus.</verse>
				<verse number="11">Ir kai VIEŠPATS tave nuves į kanaaniečių šalį, kaip jis prisiekė tau ir tavo tėvams, ir tau ją duos,</verse>
				<verse number="12">tada tu atskirk VIEŠPAČIUI visus atveriančius gimdą ir kiekvieną pirmagimį, išeinantį iš gyvulio, kurį tu turi; vyriškos lyties esantys bus VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="13">Ir kiekvieną asilo pirmagimį išpirk avinėliu; o jei jo neišpirksi, tuomet nulaužk jam sprandą; ir visus žmonių pirmagimius tarp tavo vaikų atpirk.</verse>
				<verse number="14">Ir įvyks, kai ateityje tavo sūnus tave paklaus, sakydamas: ‘Kas tai?’, tai tu jam sakyk: ‘Rankos jėga VIEŠPATS mus išvedė iš Egipto, iš vergystės namų;</verse>
				<verse number="15">ir įvyko, kai faraonas sunkiai norėjo mus išleisti, tada VIEŠPATS nužudė visus pirmagimius Egipto šalyje, tiek žmonių pirmagimius, tiek gyvulių pirmagimius; todėl aš aukoju VIEŠPAČIUI visus, esančius vyriškos lyties, atveriančius gimdą; bet visus mano vaikų pirmagimius aš atperku.</verse>
				<verse number="16">Ir tai bus kaip ženklas ant tavo rankos ir kaip galvaraištis tarp tavo akių; nes rankos jėga VIEŠPATS mus išvedė iš Egipto’“.</verse>
				<verse number="17">Ir įvyko, faraonui išleidus tautą, Dievas jos nevedė filistinų šalies keliu, nors tai buvo arti; nes Dievas tarė: „Kad pamačiusi karą, tauta neimtų gailėtis ir nesugrįžtų į Egiptą“;</verse>
				<verse number="18">bet Dievas vedė tautą aplinkui, Raudonosios jūros dykumos keliu; ir Izraelio vaikai apsiginklavę ėjo aukštyn iš Egipto šalies.</verse>
				<verse number="19">Ir Mozė ėmė su savimi Juozapo kaulus; nes jis buvo griežtai prisaikdinęs Izraelio vaikus, tardamas: „Dievas tikrai aplankys jus; o jūs išneškite iš čia aukštyn mano kaulus su savimi“.</verse>
				<verse number="20">Ir jie leidosi kelionėn iš Sukoto ir stovyklavo Etame, dykumos pakraštyje.</verse>
				<verse number="21">O VIEŠPATS ėjo pirma jų dieną debesies stulpe, kad juos vestų keliu; o naktį ugnies stulpe, kad šviestų jiems; kad eitų dieną ir naktį;</verse>
				<verse number="22">jis nepatraukė nuo tautos priešakio nei debesies stulpo dieną, nei ugnies stulpo naktį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėk Izraelio vaikams, kad jie pasuktų ir stovyklautų prieš Pi-Hahirotą, tarp Migdolo ir jūros, priešais Baal-Sefoną; stovyklaukite prieš jį, pajūryje.</verse>
				<verse number="3">Nes faraonas sakys apie Izraelio vaikus: ‘Jie susipainioję šalyje, dykuma juos užrakino’.</verse>
				<verse number="4">O aš užkietinsiu faraono širdį, kad jis juos persekios; ir aš būsiu gerbiamas per faraoną bei visą jo kariuomenę; kad egiptiečiai žinotų, jog aš esu VIEŠPATS“. Ir jie taip padarė.</verse>
				<verse number="5">O Egipto karaliui buvo pranešta, kad tauta pabėgo; ir faraono ir jo tarnų širdis atsigręžė prieš tautą, ir jie tarė: „Kodėl mes tai padarėme, išleisdami Izraelį nuo tarnavimo mums?“</verse>
				<verse number="6">Ir jis pasikinkė savo vežimą ir ėmėsi su savimi savo tautą;</verse>
				<verse number="7">ir jis paėmė šešis šimtus rinktinių vežimų ir visus Egipto vežimus, ir jų visų vadus.</verse>
				<verse number="8">Ir VIEŠPATS užkietino Egipto karaliaus faraono širdį, ir jis persekiojo Izraelio vaikus; o Izraelio vaikai išėjo aukšta ranka.</verse>
				<verse number="9">Bet egiptiečiai juos persekiojo, visi faraono žirgai, vežimai, jo raiteliai ir jo kariuomenė, ir pasivijo juos bestovyklaujančius palei jūrą, ties Pi-Hahirotu, prieš Baal-Sefoną.</verse>
				<verse number="10">Ir faraonui priartėjus, Izraelio vaikai pakėlė savo akis, ir štai egiptiečiai žygiavo jiems iš paskos; ir jie labai išsigando; ir Izraelio vaikai šaukėsi VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="11">Ir jie tarė Mozei: „Ar todėl, kad nebuvo kapų Egipte, mus išsivedei, kad numirtume dykumoje? Kodėl taip su mumis pasielgei, išvesdamas mus iš Egipto?</verse>
				<verse number="12">Ar ne tas yra žodis, kurį tau kalbėjome Egipte, sakydami: ‘Palik mus, kad mes tarnautume egiptiečiams?’ Nes mums būtų buvę geriau tarnauti egiptiečiams, negu turėtume mirti dykumoje“.</verse>
				<verse number="13">Ir Mozė tarė tautai: „Nebijokite, stovėkite nejudėdami ir stebėkite VIEŠPATIES išgelbėjimą, kurį jis šiandien jums parodys; nes egiptiečių, kuriuos šiandien matėte, niekada daugiau nematysite per amžius.</verse>
				<verse number="14">VIEŠPATS kariaus už jus, o jūs tylėsite“.</verse>
				<verse number="15">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Ko šaukiesi manęs? Kalbėk Izraelio vaikams, kad jie eitų pirmyn;</verse>
				<verse number="16">bet tu pakelk savo lazdą, ištiesk savo ranką virš jūros ir perskirk ją; ir Izraelio vaikai eis sausa žeme per jūros vidurį.</verse>
				<verse number="17">O aš, štai aš užkietinsiu egiptiečių širdis, ir jie eis paskui juos; ir aš įgysiu sau garbę per faraoną, per visą jo kariuomenę, per jo vežimus ir per jo raitelius.</verse>
				<verse number="18">Ir egiptiečiai žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai būsiu įsigijęs garbę per faraoną, per jo vežimus ir per jo raitelius“.</verse>
				<verse number="19">Ir Dievo angelas, kuris ėjo Izraelio stovyklos priešakyje, atsitraukė ir ėjo jų užnugaryje; ir debesies stulpas nuėjo nuo jų veido ir atsistojo jiems iš užnugario;</verse>
				<verse number="20">ir jis atėjo tarp egiptiečių stovyklos ir Izraelio stovyklos; ir jis buvo jiems debesis ir tamsa, bet jis naktį švietė šitiems; taip, kad nepriartėjo vieni prie kitų per visą tą naktį.</verse>
				<verse number="21">Ir Mozė ištiesė savo ranką virš jūros; ir VIEŠPATS visą tą naktį smarkiu rytų vėju vertė jūrą trauktis atgal ir pavertė jūrą sausa žeme, ir vandenys pasidalijo.</verse>
				<verse number="22">Ir Izraelio vaikai įėjo į jūros vidurį sausa žeme; o vandenys jiems buvo siena jų dešinėje ir jų kairėje.</verse>
				<verse number="23">Ir egiptiečiai vijosi ir įėjo paskui juos į jūros vidurį – visi faraono žirgai, jo vežimai ir jo raiteliai.</verse>
				<verse number="24">Ir įvyko, kad rytiniame budėjime VIEŠPATS iš ugnies ir debesies stulpo pažvelgė į egiptiečių kariuomenę ir sutrikdė egiptiečių kariuomenę,</verse>
				<verse number="25">ir numovė jų vežimų ratus, kad jie sunkiai juos pavežė; taip, kad egiptiečiai sakė: „Bėkime nuo Izraelio veido; nes VIEŠPATS kariauja už juos prieš egiptiečius“.</verse>
				<verse number="26">O VIEŠPATS tarė Mozei: „Ištiesk savo ranką virš jūros, kad vandenys sugrįžtų ant egiptiečių, ant jų vežimų ir ant jų raitelių“.</verse>
				<verse number="27">Ir Mozė ištiesė savo ranką virš jūros ir, rytui pasirodžius, jūra grįžo į savo stiprybę; o egiptiečiai bėgo jai priešais; ir VIEŠPATS pargriovė egiptiečius jūros viduryje.</verse>
				<verse number="28">Ir vandenys sugrįžo ir uždengė vežimus, raitelius ir visą faraono kariuomenę, atėjusią paskui juos į jūrą; nei vieno iš jų nebeliko.</verse>
				<verse number="29">Bet Izraelio vaikai ėjo sausa žeme jūros viduriu; o vandenys jiems buvo siena jų dešinėje ir jų kairėje.</verse>
				<verse number="30">Taip VIEŠPATS tą dieną išgelbėjo Izraelį iš egiptiečių rankos; ir Izraelis matė egiptiečius mirusius ant jūros kranto.</verse>
				<verse number="31">Ir Izraelis pamatė tą didį darbą, kurį VIEŠPATS padarė ant egiptiečių; ir tauta bijojo VIEŠPATIES ir tikėjo VIEŠPAČIU bei jo tarnu Moze.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Tada Mozė ir Izraelio vaikai giedojo VIEŠPAČIUI šitą giesmę ir kalbėjo, sakydami: „Aš giedosiu VIEŠPAČIUI, nes jis šlovingai nugalėjo; žirgą ir jo raitelį jis įmetė į jūrą.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS yra mano stiprybė ir giesmė, ir jis tapo mano išgelbėjimu; jis yra mano Dievas, aš paruošiu jam buveinę; mano tėvo Dievas, aš jį aukštinsiu.</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATS yra karo vyras; VIEŠPATS yra jo vardas.</verse>
				<verse number="4">Faraono vežimus ir jo kariuomenę jis įmetė į jūrą; jo išrinktieji vadai taip pat nuskendo Raudonojoje jūroje.</verse>
				<verse number="5">Gelmės uždengė juos; jie nugrimzdo į dugną kaip akmuo.</verse>
				<verse number="6">Tavo dešinė ranka, o VIEŠPATIE, tapo šlovinga jėgoje; tavo dešinė ranka, o VIEŠPATIE, sutrupino priešą.</verse>
				<verse number="7">Savo prakilnybės didybe tu pargriovei tuos, kurie sukilo prieš tave; tu siuntei savo rūstybę, kuri suėdė juos kaip ražienas.</verse>
				<verse number="8">Ir tavo šnervių pūtimu susirinko vandenys, potvyniai stovėjo stačiai kaip krūva, ir gelmės sustingo jūros širdyje.</verse>
				<verse number="9">Priešas tarė: ‘Vysiuosi, pasivysiu, padalinsiu grobį; mano geismas jais pasitenkins; aš išsitrauksiu kalaviją, juos sunaikins mano ranka’.</verse>
				<verse number="10">Tu papūtei savo vėju, jūra juos apdengė; jie nuskendo kaip švinas galinguose vandenyse.</verse>
				<verse number="11">Kas yra tau, o VIEŠPATIE, lygus tarp dievų? Kas šlovingas šventumu, kaip tu, baisus gyriuose, darantis stebuklus?</verse>
				<verse number="12">Tu ištiesei savo dešinę ranką, juos prarijo žemė.</verse>
				<verse number="13">Tu savo gailestingumu vedei tautą, kurią atpirkai; tu ją vedei savo stiprybe į savo šventąją buveinę.</verse>
				<verse number="14">Išgirdusios tautos bijos; sielvartas suims Palestinos gyventojus.</verse>
				<verse number="15">Tada Edomo kunigaikščiai stebėsis; Moabo galiūnai – juos drebulys apims; sutirps visi Kanaano gyventojai.</verse>
				<verse number="16">Ant jų nupuls išgąstis ir didelė baimė; tavo rankos didybe jie bus tylūs kaip akmuo; kol pereis tavo tauta, o VIEŠPATIE, kol pereis tauta, kurią nusipirkai.</verse>
				<verse number="17">Tu juos įvesi ir pasodinsi juos savo paveldo kalne, vietoje, kurią tu, o VIEŠPATIE, pasidarei sau gyventi, Šventovėje, o Viešpatie, kurią sutvirtino tavo rankos.</verse>
				<verse number="18">VIEŠPATS karaliaus per amžių amžius“.</verse>
				<verse number="19">Nes faraono žirgas įėjo su jo vežimais ir jo raiteliais į jūrą, ir VIEŠPATS sugrąžino ant jų jūros vandenis; bet Izraelio vaikai ėjo sausa žeme jūros vidury.</verse>
				<verse number="20">Ir pranašė Mirjama, Aarono sesuo, pasiėmė į ranką tambūriną; ir visos moterys išėjo paskui ją su tambūrinais ir šokiais.</verse>
				<verse number="21">Ir Mirjama jiems atsakė: „Giedokite VIEŠPAČIUI, nes jis šlovingai nugalėjo; žirgą ir jo raitelį jis įmetė į jūrą“.</verse>
				<verse number="22">Taigi Mozė išvedė Izraelį iš Raudonosios jūros, ir jie išėjo į Šūro dykumą; ir tris dienas jie ėjo dykuma ir nerado vandens.</verse>
				<verse number="23">Ir atvykę į Marą, jie negalėjo gerti Maros vandenų, nes jie buvo kartūs; todėl ji buvo praminta vardu Mara.</verse>
				<verse number="24">Ir tauta murmėjo prieš Mozę, sakydama: „Ką gersime?“</verse>
				<verse number="25">Ir jis šaukėsi VIEŠPATIES; ir VIEŠPATS jam parodė medį, kurį jam įmetus į vandenis, vandenys pasidarė saldūs; ten jis nustatė jiems įstatą bei įsaką ir ten juos mėgino,</verse>
				<verse number="26">ir tarė: „Jei stropiai klausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso ir darysi, kas teisu jo akyse, ir kreipsi ausį į jo įsakymus, ir laikysies visų jo įstatų, tai ant tavęs neužleisiu nei vienos iš tų ligų, kurias užleidau ant egiptiečių; nes aš esu VIEŠPATS, kuris tave gydo“.</verse>
				<verse number="27">Ir jie atvyko į Elimą, kur buvo dvylika vandens šaltinių ir septyniasdešimt palmių; ir ten jie stovyklavo prie vandenų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Ir jie leidosi kelionėn iš Elimo, ir visas Izraelio vaikų susirinkimas atvyko į Sino dykumą, esančią tarp Elimo ir Sinajaus, antrojo mėnesio penkioliktąją dieną po jų išėjimo iš Egipto šalies.</verse>
				<verse number="2">Ir visas Izraelio vaikų susirinkimas murmėjo prieš Mozę ir Aaroną dykumoje;</verse>
				<verse number="3">ir Izraelio vaikai jiems sakė: „O kad būtume mirę nuo VIEŠPATIES rankos Egipto šalyje, kai sėdėjome prie mėsos puodų, kai valgėme duonos iki soties; nes jūs mus išvedėte į šitą dykumą, kad numarintumėte badu visą šį susirinkimą“.</verse>
				<verse number="4">Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Štai aš jums lysiu duona iš dangaus; o tauta išeis ir kasdien rinks tam tikrą saiką, kad juos išmėginčiau, ar jie vaikščios mano įstatymu, ar ne.</verse>
				<verse number="5">Ir įvyks, kad šeštąją dieną jie paruoš tai, ką parsinešė; ir tai bus dvigubai to, ką jie kasdien surenka“.</verse>
				<verse number="6">Ir Mozė ir Aaronas tarė visiems Izraelio vaikams: „Vakare jūs žinosite, kad VIEŠPATS jus išvedė iš Egipto šalies;</verse>
				<verse number="7">o ryte jūs išvysite VIEŠPATIES šlovę; nes jis girdi jūsų murmėjimus prieš VIEŠPATĮ; o kas esame mes, kad murmate prieš mus?“</verse>
				<verse number="8">Ir Mozė tarė: „ Tai bus, kai VIEŠPATS jums duos vakare mėsos valgyti, o ryte duonos iki soties; nes VIEŠPATS girdi jūsų murmėjimus, kuriais jūs murmate prieš jį; o kas mes esame? Jūsų murmėjimai ne prieš mus, bet prieš VIEŠPATĮ“.</verse>
				<verse number="9">Ir Mozė kalbėjo Aaronui: „Sakyk visam Izraelio vaikų susirinkimui: ‘Priartėkite VIEŠPATIES akivaizdon; nes jis išgirdo jūsų murmėjimus’“.</verse>
				<verse number="10">Ir įvyko, kad, Aaronui tebekalbant visam Izraelio vaikų susirinkimui, jie pažvelgė į dykumą, ir štai debesyje pasirodė VIEŠPATIES šlovė.</verse>
				<verse number="11">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="12">„Aš girdėjau Izraelio vaikų murmėjimus; kalbėk jiems, sakydamas: ‘Vakare jūs valgysite mėsos, o ryte pasisotinsite duona; ir žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas’“.</verse>
				<verse number="13">Ir įvyko, kad vakare užėjo putpelės ir apdengė stovyklą; o ryte rasa apgulė aplink kariuomenę.</verse>
				<verse number="14">O kai gulinti rasa pakilo, štai ant dykumos paviršiaus gulėjo maži ir apvalūs, maži kaip balsvas šerkšnas ant žemės.</verse>
				<verse number="15">Ir tai pamatę Izraelio vaikai tarė vienas kitam: „Tai mana“; nes jie nežinojo, kas tai. Ir Mozė jiems tarė: „Tai – duona, kurią VIEŠPATS jums davė valgyti.</verse>
				<verse number="16">Štai ką VIEŠPATS įsakė: ‘Prisirinkite jos kiek kiekvienas galite suvalgyti, po omerą kiekvienam žmogui, pagal savo asmenų skaičių; kiekvienas paimkite esantiems savo palapinėje’“.</verse>
				<verse number="17">Ir Izraelio vaikai taip padarė, ir prisirinko kai kurie daugiau, kai kurie mažiau.</verse>
				<verse number="18">Bet kai jie seikėjo tai omeru, kas daug prisirinko, neturėjo per daug, o kas mažai prisirinko, neturėjo stokos; jie kiekvienas prisirinko, kiek galėjo suvalgyti.</verse>
				<verse number="19">Ir Mozė tarė: „Nei vienas tenepalieka nieko iš to ligi ryto“.</verse>
				<verse number="20">Tačiau jie neklausė Mozės; bet kai kurie iš jų paliko to ligi ryto, ir tai sukirmijo ir pasmirdo; ir Mozė užsirūstino ant jų.</verse>
				<verse number="21">Ir jie tai rinkosi kiekvieną rytą, kiekvienas, kiek galėjo suvalgyti; o saulei įkaitus, tai sutirpo.</verse>
				<verse number="22">Ir įvyko, kad šeštąją dieną jie prisirinko dvigubai daugiau duonos: po du omerus kiekvienam; ir visi susirinkimo valdovai atėjo ir pranešė Mozei.</verse>
				<verse number="23">Ir jis jiems tarė: „Štai ką VIEŠPATS sakė: ‘Rytoj yra šventojo sabato poilsis VIEŠPAČIUI; kepkite, ką norite kepti šiandien, ir virkite, ką norite virti; o tai, kas atlieka, atsidėkite, kad palaikytumėte iki ryto’“.</verse>
				<verse number="24">Ir jie atsidėjo tai iki ryto, kaip Mozė įsakė; ir tai nepasmirdo nei nebuvo tame jokio kirmino.</verse>
				<verse number="25">Ir Mozė tarė: „Valgykite tai šiandien; nes šiandien yra sabatas VIEŠPAČIUI; šiandien to nerasite lauke.</verse>
				<verse number="26">Šešias dienas tai rinkite; bet septintąją dieną, kuri yra sabatas, joje nieko nebus“.</verse>
				<verse number="27">Ir įvyko, kad septintąją dieną kai kurie iš tautos išėjo rinkti, ir jie nieko nerado.</verse>
				<verse number="28">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Kaip ilgai atsisakinėsite laikytis mano įsakymų ir mano įstatymų?</verse>
				<verse number="29">Štai kadangi VIEŠPATS jums davė sabatą, todėl šeštąją dieną jis duoda jums dviejų dienų duonos; kiekvienas pasilikite savo vietoje, nei vienas teneišeina iš savo vietos septintąją dieną“.</verse>
				<verse number="30">Taip tauta ilsėjosi septintąją dieną.</verse>
				<verse number="31">Ir Izraelio namai tai praminė vardu Mana; o ji buvo kaip kalendros sėkla, balta; o jos skonis buvo kaip papločių, pagamintų su medumi.</verse>
				<verse number="32">Ir Mozė tarė: „Štai ką VIEŠPATS įsako: ‘Pripilkite omerą jos, kad būtų išlaikyta jūsų kartoms; kad jos matytų duoną, kuria jus maitinau dykumoje, kai išvedžiau jus iš Egipto šalies“.</verse>
				<verse number="33">Ir Mozė tarė Aaronui: „Paimk puodą, įpilk į jį pilną omerą manos ir jį atidėk VIEŠPATIES akivaizdoje, kad būtų išlaikytas jūsų kartoms“.</verse>
				<verse number="34">Kaip VIEŠPATS įsakė Mozei, taip Aaronas jį atidėjo prieš Liudijimą, kad būtų saugojamas.</verse>
				<verse number="35">Ir Izraelio vaikai valgė maną keturiasdešimt metų, kol atėjo į apgyvendintą šalį; jie valgė maną, kol atėjo prie Kanaano šalies ribų.</verse>
				<verse number="36">Na, o omeras yra dešimtoji efos dalis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Ir visas Izraelio vaikų susirinkimas keliavo iš Sino dykumos pagal savo keliavimus VIEŠPATIES įsakymu ir stovyklavo Refidime; o ten nebuvo tautai vandens atsigerti.</verse>
				<verse number="2">Todėl tauta barėsi su Moze ir tarė: „Duok mums vandens, kad gertume“. O Mozė jiems tarė: „Ko baratės su manimi? Kodėl gundote VIEŠPATĮ?“</verse>
				<verse number="3">O tauta ten troško vandens; ir tauta murmėjo prieš Mozę ir tarė: „Kodėl atvedei mus aukštyn iš Egipto, kad numarintum troškuliu mus, mūsų vaikus ir mūsų galvijus?“</verse>
				<verse number="4">Ir Mozė šaukėsi VIEŠPATIES, sakydamas: „Ką man daryti šitai tautai? Jie beveik pasiruošę užmėtyti mane akmenimis“.</verse>
				<verse number="5">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Eik tautos priešakin ir imk su savimi iš Izraelio vyresniųjų; ir imk į ranką savo lazdą, kuria sudavei į upę, ir eik.</verse>
				<verse number="6">Štai aš ten stovėsiu priešais tave ant uolos, Horebe; ir tu suduosi į uolą, ir iš jos ištekės vanduo, kad tauta galėtų gerti“. Ir Mozė taip padarė Izraelio vyresniųjų akyse.</verse>
				<verse number="7">Ir jis praminė tą vietą vardu Masa ir Meriba, kadangi Izraelio vaikai barėsi ir kadangi jie gundė VIEŠPATĮ, sakydami: „Ar VIEŠPATS yra tarp mūsų, ar ne?“</verse>
				<verse number="8">Tada atėjo Amalekas ir kariavo su Izraeliu Refidime.</verse>
				<verse number="9">Ir Mozė tarė Jozuei: „Išrink mums vyrų ir išėjęs kariauk su Amaleku; rytoj aš stovėsiu ant kalvos viršūnės su Dievo lazda savo rankoje“.</verse>
				<verse number="10">Taigi Jozuė padarė taip, kaip Mozė buvo jam sakęs, ir kariavo su Amaleku; o Mozė, Aaronas ir Hūras užlipo į kalvos viršūnę.</verse>
				<verse number="11">Ir įvyko, kad kai Mozė laikė pakėlęs savo ranką, Izraelis imdavo viršų; o kai jis nuleisdavo savo ranką, Amalekas imdavo viršų.</verse>
				<verse number="12">Bet Mozės rankos apsunko; ir jie paėmė akmenį ir jį padėjo po juo, ir jis atsisėdo ant jo; o Aaronas ir Hūras parėmė jo rankas, vienas iš vienos pusės, kitas iš kitos pusės; ir jo rankos buvo tvirtos iki saulės nusileidimo.</verse>
				<verse number="13">Ir Jozuė nugalėjo Amaleką ir jo tautą kalavijo ašmenimis.</verse>
				<verse number="14">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Įrašyk tai į knygą atminimui ir pakartok tai Jozuei į ausis; nes aš visiškai išdildysiu Amaleko atminimą iš po dangaus“.</verse>
				<verse number="15">Ir Mozė pastatė aukurą ir jį pavadino vardu „Jehova-Nisi“;</verse>
				<verse number="16">nes jis tarė: „Kadangi VIEŠPATS prisiekė, kad VIEŠPATS kariaus su Amaleku iš kartos į kartą“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Kai Jetras, Midjano kunigas, Mozės uošvis, išgirdo visa, ką Dievas buvo padaręs Mozei ir savo tautai Izraeliui, kad VIEŠPATS buvo išvedęs Izraelį iš Egipto;</verse>
				<verse number="2">tada Jetras, Mozės uošvis, ėmė Siporą, Mozės žmoną, po to, kai jis buvo ją pasiuntęs atgal,</verse>
				<verse number="3">ir jos abu sūnus; kurių vieno vardas buvo Geršomas; nes jis sakė: „Buvau ateivis svetimoje šalyje“;</verse>
				<verse number="4">o kito vardas buvo Eliezeras; jis sakė: „Nes mano tėvo Dievas buvo mano pagalba ir mane išgelbėjo nuo faraono kalavijo“;</verse>
				<verse number="5">ir Jetras, Mozės uošvis, atėjo su jo sūnumis ir jo žmona pas Mozę į dykumą, kur jis stovyklavo prie Dievo kalno;</verse>
				<verse number="6">ir jis tarė Mozei: „Aš, tavo uošvis Jetras, esu atėjęs pas tave, ir tavo žmona ir jos abu sūnūs su ja“.</verse>
				<verse number="7">Mozė išėjo pasitikti savo uošvio, nusilenkė ir pabučiavo jį; ir jie vienas kito klausinėjo apie gerovę; ir jie įėjo į palapinę.</verse>
				<verse number="8">Ir Mozė papasakojo savo uošviui visa, ką VIEŠPATS buvo padaręs faraonui ir egiptiečiams dėl Izraelio, visą vargą, ištikusį juos kelyje, ir kaip VIEŠPATS juos išgelbėjo.</verse>
				<verse number="9">Ir Jetras džiaugėsi dėl viso gerumo, kurį VIEŠPATS buvo padaręs Izraeliui, kurį jis išgelbėjo iš egiptiečių rankos.</verse>
				<verse number="10">Ir Jetras tarė: „ Tebūna palaimintas VIEŠPATS, kuris jus išgelbėjo iš egiptiečių rankos ir faraono rankos, kuris išgelbėjo tautą iš po egiptiečių rankos.</verse>
				<verse number="11">Dabar žinau, kad VIEŠPATS yra didesnis už visus dievus; nes tame dalyke, kame jie elgėsi išdidžiai, jis buvo aukščiau jų“.</verse>
				<verse number="12">Ir Jetras, Mozės uošvis, paėmė deginamąją auką ir aukų Dievui; ir atėjo Aaronas ir visi Izraelio vyresnieji valgyti duonos su Mozės uošviu Dievo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="13">Ir įvyko rytojaus dieną, kad Mozė sėdosi teisti tautos; o tauta stovėjo prie Mozės nuo ryto iki vakaro.</verse>
				<verse number="14">Ir Mozės uošvis, pamatęs visa, ką jis darė tautai, tarė: „Kas tai, ką tu darai tautai? Kodėl tu sėdi pats vienas, o visa tauta stovi prie tavęs nuo ryto iki vakaro?“</verse>
				<verse number="15">Ir Mozė tarė savo uošviui: „Dėl to, kad tauta ateina pas mane Dievo pasiklausti;</verse>
				<verse number="16">kai jie turi kokį reikalą, jie ateina pas mane; o aš teisiu tarp vieno ir kito, ir duodu jiems žinoti Dievo įstatus ir jo įstatymus“.</verse>
				<verse number="17">Ir Mozės uošvis jam tarė: „Tai, ką tu darai, nėra gerai.</verse>
				<verse number="18">Tu visiškai nusikamuosi, tiek tu, tiek ši tauta, kuri yra su tavimi; nes tau tai per sunku; tu nepajėgus pats vienas to atlikti.</verse>
				<verse number="19">Dabar paklausyk mano balso, aš tau patarsiu, o Dievas bus su tavimi: tu būk tautai į Dievą, kad pristatytumei reikalus Dievui;</verse>
				<verse number="20">ir mokyk juos įsakų bei įstatymų, ir parodyk jiems kelią, kuriuo jie turi eiti, ir darbą, kurį jie turi daryti.</verse>
				<verse number="21">Be to, parūpink iš visos tautos pajėgių vyrų, Dievo bijančių, tiesos vyrų, godumo nekenčiančių; ir pastatyk tokius aukščiau jų būti tūkstančių valdovais, šimtų valdovais, penkiasdešimčių valdovais ir dešimčių valdovais;</verse>
				<verse number="22">ir tegul jie teisia tautą visais laikotarpiais; ir bus, kad kiekvieną didelį reikalą jie tau pristatys, bet kiekvieną mažą reikalą jie teis; taip bus lengviau tau pačiam, ir jie neš naštą su tavimi.</verse>
				<verse number="23">Jei darysi šitą dalyką ir tau Dievas taip įsakys, tuomet tu pajėgsi ištverti, ir taip pat visa ši tauta eis į savo vietą ramybėje“.</verse>
				<verse number="24">Taigi Mozė paklausė savo uošvio balso ir padarė visa, ką jis buvo sakęs.</verse>
				<verse number="25">Ir Mozė išrinko pajėgių vyrų iš viso Izraelio ir juos padarė tautos galvomis: tūkstančių valdovais, šimtų valdovais, penkiasdešimčių valdovais ir dešimčių valdovais.</verse>
				<verse number="26">Ir jie teisė tautą visais laikotarpiais; sunkius reikalus jie pristatydavo Mozei, bet kiekvieną mažą reikalą jie patys teisdavo.</verse>
				<verse number="27">Ir Mozė išleido savo uošvį; o jis nuėjo sau į savo paties šalį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Trečiąjį mėnesį, kai Izraelio vaikai buvo išėję iš Egipto šalies, tą pačią dieną jie atvyko į Sinajaus dykumą.</verse>
				<verse number="2">Nes jie buvo išėję iš Refidimo, ir buvo atvykę į Sinajaus dykumą, ir stovyklavo dykumoje; ir Izraelis stovyklavo ten priešais kalną.</verse>
				<verse number="3">Ir Mozė ėjo aukštyn pas Dievą, ir VIEŠPATS jam šaukė nuo kalno, sakydamas: „Taip sakyk Jokūbo namams ir pranešk Izraelio vaikams:</verse>
				<verse number="4">‘Jūs matėte, ką aš padariau egiptiečiams ir kaip nešiau jus ant erelio sparnų, ir atgabenau jus pas save.</verse>
				<verse number="5">Taigi dabar, jei tikrai paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros, tuomet man būsite nuosava brangenybė viršum visų tautų; nes visa žemė yra mano.</verse>
				<verse number="6">Ir man būsite kunigų karalystė ir šventa tauta’. Šitie yra žodžiai, kuriuos kalbėk Izraelio vaikams“.</verse>
				<verse number="7">Ir atėjęs Mozė pasišaukė tautos vyresniuosius ir prieš jų veidus išdėstė visus šituos žodžius, kuriuos VIEŠPATS jam įsakė.</verse>
				<verse number="8">Ir visa tauta, kartu atsakydama, tarė: „Visa, ką VIEŠPATS kalbėjo, mes darysime“. Ir Mozė perdavė tautos žodžius VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="9">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Štai aš ateinu pas tave tirštame debesyje, kad tauta girdėtų, kai aš kalbėsiu su tavimi, ir amžinai tavimi tikėtų“. Ir Mozė pranešė tautos žodžius VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="10">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Eik pas tautą ir pašvęsk juos šiandien ir rytoj, ir teišsiplauna jie savo drabužius,</verse>
				<verse number="11">ir tebūna pasiruošę trečiajai dienai; nes trečią dieną VIEŠPATS nusileis ant Sinajaus kalno visos tautos akyse.</verse>
				<verse number="12">Ir tu nustatysi aplinkui ribas tautai, tardamas: ‘Saugokitės, nelipkite į kalną ir nepalieskite jo krašto; kiekvienas, kuris palies kalną, tikrai bus užmuštas;</verse>
				<verse number="13">jokia ranka jo tenepaliečia, bet jis tikrai bus užmėtytas akmenimis ar peršautas; ar tai būtų gyvulys, ar žmogus, jis negyvens’; kai ilgai skambės trimitas, jie lips į kalną“.</verse>
				<verse number="14">Ir Mozė nulipo nuo kalno pas tautą ir pašventė tautą; ir jie išsiplovė savo drabužius.</verse>
				<verse number="15">Ir jis tarė tautai: „Būkite pasiruošę trečiajai dienai; neikite pas savo žmonas“.</verse>
				<verse number="16">Ir įvyko trečiąją dieną ryte, kad buvo griaustiniai ir žaibai, tirštas debesis ant kalno ir nepaprastai stiprus trimito garsas; taip, kad drebėjo visa tauta, esanti stovykloje.</verse>
				<verse number="17">Ir Mozė išvedė tautą iš stovyklos susitikti su Dievu; ir jie sustojo kalno papėdėje.</verse>
				<verse number="18">O Sinajaus kalnas visas rūko, nes VIEŠPATS ant jo nusileido ugnyje; ir jo dūmai kilo kaip krosnies dūmai, ir visas kalnas smarkiai drebėjo.</verse>
				<verse number="19">O kai trimito garsas ilgai skambėjo ir darėsi vis garsesnis ir garsesnis, Mozė kalbėjo, o Dievas jam atsakė balsu.</verse>
				<verse number="20">Ir VIEŠPATS nusileido ant Sinajaus kalno, ant kalno viršūnės; ir VIEŠPATS pasišaukė Mozę į kalno viršūnę; ir Mozė užlipo.</verse>
				<verse number="21">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Eik žemyn, įpareigok tautą, kad jie nesiveržtų link VIEŠPATIES spoksoti ir daugelis iš jų nežūtų.</verse>
				<verse number="22">Ir kunigai taip pat, kurie artinasi prie VIEŠPATIES, tepasišvenčia, kad VIEŠPATS neišsiveržtų prieš juos“.</verse>
				<verse number="23">Ir Mozė tarė VIEŠPAČIUI: „Tauta negali lipti į Sinajaus kalną; nes tu mus įpareigojai, tardamas: ‘Nustatyk aplink kalną ribas ir pašvęsk jį’“.</verse>
				<verse number="24">Ir VIEŠPATS jam tarė: „Eik, nulipk ir užlipk tu ir Aaronas su tavimi; bet kunigai ir tauta tenesiveržia lipti pas VIEŠPATĮ, kad jis neišsiveržtų prieš juos“.</verse>
				<verse number="25">Taigi Mozė nulipo pas tautą ir jiems kalbėjo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Ir Dievas kalbėjo visus tuos žodžius, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto šalies, iš vergystės namų.</verse>
				<verse number="3">Neturėk kitų dievų mano akivaizdoje.</verse>
				<verse number="4">Nedaryk sau jokio raižyto atvaizdo nei jokio panašumo į tai, kas yra aukštai danguje ar kas žemai žemėje, ar kas vandenyje po žeme;</verse>
				<verse number="5">nesilenk jiems nei tarnauk jiems; nes aš VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, lankantis tėvų neteisybes ant vaikų iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia;</verse>
				<verse number="6">ir rodantis gailestingumą tūkstančiams tų, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.</verse>
				<verse number="7">Tuščiai nevartok VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo; nes VIEŠPATS nelaikys nekaltu to, kuris tuščiai vartoja jo vardą.</verse>
				<verse number="8">Atsimink sabato dieną, kad ją laikytum šventa.</verse>
				<verse number="9">Šešias dienas dirbk ir atlik visą savo darbą;</verse>
				<verse number="10">bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo sabatas; joje nedirbk jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus, nei tavo dukra, nei tavo tarnas, nei tavo tarnaitė, nei tavo galvijai, nei tavo ateivis, esantis tavo vartuose;</verse>
				<verse number="11">nes per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, o septintąją dieną ilsėjosi; todėl VIEŠPATS palaimino sabato dieną ir ją pašventė.</verse>
				<verse number="12">Gerbk savo tėvą ir savo motiną; kad tavo dienos būtų ilgos šalyje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda.</verse>
				<verse number="13">Nežudyk.</verse>
				<verse number="14">Nesvetimauk.</verse>
				<verse number="15">Nevok.</verse>
				<verse number="16">Neliudyk melagingai prieš savo artimą.</verse>
				<verse number="17">Negeisk savo artimo namų, negeisk savo artimo žmonos nei jo tarno, nei jo tarnaitės, nei jo jaučio, nei jo asilo, nei nieko, kas yra tavo artimo“.</verse>
				<verse number="18">Ir visa tauta matė griaustinius, žaibus, trimito garsą ir rūkstantį kalną; ir kai tauta tai pamatė, jie atsitraukė ir stovėjo iš tolo.</verse>
				<verse number="19">Ir jie tarė Mozei: „Tu kalbėk su mumis, o mes klausysime; bet tenekalba su mumis Dievas, kad nemirtume“.</verse>
				<verse number="20">O Mozė tarė tautai: „Nebijokite; nes Dievas atėjo jus išmėginti, ir kad jo baimė būtų jūsų akyse, kad nenusidėtumėte“.</verse>
				<verse number="21">Ir tauta stovėjo iš tolo, o Mozė artinosi prie tirštos tamsos, kur buvo Dievas.</verse>
				<verse number="22">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Taip sakyk Izraelio vaikams: ‘Jūs matėte, kad aš kalbėjau su jumis iš dangaus.</verse>
				<verse number="23">Nedarykite šalia manęs dievų iš sidabro nei nesidarykite dievų iš aukso.</verse>
				<verse number="24">Padaryk man aukurą iš žemės ir ant jo aukok savo deginamąsias aukas ir savo taikos aukas, savo avis ir savo jaučius; visose vietose, kur įamžinsiu savo vardą, aš ateisiu pas tave ir tave palaiminsiu.</verse>
				<verse number="25">O jei darysi man aukurą iš akmens, nestatyk jo iš tašytų akmenų; nes jei ant jo pakelsi savo įrankį, būsi jį sutepęs.</verse>
				<verse number="26">Taip pat laiptais nelipk prie mano aukuro, kad prie jo nebūtų atidengtas tavo nuogumas’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Na, o šitie yra teismai, kuriuos tu išstatysi jų priešakyje.</verse>
				<verse number="2">Jei nusipirksi hebrają tarną, jis tarnaus šešerius metus; o septintaisiais išeis į laisvę už dyką.</verse>
				<verse number="3">Jei jis atėjo vienas, vienas jis turi išeiti; jei jis buvo vedęs, tada jo žmona išeis su juo.</verse>
				<verse number="4">Jei jo šeimininkas jam davė žmoną ir ji jam pagimdė sūnų ar dukterų; žmona ir jos vaikai bus jos šeimininko, o jis išeis vienas.</verse>
				<verse number="5">Bet jei tarnas aiškiai sakys: ‘Aš myliu savo šeimininką, savo žmoną ir savo vaikus; aš neisiu į laisvę’;</verse>
				<verse number="6">tuomet jo šeimininkas atves jį pas teisėjus; taip pat jis atves jį prie durų ar durų staktos; ir jo šeimininkas yla perdurs jo ausį; ir jis jam tarnaus amžinai.</verse>
				<verse number="7">O jei kas parduoda savo dukterį būti tarnaite, ji neišeis, kaip išeina tarnai.</verse>
				<verse number="8">Jei ji nepatinka savo šeimininkui, kuris su ja susižadėjo, tai jis leis jai būti išpirktai; jis neturi valdžios ją parduoti svetimai tautai, kadangi jis apgaulingai su ja pasielgė.</verse>
				<verse number="9">O jei jis sužadėjo ją su savo sūnumi, jis turi elgtis su ja pagal dukterų teises.</verse>
				<verse number="10">Jei jis ims sau kitą žmoną; jis tenesumažina jai maisto, rūbų ir santuokinių pareigų.</verse>
				<verse number="11">O jei jis neatlieka jai šitų trijų, tada ji išeis į laisvę ne už pinigus.</verse>
				<verse number="12">Kas muša žmogų taip, kad jis miršta, tas tikrai bus užmuštas.</verse>
				<verse number="13">O jei žmogus netykoja, bet Dievas atiduoda jį į jo rankas; tuomet aš paskirsiu tau vietą, kur jis turės pabėgti.</verse>
				<verse number="14">Bet jei kas tyčiomis puola ant savo artimo, kad klastingai jį nužudytų; tai paimk jį nuo mano aukuro, kad jis mirtų.</verse>
				<verse number="15">O kas muša savo tėvą ar savo motiną, tikrai bus užmuštas.</verse>
				<verse number="16">O kas pavagia žmogų ir jį parduoda, arba jei jis būtų rastas jo rankose, tas tikrai bus užmuštas.</verse>
				<verse number="17">O kas keikia savo tėvą ar savo motiną, tikrai bus užmuštas.</verse>
				<verse number="18">Ir jei vyrams susivaidijus, vienas sumuša kitą akmeniu ar kumščiu, o tas nenumiršta, bet neatsikelia iš lovos;</verse>
				<verse number="19">jei tas atsikelia ir vaikšto su lazda, tuomet jo sumušėjas bus laisvas; jis tik turi sumokėti už to prarastą laiką ir padaryti, kad tas visiškai išgytų.</verse>
				<verse number="20">O jei kas sumuša savo tarną ar tarnaitę lazda, ir tas numiršta po jo ranka; jis tikrai bus nubaustas.</verse>
				<verse number="21">Tačiau jei tas pasilieka dieną ar dvi, jis nebus baudžiamas; nes tas yra jo pinigai.</verse>
				<verse number="22">Jei vyrai susivaidija ir sužeidžia nėščią moterį taip, kad išsimeta jos vaisius, tačiau jokia žala neatsiranda; jis tikrai bus baudžiamas pagal tai, ką jam uždės tos moters vyras; ir jis sumokės kaip teisėjai nuspręs.</verse>
				<verse number="23">Bet jei atsiranda žala, tuomet atiduosi gyvybę už gyvybę,</verse>
				<verse number="24">akį už akį, dantį už dantį, ranką už ranką, koją už koją,</verse>
				<verse number="25">nudeginimą už nudeginimą, žaizdą už žaizdą, kirtį už kirtį.</verse>
				<verse number="26">O jei kas sumuša savo tarno akį ar tarnaitės akį, kad ta sunyksta, jis už jo akį paleis jį į laisvę.</verse>
				<verse number="27">O jei jis išmuša savo tarno dantį ar tarnaitės dantį, jis už jo dantį paleis jį į laisvę.</verse>
				<verse number="28">Jei jautis subado vyrą ar moterį, kad jie miršta; tada tas jautis tikrai bus užmėtytas akmenimis, o jo mėsa nebus valgoma; bet to jaučio savininkas bus laisvas.</verse>
				<verse number="29">Bet jei jautis praeityje buvo pratęs badytis savo ragais, ir jo savininkui buvo tai paliudyta, o jis nelaikė jo uždaręs, bet jis yra užmušęs vyrą ar moterį, tas jautis bus užmėtytas akmenimis ir taip pat jo savininkas bus užmuštas.</verse>
				<verse number="30">Jei jam uždėta pinigų suma, tuomet jis turės duoti savo gyvybės išpirkai, kiek tik jam bus uždėta.</verse>
				<verse number="31">Ar jis yra subadęs sūnų ar subadęs dukrą, jam bus padaryta pagal šį teismą.</verse>
				<verse number="32">Jei jautis subadys tarną ar tarnaitę, jis duos jų šeimininkui trisdešimt sidabro šekelių, o jautis bus užmėtytas akmenimis.</verse>
				<verse number="33">O jei kas atidarys duobę, arba jei kas iškas duobę, o jos neuždengs, ir į ją įkris jautis ar asilas;</verse>
				<verse number="34">tos duobės savininkas už tai atlygins ir duos pinigų jų savininkui; o nudvėsęs gyvulys bus jo.</verse>
				<verse number="35">O jei kieno jautis sužalos kito jautį, kad tas padvės; tuomet jie parduos gyvąjį jautį ir pasidalins to pinigus; taip pat ir nugaišusį jautį jie pasidalins.</verse>
				<verse number="36">Arba jei yra žinoma, kad jautis praeityje buvo įpratęs badytis, o jo savininkas nelaikė jo uždaręs; jis tikrai sumokės jaučiu už jautį; o padvėsusysis bus jo paties.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Jei kas pavogs jautį ar avį ir tą papjaus ar parduos; tas sugrąžins penkis jaučius už jautį ir keturias avis už avį.</verse>
				<verse number="2">Jei vagis būtų užtiktas besilaužiąs ir būtų sumuštas taip, kad jis miršta, už jį nebus išlietas kraujas.</verse>
				<verse number="3">Jei ant jo bus patekėjusi saulė, už jį bus išlietas kraujas; nes jis turi pilnai atlyginti; jei jis nieko neturi, tuomet jis bus parduotas už savo vagystę.</verse>
				<verse number="4">Jei kas pavogta būtų tikrai rasta jo rankose gyva, ar tai būtų jautis, ar asilas, ar avis; jis grąžins dvigubai.</verse>
				<verse number="5">Jei kas nuganys lauką ar vynuogyną, įleis savo gyvulius ir ganys kito lauke, jis atlygins iš to, kas geriausia jo paties lauke, ir iš to, kas geriausia jo paties vynuogyne.</verse>
				<verse number="6">Jei išsiveržusi ugnis užgriebia erškėčius taip, kad sudegina javų kupetas ar stovinčius javus, ar lauką, tas, kuris sukėlė gaisrą, tikrai turės atlyginti.</verse>
				<verse number="7">Jei kas įduos savo artimui saugoti pinigus ar daiktus, o tai būtų pavogta iš to žmogaus namų; jei vagis bus surastas, tesumoka jis dvigubai.</verse>
				<verse number="8">Jei vagis nebus surastas, tuomet tų namų šeimininkas bus nuvestas pas teisėjus išsiaiškinti, ar jis nėra pridėjęs savo rankos prie savo artimo turto.</verse>
				<verse number="9">Už visokius nusižengimus, ar tai būtų dėl jaučio, dėl asilo, dėl avies, dėl rūbo ar dėl bet kokio dingusio daikto, apie kurį kitas tvirtina, kad tai jo, abiejų pusių byla turi ateiti teisėjų akivaizdon; ir tas, kurį teisėjai pasmerks, dvigubai sumokės savo artimui.</verse>
				<verse number="10">Jei kas įduos savo artimui saugoti asilą ar jautį, ar avį, ar bet kokį gyvulį; o tas, niekam to nematant, padvės ar susižalos, ar bus nuvarytas,</verse>
				<verse number="11">tuomet VIEŠPATIES priesaika tebūna tarp jų abiejų, kad jis nėra pridėjęs savo rankos prie savo artimo turto; ir to savininkas tai priims, ir jis neturės už jį atlyginti.</verse>
				<verse number="12">O jei tai būtų iš jo pavogta, tas turės atlyginti to savininkui.</verse>
				<verse number="13">Jei tas būtų sudraskytas į gabalus, tuomet jis tą teatgabena paliudijimui, ir jis neturės atlyginti už tai, kas buvo sudraskyta.</verse>
				<verse number="14">Jei kas pasiskolins ką iš savo artimo, ir tai būtų sužalota ar padvėstų, to savininkui nesant su juo, jis tikrai atlygins už tai.</verse>
				<verse number="15">Bet jei to savininkas yra su tuo, jis neturės už tai atlyginti; jei tas buvo išnuomotas, tai išėjo už jo nuomą.</verse>
				<verse number="16">O jei kas suvilioja panelę, kuri nesužadėta, ir sugula su ja, tas ją tikrai parems kraičiu, kad būtų jo žmona.</verse>
				<verse number="17">Jei jos tėvas visiškai nesutinka jam jos duoti, jis sumokės pinigus pagal mergelių kraitį.</verse>
				<verse number="18">Neleisk raganai išlikti gyvai.</verse>
				<verse number="19">Kas sugula su gyvuliu, tikrai bus užmuštas.</verse>
				<verse number="20">Kas aukoja kuriam tai dievui, o ne vienam VIEŠPAČIUI, tas bus visiškai sunaikintas.</verse>
				<verse number="21">Tu nei spausi ateivį, nei jį engsi; nes jūs buvote ateiviai Egipto šalyje.</verse>
				<verse number="22">Jūs nespausite našlės ar našlaičio.</verse>
				<verse number="23">Jei juos kaip nors spausi, ir jie kaip nors šauksis manęs, aš tikrai išklausysiu jų šauksmo;</verse>
				<verse number="24">ir užsidegs mano rūstybė, ir jus išžudysiu kalaviju; ir jūsų žmonos bus našlės, o jūsų vaikai našlaičiai.</verse>
				<verse number="25">Jei skolinsi pinigų kuriam nors mano tautos beturčiui, esančiam šalia tavęs, nebūk jam kaip palūkininkas nei neapkrauk jo palūkanomis.</verse>
				<verse number="26">Jei kokiu tai būdu paimsi užstatu savo artimo drabužį, atiduok jam jį iki saulės laidos;</verse>
				<verse number="27">nes tai yra jo vienintelis dangalas, tai yra jo drabužis jo odai; kame gi jis miegos? Ir įvyks, kai jis šauksis manęs, aš išklausysiu; nes aš esu maloningas.</verse>
				<verse number="28">Nekeik dievų nei neprakeik savo tautos valdovo.</verse>
				<verse number="29">Nedelsk aukoti savo pirmųjų prinokusių vaisių bei savo pirmosios sunkos; pirmagimį iš savo sūnų man atiduok.</verse>
				<verse number="30">Taip pat daryk su savo jaučiais ir savo avimis: septynias dienas jis bus pas savo motiną; aštuntąją dieną duosi jį man.</verse>
				<verse number="31">Ir jūs būkite man šventi žmonės; nei nevalgykite jokios mėsos, žvėrių sudraskytos ant lauko; numeskite ją šunims.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Neskleisk melagingo gando; nepridėk savo rankos su nedorėliu, kad būtum neteisus liudytojas.</verse>
				<verse number="2">Nesek paskui minią daryti pikta; nei nekalbėk byloje, kad nukryptum paskui daugumą teismo iškreipti,</verse>
				<verse number="3">ir nepataikauk beturčiui jo byloje.</verse>
				<verse number="4">Jei sutiksi klaidžiojantį savo priešo jautį ar asilą, tikrai jam parvesk jį.</verse>
				<verse number="5">Jei pamatysi tavęs nekenčiančiojo asilą, gulintį po savo našta, ir norėsi susilaikyti nuo pagalbos jam, tu tikrai pagelbėk su juo.</verse>
				<verse number="6">Neiškreipk savo beturčio teismo jo byloje.</verse>
				<verse number="7">Laikykis toli nuo melagingo dalyko; nežudyk nekalto bei teisaus; nes aš neišteisinsiu nedorėlio.</verse>
				<verse number="8">Neimk dovanos; nes dovana apakina išmintinguosius ir iškreipia teisiųjų žodžius.</verse>
				<verse number="9">Taip pat neenk ateivio; nes jūs žinote ateivio širdį, kadangi jūs buvote ateiviai Egipto šalyje.</verse>
				<verse number="10">Šešerius metus tu sėsi savo žemę ir rinksi jos vaisius;</verse>
				<verse number="11">bet septintaisiais metais leisi jai pailsėti ir gulėti nejudinamai; kad tavo tautos beturčiai valgytų; o ką jie palieka, suės lauko žvėrys. Tokiu pat būdu pasielgsi su savo vynuogynu ir savo alyvmedžių sodu.</verse>
				<verse number="12">Šešias dienas dirbk savo darbą, o septintąją dieną ilsėkis; kad pailsėtų tavo jautis ir tavo asilas ir kad atsigaivintų tavo tarnaitės sūnus ir ateivis.</verse>
				<verse number="13">Ir būkite apdairūs visuose dalykuose, ką jums pasakiau; ir neminėkite kitų dievų vardo, ir tenesigirdi tai iš jūsų burnos.</verse>
				<verse number="14">Tris kartus metuose švęsk man šventes.</verse>
				<verse number="15">Švęsk Neraugintos duonos šventę (septynias dienas valgyk neraugintą duoną, kaip tau įsakiau, Abibo mėnesio nustatytu laiku; nes juo išėjai iš Egipto; ir niekas tenepasirodo mano akivaizdoje tuščiomis);</verse>
				<verse number="16">ir Derliaus šventę, tavo darbų pirmavaisių, kuriuos buvai pasėjęs ant lauko; ir Surinkimo šventę, esančią metų pabaigoje, kai būsi surinkęs nuo lauko savo darbus.</verse>
				<verse number="17">Tris kartus metuose visi vyriškos lyties tavieji turės pasirodyti Viešpaties DIEVO akivaizdoje.</verse>
				<verse number="18">Neaukok mano aukos kraujo su rauginta duona; ir mano aukos taukai neturi išlikti iki ryto.</verse>
				<verse number="19">Pirmuosius iš savo šalies pirmavaisių atnešk į VIEŠPATIES, savo Dievo, namus. Nevirk ožiuko jo motinos piene.</verse>
				<verse number="20">Štai aš siunčiu Angelą pirma tavęs, kad tave saugotų kelyje ir nuvestų tave į vietą, kurią esu paruošęs.</verse>
				<verse number="21">Saugokis jo ir paklusk jo balsui, nekurstyk jo; nes jis neatleis jūsų nusižengimų; nes jame yra mano vardas.</verse>
				<verse number="22">Bet jei tikrai paklusi jo balsui ir darysi viską, ką aš kalbu; tada aš būsiu priešas tavo priešams ir priešininkas tavo priešininkams.</verse>
				<verse number="23">Nes mano Angelas eis pirma tavęs ir tave nuves pas amoritus, hetitus, perizus, kanaaniečius, hivus ir jebusiečius; ir aš juos iškirsiu.</verse>
				<verse number="24">Nesilenk jų dievams nei jiems tarnauk, nei daryk pagal jų darbus; bet visiškai juos išgriauk ir visiškai sudaužyk jų atvaizdus.</verse>
				<verse number="25">Ir tarnaukite VIEŠPAČIUI, savo Dievui, ir jis palaimins tavo duoną bei tavo vandenį; ir aš pašalinsiu ligą iš tavo tarpo.</verse>
				<verse number="26">Nebus persileidžiančios nei nebus nevaisingos tavo šalyje; aš išpildysiu tavo dienų skaičių.</verse>
				<verse number="27">Aš pasiųsiu savo baimę pirma tavęs ir sunaikinsiu kiekvieną tautą, pas kurią tu ateisi, ir padarysiu, kad visi tavo priešai atsuks tau savo nugaras.</verse>
				<verse number="28">Ir aš pasiųsiu pirma tavęs širšes, kurios išvarys nuo tavęs hivus, kanaaniečius ir hetitus.</verse>
				<verse number="29">Aš jų nenuvarysiu nuo tavęs per vienerius metus; kad šalis netaptų tuščia, ir nepadaugėtų lauko žvėrių prieš tave.</verse>
				<verse number="30">Bet pamažu aš juos nuvarysiu nuo tavęs, kol tu būsi padaugėjęs, ir paveldėsi tą šalį.</verse>
				<verse number="31">Ir aš nustatysiu tavo ribas nuo Raudonosios jūros iki filistinų jūros ir nuo dykumos iki upės; nes aš atiduosiu į jūsų ranką tos šalies gyventojus; ir tu juos nuvarysi nuo savęs.</verse>
				<verse number="32">Nesudaryk sandoros su jais nei su jų dievais.</verse>
				<verse number="33">Jie negyvens tavo šalyje, idant nepadarytų, kad tu prieš mane nusidėtum; nes jei tarnausi jų dievams, tai tikrai bus tau žabangomis“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Ir jis tarė Mozei: „Užlipk pas VIEŠPATĮ tu ir Aaronas, Nadabas ir Abihuvas bei septyniasdešimt iš Izraelio vyresniųjų; ir pagarbinkite iš tolo.</verse>
				<verse number="2">O Mozė tik vienas teprieina prie VIEŠPATIES; bet anie tenepriartėja; nei tauta tenelipa su juo“.</verse>
				<verse number="3">Ir Mozė atėjęs pranešė tautai visus VIEŠPATIES žodžius ir visus teismus; ir visa tauta atsakė vienu balsu ir tarė: „Visus žodžius, kuriuos VIEŠPATS kalbėjo, mes vykdysime“.</verse>
				<verse number="4">Ir Mozė užrašė visus VIEŠPATIES žodžius ir anksti rytą atsikėlęs pastatė aukurą kalvos papėdėje ir dvylika stulpų pagal dvylika Izraelio genčių.</verse>
				<verse number="5">Ir jis pasiuntė Izraelio vaikų jaunuolius, kurie aukojo deginamąsias aukas ir aukojo taikos aukas iš jaučių VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="6">Ir Mozė paėmė pusę kraujo ir supylė į dubenis; o pusę kraujo šlakstė ant aukuro.</verse>
				<verse number="7">Ir jis ėmė sandoros knygą ir, tautai klausantis, perskaitė; o jie tarė: „Visa, ką VIEŠPATS kalbėjo, mes darysime ir būsime paklusnūs“.</verse>
				<verse number="8">Ir Mozė ėmė kraują, apšlakstė juo tautą ir tarė: „Štai kraujas sandoros, kurią VIEŠPATS sudarė su jumis dėl visų šių žodžių“.</verse>
				<verse number="9">Tada Mozė ir Aaronas, Nadabas ir Abihuvas bei septyniasdešimt iš Izraelio vyresniųjų užlipo;</verse>
				<verse number="10">ir jie išvydo Izraelio Dievą; ir po jo kojomis buvo tarsi grindinys iš safyro akmens ir tarsi dangaus kūnas savo skaidrumu.</verse>
				<verse number="11">Ir ant Izraelio vaikų kilmingųjų jis nepridėjo savo rankos; jie taip pat regėjo Dievą ir valgė, ir gėrė.</verse>
				<verse number="12">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Užlipk pas mane į kalną ir ten būk; ir aš tau duosiu akmens plokštes, įstatymą ir įsakymus, kuriuos aš užrašiau; kad juos mokytum“.</verse>
				<verse number="13">Ir pakilo Mozė ir jo tarnautojas Jozuė; ir Mozė įlipo į Dievo kalną.</verse>
				<verse number="14">Ir jis pasakė vyresniesiems: „Čia palaukite mūsų, kol sugrįšime pas jus; o štai Aaronas ir Hūras yra su jumis; jei kas turi kokį reikalą spręsti, tegul ateina pas juos“.</verse>
				<verse number="15">Ir Mozė įlipo į kalną, ir debesis apdengė kalną.</verse>
				<verse number="16">Ir VIEŠPATIES šlovė gyveno ant Sinajaus kalno, ir debesis jį dengė šešias dienas; o septintąją dieną jis pašaukė Mozę iš debesies vidurio.</verse>
				<verse number="17">Ir VIEŠPATIES šlovės reginys Izraelio vaikų akyse buvo kaip ryjanti ugnis kalno viršūnėje.</verse>
				<verse number="18">Ir Mozė įėjo į debesies vidurį ir įlipo į kalną; ir Mozė buvo kalne keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėk Izraelio vaikams, kad jie atneštų man auką; iš kiekvieno, kuris duoda noriai iš širdies, imkite mano auką.</verse>
				<verse number="3">O ta yra auka, kurią imsite iš jų: auksas, sidabras, varis,</verse>
				<verse number="4">mėlyna, purpurinė, skaisčiai raudona, plona drobė, ožkų šeriai,</verse>
				<verse number="5">raudonai dažytos avinų odos, barsukų odos, šitimo medžiai,</verse>
				<verse number="6">aliejus apšvietimui, kvapai tepamajam aliejui ir kvapiems smilkalams,</verse>
				<verse number="7">onikso akmenys ir akmenys įstatymui į efodą ir į krūtinės skydelį.</verse>
				<verse number="8">Ir jie tepadaro man šventovę; kad gyvenčiau tarp jų.</verse>
				<verse number="9">Pagal visa tai, ką tau parodysiu, pagal padangtės pavyzdį ir visų jos įrankių pavyzdį, taip ją padarysite.</verse>
				<verse number="10">Ir jie padarys skrynią iš šitimo medžio; jos ilgis bus dvi su puse uolekties, jos plotis pusantros uolekties, o aukštis pusantros uolekties.</verse>
				<verse number="11">Ir padenk ją grynu auksu, iš vidaus ir iš išorės ją padenk, ir ant jos aplinkui padaryk aukso vainiką.</verse>
				<verse number="12">Ir jai nuliek keturis aukso žiedus ir pritaisyk juos keturiuose jos kampuose; du žiedai bus vienoje jos pusėje, o du žiedai kitoje jos pusėje.</verse>
				<verse number="13">Ir padaryk kartis iš šitimo medžio ir jas padenk auksu.</verse>
				<verse number="14">Ir įkišk kartis į žiedus prie skrynios šonų, kad jomis nešiotų skrynią.</verse>
				<verse number="15">Kartys bus skrynios žieduose; jos nebus ištrauktos iš jos.</verse>
				<verse number="16">Ir įdėk į skrynią liudijimą, kurį tau duosiu.</verse>
				<verse number="17">Ir padaryk gailestingumo krasę iš gryno aukso; jos ilgis bus dvi su puse uolekties, o jos plotis pusantros uolekties.</verse>
				<verse number="18">Ir padaryk du cherubus iš aukso, kaltiniu darbu juos padaryk abiejuose gailestingumo krasės galuose.</verse>
				<verse number="19">Ir padaryk vieną cherubą viename gale, o kitą cherubą kitame gale; iš gailestingumo krasės padarykite cherubus abiejuose jos galuose.</verse>
				<verse number="20">O cherubai išskės savo sparnus aukštyn, apdengdami savo sparnais gailestingumo krasę, o jų veidai žiūrės vienas į kitą; cherubų veidai bus nukreipti gailestingumo krasės link.</verse>
				<verse number="21">Ir uždėk gailestingumo krasę ant skrynios iš viršaus; o į skrynią įdėk liudijimą, kurį tau duosiu.</verse>
				<verse number="22">Ir ten aš su tavimi susitiksiu ir kalbėsiuosi su tavimi nuo gailestingumo krasės viršaus, iš tarpo dviejų cherubų, esančių ant Liudijimo skrynios, apie viską, ką aš tau duosiu įsakymu Izraelio vaikams.</verse>
				<verse number="23">Taip pat padaryk stalą iš šitimo medžio; jo ilgis bus dvi uolektys, jo plotis – uolektis, o jo aukštis – pusantros uolekties.</verse>
				<verse number="24">Ir jį padenk grynu auksu ir jam aplinkui padaryk auksinį vainiką.</verse>
				<verse number="25">Ir padaryk jam aplinkui plaštakos pločio briauną ir padaryk auksinį vainiką jo briaunai aplinkui.</verse>
				<verse number="26">Ir padaryk jam keturis aukso žiedus ir tuos žiedus pritaisyk prie keturių kampų, esančių ant jo keturių kojų.</verse>
				<verse number="27">Prie pat briaunos žiedai bus vietos kartims, stalui nešioti.</verse>
				<verse number="28">O kartis padaryk iš šitimo medžio ir jas padenk auksu, kad jomis nešiotų stalą.</verse>
				<verse number="29">Ir padaryk jo lėkštes, jo šaukštus, jo dangčius ir jo dubenis, kad jais uždengtų; iš gryno aukso juos padaryk.</verse>
				<verse number="30">Ir nuolat mano akivaizdoje dėk ant stalo parodomąją duoną.</verse>
				<verse number="31">Ir padaryk žvakidę iš gryno aukso; žvakidė bus padaryta kaltiniu darbu: jos kotas ir jos šakos, jos taurelės, jos buoželės ir jos gėlės bus iš to paties.</verse>
				<verse number="32">O iš jos šonų išeis šešios šakos: trys žvakidės šakos iš vieno šono ir trys žvakidės šakos iš kito šono;</verse>
				<verse number="33">trys taurelės, panašios į migdolus su buožele ir gėle, vienoje šakoje; ir trys taurelės, panašios į migdolus su buožele ir gėle, kitoje šakoje; taip šešiose šakose, išeinančiose iš žvakidės.</verse>
				<verse number="34">O ant žvakidės bus keturios taurelės, panašios į migdolus su jų buoželėmis ir gėlėmis.</verse>
				<verse number="35">Ir po dviem šakom bus buoželė iš to paties, ir po dviem šakom buoželė iš to paties, ir po dviem šakom buoželė iš to paties, pagal šešias šakas, išeinančias iš žvakidės.</verse>
				<verse number="36">Jų buoželės ir jų šakos bus iš to paties: ji visa bus vienas kaltinis darbas iš gryno aukso.</verse>
				<verse number="37">Ir padaryk septynis jos žibintus; ir jie uždegs jos žibintus, kad jie šviestų jos priešakį.</verse>
				<verse number="38">Ir jos gnybtuvai ir jos indeliai nuognaiboms bus gryno aukso.</verse>
				<verse number="39">Iš vieno gryno aukso talento jis tai padarys su visais šitais indais.</verse>
				<verse number="40">Ir žiūrėk, kad juos padarytum pagal jų pavyzdį, kuris tau buvo parodytas kalne.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Dar padaryk padangtę iš dešimties uždangalų plono sukto lino, mėlyno, purpuro ir skaisčiai raudono; juos padaryk su sumanaus darbo cherubais.</verse>
				<verse number="2">Vieno uždangalo ilgis bus dvidešimt aštuonios uolektys, o plotis vieno uždangalo – keturios uolektys; ir visi uždangalai turės vieną matą.</verse>
				<verse number="3">Penki uždangalai bus sujungti vienas su kitu; ir kiti penki uždangalai bus sujungti vienas su kitu.</verse>
				<verse number="4">Ir padaryk kilpas iš mėlyno ant vieno uždangalo krašto, ant paties galo, sujungime; ir panašiai padaryk prie tolimiausio krašto kito uždangalo, antrojo sujungime.</verse>
				<verse number="5">Penkiasdešimt kilpų padaryk viename uždangale ir penkiasdešimt kilpų padaryk krašte uždangalo, esančio antrojo sujungime; kad kilpos laikytųsi viena kitos.</verse>
				<verse number="6">Ir padaryk penkiasdešimt aukso kabių ir kabėmis sujunk uždangalus kartu; ir bus viena padangtė.</verse>
				<verse number="7">Ir padaryk uždangalus iš ožkos šerių, kad būtų apdengimas ant padangtės; padaryk vienuolika uždangalų.</verse>
				<verse number="8">Vieno uždangalo ilgis bus trisdešimt uolekčių, o vieno uždangalo plotis – keturios uolektys; ir vienuolika uždangalų bus vieno mato.</verse>
				<verse number="9">Ir sujunk penkis uždangalus atskirai ir šešis uždangalus atskirai, o šeštąjį uždangalą sulenk dvilinką ant padangtės priekio.</verse>
				<verse number="10">Ir padaryk penkiasdešimt kilpų prie krašto vieno uždangalo, prie paties krašto, sujungime, ir penkiasdešimt kilpų prie krašto to uždangalo, kuris sujungia antrąjį.</verse>
				<verse number="11">Ir padaryk penkiasdešimt varinių kabių, įdėk kabes į kilpas ir sujunk palapinę, kad ji būtų viena.</verse>
				<verse number="12">O palapinės uždangalų atliekamą likutį, pusę atliekamo uždangalo, pakabink ant padangtės nugarinės pusės.</verse>
				<verse number="13">Ir uolektis vienoje pusėje ir uolektis kitoje pusėje iš to, kas atlieka nuo palapinės uždangalų ilgio, kabės vienoje ir kitoje pusėje ant padangtės šonų, kad ją apdengtų.</verse>
				<verse number="14">Ir padaryk palapinei apdengimą iš raudonai dažytų avinų odų, o apdengimą viršuje iš barsukų odų.</verse>
				<verse number="15">Ir padaryk padangtei stovinčias lentas iš šitimo medžio.</verse>
				<verse number="16">Vienos lentos ilgis bus dešimt uolekčių, o lentos plotis bus pusantros uolekties.</verse>
				<verse number="17">Vienoje lentoje bus du dygiai, lygiagrečiai įtaisyti vienas prieš kitą; taip padaryk visoms padangtės lentoms.</verse>
				<verse number="18">Ir padaryk padangtei lentas: dvidešimt lentų pietiniame šone pietų link.</verse>
				<verse number="19">Ir padaryk keturiasdešimt sidabrinių movų po dvidešimtimi lentų; dvi movas po viena lenta, jos abiem dygiam, ir dvi movas po kita lenta, jos abiem dygiam.</verse>
				<verse number="20">O antrajam padangtės šonui, šiauriniame šone bus dvidešimt lentų</verse>
				<verse number="21">ir jų keturiasdešimt sidabrinių movų; dvi movos po viena lenta ir dvi movos po kita lenta.</verse>
				<verse number="22">O padangtės šonams vakarų link padaryk šešias lentas.</verse>
				<verse number="23">Ir padaryk dvi lentas padangtės kertėms abiejuose šonuose.</verse>
				<verse number="24">Ir jos bus sujungtos apačioje, ir jos bus sujungtos viršuje, pačiame gale, vienu žiedu; taip bus joms abiems; jos bus dviems kertėms.</verse>
				<verse number="25">Ir jos bus aštuonios lentos, ir jų movos iš sidabro – šešiolika movų; dvi movos po viena lenta ir dvi movos po kita lenta.</verse>
				<verse number="26">Ir padaryk skersinius iš šitimo medžio: penkis vieno padangtės šono lentoms,</verse>
				<verse number="27">penkis skersinius kito padangtės šono lentoms ir penkis skersinius padangtės šono lentoms – dviems šonams vakaruose.</verse>
				<verse number="28">O vidurinis skersinis lentų viduryje sieks nuo vieno galo iki kito.</verse>
				<verse number="29">O lentas padenk auksu ir padaryk jų žiedus iš aukso kaip vietas skersiniams; ir padenk skersinius auksu.</verse>
				<verse number="30">Ir pastatyk padangtę pagal tą jos pavyzdį, kuris tau buvo parodytas kalne.</verse>
				<verse number="31">Ir padaryk uždangą iš mėlyno, purpurinio, skaisčiai raudono ir plono sumanaus darbo susukto lino; ji bus padaryta su cherubais;</verse>
				<verse number="32">ir pakabink ją ant keturių šitimo medžio stulpų, padengtų auksu; jų kabliai bus iš aukso, ant keturių sidabro movų.</verse>
				<verse number="33">Ir uždangą pakabink po kabėmis, kad ten vidun už uždangos įneštum Liudijimo skrynią; ir uždanga atskirs jums tarp šventosios vietos ir švenčiausiosios.</verse>
				<verse number="34">Ir uždėk gailestingumo krasę ant Liudijimo skrynios švenčiausioje vietoje.</verse>
				<verse number="35">Ir pastatyk stalą uždangos išorėje bei žvakidę priešais stalą, padangtės šone pietų link; o stalą padėk šiauriniame šone.</verse>
				<verse number="36">Ir padaryk užuolaidą palapinės durims iš mėlyno, purpurinio, skaisčiai raudono ir plono susukto lino, siuvinėto darbo.</verse>
				<verse number="37">O užuolaidai padaryk penkis šitimo medžio stulpus ir juos padenk auksu, ir jų kabliai bus iš aukso; ir nuliek jiems penkias varines movas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Ir padaryk aukurą iš šitimo medžio, penkių uolekčių ilgio ir penkių uolekčių pločio; tas aukuras bus kvadratinis; o jo aukštis bus trys uolektys.</verse>
				<verse number="2">Ir padaryk jo ragus ant keturių jo kampų; jo ragai bus iš to paties; ir padenk jį variu.</verse>
				<verse number="3">Ir padaryk jo puodus jo pelenams supilti, jo semtuvus, jo dubenis, jo šakutes mėsai ir jo indus žarijoms; visus jo įrankius padaryk iš vario.</verse>
				<verse number="4">Ir jam padaryk tinklines groteles iš vario; ir padaryk ant tinklo keturis varinius žiedus keturiuose jo kampuose.</verse>
				<verse number="5">Ir jį padėk apačioje aplinkui po aukuro briauna, kad tinklas būtų iki aukuro vidurio.</verse>
				<verse number="6">Ir padaryk aukurui kartis, kartis iš šitimo medžio, ir jas padenk variu.</verse>
				<verse number="7">O kartys bus įkištos į žiedus, ir kartys bus abiejuose aukuro šonuose, jam nešti.</verse>
				<verse number="8">Padaryk jį tuščiavidurį iš lentų; kaip tau buvo parodyta kalne, taip jie jį padarys.</verse>
				<verse number="9">Ir padaryk padangtės kiemą; pietinei pusei pietų link bus kiemui užuolaidos iš plono susukto lino, šimto uolekčių ilgio vienam šonui;</verse>
				<verse number="10">ir dvidešimt jo stulpų ir jų dvidešimt movų bus iš vario; stulpų kabliai ir jų apvadai bus iš sidabro.</verse>
				<verse number="11">Taip pat šiaurinei pusei palei ilgį bus užuolaidos šimto uolekčių ilgio ir jo dvidešimt stulpų, ir jų dvidešimt movų iš vario; stulpų kabliai ir jų apvadai iš sidabro.</verse>
				<verse number="12">O kiemo pločiui vakarinėje pusėje bus penkiasdešimties uolekčių užuolaidos; jų dešimt stulpų ir tų dešimt movų.</verse>
				<verse number="13">O kiemo plotis rytinėje pusėje rytų link bus penkiasdešimt uolekčių.</verse>
				<verse number="14">Vienos pusės vartų užuolaidos bus penkiolikos uolekčių; trys jų stulpai ir tų trys movos.</verse>
				<verse number="15">O antroje pusėje bus penkiolika uolekčių užuolaidų; trys jų stulpai ir tų trys movos.</verse>
				<verse number="16">Ir kiemo vartams bus dvidešimties uolekčių užuolaida iš mėlyno, purpurinio, skaisčiai raudono ir plono susukto lino, siuvinėto darbo; o jų stulpų bus keturi, ir keturios tų movos.</verse>
				<verse number="17">Visi stulpai aplinkui kiemą bus apsupti sidabro apvadais; jų kabliai bus iš sidabro, o jų movos iš vario.</verse>
				<verse number="18">Kiemo ilgis bus šimtas uolekčių, plotis visur – penkiasdešimt, ir aukštis – penkios uolektys iš plono susukto lino, o jų movos iš vario.</verse>
				<verse number="19">Visi padangtės įrankiai visame jos tarnavime, visi jos kuolai ir visi kiemo kuolai bus iš vario.</verse>
				<verse number="20">Ir įsakyk Izraelio vaikams, kad jie tau atneštų gryno išgrūstų alyvų aliejaus apšvietimui, padaryti, kad žibintas nuolat degtų.</verse>
				<verse number="21">Susirinkimo padangtėje, išorėje uždangos, esančios prieš liudijimą, Aaronas ir jo sūnūs jį tvarkys nuo vakaro iki ryto VIEŠPATIES akivaizdoje; tai bus jų kartoms amžinas įstatas dėl Izraelio vaikų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Ir pasiimk iš Izraelio vaikų tarpo savo brolį Aaroną ir jo sūnus su juo, kad jis man tarnautų kunigo tarnyboje: Aaroną, Nadabą ir Abihuvą, Eleazarą ir Itamarą, Aarono sūnus.</verse>
				<verse number="2">Ir padaryk savo broliui Aaronui šventus drabužius šlovei ir grožiui.</verse>
				<verse number="3">Ir kalbėk visiems, esantiems išmintingos širdies, kuriuos esu pripildęs išminties dvasia, kad jie padarytų Aarono drabužius jo įšventinimui, kad jis man tarnautų kunigo tarnyboje.</verse>
				<verse number="4">O šitie yra drabužiai, kuriuos jie padarys: krūtinės skydelis, efodas, apsiaustas, išsiuvinėtas apdaras, mitra ir juosta; ir jie padarys šventus drabužius tavo broliui Aaronui ir jo sūnums, kad jis man tarnautų kunigo tarnyboje.</verse>
				<verse number="5">Ir jie paims aukso, mėlyno, purpurinio, skaisčiai raudono ir plono lino.</verse>
				<verse number="6">Ir jie padarys efodą iš aukso, mėlyno, purpurinio, skaisčiai raudono ir susukto plono lino, sumaniu darbu.</verse>
				<verse number="7">Jis turės dvi jo perpetes, sujungtas savo abiejuose kraštuose; ir taip jis bus sujungtas.</verse>
				<verse number="8">O daili efodo juosta, esanti ant jo, bus iš to paties, pagal jo padarymą: iš aukso, mėlyno, purpurinio, skaisčiai raudono ir plono susukto lino.</verse>
				<verse number="9">Ir paimk du onikso akmenis ir išraižyk ant jų Izraelio vaikų vardus:</verse>
				<verse number="10">šešis jų vardus ant vieno akmens ir kitus šešis likusiųjų vardus ant kito akmens, pagal jų gimimą.</verse>
				<verse number="11">Akmens raižytojo darbu, kaip antspaudo graviūras, išraižyk abu akmenis Izraelio vaikų vardais; padaryk, kad jie būtų įstatyti į aukso lizdus.</verse>
				<verse number="12">Ir abu akmenis uždėk ant efodo pečių kaip atminimo akmenis Izraelio vaikams; o Aaronas nešios jų vardus VIEŠPATIES akivaizdoje ant abiejų savo pečių atminimui.</verse>
				<verse number="13">Ir padaryk aukso lizdus;</verse>
				<verse number="14">ir dvi grandinėles iš gryno aukso, galuose; jas padaryk pinto darbo ir pritvirtink pintas grandinėles prie lizdų.</verse>
				<verse number="15">Ir sumaniu darbu padaryk teismo krūtinės skydelį; padaryk jį pagal efodo padarymą: iš aukso, mėlyno, purpurinio, skaisčiai raudono ir iš plono susukto lino jį padaryk.</verse>
				<verse number="16">Jis bus kvadratinis, dvilinkas; jo ilgis bus sprindis, ir jo plotis bus sprindis.</verse>
				<verse number="17">Ir įstatyk į jį akmenų įtvarus – keturias akmenų eiles; pirmoji eilė bus sardis, topazas ir raudonasis granatas; šita bus pirmoji eilė.</verse>
				<verse number="18">O antroji eilė bus smaragdas, safyras ir deimantas.</verse>
				<verse number="19">O trečioji eilė: liguras, agatas ir ametistas.</verse>
				<verse number="20">Ir ketvirtoji eilė: berilis, oniksas ir jaspis; jie turės būti įstatyti į auksą, į jų įtvarus.</verse>
				<verse number="21">Ir tie akmenys bus su Izraelio vaikų vardais, dvylika, pagal jų vardus, kaip antspaudo graviūros; jie bus kiekvienas su savo vardu pagal dvylika genčių.</verse>
				<verse number="22">Ir padaryk ant krūtinės skydelio galų pynimo darbo grandinėles iš gryno aukso.</verse>
				<verse number="23">Ir padaryk ant krūtinės skydelio du aukso žiedus, ir abu žiedus pritaisyk prie dviejų krūtinės skydelio galų.</verse>
				<verse number="24">Ir įverk abi pintas aukso grandinėles į abu žiedus, esančius prie krūtinės skydelio galų.</verse>
				<verse number="25">O abiejų pintų grandinėlių kitus du galus pritvirtink prie dviejų lizdų ir pritaisyk juos prie efodo perpečių priešais jį.</verse>
				<verse number="26">Ir padaryk du aukso žiedus ir juos pritvirtink prie dviejų krūtinės skydelio galų, tame jo krašte, kuris yra efodo pusėje, į vidų.</verse>
				<verse number="27">Ir padaryk du kitus aukso žiedus ir juos pritvirtink prie abiejų efodo šonų apačioje, iš priekinės pusės, priešais kitą jo sujungimą, virš tos dailiosios efodo juostos.</verse>
				<verse number="28">Ir jie pririš krūtinės skydelį jo žiedais prie efodo žiedų su raiščiu iš mėlyno, kad jis būtų virš dailiosios efodo juostos, ir kad krūtinės skydelis neatsilaisvintų nuo efodo.</verse>
				<verse number="29">Ir Aaronas nešios Izraelio vaikų vardus teismo krūtinės skydelyje ant savo širdies, kai jis eis į šventąją vietą, dėl atminimo VIEŠPATIES akivaizdoje nuolatos.</verse>
				<verse number="30">Ir į teismo krūtinės skydelį įdėk Urimą ir Tumimą; ir jie bus ant Aarono širdies, kai jis eina VIEŠPATIES akivaizdon; ir Aaronas nuolat nešios ant savo širdies Izraelio vaikų teismą VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="31">O efodo apsiaustą padaryk visą iš mėlyno.</verse>
				<verse number="32">Ir jo viršuje, jo viduryje bus anga; jis turės austinio darbo apvadą aplinkui jo angą, tarsi šarvo angą, kad jis nesuplyštų.</verse>
				<verse number="33">O apačioje prie jo apsiuvo padaryk granatus iš mėlyno, purpurinio ir skaisčiai raudono, aplinkui jo apsiuvą; o tarp jų aplinkui – aukso varpelius:</verse>
				<verse number="34">auksinis varpelis ir granatas, auksinis varpelis ir granatas, prie apsiausto apsiuvo aplinkui.</verse>
				<verse number="35">Ir jis bus ant Aarono, tarnystei; ir jam įeinant į šventąją vietą VIEŠPATIES akivaizdon ir jam išeinant, jo skambėjimas turės girdėtis, kad jis nemirtų.</verse>
				<verse number="36">Ir padaryk plokštelę iš gryno aukso ir į ją įrėžk kaip antspaudo graviūras: ‘ŠVENTENYBĖ VIEŠPAČIUI’.</verse>
				<verse number="37">Ir ją pritvirtink prie mėlyno raiščio, kad ji būtų ant mitros; ji bus ant mitros priekio.</verse>
				<verse number="38">Ir ji bus ant Aarono kaktos, kad Aaronas nešiotų neteisybes šventųjų dalykų, kuriuos pašvęs Izraelio vaikai visose jų šventose dovanose; ir ji visada bus ant jo kaktos, kad jie būtų priimtini VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="39">Ir išsiuvinėk apdarą iš plono lino ir padaryk mitrą iš plono lino, ir padaryk siuvinėto darbo juostą.</verse>
				<verse number="40">Ir Aarono sūnums padaryk apdarus, ir padaryk jiems juostas, ir kepures jiems padaryk šlovei ir grožiui.</verse>
				<verse number="41">Ir aprenk jais savo brolį Aaroną ir jo sūnus su juo; ir juos patepk, įšventink ir pašvęsk, kad jie man tarnautų kunigo tarnyboje.</verse>
				<verse number="42">Ir padaryk jiems linines kelnes jų nuogumui uždengti; jos sieks nuo strėnų iki šlaunų;</verse>
				<verse number="43">ir jos bus ant Aarono bei jo sūnų, jiems įeinant į susirinkimo padangtę arba jiems artėjant prie aukuro tarnauti šventojoje vietoje; kad jie nenešiotų neteisybės ir nemirtų; tai bus amžinas įstatas jam ir jo sėklai po jo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Ir štai, ką jiems padaryk, kad juos pašvęstum man tarnauti kunigo tarnystėje: paimk vieną jauną jautuką ir du avinus be trūkumų,</verse>
				<verse number="2">neraugintos duonos, neraugintų pyragų, sumaišytų su aliejumi, ir neraugintų papločių, pateptų aliejumi; iš kvietinių miltų juos pagamink.</verse>
				<verse number="3">Ir įdėk juos į vieną pintinę ir pintinėje juos atgabenk su tuo jautuku ir dviem avinais.</verse>
				<verse number="4">O Aaroną ir jo sūnus atvesk prie susirinkimo padangtės durų ir juos nuplauk vandeniu.</verse>
				<verse number="5">Ir paimk drabužius, apvilk Aaroną apdaru, efodo apsiaustu, efodu, krūtinės skydeliu ir apjuosk jį efodo dailiąja juosta;</verse>
				<verse number="6">ir uždėk mitrą ant jo galvos ir uždėk šventąjį vainiką ant mitros.</verse>
				<verse number="7">Tada paimk patepimo aliejaus ir užpilk jį ant jo galvos, ir jį patepk.</verse>
				<verse number="8">Ir atvesk jo sūnus ir juos apvilk apdarais.</verse>
				<verse number="9">Ir juos apjuosk juostomis, Aaroną ir jo sūnus, ir uždėk jiems kepures; ir kunigo tarnystė bus jų kaip amžinas įstatas; ir įšventink Aaroną ir jo sūnus.</verse>
				<verse number="10">Ir padaryk, kad būtų atvestas jautukas prieš susirinkimo padangtę; o Aaronas ir jo sūnūs uždės savo rankas ant jautuko galvos.</verse>
				<verse number="11">Ir papjauk jautuką VIEŠPATIES akivaizdoje prie susirinkimo padangtės durų.</verse>
				<verse number="12">Ir paimk jautuko kraujo ir užtepk jį savo pirštu ant aukuro ragų, o visą kraują išliek prie aukuro apačios.</verse>
				<verse number="13">Ir paimk visus taukus, kurie dengia vidurius, virš kepenų esančią taukinę, abu inkstus ir ant jų esančius taukus, ir juos sudegink ant aukuro.</verse>
				<verse number="14">Bet jautuko mėsą, jo odą ir jo mėšlus sudegink ugnimi už stovyklos; tai nuodėmės auka.</verse>
				<verse number="15">Taip pat imk vieną aviną; o Aaronas ir jo sūnūs uždės savo rankas ant avino galvos.</verse>
				<verse number="16">Ir papjauk aviną, imk jo kraują ir jį šlakstyk aplinkui ant aukuro.</verse>
				<verse number="17">O aviną supjaustyk į gabalus, nuplauk jo vidurius ir jo kojas, ir juos sudėk prie jo gabalų bei jo galvos.</verse>
				<verse number="18">Ir sudegink visą aviną ant aukuro; tai deginamoji auka VIEŠPAČIUI; tai gardus kvapas, ugnies auka VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="19">Ir paimk kitą aviną; o Aaronas ir jo sūnūs uždės savo rankas ant avino galvos.</verse>
				<verse number="20">Tada papjauk aviną, paimk jo kraujo, uždėk jo ant Aarono dešiniosios ausies galo, ant jo sūnų dešiniosios ausies galo, ant jų dešiniosios rankos nykščio ir ant jų dešiniosios kojos nykščio ir šlakstyk kraują aplinkui ant aukuro.</verse>
				<verse number="21">Ir paimk ant aukuro esančio kraujo bei patepimo aliejaus ir apšlakstyk juo Aaroną, jo drabužius, jo sūnus ir drabužius jo sūnų, esančių su juo; ir bus pašvęstas jis, jo drabužiai, jo sūnūs ir jo sūnų drabužiai su juo.</verse>
				<verse number="22">Taip pat imk iš avino taukus, pasturgalį, taukus, kurie dengia vidurius, virš kepenų esančią taukinę, abu inkstus, ant jų esančius taukus ir dešinįjį petį; nes tai yra įšventinimo avinas;</verse>
				<verse number="23">ir vieną duonos kepalą, vieną aliejumi išteptos duonos pyragą ir vieną paplotį iš neraugintos duonos pintinės, esančios VIEŠPATIES akivaizdoje;</verse>
				<verse number="24">ir viską padėk į Aarono rankas bei jo sūnų rankas; ir mosuok juos kaip mosuojamąją auką VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="25">Ir imk juos iš jų rankų ir juos sudegink ant aukuro kaip deginamąją auką, kaip gardų kvapą VIEŠPATIES akivaizdoje; tai yra ugnies auka VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="26">Ir imk Aarono įšventinimo avino krūtinę ir ją mosuok kaip mosuojamąją auką VIEŠPATIES akivaizdoje; ir tai bus tavo dalis.</verse>
				<verse number="27">Ir pašvęsk mosuojamosios aukos krūtinę ir keliamosios aukos petį, kuri yra mosuota ir kuri yra kilnota iš įšventinimo avino, iš to, kas yra Aaronui, ir iš to, kas yra jo sūnums;</verse>
				<verse number="28">ir tai bus Aarono ir jo sūnų pagal amžiną įstatą nuo Izraelio vaikų; nes tai yra keliamoji auka; ir tai bus keliamoji auka nuo Izraelio vaikų iš jų taikos aukojimų aukos, jų keliamoji auka VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="29">O tie šventi Aarono drabužiai bus jo sūnų po jo, kad juose būtų patepti ir juose būtų įšventinti.</verse>
				<verse number="30">Ir tas sūnus, kuris yra kunigas jo vietoje, jais apsivilks septynias dienas, įeidamas į susirinkimo padangtę, kad tarnautų šventojoje vietoje.</verse>
				<verse number="31">Ir imk tą įšventinimo aviną ir išvirk jo mėsą šventojoje vietoje.</verse>
				<verse number="32">O Aaronas ir jo sūnūs valgys to avino mėsą ir duoną, esančią pintinėje, prie susirinkimo padangtės durų.</verse>
				<verse number="33">Ir jie valgys tuos dalykus, kuriais buvo atliktas sutaikinimas, kad juos įšventintų ir pašvęstų; bet pašalietis jų nevalgys, nes jie yra šventi.</verse>
				<verse number="34">O jei kas iš įšventinimų mėsos ar duonos lieka iki ryto, tuomet sudegink likutį ugnimi; tai nebus valgoma, nes tai yra šventa.</verse>
				<verse number="35">Ir taip daryk Aaronui ir jo sūnums pagal visus dalykus, kuriuos tau įsakiau: septynias dienas atlikinėk jų įšventinimą.</verse>
				<verse number="36">Ir kiekvieną dieną aukok jautuką, kaip nuodėmės auką sutaikinimui; ir apvalyk aukurą, kai būsi atlikęs sutaikinimą už jį, ir jį patepk, kad jį pašvęstum.</verse>
				<verse number="37">Septynias dienas atlikinėk sutaikinimą už aukurą ir jį pašvęsk; ir jis bus švenčiausias aukuras; kas palies aukurą, tas bus šventas.</verse>
				<verse number="38">Na, o štai ką aukok ant aukuro: be perstojo, kiekvieną dieną, du pirmų metų avinėlius.</verse>
				<verse number="39">Vieną avinėlį aukok ryte; o kitą avinėlį aukok vakare;</verse>
				<verse number="40">ir su vienu avinėliu dešimtą dalį miltų, sumaišytų su ketvirtadaliu hino grūsto aliejaus; ir ketvirtadalį hino vyno kaip geriamąją auką.</verse>
				<verse number="41">O kitą avinėlį aukok vakare ir jam daryk pagal rytinę maisto auką bei jo geriamąją auką, kaip gardų kvapą, ugnies auką VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="42">Tai bus per jūsų kartas nuolatinė deginamoji auka VIEŠPATIES akivaizdoje, prie susirinkimo padangtės durų; kur aš susitiksiu su jumis, kad ten tau kalbėčiau.</verse>
				<verse number="43">Ir ten aš susitiksiu su Izraelio vaikais, ir padangtė bus pašvęsta mano šlove.</verse>
				<verse number="44">Ir aš pašvęsiu susirinkimo padangtę ir aukurą; taip pat aš pašvęsiu Aaroną ir jo sūnus, kad jie man tarnautų kunigo tarnystėje.</verse>
				<verse number="45">Ir aš gyvensiu tarp Izraelio vaikų ir būsiu jų Dievas.</verse>
				<verse number="46">Ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS, jų Dievas, kuris juos išvedžiau iš Egipto šalies, idant gyvenčiau tarp jų; aš esu VIEŠPATS, jų Dievas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Ir padaryk aukurą smilkymui ant jo; iš šitimo medžio jį padaryk.</verse>
				<verse number="2">Jo ilgis bus uolektis, ir plotis uolektis; jis bus kvadratinis; o jo aukštis bus dvi uolektys; jo ragai bus iš to paties.</verse>
				<verse number="3">Ir padenk jį grynu auksu, jo viršų, jo šonus aplinkui ir jo ragus; ir jam aplinkui padaryk aukso vainiką.</verse>
				<verse number="4">Ir du auksinius žiedus jam padaryk po jo vainiku, prie abiejų jo kampų, padaryk tai ant abiejų jo šonų; ir jie bus kaip vietos kartims, kad jomis jį neštų.</verse>
				<verse number="5">O kartis padaryk iš šitimo medžio ir padenk jas auksu.</verse>
				<verse number="6">Ir jį pastatyk prieš uždangą, esančią prie Liudijimo skrynios, prieš gailestingumo krasę, esančią virš Liudijimo, kur aš susitiksiu su tavimi.</verse>
				<verse number="7">O Aaronas kiekvieną rytą degins ant jo kvapius smilkalus; kai jis ruoš žibintus, jis ant jo degins smilkalus.</verse>
				<verse number="8">O kai Aaronas vakare uždegs žibintus, jis ant jo degins smilkalus, nuolatinius smilkalus VIEŠPATIES akivaizdoje per jūsų kartas.</verse>
				<verse number="9">Neaukokite ant jo svetimų smilkalų nei deginamosios aukos, nei maisto aukos; nei geriamosios aukos ant jo neišliekite.</verse>
				<verse number="10">O kartą metuose Aaronas atliks ant jo ragų sutaikinimą nuodėmės aukos sutaikinimų krauju; jis atliks ant jo sutaikinimą kartą metuose, per jūsų kartas; tai yra švenčiausia VIEŠPAČIUI“.</verse>
				<verse number="11">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="12">„Kai sumuosi Izraelio vaikus pagal jų skaičių, tada jie kiekvienas duos išpirką už savo sielą VIEŠPAČIUI, kai juos skaičiuosi; kad tarp jų nebūtų kokia rykštė, kai juos skaičiuosi.</verse>
				<verse number="13">Štai ką duos jie, kiekvienas, kuris pereis tarp suskaičiuotųjų: pusę šekelio pagal šventovės šekelį (šekelis yra dvidešimt gerų); pusė šekelio bus VIEŠPATIES auka.</verse>
				<verse number="14">Kiekvienas, kuris pereina tarp suskaičiuotųjų, nuo dvidešimties metų ir daugiau, duos auką VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="15">Jiems duodant auką VIEŠPAČIUI, kad atliktų sutaikinimą už jūsų sielas, turtingasis neturės duoti daugiau, o beturtis neturės duoti mažiau kaip pusę šekelio.</verse>
				<verse number="16">Ir paimk iš Izraelio vaikų sutaikinimo pinigus ir paskirk juos susirinkimo padangtės tarnystei; kad tai būtų atminimas Izraelio vaikams VIEŠPATIES akivaizdoje, atlikti sutaikinimui už jūsų sielas“.</verse>
				<verse number="17">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="18">„Taip pat padaryk praustuvę iš vario, ir taip pat jos koją iš vario, nusiplovimui; ir ją pastatyk tarp susirinkimo padangtės ir aukuro, ir įpilk į ją vandens.</verse>
				<verse number="19">Nes Aaronas ir jo sūnūs ten nusiplaus savo rankas ir savo kojas;</verse>
				<verse number="20">įeidami į susirinkimo padangtę, jie nusiplaus vandeniu, kad nemirtų; arba artėdami prie aukuro tarnauti, kad degintų ugnies auką VIEŠPAČIUI;</verse>
				<verse number="21">taigi jie nusiplaus rankas ir kojas, kad nemirtų; ir tai jiems bus amžinas įstatas, jam ir jo sėklai per jų kartas“.</verse>
				<verse number="22">Dar VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="23">„Taip pat imk sau geriausių kvapų: penkis šimtus šekelių grynos miros, kvapaus cinamono pusę tiek, tai yra du šimtus penkiasdešimt šekelių ir du šimtus penkiasdešimt šekelių kvapaus ajero,</verse>
				<verse number="24">penkis šimtus šekelių kasijos, pagal šventovės šekelį, ir hiną alyvų aliejaus;</verse>
				<verse number="25">ir iš tų padaryk švento tepalo aliejų, tepalą, sumaišytą vaistininko meistriškumu; tai bus šventas patepimo aliejus.</verse>
				<verse number="26">Ir juo patepk susirinkimo padangtę, Liudijimo skrynią,</verse>
				<verse number="27">stalą ir visus jo indus, žvakidę ir jos indus, smilkalų aukurą,</verse>
				<verse number="28">deginamosios aukos aukurą su visais jo indais ir praustuvę su jos koja.</verse>
				<verse number="29">Ir juos pašvęsk, kad jie būtų švenčiausi; kas tik juos palies, tas bus šventas.</verse>
				<verse number="30">Ir patepk Aaroną bei jo sūnus ir juos įšventink, kad jie man tarnautų kunigo tarnyboje.</verse>
				<verse number="31">Ir kalbėk Izraelio vaikams, sakydamas: ‘Šitas man bus šventas patepimo aliejus per jūsų kartas.</verse>
				<verse number="32">Ant žmogaus kūno jis nebus išliejamas, taip pat jūs nedarykite kokio kito panašaus į jį jo sudėtimi: jis yra šventas ir jis bus jums šventas.</verse>
				<verse number="33">Kas sumaišytų kokį kaip šis, ar kas uždėtų jo nors kiek ant pašaliečio, bus iškirstas iš savo tautos’“.</verse>
				<verse number="34">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Imk sau gardžių kvapų: stakto, onikso ir galbano; šitų gardžių kvapų su grynais smilkalais; kiekvieno jų turi būti po lygiai svorio;</verse>
				<verse number="35">ir padaryk iš jų kvepalus, mišinį vaistininko meistriškumo, sumaišytą, gryną ir šventą;</verse>
				<verse number="36">ir sutrink dalį jo labai smulkiai, ir padėk jo priešais Liudijimą susirinkimo padangtėje, kur aš susitiksiu su tavimi; tai jums bus švenčiausia.</verse>
				<verse number="37">O dėl kvepalų, kuriuos padarysi, sau nesidarykite pagal jų sudėtį; jie tau bus šventi VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="38">Kas padarys tokius, kaip šitie, kad juos uostytų, tas bus iškirstas iš savo tautos“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Štai aš pašaukiau vardu Hūro sūnaus Ūrio sūnų Becalelį iš Judos genties;</verse>
				<verse number="3">ir jį pripildžiau Dievo dvasia, išmintimi, supratimu, pažinimu ir visokiu meistriškumu,</verse>
				<verse number="4">kad sugalvotų sumanių darbų, kad dirbtų iš aukso, sidabro ir vario,</verse>
				<verse number="5">ir akmenų pjaustyme, kad juos įstatytų, ir medienos pjaustyme, kad dirbtų visokį darbą.</verse>
				<verse number="6">O aš, štai aš daviau su juo Ahisamacho sūnų Oholiabą iš Dano genties; ir į visų išmintingos širdies esančiųjų širdis aš įdėjau išmintį, kad jie padarytų viską, ką esu tau įsakęs:</verse>
				<verse number="7">susirinkimo padangtę, Liudijimo skrynią bei ant jos esančią gailestingumo krasę, visus padangtės reikmenis,</verse>
				<verse number="8">stalą su jo reikmenimis, gryną žvakidę su visais jos reikmenimis, smilkymo aukurą,</verse>
				<verse number="9">deginamosios aukos aukurą su visais jo reikmenimis, praustuvę su jos koja,</verse>
				<verse number="10">tarnavimo rūbus, šventus drabužius kunigui Aaronui ir jo sūnų drabužius – kad tarnautų kunigo tarnyboje,</verse>
				<verse number="11">patepimo aliejų ir kvapius smilkalus šventajai vietai; jie padarys pagal visa tai, ką esu tau įsakęs“.</verse>
				<verse number="12">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="13">„Taip pat kalbėk Izraelio vaikams, sakydamas: ‘Tikrai laikykitės mano sabatų; nes jie yra ženklas tarp manęs ir jūsų per jūsų kartas; kad žinotumėte, jog aš esu VIEŠPATS, kuris jus pašvenčiu.</verse>
				<verse number="14">Todėl laikykitės sabato; nes jis jums yra šventas; kiekvienas, kuris jį suterš, tikrai bus užmuštas; nes kiekvienas, kuris per jį dirbs kokį darbą, ta siela bus iškirsta iš savo tautos tarpo.</verse>
				<verse number="15">Šešias dienas gali būti atliekamas darbas; bet septintąją yra poilsio sabatas, šventas VIEŠPAČIUI; kas sabato dieną darys kokį darbą, tas tikrai bus užmuštas.</verse>
				<verse number="16">Todėl Izraelio vaikai turės laikytis sabato, kad švęstų sabatą per savo kartas kaip amžiną sandorą.</verse>
				<verse number="17">Jis yra ženklas tarp manęs ir Izraelio vaikų per amžius; nes per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, o septintąją dieną jis ilsėjosi ir atsigaivino’“.</verse>
				<verse number="18">Ir jis Mozei, baigęs su juo kalbėtis ant Sinajaus kalno, davė dvi liudijimo plokštes, akmens plokštes, užrašytas Dievo pirštu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">O tauta, matydama, kad Mozė delsia nulipti nuo kalno, tauta susirinko prie Aarono ir jam tarė: „Kelkis, padaryk mums dievų, kurie eitų pirma mūsų; nes kas dėl šito Mozės, to vyro, kuris mus išvedė iš Egipto šalies, nežinome, kas jam atsitiko“.</verse>
				<verse number="2">Ir Aaronas jiems tarė: „Nutraukite auksinius auskarus, esančius jūsų žmonų, jūsų sūnų ir jūsų dukterų ausyse, ir atneškite juos man“.</verse>
				<verse number="3">Ir visa tauta nusitraukė auksinius auskarus, esančius jų ausyse, ir atnešė juos Aaronui.</verse>
				<verse number="4">Ir gavęs juos iš jų rankų, ir padaręs iš to nulietą veršį, jis formavo tai raižikliu; ir jie tarė: „Šitie yra tavo dievai, o Izraeli, kurie tave išvedė aukštyn iš Egipto šalies“.</verse>
				<verse number="5">Ir Aaronas, tai pamatęs, pastatė aukurą to priešakyje; ir Aaronas paskelbė ir tarė: „Rytoj yra šventė VIEŠPAČIUI“.</verse>
				<verse number="6">Ir atsikėlę anksti rytojaus dieną, jie aukojo deginamąsias aukas ir atnešė taikos aukas; ir tauta sėdosi valgyti ir gerti, ir kėlėsi žaisti.</verse>
				<verse number="7">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Eik, lipk žemyn; nes tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto šalies, save sugadino;</verse>
				<verse number="8">jie greitai nukrypo nuo kelio, kurį jiems įsakiau: jie pasidarė sau nulietą veršį, garbino jį, jam aukojo ir tarė: ‘Šitie yra tavo dievai, o Izraeli, kurie tave išvedė aukštyn iš Egipto šalies’“.</verse>
				<verse number="9">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Aš mačiau šitą tautą, ir štai ji yra kietasprandė tauta;</verse>
				<verse number="10">taigi dabar palik mane ramybėje, kad mano rūstybė užsidegtų prieš juos ir kad juos sunaikinčiau; o iš tavęs aš padarysiu didžiulę tautą“.</verse>
				<verse number="11">Ir Mozė maldavo VIEŠPATĮ, savo Dievą, tardamas: „Kodėl, VIEŠPATIE, ušsidega tavo rūstybė prieš tavo tautą, kurią tu išvedei iš Egipto šalies su didele jėga ir galinga ranka?</verse>
				<verse number="12">Kodėl turėtų kalbėti egiptiečiai, sakydami: ‘Piktadarystei jis juos išvedė, kad juos išžudytų kalnuose ir išnaikintų juos nuo žemės paviršiaus’? Gręžkis nuo savo įnirtingos rūstybės ir apsigalvok dėl to pikto savo tautai.</verse>
				<verse number="13">Atsimink savo tarnus Abraomą, Izaoką ir Izraelį, kuriems prisiekei pačiu savimi ir jiems sakei: ‘Aš padauginsiu jūsų sėklą kaip dangaus žvaigždes, ir visą šitą šalį, apie kurią kalbėjau, duosiu jūsų sėklai, ir jie ją paveldės amžinai’“.</verse>
				<verse number="14">Ir VIEŠPATS apsigalvojo dėl to pikto, kurį jis galvojo padaryti savo tautai.</verse>
				<verse number="15">Ir atsigrežęs Mozė lipo žemyn nuo kalno, ir jo rankoje buvo dvi liudijimo plokštės; plokštės buvo prirašytos abiejose jų pusėse; vienoje ir kitoje pusėje jos buvo prirašytos.</verse>
				<verse number="16">O plokštės buvo Dievo darbas, ir raštas buvo Dievo raštas, įrėžtas į plokštes.</verse>
				<verse number="17">O Jozuė, išgirdęs tautos triukšmą, kai jie šūkavo, tarė Mozei: „Karo triukšmas stovykloje“.</verse>
				<verse number="18">O jis tarė: „ Tai ne nugalėjusiųjų šauksmo balsas ir ne nugalėtųjų šauksmo balsas; bet giedančiųjų garsą aš girdžiu“.</verse>
				<verse number="19">Ir įvyko, kai tik jis priartėjo prie stovyklos, jis išvydo veršį ir šokius; ir užsidegė Mozės pyktis, ir jis išmetė iš savo rankų plokštes, ir jas sudaužė kalno papėdėje.</verse>
				<verse number="20">Ir jis ėmė veršį, kurį jie buvo padarę, sudegino jį ugnyje ir sutrynė į miltus, ir išbarstė ant vandens, ir sugirdė tai Izraelio vaikams.</verse>
				<verse number="21">Ir Mozė tarė Aaronui: „Ką tau padarė šita tauta, kad tu užtraukei ant jos tokią didelę nuodėmę?“</verse>
				<verse number="22">Ir Aaronas tarė: „Teneužsidega mano viešpaties pyktis; tu žinai tą tautą, kad jie linkę į piktadarystę.</verse>
				<verse number="23">Nes jie man sakė: ‘Padaryk mums dievų, kurie eitų pirma mūsų; nes kas dėl šito Mozės, to vyro, kuris mus išvedė aukštyn iš Egipto šalies, nežinome, kas jam atsitiko’.</verse>
				<verse number="24">Ir aš jiems tariau: ‘Kas turi aukso, tenusitraukia jį’. Taigi jie man jį davė; tada aš įmečiau jį į ugnį, ir išėjo šitas veršis“.</verse>
				<verse number="25">Ir kai Mozė pamatė, kad tauta buvo nuoga (nes Aaronas buvo ją apnuoginęs jų gėdai tarp jų priešų);</verse>
				<verse number="26">tada Mozė atsistojo stovyklos vartuose ir tarė: „Kas yra VIEŠPATIES pusėje, teateina pas mane“. Ir susirinko pas jį visi Levio sūnūs.</verse>
				<verse number="27">Ir jis jiems tarė: „Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Kiekvienas prisidėkite savo kalaviją prie šono, eikite šen ir ten per stovyklą, nuo vartų iki vartų, ir žudykite kiekvienas savo brolį, kiekvienas savo draugą ir kiekvienas savo artimą’“.</verse>
				<verse number="28">Ir Levio vaikai padarė pagal Mozės žodį; ir tą dieną krito iš tautos apie tris tūkstančius vyrų.</verse>
				<verse number="29">Nes Mozė buvo sakęs: „Pasišvęskite šiandien VIEŠPAČIUI, kiekvienas dėl savo sūnaus ir dėl savo brolio; kad jis jums šiandien suteiktų palaiminimą“.</verse>
				<verse number="30">Ir įvyko rytojaus dieną, kad Mozė tarė tautai: „Jūs nusidėjote didele nuodėme; o dabar aš eisiu aukštyn pas VIEŠPATĮ; galbūt atliksiu sutaikinimą už jūsų nuodėmę“.</verse>
				<verse number="31">Ir sugrįžęs pas VIEŠPATĮ Mozė tarė: „Ak, šita tauta nusidėjo didele nuodėme ir pasidarė aukso dievų.</verse>
				<verse number="32">Tačiau dabar, jei norėsi, atleisk jų nuodėmę; o jei ne, meldžiu tave, išbrauk mane iš savo knygos, kurią esi parašęs“.</verse>
				<verse number="33">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Kas prieš mane nusidėjęs, tą aš išbrauksiu iš savo knygos.</verse>
				<verse number="34">Todėl dabar eik, vesk tautą į vietą, apie kurią esu tau kalbėjęs; štai mano Angelas eis pirma tavęs; tačiau tą dieną, kai aš aplankysiu, aš aplankysiu jų nuodėmę ant jų“.</verse>
				<verse number="35">Ir VIEŠPATS ištiko tautą rykšte, nes jie padarė tą veršį, kurį padarė Aaronas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Išeik, eik iš čia aukštyn, tu ir tauta, kurią išvedei aukštyn iš Egipto šalies, į šalį, kurią prisiekiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, sakydamas: ‘Aš ją duosiu tavo sėklai’;</verse>
				<verse number="2">ir aš siųsiu pirma tavęs angelą; ir išvarysiu kanaanietį, amoritą, hetitą, perizą, hivą ir jebusietį;</verse>
				<verse number="3">į šalį, plūstančią pienu ir medumi; nes aš neisiu aukštyn tavo tarpe; nes tu esi kietasprandė tauta; kad aš nesunaikinčiau tavęs kelyje“.</verse>
				<verse number="4">O išgirdusi tą piktą žinią, tauta gedėjo; ir nei vienas neužsidėjo savo papuošalų.</verse>
				<verse number="5">Nes VIEŠPATS buvo sakęs Mozei: „Sakyk Izraelio vaikams: ‘Jūs esate kietasprandė tauta; aš akimirksniu ateisiu aukštyn į tavo tarpą ir tave sunaikinsiu; todėl dabar nusiimk savo papuošalus, kad žinočiau, ką daryti su tavimi’“.</verse>
				<verse number="6">Ir Izraelio vaikai nusiėmė savo papuošalus prie Horebo kalno.</verse>
				<verse number="7">O Mozė ėmė padangtę ir ją pastatė už stovyklos, toli nuo stovyklos, ir ją praminė Susirinkimo padangte. Ir įvyko, kad kiekvienas, kuris ieškojo VIEŠPATIES, išeidavo prie Susirinkimo padangtės, kuri buvo už stovyklos.</verse>
				<verse number="8">Ir įvykdavo, kai Mozė išeidavo prie padangtės, tada visa tauta pakildavo, kiekvienas atsistodavo savo palapinės duryse ir žiūrėdavo paskui Mozę, kol jis įeidavo į padangtę.</verse>
				<verse number="9">Ir įvyko, kai Mozė įėjo į padangtę, nusileido debesuotas stulpas ir stovėjo padangtės duryse, ir VIEŠPATS kalbėjosi su Moze.</verse>
				<verse number="10">Ir visa tauta matė debesuotą stulpą stovint padangtės duryse; ir visa tauta pakilo ir pagarbino, kiekvienas savo palapinės duryse.</verse>
				<verse number="11">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei veidas į veidą, kaip žmogus kalba savo draugui. Ir jis sugrįžo į stovyklą; bet jo tarnas Jozuė, Nūno sūnus, jaunuolis, nepasitraukė iš padangtės.</verse>
				<verse number="12">Ir Mozė tarė VIEŠPAČIUI: „Štai tu man sakai: ‘Vesk aukštyn šitą tautą’; bet nedavei man žinoti, ką pasiųsi su manimi. Tačiau tu man sakei: ‘Aš pažįstu tave vardu, ir taip pat, tu radai malonę mano akyse’.</verse>
				<verse number="13">Taigi dabar, jei radau malonę tavo akyse, meldžiu tave, paskelbk man dabar savo kelią, kad tave pažinčiau, kad rasčiau malonę tavo akyse; ir atsižvelk, kad šita tauta yra tavo liaudis“.</verse>
				<verse number="14">Ir jis tarė: „Mano artumas eis su tavimi, ir aš tau duosiu poilsį“.</verse>
				<verse number="15">Ir jis jam tarė: „Jei tavo artumas neis su manimi, tai nevesk mūsų iš čia aukštyn.</verse>
				<verse number="16">Iš ko gi bus galima pažinti, kad aš ir tavo tauta radome malonę tavo akyse? Argi ne iš to, kad eini su mumis? Taip mes būsime atskirti, aš ir tavo tauta, nuo visų tautų, esančių ant žemės paviršiaus“.</verse>
				<verse number="17">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Taip pat ir šitą dalyką, kurį kalbėjai, aš padarysiu; nes tu radai malonę mano akyse, ir aš tave pažįstu vardu“.</verse>
				<verse number="18">Ir jis tarė: „Meldžiu tave, parodyk man savo šlovę“.</verse>
				<verse number="19">Ir jis tarė: „Aš leisiu praeiti tavo akivaizdoje visam savo gerumui ir paskelbsiu VIEŠPATIES vardą tavo priešakyje; ir būsiu maloningas, kam būsiu maloningas, ir parodysiu gailestingumą, kuriam parodysiu gailestingumą“.</verse>
				<verse number="20">Ir jis tarė: „Tu negali išvysti mano veido; nes nėra žmogaus, kuris mane regėtų ir gyventų“.</verse>
				<verse number="21">Ir VIEŠPATS tarė: „Štai šalia manęs yra vieta, ir tu atsistok ant uolos;</verse>
				<verse number="22">ir įvyks, kad praeinant mano šlovei, aš tave pastatysiu uolos plyšyje ir tave apdengsiu savo ranka, kol praeisiu;</verse>
				<verse number="23">ir atitrauksiu savo ranką, o tu matysi mano nugaros dalis; bet mano veidas nebus matomas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Išsikirsk dvi akmens plokštes, tokias, kaip pirmosios; ir aš įrašysiu į šias plokštes žodžius, kurie buvo pirmosiose plokštėse, kurias tu sudaužei.</verse>
				<verse number="2">Ir būk pasiruošęs ryte, užkilk ryte ant Sinajaus kalno ir ten man atsistok kalno viršūnėje.</verse>
				<verse number="3">Ir niekas tenelipa su tavimi ir nei vieno tenesimato visame kalne; taip pat nei kaimenės, nei bandos tenesigano prieš tą kalną“.</verse>
				<verse number="4">Ir jis iškirto dvi akmens plokštes, tokias, kaip pirmosios; ir anksti rytą atsikėlęs Mozė užkilo ant Sinajaus kalno, kaip VIEŠPATS jam buvo įsakęs, pasiėmęs į ranką dvi akmens plokštes.</verse>
				<verse number="5">Ir VIEŠPATS nusileido debesyje, ten atsistojo prie jo ir paskelbė VIEŠPATIES vardą.</verse>
				<verse number="6">Ir VIEŠPATS praėjo jo priešakyje ir paskelbė: „VIEŠPATS, VIEŠPATS Dievas, gailestingas ir maloningas, ilgai pakenčiantis, gausus gerumu ir tiesa,</verse>
				<verse number="7">išlaikantis gailestingumą tūkstančiams, atleidžiantis neteisybę, nusižengimą ir nuodėmę, bet jokiu būdu nepateisinantis kalto; aplankantis tėvų kaltę ant vaikų ir ant vaikų vaikų iki trečios ir ketvirtos kartos “.</verse>
				<verse number="8">Ir Mozė pasiskubino ir nusilenkė galva iki žemės, ir pagarbino.</verse>
				<verse number="9">Ir jis tarė: „Jei dabar radau malonę tavo akyse, o Viešpatie, meldžiu tave, tegul mano Viešpats eina viduryje mūsų; nes tai kietasprandė tauta; ir atleisk mūsų neteisybę bei mūsų nuodėmę ir paimk mus savo nuosavybėn“.</verse>
				<verse number="10">Ir jis tarė: „Štai aš darau sandorą; visos tavo tautos akivaizdoje aš darysiu stebuklus, kokių nebuvo daryta visoje žemėje nei jokioje tautoje; ir visa tauta, tarp kurios tu esi, matys VIEŠPATIES darbą; nes siaubinga tai, ką darysiu su tavimi.</verse>
				<verse number="11">Laikykis to, ką tau šią dieną įsakau; štai aš išvarysiu tavo akivaizdoje amoritą, kanaanietį, hetitą, perizą, hivą ir jebusietį.</verse>
				<verse number="12">Saugokis, kad nedarytum sandoros su gyventojais šalies, į kurią eini, kad tai nebūtų žabangomis tavo tarpe;</verse>
				<verse number="13">bet jūs sugriaukite jų aukurus, sudaužykite jų atvaizdus ir iškirskite jų giraites;</verse>
				<verse number="14">nes tu negarbinsi kito dievo; nes VIEŠPATS, kurio vardas yra Pavydulingasis, yra pavydulingas Dievas;</verse>
				<verse number="15">kad nedarytum sandoros su šalies gyventojais, ir jiems einant ištvirkauti paskui savo dievus ir aukojant savo dievams, kažkam tave pakvietus, nevalgytum jo aukos;</verse>
				<verse number="16">ir neimtum iš jų dukterų savo sūnums, ir jų dukterims ištvirkaujant paskui savo dievus, nepadarytų, kad tavo sūnūs ištvirkautų paskui jų dievus.</verse>
				<verse number="17">Nesidaryk sau nulietų dievų.</verse>
				<verse number="18">Švęsk Neraugintos duonos šventę. Septynias dienas valgyk neraugintą duoną, kaip esu tau įsakęs, Abibo mėnesio laiku; nes Abibo mėnesį tu išėjai iš Egipto.</verse>
				<verse number="19">Visi atveriantys gimdą yra mano; ir kiekvienas pirmagimis, kuris yra patinas tarp tavo galvijų, ar tai jautis, ar avis.</verse>
				<verse number="20">Bet asilo pirmagimį atpirk avinėliu; o jeigu jo neatpirksi, tada nulaužk jam sprandą. Atpirk visus savo sūnų pirmagimius. Ir niekas tenepasirodo mano akivaizdoje tuščiomis.</verse>
				<verse number="21">Dirbk šešias dienas, bet septintąją dieną ilsėkis; arimo ir pjūties metu ilsėkis.</verse>
				<verse number="22">Ir švęsk Savaičių šventę, kviečių pjūties pirmavaisių, ir Surinkimo šventę metų pabaigoje.</verse>
				<verse number="23">Triskart metuose visi tavo vyriškos lyties vaikai pasirodys Viešpaties DIEVO, Izraelio Dievo, akivaizdoje.</verse>
				<verse number="24">Nes aš išvarysiu tautas tavo akivaizdoje ir praplatinsiu tavo ribas; taip pat niekas neužsigeis tavo šalies, tau triskart metuose einant aukštyn pasirodyti VIEŠPATIES, tavo Dievo, akivaizdoje.</verse>
				<verse number="25">Neaukok mano aukos kraujo su raugu; nei Perėjimo šventės auka tenepasilieka iki ryto.</verse>
				<verse number="26">Pirmus iš savo žemės pirmavaisių atnešk į VIEŠPATIES, savo Dievo, namus. Nevirk ožiuko jo motinos piene“.</verse>
				<verse number="27">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Užrašyk šituos žodžius; nes pagal šitų žodžių turinį aš sudariau sandorą su tavimi ir Izraeliu“.</verse>
				<verse number="28">Ir jis ten buvo su VIEŠPAČIU keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų; jis nei duonos nevalgė, nei vandens negėrė. Ir jis užrašė į plokštes sandoros žodžius, dešimt įsakymų.</verse>
				<verse number="29">Ir įvyko, kai Mozė atėjo žemyn nuo Sinajaus kalno su dviem Liudijimo plokštėmis Mozės rankoje, jam nulipus žemyn nuo kalno, Mozė nežinojo, kad jo veido oda spindėjo jam kalbantis su juo.</verse>
				<verse number="30">O kai Aaronas ir visi Izraelio vaikai pamatė Mozę, štai jo veido oda spindėjo; ir jie bijojo prie jo priartėti.</verse>
				<verse number="31">Ir Mozė juos pašaukė; ir Aaronas bei visi susirinkimo valdovai sugrįžo pas jį; ir Mozė kalbėjo su jais.</verse>
				<verse number="32">O po to priartėjo visi Izraelio vaikai; ir jis jiems davė įsakymu visa, ką VIEŠPATS buvo kalbėjęs su juo Sinajaus kalne.</verse>
				<verse number="33">Ir kol Mozė nebaigė kalbėti su jais, jis užsidėjo ant veido gaubtuvą.</verse>
				<verse number="34">Bet kai Mozė įeidavo VIEŠPATIES akivaizdon kalbėtis su juo, jis nusiimdavo gaubtuvą iki kol išeidavo. Ir išėjęs jis kalbėdavo Izraelio vaikams tai, kas jam buvo įsakyta.</verse>
				<verse number="35">Ir Izraelio vaikai matė Mozės veidą, kad spindėjo Mozės veido oda; ir Mozė vėl užsidėdavo ant veido gaubtuvą, iki įeidavo kalbėtis su juo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="35">
				<verse number="1">Ir Mozė surinko visą Izraelio vaikų susirinkimą ir jiems tarė: „Šitie yra žodžiai, kuriuos VIEŠPATS įsakė, kad juos vykdytumėte.</verse>
				<verse number="2">Šešias dienas bus atliekamas darbas, bet septintąją dieną jums bus šventa diena, poilsio sabatas VIEŠPAČIUI; kas joje darys darbą, bus užmuštas.</verse>
				<verse number="3">Nekurkite ugnies sabato dieną nei vienoje jūsų buveinėje“.</verse>
				<verse number="4">Ir Mozė kalbėjo visam Izraelio vaikų susirinkimui, sakydamas: „Štai ką VIEŠPATS įsakė, sakydamas:</verse>
				<verse number="5">‘Paimkite iš savo tarpo auką VIEŠPAČIUI; kiekvienas, esantis laisvanoriškos širdies, ją teatneša – VIEŠPATIES auką: aukso, sidabro, vario,</verse>
				<verse number="6">mėlyno, purpurinio, skaisčiai raudono, plono lino, ožkos šerių,</verse>
				<verse number="7">raudonai dažytų avinų odų ir barsukų odų, šitimo medžio,</verse>
				<verse number="8">aliejaus apšvietimui, kvapų patepimo aliejui bei kvapiems smilkalams,</verse>
				<verse number="9">onikso akmenų ir akmenų – kad būtų įstatyti – efodui ir krūtinės skydeliui.</verse>
				<verse number="10">Ir visi tarp jūsų esantys išmintingos širdies teateina ir padaro viską, ką VIEŠPATS yra įsakęs:</verse>
				<verse number="11">padangtę, jos palapinę, jos apdangalą, jos kabes, jos lentas, jos skersinius, jos stulpus ir jos movas,</verse>
				<verse number="12">skrynią ir jos kartis bei gailestingumo krasę ir apdengimo uždangą,</verse>
				<verse number="13">stalą, jo kartis, visus jo indus bei parodomąją duoną,</verse>
				<verse number="14">taip pat žvakidę šviesai, jos reikmenis, jos žibintus su aliejumi šviesai,</verse>
				<verse number="15">smilkalų aukurą bei jo kartis, patepimo aliejų, kvapius smilkalus ir užuolaidą durims ties padangtės įėjimu,</verse>
				<verse number="16">deginamosios aukos aukurą su jo varinėmis grotelėmis, jo kartimis ir visais jo indais, praustuvę su jos koja,</verse>
				<verse number="17">kiemo užuolaidas, jo stulpus bei jų movas ir užuolaidą kiemo durims,</verse>
				<verse number="18">padangtės kuolus, kiemo kuolus bei jų virves,</verse>
				<verse number="19">tarnavimo drabužius, tarnauti šventojoje vietoje, šventus drabužius kunigui Aaronui ir jo sūnų drabužius, kad tarnautų kunigo tarnyboje’“.</verse>
				<verse number="20">Ir visas Izraelio vaikų susirinkimas pasišalino iš Mozės akivaizdos.</verse>
				<verse number="21">Ir atėję, kiekvienas savo širdies pažadintas, ir kiekvienas, savo dvasios paskatintas laisvanoriškumui, jie atnešė VIEŠPATIES auką susirinkimo padangtės darbui, visai jo tarnystei ir šventiems drabužiams.</verse>
				<verse number="22">Ir jie atėję, tiek vyrai, tiek moterys, visi esantys laisvanoriškos širdies, atnešė apyrankes, auskarus, žiedus ir plokšteles, visas brangenybes iš aukso; ir kiekvienas, kuris aukojo, aukojo VIEŠPAČIUI aukso auką.</verse>
				<verse number="23">Ir kiekvienas, pas kurį buvo rasta mėlyno, purpurinio, skaisčiai raudono, plono lino, ožkos šerių, raudonų avinų odų ir barsukų odų, tuos atnešė.</verse>
				<verse number="24">Visi, kurie aukojo sidabro ir vario auką, atnešė VIEŠPATIES auką; ir kiekvienas, pas kurį buvo rasta šitimo medžio bet kokiam tarnavimo darbui, jį atnešė.</verse>
				<verse number="25">Ir visos išmintingos širdies moterys verpė savo rankomis ir atnešė tai, ką nuverpė iš mėlyno, iš purpurinio, iš skaisčiai raudono ir plono lino.</verse>
				<verse number="26">Ir visos moterys, savo širdžių pažadintos išminčiai, verpė ožkų šerius.</verse>
				<verse number="27">O valdovai atnešė onikso akmenų ir akmenų – kad būtų įstatyti – efodui ir krūtinės skydeliui;</verse>
				<verse number="28">kvepalų ir aliejaus apšvietimui, patepimo aliejui ir kvapiems smilkalams.</verse>
				<verse number="29">Izraelio vaikai, kiekvienas vyras ir moteris, kurių širdys padarė juos laisvanoriškais, kad atneštų visokiam darbui, kurį VIEŠPATS buvo įsakęs atlikti per Mozės ranką, atnešė laisvanorišką auką VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="30">Ir Mozė tarė Izraelio vaikams: „Štai VIEŠPATS pašaukė vardu Becalelį, Hūro sūnaus Ūrio sūnų iš Judos genties;</verse>
				<verse number="31">ir jis pripildė jį Dievo dvasia, išmintimi, supratimu, pažinimu ir visokiu meistriškumu;</verse>
				<verse number="32">kad sugalvotų dailių darbų, kad dirbtų iš aukso, sidabro ir vario,</verse>
				<verse number="33">ir akmenų pjaustyme, kad juos įstatytų, ir medžio pjaustyme, kad atliktų bet kokį sumanų darbą.</verse>
				<verse number="34">Ir jis jam įdėjo į širdį, kad jis mokytų, tiek jis, tiek Ahisamacho sūnus Oholiabas iš Dano genties.</verse>
				<verse number="35">Juos jis pripildė širdies išmintimi, kad atliktų visokį darbą raižytojo, sumanaus darbininko bei siuvinėtojo mėlynu, purpuriniu, skaisčiai raudonu bei plonu linu, ir audėjo, iš atliekančių visokį darbą ir iš sugalvojančių sumanų darbą“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="36">
				<verse number="1">Tada dirbo Becalelis, Oholiabas ir visi išmintingos širdies žmonės, į kuriuos VIEŠPATS įdėjo išmintį ir supratimą, kad žinotų, kaip atlikti visokį darbą šventovės tarnavimui, pagal visa, ką VIEŠPATS buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="2">Ir Mozė pasišaukė Becalelį, Oholiabą ir visus išmintingos širdies žmones, į kurių širdis VIEŠPATS buvo įdėjęs išmintį – visus, kurie buvo savo širdies pažadinti ateiti prie darbo, kad jį atliktų;</verse>
				<verse number="3">ir jie ėmė iš Mozės visą auką, kurią Izraelio vaikai buvo atnešę šventovės tarnystės darbui, kad ją padarytų. Ir jie kas rytą vis jam tebenešė laisvos valios aukas.</verse>
				<verse number="4">Ir visi išmintingi vyrai, kurie dirbo visą šventovės darbą, atėjo kiekvienas vyras nuo savo darbo, kurį darė;</verse>
				<verse number="5">ir jie kalbėjo Mozei, sakydami: „Tauta atneša daug daugiau, negu reikia tarnavimui darbo, kurį VIEŠPATS įsakė atlikti“.</verse>
				<verse number="6">Ir Mozei įsakius, jie liepė tai paskelbti po visą stovyklą, sakant: „Nei vyras, nei moteris daugiau tenedaro darbo šventovės aukai“. Taip tauta buvo sulaikyta, kad nebeneštų.</verse>
				<verse number="7">Nes medžiagos, kurios jie turėjo, užteko visam darbui, kad jį darytų, ir per daug.</verse>
				<verse number="8">Ir visi išmintingos širdies vyrai tarp dirbančiųjų padangtės darbą, padarė dešimt uždangalų iš plono sukto lino, mėlyno, purpurinio ir skaisčiai raudono; jis juos padarė su sumanaus darbo cherubais.</verse>
				<verse number="9">Vieno uždangalo ilgis buvo dvidešimt aštuonios uolektys, o vieno uždangalo plotis – keturios uolektys; visi uždangalai buvo vienodo dydžio.</verse>
				<verse number="10">Ir jis sujungė penkis uždangalus vieną su kitu; ir kitus penkis uždangalus jis sujungė vieną su kitu.</verse>
				<verse number="11">Ir jis padarė kilpas iš mėlyno ant vieno uždangalo krašto, ant paties krašto, sujungime; taip pat jis padarė kito uždangalo tolimiausiame šone, antrojo sujungime.</verse>
				<verse number="12">Jis padarė penkiasdešimt kilpų viename uždangale ir penkiasdešimt kilpų jis padarė krašte uždangalo, esančio antrojo sujungime; tos kilpos laikė vieną uždangalą su kitu.</verse>
				<verse number="13">Ir jis padarė penkiasdešimt aukso kabių ir sujungė uždangalus vieną su kitu kabėmis; taip ji tapo viena padangte.</verse>
				<verse number="14">Ir jis padarė uždangalų iš ožkų šerių palapinei virš padangtės; jis padarė jų vienuolika uždangalų.</verse>
				<verse number="15">Vieno uždangalo ilgis buvo trisdešimt uolekčių, o vieno uždangalo plotis buvo keturios uolektys; tie vienuolika uždangalų buvo vienodo dydžio.</verse>
				<verse number="16">Ir jis atskirai sujungė penkis uždangalus ir atskirai šešis uždangalus.</verse>
				<verse number="17">Ir jis padarė penkiasdešimt kilpų ant tolimiausio uždangalo krašto, sujungime, ir penkiasdešimt kilpų jis padarė ant krašto uždangalo, kuris sujungia antrąjį.</verse>
				<verse number="18">Ir jis padarė penkiasdešimt vario kabių palapinei sujungti, kad ji būtų viena.</verse>
				<verse number="19">Ir jis padarė palapinei apdangalą iš raudonai dažytų avinų odų, ir barsukų odų apdangalą virš jo.</verse>
				<verse number="20">Ir jis padarė padangtei stovinčias lentas iš šitimo medžio.</verse>
				<verse number="21">Lentos ilgis buvo dešimt uolekčių, o lentos plotis – pusantros uolekties.</verse>
				<verse number="22">Viena lenta turėjo du dygius, vienodai nutolusius vienas nuo kito; šitaip jis padarė visoms padangtės lentoms.</verse>
				<verse number="23">Ir jis padarė lentas padangtei: dvidešimt lentų pietiniam šonui pietų link;</verse>
				<verse number="24">ir jis padarė keturiasdešimt sidabro movų po dviem dešimtimis lentų: dvi movos po viena lenta jos dviems dygiams ir dvi movos po kita lenta jos dviems dygiams.</verse>
				<verse number="25">Ir kitam padangtės šonui, esančiam šiaurinio krašto link, jis padarė dvidešimt lentų,</verse>
				<verse number="26">ir jų keturiasdešimt sidabro movų: dvi movas po viena lenta ir dvi movas po kita lenta.</verse>
				<verse number="27">O padangtės šonams vakarų link jis padarė šešias lentas.</verse>
				<verse number="28">Ir jis padarė dvi lentas padangtės kampams dviejuose šonuose.</verse>
				<verse number="29">O jos buvo sujungtos apačioje ir sujungtos pačiame jų viršuje, prie vieno žiedo; šitaip jis padarė joms abiems abiejuose kampuose.</verse>
				<verse number="30">Ir buvo aštuonios lentos; o jų movų buvo šešiolika sidabro movų, dvi movos po kiekviena lenta.</verse>
				<verse number="31">Ir jis padarė skersinius iš šitimo medžio: penkis vieno padangtės šono lentoms,</verse>
				<verse number="32">penkis skersinius kito padangtės šono lentoms ir penkis skersinius padangtės lentoms, šonams vakarų link.</verse>
				<verse number="33">Ir jis padarė vidurinį skersinį perkišimui per lentas nuo vieno galo iki kito.</verse>
				<verse number="34">Ir lentas jis padengė auksu ir jų žiedus padarė iš aukso, kad būtų vieta skersiniams, ir padengė skersinius auksu.</verse>
				<verse number="35">Ir jis padarė uždangą iš mėlyno, purpurinio, skaisčiai raudono bei plonų suktų linų; jis padarė ją sumaniu darbu su cherubais.</verse>
				<verse number="36">Ir jis jai padarė keturis šitimo medžio stulpus ir juos padengė auksu; jų kabliai buvo iš aukso; ir jis jiems nuliejo keturias sidabro movas.</verse>
				<verse number="37">Ir jis padarė padangtės durims užuolaidą iš mėlyno, purpurinio, skaisčiai raudono bei plono sukto lino, siuvinėto darbo;</verse>
				<verse number="38">ir jos penkis stulpus su jų kabliais; ir jis padengė auksu jų kapitelius ir jų apvadus; bet jų penkios movos buvo iš vario.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="37">
				<verse number="1">Ir Becalelis padarė iš šitimo medžio skrynią; jos ilgis – dvi su puse uolekties, jos plotis – pusantros uolekties, ir pusantros uolekties jos aukštis;</verse>
				<verse number="2">ir jis padengė ją grynu auksu iš vidaus ir iš išorės, ir jai aplinkui padarė auksinį vainiką.</verse>
				<verse number="3">Ir jis nuliejo jai keturis aukso žiedus, kad būtų pritvirtinti prie jos keturių kampų: du žiedus prie jos vieno šono ir du žiedus prie jos kito šono.</verse>
				<verse number="4">Ir jis padarė kartis iš šitimo medžio ir jas padengė auksu.</verse>
				<verse number="5">Ir jis įkišo kartis į žiedus prie skrynios šonų, skryniai nešioti.</verse>
				<verse number="6">Ir jis padarė gailestingumo krasę iš gryno aukso; jos ilgis buvo dvi su puse uolekties, o jos plotis pusantros uolekties.</verse>
				<verse number="7">Ir jis padarė du cherubus iš aukso, jis padarė juos nukaltus iš vieno gabalo, abiejuose gailestingumo krasės galuose:</verse>
				<verse number="8">vieną cherubą prie vieno galo šioje pusėje, o kitą cherubą prie kito galo anoje pusėje; iš gailestingumo krasės jis padarė cherubus prie abiejų jos galų.</verse>
				<verse number="9">O cherubai išskėtė savo sparnus aukštyn, apdengė savo sparnais gailestingumo krasę, savo veidais vienas į kitą; cherubų veidai buvo gailestingumo krasės link.</verse>
				<verse number="10">Ir jis padarė stalą iš šitimo medžio: jo ilgis buvo dvi uolektys, jo plotis – uolektis, ir jo aukštis – pusantros uolekties;</verse>
				<verse number="11">ir jis padengė jį grynu auksu ir ant jo aplinkui padarė aukso vainiką.</verse>
				<verse number="12">Taip pat jis padarė ant jo aplinkui plaštakos pločio briauną; ir jo briaunai aplinkui padarė aukso vainiką.</verse>
				<verse number="13">Ir jis nuliejo jam keturis aukso žiedus ir pritvirtino žiedus prie keturių kampų, kurie buvo prie keturių jo kojų.</verse>
				<verse number="14">Prie briaunos buvo žiedai, vietos kartims, stalui nešioti.</verse>
				<verse number="15">Ir jis padarė kartis iš šitimo medžio ir jas padengė auksu, stalui nešioti.</verse>
				<verse number="16">Ir jis padarė iš gryno aukso indus, esančius ant stalo: jo lėkštes, jo šaukštus, jo dubenis ir jo dangčius jų uždengimui.</verse>
				<verse number="17">Ir jis padarė žvakidę iš gryno aukso; jis padarė žvakidę kaltinio darbo: jos stiebas, jos šaka, jos taurelės, jos buoželės ir jos gėlės buvo iš to paties;</verse>
				<verse number="18">o šešios šakos ėjo iš jos šonų: trys žvakidės šakos iš vieno jos šono ir trys žvakidės šakos iš kito jos šono;</verse>
				<verse number="19">trys taurelės, panašios į migdolus, buoželė ir gėlė – vienoje šakoje; ir trys taurelės, panašios į migdolus, buoželė ir gėlė – kitoje šakoje; taip šešiose šakose, išeinančiose iš žvakidės.</verse>
				<verse number="20">O ant žvakidės buvo keturios taurelės, panašios į migdolus, jos buoželės ir jos gėlės;</verse>
				<verse number="21">buoželė po dviem šakom iš to paties, buoželė po dviem šakom iš to paties ir buoželė po dviem šakom iš to paties, pagal šešias, iš jos išeinančias šakas.</verse>
				<verse number="22">Jų buoželės ir jų šakos buvo iš to paties; ji visa buvo vienas kaltinis darbas iš gryno aukso.</verse>
				<verse number="23">Ir jis padarė jos septynis žibintus, jos gnybtuvus ir jos dubenėlius nuognaiboms iš gryno aukso.</verse>
				<verse number="24">Iš talento gryno aukso jis padarė ją ir visus jos indus.</verse>
				<verse number="25">Ir jis padarė smilkalų aukurą iš šitimo medžio; jo ilgis buvo uolektis ir jo plotis uolektis; jis buvo kvadratinis; ir jo aukštis buvo dvi uolektys; jo ragai buvo iš to paties.</verse>
				<verse number="26">Ir jis padengė jį grynu auksu: jo viršų, jo šonus aplinkui ir jo ragus; taip pat jis padarė jam aplinkui aukso vainiką.</verse>
				<verse number="27">Ir jis padarė jam du aukso žiedus po jo vainiku, prie abiejų jo kampų, ant abiejų jo šonų, kad būtų vietomis kartims, kad jomis jį nešiotų.</verse>
				<verse number="28">Ir jis padarė kartis iš šitimo medžio ir jas padengė auksu.</verse>
				<verse number="29">Ir vaistininko darbu jis padarė šventą patepimo aliejų ir grynus gardžių kvapų smilkalus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="38">
				<verse number="1">Ir jis padarė deginamosios aukos aukurą iš šitimo medžio: jo ilgis buvo penkios uolektys, o jo plotis – penkios uolektys; jis buvo kvadratinis; ir jo aukštis – trys uolekys.</verse>
				<verse number="2">Ir jis padarė jo ragus prie keturių jo kampų; jo ragai buvo iš to paties; ir jis padengė jį variu.</verse>
				<verse number="3">Ir jis padarė visus aukuro indus: puodus, semtuvus, dubenis, šakutes mėsai ir indus žarijoms; visus jo indus jis padarė iš vario.</verse>
				<verse number="4">Ir jis padarė aukurui varines tinklines groteles po jo ribomis apačioje iki jo vidurio.</verse>
				<verse number="5">Ir keturiems vario grotelių galams nuliejo keturis žiedus – vietas kartims.</verse>
				<verse number="6">Ir jis padarė kartis iš šitimo medžio ir jas padengė variu.</verse>
				<verse number="7">Ir jis įkišo kartis į žiedus ant aukuro šonų, kad jomis jį nešiotų; jis padarė aukurą tuščiavidurį iš lentų.</verse>
				<verse number="8">Ir jis padarė vario praustuvę ir jos koją iš vario, iš veidrodžių tų susirenkančių moterų, kurios susirinkdavo prie susirinkimo padangtės durų.</verse>
				<verse number="9">Ir jis padarė kiemą: pietiniame šone, pietų link, kiemo užuolaidos buvo iš plono sukto lino – šimtas uolekčių;</verse>
				<verse number="10">jų stulpų buvo dvidešimt ir jų varinių movų dvidešimt; stulpų kabliai ir jų apvadai buvo iš sidabro.</verse>
				<verse number="11">Ir šiauriniam šonui užuolaidos buvo šimto uolekčių, jų stulpų buvo dvidešimt ir jų vario movų dvidešimt; stulpų kabliai ir jų apvadai iš sidabro.</verse>
				<verse number="12">O vakariniam šonui užuolaidos buvo penkiasdešimties uolekčių, jų stulpų dešimt ir jų movų dešimt; stulpų kabliai ir jų apvadai iš sidabro.</verse>
				<verse number="13">Ir rytiniam šonui rytų link – penkiasdešimties uolekčių.</verse>
				<verse number="14">Vienos vartų pusės užuolaidos buvo penkiolikos uolekčių; jų stulpai trys ir jų movos trys.</verse>
				<verse number="15">Ir kitai kiemo vartų pusei, šiapus ir anapus, buvo penkiolikos uolekčių užuolaidos; jų stulpai trys ir jų movos trys.</verse>
				<verse number="16">Visos kiemo užuolaidos aplink buvo iš plono sukto lino.</verse>
				<verse number="17">O movos stulpams buvo iš vario; stulpų kabliai ir jų apvadai iš sidabro; ir jų kapitelių apdangalas iš sidabro; ir visi kiemo stulpai buvo apjuosti sidabro apvadais.</verse>
				<verse number="18">O užuolaida kiemo vartams buvo siuvinėto darbo iš mėlyno, purpurinio, skaisčiai raudono ir plono susukto lino; dvidešimt uolekčių buvo ilgis, ir aukštis platume buvo penkios uolektys, atitinkanti kiemo užuolaidas.</verse>
				<verse number="19">O jų stulpai buvo keturi ir jų movos iš vario keturios; jų kabliai iš sidabro ir jų kapitelių apdangalas ir jų apvadai iš sidabro.</verse>
				<verse number="20">Ir visi padangtės ir kiemo aplinkui kuolai buvo iš vario.</verse>
				<verse number="21">Šis yra susumavimas padangtės, Liudijimo padangtės, kaip buvo paskaičiuota pagal Mozės įsakymą levitų tarnavimui, ranka Itamaro, sūnaus kunigui Aaronui.</verse>
				<verse number="22">Ir Hūro sūnaus Ūrio sūnus Becalelis iš Judos genties padarė viską, ką VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="23">O su juo buvo Ahisamacho sūnus Oholiabas iš Dano genties, raižytojas, sumanus darbininkas ir siuvinėtojas iš mėlyno, purpurinio, skaisčiai raudono ir plono lino.</verse>
				<verse number="24">Viso aukso, panaudoto darbui visame šventosios vietos darbe, būtent aukoto aukso, buvo dvidešimt devyni talentai ir septyni šimtai trisdešimt šekelių, pagal šventovės šekelį.</verse>
				<verse number="25">O iš susirinkimo suskaičiuotųjų sidabro buvo šimtas talentų ir tūkstantis septyni šimtai septyniasdešimt penki šekeliai, pagal šventovės šekelį:</verse>
				<verse number="26">beka, tai yra pusė šekelio, iš kiekvieno, pagal šventovės šekelį, iš visų ėjusiųjų, kad būtų suskaičiuoti, nuo dvidešimties metų ir daugiau, iš šešių šimtų trijų tūkstančių penkių šimtų penkiasdešimties žmonių.</verse>
				<verse number="27">Ir iš šimto sidabro talentų buvo nulietos šventovės movos ir uždangos movos; šimtas movų iš šimto talentų, talentas movai.</verse>
				<verse number="28">O iš tūkstančio septynių šimtų septyniasdešimt penkių šekelių jis padarė kablius stulpams, padengė jų kapitelius ir juos apjuosė apvadais.</verse>
				<verse number="29">O aukoto vario buvo septyniasdešimt talentų ir du tūkstančiai keturi šimtai šekelių.</verse>
				<verse number="30">Iš to jis padarė movas susirinkimo padangtės durims, varinį aukurą, jam varines groteles, visus aukuro indus,</verse>
				<verse number="31">aplinkui einančio kiemo movas ir kiemo vartų movas, visus padangtės kuolus ir visus kiemo kuolus aplinkui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="39">
				<verse number="1">Ir iš mėlyno, purpurinio ir skaisčiai raudono jie padarė tarnavimo drabužius, kad atiktų tarnavimą šventojoje vietoje, ir padarė šventus drabužius Aaronui; kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="2">Ir jis padarė efodą iš aukso, mėlyno, purpurinio, skaisčiai raudono ir iš plono susukto lino.</verse>
				<verse number="3">Ir jie išplojo auksą į plonus lakštus ir supjaustė juos į gijas, kad sumaniu darbu įaustų jas į mėlyną, purpurinį, skaisčiai raudoną ir į ploną liną.</verse>
				<verse number="4">Jie jam padarė perpetes, kad jį sujungtų; abiem kraštais jis buvo sujungtas.</verse>
				<verse number="5">Ir jo efodo dailioji juosta, esanti ant to, buvo iš to paties, vienodo darbo; iš aukso, mėlyno, purpurinio, skaisčiai raudono ir plono susukto lino; kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="6">Ir jie apdirbo onikso akmenis, įtaisytus į aukso lizdus, su Izraelio vaikų vardais išraižytus, kaip yra išraižomi antspaudai.</verse>
				<verse number="7">Ir jis pritvirtino juos prie efodo pečių, kad jie būtų akmenimis atminimui Izraelio vaikams; kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="8">Ir jis padarė krūtinės skydelį, sumanaus darbo, kaip efodo darbo; iš aukso, mėlyno, purpurinio, skaisčiai raudono ir plono susukto lino.</verse>
				<verse number="9">Jis buvo kvadratinis; jie padarė krūtinės skydelį dvilinką; jo ilgis – sprindis, ir jo plotis – sprindis, jis buvo dvilinkas.</verse>
				<verse number="10">Ir jie įstatė į jį keturias akmenų eiles: pirmoji eilė buvo sardis, topazas ir raudonasis granatas – tai pirmoji eilė.</verse>
				<verse number="11">O antroji eilė: smaragdas, safyras ir deimantas.</verse>
				<verse number="12">O trečioji eilė: liguras, agatas ir ametistas.</verse>
				<verse number="13">O ketvirtoji eilė: berilis, oniksas ir jaspis; jie buvo įtverti į aukso lizdus jų įtvaruose.</verse>
				<verse number="14">O tų akmenų buvo pagal Izraelio vaikų vardus – dvylika – pagal jų vardus, kaip antspaudo išraižymai, kiekvienas su savo vardu pagal dvylika genčių.</verse>
				<verse number="15">Ir ant krūtinės skydelio, galuose, jie padarė gryno aukso, pinto darbo grandinėles.</verse>
				<verse number="16">Ir jie padarė du aukso lizdus bei du aukso žiedus; ir pritvirtino abu žiedus prie abiejų krūtinės skydelio galų.</verse>
				<verse number="17">Ir jie įkišo abi pintas aukso grandinėles į abu žiedus prie krūtinės skydelio galų.</verse>
				<verse number="18">O abiejų pintų grandinėlių abu galus jie pritvirtino prie abiejų lizdų ir jas pritvirtino prie efodo perpečių priešais jį.</verse>
				<verse number="19">Ir jie padarė du aukso žiedus ir juos pritvirtino prie abiejų krūtinės skydelio galų, prie to jo krašto, kuris buvo ant efodo pusės, nukreiptos vidun.</verse>
				<verse number="20">Ir jie padarė kitus du auksinius žiedus ir juos pritvirtino prie abiejų efodo šonų apačioje, iš priekinės pusės, priešais kitą jo sujungimą, virš efodo dailiosios juostos.</verse>
				<verse number="21">Ir jie pririšo krūtinės skydelį jo žiedais prie efodo žiedų su raiščiu iš mėlyno, kad jis būtų virš dailiosios efodo juostos, ir kad krūtinės skydelis neatsilaisvintų nuo efodo; kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="22">Ir jis padarė efodo apsiaustą austinio darbo, visą iš mėlyno.</verse>
				<verse number="23">O apsiausto viduryje buvo anga, kaip šarvo anga su apvadu aplinkui angą, kad nesuplyštų.</verse>
				<verse number="24">O prie apsiausto apsiuvų jie padarė granatus iš mėlyno, purpurinio, skaisčiai raudono ir susukto lino.</verse>
				<verse number="25">Ir jie padarė gryno aukso varpelius, ir pritvirtino varpelius tarp granatų prie apsiausto apsiuvo, tarp granatų aplinkui:</verse>
				<verse number="26">varpelis ir granatas, varpelis ir granatas aplinkui apsiuvą apsiausto, kad tarnautų jame; kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="27">Ir jie padarė plono lino apsiaustus, austinio darbo, Aaronui ir jo sūnums,</verse>
				<verse number="28">plono lino mitrą, gražias plono lino kepures, linines plono susukto lino kelnes,</verse>
				<verse number="29">siuvinėto darbo juostą iš plono sukto lino, mėlyno, purpurinio ir skaisčiai raudono; kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="30">Ir jie padarė šventojo vainiko plokštelę iš gryno aukso ir ant jos užrašė raštą, panašų į antspaudo išraižymą: „ŠVENTENYBĖ VIEŠPAČIUI“.</verse>
				<verse number="31">Ir jie pririšo prie jos raištį iš mėlyno, kad ją pritvirtintų viršuje prie mitros; kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="32">Taip buvo baigtas visas susirinkimo palapinės padangtės darbas; ir Izraelio vaikai padarė pagal visa tai, ką VIEŠPATS įsakė Mozei, jie taip padarė.</verse>
				<verse number="33">Ir jie atnešė padangtę Mozei: palapinę ir visus jos reikmenis: jos kabes, jos lentas, jos skersinius, jos stulpus ir jos movas,</verse>
				<verse number="34">raudonai dažytų avinų odų apdangalą, barsukų odų apdangalą ir apdengiančią uždangą,</verse>
				<verse number="35">Liudijimo skrynią, jos kartis ir gailestingumo krasę,</verse>
				<verse number="36">stalą, visus jo indus ir parodomąją duoną,</verse>
				<verse number="37">gryną žvakidę su jos žibintais, tai yra, su žibintais, kad būtų sustatyti pagal tvarką, visus jos įrankius ir aliejų šviesai,</verse>
				<verse number="38">auksinį aukurą, patepimo aliejų, kvapius smilkalus ir užuolaidą padangtės durims,</verse>
				<verse number="39">varinį aukurą, jo varines groteles, jo kartis ir visus jo indus, praustuvę ir jos koją,</verse>
				<verse number="40">kiemo užuolaidas, jo stulpus, jo movas, užuolaidą kiemo vartams, jo virves, jo kuolus ir visus padangtės tarnavimo reikmenis susirinkimo palapinei,</verse>
				<verse number="41">tarnavimo drabužius, kad tarnautų šventojoje vietoje, šventus drabužius kunigui Aaronui ir jo sūnų drabužius, kad tarnautų kunigo tarnyboje.</verse>
				<verse number="42">Pagal visa, ką VIEŠPATS įsakė Mozei, taip Izraelio vaikai atliko visą darbą.</verse>
				<verse number="43">Ir Mozė apžiūrėjo visą darbą, ir štai jie buvo jį atlikę, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs, taip jie buvo tai atlikę; ir Mozė palaimino juos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="40">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Pirmojo mėnesio pirmąją dieną pastatyk susirinkimo palapinės padangtę.</verse>
				<verse number="3">Ir padėk joje Liudijimo skrynią ir apdenk skrynią uždanga.</verse>
				<verse number="4">Ir įnešk stalą ir sudėk pagal tvarką dalykus, kurie turi būti ant jo sudėti pagal tvarką; ir įnešk žvakidę ir uždek jos žibintus.</verse>
				<verse number="5">Ir pastatyk aukso aukurą smilkalams prieš Liudijimo skrynią ir pakabink padangtei durų užuolaidą.</verse>
				<verse number="6">Ir pastatyk deginamosios aukos aukurą prieš susirinkimo palapinės padangtės duris.</verse>
				<verse number="7">Ir tarp susirinkimo palapinės ir aukuro pastatyk praustuvę ir įpilk į ją vandens.</verse>
				<verse number="8">Ir išstatyk kiemą aplinkui ir pakabink ant kiemo vartų užuolaidą.</verse>
				<verse number="9">Ir paėmęs patepimo aliejaus, patepk padangtę ir visa, kas yra joje, ir pašvęsk ją bei visus jos įrankius; ir tai bus šventa.</verse>
				<verse number="10">Ir patepk deginamosios aukos aukurą bei visus jo indus, ir pašvęsk aukurą; ir jis bus švenčiausias aukuras.</verse>
				<verse number="11">Ir patepk praustuvę bei jos koją ir tai pašvęsk.</verse>
				<verse number="12">Ir atvesk Aaroną ir jo sūnus prie susirinkimo padangtės durų ir apiplauk juos vandeniu.</verse>
				<verse number="13">Ir apvilk Aaroną šventais drabužiais, patepk jį ir jį pašvęsk; kad jis man tarnautų kunigo tarnyboje.</verse>
				<verse number="14">Ir atvesk jo sūnus ir juos apvilk apsiaustais;</verse>
				<verse number="15">ir juos patepk, kaip patepei jų tėvą, kad jie man tarnautų kunigo tarnyboje; nes jų patepimas tikrai bus amžina kunigystė per jų kartas“.</verse>
				<verse number="16">Taip padarė Mozė: pagal visa, ką VIEŠPATS jam įsakė, jis taip padarė.</verse>
				<verse number="17">Ir įvyko, kad pirmąjį mėnesį, antraisiais metais, to mėnesio pirmąją dieną, buvo pastatyta padangtė.</verse>
				<verse number="18">Ir Mozė pastatė padangtę, pritvirtino jos movas, sustatė jos lentas, įkišo jos skersinius ir sustatė jos stulpus.</verse>
				<verse number="19">Ir jis ištiesė ant padangtės palapinę ir uždėjo viršuje ant jos palapinės apdangalą; kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="20">Ir paėmęs jis įdėjo liudijimą į skrynią, pritaisė prie skrynios kartis ir viršuje ant skrynios uždėjo gailestingumo krasę;</verse>
				<verse number="21">ir jis įnešė skrynią į padangtę, pakabino apdengimo uždangą ir apdengė Liudijimo skrynią; kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="22">Ir jis padėjo stalą susirinkimo palapinėje, padangtės šone į šiaurę, uždangos išorėje.</verse>
				<verse number="23">O ant jo jis sudėjo duoną pagal tvarką VIEŠPATIES akivaizdoje; kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="24">Ir jis padėjo žvakidę susirinkimo palapinėje priešais stalą, padangtės šone pietų link.</verse>
				<verse number="25">Ir jis uždegė žibintus VIEŠPATIES akivaizdoje; kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="26">Ir jis padėjo auksinį aukurą susirinkimo palapinėje prieš uždangą;</verse>
				<verse number="27">ir jis degino ant jo kvapius smilkalus; kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="28">Ir jis pakabino užuolaidą ant padangtės durų.</verse>
				<verse number="29">Ir jis padėjo deginamosios aukos aukurą prie susirinkimo palapinės padangtės durų ir ant jo aukojo deginamąją auką ir maisto auką; kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="30">Ir jis pastatė praustuvę tarp susirinkimo palapinės ir aukuro ir į ją įpylė vandens nusiplovimui.</verse>
				<verse number="31">Ir Mozė, Aaronas ir jo sūnūs joje plovė savo rankas ir savo kojas;</verse>
				<verse number="32">įėję į susirinkimo palapinę ir priartėję prie aukuro, jie nusiplaudavo; kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="33">Ir jis pastatė kiemą aplink padangtę bei aukurą ir užkabino kiemo vartų užuolaidą. Taip Mozė užbaigė darbą.</verse>
				<verse number="34">Tada debesis apdengė susirinkimo palapinę, ir VIEŠPATIES šlovė pripildė padangtę.</verse>
				<verse number="35">Ir Mozė negalėjo įeiti į susirinkimo palapinę, nes ant jos pasiliko debesis, ir VIEŠPATIES šlovė pripildė padangtę.</verse>
				<verse number="36">Ir kai debesis būdavo pakeltas nuo padangtės viršaus, Izraelio vaikai eidavo toliau į visas savo keliones;</verse>
				<verse number="37">bet jei debesis nepakildavo, tuomet jie nekeliaudavo iki tos dienos, kuomet jis pakildavo.</verse>
				<verse number="38">Nes VIEŠPATIES debesis dieną būdavo ant padangtės, o naktį ant jos būdavo ugnis visų Izraelio namų akyse per visas jų keliones.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="3">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS pašaukė Mozę ir jam kalbėjo iš susirinkimo padangtės, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėk Izraelio vaikams ir jiems sakyk: ‘Jei kas iš jūsų neš auką VIEŠPAČIUI, tai atneškite savo auką iš galvijų, būtent iš bandos ir iš kaimenės.</verse>
				<verse number="3">Jei jo auka bus deginamoji auka iš bandos, jis teaukoja patiną be trūkumų; jis teaukoja jį savo paties laisva valia prie susirinkimo padangtės durų VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="4">Ir jis uždės savo ranką ant deginamosios aukos galvos; ir ta bus priimta dėl jo, sutaikinimui už jį atlikti.</verse>
				<verse number="5">Ir jis papjaus jautuką VIEŠPATIES akivaizdoje; o Aarono sūnūs, kunigai, atneš kraują ir šlakstys kraują aplinkui ant aukuro, esančio prie susirinkimo padangtės durų.</verse>
				<verse number="6">Ir jis nulups odą deginamajai aukai ir ją sukapos į jos gabalus.</verse>
				<verse number="7">O kunigo Aarono sūnūs sukurs ugnį ant aukuro ir išklos malkas ant ugnies;</verse>
				<verse number="8">ir Aarono sūnūs, kunigai, išguldys dalis, galvą ir taukus ant malkų, esančių ant ugnies, kuri yra ant aukuro;</verse>
				<verse number="9">bet jos vidurius ir jos kojas jis nuplaus vandenyje; ir kunigas viską sudegins ant aukuro, kad būtų deginamoji auka, gardaus kvapo ugnies auka VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="10">O jeigu jo auka būtų iš kaimenių, būtent iš avių ar ožkų, deginamajai aukai, jis teatneš patiną be trūkumų.</verse>
				<verse number="11">Ir jis papjaus jį aukuro pusėje šiaurės link, VIEŠPATIES akivaizdoje; o Aarono sūnūs, kunigai, šlakstys jo kraują aplinkui ant aukuro.</verse>
				<verse number="12">Ir jis sukapos jį į jo gabalus su jo galva ir jo taukais; o kunigas juos išguldys ant malkų, esančių ant ugnies, kuri yra ant aukuro;</verse>
				<verse number="13">bet vidurius ir kojas jis nuplaus vandeniu; ir kunigas visa tai atneš ir sudegins ant aukuro; tai yra deginamoji auka, gardaus kvapo ugnies auka VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="14">O jei deginamoji auka jo aukai VIEŠPAČIUI būtų iš skrajūnų, tuomet jis atneš savo auką iš purplelių ar jaunų karvelių.</verse>
				<verse number="15">O kunigas atneš jį prie aukuro, nusuks jam galvą ir sudegins jį ant aukuro; o jo kraujas bus išsunktas ant aukuro šono;</verse>
				<verse number="16">ir jis ištrauks jo gūžį su jo plunksnomis ir numes tai šalia aukuro rytinėje dalyje prie pelenų vietos;</verse>
				<verse number="17">ir jis perskels jį su jo sparnais, bet jo nepadalins pusiau; o kunigas sudegins jį ant aukuro, ant malkų, esančių ant ugnies; tai yra deginamoji auka, ugnies auka, kaip gardus kvapas VIEŠPAČIUI.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Ir jei kas norės aukoti maisto auką VIEŠPAČIUI, jo auka bus smulkių miltų; ir jis užpils ant jos aliejaus ir uždės ant jos smilkalų;</verse>
				<verse number="2">ir jis ją nuneš Aarono sūnums, kunigams; ir jis iš jos paims pilną saują iš jos miltų ir iš jos aliejaus su visais jos smilkalais; ir kunigas sudegins ant aukuro jos atminimą, kad būtų ugnies auka, kaip gardus kvapas VIEŠPAČIUI;</verse>
				<verse number="3">o maisto aukos likutis bus Aarono ir jo sūnų; tai yra švenčiausias dalykas iš VIEŠPATIES ugnies aukų.</verse>
				<verse number="4">O jei neši auką maisto aukos, keptos krosnyje, tai bus nerauginti pyragai smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, arba nerauginti papločiai, patepti aliejumi.</verse>
				<verse number="5">O jei tavo auka bus skardoje kepta maisto auka, ji bus neraugintų smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi.</verse>
				<verse number="6">Padalink ją į gabaliukus ir ant jos užpilk aliejaus; tai yra maisto auka.</verse>
				<verse number="7">O jei tavo auka bus keptuvėje kepta maisto auka, ji bus pagaminta iš smulkių miltų su aliejumi.</verse>
				<verse number="8">Ir atnešk maisto auką, kuri yra pagaminta iš tų dalykų, VIEŠPAČIUI; o kai ji bus įteikta kunigui, jis ją nuneš prie aukuro.</verse>
				<verse number="9">Ir kunigas paims iš maisto aukos jos atminimą ir sudegins tai ant aukuro; tai yra gardaus kvapo ugnies auka VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="10">O tai, kas palieka iš maisto aukos, bus Aarono ir jo sūnų; tai yra švenčiausia šventenybė iš VIEŠPATIES ugnies aukų.</verse>
				<verse number="11">Jokia maisto auka, kurią atnešite VIEŠPAČIUI, nebus gaminama su raugu; nes jūs nedeginsite jokio raugo nei jokio medaus jokioje VIEŠPATIES ugnies aukoje.</verse>
				<verse number="12">O dėl pirmavaisių aukos, aukokite juos VIEŠPAČIUI; bet jie nebus deginami ant aukuro gardžiam kvapui.</verse>
				<verse number="13">Ir kiekvieną savo maisto aukos auką paskanink druska; taip pat neleisk, kad tavo maisto aukai stigtų tavo Dievo sandoros druskos; su visomis savo aukomis aukok druską.</verse>
				<verse number="14">O jei aukosi VIEŠPAČIUI maisto auką iš savo pirmavaisių, aukok maisto aukai iš savo pirmavaisių žalias, ugnimi išdžiovintas javų varpas, tai yra, grūdus, iškultus iš pilnų varpų.</verse>
				<verse number="15">Ir užpilk ant jos aliejaus ir uždėk ant jos smilkalų; tai yra maisto auka.</verse>
				<verse number="16">O kunigas sudegins jos atminimą, jos iškultų grūdų dalį ir jos aliejaus dalį su visais jos smilkalais; tai yra ugnies auka VIEŠPAČIUI.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">O jei jo auka būtų auka taikos aukojimo, jei jis ją aukos iš bandos; ar tai būtų patinas ar patelė, jis ją aukos neturinčią trūkumų VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="2">Ir jis uždės savo ranką ant savo aukos galvos ir ją papjaus prie susirinkimo padangtės durų; o Aarono sūnūs, kunigai, šlakstys kraują aplinkui ant aukuro.</verse>
				<verse number="3">Ir jis aukos ugnies auką VIEŠPAČIUI iš taikos aukojimo aukos; taukus, kurie apdengia vidurius, ir visus taukus, esančius ant vidurių,</verse>
				<verse number="4">abu inkstus ir ant jų esančius taukus, kurie yra prie strėnų, ir virš kepenų esančią taukinę su inkstais – jis tai išims.</verse>
				<verse number="5">O Aarono sūnūs tai sudegins ant aukuro, ant deginamosios aukos, esančios ant malkų, kurios yra ant ugnies; tai yra ugnies auka, kaip gardus kvapas VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="6">O jei jo auka – taikos aukojimo aukai VIEŠPAČIUI – bus iš kaimenės; jis aukos patiną ar patelę, neturinčią trūkumų.</verse>
				<verse number="7">Jei jis aukos avinėlį kaip savo auką, tada jis jį aukos VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="8">Ir jis uždės savo ranką ant savo aukos galvos ir ją papjaus prieš susirinkimo padangtę; o Aarono sūnūs šlakstys jos kraują aplinkui ant aukuro.</verse>
				<verse number="9">Ir jis aukos iš taikos aukojimo aukos ugnies auką VIEŠPAČIUI; jos taukus, visą pasturgalį, prie pat nugarkaulio jis tai išims; ir taukus, kurie apdengia vidurius, bei visus taukus, esančius ant vidurių,</verse>
				<verse number="10">abu inkstus, ant jų esančius taukus, kurie yra prie strėnų, ir virš kepenų esančią taukinę su inkstais – jis tai išims.</verse>
				<verse number="11">O kunigas tai sudegins ant aukuro; tai yra ugnies aukos maistas VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="12">O jei jo auka bus ožka, tada jis ją aukos VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="13">Ir jis uždės savo ranką ant jos galvos ir ją papjaus prieš susirinkimo padangtę; o Aarono sūnūs šlakstys jos kraują aplinkui ant aukuro.</verse>
				<verse number="14">Ir jis aukos iš jos savo auką, ugnies auką VIEŠPAČIUI; taukus, kurie apdengia vidurius, ir visus taukus, esančius ant vidurių,</verse>
				<verse number="15">abu inkstus, ant jų esančius taukus, kurie yra prie strėnų, ir virš kepenų esančią taukinę su inkstais – jis tai išims.</verse>
				<verse number="16">O kunigas juos sudegins ant aukuro; tai yra maistas ugnies aukos gardžiam kvapui; visi taukai yra VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="17">Tai bus amžinas įstatas jūsų kartoms visose jūsų buveinėse, kad jūs nevalgysite nei taukų, nei kraujo’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėk Izraelio vaikams, sakydamas: ‘Jei siela dėl nežinojimo nusidės prieš bet kurį iš VIEŠPATIES įsakymų dėl dalykų, kurių nereikėtų daryti, ir padarys prieš kurį nors vieną iš jų;</verse>
				<verse number="3">jei kunigas, kuris yra pateptas, nusidės pagal tautos nuodėmę; tada jis už savo nuodėmę, kuria nusidėjo, teatveda jauniklį jautuką be trūkumų VIEŠPAČIUI kaip nuodėmės auką.</verse>
				<verse number="4">Ir jis atves jautuką prie susirinkimo padangtės durų VIEŠPATIES akivaizdon; ir uždės savo ranką ant jautuko galvos ir papjaus jautuką VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="5">Ir kunigas, kuris yra pateptas, paims jautuko kraujo ir jį įneš į susirinkimo padangtę;</verse>
				<verse number="6">ir kunigas pamirkys savo pirštą kraujyje ir šlakstys kraujo septynis kartus VIEŠPATIES akivaizdoje priešais šventovės uždangą.</verse>
				<verse number="7">Ir kunigas uždės VIEŠPATIES akivaizdoje dalį kraujo ant ragų kvapniųjų smilkalų aukuro, esančio susirinkimo padangtėje; o visą jautuko kraują išlies apačioje deginamosios aukos aukuro, esančio prie susirinkimo padangtės durų.</verse>
				<verse number="8">Ir jis išims iš jo visus jautuko taukus nuodėmės aukai; taukus, kurie apdengia vidurius, ir visus taukus, esančius ant vidurių,</verse>
				<verse number="9">abu inkstus, ant jų esančius taukus, kurie yra prie strėnų, ir virš kepenų esančią taukinę su inkstais – jis tai išims,</verse>
				<verse number="10">kaip tai buvo išimama iš taikos aukojimo aukos jautuko; o kunigas juos sudegins ant deginamosios aukos aukuro.</verse>
				<verse number="11">O jautuko odą, visą jo mėsą su jo galva ir jo kojomis, jo vidurius ir jo mėšlus –</verse>
				<verse number="12">visą jautuką jis išgabens už stovyklos į švarią vietą, kur yra išpilami pelenai, ir jį sudegins ugnimi ant malkų; jis bus sudegintas, kur yra išpilami pelenai.</verse>
				<verse number="13">O jei visas Izraelio susirinkimas nusidės dėl nežinojimo, ir tas dalykas liks paslėptas nuo susirinkimo akių, ir jei jie bus padarę kažką prieš bet kurį iš VIEŠPATIES įsakymų dėl dalykų, kurių neturėtų daryti, ir bus kalti;</verse>
				<verse number="14">kai nuodėmė, kuria jie nusidėjo prieš jį, yra žinoma, tuomet susirinkimas aukos už nuodėmę jauniklį jautuką ir jį atves prieš susirinkimo padangtę.</verse>
				<verse number="15">O susirinkimo vyresnieji uždės savo rankas ant jautuko galvos VIEŠPATIES akivaizdoje; ir jautukas bus papjautas VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="16">O kunigas, kuris yra pateptas, atneš jautuko kraujo į susirinkimo padangtę;</verse>
				<verse number="17">ir kunigas pamirkys savo pirštą dalyje kraujo ir šlakstys jį septynis kartus VIEŠPATIES akivaizdoje, prieš uždangą.</verse>
				<verse number="18">Ir jis uždės dalį kraujo ant ragų aukuro, esančio VIEŠPATIES akivaizdoje, susirinkimo padangtėje, o visą kraują išlies apačioje deginamosios aukos aukuro, esančio prie susirinkimo padangtės durų.</verse>
				<verse number="19">O visus jo taukus jis iš jo išims ir sudegins ant aukuro.</verse>
				<verse number="20">Ir jis padarys su jautuku, kaip jis padarė su jautuku nuodėmės aukai; taip jis padarys su šituo; o kunigas atliks sutaikinimą už juos, ir jiems bus atleista.</verse>
				<verse number="21">Ir jis išgabens jautuką už stovyklos ir jį sudegins, kaip jis sudegino pirmąjį jautuką; tai yra nuodėmės auka už susirinkimą.</verse>
				<verse number="22">Kai valdovas nusidės, dėl nežinojimo padarydamas kažką prieš bet kurį iš VIEŠPATIES, jo Dievo, įsakymų dėl dalykų, kurių neturėtų daryti, ir bus kaltas;</verse>
				<verse number="23">arba jeigu jo nuodėmė, kuria jis nusidėjo, taps jam žinoma, jis atgabens savo auką, ožiuką, patiną be trūkumų;</verse>
				<verse number="24">ir jis uždės savo ranką ant ožio galvos ir jį papjaus toje vietoje, kur jie pjauna deginamąją auką VIEŠPATIES akivaizdoje; tai yra auka už nuodėmę.</verse>
				<verse number="25">O kunigas paims savo pirštu nuodėmės aukos kraujo ir jo uždės ant deginamosios aukos aukuro ragų, o jo kraują išlies deginamosios aukos aukuro apačioje.</verse>
				<verse number="26">O visus jo taukus jis sudegins ant aukuro, kaip taikos aukojimų aukos taukus; ir kunigas atliks sutaikinimą už jį dėl jo nuodėmės, ir ji jam bus atleista.</verse>
				<verse number="27">O jei kuris iš paprastų žmonių nusidės dėl nežinojimo, darydamas kažką prieš bet kurį iš VIEŠPATIES įsakymų dėl dalykų, kurių neturėtų daryti, ir bus kaltas;</verse>
				<verse number="28">arba jeigu jo nuodėmė, kuria jis nusidėjo, taps jam žinoma; tuomet jis atgabens savo auką, ožiuką, patelę be trūkumų, už savo nuodėmę, kuria jis nusidėjo.</verse>
				<verse number="29">Ir jis uždės savo ranką ant nuodėmės aukos galvos ir papjaus nuodėmės auką deginamosios aukos vietoje.</verse>
				<verse number="30">O kunigas paims savo pirštu jos kraujo ir jo uždės ant deginamosios aukos aukuro ragų, o visą jos kraują išlies aukuro apačioje.</verse>
				<verse number="31">Ir jis išims visus jos taukus, kaip yra pašalinami taukai iš taikos aukojimų aukos; ir kunigas tai sudegins ant aukuro dėl gardaus kvapo VIEŠPAČIUI; ir kunigas atliks sutaikinimą už jį, ir jam bus atleista.</verse>
				<verse number="32">O jei jis atneš avinėlį nuodėmės aukai, jis atneš patelę be trūkumų.</verse>
				<verse number="33">Ir jis uždės savo ranką ant nuodėmės aukos galvos ir ją papjaus nuodėmės aukai toje vietoje, kur jie pjauna deginamąją auką.</verse>
				<verse number="34">O kunigas paims savo pirštu nuodėmės aukos kraujo ir jo uždės ant deginamosios aukos aukuro ragų, o visą jos kraują išlies aukuro apačioje;</verse>
				<verse number="35">ir jis išims visus jos taukus, kaip yra išimami avinėlio taukai iš taikos aukojimų aukos; o kunigas sudegins juos ant aukuro, pagal ugnies aukas VIEŠPAČIUI; ir kunigas atliks sutaikinimą už jo padarytą nuodėmę, ir jam bus atleista.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">O jei siela nusidėtų išgirdusi keikimo balsą, ir yra liudytoja, ar tai būtų mačiusi, ar žinojusi apie tai; jei ji to nepasakys, tada ji nešios savo neteisybę.</verse>
				<verse number="2">Arba jei siela palies bet kokį nešvarų dalyką, ar tai būtų nešvaraus žvėries lavonas, ar nešvaraus galvijo lavonas, ar nešvarių krutančių padarų lavonas, ir jei tai būtų nuo jos paslėpta; ji taip pat bus nešvari ir kalta.</verse>
				<verse number="3">Arba jeigu ji palies žmogaus nešvarumą, koks tai bebūtų nešvarumas, kuriuo žmogus susiteps, ir tai nuo jos būtų paslėpta; kai ji apie tai sužinos, tada ji bus kalta.</verse>
				<verse number="4">Arba jei siela prisiekia, tardama savo lūpomis daryti pikta ar gera, kas tai bebūtų, ką žmogus ištars su priesaika, ir tai nuo jos būtų paslėpta; kai ji apie tai sužinos, tuomet ji bus kalta vienu iš jų.</verse>
				<verse number="5">Ir bus, kad kai ji bus kalta vienu iš tų dalykų, ji turės išpažinti, kad ji tuo dalyku nusidėjo;</verse>
				<verse number="6">ir ji atgabens savo nusižengimo auką VIEŠPAČIUI už savo nuodėmę, kuria ji nusidėjo, patelę iš kaimenės, avelę ar ožkytę, nuodėmės aukai; o kunigas atliks sutaikinimą už ją dėl jos nuodėmės.</verse>
				<verse number="7">O jei ji nepajėgs atgabenti avinėlio, tuomet už savo nusižengimą, kurį ji padarė, atneš du purplelius arba du jaunus karvelius VIEŠPAČIUI; vieną nuodėmės aukai, o kitą deginamajai aukai.</verse>
				<verse number="8">Ir ji juos atneš pas kunigą, kuris pirma aukos tą, kuris yra nuodėmės aukai, ir nusuks jam galvą nuo jo kaklo, bet nedalins jo pusiau;</verse>
				<verse number="9">ir jis šlakstys nuodėmės aukos kraujo ant aukuro šono; o likęs kraujas bus išsunktas ant aukuro apačios; tai yra nuodėmės auka.</verse>
				<verse number="10">O antrąjį aukos deginamajai aukai pagal būdą; o kunigas atliks sutaikinimą už ją dėl jos nuodėmės, kuria ji nusidėjo, ir jai bus atleista.</verse>
				<verse number="11">Bet jei ji nepajėgs atnešti dviejų purplelių arba dviejų jaunų karvelių, tuomet ta, kuri nusidėjo, atneš kaip savo auką dešimtą dalį efos smulkių miltų kaip nuodėmės auką; ji neužpils ant jos aliejaus nei uždės ant jos jokių smilkalų; nes tai yra nuodėmės auka.</verse>
				<verse number="12">Tada ji nuneš tai kunigui, o kunigas paims iš to pilną saują, to atminimą, ir sudegins tai ant aukuro pagal ugnies aukas VIEŠPAČIUI; tai yra nuodėmės auka.</verse>
				<verse number="13">Ir kunigas atliks sutaikinimą už ją dėl jos nuodėmės, kuria ji nusidėjo vienu iš šitų, ir jai bus atleista; o likutis bus kunigo, kaip maisto auka’“.</verse>
				<verse number="14">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="15">„Jei siela nusižengs ir nusidės dėl nežinojimo šventuose VIEŠPATIES dalykuose; tada ji atneš už savo nusižengimą VIEŠPAČIUI aviną be trūkumų iš kaimenių, tavo įvertinimu sidabro šekeliais, pagal šventyklos šekelį, nusižengimo aukai;</verse>
				<verse number="16">ir ji atlygins už žalą, kurią ji padarė šventame dalyke, ir prie to pridės penktąją dalį ir tai duos kunigui; o kunigas atliks sutaikinimą už ją nusižengimo aukos avinu, ir jai bus atleista.</verse>
				<verse number="17">O jei siela nusidės ir padarys bet kurį iš tų dalykų, kurie yra uždrausti daryti VIEŠPATIES įsakymų; nors ji to ir nežinotų, tačiau ji bus kalta, ir nešios savo neteisybę.</verse>
				<verse number="18">Ir ji atneš kunigui iš kaimenės aviną be trūkumų, tavo įvertinimu, nusižengimo aukai; o kunigas atliks sutaikinimą už ją dėl jos nežinojimo, kuo ji klydo ir to nežinojo, ir jai bus atleista.</verse>
				<verse number="19">Tai yra nusižengimo auka; ji tikrai yra nusižengusi prieš VIEŠPATĮ“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Jei siela nusidės ir nusižengs prieš VIEŠPATĮ, ir meluos savo artimui dėl to, kas buvo jai duota saugoti, ar dėl bendravimo, ar dėl prievarta atimto dalyko, ar apgaudinėjo savo artimą;</verse>
				<verse number="3">ar rado ką pamesta, o apie tai melavo ir melagingai prisiekė; bet kuriuo iš visų tų, ką žmogus daro tuo nusidėdamas;</verse>
				<verse number="4">tuomet, kadangi ji nusidėjo ir yra kalta, ji sugrąžins tai, ką ji prievarta atėmė, ar tai, ką apgaule įsigijo, ar tai, kas buvo jai duota saugoti, ar pamestą daiktą, kurį ji rado,</verse>
				<verse number="5">ar visa tai, apie ką ji melagingai prisiekė; ji sugrąžins tai pilnai ir prie to dar pridės penktąją dalį, ir tai duos tam, kuriam tai priklauso, savo nusižengimo aukos dieną.</verse>
				<verse number="6">Ir ji atneš savo nusižengimo auką VIEŠPAČIUI – iš kaimenės, neturintį trūkumų aviną, tavo įvertinimu, kaip nusižengimo auką – kunigui;</verse>
				<verse number="7">o kunigas atliks sutaikinimą už ją VIEŠPATIES akivaizdoje; ir jai bus atleista už viską, ką ji yra padariusi tame nusižengdama“.</verse>
				<verse number="8">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="9">„Įsakyk Aaronui ir jo sūnums, sakydamas: ‘Šitas yra deginamosios aukos įstatymas: Tai yra deginamoji auka dėl to, kad dega ant aukuro visą naktį iki ryto, ir aukuro ugnis degs jame.</verse>
				<verse number="10">Ir kunigas apsivilks savo lininiu drabužiu ir užsimaus savo linines kelnes ant savo kūno ir išims pelenus deginamosios aukos, kurią ant aukuro suėdė ugnis, ir jis padės juos šalia aukuro.</verse>
				<verse number="11">Ir jis nusivilks savo drabužius, apsivilks kitais drabužiais ir išneš pelenus už stovyklos į švarią vietą.</verse>
				<verse number="12">O ant aukuro ugnis jame degs; ji nebus užgesinta; ir kunigas kiekvieną rytą degins ant jo malkas ir sudėlios ant jo deginamąją auką; ir jis degins ant jo taikos aukų riebalus.</verse>
				<verse number="13">Ugnis visada degs ant aukuro; ji niekada neužges.</verse>
				<verse number="14">O šitas yra maisto aukos įstatymas: Aarono sūnūs ją aukos VIEŠPATIES akivaizdoje, prieš aukurą.</verse>
				<verse number="15">Ir jis paims iš jos saują, iš maisto aukos miltų bei iš jos aliejaus ir visus smilkalus, esančius ant maisto aukos, ir sudegins tai ant aukuro gardžiam kvapui, jos atminimą VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="16">O jos likutį suvalgys Aaronas ir jo sūnūs; tai bus valgoma su nerauginta duona šventojoje vietoje; susirinkimo padangtės kieme jie ją valgys.</verse>
				<verse number="17">Tai nebus kepama su raugu. Aš tai daviau jiems kaip jų dalį iš mano ugnies aukų; tai yra švenčiausia, kaip nuodėmės auka ir kaip nusižengimo auka.</verse>
				<verse number="18">Kiekvienas vyriškos lyties tarp Aarono vaikų tai valgys. Tai bus amžinas įstatas jūsų kartose dėl VIEŠPATIES ugnies aukų; kas tik jas palies, tas bus šventas’“.</verse>
				<verse number="19">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="20">„Ta yra Aarono ir jo sūnų auka, kurią jie aukos VIEŠPAČIUI tą dieną, kai jis bus pateptas: dešimtąją dalį efos smulkių miltų nuolatinei maisto aukai, pusę jos ryte ir pusę jos naktį.</verse>
				<verse number="21">Skardoje ji bus paruošta su aliejumi; ir kai ji bus iškepta, tu ją įnešk; ir iškeptus maisto aukos gabaliukus aukok kaip gardų kvapą VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="22">Kunigas, kuris iš jo sūnų bus pateptas jo vietoje, ją aukos; tai amžinas įstatas VIEŠPAČIUI; ji bus visa sudeginta.</verse>
				<verse number="23">Nes kiekviena maisto auka kunigui bus visiškai sudeginta; ji nebus valgoma’“.</verse>
				<verse number="24">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="25">„Kalbėk Aaronui ir jo sūnums, sakydamas: ‘Tas yra nuodėmės aukos įstatymas: Toje vietoje, kur pjaunama deginamoji auka, bus pjaunama nuodėmės auka VIEŠPATIES akivaizdoje; ji yra švenčiausia.</verse>
				<verse number="26">Kunigas, kuris ją aukoja už nuodėmę, ją valgys; ji bus valgoma šventojoje vietoje, susirinkimo padangtės kieme.</verse>
				<verse number="27">Visa, kas palies jos mėsą, bus šventa; ir kai apsitaškys jos kraujo ant kokio drabužio, išplauk tai, ant ko buvo aptaškyta, šventojoje vietoje.</verse>
				<verse number="28">Bet molinis indas, kuriame ji buvo virta, bus sudaužytas; o jei ji būtų virta variniame puode, jis bus iššveistas ir išskalautas vandenyje.</verse>
				<verse number="29">Kiekvienas vyriškos lyties tarp kunigų jos valgys; ji yra švenčiausia.</verse>
				<verse number="30">Bet jokia nuodėmės auka, kurios kiek nors kraujo yra įnešta į susirinkimo padangtę, kad juo sutaikintų šventojoje vietoje, nebus valgoma; ji bus sudeginta ugnyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Taip pat šitas yra įstatymas nusižengimo aukos; ji yra švenčiausia.</verse>
				<verse number="2">Toje vietoje, kur jie papjauna deginamąją auką, jie papjaus nusižengimo auką; ir jos kraują šlakstys aplinkui ant aukuro.</verse>
				<verse number="3">Ir jis aukos iš jos visus jos taukus; pasturgalį ir taukus, kurie apdengia vidurius,</verse>
				<verse number="4">abu inkstus, ant jų esančius taukus, kurie yra prie strėnų, ir virš kepenų esančią taukinę su inkstais – jis tai išims;</verse>
				<verse number="5">ir kunigas juos sudegins ant aukuro kaip ugnies auką VIEŠPAČIUI; tai yra nusižengimo auka.</verse>
				<verse number="6">Kiekvienas vyriškos lyties tarp kunigų jos valgys; ji bus valgoma šventojoje vietoje; ji yra švenčiausia.</verse>
				<verse number="7">Kaip yra nuodėmės auka, taip yra ir nusižengimo auka; joms yra vienas įstatymas; kunigas, kuris jomis atlieka sutaikinimą, jas gaus.</verse>
				<verse number="8">O kunigas, kuris aukoja kieno nors deginamąją auką, tas kunigas galės sau turėti odą deginamosios aukos, kurią jis aukojo.</verse>
				<verse number="9">O visos maisto aukos, kepamos krosnyje, ir visa, kas paruošta keptuvėje ir skardoje, bus kunigo, kuris tai aukoja.</verse>
				<verse number="10">O kiekvieną maisto auką, sumaišytą su aliejumi ir sausą, gaus Aarono sūnūs, vienas tiek pat, kiek kitas.</verse>
				<verse number="11">O šis yra įstatymas taikos aukojimų aukos, kurią kas aukoja VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="12">Jei kas ją aukos padėkai, tuomet su padėkos auka jis aukos neraugintus pyragus, sumaišytus su aliejumi, neraugintus papločius, pateptus aliejumi, ir keptus smulkių miltų pyragus, sumaišytus su aliejumi.</verse>
				<verse number="13">Neskaitant pyragų, kaip savo auką jis aukos raugintą duoną su savo taikos aukojimų padėkos auka.</verse>
				<verse number="14">O iš to jis aukos vieną iš visos aukos kaip iškeliamąją auką VIEŠPAČIUI, ir tai gaus kunigas, kuris šlaksto taikos aukojimų kraują.</verse>
				<verse number="15">O jo taikos aukojimų aukos mėsa padėkai bus valgoma tą pačią dieną, kai ji yra aukojama; nieko iš jos jis nepaliks iki ryto.</verse>
				<verse number="16">Bet jei jo aukojama auka būtų įžadas ar savanoriška auka, ji bus valgoma tą pačią dieną, kai jis aukoja savo auką; o rytojaus dieną ir jos likutis bus suvalgytas;</verse>
				<verse number="17">bet aukos mėsos likutis trečiąją dieną bus sudegintas ugnimi.</verse>
				<verse number="18">O jei trečiąją dieną kaip nors bus valgoma jo taikos aukojimų aukos mėsos, ji nebus priimtina, ir ji nebus įskaityta tam, kuris ją aukoja; ji bus pasibjaurėjimas, o siela, kuri jos valgo, nešios savo neteisybę.</verse>
				<verse number="19">O mėsa, kuri prisiliečia prie ko nors nešvaraus, nebus valgoma; ji bus sudeginta ugnimi; o dėl mėsos, kiekvienas švarus galės jos valgyti.</verse>
				<verse number="20">Bet siela, kuri valgys taikos aukojimų aukos mėsos, skirtos VIEŠPAČIUI, turinti ant savęs savo nešvarumą, ta siela bus iškirsta iš savo tautos.</verse>
				<verse number="21">Be to, siela, kuri palies ką nors nešvaraus, kaip žmogaus nešvarumą ar kokį nešvarų gyvulį, ar kokią pasibjaurėtiną nešvarybę, ir valgys VIEŠPAČIUI priklausančios taikos aukojimų aukos mėsos, ta siela bus iškirsta iš savo tautos’“.</verse>
				<verse number="22">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="23">„Kalbėk Izraelio vaikams, sakydamas: ‘Nevalgykite jokių jaučio ar avies, ar ožkos taukų.</verse>
				<verse number="24">O nustipusio gyvulio taukai ir žvėrių sudraskytojo taukai gali būti panaudojami bet kuriam kitam reikalui; bet jokiu būdu jų nevalgykite.</verse>
				<verse number="25">Nes kiekvienas, kuris valgys taukus gyvulio, iš kurio kas nors aukoja ugnies auką VIEŠPAČIUI, ta siela, kuri tai valgys, bus iškirsta iš savo tautos.</verse>
				<verse number="26">Be to, jokiose jūsų buveinėse nevalgykite jokio kraujo, ar tai būtų skrajūnų, ar gyvulių.</verse>
				<verse number="27">Kokia bebūtų siela, kuri valgys kokio nors kraujo, ta siela bus iškirsta iš savo tautos’“.</verse>
				<verse number="28">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="29">„Kalbėk Izraelio vaikams, sakydamas: ‘Tas, kuris aukoja savo taikos aukojimų auką VIEŠPAČIUI, atneš savo auką VIEŠPAČIUI iš savo taikos aukojimų aukos.</verse>
				<verse number="30">Jo paties rankos atneš VIEŠPATIES ugnies aukas, taukus su krūtine, tai jis turės atnešti, kad krūtinė būtų mosuojama kaip mosuojamoji auka VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="31">Ir kunigas sudegins taukus ant aukuro; bet krūtinė bus Aarono ir jo sūnų.</verse>
				<verse number="32">O dešinįjį petį duosite kunigui kaip iškeliamąją auką iš savo taikos aukojimų aukų.</verse>
				<verse number="33">Tas, kuris iš Aarono sūnų aukoja taikos aukų kraują ir taukus, tas gaus dešinįjį petį savo daliai.</verse>
				<verse number="34">Nes mosuojamąją krūtinę ir iškeliamąjį petį aš paėmiau iš Izraelio vaikų, iš jų taikos aukojimų aukų, ir juos daviau kunigui Aaronui ir jo sūnums iš Izraelio vaikų tarpo amžinu įstatu’“.</verse>
				<verse number="35">Ta yra Aarono patepimo ir jo sūnų patepimo dalis iš VIEŠPATIES ugnies aukų tą dieną, kai jis pristatė juos tarnauti VIEŠPAČIUI kunigo tarnyboje;</verse>
				<verse number="36">kurią VIEŠPATS įsakė jiems duoti iš Izraelio vaikų tą dieną, kai jis juos patepė, amžinu įstatu per jų kartas.</verse>
				<verse number="37">Šis yra įstatymas deginamosios aukos, maisto aukos, nuodėmės aukos, nusižengimo aukos, įšventinimų ir taikos aukojimų aukos;</verse>
				<verse number="38">kurias VIEŠPATS įsakė Mozei Sinajaus kalne tą dieną, kai jis įsakė Izraelio vaikams aukoti jų aukas VIEŠPAČIUI Sinajaus dykumoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Paimk Aaroną ir jo sūnus su juo, drabužius, patepimo aliejų, jautuką nuodėmės aukai, du avinus ir pintinę neraugintos duonos;</verse>
				<verse number="3">ir surink visą susirinkimą prie susirinkimo padangtės durų“.</verse>
				<verse number="4">Ir Mozė padarė, kaip VIEŠPATS jam įsakė; ir susirinkimas susirinko prie susirinkimo padangtės durų.</verse>
				<verse number="5">Ir Mozė tarė susirinkimui: „Štai ką VIEŠPATS įsakė, kad būtų padaryta“.</verse>
				<verse number="6">Ir Mozė atvedė Aaroną bei jo sūnus ir juos nuplovė vandeniu.</verse>
				<verse number="7">Ir jis apvilko jį apdaru, apjuosė jį juosta, užvilko jam apsiaustą, uždėjo ant jo efodą, apjuosė jį efodo dailiąja juosta ir tąja pririšo jį prie jo.</verse>
				<verse number="8">Ir jis uždėjo ant jo krūtinės skydelį; taip pat įdėjo į krūtinės skydelį Urimą ir Tumimą.</verse>
				<verse number="9">Ir jis uždėjo jam ant galvos mitrą; taip pat ant mitros, ant jo galvos priekio, jis uždėjo auksinę plokštelę, šventąjį vainiką; kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="10">Ir Mozė ėmė patepimo aliejų, patepė padangtę bei viską, kas buvo joje, ir juos pašventė.</verse>
				<verse number="11">Ir septynis kartus šlakstė jį ant aukuro ir patepė aukurą bei visus jo įrankius, tiek praustuvę, tiek jos koją, kad juos pašvęstų.</verse>
				<verse number="12">Ir jis užpylė patepimo aliejaus ant Aarono galvos ir jį patepė, kad jį pašvęstų.</verse>
				<verse number="13">Ir Mozė atvedė Aarono sūnus, juos apvilko apdarais, apjuosė juos juostomis ir uždėjo ant jų kepures; kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="14">Ir jis atvedė jautuką nuodėmės aukai; o Aaronas ir jo sūnūs uždėjo savo rankas ant nuodėmės aukos jautuko galvos.</verse>
				<verse number="15">Ir jis papjovė jį; ir Mozė paėmė kraują, jo uždėjo savo pirštu aplinkui ant aukuro ragų ir apvalė aukurą, o kraują išliejo aukuro apačioje, ir jį pašventė, kad ant jo atliktų sutaikinimą.</verse>
				<verse number="16">Ir jis ėmė visus ant vidurių esančius taukus, taukinę virš kepenų, abu inkstus ir jų taukus, ir Mozė tai sudegino ant aukuro.</verse>
				<verse number="17">Bet jautuką, jo odą, jo mėsą ir jo mėšlą jis sudegino ugnimi už stovyklos; kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="18">Ir jis atvedė aviną deginamajai aukai; o Aaronas ir jo sūnūs uždėjo savo rankas ant avino galvos.</verse>
				<verse number="19">Ir jis papjovė jį; ir Mozė šlakstė kraują ant aukuro aplinkui.</verse>
				<verse number="20">Ir jis sukapojo aviną į gabalus; ir Mozė sudegino galvą, gabalus ir taukus.</verse>
				<verse number="21">Ir jis nuplovė vandenyje vidurius ir kojas; ir Mozė sudegino visą aviną ant aukuro; tai buvo deginamoji auka gardžiam kvapui ir ugnies auka VIEŠPAČIUI; kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="22">Ir jis atvedė kitą aviną, įšventinimo aviną; o Aaronas ir jo sūnūs uždėjo savo rankas ant avino galvos.</verse>
				<verse number="23">Ir jis papjovė jį; ir Mozė paėmė jo kraujo ir uždėjo jo ant Aarono dešiniosios ausies galiuko, ant jo dešiniosios rankos nykščio ir ant jo dešiniosios kojos nykščio.</verse>
				<verse number="24">Ir jis atvedė Aarono sūnus, ir Mozė uždėjo kraujo ant jų dešiniųjų ausų galiukų, ant jų dešiniųjų rankų nykščių ir ant jų dešiniųjų kojų nykščių; ir Mozė šlakstė kraują ant aukuro aplinkui.</verse>
				<verse number="25">Ir jis ėmė taukus, pasturgalį, visus ant vidurių esančius taukus, taukinę virš kepenų, abu inkstus bei jų taukus ir dešinįjį petį;</verse>
				<verse number="26">ir iš neraugintos duonos pintinės, esančios VIEŠPATIES akivaizdoje, jis ėmė vieną neraugintą pyragą, aliejuotos duonos pyragą bei vieną paplotį ir juos uždėjo ant taukų ir ant dešiniojo peties;</verse>
				<verse number="27">ir jis viską uždėjo ant Aarono rankų bei jo sūnų rankų ir juos mosavo kaip mosuojamąją auką VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="28">Ir Mozė juos ėmė iš jų rankų ir sudegino juos ant aukuro virš deginamosios aukos; jie buvo įšventinimai gardžiam kvapui; tai yra ugnies auka VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="29">Ir Mozė ėmė krūtinę ir ją mosavo kaip mosuojamąją auką VIEŠPATIES akivaizdoje; nes iš įšventinimo avino tai buvo Mozės dalis; kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="30">Ir Mozė ėmė patepimo aliejaus ir ant aukuro esančio kraujo ir šlakstė tai ant Aarono ir jo drabužių, ant jo sūnų ir ant drabužių jo sūnų, esančių su juo; ir pašventė Aaroną ir jo drabužius, jo sūnus ir drabužius jo sūnų, esančių su juo.</verse>
				<verse number="31">Ir Mozė tarė Aaronui ir jo sūnums: „Virkite mėsą prie susirinkimo padangtės durų; ir ten valgykite ją su duona, esančia įšventinimų pintinėje, kaip aš įsakiau, sakydamas: ‘Aaronas ir jo sūnūs tai valgys’.</verse>
				<verse number="32">O tai, kas lieka nuo mėsos ir nuo duonos, sudeginkite ugnimi.</verse>
				<verse number="33">O jūs neišeikite nuo susirinkimo padangtės durų per septynias dienas, kol neužsibaigs jūsų įšventinimo dienos; nes jis šventins jus septynias dienas.</verse>
				<verse number="34">Kaip jis yra šią dieną padaręs, taip VIEŠPATS yra įsakęs daryti sutaikinimui už jus atlikti.</verse>
				<verse number="35">Todėl pasilikite prie susirinkimo padangtės durų septynias dienas, dieną ir naktį, ir laikykitės VIEŠPATIES įpareigojimo, kad nemirtumėte; nes taip man įsakyta“.</verse>
				<verse number="36">Taip Aaronas ir jo sūnūs padarė viską, ką VIEŠPATS įsakė per Mozės ranką.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Ir įvyko aštuntąją dieną, kad Mozė pašaukė Aaroną, jo sūnus bei Izraelio vyresniuosius;</verse>
				<verse number="2">ir jis tarė Aaronui: „Pasiimk jauną veršį nuodėmės aukai ir aviną deginamajai aukai, be trūkumų, ir aukok juos VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="3">Ir kalbėk Izraelio vaikams, sakydamas: ‘Imkite ožiuką nuodėmės aukai; ir veršį bei avinėlį, abejus pirmųjų metų, be trūkumų, deginamajai aukai;</verse>
				<verse number="4">taip pat jautuką ir aviną taikos aukoms, kad aukotumėte VIEŠPATIES akivaizdoje; ir maisto auką, sumaišytą su aliejumi; nes šiandien jums pasirodys VIEŠPATS’“.</verse>
				<verse number="5">Ir jie atgabeno tai, ką Mozė įsakė, priešais susirinkimo padangtę; ir visas susirinkimas prisiartino ir atsistojo VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="6">Ir Mozė tarė: „Štai ką VIEŠPATS įsakė, kad jūs darytumėte; ir jums pasirodys VIEŠPATIES šlovė“.</verse>
				<verse number="7">Ir Mozė tarė Aaronui: „Eik prie aukuro ir aukok savo nuodėmės auką bei savo deginamąją auką, ir atlik sutaikinimą už save ir už tautą; ir aukok tautos auką ir atlik sutaikinimą už juos; kaip VIEŠPATS įsakė“.</verse>
				<verse number="8">Taigi Aaronas nuėjo prie aukuro ir papjovė nuodėmės aukos veršį, kuris buvo už jį.</verse>
				<verse number="9">Ir Aarono sūnūs atnešė jam kraują; ir jis pamirkė savo pirštą kraujyje ir uždėjo jo ant aukuro ragų, o kraują išliejo aukuro apačioje;</verse>
				<verse number="10">bet nuodėmės aukos taukus, inkstus ir taukinę virš kepenų jis sudegino ant aukuro; kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="11">O mėsą ir odą jis sudegino ugnimi už stovyklos.</verse>
				<verse number="12">Ir jis papjovė deginamąją auką; o Aarono sūnūs pateikė jam kraują, kurį jis šlakstė aplinkui ant aukuro.</verse>
				<verse number="13">Ir jie pateikė jam deginamąją auką su jos gabalais ir galva; ir jis sudegino juos ant aukuro.</verse>
				<verse number="14">Ir jis nuplovė vidurius bei kojas ir juos sudegino ant deginamosios aukos, ant aukuro.</verse>
				<verse number="15">Ir jis atgabeno tautos auką, paėmė ožį, kuris buvo nuodėmės auka už tautą, jį papjovė ir aukojo jį už nuodėmę, kaip pirmąjį.</verse>
				<verse number="16">Ir jis atgabeno deginamąją auką ir ją aukojo pagal paprotį.</verse>
				<verse number="17">Ir jis atnešė maisto auką, paėmė iš jos saują ir tai sudegino ant aukuro, neskaitant rytinės deginamosios aukos.</verse>
				<verse number="18">Taip pat jis papjovė jautuką ir aviną, kaip taikos aukojimų auką, kuri buvo už tautą; o Aarono sūnūs jam pateikė kraują, kurį jis šlakstė aplinkui ant aukuro,</verse>
				<verse number="19">ir jautuko bei avino taukus, pasturgalį ir tai, kas uždengia vidurius, ir inkstus, ir taukinę virš kepenų;</verse>
				<verse number="20">ir jie uždėjo taukus ant krūtinių, ir jis sudegino taukus ant aukuro;</verse>
				<verse number="21">o krūtines ir dešinįjį petį Aaronas mosavo kaip mosuojamąją auką VIEŠPATIES akivaizdoje; kaip Mozė įsakė.</verse>
				<verse number="22">Ir Aaronas pakėlė savo ranką į tautą, juos palaimino ir nulipo žemyn nuo nuodėmės aukos, deginamosios aukos ir taikos aukos aukojimo.</verse>
				<verse number="23">Ir Mozė bei Aaronas įėjo į susirinkimo padangtę ir išėję palaimino tautą; ir VIEŠPATIES šlovė pasirodė visai tautai.</verse>
				<verse number="24">Ir atėjo ugnis nuo VIEŠPATIES akivaizdos ir prarijo ant aukuro deginamąją auką ir taukus; tai pamačiusi, visa tauta šaukė ir parpuolė veidais žemyn.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">O Nadabas ir Abihuvas, Aarono sūnūs, kiekvienas paėmė savo smilkytuvą, įdėjo į juos ugnies, uždėjo ant jos smilkalų ir aukojo VIEŠPATIES akivaizdoje svetimą ugnį, ko jis nebuvo jiems įsakęs.</verse>
				<verse number="2">Ir išėjo nuo VIEŠPATIES ugnis ir juos prarijo, ir jie mirė VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="3">Tada Mozė tarė Aaronui: „Tai yra tai, ką VIEŠPATS kalbėjo, sakydamas: ‘Aš būsiu pašvęstas tuose, kurie artinasi prie manęs, ir visos tautos akivaizdoje aš būsiu pašlovintas’“. O Aaronas tylėjo.</verse>
				<verse number="4">Ir Mozė pašaukė Mišaelį ir Elcafaną, Aarono dėdės Uzielio sūnus, ir jiems tarė: „Prieikite, išneškite savo brolius nuo šventyklos priekio už stovyklos“.</verse>
				<verse number="5">Taigi jie priėjo ir išnešė juos jų apdaruose už stovyklos; kaip Mozė buvo sakęs.</verse>
				<verse number="6">Ir Mozė tarė Aaronui ir jo sūnums Eleazarui ir Itamarui: „Neatsidenkite savo galvų nei nepersiplėškite savo drabužių; kad nemirtumėte ir kad rūstybė neateitų ant visos tautos; bet jūsų broliai, visi Izraelio namai, teapraudoja tą sudeginimą, kurį VIEŠPATS užkūrė.</verse>
				<verse number="7">Ir nenueikite nuo susirinkimo padangtės durų, kad nemirtumėte; nes VIEŠPATIES patepimo aliejus yra ant jūsų“. Ir jie padarė pagal Mozės žodį.</verse>
				<verse number="8">Ir VIEŠPATS kalbėjo Aaronui, sakydamas:</verse>
				<verse number="9">„Negerk vyno ir stipraus gėrimo nei tu, nei tavo sūnūs su tavimi, kai įeinate į susirinkimo padangtę, kad nemirtumėte; tai bus amžinas įstatas per jūsų kartas;</verse>
				<verse number="10">ir kad skirtumėte tarp švento ir nešvento ir tarp nešvaraus ir švaraus;</verse>
				<verse number="11">ir kad mokytumėte Izraelio vaikus visų įstatų, kuriuos VIEŠPATS yra jiems kalbėjęs per Mozės ranką“.</verse>
				<verse number="12">Ir Mozė kalbėjo Aaronui ir Eleazarui bei Itamarui, jo išlikusiems sūnums: „Imkite maisto auką, atlikusią nuo VIEŠPATIES ugnies aukų, ir ją valgykite neraugintą šalia aukuro; nes ji yra švenčiausia;</verse>
				<verse number="13">ir valgykite ją šventojoje vietoje, nes tai yra tavo dalis ir tavo sūnų dalis iš VIEŠPATIES ugnies aukų; nes taip man įsakyta.</verse>
				<verse number="14">O mosuojamąją krūtinę ir iškeliamąjį petį valgykite švarioje vietoje; tu ir tavo sūnūs bei tavo dukterys su tavimi; nes tie yra tavo dalis ir tavo sūnų dalis, kurie yra duoti iš Izraelio vaikų taikos aukojimų aukų.</verse>
				<verse number="15">Iškeliamąjį petį ir mosuojamąją krūtinę jie atneš su taukų ugnies aukomis, kad tai mosuotų kaip mosuojamąją auką VIEŠPATIES akivaizdoje; ir tai bus tavo ir tavo sūnų su tavimi amžinu įstatu; kaip VIEŠPATS yra įsakęs“.</verse>
				<verse number="16">Ir Mozė stropiai ieškojo nuodėmės aukos ožio, ir štai jis buvo sudegintas; ir jis supyko ant Eleazaro ir Itamaro, likusiųjų gyvų Aarono sūnų, sakydamas:</verse>
				<verse number="17">„Kodėl nevalgėte nuodėmės aukos šventojoje vietoje, kadangi ji yra švenčiausia, ir Dievas jums davė ją, kad nešiotumėte susirinkimo neteisybę, kad atliktumėte sutaikinimą už juos VIEŠPATIES akivaizdoje?</verse>
				<verse number="18">Štai jos kraujas nebuvo įneštas į šventosios vietos vidų; jūs iš tikrųjų turėjote ją valgyti šventojoje vietoje, kaip aš įsakiau’“.</verse>
				<verse number="19">O Aaronas tarė Mozei: „Štai šią dieną jie aukojo savo nuodėmės auką ir savo deginamąją auką VIEŠPATIES akivaizdoje; ir man yra atsitikę tokie dalykai; ir jei šiandien būčiau valgęs nuodėmės auką, argi tai būtų buvę priimtina VIEŠPATIES akyse?“</verse>
				<verse number="20">Ir Mozė tai išgirdęs sutiko.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, jiems sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėkite Izraelio vaikams, sakydami: ‘Tie yra gyvuliai, kuriuos valgysite iš visų gyvulių, esančių žemėje.</verse>
				<verse number="3">Katras gyvulių tarpe skelia nagą ir yra skeltanagis bei gromuliuoja, tą valgysite.</verse>
				<verse number="4">Tačiau iš tų, kurie gromuliuoja, ar iš tų, kurie dalija nagą, jūs nevalgysite šitų: kupranugario, nes jis gromuliuoja, bet nedalija nago; jis jums yra nešvarus.</verse>
				<verse number="5">Ir triušio, nes jis gromuliuoja, bet nedalija nago; jis jums yra nešvarus.</verse>
				<verse number="6">Ir kiškio, nes jis gromuliuoja, bet nedalija nago; jis jums yra nešvarus.</verse>
				<verse number="7">Ir kiaulės, nors ji ir dalija nagą ir yra skeltanagė, tačiau ji negromuliuoja; ji jums yra nešvari.</verse>
				<verse number="8">Nevalgysite iš jų mėsos ir neliesite jų lavonų; jie jums yra nešvarūs.</verse>
				<verse number="9">Iš visų, esančių vandenyse, valgysite šituos: kurie turi pelekus ir žvynus vandenyse, jūrose ir upėse, tuos valgysite.</verse>
				<verse number="10">O visi, kurie neturi pelekų ir žvynų jūrose ir upėse iš visų judančių vandenyse ir iš visų gyvų padarų, esančių vandenyse, tie bus jums bjaurastis;</verse>
				<verse number="11">jie bus jums bjaurastis; nevalgysite iš jų mėsos, bet bjaurėsitės jų lavonais.</verse>
				<verse number="12">Kas vandenyse neturi pelekų ir žvynų, tas bus jums bjaurastis.</verse>
				<verse number="13">O šitie yra tie, kuriais bjaurėsitės tarp skrajūnų; jie nebus valgomi, jie yra bjaurastis: erelis, grifas, jūros erelis,</verse>
				<verse number="14">maitvanagis, pesliai pagal jų rūšis;</verse>
				<verse number="15">visi varnai pagal jų rūšis;</verse>
				<verse number="16">pelėda, naktinis vanagas, gegutė ir vanagai pagal jų rūšis,</verse>
				<verse number="17">mažoji pelėda, kormoranas, didžioji pelėda,</verse>
				<verse number="18">gulbė, pelikanas, erelis žuvininkas,</verse>
				<verse number="19">gandras, garniai pagal jų rūšis, pempė ir šikšnosparnis.</verse>
				<verse number="20">Visi ropojantys skrajūnai, vaikštantys visomis keturiomis, bus jums bjaurastis.</verse>
				<verse number="21">Tačiau galite valgyti šituos iš visų skraidančių, ropojančių padarų, vaikštančių visomis keturiomis, viršum savo pėdų turinčių kojas, kad jomis šokinėtų ant žemės;</verse>
				<verse number="22">šituos iš jų galite valgyti: skėrius pagal jų rūšis, įkypveidžius skėrius pagal jų rūšis, vabalus pagal jų rūšis ir žiogus pagal jų rūšis.</verse>
				<verse number="23">Bet visi kiti skraidantys, ropojantys padarai, turintys keturias kojas, jums bus bjaurastis.</verse>
				<verse number="24">Ir dėl šitų būsite nešvarūs; kas palies jų lavoną, bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="25">Ir kas neš ką nors iš jų lavonų, išsiplaus savo drabužius ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="26">Visų gyvulių, kurie dalija nagą, o nėra skeltanagiai nei negromuliuoja, lavonai yra jums nešvarūs; kas juos palies, bus nešvarus.</verse>
				<verse number="27">O kurie vaikšto letenomis tarp visokių gyvulių, vaikščiojančių visomis keturiomis, šitie jums yra nešvarūs; kas palies jų lavoną, bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="28">Ir kas neš jų lavoną, išsiplaus savo drabužius ir bus nešvarus iki vakaro; jie jums yra nešvarūs.</verse>
				<verse number="29">Taip pat šitie jums bus nešvarūs tarp krutančių būtybių, kurie šliaužioja ant žemės: žebenkštis, pelė, vėžliai pagal jų rūšis,</verse>
				<verse number="30">šeškas, chameleonas, driežas, sraigė ir kurmis.</verse>
				<verse number="31">Tie yra jums nešvarūs tarp visų krutančių; kas juos palies, kai jie padvėsę, bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="32">O ant ko kuris nors iš tų padvėsusių užkristų, tai bus nešvaru; ar tai būtų koks medžio indas, ar drabužis, ar oda, ar maišas, koks tai bebūtų įrankis, kuriuo atliekamas bet koks darbas, turės būti įdėtas į vandenį, ir tai bus nešvaru iki vakaro; taip jis bus apvalytas.</verse>
				<verse number="33">Ir kiekvienas molinis indas, į kurį kas nors iš tų įkris, visa, kas bus jame, tai bus nešvaru; ir jūs jį sudaužykite.</verse>
				<verse number="34">Kiekvienas valgomas maistas, ant kurio pateks toks vanduo, bus nešvarus; ir kiekvienas geriamas gėrimas kiekviename tokiame inde, bus nešvarus.</verse>
				<verse number="35">Ir visa, ant ko užkris kokia dalis iš jų lavonų, bus nešvaru; ar tai būtų krosnis, ar viryklė puodams, jos turės būti sudaužytos; nes jos yra nešvarios, ir jums bus nešvarios.</verse>
				<verse number="36">Tačiau versmė ar duobė, kuriose yra gausu vandens, bus švarios; bet kas palies jų lavoną, bus nešvaru.</verse>
				<verse number="37">Ir jei kuri jų lavono dalis nukris ant kokios nors sėjamos sėklos, kurią reikia sėti, ji bus švari.</verse>
				<verse number="38">Bet jei koks vanduo bus užpiltas ant sėklos ir jei kuri jų lavono dalis užkris ant jos, ji bus jums nešvari.</verse>
				<verse number="39">Ir jei padvės koks gyvulys, kurio jums galima valgyti; kas palies jo lavoną, bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="40">O kas valgys jo lavono, išsiplaus savo drabužius ir bus nešvarus iki vakaro; ir tas, kuris neš jo lavoną, išsiplaus drabužius ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="41">O kiekvienas krutantis padaras, kuris šliaužioja ant žemės, bus bjaurastis; jis nebus valgomas.</verse>
				<verse number="42">Nevalgykite tų, kurie vaikšto pilvu, kurie vaikšto visomis keturiomis ar kurie turi daugiau kojų tarp visų krutančių būtybių, kurie šliaužioja ant žemės; nes jie yra bjaurastis.</verse>
				<verse number="43">Neapsibjaurinkite jokiu krutančiu padaru, kuris šliaužioja, nei nesusitepkite jais, kad jais nesusiterštumėte.</verse>
				<verse number="44">Nes aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas; todėl pašvęskite save, ir jūs būsite šventi; nes aš esu šventas; nei nesusiterškite jokiais krutančiais padarais, kurie šliaužioja ant žemės.</verse>
				<verse number="45">Nes aš esu VIEŠPATS, kuris jus išvedu aukštyn iš Egipto šalies, kad būčiau jūsų Dievas; todėl būkite šventi, nes aš esu šventas’“.</verse>
				<verse number="46">Šitas yra įstatymas apie gyvulius, apie skrajūnus, apie kiekvieną gyvą sutvėrimą, judantį vandenyse, ir apie kiekvieną sutvėrimą, krutantį ant žemės;</verse>
				<verse number="47">kad darytų skirtumą tarp nešvaraus ir švaraus ir tarp gyvūno, kurį galima valgyti, ir gyvūno, kurio negalima valgyti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėk Izraelio vaikams, sakydamas: ‘Jei moteris užmezga sėklą ir pagimdo vyriškos lyties vaiką, tuomet ji bus nešvari septynias dienas; pagal atskyrimo dienas dėl jos susirgimo ji bus nešvari.</verse>
				<verse number="3">O aštuntąją dieną bus apipjaustytas jo apyvarpės kūnas.</verse>
				<verse number="4">Ir tada trisdešimt tris dienas ji pasiliks savo apsivalymo kraujyje; ji nelies jokio švento dalyko nei įeis į šventovę, kol išsipildys jos apsivalymo dienos.</verse>
				<verse number="5">Bet jei ji pagimdys mergaitę, tuomet ji bus nešvari dvi savaites, kaip jos atsiskyrime; ir ji pasiliks savo apsivalymo kraujyje šešiasdešimt šešias dienas.</verse>
				<verse number="6">Ir jos apsivalymo dienoms išsipildžius, dėl sūnaus ar dėl dukters, ji atgabens pirmų metų avinėlį deginamajai aukai ir jauną karvelį ar purplelį nuodėmės aukai prie susirinkimo padangtės durų pas kunigą;</verse>
				<verse number="7">kuris jį aukos VIEŠPATIES akivaizdoje ir atliks sutaikinimą už ją; ir ji bus apvalyta nuo savo kraujoplūdžio. Šitas yra įstatymas tai, kuri pagimdo vyriškos lyties ar moteriškos lyties vaiką.</verse>
				<verse number="8">O jei ji negalės atgabenti avinėlio, tuomet ji atgabens du purplelius ar du jaunus karvelius; vieną – deginamajai aukai, o kitą – nuodėmės aukai; o kunigas atliks sutaikinimą už ją, ir ji bus švari’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Kai žmogus savo kūno odoje turės iškilimą, šašligę ar šviesią dėmę, ir tai jo kūno odoje būtų kaip raupsų žaizda, tuomet jis bus atvestas pas kunigą Aaroną ar pas vieną iš jo sūnų, kunigų;</verse>
				<verse number="3">o kunigas apžiūrės žaizdą kūno odoje; ir kai žaizdoje plaukai bus pabalę, ir žaizda žiūrint bus įdubesnė už jo kūno odą, tai yra raupsų žaizda; ir kunigas, jį apžiūrėjęs, paskelbs jį nešvariu.</verse>
				<verse number="4">Jei šviesi dėmė jo kūno odoje bus balta ir žiūrint nebus įdubesnė už odą, ir jos plaukai nebus pabalę; tuomet kunigas uždarys turintį žaizdą septynioms dienoms;</verse>
				<verse number="5">ir kunigas septintąją dieną jį apžiūrės; ir štai, jei jam žiūrint, žaizda sustojusi, žaizda neplinta odoje, tuomet kunigas uždarys jį dar kitoms septynioms dienoms;</verse>
				<verse number="6">ir kunigas septintąją dieną vėl jį apžiūrės; ir štai jei žaizda būtų patamsėjusi, ir žaizda neplinta odoje, kunigas paskelbs jį švariu; tai tėra šašligė; ir jis išsiplaus drabužius ir bus švarus.</verse>
				<verse number="7">Bet jei jam, kunigo apžiūrėtam dėl jo apsivalymo, šašligė labai paplinta odoje, jis vėl bus kunigo apžiūrėtas;</verse>
				<verse number="8">ir jei kunigui tai apžiūrėjus, štai šašligė paplitusi odoje, tuomet kunigas paskelbs jį nešvariu; tai yra raupsai.</verse>
				<verse number="9">Kai raupsų žaizda yra žmoguje, tuomet jis bus atvestas pas kunigą;</verse>
				<verse number="10">ir kunigas jį apžiūrės; ir štai jei iškilimas būtų baltas odoje ir tai pabalino plaukus, ir iškilime būtų gyva žalia mėsa;</verse>
				<verse number="11">tai yra įsisenėję raupsai jo kūno odoje, ir kunigas paskelbs jį nešvariu ir jo neuždarys; nes jis yra nešvarus.</verse>
				<verse number="12">O jei raupsai išsiplės odoje ir raupsai apdengs visą žaizduotojo odą nuo jo galvos iki jo kojų, kur tik kunigas apžiūri;</verse>
				<verse number="13">tuomet kunigas atidžiai apžiūrės; ir štai jei raupsai yra apdengę visą jo kūną, jis paskelbs žaizduotąjį švariu; tas visas yra pabalęs; jis yra švarus.</verse>
				<verse number="14">Bet kai jame pasirodys žalia mėsa, jis bus nešvarus.</verse>
				<verse number="15">Ir kunigas apžiūrės žalią mėsą ir paskelbs jį esant nešvariu; nes žalia mėsa yra nešvari; tai raupsai.</verse>
				<verse number="16">Arba jeigu žalia mėsa atsikeičia ir pasikeičia į baltą, jis ateis pas kunigą;</verse>
				<verse number="17">ir kunigas jį apžiūrės; ir štai jei žaizda pavirtusi į baltą, tuomet kunigas paskelbs žaizduotąjį švariu; jis yra švarus.</verse>
				<verse number="18">Taip pat kūnas, kuriame, jo odoje, buvo skaudulys ir yra užgijęs,</verse>
				<verse number="19">ir skaudulio vietoje būtų baltas iškilimas ar šviesi dėmė, balta ir paraudusi, ir tai būtų parodyta kunigui;</verse>
				<verse number="20">ir jei kunigui tai apžiūrėjus, štai žiūrint ta bus įdubesnė už odą, ir jos plaukai bus pabalę, kunigas paskelbs jį nešvariu; tai žaizda raupsų, prasiveržusių iš skaudulio.</verse>
				<verse number="21">Bet jei kunigas ją apžiūrės, ir štai joje nėra baltų plaukų ir jei ji nėra įdubesnė už odą, bet yra patamsėjusi; tuomet kunigas uždarys jį septynioms dienoms;</verse>
				<verse number="22">o jei ji labai išplis odoje, tada kunigas paskelbs jį nešvariu; tai žaizda.</verse>
				<verse number="23">Bet jei šviesi dėmė pasiliks savo vietoje ir nesiplės, tai – deginantis skaudulys; ir kunigas paskelbs jį švariu.</verse>
				<verse number="24">Arba jei būtų kokia mėsa, kurios odoje yra karštas nudegimas, ir gyva nudegusi mėsa turi šviesią baltą dėmę, paraudusią ar baltą;</verse>
				<verse number="25">tuomet kunigas tai apžiūrės; ir štai jei plaukai šviesioje dėmėje pabalę, ir ta žiūrint yra įdubesnė už odą; tai raupsai, išsiveržę iš nudegimo; todėl kunigas paskelbs jį nešvariu; tai raupsų žaizda.</verse>
				<verse number="26">Bet jei kunigas ją apžiūrės, ir štai šviesioje dėmėje nėra baltų plaukų ir ta nėra įdubesnė už kitą odą, bet yra patamsėjusi; tuomet kunigas jį uždarys septynioms dienoms;</verse>
				<verse number="27">ir jei, kunigui septintąją dieną jį apžiūrėjus, tai bus labai išplitę odoje, tuomet kunigas paskelbs jį nešvariu; tai yra raupsų žaizda.</verse>
				<verse number="28">O jei šviesi dėmė liks savo vietoje neišplitusi odoje, bet ji bus patamsėjusi; tai yra nudegimo iškilimas, o kunigas paskelbs jį švariu; nes tai nudegimo uždegimas.</verse>
				<verse number="29">Jei vyras ar moteris turi žaizdą ant galvos ar smakro;</verse>
				<verse number="30">tada kunigas apžiūrės žaizdą; ir štai jei ji žiūrint bus įdubesnė už odą; ir joje bus geltoni išretėję plaukai; tuomet kunigas paskelbs jį nešvariu; tai yra sausas šašuotumas, raupsai ant galvos ar smakro.</verse>
				<verse number="31">O jei kunigas apžiūrės šašuotumo žaizdą, ir štai ji žiūrint nebus įdubesnė už odą ir joje nebus juodų plaukų; tuomet kunigas uždarys turintį šašuotumo žaizdą septynioms dienoms;</verse>
				<verse number="32">o septintąją dieną kunigas apžiūrės žaizdą; ir štai jei šašuotumas neplinta ir joje nėra geltonų plaukų, ir šašuotumas žiūrint nėra įdubesnis už odą;</verse>
				<verse number="33">jis bus nuskustas, bet šašuotumo jis neapskus; ir kunigas uždarys turintį šašuotumą dar septynioms dienoms;</verse>
				<verse number="34">ir septintąją dieną kunigas apžiūrės šašuotumą; ir štai jei šašuotumas neišplitęs odoje nei žiūrint nėra įdubesnis už odą; tuomet kunigas paskelbs jį švariu; o jis išsiplaus drabužius ir bus švarus.</verse>
				<verse number="35">Bet jei po jo apiplovimo šašuotumas labai išplis odoje;</verse>
				<verse number="36">tada kunigas jį apžiūrės; ir štai jei šašuotumas išplitęs odoje, kunigas nebeieškos geltonų plaukų; jis yra nešvarus.</verse>
				<verse number="37">Bet jei jam žiūrint šašuotumas yra sustojęs, ir juodi plaukai yra išdygę jame; šašuotumas yra išgijęs, jis yra švarus; ir kunigas paskelbs jį švariu.</verse>
				<verse number="38">Taip pat jei vyras ar moteris turi savo kūno odoje šviesių dėmių, baltų šviesių dėmių;</verse>
				<verse number="39">tuomet kunigas apžiūrės; ir štai jei jų kūno odoje šviesios dėmės būtų apytamsio baltumo; tai yra šlakuota dėmė, auganti odoje; jis yra švarus.</verse>
				<verse number="40">O vyras, kuriam nuslinkę plaukai nuo galvos, jis yra nuplikęs; tačiau jis yra švarus.</verse>
				<verse number="41">O tas, kurio plaukai nuslinkę nuo jo galvos priešakinės dalies, jis yra plikakaktis; tačiau jis yra švarus.</verse>
				<verse number="42">O jei ant nuplikusios galvos ar nuplikusios kaktos būtų rausvai balta žaizda, tai yra raupsai, iššokę jo nuplikusioje galvoje ar nuplikusioje jo kaktoje.</verse>
				<verse number="43">Tuomet kunigas tai apžiūrės; ir štai jei žaizdos iškilimas jo nuplikusioje galvoje ar nuplikusioje jo kaktoje būtų rausvai baltas, kaip pasirodo raupsai kūno odoje,</verse>
				<verse number="44">jis yra raupsuotas žmogus, jis yra nešvarus; kunigas paskelbs jį visiškai nešvariu; jo žaizda yra ant jo galvos.</verse>
				<verse number="45">Ir raupsuotasis, kuriame yra žaizda, jo drabužiai bus perplėšti, jo galva apnuoginta, jis užsidės apdangalą ant viršutinės lūpos ir šauks: „Nešvarus, nešvarus“.</verse>
				<verse number="46">Visas dienas, kuriomis žaizda bus jame, jis bus suterštas; jis yra nešvarus; jis gyvens vienas; už stovyklos bus jo buveinė.</verse>
				<verse number="47">Taip pat drabužis, kuriame yra raupsų žaizda, ar tai būtų vilnonis, ar lininis drabužis;</verse>
				<verse number="48">ar tai būtų metmenyse, ar atauduose; iš lininio ar iš vilnonio; ar tai odoje, ar kokiame nors odos dirbinyje;</verse>
				<verse number="49">ir jei žaizda yra žalsva ar rausva drabužyje ar odoje, ar metmenyse, ar atauduose, ar kokiame daikte iš odos; tai yra raupsų žaizda, ir bus parodyta kunigui;</verse>
				<verse number="50">o kunigas, apžiūrėjęs žaizdą, uždarys tai, kas turi žaizdą, septynioms dienoms;</verse>
				<verse number="51">ir jei jam, septintąją dieną apžiūrėjus žaizdą, žaizda bus išplitusi drabužyje ar metmenyse, ar atauduose, ar odoje, ar kokiame dirbinyje, padarytame iš odos; ta žaizda yra įsigraužiantys raupsai; tai yra nešvaru.</verse>
				<verse number="52">Todėl jis sudegins tą drabužį ar tai metmenis, ar ataudus, vilnoniame ar lininiame, ar bet kokį daiktą iš odos, kuriame yra žaizda; nes tai yra įsigraužiantys raupsai; tai bus sudeginta ugnyje.</verse>
				<verse number="53">O jei kunigas apžiūrės, ir štai žaizda neišplitusi drabužyje ar tai metmenyse, ar atauduose, ar bet kokiame daikte iš odos;</verse>
				<verse number="54">tada kunigas įsakys, kad jie išplautų tai, kame yra žaizda, ir jis tai uždarys dar septynioms dienoms;</verse>
				<verse number="55">ir kai tai yra išplauta, kunigas apžiūrės žaizdą; ir štai jei žaizda nepakeitusi savo spalvos ir žaizda neišplitusi, tai yra nešvaru; sudegink tai ugnyje; ji yra įsigraužusi vidun, ar tai ji būtų plika viduje, ar išorėje.</verse>
				<verse number="56">O jei kunigas apžiūrės, ir štai žaizda, ją išplovus, būtų patamsėjusi; tuomet jis ją išplėš iš drabužio ar iš odos, ar iš metmenų, ar iš ataudų;</verse>
				<verse number="57">o jei tai vis dar pasirodys drabužyje ar tai metmenyse, ar atauduose, ar bet kokiame daikte iš odos; tai yra plintanti žaizda; sudegink ugnimi tai, kame yra žaizda.</verse>
				<verse number="58">O drabužis ar tai metmenys, ar ataudai, ar bet koks daiktas iš odos, kuriuos išplausi, jei žaizda pasitrauks nuo tų, tuomet tai bus išplauta antrą kartą, ir bus švaru“.</verse>
				<verse number="59">Šitas yra įstatymas apie raupsų žaizdą vilnoniame ar lininiame drabužyje, ar metmenyse, ar atauduose, ar bet kokiame daikte iš odos, kad paskelbtų tai švariu, ar paskelbtų tai nešvariu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Šitas bus įstatymas raupsuotojo jo apvalymo dieną; jis bus atvestas pas kunigą;</verse>
				<verse number="3">o kunigas išeis už stovyklos; ir kunigas apžiūrės, ir štai jei raupsų žaizda raupsuotajame yra išgijusi;</verse>
				<verse number="4">tada kunigas įsakys, kad paimtų tam, kuris turės būti apvalytas, du gyvus, švarius paukščius, kedro medžio, skaisčiai raudono ir yzopą;</verse>
				<verse number="5">ir kunigas įsakys, kad būtų papjautas vienas iš paukščių moliniame inde virš tekančio vandens;</verse>
				<verse number="6">o dėl gyvojo paukščio, jis paims jį, kedro medžio, skaisčiai raudono bei yzopą ir pamerks juos ir gyvąjį paukštį į kraują paukščio, papjauto virš tekančio vandens;</verse>
				<verse number="7">ir septynis kartus jis apšlakstys tą, kuris turi būti apvalytas nuo raupsų, ir paskelbs jį švariu, o gyvąjį paukštį paleis į atvirą lauką.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">O tas, kuris turi būti apvalytas, išplaus savo drabužius, nusiskus visus plaukus ir nusiplaus vandenyje, kad būtų švarus; o po to jis ateis į stovyklą ir septynias dienas pasiliks už savo palapinės.</verse>
				<verse number="2">Bet septintąją dieną jis nusiskus visus plaukus nuo galvos ir savo barzdą bei antakius, jis nusiskus visus plaukus; ir jis išplaus savo drabužius, taip pat nusiplaus kūną vandenyje, ir bus švarus.</verse>
				<verse number="3">O aštuntąją dieną jis paims du avinėlius be trūkumų, vieną pirmųjų metų avį be trūkumų, tris dešimtadalius smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, kaip maisto auką, ir vieną logą aliejaus.</verse>
				<verse number="4">O apvalantis jį kunigas pristatys tą žmogų, kuris turi būti apvalytas, ir tuos dalykus VIEŠPATIES akivaizdoje prie susirinkimo padangtės durų;</verse>
				<verse number="5">ir kunigas paims vieną avinėlį ir jį aukos kaip nusižengimo auką, ir logą aliejaus, ir juos mosuos kaip mosuojamąją auką VIEŠPATIES akivaizdoje;</verse>
				<verse number="6">ir jis papjaus avinėlį toje vietoje, kur papjauna nuodėmės auką ir deginamąją auką, šventojoje vietoje; nes kaip nuodėmės auka, taip ir nusižengimo auka yra kunigo; ji yra švenčiausia;</verse>
				<verse number="7">ir kunigas paims šiek tiek nusižengimo aukos kraujo, ir kunigas jo uždės ant dešiniosios ausies galiuko tam, kuris turi būti apvalytas, ant jo dešiniosios rankos nykščio ir ant jo dešiniosios kojos nykščio;</verse>
				<verse number="8">ir kunigas paims dalį iš logo aliejaus ir jo įpils į savo kairiosios rankos delną;</verse>
				<verse number="9">ir kunigas pamirkys savo dešinįjį pirštą į aliejų, esantį jo kairiojoje rankoje, ir septynis kartus savo pirštu pašlakstys aliejaus VIEŠPATIES akivaizdoje;</verse>
				<verse number="10">o jo rankoje esančio likusio aliejaus kunigas uždės ant dešiniosios ausies galiuko tam, kuris turi būti apvalytas, ant jo dešiniosios rankos nykščio ir ant jo dešiniosios kojos nykščio, ant nusižengimo aukos kraujo;</verse>
				<verse number="11">o likutį kunigo rankoje esančio aliejaus jis užpils ant galvos tam, kuris turi būti apvalytas; ir kunigas atliks už jį sutaikinimą VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="12">Ir kunigas aukos nuodėmės auką ir atliks sutaikinimą už tą, kuris turi būti apvalytas nuo jo nešvarumo; o po to jis papjaus deginamąją auką;</verse>
				<verse number="13">ir kunigas aukos ant aukuro deginamąją auką ir maisto auką; ir kunigas atliks sutaikinimą už jį, ir jis bus švarus.</verse>
				<verse number="14">O jei jis būtų beturtis ir negalėtų tiek daug įsigyti; tuomet jis paims vieną avinėlį kaip nusižengimo auką, kad būtų mosuojama, sutaikinimui atlikti už jį, ir vieną dešimtadalį smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, kaip maisto auką, ir logą aliejaus;</verse>
				<verse number="15">du purplelius arba du jaunus karvelius, kokius jis gali įsigyti; ir vienas bus nuodėmės auka, o kitas – deginamoji auka.</verse>
				<verse number="16">Ir aštuntąją dieną jis juos atgabens savo apvalymui pas kunigą prie susirinkimo padangtės durų, VIEŠPATIES akivaizdon.</verse>
				<verse number="17">Ir kunigas paims nusižengimo aukos avinėlį bei logą aliejaus, ir kunigas juos mosuos kaip mosuojamąją auką VIEŠPATIES akivaizdoje;</verse>
				<verse number="18">ir jis papjaus nusižengimo aukos avinėlį, ir kunigas paims dalį nusižengimo aukos kraujo ir uždės jo ant dešiniosios ausies galiuko tam, kuris turi būti apvalytas, ant jo dešiniosios rankos nykščio ir ant jo dešiniosios kojos nykščio;</verse>
				<verse number="19">ir kunigas įpils aliejaus į savo kairiosios rankos delną;</verse>
				<verse number="20">ir kunigas savo dešiniuoju pirštu pašlakstys truputį aliejaus, esančio jo kairiojoje rankoje, septynis kartus VIEŠPATIES akivaizdoje;</verse>
				<verse number="21">ir kunigas uždės jo rankoje esančio aliejaus ant dešiniosios ausies galiuko tam, kuris turi būti apvalytas, ant jo dešiniosios rankos nykščio ir ant jo dešiniosios kojos nykščio, ant nusižengimo aukos kraujo vietos;</verse>
				<verse number="22">o kunigo delne likusio aliejaus jis uždės ant galvos tam, kuris turi būti apvalytas, kad atliktų už jį sutaikinimą VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="23">Ir jis aukos vieną iš purplelių ar jaunų karvelių, kokius jis gali įsigyti;</verse>
				<verse number="24">tai yra, kokius jis yra pajėgus įsigyti, vieną kaip nuodėmės auką, o kitą kaip deginamąją auką, su maisto auka; ir kunigas atliks sutaikinimą už tą, kuris turi būti apvalytas, VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="25">Šitas yra įstatymas to, kuriame yra raupsų žaizda, kurio ranka nepajėgi įsigyti to, kas priklauso jo apvalymui“.</verse>
				<verse number="26">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, sakydamas:</verse>
				<verse number="27">„Kai būsite įėję į Kanaano šalį, kurią jums duosiu nuosavybėn, ir aš uždėsiu raupsų žaizdą ant jūsų nuosavybės šalies namų;</verse>
				<verse number="28">ir namų savininkas ateis ir praneš kunigui, sakydamas: ‘Man atrodo, namuose yra tarsi žaizda’;</verse>
				<verse number="29">tada kunigas įsakys, kad prieš kunigui įeinant žaizdos apžiūrėti, jie ištuštintų namus, kad nepasidarytų nešvaru visa tai, kas yra namuose; o po to kunigas įeis namų apžiūrėti;</verse>
				<verse number="30">ir jis apžiūrės žaizdą, ir štai jei žaizda yra namų sienose su žalsvomis ar rausvomis įdubomis, kurios žiūrint yra gilesnės už sieną;</verse>
				<verse number="31">tada kunigas išeis iš namų prie namų durų ir uždarys namus septynioms dienoms;</verse>
				<verse number="32">o septintąją dieną kunigas sugrįš ir apžiūrės; ir štai jei žaizda išplitusi namų sienose;</verse>
				<verse number="33">tuomet kunigas įsakys, kad išimtų akmenis, kuriuose yra žaizda, ir juos išmestų už miesto į nešvarią vietą;</verse>
				<verse number="34">ir jis lieps namus nugrandyti viduje aplinkui, ir jie išpils dulkes, kurias nugrandė, už miesto į nešvarią vietą;</verse>
				<verse number="35">ir jie paims kitus akmenis ir juos įdės į anų akmenų vietą; ir paims kitą tinką ir ištinkuos tuos namus.</verse>
				<verse number="36">O jei, akmenis išėmus, namus nugrandžius ir juos ištinkavus, žaizda sugrįžta ir išplinta namuose;</verse>
				<verse number="37">tada kunigas ateis ir apžiūrės, ir štai jei žaizda išplitusi namuose, tai yra įsigraužiantys raupsai namuose; jie yra nešvarūs.</verse>
				<verse number="38">Ir nugriaus tuos namus, jų akmenis, jų rąstus ir visą namų tinką; ir juos išgabens už miesto į nešvarią vietą.</verse>
				<verse number="39">Be to, kas įeis į namus per visą tą laiką, kai jie uždaryti, bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="40">Ir kas atsigula tuose namuose, išplaus savo drabužius; ir kas valgo tuose namuose, išplaus savo drabužius.</verse>
				<verse number="41">O jei kunigas įeis ir juos apžiūrės, ir štai po namų ištinkavimo žaizda neišplitusi namuose; tuomet kunigas paskelbs namus švariais, nes žaizda yra išgijusi.</verse>
				<verse number="42">Ir namams apvalyti jis paims du paukščius, kedro medžio, skaisčiai raudono ir yzopą;</verse>
				<verse number="43">ir jis papjaus vieną iš paukščių moliniame inde virš tekančio vandens;</verse>
				<verse number="44">ir paims kedro medžio, yzopo, skaisčiai raudono bei gyvąjį paukštį ir juos pamirkys papjauto paukščio kraujyje bei tekančiame vandenyje ir septynis kartus pašlakstys namus;</verse>
				<verse number="45">ir apvalys tuos namus paukščio krauju, tekančiu vandeniu, gyvuoju paukščiu, kedro medžiu, yzopu ir skaisčiai raudonu;</verse>
				<verse number="46">bet jis paleis gyvąjį paukštį iš miesto į atvirus laukus ir atliks sutaikinimą už namus; ir jie bus švarūs“.</verse>
				<verse number="47">Šitas yra įstatymas visokiai raupsų žaizdai ir šašuotumui,</verse>
				<verse number="48">ir drabužio bei namų raupsams,</verse>
				<verse number="49">iškilimui, šašams ir šviesiai dėmei;</verse>
				<verse number="50">pamokymui, kada tai yra nešvaru ir kada tai yra švaru; šitas yra raupsų įstatymas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėkite Izraelio vaikams ir jiems sakykite: ‘Kai koks nors žmogus turi plūdimą iš savo kūno, dėl savo plūdimo jis yra nešvarus.</verse>
				<verse number="3">Ir šitas bus jo nešvarumas jo plūdime: ar tai jo kūnas išlieja plūdimą, ar jo kūnas bus sustabdęs savo plūdimą, tai yra jo nešvarumas.</verse>
				<verse number="4">Kiekvienas patalas, kuriame gulės turintis plūdimą, yra nešvarus; ir viskas, ant ko jis atsisės, bus nešvaru.</verse>
				<verse number="5">Ir kas palies jo patalą, išplaus savo drabužius ir nusiplaus vandenyje, ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="6">Ir kas atsisės ant to, ant ko sėdėjo turintis plūdimą, išplaus savo drabužius ir nusiplaus vandenyje, ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="7">Ir kas palies kūną to, kuris turi plūdymą, išplaus savo drabužius ir nusiplaus vandenyje, ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="8">Ir jei turintis plūdimą spjauna ant švaraus; tuomet tas išplaus savo drabužius ir nusiplaus vandenyje, ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="9">Ir balnas, ant kurio turintis plūdimą jotų, bus nešvarus.</verse>
				<verse number="10">Ir kiekvienas, kuris paliestų bet ką, kas buvo po juo, bus nešvarus iki vakaro; o kas neštų bet ką iš tų daiktų, išplaus savo drabužius ir nusiplaus vandenyje, ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="11">Ir kurį turintis plūdimą paliestų, nenuskalavęs savo rankų vandenyje, tas išplaus savo drabužius ir nusiplaus vandenyje, ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="12">Ir indas iš molio, kurį paliestų turintis plūdimą, bus sudaužytas; o kiekvienas indas iš medžio bus išskalautas vandenyje.</verse>
				<verse number="13">O kai turintis plūdimą yra apvalytas nuo savo ištekėjimo; tada jis sau atskaičiuos septynias dienas savo apvalymui, išplaus savo drabužius, nusiplaus kūną tekančiame vandenyje ir bus švarus.</verse>
				<verse number="14">O aštuntąją dieną jis pasiims du purplelius ar du jaunus karvelius, ateis VIEŠPATIES akivaizdon prie susirinkimo padangtės durų ir juos duos kunigui;</verse>
				<verse number="15">o kunigas juos aukos: vieną kaip nuodėmės auką, o kitą kaip deginamąją auką; ir kunigas atliks sutaikinimą už jį VIEŠPATIES akivaizdoje dėl jo plūdimo.</verse>
				<verse number="16">Ir jei kuriam vyrui iš jo išsilieja susijungimo sėkla, tada jis nuplaus vandenyje visą savo kūną ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="17">Ir kiekvienas drabužis bei kiekviena oda, ant kurių yra susijungimo sėkla, bus nuplauti vandeniu ir bus nešvarūs iki vakaro.</verse>
				<verse number="18">Taip pat moteris, su kuria suguls vyras su susijungimo sėkla, jie abu nusiplaus vandenyje ir bus nešvarūs iki vakaro.</verse>
				<verse number="19">O jei moteris turi plūdimą, ir jos plūdimas jos kūne būtų kraujas, ji bus atskirta septynioms dienoms; o kas ją palies, bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="20">Ir visa, ant ko ji atsiguls, būdama savo atskyrime, bus nešvaru; taip pat visa, ant ko ji atsisės, bus nešvaru.</verse>
				<verse number="21">Ir kas palies jos patalą, išplaus savo drabužius ir nusiplaus vandenyje, ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="22">Ir kas palies bet ką, ant ko ji sėdėjo, išplaus savo drabužius ir nusiplaus vandenyje, ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="23">Ir jei tai bus ant jos patalo ar ant to, ant ko ji sėdėjo, kai jis tai palies, jis bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="24">Ir jei kuris vyras tikrai suguls su ja, ir jos mėnesinių išskyros bus ant jo, jis bus nešvarus septynias dienas; ir kiekvienas patalas, ant kurio jis atsiguls, bus nešvarus.</verse>
				<verse number="25">O jei moteris turi kraujoplūdį daugelį dienų ne savo atsiskyrimo metu, arba jei tai plūsta ilgiau jos atsiskyrimo laiko; visos jos nešvarumo plūdimo dienos bus kaip jos atskyrimo dienos; ji bus nešvari.</verse>
				<verse number="26">Kiekvienas patalas, ant kurio ji atsiguls per visas savo plūdimo dienas, bus jai kaip jos atsiskyrimo patalas; ir ant ko ji atsisės, tai bus nešvaru, kaip jos atsiskyrimo nešvarumas.</verse>
				<verse number="27">Ir kas tuos dalykus palies, bus nešvarus ir išplaus savo drabužius bei nusiplaus vandenyje, ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="28">Bet jei ji bus apvalyta nuo savo plūdimo, tada ji sau atskaičiuos septynias dienas, ir po to ji bus švari.</verse>
				<verse number="29">O aštuntąją dieną ji pasiims du purplelius ar du jaunus karvelius ir juos nuneš kunigui prie susirinkimo padangtės durų.</verse>
				<verse number="30">Ir kunigas aukos vieną kaip nuodėmės auką, o kitą kaip deginamąją auką; ir kunigas atliks sutaikinimą už ją VIEŠPATIES akivaizdoje dėl jos nešvarumo plūdimo.</verse>
				<verse number="31">Taip jūs atskirsite Izraelio vaikus nuo jų nešvarumo; kad jie nemirtų savo nešvarume, sutepdami mano padangtę, esančią tarp jų’“.</verse>
				<verse number="32">Šitas yra įstatymas turinčiojo plūdimą ir to, kurio sėkla išteka iš jo ir tuo suteršia;</verse>
				<verse number="33">ir sergančiosios savo mėnesinių išskyrimu, turinčiojo plūdimą, vyro ir moters, ir to, kuris sugula su nešvaria.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei po dviejų Aarono sūnų mirties, kai jie aukojo VIEŠPATIES akivaizdoje ir mirė;</verse>
				<verse number="2">ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Kalbėk savo broliui Aaronui, kad jis bet kokiu metu neateitų į šventąją vietą už uždangos prieš gailestingumo krasę, esančią ant skrynios; kad jis nemirtų; nes aš pasirodysiu debesyje ant gailestingumo krasės.</verse>
				<verse number="3">Taip Aaronas įeis į šventąją vietą: su jaunikliu jautuku nuodėmės aukai ir su avinu deginamajai aukai.</verse>
				<verse number="4">Jis užsivilks šventą lininį apdarą ir turės linines kelnes ant savo kūno, bus apsijuosęs linine juosta ir užsidėjęs lininę mitrą; šitie yra šventi drabužiai; todėl jis nusiplaus kūną vandenyje, ir taip juos apsivilks.</verse>
				<verse number="5">O iš Izraelio vaikų susirinkimo jis ims du ožiukus nuodėmės aukai ir vieną aviną deginamajai aukai.</verse>
				<verse number="6">Ir Aaronas aukos savo nuodėmės aukos jautuką, kuris yra už jį, ir atliks sutaikinimą už save ir už savo namus.</verse>
				<verse number="7">Ir jis paims du ožius ir juos pristatys VIEŠPATIES akivaizdon prie susirinkimo padangtės durų.</verse>
				<verse number="8">Ir Aaronas mes burtus dėl abiejų ožių: vieną burtą VIEŠPAČIUI, o kitą burtą paleidimo ožiui.</verse>
				<verse number="9">Ir Aaronas atves ožį, ant kurio krito VIEŠPATIES burtas, ir jį aukos kaip nuodėmės auką.</verse>
				<verse number="10">Bet ožys, ant kurio krito burtas, kad būtų paleidimo ožiu, bus pristatytas gyvas VIEŠPATIES akivaizdon, kad juo atliktų sutaikinimą ir kad jį paleistų kaip paleidimo ožį į dykumą.</verse>
				<verse number="11">Ir Aaronas atves nuodėmės aukos jautuką, kuris yra už jį, ir atliks sutaikinimą už save ir savo namus ir papjaus nuodėmės aukos jautuką, kuris yra už jį;</verse>
				<verse number="12">ir nuo aukuro VIEŠPATIES akivaizdoje jis paims smilkytuvą, pilną degančių žarijų, ir savo saujas, pilnas smulkiai sutrintų kvapių smilkalų, ir juos įneš už uždangos;</verse>
				<verse number="13">ir jis uždės smilkalus ant ugnies VIEŠPATIES akivaizdoje, kad smilkalų debesis apdengtų gailestingumo krasę, esančią ant Liudijimo, kad jis nemirtų;</verse>
				<verse number="14">ir jis ims jautuko kraujo ir savo pirštu šlakstys jo ant gailestingumo krasės rytų link; ir septynis kartus savo pirštu jis pašlakstys kraujo prieš gailestingumo krasę.</verse>
				<verse number="15">Paskui jis papjaus nuodėmės aukos ožį, kuris yra už tautą, ir įneš jo kraują už uždangos, ir padarys su tuo krauju, kaip jis padarė su jautuko krauju, ir jį šlakstys ant gailestingumo krasės ir prieš gailestingumo krasę;</verse>
				<verse number="16">ir jis atliks sutaikinimą už šventąją vietą dėl Izraelio vaikų nešvarumo ir dėl jų nusižengimų visomis jų nuodėmėmis; ir taip jis padarys susirinkimo padangtei, pasiliekančiai tarp jų, viduryje jų nešvarumo.</verse>
				<verse number="17">Ir jam įeinant atlikti sutaikinimą šventojoje vietoje, jokio žmogaus nebus susirinkimo padangtėje, kol jis išeis, atlikęs sutaikinimą už save, už savo namiškius ir už visą Izraelio susirinkimą.</verse>
				<verse number="18">Ir jis išeis prie VIEŠPATIES akivaizdoje esančio aukuro ir už jį atliks sutaikinimą; ir paims jautuko kraujo bei ožio kraujo ir uždės jo ant aukuro ragų aplinkui.</verse>
				<verse number="19">Ir jis septynis kartus savo pirštu šlakstys ant jo kraujo, apvalys jį ir jį pašvęs nuo Izraelio vaikų nešvarumo.</verse>
				<verse number="20">Ir užbaigęs sutaikinti šventąją vietą, susirinkimo padangtę ir aukurą, jis atves gyvąjį ožį;</verse>
				<verse number="21">ir Aaronas uždės abi savo rankas ant gyvojo ožio galvos ir išpažins ant jo visas Izraelio vaikų neteisybes bei visus jų nusižengimus visose jų nuodėmėse, jas uždėdamas ant ožio galvos, ir tinkamo vyro ranka jį paleis į dykumą;</verse>
				<verse number="22">ir ožys nuneš ant savęs visas jų neteisybes į negyvenamą žemę; ir paleis ožį dykumoje.</verse>
				<verse number="23">Ir Aaronas įeis į susirinkimo padangtę ir nusivilks lininius drabužius, kuriuos jis apsivilko, įeidamas į šventąją vietą, ir juos ten paliks;</verse>
				<verse number="24">ir jis nusiplaus vandeniu kūną šventojoje vietoje, apsivilks savo drabužius ir išėjęs aukos savo deginamąją auką bei tautos deginamąją auką, ir atliks sutaikinimą už save ir už tautą.</verse>
				<verse number="25">O nuodėmės aukos taukus jis sudegins ant aukuro.</verse>
				<verse number="26">O tas, kuris paleido ožį kaip paleidimo ožį, išsiplaus savo drabužius, nusiplaus vandenyje savo kūną, o po to įeis į stovyklą.</verse>
				<verse number="27">O nuodėmės aukos jautuką ir nuodėmės aukos ožį, kurių kraujas buvo įneštas sutaikinimui atlikti šventojoje vietoje, išneš už stovyklos; ir sudegins ugnyje jų odas, jų mėsą ir jų mėšlą.</verse>
				<verse number="28">O tas, kuris juos sudegins, išsiplaus savo drabužius, nusiplaus vandenyje kūną, ir po to jis įeis į stovyklą.</verse>
				<verse number="29">Ir tas bus jums amžinas įstatas: septintąjį mėnesį, dešimtąją to mėnesio dieną, jūs varginsite savo sielas ir visiškai nedirbsite darbo, ar tai būtų tėvynainis, ar ateivis, laikinai apsigyvenęs tarp jūsų;</verse>
				<verse number="30">nes tą dieną kunigas atliks sutaikinimą už jus jūsų apvalymui, kad būtumėte švarūs nuo visų savo nuodėmių VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="31">Tai bus jums poilsio sabatas, ir jūs varginsite savo sielas pagal amžinąjį įstatą.</verse>
				<verse number="32">O kunigas, kurį pateps ir įšventins tarnauti kunigo tarnyboje jo tėvo vietoje, atliks sutaikinimą ir apsivilks lininiais apdarais, būtent šventais drabužiais;</verse>
				<verse number="33">ir atliks sutaikinimą už šventąją šventovę, ir jis atliks sutaikinimą už susirinkimo padangtę ir už aukurą, ir jis atliks sutaikinimą už kunigus ir už visą susirinkimo tautą.</verse>
				<verse number="34">Ir tai jums bus amžinas įstatas, kartą metuose atlikti sutaikinimą už Izraelio vaikus dėl visų jų nuodėmių“. Ir jis padarė, kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėk Aaronui, jo sūnums bei visiems Izraelio vaikams ir jiems sakyk: ‘Štai ką VIEŠPATS įsakė, sakydamas:</verse>
				<verse number="3">Kas bebūtų iš Izraelio namų, kuris papjautų jautį ar avinėlį, ar ožką stovykloje, ar kuris tai papjautų už stovyklos</verse>
				<verse number="4">ir jo neatgabentų prie susirinkimo padangtės durų, aukoti auką VIEŠPAČIUI prieš VIEŠPATIES padangtę; kraujas bus priskirtas tam žmogui; jis yra praliejęs kraują; ir tas žmogus bus iškirstas iš savo tautos tarpo;</verse>
				<verse number="5">tuo tikslu, kad Izraelio vaikai atgabentų savo aukas, kurias jie aukoja atvirame lauke, kad jie atgabentų jas VIEŠPAČIUI prie susirinkimo padangtės durų pas kunigą ir aukotų jas kaip taikos aukas VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="6">O kunigas šlakstys kraują ant VIEŠPATIES aukuro prie susirinkimo padangtės durų ir sudegins taukus kaip gardų kvapą VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="7">Ir jie daugiau nebeaukos savo aukų velniams, paskui kuriuos jie nuėjo paleistuvauti. Šitas jiems bus amžinas įstatas per jų kartas’“.</verse>
				<verse number="8">„Ir jiems sakyk: ‘Kas bebūtų iš Izraelio namų ar iš ateivių, laikinai apsigyvenusių tarp jūsų, kuris aukos deginamąją auką ar auką</verse>
				<verse number="9">ir jos neatgabens prie susirinkimo padangtės durų, ją aukoti VIEŠPAČIUI; tas žmogus bus iškirstas iš savo tautos tarpo.</verse>
				<verse number="10">Ir kas bebūtų iš Izraelio namų ar iš ateivių, laikinai apsigyvenusių tarp jūsų, kuris valgytų bet kokio kraujo; aš nukreipsiu savo veidą prieš tą sielą, kuri valgo kraują, ir ją iškirsiu iš jos tautos tarpo.</verse>
				<verse number="11">Nes kūno gyvybė yra kraujyje; ir aš jums daviau jį ant aukuro, atlikti sutaikinimui už jūsų sielas; nes tai kraujas, kuris atlieka sutaikinimą už sielą.</verse>
				<verse number="12">Todėl pasakiau Izraelio vaikams: „Jokia siela iš jūsų nevalgys kraujo, nei joks ateivis, laikinai apsigyvenęs tarp jūsų, nevalgys kraujo“.</verse>
				<verse number="13">Ir kas bebūtų iš Izraelio vaikų ar iš ateivių, laikinai apsigyvenusių tarp jūsų, kuris medžios ir pagaus kokį žvėrį ar skrajūną, kurį galima valgyti; jis išlies jo kraują ir jį uždengs dulkėmis.</verse>
				<verse number="14">Nes jis yra gyvybė kiekvieno kūno; jo kraujas yra jo gyvybei; todėl aš pasakiau Izraelio vaikams: „Jūs nevalgysite jokio kūno kraujo; nes kiekvieno kūno gyvybė yra jo kraujas; kas jį valgys, tas bus iškirstas“.</verse>
				<verse number="15">Ir kiekviena siela, ar tai būtų tėvynainis, ar ateivis, kuris valgys, kas padvėsę ar žvėrių sudraskyta, išplaus savo drabužius ir nusiplaus vandenyje, ir bus nešvarus iki vakaro; po to jis bus švarus.</verse>
				<verse number="16">Bet jei jis jų neišplaus nei nenusiplaus kūno; tada jis nešios savo neteisybę’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėk Izraelio vaikams ir jiems sakyk: ‘Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="3">Nesielkite pagal darbus Egipto šalies, kurioje gyvenote; ir nesielkite pagal darbus Kanaano šalies, į kurią aš jus įvesiu; nei nevaikščiokite pagal jų įsakus.</verse>
				<verse number="4">Vykdykite mano teismus ir laikykitės mano įsakų, kad jais vaikščiotumėte: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="5">Todėl laikykitės mano įstatų ir mano teismų, kuriuos vykdydamas žmogus jais gyvens: aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="6">Nei vienas iš jūsų nesiartinkite prie kokio nors savo artimo giminaičio, atidengti jo nuogumo: aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="7">Neatidenk savo tėvo nuogumo ar savo motinos nuogumo; ji yra tavo motina; neatidenk jos nuogumo.</verse>
				<verse number="8">Neatidenk savo tėvo žmonos nuogumo: tai yra tavo tėvo nuogumas.</verse>
				<verse number="9">Nuogumo savo sesers, tavo tėvo dukters ar tavo motinos dukters, gimusios namuose ar gimusios svetur – jų nuogumo neatidenk.</verse>
				<verse number="10">Nuogumo savo sūnaus dukters ar savo dukters dukros – jų nuogumo neatidenk; nes jų nuogumas yra tavo nuogumas.</verse>
				<verse number="11">Nuogumo savo tėvo žmonos dukters, pagimdytos tavo tėvo, ji yra tavo sesuo – jos nuogumo neatidenk.</verse>
				<verse number="12">Neatidenk savo tėvo sesers nuogumo – ji yra tavo tėvo artima giminaitė.</verse>
				<verse number="13">Neatidenk savo motinos sesers nuogumo, nes ji yra tavo motinos artima giminaitė.</verse>
				<verse number="14">Neatidenk savo tėvo brolio nuogumo, nesiartink prie jo žmonos – ji yra tavo teta.</verse>
				<verse number="15">Neatidenk savo marčios nuogumo – ji yra tavo sūnaus žmona; neatidenk jos nuogumo.</verse>
				<verse number="16">Neatidenk savo brolio žmonos nuogumo – tai yra tavo brolio nuogumas.</verse>
				<verse number="17">Neatidenk moters ir jos dukters nuogumo nei neimk jos sūnaus dukters ar jos dukters dukros, kad atidengtum jos nuogumą; nes jos yra jos artimos giminaitės; tai yra nedorybė.</verse>
				<verse number="18">Neimk žmonos su jos seserimi, kad ją vargintum, kad atidengtum jos nuogumą prie kitos, jai gyvai esant.</verse>
				<verse number="19">Taip pat nepriartėk prie moters, kad atidengtum jos nuogumą, kol ji yra atskirta dėl jos nešvarumo.</verse>
				<verse number="20">Be to, nesugulk su savo artimo žmona kūniškai, kad su ja susiterštum.</verse>
				<verse number="21">Nei vieno iš savo sėklos neleisk perleisti per ugnį Molechui nei nesuteršk savo Dievo vardo – aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="22">Nesugulk su vyriškiu kaip su moteriške: tai yra bjaurastis.</verse>
				<verse number="23">Nei nesugulk su jokiu gyvuliu, kad juo susiterštum; taip pat jokia moteris teneatsistoja priešais gyvulį, kad tam atsigultų – tai yra susimaišymas.</verse>
				<verse number="24">Nesusiterškite nei vienu iš šitų dalykų; nes visais šitais yra susiteršusios tautos, kurias aš išvarau iš jūsų akivaizdos;</verse>
				<verse number="25">ir ta šalis yra suteršta; todėl aš aplankau jos neteisybę ant jos, ir pati šalis išvemia savo gyventojus.</verse>
				<verse number="26">Todėl laikykitės mano įstatų ir mano teismų, ir nei vienas jūsų tėvynainis ir nei joks ateivis, laikinai apsigyvenęs tarp jūsų, nedarykite nei vienos iš šitų bjaurasčių</verse>
				<verse number="27">(nes visas tas bjaurastis darė šios šalies žmonės, kurie buvo pirma jūsų, ir šalis yra suteršta);</verse>
				<verse number="28">kad šalis, jums ją suteršus, taip pat ir jūsų neišspjautų, kaip ji išspjovė tautas, buvusias pirma jūsų.</verse>
				<verse number="29">Nes kiekvienas, kuris darys kokią nors iš šitų bjaurysčių, tos sielos, kurios tai darys, bus iškirstos iš savo tautos tarpo.</verse>
				<verse number="30">Todėl laikykitės mano įsako, kad nedarytumėte nei vieno iš šitų bjaurių papročių, kurie buvo daromi pirma jūsų, kad jūs nesusiterštumėte jais: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėk visam Izraelio vaikų susirinkimui ir jiems sakyk: ‘Būkite šventi; nes aš VIEŠPATS, jūsų Dievas, esu šventas.</verse>
				<verse number="3">Kiekvienas bijokite savo motinos bei savo tėvo ir laikykitės mano sabatų: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="4">Nesikreipkite į stabus nei nepasidirbkite sau lietų dievų: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="5">Ir jei aukosite taikos aukojimų auką VIEŠPAČIUI, aukokite tai savo paties noru.</verse>
				<verse number="6">Ji bus valgoma tą pačią dieną, kai ją aukosite, ir rytojaus dieną; o jei kas atliks iki trečios dienos, tai bus sudeginta ugnyje.</verse>
				<verse number="7">O jei trečią dieną kaip nors jos valgys, tai yra pasibjaurėjimas; tai nebus priimtina.</verse>
				<verse number="8">Todėl, kas jos valgys, tas nešios savo neteisybę, nes jis yra suteršęs tai, kas yra VIEŠPATIES šventa; ir ta siela bus iškirsta iš savo tautos tarpo.</verse>
				<verse number="9">Ir jums nuimant savo žemės derlių, visiškai nenuimk savo lauko pakraščių nei nesurink savo derliaus parankų.</verse>
				<verse number="10">Ir nenurankiok savo vynuogyno nei nesurink visų savo vynuogyno vynuogių; palik jas beturčiui ir ateiviui: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="11">Nevokite, nesielkite apgaulingai ir nemeluokite vienas kitam.</verse>
				<verse number="12">Ir neprisiekite melagingai mano vardu nei nesuterškite savo Dievo vardo: aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="13">Neapgaudinėk savo artimo nei jo neapiplėšk; samdinio alga nepasiliks pas tave per visą naktį.</verse>
				<verse number="14">Neprakeik kurčiojo nei nepadėk kliuvinio prieš akląjį, bet bijok savo Dievo: aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="15">Nedarykite neteisumo teisme; neatsižvelk į beturčio asmenį nei nesuteik pagarbos galingojo asmeniui; bet teisumu teisk savo artimą.</verse>
				<verse number="16">Nevaikštinėk kaip liežuvautojas tarp savo tautos; nei nesistok prieš savo artimo kraują: aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="17">Tau nevalia nekęsti savo brolio savo širdyje; visaip bark savo artimą, ir neapkęsk jame nuodėmės.</verse>
				<verse number="18">Nekeršyk nei nesinešiok jokios pagiežos prieš savo tautos vaikus, bet mylėk savo artimą kaip save patį: aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="19">Laikykitės mano įstatų. Neleisk savo galvijams sueiti su skirtinga veisle; neapsėk savo lauko maišyta sėkla; nei drabužis, sumaišytas iš lininių ir vilnonių, neužeis ant tavęs.</verse>
				<verse number="20">Ir kas suguls kūniškai su moterimi, kuri yra vergė, susižadėjusi su vyru ir visiškai neišpirkta, nei jai duota laisvė; ji bus nuplakta; jie nebus užmušti, nes ji nebuvo laisva.</verse>
				<verse number="21">Ir jis atgabens savo nusižengimo auką VIEŠPAČIUI prie susirinkimo padangtės durų – aviną nusižengimo aukai.</verse>
				<verse number="22">O kunigas atliks už jį sutaikinimą nusižengimo aukos avinu VIEŠPATIES akivaizdoje už jo nuodėmę, kurią jis padarė; ir nuodėmė, kurią jis padarė, bus jam atleista.</verse>
				<verse number="23">Ir kai įeisite į šalį ir pasodinsite visokių medžių maistui, tada laikysite jų vaisių kaip neapipjaustytą; tris metus jis bus jums kaip neapipjaustytas; jo nebus valgoma.</verse>
				<verse number="24">Bet ketvirtaisiais metais visi jų vaisiai bus šventi, jais girti VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="25">O penktaisiais metais valgysite jų vaisių, kad jie duotų jums savo prieaugį: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="26">Nieko nevalgykite su krauju; nei neužsiiminėkite kerais, nei nesilaikykite laikų.</verse>
				<verse number="27">Neapvalinkite savo galvos kraštų nei nedarkykite savo barzdos kraštų.</verse>
				<verse number="28">Nedarykite jokių įpjovimų savo kūne dėl mirusio nei nesispausdinkite jokių ženklų ant savęs: aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="29">Neparduok savo dukters, versdamas ją paleistuvauti; kad šalis nenupultų į paleistuvystę ir šalis nepasidarytų pilna nedorybės.</verse>
				<verse number="30">Laikykitės mano sabatų ir gerbkite mano šventovę: aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="31">Nesikreipkite į turinčius namų dvasias nei nesivaikykite burtininkų, kad jais nesusiterštumėte: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="32">Atsistok prieš žilą galvą, gerbk senio veidą ir bijok savo Dievo: aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="33">Ir jei ateivis laikinai apsigyvens pas tave, jūsų šalyje, jo nespauskite.</verse>
				<verse number="34">Bet ateivis, gyvenantis pas jus, jums bus kaip tarp jūsų gimęs, mylėk jį kaip save patį; nes jūs buvote ateiviai Egipto šalyje: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="35">Nedarykite teisme neteisumo ilgio matu, svoriu ar saiku.</verse>
				<verse number="36">Turėkite teisingas svarstykles, teisingus svarsčius, teisingą efą ir teisingą hiną: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas, kuris jus išvedžiau iš Egipto šalies.</verse>
				<verse number="37">Todėl laikykitės visų mano įstatų bei visų mano teismų ir juos vykdykite: aš esu VIEŠPATS’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Vėl sakyk Izraelio vaikams: ‘Kas iš Izraelio vaikų ar ateivių, laikinai apsigyvenusių Izraelyje, duos kurį nors iš savo sėklos Molechui; tas tikrai bus užmuštas; šalies tauta jį užmėtys akmenimis.</verse>
				<verse number="3">Ir aš nukreipsiu savo veidą prieš tą žmogų ir jį iškirsiu iš jo tautos tarpo; nes davė iš savo sėklos Molechui, kad suterštų mano šventovę ir išniekintų mano šventąjį vardą.</verse>
				<verse number="4">O jei tos šalies tauta kokiu būdu paslėps savo akis nuo to žmogaus, kai šis duos iš savo sėklos Molechui, ir jo neužmuš;</verse>
				<verse number="5">tada aš nukreipsiu savo veidą prieš tą žmogų bei prieš jo šeimą ir iškirsiu iš jų tautos tarpo jį ir visus, kurie paleistuvaudami juo seka, kad paleistuvautų su Molechu.</verse>
				<verse number="6">O siela, kuri kreipsis į turinčius namų dvasias ir į burtininkus, kad paleistuvaudama jais sektų, aš nukreipsiu savo veidą prieš tą sielą ir ją iškirsiu iš jos tautos tarpo.</verse>
				<verse number="7">Todėl pasišvęskite ir būkite šventi; nes aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="8">Ir laikykitės mano įstatų ir juos vykdykite: aš esu VIEŠPATS, kuris jus pašvenčiu.</verse>
				<verse number="9">Nes kiekvienas, kuris prakeiks savo tėvą ar motiną, tikrai bus užmuštas; jis prakeikė savo tėvą ar motiną; jo kraujas bus ant jo’.</verse>
				<verse number="10">O kuris svetimaus su kito vyro žmona, būtent tas, kuris svetimaus su savo artimo žmona, svetimautojas ir svetimautoja tikrai bus užmušti.</verse>
				<verse number="11">O vyras, kuris suguls su savo tėvo žmona, bus atidengęs savo tėvo nuogumą; jie abu tikrai bus užmušti; jų kraujas bus ant jų.</verse>
				<verse number="12">O jei vyras suguls su savo marčia, jie abu tikrai bus užmušti – jie atliko sumaišymą; jų kraujas bus ant jų.</verse>
				<verse number="13">Taip pat jei vyras suguls su vyru kaip sugula su moterimi, jie abu bus padarę bjaurastį; jie tikrai bus užmušti; jų kraujas bus ant jų.</verse>
				<verse number="14">O jei vyras ima žmoną ir jos motiną, tai yra nedorybė; jie bus sudeginti ugnimi – jis ir jos; kad nebūtų nedorybės tarp jūsų.</verse>
				<verse number="15">O jei vyras suguls su gyvuliu, jis tikrai bus užmuštas; ir gyvulį užmušite.</verse>
				<verse number="16">Ir jei moteris priartės prie kokio gyvulio ir jam atsiguls, užmušk tą moterį ir tą gyvulį; jie tikrai bus užmušti; jų kraujas bus ant jų.</verse>
				<verse number="17">Ir jei vyras ims savo seserį, savo tėvo dukterį ar savo motinos dukterį ir pamatys jos nuogumą, o ta pamatys jo nuogumą; tai bus nedorybė; ir jie bus iškirsti jų tautos akyse; jis atidengė savo sesers nuogumą; jis nešios savo neteisybę.</verse>
				<verse number="18">Ir jei vyras suguls su moterimi, turinčia savo ligą, ir atidengs jos nuogumą; jis bus atidengęs jos šaltinį ir ji bus atidengusi savo kraujo šaltinį; ir jie abu bus iškirsti iš savo tautos tarpo.</verse>
				<verse number="19">Neatidenk savo motinos sesers nei savo tėvo sesers nuogumo; nes toks atidengia savo artimą giminaitį; jie nešios savo neteisybę.</verse>
				<verse number="20">Ir jei vyras suguls su savo dėdės žmona, jis bus atidengęs savo dėdės nuogumą; jie nešios savo nuodėmę; jie mirs bevaikiai.</verse>
				<verse number="21">O jei vyras ims savo brolio žmoną, tai yra nešvarumas; jis bus atidengęs savo brolio nuogumą; jie bus bevaikiai.</verse>
				<verse number="22">Todėl laikykitės visų mano įstatų bei visų mano teismų ir juos vykdykite; kad jūsų neišspjautų šalis, į kurią jus įvesiu, kad joje gyventumėte.</verse>
				<verse number="23">Ir nevaikščiokite pagal papročius tautos, kurią aš išvarysiu jūsų akivaizdoje; nes jie visa tai darė, ir todėl aš jais pasibjaurėjau.</verse>
				<verse number="24">Bet aš jums tariau: Jūs paveldėsite jų šalį, ir aš ją jums duosiu, kad ją pasisavintumėte, šalį, plūstančią pienu ir medumi: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas, kuris jus atskyriau nuo kitų tautų.</verse>
				<verse number="25">Todėl jūs atskirkite švarų gyvulį nuo nešvaraus ir nešvarų skrajūną nuo švaraus; ir neapsibjaurinkite savo sielų gyvuliu ar skrajūnu, ar bet kokiu gyvu padaru, šliaužiojančiu ant žemės, kuriuos aš atskyriau nuo jūsų kaip nešvarius.</verse>
				<verse number="26">Būsite man šventi; nes aš, VIEŠPATS, esu šventas ir jus atskyriau nuo kitų tautų, kad būtumėte mano.</verse>
				<verse number="27">Taip pat vyras ar moteris, turintys namų dvasią ar esantys burtininkai, tikrai bus užmušti; juos užmėtys akmenimis – jų kraujas bus ant jų“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Kalbėk kunigams, Aarono sūnums, ir sakyk jiems: ‘Nei vienas tenesusiterš dėl mirusiojo tarp savo tautos;</verse>
				<verse number="2">bet dėl savo giminaičių, kurie yra jam artimi, tai yra, dėl savo motinos, dėl savo tėvo, dėl savo sūnaus, dėl savo dukters, dėl savo brolio,</verse>
				<verse number="3">dėl savo sesers, mergelės, jam artimos, kuri neturėjusi vyro; dėl jos jis gali susiteršti.</verse>
				<verse number="4">Bet tenesusiteršia jis, būdamas vadas tarp savo tautos, kad savęs nesuterštų.</verse>
				<verse number="5">Jie tenesidaro plikės ant savo galvos, taip pat tenenuskuta savo barzdos kraštų ir tenesidaro savo kūne įpjovų.</verse>
				<verse number="6">Jie bus šventi savo Dievui ir neniekins savo Dievo vardo; nes jie aukoja VIEŠPATIES ugnies aukas ir savo Dievo duoną; todėl jie bus šventi.</verse>
				<verse number="7">Jie neims žmonos, kuri yra paleistuvė ar suteršta; taip pat jie neims moters, nuo savo vyro atmestos; nes jis yra šventas savo Dievui.</verse>
				<verse number="8">Todėl jį pašvęsk; nes jis aukoja tavo Dievo duoną; jis tau bus šventas; nes šventas esu aš, VIEŠPATS, kuris jus pašvenčiu.</verse>
				<verse number="9">O jei kurio kunigo duktė susiterš paleistuvavimu, ji suterš savo tėvą; ji bus sudeginta ugnimi.</verse>
				<verse number="10">O kas yra aukščiausiasis kunigas tarp savo brolių, ant kurio galvos buvo išpiltas patepimo aliejus ir kuris yra įšventintas, kad apsivilktų tais drabužiais, neatidengs savo galvos nei nepersiplėš savo drabužių;</verse>
				<verse number="11">taip pat jis neįeis pas jokį mirusį kūną nei nesusiterš dėl savo tėvo ar dėl savo motinos;</verse>
				<verse number="12">taip pat neišeis jis iš šventovės nei nesuterš savo Dievo šventovės; nes ant jo yra jo Dievo patepimo aliejaus vainikas: aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="13">Ir jis teima žmoną jos nekaltybėje.</verse>
				<verse number="14">Našlės ar išsiskyrusios moters, ar suterštos, ar paleistuvės – šitų jis neims; bet jis ims į žmonas mergelę iš savo paties tautos.</verse>
				<verse number="15">Jis tenesuterš savo sėklos tarp savo tautos; nes aš, VIEŠPATS, jį pašvenčiu’“.</verse>
				<verse number="16">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="17">„Kalbėk Aaronui, sakydamas: ‘Nei vienas iš tavo sėklos jų kartose, turintis kokį trūkumą, nesiartins savo Dievo duonos aukoti.</verse>
				<verse number="18">Nesiartins joks turintis trūkumą, ar jis būtų neregys, ar raišas, ar turintis plokščią nosį, ar ką tai nereikalingo,</verse>
				<verse number="19">ar sulaužtakojis, ar sulaužtarankis,</verse>
				<verse number="20">ar kuprius, ar neūžauga, ar turintis trūkumų akyje, ar sergantis skorbutu, ar nušašęs, ar turintis sutrėkštas sėklides;</verse>
				<verse number="21">nei vienas iš kunigo Aarono sėklos, turintis trūkumų, nesiartins VIEŠPATIES ugnies aukų aukoti; jis turi trūkumą; jis nesiartins savo Dievo duonos aukoti.</verse>
				<verse number="22">Jis valgys savo Dievo duonos iš švenčiausių ir iš šventų.</verse>
				<verse number="23">Tik jis neįeis prie uždangos nei nepriartės prie aukuro, nes jis turi trūkumą; kad jis nesuterštų mano šventovių; nes aš, VIEŠPATS, jas pašvenčiu’“.</verse>
				<verse number="24">Ir Mozė tai pasakė Aaronui bei jo sūnums ir visiems Izraelio vaikams.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėk Aaronui ir jo sūnums, kad jie atsiskirtų nuo Izraelio vaikų šventų dalykų ir nesuterštų mano šventojo vardo tais dalykais, kuriuos jie man pašvenčia; aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="3">Sakyk jiems: ‘Kas bebūtų iš visos jūsų sėklos tarp jūsų kartų, kuris, turintis ant savęs savo nešvarumą, eitų prie šventų dalykų, kuriuos Izraelio vaikai pašvenčia VIEŠPAČIUI, ta siela bus iškirsta iš mano akivaizdos: aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="4">Kas iš Aarono sėklos yra raupsuotas ar turintis plūdimą, tas nevalgys šventų dalykų, kol jis bus švarus. Ir kas palies tai, kas yra nešvaru nuo mirusio, ar vyrą, iš kurio išsilieja jo sėkla;</verse>
				<verse number="5">ar kas palies kokį šliužą, kuriuo jis taps nešvariu, ar žmogų, iš kurio jis perims nešvarumą, kokį nešvarumą jis beturėtų;</verse>
				<verse number="6">ta siela, kuri bus ką nors tokio palietusi, bus nešvari iki vakaro ir nevalgys šventų dalykų, nebent ji nuplaus savo kūną vandeniu.</verse>
				<verse number="7">O saulei nusileidus, jis bus švarus ir po to valgys šventų dalykų; nes tai yra jo maistas.</verse>
				<verse number="8">Jis nevalgys maitos ar žvėrių sudraskyto, kad tuo nesusiterštų: aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="9">Todėl jie laikysis mano įsako, kad dėl jo jiems netektų nešioti nuodėmės ir dėl to mirti, jeigu jie jį suterštų: aš VIEŠPATS juos pašvenčiu.</verse>
				<verse number="10">Joks pašalietis nevalgys to, kas šventa; laikinai apsigyvenęs pas kunigą ar samdinys nevalgys to, kas šventa.</verse>
				<verse number="11">Bet jei kunigas nusipirks kokią sielą už pinigus, ji iš to valgys ir gimusysis jo namuose; jie valgys iš jo maisto.</verse>
				<verse number="12">Taip pat jei kunigo duktė ištekės už pašaliečio, ji nevalgys iš šventų dalykų aukos.</verse>
				<verse number="13">Bet jei kunigo duktė būtų našlė ar išsiskyrusi ir neturinti vaikų, ir yra sugrįžusi į savo tėvo namus kaip savo jaunystėje, tai ji valgys savo tėvo maisto; bet joks pašalietis to nevalgys.</verse>
				<verse number="14">O jei kas nežiniomis valgys to, kas šventa, tuomet jis prie to pridės to penktąją dalį ir duos tai kunigui su tuo šventuoju dalyku.</verse>
				<verse number="15">Ir jie tenesuteršia Izraelio vaikų šventųjų dalykų, kuriuos jie aukoja VIEŠPAČIUI;</verse>
				<verse number="16">arba teleidžia jiems nešioti nusižengimo neteisybę, kai jie valgys jų šventus dalykus; nes aš, VIEŠPATS, juos pašvenčiu’“.</verse>
				<verse number="17">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="18">„Kalbėk Aaronui bei jo sūnums ir visiems Izraelio vaikams ir jiems sakyk: ‘Kai kas nors iš Izraelio namų ar iš ateivių Izraelyje norės aukoti savo auką už visus savo įžadus ir už visas savo laisvanoriškas aukas, kurias jie norės aukoti VIEŠPAČIUI kaip deginamąją auką;</verse>
				<verse number="19">aukokite savo paties noru patiną be trūkumų iš galvijų, iš avių ar iš ožkų.</verse>
				<verse number="20">Bet jokio, turinčio trūkumų, neaukokite; nes tai nebus priimtina dėl jūsų.</verse>
				<verse number="21">Ir kas aukos VIEŠPAČIUI taikos aukojimų auką, kad atliktų savo įžadą, ar laisvos valios auką, galvijais ar avimis, ji bus tobula, kad būtų priimtina; joje nebus jokio trūkumo.</verse>
				<verse number="22">Aklo ar sulaužyto, ar luošo, ar turinčio lipomą, ar sergančio skorbutu, ar šašuoto – šitų neaukokite VIEŠPAČIUI nei neatlikite iš jų ant aukuro ugnies aukos VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="23">Arba jautuką ar avinėlį, turintį savo kūno dalyse kažką atliekamo ar trūkstamo, tu gali aukoti kaip savanorišką auką; bet jis nebus priimtinas dėl įžado.</verse>
				<verse number="24">Sumušto ar sutraiškyto, ar sulaužyto, ar supjaustyto, neaukokite VIEŠPAČIUI; nei neatlikinėkite jais jokių aukų savo šalyje.</verse>
				<verse number="25">Nei iš svetimšalio rankos neaukokite savo Dievo duonos iš jokių šitų; nes jų sugedimas yra juose, trūkumai yra juose; jie nebus priimtini dėl jūsų’“.</verse>
				<verse number="26">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="27">„Kai gims jautukas ar avis, ar ožiukas, tuomet jis septynias dienas bus po motina; o nuo aštuntos dienos ir toliau jis bus priimtinas kaip ugnies auka VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="28">Ir ar tai būtų karvė, ar avis, nepjaukite jos tą pačią dieną su jos jaunikliu.</verse>
				<verse number="29">O kai aukosite padėkos auką VIEŠPAČIUI, aukokite ją savo paties laisva valia.</verse>
				<verse number="30">Ji bus suvalgyta tą pačią dieną; nieko iš jos nepalikite iki rytojaus: aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="31">Todėl laikykitės mano įsakymų ir juos vykdykite: aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="32">Nesuterškite mano šventojo vardo; bet aš būsiu pašvenčiamas tarp Izraelio vaikų: aš esu VIEŠPATS, kuris jus pašvenčiu,</verse>
				<verse number="33">kuris jus išvedžiau iš Egipto šalies, kad būčiau jūsų Dievas: aš esu VIEŠPATS“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėk Izraelio vaikams ir jiems sakyk: ‘ Dėl VIEŠPATIES švenčių, kurias paskelbsite šventais sušaukimais – šitos yra mano šventės.</verse>
				<verse number="3">Šešias dienas bus dirbamas darbas; bet septintoji diena yra poilsio sabatas, šventas sušaukimas; jokio darbo jame nedirbsite: tai yra VIEŠPATIES sabatas visose jūsų buveinėse.</verse>
				<verse number="4">Šitos yra VIEŠPATIES šventės, šventi sušaukimai, kuriuos paskelbsite jų metu.</verse>
				<verse number="5">Pirmojo mėnesio, keturioliktąją dieną, vakare, yra VIEŠPATIES Perėjimas.</verse>
				<verse number="6">O penkioliktąją to paties mėnesio dieną yra Neraugintos duonos šventė VIEŠPAČIUI; septynias dienas valgysite neraugintą duoną.</verse>
				<verse number="7">Pirmąją dieną turėsite šventą sušaukimą; joje nedirbkite jokio tarnavimo darbo.</verse>
				<verse number="8">Bet septynias dienas aukokite ugnies auką VIEŠPAČIUI; septintąją dieną yra šventas sušaukimas; joje nedirbkite jokio tarnavimo darbo’“.</verse>
				<verse number="9">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="10">„Kalbėk Izraelio vaikams, ir jiems sakyk: ‘Kai įeisite į šalį, kurią aš jums duodu, ir pjausite jos derlių, tada atnešite savo derliaus pirmavaisių pėdą kunigui;</verse>
				<verse number="11">o jis mosuos pėdą VIEŠPATIES akivaizdoje, kad būtų priimtinas dėl jūsų; rytojaus dieną po sabato kunigas jį mosuos.</verse>
				<verse number="12">Ir tą dieną, kai mosuosite pėdą, aukosite pirmųjų metų avinėlį be trūkumų, kaip deginamąją auką VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="13">Ir jos maisto auka bus du dešimtadaliai smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, ugnies auka VIEŠPAČIUI, kaip gardus kvapas; ir jos geriamoji auka bus iš vyno – ketvirtadalis hino.</verse>
				<verse number="14">Ir jūs nevalgykite nei duonos, nei paskrudintų grūdų, nei žalių varpų iki pačios tos dienos, kai būsite atgabenę auką savo Dievui; tai bus amžinas įstatas per jūsų kartas visose jūsų buveinėse.</verse>
				<verse number="15">Ir atskaičiuokite sau nuo rytojaus dienos po sabato, nuo tos dienos, kai atnešėte mosuojamosios aukos pėdą; bus užbaigti septyni sabatai;</verse>
				<verse number="16">rytojaus dienai po septintojo sabato suskaičiuokite penkiasdešimt dienų; ir aukokite naują maisto auką VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="17">Iš savo buveinių atneškite du mosuojamus kepalus iš dviejų dešimtadalių; jie bus iš smulkių miltų; jie bus iškepti su raugu; jie yra pirmavaisiai VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="18">Ir su duona aukokite septynis pirmųjų metų avinėlius be trūkumų, vieną jauniklį jautuką ir du avinus; jie bus kaip deginamoji auka VIEŠPAČIUI su jų maisto auka ir jų geriamąja auka, tai yra gardaus kvapo ugnies auka VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="19">Paskui aukokite vieną ožiuką nuodėmės aukai ir du pirmųjų metų avinėlius taikos aukojimų aukai.</verse>
				<verse number="20">O kunigas juos mosuos su pirmavaisių duona mosuojamajai aukai VIEŠPATIES akivaizdoje su dviem avinėliais; jie bus šventi VIEŠPAČIUI, skirti kunigui.</verse>
				<verse number="21">Ir tą pačią dieną paskelbsite, kad jums būtų šventas sušaukimas; joje nedirbsite jokio tarnavimo darbo; tai bus amžinas įstatas visose jūsų buveinėse per jūsų kartas.</verse>
				<verse number="22">Ir kai imsite savo šalies derlių, imdamas nesuvalyk savo lauko pakraščių nei nenurink savo derliaus parankų; palik tai beturčiui ir ateiviui: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas’“.</verse>
				<verse number="23">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="24">„Kalbėk Izraelio vaikams, sakydamas: ‘Septintąjį mėnesį, to mėnesio pirmąją dieną, turėsite sabatą, trimitų pūtimo priminimą, šventą sušaukimą.</verse>
				<verse number="25">Joje nedirbkite jokio tarnavimo darbo; bet aukokite ugnies auką VIEŠPAČIUI’“.</verse>
				<verse number="26">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="27">„Taip pat dešimtąją šito septintojo mėnesio dieną bus sutaikinimo diena; jums tai bus šventas sušaukimas; o jūs varginsite savo sielas ir aukosite ugnies auką VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="28">Tąją dieną nedirbkite jokio darbo; nes tai yra sutaikinimo diena, sutaikinimui už jus atlikti VIEŠPATIES, jūsų Dievo, akivaizdoje.</verse>
				<verse number="29">Nes ta siela, kuri tąją dieną nesivargins, bus iškirsta iš savo tautos tarpo.</verse>
				<verse number="30">O ta siela, kuri tąją dieną dirbs bet kokį darbą, tą sielą aš išnaikinsiu iš jos tautos tarpo.</verse>
				<verse number="31">Nedarykite jokio darbo; tai bus amžinas įstatas per jūsų kartas visose jūsų buveinėse.</verse>
				<verse number="32">Tai jums bus poilsio sabatas, ir jūs varginsite savo sielas; devintąją to mėnesio dieną vakare, nuo vakaro iki vakaro, švęskite savo sabatą“.</verse>
				<verse number="33">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="34">„Kalbėk Izraelio vaikams, sakydamas: ‘Šito septintojo mėnesio penkioliktąją dieną septynias dienas bus Padangčių šventė VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="35">Pirmąją dieną bus šventas sušaukimas; joje nedirbkite jokio tarnavimo darbo.</verse>
				<verse number="36">Septynias dienas aukokite VIEŠPAČIUI ugnies auką; aštuntąją dieną jums bus šventas sušaukimas; ir aukosite ugnies auką VIEŠPAČIUI; tai yra iškilmingas susirinkimas; ir joje nedirbkite jokio tarnavimo darbo.</verse>
				<verse number="37">Šitos yra VIEŠPATIES šventės, kurias paskelbsite šventais sušaukimais, kad aukotumėte ugnies auką VIEŠPAČIUI, deginamąją auką ir maisto auką, auką ir geriamąsias aukas, viską pagal savo dieną;</verse>
				<verse number="38">neskaitant VIEŠPATIES sabatų, neskaitant jūsų dovanų, neskaitant visų jūsų įžadų ir neskaitant visų jūsų savanoriškų aukų, kurias duosite VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="39">Taip pat septintojo mėnesio penkioliktąją dieną, kai būsite surinkę šalies vaisių, švęskite VIEŠPAČIUI šventę septynias dienas; pirmąją dieną bus sabatas ir aštuntąją dieną bus sabatas.</verse>
				<verse number="40">Ir pirmąją dieną pasiimkite šakų iš gražių medžių, palmių šakų, tankių medžių šakų bei upelio gluosnių; ir linksminkitės VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje septynias dienas.</verse>
				<verse number="41">Ir ją švęskite kaip šventę VIEŠPAČIUI septynias dienas metuose. Tai bus amžinas įstatas jūsų kartose; ją švęskite septintąjį mėnesį.</verse>
				<verse number="42">Pastogėse gyvenkite septynias dienas; visi gimę izraelitais gyvens pastogėse;</verse>
				<verse number="43">kad jūsų kartos žinotų, jog aš Izraelio vaikams liepiau gyventi pastogėse, kai juos išvedžiau iš Egipto šalies; aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas’“.</verse>
				<verse number="44">Ir Mozė paskelbė Izraelio vaikams VIEŠPATIES šventes.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Įsakyk Izraelio vaikams, kad jie tau atneštų gryno sugrūstų alyvų aliejaus šviesai, kad nuolat degtų žibintai.</verse>
				<verse number="3">Už Liudijimo uždangos, susirinkimo padangtėje, Aaronas juos tvarkys be perstojo, nuo vakaro iki ryto VIEŠPATIES akivaizdoje; tai bus amžinas įstatas jūsų kartose.</verse>
				<verse number="4">Jis be perstojo tvarkys žibintus ant grynos žvakidės VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="5">Ir imk smulkių miltų ir iš jų iškepk dvylika pyragų; du dešimtadaliai bus viename pyrage.</verse>
				<verse number="6">Ir sudėk juos dviem eilėm, po šešis eilėje, ant gryno stalo VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="7">Ir uždėk ant kiekvienos eilės grynų smilkalų, kad jie būtų ant duonos, atminimui – ugnies auka VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="8">Kiekvieną sabatą jis nepaliaujamai tuos tvarkys VIEŠPATIES akivaizdoje, paimtus iš Izraelio vaikų amžina sandora.</verse>
				<verse number="9">Ir tie bus Aarono ir jo sūnų; ir jie tai valgys šventojoje vietoje; nes tai jam yra švenčiausia iš VIEŠPATIES ugnies aukų pagal amžiną įstatą“.</verse>
				<verse number="10">O izraelitės moters sūnus, kurio tėvas buvo egiptietis, išėjo Izraelio vaikų tarpe; ir tas izraelitės moters sūnus susivaidijo stovykloje su Izraelio vyru;</verse>
				<verse number="11">ir izraelitės moters sūnus piktžodžiavo VIEŠPATIES vardui ir jį keikė. Ir jie atvedė jį pas Mozę (o jo motinos vardas buvo Šelomita, Dibrio duktė, iš Dano genties);</verse>
				<verse number="12">ir jie pasodino jį saugoti, kad jiems būtų paskelbtas VIEŠPATIES ketinimas.</verse>
				<verse number="13">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="14">„Išvesk keikusįjį už stovyklos; ir visi jį girdėjusieji teuždeda savo rankas ant jo galvos, o visas susirinkimas teužmėto jį akmenimis.</verse>
				<verse number="15">O Izraelio vaikams kalbėk, sakydamas: ‘Kas keikia savo Dievą, nešios savo nuodėmę.</verse>
				<verse number="16">Ir kas piktžodžiauja VIEŠPATIES vardui, tas tikrai bus užmuštas, visas susirinkimas tikrai jį užmėtys akmenimis; kaip ateivis, taip ir tėvynainis, kai jis piktžodžiauja VIEŠPATIES vardui, bus užmuštas.</verse>
				<verse number="17">O kas nužudys kokį žmogų, tas tikrai bus užmuštas.</verse>
				<verse number="18">O kas užmuš gyvulį, atlygins už jį; gyvuliu už gyvulį.</verse>
				<verse number="19">O jei kas padarys sužalojimą savo artimui; kaip jis padarė, taip bus ir jam padaryta:</verse>
				<verse number="20">sulaužymas už sulaužymą, akis už akį, dantis už dantį; kaip jis sužalojo žmogų, taip ir jam bus padaryta.</verse>
				<verse number="21">Ir kas užmuš gyvulį, tas jį sugrąžins; o kas nužudys žmogų, bus užmuštas.</verse>
				<verse number="22">Turėsite tokį pat įstatymą tiek ateiviui, tiek ir tėvynainiui; nes aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas’“.</verse>
				<verse number="23">Ir Mozė kalbėjo Izraelio vaikams, kad jie išvestų keikusįjį už stovyklos ir jį užmėtytų akmenimis. Ir Izraelio vaikai padarė, kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei Sinajaus kalne, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėk Izraelio vaikams ir jiems sakyk: ‘Kai įeisite į šalį, kurią jums duodu, tuomet ta šalis švęs sabatą VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="3">Šešerius metus sėk savo lauką ir šešerius metus genėk savo vynuogyną ir rink jo vaisių;</verse>
				<verse number="4">bet septintaisiais metais šaliai bus sabato poilsis, sabatas VIEŠPAČIUI; nei savo lauko nesėsi, nei savo vynuogyno negenėsi.</verse>
				<verse number="5">Tai, kas savaime užauga iš tavo derliaus, nenupjauk, nei vynuogių nenurink nuo savo nenugenėto vynmedžio; nes tai yra poilsio metai šaliai.</verse>
				<verse number="6">O šalies sabatas bus jums maistas; tau, tavo tarnui ir tavo tarnaitei, tavo samdiniui ir tavo ateiviui laikinai apsigyvenusiam pas tave,</verse>
				<verse number="7">tavo galvijams ir žvėrims, esantiems tavo šalyje, visas jos prieaugis bus maistas.</verse>
				<verse number="8">Ir atskaičiuok sau septynis metų sabatus, septyniskart septynerius metus; ir septynių metinių sabatų laikas tau bus keturiasdešimt devyneri metai.</verse>
				<verse number="9">Tuomet septintojo mėnesio dešimtąją dieną padaryk, kad skambėtų jubiliejaus trimitas, sutaikinimo dieną padarykite, kad skambėtų trimitas po visą jūsų šalį.</verse>
				<verse number="10">Ir pašvęskite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbkite visoje šalyje laisvę visiems jos gyventojams; jums tai bus jubiliejus; ir kiekvienas sugrįžkite į savo nuosavybę, ir kiekvienas sugrįžkite į savo šeimą.</verse>
				<verse number="11">Tie penkiasdešimtieji metai bus jums jubiliejus; nei sėkite, nei pjaukite to, kas auga juose savaime, nei nerinkite vynuogių juose nuo savo nenugenėtų vynmedžių.</verse>
				<verse number="12">Nes tai yra jubiliejus; jis jums bus šventas; valgykite jo prieaugį nuo lauko.</verse>
				<verse number="13">Šito jubiliejaus metais kiekvienas sugrįžkite į savo nuosavybę.</verse>
				<verse number="14">O jei ką parduosi savo artimui ar ką nusipirksi iš savo artimo rankos, neenkite vienas kito;</verse>
				<verse number="15">pagal metų skaičių po jubiliejaus pirksi iš savo artimo, ir pagal vaisių metų skaičių jis tau parduos;</verse>
				<verse number="16">pagal metų daugumą tu padidinsi to kainą, ir pagal metų negausumą tu sumažinsi to kainą; nes pagal vaisių metų skaičių jis tau parduos.</verse>
				<verse number="17">Todėl neenkite vienas kito; bet bijok savo Dievo: nes aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="18">Todėl vykdykite mano įstatus, laikykitės mano teismų ir juos vykdykite; ir saugiai gyvensite šalyje.</verse>
				<verse number="19">Ir šalis duos savo vaisių, ir jūs sočiai valgysite ir saugiai joje gyvensite.</verse>
				<verse number="20">O jei sakysite: „Ką valgysime septintaisiais metais? Štai nesėsime nei nerinksime savo prieaugio“;</verse>
				<verse number="21">tada aš įsakysiu savo palaiminimui ant jūsų šeštaisiais metais ir jis atneš vaisių trejiems metams.</verse>
				<verse number="22">Ir jūs sėsite aštuntaisiais metais ir dar tebevalgysite senų vaisių iki devintųjų metų; kol ateis jų derlius, jūs valgysite iš senų atsargų.</verse>
				<verse number="23">Žemė nebus parduodama per amžius; nes šalis yra mano; nes jūs esate ateiviai ir laikinai apsigyvenę pas mane.</verse>
				<verse number="24">Ir visoje jūsų nuosavybės žemėje suteikite už žemę atpirkimą.</verse>
				<verse number="25">Jei tavo brolis nuskurdęs ir pardavęs dalį savo nuosavybės, ir jei kuris iš jo giminaičių ateitų tai atpirkti, tuomet jis teatperka tai, ką buvo pardavęs jo brolis.</verse>
				<verse number="26">O jei kas neturėtų nei vieno, kad tai atpirktų, ir pats būtų pajėgus tai atpirkti;</verse>
				<verse number="27">tuomet jis tepaskaičiuoja to pardavimo metus ir teatmoka už perteklių tam žmogui, kuriam jis buvo tai pardavęs; kad jis sugrįžtų į savo nuosavybę.</verse>
				<verse number="28">Bet jei jis būtų nepajėgus jam už tai atmokėti, tuomet tai, kas yra parduota, pasiliks rankoje to, kuris tai nupirko, iki jubiliejaus metų; o per jubiliejų tai išeis, ir jis sugrįš į savo nuosavybę.</verse>
				<verse number="29">O jei kas parduos gyvenamą namą mieste, apsuptame siena, tuomet jis galės jį atpirkti per ištisus metus po to, kai jis parduotas; per pilnus metus jis galės tai atpirkti.</verse>
				<verse number="30">O jei jis nebus atpirktas per pilnų metų laikotarpį, tuomet tas namas, esantis mieste, apsuptame siena, bus amžiams įtvirtintas tam, kuris jį nusipirko, per jo kartas; jis neišeis per jubiliejų.</verse>
				<verse number="31">Bet namai kaimų, neturinčių aplinkinės sienos, bus laikomi kaip šalies laukai; juos galima atpirkti, ir per jubiliejų jie išeis.</verse>
				<verse number="32">Tačiau levitų miestus, jų nuosavybės miestų namus, levitai galės atpirkti bet kada.</verse>
				<verse number="33">O jei kas nusipirks iš levitų, tuomet parduotas namas ir jo nuosavybės miestas išeis jubiliejaus metais; nes levitų miestų namai yra jų nuosavybė tarp Izraelio vaikų.</verse>
				<verse number="34">Bet jų miestų priemiesčių lauko negalima parduoti; nes tai yra jų amžina nuosavybė.</verse>
				<verse number="35">Ir jei tavo brolis būtų nuskurdęs ir žlugęs pas tave; tuomet jam padėk; taip, nors jis būtų ateivis ar laikinai apsigyvenęs; kad jis gyventų pas tave.</verse>
				<verse number="36">Neimk iš jo palūkanų ar prieaugio; bet bijok savo Dievo; kad tavo brolis gyventų pas tave.</verse>
				<verse number="37">Neduok jam savo pinigų už palūkanas nei neskolink jam savo maisto už prieaugį.</verse>
				<verse number="38">Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas, kuris jus išvedžiau iš Egipto šalies, kad jums duočiau Kanaano šalį ir kad būčiau jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="39">O jei tavo brolis, gyvenantis šalia tavęs, būtų nuskurdęs ir tau parsidavęs; neversk jo tarnauti kaip vergo;</verse>
				<verse number="40">bet kaip samdinys, kaip laikinai apsigyvenęs, jis bus pas tave ir tarnaus tau iki jubiliejaus metų;</verse>
				<verse number="41">o po to jis išeis iš tavęs, jis ir jo vaikai su juo, ir sugrįš pas savo šeimą, ir jis sugrįš į savo tėvų nuosavybę.</verse>
				<verse number="42">Nes jie yra mano tarnai, kuriuos aš išvedžiau iš Egipto šalies; jie nebus parduodami kaip vergai.</verse>
				<verse number="43">Rūsčiai jam neviešpatauk; bet bijok savo Dievo.</verse>
				<verse number="44">Tavo vergai ir tavo vergės, kuriuos turėsi, bus iš aplink jus esančių pagonių; iš jų pirkite vergus ir verges.</verse>
				<verse number="45">Be to, iš ateivių vaikų, laikinai apsigyvenusių tarp jūsų, iš jų pirkite ir iš jų šeimų, pas jus esančių, kuriuos jie pagimdė jūsų šalyje; ir jie bus jūsų nuosavybė.</verse>
				<verse number="46">Ir juos paimkite kaip paveldą savo vaikams po jūsų, kad juos paveldėtų nuosavybėn; jie bus jūsų vergais per amžius; bet savo broliams Izraelio vaikams vienas kitam rūsčiai neviešpataukite.</verse>
				<verse number="47">O jei laikinai apsigyvenęs ar ateivis praturtės šalia tavęs, o šalia jo gyvenantis tavo brolis nuskurs ir parsiduos ateiviui ar laikinai apsigyvenusiam šalia tavęs, ar ateivio šeimos giminei;</verse>
				<verse number="48">po savo parsidavimo jis gali būti atpirktas; vienas iš jo brolių gali jį atpirkti;</verse>
				<verse number="49">ar jo dėdė, ar jo dėdės sūnus gali jį atpirkti, arba tas, kuris yra jo artimas giminaitis iš jo šeimos, gali jį atpirkti; arba jeigu jis yra pajėgus, jis pats galės išsipirkti.</verse>
				<verse number="50">Ir jis apskaičiuos su tuo, kuris jį buvo nupirkęs, nuo metų, kuriais jis buvo jam parsidavęs, iki jubiliejaus metų; ir jo pardavimo kaina bus pagal metų skaičių, bus su juo pagal samdinio laiką.</verse>
				<verse number="51">Jei dar bus likę daug metų, pagal juos jis duos savo atpirkimo kainą iš pinigų, už kuriuos jis buvo nupirktas.</verse>
				<verse number="52">O jei likę tik keletas metų iki jubiliejaus metų, tuomet jis apskaičiuos su juo, ir pagal savo metus jam duos savo atpirkimo kainą.</verse>
				<verse number="53">Ir kaip kasmet pasamdytas tarnas jis bus pas jį; o anas, tau matant, rūsčiai jam neviešpataus.</verse>
				<verse number="54">O jei jis nebus atpirktas šitais metais, tuomet jis išeis jubiliejaus metais, jis ir jo vaikai su juo.</verse>
				<verse number="55">Nes man Izraelio vaikai yra tarnai; jie yra mano tarnai, kuriuos aš išvedžiau iš Egipto šalies: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas’.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">‘Nesidirbkite sau stabų nei raižyto atvaizdo nei nepasistatykite stovinčio atvaizdo, nei nepasistatykite jokio atvaizdo iš akmens savo šalyje, kad jam lankstytumėtės: nes aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="2">Laikykitės mano sabatų ir gerbkite mano šventovę: aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="3">Jei vaikščiosite pagal mano įstatus, laikysitės mano įsakymų ir juos vykdysite;</verse>
				<verse number="4">tuomet aš duosiu jums lietų tinkamu laikotarpiu, ir žemė duos savo prieaugį, ir lauko medžiai duos savo vaisių.</verse>
				<verse number="5">Ir jūsų kūlimas nusitęs iki vynuogių rinkimo, o vynuogių rinkimas nusitęs iki sėjos; ir jūs valgysite savo duonos iki soties ir saugiai gyvensite savo šalyje.</verse>
				<verse number="6">Ir aš duosiu ramybę šalyje, o jūs atsigulsite, ir niekas jūsų neišgąsdins; ir aš išvarysiu piktus žvėris iš šalies, ir nei kalavijas neis per jūsų šalį.</verse>
				<verse number="7">Ir jūs vysitės savo priešus, ir jie kris jūsų akivaizdoje nuo kalavijo.</verse>
				<verse number="8">Ir penki iš jūsų vysis šimtą, o šimtas iš jūsų privers bėgti dešimtį tūkstančių; ir jūsų priešai kris jūsų akivaizdoje nuo kalavijo.</verse>
				<verse number="9">Nes aš atsižvelgsiu į jus, jus padarysiu vaisingus, jus padauginsiu ir įtvirtinsiu savo sandorą su jumis.</verse>
				<verse number="10">Ir jūs valgysite senas atsargas ir išnešite seną dėl naujo.</verse>
				<verse number="11">Ir aš pastatysiu savo padangtę tarp jūsų; ir mano siela jumis nesibjaurės.</verse>
				<verse number="12">Ir aš vaikščiosiu tarp jūsų ir būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta.</verse>
				<verse number="13">Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas, kuris jus išvedžiau iš Egipto šalies, kad nebūtumėte jų vergais; ir aš sulaužiau jūsų jungo raiščius ir padariau, kad jūs vaikščiotumėte atsitiesę.</verse>
				<verse number="14">Bet jei jūs manęs neklausysite ir nevykdysite visų šitų įsakymų;</verse>
				<verse number="15">ir jei išniekinsite mano įstatus arba jei jūsų siela bjaurėsis mano teismais, jog nevykdysite visų mano įsakymų, bet sulaužysite mano sandorą;</verse>
				<verse number="16">tai ir aš jums štai ką padarysiu: aš paskirsiu, kad ant jūsų būtų išgąstis, džiova ir drugys, kurie užgesins akis ir sukels širdies sielvartą; ir jūs veltui sėsite savo sėklą, nes ją suvalgys jūsų priešai.</verse>
				<verse number="17">Ir aš nukreipsiu savo veidą prieš jus, ir jūs būsite žudomi savo priešų akivaizdoje; jums viešpataus tie, kurie nekenčia jūsų; ir bėgsite, niekam nesivejant jūsų.</verse>
				<verse number="18">O jei dėl viso to dar manęs neklausysite, tada jus bausiu septynis kartus daugiau už jūsų nuodėmes.</verse>
				<verse number="19">Ir sulaužysiu jūsų galios išdidumą; ir padarysiu jūsų dangų kaip geležį, o jūsų žemę kaip varį;</verse>
				<verse number="20">ir jūsų stiprybė bus eikvojama veltui; nes jūsų žemė neduos savo prieaugio, nei šalies medžiai neduos savo vaisių.</verse>
				<verse number="21">O jei vaikščiosite man priešiški ir nenorėsite manęs klausyti; tai aš užleisiu ant jūsų rykščių septynis kartus daugiau pagal jūsų nuodėmes.</verse>
				<verse number="22">Taip pat siųsiu laukinius žvėris tarp jūsų, kurie iš jūsų atims jūsų vaikus, išnaikins jūsų galvijus ir sumažins jūsų skaičių; ir jūsų vieškeliai ištuštės.</verse>
				<verse number="23">O jei nuo manęs šitais dalykais nepersiauklėsite, bet vaikščiosite man priešiški,</verse>
				<verse number="24">tuomet ir aš vaikščiosiu jums priešiškas ir bausiu jus dar septyneriopai už jūsų nuodėmes.</verse>
				<verse number="25">Ir atvesiu ant jūsų kalaviją, kuris atkeršys už mano sandoros ginčą; ir kai būsite susirinkę savo miestuose, aš pasiųsiu marą į jūsų tarpą; ir jūs būsite atiduoti į priešo ranką.</verse>
				<verse number="26">Ir kai būsiu sulaužęs jūsų duonos lazdą, dešimt moterų keps jūsų duoną vienoje krosnyje ir jums sugrąžins jūsų duoną pagal svorį; o jūs valgysite, bet nepasisotinsite.</verse>
				<verse number="27">O jei jūs dėl viso to manęs neklausysite, bet vaikščiosite man priešiški,</verse>
				<verse number="28">tuomet ir aš įtūžęs vaikščiosiu jums priešiškas; ir aš, būtent aš bausiu jus septyneriopai už jūsų nuodėmes.</verse>
				<verse number="29">Ir valgysite savo sūnų kūną, ir savo dukterų kūną jūs valgysite.</verse>
				<verse number="30">Ir aš sunaikinsiu jūsų aukštumas, iškirsiu jūsų atvaizdus, numesiu jūsų lavonus ant jūsų stabų lavonų, ir mano siela bjaurėsis jumis.</verse>
				<verse number="31">Ir jūsų miestus padarysiu tuščius, nusiaubsiu jūsų šventoves ir neuostysiu jūsų gardžių aromatų kvapo.</verse>
				<verse number="32">Ir nusiaubsiu šalį; ir joje gyvenantys jūsų priešai bus tuo apstulbinti.</verse>
				<verse number="33">Ir išsklaidysiu jus tarp pagonių ir jums iš paskos išsitrauksiu kalaviją; ir jūsų šalis bus tuščia, o jūsų miestai nuniokoti.</verse>
				<verse number="34">Tada šalis mėgausis savo sabatais tol, kol ji bus tuščia, o jūs būsite savo priešų šalyje; būtent tada šalis ilsėsis ir mėgausis savo sabatais.</verse>
				<verse number="35">Ji ilsėsis tol, kol ji bus tuščia; nes ji nesiilsėjo per jūsų sabatus, kai jūs joje gyvenote.</verse>
				<verse number="36">O tiems, kurie iš jūsų yra išlikę gyvi, aš siųsiu į jų širdis silpnumą jų priešų šalyse; ir virpančių lapų šlamėjimas juos persekios; ir jie bėgs, kaip bėga nuo kalavijo; ir jie pargrius, niekam nesivejant.</verse>
				<verse number="37">Ir jie grius vienas ant kito tarsi prieš kalaviją, niekam nesivejant; ir neturėsite galios atsilaikyti prieš savo priešus.</verse>
				<verse number="38">Ir žūsite tarp pagonių, ir jus prarys jūsų priešų šalis.</verse>
				<verse number="39">O jūsų išlikusieji sunyks savo neteisybėje, jūsų priešų šalyse; ir taip pat savo tėvų neteisybėse jie su jais sunyks.</verse>
				<verse number="40">Jeigu jie išpažins savo neteisybę ir savo tėvų neteisybę su jų nusižengimu, kuriuo jie nusižengė prieš mane, ir taip pat, kad jie vaikščiojo priešiški man;</verse>
				<verse number="41">ir kad aš taip pat vaikščiojau priešiškas jiems ir juos atvedžiau į jų priešų šalį; jei tada jų neapipjaustytos širdys nusižemins ir jie priims savo neteisybės bausmę;</verse>
				<verse number="42">tada aš atsiminsiu savo sandorą su Jokūbu ir taip pat savo sandorą su Izaoku, ir taip pat savo sandorą su Abraomu aš atsiminsiu; ir aš atsiminsiu šalį.</verse>
				<verse number="43">Taip pat ir šalis bus jų palikta ir mėgausis savo sabatais, būdama be jų tuščia; ir jie priims savo neteisybės bausmę; kadangi jie išniekino mano teismus ir kadangi jų siela bjaurėjosi mano įstatais.</verse>
				<verse number="44">Tačiau ir dėl viso to, kai jie bus savo priešų šalyje, aš jų neatmesiu ir jais nesibjaurėsiu, kad juos visiškai sunaikinčiau ir sulaužyčiau savo sandorą su jais; nes aš esu VIEŠPATS, jų Dievas.</verse>
				<verse number="45">Bet jų labui aš atsiminsiu sandorą jų protėvių, kuriuos, pagonims matant, išvedžiau iš Egipto šalies, kad būčiau jų Dievas: aš esu VIEŠPATS’“.</verse>
				<verse number="46">Šitie yra įstatai, teismai ir įstatymai, kuriuos VIEŠPATS per Mozės ranką Sinajaus kalne sudarė tarp savęs ir Izraelio vaikų.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="4">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Juozapo vaikų kunigaikštis dėl Manaso vaikų genties, Efodo sūnus Hanielis;</verse>
				<verse number="2">o Efraimo vaikų genties kunigaikštis Kemuelis, Šiftano sūnus;</verse>
				<verse number="3">o Zebulono vaikų genties kunigaikštis Elicafanas, Parnacho sūnus;</verse>
				<verse number="4">o Isacharo vaikų genties kunigaikštis Paltielis, Azano sūnus;</verse>
				<verse number="5">o Ašero vaikų genties kunigaikštis Ahihudas, Šelomio sūnus;</verse>
				<verse number="6">o Naftalio vaikų genties kunigaikštis Pedahelis, Amihudo sūnus“.</verse>
				<verse number="7">Šitie yra tie, kuriems VIEŠPATS įsakė padalinti Izraelio vaikams paveldą Kanaano šalyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei Moabo lygumose prie Jordano šalia Jericho, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Įsakyk Izraelio vaikams, kad jie iš savo nuosavybės paveldo duotų levitams miestų apsigyvenimui; ir taip pat duokite levitams priemiesčius miestams aplink juos.</verse>
				<verse number="3">Ir jie turės miestus gyvenimui juose; o jų priemiesčiai bus jų galvijams, jų turtui ir visiems jų gyvuliams.</verse>
				<verse number="4">Ir miestų priemiesčiai, kuriuos duosite levitams, sieks nuo miesto sienos į išorę tūkstantį uolekčių aplinkui.</verse>
				<verse number="5">Ir atmatuokite nuo miesto išorės du tūkstančius uolekčių rytinėje pusėje, du tūkstančius uolekčių pietinėje pusėje, du tūkstančius uolekčių vakarinėje pusėje ir du tūkstančius uolekčių šiaurinėje pusėje; o miestas bus viduryje; tai jiems bus miestų priemiesčiai.</verse>
				<verse number="6">O tarp miestų, kuriuos duosite levitams, bus šeši miestai prieglobsčiui, kuriuos paskirsite užmušusiajam žmogų, kad jis ten galėtų pabėgti; ir prie jų pridėkite keturiasdešimt du miestus.</verse>
				<verse number="7">Taigi iš viso miestų, kuriuos duosite levitams, bus keturiasdešimt aštuoni miestai; juos duosite su jų priemiesčiais.</verse>
				<verse number="8">Ir miestai, kuriuos duosite, bus iš Izraelio vaikų nuosavybės; iš tų, kurie turi daug, duosite daug; bet iš turinčių mažai, duosite mažai; kiekvienas duos iš savo miestų levitams pagal savo paveldėtą paveldą“.</verse>
				<verse number="9">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="10">„Kalbėk Izraelio vaikams ir jiems sakyk: ‘Kai pereisite per Jordaną į Kanaano šalį,</verse>
				<verse number="11">paskirkite sau miestus, kad būtų jums prieglobsčio miestai; kad galėtų ten pabėgti užmušėjas, netyčiomis užmušęs žmogų.</verse>
				<verse number="12">Ir jie jums bus miestai prieglobsčiui nuo keršytojo; kad žmogaus užmušėjas nemirtų, kol jis stos susirinkimo akivaizdon į teismą.</verse>
				<verse number="13">Ir iš šitų miestų, kuriuos duosite, šešis miestus turėsite prieglobsčiui.</verse>
				<verse number="14">Tris miestus duokite šiapus Jordano ir tris miestus duokite Kanaano šalyje, kurie bus prieglobsčio miestai.</verse>
				<verse number="15">Šitie šeši miestai bus prieglobstis tiek Izraelio vaikams, tiek ateiviui, tiek laikinai apsigyvenusiam tarp jų; kad ten galėtų pabėgti kiekvienas, kuris netyčiomis užmuša žmogų.</verse>
				<verse number="16">O jei jis jį muštų geležiniu įrankiu taip, kad tas mirtų, tai jis yra žmogžudys; žmogžudys tikrai bus užmuštas.</verse>
				<verse number="17">Ir jei jis jį muštų mesdamas akmenį, nuo ko galima mirti, ir tas mirtų, tai jis yra žmogžudys; žmogžudys tikrai bus užmuštas.</verse>
				<verse number="18">Arba jei jis jį muštų mediniu rankiniu ginklu, nuo kurio galima mirti, ir tas mirtų, tai jis yra žmogžudys; žmogžudys tikrai bus užmuštas.</verse>
				<verse number="19">Pats kraujo keršytojas užmuš žmogžudį; jį sutikęs, jis jį užmuš.</verse>
				<verse number="20">Bet jei jis iš neapykantos jį pastumtų ar mestų į jį tykodamas, kad tas mirtų;</verse>
				<verse number="21">ar priešiškai nusistatęs muštų jį savo ranka, kad tas mirtų; tas, kuris jį mušė, tikrai bus užmuštas; nes jis yra žmogžudys; kraujo keršytojas užmuš žmogžudį, jį sutikęs.</verse>
				<verse number="22">Bet jei jis pastumtų jį netikėtai, nenusistatęs priešiškai, ar mestų ant jo ką nors netykodamas,</verse>
				<verse number="23">ar jo nepastebėjęs užmestų ant jo kokį nors akmenį, nuo kurio galima mirti, taip, kad jis mirtų, bet nebuvęs jo priešas nei nesiekęs jam pakenkti;</verse>
				<verse number="24">tuomet susirinkimas teis tarp užmušėjo ir kraujo keršytojo pagal šituos teismus;</verse>
				<verse number="25">ir susirinkimas išgelbės užmušėją iš kraujo keršytojo rankos, ir susirinkimas jį sugrąžins į jo prieglobsčio miestą, į kurį jis buvo pabėgęs; ir jis jame pasiliks iki mirties aukščiausiojo kunigo, kuris buvo pateptas šventu aliejumi.</verse>
				<verse number="26">Bet jei užmušėjas kada nors išeis už jo prieglobsčio miesto ribos, į kurį jis buvo pabėgęs;</verse>
				<verse number="27">ir kraujo keršytojas aptiks jį už jo prieglobsčio miesto ribų, ir kraujo keršytojas nužudys užmušėją; tai jis nebus kaltas dėl kraujo;</verse>
				<verse number="28">kadangi anas turėjo pasilikti savo prieglobsčio mieste iki aukščiausiojo kunigo mirties; bet po aukščiausiojo kunigo mirties užmušėjas sugrįš į savo nuosavybės žemę.</verse>
				<verse number="29">Taigi šitie dalykai jums bus teismo įstatas per jūsų kartas visose jūsų buveinėse.</verse>
				<verse number="30">Kas užmuš žmogų, pagal liudininkų burną žudikas bus užmuštas; bet vienas liudininkas neliudys prieš jokį asmenį, kad priverstų jį mirti.</verse>
				<verse number="31">Be to, neimkite atsiteisimo už gyvybę žudiko, kuris yra kaltas mirtimi; bet jis tikrai bus užmuštas.</verse>
				<verse number="32">Ir neimkite atsiteisimo už pabėgusį į savo prieglobsčio miestą, kad jis sugrįžtų gyventi šalyje iki kunigo mirties.</verse>
				<verse number="33">Taip jūs neteršite šalies, kurioje esate; nes kraujas – jis suteršia šalį; ir šalis negali būti apvalyta nuo joje pralieto kraujo, tik krauju to, kuris jį praliejo.</verse>
				<verse number="34">Todėl neterškite šalies, kurioje jūs apsigyvensite, kurioje aš gyvenu; nes aš, VIEŠPATS, gyvenu tarp Izraelio vaikų’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">O Manaso sūnaus Machyro sūnaus Gileado vaikų šeimų vyriausieji tėvai iš Juozapo sūnų šeimų priėjo ir kalbėjo Mozės akivaizdoje bei kunigaikščių, Izraelio vaikų vyriausiųjų tėvų, akivaizdoje;</verse>
				<verse number="2">ir jie tarė: „Mano viešpačiui VIEŠPATS įsakė duoti burtu šalį kaip paveldą Izraelio vaikams; ir mano viešpačiui buvo VIEŠPATIES įsakyta duoti mūsų brolio Celofechado paveldą jo dukterims.</verse>
				<verse number="3">Ir jei jos ištekės už kurio iš kitų Izraelio vaikų genčių sūnų, tuomet jų paveldas bus atimtas nuo mūsų tėvų paveldo, o bus pridėtas prie paveldo tos genties, į kurią jos yra priimtos; taip bus atimta nuo mūsų burto paveldo.</verse>
				<verse number="4">Ir kai bus Izraelio vaikų jubiliejus, tuomet jų paveldas bus pridėtas prie paveldo tos genties, į kurią jos yra priimtos; taip jų paveldas bus atimtas nuo mūsų tėvų genties paveldo“.</verse>
				<verse number="5">Ir Mozė įsakė Izraelio vaikams pagal VIEŠPATIES žodį, sakydamas: „Juozapo sūnų gentis pasakė gerai.</verse>
				<verse number="6">Štai ką VIEŠPATS įsako apie Celofechado dukteris, sakydamas: ‘Tegul jos išteka už to, kuris joms patinka; tik už jų tėvo genties šeimos jos teišteka.</verse>
				<verse number="7">Taip Izraelio vaikų paveldas nepereis iš genties į gentį; nes kiekvienas iš Izraelio vaikų laikysis prie savo tėvų genties paveldo.</verse>
				<verse number="8">Ir kiekviena duktė, turinti paveldą kurioje nors Izraelio vaikų gentyje, bus žmona vienos iš jos tėvo genties šeimos, kad Izraelio vaikai kiekvienas turėtų savo tėvų paveldą.</verse>
				<verse number="9">Taip pat paveldas nepereis iš vienos genties į kitą gentį; bet kiekvienas iš Izraelio vaikų genčių laikysis prie savo paties paveldo’“.</verse>
				<verse number="10">Kaip VIEŠPATS įsakė Mozei, taip padarė Celofechado dukterys;</verse>
				<verse number="11">nes Machla, Tirca, Hogla, Milka ir Noja, Celofechado dukterys, ištekėjo už savo tėvo brolių sūnų;</verse>
				<verse number="12">ir jos ištekėjo į Juozapo sūnaus Manaso sūnų šeimas, ir jų paveldas pasiliko jų tėvo šeimos gentyje.</verse>
				<verse number="13">Šitie yra įsakymai ir teismai, kuriuos VIEŠPATS įsakė per Mozės ranką Izraelio vaikams Moabo lygumose prie Jordano šalia Jericho.</verse>
				<verse number="14">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei Sinajaus dykumoje, susirinkimo padangtėje, antrojo mėnesio pirmąją dieną, antraisiais metais po jų išvykimo iš Egipto šalies, sakydamas:</verse>
				<verse number="15">„Susumuokite visą Izraelio vaikų susirinkimą pagal jų šeimas, pagal jų tėvų namus, pagal jų vardų skaičių, visus vyriškos lyties, galva po galvos;</verse>
				<verse number="16">nuo dvidešimties metų ir vyresnius, visus Izraelyje pajėgius eiti į karą; tu ir Aaronas juos suskaičiuosite pagal jų kariuomenes.</verse>
				<verse number="17">Ir su jumis bus po vyrą iš kiekvienos genties; kiekvienas savo tėvų namų galva.</verse>
				<verse number="18">O šitie yra vardai vyrų, kurie stovės pas jus: iš Rubeno genties: Šedeūro sūnus Elicūras.</verse>
				<verse number="19">Iš Simeono: Cūrišadajo sūnus Šelumielis.</verse>
				<verse number="20">Iš Judos: Aminadabo sūnus Nachšonas.</verse>
				<verse number="21">Iš Isacharo: Cuaro sūnus Netanelis.</verse>
				<verse number="22">Iš Zebulono: Helono sūnus Eliabas.</verse>
				<verse number="23">Iš Juozapo vaikų: iš Efraimo: Amihudo sūnus Elišama; iš Manaso: Pedahcūro sūnus Gamalielis.</verse>
				<verse number="24">Iš Benjamino: Gideonio sūnus Abidanas.</verse>
				<verse number="25">Iš Dano: Amišadajo sūnus Ahiezeras.</verse>
				<verse number="26">Iš Ašero: Ochrano sūnus Pagielis.</verse>
				<verse number="27">Iš Gado: Deuelio sūnus Eljasafas.</verse>
				<verse number="28">Iš Naftalio: Enano sūnus Ahyra“.</verse>
				<verse number="29">Šitie buvo susirinkimo įžymieji, jų tėvų genčių kunigaikščiai, tūkstančių galvos Izraelyje.</verse>
				<verse number="30">O Mozė ir Aaronas ėmė tuos vyrus, kurie buvo išvardyti jų vardais;</verse>
				<verse number="31">ir jie surinko visą susirinkimą antrojo mėnesio pirmąją dieną, ir jie paskelbė jų kilmę pagal jų šeimas, pagal jų tėvų namus, pagal vardų skaičių, nuo dvidešimties metų ir vyresnius, galva po galvos.</verse>
				<verse number="32">Kaip VIEŠPATS įsakė Mozei, taip jis juos suskaičiavo Sinajaus dykumoje.</verse>
				<verse number="33">O vyriausio Izraelio sūnaus Rubeno vaikų pagal jų genealogiją, pagal jų šeimas, pagal jų tėvų namus, pagal vardų skaičių, galva po galvos, visų vyriškos lyties nuo dvidešimties metų ir vyresnių, visų pajėgių eiti į karą;</verse>
				<verse number="34">tų, kurie buvo suskaičiuoti iš jų, iš Rubeno genties, buvo keturiasdešimt šeši tūkstančiai penki šimtai.</verse>
				<verse number="35">Iš Simeono vaikų pagal jų genealogiją, pagal jų šeimas, pagal jų tėvų namus, kurie buvo iš jų suskaičiuoti pagal vardų skaičių, galva po galvos, visų vyriškos lyties nuo dvidešimties metų ir vyresnių, visų pajėgių eiti į karą;</verse>
				<verse number="36">tų, kurie buvo suskaičiuoti iš jų, iš Simeono genties, buvo penkiasdešimt devyni tūkstančiai trys šimtai.</verse>
				<verse number="37">Iš Gado vaikų pagal jų genealogiją, pagal jų šeimas, pagal jų tėvų namus, pagal vardų skaičių, nuo dvidešimties metų ir vyresnių, visų pajėgių eiti į karą;</verse>
				<verse number="38">tų, kurie buvo suskaičiuoti iš jų, iš Gado genties, buvo keturiasdešimt penki tūkstančiai šeši šimtai penkiasdešimt.</verse>
				<verse number="39">Iš Judos vaikų pagal jų genealogiją, pagal jų šeimas, pagal jų tėvų namus, pagal vardų skaičių, nuo dvidešimties metų ir vyresnių, visų pajėgių eiti į karą;</verse>
				<verse number="40">tų, kurie buvo suskaičiuoti iš jų, iš Judos genties, buvo septyniasdešimt keturi tūkstančiai šeši šimtai.</verse>
				<verse number="41">Iš Isacharo vaikų pagal jų genealogiją, pagal jų šeimas, pagal jų tėvų namus, pagal vardų skaičių, nuo dvidešimties metų ir vyresnių, visų pajėgių eiti į karą;</verse>
				<verse number="42">tų, kurie buvo suskaičiuoti iš jų, iš Isacharo genties, buvo penkiasdešimt keturi tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="43">Iš Zebulono vaikų pagal jų genealogiją, pagal jų šeimas, pagal jų tėvų namus, pagal vardų skaičių, nuo dvidešimties metų ir vyresnių, visų pajėgių eiti į karą;</verse>
				<verse number="44">tų, kurie buvo suskaičiuoti iš jų, iš Zebulono genties, buvo penkiasdešimt septyni tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="45">Iš Juozapo vaikų, būtent iš Efraimo vaikų, pagal jų genealogiją, pagal jų šeimas, pagal jų tėvų namus, pagal vardų skaičių, nuo dvidešimties metų ir vyresnių, visų pajėgių eiti į karą;</verse>
				<verse number="46">tų, kurie buvo suskaičiuoti iš jų, iš Efraimo genties, buvo keturiasdešimt tūkstančių penki šimtai.</verse>
				<verse number="47">Iš Manaso vaikų pagal jų genealogiją, pagal jų šeimas, pagal jų tėvų namus, pagal vardų skaičių, nuo dvidešimties metų ir vyresnių, visų pajėgių eiti į karą;</verse>
				<verse number="48">tų, kurie buvo suskaičiuoti iš jų, iš Manaso genties, buvo trisdešimt du tūkstančiai du šimtai.</verse>
				<verse number="49">Iš Benjamino vaikų pagal jų genealogiją, pagal jų šeimas, pagal jų tėvų namus, pagal vardų skaičių, nuo dvidešimties metų ir vyresnių, visų pajėgių eiti į karą;</verse>
				<verse number="50">tų, kurie buvo suskaičiuoti iš jų, iš Benjamino genties, buvo trisdešimt penki tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="51">Iš Dano vaikų pagal jų genealogiją, pagal jų šeimas, pagal jų tėvų namus, pagal vardų skaičių, nuo dvidešimties metų ir vyresnių, visų pajėgių eiti į karą;</verse>
				<verse number="52">tų, kurie buvo suskaičiuoti iš jų, iš Dano genties, buvo šešiasdešimt du tūkstančiai septyni šimtai.</verse>
				<verse number="53">Iš Ašero vaikų pagal jų genealogiją, pagal jų šeimas, pagal jų tėvų namus, pagal vardų skaičių, nuo dvidešimties metų ir vyresnių, visų pajėgių eiti į karą;</verse>
				<verse number="54">tų, kurie buvo suskaičiuoti iš jų, iš Ašero genties, buvo keturiasdešimt vienas tūkstantis penki šimtai.</verse>
				<verse number="55">Iš Naftalio vaikų pagal jų genealogiją, pagal jų šeimas, pagal jų tėvų namus, pagal vardų skaičių, nuo dvidešimties metų ir vyresnių, visų pajėgių eiti į karą;</verse>
				<verse number="56">tų, kurie buvo suskaičiuoti iš jų, iš Naftalio genties, buvo penkiasdešimt trys tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="57">Šitie yra suskaičiuotieji, kuriuos suskaičiavo Mozė, Aaronas ir Izraelio kunigaikščiai – dvylika vyrų – kiekvienas buvo savo tėvų namams.</verse>
				<verse number="58">Taigi visų suskaičiuotų iš Izraelio vaikų pagal jų tėvų namus, nuo dvidešimties metų ir vyresnių, visų į karą eiti pajėgių Izraelyje;</verse>
				<verse number="59">visų suskaičiuotų buvo šeši šimtai trys tūkstančiai penki šimtai penkiasdešimt.</verse>
				<verse number="60">Bet levitai pagal jų tėvų gentį nebuvo suskaičiuoti tarp jų.</verse>
				<verse number="61">Nes VIEŠPATS buvo kalbėjęs Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="62">„Tik Levio genties neskaičiuok nei jų nesumuok tarp Izraelio vaikų;</verse>
				<verse number="63">bet paskirk levitus prie Liudijimo padangtės, prie visų jos įrankių ir visko, kas jai priklauso; jie nešios padangtę ir visus jos įrankius; ir jie jai tarnaus ir aplink padangtę stovyklaus.</verse>
				<verse number="64">O padangtei išvykstant, levitai ją išardys; o padangtę pastatant, levitai ją pastatys; o pašalinis, kuris prisiartins, bus užmuštas.</verse>
				<verse number="65">O Izraelio vaikai pasistatys savo palapines, kiekvienas prie savo paties stovyklos bei kiekvienas prie savo paties vėliavos savo kariuomenėse.</verse>
				<verse number="66">Bet levitai stovyklaus aplink Liudijimo padangtę, kad nebūtų rūstavimo ant Izraelio vaikų susirinkimo; ir levitai prižiūrės Liudijimo padangtę“.</verse>
				<verse number="67">Ir Izraelio vaikai padarė pagal visa, ką VIEŠPATS įsakė Mozei, taip jie padarė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Kiekvienas iš Izraelio vaikų stovyklaus prie savo paties vėliavos su jų tėvų namų ženklu; jie stovyklaus aplinkui susirinkimo padangtę atokiai.</verse>
				<verse number="3">Ir rytinėje pusėje, saulėtekio link, tie iš Judos stovyklos vėliavos stovyklaus savo kariuomenėse; o Judos vaikų vadas bus Aminadabo sūnus Nachšonas.</verse>
				<verse number="4">O jo kariuomenė ir tie, kurie buvo iš jų suskaičiuoti, buvo septyniasdešimt keturi tūkstančiai šeši šimtai.</verse>
				<verse number="5">O tie, kurie stovyklaus šalia jo, bus Isacharo gentis; o Isacharo vaikų vadas bus Cuaro sūnus Netanelis.</verse>
				<verse number="6">O jo kariuomenė ir iš jos suskaičiuotųjų buvo penkiasdešimt keturi tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="7">Paskui Zebulono gentis; o Zebulono vaikų vadas bus Eliabas, Helono sūnus.</verse>
				<verse number="8">O jo kariuomenė ir iš jos suskaičiuotųjų buvo penkiasdešimt septyni tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="9">Visų Judos stovykloje suskaičiuotųjų jų kariuomenėse buvo šimtas aštuoniasdešimt šeši tūkstančiai keturi šimtai; šitie pirmi išvyks.</verse>
				<verse number="10">Pietinėje pusėje bus vėliava Rubeno stovyklos pagal jų kariuomenes; o Rubeno vaikų vadas bus Elicūras, Šedeūro sūnus.</verse>
				<verse number="11">O jo kariuomenė ir iš jos suskaičiuotųjų buvo keturiasdešimt šeši tūkstančiai penki šimtai.</verse>
				<verse number="12">O tie, kurie stovyklaus šalia jo, bus Simeono gentis; o Simeono vaikų vadas bus Cūrišadajo sūnus Šelumielis.</verse>
				<verse number="13">O jo kariuomenė ir iš jų suskaičiuotųjų buvo penkiasdešimt devyni tūkstančiai trys šimtai.</verse>
				<verse number="14">Po to Gado gentis; o Gado sūnų vadas bus Reuelio sūnus Eljasafas.</verse>
				<verse number="15">O jo kariuomenė ir iš jų suskaičiuotųjų buvo keturiasdešimt penki tūkstančiai šeši šimtai penkiasdešimt.</verse>
				<verse number="16">Visų Rubeno stovykloje suskaičiuotųjų jų kariuomenėse buvo šimtas penkiasdešimt vienas tūkstantis keturi šimtai penkiasdešimt. Ir jie išvyks antri.</verse>
				<verse number="17">Paskui išvyks susirinkimo padangtė su levitų stovykla, esančia stovyklos viduryje; kaip jie stovyklauja, taip jie ir išvyks, kiekvienas savo vietoje prie savo vėliavų.</verse>
				<verse number="18">Vakarinėje pusėje bus vėliava Efraimo stovyklos pagal jų kariuomenes; o Efraimo sūnų vadas bus Amihudo sūnus Elišama.</verse>
				<verse number="19">O jo kariuomenė ir iš jų suskaičiuotųjų buvo keturiasdešimt tūkstančių penki šimtai.</verse>
				<verse number="20">O šalia jo bus Manaso gentis; o Manaso vaikų vadas bus Pedahcūro sūnus Gamalielis.</verse>
				<verse number="21">O jo kariuomenė ir iš jų suskaičiuotųjų buvo trisdešimt du tūkstančiai du šimtai.</verse>
				<verse number="22">Paskui Benjamino gentis; o Benjamino sūnų vadas bus Gideonio sūnus Abidanas.</verse>
				<verse number="23">O jo kariuomenė ir iš jų suskaičiuotųjų buvo trisdešimt penki tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="24">Visų iš Efraimo stovyklos suskaičiuotųjų jų kariuomenėse buvo šimtas aštuoni tūkstančiai šimtas. O jie išvyks treti.</verse>
				<verse number="25">Vėliava Dano stovyklos pagal jų kariuomenes bus šiaurinėje pusėje; o Dano vaikų vadas bus Amišadajo sūnus Ahiezeras.</verse>
				<verse number="26">O jo kariuomenė ir iš jų suskaičiuotųjų buvo šešiasdešimt du tūkstančiai septyni šimtai.</verse>
				<verse number="27">O tie, kurie stovyklaus šalia jo, bus Ašero gentis; o Ašero vaikų vadas bus Ochrano sūnus Pagielis.</verse>
				<verse number="28">O jo kariuomenė ir iš jų suskaičiuotųjų buvo keturiasdešimt vienas tūkstantis penki šimtai.</verse>
				<verse number="29">Paskui Naftalio gentis; o Naftalio vaikų vadas bus Enano sūnus Ahyra.</verse>
				<verse number="30">O jo kariuomenė ir iš jų suskaičiuotųjų buvo penkiasdešimt trys tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="31">Visų Dano stovykloje suskaičiuotųjų buco šimtas penkiasdešimt septyni tūkstančiai šeši šimtai. Jie vyks paskutiniai su savo vėliavomis“.</verse>
				<verse number="32">Šitie yra Izraelio vaikų suskaičiuotieji pagal jų tėvų namus; visų suskaičiuotųjų iš stovyklų jų kariuomenėse buvo šeši šimtai trys tūkstančiai penki šimtai penkiasdešimt.</verse>
				<verse number="33">Bet levitai nebuvo suskaičiuoti tarp Izraelio vaikų; kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="34">Ir Izraelio vaikai padarė pagal visa, ką VIEŠPATS įsakė Mozei: taip jie stovyklavo prie savo vėliavų ir taip jie išvyko, kiekvienas pagal savo šeimas, pagal savo tėvų namus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Taip pat šita yra Aarono ir Mozės genealogija tą dieną, kai VIEŠPATS kalbėjosi su Moze Sinajaus kalne.</verse>
				<verse number="2">Ir šitie yra Aarono sūnų vardai: pirmagimis Nadabas ir Abihuvas, Eleazaras ir Itamaras.</verse>
				<verse number="3">Šitie yra vardai Aarono sūnų, kunigų, kurie buvo patepti, kuriuos jis įšventino tarnauti kunigo tarnyboje.</verse>
				<verse number="4">O Nadabas ir Abihuvas mirė VIEŠPATIES akivaizdoje, aukodami svetimą ugnį VIEŠPATIES akivaizdoje Sinajaus dykumoje, ir jie neturėjo vaikų; o Eleazaras ir Itamaras tarnavo kunigo tarnyboje, matant jų tėvui Aaronui.</verse>
				<verse number="5">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="6">„Privesk artyn Levio gentį ir juos pristatyk kunigo Aarono akivaizdon, kad jie jam tarnautų.</verse>
				<verse number="7">Ir jie laikysis jo įpareigojimo ir įpareigojimo viso susirinkimo priešais susirinkimo padangtę, kad atliktų padangtės tarnavimą.</verse>
				<verse number="8">Ir jie saugos visus susirinkimo padangtės įrankius ir laikysis Izraelio vaikų įpareigojimo, kad atliktų padangtės tarnavimą.</verse>
				<verse number="9">Ir levitus duok Aaronui ir jo sūnums; jie yra visiškai jam atiduoti iš Izraelio vaikų.</verse>
				<verse number="10">O Aaroną ir jo sūnus paskirk, ir jie patarnaus savo kunigystės pareigose; o svetimas, kuris priartės, bus užmuštas“.</verse>
				<verse number="11">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="12">„Ir aš, štai aš paėmiau levitus iš Izraelio vaikų tarpo vietoj visų pirmagimių, kurie praveria gimdą tarp Izraelio vaikų; todėl levitai bus mano;</verse>
				<verse number="13">kadangi visi pirmagimiai yra mano; nes tą dieną, kai užmušiau visus pirmagimius Egipto šalyje, aš sau pašvenčiau visus pirmagimius Izraelyje, tiek žmones, tiek gyvulius; jie bus mano: aš esu VIEŠPATS“.</verse>
				<verse number="14">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei Sinajaus dykumoje, sakydamas:</verse>
				<verse number="15">„Suskaičiuok Levio vaikus pagal jų tėvų namus, pagal jų šeimas; suskaičiuok visus vyriškos lyties, nuo mėnesio ir vyresnius“.</verse>
				<verse number="16">Ir Mozė juos suskaičiavo pagal VIEŠPATIES žodį, kaip jam buvo įsakyta.</verse>
				<verse number="17">Ir šitie buvo Levio sūnūs pagal jų vardus: Geršonas, Kehatas ir Meraris.</verse>
				<verse number="18">O šitie yra Geršono sūnų vardai pagal jų šeimas: Libnis ir Šimis.</verse>
				<verse number="19">O Kehato sūnūs pagal jų šeimas: Amramas ir Isharas, Hebronas ir Uzielis.</verse>
				<verse number="20">O Merario sūnūs pagal jų šeimas: Machlis ir Mušis. Šitos yra levitų šeimos pagal jų tėvų namus.</verse>
				<verse number="21">Iš Geršono buvo libnių šeima ir šimių šeima; šitos yra geršonų šeimos.</verse>
				<verse number="22">Tų, kurie iš jų buvo suskaičiuoti pagal skaičių visų vyriškių, nuo mėnesio ir vyresnių, iš jų suskaičiuotų buvo septyni tūkstančiai penki šimtai.</verse>
				<verse number="23">Geršonų šeimos stovyklaus padangtės užnugaryje, vakarų link.</verse>
				<verse number="24">Ir geršonų tėvo namų vadas bus Laelio sūnus Eljasafas.</verse>
				<verse number="25">O Geršono sūnų pareiga susirinkimo padangtėje bus padangtė ir palapinė, jos apdangalas ir susirinkimo padangtės durų užuolaida,</verse>
				<verse number="26">kiemo užuolaidos, aplink padangtę ir aukurą esančio kiemo durų uždanga ir jos virvės, visam jo tarnavimui.</verse>
				<verse number="27">O iš Kehato buvo amramų šeima, ischarų šeima, hebronų šeima ir uzielitų šeima; šitos yra kehatų šeimos.</verse>
				<verse number="28">Visų vyriškių skaičiumi, nuo mėnesio ir vyresnių, buvo aštuoni tūkstančiai šeši šimtai besilaikančių šventovės pareigos.</verse>
				<verse number="29">Kehato sūnų šeimos stovyklaus padangtės pusėje į pietus.</verse>
				<verse number="30">O kehatų šeimų tėvo namų vadas bus Uzielio sūnus Elicafanas.</verse>
				<verse number="31">Ir jų pareiga bus skrynia, stalas, žvakidė, aukurai, šventovės įrankiai, kuriais jie tarnauja, užuolaida ir visas šito tarnavimas.</verse>
				<verse number="32">O levitų vadų vadas bus kunigo Aarono sūnus Eleazaras, prižiūrintis tuos, kurie laikosi šventovės pareigos.</verse>
				<verse number="33">Iš Merario buvo machlių šeima ir mušių šeima; šitos yra Merario šeimos.</verse>
				<verse number="34">O tų, kurie iš jų buvo suskaičiuoti, pagal skaičių visų nuo mėnesio ir vyresnių vyriškių, buvo šeši tūkstančiai du šimtai.</verse>
				<verse number="35">O Merario šeimų tėvo namų vadas buvo Abihailo sūnus Curielis; šitie stovyklaus padangtės pusėje į šiaurę.</verse>
				<verse number="36">O Merario sūnų globoje ir priežiūroje bus padangtės lentos, jos skersiniai, jos stulpai, jos movos, visi jos įrankiai ir visa, kas tam tarnauja,</verse>
				<verse number="37">aplinkinio kiemo stulpai, jų movos, jų kuolai ir jų virvės.</verse>
				<verse number="38">Bet tie, kurie stovyklaus priešais padangtę į rytus, būtent priešais susirinkimo padangtę rytų link, bus Mozė, Aaronas ir jo sūnūs, besilaikantys šventovės pareigos kaip Izraelio vaikų pareigos; o svetimas, kuris priartės, bus užmuštas.</verse>
				<verse number="39">Visų tų, kurie iš levitų buvo suskaičiuoti, kuriuos VIEŠPATIES įsakymu suskaičiavo Mozė ir Aaronas jų šeimose, visų nuo mėnesio ir vyresnių vyriškių, buvo dvidešimt du tūkstančiai.</verse>
				<verse number="40">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Suskaičiuok visus vyriškos lyties pirmagimius iš Izraelio vaikų, nuo mėnesio ir vyresnius, ir paimk jų vardų skaičių.</verse>
				<verse number="41">Ir imk man levitus (aš esu VIEŠPATS) vietoj visų pirmagimių tarp Izraelio vaikų; ir levitų galvijus vietoj visų pirmagimių tarp Izraelio vaikų galvijų“.</verse>
				<verse number="42">Ir Mozė suskaičiavo, kaip VIEŠPATS jam įsakė, visus pirmagimius tarp Izraelio vaikų.</verse>
				<verse number="43">Ir visų vyriškos lyties pirmagimių pagal vardų skaičių, nuo vieno mėnesio ir vyresnių, iš jų suskaičiuotų buvo dvidešimt du tūkstančiai du šimtai septyniasdešimt trys.</verse>
				<verse number="44">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="45">„Paimk levitus vietoj visų pirmagimių tarp Izraelio vaikų ir levitų galvijus vietoj jų galvijų; ir levitai bus mano: aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="46">O dėl tų, kurie turės būti atpirkti iš dviejų šimtų septyniasdešimt trijų iš Izraelio vaikų pirmagimių, kurių yra daugiau nei levitų;</verse>
				<verse number="47">imk po penkis šekelius už galvą, pagal šventovės šekelį juos imk (šekelis yra dvidešimt gerų);</verse>
				<verse number="48">ir duok tuos pinigus, kuriais turės būti atpirktas jų viršijantis skaičius, Aaronui ir jo sūnums“.</verse>
				<verse number="49">Ir Mozė ėmė atpirkimo pinigus iš tų, kurių buvo daugiau nei tų, kurie buvo levitų atpirkti;</verse>
				<verse number="50">jis iš Izraelio vaikų pirmagimių paėmė pinigus: tūkstantį tris šimtus šešiasdešimt penkis šekelius, pagal šventovės šekelį;</verse>
				<verse number="51">ir Mozė davė pinigus iš tų, kurie buvo atpirkti, Aaronui bei jo sūnums, pagal VIEŠPATIES žodį, kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Susumuok Kehato sūnus iš Levio sūnų tarpo pagal jų šeimas, pagal jų tėvų namus,</verse>
				<verse number="3">nuo trisdešimties metų ir vyresnius – iki penkiasdešimties metų, visus įeinančius į kariuomenę, kad atliktų darbą susirinkimo padangtėje.</verse>
				<verse number="4">Šitas bus Kehato sūnų tarnavimas susirinkimo padangtėje prie švenčiausių dalykų;</verse>
				<verse number="5">ir stovyklai išvykstant, ateis Aaronas ir jo sūnūs ir nuims apdengiančią uždangą ir ja apdengs Liudijimo skrynią;</verse>
				<verse number="6">o ant jos uždės barsukų odų apdangalą, ant jo viršaus užties audeklą, visą iš mėlyno, ir įkiš jos kartis.</verse>
				<verse number="7">O ant parodomosios duonos stalo jie užties audeklą iš mėlyno ir ant jo sudės lėkštes, šaukštus, dubenis ir dangčius, kad jais uždengtų; ir nuolatinė duona bus ant jo;</verse>
				<verse number="8">o ant jų jie užties audeklą iš skaisčiai raudono, apdengs jį barsukų odų apdangalu ir įkiš jo kartis.</verse>
				<verse number="9">Ir jie paims audeklą iš mėlyno ir apdengs apšvietimo žvakidę, jos žibintus, jos gnybtuvus, jos dubenis nuognaiboms ir visus jos aliejaus indus, kuriais jie jai tarnauja;</verse>
				<verse number="10">o ją ir visus jos įrankius jie įdės į barsukų odų apdangalą ir tai uždės ant skersinio.</verse>
				<verse number="11">O ant auksinio aukuro jie užties audeklą iš mėlyno, jį apdengs barsukų odų apdangalu ir padės prie jo karčių;</verse>
				<verse number="12">ir jie paims visus tarnavimo įrankius, kuriais jie tarnauja šventovėje, juos įdės į audeklą iš mėlyno, juos apdengs barsukų odų apdangalu ir juos uždės ant skersinio;</verse>
				<verse number="13">ir jie išims pelenus iš aukuro ir užties ant jo purpurinį audeklą;</verse>
				<verse number="14">ir jie uždės ant jo visus jo įrankius, kuriais jie prie jo tarnauja: smilkytuvus, šakutes mėsai, semtuvus ir dubenis – visus aukuro įrankius; ir ant jo jie išties barsukų odų apdangalą ir padės prie jo karčių.</verse>
				<verse number="15">O kai Aaronas ir jo sūnūs stovyklai išvykstant bus baigę dengti šventovę ir visus šventovės įrankius; po to ateis Kehato sūnūs, kad juos neštų; bet jie nelies nieko, kas šventa, kad nemirtų. Šitie dalykai yra Kehato sūnų našta susirinkimo padangtėje.</verse>
				<verse number="16">O kunigo Aarono sūnaus Eleazaro pareigai priklauso aliejus šviesai, kvapūs smilkalai, kasdienė maisto auka, patepimo aliejus, priežiūra visos padangtės ir viso to, kas yra joje, šventovėje ir jos įrankiuose“.</verse>
				<verse number="17">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, sakydamas:</verse>
				<verse number="18">„Neiškirskite kehatų šeimų genties iš levitų tarpo;</verse>
				<verse number="19">bet taip jiems darykite, kad jie gyventų, o ne mirtų, jiems artėjant prie švenčiausių daiktų; Aaronas ir jo sūnūs įeis ir paskirs juos kiekvieną jo tarnavimui ir jo naštai;</verse>
				<verse number="20">bet jie neįeis pasižiūrėti, kai uždengiami šventi dalykai, kad nemirtų“.</verse>
				<verse number="21">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="22">„Susumuok taip pat iš Geršono sūnų jų tėvų namuose pagal jų šeimas;</verse>
				<verse number="23">nuo trisdešimties metų ir vyresnius – iki penkiasdešimties metų, juos suskaičiuok; visus, įeinančius tarnystės atlikti, dirbti darbo susirinkimo padangtėje.</verse>
				<verse number="24">Šita yra geršonų šeimų tarnystė, tarnauti ir naštoms:</verse>
				<verse number="25">ir jie nešios padangtės uždangalus, susirinkimo padangtę, jos apdangalą, viršuje ant jo esantį barsukų odų apdangalą, susirinkimo padangtės durų užuolaidą,</verse>
				<verse number="26">kiemo užuolaidas, aplink padangtę ir aukurą esančio kiemo vartų durų užuolaidą, jų virves ir visus jų tarnavimo įrankius, ir visa, kas jiems yra padaryta; taip jie tarnaus.</verse>
				<verse number="27">Aarono ir jo sūnų paskyrimu bus visa geršonų sūnų tarnystė visose jų naštose ir visoje jų tarnystėje; ir jiems paskirsite priežiūrai visas jų naštas.</verse>
				<verse number="28">Šita yra Geršono sūnų šeimų tarnystė susirinkimo padangtėje; ir jų pareigos bus vadovaujant rankai Itamaro, kunigo Aarono sūnaus.</verse>
				<verse number="29">O dėl Merario sūnų, tu juos suskaičiuok pagal jų šeimas, pagal jų tėvų namus;</verse>
				<verse number="30">suskaičiuok juos nuo trisdešimties metų ir vyresnius – iki penkiasdešimties metų, visus, įeinančius į tarnystę atlikti susirinkimo padangtės darbo.</verse>
				<verse number="31">O šita yra jiems įpareigota našta pagal visą jų tarnystę susirinkimo padangtėje: padangtės lentos, jos skersiniai, jos stulpai, jos movos,</verse>
				<verse number="32">aplinkinio kiemo stulpai, jų movos, jų kuolai ir jų virvės su visais jų įrankiais ir su visu jų tarnavimu; ir pagal vardus priskirkite jų įpareigotos naštos įrankius.</verse>
				<verse number="33">Šita yra Merario sūnų šeimų tarnystė pagal visą jų tarnystę susirinkimo padangtėje, vadovaujant rankai Itamaro, kunigo Aarono sūnaus“.</verse>
				<verse number="34">Ir Mozė, Aaronas ir susirinkimo vyresnieji suskaičiavo kehatų sūnus pagal jų šeimas ir pagal jų tėvų namus,</verse>
				<verse number="35">nuo trisdešimties metų ir vyresnius – iki penkiasdešimties metų, visus, įeinančius į tarnystę, darbui susirinkimo padangtėje;</verse>
				<verse number="36">o iš tų, kurie buvo jų suskaičiuoti pagal jų šeimas, buvo du tūkstančiai septyni šimtai penkiasdešimt.</verse>
				<verse number="37">Šitie buvo suskaičiuotieji iš kehatų šeimų, visi, galintys atlikti tarnystę susirinkimo padangtėje, kuriuos Mozė ir Aaronas suskaičiavo pagal VIEŠPATIES įsakymą per Mozės ranką.</verse>
				<verse number="38">O suskaičiuotųjų iš Geršono sūnų jų šeimose ir pagal jų tėvų namus,</verse>
				<verse number="39">nuo trisdešimties metų ir vyresnių – iki penkiasdešimties metų, visų, įeinančių į tarnystę, darbui susirinkimo padangtėje,</verse>
				<verse number="40">iš tų, kurie buvo jų suskaičiuoti jų šeimose, pagal jų tėvų namus, buvo du tūkstančiai šeši šimtai trisdešimt.</verse>
				<verse number="41">Šitie yra suskaičiuotieji iš Geršono sūnų šeimų, iš visų, galinčių atlikti tarnystę susirinkimo padangtėje, kuriuos Mozė ir Aaronas suskaičiavo pagal VIEŠPATIES įsakymą.</verse>
				<verse number="42">O suskaičiuotųjų iš Merario sūnų šeimų jų šeimose pagal jų tėvų namus,</verse>
				<verse number="43">nuo trisdešimties metų ir vyresnių – iki penkiasdešimties metų, visų, įeinančių į tarnystę, darbui susirinkimo padangtėje,</verse>
				<verse number="44">iš tų, kurie buvo jų suskaičiuoti pagal jų šeimas, buvo trys tūkstančiai du šimtai.</verse>
				<verse number="45">Šitie buvo suskaičiuotieji iš Merario sūnų šeimų, kuriuos suskaičiavo Mozė ir Aaronas pagal VIEŠPATIES žodį per Mozės ranką.</verse>
				<verse number="46">Visų, suskaičiuotų iš levitų, kuriuos Mozė, Aaronas ir Izraelio vyresnieji suskaičiavo pagal jų šeimas ir pagal jų tėvų namus,</verse>
				<verse number="47">nuo trisdešimties metų ir vyresnių – iki penkiasdešimties metų, visų, kurie atėjo atlikti tarnybos tarnavimo ir naštų tarnavimo susirinkimo padangtėje,</verse>
				<verse number="48">iš tų, kurie buvo jų suskaičiuoti, buvo aštuoni tūkstančiai penki šimtai aštuoniasdešimt.</verse>
				<verse number="49">Pagal VIEŠPATIES įsakymą jie buvo suskaičiuoti per Mozės ranką, kiekvienas pagal savo tarnystę ir pagal savo naštą; šitaip jie buvo jo suskaičiuoti, kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Įsakyk Izraelio vaikams, kad jie išvarytų iš stovyklos kiekvieną raupsuotąjį, kiekvieną, turintį išsiliejimą, ir kiekvieną, susiteršusį mirusiuoju;</verse>
				<verse number="3">tiek vyriškos lyties, tiek moteriškos lyties asmenis išvarykite, išsiųskite juos už stovyklos; kad jie nesuterštų savo stovyklų, tarp kurių aš gyvenu“.</verse>
				<verse number="4">Ir Izraelio vaikai taip padarė ir išvarė juos už stovyklos; kaip VIEŠPATS kalbėjo Mozei, taip Izraelio vaikai padarė.</verse>
				<verse number="5">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="6">„Kalbėk Izraelio vaikams: ‘Kai vyras ar moteris padarys kokią nors žmonių daromą nuodėmę, nusižengdami prieš VIEŠPATĮ, ir tas asmuo yra kaltas;</verse>
				<verse number="7">tada jie išpažins savo nuodėmę, kurią jie padarė; ir atlygins savo nusižengimą su visa jo verte ir prie jos pridės penktą jos dalį, ir tai duos tam, prieš kurį nusižengė.</verse>
				<verse number="8">Bet jei tas žmogus neturi giminaičio, kuriam atlygintų nusižengimą, tai nusižengimas tebūna atlyginamas VIEŠPAČIUI, kunigui; neskaitant sutaikinimo avino, kuriuo bus atliekamas sutaikinimas už jį.</verse>
				<verse number="9">Ir kiekviena visų Izraelio vaikų šventų dalykų auka, kurią jie atneša kunigui, bus jo.</verse>
				<verse number="10">Ir kiekvieno pašvęsti dalykai bus jo; kas ką duos kunigui, tai bus jo’“.</verse>
				<verse number="11">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="12">„Kalbėk Izraelio vaikams ir jiems sakyk: ‘Jei kurio vyro žmona nuklysta ir jam nusižengia,</verse>
				<verse number="13">ir vyras sugula su ja kūniškai, o tai bus paslėpta nuo jos vyro akių ir bus laikoma paslaptyje, ir ji bus suteršta, o nėra liudytojo prieš ją, ir ji nėra pagauta taip elgiantis;</verse>
				<verse number="14">ir jį apimtų pavydo dvasia, ir jis pavyduliautų savo žmonai, ir ji būtų suteršta; arba jeigu jį apimtų pavydo dvasia, ir jis pavyduliautų savo žmonai, o ji nebūtų suteršta;</verse>
				<verse number="15">tada vyras atves savo žmoną pas kunigą ir jis atneš jos auką už ją – dešimtadalį efos miežinių miltų; jis neužpils ant jų aliejaus nei neuždės ant jų smilkalų; nes tai yra pavyduliavimo auka, priminimo auka, primenanti neteisybę.</verse>
				<verse number="16">Ir kunigas ją prives ir pastatys VIEŠPATIES akivaizdoje;</verse>
				<verse number="17">ir kunigas paims švento vandens moliniame inde; ir kunigas paims iš padangtės asloje esančių dulkių ir jas įdės į vandenį;</verse>
				<verse number="18">ir kunigas pastatys moterį VIEŠPATIES akivaizdoje, atidengs moters galvą ir padės ant jos rankų priminimo auką, kuri yra pavyduliavimo auka; o kunigas savo rankoje turės kartaus vandens, sukeliančio prakeikimą;</verse>
				<verse number="19">ir kunigas įpareigos ją prisiekti ir tai moteriai sakys: „Jei joks vyras negulėjo su tavimi ir jei nebuvai nuklydusi į nešvarumą su kitu vietoje savo vyro, tai būk laisva nuo šito kartaus vandens, sukeliančio prakeikimą;</verse>
				<verse number="20">bet jei buvai nuklydusi pas kitą vietoje savo vyro ir jei esi suteršta, ir kuris nors vyras be tavo vyro gulėjo su tavimi“;</verse>
				<verse number="21">tuomet kunigas įpareigos tą moterį prisiekti prakeikimo priesaika, ir kunigas sakys tai moteriai: „VIEŠPATS tave tepadaro prakeikimu ir priesaika tarp tavo tautos, kai VIEŠPATS daro, kad tavo šlaunis supūtų ir tavo pilvas sutintų;</verse>
				<verse number="22">ir šitas prakeikimą sukeliantis vanduo įeis į tavo vidurius, kad padarytų, jog sutintų tavo pilvas ir supūtų tavo šlaunis“; o moteris sakys: „Amen, amen“.</verse>
				<verse number="23">Ir kunigas užrašys šiuos prakeikimus į knygą ir nuplaus juos karčiuoju vandeniu;</verse>
				<verse number="24">ir jis lieps moteriai gerti prakeikimą sukeliantį kartų vandenį; ir prakeikimą sukeliantis vanduo įeis į ją ir taps kartus.</verse>
				<verse number="25">Tada kunigas paims iš moters rankos pavyduliavimo auką, mosuos tą auką VIEŠPATIES akivaizdoje ir ją aukos ant aukuro;</verse>
				<verse number="26">ir kunigas paims saują iš aukos, jos atminimą, ir sudegins tai ant aukuro, o paskui duos moteriai gerti tą vandenį.</verse>
				<verse number="27">Jam pagirdžius ją vandeniu, tuomet įvyks – jei ji yra suteršta ir nusižengusi savo vyrui, į ją įeis prakeikimą sukeliantis vanduo ir taps kartus, ir sutins jos pilvas, ir supus jos šlaunis; ir ta moteris bus prakeikimu tarp savo tautos.</verse>
				<verse number="28">O jei ta moteris nėra suteršta, bet yra švari; tuomet ji bus laisva, ir joje užsimegs sėkla.</verse>
				<verse number="29">Šitas yra pavyduliavimo įstatymas, kai žmona nuklysta pas kitą vietoje savo vyro ir yra suteršta;</verse>
				<verse number="30">arba kai jį apima pavyduliavimo dvasia ir jis pavyduliauja dėl savo žmonos, ir pastatys moterį VIEŠPATIES akivaizdoje, o kunigas įvykdys jai visą šitą įstatymą.</verse>
				<verse number="31">Tada vyras bus nekaltas neteisybe, o ši moteris nešios savo neteisybę’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėk Izraelio vaikams ir jiems sakyk: ‘Kai vyras ar moteris atsiskiria, kad duotų nazarėno įžadą, kad atsiskirtų VIEŠPAČIUI;</verse>
				<verse number="3">jis atsiskirs nuo vyno ir stipraus gėrimo ir negers vyno acto ar stipraus gėrimo acto nei negers jokios vynuogių sunkos, nei nevalgys šviežių ar džiovintų vynuogių.</verse>
				<verse number="4">Visas savo atsiskyrimo dienas jis nevalgys nieko, kas pagaminta iš vynmedžio, nuo sėklelių iki odelės.</verse>
				<verse number="5">Visas savo atsiskyrimo įžado dienas skustuvas neužeis ant jo galvos; kol išsipildys dienos, kuriose jis atsiskyrė VIEŠPAČIUI, jis bus šventas ir leis augti savo galvos plaukų kasoms.</verse>
				<verse number="6">Visomis dienomis, kai jis atsiskiria VIEŠPAČIUI, jis neis prie jokio mirusio kūno.</verse>
				<verse number="7">Jis nesusiterš dėl savo tėvo ar dėl savo motinos, dėl savo brolio ar dėl savo sesers jiems mirus; nes jo Dievo įšventinimas yra ant jo galvos.</verse>
				<verse number="8">Visas savo atsiskyrimo dienas jis yra šventas VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="9">O jei kas labai staigiai numirtų šalia jo ir jis suterštų savo įšventinimo galvą; tuomet jis nusiskus galvą savo apsivalymo dieną, septintąją dieną ją nusiskus.</verse>
				<verse number="10">O aštuntąją dieną atneš du purplelius ar du jaunus karvelius kunigui prie susirinkimo padangtės durų;</verse>
				<verse number="11">ir kunigas aukos vieną kaip nuodėmės auką, o kitą kaip deginamąją auką, ir atliks sutaikinimą už jį, kadangi jis nusidėjo per mirusį, ir tą pačią dieną pašvęs savo galvą.</verse>
				<verse number="12">Ir jis įšventins VIEŠPAČIUI savo atsiskyrimo dienas ir atgabens pirmųjų metų avinėlį nusižengimo aukai; bet ankstesnės dienos bus prarastos, nes jo atsiskyrimas buvo suterštas.</verse>
				<verse number="13">Ir šitas yra nazarėno įstatymas, kai išsipildys jo atsiskyrimo dienos; jis bus atvestas prie susirinkimo padangtės durų;</verse>
				<verse number="14">ir jis aukos savo auką VIEŠPAČIUI: vieną pirmųjų metų avinėlį be trūkumų deginamajai aukai, vieną pirmųjų metų avį be trūkumų nuodėmės aukai, vieną aviną be trūkumų taikos aukojimams</verse>
				<verse number="15">ir pintinę neraugintos duonos pyragų iš smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, ir neraugintos duonos papločių, pateptų aliejumi, jų maisto auką ir jų geriamąsias aukas.</verse>
				<verse number="16">O kunigas tuos atneš VIEŠPATIES akivaizdon ir aukos jo nuodėmės auką bei jo deginamąją auką;</verse>
				<verse number="17">ir jis aukos aviną kaip taikos aukojimų auką VIEŠPAČIUI su pintine neraugintos duonos; kunigas taip pat aukos jo maisto auką ir jo geriamąją auką.</verse>
				<verse number="18">Ir nazarėnas nusiskus prie susirinkimo padangtės durų savo atsiskyrimo galvą, ims savo atsiskyrimo galvos plaukus ir juos įdės į ugnį, esančią po taikos aukojimų auka.</verse>
				<verse number="19">Ir kunigas paims išvirtą avino petį, vieną neraugintą pyragą iš pintinės ir vieną neraugintą paplotį ir juos uždės ant nazarėno rankų po to, kai bus nuskusti jo atsiskyrimo plaukai;</verse>
				<verse number="20">ir kunigas juos mosuos kaip mosuojamąją auką VIEŠPATIES akivaizdoje; tai yra šventa kunigui su mosuojamąja krūtine ir iškeliamuoju pečiu; o paskui nazarėnas gali gerti vyno.</verse>
				<verse number="21">Šitas yra įstatymas nazarėno, kuris davė įžadą, ir jo aukos VIEŠPAČIUI dėl savo atsiskyrimo, neskaitant to, ką įgis jo ranka; pagal įžadą, kurį jis davė, taip jis turės daryti pagal savo atsiskyrimo įstatymą’“.</verse>
				<verse number="22">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="23">„Kalbėk Aaronui ir jo sūnums, sakydamas: ‘Taip jūs laiminsite Izraelio vaikus, jiems tardami:</verse>
				<verse number="24">„VIEŠPATS telaimina tave ir tesaugo tave;</verse>
				<verse number="25">VIEŠPATS teapšviečia tave savo veidu ir tebūna tau maloningas;</verse>
				<verse number="26">VIEŠPATS tepakelia savo veidą į tave ir teduoda tau ramybę“.</verse>
				<verse number="27">Ir jie uždės mano vardą ant Izraelio vaikų; o aš juos laiminsiu’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Ir įvyko tą dieną, kai Mozė pilnai pastatė padangtę, patepė ją, pašventė ją ir visus jos įrankius, tiek aukurą, tiek visus jo įrankius, ir patepė juos, ir pašventė juos;</verse>
				<verse number="2">kad aukojo Izraelio kunigaikščiai, jų tėvų namų galvos, kurie buvo genčių kunigaikščiai, ir vadovavo suskaičiuotiems;</verse>
				<verse number="3">ir jie atgabeno savo auką VIEŠPATIES akivaizdon: šešis dengtus vežimus ir dvylika jaučių; po vežimą nuo dviejų kunigaikščių ir po jautį nuo kiekvieno; ir jie atgabeno juos priešais padangtę.</verse>
				<verse number="4">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="5">„Imk tai iš jų, kad jie būtų susirinkimo padangtės tarnystei atlikti; ir duok juos levitams, kiekvienam pagal jo tarnystę“.</verse>
				<verse number="6">Ir Mozė ėmė vežimus bei jaučius ir juos davė levitams.</verse>
				<verse number="7">Du vežimus ir keturis jaučius jis davė Geršono sūnums pagal jų tarnystę;</verse>
				<verse number="8">keturis vežimus ir aštuonis jaučius jis davė Merario sūnums pagal jų tarnystę, vadovaujant kunigo Aarono sūnaus Itamaro rankai.</verse>
				<verse number="9">Bet Kehato sūnums jis nieko nedavė; nes jiems priklausanti šventovės tarnystė buvo ta, kad jie turėjo nešioti ant pečių.</verse>
				<verse number="10">Ir kunigaikščiai aukojo aukuro įšventinimui tą dieną, kai jis buvo pateptas, kunigaikščiai aukojo savo auką prieš aukurą.</verse>
				<verse number="11">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Jie aukos savo auką, kiekvienas kunigaikštis savo dieną, aukuro įšventinimui“.</verse>
				<verse number="12">Ir tas, kuris pirmąją dieną aukojo savo auką, buvo Aminadabo sūnus Nachšonas iš Judos genties;</verse>
				<verse number="13">o jo auka buvo vienas sidabro dubuo šimto trisdešimties šekelių svorio, viena septyniasdešimties šekelių sidabro taurė, pagal šventovės šekelį; tie abu buvo pilni smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, maisto aukai;</verse>
				<verse number="14">vienas dešimties aukso šekelių šaukštas, pilnas smilkalų;</verse>
				<verse number="15">vienas jauniklis jautukas, vienas avinas, vienas pirmų metų avinėlis, deginamajai aukai;</verse>
				<verse number="16">vienas ožkiukas nuodėmės aukai;</verse>
				<verse number="17">o taikos aukojimų aukai du jaučiai, penki avinai, penki ožiai, penki pirmų metų avinėliai; šita buvo Aminadabo sūnaus Nachšono auka.</verse>
				<verse number="18">Antrąją dieną aukojo Cuaro sūnus Netanelis, Isacharo kunigaikštis;</verse>
				<verse number="19">jis aukojo savo aukai vieną sidabro dubenį šimto trisdešimties šekelių svorio, vieną septyniasdešimties šekelių sidabro taurę, pagal šventovės šekelį; tie abu pilni smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, maisto aukai;</verse>
				<verse number="20">vieną dešimties šekelių aukso šaukštą, pilną smilkalų;</verse>
				<verse number="21">vieną jauniklį jautuką, vieną aviną, vieną pirmų metų avinėlį, deginamajai aukai;</verse>
				<verse number="22">vieną ožkiuką nuodėmės aukai;</verse>
				<verse number="23">o taikos aukojimų aukai du jaučiai, penki avinai, penki ožiai, penki pirmų metų avinėliai; šita buvo Cuaro sūnaus Netanelio auka.</verse>
				<verse number="24">Trečiąją dieną aukojo Helono sūnus Eliabas, Zebulono vaikų kunigaikštis;</verse>
				<verse number="25">jo auka buvo vienas sidabro dubuo šimto trisdešimties šekelių svorio, viena septyniasdešimties šekelių sidabro taurė, pagal šventovės šekelį; tie abu pilni smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, maisto aukai;</verse>
				<verse number="26">vienas auksinis dešimties šekelių šaukštas, pilnas smilkalų;</verse>
				<verse number="27">vienas jauniklis jautukas, vienas avinas, vienas pirmų metų avinėlis, deginamajai aukai;</verse>
				<verse number="28">vienas ožkiukas nuodėmės aukai;</verse>
				<verse number="29">o taikos aukojimų aukai du jaučiai, penki avinai, penki ožiai, penki pirmų metų avinėliai; šita buvo Helono sūnaus Eliabo auka.</verse>
				<verse number="30">Ketvirtąją dieną aukojo Šedeūro sūnus Elicūras, Rubeno vaikų kunigaikštis;</verse>
				<verse number="31">jo auka buvo vienas sidabro dubuo šimto trisdešimties šekelių svorio, viena septyniasdešimties šekelių sidabro taurė, pagal šventovės šekelį; tie abu pilni smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, maisto aukai;</verse>
				<verse number="32">vienas auksinis dešimties šekelių šaukštas, pilnas smilkalų;</verse>
				<verse number="33">vienas jauniklis jautukas, vienas avinas, vienas pirmų metų avinėlis, deginamajai aukai;</verse>
				<verse number="34">vienas ožkiukas nuodėmės aukai;</verse>
				<verse number="35">o taikos aukojimų aukai du jaučiai, penki avinai, penki ožiai, penki pirmų metų avinėliai; šita buvo Šedeūro sūnaus Elicūro auka.</verse>
				<verse number="36">Penktąją dieną aukojo Cūrišadajo sūnus Šelumielis, Simeono vaikų kunigaikštis;</verse>
				<verse number="37">jo auka buvo vienas sidabro dubuo šimto trisdešimties šekelių svorio, viena septyniasdešimties šekelių sidabro taurė, pagal šventovės šekelį; tie abu pilni smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, maisto aukai;</verse>
				<verse number="38">vienas auksinis dešimties šekelių šaukštas, pilnas smilkalų;</verse>
				<verse number="39">vienas jauniklis jautukas, vienas avinas, vienas pirmų metų avinėlis, deginamajai aukai;</verse>
				<verse number="40">vienas ožkiukas nuodėmės aukai;</verse>
				<verse number="41">o taikos aukojimų aukai du jaučiai, penki avinai, penki ožiai, penki pirmų metų avinėliai; šita buvo Cūrišadajo sūnaus Šelumielio auka.</verse>
				<verse number="42">Šeštąją dieną aukojo Deuelio sūnus Eljasafas, Gado vaikų kunigaikštis;</verse>
				<verse number="43">jo auka buvo vienas sidabro dubuo šimto trisdešimties šekelių svorio, viena septyniasdešimties šekelių sidabro taurė, pagal šventovės šekelį; tie abu pilni smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, maisto aukai;</verse>
				<verse number="44">vienas auksinis dešimties šekelių šaukštas, pilnas smilkalų;</verse>
				<verse number="45">vienas jauniklis jautukas, vienas avinas, vienas pirmų metų avinėlis, deginamajai aukai;</verse>
				<verse number="46">vienas ožkiukas nuodėmės aukai;</verse>
				<verse number="47">o taikos aukojimų aukai du jaučiai, penki avinai, penki ožiai, penki pirmų metų avinėliai; šita buvo Deuelio sūnaus Eljasafo auka.</verse>
				<verse number="48">Septintąją dieną aukojo Amihudo sūnus Elišama, Efraimo vaikų kunigaikštis;</verse>
				<verse number="49">jo auka buvo vienas sidabro dubuo šimto trisdešimties šekelių svorio, viena septyniasdešimties šekelių sidabro taurė, pagal šventovės šekelį; tie abu pilni smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, maisto aukai;</verse>
				<verse number="50">vienas auksinis dešimties šekelių šaukštas, pilnas smilkalų;</verse>
				<verse number="51">vienas jauniklis jautukas, vienas avinas, vienas pirmų metų avinėlis, deginamajai aukai;</verse>
				<verse number="52">vienas ožkiukas nuodėmės aukai;</verse>
				<verse number="53">o taikos aukojimų aukai du jaučiai, penki avinai, penki ožiai, penki pirmų metų avinėliai; šita buvo Amihudo sūnaus Elišamos auka.</verse>
				<verse number="54">Aštuntąją dieną aukojo Pedahcūro sūnus Gamalielis, Manaso vaikų kunigaikštis;</verse>
				<verse number="55">jo auka buvo vienas sidabro dubuo šimto trisdešimties šekelių svorio, viena septyniasdešimties šekelių sidabro taurė, pagal šventovės šekelį; tie abu pilni smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, maisto aukai;</verse>
				<verse number="56">vienas auksinis dešimties šekelių šaukštas, pilnas smilkalų;</verse>
				<verse number="57">vienas jauniklis jautukas, vienas avinas, vienas pirmų metų avinėlis, deginamajai aukai;</verse>
				<verse number="58">vienas ožkiukas nuodėmės aukai;</verse>
				<verse number="59">o taikos aukojimų aukai du jaučiai, penki avinai, penki ožiai, penki pirmų metų avinėliai; šita buvo Pedahcūro sūnaus Gamalielio auka.</verse>
				<verse number="60">Devintąją dieną aukojo Gideonio sūnus Abidanas, Benjamino vaikų kunigaikštis;</verse>
				<verse number="61">jo auka buvo vienas sidabro dubuo šimto trisdešimties šekelių svorio, viena septyniasdešimties šekelių sidabro taurė, pagal šventovės šekelį; tie abu pilni smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, maisto aukai;</verse>
				<verse number="62">vienas auksinis dešimties šekelių šaukštas, pilnas smilkalų;</verse>
				<verse number="63">vienas jauniklis jautukas, vienas avinas, vienas pirmų metų avinėlis, deginamajai aukai;</verse>
				<verse number="64">vienas ožkiukas nuodėmės aukai;</verse>
				<verse number="65">o taikos aukojimų aukai du jaučiai, penki avinai, penki ožiai, penki pirmų metų avinėliai; šita buvo Gideonio sūnaus Abidano auka.</verse>
				<verse number="66">Dešimtąją dieną aukojo Amišadajo sūnus Ahiezeras, Dano vaikų kunigaikštis;</verse>
				<verse number="67">jo auka buvo vienas sidabro dubuo šimto trisdešimties šekelių svorio, viena septyniasdešimties šekelių sidabro taurė, pagal šventovės šekelį; tie abu pilni smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, maisto aukai;</verse>
				<verse number="68">vienas auksinis dešimties šekelių šaukštas, pilnas smilkalų;</verse>
				<verse number="69">vienas jauniklis jautukas, vienas avinas, vienas pirmų metų avinėlis, deginamajai aukai;</verse>
				<verse number="70">vienas ožkiukas nuodėmės aukai;</verse>
				<verse number="71">o taikos aukojimų aukai du jaučiai, penki avinai, penki ožiai, penki pirmų metų avinėliai; šita buvo Amišadajo sūnaus Ahiezero auka.</verse>
				<verse number="72">Vienuoliktąją dieną aukojo Ochrano sūnus Pagielis, Ašero vaikų kunigaikštis;</verse>
				<verse number="73">jo auka buvo vienas sidabro dubuo šimto trisdešimties šekelių svorio, viena septyniasdešimties šekelių sidabro taurė, pagal šventovės šekelį; tie abu pilni smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, maisto aukai;</verse>
				<verse number="74">vienas auksinis dešimties šekelių šaukštas, pilnas smilkalų;</verse>
				<verse number="75">vienas jauniklis jautukas, vienas avinas, vienas pirmų metų avinėlis, deginamajai aukai;</verse>
				<verse number="76">vienas ožkiukas nuodėmės aukai;</verse>
				<verse number="77">o taikos aukojimų aukai du jaučiai, penki avinai, penki ožiai, penki pirmų metų avinėliai; šita buvo Ochrano sūnaus Pagielio auka.</verse>
				<verse number="78">Dvyliktąją dieną aukojo Enano sūnus Ahyra, Naftalio vaikų kunigaikštis;</verse>
				<verse number="79">jo auka buvo vienas sidabro dubuo šimto trisdešimties šekelių svorio, viena septyniasdešimties šekelių sidabro taurė, pagal šventovės šekelį; tie abu pilni smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, maisto aukai;</verse>
				<verse number="80">vienas auksinis dešimties šekelių šaukštas, pilnas smilkalų;</verse>
				<verse number="81">vienas jauniklis jautukas, vienas avinas, vienas pirmų metų avinėlis, deginamajai aukai;</verse>
				<verse number="82">vienas ožkiukas nuodėmės aukai;</verse>
				<verse number="83">o taikos aukojimų aukai du jaučiai, penki avinai, penki ožiai, penki pirmų metų avinėliai; šita buvo Enano sūnaus Ahyros auka.</verse>
				<verse number="84">Šitas buvo aukuro įšventinimas nuo Izraelio kunigaikščių tą dieną, kai jis buvo pateptas: dvylika sidabro dubenų, dvylika sidabro taurių, dvylika aukso šaukštų;</verse>
				<verse number="85">kiekvienas sidabro dubuo svėrė šimtą trisdešimt šekelių, kiekviena taurė – septyniasdešimt; visi sidabro indai svėrė du tūkstančius keturis šimtus šekelių pagal šventovės šekelį;</verse>
				<verse number="86">auksinių šaukštų, pilnų smilkalų, buvo dvylika, kiekvienam sveriant dešimt šekelių pagal šventovės šekelį; visas šaukštų auksas buvo šimtas dvidešimt šekelių.</verse>
				<verse number="87">visų jaučių deginamajai aukai buvo dvylika jautukų, avinų – dvylika, pirmų metų avinėlių – dvylika, su jų maisto auka; ir dvylika ožkiukų nuodėmės aukai.</verse>
				<verse number="88">O visų jaučių taikos aukojimų aukai buvo dvidešimt keturi jautukai, avinų – šešiasdešimt, ožių – šešiasdešimt, pirmų metų avinėlių – šešiasdešimt. Šitas buvo įšventinimas aukuro po to, kai jis buvo pateptas.</verse>
				<verse number="89">O kai Mozė įėjo į susirinkimo padangtę kalbėtis su juo, išgirdo balsą, kalbančiojo jam nuo gailestingumo krasės, esančios ant Liudijimo skrynios, iš dviejų cherubų tarpo; ir jis kalbėjo jam.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėk Aaronui ir jam sakyk: ‘Kai uždegsi žibintus, septyni žibintai švies žvakidės priešakyje’“.</verse>
				<verse number="3">Ir Aaronas taip padarė: jis uždegė jos žibintus žvakidės priešakyje, kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="4">Ir šis žvakidės dirbinys buvo iš nukalto aukso, iki jos koto, iki jos gėlių, buvo nukaltas dirbinys; pagal pavyzdį, kurį VIEŠPATS buvo parodęs Mozei, taip jis padarė žvakidę.</verse>
				<verse number="5">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="6">„Imk levitus iš Izraelio vaikų tarpo ir juos apvalyk.</verse>
				<verse number="7">Ir taip jiems padaryk, kad juos apvalytum: apšlakstyk juos apvalymo vandeniu, ir jie tenusiskuta visą savo kūną ir teišplauna savo drabužius, ir taip apsivalys.</verse>
				<verse number="8">Tada jie teima jauniklį jautuką su jo maisto auka, tai yra, smulkiais miltais, sumaišytais su aliejumi, ir paimk kitą jauniklį jautuką nuodėmės aukai.</verse>
				<verse number="9">Ir atvesk levitus priešais susirinkimo padangtę; ir surink visą Izraelio vaikų susirinkimą;</verse>
				<verse number="10">ir atvesk levitus VIEŠPATIES akivaizdon; o Izraelio vaikai uždės savo rankas ant levitų;</verse>
				<verse number="11">ir Aaronas aukos levitus kaip Izraelio vaikų auką VIEŠPATIES akivaizdoje, kad jie vykdytų VIEŠPATIES tarnystę.</verse>
				<verse number="12">O levitai uždės savo rankas ant jautukų galvų; ir vieną aukok kaip nuodėmės auką, o kitą – kaip deginamąją auką VIEŠPAČIUI, kad atliktum sutaikinimą už levitus.</verse>
				<verse number="13">Ir pastatyk levitus Aarono akivaizdon ir jo sūnų akivaizdon ir aukok juos kaip auką VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="14">Taip išskirsi levitus iš Izraelio vaikų tarpo; ir levitai bus mano.</verse>
				<verse number="15">O po to levitai įeis, kad atliktų susirinkimo padangtės tarnystę; ir juos apvalyk ir aukok juos kaip auką.</verse>
				<verse number="16">Nes jie yra visiškai man duoti iš Izraelio vaikų tarpo; vietoj tokių, kurie atveria kiekvienas įsčias, tai yra, vietoje visų Izraelio vaikų pirmagimių, aš juos pasiėmiau sau.</verse>
				<verse number="17">Nes visi Izraelio vaikų pirmagimiai yra mano, tiek žmonės tiek gyvuliai; tą dieną, kai aš užmušiau visus pirmagimius Egipto šalyje, aš juos sau pašvenčiau.</verse>
				<verse number="18">Ir ėmiau levitus už visus Izraelio vaikų pirmagimius.</verse>
				<verse number="19">Ir daviau levitus kaip dovaną Aaronui ir jo sūnums iš Izraelio vaikų tarpo, kad vykdytų Izraelio vaikų tarnystę susirinkimo padangtėje ir atliktų sutaikinimą už Izraelio vaikus; kad jokios rykštės nebūtų Izraelio vaikų tarpe, Izraelio vaikams besiartinant prie šventovės“.</verse>
				<verse number="20">Ir Mozė ir Aaronas bei visas Izraelio vaikų susirinkimas padarė levitams pagal visa, ką VIEŠPATS įsakė Mozei apie levitus, taip jiems padarė Izraelio vaikai.</verse>
				<verse number="21">Ir levitai buvo apvalyti ir jie išplovė savo drabužius; ir Aaronas aukojo juos kaip auką VIEŠPATIES akivaizdoje; ir Aaronas atliko už juos sutaikinimą, kad juos apvalytų.</verse>
				<verse number="22">O po to levitai įėjo, kad atliktų savo tarnystę susirinkimo padangtėje Aarono akivaizdoje ir jo sūnų akivaizdoje; kaip VIEŠPATS buvo įsakęs Mozei apie levitus, taip jie padarė jiems.</verse>
				<verse number="23">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="24">„Tai yra tai, kas priklauso levitams: nuo dvidešimt penkerių metų ir vyresni jie įeis, kad patarnautų susirinkimo padangtės tarnystėje;</verse>
				<verse number="25">o nuo penkiasdešimties metų jie nustos patarnauti jos tarnystėje ir daugiau nebetarnaus;</verse>
				<verse number="26">tačiau tarnaus su savo broliais susirinkimo padangtėje, kad vykdytų pareigas, bet neturės atlikti tarnystės. Šitaip padaryk levitams dėl jų pareigų“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei Sinajaus dykumoje antrųjų metų pirmąjį mėnesį po to, kai jie buvo išėję iš Egipto šalies, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Izraelio vaikai taip pat tešvenčia Perėjimą jo nustatytu laiku.</verse>
				<verse number="3">Šito mėnesio keturioliktąją dieną, vakare, jį švęsite jo nustatytu laiku; švęskite jį pagal visus jo ritualus ir pagal visas jo apeigas“.</verse>
				<verse number="4">Ir Mozė kalbėjo Izraelio vaikams, kad jie švęstų Perėjimą.</verse>
				<verse number="5">Ir jie šventė Perėjimą pirmojo mėnesio keturioliktąją dieną, vakare, Sinajaus dykumoje; Izraelio vaikai padarė pagal visa tai, ką VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="6">Ir buvo tokių, kurie buvo susiteršę mirusiu žmogaus kūnu, kad tą dieną jie negalėjo švęsti Perėjimo; ir tą dieną jie atėjo Mozės akivaizdon ir Aarono akivaizdon;</verse>
				<verse number="7">ir tie žmonės jam tarė: „Mes esame susiteršę mirusiu žmogaus kūnu; kodėl esame sulaikyti, kad negalėtume aukoti VIEŠPATIES aukos jos nustatytu laiku Izraelio vaikų tarpe?“</verse>
				<verse number="8">Ir Mozė jiems tarė: „Pastovėkite nejudėdami, o aš išgirsiu, ką VIEŠPATS įsakys dėl jūsų“.</verse>
				<verse number="9">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="10">„Kalbėk Izraelio vaikams, sakydamas: ‘Jei kas iš jūsų ar iš jūsų palikuonių bus nešvarus dėl mirusio kūno ar bus tolimoje kelionėje, visgi jis švęs Perėjimą VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="11">Antrojo mėnesio keturioliktąją dieną, vakare, jie švęs jį, valgydami jį su nerauginta duona ir karčiomis žolėmis.</verse>
				<verse number="12">Nepaliks iš jo nieko iki ryto nei nesulaužys nei vieno jo kaulo; jie laikysis jo pagal visus Perėjimo įsakus.</verse>
				<verse number="13">Bet žmogus, kuris yra švarus ir nėra kelionėje, o susilaiko švęsti Perėjimą, ta siela bus iškirsta iš savo tautos tarpo; nes ji neatnešė VIEŠPATIES aukos jos nustatytu laiku; tas žmogus nešios savo nuodėmę.</verse>
				<verse number="14">O jei ateivis laikinai apsigyvens tarp jūsų ir norės švęsti Perėjimą VIEŠPAČIUI; jis darys pagal Perėjimo įsaką ir pagal jo būdą; jums bus vienas įsakas tiek ateiviui, tiek šalyje gimusiam“.</verse>
				<verse number="15">O tą dieną, kai buvo pastatyta padangtė, debesis apdengė padangtę, tai yra Liudijimo palapinę; o vakare ant padangtės buvo tarsi ugnies reginys iki ryto.</verse>
				<verse number="16">Taip buvo nuolatos: debesis ją dengė dieną, o ugnies reginys naktį.</verse>
				<verse number="17">O kai debesis pakildavo nuo padangtės, tai po to Izraelio vaikai keliaudavo; o toje vietoje, kur debesis apsistodavo, ten Izraelio vaikai statydavo savo palapines.</verse>
				<verse number="18">Pagal VIEŠPATIES įsakymą Izraelio vaikai keliaudavo ir pagal VIEŠPATIES įsakymą jie stovyklaudavo; tol, kol debesis likdavo ant padangtės, jie ilsėdavosi savo palapinėse.</verse>
				<verse number="19">O kai debesis ilgai užtrukdavo ant padangtės, tada Izraelio vaikai laikydavosi VIEŠPATIES įpareigojimo ir nekeliaudavo.</verse>
				<verse number="20">Ir taip buvo, kai debesis būdavo keletą dienų ant padangtės; pagal VIEŠPATIES įsakymą jie pasilikdavo savo palapinėse ir pagal VIEŠPATIES įsakymą jie keliaudavo.</verse>
				<verse number="21">Ir taip buvo, kai debesis pasilikdavo nuo vakaro iki ryto, o debesiui ryte pakilus, jie keliaudavo; ar tai buvo dieną ar naktį, kai debesis pakildavo, jie keliaudavo.</verse>
				<verse number="22">Ar tai būdavo dvi dienas, ar mėnesį, ar metus, kai debesis apsistodavo ant padangtės, ant jos pasilikdamas, Izraelio vaikai pasilikdavo savo palapinėse ir nekeliaudavo; bet jam pakilus, jie keliaudavo.</verse>
				<verse number="23">Pagal VIEŠPATIES įsakymą jie ilsėdavosi palapinėse ir pagal VIEŠPATIES įsakymą jie keliaudavo; jie laikėsi VIEŠPATIES įpareigojimo pagal VIEŠPATIES įsakymą per Mozės ranką.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Pasidaryk du sidabro trimitus; padaryk juos iš vieno gabalo; kad juos naudotum susirinkimui sušaukti ir stovykloms vykti į kelionę.</verse>
				<verse number="3">Ir jais papūtus, visas susirinkimas susirinks pas tave prie susirinkimo padangtės durų.</verse>
				<verse number="4">O jei tik vienu trimitu papūs, tada susirinks pas tave kunigaikščiai, Izraelio tūkstančių galvos.</verse>
				<verse number="5">Kai trimituosite pavojų, tada stovyklos, išsidriekusios rytiniame krašte, eis į priekį.</verse>
				<verse number="6">Kai antrą kartą trimituosite pavojų, tada stovyklos, išsidriekusios pietinėje pusėje, leisis kelionėn; jie trimituos pavojų dėl jų kelionių.</verse>
				<verse number="7">Bet surenkant susirinkimą trimituosite, tačiau neskelbsite pavojaus signalo.</verse>
				<verse number="8">O Aarono sūnūs, kunigai, trimituos tais trimitais; ir tie jums bus amžinu įsaku jūsų kartose.</verse>
				<verse number="9">O jei savo šalyje eisite į karą prieš jus engiantį priešą, tada trimituokite trimitais pavojų; ir jūs būsite atminti VIEŠPATIES, jūsų Dievo, akivaizdoje ir būsite išgelbėti iš savo priešų.</verse>
				<verse number="10">Taip pat jūsų džiaugsmo dieną, jūsų iškilmingomis dienomis ir jūsų mėnesių pradžiomis, trimituokite trimitais dėl savo deginamųjų aukų ir dėl savo taikos aukojimų aukų; kad jie jums būtų prisiminimui jūsų Dievo akivaizdoje: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas“.</verse>
				<verse number="11">Ir įvyko, kad antraisias metais, antrojo mėnesio dvidešimtąją dieną, debesis pakilo nuo Liudijimo padangtės.</verse>
				<verse number="12">Ir Izraelio vaikai leidosi į keliones iš Sinajaus dykumos; ir debesis ilsėjosi Parano dykumoje.</verse>
				<verse number="13">Ir pirmąkart jie leidosi kelionėn pagal VIEŠPATIES įsakymą per Mozės ranką.</verse>
				<verse number="14">Pirmiausia ėjo vėliava Judos vaikų stovyklos pagal jų kariuomenes; o jo kariuomenei vadovavo Aminadabo sūnus Nachšonas.</verse>
				<verse number="15">O Isacharo vaikų genties kariuomenei vadovavo Cuaro sūnus Netanelis.</verse>
				<verse number="16">O Zebulono vaikų genties kariuomenei vadovavo Helono sūnus Eliabas.</verse>
				<verse number="17">Ir buvo išardyta padangtė; ir išvyko Geršono sūnūs ir Merario sūnūs, nešdami padangtę.</verse>
				<verse number="18">Ir Rubeno stovyklos vėliava išvyko pagal jų kariuomenes; o jo kariuomenei vadovavo Šedeūro sūnus Elicūras.</verse>
				<verse number="19">O Simeono vaikų genties kariuomenei vadovavo Cūrišadajo sūnus Šelumielis.</verse>
				<verse number="20">O Gado vaikų genties kariuomenei vadovavo Deuelio sūnus Eljasafas.</verse>
				<verse number="21">Ir išvyko kehatai, nešdami šventovę; o prieš jiems ateinant, kiti padangtę pastatė.</verse>
				<verse number="22">Ir Efraimo vaikų stovyklos vėliava išvyko pagal jų kariuomenes; o jo kariuomenei vadovavo Amihudo sūnus Elišama.</verse>
				<verse number="23">O Manaso vaikų genties kariuomenei vadovavo Pedahcūro sūnus Gamalielis.</verse>
				<verse number="24">Ir Benjamino vaikų genties kariuomenei vadovavo Gideonio sūnus Abidanas.</verse>
				<verse number="25">Ir išvyko Dano vaikų stovyklos vėliava, kuri buvo visų stovyklų užnugaris jų kariuomenėse; o jo kariuomenei vadovavo Amišadajo sūnus Ahiezeras.</verse>
				<verse number="26">O Ašero vaikų genties kariuomenei vadovavo Ochrano sūnus Pagielis.</verse>
				<verse number="27">O Naftalio vaikų genties kariuomenei vadovavo Enano sūnus Ahyra.</verse>
				<verse number="28">Taip buvo Izraelio vaikų kelionės pagal jų kariuomenes, kai jie išvykdavo.</verse>
				<verse number="29">Ir Mozė tarė midjaniečio Reuelio sūnui Hobabui, Mozės uošviui: „Mes keliaujame į tą vietą, apie kurią VIEŠPATS pasakė: ‘Ją duosiu jums’; eik su mumis ir mes darysime tau gera; nes VIEŠPATS kalbėjo gera dėl Izraelio“.</verse>
				<verse number="30">O jis jam tarė: „Neisiu; tačiau aš išeisiu į savo šalį ir pas savo gimines“.</verse>
				<verse number="31">O jis tarė: „Nepalik mūsų, meldžiu tave; kadangi tu žinai, kaip mes turime stovyklauti dykumoje, tu galėtum mums būti vietoj akių.</verse>
				<verse number="32">Ir bus, jei eisi su mumis, kokį gerumą VIEŠPATS mums padarys, tą patį mes tau padarysime“.</verse>
				<verse number="33">Ir jie išvyko nuo VIEŠPATIES kalno trijų dienų kelionėn; o keliaujant tris dienas VIEŠPATIES Sandoros skrynia ėjo pirma jų, kad jiems surastų poilsio vietą.</verse>
				<verse number="34">Ir jiems išeinant iš stovyklos, VIEŠPATIES debesis buvo ant jų dienos metu.</verse>
				<verse number="35">Ir įvyko, kad skryniai išvykstant, Mozė sakė: „Kelkis, VIEŠPATIE, teišsisklaido tavo priešai; ir tebėga nuo tavo akivaizdos tavęs nekenčiantys“.</verse>
				<verse number="36">Ir jai ilsintis, jis sakė: „Sugrįšk, o VIEŠPATIE, pas Izraelio tūkstančių daugybę“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Ir tautai skundžiantis, tai nepatiko VIEŠPAČIUI; ir VIEŠPATS tai išgirdo; ir užsidegė jo pyktis; ir VIEŠPATIES ugnis užsidegė tarp jų ir prarijo esančius tolimiausiame stovyklos krašte.</verse>
				<verse number="2">Ir tauta šaukė Mozei; o kai Mozė pasimeldė VIEŠPAČIUI, ugnis užgeso.</verse>
				<verse number="3">Ir tą vietą praminė vardu Tabera; nes tarp jų degė VIEŠPATIES ugnis.</verse>
				<verse number="4">O mišri minia, esanti tarp jų, buvo apimta geidulio; ir taip pat Izraelio vaikai vėl verkė, sakydami: „Kas mums duos mėsos valgyti?</verse>
				<verse number="5">Mes atsimename žuvis, kurių laisvai valgėme Egipte; agurkus, melionus, porus, svogūnus ir česnakus;</verse>
				<verse number="6">bet dabar išdžiūvo mūsų siela; be šitos manos prieš mūsų akis visiškai nieko nebėra“.</verse>
				<verse number="7">O mana buvo kaip kalendros sėkla, o jos spalva – kaip bdelijaus spalva.</verse>
				<verse number="8">Ir tauta vaikščiojo aplinkui, ją rinko, malė girnomis ar grūdo grūstuvėje, kepė skardose ir iš jos darė pyragus; o jos skonis buvo kaip šviežio aliejaus skonis.</verse>
				<verse number="9">Ir kai rasa naktį krito ant stovyklos, mana krito ant jos.</verse>
				<verse number="10">Tada Mozė išgirdo tautą verkiančią jų šeimose, kiekvieną prie savo palapinės durų; ir labai užsidegė VIEŠPATIES pyktis; taip pat ir Mozė buvo nepatenkintas.</verse>
				<verse number="11">Ir Mozė tarė VIEŠPAČIUI: „Kodėl kamuoji savo tarną ir kodėl neradau palankumo tavo akyse, kad uždėjai ant manęs visos šitos tautos naštą?</verse>
				<verse number="12">Argi aš pradėjau visą šitą tautą? Ar aš juos pagimdžiau, kad man sakytum: ‘Nešk juos savo prieglobstyje, kaip slaugantis tėvas neša žindomą vaiką’, į šalį, kurią prisiekei jų tėvams?</verse>
				<verse number="13">Iš kur man turėti mėsos, kad duočiau visai šitai tautai? Nes jie verkia man, sakydami: ‘Duok mums mėsos, kad valgytume’.</verse>
				<verse number="14">Aš vienas nepajėgiu nešti visos šitos tautos, nes tai man per sunku.</verse>
				<verse number="15">O jei tu taip elgiesi su manimi, meldžiu tave, nužudyk mane iš karto, jei esu radęs palankumą tavo akyse; ir neleisk man matyti savo apgailėtinumo“.</verse>
				<verse number="16">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Surink man septyniasdešimt vyrų iš Izraelio vyresniųjų, kuriuos žinai, kad jie yra tautos vyresnieji ir jos pareigūnai; ir juos nuvesk prie susirinkimo padangtės, kad jie ten atsistotų su tavimi.</verse>
				<verse number="17">Ir aš nužengsiu ir ten kalbėsiu su tavimi; ir paimsiu iš dvasios, kuri yra ant tavęs, ir uždėsiu jos ant jų; ir jie nešios tautos naštą su tavimi, kad tu vienas pats jos neneštum.</verse>
				<verse number="18">O tautai sakyk: ‘Pašvęskite save rytojui, ir valgysite mėsos; nes verkėte į VIEŠPATIES ausis, sakydami: „Kas mums duos mėsos valgyti? Nes mums gerai buvo Egipte“; todėl VIEŠPATS jums duos mėsos, ir jūs valgysite.</verse>
				<verse number="19">Jūs valgysite ne vieną dieną, ne dvi dienas, ne penkias dienas, ne dešimt dienų, ne dvidešimt dienų;</verse>
				<verse number="20">bet net visą mėnesį, kol ji išlįs jums per šnerves ir bus jums šlykšti; nes jūs išniekinote VIEŠPATĮ, kuris yra tarp jūsų, ir verkėte jo akivaizdoje, sakydami: „Kodėl mes išvykome iš Egipto?’“</verse>
				<verse number="21">O Mozė tarė: „Tauta, kurios tarpe aš esu, yra šeši šimtai tūkstančių pėstininkų; o tu pasakei: ‘Aš jiems duosiu mėsos, kad jie valgytų visą mėnesį’.</verse>
				<verse number="22">Ar jiems bus papjautos kaimenės ir bandos, kad jiems užtektų? Arba, ar jiems bus surinktos visos jūros žuvys, kad jiems užtektų?“</verse>
				<verse number="23">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Argi VIEŠPATIES ranka sutrumpėjo? Dabar pamatysi, ar mano žodis tau išsipildys, ar ne“.</verse>
				<verse number="24">Ir išėjęs Mozė pasakė tautai VIEŠPATIES žodžius, ir surinko septyniasdešimt vyrų iš tautos vyresniųjų ir juos sustatė aplink padangtę.</verse>
				<verse number="25">Ir VIEŠPATS nužengė debesyje ir jam kalbėjo, ir paėmė ant jo buvusios dvasios ir jos davė septyniasdešimčiai vyresniųjų; ir įvyko, kai dvasia ilsėjosi ant jų, jie pranašavo ir nepaliovė.</verse>
				<verse number="26">Bet du iš vyrų buvo pasilikę stovykloje, vieno vardas buvo Eldadas, o kito vardas Medadas; ir dvasia ilsėjosi ant jų; o jie buvo iš užrašytųjų, bet neišėjo prie padangtės; ir jie pranašavo stovykloje.</verse>
				<verse number="27">Ir jaunuolis nubėgo ir pasakė Mozei, sakydamas: „Eldadas ir Medadas pranašauja stovykloje“.</verse>
				<verse number="28">O Nūno sūnus Jozuė, Mozės tarnas, vienas iš jo jaunuolių, atsiliepdamas tarė: „Mano viešpatie Moze, uždrausk jiems“.</verse>
				<verse number="29">O Mozė jam tarė: „Ar pavydi dėl manęs? O kad visa VIEŠPATIES tauta būtų pranašai, kad VIEŠPATS uždėtų savo dvasią ant jų!“</verse>
				<verse number="30">Ir Mozė įėjo į stovyklą, jis ir Izraelio vyresnieji.</verse>
				<verse number="31">Ir vėjas išėjo nuo VIEŠPATIES ir atgabeno nuo jūros putpelių ir jas numetė prie stovyklos, apie dienos kelionę į šitą pusę ir apie dienos kelionę į kitą pusę, aplink stovyklą, apie dviejų uolekčių aukščio ant žemės paviršiaus.</verse>
				<verse number="32">Ir tauta stojosi visą tą dieną, visą tą naktį ir visą kitą dieną, ir jie rinko putpeles; kas surinko mažiausiai, tas surinko dešimt homerų; ir jie jas visas paskleidė sau visur aplink stovyklą.</verse>
				<verse number="33">O mėsai dar tebesant tarp jų dantų, prieš ją sukramtant, VIEŠPATIES rūstybė užsidegė prieš tautą, ir VIEŠPATS ištiko tautą labai sunkia rykšte.</verse>
				<verse number="34">Ir tą vietą praminė vardu Kibrot-Hataava; nes ten jie palaidojo tautą, kuri geidė.</verse>
				<verse number="35">Iš Kibrot-Hataavos tauta keliavo į Hacerotą; ir pasiliko Hacerote.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">O Mirjama ir Aaronas kalbėjo prieš Mozę dėl etiopės moters, kurią jis buvo vedęs; nes jis buvo vedęs etiopę moterį.</verse>
				<verse number="2">Ir jie sakė: „Ar iš tikrųjų tik per Mozę VIEŠPATS kalbėjo? Argi jis nekalbėjo ir per mus?“ O VIEŠPATS tai girdėjo.</verse>
				<verse number="3">(Na, o tas vyras Mozė buvo labai romus, labiau už visus žmones, esančius ant žemės paviršiaus.)</verse>
				<verse number="4">Ir VIEŠPATS staiga tarė Mozei, Aaronui ir Mirjamai: „Jūs trys išeikite prie susirinkimo padangtės“. Ir jie trys išėjo.</verse>
				<verse number="5">Ir VIEŠPATS nužengė debesies stulpe, atsistojo padangtės duryse ir pašaukė Aaroną ir Mirjamą; ir juodu išėjo.</verse>
				<verse number="6">Ir jis tarė: „Klausykite dabar mano žodžių; jei bus pranašas tarp jūsų, aš, VIEŠPATS, regėjime jam apsireikšiu, sapne jam kalbėsiu.</verse>
				<verse number="7">Ne toks mano tarnas Mozė, kuris yra ištikimas visuose mano namuose.</verse>
				<verse number="8">Burna į burną kalbėsiu su juo, aiškiai, o ne paslaptingais žodžiais; jis matys VIEŠPATIES pavidalą; tai kodėl jūs nebijote kalbėti prieš mano tarną Mozę?“</verse>
				<verse number="9">Ir VIEŠPATIES pyktis užsidegė prieš juos; ir jis nuėjo.</verse>
				<verse number="10">Ir debesis pasišalino nuo padangtės; ir štai Mirjama tapo raupsuota, balta kaip sniegas; ir Aaronas pažvelgė į Mirjamą, ir štai ji buvo raupsuota.</verse>
				<verse number="11">Ir Aaronas tarė Mozei: „O, mano viešpatie, meldžiu tave, neuždėk ant mūsų nuodėmės, kuria mes kvailai padarėme ir kuria nusidėjome.</verse>
				<verse number="12">Tenebūna ji kaip mirusysis, kurio kūnas, jam išeinant iš savo motinos įsčių, pusiau sunykęs“.</verse>
				<verse number="13">Ir Mozė šaukė VIEŠPAČIUI, sakydamas: „O, Dieve, pagydyk ją dabar, meldžiu tave“.</verse>
				<verse number="14">O VIEŠPATS tarė Mozei: „Jei jos tėvas būtų tik spjovęs jai į veidą, argi ji nesigėdytų septynias dienas? Ji tebūna uždaryta septynioms dienoms už stovyklos, o po to ji vėl tebus priimta“.</verse>
				<verse number="15">Ir Mirjama buvo uždaryta už stovyklos septynias dienas; o tauta nekeliavo, kol Mirjama nebuvo vėl parvesta.</verse>
				<verse number="16">O po to tauta pasitraukė iš Haceroto ir stovyklavo Parano dykumoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Pasiųsk vyrus, kad jie ištirtų Kanaano šalį, kurią aš duodu Izraelio vaikams; siųsk iš kiekvienos jų tėvų genties po vyrą, kad kiekvienas būtų valdovas jų tarpe“.</verse>
				<verse number="3">Ir Mozė pagal VIEŠPATIES įsakymą išsiuntė juos iš Parano dykumos; visi tie vyrai buvo Izraelio vaikų galvos.</verse>
				<verse number="4">O šitie buvo jų vardai: iš Rubeno genties – Zakūro sūnus Šamūva;</verse>
				<verse number="5">iš Simeono genties – Horio sūnus Šafatas;</verse>
				<verse number="6">iš Judos genties – Jefunės sūnus Kalebas;</verse>
				<verse number="7">iš Isacharo genties – Juozapo sūnus Igalas;</verse>
				<verse number="8">iš Efraimo genties – Nūno sūnus Ošėja;</verse>
				<verse number="9">iš Benjamino genties – Rafuvo sūnus Paltis;</verse>
				<verse number="10">iš Zebulono genties – Sodžio sūnus Gadielis;</verse>
				<verse number="11">iš Juozapo genties, būtent iš Manaso genties, – Susio sūnus Gadis;</verse>
				<verse number="12">iš Dano genties – Gemalio sūnus Amielis;</verse>
				<verse number="13">iš Ašero genties – Mykolo sūnus Setūras;</verse>
				<verse number="14">iš Naftalio genties – Vofsio sūnus Nachbis;</verse>
				<verse number="15">iš Gado genties – Machio sūnus Geuelis.</verse>
				<verse number="16">Šitie yra vardai vyrų, kuriuos Mozė išsiuntė šalies iššnipinėti. O Nūno sūnų Ošėją Mozė praminė Jozue.</verse>
				<verse number="17">Ir Mozė išsiuntė juos Kanaano šalies iššnipinėti, ir jiems tarė: „Eikite aukštyn tuo keliu į pietus ir užlipkite į kalną;</verse>
				<verse number="18">ir apžiūrėkite šalį, kokia ji yra; ir tautą, kuri joje gyvena: ar jie stiprūs, ar silpni, mažai jų ar daug;</verse>
				<verse number="19">ir kokia yra šalis, kurioje jie gyvena: ar gera, ar bloga; ir kokie miestai, kuriuose jie gyvena: ar palapinėse, ar tvirtovėse;</verse>
				<verse number="20">ir kokia yra žemė: ar ji riebi, ar liesa, ar joje yra medžių, ar ne. Ir būkite drąsūs ir parneškite iš tos žemės vaisių“. Na, o metas buvo pirmųjų prinokusių vynuogių metas.</verse>
				<verse number="21">Taigi jie nuėjo aukštyn ir ištyrė šalį nuo Cino dykumos iki Rehobo, kur ateinama į Hamatą.</verse>
				<verse number="22">Ir jie kilo pietų puse ir atėjo į Hebroną; kur buvo Ahimanas, Šešajas ir Talmajas, Anako vaikai (na, o Hebronas buvo pastatytas septyneriais metais anksčiau už Coaną Egipte).</verse>
				<verse number="23">Ir jie atėjo prie Eškolo upelio ir iš ten nupjovė šaką su viena keke vynuogių, ir jie ją nešė dviese ant lazdos; ir jie nešė granatų ir figų.</verse>
				<verse number="24">Ta vieta buvo pavadinta Eškolo upeliu dėl vynuogių kekės, kurią Izraelio vaikai iš ten nupjovė.</verse>
				<verse number="25">Ir jie sugrįžo iš šalies tyrinėjimo po keturiasdešimties dienų.</verse>
				<verse number="26">Ir jie nuėjo ir atvyko pas Mozę, Aaroną ir visą Izraelio vaikų susirinkimą, į Parano dykumą, į Kadešą; ir parnešė žinią jiems ir visam susirinkimui, ir jiems parodė šalies vaisių.</verse>
				<verse number="27">Ir jie jam pasakojo, tardami: „Mes atvykome į šalį, į kurią mus siuntei, ir ji tikrai plūsta pienu ir medumi; ir šis yra jos vaisius.</verse>
				<verse number="28">Tačiau stipri yra tauta, gyvenanti toje šalyje, ir miestai apsupti sienomis ir labai dideli; o be to, ten matėme Anako vaikus.</verse>
				<verse number="29">Amalekiečiai gyvena pietų šalyje; o hetitai, jebusiečiai ir amoritai gyvena kalnuose; o kanaaniečiai gyvena prie jūros ir palei Jordano krantą“.</verse>
				<verse number="30">Ir Kalebas nuramino tautą Mozės priešakyje ir tarė: „Tikrai kilkime ir ją pasisavinkime; nes mes esame visiškai pajėgūs ją nugalėti“.</verse>
				<verse number="31">Bet vyrai, ėję su juo aukštyn, sakė: „Mes nepajėgūs eiti aukštyn prieš tą tautą, nes jie yra stipresni už mus“.</verse>
				<verse number="32">Ir jie atnešė Izraelio vaikams blogą atsiliepimą apie tą šalį, kurią jie buvo ištyrę, sakydami: „Žemė, kurią perėjome, kad ją ištirtume, yra žemė, kuri suryja savo gyventojus; o visa tauta, kurią joje matėme, yra didelio ūgio žmonės.</verse>
				<verse number="33">Ir ten matėme milžinus, Anako sūnus, kilusius iš milžinų; o mes savo pačių akyse buvome kaip žiogai, ir tokie buvome jų akyse“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Ir visas susirinkimas pakėlė savo balsą ir šaukė; ir tauta verkė tą naktį.</verse>
				<verse number="2">Ir visi Izraelio vaikai murmėjo prieš Mozę ir Aaroną; ir visas susirinkimas jiems tarė: „O kad būtume mirę Egipto šalyje arba būtume mirę šitoje dykumoje!</verse>
				<verse number="3">Ir kodėl VIEŠPATS atvedė mus į šitą šalį, kad kristume nuo kalavijo, kad mūsų žmonos ir mūsų vaikai būtų grobiu? Ar nebūtų mums geriau sugrįžti į Egiptą?“</verse>
				<verse number="4">Ir jie tarė vienas kitam: „Pasiskirkime vadą ir grįžkime į Egiptą“.</verse>
				<verse number="5">Tada Mozė ir Aaronas parpuolė veidais žemyn visos Izraelio vaikų susirinkimo sueigos akivaizdoje.</verse>
				<verse number="6">O Nūno sūnus Jozuė ir Jefunės sūnus Kalebas, kurie buvo iš tų, kurie ištyrė šalį, perplėšė savo drabužius;</verse>
				<verse number="7">ir jie kalbėjo visai Izraelio vaikų miniai, sakydami: „Ta žemė, kurią perėjome, kad ją ištirtume, yra nepaprastai gera žemė.</verse>
				<verse number="8">Jei VIEŠPATS mumis gėrėsis, tada jis mus įves į šitą šalį ir ją mums duos; šalį, plūstančią pienu ir medumi.</verse>
				<verse number="9">Tik nemaištaukite prieš VIEŠPATĮ nei nebijokite tos šalies tautos; nes jie yra mums duona; nuo jų pasitraukė jų apsauga, o VIEŠPATS yra su mumis; nebijokite jų“.</verse>
				<verse number="10">Bet visas susirinkimas liepė juos užmėtyti akmenimis. Ir VIEŠPATIES šlovė pasirodė susirinkimo padangtėje visų Izraelio vaikų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="11">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Kaip ilgai šita tauta mane kurstys? Ir kaip ilgai tai bus, kol jie tikės manimi dėl visų ženklų, kuriuos esu parodęs jų tarpe?</verse>
				<verse number="12">Aš jiems smogsiu maru ir iš jų atimsiu paveldėjimo teisę, o iš tavęs padarysiu didesnę tautą ir galingesnę už ją“.</verse>
				<verse number="13">Ir Mozė tarė VIEŠPAČIUI: „Tada egiptiečiai tai išgirs (nes tu savo galybe išvedei šitą tautą iš jų tarpo);</verse>
				<verse number="14">ir jie tai pasakys šitos šalies gyventojams; nes jie girdėjo, kad tu, VIEŠPATIE, esi šitos tautos tarpe, kad tu, VIEŠPATIE, esi regėtas akis į akį, ir tavo debesis stovi viršum jų, ir tu eini pirma jų debesies stulpe dienos metu, o ugnies stulpe naktį.</verse>
				<verse number="15">Na, o jei nužudysi visą šitą tautą kaip vieną žmogų, tuomet tautos, kurios girdėjo garsą apie tave, kalbės sakydamos:</verse>
				<verse number="16">‘Kadangi VIEŠPATS nepajėgė įvesti šitos tautos į šalį, kurią jiems prisiekė, todėl jis juos išžudė dykumoje’.</verse>
				<verse number="17">O dabar, meldžiu tavęs, tebūna didelė mano VIEŠPATIES galia pagal tai, kaip esi kalbėjęs, sakydamas:</verse>
				<verse number="18">‘VIEŠPATS yra ilgai pakenčiantis ir didžio gailestingumo, atleidžiantis neteisybę ir nusižengimą ir jokiu būdu nepateisinantis kaltojo, aplankantis tėvų neteisybę ant vaikų iki trečios ir ketvirtos kartos’.</verse>
				<verse number="19">Atleisk, meldžiu tave, šitos tautos neteisybę pagal tavo gailestingumo didybę ir kaip esi atleidęs šitai tautai nuo Egipto iki šiol“.</verse>
				<verse number="20">Ir VIEŠPATS tarė: „Aš atleidau pagal tavo žodį;</verse>
				<verse number="21">tačiau taip tikrai, kaip aš gyvas, visa žemė bus pripildyta VIEŠPATIES šlovės.</verse>
				<verse number="22">Kadangi visi tie, kurie matė mano šlovę ir mano stebuklus, kuriuos dariau Egipte ir dykumoje, mane gundė jau šiuos dešimt kartų ir neklausė mano balso;</verse>
				<verse number="23">jie tikrai neišvys šalies, kurią prisiekiau jų tėvams, ir nei vienas iš tų, kurie mane kurstė, jos nematys;</verse>
				<verse number="24">bet savo tarną Kalebą, kadangi jis turėjo kitą dvasią savyje ir sekė manimi iki galo, jį aš įvesiu į šalį, į kurią jis ėjo; ir jo sėkla ją pasisavins</verse>
				<verse number="25">(na, o amalekiečiai ir kanaaniečiai gyveno slėnyje). Rytoj gręžkitės ir eikite į dykumą Raudonosios jūros keliu“.</verse>
				<verse number="26">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, sakydamas:</verse>
				<verse number="27">„Kaip ilgai turėsiu kęsti šitą piktą susirinkimą, kuris murma prieš mane? Aš girdėjau Izraelio vaikų murmėjimus, kuriais jie murma prieš mane.</verse>
				<verse number="28">Sakyk jiems: ‘ Taip tikrai, kaip aš gyvas, sako VIEŠPATS, aš jums padarysiu taip, kaip jūs kalbėjote man į ausis;</verse>
				<verse number="29">šitoje dykumoje kris jūsų lavonai; ir visi iš jūsų suskaičiuotieji, pagal visą jūsų skaičių, nuo dvidešimties metų ir vyresni, kurie murmėjote prieš mane,</verse>
				<verse number="30">neabejotinai neįeisite į šalį, dėl kurios prisiekiau padaryti, kad joje gyventumėte, išskyrus Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę.</verse>
				<verse number="31">Tačiau jūsų mažylius, apie kuriuos sakėte, kad jie bus grobiu, juos aš įvesiu, ir jie pažins šalį, kurią jūs paniekinote.</verse>
				<verse number="32">Bet dėl jūsų, jūsų lavonai kris šitoje dykumoje.</verse>
				<verse number="33">O jūsų vaikai klaidžios šioje dykumoje keturiasdešimt metų ir nešios jūsų paleistuvystes, kol jūsų lavonai sunyks dykumoje.</verse>
				<verse number="34">Pagal skaičių dienų, kuriomis ištyrėte šalį, keturiasdešimt dienų, už kiekvieną dieną po metus, keturiasdešimt metų nešiosite savo neteisybes ir pažinsite mano pažado spragą.</verse>
				<verse number="35">Aš, VIEŠPATS, pasakiau, tikrai aš tai padarysiu visam šitam piktam susirinkimui, susirinkusiam prieš mane; šitoje dykumoje jie bus sunaikinti ir ten jie išmirs“.</verse>
				<verse number="36">O tie vyrai, kuriuos Mozė siuntė šalies ištirti, kurie sugrįžo ir padarė, kad visas susirinkimas murmėtų prieš jį, atnešdami blogą atsiliepimą apie tą šalį,</verse>
				<verse number="37">būtent tie vyrai, kurie atnešė piktą gandą apie šalį, mirė nuo rykštės VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="38">Bet Nūno sūnus Jozuė ir Jefunės sūnus Kalebas, kurie buvo iš tų vyrų, kurie ėjo šalies ištirti, išliko gyvi.</verse>
				<verse number="39">Ir Mozė kalbėjo šituos pasakymus visiems Izraelio vaikams; ir tauta didžiai raudojo.</verse>
				<verse number="40">Ir jie atsikėlė anksti rytą ir užlipo ant kalno viršaus, sakydami: „Štai mes esame čia ir eisime aukštyn į vietą, kurią VIEŠPATS pažadėjo; nes mes nusidėjome“.</verse>
				<verse number="41">O Mozė tarė: „Kodėl nusižengiate VIEŠPATIES įsakymui? Tai nesiseks.</verse>
				<verse number="42">Neikite aukštyn, nes VIEŠPATS nėra tarp jūsų; kad nebūtumėte sumušti savo priešų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="43">Nes amalekiečiai ir kanaaniečiai ten yra jūsų akivaizdoje, ir jūs krisite nuo kalavijo; kadangi nusigręžėte nuo VIEŠPATIES, todėl VIEŠPATS nebus su jumis“.</verse>
				<verse number="44">Bet jie drįso eiti aukštyn ant kalvos viršaus; tačiau VIEŠPATIES Sandoros skrynia ir Mozė neišėjo iš stovyklos.</verse>
				<verse number="45">Tada nusileido amalekiečiai ir kanaaniečiai, gyvenantys toje kalvoje, ir juos sumušė ir nugalėjo iki Hormos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėk Izraelio vaikams ir jiems sakyk: ‘Kai būsite įėję į jūsų buveinių šalį, kurią jums duodu,</verse>
				<verse number="3">ir norėsite aukoti VIEŠPAČIUI ugnies auką, deginamąją auką ar auką atliekant įžadą, arba aukojant laisvos valios auka, arba savo iškilmingomis šventėmis, idant darytumėte gardų kvapą VIEŠPAČIUI iš bandos ar iš kaimenės;</verse>
				<verse number="4">tuomet tas, kuris aukoja savo auką VIEŠPAČIUI, atneš maisto auką iš dešimtadalio miltų, sumaišytų su ketvirtadaliu hino aliejaus.</verse>
				<verse number="5">Ir ketvirtadalį hino vyno geriamajai aukai paruoši su deginamąja auka ar auka vienam avinėliui.</verse>
				<verse number="6">Arba avinui paruoši kaip maisto auką du dešimtadalius miltų, sumaišytų su trečdaliu hino aliejaus.</verse>
				<verse number="7">O kaip geriamąją auką aukosi trečdalį hino vyno, kaip gardų kvapą VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="8">O kai ruoši jautuką kaip deginamąją auką ar kaip auką atliekant įžadą, ar taikos aukas VIEŠPAČIUI;</verse>
				<verse number="9">tuomet jis atneš su jautuku maisto auką iš trijų dešimtadalių miltų, sumaišytų su puse hino aliejaus.</verse>
				<verse number="10">O geriamajai aukai atnešk pusę hino vyno, ugnies auką, kaip gardų kvapą VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="11">Taip bus daroma vienam jautukui ar vienam avinui, ar avinėliui, ar ožiukui.</verse>
				<verse number="12">Pagal skaičių, kuriuos paruošite, taip darykite kiekvienam pagal jų skaičių.</verse>
				<verse number="13">Kiekvienas tėvynainis tokiu būdu darys šiuos dalykus, aukodamas ugnies auką, kaip gardų kvapą VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="14">O jei ateivis laikinai apsigyvens pas jus arba kas tarp jūsų būtų jūsų kartose ir norėtų aukoti ugnies auką kaip gardų kvapą VIEŠPAČIUI, tai, kaip jūs darote, taip ir jis darys.</verse>
				<verse number="15">Vienas įsakas bus tiek jums iš susirinkimo, tiek ir ateiviui, laikinai apsigyvenusiam pas jus, – amžinas įsakas jūsų kartose; kokie jūs esate, toks bus ir ateivis VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="16">Vienas įstatymas ir vienas būdas bus jums ir ateiviui, laikinai apsigyvenusiam pas jus’“.</verse>
				<verse number="17">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="18">„Kalbėk Izraelio vaikams ir jiems sakyk: ‘Kai ateisite į šalį, į kurią jus įvesiu,</verse>
				<verse number="19">tuomet bus, kai valgysite tos žemės duonos, aukokite iškeliamąją auką VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="20">Aukokite pyragą iš savo tešlos pirmienų kaip iškeliamąją auką; kaip keliate iškeliamąją auką klojimo, taip ją iškelkite.</verse>
				<verse number="21">Iš savo tešlos pirmienų duokite VIEŠPAČIUI keliamąją auką per savo kartas.</verse>
				<verse number="22">O jei klysite ir nesilaikysite visų šitų įsakymų, kuriuos VIEŠPATS yra kalbėjęs Mozei,</verse>
				<verse number="23">tai yra viso to, ką VIEŠPATS yra jums įsakęs per Mozės ranką nuo tos dienos, kai VIEŠPATS įsakė Mozei, ir po to jūsų kartų tarpe;</verse>
				<verse number="24">tuomet bus, jei kas bus padaryta per nežinojimą, susirinkimui nežinant, visas susirinkimas aukos vieną jauniklį jautuką deginamajai aukai, kaip gardų kvapą VIEŠPAČIUI, su jo maisto auka bei jo geriamąja auka pagal būdą, ir vieną ožiuką nuodėmės aukai.</verse>
				<verse number="25">Ir kunigas atliks sutaikinimą už visą Izraelio vaikų susirinkimą, ir jiems bus atleista; nes tai yra nežinojimas; o jie atneš savo auką, ugnies auką VIEŠPATIE ir savo nuodėmės auką VIEŠPATIES akivaizdon dėl savo nežinojimo;</verse>
				<verse number="26">ir bus atleista visam Izraelio vaikų susirinkimui ir ateiviui, laikinai apsigyvenusiam tarp jų; kadangi visa tauta buvo nežinojime.</verse>
				<verse number="27">O jei kuri siela nusideda per nežinojimą, tuomet ji atves pirmųjų metų ožką kaip nuodėmės auką.</verse>
				<verse number="28">O kunigas atliks sutaikinimą už sielą, nusižengusią nežinant, kai ji nusideda VIEŠPATIES akivaizdoje per nežinojimą, kad atliktų už ją sutaikinimą; ir jai bus atleista.</verse>
				<verse number="29">Turėkite vieną įstatymą tam, kuris nusideda per nežinojimą, tiek gimusiajam tarp Izraelio vaikų, tiek ir ateiviui, laikinai apsigyvenusiam tarp jų.</verse>
				<verse number="30">Bet siela, kuri ką nors daro sąmoningai, ar tai būtų gimusysis šalyje, ar ateivis, ji užtraukė VIEŠPAČIUI gėdą; ir ta siela bus iškirsta iš savo tautos tarpo.</verse>
				<verse number="31">Kadangi ji paniekino VIEŠPATIES žodį ir sulaužė jo įsakymą, ta siela bus visiškai iškirsta; jos neteisybė bus ant jos“.</verse>
				<verse number="32">Ir būdami dykumoje, Izraelio vaikai užtiko vyrą, renkantį pagalius sabato dieną.</verse>
				<verse number="33">O tie, kurie užtiko jį renkant pagalius, atvedė jį pas Mozę, Aaroną ir pas visą susirinkimą.</verse>
				<verse number="34">Ir jie uždarė jį saugoti, nes nebuvo paskelbta, kas jam turi būti padaryta.</verse>
				<verse number="35">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Tas vyras tikrai bus užmuštas; visas susirinkimas jį užmėtys akmenimis už stovyklos“.</verse>
				<verse number="36">Ir visas susirinkimas jį išvedė už stovyklos ir užmėtė jį akmenimis, ir jis mirė; kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="37">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="38">„Kalbėk Izraelio vaikams ir jiems įsakyk, kad jie pasidarytų kutus prie savo drabužių kraštų savo kartose, ir kad ant krašto kuto jie uždėtų juostą iš mėlyno:</verse>
				<verse number="39">ir tai jums bus kaip kutas, kad pažiūrėję į jį prisimintumėte visus VIEŠPATIES įsakymus ir juos vykdytumėte; ir kad jūs nesivaikytumėte savo širdies ir savo akių, paskui kurias jūs sekiodavote paleistuvauti;</verse>
				<verse number="40">kad atsimintumėte ir vykdytumėte visus mano įsakymus ir būtumėte šventi savo Dievui.</verse>
				<verse number="41">Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas, kuris jus išvedžiau iš Egipto šalies, kad būčiau jūsų Dievas: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Na, o Korachas – sūnus Iccharo, sūnus Kehato, sūnus Levio, ir Datanas bei Abiramas – sūnūs Eliabo, ir Onas, sūnus Peleto, – sūnūs Rubeno, paėmė vyrų;</verse>
				<verse number="2">ir jie pakilo prieš Mozę su kai kuriais iš Izraelio vaikų, dviem šimtais penkiasdešimt susirinkimo kunigaikščių, gerai žinomais susirinkime, garsiais vyrais;</verse>
				<verse number="3">ir jie susirinko prieš Mozę ir prieš Aaroną ir jiems tarė: „ Jūs sau per daug prisiimate, nes visas susirinkimas, jie visi, yra šventi ir tarp jų yra VIEŠPATS; tai kodėl keliatės aukščiau VIEŠPATIES susirinkimo?“</verse>
				<verse number="4">Ir Mozė tai išgirdęs, parpuolė veidu žemėn;</verse>
				<verse number="5">ir jis kalbėjo Korachui bei visai jo draugijai, sakydamas: „Rytoj VIEŠPATS parodys, kas yra jo ir kas yra šventas; ir lieps jam prieiti prie savęs; tam, kurį jis išsirinko, lieps prieiti prie savęs.</verse>
				<verse number="6">Tai darykite: Korachai, ir visa jo draugija, pasiimkite smilkytuvus;</verse>
				<verse number="7">ir rytoj įdėkite į juos ugnies ir įdėkite į juos smilkalų VIEŠPATIES akivaizdoje; ir bus, kad tas, kurį VIEŠPATS išsirinks, bus šventas; jūs sau per daug prisiimate, Levio sūnūs“.</verse>
				<verse number="8">Ir Mozė tarė Korachui: „Klausykite, meldžiu jus, Levio sūnūs;</verse>
				<verse number="9">atrodo jums per maža, kad Izraelio Dievas jus išskyrė iš Izraelio susirinkimo, kad jus priartintų prie savęs, idant atliktumėte VIEŠPATIES padangtės tarnystę ir stovėtumėte susirinkimo akivaizdoje jiems patarnauti?</verse>
				<verse number="10">Ir jis priartino tave prie savęs ir visus tavo brolius Levio sūnus su tavimi; o jūs siekiate ir kunigystės?</verse>
				<verse number="11">Dėl kokios priežasties tu ir visa tavo draugija susirinkote prieš VIEŠPATĮ; ir kas gi yra Aaronas, kad murmate prieš jį?“</verse>
				<verse number="12">Ir Mozė pasiuntė pašaukti Eliabo sūnus Dataną ir Abiramą; kurie tarė: „Mes neisime aukštyn;</verse>
				<verse number="13">ar per maža, kad mus atvedei aukštyn iš šalies, plūstančios pienu ir medumi, kad mus nužudytum dykumoje, kad dar pasidarytum ir mūsų kunigaikščiu?</verse>
				<verse number="14">Be to, tu neįvedei mūsų į šalį, plūstančią pienu ir medumi, nei nedavei mums paveldėti laukų ir vynuogynų; ar nori išlupti šitiems žmonėms akis? Mes neisime aukštyn“.</verse>
				<verse number="15">Ir labai užsirūstinęs Mozė tarė VIEŠPAČIUI: „Neatsižvelk į jų auką; aš nei vieno asilo neėmiau iš jų ir nei vienam iš jų nepadariau žalos“.</verse>
				<verse number="16">Ir Mozė tarė Korachui: „Tu ir visa tavo draugija būkite rytoj VIEŠPATIES akivaizdoje – tu, jie ir Aaronas;</verse>
				<verse number="17">ir kiekvienas imkite savo smilkytuvą ir įdėkite į juos smilkalų, ir kiekvienas atneškite VIEŠPATIES akivaizdon savo smilkytuvą, du šimtus penkiasdešimt smilkytuvų; taip pat tu ir Aaronas – kiekvienas iš jūsų savo smilkytuvą“.</verse>
				<verse number="18">Ir jie kiekvienas ėmė savo smilkytuvą, įdėjo į juos ugnies, uždėjo ant jų smilkalų ir atsistojo prie susirinkimo padangtės durų su Moze ir Aaronu.</verse>
				<verse number="19">Ir Korachas surinko prieš juos visą susirinkimą prie susirinkimo padangtės durų; ir VIEŠPATIES šlovė pasirodė visam susirinkimui.</verse>
				<verse number="20">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, sakydamas:</verse>
				<verse number="21">„Atsiskirkite iš šito susirinkimo tarpo, kad juos sunaikinčiau per vieną akimirką“.</verse>
				<verse number="22">Ir jie parpuolė veidais žemyn ir tarė: „O, Dieve, visų kūnų dvasių Dieve, ar vienam žmogui nusidėjus, užsirūstinsi ant viso susirinkimo?“</verse>
				<verse number="23">O VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="24">„Kalbėk susirinkimui, sakydamas: ‘Atsitraukite iš visų pusių nuo Koracho, Datano ir Abiramo padangčių’“.</verse>
				<verse number="25">Ir pakilęs Mozė ėjo pas Dataną ir Abiramą; o Izraelio vyresnieji ėjo paskui jį.</verse>
				<verse number="26">Ir jis kalbėjo susirinkimui, sakydamas: „Pasišalinkite, meldžiu jus, nuo šitų nedorų žmonių palapinių ir nelieskite nieko, kas yra jų, kad nebūtumėte sunaikinti visose jų nuodėmėse“.</verse>
				<verse number="27">Taigi jie atsitraukė nuo Koracho, Datano ir Abiramo padangčių iš visų pusių; o Datanas ir Abiramas išėję stovėjo savo palapinių duryse su savo žmonomis, savo sūnumis ir savo mažais vaikais.</verse>
				<verse number="28">Ir Mozė tarė: „Iš to pažinsite, kad VIEŠPATS mane siuntė daryti visus šiuos darbus; nes aš jų nedariau savo paties noru.</verse>
				<verse number="29">Jei šitie mirs įprasta visų žmonių mirtimi arba jeigu jie bus aplankyti kaip visi žmonės yra aplankomi; tuomet VIEŠPATS nėra manęs siuntęs.</verse>
				<verse number="30">Bet jei VIEŠPATS padarys naują dalyką, ir žemė, atvėrusi savo burną, juos praris su viskuo, kas jiems priklauso, ir jie gyvi nužengs į duobę; tuomet jūs suprasite, kad šitie žmonės kurstė VIEŠPATĮ“.</verse>
				<verse number="31">Ir įvyko, kad jam baigus kalbėti visus šituos žodžius, prasiskyrė žemė, kuri buvo po jais;</verse>
				<verse number="32">ir žemė atvėrė savo burną ir prarijo juos ir jų namus, ir visus žmones, priklausančius Korachui, ir visą jų turtą.</verse>
				<verse number="33">Jie ir visa, kas jiems priklausė, gyvi nužengė žemyn į duobę, ir žemė uždengė juos; ir jie pražuvo iš susirinkimo tarpo.</verse>
				<verse number="34">O visas Izraelis, kurie buvo aplink juos, jiems šaukiant, bėgo; nes jie sakė: „Kad žemė ir mūsų neprarytų“.</verse>
				<verse number="35">Ir ugnis išėjo nuo VIEŠPATIES ir prarijo du šimtus penkiasdešimt vyrų, kurie aukojo smilkalus.</verse>
				<verse number="36">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="37">„Sakyk kunigo Aarono sūnui Eleazarui, kad jis iškeltų smilkytuvus iš degėsių, ir išsklaidyk ugnį ten; nes jie yra pašvęsti.</verse>
				<verse number="38">Smilkytuvus tų, nusidėjusiųjų prieš savo pačių sielas, teperdaro į plačias plokštes aukurui apdengti; nes jie aukojo juos VIEŠPATIES akivaizdoje, todėl jie yra pašvęsti; ir jie bus ženklas Izraelio vaikams“.</verse>
				<verse number="39">Ir kunigas Eleazaras paėmė varinius smilkytuvus, kuriais sudegintieji aukojo; ir jie buvo perdaryti į plačias plokštes aukurui uždengti;</verse>
				<verse number="40">kad būtų atminimas Izraelio vaikams, kad joks svetimas, kuris nėra iš Aarono sėklos, nepriartėtų aukoti smilkalų VIEŠPATIES akivaizdoje; kad jis nebūtų kaip Korachas ir jo draugija; kaip VIEŠPATS jam sakė per Mozės ranką.</verse>
				<verse number="41">Bet rytojaus dieną visas Izraelio vaikų susirinkimas murmėjo prieš Mozę ir prieš Aaroną, sakydamas: „Jūs nužudėte VIEŠPATIES tautą“.</verse>
				<verse number="42">Ir įvyko, kad susirinkimui susibūrus prieš Mozę bei Aaroną, jie pažiūrėjo į susirinkimo padangtę; ir štai debesis ją apdengė ir pasirodė VIEŠPATIES šlovė.</verse>
				<verse number="43">O Mozė ir Aaronas atėjo prieš susirinkimo padangtę.</verse>
				<verse number="44">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="45">„Išsikelkite iš šito susirinkimo tarpo, kad aš juos sunaikinčiau per vieną akimirką“. Ir jie parpuolė veidais žemyn.</verse>
				<verse number="46">Ir Mozė tarė Aaronui: „Imk smilkytuvą, įdėk į jį ugnies nuo aukuro, uždėk smilkalų ir skubiai nueik prie susirinkimo ir atlik už juos sutaikinimą; nes rūstybė yra išėjusi nuo VIEŠPATIES; prasidėjo rykštė“.</verse>
				<verse number="47">Ir Aaronas paėmė, kaip Mozė įsakė, ir nubėgo į susirinkimo vidurį; ir štai rykštė buvo prasidėjusi tautos tarpe; ir jis uždėjo smilkalų ir atliko sutaikinimą už tautą.</verse>
				<verse number="48">Ir jis stovėjo tarp mirusiųjų ir gyvųjų; ir rykštė liovėsi.</verse>
				<verse number="49">Na, o mirusiųjų nuo rykštės buvo keturiolika tūkstančių septyni šimtai neskaitant tų, kurie mirė dėl Koracho reikalo.</verse>
				<verse number="50">Ir Aaronas sugrįžo pas Mozę prie susirinkimo padangtės durų; ir rykštė liovėsi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėk Izraelio vaikams ir imk iš kiekvieno iš jų po lazdą pagal jų tėvų namus, iš visų jų kunigaikščių pagal jų tėvų namus dvylika lazdų; užrašyk kiekvieno vardą ant jo lazdos.</verse>
				<verse number="3">Ir užrašyk Aarono vardą ant Levio lazdos; nes viena lazda bus kiekvienai jų tėvų namų galvai.</verse>
				<verse number="4">Ir padėk jas susirinkimo padangtėje priešais Liudijimą, kur aš susitiksiu su jumis.</verse>
				<verse number="5">Ir įvyks, kad lazda vyro, kurį aš išsirinksiu, sužydės; ir aš nutildysiu Izraelio vaikų murmėjimus, kuriais jie murma prieš jus“.</verse>
				<verse number="6">Ir Mozė kalbėjo Izraelio vaikams, ir visi jų kunigaikščiai jam davė po lazdą, po vieną už kiekvieną kunigaikštį, dvylika lazdų pagal jų tėvų namus; ir Aarono lazda buvo tarp jų lazdų.</verse>
				<verse number="7">Ir Mozė padėjo lazdas VIEŠPATIES akivaizdoje, Liudijimo padangtėje.</verse>
				<verse number="8">Ir įvyko, kad rytojaus dieną Mozė įėjo į Liudijimo padangtę; ir štai Aarono lazda už Levio namus buvo supumpuravusi, išleido pumpurus, pražydo žiedais ir davė migdolų.</verse>
				<verse number="9">Ir Mozė išnešė visas lazdas iš VIEŠPATIES akivaizdos pas visus Izraelio vaikus; ir jie pažiūrėjo ir kiekvienas pasiėmė savo lazdą.</verse>
				<verse number="10">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Atnešk atgal Aarono lazdą priešais Liudijimą, kad būtų saugoma kaip ženklas prieš maištautojus; ir visiškai pašalink jų murmėjimus nuo manęs, kad jie nemirtų“.</verse>
				<verse number="11">Ir Mozė taip padarė; kaip VIEŠPATS jam įsakė, taip jis padarė.</verse>
				<verse number="12">Ir Izraelio vaikai kalbėjo Mozei, sakydami: „Štai mes mirštame, mes žūstame, mes visi žūstame.</verse>
				<verse number="13">Kiekvienas, kuris nors kiek priartėja prie VIEŠPATIES padangtės, mirs; ar mes būsime sunaikinti mirtimi?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS tarė Aaronui: „Tu, tavo sūnūs ir tavo tėvų namai su tavimi nešiosite šventovės neteisingumą; tu ir tavo sūnūs su tavimi nešiosite savo kunigystės neteisingumą.</verse>
				<verse number="2">Taip pat savo brolius iš Levio genties, tavo tėvo genties, atsivesk su savimi, kad jie prisijungtų prie tavęs ir tau tarnautų; bet tu ir tavo sūnūs su tavimi tarnausite priešais Liudijimo padangtę.</verse>
				<verse number="3">Ir jie laikysis tavo pareigų ir visos padangtės pareigų; tik jie nepriartės prie šventovės įrankių ir aukuro, kad nei jie, nei jūs nemirtumėte.</verse>
				<verse number="4">Ir jie prisijungs prie tavęs ir laikysis susirinkimo padangtės pareigų, dėl viso padangtės tarnavimo; o svetimas nepriartės prie jūsų.</verse>
				<verse number="5">Ir laikykitės šventovės pareigų ir aukuro pareigų; kad daugiau nebebūtų rūstybės ant Izraelio vaikų.</verse>
				<verse number="6">Ir štai aš paėmiau jūsų brolius levitus iš Izraelio vaikų tarpo; jums jie yra duoti kaip dovana VIEŠPAČIUI, kad atliktų susirinkimo padangtės tarnavimą.</verse>
				<verse number="7">Todėl tu ir tavo sūnūs su tavimi vykdysite savo kunigystės tarnybą viskam, kas yra aukuro ir kas už uždangos; ir tarnaukite; aš daviau jums jūsų kunigystės tarnybą kaip dovanos tarnybą; o svetimas, kuris priartės, bus užmuštas“.</verse>
				<verse number="8">Ir VIEŠPATS kalbėjo Aaronui: „Štai taip pat aš tave įpareigojau dėl mano iškeliamų aukų iš visų Izraelio vaikų pašvęstų dalykų; tau jas daviau dėl patepimo ir tavo sūnums, amžinu įsaku.</verse>
				<verse number="9">Tai bus tavo iš švenčiausių dalykų, išsaugotų nuo ugnies: kiekviena jų auka, kiekviena jų maisto auka, kiekviena jų nuodėmės auka ir kiekviena jų nusižengimo auka, kurias jie man duos, bus švenčiausia tau ir tavo sūnums.</verse>
				<verse number="10">Švenčiausioje vietoje tai valgyk; kiekvienas vyriškos lyties tai valgys; tau tai bus šventa.</verse>
				<verse number="11">Ir tai yra tavo: iškeliamoji auka jų dovanos su visomis Izraelio vaikų mosuojamomis aukomis; tau jas daviau ir tavo sūnums bei tavo dukterims su tavimi amžinu įstatu; kiekvienas, kas yra švarus tavo namuose, tai valgys.</verse>
				<verse number="12">Visa, kas geriausia iš aliejaus, ir visa, kas geriausia iš vyno bei kviečių, jų pirmavaisiai, kuriuos jie aukos VIEŠPAČIUI, juos daviau tau.</verse>
				<verse number="13">Kas šalyje pirmiausia prinokę, kuriuos jie atneš VIEŠPAČIUI, bus tavo; tas, kuris yra švarus tavo šeimoje, tai valgys.</verse>
				<verse number="14">Visa, kas pašvęsta Izraelyje, bus tavo.</verse>
				<verse number="15">Visa, kas praveria gimdą iš visų kūnų, ar tai būtų iš žmonių, ar gyvulių, kuriuos jie atneša VIEŠPAČIUI, bus tavo; tačiau žmogaus pirmagimį visiškai atpirk ir nešvarių gyvulių pirmagimį atpirk.</verse>
				<verse number="16">O tuos, kurie turi būti atpirkti nuo mėnesio amžiaus, atpirk pagal savo įvertinimą už penkių šekelių pinigus, pagal šventovės šekelį, kuris yra dvidešimt gerų.</verse>
				<verse number="17">Tačiau neatpirk karvės pirmagimio ar avies pirmagimio, ar ožkos pirmagimio: jie yra šventi; jų kraują šlakstyk ant aukuro ir jų taukus sudegink kaip ugnies auką, kaip gardų kvapą VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="18">O jų mėsa bus tavo, kaip mosuojamoji krūtinė ir kaip dešinysis petys yra tavo.</verse>
				<verse number="19">Visas šventųjų dalykų iškeliamąsias aukas, kurias Izraelio vaikai aukoja VIEŠPAČIUI, daviau tau ir tavo sūnums bei tavo dukterims su tavimi amžinu įstatu; tai yra amžina druskos sandora VIEŠPATIES akivaizdoje tau ir tavo sėklai su tavimi“.</verse>
				<verse number="20">Ir VIEŠPATS kalbėjo Aaronui: „Jų šalyje neturėsi jokio paveldo nei neturėsi jokios dalies tarp jų: aš esu tavo dalis ir tavo paveldas tarp Izraelio vaikų.</verse>
				<verse number="21">O štai Levio vaikams daviau visas dešimtines Izraelyje kaip paveldą už jų tarnystę, kuria jie tarnauja, tai yra susirinkimo padangtės tarnystę.</verse>
				<verse number="22">Taip pat Izraelio vaikams nuo šiol nebegalima artintis prie susirinkimo padangtės, kad neneštų nuodėmės ir nemirtų.</verse>
				<verse number="23">Bet levitai atliks susirinkimo padangtės tarnystę, ir jie nešios jų neteisybę; tai bus amžinas įstatas per jūsų kartas, kad tarp Izraelio vaikų jie neturėtų paveldo.</verse>
				<verse number="24">Bet Izraelio vaikų dešimtines, kurias jie aukoja VIEŠPAČIUI kaip iškeliamąją auką, aš daviau levitams paveldėti; todėl pasakiau jiems: ‘Tarp Izraelio vaikų jie neturės paveldo“.</verse>
				<verse number="25">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="26">„Taip kalbėk levitams ir jiems sakyk: ‘Kai imate iš Izraelio vaikų dešimtines, kurias jums daviau iš jų kaip jūsų paveldą, tuomet aukokite iš jų iškeliamąją auką VIEŠPAČIUI, tai yra, dešimtadalį dešimtinės.</verse>
				<verse number="27">Ir ši jūsų iškeliamoji auka bus jums įskaityta tartum tai būtų javai iš klojimo ir kaip pilnuma iš vyno spaustuvo.</verse>
				<verse number="28">Taip aukokite ir iškeliamąją auką VIEŠPAČIUI iš visų jūsų dešimtinių, kurias gaunate iš Izraelio vaikų; ir duokite iš tų VIEŠPATIES iškeliamąją auką kunigui Aaronui.</verse>
				<verse number="29">Iš visų jūsų dovanų aukokite kiekvieną VIEŠPATIES iškeliamąją auką, iš viso, kas jų geriausia – iš jų pašvęstą jų dalį“.</verse>
				<verse number="30">Todėl sakyk jiems: „Kai būsite iškėlę iš jų tai, kas jų geriausia, tuomet tai bus priskaičiuota levitams kaip klojimo prieaugis ir kaip vyno spaustuvo prieaugis.</verse>
				<verse number="31">Ir valgykite tai bet kurioje vietoje, jūs ir jūsų namiškiai; nes tai yra jūsų atlyginimas už jūsų tarnystę susirinkimo padangtėje.</verse>
				<verse number="32">Ir jūs dėl to nenešite nuodėmės, kai būsite iškėlę iš jų tai, kas jų geriausia; ir nesuterškite Izraelio vaikų šventų dalykų, kad nemirtumėte“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Šitas yra įstatymo įsakas, kurį VIEŠPATS yra įsakęs, sakydamas: ‘Kalbėk Izraelio vaikams, kad jie tau atvestų žalą telyčią, be dėmės, neturinčią trūkumų, ant kurios dar nebuvo užėjęs jungas.</verse>
				<verse number="3">Ir duokite ją kunigui Eleazarui, kad jis išvestų ją už stovyklos ir ją kas papjautų prieš jo akis;</verse>
				<verse number="4">ir kunigas Eleazaras paims savo pirštu jos kraujo ir septynis kartus pašlakstys jos kraujo tiesiai prieš susirinkimo padangtę;</verse>
				<verse number="5">ir telyčią kuris tai vienas sudegins jo akyse; sudegins jos odą, jos mėsą ir jos kraują su jos mėšlu;</verse>
				<verse number="6">ir kunigas paims kedro medžio, yzopo ir skaisčiai raudono ir juos įmes į degančios telyčios vidurį.</verse>
				<verse number="7">Po to kunigas išplaus savo drabužius ir nusiplaus savo kūną vandenyje, o paskui jis įeis į stovyklą, ir kunigas bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="8">Ir tas, kuris ją sudegino, išplaus savo drabužius vandenyje ir nuplaus savo kūną vandenyje, ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="9">O švarus vyras susems telyčios pelenus ir juos padės švarioje vietoje už stovyklos, ir jie bus saugomi Izraelio vaikų susirinkimui, atskyrimo vandeniui; tai yra apsivalymas už nuodėmę.</verse>
				<verse number="10">O tas, kuris susems telyčios pelenus, išplaus savo drabužius, ir bus nešvarus iki vakaro; ir tai bus Izraelio vaikams ir ateiviui, laikinai apsigyvenusiam tarp jų, amžinas įstatas.</verse>
				<verse number="11">Kas palies kokio nors žmogaus mirusį kūną, bus nešvarus septynias dienas.</verse>
				<verse number="12">Jis juo apsivalys trečiąją dieną, o septintąją dieną jis bus švarus; bet jei jis neapsivalys trečiąją dieną, tuomet septintąją dieną jis nebus švarus.</verse>
				<verse number="13">Kas paliečia kokio nors mirusio žmogaus lavoną ir neapsivalo, tas suteršia VIEŠPATIES padangtę; ir ta siela bus iškirsta iš Izraelio; kadangi ant jo nebuvo apšlakstytas atskyrimo vanduo, jis bus nešvarus; jo nešvarumas tebėra ant jo.</verse>
				<verse number="14">Šitas yra įstatymas, kai žmogus miršta palapinėje: visi, kurie įeina į tą palapinę, ir visa, kas yra toje palapinėje, bus nešvaru septynias dienas.</verse>
				<verse number="15">Ir kiekvienas atviras indas, kuris neturi ant jo pririšto dangčio, yra nešvarus.</verse>
				<verse number="16">Ir kas palies užmuštąjį kalaviju atvirame lauke ar lavoną, ar žmogaus kaulus, ar kapą, bus nešvarus septynias dienas.</verse>
				<verse number="17">Ir nešvariajam asmeniui paims sudegintos telyčios apsivalymo už nuodėmę pelenų ir inde užpils ant jų tekančio vandens;</verse>
				<verse number="18">o švarus asmuo paims yzopo, jį pamerks į vandenį ir juo apšlakstys palapinę, visus indus, visus ten buvusius asmenis ir tą, kuris palietė kaulus ar užmuštąjį, ar mirusį, ar kapą;</verse>
				<verse number="19">ir švarusis asmuo apšlakstys nešvarųjį trečiąją dieną ir septintąją dieną; o septintąją dieną jis apsivalys, išplaus savo drabužius, nusiplaus vandenyje, ir vakare bus švarus.</verse>
				<verse number="20">Bet tas, kuris bus nešvarus ir neapsivalys, ta siela bus iškirsta iš susirinkimo tarpo, nes ji yra suteršusi VIEŠPATIES šventovę; atskyrimo vandens nebuvo apšlakstyta ant jos; ji yra nešvari.</verse>
				<verse number="21">Ir tai jiems bus amžinas įstatas, kad tas, kuris šlaksto atskyrimo vandenį, išplaus savo drabužius; ir tas, kuris palies atskyrimo vandenį, bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="22">Ir ką nešvarusis asmuo palies, bus nešvaru; ir siela, kuri tai palies, bus nešvari iki vakaro’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Tuomet pirmąjį mėnesį Izraelio vaikai, tai yra visas susirinkimas, atvyko į Cino dykumą; ir tauta apsistojo Kadeše; ir mirė ten Mirjama, ir ten buvo palaidota.</verse>
				<verse number="2">Ir susirinkimui nebuvo vandens; ir jie susirinko prieš Mozę ir prieš Aaroną.</verse>
				<verse number="3">Ir tauta barėsi su Moze ir kalbėjo, sakydami: „O, kad būtume mirę, kai mūsų broliai mirė VIEŠPATIES akivaizdoje!</verse>
				<verse number="4">Ir kodėl atvedėte VIEŠPATIES susirinkimą aukštyn į šitą dykumą, kad mes ir mūsų galvijai čia mirtume?</verse>
				<verse number="5">Ir kodėl padarėte, kad išeitume aukštyn iš Egipto, kad mus atvestumėte į šitą blogą vietą? Tai vieta ne sėklų, ne figmedžių, ne vynmedžių ir ne granatmedžių; nei vandens nėra gerti“.</verse>
				<verse number="6">Ir Mozė bei Aaronas nuėjo nuo susirinkimo akivaizdos prie susirinkimo padangtės durų ir jie parpuolė veidais žemyn; ir jiems pasirodė VIEŠPATIES šlovė.</verse>
				<verse number="7">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="8">„Paimk lazdą ir surink susirinkimą, tu ir tavo brolis Aaronas, ir kalbėkite uolai jų akyse; ir ji išleis savo vandenį, ir tu jiems išgausi vandens iš uolos; taip pagirdysi susirinkimą ir jų gyvulius’“.</verse>
				<verse number="9">Ir Mozė paėmė lazdą iš VIEŠPATIES akivaizdos, kaip jis jam įsakė.</verse>
				<verse number="10">Ir Mozė bei Aaronas surinko susirinkimą priešais uolą, ir jis jiems tarė: „Na, klausykite jūs, maištininkai; ar mes turime iš šitos uolos jums išgauti vandens?“</verse>
				<verse number="11">Ir Mozė pakėlė savo ranką ir du kartus smogė savo lazda į uolą; ir gausiai išsiliejo vanduo, ir susirinkimas gėrė, ir taip pat jų gyvuliai.</verse>
				<verse number="12">Ir VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: „Kadangi netikėjote manimi, kad mane pašvęstumėte Izraelio vaikų akyse, todėl neįvesite šito susirinkimo į šalį, kurią jiems daviau“.</verse>
				<verse number="13">Tai Meribos vanduo; nes Izraelio vaikai vaidijosi su VIEŠPAČIU, ir jis buvo pašvęstas juose.</verse>
				<verse number="14">Ir Mozė išsiuntė pasiuntinius iš Kadešo pas Edomo karalių: „Taip sako tavo brolis Izraelis: Tu žinai visą vargą, kuris mus ištiko;</verse>
				<verse number="15">kaip mūsų tėvai nusileido į Egiptą, ir mes ilgą laiką gyvenome Egipte; ir egiptiečiai spaudė mus bei mūsų tėvus;</verse>
				<verse number="16">ir mums šaukiantis VIEŠPATIES, jis išgirdo mūsų balsą ir pasiuntė angelą, ir mus išvedė iš Egipto; ir štai mes esame Kadeše, tavo tolimiausių ribų mieste;</verse>
				<verse number="17">meldžiu tave, leisk mums pereiti per tavo šalį; mes neisime per laukus ar vynuogynus nei negersime šulinių vandens; mes eisime karaliaus vieškeliu, nepasuksime nei į dešinę, nei į kairę, kol pereisime tavo ribas“.</verse>
				<verse number="18">O Edomas jam tarė: „Tu neisi per mane, kad neišeičiau prieš tave su kalaviju“.</verse>
				<verse number="19">O Izraelio vaikai jam tarė: „Mes eisime vieškeliu; o jei aš ir mano galvijai gersime tavo vandens, tuomet aš sumokėsiu už jį; aš tik pereisiu pėsčias, nieko kita nedarydamas “.</verse>
				<verse number="20">O jis tarė: „Tu nepereisi“. Ir Edomas išėjo prieš jį su daug liaudies ir stipria ranka.</verse>
				<verse number="21">Taip Edomas atsisakė leisti Izraeliui pereiti per jo ribas; todėl Izraelis pasuko šalin nuo jo.</verse>
				<verse number="22">Ir Izraelio vaikai, tai yra visas susirinkimas, keliavo iš Kadešo ir atvyko prie Horo kalno.</verse>
				<verse number="23">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui Horo kalne, prie Edomo šalies ribos, sakydamas:</verse>
				<verse number="24">„Aaronas bus surinktas prie savo tautos; nes jis neįeis į šalį, kurią daviau Izraelio vaikams, kadangi jūs priešinotės mano žodžiui prie Meribos vandens.</verse>
				<verse number="25">Imk Aaroną ir jo sūnų Eleazarą ir užvesk juos ant Horo kalno.</verse>
				<verse number="26">Ir nuvilk nuo Aarono jo drabužius ir apvilk jais jo sūnų Eleazarą; o Aaronas bus surinktas prie savo tautos ir ten mirs“.</verse>
				<verse number="27">Ir Mozė padarė, kaip VIEŠPATS įsakė; ir jie užlipo į Horo kalną viso susirinkimo akyse.</verse>
				<verse number="28">Ir Mozė nuvilko nuo Aarono jo drabužius ir apvilko jais jo sūnų Eleazarą; ir Aaronas ten mirė kalno viršūnėje; o Mozė ir Eleazaras nulipo nuo kalno.</verse>
				<verse number="29">Ir matydamas, kad Aaronas miręs, visas susirinkimas apraudojo Aaroną trisdešimt dienų, būtent visi Izraelio namai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">O kanaanietis karalius Aradas, gyvenantis pietuose, išgirdęs kalbant, kad Izraelis atėjo šnipų keliu; susikovė su Izraeliu ir paėmė kai kuriuos iš jų į nelaisvę.</verse>
				<verse number="2">Ir Izraelis davė VIEŠPAČIUI įžadą, sakydamas: „Jei tikrai atiduosi šitą tautą į mano ranką, tuomet visiškai sunaikinsiu jų miestus“.</verse>
				<verse number="3">Ir VIEŠPATS išklausė Izraelio balso ir atidavė kanaaniečius; ir jie visiškai sunaikino juos ir jų miestus; ir jis praminė tą vietą vardu Horma.</verse>
				<verse number="4">Ir jie keliavo nuo Horo kalno Raudonosios jūros keliu, kad aplenktų Edomo šalį; o tautos siela neteko daug drąsos dėl kelio.</verse>
				<verse number="5">Ir tauta kalbėjo prieš Dievą ir prieš Mozę: „Kodėl jūs mus išvedėte aukštyn iš Egipto, kad mirtume dykumoje? Nes nėra nei duonos, nei vandens; ir mūsų siela bjaurisi šita lengva duona“.</verse>
				<verse number="6">Ir VIEŠPATS siuntė į tautos tarpą ugningas gyvates, ir jos gėlė tautai; ir daug Izraelio tautos išmirė.</verse>
				<verse number="7">Todėl tauta atėjo pas Mozę ir tarė: „Mes nusidėjome, nes kalbėjome prieš VIEŠPATĮ ir prieš tave; melskis VIEŠPAČIUI, kad jis pašalintų nuo mūsų gyvates“. Ir Mozė meldėsi už tautą.</verse>
				<verse number="8">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Pasidirbk ugningą gyvatę ir pritaisyk ją prie karties; ir įvyks, kad kiekvienas įgeltasis, pažvelgęs į ją, išliks gyvas“.</verse>
				<verse number="9">Ir Mozė padarė vario gyvatę ir pritaisė ją prie karties, ir įvyko, jei gyvatė ką įgėlė, tai tas, pažvelgęs į varinę gyvatę, išliko gyvas.</verse>
				<verse number="10">Ir Izraelio vaikai išvyko ir stovyklavo Obote.</verse>
				<verse number="11">Ir jie iškeliavo iš Oboto ir stovyklavo Ije-Abarime, dykumoje, esančioje prieš Moabą, saulėtekio link.</verse>
				<verse number="12">Iš ten pasitraukę, jie stovyklavo Zaredo slėnyje.</verse>
				<verse number="13">Iš ten pasitraukę, jie stovyklavo anapus Arnono, kuris yra dykumoje, išeinančioje iš amoritų ribų; nes Arnonas yra Moabo riba tarp Moabo ir amoritų.</verse>
				<verse number="14">Todėl VIEŠPATIES karų knygoje sakoma: „Ką jis padarė Raudonojoje jūroje ir Arnono upeliuose,</verse>
				<verse number="15">ir srovėje upelių, kurie teka žemyn į Aro buveinę ir prisišlieja prie Moabo ribos“.</verse>
				<verse number="16">Ir iš ten jie vyko į Beerą; tai tas šulinys, apie kurį VIEŠPATS kalbėjo Mozei: „Surink tautą, o aš jiems duosiu vandens“.</verse>
				<verse number="17">Tada Izraelis giedojo šitą giesmę: „Patvink, o šuliny; giedokite jam;</verse>
				<verse number="18">kunigaikščiai iškasė šulinį, jį iškasė tautos kilmingieji savo lazdomis, įstatymleidžio nurodymu “. Ir iš dykumos jie ėjo į Mataną;</verse>
				<verse number="19">o iš Matano į Nahalielį; o iš Nahalielio į Bamotą;</verse>
				<verse number="20">o iš Bamoto, esančio slėnyje, Moabo šalyje, į Pisgos viršūnę, kuri žvelgia link Ješimono.</verse>
				<verse number="21">Ir Izraelis siuntė pasiuntinius pas amoritų karalių Sihoną, sakydamas:</verse>
				<verse number="22">„Leisk man pereiti per tavo šalį; mes nesuksime nei į laukus, nei į vynuogynus; negersime iš šulinio vandenų; bet eisime karaliaus vieškeliu, kol būsime perėję tavo ribas“.</verse>
				<verse number="23">O Sihonas neleido Izraeliui pereiti per savo ribas; bet Sihonas surinko visą savo tautą ir išėjo prieš Izraelį į dykumą; ir jis atvyko į Jahacą ir kovojo prieš Izraelį.</verse>
				<verse number="24">O Izraelis jį sumušė kalavijo ašmenimis ir pasisavino jo šalį nuo Arnono iki Jaboko, iki Amono vaikų; nes Amono vaikų riba buvo stipri.</verse>
				<verse number="25">Ir Izraelis paėmė visus šituos miestus; ir Izraelis apsigyveno visuose amoritų miestuose, Hešbone ir visuose jo kaimuose.</verse>
				<verse number="26">Nes Hešbonas buvo miestas amoritų karaliaus Sihono, kuris buvo kariavęs prieš buvusį Moabo karalių ir paėmęs iš jo rankos visą jo šalį iki Arnono.</verse>
				<verse number="27">Todėl patarlėmis kalbantys sako: „Ateikite į Hešboną, tebūna pastatytas ir paruoštas Sihono miestas;</verse>
				<verse number="28">nes ugnis yra išėjusi iš Hešbono, liepsna iš Sihono miesto; ji prarijo Moabo Arą, Arnono aukštumų viešpačius.</verse>
				<verse number="29">Vargas tau, Moabai! Tu esi pražuvusi, o Kemošo tauta; jis atidavė savo pabėgusius sūnus ir savo dukteris į nelaisvę amoritų karaliui Sihonui.</verse>
				<verse number="30">Mes juos apšaudėme; Hešbonas yra pražuvęs iki Dibono, ir mes juos nuniokojome iki Nofacho, kuris siekia iki Medebos“.</verse>
				<verse number="31">Taip Izraelis gyveno amoritų šalyje.</verse>
				<verse number="32">Ir Mozė pasiuntė iššnipinėti Jazerį, ir jie paėmė jo kaimus ir išvarė ten esančius amoritus.</verse>
				<verse number="33">Ir jie pasuko ir ėjo aukštyn Bašano keliu; o Bašano karalius Ogas išėjo prieš juos, jis ir visa jo tauta į mūšį Edrėjuje.</verse>
				<verse number="34">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Nebijok jo; nes atidaviau į tavo ranką jį ir visą jo tautą bei jo šalį; ir tu jam padaryk, kaip padarei amoritų karaliui Sihonui, kuris gyveno Hešbone“.</verse>
				<verse number="35">Taigi jie sumušė jį, jo sūnus ir visą jo tautą, kol jam nebeliko nei vieno gyvo; ir jie pasisavino jo šalį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Ir Izraelio vaikai išvyko ir stovyklavo Moabo lygumose šiapus Jordano prie Jericho.</verse>
				<verse number="2">Ir Ciporo sūnus Balakas matė visa, ką Izraelis buvo padaręs amoritams.</verse>
				<verse number="3">Ir Moabas labai bijojo tos tautos, nes jų buvo daug; ir Moabą apėmė sielvartas dėl Izraelio vaikų.</verse>
				<verse number="4">Ir Moabas tarė Midjano vyresniesiems: „Dabar šitas pulkas sulaižys visa, kas yra aplink mus, kaip jautis sulaižo lauko žolę“. O Ciporo sūnus Balakas tuo metu buvo moabiečių karalius.</verse>
				<verse number="5">Todėl jis siuntė pasiuntinius pas Beoro sūnų Balaamą į Petorą, esantį prie jo tautos vaikų šalies upės, jo pasikviesti, sakydamas: „Štai tauta, išėjus iš Egipto; štai jie apdengė žemės paviršių ir apsistojo priešais mane;</verse>
				<verse number="6">taigi dabar ateik, meldžiu tave, prakeik man šitą tautą; nes man jie yra per galingi; gal nugalėsiu, kad juos sumuštume, ir kad juos išvaryčiau iš šalies; nes žinau, kad tas, kurį tu laimini, yra palaimintas, o tas, kurį prakeiki, yra prakeiktas“.</verse>
				<verse number="7">Ir Moabo vyresnieji ir Midjano vyresnieji išvyko su ateities būrimo užmokesčiu savo rankoje; ir atėję pas Balaamą kalbėjo jam Balako žodžius.</verse>
				<verse number="8">O jis jiems tarė: „Nakvokite čia šiąnakt, ir aš jums parnešiu atsakymą, kaip man VIEŠPATS kalbės“; ir Moabo kunigaikščiai pasiliko pas Balaamą.</verse>
				<verse number="9">Ir Dievas atėjo pas Balaamą ir tarė: „Kas yra šitie vyrai pas tave?“</verse>
				<verse number="10">Ir Balaamas tarė Dievui: „Ciporo sūnus Balakas, Moabo karalius, atsiuntė pas mane, sakydamas:</verse>
				<verse number="11">‘Štai tauta, išėjusi iš Egipto, kuri apdengė žemės paviršių; dabar ateik, prakeik man juos; gal aš pajėgsiu juos nugalėti ir išvaryti’“.</verse>
				<verse number="12">Ir Dievas tarė Balaamui: „Neik su jais; neprakeik tos tautos, nes jie yra palaiminti“.</verse>
				<verse number="13">Ir Balaamas, rytą atsikėlęs, tarė Balako kunigaikščiams: „Eikite į savo šalį; nes VIEŠPATS atsisakė leisti man vykti su jumis“.</verse>
				<verse number="14">Ir Moabo kunigaikščiai pakilo ir nuėjo pas Balaką ir tarė: „Balaamas atsisakė ateiti su mumis“.</verse>
				<verse number="15">Ir Balakas dar kartą siuntė daugiau kunigaikščių ir garbingesnių už anuos.</verse>
				<verse number="16">Ir atvykę pas Balaamą, jie jam tarė: „Taip sako Ciporo sūnus Balakas: ‘Meldžiu tave, niekas tenetrukdo tavęs ateiti pas mane;</verse>
				<verse number="17">nes aš tave paaukštinsiu labai didžia garbe ir, ką tik man sakysi, aš padarysiu; taigi ateik, meldžiu tave, prakeik man šitą tautą“.</verse>
				<verse number="18">Ir Balaamas atsakydamas tarė Balako tarnams: „Jei Balakas man duotų savo namus pilnus sidabro ir aukso, aš negaliu peržengti VIEŠPATIES, mano Dievo, žodžio, kad daryčiau mažiau ar daugiau.</verse>
				<verse number="19">Todėl dabar, meldžiu jus, taip pat pasilikite čia šiąnakt, kad sužinočiau, ką dar VIEŠPATS man pasakys“.</verse>
				<verse number="20">Ir atėjo Dievas naktį pas Balaamą ir jam tarė: „Jei šitie vyrai ateis tavęs pakviesti, kelkis ir eik su jais; tačiau vykdyk žodį, kurį aš tau pasakysiu“.</verse>
				<verse number="21">Ir Balaamas rytą atsikėlęs pabalnojo savo asilą ir ėjo su Moabo kunigaikščiais.</verse>
				<verse number="22">Ir Dievo pyktis užsidegė dėl to, kad jis ėjo; ir VIEŠPATIES angelas atsistojo ant kelio jam pasipriešinti. Na, o jis jojo ant savo asilės, o su juo buvo du jo tarnai.</verse>
				<verse number="23">O asilė pamatė VIEŠPATIES angelą, stovintį ant kelio, ir jo rankoje ištrauktą jo kalaviją; ir asilė pasuko iš kelio ir ėjo ant lauko; ir Balaamas mušė asilę, kad ją pasuktų į kelią.</verse>
				<verse number="24">Bet VIEŠPATIES angelas atsistojo ant vynuogynų tako, vienoje pusėje esant sienai ir kitoje pusėje esant sienai.</verse>
				<verse number="25">Ir asilė, pamačiusi VIEŠPATIES angelą, spraudėsi sienos link ir prispaudė prie sienos Balaamo koją; ir jis vėl ją mušė.</verse>
				<verse number="26">Ir VIEŠPATIES angelas paėjo toliau ir atsistojo siauroje vietoje, kur nebuvo kelio pasukti nei į dešinę, nei į kairę.</verse>
				<verse number="27">Ir asilė, pamačiusi VIEŠPATIES angelą, griuvo po Balaamu; ir užsidegė Balaamo pyktis, ir jis mušė asilę lazda.</verse>
				<verse number="28">Ir VIEŠPATS atvėrė asilės nasrus, ir ji tarė Balaamui: „Ką tau padariau, kad šituos tris kartus mane mušei?“</verse>
				<verse number="29">Ir Balaamas tarė asilei: „Kadangi tyčiojaisi iš manęs; o kad turėčiau rankoje kalaviją, nes dabar tave užmuščiau“.</verse>
				<verse number="30">O asilė tarė Balaamui: „Argi aš ne tavo asilė, ant kurios tu jodavai nuo to laiko, kai esu tavo iki šios dienos? Ar buvau kada įpratusi tau taip daryti?“ Ir jis tarė: „Ne“.</verse>
				<verse number="31">Tada VIEŠPATS atvėrė Balaamui akis, ir jis pamatė VIEŠPATIES angelą, atsistojusį kelyje, ir jo rankoje ištrauktą jo kalaviją; ir jis nulenkė savo galvą ir krito veidu į žemę.</verse>
				<verse number="32">Ir VIEŠPATIES angelas jam tarė: „Kodėl šiuos tris kartus mušei savo asilę? Štai aš išėjau tau pasipriešinti, nes tavo kelias mano akivaizdoje yra priešgynus;</verse>
				<verse number="33">ir asilė mane matė ir šituos tris kartus pasisuko nuo manęs; jei ji nebūtų pasisukusi nuo manęs, tikrai jau dabar būčiau tave nužudęs, o ją palaikęs gyvą“.</verse>
				<verse number="34">Ir Balaamas tarė VIEŠPATIES angelui: „Aš nusidėjau; nes nežinojau, kad tu stovėjai prieš mane ant kelio; todėl dabar, jei tau tai nepatinka, aš sugrįšiu“.</verse>
				<verse number="35">Ir VIEŠPATIES angelas tarė Balaamui: „Eik su tais vyrais, tačiau kalbėk tik tą žodį, kurį tau pasakysiu“. Taip Balaamas nuėjo su Balako kunigaikščiais.</verse>
				<verse number="36">Ir Balakas, išgirdęs, kad Balaamas atėjęs, išėjo jo pasitikti į Moabo miestą, esantį ribose Arnono, kuris yra prie tolimiausio krašto.</verse>
				<verse number="37">Ir Balakas tarė Balaamui: „Argi uoliai nesiunčiau pas tave tavęs pakviesti? Kodėl neatėjai pas mane? Argi iš tiesų negaliu tavęs paaukštinti garbe?“</verse>
				<verse number="38">Ir Balaamas tarė Balakui: „Štai aš atėjau pas tave; ar aš iš viso dabar galiu ką kalbėti? Žodį, kurį Dievas įdės man į burną, tai aš kalbėsiu“.</verse>
				<verse number="39">Ir Balaamas ėjo su Balaku, ir jie atėjo į Kirjat-Hucotą.</verse>
				<verse number="40">Ir Balakas aukojo jaučių bei avių ir siuntė Balaamui ir su juo buvusiems kunigaikščiams.</verse>
				<verse number="41">Ir įvyko rytojaus dieną, kad Balakas paėmė Balaamą ir jį užvedė ant Baalo aukštumų, kad iš ten jis matytų tautos tolimiausią dalį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Ir Balaamas tarė Balakui: „Pastatyk man čia septynis aukurus ir paruošk man čia septynis jaučius bei septynis avinus“.</verse>
				<verse number="2">Ir Balakas padarė, kaip Balaamas buvo sakęs; ir Balakas, ir Balaamas aukojo po jautuką ir aviną ant kiekvieno aukuro.</verse>
				<verse number="3">Ir Balaamas tarė Balakui: „Atsistok prie savo deginamosios aukos, o aš eisiu; gal VIEŠPATS ateis susitikti su manimi; ir ką jis man parodys, aš tau pranešiu“. Ir jis nuėjo į aukštumą.</verse>
				<verse number="4">Ir Dievas susitiko su Balaamu; ir jis jam tarė: „Paruošiau septynis aukurus ir paaukojau ant kiekvieno aukuro po jautuką ir aviną“.</verse>
				<verse number="5">Ir VIEŠPATS įdėjo žodį į Balaamo burną ir tarė: „Sugrįžk pas Balaką ir šitaip kalbėk“.</verse>
				<verse number="6">Ir jis sugrįžo pas jį, ir štai jis stovėjo prie savo deginamosios aukos, jis ir visi Moabo kunigaikščiai.</verse>
				<verse number="7">Ir jis ėmėsi savo palyginimo ir tarė: „Iš Aramo mane atvedė Balakas, Moabo karalius, iš rytų kalnų, sakydamas: ‘Ateik, prakeik man Jokūbą, ateik, mesk iššūkį Izraeliui.</verse>
				<verse number="8">Kaip aš prakeiksiu, kurio Dievas neprakeikė? Arba, kaip aš mesiu iššūkį tam, kuriam VIEŠPATS nemetė iššūkio?</verse>
				<verse number="9">Nes nuo uolų viršūnės jį matau ir nuo kalvų jį stebiu; štai ta tauta gyvens atskirai ir nebus priskirta tarp tautų.</verse>
				<verse number="10">Kas gali suskaičiuoti Jokūbo dulkes ir Izraelio ketvirtadalio skaičių? Temirsiu teisiųjų mirtimi, ir mano baigtis tebūna kaip jo!“</verse>
				<verse number="11">Ir Balakas tarė Balaamui: „Ką man padarei? Aš tave paėmiau, kad prakeiktum mano priešus, o štai tu juos be perstojo laiminai“.</verse>
				<verse number="12">Ir jis atsakydamas tarė: „Argi neturiu saugotis, kad kalbėčiau tai, ką VIEŠPATS deda man į burną?“</verse>
				<verse number="13">Ir Balakas jam tarė: „Ateik, meldžiu tave, su manimi į kitą vietą, iš kur juos pamatysi; tik kraštinę jų dalį pamatysi, o jų visų nepamatysi; ir prakeik juos man iš ten“.</verse>
				<verse number="14">Ir jis atvedė jį į Cofimo lauką, į Pisgos viršūnę, pastatė septynis aukurus ir aukojo jautuką bei aviną ant kiekvieno aukuro.</verse>
				<verse number="15">Ir jis tarė Balakui: „Stovėk čia prie savo deginamosios aukos, kol aš ten susitiksiu su VIEŠPAČIU “.</verse>
				<verse number="16">Ir VIEŠPATS susitiko su Balaamu, įdėjo žodį į jo burną ir tarė: „Sugrįžk pas Balaką ir šitaip kalbėk“.</verse>
				<verse number="17">Ir kai jis atėjo pas jį, štai jis stovėjo prie savo deginamosios aukos, o Moabo kunigaikščiai su juo. Ir Balakas jam tarė: „Ką kalbėjo VIEŠPATS?“</verse>
				<verse number="18">Ir jis ėmėsi savo palyginimo ir tarė: „Kelkis, Balakai, ir klausykis; klausyk manęs, Ciporo sūnau;</verse>
				<verse number="19">Dievas ne žmogus, kad meluotų; nei žmogaus sūnus, kad apsigalvotų; ar jis pasakė, o to nepadarytų, ar jis kalbėjo, o neištesėtų?</verse>
				<verse number="20">Štai aš gavau įsakymą laiminti; jis yra palaiminęs; o aš negaliu to atšaukti.</verse>
				<verse number="21">Jis nepastebėjo neteisybės Jokūbe nei nematė iškrypimo Izraelyje; VIEŠPATS, jo Dievas, yra su juo, ir karaliaus šauksmas yra tarp jų.</verse>
				<verse number="22">Dievas išvedė juos iš Egipto; jis turi tarsi vienaragio stiprybę.</verse>
				<verse number="23">Tikrai nėra kerų prieš Jokūbą nei jokio ateities būrimo prieš Izraelį; šituo laiku bus sakoma apie Jokūbą ir apie Izraelį: ‘Ką Dievas padarė!</verse>
				<verse number="24">Štai tauta atsikels kaip didis liūtas ir atsistos kaip jaunas liūtas; jis neatsiguls, kol nepriės grobio ir neprigers užmuštųjų kraujo“.</verse>
				<verse number="25">Ir Balakas tarė Balaamui: „Nei jų visiškai neprakeik, nei jų visiškai nepalaimink“.</verse>
				<verse number="26">Bet Balaamas atsakydamas tarė Balakui: „Argi aš tau nekalbėjau, sakydamas: ‘Visa, ką VIEŠPATS kalba, tai aš turiu daryti’?“</verse>
				<verse number="27">Ir Balakas tarė Balaamui: „Ateik, meldžiu tave, aš tave nuvesiu į kitą vietą; gal tai patiks Dievui, kad tu iš ten man juos prakeiktum“.</verse>
				<verse number="28">Ir Balakas atvedė Balaamą į Peoro viršūnę, žvelgiančią Ješimono link.</verse>
				<verse number="29">Ir Balaamas tarė Balakui: „Pastatyk man čia septynis aukurus ir paruošk man čia septynis jautukus bei septynis avinus“.</verse>
				<verse number="30">Ir Balakas padarė, kaip Balaamas buvo pasakęs, ir aukojo jautuką ir aviną ant kiekvieno aukuro.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Ir Balaamas, matydamas, kad VIEŠPAČIUI patiko laiminti Izraelį, nėjo, kaip kitais kartais, ieškoti kerų, bet nukreipė savo veidą į dykumą.</verse>
				<verse number="2">Ir Balaamas pakėlė savo akis ir pamatė Izraelį, apsistojusį savo palapinėse pagal savo gentis; ir Dievo dvasia atėjo ant jo.</verse>
				<verse number="3">Ir jis ėmėsi savo palyginimo ir tarė: „Beoro sūnus Balaamas pasakė, ir žmogus, kurio akys atvertos, pasakė;</verse>
				<verse number="4">pasakė tas, kuris girdėjo Dievo žodžius, kuris matė Visagalio regėjimą įpuolęs į transą, bet atidengtomis akimis:</verse>
				<verse number="5">‘Kokios gražios tavo palapinės, o Jokūbai, ir tavo padangtės, o Izraeli!</verse>
				<verse number="6">Kaip slėniai jos nusitiesę, kaip sodai paupyje, kaip alavijų medžiai, kuriuos VIEŠPATS pasodino, kaip kedrai šalia vandenų.</verse>
				<verse number="7">Jis išlies vandenį iš savo kibirų, ir jo sėkla bus daugelyje vandenų, ir jo karalius bus aukštesnis už Agagą, ir jo karalystė bus išaukštinta.</verse>
				<verse number="8">Dievas jį išvedė iš Egipto; jis turi tarsi vienaragio stiprybę; jis suės tautas, savo priešes, sulaužys jų kaulus ir pervers juos savo strėlėmis.</verse>
				<verse number="9">Jis prigulė, jis atsigulė kaip liūtas ir kaip didis liūtas; kas jį pažadins? Palaimintas tas, kuris tave laimina, ir prakeiktas tas, kuris tave prakeikia’“.</verse>
				<verse number="10">Ir užsidegė Balako pyktis prieš Balaamą, ir jis suplojo rankomis; ir Balakas tarė Balaamui: „Mano priešų prakeikti tave pakviečiau, o štai tu šituos tris kartus juos be perstojo laiminai.</verse>
				<verse number="11">Todėl dabar bėk į savo vietą; maniau tave didžiai pagerbti; bet štai VIEŠPATS tave sulaikė nuo garbės“.</verse>
				<verse number="12">Ir Balaamas tarė Balakui: „Argi nekalbėjau ir tavo pasiuntiniams, kuriuos siuntei pas mane, sakydamas:</verse>
				<verse number="13">‘Jei Balakas man duotų savo namus pilnus sidabro ir aukso, aš negaliu peržengti VIEŠPATIES įsakymo, kad daryčiau gera ar pikta savo noru; bet ką VIEŠPATS sako, tai aš kalbėsiu?</verse>
				<verse number="14">O dabar, štai einu pas savo tautą; todėl ateik, aš tau paskelbsiu, ką šita tauta padarys tavo tautai paskutinėmis dienomis“.</verse>
				<verse number="15">Ir jis ėmėsi savo palyginimo ir tarė: „Beoro sūnus Balaamas pasakė, ir žmogus, kurio akys atvertos, pasakė;</verse>
				<verse number="16">pasakė tas, kuris girdėjo Dievo žodžius ir pažino Aukščiausiojo pažinimą, kuris regėjo Visagalio regėjimą įpuolęs į transą, bet atvertomis akimis:</verse>
				<verse number="17">‘Aš jį matysiu, bet ne dabar; aš į jį žiūrėsiu, bet ne arti; Žvaigždė išeis iš Jokūbo, ir Skeptras pakils iš Izraelio ir sutriuškins Moabo dalis, ir sunaikins visus Šeto vaikus.</verse>
				<verse number="18">Ir Edomas bus nuosavybė, taip pat Seyras bus nuosavybė jo priešams; ir Izraelis elgsis narsiai.</verse>
				<verse number="19">Iš Jokūbo ateis tas, kuris viešpataus ir išnaikins išlikusį iš miesto’“.</verse>
				<verse number="20">Ir pažiūrėjęs į Amaleką, jis ėmėsi savo palyginimo ir tarė: „Amalekas buvo pirmutinis iš tautų; bet jo galas bus, kad jis pražus amžiams“.</verse>
				<verse number="21">Ir pažiūrėjęs į kenitus, jis ėmėsi savo palyginimo ir tarė: „Tvirta tavo gyvenamoji vieta, ir krauni savo lizdą uoloje.</verse>
				<verse number="22">Tačiau kenitas bus suniokotas, kol Ašūras tave nusives į nelaisvę“.</verse>
				<verse number="23">Ir jis ėmėsi savo palyginimo ir tarė: „Ach, kas išliks gyvas, kai Dievas tai darys!?</verse>
				<verse number="24">Ir atplauks laivai iš Kitimo krantų ir kamuos Ašūrą bei kamuos Eberą, ir jis taip pat pražus amžiams“.</verse>
				<verse number="25">Ir Balaamas pakilo, nuėjo ir sugrįžo į savo vietą; taip pat Balakas nuėjo savo keliu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">O Izraelis apsistojo Šitime, ir tauta pradėjo paleistuvauti su Moabo dukterimis.</verse>
				<verse number="2">Ir jos kvietė tautą prie savo dievų aukų; o tauta valgė ir lenkėsi jų dievams.</verse>
				<verse number="3">Ir Izraelis prisijungė prie Baal-Peoro; ir VIEŠPATIES pyktis užsidegė prieš Izraelį.</verse>
				<verse number="4">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Paimk visas tautos galvas ir juos pakark prieš saulę VIEŠPATIES akivaizdoje, kad įnirtingas VIEŠPATIES pyktis nusigręžtų nuo Izraelio“.</verse>
				<verse number="5">Ir Mozė tarė Izraelio teisėjams: „Kiekvienas nužudykite savo žmones, prisijungusius prie Baal-Peoro“.</verse>
				<verse number="6">O štai vienas iš Izraelio vaikų atėjo ir atvedė savo broliams midjanietę moterį, matant Mozei ir matant visam Izraelio vaikų susirinkimui, kurie verkė priešais susirinkimo padangtės duris.</verse>
				<verse number="7">Ir Finehasas, kunigo Aarono sūnaus Eleazaro sūnus, tai pamatęs, pakilo iš susirinkimo tarpo ir paėmė į savo ranką ietį;</verse>
				<verse number="8">ir jis įėjo paskui Izraelio vyrą į palapinę ir perdūrė juos abu, Izraelio vyrą ir moterį per jos pilvą. Taip rykštė buvo sulaikyta nuo Izraelio vaikų.</verse>
				<verse number="9">O mirusiųjų nuo rykštės buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="10">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="11">„Finehasas, kunigo Aarono sūnaus Eleazaro sūnus, nugręžė mano rūstybę nuo Izraelio vaikų, būdamas tarp jų uolus dėl manęs, kad aš nesunaikinau Izraelio vaikų savo pavydu.</verse>
				<verse number="12">Todėl sakyk: ‘Štai aš jam duodu savo taikos sandorą;</verse>
				<verse number="13">jis ir jo sėkla po jo turės amžinos kunigystės sandorą; kadangi jis buvo uolus dėl savo Dievo ir atliko sutaikinimą už Izraelio vaikus’“.</verse>
				<verse number="14">Na, o užmuštojo izraelito, kuris buvo užmuštas su midjaniete moterimi, vardas buvo Zimris, Saluvo sūnus, vyriausiųjų namų kunigaikštis simeonų tarpe.</verse>
				<verse number="15">O užmuštosios midjanietės moters vardas buvo Kozbė, duktė Cūro; jis buvo galva tautos ir vyriausių namų Midjane.</verse>
				<verse number="16">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="17">„Spauskite midjaniečius ir juos sumuškite;</verse>
				<verse number="18">nes jie jus spaudė savo klastomis, kuriomis jie suviliojo jus Peoro dalyku ir dalyku Kozbės, Midjano kunigaikščio dukters, jų sesers, kuri buvo užmušta dėl Peoro, rykštės dieną“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Ir po rykštės įvyko, kad VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir kunigo Aarono sūnui Eleazarui, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Susumuokite visą Izraelio vaikų susirinkimą, nuo dvidešimties metų ir vyresnius, jų tėvų namuose, visus pajėgius eiti į karą Izraelyje“.</verse>
				<verse number="3">Ir Mozė bei kunigas Eleazaras kalbėjo su jais Moabo lygumose prie Jordano šalia Jericho, sakydami:</verse>
				<verse number="4">Susumuokite tautą nuo dvidešimties metu ir vyresnius; kaip VIEŠPATS įsakė Mozei ir Izraelio vaikams, kurie išėjo iš Egipto šalies.</verse>
				<verse number="5">Rubenas, Izraelio vyriausias sūnus; Rubeno vaikai: Hanochas, iš kurio kilo hanochų šeima; iš Paluvo – paluvų šeimą;</verse>
				<verse number="6">iš Hecrono – hecronų šeima; iš Karmio – karmių šeima.</verse>
				<verse number="7">Šitos yra rubenų šeimos; ir iš jų suskaičiuotųjų buvo keturiasdešimt trys tūkstančiai septyni šimtai trisdešimt.</verse>
				<verse number="8">O Paluvo sūnūs: Eliabas.</verse>
				<verse number="9">O Eliabo sūnūs: Nemuelis, Datanas ir Abiramas. Tai tie Datanas ir Abiramas, kurie buvo gerai žinomi susirinkime, kurie ginčijosi prieš Mozę ir prieš Aaroną Koracho draugijoje, jiems ginčijantis prieš VIEŠPATĮ;</verse>
				<verse number="10">ir žemė pravėrė savo burną ir prarijo juos kartu su Korachu, kai ta draugija numirė, ugniai prarijus du šimtus penkiasdešimt žmonių; ir jie tapo ženklu.</verse>
				<verse number="11">Tačiau Koracho vaikai nenumirė.</verse>
				<verse number="12">Simeono sūnūs pagal savo šeimas: iš Nemuelio – nemuelių šeima; iš Jamino – jaminų šeima; iš Jachino – jachinų šeima;</verse>
				<verse number="13">iš Zeracho – zerachų šeima; iš Šauliaus – šaulių šeima.</verse>
				<verse number="14">Šitos yra simeonų šeimos – dvidešimt du tūkstančiai du šimtai.</verse>
				<verse number="15">Gado vaikai pagal savo šeimas: iš Sefono – sefonų šeima; iš Hagio – hagių šeima; iš Šūnio – šūnių šeima;</verse>
				<verse number="16">iš Oznio – oznių šeima; iš Erio – erių šeima;</verse>
				<verse number="17">iš Arodo – arodų šeima; iš Arelio – arelių šeima.</verse>
				<verse number="18">Šitos yra Gado vaikų šeimos pagal jų suskaičiuotuosius – keturiasdešimt tūkstančių penki šimtai.</verse>
				<verse number="19">Judos sūnūs buvo Eras ir Onanas; o Eras ir Onanas mirė Kanaano šalyje.</verse>
				<verse number="20">O Judos sūnūs pagal savo šeimas buvo: iš Šelos – šelų šeima; iš Pereso – peresų šeima; iš Zeracho – zerachų šeima.</verse>
				<verse number="21">O Pereso sūnūs buvo: iš Hecrono – hecronų šeima; iš Hamulo – hamulų šeima.</verse>
				<verse number="22">Šitos yra Judos šeimos pagal jų suskaičiuotuosius – septyniasdešimt šeši tūkstančiai penki šimtai.</verse>
				<verse number="23">Iš Isacharo sūnų pagal savo šeimas: iš Tolos – tolų šeima; iš Pūvos – pūvų šeima;</verse>
				<verse number="24">iš Jašubo – jašubų šeima; iš Šimrono – šimronų šeima.</verse>
				<verse number="25">Šitos yra Isacharo šeimos pagal jų suskaičiuotuosius – šešiasdešimt keturi tūkstančiai trys šimtai.</verse>
				<verse number="26">Iš Zebulono sūnų pagal savo šeimas: iš Seredo – seredų šeima; iš Elono – elonų šeima; iš Jachleelio – jachleelių šeima.</verse>
				<verse number="27">Šitos yra zebulonų šeimos pagal jų suskaičiuotuosius – šešiasdešimt tūkstančių penki šimtai.</verse>
				<verse number="28">Juozapo sūnūs pagal savo šeimas buvo: Manasas ir Efraimas.</verse>
				<verse number="29">Iš Manaso sūnų: iš Machyro – machyrų šeima; o Machyras pagimdė Gileadą; iš Gileado kilo gileadų šeima.</verse>
				<verse number="30">Šitie yra Gileado sūnūs: iš Jezero – jezerų šeima; iš Heleko – helekų šeima;</verse>
				<verse number="31">o iš Asrielio – asrielių šeima; o iš Šechemo – šechemų šeima;</verse>
				<verse number="32">o iš Šemidos – šemidų šeima; o iš Hefero – heferų šeima.</verse>
				<verse number="33">O Hefero sūnus Celofechadas neturėjo sūnų, tik dukteris; ir Celofechado dukterų vardai buvo: Machla ir Noja, Hogla, Milka ir Tirca.</verse>
				<verse number="34">Šitos yra Manaso šeimos, ir jų suskaičiuotieji – penkiasdešimt du tūkstančiai septyni šimtai.</verse>
				<verse number="35">Šitie yra Efraimo sūnūs pagal savo šeimas: iš Šutelacho – šutelachų šeima; iš Bechero – becherų šeima; iš Tahano – tahanų šeima.</verse>
				<verse number="36">O šitie yra Šutelacho sūnūs: iš Erano – eranų šeima.</verse>
				<verse number="37">Šitos yra Efraimo sūnų šeimos pagal jų suskaičiuotuosius – trisdešimt du tūkstančiai penki šimtai. Šitie yra Juozapo sūnūs pagal savo šeimas.</verse>
				<verse number="38">Benjamino sūnūs pagal savo šeimas: iš Belos – belų šeima; iš Ašbelio – ašbelių šeima; iš Ahiramo – ahiramų šeima;</verse>
				<verse number="39">iš Šufamo – šufamų šeima; iš Hufamo – hufamų šeima.</verse>
				<verse number="40">O Belos sūnūs buvo Ardas ir Naamanas: iš Ardo – ardų šeima; o iš Naamano – naamanų šeima.</verse>
				<verse number="41">Šitie yra Benjamino sūnūs pagal savo šeimas; o jų suskaičiuotųjų buvo keturiasdešimt penki tūkstančiai šeši šimtai.</verse>
				<verse number="42">Šitie yra Dano sūnūs pagal savo šeimas: iš Šuhamo – šuhamų šeima. Šitos yra Dano šeimos pagal savo šeimas.</verse>
				<verse number="43">Visų šuhamų šeimų pagal jų suskaičiuotuosius buvo šešiasdešimt keturi tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="44">Iš Ašero vaikų pagal savo šeimas: iš Imnos – imnų šeima; iš Išvio – išvių šeima; iš Berijos – berijų šeima.</verse>
				<verse number="45">Iš Berijos sūnų: iš Hebero – heberų šeima; iš Malkielio – malkielių šeima.</verse>
				<verse number="46">O Ašero duktės vardas buvo Sara.</verse>
				<verse number="47">Šitos yra Ašero sūnų šeimos pagal jų suskaičiuotuosius; kurių buvo penkiasdešimt trys tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="48">Iš Naftalio sūnų pagal savo šeimas: iš Jachseelio – jachseelių šeima; iš Gunio – gunių šeima;</verse>
				<verse number="49">iš Jesero – jeserų šeima; iš Šilemo – šilemų šeima.</verse>
				<verse number="50">Šitos yra Naftalio šeimos pagal jų šeimas; ir jų suskaičiuotųjų buvo keturiasdešimt penki tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="51">Šitie buvo Izraelio vaikų suskaičiuotieji: šeši šimtai vienas tūkstantis septyni šimtai trisdešimt.</verse>
				<verse number="52">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="53">„Šitiems bus padalinta šalis paveldėjimui pagal vardų skaičių.</verse>
				<verse number="54">Daugumai duosi didesnį paveldą, o mažumai duosi mažesnį paveldą; kiekvienam bus duodamas jo paveldas pagal jo suskaičiuotuosius.</verse>
				<verse number="55">Tačiau šalis bus padalinta burtu: pagal jų tėvų genčių vardus jie paveldės.</verse>
				<verse number="56">Burtu bus padalinta kiekvieno nuosavybė tarp daugumos ir mažumos“.</verse>
				<verse number="57">O šitie yra levitų suskaičiuotieji pagal savo šeimas: iš Geršono – geršonų šeima; iš Kehato – kehatų šeima; iš Merario – merarių šeima.</verse>
				<verse number="58">Šitos yra levitų šeimos: libnių šeima, hebronų šeima, machlių šeima, mušių šeima, korių šeima. O Kehatas pagimdė Amramą.</verse>
				<verse number="59">O Amramo žmonos vardas buvo Jochebeda, Levio duktė, kurią jos motina pagimdė Leviui Egipte; ir ji pagimdė Amramui Aaroną, Mozę ir jų seserį Mirjamą.</verse>
				<verse number="60">O Aaronui gimė Nadabas ir Abihuvas, Eleazaras ir Itamaras.</verse>
				<verse number="61">O Nadabas ir Abihuvas numirė, kai aukojo svetimą ugnį VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="62">Ir jų suskaičiuotųjų buvo dvidešimt trys tūkstančiai, visi vyriškos lyties, nuo mėnesio amžiaus ir vyresni; nes jie nebuvo suskaičiuoti tarp Izraelio vaikų, nes jiems nebuvo duotas paveldas tarp Izraelio vaikų.</verse>
				<verse number="63">Šitie yra suskaičiuotieji Mozės ir kunigo Eleazaro, kurie suskaičiavo Izraelio vaikus Moabo lygumose prie Jordano šalia Jericho.</verse>
				<verse number="64">Bet tarp jų nebuvo nei vieno iš Mozės ir kunigo Aarono suskaičiuotųjų, kai jie suskaičiavo Izraelio vaikus Sinajaus dykumoje.</verse>
				<verse number="65">Nes VIEŠPATS buvo pasakęs apie juos: „Jie tikrai mirs dykumoje“. Ir nei vieno iš jų nebeliko, išskyrus Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Tada atėjo dukterys Celofechado, sūnaus Hefero, sūnaus Gileado, sūnaus Machyro, sūnaus Manaso, iš Juozapo sūnaus Manaso šeimų; o šitie yra jo dukterų vardai: Machla, Noja, Hogla, Milka ir Tirca.</verse>
				<verse number="2">Ir jos atsistojo Mozės akivaizdoje, kunigo Eleazaro akivaizdoje ir viso susirinkimo kunigaikščių akivaizdoje prie susirinkimo padangtės durų, sakydamos:</verse>
				<verse number="3">„Mūsų tėvas mirė dykumoje ir jis nebuvo draugijoje tų, kurie buvo susibūrę prieš VIEŠPATĮ Korės draugijoje; bet mirė savo paties nuodėmėje ir neturėjo sūnų.</verse>
				<verse number="4">Kodėl mūsų tėvo vardas turėtų išnykti iš jo šeimos tarpo dėl to, kad jis neturi sūnaus? Todėl duok mums nuosavybę tarp mūsų tėvo brolių“.</verse>
				<verse number="5">Ir Mozė atnešė jų reikalą VIEŠPATIES akivaizdon.</verse>
				<verse number="6">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="7">„Celofechado dukterys kalba teisingai; tikrai duok joms paveldo nuosavybę tarp jų tėvo brolių; ir padaryk, kad joms pereitų jų tėvo paveldas.</verse>
				<verse number="8">Ir Izraelio vaikams kalbėk, sakydamas: ‘Jei kas miršta neturėdamas sūnaus, tuomet padarykite, kad jo paveldas pereitų jo dukteriai.</verse>
				<verse number="9">O jei jis neturi dukters, tuomet duokite jo paveldą jo broliams.</verse>
				<verse number="10">O jei jis neturi brolių, tuomet duokite jo paveldą jo tėvo broliams.</verse>
				<verse number="11">O jei jo tėvas neturi brolių, tuomet duokite jo paveldą jo giminaičiui, kuris yra artimiausias iš jo šeimos, ir jis jį pasisavins; ir tai bus Izraelio vaikams teismo įstatas, kaip VIEŠPATS įsakė Mozei’“.</verse>
				<verse number="12">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Užlipk į šitą Abarimo kalną ir apžiūrėk šalį, kurią daviau Izraelio vaikams.</verse>
				<verse number="13">Ir ją pamatęs, tu taip pat būsi surinktas prie savo tautos, kaip buvo surinktas tavo brolis Aaronas.</verse>
				<verse number="14">Nes jūs maištavote prieš mano įsakymą Cino dykumoje, susirinkimui vaidijantis, kad mane pašvęstumėte prie vandens jų akyse“; tai yra Meribos vanduo Kadeše, Cino dykumoje.</verse>
				<verse number="15">Ir Mozė kalbėjo VIEŠPAČIUI, sakydamas:</verse>
				<verse number="16">„Tegul VIEŠPATS, visų kūnų dvasių Dievas, paskiria susirinkimui vadovauti vyrą,</verse>
				<verse number="17">kuris išeitų jų priešakyje ir kuris įeitų jų priešakyje, ir kuris juos išvestų, ir kuris juos įvestų; kad VIEŠPATIES susirinkimas nebūtų kaip avys, neturinčios piemens“.</verse>
				<verse number="18">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Pasiimk Nūno sūnų Jozuę, vyrą, kuriame yra ta dvasia, uždėk ant jo savo ranką;</verse>
				<verse number="19">ir pastatyk jį kunigo Eleazaro akivaizdoje ir viso susirinkimo akivaizdoje; ir įpareigok jį jiems matant.</verse>
				<verse number="20">Ir uždėk ant jo dalį savo garbės, kad visas Izraelio vaikų susirinkimas būtų paklusnus.</verse>
				<verse number="21">Ir jis stovės priešakyje kunigo Eleazaro, kuris prašys jam patarimo pagal Urimo teismą VIEŠPATIES akivaizdoje; pagal jo žodį jie išeis ir pagal jo žodį jie įeis, tiek jis, tiek visi Izraelio vaikai su juo, būtent visas susirinkimas“.</verse>
				<verse number="22">Ir Mozė padarė, kaip VIEŠPATS jam įsakė; ir jis ėmė Jozuę ir pastatė jį kunigo Eleazaro akivaizdon ir viso susirinkimo akivaizdon;</verse>
				<verse number="23">ir jis uždėjo ant jo savo rankas ir jį įpareigojo, kaip VIEŠPATS įsakė per Mozės ranką.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Įsakyk Izraelio vaikams ir jiems sakyk: ‘Mano aukos ir mano duonos mano ugnies aukoms, kaip gardaus kvapo man, laikysitės, kad man aukotumėte jų skirtu laiku’.</verse>
				<verse number="3">Ir jiems sakyk: ‘Ši yra ugnies auka, kurią aukosite VIEŠPAČIUI: kasdien du pirmųjų metų avinėlius be dėmės kaip nuolatinę deginamąją auką.</verse>
				<verse number="4">Vieną avinėlį aukok rytą, o kitą avinėlį aukok vakare;</verse>
				<verse number="5">ir dešimtadalį efos miltų, kaip maisto auką, sumaišytų su ketvirtadaliu hino sugrūsto aliejaus.</verse>
				<verse number="6">Tai nuolatinė deginamoji auka, kuri buvo nustatyta Sinajaus kalne, gardžiam kvapui, ugnies auka VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="7">O jos geriamoji auka bus ketvirtadalis hino vienam avinėliui; padaryk, kad šventojoje vietoje išlietų stipraus vyno VIEŠPAČIUI kaip geriamąją auką.</verse>
				<verse number="8">O kitą avinėlį aukok vakare; kaip rytmečio maisto auką, ir kaip jo geriamąją auką ją aukok, ugnies auką, gardų kvapą VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="9">O sabato dieną – du pirmųjų metų avinėlius be dėmės ir maisto aukai du dešimtadalius miltų, sumaišytų su aliejumi, ir jos geriamąją auką;</verse>
				<verse number="10">šita yra kiekvieno sabato deginamoji auka, neskaitant nuolatinės deginamosios aukos ir jos geriamosios aukos.</verse>
				<verse number="11">O jūsų mėnesių pradžiose aukokite deginamąją auką VIEŠPAČIUI: du jauniklius jautukus, vieną aviną, septynis pirmųjų metų avinėlius be dėmės;</verse>
				<verse number="12">ir tris dešimtadalius miltų, sumaišytų su aliejumi, kaip maisto auką vienam jautukui; ir du dešimtadalius miltų, sumaišytų su aliejumi, kaip maisto auką vienam avinui;</verse>
				<verse number="13">po dešimtadalį miltų, sumaišytų su aliejumi, kaip maisto auką vienam avinėliui; kaip deginamąją gardaus kvapo auką, ugnies auką VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="14">O jų geriamosios aukos bus pusė hino vyno jautukui, trečdalis hino avinui ir ketvirtadalis hino avinėliui; ši yra kiekvieno mėnesio deginamoji auka per metų mėnesius.</verse>
				<verse number="15">Ir kaip nuodėmės auka VIEŠPAČIUI bus aukojamas vienas ožiukas, neskaitant nuolatinės deginamosios aukos, ir jo geriamoji auka.</verse>
				<verse number="16">O pirmojo mėnesio keturioliktąją dieną yra VIEŠPATIES Perėjimas.</verse>
				<verse number="17">O penkioliktą to mėnesio dieną yra šventė; septynias dienas bus valgoma nerauginta duona.</verse>
				<verse number="18">Pirmąją dieną bus šventas sušaukimas; nedirbkite joje jokio tarnavimo darbo;</verse>
				<verse number="19">bet aukokite ugnies auką, kaip deginamąją auką VIEŠPAČIUI: du jauniklius jautukus, vieną aviną ir septynis pirmųjų metų avinėlius – jie bus jums be trūkumų;</verse>
				<verse number="20">o jų maisto auka bus iš miltų, sumaišytų su aliejumi: tris dešimtadalius aukokite jautukui, o du dešimtadalius avinui;</verse>
				<verse number="21">po dešimtadalį aukok kiekvienam avinėliui per visus septynis avinėlius;</verse>
				<verse number="22">ir vieną nuodėmės aukos ožį, sutaikinimui už jus atlikti.</verse>
				<verse number="23">Šituos aukokite neskaitant deginamosios aukos ryte, kuri yra nuolatinei deginamajai aukai.</verse>
				<verse number="24">Tokiu būdu kasdien aukokite per septynias dienas ugnies aukos maistą, kaip gardų kvapą VIEŠPAČIUI; tai bus aukojama neskaitant nuolatinės deginamosios aukos ir jos geriamosios aukos.</verse>
				<verse number="25">O septintąją dieną turėsite šventą sušaukimą; nedirbkite jokio tarnavimo darbo.</verse>
				<verse number="26">Taip pat Pirmavaisių dieną, kai atnešate naują maisto auką VIEŠPAČIUI, jūsų savaitėms pasibaigus, turėsite šventą sušaukimą; nedirbkite jokio tarnavimo darbo;</verse>
				<verse number="27">bet aukokite deginamąją auką kaip gardų kvapą VIEŠPAČIUI: du jauniklius jautukus, vieną aviną, septynis pirmųjų metų avinėlius;</verse>
				<verse number="28">ir jų maisto auką iš miltų, sumaišytų su aliejumi, tris dešimtadalius vienam jautukui, du dešimtadalius vienam avinui,</verse>
				<verse number="29">po dešimtadalį vienam avinėliui, per visus septynis avinėlius;</verse>
				<verse number="30">ir vieną ožiuką, sutaikinimui už jus atlikti.</verse>
				<verse number="31">Aukokite juos neskaitant nuolatinės deginamosios aukos ir jos maisto aukos (jie bus jums be trūkumų), ir jų geriamąsias aukas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">O septintąjį mėnesį, to mėnesio pirmąją dieną, turėsite šventą sušaukimą; nedirbkite jokio tarnavimo darbo; tai jums yra trimitų pūtimo diena.</verse>
				<verse number="2">Ir aukokite deginamąją auką kaip gardų kvapą VIEŠPAČIUI: vieną jauniklį jautuką, vieną aviną ir septynis pirmųjų metų avinėlius be trūkumų;</verse>
				<verse number="3">o jų maisto auka bus iš miltų, sumaišytų su aliejumi, trys dešimtadaliai jautukui, o du dešimtadaliai avinui,</verse>
				<verse number="4">ir vienas dešimtadalis vienam avinėliui per visus septynis avinėlius;</verse>
				<verse number="5">ir vieną ožiuką nuodėmės aukai, sutaikinimui už jus atlikti;</verse>
				<verse number="6">neskaitant mėnesio deginamosios aukos su jos maisto auka ir kasdienės deginamosios aukos su jos maisto auka, ir jų geriamųjų aukų, pagal jų būdą, kaip gardų kvapą, ugnies auką VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="7">O šito, septintojo, mėnesio dešimtąją dieną turėsite šventą sušaukimą; ir varginsite savo sielas; ir nedirbsite joje jokio darbo;</verse>
				<verse number="8">bet aukokite VIEŠPAČIUI deginamąją auką, kaip gardų kvapą: vieną jauniklį jautuką, vieną aviną ir septynis pirmųjų metų avinėlius; jie bus jums be trūkumų;</verse>
				<verse number="9">o jų maisto auka bus iš miltų, sumaišytų su aliejumi, trys dešimtadaliai jautukui, o du dešimtadaliai vienam avinui,</verse>
				<verse number="10">po dešimtadalį vienam avinėliui per visus septynis avinėlius;</verse>
				<verse number="11">vieną ožiuką nuodėmės aukai; neskaitant sutaikinimo nuodėmės aukos ir nuolatinės deginamosios aukos su jos maisto auka, ir jų geriamųjų aukų.</verse>
				<verse number="12">O septintojo mėnesio penkioliktą dieną turėsite šventą sušaukimą; nedirbkite jokio tarnavimo darbo, o švęskite šventę VIEŠPAČIUI septynias dienas;</verse>
				<verse number="13">ir aukokite deginamąją auką, ugnies auką, gardų kvapą VIEŠPAČIUI: trylika jauniklių jautukų, du avinus ir keturiolika pirmų metų avinėlių; jie bus be trūkumų;</verse>
				<verse number="14">o jų maisto auka bus iš miltų, sumaišytų su aliejumi, trys dešimtadaliai kiekvienam jautukui iš trylikos jautukų, du dešimtadaliai kiekvienam avinui iš abiejų avinų,</verse>
				<verse number="15">ir po dešimtadalį kiekvienam avinėliui iš keturiolikos avinėlių;</verse>
				<verse number="16">ir vieną ožiuką kaip nuodėmės auką; neskaitant nuolatinės deginamosios aukos, jos maisto aukos bei jos geriamosios aukos.</verse>
				<verse number="17">O antrąją dieną aukokite dvylika jauniklių jautukų, du avinus, keturiolika pirmų metų avinėlių be dėmės;</verse>
				<verse number="18">o jų maisto auka ir jų geriamosios aukos jautukams, avinams ir avinėliams bus atsižvelgiant į jų skaičių, pagal tą būdą;</verse>
				<verse number="19">ir vieną ožiuką kaip nuodėmės auką; neskaitant nuolatinės deginamosios aukos ir jos maisto aukos bei jų geriamųjų aukų.</verse>
				<verse number="20">O trečiąją dieną – vienuolika jautukų, du avinus, keturiolika pirmų metų avinėlių be trūkumų;</verse>
				<verse number="21">o jų maisto auka bei jų geriamosios aukos jautukams, avinams ir avinėliams bus pagal jų skaičių, pagal tą būdą;</verse>
				<verse number="22">ir vieną ožį kaip nuodėmės auką; neskaitant nuolatinės deginamosios aukos su jos maisto auka bei jos geriamąja auka.</verse>
				<verse number="23">O ketvirtąją dieną – dešimt jautukų, du avinus ir keturiolika pirmų metų avinėlių be trūkumų;</verse>
				<verse number="24">jų maisto auka bei jų geriamosios aukos jautukams, avinams ir avinėliams bus pagal jų skaičių, pagal tą būdą;</verse>
				<verse number="25">ir vieną ožiuką kaip nuodėmės auką; neskaitant nuolatinės deginamosios aukos, jos maisto aukos bei jos geriamosios aukos.</verse>
				<verse number="26">O penktąją dieną – devynis jautukus, du avinus ir keturiolika pirmų metų avinėlių be dėmės;</verse>
				<verse number="27">o jų maisto auka bei jų geriamosios aukos jautukams, avinams ir avinėliams bus pagal jų skaičių, pagal tą būdą;</verse>
				<verse number="28">ir vieną ožį kaip nuodėmės auką; neskaitant nuolatinės deginamosios aukos su jos maisto auka bei jos geriamąja auka.</verse>
				<verse number="29">O šeštąją dieną – aštuonis jautukus, du avinus ir keturiolika pirmų metų avinėlių be trūkumų;</verse>
				<verse number="30">o jų maisto auka bei jų geriamosios aukos jautukams, avinams ir avinėliams, bus pagal jų skaičių, pagal tą būdą;</verse>
				<verse number="31">ir vieną ožį kaip nuodėmės auką; neskaitant nuolatinės deginamosios aukos, jos maisto aukos bei jos geriamosios aukos.</verse>
				<verse number="32">O septintąją dieną – septynis jautukus, du avinus ir keturiolika pirmų metų avinėlių be trūkumų;</verse>
				<verse number="33">o jų maisto auka bei jų geriamosios aukos jautukams, avinams ir avinėliams, bus pagal jų skaičių, pagal tą būdą;</verse>
				<verse number="34">ir vieną ožį kaip nuodėmės auką; neskaitant nuolatinės deginamosios aukos, jos maisto aukos bei jos geriamosios aukos.</verse>
				<verse number="35">Aštuntąją dieną turėsite iškilmingą susirinkimą; nedirbkite joje jokio tarnavimo darbo;</verse>
				<verse number="36">bet aukokite deginamąją auką, ugnies auką, gardų kvapą VIEŠPAČIUI: vieną jautuką, vieną aviną, septynis pirmų metų avinėlius be trūkumų;</verse>
				<verse number="37">jų maisto auka bei jų geriamosios aukos jautukui, avinui ir avinėliams bus pagal jų skaičių, pagal tą būdą;</verse>
				<verse number="38">ir vieną ožį kaip nuodėmės auką; neskaitant nuolatinės deginamosios aukos su jos maisto auka bei jos geriamąja auka.</verse>
				<verse number="39">Šituos dalykus darykite VIEŠPAČIUI savo paskirtose šventėse, neskaitant jūsų įžadų ir jūsų laisvos valios aukų jūsų deginamosioms aukoms, jūsų maisto aukoms, jūsų geriamosioms aukoms bei jūsų taikos aukoms’“.</verse>
				<verse number="40">Ir Mozė pasakė Izraelio vaikams pagal visa tai, ką VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">Ir Mozė kalbėjo genčių galvoms dėl Izraelio vaikų, sakydamas: „Štai dalykas, kurį VIEŠPATS yra įsakęs:</verse>
				<verse number="2">Jei vyras duoda įžadą VIEŠPAČIUI ar prisiekia priesaika, surišdamas savo sielą saitu; jis tenesulaužo savo žodžio, jis tedaro pagal visa tai, kas išėjo iš jo burnos.</verse>
				<verse number="3">Jei ir moteris duoda įžadą VIEŠPAČIUI ir suriša save saitu, būdama savo tėvo namuose savo jaunystėje;</verse>
				<verse number="4">o jos tėvas išgirsta jos įžadą ir jos saitą, kuriuo ji surišo savo sielą, ir jos tėvas tyli prieš ją; tuomet visi jos įžadai galioja, ir kiekvienas saitas, kuriuo ji yra surišusi savo sielą, galios.</verse>
				<verse number="5">Bet jei jos tėvas jai uždraudžia tą dieną, kai jis išgirsta; nei vienas iš jos įžadų ar iš jos saitų, kuriais ji yra surišusi savo sielą, negalios; o VIEŠPATS jai atleis, nes jos tėvas jai uždraudė.</verse>
				<verse number="6">O jeigu ji tikrai turėjo vyrą, kai ji pasižadėjo ar ištarė priesaiką iš savo lūpų, kuria ji surišo savo sielą;</verse>
				<verse number="7">o jos vyras tai išgirdo ir tylėjo prieš ją tą dieną, kai jis tai išgirdo; tuomet jos įžadai galios, ir jos saitai, kuriais ji surišo savo sielą, galios.</verse>
				<verse number="8">Bet jei jos vyras tą dieną, kai tai išgirdo, jai uždraudė; tuomet jis padarys negaliojančiu jos įžadą, kurį ji davė, ir tai, ką ji ištarė savo lūpomis, kuo ji surišo savo sielą; o VIEŠPATS jai atleis.</verse>
				<verse number="9">Bet kiekvienas našlės ir išsiskyrusios įžadas, kuo jos surišo savo sielas, joms galios.</verse>
				<verse number="10">O jei ji savo vyro namuose davė įžadą ar surišo saitu savo sielą su priesaika;</verse>
				<verse number="11">ir jos vyras, tai išgirdo ir tylėjo prieš ją, ir jai neuždraudė; tuomet galios visi jos įžadai, ir kiekvienas saitas, kuriuo ji surišo savo sielą, galios.</verse>
				<verse number="12">Bet jei jos vyras, tą dieną kai juos išgirdo, visiškai juos padarė negaliojančiais; tuomet kas išėjo iš jos lūpų dėl jos įžadų ar dėl jos sielos surišimo, negalios; jos vyras padarė juos negaliojančiais; o VIEŠPATS jai atleis.</verse>
				<verse number="13">Kiekvieną įžadą ir kiekvieną surišančią priesaiką sielai varginti jos vyras gali įtvirtinti arba jos vyras gali tai padaryti negaliojančiu.</verse>
				<verse number="14">Bet jei jos vyras diena iš dienos prieš ją visiškai tyli; tuomet jis įtvirtina visus jos įžadus arba visus ant jos esančius saitus; jis juos patvirtina, nes jis prieš ją tylėjo tą dieną, kai jis juos išgirdo.</verse>
				<verse number="15">Bet jei jis visiškai padarys juos negaliojančiais po to, kai juos buvo girdėjęs; tuomet jis nešios jos neteisingumą“.</verse>
				<verse number="16">Šitie yra įstatai, kuriuos VIEŠPATS įsakė Mozei, tarp vyro ir jo žmonos, tarp tėvo ir jo dukters, dar esančios savo jaunystėje savo tėvo namuose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Atkeršyk midjaniečiams už Izraelio vaikus; paskui tu būsi surinktas prie savo tautos“.</verse>
				<verse number="3">Ir Mozė kalbėjo tautai, sakydamas: „Apginkluokite kai kuriuos iš jūsų karui, ir jie teeina prieš midjaniečius ir teatkeršija Midjanui už VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="4">Pasiųskite į karą iš kiekvienos genties po tūkstantį, iš visų Izraelio genčių“.</verse>
				<verse number="5">Taip buvo pateikta iš Izraelio tūkstančių po tūkstantį iš kiekvienos genties, dvylika tūkstančių apginkluotų karui.</verse>
				<verse number="6">Ir Mozė juos pasiuntė į karą po tūkstantį iš kiekvienos genties – juos ir kunigo Eleazaro sūnų Finehasą į karą su šventaisiais įrankiais ir trimitais savo rankose, kad pūstų.</verse>
				<verse number="7">Ir jie kariavo prieš midjaniečius, kaip VIEŠPATS įsakė Mozei; ir jie išžudė visus vyriškosios lyties.</verse>
				<verse number="8">Neskaitant kitų nužudytųjų, jie nužudė Midjano karalius; tai yra Evį, Rekemą, Cūrą, Hūrą ir Rebą – penkis Midjano karalius; taip pat jie nužudė kalaviju Beoro sūnų Balaamą.</verse>
				<verse number="9">Ir Izraelio vaikai paėmė į nelaisvę visas Midjano moteris ir jų mažylius ir pasigrobė visus jų galvijus, visas jų kaimenes ir visą jų turtą.</verse>
				<verse number="10">O visus jų miestus, kur jie gyveno, ir visas jų gražias pilis jie sudegino ugnimi.</verse>
				<verse number="11">Ir jie paėmė visą grobį ir visa, ką prisiplėšė, tiek iš žmonių tiek iš gyvulių.</verse>
				<verse number="12">Ir pas Mozę, kunigą Eleazarą ir pas Izraelio vaikų susirinkimą jie pargabeno belaisvius, grobį ir tai, ko prisiplėšė, į stovyklą Moabo lygumose, esančiose prie Jordano šalia Jericho.</verse>
				<verse number="13">O Mozė, kunigas Eleazaras ir visi susirinkimo kunigaikščiai išėjo jų pasitikti už stovyklos.</verse>
				<verse number="14">Ir Mozė buvo užsirūstinęs ant kariuomenės pareigūnų, tūkstančių vadų bei šimtų vadų, kurie parvyko iš mūšio.</verse>
				<verse number="15">Ir Mozė jiems tarė: „Ar palikote visas moteris gyvas?</verse>
				<verse number="16">Štai šitos padarė, kad Izraelio vaikai per Balaamo patarimą nusižengtų VIEŠPAČIUI Peoro dalyku, ir buvo rykštė VIEŠPATIES susirinkimo tarpe.</verse>
				<verse number="17">Todėl dabar nužudykite visus vyriškos lyties tarp mažylių ir nužudykite kiekvieną moterį, kuri pažino vyrą su juo suguldama.</verse>
				<verse number="18">Tačiau visus moteriškos lyties vaikus, kurie dar nėra pažinę vyro su juo sugulant, palikite sau gyvus.</verse>
				<verse number="19">Ir pasilikite septynias dienas už stovyklos; kas nužudėte kokį asmenį ir kas palietėte kokį nužudytą, apsivalykite jūs patys ir jūsų belaisviai trečiąją ir septintąją dieną.</verse>
				<verse number="20">Ir apsivalykite visus savo drabužius ir visa, kas padaryta iš odų, visus ožkų šerių dirbinius ir visus dalykus, padarytus iš medžio“.</verse>
				<verse number="21">Ir kunigas Eleazaras tarė karo vyrams, ėjusiems į mūšį: „Šitas yra įstatymo įsakas, kurį VIEŠPATS įsakė Mozei:</verse>
				<verse number="22">tik auksą, sidabrą, varį, geležį, alavą ir šviną,</verse>
				<verse number="23">kiekvieną daiktą, kuris gali išlikti ugnyje, perleiskite per ugnį, ir jis bus švarus; tačiau jis bus apvalytas atskyrimo vandeniu; o visa, kas neišlieka ugnyje, perleiskite per vandenį.</verse>
				<verse number="24">Ir septintąją dieną išplaukite savo drabužius, ir būsite švarūs, o paskui ateikite į stovyklą“.</verse>
				<verse number="25">Ir VIEŠPATS tarė Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="26">„Susumuok paimtą grobį tiek iš žmonių, tiek ir iš gyvulių – tu, kunigas Eleazaras ir susirinkimo vyriausi tėvai;</verse>
				<verse number="27">ir padalyk grobį į dvi dalis tarp tų, kurie prisiėmė kariauti, kurie išėjo į mūšį, ir tarp viso susirinkimo;</verse>
				<verse number="28">ir surink duoklę VIEŠPAČIUI iš karo vyrų, ėjusių į mūšį: iš penkių šimtų po vieną sielą tiek iš žmonių, tiek iš galvijų, tiek iš asilų, tiek ir iš avių;</verse>
				<verse number="29">iš pusės jų paimk tai ir duok kunigui Eleazarui kaip VIEŠPATIES iškeliamąją auką.</verse>
				<verse number="30">O iš pusės Izraelio vaikų paimk po vieną dalį iš penkiasdešimties, iš žmonių, iš galvijų, iš asilų ir iš kaimenių, iš visokiausių gyvulių, ir duok juos levitams, kurie laikosi VIEŠPATIES padangtės pareigų“.</verse>
				<verse number="31">Ir Mozė bei kunigas Eleazaras padarė, kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="32">O prisiplėštas turtas – likęs grobis, kurį karo vyrai buvo pagavę, – buvo šeši šimtai septyniasdešimt penki tūkstančiai avių,</verse>
				<verse number="33">septyniasdešimt du tūkstančiai galvijų,</verse>
				<verse number="34">šešiasdešimt vienas tūkstantis asilų</verse>
				<verse number="35">ir iš viso trisdešimt du tūkstančiai asmenų iš moterų, kurios nebuvo pažinusios vyro, sugulant su juo.</verse>
				<verse number="36">O pusė, kuri buvo dalis tų, kurie ėjo į karą, skaičiumi buvo trys šimtai trisdešimt septyni tūkstančiai penki šimtai avių;</verse>
				<verse number="37">o VIEŠPATIES duoklė iš avių buvo šeši šimtai septyniasdešimt penkios.</verse>
				<verse number="38">O galvijų buvo trisdešimt šeši tūkstančiai; iš kurių VIEŠPATIES duoklė buvo septyniasdešimt du.</verse>
				<verse number="39">O asilų buvo trisdešimt tūkstančių penki šimtai; iš kurių VIEŠPATIES duoklė buvo šešiasdešimt vienas.</verse>
				<verse number="40">O žmonių buvo šešiolika tūkstančių; iš kurių VIEŠPATIES duoklė buvo trisdešimt du asmenys.</verse>
				<verse number="41">Ir Mozė davė duoklę, kuri buvo iškeliamoji VIEŠPATIES auka, kunigui Eleazarui, kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="42">O iš Izraelio vaikų pusės, kurią Mozė buvo atidalijęs nuo kariavusių vyrų</verse>
				<verse number="43">(na, o susirinkimui priklausanti pusė buvo trys šimtai trisdešimt septyni tūkstančiai penki šimtai avių,</verse>
				<verse number="44">trisdešimt šeši tūkstančiai galvijų,</verse>
				<verse number="45">trisdešimt tūkstančių penki šimtai asilų</verse>
				<verse number="46">ir šešiolika tūkstančių žmonių),</verse>
				<verse number="47">būtent iš pusės Izraelio vaikų, Mozė paėmė po vieną dalį iš penkiasdešimties, tiek iš žmonių, tiek iš gyvulių, ir juos davė levitams, kurie laikėsi VIEŠPATIES padangtės pareigų; kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="48">Ir priėjo prie Mozės pareigūnai, vadovaujantys kariuomenės tūkstančiams, tūkstančių vadai bei šimtų vadai;</verse>
				<verse number="49">ir jie tarė Mozei: „Tavo tarnai suskaičiavo karo vyrus, kurie yra mums pavaldūs, ir nei vieno mūsų netrūko.</verse>
				<verse number="50">Todėl atnešėme auką VIEŠPAČIUI, ką kiekvienas įsigijo iš aukso brangenybių, grandinėlių, apyrankių, žiedų, auskarų ir plokštelių, atlikti sutaikinimą už mūsų sielas VIEŠPATIES akivaizdoje“.</verse>
				<verse number="51">Ir Mozė ir kunigas Eleazaras paėmė iš jų auksą, tai yra visas pagamintas brangenybes.</verse>
				<verse number="52">O viso aukojamo aukso, kurį jie aukojo VIEŠPAČIUI iš tūkstantininkų ir iš šimtininkų, buvo šešiolika tūkstančių septyni šimtai penkiasdešimt šekelių</verse>
				<verse number="53">(nes karo vyrai buvo paėmę grobio kiekvienas sau).</verse>
				<verse number="54">O Mozė ir kunigas Eleazaras paėmė tą auksą iš tūkstančių bei šimtų vadų ir įnešė jį į susirinkimo padangtę kaip atminimą Izraelio vaikams VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">Na, o Rubeno vaikai ir Gado vaikai turėjo didelę daugybę galvijų; ir jiems pamačius Jazero šalį ir Gileado šalį, štai ta vieta buvo vieta galvijams;</verse>
				<verse number="2">Gado vaikai ir Rubeno vaikai atėję kalbėjo Mozei, kunigui Eleazarui ir susirinkimo kunigaikščiams, sakydami:</verse>
				<verse number="3">„Atarotas, Dibonas, Jazeras, Nimra, Hešbonas, Elealė, Šebamas, Nebas ir Beonas,</verse>
				<verse number="4">būtent šalis, kurią VIEŠPATS sumušė Izraelio susirinkimo akivaizdoje, yra šalis galvijams, o tavo tarnai turi galvijų;</verse>
				<verse number="5">todėl, – tarė jie, – jei radome malonę tavo akyse, tebūna ši šalis duota tavo tarnams nuosavybėn, ir nevesk mūsų per Jordaną“.</verse>
				<verse number="6">O Mozė tarė Gado vaikams ir Rubeno vaikams: „Ar jūsų broliai eis į karą, o jūs čia sėdėsite?</verse>
				<verse number="7">Ir kodėl atimate drąsą Izraelio vaikų širdims, kad nepereitų į šalį, kurią VIEŠPATS yra jiems davęs?</verse>
				<verse number="8">Taip darė jūsų tėvai, kai juos siunčiau iš Kadeš-Barnėjos tos šalies apžiūrėti.</verse>
				<verse number="9">Nes nuėję aukštyn į Eškolo slėnį ir apžiūrėję tą šalį, jie atėmė drąsą Izraelio vaikų širdims, kad jie neitų į šalį, kurią VIEŠPATS buvo jiems davęs.</verse>
				<verse number="10">Ir tuo pačiu metu užsidegė VIEŠPATIES pyktis, ir jis prisiekė, sakydamas:</verse>
				<verse number="11">‘Nei vienas iš tų žmonių, kurie atėjo aukštyn iš Egipto, nuo dvidešimties metų ir vyresni, tikrai nematys tos šalies, kurią prisiekiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui; nes jie ne pilnai sekė manimi;</verse>
				<verse number="12">išskyrus kenazo Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę; nes jie pilnai sekė VIEŠPAČIU.</verse>
				<verse number="13">Ir užsidegė VIEŠPATIES pyktis prieš Izraelį, ir jis padarė, kad šis keturiasdešimt metų klaidžiojo dykumoje, kol buvo sunaikinta visa karta, kuri darė pikta VIEŠPATIES akyse.</verse>
				<verse number="14">O štai jūs, nusidėjėlių prieaugi, pakilote į savo tėvų vietą dar padidinti VIEŠPATIES įnirtingą pyktį prieš Izraelį.</verse>
				<verse number="15">Nes jei nusigręšite nuo sekimo paskui jį, jis vėl juos paliks dykumoje; ir jūs sunaikinsite visą šitą tautą“.</verse>
				<verse number="16">Ir prie jo priartėję, jie tarė: „Mes čia statysime avides savo galvijams ir miestus savo mažyliams;</verse>
				<verse number="17">bet mes patys eisime apsiginklavę Izraelio vaikų priešakyje, kol atvesime juos į jų vietą; o mūsų mažyliai gyvens aptvertuose miestuose dėl šalies gyventojų.</verse>
				<verse number="18">Mes negrįšime į savo namus, kol Izraelio vaikai nebus paveldėję kiekvienas savo paveldo.</verse>
				<verse number="19">Nes mes nepaveldėsime su jais anapus Jordano ar toliau; kadangi mums atiteko mūsų paveldas šiapus Jordano į rytus“.</verse>
				<verse number="20">Ir Mozė jiems tarė: „Jei tai darysite, jei apsiginklavę eisite į karą VIEŠPATIES akivaizdoje,</verse>
				<verse number="21">ir visi iš jūsų apsiginklavę pereis Jordaną VIEŠPATIES akivaizdoje, kol jis išvarys iš savo akivaizdos savo priešus,</verse>
				<verse number="22">ir šalis bus pajungta VIEŠPATIES akivaizdoje; tada paskui sugrįšite ir būsite nekalti VIEŠPATIES akivaizdoje ir Izraelio akivaizdoje; ir šita šalis bus jūsų nuosavybė VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="23">Bet jei taip nepadarysite, štai jūs nusidėjote VIEŠPAČIUI; ir žinokite, kad jūsų nuodėmė jus atras.</verse>
				<verse number="24">Statykite miestus savo mažyliams ir avides savo avims; ir vykdykite tai, kas yra išėję iš jūsų burnos“.</verse>
				<verse number="25">Ir Gado vaikai bei Rubeno vaikai kalbėjo Mozei, sakydami: „Tavo tarnai darys, kaip mano viešpats įsako.</verse>
				<verse number="26">Mūsų mažyliai, mūsų žmonos, mūsų kaimenės ir visi mūsų galvijai bus ten Gileado miestuose;</verse>
				<verse number="27">bet tavo tarnai, kiekvienas apsiginklavęs karui, pereis VIEŠPATIES akivaizdoje į mūšį, kaip mano viešpats sako“.</verse>
				<verse number="28">Taigi Mozė įsakė dėl jų kunigui Eleazarui, Nūno sūnui Jozuei ir Izraelio vaikų genčių vyriausiems tėvams;</verse>
				<verse number="29">ir Mozė jiems tarė: „Jei Gado vaikai ir Rubeno vaikai pereis su jumis Jordaną kiekvienas apsiginklavęs į mūšį VIEŠPATIES akivaizdoje, ir šalis bus pavergta jūsų akivaizdoje; tuomet duokite jiems Gileado šalį nuosavybėn;</verse>
				<verse number="30">bet jei jie nepereis apsiginklavę su jumis, jie turės nuosavybę tarp jūsų Kanaano šalyje“.</verse>
				<verse number="31">Ir Gado vaikai bei Rubeno vaikai atsiliepė, tardami: „Kaip VIEŠPATS kalbėjo tavo tarnams, taip mes darysime.</verse>
				<verse number="32">Mes pereisime apsiginklavę VIEŠPATIES akivaizdoje į Kanaano šalį, kad mūsų paveldo nuosavybė šiapus Jordano būtų mūsų“.</verse>
				<verse number="33">Ir Mozė davė jiems, tai yra, Gado vaikams, Rubeno vaikams ir Juozapo sūnaus Manaso pusei genties, amoritų karaliaus Sihono karalystę ir Bašano karaliaus Ogo karalystę – šalį su jos ribose esančiais jos miestais, tai yra, aplinkinio krašto miestus.</verse>
				<verse number="34">Ir Gado vaikai pastatė Diboną, Atarotą, Aroerį,</verse>
				<verse number="35">Atrotą, Šofaną, Jazerą, Jogbehą,</verse>
				<verse number="36">Bet-Nimrą, Bet-Haraną, aptvertus miestus; ir aptvarus avims.</verse>
				<verse number="37">O Rubeno vaikai pastatė Hešboną, Elealę, Kirjataimą,</verse>
				<verse number="38">Nebą ir Baal-Meoną (jų vardai pakeisti) ir Sibmą; ir davė kitus vardus miestams, kuriuos jie pastatė.</verse>
				<verse number="39">Ir Manaso sūnaus Machyro vaikai nuėjo į Gileadą ir paėmė jį bei atėmė nuosavybę iš amoritų, esančių jame.</verse>
				<verse number="40">Ir Mozė davė Gileadą Manaso sūnui Machyrui; ir jis apsigyveno jame.</verse>
				<verse number="41">O Manaso sūnus Jayras nuėjęs paėmė jo mažus miestelius ir juos pavadino Havot-Jayru.</verse>
				<verse number="42">O Nobachas nuvykęs paėmė Kenatą bei jo kaimus ir jį pavadino Nobachu, pagal savo paties vardą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="35">
				<verse number="1">Šitos yra kelionės Izraelio vaikų, kurie, Mozės ir Aarono rankai vadovaujant, savo kariuomenėmis išėjo iš Egipto šalies.</verse>
				<verse number="2">Ir Mozė užrašė jų išvykimus pagal jų keliones, pagal VIEŠPATIES įsakymą; ir šitos yra jų kelionės pagal jų išvykimus.</verse>
				<verse number="3">Ir jie išvyko iš Ramzio pirmąjį mėnesį, penkioliktąją pirmojo mėnesio dieną; rytojaus dieną po Perėjimo Izraelio vaikai išvyko per aukštą ranką visų egiptiečių akyse.</verse>
				<verse number="4">Nes egiptiečiai laidojo visus savo pirmagimius, kuriuos VIEŠPATS buvo užmušęs tarp jų; taip pat jų dievams VIEŠPATS įvykdė teismą.</verse>
				<verse number="5">Ir Izraelio vaikai, pasitraukę iš Ramzio, stovyklavo Sukote.</verse>
				<verse number="6">Ir išvykę iš Sukoto, jie stovyklavo Etame, esančiame dykumos pakraštyje.</verse>
				<verse number="7">Ir pasitraukę iš Etamo, jie apsigręžė į Pi-Hahirotą, esantį priešais Baal-Sefoną; ir jie stovyklavo priešais Migdolą.</verse>
				<verse number="8">Ir išvykę iš Pi-Hahiroto, jie perėjo per jūros vidurį į dykumą ir, nuėję trijų dienų kelionę Etamo dykumoje, stovyklavo Maroje.</verse>
				<verse number="9">Ir pasitraukę iš Maros, jie atvyko į Elimą; o Elime buvo dvylika vandens šaltinių ir septyniasdešimt palmių; ir jie ten stovyklavo.</verse>
				<verse number="10">Ir pasitraukę iš Elimo, jie stovyklavo prie Raudonosios jūros.</verse>
				<verse number="11">Ir pasitraukę nuo Raudonosios jūros, jie stovyklavo Sino dykumoje.</verse>
				<verse number="12">Ir iškeliavę iš Sino dykumos, jie stovyklavo Dofkoje.</verse>
				<verse number="13">Ir išvykę iš Dofkos, jie stovyklavo Aluše.</verse>
				<verse number="14">Ir pasitraukę iš Alušo, jie stovyklavo Refidime, kur nebuvo vandens tautai gerti.</verse>
				<verse number="15">Ir išvykę iš Refidimo, jie stovyklavo Sinajaus dykumoje.</verse>
				<verse number="16">Ir pasitraukę iš Sinajaus dykumos, jie stovyklavo Kibrot-Hataavoje.</verse>
				<verse number="17">Ir išvykę iš Kibrot-Hataavos, jie stovyklavo Hacerote.</verse>
				<verse number="18">Ir išvykę iš Haceroto, jie stovyklavo Ritmoje.</verse>
				<verse number="19">Ir išvykę iš Ritmos, jie stovyklavo Rimon-Perese.</verse>
				<verse number="20">Ir išvykę iš Rimon-Pereso, jie stovyklavo Libnoje.</verse>
				<verse number="21">Ir pasitraukę iš Libnos, jie stovyklavo Risoje.</verse>
				<verse number="22">Ir iškeliavę iš Risos, jie stovyklavo Kehelatoje.</verse>
				<verse number="23">Ir išvykę iš Kehelatos, jie stovyklavo Šefero kalne.</verse>
				<verse number="24">Ir pasitraukę iš Šefero kalno, jie stovyklavo Haradoje.</verse>
				<verse number="25">Ir pasitraukę iš Harados, jie stovyklavo Makhelote.</verse>
				<verse number="26">Ir pasitraukę iš Makheloto, jie stovyklavo Tahate.</verse>
				<verse number="27">Ir išvykę iš Tahato, jie stovyklavo Terache.</verse>
				<verse number="28">Ir pasitraukę iš Teracho, jie stovyklavo Mitkoje.</verse>
				<verse number="29">Ir išvykę iš Mitkos, jie stovyklavo Hašmonoje.</verse>
				<verse number="30">Ir išvykę iš Hašmonos, jie stovyklavo Moserote.</verse>
				<verse number="31">Ir išvykę iš Moseroto, jie stovyklavo Bene-Jaakane.</verse>
				<verse number="32">Ir pasitraukę iš Bene-Jaakano, jie stovyklavo Hor-Hagidgade.</verse>
				<verse number="33">Ir išvykę iš Hor-Hagidgado, jie stovyklavo Jotbatoje.</verse>
				<verse number="34">Ir pasitraukę iš Jotbatos, jie stovyklavo Ebronoje.</verse>
				<verse number="35">Ir išvykę iš Ebronos, jie stovyklavo Ecjon-Gebere.</verse>
				<verse number="36">Ir pasitraukę iš Ecjon-Gebero, jie stovyklavo Cino dykumoje, kuris yra Kadešas.</verse>
				<verse number="37">Ir pasitraukę iš Kadešo, jie stovyklavo Horo kalne, Edomo šalies pakraštyje.</verse>
				<verse number="38">Ir VIEŠPAČIUI įsakius, kunigas Aaronas užlipo į Horo kalną ir ten mirė keturiasdešimtaisiais metais po Izraelio vaikų išėjimo iš Egipto šalies, penktojo mėnesio pirmąją dieną.</verse>
				<verse number="39">O Aaronas buvo šimto dvidešimt trejų metų amžiaus, kai jis mirė Horo kalne.</verse>
				<verse number="40">O kanaanietis, Arado karalius, gyvenantis pietuose, Kanaano šalyje, išgirdo ateinant Izraelio vaikus.</verse>
				<verse number="41">Ir išvykę nuo Horo kalno, jie stovyklavo Calmonoje.</verse>
				<verse number="42">Ir išvykę iš Calmonos, jie stovyklavo Punone.</verse>
				<verse number="43">Ir išvykę iš Punono, jie stovyklavo Obote.</verse>
				<verse number="44">Ir išvykę iš Oboto, jie stovyklavo Ije-Abarime, Moabo pasienyje.</verse>
				<verse number="45">Ir išvykę iš Ijimo, jie stovyklavo Dibon-Gade.</verse>
				<verse number="46">Ir pasitraukę iš Dibon-Gado, jie stovyklavo Almon-Diblataime.</verse>
				<verse number="47">Ir pasitraukę iš Almon-Diblataimo, jie stovyklavo Abarimo kalnuose priešais Nebą.</verse>
				<verse number="48">Ir išvykę iš Abarimo kalnų, jie stovyklavo Moabo lygumose prie Jordano šalia Jericho.</verse>
				<verse number="49">Ir jie stovyklavo prie Jordano nuo Bet-Ješimoto iki Abel-Šitimo, Moabo lygumose.</verse>
				<verse number="50">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei Moabo lygumose prie Jordano šalia Jericho, sakydamas:</verse>
				<verse number="51">„Kalbėk Izraelio vaikams ir jiems sakyk: ‘Kai būsite perėję per Jordaną į Kanaano šalį,</verse>
				<verse number="52">išvarykite nuo savo akivaizdos visus šalies gyventojus ir sunaikinkite visus jų paveikslus, sunaikinkite visus jų nulietus atvaizdus ir visiškai išgriaukite visas jų aukštumas;</verse>
				<verse number="53">ir atimkite nuosavybę iš šalies gyventojų ir joje gyvenkite; nes jums daviau tą šalį, kad ją pasisavintumėte.</verse>
				<verse number="54">Ir burtu padalinkite tą šalį paveldui tarp savo šeimų: daugumai duokite didesnį paveldą, o mažumai duokite mažesnį paveldą; kiekvieno paveldas bus toje vietoje, kur kris jo burtas; paveldėsite pagal savo tėvų gentis.</verse>
				<verse number="55">Bet jei neišvarysite nuo savo akivaizdos šalies gyventojų, tuomet įvyks, kad tie, kuriuos iš jų paliksite, bus spygliais jūsų akyse ir dygliais jūsų šonuose, ir jus spaus šalyje, kurioje gyvensite.</verse>
				<verse number="56">Be to, įvyks, kad aš jums padarysiu taip, kaip sumaniau padaryti jiems’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="36">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Įsakyk Izraelio vaikams ir jiems sakyk: ‘Kai ateisite į Kanaano šalį (tai yra šalis, kuri atiteks jums kaip paveldas, tai yra Kanaano šalis su jos ribomis),</verse>
				<verse number="3">tada jūsų pietinė pusė bus nuo Cino dykumos palei Edomo ribą, o jūsų pietinė riba bus Druskos jūros tolimiausia riba rytų link;</verse>
				<verse number="4">ir jūsų riba pasisuks nuo pietų į Akrabimo pakilimą, paeis toliau į Ciną; ir jos išėjimas bus nuo pietų iki Kadeš-Barnėjos, tęsis į Hacar-Adarą ir eis toliau į Acmoną;</verse>
				<verse number="5">ir ta riba eis aplink nuo Acmono iki Egipto upės ir ji baigsis ties jūra.</verse>
				<verse number="6">O dėl vakarinės ribos, jums riba bus Didžioji jūra; šita bus jūsų vakarinė riba.</verse>
				<verse number="7">O ši bus jūsų šiaurinė riba: nuo Didžiosios jūros atsižymėkite sau Horo kalną;</verse>
				<verse number="8">nuo Horo kalno atsižymėkite savo ribą iki Hamato įėjimo; ir tos ribos išėjimas bus iki Zedado;</verse>
				<verse number="9">ir riba eis tolyn į Zifroną, ir jos galas bus ties Hacar-Enanu; šita bus jūsų šiaurinė riba.</verse>
				<verse number="10">Ir atsižymėkite savo rytinę ribą nuo Hacar-Enano iki Šefamo;</verse>
				<verse number="11">ir riba eis žemyn nuo Šefamo iki Riblos, rytinėje Aino pusėje; ir riba nusileis ir sieks rytinį Kinereto jūros šoną;</verse>
				<verse number="12">ir riba eis žemyn į Jordaną, ir jos galas bus ties Druskos jūra; tai bus jūsų šalis su savo ribomis aplinkui’“.</verse>
				<verse number="13">Ir Mozė įsakė Izraelio vaikams, sakydamas: „Šita yra šalis, kurią paveldėsite burtu, kurią VIEŠPATS įsakė duoti devynioms gentims ir pusei genties;</verse>
				<verse number="14">nes Rubeno vaikų gentis pagal savo tėvų namus ir Gado vaikų gentis pagal savo tėvų namus gavo savąjį paveldą; ir pusė Manaso genties gavo savo paveldą;</verse>
				<verse number="15">dvi gentys ir pusė genties gavo savąjį paveldą šiapus Jordano šalia Jericho, rytuose, į saulėtekio pusę“.</verse>
				<verse number="16">Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="17">„Šitie yra vardai vyrų, kurie jums padalins šalį: kunigas Eleazaras ir Nūno sūnus Jozuė.</verse>
				<verse number="18">Ir paimkite po vieną kunigaikštį iš kiekvienos genties, kad padalintų šalį pagal paveldą.</verse>
				<verse number="19">O šitie yra vyrų vardai: iš Judos genties – Jefunės sūnus Kalebas;</verse>
				<verse number="20">iš Simeono vaikų genties – Amihudo sūnus Semuelis;</verse>
				<verse number="21">iš Benjamino genties – Kislono sūnus Elidadas;</verse>
				<verse number="22">o Dano vaikų genties kunigaikštis Bukis, Joglio sūnus;</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="5">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Šitie yra žodžiai, kuriuos Mozė kalbėjo visam Izraeliui šioje Jordano pusėje, dykumoje, lygumoje priešais Raudonąją jūrą, tarp Parano ir Tofelio, ir Labano, ir Haceroto, ir Dizahabo</verse>
				<verse number="2">(nuo Horebo iki Kadeš-Barnėjos Seyro kalno keliu yra vienuolikos dienų kelionė).</verse>
				<verse number="3">Ir įvyko keturiasdešimtaisiais metais, vienuoliktąjį mėnesį, to mėnesio pirmąją dieną, kad Mozė kalbėjo Izraelio vaikams pagal visa, ką VIEŠPATS jam buvo davęs įsakymu jiems;</verse>
				<verse number="4">po to, kai jis buvo užmušęs amoritų karalių Sihoną, gyvenusį Hešbone, ir Bašano karalių Ogą, gyvenusį Aštarote, Edrėjuje;</verse>
				<verse number="5">šioje Jordano pusėje, Moabo šalyje, Mozė pradėjo skelbti šitą įstatymą, sakydamas:</verse>
				<verse number="6">„VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums kalbėjo Horebe, sakydamas: ‘Užtektinai ilgai gyvenote šiame kalne;</verse>
				<verse number="7">gręžkitės, leiskitės į kelionę ir eikite į amoritų kalną ir į visas jam artimas vietoves, į lygumą, į kalvas, į slėnį, į pietus ir palei jūros krantą, į kanaaniečių šalį ir iki Libano, iki Didžiosios upės – Eufrato upės.</verse>
				<verse number="8">Štai aš padėjau prieš jus tą šalį; įeikite ir pasisavinkite tą šalį, kurią VIEŠPATS prisiekė jūsų tėvams, Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, duoti jiems ir jų sėklai po jų.</verse>
				<verse number="9">Ir anuo metu jums kalbėjau, sakydamas: ‘Aš pats vienas nepajėgiu jūsų nešti;</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATS, jūsų Dievas, jus padaugino, ir štai jūs šią dieną dėl daugybės esate kaip dangaus žvaigždės</verse>
				<verse number="11">(VIEŠPATS, jūsų tėvų Dievas, tepadaugina jus tūkstantį kartų daugiau negu esate ir jus tepalaimina, kaip jis yra jums pažadėjęs!).</verse>
				<verse number="12">Kaip aš vienas pats galiu pakelti jūsų apsunkinimą, jūsų naštą ir jūsų vaidus?</verse>
				<verse number="13">Paimkite išmintingų vyrų, suprantančių ir žinomų tarp jūsų genčių, ir aš juos paskirsiu jūsų valdovais’.</verse>
				<verse number="14">Ir jūs man atsakėte ir tarėte: ‘Tas dalykas, kurį sakei, yra geras mums daryti’.</verse>
				<verse number="15">Taigi ėmiau jūsų genčių vyriausiuosius, išmintingus vyrus ir žinomus, ir juos paskyriau jums galvomis, tūkstančių vadais, šimtų vadais, penkiasdešimčių vadais, dešimčių vadais ir pareigūnais tarp jūsų genčių.</verse>
				<verse number="16">Ir tuo metu aš įpareigojau jūsų teisėjus, sakydamas: ‘Išklausykite bylas tarp savo brolių ir teiskite teisingai tarp kiekvieno žmogaus ir jo brolio bei ateivio, esančio pas jį.</verse>
				<verse number="17">Teisme neatsižvelkite į asmenis; bet išklausykite tiek mažą, tiek didelį; nebijokite žmogaus veido; nes teismas yra Dievo; o bylą, kuri yra jums per sunki, atneškite man, ir aš ją išklausysiu’.</verse>
				<verse number="18">Ir anuo metu jums įsakiau visus dalykus, kuriuos turite daryti.</verse>
				<verse number="19">Ir išėję iš Horebo, mes ėjome per visą tą didžiulę ir baisią dykumą, kurią matėte amoritų kalno kelyje, kaip VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums įsakė; ir mes atėjome į Kadeš-Barnėją.</verse>
				<verse number="20">Ir aš jums sakiau: ‘Jūs atėjote į amoritų kalną, kurį VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums duoda.</verse>
				<verse number="21">Štai VIEŠPATS, tavo Dievas, padėjo prieš tave tą šalį; eik aukštyn ir pasisavink ją, kaip VIEŠPATS, tavo tėvų Dievas, yra tau sakęs; nebijok ir neprarask drąsos.</verse>
				<verse number="22">Ir jūs visi priėjote prie manęs ir sakėte: ‘Mes pasiųsime vyrus pirma savęs, ir jie mums ištirts tą šalį ir parneš mums žinią, kokiu keliu mes turime eiti aukštyn ir į kokius miestus ateisime’.</verse>
				<verse number="23">Ir tas pasakymas man labai patiko; ir aš paėmiau iš jūsų dvylika vyrų, po vieną iš genties;</verse>
				<verse number="24">ir pasisukę jie ėjo aukštyn į kalną, ir atėjo į Eškolo slėnį ir jį ištyrė.</verse>
				<verse number="25">Ir jie paėmė į savo rankas iš tos šalies vaisių ir atnešė juos žemyn pas mus bei parnešė mums žinią ir sakė: ‘ Tai gera šalis, kurią VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums duoda’.</verse>
				<verse number="26">Tačiau jūs nenorėjote eiti aukštyn, bet maištavote prieš VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymą;</verse>
				<verse number="27">ir jūs murmėjote savo palapinėse, sakydami: ‘Kadangi VIEŠPATS nekentė mūsų, jis mus išvedė iš Egipto šalies, kad mus atiduotų į amoritų rankas, kad mus sunaikintų.</verse>
				<verse number="28">Kur mes eisime aukštyn? Mūsų broliai atėmė mūsų širdžių drąsą, sakydami: ‘Ta tauta yra didesnė ir aukštesnė už mus; miestai dideli ir apsupti sienomis iki dangaus; ir be to, ten matėme anakų sūnus’.</verse>
				<verse number="29">Tada jums sakiau: ‘Nenusigąskite ir nebijokite jų.</verse>
				<verse number="30">VIEŠPATS, jūsų Dievas, einantis pirma jūsų, kovos už jus pagal visa tai, ką jis dėl jūsų darė jūsų akyse Egipte;</verse>
				<verse number="31">ir dykumoje, kur matei, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, tave nešė, kaip žmogus neša savo sūnų, visame kelyje, kuriuo ėjote, kol atėjote į šią vietą’.</verse>
				<verse number="32">Tačiau ir tame jūs netikėjote VIEŠPAČIU, savo Dievu,</verse>
				<verse number="33">kuris ėjo pirma jūsų kelyje, kad surastų jums vietą jūsų palapinėms statyti – naktį ugnyje, kad jums rodytų, kuriuo keliu turite eiti, o dieną debesyje.</verse>
				<verse number="34">Ir VIEŠPATS, išgirdęs jūsų žodžių balsą, užsirūstino ir prisiekė, sakydamas:</verse>
				<verse number="35">‘Tikrai, nei vienas iš šitų šitos piktos kartos žmonių nematys šios geros šalies, kurią prisiekiau duoti jūsų tėvams,</verse>
				<verse number="36">išskyrus Jefunės sūnų Kalebą; jis ją pamatys, ir jam duosiu tą šalį, kuria jis buvo žengęs, ir jo vaikams, nes jis pilnai sekė paskui VIEŠPATĮ’.</verse>
				<verse number="37">Taip pat VIEŠPATS dėl jūsų buvo supykęs ant manęs, sakydamas: ‘Tu irgi ten neįeisi.</verse>
				<verse number="38">Bet Nūno sūnus Jozuė, kuris stovi tavo akivaizdoje, jis ten įeis; padrąsink jį; nes jis padarys, kad Izraelis ją paveldėtų.</verse>
				<verse number="39">Be to, jūsų mažyliai, apie kuriuos sakėte, kad jie bus grobiu, ir jūsų vaikai, kurie tą dieną nežinojo skirtumo tarp gero ir blogo, jie ten įeis, ir jiems aš ją duosiu, ir jie ją pasisavins.</verse>
				<verse number="40">Bet kas dėl jūsų, jūs sukitės ir leiskitės kelionėn į dykumą Raudonosios jūros keliu’.</verse>
				<verse number="41">Tada jūs atsakėte ir man tarėte: ‘Mes nusidėjome VIEŠPAČIUI, mes eisime aukštyn ir kovosime pagal visa tai, ką VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums įsakė’. Ir jūs, kiekvienas apsijuosęs savo kovos ginklais, buvote pasiruošę eiti aukštyn į kalvą.</verse>
				<verse number="42">Ir VIEŠPATS man tarė: ‘Sakyk jiems: „Neikite aukštyn nei nekovokite; nes aš nesu tarp jūsų; kad nebūtumėte sumušti savo priešų akivaizdoje“’.</verse>
				<verse number="43">Taip jums kalbėjau; o jūs nenorėjote klausyti, bet priešinotės VIEŠPATIES įsakymui ir, pernelyg pasitikėdami savimi, ėjote aukštyn į kalvą.</verse>
				<verse number="44">Ir amoritai, gyvenantys tame kalne, išėjo prieš jus ir jus vijosi, kaip bitės daro, ir jus sunaikino Seyre, tai yra iki Hormos.</verse>
				<verse number="45">O sugrįžę jūs verkėte VIEŠPATIES akivaizdoje, bet VIEŠPATS nenorėjo klausyti jūsų balso nei prilenkti jums savo ausies.</verse>
				<verse number="46">Taip daugelį dienų pasilikote Kadeše – pagal dienas, kurias ten išbuvote“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">„Paskui pasukome ir leidomės kelionėn į dykumą Raudonosios jūros keliu, kaip VIEŠPATS man kalbėjo; ir daugelį dienų ėjome aplink Seyro kalną.</verse>
				<verse number="2">Ir VIEŠPATS man kalbėjo, sakydamas:</verse>
				<verse number="3">‘Jūs užtektinai ilgai ėjote aplinkui šitą kalną; sukitės į šiaurę.</verse>
				<verse number="4">Ir įsakyk tautai, sakydamas: „Dabar pereisite per ribą savo brolių, Ezavo vaikų, gyvenančių Seyre; ir jie bijos jūsų; todėl labai žiūrėkitės savęs;</verse>
				<verse number="5">neprasidėkite su jais; nes aš jums neduosiu iš jų šalies nei tiek, kiek pėdos plotis; nes daviau Seyro kalną Ezavui nuosavybėn.</verse>
				<verse number="6">Pirkite iš jų maisto už pinigus, kad valgytumėte; ir taip pat vandens pirkite iš jų už pinigus, kad gertumėte.</verse>
				<verse number="7">Nes VIEŠPATS, tavo Dievas, tave palaimino visuose tavo rankos darbuose; jis pažįsta tavo vaikščiojimą per šitą didžiulę dykumą; šituos keturiasdešimt metų VIEŠPATS, tavo Dievas, buvo su tavimi; tau nieko nestigo’.</verse>
				<verse number="8">Ir praėję šalimais nuo savo brolių, Ezavo vaikų, gyvenančių Seyre, lygumos keliu nuo Elato ir nuo Ecjon-Gebero, mes pasisukę praėjome šalimais Moabo dykumos keliu.</verse>
				<verse number="9">Ir VIEŠPATS man tarė: ‘Nevargink moabiečių nei nekovok su jais mūšyje; nes nieko iš jo šalies tau neduosiu nuosavybėn; kadangi esu davęs Arą Loto vaikams nuosavybėn’.</verse>
				<verse number="10">Praeityje joje gyveno emai, didelė ir gausi tauta, aukšta kaip anakiečiai;</verse>
				<verse number="11">jie irgi buvo laikomi milžinais kaip anakiečiai; bet moabiečiai juos vadina emais.</verse>
				<verse number="12">Taip pat Seyre anksčiau gyveno horai; bet Ezavo vaikai juos pasisavino, išnaikinę juos iš savo akivaizdos, ir gyveno jų vietoje; kaip Izraelis padarė savo nuosavybės šaliai, kurią jiems davė VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="13">‘Dabar kelkitės, – tariau, – ir pereikite Zeredo upelį’. Ir mes perėjome Zeredo upelį.</verse>
				<verse number="14">O laiko tarpas, kuriuo atėjome iš Kadeš-Barnėjos, kol perėjome Zeredo upelį, buvo trisdešimt aštuoneri metai; kol visa karo vyrų karta išgaišo iš kariuomenės tarpo, kaip VIEŠPATS jiems prisiekė.</verse>
				<verse number="15">Nes tikrai VIEŠPATIES ranka buvo prieš juos, kad juos išnaikintų iš kariuomenės tarpo, kol jie buvo sunaikinti.</verse>
				<verse number="16">Taigi įvyko, kai visi karo vyrai buvo sunaikinti ir išmirę iš tautos tarpo,</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">VIEŠPATS man kalbėjo, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">‘Tu šią dieną pereisi per Arą, Moabo ribą;</verse>
				<verse number="3">ir priartėjęs prie Amono vaikų, nevargink jų ir neprasidėk su jais; nes iš Amono vaikų šalies neduosiu tau jokios nuosavybės; kadangi esu ją davęs Loto vaikams nuosavybėn’</verse>
				<verse number="4">(ta taip pat buvo laikoma milžinų šalimi; senais laikais milžinai gyveno joje; o amoritai juos vadino zamzumais;</verse>
				<verse number="5">tauta didelė, gausi ir aukšta, kaip anakiečiai; bet VIEŠPATS juos išnaikino iš jų akivaizdos; ir jie pasisavino juos ir apsigyveno jų vietoje;</verse>
				<verse number="6">kaip jis padarė Ezavo vaikams, gyvenantiems Seyre, kai jis išnaikino horus iš jų akivaizdos; o jie pasisavino juos ir apsigyveno jų vietoje iki šios dienos;</verse>
				<verse number="7">ir avus, gyvenusius Hacerime iki Gazos, kaftoriečiai, išėję iš Kaftoro, juos išnaikino ir apsigyveno jų vietoje).</verse>
				<verse number="8">‘Kelkitės, leiskitės kelionėn ir pereikite Arnono upę; štai aš daviau į tavo ranką amoritą Sihoną, Hešbono karalių ir jo šalį; pradėk ją savintis ir kovok su juo mūšyje.</verse>
				<verse number="9">Šią dieną pradėsiu dėti tavo išgąstį ir tavo baimę ant tautų, esančių po visu dangumi, kurios išgirs gandą apie tave ir drebės, ir bus kupinos sielvarto dėl tavęs’.</verse>
				<verse number="10">Ir aš siunčiau pasiuntinius iš Kedemoto dykumos pas Hešbono karalių Sihoną su taikos žodžiais, sakydamas:</verse>
				<verse number="11">‘Leisk man pereiti per tavo šalį; aš eisiu išilgai vieškelio, nepasuksiu nei į dešinę, nei į kairę.</verse>
				<verse number="12">Parduok man maisto už pinigus, kad valgyčiau; ir duok man vandens už pinigus, kad gerčiau; aš tik pereisiu pėsčias</verse>
				<verse number="13">(kaip man darė Ezavo vaikai, gyvenantys Seyre, ir moabiečiai, gyvenantys Are); kol pereisiu Jordaną į šalį, kurią VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums duoda’.</verse>
				<verse number="14">Bet Hešbono karalius Sihonas neleido mums pereiti per jį; nes VIEŠPATS, tavo Dievas, užkietino jo dvasią ir padarė jo širdį užsispyrusią, kad atiduotų jį į tavo ranką, kaip matyti šią dieną.</verse>
				<verse number="15">Ir VIEŠPATS man tarė: ‘Štai aš pradėjau duoti Sihoną ir jo šalį tavo akivaizdoje; pradėk savintis, kad paveldėtum jo šalį’.</verse>
				<verse number="16">Tada Sihonas išėjo priešais mus, jis ir visa jo tauta, kautis Jahase.</verse>
				<verse number="17">O VIEŠPATS, mūsų Dievas, atidavė jį mūsų akivaizdoje; ir mes sumušėme jį, jo sūnus ir visą jo tautą.</verse>
				<verse number="18">Ir anuo metu ėmėme visus jo miestus ir iš kiekvieno miesto visiškai išnaikinome vyrus, moteris ir mažylius, nepalikome nei vieno, kad liktų;</verse>
				<verse number="19">tik pasiėmėme kaip grobį galvijus ir grobį miestų, kuriuos buvome paėmę.</verse>
				<verse number="20">Nuo Aroero, esančio prie Arnono upės kranto, ir nuo miesto, esančio prie upės, iki Gileado, nebuvo nei vieno miesto, kuris mums būtų per stiprus; visus mums atidavė VIEŠPATS, mūsų Dievas;</verse>
				<verse number="21">tik iki Amono vaikų šalies tu neatėjai nei iki jokios Jaboko upės vietos, nei iki miestų kalnuose, nei iki to, ką VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums uždraudė“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">„Paskui pasisukę, mes ėjome aukštyn keliu į Bašaną; o Bašano karalius Ogas išėjo prieš mus, jis ir visa jo tauta, kautis Edrėjuje.</verse>
				<verse number="2">Ir VIEŠPATS man tarė: ‘Nebijok jo; nes aš atiduosiu jį, visą jo tautą ir jo šalį į tavo ranką; o tu padaryk jam, kaip padarei amoritų karaliui Sihonui, gyvenusiam Hešbone’.</verse>
				<verse number="3">Taip VIEŠPATS, mūsų Dievas, atidavė į mūsų rankas ir Bašano karalių Ogą bei visą jo tautą; ir mes jį sumušėme, kol jam nebeliko nei vieno išlikusio.</verse>
				<verse number="4">Ir anuo metu paėmėme visus jo miestus, nebuvo nei vieno miesto, kurio nebūtume iš jų paėmę – šešiasdešimt miestų, visą Argobo kraštą, Ogo karalystę Bašane.</verse>
				<verse number="5">Visi tie miestai buvo aptverti aukštomis sienomis, vartais ir skląsčiais; neskaitant labai daug miestų be sienų.</verse>
				<verse number="6">Ir juos visiškai sunaikinome, kaip padarėme Hešbono karaliui Sihonui, visiškai išnaikindami iš kiekvieno miesto vyrus, moteris ir vaikus.</verse>
				<verse number="7">Bet visus galvijus ir miestų grobį pasiėmėme kaip išplėšas.</verse>
				<verse number="8">Ir anuo metu atėmėme iš dviejų amoritų karalių rankos šalį, buvusią šiapus Jordano, nuo Arnono upės iki Hermono kalno</verse>
				<verse number="9">(sidoniečiai Hermoną vadina Sirjonu; o amoritai jį vadina Seniru);</verse>
				<verse number="10">visus lygumos miestus, visą Gileadą ir visą Bašaną iki Salchos ir Edrėjo, Ogo karalystės miestus Bašane.</verse>
				<verse number="11">Nes tik Bašano karalius Ogas buvo išlikęs iš milžinų likučio; štai jo lova buvo lova iš geležies; ar ji ne Amono vaikų Raboje? Jos ilgis buvo devynios uolektys, o jos plotis – keturios uolektys, pagal žmogaus uolektį.</verse>
				<verse number="12">Ir šitą šalį, kurią anuo metu pasisavinome iš Aroero, esančio prie Arnono upės, pusę Gileado kalno ir jo miestus daviau rubenams ir gadams.</verse>
				<verse number="13">O likusį Gileadą ir visą Bašaną – Ogo karalystę, daviau pusei Manaso genties; visą Argobo kraštą su visu Bašanu, vadinamu milžinų šalimi.</verse>
				<verse number="14">Manaso sūnus Jayras paėmė visą Argobo kraštą iki gešūriečių ir maakų ribų; ir tai praminė savo vardu, Bašan-Havot-Jayru, iki šios dienos.</verse>
				<verse number="15">O Machyrui daviau Gileadą,</verse>
				<verse number="16">o rubenams ir gadams daviau pusę slėnio nuo Gileado iki Arnono upės ir ribas iki Jaboko upės, kuri yra Amono vaikų riba;</verse>
				<verse number="17">taip pat lygumą ir Jordaną bei jo ribas nuo Kinereto iki lygumos jūros, tai yra Druskos jūros, Ašdoto-Pisgos apačioje į rytus.</verse>
				<verse number="18">Ir anuo metu jums įsakiau, sakydamas: ‘VIEŠPATS, jūsų Dievas, davė jums šitą šalį, kad ją pasisavintumėte; pereikite apsiginklavę savo brolių Izraelio vaikų akivaizdoje visi, kurie esate tinkami karui.</verse>
				<verse number="19">Bet jūsų žmonos, jūsų mažyliai ir jūsų galvijai (nes aš žinau, kad turite daug galvijų) pasiliks jūsų miestuose, kuriuos esu jums davęs;</verse>
				<verse number="20">kol VIEŠPATS bus davęs poilsį jūsų broliams, kaip ir jums, ir kol jie irgi pasisavins šalį, kurią VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra jiems davęs anapus Jordano; ir tuomet kiekvienas sugrįžkite į savo nuosavybę, kurią esu jums davęs.</verse>
				<verse number="21">Ir Jozuei anuo metu įsakiau, sakydamas: ‘Tavo akys matė viską, ką VIEŠPATS, jūsų Dievas, padarė šitiems dviems karaliams; taip VIEŠPATS padarys visoms karalystėms, į kurias tu eini.</verse>
				<verse number="22">Nebijokite jų; nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, pats kariaus už jus’.</verse>
				<verse number="23">Ir anuo metu maldavau VIEŠPATĮ, sakydamas:</verse>
				<verse number="24">‘O Viešpatie DIEVE, tu savo tarnui pradėjai rodyti savo didybę ir savo galingą ranką: nes koks yra danguje ar žemėje Dievas, kuris galėtų padaryti pagal tavo darbus ir pagal tavo galią?</verse>
				<verse number="25">Meldžiu tave, leisk man pereiti ir pamatyti tą gerąją šalį, esančią anapus Jordano, tą gražųjį kalną ir Libaną’.</verse>
				<verse number="26">Bet VIEŠPATS buvo užsirūstinęs ant manęs dėl jūsų ir nenorėjo manęs išklausyti; ir VIEŠPATS man tarė: ‘Gana tau; nekalbėk man daugiau apie šitą dalyką.</verse>
				<verse number="27">Užlipk į Pisgos viršūnę ir pakelk savo akis į vakarus, į šiaurę, į pietus ir į rytus, ir pamatyk tai savo akimis; nes tu nepereisi per šitą Jordaną.</verse>
				<verse number="28">Bet įpareigok Jozuę, padrąsink ir pastiprink jį; nes jis pereis šitos tautos priešakyje ir padarys, kad jie paveldėtų šalį, kurią tu pamatysi’.</verse>
				<verse number="29">Taip mes pasilikome slėnyje priešais Bet-Peorą“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">„Todėl dabar, o Izraeli, klausyk įstatų ir teismų, kurių jus mokau, kad juos vykdytumėte, kad gyventumėte ir įėję pasisavintumėte šalį, kurią VIEŠPATS, jūsų tėvų Dievas, jums duoda.</verse>
				<verse number="2">Nieko nepridėkite prie žodžio, kurį jums įsakau, nei nieko neatimkite iš jo, kad laikytumėtės VIEŠPATIES, jūsų Dievo, įsakymų, kuriuos jums įsakau.</verse>
				<verse number="3">Jūsų akys matė, ką VIEŠPATS padarė dėl Baal-Peoro; nes visus sekusius paskui Baal-Peorą, VIEŠPATS, tavo Dievas, išnaikino iš jūsų tarpo.</verse>
				<verse number="4">Bet jūs, kurie prilipote prie VIEŠPATIES, savo Dievo, šiandien visi esate gyvi.</verse>
				<verse number="5">Štai aš jus išmokiau įstatų ir teismų, kaip man įsakė VIEŠPATS, mano Dievas, kad taip darytumėte šalyje, į kurią einate jos pasisavinti.</verse>
				<verse number="6">Todėl laikykitės jų ir juos vykdykite; nes tai yra jūsų išmintis ir jūsų supratimas akyse tautų, kurios, išgirdusios visus šituos įstatus, sakys: ‘Tikrai šita didelė tauta yra išmintinga ir supratinga liaudis’.</verse>
				<verse number="7">Kuri gi yra tokia didelė tauta, kuri turi Dievą taip arti prie jos, kaip VIEŠPATS, mūsų Dievas, yra visuose dalykuose, dėl kurių mes jo šaukiamės?</verse>
				<verse number="8">Ir kuri gi yra tokia didelė tauta, kuri turi tokių teisingų įstatų ir teismų, kaip visas šitas įstatymas, kurį šią dieną išstatau jūsų akivaizdon?</verse>
				<verse number="9">Tik žiūrėk savęs ir stropiai saugok savo sielą, kad nepamirštum tų dalykų, kuriuos matė tavo akys, ir kad jie neatsitrauktų nuo tavo širdies per visas tavo gyvenimo dienas; bet jų mokyk savo sūnus ir savo sūnų sūnus;</verse>
				<verse number="10">ypatingai tą dieną, kurią stovėjai VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje Horebe, kai VIEŠPATS man sakė: ‘Surink man tautą, o aš jiems duosiu išgirsti savo žodžius, kad jie išmoktų bijoti manęs per visas dienas, kurias jie gyvens žemėje, ir kad jie mokytų savo vaikus’.</verse>
				<verse number="11">Ir priartėję jūs sustojote kalno apačioje; o kalnas degė ugnimi iki dangaus vidurio, ir buvo tamsa, debesys ir tiršta tamsa.</verse>
				<verse number="12">Ir VIEŠPATS kalbėjo jums iš ugnies vidurio; žodžių balsą girdėjote, bet pavidalo nematėte; girdėjote tik balsą.</verse>
				<verse number="13">Ir jis paskelbė jums savo sandorą, kurią jis jums įsakė vykdyti, tai yra dešimt įsakymų; ir jis užrašė juos dviejose akmeninėse plokštėse.</verse>
				<verse number="14">Ir anuo metu VIEŠPATS man įsakė jus mokyti įstatų ir teismų, kad vykdytumėte juos toje šalyje, į kurią einate jos pasisavinti.</verse>
				<verse number="15">Todėl labai žiūrėkite savęs; nes jūs nematėte jokio pavidalo tą dieną, kai VIEŠPATS jums kalbėjo Horebe iš ugnies vidurio;</verse>
				<verse number="16">kad nesugadintumėte savęs ir nepasidarytumėte raižyto atvaizdo, kokios statulos pavidalo, vyriškos ar moteriškos lyties panašumo,</verse>
				<verse number="17">kokio nors gyvulio, esančio žemėje, panašumo, kokio nors ore skrajojančio sparnuoto skrajūno panašumo,</verse>
				<verse number="18">kokio nors ant žemės šliaužiojančio padaro panašumo, kokios nors vandenyse, po žeme, esančios žuvies panašumo;</verse>
				<verse number="19">ir kad nepakeltum savo akių į dangų ir, pamatęs saulę, mėnulį ir žvaigždes, tai yra visą dangaus kariuomenę, nebūtum vedamas jų garbinti ir jiems tarnauti, kuriuos VIEŠPATS, tavo Dievas, padalijo visoms tautoms po visu dangumi.</verse>
				<verse number="20">Bet VIEŠPATS paėmė jus ir išvedė iš geležies krosnies, tai yra iš Egipto, kad jam būtumėte paveldo tauta, kaip kad šią dieną esate.</verse>
				<verse number="21">Be to, VIEŠPATS supyko ant manęs dėl jūsų ir prisiekė, kad aš nepereisiu per Jordaną ir neįeisiu į tą gerą šalį, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda kaip paveldą;</verse>
				<verse number="22">bet aš turiu mirti šitoje šalyje, man negalima pereiti per Jordaną; bet jūs pereisite ir pasisavinsite tą gerą šalį.</verse>
				<verse number="23">Žiūrėkite savęs, kad nepamirštumėte VIEŠPATIES, savo Dievo, sandoros, kurią jis sudarė su jumis, ir kad nepasidirbtumėte raižyto atvaizdo ar kieno tai panašumo, ką VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau uždraudęs.</verse>
				<verse number="24">Nes VIEŠPATS, tavo Dievas, yra ryjanti ugnis – pavydulingas Dievas.</verse>
				<verse number="25">Kai pagimdysi vaikus ir vaikų vaikus, ir ilgai išliksite toje šalyje, ir sugesite, ir pasidirbsite raižytą atvaizdą ar kieno tai panašumą, ir darysite pikta VIEŠPATIES savo Dievo akyse jį pykdydami;</verse>
				<verse number="26">tai aš šaukiu dangų ir žemę liudyti šią dieną prieš jus, kad greitai visiškai pražūsite iš šalies, į kurią einate per Jordaną jos pasisavinti; jūs neprailginsite joje savo dienų, bet visiškai būsite sunaikinti.</verse>
				<verse number="27">Ir VIEŠPATS jus išsklaidys tarp tautų, ir jūsų teišliks mažas skaičius tarp pagonių, pas kuriuos VIEŠPATS jus nuves.</verse>
				<verse number="28">Ir ten tarnausite dievams, padarytiems žmonių rankomis, medžiui ir akmeniui, kurie nei mato, nei girdi, nei valgo, nei užuodžia.</verse>
				<verse number="29">Bet jei iš ten ieškosi VIEŠPATIES, savo Dievo, tu jį rasi, jei ieškosi jo visa savo širdimi ir visa savo siela.</verse>
				<verse number="30">Kai būsi suspaudime ir tave ištiks visi šitie dalykai, būtent paskutinėmis dienomis, jei tu atsigręši į VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir paklusi jo balsui</verse>
				<verse number="31">(nes VIEŠPATS, tavo Dievas, yra gailestingas Dievas); jis tavęs nepaliks ir tavęs nesunaikins nei nepamirš tavo tėvų sandoros, kurią jis jiems prisiekė.</verse>
				<verse number="32">Nes dabar paklausk praeities dienų, buvusių pirma tavęs, nuo tos dienos, kai Dievas sutvėrė žmogų žemėje, ir paklausk nuo vieno dangaus krašto iki kito, ar yra buvęs toks didelis dalykas, kaip šitas, ar kas panašaus girdėta?</verse>
				<verse number="33">Ar kada nors girdėjo kokia tauta Dievo balsą, kalbantį iš ugnies vidurio, kaip tu girdėjai, ir liko gyva?</verse>
				<verse number="34">Arba ar Dievas bandė eiti, pasiimti sau tautą iš kitos tautos tarpo su gundymais, ženklais ir stebuklais, karu, galinga ranka bei ištiesta ranka ir su dideliais siaubais, pagal visa tai, ką VIEŠPATS, jūsų Dievas, jums padarė Egipte jūsų akyse?</verse>
				<verse number="35">Tau tai buvo parodyta, kad žinotum, jog VIEŠPATS, jis yra Dievas; be jo nėra kito.</verse>
				<verse number="36">Iš dangaus jis davė tau išgirsti savo balsą, kad tave pamokytų; o žemėje jis tau parodė savo didžią ugnį; ir jo žodžius išgirdai iš ugnies vidurio.</verse>
				<verse number="37">Ir kadangi jis mylėjo tavo tėvus, todėl išsirinko jų sėklą po jų ir išvedė tave savo akivaizdoje iš Egipto savo galinga jėga;</verse>
				<verse number="38">kad išvarytų iš tavo akivaizdos tautas, didesnes ir galingesnes už tave, kad tave įvestų, kad tau duotų jų šalį paveldui, kaip yra šią dieną.</verse>
				<verse number="39">Todėl šią dieną žinok ir apsvarstyk tai savo širdyje, kad VIEŠPATS, jis yra Dievas aukštai danguje ir žemai žemėje; kito nėra.</verse>
				<verse number="40">Todėl laikykis jo įstatų ir jo įsakymų, kuriuos tau šią dieną įsakau, kad gerai sektųsi tau ir tavo vaikams po tavęs ir kad prailgintum savo dienas žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda amžiams“.</verse>
				<verse number="41">Tada Mozė atskyrė tris miestus šiapus Jordano saulėtekio link;</verse>
				<verse number="42">kad ten galėtų pabėgti užmušėjas, kuris netyčia būtų užmušęs savo artimą, bet praeityje nejautęs jam neapykantos; ir kad jis, pabėgęs į vieną iš šitų miestų, gyventų:</verse>
				<verse number="43">Becerą dykumoje, lygumos šalyje, iš rubenų; o Ramotą Gileade iš gadų; o Golaną Bašane iš manasų.</verse>
				<verse number="44">O šitas yra įstatymas, kurį Mozė pateikė Izraelio vaikų akivaizdon;</verse>
				<verse number="45">šitie yra liudijimai, įstatai ir teismai, kuriuos Mozė kalbėjo Izraelio vaikams, jiems išėjus iš Egipto,</verse>
				<verse number="46">šioje Jordano pusėje, slėnyje priešais Bet-Peorą, šalyje amoritų karaliaus Sihono, gyvenusio Hešbone, kurį sumušė Mozė ir Izraelio vaikai, kai jie buvo išėję iš Egipto;</verse>
				<verse number="47">ir jie pasisavino jo šalį ir Bašano karaliaus Ogo šalį, dviejų amoritų karalių, buvusių šiapus Jordano saulėtekio link:</verse>
				<verse number="48">nuo Aroerio, esančio prie Arnono upės kranto, iki Siono kalno, kuris yra Hermonas,</verse>
				<verse number="49">ir visą lygumą šioje Jordano pusėje į rytus iki lygumos jūros, Pisgos šaltinių apačioje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Ir Mozė sušaukė visą Izraelį ir jiems tarė: „Klausyk, o Izraeli, įstatų ir teismų, kuriuos šią dieną kalbu jums į ausis, kad jų išmoktumėte, jų laikytumėtės ir juos vykdytumėte.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS, mūsų Dievas, sudarė su mumis sandorą Horebe.</verse>
				<verse number="3">Ne su mūsų tėvais VIEŠPATS sudarė šitą sandorą, bet su mumis, tai yra su mumis, kurie čia visi šią dieną esame gyvi.</verse>
				<verse number="4">Veidas į veidą VIEŠPATS kalbėjo su jumis kalne iš ugnies vidaus</verse>
				<verse number="5">(aš anuomet stovėjau tarp VIEŠPATIES ir jūsų, kad jums išdėstyčiau VIEŠPATIES žodį; nes jūs bijojote dėl ugnies ir nelipote į kalną), sakydamas:</verse>
				<verse number="6">‘Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto šalies, iš vergystės namų.</verse>
				<verse number="7">Neturėk kitų dievų mano akivaizdoje.</verse>
				<verse number="8">Nesidaryk sau jokio raižyto atvaizdo ar kokio nors panašumo to, kas yra aukštai danguje ar kas žemai žemėje, ar kas vandenyse po žeme;</verse>
				<verse number="9">jiems nesilenk nei jiems tarnauk; nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas, aplankantis tėvų kaltę ant vaikų iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie nekenčia manęs,</verse>
				<verse number="10">ir rodantis gailestingumą tūkstančiams tų, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.</verse>
				<verse number="11">Tuščiai nevartok VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo; nes VIEŠPATS nelaikys nekaltu to, kuris tuščiai vartoja jo vardą.</verse>
				<verse number="12">Švęsk sabato dieną, kad ją pašvęstum, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau įsakęs.</verse>
				<verse number="13">Šešias dienas dirbk ir daryk visą savo darbą;</verse>
				<verse number="14">bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, sabatas; joje nedirbk jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus, nei tavo duktė, nei tavo tarnas, nei tavo tarnaitė, nei tavo jautis, nei tavo asilas, nei joks tavo galvijas, nei tavo ateivis, esantis tavo vartuose; kad tavo tarnas ir tavo tarnaitė ilsėtųsi taip pat, kaip ir tu.</verse>
				<verse number="15">Ir prisimink, kad tu buvai tarnas Egipto šalyje, ir kad VIEŠPATS, tavo Dievas, tave išvedė iš ten galinga ranka ir ištiesta ranka; todėl VIEŠPATS, tavo Dievas, tau įsakė švęsti sabato dieną.</verse>
				<verse number="16">Gerbk savo tėvą ir savo motiną, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau įsakęs; kad būtų prailgintos tavo dienos, ir kad tau gerai sektųsi šalyje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda.</verse>
				<verse number="17">Nežudyk.</verse>
				<verse number="18">Nei nesvetimauk.</verse>
				<verse number="19">Nei nevok.</verse>
				<verse number="20">Nei melagingai neliudyk prieš savo artimą.</verse>
				<verse number="21">Nei negeisk savo artimo žmonos, nei negeisk savo artimo namų, jo lauko ar jo tarno, ar jo tarnaitės, jo jaučio ar jo asilo, ar ko nors, kas yra tavo artimo’.</verse>
				<verse number="22">Šituos žodžius VIEŠPATS kalbėjo didžiu balsu visam jūsų susirinkimui kalne iš vidurio ugnies, iš debesies ir iš tirštos tamsos; ir jis nieko daugiau nepridėjo. Ir jis juos užrašė dviejose akmens plokštėse ir įteikė jas man.</verse>
				<verse number="23">Ir įvyko, kad išgirdę balsą iš tamsos vidurio (nes kalnas degė ugnimi), jūs, visos jūsų genčių galvos ir jūsų vyresnieji, priėjote prie manęs;</verse>
				<verse number="24">ir sakėte: ‘Štai VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums parodė savo šlovę ir savo didybę, ir mes girdėjome jo balsą iš ugnies vidurio; šią dieną pamatėme, kad Dievas kalba su žmogumi, ir tas lieka gyvas.</verse>
				<verse number="25">Taigi dabar, kodėl turėtume mirti? Nes šita didelė ugnis mus praris; jei dar ilgiau klausysimės VIEŠPATIES, mūsų Dievo, balso, tuomet mirsime.</verse>
				<verse number="26">Nes kas yra iš visų kūnų, išgirdęs, kaip mes, gyvojo Dievo balsą, kalbančio iš ugnies vidurio, ir išlikęs gyvas?</verse>
				<verse number="27">Priartėk ir išgirsk viską, ką VIEŠPATS, mūsų Dievas, sakys; ir mums kalbėk viską, ką VIEŠPATS, mūsų Dievas, tau kalbės; o mes klausysime to ir tai vykdysime’.</verse>
				<verse number="28">O VIEŠPATS girdėjo jūsų žodžių balsą, kai man kalbėjote; ir VIEŠPATS man tarė: ‘Aš girdėjau šitos tautos žodžių balsą, kuriuos jie tau kalbėjo; jie gerai sakė viską, ką jie kalbėjo.</verse>
				<verse number="29">O kad juose būtų tokia širdis, kad jie visada bijotų manęs ir visada laikytųsi visų mano įsakymų, kad gerai sektųsi jiems ir jų vaikams per amžius!</verse>
				<verse number="30">Eik, jiems sakyk: „Sugrįžkite į savo palapines“.</verse>
				<verse number="31">Bet kas dėl tavęs, atsistok čia prie manęs, o aš tau kalbėsiu visus įsakymus, įstatus ir teismus, kurių juos išmokyk, kad jie juos vykdytų šalyje, kurią duodu jiems pasisavinti’.</verse>
				<verse number="32">Todėl laikykitės, kad vykdytumėte, kaip VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra jums įsakęs; nenukrypkite nei į dešinę, nei į kairę.</verse>
				<verse number="33">Vaikščiokite visais tais keliais, kuriuos VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra jums įsakęs, kad gyventumėte, kad jums gerai sektųsi ir kad prailgintumėte savo dienas šalyje, kurią pasisavinsite“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">„Na, o šitie yra įsakymai, įstatai ir teismai, kurių VIEŠPATS, jūsų Dievas, įsakė jus mokyti, kad juos vykdytumėte šalyje, į kurią jūs einate jos pasisavinti;</verse>
				<verse number="2">kad bijotum VIEŠPATIES, savo Dievo, idant laikytumeisi visų jo įstatų ir jo įsakymų, kuriuos įsakau tau, tu, tavo sūnus, tavo sūnaus sūnus per visas tavo gyvenimo dienas; ir kad tavo dienos būtų prailgintos.</verse>
				<verse number="3">Taigi klausyk, o Izraeli, ir laikykis, kad juos vykdytum; kad tau gerai sektųsi ir kad labai pagausėtumėte, kaip VIEŠPATS, tavo tėvų Dievas, yra tau pažadėjęs, šalyje plūstančioje pienu ir medumi.</verse>
				<verse number="4">Klausyk, o Izraeli: ‘VIEŠPATS, mūsų Dievas, yra vienas VIEŠPATS;</verse>
				<verse number="5">ir mylėk VIEŠPATĮ, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visomis savo jėgomis.</verse>
				<verse number="6">Ir šitie žodžiai, kuriuos tau šią dieną įsakau, tebus tavo širdyje;</verse>
				<verse number="7">ir uoliai mokyk jų savo vaikus ir apie juos kalbėk, sėdėdamas savo namuose ir eidamas keliu, kai gulsiesi ir kai kelsiesi.</verse>
				<verse number="8">Ir pririšk juos kaip ženklą sau ant rankos, ir jie bus kaip galvaraištis tarp tavo akių.</verse>
				<verse number="9">Ir užrašyk juos ant savo namo staktų ir ant savo vartų.</verse>
				<verse number="10">Ir kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tave įvedęs į tą šalį, kurią prisiekė tavo tėvams, Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, tau duoti didelius ir gražius miestus, kurių nestatei,</verse>
				<verse number="11">ir visokių gėrybių pilnus namus, kurių nepripildei, iškastus šulinius, kurių nekasei, vynuogynus ir alyvmedžius, kurių nesodinai; kai būsi pavalgęs ir sotus;</verse>
				<verse number="12">tuomet saugokis, kad nepamirštum VIEŠPATIES, kuris tave išvedė iš Egipto šalies, iš vergystės namų.</verse>
				<verse number="13">Bijok VIEŠPATIES, savo Dievo, jam tarnauk ir prisiek jo vardu.</verse>
				<verse number="14">Nesekite paskui kitus dievus, dievus tautų, kurios yra aplink jus</verse>
				<verse number="15">(nes VIEŠPATS, tavo Dievas, yra pavydulingas Dievas jūsų tarpe), kad neužsidegtų prieš tave VIEŠPATIES, tavo Dievo, pyktis, ir neišnaikintų tavęs nuo žemės paviršiaus.</verse>
				<verse number="16">Negundykite VIEŠPATIES, savo Dievo, kaip jį gundėte Masoje.</verse>
				<verse number="17">Uoliai laikykitės VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymų, jo liudijimų ir jo įstatų, kuriuos jis yra tau įsakęs.</verse>
				<verse number="18">Ir daryk tai, kas teisinga ir gera VIEŠPATIES akyse; kad tau gerai sektųsi, ir kad įeitum ir pasisavintum tą gerą šalį, kurią VIEŠPATS prisiekė tavo tėvams,</verse>
				<verse number="19">kad išvarys iš tavo akivaizdos visus tavo priešus, kaip VIEŠPATS yra pasakęs.</verse>
				<verse number="20">Ir kai ateinančiais laikais tavo sūnus paklaus tavęs, sakydamas: ‘Ką reiškia tie liudijimai, įstatai ir teismai, kuriuos VIEŠPATS, mūsų Dievas, yra jums įsakęs?’,</verse>
				<verse number="21">tuomet sakyk savo sūnui: ‘Mes buvome faraono vergai Egipte; o VIEŠPATS mus išvedė iš Egipto galinga ranka;</verse>
				<verse number="22">ir VIEŠPATS mūsų akyse parodė ženklų ir stebuklų, didelių ir skaudžių, ant Egipto, ant faraono ir ant visų jo namiškių;</verse>
				<verse number="23">ir jis mus išvedė iš ten, kad mus įvedęs, duotų mums šalį, kurią prisiekė mūsų tėvams.</verse>
				<verse number="24">Ir VIEŠPATS mums įsakė vykdyti visus šiuos įstatus, bijoti VIEŠPATIES, mūsų Dievo, mums dėl gero visiems laikams, kad jis išsaugotų mus gyvus, kaip yra šią dieną.</verse>
				<verse number="25">Ir tai bus mūsų teisumas, jei laikysimės, kad vykdytume visus šituos įsakymus VIEŠPATIES, mūsų Dievo, akivaizdoje, kaip jis yra mums įsakęs’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">„Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, tave įves į šalį, į kurią eini jos pasisavinti, ir išvarys iš tavo akivaizdos daug tautų: hetitus, girgašus, amoritus, kanaaniečius, perizus, hivus ir jebusiečius, septynias tautas, didesnes ir galingesnes už tave;</verse>
				<verse number="2">ir kai VIEŠPATS, tavo Dievas, jas atiduos tavo akivaizdoje; tu jas sumušk, jas visiškai sunaikink; nesudaryk su jomis jokios sandoros nei neparodyk joms gailestingumo;</verse>
				<verse number="3">nei nesudaryk su jomis santuokų: savo dukters neduok jo sūnui nei jo dukters neimk savo sūnui,</verse>
				<verse number="4">nes jos nukreips tavo sūnų nuo sekimo paskui mane, kad tarnautų kitiems dievams; taip VIEŠPATIES pyktis užsidegs prieš jus, ir jis netikėtai sunaikins tave.</verse>
				<verse number="5">Bet šitaip pasielkite su jomis: sugriaukite jų aukurus, sudaužykite jų atvaizdus, iškirskite jų giraites, o jų raižytus atvaizdus sudeginkite ugnimi.</verse>
				<verse number="6">Nes tu esi VIEŠPAČIUI, savo Dievui, šventa tauta; VIEŠPATS, tavo Dievas, tave išsirinko, kad būtum jam ypatinga tauta virš visų tautų, esančių ant žemės paviršiaus.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATS pamilo jus ir jus išsirinko ne todėl, kad buvote gausesni už kitas tautas; nes jūs buvote mažiausia iš visų tautų;</verse>
				<verse number="8">bet todėl, kad VIEŠPATS jus pamilo ir kad jis ištesėtų priesaiką, kurią jis prisiekė jūsų tėvams, VIEŠPATS jus išvedė galinga ranka ir jus atpirko iš vergų namų, iš Egipto karaliaus faraono rankos.</verse>
				<verse number="9">Taigi žinok, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, jis yra Dievas, ištikimas Dievas, išlaikantis sandorą ir gailestingumą iki tūkstančio kartų tiems, kurie jį myli ir laikosi jo įsakymų;</verse>
				<verse number="10">o atlyginantis tiems, kurie jo nekenčia, jiems į akis, kad juos sunaikintų; jis nebus lėtas tam, kuris jo nekenčia, jis atlygins jam į akis.</verse>
				<verse number="11">Todėl laikykis įsakymų, įstatų ir teismų, kuriuos tau šią dieną įsakau, kad juos vykdytum.</verse>
				<verse number="12">Todėl įvyks, jei klausysite šitų teismų, jų laikysitės ir juos vykdysite, tai VIEŠPATS, tavo Dievas, išlaikys tau sandorą ir gailestingumą, kuriuos jis prisiekė tavo tėvams;</verse>
				<verse number="13">ir jis mylės tave, laimins tave ir daugins tave; taip pat jis laimins tavo įsčių vaisių ir tavo šalies vaisių, tavo javus, tavo vyną, tavo aliejų, tavo galvijų prieaugį ir tavo avių kaimenes šalyje, kurią jis prisiekė tavo tėvams tau duoti.</verse>
				<verse number="14">Tu būsi palaimintas labiau už visas tautas; nebus nevaisingo nei vyriškos, nei moteriškos lyties tarp jūsų ar tarp jūsų galvijų.</verse>
				<verse number="15">Ir VIEŠPATS pašalins nuo tavęs visas ligas ir neuždės ant tavęs jokios iš tau žinomų piktų Egipto ligų; bet jas uždės ant visų tų, kurie nekenčia tavęs.</verse>
				<verse number="16">Ir tu prarysi visas tautas, kurias VIEŠPATS, tavo Dievas, tau atiduos; tavo akis jų tenesigaili; nei netarnauk jų dievams; nes tai bus tau žabangos.</verse>
				<verse number="17">Jei sakysi savo širdyje: ‘Šitų tautų yra daugiau už mane; kaip aš galiu jas išvaryti iš jų nuosavybės?’,</verse>
				<verse number="18">nebijok jų; bet gerai prisimink, ką VIEŠPATS, tavo Dievas, padarė faraonui ir visam Egiptui:</verse>
				<verse number="19">dideles pagundas, kurias matė tavo akys, ženklus, stebuklus, galingą ranką ir ištiestą ranką, kuria VIEŠPATS, tavo Dievas, išvedė tave; taip VIEŠPATS, tavo Dievas, padarys visoms tautoms, kurių bijai.</verse>
				<verse number="20">Be to, VIEŠPATS, tavo Dievas, pasiųs į jų tarpą širšių, kol bus sunaikinti išlikusieji ir tie, kurie slepiasi nuo tavęs.</verse>
				<verse number="21">Neišsigąsk jų; nes VIEŠPATS, tavo Dievas, jūsų tarpe, galingas ir baisus Dievas.</verse>
				<verse number="22">Ir VIEŠPATS, tavo Dievas, pamažu išvarys šitas tautas tavo akivaizdoje; tu negalėsi jų sunaikinti iš karto, kad tau nepadaugėtų lauko žvėrių.</verse>
				<verse number="23">Bet VIEŠPATS, tavo Dievas, jas tau atiduos ir naikins jas galingu naikinimu, kol jos bus sunaikintos.</verse>
				<verse number="24">Ir jis atiduos jų karalius į tavo rankas, ir tu sunaikinsi jų vardą iš po dangaus; niekas nepajėgs prieš tave atsilaikyti, kol būsi jas sunaikinęs.</verse>
				<verse number="25">Raižytus jų dievų atvaizdus sudeginsite ugnimi; negeisk ant jų esančio sidabro ar aukso nei jų nepasiimk, kad į tai neįsipainiotum; nes tai yra pasibjaurėjimas VIEŠPAČIUI, tavo Dievui.</verse>
				<verse number="26">Taip pat neįnešk pasibjaurėjimo į savo namus, kad nebūtum prakeiktas dalykas kaip tas; bet juo visiškai šlykštėkis ir visiškai bjaurėkis; nes tai yra prakeikta“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">„Laikykitės, kad vykdytumėte visus įsakymus, kuriuos šią dieną tau įsakau, kad gyventumėte, daugintumėtės, įeitumėte ir pasisavintumėte šalį, kurią VIEŠPATS prisiekė jūsų tėvams.</verse>
				<verse number="2">Ir atsimink visą tą kelią, kuriuo VIEŠPATS, tavo Dievas, tave vedė per tuos keturiasdešimt metų dykumoje, kad tave nužemintų ir išmėgintų, idant sužinotų, kas buvo tavo širdyje, ar laikysies jo įsakymų, ar ne.</verse>
				<verse number="3">Ir jis tave nužemino ir leido tau alkti ir tave maitino mana, kurios nepažinojai nei tu, nei nepažinojo tavo tėvai; kad jis tau duotų žinoti, kad žmogus negyvena vien duona, bet kad žmogus gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš VIEŠPATIES burnos.</verse>
				<verse number="4">Tavo apdaras ant tavęs nepaseno nei tavo kojos nesutino per šituos keturiasdešimt metų.</verse>
				<verse number="5">Taip pat apsvarstyk savo širdyje, kad kaip žmogus pabaudžia savo sūnų, taip VIEŠPATS, tavo Dievas, pabaudžia tave.</verse>
				<verse number="6">Taigi laikykis VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymų, kad vaikščiotum jo keliais ir jo bijotum.</verse>
				<verse number="7">Nes VIEŠPATS, tavo Dievas, tave įveda į gerą šalį, į šalį vandens upelių, šaltinių ir gelmių, išsiveržiančių iš slėnių ir kalvų;</verse>
				<verse number="8">į kviečių, miežių, vynmedžių, figmedžių ir granatmedžių šalį; į aliejingų alyvmedžių ir medaus šalį;</verse>
				<verse number="9">į šalį, kurioje valgysi duonos be nepritekliaus, joje tau nieko nestigs; į šalį, kurios akmenys yra geležis, ir iš kurios kalvų gali kasti varį.</verse>
				<verse number="10">Kai pavalgysi ir pasisotinsi, tuomet laiminsi VIEŠPATĮ, savo Dievą, už gerą šalį, kurią jis tau yra davęs.</verse>
				<verse number="11">Saugokis, kad nepamirštum VIEŠPATIES, savo Dievo, nesilaikydamas jo įsakymų, jo teismų ir jo įstatų, kuriuos šią dieną tau įsakau;</verse>
				<verse number="12">kad, kai pavalgysi ir pasisotinsi, ir būsi pasistatęs gražių namų ir juose apsigyvenęs;</verse>
				<verse number="13">kai tavo bandos ir kaimenės padaugės, tavo sidabras ir auksas padaugės, ir visa, ką turi, padaugės;</verse>
				<verse number="14">kad tada nepasididžiuotų tavo širdis ir tu nepamirštum VIEŠPATIES, savo Dievo, kuris tave išvedė iš Egipto šalies, iš vergystės namų;</verse>
				<verse number="15">kuris tave vedė per tą didžiulę ir baisią dykumą, kurioje buvo ugningų gyvačių, skorpionų ir sausra, kur nebuvo vandens; kuris tau išgavo vandens iš titnago uolos;</verse>
				<verse number="16">kuris tave maitino dykumoje mana, kurios nepažinojo tavo tėvai, idant jis tave pažemintų ir tave išmėgintų, kad tau padarytų gera tavo pabaigoje;</verse>
				<verse number="17">ir tu nesakytum savo širdyje: ‘Mano jėga ir mano rankos galia man įgijo šitą turtą’.</verse>
				<verse number="18">Bet atsimink VIEŠPATĮ, savo Dievą; nes tai jis, kuris tau duoda jėgą turtui įgyti, kad jis įtvirtintų savo sandorą, kurią prisiekė tavo tėvams, kaip yra šią dieną.</verse>
				<verse number="19">Ir bus, jei visiškai pamirši VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir vaikščiosi paskui kitus dievus, jiems tarnausi ir juos garbinsi, aš liudiju šią dieną prieš jus, kad tikrai žūsite.</verse>
				<verse number="20">Kaip tautos, kurias VIEŠPATS naikina jūsų akyse, taip ir jūs pražūsite; dėl to, kad nenorėjote paklusti VIEŠPATIES, savo Dievo, balsui“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">„Klausyk, o Izraeli; tu šią dieną pereisi per Jordaną, kad įeitum užvaldyti tautų, didesnių ir galingesnių už save, miestų didelių ir aptvertų iki dangaus,</verse>
				<verse number="2">didelės ir aukštaūgės tautos, anakų vaikų, kuriuos žinai ir apie kuriuos girdėjai sakant: ‘Kas gali atsilaikyti prieš Anako vaikus?!’</verse>
				<verse number="3">Taigi šią dieną suprask, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tas, kuris pereina pirma tavęs; kaip ryjanti ugnis jis juos sunaikins, ir jis juos parblokš tavo akyse; taip tu juos greitai išvarysi ir sunaikinsi, kaip VIEŠPATS yra tau pasakęs.</verse>
				<verse number="4">Po to, kai VIEŠPATS, tavo Dievas, juos išvarys iš tavo akivaizdos, nekalbėk savo širdyje, sakydamas: ‘Dėl mano teisumo VIEŠPATS mane įvedė šitos šalies pasisavinti’; bet dėl šitų tautų nedorumo VIEŠPATS jas išvaro iš tavo akivaizdos.</verse>
				<verse number="5">Ne dėl savo teisumo ar savo širdies tiesumo eini jų šalies pasisavinti; bet dėl šitų tautų nedorumo VIEŠPATS, tavo Dievas, jas išvaro iš tavo akivaizdos, ir kad įvykdytų žodį, kurį VIEŠPATS prisiekė tavo tėvams, Abraomui, Izaokui ir Jokūbui.</verse>
				<verse number="6">Todėl suprask, kad ne dėl tavo teisumo VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda pasisavinti šitą gerą šalį; nes tu kietasprandė tauta.</verse>
				<verse number="7">Atsimink ir nepamiršk, kaip tu kurstei VIEŠPATIES, savo Dievo, rūstybę dykumoje; nuo tos dienos, kai išėjai iš Egipto šalies, kol atėjote į šitą vietą, jūs buvote maištingi prieš VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="8">Taip pat Horebe taip užrūstinote VIEŠPATĮ, kad VIEŠPATS supyko ant jūsų, idant jus sunaikintų.</verse>
				<verse number="9">Kai užlipau į kalną priimti akmens plokščių, tai yra plokščių sandoros, kurią VIEŠPATS sudarė su jumis, tada aš pasilikau kalne keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, nevalgiau duonos nei negėriau vandens;</verse>
				<verse number="10">o VIEŠPATS man įteikė dvi akmens plokštes, užrašytas Dievo pirštu; ir jose buvo surašyta pagal visus tuos žodžius, kuriuos VIEŠPATS susirinkimo dieną jums kalbėjo kalne iš ugnies vidurio.</verse>
				<verse number="11">Ir įvyko, kad, pasibaigus keturiasdešimčiai dienų ir keturiasdešimčiai naktų, VIEŠPATS man davė dvi akmens plokštes – sandoros plokštes.</verse>
				<verse number="12">Ir VIEŠPATS man tarė: ‘Kelkis, skubiai lipk žemyn iš čia; nes tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto, sugadino save; jie greitai nukrypo nuo to kelio, kurį jiems įsakiau: jie pasidirbo nulietą atvaizdą’.</verse>
				<verse number="13">VIEŠPATS man dar kalbėjo, sakydamas: ‘Aš mačiau šitą tautą, ir štai, tai kietasprandė tauta;</verse>
				<verse number="14">palik mane, kad juos sunaikinčiau ir išdildyčiau jų vardą iš po dangaus; o iš tavęs padarysiu tautą, galingesnę ir didesnę už juos’.</verse>
				<verse number="15">Taigi aš pasisukau ir nulipau nuo kalno, o kalnas degė ugnimi; ir mano abiejose rankose buvo dvi sandoros plokštės.</verse>
				<verse number="16">Ir aš pažiūrėjau, ir štai jūs buvote nusidėję VIEŠPAČIUI, savo Dievui, ir pasidirbote nulietą veršį; jūs greitai nukrypote nuo to kelio, kurį VIEŠPATS jums buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="17">Ir paėmęs abi plokštes, aš jas išmečiau iš abiejų savo rankų ir sudaužiau jas jūsų akyse.</verse>
				<verse number="18">Ir parpuoliau VIEŠPATIES akivaizdoje, kaip pirmąjį kartą, keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų; aš nei valgiau duonos, nei gėriau vandens dėl visų jūsų nuodėmių, kuriomis nusidėjote, darydami pikta VIEŠPATIES akyse, kurstydami jam pyktį.</verse>
				<verse number="19">Nes aš bijojausi pykčio ir įniršio, kuriuo VIEŠPATS buvo užsirūstinęs ant jūsų, kad jus sunaikintų. Bet ir tą kartą VIEŠPATS išklausė mane.</verse>
				<verse number="20">Ir ant Aarono VIEŠPATS buvo labai supykęs, kad jį sunaikintų; ir tuo metu meldžiausi ir už Aaroną.</verse>
				<verse number="21">Ir paėmiau jūsų nuodėmę, veršį, kurį buvote padarę, ir jį sudeginau ugnimi, jį sutrypiau, labai smulkiai sutryniau – iki jis buvo smulkus kaip dulkė; ir jo dulkes subėriau į upelį, nutekantį nuo kalno.</verse>
				<verse number="22">Ir Taberoje, Masoje ir Kibrot-Hataavoje jūs kurstėte VIEŠPATIES rūstybę.</verse>
				<verse number="23">Taip pat, kai VIEŠPATS jus siuntė iš Kadeš-Barnėjos, sakydamas: ‘Eikite aukštyn ir pasisavinkite šalį, kurią jums daviau’, jūs maištavote prieš VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymą, netikėjote juo nei neklausėte jo balso.</verse>
				<verse number="24">Jūs buvote maištaujantys prieš VIEŠPATĮ nuo tos dienos, kai jus pažinau’.</verse>
				<verse number="25">Taip aš išbuvau parpuolęs VIEŠPATIES akivaizdoje keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, kaip aš pirmą kartą parpuoliau; nes VIEŠPATS buvo sakęs, kad nori jus sunaikinti.</verse>
				<verse number="26">Todėl meldžiausi VIEŠPAČIUI ir tariau: ‘O Viešpatie DIEVE, nesunaikink savo tautos ir savo paveldo, ką atpirkai savo didybe, ką išvedei iš Egipto galinga ranka.</verse>
				<verse number="27">Atsimink savo tarnus Abraomą, Izaoką ir Jokūbą; nežiūrėk į šitos tautos užsispyrimą nei į jų piktybę, nei į jų nuodėmę;</verse>
				<verse number="28">kad šalis, iš kurios mus išvedei, nesakytų: „Kadangi VIEŠPATS nepajėgė jų įvesti į šalį, kurią jiems pažadėjo, ir kadangi jų nekentė, išvedė juos išžudyti dykumoje“.</verse>
				<verse number="29">Tačiau jie yra tavo tauta ir tavo paveldas, ką išvedei savo galinga jėga ir savo ištiesta ranka’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">„Anuo metu VIEŠPATS man tarė: ‘Išsikalk dvi akmens plokštes, tokias kaip pirmosios, ir užlipk pas mane į kalną, ir pasidirbk medinę skrynią.</verse>
				<verse number="2">O aš užrašysiu ant plokščių žodžius, kurie buvo pirmosiose plokštėse, kurias sudaužei, ir įdėk jas į skrynią’.</verse>
				<verse number="3">Ir aš padariau iš šitimo medžio skrynią ir iškaliau dvi akmens plokštes, tokias kaip pirmosios, ir užlipau į kalną, turėdamas savo rankoje abi plokštes.</verse>
				<verse number="4">Ir jis užrašė ant plokščių pagal pirmąjį raštą, dešimt įsakymų, kuriuos VIEŠPATS susirinkimo dieną jums kalbėjo kalne iš ugnies vidurio; ir VIEŠPATS man davė juos.</verse>
				<verse number="5">Ir atsigręžęs aš nulipau nuo kalno ir įdėjau plokštes į skrynią, kurią buvau padaręs; ir ten jos yra, kaip man VIEŠPATS įsakė.</verse>
				<verse number="6">Ir Izraelio vaikai leidosi kelionėn iš Jaakano vaikų Beroto į Moserą; ten mirė Aaronas ir ten jis buvo palaidotas; o jo sūnus Eleazaras tarnavo jo vietoje kunigo tarnystėje.</verse>
				<verse number="7">Iš ten jie keliavo į Gudgodą; o iš Gudgodos į Jotbatą, vandenų upių šalį.</verse>
				<verse number="8">Anuo metu VIEŠPATS išskyrė Levio gentį, kad nešiotų VIEŠPATIES Sandoros skrynią, kad stovėtų VIEŠPATIES akivaizdoje jam tarnauti ir laiminti jo vardu iki šios dienos.</verse>
				<verse number="9">Todėl Levis neturi dalies nei paveldo su savo broliais: VIEŠPATS yra jo paveldas – pagal tai, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, jam pažadėjo.</verse>
				<verse number="10">Ir aš stovėjau kalne, kaip pirmąjį kartą, keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų; ir VIEŠPATS išklausė mane ir anuo metu, ir VIEŠPATS nenorėjo tavęs sunaikinti.</verse>
				<verse number="11">Ir VIEŠPATS man tarė: ‘Kelkis, leiskis į kelionę tautos priešakyje, kad jie įeitų ir pasisavintų šalį, kurią jų tėvams prisiekiau jiems duoti’.</verse>
				<verse number="12">O dabar, Izraeli, ko VIEŠPATS, tavo Dievas, reikalauja iš tavęs, tai tik bijoti VIEŠPATIES, savo Dievo, vaikščioti visais jo keliais, jį mylėti ir tarnauti VIEŠPAČIUI, savo Dievui, visa savo širdimi ir visa savo siela,</verse>
				<verse number="13">laikytis VIEŠPATIES įsakymų ir jo įstatų, kuriuos šią dieną tau įsakau tavo labui.</verse>
				<verse number="14">Štai dangus ir dangų dangus yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, taip pat žemė ir visa, kas joje.</verse>
				<verse number="15">VIEŠPATS tik gėrėjosi tavo tėvais, kad juos mylėtų, ir jis išrinko jų sėklą po jų, tai yra jus, virš visų tautų, kaip yra šią dieną.</verse>
				<verse number="16">Todėl apipjaustykite savo širdies prieodę ir nebebūkite kietasprandžiai.</verse>
				<verse number="17">Nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra dievų Dievas ir viešpačių Viešpats, didis Dievas, galingas ir baisus, kuris neatsižvelgia į asmenis nei neima užmokesčio;</verse>
				<verse number="18">jis vykdo teismą našlaičių ir našlių, myli ateivį, duodamas jam maisto ir drabužį.</verse>
				<verse number="19">Todėl mylėkite ateivį; nes jūs buvote ateiviai Egipto šalyje.</verse>
				<verse number="20">Bijok VIEŠPATIES, savo Dievo; jam tarnauk ir prie jo prilipk, ir prisiek jo vardu.</verse>
				<verse number="21">Jis yra tavo gyrius ir jis yra tavo Dievas, kuris tau padarė šitų didelių ir baisių dalykų, kuriuos matė tavo akys.</verse>
				<verse number="22">Tavo tėvai su septyniasdešimčia asmenų nusileido į Egiptą; o dabar VIEŠPATS, tavo Dievas, yra padaręs tave tokia daugybe, kaip dangaus žvaigždės“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">„Todėl nuolat mylėk VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir laikykis jo įpareigojimo, jo įstatų, jo teismų ir jo įsakymų.</verse>
				<verse number="2">Ir žinokite šią dieną; nes aš kalbu ne su jūsų vaikais, kurie nepažino ir nematė VIEŠPATIES, jūsų Dievo, bausmės, jo didybės, jo galingos rankos ir jo ištiestos rankos,</verse>
				<verse number="3">jo stebuklų ir jo darbų, kuriuos jis padarė vidury Egipto faraonui, Egipto karaliui, ir visai jo šaliai;</verse>
				<verse number="4">ir ką jis padarė Egipto kariuomenei, jų žirgams ir jų vežimams; kaip jis padarė, kad Raudonosios jūros vanduo juos užplūstų jiems vejantis jus, ir kaip VIEŠPATS juos sunaikino iki šios dienos;</verse>
				<verse number="5">ir ką jis padarė jums dykumoje, kol atėjote į šią vietą;</verse>
				<verse number="6">ir ką jis padarė Datanui ir Abiramui, Rubeno sūnaus Eliabo sūnums; kaip žemė atvėrė savo burną ir juos prarijo su jų namiškiais, jų palapinėmis ir visa jų turima nuosavybe, viso Izraelio viduryje;</verse>
				<verse number="7">bet jūsų akys matė visus didžius VIEŠPATIES darbus, kuriuos jis padarė.</verse>
				<verse number="8">Todėl laikykitės visų įsakymų, kuriuos jums šią dieną įsakau, kad būtumėte stiprūs ir įeitumėte, ir pasisavintumėte šalį, į kurią einate jos pasisavinti;</verse>
				<verse number="9">ir kad prailgintumėte savo dienas šalyje, kurią VIEŠPATS jūsų tėvams prisiekė duoti jiems ir jų sėklai, šalį, plūstančią pienu ir medumi.</verse>
				<verse number="10">Nes ta šalis, į kurią įeini jos pasisavinti, nėra kaip Egipto šalis, iš kurios išėjote, kurioje sėjai savo sėklą, drėkinai ją savo koja kaip žolių daržą;</verse>
				<verse number="11">bet ta šalis, į kurią einate jos pasisavinti, yra kalvų ir slėnių šalis, gerianti dangaus lietaus vandenį;</verse>
				<verse number="12">šalis, kuria VIEŠPATS, tavo Dievas, rūpinasi: VIEŠPATIES, tavo Dievo, akys visados yra ant jos nuo metų pradžios iki metų pabaigos.</verse>
				<verse number="13">Ir įvyks, jei uoliai klausysite mano įsakymų, kuriuos jums šią dieną įsakau, idant mylėtumėte VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir jam tarnautumėte visa savo širdimi ir visa savo siela,</verse>
				<verse number="14">tada jums duosiu jūsų šalies lietų jam skirtu laiku, ankstyvąjį lietų ir vėlyvąjį lietų, kad surinktum savo javus, savo vyną ir savo aliejų.</verse>
				<verse number="15">Ir pasiųsiu žolę į tavo laukus tavo galvijams, kad valgytum ir pasisotintum.</verse>
				<verse number="16">Žiūrėkite savęs, kad jūsų širdis nebūtų suklaidinta, ir nenukryptumėte, ir netarnautumėte kitiems dievams, ir jų negarbintumėte;</verse>
				<verse number="17">ir tada užsidegtų prieš jus VIEŠPATIES rūstybė, ir jis uždarytų dangų, kad nebebūtų lietaus, ir žemė nebeduotų savo vaisiaus; ir kad greitai nepražūtumėte iš šios geros šalies, kurią VIEŠPATS jums duoda.</verse>
				<verse number="18">Todėl dėkitės šituos mano žodžius į savo širdį ir į savo sielą, ir prisiriškite juos kaip ženklą ant savo rankos, kad jie būtų kaip galvaraištis tarp jūsų akių.</verse>
				<verse number="19">Ir mokykite jų savo vaikus, kalbėdami apie juos, kai sėdėsi savo namuose ir kai eisi keliu, kai gulsies ir kai kelsies.</verse>
				<verse number="20">Ir užrašyk juos ant savo namų staktų ir ant savo vartų;</verse>
				<verse number="21">kad būtų padaugintos jūsų dienos ir jūsų vaikų dienos šalyje, kurią VIEŠPATS jūsų tėvams prisiekė jiems duoti, kaip dangaus dienos žemėje.</verse>
				<verse number="22">Nes jei uoliai laikysitės visų šitų įsakymų, kuriuos jums įsakau, kad juos vykdytumėte, kad mylėtumėte VIEŠPATĮ, savo Dievą, kad vaikščiotumėte visais jo keliais ir kad prie jo priliptumėte;</verse>
				<verse number="23">tuomet VIEŠPATS išvarys iš jūsų akivaizdos visas šitas tautas, ir jūs užvaldysite tautas didesnes ir galingesnes už jus.</verse>
				<verse number="24">Kiekviena vieta, kurią užmins jūsų kojų padai, bus jūsų; nuo dykumos ir Libano, nuo upės, Eufrato upės, iki tolimiausios jūros bus jūsų ribos.</verse>
				<verse number="25">Niekas nepajėgs atsilaikyti prieš jus: nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, uždės jūsų baimę ir jūsų išgąstį ant visos tos šalies, kuria žengsite, kaip jis yra jums sakęs.</verse>
				<verse number="26">Štai šią dieną padedu prieš jus palaiminimą ir prakeikimą:</verse>
				<verse number="27">palaiminimą, jei paklusite VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymams, kuriuos jums šią dieną įsakau;</verse>
				<verse number="28">ir prakeikimą, jei nepaklusite VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymams, bet nukrypsite nuo to kelio, kurį jums šią dieną įsakau, sekdami paskui kitus dievus, kurių nesate pažinę.</verse>
				<verse number="29">Ir įvyks, kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus įvedęs tave į šalį, į kurią eini jos pasisavinti, tada išdėstysi palaiminimą ant Gerizimo kalno, o prakeikimą ant Ebalo kalno.</verse>
				<verse number="30">Argi jie nėra anapus Jordano, kelyje, kur leidžiasi saulė, šalyje kanaaniečių, gyvenančių atvirame lauke priešais Gilgalą, šalia Morės lygumų?</verse>
				<verse number="31">Nes jūs pereisite per Jordaną, kad įeitumėte pasisavinti šalies, kurią VIEŠPATS, jūsų Dievas, jums duoda, ir ją pasisavinsite ir joje gyvensite.</verse>
				<verse number="32">Ir žiūrėkite, kad vykdytumėte visus įstatus ir teismus, kuriuos šią dieną pateikiu jūsų akivaizdon“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">„Šitie yra įstatai ir teismai, kurių laikykitės, kad vykdytumėte toje šalyje, kurią VIEŠPATS, tavo tėvų Dievas, tau duoda pasisavinti, per visas dienas, kurias gyvensite žemėje.</verse>
				<verse number="2">Visiškai sunaikinkite visas vietas, kur tautos, kurias pasisavinsite, tarnavo savo dievams: aukštuose kalnuose, kalvose ir po kiekvienu žaliuojančiu medžiu;</verse>
				<verse number="3">ir sugriaukite jų aukurus, sudaužykite jų stulpus ir sudeginkite jų giraites ugnimi; nukirskite jų dievų raižytus atvaizdus ir išnaikinkite jų vardus iš tos vietos.</verse>
				<verse number="4">Taip nedarykite VIEŠPAČIUI, savo Dievui.</verse>
				<verse number="5">Bet tos vietos, kurią VIEŠPATS, jūsų Dievas, išrinks iš visų jūsų genčių, kad ten pastatytų savo vardą, tai yra jo buveinės, ieškokite ir ten ateikite:</verse>
				<verse number="6">ir ten atneškite savo deginamąsias aukas ir kitas savo aukas, savo dešimtines, savo rankos iškeliamąsias aukas, savo įžadus, savo laisvos valios aukas ir savo bandų bei savo kaimenių pirmagimius;</verse>
				<verse number="7">ir ten valgykite VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje ir džiaukitės jūs ir jūsų namiškiai visu tuo, prie ko pridėjote savo ranką, kuo VIEŠPATS, tavo Dievas, palaimino tave.</verse>
				<verse number="8">Nedarykite pagal visa tai, ką čia šią dieną darome kiekvienas, kas jo akyse atrodo teisinga.</verse>
				<verse number="9">Nes dar neatėjote į poilsį ir į paveldą, kurį VIEŠPATS, jūsų Dievas, jums duoda.</verse>
				<verse number="10">Bet kai pereisite per Jordaną ir apsigyvensite šalyje, kurią VIEŠPATS, jūsų Dievas, duoda jums paveldėti, ir kai jis jums duos poilsį nuo visų jūsų aplinkinių priešų taip, kad saugiai gyvensite;</verse>
				<verse number="11">tuomet ten bus vieta, kurią VIEŠPATS, jūsų Dievas, išrinks, kad ten apgyvendintų savo vardą; ten atneškite viską, ką jums įsakau: savo deginamąsias aukas ir savo kitas aukas, savo dešimtines, savo rankos iškeliamąsias aukas ir visus savo rinktinius įžadus, kuriuos pasižadėsite VIEŠPAČIUI;</verse>
				<verse number="12">ir džiaukitės VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje jūs, jūsų sūnūs, jūsų dukterys, jūsų tarnai, jūsų tarnaitės ir levitas, esantis jūsų vartuose; kadangi jis neturi nei dalies, nei paveldo su jumis.</verse>
				<verse number="13">Žiūrėk savęs, kad neaukotum savo deginamųjų aukų kiekvienoje vietoje, kurią pamatysi;</verse>
				<verse number="14">bet toje vietoje, kurią VIEŠPATS išrinks vienoje iš tavo genčių, ten aukok savo deginamąsias aukas ir ten daryk viską, ką tau įsakau.</verse>
				<verse number="15">Tačiau galėsi pjauti ir valgyti mėsos, kokios tik geidžia tavo siela, visuose savo vartuose pagal VIEŠPATIES, tavo Dievo, palaiminimą, kurį jis tau yra davęs: nešvarus ir švarus gali jos valgyti, kaip stirną ir elnią.</verse>
				<verse number="16">Tik nevalgykite kraujo; išliekite jį ant žemės kaip vandenį.</verse>
				<verse number="17">Tau negalima valgyti savo vartuose dešimtinės iš savo javų ar savo vyno, ar iš savo aliejaus, ar savo bandų ar kaimenių pirmagimių nei jokių savo pasižadėtų įžadų, nei savo laisvos valios aukų ar savo rankos iškeliamosios aukos;</verse>
				<verse number="18">bet turi juos valgyti VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje, toje vietoje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, išsirinks, tu, tavo sūnus, tavo duktė, tavo tarnas, tavo tarnaitė ir levitas, esantis tavo vartuose; ir džiaukis VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje visu tuo, prie ko pridėjai savo rankas.</verse>
				<verse number="19">Žiūrėk savęs, kad neapleistum levito tol, kol gyvensi žemėje.</verse>
				<verse number="20">Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, praplės tavo ribas, kaip jis yra tau pažadėjęs, ir tu sakysi: ‘Noriu valgyti mėsos’, nes tavo siela trokšta valgyti mėsos; tu gali valgyti mėsos, ko trokšta tavo siela.</verse>
				<verse number="21">Jei per toli nuo tavęs bus vieta, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, bus išsirinkęs, kad ten pastatytų savo vardą, tuomet papjauk iš savo bandos ir iš savo kaimenės, kurias VIEŠPATS tau yra davęs, kaip tau esu įsakęs, ir valgyk savo vartuose, ko tik geidžia tavo siela.</verse>
				<verse number="22">Kaip valgoma stirna ir elnias, taip juos valgyk: nešvarus juos tevalgo kaip ir švarus.</verse>
				<verse number="23">Tik būk užsitikrinęs, kad nevalgysi kraujo; nes kraujas yra gyvybė; o tau negalima valgyti gyvybės su mėsa.</verse>
				<verse number="24">Nevalgyk jo; išliek jį ant žemės kaip vandenį.</verse>
				<verse number="25">Nevalgyk jo; kad gerai sektųsi tau ir tavo vaikams po tavęs, kai darysi tai, kas teisinga VIEŠPATIES akyse.</verse>
				<verse number="26">Tik savo šventus dalykus, kurių turėsi, ir savo įžadus paimk ir eik į tą vietą, kurią VIEŠPATS išsirinks;</verse>
				<verse number="27">ir aukok savo deginamąsias aukas, mėsą ir kraują ant VIEŠPATIES, savo Dievo, aukuro; o tavo aukų kraujas bus išlietas ant VIEŠPATIES, tavo Dievo, aukuro, o mėsą valgyk.</verse>
				<verse number="28">Laikykis ir klausyk visų šitų žodžių, kuriuos tau įsakau, kad gerai sektųsi tau ir tavo vaikams po tavęs per amžius, kai darysi tai, kas gera ir teisinga VIEŠPATIES, tavo Dievo, akyse.</verse>
				<verse number="29">Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, iškirs iš tavo akivaizdos tautas, pas kurias eisi jų pasisavinti, ir, jas paveldėjęs, apsigyvensi jų šalyje;</verse>
				<verse number="30">žiūrėk savęs, kad neįsipainiotum sekdamas jomis, kai jos bus išnaikintos iš tavo akivaizdos; ir kad neklausinėtum apie jų dievus, sakydamas: ‘Kaip šitos tautos tarnavo savo dievams, taip ir aš darysiu’.</verse>
				<verse number="31">Taip nedaryk VIEŠPAČIUI, savo Dievui; nes jos darė savo dievams viską, kas VIEŠPAČIUI pasibjaurėjimas, ko jis nekenčia; jos net savo sūnus ir savo dukteris degino ugnyje savo dievams“.</verse>
				<verse number="32">Visa, ką jums įsakau, laikykitės, kad tai vykdytumėte; prie to nepridėk nei nuo to neatimk.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Jei jūsų tarpe kils pranašas ar sapnų sapnuotojas ir tau duos ženklą ar stebuklą,</verse>
				<verse number="2">o ženklas ar stebuklas įvyks, apie kurį jis tau kalbėjo, sakydamas: ‘Eikime paskui kitus dievus, kurių nesi pažinęs, ir tarnaukime jiems’;</verse>
				<verse number="3">neklausyk žodžių to pranašo ar to sapnų sapnuotojo; nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, jus bando, kad sužinotų, ar mylite VIEŠPATĮ, savo Dievą, visa savo širdimi ir visa savo siela.</verse>
				<verse number="4">Vaikščiokite paskui VIEŠPATĮ, savo Dievą, bijokite jo, laikykitės jo įsakymų, pakluskite jo balsui, tarnaukite jam ir prie jo prilipkite.</verse>
				<verse number="5">O tas pranašas ar tas sapnų sapnuotojas bus užmuštas; nes jis kalbėjo, kad nukreiptų jus nuo VIEŠPATIES, jūsų Dievo, jus išvedusio iš Egipto šalies ir jus atpirkusio iš vergystės namų, kad tave nuvarytų nuo kelio, kuriuo VIEŠPATS, tavo Dievas, tau įsakė vaikščioti. Taip pašalink pikta iš savo tarpo.</verse>
				<verse number="6">Jei tavo brolis, tavo motinos sūnus, ar tavo sūnus, ar tavo duktė, ar tavo prieglobsčio žmona, ar tavo draugas, kuris yra kaip tavo paties siela, slapta tave vilios, sakydamas: ‘Eikime ir tarnaukime kitiems dievams, kurių nesi pažinęs nei tu, nei tavo tėvai;</verse>
				<verse number="7">būtent iš dievų tų tautų, kurios yra aplink jus, arti tavęs ar toli nuo tavęs, nuo vieno žemės krašto iki kito žemės krašto;</verse>
				<verse number="8">nesutik su juo nei jo neklausyk; ir tavo akys teneužjaučia jo, nesigailėk ir jo neslėpk;</verse>
				<verse number="9">bet tikrai jį užmušk; tavo ranka bus ant jo pirma, kad jį užmuštum, o paskui visos tautos ranka.</verse>
				<verse number="10">Ir užmėtyk jį akmenimis, kad jis mirtų; nes jis siekė nuvaryti tave nuo VIEŠPATIES, tavo Dievo, kuris išvedė tave iš Egipto šalies, iš vergystės namų.</verse>
				<verse number="11">Ir visas Izraelis išgirs ir bijos, ir daugiau nebedarys tokios piktybės, kaip kad ši yra tarp jūsų.</verse>
				<verse number="12">Jei išgirsi sakant viename iš tavo miestų, kuriuos VIEŠPATS, tavo Dievas, tau bus davęs, kad ten gyventum:</verse>
				<verse number="13">‘Iš jūsų tarpo yra išėję kai kurie žmonės, Belialo vaikai, ir yra atitraukę jų miesto gyventojus, sakydami: Eikime ir tarnaukime kitiems dievams, kurių nesate pažinę’;</verse>
				<verse number="14">tuomet teiraukis, ištyrinėk ir kruopščiai išklausinėk; ir štai jei tai tiesa, ir tai yra tikra, kad tokia bjaurystė yra padaryta tarp jūsų;</verse>
				<verse number="15">tai tikrai sumušk to miesto gyventojus kalavijo ašmenimis, visiškai sunaikindamas jį ir visa, kas yra jame, ir jo galvijus kalavijo ašmenimis.</verse>
				<verse number="16">O visą jo grobį surink į jo gatvės vidurį ir sudegink miestą bei visą jo grobį ugnimi iki dulkelės VIEŠPAČIUI, savo Dievui; ir jis bus amžina krūva; jis nebus atstatomas.</verse>
				<verse number="17">Ir niekas iš prakeiktų daiktų teneprilips prie tavo rankos; kad VIEŠPATS nusigręžtų nuo savo pykčio įniršio ir tau parodytų gailestingumą, tavęs pasigailėtų ir tave padaugintų, kaip jis yra prisiekęs tavo tėvams;</verse>
				<verse number="18">kai klausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, kad laikytumeisi visų jo įsakymų, kuriuos tau šią dieną įsakau, kad darytum tai, kas teisinga VIEŠPATIES, tavo Dievo, akyse“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">„Jūs esate VIEŠPATIES, savo Dievo, vaikai; nesusipjaustykite ir nesidarykite plikės tarp akių dėl mirusio.</verse>
				<verse number="2">Nes tu esi šventa tauta VIEŠPAČIUI, savo Dievui, ir VIEŠPATS tave išsirinko, kad būtum jam nuosava tauta virš visų tautų, esančių žemėje.</verse>
				<verse number="3">Nevalgyk nieko bjauraus.</verse>
				<verse number="4">Šitie yra gyvuliai, kuriuos valgysite: jautis, avis, ožka,</verse>
				<verse number="5">elnias, stirna, rudai geltonas elnias, laukinė ožka, bizonas, laukinis jautis ir kalnų ožka.</verse>
				<verse number="6">Ir kiekvieną gyvulį, kuris dalija kanopą ir skelia nagą į dvi nagas, ir gromuliuoja tarp gyvulių, – tą valgysite.</verse>
				<verse number="7">Tačiau iš gromuliuojančių ar iš dalijančių skeltas nagas, šitų nevalgysite: kupranugario, kiškio ir triušio; nes, nors jie gromuliuoja, bet nedalija nagos; todėl jie yra jums nešvarūs;</verse>
				<verse number="8">ir kiaulės, nes, nors ji dalija kanopą, tačiau negromuliuoja, ji jums yra nešvari; nevalgykite jų mėsos nei nelieskite jų lavonų.</verse>
				<verse number="9">Iš visko, kas yra vandenyse, valgykite šituos: viską, kas turi pelekus ir žvynus, valgykite;</verse>
				<verse number="10">o kas neturi pelekų ir žvynų, to jums negalima valgyti; tai jums yra nešvaru.</verse>
				<verse number="11">Visus švarius paukščius valgykite.</verse>
				<verse number="12">Bet šitie yra tie, iš kurių nevalgykite: erelio, grifo, erelio žuvininko,</verse>
				<verse number="13">sakalo, peslio ir maitvanagių pagal jų rūšis,</verse>
				<verse number="14">jokių varnų pagal jų rūšis,</verse>
				<verse number="15">pelėdos, naktinio vanago, gegutės, vanagų pagal jų rūšis,</verse>
				<verse number="16">mažosios pelėdos, didžiosios pelėdos, gulbės,</verse>
				<verse number="17">pelikano, jūrinio erelio, kormorano,</verse>
				<verse number="18">gandro, garnių pagal jų rūšis, pempės ir šikšnosparnio.</verse>
				<verse number="19">Ir visi ropojantys padarai, kurie skraido, jums yra nešvarūs: jie nebus valgomi.</verse>
				<verse number="20">Bet visus švarius skrajūnus galite valgyti.</verse>
				<verse number="21">Nevalgykite jokios dvėselienos; duok tai ateiviui, esančiam tavo vartuose, kad jis jos valgytų; arba gali ją parduoti svetimšaliui; nes tu esi šventa tauta VIEŠPAČIUI, savo Dievui. Nevirk ožiuko jo motinos piene.</verse>
				<verse number="22">Tikrai paimk dešimtinę nuo viso savo sėklos prieaugio, kurį laukas atneša kasmet.</verse>
				<verse number="23">Ir valgyk VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje, toje vietoje, kurią jis išsirinks savo vardui ten apgyvendinti, dešimtinę savo javų, savo vyno ir savo aliejaus, ir pirmagimius savo bandų bei savo kaimenių; kad mokytumeisi visuomet bijoti VIEŠPATIES, savo Dievo.</verse>
				<verse number="24">O jei kelias bus tau per ilgas, kad negalėsi jos atgabenti, arba jei per toli bus nuo tavęs ta vieta, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, išsirinks ten pastatyti savo vardą, kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tave palaiminęs;</verse>
				<verse number="25">tuomet paversk ją pinigais ir surišk pinigus savo rankoje, ir eik į tą vietą, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, išsirinks;</verse>
				<verse number="26">ir atiduok tuos pinigus už viską, ko geidžia tavo siela: už jaučius ar už avis, ar už vyną, ar už stiprų gėrimą, ar už viską, ko trokšta tavo siela; ir ten valgyk VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje, ir džiaukis tu ir tavo namiškiai,</verse>
				<verse number="27">ir levitas, esantis tavo vartuose, – jo nepalik – nes jis neturi nei dalies, nei paveldo su tavimi.</verse>
				<verse number="28">Trijų metų pabaigoje tais metais išnešk visą savo prieaugio dešimtinę ir atidėk ją savo vartuose;</verse>
				<verse number="29">ir teateina levitas (nes jie neturi su tavimi nei dalies, nei paveldo), ir tavo vartuose esantis ateivis, našlaitis ir našlė, ir tevalgo ir pasisotina; kad VIEŠPATS, tavo Dievas, tave laimintų visuose tavo rankų darbuose, kuriuos tu darai“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">„ Kiekvieniems septyneriems metams pasibaigus atlik atleidimą.</verse>
				<verse number="2">O šitoks yra atleidimas: kiekvienas skolintojas, ką nors paskolinęs savo artimui, tai atleis; tenereikalauja jis to iš savo artimo ar iš savo brolio; nes tai vadinama VIEŠPATIES atleidimu.</verse>
				<verse number="3">Iš svetimšalio gali tai išreikalauti; bet tai, kas tavo yra pas tavo brolį, tavo ranka atleis;</verse>
				<verse number="4">nebent kai nebus tarp jūsų vargšų; nes VIEŠPATS tave didžiai laimins šalyje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda paveldui, kad ją pasisavintum;</verse>
				<verse number="5">jei tik atidžiai klausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, kad laikytumeisi vykdydamas visus šiuos įsakymus, kuriuos tau įsakau šią dieną.</verse>
				<verse number="6">Nes VIEŠPATS, tavo Dievas, laimina tave, kaip jis tau pažadėjo; tu skolinsi daugeliui tautų, bet pats nesiskolinsi; ir viešpatausi daugeliui tautų, bet tau jos neviešpataus.</verse>
				<verse number="7">Jei tarp jūsų bus beturtis, vienas iš tavo brolių, vienuose iš tavo vartų, tavo šalyje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda, tai neužkietink savo širdies nei neužgniaužk savo rankos savo beturčiui broliui;</verse>
				<verse number="8">bet plačiai atverk jam savo ranką ir tikrai jam skolink pakankamai jo poreikiams tai, ko jam stinga.</verse>
				<verse number="9">Saugokis, kad tavo nedoroje širdyje nebūtų minties, sakančios: ‘Čia pat septintieji metai, atleidimo metai’; ir tavo akis būtų pikta prieš tavo beturtį brolį, ir tu jam nieko neduotum; o jis šauksis VIEŠPATIES prieš tave, ir tau bus nuodėmė.</verse>
				<verse number="10">Tikrai jam duok, ir teneliūdi tavo širdis, kai jam duodi, nes už tai VIEŠPATS, tavo Dievas, tave laimins visuose tavo darbuose ir visur, kur bepridėsi savo ranką.</verse>
				<verse number="11">Nes beturčiai niekada nepradings iš šalies; todėl tau įsakau, sakydamas: ‘Plačiai atverk ranką savo broliui, savo beturčiui ir savo nepasiturinčiam savo šalyje’.</verse>
				<verse number="12">Jei tau būtų parsidavęs tavo brolis, hebrajas ar hebrajė, ir tau tarnautų šešerius metus; tuomet septintaisiais metais paleisk jį nuo savęs į laisvę.</verse>
				<verse number="13">O kai paleisi jį nuo savęs į laisvę, nepaleisk jo tuščiomis;</verse>
				<verse number="14">dosniai aprūpink jį iš savo kaimenės, iš savo klojimo ir iš savo vyno spaustuvo; duok jam iš to, kuo VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tave palaiminęs.</verse>
				<verse number="15">Ir atsimink, kad buvai vergas Egipto šalyje, o VIEŠPATS, tavo Dievas, atpirko tave: todėl šiandien tau tai įsakau.</verse>
				<verse number="16">Ir bus, jei jis tau sakys: ‘Nenoriu iš tavęs išeiti’; dėl to, kad jis myli tave ir tavo namus, nes jam gerai pas tave;</verse>
				<verse number="17">tuomet paimk ylą ir ja durk per jo ausį prie durų, ir jis bus tavo tarnas per amžius. Taip pat padaryk ir savo tarnaitei.</verse>
				<verse number="18">Teneatrodo tau sunku, kai jį paleidi nuo savęs į laisvę; nes šešerius metus tau tarnaudamas jis buvo tau vertas dvigubo samdinio; o VIEŠPATS, tavo Dievas, tave laimins visame, ką tu darai.</verse>
				<verse number="19">Visus pirmagimius patinus, gimusius iš tavo bandos ir iš tavo kaimenės, pašvęsk VIEŠPAČIUI, savo Dievui; nedirbk darbo su savo jaučių pirmagimiu nei nekirpk savo avių pirmagimio.</verse>
				<verse number="20">Tu ir tavo namiškiai kasmet valgykite tai VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje, toje vietoje, kurią VIEŠPATS išsirinks.</verse>
				<verse number="21">O jei būtų jame koks trūkumas, tartum būtų raišas ar aklas, ar turėtų kokį blogą trūkumą, neaukok to VIEŠPAČIUI, savo Dievui.</verse>
				<verse number="22">Valgyk jį savo vartuose; nešvarus asmuo jį valgys taip pat, kaip ir švarus, kaip stirną ir kaip elnią.</verse>
				<verse number="23">Tik jo kraujo nevalgyk; išliek jį ant žemės kaip vandenį“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">„Laikykis Abibo mėnesio ir švęsk Perėjimą VIEŠPAČIUI, savo Dievui; nes Abibo mėnesį VIEŠPATS, tavo Dievas, nakčia išvedė tave iš Egipto.</verse>
				<verse number="2">Todėl aukok Perėjimą VIEŠPAČIUI, savo Dievui, iš kaimenės ir bandos, toje vietoje, kurią VIEŠPATS išsirinks, kad ten apgyvendintų savo vardą.</verse>
				<verse number="3">Nevalgyk su juo raugintos duonos; septynias dienas valgyk su juo neraugintą duoną, tai yra vargo duoną; nes paskubomis išėjai iš Egipto šalies; kad per visas savo gyvenimo dienas atsimintum tą dieną, kai išėjai iš Egipto šalies.</verse>
				<verse number="4">Ir septynias dienas pas tave neturi būti matoma raugintos duonos visose tavo ribose; nei neturi likti per visą naktį iki ryto nieko iš tos mėsos, kurią aukojai pirmąją dieną vakare.</verse>
				<verse number="5">Negalėsi aukoti Perėjimo nei vienuose iš savo vartų, kuriuos VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda;</verse>
				<verse number="6">bet toje vietoje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, išsirinks, kad ten apgyvendintų savo vardą, ten aukosi Perėjimą vakare, saulei leidžiantis, tuo metu, kuriuo išvykai iš Egipto.</verse>
				<verse number="7">Kepk ir valgyk jį toje vietoje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, išsirinks; o rytą apsigręžęs eik į savo palapines.</verse>
				<verse number="8">Šešias dienas valgyk neraugintą duoną; o septintąją dieną bus iškilmingas susirinkimas VIEŠPAČIUI, tavo Dievui; joje nedirbk darbo.</verse>
				<verse number="9">Atskaičiuok sau septynias savaites: pradėk skaičiuoti septynias savaites nuo to laiko, kai pradėsi dėti pjautuvą prie javų.</verse>
				<verse number="10">Ir švęsk Savaičių šventę VIEŠPAČUI, savo Dievui, su savo rankos laisvos valios aukos dovana, kurią duosi VIEŠPAČIUI, savo Dievui, pagal tai, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tave palaiminęs;</verse>
				<verse number="11">ir džiaukis VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje, tu, tavo sūnus, tavo duktė, tavo tarnas, tavo tarnaitė, levitas, esantis tavo vartuose, ateivis, našlaitis ir našlė, esantys tarp jūsų, vietoje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, yra išsirinkęs, kad ten apgyvendintų savo vardą.</verse>
				<verse number="12">Ir atsimink, kad buvai vergas Egipte; ir laikykis ir vykdyk šituos įstatus.</verse>
				<verse number="13">Surinkęs savo javus ir savo vyną, septynias dienas švęsk Padangčių šventę;</verse>
				<verse number="14">ir džiaukis savo šventėje tu, tavo sūnus, tavo duktė, tavo tarnas, tavo tarnaitė, levitas, ateivis, našlaitis ir našlė, esantys tavo vartuose.</verse>
				<verse number="15">Septynias dienas švęsk iškilmingą šventę VIEŠPAČIUI, savo Dievui, toje vietoje, kurią VIEŠPATS išsirinks; nes VIEŠPATS, tavo Dievas, laimins tave visuose tavo prieaugiuose ir visuose tavo rankų darbuose, todėl tikrai džiaukis.</verse>
				<verse number="16">Tris kartus metuose visi tavo vyriškos lyties turi pasirodyti VIEŠPATIES, tavo Dievo, akivaizdoje, toje vietoje, kurią jis išsirinks: per Neraugintos duonos šventę, per Savaičių šventę ir per Padangčių šventę; ir jie tenepasirodo VIEŠPATIES akivaizdoje tuščiomis:</verse>
				<verse number="17">kiekvienas duos tiek, kiek pajėgia pagal VIEŠPATIES, tavo Dievo, palaiminimą, kurį jis yra tau davęs.</verse>
				<verse number="18">Paskirk sau teisėjų ir pareigūnų savo gentyse, visuose savo vartuose, kuriuos VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda; ir jie teis tautą teisingu teismu.</verse>
				<verse number="19">Neiškreipk teismo; neatsižvelk į asmenis nei neimk dovanos; nes dovana apakina išmintingųjų akis ir iškraipo teisiųjų žodžius.</verse>
				<verse number="20">Sek tuo, kas tikrai teisu, kad gyventum ir paveldėtum šalį, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda.</verse>
				<verse number="21">Nesisodink giraitės iš jokių medžių šalia VIEŠPATIES, tavo Dievo, aukuro, kurį pasidarysi.</verse>
				<verse number="22">Nei nesistatyk jokio atvaizdo, kurio nekenčia VIEŠPATS, tavo Dievas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">„Neaukok VIEŠPAČIUI, savo Dievui, jokio jaučio ar avies, kuriuose yra trūkumai ar kokia nors yda; nes tai yra pasibjaurėjimas VIEŠPAČIUI, tavo Dievui.</verse>
				<verse number="2">Jei atsiras jūsų tarpe, bet kuriuose iš tavo vartų, kuriuos VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda, vyras ar moteris, kuris padarė pikta VIEŠPATIES, tavo Dievo, akyse, pažeisdamas jo sandorą,</verse>
				<verse number="3">ir nuėjęs tarnavo kitiems dievams ir juos garbino, ar tai saulę, ar mėnulį, ar ką iš dangaus kariuomenės, ko nesu jums įsakęs;</verse>
				<verse number="4">o tai tau praneša, ir tu esi apie tai išgirdęs bei kruopščiai išklausinėjęs, ir štai, tai yra tiesa, dalykas tikras, kad tokia bjaurastis yra padaryta Izraelyje;</verse>
				<verse number="5">tuomet išvesk tą vyrą ar tą moterį, kurie padarė tą piktą dalyką, prie savo vartų, tai yra tą vyrą ar tą moterį, ir juos užmėtyk akmenimis, kol jie mirs.</verse>
				<verse number="6">Dviejų ar trijų liudytojų burna bus užmuštas tas, kuris yra vertas mirties; bet jis nebus užmuštas vieno liudytojo burna.</verse>
				<verse number="7">Liudytojų rankos bus pirmos ant jo, jį užmušti, o paskui visos tautos rankos. Taip pašalink pikta iš savo tarpo.</verse>
				<verse number="8">O jei iškiltų reikalas, tau per sunkus teisti, tarp kraujo ir kraujo, tarp bylinėjimosi ir bylinėjimosi ir tarp smūgio ir smūgio, esant ginčytiniems reikalams tavo vartuose; tuomet pakilk ir eik aukštyn į tą vietą, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, išsirinks;</verse>
				<verse number="9">ir ateik pas kunigus levitus ir pas teisėją, kuris bus tomis dienomis, ir teiraukis; ir jie tau paskelbs teismo nuosprendį;</verse>
				<verse number="10">ir daryk pagal nuosprendį, kurį jie tau paskelbs iš tos vietos, kurią VIEŠPATS išsirinks; ir laikykis, kad darytum pagal visa tai, ko jie tave pamokys;</verse>
				<verse number="11">daryk pagal įstatymo nuosprendį, kurio tave mokys, ir pagal teismą, kurį tau pasakys; nenukrypk nuo nuosprendžio, kurį jie tau paskelbs, nei į dešinę, nei į kairę.</verse>
				<verse number="12">O kas pasielgs įžūliai ir neklausys kunigo, stovinčio ten tarnauti VIEŠPATIES, tavo Dievo, akivaizdoje, ar teisėjo, tas turės mirti; ir tu pašalinsi pikta iš Izraelio.</verse>
				<verse number="13">Ir visa tauta išgirs ir bijos, ir įžūliai nebesielgs.</verse>
				<verse number="14">Kai būsi atėjęs į šalį, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda, ir ją pasisavinsi, ir joje apsigyvensi, ir sakysi: ‘Pastatysiu virš savęs karalių, kaip visos tautos, esančios aplink mane’;</verse>
				<verse number="15">tikrai pasistatyk karaliumi tą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, išrinks: pasistatyk karaliumi vieną iš savo brolių tarpo; negali pasistatyti virš savęs svetimšalio, kuris nėra tavo brolis.</verse>
				<verse number="16">Bet jis nedaugins sau žirgų ir nedarys, kad tauta sugrįžtų į Egiptą tam, kad padaugintų žirgų; kadangi VIEŠPATS yra jums pasakęs: ‘Nuo šiol nebegrįžkite tuo keliu’.</verse>
				<verse number="17">Taip pat jis nedaugins sau žmonų, kad nenukryptų jo širdis; ir nedaugins labai sau sidabro bei aukso.</verse>
				<verse number="18">Ir bus, kai jis sėdės savo karalystės soste, jis nusirašys sau į knygą šito įstatymo kopiją iš to, kuris yra kunigų levitų akivaizdoje;</verse>
				<verse number="19">ir ji bus pas jį, ir jis ją skaitys per visas savo gyvenimo dienas; kad jis išmoktų bijoti VIEŠPATIES, savo Dievo, laikytis visų šito įstatymo žodžių ir šitų įstatų, kad juos vykdytų;</verse>
				<verse number="20">kad jo širdis nepasikeltų virš jo brolių, ir kad jis nenukryptų nuo to įsakymo nei į dešinę, nei į kairę; idant jis prailgintų savo dienas savo karalystėje, jis ir jo vaikai Izraelio tarpe“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">„Kunigai levitai, visa Levio gentis, neturės nei dalies, nei paveldo su Izraeliu; jie valgys VIEŠPATIES ugnies aukas ir jo paveldą.</verse>
				<verse number="2">Todėl jie neturės paveldo tarp savo brolių: VIEŠPATS yra jų paveldas, kaip jis yra jiems sakęs’.</verse>
				<verse number="3">O ta bus kunigų dalis nuo tautos, nuo tų, kurie aukoja auką, ar tai būtų jautis, ar avis: kunigui jie duos petį, du žandus ir skrandį.</verse>
				<verse number="4">Taip pat jam duok pirmavaisius savo javų, savo vyno, savo aliejaus ir pirmienas iš savo avių vilnų.</verse>
				<verse number="5">Nes VIEŠPATS, tavo Dievas, jį išsirinko iš visų tavo genčių, kad stovėtų tarnauti VIEŠPATIES vardu, jis ir jo sūnūs per amžius.</verse>
				<verse number="6">Ir jei levitas ateis iš bet kurių tavo vartų, iš viso Izraelio, kur jis laikinai apsigyveno, ir ateis visu savo dvasios troškimu į tą vietą, kurią VIEŠPATS išsirinks;</verse>
				<verse number="7">tuomet jis tarnaus VIEŠPATIES, savo Dievo, vardu, kaip daro visi jo broliai levitai, kurie ten stovi VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="8">Jie turės tokią pat dalį valgymui neskaitant to, ką gaus pardavę iš savo tėvų palikimo.</verse>
				<verse number="9">Kai būsi atėjęs į šalį, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda, nesimokyk daryti pagal tų tautų bjaurystes.</verse>
				<verse number="10">Teneatsiranda jūsų tarpe nei vieno, kuris leistų savo sūnų ar savo dukterį per ugnį ar užsiimančio ateities būrimu, ar laikų aiškintojo, ar kerėtojo, ar raganos,</verse>
				<verse number="11">ar žavėtojo, ar namų dvasių klausinėtojo, ar mago, ar to, kuris klausinėja numirėlių.</verse>
				<verse number="12">Nes visi, kurie daro tuos dalykus, yra pasibjaurėjimas VIEŠPAČIUI; ir dėl tų bjaurasčių VIEŠPATS, tavo Dievas, juos išvaro iš tavo akivaizdos.</verse>
				<verse number="13">Būk tobulas su VIEŠPAČIU, savo Dievu.</verse>
				<verse number="14">Nes šitos tautos, kurias tu pasisavinsi, klausė laikų aiškintojų ir ateities būrėjų; bet kas dėl tavęs, VIEŠPATS, tavo Dievas, tau neleido taip daryti.</verse>
				<verse number="15">VIEŠPATS, tavo Dievas, tau prikels iš tavo tarpo, iš tavo brolių, Pranašą, tokį, kaip aš; jo klausysite;</verse>
				<verse number="16">pagal visa tai, ko prašei VIEŠPATIES, savo Dievo, Horebe susirinkimo dieną, sakydamas: ‘Tenegirdėsiu daugiau VIEŠPATIES, savo Dievo, balso ir tenematysiu daugiau tos didelės ugnies, kad nemirčiau’.</verse>
				<verse number="17">Ir VIEŠPATS man tarė: ‘Jie gerai kalbėjo tai, ką jie kalbėjo.</verse>
				<verse number="18">Aš jiems prikelsiu iš jų brolių tarpo Pranašą, tokį, kaip tu, ir įdėsiu savo žodžius į jo burną; ir jis jiems kalbės viską, ką jam įsakysiu.</verse>
				<verse number="19">Ir įvyks, kad kas neklausys mano žodžių, kuriuos jis kalbės mano vardu, aš iš to tai pareikalausiu.</verse>
				<verse number="20">Bet pranašas, kuris drįstų mano vardu kalbėti žodį, kurio kalbėti nesu jam įsakęs, ar kuris kalbės kitų dievų vardu, tas pranašas mirs.</verse>
				<verse number="21">O jei sakysi savo širdyje: ‘Kaip mes pažinosime žodį, kurio VIEŠPATS nekalbėjo’?</verse>
				<verse number="22">Kai pranašas kalba VIEŠPATIES vardu, o tas dalykas neįvyksta ir neatsitinka, tai yra dalykas, kurio VIEŠPATS nekalbėjo, tas pranašas kalbėjo tai pernelyg pasitikėdamas savimi; tu jo nebijok“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">„Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus iškirtęs tautas, kurių šalį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda, ir tu jas paveldėsi ir apsigyvensi jų miestuose bei jų namuose;</verse>
				<verse number="2">atskirk sau tris miestus viduryje savo šalies, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda pasisavinti.</verse>
				<verse number="3">Paruošk sau kelią ir padalink į tris dalis ribas savo šalies, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda paveldėti, kad ten galėtų pabėgti kiekvienas užmušėjas.</verse>
				<verse number="4">O šitas yra reikalas užmušėjo, kuris ten pabėgs, kad išliktų gyvas: kas iš nežinojimo užmuš savo artimą, kurio praeityje nebuvo nekentęs;</verse>
				<verse number="5">kaip kad kas eitų su savo artimu į mišką malkų kirsti, ir jo ranka užsimotų kirviu medžiui nukirsti, o pentis nusmuktų nuo koto ir nukristų ant jo artimo, kad tas mirtų; jis pabėgs į vieną iš tų miestų ir išliks gyvas;</verse>
				<verse number="6">kad kraujo keršytojas, įsikarščiavęs širdyje, nesivytų užmušėjo ir jo nepavytų dėl to, kad kelias ilgas, ir jo neužmuštų; kai tuo tarpu jis nebuvo vertas mirties, kadangi nebuvo praeityje jo nekentęs.</verse>
				<verse number="7">Todėl tau įsakau, sakydamas: atskirk sau tris miestus.</verse>
				<verse number="8">O jei VIEŠPATS, tavo Dievas, praplės tavo ribas, kaip jis yra prisiekęs tavo tėvams, ir tau duos visą šalį, kurią jis pažadėjo duoti tavo tėvams;</verse>
				<verse number="9">jei laikysiesi visų šitų įsakymų, kad juos vykdytum, kuriuos tau šią dieną įsakau, kad mylėtum VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir visuomet vaikščiotum jo keliais; tuomet sau pridėk dar tris miestus prie šitų trijų:</verse>
				<verse number="10">kad nekaltas kraujas nebūtų pralietas tavo šalyje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda paveldui, ir taip kraujas nebūtų ant tavęs.</verse>
				<verse number="11">Bet jei kas, nekęsdamas savo artimo, tykos jo, pakils prieš jį ir muš jį mirtinai, kad šis mirs, ir pabėgs į vieną iš šitų miestų;</verse>
				<verse number="12">tada jo miesto vyresnieji pasiųs ir jį iš ten atves, ir atiduos jį į kraujo keršytojo rankas, kad jis mirtų.</verse>
				<verse number="13">Tavo akis jo tenesigaili, bet pašalink iš Izraelio nekalto kraujo kaltę, kad tau gerai sektųsi.</verse>
				<verse number="14">Neperkelk savo artimo riboženklio, kurį senoliai yra pastatę tavo pavelde, kurį paveldėsi toje šalyje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda pasisavinti.</verse>
				<verse number="15">Vienas liudytojas nesikels prieš žmogų dėl kokios nors neteisybės ar kokios nuodėmės, iš visokios nuodėmės, kuria jis nusideda: dviejų liudytojų burna ar trijų liudytojų burna bus patvirtintas reikalas.</verse>
				<verse number="16">Jei melagingas liudytojas kils prieš žmogų, kad liudytų prieš jį tai, kas neteisinga;</verse>
				<verse number="17">tuomet abu tie žmonės, tarp kurių yra nesutarimas, atsistos VIEŠPATIES akivaizdoje, akivaizdoje kunigų ir teisėjų, kurie bus tomis dienomis;</verse>
				<verse number="18">o teisėjai kruopščiai ištardys: ir štai jei liudytojas yra melagingas liudytojas, melagingai liudijęs prieš savo brolį;</verse>
				<verse number="19">tuomet jam padarykite taip, kaip jis buvo sumanęs padaryti savo broliui; taip pašalinsi pikta iš savo tarpo.</verse>
				<verse number="20">O likusieji girdės ir bijos, ir nuo tol nebedarys tokios piktybės jūsų tarpe.</verse>
				<verse number="21">O tavo akis tenesigaili: bet gyvybė už gyvybę, akis už akį, dantis už dantį, ranka už ranką, koja už koją“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">„Kai išeisi į mūšį prieš savo priešus ir išvysi žirgus, vežimus ir tautą, gausesnę už tave, nebijok jų; nes VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris tave išvedė aukštyn iš Egipto šalies, yra su tavimi.</verse>
				<verse number="2">Ir bus, kad, jums artėjant į mūšį, kunigas prieis ir kalbės tautai,</verse>
				<verse number="3">ir jiems sakys: ‘Klausyk, o Izraeli, šią dieną artėjate į mūšį prieš savo priešus: tenenusilpsta jūsų širdys, nebijokite, nedrebėkite, nei neįsibauginkite dėl jų;</verse>
				<verse number="4">nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra tas, kuris eina su jumis kovoti už jus prieš jūsų priešus, kad jus išgelbėtų’.</verse>
				<verse number="5">Ir pareigūnai kalbės tautai, sakydami: ‘Ar yra kas, kuris pastatė naujus namus ir nėra jų pašventęs? Tas tegul eina ir grįžta į savo namus, kad nežūtų mūšyje ir kitas jų nepašvęstų.</verse>
				<verse number="6">Ar yra kas, kuris pasodino vynuogyną ir dar nevalgė nuo jo? Jis irgi tegul eina ir grįžta į savo namus, kad nežūtų mūšyje ir kitas nevalgytų nuo jo.</verse>
				<verse number="7">Ar yra kas, kuris susižadėjo su žmona, bet jos nebuvo paėmęs? Tas tegul eina ir grįžta į savo namus, kad nežūtų mūšyje ir kitas jos nepaimtų’.</verse>
				<verse number="8">Ir pareigūnai toliau kalbės tautai ir sakys: ‘Ar yra kas baikštus ir silpnos širdies? Tegul jis eina ir grįžta į savo namus, kad jo brolių širdis nealptų kaip jo širdis’.</verse>
				<verse number="9">Ir bus, kai pareigūnai bus baigę kalbėti tautai, jie paskirs kariuomenių vadus, kad vestų tautą.</verse>
				<verse number="10">Kai priartėsi prie miesto, kariauti prieš jį, tuomet paskelbk jam taiką.</verse>
				<verse number="11">Ir bus, jei jis taikingai tau atsakys ir tau atidarys, tada bus, kad visa tauta, kuri bus jame rasta, mokės tau duoklę ir tau tarnaus.</verse>
				<verse number="12">O jei jis nesudarys taikos su tavimi, bet kariaus su tavimi, tuomet jį apgulk;</verse>
				<verse number="13">ir kai VIEŠPATS, tavo Dievas, jį atiduos į tavo rankas, tai iškapok kalavijo ašmenimis visus jo, esančius vyriškos lyties;</verse>
				<verse number="14">bet moteris, mažylius, galvijus ir viską, kas yra mieste, visa, kas išplėšta iš jo, pasiimk; ir valgyk, kas išplėšta iš tavo priešų, ką VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau davęs.</verse>
				<verse number="15">Taip daryk visiems miestams, esantiems labai toli nuo tavęs, kurie nėra iš šitų tautų miestų.</verse>
				<verse number="16">Bet iš šitų tautų miestų, kuriuos VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda paveldėti, nepalik nieko gyvo, kas kvėpuoja;</verse>
				<verse number="17">bet visiškai sunaikink juos: hetitus, amoritus, kanaaniečius, perizus, hivus ir jebusiečius; kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau įsakęs;</verse>
				<verse number="18">kad jie neišmokytų jūsų daryti pagal visas jų bjaurystes, kurias jie darė savo dievams; taip jūs nusidėtumėte VIEŠPAČIUI, savo Dievui.</verse>
				<verse number="19">Kai ilgą laiką būsi apgulęs miestą, kariaudamas prieš jį, kad jį paimtum, neišnaikink jo medžių jėga panaudodamas prieš juos kirvį; nes gali valgyti nuo jų, nenukirsk jų (nes lauko medis yra žmogaus gyvybė), kad juos panaudotum apgultyje;</verse>
				<verse number="20">tik medžius, kuriuos pažįsti, kad jie nėra medžiai valgymui, sunaikink ir nukirsk; ir pasidaryk pylimus prieš miestą, kuris kariaus su tavimi, kol jis bus pavergtas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">„Jei šalyje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda pasisavinti, bus rastas užmuštas žmogus, gulintis lauke, bet nebus žinoma, kas jį užmušė;</verse>
				<verse number="2">tada tavo vyresnieji ir tavo teisėjai išeis ir išmatuos iki miestų, esančių aplinkui užmuštąjį;</verse>
				<verse number="3">ir bus, kad miestas, esantis arčiausiai užmuštojo, tai yra to miesto vyresnieji, paims telyčią, su kuria nebuvo dirbta, kuri nebuvo traukusi jungo;</verse>
				<verse number="4">ir to miesto vyresnieji nuves telyčią žemyn į nelygų slėnį, kuris nei artas, nei sėtas, ir ten slėnyje nukirs telyčiai sprandą;</verse>
				<verse number="5">ir prieis kunigai, Levio sūnūs; nes VIEŠPATS, tavo Dievas, juos išsirinko, kad jam tarnautų ir laimintų VIEŠPATIES vardu; ir jų žodžiu bus išbandytas kiekvienas nesutarimas ir kiekvienas kirtis;</verse>
				<verse number="6">ir visi to miesto vyresnieji, esantys arčiausiai užmuštojo, nuplaus savo rankas viršum telyčios, kuriai buvo nukirsta galva slėnyje;</verse>
				<verse number="7">ir jie atsakydami tars: ‘Mūsų rankos neišliejo šito kraujo ir mūsų akys to nematė.</verse>
				<verse number="8">Būk gailestingas, o VIEŠPATIE, savo tautai Izraeliui, kurį tu atpirkai, nekaltink savo tautos, Izraelio, dėl nekalto kraujo’. Ir jiems bus atleistas kraujas.</verse>
				<verse number="9">Taip pašalinsi iš jūsų tarpo nekalto kraujo kaltę, kai darysi tai, kas teisinga VIEŠPATIES akyse.</verse>
				<verse number="10">Kai išeisi į karą prieš savo priešus, ir VIEŠPATS, tavo Dievas, juos bus atidavęs į tavo rankas, ir būsi juos paėmęs į nelaisvę,</verse>
				<verse number="11">o tarp belaisvių pamatysi gražią moterį ir jos trokši, kad panorėsi ją turėti sau į žmonas;</verse>
				<verse number="12">tada parsivesk ją namo į savo namus; o ji nusiskus galvą ir nusipjaustys nagus;</verse>
				<verse number="13">ir nusimes nuo savęs savo belaisvės drabužius ir pasiliks tavo namuose, ir visą mėnesį apraudos savo tėvą bei savo motiną; o po to įeik pas ją ir būk jos vyras, o ji bus tavo žmona.</verse>
				<verse number="14">Ir bus, jei ji tau nepatiks, tuomet leisi jai eiti, kur ji nori; bet jokiu būdu jos neparduok už pinigus, nepaversk jos preke, nes tu ją esi nužeminęs.</verse>
				<verse number="15">Jei kas turės dvi žmonas, vieną mylimą, o kita nekenčiamą, ir jos, tiek mylimoji, tiek nekenčiamoji jam pagimdys vaikų; ir jei pirmagimis sūnus bus nekenčiamosios;</verse>
				<verse number="16">tuomet, kai jis duos savo sūnums paveldėti tai, ką jis turi, jis negalės mylimosios sūnaus padaryti pirmagimiu akivaizdoje nekenčiamosios sūnaus, kuris iš tikrųjų yra pirmagimis;</verse>
				<verse number="17">bet jis pripažins nekenčiamosios sūnų pirmagimiu, jam duodamas dvigubą dalį iš visko, ką turi; nes jis yra jo stiprybės pradžia; jo yra pirmagimystės teisė.</verse>
				<verse number="18">Jei kas turės užsispyrusį ir maištaujantį sūnų, kuris nepaklus savo tėvo balsui ar savo motinos balsui, ir jiems jį pabaudus jų neklausys;</verse>
				<verse number="19">tada jo tėvas ir jo motina jį nutvers ir išves pas jo miesto vyresniuosius ir prie jo vietos vartų;</verse>
				<verse number="20">ir sakys jo miesto vyresniesiems: ‘Šitas mūsų sūnus yra užsispyręs ir maištaujantis, jis nenori paklusti mūsų balsui; jis besotis ir girtuoklis’.</verse>
				<verse number="21">Ir visi jo miesto žmonės užmėtys jį akmenimis, kad jis mirtų; taip pašalinsi pikta iš jūsų tarpo; o visas Izraelis girdės ir bijos.</verse>
				<verse number="22">O jei kas bus padaręs nuodėmę, vertą mirties, ir turės būti užmuštas, ir jį pakarsi ant medžio;</verse>
				<verse number="23">jo kūnas nepasiliks per visą naktį ant medžio, bet būtinai jį palaidosi tą dieną (nes kabantysis yra Dievo prakeiktas); kad nebūtų suteršta tavo šalis, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda paveldui“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">„Pamatęs paklydusius savo brolio jautį ar avį, nesislėpk nuo jų; visiškai juos sugrąžink savo broliui.</verse>
				<verse number="2">O jei tavo brolio nėra arti tavęs arba jei jo nepažįsti, tuomet parsivesk jį į savo namus, ir jis bus pas tave, kol tavo brolis jo ieškos, ir tu jį sugrąžinsi jam.</verse>
				<verse number="3">Taip daryk su jo asilu; taip daryk su jo drabužiu; ir taip daryk su visais savo brolio pamestais daiktais, kuriuos jis pametė, o tu radai; tu negali slėptis.</verse>
				<verse number="4">Pamatęs savo brolio asilą ar jo jautį, parkritusius kelyje, nuo jų nesislėpk; tikrai jam padėk juos pakelti.</verse>
				<verse number="5">Moteris nenešios to, kas dera vyrui, o vyras nesivilks moters rūbų; nes visi, kurie taip daro, yra pasibjaurėjimas VIEŠPAČIUI, tavo Dievui.</verse>
				<verse number="6">Jei užtiksi paukščio lizdą, esantį priešais tave pakelėje, medyje ar ant žemės, ar tai būtų jaunikliai, ar kiaušiniai, ir patelė, tupinti ant jauniklių ar kiaušinių, neimk patelės su jaunikliais;</verse>
				<verse number="7">bet būtinai paleisk patelę, o jauniklius pasiimk; kad tau gerai sektųsi ir kad prailgintum savo dienas.</verse>
				<verse number="8">Kai statysi naują namą, tuomet padaryk užtvarą savo stogui, kad neužtrauktum kraujo ant savo namo, jei kas nukristų nuo jo.</verse>
				<verse number="9">Nesėk savo vynuogyno įvairiomis sėklomis: kad vaisius tavo sėklos, kurią pasėjai, ir tavo vynuogyno vaisius nebūtų suteršti.</verse>
				<verse number="10">Neark drauge jaučiu ir asilu.</verse>
				<verse number="11">Nedėvėk įvairių rūšių drabužio – kaip iš vilnos ir lino kartu.</verse>
				<verse number="12">Pasidaryk kutų ant keturių kampų savo rūbo, kuriuo apsidengsi.</verse>
				<verse number="13">Jei kas ima žmoną ir įeina pas ją, ir jos nebeapkenčia,</verse>
				<verse number="14">ir suteikia progų ją apkalbėti, ir užtraukia jai blogą vardą, sakydamas: ‘Aš ėmiau šitą moterį, ir kai pas ją įėjau, radau, kad ji ne mergelė’;</verse>
				<verse number="15">tada tos panelės tėvas ir jos motina paims ir išneš tos panelės nekaltybės žymes pas miesto vyresniuosius prie vartų;</verse>
				<verse number="16">ir panelės tėvas sakys vyresniesiems: ‘Savo dukterį daviau šitam vyrui į žmonas, o jis neapkenčia jos;</verse>
				<verse number="17">ir štai jis suteikė progų ją apkalbėti, sakydamas: „Radau, kad tavo duktė – ne mergelė“; tačiau šitos yra mano dukters nekaltybės žymės ’. Ir jie išties tą audeklą miesto vyresniųjų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="18">Ir to miesto vyresnieji tą vyrą paėmę jį nubaus;</verse>
				<verse number="19">bei nubaus jį šimtu sidabro šekelių, ir duos juos panelės tėvui, kadangi jis užtraukė blogą vardą Izraelio mergelei; o ji bus jo žmona; jis negalės jos atleisti per visas savo dienas.</verse>
				<verse number="20">Bet jei tas dalykas yra tiesa, ir tos panelės nekaltybės žymės nebūtų rastos;</verse>
				<verse number="21">tada jie išves tą panelę prie jos tėvo namų durų ir jos miesto žmonės užmėtys ją akmenimis, kad ji mirtų; nes ji padarė kvailystę Izraelyje, paleistuvaudama savo tėvo namuose; taip pašalinsi pikta iš jūsų tarpo.</verse>
				<verse number="22">Jei bus užtiktas vyras begulįs su moterimi, ištekėjusia už vyro, tuomet jie abu turi mirti, tiek vyras, kuris gulėjo su moterimi, tiek moteris: taip pašalinsi pikta iš Izraelio.</verse>
				<verse number="23">Jei panelė, kuri yra mergelė, yra susižadėjusi su vyru, ir koks vyras, ją užtikęs mieste, su ja suguls;</verse>
				<verse number="24">tuomet išvesite juos abu prie to miesto vartų ir juos užmėtysite akmenimis, kad jie mirtų: tą panelę dėl to, kad ji nešaukė, būdama mieste; ir tą vyrą dėl to, kad jis pažemino savo artimo žmoną: taip pašalinsi pikta iš jūsų tarpo.</verse>
				<verse number="25">Bet jei vyras ant lauko užtinka susižadėjusią panelę, ir tas vyras ją priverčia ir su ja sugula; tuomet mirs tik tas vyras, kuris su ja sugulė;</verse>
				<verse number="26">bet tai panelei nieko nedarysi: panelėje nėra nuodėmės, kuri būtų verta mirties; nes šis atvejis yra, kaip kad žmogus pakiltų prieš savo artimą ir jį nužudytų;</verse>
				<verse number="27">nes jis ją užtiko ant lauko ir susižadėjusi panelė šaukė, bet nebuvo kas ją išgelbėtų.</verse>
				<verse number="28">Jei vyras užtinka panelę, kuri yra mergelė, kuri nėra susižadėjusi, ir ją nutveria, ir sugula su ja, ir juos užtinka;</verse>
				<verse number="29">tuomet tas vyras, kuris sugulė su ja, duos tos panelės tėvui penkiasdešimt sidabro šekelių, o ji bus jo žmona; nes jis ją pažemino; jis negalės jos atleisti per visas savo dienas.</verse>
				<verse number="30">Nei vienas neims savo tėvo žmonos nei neatidengs savo tėvo skverno“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Tas, kurio sėklidės sužeistos ar kurio lytinis organas nupjautas, neįeis į VIEŠPATIES susirinkimą.</verse>
				<verse number="2">Pavainikis neįeis į VIEŠPATIES susirinkimą; net iki jo dešimtos kartos jis neįeis į VIEŠPATIES susirinkimą.</verse>
				<verse number="3">Amonietis ar moabietis neįeis į VIEŠPATIES susirinkimą; net iki jų dešimtos kartos jie neįeis į VIEŠPATIES susirinkimą amžinai;</verse>
				<verse number="4">nes jie nepasitiko jūsų kelyje su duona ir vandeniu, kai išėjote iš Egipto; ir kadangi jie pasamdė prieš tave Beoro sūnų Balaamą iš Mesopotamijos Petoro, kad tave prakeiktų.</verse>
				<verse number="5">Tačiau VIEŠPATS, tavo Dievas, nenorėjo klausyti Balaamo; bet VIEŠPATS, tavo Dievas, pavertė tau prakeikimą į palaiminimą, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, pamilo tave.</verse>
				<verse number="6">Nesiek nei jų taikos, nei jų gerovės per visas savo dienas per amžius.</verse>
				<verse number="7">Nesibjaurėk edomitu; nes jis tavo brolis; nesibjaurėk egiptiečiu, nes buvai ateivis jo šalyje.</verse>
				<verse number="8">Jų pagimdyti vaikai įeis į VIEŠPATIES susirinkimą jų trečioje kartoje.</verse>
				<verse number="9">Kai kariuomenė išeina prieš tavo priešus, tuomet saugokis nuo visų piktybių.</verse>
				<verse number="10">Jei kas tarp jūsų būtų nešvarus dėl nešvarumo, kuris jam atsitinka naktį, tada jis išeis už stovyklos, jis neįeis į stovyklos vidų;</verse>
				<verse number="11">bet artėjant vakarui jis nusiplaus vandeniu; o saulei nusileidus jis sugrįš į stovyklą.</verse>
				<verse number="12">Taip pat turėk vietą už stovyklos, kur galėtum lauke išeiti:</verse>
				<verse number="13">turėk lopetėlę prie savo ginklo; ir bus, kai norėsi nusilengvinti lauke, ja iškask ir atsigręžęs apdenk tai, kas iš tavęs išeina;</verse>
				<verse number="14">nes VIEŠPATS, tavo Dievas, vaikšto tavo stovyklos viduryje, kad tave išgelbėtų ir paduotų tavo priešus tavo akivaizdoje; todėl tavo stovykla bus šventa; kad jis nieko nešvaraus nematytų tavyje ir nenusigręžtų nuo tavęs.</verse>
				<verse number="15">Tarno, kuris yra pabėgęs nuo savo šeimininko pas tave, neatiduok jo šeimininkui;</verse>
				<verse number="16">jis gyvens pas tave, tai yra jūsų tarpe, toje vietoje, kurią jis pasirinks vienuose iš tavo vartų, kur jam labiausiai patinka; tu jo neenk.</verse>
				<verse number="17">Nebus nei paleistuvės iš Izraelio dukterų, nei sodomiečio iš Izraelio sūnų.</verse>
				<verse number="18">Neatnešk paleistuvės algos ar šuns kainos į VIEŠPATIES, tavo Dievo, namus kaip įžado; nes abu šitie yra pasibjaurėjimas VIEŠPAČIUI, tavo Dievui.</verse>
				<verse number="19">Neskolink savo broliui už palūkanas: už pinigų palūkanas, už maisto palūkanas, už kokio nors palūkanoms skolinamo daikto palūkanas;</verse>
				<verse number="20">svetimšaliui gali skolinti už palūkanas; bet savo broliui neskolink už palūkanas; kad VIEŠPATS, tavo Dievas, laimintų tave visame, prie ko pridėsi savo ranką, šalyje, į kurią eini jos pasisavinti.</verse>
				<verse number="21">Kai duosi įžadą VIEŠPAČIUI, savo Dievui, nedelsk jo ištesėti; nes VIEŠPATS, tavo Dievas, tikrai pareikalaus jo iš tavęs; ir tai būtų tavyje nuodėmė.</verse>
				<verse number="22">Bet jei susilaikysi nuo įžado, tai nebus nuodėmė tavyje.</verse>
				<verse number="23">To, kas išėjo iš tavo lūpų, laikykis ir vykdyk; tai yra, laisvos valios aukos pagal tai, kaip davei įžadą VIEŠPAČIUI, savo Dievui, tai, ką žadėjai savo burna.</verse>
				<verse number="24">Įėjęs į savo artimo vynuogyną, gali valgyti vynuogių iki soties, kiek nori; bet nei kiek jų nedėk į savo indą.</verse>
				<verse number="25">Įėjęs į savo artimo stovinčius javus, gali savo ranka skinti varpas; bet neslinksi pjautuvo į savo artimo stovinčius javus“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">„Kai kas nors ims žmoną ir ją ves, ir įvyks, kad ji neras palankumo jo akyse dėl to, jog jis rado joje ką nešvaraus; tada jis teparašo jai skyrybų raštą ir tepaduoda tai jai į rankas ir ją teišleidžia iš savo namų.</verse>
				<verse number="2">Ir išėjusi iš jo namų, ji gali eiti ir būti kito vyro žmona.</verse>
				<verse number="3">O jei paskutinysis vyras jos neapkęs ir parašys jai skyrybų raštą, ir paduos jai tai į rankas, ir išleis ją iš savo namų; arba jei paskutinysis vyras, ėmęs ją, kad būtų jo žmona, numirs;</verse>
				<verse number="4">tai jos pirmasis vyras, kuris ją paleido, nebegali jos vėl imti, kad būtų jo žmona, po to, kai ji yra suteršta; nes tai yra pasibjaurėjimas VIEŠPATIES akivaizdoje; nedaryk, kad nusidėtų šalis, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda paveldui.</verse>
				<verse number="5">Kai vyras bus ėmęs naują žmoną, jis teneišeina į karą, ir tenebūna įpareigotas jokiu reikalu; bet vienerius metus jis bus laisvas namuose ir linksmins savo žmoną, kurią yra paėmęs.</verse>
				<verse number="6">Niekas teneima užstatui apatinės ar viršutinės girnos, nes jis imtų užstatui žmogaus gyvybę.</verse>
				<verse number="7">Jei kas būtų užtiktas vagiant kurį iš savo brolių, iš Izraelio vaikų, ir juo prekiaujant ar jį parduodant; tuomet tas vagis mirs; ir pašalinsi pikta iš jūsų tarpo.</verse>
				<verse number="8">Žiūrėk, raupsų negandoje, kad stropiai laikytumeisi ir darytum pagal visa tai, ką jus mokys kunigai levitai: kaip jiems įsakiau, taip jūs laikykitės, kad vykdytumėte.</verse>
				<verse number="9">Atsimink, ką VIEŠPATS, tavo Dievas, padarė Mirjamai kelyje, kai buvote išėję iš Egipto.</verse>
				<verse number="10">Kai skolinsi ką nors savo broliui, neik į jo namus užstato pasiimti.</verse>
				<verse number="11">Stovėk lauke, o tas žmogus, kuriam skolinai, išneš užstatą tau į lauką.</verse>
				<verse number="12">O jei tas žmogus būtų neturtingas, nemiegok su jo užstatu:</verse>
				<verse number="13">saulei leidžiantis būtinai jam sugrąžink užstatą, kad jis miegotų savo paties rūbuose ir tave laimintų; ir tai tau bus teisumas VIEŠPATIES, tavo Dievo, akivaizdoje.</verse>
				<verse number="14">Neenk neturtingo ir nepasiturinčio samdinio, ar jis būtų iš tavo brolių, ar iš tavo ateivių, esančių tavo šalyje, tavo vartuose;</verse>
				<verse number="15">jo dieną jam duosi jo algą, saulei dar ant jos nenusileidus; nes jis neturtingas, ir į ją nukreipia savo širdį; kad jis nesišauktų VIEŠPATIES prieš tave, ir tau tai nebūtų nuodėmė.</verse>
				<verse number="16">Tėvai nebus užmušami už vaikus, nei vaikai nebus užmušami už tėvus: kiekvienas bus užmušamas už savo paties nuodėmę.</verse>
				<verse number="17">Neiškraipyk nei ateivio, nei našlaičio teismo; ir neimk užstatui našlės drabužio;</verse>
				<verse number="18">bet atsimink, kad buvai vergas Egipte, ir VIEŠPATS, tavo Dievas, iš ten tave išpirko: todėl tau įsakau tai vykdyti.</verse>
				<verse number="19">Kai pjausi savo derlių savo lauke ir būsi pamiršęs pėdą lauke, negrįžk jo paimti: jis bus ateiviui, našlaičiui ir našlei; kad VIEŠPATS, tavo Dievas, tave laimintų visuose tavo rankų darbuose.</verse>
				<verse number="20">Kai nudaužysi savo alyvmedį, nebeperieškok šakų: tai bus ateiviui, našlaičiui ir našlei.</verse>
				<verse number="21">Kai surinksi savo vynuogyno vynuoges, vėliau jo nebenurankiok: tai bus ateiviui, našlaičiui ir našlei.</verse>
				<verse number="22">Ir atsimink, kad buvai vergas Egipto šalyje, todėl tau įsakau tai daryti“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">„Jei bus ginčas tarp žmonių, ir jie ateis į teismą, kad teisėjai juos teistų, tada jie turės išteisinti teisųjį, o nedorąjį pasmerkti.</verse>
				<verse number="2">Ir bus, jei nedorasis bus nusipelnęs plakimo, tai teisėjas lieps jį paguldyti ir plakti jo akyse atitinkamu skaičiumi pagal jo nusižengimą.</verse>
				<verse number="3">Jis gali jam duoti keturiasdešimt kirčių, ir neviršyti; kad, jei jis viršytų ir toliau jį plaktų daugeliu kirčių, tavo brolis tau neatrodytų bjaurus.</verse>
				<verse number="4">Neužrišk nasrų jaučiui, kai jis mindo javus.</verse>
				<verse number="5">Jei broliai gyvena drauge, o vienas iš jų miršta neturėdamas vaikų, tai mirusiojo žmona neištekės išorėje už svetimo: jos vyro brolis įeis pas ją, ją ims į žmonas ir jai atliks vyro brolio pareigą.</verse>
				<verse number="6">Ir bus, jog pirmagimis, kurį ji pagimdys, paveldės jo mirusio brolio vardą, kad jo vardas neišnyktų iš Izraelio.</verse>
				<verse number="7">O jei tas vyras nenorės imti savo brolio žmonos, tuomet jo brolio žmona tenueina aukštyn prie vartų pas vyresniuosius ir sako: ‘Mano vyro brolis atsisako prikelti savo broliui vardą Izraelyje, jis nenori atlikti mano vyro brolio pareigos’.</verse>
				<verse number="8">Tada jo miesto vyresnieji jį pašauks ir jam kalbės; bet jei jis to laikysis ir sakys: ‘Nenoriu jos imti’;</verse>
				<verse number="9">tada jo brolio žmona ateis prie jo vyresniųjų akyse, numaus jam nuo kojos apavą, spjaus jam į veidą ir atsakydama tars: ‘Taip bus daroma tam vyrui, kuris nenori pastatyti savo brolio namų’.</verse>
				<verse number="10">Ir jo vardas Izraelyje bus pramintas: ‘Namai to, kuriam nuautas apavas’.</verse>
				<verse number="11">Kai vyrai susivaidys vienas su kitu ir prieis vieno žmona, kad išgelbėtų savo vyrą iš jį mušančio rankos, ir ištiesusi savo ranką, paims už jo intymių organų;</verse>
				<verse number="12">tuomet nukirsk jai ranką, tavo akis jos tenesigaili.</verse>
				<verse number="13">Neturėk savo maišelyje skirtingų svarsčių, didelių ir mažų.</verse>
				<verse number="14">Neturėk savo namuose skirtingų matų, didelių ir mažų.</verse>
				<verse number="15">Bet turėk tobulą ir teisingą svarstį, turėk tobulą ir teisingą matą; kad tavo dienos būtų prailgintos šalyje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda.</verse>
				<verse number="16">Nes visi, kurie taip daro, visi, kurie neteisiai elgiasi, yra pasibjaurėjimas VIEŠPAČIUI, tavo Dievui.</verse>
				<verse number="17">Atsimink, ką tau padarė Amalekas kelyje, kai išėjote iš Egipto;</verse>
				<verse number="18">kaip jis sutiko tave kelyje ir sumušė tavo atsilikusiuosius, tai yra visus silpnuosius, buvusius paskui tave, kai tu buvai nusilpęs ir nuvargęs; ir jis nebijojo Dievo.</verse>
				<verse number="19">Todėl bus, kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tau davęs poilsį nuo visų tavo aplinkinių priešų šalyje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda paveldui, kad ją pasisavintum, tada išdildysi Amaleko atminimą iš po dangaus; to nepamiršk“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">„Ir bus, kai būsi įėjęs į šalį, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda paveldui, ir būsi ją pasisavinęs bei joje apsigyvenęs;</verse>
				<verse number="2">tada paimk iš visų pirmųjų žemės vaisių, kuriuos atneši iš savo šalies, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda, ir sudėk juos į pintinę, ir nueik į tą vietą, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, išsirinks, kad ten apgyvendintų savo vardą.</verse>
				<verse number="3">Ir nueik pas kunigą, kuris bus tomis dienomis, ir jam sakyk: ‘Šią dieną išpažįstu VIEŠPAČIUI, tavo Dievui, kad atvykau į kraštą, kurį VIEŠPATS prisiekė mūsų tėvams mums duoti’.</verse>
				<verse number="4">O kunigas paims pintinę iš tavo rankos ir ją padės prieš VIEŠPATIES, tavo Dievo, aukurą.</verse>
				<verse number="5">O tu kalbėk ir sakyk VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje: ‘Mano tėvas buvo bepražūstantis siras ir jis nusileido į Egiptą, ir ten laikinai apsigyveno su keletu, ir ten tapo didele, galinga ir gausia tauta;</verse>
				<verse number="6">o egiptiečiai piktai elgėsi su mumis, spaudė mus ir uždėjo mums sunkią vergovę;</verse>
				<verse number="7">o kai mes šaukėmės VIEŠPATIES, savo tėvų Dievo, VIEŠPATS išgirdo mūsų balsą ir pažvelgė į mūsų vargą, į mūsų triūsą ir į mūsų priespaudą;</verse>
				<verse number="8">ir VIEŠPATS mus išvedė iš Egipto galinga ranka ir ištiesta ranka, dideliu siaubu, ženklais bei stebuklais;</verse>
				<verse number="9">ir jis mus atvedė į šitą vietą ir mums davė šią šalį – šalį, plūstančią pienu ir medumi.</verse>
				<verse number="10">O dabar, štai atnešiau pirmavaisius šios šalies, kurią tu, o VIEŠPATIE, man davei’. Ir padėk juos prieš VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir garbink prieš VIEŠPATĮ, savo Dievą;</verse>
				<verse number="11">ir džiaukis visu geru, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, yra davęs tau ir tavo namams – tu, levitas ir ateivis, esantis jūsų tarpe.</verse>
				<verse number="12">Baigęs atsidėti visas savo prieaugio dešimtines trečiaisiais metais, tai yra, dešimtinių atsidėjimo metais, ir tai davęs levitui, ateiviui, našlaičiui ir našlei, kad jie valgytų tavo vartuose ir pasisotintų;</verse>
				<verse number="13">sakyk VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje: ‘Išnešiau tai, kas pašvęsta, iš savo namų ir taip pat tai daviau levitui, ateiviui, našlaičiui ir našlei pagal visus tavo įsakymus, kuriuos man įsakei; nenusižengiau tavo įsakymams ir jų nepamiršau;</verse>
				<verse number="14">nevalgiau iš to gedėdamas nei nieko iš to nepaėmiau jokiam nešvariam naudojimui, ir nieko iš to nedaviau už mirusius; bet klausiau VIEŠPATIES, savo Dievo, balso ir dariau pagal visa tai, ką esi man įsakęs.</verse>
				<verse number="15">Pažvelk žemyn iš savo šventosios buveinės, iš dangaus, ir palaimink savo tautą Izraelį bei šalį, kurią mums davei, kaip prisiekei mūsų tėvams, šalį, plūstančią pienu ir medumi’.</verse>
				<verse number="16">Šią dieną VIEŠPATS, tavo Dievas, tau įsakė vykdyti šituos įstatus ir teismus; todėl laikykis ir vykdyk juos visa savo širdimi ir visa savo siela.</verse>
				<verse number="17">Šią dieną patvirtinai VIEŠPAČIUI, kad jis yra tavo Dievas, ir kad vaikščiosi jo keliais, laikysiesi jo įstatų, jo įsakymų bei jo teismų ir klausysi jo balso;</verse>
				<verse number="18">o VIEŠPATS tau šią dieną patvirtino, kad tu esi jo nuosava tauta, kaip jis yra tau pažadėjęs, ir kad turi laikytis visų jo įsakymų;</verse>
				<verse number="19">ir kad už visas jo padarytas tautas jis padarys tave aukštesniu gyriumi, vardu ir garbe; ir kad būtum šventa tauta VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kaip jis yra kalbėjęs“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Ir Mozė su Izraelio vyresniaisiais įsakė tautai, sakydami: „Laikykitės visų įsakymų, kuriuos jums šią dieną įsakau.</verse>
				<verse number="2">Ir bus tą dieną, kai pereisite per Jordaną į šalį, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda, tada pasistatyk sau didelių akmenų ir aptinkuok juos tinku;</verse>
				<verse number="3">ir užrašyk ant jų visus šio įstatymo žodžius, kai būsi perėjęs, kad įeitum į šalį, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda, šalį, plūstančią pienu ir medumi; kaip VIEŠPATS, tavo tėvų Dievas, yra tau pažadėjęs.</verse>
				<verse number="4">Todėl bus, kai būsite perėję per Jordaną, pastatykite šituos akmenis, apie kuriuos šią dieną jums įsakau, Ebalo kalne, ir aptinkuok juos tinku.</verse>
				<verse number="5">Ir ten pastatyk aukurą VIEŠPAČIUI, savo Dievui, aukurą akmenų; nepakelk ant jų jokio geležinio įrankio.</verse>
				<verse number="6">Pastatyk VIEŠPATIES, savo Dievo, aukurą iš sveikų akmenų; ir aukok ant jo deginamąsias aukas VIEŠPAČIUI, savo Dievui;</verse>
				<verse number="7">ir aukok taikos aukas ir ten valgyk, ir džiaukis VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje.</verse>
				<verse number="8">Ir užrašyk ant akmenų visus šito įstatymo žodžius labai aiškiai“.</verse>
				<verse number="9">Ir Mozė ir kunigai levitai kalbėjo visam Izraeliui, sakydami: „Būk atidus ir išklausyk, o Izraeli; šią dieną tapai VIEŠPATIES, savo Dievo, tauta.</verse>
				<verse number="10">Todėl paklusk VIEŠPATIES, savo Dievo, balsui ir vykdyk jo įsakymus bei jo įstatus, kuriuos tau šią dieną įsakau“.</verse>
				<verse number="11">Ir tą pačią dieną Mozė įpareigojo tautą, sakydamas:</verse>
				<verse number="12">„Jums perėjus per Jordaną, šitie stovės ant Gerizimo kalno, kad laimintų tautą: Simeonas, Levis, Juda, Isacharas, Juozapas ir Benjaminas;</verse>
				<verse number="13">o šitie stovės ant Ebalo kalno, kad prakeiktų: Rubenas, Gadas, Ašeras, Zebulonas, Danas ir Naftalis.</verse>
				<verse number="14">O levitai kalbės ir sakys visiems Izraelio žmonėms garsiu balsu:</verse>
				<verse number="15">‘ Tebūna prakeiktas tas žmogus, kuris padirba kokį raižytą ar nulietą atvaizdą, bjaurystę VIEŠPAČIUI, amatininko rankų darbą, ir pastato jį slaptoje vietoje ’. Ir visa tauta atsiliepdama sakys: ‘Amen’.</verse>
				<verse number="16">‘ Tebūna prakeiktas tas, kuris nepaiso savo tėvo ar motinos’. Ir visa tauta sakys: ‘Amen’.</verse>
				<verse number="17">‘ Tebūna prakeiktas tas, kuris perkelia savo artimo riboženklį’. Ir visa tauta sakys: ‘Amen’.</verse>
				<verse number="18">‘ Tebūna prakeiktas tas, kuris daro, kad aklas nuklystų nuo kelio’. Ir visa tauta sakys: ‘Amen’.</verse>
				<verse number="19">‘ Tebūna prakeiktas tas, kuris iškreipia ateivio, našlaičio ir našlės teismą’. Ir visa tauta sakys: ‘Amen’.</verse>
				<verse number="20">‘ Tebūna prakeiktas tas, kuris sugula su savo tėvo žmona; nes jis atidengia savo tėvo skverną’. Ir visa tauta sakys: ‘Amen’.</verse>
				<verse number="21">‘ Tebūna prakeiktas tas, kuris sugula su kokiu nors gyvuliu’. Ir visa tauta sakys: ‘Amen’.</verse>
				<verse number="22">‘ Tebūna prakeiktas tas, kuris sugula su savo seserimi, savo tėvo dukterimi ar savo motinos dukterimi’. Ir visa tauta sakys: ‘Amen’.</verse>
				<verse number="23">‘ Tebūna prakeiktas tas, kuris sugula su savo uošve’. Ir visa tauta sakys: ‘Amen’.</verse>
				<verse number="24">‘ Tebūna prakeiktas tas, kuris slapta užmuša savo artimą’. Ir visa tauta sakys: ‘Amen’.</verse>
				<verse number="25">‘ Tebūna prakeiktas tas, kuris ima apdovanojimą, kad užmuštų nekaltą asmenį’. Ir visa tauta sakys: ‘Amen’.</verse>
				<verse number="26">‘ Tebūna prakeiktas tas, kuris nepatvirtina visų šito įstatymo žodžių, kad juos vykdytų’. Ir visa tauta sakys: ‘Amen’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">„Ir įvyks, jei stropiai klausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, kad laikytumeisi ir vykdytum visus jo įsakymus, kuriuos tau šią dieną įsakau, tada VIEŠPATS, tavo Dievas, iškels tave aukščiau visų žemės tautų;</verse>
				<verse number="2">ir visi šitie palaiminimai ateis ant tavęs ir pasivys tave, jei klausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso.</verse>
				<verse number="3">Palaimintas būsi mieste ir palaimintas būsi ant lauko.</verse>
				<verse number="4">Palaimintas bus tavo kūno vaisius, tavo dirvos vaisius, tavo galvijų vaisius, tavo karvių prieaugis ir tavo avių kaimenės.</verse>
				<verse number="5">Palaimintas bus tavo krepšys ir tavo atsargos.</verse>
				<verse number="6">Palaimintas būsi įeidamas ir palaimintas būsi išeidamas.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATS padarys, kad tavo priešai, kurie kelsis prieš tave, būtų sumušti tavo akyse; vienu keliu jie išeis prieš tave, o septyniais keliais bėgs tavo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS įsakys palaiminimui būti ant tavęs tavo sandėliuose ir visame, prie ko pridėsi savo ranką; ir jis tave laimins šalyje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda.</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATS įtvirtins tave sau šventa tauta, kaip jis yra tau prisiekęs, jei laikysies VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymų ir vaikščiosi jo keliais.</verse>
				<verse number="10">Ir visos žemės tautos matys, kad tu esi vadinamas VIEŠPATIES vardu; ir jos bijos tavęs.</verse>
				<verse number="11">Ir VIEŠPATS padarys tave gausiu gėrybėmis, tavo kūno vaisiumi, tavo galvijų vaisiumi ir tavo dirvos vaisiumi, šalyje, kurią VIEŠPATS prisiekė tavo tėvams tau duoti.</verse>
				<verse number="12">VIEŠPATS tau atidarys savo gerąjį lobyną, dangų, kad duotų tavo šaliai lietaus jo metu ir palaimintų kiekvieną tavo rankų darbą: ir tu skolinsi daugeliui tautų, o pats nesiskolinsi.</verse>
				<verse number="13">Ir VIEŠPATS padarys tave galva, o ne uodega: tu būsi tik viršuje, o nebūsi apačioje; jei klausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymų, kuriuos šią dieną tau įsakau jų laikytis ir juos vykdyti;</verse>
				<verse number="14">ir nenukrypk nei nuo vieno iš žodžių, kuriuos šią dieną tau įsakau, nei į dešinę, nei į kairę, eiti paskui kitus dievus, kad jiems tarnautum.</verse>
				<verse number="15">Bet įvyks, jei neklausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, kad laikytumeisi vykdydamas visus jo įsakymus ir įstatus, kuriuos šią dieną tau įsakau; tada visi šie prakeikimai ateis ant tavęs ir tave pasivys:</verse>
				<verse number="16">prakeiktas būsi mieste ir prakeiktas būsi ant lauko.</verse>
				<verse number="17">Prakeiktas bus tavo krepšys ir tavo atsargos.</verse>
				<verse number="18">Prakeiktas bus tavo kūno vaisius, tavo žemės vaisius, tavo karvių prieaugis ir tavo avių kaimenės.</verse>
				<verse number="19">Prakeiktas būsi įeidamas ir prakeiktas būsi išeidamas.</verse>
				<verse number="20">VIEŠPATS pasiųs ant tavęs prakeikimą, priespaudą ir papeikimą visame, prie ko pridėsi savo ranką ką nors daryti, kol būsi sunaikintas ir kol greitai pražūsi; dėl piktumo savo darbų, kuriais esi mane palikęs.</verse>
				<verse number="21">VIEŠPATS padarys, kad maras priliptų prie tavęs, iki jis bus tave išnaikinęs iš šalies, į kurią eini jos pasisavinti.</verse>
				<verse number="22">VIEŠPATS ištiks tave išsekimu, karštlige, uždegimu, svilinančia kaitra, kalaviju, džiovinančiu pūtimu ir pelėsiais; ir jie persekios tave kol pražūsi.</verse>
				<verse number="23">Ir tavo dangus, esantis viršum tavo galvos, bus varis, o po tavimi esanti žemė – geležis.</verse>
				<verse number="24">VIEŠPATS pavers tavo šalies lietų smiltimis ir dulkėmis: iš dangaus jos kris ant tavęs, kol būsi sunaikintas.</verse>
				<verse number="25">VIEŠPATS padarys, kad būsi sumuštas savo priešų akivaizdoje: vienu keliu išeisi prieš juos, o septyniais keliais bėgsi jų akivaizdoje; ir būsi išsklaidytas po visas žemės karalystes.</verse>
				<verse number="26">Ir tavo lavonai bus maistas visiems oro skrajūnams ir žemės žvėrims, ir niekas jų nenubaidys.</verse>
				<verse number="27">VIEŠPATS tave ištiks Egipto votimis, hemorojumi, šašais ir niežais, nuo kurių negalėsi būti išgydytas.</verse>
				<verse number="28">VIEŠPATS tave ištiks pamišimu, aklumu ir širdies apstulbimu;</verse>
				<verse number="29">ir vidudienį grabaliosi, kaip aklas grabalioja tamsoje, ir neturėsi klestėjimo savo keliuose; ir visada būsi tik engiamas ir apiplėšiamas, ir niekas tavęs neišgelbės.</verse>
				<verse number="30">Susižadėsi su žmona, o kitas vyras suguls su ja; pastatysi namus, bet negyvensi juose; pasodinsi vynuogyną, bet nerinksi jo vynuogių.</verse>
				<verse number="31">Tavo jautis bus papjautas tavo akyse, bet tu jo nevalgysi; tavo asilas bus prievarta atimtas iš tavo akių ir nebus tau sugrąžintas; tavo avys bus duotos tavo priešams, ir neturėsi kas jas išgelbėtų.</verse>
				<verse number="32">Tavo sūnūs ir tavo dukterys bus atiduoti kitai tautai, o tavo akys žiūrės ir nusilps besiilgėdamos jų visą dieną; ir nebus jėgos tavo rankoje.</verse>
				<verse number="33">Tavo šalies vaisių ir visą tavo triūsą valgys tauta, kurios nepažinai; ir nuolatos būsi tik engiamas ir triuškinamas;</verse>
				<verse number="34">taip, kad išprotėsi dėl savo akių reginio, kurį matysi.</verse>
				<verse number="35">VIEŠPATS tave ištiks keliuose ir kojose piktomis votimis, kurios negali būti išgydomos, nuo tavo kojų padų iki tavo viršugalvio.</verse>
				<verse number="36">VIEŠPATS nuves tave ir tavo karalių, kurį virš savęs pasistatysi, pas tautą, kurios nepažinote nei tu, nei tavo tėvai; ir ten tarnausi kitiems dievams, medžiui ir akmeniui.</verse>
				<verse number="37">Ir tapsi nuostaba, patarle ir priežodžiu tarp visų tautų, pas kurias VIEŠPATS tave nuves.</verse>
				<verse number="38">Daug sėklos išneši į lauką, bet mažai surinksi; nes skėriai tai suės.</verse>
				<verse number="39">Pasodinsi vynuogynų ir juos įdirbsi, bet nei vyno negersi, nei vynuogių nesurinksi; nes kirminai juos nuės.</verse>
				<verse number="40">Turėsi alyvmedžių visose savo ribose, bet aliejumi nesitepsi; nes tavo alyvmedžiai nubarstys savo vaisių.</verse>
				<verse number="41">Pagimdysi sūnų ir dukterų, bet jais nesidžiaugsi; nes jie eis į nelaisvę.</verse>
				<verse number="42">Visus tavo medžius ir tavo šalies vaisių suės skėriai.</verse>
				<verse number="43">Ateivis, esantis tavo tarpe, iškils virš tavęs labai aukštai; o tu nusileisi labai žemai.</verse>
				<verse number="44">Jis tau skolins, o tu jam neskolinsi; jis bus galva, o tu būsi uodega.</verse>
				<verse number="45">Be to, visi šitie prakeikimai užeis ant tavęs, persekios tave ir pasivys tave, kol būsi sunaikintas; nes neklausei VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, kad laikytumeisi jo įsakymų ir jo įstatų, kuriuos jis tau įsakė;</verse>
				<verse number="46">ir jie bus ant tavęs ir ant tavo sėklos ženklu ir nuostaba per amžius.</verse>
				<verse number="47">Kadangi netarnavai VIEŠPAČIUI, savo Dievui, su džiaugsmu ir džiugia širdimi dėl visko gausybės;</verse>
				<verse number="48">todėl tarnausi savo priešams, kuriuos VIEŠPATS siųs prieš tave, badaudamas, trokšdamas, nuogume ir visko stokodamas; ir jis uždės geležies jungą tau ant sprando, kol bus tave sunaikinęs.</verse>
				<verse number="49">VIEŠPATS atves prieš tave tautą iš toli, iš žemės pakraščio, greitą kaip skrendantį erelį; tautą, kurios kalbos nesuprasi;</verse>
				<verse number="50">pikto veido tautą, kuri neatsižvelgs į seną asmenį ir neparodys palankumo jaunam;</verse>
				<verse number="51">ir ji suvalgys tavo galvijų vaisių ir tavo šalies vaisių, kol būsi sunaikintas; taip pat ji nepaliks tau nei javų, nei vyno, nei aliejaus, nei tavo karvių prieaugio, nei tavo avių kaimenių, kol bus tave sunaikinusi.</verse>
				<verse number="52">Ir ji apguls tave visuose tavo vartuose, kol sugrius tavo aukštos ir aptvertos sienos, kuriomis tu pasitiki, visoje tavo šalyje; ir ji apguls tave visuose tavo vartuose, visoje tavo šalyje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau davęs.</verse>
				<verse number="53">Ir valgysi savo paties kūno vaisių, kūnus savo sūnų ir savo dukterų, kuriuos VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau davęs, apgulime ir prispaudime, kuriais tavo priešai tave vargins;</verse>
				<verse number="54">taip, kad vyras, kuris yra švelnus tarp jūsų ir labai išlepęs, jo akis žiūrės piktai į savo brolį ir į savo glėbio žmoną, ir į savo likusius vaikus, kuriuos jis paliks;</verse>
				<verse number="55">taip, kad nei vienam iš jų neduos savo vaikų kūno, kuriuos jis valgys; nes jam nieko nebus palikę apgulime ir prispaudime, kuriais tave vargins tavo priešai visuose tavo vartuose.</verse>
				<verse number="56">Švelni ir išlepusi moteris tarp jūsų, kuri nedrįstų padėti savo kojos pado ant žemės dėl lepumo ir švelnumo, jos akis piktai žiūrės į savo glėbio vyrą, į savo sūnų, į savo dukterį,</verse>
				<verse number="57">į savo jauniklį, išeinantį iš jos tarpkojo, ir į savo vaikus, kuriuos ji pagimdys; nes ji juos slapta valgys dėl visko stokos apgulime ir prispaudime, kuriais tavo priešas tave vargins tavo vartuose.</verse>
				<verse number="58">Jei nesilaikysi, kad vykdytum visus šito įstatymo žodžius, užrašytus šitoje knygoje, kad bijotum šito šlovingo ir baisaus vardo – VIEŠPATS, TAVO DIEVAS;</verse>
				<verse number="59">tuomet VIEŠPATS padarys tavo rykštes nuostabias ir tavo sėklos rykštes – dideles rykštes ir ilgai besitęsiančias, ir sunkias ligas, ir ilgai besitęsiančias.</verse>
				<verse number="60">Be to, jis užleis ant tavęs visas Egipto ligas, kurių tu bijojai; ir jos prilips prie tavęs.</verse>
				<verse number="61">Taip pat kiekvieną ligą ir kiekvieną rykštę, neužrašytą šito įstatymo knygoje, jas VIEŠPATS užleis ant tavęs, kol būsi sunaikintas.</verse>
				<verse number="62">Ir nors daugybe buvote kaip dangaus žvaigždės, jūsų išliks mažas skaičius; kadangi nepaklusai VIEŠPATIES, savo Dievo, balsui.</verse>
				<verse number="63">Ir įvyks, kaip VIEŠPATS džiaugėsi jumis, darydamas jums gera ir jus daugindamas; taip VIEŠPATS džiaugsis jumis, jus sunaikindamas ir jus paversdamas niekais; ir būsite išplėšti iš šalies, į kurią eini jos pasisavinti.</verse>
				<verse number="64">Ir VIEŠPATS išsklaidys tave tarp visų tautų nuo vieno žemės krašto iki kito; ir ten tarnausi kitiems dievams, kurių nei tu, nei tavo tėvai nepažinote, – medžiui ir akmeniui.</verse>
				<verse number="65">Ir tarp tų tautų nerasi poilsio, nei tavo kojos padas neturės poilsio; bet ten VIEŠPATS tau duos drebančią širdį, nusilpusias akis ir dvasios liūdesį;</verse>
				<verse number="66">ir tavo gyvybė kabės priešais tave; ir tu bijosi dieną bei naktį ir nebūsi tikras dėl savo gyvybės;</verse>
				<verse number="67">ryte sakysi: ‘O, kad būtų vakaras!’, o vakare sakysi: ‘O, kad būtų rytas!’ dėl savo širdies baimės, kuria bijosi, ir dėl savo akių reginio, kurį matysi.</verse>
				<verse number="68">Ir VIEŠPATS sugrąžins tave laivais į Egiptą tavo keliu, apie kurį tau kalbėjau: ‘Jo daugiau nebematysi’; ir ten parsidavinėsite savo priešams vergais ir vergėmis, bet niekas jūsų nepirks“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Šitie yra žodžiai sandoros, kurią VIEŠPATS įsakė Mozei sudaryti su Izraelio vaikais Moabo šalyje neskaitant sandoros, kurią jis sudarė su jais Horebe.</verse>
				<verse number="2">Ir Mozė sušaukė visą Izraelį ir jiems tarė: „Jūs matėte viską, ką VIEŠPATS priešais jūsų akis padarė Egipto šalyje faraonui, visiems jo tarnams ir visai jo šaliai;</verse>
				<verse number="3">didelius gundymus, kuriuos matė tavo akys, ženklus ir anuos didelius stebuklus;</verse>
				<verse number="4">tačiau VIEŠPATS iki šios dienos nėra jums davęs širdies suprasti, akių matyti ir ausų girdėti.</verse>
				<verse number="5">Ir keturiasdešimt metų jus vedžiojau dykumoje: jūsų drabužiai nepaseno ant jūsų, ir tavo apavas nepaseno ant tavo kojos.</verse>
				<verse number="6">Nevalgėte duonos ir negėrėte vyno ar stipraus gėrimo; kad žinotumėte, jog aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="7">Ir kai atėjote į šią vietą, Hešbono karalius Sihonas ir Bašano karalius Ogas išėjo prieš mus į mūšį, o mes juos sumušėme;</verse>
				<verse number="8">ir paėmėme jų šalį ir ją davėme paveldu rubenams, gadams ir pusei Manaso genties.</verse>
				<verse number="9">Taigi laikykitės šitos sandoros žodžių ir juos vykdykite, kad klestėtumėte visame, ką darote.</verse>
				<verse number="10">Šią dieną jūs visi stovite VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje: jūsų vadai jūsų genčių, jūsų vyresnieji ir jūsų pareigūnai, su visais Izraelio žmonėmis,</verse>
				<verse number="11">jūsų mažyliai, jūsų žmonos ir tavo ateivis, esantis tavo stovykloje, nuo tavo malkų kirtėjo iki tavo vandens sėmėjo;</verse>
				<verse number="12">kad įeitum į sandorą su VIEŠPAČIU, savo Dievu, ir į jo priesaiką, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, šią dieną sudaro su tavimi;</verse>
				<verse number="13">kad jis šiandien tave įtvirtintų sau kaip tautą, ir kad jis būtų tau Dievas, kaip yra tau kalbėjęs, ir kaip yra prisiekęs tavo tėvams: Abraomui, Izaokui ir Jokūbui.</verse>
				<verse number="14">Ne tik su jumis sudarau šią sandorą ir šią priesaiką;</verse>
				<verse number="15">bet su tuo, kuris šią dieną čia stovi su mumis VIEŠPATIES, mūsų Dievo, akivaizdoje, ir taip pat su tuo, kurio šią dieną čia nėra su mumis</verse>
				<verse number="16">(nes jūs žinote, kaip gyvenome Egipto šalyje; ir kaip perėjome per tautas, kurias jūs perėjote;</verse>
				<verse number="17">ir matėte jų bjaurystes ir jų stabus, medį ir akmenį, sidabrą ir auksą, kurie buvo tarp jų);</verse>
				<verse number="18">kad nebūtų tarp jūsų vyro ar moters, ar šeimos, ar genties, kurio širdis šią dieną nusigręžtų nuo VIEŠPATIES, mūsų Dievo, jog nueitų ir tarnautų šitų tautų dievams; kad nebūtų tarp jūsų šaknies, duodančios tūlžį ir metėlę;</verse>
				<verse number="19">ir įvyks, kad išgirdęs šito prakeikimo žodžius jis laimins save širdyje, sakydamas: ‘Aš turėsiu ramybę, nors ir vaikštau pagal savo širdies sumanymus’, pridėdamas girtuokliavimą prie troškulio;</verse>
				<verse number="20">VIEŠPATS jo nesigailės, bet tada VIEŠPATIES pyktis ir jo pavydas rūks prieš tą žmogų, ir visi prakeikimai, užrašyti šitoje knygoje, užguls jį, ir VIEŠPATS išdildys jo vardą iš po dangaus.</verse>
				<verse number="21">Ir VIEŠPATS jį atskirs dėl pikto iš visų Izraelio genčių pagal visus sandoros prakeikimus, užrašytus šitoje įstatymo knygoje;</verse>
				<verse number="22">kad ateinanti karta iš jūsų vaikų, kurie iškils po jūsų, ir ateivis, kuris ateis iš tolimos šalies, sakys, kai jie matys tos šalies rykštes ir ligas, kurias VIEŠPATS yra ant jos užleidęs;</verse>
				<verse number="23">ir kad visa jos šalis yra siera ir druska, ir išdeginimas, kuri neapsėta ir nieko neduodanti, ir jokia žolė joje neauga, kaip sugriovimas Sodomos ir Gomoros, Admos ir Ceboimo, kuriuos VIEŠPATS sugriovė savo pyktyje ir savo rūstybėje;</verse>
				<verse number="24">visos tautos sakys: ‘Kodėl VIEŠPATS taip padarė šitai šaliai? Ką reiškia šito didelio pykčio įkarštis?’</verse>
				<verse number="25">Tada sakys: ‘Kadangi jie paliko VIEŠPATIES, savo tėvų Dievo, sandorą, kurią jis sudarė su jais, išvedęs juos iš Egipto šalies;</verse>
				<verse number="26">nes jie nuėjo ir tarnavo kitiems dievams, ir garbino juos, dievus, kurių jie nepažinojo ir kurių jis nebuvo jiems davęs;</verse>
				<verse number="27">ir VIEŠPATIES pyktis užsidegė prieš šitą šalį, kad užleistų ant jos visus prakeikimus, užrašytus šitoje knygoje;</verse>
				<verse number="28">ir supykęs, užsirūstinęs ir smarkiai įnirtęs, VIEŠPATS juos išrovė iš jų šalies ir juos įmetė į kitą šalį, kaip yra šią dieną’.</verse>
				<verse number="29">Kas paslėpta, priklauso VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui; o tai, kas apreikšta, priklauso mums ir mūsų vaikams per amžius, kad vykdytume visus šito įstatymo žodžius“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">„Ir įvyks, kai ant tavęs ateis visi šie dalykai, palaiminimas ir prakeikimas, kuriuos išstačiau tavo akivaizdon, ir tu juos prisiminsi tarp visų tautų, kur VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tave išvaręs,</verse>
				<verse number="2">ir sugrįši pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir paklusi jo balsui tu ir tavo vaikai visa savo širdimi ir visa savo siela visame, ką aš šią dieną tau įsakau;</verse>
				<verse number="3">tada VIEŠPATS, tavo Dievas, nukreips tavo nelaisvę ir pasigailės tavęs, ir sugrįš bei surinks tave iš visų tautų, kur VIEŠPATS, tavo Dievas, buvo tave išsklaidęs.</verse>
				<verse number="4">Jei kas iš tavųjų būtų išvaryti į tolimiausius dangaus pakraščius, iš ten VIEŠPATS, tavo Dievas, tave surinks ir iš ten tave atves;</verse>
				<verse number="5">ir VIEŠPATS, tavo Dievas, tave nuves į šalį, kurią buvo pasisavinę tavo tėvai, ir tu ją pasisavinsi; ir jis darys tau gera ir padaugins tave daugiau už tavo tėvus.</verse>
				<verse number="6">Ir VIEŠPATS, tavo Dievas, apipjaustys tavo širdį ir tavo sėklos širdį, kad mylėtum VIEŠPATĮ, savo Dievą, visa savo širdimi ir visa savo siela, kad gyventum.</verse>
				<verse number="7">Ir VIEŠPATS, tavo Dievas, uždės visus šiuos prakeikimus ant tavo priešų ir ant tų, kurie tavęs nekenčia, kurie persekiojo tave.</verse>
				<verse number="8">Ir tu sugrįši ir paklusi VIEŠPATIES balsui ir vykdysi visus jo įsakymus, kuriuos šią dieną tau įsakau.</verse>
				<verse number="9">Ir VIEŠPATS, tavo Dievas, padarys tave gausiu kiekviename tavo rankos darbe, tavo kūno vaisiuje, tavo galvijų vaisiuje ir tavo šalies vaisiuje, dėl gero; nes VIEŠPATS vėl džiaugsis tavimi dėl gero, kaip jis džiaugėsi tavo tėvais;</verse>
				<verse number="10">jei klausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, kad laikytumeisi jo įsakymų ir jo įstatų, kurie yra užrašyti šioje įstatymo knygoje, ir jei atsigręši į VIEŠPATĮ, savo Dievą, visa savo širdimi ir visa savo siela.</verse>
				<verse number="11">Nes šitas įsakymas, kurį šią dieną tau įsakau, nėra nuo tavęs paslėptas, ir nėra toli.</verse>
				<verse number="12">Jis ne danguje, kad sakytum: ‘Kas už mus pakils į dangų ir mums jį atneš, kad jį girdėtume ir vykdytume?’</verse>
				<verse number="13">Ir jis nėra už jūros, kad sakytum: ‘Kas už mus pereis jūrą ir mums jį atneš, kad jį girdėtume ir vykdytume?’</verse>
				<verse number="14">Bet tas žodis labai arti tavęs, tavo burnoje ir tavo širdyje, kad jį vykdytum.</verse>
				<verse number="15">Štai šią dieną išstačiau tavo akivaizdon gyvenimą ir gėrį, mirtį ir blogį;</verse>
				<verse number="16">tuo, kad tau šią dieną įsakau mylėti VIEŠPATĮ, savo Dievą, vaikščioti jo keliais ir laikytis jo įsakymų, jo įstatų ir jo teismų, kad gyventum ir daugintumeisi; ir VIEŠPATS, tavo Dievas, tave laimins šalyje, į kurią eini jos pasisavinti.</verse>
				<verse number="17">Bet jei nukryps tavo širdis, kad nebeklausysi, bet būsi atitrauktas ir garbinsi kitus dievus, ir jiems tarnausi;</verse>
				<verse number="18">tai jums šią dieną paskelbiu, kad tikrai pražūsite, ir neprailginsite savo dienų šalyje, į kurią eini per Jordaną, kad eitum jos pasisavinti.</verse>
				<verse number="19">Šią dieną šaukiu dangų ir žemę, kad liudytų prieš jus, jog išstačiau prieš jus gyvenimą ir mirtį, palaiminimą ir prakeikimą; taigi pasirink gyvenimą, kad gyventum, tu ir tavo sėkla;</verse>
				<verse number="20">kad mylėtum VIEŠPATĮ, savo Dievą, kad paklustum jo balsui ir kad prie jo priliptum; nes jis yra tavo gyvenimas ir tavo dienų ilgis; kad gyventum šalyje, kurią VIEŠPATS prisiekė tavo tėvams: Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, jiems duoti“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">Ir Mozė nuėjo ir kalbėjo šituos žodžius visam Izraeliui.</verse>
				<verse number="2">Ir jis jiems tarė: „Šią dieną esu šimto dvidešimties metų; nebegaliu išeiti ir įeiti; taip pat VIEŠPATS yra man pasakęs: ‘Tu nepereisi per šitą Jordaną’.</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATS, tavo Dievas, jis pereis tavo priešakyje ir išnaikins šitas tautas iš tavo akivaizdos, ir tu jas pasisavinsi; Jozuė pereis tavo priešakyje, kaip VIEŠPATS yra pasakęs.</verse>
				<verse number="4">Ir VIEŠPATS jiems padarys, kaip jis padarė Sihonui ir Ogui, amoritų karaliams, ir šaliai tų, kuriuos jis sunaikino.</verse>
				<verse number="5">Ir VIEŠPATS juos atiduos jūsų akyse, kad jiems padarytumėte pagal visus įsakymus, kuriuos esu jums įsakęs.</verse>
				<verse number="6">Būkite stiprūs ir drąsūs, nebijokite ir neišsigąskite jų; nes VIEŠPATS, tavo Dievas, jis yra tas, kuris eina su tavimi; jis tavęs neapvils ir nepaliks tavęs“.</verse>
				<verse number="7">Ir Mozė pašaukė Jozuę ir jam tarė viso Izraelio akyse: „Būk stiprus ir drąsus; nes turi eiti su šita tauta į šalį, kurią jiems duoti VIEŠPATS prisiekė jų tėvams; tu padarysi, kad jie ją paveldėtų.</verse>
				<verse number="8">Ir VIEŠPATS, jis yra tas, kuris eina tavo priešakyje; jis bus su tavimi, jis tavęs neapvils ir nepaliks tavęs; nebijok ir nesunerimk“.</verse>
				<verse number="9">Ir Mozė užrašė šitą įstatymą ir įteikė jį kunigams, Levio sūnums, kurie neša VIEŠPATIES Sandoros skrynią, ir visiems Izraelio vyresniesiems.</verse>
				<verse number="10">Ir Mozė jiems įsakė, sakydamas: „ Kiekvienų septynerių metų pabaigoje, atleidimo metų iškilmėse, per Padangčių šventę,</verse>
				<verse number="11">kai visas Izraelis ateis pasirodyti VIEŠPATIES, tavo Dievo, akivaizdoje, vietoje, kurią jis išsirinks, skaitysi šitą įstatymą viso Izraelio priešakyje, jiems girdint.</verse>
				<verse number="12">Surink tautą, vyrus, moteris, vaikus ir savo ateivius, esančius tavo vartuose, kad jie girdėtų ir kad jie išmoktų, ir bijotų VIEŠPATIES, jūsų Dievo, ir laikytųsi vykdydami visus šito įstatymo žodžius;</verse>
				<verse number="13">ir kad jų vaikai, kurie nėra nieko pažinę, išgirstų ir išmoktų bijoti VIEŠPATIES, jūsų Dievo, tol, kol jūs gyvenate šalyje, į kurią einate per Jordaną jos pasisavinti“.</verse>
				<verse number="14">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Štai artėja tavo dienos, kad mirtumei; pašauk Jozuę ir atsistokite susirinkimo padangtėje, kad jam duočiau įpareigojimą“. Ir Mozė bei Jozuė nuėjo ir atsistojo susirinkimo padangtėje.</verse>
				<verse number="15">Ir VIEŠPATS pasirodė padangtėje debesies stulpe; o debesies stulpas stovėjo virš padangtės durų.</verse>
				<verse number="16">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Štai tu užmigsi prie savo tėvų; o šita tauta pakils ir nueis paleistuvaudama paskui dievus svetimšalių šalies, į kurią eina būti tarp jų, ir paliks mane, ir sulaužys mano sandorą, kurią sudariau su jais.</verse>
				<verse number="17">Tada tą dieną mano pyktis užsidegs prieš juos, ir aš juos paliksiu ir paslėpsiu nuo jų savo veidą, ir jie bus praryti, ir juos ištiks daug piktybių ir suspaudimų; kad jie tą dieną sakys: ‘Ar ne dėl to mus ištiko šitos piktybės, kad mūsų Dievo nėra tarp mūsų?’</verse>
				<verse number="18">Ir tą dieną visiškai paslėpsiu savo veidą dėl visų piktybių, kurias jie padarė, nukrypdami pas kitus dievus.</verse>
				<verse number="19">Todėl dabar užrašyk sau šitą giesmę ir jos mokyk Izraelio vaikus: įdėk ją į jų burnas, kad šita giesmė man būtų liudijimas prieš Izraelio vaikus.</verse>
				<verse number="20">Nes kai juos būsiu įvedęs į šalį, plūstančią pienu ir medumi, kurią prisiekiau jų tėvams; ir kai jie bus pavalgę, pasisotinę ir nutukę; tada jie nusigręš į kitus dievus, jiems tarnaus, mane kurstys ir sulaužys mano sandorą.</verse>
				<verse number="21">Ir įvyks, kai juos ištiks daug piktybių ir vargų, šita giesmė liudys prieš juos kaip liudytojas; nes ji nebus pamiršta iš jų sėklos burnos; nes žinau jų sumanymus, ką jie ketina netgi dabar, prieš man juos įvedant į šalį, kurią prisiekiau“.</verse>
				<verse number="22">Taigi tą pačią dieną Mozė užrašė šitą giesmę ir jos mokė Izraelio vaikus.</verse>
				<verse number="23">Ir jis įpareigojo Nūno sūnų Jozuę ir tarė: „Būk stiprus ir geros drąsos; nes tu įvesi Izraelio vaikus į šalį, kurią jiems prisiekiau; o aš būsiu su tavimi“.</verse>
				<verse number="24">Ir įvyko, kai Mozė buvo baigęs rašyti į knygą šito įstatymo žodžius, kol jie buvo užbaigti,</verse>
				<verse number="25">Mozė įsakė levitams, kurie neša VIEŠPATIES Sandoros skrynią, sakydamas:</verse>
				<verse number="26">„Imkite šitą įstatymo knygą ir ją padėkite VIEŠPATIES, savo Dievo, Sandoros skrynios šone, kad ten ji būtų kaip liudijimas prieš tave.</verse>
				<verse number="27">Nes aš žinau tavo maištingumą ir tavo kietasprandiškumą; štai man dar tebesant gyvam su jumis šią dieną, jūs buvote maištingi prieš VIEŠPATĮ; o kiek dar labiau po mano mirties!?</verse>
				<verse number="28">Surinkite pas mane visus savo genčių vyresniuosius ir savo pareigūnus, kad kalbėčiau šituos žodžius jiems į ausis ir šaukčiausi dangų ir žemę liudyti prieš juos.</verse>
				<verse number="29">Nes žinau, kad po mano mirties jūs visiškai sugadinsite save ir nukrypsite nuo to kelio, kurį esu jums įsakęs; ir paskutinėmis dienomis jus ištiks nelaimė; nes darysite, kas pikta VIEŠPATIES akyse, kurstydami jo pyktį savo rankų darbu“.</verse>
				<verse number="30">Ir Mozė kalbėjo visam Izraelio susirinkimui į ausis šitos giesmės žodžius, kol jie buvo užbaigti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">„Palenkite ausį, o jūs, dangūs, o aš kalbėsiu; ir klausyk, o žeme, mano burnos žodžių.</verse>
				<verse number="2">Mano mokslas varvės kaip lietus, mano kalba lašės kaip rasa, kaip smulkus lietus ant gležnų žolių ir kaip liūtys ant žolės;</verse>
				<verse number="3">nes paskelbsiu VIEŠPATIES vardą; priskirkite didybę mūsų Dievui.</verse>
				<verse number="4">Jis yra Uola, tobulas jo darbas; nes visi jo keliai yra teismas: jis yra tiesos Dievas ir be jokios neteisybės, teisus ir teisingas.</verse>
				<verse number="5">Jie sugadino save, jų dėmė nėra jo vaikų dėmė; jie yra iškrypusi ir sukta karta.</verse>
				<verse number="6">Ar taip atsilyginate VIEŠPAČIUI, o kvaila ir neišmintinga tauta? Argi ne jis tavo tėvas, kuris tave nupirko? Argi ne jis tave padarė ir tave įtvirtino?</verse>
				<verse number="7">Atsimink senovės dienas, apmąstyk daugelių kartų metus; paklausk savo tėvo, ir jis tau išdėstys; savo vyresniųjų, ir jie tau papasakos.</verse>
				<verse number="8">Kai Aukščiausiasis padalino tautoms jų paveldą, kai jis perskyrė Adomo sūnus, jis nustatė tautų ribas pagal Izraelio vaikų skaičių.</verse>
				<verse number="9">Nes VIEŠPATIES dalis yra jo tauta; Jokūbas yra jo paveldo sklypas.</verse>
				<verse number="10">Jis rado jį dykumos šalyje, tuščioje staugiančioje dykumoje; jis jį vedžiojo, mokė jį, saugojo jį kaip savo akies obuolį.</verse>
				<verse number="11">Kaip erelis išjudina savo lizdą, plasnoja viršum savo jauniklių, išskleidžia savo sparnus, juos paima, juos neša ant savo sparnų,</verse>
				<verse number="12">taip VIEŠPATS vienas jį vedė, ir nebuvo su juo svetimo dievo.</verse>
				<verse number="13">Padarė, kad jis jotų ant žemės aukštumų, kad valgytų laukų prieaugį; ir davė jam čiulpti medų iš uolos ir aliejų iš titnaginės uolos;</verse>
				<verse number="14">karvių sviestą ir avių pieną su avinėlių taukais, Bašano veislės avinų ir ožių su kviečių inkstų taukais; ir tu gėrei gryną vynuogių kraują.</verse>
				<verse number="15">Bet Ješurūnas nutuko ir spardėsi; tu nutukęs, sustorėjęs, aptekęs riebalais; tada jis paliko Dievą, kuris jį padarė, ir paniekino savo išgelbėjimo Uolą.</verse>
				<verse number="16">Jie kurstė jo pavydą svetimais dievais, bjaurystėmis kurstė jo pyktį.</verse>
				<verse number="17">Jie aukojo velniams, ne Dievui; dievams, kurių jie nepažino, naujiems dievams, naujai atėjusiems, kurių nebijojo jūsų tėvai.</verse>
				<verse number="18">Uolos, kuri tave pagimdė, neatsimeni ir esi pamiršęs Dievą, kuris tave suformavo.</verse>
				<verse number="19">Ir kai VIEŠPATS tai matė, jis bjaurėjosi jais dėl savo sūnų ir savo dukterų kurstymo.</verse>
				<verse number="20">Ir jis tarė: ‘Aš paslėpsiu nuo jų savo veidą, aš pamatysiu, koks bus jų galas; nes jie yra labai priešgyni karta, vaikai, kuriuose nėra tikėjimo.</verse>
				<verse number="21">Jie sukėlė man pavydą tuo, kas ne Dievas; jie kurstė mano pyktį savo tuštybėmis; ir aš jiems sukelsiu pavydą tais, kurie nėra tauta; sukurstysiu jiems pyktį kvailąja tauta.</verse>
				<verse number="22">Nes mano pyktyje užsidegė ugnis, ir degs iki žemiausio pragaro, ir praris žemę su jos prieaugiu, ir padegs kalnų pamatus.</verse>
				<verse number="23">Aš krausiu ant jų nelaimes; savo strėles išeikvosiu ant jų.</verse>
				<verse number="24">Jie bus bado sudeginti, suėsti deginančio karščio ir kartaus naikinimo; taip pat siųsiu ant jų žvėrių dantis su dulkių gyvačių nuodais.</verse>
				<verse number="25">Lauke kalavijas, o viduje siaubas sunaikins tiek jaunuolį, tiek mergelę, tiek ir žinduklį su žilagalviu.</verse>
				<verse number="26">Aš sakiau: „Aš juos išsklaidyčiau į pakampes, padaryčiau, kad liautųsi jų atminimas tarp žmonių“;</verse>
				<verse number="27">jei nebūčiau bijojęs priešo rūstybės, kad kartais jų priešininkai nesielgtų svetimai, kad jie nesakytų: „Mūsų ranka aukšta, VIEŠPATS viso to nepadarė“’.</verse>
				<verse number="28">Nes jie tauta, neturinti patarimo, ir nėra juose jokio supratimo.</verse>
				<verse number="29">O, kad jie būtų išmintingi, kad jie tai suprastų, kad jie apsvarstytų savo galą!</verse>
				<verse number="30">Kaip galėtų vienas vytis tūkstantį, o du priversti bėgti dešimt tūkstančių, jei jų Uola nebūtų jų pardavusi, jei VIEŠPATS nebūtų jų užrakinęs?</verse>
				<verse number="31">Nes jų uola nėra kaip mūsų Uola, net patiems mūsų priešams sprendžiant.</verse>
				<verse number="32">Nes jų vynmedis yra iš Sodomos vynmedžio ir iš Gomoros laukų; jų vynuogės – tulžies vynuogės, jų kekės karčios;</verse>
				<verse number="33">jų vynas – slibinų nuodai ir baisūs gyvačių nuodai.</verse>
				<verse number="34">‘Ar tai ne pas mane sukaupta ir užantspauduota tarp mano lobynų?</verse>
				<verse number="35">Mano yra kerštas ir atlyginimas; jų koja paslys tinkamu laiku; nes jų didžiulės nelaimės diena yra arti, ir atskuba tai, kas juos ištiks’.</verse>
				<verse number="36">Nes VIEŠPATS teis savo tautą ir apgailestaus dėl savo tarnų, kai pamatys, kad išsekusios jų jėgos ir nebėra užrakinto ar palikto.</verse>
				<verse number="37">Ir jis sakys: ‘Kur yra jų dievai, jų uola, kuria jie pasitikėjo?</verse>
				<verse number="38">Kurie ėdė jų aukų taukus ir gėrė jų geriamųjų aukų vyną? Tegul jie keliasi ir jums padeda, ir tebūna jūsų apsauga’.</verse>
				<verse number="39">‘Matykite dabar, kad aš, būtent aš esu jis, ir nėra dievo šalia manęs; aš užmušu ir aš atgaivinu; aš sužeidžiu ir aš pagydau; nei vieno nėra, kuris galėtų išgelbėti iš mano rankos.</verse>
				<verse number="40">Nes aš pakeliu į dangų savo ranką ir sakau: „Aš gyvenu per amžius.</verse>
				<verse number="41">Jei aš pagaląsiu savo žibantį kalaviją ir mano ranka stversis teismo; aš atkeršysiu savo priešams ir atlyginsiu tiems, kurie manęs nekenčia.</verse>
				<verse number="42">Aš nugirdysiu savo strėles krauju, o mano kalavijas rys kūną; krauju užmuštųjų ir belaisvių, nuo kerštų priešui pradžios“.</verse>
				<verse number="43">Džiaukitės, o jūs tautos, su jo tauta; nes jis atkeršys už savo tarnų kraują ir atsilygins kerštu savo priešininkams, ir bus gailestingas savo šaliai ir savo tautai’“.</verse>
				<verse number="44">Ir Mozė atėjo ir kalbėjo visus šitos giesmės žodžius tautai į ausis, jis ir Nūno sūnus Ošėja.</verse>
				<verse number="45">Ir Mozė baigė kalbėti visus šituos žodžius visam Izraeliui;</verse>
				<verse number="46">ir jis jiems tarė: „Pakreipkite savo širdis į visus žodžius, kuriuos šią dieną liudiju tarp jūsų, kuriuos įsakysite savo vaikams laikytis, kad vykdytų visus šito įstatymo žodžius.</verse>
				<verse number="47">Nes tai nėra jums tuščias dalykas; kadangi tai yra jūsų gyvenimas; ir per šitą dalyką jūs prailginsite savo dienas šalyje, į kurią einate per Jordaną jos pasisavinti“.</verse>
				<verse number="48">Ir tą pačią dieną VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:</verse>
				<verse number="49">„Užlipk į šitą Abarimo kalną, į Nebo kalną, esantį Moabo šalyje priešais Jerichą; ir apžvelk Kanaano šalį, kurią duodu Izraelio vaikams nuosavybėn;</verse>
				<verse number="50">ir numirk tame kalne, į kurį įkopsi, ir būk surinktas prie savo tautos; kaip tavo brolis Aaronas mirė Horo kalne ir buvo surinktas prie savo tautos;</verse>
				<verse number="51">kadangi man nusižengėte tarp Izraelio vaikų prie Meriba-Kadešo vandenų Cino dykumoje; kadangi manęs nepašventėte Izraelio vaikų tarpe.</verse>
				<verse number="52">Tačiau pamatysi tą šalį priešais save; bet neisi ten į šalį, kurią duodu Izraelio vaikams“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">O šitas yra palaiminimas, kuriuo Dievo vyras Mozė palaimino Izraelio vaikus prieš savo mirtį.</verse>
				<verse number="2">Ir jis tarė: „VIEŠPATS atėjo iš Sinajaus ir jiems patekėjo iš Seyro; jis spinduliavo nuo Parano kalno, ir atėjo su dešimčia tūkstančių šventųjų; iš jo dešinės ėjo jiems ugningas įstatymas.</verse>
				<verse number="3">Taip, jis pamilo tą tautą; visi jo šventieji yra tavo rankoje; jie atsisėdo prie tavo kojų; kiekvienas gaus iš tavo žodžių.</verse>
				<verse number="4">Mozė mums įsakė įstatymą, būtent Jokūbo susirinkimo paveldą.</verse>
				<verse number="5">Ir jis buvo karaliumi Ješurūne, kai susirinko tautos galvos su Izraelio gentimis.</verse>
				<verse number="6">Tegyvena Rubenas ir tenemiršta; ir tenebūna jo žmonių mažai“.</verse>
				<verse number="7">O šis yra Judos palaiminimas: ir jis tarė: „Išgirsk, VIEŠPATIE, Judos balsą ir atvesk jį pas jo tautą; jo rankų jam tepakanka; ir būk jam pagalba nuo jo priešų“.</verse>
				<verse number="8">O apie Levį jis pasakė: „Tavo Tumimas ir tavo Urimas tebūna su tavo šventuoju, kurį mėginai Masoje ir su kuriuo ginčijaisi prie Meribos vandenų;</verse>
				<verse number="9">kuris sakė savo tėvui ir savo motinai: ‘Nemačiau jo’; ir jis nepripažino savo brolių, ir nepažinojo savo vaikų; nes jis laikėsi tavo žodžio ir laikėsi tavo sandoros.</verse>
				<verse number="10">Jie mokys Jokūbą tavo teismų ir Izraelį tavo įstatymo; jie dės smilkalus tavo akivaizdoje ir visą deginamąją auką ant tavo aukuro.</verse>
				<verse number="11">Palaimink, VIEŠPATIE, jo turtą ir priimk jo rankų darbą; mušk strėnas tų, kurie keliasi prieš jį, ir tų, kurie jo nekenčia, kad jie nebepakiltų“.</verse>
				<verse number="12">Apie Benjaminą jis pasakė: „VIEŠPATIES mylimasis saugiai prie jo gyvens; VIEŠPATS jį apdengs per visą dieną, ir jis gyvens tarp jo pečių“.</verse>
				<verse number="13">O apie Juozapą jis pasakė: „Jo žemė tebūna VIEŠPATIES palaiminta brangiais dangaus dalykais, rasa ir gelme, gulinčia apačioje,</verse>
				<verse number="14">brangiais saulės atneštais vaisiais, brangiais mėnulio duodamais dalykais,</verse>
				<verse number="15">geriausiais senovės kalnų dalykais ir brangiais amžinųjų kalvų dalykais,</verse>
				<verse number="16">brangiais žemės ir jos pilnumo dalykais, ir geranoriškumu to, kuris gyveno krūme; tegul palaiminimas ateina ant Juozapo galvos, ant viršugalvio to, kuris buvo atskirtas nuo savo brolių.</verse>
				<verse number="17">Jo šlovė kaip jo jaučio pirmagimis, o jo ragai kaip vienaragių ragai: jais jis badys tautas drauge iki žemės pakraščių; o jie yra Efraimo tūkstančiai ir jie yra Manaso tūkstančiai“.</verse>
				<verse number="18">O apie Zebuloną jis pasakė: „Džiaukis, Zebulonai, savo išėjimais; ir, Isacharai, savo palapinėmis.</verse>
				<verse number="19">Jie pakvies tautą į kalną; ten jie aukos teisumo aukas; nes jie čiulps iš jūrų gausos ir iš smėlyje paslėptų lobių“.</verse>
				<verse number="20">O apie Gadą jis pasakė: „Palaimintas tebūna tas, kuris praplečia Gadą; jis gyvena kaip liūtas ir sudrasko ranką ir galvos viršugalvį.</verse>
				<verse number="21">Ir jis sau parūpino pirmąją dalį, nes ten, ant įstatymleidžio dalies, jis buvo pasodintas; ir jis atėjo su tautos galvomis, jis vykdė VIEŠPATIES teisingumą ir jo teismus su Izraeliu“.</verse>
				<verse number="22">O apie Daną jis pasakė: „Danas – liūto jauniklis; jis iššoks iš Bašano“.</verse>
				<verse number="23">O apie Naftalį jis pasakė: „O Naftali, pasotintas palankumu ir pilnas VIEŠPATIES palaiminimo; pasisavink vakarus ir pietus“.</verse>
				<verse number="24">O apie Ašerą jis pasakė: „Ašeras tebūna palaimintas vaikais; jis tebūna priimtinas savo broliams ir temirko aliejuje savo koją.</verse>
				<verse number="25">Tavo apavas bus geležis ir varis; o tavo stiprybė bus tokia, kaip tavo dienos“.</verse>
				<verse number="26">„Nėra lygaus Ješurūno Dievui, kuris joja ant dangaus tau į pagalbą ir savo didybe ant padangės.</verse>
				<verse number="27">Amžinasis Dievas yra tavo prieglobstis, o apačioje – amžinos rankos; ir jis išvarys priešą iš tavo akivaizdos; ir sakys: ‘Sunaikink juos ’.</verse>
				<verse number="28">Izraelis tada saugiai gyvens pats vienas; Jokūbo šaltinis bus javų ir vyno šalyje; taip pat jo dangūs lašės rasa.</verse>
				<verse number="29">Laimingas tu, o Izraeli; kas yra toks, kaip tu, o tauta, išgelbėta VIEŠPATIES, tavo pagalbos skydo, ir kuris yra tavo puikybės kalavijas! ir tavo priešai rasis tau meluojantys; o tu mindžiosi jų aukštumas“.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="6">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Tada Jozuė pasišaukė rubenus, gadus ir pusę Manaso genties</verse>
				<verse number="2">ir tarė jiems: „Jūs laikėtės visko, ką VIEŠPATIES tarnas Mozė jums įsakė, ir paklusote mano balsui visame, ką jums įsakiau;</verse>
				<verse number="3">jūs nepalikote savo brolių per šitas daugelį dienų iki šios dienos, bet laikėtės VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymo įpareigojimo.</verse>
				<verse number="4">O dabar VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra davęs jūsų broliams poilsį, kaip jiems pažadėjo; taigi dabar sugrįžkite ir eikite į savo palapines, į savo nuosavybės šalį, kurią VIEŠPATIES tarnas Mozė jums davė anapus Jordano.</verse>
				<verse number="5">Tik stropiai žiūrėkite, kad vykdytumėte įsakymą ir įstatymą, kurį VIEŠPATIES tarnas Mozė jums įpareigojo: mylėti VIEŠPATĮ, jūsų Dievą, vaikščioti visais jo keliais, laikytis jo įsakymų, prilipti prie jo ir jam tarnauti visa savo širdimi ir visa savo siela“.</verse>
				<verse number="6">Taigi Jozuė juos palaimino ir išleido; ir jie ėjo į savo palapines.</verse>
				<verse number="7">Na, o vienai Manaso genties pusei Mozė buvo davęs nuosavybę Bašane, o kitai jos pusei Jozuė davė jų brolių tarpe šiapus Jordano į vakarus. Ir kai Jozuė juos paleido į jų palapines, tuomet ir juos palaimino</verse>
				<verse number="8">ir kalbėjo jiems, sakydamas: „Su dideliais turtais grįžkite į savo palapines, su labai daug galvijų, su sidabru, su auksu, su variu, su geležimi ir su labai daug drabužių; pasidalykite savo priešų grobiu su savo broliais“.</verse>
				<verse number="9">O Rubeno vaikai, Gado vaikai ir pusė Manaso genties sugrįžo ir išėjo nuo Izraelio vaikų iš Šilojaus, esančio Kanaano šalyje, kad eitų į Gileado kraštą, į savo nuosavybės šalį, kurią jie buvo pasisavinę, pagal VIEŠPATIES žodį per Mozės ranką.</verse>
				<verse number="10">Ir atėję prie Jordano ribų, esančių Kanaano šalyje, Rubeno vaikai, Gado vaikai ir pusė Manaso genties ten prie Jordano pastatė aukurą, matomą didžiulį aukurą.</verse>
				<verse number="11">Ir Izraelio vaikai išgirdo sakant: „Štai Rubeno vaikai, Gado vaikai ir pusė Manaso genties pastatė aukurą priešais Kanaano šalį, Jordano ribose, prie Izraelio vaikų praėjimo“.</verse>
				<verse number="12">Ir kai Izraelio vaikai tai išgirdo, visas Izraelio vaikų susirinkimas susirinko į Šilojų, kad eitų prieš juos į karą.</verse>
				<verse number="13">Ir Izraelio vaikai siuntė pas Rubeno vaikus, pas Gado vaikus ir pas pusę Manaso genties į Gileado šalį kunigo Eleazaro sūnų Finehasą</verse>
				<verse number="14">ir su juo dešimt kunigaikščių, iš kiekvienų vyriausiųjų namų po kunigaikštį iš visų Izraelio genčių; ir kiekvienas jų buvo savo tėvų namų galva tarp Izraelio tūkstančių.</verse>
				<verse number="15">Ir jie atėjo pas Rubeno vaikus, Gado vaikus ir pas pusę Manaso genties į Gileado šalį ir jiems kalbėjo, sakydami:</verse>
				<verse number="16">„Taip sako visas VIEŠPATIES susirinkimas: ‘Kas tai per nusižengimas, kurį padarėte prieš Izraelio Dievą, nusigręždami šią dieną nuo sekimo paskui VIEŠPATĮ, statydamiesi aukurą, kad šią dieną maištautumėte prieš VIEŠPATĮ?</verse>
				<verse number="17">Argi mums per maža Peoro neteisybės, nuo kurios mes nesame apsivalę iki šios dienos, nors ir buvo rykštė VIEŠPATIES susirinkime,</verse>
				<verse number="18">kad nusigręžiate šią dieną nuo sekimo paskui VIEŠPATĮ? Ir bus, kadangi jūs šiandien maištaujate prieš VIEŠPATĮ, tai rytoj jis užsirūstins ant viso Izraelio susirinkimo.</verse>
				<verse number="19">Tačiau jei jūsų nuosavybės šalis nešvari, tai pereikite į VIEŠPATIES nuosavybės šalį, kurioje gyvena VIEŠPATIES padangtė, ir pasiimkite nuosavybę tarp mūsų; bet nemaištaukite prieš VIEŠPATĮ ir nemaištaukite prieš mus, statydamiesi aukurą šalia VIEŠPATIES, mūsų Dievo, aukuro.</verse>
				<verse number="20">Argi Zeracho sūnus Achanas nenusižengė prakeiktu dalyku, ir ar neištiko rūstybė ant viso Izraelio susirinkimo? Ir tas žmogus ne vienas pražuvo savo neteisybėje.’“</verse>
				<verse number="21">Tada Rubeno vaikai, Gado vaikai ir pusė Manaso genties atsakydami kalbėjo Izraelio tūkstančių galvoms:</verse>
				<verse number="22">„VIEŠPATS dievų Dievas, VIEŠPATS dievų Dievas, jis žino, ir pats Izraelis žinos; jei tai būtų maištu ar nusižengimu prieš VIEŠPATĮ (šią dieną negelbėk mūsų),</verse>
				<verse number="23">kad pasistatėme aukurą, kad nusigręžtume nuo sekimo paskui VIEŠPATĮ ar jei aukotume ant jo deginamąsias aukas ar maisto aukas, ar jei aukotume ant jo taikos aukas, tai pats VIEŠPATS to tepareikalauja,</verse>
				<verse number="24">jei mes to nepadarėme bijodami to dalyko, sakydami: Ateityje jūsų vaikai kalbėtų mūsų vaikams, sakydami: ‘Kas jums darbo su VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu?</verse>
				<verse number="25">Nes VIEŠPATS padarė Jordaną riba tarp mūsų ir jūsų, jūs, Rubeno vaikai ir Gado vaikai; jūs neturite dalies VIEŠPATYJE’; taip jūsų vaikai padarytų, kad mūsų vaikai liautųsi bijoję VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="26">Todėl mes sakėmė: ‘Ruoškimės pasistatyti aukurą ne deginamajai aukai ir ne kitokiai aukai;</verse>
				<verse number="27">bet kad jis būtų liudytojas tarp mūsų ir jūsų ir tarp mūsų kartų po mūsų, kad mes galėtume atlikti VIEŠPATIES tarnystę jo akivaizdoje savo deginamosiomis aukomis, savo kitomis aukomis ir savo taikos aukomis; kad ateinančiais laikais jūsų vaikai nesakytų mūsų vaikams: ‘Jūs neturite dalies VIEŠPATYJE’.</verse>
				<verse number="28">Todėl sakėme, kad bus, kai ateinančiais laikais jie taip sakys mums ar mūsų kartoms, tada mes atsakysime: ‘Pažiūrėkite į VIEŠPATIES aukuro pavyzdį, kurį padarė mūsų tėvai ne deginamosioms aukoms ir ne kitoms aukoms; bet jis yra liudytojas tarp mūsų ir jūsų’.</verse>
				<verse number="29">Gink Dieve, kad mes maištautume prieš VIEŠPATĮ ir šią dieną nusigręžtume nuo sekimo paskui VIEŠPATĮ, statydami aukurą deginamosioms aukoms, maisto aukoms ar kitoms aukoms šalia VIEŠPATIES, mūsų Dievo, aukuro, esančio prieš jo padangtę“.</verse>
				<verse number="30">Ir kai kunigas Finehasas ir su juo esantys susirinkimo kunigaikščiai bei Izraelio tūkstančių galvos išgirdo žodžius, kuriuos kalbėjo Rubeno vaikai, Gado vaikai ir Manaso vaikai, jiems tai patiko.</verse>
				<verse number="31">Ir Finehasas, kunigo Eleazaro sūnus, tarė Rubeno vaikams, Gado vaikams ir Manaso vaikams: „Šią dieną supratome, kad VIEŠPATS yra tarp mūsų, kadangi jūs nepadarėte šio nusižengimo prieš VIEŠPATĮ; dabar jūs išgelbėjote Izraelio vaikus iš VIEŠPATIES rankos“.</verse>
				<verse number="32">Ir kunigo Eleazaro sūnus Finehasas ir kunigaikščiai sugrįžo nuo Rubeno vaikų ir nuo Gado vaikų iš Gileado šalies į Kanaano šalį pas Izraelio vaikus ir jiems parnešė žinią.</verse>
				<verse number="33">Ir tas dalykas patiko Izraelio vaikams; ir Izraelio vaikai laimino Dievą ir neketino eiti prieš juos aukštyn į mūšį, kad sunaikintų šalį, kurioje gyveno Rubeno ir Gado vaikai.</verse>
				<verse number="34">O Rubeno vaikai ir Gado vaikai praminė tą aukurą Edu; „nes jis bus liudytojas tarp mūsų, kad VIEŠPATS yra Dievas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Ir ilgam laikui praslinkus po to, kai VIEŠPATS buvo davęs Izraeliui poilsį nuo visų jų aplinkinių priešų, įvyko, kad Jozuė paseno palaužtas amžiaus.</verse>
				<verse number="2">Ir Jozuė sušaukė visą Izraelį, jo vyresniuosius, jo galvas, jo teisėjus ir jo pareigūnus ir jiems tarė: „Aš esu senas ir palaužtas amžiaus;</verse>
				<verse number="3">ir jūs matėte viską, ką VIEŠPATS, jūsų Dievas, padarė visoms šitoms tautoms dėl jūsų; nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra tas, kuris kariavo už jus.</verse>
				<verse number="4">Štai aš jums burtu padalinau šitas likusias tautas, kad būtų paveldas jūsų gentims, nuo Jordano su visomis tautomis, kurias iškirtau, iki Didžiosios jūros į vakarus.</verse>
				<verse number="5">O VIEŠPATS, jūsų Dievas, jis jas išvys jums iš akivaizdos ir išvarys jas iš jūsų akių; ir jūs pasisavinsite jų šalį, kaip VIEŠPATS, jūsų Dievas, jums pažadėjo.</verse>
				<verse number="6">Todėl būkite labai drąsūs, kad laikytumėtės ir vykdytumėte viską, kas parašyta Mozės įstatymo knygoje, kad nenukryptumėte nuo to nei į dešinę, nei į kairę;</verse>
				<verse number="7">kad neateitumėte į tarpą šitų tautų, tų, kurios liko tarp jūsų; taip pat neminėkite jų dievų vardo nei prisaikdinkite jais, nei tarnaukite jiems, nei lenkitės prieš juos;</verse>
				<verse number="8">bet prilipkite prie VIEŠPATIES, savo Dievo, kaip esate darę iki šios dienos.</verse>
				<verse number="9">Nes VIEŠPATS išvarė jums iš akivaizdos dideles ir stiprias tautas; bet dėl jūsų, niekas nepajėgė jūsų akivaizdoje išsilaikyti iki šios dienos.</verse>
				<verse number="10">Jūsų vienas vysis tūkstantį, nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, jis yra tas, kuris kovoja už jus, kaip jums yra pažadėjęs.</verse>
				<verse number="11">Todėl labai žiūrėkite savęs, kad mylėtumėte VIEŠPATĮ, savo Dievą.</verse>
				<verse number="12">Priešingu atveju, jei kokiu būdu sugrįšite ir prilipsite prie likučio šitų tautų, tai yra likusių tarp jūsų, ir sudarysite su jomis santuokas, įeisite pas jas, o jos pas jus;</verse>
				<verse number="13">tvirtai žinokite, kad VIEŠPATS, jūsų Dievas, nebeišvarys jokių iš šitų tautų iš jūsų akivaizdos; bet jos bus jums spąstai ir žabangos, ir bizūnai jūsų šonuose, ir dygliai jūsų akyse, kol pražūsite iš šitos geros šalies, kurią VIEŠPATS, jūsų Dievas, jums davė.</verse>
				<verse number="14">Ir štai šią dieną aš einu visos žemės keliu; o jūs žinote visa savo širdimi ir visa savo siela, kad nestigo nei vieno iš visų gerų dalykų, kuriuos VIEŠPATS, jūsų Dievas, kalbėjo dėl jūsų; visi jums įvyko, nei vieno dalyko iš jų nepristigo.</verse>
				<verse number="15">Todėl įvyks, kad kaip jums atėjo visi geri dalykai, kuriuos VIEŠPATS, jūsų Dievas, jums pažadėjo; taip VIEŠPATS jums atneš visus blogus dalykus, kol jus išnaikins iš šitos geros šalies, kurią VIEŠPATS, jūsų Dievas, jums yra davęs.</verse>
				<verse number="16">Kai būsite nusižengę VIEŠPATIES, savo Dievo, sandorai, kurią jis jums įsakė, ir būsite nuėję bei tarnavę kitiems dievams ir jiems lankstęsi, tada VIEŠPATIES pyktis užsidegs prieš jus, ir jūs greitai pražūsite iš tos geros šalies, kurią jis jums yra davęs“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Ir Jozuė surinko visas Izraelio gentis į Šechemą ir sušaukė Izraelio vyresniuosius, jo galvas, jo teisėjus bei jo pareigūnus; ir jie prisistatė Dievo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="2">Ir Jozuė tarė visai tautai: „Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Senais laikais anapus upės gyveno jūsų tėvai, tai yra Teras – Abraomo tėvas ir Nahoro tėvas, ir jie tarnavo kitiems dievams.</verse>
				<verse number="3">Ir aš paėmiau jūsų tėvą Abraomą iš anapus upės ir jį vedžiau per visą Kanaano šalį, ir padauginau jo sėklą, ir daviau jam Izaoką.</verse>
				<verse number="4">O Izaokui daviau Jokūbą ir Ezavą; o Ezavui daviau Seyro kalną, kad jį pasisavintų; bet Jokūbas ir jo vaikai nusileido į Egiptą.</verse>
				<verse number="5">Taip pat nusiunčiau Mozę bei Aaroną ir ištikau rykštėmis Egiptą pagal tai, ką tarp jų dariau; o paskui jus išvedžiau.</verse>
				<verse number="6">Ir aš išvedžiau jūsų tėvus iš Egipto; ir jūs atėjote prie jūros; o egiptiečiai vijosi jūsų tėvus su vežimais ir raiteliais iki Raudonosios jūros.</verse>
				<verse number="7">Ir jiems šaukiantis VIEŠPATIES, jis pastatė tamsą tarp jūsų ir egiptiečių, ir užleido ant jų jūrą, ir apdengė juos; ir jūsų akys matė, ką padariau Egipte; ir jūs ilgą laiką gyvenote dykumoje.</verse>
				<verse number="8">Ir atvedžiau jus į šalį amoritų, gyvenusių anapus Jordano; ir jie kovojo su jumis; o aš juos padaviau į jūsų ranką, kad pasisavintumėte jų šalį; ir juos išnaikinau iš jūsų akivaizdos.</verse>
				<verse number="9">Paskui pakilo Ciporo sūnus Balakas, Moabo karalius, ir kariavo prieš Izraelį, ir pasiuntęs pasišaukė Beoro sūnų Balaamą, kad jus prakeiktų;</verse>
				<verse number="10">bet aš nenorėjau klausyti Balaamo; todėl jis jus vis laimino; taip jus išvadavau iš jo rankos.</verse>
				<verse number="11">Ir jūs perėjote per Jordaną ir atėjote į Jerichą; ir Jericho žmonės, amoritai, perizai, kanaaniečiai, hetitai, girgašai, hivai ir jebusiečiai kovojo prieš jus; o aš juos atidaviau į jūsų ranką.</verse>
				<verse number="12">Ir siunčiau pirma jūsų širšes, kurios išvarė jums iš akivaizdos juos – du amoritų karalius; bet ne tavo kalaviju ir ne tavo lanku.</verse>
				<verse number="13">Ir daviau jums šalį, dėl kurios nedirbote, ir miestus, kurių nestatėte, o juose gyvenate; jūs maitinatės iš vynuogynų ir alyvmedžių sodų, kurių nesodinote’.</verse>
				<verse number="14">Taigi dabar bijokite VIEŠPATIES ir nuoširdumu bei tiesa jam tarnaukite; ir pašalinkite dievus, kuriems tarnavo jūsų tėvai anapus upės ir Egipte; ir tarnaukite VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="15">O jei jums atrodo bloga tarnauti VIEŠPAČIUI, šią dieną pasirinkite, kam norite tarnauti: ar dievams, kuriems tarnavo jūsų tėvai, buvusieji anapus upės, ar dievams amoritų, kurių šalyje jūs gyvenate; bet aš ir mano namai, mes tarnausime VIEŠPAČIUI“.</verse>
				<verse number="16">Ir tauta atsakydama tarė: „Apsaugok Dieve, kad paliktume VIEŠPATĮ ir tarnautume kitiems dievams;</verse>
				<verse number="17">nes VIEŠPATS, mūsų Dievas, jis yra tas, kuris išvedė aukštyn mus ir mūsų tėvus iš Egipto šalies, iš vergijos namų, ir kuris darė mūsų akyse šituos didžius ženklus ir saugojo mus visame kelyje, kuriuo ėjome, ir tarp visų tautų, per kurias perėjome;</verse>
				<verse number="18">ir VIEŠPATS išvarė mums iš akivaizdos visas tautas, amoritus, gyvenusius šalyje; todėl mes irgi tarnausime VIEŠPAČIUI; nes jis yra mūsų Dievas“.</verse>
				<verse number="19">O Jozuė tarė tautai: „Jūs negalite tarnauti VIEŠPAČIUI; nes jis yra šventas Dievas; jis yra pavydus Dievas; jis neatleis jūsų nusižengimų ir jūsų nuodėmių.</verse>
				<verse number="20">Jei paliksite VIEŠPATĮ ir tarnausite svetimiems dievams, tada jis atsigręš ir darys jums pikta, ir jus sunaikins po to, kai bus jums daręs gera“.</verse>
				<verse number="21">O tauta tarė Jozuei: „Ne; mes tarnausime VIEŠPAČIUI“.</verse>
				<verse number="22">O Jozuė tarė tautai: „Jūs esate liudytojai prieš save, kad pasirinkote VIEŠPATĮ, jam tarnauti“. Ir jie tarė: „ Mes esame liudininkai“.</verse>
				<verse number="23">„Todėl dabar, sako jis, pašalinkite svetimus dievus, esančius tarp jūsų, ir palenkite savo širdis į VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą“.</verse>
				<verse number="24">Ir tauta tarė Jozuei: „VIEŠPAČIUI, savo Dievui, tarnausime ir jo balsui paklusime“.</verse>
				<verse number="25">Taip tą dieną Jozuė sudarė su tauta sandorą ir jai paskyrė įstatą ir įsaką Šecheme.</verse>
				<verse number="26">Ir Jozuė įrašė šituos žodžius į Dievo įstatymo knygą, paėmė didžiulį akmenį ir jį ten pastatė po ąžuolu, esančiu prie VIEŠPATIES šventovės.</verse>
				<verse number="27">Ir Jozuė tarė visai tautai: „Štai šis akmuo bus mums liudytojas; nes jis girdėjo visus VIEŠPATIES žodžius, kuriuos jis mums kalbėjo; todėl jis bus jums liudytojas, kad neišsigintumėte savo Dievo“.</verse>
				<verse number="28">Taigi Jozuė paleido tautą, kiekvieną į savąjį paveldą.</verse>
				<verse number="29">Ir įvyko po šitų dalykų, kad mirė Nūno sūnus Jozuė, VIEŠPATIES tarnas, būdamas šimto dešimties metų.</verse>
				<verse number="30">Ir jie palaidojo jį jo paveldo ribose, Timnat-Serache, esančiame Efraimo kalne, Gaašo kalvos šiaurinėje pusėje.</verse>
				<verse number="31">Ir Izraelis tarnavo VIEŠPAČIUI per visas Jozuės dienas ir per visas dienas vyresniųjų, kurie gyveno ilgiau už Jozuę ir kurie žinojo visus VIEŠPATIES darbus, kuriuos jis buvo padaręs Izraeliui.</verse>
				<verse number="32">O Juozapo kaulus, kuriuos Izraelio vaikai atgabeno iš Egipto, jie palaidojo Šecheme, žemės sklype, kurį Jokūbas nupirko iš Šechemo tėvo Hamoro sūnų už šimtą sidabrinių; ir tai tapo Juozapo vaikų paveldu.</verse>
				<verse number="33">Ir mirė Aarono sūnus Eleazaras; ir jie jį palaidojo kalvoje, priklausančioje jo sūnui Finehasui, kuri jam buvo duota Efraimo kalne.</verse>
				<verse number="34">ir karaliams, esantiems kalnų šiaurėje ir lygumose į pietus nuo Kineroto, ir slėnyje, ir Doro ribose, vakaruose,</verse>
				<verse number="35">ir kanaaniečiams rytuose ir vakaruose, amoritams, hetitams, perizams, jebusiečiams kalnuose ir hivams Hermono apačioje, Micpės šalyje.</verse>
				<verse number="36">Ir jie išėjo, jie ir visos jų kariuomenės su jais, tiek daug liaudies, kiek gausiai yra smilčių, esančių jūros pakrantėje, su labai daug žirgų bei vežimų.</verse>
				<verse number="37">Ir kai visi šitie karaliai susitiko, jie atėjo ir stovyklavo drauge prie Meromo vandenų, kad kovotų prieš Izraelį.</verse>
				<verse number="38">Ir VIEŠPATS tarė Jozuei: „Nebijok dėl jų; nes rytoj apie šitą laiką aš juos atiduosiu visus nužudytus Izraelio akivaizdon; jų žirgams perpjauk kojų gyslas ir sudegink jų vežimus ugnimi“.</verse>
				<verse number="39">Taip Jozuė ir visa karo tauta su juo staiga atėjo prieš juos prie Meromo vandenų; ir jie juos puolė.</verse>
				<verse number="40">Ir VIEŠPATS juos atidavė į ranką Izraelio, kuris juos sumušė ir vijosi iki didžiojo Sidono, iki Misrefot-Maimo, ir iki Micpės slėnio rytuose; ir jie mušė juos, kol jie nepaliko jiems nei vieno išlikusio.</verse>
				<verse number="41">Ir Jozuė jiems padarė, kaip VIEŠPATS jam liepė: jų žirgams jis perpjovė kojų gyslas, o jų vežimus sudegino ugnimi.</verse>
				<verse number="42">Ir tuo metu Jozuė apsisukęs paėmė Hacorą ir jo karalių nužudė kalaviju; nes Hacoras anksčiau buvo visų šitų karalysčių galva.</verse>
				<verse number="43">Ir jie iškirto kalavijo ašmenimis visas jame esančias sielas, visiškai jas sunaikindami; nei vienas neišliko kvėpuoti; o Hacorą jis sudegino ugnimi.</verse>
				<verse number="44">Ir visus šitų karalių miestus ir visus jų karalius Jozuė paėmė ir iškirto juos kalavijo ašmenimis; ir jis juos visiškai sunaikino, kaip VIEŠPATIES tarnas Mozė įsakė.</verse>
				<verse number="45">Tačiau Izraelis nesudegino nei vieno iš miestų, vis stovinčių savo tvirtumu, išskyrus vieną Hacorą, kurį Jozuė sudegino.</verse>
				<verse number="46">O visą šitų miestų grobį ir galvijus Izraelio vaikai pasiėmė sau kaip laimikį; bet visus žmones jie išžudė kalavijo ašmenimis, kol juos sunaikino, nieko nepaliko kvėpuoti.</verse>
				<verse number="47">Kaip VIEŠPATS įsakė savo tarnui Mozei, taip Mozė įsakė Jozuei, ir taip Jozuė padarė; jis nieko nepaliko nepadaryto iš viso to, ką VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="48">Taip Jozuė paėmė visą šitą šalį, kalvas, visą pietų kraštą, visą Gošeno šalį, slėnį, lygumą, Izraelio kalną ir jo slėnį;</verse>
				<verse number="49">tai yra nuo Halako kalno, einančio aukštyn į Seyrą, iki Baal-Gado, Libano slėnyje, Hermono kalno apačioje; o visus jų karalius jis paėmė, sumušė juos ir užmušė.</verse>
				<verse number="50">Ilgą laiką Jozuė kariavo su visais šitais karaliais.</verse>
				<verse number="51">Nebuvo miesto, kuris būtų sudaręs taiką su Izraelio vaikais, išskyrus hivus, Gibeono gyventojus: visus kitus jie paėmė mūšyje.</verse>
				<verse number="52">Nes tai buvo iš VIEŠPATIES, kad sukietintų jų širdis, kad jie ateitų į mūšį prieš Izraelį, kad jis juos visiškai sunaikintų ir kad jie neturėtų palankumo, bet kad jis juos išnaikintų, kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="53">Ir tuo laiku atėjo Jozuė ir iškirto anakiečius iš kalnų, iš Hebrono, iš Debyro, iš Anabo, iš visų Judos kalnų ir iš visų Izraelio kalnų; Jozuė visiškai sunaikino juos su jų miestais.</verse>
				<verse number="54">Neišliko nei vieno iš anakiečių Izraelio vaikų šalyje; išliko tik Gazoje, Gate ir Ašdode.</verse>
				<verse number="55">Taip Jozuė paėmė visą šalį pagal visa tai, ką VIEŠPATS sakė Mozei; ir Jozuė ją davė kaip paveldą Izraeliui pagal jų pasidalijimus jų gentimis. Ir šalis ilsėjosi nuo karo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Na, o šitie yra šalies karaliai, kuriuos Izraelio vaikai sumušė ir pasisavino jų šalį anapus Jordano, saulėtekio link, nuo Arnono upės iki Hermono kalno, ir visą lygumą rytuose:</verse>
				<verse number="2">amoritų karalius Sihonas, gyvenęs Hešbone ir valdęs nuo Aroero, esančio ant Arnono upės kranto ir nuo upės vidurio, nuo pusės Gileado iki Jaboko upės, kuri yra Amono vaikų riba;</verse>
				<verse number="3">ir nuo lygumos iki Kineroto jūros rytuose ir iki Lygumos jūros, tai yra Druskos jūros rytuose, keliu į Bet-Ješimotą; ir nuo pietų, Ašdot-Pisgos apačioje;</verse>
				<verse number="4">ir riba Bašano karaliaus Ogo, buvusio iš milžinų likučio, kuris gyveno Aštarote bei Edrėjyje</verse>
				<verse number="5">ir karaliavo Hermono kalne, Salche ir visame Bašane iki gešūriečių ir maakų ribos, ir pusės Gileado, Hešbono karaliaus Sihono ribos.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATIES tarnas Mozė ir Izraelio vaikai juos sumušė; ir VIEŠPATIES tarnas Mozė ją davė nuosavybėn rubenams, gadams ir pusei Manaso genties.</verse>
				<verse number="7">O šitie yra šalies karaliai, kuriuos Jozuė ir Izraelio vaikai sumušė šioje Jordano pusėje vakaruose, nuo Baal-Gado Libano slėnyje iki Halako kalno, kylančio į Seyrą; tai Jozuė davė nuosavybėn Izraelio gentims pagal jų pasidalijimus;</verse>
				<verse number="8">kalnuose, slėniuose, lygumose, šaltiniuose, dykumoje ir pietų šalyje; hetitus, amoritus, kanaaniečius, perizus, hivus ir jebusiečius:</verse>
				<verse number="9">vienas Jericho karalius; vienas karalius Ajo, esančio šalia Bet-Elio;</verse>
				<verse number="10">vienas Jeruzalės karalius; vienas Hebrono karalius;</verse>
				<verse number="11">vienas Jarmuto karalius; vienas Lachišo karalius;</verse>
				<verse number="12">vienas Eglono karalius; vienas Gezero karalius;</verse>
				<verse number="13">vienas Debyro karalius; vienas Gedero karalius;</verse>
				<verse number="14">vienas Hormos karalius; vienas Arado karalius;</verse>
				<verse number="15">vienas Libnos karalius; vienas Adulamo karalius;</verse>
				<verse number="16">vienas Makedos karalius; vienas Bet-Elio karalius;</verse>
				<verse number="17">vienas Tapuacho karalius; vienas Hefero karalius;</verse>
				<verse number="18">vienas Afeko karalius; vienas Lašarono karalius;</verse>
				<verse number="19">vienas Madono karalius; vienas Hacoro karalius;</verse>
				<verse number="20">vienas Šimron-Merono karalius; vienas Achšafo karalius;</verse>
				<verse number="21">vienas Taanacho karalius; vienas Megido karalius;</verse>
				<verse number="22">vienas Kedešo karalius; vienas Jokneamo iš Karmelio karalius;</verse>
				<verse number="23">vienas Doro karalius Doro ribose; vienas Gilgalo tautų karalius;</verse>
				<verse number="24">vienas Tircos karalius: iš viso trisdešimt vienas karalius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Na, o Jozuė buvo senas ir metų palaužtas; ir VIEŠPATS jam tarė: „Tu esi senas ir metų palaužtas, o dar lieka labai daug žemės pasisavinti.</verse>
				<verse number="2">Šita yra žemė, kuri dar lieka: visos filistinų ribos ir visi gešūriečiai</verse>
				<verse number="3">nuo Šihoro, esančio prieš Egiptą, iki Ekrono ribų šiaurėje, kuri yra priskiriama kanaaniečiams; penki filistinų viešpačiai, gazai, ašdotai, aškelonai, gatai ir ekronai; taip pat avai;</verse>
				<verse number="4">nuo pietų visa kanaaniečių šalis, Meara, esanti šalia sidoniečių, iki Afeko, iki amoritų ribų;</verse>
				<verse number="5">gebaliečių šalis ir visas Libanas saulėtekio link, nuo Baal-Gado, esančio Hermono kalno apačioje, iki įėjimo į Hamatą;</verse>
				<verse number="6">visi gyventojai kalvų krašto nuo Libano iki Misrefot-Maimo ir visi sidoniečiai; juos aš išvarysiu nuo Izraelio vaikų akivaizdos; tik ją padalink burtu izraelitams kaip paveldą, kaip esu tau įsakęs.</verse>
				<verse number="7">Taigi dabar padalyk šitą šalį kaip paveldą devynioms gentims ir pusei Manaso genties“,</verse>
				<verse number="8">su kuria rubenai ir gadai yra gavę savo paveldą, kurį Mozė jiems davė anapus Jordano, į rytus, kaip VIEŠPATIES tarnas Mozė jiems davė:</verse>
				<verse number="9">nuo Aroero, esančio ant Arnono upės kranto, miestą, esantį upės viduryje, ir visą Medebos lygumą iki Dibono;</verse>
				<verse number="10">visus miestus amoritų karaliaus Sihono, karaliavusio Hešbone, iki Amono vaikų ribos;</verse>
				<verse number="11">Gileadą, gešūriečių ir maakų ribą, visą Hermono kalną, visą Bašaną iki Salchos;</verse>
				<verse number="12">visą Bašane esančią karalystę Ogo, karaliavusio Aštarote ir Edrėjyje, kuris buvo išlikęs iš milžinų likučio; nes Mozė šituos sumušė ir juos išvarė.</verse>
				<verse number="13">Tačiau Izraelio vaikai neišvarė gešūriečių ir maakų; bet gešūriečiai ir maakai gyvena tarp izraelitų iki šios dienos.</verse>
				<verse number="14">Tik Levio genčiai jis nedavė jokio paveldo; jų paveldas yra VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, ugnies aukos, kaip jis jiems sakė.</verse>
				<verse number="15">Ir Mozė davė Rubeno vaikų genčiai paveldą pagal jų šeimas.</verse>
				<verse number="16">Ir jų riba buvo nuo Aroero, esančio ant Arnono upės kranto, miestas, esantis upės viduryje, ir visa lyguma prie Medebos;</verse>
				<verse number="17">Hešbonas ir visi jo miestai, esantys lygumoje; Dibonas, Bamot-Baalas, Bet-Baal-Meonas,</verse>
				<verse number="18">Jahacas, Kedemotas, Mefaatas,</verse>
				<verse number="19">Kirjataimas, Sibma, Caret-Šaharas slėnio kalne,</verse>
				<verse number="20">Bet-Peoras, Ašdot-Pisga, Bet-Ješimotas</verse>
				<verse number="21">ir visi lygumos miestai, ir visa karalystė amoritų karaliaus Sihono, karaliavusio Hešbone, kurį Mozė sumušė su Midjano kunigaikščiais: Eviu, Rekemu, Cūru, Hūru ir Rebu, kurie buvo Sihono kunigaikščiai, gyvenusieji šalyje.</verse>
				<verse number="22">Taip pat pranašautoją Balaamą, Beoro sūnų, Izraelio vaikai nužudė kalaviju tarp kitų jų nužudytųjų.</verse>
				<verse number="23">O Rubeno vaikų riba buvo Jordanas ir jo riba. Tas buvo Rubeno vaikų paveldas pagal jų šeimas, miestai ir jų kaimai.</verse>
				<verse number="24">Ir Mozė davė paveldą Gado genčiai, būtent Gado vaikams pagal jų šeimas.</verse>
				<verse number="25">Ir jų riba buvo Jazeras, visi Gileado miestai ir pusė Amono vaikų šalies iki Aroero, esančio prieš Rabą;</verse>
				<verse number="26">ir nuo Hešbono iki Ramat-Micpės bei Betonimo; ir nuo Mahanaimo iki Debyro ribos;</verse>
				<verse number="27">o slėnyje Bet-Haramas, Bet-Nimra, Sukotas ir Cafonas, likusioji Hešbono karaliaus Sihono karalystės dalis, Jordanas ir jo riba, tai yra iki Kinereto jūros krašto kitoje Jordano pusėje į rytus.</verse>
				<verse number="28">Šis yra paveldas Gado vaikų pagal jų šeimas, miestai ir jų kaimai.</verse>
				<verse number="29">Ir Mozė davė paveldą pusei Manaso genties; ir šita buvo nuosavybė pusės Manaso vaikų genties pagal jų šeimas.</verse>
				<verse number="30">Ir jų riba buvo nuo Mahanaimo visas Bašanas, visa Bašano karaliaus Ogo karalystė ir visi Jayro miesteliai, esantys Bašane – šešiasdešimt miestų;</verse>
				<verse number="31">o pusė Gileado, Aštarotas ir Edrėjas, Ogo karalystės miestai Bašane, priklausė Manaso sūnaus Machyro vaikams, tai yra pusei Machyro vaikų pagal jų šeimas.</verse>
				<verse number="32">Šitos yra šalys, kurias Mozė Moabo lygumose išdalino paveldėjimui anapus Jordano, prie Jericho, rytuose.</verse>
				<verse number="33">Bet Levio genčiai Mozė nedavė jokio paveldo: VIEŠPATS, Izraelio Dievas, buvo jų paveldas, kaip jis jiems sakė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">O šitos yra šalys, kurias Izraelio vaikai paveldėjo Kanaano krašte, kurias jiems išdalino paveldui kunigas Eleazaras, Nūno sūnus Jozuė ir Izraelio vaikų genčių tėvų galvos.</verse>
				<verse number="2">Burtu buvo jų paveldas, kaip VIEŠPATS įsakė per Mozės ranką, devynioms gentims ir pusei genties.</verse>
				<verse number="3">Nes Mozė buvo davęs dviejų genčių ir pusės genties paveldą anapus Jordano; bet levitams jis nedavė jokio paveldo tarp jų.</verse>
				<verse number="4">Nes Juozapo vaikų buvo dvi gentys, Manasas ir Efraimas; todėl jie nedavė levitams jokios dalies šalyje, išskyrus miestus apsigyventi su jų priemiesčiais jų galvijams ir jų turtui.</verse>
				<verse number="5">Kaip VIEŠPATS įsakė Mozei, taip Izraelio vaikai padarė, ir jie padalijo šalį.</verse>
				<verse number="6">Tada Judos vaikai atėjo pas Jozuę į Gilgalą; ir Jefunės sūnus Kalebas, kenazas, jam tarė: „Tu žinai tai, ką VIEŠPATS kalbėjo Dievo vyrui Mozei apie mane ir tave Kadeš-Barnėjoje.</verse>
				<verse number="7">Aš buvau keturiasdešimties metų, kai VIEŠPATIES tarnas Mozė mane siuntė iš Kadeš-Barnėjos šalies išžvalgyti; ir jam parnešiau žinią pagal tai, kas buvo mano širdyje.</verse>
				<verse number="8">Tačiau mano broliai, kurie ėjo aukštyn su manimi, tirpdė tautos širdį; bet aš pilnai sekiau VIEŠPAČIU, savo Dievu.</verse>
				<verse number="9">Ir Mozė tą dieną prisiekė, sakydamas: ‘Tikrai ta šalis, kurią mindžiojo tavo kojos, bus amžinai tavo ir tavo vaikų paveldas, nes tu pilnai sekei VIEŠPAČIU, mano Dievu’.</verse>
				<verse number="10">O dabar, štai VIEŠPATS išlaikė mane gyvą, kaip jis sakė, šituos keturiasdešimt penkerius metus nuo to laiko, kai VIEŠPATS pasakė šitą žodį Mozei, kol Izraelio vaikai tebeklaidžiojo dykumoje; o dabar, štai aš esu šią dieną aštuoniasdešimt penkių metų.</verse>
				<verse number="11">Aš šią dieną tebesu toks stiprus, koks buvau tą dieną, kai Mozė mane siuntė; kokia tąsyk buvo mano jėga, tokia ir dabar mano jėga kariauti, tiek išeiti, tiek ir įeiti.</verse>
				<verse number="12">Taigi dabar duok man šitą kalną, apie kurį VIEŠPATS aną dieną kalbėjo; nes aną dieną girdėjai, kad ten esą anakų, ir kad miestai dideli ir aptverti; jei VIEŠPATS bus su manimi, tuomet aš pajėgsiu juos išvaryti, kaip VIEŠPATS sakė“.</verse>
				<verse number="13">Ir Jozuė palaimino jį ir davė Jefunės sūnui Kalebui paveldėjimui Hebroną.</verse>
				<verse number="14">Todėl Hebronas tapo Jefunės sūnaus Kalebo, kenazo, paveldu iki šios dienos, nes jis pilnai sekė VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu.</verse>
				<verse number="15">O Hebrono vardas anksčiau buvo Kirjat-Arba; šis Arba buvo didis žmogus tarp anakų. Ir šalis ilsėjosi nuo karo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Tad šis buvo Judos vaikų genties burtas pagal jų šeimas: prie Edomo ribos Cino dykuma į pietus buvo atokiausia pietų ribos dalis.</verse>
				<verse number="2">Ir jų pietinė riba buvo nuo Druskos jūros kranto, nuo įlankos, žiūrinčios į pietus;</verse>
				<verse number="3">ir ji išėjo į pietų pusę, į Malech-Akrabimą, perėjo tolyn į Ciną ir pietinėje pusėje pakilo į Kadeš-Barnėją ir perėjo tolyn į Hecroną, pakilo į Adarą, ėjo aplink į Karką;</verse>
				<verse number="4">iš čia ji perėjo link Acmono ir išėjo į Egipto upę; ir tos ribos pabaiga buvo ties jūra; šita bus jūsų pietinė riba.</verse>
				<verse number="5">O rytinė riba buvo Druskos jūra iki Jordano galo. O jų riba šiaurinėje pusėje buvo nuo jūros įlankos tolimiausioje Jordano dalyje;</verse>
				<verse number="6">ir riba ėjo aukštyn į Bet-Hoglą ir toliau perėjo šiaurine Bet-Arabos puse; ir riba kilo iki Rubeno sūnaus Bohano akmens;</verse>
				<verse number="7">ir riba kilo iš Achoro slėnio link Debyro ir taip link šiaurės, atsisukusi į Gilgalą, esantį prieš pakilimą į Adumimą, esantį pietinėje upės pusėje; ir riba perėjo link En-Šemešo vandenų ir ji pasibaigė ties En-Rogeliu;</verse>
				<verse number="8">ir riba kilo Hinomo sūnaus slėniu iki pietinės jebusiečių pusės; ji yra Jeruzalė; ir riba kilo į viršūnę kalno, esančio vakaruose, prieš Hinomo slėnį, kuris yra milžinų slėnio šiauriniame gale;</verse>
				<verse number="9">ir riba nuo kalvos viršūnės traukė į Neftoacho vandens šaltinį ir išėjo į Efrono kalno miestus; ir riba traukė į Baalą, kuris yra Kirjat-Jearimas;</verse>
				<verse number="10">ir riba sukosi nuo Baalos į vakarus, į Seyro kalną, ir perėjo tolyn iki Jearimo kalno, tai yra Chesalono šono, šiaurinėje pusėje, ir nusileido į Bet-Šemešą ir perėjo į Timną;</verse>
				<verse number="11">ir riba išėjo į šiaurinį Ekrono šoną; ir riba traukė į Šikroną, toliau perėjo į Baalos kalną ir išėjo į Jabneelį; ir riba pasibaigė ties jūra.</verse>
				<verse number="12">O vakarinė riba buvo prie Didžiosios jūros ir jos kranto. Šita yra aplinkui einanti Judos vaikų riba pagal jų šeimas.</verse>
				<verse number="13">O Jefunės sūnui Kalebui jis davė dalį tarp Judos vaikų pagal VIEŠPATIES įsakymą Jozuei – Anako tėvo Arbos miestą, kuris yra Hebrono miestas.</verse>
				<verse number="14">Ir Kalebas išvarė iš ten tris Anako sūnus: Šešają, Ahimaną ir Talmają, Anako vaikus.</verse>
				<verse number="15">Ir iš ten jis ėjo aukštyn pas Debyro gyventojus; o Debyro vardas anksčiau buvo Kirjat-Seferas.</verse>
				<verse number="16">Ir Kalebas tarė: „Kas sumuš Kirjat-Seferą ir jį paims, tam duosiu į žmonas savo dukterį Achsą“.</verse>
				<verse number="17">Ir jį paėmė Kalebo brolio Kenazo sūnus Otnielis; ir jis jam davė savo dukterį Achsą į žmonas.</verse>
				<verse number="18">Ir įvyko, jai atėjus pas jį, ji paskatino jį prašyti jos tėvą lauko; ir jai nulipus nuo asilo, Kalebas jai tarė: „Ko nori?“</verse>
				<verse number="19">Ji atsakė: „Duok man palaiminimą; nes tu man davei pietų šalį; duok man ir vandens šaltinius“. Ir jis jai davė viršutinius ir žemutinius šaltinius.</verse>
				<verse number="20">Šitas yra Judos vaikų genties paveldas pagal jų šeimas.</verse>
				<verse number="21">Ir tolimiausi miestai Judos vaikų genties link Edomo ribos į pietus buvo Kabceelis, Ederas, Jagūras,</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Na, o VIEŠPATIES tarnui Mozei mirus, įvyko, kad VIEŠPATS kalbėjo Nūno sūnui Jozuei, Mozės tarnui, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Mano tarnas Mozė yra miręs; taigi dabar kelkis, eik per šitą Jordaną, tu ir visa šita tauta į šalį, kurią duodu jiems – Izraelio vaikams.</verse>
				<verse number="3">Kiekvieną vietą, ant kurios užmins jūsų kojų padai, ją esu jums davęs, kaip sakiau Mozei.</verse>
				<verse number="4">Nuo dykumos ir šito Libano iki Didžiosios upės, Eufrato upės, visa hetitų šalis, ir iki Didžiosios jūros link saulėlydžio bus jūsų ribos.</verse>
				<verse number="5">Niekas nepajėgs atsilaikyti prieš tave per visas tavo gyvenimo dienas; kaip aš buvau su Moze, taip būsiu su tavimi: neapvilsiu ir nepaliksiu tavęs.</verse>
				<verse number="6">Būk stiprus ir drąsus; nes šitai tautai padalinsi paveldėjimui šalį, kurią jiems duoti prisiekiau jų tėvams.</verse>
				<verse number="7">Tik būk stiprus ir labai drąsus, kad laikytumeisi darydamas pagal visą įstatymą, kurį mano tarnas Mozė tau įsakė; nenukrypk nuo jo nei į dešinę, nei į kairę, kad tau sektųsi, kur tik eisi.</verse>
				<verse number="8">Tenepasitraukia šita įstatymo knyga nuo tavo burnos; bet mąstyk apie ją dieną ir naktį, kad laikytumeisi darydamas pagal viską, kas joje parašyta; nes tada padarysi savo kelią klestintį ir tada tau gerai seksis.</verse>
				<verse number="9">Argi tau neįsakiau: ‘Būk stiprus ir drąsus; nenusigąsk ir nebūk sunerimęs; nes VIEŠPATS, tavo Dievas, yra su tavimi, kur tik eini’?“</verse>
				<verse number="10">Tada Jozuė įsakė tautos pareigūnams, sakydamas:</verse>
				<verse number="11">„Pereikite per kariuomenę ir įsakykite tautai, sakydami: ‘Paruoškite sau maisto; nes per tris dienas pereisite per šitą Jordaną, kad įeitumėte pasisavinti šalies, kurią VIEŠPATS, jūsų Dievas, jums duoda pasisavinti’“.</verse>
				<verse number="12">O rubenams, gadams ir pusei Manaso genties Jozuė kalbėjo, sakydamas:</verse>
				<verse number="13">„Atsiminkite žodį, kurį jums įsakė VIEŠPATIES tarnas Mozė, sakydamas: ‘VIEŠPATS, jūsų Dievas, jums yra davęs poilsį ir jums yra davęs šitą šalį’.</verse>
				<verse number="14">Jūsų žmonos, jūsų mažyliai ir jūsų galvijai pasiliks šalyje, kurią Mozė jums davė šiapus Jordano; o jūs, visi galingi narsūs vyrai, apsiginklavę pereikite savo brolių priešakyje ir jiems padėkite;</verse>
				<verse number="15">kol VIEŠPATS bus davęs poilsį jūsų broliams, kaip jis yra davęs jums, ir kol jie irgi bus pasisavinę šalį, kurią VIEŠPATS, jūsų Dievas, jiems duoda; tada sugrįžkite į savo nuosavybės šalį ir turėkite ją, kurią VIEŠPATIES tarnas Mozė jums davė šiapus Jordano saulėtekio link“.</verse>
				<verse number="16">Ir jie atsakė Jozuei, sakydami: „Viską, ką mums įsakai, darysime, ir visur, kur mus siųsi, eisime.</verse>
				<verse number="17">Kaip visuose dalykuose klausėme Mozės, taip ir tavęs klausysime; tik tebūna VIEŠPATS, tavo Dievas, su tavimi, kaip jis buvo su Moze.</verse>
				<verse number="18">Kiekvienas, kuris priešinsis tavo įsakymui ir neklausys tavo žodžių visame, ką jam įsakysi, tas bus užmuštas; tik būk stiprus ir drąsus“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">O Nūno sūnus Jozuė siuntė iš Šitimo du vyrus slapta šnipinėti, sakydamas: „Eikite, apžiūrėkite šalį, tai yra Jerichą“. Ir jie ėjo ir atėjo į namus paleistuvės, vardu Rahaba, ir ten nakvojo.</verse>
				<verse number="2">Ir buvo pasakyta Jericho karaliui, sakant: „Štai naktį čia atėjo vyrai iš Izraelio vaikų, šalies ištirti“.</verse>
				<verse number="3">Ir Jericho karalius siuntė pas Rahabą, sakydamas: „Išvesk vyrus, atėjusius pas tave, kurie yra įėję į tavo namus; nes jie atėjo visos šalies ištirti“.</verse>
				<verse number="4">O ta moteris paėmė tuos du vyrus ir juos paslėpė, ir taip tarė: „Buvo atėję pas mane vyrai, bet nežinau, iš kur jie buvo;</verse>
				<verse number="5">ir įvyko, kad maždaug vartų užrakinimo laiku, kai buvo tamsu, tie vyrai išėjo; aš nežinau, kur tie vyrai nuėjo; skubiai juos vykitės; nes pasivysite juos“.</verse>
				<verse number="6">Bet ji buvo juos užvedusi ant namo stogo ir paslėpusi linų stagarais, kuriuos ji buvo išguldžiusi ant stogo.</verse>
				<verse number="7">O tie vyrai juos vijosi keliu į Jordaną iki brastos; ir kai tik išėjo tie, kurie juos vijosi, užrakino vartus.</verse>
				<verse number="8">O jiems dar neatsigulus, ji užlipo pas juos ant stogo;</verse>
				<verse number="9">ir tarė tiems vyrams: „Žinau, kad VIEŠPATS jums yra davęs tą šalį ir kad mus apėmė siaubas dėl jūsų, ir kad visi tos šalies gyventojai alpsta dėl jūsų.</verse>
				<verse number="10">Nes esame girdėję, kaip VIEŠPATS, jums išėjus iš Egipto, išdžiovino jums Raudonosios jūros vandenį; ir ką padarėte dviems anapus Jordano esantiems amoritų karaliams, Sihonui ir Ogui, kuriuos visiškai sunaikinote.</verse>
				<verse number="11">Ir kai tik išgirdome šiuos dalykus, sutirpo mūsų širdys, ir nei viename nebeliko drąsos dėl jūsų; nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, jis yra Dievas aukštai danguje ir žemai žemėje.</verse>
				<verse number="12">Taigi dabar, meldžiu jus, prisiekite man VIEŠPAČIU, kadangi aš parodžiau jums gerumą, tai ir jūs parodysite gerumą mano tėvo namams ir man duosite tikrą ženklą;</verse>
				<verse number="13">ir kad paliksite gyvus mano tėvą, mano motiną, mano brolius ir mano seseris bei viską, ką jie turi, ir išgelbėsite mūsų gyvybes nuo mirties“.</verse>
				<verse number="14">Ir tie vyrai jai atsakė: „Mūsų gyvybė bus už jūsų, jei neprasitarsite apie šitą mūsų reikalą. Ir bus, kai VIEŠPATS bus mums davęs tą šalį, mes gerai ir teisingai pasielgsime su tavimi“.</verse>
				<verse number="15">Tada ji nuleido juos virve pro langą; nes jos namai buvo ant miesto sienos, ji gyveno ant sienos.</verse>
				<verse number="16">Ir ji tarė jiems: „Eikite į kalną, kad jūsų nesutiktų tie persekiotojai; ir ten slapstykitės tris dienas, kol sugrįš persekiotojai; o paskui galėsite eiti savo keliu“.</verse>
				<verse number="17">Ir tie vyrai jai tarė: „Mes būsime nekalti dėl šitos tavo priesaikos, kuria mus prisaikdinai.</verse>
				<verse number="18">Štai mums ateinant į šalį, pririšk šitą virvę iš skaisčiai raudonų siūlų prie lango, pro kurį mus nuleidai; ir surink pas save į namus savo tėvą, savo motiną, savo brolius ir visus savo tėvo namiškius.</verse>
				<verse number="19">Ir bus, kad kiekvienas, kuris išeis į gatvę iš tavo namų durų, jo kraujas bus ant jo galvos, o mes būsime nekalti; o jei kuri ranka būtų ant to, kuris bus su tavimi namuose, jo kraujas bus ant mūsų galvos.</verse>
				<verse number="20">O jei prasitarsi apie šitą mūsų reikalą, tada mes būsime laisvi nuo tavo priesaikos, kuria mus prisaikdinai“.</verse>
				<verse number="21">Ir ji tarė: „Tebūna tai pagal jūsų žodžius“. Ir ji išleido juos, ir jie nuėjo; ir ji pririšo skaisčiai raudoną virvę prie lango.</verse>
				<verse number="22">Ir jie ėjo ir atėjo į kalną ir ten pasiliko tris dienas, kol sugrįžo tie persekiotojai; o persekiotojai ieškojo jų po visą kelią, bet nerado.</verse>
				<verse number="23">Taip tuodu vyrai grįžo ir nulipo nuo kalno, ir perėjo, ir atėję pas Nūno sūnų Jozuę jam papasakojo viską, kas jiems atsitiko;</verse>
				<verse number="24">ir jie sakė Jozuei: „Tikrai VIEŠPATS atidavė į mūsų rankas visą tą šalį; nes netgi visi tos šalies gyventojai alpsta dėl mūsų“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Ir Jozuė atsikėlė anksti ryte; ir jie pasitraukė iš Šitimo ir atėjo prie Jordano, jis ir visi Izraelio vaikai, ir ten, prieš pereidami, apsinakvojo.</verse>
				<verse number="2">Ir įvyko, kad po trijų dienų pareigūnai ėjo per kariuomenę;</verse>
				<verse number="3">ir jie įsakė tautai, sakydami: „Kai pamatysite VIEŠPATIES, savo Dievo, Sandoros skrynią ir kunigus levitus ją nešant, traukitės iš savo vietos ir eikite paskui ją.</verse>
				<verse number="4">Tačiau tarp jūsų ir jos turi būti atstumas maždaug dviejų tūkstančių uolekčių matu; neprieikite prie jos arti, kad žinotumėte kelią, kuriuo turite eiti; nes anksčiau dar nesate ėję tuo keliu“.</verse>
				<verse number="5">Ir Jozuė tarė tautai: „Pasišvęskite, nes rytoj VIEŠPATS darys tarp jūsų nuostabas“.</verse>
				<verse number="6">Ir Jozuė kalbėjo kunigams, sakydamas: „Pakelkite Sandoros skrynią ir pereikite tautos priešakyje“. Ir jie pakėlė Sandoros skrynią ir ėjo tautos priešakyje.</verse>
				<verse number="7">Ir VIEŠPATS tarė Jozuei: „Šią dieną pradėsiu tave išaukštinti viso Izraelio akyse, kad jie žinotų, jog kaip aš buvau su Moze, taip būsiu su tavimi.</verse>
				<verse number="8">Ir tu įsakyk kunigams, nešantiems Sandoros skrynią, sakydamas: ‘Kai būsite priėję Jordano vandens kraštą, sustokite Jordane’“.</verse>
				<verse number="9">Ir Jozuė tarė Izraelio vaikams: „Ateikite čia ir klausykite VIEŠPATIES, savo Dievo, žodžių“.</verse>
				<verse number="10">Ir Jozuė tarė: „Iš to pažinosite, kad gyvasis Dievas yra tarp jūsų ir kad jis visiškai išvarys nuo jūsų veido kanaaniečius, hetitus, hivus, perizus, girgašus, amoritus ir jebusiečius.</verse>
				<verse number="11">Štai visos žemės Viešpaties Sandoros skrynia eina į Jordaną jūsų priešakyje.</verse>
				<verse number="12">Todėl dabar pasiimkite dvylika vyrų iš Izraelio genčių, iš kiekvienos genties po vyrą.</verse>
				<verse number="13">Ir įvyks, kai tik kunigų, nešančių VIEŠPATIES, visos žemės Viešpaties, skrynią, kojų padai ilsėsis Jordano vandenyse, tada Jordano vandenys bus atkirsti nuo vandenų, atitekančių žemyn iš aukšto; ir jie sustos į krūvą“.</verse>
				<verse number="14">Ir įvyko, kai tauta traukėsi nuo savo palapinių, kad pereitų per Jordaną, ir kunigai, nešantys Sandoros skrynią tautos priešakyje;</verse>
				<verse number="15">ir kai skrynią nešantieji atėjo prie Jordano, ir kai skrynią nešančių kunigų kojos įbrido į vandens kraštą (nes Jordanas užlieja visus savo krantus visu pjūties metu),</verse>
				<verse number="16">tada vandenys, tekantys žemyn iš viršaus, sustojo ir pakilo į krūvą labai toli nuo Adomo miesto, esančio šalia Cartano; o tekantys žemyn Lygumos jūros, tai yra Druskos jūros, link, išseko, buvo atkirsti; ir tauta perėjo tiesiai prieš Jerichą.</verse>
				<verse number="17">Ir kunigai, nešantys VIEŠPATIES Sandoros skrynią, tvirtai stovėjo ant sausos žemės Jordano viduryje, ir visi izraelitai perėjo sausa žeme, kol visa tauta visiškai perėjo per Jordaną.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Ir įvyko, kai visa tauta buvo visiškai perėjusi per Jordaną, VIEŠPATS kalbėjo Jozuei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Pasiimkite iš tautos dvylika vyrų, iš kiekvienos genties po vyrą,</verse>
				<verse number="3">ir jiems įsakykite, sakydami: ‘Pasiimkite iš čia, iš Jordano vidurio, iš tos vietos, kur tvirtai stovėjo kunigų kojos, dvylika akmenų ir juos perneškite su savimi, ir juos palikite nakvynės vietoje, kur šiąnakt nakvosite’“.</verse>
				<verse number="4">Tada Jozuė pašaukė dvylika vyrų, kuriuos buvo paruošęs iš Izraelio vaikų, iš kiekvienos genties po vyrą;</verse>
				<verse number="5">ir Jozuė jiems tarė: „Nueikite VIEŠPATIES, jūsų Dievo, skrynios priešakin, į Jordano vidurį, ir užsikelkite kiekvienas iš jūsų po akmenį ant peties pagal Izraelio vaikų genčių skaičių;</verse>
				<verse number="6">kad tai būtų ženklas tarp jūsų, kad, kai ateinančiais laikais jūsų vaikai paklaus savo tėvų, sakydami: ‘Ką norite pasakyti šitais akmenimis?’,</verse>
				<verse number="7">tuomet atsakysite jiems, kad Jordano vandenys buvo atkirsti priešais VIEŠPATIES Sandoros skrynią; jai pereinant per Jordaną buvo atkirsti Jordano vandenys; o šitie akmenys bus Izraelio vaikams atminimas per amžius“.</verse>
				<verse number="8">Ir Izraelio vaikai padarė taip, kaip Jozuė įsakė, ir iškėlė dvylika akmenų iš Jordano vidurio, kaip VIEŠPATS kalbėjo Jozuei, pagal Izraelio vaikų genčių skaičių, ir pernešė juos su savimi į jų nakvynės vietą, ir ten juos padėjo.</verse>
				<verse number="9">O Jozuė pastatė dvylika akmenų Jordano viduryje, toje vietoje, kur stovėjo kojos kunigų, nešusių Sandoros skrynią; ir jie ten yra iki šios dienos.</verse>
				<verse number="10">Nes kunigai, nešantys skrynią, stovėjo Jordano viduryje, kol viskas buvo užbaigta, ką VIEŠPATS Jozuei įsakė kalbėti tautai, pagal visa tai, ką Mozė įsakė Jozuei; ir tauta pasiskubino ir perėjo.</verse>
				<verse number="11">Ir įvyko, kai visa tauta buvo visiškai perėjusi, tuomet perėjo VIEŠPATIES skrynia ir kunigai tautos akivaizdoje.</verse>
				<verse number="12">O Rubeno vaikai, Gado vaikai ir pusė Manaso genties, apsiginklavę perėjo Izraelio vaikų priešakyje, kaip Mozė jiems kalbėjo;</verse>
				<verse number="13">apie keturiasdešimt tūkstančių, pasiruošusių karui, perėjo VIEŠPATIES akivaizdoje mūšiui į Jericho lygumas.</verse>
				<verse number="14">Tą dieną VIEŠPATS išaukštino Jozuę viso Izraelio akyse; ir jie bijojo jo, kaip bijojo Mozės, per visas jo gyvenimo dienas.</verse>
				<verse number="15">Ir VIEŠPATS kalbėjo Jozuei, sakydamas:</verse>
				<verse number="16">„Įsakyk kunigams, nešantiems Liudijimo skrynią, kad jie išliptų iš Jordano“.</verse>
				<verse number="17">Taigi Jozuė įsakė kunigams, sakydamas: „Išlipkite iš Jordano“.</verse>
				<verse number="18">Ir įvyko, kad kunigams, nešantiems VIEŠPATIES Sandoros skrynią, išlipus iš Jordano vidurio, ir kunigų kojų padams išsikėlus į sausumą, Jordano vandenys sugrįžo į savo vietą ir liejosi, kaip anksčiau, per visus savo krantus.</verse>
				<verse number="19">O tauta išlipo iš Jordano pirmojo mėnesio dešimtąją dieną ir stovyklavo Gilgale, Jericho rytinėje riboje.</verse>
				<verse number="20">O tuos dvylika akmenų, kuriuos jie paėmė iš Jordano, Jozuė pastatė Gilgale.</verse>
				<verse number="21">Ir jis kalbėjo Izraelio vaikams, sakydamas: „Kai ateinančiais laikais jūsų vaikai paklaus savo tėvų, sakydami: ‘Ką reiškia šitie akmenys?’,</verse>
				<verse number="22">tuomet duokite savo vaikams žinoti, sakydami: ‘Sausuma Izraelis perėjo per šitą Jordaną’.</verse>
				<verse number="23">Nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, išdžiovino Jordano vandenis jūsų priešakyje, kol perėjote, kaip VIEŠPATS, jūsų Dievas, padarė Raudonajai jūrai, kurią jis išdžiovino mūsų priešakyje, kol perėjome;</verse>
				<verse number="24">kad visos žemės tautos žinotų VIEŠPATIES ranką, jog ji yra galinga; kad jūs amžinai bijotumėte VIEŠPATIES, savo Dievo“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Ir įvyko, kai visi karaliai amoritų, esančių Jordano pusėje į vakarus, ir visi karaliai kanaaniečių, esančių palei jūrą, išgirdo, kad VIEŠPATS buvo išdžiovinęs Jordano vandenis Izraelio vaikų priešakyje, kol mes perėjome, tuomet jų širdis sutirpo, ir juose nebeliko dvasios dėl Izraelio vaikų.</verse>
				<verse number="2">Tuo laiku VIEŠPATS tarė Jozuei: „Pasidaryk aštrių peilių ir vėl, antrą kartą, apipjaustyk Izraelio vaikus“.</verse>
				<verse number="3">Ir Jozuė pasidarė aštrių peilių ir apipjaustė Izraelio vaikus prie Apyvarpių kalvos.</verse>
				<verse number="4">O šita yra priežastis, dėl kurios Jozuė apipjaustė: visa tauta, kuri išėjo iš Egipto, kurie buvo vyriškos lyties, tai yra visi karo vyrai, išmirė pakeliui dykumoje, kai išėjo iš Egipto.</verse>
				<verse number="5">Na, o visa išėjusi tauta buvo apipjaustyti; bet visos tautos, kuri gimė pakeliui dykumoje, jiems išėjus iš Egipto, jie neapipjaustė.</verse>
				<verse number="6">Nes Izraelio vaikai keturiasdešimt metų vaikščiojo dykumoje, kol visa tauta, kurie buvo karo vyrai, kurie išėjo iš Egipto, buvo sunaikinta, kadangi jie nepakluso VIEŠPATIES balsui; kuriems VIEŠPATS prisiekė, kad neparodys jiems šalies, kurią mums duoti VIEŠPATS buvo prisiekęs jų tėvams, šalį, plūstančią pienu ir medumi.</verse>
				<verse number="7">Ir jų vaikus, kuriuos jis prikėlė į jų vietą, tuos Jozuė apipjaustė; nes jie buvo neapipjaustyti, kadangi jie jų neapipjaustė pakeliui.</verse>
				<verse number="8">Ir įvyko, kai baigė apipjaustyti visą tautą, jie pasiliko savo vietose stovykloje, kol pasveiko.</verse>
				<verse number="9">Ir VIEŠPATS tarė Jozuei: „Šią dieną nuritinau nuo jūsų Egipto gėdą“. Todėl tą vietą vadina Gilgalo vardu iki šios dienos.</verse>
				<verse number="10">Ir stovyklaudami Gilgale, Izraelio vaikai šventė Perėjimą to mėnesio keturioliktąją dieną, vakare, Jericho lygumose.</verse>
				<verse number="11">O rytojaus dieną po Perėjimo jie valgė iš tos šalies senų javų, neraugintų pyragų ir paskrudintų grūdų tą pačią dieną.</verse>
				<verse number="12">Ir mana liovėsi kitą dieną po to, kai jie valgė iš tos šalies senų javų; ir Izraelio vaikai daugiau nebeturėjo manos; bet tais metais jie valgė iš Kanaano šalies vaisių.</verse>
				<verse number="13">Ir įvyko, kad būdamas prie Jericho Jozuė pakėlė akis ir žiūrėjo, ir štai priešais jį stovėjo vyras su ištrauktu kalaviju savo rankoje; ir Jozuė nuėjo prie jo ir jam tarė: „Ar tu už mus, ar už mūsų priešininkus?“</verse>
				<verse number="14">O jis tarė: „Ne; aš atėjau dabar kaip VIEŠPATIES kariuomenės vadas“. Ir Jozuė puolė veidu į žemę, pagarbino ir jam tarė: „Ką mano viešpats sako savo tarnui?“</verse>
				<verse number="15">Ir VIEŠPATIES kariuomenės vadas tarė Jozuei: „Nusiauk apavą nuo savo kojų; nes vieta, kurioje tu stovi, yra šventa“. Ir Jozuė taip padarė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Na, o Jerichas buvo tvirtai užsirakinęs dėl Izraelio vaikų: niekas neišėjo, ir niekas neįėjo.</verse>
				<verse number="2">Ir VIEŠPATS tarė Jozuei: „Štai aš padaviau į tavo ranką Jerichą ir jo karalių, ir galingus narsuolius.</verse>
				<verse number="3">Ir apeikite miestą, visi jūs karo vyrai, eikite aplink miestą vieną sykį. Taip daryk šešias dienas.</verse>
				<verse number="4">O septyni kunigai neš skrynios priešakyje septynis avinų ragų trimitus; o septintąją dieną apeikite miestą septynis kartus, o kunigai pūs trimitus.</verse>
				<verse number="5">Ir įvyks, kad, ilgai pučiant avino ragą, kai išgirsite trimito garsą, visa tauta šauks didžiu šauksmu; ir sugrius miesto siena visiškai, ir tauta užlips, kiekvienas tiesiai priešais save“.</verse>
				<verse number="6">Ir Nūno sūnus Jozuė pašaukė kunigus ir jiems tarė: „Pakelkite Sandoros skrynią, o septyni kunigai tegul neša septynis avinų ragų trimitus VIEŠPATIES skrynios priešakyje“.</verse>
				<verse number="7">Ir jis tarė tautai: „Eikite pirmyn ir apeikite miestą, o kuris apsiginklavęs, tegul eina pirmyn VIEŠPATIES skrynios priešakyje“.</verse>
				<verse number="8">Ir įvyko, kai Jozuė buvo pakalbėjęs tautai, tada septyni kunigai, nešini septyniais avinų ragų trimitais, ėjo pirmyn VIEŠPATIES akivaizdoje ir pūtė trimitais; o VIEŠPATIES Sandoros skrynia sekė paskui juos.</verse>
				<verse number="9">O ginkluotieji ėjo priešakyje kunigų, pučiančių trimitais, o užnugaris ėjo paskui skrynią, kunigams einant ir pučiant trimitais.</verse>
				<verse number="10">O Jozuė buvo įsakęs tautai, sakydamas: „Nešaukite ir neišleiskite jokio garso savo balsu, ir teneišeina joks žodis iš jūsų burnos iki tos dienos, kai jums pasakysiu šaukti; tada šauksite“.</verse>
				<verse number="11">Taigi VIEŠPATIES skrynia apėjo miestą, einant aplinkui jį vienąkart; ir jie atėjo į stovyklą ir nakvojo stovykloje.</verse>
				<verse number="12">Ir Jozuė atsikėlė anksti rytą, o kunigai pakėlė VIEŠPATIES skrynią.</verse>
				<verse number="13">Ir septyni kunigai, septyniais avinų ragų trimitais nešini VIEŠPATIES skrynios priešakyje, be perstojo ėjo ir pūtė trimitais; o ginkluotieji ėjo jų priešakyje; bet užnugaris ėjo paskui VIEŠPATIES skrynią, kunigams einant ir pučiant trimitais.</verse>
				<verse number="14">Ir antrąją dieną jie apėjo miestą vienąkart ir sugrįžo į stovyklą: taip jie darė šešias dienas.</verse>
				<verse number="15">Ir įvyko septintąją dieną, kad jie atsikėlė anksti, dienai auštant, ir tokiu pat būdu apėjo miestą septynis kartus – vien tik tą dieną jie apėjo miestą septynis kartus.</verse>
				<verse number="16">Ir įvyko septintąjį kartą, kai kunigai pūtė trimitais, Jozuė tarė tautai: „Šaukite; nes VIEŠPATS jums davė tą miestą.</verse>
				<verse number="17">O tas miestas bus prakeiktas VIEŠPAČIUI, jis ir visa, kas yra jame; tik paleistuvė Rahaba gyvens, ji ir visi, esantys su ja namuose, nes ji paslėpė pasiuntinius, kuriuos buvome pasiuntę.</verse>
				<verse number="18">O jūs visais būdais saugokitės nuo prakeikto daikto, kad nepasidarytumėte prakeikti, imdami prakeiktą daiktą, ir nepadarytumėte Izraelio stovyklos prakeikimu ir jos nedrumstumėte.</verse>
				<verse number="19">Bet visas sidabras, auksas ir vario bei geležies indai yra pašvęsti VIEŠPAČIUI: jie įeis į VIEŠPATIES iždą“.</verse>
				<verse number="20">Taigi tauta šaukė, kai kunigai pūtė trimitais; ir įvyko, kai tauta išgirdo trimito garsą, ir tauta šaukė didžiu šauksmu, tada siena sugriuvo visiškai, taip, kad tauta užlipo į miestą, kiekvienas tiesiai prieš save, ir jie paėmė miestą.</verse>
				<verse number="21">Ir kalavijo ašmenimis jie visiškai išnaikino viską, kas buvo mieste, tiek vyrus ir moteris, tiek jaunus ir senus, tiek jaučius, avis ir asilus.</verse>
				<verse number="22">Bet abiems vyrams, iššnipinėjusiems tą šalį, Jozuė pasakė: „Įeikite į paleistuvės namus ir išveskite iš ten tą moterį ir visa, ką ji turi, kaip jai prisiekėte“.</verse>
				<verse number="23">Ir tie jaunuoliai, šnipai, įėjo ir išvedė Rahabą, jos tėvą, jos motiną, jos brolius ir visa, ką ji turėjo; ir jie išvedė visus jos giminaičius ir juos paliko už Izraelio stovyklos.</verse>
				<verse number="24">Ir jie sudegino ugnimi miestą ir viską, kas buvo jame; tik sidabrą, auksą ir vario bei geležies indus jie padėjo į VIEŠPATIES namų iždą.</verse>
				<verse number="25">Ir Jozuė paliko gyvą paleistuvę Rahabą ir jos tėvo namiškius bei viską, ką ji turėjo; ir ji gyvena Izraelyje iki šios dienos; nes ji paslėpė pasiuntinius, kuriuos Jozuė siuntė Jericho iššnipinėti.</verse>
				<verse number="26">Ir tuo laiku Jozuė juos prisaikdino, sakydamas: „Prakeiktas tebūna VIEŠPATIES akivaizdoje tas žmogus, kuris pakils ir statys šitą miestą Jerichą; jis dės jo pamatus ant savo pirmagimio, ir ant savo jauniausiojo sūnaus jis pastatys jo vartus“.</verse>
				<verse number="27">Taip VIEŠPATS buvo su Jozue; ir garsas apie jį pasklido po visą šalį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Bet Izraelio vaikai įvykdė nusižengimą prakeiktu dalyku; nes Achanas, Zeracho sūnaus Zabdžio sūnaus Karmio sūnus iš Judos genties, paėmė iš to, kas prakeikta; ir VIEŠPATIES pyktis užsidegė prieš Izraelio vaikus.</verse>
				<verse number="2">Ir Jozuė siuntė vyrus iš Jericho į Ają, esantį šalia Bet-Aveno, rytinėje Bet-Elio pusėje, ir jiems kalbėjo, sakydamas: „Eikite aukštyn ir apžiūrėkite tą šalį“. Ir tie vyrai ėjo aukštyn ir apžiūrėjo Ają.</verse>
				<verse number="3">Ir jie sugrįžo pas Jozuę ir jam tarė: „Teneina aukštyn visa tauta; bet tegul eina aukštyn apie du ar tris tūkstančius vyrų ir sumuša Ają; neįdarbink ten visos tautos; nes jų tėra maža“.</verse>
				<verse number="4">Taip iš tautos ten aukštyn ėjo apie tris tūkstančius vyrų; bet jie bėgo Ajo vyrų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="5">Ir Ajo vyrai išmušė iš jų apie trisdešimt šešis vyrus; nes jie juos vijosi nuo vartų priekio iki Šebarimo ir juos sumušė nusileidime; todėl sutirpo tautos širdys ir pasidarė kaip vanduo.</verse>
				<verse number="6">Ir Jozuė persiplėšė drabužius ir parpuolė veidu žemyn priešais VIEŠPATIES skrynią iki vakaro, jis ir Izraelio vyresnieji, ir apsibarstė galvas dulkėmis.</verse>
				<verse number="7">Ir Jozuė tarė: „Ak, Viešpatie DIEVE, kodėl iš viso pervedei šitą tautą per Jordaną, kad mus atiduotum į amoritų ranką mus sunaikinti? O, kad būtume pasitenkinę ir gyvenę anapus Jordano!</verse>
				<verse number="8">O Viešpatie, ką man sakyti, kai Izraelis atsuko nugaras savo priešų akivaizdoje?</verse>
				<verse number="9">Nes kanaaniečiai ir visi šalies gyventojai apie tai išgirs ir apsups mus, ir iškirs iš žemės mūsų vardą; ir ką darysi savo didžiajam vardui?“</verse>
				<verse number="10">Ir VIEŠPATS tarė Jozuei: „Kelkis; ko taip guli veidu žemyn?</verse>
				<verse number="11">Izraelis nusidėjo, ir taip pat jie nusižengė mano sandorai, kurią jiems įsakiau; nes jie paėmė iš to, kas prakeikta, ir pavogė, ir paslėpė, ir padėjo tai tarp savo pačių daiktų.</verse>
				<verse number="12">Todėl Izraelio vaikai negalėjo atsilaikyti savo priešų akivaizdoje, bet atsuko savo nugaras savo priešų akivaizdoje, nes jie buvo prakeikti; ir aš nebebūsiu su jumis, jei nesunaikinsite prakeikto iš jūsų tarpo.</verse>
				<verse number="13">Kelkis, pašvęsk tautą ir sakyk: ‘Pasišvęskite rytojui; nes taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: Tavo tarpe yra prakeiktas daiktas, o Izraeli; negalėsi atsilaikyti savo priešų akivaizdoje, kol nepašalinsite iš savo tarpo prakeikto daikto.</verse>
				<verse number="14">Taigi ryte būsite atvesti pagal savo gentis; ir bus, kad ta gentis, kurią VIEŠPATS paims, ateis pagal savo šeimas; o ta šeima, kurią VIEŠPATS paims, ateis namais; o tie namai, kuriuos VIEŠPATS paims, ateis po vieną žmogų.</verse>
				<verse number="15">Ir bus, kad tas, kuris bus paimtas su prakeiktu daiktu, bus sudegintas ugnimi, jis ir visa, ką jis turi; nes jis nusižengė VIEŠPATIES sandorai ir padarė beprotystę Izraelyje’“.</verse>
				<verse number="16">Taigi Jozuė atsikėlė anksti rytą ir atvedė Izraelį jų gentimis; ir buvo paimta Judos gentis;</verse>
				<verse number="17">ir jis privedė Judos šeimą; ir jis paėmė zerachų šeimą; ir jis privedė zerachų šeimą po vieną žmogų; ir buvo paimtas Zabdis;</verse>
				<verse number="18">ir jis privedė jo namus po vieną žmogų; ir buvo paimtas Zeracho sūnaus Zabdžio sūnaus Karmio sūnus Achanas iš Judos genties.</verse>
				<verse number="19">Ir Jozuė tarė Achanui: „Mano sūnau, meldžiu tave, duok VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui, šlovę ir atlik jam išpažintį; ir dabar man pasakyk, ką padarei; neslėpk to nuo manęs“.</verse>
				<verse number="20">Ir Achanas atsakydamas Jozuei tarė: „Iš tiesų aš nusidėjau prieš VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, ir padariau taip ir taip:</verse>
				<verse number="21">pamatęs tarp pagrobtų daiktų gražų babilonietišką rūbą ir du šimtus šekelių sidabro, ir penkiasdešimties šekelių svorio pleišto formos aukso gabalą, aš jų geidžiau ir juos paėmiau; ir štai jie yra paslėpti žemėje, mano palapinės viduryje, o sidabras yra po tuo“.</verse>
				<verse number="22">Taigi Jozuė siuntė pasiuntinius, ir jie nubėgo į palapinę; ir štai tai buvo paslėpta jo palapinėje, o sidabras po tuo.</verse>
				<verse number="23">Ir jie paėmė juos iš palapinės vidurio ir atnešė pas Jozuę ir pas visus Izraelio vaikus, ir juos padėjo VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="24">O Jozuė ir visas Izraelis su juo, paėmė Zeracho sūnų Achaną, sidabrą, rūbą, pleišto formos aukso gabalą, jo sūnus, jo dukteris, jo jaučius, jo asilus, jo avis, jo palapinę ir viską, ką jis turėjo; ir jie nuvedė juos į Achoro slėnį.</verse>
				<verse number="25">Ir Jozuė tarė: „Kodėl mus sudrumstei? VIEŠPATS šią dieną sudrums tave“. Ir visas Izraelis užmėtė jį akmenimis, ir sudegino juos ugnimi po to, kai buvo juos užmėtę akmenimis.</verse>
				<verse number="26">Ir jie pastatė virš jo didelę akmenų krūvą iki šios dienos. Taip VIEŠPATS nusigręžė nuo savo nuožmaus pykčio. Todėl tą vietą iki šios dienos vadina Achoro slėnio vardu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS tarė Jozuei: „Nebijok ir nebūk sunerimęs; paimk su savimi visą karo tautą ir pakilęs eik aukštyn į Ają; štai aš padaviau į tavo ranką Ajo karalių, jo tautą, jo miestą ir jo šalį;</verse>
				<verse number="2">ir padaryk Ajui ir jo karaliui, kaip padarei Jerichui ir jo karaliui; tik jo išplėšas ir jo galvijus pasiimkite sau grobiu; pasistatyk miestui pasalą jo užnugaryje“.</verse>
				<verse number="3">Taigi pakilo Jozuė ir visa karo tauta eiti aukštyn prieš Ają; ir Jozuė išsirinko trisdešimt tūkstančių galingų narsuolių ir išsiuntė juos nakčia.</verse>
				<verse number="4">Ir jis įsakė jiems, sakydamas: „Štai jūs tykosite prieš tą miestą, to miesto užnugaryje; nenutolkite per daug nuo miesto, bet visi būkite pasiruošę;</verse>
				<verse number="5">o aš ir visa su manimi esanti tauta artinsimės prie miesto; ir įvyks, kai jie išeis prieš mus, kaip pirmąkart, tada mes bėgsime jų priešakyje</verse>
				<verse number="6">(nes jie išeis paskui mus), kol juos atitrauksime nuo miesto; nes jie sakys: ‘Jie bėga mūsų priešakyje, kaip pirmąkart’; todėl mes bėgsime jų priešakyje.</verse>
				<verse number="7">Tuomet jūs kelkitės iš pasalų ir užimkite miestą; nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, jį atiduos į jūsų ranką.</verse>
				<verse number="8">Ir bus, kai būsite paėmę miestą, padekite miestą; darykite pagal VIEŠPATIES įsakymą. Štai jums įsakiau“.</verse>
				<verse number="9">Taigi Jozuė juos išsiuntė; ir jie nuėjo tykoti pasaloje ir pasiliko tarp Bet-Elio ir Ajo, vakarinėje Ajo pusėje; bet Jozuė nakvojo tą naktį tautos tarpe.</verse>
				<verse number="10">Ir Jozuė atsikėlė anksti rytą, suskaičiavo tautą, ir ėjo aukštyn į Ają jis ir Izraelio vyresnieji tautos priešakyje.</verse>
				<verse number="11">Ir visa tauta, karo tauta, esanti su juo, ėjo aukštyn, prisiartino ir atėjo priešais miestą, ir stovyklavo šiaurinėje Ajo pusėje; na, o tarp jų ir Ajo buvo slėnis.</verse>
				<verse number="12">Ir jis, paėmęs apie penkis tūkstančius vyrų, sustatė juos tykoti pasaloje tarp Bet-Elio ir Ajo, vakarinėje miesto pusėje.</verse>
				<verse number="13">Ir kai jie sustatė tautą, tai yra visą kariuomenę, esančią į šiaurę nuo miesto, o jų tykotojus į vakarus nuo miesto, Jozuė tą naktį nuėjo į slėnio vidurį.</verse>
				<verse number="14">Ir įvyko, kad, Ajo karaliui tai pamačius, jie pasiskubino ir anksti atsikėlė, ir miesto vyrai išėjo į mūšį prieš Izraelį, jis ir visa jo tauta, sutartu laiku priešais lygumą; bet jis nežinojo, kad prieš jį buvo tykotojai pasaloje už miesto.</verse>
				<verse number="15">O Jozuė ir visas Izraelis dėjosi, tarsi jie buvo sumušti jų akivaizdoje ir bėgo dykumos keliu.</verse>
				<verse number="16">Ir visa Ajuje buvusi tauta buvo sušaukta jų vytis; ir jie vijosi Jozuę ir buvo atitraukti nuo miesto.</verse>
				<verse number="17">Ajuje ar Bet-Elyje nepasiliko nei vieno vyro, kuris nebūtų išėjęs paskui Izraelį; ir palikę miestą atvirą, jie vijosi Izraelį.</verse>
				<verse number="18">Ir VIEŠPATS tarė Jozuei: „Ištiesk tavo rankoje esančią ietį Ajo link; nes į tavo ranką jį duosiu“. Ir Jozuė ištiesė savo rankoje esančią ietį miesto link.</verse>
				<verse number="19">Ir pasala skubiai pakilo iš savo vietos ir bėgo, kai tik jis ištiesė savo ranką; ir jie įėjo į miestą ir jį paėmė, ir skubėjo, ir padegė miestą.</verse>
				<verse number="20">O Ajo vyrai pažvelgę atgal pamatė, ir štai miesto dūmai kilo į dangų, ir jie neturėjo jėgų bėgti nei šen, nei ten; o tauta, bėgusi į dykumą, atsisuko prieš persekiotojus.</verse>
				<verse number="21">O Jozuė ir visas Izraelis pamatę, kad pasala buvo paėmusi miestą ir kad kilo miesto dūmai, atsigręžė ir žudė Ajo vyrus.</verse>
				<verse number="22">O kiti išėjo iš miesto prieš juos; taip jie buvo Izraelio viduryje, vieniems iš tos pusės, o kitiems iš kitos pusės; ir jie sumušė juos taip, kad jie nedavė nei vienam iš jų išlikti ar pabėgti.</verse>
				<verse number="23">O Ajo karalių jie paėmė gyvą ir atvedė jį pas Jozuę.</verse>
				<verse number="24">Ir įvyko, kad, Izraeliui baigus žudyti visus Ajo gyventojus lauke, dykumoje, kur jie buvo nusiviję juos, ir jiems visiems kritus ant kalavijo ašmenų, kol buvo sunaikinti, visi izraelitai sugrįžo į Ają ir jį sumušė kalavijo ašmenimis.</verse>
				<verse number="25">Ir buvo, kad iš viso tą dieną kritusių vyrų ir moterų buvo dvylika tūkstančių, tai yra visi Ajo žmonės.</verse>
				<verse number="26">Nes Jozuė neatitraukė savo rankos, kuria buvo ištiesęs ietį, kol visiškai nesunaikino visų Ajo gyventojų.</verse>
				<verse number="27">Tik galvijus ir to miesto grobį Izraelis pasiėmė kaip laimikį pagal VIEŠPATIES žodį, kurį jis įsakė Jozuei.</verse>
				<verse number="28">O Jozuė sudegino Ają ir jį padarė amžina krūva – dykyne iki šios dienos.</verse>
				<verse number="29">O Ajo karalių jis pakorė ant medžio iki vakaro; ir vos tik saulei nusileidus, Jozuė įsakė, kad jie nuimtų jo lavoną nuo medžio ir numestų jį prie miesto vartų įėjimo, ir ant jo sukrautų didelę akmenų krūvą, kuri išliko iki šios dienos.</verse>
				<verse number="30">Tada Jozuė pastatė aukurą VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui, Ebalo kalne,</verse>
				<verse number="31">kaip VIEŠPATIES tarnas Mozė įsakė Izraelio vaikams, kaip yra parašyta Mozės įstatymo knygoje, aukurą iš sveikų akmenų, virš kurių niekas nebuvo pakėlęs jokios geležies; ir jie aukojo ant jo deginamąsias aukas VIEŠPAČIUI ir aukojo taikos aukas.</verse>
				<verse number="32">Ir ten jis užrašė ant akmenų Mozės įstatymo kopiją, kurią jis užrašė Izraelio vaikų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="33">O visas Izraelis, jų vyresnieji, pareigūnai ir jų teisėjai stovėjo šiame ir kitame skrynios šone priešais kunigus levitus, kurie neša VIEŠPATIES Sandoros skrynią, kaip ateivis, taip ir tarp jų gimęs: pusė jų priešais Gerizimo kalną ir pusė jų priešais Ebalo kalną; kaip VIEŠPATIES tarnas Mozė buvo anksčiau įsakęs, kad jie laimintų Izraelio tautą.</verse>
				<verse number="34">O po to jis perskaitė visus įstatymo žodžius, palaiminimus ir prakeikimus, pagal visa tai, kas parašyta įstatymo knygoje.</verse>
				<verse number="35">Iš viso to, ką Mozė įsakė, nebuvo nei vieno žodžio, kurio Jozuė nebūtų perskaitęs akivaizdoje viso Izraelio susirinkimo su moterimis, mažyliais bei ateiviais, bendraujančiais tarp jų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Ir įvyko, kad tai išgirdę visi karaliai, esantys šiapus Jordano, kalvose, slėniuose ir visuose Didžiosios jūros pakraščiuose priešais Libaną: hetitai, amoritai, kanaaniečiai, perizai, hivai ir jebusiečiai;</verse>
				<verse number="2">vieningai susirinko kovoti su Jozue ir Izraeliu.</verse>
				<verse number="3">O Gibeono gyventojai išgirdę, ką Jozuė buvo padaręs Jerichui ir Ajui,</verse>
				<verse number="4">gudriai pasielgė ir nuėję dėjosi esą pasiuntiniai, ir ėmė senų maišų ant savo asilų, senų, suplyšusių ir apraišiotų vyno indų;</verse>
				<verse number="5">seną, sulopytą apavą ant savo kojų ir senus drabužius ant savęs; ir visa jų atsargų duona buvo sudžiūvusi ir supelėjusi.</verse>
				<verse number="6">Ir jie nuėjo pas Jozuę į stovyklą Gilgale ir sakė jam ir Izraelio žmonėms: „Mes esame atėję iš tolimos šalies; taigi dabar padarykite su mumis sąjungą“.</verse>
				<verse number="7">O Izraelio žmonės tarė hivams: „Galbūt jūs gyvenate tarp mūsų; ir kaip mes sudarysime sąjungą su jumis?“</verse>
				<verse number="8">Ir jie tarė Jozuei: „Mes esame tavo tarnai“. O Jozuė jiems tarė: „Kas jūs ir iš kur atėjote?“</verse>
				<verse number="9">O jie jam tarė: „Iš labai tolimos šalies yra atėję tavo tarnai dėl VIEŠPATIES, tavo Dievo, vardo; nes mes esame girdėję garsą apie jį ir viską, ką jis padarė Egipte,</verse>
				<verse number="10">ir viską, ką jis padarė dviems amoritų karaliams, esantiems anapus Jordano: Hešbono karaliui Sihonui ir Bašano karaliui Ogui, buvusiam Aštarote.</verse>
				<verse number="11">Todėl mūsų vyresnieji ir visi mūsų šalies gyventojai mums kalbėjo, sakydami: ‘Pasiimkite su savimi maisto kelionei ir eikite jų sutikti, ir jiems sakykite: „Mes esame jūsų tarnai; taigi dabar sudarykite su mumis sąjungą“.</verse>
				<verse number="12">Šitą mūsų duoną mes pasiėmėme dar karštą iš savo namų mūsų atsargoms tą dieną, kai išvykome, kad eitume pas jus; bet dabar štai ji yra sudžiūvusi ir supelėjusi;</verse>
				<verse number="13">o šitie vyno indai, kuriuos prisipylėme, buvo nauji; ir štai jie suplyšę; o šitie mūsų drabužiai ir mūsų apavas paseno dėl labai ilgos kelionės“.</verse>
				<verse number="14">Ir vyrai paėmė jų maistą, bet nepasiklausė VIEŠPATIES burnos patarimo.</verse>
				<verse number="15">Ir Jozuė sudarė su jais taiką ir sudarė su jais sąjungą, kad leis jiems gyventi; ir susirinkimo kunigaikščiai jiems prisiekė.</verse>
				<verse number="16">Ir įvyko, jog, praėjus trims dienoms po to, kai jie buvo sudarę su jais sąjungą, jie išgirdo, kad tie buvo jų kaimynai ir kad jie gyveno tarp jų.</verse>
				<verse number="17">Ir Izraelio vaikai keliavo ir atvyko trečiąją dieną į jų miestus. Na, o jų miestai buvo Gibeonas, Kefyra, Beerotas ir Kirjat-Jearimas.</verse>
				<verse number="18">Ir Izraelio vaikai nesumušė jų, nes susirinkimo kunigaikščiai jiems buvo prisiekę VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu. Ir visas susirinkimas murmėjo prieš kunigaikščius.</verse>
				<verse number="19">Bet visi kunigaikščiai tarė visam susirinkimui: „Mes esame jiems prisiekę VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu; todėl dabar negalime jų liesti.</verse>
				<verse number="20">Jiems tai padarysime: paliksime juos gyvus, kad nebūtų ant mūsų rūstybės, dėl priesaikos, kurią esame jiems prisiekę“.</verse>
				<verse number="21">Ir kunigaikščiai jiems sakė: „Tegul jie gyvena; bet tegul jie būna medkirčiais ir vandens sėmėjais visam susirinkimui“; kaip kunigaikščiai jiems buvo pažadėję.</verse>
				<verse number="22">Ir Jozuė juos pasišaukė ir jiems kalbėjo, sakydamas: „Kodėl mus apgavote, sakydami: ‘Mes esame labai toli nuo jūsų’, nors jūs gyvenate tarp mūsų?</verse>
				<verse number="23">Todėl dabar jūs esate prakeikti, ir nei vienas iš jūsų nebus išlaisvintas iš buvimo vergais, medkirčiais ir vandens sėmėjais mano Dievo namams“.</verse>
				<verse number="24">O jie atsakydami Jozuei tarė: „Kadangi tavo tarnams buvo tikrai pasakyta, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, įsakė savo tarnui Mozei jums duoti visą tą šalį ir išnaikinti jums iš akivaizdos visus tos šalies gyventojus, todėl mes labai bijojome jūsų dėl savo gyvybių, ir tai padarėme.</verse>
				<verse number="25">O dabar, štai mes esame tavo rankoje; daryk mums, kaip tau atrodo gera ir teisinga daryti“.</verse>
				<verse number="26">Ir taip jis jiems padarė ir išgelbėjo juos iš Izraelio vaikų rankos, kad tie jų neišžudytų.</verse>
				<verse number="27">Ir tą dieną Jozuė juos padarė medkirčiais ir vandens sėmėjais susirinkimui ir VIEŠPATIES aukurui iki šios dienos toje vietoje, kurią jis išsirinks.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Na, o įvyko, kai Jeruzalės karalius Adoni-Cedekas išgirdo, kaip Jozuė buvo paėmęs Ają ir buvo visiškai jį sunaikinęs; kaip jis buvo padaręs Jerichui ir jo karaliui, taip jis padarė Ajui ir jo karaliui; ir kaip Gibeono gyventojai buvo sudarę taiką su Izraeliu ir buvo tarp jų;</verse>
				<verse number="2">tuomet jie labai bijojo, kadangi Gibeonas buvo didelis miestas, kaip vienas iš karališkųjų miestų, ir kadangi jis buvo didesnis už Ają, o visi jo vyrai buvo galingi.</verse>
				<verse number="3">Todėl Jeruzalės karalius Adoni-Cedekas pasiuntė Hebrono karaliui Hohamui, Jarmuto karaliui Piramui, Lachišo karaliui Jafijui ir Eglono karaliui Debyrui, sakydamas:</verse>
				<verse number="4">„Ateikite aukštyn pas mane ir padėkite man, kad sumuštume Gibeoną; nes jis sudarė taiką su Jozue ir su Izraelio vaikais“.</verse>
				<verse number="5">Todėl susirinkę penki amoritų karaliai, Jeruzalės karalius, Hebrono karalius, Jarmuto karalius, Lachišo karalius, Eglono karalius, ėjo aukštyn, jie ir visos jų kariuomenės, ir stovyklavo prieš Gibeoną ir kariavo prieš jį.</verse>
				<verse number="6">O Gibeono žmonės pasiuntė Jozuei į stovyklą, į Gilgalą, sakydami: „Nesulėtink savo tarnams savo rankos; skubiai ateik pas mus aukštyn, išgelbėk mus ir padėk mums; nes prieš mus susirinko visi amoritų karaliai, gyvenantys kalnuose“.</verse>
				<verse number="7">Taigi Jozuė kilo iš Gilgalo aukštyn, jis ir su juo visa karo tauta, visi galingi narsuoliai.</verse>
				<verse number="8">Ir VIEŠPATS tarė Jozuei: „Nebijok jų; nes juos padaviau į tavo ranką; nei vienas iš jų neatsilaikys prieš tave“.</verse>
				<verse number="9">Taigi Jozuė juos užpuolė staiga, visą naktį ėjęs aukštyn iš Gilgalo.</verse>
				<verse number="10">Ir VIEŠPATS juos sutrikdė Izraelio akivaizdoje ir žudė juos didelėmis žudynėmis Gibeone, ir juos vijosi keliu, einančiu aukštyn į Bet-Horoną, ir juos mušė iki Azekos ir Makedos.</verse>
				<verse number="11">Ir įvyko, kad, jiems bėgant nuo Izraelio akivaizdos ir būnant ant nusileidimo į Bet-Horoną, VIEŠPATS mėtė ant jų didelius akmenis iš dangaus iki Azekos, ir jie žuvo; daugiau buvo tų, kurie žuvo nuo krušos akmenų, negu tų, kuriuos Izraelio vaikai išžudė kalaviju.</verse>
				<verse number="12">Tada Jozuė kalbėjo VIEŠPAČIUI tą dieną, kai VIEŠPATS atidavė amoritus Izraelio vaikų akivaizdoje, ir jis tarė Izraelio akyse: „Saule, sustok Gibeone; ir tu, Mėnuli, Ajalono slėnyje“.</verse>
				<verse number="13">Ir saulė sustojo, ir mėnulis stovėjo, kol tauta atkeršijo savo priešams. Argi tai neparašyta Jašero knygoje? Taip saulė stovėjo nejudėdama dangaus viduryje ir neskubėjo nusileisti beveik visą dieną.</verse>
				<verse number="14">Ir nėra buvę tokios dienos kaip ta, nei prieš ją, nei po jos, kad VIEŠPATS būtų klausęs žmogaus balso; nes VIEŠPATS kovojo už Izraelį.</verse>
				<verse number="15">Ir sugrįžo Jozuė ir visas Izraelis su juo stovyklon į Gilgalą.</verse>
				<verse number="16">Bet tie penki karaliai pabėgo ir pasislėpė oloje, Makedoje.</verse>
				<verse number="17">Ir buvo pasakyta Jozuei, sakant: „Tie penki karaliai rasti pasislėpę oloje, Makedoje“.</verse>
				<verse number="18">Ir Jozuė tarė: „Užritinkite didelius akmenis ant olos angos ir pastatykite prie jos vyrus, kad juos saugotų;</verse>
				<verse number="19">o jūs nestovėkite, bet vykitės savo priešus ir muškite jų užnugarį; neleiskite jiems įeiti į jų miestus; nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, juos atidavė į jūsų ranką“.</verse>
				<verse number="20">Ir įvyko, kai Jozuė ir Izraelio vaikai užbaigė juos žudyti labai smarkiomis žudynėmis, kol jie buvo sunaikinti, tada likusieji, kurie iš jų išliko, įėjo į aptvertus miestus.</verse>
				<verse number="21">Ir visa tauta sugrįžo ramybėje į stovyklą pas Jozuę į Makedą; niekas nepajudino savo liežuvio nei prieš vieną iš Izraelio vaikų.</verse>
				<verse number="22">Paskui Jozuė tarė: „Atidarykite olos angą ir išveskite iš olos pas mane tuos penkis karalius“.</verse>
				<verse number="23">Ir jie taip padarė ir išvedė iš olos pas jį tuos penkis karalius: Jeruzalės karalių, Hebrono karalių, Jarmuto karalių, Lachišo karalių ir Eglono karalių.</verse>
				<verse number="24">Ir įvyko, kad, jiems išvedus tuos karalius pas Jozuę, Jozuė sušaukė visus Izraelio vyrus ir sakė karo vyrų vadams, ėjusiems su juo: „Priartėkite, uždėkite savo kojas šitiems karaliams ant sprandų“. Ir jie priartėjo ir uždėjo savo kojas jiems ant sprandų.</verse>
				<verse number="25">Ir Jozuė jiems tarė: „Nebijokite ir nebūkite sunerimę, būkite stiprūs ir drąsūs; nes taip VIEŠPATS padarys visiems jūsų priešams, prieš kuriuos jūs kovojate“.</verse>
				<verse number="26">O po to Jozuė jiems smogė, juos užmušė ir juos pakorė ant penkių medžių; ir jie kabėjo ant medžių iki vakaro.</verse>
				<verse number="27">Ir įvyko, kad saulei leidžiantis Jozuė įsakė, ir jie nuėmė juos nuo medžių ir įmetė į olą, kurioje jie buvo pasislėpę, ir uždėjo ant olos angos didelius akmenis, kurie išliko iki pat šios dienos.</verse>
				<verse number="28">Ir tą dieną Jozuė paėmė Makedą ir sutriuškino ją kalavijo ašmenimis ir visiškai sunaikino jos karalių, juos ir visas joje esančias sielas; nei vieno nepaliko; ir padarė Makedos karaliui, kaip padarė Jericho karaliui.</verse>
				<verse number="29">Paskui Jozuė ir visas Izraelis su juo perėjo iš Makedos į Libną ir kovojo prieš Libną;</verse>
				<verse number="30">o VIEŠPATS ir ją, ir jos karalių atidavė į Izraelio ranką; ir jis išmušė ją bei visas joje esančias sielas kalavijo ašmenimis; jis nei vieno nepaliko joje; bet jos karaliui jis padarė, kaip buvo padaręs Jericho karaliui.</verse>
				<verse number="31">Ir Jozuė ir visas Izraelis su juo perėjo iš Libnos į Lachišą ir priešais jį stovyklavo, ir prieš jį kovojo;</verse>
				<verse number="32">ir VIEŠPATS atidavė Lachišą į ranką Izraelio, kuris, antrąją dieną jį paėmęs, išmušė kalavijo ašmenimis jį ir visas jame esančias sielas pagal tai, kaip buvo padaręs Libnai.</verse>
				<verse number="33">Tada Gezero karalius Horamas atėjo aukštyn padėti Lachišui; o Jozuė mušė jį ir jo tautą, kol jis jam nepaliko nei vieno išlikusio.</verse>
				<verse number="34">O iš Lachišo Jozuė ir visas Izraelis su juo perėjo į Egloną; ir jie priešais jį stovyklavo ir prieš jį kovojo;</verse>
				<verse number="35">ir tą dieną jie paėmė jį ir išmušė jį kalavijo ašmenimis, ir visas jame esančias sielas tą dieną visiškai sunaikino pagal visa tai, kaip jis buvo padaręs Lachišui.</verse>
				<verse number="36">Ir Jozuė ir visas Izraelis su juo nuėjo aukštyn iš Eglono į Hebroną; ir jie kovojo prieš jį;</verse>
				<verse number="37">ir jie paėmė ir iškirto kalavijo ašmenimis jį ir jo karalių, ir visus jo miestus, ir visas jame esančias sielas; nepaliko nei vieno išlikusio, pagal visa tai, kaip jis buvo padaręs Eglonui; bet visiškai sunaikino jį ir visas jame esančias sielas.</verse>
				<verse number="38">Ir Jozuė ir su juo visas Izraelis sugrįžo į Debyrą; ir prieš jį kovojo;</verse>
				<verse number="39">ir jis paėmė jį, jo karalių ir visus jo miestus; ir jie iškapojo juos kalavijo ašmenimis, ir visiškai sunaikino visas jame esančias sielas; jis nei vieno nepaliko išlikusio; kaip jis buvo padaręs Hebronui, taip padarė Debyrui ir jo karaliui; kaip jis buvo padaręs ir Libnai ir jos karaliui.</verse>
				<verse number="40">Taip Jozuė sutriuškino visą kalvų, pietų, slėnio ir šaltinių šalį ir visus jų karalius; nei vieno jis nepaliko išlikusio, bet visiškai sunaikino visa, kas kvėpuoja, kaip VIEŠPATS, Izraelio Dievas, įsakė.</verse>
				<verse number="41">Ir Jozuė juos sutriuškino nuo Kadeš-Barnėjos iki Gazos, ir visą Gošeno šalį iki Gibeono.</verse>
				<verse number="42">Ir visus šituos karalius ir jų šalį Jozuė paėmė vienu metu, nes VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kovojo už Izraelį.</verse>
				<verse number="43">Ir Jozuė ir su juo visas Izraelis sugrįžo stovyklon, į Gilgalą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Ir įvyko, kad tai išgirdęs Hacoro karalius Jabinas pasiuntė Madono karaliui Jobabui, Šimrono karaliui, Achšafo karaliui</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Kina, Dimona, Adada,</verse>
				<verse number="2">Kedešas, Hacoras, Itnanas,</verse>
				<verse number="3">Zifas, Telemas, Bealotas,</verse>
				<verse number="4">Hacor Hadatas, Kerijotas, Hecronas, kuris yra Hacoras,</verse>
				<verse number="5">Amamas, Šema, Molada,</verse>
				<verse number="6">Hacar-Gada, Hešmonas, Bet-Peletas,</verse>
				<verse number="7">Hacar-Šualas, Beer-Šeba, Biziotija,</verse>
				<verse number="8">Baala, Jimas, Ecemas,</verse>
				<verse number="9">Eltoladas, Kesilas, Horma,</verse>
				<verse number="10">Ciklagas, Madmana, Sansana,</verse>
				<verse number="11">Lebaotas, Šilhimas, Ainas ir Rimonas – iš viso dvidešimt devyni miestai su jų kaimais;</verse>
				<verse number="12">o slėnyje: Eštaolas, Cora, Ašna,</verse>
				<verse number="13">Zanoachas, En-Ganimas, Tapuachas, Enamas,</verse>
				<verse number="14">Jarmutas, Adulamas, Sochojas, Azeka,</verse>
				<verse number="15">Šaraimas, Aditaimas, Gedera ir Gederotaimas – keturiolika miestų su jų kaimais;</verse>
				<verse number="16">Cenanas, Hadaša, Migdal-Gadas,</verse>
				<verse number="17">Dileanas, Micpė, Jokteelis,</verse>
				<verse number="18">Lachišas, Bockatas, Eglonas,</verse>
				<verse number="19">Kabonas, Lachmasas, Kitlišas,</verse>
				<verse number="20">Gederotas, Bet-Dagonas, Naama ir Makeda – šešiolika miestų su jų kaimais;</verse>
				<verse number="21">Libna, Eteras, Ašanas,</verse>
				<verse number="22">Iftachas, Ašna, Necibas,</verse>
				<verse number="23">Keila, Achzibas ir Mareša – devyni miestai su jų kaimais;</verse>
				<verse number="24">Ekronas su jo miesteliais bei jo kaimais;</verse>
				<verse number="25">nuo Ekrono iki jūros viskas, kas yra šalia Ašdodo su jo kaimais;</verse>
				<verse number="26">Ašdodas su jo miesteliais ir jo kaimais, Gaza su jos miesteliais ir jos kaimais iki Egipto upės ir Didžiosios jūros bei jos ribos;</verse>
				<verse number="27">o kalnuose: Šamyras, Jatyras, Sochojas,</verse>
				<verse number="28">Dana ir Kirjat-Sana, kuri yra Debyras,</verse>
				<verse number="29">Anabas, Eštemojas, Animas,</verse>
				<verse number="30">Gošenas, Holonas ir Gilojas – vienuolika miestų su jų kaimais;</verse>
				<verse number="31">Arabas, Dūma, Ešeanas,</verse>
				<verse number="32">Janumas, Bet-Tapuachas, Afeka,</verse>
				<verse number="33">Humta, Kirjat-Arba, kuri yra Hebronas, ir Cioras – devyni miestai su jų kaimais;</verse>
				<verse number="34">Maonas, Karmelis, Zifas, Juta,</verse>
				<verse number="35">Jezreelis, Jokdeamas, Zanoachas,</verse>
				<verse number="36">Kainas, Gibėja ir Timna – dešimt miestų su jų kaimais;</verse>
				<verse number="37">Halhulas, Bet-Cūras, Gedoras,</verse>
				<verse number="38">Maaratas, Bet-Anotas ir Eltekonas – šeši miestai su jų kaimais;</verse>
				<verse number="39">Kirjat-Baalas, kuris yra Kirjat-Jearimas, ir Raba – du miestai su jų kaimais;</verse>
				<verse number="40">dykumoje: Bet-Araba, Midinas, Sechacha,</verse>
				<verse number="41">Nibšanas, Druskos miestas ir En-Gedis – šeši miestai su jų kaimais.</verse>
				<verse number="42">Tačiau jebusiečių, Jeruzalės gyventojų, Judos vaikai negalėjo išvaryti; bet jebusiečiai gyvena su Judos vaikais iki šios dienos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">O Juozapo vaikų burtas iškrito nuo Jordano prie Jericho iki Jericho vandens rytuose, į dykumą, kuri kyla iš Jericho per Bet-Elio kalną</verse>
				<verse number="2">ir išeina iš Bet-Elio į Lūzą, ir pereina tolyn iki arkų ribos, iki Ataroto,</verse>
				<verse number="3">ir leidžiasi į vakarus, į jafletų ribas, iki žemutiniojo Bet-Horono ribos ir iki Gezero; o jos galas ties jūra.</verse>
				<verse number="4">Taip Juozapo vaikai, Manasas ir Efraimas paėmė savo paveldą.</verse>
				<verse number="5">O Efraimo vaikų riba pagal jų šeimas buvo tokia: jų paveldo riba rytų pusėje buvo Atarot-Adaras iki aukštutiniojo Bet-Horono;</verse>
				<verse number="6">ir riba išėjo link jūros į Michmetatą šiaurinėje pusėje; ir riba ėjo lanku į rytus, į Taanat-Šiloją, ir praėjo pro jį rytuose į Janochą;</verse>
				<verse number="7">ir ji nusileido nuo Janocho į Atarotą ir į Naaratą, atėjo į Jerichą ir išėjo ties Jordanu.</verse>
				<verse number="8">Riba išėjo iš Tapuacho į vakarus, į Kanos upę; o jos galas buvo ties jūra. Šitas yra Efraimo vaikų genties paveldas pagal jų šeimas.</verse>
				<verse number="9">O atskiri miestai Efraimo vaikams buvo tarp Manaso vaikų paveldo, visi miestai su jų kaimais.</verse>
				<verse number="10">Ir jie neišvarė kanaaniečių, gyvenančių Gezeryje; bet kanaaniečiai gyvena efraimų tarpe iki šios dienos ir tarnauja, mokėdami duoklę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Taip pat buvo burtas Manaso genčiai; nes jis buvo Juozapo pirmagimis; tai yra Manaso pirmagimiui Machyrui, Gileado tėvui; kadangi jis buvo karo vyras, todėl jis gavo Gileadą ir Bašaną.</verse>
				<verse number="2">Taip pat buvo burtas likusiems Manaso vaikams pagal jų šeimas: Abiezero vaikams, Heleko vaikams, Asrielio vaikams, Šechemo vaikams, Hefero vaikams ir Šemidos vaikams – šitie buvo Juozapo sūnaus Manaso vyriškos lyties vaikai pagal jų šeimas.</verse>
				<verse number="3">Bet Manaso sūnaus Machyro sūnaus Gileado sūnaus Hefero sūnus Celofechadas neturėjo sūnų, tik dukteris; o šitie yra jo dukterų vardai: Machla, Noja, Hogla, Milka ir Tirca.</verse>
				<verse number="4">Ir jos priartėjo kunigo Eleazaro akivaizdon, Nūno sūnaus Jozuės akivaizdon ir kunigaikščių akivaizdon, sakydamos: „VIEŠPATS įsakė Mozei, kad duotų mums paveldą tarp mūsų brolių“. Todėl pagal VIEŠPATIES įsakymą jis joms davė paveldą tarp jų tėvo brolių.</verse>
				<verse number="5">Ir Manasui teko dešimt dalių, neskaitant Gileado šalies ir Bašano, esančių anapus Jordano;</verse>
				<verse number="6">nes Manaso dukterys turėjo paveldą tarp jo sūnų; o likusieji Manaso sūnūs turėjo Gileado šalį.</verse>
				<verse number="7">O Manaso riba buvo nuo Ašero iki Michmetato, esančio prieš Šechemą; ir toliau riba ėjo po dešine ranka iki En-Tapuacho gyventojų.</verse>
				<verse number="8">Na, o Manasas turėjo Tapuacho šalį; bet Tapuachas ant Manaso ribos priklausė Efraimo vaikams;</verse>
				<verse number="9">ir riba nusileido į Kanos upę, upės pietuose; šitie Efraimo miestai yra tarp Manaso miestų; Manaso riba taip pat buvo šiaurinėje upės pusėje, o jos pabaiga buvo ties jūra;</verse>
				<verse number="10">į pietus tai buvo Efraimo, o į šiaurę tai buvo Manaso, o jūra yra jo riba; ir jie susitiko Ašere šiaurėje, o Isachare rytuose.</verse>
				<verse number="11">O Manasas turėjo Isachare ir Ašere Bet-Šeaną ir jo miestelius, Ibleamą ir jo miestelius, Doro gyventojus ir jo miestelius, En-Doro gyventojus ir jo miestelius, Taanacho gyventojus ir jo miestelius ir Megido gyventojus ir jo miestelius, tai yra tris šalis.</verse>
				<verse number="12">Tačiau Manaso vaikai negalėjo išvaryti tų miestų gyventojų; bet kanaaniečiai norėjo gyventi šitoje šalyje.</verse>
				<verse number="13">Dar įvyko, kad, kai Izraelio vaikai sustiprėjo, jie uždėjo kanaaniečiams mokesčius; bet neišvarė jų visiškai.</verse>
				<verse number="14">Ir Juozapo vaikai kalbėjo Jozuei, sakydami: „Kodėl man davei tik vieną burtą ir tik vieną dalį paveldėti, atsižvelgiant į tai, kad aš esu didelė tauta, nes VIEŠPATS iki šiol mane laimino?“</verse>
				<verse number="15">O Jozuė jiems atsakė: „Jei tu esi didelė tauta, tuomet eik aukštyn į miško šalį ir ten sau išsikirsk perizų ir milžinų šalyje, jei Efraimo kalnas tau per ankštas“.</verse>
				<verse number="16">Ir Juozapo vaikai tarė: „Tos kalvos mums nepakanka; ir visi kanaaniečiai, gyvenantys slėnio šalyje, turi geležinių vežimų – tiek esantys iš Bet-Šeano ir jo miestelių, tiek esantys iš Jezreelio slėnio“.</verse>
				<verse number="17">Ir Jozuė kalbėjo Juozapo namams – Efraimui ir Manasui – sakydamas: „Tu esi didelė tauta ir turi didelę galią; turėsi ne tik vieną burtą;</verse>
				<verse number="18">bet kalnas bus tavo; nes jis yra miškas, o tu jį iškirsi; ir jo galas bus tavo; nes tu išvarysi kanaaniečius, nors jie turi geležinių vežimų, nors jie galingi“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Ir visas Izraelio vaikų susirinkimas susirinko Šilojuje ir ten pastatė susirinkimo padangtę. Ir šalis jų akivaizdoje buvo pavergta.</verse>
				<verse number="2">Ir tarp Izraelio vaikų liko septynios gentys, kurios dar nebuvo gavusios savo paveldo.</verse>
				<verse number="3">Ir Jozuė tarė Izraelio vaikams: „Kaip ilgai delsite eiti ir pasisavinti šalį, kurią jums davė VIEŠPATS, jūsų tėvų Dievas?</verse>
				<verse number="4">Duokite iš savo tarpo po tris vyrus kiekvienai genčiai; ir aš juos išsiųsiu, o jie pakils ir pereis šalį, ir aprašys ją pagal jų paveldą; ir jie sugrįš pas mane.</verse>
				<verse number="5">Ir jie padalins ją į septynias dalis: Juda pasiliks savo ribose – pietuose, o Juozapo namai pasiliks savo ribose – šiaurėje.</verse>
				<verse number="6">Todėl aprašykite šalį septyniomis dalimis ir atneškite man čia aprašymą, kad mesčiau čia jums burtą VIEŠPATIES, mūsų Dievo, akivaizdoje.</verse>
				<verse number="7">Bet levitai neturi dalies tarp jūsų; nes VIEŠPATIES kunigystė yra jų paveldas; o Gadas, Rubenas ir pusė Manaso genties yra gavę savo paveldą anapus Jordano, rytuose, kurį jiems davė VIEŠPATIES tarnas Mozė“.</verse>
				<verse number="8">Ir tie vyrai pakilo ir išėjo; ir Jozuė įpareigojo einančius šalies aprašyti, sakydamas: „Eikite, pereikite tą šalį, aprašykite ją ir sugrįžkite pas mane, kad čia, Šilojuje, mesčiau jums burtą VIEŠPATIES akivaizdoje“.</verse>
				<verse number="9">Ir tie vyrai ėjo, perėjo tą šalį, aprašė ją knygoje pagal miestus septyniomis dalimis ir sugrįžo pas Jozuę į kariuomenę Šilojuje.</verse>
				<verse number="10">Ir Jozuė jiems metė burtą Šilojuje, VIEŠPATIES akivaizdoje; ir ten Jozuė padalijo šalį Izraelio vaikams pagal jų pasidalijimus.</verse>
				<verse number="11">Ir Benjamino vaikų genties burtas išėjo pagal jų šeimas; ir jų burto riba išėjo tarp Judos vaikų ir Juozapo vaikų.</verse>
				<verse number="12">Ir jų riba šiaurinėje pusėje buvo nuo Jordano; ir riba pakilo į Jericho šoną šiaurinėje pusėje ir kilo per kalnus į vakarus; o jos pabaiga buvo ties Bet-Aveno dykuma.</verse>
				<verse number="13">O iš ten riba perėjo Lūzo link, į šoną Lūzo, kuris yra Bet-Elis, pietų link; ir riba nusileido į Atarot-Adarą, šalia kalvos, esančios žemutiniojo Bet-Horono pietinėje pusėje.</verse>
				<verse number="14">O iš ten riba traukė ir apėjo jūros kampą pietų link, nuo kalvos, esančios prieš Bet-Horoną į pietus; o jos galas buvo ties Kirjat-Baalu, kuris yra Kirjat-Jearimas, Judos vaikų miestas; tai buvo vakarinė pusė.</verse>
				<verse number="15">O pietinė pusė buvo nuo Kirjat-Jearimo pakraščio, ir riba išėjo į vakarus ir išėjo į Neftoacho vandenų šaltinį;</verse>
				<verse number="16">ir riba nusileido iki pabaigos kalno, esančio prieš Hinomo sūnaus slėnį, kuris yra milžinų slėnyje, šiaurėje, ir nusileido į Hinomo slėnį, į jebusiečių pietinę pusę, ir ėjo žemyn į En-Rogelį,</verse>
				<verse number="17">tęsėsi nuo šiaurės ir išėjo į En-Šemešą, išėjo Geliloto, esančio priešais Adumimo pakilimą, link ir nusileido iki Rubeno sūnaus Bohano akmens,</verse>
				<verse number="18">toliau perėjo į šoną priešais Arabą šiaurės link ir leidosi į Arabą;</verse>
				<verse number="19">ir riba toliau perėjo į Bet-Hoglos pusę į šiaurę; o ribos pabaiga buvo ties Druskos jūros šiaurine įlanka, prie Jordano pietinio galo; šita buvo pietinė riba.</verse>
				<verse number="20">O Jordanas buvo jo riba rytinėje pusėje. Šitas buvo Benjamino vaikų paveldas pagal jo aplink einančias ribas, pagal jų šeimas.</verse>
				<verse number="21">Na, o Benjamino vaikų genties miestai pagal jų šeimas buvo Jerichas, Bet-Hogla, Kecico slėnis,</verse>
				<verse number="22">Bet-Araba, Cemaraimas, Bet-Elis,</verse>
				<verse number="23">Avimas, Para, Ofra,</verse>
				<verse number="24">Kefar-Amona, Ofnis ir Gaba – dvylika miestų su jų kaimais;</verse>
				<verse number="25">Gibeonas, Rama, Beerotas,</verse>
				<verse number="26">Micpė, Kefyra, Moca,</verse>
				<verse number="27">Rekemas, Irpeelis, Tarala,</verse>
				<verse number="28">Cela, Elefas, jebusiečiai, kurie yra Jeruzalė, Gibeatas ir Kirjatas – keturiolika miestų su jų kaimais. Šitas yra Benjamino vaikų paveldas pagal jų šeimas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">O antrasis burtas išėjo Simeonui, tai yra Simeono vaikų genčiai pagal jų šeimas; ir jų paveldas buvo Judos vaikų paveldo viduryje.</verse>
				<verse number="2">Ir jie turėjo savo pavelde Beer-Šebą arba Šebą, Moladą,</verse>
				<verse number="3">Hacar-Šualą, Balą, Azemą,</verse>
				<verse number="4">Eltoladą, Betulą, Hormą,</verse>
				<verse number="5">Ciklagą, Bet-Markabotą, Hacar-Susą,</verse>
				<verse number="6">Bet-Lebaotą ir Šaruheną – trylika miestų ir jų kaimus;</verse>
				<verse number="7">Ainą, Rimoną, Eterą ir Ašaną – keturis miestus ir jų kaimus;</verse>
				<verse number="8">ir visus kaimus, esančius aplink šituos miestus, iki Baalat-Beero, pietų Ramato. Šitas yra Simeono vaikų genties paveldas pagal jų šeimas.</verse>
				<verse number="9">Simeono vaikų paveldas buvo iš Judos vaikų dalies; nes Judos vaikų dalies buvo jiems per daug; todėl Simeono vaikai turėjo savo paveldą jų paveldo viduryje.</verse>
				<verse number="10">O trečiasis burtas išėjo Zebulono vaikams pagal jų šeimas; ir jų paveldo riba buvo iki Sarido;</verse>
				<verse number="11">ir jų riba kilo jūros ir Maralo link, ir siekė Dabašetą, ir siekė upę, esančią prieš Jokneamą;</verse>
				<verse number="12">pasisuko nuo Sarido į rytus link saulėtekio iki Kislot-Taboro ribos, paskui išėjo į Daberatą, pakilo į Jafiją,</verse>
				<verse number="13">iš ten perėjo tolyn į rytus, į Gat-Heferą, į Et-Kaciną ir išėjo į Rimon-Metoarą, į Nėją;</verse>
				<verse number="14">ir riba sukosi šiaurinėje pusėje į Hanatoną; o jos pabaiga yra Iftach-Elio slėnyje;</verse>
				<verse number="15">Katatas, Nahalalas, Šimronas, Idala ir Betliejus – dvylika miestų su jų kaimais.</verse>
				<verse number="16">Šitas yra Zebulono vaikų paveldas pagal jų šeimas, šitie miestai su jų kaimais.</verse>
				<verse number="17">O ketvirtasis burtas išėjo Isacharui, Isacharo vaikams pagal jų šeimas.</verse>
				<verse number="18">Ir jų riba buvo link Jezreelio, Kesuloto, Šunemo,</verse>
				<verse number="19">Hafaraimo Šiono, Anaharato,</verse>
				<verse number="20">Rabito, Kišjono, Ebeco,</verse>
				<verse number="21">Remeto, En-Ganimo, En-Hado ir Bet-Paceco;</verse>
				<verse number="22">ir riba siekė Taborą, Šahacimą ir Bet-Šemešą; o jų ribos galas buvo ties Jordanu – šešiolika miestų su jų kaimais.</verse>
				<verse number="23">Šitas yra Isacharo vaikų genties paveldas pagal jų šeimas, miestai ir jų kaimai.</verse>
				<verse number="24">O penktasis burtas išėjo Ašero vaikų genčiai pagal jų šeimas.</verse>
				<verse number="25">Ir jų riba buvo Helkata, Halis, Betenas, Achšafa,</verse>
				<verse number="26">Alamelechas, Amadas ir Mišalas; ir siekė Karmelį vakaruose ir Šihor-Libnatą;</verse>
				<verse number="27">ir pasisuko saulėtekio link, į Bet-Dagoną, siekė Zebuloną ir Iftach-Elio slėnį, Bet-Emeko šiaurinės pusės link, ir Nejelį, ir išėjo į Kabulą po kaire ranka,</verse>
				<verse number="28">į Hebroną, Rehobą, Hamoną ir Kaną iki Didžiojo Sidono;</verse>
				<verse number="29">o tada riba sukosi į Ramą ir į stiprųjį Tyro miestą; ir riba sukosi į Hosą; o jos pabaiga yra ties jūra, nuo ribos iki Achzibo;</verse>
				<verse number="30">taip pat Uma, Afekas ir Rehobas – dvidešimt du miestai su jų kaimais.</verse>
				<verse number="31">Šitas yra Ašero vaikų genties paveldas pagal jų šeimas, šitie miestai su jų kaimais.</verse>
				<verse number="32">Šeštasis burtas išėjo Naftalio vaikams, tai yra Naftalio vaikams pagal jų šeimas.</verse>
				<verse number="33">O jų riba buvo nuo Helefo, nuo Alono iki Caananimo, Adamio, Nekebo, Jabneelio iki Lakumo; o jos galas buvo ties Jordanu;</verse>
				<verse number="34">o paskui riba sukosi į vakarus, į Aznot-Taborą, iš ten išėjo į Hukoką, siekė Zebuloną pietų pusėje, siekė Ašerą vakarų pusėje ir Judą prie Jordano saulėtekio link.</verse>
				<verse number="35">O aptverti miestai yra Cidimas, Ceras, Hamatas, Rakatas, Kineretas,</verse>
				<verse number="36">Adama, Rama, Hacoras,</verse>
				<verse number="37">Kedešas, Edrejis, En-Hacoras,</verse>
				<verse number="38">Ironas, Migdal-Elis, Horemas, Bet-Anatas ir Bet-Šemešas – devyniolika miestų su jų kaimais.</verse>
				<verse number="39">Šitas yra Naftalio vaikų genties paveldas pagal jų šeimas, miestai ir jų kaimai.</verse>
				<verse number="40">O septintasis burtas išėjo Dano vaikų genčiai pagal jų šeimas.</verse>
				<verse number="41">Ir jų paveldo riba buvo Cora, Eštaolas, Ir-Šemešas,</verse>
				<verse number="42">Šaalabinas, Ajalonas, Itla,</verse>
				<verse number="43">Elonas, Timnata, Ekronas,</verse>
				<verse number="44">Eltekė, Gibetonas, Baalatas,</verse>
				<verse number="45">Jehudas, Bene-Berakas ir Gat-Rimonas,</verse>
				<verse number="46">Me-Jarkonas ir Rakonas, su riba priešais Jafą.</verse>
				<verse number="47">O Dano vaikų riba išėjo jiems per maža; todėl Dano vaikai ėjo aukštyn kovoti prieš Lešemą, ir jį paėmė, ir iškirto jį kalavijo ašmenimis, ir pasisavino jį, ir jame apsigyveno, ir pavadino Lešemą Danu pagal jų tėvo vardą Daną.</verse>
				<verse number="48">Šitas yra Dano vaikų genties paveldas pagal jų šeimas, šitie miestai su jų kaimais.</verse>
				<verse number="49">Baigę dalinti šalį paveldui pagal jų ribas, Izraelio vaikai davė Nūno sūnui Jozuei paveldą savo tarpe;</verse>
				<verse number="50">pagal VIEŠPATIES žodį jie davė jam miestą, kurio jis prašė – Timnat-Serachą Efraimo kalne; ir jis pastatė miestą ir apsigyveno jame.</verse>
				<verse number="51">Šitie yra paveldai, kuriuos paveldėjimui burtu padalijo kunigas Eleazaras, Nūno sūnus Jozuė ir Izraelio vaikų genčių tėvų galvos Šilojuje, VIEŠPATIES akivaizdoje, prie susirinkimo padangtės durų. Taip jie baigė dalyti šalį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">VIEŠPATS dar kalbėjo Jozuei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėk Izraelio vaikams, sakydamas: ‘Pasiskirkite sau prieglobsčio miestų, apie kuriuos jums kalbėjau per Mozės ranką,</verse>
				<verse number="3">kad ten galėtų pabėgti užmušėjas, kuris užmuša kurį asmenį netyčia, nežinodamas; ir jie bus jūsų prieglobstis nuo kraujo keršytojo.</verse>
				<verse number="4">Ir jis, pabėgęs į kurį nors iš šitų miestų, atsistos prie miesto vartų įėjimo ir išdėstys savo bylą to miesto vyresniesiems į ausis, tada jie jį paims pas save į miestą ir duos jam vietą, kad jis tarp jų gyventų.</verse>
				<verse number="5">O jei jį atsivys kraujo keršytojas, tuomet jie teneatiduos užmušėjo į ano ranką; nes jis nežinodamas užmušė savo artimą ir nebuvo jo anksčiau nekentęs.</verse>
				<verse number="6">Ir jis gyvens tame mieste iki stos į teismą susirinkimo akivaizdoje ir iki mirties aukščiausiojo kunigo, kuris bus tomis dienomis; paskui užmušėjas sugrįš ir ateis į savo miestą bei savo namus ir į tą miestą, iš kurio jis buvo pabėgęs’“.</verse>
				<verse number="7">Ir jie paskyrė Kedešą Galilėjoje, Naftalio kalne, Šechemą Efraimo kalne ir Kirjat-Arbą, kuris yra Hebronas, Judos kalne.</verse>
				<verse number="8">O anapus Jordano, į rytus prie Jericho, jie paskyrė Becerą dykumoje, lygumoje, iš Rubeno genties, Ramotą Gileade iš Gado genties ir Golaną Bašane iš Manaso genties.</verse>
				<verse number="9">Šitie buvo miestai, paskirti visiems Izraelio vaikams ir ateiviams, laikinai apsigyvenusiems tarp jų, kad į juos galėtų pabėgti kiekvienas, užmušęs kurį asmenį netyčia, kad nemirtų nuo kraujo keršytojo rankos, kol stos susirinkimo akivaizdon.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="7">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Na, o po Jozuės mirties įvyko, kad Izraelio vaikai klausė VIEŠPATIES, sakydami: „Kas mums pirmas eis aukštyn prieš kanaaniečius kovoti prieš juos?“</verse>
				<verse number="2">Ir VIEŠPATS tarė: „Juda eis aukštyn; štai aš atidaviau šalį į jo ranką“.</verse>
				<verse number="3">Ir Juda sakė savo broliui Simeonui: „Eik aukštyn su manimi į mano burtą, kad mes kovotume prieš kanaaniečius; ir aš taip pat eisiu su tavimi į tavo burtą“. Taigi Simeonas nuėjo su juo.</verse>
				<verse number="4">Ir Juda ėjo aukštyn; ir VIEŠPATS atidavė į jų ranką kanaaniečius ir perizus; ir jie išžudė iš jų Bezeke dešimt tūkstančių vyrų.</verse>
				<verse number="5">Ir Bezeke jie rado Adoni-Bezeką; ir jie kariavo prieš jį ir sumušė kanaaniečius ir perizus.</verse>
				<verse number="6">Bet Adoni-Bezekas pabėgo; ir jie vijosi jį, sugavo jį ir nukapojo jam rankų nykščius bei kojų nykščius.</verse>
				<verse number="7">Ir Adoni-Bezekas tarė: „Septyniasdešimt karalių su nukapotais jų rankų nykščiais bei jų kojų nykščiais rinkdavosi po mano stalu sau maisto; kaip aš padariau, taip Dievas man atlygino“. Ir jie nuvedė jį į Jeruzalę, ir ten jis mirė.</verse>
				<verse number="8">Na, o Judos vaikai kariavo prieš Jeruzalę ir paėmė ją, ir iškirto ją kalavijo ašmenimis, o miestą padegė.</verse>
				<verse number="9">O paskui Judos vaikai ėjo žemyn kariauti prieš kanaaniečius, gyvenančius kalne, pietuose ir slėnyje.</verse>
				<verse number="10">Ir Juda ėjo prieš kanaaniečius, gyvenančius Hebrone (na, o Hebrono vardas anksčiau buvo Kirjat-Arba); ir jie sumušė Šešają, Ahimaną ir Talmają.</verse>
				<verse number="11">O iš ten jis ėjo prieš Debyro gyventojus; o Debyro vardas anksčiau buvo Kirjat-Seferas;</verse>
				<verse number="12">ir Kalebas sakė: „Kas sumuš Kirjat-Seferą ir jį paims, tam duosiu savo dukterį Achsą į žmonas“.</verse>
				<verse number="13">Ir jį paėmė Otnielis, jaunesniojo Kalebo brolio Kenazo sūnus; ir jis jam davė savo dukterį Achsą į žmonas.</verse>
				<verse number="14">Ir įvyko, kad atėjusi pas jį ji paskatino jį prašyti jos tėvo lauko; ir ji nulipo nuo savo asilo; ir Kalebas jai tarė: „Ko nori?“</verse>
				<verse number="15">Ir ji jam tarė: „Duok man palaiminimą; nes tu man davei pietų šalį; duok man ir vandens šaltinius“. Ir Kalebas jai davė aukštutinius šaltinius ir žemutinius šaltinius.</verse>
				<verse number="16">Ir Mozės uošvio kenito vaikai ėjo aukštyn iš Palmių miesto su Judos vaikais į Judos dykumą, esančią Arado pietuose; ir jie nuėjo ir apsigyveno tautos tarpe.</verse>
				<verse number="17">Ir Juda nuėjo su savo broliu Simeonu, ir jie sumušė kanaaniečius, gyvenančius Cefate, ir jį visiškai sunaikino. Ir tas miestas buvo pavadintas vardu Horma.</verse>
				<verse number="18">Taip pat Juda paėmė Gazą su jos ribomis, Aškeloną su jo ribomis ir Ekroną su jo ribomis.</verse>
				<verse number="19">Ir VIEŠPATS buvo su Juda; ir jis išvarė kalno gyventojus; bet negalėjo išvaryti slėnio gyventojų, nes jie turėjo geležinių vežimų.</verse>
				<verse number="20">Ir jie davė Kalebui Hebroną, kaip Mozė sakė; ir iš ten jis išvarė tris Anako sūnus.</verse>
				<verse number="21">O Benjamino vaikai neišvarė jebusiečių, gyvenančių Jeruzalėje; bet jebusiečiai gyvena su Benjamino vaikais Jeruzalėje iki šios dienos.</verse>
				<verse number="22">Ir Juozapo namai taip pat ėjo aukštyn prieš Bet-Elį; o VIEŠPATS buvo su jais.</verse>
				<verse number="23">Ir Juozapo namai siuntė Bet-Elio išžvalgyti (na, o to miesto vardas anksčiau buvo Lūzas).</verse>
				<verse number="24">Ir šnipai, pamatę žmogų, išeinantį iš miesto, tarė jam: „Parodyk mums, meldžiame tave, įėjimą į miestą, o mes tau parodysime gailestingumą“.</verse>
				<verse number="25">O kai jis jiems parodė įėjimą į miestą, jie iškirto miestą kalavijo ašmenimis; bet tą žmogų ir visą jo šeimą paleido.</verse>
				<verse number="26">Ir tas žmogus nuėjo į hetitų šalį, pastatė miestą ir praminė jį vardu Lūzas; tas yra jo vardas iki šios dienos.</verse>
				<verse number="27">Taip pat ir Manasas neišvarė gyventojų Bet-Šeano ir jo miestelių, nei Taanacho ir jo miestelių, nei Doro ir jo miestelių gyventojų, nei Ibleamo ir jo miestelių gyventojų, nei Megido ir jo miestelių gyventojų; bet kanaaniečiai norėjo gyventi toje šalyje.</verse>
				<verse number="28">Ir įvyko, kai Izraelis buvo stiprus, jis uždėjo kanaaniečiams duoklę, bet visiškai jų neišvarė.</verse>
				<verse number="29">Nei Efraimas neišvarė kanaaniečių, gyvenusių Gezeryje; bet kanaaniečiai gyveno tarp jų Gezeryje.</verse>
				<verse number="30">Taip pat Zebulonas neišvarė nei Kitrono gyventojų, nei Nahalolo gyventojų; bet kanaaniečiai gyveno tarp jų ir tapo duoklės mokėtojais.</verse>
				<verse number="31">Taip pat Ašeras neišvarė nei Ako gyventojų, nei Sidono, nei Ahlabo, nei Achzibo, nei Helbos, nei Afiko, nei Rehobo gyventojų;</verse>
				<verse number="32">bet ašerai gyveno tarp kanaaniečių, šalies gyventojų; nes jie neišvarė jų.</verse>
				<verse number="33">Taip pat Naftalis neišvarė nei Bet-Šemešo gyventojų, nei Bet-Anato gyventojų; bet jis gyveno tarp kanaaniečių, šalies gyventojų; tačiau Bet-Šemešo ir Bet-Anato gyventojai jiems tapo duoklės mokėtojais.</verse>
				<verse number="34">O amoritai spaudė Dano vaikus į kalną; nes jie neleido jiems nusileisti į slėnį;</verse>
				<verse number="35">bet amoritai norėjo gyventi Hereso kalne Ajalone ir Šaalbime; tačiau Juozapo namų ranka nugalėjo taip, kad jie tapo duoklės mokėtojais.</verse>
				<verse number="36">O amoritų riba buvo nuo pakilimo į Akrabimą, nuo uolos aukštyn.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATIES angelas atėjo aukštyn iš Gilgalo į Bochimą ir tarė: „Aš išvedžiau jus aukštyn iš Egipto ir atvedžiau jus į šalį, kurią buvau prisiekęs jūsų tėvams; ir pasakiau: ‘Aš niekada nelaužysiu savo sandoros su jumis.</verse>
				<verse number="2">O jūs nesudarykite sąjungos su šitos šalies gyventojais; nugriaukite jų aukurus’; bet jūs nepaklusote mano balsui; kodėl tai padarėte?</verse>
				<verse number="3">Todėl ir aš pasakiau: ‘Neišvarysiu jų iš jūsų akivaizdos; bet jie bus kaip dygliai jūsų šonuose, o jų dievai bus jums žabangos’“.</verse>
				<verse number="4">Ir įvyko, kai VIEŠPATIES angelas kalbėjo šituos žodžius visiems Izraelio vaikams, tada tauta pakėlė savo balsus ir verkė.</verse>
				<verse number="5">Ir jie praminė tą vietą vardu Bochimas; ir ten jie aukojo VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="6">Ir kai Jozuė paleido tautą, Izraelio vaikai nuėjo kiekvienas į savo paveldą šalies pasisavinti.</verse>
				<verse number="7">Ir tauta tarnavo VIEŠPAČIUI per visas Jozuės dienas ir per visas dienas vyresniųjų, kurie gyveno ilgiau už Jozuę, kurie buvo matę visus didžius VIEŠPATIES darbus, kuriuos jis padarė Izraeliui.</verse>
				<verse number="8">O Nūno sūnus Jozuė, VIEŠPATIES tarnas, mirė būdamas šimto dešimties metų.</verse>
				<verse number="9">Ir jie jį palaidojo jo paveldo ribose, Timnat-Herese, Efraimo kalne, Gaašo kalvos šiaurinėje pusėje.</verse>
				<verse number="10">Taip pat visa ta karta buvo surinkta pas savo tėvus; ir po jų kilo kita karta, kuri nepažino nei VIEŠPATIES, nei darbų, kuriuos jis buvo padaręs Izraeliui.</verse>
				<verse number="11">Ir Izraelio vaikai darė pikta VIEŠPATIES akyse ir tarnavo Baalams.</verse>
				<verse number="12">Ir jie paliko VIEŠPATĮ, savo tėvų Dievą, juos išvedusį iš Egipto šalies, ir nusekė paskui kitus dievus iš dievų tautų, esančių aplink juos, ir lenkėsi jiems, ir kurstė VIEŠPATIES pyktį.</verse>
				<verse number="13">Ir jie paliko VIEŠPATĮ ir tarnavo Baalui bei Astarotei.</verse>
				<verse number="14">Ir VIEŠPATIES pyktis užsidegė prieš Izraelį, ir jis juos atidavė į rankas plėšikų, kurie juos apiplėšdavo, ir jis pardavė juos į jų aplinkinių priešų rankas taip, kad jie nebegalėjo atsilaikyti prieš savo priešus.</verse>
				<verse number="15">Kur tik jie išeidavo, VIEŠPATIES ranka būdavo prieš juos dėl pikto, kaip VIEŠPATS buvo sakęs ir kaip VIEŠPATS jiems buvo prisiekęs; ir jie buvo labai spaudžiami.</verse>
				<verse number="16">Tačiau VIEŠPATS prikeldavo teisėjų, kurie juos išgelbėdavo iš jų plėšikų rankų.</verse>
				<verse number="17">Tačiau savo teisėjų jie neklausė, bet nuėjo paleistuvaudami paskui kitus dievus ir jiems lenkėsi; jie greitai nukrypo nuo kelio, kuriuo vaikščiojo jų tėvai, paklusdami VIEŠPATIES įsakymams; bet jie taip nedarė.</verse>
				<verse number="18">O kai VIEŠPATS jiems prikeldavo teisėjų, tada VIEŠPATS būdavo su teisėju ir išvaduodavo juos iš jų priešų rankos per visas teisėjo dienas; nes VIEŠPAČIUI buvo gaila, kadangi jie dejavo dėl savo engėjų ir prispaudėjų.</verse>
				<verse number="19">Ir įvyko, kad teisėjui mirus jie sugrįždavo ir sugadindavo save daugiau už savo tėvus, sekdami paskui kitus dievus jiems tarnauti ir jiems lenktis; jie nepaliovė nuo savo pačių darbų ir nuo savo užsispyrusio kelio.</verse>
				<verse number="20">Ir VIEŠPATIES pyktis užsidegė prieš Izraelį; ir jis tarė: „Kadangi ši tauta nusižengė mano sandorai, kurią įsakiau jų tėvams, ir neklausė mano balso;</verse>
				<verse number="21">tai ir aš nuo šiol nebeišvarysiu iš jų akivaizdos nei vienos iš tautų, kurias Jozuė mirdamas paliko;</verse>
				<verse number="22">kad per jas išmėginčiau Izraelį, ar jie laikysis VIEŠPATIES kelio, kad juo vaikščiotų, kaip jo laikėsi jų tėvai, ar ne“.</verse>
				<verse number="23">Todėl VIEŠPATS paliko šitas tautas, paskubomis jų neišvarydamas; taip pat jis jų neatidavė į Jozuės ranką.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Na, o šitos yra tautos, kurias VIEŠPATS paliko, kad jomis išmėgintų Izraelį, tai yra visus iš Izraelio, kurie nebuvo pažinę jokių Kanaano karų;</verse>
				<verse number="2">tik tam, kad Izraelio vaikų kartos žinotų, kad pamokytų juos kariauti, bent tuos, kurie anksčiau nieko apie tai nežinojo:</verse>
				<verse number="3">penki filistinų viešpačiai, visi kanaaniečiai, sidoniečiai ir hivai, gyvenantys Libano kalne nuo Baal-Hermono kalno iki Hamato įėjimo.</verse>
				<verse number="4">Ir jie buvo tam, kad jais išmėgintų Izraelį, kad sužinotų, ar jie klausys VIEŠPATIES įsakymų, kuriuos jis įsakė jų tėvams per Mozės ranką.</verse>
				<verse number="5">Ir Izraelio vaikai gyveno tarp kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių;</verse>
				<verse number="6">ir jie ėmė jų dukteris, kad būtų jų žmonomis, o savo dukteris davė jų sūnums ir tarnavo jų dievams.</verse>
				<verse number="7">Ir Izraelio vaikai darė pikta VIEŠPATIES akyse, pamiršo VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir tarnavo Baalams ir giraitėms.</verse>
				<verse number="8">Todėl VIEŠPATIES pyktis užsidegė prieš Izraelį, ir jis juos pardavė į Mesopotamijos karaliaus Kušan-Rišataimo rankas; ir Izraelio vaikai tarnavo Kušan-Rišataimui aštuonerius metus.</verse>
				<verse number="9">O kai Izraelio vaikai šaukėsi VIEŠPATIES, VIEŠPATS prikėlė Izraelio vaikams gelbėtoją, kuris juos išgelbėjo – jaunesniojo Kalebo brolio Kenazo sūnų Otnielį.</verse>
				<verse number="10">Ir VIEŠPATIES Dvasia nužengė ant jo, ir jis teisė Izraelį, ir išėjo į karą; ir VIEŠPATS atidavė į jo ranką Mesopotamijos karalių Kušan-Rišataimą; ir jo ranka nugalėjo Kušan-Rišataimą.</verse>
				<verse number="11">Ir šalis keturiasdešimt metų ilsėjosi. Ir Kenazo sūnus Otnielis mirė.</verse>
				<verse number="12">Ir Izraelio vaikai vėl darė pikta VIEŠPATIES akyse; ir VIEŠPATS sustiprino Moabo karalių Egloną prieš Izraelį, nes jie darė pikta VIEŠPATIES akyse.</verse>
				<verse number="13">Ir jis surinko pas save Amono bei Amaleko vaikus ir nuėjęs sumušė Izraelį ir pasisavino Palmių miestą.</verse>
				<verse number="14">Taip Izraelio vaikai tarnavo Moabo karaliui Eglonui aštuoniolika metų.</verse>
				<verse number="15">Bet kai Izraelio vaikai šaukėsi VIEŠPATIES, VIEŠPATS jiems prikėlė gelbėtoją, Geros sūnų Ehudą, benjaminą, kairiarankį vyrą; ir Izraelio vaikai nusiuntė per jį dovaną Moabo karaliui Eglonui.</verse>
				<verse number="16">Bet Ehudas pasidarė uolekties ilgio dviašmenį durklą; ir užsijuosė jį po savo drabužiais ant dešiniosios šlaunies.</verse>
				<verse number="17">Ir jis atnešė dovaną Moabo karaliui Eglonui; o Eglonas buvo labai nutukęs vyras.</verse>
				<verse number="18">Ir kai jis buvo baigęs teikti dovaną, paleido žmones, nešusius dovaną.</verse>
				<verse number="19">Bet jis pats sugrįžo nuo karjerų, esančių prie Gilgalo, ir tarė: „Turiu slaptą pavedimą tau, o karaliau“; šis tarė: „Tylėk“. Ir išėjo nuo jo visi, kurie prie jo stovėjo.</verse>
				<verse number="20">Ir Ehudas atėjo pas jį; o šis sėdėjo vasaros kambaryje, kurį turėjo sau vienam. Ir Ehudas tarė: „Turiu tau žinią nuo Dievo“. Ir jis atsikėlė nuo kėdės.</verse>
				<verse number="21">O Ehudas ištiesė savo kairiąją ranką, paėmė durklą nuo savo dešiniosios šlaunies ir įsmeigė jį į jo pilvą;</verse>
				<verse number="22">taip pat ir rankena įlindo paskui ašmenis; ir taukai užsidarė ant ašmenų taip, kad jis negalėjo ištraukti durklo iš jo pilvo; ir nešvarumai išėjo.</verse>
				<verse number="23">Tada Ehudas išėjo per prieangį ir uždarė kambario duris už savęs, ir užrakino jas.</verse>
				<verse number="24">Jam išėjus, atėjo jo tarnai; ir pamatę, kad štai kambario durys buvo užrakintos, jie tarė: „Tikrai jis apdengė savo kojas savo vasaros kambaryje“.</verse>
				<verse number="25">Ir jie laukė, kol gėdijosi; o štai jis neatidarė kambario durų; todėl paėmę raktą jie atrakino jas; ir štai jų viešpats buvo nugriuvęs ant žemės negyvas.</verse>
				<verse number="26">O Ehudas pabėgo, kol jie delsė, ir praėjo anapus karjerų, ir pabėgo į Seyrą.</verse>
				<verse number="27">Ir įvyko, kad atėjęs jis pūtė trimitą Efraimo kalne, ir Izraelio vaikai leidosi su juo nuo kalno, o jis pirma jų.</verse>
				<verse number="28">Ir jis jiems tarė: „Sekite paskui mane; nes VIEŠPATS atidavė į jūsų rankas jūsų priešus moabiečius“. Ir jie leidosi paskui jį ir paėmė Jordano brastas link Moabo, ir niekam neleido pereiti.</verse>
				<verse number="29">Ir tuo metu jie išžudė iš Moabo apie dešimt tūkstančių vyrų, visus smarkius ir narsius vyrus; ir nei vienas nepabėgo.</verse>
				<verse number="30">Taip tą dieną Moabas buvo pavergtas po Izraelio ranka. Ir šalis ilėjosi aštuoniasdešimt metų.</verse>
				<verse number="31">O po jo buvo Anato sūnus Šamgaras, kuris užmušė iš filistinų šešis šimtus vyrų jaučių badikliu; jis irgi išgelbėjo Izraelį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">O Ehudui mirus, Izraelio vaikai vėl darė pikta VIEŠPATIES akyse.</verse>
				<verse number="2">Ir VIEŠPATS juos pardavė į rankas Jabino, Kanaano karaliaus, kuris karaliavo Hacore; jo kariuomenės vadas buvo Sisera, kuris gyveno pagonių Harošete.</verse>
				<verse number="3">Ir Izraelio vaikai šaukėsi VIEŠPATIES; nes jis turėjo devynis šimtus geležinių vežimų; ir dvidešimt metų jis galingai engė Izraelio vaikus.</verse>
				<verse number="4">O pranašė Debora, Lapidoto žmona, tuo metu teisė Izraelį.</verse>
				<verse number="5">Ir ji gyveno po Deboros palme tarp Ramos ir Bet-Elio, Efraimo kalne; o Izraelio vaikai eidavo pas ją aukštyn į teismą.</verse>
				<verse number="6">Ir pasiuntusi ji pasišaukė Abinoamo sūnų Baraką iš Kedeš-Naftalio ir jam tarė: „Argi VIEŠPATS, Izraelio Dievas, neįsakė, sakydamas: ‘Eik, trauk į Taboro kalną, ir paimk su savimi dešimt tūkstančių vyrų iš Naftalio vaikų ir iš Zebulono vaikų?</verse>
				<verse number="7">O aš atitrauksiu pas tave prie Kišono upės Jabino kariuomenės vadą Siserą su jo vežimais bei jo daugybe; ir jį atiduosiu į tavo rankas’“.</verse>
				<verse number="8">Ir Barakas jai tarė: „Jei eisi su manimi, tai ir aš eisiu; bet jei neisi su manimi, tai ir aš neisiu“.</verse>
				<verse number="9">O ji tarė: „Aš tikrai eisiu su tavimi; tačiau kelionė, į kurią leisiesi, nebus tavo garbei; nes į moters rankas VIEŠPATS parduos Siserą“. Ir Debora atsikėlė ir ėjo su Baraku į Kedešą.</verse>
				<verse number="10">Ir Barakas sušaukė Zebuloną ir Naftalį į Kedešą; ir jis pėsčias ėjo aukštyn su dešimčia tūkstančių vyrų; ir Debora ėjo su juo aukštyn.</verse>
				<verse number="11">Na, o kenitas Heberas, kuris buvo iš Mozės uošvio Hobabo vaikų, buvo atsiskyręs nuo kainitų ir pasistatęs savo palapinę prie Caanaimo lygumos, esančios šalia Kedešo.</verse>
				<verse number="12">Ir Siserai pranešė, kad Abinoamo sūnus Barakas užlipęs į Taboro kalną.</verse>
				<verse number="13">Ir Sisera surinko visus savo vežimus, tai yra devynis šimtus geležinių vežimų, ir visą su juo esančią tautą iš pagonių Harošeto iki Kišono upės.</verse>
				<verse number="14">Ir Debora tarė Barakui: „Kelkis; nes šita yra diena, kurioje VIEŠPATS atidavė Siserą į tavo rankas; argi ne VIEŠPATS yra išėjęs pirma tavęs?“ Taigi Barakas ėjo žemyn nuo Taboro kalno, ir dešimt tūkstančių vyrų jam iš paskos.</verse>
				<verse number="15">Ir VIEŠPATS sutrikdė Siserą, visus jo vežimus ir visą jo kariuomenę kalavijo ašmenimis Barako akivaizdoje; taip, kad Sisera, nulipęs nuo savo vežimo, pabėgo pėsčias.</verse>
				<verse number="16">Bet Barakas vijosi vežimus ir kariuomenę iki pagonių Harošeto; ir visa Siseros kariuomenė krito nuo kalavijo ašmenų; nei vieno neišliko.</verse>
				<verse number="17">Tačiau Sisera pėsčias pabėgo į kenito Hebero žmonos Jaelės palapinę; nes tarp Hacoro karaliaus Jabino ir kainito Hebero namų buvo taika.</verse>
				<verse number="18">O Jaelė išėjo pasitikti Siseros ir jam tarė: „Užsuk, mano viešpatie, užsuk pas mane; nebijok“. Ir jam užsukus pas ją į palapinę, ji apdengė jį dangalu.</verse>
				<verse number="19">Ir jis tarė jai: „Meldžiu tave, duok man truputį vandens atsigerti; nes esu ištroškęs“. Ir atidariusi pieno indą ji davė jam atsigerti ir jį apdengė.</verse>
				<verse number="20">Jis vėl jai tarė: „Atsistok palapinės duryse, ir tebus, jei kas ateitų ir tavęs paklaustų, sakydamas: ‘Ar čia yra kas nors?’, tai sakyk: ‘Ne’“.</verse>
				<verse number="21">Po to Hebero žmona Jaelė paėmė palapinės vinį, pasiėmė į ranką kūjį ir įėjo pas jį tylomis, ir įkalė jam į smilkinius vinį, ir prismeigė ją prie žemės; nes jis kietai miegojo ir buvo nuvargęs. Taip jis mirė.</verse>
				<verse number="22">O štai kai Barakas vijosi Siserą, Jaelė išėjo jo pasitikti ir tarė jam: „Ateik, parodysiu tau vyrą, kurio ieškai“. Ir, jam įėjus į jos palapinę, štai Sisera guli negyvas, ir vinis jo smilkiniuose.</verse>
				<verse number="23">Taip tą dieną Dievas pavergė Kanaano karalių Jabiną Izraelio vaikų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="24">Ir Izraelio vaikų ranka klestėjo ir ėmė viršų prieš Kanaano karalių Jabiną, kol jie sunaikino Kanaano karalių Jabiną.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Tada giedojo Debora ir Abinoamo sūnus Barakas tą dieną, sakydami:</verse>
				<verse number="2">„Girkite VIEŠPATĮ dėl atkeršijimo už Izraelį, kai tauta savanoriškai aukojosi.</verse>
				<verse number="3">Klausykite, o karaliai; palenkite ausį, o kunigaikščiai; aš, aš VIEŠPAČIUI giedosiu; aš giedosiu gyrių VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui.</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATIE, kai tu išėjai iš Seyro, kai išžygiavai iš Edomo lauko, žemė drebėjo ir dangūs lašėjo, taip pat ir debesys lašino vandenį.</verse>
				<verse number="5">Kalnai tirpo nuo VIEŠPATIES akivaizdos, net tas Sinajus, nuo VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, akivaizdos.</verse>
				<verse number="6">Anato sūnaus Šamgaro dienomis, Jaelės dienomis, vieškeliai buvo tušti, o keliautojai vaikščiojo aplinkiniais keliais.</verse>
				<verse number="7">Išnyko kaimų gyventojai, jie išnyko Izraelyje, kol aš, Debora, pakilau, pakilau aš – motina Izraelyje.</verse>
				<verse number="8">Jie pasirinko naujus dievus; tada karas buvo vartuose; ar matėsi skydas, ar ietis tarp keturiasdešimties tūkstančių Izraelyje?</verse>
				<verse number="9">Mano širdis palinkusi link Izraelio valdytojų, kurie savanoriškai aukojosi tautos tarpe. Girkite VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="10">Kalbėkite jūs, kurie jojate ant baltų asilų, kurie sėdite teisme ir einate keliu.</verse>
				<verse number="11">Išgelbėtieji iš lankininkų garsų vandens sėmimo vietose, ten jie atpasakos VIEŠPATIES teisius darbus – teisius darbus jo kaimų gyventojams Izraelyje; tada VIEŠPATIES tauta eis žemyn prie vartų.</verse>
				<verse number="12">Pabusk, pabusk, Debora; pabusk, pabusk, tark giesmę; kelkis, Barake, ir vesk nelaisvėn savo nelaisvę, Abinoamo sūnau.</verse>
				<verse number="13">Tada tam, kuris išliko, jis davė valdyti kilminguosius tautos tarpe; VIEŠPATS davė man valdyti galinguosius.</verse>
				<verse number="14">Iš Efraimo buvo šaknis tų prieš Amaleką; po tavęs, Benjaminai, tavo tautos tarpe; iš Machyro atėjo žemyn valdytojai, o iš Zebulono tie, kurie valdo rašytojo plunksną.</verse>
				<verse number="15">O Isacharo kunigaikščiai buvo su Debora; Isacharas ir taip pat Barakas; jis buvo pasiųstas į slėnį pėsčias. Rubeno pasidalijimams buvo dideli širdies apmąstymai.</verse>
				<verse number="16">Kodėl pasilikai tarp avių gardų, klausytis kaimenių bliovimų? Rubeno pasidalijimams buvo dideli širdies ištyrimai.</verse>
				<verse number="17">Gileadas apsigyveno anapus Jordano; o kodėl Danas pasiliko laivuose? Ašeras liko ant jūros kranto ir apsigyveno savo spragose.</verse>
				<verse number="18">Zebulonas ir Naftalis buvo tauta, kuri statė į pavojų savo gyvybes iki mirties lauko aukštumose.</verse>
				<verse number="19">Atėję karaliai kariavo, tada kariavo Kanaano karaliai Taanache prie Megido vandenų; jie neėmė pinigų pelno.</verse>
				<verse number="20">Jie kariavo iš dangaus; žvaigždės iš savo takų kariavo prieš Siserą.</verse>
				<verse number="21">Kišono upė juos nušlavė, ta senovės upė, Kišono upė. O mano siela, tu sutrypei stiprybę.</verse>
				<verse number="22">Tada žirgų kanopos sutrupėjo dėl šuoliavimų, dėl šuoliavimų jų galingųjų.</verse>
				<verse number="23">Prakeikite Merozą, – tarė VIEŠPATIES angelas, – smarkiai keikite jos gyventojus; nes jie neatėjo į VIEŠPATIES pagalbą, į VIEŠPATIES pagalbą prieš galinguosius.</verse>
				<verse number="24">Kenito Hebero žmona Jaelė bus labiau palaiminta už moteris, palaiminta ji bus palapinėje labiau už moteris.</verse>
				<verse number="25">Vandens jis prašė, o ji pieno jam davė; ji išnešė sviesto viešpatiškoje lėkštėje.</verse>
				<verse number="26">Savo ranką ji ištiesė į vinį, o savo dešinę ranką į darbininkų kūjį; ir kūju ji trenkė Siserai, sudaužė jo galvą, perdūrusi ir perkirtusi jo smilkinius.</verse>
				<verse number="27">Prie jos kojų jis palinko, pargriuvo, gulėjo; prie jos kojų jis palinko, pargriuvo; kur jis palinko, ten pargriuvo negyvas.</verse>
				<verse number="28">Pro langą žiūrėjo Siseros motina, verkė pro lango groteles: ‘Kodėl taip ilgai neparvažiuoja jo vežimas? Kodėl užtrunka jo vežimų ratai?’</verse>
				<verse number="29">Jos išmintingosios ponios jai atsakė, taip, ir ji pati sau atsakinėjo:</verse>
				<verse number="30">‘Argi jie nerado, argi jie nedalijo grobio: po vieną ar po dvi paneles kiekvienam vyrui? Margaspalvis grobis Siserai, margaspalvio siuvinio grobis, abipusis margaspalvis siuvinys, tinkantis grobėjų kaklui’.</verse>
				<verse number="31">Taip tepražūna visi tavo priešai, o VIEŠPATIE; bet jį mylintieji tebūna kaip saulė, patekanti savo galybėje“. Ir šalis keturiasdešimt metų ilsėjosi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Ir Izraelio vaikai darė pikta VIEŠPATIES akyse; ir VIEŠPATS juos padavė septyneriems metams į Midjano ranką.</verse>
				<verse number="2">Ir Midjano ranka įsigalėjo prieš Izraelį; dėl midjaniečių Izraelio vaikai pasidarė urvų, esančių kalnuose, olų ir tvirtovių.</verse>
				<verse number="3">Ir taip būdavo – kai Izraelis pasėdavo, atkildavo midjaniečiai, amalekiečiai ir rytų vaikai, jie atkildavo prieš juos;</verse>
				<verse number="4">ir jie prieš juos stovyklaudavo, sunaikindavo žemės prieaugį, kur ateinama iki Gazos, ir nepalikdavo pragyvenimo Izraeliui: nei avies, nei jaučio, nei asilo.</verse>
				<verse number="5">Nes jie atkildavo su savo galvijais ir savo palapinėmis ir ateidavo tokia daugybe, kaip žiogai; nes nei jie, nei jų kupranugariai nesuskaičiuojami; ir jie įeidavo į šalį, kad ją sunaikintų.</verse>
				<verse number="6">Ir Izraelis labai nuskurdo dėl midjaniečių; ir Izraelio vaikai šaukėsi VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="7">Ir įvyko, kai Izraelio vaikai šaukėsi VIEŠPATIES dėl midjaniečių,</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS atsiuntė Izraelio vaikams pranašą, kuris jiems tarė: „Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Aš vedžiau jus aukštyn iš Egipto ir išvedžiau jus iš vergovės namų;</verse>
				<verse number="9">ir išvadavau jus iš egiptiečių rankos ir iš visų jūsų engėjų rankos, ir išvariau juos iš jūsų akivaizdos, ir daviau jums jų šalį;</verse>
				<verse number="10">ir pasakiau jums: ‘Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas; nebijokite dievų amoritų, kurių šalyje jūs gyvenate’; bet jūs nepaklusote mano balsui“.</verse>
				<verse number="11">Ir atėjo VIEŠPATIES angelas ir atsisėdo po Ofroje esančiu ąžuolu, priklausančiu abiezeriui Joašui; o jo sūnus Gideonas kūlė kviečius prie vyno spaustuvo, kad juos paslėptų nuo midjaniečių.</verse>
				<verse number="12">Ir jam pasirodė VIEŠPATIES angelas ir tarė jam: „VIEŠPATS yra su tavimi, galingas narsuoli“.</verse>
				<verse number="13">O Gideonas jam tarė: „O, mano Viešpatie, jei VIEŠPATS yra su mumis, tai kodėl mums visa tai atsitiko? Ir kur yra visi jo stebuklai, apie kuriuos mums pasakojo mūsų tėvai, sakydami: ‘Argi ne VIEŠPATS mus išvedė aukštyn iš Egipto? Bet dabar VIEŠPATS yra mus palikęs ir atidavęs į midjaniečių rankas“.</verse>
				<verse number="14">O VIEŠPATS pažiūrėjo į jį ir tarė: „Eik su šita savo galia ir išgelbėk Izraelį iš midjaniečių rankos; ar aš tavęs nesiunčiu?“</verse>
				<verse number="15">O jis jam tarė: O, mano Viešpatie, kuo aš išgelbėsiu Izraelį? Štai mano šeima yra neturtinga Manase, o aš esu mažiausias savo tėvo namuose“.</verse>
				<verse number="16">O VIEŠPATS jam tarė: „Tikrai aš būsiu su tavimi, ir tu sumuši midjaniečius kaip vieną vyrą“.</verse>
				<verse number="17">O jis jam tarė: „Jei dabar radau malonę tavo akyse, tai parodyk man ženklą, kad tu kalbi su manimi.</verse>
				<verse number="18">Meldžiu tave, nesitrauk iš čia, kol ateisiu pas tave ir išnešiu savo dovaną, ir padėsiu ją prieš tave“. Ir jis tarė: „Aš pasiliksiu, kol sugrįši“.</verse>
				<verse number="19">O Gideonas įėjęs paruošė ožiuką ir neraugintų pyragų iš efos miltų; mėsą sudėjo į pintinę, o sultinį supylė į puodą ir išnešė tai pas jį po ąžuolu ir pateikė.</verse>
				<verse number="20">O Dievo angelas jam tarė: „Paimk mėsą bei neraugintus pyragus ir padėk juos ant šitos uolos, o sultinį išpilk“. Ir jis taip padarė.</verse>
				<verse number="21">Tada VIEŠPATIES angelas ištiesė galą lazdos, esančios jo rankoje, ir palietė mėsą bei neraugintus pyragus; ir ugnis iškilo iš uolos ir surijo mėsą bei neraugintus pyragus. Tada VIEŠPATIES angelas pasitraukė jam iš akių.</verse>
				<verse number="22">Ir kai Gideonas suprato, kad tas buvo VIEŠPATIES angelas, Gideonas tarė: „Vargas, o Viešpatie DIEVE! Kadangi mačiau VIEŠPATIES angelą veidas į veidą“.</verse>
				<verse number="23">O VIEŠPATS jam tarė: „ Tebūna ramybė tau; nebijok; nemirsi“.</verse>
				<verse number="24">Tada Gideonas ten pastatė aukurą VIEŠPAČIUI ir jį praminė „Jehova-Šalom“; iki šios dienos jis tebėra abiezerių Ofroje.</verse>
				<verse number="25">Ir įvyko tą pačią naktį, kad VIEŠPATS jam tarė: „Paimk savo tėvo jauniklį jautuką, antrąjį jautuką septynių metų ir nugriauk Baalo aukurą, kurį turi tavo tėvas, ir nukirsk prie jo esančią giraitę;</verse>
				<verse number="26">ir pastatyk aukurą VIEŠPAČIUI, savo Dievui, ant šios uolos viršūnės, sutvarkytoje vietoje, ir paėmęs antrąjį jautį, aukok deginamąją auką su malkomis giraitės, kurią nukirsi“.</verse>
				<verse number="27">Tada Gideonas paėmė dešimt vyrų iš savo tarnų ir padarė, kaip VIEŠPATS jam buvo pasakęs; ir buvo, kadangi jis bijojo savo tėvo namiškių bei miesto žmonių, tai jis negalėjo to padaryti dieną, tad jis padarė tai naktį.</verse>
				<verse number="28">O kai to miesto žmonės atsikėlė anksti rytą, štai Baalo aukuras buvo nugriautas, o prie jo esanti giraitė iškirsta, ir antrasis jautis buvo paaukotas ant pastatyto aukuro“.</verse>
				<verse number="29">Ir jie sakė vienas kitam: „Kas tai padarė?“ Ir ištyrę ir išklausinėję, jie sakė: „Joašo sūnus Gideonas tai padarė“.</verse>
				<verse number="30">Tada to miesto žmonės tarė Joašui: „Išvesk savo sūnų, idant jis mirtų; kadangi jis nugriovė Baalo aukurą ir kadangi iškirto prie jo esančią giraitę“.</verse>
				<verse number="31">O Joašas tarė visiems, kurie stovėjo prieš jį: „Ar norite ginti Baalą? Ar norite jį išgelbėti? Kas nori jį ginti, tas tebūna užmuštas, kol dar yra rytas; jei jis yra dievas, tegul gina save dėl to, kad nugriovė jo aukurą“.</verse>
				<verse number="32">Todėl tą dieną jis praminė jį Jerubaalu, sakydamas: „Tegul Baalas bylinėjasi su juo“, nes jis nugriovė jo aukurą.</verse>
				<verse number="33">Tada visi midjaniečiai, amalekiečiai ir rytų vaikai susirinko, perėjo ir stovyklavo Jezreelio slėnyje.</verse>
				<verse number="34">Bet VIEŠPATIES Dvasia atėjo ant Gideono, ir jis pūtė trimitą; ir Abi-Ezeras susirinko paskui jį.</verse>
				<verse number="35">Ir jis išsiuntė pasiuntinius po visą Manasą; kuris irgi buvo susirinkęs paskui jį; ir jis išsiuntė pasiuntinius į Ašerą, į Zebuloną ir į Naftalį; ir jie atėjo aukštyn jų pasitikti.</verse>
				<verse number="36">Ir Gideonas tarė Dievui: „Jei mano ranka išgelbėsi Izraelį, kaip esi pasakęs,</verse>
				<verse number="37">štai aš padėsiu vilnos kirpinį klojime; jei rasa bus vien tik ant kirpinio, o ant visos žemės šalimais bus sausa, tada aš žinosiu, kad tu išgelbėsi Izraelį mano ranka, kaip esi pasakęs“.</verse>
				<verse number="38">Ir taip buvo; nes rytojaus dieną anksti atsikėlęs, jis sugniaužė kirpinį ir išgręžė rasą iš kirpinio – pilną dubenį vandens.</verse>
				<verse number="39">Ir Gideonas tarė Dievui: „Teneužsidega tavo pyktis prieš mane, ir aš dar tik vieną kartą prabilsiu; leisk man, meldžiu tave, dar tik vieną kartą išmėginti su kirpiniu; dabar tebūna sausa vien tik ant kirpinio, o ant visos žemės tebūna rasa“.</verse>
				<verse number="40">Ir Dievas tą naktį taip padarė, nes sausa buvo vien tik ant kirpinio, o ant visos žemės buvo rasa.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Tada Jerubaalas, kuris yra Gideonas, ir visa su juo esanti tauta, atsikėlė anksti ir stovyklavo šalia Harodo šaltinio; kad midjaniečių kariuomenė buvo šiaurinėje jų pusėje, šalia Morės kalvos, slėnyje.</verse>
				<verse number="2">Ir VIEŠPATS tarė Gideonui: „Man yra per daug su tavimi esančios liaudies, kad duočiau midjaniečius į jų rankas, idant Izraelis nesigirtų prieš mane, sakydamas: ‘Mano paties ranka išgelbėjo mane’.</verse>
				<verse number="3">Taigi dabar eik, skelbk tautai į ausis, sakydamas: ‘Kas yra baugštus ir bijo, tegul grįžta ir anksti išeina nuo Gileado kalno“. Ir sugrįžo dvidešimt du tūkstančiai iš tautos; o dešimt tūkstančių pasiliko.</verse>
				<verse number="4">Ir VIEŠPATS tarė Gideonui: „Dar per daug liaudies; nuvesk juos žemyn prie vandens ir ten juos tau išmėginsiu; ir bus, apie kurį tau pasakysiu: ‘Šitas eis su tavimi’, tuomet tas eis su tavimi; o apie kurį tau pasakysiu: ‘Šitas neis su tavimi’, tas neis“.</verse>
				<verse number="5">Taigi jis nuvedė žemyn tautą prie vandens; ir VIEŠPATS tarė Gideonui: „Kiekvieną, kuris laks vandenį liežuviu, kaip šuo laka, pastatyk atskirai; panašiai kiekvieną, kuris klaupsis ant kelių gerti“.</verse>
				<verse number="6">Ir skaičius tų, kurie lakė pridėdami ranką prie savo burnos, buvo trys šimtai vyrų; bet visi likusieji iš tautos atsiklaupė ant kelių vandens gerti.</verse>
				<verse number="7">Ir VIEŠPATS tarė Gideonui: „Tais trimis šimtais vyrų, kurie lakė, jus išgelbėsiu ir atiduosiu midjaniečius į tavo ranką; o visi kiti iš tautos tegul kiekvienas eina į savo vietą“.</verse>
				<verse number="8">Taigi tauta pasiėmė maisto į rankas ir savo trimitus; ir jis paleido visą likusį Izraelį, kiekvieną į savo palapinę, o tuos tris šimtus vyrų palaikė; o Midjano kariuomenė buvo jo apačioje, slėnyje.</verse>
				<verse number="9">Ir įvyko tą pačią naktį, kad VIEŠPATS jam tarė: „Kelkis, leiskis link kariuomenės; nes aš ją atidaviau į tavo ranką.</verse>
				<verse number="10">Bet jei bijai eiti žemyn, eik žemyn į kariuomenę su savo tarnu Pura;</verse>
				<verse number="11">ir išgirsi, ką jie kalba; o po to bus sustiprintos tavo rankos, kad eitum žemyn į kariuomenę“. Tada jis nuėjo žemyn su savo tarnu Pura prie išorinės pusės ginkluotųjų vyrų, esančių kariuomenėje.</verse>
				<verse number="12">Midjaniečiai, amalekiečiai ir visi rytų vaikai gulėjo slėnyje, tokia daugybė, kaip žiogų; o jų kupranugarių buvo be skaičiaus, tokia daugybė, kaip smilčių jūros pakrantėje.</verse>
				<verse number="13">Ir kai Gideonas atėjo, štai buvo vyras, kuris pasakojo savo draugui sapną, sakydamas: „Štai aš sapnavau sapną, ir štai miežinės duonos pyragas atriedėjo į Midjano kariuomenę, pasiekė palapinę ir į ją trenkė, kad ji nugriuvo, ir ją apvertė, kad palapinė gulėjo“.</verse>
				<verse number="14">O jo draugas atsakė ir tarė: „Tai ne kas kita, kaip Joašo sūnaus Gideono, Izraelio vyro, kalavijas; nes Dievas atidavė į jo ranką Midjaną ir visą kariuomenę“.</verse>
				<verse number="15">Ir buvo, kai Gideonas išgirdo to sapno pasakojimą ir jo aiškinimą, jis pagarbino ir sugrįžo į Izraelio kariuomenę, ir tarė: „Kelkitės; nes VIEŠPATS atidavė į jūsų ranką Midjano kariuomenę“.</verse>
				<verse number="16">Ir jis padalijo tris šimtus vyrų į tris būrius ir įdavė kiekvienam vyrui į rankas trimitą ir tuščius ąsočius su žibintais ąsočių viduje.</verse>
				<verse number="17">Ir jis jiems tarė: „Žiūrėkite į mane ir taip pat darykite; ir štai, kai aš ateisiu prie stovyklos išorinės pusės, tada bus – kaip aš darysiu, taip ir jūs darykite.</verse>
				<verse number="18">Kai pūsiu trimitu aš ir visi su manimi esantys, tuomet ir jūs pūskite trimitus iš visų visos stovyklos pusių ir sakykite: ‘ Kalavijas VIEŠPATIES ir Gideono’“.</verse>
				<verse number="19">Taip Gideonas ir šimtas su juo esančių vyrų atėjo prie stovyklos išorinės pusės, prasidedant vidurinei nakties sargybai; o jie ką tik buvo pastatę sargybą; ir jie pūtė trimitus ir daužė ąsočius, esančius jų rankose.</verse>
				<verse number="20">Ir tie trys būriai pūtė trimitus bei daužė ąsočius, ir kairiąja ranka jie laikė žibintus, o dešiniąja ranka trimitus, kad jais pūstų; ir jie šaukė: „Kalavijas VIEŠPATIES ir Gideono“.</verse>
				<verse number="21">Ir jie kiekvienas stovėjo savo vietoje aplink stovyklą, o visa kariuomenė lakstė, šaukė ir bėgo.</verse>
				<verse number="22">O tie trys šimtai pūtė trimitus, ir VIEŠPATS atkreipė kalaviją vieno prieš kitą visoje kariuomenėje; ir kariuomenė bėgo į Bet-Šitą Cerere, iki Abel-Meholos ribos, iki Tabato.</verse>
				<verse number="23">Ir Izraelio vyrai susirinko iš Naftalio, iš Ašero ir iš viso Manaso ir vijosi midjaniečius.</verse>
				<verse number="24">Ir Gideonas išsiuntė pasiuntinius po visą Efraimo kalną, sakydamas: „Ateikite žemyn prieš midjaniečius ir paimkite jų priešakyje vandenis iki Bet-Baros bei Jordano“. Tada susirinko visi Efraimo vyrai ir paėmė vandenis iki Bet-Baros bei Jordano.</verse>
				<verse number="25">Ir jie paėmė du midjaniečių kunigaikščius: Orebą ir Zeebą; ir jie užmušė Orebą ant Orebo uolos, o Zeebą užmušė Zeebo vyno spaudykloje, ir vijosi Midjaną, ir nunešė Orebo ir Zeebo galvas Gideonui anapus Jordano.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Ir Efraimo vyrai jam tarė: „Kodėl taip padarei mums, kad nepasikvietei mūsų, kai ėjai kovoti su midjaniečiais?“ Ir jie smarkiai su juo susibarė.</verse>
				<verse number="2">O jis jiems tarė: „Ką dabar padariau lyginant su jumis? Argi Efraimo likusiųjų vynuogių parankos nėra geresnės už Abi-Ezero vynuogių derlių?</verse>
				<verse number="3">Į jūsų rankas Dievas atidavė Midjano kunigaikščius Orebą ir Zeebą; o ką aš pajėgiau padaryti lyginant su jumis?“ Tai jam pasakius, atsileido jų pyktis jam.</verse>
				<verse number="4">O Gideonas atėjo prie Jordano ir perėjo, jis ir trys šimtai su juo esančių vyrų, nusilpę, dar besivydami juos.</verse>
				<verse number="5">Ir jis tarė Sukoto žmonėms: „Duokite, meldžiu jus, duonos kepalų tautai, sekančiai paskui mane; nes jie yra nusilpę, o aš vejuosi Zebachą ir Calmuną, Midjano karalius“.</verse>
				<verse number="6">O Sukoto kunigaikščiai tarė: „Ar Zebacho ir Calmunos rankos jau yra tavo rankoje, kad turėtume duoti duonos tavo kariuomenei?“</verse>
				<verse number="7">Ir Gideonas tarė: „Taigi, kai VIEŠPATS bus atidavęs Zebachą ir Calmuną į mano ranką, tada aš draskysiu jūsų kūną dykumos dygliais ir erškėčiais“.</verse>
				<verse number="8">Ir jis iš ten ėjo aukštyn į Penuelį ir jiems panašiai kalbėjo; o Penuelio žmonės jam atsakė taip, kaip buvo atsakę Sukoto žmonės.</verse>
				<verse number="9">O jis tarė ir Penuelio žmonėms, sakydamas: „Kai sugrįšiu ramybėje, aš nugriausiu šitą bokštą“.</verse>
				<verse number="10">Na, o Zebachas ir Calmuna buvo Karkore, ir jų kariuomenės su jais, apie penkiolika tūkstančių vyrų, visi išlikusieji iš visų rytų vaikų kariuomenių; nes krito šimtas dvidešimt tūkstančių vyrų, išsitraukiančių kalaviją.</verse>
				<verse number="11">Ir Gideonas ėjo aukštyn keliu tų, kurie gyveno palapinėse, Nobacho ir Jogbehos rytuose, ir smogė kariuomenei; nes kariuomenė buvo saugi.</verse>
				<verse number="12">O kai Zebachas ir Calmuna pabėgo, jis vijosi juos ir sugavo abu Midjano karalius, Zebachą ir Calmuną, ir sutrikdė visą kariuomenę.</verse>
				<verse number="13">O Joašo sūnus Gideonas grįžo iš mūšio prieš patekant saulei,</verse>
				<verse number="14">ir pagavo jaunuolį iš Sukoto žmonių, ir jį išklausinėjo; ir jis jam surašė Sukoto kunigaikščius ir jo vyresniuosius – septyniasdešimt septynis vyrus.</verse>
				<verse number="15">Ir atėjęs pas Sukoto žmones, jis tarė: „Štai Zebachas ir Calmuna, dėl kurių prikaišiojote man, sakydami: ‘Ar Zebacho ir Calmunos rankos jau tavo rankoje, kad turėtume duoti duonos tavo nusilpusiems vyrams?’</verse>
				<verse number="16">Ir jis paėmė miesto vyresniuosius ir dykumos dyglių bei erškėčių ir jais pamokė Sukoto žmones.</verse>
				<verse number="17">Ir jis nugriovė Penuelio bokštą ir išžudė miesto žmones.</verse>
				<verse number="18">Paskui jis tarė Zebachui ir Calmunai: „Kokie tai buvo vyrai, kuriuos užmušėte Tabore?“ O jie atsakė: „Koks tu esi, tokie jie buvo; kiekvienas atrodė kaip karaliaus vaikai“.</verse>
				<verse number="19">Ir jis tarė: „Jie buvo mano broliai, tai yra mano motinos sūnūs; kaip gyvas VIEŠPATS, jei būtumėte palikę juos gyvus, neužmuščiau jūsų“.</verse>
				<verse number="20">Ir jis tarė savo pirmagimiui Jeteriui: „Kelkis, užmušk juos“. Bet jaunuolis neišsitraukė savo kalavijo; nes bijojo, kadangi jis dar buvo jaunuolis.</verse>
				<verse number="21">Tada Zebachas ir Calmuna tarė: „Kelkis tu pats ir pulk mus; nes koks vyras, tokia ir jo jėga“. Ir pakilęs Gideonas užmušė Zebachą bei Calmuną ir paėmė papuošalus, buvusius ant jų kupranugarių kaklų.</verse>
				<verse number="22">Paskui Izraelio žmonės sakė Gideonui: „Viešpatauk mums, tu ir tavo sūnus, ir taip pat tavo sūnaus sūnus; nes tu išvadavai mus iš Midjano rankos“.</verse>
				<verse number="23">O Gideonas jiems tarė: „Aš neviešpatausiu jums, nei mano sūnus neviešpataus jums: VIEŠPATS jums viešpataus“.</verse>
				<verse number="24">Ir Gideonas jiems tarė: „Norėčiau prašyti iš jūsų, kad duotumėte man kiekvienas iš savo grobio auskarus“ (nes jie turėjo auksinius auskarus, kadangi jie buvo išmaeliai).</verse>
				<verse number="25">Ir jie atsakė: „Mielai duosime“. Ir patiesę drabužį, jie sumetė ant jo kiekvienas savo grobio auskarus.</verse>
				<verse number="26">O svoris auksinių auskarų, kurių jis prašė, buvo tūkstantis septyni šimtai šekelių aukso; neskaitant papuošalų, karolių ir purpurinių drabužių, buvusių ant Midjano karalių, ir neskaitant grandinėlių, buvusių aplink jų kupranugarių kaklus.</verse>
				<verse number="27">Ir iš jo Gideonas padarė efodą ir jį padėjo savo mieste, tai yra Ofroje; ir visas Izraelis ten ėjo paleistuvaudami paskui tą; tai tapo žabangomis Gideonui ir jo namams.</verse>
				<verse number="28">Taip Midjanas buvo pavergtas Izraelio vaikų akivaizdoje, kad net nebepakėlė savo galvos. Ir keturiasdešimt metų šalyje buvo ramybė Gideono dienomis.</verse>
				<verse number="29">Ir Joašo sūnus Jerubaalas nuėjo ir gyveno savo namuose.</verse>
				<verse number="30">O Gideonas turėjo septyniasdešimt sūnų, iš jo kūno pagimdytų; nes jis turėjo daug žmonų.</verse>
				<verse number="31">Ir jo sugulovė, kuri buvo Šecheme, jam taip pat pagimdė sūnų, kurį jis pavadino vardu Abimelechas.</verse>
				<verse number="32">Ir Joašo sūnus Gideonas mirė geroje senatvėje ir buvo palaidotas savo tėvo Joašo kape abiezerių Ofroje.</verse>
				<verse number="33">Ir įvyko, kai tik Gideonas buvo miręs, Izraelio vaikai gręžėsi atgal ir nuėjo paleistuvaudami paskui Baalus ir padarė Baal-Beritą savo dievu.</verse>
				<verse number="34">Ir Izraelio vaikai neatsiminė VIEŠPATIES, savo Dievo, kuris buvo juos išvadavęs iš visų jų aplinkinių priešų rankų;</verse>
				<verse number="35">ir jie neparodė gerumo namams Jerubaalo, tai yra Gideono, dėl viso to gero, kurį jis buvo parodęs Izraeliui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">O Jerubaalo sūnus Abimelechas, nuėjęs į Šechemą pas savo motinos brolius, kalbėjo su jais ir su visa savo motinos tėvo namų šeima, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėkite, meldžiu jus, visiems Šechemo žmonėms į ausis: ‘Kas jums geriau: ar kad jums viešpatautų visi Jerubaalo sūnūs, septyniasdešimt asmenų, ar kad jums viešpatautų vienas?’ Taip pat atsiminkite, kad aš esu jūsų kaulas ir kūnas“.</verse>
				<verse number="3">Ir jo motinos broliai kalbėjo apie jį visus šituos žodžius visiems Šechemo žmonėms į ausis; ir jų širdys palinko sekti paskui Abimelechą; nes jie sakė: „Jis yra mūsų brolis“.</verse>
				<verse number="4">Ir jie davė jam iš Baal-Berito namų septyniasdešimt sidabrinių, kuriais Abimelechas pasisamdė niekingų ir pasileidusių asmenų, kurie sekė paskui jį.</verse>
				<verse number="5">Ir atėjęs į savo tėvo namus Ofroje, jis nužudė savo brolius, Jerubaalo sūnus, septyniasdešimt asmenų, ant vieno akmens; tačiau dar išliko Jerubaalo jauniausiasis sūnus Jotamas; nes jis pasislėpė.</verse>
				<verse number="6">Ir susirinko visi Šechemo žmonės ir visi Milo namai ir nuėję paskyrė Abimelechą karaliumi prie stulpo, esančio Šecheme, lygumos.</verse>
				<verse number="7">Ir kai jie tai pasakė Jotamui, jis nuėjo ir atsistojo Gerizimo kalno viršūnėje, ir pakeltu balsu šaukdamas jiems tarė: „Klausykite manęs, Šechemo žmonės, kad Dievas jūsų klausytųsi.</verse>
				<verse number="8">Vieną kartą medžiai išėjo patepti sau karaliaus; ir jie sakė alyvmedžiui: ‘Karaliauk mums’.</verse>
				<verse number="9">Bet alyvmedis jiems tarė: ‘Argi turėčiau palikti savo riebumą, kuriuo per mane pagerbia Dievą ir žmogų, ir eiti ir būti paaukštintu viršum medžių?’</verse>
				<verse number="10">Ir medžiai tarė figmedžiui: ‘Eikš, karaliauk mums’.</verse>
				<verse number="11">Bet figmedis jiems tarė: ‘Argi turėčiau palikti savo saldumą, savo geruosius vaisius, ir eiti ir būti paaukštintu viršum medžių?’</verse>
				<verse number="12">Tada medžiai tarė vynmedžiui: ‘Eikš, karaliauk mums’.</verse>
				<verse number="13">O vynmedis jiems tarė: ‘Argi turėčiau palikti savo vyną, linksminantį Dievą ir žmogų, ir eiti ir būti paaukštintu viršum medžių?’</verse>
				<verse number="14">Tada visi medžiai tarė gervuogei: ‘Eikš, karaliauk mums’.</verse>
				<verse number="15">O gervuogė tarė medžiams: ‘Jei iš tiesų patepate mane sau karaliumi, tuomet ateikite, pasitikėkite mano šešėliu; o jei ne, tegul išeina ugnis iš gervuogės ir tesuryja Libano kedrus’.</verse>
				<verse number="16">Taigi dabar, jei padarėte teisingai ir nuoširdžiai, paskirdami Abimelechą karaliumi, ir jei gerai pasielgėte su Jerubaalu bei jo namais, ir jei jam padarėte pagal tai, kaip jo rankos nusipelnė</verse>
				<verse number="17">(nes mano tėvas kovojo už jus, atstūmė toli savo gyvybę ir išvadavo jus iš Midjano rankos;</verse>
				<verse number="18">o jūs šią dieną sukilote prieš mano tėvo namus ir nužudėte jo sūnus, septyniasdešimt asmenų, ant vieno akmens, ir padarėte jo tarnaitės sūnų Abimelechą Šechemo žmonių karaliumi dėl to, kad jis yra jūsų brolis);</verse>
				<verse number="19">tad jei šią dieną teisingai ir nuoširdžiai pasielgėte su Jerubaalu bei jo namais, tai džiaukitės Abimelechu, ir taip pat jis tesidžiaugia jumis;</verse>
				<verse number="20">bet jei ne, tuomet ugnis teišeina iš Abimelecho ir suryja Šechemo žmones bei Milo namus; ir teišeina ugnis iš Šechemo žmonių bei Milo namų ir suryja Abimelechą“.</verse>
				<verse number="21">Ir išbėgo Jotamas ir pabėgo, ir nuėjo į Beerą bei ten apsigyveno dėl savo brolio Abimelecho baimės.</verse>
				<verse number="22">Kai Abimelechas buvo valdęs Izraelį trejus metus,</verse>
				<verse number="23">Dievas siuntė piktą dvasią tarp Abimelecho ir Šechemo žmonių; ir Šechemo žmonės ėmė klastingai elgtis su Abimelechu;</verse>
				<verse number="24">kad žiaurumas, atliktas septyniasdešimčiai Jerubaalo sūnų, ateitų, ir jų kraujas būtų uždėtas ant jų brolio Abimelecho, kuris juos nužudė; ir ant Šechemo žmonių, kurie padėjo jam išžudyti jo brolius.</verse>
				<verse number="25">Ir Šechemo žmonės pastatė prieš jį kalnų viršūnėse tykotojų, ir jie apiplėšdavo visus, kurie praeidavo pro juos tuo keliu; ir tai buvo pranešta Abimelechui.</verse>
				<verse number="26">Ir atėjo Ebedo sūnus Gaalas su savo broliais ir perėjo į Šechemą; o Šechemo žmonės pasitikėjo juo.</verse>
				<verse number="27">Ir jie išėjo į laukus, nurinko savo vynuogynus ir sumindę vynuogių linksminosi, ir iėję į savo dievo namus valgė, gėrė ir keikė Abimelechą.</verse>
				<verse number="28">O Ebedo sūnus Gaalas sakė: „Kas yra Abimelechas ir kas yra Šechemas, kad turėtume jam tarnauti? Ar jis ne Jerubaalo sūnus ir ar ne Zebulas jo pareigūnas? Tarnaukite Šechemo tėvo Hamoro žmonėms; kodėl mes turėtume jam tarnauti?</verse>
				<verse number="29">O, kad šita tauta būtų mano rankos valdžioje! Tada pašalinčiau Abimelechą. Ir jis pasakė Abimelechui: ‘Padidink savo kariuomenę ir išeik’“.</verse>
				<verse number="30">O kai miesto valdovas Zebulas išgirdo Ebedo sūnaus Gaalo žodžius, užsidegė jo pyktis.</verse>
				<verse number="31">Ir jis slapta siuntė pas Abimelechą pasiuntinius, sakydamas: „Štai Ebedo sūnus Gaalas ir jo broliai yra atėję į Šechemą; ir štai jie sustiprina miestą prieš tave.</verse>
				<verse number="32">Taigi dabar kelkis naktį, tu ir su tavimi esanti liaudis, ir tykokite ant lauko;</verse>
				<verse number="33">ir bus, kad ryte, kai tik saulė patekės, anksti atsikėlęs pulk miestą; ir štai kai jis ir su juo esanti liaudis išeis prieš tave, tuomet galėsi padaryti jiems, kaip tau rasis galimybė“.</verse>
				<verse number="34">Ir Abimelechas ir visa su juo esanti liaudis naktį pakilo ir tykojo prieš Šechemą keturiais būriais.</verse>
				<verse number="35">Ir Ebedo sūnus Gaalas išėjęs atsistojo miesto vartų įėjime; o Abimelechas bei su juo esanti liaudis pakilo iš tykojimo.</verse>
				<verse number="36">Ir pamatęs liaudį, Gaalas tarė Zebului: „Štai žmonės leidžiasi nuo kalnų viršūnių“. O Zebulas jam tarė: „Tu matai kalnų šešėlius tarsi žmones“.</verse>
				<verse number="37">O Gaalas vėl kalbėjo, sakydamas: „Štai žmonės leidžiasi šalies viduriu, o kitas būrys ateina Meonenimo lyguma“.</verse>
				<verse number="38">Tada Zebulas jam tarė: „Kurgi dabar yra tavo burna, kuria sakei: ‘Kas yra Abimelechas, kad turėtume jam tarnauti?’ Ar ne šita yra liaudis, kurią niekinai? Meldžiu dabar, išeik ir kovok su jais“.</verse>
				<verse number="39">Ir Gaalas išėjo Šechemo žmonių priešakyje ir kovojo su Abimelechu.</verse>
				<verse number="40">Ir Abimelechas jį vijosi, o šis bėgo jo priešakyje, ir daug buvo išguldytų ir sužeistų iki vartų įėjimo.</verse>
				<verse number="41">Ir Abimelechas gyveno Arumoje; o Zebulas išvarė Gaalą ir jo brolius, kad jie negyventų Šecheme.</verse>
				<verse number="42">Ir įvyko rytojaus dieną, kad liaudis išėjo ant lauko; ir jie pasakė Abimelechui.</verse>
				<verse number="43">Ir jis ėmė liaudį, padalijo juos į tris būrius ir tykojo lauke, ir žiūri, štai liaudis buvo išėjusi iš miesto; ir jis pakilo prieš juos ir juos sumušė.</verse>
				<verse number="44">Ir Abimelechas bei su juo esantis būrys išskubėjo į priekį ir atsistojo miesto vartų įėjime; o kiti du būriai puolė visą liaudį, esančią laukuose, ir ją išžudė.</verse>
				<verse number="45">Ir Abimelechas kovojo prieš miestą visą tą dieną; jis paėmė miestą ir išžudė joje esančią liaudį, ir sugriovė miestą, ir apsėjo jį druska.</verse>
				<verse number="46">O visi Šechemo bokšto žmonės tai išgirdę įėjo į dievo Berito namų tvirtovę.</verse>
				<verse number="47">Ir Abimelechui buvo pranešta, kad susirinko visi Šechemo bokšto žmonės.</verse>
				<verse number="48">Ir Abimelechas užlipo į Calmono kalną, jis ir visa su juo esanti liaudis; ir Abimelechas, pasiėmęs kirvį į ranką, nukirto nuo medžio šaką, paėmė ją ir užsidėjęs ant peties tarė su juo esančiai liaudžiai: „Ką matėte mane darant, skubinkitės, padarykite, kaip aš dariau “.</verse>
				<verse number="49">Ir visa liaudis taip pat nusikirto kiekvienas savo šaką ir sekė paskui Abimelechą, ir sudėjo jas prie tvirtovės, ir padegė tvirtovę ant jų; taip, kad mirė ir visi Šechemo bokšto žmonės, apie tūkstantį vyrų ir moterų.</verse>
				<verse number="50">Paskui Abimelechas nuėjo į Tebecą ir stovyklavo prieš Tebecą, ir jį paėmė.</verse>
				<verse number="51">Bet miesto viduje buvo stiprus bokštas, ir į ten pabėgo visi vyrai, moterys ir visi iš miesto, ir užsirakinę paskui save jie užlipo į bokšto viršų.</verse>
				<verse number="52">Ir Abimelechas atėjo prie bokšto ir kovojo prieš jį, ir atkakliai ėjo prie bokšto durų, kad padegtų jį ugnimi.</verse>
				<verse number="53">O viena moteris numetė ant Abimelecho galvos girnų akmens gabalą ir visai sulaužė jo kaukolę.</verse>
				<verse number="54">Tuomet jis skubiai pasišaukė jaunuolį, savo ginklanešį, ir jam tarė: „Išsitrauk kalaviją ir nužudyk mane, kad niekas nesakytų apie mane: ‘Moteris jį užmušė’. Ir jo jaunuolis jį perdūrė, ir jis mirė.</verse>
				<verse number="55">O Izraelio vaikai pamatę, kad Abimelechas nebegyvas, kiekvienas išėjo į savo vietą.</verse>
				<verse number="56">Taip Dievas atlygino už Abimelecho piktybę, kurią jis padarė savo tėvui, nužudydamas septyniasdešimt savo brolių;</verse>
				<verse number="57">ir visą Šechemo žmonių piktybę Dievas atlygino ant jų galvos; ant jų atėjo Jerubaalo sūnaus Jotamo prakeikimas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">O po Abimelecho Izraelio ginti pakilo Dodo sūnaus Pūvos sūnus Tola, vyras iš Isacharo; ir jis gyveno Šamyre, Efraimo kalne.</verse>
				<verse number="2">Ir jis teisė Izraelį dvidešimt trejus metus ir mirė, ir buvo palaidotas Šamyre.</verse>
				<verse number="3">O po jo iškilo gileadietis Jayras, ir teisė Izraelį dvidešimt dvejus metus.</verse>
				<verse number="4">Ir jis turėjo trisdešimt sūnų, jojančių ant trisdešimties asiliukų, o jie turėjo trisdešimt miestų, kurie iki šios dienos yra vadinami Havot-Jayru, kurie yra Gileado krašte.</verse>
				<verse number="5">Ir Jayras mirė ir buvo palaidotas Kamone.</verse>
				<verse number="6">O Izraelio vaikai vėl darė pikta VIEŠPATIES akyse ir tarnavo Baalams, Astarotei, Sirijos dievams, Sidono dievams, Moabo dievams, Amono vaikų dievams ir filistinų dievams, ir paliko VIEŠPATĮ, ir jam netarnavo.</verse>
				<verse number="7">Ir VIEŠPATIES pyktis užsidegė prieš Izraelį, ir jis juos pardavė į filistinų rankas ir į Amono vaikų rankas.</verse>
				<verse number="8">Ir tais metais jie spaudė ir engė Izraelio vaikus, aštuoniolika metų visus Izraelio vaikus, esančius anapus Jordano amoritų šalyje, esančioje Gileade.</verse>
				<verse number="9">Be to, Amono vaikai perėjo Jordaną, kad kovotų prieš Judą, prieš Benjaminą ir prieš Efraimo namus; taip, kad Izraelis buvo labai suspaustas.</verse>
				<verse number="10">Ir Izraelio vaikai šaukėsi VIEŠPATIES, sakydami: „Prieš tave nusidėjome, nes palikome savo Dievą ir taip pat tarnavome Baalams“.</verse>
				<verse number="11">O VIEŠPATS tarė Izraelio vaikams: „Argi neišgelbėjau jūsų iš egiptiečių, iš amoritų, iš Amono vaikų ir iš filistinų?</verse>
				<verse number="12">Taip pat sidoniečiai, amalekiečiai ir maonitai jus engė; ir jūs šaukėtės manęs, o aš jus išgelbėjau iš jų rankų.</verse>
				<verse number="13">Tačiau jūs palikote mane ir tarnavote kitiems dievams; todėl daugiau nebegelbėsiu jūsų.</verse>
				<verse number="14">Eikite ir šaukitės dievų, kuriuos pasirinkote; tegul jie jus išgelbėja jūsų suspaudimo metu“.</verse>
				<verse number="15">O Izraelio vaikai tarė VIEŠPAČIUI: „Mes nusidėjome; daryk mums, kas tau atrodo tinkama; tik išgelbėk, meldžiame tave, mus šią dieną“.</verse>
				<verse number="16">Ir jie pašalino iš savo tarpo svetimus dievus ir tarnavo VIEŠPAČIUI; ir jo siela liūdėjo dėl Izraelio nelaimės.</verse>
				<verse number="17">Tada Amono vaikai susirinko ir stovyklavo Gileade. O Izraelio vaikai susirinko ir stovyklavo Micpėje.</verse>
				<verse number="18">Ir Gileado tauta ir kunigaikščiai sakė vienas kitam: „Kas tas vyras, kuris pradės kovoti prieš Amono vaikus? Tas bus visų Gileado gyventojų galva“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Na, o gileadietis Jefta buvo galingas narsuolis, ir jis buvo paleistuvės sūnus; Gileadas pagimdė Jeftą.</verse>
				<verse number="2">Ir Gileado žmona jam pagimdė sūnų; o jo žmonos sūnūs užaugo ir išvarė Jeftą, sakydami jam: „Tu nepaveldėsi mūsų tėvo namuose; nes tu esi svetimos moters sūnus“.</verse>
				<verse number="3">Tada Jefta pabėgo nuo savo brolių ir apsigyveno Tobo šalyje; ir pas Jeftą susirinko niekingi žmonės ir išėjo su juo.</verse>
				<verse number="4">Ir įvyko, kuriam laikui praslinkus, kad Amono vaikai kariavo su Izraeliu.</verse>
				<verse number="5">Ir buvo, kai Amono vaikai kariavo su Izraeliu, Gileado vyresnieji ėjo atsivesti Jeftos iš Tobo šalies;</verse>
				<verse number="6">ir jie sakė Jeftai: „Ateik ir būk mūsų vadas, kad kariautume su Amono vaikais“.</verse>
				<verse number="7">O Jefta tarė Gileado vyresniesiems: „Ar ne jūs manęs nekentėte ir išvarėte mane iš mano tėvo namų? Tai kodėl atėjote pas mane dabar, kai esate bėdoje?“</verse>
				<verse number="8">O Gileado vyresnieji tarė Jeftai: „Dėl to dabar kreipiamės į tave, kad eitum su mumis, kovotum prieš Amono vaikus ir būtum mūsų galva visiems Gileado gyventojams“.</verse>
				<verse number="9">Ir Jefta tarė Gileado vyresniesiems: „Jei mane sugrąžinsite namo kariauti prieš Amono vaikus, ir jei VIEŠPATS juos atiduos mano priešakyje, ar aš būsiu jūsų galva?“</verse>
				<verse number="10">O Gileado vyresnieji tarė Jeftai: „VIEŠPATS tebūna tarp mūsų liudytojas, jei taip nedarysime pagal tavo žodžius“.</verse>
				<verse number="11">Tada Jefta nuėjo su Gileado vyresniaisiais, o tauta jį paskyrė sau galva ir vadu; ir Jefta pasakė visus savo žodžius VIEŠPATIES akivaizdoje, Micpėje.</verse>
				<verse number="12">Ir Jefta siuntė pasiuntinius pas Amono vaikų karalių, sakydamas: „Kas tau darbo su manimi, kad atėjai prieš mane kovoti mano šalyje?“</verse>
				<verse number="13">O Amono vaikų karalius atsakė Jeftos pasiuntiniams: „Dėl to, kad Izraelis, eidamas aukštyn iš Egipto, atėmė mano šalį nuo Arnono iki Jaboko ir Jordano; taigi dabar sugrąžink tas žemes taikingai“.</verse>
				<verse number="14">O Jefta vėl siuntė pasiuntinius pas Amono vaikų karalių</verse>
				<verse number="15">ir jam sakė: „Taip sako Jefta: Izraelis neatėmė Moabo šalies nei Amono vaikų šalies;</verse>
				<verse number="16">bet kai Izraelis ėjo aukštyn iš Egipto ir ėjo per dykumą iki Raudonosios jūros ir atvyko į Kadešą;</verse>
				<verse number="17">tada Izraelis siuntė pasiuntinius pas Edomo karalių, sakydamas: ‘Leisk, meldžiu tave, pereiti per tavo šalį’; bet Edomo karalius nenorėjo to klausyti. Ir tokiu pat būdu jie siuntė pas Moabo karalių; bet jis nenorėjo leisti; ir Izraelis pasiliko Kadeše.</verse>
				<verse number="18">Paskui jie ėjo per dykumą ir apėjo Edomo šalį bei Moabo šalį, ir atėjo prie Moabo šalies rytinės pusės, ir stovyklavo anapus Arnono, bet nėjo į Moabo ribas; nes Arnonas buvo Moabo riba.</verse>
				<verse number="19">Ir Izraelis siuntė pasiuntinius pas amoritų karalių Sihoną, Hešbono karalių; ir Izraelis jam sakė: „Meldžiame tave, leisk mums pereiti per tavo šalį į mano vietą“.</verse>
				<verse number="20">Bet Sihonas nepasitikėjo Izraeliu, kad pereitų per jo ribą; bet Sihonas surinko visą savo tautą ir stovyklavo Jahace, ir kovojo prieš Izraelį.</verse>
				<verse number="21">O VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atidavė Sihoną ir visą jo tautą į Izraelio ranką, ir jie sumušė juos; taip Izraelis pasisavino visą amoritų, to krašto gyventojų, šalį.</verse>
				<verse number="22">Ir jie pasisavino visas amoritų ribas nuo Arnono iki Jaboko ir nuo dykumos iki Jordano.</verse>
				<verse number="23">Taip VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atėmė amoritų nuosavybę savo tautos Izraelio akivaizdoje, o tu ar turėtum ją pasisavinti?</verse>
				<verse number="24">Argi nepasisavintum to, ką tavo dievas Kemošas tau duoda pasisavinti? Taigi kuriuos VIEŠPATS, mūsų Dievas, išvarys iš mūsų akivaizdos, tuos mes pasisavinsime.</verse>
				<verse number="25">O dabar, ar esi kažkuo geresnis už Ciporo sūnų Balaką, Moabo karalių? Ar jis kada nors vaidijosi su Izraeliu? Ar jis kada nors kovojo prieš juos,</verse>
				<verse number="26">Izraeliui gyvenant Hešbone ir jo miesteliuose, Aroeryje ir jo miesteliuose, ir visuose miestuose, esančiuose palei Arnono ribas, tris šimtus metų? Tai kodėl per tą laiką jų nesusigrąžinote?</verse>
				<verse number="27">Todėl aš nenusidėjau prieš tave, bet tu darai man pikta, kad kariauji prieš mane; VIEŠPATS, Teisėjas, teteisia šią dieną tarp Izraelio vaikų ir Amono vaikų“.</verse>
				<verse number="28">Tačiau Amono vaikų karalius neklausė Jeftos žodžių, kuriuos jis jam nusiuntė.</verse>
				<verse number="29">Tada VIEŠPATIES Dvasia atėjo ant Jeftos, ir jis perėjo Gileadą ir Manasą, perėjo Gileado Micpę, ir iš Gileado Micpės perėjo Amono vaikų link.</verse>
				<verse number="30">Ir Jefta padarė VIEŠPAČIUI įžadą ir sakė: „Jei visiškai atiduosi Amono vaikus į mano rankas,</verse>
				<verse number="31">tada, man ramybėje grįžus iš Amono vaikų, kas išeis iš mano namų durų manęs pasitikti, tikrai bus VIEŠPATIES, ir aš jį aukosiu kaip deginamąją auką“.</verse>
				<verse number="32">Taigi Jefta perėjo Amono vaikų link, prieš juos kovoti; ir VIEŠPATS juos atidavė į jo rankas.</verse>
				<verse number="33">Ir jis mušė juos nuo Aroerio einant iki Minito, dvidešimt miestų, ir iki vynuogynų lygumos, labai smarkiomis žudynėmis. Taip Amono vaikai buvo pavergti Izraelio vaikų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="34">Ir Jefta atėjo į Micpę, į savo namus, ir štai jo duktė išėjo jo pasitikti su tambūrinu ir šokiais; o ji buvo jo vienintelis vaikas; be jos jis neturėjo nei sūnaus, nei dukters.</verse>
				<verse number="35">Ir atsitiko, kai jis ją pamatė, jis perplėšė savo drabužius ir tarė: „Ak, mano dukra! Tu mane visiškai parkniubdei, tu iš tų, kurie mane drumsčia; nes aš atvėriau savo burną VIEŠPAČIUI ir nebegaliu atšaukti“.</verse>
				<verse number="36">O ji jam tarė: „Mano tėve, jei atvėrei savo burną VIEŠPAČIUI, padaryk man pagal tai, kas išėjo iš tavo burnos; kadangi VIEŠPATS yra atkeršijęs už tave tavo priešams, tai yra Amono vaikams“.</verse>
				<verse number="37">Ir ji tarė savo tėvui: „Tebūna man tai leista: palik mane du mėnesius, kad vaikštinėčiau po kalnus ir apraudočiau savo nekaltybę, aš ir mano draugės“.</verse>
				<verse number="38">Ir jis tarė: „Eik“. Ir jis ją paleido dviems mėnesiams; o ji nuėjo su savo draugėmis ir apraudojo savo mergystę kalnuose.</verse>
				<verse number="39">Ir įvyko, kad pasibaigus dviems mėnesiams ji sugrįžo pas savo tėvą, kuris įvykdė jai pagal savo įžadą, kurį buvo padaręs; o ji nepažino vyro. Ir Izraelyje tai buvo paprotys,</verse>
				<verse number="40">kad kasmet, keturias dienas metuose, Izraelio dukterys eidavo apraudoti gileadiečio Jeftos dukters.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Ir susirinko Efraimo vyrai ir nuėję į šiaurę sakė Jeftai: „Kodėl, perėjai kovoti prieš Amono vaikus, o nepasišaukei mūsų eiti su tavimi? Mes sudeginsime ugnimi tavo namus ant tavęs“.</verse>
				<verse number="2">O Jefta jiems tarė: „Aš ir mano liaudis labai susivaidijome su Amono vaikais; ir kai jus šaukiau, jūs manęs neišgelbėjote iš jų rankų.</verse>
				<verse number="3">Ir matydamas, kad manęs neišgelbėjote, aš padėjau savo gyvybę į savo rankas ir perėjau prieš Amono vaikus, o VIEŠPATS juos atidavė į mano ranką; tad kodėl šią dieną atkilote pas mane kovoti prieš mane?“</verse>
				<verse number="4">Tada Jefta surinko visus Gileado vyrus ir kovojo su Efraimu; ir Gileado vyrai sumušė efraimus, nes jie sakė: „Jūs, gileadiečiai, esate Efraimo pabėgėliai tarp efraimų ir tarp manasų“.</verse>
				<verse number="5">Ir gileadiečiai paėmė Jordano perėjimus priešais efraimus; ir buvo, kai pabėgę efraimai sakydavo: „Leiskite man pereiti“, tada Gileado žmonės jam sakydavo: „Ar tu efraimas?“ Jei jis sakydavo: „Ne“,</verse>
				<verse number="6">tuomet jie jam sakydavo: „Sakyk dabar ‘Šibolet’“; o jis tardavo „Sibolet“, nes negalėdavo teisingai ištarti. Tada jie paimdavo jį ir nužudydavo prie Jordano perėjimų; ir tuo metu iš efraimų krito keturiasdešimt du tūkstančiai.</verse>
				<verse number="7">Jefta teisė Izraelį šešerius metus. Paskui gileadietis Jefta mirė ir buvo palaidotas viename iš Gileado miestų.</verse>
				<verse number="8">O po jo Izraelį teisė Ibcanas iš Betliejaus.</verse>
				<verse number="9">Jis turėjo trisdešimt sūnų ir trisdešimt dukterų, kurias išsiuntė svetur, ir priėmė iš svetur trisdešimt dukterų savo sūnums. Ir jis teisė Izraelį septynerius metus.</verse>
				<verse number="10">Paskui Ibcanas mirė ir buvo palaidotas Betliejuje.</verse>
				<verse number="11">O po jo Izraelį teisė zebulonas Elonas; ir jis teisė Izraelį dešimt metų.</verse>
				<verse number="12">Ir zebulonas Elonas mirė ir buvo palaidotas Ajalone, Zebulono krašte.</verse>
				<verse number="13">O po jo Izraelį teisė Hilelio sūnus Abdonas, piratonietis.</verse>
				<verse number="14">Ir jis turėjo keturiasdešimt sūnų ir trisdešimt vaikaičių, jojančių ant septyniasdešimties asiliukų; ir jis teisė Izraelį aštuonerius metus.</verse>
				<verse number="15">Ir Hilelio sūnus Abdonas, piratonietis, mirė ir buvo palaidotas Piratone, Efraimo krašte, amalekiečių kalne.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Ir Izraelio vaikai vėl darė pikta VIEŠPATIES akyse; ir VIEŠPATS juos padavė į filistinų ranką keturiasdešimčiai metų.</verse>
				<verse number="2">Ir buvo vienas vyras iš Coros, iš danų šeimos, vardu Manoachas; o jo žmona buvo nevaisinga ir negimdė.</verse>
				<verse number="3">Ir VIEŠPATIES angelas pasirodė tai moteriai ir jai tarė: „Štai tu dabar esi nevaisinga ir negimdai; bet tu pastosi ir pagimdysi sūnų.</verse>
				<verse number="4">Taigi dabar saugokis, meldžiu tave, negerk nei vyno, nei stipraus gėrimo ir nevalgyk nieko nešvaraus;</verse>
				<verse number="5">nes štai tu pastosi ir pagimdysi sūnų; skustuvas neturi užeiti ant jo galvos; nes vaikas bus nazarėnas Dievui nuo pat įsčių; ir jis pradės gelbėti Izraelį iš filistinų rankos“.</verse>
				<verse number="6">Tada ta moteris atėjusi tarė savo vyrui, sakydama: „Dievo vyras atėjo pas mane, o jo veidas buvo kaip Dievo angelo veidas, labai bauginantis; bet aš jo nepaklausiau, iš kur jis esąs, nei jis man nepasakė savo vardo;</verse>
				<verse number="7">bet jis man tarė: ‘Štai tu pastosi ir pagimdysi sūnų; o dabar negerk nei vyno, nei stipraus gėrimo, nei nevalgyk nieko nešvaraus; nes vaikas bus nazarėnas Dievui nuo pat įsčių iki savo mirties dienos’“.</verse>
				<verse number="8">Tada Manoachas maldavo VIEŠPATĮ ir sakė: „O, mano Viešpatie, tesugrįžta Dievo vyras, kurį buvai atsiuntęs pas mus, ir tepamoko mus, ką turime daryti vaikui, kuris gims“.</verse>
				<verse number="9">Ir Dievas išklausė Manoacho balsą; ir Dievo angelas sugrįžo pas tą moterį, kai ji sėdėjo ant lauko; bet jos vyro Manoacho nebuvo su ja.</verse>
				<verse number="10">Ir moteris pasiskubino, nubėgo ir pranešė savo vyrui, ir jam tarė: „Štai man pasirodė tas vyras, kuris aną dieną buvo atėjęs pas mane“.</verse>
				<verse number="11">Ir pakilęs Manoachas ėjo paskui savo žmoną ir, atėjęs pas tą vyrą, jam tarė: „Ar tu esi tas vyras, kuris kalbėjai tai moteriai?“ Ir jis tarė: „Aš“.</verse>
				<verse number="12">Ir Manoachas tarė: „Tegul dabar įvyksta tavo žodžiai. Kaip mums tvarkytis su vaiku ir kaip mums su juo elgtis?“</verse>
				<verse number="13">O VIEŠPATIES angelas tarė Manoachui: „Nuo visko, ką pasakiau moteriai, ji tesisaugo.</verse>
				<verse number="14">Jai nieko negalima valgyti iš to, kas išeina iš vynmedžio, nei gerti vyno ar stipraus gėrimo, nei valgyti ko nors nešvaraus; ji tesilaiko visko, ką jai įsakiau“.</verse>
				<verse number="15">Ir Manoachas tarė VIEŠPATIES angelui: „Meldžiu tave, leisk mums užlaikyti tave, kol tau paruošime ožiuką“.</verse>
				<verse number="16">O VIEŠPATIES angelas tarė Manoachui: „Nors mane užlaikysi, bet aš nevalgysiu tavo duonos; o jei nori aukoti deginamąją auką, VIEŠPAČIUI turi ją aukoti“. Nes Manoachas nežinojo, kad jis buvo VIEŠPATIES angelas.</verse>
				<verse number="17">Ir Manoachas tarė VIEŠPATIES angelui: „Kuo tu vardu? Kad, tavo pasakymams įvykus, galėtume tave pagerbti“.</verse>
				<verse number="18">O VIEŠPATIES angelas jam tarė: „Kodėl taip klausinėji mano vardo, kadangi jis yra paslaptis?“</verse>
				<verse number="19">Taigi Manoachas, paėmęs ožiuką su maisto auka, aukojo tai ant uolos VIEŠPAČIUI; ir angelas padarė nuostabiai; o Manoachas ir jo žmona stebėjo.</verse>
				<verse number="20">Nes įvyko, kad, liepsnai kylant nuo aukuro į dangų, VIEŠPATIES angelas pakilo aukuro liepsnoje. O tai matydami, Manoachas ir jo žmona parpuolė veidais į žemę.</verse>
				<verse number="21">Bet VIEŠPATIES angelas daugiau nebepasirodė Manoachui ir jo žmonai. Tada Manoachas pažino, kad jis buvo VIEŠPATIES angelas.</verse>
				<verse number="22">Ir Manoachas tarė savo žmonai: „Mes tikrai mirsime, nes regėjome Dievą“.</verse>
				<verse number="23">Bet jo žmona jam tarė: „Jei VIEŠPATS būtų norėjęs mus nužudyti, jis nebūtų priėmęs iš mūsų rankų deginamosios aukos ir maisto aukos nei nebūtų mums viso to parodęs nei dabar mums paskelbęs tokių dalykų, kaip šitie“.</verse>
				<verse number="24">Ir ta moteris pagimdė sūnų ir jį praminė vardu Samsonas; o vaikas augo, ir VIEŠPATS jį laimino.</verse>
				<verse number="25">Ir VIEŠPATIES Dvasia pradėjo jį retkarčiais skatinti Dano stovykloje tarp Coros ir Eštaolio.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Ir Samsonas, nusileidęs į Timną, pamatė Timnoje moterį iš filistinų dukterų.</verse>
				<verse number="2">Ir atėjęs aukštyn, papasakojo savo tėvui ir motinai, ir sakė: „Mačiau Timnoje moterį iš filistinų dukterų; taigi dabar paimkite ją man į žmonas“.</verse>
				<verse number="3">Tada jo tėvas ir jo motina jam tarė: „Argi tarp tavo brolių dukterų ar visos mano tautos tarpe nėra moters, kad eini imti žmonos iš neapipjaustytų filistinų?“ O Samsonas tarė savo tėvui: „Paimk ją man; nes ji man labai patinka“.</verse>
				<verse number="4">Bet jo tėvas ir jo motina nežinojo, kad tai buvo iš VIEŠPATIES, kad jis ieškojo progos prieš filistinus; nes tuo metu filistinai viešpatavo Izraeliui.</verse>
				<verse number="5">Paskui Samsonas leidosi su savo tėvu ir savo motina į Timną, ir atėjo prie Timnos vynuogynų; ir štai prieš jį riaumojo jaunas liūtas.</verse>
				<verse number="6">Ir VIEŠPATIES Dvasia galingai atėjo ant jo, ir jis suplėšė jį, kaip būtų suplėšęs ožiuką, nors jis nieko neturėjo savo rankoje; bet jis nepasakė savo tėvui ar savo motinai, ką buvo padaręs.</verse>
				<verse number="7">Ir nuėjęs žemyn, jis kalbėjo su ta moterimi; ir ji labai patiko Samsonui.</verse>
				<verse number="8">O po kurio laiko jis sugrįžo jos paimti, ir jis pasuko į šoną, kad pamatytų liūto lavoną; ir štai liūto lavone buvo bičių spiečius ir medaus.</verse>
				<verse number="9">Ir jis paėmė jo sau į rankas ir ėjo toliau valgydamas, ir atėjęs pas savo tėvą ir motiną, jiems davė, ir jie valgė; bet jis jiems nepasakė, kad paėmė medaus iš liūto lavono.</verse>
				<verse number="10">Taigi jo tėvas nuėjo žemyn pas tą moterį; ir ten Samsonas suruošė puotą; nes taip buvo įpratę daryti jaunuoliai.</verse>
				<verse number="11">Ir įvyko, kad, pamatę jį, jie atvedė trisdešimt draugų, kad būtų su juo.</verse>
				<verse number="12">O Samsonas jiems tarė: „Aš dabar užminsiu jums mįslę; jei man ją tikrai galėsite įminti ir išsiaiškinti per septynias puotos dienas, tai aš jums duosiu trisdešimt drobulių ir trisdešimt drabužių pakaitų;</verse>
				<verse number="13">bet jei negalėsite man jos įminti, tada jūs man duosite trisdešimt drobulių ir trisdešimt drabužių pakaitų“. Ir jie jam tarė: „Užmink savo mįslę, kad ją išgirstume“.</verse>
				<verse number="14">Ir jis jiems tarė: „Iš ėdiko išėjo valgis, ir iš stipruolio išėjo saldumas“. Ir jie negalėjo įminti mįslės per tris dienas.</verse>
				<verse number="15">Ir įvyko septintąją dieną, jog jie sakė Samsono žmonai: „Suviliok savo vyrą, kad jis mums įmintų mįslę, kitaip sudeginsime tave ir tavo tėvo namus ugnimi; ar mus pasikvietėte, kad atimtumėte tai, ką turime? Argi ne?“</verse>
				<verse number="16">Ir Samsono žmona verkė jo akivaizdoje ir sakė: „Tu tik nekenti manęs ir manęs nemyli; tu užminei mįslę mano tautos vaikams, o man jos nepasakei“. O jis jai tarė: „Štai aš nepasakiau jos nei savo tėvui, nei savo motinai, argi tau turėčiau pasakyti?“</verse>
				<verse number="17">Ir ji verkė jo akivaizdoje septynias dienas, kol tęsėsi jų puota; o septintąją dieną atsitiko, kad jis jai pasakė, nes ji labai jį užgulė; o ji pasakė mįslę savo tautos vaikams.</verse>
				<verse number="18">Ir septintąją dieną, prieš saulei nusileidžiant, miesto vyrai jam tarė: „Kas yra saldesnis už medų? Ir kas yra stipresnis už liūtą?“ O jis jiems tarė: „Jei nebūtumėte arę su mano telyčia, nebūtumėte išsiaiškinę mano mįslės“.</verse>
				<verse number="19">Ir ant jo atėjo VIEŠPATIES Dvasia, ir jis, nusileidęs į Aškeloną, užmušė iš jų trisdešimt vyrų, paėmė jų grobį ir davė drabužių pakaitas tiems, kurie įminė mįslę. Ir užsidegė jo pyktis, ir jis nuėjo aukštyn į savo tėvo namus.</verse>
				<verse number="20">Bet Samsono žmona buvo duota jo draugui, su kuriuo jis elgdavosi kaip su savo bičiuliu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Bet įvyko po kiek laiko, kviečių pjūties metu, kad Samsonas su ožiuku aplankė savo žmoną; ir jis tarė: „Noriu įeiti į kambarį pas savo žmoną“. Bet jos tėvas neleido jam įeiti.</verse>
				<verse number="2">Ir jos tėvas tarė: „Tikrai maniau, kad visiškai jos nekenti; todėl ją daviau tavo draugui; argi jos jaunesnioji sesuo nėra gražesnė už ją? Meldžiu tave, imk tą vietoj jos“.</verse>
				<verse number="3">Ir Samsonas apie juos tarė: „Dabar būsiu nekaltesnis už filistinus, nors ir padarysiu jiems nemalonę“.</verse>
				<verse number="4">Ir nuėjęs Samsonas sugavo tris šimtus lapių ir, paėmęs deglų, atsuko uodegą į uodegą ir padėjo po deglą viduryje tarp abiejų uodegų.</verse>
				<verse number="5">Ir uždegęs deglus, paleido jas į filistinų stovinčius javus ir sudegino tiek gubas, tiek stovinčius javus su vynuogynais bei alyvmedžiais.</verse>
				<verse number="6">Tada filistinai tarė: „Kas tai padarė?“ Ir jie atsakė: „Samsonas, timniečio žentas, dėl to, kad jis buvo paėmęs jo žmoną ir ją davęs jo draugui“. Ir atėję į viršų filistinai sudegino ją ir jos tėvą ugnimi.</verse>
				<verse number="7">Ir Samsonas jiems tarė: „Nors jūs taip padarėte, tačiau aš jums atkeršysiu, o po to liausiuos“.</verse>
				<verse number="8">Ir smarkiomis žudynėmis jis sumušė jiems klubus ir šlaunis; ir jis nuėjo žemyn ir gyveno Etamo uolos viršūnėje.</verse>
				<verse number="9">Tada filistinai, nuėję aukštyn, stovyklavo Judoje ir pasklido Lehyje.</verse>
				<verse number="10">O Judos žmonės tarė: „Kodėl atėjote į viršų prieš mus?“ Ir jie atsakė: „Atėjome į viršų Samsono surišti, padaryti jam taip, kaip jis mums padarė“.</verse>
				<verse number="11">Tada trys tūkstančiai Judos vyrų nuėjo į Etamo uolos viršūnę ir tarė Samsonui: „Argi nežinai, kad mus valdo filistinai? Kas tai, ką mums padarei?“ O jis jiems tarė: „Kaip jie man padarė, taip aš jiems padariau“.</verse>
				<verse number="12">O jie jam tarė: „Mes atėjome žemyn tavęs surišti, kad tave atiduotume į filistinų rankas“. O Samsonas jiems tarė: „Prisiekite man, kad patys ant manęs nepulsite“.</verse>
				<verse number="13">O jie jam kalbėjo, sakydami: „Ne; tik norime tave tvirtai surišti ir atiduoti į jų ranką; bet tikrai tavęs nenužudysime“. Ir jie surišo jį dviem naujomis virvėmis ir vedė jį nuo uolos aukštyn.</verse>
				<verse number="14">O jam atėjus prie Lehio, filistinai šaukė prieš jį; ir VIEŠPATIES Dvasia galingai atėjo ant jo, ir virvės, buvusios ant jo rankų, pasidarė kaip ugnimi sudegę linai, ir jo raiščiai atsirišo nuo jo rankų.</verse>
				<verse number="15">Ir suradęs šviežią asilo žandikaulį, jis ištiesė savo ranką ir, jį pasiėmęs, juo užmušė tūkstantį vyrų.</verse>
				<verse number="16">Ir Samsonas tarė: „Asilo žandikauliu krūvas ant krūvų, asilo žandikauliu nužudžiau tūkstantį vyrų“.</verse>
				<verse number="17">Ir įvyko, kad baigęs kalbėti jis išmetė žandikaulį iš savo rankos ir praminė tą vietą Ramat-Lehiu.</verse>
				<verse number="18">Ir labai ištroškęs, jis šaukėsi VIEŠPATIES ir sakė: „Tu davei savo tarnui į ranką šitą didelį išgelbėjimą; o ar dabar aš mirsiu iš troškulio ir pateksiu į neapipjaustytųjų ranką?“</verse>
				<verse number="19">Bet Dievas perskėlė žandikaulyje esančią kiaurymę, ir iš jos ištekėjo vanduo; ir jam atsigėrus, sugrįžo jo dvasia, ir jis atgijo; todėl ją pavadino En-Hakore vardu, kuri yra Lehyje iki šios dienos.</verse>
				<verse number="20">Ir filistinų dienomis jis teisė Izraelį dvidešimt metų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Po to Samsonas nuėjo į Gazą ir ten pamatęs paleistuvę įėjo pas ją.</verse>
				<verse number="2">Ir tai buvo pranešta gaziečiams, sakant: „Samsonas yra čia atėjęs“. Ir jie apsupo jį ir visą naktį jo tykojo miesto vartuose, ir visą naktį buvo tylūs, sakydami: „Ryte, kai prašvis, mes jį užmušime“.</verse>
				<verse number="3">O Samsonas gulėjo iki vidurnakčio, ir vidurnaktį atsikėlęs paėmė miesto vartų duris bei abi staktas ir jas iškėlė su sklende ir, užsidėjęs ant pečių, užnešė jas ant viršūnės kalvos, esančios prieš Hebroną.</verse>
				<verse number="4">O paskui įvyko, kad Soreko slėnyje jis pamilo moterį, kurios vardas buvo Delila.</verse>
				<verse number="5">Ir filistinų viešpačiai atėjo aukštyn pas ją ir jai tarė: „Suviliok jį ir išsiaiškink, kur glūdi jo didelė jėga, ir kokiu būdu galėtume jį įveikti, kad galėtume jį surišti, idant jį kamuotume; o mes tau duosime kiekvienas po tūkstantį šimtą sidabrinių“.</verse>
				<verse number="6">Ir Delila tarė Samsonui: „Pasakyk man, meldžiu tave, kame glūdi tavo didelė jėga, ir kuo būtų galima tave surišti, idant tave kamuotų“.</verse>
				<verse number="7">Ir Samsonas jai tarė: „Jei mane surištų septyniomis šviežiomis vytelėmis, kurios niekada nebuvo išdžiūvusios, tada būčiau silpnas ir būčiau kaip bet kuris žmogus“.</verse>
				<verse number="8">Tada filistinų viešpačiai atnešė aukštyn pas ją septynias šviežias vyteles, kurios nebuvo išdžiūvusios, ir ji jomis surišo jį.</verse>
				<verse number="9">Na, o buvo tykotojų, pasilikusių pas ją kambaryje. Ir ji jam tarė: „Filistinai ant tavęs, Samsonai“. Ir jis sutraukė vyteles, kaip sutrūksta pakulų gija, palietusi ugnį. Taip jo jėga nebuvo pažinta.</verse>
				<verse number="10">Ir Delila tarė Samsonui: „Štai tu tyčiojaisi iš manęs ir man kalbėjai melus; dabar pasakyk man, meldžiu tave, kuo būtų galima tave surišti“.</verse>
				<verse number="11">O jis jai tarė: „Jei mane tvirtai surištų naujomis virvėmis, kurios dar nebuvo naudotos, tada būčiau silpnas ir būčiau kaip bet kuris žmogus“.</verse>
				<verse number="12">Taigi Delila, paėmusi naujas virves, jomis surišo jį ir jam tarė: „Filistinai ant tavęs, Samsonai“. Ir buvo tykotojai pasilikę kambaryje. O jis jas sutraukė nuo savo rankų lyg siūlą.</verse>
				<verse number="13">Ir Delila tarė Samsonui: „Lig šiol tyčiojaisi iš manęs ir man kalbėjai melus; pasakyk man, kuo tave galima surišti“. Ir jis jai tarė: „Jei supinsi septynias mano galvos kasas su audeklu“.</verse>
				<verse number="14">Ir ji prismeigė jas kuoleliu ir jam tarė: „Filistinai ant tavęs, Samsonai“. O jis, pabudęs iš miego, nuėjo su sijos kuoleliu ir su audeklu.</verse>
				<verse number="15">Ir ji tarė jam: „Kaip tu gali sakyti: ‘Aš myliu tave’, kai tavo širdis nėra su manimi? Tuos tris kartus pasityčiojai iš manęs ir man nepasakei, kame glūdi tavo didelė jėga“.</verse>
				<verse number="16">Ir kai ji kasdien jį spaudė savo žodžiais ir primygtinai jo reikalavo, kad jo siela buvo mirtinai nuvarginta, įvyko,</verse>
				<verse number="17">kad jis jai išpasakojo visą savo širdį, sakydamas jai: „Skustuvas nėra užėjęs ant mano galvos; nes aš buvau nazarėnas Dievui nuo savo motinos įsčių; jei būčiau nuskustas, tada nuo manęs atstotų mano jėga, ir aš pasidaryčiau silpnas ir būčiau kaip bet kuris žmogus“.</verse>
				<verse number="18">O Delila pamačiusi, kad jis jai išpasakojo visą savo širdį, siuntė ir pakvietė filistinų viešpačius, sakydama: „Dar sykį ateikite aukštyn, nes jis man parodė visą savo širdį“. Tada filistinų viešpačiai atėjo aukštyn pas ją ir atsinešė rankose pinigų.</verse>
				<verse number="19">Ir ji užmigdė jį ant savo kelių; ir ji pašaukė vyrą ir davė jam nuskusti septynias jo galvos kasas; ir ji pradėjo jį kamuoti, ir jo jėga atstojo nuo jo.</verse>
				<verse number="20">Ir ji tarė: „Filistinai ant tavęs, Samsonai“. Ir pabudęs iš miego, jis tarė: „Išeisiu, kaip prieš tai kitais kartais, ir nusikratysiu“. O jis nežinojo, kad VIEŠPATS buvo atsitraukęs nuo jo.</verse>
				<verse number="21">Bet jį paėmę, filistinai išlupo jam akis ir nuvedė jį žemyn į Gazą, ir surišo jį vario grandinėmis; ir jis malė kalėjimo namuose.</verse>
				<verse number="22">Tačiau po jo nuskutimo jo galvos plaukai vėl pradėjo augti.</verse>
				<verse number="23">Tada filistinų viešpačiai susirinko aukoti didelę auką savo dievui Dagonui ir džiaugtis; nes jie sakė: „Mūsų dievas atidavė į mūsų ranką Samsoną, mūsų priešą“.</verse>
				<verse number="24">Ir tauta, jį pamačiusi, gyrė savo dievą; nes jie sakė: „Mūsų dievas atidavė į mūsų rankas mūsų priešą ir mūsų šalies naikintoją, kuris daugelį iš mūsų užmušė“.</verse>
				<verse number="25">Ir įvyko, kai jų širdys buvo linksmos, jie tarė: „Pašaukite Samsoną, kad jis mus palinksmintų“. Ir jie pašaukė Samsoną iš kalėjimo namų; ir jis juos linksmino; o jie pastatė jį tarp stulpų.</verse>
				<verse number="26">Ir Samsonas tarė berniukui, laikančiam jį už rankos: „Leisk man, kad pačiupinėčiau stulpus, ant kurių stovi namas, kad atsiremčiau į juos“.</verse>
				<verse number="27">Na, o namas buvo pilnas vyrų ir moterų; ten buvo visi filistinų viešpačiai; o ant stogo buvo apie tris tūkstančius vyrų ir moterų, žiūrinčių, kaip Samsonas linksmino.</verse>
				<verse number="28">Ir Samsonas šaukėsi VIEŠPATIES ir tarė: „O Viešpatie DIEVE, atsimink mane, meldžiu tave, ir sustiprink mane, meldžiu, tik šitą vieną kartą, o Dieve, kad atkeršyčiau filistinams vienu kartu už abi mano akis“.</verse>
				<verse number="29">Ir Samsonas nutvėrė abu vidurinius stulpus, ant kurių stovėjo namas ir ant kurių laikėsi, vieną savo dešine ranka, o kitą savo kaire.</verse>
				<verse number="30">Ir Samsonas tarė: „Temirsiu su filistinais“. Ir jis pasilenkė visa savo galybe; ir namas griuvo ant viešpačių ir ant visos jame esančios liaudies. Taip mirusiųjų, kuriuos jis užmušė mirdamas, buvo daugiau negu tų, kuriuos jis užmušė gyvendamas.</verse>
				<verse number="31">Tada atėjo žemyn jo broliai bei visi jo tėvo namai ir pasiėmė jį, ir nunešė jį aukštyn, ir palaidojo tarp Coros ir Eštaolio, jo tėvo Manoacho laidojimo vietoje. Jis dvidešimt metų teisė Izraelį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Ir buvo vyras iš Efraimo kalno, kurio vardas buvo Mikajas.</verse>
				<verse number="2">Ir jis tarė savo motinai: „Tūkstantis šimtas sidabro šekelių, kurie buvo paimti iš tavęs, dėl kurių tu prakeikei ir apie kuriuos taip pat kalbėjai man į ausis, štai tas sidabras yra pas mane; aš tai paėmiau. O jo motina tarė: „Būk VIEŠPATIES palaimintas, mano sūnau“.</verse>
				<verse number="3">Ir kai jis sugrąžino savo motinai tūkstantį šimtą sidabro šekelių, jo motina tarė: „Aš visiškai pašvenčiau tą sidabrą VIEŠPAČIUI iš savo rankos dėl savo sūnaus, kad būtų padarytas raižytas atvaizdas bei nulietas atvaizdas; todėl dabar grąžinu tai tau“.</verse>
				<verse number="4">Tačiau jis sugrąžino tuos pinigus savo motinai; o jo motina paėmė du šimtus sidabro šekelių ir davė juos liejikui, kuris iš jų padarė raižytą atvaizdą bei nulietą atvaizdą; ir jie buvo Mikajo namuose.</verse>
				<verse number="5">O tas vyras Mikajas turėjo dievų namus ir padarė efodą bei terafimą, ir įšventino vieną iš savo sūnų, kuris tapo jo kunigu.</verse>
				<verse number="6">Tomis dienomis nebuvo karaliaus Izraelyje, bet kiekvienas darė tai, kas buvo teisinga jo paties akyse.</verse>
				<verse number="7">Ir buvo vienas jaunuolis iš Judos Betliejaus, iš Judos šeimos, kuris buvo levitas, ir jis ten laikinai gyveno.</verse>
				<verse number="8">Ir tas vyras išėjo iš miesto, iš Judos Betliejaus, kad laikinai apsigyventų, kur ras vietos; ir keliaudamas jis atėjo į Efraimo kalną, prie Mikajo namų.</verse>
				<verse number="9">Ir Mikajas jam tarė: „Iš kur ateini?“ Ir jis jam tarė: „Aš esu levitas iš Judos Betliejaus ir einu, kad laikinai apsigyvenčiau, kur rasiu vietos “.</verse>
				<verse number="10">Ir Mikajas jam tarė: „Gyvenk pas mane ir būk man tėvas bei kunigas, o aš tau duosiu kasmet dešimt sidabro šekelių, eilutę drabužių ir prasimaitinimą“. Taip levitas įėjo.</verse>
				<verse number="11">Ir levitas sutiko gyventi pas tą vyrą; ir tas jaunuolis jam buvo kaip vienas iš jo sūnų.</verse>
				<verse number="12">Ir Mikajas įšventino levitą; ir tas jaunuolis tapo jo kunigu ir buvo Mikajo namuose.</verse>
				<verse number="13">Tada Mikajas tarė: „Dabar žinau, kad VIEŠPATS darys man gera, nes turiu levitą sau kunigu“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Tomis dienomis nebuvo karaliaus Izraelyje; ir tomis dienomis danų gentis ieškojo sau paveldo, kur gyventų; nes iki tos dienos jiems nebuvo išpuolęs visas jų paveldas tarp Izraelio genčių.</verse>
				<verse number="2">Ir Dano vaikai išsiuntė iš savo šeimos penkis vyrus iš savo ribų, narsius vyrus, iš Coros ir Eštaolio, šalies iššnipinėti ir jos ištirti; ir jie jiems tarė: „Eikite, ištirkite tą šalį“; atėję į Efraimo kalną prie Mikajo namų jie ten apsinakvojo.</verse>
				<verse number="3">Būdami prie Mikajo namų jie pažino jaunuolio levito balsą; ir ten užsukę, jam tarė: „Kas tave čia atvedė? Ką čia veiki? Ką čia turi?“</verse>
				<verse number="4">Ir jis jiems tarė: „Taip ir taip Mikajas pasielgė su manimi ir mane pasamdė, ir aš esu jo kunigas“.</verse>
				<verse number="5">O jie jam tarė: „Paklausk Dievo patarimo, meldžiame tave, kad žinotume, ar mūsų kelias, kuriuo einame, bus sėkmingas“.</verse>
				<verse number="6">Ir kunigas jiems tarė: „Eikite ramybėje; VIEŠPATIES akivaizdoje yra jūsų kelias, kuriuo einate“.</verse>
				<verse number="7">Tada tie penki vyrai išėjo ir atėjo į Laišą ir pamatė jame esančią liaudį, kaip jie nerūpestingai gyveno pagal sidoniečių būdą, ramiai ir saugiai; ir nebuvo šalyje valdytojo, kuris juos kuo nors sugėdytų; ir jie buvo toli nuo sidoniečių ir nei su niekuo neturėjo jokių reikalų.</verse>
				<verse number="8">Ir jie atėjo pas savo brolius į Corą ir Eštaolį; o jų broliai jiems tarė: „Ką sakote?“</verse>
				<verse number="9">Ir jie tarė: „Kelkitės, kad eitume aukštyn prieš juos; nes mes matėme tą šalį, ir štai ji labai gera; o jūs tylite? Netingėkite eiti ir įeiti pasisavinti tą šalį.</verse>
				<verse number="10">Kai eisite, jūs ateisite pas saugią tautą ir į didelę šalį; nes Dievas ją davė į jūsų rankas; vietą, kurioje nieko netrūksta, kas yra žemėje“.</verse>
				<verse number="11">Ir iš ten, iš danų šeimos, iš Coros ir Eštaolio, ėjo šeši šimtai vyrų, apsirūpinusių karo ginklais.</verse>
				<verse number="12">Ir nuėję aukštyn jie stovyklavo Kirjat-Jearime, Judoje; todėl tą vietą vadino Mahanai-Danu iki šios dienos; štai jis yra už Kirjat-Jearimo.</verse>
				<verse number="13">O iš ten jie ėjo į Efraimo kalną ir atėjo iki Mikajo namų.</verse>
				<verse number="14">Tada tie penki vyrai, kurie ėjo Laišo šalies iššnipinėti, atsiliepdami sakė savo broliams: „Ar žinote, kad šituose namuose yra efodas, terafimas, raižytas atvaizdas ir lietas atvaizdas? Taigi dabar pagalvokite, ką jums reiktų daryti“.</verse>
				<verse number="15">Ir jie pasuko ten ir atėjo į jaunuolio levito namus – Mikajo namus, ir jį pasveikino.</verse>
				<verse number="16">Ir šeši šimtai vyrų, apsirūpinę karo ginklais, esantys iš Dano vaikų, sustojo prie vartų įėjimo.</verse>
				<verse number="17">O tie penki vyrai, ėjusieji šalies iššnipinėti, nuėjo aukštyn ir, ten įėję, paėmė raižytą atvaizdą, efodą, terafimą ir lietą atvaizdą; o kunigas stovėjo vartų įėjime su tais šešiais šimtais vyrų, apsirūpinusių karo ginklais.</verse>
				<verse number="18">Ir šitie įėjo į Mikajo namus ir atnešė drožtą atvaizdą, efodą, terafimą ir lietą atvaizdą. Tada kunigas jiems tarė: „Ką darote?“</verse>
				<verse number="19">O jie jam tarė: „Tylėk, užsidenk ranka savo burną ir eik su mumis, ir būk mums tėvu ir kunigu; ar tau geriau būti kunigu vieno žmogaus namams, ar būti kunigu genčiai ir šeimai Izraelyje?“</verse>
				<verse number="20">Ir nudžiugo kunigo širdis, ir jis paėmė efodą, terafimą bei raižytą atvaizdą ir ėjo tautos tarpe.</verse>
				<verse number="21">Taip jie pasisuko ir išėjo, ir pasistatė savo priešakyje mažylius, galvijus ir mantą.</verse>
				<verse number="22">O kai jie buvo gerai nutolę nuo Mikajo namų, tai vyrai, esantys namuose greta Mikajo namų, susirinko ir pasivijo Dano vaikus.</verse>
				<verse number="23">Ir jie šaukė Dano vaikams. O tie atgręžė savo veidus ir tarė Mikajui: „Kas tau yra, kad atėjai su tokiu būriu?“</verse>
				<verse number="24">Ir jis tarė: „Jūs atėmėte mano dievus, kuriuos aš padariau, bei kunigą ir nuėjote; ir ką gi daugiau beturiu? Ir kas gi tai yra, kad man sakote: „Kas tau yra?“</verse>
				<verse number="25">O Dano vaikai jam tarė: „Tenepasigirsta tarp mūsų tavo balso, kad pikti vyrai neužpultų tavęs ir tu neprarastum savo gyvybės su savo namiškių gyvybėmis“.</verse>
				<verse number="26">Ir Dano vaikai ėjo savo keliu; o Mikajas, matydamas, kad jie buvo jam per stiprūs, pasuko ir grįžo į savo namus.</verse>
				<verse number="27">Ir paėmę daiktus, kuriuos Mikajas buvo padirbęs, ir kunigą, kurį jis turėjo, jie atėjo į Laišą, pas ramią ir saugią tautą; ir iškapojo juos kalavijo ašmenimis, o miestą sudegino ugnimi.</verse>
				<verse number="28">Ir nebuvo gelbėtojo, nes jis buvo toli nuo Sidono, ir jie su niekuo neturėjo jokių reikalų; ir jis buvo slėnyje, esančiame prie Bet-Rehobo. Ir jie pastatė miestą ir apsigyveno jame.</verse>
				<verse number="29">Ir jie praminė tą miestą Dano vardu, pagal vardą Dano savo tėvo, kuris buvo gimęs Izraeliui; nors pirmiau to miesto vardas buvo Laišas.</verse>
				<verse number="30">Ir Dano vaikai pastatė raižytą atvaizdą; o Manaso sūnaus Geršomo sūnus Jonatanas, jis ir jo sūnūs, buvo kunigai Dano genčiai iki šalies nelaisvės dienos.</verse>
				<verse number="31">Ir jie pasistatė Mikajo raižytą atvaizdą, kurį jis padarė, visą tą laiką, kai Dievo namai buvo Šilojuje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Ir įvyko tomis dienomis, kai nebuvo karaliaus Izraelyje, kad Efraimo kalno šone buvo laikinai apsigyvenęs vienas levitas, kuris ėmė sau sugulovę iš Judos Betliejaus.</verse>
				<verse number="2">O jo sugulovė prieš jį paleistuvavo ir pabėgo nuo jo į savo tėvo namus, į Judos Betliejų, ir ten išbuvo visus keturis mėnesius.</verse>
				<verse number="3">Ir pakilo jos vyras ir nuėjo jai iš paskos, kad jai palankiai kalbėtų, kad ją parsivestų; su savimi jis turėjo savo tarną ir pora asilų; ir ji įvedė jį į savo tėvo namus; o tos panelės tėvas, jį pamatęs, džiaugėsi jį sutikdamas.</verse>
				<verse number="4">Ir jo uošvis, tos panelės tėvas, jį užlaikė; ir jis pasiliko pas jį tris dienas; taigi jie valgė ir gėrė, ir ten nakvojo.</verse>
				<verse number="5">Ir įvyko ketvirtąją dieną, jiems atsikėlus anksti rytą, jis pakilo išeiti; o tos panelės tėvas tarė savo žentui: „Pastiprink savo širdį duonos kąsniu, o paskui eikite sau“.</verse>
				<verse number="6">Ir jie susėdo, abu drauge valgė ir gėrė; nes panelės tėvas buvo sakęs tam vyrui: „Sutik, meldžiu tave, pasilik visą naktį ir tesilinksmina tavo širdis“.</verse>
				<verse number="7">Ir tam vyrui pakilus išeiti, jo uošvis prispyrė jį; todėl jis vėl ten nakvojo.</verse>
				<verse number="8">Ir jis atsikėlė anksti rytą, penktąją dieną, išeiti; o panelės tėvas tarė: „Meldžiu tave, pastiprink savo širdį“. Ir jie pasiliko iki popietės ir abu valgė.</verse>
				<verse number="9">O kai tas vyras pakilo išeiti, jis, jo sugulovė ir jo tarnas, tai jo uošvis, tos panelės tėvas, jam tarė: „Štai diena jau eina vakarop, meldžiu jus, pasilikite visą naktį; štai diena eina galop, nakvok čia, kad pasilinksmintų tavo širdis; o rytoj anksti atsikelkite į savo kelią, kad eitum namo“.</verse>
				<verse number="10">Bet tas vyras nenorėjo pasilikti tą naktį, bet pakilęs išėjo ir atėjo priešais Jebusą, kuris yra Jeruzalė; o su juo buvo du pabalnoti asilai, ir taip pat jo sugulovė buvo su juo.</verse>
				<verse number="11">Jiems esant prie Jebuso, diena buvo prie pabaigos; ir tarnas tarė savo šeimininkui: „Eikš, meldžiu tave, pasukime į šitą jebusiečių miestą ir pernakvokime jame“.</verse>
				<verse number="12">O jo šeimininkas jam tarė: „Mes nesuksime čia į miestą svetimšalių, nesančių iš Izraelio vaikų; mes pereisime į Gibėją“.</verse>
				<verse number="13">Ir jis tarė savo tarnui: „Eikš, prisiartinkime prie vienos iš tų vietovių, kad visą naktį nakvotume Gibėjoje arba Ramoje“.</verse>
				<verse number="14">Ir jie ėjo toliau ir leidosi savo keliu; ir saulė jiems nusileido jiems esant prie Gibėjos, priklausančios Benjaminui.</verse>
				<verse number="15">Ir ten jie pasuko, kad įeitų nakvoti Gibėjoje; ir įėjęs jis atsisėdo miesto gatvėje; nes nebuvo nei vieno, kuris juos paimtų į savo namus nakvoti.</verse>
				<verse number="16">O štai vakare ėjo iš savo darbo, iš lauko, senas vyras, kuris taip pat buvo iš Efraimo kalno; jis buvo laikinai apsigyvenęs Gibėjoje; bet tos vietos žmonės buvo benjaminai.</verse>
				<verse number="17">Ir pakėlęs akis, jis pamatė pakeleivį miesto gatvėje; ir senis tarė: „Kur eini ir iš kur ateini?“</verse>
				<verse number="18">Ir jis jam tarė: „Mes praeiname iš Judos Betliejaus link Efraimo kalno šono; iš ten aš esu; aš ėjau į Judos Betliejų, bet dabar einu į VIEŠPATIES namus; ir nėra nei vieno, kuris mane priimtų į namus.</verse>
				<verse number="19">Dar yra ir šiaudų, ir pašaro mūsų asilams; taip pat yra ir duonos bei vyno man, tavo tarnaitei ir jaunam vyrui, esančiam su tavo tarnais; nieko netrūksta“.</verse>
				<verse number="20">Ir senis tarė: „Ramybė tebūna su tavimi; tačiau visi tavo poreikiai tegula ant manęs; tik nenakvok gatvėje“.</verse>
				<verse number="21">Taigi jis įvedė jį į savo namus ir davė pašaro asilams; ir nusiplovę kojas, jie valgė ir gėrė.</verse>
				<verse number="22">Na, o jiems belinksminant savo širdis, štai miesto vyrai, Belialo sūnūs, apsupo namą, daužė į duris ir kalbėjo seniui, namų šeimininkui, sakydami: „Išvesk tą vyrą, kuris atvyko į tavo namus, kad jį pažintume“.</verse>
				<verse number="23">O tas vyras, namų šeimininkas, išėjo pas juos ir jiems tarė: „Ne, mano broliai, ne, meldžiu jus, nedarykite taip piktai; kadangi šitas vyras yra atėjęs į mano namus, nedarykite šios kvailystės“.</verse>
				<verse number="24">Štai yra mano dukra, mergelė, ir jo sugulovė; jas dabar išvesiu jums, jas žeminkite ir joms darykite, kas jums atrodo gerai; bet šitam vyrui nedarykite tokio bjauraus dalyko.</verse>
				<verse number="25">Bet tie vyrai nenorėjo jo klausyti; taigi tas vyras, paėmęs jo sugulovę, ją išvedė pas juos; ir jie pažino ją ir ją prievartavo visą naktį iki ryto; o aušrai brėkštant ją paleido.</verse>
				<verse number="26">Tada, rytui auštant, ta moteris atėjo ir parkrito prie durų to vyro namų, kur buvo jos viešpats, kol pasidarė šviesu.</verse>
				<verse number="27">Ir jos viešpats ryte atsikėlė, atidarė namų duris ir išėjo eiti savo keliu; ir štai ta moteris, jo sugulovė, buvo parkritusi ties namų durimis, o jos rankos buvo ant slenksčio.</verse>
				<verse number="28">Ir jis jai tarė: „Kelkis, eikime“. Bet niekas neatsakė. Tada tas vyras, užkėlęs ją ant asilo, pakilo ir vyko į savo vietą.</verse>
				<verse number="29">Ir atėjęs į savo namus, jis paėmė peilį ir, nutvėręs savo sugulovę, ją padalijo kartu su jos kaulais į dvylika gabalų ir ją išsiuntė į visas Izraelio ribas.</verse>
				<verse number="30">Ir buvo taip, kad visi tai matę sakė: „Nebuvo nieko tokio nei padaryta, nei regėta nuo tos dienos, kai Izraelio vaikai atėjo aukštyn iš Egipto šalies, iki šios dienos; tai apmąstykite, pasitarkite ir atvirai pasisakykite’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Tada išėjo visi Izraelio vaikai, ir susirinkimas susirinko kaip vienas žmogus nuo Dano iki Beer-Šebos su Gileado šalimi pas VIEŠPATĮ į Micpę.</verse>
				<verse number="2">Ir visos tautos, tai yra visų Izraelio genčių, vadai prisistatė Dievo tautos susirinkime – keturi šimtai tūkstančių pėstininkų, traukiančių kalaviją</verse>
				<verse number="3">(na, o Benjamino vaikai išgirdo, kad Izraelio vaikai buvo atėję viršun į Micpę). Tada Izraelio vaikai tarė: „Sakykite, kaip įvyko šita piktybė?“</verse>
				<verse number="4">Ir levitas, nužudytos moters vyras, atsakydamas tarė: „Aš su savo sugulove atėjau nakvoti į Gibėją, priklausančią Benjaminui.</verse>
				<verse number="5">O Gibėjos žmonės pakilo prieš mane ir naktį dėl manęs apsupo namus, ketindami mane nužudyti; ir mano sugulovę išprievartavo, kad ji mirė.</verse>
				<verse number="6">Ir aš paėmiau savo sugulovę, ją supjausčiau į gabalus ir išsiunčiau ją po visą Izraelio paveldo šalį; nes jie padarė nešvankybę ir beprotystę Izraelyje.</verse>
				<verse number="7">Štai visi esate Izraelio vaikai, duokite čia savo patarimą ir nutarkite“.</verse>
				<verse number="8">Ir visa tauta pakilo kaip vienas žmogus, sakydami: „Niekas iš mūsų neis į savo palapinę ir niekas iš mūsų nepasuksime į savo namus.</verse>
				<verse number="9">Bet dabar štai dalykas, kurį darysime Gibėjai: eisime aukštyn prieš ją pagal burtą;</verse>
				<verse number="10">ir paimsime iš visų Izraelio genčių po dešimt vyrų iš šimto, po šimtą iš tūkstančio ir po tūkstantį iš dešimt tūkstančių, kad atneštų maisto tautai, kuri, atėjusi į Benjamino Gibėją, padarytų pagal visą tą beprotystę, kurią jie padarė Izraelyje“.</verse>
				<verse number="11">Taip visi Izraelio vyrai, susijungę kaip vienas vyras, susirinko prieš tą miestą.</verse>
				<verse number="12">Ir Izraelio gentys išsiuntė vyrus po visą Benjamino gentį, sakydami: „Kokia yra ta piktybė, kuri padaryta tarp jūsų?</verse>
				<verse number="13">Taigi dabar atiduokite mums tuos vyrus, Belialo vaikus, esančius Gibėjoje, kad juos užmuštume ir pašalintume pikta iš Izraelio“. Bet Benjamino vaikai nenorėjo klausyti savo brolių Izraelio vaikų balso;</verse>
				<verse number="14">bet Benjamino vaikai susirinko iš miestų į Gibėją, kad išeitų į mūšį prieš Izraelio vaikus.</verse>
				<verse number="15">Ir tuo metu Benjamino vaikų iš miestų buvo suskaičiuota dvidešimt šeši tūkstančiai vyrų, traukiančių kalaviją, neskaitant Gibėjos gyventojų, kurių buvo suskaičiuota septyni šimtai rinktinių vyrų.</verse>
				<verse number="16">Visos tos tautos tarpe buvo septyni šimtai rinktinių vyrų kairiarankių; kiekvienas galėjo mėtyti akmenis į plauką, nepramesdami pro šalį.</verse>
				<verse number="17">O Izraelio vaikų, neskaitant Benjamino vaikų, buvo suskaičiuota keturi šimtai tūkstančių vyrų, traukiančių kalaviją; tie visi buvo karo vyrai.</verse>
				<verse number="18">Ir Izraelio vaikai pakilę nuėjo aukštyn į Dievo namus ir klausė Dievo nutarimo, sakydami: „Kuris iš mūsų pirmas eis aukštyn į mūšį prieš Benjamino vaikus?“ Ir VIEŠPATS tarė: „Juda eis aukštyn pirmas“.</verse>
				<verse number="19">Ir Izraelio vaikai ryte atsikėlė ir stovyklavo prieš Gibėją.</verse>
				<verse number="20">Ir Izraelio vyrai išėjo į mūšį prieš Benjaminą; ir Izraelio vyrai išsirikiavo kovoti prieš juos Gibėjoje.</verse>
				<verse number="21">Ir Benjamino vaikai išėjo iš Gibėjos ir tą dieną sunaikino iki žemės iš izraelitų dvidešimt du tūkstančius vyrų.</verse>
				<verse number="22">O tauta, Izraelio vyrai, pasidrąsino ir vėl išsirikiavo mūšiui toje vietoje, kur jie buvo išsirikiavę pirmąją dieną</verse>
				<verse number="23">(ir Izraelio vaikai, nuėję aukštyn, verkė VIEŠPATIES akivaizdoje iki vakaro ir klausė VIEŠPATIES patarimo, sakydami: „Ar man vėl eiti aukštyn į mūšį prieš mano brolio Benjamino vaikus?“ Ir VIEŠPATS tarė: „Eik aukštyn prieš jį“).</verse>
				<verse number="24">Ir antrąją dieną Izraelio vaikai prisiartino prieš Benjamino vaikus.</verse>
				<verse number="25">O Benjaminas antrąją dieną išėjo prieš juos iš Gibėjos ir vėl sunaikino iki žemės aštuoniolika tūkstančių vyrų iš Izraelio vaikų; tie visi traukė kalaviją.</verse>
				<verse number="26">Tada visi Izraelio vaikai ir visa tauta ėjo aukštyn ir atėjo į Dievo namus, ir verkė, ir sėdėjo VIEŠPATIES akivaizdoje, ir tą dieną pasninkavo iki vakaro, ir aukojo deginamąsias aukas ir taikos aukas VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="27">Ir Izraelio vaikai klausė VIEŠPATIES (nes tomis dienomis ten buvo Dievo Sandoros skrynia,</verse>
				<verse number="28">o Aarono sūnaus Eleazaro sūnus Finehasas tomis dienomis stovėjo priešais ją), sakydami: „Ar man dar kartą išeiti į mūšį prieš mano brolio Benjamino vaikus, ar man liautis?“ Ir VIEŠPATS tarė: „Eik aukštyn; nes rytoj juos atiduosiu į tavo ranką“.</verse>
				<verse number="29">Ir Izraelis išstatė tykotojus aplinkui Gibėją.</verse>
				<verse number="30">Ir trečiąją dieną Izraelio vaikai ėjo aukštyn prieš Benjamino vaikus ir, kaip kitais kartais, išsirikiavo prieš Gibėją.</verse>
				<verse number="31">Ir Benjamino vaikai išėjo prieš tautą ir atsitraukė nuo miesto; ir, kaip kitais kartais, jie pradėjo mušti iš tautos, žudyti ant vieškelių, kurių vienas veda aukštyn į Dievo namus, o kitas į Gibėją lauke, apie trisdešimt Izraelio vyrų.</verse>
				<verse number="32">Ir Benjamino vaikai sakė: „Jie mūsų akivaizdoje sumušti, kaip anksčiau“. Bet Izraelio vaikai sakė: „Bėkime ir atitraukime juos nuo miesto į vieškelius“.</verse>
				<verse number="33">Ir visi Izraelio vyrai pakilo iš savo vietos ir išsirikiavo Baal-Tamare; o Izraelio tykotojai išėjo iš savo vietų, tai yra iš Gibėjos pievų.</verse>
				<verse number="34">Ir prieš Gibėją atėjo dešimt tūkstančių rinktinių vyrų iš viso Izraelio, ir mūšis buvo smarkus; bet jie nežinojo, kad arti jų buvo nelaimė.</verse>
				<verse number="35">Ir VIEŠPATS sumušė Benjaminą Izraelio akivaizdoje; ir tą dieną Izraelio vaikai sunaikino iš benjaminų dvidešimt penkis tūkstančius ir šimtą vyrų; tie visi traukė kalaviją.</verse>
				<verse number="36">Taigi Benjamino vaikai pamatė, kad jie buvo sumušti; nes Izraelio vyrai davė benjaminams vietos, kadangi pasitikėjo tykotojais, kuriuos buvo pastatę šalia Gibėjos.</verse>
				<verse number="37">Ir tykotojai pasiskubino ir metėsi į Gibėją; ir tykotojai ėjo į priekį ir iškapojo visą miestą kalavijo ašmenimis.</verse>
				<verse number="38">Na, o buvo sutartas ženklas tarp Izraelio vyrų ir tykotojų, kad jie sukels didelę liepsną su dūmais, kylančiais iš miesto.</verse>
				<verse number="39">O kai Izraelio vyrai traukėsi iš mūšio, Benjaminas pradėjo smogti ir užmušė iš Izraelio vyrų apie trisdešimt asmenų; nes jie sakė: „Tikrai jie yra sumušti mūsų akivaizdoje, kaip pirmajame mūšyje“.</verse>
				<verse number="40">Bet kai pradėjo kilti iš miesto liepsna su dūmų stulpu, benjaminai pažvelgė atgal, ir štai miesto liepsna kilo į dangų.</verse>
				<verse number="41">O kai Izraelio vyrai atsigręžė, Benjamino vyrai buvo apstulbę; nes jie pamatė, kad juos ištiko nelaimė.</verse>
				<verse number="42">Taigi jie pasisuko prieš Izraelio vyrus savo nugaromis dykumos kelio link; bet mūšis pasivijo juos; o išėjusiuosius iš miestų, jie naikino savo tarpe.</verse>
				<verse number="43">Taip jie, apsupę benjaminus, vijosi juos ir lengvai juo trypė priešais Gibėją saulėtekio link.</verse>
				<verse number="44">Ir iš Benjamino krito aštuoniolika tūkstančių vyrų; visi šitie buvo narsūs vyrai.</verse>
				<verse number="45">Ir jie nusisukę bėgo dykumos link, iki Rimono uolos; ir jie vieškeliuose surankiojo iš jų penkis tūkstančius vyrų; ir vijosi juos įkandin iki Gidomo ir išžudė iš jų du tūkstančius vyrų.</verse>
				<verse number="46">Taip iš viso tų, kurie tą dieną krito iš Benjamino, buvo dvidešimt penki tūkstančiai vyrų, traukiančių kalaviją; visi šitie buvo narsūs vyrai.</verse>
				<verse number="47">Bet šeši šimtai vyrų nusisukę bėgo į dykumą iki Rimono uolos ir pasiliko Rimono uoloje keturis mėnesius.</verse>
				<verse number="48">O Izraelio vyrai sugrįžo pas Benjamino vaikus ir juos iškirto kalavijo ašmenimis, tiek kiekvieno miesto žmones, tiek gyvulius ir visa, kas pasitaikė po ranka; jie taip pat padegė visus miestus, į kuriuos atėjo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Na, o Izraelio žmonės buvo prisiekę Micpėje, sakydami: „Nė vienas iš mūsų neduos savo dukters Benjaminui į žmonas“.</verse>
				<verse number="2">Ir tauta atėjo į Dievo namus ir ten pasiliko iki vakaro Dievo akivaizdoje, ir pakėlę savo balsus, smarkiai verkė;</verse>
				<verse number="3">ir sakė: „O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, kodėl tai įvyko Izraelyje, kad šiandien trūksta Izraelyje vienos genties?“</verse>
				<verse number="4">Ir įvyko rytojaus dieną, kad tauta anksti atsikėlė ir ten pastatė aukurą, ir aukojo deginamąsias aukas bei taikos aukas.</verse>
				<verse number="5">Ir Izraelio vaikai tarė: „Kas iš visų Izraelio genčių neatėjo aukštyn su susirinkimu pas VIEŠPATĮ?“ Nes jie davė didelę priesaiką apie tą, kuris neateis aukštyn pas VIEŠPATĮ į Micpę, sakydami: „Jis tikrai bus užmuštas”.</verse>
				<verse number="6">Ir Izraelio vaikai gailėjosi jų brolio Benjamino ir sakė: „Šią dieną viena gentis yra iškirsta iš Izraelio.</verse>
				<verse number="7">Kaip mes darysime dėl žmonų tiems, kurie išlikę, kadangi esame prisiekę VIEŠPAČIU, kad jiems neduosime iš savo dukterų į žmonas“.</verse>
				<verse number="8">Ir jie tarė: „Katras iš Izraelio genčių, kuris neatėjo aukštyn pas VIEŠPATĮ į Micpę?“ Ir štai nei vienas neatvyko į stovyklą, į susirinkimą, iš Jabeš-Gileado.</verse>
				<verse number="9">Nes tauta buvo suskaičiuota, ir štai ten nebuvo nei vieno iš Jabeš-Gileado gyventojų.</verse>
				<verse number="10">Ir susirinkimas ten pasiuntė dvylika tūkstančių vyrų iš narsiausių ir jiems įsakė, sakydami: „Eikite ir iškapokite kalavijo ašmenimis Jabeš-Gileado gyventojus su moterimis ir vaikais.</verse>
				<verse number="11">O štai dalykas, kurį padarykite: visiškai sunaikinkite kiekvieną vyriškos lyties ir kiekvieną moterį, gulėjusią šalia vyro“.</verse>
				<verse number="12">Ir jie rado tarp Jabeš-Gileado gyventojų keturis šimtus jaunų mergelių, kurios nebuvo pažinusios jokio vyro, sugulant su vyriška lytimi; ir jie atvedė jas stovyklon į Šilojų, esantį Kanaano šalyje.</verse>
				<verse number="13">Ir visas susirinkimas pasiuntė kelis kalbėti Benjamino vaikams, esantiems Rimono uoloje, ir taikiai juos pasikviesti.</verse>
				<verse number="14">Ir tuo metu Benjaminas sugrįžo; ir jie davė jiems žmonų, kurias buvo palikę gyvas iš Jabeš-Gileado moterų; bet jiems neužteko jų.</verse>
				<verse number="15">Ir tauta gailėjosi Benjamino, nes VIEŠPATS padarė spragą Izraelio gentyse.</verse>
				<verse number="16">Tada susirinkimo vyresnieji tarė: „Kaip darysime dėl žmonų tiems, kurie išlikę, kadangi iš Benjamino moterys yra išnaikintos?“</verse>
				<verse number="17">Ir jie tarė: „Benjamino pabėgėliams turi būti paveldas, kad gentis nebūtų išnaikinta iš Izraelio.</verse>
				<verse number="18">Tačiau negalime jiems duoti žmonų iš savo dukterų; nes Izraelio vaikai buvo prisiekę, sakydami: ‘Tebūna prakeiktas, kas duos žmoną Benjaminui’“.</verse>
				<verse number="19">Tada jie tarė: „Štai yra metinė VIEŠPATIES šventė Šilojuje, vietoje, esančioje šiaurinėje Bet-Elio pusėje, rytinėje pusėje vieškelio, einančio iš Bet-Elio aukštyn į Šechemą, ir Lebonos pietuose“.</verse>
				<verse number="20">Taigi jie įsakė Benjamino vaikams, sakydami: „Nuėję tykokite vynuogynuose;</verse>
				<verse number="21">ir žiūrėkite, ir štai jei Šilojaus dukterys išeis šokių šokti, tada išeikite iš vynuogynų ir pasigaukite kiekvienas savo žmoną iš Šilojaus dukterų ir eikite į Benjamino šalį.</verse>
				<verse number="22">Ir bus, kai jų tėvai ar jų broliai ateis pas mus skųstis, tada mes jiems sakysime: ‘Būkite jiems malonūs dėl mūsų; nes mes neatidėjome kiekvienam jo žmonos kare; nes jūs nedavėte jiems šį kartą, kad jūs būtumėte kalti“.</verse>
				<verse number="23">Ir Benjamino vaikai taip padarė, ir ėmė sau žmonų pagal jų skaičių iš šokusių, kurias jie pasigavo; ir nuėję jie sugrįžo į savo paveldą, ir atstatė miestus, ir gyveno juose.</verse>
				<verse number="24">Ir tuo metu Izraelio vaikai iš ten išėjo, kiekvienas į savo gentį ir į savo šeimą, ir jie išėjo iš ten kiekvienas į savo paveldą.</verse>
				<verse number="25">Tomis dienomis nebuvo karaliaus Izraelyje: kiekvienas darė tai, kas buvo teisinga jo paties akyse.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="8">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Na, o tomis dienomis, kai valdė teisėjai, atsitiko, kad šalyje buvo badas. Ir vienas vyras iš Judos Betliejaus ėjo laikinai apsigyventi Moabo šalyje, jis, jo žmona ir jo abu sūnūs.</verse>
				<verse number="2">To vyro vardas buvo Elimelechas, jo žmonos vardas Naomė, o jo abiejų sūnų vardai Machlonas ir Kiljonas, efratai iš Judos Betliejaus. Ir jie atėjo į Moabo šalį ir ten pasiliko.</verse>
				<verse number="3">Ir mirė Elimelechas, Naomės vyras; ir ji pasiliko su savo abiem sūnumis.</verse>
				<verse number="4">Ir jie ėmė sau žmonas iš Moabo moterų; vienos vardas buvo Orpa, o kitos vardas Rūta; ir jie ten gyveno apie dešimtį metų.</verse>
				<verse number="5">Taip pat mirė tuodu, Machlonas ir Kiljonas; ir ta moteris liko be savo abiejų sūnų ir be savo vyro.</verse>
				<verse number="6">Tada ji pakilo su savo marčiomis grįžti iš Moabo šalies; nes ji girdėjo Moabo šalyje, kad VIEŠPATS aplankė savo tautą, duodamas jiems duonos.</verse>
				<verse number="7">Todėl ji išvyko iš tos vietos, kurioje ji buvo, ir abi jos marčios su ja; ir jos ėjo keliu, kad sugrįžtų į Judos šalį.</verse>
				<verse number="8">Ir Naomė tarė savo abiem marčioms: „Eikite, grįžkite kiekviena į savo motinos namus; VIEŠPATS tesielgia su jumis gerai, kaip jūs elgėtės su mirusiaisiais ir su manimi.</verse>
				<verse number="9">Teduoda VIEŠPATS jums, kad rastumėte poilsį kiekviena savo vyro namuose“. Tada ji pabučiavo jas; o jos pakeltu balsu verkė.</verse>
				<verse number="10">Ir jos tarė jai: „Mes tikrai norime grįžti su tavimi pas tavo tautą“.</verse>
				<verse number="11">O Naomė tarė: „Grįžkite, mano dukterys; kodėl norite eiti su manimi? Argi dar yra sūnų mano įsčiose, kad jie būtų jūsų vyrais?</verse>
				<verse number="12">Grįžkite, mano dukterys, eikite savo keliu, nes aš per sena turėti vyrą. Jei sakyčiau: ‘Aš turiu viltį, jei šiąnakt turėčiau vyrą ir dar pagimdyčiau sūnų;</verse>
				<verse number="13">argi lauktumėte jų, kol jie užaugs? Argi dėl jų susilaikytumėte ir neturėtumėte vyrų? Ne, mano dukterys; nes man labai skaudu dėl jūsų, kad VIEŠPATIES ranka yra išėjusi prieš mane’“.</verse>
				<verse number="14">Ir jos vėl pakeltu balsu verkė; ir Orpa pabučiavo savo anytą; bet Rūta prilipo prie jos.</verse>
				<verse number="15">Ir ji tarė: „Štai tavo brolienė sugrįžo pas savo tautą ir pas savo dievus; sugrįžk paskui savo brolienę“.</verse>
				<verse number="16">O Rūta tarė: „Nemaldauk manęs tave palikti ar kad sugrįžčiau nuo sekimo paskui tave; nes kur tu eisi, aš eisiu; ir kur tu apsigyvensi, aš apsigyvensiu; tavo tauta bus mano tauta, ir tavo Dievas – mano Dievas;</verse>
				<verse number="17">kur tu mirsi, aš mirsiu ir ten būsiu palaidota; tegul VIEŠPATS man padaro taip ir dar daugiau, jei ne mirtis atskirs mane nuo tavęs“.</verse>
				<verse number="18">Matydama, kad ji buvo tvirtai nusiteikusi eiti su ja, ji liovėsi jai kalbėjusi.</verse>
				<verse number="19">Taip jos abi ėjo, kol atėjo į Betliejų. Ir joms atėjus į Betliejų įvyko, kad visas miestas sujudo dėl jų, ir jie sakė: „Ar šita yra Naomė?“</verse>
				<verse number="20">O ji jiems tarė: „Nevadinkite manęs Naome, mane vadinkite Mara; nes Visagalis mane labai apkartino.</verse>
				<verse number="21">Aš išvykau pilnomis, o namo VIEŠPATS mane sugrąžino tuščiomis; tai kodėl vadinate mane Naome, kai tuo tarpu VIEŠPATS paliudijo prieš mane, Visagalis sukėlė man skausmą?“</verse>
				<verse number="22">Taip sugrįžo Naomė ir su ja moabietė Rūta, jos marti, kuri sugrįžo iš Moabo šalies; ir jos atvyko į Betliejų miežių pjūties pradžioje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">O Naomė turėjo savo vyro giminaitį, galingą turtuolį iš Elimelecho šeimos; o jo vardas buvo Boazas.</verse>
				<verse number="2">Ir moabietė Rūta tarė Naomei: „Leisk man dabar eiti į lauką ir rankioti javų varpas paskui tą, kurio akyse rasiu malonę“. O ji tarė jai: „Eik, mano dukra“.</verse>
				<verse number="3">Ir ji ėjo ir atėjusi rankiojo lauke paskui pjovėjus; ir jai netyčia pasitaikė užtikti dalį lauko, priklausančio Boazui, esančiam iš Elimelecho giminaičių.</verse>
				<verse number="4">O štai Boazas atėjo iš Betliejaus ir tarė pjovėjams: „VIEŠPATS tebūna su jumis“. O jie jam atsakė: „Telaimina tave VIEŠPATS“.</verse>
				<verse number="5">Tada Boazas tarė savo tarnui, paskirtam pjovėjams prižiūrėti: „Kieno šita panelė?“</verse>
				<verse number="6">O tas tarnas, paskirtas pjovėjams prižiūrėti, atsakė ir tarė: „Tai moabietė panelė, sugrįžusi su Naome iš Moabo šalies;</verse>
				<verse number="7">ir ji tarė: ‘Meldžiu tave, leisk man rankioti ir pasirinkti tarp pėdų paskui pjovėjus’; taigi ji atėjo ir pasiliko nuo ryto iki dabar, ji trumpai teužtruko namuose“.</verse>
				<verse number="8">Tada Boazas tarė Rūtai: „Ar negirdėjai, mano dukra? Neik į kitą lauką rankioti ir neik iš čia, bet laikykis čia prie mano tarnaičių;</verse>
				<verse number="9">tavo akys tebūna nukreiptos į lauką, kurį jie pjauna, ir eik paskui juos; argi neįpareigojau jaunų vyrų, kad jie tavęs neliestų? O ištroškusi nueik prie indų ir gerk iš to, ką jauni vyrai bus pasėmę“.</verse>
				<verse number="10">Tada ji parpuolė veidu žemyn ir nusilenkusi iki žemės jam tarė: „Kodėl radau malonę tavo akyse, kad manimi susidomėjai, nors aš esu svetimšalė?“</verse>
				<verse number="11">O Boazas jai atsakė ir tarė: „Man pilnai papasakota visa, ką esi padariusi savo anytai nuo tada, kai mirė tavo vyras; ir kaip tu, palikusi savo tėvą, savo motiną ir gimtąją šalį, atėjai pas tautą, kurios anksčiau nepažinojai.</verse>
				<verse number="12">Teatlygina tau VIEŠPATS už tavo darbą, ir pilnas užmokestis tebūna tau duodamas nuo VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, po kurio sparnais atėjai pasitikėti“.</verse>
				<verse number="13">Tada ji tarė: „Leisk man rasti palankumą tavo akyse, mano viešpatie; nes tu mane paguodei ir draugiškai kalbėjai savo tarnaitei, nors aš ir nesu tokia, kaip viena iš tavo tarnaičių“.</verse>
				<verse number="14">O Boazas jai tarė: „Valgymo laiku prieik čia, valgyk duonos ir dažyk savo kąsnį acte“. Ir ji atsisėdo šalia pjovėjų; o jis pasiekė jai paskrudintų grūdų, ir ji valgė, ir pasisotino, ir paliko.</verse>
				<verse number="15">O jai atsikėlus rinkti, Boazas įsakė savo jaunuoliams, sakydamas: „Tegul ji renka ir tarp pėdų, ir nepriekaištaukite jai;</verse>
				<verse number="16">ir taip pat tegul tyčia krenta jai saujomis, ir palikite, kad ji tai susirinktų, ir nebarkite jos“.</verse>
				<verse number="17">Taip ji rinko ant lauko iki vakaro ir iškūlė, ką buvo surinkusi; ir buvo maždaug efa miežių.</verse>
				<verse number="18">Ir juos užsikėlusi ji nuėjo į miestą; o jos anyta pamatė, ką ji buvo surinkusi; ir ji ištraukė ir jai davė tai, ką buvo pasilaikiusi po to, kai pasisotino.</verse>
				<verse number="19">Ir jos anyta jai tarė: „Kur šiandien rinkai? Kur dirbai? Tebūna palaimintas tas, kuris susidomėjo tavimi“. O ji papasakojo savo anytai, pas ką ji dirbo, ir tarė: „To vyro, pas kurį šiandien dirbau, vardas yra Boazas“.</verse>
				<verse number="20">Ir Naomė tarė savo marčiai: „Tebūna jis palaimintas VIEŠPATIES, kuris neužmiršo savo gerumo gyviesiems ir mirusiems“. Ir Naomė jai tarė: „Tas vyras yra mums artimas giminaitis, vienas iš mūsų artimiausių giminaičių“.</verse>
				<verse number="21">O moabietė Rūta tarė: „Jis man dar sakė: ‘Laikykis šalia mano jaunų vyrų, kol jie pabaigs visą mano pjūtį’“.</verse>
				<verse number="22">Ir Naomė tarė savo marčiai Rūtai: „ Tai yra gerai, mano dukra, kad išeini su jo tarnaitėmis, kad nesutiktų tavęs ant kokio kito lauko“.</verse>
				<verse number="23">Taip ji laikėsi šalia Boazo tarnaičių rinkdama iki miežių pjūties bei kviečių pjūties pabaigos; ir gyveno pas savo anytą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Tada jos anyta Naomė jai tarė: „Mano dukra, argi neturėčiau tau paieškoti poilsio, kad tau gerai klotųsi?</verse>
				<verse number="2">O dabar, argi Boazas, su kurio tarnaitėmis buvai, nėra iš mūsų giminaičių? Štai jis šiąnakt vėtys miežius klojime.</verse>
				<verse number="3">Taigi nusiprausk, pasitepk, apsivilk drabužį ir eik žemyn į klojimą; bet nesiduok atpažįstama tam vyrui, iki jis bus baigęs valgyti ir gerti.</verse>
				<verse number="4">Ir bus, kai jis gulsis, įsidėmėk tą vietą, kur jis atsiguls, ir įėjusi atidenk jo kojas ir atsigulk; o jis tau pasakys, ką tau daryti“.</verse>
				<verse number="5">Ir ji jai tarė: „Darysiu viską, ką man sakai“.</verse>
				<verse number="6">Ir ji nuėjo žemyn į klojimą ir padarė pagal visa tai, ką jos anyta jai prisakė.</verse>
				<verse number="7">Ir kai Boazas pavalgė, atsigėrė, ir jo širdis buvo linksma, jis nuėjo atsigulti javų krūvos gale; o ji tyliai atėjo, atidengė jo kojas ir atsigulė.</verse>
				<verse number="8">Ir vidurnaktį įvyko, kad tas vyras išsigandęs pasisuko; ir štai moteris guli prie jo kojų.</verse>
				<verse number="9">Ir jis tarė: „Kas tu esi?“ O ji atsakė: „Aš esu tavo tarnaitė Rūta; todėl ištiesk savo skverną ant savo tarnaitės; nes tu esi artimas giminaitis.</verse>
				<verse number="10">Ir jis tarė: „Būk VIEŠPATIES palaiminta, mano dukra; nes tu parodei daugiau gerumo pabaigoje negu pradžioje, kadangi nenuėjai paskui jaunus vyrus, ar tai beturčius, ar turtingus.</verse>
				<verse number="11">O dabar, mano dukra, nebijok; aš tau padarysiu viską, ko prašai; nes visas mano tautos miestas žino, kad esi dora moteris.</verse>
				<verse number="12">O dabar, yra tiesa, kad aš esu tavo artimas giminaitis; tačiau yra giminaitis, artimesnis už mane.</verse>
				<verse number="13">Pasilik šiąnakt, o ryte bus, jei jis tau atliks giminaičio pareigą, gerai; tegul jis atlieka giminaičio pareigą; bet jei jis tau neatliks giminaičio pareigos, tai, kaip VIEŠPATS gyvas, aš tau atliksiu giminaičio pareigą; gulėk iki ryto“.</verse>
				<verse number="14">Ir ji gulėjo prie jo kojų iki ryto; ir ji atsikėlė, kol dar negalėjo vienas kito atpažinti. Ir jis tarė: „Tenebūna žinoma, kad moteris buvo atėjusi į klojimą“.</verse>
				<verse number="15">Taip pat jis tarė: „Atnešk dangalą, kurį turi ant savęs, ir laikyk jį“. Ir kai ji laikė jį, jis atseikėjo šešis saikus miežių ir uždėjo tai ant jos; o ji nuėjo į miestą.</verse>
				<verse number="16">Ir jai parėjus pas savo anytą, ji tarė: „Kas tu esi, mano dukra?“ Ir ji papasakojo jai viską, ką tas vyras jai buvo padaręs.</verse>
				<verse number="17">Ir ji tarė: „Šituos šešis saikus miežių jis man davė; nes jis man sakė: ‘Neik tuščiomis pas savo anytą’“.</verse>
				<verse number="18">Tada ji tarė: „Sėdėk ramiai, mano dukra, kol sužinosi, kaip tas dalykas išpuls; nes tas vyras nenurims, kol neužbaigs to dalyko šią dieną.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Tada Boazas nuėjo aukštyn prie vartų ir ten atsisėdo; ir štai pro šalį ėjo tas giminaitis, apie kurį Boazas kalbėjo; kuriam jis tarė: „Ei, toks ir toks! Pasuk į šalį ir sėskis čia“. Ir jis pasukęs į šalį, atsisėdo.</verse>
				<verse number="2">Ir paėmęs dešimt vyrų iš miesto vyresniųjų, jis tarė: „Sėskitės čia!“ Ir jie atsisėdo.</verse>
				<verse number="3">Ir jis tarė giminaičiui: „Naomė, kuri grįžo iš Moabo šalies, parduoda žemės sklypą, buvusį mūsų brolio Elimelecho;</verse>
				<verse number="4">ir aš pagalvojau tau paskelbti, sakydamas: „Nupirk jį gyventojų akivaizdoje ir mano tautos vyresniųjų akivaizdoje. Jei nori jį išpirkti, išpirk; bet jei nenori jo išpirkti, tai pasakyk man, kad žinočiau; nes be tavęs nėra nei vieno, kuris jį išpirktų; o aš esu po tavęs“. Ir jis tarė: „Aš jį išpirksiu“.</verse>
				<verse number="5">Tada Boazas tarė: „Tą dieną, kai pirksi lauką iš Naomės rankų, turėsi jį pirkti ir iš moabietės Rūtos, mirusiojo žmonos, kad prikeltum mirusiojo vardą jo paveldui“.</verse>
				<verse number="6">O tas giminaitis tarė: „Negaliu tai sau išpirkti, kad nepakenkčiau savo paties paveldui; tu išpirk mano teisę sau; nes aš negaliu to išpirkti“.</verse>
				<verse number="7">Na, o toks seniau Izraelyje buvo paprotys dėl atpirkimo ir dėl mainymo, kad patvirtintų kiekvieną dalyką: vienas nusiaudavo apavą ir paduodavo jį savo artimui; ir tai buvo liudijimas Izraelyje.</verse>
				<verse number="8">Todėl tas giminaitis tarė Boazui: „Pirk tai sau“. Taigi jis nusiavė apavą.</verse>
				<verse number="9">Ir Boazas tarė vyresniesiems ir visai tautai: „Jūs šią dieną esate liudytojai, kad aš nupirkau iš Naomės rankų viską, kas buvo Elimelecho, ir viską, kas buvo Kiljono ir Machlono.</verse>
				<verse number="10">Be to, moabietę Rūtą, Machlono žmoną, nupirkau, kad būtų mano žmona, kad prikelčiau mirusiojo vardą jo paveldui, kad mirusiojo vardas nebūtų iškirstas iš jo brolių tarpo ir iš jo vietovės vartų; jūs šią dieną esate liudytojai“.</verse>
				<verse number="11">Ir visa tauta, esanti vartuose, ir vyresnieji sakė: „Mes esame liudytojai. VIEŠPATS tepadaro moterį, ateinančią į tavo namus, kaip Rachelę ir kaip Lėją, kurios abi pastatė Izraelio namus; o tu tapk galingas Efratoje ir būk garsus Betliejuje;</verse>
				<verse number="12">ir tebūna tavo namai kaip namai Pereso, kurį Tamara pagimdė Judai, iš tos sėklos, kurią VIEŠPATS tau duos iš šitos jaunos moters“.</verse>
				<verse number="13">Taip Boazas ėmė Rūtą, ir ji buvo jo žmona; ir jam įėjus pas ją, VIEŠPATS suteikė jai pastojimą, ir ji pagimdė sūnų.</verse>
				<verse number="14">Ir moterys tarė Naomei: „ Tebūna palaimintas VIEŠPATS, kuris šią dieną nepaliko tavęs be giminaičio, kad jo vardas būtų garsus Izraelyje.</verse>
				<verse number="15">Ir jis tau bus tavo gyvybės atgaivintojas ir maitintojas tavo senatvėje; nes jį pagimdė tavo marti, kuri myli tave, kuri tau geresnė nei septyni sūnūs“.</verse>
				<verse number="16">Ir paėmusi vaiką, Naomė jį paguldė į savo glėbį ir tapo jam aukle.</verse>
				<verse number="17">Ir jos kaimynės moterys davė jam vardą, sakydamos: „Sūnus gimė Naomei“; ir jos praminė jį Obedo vardu; jis yra Dovydo tėvo Jesės tėvas.</verse>
				<verse number="18">Na, o šita yra Pereso genealogija: Peresas pagimdė Hecroną,</verse>
				<verse number="19">o Hecronas pagimdė Ramą, o Ramas pagimdė Aminadabą,</verse>
				<verse number="20">o Aminadabas pagimdė Nachšoną, o Nachšonas pagimdė Salmoną,</verse>
				<verse number="21">o Salmonas pagimdė Boazą, o Boazas pagimdė Obedą,</verse>
				<verse number="22">o Obedas pagimdė Jesę, o Jesė pagimdė Dovydą.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="9">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Na, o buvo vienas vyras iš Ramataim-Cofimo, iš Efraimo kalno, kurio vardas buvo Elkana, Cūfo sūnaus Tohuvo sūnaus Elihuvo sūnaus Jerohamo sūnus, efratietis;</verse>
				<verse number="2">ir jis turėjo dvi žmonas: vienos vardas buvo Ona, o kitos vardas – Penina; Penina turėjo vaikų, bet Ona neturėjo vaikų.</verse>
				<verse number="3">Ir tas vyras kasmet eidavo aukštyn iš savo miesto garbinti ir aukoti kariuomenių VIEŠPAČIUI Šilojuje. Ir ten buvo du Elio sūnūs, Hofnis ir Finehasas, VIEŠPATIES kunigai.</verse>
				<verse number="4">Ir kuomet buvo laikas, kai Elkana aukojo, jis davė dalis savo žmonai Peninai ir visiems jos sūnums bei jos dukterims;</verse>
				<verse number="5">bet Onai jis davė prideramą dalį; nes jis mylėjo Oną; bet VIEŠPATS uždarė jos įsčias.</verse>
				<verse number="6">Ir jos priešininkė taip pat ją labai kurstė, kad ją suerzintų, kadangi VIEŠPATS buvo užrakinęs jos įsčias.</verse>
				<verse number="7">O kai jis taip darydavo kas metai, kada ji eidavo aukštyn į VIEŠPATIES namus, anoji taip ją kurstydavo; todėl ji verkdavo ir nevalgydavo.</verse>
				<verse number="8">Tada jos vyras Elkana jai tarė: „Ona, kodėl verki ir kodėl nevalgai? Ko liūdi tavo širdis? Argi aš nesu tau geresnis už dešimtį sūnų?“</verse>
				<verse number="9">Taigi jiems pavalgius ir jiems atsigėrus Šilojuje, Ona atsikėlė. Na, o kunigas Elis sėdėjo krėsle prie VIEŠPATIES šventyklos staktos.</verse>
				<verse number="10">O ji buvo apkartusia siela ir meldėsi VIEŠPAČIUI ir labai verkė.</verse>
				<verse number="11">Ir ji davė įžadą, sakydama: „O, kariuomenių VIEŠPATIE, jei tikrai pažvelgsi į savo tarnaitės sielvartą, mane atsiminsi ir nepamirši savo tarnaitės, bet duosi savo tarnaitei vyriškos lyties vaiką, tai aš jį duosiu VIEŠPAČIUI per visas jo gyvenimo dienas, ir skustuvas neužeis ant jo galvos“.</verse>
				<verse number="12">Ir įvyko, kai ji pasiliko besimelsdama VIEŠPATIES akivaizdoje, Elis stebėjo jos burną.</verse>
				<verse number="13">Na, o Ona kalbėjo savo širdyje; tik jos lūpos judėjo, bet jos balso nesigirdėjo; todėl Elis pamanė ją esant girtą.</verse>
				<verse number="14">Ir Elis tarė jai: „Kaip ilgai būsi girta? Pašalink savo vyną nuo savęs“.</verse>
				<verse number="15">O Ona atsakydama tarė: „Ne, mano viešpatie, aš esu sielvartingos dvasios moteris; aš negėriau nei vyno, nei stipraus gėrimo, bet išliejau savo sielą VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="16">Nelaikyk savo tarnaitės Belialo dukterimi, nes iš gausos savo nusiskundimo ir sielvarto iki šiol kalbėjau“.</verse>
				<verse number="17">Tada Elis atsakė ir tarė: „Eik ramybėje; o Izraelio Dievas patenkins tavo prašymą, ko tu jo prašei“.</verse>
				<verse number="18">Ir ji tarė: „Teranda tavo tarnaitė malonę tavo akyse“. Taip ta moteris nuėjo savo keliu ir valgė, ir jos veidas nebebuvo liūdnas.</verse>
				<verse number="19">Ir anksti rytą atsikėlę ir pagarbinę VIEŠPATIES akivaizdoje, jie grįžo ir atėjo į savo namus, į Ramą; ir Elkana pažino savo žmoną Oną; ir VIEŠPATS atsiminė ją.</verse>
				<verse number="20">Taigi įvyko, kai praėjo laikas po Onos pastojimo, ji pagimdė sūnų ir praminė jį Samuelio vardu, sakydama: „Nes iš VIEŠPATIES jo prašiau“.</verse>
				<verse number="21">O tas vyras Elkana su visais savo namais ėjo aukštyn aukoti VIEŠPAČIUI metinę auką ir savo įžadą.</verse>
				<verse number="22">Bet Ona nėjo aukštyn; nes ji sakė savo vyrui: „ Aš neisiu aukštyn, iki vaikas bus nujunkytas, ir paskui jį nuvesiu, kad jis pasirodytų VIEŠPATIES akivaizdoje ir ten pasiliktų per amžius“.</verse>
				<verse number="23">O jos vyras Elkana jai tarė: „Daryk, kaip tau atrodo gerai; pasilik, iki būsi jį nujunkiusi; tik VIEŠPATS teįtvirtina savo žodį“. Taip ta moteris pasiliko ir žindė savo sūnų, kol jį nujunkė.</verse>
				<verse number="24">O kai ji buvo jį nujunkiusi, pasiėmė jį su savimi, su trimis jaučiais, viena efa miltų ir vyno indu, ir atvedė jį į VIEŠPATIES namus Šilojuje; o vaikas buvo jaunutėlis.</verse>
				<verse number="25">Ir jie papjovė jautį ir atvedė vaiką pas Elį.</verse>
				<verse number="26">Ir ji tarė: „O, mano viešpatie, kaip tavo siela gyva, mano viešpatie, aš esu ta moteris, kuri čia stovėjo šalia tavęs, melsdamasi VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="27">Šito vaiko aš meldžiau; ir VIEŠPATS patenkino mano prašymą, ko jo prašiau;</verse>
				<verse number="28">todėl ir aš paskolinau jį VIEŠPAČIUI; kol jis gyvens, jis bus paskolintas VIEŠPAČIUI“. Ir jis ten garbino VIEŠPATĮ.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Ir Ona melsdamasi tarė: „Mano širdis džiaugiasi VIEŠPATYJE, mano ragas išaukštintas VIEŠPATYJE; mano burna plačiai atsivėrė prieš mano priešus; nes džiaugiuosi tavo išgelbėjimu.</verse>
				<verse number="2">Niekas nėra šventas, kaip VIEŠPATS; nes be tavęs nėra kito; ir nėra kitos uolos, kaip mūsų Dievas.</verse>
				<verse number="3">Nebekalbėkite taip nepaprastai išdidžiai; teneišeina įžūlumas iš jūsų burnos; nes VIEŠPATS yra pažinojimo Dievas, ir jis pasveria darbus.</verse>
				<verse number="4">Galiūnų lankai sulaužomi, o tie, kurie suklumpa, yra apjuosiami jėga.</verse>
				<verse number="5">Kurie buvo sotūs, parsisamdė už duoną; o alkanųjų nebeliko; taip, kad nevaisingoji pagimdė septynis; o turinti daug vaikų nusilpo.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATS nužudo ir atgaivina; jis nuveda žemyn į kapą ir atveda aukštyn.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATS padaro beturtį ir padaro turtingą; jis nužemina ir išaukština.</verse>
				<verse number="8">Jis pakelia iš dulkių beturtį ir iš mėšlo krūvos išaukština elgetą, kad juos pasodintų tarp kunigaikščių ir duotų jiems paveldėti šlovės sostą; nes žemės stulpai yra VIEŠPATIES, ir ant jų jis pastatė pasaulį.</verse>
				<verse number="9">Jis apsaugos savo šventųjų kojas, o nedorėliai tylės tamsoje; nes jėga nei vienas žmogus nenugalės.</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATIES priešininkai bus sutrupinti; jis griaudės ant jų iš dangaus; VIEŠPATS teis žemės pakraščius; jis duos stiprybės savo karaliui ir išaukštins savo pateptojo ragą“.</verse>
				<verse number="11">Ir Elkana ėjo į Ramą, į savo namus. O tas vaikas tarnavo VIEŠPAČIUI kunigo Elio akivaizdoje.</verse>
				<verse number="12">Na, o Elio sūnūs buvo Belialo sūnūs – jie nepažino VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="13">Ir tų kunigų paprotys su tauta buvo, kad, kai kas nors aukodavo auką, kai mėsa tebevirdavo, ateidavo kunigo tarnas su trišake mėsos šakute savo rankoje;</verse>
				<verse number="14">ir įsmeigdavo ją į kaistuvą ar į katilą, ar į virintuvą, ar į puodą; viską, ką iškeldavo mėsos šakutė, pasiimdavo kunigas. Taip jie darė Šilojuje visiems izraelitams, kurie ten ateidavo.</verse>
				<verse number="15">Be to, prieš jiems sudeginant taukus, kunigo tarnas ateidavo ir sakydavo tam, kuris aukoja: „Duok mėsos, pakepti kunigui; nes jis neims iš tavęs virtos mėsos, tik žalią“.</verse>
				<verse number="16">O jei jam kas sakydavo: „Tegul jie dabar sudegina taukus, o paskui pasiimk, kiek geidžia tavo siela“; tada jis jam atsakydavo: „ Ne; dabar man ją duok; o jei ne, paimsiu ją prievarta“.</verse>
				<verse number="17">Todėl tų jaunuolių nuodėmė buvo labai didelė VIEŠPATIES akivaizdoje; nes žmonės bjaurėjosi VIEŠPATIES auka.</verse>
				<verse number="18">Bet Samuelis tarnavo VIEŠPATIES akivaizdoje būdamas vaikas, apsijuosęs lininiu efodu.</verse>
				<verse number="19">Be to, jo motina jam padarydavo mažą apsiaustą ir kasmet jam jį atnešdavo, ateidama aukštyn su savo vyru metinės aukos aukoti.</verse>
				<verse number="20">Ir Elis laimino Elkaną ir jo žmoną, ir tarė: „VIEŠPATS tau teduoda sėklą iš šitos moters už paskolą, kuri yra paskolinta VIEŠPAČIUI“. Ir jie ėjo į savo namus.</verse>
				<verse number="21">Ir VIEŠPATS aplankė Oną, jog ji pastojo ir pagimdė tris sūnus ir dvi dukteris. O tas vaikas Samuelis augo VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="22">Na, o Elis buvo labai senas ir girdėjo viską, ką jo sūnūs darė visam Izraeliui; ir kaip jie suguldavo su moterimis, kurios susirinkdavo prie Susirinkimo padangtės durų.</verse>
				<verse number="23">Ir jis jiems tarė: „Kodėl darote tokius dalykus? Nes aš girdžiu iš visos šitos tautos apie jūsų piktus darbus.</verse>
				<verse number="24">Ne, mano sūnūs; nes tai yra negeras gandas, kurį girdžiu; jūs skatinate VIEŠPATIES tautą nusižengti.</verse>
				<verse number="25">Jei vienas nusideda prieš kitą, teisėjas jį teis; bet jei kas nusideda prieš VIEŠPATĮ, kas už jį maldaus?“ Tačiau jie neklausė savo tėvo balso, nes VIEŠPATS norėjo juos nužudyti.</verse>
				<verse number="26">O vaikas Samuelis vis augo ir turėjo palankumą ir pas VIEŠPATĮ, ir pas žmones.</verse>
				<verse number="27">Ir Dievo vyras atėjo pas Elį ir jam tarė: „Taip sako VIEŠPATS: ‘Ar aš aiškiai pasirodžiau tavo tėvo namams, kai jie buvo Egipte, faraono namuose?</verse>
				<verse number="28">Ar aš jį išsirinkau iš visų Izraelio genčių būti mano kunigu, kad aukotų ant mano aukuro, kad degintų smilkalus, kad nešiotų efodą mano akivaizdoje? Ar aš daviau tavo tėvo namams visas Izraelio vaikų ugnies aukas?</verse>
				<verse number="29">Kodėl spardote mano aukas ir mano aukojimus, kuriuos įsakiau savo buveinėje; ir kodėl gerbi savo sūnus labiau už mane, kad penėtumėtės pačiomis geriausiomis iš visų mano tautos Izraelio aukų?’</verse>
				<verse number="30">Todėl VIEŠPATS, Izraelio Dievas, sako: ‘Aš tikrai sakiau, kad tavo namai ir tavo tėvo namai turi vaikščioti mano akivaizdoje per amžius’; bet dabar VIEŠPATS sako: ‘Tai tebūna toli nuo manęs; nes tuos, kurie mane gerbia, aš pagerbsiu, o tie, kurie mane niekina, bus paniekinti.</verse>
				<verse number="31">Štai ateina dienos, kai nukirsiu tavo ranką ir tavo tėvo namų ranką, kad nebus seno žmogaus tavo namuose.</verse>
				<verse number="32">Ir tu matysi priešą mano buveinėje, visuose turtuose, kuriuos Dievas duos Izraeliui; ir per amžius nebus seno žmogaus tavo namuose.</verse>
				<verse number="33">O tavo žmogus, kurio neatkirsiu nuo savo aukuro, bus tam, kad temdytų tavo akis ir liūdintų tavo širdį; ir visas tavo namų prieaugis mirs pačiame savo jėgų žydėjime.</verse>
				<verse number="34">O tai, kas atsitiks abiems tavo sūnums, Hofniui ir Finehasui, bus tau ženklas: tą pačią dieną jie abu mirs.</verse>
				<verse number="35">O aš sau prikelsiu ištikimą kunigą, kuris darys pagal tai, kas yra mano širdyje ir mano mintyse; ir aš jam pastatysiu tvirtus namus; ir jis vaikščios mano pateptojo akivaizdoje per amžius.</verse>
				<verse number="36">Ir įvyks, kad, kas tik bus išlikęs tavo namuose, ateis ir nusilenks prieš jį už sidabrinį ir duonos kąsnelį ir tars: Paskirk mane, meldžiu tave, į vieną iš kunigų pareigų, kad valgyčiau gabalėlį duonos’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Ir vaikas Samuelis tarnavo VIEŠPAČIUI Elio akivaizdoje. O VIEŠPATIES žodis buvo brangus tomis dienomis; nebuvo atviro regėjimo.</verse>
				<verse number="2">Ir įvyko tuo metu, kai Elis gulėjo savo vietoje, ir jo akys buvo pradėjusios temti, kad jis negalėjo matyti;</verse>
				<verse number="3">o Samuelis buvo atsigulęs miegoti, kol Dievo žibintas dar nebuvo užgesęs VIEŠPATIES šventykloje, kur buvo Dievo skrynia;</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATS pašaukė Samuelį; o jis atsakė: „Aš čia“.</verse>
				<verse number="5">Ir nubėgęs pas Elį, jis tarė: „Aš čia; nes mane šaukei“. O jis tarė: „Aš nešaukiau; eik atgal gultis“. Ir nuėjęs jis atsigulė.</verse>
				<verse number="6">Ir VIEŠPATS vėl pašaukė: „Samueli!“ Ir atsikėlęs Samuelis nuėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia; nes mane šaukei“. O jis atsakė: „Aš nešaukiau, mano sūnau; eik atgal gultis“.</verse>
				<verse number="7">Na, o Samuelis dar nebuvo pažinęs VIEŠPATIES, ir jam dar nebuvo apreikštas VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="8">Ir VIEŠPATS trečią kartą vėl pašaukė Samuelį. Ir atsikėlęs jis nuėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia; nes mane šaukei“. Ir Elis suprato, kad VIEŠPATS šaukė vaiką.</verse>
				<verse number="9">Todėl Elis tarė Samueliui: „Eik, atsigulk; ir bus, jei jis tave pašauks, tai tu sakyk: ‘Kalbėk, VIEŠPATIE, nes tavo tarnas klauso“. Taigi Samuelis nuėjęs atsigulė į savo vietą.</verse>
				<verse number="10">Ir VIEŠPATS atėjo, atsistojo ir pašaukė, kaip anais kartais: „Samueli, Samueli!“ Tada Samuelis atsiliepė: „Kalbėk, nes tavo tarnas klauso“.</verse>
				<verse number="11">Ir VIEŠPATS tarė Samueliui: „Štai aš darysiu Izraelyje dalyką, nuo kurio kiekvienam, kuris tai išgirs, spengs abi ausys.</verse>
				<verse number="12">Tą dieną įvykdysiu prieš Elį viską, ką esu kalbėjęs apie jo namus; kai aš pradedu, aš ir pabaigiu.</verse>
				<verse number="13">Nes jam sakiau, kad nuteisiu jo namus visam laikui dėl neteisybės, apie kurią jis žino; dėl to, kad jo sūnūs apsibjaurino, o jis jų nesulaikė.</verse>
				<verse number="14">Ir todėl prisiekiau Elio namams, kad Elio namų neteisybė per amžius nebus apvalyta nei auka, nei aukojimu’“.</verse>
				<verse number="15">Ir Samuelis gulėjo iki ryto ir atidarė VIEŠPATIES namų duris. Ir Samuelis bijojo paskelbti Eliui tą regėjimą.</verse>
				<verse number="16">Tada Elis, pasišaukęs Samuelį, tarė: „Samueli, mano sūnau“. Ir jis atsakė: „Aš čia“.</verse>
				<verse number="17">Ir jis tarė: „Koks tas dalykas, kurį VIEŠPATS tau kalbėjo? Meldžiu tave, nenuslėpk jo nuo manęs; Dievas tepadaro tau tai ir dar daugiau, jei ką nuslėpsi nuo manęs iš visų tų dalykų, kuriuos jis tau kalbėjo“.</verse>
				<verse number="18">Ir Samuelis jam išpasakojo viską ir nieko nuo jo nenuslėpė. Ir jis tarė: „Tai VIEŠPATS; tegul jis daro, kas jam atrodo gera“.</verse>
				<verse number="19">O Samuelis augo, ir VIEŠPATS buvo su juo ir neleido nei vienam iš savo žodžių nukristi žemėn.</verse>
				<verse number="20">Ir visas Izraelis nuo Dano iki Beer-Šebos žinojo, kad Samuelis buvo patvirtintas būti VIEŠPATIES pranašu.</verse>
				<verse number="21">Ir VIEŠPATS vėl pasirodė Šilojuje; nes VIEŠPATS apsireiškė Samueliui Šilojuje VIEŠPATIES žodžiu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Ir Samuelio žodis atėjo į visą Izraelį. Na, o Izraelis išėjo prieš filistinus į mūšį ir stovyklavo prie Eben-Ezero; o filistinai stovyklavo Afeke.</verse>
				<verse number="2">Ir filistinai išsirikiavo prieš Izraelį; ir kai jie stojo į mūšį, Izraelis buvo sumuštas filistinų akivaizdoje; ir jie išmušė lauke iš kariuomenės apie keturis tūkstančius vyrų.</verse>
				<verse number="3">Ir tautai parėjus į stovyklą, Izraelio vyresnieji sakė: „Kodėl VIEŠPATS mus šiandien sumušė filistinų akivaizdoje? Atneškime iš Šilojaus pas save VIEŠPATIES Sandoros skrynią, kad ji, atėjusi į mūsų tarpą, išgelbėtų mus iš mūsų priešų rankos“.</verse>
				<verse number="4">Taigi tauta pasiuntė į Šilojų, kad jie iš ten atneštų kariuomenių VIEŠPATIES, gyvenančio tarp cherubų, Sandoros skrynią; o abu Elio sūnūs, Hofnis ir Finehasas, buvo prie Dievo Sandoros skrynios.</verse>
				<verse number="5">Ir kai VIEŠPATIES Sandoros skrynia atėjo į stovyklą, visas Izraelis šaukė tokiu dideliu šauksmu, kad žemė aidėjo.</verse>
				<verse number="6">Ir išgirdę šauksmo garsą, filistinai tarė: „Ką reiškia šito didelio šauksmo garsas hebrajų stovykloje?“ Ir jie suprato, kad VIEŠPATIES skrynia buvo atėjusi į stovyklą.</verse>
				<verse number="7">Ir filistinai išsigando, nes jie tarė: „Dievas yra atėjęs į stovyklą“. Ir jie sakė: „Vargas mums! Nes anksčiau nėra buvę tokio dalyko.</verse>
				<verse number="8">Vargas mums! Kas mus išgelbės iš šitų galingų Dievų rankos? Šitie yra Dievai, kurie smogė egiptiečiams visomis rykštėmis dykumoje.</verse>
				<verse number="9">Būkite stiprūs ir elkitės kaip vyrai, o filistinai, kad nebūtumėte tarnai hebrajams, kaip jie jums buvo; elkitės kaip vyrai ir kovokite“.</verse>
				<verse number="10">Ir filistinai kovojo, ir Izraelis buvo sumuštas, ir jie bėgo kiekvienas į savo palapinę; ir buvo labai didelės žudynės, nes iš Izraelio krito trisdešimt tūkstančių pėstininkų.</verse>
				<verse number="11">Ir Dievo skrynia buvo paimta; ir abu Elio sūnūs, Hofnis ir Finehasas, buvo nužudyti.</verse>
				<verse number="12">Ir vyras iš Benjamino, išbėgęs iš kariuomenės, tą pačią dieną atėjo į Šilojų su perplėštais drabužiais ir su žemėmis ant galvos.</verse>
				<verse number="13">Ir jam atėjus, štai Elis sėdėjo krėsle prie pakelės, žiūrėdamas; nes jo širdis drebėjo dėl Dievo skrynios. Ir kai tas vyras atėjęs tai pranešė mieste, visas miestas ėmė rėkti.</verse>
				<verse number="14">Ir išgirdęs šauksmo garsą, Elis tarė: „Ką reiškia šito triukšmo garsas?“ Ir tas vyras skubiai atėjęs pranešė Eliui.</verse>
				<verse number="15">Na, o Elis buvo devyniasdešimt aštuonerių metų; ir jo akys buvo aptemusios, kad jis nebegalėjo matyti.</verse>
				<verse number="16">Ir tas vyras tarė Eliui: „Aš esu atėjęs iš kariuomenės, šiandien pabėgau iš kariuomenės“. Ir jis tarė: „Kas ten atsitiko, mano sūnau?“</verse>
				<verse number="17">Ir pasiuntinys atsakydamas tarė: „Izraelis bėgo filistinų akivaizdoje, ir taip pat buvo didelės žudynės tautos tarpe, o taip pat ir tavo abu sūnūs Hofnis ir Finehasas yra mirę, ir Dievo skrynia yra paimta“.</verse>
				<verse number="18">Ir įvyko, kai jis paminėjo Dievo skrynią, jis atbulas nukrito nuo krėslo šalia vartų ir jo sprandas lūžo, ir jis mirė; nes jis buvo senas vyras ir sunkus. Keturiasdešimt metų jis teisė Izraelį.</verse>
				<verse number="19">O jo marti, Finehaso žmona, buvo nėščia, prieš pat gimdymą; ir išgirdusi žinią, kad Dievo skrynia paimta ir kad jos uošvis bei jos vyras mirę, ji susilenkė ir pagimdė; nes ją buvo suėmę jos skausmai.</verse>
				<verse number="20">O jai mirštant, prie jos stovėjusios moterys jai sakė: „Nebijok; nes tu pagimdei sūnų“. Bet ji neatsakė ir nekreipė į tai dėmesio.</verse>
				<verse number="21">Ir ji praminė vaiką Ikabodu, sakydama: „Šlovė pasitraukė iš Izraelio“; dėl to, kad Dievo skrynia buvo paimta ir dėl savo uošvio bei savo vyro.</verse>
				<verse number="22">Ir ji tarė: „Šlovė pasitraukė iš Izraelio; nes Dievo skrynia paimta“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">O filistinai paėmė Dievo skrynią ir ją nugabeno iš Eben-Ezero į Ašdodą.</verse>
				<verse number="2">Paėmę Dievo skrynią, filistinai ją įnešė į Dagono namus ir pastatė šalia Dagono.</verse>
				<verse number="3">Ir kai tie iš Ašdodo atsikėlė anksti rytojaus dieną, štai Dagonas buvo nugriuvęs veidu į žemę prieš VIEŠPATIES skrynią. Ir paėmę Dagoną, jie pastatė jį atgal į jo vietą.</verse>
				<verse number="4">O rytojaus dieną jiems anksti rytą atsikėlus, štai Dagonas buvo nugriuvęs veidu į žemę prieš VIEŠPATIES skrynią; o Dagono galva ir abi jo rankų plaštakos buvo nukirstos ant slenksčio; tik Dagono liemuo buvo jam likęs.</verse>
				<verse number="5">Todėl nei Dagono kunigai, nei visi įeinantieji į Dagono namus iki šios dienos neužmina Dagono slenksčio Ašdode.</verse>
				<verse number="6">Bet VIEŠPATIES ranka buvo sunki tiems iš Ašdodo, ir jis juos naikino ir ištiko juos skauduliais, tai yra Ašdodą ir jo ribas.</verse>
				<verse number="7">O Ašdodo žmonės matydami, kad taip darosi, sakė: „Izraelio Dievo skrynia nepasiliks pas mus; nes jo ranka yra sunki ant mūsų ir ant mūsų dievo Dagono“.</verse>
				<verse number="8">Todėl jie pasiuntę surinko pas save visus filistinų viešpačius ir tarė: „Ką darysime su Izraelio Dievo skrynia?“ Ir jie atsakė: „Tegul Izraelio Dievo skrynia būna gabenama aplinkui į Gatą“. Ir Izraelio Dievo skrynią gabeno į ten aplinkui.</verse>
				<verse number="9">Ir buvo, kad po to, kai ją aplinkui nugabeno, VIEŠPATIES ranka buvo prieš tą miestą labai dideliu naikinimu; ir jis ištiko miesto žmones, tiek mažus, tiek didelius, ir jie turėjo skaudulius jų slaptose vietose.</verse>
				<verse number="10">Todėl jie pasiuntė Dievo skrynią į Ekroną. Ir įvyko, kai Dievo skrynia atėjo į Ekroną, ekroniečiai šaukė, sakydami: „Jie atnešė aplinkui pas mus Izraelio Dievo skrynią, kad nužudytų mus ir mūsų tautą“.</verse>
				<verse number="11">Taigi jie pasiuntę surinko visus filistinų viešpačius ir sakė: „Paleiskite Izraelio Dievo skrynią, ir ji tesugrįžta į savo pačios vietą, kad ji nenužudytų mūsų bei mūsų tautos“; nes buvo mirtinas naikinimas po visą miestą; Dievo ranka ten buvo labai sunki.</verse>
				<verse number="12">O žmonės, kurie nemirė, buvo ištikti skauduliais; ir miesto šauksmas kilo į dangų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATIES skrynia filistinų krašte buvo septynis mėnesius.</verse>
				<verse number="2">Ir filistinai pašaukė kunigus ir ateities būrėjus, sakydami: „Ką darysime su VIEŠPATIES skrynia? Pasakykite mums, su kuo ją turime pasiųsti į jos vietą“.</verse>
				<verse number="3">Ir jie tarė: „Jei išsiųsite Izraelio Dievo skrynią, nesiųskite jos tuščiomis; bet visiškai atsilyginkite jam nusižengimo auka; tada būsite išgydyti, ir jums bus žinoma, kodėl jo ranka neatsitraukė nuo jūsų“.</verse>
				<verse number="4">Tada jie tarė: „Kokia turės būti nusižengimo auka, kuria jam atsilyginsime?“ Jie atsakė: ‘Penki auksiniai skauduliai ir penkios auksinės pelės, pagal filistinų viešpačių skaičių; nes ta pati rykštė buvo ant jūsų visų ir ant jūsų viešpačių.</verse>
				<verse number="5">Todėl padirbkite atvaizdus savo skaudulių ir atvaizdus savo pelių, darkančių šalį; ir duokite Izraelio Dievui šlovę; gal jis palengvins savo ranką jums, jūsų dievams ir jūsų šaliai.</verse>
				<verse number="6">Tad kodėl užkietinate savo širdis, kaip egiptiečiai ir faraonas užkietino savo širdis? Kai jis padarė tarp jų nuostabius darbus, argi jie neišleido tautos, ir argi jie neišėjo?</verse>
				<verse number="7">Taigi dabar padarykite naują vežimą ir paimkite dvi žindančias karves, ant kurių nebuvo užėjęs jungas, ir įkinkykite karves į vežimą, o jų veršiukus parveskite nuo jų į namus;</verse>
				<verse number="8">ir paėmę VIEŠPATIES skrynią, uždėkite ją ant vežimo; o auksines brangenybes, kuriomis jam atsilyginsite kaip nusižengimo auka, padėkite į dėžę šalia jos; ir paleiskite ją, kad ji galėtų eiti.</verse>
				<verse number="9">Ir žiūrėkite, jei ji eis aukštyn savo ribų keliu į Bet-Šemešą, tai jis yra mums padaręs šitą didelę piktybę; o jei ne, tuomet žinosime, kad tai ne jo ranka, kuri mus ištiko; tai atsitiktinai buvo mums įvykę“.</verse>
				<verse number="10">Ir žmonės taip padarė: paėmė dvi žindančias karves ir įkinkė jas į vežimą, o jų veršiukus uždarė namuose;</verse>
				<verse number="11">ir jie uždėjo ant vežimo VIEŠPATIES skrynią ir dėžę su aukso pelėmis bei savo skaudulių atvaizdais.</verse>
				<verse number="12">Ir karvės ėjo tiesiu keliu į Bet-Šemešo kelią, ėjo tolyn vieškeliu ir eidamos baubė, nepasukdamos nei į dešinę, nei į kairę; o filistinų viešpačiai ėjo paskui jas iki Bet-Šemešo ribos.</verse>
				<verse number="13">O tie iš Bet-Šemešo pjovė savo kviečių derlių slėnyje; ir pakėlę akis ir pamatę skrynią, džiaugėsi ją matydami.</verse>
				<verse number="14">Ir vežimas atvažiavo į betšemiečio Jozuės lauką ir ten sustojo, kur buvo didžiulis akmuo; ir jie suskaldė vežimo medieną ir aukojo karves kaip deginamąją auką VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="15">Ir levitai nukėlė VIEŠPATIES skrynią ir prie jos buvusią dėžę, kurioje buvo auksinės brangenybės, ir padėjo jas ant didžiojo akmens; ir tą pačią dieną Bet-Šemešo žmonės aukojo deginamąsias aukas ir aukojo kitas aukas VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="16">O tai pamatę, penki filistinų viešpačiai tą pačią dieną sugrįžo į Ekroną.</verse>
				<verse number="17">O tie yra auksiniai skauduliai, kuriais filistinai atsilygino kaip nusižengimo auka VIEŠPAČIUI: vienas už Ašdodą, vienas už Gazą, vienas už Aškeloną, vienas už Gatą, vienas už Ekroną;</verse>
				<verse number="18">ir auksinės pelės pagal skaičių visų filistinų miestų, priklausančių penkiems viešpačiams, tiek aptvertų miestų, tiek šalies kaimų iki didžiojo Abelio akmens, ant kurio jie padėjo VIEŠPATIES skrynią; šis akmuo išlikęs iki šios dienos bet-šemiečio Jozuės lauke.</verse>
				<verse number="19">Ir jis išmušė Bet-Šemešo žmones, nes jie pažiūrėjo vidun į VIEŠPATIES skrynią, jis išmušė iš tautos penkiasdešimt tūkstančių septyniasdešimt žmonių; ir tauta raudojo, nes VIEŠPATS buvo ištikęs daugelį iš tautos didelėmis žudynėmis.</verse>
				<verse number="20">Ir Bet-Šemešo žmonės tarė: „Kas pajėgus išsilaikyti šito šventojo VIEŠPATIES Dievo akivaizdoje? Ir pas ką ji eis nuo mūsų aukštyn?“</verse>
				<verse number="21">Ir jie siuntė pasiuntinius pas Kirjat-Jearimo gyventojus, sakydami: „Filistinai sugrąžino VIEŠPATIES skrynią; ateikite žemyn ir nuneškite ją aukštyn pas save“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Ir atėjo Kirjat-Jearimo žmonės ir nunešė VIEŠPATIES skrynią aukštyn, ir įnešė ją į Abinadabo namus ant kalvos, o jo sūnų Eleazarą pašventė saugoti VIEŠPATIES skrynią.</verse>
				<verse number="2">Ir įvyko, kad nuo tada, kai skrynia pasiliko Kirjat-Jearime, buvo praėję daug laiko – dvidešimt metų; ir visi Izraelio namai raudojo VIEŠPAČIUI iš paskos.</verse>
				<verse number="3">Ir Samuelis kalbėjo visiems Izraelio namams, sakydamas: „Jei grįžtate pas VIEŠPATĮ visomis savo širdimis, tuomet pašalinkite iš savo tarpo svetimus dievus bei Astarotę ir paruoškite savo širdis VIEŠPAČIUI, ir jam vienam tarnaukite; ir jis jus išvaduos iš filistinų rankos“.</verse>
				<verse number="4">Tada Izraelio vaikai pašalino Baalus bei Astarotę ir tarnavo vien tik VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="5">Ir Samuelis tarė: „Surinkite visą Izraelį į Micpę, ir aš melsiuosi už jus VIEŠPAČIUI“.</verse>
				<verse number="6">Ir susirinkę į Micpę, jie sėmė vandenį ir išliejo jį VIEŠPATIES akivaizdoje, ir tą dieną pasninkavo, ir ten sakė: „Mes nusidėjome prieš VIEŠPATĮ“. Ir Samuelis teisė Izraelio vaikus Micpėje.</verse>
				<verse number="7">Ir kai filistinai išgirdo, kad Izraelio vaikai buvo susirinkę į Micpę, filistinų viešpačiai ėjo aukštyn prieš Izraelį. Ir tai išgirdę, Izraelio vaikai išsigando filistinų.</verse>
				<verse number="8">Ir Izraelio vaikai tarė Samueliui: „Nepaliauk šauktis už mus VIEŠPATIES, mūsų Dievo, kad jis mus išgelbėtų iš filistinų rankos“.</verse>
				<verse number="9">Ir Samuelis ėmė žindantį avinėlį ir paaukojo jį visą kaip deginamąją auką VIEŠPAČIUI; ir Samuelis šaukėsi VIEŠPATIES už Izraelį; ir VIEŠPATS jį išklausė.</verse>
				<verse number="10">Ir Samueliui beaukojant deginamąją auką, filistinai artinosi į mūšį prieš Izraelį; bet tą dieną VIEŠPATS griaudėjo ant filistinų didžiu griausmu ir juos sutrikdė; ir jie buvo sumušti Izraelio akivaizdoje.</verse>
				<verse number="11">O Izraelio vyrai, išėję iš Micpės, vijosi filistinus ir juos mušė, kol jie atėjo iki Bet-Karo apačios.</verse>
				<verse number="12">Paskui Samuelis, paėmęs akmenį, pastatė jį tarp Micpės ir Šeno, ir pavadino jį vardu Eben-Ezeris, sakydamas: „Iki čia VIEŠPATS mums padėjo“.</verse>
				<verse number="13">Taip filistinai buvo numalšinti ir daugiau nebeatėjo į Izraelio ribas; ir VIEŠPATIES ranka buvo prieš filistinus per visas Samuelio dienas.</verse>
				<verse number="14">O miestai, kuriuos filistinai buvo paėmę iš Izraelio, buvo sugrąžinti Izraeliui nuo Ekrono iki Gato; ir jų ribas Izraelis išvadavo iš filistinų rankų. Ir buvo taika tarp Izraelio ir amoritų.</verse>
				<verse number="15">Ir Samuelis teisė Izraelį per visas savo gyvenimo dienas.</verse>
				<verse number="16">Ir kasmet jis eidavo ratu į Bet-Elį, Gilgalą bei Micpę ir teisdavo Izraelį visose tose vietose.</verse>
				<verse number="17">Ir jis grįždavo į Ramą; nes ten buvo jo namai; ir ten jis teisdavo Izraelį; ir jis ten pastatė aukurą VIEŠPAČIUI.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Ir įvyko, kai Samuelis buvo pasenęs, jis paskyrė savo sūnus teisėjais Izraeliui.</verse>
				<verse number="2">Na, o jo pirmagimio vardas buvo Joelis; o jo antrojo vardas Abija; jie buvo teisėjai Beer-Šeboje.</verse>
				<verse number="3">O jo sūnūs nevaikščiojo jo keliais, bet nukrypo paskui pelną, ėmė kyšius ir iškraipė teismą.</verse>
				<verse number="4">Tada susirinko visi Izraelio vyresnieji, atėjo pas Samuelį į Ramą</verse>
				<verse number="5">ir jam tarė: „Štai tu esi senas, o tavo sūnūs nevaikšto tavo keliais; paskirk mums dabar karalių, kad mus teistų, kaip turi visos tautos“.</verse>
				<verse number="6">Bet Samueliui nepatiko tas dalykas, kai jie pasakė: „Duok mums karalių, kad mus teistų“. Ir Samuelis meldėsi VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="7">Ir VIEŠPATS tarė Samueliui: „Klausyk tautos balso visame, ką jie tau sako; nes ne tave jie atmetė, bet mane atmetė, kad aš jiems nekaraliaučiau.</verse>
				<verse number="8">Pagal visus darbus, kuriuos jie darė nuo tos dienos, kai juos išvedžiau aukštyn iš Egipto, iki šios dienos, palikdami mane ir tarnaudami kitiems dievams, taip jie daro ir tau.</verse>
				<verse number="9">Taigi dabar išklausyk jų balso; tačiau griežtai jiems tvirtink ir jiems paskelbk būdą karaliaus, kuris jiems karaliaus“.</verse>
				<verse number="10">Ir Samuelis pasakė visus VIEŠPATIES žodžius tautai, kuri prašė iš jo karaliaus.</verse>
				<verse number="11">Ir jis sakė: „Toks bus būdas karaliaus, kuris jums karaliaus: jis paims jūsų sūnus ir pasistatys juos sau, savo vežimams bei savo raiteliams; ir vieni bėgs pirma jo vežimų.</verse>
				<verse number="12">Ir jis paskirs sau vadus tūkstančiams bei vadus penkiasdešimtims; ir paskirs juos arti jo žemę, pjauti jo derlių ir gaminti jo karo prietaisus bei jo vežimų reikmenis.</verse>
				<verse number="13">Ir jis paims jūsų dukteris, kad būtų vaistininkės, virėjos ir kepėjos.</verse>
				<verse number="14">Ir jis paims geriausius jūsų laukus, jūsų vynuogynus ir jūsų alyvmedžių sodus ir duos juos savo tarnams.</verse>
				<verse number="15">Iš jūsų sėklos ir iš jūsų vynuogynų jis ims dešimtinę ir duos savo pareigūnams bei savo tarnams.</verse>
				<verse number="16">Ir jis paims jūsų tarnus, jūsų tarnaites, jūsų geriausius jaunuolius bei jūsų asilus ir pristatys juos prie savo darbo.</verse>
				<verse number="17">Jis paims jūsų avių dešimtadalį; o jūs būsite jo tarnais.</verse>
				<verse number="18">Ir tą dieną jūs šauksite dėl savo karaliaus, kurį išsirinkote; bet tą dieną VIEŠPATS neišklausys jūsų“.</verse>
				<verse number="19">Tačiau tauta atsisakė paklusti Samuelio balsui; ir jie sakė: „Ne; mes norime turėti sau karalių;</verse>
				<verse number="20">kad ir mes būtume kaip visos tautos; ir kad mūsų karalius mus teistų ir eitų mūsų priešakyje bei kovotų mūsų kovas“.</verse>
				<verse number="21">Ir Samuelis išklausė visus tautos žodžius ir juos pakartojo į VIEŠPATIES ausis.</verse>
				<verse number="22">Ir VIEŠPATS tarė Samueliui: „Paklausyk jų balso ir paskirk jiems karalių“. Ir Samuelis tarė Izraelio žmonėms: „Eikite kiekvienas į savo miestą“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Na, o buvo vyras iš Benjamino, kurio vardas Kišas, sūnus Abielio, sūnaus Ceroro, sūnaus Bekorato, sūnaus Afiacho, benjaminas, galingas jėga vyras.</verse>
				<verse number="2">Ir jis turėjo sūnų, kurio vardas buvo Saulius, rinktinį jaunuolį ir gražų; ir Izraelio vaikų tarpe nebuvo gražesnio už jį; nuo savo pečių į viršų jis buvo aukštesnis už bet kurį iš tautos.</verse>
				<verse number="3">Ir dingo Sauliaus tėvo Kišo asilai. Ir Kišas tarė savo sūnui Sauliui: „Imk dabar su savimi vieną iš tarnų ir pakilęs eik ieškoti asilų“.</verse>
				<verse number="4">Ir jis perėjo per Efraimo kalną ir perėjo per Šališos šalį, bet jie jų nerado; tada jie perėjo per Šalimo šalį, bet jų ten nebuvo; ir jis perėjo per benjaminų šalį, bet jie jų nerado.</verse>
				<verse number="5">O jiems atėjus į Cufo šalį, Saulius tarė savo tarnui, esančiam su juo: „Eikš, grįžkime; kad mano tėvas, paliovęs rūpintis dėl asilų, neimtų rūpintis dėl mūsų“.</verse>
				<verse number="6">O jis jam tarė: „Štai Dievo vyras yra šiame mieste, ir jis yra gerbiamas vyras; viskas, ką jis kalba, tikrai įvyksta; dabar ten eikime; gal jis mums parodys mūsų kelią, kuriuo turime eiti“.</verse>
				<verse number="7">Tada Saulius tarė savo tarnui: „Bet štai jei eisime, ką nunešime tam vyrui? Nes duona pasibaigė mūsų induose, ir nėra dovanos tam Dievo vyrui nunešti; ką mes turime?“</verse>
				<verse number="8">O tarnas vėl Sauliui atsakydamas tarė: „Štai aš turiu rankoje sidabro šekelio ketvirtadalį; tą duosiu Dievo vyrui, kad mums nurodytų mūsų kelią“.</verse>
				<verse number="9">(Seniau Izraelyje kas nors eidamas Dievo pasiklausti, taip sakydavo: „Ateikite, eime pas regėtoją“; nes tą, kurį dabar vadina pranašu, seniau vadindavo regėtoju.)</verse>
				<verse number="10">Tada Saulius tarė savo tarnui: „Gerai pasakyta; ateik, eikime“. Taip jie nuėjo į miestą, kur buvo Dievo vyras.</verse>
				<verse number="11">Ir eidami aukštyn kalva į miestą, jie užtiko jaunas mergaites, beišeinančias vandens semti, ir joms tarė: „Ar yra čia regėtojas?“</verse>
				<verse number="12">Ir jos atsakydamos jiems tarė: „Yra; štai jis jūsų priešakyje; dabar skubėkite, nes šiandien jis atėjo į miestą; nes tautos auka šiandien yra aukštumoje.</verse>
				<verse number="13">Kai tik įeisite į miestą, tuoj pat jį rasite, prieš jam einant aukštyn į aukštumą valgyti; nes tauta nevalgys, kol jis neateis, kadangi jis palaimina auką; o paskui valgo pakviestieji. Taigi dabar eikite aukštyn; nes kaip tik šiuo metu jį rasite“.</verse>
				<verse number="14">Ir jie ėjo aukštyn į miestą; ir jiems įėjus į miestą, štai Samuelis išėjo jiems priešais, kad eitų aukštyn į aukštumą.</verse>
				<verse number="15">Na, o dieną prieš Sauliaus atėjimą, VIEŠPATS buvo kalbėjęs Samueliui į ausį, sakydamas:</verse>
				<verse number="16">„Rytoj apie tą laiką atsiųsiu tau vyrą iš Benjamino šalies, o tu jį patepsi būti vadu mano tautos Izraelio, kad jis išgelbėtų mano tautą iš filistinų rankos; nes aš pažvelgiau į savo tautą, kadangi jos šauksmas atėjo pas mane“.</verse>
				<verse number="17">Ir kai Samuelis pamatė Saulių, VIEŠPATS jam tarė: „Štai tas vyras, apie kurį tau kalbėjau! Šitas karaliaus mano tautai“.</verse>
				<verse number="18">Tada Saulius priartėjo prie Samuelio vartuose ir tarė: „Pasakyk man, meldžiu tave, kur yra regėtojo namai“.</verse>
				<verse number="19">O Samuelis atsakė Sauliui ir tarė: „Aš esu regėtojas; eik aukštyn pirma manęs į aukštumą; nes šiandien valgysite su manimi, o rytoj tave išleisiu ir tau pasakysiu viską, kas yra tavo širdyje.</verse>
				<verse number="20">O dėl tavo asilų, kurie dingo prieš tris dienas, nesirūpink jais; nes jie atsirado. O ant ko yra visas Izraelio troškimas? Argi ne ant tavęs ir ant visų tavo tėvo namų?“</verse>
				<verse number="21">Ir Saulius atsakydamas tarė: „Argi aš ne benjaminas iš mažiausios Izraelio genčių, ir argi mano šeima nėra mažiausia iš visų Benjamino genties šeimų? Tai kodėl man taip sakai?“</verse>
				<verse number="22">Ir Samuelis paėmė Saulių ir jo tarną ir juos įvedė į kambarį, ir juos pasodino į garbingiausią vietą tarp pakviestųjų, kurių buvo apie trisdešimt asmenų.</verse>
				<verse number="23">Ir Samuelis tarė virėjui: „Paduok tą dalį, kurią tau daviau, apie kurią tau sakiau: ‘Atidėk ją pas save’“.</verse>
				<verse number="24">Ir virėjas pakėlė petį ir tai, kas buvo ant jo, ir padėjo tai priešais Saulių. Ir Samuelis tarė: „Štai tai, kas liko! Padėk tai prieš save ir valgyk; nes iki šio laiko tai buvo tau palaikyta nuo tada, kai pasakiau: „Aš pakviečiau tautą“. Taip Saulius tą dieną valgė su Samueliu.</verse>
				<verse number="25">Ir jiems atėjus žemyn nuo aukštumos į miestą, Samuelis kalbėjosi su Sauliumi ant namo stogo.</verse>
				<verse number="26">Ir jie anksti atsikėlė; ir įvyko, kad aušrai brėkštant Samuelis pašaukė Saulių ant namo stogo, sakydamas: „Kelkis, kad tave išleisčiau“. Ir Sauliui atsikėlus, jie abu išėjo laukan, jis ir Samuelis.</verse>
				<verse number="27">O jiems einant žemyn į miesto pakraštį, Samuelis tarė Sauliui: „Pasakyk tarnui paeiti toliau pirma mūsų (ir jis paėjo toliau), o tu kuriam laikui sustok, kad tau paskelbčiau Dievo žodį“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Paskui Samuelis paėmė aliejaus buteliuką ir išliejo jį jam ant galvos, pabučiavo jį ir tarė: „Ar tai ne dėl to, kad VIEŠPATS tave patepė būti vadu jo paveldui?</verse>
				<verse number="2">Šiandien nuo manęs nuėjęs, tu užtiksi du vyrus prie Rachelės kapo, Benjamino ribose, Celcache; ir jie tau sakys: ‘Atsirado asilai, kurių ėjai ieškoti; ir štai tavo tėvas nebesirūpina asilais, bet sielojasi dėl jūsų, sakydamas: Ką darysiu dėl savo sūnaus?’</verse>
				<verse number="3">Paskui eidamas iš ten toliau, tu ateisi į Taboro lygumą, ir ten tave sutiks trys vyrai, einantys aukštyn pas Dievą į Bet-Elį: vienas trimis ožiukais nešinas, kitas trimis duonos kepalais nešinas, o kitas vyno indu nešinas;</verse>
				<verse number="4">ir jie tave pasveikins ir tau duos du duonos kepalus; kuriuos tu imk iš jų rankų.</verse>
				<verse number="5">Po to tu ateisi į Dievo kalvą, kur yra filistinų įgula; ir įvyks, kai įeisi ten į miestą, sutiksi būrį pranašų, ateinančių žemyn nuo aukštumos su psalteriais, būgneliais, dūdomis ir arfomis jų priešakyje; ir jie pranašaus;</verse>
				<verse number="6">ir VIEŠPATIES Dvasia ateis ant tavęs, ir tu pranašausi su jais, ir tapsi kitu žmogumi.</verse>
				<verse number="7">Ir tebūna, kai šitie ženklai tau ateis, daryk, kaip tau pasitarnaus galimybė; nes Dievas yra su tavimi.</verse>
				<verse number="8">Ir eik žemyn pirma manęs į Gilgalą; o štai aš ateisiu žemyn pas tave aukoti deginamųjų aukų ir aukoti taikos aukojimų aukų; septynias dienas lauk, kol ateisiu pas tave ir tau nurodysiu, ką tu turi daryti“.</verse>
				<verse number="9">Ir buvo, kai jis pasuko savo nugarą eiti nuo Samuelio, Dievas jam davė kitą širdį; ir visi šitie ženklai įvyko tą dieną.</verse>
				<verse number="10">Ir kai jie atėjo ten prie kalvos, štai jį pasitiko pranašų būrys; ir ant jo atėjo Dievo Dvasia, ir jis pranašavo tarp jų.</verse>
				<verse number="11">Ir įvyko, kai visi, kurie jį anksčiau pažinojo, pamatė jį pranašaujant tarp pranašų, tada tautoje sakė vienas kitam: „Kas gi tai, kas atsitiko Kišo sūnui? Ar ir Saulius tarp pranašų?“</verse>
				<verse number="12">Ir vienas iš tos pačios vietos atsiliepdamas tarė: „O kas yra jų tėvas?“ Todėl tai tapo patarle: „Ar ir Saulius tarp pranašų?“</verse>
				<verse number="13">Ir baigęs pranašauti, jis atėjo į aukštumą.</verse>
				<verse number="14">Ir Sauliaus dėdė tarė jam ir jo tarnui: „Kur buvote nuėję?“ O jis tarė: „Asilų ieškoti; ir matydami, kad jų niekur nėra, mes atėjome pas Samuelį“.</verse>
				<verse number="15">Ir Sauliaus dėdė tarė: „Meldžiu tave, papasakok man, ką jums sakė Samuelis“.</verse>
				<verse number="16">Ir Saulius tarė savo dėdei: „Jis mums tiesiai pasakė, kad asilai atsiradę“. Bet apie karalystės dalyką, apie kurį Samuelis kalbėjo, jis jam nepasakojo.</verse>
				<verse number="17">O Samuelis sušaukė tautą pas VIEŠPATĮ į Micpę;</verse>
				<verse number="18">ir sakė Izraelio vaikams: „Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: Aš išvedžiau Izraelį aukštyn iš Egipto ir jus išgelbėjau iš egiptiečių rankos ir iš visų karalysčių rankos ir iš tų, kurie jus engė;</verse>
				<verse number="19">o jūs šią dieną atmetėte savo Dievą, kuris pats jus išgelbėjo iš visų jūsų nelaimių ir jūsų suspaudimų; ir jūs jam sakėte: ‘Ne, paskirk mums karalių’. Taigi dabar stokite VIEŠPATIES akivaizdoje savo gentimis ir savo tūkstančiais“.</verse>
				<verse number="20">Ir kai Samuelis liepė prieiti visoms Izraelio gentims, buvo paimta Benjamino gentis.</verse>
				<verse number="21">Kai jis liepė prieiti Benjamino genčiai jų šeimomis, buvo paimta Matrio šeima ir buvo paimtas Kišo sūnus Saulius; o kai jie ieškojo jo, nebuvo galima jo rasti.</verse>
				<verse number="22">Todėl jie toliau teiravosi VIEŠPATIES, ar tas vyras dar čia ateis. O VIEŠPATS atsakė: „Štai jis pasislėpęs tarp daiktų“.</verse>
				<verse number="23">Ir nubėgę jie atvedė jį iš ten; ir atsistojęs tautos tarpe, jis nuo pečių į viršų buvo aukštesnis už bet kurį iš tautos.</verse>
				<verse number="24">Ir Samuelis tarė visai tautai: „Ar matote tą, kurį VIEŠPATS išsirinko, kad nėra jam lygaus visoje tautoje?“ Ir visa tauta šaukė ir tarė: „Tegyvuoja karalius“.</verse>
				<verse number="25">Tada Samuelis išdėstė tautai karalystės būdą ir surašė tai į knygą, ir padėjo tai VIEŠPATIES akivaizdoje. Ir Samuelis paleido visą tautą, kiekvieną į savo namus.</verse>
				<verse number="26">O Saulius irgi ėjo namo į Gibėją; ir su juo ėjo būrys vyrų, kurių širdis Dievas buvo palietęs.</verse>
				<verse number="27">Bet Belialo vaikai sakė: „Kaip šitas mus išgelbės?“ Ir jie paniekino jį ir jam neatnešė dovanų. Bet jis išsilaikė ramus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Tada atėjo aukštyn amonietis Nahašas ir stovyklavo prieš Jabeš-Gileadą; ir visi Jabešo žmonės sakė Nahašui: „Sudaryk su mumis sandorą, o mes tau tarnausime“.</verse>
				<verse number="2">O amonietis Nahašas jiems atsakė: „Su ta sąlyga sudarysiu su jumis sandorą, kad galėsiu išdurti visų jūsų dešines akis, ir tai uždėsiu kaip gėdą visam Izraeliui“.</verse>
				<verse number="3">Ir Jabešo vyresnieji jam tarė: „Duok mums septynias dienas atsikvėpti, kad nusiųstume pasiuntinius į visas Izraelio ribas; o tada, jei nebus kas mus gelbėtų, mes išeisime pas tave“.</verse>
				<verse number="4">Tada pasiuntiniai atėjo į Sauliaus Gibėją ir pranešė žinią tautai į ausis; ir visa tauta pakeltais balsais verkė.</verse>
				<verse number="5">O štai Saulius atėjo iš lauko paskui bandą; ir Saulius tarė: „Kas yra tautai, kad jie verkia?“ Ir jie papasakojo jam Jabešo žmonių žinią.</verse>
				<verse number="6">Ir jam išgirdus šitą žinią, Dievo Dvasia atėjo ant Sauliaus, ir smarkiai užsidegė jo pyktis.</verse>
				<verse number="7">Ir paėmęs jaučių jungą ir juos supjaustęs į gabalus, jis išsiuntė juos per pasiuntinių rankas į visas Izraelio ribas, sakydamas: „Kas neišeis paskui Saulių ir paskui Samuelį, taip bus padaryta jo jaučiams“. Ir VIEŠPATIES baimė apėmė tautą, ir jie išėjo visi kaip vienas.</verse>
				<verse number="8">Ir kai jis juos suskaičiavo Bezeke, Izraelio vaikų buvo trys šimtai tūkstančių, o Judos vyrų trisdešimt tūkstančių.</verse>
				<verse number="9">Ir jie tarė atvykusiems pasiuntiniams: „Taip sakykite Jabeš-Gileado žmonėms: ‘Rytoj, kai saulė įkais, jūs turėsite pagalbą’. Ir pasiuntiniai parėjo ir pranešė tai Jabešo žmonėms; ir jie apsidžiaugė.</verse>
				<verse number="10">Todėl Jabešo žmonės tarė: „Rytoj ateisime pas jus, o jūs darykite su mumis viską, kas tik jums atrodys gerai“.</verse>
				<verse number="11">Ir rytojaus dieną buvo taip, kad Saulius sustatė tautą į tris būrius; ir per rytinį budėjimą jie atėjo į kariuomenės vidurį ir žudė amoniečius iki dienos kaitros; ir įvyko, kad išlikusieji taip išsisklaidė, jog iš jų neliko nei dviejų drauge.</verse>
				<verse number="12">Ir tauta tarė Samueliui: „Kas yra tas, kuris sakė: ‘Ar Saulius mums karaliaus? Atveskite tuos vyrus, kad juos užmuštume“.</verse>
				<verse number="13">O Saulius tarė: „Šią dieną nei vienas nebus užmuštas; nes šiandien VIEŠPATS atliko išgelbėjimą Izraelyje“.</verse>
				<verse number="14">Paskui Samuelis sakė tautai: „Ateikite, eikime į Gilgalą ir ten atnaujinkime karalystę“.</verse>
				<verse number="15">Ir visa tauta nuėjo į Gilgalą; ir ten jie paskyrė Saulių karaliumi VIEŠPATIES akivaizdoje, Gilgale; ir jie ten aukojo taikos aukojimų aukas VIEŠPATIES akivaizdoje; ir ten labai džiaugėsi Saulius bei visi Izraelio žmonės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Ir Samuelis tarė visam Izraeliui: „Štai aš paklausiau jūsų balso visame, ką man sakėte, ir jums paskyriau karalių.</verse>
				<verse number="2">O dabar štai karalius vaikšto jūsų akivaizdoje; o aš esu senas ir žilagalvis; ir štai mano sūnūs yra su jumis; o aš vaikščiojau jūsų akivaizdoje nuo savo vaikystės iki šios dienos.</verse>
				<verse number="3">Štai aš čia; paliudykite prieš mane VIEŠPATIES akivaizdoje ir jo pateptojo akivaizdoje; ar kieno jautį esu paėmęs? Ar kieno asilą esu paėmęs? Ar kurį apgavau? Ar ką engiau? Ar iš kieno rankos ėmiau kokį kyšį, kad juo apakinčiau sau akis? Aš jums grąžinsiu“.</verse>
				<verse number="4">Ir jie tarė: „Nei tu mus apgavai, nei mus engei, nei ką paėmei iš kieno nors rankos“.</verse>
				<verse number="5">Ir jis jiems tarė: „VIEŠPATS yra liudytojas prieš jus, ir jo pateptasis šią dieną yra liudytojas, kad jūs nieko neradote mano rankoje“. Ir jie atsakė: „ Jis yra liudytojas“.</verse>
				<verse number="6">Ir Samuelis sakė tautai: „ Tai yra VIEŠPATS, kuris paaukštino Mozę bei Aaroną ir kuris išvedė jūsų tėvus aukštyn iš Egipto šalies.</verse>
				<verse number="7">Taigi dabar stovėkite nejudėdami, kad bylinėčiausi su jumis VIEŠPATIES akivaizdoje dėl visų VIEŠPATIES teisių darbų, kuriuos jis padarė jums ir jūsų tėvams.</verse>
				<verse number="8">Kai Jokūbas buvo atėjęs į Egiptą, ir jūsų tėvai šaukėsi VIEŠPATIES, tada VIEŠPATS siuntė Mozę ir Aaroną, kurie išvedė jūsų tėvus iš Egipto ir padarė, kad jie gyventų šioje vietoje.</verse>
				<verse number="9">O kai jie pamiršo VIEŠPATĮ, savo Dievą, jis juos pardavė į Siseros, Hacoro kariuomenės vado, rankas ir į filistinų rankas, ir į Moabo karaliaus rankas, ir jie kariavo prieš juos.</verse>
				<verse number="10">Ir jie šaukėsi VIEŠPATIES ir sakė: ‘Mes nusidėjome, nes palikome VIEŠPATĮ ir tarnavome Baalams bei Astarotei; bet dabar išgelbėk mus iš mūsų priešų rankos, o mes tau tarnausime.</verse>
				<verse number="11">Ir VIEŠPATS siuntė Jerubaalą, Bedaną, Jeftą ir Samuelį ir jus išgelbėjo iš jūsų priešų rankos iš visų pusių, ir jūs saugiai gyvenote.</verse>
				<verse number="12">O matydami, kad Amono vaikų karalius Nahašas atėjo prieš jus, jūs man sakėte: „Ne; tegul karalius mums karaliauja“; kai VIEŠPATS, jūsų Dievas, buvo jūsų karalius.</verse>
				<verse number="13">Taigi dabar, štai karalius, kurį išsirinkote, kurio troškote! ir štai VIEŠPATS pastatė virš jūsų karalių.</verse>
				<verse number="14">Jei bijosite VIEŠPATIES, jam tarnausite, paklusite jo balsui ir nemaištausite prieš VIEŠPATIES įsakymą, tada tiek jūs, tiek ir karalius, kuris jums karaliaus, toliau seksite paskui VIEŠPATĮ, savo Dievą.</verse>
				<verse number="15">Bet jei nepaklusite VIEŠPATIES balsui, bet maištausite prieš VIEŠPATIES įsakymą, tada VIEŠPATIES ranka bus prieš jus, kaip ji buvo prieš jūsų tėvus.</verse>
				<verse number="16">Taigi dabar stovėkite ir matykite tą didį dalyką, kurį VIEŠPATS padarys prieš jūsų akis.</verse>
				<verse number="17">Argi šiandien ne kviečių pjūtis? Aš šauksiuos VIEŠPATIES, o jis pasiųs griaustinį ir lietų; kad suprastumėte ir pamatytumėte, kad jūsų piktybė yra didelė, kurią padarėte VIEŠPATIES akyse, prašydami sau karaliaus“.</verse>
				<verse number="18">Taigi Samuelis šaukėsi VIEŠPATIES; ir VIEŠPATS tą dieną siuntė griaustinį ir lietų; ir visa tauta labai bijojo VIEŠPATIES ir Samuelio.</verse>
				<verse number="19">Ir visa tauta tarė Samueliui: „Melskis už savo tarnus VIEŠPAČIUI, tavo Dievui, kad nemirtume; nes prie visų savo nuodėmių mes pridėjome šitą piktybę, kad prašėme sau karaliaus“.</verse>
				<verse number="20">Ir Samuelis sakė tautai: „Nebijokite; jūs padarėte visą šitą piktybę, tačiau nenukrypkite nuo sekimo VIEŠPAČIU, bet tarnaukite VIEŠPAČIUI visa savo širdimi;</verse>
				<verse number="21">ir nenukrypkite į šoną; nes tada nueisite paskui niekingus dalykus, kurie nei gali duoti naudos, nei išgelbėti; nes jie yra tušti.</verse>
				<verse number="22">Nes VIEŠPATS nepaliks savo tautos dėl savo didžiojo vardo; kadangi VIEŠPAČIUI patiko jus padaryti savo tauta.</verse>
				<verse number="23">O kas dėl manęs, apsaugok Dieve, kad nusidėčiau prieš VIEŠPATĮ, paliaudamas melstis už jus; bet aš jus mokysiu gero ir teisingo kelio;</verse>
				<verse number="24">tik bijokite VIEŠPATIES ir jam tikrai tarnaukite visa savo širdimi; nes pasvarstykite, kokių didžių dalykų jis yra jums padaręs.</verse>
				<verse number="25">Bet jei vis dar darysite pikta, būsite sunaikinti, tiek jūs, tiek jūsų karalius“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Saulius karaliavo vienus metus; o kai jis buvo karaliavęs Izraeliui du metus,</verse>
				<verse number="2">Saulius išsirinko iš Izraelio tris tūkstančius vyrų; iš kurių du tūkstančiai buvo su Sauliumi Michmaše ir Bet-Elio kalne, o tūkstantis buvo su Jonatanu Benjamino Gibėjoje; o likusią tautą jis paleido, kiekvieną į savo palapinę.</verse>
				<verse number="3">Ir Jonatanas sumušė filistinų įgulą, buvusią Geboje, o filistinai tai išgirdo. Ir Saulius pūtė trimitą po visą šalį, sakydamas: „Tegul išgirsta hebrajai“.</verse>
				<verse number="4">Ir visas Izraelis išgirdo sakant, kad Saulius sumušė filistinų įgulą, ir kad Izraelis pasidarė pasibjaurėjimu filistinams“. Ir tauta buvo sušaukta paskui Saulių į Gilgalą.</verse>
				<verse number="5">O filistinai susirinko kovoti su Izraeliu: trisdešimt tūkstančių vežimų, šeši tūkstančiai raitelių ir daugybė liaudies, kaip smilčių, esančių ant jūros kranto; ir jie atėjo aukštyn ir stovyklavo Michmaše, į rytus nuo Bet-Aveno.</verse>
				<verse number="6">Kai Izraelio vyrai pamatė, kad jie yra sunkioje padėtyje (nes tauta buvo suspausta), tada tauta pasislėpė olose, tankumynuose, uolose, aukštumose ir duobėse.</verse>
				<verse number="7">O kai kurie hebrajai perėjo per Jordaną į Gado ir Gileado šalį. O Saulius, jis dar buvo Gilgale, ir visa tauta sekė paskui jį drebėdama.</verse>
				<verse number="8">Ir jis septynias dienas laukė pagal nustatytą laiką, kurį Samuelis buvo paskyręs; bet Samuelis neatėjo į Gilgalą; ir tauta išsiskirstė nuo jo.</verse>
				<verse number="9">Ir Saulius tarė: „Atneškite čia pas mane deginamąją auką ir taikos aukas“. Ir jis aukojo deginamąją auką.</verse>
				<verse number="10">Ir įvyko, kad, jam tik baigus aukoti deginamąją auką, štai Samuelis atėjo; o Saulius išėjo jį sutikti, kad jį pasveikintų.</verse>
				<verse number="11">Ir Samuelis tarė: „Ką tu padarei?“ O Saulius tarė: „Kadangi mačiau, kad tauta nuo manęs išsiskirstė, ir kad tu neatėjai per paskirtas dienas, ir kad filistinai susirinko Michmaše;</verse>
				<verse number="12">todėl tariau: ‘Dabar filistinai ateis žemyn ant manęs į Gilgalą, o aš nebūsiu maldavęs VIEŠPATIES’; todėl priverčiau save ir aukojau deginamąją auką“.</verse>
				<verse number="13">O Samuelis tarė Sauliui: „Tu kvailai padarei; tu nesilaikei VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymo, kurį jis tau įsakė; nes dabar VIEŠPATS būtų įtvirtinęs tavo karalystę Izraeliui amžiams.</verse>
				<verse number="14">Bet dabar tavo karalystė nebetvers; VIEŠPATS pasiieškojo vyrą pagal savo paties širdį, ir VIEŠPATS jam įsakė būti vadu savo tautai, nes tu nesilaikei to, ką VIEŠPATS tau įsakė“.</verse>
				<verse number="15">Ir Samuelis pakilo ir ėjo iš Gilgalo aukštyn į Benjamino Gibėją. Ir Saulius suskaičiavo tautą, esančią su juo, apie šešis šimtus vyrų.</verse>
				<verse number="16">Ir Saulius, jo sūnus Jonatanas ir su jais esanti tauta, pasiliko Benjamino Gibėjoje; bet filistinai stovyklavo Michmaše.</verse>
				<verse number="17">Ir grobikai išėjo iš filistinų stovyklos trim būriais: vienas būrys pasuko keliu, vedančiu į Ofrą, į Šualo šalį;</verse>
				<verse number="18">kitas būrys pasuko keliu į Bet-Horoną; o kitas būrys pasuko ribos keliu, žvelgiančiu į Ceboimo slėnį, link dykumos.</verse>
				<verse number="19">Na, o visoje Izraelio šalyje nebuvo galima rasti kalvio; nes filistinai tarė: „Kad hebrajai nepasidirbtų kalavijų ar iečių“;</verse>
				<verse number="20">bet visi izraelitai ėjo žemyn pas filistinus, kiekvienas pasigaląsti savo noragą, savo kaplį, savo kirvį ir savo kirtiklį.</verse>
				<verse number="21">Jie dar turėjo dildes kirtikliams, kapliams, šakėms, kirviams bei badikliams pagaląsti.</verse>
				<verse number="22">Taigi įvyko mūšio dieną, kad nebuvo rasta nei kalavijo, nei ieties rankoje pas nei vieną iš tautos, buvusios su Sauliumi ir Jonatanu; bet radosi pas Saulių ir jo sūnų Jonataną.</verse>
				<verse number="23">Ir filistinų įgula išėjo į Michmašo perėją.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Na, o įvyko vieną dieną, kad Sauliaus sūnus Jonatanas tarė jaunuoliui, kuris nešiojo jo ginklus: „Eikš, pereikime iki filistinų įgulos, esančios kitoje pusėje“. Bet jis nesakė savo tėvui.</verse>
				<verse number="2">O Saulius pasiliko tolimiausiame Gibėjos pakraštyje po granatmedžiu, esančiu Migrone; o su juo buvusios tautos buvo apie šešis šimtus vyrų;</verse>
				<verse number="3">ir Achija, sūnus Ikabodo brolio Ahitubo, sūnaus Finehaso, sūnaus Elio, VIEŠPATIES kunigas Šilojuje, nešiojantis efodą. Ir tauta nežinojo, kad Jonatanas buvo išėjęs.</verse>
				<verse number="4">O tarp perėjų, per kurias Jonatanas siekė pereiti iki filistinų įgulos, buvo aštri uola vienoje pusėje ir aštri uola kitoje pusėje; vienos vardas buvo Bocecas, o kitos vardas Senė.</verse>
				<verse number="5">Vienos priekis kyšojo į šiaurę, priešais Michmašą, o kitos į pietus, priešais Gibėją.</verse>
				<verse number="6">Ir Jonatanas tarė jaunuoliui, kuris nešiojo jo ginklus: „Eikš, pereikime iki šitų neapipjaustytųjų įgulos; gal VIEŠPATS dirbs dėl mūsų; nes nėra VIEŠPAČIUI ribų, kad išgelbėtų per daugelį ar per keletą“.</verse>
				<verse number="7">Ir jo ginklanešys jam tarė: „Daryk viską, kas yra tavo širdyje; suk; štai aš su tavimi pagal tavo širdį“.</verse>
				<verse number="8">Tada Jonatanas tarė: „Štai mes pereisime pas tuos vyrus ir jiems pasirodysime.</verse>
				<verse number="9">Jei jie taip mums sakys: ‘Palaukite, kol ateisime pas jus’; tada mes stovėsime savo vietoje ir neisime aukštyn pas juos.</verse>
				<verse number="10">Bet jei jie taip sakys: ‘Ateikite aukštyn pas mus’; tada mes eisime aukštyn; nes VIEŠPATS yra juos atidavęs į mūsų rankas; ir tai bus mums ženklas“.</verse>
				<verse number="11">Ir jie abu pasirodė filistinų įgulai; ir filistinai sakė: „Štai hebrajai išlenda iš landynių, kuriose jie buvo pasislėpę“.</verse>
				<verse number="12">Ir įgulos vyrai atsakė Jonatanui ir jo ginklanešiui ir tarė: „Ateikite aukštyn pas mus, o mes jums kai ką parodysime“. Ir Jonatanas tarė savo ginklanešiui: „Eik aukštyn paskui mane; nes VIEŠPATS juos atidavė į Izraelio rankas“.</verse>
				<verse number="13">Ir Jonatanas užlipo savo rankomis ir savo kojomis, o jo ginklanešys paskui jį; ir jie krito Jonatano priešakyje; o jo ginklanešys žudė jam iš paskos.</verse>
				<verse number="14">O tos pirmosios žudynės, kurias įvykdė Jonatanas ir jo ginklanešys, buvo apie dvidešimt vyrų, kaip per pusę akro žemės, kurią galėtų suarti jaučių jungas.</verse>
				<verse number="15">Ir buvo drebėjimas kariuomenėje, ant lauko ir visoje tautoje; įgula ir grobikai, jie irgi drebėjo, ir drebėjo žemė; taigi tai buvo labai didelis drebėjimas.</verse>
				<verse number="16">O Sauliaus sargybiniai Benjamino Gibėjoje pažiūrėjo; ir štai daugybė sutirpo, ir jie ėjo mušdami vienas kitą.</verse>
				<verse number="17">Tada Saulius tarė su juo esančiai tautai: „Dabar suskaičiuokite ir pažiūrėkite, kas yra išėjęs iš mūsų“. Ir jiems suskaičiavus, štai nebuvo Jonatano ir jo ginklanešio.</verse>
				<verse number="18">Ir Saulius tarė Achijai: „Atnešk čia Dievo skrynią“. Nes tuo metu Dievo skrynia buvo pas Izraelio vaikus.</verse>
				<verse number="19">Ir kol Saulius kalbėjo kunigui, įvyko, kad triukšmas, buvęs filistinų kariuomenėje, vis plito ir didėjo; ir Saulius tarė kunigui: „Ištrauk savo ranką“.</verse>
				<verse number="20">Ir Saulius ir visa su juo esanti tauta susirinko ir atėjo į mūšį; ir štai kiekvieno kalavijas buvo atgręžtas prieš saviškį, ir buvo labai didelis sumišimas.</verse>
				<verse number="21">Be to hebrajai, kurie anksčiau buvo pas filistinus, kurie ėjo su jais aukštyn į stovyklą iš aplinkinio krašto, jie irgi apsigręžė, kad būtų pas izraelitus, esančius su Sauliumi ir Jonatanu.</verse>
				<verse number="22">Taip pat visi Izraelio vyrai, kurie buvo pasislėpę Efraimo kalne, išgirdę, kad filistinai bėga, irgi uoliai sekė paskui juos mūšyje.</verse>
				<verse number="23">Taip VIEŠPATS tą dieną išgelbėjo Izraelį; ir mūšis perėjo iki Bet-Aveno.</verse>
				<verse number="24">Ir tą dieną Izraelio vyrai buvo pavargę; nes Saulius buvo prisaikdinęs tautą, sakydamas: „Prakeiktas tebūna vyras, kuris valgytų bet kokio maisto iki vakaro, kol aš atkeršysiu savo priešams“. Taigi nei vienas iš tautos neparagavo jokio maisto.</verse>
				<verse number="25">Ir visi iš šalies atėjo į mišką; ir buvo medus ant žemės.</verse>
				<verse number="26">Ir tautai atėjus į mišką, štai medus varvėjo; bet niekas nepridėjo rankos prie savo burnos; nes tauta bijojo priesaikos.</verse>
				<verse number="27">Bet Jonatanas negirdėjo, kai jo tėvas įpareigojo tautą su priesaika; todėl jis ištiesė galą lazdos, esančios jo rankoje, ir padažė jį į medaus korį ir pridėjo ranką prie savo burnos; ir jo akys prašvito.</verse>
				<verse number="28">Tada vienas iš tautos atsiliepdamas tarė: „Tavo tėvas griežtai įpareigojo tautą su priesaika, sakydamas: ‘Prakeiktas tebūna vyras, kuris šią dieną valgytų kokio maisto’. O tauta buvo nusilpusi“.</verse>
				<verse number="29">Tada Jonatanas tarė: „Mano tėvas sudrumstė šalį; meldžiu jus, žiūrėkite, kaip prašvito mano akys, kadangi paragavau truputį šito medaus.</verse>
				<verse number="30">Kaip juo labiau, jei šiandien tauta būtų laisvai prisivalgiusi iš jų priešų grobio, kurį jie rado; nes argi dabar nebūtų buvę daug didesnių žudynių tarp filistinų?</verse>
				<verse number="31">Ir tą dieną jie mušė filistinus nuo Michmašo iki Ajalono; ir tauta buvo labai nusilpusi.</verse>
				<verse number="32">Ir tauta bėgo prie grobio ir ėmė avis, jaučius ir veršius, ir juos pjovė ant žemės; ir tauta juos valgė su krauju.</verse>
				<verse number="33">Tada jie pranešė Sauliui, sakydami: „Štai tauta nusideda prieš VIEŠPATĮ, valgydami su krauju“. Ir jis tarė: „Jūs nusižengėte; atriskite man šią dieną didelį akmenį“.</verse>
				<verse number="34">Ir Saulius tarė: „Išsiskirstykite tarp tautos ir jiems sakykite: ‘Atveskite kiekvienas pas mane savo jautį ir kiekvienas savo avį ir čia juos papjaukite, ir valgykite; ir nenusidėkite prieš VIEŠPATĮ, valgydami su krauju“. Ir visa tauta tą naktį kiekvienas atvedė savo jautį su savimi ir juos ten papjovė.</verse>
				<verse number="35">Ir Saulius pastatė aukurą VIEŠPAČIUI; tas buvo pirmasis aukuras, kurį jis pastatė VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="36">Ir Saulius tarė: „Eikime žemyn naktį paskui filistinus ir juos apiplėškime iki ryto šviesos, ir nepalikime nei vieno iš jų“. Ir jie tarė: „Daryk viską, kas tau rodosi gera“. Tada kunigas tarė: „Prisiartinkime čia prie Dievo“.</verse>
				<verse number="37">Ir Saulius klausė Dievo patarimo: „Ar man eiti žemyn paskui filistinus? Ar juos atiduosi į Izraelio rankas?“ Bet jis tą dieną jam neatsakė.</verse>
				<verse number="38">Ir Saulius tarė: „Prisiartinkite čia visi tautos vadai; sužinokite ir pamatykite, kame šią dieną buvo šita nuodėmė.</verse>
				<verse number="39">Nes kaip VIEŠPATS gyvas, kuris gelbėja Izraelį, nors ji būtų mano sūnuje Jonatane, jis tikrai mirs“. Bet iš visos tautos nebuvo nei vieno, kuris jam atsakytų.</verse>
				<verse number="40">Tada jis tarė visam Izraeliui: „Jūs būkite vienoje pusėje, o aš ir mano sūnus Jonatanas būsime kitoje pusėje“. Ir tauta sakė Sauliui: „Daryk tai, kas tau atrodo gera“.</verse>
				<verse number="41">Taigi Saulius tarė VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui: „Duok tobulą burtą “. Ir buvo paimti Saulius ir Jonatanas; o tauta išsigelbėjo.</verse>
				<verse number="42">Ir Saulius tarė: „Meskite burtą tarp manęs ir mano sūnaus Jonatano“. Ir buvo paimtas Jonatanas.</verse>
				<verse number="43">Tada Saulius tarė Jonatanui: „Pasakyk man, ką tu padarei“. O Jonatanas, jam sakydamas, tarė: „Aš tik paragavau truputį medaus galu lazdos, buvusios mano rankoje, ir štai aš turiu mirti“.</verse>
				<verse number="44">Ir Saulius atsakė: „Tegul Dievas padaro taip ir dar daugiau; nes tu tikrai mirsi, Jonatanai“.</verse>
				<verse number="45">O tauta tarė Sauliui: „Ar turėtų mirti Jonatanas, kuris įvykdė šitą didelį išgelbėjimą Izraelyje? Apsaugok Dieve; kaip VIEŠPATS gyvas, nei vienas jo galvos plaukas nenukris žemėn; nes su Dievu jis šią dieną veikė“. Taip tauta išgelbėjo Jonataną, kad jis nemirė.</verse>
				<verse number="46">Paskui Saulius nuėjo aukštyn, nebesekdamas filistinų; o filistinai nuėjo į savo vietą.</verse>
				<verse number="47">Taigi Saulius ėmė karalystę Izraeliui valdyti ir kiekvienoje pusėje kovojo prieš visus savo priešus: prieš Moabą, prieš Amono vaikus, prieš Edomą, prieš Cobos karalius ir prieš filistinus; ir kur tik jis pasisukdavo, jis juos vargindavo.</verse>
				<verse number="48">Ir jis surinko kariuomenę ir sumušė amalekus, ir išgelbėjo Izraelį iš rankų tų, kurie jį apiplėšė.</verse>
				<verse number="49">Na, o Sauliaus sūnūs buvo Jonatanas, Išvis ir Malki-Šūva; o jo dviejų dukterų vardai buvo šitie: pirmagimės vardas Meraba, o jaunesniosios vardas Mikala;</verse>
				<verse number="50">o Sauliaus žmonos vardas buvo Ahinoama, Achimaaco duktė; o jo kariuomenės vado vardas buvo Abneras, Sauliaus dėdės Nero sūnus.</verse>
				<verse number="51">O Sauliaus tėvas buvo Kišas; o Abnero tėvas Neras buvo Abielio sūnus.</verse>
				<verse number="52">Ir per visas Sauliaus dienas buvo smarkus karas prieš filistinus; ir kai Saulius pamatydavo kokį stiprų vyrą ar kokį narsų vyrą, jis paimdavo jį pas save.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Samuelis dar tarė Sauliui: „VIEŠPATS mane siuntė tavęs patepti, kad būtum karaliumi jo tautai, Izraeliui; taigi dabar klausyk VIEŠPATIES žodžių balso.</verse>
				<verse number="2">Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: ‘Aš atsiminiau tai, ką Amalekas padarė Izraeliui, kaip jis tykojo jo kelyje, kai tas ėjo aukštyn iš Egipto.</verse>
				<verse number="3">Eik dabar, sumušk Amaleką ir visiškai sunaikink viską, ką jie turi, ir jų nesigailėk; bet išžudyk tiek vyrus, tiek moteris, kūdikius ir žinduklius, jaučius ir avis, kupranugarius ir asilus’“.</verse>
				<verse number="4">Ir Saulius surinko tautą ir juos suskaičiavo Telaime, du šimtus tūkstančių pėstininkų ir dešimt tūkstančių Judos vyrų.</verse>
				<verse number="5">Ir Saulius atėjo į Amaleko miestą ir tykojo slėnyje.</verse>
				<verse number="6">Ir Saulius pasakė kenitams: „Eikite, pasitraukite, eikite žemyn iš amalekiečių tarpo, kad nesunaikinčiau jūsų su jais; nes jūs parodėte gerumą visiems Izraelio vaikams, kai jie atėjo aukštyn iš Egipto“. Taip kenitai pasitraukė iš amalekiečių tarpo.</verse>
				<verse number="7">Ir Saulius mušė amalekiečius, nuo Havilos einant iki Šūro, esančio priešais Egiptą.</verse>
				<verse number="8">Ir jis paėmė amalekiečių karalių Agagą gyvą, o visą tą tautą visiškai sunaikino kalavijo ašmenimis.</verse>
				<verse number="9">Bet Saulius ir tauta pasigailėjo Agago ir geriausių avių bei jaučių, ir peniukšlių, ir avinėlių, ir visko, kas buvo gera, ir nenorėjo jų visiškai sunaikinti; bet viską, kas buvo bjauru ir atmestina, tai jie visiškai sunaikino.</verse>
				<verse number="10">Tada VIEŠPATIES žodis atėjo Samueliui, sakydamas:</verse>
				<verse number="11">„Gailiuosi, kad paskyriau Saulių būti karaliumi; nes jis nusigręžė nuo sekimo paskui mane ir neįvykdė mano įsakymų“. Ir tai nuliūdino Samuelį; ir jis šaukėsi VIEŠPATIES visą naktį.</verse>
				<verse number="12">Ir Samueliui anksti rytą atsikėlus Sauliaus pasitikti, Samueliui buvo pranešta, sakant: „Saulius atėjo į Karmelį, ir štai jis pastatė sau vietą ir pavaikščiojęs nuėjo toliau ir atėjo žemyn į Gilgalą“.</verse>
				<verse number="13">Ir Samuelis atėjo pas Saulių; ir Saulius jam tarė: „Būk VIEŠPATIES palaimintas; aš įvykdžiau VIEŠPATIES įsakymą“.</verse>
				<verse number="14">O Samuelis tarė: „Tai ką reiškia šitas avių bliovimas mano ausyse ir jaučių baubimas, kurį aš girdžiu?“</verse>
				<verse number="15">Ir Saulius tarė: „Iš amalekiečių jie atvedė juos; nes tauta pasigailėjo geriausių iš avių ir jaučių, kad aukotų VIEŠPAČIUI, tavo Dievui; o visa kita mes visiškai sunaikinome“.</verse>
				<verse number="16">Tada Samuelis tarė Sauliui: „Palauk, o aš tau pasakysiu, ką VIEŠPATS šiąnakt man kalbėjo“. Ir jis jam tarė: „Kalbėk“.</verse>
				<verse number="17">Ir Samuelis tarė: „Kai buvai mažas savo akyse, argi nebuvai paskirtas Izraelio genčių galva, ir argi VIEŠPATS tavęs nepatepė Izraelio karaliumi?</verse>
				<verse number="18">Ir VIEŠPATS tave siuntė į kelionę ir tarė: ‘Eik ir visiškai sunaikink tuos nusidėjėlius amalekiečius ir kovok prieš juos, kol jie bus sunaikinti.</verse>
				<verse number="19">Tai kodėl nepaklusai VIEŠPATIES balsui, bet nulėkei prie grobio ir padarei pikta VIEŠPATIES akyse?“</verse>
				<verse number="20">O Saulius tarė Samueliui: „Taip, aš paklusau VIEŠPATIES balsui ir ėjau keliu, kuriuo VIEŠPATS mane siuntė, ir atvedžiau Amaleko karalių Agagą, o amalekiečius visiškai sunaikinau.</verse>
				<verse number="21">Bet tauta paėmė iš grobio avių ir jaučių, geriausių iš to, kas turėjo būti visiškai sunaikinta, kad aukotų VIEŠPAČIUI, tavo Dievui, Gilgale“.</verse>
				<verse number="22">O Samuelis tarė: „Argi VIEŠPATS gėrisi deginamosiomis aukomis ir kitomis aukomis taip didžiai, kaip ir paklusnumu VIEŠPATIES žodžiui? Štai paklusti yra geriau už auką, ir klausyti yra geriau už avinų taukus.</verse>
				<verse number="23">Nes maištavimas yra kaip raganavimo nuodėmė, o užsispyrimas – kaip neteisybė ir stabmeldystė. Kadangi tu atmetei VIEŠPATIES žodį, tai ir jis tave atmetė, kad nebūtum karaliumi“.</verse>
				<verse number="24">Ir Saulius tarė Samueliui: „Aš nusidėjau; nes nusižengiau VIEŠPATIES įsakymui ir tavo žodžiams; nes aš bijojau tautos ir paklusau jų balsui.</verse>
				<verse number="25">Todėl dabar, meldžiu tave, atleisk mano nuodėmę ir grįžk su manimi, kad pagarbinčiau VIEŠPATĮ“.</verse>
				<verse number="26">O Samuelis tarė Sauliui: „Negrįšiu su tavimi; nes tu atmetei VIEŠPATIES žodį, o VIEŠPATS atmetė tave, kad nebūtum karaliumi Izraeliui“.</verse>
				<verse number="27">Ir Samueliui apsisukus eiti šalin, jis nutvėrė jo apsiausto skverną, ir tas suplyšo.</verse>
				<verse number="28">O Samuelis jam tarė: „VIEŠPATS šią dieną atplėšė nuo tavęs Izraelio karalystę ir davė ją tavo artimui, geresniam už tave.</verse>
				<verse number="29">Be to, Izraelio Stiprybė nemeluos ir nepersigalvos; nes jis ne žmogus, kad persigalvotų“.</verse>
				<verse number="30">Tada jis tarė: „Aš nusidėjau; tačiau dabar, meldžiu tave, pagerbk mane mano tautos vyresniųjų akivaizdoje ir Izraelio akivaizdoje ir grįžk su manimi, kad pagarbinčiau VIEŠPATĮ, tavo Dievą“.</verse>
				<verse number="31">Taigi Samuelis grįžo paskui Saulių; o Saulius pagarbino VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="32">Tada Samuelis tarė: „Atveskite čia pas mane amalekiečių karalių Agagą“. O Agagas atėjo pas jį tyliai. Ir Agagas sakė: „Tikrai mirties kartumas praėjęs“.</verse>
				<verse number="33">O Samuelis tarė: „Kaip tavo kalavijas padarė moteris bevaikes, taip ir tavo motina bus bevaikė tarp moterų“. Ir Samuelis sukapojo Agagą į gabalus VIEŠPATIES akivaizdoje Gilgale.</verse>
				<verse number="34">Paskui Samuelis nuėjo į Ramą; o Saulius nuėjo aukštyn į savo namus, į Sauliaus Gibėją.</verse>
				<verse number="35">Ir Samuelis daugiau nebeatėjo pasimatyti su Sauliumi iki savo mirties dienos; tačiau Samuelis liūdėjo dėl Sauliaus; o VIEŠPATS gailėjosi, kad buvo padaręs Saulių Izraelio karaliumi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS tarė Samueliui: „Kaip ilgai liūdėsi dėl Sauliaus, nes atmečiau jį, kad nekaraliautų Izraeliui? Pripildyk savo ragą aliejaus ir eik, aš tave pasiųsiu pas betliejietį Jesę; nes iš jo sūnų parūpinau sau karalių“.</verse>
				<verse number="2">O Samuelis tarė: „Kaip aš galiu eiti? Jei Saulius tai išgirs, jis mane nužudys“. Ir VIEŠPATS tarė: „Paimk su savimi telyčią ir sakyk: ‘Atėjau VIEŠPAČIUI aukoti.</verse>
				<verse number="3">Ir pasikviesk Jesę prie aukos, o aš tau parodysiu, ką turėsi daryti; ir patepk man tą, kurį tau įvardysiu“.</verse>
				<verse number="4">Ir Samuelis padarė tai, ką VIEŠPATS kalbėjo, ir atėjo į Betliejų. O miesto vyresnieji drebėjo dėl jo atėjimo ir tarė: „Ar taikingai ateini?“</verse>
				<verse number="5">O jis tarė: „Taikingai; aš atėjau VIEŠPAČIUI aukoti; pasišvęskite ir ateikite su manimi prie aukos. Ir jis pašventė Jesę bei jo sūnus ir juos pakvietė prie aukos.</verse>
				<verse number="6">Ir įvyko, kai jie atėjo, jis pažiūrėjo į Eliabą ir tarė: „Tikrai jo akivaizdoje yra VIEŠPATIES pateptasis“.</verse>
				<verse number="7">Bet VIEŠPATS tarė Samueliui: Nežiūrėk į jo veidą ar į jo aukštą ūgį; nes jį atmečiau; nes VIEŠPATS mato ne taip, kaip žmogus mato; nes žmogus žiūri į išorę, bet VIEŠPATS žiūri į širdį“.</verse>
				<verse number="8">Paskui Jesė pašaukė Abinadabą ir jam davė praeiti Samuelio akivaizdoje. Ir jis tarė: „Nei šito VIEŠPATS neišsirinko“.</verse>
				<verse number="9">Po to Jesė liepė praeiti Šamai. O jis tarė: „Nei šito VIEŠPATS neišsirinko“.</verse>
				<verse number="10">Vėlgi Jesė liepė praeiti savo septyniems sūnums Samuelio akivaizdoje. O Samuelis tarė Jesei: „VIEŠPATS šitų neišsirinko“.</verse>
				<verse number="11">Ir Samuelis tarė Jesei: „Ar čia visi tavo vaikai?“ O jis tarė: „Dar liko jauniausiasis, bet štai, jis gano avis“. Ir Samuelis tarė Jesei: „Siųsk ir atvesk jį; nes mes nesusėsime, kol jis čia neateis“.</verse>
				<verse number="12">Ir jis pasiuntė ir jį įvedė. Na, o jis buvo rausvas, gražaus veido ir dailus pažiūrėti. Ir VIEŠPATS tarė: „Kelkis, patepk jį; nes tai yra jis“.</verse>
				<verse number="13">Tada Samuelis paėmė ragą aliejaus ir patepė jį tarp jo brolių; ir VIEŠPATIES Dvasia atėjo ant Dovydo nuo tos dienos ir po to. Taigi Samuelis pakilo ir ėjo į Ramą.</verse>
				<verse number="14">Bet VIEŠPATIES Dvasia pasitraukė nuo Sauliaus, ir pikta dvasia nuo VIEŠPATIES neramino jį.</verse>
				<verse number="15">Ir Sauliaus tarnai jam tarė: „Štai dabar pikta dvasia nuo Dievo neramina tave.</verse>
				<verse number="16">Tegul mūsų viešpats dabar įsako savo tarnams, esantiems tavo akivaizdoje, paieškoti vyro, sumaniai grojančio arfa; ir įvyks, kai tik pikta dvasia iš Dievo bus ant tavęs, tada jis pagros savo ranka, ir tau bus gerai“.</verse>
				<verse number="17">Ir Saulius tarė savo tarnams: „Parūpinkite man dabar vyrą, mokantį gerai groti, ir atveskite jį pas mane“.</verse>
				<verse number="18">Tada vienas iš tarnų atsiliepdamas tarė: „Štai mačiau betliejiečio Jesės sūnų, sumaniai grojantį, galingą narsuolį, karo vyrą, protingą reikaluose ir gražų vyrą, ir VIEŠPATS yra su juo“.</verse>
				<verse number="19">Todėl Saulius siuntė pasiuntinius pas Jesę ir sakė: „Atsiųsk man savo sūnų Dovydą, esantį prie avių“.</verse>
				<verse number="20">Ir Jesė paėmė asilą, užkrautą duona, vyno indą, ožiuką, ir siuntė juos Sauliui per savo sūnų Dovydą.</verse>
				<verse number="21">Ir Dovydas atėjo pas Saulių ir stovėjo jo akivaizdoje; ir jis jį labai pamilo; ir jis tapo jo ginklanešiu.</verse>
				<verse number="22">Ir Saulius siuntė pas Jesę, sakydamas: „Leisk Dovydui, meldžiu tave, stovėti mano akivaizdoje; nes jis rado palankumą mano akyse“.</verse>
				<verse number="23">Ir įvyko, kai pikta dvasia iš Dievo būdavo ant Sauliaus, Dovydas tada paimdavo arfą ir grodavo savo ranka; taip Saulius atsigaivindavo, ir jam būdavo gerai, ir nuo jo atsitraukdavo pikta dvasia.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Na, o filistinai surinko savo kariuomenes mūšiui ir susirinko Judai priklausančiame Soche, ir stovyklavo tarp Socho ir Azekos, Efes-Damime.</verse>
				<verse number="2">O Saulius ir Izraelio vyrai susirinkę stovyklavo šalia Elos slėnio ir išsirikiavo mūšiui prieš filistinus.</verse>
				<verse number="3">O filistinai stovėjo ant kalno vienoje pusėje, o Izraelis stovėjo ant kalno kitoje pusėje, o tarp jų buvo slėnis.</verse>
				<verse number="4">Ir iš filistinų stovyklos išėjo kovotojas, vardu Galijotas, iš Gato, kurio ūgis buvo šešios uolektys ir vienas sprindis.</verse>
				<verse number="5">Ir jis turėjo vario šalmą ant savo galvos ir buvo apsišarvavęs šarvuotais marškiniais; o marškinių svoris buvo penki tūkstančiai šekelių vario.</verse>
				<verse number="6">Ir jis turėjo vario antblauzdžius ant savo kojų ir vario skydą tarp savo pečių.</verse>
				<verse number="7">Ir jo ieties kotas buvo kaip audėjo riestuvas; o jo ieties antgalis svėrė šešis šimtus šekelių geležies; o pirma jo ėjo skydo nešiotojas.</verse>
				<verse number="8">Ir jis sustojo ir šaukė Izraelio kariuomenėms, jiems tardamas: „Kodėl išėjote išsirikiuoti savo mūšiui? Ar aš ne filistinas, o jūs ar ne Sauliui tarnai? Išsirinkite sau vyrą, ir tegul jis ateina žemyn pas mane.</verse>
				<verse number="9">Jei jis pajėgs kovoti su manimi ir mane užmušti, tada mes būsime jūsų tarnai; bet jei aš jį nugalėsiu ir jį užmušiu, tada jūs būsite mūsų tarnai ir mums tarnausite“.</verse>
				<verse number="10">Ir filistinas tarė: „Šią dieną aš metu iššūkį Izraelio kariuomenėms; duokite man vyrą, kad kovotume kartu“.</verse>
				<verse number="11">Saulius ir visas Izraelis, išgirdę šituos filistino žodžius, išsigando ir labai bijojo.</verse>
				<verse number="12">Na, o Dovydas buvo sūnus to efratiečio iš Judos Betliejaus, kurio vardas buvo Jesė; ir jis turėjo aštuonis sūnus; ir Sauliaus dienomis tas vyras buvo senas tarp vyrų.</verse>
				<verse number="13">Ir trys vyresnieji Jesės sūnūs nuėję sekė paskui Saulių į mūšį; o vardai jo trijų sūnų, kurie ėjo į mūšį, buvo pirmagimis Eliabas, kitas po jo – Abinadabas, o trečiasis – Šama.</verse>
				<verse number="14">O Dovydas buvo jauniausiasis; ir trys vyresnieji ėjo paskui Saulių.</verse>
				<verse number="15">Bet Dovydas nueidavo ir sugrįždavo iš Sauliaus savo tėvo avių ganyti Betliejuje.</verse>
				<verse number="16">O tas filistinas ryte ir vakare prisiartindavo ir prisistatydavo per keturiasdešimt dienų.</verse>
				<verse number="17">Ir Jesė tarė savo sūnui Dovydui: „Na, paimk savo broliams efą šitų paskrudintų grūdų bei šituos dešimt kepalų ir bėk į stovyklą pas savo brolius;</verse>
				<verse number="18">ir nunešk šituos dešimt sūrių jų tūkstančio vadui ir pažiūrėk, kaip sekasi tavo broliams, ir paimk jų užstatą“.</verse>
				<verse number="19">Na, o Saulius ir jie, ir visi Izraelio vyrai buvo Elos slėnyje, kovojo su filistinais.</verse>
				<verse number="20">Ir Dovydas atsikėlė anksti rytą, paliko avis pas sargą, paėmė ir nuėjo, kaip Jesė jam buvo įsakęs; ir jis atėjo į apkasą, kai kariuomenė buvo beišeinanti kovoti ir šaukė į mūšį.</verse>
				<verse number="21">Nes Izraelis ir filistinai išsirikiavo mūšiui, kariuomenė prieš kariuomenę.</verse>
				<verse number="22">O Dovydas savo naštą paliko naštos sargo rankose ir nubėgo į kariuomenę, ir atėjęs pasveikino savo brolius.</verse>
				<verse number="23">Ir jam su jais kalbant, štai atėjo aukštyn kovotojas, filistinas iš Gato, vardu Galijotas, iš filistinų kariuomenių, ir kalbėjo pagal tuos pačius žodžius, o Dovydas juos išgirdo.</verse>
				<verse number="24">O visi Izraelio vyrai, pamatę tą vyrą, bėgo nuo jo ir labai bijojo.</verse>
				<verse number="25">Ir Izraelio vyrai tarė: „Ar matėte tą vyrą, atėjusį aukštyn? Jis tikrai yra atėjęs aukštyn mesti Izraeliui iššūkį; ir bus, kad, kas jį užmuš, tą karalius praturtins dideliais turtais ir jam duos savo dukterį, ir jo tėvo namus padarys laisvus Izraelyje“.</verse>
				<verse number="26">Ir Dovydas kalbėjo šalia jo stovintiems vyrams, sakydamas: „Kas bus padaryta tam vyrui, kuris užmuš šitą filistiną ir pašalins priekaištą nuo Izraelio? Nes kas yra tas neapipjaustytas filistinas, kad jis mestų iššūkį gyvojo Dievo kariuomenėms?“</verse>
				<verse number="27">Ir tauta jam atsakė taip, sakydama: „Taip bus daroma tam vyrui, kuris jį užmuš“.</verse>
				<verse number="28">O jo vyriausiasis brolis Eliabas išgirdo jį kalbant vyrams; ir Eliabo pyktis užsidegė prieš Dovydą, ir jis tarė: „Kodėl atėjai čia žemyn ir pas ką palikai keletą tų avių dykumoje? Žinau tavo išdidumą ir tavo širdies nelabumą; nes tu atėjai žemyn, kad pamatytum mūšį“.</verse>
				<verse number="29">Ir Dovydas tarė: „Ką gi dabar padariau? Ar nėra priežasties?“</verse>
				<verse number="30">Ir jis pasuko nuo jo prie kito ir taip pat kalbėjo; o tauta vėl jam atsakė, kaip ir pirma.</verse>
				<verse number="31">O kai buvo išgirsti žodžiai, kuriuos Dovydas kalbėjo, jie atpasakojo juos Sauliaus akivaizdoje; ir jis išsiuntė jį atvesti.</verse>
				<verse number="32">Ir Dovydas tarė Sauliui: „Nei vieno širdis tenenusilpsta dėl jo; tavo tarnas eis ir kovos su šituo filistinu“.</verse>
				<verse number="33">O Saulius tarė Dovydui: „Tu nepajėgus eiti prieš šitą filistiną kovoti su juo; nes tu esi tik jaunuolis, o jis yra karo vyras nuo pat savo jaunystės“.</verse>
				<verse number="34">O Dovydas tarė Sauliui: „Tavo tarnas saugojo savo tėvo avis, ir ateidavo liūtas, ir meška, ir paimdavo avinėlį iš kaimenės;</verse>
				<verse number="35">o aš eidavau jam iš paskos, jį sumušdavau ir išgelbėdavau jį iš jo nasrų; o kai jis pakildavo prieš mane, aš jį nutverdavau jam už barzdos ir jį mušdamas užmušdavau.</verse>
				<verse number="36">Tavo tarnas užmušė tiek liūtą, tiek mešką; o šitas neapipjaustytas filistinas bus kaip vienas iš jų, nes jis metė iššūkį gyvojo Dievo kariuomenėms“.</verse>
				<verse number="37">Dovydas toliau sakė: „VIEŠPATS, kuris mane išvadavo iš liūto letenos ir iš meškos letenos, mane išvaduos iš šito filistino rankos“. Ir Saulius tarė Dovydui: „Eik, ir VIEŠPATS tebūna su tavimi“.</verse>
				<verse number="38">Ir Saulius apvilko Dovydą savo šarvais, ir jis uždėjo vario šalmą jam ant galvos; taip pat jis apvilko jį šarviniais marškiniais.</verse>
				<verse number="39">Ir Dovydas prisijuosė kalaviją prie savo šarvų ir bandė eiti; nes jis nebuvo jų išmėginęs. Ir Dovydas tarė Sauliui: „Aš negaliu eiti su šitais; nes nesu jų išmėginęs“. Ir Dovydas juos nusiėmė nuo savęs.</verse>
				<verse number="40">Ir jis pasiėmė į ranką savo lazdą, pasirinko iš upelio penkis glotnius akmenis ir juos įdėjo į piemens maišelį, kurį jis turėjo, tai yra į kelionmaišį; o jo rankoje buvo jo mėtyklė; ir jis artinosi prie filistino.</verse>
				<verse number="41">Ir filistinas ateidamas artinosi prie Dovydo; o vyras, kuris nešė skydą, ėjo pirma jo.</verse>
				<verse number="42">Ir filistinas, pažvelgęs aplink ir pamatęs Dovydą, žiūrėjo į jį su panieka; nes jis tebuvo jaunuolis, rausvas ir gražaus veido.</verse>
				<verse number="43">Ir filistinas tarė Dovydui: „Ar aš šuo, kad ateini pas mane su lazdomis?“ Ir filistinas keikė Dovydą savo dievais.</verse>
				<verse number="44">Ir filistinas tarė Dovydui: „Eikš pas mane ir aš įduosiu tavo kūną dangaus skrajūnams ir lauko žvėrims“.</verse>
				<verse number="45">Tada Dovydas tarė filistinui: „Tu ateini pas mane su kalaviju, ietimi ir skydu; bet aš ateinu pas tave vardu kariuomenių VIEŠPATIES, Izraelio kariuomenių Dievo, kuriam tu metei įššūkį.</verse>
				<verse number="46">Šią dieną VIEŠPATS tave atiduos į mano rankas; aš tave sumušiu ir nuimsiu nuo tavęs tavo galvą; ir šią dieną filistinų kariuomenės lavonus duosiu oro skrajūnams ir laukiniams žemės žvėrims; kad visa žemė žinotų, kad Izraelyje yra Dievas.</verse>
				<verse number="47">Ir visas šitas susirinkimas žinos, kad VIEŠPATS gelbėja ne kalaviju ir ietimi; nes mūšis yra VIEŠPATIES, ir jis atiduos jus į mūsų rankas“.</verse>
				<verse number="48">Ir įvyko, kai filistinas pakilo ir ateidamas artinosi Dovydo pasitikti, tada Dovydas pasiskubino ir bėgo link kariuomenės filistino pasitikti.</verse>
				<verse number="49">Ir Dovydas, įkišęs ranką į savo maišelį ir iš ten paėmęs akmenį, sviedė jį mėtykle ir kirto filistinui į kaktą, kad akmuo įsmigo jam į kaktą; ir jis pargriuvo veidu į žemę.</verse>
				<verse number="50">Taip Dovydas nugalėjo filistiną mėtykle ir akmeniu, ir kirto filistinui, ir jį užmušė; bet nebuvo kalavijo Dovydo rankoje.</verse>
				<verse number="51">Todėl Dovydas nubėgo, atsistojo ant filistino, paėmė jo kalaviją, ištraukė jį iš jo makšties ir jį nužudė, ir juo nukirto jam galvą. O filistinai, pamatę, kad jų kovotojas miręs, pabėgo.</verse>
				<verse number="52">O Izraelio ir Judos vyrai pakilo ir šaukė, ir vijosi filistinus iki ten, kur einama į slėnį ir iki Ekrono vartų. Ir filistinų sužeistieji krito prie kelio į Šaaraimą, iki Gato ir iki Ekrono.</verse>
				<verse number="53">Ir Izraelio vaikai sugrįžo nuo vijimosi paskui filistinus ir apiplėšė jų palapines.</verse>
				<verse number="54">O Dovydas, paėmęs filistino galvą, atnešė ją į Jeruzalę; bet jo ginklus padėjo į savo palapinę.</verse>
				<verse number="55">Ir kai Saulius pamatė Dovydą, išeinant prieš filistiną, jis tarė kariuomenės vadui Abnerui: „Abnerai, kieno sūnus yra tas jaunuolis?“ Ir Abneras tarė: „Kaip gyva tavo siela, o karaliau, aš nežinau“.</verse>
				<verse number="56">O karalius tarė: „Paklausk, kieno sūnus tas jaunuolis“.</verse>
				<verse number="57">Ir kai Dovydas sugrįžo po filistino nužudymo, Abneras ėmė jį ir atvedė jį Sauliaus akivaizdon su filistino galva jo rankoje.</verse>
				<verse number="58">Ir Saulius jam tarė: „Kieno tu sūnus, jaunuoli?“ O Dovydas atsakė: „Aš esu tavo tarno betliejiečio Jesės sūnus“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Ir įvyko, kad, jam baigus kalbėti su Sauliumi, Jonatano siela prisirišo prie Dovydo sielos, ir Jonatanas mylėjo jį kaip savo paties sielą.</verse>
				<verse number="2">Ir tą dieną Saulius jį paėmė ir jam nebeleido eiti į jo tėvo namus.</verse>
				<verse number="3">Tada Jonatanas padarė sandorą su Dovydu, nes jis mylėjo jį kaip savo paties sielą.</verse>
				<verse number="4">Ir Jonatanas nusivilko apsiaustą, kuris buvo ant jo, ir jį davė Dovydui, taip pat savo drabužius, net iki savo kalavijo, iki savo lanko ir iki savo diržo.</verse>
				<verse number="5">Ir Dovydas išeidavo, kur tik Saulius jį pasiųsdavo, ir išmintingai elgdavosi; ir Saulius jį paskyrė karo vyrų vadovu, ir jis buvo priimtinas visos tautos akyse ir taip pat Sauliaus tarnų akyse.</verse>
				<verse number="6">Ir jiems ateinant, Dovydui grįžtant nuo filistino nužudymo, įvyko, kad moterys išėjo iš visų Izraelio miestų dainuodamos ir šokdamos karaliaus Sauliaus pasitikti su būgneliais, su džiaugsmu ir su muzikos instrumentais.</verse>
				<verse number="7">Ir moterys atsakė viena kitai grodamos ir sakė: „Saulius nužudė savo tūkstančius, o Dovydas savo dešimtis tūkstančių“.</verse>
				<verse number="8">Ir Saulius labai užsirūstino, ir jam nepatiko šitas pasakymas; ir jis tarė: „Dovydui jos priskyrė dešimtis tūkstančių, o man tepriskyrė tūkstančius; ir ko jam betrūksta, tai tik karalystės“.</verse>
				<verse number="9">Ir nuo tos dienos ir toliau Saulius nenuleido nuo Dovydo akių.</verse>
				<verse number="10">Ir įvyko rytojaus dieną, kad pikta dvasia iš Dievo atėjo ant Sauliaus, ir jis pranašavo namų viduje; o Dovydas grojo savo ranka, kaip kitais kartais; o Sauliaus rankoje buvo ietis.</verse>
				<verse number="11">Ir Saulius sviedė ietį; nes jis sakė: „Prismeigsiu ja Dovydą prie sienos“. O Dovydas du kartus išsisuko nuo jo akivaizdos.</verse>
				<verse number="12">Ir Saulius bijojo Dovydo, nes VIEŠPATS buvo su juo, o nuo Sauliaus buvo atsitraukęs.</verse>
				<verse number="13">Todėl Saulius pašalino jį nuo savęs ir paskyrė jį savo vadu tūkstančiui; ir jis išeidavo ir įeidavo tautos priešakyje.</verse>
				<verse number="14">Ir Dovydas išmintingai elgėsi visuose savo keliuose; ir VIEŠPATS buvo su juo.</verse>
				<verse number="15">Todėl Saulius, matydamas, kad jis elgiasi labai išmintingai, bijojo jo.</verse>
				<verse number="16">Tačiau visas Izraelis ir Juda mylėjo Dovydą, nes jis išeidavo ir įeidavo jų priešakyje.</verse>
				<verse number="17">Ir Saulius tarė Dovydui: „Štai mano vyresnioji duktė Meraba, ją tau duosiu į žmonas; tik būk man narsus ir kovok VIEŠPATIES kovas“. Nes Saulius tarė: „Tegul ne mano ranka būna ant jo, bet tegul ant jo būna filistinų ranka“.</verse>
				<verse number="18">Ir Dovydas tarė Sauliui: „Kas aš ir kas yra mano gyvybė ar mano tėvo šeima Izraelyje, kad būčiau karaliaus žentu?“</verse>
				<verse number="19">Tačiau įvyko tuo laiku, kai Sauliaus duktė Meraba turėjo būti duota Dovydui, ji buvo duota meholiečiui Adrieliui į žmonas.</verse>
				<verse number="20">Ir Sauliaus duktė Mikalė pamilo Dovydą; ir tai pranešė Sauliui, ir tai jam patiko.</verse>
				<verse number="21">Ir Saulius tarė: „Aš jam duosiu ją, kad ji jam būtų žabangos, ir kad filistinų ranka būtų prieš jį. Todėl Saulius tarė Dovydui: „Tu šią dieną būsi mano žentu su viena iš dviejų“.</verse>
				<verse number="22">Ir Saulius įsakė savo tarnams, sakydamas: „Slaptai kalbėkite Dovydui, sakydami: ‘Štai karalius tavimi gėrisi, ir visi jo tarnai myli tave; taigi dabar būk karaliaus žentu’“.</verse>
				<verse number="23">Ir Sauliaus tarnai kalbėjo šituos žodžius Dovydui į ausis. O Dovydas tarė: „Ar jums atrodo lengva būti karaliaus žentu, turint omenyje, kad aš esu neturtingas ir negerbiamas žmogus?“</verse>
				<verse number="24">Ir Sauliaus tarnai jam pranešė, sakydami: „Šitaip Dovydas kalbėjo“.</verse>
				<verse number="25">Ir Saulius tarė: „Taip sakykite Dovydui: ‘Karalius nenori jokio kraičio, o tik šimto filistinų apyvarpių, kad būtų atkeršyta karaliaus priešams’“. Bet Saulius galvojo, kad privers Dovydą kristi nuo filistinų rankų.</verse>
				<verse number="26">Ir kai jo tarnai pranešė Dovydui šituos žodžius, Dovydui labai patiko būti karaliaus žentu; o dienos dar nebuvo pasibaigusios.</verse>
				<verse number="27">Todėl Dovydas pakilęs nuėjo, jis ir jo vyrai, ir užmušė iš filistinų du šimtus vyrų; ir Dovydas atnešė jų apyvarpes ir pilną jų skaičių jie padavė karaliui, kad jis būtų karaliaus žentas. Ir Saulius jam davė savo dukterį Mikalę į žmonas.</verse>
				<verse number="28">Ir Saulius matė ir žinojo, kad VIEŠPATS buvo su Dovydu ir kad Mikalė, Sauliaus duktė, jį mylėjo.</verse>
				<verse number="29">Ir Saulius dar labiau bijojo Dovydo; ir Saulius tapo nuolatiniu Dovydo priešu.</verse>
				<verse number="30">Tada išėjo filistinų kunigaikščiai; ir įvyko, jog jiems išėjus Dovydas elgėsi daug išmintingiau už visus Sauliaus tarnus; taip, kad jo vardas buvo labai gerbiamas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Ir Saulius kalbėjo savo sūnui Jonatanui ir visiems savo tarnams, kad jie nužudytų Dovydą.</verse>
				<verse number="2">Bet Sauliaus sūnus Jonatanas labai gėrėjosi Dovydu; ir Jonatanas pranešė Dovydui, sakydamas: „Mano tėvas Saulius siekia tave nužudyti; todėl dabar, meldžiu tave, saugokis iki ryto, lik slaptoje vietoje ir pasislėpk;</verse>
				<verse number="3">o aš išėjęs stovėsiu šalia savo tėvo ant lauko, kur tu esi, ir kalbėsiu apie tave savo tėvui; ir, ką pamatęs, tau tai pranešiu“.</verse>
				<verse number="4">Jonatanas gerai kalbėjo apie Dovydą savo tėvui Sauliui ir jam tarė: „Tenenusideda karalius prieš savo tarną, Dovydą; kadangi jis prieš tave nenusidėjo, ir kadangi jo darbai tau buvo labai geri;</verse>
				<verse number="5">nes jis padėjo savo gyvybę į savo rankas ir užmušė filistiną, ir VIEŠPATS įvykdė didelį išgelbėjimą visam Izraeliui; tu tai matei ir džiaugeis; tai kodėl nori nusidėti prieš nekaltą kraują, nužudydamas Dovydą be priežasties?“</verse>
				<verse number="6">Ir Saulius paklausė Jonatano balso; ir Saulius prisiekė: „Kaip VIEŠPATS gyvas, jis nebus nužudytas“.</verse>
				<verse number="7">Jonatanas pašaukė Dovydą, ir Jonatanas jam pranešė visus šituos dalykus. Ir Jonatanas atvedė Dovydą pas Saulių, ir jis buvo jo akivaizdoje, kaip ir praeityje.</verse>
				<verse number="8">Ir vėl buvo karas; ir Dovydas išėjo ir kovojo su filistinais, ir juos žudė didelėmis žudynėmis; ir jie bėgo nuo jo.</verse>
				<verse number="9">Ir pikta dvasia nuo VIEŠPATIES buvo ant Sauliaus, kai jis sėdėjo savo namuose su ietimi savo rankoje; o Dovydas grojo savo ranka.</verse>
				<verse number="10">Ir Saulius siekė ietimi prismeigti Dovydą prie sienos; bet jis paspruko iš Sauliaus akivaizdos, ir jis įsmeigė ietį į sieną; ir Dovydas pabėgo ir išsigelbėjo tą naktį.</verse>
				<verse number="11">Saulius dar siuntė pasiuntinius į Dovydo namus, kad jį stebėtų ir ryte jį nužudytų; ir Dovydo žmona Mikalė jam pranešė, sakydama: „Jei šiąnakt negelbėsi savo gyvybės, rytoj būsi nužudytas“.</verse>
				<verse number="12">Taigi Mikalė nuleido Dovydą pro langą; ir jis nuėjęs pabėgo ir išsigelbėjo.</verse>
				<verse number="13">O Mikalė, paėmusi atvaizdą, paguldė jį į lovą, jo priegalviui padėjo ožkos šerių pagalvę ir apklojo jį audeklu.</verse>
				<verse number="14">Ir kai Saulius atsiuntė pasiuntinius Dovydo suimti, ji tarė: „Jis serga“.</verse>
				<verse number="15">Ir Saulius vėl siuntė pasiuntinius Dovydo pamatyti, sakydamas: „Atneškite jį aukštyn su lova pas mane, kad nužudyčiau jį“.</verse>
				<verse number="16">Ir pasiuntiniams įėjus, štai lovoje buvo atvaizdas su ožkos šerių pagalve jo priegalviui.</verse>
				<verse number="17">Ir Saulius tarė Mikalei: „Kodėl mane taip apgavai ir išleidai mano priešą, kad jis išsigelbėtų?“ O Mikalė atsakė Sauliui: „Jis man sakė: ‘Paleisk mane; kodėl turėčiau nužudyti tave’?“</verse>
				<verse number="18">Taip Dovydas, pabėgęs ir išsigelbėjęs, atėjo pas Samuelį į Ramą ir jam papasakojo viską, ką Saulius jam buvo padaręs. Ir jis bei Samuelis nuėję apsigyveno Najote.</verse>
				<verse number="19">Ir Sauliui buvo pranešta, sakant: „Štai Dovydas yra Najote, Ramoje“.</verse>
				<verse number="20">Ir Saulius siuntė pasiuntinius Dovydo suimti; ir kai jie pamatė būrį pranašaujančių pranašų ir Samuelį stovintį, jiems paskirtą vadovauti, Dievo Dvasia buvo ant Sauliaus pasiuntinių, ir jie taip pat pranašavo.</verse>
				<verse number="21">Ir kai Sauliui tai buvo pranešta, jis siuntė kitus pasiuntinius, bet ir jie taip pat pranašavo. Ir Saulius vėl siuntė pasiuntinius trečią kartą, bet jie irgi pranašavo.</verse>
				<verse number="22">Po to ir jis ėjo į Ramą ir atėjo prie didžiojo šulinio, esančio Sechuve; ir jis paklausė, sakydamas: „Kur yra Samuelis ir Dovydas?“ Ir vienas tarė: „Štai jie yra Najote, Ramoje“.</verse>
				<verse number="23">Ir jis ėjo ten į Najotą Ramoje; ir Dievo Dvasia buvo taip pat ir ant jo, ir jis ėjo toliau ir pranašavo, kol atėjo į Najotą Ramoje.</verse>
				<verse number="24">Ir jis irgi nusivilko savo drabužius ir taip pat pranašavo Samuelio akivaizdoje, ir gulėjo nuogas visą tą dieną ir visą tą naktį. Todėl sako: „Ar ir Saulius yra tarp pranašų?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Ir Dovydas pabėgo iš Najoto Ramoje ir atėjęs tarė Jonatano akivaizdoje: „Ką aš padariau? Kokia yra mano neteisybė? Ir kokia mano nuodėmė tavo tėvo akivaizdoje, kad jis ieško mano gyvybės?“</verse>
				<verse number="2">Ir jis jam tarė: „Gink Dieve; tu nemirsi; štai mano tėvas nedarys nieko didelio ar menko, man to nepasakęs; ir kodėl mano tėvas turėtų slėpti nuo manęs šitą dalyką? Taip nėra“.</verse>
				<verse number="3">O Dovydas dar prisiekė ir tarė: „Tavo tėvas gerai žino, kad esu radęs malonę tavo akyse; ir jis sako: ‘Tegul Jonatanas to nežino, kad nesisielotų’; bet tikrai, kaip VIEŠPATS gyvas ir kaip gyva tavo siela, tarp manęs ir mirties yra tik žingsnis“.</verse>
				<verse number="4">Tada Jonatanas tarė Dovydui: „Aš tau padarysiu, ko tik trokšta tavo siela“.</verse>
				<verse number="5">Ir Dovydas tarė Jonatanui: „Štai rytoj yra jaunas mėnulis, ir aš turėsiu sėstis su karaliumi prie valgio; bet leisk man eiti, kad pasislėpčiau lauke iki trečios dienos vakaro.</verse>
				<verse number="6">Jei tavo tėvas tikrai manęs pasiges, tada sakyk: ‘Dovydas labai prašė manęs leidimo, kad galėtų nubėgti į savo miestą Betliejų; nes ten yra metinė auka visai šeimai’.</verse>
				<verse number="7">Jei jis taip sakys: ‘Gerai’; tai tavo tarnas turės ramybę; bet jei jis bus labai užsirūstinęs, tada žinok, kad jis yra numatęs pikta.</verse>
				<verse number="8">Todėl pasielk palankiai su savo tarnu; nes tu įtraukei savo tarną į VIEŠPATIES sandorą su tavimi; tačiau jei manyje yra neteisybė, tu pats nužudyk mane; nes kodėl turėtum mane nuvesti pas savo tėvą?“</verse>
				<verse number="9">Ir Jonatanas tarė: „Tai tebūna toli nuo tavęs; nes jei tikrai žinočiau, kad mano tėvas yra numatęs, kad tave ištiktų pikta, tai argi tau to nepraneščiau?“</verse>
				<verse number="10">Tada Dovydas tarė Jonatanui: „Kas man praneš? O ką, jei tavo tėvas šiurkščiai tau atsakys?“</verse>
				<verse number="11">Ir Jonatanas tarė Dovydui: „Eikš, išeikime ant lauko“. Ir jie abu išėjo ant lauko.</verse>
				<verse number="12">Ir Jonatanas tarė Dovydui: „O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, kai bet kuriuo laiku rytoj ar trečią dieną būsiu ištyręs savo tėvą, ir štai jei yra gerai dėl Dovydo, ir tada aš nesiųsiu pas tave ir tau nepranešiu;</verse>
				<verse number="13">tegul VIEŠPATS padaro Jonatanui taip ir dar daugiau; bet jei mano tėvui patiktų tau daryti pikta, tada aš tau tai pranešiu ir tave išleisiu, kad galėtum eiti ramybėje; ir VIEŠPATS tebūna su tavimi, kaip jis buvo su mano tėvu.</verse>
				<verse number="14">O tu man parodyk VIEŠPATIES gerumą ne tik kol dar esu gyvas, kad aš nemirčiau;</verse>
				<verse number="15">bet taip pat neatkirsk per amžius savo gerumo nuo mano namų, net ir tada, kai VIEŠPATS bus iškirtęs Dovydo priešus, kiekvieną nuo žemės paviršiaus“.</verse>
				<verse number="16">Taip Jonatanas sudarė sandorą su Dovydo namais, sakydamas: „Tegul VIEŠPATS to pareikalauja iš Dovydo priešų rankos“.</verse>
				<verse number="17">Ir Jonatanas vėl prisaikdino Dovydą, nes mylėjo jį; nes jis mylėjo jį, kaip mylėjo savo paties sielą.</verse>
				<verse number="18">Po to Jonatanas tarė Dovydui: „Rytoj jaunas mėnulis; ir tavęs pasiges, nes tavo vieta bus tuščia.</verse>
				<verse number="19">Ir išbuvęs tris dienas, greitai eik žemyn ir ateik į tą vietą, kurioje pasislėpei kai buvo vykdomas anas reikalas, ir pasilik šalia Ezelio akmens.</verse>
				<verse number="20">O aš iššausiu tris strėles į jo pusę, lyg šaučiau į taikinį.</verse>
				<verse number="21">Ir štai aš siųsiu berniuką, sakydamas: ‘Eik, surask strėles’. Jei aiškiai pasakysiu berniukui: ‘Štai strėlės yra šioje pusėje nuo tavęs, paimk jas’, tada tu ateik, nes tau yra taika, ir nėra žalos; kaip VIEŠPATS gyvas.</verse>
				<verse number="22">Bet jei taip sakysiu jaunuoliui: ‘Štai strėlės yra už tavęs’, tai eik savo keliu; nes VIEŠPATS tave išsiunčia.</verse>
				<verse number="23">O dėl dalyko, apie kurį aš ir tu kalbėjome, štai VIEŠPATS tebūna tarp tavęs ir manęs per amžius“.</verse>
				<verse number="24">Taigi Dovydas pasislėpė laukuose; o jaunam mėnuliui atėjus, karalius atsisėdo valgyti maisto.</verse>
				<verse number="25">Ir karalius atsisėdo į savo vietą, kaip kitais kartais – į vietą prie sienos; Jonatanas atsistojo ir Abneras atsisėdo prie Sauliaus pusės, o Dovydo vieta buvo tuščia.</verse>
				<verse number="26">Tačiau tą dieną Saulius nieko nesakė; nes jis manė: „Kas nors jam bus atsitikę, jis yra nešvarus; tikrai jis yra nešvarus“.</verse>
				<verse number="27">Ir įvyko rytojaus dieną, antrąją mėnesio dieną, kad Dovydo vieta buvo tuščia; ir Saulius tarė savo sūnui Jonatanui: „Kodėl Jesės sūnus nei vakar, nei šiandien neatėjo prie valgio?“</verse>
				<verse number="28">Ir Jonatanas atsakė Sauliui: „Dovydas labai prašė manęs leidimo eiti į Betliejų;</verse>
				<verse number="29">ir jis sakė: ‘Leisk man eiti, meldžiu tave; nes mūsų šeima turi auką mieste; ir mano brolis man įsakė ten būti; o dabar, jei radau palankumą tavo akyse, meldžiu tave, leisk man išeiti ir aplankyti savo brolius’. Todėl jis neatėjo prie karaliaus stalo“.</verse>
				<verse number="30">Tada užsidegė Sauliaus pyktis ant Jonatano, ir jis jam tarė: „Tu, iškrypusios ir maištingos moters sūnau, argi nežinau, kad esi išsirinkęs Jesės sūnų savo paties gėdai ir savo motinos nuogumo gėdai?</verse>
				<verse number="31">Nes kol Jesės sūnus gyvena ant žemės, neįsitvirtinsi nei tu, nei tavo karalystė. Taigi dabar nusiųsk ir jį atvesk pas mane, nes jis tikrai mirs“.</verse>
				<verse number="32">Ir Jonatanas atsakė savo tėvui Sauliui ir jam tarė: „Kodėl jis turi būti nužudytas? Ką jis padarė?“</verse>
				<verse number="33">Ir Saulius metė į jį ietį, kad jį užmuštų; pagal tai Jonatanas suprato, kad jo tėvas buvo nutaręs nužudyti Dovydą.</verse>
				<verse number="34">Taigi smarkiai įpykęs, Jonatanas atsistojo nuo stalo ir nevalgė maisto antrąją mėnesio dieną; nes jis sielojosi dėl Dovydo, kadangi jo tėvas padarė jam gėdą.</verse>
				<verse number="35">Ir įvyko ryte, kad Jonatanas išėjo ant lauko nustatytu su Dovydu laiku, ir mažas berniukas su juo.</verse>
				<verse number="36">Ir jis tarė savo berniukui: „Bėk, surask dabar strėles, kurias aš šaunu“. Ir berniukui bėgant, jis iššovė strėlę anapus jo.</verse>
				<verse number="37">Ir berniukui atėjus į vietą strėlės, kurią Jonatanas buvo iššovęs, Jonatanas šaukė berniukui iš paskos, ir sakė: „Ar strėlė nėra anapus tavęs?“</verse>
				<verse number="38">Ir Jonatanas šaukė berniukui iš paskos: „Lėk, skubėk, nestovėk“. Ir Jonatano berniukas surinko strėles ir atėjo pas savo šeimininką.</verse>
				<verse number="39">Bet berniukas nieko nežinojo; tik Jonatanas ir Dovydas žinojo tą reikalą.</verse>
				<verse number="40">Ir Jonatanas davė savo ginklus savo berniukui ir jam tarė: „Eik, nunešk juos į miestą“.</verse>
				<verse number="41">Ir kai tik berniukas nuėjo, Dovydas pakilo iš vietos pietų link, parpuolė veidu ant žemės ir tris kartus nusilenkė; ir jie vienas kitą pabučiavo ir vienas su kitu verkė, kol Dovydas pralenkė.</verse>
				<verse number="42">Ir Jonatanas tarė Dovydui: „Eik ramybėje, kadangi mes abu esame prisiekę VIEŠPATIES vardu, sakydami: ‘VIEŠPATS tebūna tarp manęs ir tavęs, ir tarp mano sėklos bei tavo sėklos per amžius. Ir jis pakilo ir išėjo; o Jonatanas nuėjo į miestą’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Tada Dovydas atėjo į Nobą pas kunigą Ahimelechą; o Ahimelechas išsigando sutikdamas Dovydą, ir jam tarė: „Kodėl tu esi vienas, ir nei vieno nėra su tavimi?“</verse>
				<verse number="2">Ir Dovydas tarė kunigui Ahimelechui: „Karalius man įsakė vieną reikalą ir man sakė: ‘Niekas neturi nieko žinoti apie tą reikalą, dėl kurio tave siunčiu ir ką tau įsakiau; ir aš paskyriau savo tarnus tokioje ir tokioje vietoje.</verse>
				<verse number="3">Taigi dabar, kas yra po tavo ranka? Duok man į ranką penkis kepalus duonos arba kas šiaip atsiras“.</verse>
				<verse number="4">Ir kunigas atsakė Dovydui ir tarė: „Nėra paprastos duonos po mano ranka, bet yra pašvęsta duona; jei tik tie jaunuoliai buvo susilaikę bent nuo moterų“.</verse>
				<verse number="5">Ir Dovydas atsakydamas kunigui, tarė: „Iš tiesų, moterys buvo sulaikytos nuo mūsų apie šias tris dienas, nuo tada, kai aš išėjau, ir jaunuolių indai yra šventi, ir duona tam tikra prasme paprasta, taip, nors šią dieną ji buvo pašvęsta inde“.</verse>
				<verse number="6">Taigi kunigas jam davė pašvęstos duonos; nes ten nebuvo kitos duonos, kaip tik parodomoji duona, kuri buvo paimta iš VIEŠPATIES akivaizdos, kad būtų padėta karšta duona tą dieną, kai ana buvo pašalinta.</verse>
				<verse number="7">Na, o tą dieną ten buvo sulaikytas VIEŠPATIES akivaizdoje vienas vyras iš Sauliaus tarnų; o jo vardas buvo Doegas, edomietis, vyriausias iš kerdžių, priklausančių Sauliui.</verse>
				<verse number="8">Ir Dovydas tarė Ahimelechui: „Ar neturi čia po ranka ieties ar kalavijo? Nes nei savo kalavijo, nei savo ginklų nepasiėmiau, kadangi karaliaus reikalas buvo skubus“.</verse>
				<verse number="9">Ir kunigas tarė: „Kalavijas filistino Galijoto, kurį nužudei Elos slėnyje, štai jis yra čia įvyniotas į audinį už efodo; jei nori jį pasiimti, tai imk; nes be jo čia kito nėra“. Ir Dovydas tarė: „Nėra jam lygaus; duok man jį“.</verse>
				<verse number="10">Ir tą dieną Dovydas pakilęs bėgo bijodamas Sauliaus ir nuėjo pas Gato karalių Achišą.</verse>
				<verse number="11">Ir Achišo tarnai jam sakė: „Argi šitas ne Dovydas, šalies karalius? Argi ne apie jį jos dainavo viena kitai šokdamos ir sakydamos: ‘Saulius užmušė savo tūkstančius, o Dovydas savo dešimtis tūkstančių’?“</verse>
				<verse number="12">Ir Dovydas įsidėjo šituos žodžius į širdį ir labai bijojo Gato karaliaus Achišo.</verse>
				<verse number="13">Ir jis pakeitė savo elgesį jų akivaizdoje ir apsimetė pamišėliu jų rankose, ir braižė ant vartų durų, ir varvino seiles ant savo barzdos.</verse>
				<verse number="14">Tada Achišas tarė savo tarnams: „Štai matote, tas vyras yra pamišėlis; tai kodėl jį atvedėte pas mane?</verse>
				<verse number="15">Ar man reikia pamišėlių, kad atvedėte šitą, kad elgtųsi kaip beprotis mano akivaizdoje? Ar šitas turėtų ateiti į mano namus?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Taigi Dovydas išėjo iš ten ir paspruko į Adulamo olą; ir tai išgirdę jo broliai ir visi jo tėvo namai, nuėjo ten žemyn pas jį.</verse>
				<verse number="2">Ir pas jį rinkosi kiekvienas prislėgtasis, kiekvienas prasiskolinęs ir kiekvienas nepatenkintasis; ir jis tapo jiems vadu; ir su juo buvo apie keturis šimtus vyrų.</verse>
				<verse number="3">Ir iš ten Dovydas nuėjo į Moabo Micpę; ir jis tarė Moabo karaliui: „Leisk, meldžiu tave, mano tėvui ir mano motinai išeiti ir būti pas jus, kol sužinosiu, ką Dievas man darys“.</verse>
				<verse number="4">Ir jis atvedė juos Moabo karaliaus akivaizdon; ir jie apsigyveno pas jį, kol Dovydas buvo tvirtovėje.</verse>
				<verse number="5">Ir pranašas Gadas tarė Dovydui: „Nepasilik tvirtovėje; išeik ir eik į Judos šalį“. Tada Dovydas išėjo ir atėjo į Hereto mišką.</verse>
				<verse number="6">Kai Saulius išgirdo, kad Dovydas surastas ir su juo esantys vyrai (na, o Saulius pasiliko Gibėjoje po medžiu Ramoje, turėdamas rankoje savo ietį ir visiems jo tarnams stovint aplink jį),</verse>
				<verse number="7">tada Saulius tarė savo tarnams, stovintiems aplink jį: „Na, klausykite, benjaminai; ar jums visiems Jesės sūnus duos laukų bei vynuogynų ir jus visus padarys tūkstančių vadais ir šimtų vadais;</verse>
				<verse number="8">kad visi susimokėte prieš mane ir nėra nei vieno, kuris būtų man pranešęs, kad mano sūnus padarė sąjungą su Jesės sūnumi, ir nėra iš jūsų nei vieno, kuris būtų manęs gailėjęsis ar man pranešęs, kad mano sūnus sukurstė prieš mane mano tarną, kad tykotų, kaip šią dieną?“</verse>
				<verse number="9">Tada edomietis Doegas, kuris buvo paskirtas vadovauti Sauliaus tarnams, atsiliepdamas tarė: „Aš mačiau Jesės sūnų ateinantį į Nobą pas Ahitubo sūnų Ahimelechą.</verse>
				<verse number="10">Ir jis dėl jo teiravosi VIEŠPATIES ir davė jam maisto, ir davė jam filistino Galijoto kalaviją“.</verse>
				<verse number="11">Tada Saulius siuntė pakviesti kunigą Ahimelechą, Ahitubo sūnų ir visus jo tėvo namus, kunigus, esančius Nobe; ir jie visi atėjo pas karalių.</verse>
				<verse number="12">Ir Saulius tarė: „Klausyk dabar, Ahitubo sūnau“. Ir jis atsakė: „Aš čia, mano viešpatie“.</verse>
				<verse number="13">Ir Saulius jam tarė: „Kodėl susimokėte prieš mane, tu ir Jesės sūnus, kad davei jam duonos bei kalaviją ir dėl jo klausei Dievo, kad jis pakiltų prieš mane, kad tykotų, kaip šią dieną?“</verse>
				<verse number="14">Tada Ahimelechas, atsakydamas karaliui, tarė: „O kuris tarp visų tavo tarnų yra toks ištikimas, kaip Dovydas, kuris yra karaliaus žentas, ir tau įsakius eina ir yra gerbiamas tavo namuose?</verse>
				<verse number="15">Ar aš tada pradėjau klausti Dievo dėl jo? Tebūna tai toli nuo manęs; tegul karalius nieko neprimeta savo tarnui nei visiems mano tėvo namams; nes tavo tarnas nežinojo apie visa tai nieko, nei mažai, nei daug“.</verse>
				<verse number="16">Ir karalius tarė: „Tu tikrai mirsi, Ahimelechai, tu ir visi tavo tėvo namai“.</verse>
				<verse number="17">Ir karalius tarė pėstininkams, stovintiems aplink jį: „Pasisukite ir nužudykite VIEŠPATIES kunigus; kadangi ir jų ranka yra su Dovydu ir kadangi jie žinojo, kai jis pabėgo, o man nepranešė“. Bet karaliaus tarnai nenorėjo ištiesti rankų, kad užpultų VIEŠPATIES kunigus.</verse>
				<verse number="18">Ir karalius tarė Doegui: „Tu pasisuk ir pulk kunigus“. Ir edomietis Doegas pasisuko ir užpuolė kunigus, ir tą dieną nužudė aštuoniasdešimt penkis asmenis, kurie nešiojo lininį efodą.</verse>
				<verse number="19">Ir kunigų miestą Nobą jis iškirto kalavijo ašmenimis: vyrus ir moteris, vaikus ir žinduklius, jaučius, asilus ir avis, kalavijo ašmenimis.</verse>
				<verse number="20">O vienas iš Ahitubo sūnaus Ahimelecho sūnų, vardu Abjataras, išsigelbėjo ir nubėgo paskui Dovydą.</verse>
				<verse number="21">Ir Abjataras pranešė Dovydui, kad Saulius išžudė VIEŠPATIES kunigus.</verse>
				<verse number="22">Ir Dovydas tarė Abjatarui: „Aš žinojau tą dieną, kai ten buvo edomietis Doegas, kad jis tikrai praneš Sauliui; aš esu visų tavo tėvo namų asmenų mirties priežastis.</verse>
				<verse number="23">Pasilik pas mane, nebijok; nes kas ieško mano gyvybės, ieško ir tavo gyvybės; bet su manimi tu būsi saugus“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Tada jie pranešė Dovydui, sakydami: „Štai filistinai kovoja prieš Keilą, ir jie plėšia klojimus“.</verse>
				<verse number="2">Todėl Dovydas teiravosi VIEŠPATIES, sakydamas: „Ar man eiti ir sumušti šituos filistinus?“ Ir VIEŠPATS tarė Dovydui: „Eik, sumušk filistinus ir išgelbėk Keilą“.</verse>
				<verse number="3">Ir Dovydo vyrai jam tarė: „Štai mes čia, Judoje, bijome; tai kaip dar labiau, jei ateisime į Keilą prieš filistinų kariuomenes?“</verse>
				<verse number="4">Tada Dovydas vėl pasiklausė VIEŠPATIES. Ir VIEŠPATS jam atsakė ir tarė: „Kelkis, eik žemyn į Keilą; nes aš atiduosiu filistinus į tavo rankas“.</verse>
				<verse number="5">Taip Dovydas ir jo vyrai nuėjo į Keilą, kovojo su filistinais, nuvarė jų galvijus ir sumušė juos smarkiomis žudynėmis. Taip Dovydas išgelbėjo Keilos gyventojus.</verse>
				<verse number="6">Ir įvyko, kai Ahimelecho sūnus Abjataras pabėgo pas Dovydą į Keilą, jis atėjo žemyn su efodu savo rankoje.</verse>
				<verse number="7">O Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas atėjo į Keilą. Ir Saulius tarė: „Dievas jį atidavė į mano rankas; nes jis yra užrakintas, įeidamas į miestą, turintį vartus ir skląsčius“.</verse>
				<verse number="8">Ir Saulius sušaukė visą tautą į karą, kad eitų žemyn į Keilą, Dovydo ir jo vyrų apgulti.</verse>
				<verse number="9">Ir Dovydas sužinojo, kad Saulius slapčia planavo pikta prieš jį; ir jis tarė kunigui Abjatarui: „Atnešk čia efodą“.</verse>
				<verse number="10">Tada Dovydas tarė: „O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, tavo tarnas tikrai išgirdo, kad Saulius siekia ateiti į Keilą, kad sunaikintų miestą dėl manęs.</verse>
				<verse number="11">Ar Keilos žmonės atiduos mane į jo rankas? Ar Saulius ateis žemyn, kaip tavo tarnas yra girdėjęs? O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, meldžiu tave, pranešk savo tarnui“. Ir VIEŠPATS tarė: „Jis ateis žemyn“.</verse>
				<verse number="12">Tada Dovydas tarė: „Ar Keilos žmonės atiduos mane ir mano vyrus į Sauliaus rankas?“ Ir VIEŠPATS tarė: „Jie tave atiduos“.</verse>
				<verse number="13">Tada Dovydas ir jo vyrai, kurių buvo apie šešis šimtus vyrų, pakilę išėjo iš Keilos ir ėjo, kur galėjo eiti. Ir Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas pabėgęs iš Keilos; ir jis liovėsi ir nebeišėjo.</verse>
				<verse number="14">Ir Dovydas apsistojo dykumoje, tvirtovėse ir pasiliko kalne, Zifo dykumoje. Ir Saulius kiekvieną dieną jo ieškojo, bet Dievas jo neatidavė į jo rankas.</verse>
				<verse number="15">Ir Dovydas matė, kad Saulius buvo išėjęs jo gyvybės ieškoti; o Dovydas buvo Zifo dykumoje, miške.</verse>
				<verse number="16">Ir Sauliaus sūnus Jonatanas pakilęs nuėjo pas Dovydą į mišką ir sustiprino jo ranką Dieve.</verse>
				<verse number="17">Ir jis jam tarė: „Nebijok; nes tavęs neatras mano tėvo Sauliaus ranka; ir tu būsi karaliumi Izraeliui, o aš būsiu antras po tavęs; ir tai žino ir mano tėvas Saulius“.</verse>
				<verse number="18">Ir jie abu sudarė sandorą VIEŠPATIES akivaizdoje; ir Dovydas pasiliko miške, o Jonatanas nuėjo į savo namus.</verse>
				<verse number="19">Tada atėjo aukštyn zifiečiai pas Saulių į Gibėją, sakydami: „Argi Dovydas nesislapsto pas mus tvirtovėse, miške, Hachilos kalvoje, esančioje Ješimono pietuose?</verse>
				<verse number="20">Taigi dabar, o karaliau, ateik žemyn pagal visą savo sielos troškimą ateiti žemyn; o mūsų reikalas bus jį atiduoti į karaliaus rankas“.</verse>
				<verse number="21">Ir Saulius tarė: „ Būkite VIEŠPATIES palaiminti; nes pasigailėjote manęs.</verse>
				<verse number="22">Eikite, meldžiu jus, dar paruoškite, sužinokite ir stebėkite jo vietą, kur jis dažnai ateina, ir kas jį ten matė; nes man buvo pranešta, kad jis gudriai elgiasi.</verse>
				<verse number="23">Todėl stebėkite ir sužinokite visas slėptuves, kuriose jis slepiasi, ir sugrįžkite pas mane su tikrumu, ir aš eisiu su jumis; ir įvyks, jei jis bus šalyje, tai aš jo ieškosiu visuose Judos tūkstančiuose“.</verse>
				<verse number="24">Ir pakilę jie nuėjo į Zifą pirma Sauliaus; bet Dovydas ir jo vyrai buvo Maono dykumoje, lygumoje, į pietus nuo Ješimono.</verse>
				<verse number="25">Taip pat Saulius ir jo vyrai ėjo jo ieškoti. Ir pranešė Dovydui; todėl jis atėjo žemyn į uolą ir apsistojo Maono dykumoje. Ir tai išgirdęs, Saulius vijosi Dovydą Maono dykumoje.</verse>
				<verse number="26">Ir Saulius ėjo šia kalno puse, o Dovydas ir jo vyrai ana kalno puse; ir Dovydas pasiskubino, kad paspruktų dėl Sauliaus baimės; nes Saulius ir jo vyrai apsupo Dovydą ir jo vyrus, kad juos sugautų.</verse>
				<verse number="27">Bet atėjo pasiuntinys pas Saulių, sakydamas: „Paskubėk, ateik; nes filistinai įsiveržė į šalį“.</verse>
				<verse number="28">Todėl Saulius sugrįžo nuo vijimosi paskui Dovydą ir ėjo prieš filistinus; todėl tą vietą pavadino Sela-Hamachlekotu.</verse>
				<verse number="29">Ir Dovydas ėjo iš ten aukštyn ir gyveno En-Gedžio tvirtovėse.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Ir įvyko, kai Saulius buvo sugrįžęs nuo vijimosi paskui filistinus, jam buvo pranešta, sakant: „Štai Dovydas yra En-Gedžio dykumoje“.</verse>
				<verse number="2">Tada Saulius pasiėmė tris tūkstančius rinktinių vyrų iš viso Izraelio ir ėjo ieškoti Dovydo ir jo vyrų ant laukinių ožkų uolų.</verse>
				<verse number="3">Ir jis atėjo prie avidžių, prie kelio, kur buvo ola; ir Saulius įėjo apdengti savo pėdas; o Dovydas ir jo vyrai pasiliko olos šonuose.</verse>
				<verse number="4">Ir Dovydo vyrai jam tarė: „Štai diena, apie kurią VIEŠPATS tau pasakė: ‘Štai aš atiduosiu tavo priešą į tavo rankas, kad jam darytum taip, kaip tau atrodo gerai’“. Tada Dovydas pakilo ir slapta atpjovė Sauliaus apsiausto skverną.</verse>
				<verse number="5">Ir paskui įvyko, kad Dovydo širdis ištiko jį dėl to, jog jis atpjovė Sauliaus skverną.</verse>
				<verse number="6">Ir jis sakė savo vyrams: „Apsaugok, VIEŠPATIE, kad daryčiau tokį dalyką savo valdovui, VIEŠPATIES pateptajam, kad ištiesčiau prieš jį savo ranką, nes jis yra VIEŠPATIES pateptasis“.</verse>
				<verse number="7">Taip Dovydas sustabdė savo tarnus šitais žodžiais ir jiems neleido pakilti prieš Saulių. Bet Saulius pakilo iš olos ir ėjo savo keliu.</verse>
				<verse number="8">Paskui ir Dovydas pakilo, išėjo iš olos ir šaukė Sauliui iš paskos, sakydamas: „Mano viešpatie, karaliau“. Ir Sauliui pažvelgus atgal, Dovydas palinko veidu į žemę ir nusilenkė.</verse>
				<verse number="9">Ir Dovydas tarė Sauliui: „Kodėl klausai žmonių kalbų, sakant: ‘Štai Dovydas siekia tau pakenkti’?</verse>
				<verse number="10">Štai šią dieną pamatė tavo akys, kaip VIEŠPATS šiandien atidavė tave į mano rankas oloje; ir kai kurie sakė man tave nužudyti; bet mano akys pasigailėjo tavęs; ir aš sakiau: ‘Neištiesiu rankos prieš savo viešpatį; nes jis yra VIEŠPATIES pateptasis’.</verse>
				<verse number="11">Be to, mano tėve, pažiūrėk, taip, pažiūrėk į savo apsiausto skverną mano rankoje; iš to, kad atpjoviau tavo apsiausto skverną, o tavęs nenužudžiau, žinok ir matyk, jog mano rankoje nėra nei pikto, nei nusižengimo, ir aš nesu prieš tave nusidėjęs; tačiau tu medžioji mano sielą, kad ją atimtum.</verse>
				<verse number="12">Tegul VIEŠPATS teisia tarp manęs ir tavęs, ir tegul VIEŠPATS tau atkeršija už mane; bet mano ranka nebus ant tavęs.</verse>
				<verse number="13">Kaip senolių patarlė sako: ‘Iš nedorėlių išeina nedorybė’; bet mano ranka nebus ant tavęs.</verse>
				<verse number="14">Paskui ką išėjo Izraelio karalius? Ką tu vejiesi? Padvėsusį šunį, blusą.</verse>
				<verse number="15">Todėl VIEŠPATS tebūna teisėjas ir tegul teisia tarp manęs ir tavęs, ir tepamato, ir tegina mano bylą, ir teišgelbsti mane iš tavo rankos“.</verse>
				<verse number="16">Ir įvyko, kai Dovydas baigė kalbėti šituos žodžius Sauliui, Saulius tarė: „Ar tai tavo balsas, mano sūnau Dovydai?“ Ir Saulius pakeltu balsu verkė.</verse>
				<verse number="17">Ir jis tarė Dovydui: „Tu esi teisesnis už mane; nes tu man atlyginai geru, kai aš tau atlyginau piktu.</verse>
				<verse number="18">Ir tu šią dieną parodei, kaip gerai pasielgei su manimi: nors VIEŠPATS buvo atidavęs mane į tavo rankas, tačiau manęs nenužudei.</verse>
				<verse number="19">Nes jei kas aptinka savo priešą, ar jis paleidžia jį sveiką eiti? Todėl VIEŠPATS teatlygina tau geru už tai, ką šią dieną man padarei.</verse>
				<verse number="20">O dabar, štai aš gerai žinau, kad tu tikrai būsi karaliumi ir kad Izraelio karalystė bus įtvirtinta tavo rankoje.</verse>
				<verse number="21">Todėl dabar man prisiek VIEŠPAČIU, kad neiškirsi mano sėklos po manęs ir kad neišnaikinsi mano vardo iš mano tėvo namų“.</verse>
				<verse number="22">Ir Dovydas prisiekė Sauliui. Ir Saulius nuėjo namo; bet Dovydas ir jo vyrai nuėjo aukštyn į tvirtovę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Ir Samuelis mirė; ir susirinko visi izraelitai, apraudojo jį ir palaidojo jį jo namuose Ramoje. Ir Dovydas pakilo ir nuėjo žemyn į Parano dykumą.</verse>
				<verse number="2">Ir Maone buvo vyras, kurio nuosavybė buvo Karmelyje; o tas vyras buvo labai didis, jis turėjo tris tūkstančius avių ir tūkstantį ožkų; ir jis kirpo savo avis Karmelyje.</verse>
				<verse number="3">Na, o to vyro vardas buvo Nabalas; o jo žmonos vardas Abigailė; ir ji buvo gerai suprantanti moteris ir gražaus veido; bet tas vyras buvo šiurkštus ir piktas savo darbais; ir jis buvo iš Kalebo namų.</verse>
				<verse number="4">Ir Dovydas išgirdo dykumoje, kad Nabalas kerpąs savo avis.</verse>
				<verse number="5">Ir Dovydas siuntė dešimt jaunų vyrų, ir Dovydas sakė jaunuoliams: „Eikite aukštyn į Karmelį ir, nuėję pas Nabalą, pasveikinkite jį mano vardu;</verse>
				<verse number="6">ir taip sakykite gyvenančiam gerovėje: ‘Ramybė tebūna tau, ramybė tebūna tavo namams ir ramybė tebūna viskam, ką tu turi.</verse>
				<verse number="7">Dabar išgirdau, kad tu turi avių kirpėjų; na, o tavo piemenims, buvusiems su mumis, mes nepadarėme žalos, ir jie nieko nepasigedo visą laiką, kol buvo Karmelyje.</verse>
				<verse number="8">Pasiklausk savo jaunuolių, ir jie tau pasakys. Tad tegul jaunuoliai randa palankumą tavo akyse; nes atėjome gerą dieną; duok, meldžiu tave, tai, ką ras tavo ranka, savo tarnams ir savo sūnui Dovydui’“.</verse>
				<verse number="9">Ir Dovydo jaunuoliai atėję kalbėjo Nabalui pagal visus tuos žodžius Dovydo vardu ir nutilo.</verse>
				<verse number="10">Ir Nabalas atsakė Dovydo tarnams ir tarė: „Kas yra Dovydas? Kas yra Jesės sūnus? Šiandien yra daug tarnų, kurie atitrūkę kiekvienas nuo savo valdovo.</verse>
				<verse number="11">Tad ar man imti savo duoną, savo vandenį ir savo mėsą, kurią papjoviau savo avių kirpėjams, ir duoti tai vyrams, apie kuriuos nežinau, iš kur jie yra?“</verse>
				<verse number="12">Taip Dovydo jaunuoliai pasuko savo keliu, sugrįžo ir atėję jam pranešė visus šituos pasakymus.</verse>
				<verse number="13">Ir Dovydas tarė savo vyrams: „Prisijuoskite kiekvienas savo kalaviją“. Ir jie prisijuosė kiekvienas savo kalaviją; Dovydas irgi prisijuosė savo kalaviją; ir ėjo aukštyn paskui Dovydą apie keturis šimtus vyrų; o du šimtai pasiliko prie daiktų.</verse>
				<verse number="14">Bet vienas iš jaunuolių pranešė Nabalo žmonai Abigailei, sakydamas: „Štai Dovydas siuntė pasiuntinius iš dykumos mūsų valdovo pasveikinti; o jis išplūdo juos.</verse>
				<verse number="15">Bet tie vyrai buvo mums labai geri, mums nebuvo padaryta jokios žalos, ir nieko nepasigedome, kol bendravome su jais, būdami laukuose;</verse>
				<verse number="16">siena jie buvo mums ir naktį, ir dieną, visą tą laiką, kol buvome su jais ganydami avis.</verse>
				<verse number="17">Taigi dabar žinok ir apgalvok, ką darysi; nes nelaimė nulemta mūsų valdovui ir visiems jo namiškiams; nes jis yra toks Belialo sūnus, kad su juo niekas negali kalbėtis“.</verse>
				<verse number="18">Tada Abigailė pasiskubino ir paėmė du šimtus kepalų, du indus vyno, penkias paruoštas avis, penkis saikus paskrudintų grūdų, šimtą razinų kekių ir du šimtus figų pyragaičių, ir juos sukrovė ant asilų.</verse>
				<verse number="19">Ir ji tarė savo tarnams: „Eikite pirma manęs; štai ateinu paskui jus“. Bet ji nesakė savo vyrui Nabalui.</verse>
				<verse number="20">Ir jai jojant ant asilo, ji leidosi žemyn kalvos priedanga, ir štai Dovydas ir jo vyrai ėjo žemyn jai priešais; ir ji susitiko su jais.</verse>
				<verse number="21">Na, o Dovydas buvo sakęs: „Iš tikrųjų veltui saugojau viską, ką šitas turi dykumoje, taip, kad niekas neprapuolė iš viso to, kas jam priklauso; o jis man atsilygino piktu už gera.</verse>
				<verse number="22">Taip ir dar daugiau Dievas tepadaro Dovydo priešams, jei iki ryto šviesos paliksiu iš viso to, kas jam priklauso, bent vieną, kuris šlapinasi į sieną“.</verse>
				<verse number="23">Ir pamačiusi Dovydą, Abigailė suskubo ir nulipo nuo asilo, parpuolė veidu prieš Dovydą ir nusilenkė iki žemės,</verse>
				<verse number="24">ir parpuolė prie jo kojų, ir tarė: „Ant manęs, mano viešpatie, ant manęs tebūna ta neteisybė; leisk, meldžiu tave, tavo tarnaitei kalbėti tau klausantis, ir išklausyk savo tarnaitės žodžius.</verse>
				<verse number="25">Mano viešpats, meldžiu, tenekreipia dėmesio į tą Belialo žmogų Nabalą; nes jis yra toks, koks jo vardas; Nabalas yra jo vardas, ir kvailybė yra su juo; bet aš, tavo tarnaitė, nemačiau savo viešpaties jaunuolių, kuriuos buvai atsiuntęs.</verse>
				<verse number="26">Taigi dabar, mano viešpatie, kaip VIEŠPATS gyvas ir kaip gyva tavo siela, kadangi VIEŠPATS sulaikė tave, kad neateitum išlieti kraujo ir kad neatkeršytum už save savo paties ranka, tai dabar tavo priešai ir tie, kurie siekia pikto mano viešpačiui, tebūna kaip Nabalas.</verse>
				<verse number="27">O dabar šitas palaiminimas, kurį tavo tarnaitė atgabeno savo viešpačiui, tebūna paduotas jaunuoliams, kurie seka paskui mano viešpatį.</verse>
				<verse number="28">Meldžiu tave, atleisk savo tarnaitės nusižengimą; nes VIEŠPATS tikrai padarys mano viešpačiui tvirtus namus; nes mano viešpats kovoja VIEŠPATIES kovas, ir tavyje nerasta pikto per visas tavo dienas.</verse>
				<verse number="29">Nors žmogus yra pakilęs tavęs persekioti ir tavo sielos ieškoti; bet mano viešpaties siela bus įvyniota į gyvybės ryšulėlį pas VIEŠPATĮ, tavo Dievą; o tavo priešų sielas, jis jas nusvies kaip nuo mėtyklės vidurio.</verse>
				<verse number="30">Ir įvyks, kai VIEŠPATS bus padaręs mano viešpačiui pagal visą tą gera, kurį jis yra kalbėjęs apie tave, ir bus tave paskyręs valdovu Izraeliui;</verse>
				<verse number="31">tada tai nebus tau liūdesys nei širdies papiktinimas mano viešpačiui, kad be priežasties išliejai kraują ar kad mano viešpats už save atkeršijo; bet kai VIEŠPATS bus gerai pasielgęs su mano viešpačiu, tada atsimink savo tarnaitę“.</verse>
				<verse number="32">Ir Dovydas tarė Abigailei: „ Tebūna palaimintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris šią dieną atsiuntė tave manęs pasitikti;</verse>
				<verse number="33">ir tebūna palaimintas tavo patarimas, ir būk palaiminta tu, kuri šią dieną mane sulaikei, kad neateičiau kraujo išlieti ir kad neatkeršyčiau už save savo paties ranka.</verse>
				<verse number="34">Nes tikrų tikriausiai, kaip gyvas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris mane sulaikė, kad tau nepakenkčiau, jei nebūtum paskubėjusi ir atėjusi manęs pasitikti, tikrai iki ryto aušros nebūtų išlikę Nabalui nei vieno, kuris šlapinasi į sieną“.</verse>
				<verse number="35">Taigi Dovydas priėmė iš jos rankos tai, ką ji jam buvo atgabenusi, ir jai tarė: „Eik aukštyn ramybėje į savo namus; štai aš paklausiau tavo balso ir priėmiau tavo veidą“.</verse>
				<verse number="36">Ir Abigailė atėjo pas Nabalą; ir štai jis buvo iškėlęs savo namuose puotą, kaip karaliaus puotą; ir Nabalo širdis buvo linksma jo viduje, nes jis buvo labai girtas; todėl ji jam nieko nesakė, nei mažai, nei daug, iki ryto aušros.</verse>
				<verse number="37">Bet ryte įvyko, kai vynas išgaravo iš Nabalo, ir jo žmona jam papasakojo šituos dalykus, tada apmirė jo širdis jo viduje, ir jis pasidarė kaip akmuo.</verse>
				<verse number="38">Ir įvyko, kad maždaug po dešimties dienų VIEŠPATS ištiko Nabalą, jog jis mirė.</verse>
				<verse number="39">Ir išgirdęs, kad Nabalas miręs, Dovydas tarė: „ Tebūna palaimintas VIEŠPATS, kuris apgynė bylą dėl mano gėdos iš Nabalo rankos ir sulaikė savo tarną nuo pikto; nes VIEŠPATS sugrąžino Nabalo piktybę ant jo paties galvos“. Ir Dovydas pasiuntęs kalbėjo Abigailei, kad imtų ją sau į žmonas.</verse>
				<verse number="40">Ir Dovydo tarnai, atėję pas Abigailę į Karmelį, jai kalbėjo, sakydami: „Dovydas mus atsiuntė pas tave, kad imtų tave sau į žmonas“.</verse>
				<verse number="41">Ir ji atsikėlė, nusilenkė veidu į žemę ir tarė: „Štai tavo tarnaitė tebūna tarnaitė, kad nuplautų savo viešpaties tarnų kojas“.</verse>
				<verse number="42">Ir Abigailė pasiskubino, ir atsikėlė, ir jojo ant asilo su savo penkiomis panelėmis, kurios ėjo paskui ją; ir ji ėjo paskui Dovydo pasiuntinius, ir tapo jo žmona.</verse>
				<verse number="43">Dovydas taip pat ėmė Ahinoamą iš Jezreelio; ir jos abi buvo jo žmonos.</verse>
				<verse number="44">Bet Saulius davė savo dukterį Mikalę, Dovydo žmoną, Laišo sūnui Palčiui, esančiam iš Galimo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Ir zifiečiai atėjo pas Saulių į Gibėją, sakydami: „Argi Dovydas nesislapsto Hachilos kalvoje, esančioje prieš Ješimoną?“</verse>
				<verse number="2">Tada pakilo Saulius ir ėjo žemyn į Zifo dykumą, su savimi turėdamas tris tūkstančius Izraelio rinktinių vyrų, Dovydo ieškoti Zifo dykumoje.</verse>
				<verse number="3">Ir Saulius stovyklavo Hachilos kalvoje, esančioje prieš Ješimoną, palei kelią. Bet Dovydas pasiliko dykumoje, ir jis matė, kad Saulius atėjo paskui jį į dykumą.</verse>
				<verse number="4">Todėl Dovydas išsiuntė šnipus ir suprato, kad Saulius tikrai buvo atėjęs.</verse>
				<verse number="5">Ir Dovydas pakilęs atėjo į vietą, kurioje Saulius stovyklavo; ir Dovydas pamatė vietą, kurioje gulėjo Saulius ir Nero sūnus Abneras, jo kariuomenės vadas; ir Saulius gulėjo apkase, o tauta stovyklavo aplink jį.</verse>
				<verse number="6">Tada Dovydas atsakydamas tarė hetitui Ahimelechui ir Cerujos sūnui Abišajui, Joabo broliui, sakydamas: „Kas eis su manimi žemyn pas Saulių į stovyklą?“ Ir Abišajis tarė: „Aš eisiu žemyn su tavimi“.</verse>
				<verse number="7">Taip Dovydas ir Abišajis naktį atėjo prie tautos; ir štai Saulius guli užmigęs apkase, o jo ietis įsmeigta į žemę jam prie jo galvavietės; bet Abneras ir tauta gulėjo aplink jį.</verse>
				<verse number="8">Tada Abišajis tarė Dovydui: „Dievas šią dieną atidavė tavo priešą į tavo ranką; taigi dabar, meldžiu tave, leisk man jį prismeigti ietimi prie žemės vienąkart, ir aš jam nesmeigsiu antrą kartą“.</verse>
				<verse number="9">O Dovydas tarė Abišajui: „Nenaikink jo; nes kas galėtų ištiesti savo ranką prieš VIEŠPATIES pateptąjį ir būti nekaltas?“</verse>
				<verse number="10">Dovydas dar tarė: „ Kaip VIEŠPATS gyvas, VIEŠPATS jam smogs; arba ateis jo diena mirti, arba nusileidęs į mūšį jis žus.</verse>
				<verse number="11">Apsaugok VIEŠPATIE, kad ištiesčiau savo ranką prieš VIEŠPATIES pateptąjį; bet dabar, meldžiu tave, paimk prie jo galvavietės esančią ietį bei vandens ąsotį ir eikime“.</verse>
				<verse number="12">Taip Dovydas paėmė ietį ir vandens ąsotį nuo Sauliaus galvavietės; ir jie išėjo, ir niekas to nematė nei nežinojo ir nepabudo; nes jie visi miegojo; kadangi ant jų nupuolė gilus miegas nuo VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="13">Tada Dovydas perėjo į kitą pusę ir iš tolo atsistojo kalvos viršūnėje, kad didelis tarpas buvo tarp jų;</verse>
				<verse number="14">ir Dovydas šaukė tautai ir Nero sūnui Abnerui, sakydamas: „Argi neatsiliepsi, Abnerai?“ Tada Abneras atsiliepdamas tarė: „Kas tu esi, kad šauki karaliui?“</verse>
				<verse number="15">Ir Dovydas tarė Abnerui: „Argi tu ne narsuolis? Ir kas yra tau lygus Izraelyje? Tai kodėl nesaugojai savo viešpaties karaliaus? Nes vienas iš tautos įėjo karaliaus, tavo valdovo, sunaikinti.</verse>
				<verse number="16">Tai, ką tu padarei, yra negerai. Kaip VIEŠPATS gyvas, jūs esate verti mirties, nes nesaugojote savo valdovo, VIEŠPATIES pateptojo. O dabar žiūrėk, kur yra karaliaus ietis ir vandens ąsotis, kuris buvo prie jo galvavietės“.</verse>
				<verse number="17">Ir Saulius pažino Dovydo balsą ir tarė: „Ar tai tavo balsas, mano sūnau Dovydai?“ Ir Dovydas tarė: „Tai mano balsas, o mano viešpatie, karaliau!“</verse>
				<verse number="18">Ir jis tarė: „Kodėl gi mano viešpats taip persekioja savo tarną? Ką gi padariau? Kokia gi piktybė mano rankose?</verse>
				<verse number="19">Taigi dabar, meldžiu tave, tegul mano viešpats karalius išklauso savo tarno žodžius. Jei VIEŠPATS tave sukurstė prieš mane, tegul jis priima auką; bet jei jie būtų žmonių vaikai, tebūna jie prakeikti VIEŠPATIES akivaizdoje; nes jie yra mane šią dieną išvarę, kad nepasilikčiau VIEŠPATIES pavelde, sakydami: ‘Eik, tarnauk kitiems dievams’.</verse>
				<verse number="20">Taigi dabar tenekrenta žemėn mano kraujas VIEŠPATIES akivaizdoje; nes Izraelio karalius yra išėjęs blusos ieškoti, kaip tas, kuris medžioja kurapką kalnuose“.</verse>
				<verse number="21">Tada Saulius tarė: „Aš nusidėjau; sugrįžk, mano sūnau Dovydai; nes aš tau nebedarysiu pikto, kadangi šią dieną mano siela buvo brangi tavo akyse; štai aš kvailai pasielgiau ir labai klydau“.</verse>
				<verse number="22">Ir Dovydas atsakydamas tarė: „Štai karaliaus ietis! Tegul ateina vienas iš jaunuolių ir ją paima.</verse>
				<verse number="23">VIEŠPATS teatmoka kiekvienam jo teisumą ir jo ištikimybę; nes VIEŠPATS šiandien atidavė tave į mano rankas, bet aš nenorėjau ištiesti savo rankos prieš VIEŠPATIES pateptąjį.</verse>
				<verse number="24">Ir štai, kaip šią dieną tavo gyvybė buvo verta mano akyse, taip mano gyvybė tebūna verta VIEŠPATIES akyse, ir jis teišvaduoja mane iš viso suspaudimo“.</verse>
				<verse number="25">Tada Saulius tarė Dovydui: „ Būk palaimintas, mano sūnau Dovydai; tu darysi didžius dalykus ir tikrai dar įsigalėsi“. Taigi Dovydas nuėjo savo keliu, o Saulius sugrįžo į savo vietą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Ir Dovydas sakė savo širdyje: „Aš dabar vieną dieną pražūsiu nuo Sauliaus rankos; man nieko nėra geriau, kaip tik skubiai sprukti į filistinų šalį; ir Saulius praras viltį toliau manęs ieškoti visose Izraelio ribose; taip išsigelbėsiu iš jo rankų“.</verse>
				<verse number="2">Ir pakilo Dovydas, ir perėjo su šešiais šimtais vyrų, esančių su juo, pas Maocho sūnų Achišą, Gato karalių.</verse>
				<verse number="3">Ir Dovydas apsigyveno pas Achišą Gate, jis ir jo vyrai, kiekvienas su savo namiškiais; Dovydas su abiem savo žmonom: jezreeliete Ahinoama ir karmeliete Abigaile, Nabalo žmona.</verse>
				<verse number="4">Ir Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas pabėgęs į Gatą; ir jis daugiau jo nebeieškojo.</verse>
				<verse number="5">Ir Dovydas tarė Achišui: „Jei dabar radau malonę tavo akyse, tegul man duoda vietą kokiame nors šalies miestelyje, kad ten gyvenčiau; nes kodėl tavo tarnas turėtų gyventi su tavimi karališkame mieste?“</verse>
				<verse number="6">Tad tą dieną Achišas jam davė Ciklagą; todėl Ciklagas priklauso Judos karaliams iki šios dienos.</verse>
				<verse number="7">O laiko, kurį Dovydas gyveno filistinų šalyje, buvo pilni metai ir keturi mėnesiai.</verse>
				<verse number="8">Ir Dovydas nuėjo aukštyn su savo vyrais ir užpuolė gešuriečius, girzus ir amalekiečius; nes šitos tautos nuo seno buvo gyventojai tos šalies, kur einama į Šūrą, iki Egipto šalies.</verse>
				<verse number="9">Ir Dovydas sutriuškino tą šalį ir nepaliko gyvo nei vyro, nei moters, ir pasiėmė avis, jaučius, asilus, kupranugarius ir drabužius, ir sugrįžęs atėjo pas Achišą.</verse>
				<verse number="10">Ir Achišas tarė: „Kur šiandien buvote užpuolę?“ Ir Dovydas tarė: „Judos pietinę dalį, jerahmeelių pietinę dalį ir kenitų pietinę dalį “.</verse>
				<verse number="11">Ir Dovydas nepaliko gyvo nei vyro, nei moters, kad neatneštų žinios į Gatą, sakydamas: „Kad jie neįskųstų mūsų, sakydami: ‘Taip padarė Dovydas, ir taip jis elgsis visą laiką, kol gyvena filistinų šalyje’“.</verse>
				<verse number="12">Ir Achišas tikėjo Dovydu, sakydamas: „Jis pasidarė visiškai pasibjaurėtinas savo tautai Izraeliui; todėl jis bus mano tarnas per amžius“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Ir įvyko tomis dienomis, kad filistinai surinko savo kariuomenes karui, kovoti su Izraeliu. Ir Achišas tarė Dovydui: „Tvirtai žinok, kad tu eisi su manimi į mūšį, tu ir tavo vyrai’“.</verse>
				<verse number="2">Ir Dovydas tarė Achišui: „Tu tikrai sužinosi, ką gali padaryti tavo tarnas“. O Achišas tarė Dovydui: „Todėl visam laikui tave padarysiu mano galvos sargybiniu“.</verse>
				<verse number="3">Na, o Samuelis buvo miręs, ir visas Izraelis jį buvo apraudojęs ir palaidojęs Ramoje, tai yra jo paties mieste. O Saulius buvo pašalinęs iš šalies turinčius namų dvasias ir magus.</verse>
				<verse number="4">Ir susirinkę filistinai atėjo ir stovyklavo Šuneme; o Saulius surinko visą Izraelį, ir jie stovyklavo Gilbojoje.</verse>
				<verse number="5">Ir pamatęs filistinų kariuomenę, Saulius išsigando, ir jo širdis labai drebėjo.</verse>
				<verse number="6">Ir kai Saulius teiravosi VIEŠPATIES, VIEŠPATS jam neatsakė nei per sapnus, nei per Urimą, nei per pranašus.</verse>
				<verse number="7">Tada Saulius tarė savo tarnams: „Paieškokite man moterį, turinčią namų dvasią, kad pas ją nueičiau ir jos pasiklausčiau“. Ir jo tarnai jam tarė: „Štai En-dore yra moteris, turinti namų dvasią“.</verse>
				<verse number="8">Ir Saulius užsimaskavo, apsivilko kitais drabužiais ir nuėjo, ir du vyrai su juo, ir jie atėjo naktį pas tą moterį; ir jis tarė: „Meldžiu tave, paburk man per namų dvasią ir pašauk man tą, kurį tau paminėsiu“.</verse>
				<verse number="9">O ta moteris jam tarė: „Štai tu žinai, ką Saulius padarė, kaip jis iškirto iš šalies turinčius namų dvasias ir magus; tai kodėl spendi spąstus mano gyvybei, kad priverstum mane mirti?“</verse>
				<verse number="10">Ir Saulius jai prisiekė VIEŠPAČIU, sakydamas: „ Kaip VIEŠPATS gyvas, jokia bausmė tavęs neištiks dėl šito dalyko“.</verse>
				<verse number="11">Tada ta moteris tarė: „Ką tau turiu atvesti aukštyn?“ Ir jis tarė: „Atvesk man aukštyn Samuelį“.</verse>
				<verse number="12">Ir pamačiusi Samuelį, ta moteris garsiu balsu sušuko; ir moteris kalbėjo Sauliui, sakydama: „Kodėl mane apgavai? Nes tu esi Saulius“.</verse>
				<verse number="13">O karalius jai tarė: „Nebijok; ką matei?“ Ir moteris tarė Sauliui: „Mačiau dievus, kylančius iš žemės“.</verse>
				<verse number="14">Ir jis jai tarė: „Koks jo pavidalas?“ Ir ji tarė: „Ateina aukštyn senas vyras; jis apsidengęs mantija“. Ir Saulius suprato, kad tai buvo Samuelis, ir jis pasilenkė veidu žemyn ir nusilenkė.</verse>
				<verse number="15">Ir Samuelis tarė Sauliui: „Kodėl sudrumstei man ramybę, atvesdamas mane aukštyn?“ O Saulius atsakė: „Esu labai prislėgtas; nes filistinai kariauja prieš mane, o Dievas atsitraukęs nuo manęs ir man daugiau nebeatsako nei per pranašus, nei per sapnus; todėl pašaukiau tave, kad man duotum žinoti, ką turiu daryti“.</verse>
				<verse number="16">Tada Samuelis tarė: „Tai kodėl manęs klausi, kadangi VIEŠPATS yra atsitraukęs nuo tavęs ir tapęs tavo priešu?</verse>
				<verse number="17">VIEŠPATS sau padarė, kaip per mane kalbėjo; nes VIEŠPATS išplėšė iš tavo rankų karalystę ir ją davė tavo artimui, tai yra Dovydui;</verse>
				<verse number="18">kadangi nepaklusai VIEŠPATIES balsui nei neįvykdei jo smarkios rūstybės Amalekui, todėl VIEŠPATS šią dieną tau padarė šitą dalyką.</verse>
				<verse number="19">Be to, VIEŠPATS atiduos su tavimi Izraelį į filistinų rankas; ir rytoj tu ir tavo sūnūs būsite su manimi; taip pat Izraelio kariuomenę VIEŠPATS atiduos į filistinų rankas“.</verse>
				<verse number="20">Tada Saulius tuojau parpuolė visu ūgiu ant žemės ir buvo labai išsigandęs dėl Samuelio žodžių; ir jame nebuvo jėgų; nes jis visą dieną ir visą naktį nebuvo valgęs duonos.</verse>
				<verse number="21">Ir ta moteris, atėjusi pas Saulių ir pamačiusi, kad jis buvo labai sunerimęs, jam tarė: „Štai tavo tarnaitė pakluso tavo balsui, ir aš padėjau savo gyvybę į savo ranką, ir klausiau tavo žodžių, kuriuos man kalbėjai.</verse>
				<verse number="22">Todėl dabar, meldžiu tave, paklausyk ir tu savo tarnaitės balso ir leisk man padėti priešais tave kąsnį duonos; ir valgyk, kad turėtum jėgų, kai eisi savo keliu“.</verse>
				<verse number="23">Bet jis atsisakė ir tarė: „Nevalgysiu“. Bet jo tarnai kartu su ta moterimi jį vertė; ir jis paklausė jų balso. Taigi jis atsikėlė nuo žemės ir atsisėdo ant lovos.</verse>
				<verse number="24">O ta moteris turėjo namuose riebų veršį; ir ji pasiskubino, jį papjovė ir, paėmusi miltų, juos suminkė, ir iš jų iškepė neraugintos duonos;</verse>
				<verse number="25">ir ji atnešė tai priešais Saulių ir priešais jo tarnus; ir jie valgė. Po to jie pakilo ir tą naktį išėjo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Na, o filistinai surinko visas savo kariuomenes į Afeką; o izraelitai stovyklavo prie Jezreelyje esančios versmės.</verse>
				<verse number="2">Ir filistinų viešpačiai ėjo šimtais bei tūkstančiais; bet Dovydas ir jo vyrai ėjo užnugaryje su Achišu.</verse>
				<verse number="3">Tada filistinų kunigaikščiai tarė: „Ką čia daro šitie hebrajai?“ Ir Achišas tarė filistinų kunigaikščiams: „Argi tai ne Dovydas, Izraelio karaliaus Sauliaus tarnas, kuris buvo su manimi šias dienas ar šiuos metus, ir aš jame neradau jokios kaltės nuo tada, kai jis persimetė pas mane, iki šios dienos?“</verse>
				<verse number="4">O filistinų kunigaikščiai užsirūstino ant jo; ir filistinų kunigaikščiai jam tarė: „Sugrąžink tą vyrą, kad jis grįžtų į savo vietą, kurią jam paskyrei, ir tegul jis neina žemyn su mumis į mūšį, kad mūšyje jis mums nebūtų priešininku; nes kuo gi jis galėtų susitaikinti su savo valdovu? Argi ne šitų vyrų galvomis?</verse>
				<verse number="5">Argi tai ne tas Dovydas, apie kurį jos dainavo viena kitai šokiuose, sakydamos: ‘Saulius užmušė savo tūkstančius, o Dovydas savo dešimtis tūkstančių?“</verse>
				<verse number="6">Tada Achišas pašaukęs Dovydą jam tarė: „Tikrai, kaip VIEŠPATS gyvas, tu buvai tiesus, ir tavo išėjimas ir tavo įėjimas su manimi kariuomenėje yra geras mano akyse; nes tavyje neradau pikta nuo tos dienos, kai atėjai pas mane, iki šios dienos; tačiau viešpačiams tu nepatinki.</verse>
				<verse number="7">Todėl dabar grįžk ir eik ramybėje, kad neerzintum filistinų viešpačių“.</verse>
				<verse number="8">Ir Dovydas tarė Achišui: „Bet ką aš padariau? Ir ką radai savo tarne, kol buvau su tavimi iki šios dienos, kad negaliu eiti ir kovoti prieš mano viešpaties karaliaus priešus?“</verse>
				<verse number="9">Ir Achišas atsakydamas tarė Dovydui: „Aš žinau, kad mano akyse esi geras kaip Dievo angelas; tačiau filistinų kunigaikščiai yra pasakę: ‘Jis neis su mumis aukštyn į mūšį’.</verse>
				<verse number="10">Todėl dabar atsikelk anksti rytą su savo valdovo tarnais, kurie yra atėję su tavimi; ir kai tik būsite anksti ryte atsikėlę ir jums prašvis, išeikite.</verse>
				<verse number="11">Taigi Dovydas ir jo vyrai atsikėlė anksti, kad ryte išeitų, kad grįžtų į filistinų šalį. O filistinai ėjo aukštyn į Jezreelį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Ir įvyko, kai trečiąją dieną Dovydas ir jo vyrai atėjo į Ciklagą, amalekiečiai buvo įsiveržę į pietus ir į Ciklagą, ir sumušė Ciklagą, ir sudegino jį ugnimi;</verse>
				<verse number="2">ir buvo paėmę į nelaisvę moteris, buvusias jame; jie nenužudė nei vieno, nei didelio, nei mažo, bet nusivedė juos ir nuėjo savo keliu.</verse>
				<verse number="3">Taigi Dovydas ir jo vyrai atėjo į miestą, ir štai jis buvo sudegintas ugnimi; o jų žmonos ir jų sūnūs, ir jų dukterys buvo paimti nelaisvėn.</verse>
				<verse number="4">Tada Dovydas ir su juo esanti tauta pakeltu balsu verkė, kol nebeturėjo jėgų verkti.</verse>
				<verse number="5">Ir abi Dovydo žmonos buvo paimtos į nelaisvę: jezreelietė Ahinoama ir Abigailė, karmeliečio Nabalo žmona.</verse>
				<verse number="6">Ir Dovydas buvo labai prislėgtas; kadangi tauta tarėsi jį užmėtyti akmenimis, nes visos tautos siela buvo nuliūdusi, kiekvieno dėl savo sūnų ir dėl savo dukterų; bet Dovydas padrąsino save VIEŠPAČIU, savo Dievu.</verse>
				<verse number="7">Ir Dovydas tarė kunigui Abjatarui, Ahimelecho sūnui: „Meldžiu tave, atnešk man čia efodą“. Ir Abjataras atnešė efodą Dovydui.</verse>
				<verse number="8">Ir Dovydas pasiklausė VIEŠPATIES, sakydamas: „Ar man vytis šitą pulką? Ar juos pasivysiu?“ Ir jis jam atsakė: „Vykis; nes tikrai juos pasivysi ir tikrai visus susigrąžinsi“.</verse>
				<verse number="9">Taigi Dovydas nuėjo, jis ir šeši šimtai su juo esančių vyrų, ir atėjo prie Besoro upelio, kur pasiliko paliktieji užnugaryje.</verse>
				<verse number="10">Bet Dovydas vijosi, jis ir keturi šimtai vyrų; nes du šimtai, kurie buvo tokie išvargę, kad nebegalėjo pereiti per Besoro upelį, pasiliko užnugaryje.</verse>
				<verse number="11">Ir jie rado egiptietį ant lauko, atvedė jį pas Dovydą ir davė jam duonos, ir jis valgė; ir jie pagirdė jį vandeniu;</verse>
				<verse number="12">ir jie davė jam gabalą figų pyrago ir dvi razinų kekes; ir kai jis pavalgė, sugrįžo pas jį jo dvasia; nes tris dienas ir tris naktis jis nebuvo valgęs duonos ir nebuvo gėręs vandens.</verse>
				<verse number="13">Ir Dovydas jam tarė: „Kieno tu esi ir iš kur tu esi?“ Ir jis tarė: „Aš esu jaunuolis iš Egipto, amalekiečio tarnas; o mano valdovas paliko mane, nes prieš tris dienas aš susirgau.</verse>
				<verse number="14">Mes įsiveržėme į keretų pietus, į ribas, priklausančias Judai, ir į Kalebo pietus; ir sudeginome Ciklagą ugnimi“.</verse>
				<verse number="15">Ir Dovydas jam tarė: „Ar gali nuvesti mane žemyn prie to būrio?“ Ir jis tarė: „Prisiek man Dievu, kad manęs nenužudysi nei atiduosi į mano šeimininko rankas, ir aš tave nuvesiu žemyn prie to būrio“.</verse>
				<verse number="16">Ir kai jis nuvedė jį žemyn, štai jie buvo pasklidę po visą žemę, valgė, gėrė ir šoko dėl viso didelio grobio, kurį jie buvo paėmę iš filistinų šalies ir iš Judos šalies.</verse>
				<verse number="17">Ir Dovydas juos mušė nuo vakaro prietemos iki kitos dienos vakaro; ir nei vienas iš jų neištrūko, išskyrus keturis šimtus jaunuolių, kurie, jodami ant kupranugarių, pabėgo.</verse>
				<verse number="18">Ir Dovydas susigrąžino viską, ką amalekiečiai buvo nusinešę; ir Dovydas išvadavo abi savo žmonas.</verse>
				<verse number="19">Ir jie nieko nepasigedo, nei mažo, nei didelio, nei sūnų, nei dukterų, nei grobio, nei nieko, ką jie buvo pasiėmę; Dovydas viską susigrąžino.</verse>
				<verse number="20">Ir Dovydas paėmė visas kaimenes bei bandas, kurias jie varė pirma kitų galvijų, ir tarė: „Tai Dovydo grobis“.</verse>
				<verse number="21">Ir Dovydas atėjo pas tuos du šimtus vyrų, kurie buvo taip nusilpę, kad negalėjo sekti paskui Dovydą, kuriuos jie buvo ir palikę prie Besoro upelio; ir jie išėjo pasitikti Dovydo ir pasitikti su juo esančios liaudies; ir Dovydas, priartėjęs prie liaudies, juos pasveikino.</verse>
				<verse number="22">Tada visi pikti vyrai ir Belialo vyrai, iš tų, kurie ėjo su Dovydu, atsiliepdami tarė: „Kadangi jie nėjo su mumis, mes jiems nieko neduosime iš grobio, kurį atgavome, tik kiekvienam jo žmoną ir jo vaikus, kad jie juos nuvestų ir išeitų“.</verse>
				<verse number="23">Tada Dovydas tarė: „Mano broliai, nedarykite taip su tuo, ką mums davė VIEŠPATS, kuris mus apsaugojo ir atidavė į mūsų rankas būrį, kuris atėjo prieš mus.</verse>
				<verse number="24">Nes kas jūsų klausys šiame dalyke? Tačiau kokia yra dalis to, kuris eina žemyn į mūšį, tokia pat bus ir dalis to, kuris pasilieka prie daiktų; jie pasidalins po lygiai“.</verse>
				<verse number="25">Ir taip buvo nuo tos dienos ir paskui, kad jis tai padarė Izraeliui įstatu ir įsaku iki šios dienos.</verse>
				<verse number="26">Ir atėjęs į Ciklagą, Dovydas pasiuntė iš grobio Judos vyresniesiems, tai yra savo draugams, sakydamas: „Štai jums dovana iš VIEŠPATIES priešų grobio“;</verse>
				<verse number="27">esantiems Bet-Elyje, esantiems pietiniame Ramote, esantiems Jatyre,</verse>
				<verse number="28">esantiems Aroere, esantiems Sifmote, esantiems Eštemojoje,</verse>
				<verse number="29">esantiems Rachale, esantiems jerachmeelitų miestuose, esantiems kenitų miestuose,</verse>
				<verse number="30">esantiems Hormoje, esantiems Chor-Ašane, esantiems Atache,</verse>
				<verse number="31">esantiems Hebrone ir visoms vietovėms, kur pats Dovydas ir jo vyrai buvo įpratę lankytis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">Na, o filistinai kovojo prieš Izraelį; ir Izraelio vyrai bėgo nuo filistinų akivaizdos ir krito nužudyti Gilbojos kalne.</verse>
				<verse number="2">Ir filistinai sekė įkandin Sauliui ir jo sūnums; ir filistinai užmušė Jonataną, Abinadabą ir Malki-Šūvą, Sauliaus sūnus.</verse>
				<verse number="3">Ir vyko smarkus mūšis prieš Saulių, ir lankininkai pataikė į jį; ir jis buvo lankininkų sunkiai sužeistas.</verse>
				<verse number="4">Tada Saulius tarė savo ginklanešiui: „Išsitrauk savo kalaviją ir juo perdurk mane; kad šitie neapipjaustytieji atėję neperdurtų manęs ir nepasityčiotų iš manęs“. Bet jo ginklanešys nenorėjo; nes jis labai bijojo. Todėl Saulius paėmė kalaviją ir krito ant jo.</verse>
				<verse number="5">O kai jo ginklanešys pamatė, kad Saulius miręs, jis taip pat krito ant savo kalavijo ir mirė su juo.</verse>
				<verse number="6">Taip tą dieną kartu mirė Saulius, jo trys sūnūs, jo ginklanešys ir visi jo vyrai.</verse>
				<verse number="7">Ir Izraelio vyrai, esantys kitoje slėnio pusėje ir esantys kitoje Jordano pusėje, pamatę, kad Izraelio vyrai pabėgo ir kad Saulius bei jo sūnūs mirę, paliko miestus ir pabėgo; o filistinai atėjo ir gyveno juose.</verse>
				<verse number="8">Ir įvyko rytojaus dieną, kai filistinai atėjo apiplėšti užmuštųjų, jie rado Saulių ir tris jo sūnus, kritusius Gilbojos kalne.</verse>
				<verse number="9">Ir jie nukirto jo galvą, nuėmė jo ginklus ir pasiuntė aplinkui po filistinų šalį, kad paskelbtų tai savo stabų namuose ir tautos tarpe.</verse>
				<verse number="10">Ir jie padėjo jo ginklus Astarotės namuose; o jo kūną jie pritvirtino prie Bet-Šano sienos.</verse>
				<verse number="11">Ir kai Jabeš-Gileado gyventojai išgirdo apie tai, ką filistinai buvo padarę Sauliui;</verse>
				<verse number="12">tada visi narsūs vyrai pakilę ėjo visą naktį ir nuėmė Sauliaus kūną bei jo sūnų kūnus nuo Bet-Šano sienos ir, atėję į Jabešą, juos ten sudegino.</verse>
				<verse number="13">Ir paėmę jų kaulus, jie palaidojo juos po medžiu Jabeše ir pasninkavo septynias dienas.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="10">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Na, o atsitiko po Sauliaus mirties, Dovydui sugrįžus nuo amalekiečių žudynių, ir Dovydui pasilikus dvi dienas Ciklage;</verse>
				<verse number="2">trečiąją dieną įvyko, kad štai vyras atėjo iš stovyklos nuo Sauliaus su perplėštais drabužiais ir žemėmis ant galvos; ir atėjęs pas Dovydą, jis parpuolė ant žemės ir išreiškė pagarbą.</verse>
				<verse number="3">Ir Dovydas jam tarė: „Iš kur ateini?“ O jis jam tarė: „Pabėgau iš Izraelio stovyklos“.</verse>
				<verse number="4">Ir Dovydas jam tarė: „Kaip ėjosi? Pasakyk man, meldžiu tave“. Ir jis atsakė: „Tauta pabėgusi iš mūšio, ir daugelis iš tautos taip pat kritę ir žuvę; taip pat Saulius ir jo sūnus Jonatanas yra mirę“.</verse>
				<verse number="5">Ir Dovydas tarė jaunuoliui, kuris jam pranešė: „Iš kur žinai, kad Saulius ir jo sūnus Jonatanas mirę?“</verse>
				<verse number="6">Ir jaunuolis, kuris jam pranešė, tarė: „Visai atsitiktinai buvau ant Gilbojos kalno ir žiūriu, Saulius pasirėmęs ant savo ieties; ir štai vežimai ir raiteliai sekė jam įkandin.</verse>
				<verse number="7">Ir pažvelgęs sau už nugaros ir mane pamatęs, jis pašaukė mane. Ir aš atsiliepiau: ‘Aš čia’.</verse>
				<verse number="8">O jis man tarė: ‘Kas tu esi?’ Ir aš jam atsakiau: ‘Aš esu amalekietis’.</verse>
				<verse number="9">Jis man vėl tarė: ‘Stokis, meldžiu tave, prie manęs ir nužudyk mane; nes didžiulis skausmas yra mane apėmęs, kadangi visa gyvybė tebėra manyje’.</verse>
				<verse number="10">Taigi, atsistojęs prie jo, aš jį nužudžiau, nes buvau tikras, kad jis kritęs nebegalės gyventi; ir paėmęs karūną, buvusią ant jo galvos, ir apyrankę, buvusią ant jo rankos, jas čia atnešiau savo viešpačiui“.</verse>
				<verse number="11">Tada Dovydas, nutvėręs savo drabužius, persiplėšė juos; taip pat ir visi su juo buvę vyrai;</verse>
				<verse number="12">ir jie raudojo, verkė ir iki vakaro pasninkavo dėl Sauliaus, dėl jo sūnaus Jonatano, dėl VIEŠPATIES tautos ir dėl Izraelio namų; nes jie buvo kritę nuo kalavijo.</verse>
				<verse number="13">Ir Dovydas tarė jaunuoliui, kuris jam buvo pranešęs: „Iš kur tu esi?“ Ir jis atsakė: „Aš esu ateivio sūnus, amalekietis“.</verse>
				<verse number="14">Ir Dovydas jam tarė: „Kaip tu nebijojai ištiesti savo rankos VIEŠPATIES pateptajam sunaikinti?“</verse>
				<verse number="15">Ir Dovydas pašaukė vieną iš jaunuolių ir tarė: „Prieik, pulk jį“. Ir jis jam smogė, kad jis mirė.</verse>
				<verse number="16">Ir Dovydas jam tarė: „Tavo kraujas tebūna ant tavo galvos; nes tavo burna paliudijo prieš tave, sakydama: ‘Aš nužudžiau VIEŠPATIES pateptąjį’“.</verse>
				<verse number="17">Ir Dovydas raudojo šia rauda dėl Sauliaus ir dėl jo sūnaus Jonatano</verse>
				<verse number="18">(taip pat jis sakė, kad jie mokytų Judos vaikus naudotis lanku; štai tai yra užrašyta Jašero knygoje):</verse>
				<verse number="19">„Izraelio grožybė yra užmušta tavo aukštumose; kaip yra kritę galingieji!</verse>
				<verse number="20">Nepraneškite to Gate, neskelbkite to Aškelono gatvėse; kad nesidžiaugtų filistinų dukterys, kad nešvęstų pergalės neapipjaustytųjų dukterys.</verse>
				<verse number="21">Jūs, Gilbojos kalnai, tenebūna rasos nei lietaus ant jūsų, nei aukojimų laukų; nes ten yra niekšiškai atmestas galingųjų skydas, Sauliaus skydas, tarsi jis nebūtų buvęs pateptas aliejumi.</verse>
				<verse number="22">Nuo užmuštųjų kraujo, nuo galingųjų riebalų Jonatano lankas neatsigręždavo, ir Sauliaus kalavijas nesugrįždavo tuščias.</verse>
				<verse number="23">Saulius ir Jonatanas buvo numylėti ir mieli jų gyvenime, ir jų mirtyje jie nebuvo perskirti; jie buvo greitesni negu ereliai, stipresni negu liūtai.</verse>
				<verse number="24">Jūs, Izraelio dukterys, raudokite dėl Sauliaus, kuris jus apvilkdavo skaisčiai raudonu ir kitais malonumais, kuris uždėdavo aukso papuošalus ant jūsų drabužių.</verse>
				<verse number="25">Kaip krito galingieji mūšio vidury! O Jonatanai, tu buvai užmuštas tavo aukštumose.</verse>
				<verse number="26">Aš sielvartauju dėl tavęs, mano broli Jonatanai; labai mielas man buvai; tavo meilė man buvo nuostabesnė už moterų meilę.</verse>
				<verse number="27">Kaip krito galingieji ir pražuvo karo ginklai!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Ir po to įvyko, kad Dovydas pasiklausė VIEŠPATIES, sakydamas: „Ar man eiti aukštyn į kurį nors iš Judos miestų?“ Ir VIEŠPATS jam tarė: „Eik aukštyn“. Ir Dovydas tarė: „Kur man eiti aukštyn?“ Ir jis tarė: „Į Hebroną“.</verse>
				<verse number="2">Taigi Dovydas nuėjo ten aukštyn, ir taip pat abi jo žmonos: jezreelietė Ahinoama ir karmelietė Abigailė, Nabalo žmona.</verse>
				<verse number="3">Ir Dovydas atsivedė aukštyn savo vyrus, esančius su juo, kiekvieną su jo namiškiais; ir jie apsigyveno Hebrono miestuose.</verse>
				<verse number="4">Ir atėjo Judos vyrai ir patepė ten Dovydą Judos namų karaliumi. Ir Dovydui pranešė, sakydami: „Jabeš-Gileado žmonės buvo tie, kurie palaidojo Saulių“.</verse>
				<verse number="5">Ir Dovydas siuntė pasiuntinius pas Jabeš-Gileado žmones ir jiems sakė: „ Būkite VIEŠPATIES palaiminti, kad parodėte šitą gerumą savo viešpačiui, tai yra Sauliui, ir jį palaidojote.</verse>
				<verse number="6">O dabar VIEŠPATS jums teparodo gerumą ir tiesą; o aš irgi jums atsilyginsiu šiuo gerumu, kadangi padarėte tą dalyką.</verse>
				<verse number="7">Todėl dabar tebūna jūsų rankos sustiprintos ir būkite narsūs; nes jūsų valdovas Saulius yra miręs, ir Judos namai patepė mane savo karaliumi“.</verse>
				<verse number="8">Bet Nero sūnus Abneras, Sauliaus kariuomenės vadas, paėmęs Sauliaus sūnų Iš-Bošetą, nuvedė jį į Mahanaimą;</verse>
				<verse number="9">ir padarė jį karaliumi Gileadui, ašuriečiams, Jezreeliui, Efraimui, Benjaminui ir visam Izraeliui.</verse>
				<verse number="10">Sauliaus sūnus Iš-Bošetas buvo keturiasdešimties metų, kai pradėjo karaliauti Izraeliui, ir karaliavo dvejus metus. Bet Judos namai sekė paskui Dovydą.</verse>
				<verse number="11">O laiko, kuriuo Dovydas buvo Judos namų karalius Hebrone, buvo septyneri metai ir šeši mėnesiai.</verse>
				<verse number="12">Ir Nero sūnus Abneras ir Sauliaus sūnaus Iš-Bošeto tarnai išėjo iš Mahanaimo į Gibeoną.</verse>
				<verse number="13">Ir Cerujos sūnus Joabas ir Dovydo tarnai išėjo ir susitiko prie Gibeono tvenkinio; ir vieni susėdo vienoje tvenkinio pusėje, o kiti kitoje tvenkinio pusėje.</verse>
				<verse number="14">Ir Abneras tarė Joabui: „Teatsikelia dabar jaunuoliai ir tepažaidžia mūsų akivaizdoje“. Ir Joabas tarė: „Teatsikelia“.</verse>
				<verse number="15">Tada atsikėlė ir perėjo skaičiumi: dvylika iš Benjamino, kurie priklausė Sauliaus sūnui Iš-Bošetui, ir dvylika iš Dovydo tarnų.</verse>
				<verse number="16">Ir jie nutvėrė vienas kitą už galvos ir įsmeigė savo kalaviją vienas kitam į šoną; taip jie krito drauge; todėl tą vietą pavadino Helkat-Hazurimu, kuris yra Gibeone.</verse>
				<verse number="17">Ir tą dieną buvo labai smarkus mūšis; Abneras ir Izraelio vyrai buvo sumušti Dovydo tarnų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="18">Ir ten buvo trys Cerujos sūnūs: Joabas, Abišajas ir Asaelis; o Asaelis buvo tokių lengvų kojų, kaip laukinė stirna.</verse>
				<verse number="19">Ir Asaelis vijosi Abnerą; ir eidamas nepasuko nei į dešinę, nei į kairę nuo sekimo paskui Abnerą.</verse>
				<verse number="20">Tada Abneras pažvelgė sau už nugaros ir tarė: „Ar tu esi Asaelis?“ Ir jis atsakė: „Aš“.</verse>
				<verse number="21">Ir Abneras jam tarė: „Pasuk į dešinę ar į kairę, pagriebk vieną iš jaunuolių ir pasiimk jo ginklus“. Bet Asaelis nenorėjo pasukti į šalį nuo sekimo paskui jį.</verse>
				<verse number="22">Ir Abneras vėl pasakė Asaeliui: „Pasuk į šalį nuo sekimo paskui mane; kodėl turėčiau tave pamušti žemėn? Kaip tada galėčiau pakelti savo veidą į tavo brolį Joabą?“</verse>
				<verse number="23">Tačiau jis nesutiko pasukti į šalį; todėl Abneras ieties storgaliu smogė jam žemiau penktojo šonkaulio, kad ietis išlindo jam iš nugaros; ir jis ten krito ir mirė toje vietoje; ir įvyko, kad visi, atėjusieji į tą vietą, kur Asaelis buvo kritęs ir miręs, sustojo.</verse>
				<verse number="24">Taip pat Joabas ir Abišajas vijosi Abnerą; ir saulė nusileido, kai jie atėjo į Amos kalvą, esančią prieš Giachą, prie Gibeono dykumos kelio.</verse>
				<verse number="25">Ir Benjamino vaikai susirinko paskui Abnerą ir pasidarė vienas pulkas, ir sustojo kalvos viršūnėje.</verse>
				<verse number="26">Tada Abneras pašaukė Joabą ir tarė: „Argi amžinai ris kalavijas? Argi nežinai, kad karti bus pabaiga? Tad iki kol nesakysi tautai gręžtis nuo sekimo paskui savo brolius?“</verse>
				<verse number="27">Ir Joabas tarė: „ Kaip Dievas gyvas, jei nebūtum kalbėjęs, tai tikrai ryte tauta būtų nuėjusi aukštyn, kiekvienas nuo sekimo paskui savo brolius“.</verse>
				<verse number="28">Taigi Joabas pūtė trimitą, ir visa tauta sustojo ir nebesivijo Izraelio, ir jie nebekovojo.</verse>
				<verse number="29">O Abneras ir jo vyrai visą tą naktį ėjo per lygumą, perėjo per Jordaną, ėjo per visą Bitroną ir atėjo į Mahanaimą.</verse>
				<verse number="30">Ir Joabas sugrįžo nuo sekimo paskui Abnerą; ir kai jis surinko visą tautą, iš Dovydo tarnų trūko devyniolika vyrų ir Asaelio.</verse>
				<verse number="31">Bet Dovydo tarnai buvo sumušę iš Benjamino ir iš Abnero vyrų taip, kad mirė trys šimtai šešiasdešimt vyrų.</verse>
				<verse number="32">Ir jie paėmė Asaelį ir jį palaidojo jo tėvo kape, esančiame Betliejuje. O Joabas ir jo vyrai ėjo visą naktį, ir brėkštant dienai jie atėjo į Hebroną.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Na, o buvo ilgas karas tarp Sauliaus namų ir Dovydo namų; bet Dovydas vis labiau ir labiau stiprėjo, o Sauliaus namai vis labiau ir labiau silpnėjo.</verse>
				<verse number="2">Ir Hebrone Dovydui gimė sūnų: jo pirmagimis buvo Amnonas iš jezreelietės Ahinoamos;</verse>
				<verse number="3">jo antrasis – Kileabas iš Abigailės, karmeliečio Nabalo žmonos; trečiasis – Abšalomas, Gešūro karaliaus Talmajo dukters Maakos sūnus;</verse>
				<verse number="4">ketvirtasis – Adonijas, Hagitos sūnus; penktasis – Šefatijas, Abitalės sūnus;</verse>
				<verse number="5">o šeštasis – Itramas iš Dovydo žmonos Eglos. Šitie gimė Dovydui Hebrone.</verse>
				<verse number="6">Ir atsitiko, kad, tebevykstant karui tarp Sauliaus namų ir Dovydo namų, Abneras sustiprėjo dėl Sauliaus namų.</verse>
				<verse number="7">O Saulius turėjo sugulovę, kurios vardas buvo Ricpa, Ajo duktė; ir Iš-Bošetas tarė Abnerui: „Kodėl įėjai pas mano tėvo sugulovę?“</verse>
				<verse number="8">Tada Abneras labai užsirūstino dėl Iš-Bošeto žodžių ir tarė: „Ar aš esu šuns galva? Aš prieš Judą šią dieną rodau gerumą tavo tėvo Sauliaus namams, jo broliams ir jo draugams, ir neatidaviau tavęs į Dovydo rankas, o tu mane šiandien kaltini nusižengimu dėl tos moters.</verse>
				<verse number="9">Tepadaro Dievas Abnerui taip ir dar daugiau, jei nepadarysiu Dovydui, kaip VIEŠPATS yra jam prisiekęs:</verse>
				<verse number="10">perkelti karalystę iš Sauliaus namų ir pastatyti Dovydo sostą Izraeliui ir Judai nuo Dano iki Beer-Šebos“.</verse>
				<verse number="11">Ir jis negalėjo nei žodžio atsakyti Abnerui, nes bijojo jo.</verse>
				<verse number="12">Ir Abneras siuntė nuo savęs pasiuntinius pas Dovydą, sakydamas: „Kieno yra šalis?“ Taip pat sakydamas: „Sudaryk sąjungą su manimi, ir štai mano ranka bus su tavimi, visam Izraeliui atvesti pas tave“.</verse>
				<verse number="13">Ir jis tarė: „Gerai; aš sudarysiu sąjungą su tavimi; bet vieno dalyko reikalauju iš tavęs, tai yra, tu neišvysi mano veido, jei, ateidamas mano veido pamatyti, pirmiau neatvesi Sauliaus dukters Mikalės“.</verse>
				<verse number="14">Ir Dovydas siuntė pasiuntinius pas Sauliaus sūnų Iš-Bošetą, sakydamas: „Atiduok man mano žmoną Mikalę, kurią vedžiau už šimtą filistinų apyvarpių“.</verse>
				<verse number="15">Ir Iš-Bošetas siuntė ir paėmė ją iš jos vyro – iš Laišo sūnaus Paltielio.</verse>
				<verse number="16">O jos vyras ėjo su ja verkdamas paskui ją iki Bahurimo. Tada Abneras jam pasakė: „Eik, grįžk“. Ir jis sugrįžo.</verse>
				<verse number="17">Ir Abneras kalbėjosi su Izraelio vyresniasiais, sakydamas: „Praeityje jūs siekėte Dovydo, kad būtų jums karaliumi.</verse>
				<verse number="18">Tad dabar padarykite tai; nes VIEŠPATS yra kalbėjęs apie Dovydą, sakydamas: ‘Savo tarno Dovydo ranka aš išgelbėsiu savo tautą Izraelį iš filistinų rankos ir iš visų jų priešų rankos’“.</verse>
				<verse number="19">Ir Abneras taip pat kalbėjo Benjaminui į ausis; ir Abneras taip pat ėjo kalbėti Dovydui į ausis Hebrone, viską, kas atrodė gera Izraeliui ir visiems Benjamino namams.</verse>
				<verse number="20">Taigi Abneras ir su juo dvidešimt vyrų atėjo pas Dovydą į Hebroną. Ir Dovydas iškėlė puotą Abnerui ir su juo buvusiems vyrams.</verse>
				<verse number="21">Ir Abneras sakė Dovydui: „Aš pakilęs eisiu ir surinksiu pas savo viešpatį karalių visą Izraelį, kad jie sudarytų su tavimi sąjungą ir kad tu karaliautum viskam, ko geidžia tavo širdis“. Ir Dovydas išleido Abnerą; ir jis nuėjo ramybėje.</verse>
				<verse number="22">Ir štai Dovydo tarnai ir Joabas atėjo nuo pulko persekiojimo ir pargabeno su savimi didelį grobį; bet Abnero nebuvo pas Dovydą Hebrone; nes jis buvo jį išleidęs, ir jis buvo išėjęs ramybėje.</verse>
				<verse number="23">Kai Joabas ir visa su juo esanti kariuomenė atėjo, Joabui pranešė, sakydami: „Buvo atėjęs Nero sūnus Abneras pas karalių, o jis jį išleido, ir jis yra išėjęs ramybėje“.</verse>
				<verse number="24">Tada Joabas, atėjęs pas karalių, tarė: „Ką padarei? Štai Abneras buvo atėjęs pas tave; tai kodėl jį paleidai, ir jis laisvai išėjo?</verse>
				<verse number="25">Tu pažįsti Nero sūnų Abnerą, kad jis atėjo tavęs apgauti ir sužinoti tavo išėjimą ir tavo įėjimą, ir sužinoti viską, ką tu darai“.</verse>
				<verse number="26">Ir išėjęs iš Dovydo, Joabas siuntė paskui Abnerą pasiuntinius, kurie jį sugrąžino nuo Siros šulinio; bet Dovydas to nežinojo.</verse>
				<verse number="27">Ir Abnerui sugrįžus į Hebroną, Joabas jį pasivedė nuošaliai į vartų vidų, kad kalbėtųsi su juo tylomis, ir dėl jo brolio Asaelio kraujo ten jam smogė žemiau penktojo šonkaulio, kad jis mirė.</verse>
				<verse number="28">O vėliau tai išgirdęs, Dovydas tarė: „Aš ir mano karalystė esame amžinai nekalti VIEŠPATIES akivaizdoje dėl Nero sūnaus Abnero kraujo;</verse>
				<verse number="29">tegul jis guli ant Joabo galvos ir ant visų jo tėvo namų; ir tenetrūksta Joabo namuose turinčio plūdimą ar raupsuoto, ar besiremiančio į lazdą, ar krentančio nuo kalavijo, ar stokojančio duonos“.</verse>
				<verse number="30">Taip Joabas ir jo brolis Abišajas nužudė Abnerą, kadangi jis buvo užmušęs jų brolį Asaelį mūšyje Gibeone.</verse>
				<verse number="31">Ir Dovydas tarė Joabui ir visai su juo esančiai tautai: „Persiplėškite savo drabužius, apsijuoskite ašutinėmis ir raudokite prieš Abnerą“. O pats karalius Dovydas ėjo paskui karsto neštuvus.</verse>
				<verse number="32">Ir jie palaidojo Abnerą Hebrone; ir karalius pakeltu balsu verkė prie Abnero kapo; ir verkė visa tauta.</verse>
				<verse number="33">Ir karalius raudojo dėl Abnero ir sakė: „Ar Abneras mirė, kaip kvailys miršta?</verse>
				<verse number="34">Tavo rankos nebuvo surištos, ir tavo kojos nebuvo sukaustytos grandinėmis; tu kritai, kaip žmogus krenta nuo nedorėlių“. Ir visa tauta vėl verkė dėl jo.</verse>
				<verse number="35">Ir kai visa tauta atėjo paskatinti, kad Dovydas valgytų maisto, kai tebebuvo diena, Dovydas prisiekė, sakydamas: „Tepadaro man Dievas taip ir dar daugiau, jei prieš saulei nusileidžiant paragaučiau duonos ar ko nors kito“.</verse>
				<verse number="36">Ir visa tauta tai pastebėjo, ir jiems tai patiko; kaip ir viskas, ką karalius darė, patiko visai tautai.</verse>
				<verse number="37">Nes tą dieną visa tauta ir visas Izraelis suprato, kad tai nebuvo nuo karaliaus, kad nužudytų Nero sūnų Abnerą.</verse>
				<verse number="38">Ir karalius tarė savo tarnams: „Ar nežinote, kad šią dieną Izraelyje krito kunigaikštis ir didis vyras?</verse>
				<verse number="39">O aš šiandien esu silpnas, nors pateptas karaliumi; o šitie vyrai, Cerujos sūnūs, yra per stiprūs man; VIEŠPATS atlygins piktadariui pagal jo piktybę“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Ir kai Sauliaus sūnus išgirdo, kad Abneras miręs Hebrone, jo rankos nusilpo, ir visi izraelitai sunerimo.</verse>
				<verse number="2">O Sauliaus sūnus turėjo du vyrus, būrių vadus: vieno vardas buvo Baana, o kito vardas – Rechabas, beerotiečio Rimono sūnūs iš Benjamino vaikų (nes Beerotas irgi buvo priskirtas prie Benjamino;</verse>
				<verse number="3">o beerotiečiai pabėgo į Gitaimą ir ten buvo laikinai apsigyvenusieji iki šios dienos);</verse>
				<verse number="4">ir Sauliaus sūnus Jonatanas turėjo sūnų, luošą kojomis. Jis buvo penkerių metų amžiaus, kai atėjo iš Jezreelio žinia apie Saulių ir Jonataną; ir jo auklė jį paėmusi pabėgo; ir atsitiko, kai ji skubėjo bėgti, jis krito ir tapo luošas. O jo vardas buvo Mefibošetas.</verse>
				<verse number="5">Ir beerotiečio Rimono sūnūs Rechabas ir Baana ėjo ir pačioje dienos kaitroje atėjo į Iš-Bošeto, kuris vidurdienį gulėjo lovoje, namus.</verse>
				<verse number="6">Ir jie įėjo ten į namų vidų, tarsi jie norėjo atnešti kviečių; ir jie smogė jam žemiau penktojo šonkaulio; ir Rechabas ir jo brolis Baana pabėgo.</verse>
				<verse number="7">Nes kai jie atėjo į namus, jis gulėjo ant savo lovos savo miegamajame; ir jie smogė jam, užmušė jį, nukirto jam galvą, paėmė jo galvą ir visą naktį atsitraukinėjo per lygumą.</verse>
				<verse number="8">Ir jie atnešė Iš-Bošeto galvą pas Dovydą į Hebroną ir tarė karaliui: „Štai galva Iš-Bošeto, sūnaus tavo priešo Sauliaus, kuris ieškojo tavo gyvybės; VIEŠPATS šią dieną atkeršijo Sauliui ir jo sėklai už mano viešpatį karalių“.</verse>
				<verse number="9">O Dovydas atsakė Rechabui ir jo broliui Baanai, beerotiečio Rimono sūnums, jiems tardamas: „ Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris atpirko mano sielą iš visokių nelaimių,</verse>
				<verse number="10">kai man vienas žmogus pranešė, sakydamas: ‘Štai Saulius miręs’, galvodamas, kad atnešė gerą žinią, aš jį nutvėręs nužudžiau Ciklage, o jis galvojo, kad jam turėčiau duoti apdovanojimą už jo žinią;</verse>
				<verse number="11">tai kaip juo labiau, kai nedori žmonės nužudė teisų žmogų jo paties namuose, jo paties lovoje? Taigi ar dabar neturėčiau pareikalauti jo kraujo iš jūsų rankų ir jūsų pašalinti nuo žemės?“</verse>
				<verse number="12">Ir Dovydas įsakė savo jaunuoliams, ir jie juos nužudė ir, nukapoję jų rankas ir jų kojas, pakorė juos virš tvenkinio Hebrone. Bet Iš-Bošeto galvą jie paėmė ir palaidojo Abnero kape, Hebrone.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Tada visos Izraelio gentys atėjo pas Dovydą į Hebroną ir kalbėjo, sakydamos: „Štai mes esame tavo kaulas ir tavo kūnas.</verse>
				<verse number="2">Taip pat praeityje, kai Saulius buvo mūsų karalius, tu buvai tas, kuris išvesdavai ir įvesdavai Izraelį; ir VIEŠPATS tau sakė: ‘Tu ganysi mano tautą Izraelį ir būsi vadas Izraeliui’“.</verse>
				<verse number="3">Taip visi Izraelio vyresnieji atėjo pas karalių į Hebroną; ir karalius Dovydas sudarė su jais sąjungą Hebrone VIEŠPATIES akivaizdoje; ir jie patepė Dovydą Izraelio karaliumi.</verse>
				<verse number="4">Dovydas buvo trisdešimties metų, kai pradėjo karaliauti, ir jis karaliavo keturiasdešimt metų.</verse>
				<verse number="5">Hebrone jis karaliavo Judai septynerius metus ir šešis mėnesius; o Jeruzalėje jis karaliavo trisdešimt trejus metus visam Izraeliui ir Judai.</verse>
				<verse number="6">Ir karalius bei jo vyrai ėjo į Jeruzalę pas jebusiečius, tos šalies gyventojus; kurie kalbėjo Dovydui, sakydami: „Jei nepašalinsi aklų ir luošų, tu neįeisi čia“; galvodami: „Dovydas negali čia įeiti“.</verse>
				<verse number="7">Tačiau Dovydas paėmė Siono tvirtovę; tas yra Dovydo miestas.</verse>
				<verse number="8">Ir tą dieną Dovydas tarė: „Kas nueis aukštyn prie griovio ir sumuš jebusiečius, luošus ir akluosius, kurių nekenčia Dovydo siela, tas bus vyriausias ir vadas. Todėl sako: „Aklas ir luošas neįeis į namus“.</verse>
				<verse number="9">Taip Dovydas apsigyveno forte ir jį praminė Dovydo miestu. Ir Dovydas statė aplinkui nuo Milo ir vidun.</verse>
				<verse number="10">Ir Dovydas ėjo pirmyn ir tapo didis, o VIEŠPATS, kariuomenių Dievas, buvo su juo.</verse>
				<verse number="11">O Tyro karalius Hiramas siuntė pas Dovydą pasiuntinius, kedro medžius, dailides ir mūrininkus; ir jie pastatė Dovydui namus.</verse>
				<verse number="12">Ir Dovydas suprato, kad VIEŠPATS jį įtvirtino Izraelio karaliumi ir kad jis išaukštino jo karalystę dėl savo tautos Izraelio.</verse>
				<verse number="13">Ir po to, kai atėjo iš Hebrono, Dovydas pasiėmė daugiau sugulovių ir žmonų iš Jeruzalės; ir Dovydui dar gimė sūnų ir dukterų.</verse>
				<verse number="14">O šitie yra vardai tų, kurie jam gimė Jeruzalėje: Šamuva, Šobabas, Natanas, Saliamonas,</verse>
				<verse number="15">taip pat Ibharas, Elišūva, Nefegas, Jafija,</verse>
				<verse number="16">Elišama, Eljada ir Elifeletas.</verse>
				<verse number="17">Bet kai filistinai išgirdo, kad jie patepė Dovydą Izraelio karaliumi, visi filistinai ėjo aukštyn Dovydo ieškoti; o Dovydas, tai išgirdęs, nuėjo žemyn į tvirtovę.</verse>
				<verse number="18">Filistinai irgi atėjo ir pasklido po Refaimo slėnį.</verse>
				<verse number="19">Ir Dovydas pasiklausė VIEŠPATIES, sakydamas: „Ar man eiti aukštyn pas filistinus? Ar juos atiduosi į mano rankas?“ O VIEŠPATS tarė Dovydui: „Eik aukštyn; nes aš tikrai atiduosiu filistinus į tavo rankas“.</verse>
				<verse number="20">Ir Dovydas atėjo į Baal-Peracimą, ir Dovydas ten juos sumušė ir tarė: „VIEŠPATS prasilaužė ant mano priešų mano akivaizdoje kaip vandenų pralauža“. Todėl tą vietą praminė Baal-Peracimo vardu.</verse>
				<verse number="21">Ir jie ten paliko savo atvaizdus, o Dovydas bei jo vyrai juos sudegino.</verse>
				<verse number="22">O filistinai dar kartą atėjo aukštyn ir pasklido Refaimo slėnyje.</verse>
				<verse number="23">Ir kai Dovydas pasiklausė VIEŠPATIES, jis tarė: „Neik aukštyn; bet apeik juos iš užnugario ir užpulk juos priešais šilkmedžius.</verse>
				<verse number="24">Ir tebus, kai išgirsi šilkmedžių viršūnėse ėjimo garsą, tada pajudėk; nes tada VIEŠPATS išeis tavo priekyje filistinų kariuomenės mušti“.</verse>
				<verse number="25">Ir Dovydas padarė taip, kaip VIEŠPATS jam buvo įsakęs; ir mušė filistinus nuo Gebos iki kur ateinama į Gazerą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Dovydas vėl surinko visus Izraelio rinktinius vyrus – trisdešimt tūkstančių.</verse>
				<verse number="2">Ir Dovydas pakilo ir ėjo su visa tauta, esančia su juo, iš Judos Baalo, kad iš ten atgabentų aukštyn Dievo skrynią, kurios vardą vadina vardu kariuomenių VIEŠPATIES, gyvenančio tarp cherubų.</verse>
				<verse number="3">Ir jie pastatė Dievo skrynią ant naujo vežimo ir ją gabeno iš Abinadabo namų, esančių Gibėjoje; o Uza ir Achjojas, Abinadabo sūnūs, varė tą naują vežimą.</verse>
				<verse number="4">Ir jie išgabeno ją iš Abinadabo namų, esančių Gibėjoje, lydėdami Dievo skrynią; o Achjojas ėjo skrynios priešakyje.</verse>
				<verse number="5">O Dovydas ir visi Izraelio namai grojo VIEŠPATIES akivaizdoje visokiais instrumentais, padarytais iš eglės medžio – arfomis, psalteriais, tambūrinais, kornetais ir cimbolais.</verse>
				<verse number="6">O jiems atėjus į Nachono klojimą, Uza ištiesė savo ranką į Dievo skrynią ir už jos nusitvėrė; nes jaučiai ją kratė.</verse>
				<verse number="7">Ir VIEŠPATIES pyktis užsidegė prieš Uzą; ir ten Dievas jį ištiko už jo klaidą; ir jis ten mirė šalia Dievo skrynios.</verse>
				<verse number="8">Ir Dovydas buvo nepatenkintas, kadangi VIEŠPATS padarė spragą Uzui; ir tą vietą iki šios dienos tebevadina Peres-Uzo vardu.</verse>
				<verse number="9">Ir tą dieną Dovydas išsigando VIEŠPATIES ir tarė: „Kaipgi VIEŠPATIES skrynia ateis pas mane?“</verse>
				<verse number="10">Taigi Dovydas nenorėjo perkelti VIEŠPATIES skrynios pas save į Dovydo miestą; bet Dovydas ją nugabeno į šalį, į gatiečio Obed-Edomo namus.</verse>
				<verse number="11">Ir VIEŠPATIES skrynia tris mėnesius pasiliko gatiečio Obed-Edomo namuose; ir VIEŠPATS laimino Obed-Edomą bei visus jo namiškius.</verse>
				<verse number="12">Ir karaliui Dovydui buvo pranešta, sakant: „VIEŠPATS palaimino Obed-Edomo namus ir viską, kas jam priklauso, dėl Dievo skrynios“. Taigi Dovydas nuėjo ir su džiaugsmu gabeno aukštyn Dievo skrynią iš Obed-Edomo namų į Dovydo miestą.</verse>
				<verse number="13">Ir buvo, kad VIEŠPATIES skrynios nešėjams paėjus šešetą žingsnių, jis aukodavo jaučius ir peniukšlius.</verse>
				<verse number="14">Ir Dovydas šoko prieš VIEŠPATĮ iš visų jėgų; ir Dovydas buvo apsijuosęs lininiu efodu.</verse>
				<verse number="15">Taip Dovydas ir visi Izraelio namai gabeno aukštyn VIEŠPATIES skrynią su šauksmu ir trimito garsu.</verse>
				<verse number="16">Ir VIEŠPATIES skryniai įėjus į Dovydo miestą, Sauliaus duktė Mikalė pažvelgė pro langą ir pamatė karalių Dovydą, šokinėjantį ir šokantį VIEŠPATIES akivaizdoje; ir ji paniekino jį savo širdyje.</verse>
				<verse number="17">Ir jie įnešė VIEŠPATIES skrynią ir ją padėjo į jos vietą viduryje padangtės, kurią Dovydas jai buvo pastatęs; ir Dovydas aukojo deginamąsias aukas ir taikos aukas VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="18">Ir baigęs aukoti deginamąsias aukas ir taikos aukas, Dovydas palaimino tautą kariuomenių VIEŠPATIES vardu.</verse>
				<verse number="19">Ir padalijo visos tautos tarpe, tai yra visos Izraelio daugybės tarpe, tiek vyrams, tiek moterims, kiekvienam po duonos pyragą, po gerą gabalą mėsos ir po ąsotį vyno. Taip visa tauta išėjo, kiekvienas į savo namus.</verse>
				<verse number="20">Tada Dovydas sugrįžo savo namų laiminti. Ir Sauliaus duktė Mikalė išėjo Dovydo pasitikti ir tarė: „Koks šlovingas šiandien buvo Izraelio karalius, kuris šiandien apsinuogino savo tarnų tarnaičių akyse, kaip begėdiškai apsinuogina vienas iš beverčių žmonių!“</verse>
				<verse number="21">Ir Dovydas tarė Mikalei: „Tai buvo VIEŠPATIES akivaizdoje, kuris išrinko mane vietoje tavo tėvo ir vietoje visų jo namų, kad mane paskirtų valdovu VIEŠPATIES tautai, Izraeliui; todėl aš grosiu VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="22">Ir būsiu dar begėdiškesnis negu šitoks, ir būsiu žemas savo paties akyse; o tarnaičių, apie kurias kalbėjai, aš būsiu gerbiamas“.</verse>
				<verse number="23">Todėl Sauliaus duktė Mikalė neturėjo vaiko iki savo mirties dienos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Ir įvyko, kai karalius sėdėjo savo namuose, ir VIEŠPATS jam buvo suteikęs poilsį nuo visų jo aplinkinių priešų;</verse>
				<verse number="2">tada karalius tarė pranašui Natanui: „Štai aš gyvenu kedro namuose, bet Dievo skrynia gyvena tarp uždangalų“.</verse>
				<verse number="3">Ir Natanas tarė karaliui: „Eik, daryk viską, kas yra tavo širdyje; nes VIEŠPATS yra su tavimi“.</verse>
				<verse number="4">Ir įvyko tą pačią naktį, kad Natanui atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="5">„Eik ir pasakyk mano tarnui Dovydui: ‘Taip sako VIEŠPATS: Ar tu statysi man namus man juose gyventi?</verse>
				<verse number="6">Kai tuo tarpu negyvenau jokiuose namuose nuo to laiko, kai išvedžiau aukštyn Izraelio vaikus iš Egipto, iki šios dienos, bet vaikščiojau palapinėje ir padangtėje.</verse>
				<verse number="7">Visur, kur vaikščiojau su visais Izraelio vaikais, ar aš kalbėjau žodį su kuria nors iš Izraelio genčių, kuriai įsakiau ganyti mano tautą Izraelį, sakydamas: „Kodėl man nepastatėte kedro namų?“</verse>
				<verse number="8">Taigi dabar taip sakyk mano tarnui Dovydui: ‘Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: „Aš tave paėmiau iš avidės, nuo sekimo paskui avis, kad būtum valdovas mano tautos, Izraelio;</verse>
				<verse number="9">ir buvau su tavimi visur, kur ėjai, ir iškirtau visus tavo priešus tau iš akivaizdos ir padariau tau didį vardą, lygų žemėje esančių didžiūnų vardui.</verse>
				<verse number="10">Be to, aš paskirsiu vietą savo tautai Izraeliui ir juos įsodinsiu, kad jie gyventų savo pačių vietoje ir nebepersikėlinėtų; ir kad nedorybės vaikai jų nebespaustų kaip anksčiau</verse>
				<verse number="11">ir kaip nuo to laiko, kai įsakiau teisėjams valdyti mano tautą Izraelį, ir padariau, kad ilsėtumeisi nuo visų savo priešų. Taip pat VIEŠPATS tau sako, kad jis padarys tau namus.</verse>
				<verse number="12">O kai išsipildys tavo dienos ir tu užmigsi prie savo tėvų, aš pakelsiu po tavęs tavo sėklą, kuri išeis iš tavo vidurių, ir aš įtvirtinsiu jo karalystę.</verse>
				<verse number="13">Jis pastatys mano vardui namus, o aš įtvirtinsiu jo karalystės sostą amžiams.</verse>
				<verse number="14">Aš būsiu jo tėvas, o jis bus mano sūnus. Jei jis vykdys neteisybę, aš jį bausiu žmonių lazda ir žmonių vaikų kirčiais;</verse>
				<verse number="15">bet mano gailestingumas nepasitrauks nuo jo, kaip jį atėmiau nuo Sauliaus, kurį pašalinau tavo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="16">Ir tavo namai ir tavo karalystė bus amžinai įtvirtinti tavo akivaizdoje; tavo sostas bus amžiams įtvirtintas“.</verse>
				<verse number="17">Natanas kalbėjo Dovydui visus šituos žodžius ir pagal visą šitą regėjimą.</verse>
				<verse number="18">Tada karalius Dovydas, įėjęs ir atsisėdęs VIEŠPATIES akivaizdoje, tarė: „Kas aš esu, o Viešpatie DIEVE, ir kas yra mano namai, kad čia mane atvedei?</verse>
				<verse number="19">Ir tai buvo dar per maža tavo akyse, o Viešpatie DIEVE; bet tu dar kalbėjai ir apie savo tarno namus tolimoje ateityje. Ar toks yra žmogaus būdas, o Viešpatie DIEVE?</verse>
				<verse number="20">Ir ką gi daugiau Dovydas gali tau sakyti? Nes tu, Viešpatie DIEVE, žinai savo tarną.</verse>
				<verse number="21">Dėl tavo žodžio ir pagal tavo paties širdį tu padarei visus šituos didžius dalykus, kad praneštum juos savo tarnui.</verse>
				<verse number="22">Todėl tu esi didis, o VIEŠPATIE Dieve; nes nėra nei vieno tau lygaus, ir be tavęs nėra kito Dievo, pagal visa tai, ką esame girdėję savo ausimis.</verse>
				<verse number="23">Ir kokia kita tauta žemėje prilygsta tavo tautai – Izraeliui, kurią Dievas ėjo atpirkti sau kaip tautą, ir padaryti sau vardą, ir padaryti jums didžių ir baisių dalykų tavo šaliai, akivaizdoje tavo tautos, kurią išpirkai sau iš Egipto, iš tautų ir jų dievų?</verse>
				<verse number="24">Nes tu sau patvirtinai savo tautą Izraelį, kad būtų tau tauta per amžius; ir tu, VIEŠPATIE, tapai jų Dievu.</verse>
				<verse number="25">O dabar, o VIEŠPATIE Dieve, įtvirtink amžiams tą žodį, kurį kalbėjai apie savo tarną ir apie jo namus, ir padaryk, kaip sakei.</verse>
				<verse number="26">Ir tegul tavo vardas būna aukštinamas per amžius, sakant: ‘Kariuomenių VIEŠPATS yra Dievas Izraeliui’; ir tavo tarno Dovydo namai tebūna įtvirtinti tavo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="27">Nes tu, o kariuomenių VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, apreiškei savo tarnui, sakydamas: ‘Aš tau pastatysiu namus’; todėl tavo tarno širdyje radosi, kad melstųsi tau šia malda.</verse>
				<verse number="28">O dabar, o Viešpatie DIEVE, tu esi tas Dievas, ir tavo žodžiai yra tiesa, ir tu esi pažadėjęs savo tarnui šitą gerumą;</verse>
				<verse number="29">todėl dabar tepatinka tau laiminti savo tarno namus, kad jie amžinai išliktų tavo akivaizdoje; nes tu, o Viešpatie DIEVE, esi tai kalbėjęs; ir tavo palaiminimu tegul bus palaiminti tavo tarno namai per amžius“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Ir po to įvyko, kad Dovydas sumušė filistinus ir juos pavergė; ir Dovydas paėmė Meteg-Amą iš filistinų rankos.</verse>
				<verse number="2">Ir jis sumušė Moabą ir, juos guldydamas ant žemės, matavo juos virve; dviem virvėm jis atmatavo užmušimui, o viena pilna virve – kad paliktų gyvus. Ir taip moabiečiai tapo Dovydo tarnais ir nešė dovanas.</verse>
				<verse number="3">Dovydas sumušė ir Rehobo sūnų Hadadezerą, Cobos karalių, kai jis ėjo atgauti savo ribų prie Eufrato upės.</verse>
				<verse number="4">Ir Dovydas atėmė iš jo tūkstantį vežimų, septynis šimtus raitelių ir dvidešimt tūkstančių pėstininkų; ir Dovydas perpjovė pakinklių sausgysles visiems vežimų arkliams, bet iš jų paliko šimtui vežimų.</verse>
				<verse number="5">Ir kai Damasko sirai atėjo pagelbėti Cobos karaliui Hadadezerui, Dovydas užmušė iš sirų dvidešimt du tūkstančius vyrų.</verse>
				<verse number="6">Paskui Dovydas padėjo įgulas Damasko Sirijoje; ir sirai tapo Dovydui tarnais ir nešė dovanas. Ir VIEŠPATS saugojo Dovydą visur, kur jis ėjo.</verse>
				<verse number="7">Ir Dovydas paėmė aukso skydus, buvusius ant Hadadezero tarnų, ir juos atgabeno į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="8">Ir iš Hadadezero miestų Betacho ir Berotajo, karalius Dovydas paėmė nepaprastai daug vario.</verse>
				<verse number="9">Kai Hamato karalius Tojas išgirdo, kad Dovydas buvo sumušęs visą Hadadezero kariuomenę,</verse>
				<verse number="10">Tojas siuntė savo sūnų Joramą pas karalių Dovydą jo pasveikinti ir jį palaiminti, kadangi jis kovojo prieš Hadadezerą ir jį sumušė; nes Hadadezeras kariaudavo su Tojumi. Ir Joramas atgabeno su savimi sidabro indų, aukso indų ir vario indų;</verse>
				<verse number="11">kuriuos karalius Dovydas taip pat pašventė VIEŠPAČIUI su sidabru ir auksu, jo pašvęstu iš visų jo pavergtų tautų:</verse>
				<verse number="12">iš Sirijos, iš Moabo, iš Amono vaikų, iš filistinų, iš Amaleko ir iš grobio Rehobo sūnaus Hadadezero, Cobos karaliaus.</verse>
				<verse number="13">Ir Dovydas įsigijo vardą, kai sugrįžo sumušęs Druskos slėnyje sirus, aštuoniolika tūkstančių vyrų.</verse>
				<verse number="14">Ir jis pastatė Edome įgulas; visame Edome jis pastatė įgulas, ir visi iš Edomo tapo Dovydo tarnais. Ir VIEŠPATS saugojo Dovydą visur, kur jis ėjo.</verse>
				<verse number="15">Ir Dovydas karaliavo visam Izraeliui; ir Dovydas vykdė teismą ir teisingumą visai savo tautai.</verse>
				<verse number="16">Ir Cerujos sūnus Joabas vadovavo kariuomenei; o Ahiludo sūnus Jehozapatas buvo metraštininkas;</verse>
				<verse number="17">Ahitubo sūnus Cadokas ir Abjataro sūnus Ahimelechas buvo kunigai; o Seraja buvo raštininkas;</verse>
				<verse number="18">Ir Jehojados sūnus Benajas vadovavo keretams ir peletams; o Dovydo sūnūs buvo vyriausi valdovai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Ir Dovydas tarė: „Ar yra dar kas likęs iš Sauliaus namų, kad jam padaryčiau gerumą dėl Jonatano?“</verse>
				<verse number="2">Ir iš Sauliaus namų buvo tarnas, kurio vardas buvo Ciba. Ir kai jį pašaukė pas Dovydą, karalius jam tarė: „Ar tu esi Ciba?“ Ir jis tarė: „ Jis yra tavo tarnas“.</verse>
				<verse number="3">Ir karalius tarė: „Ar yra dar kas iš Sauliaus namų, kad jam parodyčiau Dievo gerumą?“ Ir Ciba tarė karaliui: „Jonatanas dar turi sūnų, raišą kojomis“.</verse>
				<verse number="4">Ir karalius jam tarė: „Kur jis yra?“ O Ciba tarė karaliui: „Štai jis yra Amielio sūnaus Machyro namuose, Lo-Debare“.</verse>
				<verse number="5">Tada karalius Dovydas pasiuntė ir atvedė jį iš Amielio sūnaus Machyro namų, iš Lo-Debaro.</verse>
				<verse number="6">Na, o Sauliaus sūnaus Jonatano sūnus Mefibošetas, įėjęs pas Dovydą, parpuolė veidu žemėn ir išreiškė pagarbą. Ir Dovydas tarė: „Mefibošetai“. O jis atsakė: „Štai tavo tarnas!“</verse>
				<verse number="7">Ir Dovydas jam tarė: „Nebijok; nes aš tikrai tau parodysiu gerumą dėl tavo tėvo Jonatano ir tau sugrąžinsiu visą tavo tėvo Sauliaus žemę; o tu nuolat valgysi duoną prie mano stalo“.</verse>
				<verse number="8">Ir jis nusilenkęs tarė: „Kas yra tavo tarnas, kad atsižvelgtum į tokį pastipusį šunį, kaip aš?“</verse>
				<verse number="9">Tada karalius pašaukė Cibą, Sauliaus tarną, ir jam tarė: „Viską, kas priklausė Sauliui ir visiems jo namams, aš atidaviau tavo valdovo sūnui.</verse>
				<verse number="10">Todėl tu, tavo sūnūs ir tavo tarnai dirbsite jam žemę ir tu įneši vaisius, kad tavo valdovo sūnus turėtų maisto valgyti; bet tavo valdovo sūnus Mefibošetas nuolat valgys duoną prie mano stalo“. Na, o Ciba turėjo penkiolika sūnų ir dvidešimt tarnų.</verse>
				<verse number="11">Tada Ciba tarė karaliui: „Tavo tarnas padarys pagal visa tai, ką mano viešpats karalius įsakė savo tarnui“. „Dėl Mefibošeto, – karalius sakė, – jis valgys prie mano stalo kaip vienas iš karaliaus sūnų“.</verse>
				<verse number="12">O Mefibošetas turėjo jauną sūnų, kurio vardas buvo Micha. Ir visi gyvenantys Cibos namuose buvo Mefibošetui tarnai.</verse>
				<verse number="13">Taip Mefibošetas gyveno Jeruzalėje; nes jis nuolat valgė prie karaliaus stalo; ir buvo raišas abiem kojomis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Ir po to atsitiko, kad mirė Amono vaikų karalius, o jo sūnus Hanūnas karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="2">Tada Dovydas tarė: „Aš parodysiu Nahašo sūnui Hanūnui gerumą, kaip jo tėvas man parodė gerumą“. Ir per savo tarnų ranką Dovydas pasiuntė jo paguosti dėl jo tėvo. Ir Dovydo tarnai atėjo į Amono vaikų šalį.</verse>
				<verse number="3">Ir Amono vaikų kunigaikščiai tarė savo viešpačiui Hanūnui: „Ar manai, kad Dovydas gerbia tavo tėvą, kad atsiuntė tau guodėjų? Argi ne tam Dovydas atsiuntė savo tarnus pas tave, kad ištirtų miestą, jį iššnipinėtų ir jį nugriautų?“</verse>
				<verse number="4">Todėl Hanūnas, paėmęs Dovydo tarnus, nuskuto vieną pusę jų barzdų, atpjovė jų drabužius per vidurį, tai yra iki jų sėdmenų, ir juos paleido.</verse>
				<verse number="5">Kai Dovydui tai pranešė, jis siuntė jų pasitikti, nes tie vyrai buvo labai sugėdyti; ir karalius tarė: „Pasilikite Jeriche, kol ataugs jūsų barzdos, ir tada sugrįžkite“.</verse>
				<verse number="6">O kai Amono vaikai pamatė, kad jie smirdėjo Dovydo akivaizdoje, Amono vaikai siuntė ir pasamdė Bet-Rehobo sirus ir Cobos sirus – dvidešimt tūkstančių pėstininkų, iš Maako karaliaus tūkstantį vyrų ir iš Iš-Tobo dvylika tūkstančių vyrų.</verse>
				<verse number="7">Ir tai išgirdęs, Dovydas pasiuntė Joabą ir visą galiūnų kariuomenę.</verse>
				<verse number="8">Ir išėję Amono vaikai išsirikiavo mūšiui vartų įėjime; o Cobos ir Rehobo sirai, Iš-Tobas ir Maaka buvo atskirai ant lauko.</verse>
				<verse number="9">Joabas, pamatęs, kad mūšio frontas buvo prieš jį iš priekio ir iš užnugario, išsirinko iš visų Izraelio rinktinių vyrų ir juos išrikiavo prieš sirus;</verse>
				<verse number="10">o likusią tautą davė savo broliui Abišajui į rankas, kad jis juos išrikiuotų prieš Amono vaikus.</verse>
				<verse number="11">Ir jis tarė: „Jei sirai bus man per stiprūs, tada tu man padėsi; bet jei Amono vaikai bus tau per stiprūs, tada aš ateisiu ir tau padėsiu.</verse>
				<verse number="12">Būk drąsus, ir elkimės vyriškai už mūsų tautą ir už mūsų Dievo miestus; ir VIEŠPATS tedaro tai, kas jam atrodo gerai“.</verse>
				<verse number="13">Ir priartėjo Joabas ir su juo esanti tauta į mūšį prieš sirus; ir jie bėgo jo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="14">Ir kai Amono vaikai pamatė, kad sirai buvo pabėgę, tai jie irgi bėgo Abišajo akivaizdoje ir įėjo į miestą. Taip Joabas grįžo nuo Amono vaikų ir atėjo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="15">O pamatę, kad buvo sumušti Izraelio akivaizdoje, sirai susirinko.</verse>
				<verse number="16">Ir Hadarezeras pasiuntė ir išvedė sirus, esančius anapus upės; ir jie atėjo į Helamą; o Hadarezero kariuomenės vadas Šobachas ėjo jų priešakyje.</verse>
				<verse number="17">Ir kai tai buvo pranešta Dovydui, jis surinko visą Izraelį, perėjo per Jordaną ir atėjo į Helamą. O sirai išsirikiavo prieš Dovydą ir kovojo su juo.</verse>
				<verse number="18">Ir sirai bėgo Izraelio akivaizdoje; o Dovydas išžudė vyrus iš septynių šimtų sirų vežimų ir keturiasdešimt tūkstančių raitelių, ir sumušė jų kariuomenės vadą Šobachą, kuris ten mirė.</verse>
				<verse number="19">O visi karaliai, kurie buvo Hadarezero tarnai, matydami, kad buvo sumušti Izraelio akivaizdoje, sudarė taiką su Izraeliu ir jiems tarnavo. Taigi sirai bijojo vėl padėti Amono vaikams.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Ir įvyko, metams pasibaigus, tuo laiku, kai karaliai išeina į mūšį, Dovydas siuntė Joabą, su juo savo tarnus ir visą Izraelį; ir jie sunaikino Amono vaikus ir apgulė Rabą. Bet Dovydas dar pasiliko Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="2">Ir atsitiko vakare, kad Dovydas atsikėlė nuo savo lovos ir vaikščiojo ant karaliaus namų stogo; ir nuo stogo jis pamatė besimaudančią moterį; o ta moteris buvo labai gražios išvaizdos.</verse>
				<verse number="3">Ir Dovydas siuntė ir teiravosi apie tą moterį; ir vienas tarė: „Ar tai ne Eliamo duktė Bat-Šeba, hetito Ūrijos žmona?“</verse>
				<verse number="4">Ir Dovydas siuntė pasiuntinius ir ją paėmė; ji įėjo pas jį, ir jis sugulė su ja; nes ji buvo apsivaliusi nuo savo nešvarumo; ir ji sugrįžo į savo namus.</verse>
				<verse number="5">Ir ta moteris pastojo ir pasiuntė bei pranešė Dovydui, sakydama: „Aš nėščia“.</verse>
				<verse number="6">Ir Dovydas pasiuntė Joabui, sakydamas: „Atsiųsk pas mane hetitą Ūriją“. Ir Joabas pasiuntė Ūriją pas Dovydą.</verse>
				<verse number="7">Ir Ūrijai pas jį atėjus, Dovydas jo paklausė, kaip sekasi Joabui, kaip sekasi tautai ir kaip sekasi karas.</verse>
				<verse number="8">Ir Dovydas tarė Ūrijai: „Eik žemyn į savo namus ir nusiplauk kojas“. Ir Ūrijai išėjus iš karaliaus namų, paskui jį pasekė valgis nuo karaliaus.</verse>
				<verse number="9">Bet Ūrija miegojo prie karaliaus namų durų su visais savo viešpaties tarnais ir nėjo žemyn į savo namus.</verse>
				<verse number="10">Ir kai Dovydui pranešė, sakydami: „Ūrija nėjo žemyn į savo namus“, Dovydas tarė Ūrijai: „Argi neparėjai iš savo kelionės? Tai kodėl nenuėjai žemyn į savo namus?“</verse>
				<verse number="11">Ir Ūrija tarė Dovydui: „Skrynia, Izraelis ir Juda pasilikę palapinėse; o mano viešpats Joabas ir mano viešpaties tarnai stovyklauja atvirame lauke; tai ar man eiti į savo namus valgyti, gerti ir gulėti su savo žmona? Kaip tu gyvas ir kaip gyva tavo siela, aš to nedarysiu“.</verse>
				<verse number="12">Ir Dovydas tarė Ūrijai: „Pasilik čia dar ir šiandien, o rytoj tave paleisiu“. Taip Ūrija pasiliko Jeruzalėje tą dieną ir rytojaus dieną.</verse>
				<verse number="13">Ir kai Dovydas jį pakvietė, jis valgė ir gėrė jo akivaizdoje; ir jis jį prigirdė; o vakare jis išėjo gulti į savo patalą su savo viešpaties tarnais, bet nenuėjo žemyn į savo namus.</verse>
				<verse number="14">Ir ryte įvyko, kad Dovydas parašė Joabui laišką ir jį nusiuntė per Ūrijos ranką.</verse>
				<verse number="15">Ir jis rašė laiške, sakydamas: „Pastatyk Ūriją karščiausios kovos priekyje ir atsitraukite nuo jo, kad jis būtų sumuštas ir mirtų“.</verse>
				<verse number="16">Ir įvyko, kai Joabas stebėjo miestą, jis paskyrė Ūriją į vietą, apie kurią žinojo, kad ten buvo narsūs vyrai.</verse>
				<verse number="17">Ir to miesto vyrai išėjo ir kovojo su Joabu; ir krito keletas iš tautos, iš Dovydo tarnų; žuvo ir hetitas Ūrija.</verse>
				<verse number="18">Tada Joabas pasiuntė ir pranešė Dovydui visus dalykus apie tą karą;</verse>
				<verse number="19">ir įpareigojo pasiuntinį, sakydamas: „Kai būsi baigęs pasakoti karaliui to karo reikalus</verse>
				<verse number="20">ir, jei bus, kad karalius užsirūstins ir tau sakys: ‘Kodėl priėjote taip arti prie miesto kovodami? Argi nežinojote, kad jie gali šaudyti nuo sienos?</verse>
				<verse number="21">Kas užmušė Jerubešeto sūnų Abimelechą? Argi ne moteris numetė ant jo girnų akmens gabalą nuo sienos, kad jis mirė Tebece? Kodėl priartėjote prie sienos?’ Tada sakyk: ‘Tavo tarnas hetitas Ūrija irgi žuvo’“.</verse>
				<verse number="22">Taigi pasiuntinys nuėjo ir atėjęs pranešė Dovydui viską, dėl ko Joabas buvo jį siuntęs.</verse>
				<verse number="23">Ir pasiuntinys tarė Dovydui: „Tikrai tie vyrai įveikė mus ir išėjo pas mus į lauką, o mes buvome prieš juos iki vartų įėjimo.</verse>
				<verse number="24">Ir šauliai šaudė į tavo tarnus nuo sienos; ir žuvo keletas iš karaliaus tarnų, taip pat žuvo ir tavo tarnas hetitas Ūrija“.</verse>
				<verse number="25">Tada Dovydas tarė pasiuntiniui: „Taip sakyk Joabui: ‘Tavęs tenepykina tas dalykas, nes kalavijas ryja ir vieną, ir kitą; sustiprink savo kovą prieš miestą ir sugriauk jį’; ir jį padrąsink“.</verse>
				<verse number="26">Ir Ūrijos žmona, išgirdusi, kad jos vyras Ūrija žuvęs, gedėjo dėl savo vyro.</verse>
				<verse number="27">O gedului praėjus, Dovydas siuntė ir ją atvedė į savo namus, ir ji tapo jo žmona, ir pagimdė jam sūnų. Bet tas dalykas, kurį Dovydas buvo padaręs, nepatiko VIEŠPAČIUI.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATS siuntė Nataną pas Dovydą. Ir pas jį atėjęs, jis jam tarė: „Du vyrai buvo viename mieste; vienas turtingas, o kitas beturtis.</verse>
				<verse number="2">Turtingasis turėjo be galo daug kaimenių ir bandų;</verse>
				<verse number="3">o beturtis nieko neturėjo, tik vieną avytę, kurią buvo nusipirkęs ir augino; ir ji užaugo pas jį ir su jo vaikais; ji valgė iš jo maisto, gėrė iš jo taurės ir gulėjo jam prie krūtinės, ir buvo jam kaip duktė.</verse>
				<verse number="4">Ir atėjus keleiviui pas turtingąjį vyrą, šis pagailėjo imti iš savo paties kaimenės ir iš savo paties bandos, kad paruoštų pas jį atėjusiam keleiviui; bet paėmė beturčio avytę ir ją paruošė pas jį atėjusiam vyrui“.</verse>
				<verse number="5">Ir Dovydo pyktis smarkiai užsidegė ant to vyro; ir jis tarė Natanui: „ Kaip VIEŠPATS gyvas, tas vyras, kuris tai padarė, tikrai mirs;</verse>
				<verse number="6">o už avytę jis keturgubai atlygins, kadangi padarė tokį dalyką ir kadangi nepasigailėjo“.</verse>
				<verse number="7">Ir Natanas tarė Dovydui: „Tu esi tas vyras. Taip sako VIEŠPATS Izraelio Dievas: ‘Aš tave patepiau Izraelio karaliumi ir išgelbėjau tave iš Sauliaus rankos;</verse>
				<verse number="8">ir daviau tau tavo valdovo namus ir į tavo prieglobstį tavo valdovo žmonas, ir daviau tau Izraelio ir Judos namus; o jei to buvo per maža, aš dar būčiau tau tiek ir tiek davęs.</verse>
				<verse number="9">Kodėl paniekinai VIEŠPATIES įsakymą, darydamas pikta jo akyse? Tu nužudei kalaviju hetitą Ūriją ir jo žmoną paėmei sau į žmonas, o jį nužudei Amono vaikų kalaviju.</verse>
				<verse number="10">Todėl dabar kalavijas niekada neatsitrauks nuo tavo namų; kadangi mane paniekinai ir paėmei hetito Ūrijos žmoną, kad būtų tavo žmona’.</verse>
				<verse number="11">Taip sako VIEŠPATS: ‘Štai aš sukelsiu prieš tave pikta iš tavo paties namų ir paimsiu tavo žmonas tavo paties akyse ir jas duosiu tavo artimui, ir jis suguls su tavo žmonomis šitos saulės akyse.</verse>
				<verse number="12">Nes tu tai padarei slaptai; bet aš tai padarysiu viso Izraelio akivaizdoje ir saulės akivaizdoje“.</verse>
				<verse number="13">Ir Dovydas tarė Natanui: „Nusidėjau prieš VIEŠPATĮ“. Ir Natanas tarė Dovydui: „VIEŠPATS taipogi yra pašalinęs tavo nuodėmę; tu nemirsi.</verse>
				<verse number="14">Tačiau, kadangi šituo poelgiu tu suteikei VIEŠPATIES priešams didelę progą piktžodžiauti, tau gimęs vaikas tikrai mirs“.</verse>
				<verse number="15">Ir Natanas išėjo į savo namus. Ir VIEŠPATS ištiko vaiką, kurį Ūrijos žmona pagimdė Dovydui, ir jis sunkiai susirgo.</verse>
				<verse number="16">Todėl Dovydas maldavo Dievą dėl vaiko; ir Dovydas pasninkavo ir įėjęs visą naktį gulėjo ant žemės.</verse>
				<verse number="17">Ir jo namų vyresnieji pakilę nuėjo prie jo, kad jį pakeltų nuo žemės; bet jis nenorėjo ir nevalgė su jais duonos.</verse>
				<verse number="18">Ir septintąją dieną atsitiko, kad vaikas mirė. Ir Dovydo tarnai bijojo jam pranešti, kad vaikas miręs; nes jie sakė: „Štai vaikui dar tebesant gyvam, jam kalbėjome, bet jis neklausė mūsų balso; kaip jis tada save vargins, jeigu jam pasakysime, kad vaikas miręs?“</verse>
				<verse number="19">Bet kai Dovydas pamatė, kad jo tarnai šnibždėjosi, Dovydas suprato, kad vaikas miręs; todėl Dovydas tarė savo tarnams: „Ar vaikas miręs?“ Ir jie tarė: „Jis miręs“.</verse>
				<verse number="20">Tada Dovydas, atsikėlęs nuo žemės, nusiprausė, pasitepė, pasikeitė savo drabužius ir atėjo į VIEŠPATIES namus, ir pagarbino; po to jis parėjo į savo namus; ir jam paprašius, jie padėjo prieš jį duonos, ir jis valgė.</verse>
				<verse number="21">Tada jo tarnai jam tarė: „Kas tai yra, ką tu padarei? Kol vaikas buvo gyvas, tu pasninkavai ir verkei dėl jo; bet kai vaikas mirė, tu atsikėlei ir valgei duonos“.</verse>
				<verse number="22">Ir jis tarė: „Vaikui tebesant gyvam aš pasninkavau ir verkiau, nes aš sakiau: ‘Kas žino, gal DIEVAS man bus malonus, kad vaikas gyventų’.</verse>
				<verse number="23">Bet dabar jis miręs, kodėl turėčiau pasninkauti? Argi aš galiu jį sugrąžinti? Aš eisiu pas jį, bet jis nesugrįš pas mane“.</verse>
				<verse number="24">Ir Dovydas paguodė savo žmoną Bat-Šebą ir, įėjęs pas ją, sugulė su ja; ir ji pagimdė sūnų ir praminė jį Saliamono vardu; ir VIEŠPATS jį mylėjo.</verse>
				<verse number="25">Ir jis pasiuntė per pranašo Natano ranką; ir dėl VIEŠPATIES jis praminė jį vardu Jedidijas.</verse>
				<verse number="26">Ir Joabas kovojo prieš Amono vaikų Rabą ir paėmė karališkąjį miestą.</verse>
				<verse number="27">Ir Joabas siuntė pasiuntinius pas Dovydą ir sakė: „Aš kovojau prieš Rabą ir paėmiau vandenų miestą.</verse>
				<verse number="28">Taigi dabar surink likusią tautą, stovyklauk prieš tą miestą ir paimk jį; kad aš nepaimčiau to miesto ir jis nebūtų pavadintas mano vardu“.</verse>
				<verse number="29">Ir Dovydas, surinkęs visą tautą, nuėjo į Rabą ir kovojo prieš ją, ir ją paėmė.</verse>
				<verse number="30">Ir jis nuėmė jų karaliaus karūną nuo jo galvos, kuri svėrė talentą aukso su brangakmeniais; ir ji buvo uždėta ant Dovydo galvos. Ir jis išgabeno iš miesto didelę gausybę grobio.</verse>
				<verse number="31">O jame buvusią tautą jis išvedė ir pakišo po pjūklais, po geležinėmis akėčiomis, po geležiniais kirviais, ir privertė juos eiti per plytų degimo krosnis; ir taip jis padarė visiems Amono vaikų miestams. Taip Dovydas ir visa tauta sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Ir po to atsitiko, kad Dovydo sūnus Abšalomas turėjo gražią seserį, kurios vardas buvo Tamara; ir ją pamilo Dovydo sūnus Amnonas.</verse>
				<verse number="2">Ir Amnonas taip sielojosi, kad jautėsi sergąs dėl savo sesers Tamaros; nes ji buvo mergelė; ir Amnonui atrodė sunku ką nors jai padaryti.</verse>
				<verse number="3">Bet Amnonas turėjo draugą, kurio vardas buvo Jonadabas, Dovydo brolio Šimos sūnų; o Jonadabas buvo labai gudrus vyras.</verse>
				<verse number="4">Ir jis jam tarė: „Kodėl tu, būdamas karaliaus sūnus, eini liesyn diena iš dienos? Ar man nepasakysi?“ Ir Amnonas jam tarė: „Aš myliu Tamarą, savo brolio Abšalomo seserį“.</verse>
				<verse number="5">Ir Jonadabas jam tarė: „Atsigulk į savo lovą ir dėkis sergąs; ir tavo tėvui atėjus tavęs pamatyti, jam sakyk: ‘Tegul ateina, meldžiu tave, mano sesuo Tamara ir teduoda man valgyti, ir teparuošia valgį mano akyse, kad galėčiau tai matyti ir valgyti iš jos rankos’“.</verse>
				<verse number="6">Taigi Amnonas atsigulė ir dėjosi sergąs; ir, karaliui atėjus jo aplankyti, Amnonas tarė karaliui: „Tegul ateina, meldžiu tave, mano sesuo Tamara ir tepadaro man matant pora pyragaičių, kad galėčiau valgyti iš jos rankos“.</verse>
				<verse number="7">Tada Dovydas siuntė Tamarai į namus, sakydamas: „Na, eik į savo brolio Amnono namus ir jam paruošk valgį“.</verse>
				<verse number="8">Taigi Tamara nuėjo į savo brolio Amnono namus; o jis gulėjo. Ir ji ėmė miltų, suminkė juos, padarė jo akyse pyragaičių ir iškepė tuos pyragaičius.</verse>
				<verse number="9">Ir paėmusi keptuvę, ji juos išėmė jo akivaizdoje; bet jis atsisakė valgyti. Ir Amnonas tarė: „Tegul visi išeina nuo manęs“. Ir jie visi išėjo nuo jo.</verse>
				<verse number="10">Ir Amnonas tarė Tamarai: „Įnešk valgį į kambarį, kad valgyčiau iš tavo rankos“. Ir Tamara paėmė pyragaičius, kuriuos buvo padariusi, ir įnešė juos savo broliui Amnonui į kambarį.</verse>
				<verse number="11">O jai atnešus juos jam valgyti, jis ją nutvėrė ir jai tarė: „Ateik, gulkis su manimi, mano seserie“.</verse>
				<verse number="12">O ji jam atsakė: „Ne, mano broli, neprievartauk manęs; nes taip neturi būti daroma Izraelyje; nedaryk šitos kvailystės.</verse>
				<verse number="13">O aš, kur aš nunešiu savo gėdą? O tu, tu būsi kaip vienas iš kvailių Izraelyje. Todėl dabar, meldžiu tave, kalbėk karaliui; nes jis nesulaikys manęs nuo tavęs“.</verse>
				<verse number="14">Tačiau jis nenorėjo klausyti jos balso, bet, būdamas stipresnis už ją, išprievartavo ją ir sugulė su ja.</verse>
				<verse number="15">Po to Amnonas jos be galo neapkentė; taip, kad neapykanta, kuria jis jos neapkentė, buvo didesnė už meilę, kuria jis ją mylėjo. Ir Amnonas jai tarė: „Kelkis, nešdinkis“.</verse>
				<verse number="16">O ji jam tarė: „Nėra priežasties; manęs išvarymas yra didesnė piktybė už kitą, kurią man padarei“. Bet jis nenorėjo jos klausyti.</verse>
				<verse number="17">Tada jis pašaukė savo tarną, kuris jam patarnavo, ir tarė: „Išvaryk dabar šitą moterį nuo manęs ir užsklęsk duris paskui ją“.</verse>
				<verse number="18">O ant savęs ji turėjo įvairiaspalvį drabužį; nes tokiais apsiaustais rengėsi karaliaus dukterys, kurios buvo mergelės. Tada jo tarnas ją išvedė laukan ir užsklendė duris paskui ją.</verse>
				<verse number="19">Ir Tamara apsibarstė galvą pelenais ir perplėšė savo įvairiaspalvį drabužį, buvusį ant jos, ir užsidėjusi ranką ant galvos ėjo verkdama.</verse>
				<verse number="20">Ir jos brolis Abšalomas jai tarė: „Ar tavo brolis Amnonas buvo su tavimi? Bet dabar tylėk, mano sese; jis yra tavo brolis; nepaisyk to dalyko“. Taigi Tamara paliko vieniša savo brolio Abšalomo namuose.</verse>
				<verse number="21">Bet karalius Dovydas išgirdęs visus tuos dalykus labai užsirūstino.</verse>
				<verse number="22">O Abšalomas nekalbėjo savo broliui Amnonui nei gero, nei blogo; nes Abšalomas nekentė Amnono, kadangi jis išprievartavo jo seserį Tamarą.</verse>
				<verse number="23">Ir įvyko po pilnų dviejų metų, kad Abšalomui buvo avikirpis Baal-Hacore, esančiame šalia Efraimo; ir Abšalomas pakvietė visus karaliaus sūnus.</verse>
				<verse number="24">Ir atėjęs pas karalių, Abšalomas tarė: „Dabar štai pas tavo tarną avikirpis; meldžiu tave, tegul eina karalius ir jo tarnai su tavo tarnu“.</verse>
				<verse number="25">Ir karalius tarė Abšalomui: „Ne, mano sūnau, visi teneisime, kad tavęs neapsunkintume“. O jis primygtinai jį prašė; tačiau jis nenorėjo eiti, bet palaimino jį.</verse>
				<verse number="26">Tada Abšalomas tarė: „Jei ne, tai leisk, meldžiu tave, mano broliui Amnonui eiti su mumis“. Ir karalius jam tarė: „Kodėl jis turėtų eiti su tavimi?“</verse>
				<verse number="27">Bet Abšalomas primygtinai jį prašė, kad jis leistų Amnonui ir visiems karaliaus sūnums eiti su juo.</verse>
				<verse number="28">Na, o Abšalomas buvo įsakęs savo tarnams, sakydamas: „Dabar stebėkite, kai Amnono širdis bus linksma nuo vyno ir kai jums pasakysiu: ‘Smokite Amnonui’; tada nužudykite jį, nebijokite; argi ne aš jums įsakiau? Būkite drąsūs ir narsūs“.</verse>
				<verse number="29">Ir Abšalomo tarnai padarė Amnonui, kaip Abšalomas buvo įsakęs. Tada visi karaliaus sūnūs atsikėlę užsėdo kiekvienas ant savo mulo ir pabėgo.</verse>
				<verse number="30">Ir įvyko, kad, jiems tebesant kelyje, žinia atėjo iki Dovydo, sakanti: „Abšalomas užmušė visus karaliaus sūnus, ir nei vieno iš jų neišliko“.</verse>
				<verse number="31">Tada karalius atsikėlė, perplėšė savo drabužius ir atsigulė ant žemės; ir visi jo tarnai stovėjo šalia su perplėštais savo drabužiais.</verse>
				<verse number="32">O Dovydo brolio Šimos sūnus Jonadabas atsiliepdamas tarė: „Tegul mano viešpats nemano, kad jie nužudė visus jaunuolius, karaliaus sūnus; nes tik Amnonas yra miręs; nes Abšalomo paskyrimu tai buvo nuspręsta nuo tos dienos, kai jis išprievartavo jo seserį Tamarą.</verse>
				<verse number="33">Taigi dabar tegul mano viešpats karalius neima to sau į širdį, manydamas, kad visi karaliaus sūnūs yra mirę; nes tik Amnonas yra miręs“.</verse>
				<verse number="34">Bet Abšalomas pabėgo. Ir jaunuolis, einantis sargybą, pakėlė akis ir pažiūrėjo, ir štai jam už nugaros, kalvos šlaito keliu, ateina daug liaudies.</verse>
				<verse number="35">Ir Jonadabas tarė karaliui: „Štai karaliaus sūnūs atėjo; kaip tavo tarnas sakė, taip ir yra“.</verse>
				<verse number="36">Ir įvyko, vos tik jam baigus kalbėti, štai atėjo karaliaus sūnūs ir pakeltu balsu verkė; taip pat karalius ir visi jo tarnai labai skaudžiai verkė.</verse>
				<verse number="37">Bet Abšalomas pabėgo ir nuėjo pas Gešūro karalių, Amihudo sūnų Talmają. Ir Dovydas kiekvieną dieną gedėjo savo sūnaus.</verse>
				<verse number="38">Taip Abšalomas pabėgo, nuėjo į Gešūrą ir ten išbuvo trejus metus.</verse>
				<verse number="39">O karaliaus Dovydo siela troško išeiti pas Abšalomą; nes jis buvo pasiguodęs dėl Amnono, kadangi jis buvo miręs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Na, o Cerujos sūnus Joabas suprato, kad karaliaus širdis buvo nukreipta Abšalomo link.</verse>
				<verse number="2">Ir Joabas, pasiuntęs į Tekoją, atvedė iš ten išmintingą moterį ir jai tarė: „Meldžiu tave, dėkis gedinti ir apsivilk dabar gedulo drabužiais, nepasitepk aliejumi, bet būk kaip moteris, kuri daug laiko gedėjo dėl mirusiojo;</verse>
				<verse number="3">ir ateik pas karalių ir jam šitaip kalbėk“. Taigi Joabas įdėjo žodžius jai į burną.</verse>
				<verse number="4">Ir Tekojos moteris, kalbėdama karaliui, parpuolė veidu į žemę, išreiškė pagarbą ir tarė: „Padėk, o karaliau“.</verse>
				<verse number="5">Ir karalius jai tarė: „Kas tau yra?“ O ji atsakė: „Aš tikrai esu našlė, ir mano vyras miręs.</verse>
				<verse number="6">Ir tavo tarnaitė turėjo du sūnus, ir jie abu susivaidijo ant lauko ir, niekam nesant jų perskirti, vienas smogė kitam ir jį užmušė.</verse>
				<verse number="7">Ir štai visa šeima sukilusi prieš tavo tarnaitę, ir jie sakė: ‘Atiduok tą, kuris užmušė savo brolį, kad jį nužudytume už gyvybę jo brolio, kurį jis nužudė; ir taip pat sunaikinsime paveldėtoją’; ir taip jie užgesins mano likusią žariją ir nepaliks mano vyrui nei vardo, nei likučio ant žemės“.</verse>
				<verse number="8">Ir karalius tarė moteriai: „Eik į savo namus, o aš duosiu įpareigojimą apie tave“.</verse>
				<verse number="9">Ir Tekojos moteris tarė karaliui: „Mano viešpatie, o karaliau, ant manęs tebūna neteisybė ir ant mano tėvo namų; o karalius ir jo sostas tebūna nekaltas“.</verse>
				<verse number="10">Ir karalius tarė: „Kas tau ką kalbės, tą atvesk pas mane, ir jis daugiau tavęs nebelies“.</verse>
				<verse number="11">Tada ji tarė: „Tegul karalius, meldžiu tave, atsimena VIEŠPATĮ, savo Dievą, kad nebeleistum kraujo keršytojams naikinti, kad jie nesunaikintų mano sūnaus“. Ir jis tarė: „ Kaip VIEŠPATS gyvas, nei vienas tavo sūnaus plaukas nenukris ant žemės“.</verse>
				<verse number="12">Tada moteris tarė: „Leisk, meldžiu tave, savo tarnaitei pasakyti vieną žodį mano viešpačiui karaliui“. Ir jis tarė: „Kalbėk“.</verse>
				<verse number="13">Ir ta moteris tarė: „Tad kodėl sumanei tokį dalyką prieš Dievo tautą? Nes karalius kalba šitą dalyką kaip kaltasis – tuo, kad karalius neparveda namo savo ištremtojo.</verse>
				<verse number="14">Nes mes būtinai turėsime mirti, ir esame kaip ant žemės išlietas vanduo, kurio nebegalima susemti; taip pat Dievas neatsižvelgia į jokį asmenį; tačiau jis sugalvoja būdą, kad jo ištremtieji nebūtų nuo jo atstumti“.</verse>
				<verse number="15">Taigi dabar, kad atėjau kalbėti karaliui, savo viešpačiui, apie šitą dalyką, tai dėl to, kad tauta mane įbaugino; ir tavo tarnaitė sakė: ‘Kalbėsiu dabar karaliui; gal karalius įvykdys savo tarnaitės prašymą.</verse>
				<verse number="16">Nes karalius išklausys, kad išvaduotų savo tarnaitę iš rankos vyro, norinčio išnaikinti mane ir kartu mano sūnų iš Dievo paveldo’.</verse>
				<verse number="17">Tada tavo tarnaitė tarė: ‘Mano viešpaties karaliaus žodis bus paguodžiantis; nes mano viešpats karalius yra toks, kaip Dievo angelas, skiriantis gera ir bloga’; todėl VIEŠPATS, tavo Dievas, bus su tavimi“.</verse>
				<verse number="18">Tada karalius atsakydamas tarė tai moteriai: „Meldžiu tave, neslėpk nuo manęs to dalyko, kurio tavęs paklausiu“. Ir ta moteris tarė: „Tegul kalba mano viešpats karalius“.</verse>
				<verse number="19">Ir karalius tarė: „ Ar ne Joabo ranka yra su tavimi visame tame?“ Ir ta moteris atsakė ir tarė: „ Kaip gyva tavo siela, mano viešpatie karaliau, niekas negali pasukti nei į dešinę, nei į kairę nuo to, ką mano viešpats karalius yra pasakęs; nes tavo tarnas Joabas, jis man įsakė ir įdėjo į tavo tarnaitės burną visus šituos žodžius;</verse>
				<verse number="20">kad tokiu pavidalu išdėstytų kalbą, tavo tarnas Joabas padarė šitą dalyką; o mano viešpats yra išmintingas pagal Dievo angelo išmintį, kad žinotų visa, kas yra žemėje“.</verse>
				<verse number="21">Ir karalius tarė Joabui: „Štai dabar padariau tą dalyką; taigi eik, parvesk jaunuolį Abšalomą“.</verse>
				<verse number="22">Ir Joabas, parpuolęs veidu į žemę, nusilenkė ir dėkojo karaliui; ir Joabas tarė: „Šiandien tavo tarnas žino, kad radau malonę tavo akyse, mano viešpatie, o karaliau, nes karalius patenkino savo tarno prašymą“.</verse>
				<verse number="23">Taigi Joabas pakilo, nuėjo į Gešūrą ir atvedė Abšalomą į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="24">Ir karalius sakė: „Tegul jis grįžta į savo paties namus, bet tegul nemato mano veido“. Taip Abšalomas sugrįžo į savo paties namus, tačiau karaliaus veido neišvydo.</verse>
				<verse number="25">Bet visame Izraelyje nebuvo tokio labai giriamo dėl grožio, kaip Abšalomas: nuo kojų padų iki viršugalvio jame nebuvo jokio trūkumo.</verse>
				<verse number="26">Ir jam apsikirpus galvą (nes kiekvienų metų pabaigoje jis ją apsikirpdavo; kadangi plaukai būdavo sunkūs ant jo, todėl jis ją apsikirpdavo), jo galvos plaukai sverdavo du šimtus šekelių pagal karaliaus svorį.</verse>
				<verse number="27">Ir Abšalomui buvo gimę trys sūnūs ir viena duktė, kurios vardas buvo Tamara; ji buvo gražaus veido moteris.</verse>
				<verse number="28">Taip Abšalomas išgyveno Jeruzalėje dvejus pilnus metus, nematydamas karaliaus veido.</verse>
				<verse number="29">Todėl Abšalomas siuntė pas Joabą, kad siųstų jį pas karalių; bet jis nenorėjo ateiti pas jį; ir kai jis vėl siuntė antrą kartą, jis nenorėjo ateiti.</verse>
				<verse number="30">Todėl jis tarė savo tarnams: „Štai Joabo laukas yra šalia manojo, ir ten jis turi miežių; eikite ir jį padekite“. Ir Abšalomo tarnai padegė tą lauką.</verse>
				<verse number="31">Tada Joabas pakilo, atėjo pas Abšalomą į jo namus ir jam tarė: „Kodėl tavo tarnai padegė mano lauką?“</verse>
				<verse number="32">Ir Abšalomas atsakė Joabui: „Štai aš siunčiau pas tave, sakydamas: Ateik čionai, kad tave nusiųsčiau pas karalių, pasakyti: ‘Kodėl atėjau iš Gešūro? Man būtų buvę geriau, jei ten tebebūčiau’; taigi dabar leisk man išvysti karaliaus veidą; o jei manyje būtų kokia neteisybė, tegul jis nužudo mane“.</verse>
				<verse number="33">Taigi Joabas, atėjęs pas karalių, jam pranešė; ir kai jis pašaukė Abšalomą, jis atėjo pas karalių ir nusilenkė veidu į žemę karaliaus akivaizdoje; ir karalius pabučiavo Abšalomą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Ir po to įvyko, kad Abšalomas pasiruošė vežimų, žirgų ir penkiasdešimt vyrų, idant bėgtų pirma jo.</verse>
				<verse number="2">Ir Abšalomas anksti atsikeldavo ir atsistodavo šalia vartų kelio; ir būdavo, kai koks nors ginčą turintis žmogus ateidavo pas karalių į teismą, tada Abšalomas jį pasišaukdavo ir sakydavo: „Iš kokio tu miesto?“ Ir jis sakydavo: „Tavo tarnas yra iš vienos Izraelio genčių“.</verse>
				<verse number="3">Ir Abšalomas jam sakydavo: „Štai tavo reikalai geri ir teisingi; bet nėra karaliaus įgalioto žmogaus, kad tave išklausytų“.</verse>
				<verse number="4">Abšalomas dar sakydavo: „O, kad mane paskirtų teisėju šalyje, kad kiekvienas, turintis bylą ar reikalą, galėtų ateiti pas mane, ir aš įvykdyčiau jam teisingumą!“</verse>
				<verse number="5">Ir buvo, kai prie jo kas nors prieidavo jam išreikšti pagarbą, jis ištiesdavo savo ranką, paimdavo jį ir pabučiuodavo.</verse>
				<verse number="6">Ir šitaip Abšalomas darė visam Izraeliui, atėjusiam pas karalių į teismą; taip Abšalomas pavogė Izraelio žmonių širdis.</verse>
				<verse number="7">Ir įvyko po keturiasdešimties metų, kad Abšalomas tarė karaliui: „Meldžiu tave, leisk man eiti ir ištesėti savo įžadą, kurį esu davęs VIEŠPAČIUI Hebrone.</verse>
				<verse number="8">Nes tavo tarnas davė įžadą gyvendamas Gešūre, Sirijoje, sakydamas: ‘Jei VIEŠPATS tikrai mane sugrąžins į Jeruzalę, tada aš tarnausiu VIEŠPAČIUI“.</verse>
				<verse number="9">Ir karalius jam tarė: „Eik ramybėje“. Taigi jis pakilęs nuėjo į Hebroną.</verse>
				<verse number="10">Bet Abšalomas išsiuntė šnipus po visas Izraelio gentis, sakydamas: „Kai tik išgirsite trimito garsą, sakykite: ‘Abšalomas karaliauja Hebrone’“.</verse>
				<verse number="11">Ir su Abšalomu iš Jeruzalės ėjo du šimtai vyrų, kurie buvo pakviesti; ir jie ėjo iš paprastumo ir nieko nežinojo.</verse>
				<verse number="12">Ir Abšalomas, kai jis aukojo aukas, siuntė pakviesti gilonietį Ahitofelį, Dovydo patarėją, iš jo miesto, tai yra iš Gilo. Ir sąmokslas buvo smarkus; nes tauta nuolat gausėjo pas Abšalomą.</verse>
				<verse number="13">Ir atėjo pasiuntinys pas Dovydą, sakydamas: „Izraelio žmonių širdys seka Abšalomą“.</verse>
				<verse number="14">Ir Dovydas tarė visiems savo tarnams, esantiems su juo Jeruzalėje: „Pakilkite ir bėkime; nes kitaip neišsigelbėsime nuo Abšalomo; paskubėkite išeiti, kad jis staiga neužkluptų mūsų, neatvestų ant mūsų pikto ir neišmuštų miesto kalavijo ašmenimis“.</verse>
				<verse number="15">Ir karaliaus tarnai tarė karaliui: „Štai tavo tarnai pasiruošę daryti visa, ką mano viešpats karalius nurodys“.</verse>
				<verse number="16">Ir karalius išėjo, ir visi jo namiškiai jam iš paskos. Ir karalius paliko dešimt moterų, sugulovių, namams saugoti.</verse>
				<verse number="17">Ir išėjo karalius bei visa tauta paskui jį ir apsistojo tolimoje vietoje.</verse>
				<verse number="18">Ir visi jo tarnai ėjo šalia jo; ir visi keretai, visi peletai ir visi gatiečiai – šeši šimtai žmonių, atėjusių paskui jį iš Gato, ėjo pirma karaliaus.</verse>
				<verse number="19">Tada karalius tarė gatiečiui Itajui: „Kodėl ir tu eini su mumis? Grįžk į savo vietovę ir pasilik pas karalių; nes tu esi svetimšalis ir tremtinys.</verse>
				<verse number="20">Kadangi tik vakar atvykai, ar šią dieną turėčiau tave versti, kad eitum pirmyn ir atgal su mumis? Kadangi aš einu kur galiu, grįžk ir parvesk savo brolius; tebūna su tavimi gailestingumas ir tiesa“.</verse>
				<verse number="21">O Itajas atsakydamas karaliui tarė: „ Kaip VIEŠPATS gyvas ir kaip mano viešpats karalius gyvas, kur tik bus mano viešpats karalius, ar mirtyje, ar gyvenime, tikrai ten bus ir tavo tarnas“.</verse>
				<verse number="22">Ir Dovydas tarė Itajui: „Eik ir pereik“. Ir gatietis Itajas perėjo su visais savo vyrais ir su visais mažyliais, esančiais su juo.</verse>
				<verse number="23">Ir visa šalis garsiu balsu verkė, ir visa tauta perėjo; taip pat ir pats karalius perėjo per Kidrono upelį, ir visa tauta perėjo link dykumos kelio.</verse>
				<verse number="24">Ir štai ir Cadokas bei su juo visi levitai, nešantys Dievo Sandoros skrynią; ir jie pastatė Dievo skrynią; ir Abjataras ėjo aukštyn, kol visa tauta baigė išeiti iš miesto.</verse>
				<verse number="25">Ir karalius tarė Cadokui: „Nešk Dievo skrynią atgal į miestą; jei rasiu palankumą VIEŠPATIES akyse, jis mane sugrąžins ir parodys man ją bei jos buveinę;</verse>
				<verse number="26">bet jei jis taip pasakys: ‘Tu man nepatinki; štai aš čia, tegul jis man daro, kaip jam atrodo gerai“.</verse>
				<verse number="27">Taip pat karalius tarė kunigui Cadokui: „ Ar tu ne regėtojas? Grįžk į miestą ramybėje, ir su jumis jūsų abu sūnūs, tavo sūnus Ahimaacas ir Abjataro sūnus Jonatanas.</verse>
				<verse number="28">Štai aš apsistosiu dykumos lygumoje, kol ateis iš jūsų žodis man paliūdyti“.</verse>
				<verse number="29">Taigi Cadokas ir Abjataras pargabeno Dievo skrynią į Jeruzalę; ir jie ten pasiliko.</verse>
				<verse number="30">O Dovydas lipo aukštyn Alyvų kalno pakilimu ir lipdamas verkė, ir buvo užsidengęs galvą, ir jis ėjo basas; ir visa su juo esanti tauta, kiekvienas užsidengė galvą, lipo aukštyn ir lipdami verkė.</verse>
				<verse number="31">Ir Dovydui pranešė, sakydami: „Ahitofelis yra tarp sąmokslininkų su Abšalomu“. Ir Dovydas tarė: „O VIEŠPATIE, meldžiu tave, paversk Ahitofelio patarimą kvailyste“.</verse>
				<verse number="32">Ir atsitiko, kad, Dovydui atėjus į kalno viršūnę, kur garbindavo Dievą, štai jo pasitikti atėjo arkietis Hušajas, su savo perplėštu rūbu ir žemėmis ant savo galvos;</verse>
				<verse number="33">jam Dovydas tarė: „Jei eisi su manimi, būsi man našta;</verse>
				<verse number="34">bet jei sugrįši į miestą ir sakysi Abšalomui: ‘Aš būsiu tavo tarnas, o karaliau; kaip ligi šiol buvau tavo tėvo tarnas, taip dabar būsiu ir tavo tarnas“, tada galėsi dėl manęs sužlugdyti Ahitofelio patarimą.</verse>
				<verse number="35">Ir argi nėra ten su tavimi kunigų Cadoko ir Abjataro? Todėl bus, kai tu ką nugirsi iš karaliaus namų, pranešk tai kunigams Cadokui ir Abjatarui.</verse>
				<verse number="36">Štai ten yra su jais abu jų sūnūs, Cadoko sūnus Ahimaacas ir Abjataro sūnus Jonatanas; ir per juos man siųsite kiekvieną dalyką, kurį išgirsite“.</verse>
				<verse number="37">Taigi Dovydo draugas Hušajas atėjo į miestą, ir Abšalomas atėjo į Jeruzalę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Ir Dovydui paėjus truputį toliau nuo kalvos viršūnės, štai jį sutiko Mefibošeto tarnas Ciba su pora pabalnotų asilų, o ant jų – du šimtai duonos kepalų, šimtas ryšulių razinų bei šimtas vasarinių vaisių ir indas vyno.</verse>
				<verse number="2">Ir karalius tarė Cibai: „Ką tu šitais turi galvoje?“ Ir Ciba tarė: „Asilai karaliaus namiškiams joti; duona ir vasaros vaisiai jaunuoliams valgyti; o vynas – nusilpusiam dykumoje atsigerti“.</verse>
				<verse number="3">Ir karalius tarė: „O kur yra tavo valdovo sūnus?“ Ir Ciba tarė karaliui: „,Štai jis lieka Jeruzalėje; nes jis sakė: ‘Šiandien Izraelio namai man sugrąžins mano tėvo karalystę’“.</verse>
				<verse number="4">Tada karalius tarė Cibai: „Štai tavo yra viskas, kas priklauso Mefibošetui“. Ir Ciba tarė: „Aš nuolankiai maldauju tave, kad rasčiau malonę tavo akyse, mano viešpatie, o karaliau“.</verse>
				<verse number="5">Ir karaliui Dovydui atėjus į Bahurimą, štai iš ten išėjo vyras iš Sauliaus namų šeimos, kurio vardas Šimis, Geros sūnus; jis išėjo ir eidamas vis keikė.</verse>
				<verse number="6">Ir jis mėtė akmenimis į Dovydą bei į visus karaliaus Dovydo tarnus; ir visa tauta ir visi galingi vyrai buvo jo dešinėje ir kairėje.</verse>
				<verse number="7">Ir Šimis taip keikdamas sakė: „Išeik, išeik, kraugery, tu Belialo žmogau;</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS sugrąžino ant tavęs visą kraują Sauliaus namų, kurio vietoje tu karaliavai; ir VIEŠPATS atidavė karalystę į tavo sūnaus Abšalomo rankas; ir štai tu esi patekęs į savo nelaimę, nes tu kraugerys“.</verse>
				<verse number="9">Tada Cerujos sūnus Abišajas tarė karaliui: „Kodėl šitas pastipęs šuo turėtų keikti mano viešpatį karalių? Leisk man, meldžiu tave, nueiti ir nuimti jam galvą“.</verse>
				<verse number="10">O karalius tarė: „Kas man darbo su jumis, Cerujos sūnūs? Jis tegul taip keikia, kadangi VIEŠPATS jam pasakė: ‘Keik Dovydą’. Kas gi tuomet pasakys: ‘Kodėl taip padarei?’“</verse>
				<verse number="11">Ir Dovydas tarė Abišajui ir visiems savo tarnams: „Štai mano sūnus, išėjęs iš mano vidurių, ieško mano gyvybės; tai kaip dar labiau dabar šis benjaminas gali tai daryti? Palikite jį, ir tegul jis keikia; nes VIEŠPATS jam liepė.</verse>
				<verse number="12">Galbūt VIEŠPATS pažvelgs į mano sielvartą ir VIEŠPATS man atmokės geru už jo šios dienos keiksmą“.</verse>
				<verse number="13">Ir Dovydui bei jo vyrams einant keliu, Šimis ėjo kalvos šlaitu priešais jį ir eidamas keikė, mėtydamas į jį akmenimis ir barstydamas dulkes.</verse>
				<verse number="14">Ir karalius bei visa su juo esanti tauta atėjo išvargę ir ten atsigaivino.</verse>
				<verse number="15">O Abšalomas ir visa tauta, Izraelio žmonės, atėjo į Jeruzalę, ir Ahitofelis su juo.</verse>
				<verse number="16">Ir įvyko, kai arkietis Hušajas, Dovydo draugas, atėjo pas Abšalomą, Hušajas tarė Abšalomui: „Tegyvuoja karalius! Tegyvuoja karalius!“</verse>
				<verse number="17">Ir Abšalomas tarė Hušajui: „Ar toks tavo gerumas tavo draugui? Kodėl nėjai su savo draugu?“</verse>
				<verse number="18">Ir Hušajas tarė Abšalomui: „Ne; tačiau kurį VIEŠPATS, šita tauta ir visi Izraelio žmonės išsirinko, to aš būsiu ir pas tą pasiliksiu.</verse>
				<verse number="19">O, antra vertus, kam aš turėčiau tarnauti? Ar neturėčiau tarnauti jo sūnaus akivaizdoje? Kaip tarnavau tavo tėvo akivaizdoje, taip aš būsiu tavo akivaizdoje“.</verse>
				<verse number="20">Tada Abšalomas tarė Ahitofeliui: „Duokite iš savo tarpo patarimą, ką mums daryti“.</verse>
				<verse number="21">Ir Ahitofelis sakė Abšalomui: „Įeik pas savo tėvo suguloves, kurias jis paliko namų saugoti; ir visas Izraelis išgirs, kad tu esi neapkenčiamas savo tėvo; tada visų su tavimi esančių rankos sustiprės“.</verse>
				<verse number="22">Taigi jie ištiesė Abšalomui palapinę ant namo stogo; ir Abšalomas, visam Izraeliui matant, įėjo pas savo tėvo suguloves.</verse>
				<verse number="23">O Ahitofelio patarimas, kurį jis tomis dienomis duodavo, buvo tarsi kas pasiklaustų Dievo žodžio; toks buvo kiekvienas Ahitofelio patarimas ir Dovydui, ir Abšalomui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Ahitofelis dar tarė Abšalomui: „Leisk man dabar išsirinkti dvylika tūkstančių vyrų, ir pakilęs šiąnakt vysiuosi Dovydą;</verse>
				<verse number="2">ir jį užpulsiu, kol jis tebėra nuvargęs ir nusilpusiomis rankomis, ir jį išgąsdinsiu; ir pabėgs visa su juo esanti tauta; o aš užmušiu tik karalių;</verse>
				<verse number="3">ir sugrąžinsiu visą tautą pas tave; vyras, kurio ieškai, – tai tarsi visi sugrįžtų; taip visa tauta bus ramybėje“.</verse>
				<verse number="4">Ir tas pasakymas labai patiko Abšalomui ir visiems Izraelio vyresniesiems.</verse>
				<verse number="5">Tada Abšalomas tarė: „Dabar pakvieskite ir arkietį Hušają ir taip pat paklausykime, ką jis sako“.</verse>
				<verse number="6">Ir Hušajui atėjus pas Abšalomą, Abšalomas jam tarė, sakydamas: „Taip kalbėjo Ahitofelis; ar mums daryti pagal jo pasakymą? Jei ne; tu kalbėk“.</verse>
				<verse number="7">Ir Hušajas tarė Abšalomui: „Šįkart patarimas, kurį davė Ahitofelis, nėra geras.</verse>
				<verse number="8">Nes, – tarė Hušajas, – tu žinai savo tėvą ir jo vyrus, kad jie yra galingi vyrai ir kad jie yra susierzinę kaip meška, kuriai atėmė jauniklius ant lauko; ir tavo tėvas yra karo vyras ir nenakvos su tauta.</verse>
				<verse number="9">Štai dabar jis yra pasislėpęs kokioje nors duobėje ar kokioje kitoje vietoje; ir atsitiks, kai pradžioje kai kurie iš jų kris, tada kas nors tai išgirdęs pasakys: ‘Žudynės tarp žmonių, sekančių paskui Abšalomą’.</verse>
				<verse number="10">Taip pat ir narsuolis, kurio širdis yra kaip liūto širdis, visiškai sutirps; nes visas Izraelis žino, kad tavo tėvas yra galingas vyras ir kad su juo esantieji yra narsūs vyrai.</verse>
				<verse number="11">Todėl aš patariu, kad būtų pilnai susirinktas pas tave visas Izraelis nuo Dano iki Beer-Šebos, kaip pajūrio smėlio daugybė; ir kad tu pats asmeniškai eitum į mūšį.</verse>
				<verse number="12">Taip mes jį užpulsime kokioje nors vietoje, kur jis bus rastas, ir pulsime ant jo, kaip rasa krenta ant žemės; ir nei vieno nebeišliks – nei iš jo, nei iš su juo esančių vyrų.</verse>
				<verse number="13">Be to, jei jis bus įėjęs į miestą, tada visas Izraelis atsineš prie to miesto virves, ir mes jį nutempsime į upę, kol ten nebus galima rasti nei akmenėlio“.</verse>
				<verse number="14">Ir Abšalomas ir visi Izraelio žmonės tarė: „Arkiečio Hušajo patarimas geresnis už Ahitofelio patarimą“. Nes VIEŠPATS buvo pasirūpinęs sužlugdyti gerąjį Ahitofelio patarimą tuo tikslu, kad VIEŠPATS užtrauktų ant Abšalomo nelaimę.</verse>
				<verse number="15">Tada Hušajas tarė kunigams Cadokui ir Abjatarui: „Taip ir taip Ahitofelis patarė Abšalomui ir Izraelio vyresniesiems; o taip ir taip aš patariau.</verse>
				<verse number="16">Taigi dabar skubiai siųskite ir praneškite Dovydui, sakydami: ‘Šiąnakt nenakvok dykumos lygumose, bet greitai pereik; kad nebūtų prarytas karalius ir visa su juo esanti liaudis’“.</verse>
				<verse number="17">Na, o Jonatanas ir Ahimaacas apsistojo prie En-Rogelio; nes jie negalėjo pasirodyti įeiną į miestą; ir tarnaitė nuėjo ir jiems pranešė; o jie nuėjo ir pranešė karaliui Dovydui.</verse>
				<verse number="18">Tačiau vienas berniukas juos pamatė ir pranešė Abšalomui; bet juodu skubiai nuėjo ir atėjo į vieno žmogaus namus Bahurime, turinčio šulinį savo kieme; jie nusileido į jį.</verse>
				<verse number="19">Ir moteris paėmusi užtiesė dangalą ant šulinio angos ir pabarstė ant jo maltų grūdų; ir tai nebuvo žinoma.</verse>
				<verse number="20">Ir Abšalomo tarnams atėjus pas tą moterį į namus, jie tarė: „Kur yra Ahimaacas ir Jonatanas?“ O ta moteris jiems tarė: „Jie perėjo vandens upelį“. Ir išieškoję ir negalėję jų rasti, jie sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="21">Ir įvyko, kad jiems nuėjus anie išlipo iš to šulinio ir nuėję pranešė karaliui Dovydui, ir tarė Dovydui: „Kelkis ir skubiai pereik per vandenį; nes taip Ahitofelis patarė prieš jus“.</verse>
				<verse number="22">Tada pakilo Dovydas ir visa su juo esanti tauta ir perėjo per Jordaną; iki ryto aušros neliko nei vieno iš jų, kuris nebūtų perėjęs per Jordaną.</verse>
				<verse number="23">O Ahitofelis, pamatęs, kad jo patarimas nebuvo vykdomas, pasibalnojo asilą, pakilo, parvyko namo į savo namą, į savo miestą, sutvarkė savo namų reikalus ir pasikorė, ir mirė, ir buvo palaidotas savo tėvo kape.</verse>
				<verse number="24">Tada Dovydas atvyko į Mahanaimą. O Abšalomas perėjo per Jordaną, jis ir visi Izraelio vyrai su juo.</verse>
				<verse number="25">Ir Abšalomas paskyrė Amasą kariuomenės vadu vietoj Joabo; tas Amasa buvo sūnus vyro, kurio vardas buvo Itra, izraelitas, kuris įėjo pas Abigailę, Nahašo dukterį, Joabo motinos Cerujos seserį.</verse>
				<verse number="26">Taigi Izraelis ir Abšalomas stovyklavo Gileado šalyje.</verse>
				<verse number="27">Ir įvyko, kad Dovydui atvykus į Mahanaimą, Nahašo sūnus Šobis iš Amono vaikų Rabos ir Machyras, sūnus Amielio iš Lo-Debaro, ir gileadietis Barzilajas iš Rogelimo</verse>
				<verse number="28">atgabeno patalų, dubenų, molinių indų, kviečių, miežių, miltų, paskrudintų grūdų, pupų, lęšių, paskrudintų ankščių,</verse>
				<verse number="29">medaus, sviesto, avių ir karvės sūrio Dovydui ir su juo esančiai liaudžiai, kad valgytų; nes jie sakė: „Tauta išalkusi, nuvargusi ir ištroškusi dykumoje“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Ir Dovydas suskaičiavo su juo buvusią liaudį ir paskyrė jiems tūkstančių vadus bei šimtų vadus.</verse>
				<verse number="2">Ir Dovydas išsiuntė trečdalį tautos Joabo rankai vadovaujant, trečdalį Cerujos sūnaus Joabo brolio Abišajo rankai vadovaujant ir trečdalį gatiečio Itajaus rankai vadovaujant. Ir karalius tarė tautai: „Tikrai aš pats irgi eisiu su jumis“.</verse>
				<verse number="3">Bet liaudis atsakė: „Tu neisi; nes jei mes pabėgsime, jiems mes nerūpėsime; ir jei pusė mūsų žūtų, jiems mes nerūpėsime; bet tu dabar esi vertas dešimties tūkstančių mūsų; todėl dabar yra geriau, kad tu mums padėtum iš miesto“.</verse>
				<verse number="4">Ir karalius jiems tarė: „Darysiu, kas jums atrodo geriausia“. Ir karalius atsistojo šalia vartų, o visa tauta išėjo šimtais ir tūkstančiais.</verse>
				<verse number="5">Ir karalius įsakė Joabui, Abišajui ir Itajui, sakydamas: „Švelniai dėl manęs pasielkite su jaunuoliu, tai yra Abšalomu“. Ir visa tauta girdėjo, kai karalius įpareigojo visus vadus dėl Abšalomo.</verse>
				<verse number="6">Taigi tauta išėjo ant lauko prieš Izraelį; ir mūšis buvo Efraimo miške,</verse>
				<verse number="7">kur Izraelio tauta buvo žudoma Dovydo tarnų akivaizdoje, ir ten tą dieną buvo didelės dvidešimties tūkstančių vyrų žudynės.</verse>
				<verse number="8">Nes mūšis ten išplito po visą šalies paviršių; ir tą dieną miškas prarijo daugiau liaudies negu kalavijas.</verse>
				<verse number="9">Ir Abšalomas susitiko su Dovydo tarnais. Ir Abšalomas jojo ant mulo, o mului paėjus po didelio ąžuolo tankiomis šakomis, jo galva įstrigo į ąžuolą, ir jis pakibo tarp dangaus ir žemės; o po juo buvęs mulas nuėjo.</verse>
				<verse number="10">Ir vienas vyras tai pamatęs, pranešė Joabui ir tarė: „Štai aš mačiau Abšalomą, pakibusį ąžuole“.</verse>
				<verse number="11">Ir Joabas tarė tam vyrui, kuris jam pranešė: „Štai tu jį matei, o kodėl jo nenumušei ten žemėn? Aš būčiau tau davęs dešimt sidabro šekelių ir diržą“.</verse>
				<verse number="12">O tas vyras tarė Joabui: „Nors ir gaučiau tūkstantį sidabro šekelių į savo rankas, tačiau neištiesčiau savo rankos prieš karaliaus sūnų; nes mums girdint karalius įpareigojo tave, Abišają ir Itają, sakydamas: ‘Saugokitės, kad niekas neliestų jaunuolio Abšalomo’.</verse>
				<verse number="13">Kitaip būčiau padaręs melagingai prieš savo paties gyvybę; nes nuo karaliaus nieko nėra paslėpta, ir tu pats būtum nusistatęs prieš mane “.</verse>
				<verse number="14">Tada Joabas tarė: „Aš taip negaišiu su tavimi“. Ir pasiėmęs tris ietis į ranką, jis persmeigė jomis Abšalomo širdį, kol šis dar buvo gyvas ąžuolo viduryje.</verse>
				<verse number="15">Ir dešimt jaunuolių, nešusių Joabo ginklus, apsupo ir mušė Abšalomą, ir jį nužudė.</verse>
				<verse number="16">Ir Joabas pūtė trimitą, ir tauta sugrįžo nuo vijimosi paskui Izraelį; nes Joabas sulaikė tautą.</verse>
				<verse number="17">Ir paėmę Abšalomą, jie įmetė jį miške į didelę duobę ir sukrovė ant jo labai didelę akmenų krūvą; ir visas Izraelis pabėgo kiekvienas į savo palapinę.</verse>
				<verse number="18">Na, o per savo gyvenimą Abšalomas buvo paėmęs ir pasistatęs sau stulpą, esantį Karaliaus slėnyje; nes jis sakė: „Neturiu sūnaus, kuris išlaikytų mano vardą atminimui“; ir jis praminė stulpą savo vardu; ir jis iki šios dienos vadinamas Abšalomo vieta.</verse>
				<verse number="19">Tada Cadoko sūnus Ahimaacas tarė: „Leisk man dabar bėgti ir nunešti karaliui žinią, kad VIEŠPATS atkeršijo už jį jo priešams“.</verse>
				<verse number="20">O Joabas jam tarė: „Tu neneši šią dieną žinios, bet nuneši žinią kitą dieną; bet šią dieną neneši žinios, nes karaliaus sūnus yra miręs“.</verse>
				<verse number="21">Tada Joabas tarė kušiečiui: „Eik, pranešk karaliui, ką matei“. Ir kušietis nusilenkė Joabui ir nubėgo.</verse>
				<verse number="22">Tada Cadoko sūnus Ahimaacas dar kartą tarė Joabui: „Bet vis dėlto, meldžiu tave, leisk ir man bėgti paskui kušietį“. Ir Joabas tarė: „Kodėl nori bėgti, mano sūnau? Juk neturi tinkamos žinios.“</verse>
				<verse number="23">„Bet vis dėlto, – tarė jis, – leisk man bėgti“. Ir jis tarė jam: „Bėk“. Tada Ahimaacas nubėgo lygumos keliu ir pralenkė kušietį.</verse>
				<verse number="24">O Dovydas sėdėjo tarp dviejų vartų; ir sargybinis nuėjo aukštyn ant vartų stogo ant sienos ir pakėlęs akis žiūrėjo, ir štai bėga vienas vyras.</verse>
				<verse number="25">Ir sargybinis šaukdamas pranešė karaliui. Ir karalius tarė: „Jei jis vienas, tai žinia jo burnoje“. Ir jis sparčiai ėjo ir artinosi.</verse>
				<verse number="26">Ir sargybinis pamatė kitą bėgantį vyrą; ir sargybinis sušuko vartininkui, sakydamas: „Štai kitas vyras, bėga vienas“. Ir karalius tarė: „Jis irgi atneša žinią’“.</verse>
				<verse number="27">Ir sargybinis tarė: „Aš manau, pirmojo bėgimas – kaip Cadoko sūnaus Ahimaaco bėgimas“. Ir karalius tarė: „Jis geras vyras ir ateina su gera žinia“.</verse>
				<verse number="28">Ir Ahimaacas pašaukė ir tarė karaliui: „Ramybė“. Ir jis parpuolė veidu žemėn prieš karalių ir tarė: „ Tebūna palaimintas VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris atidavė tuos vyrus, kurie pakėlė savo rankas prieš mano viešpatį karalių“.</verse>
				<verse number="29">Ir karalius tarė: „Ar jaunuolis Abšalomas sveikas?“ O Ahimaacas atsakė: „Kai Joabas pasiuntė karaliaus tarną ir mane, tavo tarną, aš mačiau didelį sąmyšį, bet nežinojau, kas tai buvo “.</verse>
				<verse number="30">Ir karalius tarė jam: „Pasuk į šalį ir atsistok čia“. Ir jis pasuko į šalį ir stovėjo.</verse>
				<verse number="31">Ir štai atvyko kušietis; ir kušietis tarė: „Žinia, mano viešpatie karaliau; nes VIEŠPATS šią dieną atkeršijo už tave visiems, sukilusiems prieš tave“.</verse>
				<verse number="32">Ir karalius tarė kušiečiui: „Ar jaunuolis Abšalomas sveikas?“ Ir kušietis atsakė: „Mano viešpaties karaliaus priešams ir visiems, kurie sukyla prieš tave, kad darytų tau pikta, tebūna, kaip yra tam jaunuoliui“.</verse>
				<verse number="33">Ir karalius labai susijaudino ir nuėjo aukštyn į kambarį virš vartų, ir verkė; ir eidamas taip sakė: „O mano sūnau Abšalomai, mano sūnau, mano sūnau Abšalomai! O kad aš būčiau miręs tavo vietoje, o Abšalomai, mano sūnau, mano sūnau!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Ir buvo pranešta Joabui: „Štai karalius verkia ir gedi Abšalomo“.</verse>
				<verse number="2">Ir tą dieną pergalė virto gedulu visai tautai; nes tą dieną tauta girdėjo sakant, kaip karalius liūdi savo sūnaus.</verse>
				<verse number="3">Ir tą dieną tauta vogčiomis įėjo į miestą, kaip susigėdę išslenka žmonės, kai jie pabėga iš mūšio.</verse>
				<verse number="4">Bet karalius apsidengė savo veidą, ir garsiu balsu karalius šaukė: „O, mano sūnau, Abšalomai, o Abšalomai, mano sūnau, mano sūnau!“</verse>
				<verse number="5">Ir Joabas atėjo pas karalių į namus ir tarė: „Tu šią dieną sugėdinai veidus visų savo tarnų, kurie šią dieną išgelbėjo tavo gyvybę, tavo sūnų ir tavo dukterų gyvybes, tavo žmonų gyvybes ir tavo sugulovių gyvybes;</verse>
				<verse number="6">mylėdamas savo priešus ir nekęsdamas savo draugų. Nes tu šią dieną pareiškei, kad nepaisai nei kunigaikščių, nei tarnų; nes šią dieną aš matau, kad jei Abšalomas būtų gyvas, o mes visi šią dieną būtume žuvę, tai tuo būtum labai patenkintas.</verse>
				<verse number="7">Taigi dabar kelkis, išeik ir paguodžiančiai kalbėk savo tarnams; nes, prisiekiu VIEŠPAČIU, jei neišeisi, tai šiąnakt nei vienas nepasiliks su tavimi; o tai tau bus blogiau už visas nelaimes, kurios tave ištiko nuo pat tavo jaunystės iki šiol“.</verse>
				<verse number="8">Tada karalius atsikėlė ir atsisėdo vartuose. Ir visai tautai pranešė, sakydami: „Štai karalius sėdi vartuose“. Ir visa tauta atėjo karaliaus akivaizdon; nes Izraelis buvo pabėgęs, kiekvienas į savo palapinę.</verse>
				<verse number="9">Ir visa tauta ginčijosi visose Izraelio gentyse, sakydami: „Karalius mus išvadavo iš mūsų priešų rankų ir jis mus išvadavo iš filistinų rankų; o dabar yra pabėgęs iš šalies dėl Abšalomo.</verse>
				<verse number="10">Ir Abšalomas, kurį buvome patepę mums valdyti, žuvęs mūšyje. Tai kodėl dabar nesakote nei žodžio apie karaliaus sugrąžinimą?“</verse>
				<verse number="11">Ir karalius Dovydas pasiuntė kunigams Cadokui ir Abjatarui, sakydamas: „Kalbėkite Judos vyresniesiems, sakydami: ‘Kodėl jūs esate paskutiniai sugrąžinti karalių į jo namus? Kadangi viso Izraelio kalba atėjo iki karaliaus, tai yra iki jo namų.</verse>
				<verse number="12">Jūs esate mano broliai, jūs – mano kaulai ir mano kūnas; tai kodėl jūs esate paskutiniai sugrąžinti karalių?’</verse>
				<verse number="13">Ir Amasai sakykite: ‘Argi tu nesi iš mano kaulo ir iš mano kūno? Tegul man Dievas padaro taip ir dar daugiau, jei tu visam laikui nebūsi mano akivaizdoje kariuomenės vadas Joabo vietoje’“.</verse>
				<verse number="14">Ir jis palenkė visų Judos žmonių širdis tarsi vieno žmogaus širdį; taip, kad jie nusiuntė karaliui šią žinią: „Sugrįžk tu ir visi tavo tarnai“.</verse>
				<verse number="15">Taigi karalius sugrįžo ir atėjo iki Jordano. Ir Juda atėjo į Gilgalą, kad eitų karaliaus pasitikti, kad pervestų karalių per Jordaną.</verse>
				<verse number="16">Ir Gero sūnus Šimis, benjaminas iš Bahurimo, skubėjo ir leidosi su Judos vyrais karaliaus Dovydo pasitikti.</verse>
				<verse number="17">Ir su juo buvo tūkstantis vyrų iš Benjamino, Sauliaus namų tarnas Ciba ir su juo penkiolika jo sūnų bei dvidešimt jo tarnų; ir jie perėjo Jordaną pirma karaliaus.</verse>
				<verse number="18">Ir persikėlė plaustas, kad perkeltų karaliaus namiškius ir padarytų, kas jam atrodė gera. Ir Gero sūnus Šimis parpuolė žemėn prieš karalių, kai jis buvo perėjęs per Jordaną;</verse>
				<verse number="19">ir tarė karaliui: „Tegul mano viešpats neįskaito man neteisybės, ir neprisimink to, ką tavo tarnas ydingai darė tą dieną, kai mano viešpats karalius išėjo iš Jeruzalės, ir karalius teneima to į savo širdį.</verse>
				<verse number="20">Nes tavo tarnas žino, kad nusidėjau; tad štai šią dieną atvykau pirmas iš visų Juozapo namų, kad nueičiau žemyn savo viešpaties karaliaus pasitikti“.</verse>
				<verse number="21">Bet Cerujos sūnus Abišajas atsakydamas tarė: „Ar Šimis neturėtų būti užmuštas už tai, kad keikė VIEŠPATIES pateptąjį?“</verse>
				<verse number="22">O Dovydas tarė: „Kas man darbo su jumis, Cerujos sūnūs, kad man šią dieną būtumėte mano priešininkai? Ar kas nors šią dieną turėtų būti užmuštas Izraelyje? Ar aš nežinau, kad šią dieną esu Izraelio karalius?“</verse>
				<verse number="23">Taigi karalius tarė Šimiui: „Tu nemirsi“. Ir karalius jam prisiekė.</verse>
				<verse number="24">Ir Sauliaus sūnus Mefibošetas atėjo žemyn karaliaus pasitikti. Jis nebuvo apsitvarkęs savo pėdų nei kirpęs savo barzdos, nei plovęs savo drabužių nuo tos dienos, kai išvyko karalius, iki tos dienos, kai jis sugrįžo ramybėje.</verse>
				<verse number="25">Ir įvyko, kad jam atvykus į Jeruzalę karaliaus pasitikti, karalius jam tarė: „Kodėl nevykai su manimi, Mefibošetai?“</verse>
				<verse number="26">Ir jis atsakė: „Mano viešpatie, o karaliau, mano tarnas mane apgavo; nes tavo tarnas sakė: ‘Pasibalnosiu asilą, kad galėčiau ant jo joti ir vykti pas karalių; nes tavo tarnas yra luošas.</verse>
				<verse number="27">Ir jis apšmeižė tavo tarną mano viešpačiui karaliui; bet mano viešpats karalius yra kaip Dievo angelas; taigi daryk, kas atrodo gera tavo akyse.</verse>
				<verse number="28">Nes visi iš mano tėvo namų tebuvo mirę žmonės mano viešpaties karaliaus akivaizdoje; tačiau tu pasodinai savo tarną tarp valgančiųjų prie tavo stalo. Tai kokią dar turiu teisę verkti karaliui?“</verse>
				<verse number="29">Ir karalius jam tarė: „Ko dar kalbi apie savo reikalus? Aš sakiau: tu ir Ciba pasidalinkite žemę“.</verse>
				<verse number="30">Ir Mefibošetas tarė karaliui: „Taip, tegul jis viską pasiima, kadangi mano viešpats karalius yra sugrįžęs į savo namus ramybėje“.</verse>
				<verse number="31">Ir gileadietis Barzilajas atėjo žemyn iš Rogelimo ir su karaliumi perėjo Jordaną, kad jį palydėtų per Jordaną.</verse>
				<verse number="32">Na, o Barzilajas buvo labai senas žmogus, aštuoniasdešimties metų; ir jis buvo aprūpinęs maistu karalių, kai jis buvo Machanaime; nes jis buvo labai didis žmogus.</verse>
				<verse number="33">Ir karalius tarė Barzilajui: „Pereik su manimi, ir aš maitinsiu tave pas save Jeruzalėje“.</verse>
				<verse number="34">O Barzilajas tarė karaliui: „Kiek man beliko gyventi, kad eičiau su karaliumi aukštyn į Jeruzalę?</verse>
				<verse number="35">Šią dieną esu aštuoniasdešimties metų; ar aš galiu atskirti tarp gero ir blogo? Ar tavo tarnas gali pajusti skonį to, ką valgau ar ką geriu? Ar begaliu išgirsti dainuojančių vyrų ir dainuojančių moterų balsus? Tai kodėl tavo tarnas dar turėtų būti našta mano viešpačiui karaliui?</verse>
				<verse number="36">Tavo tarnas nueis su karaliumi trumpą kelią per Jordaną; ir kodėl karalius turėtų man atmokėti tokiu atlyginimu?</verse>
				<verse number="37">Meldžiu tave, leisk grįžti savo tarnui, kad galėčiau mirti savo mieste ir būčiau palaidotas šalia savo tėvo ir savo motinos kapo. Bet štai tavo tarnas Kimhamas; jis tegul pereina su mano viešpačiu karaliumi; ir jam daryk, kas tau atrodo gera“.</verse>
				<verse number="38">O karalius atsakė: „Kimhamas pereis su manimi, ir aš jam darysiu tai, kas tau atrodo gera; ir ko tik prašysi manęs, tai tau padarysiu“.</verse>
				<verse number="39">Ir visa tauta perėjo per Jordaną. Ir kai karalius buvo perėjęs, karalius pabučiavo Barzilają ir jį palaimino; o jis sugrįžo į savo vietą.</verse>
				<verse number="40">Paskui karalius ėjo toliau į Gilgalą, ir Kimhamas ėjo toliau su juo; ir visa Judos tauta bei pusė Izraelio tautos lydėjo karalių.</verse>
				<verse number="41">Ir štai visi Izraelio vyrai atėjo pas karalių ir sakė karaliui: „Kodėl mūsų broliai, Judos vyrai, pasivogė tave ir pervedė per Jordaną karalių, jo namiškius ir visus Dovydo vyrus su juo?“</verse>
				<verse number="42">Ir visi Judos vyrai atsakė Izraelio vyrams: „Todėl, kad karalius yra mums artimas giminaitis; tad kodėl pykstate dėl to dalyko? Ar mes iš viso valgėme iš karaliaus sąskaitos? Ar jis davė mums kokią dovaną?“</verse>
				<verse number="43">O Izraelio vyrai atsakė Judos vyrams, sakydami: „Mes turime dešimt dalių karaliuje, ir Dovyde taip pat turime daugiau teisių už jus; tai kodėl mus paniekinote, kad mūsų patarimas sugrąžinti mūsų karalių nebūtų pirmas?“ Bet Judos vyrų žodžiai buvo smarkesni už Izraelio vyrų žodžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Ir ten atsitiktinai buvo Belialo žmogus, kurio vardas buvo Šeba, Bichrio sūnus, benjaminas; ir jis papūtė ragą ir tarė: „Mes neturime dalies Dovyde ir neturime paveldo Jesės sūnuje; kiekvienas į savo palapines, o Izraeli“.</verse>
				<verse number="2">Taigi visi Izraelio žmonės, paliovę sekti paskui Dovydą, ėjo aukštyn, sekdami Bichrio sūnų Šebą; bet Judos žmonės prilipo prie savo karaliaus nuo Jordano iki Jeruzalės.</verse>
				<verse number="3">Ir Dovydas atėjo į savo namus Jeruzalėje; ir karalius, paėmęs dešimt moterų savo sugulovių, kurias jis buvo palikęs namų saugoti, patalpino jas į sargybos namus ir maitino jas, tačiau neįėjo pas jas. Taip jos buvo uždarytos iki savo mirties dienos, gyvendamos našlystėje.</verse>
				<verse number="4">Tada karalius tarė Amasai: „Surink man per tris dienas Judos žmones ir pats čia būk“.</verse>
				<verse number="5">Taigi Amasa ėjo Judos žmonių surinkti; bet jis užtruko ilgiau negu nustatytas laikas, kurį jis jam buvo paskyręs.</verse>
				<verse number="6">Ir Dovydas tarė Abišajui: „Dabar Bichrio sūnus Šeba padarys mums daugiau žalos negu Abšalomas; imk savo viešpaties tarnus ir vykis jį, kad jis nepasiektų aptvertų miestų ir nepabėgtų nuo mūsų.</verse>
				<verse number="7">Ir paskui jį išėjo Joabo vyrai, keretai, peletai ir visi galingi vyrai; ir jie išėjo iš Jeruzalės, kad vytųsi Bichrio sūnų Šebą.</verse>
				<verse number="8">Kai jie buvo prie didžiojo akmens, esančio Gibeone, Amasa ėjo priešais juos. Ir Joabo drabužis, kurį jis turėjo apsivilkęs, buvo ant jo apjuostas, o ant jo juosta su kalaviju, pritvirtintu prie juosmens savo makštyje; ir jam einant pirmyn, jis iškrito.</verse>
				<verse number="9">Ir Joabas tarė Amasai: „Ar tu sveikas, mano broli?“ Ir Joabas nutvėrė dešine ranka Amasą už barzdos, kad jį pabučiuotų.</verse>
				<verse number="10">Bet Amasa nepasisaugojo kalavijo, buvusio Joabo rankoje; taigi jis juo smeigė jam į penktąjį šonkaulį ir išleido jo vidurius ant žemės, ir nebedūrė jam antrą kartą; ir jis mirė. Taigi Joabas ir jo brolis Abišajas vijosi Bichrio sūnų Šebą.</verse>
				<verse number="11">Ir vienas iš Joabo vyrų stovėjo prie jo ir tarė: „Kas palankus Joabui ir kas už Dovydą, tegul seka Joabą“.</verse>
				<verse number="12">O Amasa skendėjo kraujyje vieškelio viduryje. Ir kai tas vyras pamatė, kad visa tauta sustojo, jis patraukė Amasą nuo vieškelio į lauką ir užmetė ant jo drabužį, matydamas, kad kiekvienas praeinantis pro jį sustojo.</verse>
				<verse number="13">Kai jis buvo pašalintas nuo vieškelio, visa liaudis ėjo toliau paskui Joabą, vytis Bichrio sūnaus Šebos.</verse>
				<verse number="14">Ir jis ėjo per visas Izraelio gentis iki Abelio ir iki Bet-Maakos, ir per visus beritus; ir jie susirinko ir taip pat ėjo paskui jį.</verse>
				<verse number="15">Ir jie atėję apgulė jį Bet-Maakos Abelyje, ir supylė pylimą prieš miestą, ir tas stovėjo apkasuose; ir visa su Joabu esanti liaudis daužė sieną, kad ją nugriautų.</verse>
				<verse number="16">Tada išmintinga moteris sušuko iš miesto: „Klausykite, klausykite; meldžiu jus, sakykite Joabui: ‘Prisiartink čia, kad kalbėčiau su tavimi’“.</verse>
				<verse number="17">Ir jam prisiartinus prie jos, ta moteris tarė: „Ar tu Joabas?“ Ir jis atsakė: „Aš“. Tada ji jam tarė: „Paklausyk savo tarnaitės žodžių“. Ir jis atsakė: „Aš klausau“.</verse>
				<verse number="18">Tada ji kalbėjo, sakydama: „Senovėje buvo įpratę kalbėti, sakydami: ‘Jie tikrai pasiklaus patarimo Abelyje; ir taip jie užbaigdavo reikalą ’.</verse>
				<verse number="19">Aš esu viena iš taikingų ir ištikimų Izraelyje; tu sieki sunaikinti miestą ir motiną Izraelyje; kodėl nori praryti VIEŠPATIES paveldą?“</verse>
				<verse number="20">O Joabas atsakydamas tarė: „Tai tebūna toli, tai tebūna toli nuo manęs, kad praryčiau ar sunaikinčiau.</verse>
				<verse number="21">Čia ne toks reikalas; bet vyras iš Efraimo kalno, vardu Šeba, Bichrio sūnus, pakėlė ranką prieš karalių – prieš Dovydą; tik jį atiduokite, ir aš pasitrauksiu nuo miesto“. Ir moteris tarė Joabui: „Štai jo galva bus tau numesta per sieną“.</verse>
				<verse number="22">Tada ta moteris nuėjo pas visą tautą savo išmintimi. Ir jie nukirto Bichrio sūnaus Šebos galvą ir ją numetė Joabui. Ir jis papūtė trimitą, ir jie pasitraukė nuo miesto, kiekvienas į savo palapinę. Ir Joabas sugrįžo į Jeruzalę pas karalių.</verse>
				<verse number="23">Na, o Joabas vadovavo visai Izraelio kariuomenei; o Jehojados sūnus Benajas vadovavo keretams bei peletams;</verse>
				<verse number="24">Adoramas vadovavo duoklei; Ahiludo sūnus Jehozapatas buvo metraštininkas;</verse>
				<verse number="25">Ševa buvo raštininkas; Cadokas ir Abjataras buvo kunigai;</verse>
				<verse number="26">taip pat jayritas Ira buvo vyriausias valdovas pas Dovydą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Po to Dovydo dienomis buvo badas trejus metus, metai po metų; ir Dovydas klausė VIEŠPATIES. Ir VIEŠPATS atsakė: „ Tai dėl Sauliaus ir dėl jo kraugeriškų namų, nes jis žudė gibeoniečius“.</verse>
				<verse number="2">Ir karalius pašaukė gibeoniečius ir jiems tarė (na, o gibeoniečiai nebuvo iš Izraelio vaikų, bet iš amoritų likučio; ir Izraelio vaikai buvo jiems prisiekę; o Saulius iš savo uolumo Izraelio ir Judos vaikams, siekė juos išžudyti);</verse>
				<verse number="3">todėl Dovydas tarė gibeoniečiams: „Ką turiu jums padaryti, ir kuo galiu atlikti sutaikinimą, kad palaimintumėte VIEŠPATIES paveldą?“</verse>
				<verse number="4">Ir gibeoniečiai jam tarė: „Mums nereikia nei sidabro, nei aukso iš Sauliaus nei iš jo namų; ir dėl mūsų nieko nežudyk Izraelyje“. Ir jis tarė: „Ką pasakysite, tai padarysiu dėl jūsų“.</verse>
				<verse number="5">Ir jie atsakė karaliui: „Vyro, kuris mus ėdė ir kuris sumanė prieš mus, kad būtume išnaikinti, kad mūsų nebeliktų visose Izraelio ribose,</verse>
				<verse number="6">tebūna duoti mums septyni vyrai iš jo sūnų, ir mes pakarsime juos VIEŠPAČIUI Gibėjoje Sauliaus, kurį VIEŠPATS išsirinko“. Ir karalius tarė: „Aš juos duosiu“.</verse>
				<verse number="7">Bet karalius pagailėjo Sauliaus sūnaus Jonatano sūnaus Mefibošeto dėl VIEŠPATIES priesaikos, buvusios tarp jų, tarp Dovydo ir Sauliaus sūnaus Jonatano.</verse>
				<verse number="8">Bet karalius paėmė du Ajos dukters Ricpos sūnus, kuriuos ji pagimdė Sauliui, Armonį ir Mefibošetą; ir penkis Sauliaus dukters Mikalės sūnus, kuriuos ji pagimdė meholiečio Barzilajo sūnui Adrieliui;</verse>
				<verse number="9">ir jis juos atidavė į gibeoniečių rankas, ir jie juos pakorė ant kalvos VIEŠPATIES akivaizdoje; ir jie krito visi septyni drauge, ir buvo užmušti pjūties dienomis, pirmosiomis dienomis, miežių pjūties pradžioje.</verse>
				<verse number="10">Ir Ajos duktė Ricpa paėmusi ašutinę pasitiesė ją ant uolos nuo pjūties pradžios iki tol, kol pasipylė ant jų vanduo iš dangaus, ir neleido nei oro paukščiams nusileisti ant jų dieną, nei lauko žvėrims naktį.</verse>
				<verse number="11">Ir Dovydui buvo pranešta, ką padarė Ajos duktė Ricpa, Sauliaus sugulovė.</verse>
				<verse number="12">Ir Dovydas nuėjęs paėmė Sauliaus kaulus ir jo sūnaus Jonatano kaulus iš Jabeš-Gileado žmonių, kurie juos buvo pavogę iš Bet-Šano gatvės, kur filistinai juos buvo pakorę, kai filistinai užmušė Saulių Gilbojoje;</verse>
				<verse number="13">ir iš ten jis atgabeno aukštyn Sauliaus kaulus ir jo sūnaus Jonatano kaulus; ir jie surinko pakartųjų kaulus.</verse>
				<verse number="14">Ir jie palaidojo Sauliaus bei jo sūnaus Jonatano kaulus Benjamino šalyje, Celoje, jo tėvo Kišo kape; ir jie įvykdė viską, ką karalius įsakė. Ir po to Dievas išklausė maldavimus už šalį.</verse>
				<verse number="15">Be to, filistinai vėl kariavo prieš Izraelį; ir Dovydas nuėjo žemyn ir su juo jo tarnai, ir kovojo prieš filistinus; ir Dovydas nusilpo.</verse>
				<verse number="16">Ir Išbi-Benobas, kuris buvo iš milžinų sūnų, kurio ietis svėrė tris šimtus vario šekelių svorio, kuris buvo prisijuosęs nauju kalaviju, ketino užmušti Dovydą.</verse>
				<verse number="17">Bet Cerujos sūnus Abišajas jam pagelbėjo ir smogė filistinui, ir jį užmušė. Tada Dovydo vyrai jam prisiekė, sakydami: „Daugiau nebeisi su mumis į mūšį, kad neužgesintum Izraelio žiburio“.</verse>
				<verse number="18">Ir po to įvyko, kad vėl buvo mūšis su filistinais Gobe; tada hušatitas Sibechajas užmušė Safą, kuris buvo iš milžinų sūnų.</verse>
				<verse number="19">Ir vėl buvo mūšis su filistinais Gobe, kur betliejietis Jaare-Oregimo sūnus Elhananas užmušė gatiečio Galijoto brolį, kurio ieties kotas buvo kaip audėjų riestuvas.</verse>
				<verse number="20">Ir dar buvo mūšis Gate, kur buvo aukšto ūgio vyras, kuris turėjo ant kiekvienos rankos po šešis pirštus ir ant kiekvienos kojos po šešis pirštus, dvidešimt keturis skaičiumi; jis irgi buvo gimęs milžinui.</verse>
				<verse number="21">Ir kai jis metė iššūkį Izraeliui, jį užmušė Jonatanas, Dovydo brolio Šimio sūnus.</verse>
				<verse number="22">Šitie keturi buvo gimę milžinui Gate ir krito nuo Dovydo rankos bei jo tarnų rankų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Ir Dovydas kalbėjo VIEŠPAČIUI šitos giesmės žodžius tą dieną, kai VIEŠPATS jį išgelbėjo iš visų jo priešų rankų ir iš Sauliaus rankų;</verse>
				<verse number="2">ir jis tarė: „VIEŠPATS yra mano uola, mano tvirtovė ir mano gelbėtojas;</verse>
				<verse number="3">mano uolos Dievas; juo pasitikėsiu; jis mano skydas ir mano išgelbėjimo ragas, mano aukštasis bokštas ir mano prieglobstis, mano gelbėtojas; tu mane gelbėji iš smurto.</verse>
				<verse number="4">Šauksiuosi VIEŠPATIES, kuris vertas, kad būtų giriamas; taip aš būsiu išgelbėtas nuo savo priešų.</verse>
				<verse number="5">Kai mane apsupo mirties bangos, bedievių upės išgąsdino mane;</verse>
				<verse number="6">pragaro kančios apsupo mane; mirties pinklės pasitiko mane;</verse>
				<verse number="7">savo sielvarte šaukiausi VIEŠPATIES ir savo Dievui šaukiau; ir jis išgirdo iš savo šventyklos mano balsą, ir mano šauksmas įėjo į jo ausis.</verse>
				<verse number="8">Tada kratėsi ir drebėjo žemė; dangaus pamatai judėjo ir kratėsi, nes jis užsirūstino.</verse>
				<verse number="9">Kilo dūmai iš jo šnervių, iš jo burnos rijo ugnis; nuo jos užsidegė anglys.</verse>
				<verse number="10">Jis taip pat palenkė dangus ir nužengė; ir tamsa buvo po jo kojomis.</verse>
				<verse number="11">Jis jojo ant cherubo ir skrido; ir jis matėsi ant vėjo sparnų.</verse>
				<verse number="12">Tamsą jis padarė palapinėmis aplink save, tamsius vandenis ir tirštus dangaus debesis.</verse>
				<verse number="13">Nuo spindesio jo priešakyje užsidegė ugnies anglys.</verse>
				<verse number="14">Iš dangaus sugriaudė VIEŠPATS, ir Aukščiausiasis ištarė savo balsą.</verse>
				<verse number="15">Jis išsiuntė strėles ir juos išsklaidė; žaibus, ir juos sutrikdė.</verse>
				<verse number="16">Pasirodė jūros vagos, atsidengė pasaulio pamatai nuo VIEŠPATIES barimo, nuo jo šnervių kvapo pūtimo.</verse>
				<verse number="17">Jis siuntė iš aukštybės, jis paėmė mane; jis ištraukė mane iš daugybės vandenų;</verse>
				<verse number="18">jis mane išgelbėjo iš mano stipraus priešo, iš tų, kurie nekentė manęs; nes jie buvo man per stiprūs.</verse>
				<verse number="19">Jie mane pasitiko mano nelaimės dieną; bet VIEŠPATS buvo mano atrama.</verse>
				<verse number="20">Jis mane išvedė ir į plačią vietą; jis išvadavo mane, nes gėrėjosi manimi.</verse>
				<verse number="21">VIEŠPATS man atlygino pagal mano teisumą; pagal mano rankų švarumą jis man atmokėjo.</verse>
				<verse number="22">Nes aš laikiausi VIEŠPATIES kelių ir nedorai neatsitraukiau nuo savo Dievo.</verse>
				<verse number="23">Nes visi jo teismai buvo mano priešakyje; ir nuo jo įstatų neatsitraukiau.</verse>
				<verse number="24">Taip pat buvau tiesus prieš jį ir saugojausi nuo savo neteisybės.</verse>
				<verse number="25">Todėl VIEŠPATS man atmokėjo pagal mano teisumą; pagal mano švarumą jo akyse.</verse>
				<verse number="26">Gailestingam tu pasirodai gailestingas, tiesiam tu pasirodai tiesus.</verse>
				<verse number="27">Tyram tu pasirodai tyras; o priešgyniam tu pasirodai nemalonus.</verse>
				<verse number="28">Tu išgelbėsi suspaustuosius; bet tavo akys nukreiptos prieš išdidžiuosius, kad juos pažemintum.</verse>
				<verse number="29">Nes tu esi mano žiburys, o VIEŠPATIE; ir VIEŠPATS nušvies mano tamsą.</verse>
				<verse number="30">Nes su tavimi aš bėgau per pulką; su savo Dievu aš peršokau per sieną.</verse>
				<verse number="31">O Dievas, jo kelias yra tobulas; VIEŠPATIES žodis yra išbandytas; jis yra skydas visiems, kurie juo pasitiki.</verse>
				<verse number="32">Nes kas yra Dievas, jei ne VIEŠPATS? Ir kas yra uola, jei ne mūsų Dievas?</verse>
				<verse number="33">Dievas yra mano stiprybė ir jėga; ir jis padaro mano kelią tobulą.</verse>
				<verse number="34">Jis padaro mano kojas kaip stirnos; ir mane pastato ant mano aukštumų.</verse>
				<verse number="35">Jis moko mano rankas kariauti; taip, kad plieninis lankas yra sulaužomas mano rankomis.</verse>
				<verse number="36">Taip pat man davei ir savo išgelbėjimo skydą; ir tavo gerumas padarė mane didį.</verse>
				<verse number="37">Tu praplatinai mano žingsnius po manimi; kad mano kojos nepaslystų.</verse>
				<verse number="38">Aš vijausi savo priešus ir juos sunaikinau; ir nepasukau atgal, kol nebuvau jų išnaikinęs.</verse>
				<verse number="39">Aš juos sunaikinau ir sužeidžiau, kad jie nebegalėjo atsikelti; taip, jie krito po mano kojomis.</verse>
				<verse number="40">Nes tu apjuosei mane jėga mūšiui; pavergei po manimi tuos, kurie sukilo prieš mane.</verse>
				<verse number="41">Taip pat man davei mano priešų sprandus, kad sunaikinčiau tuos, kurie nekenčia manęs.</verse>
				<verse number="42">Jie ieškojo, tačiau nebuvo nei vieno, kad išgelbėtų, tai yra VIEŠPATIES, bet jis neatsiliepė jiems.</verse>
				<verse number="43">Tada juos sutryniau smulkiai kaip žemės dulkes, kaip gatvės purvą juos sutrypiau, ir juos išsklaidžiau.</verse>
				<verse number="44">Taip pat tu išvadavai mane iš mano tautos vaidijimųsi, tu išsaugojai mane, kad būčiau pagonių galva; tauta, kurios nepažinau, man tarnaus.</verse>
				<verse number="45">Svetimšaliai man pasiduos; kai tik jie išgirs, jie paklus man.</verse>
				<verse number="46">Svetimšaliai išblykš, ir jie bijos iš savo slaptų vietų.</verse>
				<verse number="47">VIEŠPATS gyvas; tebūna palaiminta mano uola; tebūna išaukštintas mano išgelbėjimo uolos Dievas.</verse>
				<verse number="48">Tai Dievas, kuris atkeršija už mane ir kuris pargriauna po manimi tautas,</verse>
				<verse number="49">kuris mane išveda iš mano priešų; tu taip pat iškėlei mane aukščiau tų, kurie sukilo prieš mane; tu mane išvadavai iš smurtininko.</verse>
				<verse number="50">Todėl aš dėkosiu tau, o VIEŠPATIE, tarp pagonių ir giedosiu gyrių tavo vardui.</verse>
				<verse number="51">Jis yra išgelbėjimo bokštas savo karaliui; ir parodo gailestingumą savo pateptajam – Dovydui ir jo sėklai per amžius“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Na, o šitie yra paskutiniai Dovydo žodžiai: „Sakė Dovydas, Jesės sūnus, vyras, kuris buvo aukštai iškeltas, Jokūbo Dievo pateptasis, mielas Izraelio psalmininkas tarė:</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATIES Dvasia kalbėjo per mane, ir jo žodis buvo ant mano liežuvio.</verse>
				<verse number="3">Pasakė Izraelio Dievas, man kalbėjo Izraelio Uola: ‘Kas valdo žmones, turi būti teisingas, valdantis Dievo baimėje.</verse>
				<verse number="4">Ir jis bus kaip ryto šviesa saulei tekant, tai yra, rytas be debesų; kaip gležna žolė, dygstanti iš žemės nuo šviesaus švytėjimo po lietaus.</verse>
				<verse number="5">Nors mano namai ir nėra tokie su Dievu; tačiau jis su manimi sudarė amžiną sandorą, visais dalykais sutvarkytą ir užtikrintą; nes tai yra visas mano išgelbėjimas ir visas mano troškimas, nors jis ir neleidžia jam augti.</verse>
				<verse number="6">Bet Belialo sūnūs visi bus kaip atmesti erškėčiai, nes jų negalima paimti rankomis;</verse>
				<verse number="7">bet kas juos liečia, turi būti apsitvėręs geležimi ir ieties kotu; ir jie bus visiškai sudeginti ugnimi toje pačioje vietoje“.</verse>
				<verse number="8">Šitie yra vardai galingų vyrų, kuriuos turėjo Dovydas: tachmonitas, kuris sėdėjo krasėje, vyriausias tarp vadų; tas buvo ecenitas Adinas: jis pakėlė savo ietį prieš aštuonis šimtus, kuriuos nužudė vienu metu.</verse>
				<verse number="9">O po jo buvo Dodo sūnus Eleazaras, ahohitas, vienas iš trijų galingų vyrų su Dovydu, kai jie metė iššūkį filistinams, ten susirinkusiems mūšiui, o Izraelio vyrai buvo atsitraukę;</verse>
				<verse number="10">jis pakilo ir mušė filistinus, kol pavargo jo ranka, ir jo ranka prilipo prie kalavijo; ir VIEŠPATS tą dieną įvykdė didelę pergalę; o tauta grįžo jam iš paskos vien tik grobti.</verse>
				<verse number="11">O po jo buvo hararito Agės sūnus Šama. Filistinai buvo susirinkę į pulką, kur buvo žemės sklypas, pilnas lęšių; ir tauta pabėgo nuo filistinų.</verse>
				<verse number="12">Bet jis stovėjo žemės viduryje ir ją gynė, ir žudė filistinus; ir VIEŠPATS įvykdė didelę pergalę.</verse>
				<verse number="13">Ir nusileido trys iš trisdešimties vyriausiųjų, ir atėjo pjūties metu pas Dovydą į Adulamo olą; o filistinų pulkas stovyklavo Refaimo slėnyje.</verse>
				<verse number="14">Dovydas tada buvo tvirtovėje, o filistinų įgula tada buvo Betliejuje.</verse>
				<verse number="15">Ir Dovydas ilgėjosi ir tarė: „Ak, kad kas man duotų atsigerti vandens iš Betliejaus šulinio, esančio prie vartų!“</verse>
				<verse number="16">Ir tie trys galingi vyrai prasilaužė pro filistinų kariuomenę, pasėmė vandens iš Betliejaus šulinio, esančio prie vartų, ir paėmę atnešė jo Dovydui; tačiau jis nenorėjo jo gerti, bet išliejo jį VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="17">Ir jis tarė: „Tebūna tai toli nuo manęs, o VIEŠPATIE, kad tai daryčiau; argi tai ne kraujas tų vyrų, kurie nuėjo, statydami pavojun savo gyvybes?“ Todėl jis nenorėjo jo gerti. Šituos dalykus padarė tie trys galiūnai.</verse>
				<verse number="18">O Joabo brolis Abišajas, Cerujos sūnus, buvo vyriausias tarp trijų. Ir jis pakėlė savo ietį prieš tris šimtus, nužudė juos ir pagarsėjo tarp trijų.</verse>
				<verse number="19">Argi jis nebuvo labiausiai gerbiamas iš trijų? Todėl jis buvo jų vadas; tačiau jis neprilygo pirmiems trims.</verse>
				<verse number="20">Ir Jehojados sūnus Benajas, narsaus vyro sūnus iš Kabceelio, nuveikęs daug darbų, jis užmušė du Moabo vyrus kaip liūtus; taip pat sniego metu jis nulipo žemyn ir užmušė liūtą duobės viduryje.</verse>
				<verse number="21">Ir jis užmušė egiptietį, išvaizdų vyrą; egiptietis turėjo rankoje ietį; bet jis nuėjo žemyn pas jį su lazda, išplėšė ietį iš egiptiečio rankos ir nužudė jį jo paties ietimi.</verse>
				<verse number="22">Šituos dalykus padarė Jehojados sūnus Benajas ir pagarsėjo tarp trijų galiūnų.</verse>
				<verse number="23">Jis buvo labiau gerbiamas negu trisdešimt, bet jis neprilygo pirmiems trims. Ir Dovydas jį paskyrė savo sargybai vadovauti.</verse>
				<verse number="24">Vienas iš trisdešimties buvo Joabo brolis Asaelis; Dodo sūnus Elhananas iš Betliejaus,</verse>
				<verse number="25">harodietis Šama, harodietis Elika,</verse>
				<verse number="26">paltietis Helecas, tekojiečio Ikešo sūnus Ira,</verse>
				<verse number="27">anatotietis Abiezeras, hušietis Mebunajas,</verse>
				<verse number="28">ahohitas Calmonas, netofietis Mahrajas,</verse>
				<verse number="29">netofietis Helebas, Baano sūnus, Ribajo sūnus Itajas iš Benjamino vaikų Gibėjos,</verse>
				<verse number="30">piratonietis Benajas, Hidajas iš Gaašo upelių,</verse>
				<verse number="31">arbatitas Abi-Albonas, barhumitas Azmavetas,</verse>
				<verse number="32">šaalbonietis Eljachba, iš Jašeno sūnų, Jonatanas,</verse>
				<verse number="33">hararitas Šama, hararito Šararo sūnus Ahiamas,</verse>
				<verse number="34">Ahasbajo sūnus Elifeletas, maako sūnus; giloniečio Ahitofelio sūnus Eliamas,</verse>
				<verse number="35">karmelietis Hecrajas, arbitas Paarajas,</verse>
				<verse number="36">Igalas – sūnus Natano iš Cobos, gadas Banis,</verse>
				<verse number="37">amonietis Celekas, beerotietis Nacharajas, Cerujos sūnaus Joabo ginklanešys;</verse>
				<verse number="38">itritas Ira, itritas Garebas,</verse>
				<verse number="39">hetitas Ūrija – iš viso trisdešimt septyni.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Ir VIEŠPATIES pyktis vėl užsidegė prieš Izraelį, ir jis paskatino Dovydą prieš juos, kad sakytų: „Eik, suskaičiuok Izraelį ir Judą“.</verse>
				<verse number="2">Nes karalius tarė Joabui, kariuomenės vadui, esančiam su juo: „Eik dabar per visas Izraelio gentis nuo Dano iki Beer-Šebos ir suskaičiuokite tautą, kad žinočiau tautos skaičių“.</verse>
				<verse number="3">Ir Joabas tarė karaliui: „VIEŠPATS, tavo Dievas, tepridės prie tautos šimtąkart tiek, kiek jų yra, kad mano viešpaties karaliaus akys tai matytų; bet kodėl mano viešpats karalius gėrisi šiuo dalyku?“</verse>
				<verse number="4">Tačiau karaliaus žodis nugalėjo Joabą ir kariuomenės vadus. Ir Joabas bei kariuomenės vadai išėjo nuo karaliaus akivaizdos Izraelio tautos suskaičiuoti.</verse>
				<verse number="5">Ir perėję per Jordaną, jie stovyklavo Aroeryje, dešinėje pusėje miesto, esančio Gado upės viduryje, ir Jazerio link;</verse>
				<verse number="6">paskui jie atėjo į Gileadą ir į Tachtim-Hodši šalį; ir jie atėjo į Dan-Jaaną ir aplink į Sidoną,</verse>
				<verse number="7">ir atėjo į Tyro tvirtovę ir į visus hivų bei kanaaniečių miestus; ir jie išėjo į Judos pietus – į Beer-Šebą.</verse>
				<verse number="8">Taigi kai jie buvo perėję visą šalį, devyniems mėnesiams ir dvidešimčiai dienų pasibaigus, jie atvyko į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="9">Ir Joabas davė karaliui tautos skaičiaus sumą: ir Izraelyje buvo aštuoni šimtai tūkstančių narsių vyrų, traukiančių kalaviją; o Judos vyrų buvo penki šimtai tūkstančių vyrų.</verse>
				<verse number="10">Ir Dovydo širdis jį ištiko po to, kai jis buvo skaičiavęs tautą. Ir Dovydas tarė VIEŠPAČIUI: „Aš labai nusidėjau tuo, ką padariau; o dabar, o VIEŠPATIE, meldžiu tave, pašalink savo tarno neteisybę; nes labai kvailai padariau“.</verse>
				<verse number="11">Dovydui rytą atsikėlus, VIEŠPATIES žodis atėjo pranašui Gadui, Dovydo regėtojui, sakydamas:</verse>
				<verse number="12">„Eik ir kalbėk Dovydui: ‘Taip sako VIEŠPATS: Aš tau siūlau tris dalykus; pasirink vieną iš jų, kad tau tai daryčiau’“.</verse>
				<verse number="13">Taigi Gadas atėjo pas Dovydą, jam pasakė ir tarė: „Ar teateina tau septyni bado metai į tavo šalį, ar nori tris mėnesius bėgti savo priešų priešakyje, kol jie tave persekios, ar kad tris dienas maras būtų tavo šalyje? Dabar pasitark ir pagalvok, kokį atsakymą turiu parnešti tam, kuris mane siuntė“.</verse>
				<verse number="14">Ir Dovydas tarė Gadui: „Esu labai spaudžiamas; pulkime į VIEŠPATIES rankas; nes dideli jo gailestingumai; tenepulsiu į žmogaus rankas“.</verse>
				<verse number="15">Taigi VIEŠPATS siuntė ant Izraelio marą nuo ryto iki nustatyto laiko; ir išmirė iš tautos nuo Dano iki Beer-Šebos septyniasdešimt tūkstančių žmonių.</verse>
				<verse number="16">Ir kai angelas ištiesė ranką į Jeruzalę jos naikinti, VIEŠPATS gailėjosi dėl nelaimės ir tarė angelui, naikinančiam tautą: „Gana; sulaikyk dabar savo ranką“. O VIEŠPATIES angelas buvo prie jebusiečio Araunos klojimo.</verse>
				<verse number="17">Ir pamatęs angelą, užmušinėjantį tautą, Dovydas kalbėjo VIEŠPAČIUI, sakydamas: „Štai aš nusidėjau ir nedorai pasielgiau; bet šitos avys, ką jos padarė? Meldžiu tave, tegul tavo ranka būna prieš mane ir prieš mano tėvo namus“.</verse>
				<verse number="18">Ir tą dieną Gadas atėjo pas Dovydą ir tarė jam: „Eik aukštyn, pastatyk VIEŠPAČIUI aukurą jebusiečio Araunos klojime“.</verse>
				<verse number="19">Ir Dovydas pagal Gado pasakymą ėjo aukštyn, kaip VIEŠPATS įsakė.</verse>
				<verse number="20">Ir Arauna pažiūrėjo ir pamatė karalių ir jo tarnus, ateinančius jo link; ir Arauna išėjo ir nusilenkė prieš karalių veidu iki žemės.</verse>
				<verse number="21">Ir Arauna tarė: „Kodėl mano viešpats karalius atėjo pas savo tarną?“ O Dovydas tarė: „Pirkti iš tavęs klojimo, kad VIEŠPAČIUI aukurą pastatyčiau, kad ta rykštė būtų sulaikyta nuo tautos“.</verse>
				<verse number="22">Ir Arauna tarė Dovydui: „Tegul mano viešpats karalius ima ir aukoja, kas jam atrodo gera; štai čia yra jaučiai deginamajai aukai, kuliamieji įrankiai ir kiti jaučių įrankiai malkoms.</verse>
				<verse number="23">Visa tai Arauna, kaip karalius, davė karaliui. Ir Arauna tarė karaliui: „VIEŠPATS, tavo Dievas, tave tepriima“.</verse>
				<verse number="24">O karalius tarė Araunai: „Ne; aš tikrai pirksiu tai iš tavęs už kainą; aš neaukosiu VIEŠPAČIUI, savo Dievui, deginamųjų aukų iš to, kas man nieko nekainuoja“. Taip Dovydas nupirko klojimą ir jaučius už penkiasdešimt sidabro šekelių.</verse>
				<verse number="25">Ir Dovydas ten pastatė aukurą VIEŠPAČIUI ir aukojo deginamąsias aukas ir taikos aukas. Taip VIEŠPATS buvo permaldautas už šalį, ir rykštė buvo sulaikyta nuo Izraelio.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="11">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Tada karalius Dovydas atsakydamas tarė: „Pašaukite man Bat-Šebą“. Ir ji, atėjusi karaliaus akivaizdon, atsistojo prieš karalių.</verse>
				<verse number="2">Ir karalius prisiekdamas tarė: „ Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris atpirko mano sielą iš visokių bėdų,</verse>
				<verse number="3">kaip aš tau prisiekiau VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu, tardamas: ‘Tikrai tavo sūnus Saliamonas karaliaus po manęs, ir jis sėdės mano soste mano vietoje’; būtent taip aš šią dieną tikrai padarysiu“.</verse>
				<verse number="4">Tada Bat-Šeba, nusilenkusi veidu iki žemės ir išreiškusi karaliui pagarbą, tarė: „Tegyvuoja mano viešpats karalius Dovydas per amžius“.</verse>
				<verse number="5">Ir karalius Dovydas tarė: „Pašaukite man kunigą Cadoką, pranašą Nataną ir Jehojados sūnų Benają“. Ir jie atėjo karaliaus akivaizdon.</verse>
				<verse number="6">Ir karalius jiems tarė: „Imkite su savimi savo viešpaties tarnus, užsodinkite mano sūnų Saliamoną ant mano paties mulo ir nuveskite jį žemyn į Gihoną;</verse>
				<verse number="7">ir tegul kunigas Cadokas ir pranašas Natanas jį ten patepa Izraelio karaliumi; ir pūskite trimitu ir sakykite: ‘Tegyvuoja karalius Saliamonas’.</verse>
				<verse number="8">Tada ateikite aukštyn paskui jį, kad jis ateitų ir atsisėstų į mano sostą; nes jis bus karalius mano vietoje; aš jį paskyriau būti valdovu Izraeliui ir Judai“.</verse>
				<verse number="9">Ir Jehojados sūnus Benajas atsakydamas karaliui tarė: „Amen; taip tesako VIEŠPATS, mano viešpaties karaliaus Dievas.</verse>
				<verse number="10">Kaip VIEŠPATS buvo su mano viešpačiu karaliumi, taip jis tebūna su Saliamonu ir tepadaro jo sostą didesnį už mano viešpaties karaliaus Dovydo sostą“.</verse>
				<verse number="11">Taigi kunigas Cadokas, pranašas Natanas, Jehojados sūnus Benajas, keretai ir peletai nuėjo žemyn, užsodino Saliamoną ant karaliaus Dovydo mulo ir jį nuvedė į Gihoną.</verse>
				<verse number="12">Ir kunigas Cadokas paėmė ragą aliejaus iš padangtės ir patepė Saliamoną. Ir jie pūtė trimitą; o visa tauta tarė: „Tegyvuoja karalius Saliamonas“.</verse>
				<verse number="13">Ir visa tauta atėjo aukštyn paskui jį, ir grodama dūdelėmis tauta džiaugėsi dideliu džiaugsmu, kad net žemė plyšinėjo nuo jų garso.</verse>
				<verse number="14">Ir tai išgirdo Adonijas ir visi su juo esantys svečiai, kai jie buvo baigę valgyti. O Joabas, išgirdęs trimito garsą, tarė: „Kodėl šis šurmuliuojančio miesto triukšmas?“</verse>
				<verse number="15">Ir jam tebekalbant štai atėjo kunigo Abjataro sūnus Jonatanas; ir Adonijas jam tarė: „Įeik; nes tu esi narsus vyras ir atneši gerą žinią“.</verse>
				<verse number="16">Ir Jonatanas atsakydamas tarė Adonijui: „Tikrai mūsų viešpats, karalius Dovydas, paskyrė karaliumi Saliamoną.</verse>
				<verse number="17">Ir karalius siuntė su juo kunigą Cadoką, pranašą Nataną, Jehojados sūnų Benają, keretus bei peletus, ir jie užsodino jį ant karaliaus mulo;</verse>
				<verse number="18">ir kunigas Cadokas bei pranašas Natanas jį patepė karaliumi Gihone; ir iš ten jie atėjo aukštyn džiaugdamiesi, kad net miestas aidėjo. Tai yra tas triukšmas, kurį girdėjote.</verse>
				<verse number="19">Be to, Saliamonas sėdi karalystės soste.</verse>
				<verse number="20">Ir dar karaliaus tarnai atėjo palaiminti mūsų viešpaties karaliaus Dovydo, sakydami: ‘Tegul Dievas padaro Saliamono vardą geresnį už tavo vardą, ir jo sostą tepadaro didesnį už tavo sostą’. Ir karalius nusilenkė lovoje.</verse>
				<verse number="21">Ir karalius taipogi šitaip tarė: ‘ Tebūna palaimintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris, mano akims matant, šią dieną davė tą, kuris sėdės mano soste’“.</verse>
				<verse number="22">Ir visi pas Adoniją esantys svečiai išsigando ir pakilę nuėjo kiekvienas savo keliu.</verse>
				<verse number="23">O Adonijas bijojo dėl Saliamono ir pakilęs nuėjo ir nusitvėrė už aukuro ragų.</verse>
				<verse number="24">Ir buvo pranešta Saliamonui, sakant: „Štai Adonijas bijo karaliaus Saliamono; nes štai jis nusitvėręs laikosi aukuro ragų, sakydamas: ‘Tegul karalius Saliamonas šiandien man prisiekia, kad nenužudys savo tarno kalaviju“.</verse>
				<verse number="25">Ir Saliamonas tarė: „Jei jis pasirodys vertas vyras, nenukris žemėn nei vienas jo plaukas; bet jei jame bus rasta kas pikta, jis mirs“.</verse>
				<verse number="26">Taigi karalius Saliamonas pasiuntė, ir jie nuvedė jį žemyn nuo aukuro. Ir jis atėjęs nusilenkė karaliui Saliamonui; ir Saliamonas jam tarė: „Eik į savo namus“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Na, o artėjo Dovydo dienos, kad jis turėjo mirti; ir jis įpareigojo savo sūnų Saliamoną, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Aš einu visos žemės keliu; taigi būk stiprus ir būk vyriškas;</verse>
				<verse number="3">ir laikykis VIEŠPATIES, savo Dievo, įpareigojimo, kad vaikščiotum jo keliais, kad laikytumeisi jo įstatų, jo įsakymų, jo teismų ir jo liudijimų, kaip yra parašyta Mozės įstatyme, kad tau sektųsi visame, ką darysi, ir visur, kur pasisuksi;</verse>
				<verse number="4">kad VIEŠPATS ištesėtų savo žodį, kurį jis kalbėjo apie mane, sakydamas: ‘Jei tavo vaikai žiūrės savo kelio, kad vaikščiotų mano akivaizdoje tiesoje visa savo širdimi ir visa savo siela, tai tau niekada (jis tarė) nepristigs vyro Izraelio soste’.</verse>
				<verse number="5">Be to, tu žinai, ką man padarė Cerujos sūnus Joabas ir ką jis padarė dviems Izraelio kariuomenių vadams, Nero sūnui Abnerui ir Jetero sūnui Amasai, kuriuos jis nužudė ir išliejo karo kraują taikos metu ir uždėjo karo kraujo ant savo juostos, esančios aplink jo strėnas, ir ant savo apavo, esančio ant jo kojų.</verse>
				<verse number="6">Todėl padaryk pagal savo išmintį ir neleisk jo žilai galvai nužengti į kapą ramybėje.</verse>
				<verse number="7">Bet gileadiečio Barzilajo sūnums parodyk gerumą, ir jie tebūna tarp valgančiųjų prie tavo stalo; nes taip jie atėjo pas mane, kai aš bėgau dėl tavo brolio Abšalomo.</verse>
				<verse number="8">Ir štai pas tave yra Gero sūnus Šimis, benjaminas iš Bahurimo, kuris mane keikė smarkiu keiksmu tą dieną, kai vykau į Mahanaimą; bet jis atėjo žemyn manęs pasitikti prie Jordano, ir aš jam prisiekiau VIEŠPAČIU, sakydamas: ‘Aš tavęs nenužudysiu kalaviju’.</verse>
				<verse number="9">Taigi dabar nelaikyk jo nekaltu; nes tu esi išmintingas vyras ir žinai, ką turi jam padaryti: nuleisk jo žilą galvą į kapą su krauju“.</verse>
				<verse number="10">Taigi Dovydas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas Dovydo mieste.</verse>
				<verse number="11">O dienų, kurias Dovydas karaliavo Izraeliui, buvo keturiasdešimt metų; septynerius metus jis karaliavo Hebrone, o trisdešimt trejus metus karaliavo Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="12">Tada Saliamonas atsisėdo į savo tėvo Dovydo sostą; ir jo karalystė buvo labai sutvirtinta.</verse>
				<verse number="13">Ir Hagitos sūnus Adonijas atėjo pas Saliamono motiną Bat-Šebą. Ir ji tarė: „Ar ateini taikingai?“ Ir jis tarė: „Taikingai“.</verse>
				<verse number="14">Jis dar tarė: „Turiu tau kai ką pasakyti“. Ir ji tarė: „Sakyk“.</verse>
				<verse number="15">Ir jis tarė: „Tu žinai, kad karalystė buvo mano ir kad visas Izraelis nukreipė savo veidus į mane, idant aš karaliaučiau; tačiau karalystė apsigręžė ir tapo mano brolio; nes ji buvo jo nuo VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="16">O dabar turiu tau vieną prašymą, neatmesk manęs“. Ir ji tarė jam: „Kalbėk“.</verse>
				<verse number="17">Ir jis tarė: „Kalbėk, meldžiu tave, karaliui Saliamonui (nes jis tau neatsakys), kad jis man duotų šunamietę Abišagą į žmonas“.</verse>
				<verse number="18">Ir Bat-Šeba tarė: „Gerai; aš kalbėsiu už tave karaliui“.</verse>
				<verse number="19">Taigi Bat-Šeba atėjo pas karalių Saliamoną, kad jam kalbėtų už Adoniją. Ir karalius atsistojo jos pasitikti, jai nusilenkė, atsisėdo į savo sostą ir liepė pastatyti sostą karaliaus motinai; ir ji atsisėdo jo dešinėje.</verse>
				<verse number="20">Tada ji tarė: „Tau turiu vieną mažą prašymą; meldžiu tave, neatsakyk man. Ir karalius jai tarė: „Prašyk, mano motina; nes tau neatsakysiu“.</verse>
				<verse number="21">Ir ji tarė: „Tebūna šunamietė Abišaga duota tavo broliui Adonijui į žmonas“.</verse>
				<verse number="22">O karalius Saliamonas atsakė ir tarė savo motinai: „Kodėl prašai Adonijui šunamietės Abišagos? Prašyk jam ir karalystės; nes jis yra mano vyresnysis brolis; tai yra jam, kunigui Abjatarui ir Cerujos sūnui Joabui“.</verse>
				<verse number="23">Tada karalius Saliamonas prisiekė VIEŠPAČIU, sakydamas: „Tegul Dievas padaro man taip ir dar daugiau, jei Adonijas nebus ištaręs šito žodžio prieš savo paties gyvybę.</verse>
				<verse number="24">Taigi dabar, kaip gyvas VIEŠPATS, kuris mane įtvirtino ir mane pasodino mano tėvo Dovydo soste ir kuris man padarė namus, kaip jis pažadėjo, šią dieną Adonijas bus užmuštas“.</verse>
				<verse number="25">Ir karalius Saliamonas siuntė per Jehojados sūnaus Benajos ranką; ir jis puolė jį, jog tas mirė.</verse>
				<verse number="26">O kunigui Abjatarui karalius tarė: „Eik į Anatotą, į savo laukus; nes tu vertas mirties; bet šiuo metu tavęs neužmušiu, kadangi nešiojai Viešpaties DIEVO skrynią mano tėvo Dovydo akivaizdoje ir kadangi kentėjai visame tame, kame kentėjo mano tėvas“.</verse>
				<verse number="27">Taip Saliamonas išvarė Abjatarą, kad nebebūtų kunigu VIEŠPAČIUI; kad išpildytų VIEŠPATIES žodį, kurį jis kalbėjo apie Elio namus Šilojuje.</verse>
				<verse number="28">Tada žinia atėjo pas Joabą; nes Joabas buvo pasukęs paskui Adoniją, nors jis nesuko paskui Abšalomą. Ir Joabas pabėgo į VIEŠPATIES padangtę ir nusitvėrė už aukuro ragų.</verse>
				<verse number="29">Ir karaliui Saliamonui buvo pranešta, kad Joabas pabėgo į VIEŠPATIES padangtę; ir štai jis yra šalia aukuro. Tada Saliamonas pasiuntė Jehojados sūnų Benają, sakydamas: „Eik, pulk jį“.</verse>
				<verse number="30">Ir atėjęs į VIEŠPATIES padangtę, Benajas jam tarė: „Taip sako karalius: ‘Išeik’“. Ir jis tarė: „Ne; čia mirsiu“. Ir Benajas parnešė karaliui žodį, sakydamas: „Taip kalbėjo Joabas ir taip jis man atsakė“.</verse>
				<verse number="31">Ir karalius jam tarė: „Daryk, kaip jis sakė, pulk jį ir palaidok jį; kad pašalintum nuo manęs ir nuo mano tėvo namų nekaltą kraują, kurį Joabas išliejo.</verse>
				<verse number="32">VIEŠPATS sugrąžins jo kraują ant jo paties galvos; jis užpuolė du vyrus, teisesnius ir geresnius už jį, ir juos nužudė kalaviju mano tėvui Dovydui apie tai nežinant – Nero sūnų Abnerą, Izraelio kariuomenės vadą, ir Jetero sūnų Amasą, Judos kariuomenės vadą.</verse>
				<verse number="33">Todėl jų kraujas sugrįš ant Joabo galvos ir ant jo sėklos galvos per amžius; bet Dovydui, jo sėklai, jo namams ir jo sostui bus ramybė nuo VIEŠPATIES per amžius“.</verse>
				<verse number="34">Taigi Jehojados sūnus Benajas nuėjęs aukštyn puolė ant jo ir jį nužudė; ir jis buvo palaidotas savo namuose dykumoje.</verse>
				<verse number="35">Ir karalius paskyrė į jo vietą kariuomenės vadu Jehojados sūnų Benają; o kunigą Cadoką karalius paskyrė į Abjataro vietą.</verse>
				<verse number="36">Ir karalius pasiuntęs pakvietė Šimį ir jam tarė: „Pasistatyk namus Jeruzalėje ir ten gyvenk, ir niekur iš ten neišeik.</verse>
				<verse number="37">Nes tą dieną, kai išeisi ir pereisi Kidrono upelį, tikrai žinok, kad tikrai mirsi; tavo kraujas bus ant tavo paties galvos“.</verse>
				<verse number="38">Ir Šimis tarė karaliui: „Tas pasakymas geras; kaip mano viešpats karalius pasakė, taip tavo tarnas darys“. Ir Šimis gyveno Jeruzalėje daug dienų.</verse>
				<verse number="39">O trejiems metams pasibaigus atsitiko, kad du iš Šimio tarnų išbėgo pas Gato karaliaus Maakos sūnų Achišą. Ir Šimiui pranešė, sakydami: „Štai tavo tarnai yra Gate“.</verse>
				<verse number="40">Ir Šimis, pakilęs ir pabalnojęs savo asilą, vyko į Gatą pas Achišą savo tarnų ieškoti; ir Šimis nuvyko ir parsivedė savo tarnus iš Gato.</verse>
				<verse number="41">Ir buvo pranešta Saliamonui, kad Šimis buvo išvykęs iš Jeruzalės į Gatą ir sugrįžęs.</verse>
				<verse number="42">Ir karalius pasiuntęs pakvietė Šimį ir jam tarė: „Argi tavęs neprisaikdinau VIEŠPAČIU ir tau netvirtinau, sakydamas: ‘Tikrai žinok, kad tą dieną, kai išvyksi ir kur nors vaikščiosi, tikrai mirsi’? O tu man sakei: ‘Žodis, kurį girdėjau, yra geras’.</verse>
				<verse number="43">Tai kodėl nesilaikei VIEŠPATIES priesaikos ir įsakymo, kuriuo buvau tave įpareigojęs?“</verse>
				<verse number="44">Karalius dar tarė Šimiui: „Tu žinai visą piktybę, tavo širdžiai žinomą, kurią padarei mano tėvui Dovydui; todėl VIEŠPATS sugrąžins tavo piktybę ant tavo paties galvos;</verse>
				<verse number="45">o karalius Saliamonas bus palaimintas, ir Dovydo sostas bus įtvirtintas VIEŠPATIES akivaizdoje per amžius“.</verse>
				<verse number="46">Taigi karalius įsakė Jehojados sūnui Benajui; šis išėjęs puolė jį, kad tas mirė. Ir karalystė buvo įtvirtinta Saliamono rankoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Ir Saliamonas susigiminiavo su faraonu, Egipto karaliumi, ir ėmė faraono dukterį, ir atvedė ją į Dovydo miestą, kol pabaigė statyti savo namus, VIEŠPATIES namus ir Jeruzalės sieną aplinkui.</verse>
				<verse number="2">Tauta vis dar aukojo aukštumose, nes iki tų dienų nebuvo pastatyti namai VIEŠPATIES vardui.</verse>
				<verse number="3">O Saliamonas mylėjo VIEŠPATĮ, vaikščiodamas savo tėvo Dovydo įstatais; išskyrus tai, kad jis aukojo ir degino smilkalus aukštumose.</verse>
				<verse number="4">Ir nuėjo karalius į Gibeoną, kad ten aukotų; nes tai buvo didi aukštuma; tūkstantį deginamųjų aukų Saliamonas paaukojo ant to aukuro.</verse>
				<verse number="5">Gibeone VIEŠPATS naktį pasirodė Saliamonui sapne; ir Dievas tarė: „Prašyk, ką turėčiau tau duoti“.</verse>
				<verse number="6">Ir Saliamonas tarė: „Tu parodei savo tarnui Dovydui, mano tėvui, didelį gailestingumą pagal tai, kaip jis vaikščiojo tavo akivaizdoje tiesoje, teisume ir tiesumu širdies su tavimi; ir tu jam išlaikei šitą didelį gerumą, duodamas jam sūnų, kad sėdėtų jo soste, kaip yra šią dieną.</verse>
				<verse number="7">Ir dabar, o VIEŠPATIE, mano Dieve, tu paskyrei karaliumi savo tarną mano tėvo Dovydo vietoje; o aš tesu jaunas vaikas; nežinau, kaip išeiti ar įeiti.</verse>
				<verse number="8">Ir tavo tarnas viduryje tavo tautos, kurią išsirinkai, didelės tautos, kurios negalima suskaičiuoti nei suskaityti dėl daugybės.</verse>
				<verse number="9">Todėl duok savo tarnui suprantančią širdį tavo tautai teisti, kad atskirčiau tarp gero ir blogo; nes kas yra pajėgus teisti šią tavo tokią didelę tautą?“</verse>
				<verse number="10">Ir Viešpačiui patiko ta kalba, kad Saliamonas prašė šito dalyko.</verse>
				<verse number="11">Ir Dievas jam tarė: „Kadangi prašei šito dalyko, o neprašei sau ilgo gyvenimo; nei neprašei sau turtų ir neprašei savo priešų gyvybės; bet prašei sau supratimo teismams atskirti;</verse>
				<verse number="12">štai aš padariau pagal tavo žodžius; štai daviau tau išmintingą ir supratingą širdį; taip, kad tau lygaus nebuvo pirma tavęs, nei po tavęs neiškils tau lygaus.</verse>
				<verse number="13">Ir taip pat daviau tau tai, ko neprašei, tiek turtų, tiek garbės; taip, kad niekas tau neprilygs tarp karalių per visas tavo dienas.</verse>
				<verse number="14">Ir jei vaikščiosi mano keliais, laikydamasis mano įstatų ir įsakymų, kaip vaikščiojo tavo tėvas Dovydas, tuomet prailginsiu tavo dienas“.</verse>
				<verse number="15">Ir Saliamonas atsibudo; ir štai, tai buvo sapnas. Ir jis atėjo į Jeruzalę ir, atsistojęs prieš VIEŠPATIES Sandoros skrynią, aukojo deginamąsias aukas, aukojo taikos aukas ir iškėlė puotą visiems savo tarnams.</verse>
				<verse number="16">Tada dvi moterys, paleistuvės, atėjo pas karalių ir atsistojo jo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="17">Ir viena moteris tarė: „O, mano viešpatie, aš ir šita moteris gyvename vienuose namuose; ir pagimdžiau vaiką pas ją tuose namuose.</verse>
				<verse number="18">Ir trečiąją dieną po mano gimdymo įvyko, kad pagimdė ir šita moteris; ir mes buvome drauge; jokio pašalinio nebuvo su mumis namuose, tik mes dvi namuose.</verse>
				<verse number="19">O šitos moters vaikas naktį mirė; nes ji nugulė jį.</verse>
				<verse number="20">Ir vidurnaktį atsikėlusi, tavo tarnaitei miegant, ji paėmė mano sūnų nuo mano pašonės ir paguldė jį sau į glėbį, o savo mirusį vaiką paguldė man į glėbį.</verse>
				<verse number="21">Ir man rytą atsikėlus savo vaiko žindyti, štai jis buvo miręs; bet man ryte gerai įsižiūrėjus, štai tai nebuvo mano sūnus, kurį pagimdžiau“.</verse>
				<verse number="22">O kita moteris tarė: „Ne; gyvasis yra mano sūnus, o mirusysis yra tavo sūnus“. O šita sakė: „Ne; mirusysis yra tavo sūnus, o gyvasis yra mano sūnus“. Taip jos kalbėjo karaliaus akivaizdoje.</verse>
				<verse number="23">Tada karalius tarė: „Viena sako: ‘Šitas, gyvasis, yra mano sūnus, o tavo sūnus yra mirusysis’, o kita sako: ‘Ne; tavo sūnus yra mirusysis, o mano sūnus yra gyvasis’“.</verse>
				<verse number="24">Ir karalius tarė: „Atneškite man kalaviją“. Ir atnešė kalaviją karaliaus akivaizdon.</verse>
				<verse number="25">Ir karalius tarė: „Padalykite gyvąjį kūdikį į dvi dalis ir duokite pusę vienai, o pusę kitai“.</verse>
				<verse number="26">Tada ta moteris, kurios vaikas buvo gyvasis, tarė karaliui, nes jos viduriai kankinosi dėl savo sūnaus, ir ji tarė: „O, mano viešpatie, duok jai gyvąjį vaiką ir jokiu būdu nežudyk jo“. Bet kita sakė: „Tegul jis nebus nei mano, nei tavo, padalykite jį “.</verse>
				<verse number="27">Tada karalius atsiliepdamas tarė: „Atiduokite jai gyvąjį vaiką ir jokiu būdu jo nežudykite; ji yra jo motina“.</verse>
				<verse number="28">Ir visas Izraelis išgirdo apie tą teismą, kuriuo teisė karalius; ir jie bijojo karaliaus; nes matė, kad Dievo išmintis buvo jame, kad įvykdytų teismą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Taip karalius Saliamonas buvo karalius visam Izraeliui.</verse>
				<verse number="2">O šitie buvo kunigaikščiai, kuriuos jis turėjo: kunigo Cadoko sūnus Azarijas,</verse>
				<verse number="3">Šišos sūnūs Elihorefas ir Ahija – raštininkai; Ahiludo sūnus Jehozapatas – metraštininkas.</verse>
				<verse number="4">Jehojados sūnus Benajas vadovavo kariuomenei; Cadokas ir Abjataras buvo kunigai;</verse>
				<verse number="5">Natano sūnus Azarijas vadovavo pareigūnams; Natano sūnus Zabudas buvo vyriausiasis pareigūnas ir karaliaus draugas;</verse>
				<verse number="6">Ahišaras – namų viršininkas; o Abdos sūnus Adoniramas vadovavo duoklei.</verse>
				<verse number="7">Saliamonas turėjo dvylika pareigūnų visam Izraeliui, kurie aprūpindavo maistu karalių ir jo namiškius: kiekvienas aprūpindavo per savąjį mėnesį metuose.</verse>
				<verse number="8">O šitie yra jų vardai: Huro sūnus Efraimo kalne,</verse>
				<verse number="9">Dekerio sūnus Makace, Šaalbime, Bet-Šemeše ir Elon-Bet-Hanane,</verse>
				<verse number="10">Hesedo sūnus Arubote; jam priklausė Sokas ir visa Hefero šalis;</verse>
				<verse number="11">Abinadabo sūnus visoje Doro srityje; jis turėjo Saliamono dukterį Tafatą už žmoną;</verse>
				<verse number="12">Ahiludo sūnus Baana; jam priklausė Taanachas, Megidas ir visas Bet-Šeanas, esantis šalia Caretano, žemiau Jezreelio, nuo Bet-Šeano iki Abel-Meholos, iki vietos anapus Jokneamo;</verse>
				<verse number="13">Gebero sūnus Ramot-Gileade; jam priklausė Manaso sūnaus Jayro miestai, esantys Gileade; jam priklausė ir Argobo sritis, esanti Baašane, šešiasdešimt didelių miestų su sienomis ir variniais skląsčiais;</verse>
				<verse number="14">Ido sūnus Ahinadabas turėjo Mahanaimą;</verse>
				<verse number="15">Ahimaacas buvo Naftalyje; jis taip pat ėmė Saliamono dukterį Basmatą į žmonas;</verse>
				<verse number="16">Hušajo sūnus Baana buvo Ašeryje ir Alote;</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Ir jo tarnai jam tarė: „Štai mes girdėjome, kad Izraelio namų karaliai yra gailestingi karaliai; meldžiu tave, užsidėkime ašutines ant strėnų bei virves ant galvų ir išeikime pas Izraelio karalių; galbūt jis išsaugos tavo gyvybę“.</verse>
				<verse number="2">Taigi apsijuosę strėnas ašutinėmis ir užsidėję ant galvų virves, jie atėjo pas Izraelio karalių ir tarė: „Tavo tarnas Ben-Hadadas sako: ‘Palik, meldžiu tave, mane gyvą’“. Ir jis tarė: „Ar jis dar gyvas? Jis yra mano brolis“.</verse>
				<verse number="3">Na, o tie vyrai stropiai stebėjo, koks dalykas iš jo išeis, ir skubiai tai pagavo; ir jie tarė: „Tavo brolis Ben-Hadadas“. Tada jis tarė: „Eikite, atveskite jį“. Tada Ben-Hadadas išėjo pas jį; ir jis įlaipino jį į vežimą.</verse>
				<verse number="4">Ir Ben-Hadadas jam tarė: „Miestus, kuriuos mano tėvas atėmė iš tavo tėvo, aš grąžinsiu; ir tu pasidaryk sau gatvių Damaske, kaip mano tėvas padarė Samarijoje“. Tada Ahabas tarė: „Aš tave paleisiu su šia sandora“. Taigi jis sudarė su juo sandorą ir jį paleido.</verse>
				<verse number="5">Ir vienas vyras iš pranašų sūnų tarė savo artimui VIEŠPATIES žodžiu: „Mušk mane, meldžiu tave“. O tas vyras atsisakė jį mušti.</verse>
				<verse number="6">Tada jis jam tarė: „Kadangi nepaklusai VIEŠPATIES balsui, štai kai tik nueisi nuo manęs, liūtas tave nužudys“. Ir jam tik nuėjus nuo jo, jį užtiko liūtas ir papjovė.</verse>
				<verse number="7">Tada užtikęs kitą vyrą, jis tarė: „Mušk mane, meldžiu tave“. Ir tas vyras taip jį mušė, kad mušdamas jį sužeidė.</verse>
				<verse number="8">Taigi tas pranašas išėjo ir laukė prie kelio karaliaus, užsimaskavęs savo veidą pelenais.</verse>
				<verse number="9">Ir karaliui praeinant, jis šaukė karaliui ir tarė: „Tavo tarnas išėjo į mūšio vidurį; ir štai žmogus pasuko į šalį ir atvedė pas mane vyrą, ir tarė: ‘Saugok šitą vyrą; jei kokiu nors būdu jis dings, tada tavo gyvybė bus už jo gyvybę, arba turėsi sumokėti talentą sidabro.</verse>
				<verse number="10">Ir kai tavo tarnas buvo užsiėmęs šen bei ten, jis dingo“. Ir Izraelio karalius jam tarė: „Toks tau bus teismas; tu pats tai nusprendei“.</verse>
				<verse number="11">Ir jis skubiai nusibraukė pelenus nuo veido; ir Izraelio karalius jį atpažino, kad jis iš pranašų.</verse>
				<verse number="12">Ir jis tarė jam: „Taip sako VIEŠPATS: ‘Kadangi paleidai iš savo rankos vyrą, kurį paskyriau visiškam sunaikinimui, tavo gyvybė bus už jo gyvybę ir tavo tauta už jo tautą“.</verse>
				<verse number="13">Ir Izraelio karalius ėjo į savo namus liūdnas ir nepatenkintas, ir atvyko į Samariją.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Ir po šitų dalykų atsitiko, kad jezreelietis Nabotas turėjo vynuogyną, esantį Jezreelyje, šalia Samarijos karaliaus Ahabo rūmų.</verse>
				<verse number="2">Ir Ahabas kalbėjo Nabotui, sakydamas: „Duok man savo vynuogyną, kad turėčiau jį kaip žolių daržą, nes jis yra arti mano namų; o aš tau duosiu už jį geresnį vynuogyną nei šis; arba, jei tau atrodo geriau, aš tau duosiu jo vertę pinigais“.</verse>
				<verse number="3">Ir Nabotas tarė Ahabui: „VIEŠPATIE apsaugok mane nuo to, kad aš tau duočiau savo tėvų paveldą“.</verse>
				<verse number="4">Ir Ahabas atėjo į savo namus liūdnas ir nepatenkintas dėl žodžio, kurį jam buvo kalbėjęs jezreelietis Nabotas; nes jis sakė: „Neduosiu tau savo tėvų paveldo“. Ir jis atsigulė į savo lovą, nugręžė veidą ir nevalgė duonos.</verse>
				<verse number="5">Bet jo žmona Jezabelė atėjo pas jį ir jam tarė: „Kodėl tavo dvasia tokia liūdna, kad nevalgai duonos?“</verse>
				<verse number="6">Ir jis jai tarė: „Nes aš kalbėjau jezreeliečiui Nabotui ir jam sakiau: ‘Duok man savo vynuogyną už pinigus; arba, jei tau patinka, aš tau duosiu už jį kitą vynuogyną; o jis atsakė: ‘Aš tau neduosiu savo vynuogyno“.</verse>
				<verse number="7">Ir jo žmona Jezabelė jam tarė: „Ar tu dabar valdai Izraelio karalystę? Kelkis, valgyk duonos ir tebūna linksma tavo širdis; aš tau duosiu jezreeliečio Naboto vynuogyną“.</verse>
				<verse number="8">Taigi ji parašė Ahabo vardu laiškus, juos užantspaudavo jo antspaudu ir nusiuntė laiškus vyresniesiems bei kilmingiesiems, esantiems jo mieste, gyvenantiems su Nabotu.</verse>
				<verse number="9">Ir ji rašė tuose laiškuose, sakydama: „Paskelbkite pasninką ir pasodinkite Nabotą aukštai tautos tarpe;</verse>
				<verse number="10">ir pastatykite priešais jį du vyrus, Belialo sūnus, kad liudytų prieš jį, sakydami: ‘Tu piktžodžiavai Dievui ir karaliui‘. O paskui jį išveskite ir užmėtykite akmenimis, kad jis mirtų“.</verse>
				<verse number="11">Ir jo miesto vyrai, tai yra vyresnieji ir kilmingieji, gyvenantieji jo mieste, padarė, kaip Jezabelė buvo jiems nusiuntusi, kaip buvo parašyta tuose laiškuose, kuriuos ji buvo jiems siuntusi.</verse>
				<verse number="12">Jie paskelbė pasninką ir pasodino Nabotą aukštai tautos tarpe.</verse>
				<verse number="13">Ir atėjo du vyrai, Belialo vaikai, ir atsisėdo prieš jį; ir tie Belialo vyrai liudijo prieš jį, tai yra prieš Nabotą, tautos akivaizdoje, sakydami: „Nabotas piktžodžiavo Dievui ir karaliui“. Tada jie išvedė jį už miesto ir užmėtė akmenimis, kad jis mirė.</verse>
				<verse number="14">Paskui jie pasiuntė Jezabelei, sakydami: „Nabotas užmėtytas akmenimis ir yra miręs“.</verse>
				<verse number="15">Ir įvyko, kai Jezabelė išgirdo, kad Nabotas buvo užmėtytas akmenimis ir buvo miręs, Jezabelė tarė Ahabui: „Kelkis, pasisavink jezreeliečio Naboto vynuogyną, kurį jis atsisakė tau duoti už pinigus; nes Nabotas ne gyvas, bet miręs“.</verse>
				<verse number="16">Ir įvyko, kai Ahabas išgirdo, kad Nabotas miręs, Ahabas atsikėlė eiti žemyn į jezreeliečio Naboto vynuogyną, kad jį pasisavintų.</verse>
				<verse number="17">Ir VIEŠPATIES žodis atėjo tišbiečiui Elijui, sakydamas:</verse>
				<verse number="18">„Kelkis, eik žemyn pasitikti Izraelio karalių Ahabą, kuris yra Samarijoje; štai jis yra Naboto vynuogyne, kur jis yra nuėjęs žemyn jo pasisavinti.</verse>
				<verse number="19">Ir jam kalbėk, sakydamas: ‘Taip sako VIEŠPATS: „Ar tu nužudei ir dar ėmei nuosavybę?“ Ir kalbėk jam, sakydamas: ‘Taip sako VIEŠPATS: „Toje vietoje, kurioje šunys laižė Naboto kraują, šunys laižys tavo kraują, būtent tavo’“.</verse>
				<verse number="20">Ir Ahabas tarė Elijui: „Suradai mane, o mano prieše?“ Ir jis atsakė: „Suradau tave; nes tu parsidavei, kad darytum pikta VIEŠPATIES akyse.</verse>
				<verse number="21">Štai aš užleisiu ant tavęs pikta ir atimsiu tavo palikuonis, ir iškirsiu iš Ahabo tą, kuris šlapinasi į sieną, ir tą, kuris yra užrakintas ir paliktas Izraelyje,</verse>
				<verse number="22">ir padarysiu tavo namus, kaip Nebato sūnaus Jeroboamo namus ir kaip Ahijos sūnaus Baašos namus, dėl kurstymo, kuriuo kurstei mano pyktį ir skatinai Izraelį nusidėti.</verse>
				<verse number="23">Ir apie Jezabelę VIEŠPATS taip pat kalbėjo, sakydamas: ‘Šunys ės Jezabelę prie Jezreelio sienos.</verse>
				<verse number="24">Kas iš Ahabo mirs mieste, tą ės šunys; o kas mirs ant lauko, tą les oro skrajūnai’“.</verse>
				<verse number="25">Bet nebuvo nei vieno, kaip Ahabas, kuris parsidavė, kad darytų pikta VIEŠPATIES akyse, kurį kurstė jo žmona Jezabelė.</verse>
				<verse number="26">Ir jis elgėsi labai pasibjaurėtinai, sekdamas paskui stabus pagal visa tai, ką darė amoritai, kuriuos VIEŠPATS išvarė Izraelio vaikų priešakyje.</verse>
				<verse number="27">Ir įvyko, kai Ahabas išgirdo šituos žodžius, jis persiplėšė savo drabužius, užsidėjo ašutinę ant savo kūno ir pasninkavo, ir gulėjo ašutinėje, ir vaikščiojo tyliai.</verse>
				<verse number="28">Ir VIEŠPATIES žodis atėjo tišbiečiui Elijui, sakydamas:</verse>
				<verse number="29">„Ar matai, kaip Ahabas nusižemino prieš mane? Kadangi jis nusižemino mano akivaizdoje, tai aš neužleisiu tos nelaimės jo dienomis; bet jo sūnaus dienomis aš užleisiu tą nelaimę ant jo namų“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Ir trejus metus jie išsilaikė be karo tarp Sirijos ir Izraelio.</verse>
				<verse number="2">O trečiaisiais metais atsitiko, kad Judos karalius Jehozapatas atėjo žemyn pas Izraelio karalių.</verse>
				<verse number="3">Ir Izraelio karalius tarė savo tarnams: „Ar žinote, kad Ramotas Gileade yra mūsų, o mes tylime ir jo neatimame iš Sirijos karaliaus rankos?“</verse>
				<verse number="4">Ir jis tarė Jehozapatui: „Ar eisi su manimi į mūšį, į Ramot-Gileadą?“ O Jehozapatas tarė Izraelio karaliui: „Aš esu kaip ir tu, mano tauta kaip tavo tauta, mano žirgai kaip tavo žirgai“.</verse>
				<verse number="5">Ir Jehozapatas tarė Izraelio karaliui: „Pasiklausk, meldžiu tave, šiandien VIEŠPATIES žodžio“.</verse>
				<verse number="6">Tada Izraelio karalius surinko pranašus, apie keturis šimtus vyrų, ir jiems tarė: „Ar man eiti į mūšį prieš Ramot-Gileadą, ar susilaikyti?“ Ir jie tarė: „Eik aukštyn; nes Viešpats jį atiduos į karaliaus rankas“.</verse>
				<verse number="7">O Jehozapatas tarė: „Ar čia nėra be to dar VIEŠPATIES pranašo, kad galėtume jo pasiklausti?“</verse>
				<verse number="8">Ir Izraelio karalius tarė Jehozapatui: „Dar yra vienas vyras, Imlos sūnus Michėjas, per kurį galėtume pasiklausti VIEŠPATIES; bet aš jo nekenčiu; nes jis nepranašauja apie mane gera, o tik bloga“. Ir Jehozapatas tarė: „Tenesako taip karalius“.</verse>
				<verse number="9">Tada Izraelio karalius pašaukęs pareigūną tarė: „Paskubink čia Imlos sūnų Michėją“.</verse>
				<verse number="10">O Izraelio karalius ir Judos karalius Jehozapatas sėdėjo kiekvienas savo soste, apsivilkę drabužiais, atviroje vietoje, Samarijos vartų įėjime; ir visi pranašai pranašavo jų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="11">O Kenaanos sūnus Sedekijas pasidarė geležinius ragus; ir jis tarė: „Taip sako VIEŠPATS: ‘Šitais tu badysi sirus, kol juos sunaikinsi“.</verse>
				<verse number="12">Ir visi pranašai taip pranašavo, sakydami: „Eik aukštyn į Ramot-Gileadą ir laimėk; nes VIEŠPATS atiduos jį į karaliaus rankas“.</verse>
				<verse number="13">Ir pasiuntinys, kuris buvo nuėjęs pakviesti Michėjo, jam kalbėjo, sakydamas: „Štai pranašų žodžiai vienbalsiai skelbia gera karaliui; meldžiu tave, tavo žodis tebūna kaip vieno iš jų žodis, ir kalbėk tai, kas gera“.</verse>
				<verse number="14">O Michėjas tarė: „ Kaip gyvas VIEŠPATS, ką VIEŠPATS man sako, tą kalbėsiu“.</verse>
				<verse number="15">Taigi jis atėjo pas karalių. Ir karalius jam tarė: „Michėjau, ar mums eiti į mūšį prieš Ramot-Gileadą, ar susilaikyti?“ O jis jam atsakė: „Eik ir laimėk; nes VIEŠPATS atiduos jį į karaliaus rankas“.</verse>
				<verse number="16">Ir karalius jam tarė: „Kiek kartų man reikės tave saikdinti, kad man nieko kita nekalbėtum, bet tik tiesą VIEŠPATIES vardu?“</verse>
				<verse number="17">Ir jis tarė: „Mačiau visą Izraelį išsklaidytą ant kalvų kaip avis, neturinčias ganytojo; ir VIEŠPATS tarė: ‘Šitie neturi valdovo; tegul jie kiekvienas grįžta ramybėje į savo namus’“.</verse>
				<verse number="18">Ir Izraelio karalius tarė Jehozapatui: „Argi tau nesakiau, kad jis nepranašauja apie mane gera, bet tik pikta?“</verse>
				<verse number="19">Ir jis tarė: „Todėl klausyk VIEŠPATIES žodžio: Mačiau VIEŠPATĮ, sėdintį savo soste, ir visą dangaus kariuomenę, stovinčią prie jo, jo dešinėje ir jo kairėje.</verse>
				<verse number="20">Ir VIEŠPATS tarė: ‘Kas įtikins Ahabą, kad jis eitų aukštyn ir kristų Ramot-Gileade?’ Ir vienas sakė vienaip, o kitas sakė kitaip.</verse>
				<verse number="21">Ir išėjo dvasia ir atsistojusi VIEŠPATIES akivaizdoje tarė: ‘Aš jį įtikinsiu’.</verse>
				<verse number="22">Ir VIEŠPATS jai tarė: ‘Kuo?’ O ji tarė: ‘Aš išeisiu ir būsiu melo dvasia visų jo pranašų burnoje’ Ir jis tarė: ‘Tu jį įtikinsi ir taipogi nugalėsi: išeik ir taip daryk’.</verse>
				<verse number="23">Taigi dabar, štai VIEŠPATS įdėjo melo dvasią į visų šitų tavo pranašų burną, ir VIEŠPATS kalbėjo pikta apie tave“.</verse>
				<verse number="24">Bet Kenaanos sūnus Sedekijas priėjęs trenkė Michėjui į žandą ir tarė: „Kuriuo keliu VIEŠPATIES Dvasia nuėjo nuo manęs, kad kalbėtų tau?“</verse>
				<verse number="25">O Michėjas tarė: „Štai tu matysi tą dieną, kai eisi į vidinį kambarį slėptis“.</verse>
				<verse number="26">Ir Izraelio karalius tarė: „Paimk Michėją, nuvesk jį atgal pas miesto valdytoją Amoną ir pas karaliaus sūnų Joašą;</verse>
				<verse number="27">ir sakyk: ‘Taip sako karalius: Pasodinkite šitą į kalėjimą ir maitinkite jį sielvarto duona bei sielvarto vandeniu, kol aš ateisiu ramybėje’“.</verse>
				<verse number="28">O Michėjas tarė: „Jei tikrai sugrįši ramybėje, tai VIEŠPATS nekalbėjo per mane“. Ir jis tarė: „Klausyk, o tauta, kiekvienas iš jūsų“.</verse>
				<verse number="29">Taip Izraelio karalius ir Judos karalius Jehozapatas ėjo aukštyn į Ramot-Gileadą.</verse>
				<verse number="30">Ir Izraelio karalius tarė Jehozapatui: „Aš užsimaskuosiu ir įeisiu į mūšį; bet tu apsirenk savo drabužiais“. Ir Izraelio karalius persirengęs ėjo į mūšį.</verse>
				<verse number="31">Bet Sirijos karalius įsakė savo trisdešimt dviem vadams, kurie vadovavo jo vežimams, sakydamas: „Nekovokite nei su mažais, nei su dideliais, bet tik su Izraelio karaliumi“.</verse>
				<verse number="32">Ir įvyko, kai vežimų vadai pamatė Jehozapatą, jie sakė: „Tikrai šis yra Izraelio karalius“. Ir jie pasuko į šoną kovoti prieš jį; o Jehozapatas ėmė šaukti.</verse>
				<verse number="33">Ir įvyko, kai vežimų vadai suprato, kad tai ne Izraelio karalius, jie nusigręžė nuo jo ir nebesivijo.</verse>
				<verse number="34">Ir kažkoks vyras netaikydamas įtempė lanką ir įšovė Izraelio karaliui tarp šarvuotės sujungimų; todėl jis tarė savo vežimo važiuotojui: „Atgręžk savo ranką ir išgabenk mane iš kariuomenės; nes aš esu sužeistas“.</verse>
				<verse number="35">Ir mūšis tą dieną stiprėjo; o karalius stovėjo savo vežime prieš sirus ir vakare mirė; ir kraujas iš žaizdos išsiliejo į vežimo vidų.</verse>
				<verse number="36">Ir saulei leidžiantis ėjo pranešimas po visą kariuomenę, sakantis: „Kiekvienas į savo miestą ir kiekvienas į savo kraštą“.</verse>
				<verse number="37">Taip karalius mirė ir buvo atgabentas į Samariją; ir jie palaidojo karalių Samarijoje.</verse>
				<verse number="38">Ir plovė vežimą Samarijos tvenkinyje; o šunys laižė jo kraują; ir jie plovė jo šarvus; pagal VIEŠPATIES žodį, kurį jis kalbėjo.</verse>
				<verse number="39">Na, o kiti Ahabo darbai ir visa, ką jis darė, ir dramblio kaulo namai, kuriuos jis pastatė, ir visi miestai, kuriuos jis pastatė, argi jie nėra surašyti Izraelio karalių kronikų knygoje?</verse>
				<verse number="40">Taip Ahabas užmigo prie savo tėvų; o jo sūnus Ahazijas karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="41">O Asos sūnus Jehozapatas pradėjo karaliauti Judai ketvirtaisiais Izraelio karaliaus Ahabo metais.</verse>
				<verse number="42">Jehozapatas buvo trisdešimt penkerių metų, kai jis pradėjo karaliauti; ir jis karaliavo dvidešimt penkerius metus Jeruzalėje. O jo motinos vardas buvo Azuba, Šilhio duktė.</verse>
				<verse number="43">Ir jis vaikščiojo visais savo tėvo Asos keliais; jis nenukrypo nuo jų, darydamas tai, kas teisinga VIEŠPATIES akyse; tačiau aukštumos nebuvo pašalintos; nes tauta tebeaukodavo ir tebedegindavo smilkalus aukštumose.</verse>
				<verse number="44">Ir Jehozapatas sudarė taiką su Izraelio karaliumi.</verse>
				<verse number="45">Na, o kiti Jehozapato darbai ir jo galybė, kurią jis parodė, ir kaip jis kariavo, argi jie nėra užrašyti Judos karalių kronikų knygoje?</verse>
				<verse number="46">Ir jis išnaikino iš šalies likusius sodomiečius, kurie buvo užsilikę jo tėvo Asos dienomis.</verse>
				<verse number="47">Tuomet Edome nebuvo karaliaus; vietininkas buvo karalius.</verse>
				<verse number="48">Jehozapatas pasidarė Taršišo laivų, kad vyktų į Ofyrą aukso; bet jie neišvyko; nes laivai sudužo Ecion-Geberyje.</verse>
				<verse number="49">Tuomet Ahabo sūnus Ahazijas tarė Jehozapatui: „Tegul eina mano tarnai laivuose su tavo tarnais“. Bet Jehozapatas nenorėjo.</verse>
				<verse number="50">Ir Jehozapatas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas prie savo tėvų savo tėvo Dovydo mieste; o jo sūnus Jehoramas karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="51">Ahabo sūnus Ahazijas pradėjo karaliauti Izraeliui Samarijoje septynioliktais Judos karaliaus Jehozapato metais ir karaliavo Izraeliui dvejus metus.</verse>
				<verse number="52">Ir jis darė pikta VIEŠPATIES akyse ir vaikščiojo savo tėvo keliu, savo motinos keliu ir keliu Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris skatino Izraelį nusidėti;</verse>
				<verse number="53">nes jis tarnavo Baalui, garbino jį ir kurstė VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, pyktį pagal visa tai, ką buvo daręs jo tėvas.</verse>
				<verse number="54">Na, o karalius Dovydas buvo pasenęs, metų pakirstas; ir jie apklodavo jį drobėmis, bet jis nebesušildavo.</verse>
				<verse number="55">Todėl jo tarnai jam tarė: „Tepaieško mano viešpačiui karaliui jauną mergelę; ir ji testovi karaliaus akivaizdoje, tegul ji prižiūri jį ir teguli ji tavo glėbyje, kad mano viešpats karalius sušiltų“.</verse>
				<verse number="56">Taigi jie ieškojo gražios panelės visose Izraelio ribose ir, suradę šunamietę Abišagą, atvedė ją pas karalių.</verse>
				<verse number="57">O ta panelė buvo labai graži ir prižiūrėjo karalių, ir jam patarnavo; bet karalius jos nepažino.</verse>
				<verse number="58">Tada Hagitos sūnus Adonijas išaukštino save, sakydamas: „Aš būsiu karalius“; ir jis pasiruošė vežimų bei raitelių ir penkiasdešimt vyrų, kad bėgtų pirma jo.</verse>
				<verse number="59">O jo tėvas niekada nesukėlė jam nepasitenkinimo, sakydamas: „Kodėl taip padarei?“ Jis irgi buvo labai gražus vyras; ir jo motina pagimdė jį po Abšalomo.</verse>
				<verse number="60">Ir jis susitarė su Cerujos sūnumi Joabu ir su kunigu Abjataru; o jie, sekdami Adoniją, jam padėjo.</verse>
				<verse number="61">Bet kunigas Cadokas, Jehojados sūnus Benajas, pranašas Natanas, Šimis, Rėjas ir galingi vyrai, priklausantys Dovydui, nebuvo su Adoniju.</verse>
				<verse number="62">Ir Adonijas papjovė avis, jaučius ir riebius galvijus prie Cokeleto akmens, esančio šalia En-Rogelio, ir pakvietė visus savo brolius, karaliaus sūnus, ir visus Judos vyrus, karaliaus tarnus;</verse>
				<verse number="63">bet pranašo Natano, Benajo, galingųjų vyrų ir savo brolio Saliamono jis nepakvietė.</verse>
				<verse number="64">Todėl Natanas tarė Saliamono motinai Bat-Šebai, sakydamas: „Ar negirdėjai, kad Hagitos sūnus Adonijas karaliauja, o mūsų viešpats Dovydas to nežino?</verse>
				<verse number="65">Taigi dabar eikš, leisk man, meldžiu tave, tau duoti patarimą, kad išgelbėtum savo gyvybę ir savo sūnaus Saliamono gyvybę.</verse>
				<verse number="66">Eik ir, įėjusi pas karalių Dovydą, jam sakyk: ‘Argi tu, mano viešpatie, o karaliau, neprisiekei savo tarnaitei, sakydamas: „Tikrai tavo sūnus Saliamonas karaliaus po manęs, ir jis sėdės mano soste?“ Tai kodėl Adonijas karaliauja?’</verse>
				<verse number="67">Štai tau ten tebekalbant su karaliumi, aš irgi įeisiu paskui tave ir patvirtinsiu tavo žodžius“.</verse>
				<verse number="68">Ir Bat-Šeba įėjo pas karalių į kambarį; o karalius buvo labai senas; ir šunamietė Abišaga tarnavo karaliui.</verse>
				<verse number="69">Ir Bat-Šeba nusilenkė ir išreiškė pagarbą karaliui. Ir karalius tarė: „Ko nori?“</verse>
				<verse number="70">O ji jam tarė: „Mano viešpatie, tu prisiekei VIEŠPAČIU, savo Dievu, savo tarnaitei, sakydamas: ‘Tikrai tavo sūnus Saliamonas karaliaus po manęs, ir jis sėdės mano soste.</verse>
				<verse number="71">O dabar, štai Adonijas karaliauja; na, o tu, mano viešpatie karaliau, to nežinai;</verse>
				<verse number="72">ir jis papjovė daugybę jaučių, nupenėtų galvijų bei avių ir pakvietė visus karaliaus sūnus, kunigą Abjatarą ir kariuomenės vadą Joabą; bet tavo tarno Saliamono jis nepakvietė.</verse>
				<verse number="73">O tu, mano viešpatie, o karaliau, į tave yra nukreiptos viso Izraelio akys, kad jiems paskelbtum, kas turės sėdėti mano viešpaties karaliaus soste po jo.</verse>
				<verse number="74">Kitaip atsitiks, kai mano viešpats karalius užmigs prie savo tėvų, tada aš ir mano sūnus Saliamonas būsime laikomi nusikaltėliais“.</verse>
				<verse number="75">Ir štai jai tebekalbant su karaliumi, atėjo ir pranašas Natanas.</verse>
				<verse number="76">Ir pranešė karaliui, sakydami: „Štai pranašas Natanas“. Ir atėjęs karaliaus akivaizdon jis nusilenkė prieš karalių veidu iki žemės.</verse>
				<verse number="77">Ir Natanas tarė: „Mano viešpatie, o karaliau, ar tu sakei: ‘Adonijas karaliaus po manęs, ir sėdės mano soste?’</verse>
				<verse number="78">Nes jis šią dieną nuėjo žemyn, papjovė daugybę jaučių, nupenėtų galvijų bei avių ir pasikvietė visus karaliaus sūnus, kariuomenės vadus ir kunigą Abjatarą; ir štai jie valgo ir geria jo akivaizdoje, ir sako: ‘Tegyvuoja karalius Adonijas’.</verse>
				<verse number="79">Bet manęs, būtent manęs, tavo tarno, kunigo Cadoko, Jehojados sūnaus Benajo ir tavo tarno Saliamono jis nepakvietė.</verse>
				<verse number="80">Ar šitas dalykas padarytas mano viešpaties karaliaus, o tu nepranešei tai savo tarnui, kas turės sėdėti mano viešpaties karaliaus soste po jo?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Paruacho sūnus Jehozapatas Isachare;</verse>
				<verse number="2">Elos sūnus Šimis Benjamine;</verse>
				<verse number="3">Ūrio sūnus Geberas buvo Gileado šalyje, amoritų karaliaus Sihono ir Bašano karaliaus Ogo šalyje; ir jis buvo vienintelis pareigūnas, esantis šalyje.</verse>
				<verse number="4">Judos ir Izraelio buvo daug, kaip daugybė smilčių pajūryje, valgančių, geriančių ir besilinksminančių.</verse>
				<verse number="5">Saliamonas karaliavo visoms karalystėms nuo upės iki filistinų šalies ir iki Egipto ribos; jie nešė dovanas ir tarnavo Saliamonui per visas jo gyvenimo dienas.</verse>
				<verse number="6">O Saliamono aprūpinimas vienai dienai buvo trisdešimt saikų smulkių miltų ir šešiasdešimt saikų miltų,</verse>
				<verse number="7">dešimt riebių jaučių, dvidešimt jaučių iš ganyklų ir šimtas avių, neskaitant elnių, stirnų, rudųjų stirnų ir nupenėtų skrajūnų.</verse>
				<verse number="8">Nes jis viešpatavo visai sričiai šiapus upės, nuo Tifsacho iki Azos, visiems karaliams šiapus upės; ir jis turėjo ramybę visose pusėse aplink jį.</verse>
				<verse number="9">Ir Juda bei Izraelis saugiai gyveno, kiekvienas po savo vynmedžiu ir po savo figmedžiu, nuo Dano iki Beer-Šebos per visas Saliamono dienas.</verse>
				<verse number="10">Saliamonas turėjo keturiasdešimt tūkstančių gardų savo vežimų žirgams ir dvylika tūkstančių raitelių.</verse>
				<verse number="11">Ir tie pareigūnai aprūpindavo maistu karalių Saliamoną ir visus, atėjusius prie karaliaus Saliamono stalo, kiekvienas savo mėnesį; jiems nieko netrūko.</verse>
				<verse number="12">Jie taip pat atgabendavo miežių ir šiaudų žirgams ir dromedarams į tą vietą, kur pareigūnai buvo kiekvienas pagal savąją pareigą.</verse>
				<verse number="13">Ir Dievas davė Saliamonui išminties ir supratimo be galo daug, ir širdies platumą kaip smilčių jūros pakrantėje.</verse>
				<verse number="14">Ir Saliamono išmintis pranoko visų rytų šalies vaikų išmintį ir visą Egipto išmintį.</verse>
				<verse number="15">Nes jis buvo išmintingesnis už visus žmones; už ezrahitą Etaną ir už Maholo sūnus Hemaną, Kalkolą ir Dardą; ir jis buvo pagarsėjęs visose aplinkinėse tautose.</verse>
				<verse number="16">Ir jis kalbėjo tris tūkstančius patarlių; o jo giesmių buvo tūkstantis ir penkios.</verse>
				<verse number="17">Ir jis kalbėjo apie medžius, nuo Libane esančio kedro iki yzopo, augančio iš sienos; jis kalbėjo ir apie žvėris, skrajūnus, šliužus ir žuvis.</verse>
				<verse number="18">Ir iš visų tautų ateidavo pasiklausyti Saliamono išminties, iš visų žemės karalių, kurie buvo girdėję apie jo išmintį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Ir siuntė Tyro karalius Hiramas savo tarnus pas Saliamoną; nes jis išgirdo, kad jį patepė karaliumi jo tėvo vietoje; nes Hiramas visada buvo Dovydo mylėtojas.</verse>
				<verse number="2">O Saliamonas siuntė pas Hiramą, sakydamas:</verse>
				<verse number="3">„Tu žinai, kad mano tėvas Dovydas negalėjo statyti namų VIEŠPATIES, savo Dievo, vardui dėl karų, kurie buvo aplink jį iš visų pusių, kol VIEŠPATS nepadėjo jų po jo kojų padais.</verse>
				<verse number="4">Bet dabar VIEŠPATS, mano Dievas, man davė poilsį iš visų pusių taip, kad nebėra nei priešininko, nei blogų įvykių.</verse>
				<verse number="5">Ir štai ketinu statyti namus VIEŠPATIES, savo Dievo, vardui, kaip VIEŠPATS kalbėjo mano tėvui Dovydui, sakydamas: ‘Tavo sūnus, kurį tavo vietoj pasodinsiu į tavo sostą, pastatys namus mano vardui’.</verse>
				<verse number="6">Taigi dabar įsakyk, kad man prikirstų kedrų iš Libano; ir mano tarnai bus su tavo tarnais; o už tavo tarnus aš tau duosiu užmokestį pagal visa tai, kaip nustatysi; nes žinai, kad tarp mūsų nėra nei vieno taip mokančio kirsti medieną, kaip sidoniečiai“.</verse>
				<verse number="7">Ir atsitiko, kad Hiramas išgirdęs Saliamono žodžius labai apsidžiaugė ir tarė: „ Tebūna šią dieną palaimintas VIEŠPATS, kuris davė Dovydui išmintingą sūnų šitai didelei tautai valdyti“.</verse>
				<verse number="8">Ir Hiramas siuntė Saliamonui, sakydamas: „Atsižvelgiau į reikalus, dėl kurių siuntei pas mane; aš patenkinsiu visą tavo norą dėl kedro rąstų ir eglės rąstų.</verse>
				<verse number="9">Mano tarnai nugabens juos žemyn nuo Libano į jūrą; o aš juos nugabensiu sieliais jūra iki tos vietos, kurią man nurodysi, ir ten juos iškrausiu, o tu juos paimsi; ir tu patenkinsi mano norą, duodamas maisto mano namiškiams“.</verse>
				<verse number="10">Taip Hiramas davė Saliamonui kedro medžių ir eglės medžių, kiek tik jis norėjo.</verse>
				<verse number="11">O Saliamonas davė Hiramui dvidešimt tūkstančių saikų kviečių jo namiškiams maistui ir dvidešimt saikų gryno aliejaus; taip Saliamonas davė Hiramui kasmet.</verse>
				<verse number="12">Ir VIEŠPATS davė Saliamonui išminties, kaip jam pažadėjo; ir buvo taika tarp Hiramo ir Saliamono; ir juodu sudarė sąjungą.</verse>
				<verse number="13">Ir karalius Saliamonas pakėlė rinkliavą visam Izraeliui; o rinkliava buvo trisdešimt tūkstančių vyrų.</verse>
				<verse number="14">Jis juos siųsdavo į Libaną, kas mėnesį po dešimtį tūkstančių paeiliui; mėnesį jie būdavo Libane, o du mėnesius namie; o Adoniramas vadovavo tai rinkliavai.</verse>
				<verse number="15">Saliamonas turėjo septyniasdešimt tūkstančių, nešančių naštas, ir aštuoniasdešimt tūkstančių tašytojų kalnuose;</verse>
				<verse number="16">neskaitant trijų tūkstančių ir trijų šimtų Saliamono vyriausių pareigūnų, vadovaujančių darbui, kurie vadovavo liaudžiai, atliekančiai darbą.</verse>
				<verse number="17">Karaliui įsakius jie atgabeno didelius akmenis, brangius akmenis ir tašytus akmenis, kad padėtų namų pamatus.</verse>
				<verse number="18">Saliamono statytojai ir Hiramo statytojai juos tašė, ir akmens tašytojai; taip jie paruošė rąstus ir akmenis namų statybai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Ir įvyko, kad keturi šimtai aštuoniasdešimtaisiais metais po Izraelio vaikų išėjimo iš Egipto šalies, ketvirtaisiais Saliamono karaliavimo Izraeliui metais, Zivo mėnesį, kuris yra antras mėnuo, jis pradėjo statyti VIEŠPATIES namus.</verse>
				<verse number="2">Ir tie namai, kuriuos karalius Saliamonas statė VIEŠPAČIUI, buvo šešiasdešimties uolekčių ilgio, dvidešimties uolekčių pločio ir trisdešimties uolekčių aukščio.</verse>
				<verse number="3">O prieangis priešais namų šventyklą buvo dvidešimties uolekčių ilgio, pagal namų plotį; o jo plotis priešais namus buvo dešimt uolekčių.</verse>
				<verse number="4">Ir namams jis padarė siaurų šviesų langus.</verse>
				<verse number="5">O prie namų sienos jis aplinkui pastatė kambarius, aplinkui prie namų sienų, tiek šventyklos, tiek orakulo; ir aplinkui padarė kambarius:</verse>
				<verse number="6">apatinis kambarys buvo penkių uolekčių pločio, vidurinis buvo šešių uolekčių pločio, o trečiasis buvo septynių uolekčių pločio; nes namų sienoje iš išorės aplinkui padarė siauras atramas, kad sijų nereikėtų tvirtinti prie namų sienų.</verse>
				<verse number="7">Ir kai namai buvo statomi, jie buvo statomi iš akmenų, paruoštų prieš jų atgabenimą čia; taip, kad juos statant nesigirdėjo namuose nei kūjo, nei kirvio, nei jokio geležinio įrankio.</verse>
				<verse number="8">Durys viduriniam kambariui buvo dešiniajame namų šone; ir spiraliniais laiptais ėjo aukštyn į vidurinį kambarį, o iš vidurinio į trečiąjį.</verse>
				<verse number="9">Taip jis statė namus ir juos užbaigė; ir apdengė namus kedro sijomis ir lentomis.</verse>
				<verse number="10">Ir tada jis pastatė kambarius prie visų namų, penkių uolekčių aukščio; ir jie laikėsi ant namo kedro sijomis.</verse>
				<verse number="11">Ir atėjo Saliamonui VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="12">„ Dėl šitų namų, kuriuos tu statai: jei vaikščiosi pagal mano įstatus, vykdysi mano teismus ir laikysiesi visų mano įsakymų, kad vaikščiotum pagal juos; tuomet vykdysiu savo žodį su tavimi, kurį kalbėjau tavo tėvui Dovydui;</verse>
				<verse number="13">ir gyvensiu tarp Izraelio vaikų ir nepaliksiu savo tautos Izraelio“.</verse>
				<verse number="14">Taip Saliamonas statė namus ir juos užbaigė.</verse>
				<verse number="15">Ir jis pastatė sienas namų viduje iš kedro lentų, tiek namų grindis, tiek lubų sienas; ir jis jas apdengė iš vidaus medžiu ir apdengė namų grindis eglinėmis lentomis.</verse>
				<verse number="16">Ir pastatė dvidešimt uolekčių ant namo šonų, tiek grindis, tiek sienas kedro lentomis; pastatė jas viduje jam, tai yra orakului, visų švenčiausiajai.</verse>
				<verse number="17">O namai, tai yra šventykla priešais juos, buvo keturiasdešimties uolekčių ilgio.</verse>
				<verse number="18">O kedras namų viduje buvo išdrožinėtas bumbulais ir išsiskleidusiomis gėlėmis; viskas buvo iš kedro; nebuvo matyti akmens.</verse>
				<verse number="19">O orakulą paruošė namų viduje, kad ten pastatytų VIEŠPATIES Sandoros skrynią.</verse>
				<verse number="20">Orakulas priešakinėje dalyje buvo dvidešimties uolekčių ilgio, dvidešimties uolekčių pločio ir dvidešimties uolekčių savojo aukščio; ir padengė jį grynu auksu; ir taip apdengė kedrinį aukurą.</verse>
				<verse number="21">Taip Saliamonas padengė namus iš vidaus grynu auksu; ir padarė pertvarą aukso grandinėmis prieš orakulą; ir ją padengė auksu.</verse>
				<verse number="22">Ir visus namus jis padengė auksu, kol užbaigė visus namus; taip pat visą aukurą, esantį šalia orakulo, jis padengė auksu.</verse>
				<verse number="23">O orakulo viduje padarė du cherubus iš alyvmedžio, kiekvieną dešimties uolekčių aukščio.</verse>
				<verse number="24">Penkių uolekčių buvo vienas cherubo sparnas ir penkių uolekčių kitas cherubo sparnas; nuo vieno sparno galo iki kito sparno galo buvo dešimt uolekčių.</verse>
				<verse number="25">Ir kitas cherubas buvo dešimties uolekčių; abu cherubai buvo vienodų matmenų ir vienodo dydžio.</verse>
				<verse number="26">Vieno cherubo aukštis buvo dešimt uolekčių, ir toks pat buvo kito cherubo.</verse>
				<verse number="27">Ir jis pastatė cherubus vidinių namų viduje; ir jie taip išskėtė cherubų sparnus, kad vieno sparnas lietė vieną sieną, o kito cherubo sparnas lietė kitą sieną; o jų sparnai lietė vienas kitą namų viduryje.</verse>
				<verse number="28">Ir jis padengė cherubus auksu.</verse>
				<verse number="29">Visas namų sienas aplinkui, viduje ir išorėje, jis išraižė cherubų, palmių ir išsiskleidusių gėlių išraižytais atvaizdais.</verse>
				<verse number="30">O namų grindis jis išklojo auksu iš vidaus ir iš išorės.</verse>
				<verse number="31">Orakulo įėjimui jis padarė duris iš alyvmedžio; sąrama ir šoninės staktos buvo penktadalis sienos.</verse>
				<verse number="32">Dvejos durys irgi buvo iš alyvmedžio; ir jis išraižė ant jų cherubų, palmių ir išsiskleidusių gėlių rėžinius ir juos padengė auksu, ir padengė auksu cherubus ir palmes.</verse>
				<verse number="33">Taip jis padarė ir šventyklos durims staktas iš alyvmedžio, ketvirtadalį sienos.</verse>
				<verse number="34">O dvejos durys buvo iš eglės medžio; abi vienerių durų sąvaros buvo suveriamos, ir abi kitų durų sąvaros buvo suveriamos.</verse>
				<verse number="35">Ir jis išraižė ant jų cherubus, palmes ir išsiskleidusias gėles; ir padengė tuos auksu, pritaikytu tam raižiniui.</verse>
				<verse number="36">Ir pastatė vidinį kiemą iš trijų tašyto akmens eilių ir eilės kedro sijų.</verse>
				<verse number="37">Ketvirtaisiais metais, Zivo mėnesį, buvo padėtas VIEŠPATIES namų pamatas;</verse>
				<verse number="38">o vienuoliktaisiais metais, Bulo mėnesį, kuris yra aštuntas mėnuo, buvo užbaigti namai su visomis jų dalimis ir pagal visą jų pavyzdį. Taigi jis juos statė septynerius metus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Bet savo paties namus Saliamonas statė trylika metų ir užbaigė visus savo namus.</verse>
				<verse number="2">Taip pat jis pastatė Libano miško namus šimto uolekčių ilgio, penkiasdešimties uolekčių pločio ir trisdešimties uolekčių aukščio, ant keturių eilių kedro stulpų su kedro sijomis ant stulpų.</verse>
				<verse number="3">Ir jie buvo apdengti kedru iš viršaus ant sijų, gulinčių ant keturiasdešimt penkių stulpų, kurių po penkiolika eilėje.</verse>
				<verse number="4">Ir buvo langai trimis eilėmis, ir šviesa buvo prie šviesos trimis eilėmis.</verse>
				<verse number="5">O visos durys ir staktos buvo keturkampės kartu su langais; ir šviesa buvo prie šviesos trimis eilėmis.</verse>
				<verse number="6">Ir jis padarė stulpų prieangį penkiasdešimties uolekčių ilgio ir trisdešimties uolekčių pločio; ir prieš juos buvo prieangis; o kiti stulpai ir stora sija buvo priešais juos.</verse>
				<verse number="7">Tada jis padarė prieangį sostui, kur galėtų teisti – teismo prieangį; ir jis buvo padengtas kedru nuo vieno grindų krašto iki kito.</verse>
				<verse number="8">O jo namai, kuriuose jis gyveno, turėjo kitą kiemą, vidinėje prieangio pusėje, lygiai taip pat padarytą. Saliamonas padarė namus, tokius pat, kaip šis prieangis, ir faraono dukteriai, kurią buvo paėmęs į žmonas.</verse>
				<verse number="9">Visi šitie buvo iš brangių akmenų, pagal matą nutašytų akmenų, pjūklais nupjautų iš vidaus ir iš lauko, nuo pamato iki lubų, ir taip iš lauko iki didžiojo kiemo.</verse>
				<verse number="10">O pamatas buvo iš brangių akmenų, didelių akmenų, dešimties uolekčių akmenų ir aštuonių uolekčių akmenų.</verse>
				<verse number="11">O viršuje buvo brangūs akmenys, pagal nutašytų akmenų matus, ir kedrai.</verse>
				<verse number="12">O didysis kiemas aplinkui buvo iš trijų eilių tašytų akmenų ir eilės kedro sijų; tiek VIEŠPATIES namų vidiniam kiemui, tiek namų prieangiui.</verse>
				<verse number="13">Ir karalius Saliamonas pasiuntė ir atsigabeno iš Tyro Hiramą.</verse>
				<verse number="14">Jis buvo našlės sūnus iš Naftalio genties, o jo tėvas buvo Tyro vyras, dirbantis su variu; jis buvo pripildytas išminties, supratimo ir sugebėjimo atlikti visus vario darbus. Ir, atvykęs pas karalių Saliamoną, jis atliko visą savo darbą.</verse>
				<verse number="15">Nes jis nuliejo du vario stulpus, kiekvieną aštuoniolikos uolekčių aukščio; dvylikos uolekčių virvė juosė kiekvieną iš jų.</verse>
				<verse number="16">Ir jis dar padarė du lieto vario kapitelius, uždėti ant stulpų viršaus; penkios uolektys buvo vieno kapitelio aukštis ir penkios uolektys buvo kito kapitelio aukštis;</verse>
				<verse number="17">languoto darbo tinklelius ir grandinėlių dirbinio pynes kapiteliams, esantiems ant stulpų viršaus: septynis vienam kapiteliui ir septynis kitam kapiteliui.</verse>
				<verse number="18">Ir jis padarė stulpus ir dvi eiles granatų vaisių aplinkui ant vieno tinklo, kad apdengtų kapitelius, esančius ant viršaus; ir taip jis padarė kitam kapiteliui.</verse>
				<verse number="19">O kapiteliai prieangyje, esantys ant stulpų viršaus, buvo lelijų dirbinys, keturių uolekčių.</verse>
				<verse number="20">O ant dviejų stulpų esantys kapiteliai viršuje turėjo ir granatų vaisių priešais iškilimą, esantį prie tinklelio; o granatų buvo du šimtai eilėmis aplinkui ant kito kapitelio.</verse>
				<verse number="21">Ir jis pastatė stulpus šventyklos prieangyje; jis pastatė dešinįjį stulpą ir pavadino jį Jachino vardu; ir jis pastatė kairįjį stulpą ir pavadino jį Boazo vardu.</verse>
				<verse number="22">O ant stulpų viršaus buvo lelijų dirbinys; taip buvo baigtas stulpų darbas.</verse>
				<verse number="23">Ir jis padarė nulietą jūrą dešimties uolekčių nuo vienos briaunos iki kitos; ji buvo apskrita aplinkui, ir ji buvo penkių uolekčių aukščio; ir aplinkui ją apjuosė trisdešimties uolekčių virvė.</verse>
				<verse number="24">O aplink po jos briauna buvo ją apjuosiantys bumbulai, po dešimt uolektyje, apjuosiantys jūrą aplinkui; bumbulai buvo išlieti dviem eilėmis, kai ji buvo išlieta.</verse>
				<verse number="25">Ji stovėjo ant dvylikos jaučių, trys žiūrintys į šiaurę, trys žiūrintys į vakarus, trys žiūrintys į pietus ir trys žiūrintys į rytus; o jūra buvo padėta ant jų viršuje; o visos jų užpakalinės dalys buvo nukreiptos į vidų.</verse>
				<verse number="26">O ji buvo plaštakos storio, ir jos briauna buvo padaryta kaip taurės briauna, su lelijos žiedais; joje buvo du tūkstančiai batų.</verse>
				<verse number="27">Ir jis padarė dešimt vario stovų; vienas stovas buvo keturių uolekčių ilgio, keturių uolekčių pločio ir trijų uolekčių aukščio.</verse>
				<verse number="28">Ir tie stovai buvo padaryti šitaip: jie turėjo kraštus, o kraštai buvo tarp atbrailų.</verse>
				<verse number="29">O ant kraštų, esančių tarp atbrailų, buvo liūtai, jaučiai ir cherubai; o ant atbrailų viršaus buvo stovai; o apačioje liūtų ir jaučių buvo tam tikri plono dirbinio priedai.</verse>
				<verse number="30">O kiekvienas stovas turėjo keturis varinius ratus ir vario plokštes; o keturi jo kampai turėjo atramas; po praustuve buvo lietos atramos prie kiekvieno priedo šono.</verse>
				<verse number="31">O jo anga kapitelio vidaus pusėje ir viršuje buvo per uolektį; bet jo anga buvo apskrita, pagal stovo padarymą, pusantros uolekties; taip pat ant jo angos buvo rėžiniai su jų kraštais, keturkampiai, ne apskriti.</verse>
				<verse number="32">O kraštų apačioje buvo keturi ratai; ratų ašys buvo prijungtos prie stovo; o rato aukštis buvo pusantros uolekties.</verse>
				<verse number="33">O ratai buvo padaryti, kaip padaromas vežimo ratas: jų ašys, jų stebulės, jų ratlankiai ir jų stipinai, viskas buvo nulieta.</verse>
				<verse number="34">O prie keturių stovo kampų buvo keturios atramos; atramos buvo iš paties stovo.</verse>
				<verse number="35">O stovo viršuje buvo pusės uolekties aukščio apskritas lankas; stovo viršuje jo atbrailos ir jo kraštai buvo iš to paties.</verse>
				<verse number="36">Nes jo atbrailų plokštėse ir jo kraštuose jis išraižė cherubus, liūtus ir palmes, pagal kiekvieno proporciją ir priedus aplinkui.</verse>
				<verse number="37">Tokiu būdu jis padarė dešimt stovų: jie visi buvo vienodo liejimo, vienodo mato, vienodo dydžio.</verse>
				<verse number="38">Po to jis padarė dešimt vario praustuvių; vienoje praustuvėje buvo keturiasdešimt batų; kiekviena praustuvė buvo keturių uolekčių; ant kiekvieno iš dešimties stovų viena praustuvė.</verse>
				<verse number="39">Jis pastatė penkis stovus dešiniajame namų šone ir penkis kairiajame namų šone; o jūrą jis pastatė dešiniajame namų šone į rytus priešais pietus.</verse>
				<verse number="40">Ir Hiramas padarė praustuves, semtuvus ir dubenis. Taigi Hiramas baigė daryti visą darbą, kurį jis atliko karaliui Saliamonui VIEŠPATIES namams:</verse>
				<verse number="41">du stulpus ir du kapitelių rutulius, esančius ant dviejų stulpų viršaus; ir du tinklus apdengti dviems kapitelių rutuliams, esantiems ant stulpų viršaus;</verse>
				<verse number="42">keturis šimtus granatų dviems tinklams, po dvi eiles granatų vienam tinklui, apdengti dviems kapitelių rutuliams, esantiems ant stulpų;</verse>
				<verse number="43">dešimt stovų ir dešimt praustuvių ant stovų;</verse>
				<verse number="44">vieną jūrą ir dvylika jaučių po jūra;</verse>
				<verse number="45">puodus, semtuvus ir dubenis; visi šitie indai, kuriuos Hiramas padarė karaliui Saliamonui VIEŠPATIES namams, buvo iš skaistaus vario.</verse>
				<verse number="46">Karalius juos nuliejo Jordano lygumoje, molinėje žemėje tarp Sukoto ir Cartano.</verse>
				<verse number="47">Ir Saliamonas paliko visus indus nepasvertus, nes jų buvo be galo daug; vario svoris nebuvo nustatytas.</verse>
				<verse number="48">Ir Saliamonas padarė visus indus, priklausančius VIEŠPATIES namams: aukso aukurą, aukso stalą, ant kurio buvo parodomoji duona,</verse>
				<verse number="49">žvakides iš gryno aukso, penkias dešinėje pusėje ir penkias kairėje, priešais orakulą, su gėlių žiedais, žibintais ir aukso žnyplėmis,</verse>
				<verse number="50">taures, gnybtuvus, dubenis, šaukštus, gryno aukso smilkytuvus; aukso vyrius tiek vidinių namų, švenčiausiosios, durims, tiek namų, būtent šventyklos, durims.</verse>
				<verse number="51">Taip buvo užbaigtas visas darbas, kurį karalius Saliamonas atliko VIEŠPATIES namams. Ir Saliamonas atgabeno savo tėvo Dovydo pašvęstus dalykus; tai yra sidabrą, auksą ir indus jis sudėjo tarp VIEŠPATIES namų lobių.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Tada Saliamonas surinko Izraelio vyresniuosius, visas genčių galvas, Izraelio vaikų tėvų vyriausiuosius, pas karalių Saliamoną į Jeruzalę, kad jie neštų aukštyn VIEŠPATIES Sandoros skrynią iš Dovydo miesto, kuris yra Sionas.</verse>
				<verse number="2">Ir visi Izraelio vyrai susirinko pas karalių Saliamoną per šventę Etanimo mėnesį, kuris yra septintasis mėnuo.</verse>
				<verse number="3">Ir visiems Izraelio vyresniesiems atvykus, kunigai pakėlė skrynią.</verse>
				<verse number="4">Ir jie nešė aukštyn VIEŠPATIES skrynią, susirinkimo padangtę ir visus šventus indus, buvusius padangtėje, juos nešė aukštyn kunigai ir levitai.</verse>
				<verse number="5">O karalius Saliamonas ir visas pas jį susirinkęs Izraelio susirinkimas, buvo su juo priešais skrynią, aukodami avis ir jaučius, kurių nebuvo galima nei suskaityti, nei suskaičiuoti dėl daugybės.</verse>
				<verse number="6">Ir kunigai įnešė VIEŠPATIES Sandoros skrynią į jos vietą, į namų orakulą, į švenčiausiąją vietą – po cherubų sparnais.</verse>
				<verse number="7">Nes cherubai išskėtė savo abu sparnus virš skrynios vietos, ir cherubai dengė iš viršaus skrynią ir jos kartis.</verse>
				<verse number="8">Ir ištraukė kartis, kad karčių galai matėsi šventojoje vietoje prieš orakulą, o jų nesimatė iš lauko; ir jos ten yra iki šios dienos.</verse>
				<verse number="9">Skrynioje nebuvo nieko, išskyrus dvi akmens plokštes, kurias Mozė ten įdėjo Horebe, kai VIEŠPATS sudarė sandorą su Izraelio vaikais, kai jie išėjo iš Egipto šalies.</verse>
				<verse number="10">O kunigams išėjus iš šventosios vietos, atsitiko, kad debesis pripildė VIEŠPATIES namus taip,</verse>
				<verse number="11">kad kunigai dėl debesies negalėjo stovėti, kad tarnautų; nes VIEŠPATIES šlovė pripildė VIEŠPATIES namus.</verse>
				<verse number="12">Tada Saliamonas tarė: „VIEŠPATS sakė, kad jis nori gyventi tirštoje tamsoje.</verse>
				<verse number="13">Aš tau tikrai pastačiau namus juose gyventi, nuolatinę vietą tau joje gyventi per amžius“.</verse>
				<verse number="14">Ir karalius atsukęs veidą palaimino visą Izraelio susirinkimą (o visas Izraelio susirinkimas stovėjo);</verse>
				<verse number="15">ir jis tarė: „ Tebūna palaimintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris savo burna kalbėjo mano tėvui Dovydui ir savo ranka tai ištesėjo, sakydamas:</verse>
				<verse number="16">‘Nuo tos dienos, kai išvedžiau savo tautą Izraelį iš Egipto, aš neišsirinkau jokio miesto iš visų Izraelio genčių statyti namams, kad ten būtų mano vardas; bet išsirinkau Dovydą, kad valdytų mano tautą Izraelį’.</verse>
				<verse number="17">Ir mano tėvo Dovydo širdyje buvo statyti namus VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardui.</verse>
				<verse number="18">Ir VIEŠPATS sakė mano tėvui Dovydui: ‘Kadangi tavo širdyje buvo statyti namus mano vardui, gerai darei, kad tai buvo tavo širdyje.</verse>
				<verse number="19">Tačiau tu nestatysi tų namų; bet tavo sūnus, kuris išeis iš tavo strėnų, jis pastatys namus mano vardui’.</verse>
				<verse number="20">Ir VIEŠPATS įvykdė savo žodį, kurį kalbėjo, ir aš iškilau į savo tėvo Dovydo vietą ir atsisėdau į Izraelio sostą, kaip VIEŠPATS pažadėjo, ir pastačiau namus VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardui.</verse>
				<verse number="21">Ir ten paruošiau vietą skryniai, kurioje yra VIEŠPATIES sandora, kurią jis sudarė su mūsų tėvais, kai išvedė juos iš Egipto šalies“.</verse>
				<verse number="22">Ir Saliamonas atsistojo prieš VIEŠPATIES aukurą viso Izraelio susirinkimo akivaizdoje, išskėtė rankas į dangų</verse>
				<verse number="23">ir tarė: „VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, nei aukštai danguje, nei žemai žemėje nėra tokio Dievo, kaip tu, kuris laikaisi sandoros ir gailestingumo su savo tarnais, kurie vaikšto tavo akivaizdoje visa širdimi;</verse>
				<verse number="24">kuris ištesėjai savo tarnui Dovydui, mano tėvui, ką jam pažadėjai; taip pat kalbėjai savo burna ir tai ištesėjai savo ranka, kaip yra šią dieną.</verse>
				<verse number="25">Taigi dabar, VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, ištesėk savo tarnui Dovydui, mano tėvui, ką jam esi pažadėjęs, sakydamas: ‘Tau nepristigs mano akivaizdoje vyro, kad sėdėtų Izraelio soste; tik kad tavo vaikai žiūrėtų savo kelio, kad jie vaikščiotų mano akivaizdoje, kaip tu vaikščiojai mano akivaizdoje’.</verse>
				<verse number="26">O dabar, o Izraelio Dieve, meldžiu tave, tepasitvirtina tavo žodis, kurį kalbėjai savo tarnui Dovydui, mano tėvui.</verse>
				<verse number="27">Bet ar tikrai Dievas gyvens žemėje? Štai dangus ir dangų dangus negali tavęs sutalpinti; tai kaip juo mažiau šitie namai, kuriuos pastačiau?</verse>
				<verse number="28">Tačiau atsižvelk į savo tarno maldą ir jo prašymą, o VIEŠPATIE, mano Dieve, kad klausytumeisi šauksmo ir maldos, kuria tavo tarnas šiandien meldžiasi tavo akivaizdoje;</verse>
				<verse number="29">kad naktį ir dieną tavo akys būtų atvertos link šitų namų – link tos vietos, apie kurią esi sakęs: ‘Ten bus mano vardas’; kad klausytumeisi maldos, kuria tavo tarnas melsis šitos vietos link.</verse>
				<verse number="30">Ir išklausyk savo tarno ir savo tautos Izraelio prašymo, kai jie melsis šitos vietos link; ir išgirsk danguje, savo gyvenamoje vietoje; ir išgirdęs atleisk.</verse>
				<verse number="31">Jei kas nusižengs prieš savo artimą, ir iš jo bus pareikalauta prisiekti priesaiką, ir priesaika ateis prieš tavo aukurą šiuose namuose;</verse>
				<verse number="32">tuomet tu išgirsk danguje, veik ir teisk savo tarnus, pasmerkdamas nedorėlį, kad užtrauktum jo kelią ant jo paties galvos; ir išteisindamas teisųjį, kad jam duotum pagal jo teisumą.</verse>
				<verse number="33">Kai tavo tauta Izraelis bus sumušta priešo akivaizdoje dėl to, kad jie bus prieš tave nusidėję, ir sugrįš pas tave, išpažins tavo vardą, melsis ir tavęs prašys šiuose namuose;</verse>
				<verse number="34">tuomet išgirsk danguje ir atleisk savo tautos Izraelio nuodėmę, ir sugrąžink juos į tą šalį, kurią davei jų tėvams.</verse>
				<verse number="35">Kai dangus bus uždarytas ir nebus lietaus, nes jie bus prieš tave nusidėję; jei jie melsis šitos vietos link, išpažins tavo vardą ir nusigręš nuo savo nuodėmės, kai juos kamuosi;</verse>
				<verse number="36">tuomet išgirsk danguje ir atleisk savo tarnų ir savo tautos Izraelio nuodėmę, kad juos mokytum gerojo kelio, kuriuo jie turi vaikščioti, ir duok lietaus savo šaliai, kurią davei savo tautai paveldėti.</verse>
				<verse number="37">Jei šalyje bus badas, jei bus maras, džiovinantis pūtimas, pelėsiai, skėriai ar vikšrai; jei jų priešas juos apgultų jų miestų šalyje; kokia bebūtų rykštė, kokia bebūtų liga;</verse>
				<verse number="38">kokią maldą ar prašymą kas nors atliktų, ar visa tavo tauta Izraelis, kurie kiekvienas žino savo širdies rykštę, ir išskėstų savo rankas šitų namų link;</verse>
				<verse number="39">tuomet išklausyk danguje, savo gyvenamoje vietoje, ir atleisk, ir veik, ir duok kiekvienam pagal kelius jo, kurio širdį tu pažįsti (nes tik tu vienas pažįsti visų žmonių vaikų širdis);</verse>
				<verse number="40">kad jie tavęs bijotų per visas dienas, kurias jie gyvena šalyje, kurią davei mūsų tėvams.</verse>
				<verse number="41">Taip pat dėl ateivio, kuris nėra iš tavo tautos Izraelio, bet ateis iš tolimo krašto dėl tavo vardo</verse>
				<verse number="42">(nes jie išgirs apie tavo didį vardą, apie tavo stiprią ranką ir apie tavo ištiestą ranką); kai jis ateis ir melsis šitų namų link;</verse>
				<verse number="43">tuomet tu išgirsk danguje, savo gyvenamoje vietoje, ir daryk pagal visa tai, dėl ko ateivis tavęs šaukiasi; kad visos žemės tautos pažintų tavo vardą, kad tavęs bijotų, kaip tavo tauta Izraelis; ir kad jie žinotų, jog šitie namai, kuriuos pastačiau, vadinami tavo vardu.</verse>
				<verse number="44">Jei tavo tauta išeis į mūšį prieš savo priešą, kur juos bepasiųstum, ir melsis VIEŠPAČIUI miesto link, kurį esi išsirinkęs, ir link namų, kuriuos pastačiau tavo vardui;</verse>
				<verse number="45">tuomet išgirsk danguje jų maldą bei jų prašymą ir paremk jų reikalą.</verse>
				<verse number="46">Jei jie prieš tave nusidės (nes nėra žmogaus, kuris nenusidėtų), ir tu, supykęs ant jų, atiduosi juos priešui, kad jie juos nuves nelaisvėn į priešo šalį, tolimą ar artimą;</verse>
				<verse number="47">tačiau jei jie susipras toje šalyje, į kurią jie bus išvesti nelaisvėn, atsivers ir tavęs prašys šalyje tų, kurie bus juos išvedę į nelaisvę, sakydami: ‘Mes nusidėjome ir elgėmės iškrypusiai, mes padarėme nedorybę’;</verse>
				<verse number="48">ir taip sugrįš pas tave visa savo širdimi ir visa savo siela šalyje savo priešų, kurie buvo juos išvedę į nelaisvę, ir melsis tau link savo šalies, kurią davei jų tėvams, link miesto, kurį esi išsirinkęs, ir link namų, kuriuos pastačiau tavo vardui;</verse>
				<verse number="49">tuomet išklausyk danguje, savo gyvenamoje vietoje, jų maldą ir prašymą ir paremk jų reikalą,</verse>
				<verse number="50">ir atleisk savo tautai, kuri prieš tave nusidėjo, ir visus jų nusižengimus, kuriais jie nusižengė prieš tave, ir suteik jiems pasigailėjimą akivaizdoje tų, kurie juos išvedė į nelaisvę, kad jie jų pasigailėtų;</verse>
				<verse number="51">nes jie yra tavo tauta ir tavo paveldas, kuriuos išvedei iš Egipto, iš geležies krosnies vidurio;</verse>
				<verse number="52">kad tavo akys būtų atvertos tavo tarno prašymui ir tavo tautos Izraelio prašymui, kad juos išklausytum visame tame, dėl ko jie šaukiasi tavęs.</verse>
				<verse number="53">Nes tu juos atskyrei iš visų žemės tautų tarpo būti tavo paveldu, kaip kalbėjai per savo tarno Mozės ranką, kai išvedei mūsų tėvus iš Egipto, o Viešpatie DIEVE“.</verse>
				<verse number="54">Ir buvo, kai Saliamonas baigė melstis VIEŠPAČIUI visa šita malda ir prašymu, jis atsikėlė nuo VIEŠPATIES aukuro priekio, nuo klūpojimo ant kelių išskėstomis rankomis į dangų.</verse>
				<verse number="55">Ir atsistojęs jis garsiu balsu palaimino visą Izraelio susirinkimą, sakydamas:</verse>
				<verse number="56">„ Tebūna palaimintas VIEŠPATS, kuris davė poilsį savo tautai Izraeliui pagal visa tai, ką buvo pažadėjęs; nepristigo nei vieno žodžio iš viso jo gerojo pažado, kurį jis kalbėjo per savo tarno Mozės ranką.</verse>
				<verse number="57">VIEŠPATS, mūsų Dievas, tebūna su mumis, kaip jis buvo su mūsų tėvais; tegul jis nepalieka ir neapleidžia mūsų;</verse>
				<verse number="58">kad palenktų mūsų širdis į save, idant vaikščiotume visais jo keliais ir laikytumėmės jo įsakymų, jo įstatų ir jo teismų, kuriuos jis įsakė mūsų tėvams.</verse>
				<verse number="59">Ir šitie mano žodžiai, kuriais prašiau VIEŠPATIES akivaizdoje, tebūna arti VIEŠPATIES, mūsų Dievo, dieną ir naktį, kad jis paremtų savo tarno reikalą ir savo tautos Izraelio reikalą visais laikais, kaip to prireiks;</verse>
				<verse number="60">kad vi?sos žemės tautos žinotų, kad VIEŠPATS yra Dievas ir nėra kito.</verse>
				<verse number="61">Todėl tebūna jūsų širdis tobula su VIEŠPAČIU, mūsų Dievu, kad vaikščiotumėte pagal jo įstatus ir laikytumėtės jo įsakymų, kaip šią dieną“.</verse>
				<verse number="62">Ir karalius bei su juo visas Izraelis aukojo auką VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="63">Ir Saliamonas aukojo taikos aukojimų auką, kurią jis aukojo VIEŠPAČIUI: dvidešimt du tūkstančius jaučių ir šimtą dvidešimt tūkstančių avių. Taip karalius ir visi Izraelio vaikai pašventė VIEŠPATIES namus.</verse>
				<verse number="64">Tą pačią dieną karalius pašventė vidurį kiemo, esančio prieš VIEŠPATIES namus; nes ten jis aukojo deginamąsias aukas, maisto aukas ir taikos aukų taukus; kadangi varinis aukuras, esantis VIEŠPATIES akivaizdoje, buvo per mažas, kad sutalpintų deginamąsias aukas, maisto aukas ir taikos aukų taukus.</verse>
				<verse number="65">Ir tuo laiku Saliamonas ir su juo visas Izraelis, didžiulis susirinkimas, nuo Hamato įėjimo iki Egipto upės šventė šventę VIEŠPATIES, mūsų Dievo, akivaizdoje septynias dienas ir septynias dienas – keturiolika dienų.</verse>
				<verse number="66">Aštuntąją dieną jis paleido tautą; ir jie palaimino karalių, ir nuėjo į savo palapines linksmi ir džiugia širdimi dėl viso gerumo, kurį VIEŠPATS padarė savo tarnui Dovydui ir savo tautai Izraeliui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Ir Saliamonui baigus statyti VIEŠPATIES namus ir karaliaus namus, ir viską, ką Saliamonas troško padaryti,</verse>
				<verse number="2">įvyko, kad VIEŠPATS antrą kartą pasirodė Saliamonui, kaip jam buvo pasirodęs Gibeone.</verse>
				<verse number="3">Ir VIEŠPATS jam tarė: „Aš girdėjau tavo maldą ir tavo prašymą, kuriuos atlikai mano akivaizdoje; aš pašvenčiau šituos namus, kuriuos pastatei, kad ten amžiams padėčiau savo vardą; mano akys ir mano širdis bus ten nuolatos.</verse>
				<verse number="4">Ir jei vaikščiosi mano akivaizdoje, kaip vaikščiojo tavo tėvas Dovydas, dora širdimi ir tiesumu, kad darytumei pagal visa tai, ką tau įsakiau, ir laikysies mano įstatų ir mano teismų;</verse>
				<verse number="5">tada aš įtvirtinsiu tavo karalystės Izraeliui sostą amžiams, kaip pažadėjau tavo tėvui Dovydui, sakydamas: ‘Tau nepritrūks nei vieno vyro Izraelio soste’.</verse>
				<verse number="6">Bet jei iš tikrųjų jūs patys ar jūsų vaikai nusigręšite nuo sekimo paskui mane ir nesilaikysite mano įsakymų bei mano įstatų, kuriuos padėjau jūsų priešakyje, bet nuėję tarnausite kitiems dievams ir juos garbinsite,</verse>
				<verse number="7">tada iškirsiu Izraelį iš tos šalies, kurią jiems daviau; o šituos namus, kuriuos pašvenčiau savo vardui, numesiu šalin nuo savo akių; ir Izraelis bus patarle ir priežodžiu visų tautų tarpe.</verse>
				<verse number="8">O dėl šitų namų, kurie yra aukšti, kiekvienas pro juos praeinantis stebėsis ir švilpaus; ir jie sakys: ‘Kodėl VIEŠPATS taip padarė šitai šaliai ir šitiems namams?’</verse>
				<verse number="9">Ir atsakys: ‘Kadangi jie paliko VIEŠPATĮ, savo Dievą, kuris išvedė jų tėvus iš Egipto šalies, ir įsikibo į kitus dievus, ir garbino juos, ir jiems tarnavo; todėl VIEŠPATS atvedė ant jų visą tą nelaimę’“.</verse>
				<verse number="10">O pasibaigus dvidešimčiai metų, kai Saliamonas pastatė dvejus namus, VIEŠPATIES namus ir karaliaus namus</verse>
				<verse number="11">(na, o Tyro karalius Hiramas aprūpino Saliamoną kedrų medžiais bei eglių medžiais ir auksu pagal visą jo norą), įvyko, kad karalius Saliamonas davė Hiramui dvidešimt miestų Galilėjos šalyje.</verse>
				<verse number="12">Ir išėjo Hiramas iš Tyro apžiūrėti miestų, kuriuos Saliamonas jam buvo davęs; ir jie jam nepatiko.</verse>
				<verse number="13">Ir jis tarė: „Kas tai per miestai, kuriuos man davei, mano broli?“ Ir juos pavadino Kabulo šalimi, iki šios dienos.</verse>
				<verse number="14">Ir Hiramas nusiuntė karaliui šimtą dvidešimt talentų aukso.</verse>
				<verse number="15">Ir šita yra priežastis rinkliavos, kurią pakėlė karalius Saliamonas; kad pastatytų VIEŠPATIES namus, savo paties namus, Milojų, Jeruzalės sieną, Hacorą, Megidą ir Gezerą.</verse>
				<verse number="16">Nes Egipto karalius faraonas buvo nuėjęs aukštyn, paėmęs Gezerą, jį sudeginęs ugnimi, išžudęs kanaaniečius, gyvenančius mieste, ir jį davęs kaip dovaną savo dukteriai, Saliamono žmonai.</verse>
				<verse number="17">Ir Saliamonas pastatė Gezerą, žemutinį Bet-Horoną,</verse>
				<verse number="18">Baalatą ir Tadmorą dykumoje, toje šalyje,</verse>
				<verse number="19">visus sandėlių miestus, kuriuos turėjo Saliamonas, miestus jo vežimams, miestus jo raiteliams ir tai, ką Saliamonas norėjo statyti Jeruzalėje, Libane ir visoje savo viešpatystės šalyje.</verse>
				<verse number="20">O visą liaudį, išlikusią iš amoritų, hetitų, perizų, hivų ir jebusiečių, kurie nebuvo iš Izraelio vaikų,</verse>
				<verse number="21">jų vaikus, kurie po jų buvo išlikę šalyje, kurių Izraelio vaikai taip pat nepajėgė visiškai sunaikinti, tuos Saliamonas apdėjo vergystės duokle iki šios dienos.</verse>
				<verse number="22">Tačiau iš Izraelio vaikų Saliamonas nedarė vergų; bet jie buvo karo vyrai, jo tarnai, jo kunigaikščiai, jo vadai, jo vežimų valdytojai ir jo raiteliai.</verse>
				<verse number="23">Šitie buvo vyriausieji iš pareigūnų, vadovavusių Saliamono darbui – penki šimtai penkiasdešimt, valdančių liaudį, atliekančią darbą.</verse>
				<verse number="24">Bet faraono duktė atėjo aukštyn iš Dovydo miesto į savo namus, kuriuos Saliamonas buvo jai pastatęs; tada jis statė Milą.</verse>
				<verse number="25">Ir tris kartus metuose Saliamonas aukojo deginamąsias aukas ir taikos aukas ant aukuro, kurį pastatė VIEŠPAČIUI, ir jis degino smilkalus ant aukuro, esančio VIEŠPATIES akivaizdoje. Taip jis užbaigė namus.</verse>
				<verse number="26">Ir pastatė karalius Saliamonas laivyną Ecjon-Geberyje, esančiame prie Eloto, ant Raudonosios jūros kranto, Edomo šalyje.</verse>
				<verse number="27">Ir Hiramas pasiuntė į laivyną savo tarnus, laivininkus, išmanančius apie jūrą, su Saliamono tarnais.</verse>
				<verse number="28">Ir jie atvyko į Ofyrą ir iš ten atgabeno keturis šimtus dvidešimt talentų aukso ir atnešė jį karaliui Saliamonui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Ir Šebos karalienė, išgirdusi garsą apie Saliamoną dėl VIEŠPATIES vardo, atvyko jo išmėginti sunkiais klausimais.</verse>
				<verse number="2">Ir ji atvyko į Jeruzalę su labai didele palyda, su kupranugariais, nešančiais kvepalus, labai daug aukso ir brangių akmenų; ir atvykusi pas Saliamoną ji kalbėjosi su juo apie viską, kas buvo jos širdyje.</verse>
				<verse number="3">O Saliamonas jai paaiškino visus jos klausimus; nieko nebuvo paslėpta karaliui, ko jis nebūtų jai paaiškinęs.</verse>
				<verse number="4">Ir kai Šebos karalienė pamatė visą Saliamono išmintį ir namus, kuriuos jis buvo pastatęs,</verse>
				<verse number="5">ir jo stalo valgius, jo tarnų sėdėjimą, jo tarnų patarnavimą, jų drabužius, jo taurininkus ir jo pakilimą, kuriuo jis ėjo aukštyn į VIEŠPATIES namus; ji neteko žado.</verse>
				<verse number="6">Ir ji tarė karaliui: „Kalbos, kurias girdėjau savo šalyje apie tavo darbus ir apie tavo išmintį, buvo tiesa.</verse>
				<verse number="7">Tačiau aš netikėjau tais žodžiais, kol neatvykau, ir mano akys to nepamatė; ir štai nei pusės man nebuvo pasakyta; tavo išmintis ir gerovė viršija garsą, kurį girdėjau.</verse>
				<verse number="8">Laimingi tavo žmonės, laimingi šitie tavo tarnai, kurie nuolat stovi tavo akivaizdoje ir girdi tavo išmintį.</verse>
				<verse number="9">Tebūna palaimintas VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris gėrėjosi tavimi, kad pasodintų tave į Izraelio sostą; kadangi VIEŠPATS mylėjo Izraelį per amžius, todėl jis tave paskyrė karaliumi, kad vykdytum teismą ir teisingumą“.</verse>
				<verse number="10">Ir ji davė karaliui šimtą dvidešimt talentų aukso, didelę gausybę kvepalų ir brangiųjų akmenų; daugiau nebeatėjo tokia gausybė kvepalų, kaip šitie, kuriuos Šebos karalienė davė karaliui Saliamonui.</verse>
				<verse number="11">Taip pat Hiramo laivynas, kuris atgabeno auksą iš Ofyro, atgabeno iš Ofyro didelę gausą almugo medžių ir brangiųjų akmenų.</verse>
				<verse number="12">Ir padarė karalius iš almugo medžių stulpus VIEŠPATIES namams ir karaliaus namams, taip pat arfas ir psalterius giesmininkams; tokių almugo medžių nėra atėję nei matyta iki šios dienos.</verse>
				<verse number="13">Ir karalius Saliamonas davė Šebos karalienei viską, ko ji norėjo, ko ji prašė, neskaitant to, ką Saliamonas jai davė iš savo karališko dosnumo. Taip apsisukusi ji vyko į savo šalį, ji ir jos tarnai.</verse>
				<verse number="14">Na, o svoris aukso, kuris ateidavo Saliamonui per vienerius metus, buvo šeši šimtai šešiasdešimt šeši aukso talentai,</verse>
				<verse number="15">neskaitant to, ką jis turėjo iš prekybininkų, iš žolininkų pirklių prekybos, iš visų Arabijos karalių ir iš krašto valdytojų.</verse>
				<verse number="16">Ir karalius Saliamonas padarė du šimtus didžiųjų skydų iš kalto aukso; šeši šimtai šekelių aukso suėjo vienam skydui.</verse>
				<verse number="17">Ir jis padarė tris šimtus mažųjų skydų iš kalto aukso; trys svarai aukso suėjo vienam skydui; ir karalius juos sudėjo Libano miško namuose.</verse>
				<verse number="18">Karalius dar padarė didelį sostą iš dramblio kaulo ir jį padengė geriausiu auksu.</verse>
				<verse number="19">Sostas turėjo šešis laiptus, ir sosto viršus užpakalinėje dalyje buvo apvalus; ir atramos buvo abiejose sėdimos vietos pusėse, o du liūtai stovėjo šalia atramų.</verse>
				<verse number="20">Ir dvylika liūtų stovėjo ant šešių laiptų, vienoje ir kitoje pusėje; jam lygaus nebuvo padaryta jokioje karalystėje.</verse>
				<verse number="21">O visi karaliaus Saliamono geriamieji indai buvo iš aukso, ir visi Libano miško namų indai buvo iš gryno aukso; nieko nebuvo iš sidabro: jis Saliamono dienomis buvo laikomas nieku.</verse>
				<verse number="22">Nes karalius turėjo jūroje Taršišo laivyną su Hiramo laivynu; kartą per trejus metus atplaukdavo Taršišo laivynas, atgabendamas aukso ir sidabro, dramblio kaulo, beždžionių ir povų.</verse>
				<verse number="23">Taip karalius Saliamonas pralenkė visus žemės karalius turtais ir išmintimi.</verse>
				<verse number="24">Ir visa žemė siekė Saliamono, kad išgirstų jo išminties, kurią Dievas buvo įdėjęs į jo širdį.</verse>
				<verse number="25">Ir jie nešė kiekvienas savo dovaną: sidabro indų ir aukso indų, rūbų, ginklų, kvepalų, žirgų ir mulų, kasmetinę normą.</verse>
				<verse number="26">Ir Saliamonas surinko vežimus ir raitelius; jis turėjo tūkstantį keturis šimtus vežimų ir dvylika tūkstančių raitelių, kuriuos jis paskyrė miestuose vežimams ir pas karalių Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="27">Ir karalius padarė, kad sidabro Jeruzalėje buvo kaip akmenų, o kedrų padarė, kad būtų, kaip gausybė slėnyje esančių sikomorų.</verse>
				<verse number="28">Ir Saliamonas buvo parsigabenęs žirgų iš Egipto ir lininių siūlų; karaliaus pirkliai gaudavo lininių siūlų už kainą.</verse>
				<verse number="29">O vežimas ateidavo aukštyn iš išeidavo iš Egipto už šešis šimtus šekelių sidabro, o žirgas už šimtą penkiasdešimt; ir taip jie savais būdais išgabendavo juos visiems hetitų karaliams ir Sirijos karaliams.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Bet karalius Saliamonas mylėjo daug svetimšalių moterų kartu su faraono dukterimi: moabietes, amonietes, edomites, sidonietes ir hetites moteris;</verse>
				<verse number="2">iš tautų, apie kurias VIEŠPATS pasakė Izraelio vaikams: „Neįeikite pas jas ir jos teneįeina pas jus; nes jos tikrai nukreips jūsų širdį sekti paskui jų dievus“; prie jų Saliamonas prilipo su meile.</verse>
				<verse number="3">Jis turėjo septynis šimtus žmonų, kunigaikštienių, ir tris šimtus sugulovių; ir jo žmonos nukreipė jo širdį.</verse>
				<verse number="4">Nes kai Saliamonas paseno, atsitiko, kad jo žmonos nukreipė jo širdį paskui kitus dievus; ir jo širdis nebuvo tobula su VIEŠPAČIU, jo Dievu, kaip buvo jo tėvo Dovydo širdis.</verse>
				<verse number="5">Nes Saliamonas nusekė paskui sidoniečių deivę Astoretę ir amoniečių bjaurybę Milkomą.</verse>
				<verse number="6">Ir Saliamonas darė pikta VIEŠPATIES akyse ir nėjo paskui VIEŠPATĮ pilnai, kaip jo tėvas Dovydas.</verse>
				<verse number="7">Tada Saliamonas pastatė aukštumą Moabo bjaurybei Chemošui, kalvoje, esančioje prieš Jeruzalę, ir Amono vaikų bjaurybei Molechui.</verse>
				<verse number="8">Ir taip jis padarė visoms savo svetimšalėms žmonoms, kurios degino smilkalus ir aukojo savo dievams.</verse>
				<verse number="9">Ir VIEŠPATS supyko ant Saliamono, kadangi jo širdis buvo nusisukusi nuo VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, kuris du kartus jam buvo pasirodęs,</verse>
				<verse number="10">ir buvo jam apie tai įsakęs, kad jis neitų paskui kitus dievus; bet jis nesilaikė to, ką VIEŠPATS įsakė.</verse>
				<verse number="11">Todėl VIEŠPATS tarė Saliamonui: „Kadangi tai yra tavo padaryta, ir tu nesilaikei mano sandoros bei mano įstatų, kuriuos tau įsakiau, tai aš tikrai išplėšiu iš tavęs karalystę ir duosiu ją tavo tarnui.</verse>
				<verse number="12">Tačiau to nedarysiu tavo dienomis dėl tavo tėvo Dovydo; bet išplėšiu ją iš tavo sūnaus rankos.</verse>
				<verse number="13">Vis dėlto visos karalystės neišplėšiu; bet vieną gentį duosiu tavo sūnui dėl mano tarno Dovydo ir dėl Jeruzalės, kurią esu išsirinkęs“.</verse>
				<verse number="14">Ir VIEŠPATS sukurstė Saliamonui priešininką, edomitą Hadadą; jis buvo iš karaliaus sėklos Edome.</verse>
				<verse number="15">Nes kai Dovydas buvo Edome ir kariuomenės vadas Joabas buvo nuėjęs aukštyn laidoti užmuštųjų po to, kai jis buvo išžudęs visus iš vyriškosios lyties Edome</verse>
				<verse number="16">(nes šešis mėnesius ten pasiliko Joabas su visu Izraeliu, kol iškirto visus iš vyriškosios lyties Edome);</verse>
				<verse number="17">įvyko, kad Hadadas pabėgo, jis pats ir su juo kai kurie edomitai iš jo tėvo tarnų, kad įeitų į Egiptą; Hadadas buvo dar mažas vaikas.</verse>
				<verse number="18">Ir pakilę iš Midjano, jie atvyko į Paraną; ir paėmę su savimi vyrų iš Parano, jie atvyko į Egiptą, pas Egipto karalių faraoną; kuris jam davė namus, paskyrė jam maistą ir jam davė žemės.</verse>
				<verse number="19">Ir Hadadas rado didelį palankumą faraono akyse taip, kad šis jam davė į žmonas savo paties žmonos seserį, karalienės Tachpenesės seserį.</verse>
				<verse number="20">O Tachpenesės sesuo jam pagimdė jo sūnų Genubatą, kurį Tachpenesė nujunkė faraono namuose; ir Genubatas buvo faraono namuose tarp faraono sūnų.</verse>
				<verse number="21">Ir kai Hadadas išgirdo Egipte, kad Dovydas užmigo prie savo tėvų ir kad kariuomenės vadas Joabas miręs, Hadadas tarė faraonui: „Leisk man išeiti, kad eičiau į savo šalį“.</verse>
				<verse number="22">Tada faraonas jam tarė: „Bet ko tau trūksta pas mane, kad štai tu sieki eiti į savo šalį?“ O jis atsakė: „Nieko; bet vis tiek leisk man eiti“.</verse>
				<verse number="23">Ir Dievas jam sukurstė kitą priešininką, Eljados sūnų Rezoną, kuris pabėgo nuo savo viešpaties Hadadezerio, Cobos karaliaus;</verse>
				<verse number="24">ir surinkęs sau vyrų, jis tapo būrio vadu, kai Dovydas žudė juos iš Cobos; ir jie nuėjo į Damaską, apsigyveno jame ir karaliavo Damaske.</verse>
				<verse number="25">Ir jis buvo Izraeliui priešininkas per visas Saliamono dienas, neskaitant pikto, kurį darė Hadadas; jis bjaurėjosi Izraeliu ir karaliavo Sirijai.</verse>
				<verse number="26">Ir Nebato sūnus Jeroboamas, efraimas iš Ceredos, Saliamono tarnas, kurio motinos vardas buvo Ceruva, našlė, būtent jis pakėlė ranką prieš karalių.</verse>
				<verse number="27">O šita buvo priežastis, dėl ko jis pakėlė ranką prieš karalių: Saliamonas statė Milojų ir taisė savo tėvo Dovydo miesto spragas.</verse>
				<verse number="28">O tas vyras Jeroboamas buvo galingas narsuolis; ir Saliamonas, pamatęs, kad tas jaunuolis stropus, jį paskyrė visų Juozapo namų pareigų prižiūrėtoju.</verse>
				<verse number="29">Ir tuo metu, kai Jeroboamas išėjo iš Jeruzalės, įvyko, kad jį užtiko kelyje šilonietis pranašas Ahija; o jis buvo apsirengęs nauju rūbu; ir juodu buvo vieni ant lauko;</verse>
				<verse number="30">ir Ahija nutvėrė naują rūbą, kuris buvo ant jo, ir jį suplėšė į dvylika gabalų;</verse>
				<verse number="31">ir jis tarė Jeroboamui: „Pasiimk dešimt dalių; nes taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Štai aš išplėšiu karalystę iš Saliamono rankos ir tau duosiu dešimt genčių</verse>
				<verse number="32">(bet jis turės vieną gentį dėl mano tarno Dovydo ir dėl Jeruzalės – miesto, kurį esu išsirinkęs iš visų Izraelio genčių);</verse>
				<verse number="33">dėl to, kad jie paliko mane ir garbino sidoniečių deivę Astoretę, moabiečių dievą Chemošą bei Amono vaikų dievą Milkomą ir nevaikščiojo mano keliais, kad darytų tai, kas teisinga mano akyse, ir kad laikytųsi mano įstatų ir teismų, kaip jo tėvas Dovydas.</verse>
				<verse number="34">Tačiau aš neatimsiu iš jo rankos visos karalystės; bet paskirsiu jį kunigaikščiu per visas jo gyvenimo dienas dėl mano tarno Dovydo, kurį išsirinkau, kadangi jis laikėsi mano įsakymų ir įstatų;</verse>
				<verse number="35">bet aš atimsiu karalystę iš jo sūnaus rankos ir ją tau duosiu, tai yra dešimt genčių.</verse>
				<verse number="36">O jo sūnui duosiu vieną gentį, kad mano tarnas Dovydas nuolat turėtų žiburį mano akivaizdoje Jeruzalėje, mieste, kurį sau išsirinkau, kad ten padėčiau savo vardą.</verse>
				<verse number="37">Ir tave paimsiu, ir tu karaliausi pagal visa tai, ko geidžia tavo siela, ir būsi Izraelio karalius.</verse>
				<verse number="38">Ir bus, jei klausysi visko, ką tau įsakysiu, ir vaikščiosi mano keliais, ir darysi, kas teisinga mano akyse, laikydamasis mano įstatų ir įsakymų, kaip darė mano tarnas Dovydas; tai aš būsiu su tavimi ir pastatysiu tau tikrus namus, kaip pastačiau Dovydui, ir duosiu tau Izraelį.</verse>
				<verse number="39">Ir dėl to aš ištiksiu Dovydo sėklą, tačiau ne visam laikui“.</verse>
				<verse number="40">Todėl Saliamonas siekė nužudyti Jeroboamą. O Jeroboamas pakilęs pabėgo į Egiptą pas Egipto karalių Šišaką ir buvo Egipte iki Saliamono mirties.</verse>
				<verse number="41">O kiti Saliamono darbai ir visa, ką jis darė, ir jo išmintis, argi jie nėra užrašyti Saliamono darbų knygoje?</verse>
				<verse number="42">O laiko, kuriuo Saliamonas karaliavo visam Izraeliui Jeruzalėje, buvo keturiasdešimt metų.</verse>
				<verse number="43">Ir Saliamonas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas savo tėvo Dovydo mieste; o jo vietoje karaliavo jo sūnus Rehoboamas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Ir Rehoboamas nuvyko į Šechemą; nes į Šechemą buvo atėjęs visas Izraelis, kad padarytų jį karaliumi.</verse>
				<verse number="2">Ir įvyko, kai Nebato sūnus Jeroboamas, kuris tebebuvo Egipte, išgirdo apie tai (nes jis buvo pabėgęs nuo karaliaus Saliamono akivaizdos, ir Jeroboamas apsigyveno Egipte),</verse>
				<verse number="3">tuomet jie siuntė ir pašaukė jį. Ir Jeroboamas ir visas Izraelio susirinkimas atvyko ir kalbėjo Rehoboamui, sakydami:</verse>
				<verse number="4">„Tavo tėvas padarė mūsų jungą sunkų; taigi tu dabar palengvink savo tėvo sunkią tarnystę ir jo sunkų jungą, kurį jis mums uždėjo, ir mes tau tarnausime“.</verse>
				<verse number="5">O jis jiems tarė: „Išeikite trims dienoms, paskui sugrįžkite pas mane“. Ir tauta išėjo.</verse>
				<verse number="6">Ir karalius Rehoboamas tarėsi su senesniaisiais, kurie stovėdavo priešais jo tėvą Saliamoną, kai jis dar buvo gyvas, ir tarė: „Kaip jūs patariate, kad atsakyčiau šitai tautai?“</verse>
				<verse number="7">Ir jie jam kalbėjo, sakydami: „Jei šią dieną būsi tarnas šitai tautai, jiems tarnausi, jiems atsakysi ir jiems kalbėsi gerus žodžius, tada jie visados bus tavo tarnai“.</verse>
				<verse number="8">Bet jis atmetė senųjų patarimą, kurį jie buvo jam davę, ir tarėsi su jaunuoliais, kurie buvo užaugę su juo ir kurie stovėjo priešais jį;</verse>
				<verse number="9">ir jis tarė jiems: „Ką patariate, kad atsakytume šitai tautai, kurie man kalbėjo, sakydami: ‘Palengvink jungą, kurį mums uždėjo tavo tėvas’?“</verse>
				<verse number="10">Ir tie jaunuoliai, kurie buvo užaugę su juo, jam kalbėjo, sakydami: „Taip sakyk šitai tautai, kurie tau kalbėjo, sakydami: ‘Tavo tėvas padarė mūsų jungą sunkų, bet tu jį mums palengvink’; – taip jiems kalbėk: ‘Mano mažasis pirštas bus storesnis už mano tėvo strėnas.</verse>
				<verse number="11">O dabar, kadangi mano tėvas jus užkrovė sunkiu jungu, tai aš pridėsiu prie jūsų jungo; mano tėvas jus baudė botagais, o aš jus bausiu skorpionais’“.</verse>
				<verse number="12">Taigi trečią dieną Jeroboamas ir visa tauta atėjo pas Rehoboamą, kaip karalius buvo paskyręs, sakydamas: „Sugrįžkite pas mane trečią dieną“.</verse>
				<verse number="13">Ir karalius atsakė tautai šiurkščiai, atmetęs senųjų patarimą, kurį jie buvo jam davę;</verse>
				<verse number="14">ir jiems kalbėjo pagal jaunuolių patarimą, sakydamas: „Mano tėvas padarė jūsų jungą sunkų, o aš pridėsiu prie jūsų jungo; mano tėvas jus baudė botagais, o aš jus bausiu skorpionais“.</verse>
				<verse number="15">Taigi karalius nepaklausė tautos; nes tas dalykas buvo iš VIEŠPATIES, kad jis įvykdytų savo pasakymą, kurį VIEŠPATS kalbėjo per šilonietį Ahiją Nebato sūnui Jeroboamui.</verse>
				<verse number="16">Taigi kai visas Izraelis pamatė, kad karalius jų neišklausė, tauta atsakė karaliui, sakydami: „Kokią gi dalį mes turime Dovyde? Mes neturime paveldo Jesės sūnuje; į savo palapines, o Izraeli; dabar žiūrėk savo namų, Dovydai“. Taip Izraelis nuėjo į savo palapines.</verse>
				<verse number="17">Bet Izraelio vaikams, gyvenantiems Judos miestuose, karaliavo Rehoboamas.</verse>
				<verse number="18">Tada karalius Rehoboamas pasiuntė Adoramą, vadovaujantį duoklei; bet visas Izraelis jį užmėtė akmenimis, kad jis mirė. Todėl karalius Rehoboamas skubiai įlipo į savo vežimą, kad pabėgtų į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="19">Taip Izraelis maištavo prieš Dovydo namus iki šios dienos.</verse>
				<verse number="20">Ir įvyko, kai visas Izraelis išgirdo, kad Jeroboamas buvo sugrįžęs, pasiuntę jie pašaukė jį į susirinkimą ir paskyrė jį viso Izraelio karaliumi; niekas nesekė Dovydo namais, o vien tik Judos gentis.</verse>
				<verse number="21">O Rehoboamas, atėjęs į Jeruzalę, surinko visus Judos namus su Benjamino gentimi, šimtą aštuoniasdešimt tūkstančių rinktinių vyrų, kurie buvo kariai, kad kovotų prieš Izraelio namus, kad sugrąžintų Saliamono sūnui Rehoboamui karalystę.</verse>
				<verse number="22">Bet Dievo žodis atėjo Dievo vyrui Šemajai, sakydamas:</verse>
				<verse number="23">„Kalbėk Saliamono sūnui Rehoboamui, Judos karaliui, ir visiems Judos ir Benjamino namams, ir likusiai tautai, sakydamas:</verse>
				<verse number="24">Taip sako VIEŠPATS: ‘Neikite aukštyn nei nekariaukite prieš savo brolius Izraelio vaikus; kiekvienas grįžkite į savo namus; nes tas dalykas yra iš manęs“. Taigi jie paklausė VIEŠPATIES žodžio ir išėjo, kad sugrįžtų pagal VIEŠPATIES žodį.</verse>
				<verse number="25">Tada Jeroboamas pastatė Šechemą Efraimo kalne ir ten apsigyveno; ir iš ten išėjęs, pastatė Penuelį.</verse>
				<verse number="26">Ir Jeroboamas tarė savo širdyje: „Dabar karalystė sugrįš Dovydo namams.</verse>
				<verse number="27">Jei šita tauta eis aukštyn atlikti aukos VIEŠPATIES namuose Jeruzalėje, tada šitos tautos širdis sugrįš pas jų viešpatį, tai yra pas Judos karalių Rehoboamą, ir jie nužudys mane, ir sugrįš pas Judos karalių Rehoboamą“.</verse>
				<verse number="28">Dėl to pasitarė karalius ir padarė du aukso veršius, ir jiems tarė: „Jums yra per daug eiti aukštyn į Jeruzalę; štai Izraeli, tavo dievai, kurie tave išvedė aukštyn iš Egipto šalies“.</verse>
				<verse number="29">Ir jis pastatė vieną Bet-Elyje, o kitą jis pastatė Dane.</verse>
				<verse number="30">Ir tas dalykas tapo nuodėme; nes tauta ėjo garbinti priešais vieną jų, būtent iki Dano.</verse>
				<verse number="31">Ir jis padarė aukštumų namus ir paskyrė kunigus iš tautos prasčiausiųjų, kurie nebuvo iš Levio sūnų.</verse>
				<verse number="32">Ir aštuntojo mėnesio penkioliktąją to mėnesio dieną Jeroboamas įvedė šventę, panašią į tą šventę, kuri yra Judoje, ir jis aukojo ant aukuro. Taip jis darė Bet-Elyje, aukodamas veršiams, kuriuos buvo padaręs; ir jis pastatė Bet-Elyje kunigus aukštumų, kurias buvo padaręs.</verse>
				<verse number="33">Taigi penkioliktąją aštuntojo mėnesio dieną, tai yra to mėnesio, kurį jis buvo sumanęs savo širdyje, jis aukojo ant aukuro, kurį buvo padaręs Bet-Elyje; ir įvedė šventę Izraelio vaikams; ir jis aukojo ant aukuro ir degino smilkalus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Ir štai iš Judos į Bet-Elį atėjo Dievo vyras pagal VIEŠPATIES žodį; o Jeroboamas stovėjo prie aukuro, kad degintų smilkalus.</verse>
				<verse number="2">Ir jis šaukė prieš tą aukurą VIEŠPATIES žodžiu, ir tarė: „O aukure, aukure, taip sako VIEŠPATS: ‘Štai Dovydo namams gims vaikas, vardu Jozijas; ir jis aukos ant tavęs aukštumų kunigus, kurie degina ant tavęs smilkalus, ir žmonių kaulai bus sudeginti ant tavęs’“.</verse>
				<verse number="3">Ir tą pačią dieną jis davė ženklą, sakydamas: „Tai yra ženklas, kurį VIEŠPATS kalbėjo: ‘Štai aukuras suskils, ir išbyrės ant jo esantys pelenai“.</verse>
				<verse number="4">Ir įvyko, kai karalius Jeroboamas išgirdo Dievo vyro pasakymą, kuris šaukė prieš Bet-Elio aukurą, jis ištiesė ranką nuo aukuro, sakydamas: „Sučiupkite jį“. Ir jo ranka, kurią jis buvo prieš jį ištiesęs, nudžiūvo taip, kad jis negalėjo pritraukti jos atgal prie savęs.</verse>
				<verse number="5">Aukuras irgi suskilo, ir pelenai išbyrėjo iš aukuro pagal ženklą, kurį Dievo vyras davė pagal VIEŠPATIES žodį.</verse>
				<verse number="6">Ir karalius atsiliepdamas tarė Dievo vyrui: „Maldauk dabar VIEŠPATIES, savo Dievo, veido ir melskis už mane, kad mano ranka būtų man atstatyta“. Ir Dievo vyras maldavo VIEŠPATIES, ir karaliaus ranka buvo jam atstatyta ir pasidarė, kokia buvo anksčiau.</verse>
				<verse number="7">Ir karalius tarė Dievo vyrui: „Ateik su manimi į namus ir pasistiprink, aš tau duosiu atlyginimą“.</verse>
				<verse number="8">O Dievo vyras tarė karaliui: „Jei man duotum pusę savo namų, aš neįeičiau su tavimi nei nevalgyčiau duonos ir negerčiau vandens šitoje vietoje;</verse>
				<verse number="9">nes taip man buvo įsakyta VIEŠPATIES žodžiu, sakant: ‘Nevalgyk duonos nei negerk vandens, nei negrįžk tuo pačiu keliu, kuriuo atėjai’“.</verse>
				<verse number="10">Taip jis nuėjo kitu keliu ir negrįžo tuo keliu, kuriuo atėjo į Bet-Elį.</verse>
				<verse number="11">Na, o Bet-Elyje gyveno senas pranašas; ir atėję jo sūnūs jam papasakojo visus darbus, kuriuos tą dieną padarė Dievo vyras Bet-Elyje; taip pat žodžius, kuriuos jis kalbėjo karaliui, juos jie pasakė savo tėvui.</verse>
				<verse number="12">Ir jų tėvas jiems tarė: „Kuriuo keliu jis nuėjo?“ Nes jo sūnūs matė, kuriuo keliu nuėjo Dievo vyras, kuris buvo atėjęs iš Judos.</verse>
				<verse number="13">Ir jis tarė savo sūnums: „Pabalnokite man asilą“. Taigi jie pabalnojo jam asilą; ir jis jojo ant jo,</verse>
				<verse number="14">ir nuvyko paskui Dievo vyrą, ir rado jį sėdintį po ąžuolu; ir jis tarė jam: „Ar tu esi tas Dievo vyras, kuris atėjai iš Judos?“ Ir jis tarė: „Aš“.</verse>
				<verse number="15">Tada jis jam tarė: „Eik su manimi į namus ir užvalgyk duonos“.</verse>
				<verse number="16">O jis tarė: „Aš negaliu grįžti su tavimi nei įeiti su tavimi; ir nevalgysiu duonos nei negersiu vandens su tavimi šitoje vietoje;</verse>
				<verse number="17">nes man buvo pasakyta VIEŠPATIES žodžiu: ‘Tu ten nei duonos valgysi, nei vandens gersi, nei grįši, kad eitum tuo keliu, kuriuo atėjai’“.</verse>
				<verse number="18">Jis jam tarė: „Aš irgi esu pranašas, kaip ir tu; ir angelas man kalbėjo VIEŠPATIES žodžiu, sakydamas: ‘Atvesk jį atgal su savimi į savo namus, kad jis valgytų duonos ir gertų vandens’“. Bet šis jam melavo.</verse>
				<verse number="19">Taigi jis grįžo su juo, valgė duonos jo namuose ir gėrė vandens.</verse>
				<verse number="20">Ir jiems sėdint prie stalo atsitiko, kad VIEŠPATIES žodis atėjo tam pranašui, kuris buvo jį sugrąžinęs;</verse>
				<verse number="21">ir jis šaukė Dievo vyrui, kuris buvo atėjęs iš Judos, sakydamas: „Taip sako VIEŠPATS: ‘Kadangi tu nepaklusai VIEŠPATIES burnai ir nesilaikei to įsakymo, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau įsakė,</verse>
				<verse number="22">bet sugrįžai, valgei duonos ir gėrei vandens toje vietoje, apie kurią VIEŠPATS tau kalbėjo: ‘Nevalgyk duonos ir negerk vandens; tavo lavonas neįeis į tavo tėvų kapą’“.</verse>
				<verse number="23">Jam pavalgius duonos ir atsigėrus įvyko, kad jis pabalnojo asilą jam, tai yra tam pranašui, kurį buvo sugrąžinęs.</verse>
				<verse number="24">Ir jam nuėjus liūtas jį sutiko kelyje ir jį nužudė; ir jo lavonas buvo pamestas ant kelio, o asilas stovėjo šalia jo, liūtas irgi stovėjo šalia lavono.</verse>
				<verse number="25">Ir štai žmonės ėjo pro šalį ir pamatė lavoną, pamestą ant kelio, ir liūtą, stovintį šalia lavono; ir atėję jie tai papasakojo mieste, kuriame gyveno senasis pranašas.</verse>
				<verse number="26">Ir pranašas, kuris buvo jį sugrąžinęs nuo kelio, tai išgirdęs tarė: „Tai Dievo vyras, kuris buvo nepaklusnus VIEŠPATIES žodžiui; todėl VIEŠPATS jį atidavė liūtui, kuris jį sudraskė ir nužudė pagal VIEŠPATIES žodį, kurį jis jam kalbėjo“.</verse>
				<verse number="27">Ir jis kalbėjo savo sūnums, sakydamas: „Pabalnokite man asilą“. Ir jie pabalnojo.</verse>
				<verse number="28">Ir jis nuvyko ir rado jo lavoną, pamestą ant kelio, ir asilą bei liūtą, stovinčius šalia lavono; liūtas nebuvo to lavono suėdęs nei asilo sudraskęs.</verse>
				<verse number="29">Ir pranašas, pakėlęs Dievo vyro lavoną, uždėjo jį ant asilo ir pargabeno jį; ir senasis pranašas atėjo į miestą, kad jį apraudotų ir palaidotų.</verse>
				<verse number="30">Ir jis paguldė jo lavoną savo paties kape; ir jie apraudojo jį, sakydami: „Ak, mano broli!“</verse>
				<verse number="31">Ir įvyko, kad jį palaidojęs jis tarė savo sūnums, sakydamas: „Kai numirsiu, palaidokite mane kape, kuriame palaidotas tas Dievo vyras; šalia jo kaulų paguldykite mano kaulus;</verse>
				<verse number="32">nes tikrai įvyks tas pasakymas, kurį jis šaukė VIEŠPATIES žodžiu prieš tą aukurą Bet-Elyje ir prieš visus Samarijos miestuose esančius aukštumų namus“.</verse>
				<verse number="33">Po viso to dalyko Jeroboamas nesugrįžo nuo savo pikto kelio, bet vėl paskyrė aukštumų kunigų iš tautos prasčiausiųjų; kas norėdavo, tą jis įšventindavo, ir tas tapdavo vienu iš aukštumų kunigų.</verse>
				<verse number="34">Ir šitas dalykas tapo nuodėme Jeroboamo namams, kad jie būtų iškirsti ir išnaikinti nuo žemės paviršiaus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Tuo metu susirgo Jeroboamo sūnus Abija.</verse>
				<verse number="2">Ir Jeroboamas tarė savo žmonai: „Kelkis, meldžiu tave, persirenk, kad neatpažintų, jog tu esi Jeroboamo žmona; ir nueik į Šilojų; štai ten yra pranašas Ahija, kuris man sakė, kad aš turėsiu būti šitai tautai karaliumi.</verse>
				<verse number="3">Ir paimk su savimi dešimt kepalų, pyragaičių ir medaus ąsotį ir nueik pas jį; jis tau pasakys, kas atsitiks vaikui“.</verse>
				<verse number="4">Ir Jeroboamo žmona taip padarė, atsikėlė ir nuėjo į Šilojų, ir atėjo į Ahijos namus. Bet Ahija negalėjo matyti; nes jo akys buvo pastyrusios dėl senatvės.</verse>
				<verse number="5">Ir VIEŠPATS pasakė Ahijai: „Štai ateina Jeroboamo žmona teirautis tavęs apie savo sūnų; nes jis serga; taip ir taip jai kalbėk; nes kai ji įeis, įvyks, kad ji dėsis esanti kita moteris “.</verse>
				<verse number="6">Ir buvo, kai Ahija išgirdo jos kojų garsą, jai įeinant pro duris, jis tarė: „Įeik, Jeroboamo žmona; kodėl gi tu dediesi esanti kita? Nes aš pasiųstas pas tave su sunkia žinia.</verse>
				<verse number="7">Eik, sakyk Jeroboamui: ‘Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: Kadangi išaukštinau tave iš tautos tarpo ir paskyriau tave kunigaikščiu savo tautai Izraeliui,</verse>
				<verse number="8">ir atplėšiau karalystę nuo Dovydo namų ir ją tau daviau; tačiau tu nebuvai kaip mano tarnas Dovydas, kuris laikėsi mano įsakymų ir kuris sekė paskui mane visa savo širdimi, kad darytų tik tai, kas yra teisinga mano akyse;</verse>
				<verse number="9">bet darei pikta labiau už visus, kurie buvo pirma tavęs; nes nuėjęs tu pasidarei kitų dievų ir nulietų atvaizdų, kad kurstytum mano pyktį, ir mane numetei sau už nugaros;</verse>
				<verse number="10">todėl štai aš užleisiu nelaimę ant Jeroboamo namų ir iškirsiu iš Jeroboamo tą, kuris šlapinasi į sieną, ir tą, kuris užrakintas ir paliktas Izraelyje, ir pašalinsiu Jeroboamo namų likutį, kaip žmogus pašalina mėšlą, kol jo visai nebelieka.</verse>
				<verse number="11">Kas iš Jeroboamo mirs mieste, tą ės šunys; o kas mirs ant lauko, tą les dangaus skrajūnai; nes VIEŠPATS tai kalbėjo.</verse>
				<verse number="12">Taigi kelkis, eik į savo namus; ir tavo kojoms įžengus į miestą, vaikas mirs.</verse>
				<verse number="13">Ir visas Izraelis jį apraudos ir palaidos; nes tik jis iš Jeroboamo ateis į kapą, nes jame rasta šiek tiek gero VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui, Jeroboamo namuose.</verse>
				<verse number="14">Be to, VIEŠPATS sau pakels Izraeliui karalių, kuris iškirs Jeroboamo namus tą dieną; ir ką? Netgi dabar.</verse>
				<verse number="15">Nes VIEŠPATS ištiks Izraelį, kaip nendrė siūbuojama vandenyje, ir jis išraus Izraelį iš šitos geros šalies, kurią jis davė jų tėvams, ir juos išsklaidys anapus upės, kadangi jie padarė sau giraičių, kurstydami VIEŠPATIES pyktį.</verse>
				<verse number="16">Ir jis paliks Izraelį dėl nuodėmių Jeroboamo, kuris nusidėjo ir kuris skatino Izraelį nusidėti’“.</verse>
				<verse number="17">Ir pakilusi Jeroboamo žmona išėjo ir atėjo į Tircą; o jai atėjus prie durų slenksčio, vaikas mirė;</verse>
				<verse number="18">ir jie palaidojo jį; ir visas Izraelis jį apraudojo pagal VIEŠPATIES žodį, kurį jis kalbėjo per savo tarno pranašo Ahijos ranką.</verse>
				<verse number="19">O kiti Jeroboamo darbai, kaip jis kariavo ir kaip karaliavo, štai jie yra surašyti Izraelio karalių kronikų knygoje.</verse>
				<verse number="20">Ir dienų, kuriomis Jeroboamas karaliavo, buvo dvidešimt dveji metai; ir jis užmigo pas savo tėvus, o jo sūnus Nadabas karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="21">O Saliamono sūnus Rehoboamas karaliavo Judoje. Rehoboamas buvo keturiasdešimt vienerių metų, kai pradėjo karaliauti, ir karaliavo septyniolika metų Jeruzalėje, mieste, kurį VIEŠPATS išsirinko iš visų Izraelio genčių, kad ten padėtų savo vardą. O jo motinos vardas buvo Naama, amonietė.</verse>
				<verse number="22">Ir Juda darė pikta VIEŠPATIES akyse, ir jie sukėlė jam pavydą savo nuodėmėmis, kurias jie darė, labiau negu visa, ką buvo darę jų tėvai.</verse>
				<verse number="23">Nes jie taip pat statė sau aukštumas ir atvaizdus, ir giraites ant kiekvienos aukštos kalvos ir po kiekvienu žaliuojančiu medžiu.</verse>
				<verse number="24">Taip pat šalyje buvo ir sodomitų; ir jie darė pagal visas bjaurystes tų tautų, kurias VIEŠPATS išvarė Izraelio vaikų priešakyje.</verse>
				<verse number="25">Ir penktaisiais karaliaus Rehoboamo metais įvyko, kad Egipto karalius Šišakas atėjo aukštyn prieš Jeruzalę;</verse>
				<verse number="26">ir jis atėmė VIEŠPATIES namų lobius ir karaliaus namų lobius; jis viską pasiėmė; ir jis pasiėmė visus aukso skydus, kuriuos Saliamonas buvo padaręs.</verse>
				<verse number="27">Ir karalius Rehoboamas padarė jų vietoje varinius skydus ir pavedė juos į rankas sargybos vyriausiųjų, saugojusių karaliaus namų duris.</verse>
				<verse number="28">Ir buvo, kai karalius eidavo į VIEŠPATIES namus, sargyba juos nešdavo ir parnešdavo atgal į sargybos kambarį.</verse>
				<verse number="29">Na, o kiti Rehoboamo darbai ir visa, ką jis darė, argi jie nėra surašyti Judos karalių kronikų knygoje?</verse>
				<verse number="30">Ir karas tarp Rehoboamo ir Jeroboamo buvo per visas jų dienas.</verse>
				<verse number="31">Ir Rehoboamas užmigo pas savo tėvus ir buvo palaidotas pas savo tėvus Dovydo mieste. O jo motinos vardas buvo Naama, amonietė. O jo sūnus Abijamas karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Na, o aštuonioliktaisiais karaliaus Jeroboamo, Nebato sūnaus, metais Abijamas karaliavo Judai.</verse>
				<verse number="2">Trejus metus jis karaliavo Jeruzalėje. O jo motinos vardas buvo Maaka, Abišalomo duktė.</verse>
				<verse number="3">Ir jis vaikščiojo visose savo tėvo nuodėmėse, kurias jis darė pirma jo; ir jo širdis nebuvo tobula su VIEŠPAČIU, savo Dievu, kaip jo tėvo Dovydo širdis.</verse>
				<verse number="4">Tačiau dėl Dovydo VIEŠPATS, jo Dievas, jam davė žibintą Jeruzalėje, kad pastatytų karaliumi jo sūnų po jo ir įtvirtintų Jeruzalę;</verse>
				<verse number="5">kadangi Dovydas darė tai, kas buvo teisinga VIEŠPATIES akyse, ir nenukrypo nuo nieko, ką jis jam įsakė, per visas savo gyvenimo dienas, išskyrus hetito Ūrijo atvejį.</verse>
				<verse number="6">Ir karas tarp Rehoboamo ir Jeroboamo buvo per visas jo gyvenimo dienas.</verse>
				<verse number="7">Na, o kiti Abijamo darbai ir visa, ką jis darė, argi jie nėra užrašyti Judos karalių kronikų knygoje? Ir tarp Abijamo ir Jeroboamo buvo karas.</verse>
				<verse number="8">Ir Abijamas užmigo prie savo tėvų; ir jį palaidojo Dovydo mieste; o jo sūnus Asa karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="9">Ir dvidešimtaisiais Izraelio karaliaus Jeroboamo metais Asa karaliavo Judai.</verse>
				<verse number="10">Ir keturiasdešimt vienerius metus jis karaliavo Jeruzalėje. O jo motinos vardas buvo Maaka, Abišalomo duktė.</verse>
				<verse number="11">Ir Asa darė tai, kas buvo teisinga VIEŠPATIES akyse, kaip darė jo tėvas Dovydas.</verse>
				<verse number="12">Ir jis pašalino iš šalies sodomitus ir pašalino visus stabus, kuriuos buvo padarę jo tėvai.</verse>
				<verse number="13">Ir taip pat savo motiną Maaką jis pašalino, kad ji nebūtų karalienė, nes ji buvo padariusi stabą giraitėje; ir Asa sunaikino jos stabą ir jį sudegino prie Kidrono upelio.</verse>
				<verse number="14">Bet aukštumos nebuvo pašalintos; tačiau Asos širdis buvo tobula su VIEŠPAČIU per visas jo dienas.</verse>
				<verse number="15">Ir jis įnešė į VIEŠPATIES namus savo tėvo pašvęstus dalykus ir savo paties pašvęstus dalykus: sidabrą, auksą ir indus.</verse>
				<verse number="16">Ir karas tarp Asos ir Izraelio karaliaus Baašos buvo per visas jų dienas.</verse>
				<verse number="17">Ir Izraelio karalius Baaša ėjo aukštyn prieš Judą ir pastatė Ramą, kad niekam neleistų išeiti ar įeiti pas Judos karalių Asą.</verse>
				<verse number="18">Tada Asa paėmė visą sidabrą ir auksą, likusius VIEŠPATIES namų lobynuose bei karaliaus namų lobynuose, ir juos padavė į savo tarnų rankas; ir karalius Asa juos pasiuntė pas Ben-Hadadą, sūnų Tabrimono, sūnų Hezjono, Sirijos karaliaus, gyvenančio Damaske, sakydamas:</verse>
				<verse number="19">„Sąjunga yra tarp manęs ir tavęs, tarp mano tėvo ir tavo tėvo; štai tau siunčiu sidabro ir aukso dovaną; ateik ir sulaužyk savo sąjungą su Izraelio karaliumi Baaša, kad jis atsitrauktų nuo manęs“.</verse>
				<verse number="20">Taigi Ben-Hadadas paklausė karaliaus Asos ir pasiuntė savo turimų kariuomenių vadus prieš Izraelio miestus ir sumušė Ijoną, Daną, Abel-Bet-Maaką ir visą Kinerotą su visa Naftalio šalimi.</verse>
				<verse number="21">Ir įvyko, kad Baaša tai išgirdęs liovėsi statyti Ramą ir gyveno Tircoje.</verse>
				<verse number="22">Tada karalius Asa paskelbė po visą Judą; niekam nebuvo daroma išimčių; ir jie paėmė Ramos akmenis ir jos rąstus, kuriais Baaša statė; ir jais karalius Asa pastatė Benjamino Gebą bei Micpą.</verse>
				<verse number="23">Visi kiti Asos darbai, visa jo galybė, visa, ką jis padarė, ir jo pastatyti miestai, argi jie nėra užrašyti Judos karalių kronikų knygoje? Tačiau jo senatvėje jo kojos buvo nesveikos.</verse>
				<verse number="24">Ir Asa užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas prie savo tėvų savo tėvo Dovydo mieste; o jo sūnus Jehozapatas karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="25">O Jeroboamo sūnus Nadabas pradėjo karaliauti Izraeliui antraisiais Judos karaliaus Asos metais ir karaliavo Izraeliui dvejus metus.</verse>
				<verse number="26">Ir jis darė pikta VIEŠPATIES akyse ir vaikščiojo savo tėvo keliu bei jo nuodėmėje, kuria jis skatino Izraelį nusidėti.</verse>
				<verse number="27">Ir Ahijos sūnus Baaša iš Isacharo namų surengė prieš jį sąmokslą; ir Baaša jį sumušė Gibetone, priklausančiame filistinams; nes Nadabas ir visas Izraelis apgulė Gibetoną.</verse>
				<verse number="28">Būtent trečiaisiais Judos karaliaus Asos metais Baaša jį nužudė ir karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="29">Ir kai jis karaliavo, atsitiko kad jis išmušė visus Jeroboamo namus; jis nepaliko Jeroboamui nei vieno kvėpuojančio, kol juos sunaikino, pagal VIEŠPATIES pasakymą, kurį jis kalbėjo per savo tarną šilonietį Ahiją;</verse>
				<verse number="30">dėl Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis nusidėjo ir kuriomis jis skatino Izraelį nusidėti, savo kurstymu, kuriuo jis kurstė VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, pyktį.</verse>
				<verse number="31">Na, o kiti Nadabo darbai ir visa, ką jis darė, argi jie nėra surašyti Izraelio karalių kronikų knygoje?</verse>
				<verse number="32">Ir karas tarp Asos ir Izraelio karaliaus Baašos buvo per visas jų dienas.</verse>
				<verse number="33">Trečiaisiais Judos karaliaus Asos metais Ahijos sūnus Baaša pradėjo karaliauti visam Izraeliui Tircoje, ir karaliavo dvidešimt ketverius metus.</verse>
				<verse number="34">Ir jis darė pikta VIEŠPATIES akyse ir vaikščiojo Jeroboamo keliu ir jo nuodėmėje, kuria jis skatino Izraelį nusidėti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Tada VIEŠPATIES žodis atėjo Hananio sūnui Jehuvui prieš Baašą, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Kadangi tave išaukštinau iš dulkių ir padariau tave kunigaikščiu savo tautai Izraeliui; o tu vaikščiojai Jeroboamo keliu ir darei, kad mano tauta Izraelis nusidėtų, kad kurstytum mano pyktį jų nuodėmėmis;</verse>
				<verse number="3">štai aš atimsiu Baašos palikuonis bei jo namų palikuonis; ir padarysiu tavo namus kaip Nebato sūnaus Jeroboamo namus.</verse>
				<verse number="4">Kas iš Baašos mirs mieste, tą ės šunys; o kas iš jo mirs laukuose, tą les oro skrajūnai“.</verse>
				<verse number="5">Na, o kiti Baašos darbai, ką jis darė, ir jo galybė, argi jie nėra surašyti Izraelio karalių kronikų knygoje?</verse>
				<verse number="6">Taigi Baaša užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas Tircoje; o jo sūnus Ela karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="7">Taip pat per Hananio sūnaus, pranašo Jehuvo ranką, VIEŠPATIES žodis atėjo prieš Baašą ir prieš jo namus dėl viso to pikto, kurį jis darė VIEŠPATIES akyse, kurstydamas jo pyktį savo rankų darbais, būdamas kaip Jeroboamo namai; ir dėl to, kad jis jį nužudė.</verse>
				<verse number="8">Dvidešimt šeštaisiais Judos karaliaus Asos metais Baašos sūnus Ela pradėjo karaliauti Izraeliui Tircoje ir karaliavo dvejus metus.</verse>
				<verse number="9">Ir jo tarnas Zimris, pusės jo vežimų vadas, surengė prieš jį sąmokslą, kai jis buvo Tircoje, gerdamas iki nusigėrimo namuose Arcos, jo namų ūkvedžio, Tircoje.</verse>
				<verse number="10">Ir Zimris įėjo, jį sumušė ir nužudė jį dvidešimt septintais Judos karaliaus Asos metais ir karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="11">Ir įvyko, kad pradėjęs karaliauti, kai tik jis atsisėdo į jo sostą, jis išžudė visus Baašos namus; jis jam nepaliko nei vieno, kuris šlapinasi į sieną, nei jo giminaičių, nei jo draugų.</verse>
				<verse number="12">Taip Zimris sunaikino visus Baašos namus pagal VIEŠPATIES žodį, kurį jis kalbėjo prieš Baašą per pranašą Jehuvą,</verse>
				<verse number="13">dėl visų Baašos nuodėmių ir jo sūnaus Elos nuodėmių, kuriomis jie nusidėjo ir kuriomis jie skatino Izraelį nusidėti, kurstydami VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, pyktį savo tuštybėmis.</verse>
				<verse number="14">Na, o kiti Elos darbai ir visa, ką jis darė, argi jie nėra surašyti Izraelio karalių kronikų knygoje?</verse>
				<verse number="15">Dvidešimt septintaisiais Judos karaliaus Asos metais Zimris karaliavo septynias dienas Tircoje. Ir tauta stovyklavo prieš Gibetoną, priklausantį filistinams.</verse>
				<verse number="16">Ir stovyklaujanti tauta išgirdo sakant: „Zimris surengė sąmokslą ir taip pat užmušė karalių“; todėl tą dieną visas Izraelis stovykloje paskyrė kariuomenės vadą Omrį Izraelio karaliumi.</verse>
				<verse number="17">Ir Omris ir su juo visas Izraelis ėjo aukštyn iš Gibetono ir jie apgulė Tircą.</verse>
				<verse number="18">Ir įvyko, kad Zimris matydamas, jog miestas paimtas, įėjo į karaliaus namų rūmus ir, padegęs ugnimi viršum savęs karaliaus namus, mirė</verse>
				<verse number="19">dėl savo nuodėmių, kuriomis nusidėjo, darydamas pikta VIEŠPATIES akyse, vaikščiodamas Jeroboamo keliu ir jo nuodėmėje, kurią jis darė, skatindamas Izraelį nusidėti.</verse>
				<verse number="20">Na, o kiti Zimrio darbai ir jo išdavystė, kurią jis įvykdė, argi jie nėra surašyti Izraelio karalių kronikų knygoje?</verse>
				<verse number="21">Tada Izraelio tauta pasidalijo į dvi dalis: pusė tautos sekė Ginato sūnumi Tibniu, kad padarytų jį karaliumi; o kita pusė sekė Omriu.</verse>
				<verse number="22">Bet tauta, sekusi paskui Omrį, nugalėjo tautą, sekusią paskui Ginato sūnų Tibnį; taigi Tibnis mirė, o Omris karaliavo.</verse>
				<verse number="23">Trisdešimt pirmaisiais Judos karaliaus Asos metais Omris pradėjo karaliauti Izraeliui ir karaliavo dvylika metų; Tircoje jis karaliavo šešerius metus.</verse>
				<verse number="24">Ir jis nupirko iš Šemerio Samarijos kalvą už du talentus sidabro, pastatė ant kalvos, ir jo pastatytą miestą praminė Samarijos, kalvos savininko Šemerio vardu.</verse>
				<verse number="25">Bet Omris darė pikta VIEŠPATIES akyse ir elgėsi blogiau už visus buvusius prieš jį.</verse>
				<verse number="26">Nes jis vaikščiojo visu Nebato sūnaus Jeroboamo keliu ir jo nuodėmėje, kuria jis skatino Izraelį nusidėti, kad kurstytų VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, pyktį savo tuštybėmis.</verse>
				<verse number="27">Na, o kiti Omrio darbai, kuriuos jis darė, ir jo galybė, kurią jis parodė, argi jie nėra užrašyti Izraelio karalių kronikų knygoje?</verse>
				<verse number="28">Taigi Omris užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas Samarijoje; o jo sūnus Ahabas karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="29">Ir trisdešimt aštuntaisiais Judos karaliaus Asos metais Omrio sūnus Ahabas pradėjo karaliauti Izraeliui; ir Omrio sūnus Ahabas karaliavo Izraeliui Samarijoje dvidešimt dvejus metus.</verse>
				<verse number="30">Ir Omrio sūnus Ahabas darė pikta VIEŠPATIES akyse labiau už visus buvusius prieš jį.</verse>
				<verse number="31">Ir tarsi jam būtų nedidelis dalykas vaikščioti Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmėse, įvyko tai, kad jis ėmė į žmonas sidoniečių karaliaus Etbaalo dukterį Jezabelę ir nuėjęs tarnavo Baalui, ir jį garbino.</verse>
				<verse number="32">Ir jis pastatė aukurą Baalui Baalo namuose, kuriuos buvo pastatęs Samarijoje.</verse>
				<verse number="33">Ir Ahabas įrengė giraitę; ir, kad sukurstytų VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, pyktį, Ahabas darė daugiau negu visi prieš jį buvę Izraelio karaliai.</verse>
				<verse number="34">Jo dienomis bet-elietis Hielis pastatė Jerichą; jis padėjo jo pamatus ant savo pirmagimio Abiramo ir įstatė jo vartus ant savo jauniausiojo sūnaus Segubo, pagal VIEŠPATIES žodį, kurį jis kalbėjo per Nūno sūnų Jozuę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Ir tišbietis Elijas, iš Gileado gyventojų, tarė Ahabui: „ Kaip gyvas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kurio akivaizdoje stoviu, nebus per šituos metus nei rasos, nei lietaus, bet tik pagal mano žodį“.</verse>
				<verse number="2">Ir jam atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="3">„Eik iš čia, pasisuk į rytus ir pasislėpk prie Kerito upelio, esančio prieš Jordaną.</verse>
				<verse number="4">Ir bus, kad gersi iš upelio; o varnams įsakiau ten maitinti tave“.</verse>
				<verse number="5">Taigi jis nuėjo ir padarė pagal VIEŠPATIES žodį; nes jis nuėjo ir apsigyveno prie Kerito upelio, esančio prieš Jordaną.</verse>
				<verse number="6">O varnai jam atnešdavo duonos bei mėsos ryte ir duonos bei mėsos vakare; ir jis atsigerdavo iš upelio.</verse>
				<verse number="7">Ir po kurio laiko atsitiko, kad upelis išdžiūvo, nes nebuvo lietaus šalyje.</verse>
				<verse number="8">Ir jam atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="9">„Kelkis, eik į Sareptą, priklausančią Sidonui, ir ten apsigyvenk; štai aš ten įsakiau našlei pramaitinti tave“.</verse>
				<verse number="10">Taigi atsikėlęs jis nuėjo į Sareptą. Ir jam atėjus prie miesto vartų, štai ten buvo našlė, renkanti pagalius; ir jis sušuko jai ir tarė: „Atnešk man, meldžiu tave, truputį vandens inde, kad atsigerčiau“.</verse>
				<verse number="11">Ir jai einant jo atnešti, jis jai šūktelėjo ir tarė: „Atnešk man, meldžiu tave, duonos kąsnį savo rankoje“.</verse>
				<verse number="12">Ir ji tarė: „ Kaip gyvas VIEŠPATS, tavo Dievas, aš neturiu pyrago, tik saują miltų statinėje ir truputį aliejaus ąsotyje; ir štai aš pasirenku pora pagalių, kad parėjusi tai paruoščiau sau ir savo sūnui, kad tai suvalgytume ir mirtume“.</verse>
				<verse number="13">O Elijas jai tarė: „Nebijok; eik ir padaryk, kaip kalbėjai; bet man pirma padaryk iš to mažą pyragėlį ir man atnešk, o po to padaryk sau ir savo sūnui.</verse>
				<verse number="14">Nes taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Miltų statinė neišseks ir aliejaus ąsotis neištuštės iki tos dienos, kai VIEŠPATS pasiųs lietų į žemę“.</verse>
				<verse number="15">Ir nuėjusi ji padarė pagal Elijo pasakymą; ir ji, ir jis, ir jos namai valgė daug dienų.</verse>
				<verse number="16">Ir miltų statinė neišseko, ir aliejaus ąsotis neištuštėjo pagal VIEŠPATIES žodį, kurį jis kalbėjo per Eliją.</verse>
				<verse number="17">O po tų dalykų atsitiko, kad susirgo tos moters, namų šeimininkės, sūnus; ir jo liga buvo tokia sunki, kad jame nebeliko kvapo.</verse>
				<verse number="18">Ir ji tarė Elijui: „Kas man darbo su tavimi, o Dievo vyre? Ar tu atėjai pas mane, kad mano nuodėmes primintum ir mano sūnų nužudytum?“</verse>
				<verse number="19">O jis jai tarė: „Duok man savo sūnų“. Ir jį paėmęs iš jos glėbio, jis užnešė jį į palėpę, kurioje jis gyveno, ir paguldė jį ant savo patalo.</verse>
				<verse number="20">Ir šaukdamasis VIEŠPATIES jis tarė: „O VIEŠPATIE, mano Dieve, argi ir tai našlei, pas kurią laikinai apsigyvenau, tu atnešei pikta, nužudydamas jos sūnų?“</verse>
				<verse number="21">Ir jis tris kartus išsitiesė viršum vaiko ir šaukdamasis VIEŠPATIES, tarė: „O VIEŠPATIE, mano Dieve, meldžiu tave, tesugrįžta šito vaiko siela į jį“.</verse>
				<verse number="22">Ir VIEŠPATS išklausė Elijo maldą; ir vaiko siela į jį sugrįžo, ir jis atgijo.</verse>
				<verse number="23">Ir Elijas paėmęs tą vaiką nunešė jį žemyn iš kambario į namus ir atidavė jį jo motinai; ir Elijas tarė: „Žiūrėk, tavo sūnus gyvas“.</verse>
				<verse number="24">Ir ta moteris tarė Elijui: „Dabar iš to žinau, kad tu esi Dievo vyras ir kad VIEŠPATIES žodis tavo burnoje yra tiesa“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Ir po daugelio dienų įvyko, kad trečiaisiais metais Elijui atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas: „Eik, pasirodyk Ahabui; aš siųsiu lietų į žemę“.</verse>
				<verse number="2">Ir Elijas ėjo pasirodyti Ahabui. O Samarijoje buvo smarkus badas.</verse>
				<verse number="3">Ir Ahabas pašaukė Obadiją, jo namų valdytoją (na, o Obadijas labai bijojo VIEŠPATIES;</verse>
				<verse number="4">nes Jezabelei iškertant VIEŠPATIES pranašus, Obadijas paėmė šimtą pranašų ir juos paslėpė po penkiasdešimt oloje, ir juos maitino duona bei vandeniu).</verse>
				<verse number="5">Ir Ahabas tarė Obadijui: „Eik per šalį prie visų vandens šaltinių ir visų upelių; gal rasime žolės, kad išlaikytume gyvus žirgus bei mulus, kad neprarastume visų gyvulių“.</verse>
				<verse number="6">Taigi jie pasidalijo tarpusavyje šalį, kad ją pereitų: Ahabas ėjo atskirai vienu keliu, o Obadijas ėjo atskirai kitu keliu.</verse>
				<verse number="7">Ir Obadijui esant kelyje, štai jį pasitiko Elijas; ir jį atpažinęs jis parpuolė veidu žemyn ir tarė: „Ar tai tu esi tas, mano viešpats Elijas?“</verse>
				<verse number="8">O jis jam atsakė: „Aš; eik, sakyk savo viešpačiui: ‘Štai Elijas yra čia ’“.</verse>
				<verse number="9">Ir jis tarė: „Kuo nusidėjau, kad nori atiduoti savo tarną į Ahabo rankas, kad mane nužudytų?</verse>
				<verse number="10">Kaip gyvas VIEŠPATS, tavo Dievas, nėra tautos ar karalystės, kur mano viešpats nebūtų siuntęs tavęs ieškoti; o kai sakė: ‘ Jo čia nėra’, jis prisaikdindavo tą karalystę ir tautą, kad tavęs nerado.</verse>
				<verse number="11">O dabar tu sakai: ‘Eik, sakyk savo viešpačiui: Štai Elijas yra čia ’.</verse>
				<verse number="12">Ir vos tik man nuo tavęs nuėjus, atsitiks, kad VIEŠPATIES Dvasia tave nuneš, kur aš nežinau; o man atėjus pranešti Ahabui ir jam tavęs neradus, jis užmuš mane; bet aš, tavo tarnas, bijau VIEŠPATIES nuo pat savo jaunystės.</verse>
				<verse number="13">Argi nebuvo pranešta mano viešpačiui, ką padariau, Jezabelei žudant VIEŠPATIES pranašus, kaip aš paslėpiau šimtą vyrų iš VIEŠPATIES pranašų, po penkiasdešimt oloje, ir juos maitinau duona bei vandeniu?</verse>
				<verse number="14">O dabar tu sakai: ‘Eik, sakyk savo viešpačiui: Štai Elijas yra čia ’; jis mane užmuš“.</verse>
				<verse number="15">Ir Elijas tarė: „ Kaip gyvas kariuomenių VIEŠPATS, kurio akivaizdoje stoviu, tikrai šiandien jam pasirodysiu“.</verse>
				<verse number="16">Taigi Obadijas nuėjo Ahabo pasitikti ir jam pranešė; ir Ahabas ėjo Elijo pasitikti.</verse>
				<verse number="17">Ir įvyko, kad Ahabas pamatęs Eliją jam tarė: „Ar tai tu, kuris drumsti Izraelį?“</verse>
				<verse number="18">O jis atsakė: „Ne aš drumsčiau Izraelį; bet tu ir tavo tėvo namai tuo, kad palikote VIEŠPATIES įsakymus, ir tu nuėjai paskui Baalus.</verse>
				<verse number="19">Taigi dabar pasiuntęs surink visą Izraelį pas mane ant Karmelio kalno ir keturis šimtus penkiasdešimt Baalo pranašų, ir keturis šimtus giraičių pranašų, valgančių prie Jezabelės stalo“.</verse>
				<verse number="20">Taigi Ahabas siuntė pas visus Izraelio vaikus ir surinko pranašus ant Karmelio kalno.</verse>
				<verse number="21">Ir priėjęs prie visos tautos, Elijas tarė: „Kaip ilgai šlubuosite tarp dviejų pažiūrų? Jei VIEŠPATS yra Dievas, sekite paskui jį; bet jei Baalas, tada sekite paskui jį“. Ir tauta jam neatsakė nei žodžio.</verse>
				<verse number="22">Tada Elijas tarė tautai: „Aš vienas išlikau VIEŠPATIES pranašas; bet Baalo pranašų yra keturi šimtai penkiasdešimt vyrų.</verse>
				<verse number="23">Taigi tegul mums duoda du jaučius; ir tegul jie pasirenka vieną jautį, supjausto jį į gabalus ir tepadeda jį ant malkų, bet tegul nepakuria po juo ugnies; ir aš paruošiu kitą jautį, uždėsiu jį ant malkų, bet nepakursiu po juo ugnies;</verse>
				<verse number="24">ir jūs šaukitės savo dievų vardo, o aš šauksiuosi VIEŠPATIES vardo; ir tas Dievas, kuris atsakys ugnimi, tas tebus Dievas“. Ir visa tauta atsakydama tarė: „Gerai pasakyta“.</verse>
				<verse number="25">Ir Elijas tarė Baalo pranašams: „Išsirinkite sau vieną jautį ir jį paruoškite pirma; nes jūsų yra daug; ir šaukitės savo dievų vardo, bet nepakurkite po juo ugnies“.</verse>
				<verse number="26">Ir paėmę jautį, kuris jiems buvo duotas, ir jį paruošę, jie šaukėsi Baalo vardo nuo ryto iki vidudienio, sakydami: „O Baalai, išgirsk mus“. Bet nebuvo balso nei atsakančiojo. Ir jie šokinėjo ant padaryto aukuro.</verse>
				<verse number="27">Ir vidudienį įvyko, kad Elijas, tyčiodamasis iš jų, tarė: „Šaukite garsiai; juk jis dievas; gal jis kalbasi ar užsiėmęs, ar kelionėje, arba gal jis miega ir turi būti pažadintas“.</verse>
				<verse number="28">Ir jie garsiai šaukė ir pagal savo būdą pjaustė save peiliais ir lancetais, kol kraujas ištryško ant jų.</verse>
				<verse number="29">Ir įvyko, kad praėjus vidudieniui ir jiems pranašavus iki vakarinės aukos aukojimo meto, nebuvo nei balso, nei atsakančiojo, nei atkreipiančio dėmesį.</verse>
				<verse number="30">Ir Elijas tarė visai tautai: „Ateikite prie manęs“. Ir visa tauta priartėjo prie jo. Ir jis sutaisė VIEŠPATIES aukurą, kuris buvo sudaužytas.</verse>
				<verse number="31">Ir Elijas paėmė dvylika akmenų, pagal skaičių genčių sūnų Jokūbo, kuriam atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas: „Tavo vardas bus Izraelis“;</verse>
				<verse number="32">ir jis pastatė iš jų akmenų aukurą VIEŠPATIES vardu; ir padarė aplink tą aukurą apkasą tokio dydžio, į kurį tilptų du saikai sėklos.</verse>
				<verse number="33">Ir išklojęs malkas, jis supjaustė jautį į gabalus ir uždėjo jį ant malkų, ir tarė: „Pripildykite keturias statines vandens ir užpilkite tai ant deginamosios aukos ir ant malkų“.</verse>
				<verse number="34">Ir jis tarė: „Padarykite tai antrą kartą“. Ir jie tai padarė antrą kartą. Ir jis tarė: „Darykite tai trečią kartą“. Ir jie tai padarė trečią kartą.</verse>
				<verse number="35">Ir vanduo tekėjo aplinkui aukurą; jis ir apkasą pripildė vandeniu.</verse>
				<verse number="36">Ir įvyko, kad vakarinės aukos aukojimo metu pranašas Elijas prisiartino ir tarė: „VIEŠPATIE, Abraomo, Izaoko ir Izraelio Dieve, tebūna šią dieną žinoma, kad tu esi Dievas Izraelyje ir kad aš esu tavo tarnas, ir kad tavo žodžiu padariau visus šiuos dalykus.</verse>
				<verse number="37">Išgirsk mane, o VIEŠPATIE, išgirsk mane, kad šita tauta žinotų, kad tu esi VIEŠPATS Dievas ir kad tu vėl atgręžei jų širdis“.</verse>
				<verse number="38">Tada nukrito VIEŠPATIES ugnis ir prarijo deginamąją auką ir malkas, ir akmenis, ir dulkes, ir sulaižė apkase buvusį vandenį.</verse>
				<verse number="39">Ir visa tauta tai pamačiusi parpuolė veidais žemyn; ir jie tarė: „VIEŠPATS, jis yra Dievas; VIEŠPATS, jis yra Dievas“.</verse>
				<verse number="40">Ir Elijas jiems tarė: „Sučiupkite Baalo pranašus; nei vienas iš jų tenepabėga“. Ir jie sučiupo juos; o Elijas juos nuvedė žemyn prie Kišono upelio ir ten juos nužudė.</verse>
				<verse number="41">Ir Elijas tarė Ahabui: „Eik aukštyn, valgyk ir gerk; nes girdėti lietaus gausybė“.</verse>
				<verse number="42">Taip Ahabas nuėjo aukštyn valgyti ir gerti. O Elijas nuėjo aukštyn į Karmelio viršūnę; ir nusilenkė prie žemės ir padėjo veidą tarp kelių,</verse>
				<verse number="43">ir tarė savo tarnui: „Eik dabar aukštyn, pažiūrėk jūros link“. Ir jis užlipęs ir pažiūrėjęs tarė: „Nieko nėra“. O jis tarė: „Vėl eik septynis kartus“.</verse>
				<verse number="44">O įvyko, kad septintąjį kartą jis tarė: „Štai debesėlis kaip žmogaus delnas kyla nuo jūros“. Ir jis tarė: „Eik aukštyn, sakyk Ahabui: ‘Pakinkyk savo vežimą ir leiskis žemyn, kad lietus tavęs nesulaikytų’“.</verse>
				<verse number="45">O tuo tarpu įvyko, kad dangus buvo juodas nuo debesų ir vėjo, ir buvo smarkus lietus. Ir Ahabas važiuodamas vyko į Jezreelį.</verse>
				<verse number="46">Ir VIEŠPATIES ranka buvo ant Elijo; ir jis susijuosė strėnas ir bėgo Ahabo priekyje link Jezreelio įėjimo.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="12">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Ahabui mirus, Moabas sukilo prieš Izraelį.</verse>
				<verse number="2">Ir nukrito Ahazijas pro Samarijoje esančio savo aukštutinio kambario groteles ir susirgo; ir jis siuntė pasiuntinius ir jiems tarė: „Eikite, pasiklauskite Ekrono dievo Baal-Zebubo, ar aš pasveiksiu iš šitos ligos“.</verse>
				<verse number="3">Bet VIEŠPATIES angelas pasakė tišbiečiui Elijui: „Kelkis, eik aukštyn pasitikti Samarijos karaliaus pasiuntinių ir jiems kalbėk: ‘Ar ne dėl to, kad nėra Dievo Izraelyje, kad jūs einate klaustis Ekrono dievo Baal-Zebubo?’</verse>
				<verse number="4">Todėl dabar taip sako VIEŠPATS: ‘Iš to patalo, į kurį įlipai, neišlipsi, bet tikrai mirsi’“. Ir Elijas nuėjo.</verse>
				<verse number="5">O pasiuntiniams pas jį sugrįžus, jis jiems tarė: „Kodėl dabar sugrįžote?“</verse>
				<verse number="6">O jie jam tarė: „ Vienas vyras atėjo aukštyn mūsų pasitikti ir mums tarė: ‘Eikite, grįžkite pas karalių, kuris jus siuntė, ir jam kalbėkite: „Taip sako VIEŠPATS: Ar ne dėl to, kad nėra Dievo Izraelyje, kad tu siunti klaustis Ekrono dievo Baal-Zebubo? Todėl iš to patalo, į kurį įlipai, neišlipsi, bet tikrai mirsi’“.</verse>
				<verse number="7">Ir jis jiems tarė: „Kas tai buvo per vyras, kuris atėjo aukštyn jūsų pasitikti ir jums pasakė šituos žodžius?“</verse>
				<verse number="8">Ir jie jam atsakė: „ Jis buvo gauruotas vyras ir susijuosęs strėnas odiniu diržu“. Ir jis tarė: „Tai tišbietis Elijas“.</verse>
				<verse number="9">Tada karalius pasiuntė pas jį penkiasdešimties vadą su jo penkiomis dešimtimis. Ir jis ėjo aukštyn pas jį; ir štai jis sėdėjo ant kalvos viršūnės. Ir jis kalbėjo jam: „Dievo vyre, karalius pasakė: ‘Lipk žemyn’“.</verse>
				<verse number="10">O Elijas, atsakydamas kalbėjo penkiasdešimtininkui: „Jei aš Dievo vyras, tuomet ugnis tenusileidžia iš dangaus ir praryja tave bei tavo penkias dešimtis“. Ir nusileido iš dangaus ugnis ir prarijo jį bei jo penkias dešimtis.</verse>
				<verse number="11">Jis vėl siuntė pas jį ir kitą penkiasdešimtininką su jo penkiomis dešimtimis. Ir jis atsakydamas jam tarė: „O Dievo vyre, taip sakė karalius: ‘Skubiai lipk žemyn’“.</verse>
				<verse number="12">O Elijas atsakydamas jiems kalbėjo: „Jei aš Dievo vyras, tenusileidžia iš dangaus ugnis ir praryja tave bei tavo penkias dešimtis“. Ir Dievo ugnis nusileido iš dangaus ir prarijo jį bei jo penkias dešimtis.</verse>
				<verse number="13">Ir jis vėl siuntė trečios penkiasdešimties vadą su jo penkiomis dešimtimis. Ir trečiasis penkiasdešimtininkas, užlipęs aukštyn ir atėjęs, parkrito ant kelių prieš Eliją ir jo maldaudamas jam kalbėjo: „O Dievo vyre, meldžiu tave, tebūna brangi tavo akyse mano gyvybė ir šitų tavo penkiasdešimties tarnų gyvybė.</verse>
				<verse number="14">Štai nusileido iš dangaus ugnis ir sudegino du vadus pirmųjų penkiasdešimčių su jų penkiasdešimtimis; todėl tebūna dabar brangi mano gyvybė tavo akyse“.</verse>
				<verse number="15">Ir VIEŠPATIES angelas tarė Elijui: „Eik su juo žemyn; nebijok jo“. Ir atsikėlęs jis ėjo su juo žemyn pas karalių.</verse>
				<verse number="16">Ir jis jam kalbėjo: „Taip sako VIEŠPATS: ‘Kadangi siuntei pasiuntinius Ekrono dievo Baal-Zebubo pasiklausti (ar ne dėl to, kad Izraelyje nėra Dievo, kad jo žodžio būtų galima pasiklausti?), todėl neišlipsi iš to patalo, į kurį įlipai, bet tikrai mirsi’“.</verse>
				<verse number="17">Taip jis mirė pagal VIEŠPATIES žodį, kurį Elijas kalbėjo. O Jehoramas karaliavo jo vietoje antraisiais Judos karaliaus Jehozapato sūnaus Jehoramo metais; nes jis neturėjo sūnaus.</verse>
				<verse number="18">Na, o kiti Ahazijo darbai, kuriuos jis darė, argi jie nėra surašyti Izraelio karalių kronikų knygoje?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Ir įvyko, kai VIEŠPATS ketino viesulu paimti Eliją į dangų, Elijas su Eliša ėjo iš Gilgalo.</verse>
				<verse number="2">Ir Elijas tarė Elišai: „Pasilik čia, meldžiu tave; nes VIEŠPATS mane siuntė į Bet-Elį“. O Eliša jam tarė: „ Kaip VIEŠPATS gyvas ir kaip gyva tavo siela, aš tavęs nepaliksiu“. Taip jie ėjo žemyn į Bet-Elį.</verse>
				<verse number="3">Ir pranašų sūnūs, kurie buvo Bet-Elyje, išėję pas Elišą jam tarė: „Ar žinai, kad šiandien VIEŠPATS paims tavo valdovą nuo tavo galvos?“ Ir jis tarė: „Taip, žinau; tylėkite“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Ir Elijas jam tarė: „Eliša, pasilik čia, meldžiu tave; nes VIEŠPATS mane pasiuntė į Jerichą“. O jis tarė: „Kaip VIEŠPATS gyvas ir kaip gyva tavo siela, aš tavęs nepaliksiu“. Taip jie atėjo į Jerichą.</verse>
				<verse number="2">Ir Jeriche esantys pranašų sūnūs atėjo pas Elišą ir jam tarė: „Ar žinai, kad šiandien VIEŠPATS paims tavo valdovą nuo tavo galvos?“ O jis atsakė: „Taip, žinau; tylėkite“.</verse>
				<verse number="3">Ir Elijas jam tarė: „Pasilik čia, meldžiu tave; nes VIEŠPATS mane pasiuntė į Jordaną“. O jis tarė: „Kaip VIEŠPATS gyvas ir kaip gyva tavo siela, aš tavęs nepaliksiu“. Ir juodu ėjo toliau.</verse>
				<verse number="4">Ir penkiasdešimt vyrų iš pranašų sūnų ėjo ir sustojo iš tolo pažiūrėti; o juodu stovėjo prie Jordano.</verse>
				<verse number="5">O Elijas paėmęs savo mantiją, suvyniojo ją ir sudavė į vandenis, ir jie persiskyrė į vieną ir į kitą pusę, kad juodu perėjo sausa žeme.</verse>
				<verse number="6">Ir įvyko, kad jiems perėjus, Elijas tarė Elišai: „Prašyk, ką turėčiau tau padaryti prieš tai, kai būsiu paimtas nuo tavęs“. Ir Eliša tarė: „Meldžiu tave, tebūna ant manęs dviguba tavo dvasios dalis“.</verse>
				<verse number="7">Ir jis tarė: „Prašai sunkaus dalyko; tačiau, jei matysi mane, kai aš būsiu paimtas nuo tavęs, tau taip bus; o jei ne, nebus“.</verse>
				<verse number="8">Ir atsitiko, kad jiems vis dar einant toliau ir besikalbant, štai pasirodė ugninis vežimas bei ugniniai žirgai ir juodu perskyrė; ir Elijas pakilo viesulu į dangų.</verse>
				<verse number="9">Ir Eliša tai matė ir šaukė: „Mano tėve, mano tėve, Izraelio vežimas ir jo raiteliai!“ Ir jis daugiau jo nebematė; ir nutvėręs savo drabužius, jis juos perplėšė į dvi dalis.</verse>
				<verse number="10">Taip pat jis pakėlė Elijo mantiją, kuri buvo nuo jo nukritusi, ir sugrįžęs atsistojo ant Jordano kranto.</verse>
				<verse number="11">Ir paėmęs Elijo mantiją, kuri buvo nuo jo nukritusi, jis sudavė į vandenis ir tarė: „Kur yra VIEŠPATS, Elijo Dievas?“ Ir jam sudavus į vandenis, jie persiskyrė į vieną ir į kitą pusę; ir Eliša perėjo.</verse>
				<verse number="12">O kai pranašų sūnūs, kurie buvo pažiūrėti Jeriche, jį pamatė, jie tarė: „Elijo dvasia ilsisi ant Elišos“. Ir atėję jo pasitikti, jie nusilenkė prieš jį iki žemės.</verse>
				<verse number="13">Ir jie tarė jam: „Štai su tavo tarnais yra penkiasdešimt stiprių vyrų; leisk jiems, meldžiame tave, eiti ir ieškoti tavo valdovo; gal VIEŠPATIES Dvasia yra jį pakėlusi ir numetusi ant kokio kalno ar į kokį slėnį“. O jis tarė: „Nesiųskite“.</verse>
				<verse number="14">Ir jie primygtinai prašė, kol jis susidrovėjęs tarė: „Siųskite“. Taigi jie išsiuntė penkiasdešimt vyrų; ir jie ieškojo tris dienas, bet jo nerado.</verse>
				<verse number="15">Ir jiems sugrįžus pas jį (nes jis buvo pasilikęs Jeriche), jis jiems tarė: „Argi jums nesakiau: ‘Neikite’?“</verse>
				<verse number="16">Ir miesto žmonės tarė Elišai: „Štai meldžiu tave, šio miesto padėtis gera, kaip mano viešpats mato; bet vanduo nieko vertas ir dirva nevaisinga“.</verse>
				<verse number="17">Ir jis tarė: „Atneškite man naują ąsotį ir įberkite į jį druskos“. Ir jie jam atnešė.</verse>
				<verse number="18">Ir išėjęs prie vandenų šaltinio ir įmetęs ten druskos, jis tarė: „Taip sako VIEŠPATS: ‘Aš išgydžiau šituos vandenis; nebebus nuo šiol mirties ar nevaisingos žemės ’“.</verse>
				<verse number="19">Taip vandenys buvo išgydyti iki šios dienos pagal Elišos pasakymą, kurį jis kalbėjo.</verse>
				<verse number="20">Ir iš ten jis ėjo aukštyn į Bet-Elį; ir jam einant keliu aukštyn, maži vaikai išėjo iš miesto ir tyčiojosi iš jo, ir jam sakė: „Eik aukštyn, plikagalvi; eik aukštyn, plikagalvi!“</verse>
				<verse number="21">Ir atsigręžęs ir į juos pažiūrėjęs, jis juos prakeikė VIEŠPATIES vardu. Ir dvi meškos išėjo iš miško ir sudraskė iš jų keturiasdešimt du vaikus.</verse>
				<verse number="22">Ir iš ten jis ėjo į Karmelio kalną, o iš ten sugrįžo į Samariją.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Na, o Ahabo sūnus Jehoramas pradėjo karaliauti Izraeliui Samarijoje aštuonioliktaisiais Judos karaliaus Jehozapato metais ir karaliavo dvylika metų.</verse>
				<verse number="2">Ir jis darė pikta VIEŠPATIES akyse; bet ne taip, kaip jo tėvas ir kaip jo motina; nes jis pašalino Baalo atvaizdą, kurį buvo padaręs jo tėvas.</verse>
				<verse number="3">Tačiau jis prilipo prie nuodėmių Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris skatino Izraelį nusidėti; jis neatsitraukė nuo jų.</verse>
				<verse number="4">O Moabo karalius Meša buvo avių augintojas ir duodavo Izraelio karaliui šimtą tūkstančių avinėlių ir šimtą tūkstančių avinų su vilna.</verse>
				<verse number="5">Bet įvyko, kad Ahabui mirus, Moabo karalius sukilo prieš Izraelio karalių.</verse>
				<verse number="6">Ir tuo pačiu metu karalius Jehoramas išėjo iš Samarijos ir suskaičiavo visą Izraelį.</verse>
				<verse number="7">Ir jis ėjo ir pasiuntė Judos karaliui Jehozapatui, sakydamas: „Moabo karalius sukilo prieš mane; ar eisi su manimi į mūšį prieš Moabą?“ Ir jis tarė: „Eisiu aukštyn; aš esu kaip ir tu; mano tauta kaip tavo tauta ir mano žirgai kaip tavo žirgai“.</verse>
				<verse number="8">Ir jis tarė: „Kuriuo keliu eisime aukštyn?“ O jis atsakė: „Keliu per Edomo dykumą“.</verse>
				<verse number="9">Taip Izraelio karalius, Judos karalius ir Edomo karalius nuėjo; ir jie ėjo aplink septynių dienų kelionę; ir nebuvo vandens kariuomenei ir galvijams, einantiems paskui juos.</verse>
				<verse number="10">Ir Izraelio karalius tarė: „Vargas! VIEŠPATS sukvietė šituos tris karalius, kad juos atiduotų į Moabo rankas!“</verse>
				<verse number="11">Bet Jehozapatas tarė: „Ar čia nėra VIEŠPATIES pranašo, kad galėtume per jį pasiklausti VIEŠPATIES?“ Ir vienas iš Izraelio karaliaus tarnų atsiliepdamas tarė: „Čia yra Šafato sūnus Eliša, kuris pildavo vandenį Elijui ant rankų“.</verse>
				<verse number="12">Ir Jehozapatas tarė: „VIEŠPATIES žodis yra su juo“. Taigi Izraelio karalius, Jehozapatas ir Edomo karalius nuėjo žemyn pas jį.</verse>
				<verse number="13">Ir Eliša tarė Izraelio karaliui: „Kas man darbo su tavimi? Eik pas savo tėvo pranašus ir pas savo motinos pranašus“. O Izraelio karalius jam pasakė: „Ne; nes VIEŠPATS sukvietė šituos tris karalius, kad juos atiduotų į Moabo rankas“.</verse>
				<verse number="14">Ir Eliša tarė: „Kaip gyvas kariuomenių VIEŠPATS, kurio akivaizdoje stoviu, tikrai, jei neatsižvelgčiau į Judos karalių Jehozapatą, nežiūrėčiau į tave ir tavęs nematyčiau.</verse>
				<verse number="15">Bet dabar atveskite man muzikantą“. Ir įvyko, kad muzikantui skambinant, ant jo atėjo VIEŠPATIES ranka.</verse>
				<verse number="16">Ir jis tarė: „Taip sako VIEŠPATS: ‘Padarykite šitą slėnį pilną griovių’.</verse>
				<verse number="17">Nes taip sako VIEŠPATS: ‘Nematysite vėjo, nematysite nei lietaus; tačiau tas slėnis bus pripildytas vandens, kad jūs gertumėte, jūs patys, jūsų galvijai ir jūsų gyvuliai.</verse>
				<verse number="18">Bet VIEŠPATIES akyse tai tėra lengvas dalykas: jis dar atiduos moabiečius į jūsų rankas.</verse>
				<verse number="19">Ir jūs sumušite visus aptvertus miestus, visus rinktinius miestus, nukirsite visus gerus medžius, užkimšite visus vandens šaltinius ir kiekvieną gerą žemės sklypą sugadinsite akmenimis’“.</verse>
				<verse number="20">Ir įvyko rytą, kai buvo aukojama maisto auka, štai atitekėjo vanduo Edomo keliu, ir kraštas buvo pripildytas vandens.</verse>
				<verse number="21">Ir kai visi moabiečiai išgirdo, kad karaliai buvo atėję aukštyn kariauti prieš juos, jie surinko visus, galinčius užsidėti ginklą, bei vyresnius ir sustojo ant ribos.</verse>
				<verse number="22">Ir anksti rytą atsikėlę, saulei šviečiant ant vandens, moabiečiai pamatė kitoje pusėje vandenį raudoną kaip kraują;</verse>
				<verse number="23">ir jie sakė: „Tai kraujas; tikrai karaliai yra išžudyti, jie sumušė vienas kitą; tad dabar prie grobio, Moabai“.</verse>
				<verse number="24">O jiems atėjus prie Izraelio stovyklos, izraelitai pakilo ir mušė moabiečius taip, kad tie bėgo jų priešakyje; o jie vis ėjo į priekį, mušdami moabiečius jų krašte.</verse>
				<verse number="25">Ir jie sugriovė miestus, ir kiekvienas numetė po akmenį ant kiekvieno gero žemės sklypo ir jį užvertė; ir jie užkimšo visus vandens šaltinius ir iškirto visus gerus medžius; tik Kir-Haresete jie paliko jo akmenis; tačiau mėtytojai jį apsupo ir sumušė.</verse>
				<verse number="26">O Moabo karalius, matydamas, kad mūšis jam buvo per sunkus, paėmė su savimi septynis šimtus vyrų, traukiančių kalaviją, kad prasilaužtų pas Edomo karalių; bet jie negalėjo.</verse>
				<verse number="27">Tada paėmė savo vyriausiąjį sūnų, kuris turėjo karaliauti jo vietoje, ir paaukojo jį kaip deginamąją auką ant sienos. Ir buvo didelis pasipiktinimas Izraeliui; ir jie atsitraukė nuo jo ir sugrįžo į savo pačių šalį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Na, o viena moteris iš pranašų sūnų žmonų šaukė Elišai, sakydama: „Tavo tarnas, mano vyras, mirė; ir tu žinai, kad tavo tarnas bijojo VIEŠPATIES; ir atėjo skolintojas pasiimti abiejų mano sūnų vergais“.</verse>
				<verse number="2">Ir Eliša jai tarė: „Ką turėčiau tau padaryti? Pasakyk man, ką turi namuose?“ Ir ji tarė: „Tavo tarnaitė nieko kito neturi namie, kaip tik puodą aliejaus“.</verse>
				<verse number="3">Tada jis tarė: „Eik, pasiskolink indų, tuščių indų, visur iš visų savo kaimynų; nemažai pasiskolink.</verse>
				<verse number="4">Ir parėjusi užsirakink duris sau ir savo sūnums iš paskos ir išpilk į visus tuos indus, o tą, kuris pilnas, atsidėk“.</verse>
				<verse number="5">Taigi nuo jo nuėjusi ji užrakino duris sau ir savo sūnums iš paskos, kurie nešiojo jai indus; o ji išpilinėjo.</verse>
				<verse number="6">Ir įvyko, kai indai buvo pilni, ji tarė savo sūnui: „Atnešk man dar vieną indą“. O jis jai tarė: „Daugiau nebėra indų“. Ir aliejus sustojo.</verse>
				<verse number="7">Tada ji atėjo ir pasakė Dievo vyrui. Ir jis tarė: „Eik, parduok tą aliejų ir sumokėk savo skolą, o tu ir tavo vaikai gyvenkite iš to, kas liks“.</verse>
				<verse number="8">Ir vieną dieną atsitiko, kad Eliša nuėjo į Šunemą, kur buvo didinga moteris; ir ji privertė jį valgyti duonos. Ir buvo, kad kiekvieną kartą praeidamas jis ten užsukdavo valgyti duonos.</verse>
				<verse number="9">Ir ji tarė savo vyrui: „Štai aš suprantu, kad tas, kuris nuolat praeina pro mus, yra šventas Dievo vyras.</verse>
				<verse number="10">Padarykime, meldžiu tave, mažą kambarį ant sienos; ir jam padėkime ten lovą, stalą, kėdę ir žvakidę; ir kai jis ateis pas mus, bus taip, kad jis ten užsuks“.</verse>
				<verse number="11">Ir atsitiko, kad vieną dieną ten atėjęs jis užsuko į tą kambarį ir ten atsigulė.</verse>
				<verse number="12">Ir jis tarė savo tarnui Gehaziui: „Pakviesk tą šunamietę“. Ir kai jis ją pakvietė, ji atsistojo jo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="13">Ir jis jam tarė: „Dabar sakyk jai: ‘Štai tu rūpinaisi dėl mūsų visu šituo rūpesčiu; ką dėl tavęs padaryti? Ar norėtum kad už tave būtų pakalbėta karaliui ar kariuomenės vadui?’“ Ir ji atsakė: „Aš gyvenu savo tautos tarpe“.</verse>
				<verse number="14">Ir jis tarė: „Tai ką jai padaryti?“ O Gehazis atsakė: „Iš tikrųjų, ji neturi vaikų, o jos vyras senas“.</verse>
				<verse number="15">Ir jis tarė: „Pakviesk ją“. O kai jis ją pakvietė, ji atsistojo tarpduryje.</verse>
				<verse number="16">Ir jis tarė: „Apie šitą laikotarpį pagal gyvenimo metus, tu apkabinsi sūnų“. O ji tarė: „Ne, mano viešpatie, Dievo vyre, nemeluok savo tarnaitei“.</verse>
				<verse number="17">Ir ta moteris pastojo ir pagimdė sūnų tuo laikotarpiu, pagal gyvenimo metus, kaip buvo jai kalbėjęs Eliša.</verse>
				<verse number="18">Ir vaikui užaugus, vieną dieną atsitiko, kad jis išėjo pas savo tėvą prie pjovėjų.</verse>
				<verse number="19">Ir jis tarė savo tėvui: „Mano galva, mano galva“. Ir jis tarė berniukui: „Nunešk jį jo motinai“.</verse>
				<verse number="20">Ir kai jis buvo jį paėmęs ir nunešęs jo motinai, jis sėdėjo ant jos kelių iki vidudienio, o po to mirė.</verse>
				<verse number="21">Ir užlipusi ji paguldė jį ant Dievo vyro patalo, užrakino paskui jį duris ir išėjo.</verse>
				<verse number="22">Ir pašaukusi savo vyrą ji tarė: „Atsiųsk man, meldžiu tave, vieną iš jaunuolių ir vieną iš asilų, kad nulėkčiau pas Dievo vyrą ir sugrįžčiau“.</verse>
				<verse number="23">Ir jis tarė: „Kodėl nori eiti pas jį šiandien? Juk nei jaunas mėnulis, nei sabatas“. O ji tarė: „Bus gerai“.</verse>
				<verse number="24">Tada pasibalnojusi asilą ji tarė savo tarnui: „Varyk ir eik pirmyn; nesulėtink man jojimo, nebent tau paliepsiu“.</verse>
				<verse number="25">Taip ji vyko ir atėjo pas Dievo vyrą į Karmelio kalną. Ir įvyko, kad Dievo vyras, pamatęs ją iš tolo, tarė savo tarnui Gehaziui: „Štai ten ta šunamietė;</verse>
				<verse number="26">dabar bėk, meldžiu tave, jos pasitikti ir jai sakyk: ‘Ar tau viskas gerai? Ar viskas gerai tavo vyrui? Ar viskas gerai tavo vaikui?’“ Ir ji atsakė: „Gerai“.</verse>
				<verse number="27">Ir atėjusi pas Dievo vyrą į kalvą, ji nutvėrė jį už kojų; bet Gehazis priėjo ją šalin stumti. O Dievo vyras tarė: „Palik ją; nes jos siela nuliūdusi jos viduje; o VIEŠPATS tai paslėpė nuo manęs ir man nepasakė“.</verse>
				<verse number="28">Tada ji tarė: „Argi aš prašiau iš savo viešpaties sūnaus? Argi nesakiau: ‘Neapgauk manęs’?“</verse>
				<verse number="29">Tada jis tarė Gehaziui: „Susijuosk strėnas, pasiimk į ranką mano lazdą ir eik; jei ką sutiksi, nesveikink jo; o jei kas tave sveikins, neatsakyk jam; ir uždėk mano lazdą ant vaiko veido“.</verse>
				<verse number="30">Ir vaiko motina tarė: „Kaip VIEŠPATS gyvas ir kaip gyva tavo siela, tavęs nepaliksiu“. Ir jis atsikėlęs ėjo paskui ją.</verse>
				<verse number="31">O Gehazis nuėjo pirma jų ir uždėjo lazdą ant vaiko veido; bet nebuvo nei balso, nei girdėjimo. Todėl jis grįžo jo pasitikti ir jam pranešė, sakydamas: „Vaikas neprabudo“.</verse>
				<verse number="32">O Elišai įėjus į namus, štai vaikas miręs, paguldytas jo lovoje.</verse>
				<verse number="33">Taigi įėjęs jis užrakino duris jiems abiems iš paskos ir meldėsi VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="34">Ir užlipęs ir atsigulęs ant vaiko, jis uždėjo savo burną ant jo burnos, savo akis ant jo akių ir savo rankas ant jo rankų; ir jis išsitiesė ant vaiko; ir vaiko kūnas sušilo.</verse>
				<verse number="35">Po to jis sugrįžo ir vaikščiojo namuose ten ir atgal; ir užlipo ir išsitiesė ant jo; ir vaikas sučiaudėjo septynis kartus, ir vaikas atmerkė akis.</verse>
				<verse number="36">Ir pašaukęs Gehazį, jis tarė: „Pašauk tą šunamietę“. Taigi jis pakvietė ją. Ir jai pas jį įėjus, jis tarė: „Paimk savo sūnų“.</verse>
				<verse number="37">Tada įėjusi ji parpuolė prie jo kojų, nusilenkė iki žemės ir, paėmusi savo sūnų, išėjo.</verse>
				<verse number="38">Ir Eliša sugrįžo į Gilgalą; o šalyje buvo badas; ir pranašų sūnūs sėdėjo jo akivaizdoje; ir jis tarė savo tarnui: „Uždėk didelį puodą ir išvirk pranašų sūnums viralo“.</verse>
				<verse number="39">Ir vienas, išėjęs ant lauko žolių parinkti, rado laukinį vijoklį ir nuo jo pririnko pilną savo sterblę laukinių moliūgų ir atėjęs supjaustė juos į viralo puodą; nes jie jų nepažino.</verse>
				<verse number="40">Taigi jie įpylė vyrams valgyti. Ir įvyko, kad jiems valgant viralą, jie šaukdami tarė: „Mirtis puode, o Dievo vyre“. Ir jie negalėjo jo valgyti.</verse>
				<verse number="41">Bet jis tarė: „Tad atneškite miltų“. Ir jis subėrė juos į puodą; ir jis tarė: „Įpilk tiems žmonėms, kad jie valgytų“. Ir puode nebuvo nieko kenksmingo.</verse>
				<verse number="42">Ir atėjo vyras iš Baal-Šališos ir atnešė Dievo vyrui pirmavaisių duonos: dvidešimt miežinių kepalų ir pilnų varpų su grūdais jų lukštuose. Ir jis tarė: „Duok žmonėms, kad jie valgytų“.</verse>
				<verse number="43">Ir jo tarnas tarė: „Ką, ar aš turiu tai padėti priešais šimtą vyrų?“ Jis vėl pasakė: „Duok žmonėms, kad jie valgytų; nes taip sako VIEŠPATS: ‘Jie valgys ir dar paliks’“.</verse>
				<verse number="44">Taigi jis padėjo tai prieš juos, o jie valgė, ir jų paliko, pagal VIEŠPATIES žodį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Na, o Sirijos karaliaus kariuomenės vadas Naamanas buvo didis žmogus pas savo valdovą ir gerbiamas, nes per jį VIEŠPATS buvo davęs išgelbėjimą Sirijai; taip pat jis buvo galingas narsuolis, bet jis buvo raupsuotas.</verse>
				<verse number="2">Ir sirai buvo išėję būriais ir parvedė iš Izraelio šalies į nelaisvę mažą mergaitę; ir ji tarnavo Naamano žmonai.</verse>
				<verse number="3">Ir ji tarė savo valdovei: „O kad mano viešpats būtų pas Samarijoje esantį pranašą, nes jis pagydytų jį nuo jo raupsų!“</verse>
				<verse number="4">Ir vienas įėjęs pranešė savo viešpačiui, sakydamas: „Taip ir taip kalbėjo mergaitė, esanti iš Izraelio šalies“.</verse>
				<verse number="5">Ir Sirijos karalius tarė: „Nagi eik, aš pasiųsiu Izraelio karaliui laišką“. Ir jis išvyko, ir paėmė su savimi dešimtį talentų sidabro, šešis tūkstančius auksinių ir dešimtį drabužių pakaitų.</verse>
				<verse number="6">Ir jis nunešė Izraelio karaliui laišką, sakantį: „Na, o kai šitas laiškas bus atėjęs pas tave, štai aš su juo atsiunčiau pas tave savo tarną Naamaną, kad jį pagydytum nuo jo raupsų“.</verse>
				<verse number="7">Ir įvyko, kad Izraelio karalius, perskaitęs laišką, perplėšė savo drabužius ir tarė: „Ar aš Dievas, kuris nužudo ir atgaivina, kad šitas žmogus siunčia pas mane pagydyti vyrą nuo jo raupsų? Todėl meldžiu jus, apgalvokite ir žiūrėkite, kaip jis ieško priekabių prie manęs“.</verse>
				<verse number="8">Ir buvo, kai Dievo vyras Eliša išgirdo, kad Izraelio karalius persiplėšė savo drabužius, jis pasiuntė karaliui, sakydamas: „Kodėl persiplėšei savo drabužius? Tegul jis dabar ateina pas mane ir sužinos, kad Izraelyje yra pranašas“.</verse>
				<verse number="9">Taigi Naamanas atvyko su savo žirgais ir savo vežimu ir sustojo prie Elišos namų durų.</verse>
				<verse number="10">Ir Eliša siuntė pas jį pasiuntinį, sakydamas: „Eik ir nusiplauk septynis kartus Jordane, ir tau sugrįš tavo kūnas, ir tu būsi švarus“.</verse>
				<verse number="11">Bet Naamanas užsirūstino ir nuėjo, sakydamas: „Štai aš galvojau: ‘Jis tikrai išeis pas mane, atsistos, šauksis VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, suduos savo ranka per tą vietą ir pagydys raupsuotąjį.</verse>
				<verse number="12">Argi Damasko upės Abana ir Parparas nėra geresnės už visus Izraelio vandenis? Argi negalėčiau jose nusiplauti ir būti švarus?’“ Taigi jis apsigręžė ir nuėjo įniršęs.</verse>
				<verse number="13">O jo tarnai priėję jam kalbėjo, sakydami: „Mano tėve, jei pranašas tau būtų įsakęs padaryti kokį didelį dalyką, argi nebūtum to daręs? Tai kaip juo labiau, kai jis tau sako: ‘Nusiplauk ir būk švarus’“.</verse>
				<verse number="14">Tada jis nuėjo žemyn ir pasinėrė Jordane septynis kartus, pagal Dievo vyro pasakymą; ir jo kūnas sugrįžo, kaip mažo vaiko kūnas, ir jis buvo švarus.</verse>
				<verse number="15">Ir jis sugrįžo pas Dievo vyrą, jis ir visas jo būrys, ir atėjęs atsistojo prieš jį; ir jis tarė: „Štai dabar žinau, kad nėra Dievo visoje žemėje, išskyrus Izraelyje; todėl dabar, meldžiu tave, priimk palaiminimą nuo savo tarno“.</verse>
				<verse number="16">Bet jis tarė: „Kaip gyvas VIEŠPATS, kurio akivaizdoje stoviu, aš nieko neimsiu“. O jis primygtinai jo prašė, kad paimtų tai; bet jis atsisakė.</verse>
				<verse number="17">Ir Naamanas tarė: „Tad ar negalėtų būti duodama, meldžiu tave, tavo tarnui dviejų mulų našta žemių? Nes tavo tarnas nuo šiol nebeaukos nei deginamosios aukos, nei aukos kitiems dievams, bet tik VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="18">Dėl šito dalyko tegul VIEŠPATS atleidžia tavo tarnui: kai mano valdovas įeis į Rimono namus ten garbinti ir jis pasirems ant mano rankos, ir aš nusilenksiu Rimono namuose; kai aš nusilenksiu Rimono namuose, dėl šito dalyko tegul VIEŠPATS atleidžia tavo tarnui“.</verse>
				<verse number="19">Ir jis tarė jam: „Eik ramybėje“. Taigi jis nuėjo nuo jo truputį kelio.</verse>
				<verse number="20">Bet Dievo vyro Elišos tarnas Gehazis tarė: „Štai mano valdovas pagailėjo šito siro Naamano, nepriimdamas iš jo rankos to, ką jis atgabeno; bet, kaip gyvas VIEŠPATS, aš bėgsiu paskui jį ir ką nors paimsiu iš jo“.</verse>
				<verse number="21">Taigi Gehazis nuėjo paskui Naamaną. O Naamanas, pamatęs jį atbėgantį jam iš paskos, nulipo nuo vežimo jo pasitikti ir tarė: „Ar viskas gerai?“</verse>
				<verse number="22">O jis tarė: „Viskas gerai. Mano valdovas siuntė mane, sakydamas: ‘Štai dabar yra atėję pas mane iš pranašų sūnų du jaunuoliai iš Efraimo kalno; duok jiems, meldžiu tave, talentą sidabro ir dvi drabužių pakaitas“.</verse>
				<verse number="23">Ir Naamanas tarė: „Teikis priimti du talentus“. Ir jis primygtinai jam siūlė ir įrišo du talentus sidabro į du maišus su dviem drabužių pakaitomis, ir uždėjo juos ant dviejų jo tarnų; ir jie nešė juos pirma jo.</verse>
				<verse number="24">O atėjęs prie bokšto jis paėmė juos iš jų rankų ir padavė juos namuose; ir jis paleido tuos vyrus, ir jie nuėjo.</verse>
				<verse number="25">Bet jis įėjo ir atsistojo prieš savo valdovą. Ir Eliša jam tarė: „Iš kur ateini, Gechazi?“ O jis tarė: „Tavo tarnas niekur nėjo“.</verse>
				<verse number="26">Ir jis jam tarė: „Argi mano širdis nėjo su tavimi, kai tas vyras sugrįžo nuo savo vežimo tavęs pasitikti? Argi tai metas imti pinigus ir imti drabužius, alyvmedžių sodus ir vynuogynus, avis ir jaučius, tarnus ir tarnaites?</verse>
				<verse number="27">Todėl Naamano raupsai prilips prie tavęs ir prie tavo sėklos per amžius“. Ir jis išėjo nuo jo raupsuotas, baltas kaip sniegas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Ir pranašų sūnūs tarė Elišai: „Štai dabar vieta, kurioje gyvename su tavimi, yra mums per ankšta.</verse>
				<verse number="2">Eikime, meldžiame tave, prie Jordano, kiekvienas paimkime iš ten po rąstą ir pasistatykime ten sau vietą, kur galėtume gyventi“. Ir jis atsakė: „Eikite“.</verse>
				<verse number="3">Ir vienas tarė: „Teikis, meldžiu tave, eiti su savo tarnais“. Ir jis atsakė: „Eisiu“.</verse>
				<verse number="4">Taigi jis su jais nuėjo. Ir atėję prie Jordano jie kirto medžius.</verse>
				<verse number="5">Bet vienam bekertant rąstą, kirvio pentis įkrito į vandenį; ir jis sušuko, tardamas: „Vargas, valdove, ji buvo paskolinta!“</verse>
				<verse number="6">Ir Dievo vyras tarė: „Kur ji įkrito?“ Ir jis jam parodė tą vietą. Ir jis nupjovė pagalį ir jį ten įmetė; ir geležis išplaukė.</verse>
				<verse number="7">Todėl jis tarė: „Pasiimk ją “. Ir jis ištiesė savo ranką ir ją paėmė.</verse>
				<verse number="8">Tada Sirijos karalius kariavo prieš Izraelį ir tarėsi su savo tarnais, sakydamas: „Tokioje ir tokioje vietoje bus mano stovykla“.</verse>
				<verse number="9">Ir Dievo vyras pasiuntė Izraelio karaliui, sakydamas: „Saugokis, kad neitum pro tokią vietą; nes ten yra atėję sirai“.</verse>
				<verse number="10">Ir Izraelio karalius pasiuntė į tą vietą, apie kurią Dievo vyras jam buvo pasakęs ir įspėjęs, ir ten išsigelbėjo ne vieną ir ne du kartus.</verse>
				<verse number="11">Todėl Sirijos karaliaus širdis labai sunerimo dėl šito dalyko; ir jis, pašaukęs savo tarnus, tarė jiems: „Ar man nepasakysite, kas iš mūsų yra už Izraelio karalių?“</verse>
				<verse number="12">Ir vienas iš jo tarnų tarė: „Niekas, mano viešpatie, o karaliau; bet pranašas Eliša, esantis Izraelyje, praneša Izraelio karaliui žodžius, kuriuos tu kalbi savo miegamajame“.</verse>
				<verse number="13">Ir jis tarė: „Eikite ir iššnipinėkite, kur jis yra, kad nusiųsčiau ir jį atvesčiau“. Ir jam buvo pranešta, sakant: „Štai jis Dotane“.</verse>
				<verse number="14">Taigi jis ten nusiuntė žirgų bei vežimų ir didelę kariuomenę; ir atvykę nakčia, jie apsupo tą miestą.</verse>
				<verse number="15">Ir Dievo vyro tarnui anksti atsikėlus ir išėjus, štai kariuomenė, apsupusi miestą su žirgais ir vežimais. Ir jo tarnas jam tarė: „Vargas, mano viešpatie! Kaip darysime?“</verse>
				<verse number="16">Ir jis atsakė: „Nebijok; nes daugiau yra tų, kurie yra su mumis, negu tų, kurie yra su jais“.</verse>
				<verse number="17">Ir Eliša meldėsi ir tarė: „VIEŠPATIE, meldžiu tave, atverk jo akis, kad matytų“. Ir VIEŠPATS atvėrė jaunuolio akis; ir jis matė: ir štai kalnas buvo pilnas ugninių žirgų ir vežimų aplink Elišą.</verse>
				<verse number="18">Ir jiems atėjus žemyn pas jį, Eliša meldėsi VIEŠPAČIUI, sakydamas: „Ištik, meldžiu tave, šitą tautą aklumu“. Ir jis ištiko juos aklumu pagal Elišos žodį.</verse>
				<verse number="19">Ir Eliša jiems tarė: „Tai ne tas kelias ir ne tas miestas; eikite paskui mane, o aš jus nuvesiu pas tą vyrą, kurio ieškote“. Bet jis juos nuvedė į Samariją.</verse>
				<verse number="20">Ir įvyko, kad jiems atėjus į Samariją, Eliša tarė: „VIEŠPATIE, atverk šitų žmonių akis, kad jie matytų“. Ir VIEŠPATS atvėrė jiems akis, ir jie pamatė; ir štai jie buvo Samarijos viduryje.</verse>
				<verse number="21">Ir Izraelio karalius, juos pamatęs, tarė Elišai: „Ar man juos sumušti, mano tėve? Ar man juos sumušti?“</verse>
				<verse number="22">O jis atsakė: „Nesumušk jų; argi sumuštum tuos, kuriuos paėmei į nelaisvę savo kalaviju ir savo lanku? Padėk priešais juos duonos ir vandens, kad jie valgytų ir gertų, ir eitų pas savo valdovą“.</verse>
				<verse number="23">Ir jis jiems paruošė daug maisto; ir jiems pavalgius ir atsigėrus, jis juos paleido, ir jie nuėjo pas savo valdovą. Taigi Sirijos būriai daugiau nebeatėjo į Izraelio šalį.</verse>
				<verse number="24">Ir po to įvyko, kad Sirijos karalius Ben-Hadadas, surinkęs visą savo kariuomenę, nuėjo aukštyn ir apgulė Samariją.</verse>
				<verse number="25">Ir buvo didelis badas Samarijoje; ir štai jie apgulė ją, kol asilo galva buvo parduodama už aštuoniasdešimt sidabrinių, o ketvirtis kabo balandžių mėšlo – už penkis sidabrinius.</verse>
				<verse number="26">Ir Izraelio karaliui einant ant sienos pro šalį, viena moteris jam šaukė, sakydama: „Padėk, mano viešpatie, o karaliau“.</verse>
				<verse number="27">Ir jis tarė: „Jei VIEŠPATS tau nepadeda, iš kur aš tau padėsiu? Iš klojimo ar iš vyno spaustuvo?“</verse>
				<verse number="28">Ir karalius jai tarė: „Kas tau yra?“ Ir ji atsakė: „Šita moteris man tarė: ‘Duok savo sūnų, kad jį šiandien valgytume, o mano sūnų rytoj valgysime’.</verse>
				<verse number="29">Taigi išsivirėme mano sūnų ir jį suvalgėme; o kitą dieną aš jai pasakiau: ‘Duok savo sūnų, kad jį valgytume’; bet ji paslėpė savo sūnų“.</verse>
				<verse number="30">Ir įvyko, kai karalius išgirdo tos moters žodžius, jis perplėšė savo drabužius; ir jis perėjo siena, ir liaudis pažiūrėjo, ir štai jis ant savo kūno turėjo apačioje pasivilkęs ašutinę.</verse>
				<verse number="31">Tada jis tarė: „Dievas tepadaro man taip ir dar daugiau, jei Šafato sūnaus Elišos galva šią dieną pasiliks ant jo“.</verse>
				<verse number="32">Bet Eliša sėdėjo savo namuose ir vyresnieji sėdėjo su juo; ir karalius pasiuntė nuo savo akivaizdos vyrą; bet pasiuntiniui dar neatėjus pas jį, jis tarė vyresniesiems: „Ar matote, kaip šitas žmogžudžio sūnus pasiuntė mano galvos nuimti? Žiūrėkite, kai pasiuntinys ateis, uždarykite duris ir tvirtai laikykite jį duryse; argi ne jo valdovo kojų garsas jo užnugaryje?“</verse>
				<verse number="33">Ir jam su jais tebekalbant, štai pas jį žemyn atėjo pasiuntinys; ir jis tarė: „Štai šita nelaimė yra nuo VIEŠPATIES; ko man dar belaukti iš VIEŠPATIES?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Tada Eliša tarė: „Klausykite VIEŠPATIES žodžio; taip sako VIEŠPATS: „Rytoj, apie šį laiką, Samarijos vartuose smulkių miltų saikas bus parduodamas už šekelį, ir du saikai miežių už šekelį.</verse>
				<verse number="2">Tada viešpats, į kurio ranką karalius remdavosi, atsakydamas Dievo vyrui tarė: „Štai jei VIEŠPATS padarytų langų danguje, ar galėtų įvykti tas dalykas?“ Ir jis tarė: „Štai tu pamatysi tai savo akimis, bet to nevalgysi“.</verse>
				<verse number="3">Ir buvo keturi raupsuoti vyrai prie vartų įėjimo; ir jie sakė vienas kitam: „Ko mes čia sėdime, kol mirsime?</verse>
				<verse number="4">Jei sakytume: ‘Eisime į miestą’, tai badas mieste, ir ten mirsime; o jei čia dar sėdėtume, irgi mirtume. Taigi dabar eikime ir parpulkime į sirų kariuomenę; jei jie paliks mus gyvus, gyvensime; o jei jie mus nužudys, mirsime“.</verse>
				<verse number="5">Ir prieblandoje jie pakilo eiti į sirų stovyklą; ir jiems atėjus iki tolimiausios Sirijos stovyklos dalies, štai ten nebuvo nei vieno žmogaus.</verse>
				<verse number="6">Nes Viešpats padarė, kad sirų kariuomenė išgirstų vežimų triukšmą ir žirgų triukšmą – didelės kariuomenės triukšmą; ir jie sakė vienas kitam: „Štai Izraelio karalius pasamdė prieš mus hetitų karalius ir egiptiečių karalius, kad mus užpultų“.</verse>
				<verse number="7">Todėl pakilę jie pabėgo prieblandoje ir paliko savo palapines, savo žirgus ir savo asilus – stovyklą tokią, kokia ji buvo, ir pabėgo, gelbėdami savo gyvybę.</verse>
				<verse number="8">Ir šitie raupsuotieji, atėję į tolimiausią stovyklos dalį, įėjo į vieną palapinę, valgė, gėrė ir iš ten išnešė sidabro, aukso bei drabužių ir nuėję tai paslėpė; ir sugrįžę įėjo į kitą palapinę ir iš ten taip pat išnešė ir nuėję tai paslėpė.</verse>
				<verse number="9">Tada jie tarė vienas kitam: „Mes negerai darome; ši diena – geros naujienos diena, o mes tylime; jei pasiliksime iki ryto aušros, mus užklups kokia nors bėda; taigi dabar ateikite, kad eitume ir praneštume karaliaus namiškiams“.</verse>
				<verse number="10">Taigi atėję jie pašaukė miesto durininką; ir jiems pranešė, sakydami: „Mes atėjome į sirų stovyklą, ir štai ten nebuvo nei žmogaus, nei žmogaus balso, o tik pririšti žirgai bei pririšti asilai, o palapinės tokios, kokios buvo“.</verse>
				<verse number="11">Ir jis pašaukė durininkus; ir jie pranešė tai karaliaus namams viduje.</verse>
				<verse number="12">Ir karalius, naktį atsikėlęs, tarė savo tarnams: „Dabar jums pasakysiu, ką sirai mums padarė. Jie žino, kad mes alkani; todėl jie išėję iš stovyklos, kad pasislėptų ant lauko, sakydami: „Jiems išėjus iš miesto, juos sugausime gyvus ir įeisime į miestą“.</verse>
				<verse number="13">Ir vienas iš jo tarnų, atsakydamas tarė: „Meldžiu, tegul kas nors paima penkis iš likusių žirgų, išlikusių mieste (štai jie yra kaip visa jame išlikusi Izraelio daugybė; štai jie yra, aš sakau, būtent kaip visa išnaikinta izraelitų daugybė), ir pasiuntę pažiūrėkime“.</verse>
				<verse number="14">Taigi jie paėmė du vežimų žirgus; ir karalius pasiuntė paskui sirų kariuomenę, sakydamas: „Eikite ir pažiūrėkite“.</verse>
				<verse number="15">Ir jie ėjo paskui juos iki Jordano; ir štai visas kelias buvo pilnas drabužių ir įrankių, kuriuos sirai skubėdami išmėtė. Ir pasiuntiniai sugrįžę pranešė karaliui.</verse>
				<verse number="16">Ir tauta išėjo ir apiplėšė sirų palapines. Taigi saikas smulkių miltų buvo parduodamas už šekelį ir du saikai miežių už šekelį – pagal VIEŠPATIES žodį.</verse>
				<verse number="17">Ir karalius pavedė tam viešpačiui, į kurio ranką jis remdavosi, prižiūrėti vartus; o žmonės jį sumindė vartuose, ir jis mirė, kaip sakė Dievo vyras, kuris kalbėjo karaliui nusileidus pas jį.</verse>
				<verse number="18">Ir įvyko, kai Dievo vyras kalbėjo karaliui, sakydamas: „Rytoj, apie šį laiką, Samarijos vartuose du saikai miežių bus už šekelį ir saikas smulkių miltų už šekelį“;</verse>
				<verse number="19">o tas viešpats, atsakydamas Dievo vyrui, tarė: „Štai jei VIEŠPATS padarytų langų danguje, ar galėtų būti toks dalykas?“ O jis tarė: „Štai tu tai matysi savo akimis, tačiau to nevalgysi“.</verse>
				<verse number="20">Jam taip ir atsitiko; nes tauta jį mindžiojo vartuose, ir jis mirė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Tada Eliša kalbėjo moteriai, kurios sūnų jis buvo atgaivinęs, sakydamas: „Kelkis ir eik, tu pati ir tavo namiškiai, ir laikinai apsigyvenk, kur galėsi laikinai apsigyventi; nes VIEŠPATS pašaukė badą; ir jis ateis į šalį septyneriems metams“.</verse>
				<verse number="2">Ir ta moteris pakilo ir padarė pagal Dievo vyro pasakymą; ir ji nuėjo su savo namiškiais ir septynerius metus laikinai gyveno filistinų šalyje.</verse>
				<verse number="3">Ir įvyko, kad septyneriems metams pasibaigus ta moteris sugrįžo iš filistinų šalies; ir išėjo maldauti karaliaus dėl savo namų ir dėl savo žemės.</verse>
				<verse number="4">O karalius kalbėjo su Dievo vyro tarnu Gehaziu, sakydamas: „Papasakok man, meldžiu tave, visus didžius dalykus, kuriuos padarė Eliša“.</verse>
				<verse number="5">Ir įvyko, kad jam bepasakojant karaliui, kaip jis atgaivino numirusį kūną, štai ta moteris, kurios sūnų jis buvo atgaivinęs, maldavo karaliaus dėl savo namų ir dėl savo žemės. Ir Gehazis tarė: „Mano viešpatie, o karaliau, tai ta moteris ir tai jos sūnus, kurį atgaivino Eliša“.</verse>
				<verse number="6">Ir kai karalius paklausė tos moters, ji jam papasakojo. Taigi karalius jai paskyrė vieną pareigūną, sakydamas: „Sugrąžink viską, kas buvo jos, ir visus lauko vaisius nuo tos dienos, kai ji paliko šalį, iki šiol“.</verse>
				<verse number="7">Ir Eliša atėjo į Damaską; o Sirijos karalius Ben-Hadadas sirgo; ir jam buvo pranešta, sakant: „Dievo vyras yra čia atėjęs“.</verse>
				<verse number="8">Ir karalius tarė Hazaeliui: „Pasiimk į ranką dovaną ir eik Dievo vyro pasitikti, ir per jį pasiklausk VIEŠPATIES, sakydamas: ‘Ar pasveiksiu iš šitos ligos?’“</verse>
				<verse number="9">Taigi Hazaelis ėjo jo pasitikti, pasiėmęs su savimi dovaną, tai yra visokių Damasko gėrybių, keturiasdešimt kupranugarių naštų, ir atėjęs atsistojo prieš jį ir tarė: „Tavo sūnus Ben-Hadadas, Sirijos karalius, atsiuntė mane pas tave, sakydamas: ‘Ar pasveiksiu iš šitos ligos?’“</verse>
				<verse number="10">Ir Eliša jam tarė: „Eik, jam sakyk: ‘Tu tikrai pasveiksi’; tačiau VIEŠPATS man parodė, kad jis tikrai mirs“.</verse>
				<verse number="11">Ir jis įtempė savo veidą, kol tas susigėdo; ir Dievo vyras pravirko.</verse>
				<verse number="12">Ir Hazaelis tarė: „Kodėl mano viešpats verkia?“ Ir jis atsakė: „Dėl to, kad žinau, ką pikta tu padarysi Izraelio vaikams: tu padegsi jų tvirtoves, išžudysi kalaviju jų jaunuolius, sutraiškysi jų vaikus ir perskrosi jų nėščias moteris“.</verse>
				<verse number="13">O Hazaelis tarė: „Ką, ar tavo tarnas – šuo, kad galėtų padaryti tokį didelį dalyką?“ Ir Eliša atsakė: „VIEŠPATS man parodė, kad tu būsi Sirijos karalius“.</verse>
				<verse number="14">Taigi išėjęs iš Elišos, jis atėjo pas savo valdovą, kuris jam tarė: „Ką tau pasakė Eliša?“ Ir jis atsakė: „Jis man pasakė, kad tu tikrai pasveiksi’“.</verse>
				<verse number="15">Ir įvyko, kad rytojaus dieną, paėmęs storą audinį ir pamirkęs jį vandenyje, jis užtiesė jį jam ant veido, kad jis mirė; ir Hazaelis karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="16">Ir penktaisiais Joramo, sūnaus Ahabo – Izraelio karaliaus, metais, Jehozapatui tuomet esant Judos karaliumi, pradėjo karaliauti Judos karaliaus Jehozapato sūnus Jehoramas.</verse>
				<verse number="17">Jis buvo trisdešimt dviejų metų, kai pradėjo karaliauti; ir aštuonerius metus karaliavo Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="18">Ir jis vaikščiojo Izraelio karalių keliu, kaip darė Ahabo namai; nes Ahabo duktė buvo jo žmona; ir jis darė pikta VIEŠPATIES akyse.</verse>
				<verse number="19">Tačiau VIEŠPATS nenorėjo sunaikinti Judos dėl savo tarno Dovydo, kaip jam pažadėjo visuomet duoti žiburį – jam ir jo vaikams.</verse>
				<verse number="20">Jo dienomis Edomas sukilo iš po Judos rankos ir paskyrė sau karalių.</verse>
				<verse number="21">Taigi Joramas perėjo į Cayrą ir su juo visi vežimai; ir naktį pakilęs, jis mušė edomiečius, kurie buvo apsupę jį ir vežimų vadus; o liaudis pabėgo į savo palapines.</verse>
				<verse number="22">Edomas sukilo iš po Judos rankos iki šios dienos. Tada, tuo pačiu laiku, sukilo Libna.</verse>
				<verse number="23">O kiti Joramo darbai ir visa, ką jis darė, argi jie nėra surašyti Judos karalių kronikų knygoje?</verse>
				<verse number="24">Ir Joramas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas prie savo tėvų Dovydo mieste; o jo sūnus Ahazijas karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="25">Dvyliktaisiais Joramo, sūnaus Ahabo – Izraelio karaliaus, metais pradėjo karaliauti Judos karaliaus Jehoramo sūnus Ahazijas.</verse>
				<verse number="26">Ahazijas buvo dvidešimt dvejų metų, kai pradėjo karaliauti; ir vienerius metus karaliavo Jeruzalėje. O jo motinos vardas buvo Atalija, Izraelio karaliaus Omrio duktė.</verse>
				<verse number="27">Ir jis vaikščiojo Ahabo namų keliu ir darė pikta VIEŠPATIES akyse, kaip darė Ahabo namai; nes jis buvo Ahabo namų žentas.</verse>
				<verse number="28">Ir jis ėjo su Ahabo sūnumi Joramu į karą prieš Sirijos karalių Hazaelį Ramot-Gileade; ir sirai sužeidė Joramą.</verse>
				<verse number="29">Ir karalius Joramas sugrįžo gydytis į Jezreelį nuo žaizdų, kurių jam buvo padarę sirai Ramoje, kai jis kovojo prieš Sirijos karalių Hazaelį. Ir Judos karaliaus Jehoramo sūnus Ahazijas nuėjo žemyn į Jezreelį aplankyti Ahabo sūnaus Joramo, nes jis sirgo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Ir pranašas Eliša pašaukė vieną iš pranašų vaikų ir jam tarė: „Susijuosk strėnas, pasiimk į ranką šitą aliejaus indą ir eik į Ramot-Gileadą;</verse>
				<verse number="2">ir ten atėjęs, ieškok Nimšio sūnaus Jehozapato sūnaus Jehuvo, ir įėjęs liepk jam pakilti iš jo brolių tarpo ir įvesk jį į vidinį kambarį;</verse>
				<verse number="3">tada, paėmęs aliejaus indą, išpilk jį jam ant galvos ir tark: „Taip sako VIEŠPATS: „Aš tave patepiau Izraelio karaliumi“. Paskui, atidaręs duris, bėk ir nelauk“.</verse>
				<verse number="4">Taigi jaunuolis, tai yra jaunuolis pranašas, ėjo į Ramot-Gileadą.</verse>
				<verse number="5">Ir kai jis atėjo, štai sėdėjo kariuomenės vadai; ir jis tarė: „Turiu tau pavedimą, o vade“. O Jehuvas tarė: „Kuriam iš mūsų visų?“ Ir jis tarė: „Tau, o vade“.</verse>
				<verse number="6">Ir atsikėlęs jis įėjo į namus; ir jis išpylė aliejų jam ant galvos, ir jam tarė: „Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Aš tave patepiau karaliumi VIEŠPATIES tautai – Izraeliui.</verse>
				<verse number="7">Ir tu sumuši savo valdovo Ahabo namus, kad aš atkeršyčiau už savo tarnų pranašų kraują ir už visų VIEŠPATIES tarnų kraują Jezabelės rankoje.</verse>
				<verse number="8">Nes visi Ahabo namai pražus; ir aš iškirsiu iš Ahabo tą, kuris šlapinasi į sieną, ir tą, kuris yra užrakintas ir paliktas Izraelyje;</verse>
				<verse number="9">ir padarysiu Ahabo namus kaip Nebato sūnaus Jeroboamo namus ir kaip Ahijos sūnaus Baašos namus;</verse>
				<verse number="10">ir Jezabelę ės šunys Jezreelio dalyje, ir niekas jos nelaidos’“. Ir atidaręs duris jis pabėgo.</verse>
				<verse number="11">Tada Jehuvas išėjo pas savo viešpaties tarnus; ir vienas jam tarė: „Ar viskas gerai? Ko tas beprotis atėjo pas tave?“ O jis jiems tarė: „Jūs žinote tą žmogų ir jo kalbą“.</verse>
				<verse number="12">Ir jie tarė: „ Tai melas; pasakyk mums dabar“. O jis tarė: „Taip ir taip jis man kalbėjo, sakydamas: ‘Taip sako VIEŠPATS: Aš tave patepiau Izraelio karaliumi’“.</verse>
				<verse number="13">Tada jie pasiskubino ir paėmė kiekvienas savo drabužį, klojo jį po juo ant laiptų viršaus ir pūtė trimitus, sakydami: „Jehuvas yra karalius“.</verse>
				<verse number="14">Taip Nimšio sūnaus Jehozapato sūnus Jehuvas surengė sąmokslą prieš Joramą (na, o Joramas saugojo Ramot-Gileadą, jis ir visas Izraelis, dėl Sirijos karaliaus Hazaelio.</verse>
				<verse number="15">Bet karalius Joramas buvo sugrįžęs gydytis Jezreelyje nuo žaizdų, kurių jam buvo padarę sirai, kai jis kovojo su Sirijos karaliumi Hazaeliu). Ir Jehuvas tarė: „Jei tai yra jūsų noras, tuomet niekas teneišeina nei nepabėga iš miesto, kad nenueitų ir to nepraneštų Jezreelyje“.</verse>
				<verse number="16">Taigi Jehuvas važiavo vežime ir vyko į Jezreelį; nes ten gulėjo Joramas. Ir Judos karalius Ahazijas buvo atėjęs žemyn Joramo aplankyti.</verse>
				<verse number="17">Ir sargybinis stovėjo bokšte Jezreelyje ir, pamatęs Jehuvo būrį, jam beatvažiuojant, jis tarė: „Matau būrį“. O Joramas tarė: „Imk raitelį ir nusiųsk jų pasitikti, ir tegul jis sako: ‘ Ar taika?’“</verse>
				<verse number="18">Taigi vienas nuvyko raitas jo pasitikti ir tarė: „Taip sako karalius: ‘ Ar taika?’“ O Jehuvas pasakė: „Kas tau darbo dėl taikos? Apsisuk man iš paskos“. Ir sargybinis pranešė, sakydamas: „Pasiuntinys atvyko pas juos, bet negrįžta“.</verse>
				<verse number="19">Tada jis išsiuntė antrą raitąjį, kuris pas juos atvykęs, tarė: „Taip sako karalius: „ Ar taika?“ O Jehuvas atsakė: „Kas tau darbo dėl taikos? Apsisuk man iš paskos“.</verse>
				<verse number="20">Ir sargybinis pranešė, sakydamas: „Jis atėjo pas juos, bet negrįžta; o važiavimas – kaip Nimšio sūnaus Jehuvo važiavimas; nes jis važiuoja padūkusiai“.</verse>
				<verse number="21">Ir Joramas tarė: „Pakinkykit“. Ir jam pakinkė vežimą. Ir Izraelio karalius Joramas ir Judos karalius Ahazijas išvažiavo kiekvienas savo vežimu; ir jie išvažiavo prieš Jehuvą ir jį sutiko jezreeliečio Naboto dalyje.</verse>
				<verse number="22">Ir įvyko, kai Joramas pamatė Jehuvą, jis tarė: „ Ar taika, Jehuvai?“ Ir jis atsakė: „Kokia taika, kol yra tiek daug tavo motinos Jezabelės paleistuvysčių ir jos raganavimų?“</verse>
				<verse number="23">Ir Joramas apsuko savo rankas ir bėgo, sakydamas Ahazijui: „Išdavystė, o Ahazijau“.</verse>
				<verse number="24">O Jehuvas iš visų jėgų įtempęs lanką, iššovė Joramui į tarpupetį, ir strėlė pervėrė jo širdį, ir jis susmuko savo vežime.</verse>
				<verse number="25">Tada Jehuvas tarė savo vadui Bidkarui: „Pakelk jį ir numesk ant jezreeliečio Naboto lauko sklypo; nes prisimink, kai aš ir tu jojome kartu paskui jo tėvą Ahabą, VIEŠPATS uždėjo ant jo šitą naštą:</verse>
				<verse number="26">‘Tikrai aš vakar mačiau Naboto kraują ir jo sūnų kraują, – sako VIEŠPATS; – aš tau atlyginsiu ant šito žemės sklypo, – sako VIEŠPATS’. Todėl dabar paimk ir numesk jį ant žemės sklypo pagal VIEŠPATIES žodį“.</verse>
				<verse number="27">Bet tai pamatęs, Judos karalius Ahazijas bėgo sodo namo keliu. Ir Jehuvas sekė paskui jį ir sakė: „Sumuškite ir jį vežime“. Ir jie taip padarė Gūro pakilime, esančiame prie Ibleamo. Ir jis pabėgo į Megidą ir ten mirė.</verse>
				<verse number="28">O jo tarnai jį pargabeno vežime į Jeruzalę ir palaidojo jį jo kape prie jo tėvų Dovydo mieste.</verse>
				<verse number="29">O vienuoliktaisiais Ahabo sūnaus Joramo metais Ahazijas pradėjo karaliauti Judai.</verse>
				<verse number="30">Ir Jehuvui atvykus į Jezreelį, tai išgirdo Jezabelė; ji išsidažė veidą, pasipuošė galvą ir žiūrėjo pro langą.</verse>
				<verse number="31">Ir Jehuvui įeinant pro vartus, ji tarė: „Ar turėjo Zimris ramybę, nužudęs savo valdovą?“</verse>
				<verse number="32">O jis pakėlė savo veidą į langą ir tarė: „Kas su manimi? Kas?“ Ir du ar trys eunuchai pažvelgė į jį.</verse>
				<verse number="33">Ir jis tarė: „Meskite ją žemyn“. Taigi jie numetė ją žemyn; ir jos kraujo užtiško ant sienos bei žirgų; ir jis ją mindžiojo po kojomis.</verse>
				<verse number="34">Ir įėjęs į vidų jis valgė, gėrė ir tarė: „Eikite ir žiūrėkite dabar tą prakeiktąją ir ją palaidokite; nes ji yra karaliaus duktė“.</verse>
				<verse number="35">Ir jie nuėjo jos laidoti; bet jie nieko iš jos neberado, tik kaukolę, pėdas ir jos rankų plaštakas.</verse>
				<verse number="36">Todėl jie sugrįžo ir jam pranešė. Ir jis tarė: „Tai VIEŠPATIES žodis, kurį jis kalbėjo per savo tarną tišbietį Eliją, sakydamas: ‘Jezreelio dalyje šunys ės Jezabelės kūną;</verse>
				<verse number="37">ir Jezabelės lavonas bus kaip mėšlas lauko paviršiuje, Jezreelio dalyje; kad nesakytų: ‘Tai Jezabelė’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Ir Ahabas turėjo septyniasdešimt sūnų Samarijoje. Ir Jehuvas parašė laiškus ir nusiuntė į Samariją Jezreelio valdovams, vyresniesiems ir Ahabo vaikų augintojams, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Dabar, kai tik šitas laiškas pas jus ateis, kadangi pas jus yra jūsų valdovo sūnūs ir pas jus yra vežimų bei žirgų, taipogi aptvertas miestas ir ginklų;</verse>
				<verse number="3">išsirinkite geriausią ir tinkamiausią iš savo valdovo sūnų, pasodinkite jį į jo tėvo sostą ir kovokite už savo valdovo namus“.</verse>
				<verse number="4">Bet jie labai išsigando ir tarė: „Štai du karaliai neatsilaikė prieš jį; tai kaip mes atsilaikysime?“</verse>
				<verse number="5">Ir namų valdytojas, miesto valdytojas, vyresnieji ir vaikų augintojai pasiuntė Jehuvui, sakydami: „Mes esame tavo tarnai ir darysime viską, ką mums liepsi; mes nepaskirsime nei vieno karaliumi; daryk tai, kas yra gera tavo akyse“.</verse>
				<verse number="6">Tada jis jiems parašė laišką antrą kartą, sakydamas: „Jei jūs esate mano ir jei norite klausyti mano balso, paimkite vyrų, savo valdovo sūnų, galvas ir rytoj šiuo laiku ateikite pas mane į Jezreelį“. Na, o karaliaus sūnūs, septyniasdešimt asmenų, buvo pas miesto didžiūnus, kurie juos augino.</verse>
				<verse number="7">Ir įvyko, kad laiškui pas juos atėjus, jie paėmė karaliaus sūnus ir užmušė tuos septyniasdešimt asmenų, sudėjo jų galvas į pintines ir nusiuntė pas jį į Jezreelį.</verse>
				<verse number="8">Ir atėjęs pasiuntinys jam pranešė, sakydamas: „Jie atnešė karaliaus sūnų galvas“. Ir jis tarė: „Sudėkite jas iki ryto į dvi krūvas vartų įėjime“.</verse>
				<verse number="9">Ir įvyko, kad rytą, išėjęs ir atsistojęs, jis tarė visai tautai: „Jūs esate teisūs; štai aš surengiau sąmokslą prieš savo valdovą ir jį nužudžiau; bet kas užmušė visus šituos?</verse>
				<verse number="10">Dabar žinokite, kad iš VIEŠPATIES žodžio, kurį VIEŠPATS kalbėjo apie Ahabo namus, niekas nenukris žemėn; nes VIEŠPATS padarė tai, ką jis kalbėjo per savo tarną Eliją“.</verse>
				<verse number="11">Taigi Jehuvas užmušė visus likusius iš Ahabo namų Jezreelyje, visus jo didžiūnus, jo giminaičius ir jo kunigus, kol jis nepaliko jam nei vieno išlikusio.</verse>
				<verse number="12">Ir pakilęs jis išėjo ir atvyko į Samariją. Ir jam esant kelyje prie avių kirpimo namų,</verse>
				<verse number="13">Jehuvas sutiko Judos karaliaus Ahazijo brolius ir tarė: „Kas jūs esate?“ O jie atsakė: „Mes esame Ahazijo broliai; ir mes einame žemyn pasveikinti karaliaus vaikų ir karalienės vaikų“.</verse>
				<verse number="14">Ir jis tarė: „Suimkite juos gyvus“. Ir sučiupę juos gyvus, jie nužudė juos prie avių kirpimo namų duobės – keturiasdešimt du vyrus; nei vieno iš jų jis nepaliko.</verse>
				<verse number="15">Ir iš ten išvykęs, jis užtiko Rechabo sūnų Jehonadabą, ateinantį jo pasitikti; ir jis pasveikino jį ir jam tarė: „Ar tavo širdis teisinga kaip ir mano širdis su tavo širdimi?“ Ir Jehonadabas atsakė: „Taip“. „Jei taip, tai duok man savo ranką“. Ir jis padavė jam savo ranką; ir jis užsikėlė jį pas save į vežimą.</verse>
				<verse number="16">Ir jis tarė: „Eikš su manimi ir pamatyk mano uolumą dėl VIEŠPATIES“. Taigi jie padarė, kad jis važiavo jo vežime.</verse>
				<verse number="17">Ir atvykęs į Samariją jis užmušė visus išlikusius Ahabui Samarijoje, kol sunaikino jį pagal VIEŠPATIES pasakymą, kurį jis kalbėjo Elijui.</verse>
				<verse number="18">Ir Jehuvas, surinkęs visą tautą, jiems tarė: „Ahabas mažai tarnavo Baalui; bet Jehuvas jam daug tarnaus.</verse>
				<verse number="19">Tad dabar sušaukite pas mane visus Baalo pranašus, visus jo tarnus ir visus jo kunigus; tenetrūksta nei vieno; nes turiu aukoti Baalui didelę auką; kurio trūks, tas neišliks gyvas“. Bet Jehuvas tai darė su gudrumu, tam, kad išnaikintų Baalo garbintojus.</verse>
				<verse number="20">Ir Jehuvas tarė: „Paskelbkite Baalui iškilmingą susirinkimą“. Ir jie paskelbė.</verse>
				<verse number="21">Ir Jehuvas pasiuntė po visą Izraelį; ir atėjo visi Baalo garbintojai, kad nepaliko nei vieno, kuris nebūtų atėjęs. Ir jie atėjo į Baalo namus; ir Baalo namai buvo pilni nuo vieno galo iki kito.</verse>
				<verse number="22">Ir jis tarė drabužinės prižiūrėtojui: „Išnešk drabužius visiems Baalo garbintojams“. Ir jis išnešė jiems drabužius.</verse>
				<verse number="23">Ir Jehuvas, įėjęs su Rechabo sūnumi Jehonadabu į Baalo namus, sakė Baalo garbintojams: „Apieškokite ir žiūrėkite, kad čia nebūtų su jumis nei vieno iš VIEŠPATIES tarnų, bet vien tik Baalo garbintojai“.</verse>
				<verse number="24">Ir jiems įėjus aukų ir deginamųjų aukų aukoti, Jehuvas paskyrė lauke aštuoniasdešimt vyrų ir pasakė: „Jei kas iš tų vyrų, kuriuos atvesiu į jūsų rankas, pabėgs, tuomet to, kuris jį paleis, gyvybė bus už ano gyvybę“.</verse>
				<verse number="25">Ir įvyko, kad vos tik baigęs aukoti deginamąją auką, Jehuvas pasakė sargybiniams ir vadams: „Įeikite, išžudykite juos; niekas teneišeina“. Ir jie išžudė juos kalavijo ašmenimis; ir sargybiniai bei vadai juos išmetė ir nuėjo į Baalo namų miestą.</verse>
				<verse number="26">Ir išnešę iš Baalo namų atvaizdus, jie juos sudegino.</verse>
				<verse number="27">Ir jie sudaužė Baalo atvaizdą, sugriovė Baalo namus ir juos padarė išviete, iki šios šienos.</verse>
				<verse number="28">Taip Jehuvas išnaikino Baalą iš Izraelio.</verse>
				<verse number="29">Tačiau nuo nuodėmių Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris skatino Izraelį nusidėti, Jehuvas neatsitraukė, tai yra nuo sekimo paskui auksinius veršius, esančius Bet-Elyje ir esančius Dane.</verse>
				<verse number="30">Ir VIEŠPATS tarė Jehuvui: „Kadangi gerai padarei, vykdydamas tai, kas teisinga mano akyse, ir padarei Ahabo namams pagal visa tai, kas buvo mano širdyje, tai ir ketvirtosios kartos tavo vaikai sėdės Izraelio soste“.</verse>
				<verse number="31">Bet Jehuvui nerūpėjo vaikščioti VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, įstatyme visa širdimi; nes jis neatsitraukė nuo nuodėmių Jeroboamo, kuris skatino Izraelį nusidėti.</verse>
				<verse number="32">Tomis dienomis VIEŠPATS pradėjo atkirtinėti Izraelio dalis; ir Hazaelis juos sumušė visose Izraelio ribose:</verse>
				<verse number="33">nuo Jordano į rytus, visą Gileado šalį, gadus, rubenus ir manasus, nuo Aroero, esančio prie Arnono upės, Gileadą ir Bašaną.</verse>
				<verse number="34">Na, o kiti Jehuvo darbai ir visa, ką jis darė, ir visa jo galia, argi jie nėra užrašyti Izraelio karalių kronikų knygoje?</verse>
				<verse number="35">Ir Jehuvas užmigo prie savo tėvų; ir jį palaidojo Samarijoje. O jo sūnus Jehoachazas karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="36">O laiko, kuriuo Jehuvas karaliavo Izraeliui Samarijoje, buvo dvidešimt aštuoneri metai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Ir Ahazijo motina Atalija, matydama, kad jos sūnus miręs, pakilo ir sunaikino visą karališkąją sėklą.</verse>
				<verse number="2">Bet karaliaus Joramo duktė Jehošeba, Ahazijo sesuo, paėmė Ahazijo sūnų Joašą ir jį pavogė iš tarpo karaliaus sūnų, kurie buvo žudomi; ir paslėpė jį, tai yra jį ir jo auklę, miegamajame nuo Atalijos taip, kad jis nebuvo užmuštas.</verse>
				<verse number="3">Ir jis šešerius metus buvo su ja paslėptas VIEŠPATIES namuose. O Atalija valdė šalį.</verse>
				<verse number="4">O septintaisias metais Jehojada pasiuntė ir atvedė šimtininkus su vadais bei sargyba ir juos įvedė pas save į VIEŠPATIES namus, ir sudarė su jais sandorą, ir prisaikdino juos VIEŠPATIES namuose, ir jiems parodė karaliaus sūnų.</verse>
				<verse number="5">Ir jis jiems įsakė, sakydamas: „Štai ką turite daryti: trečdalis jūsų, kurie įeinate per sabatą, eisite karaliaus namų sargybą;</verse>
				<verse number="6">trečdalis būsite prie Sūro vartų; o trečdalis prie vartų sargybos užnugaryje; taip jūs eisite tų namų sargybą, kad jų nesugriautų.</verse>
				<verse number="7">O dvi dalys iš visų jūsų, kurie išeinate per sabatą, turės eiti VIEŠPATIES namų sargybą aplink karalių.</verse>
				<verse number="8">Ir apsupkite karalių aplinkui, kiekvienas su savo ginklu rankoje; o kas įeis į eiles, tas tebūna nužudytas; ir jūs būkite su karaliumi jam išeinant ir jam įeinant“.</verse>
				<verse number="9">Ir šimtininkai padarė pagal visa, ką įsakė kunigas Jehojada: jie kiekvienas pasiėmė savo vyrus, įeinančius per sabatą, drauge su išeinančiais per sabatą, ir atėjo pas kunigą Jehojadą.</verse>
				<verse number="10">Ir kunigas padavė šimtininkams karaliaus Dovydo ietis ir skydus, esančius VIEŠPATIES šventykloje.</verse>
				<verse number="11">Ir sargyba stovėjo, kiekvienas su savo ginklu rankoje, aplink karalių nuo dešiniojo šventyklos šono iki kairiojo šventyklos šono, išilgai palei aukurą ir šventyklą.</verse>
				<verse number="12">Ir jis išvedė karaliaus sūnų, uždėjo jam karūną ir padavė jam liudijimą; ir jie padarė jį karaliumi ir jį patepė; ir jie plojo rankomis ir sakė: „Tegyvuoja karalius!“</verse>
				<verse number="13">O Atalija, išgirdusi sargybos ir tautos triukšmą, atėjo pas tautą į VIEŠPATIES šventyklą.</verse>
				<verse number="14">Ir ji pažiūrėjo, ir štai karalius stovėjo prie stulpo pagal paprotį, o kunigaikščiai bei trimitininkai šalia karaliaus, ir visa šalies tauta džiaugėsi ir pūtė trimitais; ir Atalija perplėšė savo drabužius ir šaukė: „Išdavystė! Išdavystė!“</verse>
				<verse number="15">Bet kunigas Jehojada įsakė šimtų vadams, kariuomenės pareigūnams, ir jiems tarė: „Išveskite ją iš eilių; o kas ją seks, tą nužudykite kalaviju“. Nes kunigas buvo pasakęs: „Tenebūna ji nužudyta VIEŠPATIES namuose“.</verse>
				<verse number="16">Ir jie uždėjo ant jos rankas; ir ji ėjo keliu, kuriuo į karaliaus namus įeina žirgai; ir ten ji buvo nužudyta.</verse>
				<verse number="17">Ir Jehojada sudarė sandorą tarp VIEŠPATIES ir karaliaus bei tautos, kad jie būtų VIEŠPATIES tauta; taip pat tarp karaliaus ir tautos.</verse>
				<verse number="18">Ir visa šalies tauta įėjo į Baalo namus ir juos sugriovė; jo aukurus ir jo atvaizdus jie visiškai sutrupino, ir Baalo kunigą Mataną nužudė prieš aukurus. Ir kunigas paskyrė pareigūnus VIEŠPATIES namams.</verse>
				<verse number="19">Ir jis paėmė šimtininkus, vadus, sargybą ir visą šalies tautą; ir jie nuvedė žemyn karalių iš VIEŠPATIES namų ir atėjo sargybos vartų keliu į karaliaus namus. Ir jis atsisėdo į karalių sostą.</verse>
				<verse number="20">Ir džiaugėsi visa šalies tauta, ir miestas buvo ramus; ir jie nužudė Ataliją kalaviju šalia karaliaus namų.</verse>
				<verse number="21">Jehoašas buvo septynerių metų, kai pradėjo karaliauti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Septintaisiais Jehuvo metais Jehoašas pradėjo karaliauti; ir keturiasdešimt metų karaliavo Jeruzalėje. O jo motinos vardas buvo Cibija iš Beer-Šebos.</verse>
				<verse number="2">Ir Jehoašas darė tai, kas buvo teisinga VIEŠPATIES akyse per visas savo dienas, kuriose jį mokė kunigas Jehojada.</verse>
				<verse number="3">Bet aukštumos nebuvo pašalintos; tauta tebeaukojo ir tebedegino smilkalus aukštumose.</verse>
				<verse number="4">Ir Jehoašas tarė kunigams: „Visus pašvęstų dalykų pinigus, atnešamus į VIEŠPATIES namus, būtent pinigus kiekvieno, praeinančiojo atsiskaitymą, pinigus, kuriais įvertinami asmenys, ir visus pinigus, ateinančius kiekvienam į širdį, kad atneštų į VIEŠPATIES namus,</verse>
				<verse number="5">tegul juos pasiima kunigai, kiekvienas iš savo pažįstamų; ir jie teužtaiso namų spragas, kur tik atsiras kokia spraga“.</verse>
				<verse number="6">Bet buvo taip, kad dvidešimt trečiaisiais karaliaus Jehoašo metais kunigai nebuvo užtaisę namų spragų.</verse>
				<verse number="7">Tada karalius Jehoašas, pašaukęs kunigą Jehojadą ir kitus kunigus, jiems tarė: „Kodėl jūs neužtaisote namų spragų? Taigi dabar nebeimkite pinigų iš savo pažįstamų, bet atiduokite juos namų spragoms“.</verse>
				<verse number="8">Ir kunigai sutiko nebeimti pinigų iš tautos ir netaisyti namų spragų.</verse>
				<verse number="9">Bet kunigas Jehojada paėmė skrynią, išgręžė jos dangtyje skylę ir padėjo ją šalia aukuro, dešinėje pusėje, kur įeinama į VIEŠPATIES namus; o kunigai, kurie saugojo duris, įdėdavo į ją visus pinigus, atneštus į VIEŠPATIES namus.</verse>
				<verse number="10">Ir jiems pamačius, kad skrynioje buvo daug pinigų, ateidavo aukštyn karaliaus raštininkas ir aukščiausiasis kunigas; ir jie sudėdavo į maišus ir suskaičiuodavo pinigus, rastus VIEŠPATIES namuose.</verse>
				<verse number="11">Ir jie paduodavo suskaičiuotus pinigus į rankas tų, kurie atlikdavo darbą, kurie prižiūrėdavo VIEŠPATIES namus; o jie juos išleisdavo dailidėms ir statytojams, dirbantiems VIEŠPATIES namuose,</verse>
				<verse number="12">mūrininkams ir akmens tašytojams, ir medienai bei tašytiems akmenims pirkti, kad užtaisytų VIEŠPATIES namų spragas, ir visoms namų taisymo išlaidoms.</verse>
				<verse number="13">Tačiau sidabrinės taurės, gnybtuvai, dubenys, trimitai, bet kokie auksiniai ar sidabriniai indai nebuvo daromi VIEŠPATIES namams iš pinigų, atnešamų į VIEŠPATIES namus;</verse>
				<verse number="14">bet juos davė darbininkams, ir už juos taisė VIEŠPATIES namus.</verse>
				<verse number="15">Be to, jie neatsiskaitinėdavo su vyrais, į kurių rankas atiduodavo pinigus, kad būtų paduoti darbininkams; nes jie elgėsi ištikimai.</verse>
				<verse number="16">Nusižengimo pinigai ir nuodėmės pinigai nebūdavo atnešami į VIEŠPATIES namus: jie buvo kunigų.</verse>
				<verse number="17">Tada Sirijos karalius Hazaelis ėjo aukštyn ir kovojo prieš Gatą, ir jį paėmė; ir Hazaelis nukreipė savo veidą eiti aukštyn į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="18">Ir Judos karalius Jehoašas, paėmė visus pašvęstus dalykus, kuriuos buvo pašventę jo tėvai Jehozapatas, Jehoramas ir Ahazijas, Judos karaliai, ir savo paties pašvęstus dalykus ir visą auksą, rastą VIEŠPATIES namų ižduose ir karaliaus namuose, ir nusiuntė tai Sirijos karaliui Hazaeliui; ir jis pasitraukė nuo Jeruzalės.</verse>
				<verse number="19">O kiti Joašo darbai ir visa, ką jis darė, argi jie nėra surašyti Judos karalių kronikų knygoje?</verse>
				<verse number="20">Ir jo tarnai pakilę surengė sąmokslą ir užmušė Joašą namuose Milojo, kuris nusileidžia į Silą.</verse>
				<verse number="21">Nes Šimato sūnus Jozacharas ir Šomero sūnus Jehozabadas, jo tarnai, jį sumušė, ir jis mirė; ir jį palaidojo prie jo tėvų Dovydo mieste; o jo sūnus Amacijas karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Dvidešimt trečiaisiais Joašo, sūnaus Ahazijo – Judos karaliaus, metais Jehuvo sūnus Jehoachazas pradėjo karaliauti Izraeliui Samarijoje, ir karaliavo septyniolika metų.</verse>
				<verse number="2">Ir jis darė tai, kas buvo pikta VIEŠPATIES akyse ir sekė nuodėmėmis Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris skatino Izraelį nusidėti; jis neatsitraukė nuo jų.</verse>
				<verse number="3">Ir VIEŠPATIES pyktis užsidegė prieš Izraelį, ir jis atidavė juos į Sirijos karaliaus Hazaelio rankas ir Hazaelio sūnaus Ben-Hadado rankas per visas jų dienas.</verse>
				<verse number="4">Ir Jehoachazas maldavo VIEŠPATĮ, ir VIEŠPATS jį išklausė; nes jis matė Izraelio priespaudą, nes Sirijos karalius juos engė</verse>
				<verse number="5">(ir VIEŠPATS davė Izraeliui gelbėtoją, kad jie išėjo iš po sirų rankos; ir Izraelio vaikai gyveno savo palapinėse, kaip anksčiau.</verse>
				<verse number="6">Tačiau jie neatsitraukė nuo nuodėmių namų Jeroboamo, kuris skatino Izraelį nusidėti, bet vaikščiojo jose; taip pat ir giraitė išliko Samarijoje).</verse>
				<verse number="7">Ir jis nepaliko Jehoachazui iš tautos nieko, o tik penkiasdešimt raitelių, dešimt vežimų ir dešimt tūkstančių pėstininkų; nes Sirijos karalius buvo juos sunaikinęs ir padaręs juos kaip dulkes per kūlimą.</verse>
				<verse number="8">Na, o kiti Jehoachazo darbai, visa, ką jis padarė, ir jo galybė, argi jie nėra užrašyti Izraelio karalių kronikų knygoje?</verse>
				<verse number="9">Ir Jehoachazas užmigo prie savo tėvų; ir jį palaidojo Samarijoje; o jo sūnus Joašas karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="10">Trisdešimt septintaisiais Judos karaliaus Joašo metais Jehoachazo sūnus Jehoašas pradėjo karaliauti Izraeliui Samarijoje, ir karaliavo šešiolika metų.</verse>
				<verse number="11">Ir jis darė tai, kas buvo pikta VIEŠPATIES akyse; jis neatsitraukė nuo visų nuodėmių Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris skatino Izraelį nusidėti; bet jis vaikščiojo jose.</verse>
				<verse number="12">O kiti Joašo darbai ir visa, ką jis darė, ir jo galybė, kuria jis kovojo prieš Judos karalių Amaciją, argi jie nėra užrašyti Izraelio karalių kronikų knygoje?</verse>
				<verse number="13">Ir Joašas užmigo prie savo tėvų; o Jeroboamas atsisėdo į jo sostą; ir Joašas buvo palaidotas Samarijoje prie Izraelio karalių.</verse>
				<verse number="14">Na, o Eliša susirgo savo liga, nuo kurios jis mirė. Ir pas jį atėjo žemyn Izraelio karalius Joašas ir verkdamas virš jo veido, tarė: „O mano tėve, mano tėve, Izraelio vežimai ir jo raiteliai!“</verse>
				<verse number="15">Ir Eliša jam tarė: „Paimk lanką ir strėlių“. Ir jis paėmė jam lanką ir strėlių.</verse>
				<verse number="16">Ir jis tarė Izraelio karaliui: „Uždėk savo ranką ant lanko“. Ir jis uždėjo savo ranką ant jo; o Eliša uždėjo savo rankas ant karaliaus rankų.</verse>
				<verse number="17">Ir jis tarė: „Atidaryk langą į rytus“. Ir jis atidarė. Tada Eliša tarė: „Šauk“. Ir jis šovė. Ir jis tarė: „VIEŠPATIES išvadavimo strėlė, išvadavimo iš Sirijos strėlė; nes tu sumuši sirus Afeke, kol juos sunaikinsi“.</verse>
				<verse number="18">Ir jis tarė: „Paimk strėles“. Ir jis paėmė. Ir jis tarė Izraelio karaliui: „Suduok į žemę“. Ir jis sudavė tris kartus ir sustojo.</verse>
				<verse number="19">Ir Dievo vyras užsirūstino ant jo ir tarė: „Reikėjo suduoti penkis ar šešis kartus; tada būtum sumušęs Siriją, kol ją būtum sunaikinęs; o dabar tik triskart sumuši Siriją“.</verse>
				<verse number="20">Ir Eliša mirė, ir jį palaidojo. Ir moabiečių pulkai įsiveržė į šalį metų pradžioje.</verse>
				<verse number="21">Ir jiems laidojant vyrą atsitiko, kad štai jie pamatė vyrų pulką; ir jie įmetė tą vyrą į Elišos kapą; o kai tas vyras nusileidęs palietė Elišos kaulus, jis atgijo ir atsistojo ant kojų.</verse>
				<verse number="22">Bet Sirijos karalius Hazaelis engė Izraelį per visas Jehoachazo dienas.</verse>
				<verse number="23">Ir VIEŠPATS buvo jiems maloningas, gailėjosi jų ir atsižvelgė į juos dėl savo sandoros su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu, ir nenorėjo jų sunaikinti, ir jų dar neatmetė nuo savo veido.</verse>
				<verse number="24">Taigi mirė Sirijos karalius Hazaelis; o jo sūnus Ben-Hadadas karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="25">Ir Jehoachazo sūnus Jehoašas atsiėmė iš Hazaelio sūnaus Ben-Hadado rankos miestus, kuriuos jis karu buvo atėmęs iš jo tėvo Jehoachazo rankos. Tris kartus Joašas jį sumušė ir atgavo Izraelio miestus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Antraisiais Izraelio karaliaus Jehoachazo sūnaus Joašo metais karaliavo Judos karaliaus Joašo sūnus Amacijas.</verse>
				<verse number="2">Jis buvo dvidešimt penkerių metų, kai pradėjo karaliauti, ir dvidešimt devynerius metus karaliavo Jeruzalėje. O jo motinos vardas buvo Jehoadina, iš Jeruzalės.</verse>
				<verse number="3">Ir jis darė tai, kas buvo teisinga VIEŠPATIES akyse, tačiau ne kaip jo tėvas Dovydas; jis darė pagal visa tai, kaip darė jo tėvas Joašas.</verse>
				<verse number="4">Tačiau aukštumos nebuvo pašalintos; tauta vis dar aukojo ir degino smilkalus aukštumose.</verse>
				<verse number="5">Ir įvyko, kai tik karalystė įsitvirtino jo rankoje, jis užmušė savo tarnus, kurie buvo nužudę jo tėvą karalių.</verse>
				<verse number="6">Bet žudikų vaikų jis nenužudė; pagal tai, kas parašyta Mozės įstatymo knygoje, kurioje VIEŠPATS įsakė, sakydamas: „Tėvai nebus užmušami už vaikus, nei vaikai nebus užmušami už tėvus; bet kiekvienas bus užmušamas už savo paties nuodėmę“.</verse>
				<verse number="7">Jis Druskos slėnyje iš Edomo užmušė dešimtį tūkstančių, karu paėmė Selą ir praminė ją Jokteelio vardu, iki šios dienos.</verse>
				<verse number="8">Tada Amacijas siuntė pasiuntinius pas Jehoašą, sūnų Jehoachazo, sūnų Jehuvo, Izraelio karalių, sakydamas: „Ateik, žiūrėkime vienas kitam į veidą“.</verse>
				<verse number="9">Ir Izraelio karalius Jehoašas pasiuntė Judos karaliui Amacijui, sakydamas: „Libane esanti usnis siuntė Libane esančiam kedrui, sakydama: ‘Duok mano sūnui savo dukterį į žmonas’; ir praėjo laukinis žvėris, esantis Libane, ir sutrypė usnį.</verse>
				<verse number="10">Tu tikrai sumušei Edomą, ir tavo širdis iškėlė tave; girkis tuo ir pasilik namie; nes kodėl gi turėtum įsivelti savo žalai, kad kristum tu pats ir Juda su tavimi?“</verse>
				<verse number="11">Bet Amacijas nenorėjo klausyti. Todėl Izraelio karalius Jehoašas ėjo aukštyn; ir jis ir Judos karalius Amacijas žiūrėjo vienas kitam į veidą Bet-Šemeše, priklausančiame Judai.</verse>
				<verse number="12">Ir Juda buvo nugalėta Izraelio akivaizdoje; ir jie kiekvienas pabėgo į savo palapines.</verse>
				<verse number="13">O Judos karalių Amaciją, Ahazijo sūnaus Jehoašo sūnų, Izraelio karalius Jehoašas paėmė Bet-Šemeše ir atėjęs į Jeruzalę nugriovė Jeruzalės sieną nuo Efraimo vartų iki Kampo vartų, keturis šimtus uolekčių.</verse>
				<verse number="14">Ir paėmęs visą auksą bei sidabrą ir visus indus, rastus VIEŠPATIES namuose ir karaliaus namų ižduose, ir įkaitus, jis sugrįžo į Samariją.</verse>
				<verse number="15">Na, o kiti Jehoašo darbai, kuriuos jis darė, ir jo galybė, ir kaip jis kovojo su Judos karaliumi Amaciju, argi jie nėra užrašyti Izraelio karalių kronikų knygoje?</verse>
				<verse number="16">Ir Jehoašas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas Samarijoje prie Izraelio karalių; o jo sūnus Jeroboamas karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="17">O Amacijas, sūnus Joašo – Judos karaliaus, po Jehoašo sūnaus Jehoachazo, Izraelio karaliaus, mirties gyveno penkiolika metų.</verse>
				<verse number="18">O kiti Amacijo darbai, argi jie nėra užrašyti Judos karalių kronikų knygoje?</verse>
				<verse number="19">Na, o prieš jį surengė sąmokslą Jeruzalėje; ir jis pabėgo į Lachišą; bet jie pasiuntė paskui jį į Lachišą ir ten jį nužudė.</verse>
				<verse number="20">Ir jie pargabeno jį ant žirgų; ir jis buvo palaidotas Jeruzalėje prie savo tėvų Dovydo mieste.</verse>
				<verse number="21">Ir visa Judos tauta paėmė Azariją, kuris buvo šešiolikos metų, ir jį padarė karaliumi vietoje jo tėvo Amacijo.</verse>
				<verse number="22">Jis pastatė Elatą ir jį sugrąžino Judai po to, kai karalius užmigo prie savo tėvų.</verse>
				<verse number="23">Penkioliktaisiais Amacijo, sūnaus Joašo – Judos karaliaus, metais Samarijoje pradėjo karaliauti Izraelio karaliaus Joašo sūnus Jeroboamas ir karaliavo keturiasdešimt vienerius metus.</verse>
				<verse number="24">Ir jis darė tai, kas buvo pikta VIEŠPATIES akyse: jis neatsitraukė nuo visų nuodėmių Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris skatino Izraelį nusidėti.</verse>
				<verse number="25">Jis atgavo Izraelio ribas nuo Hamato įėjimo iki lygumos jūros pagal VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, žodį, kurį jis kalbėjo per ranką savo tarno Jonos, Amitajo sūnaus, pranašo, esančio iš Gat-Hefero.</verse>
				<verse number="26">Nes VIEŠPATS matė Izraelio vargą, kuris buvo labai kartus: nes nebuvo nei vieno užrakinto, nei palikto, nei padėjėjo Izraeliui.</verse>
				<verse number="27">Ir VIEŠPATS nesakė, kad ištrins Izraelio vardą iš po dangaus; bet jis juos išgelbėjo per Joašo sūnaus Jeroboamo ranką.</verse>
				<verse number="28">Na, o kiti Jeroboamo darbai, visa, ką jis darė, ir jo galybė, kaip jis kariavo ir kaip atgavo Izraeliui Damaską bei Hamatą, priklausančius Judai, argi jie nėra užrašyti Izraelio karalių kronikų knygoje?</verse>
				<verse number="29">Ir Jeroboamas užmigo prie savo tėvų – prie Izraelio karalių; o jo sūnus Zacharija karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Dvidešimt septintaisiais Izraelio karaliaus Jeroboamo metais pradėjo karaliauti Judos karaliaus Amacijo sūnus Azarija.</verse>
				<verse number="2">Jis buvo šešiolikos metų, kai pradėjo karaliauti, ir penkiasdešimt dvejus metus karaliavo Jeruzalėje. O jo motinos vardas buvo Jekolija, iš Jeruzalės.</verse>
				<verse number="3">Ir jis darė tai, kas buvo teisinga VIEŠPATIES akyse, pagal visa tai, ką buvo daręs jo tėvas Amacijas;</verse>
				<verse number="4">tik aukštumos nebuvo pašalintos; tauta vis tebeaukojo ir tebedegino smilkalus aukštumose.</verse>
				<verse number="5">Ir VIEŠPATS taip ištiko karalių, kad jis buvo raupsuotas iki savo mirties dienos ir gyveno atskiruose namuose. O karaliaus sūnus Jotamas valdė namus, teisdamas šalies tautą.</verse>
				<verse number="6">O kiti Azarijos darbai ir visa, ką jis darė, argi jie nėra užrašyti Judos karalių kronikų knygoje?</verse>
				<verse number="7">Taigi Azarija užmigo prie savo tėvų; ir jį palaidojo prie jo tėvų Dovydo mieste; o jo sūnus Jotamas karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="8">Trisdešimt aštuntaisiais Judos karaliaus Azarijos metais Jeroboamo sūnus Zacharija karaliavo Izraeliui Samarijoje šešis mėnesius.</verse>
				<verse number="9">Ir jis darė tai, kas buvo pikta VIEŠPATIES akyse, kaip buvo darę jo tėvai: jis neatsitraukė nuo nuodėmių Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris skatino Izraelį nusidėti.</verse>
				<verse number="10">Ir Jabešo sūnus Šalumas prieš jį surengė sąmokslą, sumušė jį tautos akivaizdoje ir nužudė jį, ir karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="11">O kiti Zacharijos darbai, štai jie yra užrašyti Izraelio karalių kronikų knygoje.</verse>
				<verse number="12">Šis buvo VIEŠPATIES žodis, kurį jis kalbėjo Jehuvui, sakydamas: „Iki ketvirtos kartos tavo sūnūs sėdės Izraelio soste“. Taip ir įvyko.</verse>
				<verse number="13">Jabešo sūnus Šalumas pradėjo karaliauti trisdešimt devintaisiais Judos karaliaus Uzijo metais; ir karaliavo pilną mėnesį Samarijoje.</verse>
				<verse number="14">Nes Gadžio sūnus Menahemas, ėjo aukštyn iš Tircos ir atėjo į Samariją, ir sumušė Jabešo sūnų Šalumą Samarijoje, ir jį nužudė, ir karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="15">O kiti Šalumo darbai ir jo sąmokslas, kurį jis surengė, štai jie yra užrašyti Izraelio karalių kronikų knygoje.</verse>
				<verse number="16">Tada Menahemas sumušė Tifsachą ir visa, kas buvo jame, ir jo ribas nuo Tircos; kadangi jie neatidarė jam, tai jis sumušė jį; ir perskrodė jame visas nėščias moteris.</verse>
				<verse number="17">Trisdešimt devintaisiais Judos karaliaus Azarijos metais Gadžio sūnus Menahemas pradėjo karaliauti Izraeliui ir karaliavo dešimt metų Samarijoje.</verse>
				<verse number="18">Ir jis darė tai, kas buvo pikta VIEŠPATIES akyse: jis per visas savo dienas neatsitraukė nuo nuodėmių Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris skatino Izraelį nusidėti.</verse>
				<verse number="19">Ir Asirijos karalius Pulas atėjo prieš šalį; ir Menahemas davė Pului tūkstantį talentų sidabro, kad jo ranka būtų su juo, karalystei sustiprinti jo rankoje.</verse>
				<verse number="20">Ir Menahemas išreikalavo tuos pinigus iš Izraelio, tai yra iš visų galingų turtuolių, iš kiekvieno po penkiasdešimt šekelių sidabro, kad duotų Asirijos karaliui. Taip Asirijos karalius nusigręžė ir nepasiliko ten šalyje.</verse>
				<verse number="21">O kiti Menahemo darbai ir visa, ką jis darė, argi jie nėra užrašyti Izraelio karalių kronikų knygoje?</verse>
				<verse number="22">Ir Menachemas užmigo prie savo tėvų; o jo sūnus Pekachija karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="23">Penkiasdešimtaisiais Judos karaliaus Azarijos metais Menahemo sūnus Pekachija pradėjo karaliauti Izraeliui Samarijoje ir karaliavo dvejus metus.</verse>
				<verse number="24">Ir jis darė tai, kas buvo pikta VIEŠPATIES akyse: jis neatsitraukė nuo nuodėmių Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris skatino Izraelį nusidėti.</verse>
				<verse number="25">Bet Remalijo sūnus Pekachas, jo vadas, surengė prieš jį sąmokslą ir sumušė jį Samarijoje karaliaus namų rūmuose su Argobu, Arjė ir penkiasdešimčia gileadiečių vyrų su juo; ir jis jį nužudė ir karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="26">O kiti Pekachijos darbai ir visa, ką jis darė, štai jie užrašyti Izraelio karalių kronikų knygoje.</verse>
				<verse number="27">Penkiasdešimt antraisiais Judos karaliaus Azarijos metais Remalijo sūnus Pekachas pradėjo karaliauti Izraeliui Samarijoje ir karaliavo dvidešimt metų.</verse>
				<verse number="28">Ir jis darė tai, kas buvo pikta VIEŠPATIES akyse: jis neatsitraukė nuo nuodėmių Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris skatino Izraelį nusidėti.</verse>
				<verse number="29">Izraelio karaliaus Pekacho dienomis atėjo Asirijos karalius Tiglat-Pileseras ir paėmė Ijoną, Abel-Bet-Maaką, Janoachą, Kedešą, Hacorą, Gileadą ir Galilėją, visą Naftalio šalį, ir juos paėmė nelaisvėn į Asiriją.</verse>
				<verse number="30">O Elos sūnus Ozėja surengė sąmokslą prieš Remalijo sūnų Pekachą, sumušė jį ir nužudė, ir karaliavo jo vietoje dvidešimtaisiais Uzijo sūnaus Jotamo metais.</verse>
				<verse number="31">O kiti Pekacho darbai ir visa, ką jis darė, štai jie užrašyti Izraelio karalių kronikų knygoje.</verse>
				<verse number="32">Antraisiais Izraelio karaliaus Remalijo, Pekacho sūnaus, metais pradėjo karaliauti Judos karaliaus Uzijo sūnus Jotamas.</verse>
				<verse number="33">Jis buvo dvidešimt penkerių metų, kai pradėjo karaliauti, ir šešiolika metų karaliavo Jeruzalėje. O jo motina vardas buvo Jeruša, Cadoko duktė.</verse>
				<verse number="34">Ir jis darė tai, kas buvo teisinga VIEŠPATIES akyse: jis darė pagal visa tai, ką buvo daręs jo tėvas Uzijas.</verse>
				<verse number="35">Tačiau aukštumos nebuvo pašalintos: tauta vis tebeaukojo ir tebesmilkė smilkalus aukštumose. Jis pastatė aukštutinius VIEŠPATIES namų vartus.</verse>
				<verse number="36">Na, o kiti Jotamo darbai ir visa, ką jis darė, argi jie nėra užrašyti Judos karalių kronikų knygoje?</verse>
				<verse number="37">Tomis dienomis VIEŠPATS pradėjo siųsti prieš Judą Sirijos karalių Reciną ir Remalijo sūnų Pekachą.</verse>
				<verse number="38">Ir Jotamas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas prie savo tėvų savo tėvo Dovydo mieste; o jo sūnus Ahazas karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Septynioliktaisiais Remalijo sūnaus Pekacho metais pradėjo karaliauti Judos karaliaus Jotamo sūnus Ahazas.</verse>
				<verse number="2">Ahazas buvo dvidešimties metų, kai pradėjo karaliauti, ir šešiolika metų karaliavo Jeruzalėje, ir nedarė to, kas buvo teisinga VIEŠPATIES, jo Dievo, akyse, kaip jo tėvas Dovydas.</verse>
				<verse number="3">Bet jis vaikščiojo Izraelio karalių keliu, taip, ir savo sūnų perleido per ugnį, pagal bjaurystes pagonių, kuriuos VIEŠPATS išvarė iš Izraelio vaikų akivaizdos.</verse>
				<verse number="4">Ir jis aukojo ir degino smilkalus aukštumose, ant kalvų ir po kiekvienu žaliuojančiu medžiu.</verse>
				<verse number="5">Tuomet Sirijos karalius Recinas ir Izraelio karaliaus Remalijo sūnus Pekachas atėjo aukštyn į Jeruzalę kariauti; ir jie apgulė Ahazą, bet neįstengė jo nugalėti.</verse>
				<verse number="6">Tuo metu Sirijos karalius Recinas sugrąžino Elatą Sirijai ir išvarė žydus iš Elato; ir sirai atėjo į Elatą ir ten gyvena iki šios dienos.</verse>
				<verse number="7">Taigi Ahazas siuntė pasiuntinius pas Asirijos karalių Tiglat-Pileserą, sakydamas: „Aš esu tavo tarnas ir tavo sūnus; ateik aukštyn ir išgelbėk mane iš rankų Sirijos karaliaus ir iš rankų Izraelio karaliaus, kurie pakilo prieš mane“.</verse>
				<verse number="8">Ir Ahazas paėmė sidabrą ir auksą, rastą VIEŠPATIES namuose ir karaliaus namų ižduose, ir nusiuntė tai kaip dovaną Asirijos karaliui.</verse>
				<verse number="9">Ir Asirijos karalius paklausė jo; nes Asirijos karalius ėjo aukštyn prieš Damaską ir jį paėmė, ir išvedė nelaisvėn jo žmones į Kirą, o Reciną nužudė.</verse>
				<verse number="10">Ir karalius Ahazas nuvyko į Damaską pasitikti Asirijos karaliaus Tiglat-Pilesero ir pamatė Damaske buvusį aukurą; ir karalius Ahazas nusiuntė kunigui Ūrijui aukuro pavyzdį ir jo modelį, pagal visą jo padarymą.</verse>
				<verse number="11">Ir kunigas Ūrija pastatė aukurą pagal viską, ką karalius Ahazas buvo atsiuntęs iš Damasko; taigi kunigas Ūrija jį padarė prieš karaliui Ahazui ateinant iš Damasko.</verse>
				<verse number="12">Ir kai karalius atėjo iš Damasko, karalius pamatė aukurą; ir karalius priėjo prie aukuro ir ant jo aukojo.</verse>
				<verse number="13">Ir jis degino savo deginamąją auką ir savo maisto auką, išliejo savo geriamąją auką ir šlakstė savo taikos aukų kraują ant to aukuro.</verse>
				<verse number="14">O varinį aukurą, esantį VIEŠPATIES akivaizdoje, jis nunešė nuo namų priekio, iš aukuro ir VIEŠPATIES namų tarpo, ir jį pastatė aukuro šiaurinėje pusėje.</verse>
				<verse number="15">Ir karalius Ahazas įsakė kunigui Ūrijai, sakydamas: „Ant didžiojo aukuro degink ryto deginamąją auką ir vakaro maisto auką, ir karaliaus deginamąją auką, ir jo maisto auką su šalies visos tautos deginamąja auka, jų maisto auka ir jų geriamosiomis aukomis; ir apšlakstyk ant jo visą deginamosios aukos kraują bei visą aukos kraują; o varinis aukuras man bus, kad per jį pasiklausčiau“.</verse>
				<verse number="16">Taip kunigas Ūrija padarė pagal visa tai, ką įsakė karalius Ahazas.</verse>
				<verse number="17">Ir karalius Ahazas nupjovė stovų kraštus ir nuėmė nuo jų praustuvę; ir nukėlė jūrą nuo varinių jaučių, esančių jos apačioje, ir padėjo ją ant akmeninio grindinio.</verse>
				<verse number="18">Ir dėl Asirijos karaliaus jis nuo VIEŠPATIES namų nusuko sabato pastogę, kurią buvo pastatę namuose, ir išorinį karaliaus įėjimą.</verse>
				<verse number="19">Na, o kiti Ahazo darbai, kuriuos jis darė, argi jie nėra užrašyti Judos karalių kronikų knygoje?</verse>
				<verse number="20">Ir Ahazas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas prie savo tėvų Dovydo mieste; o jo sūnus Chezekijas karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Dvyliktaisiais Judos karaliaus Ahazo metais Elos sūnus Ozėjas pradėjo karaliauti Izraeliui Samarijoje devynerius metus.</verse>
				<verse number="2">Ir jis darė tai, kas buvo pikta VIEŠPATIES akyse, bet ne taip, kaip pirma jo buvusieji Izraelio karaliai.</verse>
				<verse number="3">Prieš jį atėjo aukštyn Asirijos karalius Šalmaneseras; ir Ozėjas tapo jo tarnu ir duodavo jam dovanas.</verse>
				<verse number="4">Ir Asirijos karalius aptiko Ozėją rengiant sąmokslą: nes jis buvo siuntęs pasiuntinius pas Egipto karalių Soją ir neatnešė Asirijos karaliui dovanos, kaip kasmet darydavo; todėl Asirijos karalius užrakino jį ir įkalino kalėjime.</verse>
				<verse number="5">Tada Asirijos karalius ėjo aukštyn per visą šalį ir nuėjo aukštyn į Samariją, ir buvo ją apgulęs trejus metus.</verse>
				<verse number="6">Devintaisiais Ozėjo metais Asirijos karalius paėmė Samariją ir išvedė Izraelį į Asiriją, ir apgyvendino juos Halache ir Habore prie Gozano upės ir medų miestuose.</verse>
				<verse number="7">Nes Izraelio vaikai nusidėjo prieš VIEŠPATĮ, savo Dievą, kuris buvo juos išvedęs aukštyn iš Egipto šalies, iš po faraono, Egipto karaliaus, rankos, ir bijojo kitų dievų,</verse>
				<verse number="8">ir vaikščiojo pagal įstatus pagonių, kuriuos VIEŠPATS išvarė iš Izraelio vaikų akivaizdos, ir pagal Izraelio karalių, kurie juos padarė.</verse>
				<verse number="9">Ir Izraelio vaikai slapta darė tai, kas nebuvo teisinga prieš VIEŠPATĮ, jų Dievą, ir jie pasistatė aukštumų visuose savo miestuose, nuo sargybos bokšto iki aptverto miesto.</verse>
				<verse number="10">Ir jie pasistatė atvaizdų ir giraičių ant kiekvienos aukštos kalvos ir po kiekvienu žaliuojančiu medžiu;</verse>
				<verse number="11">ir jie ten visose aukštumose degino smilkalus, kaip daro pagonys, kuriuos VIEŠPATS išvarė jų akivaizdoje; ir darė piktus dalykus, kurstydami VIEŠPATIES pyktį;</verse>
				<verse number="12">nes jie tarnavo stabams, apie kuriuos VIEŠPATS jiems buvo sakęs: „To nedarykite“.</verse>
				<verse number="13">VIEŠPATS dar liudijo prieš Izraelį ir prieš Judą per visus pranašus ir per visus regėtojus, sakydamas: „Nusisukite nuo savo piktų kelių ir laikykitės mano įsakymų bei mano įstatų, pagal visą įstatymą, kurį įsakiau jūsų tėvams ir kurį jums nusiunčiau per savo tarnus pranašus“.</verse>
				<verse number="14">Tačiau jie nenorėjo klausyti, bet užkietino savo sprandus, kaip sprandus savo tėvų, kurie netikėjo VIEŠPAČIU, savo Dievu.</verse>
				<verse number="15">Ir jie atmetė jo įstatus ir jo sandorą, kurią jis sudarė su jų tėvais, ir jo liudijimus, kuriais jis liudijo prieš juos; ir jie sekė tuštybėmis ir tapo tušti, ir nuėjo paskui aplinkui juos esančius pagonis, apie kuriuos VIEŠPATS juos buvo įpareigojęs, kad jie nedarytų kaip jie.</verse>
				<verse number="16">Ir jie paliko visus VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymus ir pasidarė lietų atvaizdų, tai yra du veršius, ir padarė giraitę, ir garbino visą dangaus kariuomenę, ir tarnavo Baalui.</verse>
				<verse number="17">Ir jie padarė, kad jų sūnūs ir jų dukterys eitų per ugnį, ir užsiiminėjo ateities būrimu ir kerais, ir parsidavė daryti pikta VIEŠPATIES akyse, kad kurstytų jo pyktį.</verse>
				<verse number="18">Todėl VIEŠPATS labai supyko ant Izraelio ir pašalino juos nuo savo akivaizdos; nei vieno nepaliko, vien tik Judos gentis.</verse>
				<verse number="19">Taip pat ir Juda nesilaikė VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymų, bet vaikščiojo pagal Izraelio įstatus, kuriuos jie padarė.</verse>
				<verse number="20">Ir VIEŠPATS atmetė visą Izraelio sėklą, vargino juos ir atidavė juos į plėšikų rankas, kol išmetė juos nuo savo akivaizdos.</verse>
				<verse number="21">Nes jis atplėšė Izraelį nuo Dovydo namų; ir jie padarė karaliumi Nebato sūnų Jeroboamą; ir Jeroboamas atitraukė Izraelį nuo sekimo paskui VIEŠPATĮ ir skatino juos nusidėti didele nuodėme.</verse>
				<verse number="22">Nes Izraelio vaikai vaikščiojo visose Jeroboamo nuodėmėse, kurias jis darė; jie neatsitraukė nuo jų;</verse>
				<verse number="23">kol VIEŠPATS pašalino Izraelį iš savo akivaizdos, kaip jis buvo kalbėjęs per visus savo tarnus pranašus. Taip Izraelis buvo išvestas iš savo pačių šalies į Asiriją iki šios dienos.</verse>
				<verse number="24">Ir Asirijos karalius atvedė žmonių iš Babilono, iš Kuto, iš Avos, iš Hamato ir iš Sefarvaimo ir apgyvendino juos Samarijos miestuose vietoje Izraelio vaikų; ir jie pasisavino Samariją ir gyveno jos miestuose.</verse>
				<verse number="25">Ir buvo taip, kad pradėję ten gyventi jie nebijojo VIEŠPATIES; todėl VIEŠPATS pasiuntė tarp jų liūtus, kurie nužudė kai kuriuos iš jų.</verse>
				<verse number="26">Todėl kalbėjo Asirijos karaliui, sakydami: „Tautos, kurias iškėlei ir apgyvendinai Samarijos miestuose, nežino tos šalies Dievo būdo; todėl jis pasiuntė tarp jų liūtus, ir štai jie žudo juos, nes jie nežino tos šalies Dievo būdo“.</verse>
				<verse number="27">Tada Asirijos karalius įsakė, sakydamas: „Atgabenkite ten vieną iš kunigų, kuriuos iš ten išvedėte; ir tenueina ten ir apsigyvena, ir jis temoko juos tos šalies Dievo būdo“.</verse>
				<verse number="28">Tada vienas iš kunigų, kuriuos jie buvo išgabenę iš Samarijos, atėjęs apsigyveno Bet-Elyje ir juos mokė, kaip jie turi bijoti VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="29">Tačiau kiekviena tauta pasidarė savo pačių dievų ir juos pastatė namuose aukštumų, kurias buvo padarę samariečiai, kiekviena tauta savo miestuose, kuriuose jie gyveno.</verse>
				<verse number="30">Babilono žmonės pasidarė Sukot-Benotą, Kuto žmonės pasidarė Nergalą, Hamato žmonės pasidarė Ašimą,</verse>
				<verse number="31">aviečiai pasidarė Nibhazą ir Tartaką, o sefarvaimiečiai degino ugnyje savo vaikus Sefarvaimo dievams Adramelechui ir Anamelechui.</verse>
				<verse number="32">Taigi jie bijojo VIEŠPATIES ir paskyrė sau aukštumų kunigų iš savo prasčiausiųjų, kurie jiems aukojo aukštumų namuose.</verse>
				<verse number="33">Jie bijojo VIEŠPATIES ir tarnavo savo pačių dievams pagal būdą tų tautų, kurias jie iš ten išgabeno.</verse>
				<verse number="34">Iki šios dienos jie elgiasi pagal ankstesnįjį būdą: jie nebijo VIEŠPATIES ir nesielgia pagal jų įstatus ar pagal jų potvarkius, ar pagal įstatymą ir įsakymą, kurį VIEŠPATS įsakė vaikams Jokūbo, kurį jis praminė Izraeliu;</verse>
				<verse number="35">su kuriais VIEŠPATS buvo sudaręs sandorą ir juos įpareigojęs, sakydamas: „Nebijokite kitų dievų nei nesilenkite jiems, nei netarnaukite jiems, nei jiems neaukokite;</verse>
				<verse number="36">bet VIEŠPATIES, kuris jus išvedė aukštyn iš Egipto šalies didele jėga ir ištiesta ranka, jo bijokite ir jį garbinkite, ir jam aukokite.</verse>
				<verse number="37">Laikykitės, kad visada vykdytumėte įstatus, potvarkius, įstatymą ir įsakymą, kuriuos jis jums užrašė; ir nebijokite kitų dievų.</verse>
				<verse number="38">Ir nepamirškite sandoros, kurią sudariau su jumis; nei nebijokite kitų dievų.</verse>
				<verse number="39">Bet VIEŠPATIES, savo Dievo, bijokite; ir jis jus išvaduos iš visų jūsų priešų rankų“.</verse>
				<verse number="40">Tačiau jie neklausė, bet elgėsi pagal savo ankstesnį būdą.</verse>
				<verse number="41">Taigi šitos tautos bijojo VIEŠPATIES ir tarnavo savo raižytiems atvaizdams – tiek jų vaikai, tiek jų vaikų vaikai; kaip darė jų tėvai, taip jie daro iki šios dienos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Na, o trečiaisiais Ozėjo, sūnaus Elos – Izraelio karaliaus, metais įvyko, kad pradėjo karaliauti Judos karaliaus Ahazo sūnus Chezekijas.</verse>
				<verse number="2">Jis buvo dvidešimt penkerių metų, kai pradėjo karaliauti; ir dvidešimt devynerius metus karaliavo Jeruzalėje. Jo motinos vardas buvo Abi, Zacharijos duktė.</verse>
				<verse number="3">Ir jis darė tai, kas buvo teisinga VIEŠPATIES akyse, pagal visa tai, ką darė jo tėvas Dovydas.</verse>
				<verse number="4">Jis pašalino aukštumas, sudaužė atvaizdus, iškirto giraites, sutrupino varinę gyvatę, kurią buvo padaręs Mozė; nes iki tų dienų Izraelio vaikai tebedegino jai smilkalus; ir ją vadino Nehuštanu.</verse>
				<verse number="5">Jis pasitikėjo VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu; taip, kad nei po jo, nei prieš jį nebuvo tokio, kaip jis, tarp visų Judos karalių.</verse>
				<verse number="6">Nes jis prilipo prie VIEŠPATIES ir neatsitraukė nuo sekimo paskui jį, bet laikėsi jo įsakymų, kuriuos VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
				<verse number="7">Ir VIEŠPATS buvo su juo; visur, kur tik jis išeidavo, jam sekėsi; ir jis sukilo prieš Asirijos karalių ir jam netarnavo.</verse>
				<verse number="8">Jis sumušė filistinus iki Gazos ir jos ribas nuo sargybos bokšto iki aptverto miesto.</verse>
				<verse number="9">Ir ketvirtaisiais karaliaus Chezekijo metais, kurie buvo septintieji Ozėjo, sūnaus Elos – Izraelio karaliaus, metai, įvyko, kad Asirijos karalius Šalmaneseris atėjo aukštyn prieš Samariją ir ją apgulė.</verse>
				<verse number="10">O trejų metų pabaigoje ją paėmė; tai yra šeštaisiais Chezekijo metais, tai yra, devintaisiais Izraelio karaliaus Ozėjo metais Samarija buvo paimta.</verse>
				<verse number="11">Ir Asirijos karalius išvedė Izraelį į Asiriją ir apgyvendino juos Halache, Habore prie Gozano upės ir medų miestuose;</verse>
				<verse number="12">nes jie ne pakluso VIEŠPATIES, savo Dievo, balsui, bet nusižengė jo sandorai, viskam, ką VIEŠPATIES tarnas Mozė įsakė, ir to neklausė ir nevykdė.</verse>
				<verse number="13">Na, o keturioliktaisiais karaliaus Chezekijo metais Asirijos karalius Sencheribas atėjo aukštyn prieš visus aptvertus Judos miestus ir juos paėmė.</verse>
				<verse number="14">Ir Judos karalius Chezekijas pasiuntė Asirijos karaliui į Lachišą, sakydamas: „Nusikaltau; atsitrauk nuo manęs; ką ant manęs uždėsi, nešiu“. Ir Asirijos karalius nustatė Judos karaliui Chezekijui tris šimtus talentų sidabro ir trisdešimt talentų aukso.</verse>
				<verse number="15">Ir Chezekijas davė jam visą sidabrą, rastą VIEŠPATIES namuose ir karaliaus namų ižduose.</verse>
				<verse number="16">Tuo laiku Chezekijas atkirto auksą nuo VIEŠPATIES šventyklos durų ir nuo stulpų, kuriuos Judos karalius Chezekijas buvo padengęs, ir jį davė Asirijos karaliui.</verse>
				<verse number="17">Ir Asirijos karalius siuntė iš Lachišo Tartaną, Rabsarį ir Rabšakę su didele kariuomene pas karalių Chezekiją prieš Jeruzalę. Ir jie ėjo aukštyn ir atėjo į Jeruzalę. O atėję aukštyn, jie atėjo ir sustojo prie vandentakio aukštutinio tvenkinio, esančio prie vėlėjo lauko vieškelio.</verse>
				<verse number="18">Ir jiems pašaukus karalių, pas juos išėjo Hilkijo sūnus Eljakimas, namų viršininkas, ir raštininkas Šebna, ir metraštininkas Joahas, Asafo sūnus.</verse>
				<verse number="19">Ir Rabšakė jiems tarė: „Dabar kalbėkite Chezekijui: ‘Taip sako didysis karalius, Asirijos karalius: „Kas tai per pasitikėjimas, kuriuo tu pasitiki?</verse>
				<verse number="20">Tu sakai (bet tai tėra tušti žodžiai): ‘Turiu patarimą ir galią kariauti’. Kuo gi dabar pasitiki, kad sukilai prieš mane?</verse>
				<verse number="21">Štai dabar tu pasitiki šita palūžusios nendrės lazda – Egiptu; jei kas į ją pasiremia, ji įsminga į jo ranką ir ją perduria; toks yra faraonas, Egipto karalius, visiems, kurie juo pasitiki.</verse>
				<verse number="22">Bet jei man sakysite: ‘Mes pasitikime VIEŠPAČIU, savo Dievu’, argi ne jis yra tas, kurio aukštumas ir aukurus Chezekijas pašalino ir pasakė Judai ir Jeruzalei: ‘Garbinkite prieš šitą aukurą Jeruzalėje’?“</verse>
				<verse number="23">Taigi dabar, meldžiu tave, pasižadėk mano viešpačiui, Asirijos karaliui, ir aš tau duosiu du tūkstančius žirgų, jei tik galėsi pasisodinti raitelių ant jų.</verse>
				<verse number="24">Tad kaip tu nukreipsi vieno iš mažiausių mano valdovo tarnų vado veidą ir pasitikėsi Egiptu dėl vežimų ir raitelių?</verse>
				<verse number="25">Ar aš be VIEŠPATIES dabar atėjau aukštyn prieš šitą vietą, kad ją sunaikinčiau? VIEŠPATS man sakė: ‘Eik aukštyn prieš šitą šalį ir ją sunaikink’“.</verse>
				<verse number="26">Tada Hilkijo sūnus Eljakimas, Šebna ir Joahas tarė Rabšakei: „Kalbėk, meldžiu tave, savo tarnams sirų kalba; nes mes tai suprantame; bet nekalbėk su mumis žydų kalba į ausis tautos, esančios ant sienos“.</verse>
				<verse number="27">Bet Rabšakė jiems pasakė: „Argi mano valdovas mane siuntė pas tavo valdovą ir pas tave kalbėti šituos žodžius? Argi jis nesiuntė manęs pas žmones, sėdinčius ant sienos, kad jie valgytų savo išmatas ir gertų savo šlapimą su jumis?“</verse>
				<verse number="28">Tada Rabšakė atsistojo ir garsiu balsu šaukė žydų kalba, ir kalbėjo, sakydamas: „Klausykite didžiojo karaliaus, Asirijos karaliaus, žodžio;</verse>
				<verse number="29">taip sako karalius: ‘Tegul Chezekijas neapgauna jūsų; nes jis nepajėgs jūsų išgelbėti iš jo rankų’;</verse>
				<verse number="30">taip pat Chezekijas teneverčia jūsų pasitikėti VIEŠPAČIU, sakydamas: ‘VIEŠPATS tikrai mus išgelbės ir šitas miestas nebus atiduotas į Asirijos karaliaus rankas’.</verse>
				<verse number="31">Neklausykite Chezekijo; nes taip sako Asirijos karalius: ‘Per dovaną sudarykite su manimi sutartį, išeikite pas mane ir tada kiekvienas valgykite nuo savo vynmedžio ir kiekvienas nuo savo figmedžio, ir kiekvienas gerkite vandens iš savo rezervuaro;</verse>
				<verse number="32">kol atvykęs aš išvesiu jus į šalį, į tokią šalį, kaip jūsų, javų ir vyno šalį, duonos ir vynuogynų šalį, aliejingų alyvmedžių ir medaus šalį, kad gyventumėte, o nemirtumėte; ir neklausykite Chezekijo, kai jis jus įtikinėja, sakydamas: „VIEŠPATS mus išgelbės“.</verse>
				<verse number="33">Argi kuris nors iš tautų dievų iš viso išgelbėjo savo šalį iš Asirijos karaliaus rankos?</verse>
				<verse number="34">Kur yra Hamato ir Arpado dievai? Kur yra Sefarvaimo, Henos ir Ivos dievai? Ar jie išgelbėjo Samariją iš mano rankos?</verse>
				<verse number="35">Kurie yra tarp tų šalių visų dievų, kurie išgelbėjo savo šalį iš mano rankos, kad VIEŠPATS išgelbėtų Jeruzalę iš mano rankos?’“</verse>
				<verse number="36">Bet tauta tylėjo ir jam neatsakė nei žodžio; nes toks buvo pasakytas karaliaus įsakymas: „Neatsakykite jam“.</verse>
				<verse number="37">Tada namų viršininkas Hilkijo sūnus Eljakimas, raštininkas Šebna ir Asafo sūnus Joahas, metraštininkas, atėjo pas Chezekiją perplėštais drabužiais ir jam pranešė Rabšakės žodžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Ir įvyko, kad tai išgirdęs, karalius Chezekijas perplėšė savo drabužius, apsidengė ašutine ir nuėjo į VIEŠPATIES namus.</verse>
				<verse number="2">Ir jis pasiuntė namų viršininką Eljakimą, raštininką Šebną ir kunigų vyresniuosius, apsidengusius ašutinėmis, pas pranašą Izaiją, Amoco sūnų.</verse>
				<verse number="3">Ir jie jam tarė: „Taip sako Chezekijas: ‘Šita diena yra vargo, papeikimo ir piktžodžiavimo diena; nes vaikai priėjo, kad gimtų, o nėra jėgų gimdyti.</verse>
				<verse number="4">Galbūt VIEŠPATS, tavo Dievas, išgirs visus žodžius Rabšakės, kurį siuntė jo valdovas Asirijos karalius priekaištauti gyvajam Dievui; ir papeiks žodžius, kuriuos girdėjo VIEŠPATS, tavo Dievas; todėl iškelk savo maldą už išlikusį likutį’“.</verse>
				<verse number="5">Taigi karaliaus Chezekijo tarnai atėjo pas Izaiją.</verse>
				<verse number="6">Ir Izaijas jiems tarė: „Taip sakykite savo valdovui: ‘Taip sako VIEŠPATS: Neišsigąsk žodžių, kuriuos girdėjai, kuriais Asirijos karaliaus tarnai man piktžodžiavo.</verse>
				<verse number="7">Štai aš pasiųsiu ant jo pūtimą, ir jis išgirs gandą ir sugrįš į savo šalį; ir padarysiu, kad jis kris nuo kalavijo savo paties šalyje’“.</verse>
				<verse number="8">Taigi Rabšakė sugrįžęs rado Asirijos karalių kariaujant prieš Libną; nes jis girdėjo, kad šis buvo pasitraukęs nuo Lachišo.</verse>
				<verse number="9">Ir kai jis išgirdo sakant apie Etiopijos karalių Tirhaką: „Štai jis išėjęs kovoti prieš tave“; jis vėl siuntė pasiuntinius pas Chezekiją, sakydamas:</verse>
				<verse number="10">„Taip kalbėkite Judos karaliui Chezekijui, sakydami: ‘Tavo Dievas, kuriuo tu pasitiki, teneapgauna tavęs, sakydamas: „Jeruzalė nebus atiduota į Asirijos karaliaus ranką“.</verse>
				<verse number="11">Štai tu esi girdėjęs, ką Asirijos karaliai padarė visoms šalims, jas visiškai sunaikindami; o tu ar būsi išgelbėtas?</verse>
				<verse number="12">Argi tautų dievai jas išgelbėjo – tas, kurias sunaikino mano tėvai – Gozaną, Charaną, Recefą ir Edeno vaikus, buvusius Telasare?</verse>
				<verse number="13">Kur yra Hamato karalius, Arpado karalius ir Sefarvaimo miesto, Henos ir Ivos karalius?’“</verse>
				<verse number="14">Ir Chezekijas paėmė laišką iš pasiuntinių rankų ir jį perskaitė; ir nuėjęs aukštyn į VIEŠPATIES namus, Chezekijas jį išskleidė VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="15">Ir Chezekijas melsdamasis VIEŠPATIES akivaizdoje tarė: „O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, gyvenantis tarp cherubų, tu vienas esi visų žemės karalysčių Dievas; tu padarei dangų ir žemę.</verse>
				<verse number="16">Palenk, VIEŠPATIE, savo ausį ir išgirsk; atverk, VIEŠPATIE, savo akis ir pamatyk; ir išgirsk žodžius Sancheribo, kuris siuntė jį, kad priekaištautų gyvajam Dievui.</verse>
				<verse number="17">Iš tiesų, VIEŠPATIE, Asirijos karaliai išnaikino tautas ir jų šalis</verse>
				<verse number="18">ir sumetė jų dievus į ugnį; nes jie nebuvo dievai, bet tik žmonių rankų darbas, medis ir akmuo; todėl jie juos sunaikino.</verse>
				<verse number="19">Taigi dabar, o VIEŠPATIE, mūsų Dieve, meldžiu tave, išgelbėk mus iš jo rankos, idant visos pasaulio karalystės žinotų, kad tu vienintelis esi VIEŠPATS Dievas“.</verse>
				<verse number="20">Tada Amoco sūnus Izaijas pasiuntė Chezekijui, sakydamas: „Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Aš girdėjau tai, apie ką man meldeisi prieš Asirijos karalių Sancheribą’.</verse>
				<verse number="21">Šis yra žodis, kurį VIEŠPATS kalbėjo apie jį: ‘Paniekino tave ir išjuokė tave mergelė, Siono duktė; Jeruzalės duktė lingavo prieš tave galvą.</verse>
				<verse number="22">Kam priekaištavai ir piktžodžiavai? Prieš ką pakėlei savo balsą ir iškėlei aukštyn akis? Būtent prieš Izraelio Šventąjį.</verse>
				<verse number="23">Per savo pasiuntinius tu priekaištavai Viešpačiui ir sakei: „Su daugybe savo vežimų atėjau aukštyn į kalnų aukštumas, į Libano pakraščius, ir iškirsiu jo aukštus kedrus ir jo rinktines egles; įeisiu į jo ribų buveines, į jo Karmelio mišką.</verse>
				<verse number="24">Aš išsikasiau ir gėriau svetimus vandenis, ir išdžiovinau savo kojų padais visas apgultų vietų upes“.</verse>
				<verse number="25">Argi negirdėjai nuo seno, kaip tai padariau, ir nuo senovės laikų, kad tai suformavau? Dabar tai įvykdžiau, kad būtum aptvertų miestų nuniokojimui, paverčiant griuvėsių krūvomis.</verse>
				<verse number="26">Todėl jų gyventojai buvo bejėgiai, jie buvo sunerimę ir pritrenkti; jie buvo kaip lauko žolė ir kaip žalios žolės, kaip žolė ant stogų ir kaip javai nudžiūna prieš jiems užaugant.</verse>
				<verse number="27">Bet aš pažįstu tavo buveinę, tavo išėjimą ir tavo įėjimą, ir tavo siautėjimą prieš mane.</verse>
				<verse number="28">Kadangi tavo siautėjimas prieš mane ir tavo triukšmas pakilo man į ausis, tai aš įdėsiu savo kablį tau į nosį ir savo apynasrį tau į lūpas, ir sugrąžinsiu tave keliu, kuriuo atvykai’.</verse>
				<verse number="29">Ir tai bus tau ženklas: šiemet valgykite, kas savaime išaugs, o antrais metais, kas išdygs iš to paties; o trečiais metais sėkite ir pjaukite, ir sodinkite vynuogynus, ir valgykite jų vaisius.</verse>
				<verse number="30">O išlikę Judos namų pabėgėliai vėl leis šaknis į apačią ir neš vaisių į viršų.</verse>
				<verse number="31">Nes iš Jeruzalės išeis likutis ir išsigelbėjusieji iš Siono kalno; kariuomenių VIEŠPATIES uolumas tai padarys.</verse>
				<verse number="32">Todėl taip sako VIEŠPATS apie Asirijos karalių: ‘Jis neateis į šitą miestą ir neiššaus ten strėlės nei neateis prieš jį su skydu, nei nesupils prieš jį pylimo.</verse>
				<verse number="33">Jis sugrįš tuo pačiu keliu, kuriuo atėjo, ir į šitą miestą neateis, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="34">– Nes aš apginsiu šitą miestą, kad jį išgelbėčiau, dėl savęs ir dėl mano tarno Dovydo’“.</verse>
				<verse number="35">Ir tą naktį atsitiko, kad VIEŠPATIES angelas išėjo ir išmušė Asirijos stovykloje šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius; ir jiems anksti rytą atsikėlus, štai jie visi buvo negyvi lavonai.</verse>
				<verse number="36">Taip Asirijos karalius Sancheribas pasitraukė ir nuėjęs sugrįžo, ir apsigyveno Ninevėje.</verse>
				<verse number="37">Ir kai jis garbino savo dievo Nisrocho namuose, įvyko, kad jo sūnūs Adramelechas ir Sareceras užmušė jį kalaviju; ir jie pabėgo į Armėnijos šalį. O jo sūnus Esar-Hadonas karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Tomis dienomis Chezekijas mirtinai susirgo. Ir pas jį atėjo pranašas Izaijas, Amoco sūnus, ir jam tarė: „Taip sako VIEŠPATS: ‘Sutvarkyk savo namus; nes tu mirsi ir nebegyvensi’“.</verse>
				<verse number="2">Tada jis nugręžė savo veidą į sieną ir meldėsi VIEŠPAČIUI, sakydamas:</verse>
				<verse number="3">„O VIEŠPATIE, meldžiu tave, atsimink, kaip aš vaikščiojau tavo akivaizdoje tiesoje ir tobula širdimi ir dariau tai, kas gera tavo akyse“. Ir Chezekijas labai verkė.</verse>
				<verse number="4">Ir įvyko, kad Izaijui dar neišėjus į vidurinį kiemą, pas jį atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="5">„Grįžk ir sakyk mano tautos vadui Chezekijui: ‘Taip sako VIEŠPATS, tavo tėvo Dovydo Dievas: Aš girdėjau tavo maldą, mačiau tavo ašaras; štai aš tave pagydysiu; trečią dieną tu eisi aukštyn į VIEŠPATIES namus.</verse>
				<verse number="6">Ir aš pridėsiu prie tavo dienų penkiolika metų; ir išgelbėsiu iš Asirijos karaliaus rankos tave ir šitą miestą; ir apginsiu šitą miestą dėl savęs ir dėl savo tarno Dovydo’“.</verse>
				<verse number="7">Ir Izaijas tarė: „Paimkite figų gumulą“. Ir jie paėmę uždėjo tai ant voties, ir jis pasveiko.</verse>
				<verse number="8">Ir Chezekijas tarė Izaijui: „Koks bus ženklas, kad VIEŠPATS išgydys mane ir kad trečią dieną eisiu aukštyn į VIEŠPATIES namus?“</verse>
				<verse number="9">O Izaijas tarė: „Šitas bus tau ženklas nuo VIEŠPATIES, kad VIEŠPATS padarys tai, ką kalbėjo: ar šešėliui nueiti pirmyn dešimt laipsnių, ar nueiti atgal dešimt laipsnių?“</verse>
				<verse number="10">Ir Chezekijas atsakė: „Lengva šešėliui nusileisti dešimt laipsnių; ne, verčiau tegul šešėlis sugrįžta dešimt laipsnių atgal“.</verse>
				<verse number="11">Ir pranašas Izaijas šaukėsi VIEŠPATIES; ir jis sugrąžino šešėlį dešimt laipsnių atgal, kuriais jis buvo nusileidęs Ahazo skalėmis.</verse>
				<verse number="12">Tuo metu Babilono karalius Berodach-Baladanas, Baladano sūnus, atsiuntė Chezekijui laiškų ir dovaną; nes jis buvo girdėjęs, kad Chezekijas serga.</verse>
				<verse number="13">Ir Chezekijas išklausė jų ir jiems parodė visus namus savo brangenybių, sidabrą ir auksą, kvepalus ir brangų aliejų, visą savo ginklų sandėlį ir viską, kas buvo rasta jo ižduose; nebuvo nieko, ko Chezekijas nebūtų jiems parodęs savo namuose ir visose savo valdose.</verse>
				<verse number="14">Tada pranašas Izaijas atėjo pas karalių Chezekiją ir jam pasakė: „Ką sakė tie vyrai? Ir iš kur jie atėjo pas tave?“ Ir Chezekijas tarė: „Jie atėjo iš tolimos šalies – iš Babilono“.</verse>
				<verse number="15">O jis tarė: „Ką jie matė tavo namuose?“ Ir Chezekijas atsakė: „Jie matė viską, kas yra mano namuose; nėra nieko mano ižduose, ko nebūčiau jiems parodęs“.</verse>
				<verse number="16">Ir Izaijas tarė Chezekijui: „Klausyk VIEŠPATIES žodžio:</verse>
				<verse number="17">‘Štai ateina dienos, kai bus išnešta į Babiloną viskas, kas yra tavo namuose ir ką iki šios dienos yra sukrovę tavo tėvai; nieko nebus palikta, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="18">– Ir jie paims iš tavo sūnų, kurie išeis iš tavęs, kuriuos tu pagimdysi; ir jie bus eunuchais Babilono karaliaus rūmuose’“.</verse>
				<verse number="19">Tada Chezekijas tarė Izaijui: „Geras yra VIEŠPATIES žodis, kurį kalbėjai“. Ir jis sakė: „Argi negerai, jei mano dienomis bus taika ir tiesa?“</verse>
				<verse number="20">O kiti Chezekijo darbai, visa jo galybė ir kaip jis padarė tvenkinį bei vandentakį ir atvedė vandenį į miestą, argi jie nėra užrašyti Judos karalių kronikų knygoje?</verse>
				<verse number="21">Ir Chezekijas užmigo prie savo tėvų; o jo sūnus Manasas karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Manasas buvo dvylikos metų, kai pradėjo karaliauti, ir penkiasdešimt penkerius metus karaliavo Jeruzalėje. O jo motinos vardas buvo Hefci-Ba.</verse>
				<verse number="2">Ir jis darė tai, kas buvo pikta VIEŠPATIES akyse, pagal bjaurystes pagonių, kuriuos VIEŠPATS buvo išvaręs iš Izraelio vaikų akivaizdos.</verse>
				<verse number="3">Nes jis vėl atstatė aukštumas, kurias jo tėvas Chezekijas buvo sunaikinęs; ir jis pastatė aukurų Baalui, padarė giraitę, kaip darė Izraelio karalius Achabas; ir garbino visą dangaus kariuomenę ir jai tarnavo.</verse>
				<verse number="4">Ir jis pastatė aukurus VIEŠPATIES namuose, apie kuriuos VIEŠPATS buvo pasakęs: „Jeruzalėje pastatysiu savo vardą“.</verse>
				<verse number="5">Ir jis pastatė aukurus visai dangaus kariuomenei dviejuose VIEŠPATIES namų kiemuose.</verse>
				<verse number="6">Ir jis darė, kad jo sūnus eitų per ugnį, ir laikėsi laikų, užsiiminėjo kerais ir bendravo su namų dvasiomis bei magais; jis darė daug pikto VIEŠPATIES akyse, kad sukurstytų jo pyktį.</verse>
				<verse number="7">Jis pastatė raižytą giraitės atvaizdą, kurį buvo padaręs namuose, apie kuriuos VIEŠPATS pasakė Dovydui ir jo sūnui Saliamonui: „Šituose namuose ir Jeruzalėje, kurią išsirinkau iš visų Izraelio genčių, aš pastatysiu savo vardą amžiams;</verse>
				<verse number="8">ir daugiau nebeversiu Izraelio kojoms eiti iš šalies, kurią daviau jų tėvams; jei tik jie laikysis, kad darytų pagal viską, ką jiems įsakiau, ir pagal visą įstatymą, kurį jiems įsakė mano tarnas Mozė“.</verse>
				<verse number="9">Bet jie neklausė; o Manasas juos suvedžiojo, kad jie darytų daugiau pikto negu darė tautos, kurias VIEŠPATS išnaikino Izraelio vaikų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="10">Ir VIEŠPATS kalbėjo per savo tarnus pranašus, sakydamas:</verse>
				<verse number="11">„Kadangi Judos karalius Manasas darė šitas bjaurystes ir darė pikta labiau už viską, ką buvo darę amoritai, buvusieji pirma jo, ir taip pat savo stabais skatino Judą nusidėti;</verse>
				<verse number="12">todėl taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Štai aš užleidžiu pikta ant Jeruzalės ir Judos, kad kiekvienam, kuris apie tai išgirs, spengs abi ausys.</verse>
				<verse number="13">Ir ištiesiu virš Jeruzalės Samarijos virvę bei Ahabo namų svambalą; ir iššluostysiu Jeruzalę, kaip žmogus iššluosto lėkštę, ją iššluosto ir apverčia.</verse>
				<verse number="14">Ir paliksiu savo paveldo likutį, ir juos atiduosiu į jų priešų rankas; ir jie taps visiems savo priešams grobiu bei laimikiu;</verse>
				<verse number="15">kadangi jie darė tai, kas buvo pikta mano akyse, ir kurstė mano pyktį nuo tos dienos, kai jų tėvai išėjo iš Egipto, iki šios dienos“.</verse>
				<verse number="16">Be to, Manasas išliejo labai daug nekalto kraujo, kol pripildė Jeruzalę nuo vieno galo iki kito; neskaitant jo nuodėmės, kuria jis skatino Judą nusidėti, darydamas tai, kas pikta VIEŠPATIES akyse.</verse>
				<verse number="17">Na, o kiti Manaso darbai ir visa, ką jis darė, ir jo nuodėmė, kuria jis nusidėjo, argi jie nėra užrašyti Judos karalių kronikų knygoje?</verse>
				<verse number="18">Ir Manasas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas savo namų sode, Uzos sode; o jo sūnus Amonas karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="19">Amonas buvo dvidešimt dvejų metų, kai pradėjo karaliauti, ir dvejus metus karaliavo Jeruzalėje. O jo motinos vardas buvo Mešulemeta, Haruco duktė iš Jotbos.</verse>
				<verse number="20">Ir jis darė tai, kas buvo pikta VIEŠPATIES akyse, kaip darė jo tėvas Manasas.</verse>
				<verse number="21">Ir jis vaikščiojo visu keliu, kuriuo vaikščiojo jo tėvas, ir tarnavo stabams, kuriems tarnavo jo tėvas, ir juos garbino;</verse>
				<verse number="22">ir jis paliko VIEŠPATĮ, savo tėvų Dievą, ir nevaikščiojo VIEŠPATIES keliu.</verse>
				<verse number="23">Ir Amono tarnai surengė prieš jį sąmokslą ir nužudė karalių jo namuose.</verse>
				<verse number="24">O šalies tauta užmušė visus, kurie buvo surengę sąmokslą prieš karalių Amoną; ir šalies tauta paskyrė į jo vietą karaliumi jo sūnų Joziją.</verse>
				<verse number="25">Na, o kiti Amono darbai, kuriuos jis darė, argi jie nėra užrašyti Judos karalių kronikų knygoje?</verse>
				<verse number="26">Ir jis buvo palaidotas savo kape, Uzos sode; o jo sūnus Jozijas karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Jozijas buvo aštuonerių metų, kai pradėjo karaliauti, ir trisdešimt vienerius metus karaliavo Jeruzalėje. O jo motinos vardas buvo Jedida, duktė Adajo iš Boskato.</verse>
				<verse number="2">Ir jis darė tai, kas buvo teisinga VIEŠPATIES akyse, ir vaikščiojo visu savo tėvo Dovydo keliu, ir nenukrypo nei į dešinę, nei į kairę.</verse>
				<verse number="3">Ir aštuonioliktais karaliaus Jozijo metais įvyko, kad karalius siuntė raštininką Šafaną, Mešulamo sūnaus Acalijo sūnų, į VIEŠPATIES namus, sakydamas:</verse>
				<verse number="4">„Eik aukštyn pas aukščiausiąjį kunigą Hilkiją, kad jis susumuotų į VIEŠPATIES namus atneštą sidabrą, kurį durų sargai yra surinkę iš tautos;</verse>
				<verse number="5">ir tegul jį atiduoda į rankas darbo dirbėjams, prižiūrintiems VIEŠPATIES namus; o jie tegul jį duoda dirbėjams darbo, esančio VIEŠPATIES namuose, kad taisytų namų spragas,</verse>
				<verse number="6">dailidėms, statytojams, mūrininkams ir kad nupirktų medienos ir tašytų akmenų namams taisyti.</verse>
				<verse number="7">Tačiau nebuvo su jais atsiskaitoma už pinigus, atiduotus į jų rankas, nes jie ištikimai elgėsi“.</verse>
				<verse number="8">Ir aukščiausiasis kunigas Hilkijas tarė raštininkui Šafanui: „Radau įstatymo knygą VIEŠPATIES namuose“. Ir Hilkijas padavė knygą Šafanui, ir jis ją skaitė.</verse>
				<verse number="9">Ir raštininkas Šafanas, atėjęs pas karalių, parnešė karaliui žinią ir tarė: „Tavo tarnai surinko pinigus, rastus namuose, ir juos atidavė į rankas darbo dirbėjų, prižiūrinčių VIEŠPATIES namus“.</verse>
				<verse number="10">Ir raštininkas Šafanas pranešė karaliui, sakydamas: „Kunigas Hilkijas man davė knygą“. Ir Šafanas ją skaitė karaliaus akivaizdoje.</verse>
				<verse number="11">Ir įvyko, kai karalius išgirdo įstatymo knygos žodžius, jis perplėšė savo drabužius.</verse>
				<verse number="12">Ir karalius įsakė kunigui Hilkijui, Šafano sūnui Ahikamui, Mikajo sūnui Achborui, raštininkui Šafanui ir karaliaus tarnui Asajai, sakydamas:</verse>
				<verse number="13">„Eikite, pasiklauskite VIEŠPATIES už mane, už tautą ir už visą Judą dėl šitos atrastos knygos žodžių; nes didelė yra VIEŠPATIES rūstybė, kuri užsidegė prieš mus dėl to, kad mūsų tėvai neklausė šitos knygos žodžių, kad elgtųsi pagal visa tai, kas dėl mūsų parašyta“.</verse>
				<verse number="14">Taigi kunigas Hilkijas, Ahikamas, Achboras, Šafanas ir Asaja nuėjo pas pranašę Huldą, žmoną Šalumo, Tikvos sūnaus, Harhaso sūnaus, drabužių saugotojo (na, o ji gyveno Jeruzalėje, mokymo namuose), ir jie kalbėjosi su ja.</verse>
				<verse number="15">Ir ji jiems tarė: „Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Sakykite tai vyrui, kuris jus siuntė pas mane:</verse>
				<verse number="16">Taip sako VIEŠPATS: „Štai aš užleisiu pikta ant šitos vietos ir ant jos gyventojų – visus šios knygos žodžius, kuriuos skaitė Judos karalius;</verse>
				<verse number="17">kadangi jie paliko mane ir degino smilkalus kitiems dievams, kad kurstytų mano pyktį visais savo rankų darbais; todėl mano rūstybė užsidegs prieš šitą vietą ir neužges“’.</verse>
				<verse number="18">Bet Judos karaliui, kuris siuntė jus pasiklausti VIEŠPATIES, taip jam sakykite: ‘Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: Dėl žodžių, kuriuos girdėjai;</verse>
				<verse number="19">kadangi tavo širdis buvo minkšta ir tu nusižeminai VIEŠPATIES akivaizdoje, išgirdęs tai, ką kalbėjau prieš šitą vietą ir prieš jos gyventojus, kad jie taps nusiaubimu ir prakeikimu, ir kadangi persiplėšei savo drabužius ir verkei mano akivazdoje; tai ir aš tave išgirdau, sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="20">Todėl štai aš tave surinksiu prie tavo tėvų, ir tu būsi surinktas į savo kapą ramybėje; ir tavo akys nematys visos tos nelaimės, kurią aš užleisiu ant šitos vietos’“. Ir jie parnešė žinią karaliui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Ir karalius pasiuntė, ir jie sukvietė pas jį visus Judos ir Jeruzalės vyresniuosius.</verse>
				<verse number="2">Ir karalius nuėjo aukštyn į VIEŠPATIES namus ir su juo visi Judos žmonės bei visi Jeruzalės gyventojai, kunigai ir pranašai, ir visa tauta, tiek maži, tiek dideli; ir jis perskaitė jiems į ausis visus žodžius sandoros knygos, atrastos VIEŠPATIES namuose.</verse>
				<verse number="3">Ir karalius, atsistojęs prie stulpo, sudarė sandorą VIEŠPATIES akivaizdoje, vaikščioti paskui VIEŠPATĮ ir laikytis jo įsakymų, jo liudijimų ir jo įstatų visa jų širdimi bei visa jų siela, vykdyti šitos sandoros žodžius, užrašytus šitoje knygoje. Ir visa tauta įstojo į sandorą.</verse>
				<verse number="4">Ir karalius įsakė aukščiausiajam kunigui Hilkijui, antrosios eilės kunigams ir durų sargams išnešti iš VIEŠPATIES šventyklos visus reikmenis, padarytus Baalui ir giraitei bei visai dangaus kariuomenei; ir jis juos sudegino už Jeruzalės, Kidrono laukuose, o jų pelenus nugabeno į Bet-Elį.</verse>
				<verse number="5">Ir jis išnaikino stabmeldiškus kunigus, kuriuos Judos karaliai buvo paskyrę smilkalams deginti aukštumose, Judos miestuose ir Jeruzalės apylinkėse; taip pat tuos, kurie degino smilkalus Baalui, saulei, mėnuliui, planetoms ir visai dangaus kariuomenei.</verse>
				<verse number="6">Ir jis išnešė giraitę iš VIEŠPATIES namų už Jeruzalės prie Kidrono upelio ir ją sudegino prie Kidrono upelio, susmulkino ją į miltus ir išbarstė jos miltus ant tautos vaikų kapų.</verse>
				<verse number="7">Ir jis nugriovė sodomitų namus, buvusius prie VIEŠPATIES namų, kur moterys ausdavo užuolaidas giraitei.</verse>
				<verse number="8">Ir jis išvedė visus kunigus iš Judos miestų ir išniekino aukštumas, kuriose kunigai degino smilkalus, nuo Gebos iki Beer-Šebos, ir nugriovė vartų aukštumas, buvusias prie miesto valdytojo Jozuės vartų įėjimo, miesto vartų kairėje.</verse>
				<verse number="9">Tačiau aukštumų kunigai neateidavo aukštyn prie VIEŠPATIES aukuro Jeruzalėje, bet jie valgė neraugintos duonos tarp savo brolių.</verse>
				<verse number="10">Ir jis išniekino Tofetą, esantį Hinomo vaikų slėnyje, idant niekas nevestų savo sūnaus ar savo dukters per ugnį Molechui.</verse>
				<verse number="11">Ir jis pašalino žirgus, kuriuos Judos karaliai buvo davę saulei, prie VIEŠPATIES namų įėjimo, prie rūmininko Natan-Melecho kambario, buvusio priemiestyje, ir sudegino saulės vežimus ugnimi.</verse>
				<verse number="12">O aukurus, buvusius ant Ahazo aukštutinio kambario stogo, kuriuos buvo padarę Judos karaliai, ir aukurus, kuriuos Manasas buvo padaręs abiejuose VIEŠPATIES namų kiemuose, karalius nugriovė ir juos iš ten sutrupinęs subėrė jų dulkes į Kidrono upelį.</verse>
				<verse number="13">Ir karalius išniekino aukštumas, buvusias prieš Jeruzalę, kurios buvo Sugedimo kalno dešinėje, kurias Izraelio karalius Saliamonas buvo pastatęs sidoniečių bjaurybei Astoretei, moabiečių bjaurybei Kemošui ir Amono vaikų bjaurybei Milkomui.</verse>
				<verse number="14">Ir jis sutrupino atvaizdus, iškirto giraites ir jų vietas pripildė žmonių kaulais.</verse>
				<verse number="15">Taip pat aukurą, buvusį Bet-Elyje, ir aukštumą, kurią buvo padaręs Nebato sūnus Jeroboamas, kuris skatino Izraelį nusidėti, tiek tą aukurą, tiek aukštumą jis nugriovė ir sudegino aukštumą, sutrypė ją į miltus ir sudegino giraitę.</verse>
				<verse number="16">Ir pasisukęs Jozijas pamatė kapus, kurie buvo ten, kalne, ir pasiuntė, išėmė kaulus iš kapų, sudegino juos ant aukuro ir išniekino jį pagal VIEŠPATIES žodį, kurį paskelbė Dievo vyras, paskelbdamas šiuos žodžius.</verse>
				<verse number="17">Tada jis tarė: „Kokia tai antraštė, kurią aš matau?“ Ir miesto žmonės jam pasakė: „Tai kapas Dievo vyro, kuris atėjo iš Judos ir paskelbė šituos dalykus, kuriuos tu įvykdei prieš Bet-Elio aukurą“.</verse>
				<verse number="18">Ir jis tarė: „Palikite jį; niekas tenejudina jo kaulų“. Taip jie paliko jo kaulus drauge su kaulais to pranašo, kuris buvo atėjęs iš Samarijos.</verse>
				<verse number="19">Jozijas taip pat pašalino ir visus aukštumų namus, buvusius Samarijos miestuose, kuriuos buvo padarę Izraelio karaliai, kad kurstytų VIEŠPATIES pyktį, ir jiems padarė pagal visus tuos darbus, kuriuos buvo padaręs Bet-Elyje.</verse>
				<verse number="20">Ir jis išžudė visus aukštumų kunigus, buvusius ten, ant aukurų, ir sudegino ant jų žmonių kaulus, ir sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="21">Ir karalius įsakė visai tautai, sakydamas: „Švęskite Perėjimą VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kaip yra parašyta šitos sandoros knygoje“.</verse>
				<verse number="22">Tikrai tokio Perėjimo nebuvo švęsta nei nuo dienų teisėjų, kurie teisė Izraelį, nei per visas Izraelio karalių, nei per Judos karalių dienas;</verse>
				<verse number="23">bet aštuonioliktais karaliaus Jozijo metais, kuriais buvo švenčiamas šis Perėjimas VIEŠPAČIUI Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="24">Be to, Jozijas pašalino užsiiminėjančius namų dvasiomis, magus, atvaizdus, stabus ir visas bjaurystes, pamatytas Judos šalyje ir Jeruzalėje, kad įvykdytų įstatymo žodžius, užrašytus knygoje, kurią kunigas Hilkijas rado VIEŠPATIES namuose.</verse>
				<verse number="25">Pirma jo nebuvo jam lygaus karaliaus, kuris atsigręžtų į VIEŠPATĮ visa savo širdimi, visa savo siela ir visa savo galybe, pagal visą Mozės įstatymą; ir po jo nebeiškilo tokio kaip jis.</verse>
				<verse number="26">Tačiau VIEŠPATS nenusigręžė nuo piktumo savo didelės rūstybės, kuria jo pyktis buvo užsidegęs prieš Judą dėl visų kurstymų, kuriais jį kurstė Manasas.</verse>
				<verse number="27">Ir VIEŠPATS pasakė: „Judą taip pat pašalinsiu sau iš akių, kaip pašalinau Izraelį, ir atmesiu šitą miestą Jeruzalę, kurį esu išsirinkęs, ir tuos namus, apie kuriuos pasakiau: ‘Ten bus mano vardas’“.</verse>
				<verse number="28">Na, o kiti Jozijo darbai ir visa, ką jis darė, argi jie nėra užrašyti Judos karalių kronikų knygoje?</verse>
				<verse number="29">Jo dienomis faraonas-Nechojas, Egipto karalius, ėjo aukštyn prieš Asirijos karalių iki Eufrato upės; ir karalius Jozijas ėjo prieš jį; ir jis nužudė jį Megide, kai jį pamatė.</verse>
				<verse number="30">Ir jo tarnai vežė jį vežime mirusį iš Megido ir, pargabenę į Jeruzalę, jį palaidojo jo kape. O šalies tauta, paėmę Jozijo sūnų Jehoachazą, patepė jį ir padarė jį karaliumi jo tėvo vietoje.</verse>
				<verse number="31">Jehoachazas buvo dvidešimt trejų metų, kai pradėjo karaliauti; ir tris mėnesius karaliavo Jeruzalėje. O jo motinos vardas buvo Hamutala, duktė Jeremijo iš Libnos.</verse>
				<verse number="32">Ir jis darė tai, kas buvo pikta VIEŠPATIES akyse pagal visa tai, ką buvo darę jo tėvai.</verse>
				<verse number="33">Ir faraonas-Nechojas jį surišo Ribloje, Hamato šalyje, kad jis nekaraliautų Jeruzalėje; ir uždėjo šaliai šimto talentų sidabro ir talento aukso duoklę.</verse>
				<verse number="34">Ir faraonas-Nechojas padarė karaliumi Jozijo sūnų Eljakimą jo tėvo Jozijo vietoje ir pakeitė jo vardą į Jehojakimą, o Jehoachazą pašalino; ir jis atėjo į Egiptą ir ten mirė.</verse>
				<verse number="35">Ir Jehojakimas davė sidabrą ir auksą faraonui; bet jis apmokesdino šalį, kad duotų pinigus pagal faraono įsakymą; jis pareikalavo sidabro ir aukso iš šalies tautos, iš kiekvieno pagal jo mokestį, kad tai duotų faraonui-Nechojui.</verse>
				<verse number="36">Jehojakimas buvo dvidešimt penkerių metų, kai pradėjo karaliauti; ir vienuolika metų karaliavo Jeruzalėje. O jo motinos vardas buvo Zebida, duktė Pedajo iš Rumos.</verse>
				<verse number="37">Ir jis darė tai, kas buvo pikta VIEŠPATIES akyse, pagal visa tai, ką darė jo tėvai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Jo dienomis atėjo aukštyn Babilono karalius Nebukadnecaras, ir Jehojakimas tapo jo tarnu trejus metus; po to jis atsigręžė ir sukilo prieš jį.</verse>
				<verse number="2">Ir VIEŠPATS siuntė prieš jį chaldėjų būrius, sirų būrius, moabiečių būrius ir Amono vaikų būrius, ir siuntė juos prieš Judą, kad sunaikintų ją pagal VIEŠPATIES žodį, kurį jis kalbėjo per savo tarnus pranašus.</verse>
				<verse number="3">Tikrai VIEŠPATIES įsakymu tai atsitiko Judai, kad pašalintų juos sau iš akių dėl Manaso nuodėmių, pagal visa tai, ką jis padarė;</verse>
				<verse number="4">ir taip pat dėl nekalto kraujo, kurį jis išliejo; nes jis pripildė Jeruzalę nekalto kraujo; ko VIEŠPATS nenorėjo atleisti.</verse>
				<verse number="5">Na, o kiti Jehojakimo darbai ir visa, ką jis darė, argi jie nėra užrašyti Judos karalių kronikų knygoje?</verse>
				<verse number="6">Taigi Jehojakimas užmigo prie savo tėvų; o jo sūnus Jehojakinas karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="7">Ir Egipto karalius daugiau nebeišėjo iš savo šalies; nes Babilono karalius buvo atėmęs viską, kas priklausė Egipto karaliui, nuo Egipto upės iki Eufrato upės.</verse>
				<verse number="8">Jehojakinas buvo aštuoniolikos metų, kai pradėjo karaliauti, ir tris mėnesius karaliavo Jeruzalėje. O jo motinos vardas buvo Nehušta, duktė Elnatano iš Jeruzalės.</verse>
				<verse number="9">Ir jis darė tai, kas buvo pikta VIEŠPATIES akyse, pagal visa tai, ką darė jo tėvas.</verse>
				<verse number="10">Tuo metu Babilono karaliaus Nebukadnecaro tarnai atėjo aukštyn prieš Jeruzalę, ir miestas buvo apgultas.</verse>
				<verse number="11">Ir Babilono karalius Nebukadnecaras atėjo prieš miestą, ir jo tarnai jį apgulė.</verse>
				<verse number="12">Ir Judos karalius Jehojakinas išėjo pas Babilono karalių, jis, jo motina, jo tarnai, jo kunigaikščiai ir jo pareigūnai; ir Babilono karalius jį paėmė aštuntaisiais savo karaliavimo metais.</verse>
				<verse number="13">Ir jis išgabeno iš ten visus VIEŠPATIES namų lobius bei karaliaus namų lobius ir sukapojo į gabalus visus auksinius indus, kuriuos Izraelio karalius Saliamonas buvo padaręs VIEŠPATIES šventykloje, kaip VIEŠPATS buvo sakęs.</verse>
				<verse number="14">Ir jis išvedė visą Jeruzalę, visus kunigaikščius ir visus narsius galiūnus – dešimt tūkstančių belaisvių, ir visus amatininkus bei kalvius; nieko neliko, tik vargingiausi iš šalies tautos.</verse>
				<verse number="15">Ir jis išvedė į Babiloną Jehojakiną, karaliaus motiną, karaliaus žmonas, jo pareigūnus ir šalies galinguosius, šituos jis išvedė iš Jeruzalės nelaisvėn į Babiloną.</verse>
				<verse number="16">Ir visus galingus vyrus – septynis tūkstančius, ir tūkstantį amatininkų bei kalvių, visus stiprius, tinkamus karui, būtent juos Babilono karalius išvedė nelaisvėn į Babiloną.</verse>
				<verse number="17">Ir Babilono karalius paskyrė jo vietoje karaliumi jo tėvo brolį Mataniją, ir jo vardą pakeitė Zedekiju.</verse>
				<verse number="18">Zedekijas buvo dvidešimt vienerių metų, kai pradėjo karaliauti, ir vienuolika metų karaliavo Jeruzalėje. O jo motinos vardas buvo Hamutala, duktė Jeremijo iš Libnos.</verse>
				<verse number="19">Ir jis darė tai, kas buvo pikta VIEŠPATIES akyse, pagal visa tai, ką buvo daręs Jehojakimas.</verse>
				<verse number="20">Nes dėl VIEŠPATIES pykčio tai atsitiko Jeruzalėje ir Judoje, kol jis juos išmetė iš savo akivaizdos, kad Zedekijas sukilo prieš Babilono karalių.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="13">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Šitie buvo Hūro sūnaus Kalebo, Efratos pirmagimio, sūnūs: Kirjat-Jearimo tėvas Šobalas,</verse>
				<verse number="2">Betliejaus tėvas Salma, Bet-Gaderio tėvas Harefas.</verse>
				<verse number="3">Kirjat-Jearimo tėvas Šobalas turėjo sūnų: Haroję ir pusę manahetiečių.</verse>
				<verse number="4">O Kirjat-Jearimo šeimos: itrai, putai, šumatai ir mišrai; iš jų kilo coriečiai ir eštaoliečiai.</verse>
				<verse number="5">Salmos sūnūs: Betliejus ir netofiečiai, Atarotas, Joabo namai ir pusė manahetiečių, coriečiai.</verse>
				<verse number="6">O šeimos raštininkų, gyvenusių Jabece: tiratai, šimeatai ir suchatai. Šitie yra kenitai, kilę iš Hemato, Rechabo namų tėvo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Na, o šitie buvo Dovydo sūnūs, kurie jam gimė Hebrone: pirmagimis Amnonas iš jezreelietės Ahinoamos; antrasis Danielius iš karmelietės Abigailės;</verse>
				<verse number="2">trečiasis Abšalomas, Gešūro karaliaus Talmajo dukters Maakos sūnus; ketvirtasis Adonijas, Hagitos sūnus;</verse>
				<verse number="3">penktasis Šefatija iš Abitalės; šeštasis Itreamas iš jo žmonos Eglos.</verse>
				<verse number="4">Šitie šeši jam gimė Hebrone; ten jis karaliavo septynerius metus ir šešis mėnesius; o trisdešimt trejus metus jis karaliavo Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="5">O šitie jam gimė Jeruzalėje: Šima, Šobabas, Natanas ir Saliamonas – keturi iš Amielio dukters Bat-Šūvos;</verse>
				<verse number="6">taip pat Ibharas, Elišama, Elifeletas,</verse>
				<verse number="7">Nogahas, Nefegas, Jafija,</verse>
				<verse number="8">Elišama, Eljada ir Elifeletas – devyni.</verse>
				<verse number="9">Tie visi buvo Dovydo sūnūs, neskaitant sugulovių sūnų; ir Tamaros, jų sesers.</verse>
				<verse number="10">O Saliamono sūnus buvo Rehoboamas, jo sūnus Abija, jo sūnus Asa, jo sūnus Jehozapatas,</verse>
				<verse number="11">jo sūnus Joramas, jo sūnus Ahazijas, jo sūnus Joašas,</verse>
				<verse number="12">jo sūnus Amacijas, jo sūnus Azarija, jo sūnus Jotamas,</verse>
				<verse number="13">jo sūnus Ahazas, jo sūnus Chezekijas, jo sūnus Manasas,</verse>
				<verse number="14">jo sūnus Amonas, jo sūnus Jozijas.</verse>
				<verse number="15">O Jozijo sūnūs: pirmagimis Johananas, antrasis Jehojakimas, trečiasis Zedekijas, ketvirtasis Šalumas.</verse>
				<verse number="16">O Jehojakimo sūnūs: jo sūnus Jechonijas, jo sūnus Zedekijas.</verse>
				<verse number="17">O Jechonijo sūnūs: Asiras, jo sūnus Salatielis,</verse>
				<verse number="18">taip pat Malkiramas, Pedaja, Šenacaras, Jekamija, Hošama ir Nedabija.</verse>
				<verse number="19">O Pedajos sūnūs: Zerubabelis ir Šimis; o Zerubabelio sūnūs: Mešulamas, Hananija, o jų sesuo Šelomita;</verse>
				<verse number="20">Hašuba, Ohelis, Berechija, Hasadija ir Jušab-Hesedas – penki.</verse>
				<verse number="21">O Hananijos sūnūs: Pelatija ir Jesaja; Refajos sūnūs, Arnano sūnūs, Obadijos sūnūs, Šechanijos sūnūs.</verse>
				<verse number="22">O Šechanijos sūnūs: Šemaja; o Šemajos sūnūs: Hatušas, Igalas, Bariachas, Nearija ir Šafatas – šeši.</verse>
				<verse number="23">O Nearijos sūnūs: Eljoenajas, Chezekijas ir Azrikamas – trys.</verse>
				<verse number="24">Eljoenajo sūnūs: Hodavijas, Eljašibas, Pelaja, Akubas, Johananas, Dalaja ir Ananis – septyni.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Judos sūnūs: Perecas, Hesronas, Karmis, Hūras ir Šobalas.</verse>
				<verse number="2">O Šobalo sūnus Reaja pagimdė Jahatą; o Jahatas pagimdė Ahumają ir Lahadą. Šitos yra coriečių šeimos.</verse>
				<verse number="3">O šitie yra iš Etamo tėvo: Jezreelis, Išma ir Idbašas; o jų sesers vardas buvo Hacelelponė;</verse>
				<verse number="4">o Gedoro tėvas Penuelis, o Hušos tėvas Ezeras. Tie yra Efratos pirmagimio Hūro, Betliejaus tėvo, sūnūs.</verse>
				<verse number="5">O Tekojos tėvas Ašhūras turėjo dvi žmonas: Helą ir Naarą.</verse>
				<verse number="6">O Naara jam pagimdė Ahuzamą, Heferą, Temenį ir Haachaštarį. Tie buvo Naaros sūnūs.</verse>
				<verse number="7">O Helos sūnūs: Ceretas, Jecoharas ir Etnanas.</verse>
				<verse number="8">O Kocas pagimdė Anubą, Cobebą ir Harumo sūnaus Aharhelio šeimas.</verse>
				<verse number="9">Ir Jabecas buvo gerbiamas labiau už savo brolius; jo motina jį praminė Jabeco vardu, sakydama: „Nes aš jį pagimdžiau su sielvartu“.</verse>
				<verse number="10">Ir Jabecas šaukėsi Izraelio Dievo, sakydamas: „O kad tu mane tikrai palaimintum ir praplėstum mano ribas, ir kad tavo ranka būtų su manimi, ir kad saugotum mane nuo pikto, kad aš nesielvartaučiau!“ Ir Dievas jam suteikė tai, ko jis prašė.</verse>
				<verse number="11">Ir pagimdė Šuhos brolis Kelubas Mechyrą, kuris buvo Eštono tėvas.</verse>
				<verse number="12">O Eštonas pagimdė Bet-Rafą, Paseachą ir Tehiną, Ir-Nahašo tėvą. Tie yra Rechos žmonės.</verse>
				<verse number="13">O Kenazo sūnūs: Otnielis ir Seraja; o Otnielio sūnūs: Hatatas.</verse>
				<verse number="14">O Meonotaja pagimdė Ofrą; o Seraja pagimdė Joabą, charašimų slėnio tėvą; nes jie buvo amatininkai.</verse>
				<verse number="15">O Jefunės sūnaus Kalebo sūnūs: Iruvas, Ela ir Naamas; o Elos sūnūs: Kenazas.</verse>
				<verse number="16">O Jehalelelio sūnūs: Zifas, Zifa, Tirija ir Asarelis.</verse>
				<verse number="17">O Ezros sūnūs: Jeteras, Meredas, Eferas ir Jalonas; o ji pagimdė Mirjamą, Šamają ir Išbachą, Eštemojos tėvą.</verse>
				<verse number="18">O jo žmona Jehudija pagimdė Gedoro tėvą Jeredą, Sochojo tėvą Heberą ir Zanoacho tėvą Jekutielį. Šitie yra sūnūs faraono dukters Bitijos, kurią paėmė Meredas.</verse>
				<verse number="19">O jo žmonos Hodijos, Nahamo sesers, sūnūs: tėvas garmito Keilos ir maakas Eštemoja.</verse>
				<verse number="20">O Šimono sūnūs: Amnonas, Rina, Ben-Hananas ir Tilonas. O Išio sūnūs: Zohetas ir Ben-Zohetas.</verse>
				<verse number="21">Judos sūnaus Šelos sūnūs: Lechos tėvas Eras, Marešos tėvas Lada ir plonos drobės dirbėjų namų šeimos iš Ašbėjos namų,</verse>
				<verse number="22">ir Jokimas, Kozebos žmonės, Joašas ir Sarafas, kurie viešpatavo Moabe, ir Jašubi-Lehemas. Ir šitie yra labai seni dalykai.</verse>
				<verse number="23">Šitie buvo puodžiai ir gyvenantys tarp augalų ir tvorų; jie ten gyveno pas karalių dėl jo darbų.</verse>
				<verse number="24">Simeono sūnūs: Nemuelis, Jaminas, Jaribas, Zerachas ir Šaulius;</verse>
				<verse number="25">jo sūnus Šalumas, jo sūnus Mibsamas, jo sūnus Mišma.</verse>
				<verse number="26">O Mišmos sūnūs: jo sūnus Hamuelis, jo sūnus Zakūras, jo sūnus Šimis.</verse>
				<verse number="27">O Šimis turėjo šešiolika sūnų ir šešias dukteris; bet jo broliai neturėjo daug vaikų, taip pat visa jų šeima nedaugėjo, kaip Judos vaikai.</verse>
				<verse number="28">Ir jie gyveno Beer-Šeboje, Moladoje, Hazar-Šuale,</verse>
				<verse number="29">Bilhoje, Eceme, Tolade,</verse>
				<verse number="30">Betuelyje, Hormoje, Ciklage,</verse>
				<verse number="31">Bet-Markabote, Hacar-Susime, Bet-Biryje ir Šaaraime. Šitie buvo jų miestai iki Dovydo karaliavimo.</verse>
				<verse number="32">O jų kaimai: Etamas, Ainas, Rimonas, Tochenas ir Ašanas – penki miestai;</verse>
				<verse number="33">ir visi jų kaimai, buvusieji aplink šituos miestus iki Baalo. Tai yra jų buveinės ir jų genealogija.</verse>
				<verse number="34">Mešobabas, Jamlechas, Amacijos sūnus Joša,</verse>
				<verse number="35">Joelis, Asielio sūnaus Serajos sūnaus Josibijos sūnus Jehuvas</verse>
				<verse number="36">ir Eljoenajas, Jaakoba, Ješohaja, Asaja, Adielis, Jesimielis, Benaja</verse>
				<verse number="37">ir Šemajos sūnaus Šimrio sūnaus Jedajos sūnaus Alono sūnaus Šifio sūnus Ziza;</verse>
				<verse number="38">šitie, paminėti jų vardais, buvo kunigaikščiai savo šeimose; ir jų tėvų namai labai augo.</verse>
				<verse number="39">Ir jie ėjo prie Gedoro įėjimo, tai yra į slėnio rytinę pusę, ieškoti ganyklų savo kaimenėms.</verse>
				<verse number="40">Ir jie rado riebių ir gerų ganyklų, o šalis buvo plati, rami ir taiki; nes ten nuo seno gyveno tie iš Chamo.</verse>
				<verse number="41">Ir šitie, surašyti vardais, atėjo Judos karaliaus Chezekijo dienomis ir sumušė jų palapines ir buveines, kurias ten rado, ir juos visiškai išnaikino iki šios dienos, ir apsigyveno jų vietoje; nes ten buvo ganyklų jų kaimenėms.</verse>
				<verse number="42">Ir kai kurie iš jų, būtent iš Simeono sūnų, penki šimtai vyrų, nuėjo į Seyro kalną, turėdami sau vadus Išio sūnus: Pelatiją, Neariją, Refają ir Uzielį.</verse>
				<verse number="43">Ir jie sumušė likusius amalekiečius, kurie buvo pabėgę, ir ten apsigyveno iki šios dienos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Na, o Izraelio pirmagimio Rubeno sūnūs (nes jis buvo pirmagimis; bet kadangi jis sutepė savo tėvo patalą, jo pirmagimio teisė buvo atiduota Izraelio sūnaus Juozapo sūnums; o genealogija neskaitoma pagal pirmagimio teisę.</verse>
				<verse number="2">Nes Juda įsigalėjo virš savo brolių, ir iš jo kilo vyriausias valdovas; bet pirmagimio teisė buvo Juozapo);</verse>
				<verse number="3">sūnūs, sakau, Izraelio pirmagimio Rubeno: Hanochas ir Paluvas, Hesronas ir Karmis.</verse>
				<verse number="4">Joelio sūnūs: jo sūnus Šemaja, jo sūnus Gogas, jo sūnus Šimis,</verse>
				<verse number="5">jo sūnus Micha, jo sūnus Reaja, jo sūnus Baalas,</verse>
				<verse number="6">jo sūnus Beera, kurį Asirijos karalius Tilgat-Pilneseras išvedė nelaisvėn; jis buvo rubenų kunigaikštis.</verse>
				<verse number="7">O jo broliai pagal jų šeimas, skaitant jų giminės genealogiją buvo vyriausieji: Jejelis ir Zacharijas,</verse>
				<verse number="8">ir Joelio sūnaus Šemos sūnaus Azazo sūnus Bela, kuris gyveno Aroeryje iki Nebojo bei Baal-Meono;</verse>
				<verse number="9">o į rytus jis gyveno iki dykumos įėjimo nuo Eufrato upės; nes jų galvijų buvo padaugėję Gileado šalyje.</verse>
				<verse number="10">Ir Sauliaus dienomis jie kariavo su hagarais, kurie krito nuo jų rankos; ir jie gyveno jų palapinėse, visoje rytinėje Gileado šalyje.</verse>
				<verse number="11">O Gado vaikai gyveno priešais juos, Bašano šalyje iki Salchos:</verse>
				<verse number="12">viršiausiasis Joelis, sekantis Šafamas, Janajas ir Šafatas Bašane.</verse>
				<verse number="13">O jų tėvų namų broliai: Mykolas, Mešulamas, Šeba, Jorajas, Jakanas, Zija ir Heberas – septyni.</verse>
				<verse number="14">Šitie yra Būzo sūnaus Jahdajo sūnaus Ješišajo sūnaus Mykolo sūnaus Gileado sūnaus Jaroacho sūnaus Hūrio sūnaus Abihailo vaikai:</verse>
				<verse number="15">Gūnio sūnaus Abdielio sūnus Ahis, jų tėvų namų vyriausiasis.</verse>
				<verse number="16">Ir jie gyveno Gileade, Bašane ir jo miestuose bei visuose Šarono priemiesčiuose iki jų ribų.</verse>
				<verse number="17">Visi šitie buvo suskaičiuoti genealogijomis Judos karaliaus Jotamo dienomis ir Izraelio karaliaus Jeroboamo dienomis.</verse>
				<verse number="18">Rubeno sūnūs, gadai ir pusė Manaso genties, iš narsuolių, vyrų, pajėgių nešioti skydą bei kalaviją, šauti iš lanko ir įgudusių kare buvo keturiasdešimt keturi tūkstančiai septyni šimtai šešiasdešimt išeinančių į karą.</verse>
				<verse number="19">Ir jie kariavo su hagarais, Jetūru, Nefišu ir Nodabu.</verse>
				<verse number="20">Ir jiems buvo pagelbėta prieš juos, ir hagarai bei visi buvusieji su jais buvo atiduoti į jų rankas; nes mūšyje jie šaukėsi Dievo, ir jis buvo jų išmelstas; nes jie pasitikėjo juo.</verse>
				<verse number="21">Ir jie paėmė jų galvijus, penkiasdešimt tūkstančių jų kupranugarių, du šimtus penkiasdešimt tūkstančių avių, du tūkstančius asilų ir šimtą tūkstančių žmonių.</verse>
				<verse number="22">Nes krito daug nužudytų, kadangi karas buvo Dievo. Ir jie apsigyveno jų vietoje iki nelaisvės.</verse>
				<verse number="23">O pusės Manaso genties vaikai gyveno toje šalyje: jie daugėjo nuo Bašano iki Baal-Hermono, Seniro ir iki Hermono kalno.</verse>
				<verse number="24">O šitie buvo jų tėvų namų galvos: Eferas, Išis, Elielis, Azrielis, Jeremijas, Hodavija ir Jachdielis – galingi narsuoliai, garsūs vyrai, jų tėvų namų galvos.</verse>
				<verse number="25">Ir jie nusižengė prieš savo tėvų Dievą ir paleistuvaudami nuėjo paskui dievus tos šalies tautų, kurias Dievas išnaikino jų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="26">Ir Izraelio Dievas sužadino Asirijos karaliaus Pulo dvasią, ir Asirijos karaliaus Tilgat-Pilnesero dvasią, ir jis juos išvedė, būtent rubenus, gadus ir pusę Manaso genties, ir juos nuvedė į Halachą, Haborą, Harą ir prie Gozano upės, iki šios dienos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Levio sūnūs: Geršonas, Kehatas ir Meraris.</verse>
				<verse number="2">O Kehato sūnūs: Amramas, Iccharas, Hebronas ir Uzielis.</verse>
				<verse number="3">O Amramo vaikai: Aaronas, Mozė ir Mirjama. Taip pat Aarono sūnūs: Nadabas ir Abihuvas, Eleazaras ir Itamaras.</verse>
				<verse number="4">Eleazaras pagimdė Finehasą, Finehasas pagimdė Abišūvą,</verse>
				<verse number="5">o Abišūva pagimdė Bukį, o Bukis pagimdė Uzį,</verse>
				<verse number="6">o Uzis pagimdė Zerachiją, o Zerachija pagimdė Merajotą,</verse>
				<verse number="7">Merajotas pagimdė Amariją, o Amarija pagimdė Ahitubą,</verse>
				<verse number="8">o Ahitubas pagimdė Cadoką, o Cadokas pagimdė Ahimaacą,</verse>
				<verse number="9">o Ahimaacas pagimdė Azariją, o Azarija pagimdė Johananą,</verse>
				<verse number="10">o Johananas pagimdė Azariją (jis yra tas, kuris ėjo kunigo pareigas šventykloje, kurią Saliamonas pastatė Jeruzalėje),</verse>
				<verse number="11">o Azarija pagimdė Amariją, o Amarija pagimdė Ahitubą,</verse>
				<verse number="12">o Ahitubas pagimdė Cadoką, o Cadokas pagimdė Šalumą,</verse>
				<verse number="13">o Šalumas pagimdė Hilkiją, o Hilkija pagimdė Azariją,</verse>
				<verse number="14">o Azarija pagimdė Serają, o Seraja pagimdė Jehocadaką,</verse>
				<verse number="15">o Jehocadakas išėjo į nelaisvę, kai VIEŠPATS išvedė Judą ir Jeruzalę Nebukadnecaro ranka.</verse>
				<verse number="16">Adomas, Šetas, Enas,</verse>
				<verse number="17">Kenanas, Malaleelis, Jeretas,</verse>
				<verse number="18">Henochas, Matūzalis, Lamechas,</verse>
				<verse number="19">Nojus, Šemas, Chamas ir Jafetas.</verse>
				<verse number="20">Jafeto sūnūs: Gomeras, Magogas, Madajas, Javanas, Tubalas, Mešechas ir Tiras.</verse>
				<verse number="21">O Gomero sūnūs: Aškenazas, Rifatas ir Togarma.</verse>
				<verse number="22">O Javano sūnūs: Eliša, Taršišas, kitiečiai ir dodaniečiai.</verse>
				<verse number="23">Chamo sūnūs: Kušas ir Mizraimas, Putas ir Kanaanas.</verse>
				<verse number="24">O Kušo sūnūs: Seba, Havila, Sabta, Rama ir Sabtecha. O Raamos sūnūs: Šeba ir Dedanas.</verse>
				<verse number="25">Ir Kušas pagimdė Nimrodą; jis pradėjo būti galingas žemėje.</verse>
				<verse number="26">O Mizraimas pagimdė ludus, anamiečius, lehabus, naftuchiečius,</verse>
				<verse number="27">patrusiečius, kasluchus (iš kurių kilo filistinai) ir kaftoriečius.</verse>
				<verse number="28">Kanaanas pagimdė savo pirmagimį Sidoną, Hetą,</verse>
				<verse number="29">taip pat jebusietį, amoritą, girgašą,</verse>
				<verse number="30">hivą, arką, siną,</verse>
				<verse number="31">arvadietį, cemarą ir hamatietį.</verse>
				<verse number="32">Šemo sūnūs: Elamas, Ašūras, Arfaksadas, Ludas, Aramas, Ucas, Hulas, Geteras ir Mešechas.</verse>
				<verse number="33">Arfaksadas pagimdė Šelą, o Šela pagimdė Eberą.</verse>
				<verse number="34">O Eberui gimė du sūnūs: vieno vardas buvo Pelegas; nes jo dienomis žemė buvo padalyta; o jo brolio vardas buvo Joktanas.</verse>
				<verse number="35">Ir Joktanas pagimdė Almodadą, Šelefą, Hacarmavetą, Jerachą,</verse>
				<verse number="36">Hadoramą, Uzalą, Diklą,</verse>
				<verse number="37">Ebalą, Abimaelį, Šebą,</verse>
				<verse number="38">Ofyrą, Havilą ir Jobabą. Tie visi buvo Joktano sūnūs.</verse>
				<verse number="39">Šemas, Arfaksadas, Šela,</verse>
				<verse number="40">Eberas, Pelegas, Rejus,</verse>
				<verse number="41">Serugas, Nahoras, Tera,</verse>
				<verse number="42">Abramas; tas pats yra Abraomas.</verse>
				<verse number="43">Abraomo sūnūs: Izaokas ir Išmaelis.</verse>
				<verse number="44">Šita yra jų genealogija: Išmaelio pirmagimis Nebajotas; po to Kedaras, Adbeelis, Mibsamas,</verse>
				<verse number="45">Mišma, Dūma, Masa, Hadadas ir Tema,</verse>
				<verse number="46">Jetūras, Nafišas ir Kedma. Tie yra Išmaelio sūnūs.</verse>
				<verse number="47">Na, o Abraomo sugulovės Ketūros sūnūs: ji pagimdė Zimraną, Jokšaną, Medaną, Midjaną, Išbaką ir Šuachą. O Jokšano sūnūs: Šeba ir Dedanas.</verse>
				<verse number="48">O Midjano sūnūs: Efa, Eferas, Henochas, Abida ir Eldava. Tie visi yra Ketūros sūnūs.</verse>
				<verse number="49">Ir Abraomas pagimdė Izaoką. Izaoko sūnūs: Ezavas ir Izraelis.</verse>
				<verse number="50">Ezavo sūnūs: Elifazas, Reuelis, Jeušas, Jaalamas ir Korachas.</verse>
				<verse number="51">Elifazo sūnūs: Temanas ir Omaras, Sefis ir Gatamas, Kenazas ir Timna, ir Amalekas.</verse>
				<verse number="52">Reuelio sūnūs: Nahatas, Zerachas, Šama ir Miza.</verse>
				<verse number="53">O Seyro sūnūs: Lotanas, Šobalas, Cibeonas, Ana, Dišonas, Eceras ir Dišanas.</verse>
				<verse number="54">O Lotano sūnūs: Horis ir Homamas; o Lotano sesuo buvo Timna.</verse>
				<verse number="55">Šobalo sūnūs: Aljanas ir Manahatas, ir Ebalas, Šefis ir Onamas. O Cibeono sūnūs: Aja ir Ana.</verse>
				<verse number="56">Anos sūnūs: Dišonas. O Dišono sūnūs: Hamramas, Ešbanas, Itranas ir Keranas.</verse>
				<verse number="57">Ecero sūnūs: Bilhanas, Zavanas ir Jakanas. Dišano sūnūs: Ucas ir Aranas.</verse>
				<verse number="58">Na, o šitie yra karaliai, kurie karaliavo Edomo šalyje, kai dar joks karalius nekaraliavo Izraelio vaikams: Beoro sūnus Bela; o jo miesto vardas buvo Dinhaba.</verse>
				<verse number="59">Ir Belai mirus, jo vietoje karaliavo Zeracho sūnus Jobabas iš Bocros.</verse>
				<verse number="60">O Jobabui mirus, jo vietoje karaliavo Hušamas iš temaniečių šalies.</verse>
				<verse number="61">O Hušamui mirus, jo vietoje karaliavo Bedado sūnus Hadadas, kuris sumušė Midjaną Moabo lauke; o jo miesto vardas buvo Avitas.</verse>
				<verse number="62">O Hadadui mirus, jo vietoje karaliavo Samla iš Masrekos.</verse>
				<verse number="63">O Samlai mirus, jo vietoje karaliavo Šaulius iš Rehoboto, esančio prie upės.</verse>
				<verse number="64">O Šauliui mirus, jo vietoje karaliavo Achboro sūnus Baal-Hananas.</verse>
				<verse number="65">O Baal-Hananui mirus, jo vietoje karaliavo Hadadas; o jo miesto vardas buvo Pavas; o jo žmonos vardas buvo Mehetabelė, Mezahabo dukters Matredos duktė.</verse>
				<verse number="66">Hadadas taip pat mirė. O Edomo kunigaikščiai buvo: kunigaikštis Timna, kunigaikštis Alija, kunigaikštis Jetetas,</verse>
				<verse number="67">kunigaikštis Aholibama, kunigaikštis Ela, kunigaikštis Pinonas,</verse>
				<verse number="68">kunigaikštis Kenazas, kunigaikštis Temanas, kunigaikštis Mibcaras,</verse>
				<verse number="69">kunigaikštis Magdielis, kunigaikštis Iramas. Tie yra Edomo kunigaikščiai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Šitie yra Izraelio sūnūs: Rubenas, Simeonas, Levis ir Juda, Isacharas ir Zebulonas,</verse>
				<verse number="2">Danas, Juozapas ir Benjaminas, Naftalis, Gadas ir Ašeras.</verse>
				<verse number="3">Judos sūnūs: Eras, Onanas ir Šela; tie trys jam gimė iš Šūvos dukters, kanaanietės. O Judos pirmagimis Eras buvo blogas VIEŠPATIES akyse; ir jis užmušė jį.</verse>
				<verse number="4">O jo marti Tamara jam pagimdė Perecą ir Zerachą. Iš viso Judos sūnų buvo penki.</verse>
				<verse number="5">Pereco sūnūs: Hesronas ir Hamulas.</verse>
				<verse number="6">O Zeracho sūnūs: Zimris, Etanas, Hemanas, Kalkolas ir Dara; iš viso jų penki.</verse>
				<verse number="7">O Karmio sūnūs: Acharas, Izraelio drumstėjas, kuris nusižengė prakeiktu dalyku.</verse>
				<verse number="8">O Etano sūnūs: Azarija.</verse>
				<verse number="9">Taip pat Hesrono sūnūs, kurie jam gimė: Jerachmeelis, Ramas ir Kelubajas.</verse>
				<verse number="10">O Ramas pagimdė Aminadabą; o Aminadabas pagimdė Nachšoną, Judos vaikų kunigaikštį;</verse>
				<verse number="11">o Nachšonas pagimdė Salmą, o Salma pagimdė Boazą,</verse>
				<verse number="12">o Boazas pagimdė Obedą, o Obedas pagimdė Jesę,</verse>
				<verse number="13">o Jesė pagimdė savo pirmagimį Eliabą, antrąjį Abinadabą, trečiąjį Šimą,</verse>
				<verse number="14">ketvirtąjį Netanelį, penktąjį Radają,</verse>
				<verse number="15">šeštąjį Ocemą, septintąjį Dovydą;</verse>
				<verse number="16">kurių seserys buvo Ceruja ir Abigailė. O Cerujos sūnūs: Abišajas, Joabas ir Asaelis – trys.</verse>
				<verse number="17">O Abigailė pagimdė Amasą; o Amasos tėvas buvo išmaelitas Jeteras.</verse>
				<verse number="18">O Hesrono sūnus Kalebas pagimdė vaikų iš savo žmonos Azubos ir iš Jeriotos; šitie yra jos sūnūs: Ješeras, Šobabas ir Ardonas.</verse>
				<verse number="19">O Azubai mirus, Kalebas ėmė sau Efratą, kuri jam pagimdė Hūrą.</verse>
				<verse number="20">O Hūras pagimdė Ūrį, o Ūris pagimdė Becaleelį.</verse>
				<verse number="21">O paskui Hesronas įėjo pas Gileado tėvo Machyro dukterį, kurią jis vedė, būdamas šešiasdešimties metų; ir ji jam pagimdė Segubą.</verse>
				<verse number="22">O Segubas pagimdė Jayrą, kuris turėjo dvidešimt tris miestus Gileado šalyje.</verse>
				<verse number="23">Ir jis atėmė iš jų Gešūrą ir Aramą su Jayro miestais, su Kenatu ir jo miestais – šešiasdešimt miestų. Tie visi priklausė Gileado tėvo Machyro sūnums.</verse>
				<verse number="24">O Hesronui mirus Kaleb-Efratoje, Hesrono žmona Abija jam pagimdė Tekojos tėvą Ašūrą.</verse>
				<verse number="25">O Hesrono pirmagimio Jerachmeelio sūnūs buvo pirmagimis Ramas, Buna, Orenas, Ocemas ir Ahija.</verse>
				<verse number="26">Jerachmeelis dar turėjo kitą žmoną, kurios vardas buvo Atara; ji buvo Onamo motina.</verse>
				<verse number="27">O Jerachmeelio pirmagimio Ramo sūnūs buvo Maacas, Jaminas ir Ekeras.</verse>
				<verse number="28">O Onamo sūnūs buvo Šamajas ir Jada. O Šamajo sūnūs: Nadabas ir Abišūras.</verse>
				<verse number="29">O Abišūro žmonos vardas buvo Abihailė, ir ji jam pagimdė Achbaną ir Molidą.</verse>
				<verse number="30">O Nadabo sūnūs: Seledas ir Apajimas; bet Seledas mirė be vaikų.</verse>
				<verse number="31">O Apajimo sūnūs: Išis. O Išio sūnūs: Šešanas. O Šešano vaikai: Achlaja.</verse>
				<verse number="32">O Šamajo brolio Jados sūnūs: Jeteras ir Jonatanas; o Jeteras mirė bevaikis.</verse>
				<verse number="33">O Jonatano sūnūs: Peletas ir Zaza. Tie buvo Jerachmeelio sūnūs.</verse>
				<verse number="34">Na, o Šešanas neturėjo sūnų, tik dukteris. Ir Šešanas turėjo egiptietį tarną, kurio vardas buvo Jarcha.</verse>
				<verse number="35">Ir Šešanas davė savo dukterį savo tarnui Jarchai į žmonas; ir ji jam pagimdė Atają.</verse>
				<verse number="36">O Atajas pagimdė Nataną, o Natanas pagimdė Zabadą,</verse>
				<verse number="37">o Zabadas pagimdė Eflalą, o Eflalas pagimdė Obedą,</verse>
				<verse number="38">o Obedas pagimdė Jehuvą, o Jehuvas pagimdė Azariją,</verse>
				<verse number="39">o Azarija pagimdė Helecą, o Helecas pagimdė Eleasą,</verse>
				<verse number="40">o Eleasa pagimdė Sisamają, o Sisamajas pagimdė Šalumą,</verse>
				<verse number="41">o Šalumas pagimdė Jekamiją, o Jekamija pagimdė Elišamą.</verse>
				<verse number="42">Na, o Jerachmeelio brolio Kalebo sūnūs: jo pirmagimis Meša, kuris buvo Zifo tėvas; ir sūnūs Marešos, Hebrono tėvo.</verse>
				<verse number="43">Ir Hebrono sūnūs: Korachas, Tapuachas, Rekemas ir Šema.</verse>
				<verse number="44">O Šema pagimdė Rahamą, Jorkoamo tėvą; o Rekemas pagimdė Šamają.</verse>
				<verse number="45">O Šamajo sūnus buvo Maonas; o Maonas buvo Bet-Cūro tėvas.</verse>
				<verse number="46">O Kalebo sugulovė Efa pagimdė Charaną, Mocą ir Gazezą; o Charanas pagimdė Gazezą.</verse>
				<verse number="47">O Jahdajo sūnūs: Regemas, Jotamas, Gešamas, Peletas, Efa ir Šafas.</verse>
				<verse number="48">Kalebo sugulovė Maaka pagimdė Šeberą ir Tirhaną.</verse>
				<verse number="49">Ji dar pagimdė Madmanos tėvą Šafą, Ševą – Machbenos tėvą ir Gibėjos tėvą; o Kalebo duktė buvo Achsa.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Levio sūnūs: Geršomas, Kehatas ir Meraris.</verse>
				<verse number="2">O šitie yra Geršomo sūnų vardai: Libnis ir Šimis.</verse>
				<verse number="3">O Kehato sūnūs: Amramas, Iccharas, Hebronas ir Uzielis.</verse>
				<verse number="4">Merario sūnūs: Machlis ir Mušis. Šitos yra levitų šeimos pagal jų tėvus.</verse>
				<verse number="5">Iš Geršomo: jo sūnus Libnis, jo sūnus Jahatas, jo sūnus Zima,</verse>
				<verse number="6">jo sūnus Joachas, jo sūnus Idojas, jo sūnus Zerachas, jo sūnus Jeatrajas.</verse>
				<verse number="7">Kehato sūnūs: jo sūnus Aminadabas, jo sūnus Korachas, jo sūnus Asiras,</verse>
				<verse number="8">jo sūnus Elkana, jo sūnus Ebijasafas, jo sūnus Asiras,</verse>
				<verse number="9">jo sūnus Tahatas, jo sūnus Ūrielis, jo sūnus Uzija ir jo sūnus Šaulius.</verse>
				<verse number="10">O Elkanos sūnūs: Amasajas ir Ahimotas.</verse>
				<verse number="11">O Elkana, Elkanos sūnūs: jo sūnus Cofajas, jo sūnus Nahatas,</verse>
				<verse number="12">jo sūnus Eliabas, jo sūnus Jerohamas, jo sūnus Elkana.</verse>
				<verse number="13">O Samuelio sūnūs: pirmagimis Vašnis ir Abija.</verse>
				<verse number="14">Merario sūnūs: Machlis, jo sūnus Libnis, jo sūnus Šimis, jo sūnus Uza,</verse>
				<verse number="15">jo sūnus Šima, jo sūnus Hagija, jo sūnus Asaja.</verse>
				<verse number="16">O šitie yra tie, kuriuos Dovydas pastatė vadovauti giesmių tarnystei VIEŠPATIES namuose po to, kai skrynia ilsėjosi.</verse>
				<verse number="17">Ir jie tarnavo giedodami prieš susirinkimo padangtės gyvenamą vietą, kol Saliamonas pastatė VIEŠPATIES namus Jeruzalėje; ir tada jie tarnavo savo tarnyboje pagal savo tvarką.</verse>
				<verse number="18">O šitie yra tie, kurie tarnavo su savo vaikais. Iš Kehato sūnų: giesmininkas Hemanas, sūnus Joelio, sūnaus Šemuelio,</verse>
				<verse number="19">sūnaus Elkanos, sūnaus Jerohamo, sūnaus Elielio, sūnaus Toacho,</verse>
				<verse number="20">sūnaus Cūfo, sūnaus Elkanos, sūnaus Mahato, sūnaus Amasajo,</verse>
				<verse number="21">sūnaus Elkanos, sūnaus Joelio, sūnaus Azarijos, sūnaus Sofonijo,</verse>
				<verse number="22">sūnaus Tahato, sūnaus Asiro, sūnaus Ebjasafo, sūnaus Koracho,</verse>
				<verse number="23">sūnaus Iccharo, sūnaus Kehato, sūnaus Levio, sūnaus Izraelio.</verse>
				<verse number="24">Ir jo brolis Asafas, kuris stovėjo jo dešinėje, tai yra Asafas, sūnus Berechijo, sūnaus Šimos,</verse>
				<verse number="25">sūnaus Mykolo, sūnaus Baasėjos, sūnaus Malkijos,</verse>
				<verse number="26">sūnaus Etnio, sūnaus Zeracho, sūnaus Adajos,</verse>
				<verse number="27">sūnaus Etano, sūnaus Zimos, sūnaus Šimio,</verse>
				<verse number="28">sūnaus Jahato, sūnaus Geršomo, sūnaus Levio.</verse>
				<verse number="29">O jų broliai Merario sūnūs stovėjo kairėje: Etanas, sūnus Kišio, sūnaus Abdžio, sūnaus Malucho,</verse>
				<verse number="30">sūnaus Hašabijos, sūnaus Amacijos, sūnaus Hilkijos,</verse>
				<verse number="31">sūnaus Amcio, sūnaus Banio, sūnaus Šemero,</verse>
				<verse number="32">sūnaus Machlio, sūnaus Mušio, sūnaus Merario, sūnaus Levio.</verse>
				<verse number="33">Taip pat jų broliai levitai buvo paskirti visokiai Dievo namų padangtės tarnybai.</verse>
				<verse number="34">Bet Aaronas ir jo sūnūs aukodavo ant deginamosios aukos aukuro ir ant smilkalų aukuro ir buvo paskirti visiems švenčiausiosios vietos darbams ir kad atliktų sutaikinimą už Izraelį pagal visa tai, ką buvo įsakęs Dievo tarnas Mozė.</verse>
				<verse number="35">O šitie yra Aarono sūnūs: jo sūnus Eleazaras, jo sūnus Finehasas, jo sūnus Abišūva,</verse>
				<verse number="36">jo sūnus Bukis, jo sūnus Uzis, jo sūnus Zerachija,</verse>
				<verse number="37">jo sūnus Merajotas, jo sūnus Amarija, jo sūnus Ahitubas,</verse>
				<verse number="38">jo sūnus Cadokas, jo sūnus Ahimaacas.</verse>
				<verse number="39">Na, o šitos yra jų gyvenamos vietos, pagal jų tvirtoves jų ribose, Aarono sūnų, kehatų šeimų; nes jų buvo burtas.</verse>
				<verse number="40">Ir jie davė jiems Judos šalyje Hebroną ir jo priemiesčius aplink jį.</verse>
				<verse number="41">Bet miesto laukus ir jo kaimus jie davė Jefunės sūnui Kalebui.</verse>
				<verse number="42">O Aarono sūnums davė Judos miestus – prieglobsčio miestą Hebroną, Libną su jos priemiesčiais, Jatyrą, Eštemoją su jų priemiesčiais,</verse>
				<verse number="43">Hileną su jo priemiesčiais, Debyrą su jo priemiesčiais,</verse>
				<verse number="44">Ašaną su jo priemiesčiais, Bet-Šemešą su jo priemiesčiais;</verse>
				<verse number="45">o iš Benjamino genties: Gebą su jos priemiesčiais, Alemetą su jo priemiesčiais ir Anatotą su jo priemiesčiais. Iš viso jų miestų pagal jų šeimas buvo trylika miestų.</verse>
				<verse number="46">O Kehato sūnums, išlikusiems iš tos genties šeimos, buvo duoti miestai iš pusės genties – iš pusės Manaso genties, burtu dešimt miestų.</verse>
				<verse number="47">O Geršomo sūnums pagal jų šeimas davė iš Isacharo genties, iš Ašero genties, iš Naftalio genties ir iš Manaso genties trylika miestų Bašane.</verse>
				<verse number="48">Merario sūnums pagal jų šeimas burtu buvo duota iš Rubeno genties, iš Gado genties ir iš Zebulono genties dvylika miestų.</verse>
				<verse number="49">Izraelio vaikai davė levitams šituos miestus su jų priemiesčiais.</verse>
				<verse number="50">Jie davė burtu iš Judos vaikų genties, iš Simeono vaikų genties ir iš Benjamino vaikų genties šituos miestus, kurie yra praminti jų vardais.</verse>
				<verse number="51">O likusieji iš Kehato sūnų šeimų turėjo savo ribų miestus iš Efraimo genties.</verse>
				<verse number="52">Jie davė jiems iš prieglobsčio miestų Šechemą Efraimo kalne su jo priemiesčiais; jie taip pat davė Gezerą su jo priemiesčiais,</verse>
				<verse number="53">Jokmeamą su jo priemiesčiais ir Bet-Horoną su jo priemiesčiais,</verse>
				<verse number="54">Ajaloną su jo priemiesčiais ir Gat-Rimoną su jo priemiesčiais;</verse>
				<verse number="55">o iš pusės Manaso genties: Anerą su jo priemiesčiais ir Bileamą su jo priemiesčiais likusiųjų Kehato sūnų šeimai.</verse>
				<verse number="56">Geršomo sūnums iš pusės Manaso genties šeimos buvo duoti: Bašane Golanas su jo priemiesčiais ir Aštarotas su jo priemiesčiais;</verse>
				<verse number="57">o iš Isacharo genties: Kedešas su jo priemiesčiais, Daberatas su jo priemiesčiais,</verse>
				<verse number="58">Ramotas su jo priemiesčiais ir Anemas su jo priemiesčiais;</verse>
				<verse number="59">o iš Ašero genties: Mišalas su jo priemiesčiais, Abdonas su jo priemiesčiais,</verse>
				<verse number="60">Hukokas su jo priemiesčiais ir Rehobas su jo priemiesčiais;</verse>
				<verse number="61">o iš Naftalio genties: Kedešas Galilėjoje su jo priemiesčiais, Hamonas su jo priemiesčiais ir Kirjataimas su jo priemiesčiais.</verse>
				<verse number="62">Likusiems Merario vaikams iš Zebulono genties buvo duoti: Rimonas su jo priemiesčiais ir Taboras su jo priemiesčiais;</verse>
				<verse number="63">o anapus Jordano prie Jericho, rytinėje Jordano pusėje, iš Rubeno genties jiems buvo duoti: Beceras dykumoje su jo priemiesčiais, Jahca su jos priemiesčiais,</verse>
				<verse number="64">taip pat Kedemotas su jo priemiesčiais ir Mefaatas su jo priemiesčiais;</verse>
				<verse number="65">o iš Gado genties: Ramotas Gileade su jo priemiesčiais, Machanaimas su jo priemiesčiais,</verse>
				<verse number="66">Hešbonas su jo priemiesčiais ir Jazeras su jo priemiesčiais.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Na, o Isacharo sūnūs buvo: Tola, Pūva, Jašubas ir Šimronas – keturi.</verse>
				<verse number="2">O Tolos sūnūs: Uzis, Refaja, Jerielis, Jachmajas, Ibsamas ir Šemuelis – galvos savo tėvų namų, tai yra Tolos; jie buvo galingi narsuoliai savo giminėje; Dovydo dienomis jų skaičius buvo dvidešimt du tūkstančiai šeši šimtai.</verse>
				<verse number="3">O Uzio sūnūs: Izrachija; o Izrachijos sūnūs: Mykolas, Obadija, Joelis ir Išija – penki; jie visi vyriausieji.</verse>
				<verse number="4">O su jais, pagal jų genealogiją, pagal jų tėvų namus, buvo kareivių pulkai karui: trisdešimt šeši tūkstančiai vyrų; nes jie turėjo daug žmonų ir sūnų.</verse>
				<verse number="5">O jų brolių visose Isacharo šeimose, galingų narsuolių, suskaičiuotų pagal jų genealogijas – aštuoniasdešimt septyni tūkstančiai.</verse>
				<verse number="6">Benjamino sūnūs: Bela, Becheras ir Jediaelis – trys.</verse>
				<verse number="7">O Belos sūnūs: Ecbonas, Uzis, Uzielis, Jerimotas ir Iris – penki, jų tėvų namų galvos, narsūs galiūnai; ir buvo suskaičiuota pagal jų genealogijas dvidešimt du tūkstančiai trisdešimt keturi.</verse>
				<verse number="8">O Bechero sūnūs: Cemira, Joašas, Eliezeras, Eljoenajas, Omris, Jeremotas, Abija, Anatotas ir Alemetas. Tie visi yra Bechero sūnūs.</verse>
				<verse number="9">O jų skaičius pagal jų genealogiją jų giminėmis, buvo dvidešimt tūkstančių du šimtai jų tėvų namų galvų, galingų narsuolių.</verse>
				<verse number="10">Taip pat Jediaelio sūnūs: Bilhanas; o Bilhano sūnūs: Jeušas, Benjaminas, Ehudas, Kenaana, Zetanas, Taršišas ir Ahišaharas.</verse>
				<verse number="11">Tie visi buvo Jediaelio sūnūs, pagal jų tėvų galvas, galingi narsuoliai, septyniolika tūkstančių du šimtai kareivių, tinkamų išeiti kariauti į mūšį.</verse>
				<verse number="12">Taip pat Šupimas ir Hupimas, Iro vaikai ir Hušimas – Ahero sūnūs.</verse>
				<verse number="13">Naftalio sūnūs: Jahacielis, Gūnis, Jeceras ir Šalumas, Bilhos sūnūs.</verse>
				<verse number="14">Manaso sūnūs: Ašrielis, kurį ji pagimdė (jo sugulovė aramietė pagimdė Machyrą, Gileado tėvą;</verse>
				<verse number="15">o Machyras paėmė į žmonas Hupimo ir Šupimo seserį, kurios vardas buvo Maaka), o antrojo vardas buvo Celofchadas; o Celofchadas turėjo dukteris.</verse>
				<verse number="16">O Machyro žmona Maaka pagimdė sūnų ir jį praminė Perešo vardu; o jo brolio vardas buvo Šerešas; o jo sūnūs buvo Ulamas ir Rekemas.</verse>
				<verse number="17">O Ulamo sūnūs: Bedanas. Tie buvo Manaso sūnaus Machyro sūnaus Gileado sūnūs.</verse>
				<verse number="18">O jo sesuo Hamoleketa pagimdė Išhodą, Abiezerą ir Machlą.</verse>
				<verse number="19">O Šemidos sūnūs buvo Achjanas, Šechemas, Likchis ir Aniamas.</verse>
				<verse number="20">O Efraimo sūnūs: Šutelachas, jo sūnus Beredas, jo sūnus Tahatas, jo sūnus Elada, jo sūnus Tahatas,</verse>
				<verse number="21">jo sūnus Zabadas, jo sūnus Šutelachas, Ezeras ir Eleadas, kuriuos nužudė Gato vyrai, gimę toje šalyje, nes jie atėjo žemyn jų galvijų nuvaryti.</verse>
				<verse number="22">Ir jų tėvas Efraimas gedėjo daug dienų, o jo broliai atėjo jį paguosti.</verse>
				<verse number="23">O jam įėjus pas savo žmoną, ji pastojo ir pagimdė sūnų, ir jis praminė jį vardu Berija, nes vyko nelaimės jo namuose</verse>
				<verse number="24">(o jo duktė buvo Šeera, kuri pastatė žemutinįjį bei aukštutinįjį Bet-Horoną ir Uzen-Šeerą).</verse>
				<verse number="25">O Refachas buvo jo sūnus, taip pat Rešefas, jo sūnus Telachas, jo sūnus Tahanas,</verse>
				<verse number="26">jo sūnus Ladanas, jo sūnus Amihudas, jo sūnus Elišama,</verse>
				<verse number="27">jo sūnus Nonas, jo sūnus Jozuė.</verse>
				<verse number="28">O jų nuosavybė ir buveinės buvo Bet-Elis ir jo miesteliai, o rytuose Naaranas, o vakaruose Gezeras su jo miesteliais; taip pat Šechemas ir jo miesteliai iki Gazos su jos miesteliais;</verse>
				<verse number="29">o prie Manaso vaikų ribų buvo Bet-Šeanas su jo miesteliais, Taanachas su jo miesteliais, Megidas su jo miesteliais, Doras su jo miesteliais. Šituose gyveno Izraelio sūnaus Juozapo vaikai.</verse>
				<verse number="30">Ašero sūnūs: Imna, Išva, Išvis, Berija ir jų sesuo Seracha.</verse>
				<verse number="31">O Berijos sūnūs: Heberas ir Malkielis, kuris yra Birzajo tėvas.</verse>
				<verse number="32">O Heberas pagimdė Jafletą, Šomerą, Hotamą ir jų seserį Šūvą.</verse>
				<verse number="33">O Jafleto sūnūs: Pasachas, Bimhalas ir Ašvatas. Šitie yra Jafleto vaikai.</verse>
				<verse number="34">O Šamero sūnūs: Ahis, Rohga, Jehuba ir Aramas.</verse>
				<verse number="35">O jo brolio Helemo sūnūs: Cofachas, Imna, Šelešas ir Amalas.</verse>
				<verse number="36">Cofacho sūnūs: Suachas, Harneferas, Šualas, Beris, Imra,</verse>
				<verse number="37">Beceras, Hodas, Šama, Šilša, Itranas ir Beera.</verse>
				<verse number="38">O Jetero sūnūs: Jefunė, Pispa ir Ara.</verse>
				<verse number="39">O Ulos sūnūs: Arahas, Hanielis ir Ricija.</verse>
				<verse number="40">Šitie visi buvo Ašero vaikai, jų tėvų namų galvos, rinktiniai, narsūs galiūnai, kunigaikščių vyriausieji. O skaičius visoje genealogijoje tų, kurie buvo tinkami kariauti mūšyje, buvo dvidešimt šeši tūkstančiai vyrų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Na, o Benjaminas pagimdė savo pirmagimį Belą, antrąjį Ašbelį, trečiąjį Ahrachą,</verse>
				<verse number="2">ketvirtąjį Nohą ir penktąjį Rafą.</verse>
				<verse number="3">O Belos sūnūs buvo: Adaras, Gera, Abihudas,</verse>
				<verse number="4">Abišūva, Naamanas, Ahoachas,</verse>
				<verse number="5">Gera, Šefufanas ir Huramas.</verse>
				<verse number="6">O šitie yra Ehudo sūnūs: šitos yra Gebos gyventojų tėvų galvos; ir juos iškėlė į Manahatą;</verse>
				<verse number="7">Naamaną, Ahiją ir Gerą, jis juos iškėlė ir pagimdė Uzą ir Ahihudą.</verse>
				<verse number="8">O Šacharaimas pagimdė vaikų Moabo šalyje po to, kai jis jas paleido: Hušima ir Baara buvo jo žmonos.</verse>
				<verse number="9">O iš savo žmonos Hodešos jis pagimdė Jobabą, Cibiją, Mešą, Malkamą,</verse>
				<verse number="10">Jeucą, Šachiją ir Mirmą. Šitie buvo jo sūnūs, tėvų galvos.</verse>
				<verse number="11">O iš Hušimos jis pagimdė Abitubą ir Elpaalį.</verse>
				<verse number="12">Elpaalio sūnūs: Eberas, Mišamas ir Šamedas, kuris pastatė Onoją ir Lodą su jo miesteliais;</verse>
				<verse number="13">taip pat Berija ir Šema, kurie buvo Ajalono gyventojų tėvų galvos, kurie išvarė Gato gyventojus;</verse>
				<verse number="14">o Ahjojas, Šašakas, Jeremotas,</verse>
				<verse number="15">Zebadija, Aradas, Ederas,</verse>
				<verse number="16">Mykolas, Išpa ir Joha – Berijos sūnūs;</verse>
				<verse number="17">o Zebadija, Mešulamas, Chizkis, Heberas,</verse>
				<verse number="18">taip pat Išmerajas, Izlija ir Jobabas – Elpaalio sūnūs;</verse>
				<verse number="19">o Jakimas, Zichris, Zabdis,</verse>
				<verse number="20">Elienajas, Ciletajas, Elielis,</verse>
				<verse number="21">Adaja, Beraja ir Šimratas – Šimio sūnūs;</verse>
				<verse number="22">o Išpanas, Heberas, Elielis,</verse>
				<verse number="23">Abdonas, Zichris, Hananas,</verse>
				<verse number="24">Hananija, Elamas, Antotija,</verse>
				<verse number="25">Ifdeja ir Penuelis – Šašako sūnūs;</verse>
				<verse number="26">o Šamšerajas, Šeharija, Atalija,</verse>
				<verse number="27">Jaarešija, Elija ir Zichris – Jerohamo sūnūs.</verse>
				<verse number="28">Šitie buvo tėvų galvos, pagal jų genealogiją, vyriausieji. Šitie gyveno Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="29">O Gibeone gyveno Gibeono tėvas; kurio žmonos vardas buvo Maaka;</verse>
				<verse number="30">ir jo pirmagimis sūnus Abdonas, Cūras, Kišas, Baalas, Nadabas,</verse>
				<verse number="31">Gedoras, Achjojas, Zecheris.</verse>
				<verse number="32">O Miklotas pagimdė Šimą. Tie irgi gyveno su savo broliais Jeruzalėje, priešais juos.</verse>
				<verse number="33">O Neras pagimdė Kišą, o Kišas pagimdė Saulių, o Saulius pagimdė Jonataną, Malki-Šūvą, Abinadabą ir Eš-Baalą.</verse>
				<verse number="34">O Jonatano sūnus buvo Merib-Baalas; o Merib-Baalas pagimdė Michą.</verse>
				<verse number="35">O Michos sūnūs: Pitonas, Melechas, Tarėja ir Ahazas.</verse>
				<verse number="36">O Ahazas pagimdė Jehoadą; o Jehoada pagimdė Alemetą, Azmavetą ir Zimrį; o Zimris pagimdė Mocą,</verse>
				<verse number="37">o Moca pagimdė Binėją: jo sūnus buvo Rafa, jo sūnus Eleasa, jo sūnus Acelis;</verse>
				<verse number="38">o Acelis turėjo šešis sūnus, kurių vardai buvo šie: Azrikamas, Bochruva, Išmaelis, Šearija, Obadija ir Hananas. Šitie visi buvo Acelio sūnūs.</verse>
				<verse number="39">O jo brolio Ešeko sūnūs: jo pirmagimis Ulamas, antrasis Jeušas ir trečiasis Elifeletas.</verse>
				<verse number="40">O Ulamo sūnūs buvo galingi narsuoliai, lankininkai, ir turėjo daug sūnų ir sūnų sūnų – šimtą penkiasdešimt. Visi šitie yra iš Benjamino sūnų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Taip visas Izraelis buvo suskaičiuotas pagal genealogijas; ir štai jie surašyti knygoje karalių Izraelio ir Judos, kurie dėl savo nusižengimo buvo išvesti į Babiloną.</verse>
				<verse number="2">Na, o pirmieji gyventojai, kurie gyveno savo nuosavybėje savo miestuose, buvo izraelitai, kunigai, levitai ir netinimai.</verse>
				<verse number="3">O Jeruzalėje gyveno iš Judos vaikų, iš Benjamino vaikų, iš Efraimo ir Manaso vaikų:</verse>
				<verse number="4">Utajas, sūnus Amihudo, sūnaus Omrio, sūnaus Imrio, sūnaus Banio, iš Judos sūnaus Pereco vaikų.</verse>
				<verse number="5">O iš šilojiečių: pirmagimis Asaja ir jo sūnūs.</verse>
				<verse number="6">O iš Zeracho sūnų: Jeuelis ir jų broliai – šeši šimtai devyniasdešimt.</verse>
				<verse number="7">O iš Benjamino sūnų: Saluvas, sūnus Mešulamo, sūnus Hodavijos, sūnus Hasenuvos,</verse>
				<verse number="8">ir Jerohamo sūnus Ibnėja, ir Michrio sūnaus Uzio sūnus Ela, ir Mešulamas, sūnus Šefatijos, sūnus Reuelio, sūnus Ibnijos;</verse>
				<verse number="9">ir jų brolių, pagal jų genealogiją – devyni šimtai penkiasdešimt šeši. Šitie visi vyrai buvo tėvų vyriausieji jų tėvų namuose.</verse>
				<verse number="10">Ir iš kunigų: Jedaja, Jehojaribas, Jachinas</verse>
				<verse number="11">ir Azarija, sūnus Hilkijos, sūnaus Mešulamo, sūnaus Cadoko, sūnaus Merajoto, sūnaus Ahitubo, Dievo namų valdovas;</verse>
				<verse number="12">ir Adaja, sūnus Jerohamo, sūnaus Pašhūro, sūnaus Malkijos, ir Masajas, sūnus Adielio, sūnaus Jachzeros, sūnaus Mešulamo, sūnaus Mešilemito, sūnaus Imero;</verse>
				<verse number="13">ir jų broliai, jų tėvų namų galvos, tūkstantis septyni šimtai šešiasdešimt; labai pajėgūs vyrai Dievo namų tarnystės darbui.</verse>
				<verse number="14">O iš levitų: Šemaja, sūnus Hašubo, sūnaus Azrikamo, sūnaus Hašabijos, iš Merario sūnų;</verse>
				<verse number="15">ir Bakbakaras, Herešas ir Galalas, ir Matanija, sūnus Michos, sūnaus Zichrio, sūnaus Asafo;</verse>
				<verse number="16">ir Obadija, sūnus Šemajos, sūnaus Galalo, sūnaus Jedutūno, ir Elkanos sūnaus Asos sūnus Berechija, kuris gyveno netofiečių kaimuose.</verse>
				<verse number="17">O durininkai buvo Šalumas, Akubas, Talmonas, Ahimanas ir jų broliai; Šalumas buvo viršininkas;</verse>
				<verse number="18">kuris iki šiol tarnavo karaliaus vartuose, rytinėje pusėje; jie buvo durininkai Levio vaikų būriuose.</verse>
				<verse number="19">O Šalumas, sūnus Korės, sūnaus Ebjasafo, sūnaus Koracho, ir jo broliai iš jo tėvo namų, korachai, padangtės vartų sargai, prižiūrėjo tarnystės darbą; o jų tėvai, prižiūrintys VIEŠPATIES kariuomenę, buvo įėjimo sargai.</verse>
				<verse number="20">O Eleazaro sūnus Finehasas praeityje buvo jų valdovas, o VIEŠPATS buvo su juo.</verse>
				<verse number="21">O Mešelemijos sūnus Zacharija buvo susirinkimo padangtės durų durininkas.</verse>
				<verse number="22">Tų visų, išrinktų būti sargais prie vartų, buvo du šimtai dvylika. Tie buvo suskaičiuoti pagal jų genealogiją savo kaimuose; juos Dovydas ir regėtojas Samuelis paskyrė į jų nustatytą tarnystę.</verse>
				<verse number="23">Taigi jie ir jų vaikai prižiūrėjo VIEŠPATIES namų vartus, būtent padangtės namų, sargybomis.</verse>
				<verse number="24">Durininkai buvo keturiose pusėse: į rytus, į vakarus, į šiaurę ir į pietus.</verse>
				<verse number="25">O jų broliai, esantys savo kaimuose, turėdavo laikas nuo laiko ateiti su jais po septynių dienų.</verse>
				<verse number="26">Nes šitie levitai, keturi vyriausieji durininkai, buvo jų nustatytoje tarnystėje ir prižiūrėjo Dievo namų kambarius ir iždus.</verse>
				<verse number="27">Ir jie nakvodavo aplink Dievo namus, nes jie turėjo tą pareigą, ir jiems priklausė kas rytą juos atidaryti.</verse>
				<verse number="28">Kai kurie iš jų buvo atsakingi už tarnavimo indus, kad jie juos suskaičiuotus įneštų ir suskaičiuotus išneštų.</verse>
				<verse number="29">Taip pat kai kurie iš jų buvo paskirti prižiūrėti indus, visus šventovės įrankius, smulkius miltus, vyną, aliejų, smilkalus ir kvepalus.</verse>
				<verse number="30">Kai kurie iš kunigų sūnų paruošdavo kvepalų tepalą.</verse>
				<verse number="31">Matitija, vienas iš levitų, kuris buvo koracho Šalumo pirmagimis, turėjo nustatytą tarnystę – prižiūrėti, kas buvo ruošiama keptuvėse.</verse>
				<verse number="32">O kiti iš jų brolių, iš Kehato sūnų, prižiūrėjo parodomąją duoną, kad ją paruoštų kiekvieną sabatą.</verse>
				<verse number="33">Šitie yra giesmininkai, levitų tėvų vyriausieji, kurie, likę kambariuose, buvo laisvi; nes dieną ir naktį jie buvo užsiėmę tame darbe.</verse>
				<verse number="34">Šitie levitų vyriausieji tėvai buvo vyriausieji savo giminėje; šitie gyveno Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="35">O Gibeone gyveno Gibeono tėvas Jejelis, kurio žmonos vardas buvo Maaka;</verse>
				<verse number="36">ir jo pirmagimis sūnus Abdonas, paskui Cūras, Kišas, Baalas, Neras, Nadabas,</verse>
				<verse number="37">Gedoras, Achjojas, Zacharija ir Miklotas.</verse>
				<verse number="38">O Miklotas pagimdė Šimamą. Šitie irgi gyveno su savo broliais Jeruzalėje priešais savo brolius.</verse>
				<verse number="39">O Neras pagimdė Kišą; o Kišas pagimdė Saulių; o Saulius pagimdė Jonataną, Malki-Šuvą, Abinadabą ir Eš-Baalą.</verse>
				<verse number="40">O Jonatano sūnus buvo Merib-Baalas; o Merib-Baalas pagimdė Michą.</verse>
				<verse number="41">O Michos sūnūs: Pitonas, Melechas, Tachrėja ir Ahazas.</verse>
				<verse number="42">O Ahazas pagimdė Jarą; o Jara pagimdė Alemetą, Azmavetą ir Zimrį; o Zimris pagimdė Mocą;</verse>
				<verse number="43">o Moca pagimdė Binėją; o jo sūnus Refaja, jo sūnus Eleasa, jo sūnus Acelis.</verse>
				<verse number="44">O Acelis turėjo šešis sūnus, kurių vardai yra šitie: Azrikamas, Bochruva, Išmaelis, Šearija, Obadija ir Hananas; šitie buvo Azelio sūnūs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Na, o filistinai kovojo prieš Izraelį; o Izraelio vyrai bėgo nuo filistinų akivaizdos ir krito užmušti Gilbojos kalne.</verse>
				<verse number="2">Ir filistinai įkandin sekė paskui Saulių ir jo sūnus; ir filistinai užmušė Jonataną, Abinadabą ir Malki-Šūvą, Sauliaus sūnus.</verse>
				<verse number="3">Ir buvo smarkus mūšis prieš Saulių, ir lankininkai į jį pataikė, ir jis buvo lankininkų sužeistas.</verse>
				<verse number="4">Tada Saulius tarė savo ginklanešiui: „Išsitrauk savo kalaviją ir perdurk juo mane; kad šitie neapipjaustytieji atėję nepasityčiotų iš manęs“. Bet jo ginklanešys nenorėjo; nes jis labai bijojo. Taigi Saulius paėmė kalaviją ir krito ant jo.</verse>
				<verse number="5">O jo ginklanešys pamatęs, kad Saulius miręs, taip pat krito ant kalavijo ir mirė.</verse>
				<verse number="6">Taip mirė Saulius ir trys jo sūnūs, ir visi jo namai mirė kartu.</verse>
				<verse number="7">O visi Izraelio žmonės, esantys slėnyje, pamatę, kad jie pabėgo ir kad Saulius bei jo sūnūs mirę, paliko savo miestus ir pabėgo; o filistinai atėjo ir juose apsigyveno.</verse>
				<verse number="8">O rytojaus dieną įvyko, kad filistinai, atėję išrengti užmuštųjų, rado Saulių ir jo sūnus, kritusius Gilbojos kalne.</verse>
				<verse number="9">Ir jį nurengę, jie paėmė jo galvą bei jo ginklus ir siuntė aplink po filistinų šalį, kad skleistų žinią jų stabams ir tautai.</verse>
				<verse number="10">Ir jie padėjo jo ginklus savo dievų namuose, o jo galvą pritvirtino Dagono šventykloje.</verse>
				<verse number="11">O kai visas Jabeš-Gileadas išgirdo viską, ką filistinai buvo padarę Sauliui,</verse>
				<verse number="12">visi narsūs vyrai pakilo ir paėmė Sauliaus kūną bei jo sūnų kūnus ir, juos atgabenę į Jabešą, palaidojo jų kaulus po ąžuolu Jabeše ir pasninkavo septynias dienas.</verse>
				<verse number="13">Taip mirė Saulius už savo nusižengimą, kurį jis padarė prieš VIEŠPATĮ, tai yra prieš VIEŠPATIES žodį, kurio jis nesilaikė, ir taip pat dėl to, kad prašė patarimo iš turinčiojo namų dvasią, kad jos pasiklaustų;</verse>
				<verse number="14">o nepasiklausė VIEŠPATIES; todėl jis užmušė jį ir atidavė karalystę Jesės sūnui Dovydui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Tada visas Izraelis susirinko pas Dovydą į Hebroną, sakydami: „Štai mes esame tavo kaulas ir tavo kūnas.</verse>
				<verse number="2">Ir, be to, anksčiau, kai Saulius buvo karalius, tu buvai tas, kuris išvesdavai ir įvesdavai Izraelį; ir VIEŠPATS, tavo Dievas, tau sakė: „Tu ganysi mano tautą Izraelį ir būsi mano tautos Izraelio valdovas’“.</verse>
				<verse number="3">Todėl visi Izraelio vyresnieji atėjo pas karalių į Hebroną; ir Dovydas sudarė su jais sandorą Hebrone VIEŠPATIES akivaizdoje; ir jie patepė Dovydą Izraelio karaliumi pagal VIEŠPATIES žodį per Samuelį.</verse>
				<verse number="4">Ir Dovydas ir visas Izraelis ėjo į Jeruzalę, kuri yra Jebusas; kur buvo tos šalies gyventojai jebusiečiai.</verse>
				<verse number="5">Ir Jebuso gyventojai tarė Dovydui: „Tu čia neateisi“. Tačiau Dovydas paėmė tvirtovę Siono, kuris yra Dovydo miestas.</verse>
				<verse number="6">Ir Dovydas tarė: „Kas pirmas sumuš jebusiečius, tas bus vyriausiasis ir vadas“. Taigi pirmas nuėjo aukštyn Cerujos sūnus Joabas ir buvo vyriausiuoju.</verse>
				<verse number="7">Ir Dovydas apsigyveno tvirtovėje; todėl ją praminė Dovydo miestu.</verse>
				<verse number="8">Ir jis pastatė miestą aplinkui, nuo Milo aplinkui; o Joabas atitaisė likusįjį miestą.</verse>
				<verse number="9">Taip Dovydas ėjo vis didyn ir didyn; nes kariuomenių VIEŠPATS buvo su juo.</verse>
				<verse number="10">Taip pat šitie yra galiūnų vyriausieji, kuriuos Dovydas turėjo, kurie sustiprėjo su juo jo karalystėje ir su visu Izraeliu, kad padarytų jį karaliumi pagal VIEŠPATIES žodį apie Izraelį.</verse>
				<verse number="11">O šitas yra skaičius galiūnų, kuriuos Dovydas turėjo: hachmonietis Jašobamas, vadų vyriausiasis; jis pakėlė savo ietį prieš tris šimtus jo paties nukautų vienu kartu.</verse>
				<verse number="12">O po jo buvo Dodojo sūnus Eleazaras, ahochas, kuris buvo vienas iš tų trijų galiūnų.</verse>
				<verse number="13">Jis buvo su Dovydu Pas-Damime, ir filistinai ten buvo susirinkę į mūšį, kur buvo žemės sklypas, pilnas miežių; ir tauta pabėgo nuo filistinų akivaizdos.</verse>
				<verse number="14">O jie, atsistoję to sklypo viduryje, jį išvadavo ir išžudė filistinus; ir VIEŠPATS juos išgelbėjo didžiu išgelbėjimu.</verse>
				<verse number="15">Na, o trys iš trisdešimties vadų nuėjo žemyn iki uolos pas Dovydą į Adulamo olą; o filistinų kariuomenė stovyklavo Refaimo slėnyje.</verse>
				<verse number="16">O Dovydas tada buvo tvirtovėje, o filistinų įgula tada buvo Betliejuje.</verse>
				<verse number="17">Ir Dovydas ilgėdamasis tarė: „Ak, kad kas man duotų atsigerti vandens iš Betliejaus šulinio, esančio prie vartų!“</verse>
				<verse number="18">Ir tie trys prasilaužė pro filistinų kariuomenę, pasėmė vandens iš Betliejaus šulinio, esančio prie vartų, ir paėmę atnešė jo Dovydui; bet Dovydas nenorėjo jo gerti, bet jį išliejo VIEŠPAČIUI</verse>
				<verse number="19">ir tarė: „Mano Dievas teneleidžia man, kad aš tai daryčiau; ar man gerti kraują šitų vyrų, kurie statė pavojun savo gyvybes? Nes statydami pavojun savo gyvybes jie atnešė jo“. Todėl jis nenorėjo jo gerti. Šiuos dalykus padarė šitie trys galiūnai.</verse>
				<verse number="20">O Joabo brolis Abišajas buvo tų trijų vyriausiasis; nes, pakėlęs savo ietį prieš tris šimtus, jis juos išžudė ir pagarsėjo tarp tų trijų.</verse>
				<verse number="21">Iš tų trijų jis buvo labiau gerbiamas negu du; nes jis buvo jų vadas; tačiau jis neprilygo pirmiems trims.</verse>
				<verse number="22">Jehojados sūnus Benaja, narsaus vyro iš Kabcelio sūnus, kuris padarė daug žygdarbių; jis užmušė du Moabo vyrus, panašius į liūtus; be to, jis nuėjo žemyn ir užmušė liūtą duobėje snieguotą dieną.</verse>
				<verse number="23">Ir jis užmušė egiptietį, aukštaūgį vyrą, penkių uolekčių ūgio; egiptiečio rankoje buvo ietis, panaši į audėjo riestuvą; o jis nuėjo žemyn pas jį su lazda, išplėšė ietį iš egiptiečio rankos ir nužudė jį jo paties ietimi.</verse>
				<verse number="24">Šiuos dalykus padarė Jehojados sūnus Benaja ir pagarsėjo tarp trijų galiūnų.</verse>
				<verse number="25">Štai jis buvo gerbiamas tarp trisdešimties, bet pirmiems trims neprilygo; ir Dovydas jį paskyrė savo sargybos vadu.</verse>
				<verse number="26">Kariuomenių narsuoliais taip pat buvo Joabo brolis Asaelis, Dodojo sūnus Elhananas iš Betliejaus,</verse>
				<verse number="27">harorietis Šamotas, pelojietis Helecas,</verse>
				<verse number="28">tekojiečio Ikešo sūnus Ira, anatotietis Abiezeras,</verse>
				<verse number="29">hušietis Sibekajas, ahohitas Ilajas,</verse>
				<verse number="30">netofietis Maharajas, Baanos sūnus Heledas – netofietis,</verse>
				<verse number="31">Itajas – sūnus Ribajo iš Gibėjos, priklausančios Benjamino vaikams, piratonietis Benaja,</verse>
				<verse number="32">Hurajas iš Gaašo upelių, arbietis Abielis,</verse>
				<verse number="33">baharumietis Azmavetas, šaalbonietis Eljahba,</verse>
				<verse number="34">gizojiečio Hašemo sūnūs, hararo Šagės sūnus Jonatanas,</verse>
				<verse number="35">hararo Sacharo sūnus Ahiamas, Ūro sūnus Elifalas,</verse>
				<verse number="36">mecherietis Heferas, pelojietis Ahija,</verse>
				<verse number="37">karmelietis Hezrojas, Ezbajo sūnus Naaraja,</verse>
				<verse number="38">Natano brolis Joelis, Hagrio sūnus Mibharas,</verse>
				<verse number="39">amonietis Celekas, beerotietis Nahrajas, Cerujos sūnaus Joabo ginklanešys;</verse>
				<verse number="40">itritas Ira, itritas Garebas,</verse>
				<verse number="41">hetitas Ūrija, Achlajos sūnus Zabadas,</verse>
				<verse number="42">rubeno Šizos sūnus Adina, rubenų vadas, ir trisdešimt su juo,</verse>
				<verse number="43">Maakos sūnus Hananas ir mitnietis Juozapatas,</verse>
				<verse number="44">aštarotietis Uzija, aroeriečio Hotamo sūnūs Šama ir Jejelis,</verse>
				<verse number="45">Šimrio sūnus Jediaelis ir jo brolis ticietis Joha,</verse>
				<verse number="46">mahavietis Elielis, Elnaamo sūnūs Jeribajas bei Jošavija ir moabietis Itma,</verse>
				<verse number="47">Elielis, Obedas ir mezobaitas Jaasielis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Na, o šitie yra tie, kurie atėjo pas Dovydą į Ciklagą, kol jis buvo užsirakinęs dėl Kišo sūnaus Sauliaus; jie buvo tarp galiūnų, padėjėjai kare.</verse>
				<verse number="2">Jie buvo apsiginklavę lankais ir galėjo dešiniąja ir kairiąja ranka svaidyti akmenis ir šaudyti strėles iš lanko; jie buvo iš Sauliaus brolių, iš Benjamino.</verse>
				<verse number="3">Vyriausiasis buvo Ahiezeras, paskui Joašas, gibėjiečio Šemavos sūnūs; Azmaveto sūnūs Jezielis ir Peletas; Beracha ir anatotietis Jehuvas;</verse>
				<verse number="4">gibeonietis Išmaja, galiūnas tarp trisdešimties, trisdešimties viršininkas; Jeremijas, Jahazielis, Johananas ir gederietis Jozabadas,</verse>
				<verse number="5">Eluzajas, Jerimotas, Bealija, Šemarija ir harufietis Šefatija,</verse>
				<verse number="6">korachai Elkana, Išija, Azarelis, Joezeras ir Jašobamas,</verse>
				<verse number="7">Jerohamo iš Gedoro sūnūs Joela ir Zebadija.</verse>
				<verse number="8">Ir iš gadų atsiskyrė pas Dovydą į tvirtovę, į dykumą, galingi vyrai, karo vyrai, tinkami mūšiui, galintys valdyti didįjį skydą ir mažąjį skydą, kurių veidai buvo kaip liūtų veidai ir kurie buvo greiti kaip stirnos kalnuose:</verse>
				<verse number="9">pirmasis Ezeras, antrasis Obadija, trečiasis Eliabas,</verse>
				<verse number="10">ketvirtasis Mišmana, penktasis Jeremijas,</verse>
				<verse number="11">šeštasis Atajas, septintasis Elielis,</verse>
				<verse number="12">aštuntasis Johananas, devintasis Elzabadas,</verse>
				<verse number="13">dešimtasis Jeremijas, vienuoliktasis Machbanajas.</verse>
				<verse number="14">Šitie buvo iš Gado sūnų, kariuomenės vadai; vienas iš mažiausiųjų vadovavo šimtui, o didžiausiasis vadovavo tūkstančiui.</verse>
				<verse number="15">Šitie yra tie, kurie pirmąjį mėnesį perėjo per Jordaną, kai jis buvo išsiliejęs iš visų savo krantų; ir jie privertė bėgti visus, esančius iš slėnių, į rytus ir į vakarus.</verse>
				<verse number="16">Ir atėjo iš Benjamino ir iš Judos vaikų į tvirtovę pas Dovydą.</verse>
				<verse number="17">O Dovydas išėjo jų pasitikti ir atsiliepdamas jiems tarė: „Jei atėjote pas mane taikingai, man padėti, tai mano širdis susijungs su jumis; bet jei atėjote manęs išduoti mano priešams, nors ir nėra neteisybės mano rankose, tegul mūsų tėvų Dievas tai pamato ir papeikia“.</verse>
				<verse number="18">Tada dvasia atėjo ant Amasajo, vadų vyriausiojo, ir jis tarė: „Tavo mes esame, Dovydai, ir su tavimi, Jesės sūnau; ramybė, ramybė tebūna tau ir ramybė tebūna tavo padėjėjams; nes tau padeda tavo Dievas“. Tada Dovydas priėmė juos ir padarė juos būrio vadais.</verse>
				<verse number="19">Ir kai kurie iš Manaso persimetė pas Dovydą, kai jis atėjo su filistinais prieš Saulių į mūšį; bet jie jiems nepadėjo; nes pasitarę filistinų viešpačiai jį paleido, sakydami: „Jis persimes pas savo valdovą Saulių, statydamas į pavojų mūsų galvas“.</verse>
				<verse number="20">Jam einant į Ciklagą, pas jį persimetė iš Manaso: Adna, Jozabadas, Jediaelis, Mykolas, Jozabadas, Elihuvas ir Ciletajas, Manaso tūkstančių vadai.</verse>
				<verse number="21">Ir jie padėjo Dovydui prieš plėšikų gaują; nes jie visi buvo narsūs galiūnai ir buvo kariuomenėje vadai.</verse>
				<verse number="22">Nes tuo laiku diena iš dienos ateidavo pas Dovydą jam padėti, kol buvo didelė kariuomenė, kaip Dievo kariuomenė.</verse>
				<verse number="23">O šitie yra skaičiai būrių, apsiginklavusių karui, atėjusių pas Dovydą į Hebroną, kad jam atiduotų Sauliaus karalystę pagal VIEŠPATIES žodį.</verse>
				<verse number="24">Judos vaikų, nešiojančių skydą ir ietį: šeši tūkstančiai aštuoni šimtai apsiginklavusių karui.</verse>
				<verse number="25">Iš Simeono vaikų, galingų narsuolių karui: septyni tūkstančiai šimtas.</verse>
				<verse number="26">Iš Levio vaikų: keturi tūkstančiai šeši šimtai.</verse>
				<verse number="27">O aaronų vadas buvo Jehojada ir su juo trys tūkstančiai septyni šimtai;</verse>
				<verse number="28">ir Cadokas, galingas narsus jaunuolis, ir iš jo tėvo namų dvidešimt du vadai.</verse>
				<verse number="29">O iš Benjamino vaikų, Sauliaus giminaičių: trys tūkstančiai; nes iki šiol didesnė jų dalis ėjo Sauliaus namų sargybą.</verse>
				<verse number="30">O iš Efraimo vaikų: dvidešimt tūkstančių aštuoni šimtai galingų narsuolių, pagarsėjusių savo tėvų namuose.</verse>
				<verse number="31">O iš pusės Manaso genties: aštuoniolika tūkstančių, kurie buvo pašaukti vardais, kad atvyktų ir padarytų Dovydą karaliumi.</verse>
				<verse number="32">O iš Isacharo vaikų, vyrų, išmanančių laikus, kad žinotų, ką Izraelis turi daryti, jų buvo du šimtai galvų; ir visi jų broliai buvo pagal jų paliepimą.</verse>
				<verse number="33">Iš Zebulono, einančių į mūšį, prityrusių kare, su visais karo ginklais: penkiasdešimt tūkstančių, galinčių laikytis rikiuotės; jie buvo nedvejojančios širdies.</verse>
				<verse number="34">O iš Naftalio: tūkstantis vadų ir su jais trisdešimt septyni tūkstančiai su skydu ir ietimi.</verse>
				<verse number="35">O iš danų, prityrusių kare: dvidešimt aštuoni tūkstančiai šeši šimtai.</verse>
				<verse number="36">O iš Ašero, einančių į mūšį, prityrusių kare: keturiasdešimt tūkstančių.</verse>
				<verse number="37">O anapus Jordano, iš rubenų, gadų ir pusės Manaso genties, su visokiais karo prietaisais mūšiui: šimtas dvidešimt tūkstančių.</verse>
				<verse number="38">Visi šitie karo vyrai, galintys laikytis rikiuotės, atėjo tobula širdimi į Hebroną, kad padarytų Dovydą viso Izraelio karaliumi; taip pat ir visas likusysis Izraelis buvo vienos širdies, kad padarytų Dovydą karaliumi.</verse>
				<verse number="39">Ir jie ten buvo pas Dovydą tris dienas valgydami ir gerdami; nes jų broliai buvo jiems paruošę.</verse>
				<verse number="40">Be to, tie, kurie buvo arti jų, būtent prie Isacharo, Zebulono ir Naftalio, atgabeno duonos ant asilų, ant kupranugarių, ant mulų ir ant jaučių, maisto, miltų, figų pyragų, razinų kekių, vyno, aliejaus, jaučių ir avių gausybę; nes buvo džiaugsmas Izraelyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Ir Dovydas pasitarė su tūkstantininkais ir šimtininkais, ir su visais vadais.</verse>
				<verse number="2">Ir Dovydas tarė visam Izraelio susirinkimui: „Jei jums atrodo gerai ir kad tai yra iš VIEŠPATIES, mūsų Dievo, pasiųskime visur savo broliams, pasilikusiems visoje Izraelio šalyje, ir su jais kunigams bei levitams, esantiems jų miestuose ir priemiesčiuose, kad jie susirinktų pas mus;</verse>
				<verse number="3">ir parsigabenkime pas save mūsų Dievo skrynią; nes Sauliaus dienomis jos nesiteiravome“.</verse>
				<verse number="4">Ir visas susirinkimas pasakė, kad jie nori taip padaryti; nes tas dalykas buvo teisingas visos tautos akyse.</verse>
				<verse number="5">Taigi Dovydas surinko visą Izraelį nuo Egipto Šihoro iki Hemato įėjimo, kad pargabentų Dievo skrynią iš Kirjat-Jearimo.</verse>
				<verse number="6">Dovydas ir visas Izraelis ėjo aukštyn į Baalą, tai yra į Kirjat-Jearimą, priklausantį Judai, kad iš ten atgabentų aukštyn Dievo, tarp cherubų gyvenančio VIEŠPATIES, skrynią, ant kurios minimas jo vardas.</verse>
				<verse number="7">Ir jie gabeno Dievo skrynią naujame vežime iš Abinadabo namų; o Uza ir Ahjojas varė vežimą.</verse>
				<verse number="8">O Dovydas ir visas Izraelis grojo Dievo akivaizdoje iš visų jėgų, su giesmėmis, su arfomis, su psalteriais, su būgneliais, su cimbolais ir su trimitais.</verse>
				<verse number="9">Ir jiems atėjus prie Kidono klojimo, Uza ištiesė ranką, kad prilaikytų skrynią; nes jaučiai suklupo.</verse>
				<verse number="10">Ir VIEŠPATIES pyktis užsidegė prieš Uzą, ir jis jį ištiko, kadangi jis ištiesė savo ranką į skrynią; ir jis ten mirė Dievo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="11">O Dovydas buvo nepatenkintas, kadangi VIEŠPATS padarė spragą Uzui; todėl tą vietą vadina Perec-Uza iki šios dienos.</verse>
				<verse number="12">Ir tą dieną Dovydas bijojo Dievo, sakydamas: „Kaip aš atgabensiu pas save į namus Dievo skrynią?“</verse>
				<verse number="13">Taigi Dovydas nepargabeno skrynios pas save namo į Dovydo miestą, bet ją nunešė į šoną į gatiečio Obed-Edomo namus.</verse>
				<verse number="14">Ir Dievo skrynia pasiliko tris mėnesius pas Obed-Edomo šeimą jo namuose. Ir VIEŠPATS laimino Obed-Edomo namus ir viską, ką jis turėjo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Na, o Tyro karalius Hiramas siuntė pasiuntinius pas Dovydą ir kedro medieną su mūrininkais ir dailidėmis, kad jam pastatytų namus.</verse>
				<verse number="2">Ir Dovydas suprato, kad VIEŠPATS jį buvo patvirtinęs Izraelio karaliumi, nes jo karalystė buvo iškelta aukštai dėl jo tautos Izraelio.</verse>
				<verse number="3">Ir Dovydas ėmė daugiau žmonų Jeruzalėje; ir Dovydas pagimdė daugiau sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="4">Na, o šitie yra vardai jo vaikų, kuriuos jis turėjo Jeruzalėje: Šamūva ir Šobabas, Natanas ir Saliamonas,</verse>
				<verse number="5">Ibharas, Elišūva, Elpaletas,</verse>
				<verse number="6">Nogahas, Nefegas, Jafija,</verse>
				<verse number="7">Elišama, Beeljada ir Elifeletas.</verse>
				<verse number="8">Ir kai filistinai išgirdo, kad Dovydas buvo pateptas karaliumi visam Izraeliui, visi filistinai ėjo aukštyn Dovydo ieškoti. Ir tai išgirdęs, Dovydas išėjo prieš juos.</verse>
				<verse number="9">Ir filistinai atėję pasklido Refaimo slėnyje.</verse>
				<verse number="10">O Dovydas teiravosi Dievo, sakydamas: „Ar man eiti aukštyn prieš filistinus? Ar juos atiduosi man į rankas?“ Ir VIEŠPATS jam tarė: „Eik aukštyn; nes aš juos atiduosiu tau į rankas“.</verse>
				<verse number="11">Taigi jis nuėjo aukštyn į Baal-Peracimą; ir ten Dovydas juos sumušė. Tada Dovydas tarė: „Dievas prasilaužė pro mano priešus mano ranka, kaip vanduo prasilaužia“; todėl tą vietą praminė Baal-Peracimu.</verse>
				<verse number="12">Ir jiems ten palikus savo dievus, Dovydas įsakė, ir jie buvo sudeginti ugnimi.</verse>
				<verse number="13">O filistinai vėl pasklido slėnyje.</verse>
				<verse number="14">Todėl Dovydas vėl klausė Dievo; ir Dievas jam tarė: „Neik aukštyn paskui juos; nusisuk nuo jų ir užpulk juos priešais šilkmedžius.</verse>
				<verse number="15">Ir bus, kai tik išgirsi ėjimo garsą šilkmedžių viršūnėse, tada išeik į mūšį; nes Dievas yra išėjęs tavo priešakyje filistinų kariuomenės mušti“.</verse>
				<verse number="16">Taigi Dovydas padarė, kaip Dievas jam įsakė; ir jis mušė filistinų kariuomenę nuo Gibeono iki Gazero.</verse>
				<verse number="17">Ir garsas apie Dovydą pasklido visose šalyse; ir VIEŠPATS atnešė jo baimę ant visų tautų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Ir pasistatęs namų Dovydo mieste, Dovydas paruošė vietą Dievo skryniai ir jai ištiesė palapinę.</verse>
				<verse number="2">Tada Dovydas tarė: „Niekas teneneša Dievo skrynios, o tik levitai; nes juos VIEŠPATS išsirinko Dievo skryniai nešioti ir jam amžinai tarnauti“.</verse>
				<verse number="3">Ir Dovydas surinko visą Izraelį į Jeruzalę, kad gabentų aukštyn VIEŠPATIES skrynią į jos vietą, kurią jis jai paruošė.</verse>
				<verse number="4">Ir Dovydas surinko Aarono vaikus ir levitus:</verse>
				<verse number="5">Iš Kehato sūnų: vyriausiąjį Ūrielį ir jo brolius, šimtą dvidešimt;</verse>
				<verse number="6">iš Merario sūnų: vyriausiąjį Asają ir jo brolius, du šimtus dvidešimt;</verse>
				<verse number="7">iš Geršomo sūnų: vyriausiąjį Joelį ir jo brolius, šimtą trisdešimt;</verse>
				<verse number="8">iš Elicafano sūnų: vyriausiąjį Šemają ir jo brolius, du šimtus;</verse>
				<verse number="9">iš Hebrono sūnų: vyriausiąjį Elielį ir jo brolius, aštuoniasdešimt;</verse>
				<verse number="10">iš Uzielio sūnų: vyriausiąjį Aminadabą ir jo brolius, šimtą dvylika.</verse>
				<verse number="11">Ir Dovydas pašaukė kunigus Cadoką ir Abjatarą bei levitus Ūrielį, Asają ir Joelį, Šemają, Elielį ir Aminadabą,</verse>
				<verse number="12">ir jiems tarė: „Jūs esate levitų tėvų vyriausieji; pasišvęskite jūs ir jūsų broliai, kad galėtumėte gabenti aukštyn VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, skrynią į vietą, kurią esu jai paruošęs.</verse>
				<verse number="13">Kadangi pirma to nepadarėte, tai VIEŠPATS, mūsų Dievas, padarė mums spragą, nes mes jo neieškojome pagal reikiamą tvarką.</verse>
				<verse number="14">Taigi kunigai ir levitai pasišventė, kad gabentų aukštyn VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, skrynią.</verse>
				<verse number="15">Ir levitų vaikai nešė ant pečių Dievo skrynią su kartimis ant jos, kaip Mozė įsakė pagal VIEŠPATIES žodį.</verse>
				<verse number="16">Ir Dovydas kalbėjo levitų vyriausiems, kad paskirtų jų brolius būti giesmininkais su muzikos instrumentais, psalteriais, arfomis ir cimbolais, skambinti, keliant džiaugsmingai balsus.</verse>
				<verse number="17">Taigi levitai paskyrė Joelio sūnų Hemaną; o iš jo brolių – Berechijos sūnų Asafą; o iš Merario sūnų, jų brolių, – Kušajo sūnų Etaną;</verse>
				<verse number="18">o su jais jų antros eilės brolius: Zachariją, Beną, Jaazielį, Šemiramotą, Jehielį, Unį, Eliabą, Benają, Maasėją, Matitiją, Elifeletą, Miknėją, Obed-Edomą ir Jejelį, durininkus.</verse>
				<verse number="19">Taigi giesmininkai Hemanas, Asafas ir Etanas buvo paskirti skambinti vario cimbolais;</verse>
				<verse number="20">o Zacharija, Azielis, Šemiramotas, Jehielis, Unis, Eliabas, Maasėjas ir Benajas – psalteriais alamotu;</verse>
				<verse number="21">o Matatija, Elifeletas, Miknėjas, Obed-Edomas, Jejelis ir Azazija – arfomis šeminitu, kad pranoktų.</verse>
				<verse number="22">O Kenanijas, levitų vyriausiasis, buvo giedojimui; jis mokė apie giedojimą, nes jis buvo įgudęs.</verse>
				<verse number="23">O Berechija ir Elkana buvo skrynios durininkai.</verse>
				<verse number="24">O kunigai Šebanijas, Jehozapatas, Netanelis, Amasajas, Zacharija, Benajas ir Eliezeras pūtė trimitais prieš Dievo skrynią; o Obed-Edomas ir Jehija buvo skrynios durininkai.</verse>
				<verse number="25">Taigi Dovydas, Izraelio vyresnieji ir tūkstantininkai, nuėjo VIEŠPATIES Sandoros skrynios atgabenti aukštyn iš Obed-Edomo namų su džiaugsmu.</verse>
				<verse number="26">Ir įvyko, kai Dievas padėjo levitams, nešantiems VIEŠPATIES Sandoros skrynią, tada jie aukojo septynis jaučius ir septynis avinus.</verse>
				<verse number="27">O Dovydas buvo apsivilkęs plono lino apsiaustu, ir visi levitai, nešantys skrynią, giesmininkai ir Kenanija, giedojimo vadovas su giesmininkais; taip pat Dovydas vilkėjo lininį efodą.</verse>
				<verse number="28">Taip visas Izraelis gabeno aukštyn VIEŠPATIES Sandoros skrynią su šauksmu, su korneto garsu, su trimitais ir su cimbolais, skleisdami garsą psalteriais ir arfomis.</verse>
				<verse number="29">Ir įvyko, kai VIEŠPATIES Sandoros skrynia atėjo į Dovydo miestą, Sauliaus duktė Mikalė, žiūrėdama pro langą, pamatė karalių Dovydą šokantį ir grojantį; ir ji paniekino jį savo širdyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Taip jie atnešė Dievo skrynią ir pastatė ją viduryje palapinės, kurią Dovydas jai buvo ištiesęs; ir jie aukojo deginamąsias aukas ir taikos aukas Dievo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="2">Ir baigęs aukoti deginamąsias aukas ir taikos aukas, Dovydas palaimino tautą VIEŠPATIES vardu.</verse>
				<verse number="3">Ir jis išdalino kiekvienam iš Izraelio, tiek vyrams, tiek moterims, kiekvienam po duonos kepalą, gerą gabalą mėsos ir po ąsotį vyno.</verse>
				<verse number="4">Ir jis paskyrė kai kuriuos iš levitų tarnauti prieš VIEŠPATIES skrynią, kad minėtų, dėkotų ir girtų VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą:</verse>
				<verse number="5">Asafą – vyriausiąjį, po jo Zachariją, Jejelį, Šemiramotą, Jehielį, Matitiją, Eliabą, Benają, Obed-Edomą; Jejelį su psalteriais ir arfomis; bet Asafas skambino cimbolais;</verse>
				<verse number="6">taip pat kunigus Benają ir Jahazielį nuolat su trimitais prieš Dievo Sandoros skrynią.</verse>
				<verse number="7">Tada, tą dieną, Dovydas pirmą kartą įteikė šią psalmę Asafui ir jo broliams į rankas dėkoti VIEŠPAČIUI:</verse>
				<verse number="8">„Dėkokite VIEŠPAČIUI, šaukitės jo vardo, skelbkite tarp tautų jo darbus.</verse>
				<verse number="9">Giedokite jam, giedokite jam psalmes, kalbėkite apie jo visus nuostabius darbus.</verse>
				<verse number="10">Girkitės jo šventuoju vardu; tegul džiaugiasi širdis tų, kurie ieško VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="11">Ieškokite VIEŠPATIES ir jo stiprybės, nuolat ieškokite jo veido.</verse>
				<verse number="12">Atsiminkite jo nuostabius darbus, kuriuos jis padarė, jo stebuklus ir jo burnos teismus;</verse>
				<verse number="13">o jūs, jo tarno Izraelio sėkla, Jokūbo vaikai, jo išrinktieji.</verse>
				<verse number="14">Jis yra VIEŠPATS, mūsų Dievas; visoje žemėje yra jo teismai.</verse>
				<verse number="15">Visada atminkite jo sandorą – žodį, kurį jis įsakė tūkstančiui kartų,</verse>
				<verse number="16">būtent sandorą, kurią jis sudarė su Abraomu, ir jo priesaiką Izaokui;</verse>
				<verse number="17">ir ją patvirtino Jokūbui kaip įstatymą ir Izraeliui kaip amžiną sandorą,</verse>
				<verse number="18">sakydamas: ‘Tau duosiu Kanaano šalį, jūsų paveldo dalią’;</verse>
				<verse number="19">kai jūs buvote mažuma, būtent mažuma, ir ateiviai joje.</verse>
				<verse number="20">Ir jiems einant iš tautos į tautą, iš vienos karalystės į kitą tautą;</verse>
				<verse number="21">jis niekam neleido jų skriausti; taip, jis subarė dėl jų karalius,</verse>
				<verse number="22">sakydamas: ‘Nelieskite mano pateptųjų ir mano pranašams nedarykite pikto’.</verse>
				<verse number="23">Giedokite VIEŠPAČIUI, visa žeme; skelbkite diena iš dienos jo išgelbėjimą.</verse>
				<verse number="24">Skelbkite tarp pagonių jo šlovę; jo nuostabius darbus tarp visų tautų.</verse>
				<verse number="25">Nes didis yra VIEŠPATS ir didžiai turi būti giriamas; jis taip pat turi būti bijotinas labiau už visus dievus.</verse>
				<verse number="26">Nes visi tautų dievai yra stabai; bet VIEŠPATS padarė dangus.</verse>
				<verse number="27">Šlovė ir garbė yra jo akivaizdoje; stiprybė ir džiaugsmas yra jo vietoje.</verse>
				<verse number="28">Duokite VIEŠPAČIUI, tautų giminės, duokite VIEŠPAČIUI šlovę ir stiprybę.</verse>
				<verse number="29">Duokite VIEŠPAČIUI šlovę, priklausančią jo vardui; atneškite auką ir ateikite jo akivaizdon; garbinkite VIEŠPATĮ šventumo grožyje.</verse>
				<verse number="30">Bijokite prieš jį, visa žeme; pasaulis taip pat bus tvirtas, kad nepajudėtų.</verse>
				<verse number="31">Tegul linksminasi dangūs ir džiūgauja žemė; ir tebūna sakoma tarp tautų: ‘VIEŠPATS karaliauja’.</verse>
				<verse number="32">Teūžauja jūra ir jos pilnybė; tedžiūgauja laukai ir visa, kas juose.</verse>
				<verse number="33">Tada miško medžiai giedos VIEŠPATIES akivaizdoje, nes jis ateina žemės teisti.</verse>
				<verse number="34">O, dėkokite VIEŠPAČIUI; nes jis yra geras; nes jo gailestingumas išlieka per amžius.</verse>
				<verse number="35">Ir sakykite: ‘Gelbėk mus, o mūsų išgelbėjimo Dieve, surink mus ir išgelbėk iš pagonių, kad dėkotume tavo šventam vardui ir kad girtumėmės tavo gyriumi.</verse>
				<verse number="36">Tebūna palaimintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, per amžių amžius’“. Ir visa tauta tarė: „Amen“ ir gyrė VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="37">Taigi jis ten paliko prieš VIEŠPATIES Sandoros skrynią Asafą ir jo brolius, kad nuolat tarnautų prieš skrynią, kaip reikalavo kasdienis darbas;</verse>
				<verse number="38">ir Obed-Edomą su jų broliais, šešiasdešimt aštuonis; taip pat Obed-Edomą, Jedutūno sūnų, ir Hosą būti durininkais;</verse>
				<verse number="39">o kunigą Cadoką ir jo brolius kunigus prieš VIEŠPATIES padangtę aukštumoje, esančioje Gibeone,</verse>
				<verse number="40">kad nuolat, ryte ir vakare, aukotų VIEŠPAČIUI deginamąsias aukas ant deginamosios aukos aukuro ir kad darytų pagal visa tai, kas parašyta VIEŠPATIES įstatyme, kurį jis įsakė Izraeliui;</verse>
				<verse number="41">o su jais Hemaną, Jedutūną ir kitus išrinktus, pašauktus vardais, kad dėkotų VIEŠPAČIUI, nes jo gailestingumas išlieka per amžius;</verse>
				<verse number="42">ir su jais Hemaną ir Jedutūną su trimitais bei cimbolais tiems, kurie skambins, ir su Dievo muzikiniais instrumentais. O Jedutūno sūnūs buvo durininkai.</verse>
				<verse number="43">Ir visa tauta išėjo, kiekvienas į savo namus; o Dovydas sugrįžo savo namų palaiminti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Na, o Dovydui sėdint savo namuose įvyko, kad Dovydas tarė pranašui Natanui: „Štai aš gyvenu kedro namuose, bet VIEŠPATIES Sandoros skrynia pasilieka po uždangalais“.</verse>
				<verse number="2">Tada Natanas tarė Dovydui: „Daryk viską, kas tavo širdyje; nes Dievas yra su tavimi“.</verse>
				<verse number="3">Ir tą pačią naktį atsitiko, kad Natanui atėjo Dievo žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="4">„Eik ir sakyk mano tarnui Dovydui: ‘Taip sako VIEŠPATS: Tu man nestatysi namų juose gyventi;</verse>
				<verse number="5">nes aš negyvenau namuose nuo tos dienos, kai išvedžiau aukštyn Izraelį, iki šios dienos; bet ėjau iš palapinės į palapinę ir iš vienos padangtės į kitą.</verse>
				<verse number="6">Ar aš, kur tik bevaikščiojau su visu Izraeliu, kalbėjau žodį kuriam nors iš Izraelio teisėjų, kuriems įsakiau ganyti mano tautą, sakydamas: „Kodėl man nepastatėte kedro namų?“’</verse>
				<verse number="7">Taigi dabar taip sakyk mano tarnui Dovydui: ‘Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: Aš tave paėmiau iš avidės, nuo sekimo paskui avis, kad būtum mano tautos Izraelio valdovas;</verse>
				<verse number="8">ir buvau su tavimi visur, kur tu vaikščiojai, ir iškirtau visus tavo priešus tau iš akivaizdos, ir padariau tau vardą, kaip žemėje esančių didžiūnų vardą.</verse>
				<verse number="9">Taip pat aš paskirsiu vietą savo tautai Izraeliui ir juos įsodinsiu, ir jie gyvens savo vietoje ir nebebus judinami; taip pat nedorybės vaikai jų nebeniokos, kaip pradžioje</verse>
				<verse number="10">ir nuo to laiko, kai įsakiau teisėjams valdyti mano tautą Izraelį. Be to, aš pavergsiu visus tavo priešus. Dar aš tau sakau, kad VIEŠPATS tau pastatys namus.</verse>
				<verse number="11">Ir įvyks, kai pasibaigs tavo dienos, kad turėsi išeiti ir būti su savo tėvais, tada aš iškelsiu po tavęs tavo sėklą, kuri bus iš tavo sūnų; ir aš įtvirtinsiu jo karalystę.</verse>
				<verse number="12">Jis pastatys man namus, ir aš įtvirtinsiu jo sostą amžiams.</verse>
				<verse number="13">Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus; ir savo gailestingumo neatimsiu nuo jo, kaip atėmiau nuo to, kuris buvo pirma tavęs;</verse>
				<verse number="14">bet jį įstatysiu savo namuose ir savo karalystėje amžiams; ir jo sostas bus įtvirtintas amžiams’“.</verse>
				<verse number="15">Pagal visus šituos žodžius ir pagal visą šitą regėjimą Natanas taip kalbėjo Dovydui.</verse>
				<verse number="16">Ir karalius Dovydas, atėjęs ir atsisėdęs VIEŠPATIES akivaizdoje, tarė: „Kas aš esu, o VIEŠPATIE Dieve, ir kas yra mano namai, kad mane iki čia atvedei?</verse>
				<verse number="17">Tačiau tai buvo mažas dalykas tavo akyse, o Dieve; nes tu dar kalbėjai apie savo tarno namus tolimoje ateityje ir atsižvelgei į mane kaip į aukštos kilmės žmogų, o VIEŠPATIE Dieve.</verse>
				<verse number="18">Ką gi daugiau Dovydas begali kalbėti dėl tavo tarno garbės? Nes tu pažįsti savo tarną.</verse>
				<verse number="19">O VIEŠPATIE, dėl savo tarno ir pagal savo paties širdį tu padarei visą šitą didybę, duodamas žinoti visus šituos didžius dalykus.</verse>
				<verse number="20">O VIEŠPATIE, nėra nei vieno tau lygaus ir nėra jokio Dievo šalia tavęs, pagal visa tai, ką girdėjome savo ausimis.</verse>
				<verse number="21">Ir kuri gi kita tokia tauta žemėje, kaip tavo tauta Izraelis, kurios Dievas ėjo atpirkti, kad būtų jo tauta, kad padarytų sau didybės ir baisumo vardą, išvarydamas tautas iš akivaizdos savo tautos, kurią atpirkai iš Egipto?</verse>
				<verse number="22">Nes savo tautą Izraelį tu padarei savo paties tauta amžiams; ir tu, o VIEŠPATIE, tapai jų Dievu.</verse>
				<verse number="23">Taigi dabar, VIEŠPATIE, tegul tas dalykas, kurį kalbėjai apie savo tarną ir apie jo namus, būna įtvirtintas amžiams, ir padaryk, kaip kalbėjai.</verse>
				<verse number="24">Tebūna tai įtvirtinta, kad tavo vardas būtų išaukštintas per amžius, sakant: ‘Kariuomenių VIEŠPATS yra Izraelio Dievas, būtent Dievas Izraeliui’; ir tegul tavo tarno Dovydo namai būna įtvirtinti tavo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="25">Nes tu, o mano Dieve, pasakei savo tarnui, kad jam pastatysi namus; todėl tavo tarnas rado savo širdyje, kad melstųsi tavo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="26">O dabar, VIEŠPATIE, tu esi Dievas ir pažadėjai savo tarnui tą gerumą;</verse>
				<verse number="27">taigi dabar teikis palaiminti savo tarno namus, kad jie amžinai būtų tavo akivaizdoje; nes tu, o VIEŠPATIE, palaimini, ir tai bus palaiminta per amžius“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Na, o po to įvyko, kad Dovydas sumušė filistinus, pavergė juos ir atėmė iš filistinų rankos Gatą ir jo miestus.</verse>
				<verse number="2">Ir jis sumušė Moabą; ir moabiečiai tapo Dovydo tarnais ir nešdavo dovanas.</verse>
				<verse number="3">Ir Dovydas sumušė Cobos karalių Hadarezerą iki Hamato, kai jis ėjo savo valdžios įtvirtinti prie Eufrato upės.</verse>
				<verse number="4">Ir Dovydas atėmė iš jo tūkstantį vežimų, septynis tūkstančius raitelių ir dvidešimt tūkstančių pėstininkų; Dovydas taip pat pakirto visiems vežimų žirgams kojų gyslas, bet iš jų pasiliko šimtą vežimų.</verse>
				<verse number="5">O kai Damasko sirai atėjo į pagalbą Cobos karaliui Hadadezerui, Dovydas išžudė iš sirų dvidešimt du tūkstančius.</verse>
				<verse number="6">Tada Dovydas pastatė įgulas Sirijos Damaske; ir sirai tapo Dovydo tarnais, ir nešė dovanas. Taip VIEŠPATS saugojo Dovydą visur, kur jis ėjo.</verse>
				<verse number="7">Ir Dovydas paėmė aukso skydus, esančius ant Hadadezero tarnų, ir juos atgabeno į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="8">Taip pat iš Tibhato ir iš Kūno, Hadadezero miestų, Dovydas pargabeno labai daug vario, iš kurio Saliamonas padarė varinę jūrą, stulpus ir vario indus.</verse>
				<verse number="9">Na, o Hamato karalius Tojus, išgirdęs, kad Dovydas sumušė visą Cobos karaliaus Hadadezero kariuomenę,</verse>
				<verse number="10">siuntė savo sūnų Hadoramą su visokiais aukso, sidabro ir vario indais pas karalių Dovydą pasiteirauti apie jo gerovę ir jį pasveikinti, kadangi jis kovojo prieš Hadadezerą ir jį sumušė (nes Hadadezeras kariavo su Tojumi).</verse>
				<verse number="11">Taip pat ir juos karalius Dovydas pašventė VIEŠPAČIUI drauge su sidabru ir auksu, kuriuos jis parsigabeno iš visų šitų tautų: iš Edomo, iš Moabo, iš Amono vaikų, iš filistinų ir iš Amaleko.</verse>
				<verse number="12">Be to, Cerujos sūnus Abišajas išžudė iš edomiečių Druskos slėnyje aštuoniolika tūkstančių.</verse>
				<verse number="13">Ir jis pastatė Edome įgulas; ir visi edomiečiai tapo Dovydo tarnais. Taip VIEŠPATS saugojo Dovydą visur, kur jis ėjo.</verse>
				<verse number="14">Taip Dovydas karaliavo visam Izraeliui ir vykdė teismą bei teisingumą visos savo tautos tarpe.</verse>
				<verse number="15">Cerujos sūnus Joabas buvo kariuomenės vadas; o Ahiludo sūnus Jehozapatas – metraštininkas.</verse>
				<verse number="16">O Ahitubo sūnus Cadokas ir Abjataro sūnus Abimelechas buvo kunigai; o Šavša buvo raštininkas;</verse>
				<verse number="17">o Jehojados sūnus Benaja buvo keretų ir peletų viršininkas; o Dovydo sūnūs buvo vyriausieji prie karaliaus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Na, o po to įvyko, kad mirė Amono vaikų karalius Nahašas, ir jo sūnus karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="2">Ir Dovydas tarė: „Aš parodysiu gerumą Nahašo sūnui Hanūnui, nes jo tėvas man parodė gerumą“. Ir Dovydas siuntė pasiuntinius jo paguosti dėl jo tėvo. Taigi Dovydo tarnai atvyko į Amono vaikų šalį pas Hanūną jo paguosti.</verse>
				<verse number="3">Bet Amono vaikų kunigaikščiai tarė Hanūnui: „Ar manai, kad Dovydas gerbia tavo tėvą, kad tau atsiuntė guodėjus? Argi ne tam, kad ištirtų, sunaikintų ir iššnipinėtų šalį, jo tarnai atvyko pas tave?“</verse>
				<verse number="4">Todėl Hanūnas, paėmęs Dovydo tarnus, nuskuto juos ir atkirpo jų drabužius pusiau prie jų sėdmenų, ir juos paleido.</verse>
				<verse number="5">Tada vieni nuėjo ir Dovydui pranešė, kaip su tais vyrais pasielgta. Ir jis siuntė jų pasitikti; nes tie vyrai buvo labai sugėdinti. Ir karalius tarė: „Pasilikite Jeriche, kol ataugs jūsų barzdos, ir tada sugrįžkite“.</verse>
				<verse number="6">O kai Amono vaikai pamatė, kad jie tapo Dovydui nekenčiami, Hanūnas ir Amono vaikai siuntė tūkstantį talentų sidabro, kad pasisamdytų iš Mesopotamijos, iš Sirija-Maakos ir iš Cobos vežimų ir raitelių.</verse>
				<verse number="7">Taip jie pasisamdė trisdešimt du tūkstančius vežimų ir Maakos karalių bei jo tautą; kurie atėję stovyklavo prieš Medebą. O Amono vaikai, susirinkę iš savo miestų, atėjo į mūšį.</verse>
				<verse number="8">Tai išgirdęs, Dovydas pasiuntė Joabą ir visą galiūnų kariuomenę.</verse>
				<verse number="9">Ir Amono vaikai išėjo ir išsirikiavo mūšiui prieš miesto vartus; o karaliai, kurie buvo atėję, buvo atskirai ant lauko.</verse>
				<verse number="10">Na, o Joabas, pamatęs, kad mūšis buvo nukreiptas prieš jį iš priekio ir iš užnugario, išrinko iš visų Izraelio rinktinių ir išrikiavo juos prieš sirus.</verse>
				<verse number="11">O likusią tautą jis atidavė savo broliui Abišajui į rankas, ir jie išsirikiavo prieš Amono vaikus.</verse>
				<verse number="12">Ir jis tarė: „Jei sirai bus man per stiprūs, tada tu man pagelbėsi; bet jei Amono vaikai bus tau per stiprūs, tada aš tau pagelbėsiu.</verse>
				<verse number="13">Būk drąsus ir narsiai elkimės už savo tautą ir už mūsų Dievo miestus; o VIEŠPATS tegul daro tai, kas yra gera jo akyse“.</verse>
				<verse number="14">Taigi Joabas ir su juo esanti tauta artėjo į mūšį prieš sirus; o jie bėgo jo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="15">Kai tik Amono vaikai pamatė, kad sirai pabėgo, jie irgi bėgo jo brolio Abišajo akivaizdoje ir įėjo į miestą. Tada Joabas atėjo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="16">O sirai, pamatę, kad jie Izraelio akivaizdoje nugalėti, siuntė pasiuntinius ir išvedė sirus, esančius anapus upės; o Hadadezero kariuomenės vadas Šofachas ėjo jų priešakyje.</verse>
				<verse number="17">Ir tai buvo pranešta Dovydui; ir jis, surinkęs visą Izraelį, perėjo per Jordaną, atėjo pas juos ir išsirikiavo mūšiui prieš juos. Taigi kai Dovydas išsirikiavo mūšiui prieš sirus, jie kovojo su juo.</verse>
				<verse number="18">Bet sirai bėgo Izraelio akivaizdoje; ir Dovydas išžudė iš sirų septynis tūkstančius vyrų, kovojančių vežimuose, ir keturiasdešimt tūkstančių pėstininkų, ir nužudė kariuomenės vadą Šofachą.</verse>
				<verse number="19">O Hadadezero tarnai pamatę, kad jie Izraelio akivaizdoje nugalėti, sudarė taiką su Dovydu ir tapo jo tarnais; ir sirai daugiau nebenorėjo padėti Amono vaikams.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Ir metams pasibaigus, tuo laiku, kai karaliai išeina į mūšį, atsitiko, kad Joabas išsivedęs kariuomenės galybę nusiaubė Amono vaikų šalį ir atėjęs apgulė Rabą. Bet Dovydas pasiliko Jeruzalėje. Ir Joabas sumušė Rabą ir ją sunaikino.</verse>
				<verse number="2">Ir Dovydas nuėmė jų karaliui karūną nuo jo galvos ir rado ją sveriant talentą aukso, ir joje buvo brangūs akmenys; ir ji buvo uždėta Dovydui ant galvos; taip pat jis išgabeno iš miesto be galo daug grobio.</verse>
				<verse number="3">O jame buvusią liaudį jis išvedęs supjaustė su pjūklais, geležinėmis akėčiomis ir kirviais. Taip Dovydas pasielgė su visais Amono vaikų miestais. Ir Dovydas su visa tauta sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="4">O po to įvyko, kad Gezere kilo karas su filistinais; tuo metu hušietis Šibechajas užmušė Sipają, buvusį iš milžinų vaikų; ir jie buvo pavergti.</verse>
				<verse number="5">Ir vėl buvo karas su filistinais; o Jayro sūnus Elhananas užmušė Lahmį, gatiečio Galijoto brolį, kurio ieties kotas buvo kaip audėjo riestuvas.</verse>
				<verse number="6">Ir dar kartą buvo karas Gate, kur buvo aukštaūgis vyras, kurio rankų ir kojų pirštų buvo dvidešimt keturi, po šešis ant kiekvienos rankos ir po šešis ant kiekvienos kojos; jis irgi buvo milžino sūnus.</verse>
				<verse number="7">Bet kai jis metė iššūkį Izraeliui, jį užmušė Jonatanas, Dovydo brolio Šimos sūnus.</verse>
				<verse number="8">Šitie buvo gimę milžinui Gate; ir jie krito nuo Dovydo rankos bei jo tarnų rankos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Ir Šėtonas pakilo prieš Izraelį ir sukurstė Dovydą suskaičiuoti Izraelį.</verse>
				<verse number="2">Ir Dovydas tarė Joabui ir tautos valdovams: „Eikite, suskaičiuokite Izraelį nuo Beer-Šebos iki Dano; ir atneškite man jų skaičių, kad aš jį žinočiau.</verse>
				<verse number="3">O Joabas atsakė: „VIEŠPATS tepadaugina savo tautą šimtą kartų tiek, kiek jų yra; bet, mano viešpatie karaliau, argi jie visi nėra mano viešpaties tarnai? Tai kodėl mano viešpats to reikalauja? Kodėl jis nori būti Izraeliui nusižengimo priežastimi?“</verse>
				<verse number="4">Tačiau karaliaus žodis nugalėjo Joabą. Todėl Joabas išėjęs perėjo visą Izraelį ir atėjo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="5">Ir Joabas pateikė Dovydui tautos skaičiaus sumą. Ir visų iš Izraelio buvo tūkstantis tūkstančių ir šimtas tūkstančių vyrų, traukiančių kalaviją; o Judos buvo keturi šimtai septyniasdešimt tūkstančių vyrų, traukiančių kalaviją.</verse>
				<verse number="6">Bet Levio ir Benjamino jis neskaičiavo tarp jų; nes karaliaus žodis buvo pasibjaurėtinas Joabui.</verse>
				<verse number="7">Ir Dievui nepatiko tas dalykas; todėl jis ištiko Izraelį.</verse>
				<verse number="8">Ir Dovydas tarė Dievui: „Labai nusidėjau, kadangi padariau šitą dalyką; bet dabar, meldžiu tave, panaikink savo tarno neteisybę; nes labai kvailai pasielgiau“.</verse>
				<verse number="9">Ir VIEŠPATS kalbėjo Gadui, Dovydo regėtojui, sakydamas:</verse>
				<verse number="10">„Eik ir kalbėk Dovydui, sakydamas: ‘Taip sako VIEŠPATS: Tris dalykus tau siūlau; pasirink vieną iš jų, kad tau jį padaryčiau’“.</verse>
				<verse number="11">Taigi Gadas, atėjęs pas Dovydą, jam tarė: „Taip sako VIEŠPATS: ‘Pasirink</verse>
				<verse number="12">arba trejetą bado metų; arba trejetą mėnesių būti naikinamu savo priešininkų akivaizdoje, kai tavo priešų kalavijas tave pasivys; arba trejetą dienų VIEŠPATIES kalavijo, tai yra maro, šalyje ir VIEŠPATIES angelą, naikinantį visose Izraelio ribose. Taigi dabar pasitark, kokią žinią turiu parnešti tam, kuris mane siuntė“.</verse>
				<verse number="13">Ir Dovydas tarė Gadui: „Esu labai suspaustas; tepulsiu į VIEŠPATIES rankas; nes labai dideli jo gailestingumai; bet į žmonių rankas tenepulsiu“.</verse>
				<verse number="14">Taigi VIEŠPATS siuntė ant Izraelio marą; ir krito iš Izraelio septyniasdešimt tūkstančių žmonių.</verse>
				<verse number="15">Ir Dievas pasiuntė angelą į Jeruzalę, jos sunaikinti; o jam benaikinant, VIEŠPATS pažvelgė ir gailėjosi dėl to pikto, ir tarė naikinančiam angelui: „Gana, dabar sustabdyk savo ranką“. O VIEŠPATIES angelas stovėjo prie jebusiečio Ornano klojimo.</verse>
				<verse number="16">Ir Dovydas, pakėlęs savo akis, pamatė VIEŠPATIES angelą, stovintį tarp žemės ir dangaus, turintį savo rankoje ištrauktą kalaviją, ištiestą virš Jeruzalės. Tada Dovydas ir Izraelio vyresnieji, apsivilkę ašutinėmis, parpuolė veidais žemyn.</verse>
				<verse number="17">Ir Dovydas tarė Dievui: „Argi ne aš įsakiau suskaičiuoti tautą? Aš esu tas, kuris nusidėjau ir tikrai padariau pikta; bet šitos avys – ką jos padarė? O VIEŠPATIE, mano Dieve, meldžiu tave, tavo ranka tebūna ant manęs ir ant mano tėvo namų; bet ne ant tavo tautos, kad ji būtų ištikta rykšte“.</verse>
				<verse number="18">Tada VIEŠPATIES angelas paliepė Gadui, kad pasakytų Dovydui, kad Dovydas turi eiti aukštyn ir pastatyti aukurą VIEŠPAČIUI jebusiečio Ornano klojime.</verse>
				<verse number="19">Ir Dovydas ėjo aukštyn pagal Gado pasakymą, kurį jis kalbėjo VIEŠPATIES vardu.</verse>
				<verse number="20">Ir Ornanas atsisuko ir pamatė angelą; o jo keturi sūnūs, esantys su juo, pasislėpė. Na, o Ornanas kūlė kviečius.</verse>
				<verse number="21">Ir Dovydui atėjus pas Ornaną, Ornanas pažvelgė ir pamatė Dovydą, ir išėjo iš klojimo, ir nusilenkė Dovydui veidu iki žemės.</verse>
				<verse number="22">Tada Dovydas tarė Ornanui: „Duok man vietos iš šio klojimo, kad joje pastatyčiau aukurą VIEŠPAČIUI; duok man ją už pilną kainą; kad rykštė liautųsi nuo tautos“.</verse>
				<verse number="23">O Ornanas tarė Dovydui: „Pasiimk ją, ir mano viešpats karalius tedaro, kas gera jo akyse; štai duodu tau ir jaučių deginamosioms aukoms, kuliamuosius įrankius malkoms ir kviečių dėl maisto aukos; visa tai duodu“.</verse>
				<verse number="24">O karalius Dovydas tarė Ornanui: „Ne; aš tikrai noriu pirkti tai už pilną kainą; nes aš neimsiu VIEŠPAČIUI to, kas tavo, nei neaukosiu deginamųjų aukų, kurios nieko nekainuoja“.</verse>
				<verse number="25">Taigi Dovydas davė Ornanui už tą vietą šešis šimtus aukso šekelių pagal svorį.</verse>
				<verse number="26">Ir Dovydas ten pastatė aukurą VIEŠPAČIUI ir aukojo deginamąsias aukas bei taikos aukas, ir šaukėsi VIEŠPATIES; ir jis jam atsakė iš dangaus ugnimi ant deginamosios aukos aukuro.</verse>
				<verse number="27">Ir VIEŠPATS įsakė angelui; ir jis įkišo savo kalaviją atgal į jo makštį.</verse>
				<verse number="28">Tuo metu, kai Dovydas pamatė, kad VIEŠPATS jam atsakė jebusiečio Ornano klojime, jis ten aukojo.</verse>
				<verse number="29">Nes VIEŠPATIES padangtė, kurią Mozė padarė dykumoje, ir deginamosios aukos aukuras tuo laikotarpiu buvo Gibeono aukštumoje.</verse>
				<verse number="30">Bet Dovydas negalėjo eiti priešais tą Dievo pasiklausti; nes jis išsigando dėl VIEŠPATIES angelo kalavijo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Tada Dovydas tarė: „Čia VIEŠPATIES Dievo namai ir čia Izraelio deginamosios aukos aukuras“.</verse>
				<verse number="2">Ir Dovydas įsakė surinkti ateivius, esančius Izraelio šalyje; ir jis paskyrė akmentašius, kad nutašytų apdorotų akmenų Dievo namams statyti.</verse>
				<verse number="3">Ir Dovydas paruošė gausiai geležies vartų durų vinims bei sujungimams; ir vario gausybę – be svorio;</verse>
				<verse number="4">taip pat kedro medžių gausybę; nes sidoniečiai ir tie, iš Tyro, atgabeno Dovydui daugybę kedro medienos.</verse>
				<verse number="5">Ir Dovydas tarė: „Mano sūnus Saliamonas yra jaunas ir gležnas, o namai, kurie turės būti pastatyti VIEŠPAČIUI, turi būti nepaprastai didingi garsumu ir šlove visose šalyse; todėl aš dabar jiems paruošiu“. Taigi Dovydas prieš savo mirtį gausiai paruošė.</verse>
				<verse number="6">Tada jis pašaukė savo sūnų Saliamoną ir jį įpareigojo statyti namus VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui.</verse>
				<verse number="7">Ir Dovydas tarė Saliamonui: „Mano sūnau, aš pats buvau sumanęs statyti namus VIEŠPATIES, savo Dievo, vardui;</verse>
				<verse number="8">bet man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas: ‘Tu išliejai gausiai kraujo ir kariavai didelius karus; tu nestatysi namų mano vardui, nes daug kraujo išliejai žemėje mano akivaizdoje.</verse>
				<verse number="9">Štai tau gims sūnus, kuris bus poilsio vyras; ir aš jam duosiu poilsį nuo visų jo aplinkinių priešų; nes jo vardas bus Saliamonas, ir jo dienomis suteiksiu tylą ir ramybę Izraeliui.</verse>
				<verse number="10">Jis pastatys namus mano vardui; ir jis bus mano sūnus, o aš būsiu jo tėvas; ir aš amžiams įtvirtinsiu jo karalystės sostą Izraeliui valdyti’.</verse>
				<verse number="11">Dabar, mano sūnau, VIEŠPATS tebūna su tavimi; klestėk ir pastatyk VIEŠPATIES, tavo Dievo, namus, kaip jis kalbėjo apie tave.</verse>
				<verse number="12">Tik VIEŠPATS tau teduoda išmintį ir supratimą ir teįpareigoja tave dėl Izraelio, kad laikytumeisi VIEŠPATIES, savo Dievo, įstatymo.</verse>
				<verse number="13">Tada tu klestėsi, jei būsi atidus, kad vykdytum įstatus ir teismus, kuriais VIEŠPATS įpareigojo Mozę dėl Izraelio: būk stiprus ir drąsus; nebijok ir nebūk sunerimęs.</verse>
				<verse number="14">Dabar štai, savo varge aš paruošiau VIEŠPATIES namams šimtą tūkstančių talentų aukso ir tūkstantį tūkstančių talentų sidabro; o vario ir geležies – be svorio; nes jo yra gausybė; taip pat paruošiau rąstų ir akmenų; o tu prie jų galėsi pridėti.</verse>
				<verse number="15">Be to, pas tave yra gausybė darbininkų: tašytojų ir akmens bei medienos apdirbėjų, ir visokių sumanių vyrų visokiam darbui.</verse>
				<verse number="16">Aukso, sidabro, vario ir geležies yra be skaičiaus. Taigi kelkis ir darbuokis, ir VIEŠPATS bus su tavimi“.</verse>
				<verse number="17">Taip pat Dovydas įsakė visiems Izraelio kunigaikščiams, kad padėtų jo sūnui Saliamonui, sakydamas:</verse>
				<verse number="18">„Argi VIEŠPATS, jūsų Dievas, nėra su jumis ir argi jis nesuteikė jums ramybės iš visų pusių? Nes jis davė į mano rankas šalies gyventojus; ir šalis pavergta VIEŠPATIES akivaizdoje ir jo tautos akivaizdoje.</verse>
				<verse number="19">Dabar nukreipkite savo širdį ir savo sielą ieškoti VIEŠPATIES, savo Dievo; taigi kelkitės ir statykite VIEŠPATIES Dievo šventovę, kad ateštumėte VIEŠPATIES Sandoros skrynią ir Dievo šventuosius indus į namus, kurie turės būti pastatyti VIEŠPATIES vardui“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Taigi kai Dovydas buvo pasenęs ir pasisotinęs dienomis, jis paskyrė savo sūnų Saliamoną Izraelio karaliumi.</verse>
				<verse number="2">Ir jis surinko visus Izraelio kunigaikščius su kunigais ir levitais.</verse>
				<verse number="3">Na, o levitai buvo suskaičiuoti nuo trisdešimties metų ir vyresni; ir jų skaičius pagal jų vyrų galvas buvo trisdešimt aštuoni tūkstančiai.</verse>
				<verse number="4">Iš kurių dvidešimt keturi tūkstančiai buvo, kad pastumėtų į priekį VIEŠPATIES namų darbą; o šeši tūkstančiai buvo pareigūnai ir teisėjai;</verse>
				<verse number="5">be to, keturi tūkstančiai buvo durininkai; o keturi tūkstančiai gyrė VIEŠPATĮ instrumentais, kuriuos padariau, sakė Dovydas, kad jais būtų giriama.</verse>
				<verse number="6">Ir Dovydas juos padalino skyriais tarp Levio sūnų, tai yra Geršono, Kehato ir Merario.</verse>
				<verse number="7">Iš geršonų buvo Ladanas ir Šimis.</verse>
				<verse number="8">Ladano sūnūs: vyriausiasis Jehielis, Zetamas ir Joelis – trys.</verse>
				<verse number="9">Šimio sūnūs: Šelomitas, Hazielis ir Haranas – trys. Šitie buvo Ladano tėvų vyriausieji.</verse>
				<verse number="10">O Šimio sūnūs: Jahatas, Zina, Jeušas ir Berija. Šitie keturi buvo Šimio sūnūs.</verse>
				<verse number="11">O Jahatas buvo vyriausiasis, o Ziza antrasis; bet Jeušas ir Berija neturėjo daug sūnų; todėl jie buvo viename skaičiuje, pagal jų tėvų namus.</verse>
				<verse number="12">Kehato sūnūs: Amramas, Iccharas, Hebronas ir Uzielis – keturi.</verse>
				<verse number="13">Amramo sūnūs: Aaronas ir Mozė; o Aaronas buvo išskirtas, kad jis ir jo sūnūs per amžius pašvęstų švenčiausius dalykus, kad degintų smilkalus VIEŠPATIES akivaizdoje, kad jam tarnautų ir laimintų jo vardu per amžius.</verse>
				<verse number="14">Na, o dėl Dievo vyro Mozės, jo sūnūs buvo vadinami iš Levio genties.</verse>
				<verse number="15">Mozės sūnūs: Geršomas ir Eliezeras.</verse>
				<verse number="16">Iš Geršomo sūnų Šebuelis buvo vyriausiasis.</verse>
				<verse number="17">O Eliezero sūnūs buvo: Rehabija, vyriausiasis. Eliezeras neturėjo kitų sūnų; bet Rehabijos sūnų buvo labai daug.</verse>
				<verse number="18">Iš Iccharo sūnų: Šelomitas, vyriausiasis.</verse>
				<verse number="19">Iš Hebrono sūnų: pirmasis Jerija, antrasis Amarija, trečiasis Jahazielis ir ketvirtasis Jekamamas.</verse>
				<verse number="20">Iš Uzielio sūnų: pirmasis Micha, o antrasis Išija.</verse>
				<verse number="21">Merario sūnūs: Machlis ir Mušis. Machlio sūnūs: Eleazaras ir Kišas.</verse>
				<verse number="22">O Eleazaras mirė neturėdamas sūnų, tik dukteris; ir jas ėmė Kišo sūnūs, jų broliai.</verse>
				<verse number="23">Mušio sūnūs: Machlis, Ederas ir Jeremotas – trys.</verse>
				<verse number="24">Šitie buvo Levio sūnūs pagal jų tėvų namus; būtent tėvų vyriausieji, suskaičiuoti pagal vardų skaičių, pagal jų galvas, kurie atlikinėjo VIEŠPATIES namų tarnybos darbą, nuo dvidešimties metų ir vyresni.</verse>
				<verse number="25">Nes Dovydas pasakė: „VIEŠPATS, Izraelio Dievas, suteikė poilsį savo tautai, kad jie gyventų Jeruzalėje per amžius;</verse>
				<verse number="26">taip pat ir levitams; jie nebenešios nei padangtės, nei jokių jos indų jos tarnavimui.</verse>
				<verse number="27">Nes paskutiniais Dovydo žodžiais levitai buvo suskaičiuoti nuo dvidešimties metų amžiaus ir vyresni;</verse>
				<verse number="28">kadangi jų tarnystė buvo patarnauti Aarono sūnums dėl VIEŠPATIES namų tarnavimo kiemuose, kambariuose, visų šventų daiktų apvalyme ir dėl Dievo namų tarnavimo darbo;</verse>
				<verse number="29">dėl parodomosios duonos, dėl smulkių miltų maisto aukai, dėl neraugintų pyragų, dėl to, kas kepama keptuvėje, dėl kepinių, dėl visokių matų ir dydžių;</verse>
				<verse number="30">ir kas rytą stotis dėkoti ir girti VIEŠPATĮ, ir taip pat vakare;</verse>
				<verse number="31">ir aukoti visas deginamąsias aukas VIEŠPAČIUI per sabatus, jauną mėnulį, nustatytomis šventėmis, pagal skaičių, pagal jiems įsakytą tvarką, nuolat VIEŠPATIES akivaizdoje;</verse>
				<verse number="32">ir kad jie laikytųsi susirinkimo padangtės pareigų, šventosios vietos pareigų ir jų brolių, Aarono sūnų, pareigų VIEŠPATIES namų tarnavime“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Na, o šitie yra Aarono sūnų padalijimai: Aarono sūnūs: Nadabas ir Abihuvas, Eleazaras ir Itamaras.</verse>
				<verse number="2">Bet Nadabas ir Abihuvas mirė pirma savo tėvo ir neturėjo vaikų; todėl kunigų tarnystę vykdė Eleazaras ir Itamaras.</verse>
				<verse number="3">Dovydas juos paskirstė, Cadoką iš Eleazaro sūnų ir Ahimelechą iš Itamaro sūnų, pagal jų tarnystes jų tarnavime.</verse>
				<verse number="4">O vyriausiųjų iš Eleazaro sūnų atsirado daugiau negu iš Itamaro sūnų; ir taip jie buvo padalinti. Tarp Eleazaro sūnų buvo šešiolika vyriausiųjų iš jų tėvų namų, o tarp Itamaro sūnų, pagal jų tėvų namus, aštuoni.</verse>
				<verse number="5">Taip jie buvo padalinti burtais, vieni ir kiti; nes šventovės valdytojai ir Dievo namų valdytojai buvo iš Eleazaro sūnų ir iš Itamaro sūnų.</verse>
				<verse number="6">O Netanelio sūnus Šemaja, raštininkas, vienas iš levitų, juos surašė karaliaus, kunigaikščių, kunigo Cadoko, Abjataro sūnaus Ahimelecho ir kunigų bei levitų vyriausiųjų tėvų akivaizdoje: vieni pagrindiniai namai buvo paimti Eleazarui ir vieni paimti Itamarui.</verse>
				<verse number="7">Na, o pirmasis burtas išpuolė Jehojaribui, antrasis Jedajai,</verse>
				<verse number="8">trečiasis Harimui, ketvirtasis Seorimui,</verse>
				<verse number="9">penktasis Malkijai, šeštasis Mijaminui,</verse>
				<verse number="10">septintasis Hakocui, aštuntasis Abijai,</verse>
				<verse number="11">devintasis Ješūvai, dešimtasis Šechanijai,</verse>
				<verse number="12">vienuoliktasis Eljašibui, dvyliktasis Jakimui,</verse>
				<verse number="13">tryliktasis Hupai, keturioliktasis Ješebabui,</verse>
				<verse number="14">penkioliktasis Bilgai, šešioliktasis Imerui,</verse>
				<verse number="15">septynioliktasis Hezyrui, aštuonioliktasis Afsesui,</verse>
				<verse number="16">devynioliktasis Petahijai, dvidešimtasis Jechezekeliui,</verse>
				<verse number="17">dvidešimt pirmasis Jachinui, dvidešimt antrasis Gamului,</verse>
				<verse number="18">dvidešimt trečiasis Delajai, dvidešimt ketvirtasis Maazijui.</verse>
				<verse number="19">Šita jų tvarka jų tarnavime ateiti į VIEŠPATIES namus pagal jų būdą, valdžioje jų tėvo Aarono, kaip jam buvo įsakęs VIEŠPATS, Izraelio Dievas.</verse>
				<verse number="20">O likusieji Levio sūnūs buvo šie: iš Amramo sūnų: Šubaelis; iš Šubaelio sūnų: Jechdija.</verse>
				<verse number="21">Dėl Rehabijo; iš Rehabijo sūnų: pirmasis buvo Išijas.</verse>
				<verse number="22">Iš iccharų: Šelomotas; iš Šelomoto sūnų: Jahatas.</verse>
				<verse number="23">O Hebrono sūnūs: pirmasis Jerijas, antrasis Amarijas, trečiasis Jahazielis, ketvirtasis Jekamamas.</verse>
				<verse number="24">Iš Uzielio sūnų: Micha; iš Michos sūnų: Šamyras.</verse>
				<verse number="25">Michos brolis buvo Išija; iš Išijos sūnų: Zacharija.</verse>
				<verse number="26">Merario sūnūs buvo Machlis ir Mušis; Jaazijo sūnūs: Benojas.</verse>
				<verse number="27">Merario sūnūs iš Jaazijo: Benojas, Šohamas, Zakūras ir Ibris.</verse>
				<verse number="28">Iš Machlio kilo Eleazaras, kuris neturėjo sūnų.</verse>
				<verse number="29">Dėl Kišo; Kišo sūnus buvo Jerachmeelis.</verse>
				<verse number="30">Mušio sūnūs: Machlis, Ederas ir Jerimotas. Šitie buvo levitų sūnūs pagal jų tėvų namus.</verse>
				<verse number="31">Šitie taip pat metė burtus priešais savo brolius Aarono sūnus, karaliaus Dovydo, Cadoko, Ahimelecho ir kunigų bei levitų tėvų vyriausiųjų akivaizdoje, būtent pagrindiniai tėvai priešais savo jaunesniuosius brolius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Be to, Dovydas ir kariuomenės vadai atskyrė tarnavimui iš Asafo, iš Hemano ir iš Jedutūno sūnų, kurie turėjo pranašauti su arfomis, psalteriais ir cimbolais; o darbininkų skaičius pagal jų tarnavimą buvo:</verse>
				<verse number="2">iš Asafo sūnų: Zakūras, Juozapas, Netanija ir Asarela – Asafo sūnūs, Asafo, pranašavusio karaliaus nurodymu, rankų valdžioje.</verse>
				<verse number="3">Iš Jedutūno: Jedutūno sūnūs: Gedalija, Ceris, Ješaja, Hašabija ir Matitijas, šeši, rankų valdžioje savo tėvo Jedutūno, kuris pranašavo su arfa, kad dėkotų ir girtų VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="4">Iš Hemano: Hemano sūnūs: Bukijas, Matanija, Uzielis, Šebuelis ir Jerimotas, Hananija, Hananis, Elijata, Gidaltis ir Romamti-Ezeras, Jošbekaša, Malotis, Hotyras, Mahazijotas;</verse>
				<verse number="5">visi šitie buvo sūnūs Hemano, karaliaus regėtojo Dievo žodžiais, kad iškeltų ragą. Ir Dievas davė Hemanui keturiolika sūnų ir tris dukteris.</verse>
				<verse number="6">Visi šitie buvo savo tėvo rankų valdžioje dėl giedojimo VIEŠPATIES namuose su cimbolais, psalteriais ir arfomis, dėl Dievo namų tarnavimo – pagal karaliaus nurodymą – Asafui, Jedutūnui ir Hemanui.</verse>
				<verse number="7">Taigi jų skaičius su jų broliais, kurie buvo pamokyti VIEŠPATIES giesmių, tai yra visų įgudusių, buvo du šimtai aštuoniasdešimt aštuoni.</verse>
				<verse number="8">Ir jie metė burtus, sargyba prieš sargybą, kaip mažas, taip ir didelis, kaip mokytojas, taip ir mokinys.</verse>
				<verse number="9">Na, o pirmasis burtas išpuolė dėl Asafo Juozapui; antrasis Gedalijai; jis, jo broliai ir sūnūs – jų buvo dvylika.</verse>
				<verse number="10">Trečiasis Zakūrui; jis, jo sūnūs ir jo broliai – dvylika.</verse>
				<verse number="11">Ketvirtasis Icriui; jis, jo sūnūs ir jo broliai – dvylika.</verse>
				<verse number="12">Penktasis Netanijai; jis, jo sūnūs ir jo broliai – dvylika.</verse>
				<verse number="13">Šeštasis Bukijui; jis, jo sūnūs ir jo broliai – dvylika.</verse>
				<verse number="14">Septintasis Ješarelai; jis, jo sūnūs ir jo broliai – dvylika.</verse>
				<verse number="15">Aštuntasis Ješajai; jis, jo sūnūs ir jo broliai – dvylika.</verse>
				<verse number="16">Devintasis Matanijai; jis, jo sūnūs ir jo broliai – dvylika.</verse>
				<verse number="17">Dešimtasis Šimiui; jis, jo sūnūs ir jo broliai – dvylika.</verse>
				<verse number="18">Vienuoliktasis Azareliui; jis, jo sūnūs ir jo broliai – dvylika.</verse>
				<verse number="19">Dvyliktasis Hašabijai; jis, jo sūnūs ir jo broliai – dvylika.</verse>
				<verse number="20">Tryliktasis Šubaeliui; jis, jo sūnūs ir jo broliai – dvylika.</verse>
				<verse number="21">Keturioliktasis Matitijai; jis, jo sūnūs ir jo broliai – dvylika.</verse>
				<verse number="22">Penkioliktasis Jeremotui; jis, jo sūnūs ir jo broliai – dvylika.</verse>
				<verse number="23">Šešioliktasis Hananijai; jis, jo sūnūs ir jo broliai – dvylika.</verse>
				<verse number="24">Septynioliktasis Jošbekašai; jis, jo sūnūs ir jo broliai – dvylika.</verse>
				<verse number="25">Aštuonioliktasis Hananiui; jis, jo sūnūs ir jo broliai – dvylika.</verse>
				<verse number="26">Devynioliktasis Maločiui; jis, jo sūnūs ir jo broliai – dvylika.</verse>
				<verse number="27">Dvidešimtasis Elijatai; jis, jo sūnūs ir jo broliai – dvylika.</verse>
				<verse number="28">Dvidešimt pirmasis Hotyrui; jis, jo sūnūs ir jo broliai – dvylika.</verse>
				<verse number="29">Dvidešimt antrasis Gidalčiui; jis, jo sūnūs ir jo broliai – dvylika.</verse>
				<verse number="30">Dvidešimt trečiasis Mahazijotui; jis, jo sūnūs ir jo broliai – dvylika.</verse>
				<verse number="31">Dvidešimt ketvirtasis Romanti-Ezerui; jis, jo sūnūs ir jo broliai – dvylika.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Apie durininkų padalijimus; iš korachų buvo Korės sūnus Mešelemija iš Asafo sūnų.</verse>
				<verse number="2">Mešelemijos sūnūs: pirmagimis Zacharija, Jedijaelis – antrasis, Zebadija – trečiasis, Jatnielis – ketvirtasis,</verse>
				<verse number="3">Elamas – penktasis, Jehohananas – šeštasis, Eljehoenajas – septintasis.</verse>
				<verse number="4">Be to, Obed-Edomo sūnūs: pirmagimis Šemaja, Jehozabadas – antrasis, Joachas – trečiasis, Sacharas – ketvirtasis, Netanelis – penktasis,</verse>
				<verse number="5">Amielis – šeštasis, Isacharas – septintasis, Peuletajas – aštuntasis, nes Dievas jį laimino.</verse>
				<verse number="6">Taip pat jo sūnui Šemajai gimė sūnų, kurie valdė savo tėvo namuose; nes jie buvo narsūs galiūnai.</verse>
				<verse number="7">Šemajos sūnūs: Otnis, Refaelis, Obedas, Elzabadas, kurio broliai buvo stiprūs vyrai, Elihuvas ir Semachijas.</verse>
				<verse number="8">Visi šitie iš Obed-Edomo sūnų; jų pačių, jų sūnų ir jų brolių, pajėgių vyrų stiprybei dėl tarnavimo, buvo šešiasdešimt du iš Obed-Edomo.</verse>
				<verse number="9">O Mešelemija turėjo sūnų ir brolių, aštuoniolika stiprių vyrų.</verse>
				<verse number="10">Taip pat Hosa iš Merario vaikų turėjo sūnų: Šimris vyriausiasis (nors jis ir nebuvo pirmagimis, tačiau jo tėvas jį padarė vyriausiuoju),</verse>
				<verse number="11">Hilkijas – antrasis, Tebalijas – trečiasis, Zacharija – ketvirtasis; iš viso Hosos sūnų ir brolių buvo trylika.</verse>
				<verse number="12">Tarp šitų, būtent tarp vyriausiųjų vyrų, buvo durininkų padalijimai sargybai vieniems prieš kitus, kad tarnautų VIEŠPATIES namuose.</verse>
				<verse number="13">Ir jie metė burtus kiekvieniems vartams, kaip mažas, taip ir didelis, pagal jų tėvų namus.</verse>
				<verse number="14">Burtas į rytus krito Šelemijai. Tada jie metė burtus jo sūnui Zacharijai, išmintingam patarėjui; o jo burtas išpuolė į šiaurę.</verse>
				<verse number="15">Obed-Edomui į pietus; o jo sūnums asufimų namai.</verse>
				<verse number="16">Šupimui ir Hosai burtas išpuolė į vakarus su Šalecheto vartais prie aukštyn einančio grįsto kelio, sargyba priešais sargybą.</verse>
				<verse number="17">Į rytus buvo šeši levitai, į šiaurę – keturi per dieną, į pietus – keturi per dieną, o link asufimo – po du.</verse>
				<verse number="18">Prie Parbaro į vakarus – keturi prie grįsto kelio ir du prie Parbaro.</verse>
				<verse number="19">Šitie yra durininkų padalijimai tarp Korės sūnų ir tarp Merario sūnų.</verse>
				<verse number="20">O iš levitų, Ahija prižiūrėjo Dievo namų lobius ir pašvęstųjų dalykų lobynus.</verse>
				<verse number="21">O dėl Ladano sūnų; geršono Ladano sūnūs, vyriausieji tėvai, būtent iš geršono Ladano, buvo Jehielis.</verse>
				<verse number="22">Jehielio sūnūs: Zetamas ir jo brolis Joelis, kurie prižiūrėjo VIEŠPATIES namų lobius.</verse>
				<verse number="23">Iš amramų, iccharų, hebronų, uzielių:</verse>
				<verse number="24">Mozės sūnaus Geršomo sūnus Šebuelis buvo lobynų valdovas.</verse>
				<verse number="25">O jo broliai iš Eliezero: jo sūnus Rehabijas, jo sūnus Ješaja, jo sūnus Joramas, jo sūnus Zichris, jo sūnus Šelomitas.</verse>
				<verse number="26">Šitas Šelomitas ir jo broliai prižiūrėjo visus lobynus pašvęstųjų dalykų, kuriuos karalius Dovydas, vyriausieji tėvai, tūkstančių bei šimtų vadai ir kariuomenės vadai buvo pašventę.</verse>
				<verse number="27">Iš grobio, laimėto mūšiuose, jie pašventė VIEŠPATIES namams palaikyti.</verse>
				<verse number="28">Ir viskas, ką buvo pašventę regėtojas Samuelis, Kišo sūnus Saulius, Nero sūnus Abneras ir Cerujos sūnus Joabas; kas tik ką pašvęsdavo, tai buvo Šelomito rankos ir jo brolių priežiūroje.</verse>
				<verse number="29">Iš iccharų: Kenanija ir jo sūnūs buvo pareigūnai ir teisėjai išoriniams reikalams Izraelyje.</verse>
				<verse number="30">Iš hebronų: Hašabija ir jo broliai, tūkstantis septyni šimtai narsių vyrų, buvo pareigūnai tarp tų iš Izraelio šiapus Jordano į vakarus, visuose VIEŠPATIES reikaluose ir karaliaus tarnavime.</verse>
				<verse number="31">Tarp hebronų buvo vyriausiasis Jerija, būtent tarp hebronų, pagal savo tėvų giminę. Keturiasdešimtaisiais Dovydo karaliavimo metais jų buvo ieškoma, ir tarp jų buvo rasta narsių galiūnų Gileado Jazeryje.</verse>
				<verse number="32">O jo brolių, narsių vyrų, buvo du tūkstančiai septyni šimtai vyriausiųjų tėvų, kuriuos karalius Dovydas padarė rubenų, gadų ir pusės Manaso genties valdovais visuose Dievo reikaluose ir karaliaus reikaluose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Na, o Izraelio vaikų pagal jų skaičių, būtent vyriausiųjų tėvų, tūkstantininkų, šimtininkų ir jų pareigūnų, tarnaujančių karaliui visokiuose skyrių reikaluose, kurie kas mėnesį įeidavo ir išeidavo visais metų mėnesiais, iš kiekvieno skyriaus buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="2">Pirmojo skyriaus vadas pirmajam mėnesiui buvo Zabdielio sūnus Jašobamas; o jo skyriuje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="3">Iš Pereco vaikų buvo visų kariuomenės vadų vyriausiasis pirmajam mėnesiui.</verse>
				<verse number="4">Antrojo mėnesio skyriaus vadas buvo ahochas Dodajas, o iš jo skyriaus taip pat buvo valdovas Miklotas; jo skyriuje irgi buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="5">Trečiasis kariuomenės vadas trečiajam mėnesiui buvo vyriausiasis kunigas Jehojados sūnus Benaja; o jo skyriuje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="6">Tai tas Benajas, kuris buvo galingas tarp trisdešimties, ir trisdešimties viršininkas; o jo skyriuje buvo jo sūnus Amizabadas.</verse>
				<verse number="7">Ketvirtasis vadas ketvirtajam mėnesiui buvo Joabo brolis Asaelis, o po jo – jo sūnus Zebadija; o jo skyriuje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="8">Penktasis vadas penktajam mėnesiui buvo izrachas Šamhutas; o jo skyriuje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="9">Šeštasis vadas šeštajam mėnesiui buvo tekojiečio Ikešo sūnus Ira; o jo skyriuje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="10">Septintasis vadas septintajam mėnesiui buvo pelonietis Helecas iš Efraimo vaikų; o jo skyriuje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="11">Aštuntasis vadas aštuntajam mėnesiui buvo hušietis Sibechajas iš zerachų; o jo skyriuje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="12">Devintasis vadas devintajam mėnesiui buvo anatotietis Abiezeras iš benjaminų; o jo skyriuje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="13">Dešimtasis vadas dešimtajam mėnesiui buvo netofietis Mahrajas iš zerachų; o jo skyriuje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="14">Vienuoliktasis vadas vienuoliktajam mėnesiui buvo piratonietis Benaja iš Efraimo vaikų; o jo skyriuje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="15">Dvyliktasis vadas dvyliktajam mėnesiui buvo netofietis Heldajas iš Otnielio; o jo skyriuje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="16">Be to, dar Izraelio genčių vadai: rubenų valdovas buvo Zichrio sūnus Eliezeras; simeonų – Maakos sūnus Šefatijas;</verse>
				<verse number="17">levitų – Kemuelio sūnus Hašabija; aaronitų – Cadokas;</verse>
				<verse number="18">Judos – Elihuvas, vienas iš Dovydo brolių; Isacharo – Mykolo sūnus Omris;</verse>
				<verse number="19">Zebulono – Obadijos sūnus Išmaja; Naftalio – Azrielio sūnus Jerimotas;</verse>
				<verse number="20">Efraimo vaikų – Azazijo sūnus Ozėja; pusės Manaso genties – Pedajos sūnus Joelis;</verse>
				<verse number="21">pusės Manaso genties Gileade – Zacharijo sūnus Idojas; Benjamino – Abnero sūnus Jaasielis;</verse>
				<verse number="22">Dano – Jerohamo sūnus Azarelis. Šitie buvo Izraelio genčių kunigaikščiai.</verse>
				<verse number="23">Bet Dovydas neskaičiavo tų, kurie buvo nuo dvidešimties metų ir jaunesni; nes VIEŠPATS buvo sakęs, kad padaugins Izraelį, kaip dangų žvaigždes.</verse>
				<verse number="24">Cerujos sūnus Joabas pradėjo skaičiuoti, bet nepabaigė, nes dėl to rūstybė krito prieš Izraelį; ir skaičius nepateko į karaliaus Dovydo kronikų pasakojimą.</verse>
				<verse number="25">Ir karaliaus lobynus prižiūrėjo Adielio sūnus Azmavetas; o sandėlius laukuose, miestuose, kaimuose ir pilyse prižiūrėjo Uzijo sūnus Jehonatanas;</verse>
				<verse number="26">o dirbančiuosius lauko darbus žemei įdirbti, prižiūrėjo Kelubo sūnus Ezris;</verse>
				<verse number="27">o vynuogynus prižiūrėjo ramietis Šimis; vynuogynų prieaugį vyno sandėliams prižiūrėjo šefamietis Zabdis;</verse>
				<verse number="28">o alyvmedžius ir sikomorus, esančius žemose lygumose, prižiūrėjo gederietis Baal-Hananas; o aliejaus sandėlius prižiūrėjo Joašas;</verse>
				<verse number="29">o bandas, kurios ganėsi Šarone, prižiūrėjo šaronietis Šitrajas; o bandas, esančias slėniuose, prižiūrėjo Adlajo sūnus Šafatas;</verse>
				<verse number="30">kupranugarius prižiūrėjo išmaelitas Obilas; asilus prižiūrėjo meronotietis Jechdijas;</verse>
				<verse number="31">o kaimenes prižiūrėjo hagaras Jazizas. Šitie visi buvo karaliaus Dovydo nuosavybės valdovai.</verse>
				<verse number="32">Dovydo dėdė Jonatanas buvo patarėjas, išmintingas vyras ir raštininkas; o Hachmonio sūnus Jehielis buvo prie karaliaus sūnų;</verse>
				<verse number="33">o Ahitofelis buvo karaliaus patarėjas; o arkas Hušajas buvo karaliaus draugas;</verse>
				<verse number="34">o po Ahitofelio buvo Benajos sūnus Jehojada ir Abjataras; o karaliaus kariuomenės karvedys buvo Joabas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Ir Dovydas surinko į Jeruzalę visus Izraelio kunigaikščius, genčių kunigaikščius, būrių vadus, tarnaujančius karaliui pagal skyrius, tūkstantininkus, šimtininkus ir viso karaliaus bei jo sūnų turto ir nuosavybės ūkvedžius su pareigūnais, su galiūnais ir su visais narsuoliais.</verse>
				<verse number="2">Tada karalius Dovydas, atsistojęs ant kojų, tarė: „Paklausykite manęs, mano broliai ir mano tauta; na, o kas dėl manęs, mano širdyje buvo, kad pastatyčiau poilsio namus VIEŠPATIES Sandoros skryniai ir mūsų Dievo pakojui, ir paruošiau statybai;</verse>
				<verse number="3">bet Dievas man tarė: ‘Tu nestatysi namų mano vardui, nes tu buvai karo vyras ir praliejai kraują’.</verse>
				<verse number="4">Tačiau VIEŠPATS, Izraelio Dievas, mane išrinko iš visų mano tėvo namų, kad per amžius būčiau Izraelio karalius; nes jis išrinko Judą būti valdovu; o iš Judos namų mano tėvo namus; o tarp mano tėvo sūnų jam patiko mane padaryti viso Izraelio karaliumi;</verse>
				<verse number="5">o iš visų mano sūnų (nes VIEŠPATS man davė daug sūnų) jis išrinko mano sūnų Saliamoną, kad sėdėtų VIEŠPATIES karalystės soste valdyti Izraelį.</verse>
				<verse number="6">Ir jis man pasakė: ‘Tavo sūnus Saliamonas, jis pastatys mano namus ir mano kiemus; nes jį išsirinkau būti mano sūnumi, ir aš jam būsiu tėvas.</verse>
				<verse number="7">Be to, aš įtvirtinsiu jo karalystę per amžius, jei jis bus pastovus, vykdydamas mano įsakymus ir mano teismus, kaip šią dieną’.</verse>
				<verse number="8">Taigi dabar viso Izraelio, VIEŠPATIES susirinkimo, akivaizdoje ir mūsų Dievui klausantis, laikykitės ir siekite visų VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymų; kad pasisavintumėte tą gerą šalį ir ją paliktumėte paveldui savo vaikams po jūsų per amžius.</verse>
				<verse number="9">O tu, mano sūnau Saliamonai, pažink savo tėvo Dievą ir jam tarnauk tobula širdimi ir noringa dvasia; nes VIEŠPATS ištiria visas širdis ir supranta visus minčių sumanymus; jei jo ieškosi, jis tau bus randamas; bet jei jį paliksi, jis atmes tave amžiams.</verse>
				<verse number="10">Dabar žiūrėk; nes VIEŠPATS tave išrinko, kad pastatytum šventovei namus; būk stiprus ir daryk tai “.</verse>
				<verse number="11">Tada Dovydas davė savo sūnui Saliamonui pavyzdį prieangio, jo namų, jo lobynų, jo aukštutinių kambarių, jo vidinių kambarių, gailestingumo krasės vietos</verse>
				<verse number="12">ir pavyzdį visko, ką jis turėjo per dvasią: VIEŠPATIES namų kiemų bei visų kambarių aplinkui, Dievo namų lobynų ir pašvęstųjų dalykų lobynų;</verse>
				<verse number="13">taip pat kunigų bei levitų skyriams ir visam VIEŠPATIES namų tarnavimo darbui, ir visiems tarnavimo indams VIEŠPATIES namuose.</verse>
				<verse number="14">Jis davė aukso pagal svorį aukso daiktams, visiems visokio tarnavimo įrankiams; taip pat sidabro visiems sidabro įrankiams pagal svorį, visiems visokio tarnavimo įrankiams:</verse>
				<verse number="15">būtent svorį aukso žvakidėms ir jų aukso žibintams, pagal svorį kiekvienai žvakidei ir jos žibintams; sidabro žvakidėms, pagal svorį tiek žvakidei, tiek jos žibintams, pagal kiekvienos žvakidės paskirtį.</verse>
				<verse number="16">Pagal svorį jis davė aukso parodomosios duonos stalams, kiekvienam stalui; taip pat sidabro sidabriniams stalams;</verse>
				<verse number="17">taip pat gryno aukso mėsos šakutėms, dubenėliams ir taurėms; ir auksiniams dubenims jis davė aukso, kiekvienam dubeniui pagal svorį; taip pat sidabro pagal svorį kiekvienam sidabriniam dubeniui;</verse>
				<verse number="18">ir smilkalų aukurui davė valyto aukso pagal svorį; aukso davė pavyzdžiui vežimo cherubų, kurie išskėtė savo sparnus ir apdengė VIEŠPATIES Sandoros skrynią.</verse>
				<verse number="19">Visa tai, sakė Dovydas, būtent visus šio pavyzdžio darbus, VIEŠPATS man davė suprasti raštu nuo savo rankos ant manęs.</verse>
				<verse number="20">Ir Dovydas tarė savo sūnui Saliamonui: „Būk stiprus ir drąsus ir daryk tai; nebijok ir nebūk nerimastingas; nes VIEŠPATS Dievas, būtent mano Dievas, bus su tavimi; jis tavęs neapvils ir nepaliks, kol būsi baigęs visą tą darbą VIEŠPATIES namų tarnavimui.</verse>
				<verse number="21">Ir štai kunigų ir levitų skyriai, būtent jie bus su tavimi visam Dievo namų tarnavimui; ir visokiam darbui bus su tavimi visi savanoriai meistrai bet kokiam tarnavimui; taip pat kunigaikščiai ir visa tauta bus visiškai pagal tavo įsakymą“.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="14">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">dvylika liūtų ten stovėjo ant šešių laiptų vienoje ir kitoje pusėje. Nebuvo tokio padaryto jokioje karalystėje.</verse>
				<verse number="2">Visi karaliaus Saliamono geriamieji indai buvo iš aukso, ir visi Libano miško namų indai buvo iš gryno aukso; nieko nebuvo iš sidabro; Saliamono dienomis jis neturėjo jokios vertės.</verse>
				<verse number="3">Nes karaliaus laivai vyko į Taršišą su Huramo tarnais; vieną kartą per trejus metus atvykdavo Taršišo laivai, atgabendami aukso ir sidabro, dramblio kaulo, beždžionių ir povų.</verse>
				<verse number="4">Ir karalius Saliamonas viršijo visus žemės karalius turtais ir išmintimi.</verse>
				<verse number="5">Ir visi žemės karaliai siekė Saliamono veido, kad išgirstų jo išmintį, kurią Dievas jam buvo įdėjęs į širdį.</verse>
				<verse number="6">Ir metai po metų jie kiekvienas atnešdavo savo dovaną: sidabrinių indų ir auksinių indų, rūbų, šarvų, kvepalų, žirgų ir mulų.</verse>
				<verse number="7">Ir Saliamonas turėjo keturis tūkstančius gardų žirgams bei vežimams ir dvylika tūkstančių raitelių; kuriuos jis paskyrė į vežimų miestus ir pas karalių Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="8">Ir jis karaliavo visiems karaliams nuo upės iki filistinų šalies ir iki Egipto ribos.</verse>
				<verse number="9">Ir karalius padarė, kad Jeruzalėje sidabro buvo kaip akmenų, o kedrus padarė, kad būtų gausūs kaip sikomorų medžiai, esantys žemose lygumose.</verse>
				<verse number="10">Ir Saliamonui atgabendavo žirgų iš Egipto ir iš visų šalių.</verse>
				<verse number="11">Na, o kiti Saliamono darbai, pirmieji ir paskutinieji, argi jie nėra užrašyti pranašo Natano knygoje, šilojiečio Ahijos pranašystėje ir regėtojo Idojo regėjimuose prieš Nebato sūnų Jeroboamą?</verse>
				<verse number="12">Ir Saliamonas karaliavo Jeruzalėje visam Izraeliui keturiasdešimt metų.</verse>
				<verse number="13">Ir Saliamonas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas jo tėvo Dovydo mieste; o jo sūnus Rehoboamas karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Ir Rehoboamas nuvyko į Šechemą; nes visas Izraelis buvo atėjęs į Šechemą, kad padarytų jį karaliumi.</verse>
				<verse number="2">Ir įvyko, kai Nebato sūnus Jeroboamas, būdamas Egipte, kur buvo pabėgęs nuo karaliaus Saliamono, tai išgirdo, Jeroboamas sugrįžo iš Egipto.</verse>
				<verse number="3">Ir jie pasiuntė ir jį pakvietė. Taigi Jeroboamas ir visas Izraelis atėjo ir kalbėjo Rehoboamui, sakydami:</verse>
				<verse number="4">„Tavo tėvas padarė mūsų jungą sunkų; taigi dabar šiek tiek palengvink savo tėvo sunkią vergiją ir jo sunkų jungą, kurį jis mums uždėjo, ir mes tau tarnausime“.</verse>
				<verse number="5">O jis jiems tarė: „Po trijų dienų sugrįžkite pas mane“. Ir tauta išėjo.</verse>
				<verse number="6">Ir karalius Rehoboamas tarėsi su senesniaisiais, kurie stovėjo jo tėvo Saliamono akivaizdoje, kol jis dar buvo gyvas, sakydamas: „Ką man patarsite, kad atsakyčiau šitai tautai?“</verse>
				<verse number="7">Ir jie jam tarė, sakydami: „Jei būsi malonus šitai tautai, jiems įtiksi ir jiems kalbėsi gerus žodžius, jie bus tavo tarnai per amžius“.</verse>
				<verse number="8">Bet jis atsisakė patarimo, kurį jam davė senesnieji, ir tarėsi su jaunuoliais, kurie buvo užaugę su juo, kurie stovėjo jo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="9">Ir jis jiems tarė: „Ką mums patarsite, kad atsakytume šitai tautai, kuri man kalbėjo, sakydama: ‘Šiek tiek palengvink jungą, kurį mums uždėjo tavo tėvas’?“</verse>
				<verse number="10">O tie jaunuoliai, kurie buvo užaugę su juo, jam kalbėjo, sakydami: „Taip atsakyk tautai, kuri tau kalbėjo, sakydama: ‘Tavo tėvas padarė mūsų jungą sunkų, bet tu jį mums šiek tiek palengvink’; taip jiems sakyk: ‘Mano mažasis pirštas bus storesnis už mano tėvo strėnas.</verse>
				<verse number="11">Kadangi mano tėvas jums uždėjo sunkų jungą, aš dar daugiau uždėsiu ant jūsų jungo; mano tėvas jus baudė botagais, bet aš jus bausiu skorpionais“.</verse>
				<verse number="12">Taigi trečią dieną Jeroboamas ir visa tauta atėjo pas Rehoboamą, kaip karalius liepė, sakydamas: „Sugrįškite pas mane trečią dieną“.</verse>
				<verse number="13">Ir karalius jiems šiurkščiai atsakė; ir karalius Rehoboamas atsisakė senesniųjų patarimo</verse>
				<verse number="14">ir atsakė jiems pagal jaunuolių patarimą, sakydamas: „Mano tėvas padarė jūsų jungą sunkų, bet aš prie jo pridėsiu; mano tėvas baudė jus botagais, bet aš jus bausiu skorpionais“.</verse>
				<verse number="15">Taip karalius nepaklausė tautos; nes tas dalykas buvo iš Dievo, kad VIEŠPATS įvykdytų savo žodį, kurį jis kalbėjo per šilojiečio Ahijos ranką Nebato sūnui Jeroboamui.</verse>
				<verse number="16">Ir visam Izraeliui pamačius, kad karalius nenorėjo jų klausyti, tauta atsakė karaliui, sakydama: „Kokią gi dalį mes turime Dovyde? Mes neturime paveldo Jesės sūnuje; kiekvienas į savo palapines, o Izraeli; o dabar žiūrėk savo namus, Dovydai“. Taip visas Izraelis nuėjo į savo palapines.</verse>
				<verse number="17">Bet Izraelio vaikams, gyvenantiems Judos miestuose, karaliavo Rehoboamas.</verse>
				<verse number="18">Tada karalius Rehoboamas pasiuntė Hadoramą, duoklės prižiūrėtoją; o Izraelio vaikai jį užmėtė akmenimis, jog jis mirė. Bet karalius Rehoboamas skubiai įlipo į savo vežimą, kad pabėgtų į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="19">Ir Izraelis iki šios dienos maištavo prieš Dovydo namus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Ir Rehoboamas, atvykęs į Jeruzalę, surinko iš Judos ir Benjamino namų šimtą aštuoniasdešimt tūkstančių rinktinių vyrų, karių, kad kariautų prieš Izraelį, kad sugrąžintų karalystę Rehoboamui.</verse>
				<verse number="2">Bet VIEŠPATIES žodis atėjo Dievo vyrui Šemajai, sakydamas:</verse>
				<verse number="3">„Kalbėk Saliamono sūnui Rehoboamui, Judos karaliui, ir visam Izraeliui Judoje ir Benjamine, sakydamas:</verse>
				<verse number="4">Taip sako VIEŠPATS: ‘Neikite aukštyn ir nekovokite prieš savo brolius; kiekvienas grįžkite į savo namus; nes tas dalykas mano padarytas’“. Ir jie pakluso VIEŠPATIES žodžiams ir sugrįžo nuo ėjimo prieš Jeroboamą.</verse>
				<verse number="5">O Rehoboamas gyveno Jeruzalėje ir pastatė miestus gynybai Judoje.</verse>
				<verse number="6">Jis pastatė būtent Betliejų, Etamą, Tekoją,</verse>
				<verse number="7">Bet-Cūrą, Sokoją, Adulamą,</verse>
				<verse number="8">Gatą, Marešą, Zifą,</verse>
				<verse number="9">Adorajimą, Lachišą, Azeką,</verse>
				<verse number="10">Corą, Ajaloną ir Hebroną, kurie yra aptverti miestai Judoje ir Benjamine.</verse>
				<verse number="11">Ir jis sustiprino tvirtoves ir įdėjo jose vadus ir maisto, aliejaus bei vyno sandėlius.</verse>
				<verse number="12">Ir kiekviename atskirame mieste jis sudėjo skydų, iečių ir labai juos sustiprino, turėdamas Judą ir Benjaminą savo pusėje.</verse>
				<verse number="13">O kunigai ir levitai, esantys visame Izraelyje, rinkosi pas jį iš visų savo ribų.</verse>
				<verse number="14">Nes levitai paliko savo priemiesčius bei savo nuosavybę ir atvyko į Judą bei Jeruzalę; nes Jeroboamas ir jo sūnūs buvo juos išmetę iš kunigo tarnystės VIEŠPAČIUI vykdymo;</verse>
				<verse number="15">ir jis paskyrė sau kunigų aukštumoms, velniams ir veršiams, kuriuos jis buvo padaręs.</verse>
				<verse number="16">O paskui juos iš visų Izraelio genčių atvyko į Jeruzalę tie, kurie nukreipė savo širdis ieškoti VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, kad aukotų VIEŠPAČIUI, savo tėvų Dievui.</verse>
				<verse number="17">Taip jie sustiprino Judos karalystę ir padarė Saliamono sūnų Rehoboamą stiprų per trejus metus; nes trejus metus jie vaikščiojo Dovydo ir Saliamono keliu.</verse>
				<verse number="18">Ir Rehoboamas ėmė į žmonas Mahalatą, Dovydo sūnaus Jerimoto dukterį ir Jesės sūnaus Eliabo dukterį Abihailę;</verse>
				<verse number="19">kuri jam pagimdė vaikų: Jeušą, Šamariją ir Zahamą.</verse>
				<verse number="20">Po jos jis ėmė Absalomo dukterį Maaką; kuri jam pagimdė Abiją, Atają, Zizą ir Šelomitą.</verse>
				<verse number="21">Rehoboamas mylėjo Absalomo dukterį Maaką labiau už visas savo žmonas ir suguloves (nes jis ėmė aštuoniolika žmonų bei šešiasdešimt sugulovių; ir pagimdė dvidešimt aštuonis sūnus ir šešiasdešimt dukterų);</verse>
				<verse number="22">ir Rehoboamas paskyrė Maakos sūnų Abiją vyriausiuoju, kad būtų valdovu tarp jo brolių; nes jis manė padaryti jį karaliumi.</verse>
				<verse number="23">Ir jis elgėsi išmintingai ir išskirstė iš visų savo vaikų po visas Judos ir Benjamino šalis į kiekvieną aptvertą miestą; ir jis gausiai jiems davė maisto. Ir jis troško daug žmonų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Ir įvyko, kai Rehoboamas įtvirtino karalystę ir sustiprėjo, jis paliko VIEŠPATIES įstatymą, o su juo ir visas Izraelis.</verse>
				<verse number="2">Ir įvyko, kad penktaisiais karaliaus Rehoboamo metais Egipto karalius Šišakas atėjo aukštyn prieš Jeruzalę, kadangi jie nusižengė prieš VIEŠPATĮ,</verse>
				<verse number="3">su tūkstančiu dviem šimtais vežimų ir šešiasdešimčia tūkstančių raitelių; o žmonių, kurie atėjo su juo iš Egipto, buvo be skaičiaus: libiai, sukijai ir etiopai.</verse>
				<verse number="4">Jis paėmė Judai priklausančius aptvertus miestus ir atėjo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="5">Tada pranašas Šemaja atėjo pas Rehoboamą ir Judos kunigaikščius, dėl Šišako susirinkusius į Jeruzalę, ir jiems tarė: „Taip sako VIEŠPATS: ‘Jūs mane palikote, todėl ir aš jus palikau Šišako rankoje’“.</verse>
				<verse number="6">Tada Izraelio kunigaikščiai ir karalius nusižemino; ir jie tarė: „VIEŠPATS yra teisus“.</verse>
				<verse number="7">Ir VIEŠPAČIUI pamačius, kad jie nusižemino, VIEŠPATIES žodis atėjo Šemajai, sakydamas: „Jie nusižemino; todėl aš jų nesunaikinsiu, bet jiems suteiksiu šiokį tokį išgelbėjimą; ir mano rūstybė neišsilies ant Jeruzalės per Šišako ranką.</verse>
				<verse number="8">Tačiau jie bus jo tarnai; kad žinotų mano tarnavimą ir šalių karalysčių tarnavimą“.</verse>
				<verse number="9">Taigi Egipto karalius Šišakas atėjo aukštyn prieš Jeruzalę ir paėmė VIEŠPATIES namų lobius bei karaliaus namų lobius; jis viską pasiėmė; jis taip pat išsinešė aukso skydus, kuriuos Saliamonas buvo padaręs.</verse>
				<verse number="10">Jų vietoje karalius Rehoboamas padarė vario skydus ir juos pavedė į rankas sargybos vyriausiųjų, saugojančių karaliaus namų įėjimą.</verse>
				<verse number="11">O karaliui įeinant į VIEŠPATIES namus, atėję sargybiniai juos nešdavo ir juos parnešdavo į sargybos kambarį.</verse>
				<verse number="12">Ir kai jis nusižemino, VIEŠPATIES rūstybė nusisuko nuo jo, kad jo visiškai nesunaikintų; ir Judoje taipogi reikalai gerai sekėsi.</verse>
				<verse number="13">Taip karalius Rehoboamas sustiprėjo Jeruzalėje ir karaliavo; nes Rehoboamas buvo keturiasdešimt vienerių metų, kai pradėjo karaliauti, ir septyniolika metų karaliavo Jeruzalėje, tame mieste, kurį VIEŠPATS buvo išsirinkęs iš visų Izraelio genčių, kad ten pastatytų savo vardą. O jo motinos vardas buvo Naama, amonietė.</verse>
				<verse number="14">Ir jis darė pikta, nes neparuošė savo širdies, kad ieškotų VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="15">Na, o Rehoboamo darbai, pirmieji ir paskutinieji, argi jie nėra užrašyti pranašo Šemajo ir regėtojo Idojo knygoje apie genealogijas? Ir nuolat buvo karai tarp Rehoboamo ir Jeroboamo.</verse>
				<verse number="16">Ir Rehoboamas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas Dovydo mieste; o jo sūnus Abija karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Na, o aštuonioliktaisiais karaliaus Jeroboamo metais Abija pradėjo karaliauti Judai.</verse>
				<verse number="2">Jis trejus metus karaliavo Jeruzalėje. Jo motinos vardas buvo Mikaja, Urielio iš Gibėjos duktė. Ir buvo karas tarp Abijos ir Jeroboamo.</verse>
				<verse number="3">Ir Abija išsirikiavo į mūšį su narsių karo vyrų, būtent keturių šimtų tūkstančių rinktinių vyrų, kariuomene; Jeroboamas taip pat išsirikiavo į mūšį prieš jį su aštuoniais šimtais tūkstančių rinktinių vyrų, galingų narsuolių.</verse>
				<verse number="4">Ir Abija atsistojo ant Cemaraimo kalno, esančio Efraimo kalne, ir tarė: „Pasiklausyk manęs, Jeroboamai ir visas Izraeli;</verse>
				<verse number="5">argi jūs neturėtumėte žinoti, kad VIEŠPATS, Izraelio Dievas, amžiams davė karalystę Dovydui, kad valdytų Izraelį, būtent jam ir jo sūnums pagal druskos sandorą?</verse>
				<verse number="6">Tačiau Nebato sūnus Jeroboamas, Dovydo sūnaus Saliamono tarnas, pakilęs maištavo prieš savo viešpatį.</verse>
				<verse number="7">Pas jį susirinko tušti žmonės, Belialo vaikai, ir sustiprėjo prieš Saliamono sūnų Rehoboamą, kai Rehoboamas buvo jaunas bei minkštaširdis ir negalėjo atsilaikyti prieš juos.</verse>
				<verse number="8">O dabar jūs manote atsilaikyti prieš VIEŠPATIES karalystę Dovydo sūnų rankose; jūsų yra didelė daugybė ir su jumis yra auksiniai veršiai, kuriuos Jeroboamas jums padarė kaip dievus.</verse>
				<verse number="9">Argi neišvarėte VIEŠPATIES kunigų, Aarono sūnų ir levitų, ir ar nepasidarėte kunigų pagal kitų šalių tautų būdą? Taip, kad jei kas ateina save įšventinti su jaunikliu jaučiu ir septyniais avinais, tas gali būti kunigas tų, kurie nėra dievai.</verse>
				<verse number="10">Bet mes, VIEŠPATS yra mūsų Dievas, ir mes jo nepalikome; ir kunigai, kurie tarnauja VIEŠPAČIUI, yra Aarono sūnūs, o levitai patarnauja jų reikalams;</verse>
				<verse number="11">jie kas rytą ir kas vakarą degina VIEŠPAČIUI deginamąsias aukas ir kvapius smilkalus; taip pat sudėlioja parodomąją duoną ant gryno stalo; ir aukso žvakidę su jos žibintais, kad kas vakarą uždegtų; nes mes laikomės VIEŠPATIES, savo Dievo, įpareigojimo; bet jūs jį palikote.</verse>
				<verse number="12">Ir štai su mumis yra pats Dievas kaip mūsų vadas ir jo kunigai su gaudžiančiais trimitais, kad skelbtų pavojaus signalą prieš jus. O Izraelio vaikai, nekovokite prieš VIEŠPATĮ, savo tėvų Dievą; nes jums nesiseks“.</verse>
				<verse number="13">Bet Jeroboamas užvedė jiems iš užnugario pasalą; taigi jie buvo prieš Judą, o pasala buvo jų užnugaryje.</verse>
				<verse number="14">Ir Judai pažiūrėjus atgal, štai mūšis buvo priekyje ir užnugaryje; ir jie šaukėsi VIEŠPATIES, o kunigai gaudė trimitais.</verse>
				<verse number="15">Tada Judos vyrai sušuko; o Judos vyrams sušukus įvyko, kad Dievas sumušė Jeroboamą ir visą Izraelį Abijos ir Judos akivaizdoje.</verse>
				<verse number="16">Ir Izraelio vaikai bėgo Judos akivaizdoje; ir Dievas juos atidavė į jų rankas.</verse>
				<verse number="17">Ir Abija ir jo tauta juos išžudė didelėmis žudynėmis; taigi iš Izraelio krito nužudytų penki šimtai tūkstančių rinktinių vyrų.</verse>
				<verse number="18">Taip Izraelio vaikai tuo metu buvo nužeminti, o Judos vaikai nugalėjo, nes jie pasikliovė VIEŠPAČIU, savo tėvų Dievu.</verse>
				<verse number="19">Ir Abija vijosi Jeroboamą ir iš jo atėmė miestus: Bet-Elį su jo miesteliais, Ješaną su jo miesteliais ir Efrainą su jo miesteliais.</verse>
				<verse number="20">Ir Jeroboamas nebeatgavo stiprumo Abijos dienomis; o VIEŠPATS jį ištiko, ir jis mirė.</verse>
				<verse number="21">Bet Abija pasidarė galingas ir vedė keturiolika žmonų, ir pagimdė dvidešimt du sūnus ir šešiolika dukterų.</verse>
				<verse number="22">O kiti Abijos darbai, jo keliai ir jo pasakymai yra surašyti pranašo Idojo apsakyme.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Taigi Abija užmigo prie savo tėvų, ir jį palaidojo Dovydo mieste; o jo sūnus Asa karaliavo jo vietoje. Jo dienomis šalis dešimt metų buvo rami.</verse>
				<verse number="2">Ir Asa darė tai, kas buvo gera ir teisinga VIEŠPATIES, jo Dievo, akyse;</verse>
				<verse number="3">nes jis pašalino svetimų dievų aukurus ir aukštumas, sudaužė atvaizdus ir iškirto giraites;</verse>
				<verse number="4">ir įsakė Judai, kad ieškotų VIEŠPATIES, jų tėvų Dievo, ir kad vykdytų įstatymą bei įsakymą.</verse>
				<verse number="5">Taip pat jis pašalino iš visų Judos miestų aukštumas ir atvaizdus; ir karalystė buvo rami jo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="6">Ir jis pastatė aptvertus miestus Judoje; nes šalis ilsėjosi, ir tomis dienomis jis nekariavo; nes VIEŠPATS jam suteikė poilsį.</verse>
				<verse number="7">Todėl jis tarė Judai: „Pastatykime šituos miestus ir padarykime aplink juos sienas ir bokštus, vartus ir skląsčius, kol šalis dar tebėra mūsų akivaizdoje; nes mes ieškojome VIEŠPATIES, mūsų Dievo, mes jo ieškojome, ir jis mums suteikė poilsį iš visų pusių“. Taigi jie statė ir jiems sekėsi.</verse>
				<verse number="8">Ir Asa turėjo iš Judos vyrų kariuomenę, nešančią didžiuosius skydus ir ietis – tris šimtus tūkstančių; o iš Benjamino, nešančių skydus ir įtempiančių lanką, – du šimtai aštuoniasdešimt tūkstančių; visi šitie buvo narsūs galiūnai.</verse>
				<verse number="9">Ir prieš juos išėjo etiopas Zerachas su tūkstančių tūkstančio kariuomene ir su trimis šimtais vežimų; ir atėjo į Marešą.</verse>
				<verse number="10">Tada Asa išėjo prieš jį, ir jie išsirikiavo mūšiui Cefatos slėnyje Marešoje.</verse>
				<verse number="11">Ir Asa šaukėsi VIEŠPATIES, savo Dievo, ir tarė: „VIEŠPATIE, tau nieko nereiškia padėti, ar tiems, kurių daug, ar bejėgiams; padėk mums, o VIEŠPATIE, mūsų Dieve; nes mes remiamės į tave ir tavo vardu einame prieš šitą daugybę. O VIEŠPATIE, tu esi mūsų Dievas; tenenugali tavęs žmogus“.</verse>
				<verse number="12">Taigi VIEŠPATS sumušė etiopus Asos akivaizdoje ir Judos akivaizdoje; ir etiopai pabėgo.</verse>
				<verse number="13">O Asa ir su juo esanti tauta juos vijosi iki Geraro; ir etiopai buvo nugalėti, kad jie nebeatsigavo; nes jie buvo sunaikinti VIEŠPATIES akivaizdoje ir jo kariuomenės akivaizdoje; ir jie nusinešė labai daug grobio.</verse>
				<verse number="14">Ir jie sumušė visus miestus aplink Gerarą; nes juos apėmė VIEŠPATIES baimė; ir jie apiplėšė visus miestus; nes juose buvo nepaprastai daug grobio.</verse>
				<verse number="15">Taip pat jie sumušė galvijų palapines ir nusivedė gausybę avių bei kupranugarių, ir sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Ir Dievo Dvasia atėjo ant Odedo sūnaus Azarijos;</verse>
				<verse number="2">ir jis išėjo Asos pasitikti ir jam tarė: „Paklausykite manęs, Asa, visa Juda ir Benjaminai; VIEŠPATS yra su jumis, kol jūs esate su juo; jei jo ieškosite, jis bus jūsų randamas; bet jei jį paliksite, jis jus paliks.</verse>
				<verse number="3">Na, o ilgą laiką Izraelis buvo be tikrojo Dievo, be kunigo, kuris mokytų, ir be įstatymo.</verse>
				<verse number="4">Bet kai jie savo varge atsigręžė į VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, ir jo ieškojo, jis buvo jų surandamas.</verse>
				<verse number="5">Tais laikais nebuvo ramybės nei tam, kuris išeidavo, nei tam, kuris įeidavo, bet dideli neramumai buvo visiems šalių gyventojams.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Ir Dovydo sūnus Saliamonas buvo sustiprintas savo karalystėje, ir VIEŠPATS, jo Dievas, buvo su juo ir labai jį išaukštino.</verse>
				<verse number="2">Tada Saliamonas kalbėjo visam Izraeliui, tūkstančių vadams ir šimtininkams, teisėjams ir visiems valdytojams visame Izraelyje, tėvų vyriausiems.</verse>
				<verse number="3">Taigi Saliamonas ir visas susirinkimas su juo vyko į Gibeone esančią aukštumą; nes ten buvo Dievo susirinkimo padangtė, kurią VIEŠPATIES tarnas Mozė buvo padaręs dykumoje.</verse>
				<verse number="4">Bet Dievo skrynią Dovydas buvo nugabenęs aukštyn iš Kirjat-Jearimo į tą vietą, kurią Dovydas jai buvo paruošęs; nes jis jai buvo ištiesęs palapinę Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="5">Be to, varinį aukurą, kurį Hūro sūnaus Ūrio sūnus Becalelis buvo padaręs, jis padėjo prieš VIEŠPATIES padangtę; o jo ieškojo Saliamonas ir susirinkimas.</verse>
				<verse number="6">Ir Saliamonas nuėjo ten aukštyn prie varinio aukuro VIEŠPATIES akivaizdoje, esančio susitikimo padangtėje, ir ant jo aukojo tūkstantį deginamųjų aukų.</verse>
				<verse number="7">Tą naktį Dievas pasirodė Saliamonui ir jam tarė: „Prašyk, ką tau duoti“.</verse>
				<verse number="8">Ir Saliamonas tarė Dievui: „Tu parodei mano tėvui Dovydui didelį gailestingumą ir mane paskyrei, kad karaliaučiau jo vietoje.</verse>
				<verse number="9">Dabar, o VIEŠPATIE Dieve, tebūna įtvirtintas tavo pažadas mano tėvui Dovydui; nes tu mane padarei karaliumi tautai, kuri gausi kaip žemės dulkės.</verse>
				<verse number="10">Duok man dabar išminties ir pažinimo, kad išeičiau ir įeičiau šitos tautos akivaizdoje; nes kas galėtų teisti šitą tavo tautą, kuri yra tokia didelė?“</verse>
				<verse number="11">Ir Dievas tarė Saliamonui: „Kadangi tai buvo tavo širdyje ir neprašei turtų, lobių ar garbės nei savo priešų gyvybės ir ilgo amžiaus neprašei, bet prašei sau išminties ir pažinimo, kad galėtum teisti mano tautą, kurios karaliumi tave padariau;</verse>
				<verse number="12">tau yra suteikta išmintis ir pažinimas; ir aš tau duosiu turtų, lobių ir garbės, kokių nėra turėję pirma tavęs buvusieji karaliai ir kokių niekas po tavęs neturės“.</verse>
				<verse number="13">Paskui Saliamonas iš savo kelionės į Gibeone esančią aukštumą, nuo susirinkimo padangtės priekio, grįžo į Jeruzalę ir karaliavo Izraeliui.</verse>
				<verse number="14">Ir Saliamonas surinko vežimus ir raitelius; jis turėjo tūkstantį keturis šimtus vežimų ir dvylika tūkstančių raitelių, kuriuos jis sustatė vežimų miestuose ir pas karalių Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="15">Ir karalius padarė, kad sidabro ir aukso Jeruzalėje buvo tiek gausu, kiek akmenų, o kedrų jis padarė, kad būtų kaip gausybė sikomorų, esančių slėnyje.</verse>
				<verse number="16">Ir Saliamonas turėjo žirgų, atgabentų iš Egipto, ir lininių verpalų; karaliaus pirkliai įsigydavo lininių verpalų už kainą.</verse>
				<verse number="17">Jie atgabendavo aukštyn ir iš Egipto išgabendavo vežimą už šešis šimtus sidabro šekelių, o žirgą už šimtą penkiasdešimt; ir taip savais būdais jie išgabendavo žirgus visiems hetitų karaliams ir Sirijos karaliams.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Ir Saliamonas nusprendė statyti namus VIEŠPATIES vardui ir namus savo karalystei.</verse>
				<verse number="2">Ir Saliamonas suskaičiavo septyniasdešimt tūkstančių vyrų naštoms nešti ir aštuoniasdešimt tūkstančių tašyti kalnuose, ir jų prižiūrėtojų – tris tūkstančius šešis šimtus.</verse>
				<verse number="3">Ir Saliamonas pasiuntė Tyro karaliui Huramui, sakydamas: „Kaip tu padarei mano tėvui Dovydui ir siuntei jam kedrų, kad pasistatytų sau namus gyventi, taip daryk ir man.</verse>
				<verse number="4">Štai aš statau namus VIEŠPATIES, savo Dievo, vardui, kad jam juos pašvęsčiau, deginimui jo akivaizdoje kvapius smilkalus ir nuolatinei parodomajai duonai bei deginamosioms aukoms ryte ir vakare, per sabatus, per jauną mėnulį ir per VIEŠPATIES, mūsų Dievo, iškilmingas šventes. Tai amžinas potvarkis Izraeliui.</verse>
				<verse number="5">O namai, kuriuos aš statau, yra dideli, nes mūsų Dievas yra didesnis už visus dievus.</verse>
				<verse number="6">Bet kas yra pajėgus jam pastatyti namus, kadangi dangus ir dangų dangus negali jo sutalpinti? Tad kas aš esu, kad jam statyčiau namus, nebent deginti aukoms jo akivaizdoje?</verse>
				<verse number="7">Taigi dabar atsiųsk man vyrą, gabų dirbti iš aukso, sidabro, vario, geležies, purpuro, tamsiai raudono ir mėlyno, ir kuris mokėtų raižyti kartu su gabiais vyrais, esančiais pas mane Judoje ir Jeruzalėje, kurių parūpino mano tėvas Dovydas.</verse>
				<verse number="8">Atsiųsk man taip pat kedrų, eglių ir algumo medžių iš Libano; nes aš žinau, kad tavo tarnai moka kirsti medžius Libane; o štai mano tarnai bus su tavo tarnais,</verse>
				<verse number="9">būtent, kad man paruoštų gausiai medienos; nes tie namai, kuriuos rengiuosi statyti, bus dideli ir nuostabūs.</verse>
				<verse number="10">Štai aš duosiu tavo tarnams, kirtėjams, kertantiems medžius: dvidešimt tūkstančių saikų maltų kviečių, dvidešimt tūkstančių saikų miežių, dvidešimt tūkstančių batų vyno ir dvidešimt tūkstančių batų aliejaus“.</verse>
				<verse number="11">Tada Tyro karalius Huramas atsakė raštu, kurį jis nusiuntė Saliamonui: „Kadangi VIEŠPATS myli savo tautą, jis tave paskyrė jiems karaliumi“.</verse>
				<verse number="12">Huramas dar sakė: „Tebūna palaimintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris padarė dangų ir žemę, kuris davė karaliui Dovydui išmintingą sūnų, kuriam duotas protingumas ir supratimas, kad galėtų statyti namus VIEŠPAČIUI ir namus savo karalystei.</verse>
				<verse number="13">O dabar siunčiu gabų vyrą, kuriam duotas supratimas, iš savo tėvo Huramo,</verse>
				<verse number="14">sūnų moters iš Dano dukterų, kurio tėvas buvo vyras iš Tyro, mokantį dirbti iš aukso ir sidabro, vario, geležies, akmens ir medienos, purpuro, mėlyno, plono lino ir tamsiai raudono; taip pat raižyti visokius raižinius ir pramanyti visokių dirbinių, kurie jam bus užduoti, su tavo gabiais vyrais ir su mano viešpaties, tavo tėvo Dovydo, gabiais vyrais.</verse>
				<verse number="15">Taigi dabar kviečių ir miežių, aliejaus ir vyno, apie kuriuos kalbėjo mano viešpats, tegul jis atsiunčia savo tarnams;</verse>
				<verse number="16">o mes prikirsime medžių iš Libano, kiek tau reikės: ir mes juos tau sieliais atgabensime jūra į Jopą; o tu juos nugabensi aukštyn į Jeruzalę“.</verse>
				<verse number="17">Ir Saliamonas suskaičiavo visus ateivius, esančius Izraelio šalyje, pagal tą skaičiavimą, kuriuo juos buvo suskaičiavęs jo tėvas Dovydas; ir jų radosi šimtas penkiasdešimt trys tūkstančiai šeši šimtai.</verse>
				<verse number="18">Iš jų jis paskyrė septyniasdešimt tūkstančių naštų nešikais, aštuoniasdešimt tūkstančių tašytojais kalnuose ir tris tūkstančius šešis šimtus prižiūrėtojais, kad pristatytų liaudį prie darbo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Tada Saliamonas pradėjo statyti VIEŠPATIES namus Jeruzalėje ant Morijos kalno, kur VIEŠPATS pasirodė jo tėvui Dovydui, toje vietoje, kurią Dovydas buvo paruošęs jebusiečio Ornano klojime.</verse>
				<verse number="2">Ir jis pradėjo statyti antrojo mėnesio antrąją dieną, ketvirtaisiais savo karaliavimo metais.</verse>
				<verse number="3">Na, o šitie yra dalykai, kuriais Saliamonas buvo pamokytas Dievo namų statybai. Ilgis uolektimis buvo šešiasdešimt uolekčių pagal pirmąjį matą, o plotis dvidešimt uolekčių.</verse>
				<verse number="4">Namų priekyje esančio prieangio ilgis buvo pagal namų plotį dvidešimt uolekčių, o aukštis buvo šimtas dvidešimt; jis padengė jį iš vidaus grynu auksu.</verse>
				<verse number="5">Didžiuosius namus jis apmušė eglės mediena, kurią jis padengė geru auksu ir ant to padarė palmes bei grandinėles.</verse>
				<verse number="6">Ir jis išpuošė namus brangiais akmenimis dėl grožio; o auksas buvo Parvaimo auksas.</verse>
				<verse number="7">Taip pat jis padengė auksu namus, sijas, staktas, jų sienas ir jų duris; ir išraižė cherubus ant sienų.</verse>
				<verse number="8">Jis padarė švenčiausiuosius namus, kurių ilgis buvo pagal namų plotį dvidešimt uolekčių, ir jų plotis dvidešimt uolekčių; ir juos padengė geru auksu, siekiančiu šešis šimtus talentų.</verse>
				<verse number="9">O vinių svoris buvo penkiasdešimt šekelių aukso. Ir viršutinius kambarius jis padengė auksu.</verse>
				<verse number="10">O švenčiausiuose namuose padarė du cherubus, atvaizdo dirbinius, ir padengė juos auksu.</verse>
				<verse number="11">Cherubų sparnai buvo dvidešimties uolekčių ilgio: vienas vieno cherubo sparnas buvo penkių uolekčių, siekiantis namų sieną; o kitas sparnas taip pat penkių uolekčių, siekiantis kito cherubo sparną.</verse>
				<verse number="12">Ir kito cherubo vienas sparnas buvo penkių uolekčių, siekiantis namų sieną; o kitas sparnas taip pat buvo penkių uolekčių, susiliečiantis su kito cherubo sparnu.</verse>
				<verse number="13">Šitų cherubų sparnai išsiskėtė per dvidešimt uolekčių; ir jie stovėjo ant savo kojų, o jų veidai buvo nukreipti į vidų.</verse>
				<verse number="14">Ir jis padarė uždangą iš mėlyno, purpuro, tamsiai raudonojo bei plono lino ir ant jos padarė cherubų.</verse>
				<verse number="15">Taip pat namų priekyje padarė du stulpus trisdešimt penkių uolekčių aukščio, o kapitelis, kuris buvo ant kiekvieno jų viršaus, buvo penkių uolekčių.</verse>
				<verse number="16">Jis padarė grandinėlių kaip orakule ir uždėjo jas ant stulpų galvų; ir padarė šimtą granatų, ir pridėjo juos prie grandinėlių.</verse>
				<verse number="17">Ir jis pastatė stulpus šventyklos priekyje: vieną dešinėje, o kitą kairėje; dešinįjį jis pavadino vardu Jachinas, o kairįjį vardu Boazas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Jis dar padarė vario aukurą dvidešimties uolekčių ilgio, dvidešimties uolekčių pločio ir dešimties uolekčių aukščio.</verse>
				<verse number="2">Taip pat jis padarė nulietą jūrą dešimties uolekčių nuo briaunos iki briaunos, apskritą ir penkių uolekčių aukščio; o trisdešimties uolekčių virvė apjuosė ją.</verse>
				<verse number="3">O po ja buvo jaučių pavidalai, kurie supo ją aplinkui; dešimt per uolektį apsupo jūrą aplinkui. Dvi eilės jaučių buvo nulieta, kai ji buvo liejama.</verse>
				<verse number="4">Ji stovėjo ant dvylikos jaučių: trys žiūrėjo į šiaurę, trys žiūrėjo į vakarus, trys žiūrėjo į pietus, o trys žiūrėjo į rytus; jūra buvo ant jų viršuje, o visos jų užpakalinės dalys buvo nukreiptos į vidų.</verse>
				<verse number="5">O jos storis buvo per plaštaką, ir jos briauna buvo padaryta kaip taurės briauna, su lelijų žiedais; ji talpino ir laikė tris tūkstančius batų.</verse>
				<verse number="6">Taip pat jis padarė dešimt praustuvių ir padėjo penkias dešinėje ir penkias kairėje, plovimui jose; jose nuplaudavo tai, ką aukodavo deginamajai aukai; bet jūra buvo kunigams, kad joje nusiplautų.</verse>
				<verse number="7">Jis padarė dešimt aukso žvakidžių pagal jų formas ir pastatė jas šventykloje: penkias dešinėje ir penkias kairėje.</verse>
				<verse number="8">Jis taip pat padarė dešimt stalų ir pastatė juos šventykloje: penkis dešinėje ir penkis kairėje. Ir jis padarė šimtą auksinių dubenų.</verse>
				<verse number="9">Jis dar padarė kunigų kiemą ir didįjį kiemą bei duris kiemui, ir jų duris padengė variu.</verse>
				<verse number="10">O jūrą jis pastatė rytinio galo dešinėje pusėje, priešais pietus.</verse>
				<verse number="11">Huramas padarė puodų, semtuvų ir dubenų. Ir Huramas baigė darbą, kurį jis turėjo padaryti karaliui Saliamonui Dievo namams;</verse>
				<verse number="12">tai yra du stulpus, dubenis ir kapitelius, esančius ant dviejų stulpų viršaus, ir du tinklus apdengti abiems dubenims kapitelių, esančių ant stulpų viršaus;</verse>
				<verse number="13">keturis šimtus granatų ant abiejų tinklų; dvi eiles granatų ant kiekvieno tinklo, kad apdengtų abu dubenis kapitelių, esančių ant stulpų.</verse>
				<verse number="14">Taip pat jis padarė stovus, ir praustuves padarė ant stovų;</verse>
				<verse number="15">vieną jūrą ir dvylika jaučių jos apačioje.</verse>
				<verse number="16">Taip pat puodus, semtuvus, mėsos šakes ir visus jų įrankius jo tėvas Huramas padarė karaliui Saliamonui iš blizgančio vario VIEŠPATIES namams.</verse>
				<verse number="17">Jordano lygumoje karalius juos nuliejo, molingoje žemėje tarp Sukoto ir Ceredos.</verse>
				<verse number="18">Taip Saliamonas padarė labai daug visų šitų indų; nes nebuvo galima apskaičiuoti vario svorio.</verse>
				<verse number="19">Ir Saliamonas padarė visus tuos indus, kurie buvo Dievo namams, taip pat auksinį aukurą ir stalus, ant kurių buvo dedama parodomoji duona;</verse>
				<verse number="20">dar gryno aukso žvakides su jų žibintais, kad jie degtų pagal paprotį prieš orakulą;</verse>
				<verse number="21">ir gėles, žibintus ir žnyples padarė iš aukso, iš gryniausio aukso;</verse>
				<verse number="22">gnybtuvus, dubenis, šaukštus ir smilkytuvus iš gryno aukso; o namų įėjimas, jų vidinės durys švenčiausiajai vietai ir šventyklos namų durys buvo iš aukso.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Taip buvo baigtas visas darbas, kurį Saliamonas padarė VIEŠPATIES namams; ir Saliamonas įnešė visus dalykus, kuriuos jo tėvas Dovydas pašventė; sidabrą, auksą bei visus įrankius jis sudėjo tarp Dievo namų lobių.</verse>
				<verse number="2">Tada Saliamonas surinko Izraelio vyresniuosius ir visas genčių galvas, Izraelio vaikų tėvų vyriausiuosius, į Jeruzalę, kad atgabentų aukštyn VIEŠPATIES Sandoros skrynią iš Dovydo miesto, kuris yra Sionas.</verse>
				<verse number="3">Todėl visi Izraelio vyrai susirinko pas karalių į šventę, kuri buvo septintąjį mėnesį.</verse>
				<verse number="4">Ir atvyko visi Izraelio vyresnieji; ir levitai pakėlė skrynią.</verse>
				<verse number="5">Ir jie nešė aukštyn skrynią, susirinkimo padangtę ir visus šventuosius indus, buvusius padangtėje; šituos nešė aukštyn kunigai ir levitai.</verse>
				<verse number="6">Taip pat karalius Saliamonas ir visas Izraelio susirinkimas, kurie buvo susirinkę pas jį prieš skrynią, aukojo tokią daugybę avių ir jaučių, kad jų nebuvo galima nei skaičiuoti, nei suskaičiuoti.</verse>
				<verse number="7">Ir kunigai įnešė VIEŠPATIES Sandoros skrynią į jos vietą, į namų orakulą, į švenčiausiąją vietą – po cherubų sparnais;</verse>
				<verse number="8">nes cherubai išskėtė savo sparnus virš skrynios vietos, ir cherubai dengė iš viršaus skrynią ir jos kartis.</verse>
				<verse number="9">Ir jie ištraukė skrynios kartis, kad karčių galai buvo matomi nuo skrynios prieš orakulą; bet jie nebuvo matomi iš lauko. Ir jos ten yra iki šios dienos.</verse>
				<verse number="10">Skrynioje nebuvo nieko, išskyrus dvi plokštes, kurias Mozė ten įdėjo Horebe, kai VIEŠPATS sudarė sandorą su Izraelio vaikais, jiems išėjus iš Egipto.</verse>
				<verse number="11">Ir įvyko, kad kunigams išėjus iš šventosios vietos (nes visi ten esantys kunigai buvo pasišventę ir tarnavo ne pagal skyrių;</verse>
				<verse number="12">taip pat levitai, kurie buvo giedotojai, visi jie iš Asafo, iš Hemano, iš Jedutūno, su jų sūnumis ir jų broliais, apsivilkę baltu linu, turėdami cimbolus, psalterius ir arfas, stovėjo rytinėje aukuro pusėje, ir su jais šimtas dvidešimt kunigų, gaudžiančių trimitais),</verse>
				<verse number="13">įvyko, kai trimitininkai ir giedotojai buvo kaip vienas, kad išleistų vieną garsą, kad būtų išgirsti giriant ir dėkojant VIEŠPAČIUI; ir kai jie pakėlė savo balsus su trimitais, cimbolais ir kitais muzikiniais instrumentais ir gyrė VIEŠPATĮ, sakydami: „Nes jis yra geras, nes jo gailestingumas išlieka per amžius“; tuomet namai, būtent VIEŠPATIES namai, buvo pripildyti debesies;</verse>
				<verse number="14">taip, kad kunigai dėl debesies negalėjo stovėti, kad tarnautų; nes VIEŠPATIES šlovė pripildė Dievo namus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Tada Saliamonas tarė: „VIEŠPATS sakė, kad jis nori gyventi tirštoje tamsoje.</verse>
				<verse number="2">Bet aš tau pastačiau gyvenamus namus ir vietą tau gyventi per amžius“.</verse>
				<verse number="3">Ir karalius, atsukęs veidą, palaimino visą Izraelio susirinkimą; o visas Izraelio susirinkimas stovėjo.</verse>
				<verse number="4">Ir jis tarė: „ Tebūna palaimintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris savo rankomis įvykdė tai, ką savo burna kalbėjo mano tėvui Dovydui, sakydamas:</verse>
				<verse number="5">Nuo tos dienos, kai išvedžiau savo tautą iš Egipto šalies, neišsirinkau iš visų Izraelio genčių miesto statyti namams, kad ten būtų mano vardas; ir neišsirinkau jokio vyro, kad būtų mano tautos Izraelio valdovas;</verse>
				<verse number="6">bet išsirinkau Jeruzalę, kad ten būtų mano vardas; ir išsirinkau Dovydą, kad valdytų mano tautą Izraelį.</verse>
				<verse number="7">Na, o tai buvo mano tėvo Dovydo širdyje statyti namus VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardui.</verse>
				<verse number="8">Bet VIEŠPATS tarė mano tėvui Dovydui: ‘Kadangi tai buvo tavo širdyje statyti namus mano vardui, gerai darei, kad tai buvo tavo širdyje;</verse>
				<verse number="9">tačiau tu nestatysi namų; bet tavo sūnus, kuris išeis iš tavo strėnų, jis pastatys namus mano vardui’.</verse>
				<verse number="10">Taigi VIEŠPATS įvykdė savo žodį, kurį kalbėjo: nes aš kėliausi į savo tėvo Dovydo vietą ir atsisėdau Izraelio soste, kaip VIEŠPATS pažadėjo, ir pastačiau namus VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardui.</verse>
				<verse number="11">Ir juose padėjau skrynią, kurioje yra VIEŠPATIES sandora, kurią jis sudarė su Izraelio vaikais“.</verse>
				<verse number="12">Ir jis atsistojo prieš VIEŠPATIES aukurą viso Izraelio susirinkimo akivaizdoje ir išskėtė rankas;</verse>
				<verse number="13">nes Saliamonas buvo padaręs penkių uolekčių ilgio, penkių uolekčių pločio ir trijų uolekčių aukščio varinę pakylą ir ją pastatė kiemo viduryje; jis atsistojo ant jos, atsiklaupė ant kelių viso Izraelio susirinkimo akivaizdoje, išskėtė rankas į dangų</verse>
				<verse number="14">ir tarė: „O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, nei danguje, nei žemėje nėra Dievo, kuris būtų lygus tau; kuris laikytųsi sandoros ir parodytų gailestingumą savo tarnams, vaikščiojantiems tavo akivaizdoje visa savo širdimi;</verse>
				<verse number="15">tu ištesėjai savo tarnui Dovydui, mano tėvui tai, ką jam pažadėjai; ir kalbėjai savo burna bei išpildei tai savo ranka, kaip yra šią dieną.</verse>
				<verse number="16">Taigi dabar, o VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, ištesėk savo tarnui Dovydui, mano tėvui tai, ką jam pažadėjai, sakydamas: ‘Tau nepritrūks vyro mano akivaizdoje, kad sėdėtų Izraelio soste; jei tik tavo vaikai žiūrėsis savo kelio, kad vaikščiotų pagal mano įstatymą, kaip tu vaikščiojai mano akivaizdoje’.</verse>
				<verse number="17">Tad dabar, o VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, tepasitvirtina tavo žodis, kurį kalbėjai savo tarnui Dovydui.</verse>
				<verse number="18">Bet ar tikrai Dievas gyvens su žmonėmis žemėje? Štai dangus ir dangų dangus negali tavęs sutalpinti; tai kaip juo mažiau šitie namai, kuriuos pastačiau?!</verse>
				<verse number="19">Taigi atsižvelk į savo tarno maldą ir į jo prašymą, o VIEŠPATIE, mano Dieve, kad išklausytum šauksmą ir maldą, kuria tavo tarnas meldžiasi tavo akivaizdoje;</verse>
				<verse number="20">kad dieną ir naktį tavo akys būtų atvertos tiems namams, tai vietai, apie kurią sakei, kad ten pastatysi savo vardą; kad išklausytum maldą, kuria tavo tarnas melsis šitos vietos link.</verse>
				<verse number="21">Todėl išklausyk savo tarno ir savo tautos Izraelio prašymų, kuriais jie melsis šitos vietos link; išgirsk iš savo buveinės – iš dangaus; o išgirdęs atleisk.</verse>
				<verse number="22">Jei kas nusidės prieš savo artimą ir jam uždės priesaiką, kad prisaikdintų jį, ir ta priesaika ateis prieš tavo aukurą šituose namuose;</verse>
				<verse number="23">tuomet išgirsk iš dangaus ir veik, ir teisk savo tarnus, atlygindamas nedorėliui, atmokėdamas jo kelią ant jo paties galvos; ir išteisindamas teisųjį, duodamas jam pagal jo teisumą.</verse>
				<verse number="24">Jei tavo tauta Izraelis bus nugalėta tavo priešo akivaizdoje dėl to, kad jie prieš tave nusidėjo; ir jei sugrįš ir išpažins tavo vardą, melsis ir prašys tavo akivaizdoje šituose namuose;</verse>
				<verse number="25">tuomet išgirsk iš dangų ir atleisk savo tautos Izraelio nuodėmę, ir juos sugrąžink į šalį, kurią davei jiems ir jų tėvams.</verse>
				<verse number="26">Kai dangus bus uždarytas ir nebus lietaus dėl to, kad jie prieš tave nusidėjo; tačiau jeigu jie melsis šitos vietos link ir išpažins tavo vardą, ir nusigręš nuo savo nuodėmės, kai tu juos varginsi;</verse>
				<verse number="27">tuomet išgirsk iš dangaus ir atleisk savo tarnų bei savo tautos Izraelio nuodėmę, pamokęs juos gerojo kelio, kuriuo jie turi vaikščioti; ir pasiųsk lietaus savo šaliai, kurią davei savo tautai kaip paveldą.</verse>
				<verse number="28">Jei badas bus šalyje, jei bus maras, jei bus džiovinantis pūtimas ar pelėsiai, skėriai ar vikšrai; jei jų priešai juos apguls jų šalies miestuose; kokia bebus žaizda ar liga;</verse>
				<verse number="29">tuomet kokia malda ar kokiu prašymu melsis koks nors žmogus ar visa tavo tauta Izraelis, kai kiekvienas pažins savo žaizdą ir savo sielvartą, ir išskės rankas šituose namuose;</verse>
				<verse number="30">tuomet išgirsk iš dangaus, savo gyvenamos vietos, ir atleisk, ir duok kiekvienam, kurio širdį tu pažįsti, pagal visus jo kelius (nes tu vienintelis pažįsti žmonių vaikų širdis);</verse>
				<verse number="31">kad jie tavęs bijotų, vaikščiodami tavo keliais tol, kol jie gyvens šalyje, kurią davei mūsų tėvams.</verse>
				<verse number="32">Taip pat dėl ateivio, kuris nėra iš tavo tautos Izraelio, bet yra atėjęs iš tolimo krašto dėl tavo didžiojo vardo, dėl tavo galingos rankos ir tavo ištiestos rankos; jei jie ateis ir melsis šiuose namuose;</verse>
				<verse number="33">tuomet išgirsk iš dangų – iš savo gyvenamos vietos, ir padaryk pagal visa tai, dėl ko ateivis tavęs šauksis; kad visos žemės tautos pažintų tavo vardą ir tavęs bijotų kaip tavo tauta Izraelis, ir kad žinotų, kad šitie namai, kuriuos pastačiau, yra vadinami tavo vardu.</verse>
				<verse number="34">Jei tavo tauta išeis į karą prieš savo priešus keliu, kuriuo tu juos pasiųsi, ir tau melsis link šito miesto, kurį išsirinkai, ir link namų, kuriuos pastačiau tavo vardui;</verse>
				<verse number="35">tuomet išgirsk iš dangų jų maldą bei jų prašymą ir paremk jų reikalą.</verse>
				<verse number="36">Jeigu jie prieš tave nusidės (nes nėra žmogaus, kuris nenusidėtų), o tu, supykęs ant jų, juos atiduosi jų priešų akivaizdoje, ir jie nusives juos nelaisvėn į tolimą ar artimą šalį;</verse>
				<verse number="37">tačiau jeigu jie susiprotės šalyje, į kurią bus išvesti į nelaisvę, ir atsigręš, ir tau melsis savo nelaisvės šalyje, sakydami: ‘Mes nusidėjome, neteisingai elgėmės ir padarėme nedorybę’,</verse>
				<verse number="38">jei jie sugrįš pas tave visa savo širdimi bei visa savo siela savo nelaisvės šalyje, į kurią juos išvedė nelaisvėn, ir melsis link savo šalies, kurią davei jų tėvams, ir link miesto, kurį išsirinkai, ir link namų, kuriuos pastačiau tavo vardui;</verse>
				<verse number="39">tuomet išgirsk iš dangų – iš savo gyvenamos vietos, jų maldą bei jų prašymus ir paremk jų reikalą, ir atleisk savo tautai, kuri tau nusidėjo.</verse>
				<verse number="40">Dabar, mano Dieve, meldžiu tave, tebūna tavo akys atviros ir tavo ausys dėmesingos maldai, atliekamai šitoje vietoje.</verse>
				<verse number="41">Taigi dabar pakilk, o VIEŠPATIE Dieve, į savo poilsio vietą, tu ir tavo stiprybės skrynia; tavo kunigai, o VIEŠPATIE Dieve, tebūna apsirengę išgelbėjimu ir tegul tavo šventieji džiaugiasi gerumu.</verse>
				<verse number="42">O VIEŠPATIE Dieve, nenugręžk savo pateptojo veido; atsimink savo tarno Dovydo gailestingumus“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Na, o Saliamonui baigus melstis, ugnis nusileido iš dangaus ir prarijo deginamąją auką ir kitas aukas; ir VIEŠPATIES šlovė pripildė namus.</verse>
				<verse number="2">Ir kunigai negalėjo įeiti į VIEŠPATIES namus, nes VIEŠPATIES šlovė buvo pripildžiusi VIEŠPATIES namus.</verse>
				<verse number="3">O visi Izraelio vaikai, pamatę kaip nusileido ugnis ir VIEŠPATIES šlovė ant namų, nusilenkė ant grindinio savo veidais iki žemės ir garbino, ir gyrė VIEŠPATĮ, sakydami: „Nes jis yra geras; nes jo gailestingumas pasilieka per amžius“.</verse>
				<verse number="4">Tada karalius ir visa tauta aukojo aukas VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="5">Ir karalius Saliamonas aukojo dvidešimt dviejų tūkstančių jaučių ir šimto dvidešimties tūkstančių avių auką; taip karalius ir visa tauta pašventė Dievo namus.</verse>
				<verse number="6">O kunigai patarnavo savo tarnybose; taip pat levitai su VIEŠPATIES muzikos instrumentais, kuriuos buvo padaręs karalius Dovydas VIEŠPAČIUI girti, nes jo gailestingumas pasilieka per amžius, kai Dovydas girdavo per jų tarnystę; ir priešais juos kunigai gaudė trimitais, o visas Izraelis stovėjo.</verse>
				<verse number="7">Saliamonas dar pašventė vidurį kiemo, esančio prieš VIEŠPATIES namus; nes ten jis aukojo deginamąsias aukas ir taikos aukų taukus, nes varinis aukuras, kurį Saliamonas buvo padaręs, nepajėgė sutalpinti deginamųjų aukų, maisto aukų ir taukų.</verse>
				<verse number="8">Taip pat tuo pačiu metu Saliamonas šventė šventę septynias dienas ir su juo visas Izraelis, labai didelis susirinkimas, nuo Hamato įėjimo iki Egipto upės.</verse>
				<verse number="9">O aštuntąją dieną jie suruošė iškilmingą susirinkimą; nes jie šventė aukuro pašventimą septynias dienas ir šventę septynias dienas.</verse>
				<verse number="10">O septintojo mėnesio dvidešimt trečiąją dieną jis paleido tautą į jų palapines, džiaugsmingus ir linksmus širdimi dėl gerumo, kurį VIEŠPATS buvo parodęs Dovydui, Saliamonui ir savo tautai Izraeliui.</verse>
				<verse number="11">Taip Saliamonas užbaigė VIEŠPATIES namus bei karaliaus namus; ir visa, kas atėjo į Saliamono širdį, kad padarytų VIEŠPATIES namuose ir savo namuose, jis sėkmingai atliko.</verse>
				<verse number="12">Ir VIEŠPATS naktį pasirodė Saliamonui ir jam tarė: „Aš išgirdau tavo maldą ir išsirinkau šitą vietą sau aukų namais.</verse>
				<verse number="13">Jei aš uždarysiu dangų, kad nebus lietaus, arba jei įsakysiu skėriams, kad nuėstų šalį, arba jei atsiųsiu marą į savo tautos tarpą;</verse>
				<verse number="14">jei mano tauta, kuri vadinasi mano vardu, nusižemins ir melsis, ir ieškos mano veido, ir nusisuks nuo savo piktų kelių; tada aš išgirsiu iš dangaus, atleisiu jų nuodėmę ir pagydysiu jų šalį.</verse>
				<verse number="15">Dabar mano akys bus atviros ir mano ausys dėmesingos maldai, atliktai šitoje vietoje.</verse>
				<verse number="16">Nes dabar išsirinkau ir pašvenčiau šituos namus, kad mano vardas ten būtų per amžius; ir mano akys ir mano širdis ten bus nuolatos.</verse>
				<verse number="17">O dėl tavęs, jei tu vaikščiosi mano akivaizdoje, kaip vaikščiojo tavo tėvas Dovydas, ir darysi pagal visa tai, ką tau įsakiau, ir laikysies mano įstatų bei mano teismų;</verse>
				<verse number="18">tada įtvirtinsiu tavo karalystės sostą pagal tai, kaip sudariau sandorą su tavo tėvu Dovydu, sakydamas: ‘Tau nepritrūks vyro, kad būtų valdovu Izraelyje’.</verse>
				<verse number="19">Bet jei jūs nusigręšite ir paliksite mano įstatus ir mano įsakymus, kuriuos išstačiau jūsų akivaizdoje, ir nuėję tarnausite kitiems dievams ir juos garbinsite;</verse>
				<verse number="20">tada juos išrausiu su šaknimis iš savo šalies, kurią jiems daviau; o šituos namus, kuriuos pašvenčiau savo vardui, išmesiu sau iš akių ir juos padarysiu patarle bei priežodžiu visų tautų tarpe.</verse>
				<verse number="21">Ir šitie namai, kurie yra aukšti, bus nuostaba kiekvienam, praeinančiajam jiems pro šalį; taip, kad sakys: ‘Kodėl VIEŠPATS taip padarė šitai šaliai ir šitiems namams?’</verse>
				<verse number="22">Ir bus atsakyta: ‘Kadangi jie paliko VIEŠPATĮ, savo tėvų Dievą, kuris juos išvedė iš Egipto šalies, ir, įsikibę į kitus dievus, juos garbino ir jiems tarnavo; todėl jis užleido ant jų visą šitą nelaimę’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Ir įvyko, kad pasibaigus dvidešimčiai metų, per kuriuos Saliamonas statė VIEŠPATIES namus bei savo namus,</verse>
				<verse number="2">Saliamonas pastatė miestus, kuriuos Huramas buvo sugrąžinęs Saliamonui, ir juose apgyvendino Izraelio vaikus.</verse>
				<verse number="3">Ir Saliamonas nuėjo į Hamat-Cobą ir ją nugalėjo.</verse>
				<verse number="4">Ir jis pastatė Tadmorą dykumoje ir visus sandėlių miestus, kuriuos jis pastatė Hamate.</verse>
				<verse number="5">Taip pat jis pastatė aukštutinįjį Bet-Horoną ir žemutinįjį Bet-Horoną, aptvertus miestus su sienomis, vartais ir skląsčiais;</verse>
				<verse number="6">ir Baalatą, ir visus sandėlių miestus, kuriuos turėjo Saliamonas, ir visus vežimų miestus, raitelių miestus ir visa, ką Saliamonas troško pastatyti Jeruzalėje, Libane ir visame savo valdžios krašte.</verse>
				<verse number="7">Visą liaudį, išlikusią iš hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių, kurie nebuvo iš Izraelio,</verse>
				<verse number="8">bet iš jų vaikų, išlikusių po jų šalyje, kurių Izraelio vaikai neišnaikino, tuos Saliamonas privertė mokėti duoklę iki šios dienos.</verse>
				<verse number="9">Bet iš Izraelio vaikų Saliamonas nepadarė tarnų savo darbui; bet jie buvo karo vyrai, jo vadų vyriausieji ir jo vežimų bei raitelių vadai.</verse>
				<verse number="10">Ir šitie buvo vyriausieji karaliaus Saliamono pareigūnai, būtent du šimtai penkiasdešimt, valdantys tautą.</verse>
				<verse number="11">Ir Saliamonas nuvedė faraono dukterį iš Dovydo miesto aukštyn į namus, kuriuos jis buvo jai pastatęs; nes jis sakė: „Mano žmona negyvens Izraelio karaliaus Dovydo rūmuose, nes tos vietos yra šventos, į kurias atėjo VIEŠPATIES skrynia“.</verse>
				<verse number="12">Tada Saliamonas aukojo VIEŠPAČIUI deginamąsias aukas ant VIEŠPATIES aukuro, kurį jis buvo pastatęs prieš prieangį,</verse>
				<verse number="13">būtent pagal tam tikrą normą, kiekvieną dieną aukodamas pagal Mozės įsakymą sabatais, per jauną mėnulį ir per iškilmingas šventes tris kartus metuose, būtent per Neraugintos duonos šventę, per Savaičių šventę ir per Padangčių šventę.</verse>
				<verse number="14">Jis paskyrė, kaip jo tėvo Dovydo nustatyta, kunigų skyrius jų tarnavimui ir levitus jų pareigoms, kad girtų ir tarnautų kunigų akivaizdoje, kaip reikalavo kiekvienos dienos pareiga; taip pat durininkus pagal jų skyrius kiekvieniems vartams; nes taip buvo įsakęs Dievo vyras Dovydas.</verse>
				<verse number="15">Ir jie neatsitraukė nuo karaliaus įsakymo kunigams ir levitams jokiame dalyke nei tame, kas susiję su lobiais.</verse>
				<verse number="16">Na, o visas Saliamono darbas buvo paruoštas iki VIEŠPATIES namų pamato padėjimo dienos ir kol jis buvo užbaigtas. Taigi VIEŠPATIES namai buvo užbaigti.</verse>
				<verse number="17">Tada Saliamonas nuvyko į Ecjon-Geberą ir į Elotą, prie jūros kranto Edomo šalyje.</verse>
				<verse number="18">Ir Huramas jam nusiuntė per savo tarnų rankas laivų ir tarnų, išmanančių apie jūrą; ir nuvykę su Saliamono tarnais į Ofyrą, jie iš ten paėmė keturis šimtus penkiasdešimt talentų aukso ir jį atgabeno karaliui Saliamonui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Ir Šebos karalienė, išgirdusi garsą apie Saliamoną, atvyko išmėginti Saliamoną sunkiais klausimais į Jeruzalę su labai dideliu būriu ir kupranugariais, nešančiais kvepalus, gausybę aukso ir brangiųjų akmenų; ir atėjusi pas Saliamoną, ji kalbėjosi su juo apie viską, kas buvo jos širdyje.</verse>
				<verse number="2">O Saliamonas jai paaiškino viską, ko ji klausė; nieko nebuvo paslėpta nuo Saliamono, ko jis nebūtų jai paaiškinęs.</verse>
				<verse number="3">O kai Šebos karalienė pamatė Saliamono išmintį ir namus, kuriuos jis buvo pastatęs,</verse>
				<verse number="4">jo stalo valgius, jo tarnų sėdėjimą, jo tarnų patarnavimą ir jų apdarus; taip pat jo taurininkus ir jų apdarus; ir jo pakilimą, kuriuo jis eidavo aukštyn į VIEŠPATIES namus; ji neteko žado.</verse>
				<verse number="5">Ir ji tarė karaliui: „Atsiliepimas, kurį girdėjau savo šalyje apie tavo darbus ir apie tavo išmintį, buvo tiesa;</verse>
				<verse number="6">tačiau aš netikėjau jų žodžiais, kol neatvykau, ir mano akys to nepamatė; ir štai man nebuvo pranešta nei pusės apie tavo išminties didybę; nes tu pranoksti gandą, kurį girdėjau.</verse>
				<verse number="7">Laimingi yra tavo žmonės ir laimingi yra šitie tavo tarnai, kurie nuolat stovi tavo akivaizdoje ir girdi tavo išmintį.</verse>
				<verse number="8">Tebūna palaimintas VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris gėrėjosi tavimi, kad pasodintų tave į savo sostą, kad būtum karalius VIEŠPAČIUI, savo Dievui; kadangi tavo Dievas myli Izraelį, kad juos įtvirtintų per amžius, todėl jis tave padarė jiems karaliumi vykdyti teismą ir teisingumą“.</verse>
				<verse number="9">Ir ji davė karaliui šimtą dvidešimt talentų aukso ir didelę gausybę kvepalų, ir brangiųjų akmenų; nebuvo tokių kvepalų, kokius Šebos karalienė davė karaliui Saliamonui.</verse>
				<verse number="10">Taip pat Huramo tarnai ir Saliamono tarnai, kurie pargabeno aukso iš Ofyro, pargabeno algumo medžių ir brangiųjų akmenų.</verse>
				<verse number="11">Ir karalius padarė iš algumo medžių pakopas VIEŠPATIES namams bei karaliaus rūmams ir arfas, ir psalterius giesmininkams; nieko tokio anksčiau nebuvo matyta Judos šalyje.</verse>
				<verse number="12">Ir karalius Saliamonas davė Šebos karalienei viską, ko ji norėjo ir ko ji prašė, neskaitant to, ką ji buvo atgabenusi karaliui. Taigi ji apsigręžė ir išėjo į savo šalį, ji ir jos tarnai.</verse>
				<verse number="13">Na, o svoris aukso, kuris per vienerius metus ateidavo Saliamonui, buvo šeši šimtai šešiasdešimt šeši aukso talentai;</verse>
				<verse number="14">neskaitant to, ką atgabendavo keliaujantys pirkliai ir prekiautojai. Ir visi Arabijos karaliai ir krašto valdytojai atgabendavo Saliamonui aukso ir sidabro.</verse>
				<verse number="15">Karalius Saliamonas padarė du šimtus didžiųjų skydų iš kalto aukso; šeši šimtai kalto aukso šekelių suėjo vienam didžiajam skydui.</verse>
				<verse number="16">Ir tris šimtus mažųjų skydų jis padarė iš kalto aukso; trys šimtai aukso šekelių suėjo vienam mažajam skydui. Ir karalius juos sudėjo Libano miško namuose.</verse>
				<verse number="17">Karalius dar padarė didžiulį sostą iš dramblio kaulo ir jį padengė grynu auksu.</verse>
				<verse number="18">Prie to sosto buvo šeši laiptai su aukso pakojumi, pritvirtinti prie sosto, ir atramos kiekvienoje sėdimos vietos pusėje, ir du liūtai, stovintys šalia atramų;</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Tauta naikino tautą, ir miestas miestą; nes Dievas kėlė jiems nerimą visomis nelaimėmis.</verse>
				<verse number="2">Taigi būkite stiprūs ir tenenusilpsta jūsų rankos; nes bus atmokėta už jūsų darbą“.</verse>
				<verse number="3">Ir kai Asa išgirdo šituos žodžius ir pranašo Odedo pranašystę, jis įsidrąsino ir pašalino pasibjaurėtinus stabus iš visos Judos ir Benjamino šalies, ir iš miestų, kuriuos jis buvo paėmęs iš Efraimo kalno, ir atnaujino VIEŠPATIES aukurą, esantį prieš VIEŠPATIES prieangį.</verse>
				<verse number="4">Ir jis surinko visą Judą, Benjaminą ir su jais ateivius iš Efraimo, Manaso ir Simeono; nes gausiai jų iš Izraelio persimetė pas jį, kai jie pamatė, kad VIEŠPATS, jo Dievas, buvo su juo.</verse>
				<verse number="5">Taigi jie susirinko į Jeruzalę trečią mėnesį, penkioliktais Asos karaliavimo metais.</verse>
				<verse number="6">Ir tuo pačiu metu jie aukojo VIEŠPAČIUI iš to grobio, kurį jie buvo atsigabenę, septynis šimtus jaučių ir septynis tūkstančius avių.</verse>
				<verse number="7">Ir jie įstojo į sandorą, kad ieškos VIEŠPATIES, savo tėvų Dievo, visa savo širdimi ir visa savo siela;</verse>
				<verse number="8">o kas neieškos VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, tas bus užmuštas – ar mažas ar didelis, ar vyras ar moteris.</verse>
				<verse number="9">Ir jie prisiekė VIEŠPAČIUI garsiu balsu ir šauksmais, trimitais ir kornetais.</verse>
				<verse number="10">Ir visa Juda džiaugėsi priesaika; nes jie buvo prisiekę visa savo širdimi ir jo ieškojo visu savo troškimu; ir jis buvo jų surastas; ir VIEŠPATS jiems davė poilsį iš visų pusių.</verse>
				<verse number="11">Taipogi ir karaliaus Asos motiną Maaką jis pašalino, kad ji nebūtų karalienė, nes ji buvo padariusi giraitėje stabą; ir Asa nukirto jos stabą ir sutrypęs jį sudegino jį prie Kidrono upelio.</verse>
				<verse number="12">Bet aukštumos nebuvo pašalintos iš Izraelio; tačiau Asos širdis buvo tobula per visas jo dienas.</verse>
				<verse number="13">Ir jis atgabeno į Dievo namus savo tėvo pašvęstus daiktus ir savo paties pašvęstus daiktus: sidabrą, auksą ir indus.</verse>
				<verse number="14">Ir nebebuvo karo iki trisdešimt penktųjų Asos karaliavimo metų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Trisdešimt šeštaisiais Asos karaliavimo metais Izraelio karalius Baaša atėjo aukštyn prieš Judą ir pastatė Ramą tuo tikslu, kad niekam neleistų išeiti ar įeiti pas Judos karalių Asą.</verse>
				<verse number="2">Tada Asa išnešė sidabrą bei auksą iš VIEŠPATIES namų ir karaliaus namų lobynų ir nusiuntė Sirijos karaliui Ben-Hadadui, gyvenančiam Damaske, sakydamas:</verse>
				<verse number="3">„Tarp manęs ir tavęs yra sąjunga, kaip buvo tarp mano tėvo ir tavo tėvo; štai aš tau siunčiu sidabro ir aukso; eik, sulaužyk savo sąjungą su Izraelio karaliumi Baaša, kad jis atsitrauktų nuo manęs“.</verse>
				<verse number="4">Ir Ben-Hadadas, paklausęs karaliaus Asos, pasiuntė savo kariuomenių vadus prieš Izraelio miestus; ir jie sumušė Ijoną, Daną, Abel-Maimą ir visus Naftalio sandėlių miestus.</verse>
				<verse number="5">Ir įvyko, kad tai išgirdęs, Baaša liovėsi statęs Ramą ir paliovė savo darbą.</verse>
				<verse number="6">Tada karalius Asa paėmė visą Judą; ir jie išgabeno Ramos akmenis ir jos medieną, kuriais Baaša statė; ir jais jis pastatė Gebą ir Micpą.</verse>
				<verse number="7">Ir tuo metu regėtojas Hananis atėjo pas Judos karalių Asą ir jam tarė: „Kadangi tu pasikliovei Sirijos karaliumi, o nepasikliovei VIEŠPAČIU, savo Dievu, todėl Sirijos karaliaus kariuomenė ištrūko iš tavo rankų.</verse>
				<verse number="8">Argi etiopai ir libiai nebuvo didžiulė kariuomenė su labai daug vežimų ir raitelių? Tačiau, kadangi tu pasikliovei VIEŠPAČIU, jis juos atidavė į tavo rankas.</verse>
				<verse number="9">Nes VIEŠPATIES akys bėgioja ten ir atgal po visą žemę, kad pasirodytų stiprus dėl tų, kurių širdis yra tobula prieš jį. Tame tu kvailai pasielgei; todėl nuo šiol tu turėsi karų“.</verse>
				<verse number="10">Tada Asa, užsirūstinęs ant regėtojo, pasodino jį į kalėjimo namus; nes jis buvo įnirtęs ant jo dėl to dalyko. Ir tuo pačiu metu Asa engė kai kuriuos iš tautos.</verse>
				<verse number="11">Ir štai Asos darbai, pirmieji ir paskutinieji, štai jie yra surašyti Judos ir Izraelio karalių knygoje.</verse>
				<verse number="12">O trisdešimt devintaisiais savo karaliavimo metais Asa buvo nesveikas kojomis, kol jo liga buvo nepaprastai sunki; tačiau savo ligoje jis ieškojo ne VIEŠPATIES, bet gydytojų.</verse>
				<verse number="13">Ir Asa užmigo prie savo tėvų ir mirė keturiasdešimt pirmaisiais savo karaliavimo metais.</verse>
				<verse number="14">Ir jį palaidojo jo paties kape, kurį jis buvo pasidaręs Dovydo mieste, ir jį paguldė į patalą, kuris buvo pripildytas gardžių kvapų ir įvairių kvepalų, paruoštų vaistininko meistriškumu; ir dėl jo jie labai daug degino.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Ir jo sūnus Jehozapatas karaliavo jo vietoje ir sustiprėjo prieš Izraelį.</verse>
				<verse number="2">Ir jis pastatė kariuomenes visuose aptvertuose Judos miestuose ir pastatė įgulas Judos šalyje bei Efraimo miestuose, kuriuos buvo paėmęs jo tėvas Asa.</verse>
				<verse number="3">Ir VIEŠPATS buvo su Jehozapatu, nes jis vaikščiojo pirmaisiais savo tėvo Dovydo keliais ir neieškojo Baalų;</verse>
				<verse number="4">bet ieškojo VIEŠPATIES, savo tėvo Dievo, ir vaikščiojo pagal jo įsakymus, o ne pagal Izraelio darbus.</verse>
				<verse number="5">Todėl VIEŠPATS sutvirtino karalystę jo rankoje; ir visa Juda atnešė Jehozapatui dovanų; ir jis turėjo gausybę turtų bei garbės.</verse>
				<verse number="6">Ir jo širdis buvo išaukštinta VIEŠPATIES keliuose; jis dar pašalino iš Judos aukštumas ir giraites.</verse>
				<verse number="7">Taip pat trečiaisiais savo karaliavimo metais jis siuntė pas savo kunigaikščius, būtent pas Ben-Hailą, Obadiją, Zachariją, Netanelį ir Michają, kad mokytų Judos miestuose.</verse>
				<verse number="8">Ir su jais jis siuntė levitus, būtent Šemają, Netaniją, Zebadiją, Asaelį, Šemiramotą, Jehonataną, Adoniją, Tobiją ir Tob-Adoniją, levitus; o su jais kunigus Elišamą ir Jehoramą.</verse>
				<verse number="9">Ir jie mokė Judoje, turėdami su savimi VIEŠPATIES įstatymo knygą, ir ėjo aplinkui per visus Judos miestus ir mokė tautą.</verse>
				<verse number="10">Ir VIEŠPATIES baimė apėmė visas šalių karalystes, esančias aplink Judą, taip, kad jos nekariavo prieš Jehozapatą.</verse>
				<verse number="11">Taip pat kai kurie iš filistinų atgabeno Jehozapatui dovanų ir duoklės sidabrą; o arabai jam atgabeno kaimenių: septynis tūkstančius septynis šimtus avinų ir septynis tūkstančius septynis šimtus ožių.</verse>
				<verse number="12">Ir Jehozapatas pasidarė nepaprastai didis; jis pastatė Judoje pilių ir sandėlių miestų.</verse>
				<verse number="13">Jis turėjo daug darbų Judos miestuose; ir karo vyrų, narsių galiūnų buvo Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="14">O šitie yra jų skaičiai pagal jų tėvų namus: iš Judos tūkstantininkai: vyriausiasis Adna ir su juo trys šimtai tūkstančių narsių galiūnų.</verse>
				<verse number="15">O šalia jo buvo vadas Jehohananas ir su juo du šimtai aštuoniasdešimt tūkstančių.</verse>
				<verse number="16">O šalia jo buvo Zichrio sūnus Amasija, savanoriškai pasiaukojęs VIEŠPAČIUI; o su juo du šimtai tūkstančių narsių galiūnų.</verse>
				<verse number="17">O iš Benjamino: narsus galiūnas Eljada ir su juo du šimtai tūkstančių ginkluotųjų lanku ir skydu.</verse>
				<verse number="18">O šalia jo buvo Jehozabadas ir su juo šimtas aštuoniasdešimt tūkstančių, pasiruošusių karui.</verse>
				<verse number="19">Šitie tarnavo karaliui neskaitant tų, kuriuos karalius pastatė aptvertuose miestuose po visą Judą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Na, o Jehozapatas turėjo gausybę turtų ir garbės, ir susigiminiavo su Ahabu.</verse>
				<verse number="2">Ir po kelerių metų jis nuėjo žemyn pas Ahabą į Samariją. O Ahabas jam ir su juo buvusiems žmonėms papjovė daugybę avių bei jaučių ir jį įtikinėjo eiti su juo aukštyn į Ramot-Gileadą.</verse>
				<verse number="3">Ir Izraelio karalius Ahabas tarė Judos karaliui Jehozapatui: „Ar eisi su manimi į Ramot-Gileadą?“ Jis jam atsakė: „Aš esu kaip ir tu, mano tauta kaip ir tavo tauta; mes būsime su tavimi kare“.</verse>
				<verse number="4">Ir Jehozapatas tarė Izraelio karaliui: „Pasiteirauk šiandien, meldžiu tave, VIEŠPATIES žodžio“.</verse>
				<verse number="5">Taigi Izraelio karalius surinko iš pranašų keturis šimtus vyrų ir jiems tarė: „Ar mums eiti į mūšį į Ramot-Gileadą, ar susilaikyti?“ O jie tarė: „Eik aukštyn; nes Dievas atiduos jį į karaliaus rankas“.</verse>
				<verse number="6">Bet Jehozapatas tarė: „Ar čia be to dar nėra VIEŠPATIES pranašo, kad galėtume jo pasiteirauti?“</verse>
				<verse number="7">Ir Izraelio karalius pasakė Jehozapatui: „Dar yra vienas vyras, per kurį galėtume VIEŠPATIES pasiklausti; bet aš jo nekenčiu; nes jis niekuomet nepranašavo man gero, bet visuomet pikta; tai yra Imlos sūnus Michėjas“. O Jehozapatas tarė: „Tegul taip nesako karalius“.</verse>
				<verse number="8">Ir Izraelio karalius, pašaukęs vieną iš savo pareigūnų, tarė: „Skubiai atvesk Imlos sūnų Michėją“.</verse>
				<verse number="9">O Izraelio karalius ir Judos karalius Jehozapatas, apsivilkę savo rūbais, sėdėjo kiekvienas iš jų savo soste, ir jie sėdėjo atviroje vietoje Samarijos vartų įėjime; o visi pranašai pranašavo jų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="10">Ir Kenaanos sūnus Zedekijas, pasidaręs geležinius ragus, tarė: „Taip sako VIEŠPATS: ‘Šitais tu badysi Siriją, kol jie bus sunaikinti’“.</verse>
				<verse number="11">Ir visi pranašai taip pranašavo, sakydami: „Eik aukštyn į Ramot-Gileadą ir tesiseka tau; nes VIEŠPATS jį atiduos į karaliaus rankas“.</verse>
				<verse number="12">Ir pasiuntinys, kuris nuėjo Michėjo pakviesti, jam kalbėjo, sakydamas: „Štai pranašų žodžiai vienbalsiai skelbia gera karaliui; todėl tebūna, meldžiu tave, tavo žodis kaip vieno iš jų, ir kalbėk gera“.</verse>
				<verse number="13">O Michėjas tarė: „ Kaip gyvas VIEŠPATS, ką mano Dievas sakys, tą kalbėsiu“.</verse>
				<verse number="14">Ir jam atėjus pas karalių, karalius jam tarė: „Michėjau, ar mums eiti į mūšį į Ramot-Gileadą, ar susilaikyti?“ Ir jis tarė: „Eikite aukštyn, ir tesiseka jums, ir jie bus atiduoti į jūsų rankas“.</verse>
				<verse number="15">O karalius jam tarė: „Kiek kartų aš turėsiu tave saikdinti, kad man nieko nekalbėtum, bet tik tiesą VIEŠPATIES vardu?“</verse>
				<verse number="16">Tada jis tarė: „Mačiau visą Izraelį išsisklaidžiusį ant kalnų kaip avis, neturinčias ganytojo; ir VIEŠPATS tarė: ‘Šitie neturi valdovo; todėl jie kiekvienas tegrįžta ramybėje į savo namus’“.</verse>
				<verse number="17">Ir Izraelio karalius tarė Jehozapatui: „Argi tau nesakiau, kad jis nepranašauja man gero, o tik pikta?“</verse>
				<verse number="18">Jis vėl tarė: „Todėl klausykite VIEŠPATIES žodžio: Mačiau VIEŠPATĮ, sėdintį savo soste, ir visą dangaus kariuomenę, stovinčią jo dešinėje ir jo kairėje.</verse>
				<verse number="19">Ir VIEŠPATS tarė: ‘Kas suvilios Izraelio karalių Ahabą, kad jis eitų aukštyn ir kristų Ramot-Gileade?’ Ir vienas sakė taip, o kitas sakė kitaip.</verse>
				<verse number="20">Tada išėjo dvasia ir, atsistojusi VIEŠPATIES akivaizdoje, tarė: ‘Aš jį suviliosiu’. Ir VIEŠPATS jai tarė: ‘Kuo?’</verse>
				<verse number="21">Ir ji pasakė: ‘Aš išeisiu ir būsiu melo dvasia visų jo pranašų burnoje’. Ir VIEŠPATS tarė: ‘Tu jį suviliosi ir taipogi įveiksi; išeik ir būtent taip padaryk’.</verse>
				<verse number="22">Taigi dabar, štai VIEŠPATS įdėjo meluojančią dvasią į šitų tavo pranašų burną, ir VIEŠPATS kalbėjo prieš tave pikta“.</verse>
				<verse number="23">Tada priėjo Kenaanos sūnus Zedekijas, trenkė Michėjui į žandą ir tarė: „Kuriuo keliu VIEŠPATIES Dvasia nuėjo nuo manęs, kad tau kalbėtų?“</verse>
				<verse number="24">Ir Michėjas pasakė: „Štai tu pamatysi tą dieną, kai įeisi į vidinį kambarį slėptis“.</verse>
				<verse number="25">Tada Izraelio karalius tarė: „Paimkite Michėją ir nuveskite jį atgal pas miesto valdytoją Amoną ir pas karaliaus sūnų Joašą;</verse>
				<verse number="26">ir sakykite: ‘Taip sako karalius: Pasodinkite šitą į kalėjimą ir maitinkite jį sielvarto duona bei sielvarto vandeniu, kol aš sugrįšiu ramybėje’“.</verse>
				<verse number="27">O Michėjas tarė: „Jei tikrai sugrįši ramybėje, tai VIEŠPATS nekalbėjo per mane“. Ir jis tarė: „Klausykite visi žmonės“.</verse>
				<verse number="28">Taip Izraelio karalius ir Judos karalius Jehozapatas nuėjo aukštyn į Ramot-Gileadą.</verse>
				<verse number="29">O Izraelio karalius tarė Jehozapatui: „Aš persirengęs eisiu įmūšį; bet tu apsirenk savo rūbais“. Taip Izraelio karalius persirengė; ir jie ėjo į mūšį.</verse>
				<verse number="30">Na, o Sirijos karalius buvo įsakęs su juo esantiems vežimų vadams, sakydamas: „Nekovokite nei su mažais, nei su dideliais, o vien tik su Izraelio karaliumi“.</verse>
				<verse number="31">Ir įvyko, kai vežimų vadai pamatė Jehozapatą, jie tarė: „Tai Izraelio karalius“. Todėl jie apsupo jį, kad kautųsi; bet Jehozapatas šaukė, ir VIEŠPATS jam padėjo; ir Dievas juos paskatino nuo jo pasitraukti.</verse>
				<verse number="32">Nes įvyko, kai vežimų vadai suprato, kad tai nebuvo Izraelio karalius, jie nusigręžė atgal nuo sekiojimo paskui jį.</verse>
				<verse number="33">Ir vienas vyras nesitaikydamas įtempė lanką ir įsmeigė Izraelio karaliui tarp šarvų sujungimų; todėl jis tarė savo vežėjui: „Atgręžk savo ranką, kad mane išvežtum iš kariuomenės; nes aš esu sužeistas“.</verse>
				<verse number="34">Ir mūšis tą dieną smarkėjo; tačiau Izraelio karalius stovėjo savo vežime prieš sirus iki vakaro; o saulei leidžiantis mirė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">O Judos karalius Jehozapatas sugrįžo ramybėje į savo namus, į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="2">Ir išėjo jo pasitikti Hananio sūnus Jehuvas, regėtojas, ir tarė karaliui Jehozapatui: „Ar turėtum padėti bedieviui ir mylėti tuos, kurie nekenčia VIEŠPATIES? Todėl ant tavęs rūstybė nuo VIEŠPATIES akivaizdos.</verse>
				<verse number="3">Tačiau gerų dalykų yra rasta tavyje, kadangi pašalinai iš šalies giraites ir paruošei savo širdį ieškoti Dievo“.</verse>
				<verse number="4">O Jehozapatas gyveno Jeruzalėje; ir jis vėl išėjo pro tautą nuo Beer-Šebos iki Efraimo kalno ir juos parvedė pas VIEŠPATĮ, jų tėvų Dievą.</verse>
				<verse number="5">Jis paskyrė teisėjus šalyje, visuose aptvertuose Judos miestuose, mieste po miesto,</verse>
				<verse number="6">ir tarė teisėjams: „Žiūrėkite, ką darote; nes ne žmogui jūs teisiate, bet VIEŠPAČIUI, kuris yra su jumis teisme.</verse>
				<verse number="7">Todėl dabar tebūna VIEŠPATIES baimė ant jūsų; žiūrėkite ir tai darykite; nes pas VIEŠPATĮ, mūsų Dievą, nėra neteisybės nei atsižvelgimo į asmenis, nei dovanų ėmimo“.</verse>
				<verse number="8">Be to, Jehozapatas Jeruzalėje VIEŠPATIES teismui ir ginčams paskyrė levitų, kunigų ir Izraelio tėvų vyriausiųjų, kai jie sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="9">Ir jis juos įpareigojo, sakydamas: „Taip darykite VIEŠPATIES baimėje, ištikimai ir tobula širdimi.</verse>
				<verse number="10">Kokia byla beateis pas jus nuo jūsų brolių, gyvenančių savo miestuose, ar tarp kraujo ir kraujo, ar tarp įstatymo ir įsakymo, įstatų ir teismų, jūs įspėkite juos, kad jie nenusižengtų prieš VIEŠPATĮ ir taip rūstybė neužeitų ant jūsų bei ant jūsų brolių; tai darykite, ir jūs nenusižengsite.</verse>
				<verse number="11">Ir štai vyriausiasis kunigas Amarijas yra jūsų viršininkas visuose VIEŠPATIES reikaluose; o Išmaelio sūnus Zebadijas, Judos namų valdovas, visiems karaliaus reikalams; o levitai bus pareigūnai jūsų akivaizdoje. Drąsiai elkitės, ir VIEŠPATS bus su geruoju“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Taip pat po to įvyko, kad Moabo vaikai, Amono vaikai ir su jais kiti, neskaitant amoniečių, atėjo į mūšį prieš Jehozapatą.</verse>
				<verse number="2">Tada atėję kai kurie Jehozapatui pranešė, sakydami: „Didelė daugybė ateina prieš tave iš už jūros, šiapus Sirijos; ir štai jie yra Hacecon-Tamare, kuris yra En-Gedis.</verse>
				<verse number="3">Ir Jehozapatas išsigandęs nukreipė save ieškoti VIEŠPATIES ir paskelbė pasninką po visą Judą.</verse>
				<verse number="4">Ir Juda susirinko prašyti pagalbos iš VIEŠPATIES; būtent iš visų Judos miestų jie atėjo ieškoti VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="5">O Jehozapatas atsistojo Judos ir Jeruzalės susirinkime, VIEŠPATIES namuose, prieš naująjį kiemą,</verse>
				<verse number="6">ir tarė: „O VIEŠPATIE, mūsų tėvų Dieve, argi ne tu esi Dievas danguje ir argi ne tu valdai visas pagonių karalystes? Argi ne tavo rankoje yra jėga ir galybė, kad niekas negali tau pasipriešinti?</verse>
				<verse number="7">Argi ne tu, mūsų Dieve, kuris savo tautos Izraelio akivaizdoje išvarei gyventojus šitos šalies ir ją davei savo draugo Abraomo sėklai amžiams?</verse>
				<verse number="8">Ir jie gyveno joje ir joje pastatė tau šventovę tavo vardui, sakydami:</verse>
				<verse number="9">‘Jei atėjus ant mūsų piktam, kaip kalavijui, teismui ar marui, ar badui, mes atsistosime prieš šituos namus ir tavo akivaizdoje (nes tavo vardas yra šituose namuose) ir tavęs šauksimės savo suspaudime, tuomet tu išgirsk ir padėk’.</verse>
				<verse number="10">O dabar, štai Amono, Moabo ir Seyro kalno vaikai, kurių tu neleidai Izraeliui užgrobti jiems išėjus iš Egipto šalies, bet jie nusisuko nuo jų ir jų nesunaikino;</verse>
				<verse number="11">štai kaip jie atmoka mums tuo, kad ateina mūsų išmesti iš tavo nuosavybės, kurią davei mums paveldėti.</verse>
				<verse number="12">O mūsų Dieve, argi tu neteisi jų? Nes mes neturime galios prieš šitą didelį būrį, ateinantį prieš mus; ir mes nežinome, ką daryti; bet mūsų akys nukreiptos į tave“.</verse>
				<verse number="13">Ir visa Juda stovėjo VIEŠPATIES akivaizdoje su savo mažyliais, savo žmonomis ir savo vaikais.</verse>
				<verse number="14">Tada susirinkimo viduryje VIEŠPATIES Dvasia atėjo ant Matanijos sūnaus Jejelio sūnaus Benajos sūnaus Zacharijo sūnaus Jahazielio, levito iš Asafo sūnų;</verse>
				<verse number="15">ir jis tarė: „Klausykite jūs, visa Juda, jūs, Jeruzalės gyventojai, ir tu, karaliau Jehozapatai: Taip jums sako VIEŠPATS: ‘Nebijokite ir nebūkite nerimastingi dėl šitos didelės daugybės; nes mūšis yra ne jūsų, bet Dievo.</verse>
				<verse number="16">Rytoj eikite žemyn prieš juos; štai jie ateina aukštyn Zizo skardžiu; ir juos rasite upelio gale, prieš Jeruelio dykumą.</verse>
				<verse number="17">Jums nereikės kovoti šiame mūšyje; išsirikiuokite, stovėkite nejudėdami ir stebėkite VIEŠPATIES išgelbėjimą su jumis, o Juda ir Jeruzale; nebijokite ir nebūkite nerimastingi; rytoj išeikite prieš juos; nes VIEŠPATS bus su jumis’“.</verse>
				<verse number="18">Ir Jehozapatas nulenkė savo galvą veidu iki žemės; ir visa Juda bei Jeruzalės gyventojai parpuolė prieš VIEŠPATĮ, garbindami VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="19">O levitai iš kehatų vaikų ir iš korachų vaikų, atsistojo girti VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, dideliu balsu į aukštybes.</verse>
				<verse number="20">Ir anksti rytą atsikėlę, jie išėjo į Tekojos dykumą; ir jiems išeinant, Jehozapatas atsistojęs tarė: „Klausykite manęs, o Juda ir Jeruzalės gyventojai; tikėkite VIEŠPAČIU, savo Dievu, taip būsite įtvirtinti; tikėkite jo pranašais, taip jūs klestėsite“.</verse>
				<verse number="21">Pasitaręs su tauta, jis paskyrė VIEŠPAČIUI giesmininkus ir kad girtų šventumo grožį, išeidami pirma kariuomenės, sakydami: „Girkite VIEŠPATĮ; nes jo gailestingumas pasilieka per amžius“.</verse>
				<verse number="22">Ir kai jie pradėjo giedoti ir girti, VIEŠPATS pastatė pasalas prieš Amono, Moabo ir Seyro kalno vaikus, atėjusius prieš Judą; ir jie buvo sumušti.</verse>
				<verse number="23">Nes Amono ir Moabo vaikai stojosi prieš Seyro kalno gyventojus, kad juos visiškai išžudytų ir sunaikintų; o kai buvo pribaigę Seyro gyventojus, jie padėjo naikinti vieni kitus.</verse>
				<verse number="24">O Judai atėjus link apžvalgos bokšto dykumoje, jie pažvelgė į minią, ir štai jie buvo ant žemės kritę lavonai, ir nei vieno ištrūkusio.</verse>
				<verse number="25">Ir kai Jehozapatas ir jo tauta atėjo paimti iš jų grobį, jie rado tarp jų gausybę turtų prie mirusių kūnų, ir brangenybių, kurių jie sau nusiplėšė daugiau nei galėjo išnešti; ir tris dienas jie rinko grobį, jo buvo tiek daug.</verse>
				<verse number="26">O ketvirtą dieną jie susirinko į Berako slėnį; nes ten jie laimino VIEŠPATĮ; todėl tą vietą iki šios dienos vadina Berako slėniu.</verse>
				<verse number="27">Paskui jie sugrįžo, visi Judos bei Jeruzalės žmonės, o jų priekyje Jehozapatas, kad grįžtų į Jeruzalę su džiaugsmu; nes VIEŠPATS padarė, kad jie džiaugtųsi dėl savo priešų.</verse>
				<verse number="28">Ir jie atėjo į Jeruzalę, į VIEŠPATIES namus, su psalteriais, arfomis ir trimitais.</verse>
				<verse number="29">Ir Dievo baimė buvo ant visų tų šalių karalysčių, kai jos išgirdo, kad VIEŠPATS kovojo prieš Izraelio priešus.</verse>
				<verse number="30">Taip Jehozapato karalystė buvo rami; nes jo Dievas jam davė poilsį iš visų pusių.</verse>
				<verse number="31">Ir Jehozapatas karaliavo Judai; jis buvo trisdešimt penkerių metų, kai pradėjo karaliauti, ir dvidešimt penkerius metus karaliavo Jeruzalėje. O jo motinos vardas buvo Azuba, Šilchio duktė.</verse>
				<verse number="32">Jis vaikščiojo savo tėvo Asos keliu ir neatsitraukė nuo jo, darydamas tai, kas buvo teisinga VIEŠPATIES akyse.</verse>
				<verse number="33">Tačiau aukštumos nebuvo pašalintos; nes tauta dar nebuvo paruošusi savo širdies savo tėvų Dievui.</verse>
				<verse number="34">Na, o kiti Jehozapato darbai, pirmieji ir paskutinieji, štai jie yra užrašyti knygoje Hananio sūnaus Jehuvo, kuris yra paminėtas Izraelio karalių knygoje.</verse>
				<verse number="35">O po to Judos karalius Jehozapatas prisijungė prie Izraelio karaliaus Ahazijo, kuris elgėsi labai nedorai;</verse>
				<verse number="36">jis prisijungė prie jo, kad statytų laivus vykti į Taršišą; ir jie statė laivus Ecjon-Gebere.</verse>
				<verse number="37">Tada Dodavos sūnus Eliezeras iš Marešos pranašavo prieš Jehozapatą, sakydamas: „Kadangi tu prisijungei prie Ahazijo, VIEŠPATS sudaužė tavo darbus“. Ir laivai sudužo, kad jie negalėjo vykti į Taršišą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Na, o Jehozapatas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas prie savo tėvų Dovydo mieste. O jo sūnus Jehoramas karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="2">Jis turėjo brolių, Jehozapato sūnų: Azariją, Jehielį, Zachariją, Azariją, Mykolą ir Šefatiją; visi šitie buvo Judos karaliaus Jehozapato sūnūs.</verse>
				<verse number="3">Jų tėvas jiems davė didelių sidabro, aukso ir brangių daiktų dovanų su aptvertais miestais Judoje; bet karalystę jis davė Jehoramui; nes jis buvo pirmagimis.</verse>
				<verse number="4">Na, o kai Jehoramas buvo pakilęs į savo tėvo karalystę, jis sustiprėjo ir išžudė kalaviju visus savo brolius ir kai kuriuos iš Izraelio kunigaikščių.</verse>
				<verse number="5">Jehoramas buvo trisdešimt dvejų metų, kai pradėjo karaliauti, ir aštuonerius metus karaliavo Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="6">Ir jis vaikščiojo Izraelio karalių keliu, kaip darė Ahabo namai; nes Ahabo duktė buvo jo žmona; ir jis darė tai, kas buvo pikta VIEŠPATIES akyse.</verse>
				<verse number="7">Tačiau VIEŠPATS nenorėjo sunaikinti Dovydo namų dėl sandoros, kurią jis buvo sudaręs su Dovydu, ir kaip buvo žadėjęs duoti žiburį jam ir jo sūnums per amžius.</verse>
				<verse number="8">Jo dienomis edomiečiai sukilo iš po Judos valdžios ir paskyrė sau karalių.</verse>
				<verse number="9">Tada Jehoramas išėjo su savo kunigaikščiais ir su juo visi jo vežimai; ir naktį pakilęs jis mušė edomiečius, kurie buvo apsupę jį, ir vežimų vadus.</verse>
				<verse number="10">Taip edomiečiai yra sukilę iš po Judos rankos valdžios iki šios dienos. Tuo pačiu metu ir Libna sukilo iš po jo rankos valdžios; nes jis buvo palikęs VIEŠPATĮ, savo tėvų Dievą.</verse>
				<verse number="11">Be to, jis padarė aukštumų Judos kalnuose ir skatino Jeruzalės gyventojus paleistuvauti, ir patraukė Judą į tai.</verse>
				<verse number="12">Ir jam atėjo raštas iš pranašo Elijo, sakydamas: „Taip sako VIEŠPATS, tavo tėvo Dovydo Dievas: ‘Kadangi nevaikščiojai savo tėvo Jehozapato keliais nei Judos karaliaus Asos keliais,</verse>
				<verse number="13">bet vaikščiojai Izraelio karalių keliu ir skatinai Judą bei Jeruzalės gyventojus daryti tokią paleistuvystę, kokios yra Ahabo namų paleistuvystės, ir taip pat išžudei iš savo tėvo namų savo brolius, geresnius už tave;</verse>
				<verse number="14">štai VIEŠPATS ištiks didele rykšte tavo tautą, tavo vaikus, tavo žmonas ir visą tavo turtą;</verse>
				<verse number="15">o tu sunkiai susirgsi savo vidurių liga, kol tavo viduriai iškritinės dėl ligos diena iš dienos’“.</verse>
				<verse number="16">Be to, VIEŠPATS sukurstė prieš Jehoramą filistinų ir arabų, esančių šalia etiopų, dvasią;</verse>
				<verse number="17">ir jie atėjo aukštyn į Judą ir įsilaužė į ją, ir išsigabeno visą turtą, rastą karaliaus namuose, taip pat jo sūnus ir jo žmonas; taip, kad jam nepaliko nei vieno sūnaus, išskyrus Jehoachazą, jauniausiąjį iš jo sūnų.</verse>
				<verse number="18">Ir po viso to VIEŠPATS ištiko jį jo viduriuose nepagydoma liga.</verse>
				<verse number="19">Ir įvyko, kad laikui bėgant, pasibaigus dviems metams, nuo ligos išsivertė jo viduriai; taip jis mirė nuo sunkių ligų. O jo tauta jam taip nedegino, kaip degino dėl jo tėvų.</verse>
				<verse number="20">Jis buvo trisdešimt dvejų metų, kai pradėjo karaliauti, ir aštuonerius metus karaliavo Jeruzalėje, ir išėjo kaip nepageidaujamas. Tačiau jį palaidojo Dovydo mieste, bet ne karalių kapuose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Ir Jeruzalės gyventojai paskyrė karaliumi į jo vietą jo jauniausiąjį sūnų Ahaziją; nes visus vyresniuosius buvo išžudęs būrys vyrų, atėjusių su arabais į stovyklą. Taigi karaliavo Judos karaliaus Jehoramo sūnus Ahazijas.</verse>
				<verse number="2">O Ahazijas buvo keturiasdešimt dvejų metų, kai pradėjo karaliauti, ir vienerius metus karaliavo Jeruzalėje. Jo motinos vardas buvo Atalija, Omrio duktė.</verse>
				<verse number="3">Jis irgi vaikščiojo Ahabo namų keliais; nes jo motina buvo jo patarėja, kad jis elgtųsi nedorai.</verse>
				<verse number="4">Todėl jis darė pikta VIEŠPATIES akyse, kaip Ahabo namai; nes po jo tėvo mirties jie buvo jo patarėjais jo pražūčiai.</verse>
				<verse number="5">Jis taip pat vaikščiojo pagal jų patarimą ir su Izraelio karaliaus Ahabo sūnumi Jehoramu ėjo į karą prieš Sirijos karalių Hazaelį į Ramot-Gileadą; ir sirai sumušė Joramą.</verse>
				<verse number="6">Ir jis sugrįžo gydytis Jezreelyje dėl žaizdų, kurias jam buvo padarę Ramoje, kai jis kariavo su Sirijos karaliumi Hazaeliu. Ir Judos karaliaus Jehoramo sūnus Azarija nuėjo žemyn aplankyti Ahabo sūnaus Jehoramo Jezreelyje, nes jis sirgo.</verse>
				<verse number="7">O Ahazijo pražūtis buvo iš Dievo per atvykimą pas Joramą; nes atvykęs jis išėjo su Jehoramu prieš Nimšio sūnų Jehuvą, kurį VIEŠPATS buvo patepęs, kad iškirstų Ahabo namus.</verse>
				<verse number="8">Ir įvyko, kad Jehuvas, vykdydamas teismą Ahabo namams, aptiko Judos kunigaikščius ir Ahazijo brolių sūnus, kurie tarnavo Ahazijui, ir juos išžudė.</verse>
				<verse number="9">Ir jis ieškojo Ahazijo; ir jie jį sugavo (nes jis buvo pasislėpęs Samarijoje) ir atvedė pas Jehuvą; o kai jį nužudė, jie palaidojo jį, „nes, – sakė jie, – jis yra sūnus Jehozapato, kuris visa savo širdimi ieškojo VIEŠPATIES“. Taigi Ahazijo namai nebeturėjo galios išlaikyti karalystę.</verse>
				<verse number="10">Bet Ahazijo motina Atalija, pamačiusi, kad jos sūnus miręs, pakilo ir sunaikino visą Judos namų karališką sėklą.</verse>
				<verse number="11">Bet karaliaus duktė Jehošabata paėmė Ahazijo sūnų Joašą, jį pavogė iš tarpo karaliaus sūnų, kurie buvo žudomi, ir jį patalpino su jo aukle į miegamąjį. Taip karaliaus Jehoramo duktė Jehošabata, kunigo Jehojados žmona (nes ji buvo Ahazijo sesuo), paslėpė jį nuo Atalijos, taip, kad ji jo nenužudė.</verse>
				<verse number="12">Ir jis šešerius metus buvo pas juos paslėptas Dievo namuose; o Atalija karaliavo šalyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">O septintaisiais metais Jehojada sustiprėjęs pasiėmė į sandorą su savimi šimtininkus: Jerohamo sūnų Azariją, Jehohanano sūnų Išmaelį, Obedo sūnų Azariją, Adajo sūnų Maasėją ir Zichrio sūnų Elišafatą.</verse>
				<verse number="2">Ir jie apėjo Judą ir surinko levitus iš visų Judos miestų bei Izraelio tėvų vyriausiuosius, ir jie atėjo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="3">Ir visas susirinkimas sudarė sandorą su karaliumi Dievo namuose. Ir jis jiems tarė: „Štai karaliaus sūnus karaliaus, kaip VIEŠPATS kalbėjo apie Dovydo sūnus.</verse>
				<verse number="4">Štai ką padarykite: trečdalis jūsų, iš kunigų ir levitų, įeinančių per sabatą, bus durininkai;</verse>
				<verse number="5">trečdalis bus prie karaliaus namų; ir trečdalis prie pamatų vartų; o visa tauta bus VIEŠPATIES namų kiemuose.</verse>
				<verse number="6">Bet niekas teneįeina į VIEŠPATIES namus, išskyrus kunigus ir tarnaujančius iš levitų; jie įeis, nes jie yra šventi; bet visa tauta eis VIEŠPATIES sargybą.</verse>
				<verse number="7">O levitai, kiekvienas su savo ginklu rankoje, apsups ratu karalių; o kas kitas įeis į tuos namus, tas bus užmuštas; bet jūs būkite su karaliumi jam įeinant ir jam išeinant“.</verse>
				<verse number="8">Taip levitai ir visa Juda padarė pagal visa tai, ką buvo įsakęs kunigas Jehojada, ir kiekvienas ėmė savo vyrus, kurie per sabatą turėjo įeiti su tais, kurie per sabatą turėjo išeiti; nes kunigas Jehojada nepaleido skyrių.</verse>
				<verse number="9">Be to, kunigas Jehojada įteikė šimtininkams ietis, mažuosius skydus ir didžiuosius skydus, buvusius karaliaus Dovydo, kurie buvo Dievo namuose.</verse>
				<verse number="10">Ir jis sustatė visą tautą, kiekvieną, turintį rankoje savo ginklą, nuo dešiniojo šventyklos šono iki kairiojo šventyklos šono, išilgai palei aukurą ir aplinkui šventyklą prie karaliaus.</verse>
				<verse number="11">Paskui jie išvedė karaliaus sūnų, uždėjo jam karūną, įteikė jam liudijimą ir padarė jį karaliumi. Ir Jehojada bei jo sūnūs jį patepė ir tarė: „Tegyvuoja karalius!“</verse>
				<verse number="12">Na, o Atalija, išgirdusi triukšmą tautos, bėgančios ir giriančios karalių, atėjo pas tautą į VIEŠPATIES namus;</verse>
				<verse number="13">ir ji pažvelgė, ir štai karalius stovėjo prie savo stulpo, prie įėjimo, ir kunigaikščiai ir trimitai prie karaliaus; ir visa šalies tauta džiaugėsi ir gaudė trimitais, taip pat giesmininkai su muzikiniais instrumentais ir mokinantys giedoti gyrių. Tada Atalija perplėšė savo drabužius ir tarė: „Išdavystė, išdavystė!“</verse>
				<verse number="14">Tada kunigas Jehojada išvedė šimtininkus, paskirtus vadovauti kariuomenei, ir jiems tarė: „Išveskite ją iš eilių; o kas ją seks, tebūna nužudytas kalaviju“. Nes kunigas pasakė: „Nenužudykite jos VIEŠPATIES namuose“.</verse>
				<verse number="15">Taigi jie pridėjo prie jos rankas; ir jai atėjus iki Arklių vartų įėjimo prie karaliaus namų, ten ją nužudė.</verse>
				<verse number="16">Ir Jehojada sudarė sandorą tarp savęs ir visos tautos bei karaliaus, kad jie turi būti VIEŠPATIES tauta.</verse>
				<verse number="17">Tada visa tauta nuėjo į Baalo namus, sugriovė juos, sutrupino jo aukurus ir jo atvaizdus, o Baalo kunigą Mataną nužudė prieš aukurus.</verse>
				<verse number="18">Taip pat Jehojada paskyrė VIEŠPATIES namų tarnystes per rankas levitų kunigų, kuriuos Dovydas buvo paskirstęs VIEŠPATIES namuose, kad aukotų VIEŠPATIES deginamąsias aukas, kaip yra parašyta Mozės įstatyme, su džiaugsmu ir giedojimu, kaip buvo Dovydo nustatyta.</verse>
				<verse number="19">Ir jis pastatė durininkus prie VIEŠPATIES namų vartų, kad neįeitų nei vienas, kokiu nors dalyku nešvarus.</verse>
				<verse number="20">Ir jis paėmė šimtininkus, kilminguosius, tautos valdytojus ir visą šalies tautą, ir nuvedė karalių žemyn iš VIEŠPATIES namų; ir jie atėjo pro aukštuosius vartus į karaliaus namus, ir pasodino karalių į karalystės sostą.</verse>
				<verse number="21">Ir visa šalies tauta džiaugėsi; o miestas buvo ramus po to, kai jie buvo nužudę Ataliją kalaviju.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Joašas buvo septynerių metų, kai pradėjo karaliauti, ir keturiasdešimt metų karaliavo Jeruzalėje. Jo motinos vardas buvo Cibija, iš Beer-Šebos.</verse>
				<verse number="2">Ir Joašas darė tai, kas buvo teisinga VIEŠPATIES akyse per visas kunigo Jehojados dienas.</verse>
				<verse number="3">Ir Jehojada jam ėmė dvi žmonas; ir jis pagimdė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="4">Ir po to įvyko, kad Joašas sugalvojo suremontuoti VIEŠPATIES namus.</verse>
				<verse number="5">Ir surinkęs kunigus ir levitus, jis jiems tarė: „Išeikite į Judos miestus ir rinkite iš viso Izraelio pinigus jūsų Dievo namams remontuoti iš metų į metus, ir žiūrėkite, kad paskubintumėte tą reikalą“. Tačiau levitai nepaskubino jo.</verse>
				<verse number="6">Ir karalius pašaukė Jehojadą, vyriausiąjį, ir jam tarė: „Kodėl nereikalavai iš levitų, kad atneštų iš Judos ir iš Jeruzalės rinkliavą, pagal įsakymą VIEŠPATIES tarno Mozės ir Izraelio susirinkimo, dėl Liudijimo padangtės?</verse>
				<verse number="7">Nes sūnūs Atalijos, tos nedorėlės, buvo sugriovę Dievo namus; ir taip pat visus VIEŠPATIES namų pašvęstus daiktus jie paskyrė Baalams“.</verse>
				<verse number="8">Ir karaliui įsakius, jie padarė skrynią ir pastatė ją lauke prie VIEŠPATIES namų vartų.</verse>
				<verse number="9">Ir jie paskelbė po Judą bei Jeruzalę, kad atneštų VIEŠPAČIUI rinkliavą, kurią Dievo tarnas Mozė uždėjo Izraeliui dykumoje.</verse>
				<verse number="10">Ir visi kunigaikščiai bei visa tauta džiaugėsi ir atnešę metė į skrynią, kol pabaigė.</verse>
				<verse number="11">Na, o tuo laiku, kai atnešdavo skrynią pas karaliaus valdybą per levitų rankas, ir kai jie matydavo, kad joje buvo daug pinigų, karaliaus raštininkas ir aukščiausiojo kunigo pareigūnas atėję ištuštindavo skrynią ir ją paėmę nunešdavo atgal į jos vietą. Taip jie darė diena iš dienos ir surinko gausybę pinigų.</verse>
				<verse number="12">O karalius ir Jehojada juos duodavo tiems, kurie atlikdavo VIEŠPATIES namų tarnavimo darbą, ir samdydavo mūrininkų ir dailidžių VIEŠPATIES namams remontuoti, ir taip pat geležies bei vario kalvių VIEŠPATIES namams pataisyti.</verse>
				<verse number="13">Taigi darbininkai dirbo, ir darbas buvo jų išbaigtas, ir jie atstatė Dievo namus į jų būseną ir juos sutvirtino.</verse>
				<verse number="14">O tai pabaigę, jie atnešė likusius pinigus karaliaus ir Jehojados akivaizdon; iš jų buvo padaryti indai VIEŠPATIES namams – indai tarnavimui ir aukojimui, šaukštai ir auksiniai bei sidabriniai indai. Ir jie nuolat aukojo deginamąsias aukas VIEŠPATIES namuose per visas Jehojados dienas.</verse>
				<verse number="15">Bet Jehojada paseno ir buvo pasisotinęs dienomis, kai mirė; jis buvo šimto trisdešimties metų, kai mirė.</verse>
				<verse number="16">Ir jį palaidojo Dovydo mieste tarp karalių, nes jis buvo padaręs gera Izraelyje tiek Dievui, tiek jo namams.</verse>
				<verse number="17">Na, o po Jehojados mirties Judos kunigaikščiai atėjo ir išreiškė pagarbą karaliui. Tuomet karalius išklausė juos.</verse>
				<verse number="18">Ir jie paliko VIEŠPATIES, savo tėvų Dievo, namus ir tarnavo giraitėms bei stabams; ir atėjo rūstybė ant Judos ir Jeruzalės dėl šito jų nusižengimo.</verse>
				<verse number="19">Jis dar siuntė jiems pranašų, kad sugrąžintų juos pas VIEŠPATĮ; ir jie liudijo prieš juos; bet jie nepakreipė ausies.</verse>
				<verse number="20">Ir Dievo Dvasia atėjo ant kunigo Jehojados sūnaus Zacharijos, kuris atsistojęs aukščiau tautos jiems tarė: „Taip sako Dievas: ‘Kodėl nusižengiate VIEŠPATIES įsakymams, kad jums nesisektų? Kadangi jūs palikote VIEŠPATĮ, jis irgi jus paliko’“.</verse>
				<verse number="21">O jie surengė sąmokslą prieš jį ir, karaliui įsakius, užmėtė jį akmenimis VIEŠPATIES namų kieme.</verse>
				<verse number="22">Taip karalius Joašas neatsiminė gerumo, kurį jam buvo padaręs jo tėvas Jehojada, bet nužudė jo sūnų. Ir jis mirdamas tarė: „VIEŠPATS į tai pažiūrės ir to pareikalaus“.</verse>
				<verse number="23">Ir atsitiko, kad metų gale Sirijos kariuomenė atėjo aukštyn prieš jį; o atėję į Judą ir Jeruzalę, jie išnaikino iš tautos tarpo visus tautos kunigaikščius, ir visą jų grobį nusiuntė Damasko karaliui.</verse>
				<verse number="24">Nes sirų kariuomenė atėjo su mažu būriu vyrų, o VIEŠPATS atidavė į jų rankas labai didelę kariuomenę, kadangi jie buvo palikę VIEŠPATĮ, savo tėvų Dievą. Taip jie įvykdė teismą prieš Joašą.</verse>
				<verse number="25">O jiems pasitraukus nuo jo (nes jie paliko jį sunkiose ligose), jo paties tarnai surengė prieš jį sąmokslą dėl kunigo Jehojados sūnų kraujo ir jį nužudė jo lovoje, ir jis mirė; ir jį palaidojo Dovydo mieste, bet jo nepalaidojo karalių kapuose.</verse>
				<verse number="26">O šitie yra tie, kurie surengė prieš jį sąmokslą: amonietės Šimeatos sūnus Zabadas ir moabietės Šimritos sūnus Jehozabadas.</verse>
				<verse number="27">Na, o apie jo sūnus ir ant jo užkrautų naštų didumą, ir apie Dievo namų remontą, štai yra surašyta karalių knygos apsakyme. O jo sūnus Amacijas karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Amacijas buvo dvidešimt penkerių metų, kai pradėjo karaliauti, ir dvidešimt devynerius metus karaliavo Jeruzalėje. O jo motinos vardas buvo Jehoadana iš Jeruzalės.</verse>
				<verse number="2">Ir jis darė tai, kas buvo teisinga VIEŠPATIES akyse, bet ne tobula širdimi.</verse>
				<verse number="3">Na, o kai karalystė jam buvo įtvirtinta, atsitiko, kad jis užmušė savo tarnus, nužudžiusius jo tėvą karalių.</verse>
				<verse number="4">Tačiau jų vaikų jis neužmušė, bet padarė, kaip parašyta įstatyme, Mozės knygoje, kur VIEŠPATS įsakė, sakydamas: „Tėvai nemirs dėl vaikų, nei vaikai nemirs dėl tėvų, bet kiekvienas mirs dėl savo paties nuodėmės“.</verse>
				<verse number="5">Be to, Amacijas surinko Judą ir paskyrė jiems visoje Judėjoje ir Benjamine tūkstantininkų ir šimtininkų pagal jų tėvų namus; ir jis suskaičiavo juos nuo dvidešimties metų ir vyresnius, ir jų radosi trys šimtai tūkstančių rinktinių vyrų, pajėgių išeiti į karą, galinčių valdyti ietį ir skydą.</verse>
				<verse number="6">Jis dar pasamdė iš Izraelio šimtą tūkstančių narsių galiūnų už šimtą talentų sidabro.</verse>
				<verse number="7">Bet Dievo vyras atėjo pas jį, sakydamas: „O karaliau, teneina Izraelio kariuomenė su tavimi; nes VIEŠPATS nėra su Izraeliu, tai yra su visais Efraimo vaikais.</verse>
				<verse number="8">Bet jei nori eiti, daryk tai, būk stiprus mūšiui; Dievas padarys, kad tu krisi priešo akivaizdoje; nes Dievas turi galią padėti ir pargriauti“.</verse>
				<verse number="9">Ir Amacijas tarė Dievo vyrui: „Bet ką mums daryti dėl šimto talentų, kuriuos daviau Izraelio kariuomenei?“ Ir Dievo vyras atsakė: „VIEŠPATS yra pajėgus tau duoti daug daugiau negu tai“.</verse>
				<verse number="10">Tada Amacijas atskyrė juos, tai yra kariuomenę, kuri buvo atvykusi pas jį iš Efraimo, kad grįžtų į namus; todėl jų pyktis labai užsidegė prieš Judą, ir jie grįžo į namus labai supykę.</verse>
				<verse number="11">Ir Amacijas sustiprėjęs išvedė savo tautą ir nuėjo į Druskos slėnį, ir išmušė dešimt tūkstančių Seyro vaikų.</verse>
				<verse number="12">O kitus dešimt tūkstančių, išlikusių gyvų, Judos vaikai išvedė į nelaisvę, užvedė juos ant uolos viršūnės ir numetė juos nuo uolos viršūnės, kad jie visi sutrupėjo į gabalus.</verse>
				<verse number="13">Bet kariuomenės kariai, kuriuos Amacijas pasiuntė atgal, kad jie neitų su juo į mūšį, užpuolė Judos miestus nuo Samarijos iki Bet-Horono ir išmušė iš jų tris tūkstančius, ir paėmė daug grobio.</verse>
				<verse number="14">Na, o Amacijui parvykus po edomiečių žudynių, įvyko, kad jis pargabeno Seyro vaikų dievų ir pastatė juos savo dievais, ir prieš juos lenkėsi, ir degino jiems smilkalus.</verse>
				<verse number="15">Todėl VIEŠPATIES rūstybė užsidegė prieš Amaciją, ir jis pasiuntė pas jį pranašą, kuris jam tarė: „Kodėl ieškojai tos tautos dievų, kurie negalėjo išgelbėti savo pačių tautos iš tavo rankos?“</verse>
				<verse number="16">Ir įvyko, kai jis jam kalbėjo, karalius jam tarė: „Ar tu paskirtas karaliaus patarėju? Liaukis; kodėl turėtum būti sumuštas?“ Tada pranašas paliovęs tarė: „Aš žinau, kad Dievas yra nusprendęs tave sunaikinti, nes tu tai padarei ir nepaklausei mano patarimo“.</verse>
				<verse number="17">Tada Judos karalius Amacijas pasitaręs siuntė Jehuvo sūnaus Jehoachazo sūnui Joašui, Izraelio karaliui, sakydamas: „Eikš, pažiūrėkime vienas kitam į veidą“.</verse>
				<verse number="18">O Izraelio karalius Joašas pasiuntė Judos karaliui Amacijui, sakydamas: „Usnis, esanti Libane, siuntė Libane esančiam kedrui, sakydama: ‘Duok mano sūnui savo dukterį į žmonas’; ir praėjo Libane esantis laukinis žvėris ir sumindė usnį.</verse>
				<verse number="19">Tu sakai: ‘Štai aš sumušiau edomiečius’; ir tavo širdis aukština tave, kad girtumeisi; dabar pasilik namie; kodėl turėtum įsivelti, kad sau pakenktum, idant kristum tu pats ir Juda su tavimi?“</verse>
				<verse number="20">Bet Amacijas nepaklausė; nes tai atėjo iš Dievo, kad jis juos atiduotų į jų priešų rankas, kadangi jie ieškojo Edomo dievų.</verse>
				<verse number="21">Taigi Izraelio karalius Joašas ėjo aukštyn; jis ir Judos karalius Amacijas pasimatė vienas su kitu veidais Bet-Šemeše, priklausančiame Judai.</verse>
				<verse number="22">Ir Juda buvo nugalėta Izraelio, ir jie kiekvienas pabėgo į savo palapines.</verse>
				<verse number="23">O Izraelio karalius Joašas sučiupo Judos karalių Amaciją, Jehoachazo sūnaus Joašo sūnų, Bet-Šemeše ir jį atvedė į Jeruzalę, ir nugriovė Jeruzalės sieną nuo Efraimo vartų iki Kampo vartų, keturis šimtus uolekčių.</verse>
				<verse number="24">Ir jis paėmė visą auksą, sidabrą ir visus indus, rastus Dievo namuose pas Obed-Edomą, ir karaliaus namų lobius, ir taip pat įkaitus ir sugrįžo į Samariją.</verse>
				<verse number="25">O Judos karaliaus Joašo sūnus Amacijas po Izraelio karaliaus Jehoachazo sūnaus Joašo mirties gyveno penkiolika metų.</verse>
				<verse number="26">Na, o kiti Amacijo darbai, pirmieji ir paskutinieji, štai argi jie nėra užrašyti Judos ir Izraelio karalių knygoje?</verse>
				<verse number="27">Na, o po to laiko, kai Amacijas nusuko į šoną nuo sekimo paskui VIEŠPATĮ, jie surengė prieš jį sąmokslą Jeruzalėje; ir jis pabėgo į Lachišą; bet, pasiuntę jam iš paskos į Lachišą, jie ten jį nužudė.</verse>
				<verse number="28">Ir pargabeno jį ant žirgų ir palaidojo prie jo tėvų Judos mieste.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Tada visa Judos tauta paėmė Uziją, kuris buvo šešiolikos metų, ir jį padarė karaliumi jo tėvo Amacijo vietoje.</verse>
				<verse number="2">Jis pastatė Elotą ir jį sugrąžino Judai po to, kai karalius užmigo prie savo tėvų.</verse>
				<verse number="3">Uzijas buvo šešiolikos metų, kai pradėjo karaliauti, ir penkiasdešimt dvejus metus karaliavo Jeruzalėje. Jo motinos vardas buvo Jecholija iš Jeruzalės.</verse>
				<verse number="4">Ir jis darė tai, kas buvo teisinga VIEŠPATIES akyse, pagal visa tai, ką darė jo tėvas Amacijas.</verse>
				<verse number="5">Jis ieškojo Dievo per dienas Zacharijo, kuris suprasdavo Dievo regėjimus; ir tol, kol jis ieškojo VIEŠPATIES, Dievas jam davė pasisekimą.</verse>
				<verse number="6">Ir išėjęs jis kariavo prieš filistinus ir sugriovė Gato sieną, Jabnės sieną ir Ašdodo sieną, ir pastatė miestus aplink Ašdodą ir tarp filistinų.</verse>
				<verse number="7">Ir Dievas jam padėjo prieš filistinus ir prieš arabus, gyvenančius Gūr-Baale, ir prieš meunus.</verse>
				<verse number="8">Ir amoniečiai davė Uzijui dovanas; ir jo vardas išgarsėjo iki Egipto įėjimo; nes jis nepaprastai sustiprėjo.</verse>
				<verse number="9">Be to, Uzijas pastatė Jeruzalėje bokštus prie Kampo vartų, prie Slėnio vartų ir prie sienos pasisukimo ir juos sutvirtino.</verse>
				<verse number="10">Jis taip pat pastatė bokštus dykumoje ir iškasė daug šulinių; nes jis turėjo daug galvijų tiek žemumose, tiek lygumose; taip pat žemdirbių ir vynuogininkų kalnuose ir Karmelyje; nes jis mėgo žemdirbystę.</verse>
				<verse number="11">Be to, Uzijas turėjo kariuomenę kovotojų, išeinančių į karą būriais, pagal jų skaičių, suskaičiuotą ranka raštininko Jejelio ir valdovo Maasėjo, vadovaujant rankai Hananijo, vieno iš karaliaus vadų.</verse>
				<verse number="12">Visas narsių galiūnų tėvų vyriausiųjų skaičius buvo du tūkstančiai šeši šimtai.</verse>
				<verse number="13">Ir jų rankos valdžioje buvo kariuomenė trijų šimtų septynių tūkstančių penkių šimtų, kariaujančių galinga jėga, kad padėtų karaliui prieš priešą.</verse>
				<verse number="14">Ir Uzijas paruošė jiems visoje kariuomenėje skydų, iečių, šalmų, šarvų, lankų ir svaidyklių akmenims svaidyti.</verse>
				<verse number="15">Ir jis padarė Jeruzalėje sumanių žmonių išrastų mašinų, kad jos būtų ant bokštų ir ant tvirtovių strėlėms ir dideliems akmenims šaudyti. Ir jo vardas plačiai išgarsėjo; nes jam buvo nuostabiai pagelbėta, kol jis sustiprėjo.</verse>
				<verse number="16">Bet kai jis buvo stiprus, jo širdis pasididžiavo jo sunaikinimui; nes jis nusižengė prieš VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir įėjo į VIEŠPATIES šventyklą deginti smilkalų ant smilkalų aukuro.</verse>
				<verse number="17">O paskui jį įėjo kunigas Azarijas ir su juo aštuoniasdešimt VIEŠPATIES kunigų narsuolių;</verse>
				<verse number="18">ir jie pasipriešino karaliui Uzijui, ir jam tarė: „Ne tau, Uzijau, priklauso deginti smilkalus VIEŠPAČIUI, bet kunigams Aarono sūnums, kurie yra įšventinti smilkyti; išeik iš šventovės; nes tu nusižengei; ir tai nebus tavo garbei iš VIEŠPATIES Dievo“.</verse>
				<verse number="19">Tada Uzijas užsirūstino, o savo rankoje turėjo smilkytuvą, kad smilkytų; ir jam esant užsirūstinusiam ant kunigų, raupsai iškilo jo kaktoje kunigų akivaizdoje VIEŠPATIES namuose, prie smilkalų aukuro.</verse>
				<verse number="20">Ir vyriausiasis kunigas Azarijas ir visi kunigai į jį pažvelgė, ir štai jis buvo raupsuotas savo kaktoje, ir jie išstūmė jį iš ten; taip, ir jis pats skubėjo išeiti, nes VIEŠPATS jį buvo ištikęs.</verse>
				<verse number="21">Ir karalius Uzijas buvo raupsuotas iki savo mirties dienos ir gyveno raupsuotas atskiruose namuose; nes jis buvo iškirstas iš VIEŠPATIES namų; o jo sūnus Jotamas valdė karaliaus namus, teisdamas šalies tautą.</verse>
				<verse number="22">Na, o kitus Uzijo darbus, pirmus ir paskutinius, užrašė Amoco sūnus, pranašas Izaijas.</verse>
				<verse number="23">Taigi Uzijas užmigo prie savo tėvų, ir jį palaidojo prie jo tėvų laidojimo lauke, kuris priklausė karaliams; nes jie sakė: „Jis raupsuotas“; o jo sūnus Jotamas karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Jotamas buvo dvidešimt penkerių metų, kai pradėjo karaliauti, ir šešiolika metų karaliavo Jeruzalėje. Taip pat jo motinos vardas buvo Jeruša, Cadoko duktė.</verse>
				<verse number="2">Ir jis darė tai, kas buvo teisinga VIEŠPATIES akyse, pagal visa tai, ką darė jo tėvas Uzijas; tačiau jis neįėjo į VIEŠPATIES šventyklą. O tauta vis dar sugedusiai elgėsi.</verse>
				<verse number="3">Jis pastatė aukštuosius VIEŠPATIES namų vartus ir daug statė ant Ofelio sienos.</verse>
				<verse number="4">Be to, jis pastatė miestus Judos kalnuose, o miškuose jis pastatė pilis ir bokštus.</verse>
				<verse number="5">Taip pat jis kovojo su amoniečių karaliumi ir juos nugalėjo. Ir Amono vaikai tais pačiais metais jam davė šimtą talentų sidabro, dešimt tūkstančių saikų kviečių ir dešimt tūkstančių saikų miežių. Tiek Amono vaikai jam mokėjo antraisiais ir trečiaisiais metais.</verse>
				<verse number="6">Taip Jotamas tapo galingu, nes jis paruošė savo kelius VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje.</verse>
				<verse number="7">Na, o kiti Jotamo darbai ir visi jo karai, ir jo keliai, štai jie surašyti Izraelio ir Judos karalių knygoje.</verse>
				<verse number="8">Jis buvo dvidešimt penkerių metų, kai pradėjo karaliauti, ir šešiolika metų karaliavo Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="9">Ir Jotamas užmigo prie savo tėvų, ir jį palaidojo Dovydo mieste; o jo sūnus Ahazas karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Ahazas buvo dvidešimties metų, kai pradėjo karaliauti, ir šešiolika metų karaliavo Jeruzalėje; bet jis nedarė to, kas buvo teisinga VIEŠPATIES akyse, kaip jo tėvas Dovydas;</verse>
				<verse number="2">nes jis vaikščiojo Izraelio karalių keliais ir taip pat padarė nulietų atvaizdų Baalams.</verse>
				<verse number="3">Be to, jis smilkė Hinomo sūnaus slėnyje ir degino savo vaikus ugnyje pagal bjaurystes pagonių, kuriuos VIEŠPATS buvo išvaręs Izraelio vaikų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="4">Taip pat jis aukojo ir smilkė aukštumose, ant kalvų ir po kiekvienu žaliuojančiu medžiu.</verse>
				<verse number="5">Todėl VIEŠPATS, jo Dievas, jį atidavė į Sirijos karaliaus ranką; o jie sumušė jį ir išvedė didelę jų minią nelaisvėn, ir nuvedė juos į Damaską. Jis taip pat buvo atiduotas į rankas Izraelio karaliaus, kuris jį sumušė didelėmis žudynėmis.</verse>
				<verse number="6">Nes Remalijo sūnus Pekachas per vieną dieną išžudė Judoje šimtą dvidešimt tūkstančių, visus, kurie buvo narsūs vyrai; nes jie buvo palikę VIEŠPATĮ, savo tėvų Dievą.</verse>
				<verse number="7">O Zichris, Efraimo galiūnas, užmušė karaliaus sūnų Maasėją, namų valdytoją Azrikamą ir Elkaną, antrąjį po karaliaus.</verse>
				<verse number="8">Ir Izraelio vaikai išsivedė nelaisvėn iš savo brolių du šimtus tūkstančių moterų, sūnų ir dukterų, ir taip pat paėmė iš jų daug grobio ir pargabeno grobį į Samariją.</verse>
				<verse number="9">Bet ten buvo VIEŠPATIES pranašas, kurio vardas buvo Odedas; ir išėjęs priešais kariuomenę, atėjusią į Samariją, jis jiems tarė: „Kadangi VIEŠPATS, jūsų tėvų Dievas, užsirūstino ant Judos, štai jis juos atidavė į jūsų rankas, o jūs juos žudėte su įniršiu, kuris pasiekia dangų.</verse>
				<verse number="10">O dabar jūs ketinate pasijungti Judos ir Jeruzalės vaikus vergais ir vergėmis; bet argi jūs patys neturite nuodėmių prieš VIEŠPATĮ, savo Dievą?</verse>
				<verse number="11">Taigi dabar paklausykite manęs ir sugrąžinkite belaisvius, kuriuos paėmėte nelaisvėn iš savo brolių; nes smarki VIEŠPATIES rūstybė yra ant jūsų“.</verse>
				<verse number="12">Tada kai kurie iš Efraimo vaikų galvų: Johanano sūnus Azarijas, Mešilemoto sūnus Berechijas, Šalumo sūnus Jehizkijas ir Hadlajo sūnus Amasa atsistojo prieš tuos, kurie parėjo iš karo,</verse>
				<verse number="13">ir jiems tarė: „Neįveskite čia belaisvių; nes atsižvelgiant į tai, kad mes jau nusikaltome VIEŠPAČIUI, jūs ketinate dar daugiau pridėti prie mūsų nuodėmių ir mūsų nusižengimų; nes mūsų nusižengimas yra didelis, ir smarki rūstybė yra prieš Izraelį“.</verse>
				<verse number="14">Taigi ginkluotieji paliko belaisvius ir grobį kunigaikščių ir viso susirinkimo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="15">O vyrai, kurie buvo paminėti vardais, pakilę paėmė belaisvius ir visus jų nuoguosius apvilko iš grobio, aprengė juos ir apavė, pavalgydino, pagirdė, patepė juos ir, gabendami ant asilų jų silpnuosius, nuvedė juos į Jerichą, į Palmių miestą, pas jų brolius; paskui jie sugrįžo į Samariją.</verse>
				<verse number="16">Tuo metu karalius Ahazas siuntė pas Asirijos karalius, kad jam padėtų.</verse>
				<verse number="17">Nes vėl buvo atėję edomiečiai ir sumušę Judą bei išsivedę belaisvius.</verse>
				<verse number="18">Taip pat filistinai buvo įsiveržę į žemumos šalies ir pietų Judos miestus ir paėmę Bet-Šemešą, Ajaloną, Gederotą, Sokoją su jo kaimais, Timną su jos kaimais bei Gimzoją su jos kaimais; ir jie ten apsigyveno.</verse>
				<verse number="19">Nes VIEŠPATS nužemino Judą dėl Izraelio karaliaus Ahazo; nes jis apnuogino Judą ir labai nusižengė prieš VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="20">O Asirijos karalius Tilgat-Pilneseras atėjo pas jį ir jį spaudė, bet nesustiprino.</verse>
				<verse number="21">Nes Ahazas paėmė dalį iš VIEŠPATIES namų, iš karaliaus namų ir iš kunigaikščių, ir davė tai Asirijos karaliui; bet jis jam nepadėjo.</verse>
				<verse number="22">Ir savo suspaudimo laiku jis dar labiau nusižengė VIEŠPAČIUI; šis yra tas karalius Ahazas.</verse>
				<verse number="23">Nes jis aukojo Damasko dievams, kurie jį sumušė; ir jis sakė: „Kadangi Sirijos karalių dievai jiems padėjo, todėl jiems aukosiu, kad jie man padėtų“. Bet jie buvo pražūtimi jam ir visam Izraeliui.</verse>
				<verse number="24">Ir Ahazas surinko Dievo namų indus, supjaustė Dievo namų indus, užrakino VIEŠPATIES namų duris ir pasidarė aukurų kiekviename Jeruzalės kampe.</verse>
				<verse number="25">Ir kiekviename Judos mieste jis padarė aukštumas, kad smilkytų kitiems dievams, ir jis kurstė VIEŠPATIES, savo tėvų Dievo, pyktį.</verse>
				<verse number="26">Na, o kiti jo darbai ir visi jo keliai, pirmi ir paskutiniai, štai jie surašyti Judos ir Izraelio karalių knygoje.</verse>
				<verse number="27">Ir Ahazas užmigo prie savo tėvų, ir jį palaidojo mieste – Jeruzalėje; bet jo nenešė į Izraelio karalių kapus; o jo sūnus Chezekijas karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">Chezekijas pradėjo karaliauti būdamas dvidešimt penkerių metų, ir dvidešimt devynerius metus karaliavo Jeruzalėje. O jo motinos vardas buvo Abija, Zacharijo duktė.</verse>
				<verse number="2">Ir jis darė tai, kas buvo teisinga VIEŠPATIES akyse, pagal visa tai, ką buvo daręs jo tėvas Dovydas.</verse>
				<verse number="3">Pirmaisiais savo karaliavimo metais, pirmąjį mėnesį, jis atidarė VIEŠPATIES namų duris ir jas pataisė.</verse>
				<verse number="4">Jis įvedė kunigus bei levitus ir juos surinkęs į rytinę gatvę</verse>
				<verse number="5">jiems tarė: „Klausykite manęs, levitai, pasišvęskite dabar ir pašvęskite VIEŠPATIES, savo tėvų Dievo, namus, ir išneškite nešvarumą iš šventosios vietos.</verse>
				<verse number="6">Nes mūsų tėvai nusižengė ir darė tai, kas buvo pikta VIEŠPATIES, mūsų Dievo, akyse, ir jį palikę nugręžė savo veidus nuo VIEŠPATIES buveinės ir atsuko savo nugaras.</verse>
				<verse number="7">Taip pat jie užrakino prieangio duris, užgesino žibintus, nebesmilkė smilkalų ir nebeaukojo deginamųjų aukų Izraelio Dievui šventojoje vietoje.</verse>
				<verse number="8">Todėl VIEŠPATIES rūstybė buvo ant Judos ir Jeruzalės, ir jis juos atidavė suspaudimui, pasibaisėjimui ir švilpavimui, kaip jūs matote savo akimis.</verse>
				<verse number="9">Nes štai mūsų tėvai kritę nuo kalavijo ir mūsų sūnūs, mūsų dukterys ir mūsų žmonos už tai yra nelaisvėje.</verse>
				<verse number="10">Dabar mano širdyje yra, kad sudaryčiau sandorą su VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu, kad jo smarki rūstybė nusigręžtų nuo mūsų.</verse>
				<verse number="11">Mano sūnūs, nebūkite dabar aplaidūs; nes jus VIEŠPATS išrinko, kad stovėtumėte jo akivaizdoje jam tarnauti ir kad jam tarnautumėte, ir degintumėte smilkalus“.</verse>
				<verse number="12">Tada pakilo levitai: Amasajo sūnus Mahatas ir Azarijo sūnus Joelis iš kehatų sūnų; o iš merarių sūnų – Abdžio sūnus Kišas ir Jehalelelio sūnus Azarijas; o iš geršonų – Zimos sūnus Joachas ir Joacho sūnus Edenas;</verse>
				<verse number="13">o iš Elicafano sūnų – Šimris ir Jejelis; o iš Asafo sūnų – Zacharijas ir Matanijas;</verse>
				<verse number="14">o iš Hemano sūnų – Jehielis ir Šimis; o iš Jedutūno sūnų – Šemaja ir Uzielis.</verse>
				<verse number="15">Ir surinkę savo brolius ir pasišventę, jie atėjo pagal karaliaus įsakymą, pagal VIEŠPATIES žodžius, kad apvalytų VIEŠPATIES namus.</verse>
				<verse number="16">Ir kunigai įėjo į VIEŠPATIES namų vidų jų valyti; ir visą nešvarumą, kurį rado VIEŠPATIES šventykloje, išnešė į VIEŠPATIES namų kiemą. O levitai jį paėmė, kad išneštų laukan į Kidrono upelį.</verse>
				<verse number="17">Na, o pirmojo mėnesio pirmąją dieną jie pradėjo šventinti, o to mėnesio aštuntąją dieną jie atėjo į VIEŠPATIES prieangį; taigi aštuonias dienas jie šventino VIEŠPATIES namus; o pirmojo mėnesio šešioliktąją dieną jie užbaigė.</verse>
				<verse number="18">Po to, įėję pas karalių Chezekiją, jie pasakė: „Mes išvalėme visus VIEŠPATIES namus, deginamųjų aukų aukurą su visais jo indais ir parodomosios duonos stalą su visais jo indais.</verse>
				<verse number="19">Be to, visus indus, kuriuos karalius Ahazas karaliaudamas išmetė savo nusižengime, mes paruošėme ir pašventėme, ir štai jie yra VIEŠPATIES aukuro akivaizdoje“.</verse>
				<verse number="20">Tada karalius Chezekijas anksti atsikėlęs surinko miesto valdovus ir nuėjo aukštyn į VIEŠPATIES namus.</verse>
				<verse number="21">Ir jie atvedė septynis jaučius, septynis avinus, septynis avinėlius ir septynias ožkas nuodėmės aukai už karalystę, už šventovę ir už Judą. Ir jis įsakė Aarono sūnums kunigams juos aukoti ant VIEŠPATIES aukuro.</verse>
				<verse number="22">Taigi jie papjovė jaučius, o kunigai, gavę kraują, juo šlakstė aukurą; taip pat, papjovę avinus, jie šlakstė kraują ant aukuro; papjovė jie taip pat ir avinėlius ir šlakstė kraują ant aukuro.</verse>
				<verse number="23">Ir jie išvedė ožius nuodėmės aukai karaliaus ir susirinkimo akivaizdoje; ir jie uždėjo ant jų rankas;</verse>
				<verse number="24">o kunigai juos papjovė ir su jų krauju atliko ant aukuro sutaikinimą, kad atliktų sutaikymą už visą Izraelį; nes karalius įsakė, kad atliktų deginamąją auką ir nuodėmės auką už visą Izraelį.</verse>
				<verse number="25">Ir jis pastatė VIEŠPATIES namuose levitus su cimbolais, su psalteriais ir su arfomis, pagal Dovydo, karaliaus regėtojo Gado ir pranašo Natano įsakymą; nes toks buvo VIEŠPATIES įsakymas per jo pranašus.</verse>
				<verse number="26">Ir levitai stovėjo su Dovydo instrumentais, o kunigai su trimitais.</verse>
				<verse number="27">Ir Chezekijas įsakė aukoti ant aukuro deginamąją auką. O prasidėjus deginamajai aukai, prasidėjo ir VIEŠPATIES giesmė su trimitais ir su Izraelio karaliaus Dovydo nustatytais instrumentais.</verse>
				<verse number="28">Ir visas susirinkimas garbino, giesmininkai giedojo ir trimitininkai leido garsą; ir visa tai tęsėsi, kol buvo užbaigta deginamoji auka.</verse>
				<verse number="29">O pabaigus aukoti, nusilenkė karalius ir visi su juo esantieji ir pagarbino.</verse>
				<verse number="30">Be to, karalius Chezekijas ir kunigaikščiai įsakė levitams giedoti gyrių VIEŠPAČIUI Dovydo ir regėtojo Asafo žodžiais. Ir jie džiaugsmingai giedojo gyrių ir nulenkę galvas garbino.</verse>
				<verse number="31">Tada Chezekijas atsiliepdamas tarė: „Dabar jūs esate pasišventę VIEŠPAČIUI, prieikite ir atgabenkite aukas bei padėkos aukas į VIEŠPATIES namus“. Ir susirinkimas atgabeno aukas ir padėkos aukas; o visi, kurie buvo laisva širdimi, – deginamąsias aukas.</verse>
				<verse number="32">O skaičius tų deginamųjų aukų, kurias atgabeno susirinkimas, buvo: septyniasdešimt jaučių, šimtas avinų ir du šimtai avinėlių; visi šitie buvo deginamajai aukai VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="33">O pašvęstųjų dalykų buvo šeši šimtai jaučių ir trys tūkstančiai avių.</verse>
				<verse number="34">Bet kunigų buvo per maža, taip, kad jie negalėjo nulupti visų deginamųjų aukų; todėl jiems padėjo jų broliai levitai, kol darbas buvo baigtas ir kol pasišventė kiti kunigai; nes levitai buvo tiesesni širdimi, kad pašvęstų save, negu kunigai.</verse>
				<verse number="35">Taip pat buvo gausu deginamųjų aukų su taikos aukų taukais ir geriamųjų aukų kiekvienai deginamajai aukai. Taip buvo sutvarkytas VIEŠPATIES namų tarnavimas.</verse>
				<verse number="36">O Chezekijas ir visa tauta džiaugėsi, kad Dievas buvo paruošęs tautą; nes tai atsitiko staiga.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">Ir Chezekijas išsiuntinėjo visam Izraeliui bei Judai ir taip pat parašė laiškus Efraimui ir Manasui, kad jie ateitų į VIEŠPATIES namus Jeruzalėje švęsti Perėjimo VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui.</verse>
				<verse number="2">Nes karalius, jo kunigaikščiai ir visas Jeruzalės susirinkimas susitarė švęsti Perėjimą antrąjį mėnesį.</verse>
				<verse number="3">Nes tuo metu jie negalėjo jo švęsti, kadangi kunigai nebuvo pakankamai pasišventę ir tauta nebuvo susirinkusi į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="4">Ir tas dalykas patiko karaliui ir visam susirinkimui.</verse>
				<verse number="5">Taigi jie įsteigė įsaką, kad paskelbtų visame Izraelyje nuo Beer-Šebos iki Dano, kad jie ateitų švęsti Perėjimą VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui, Jeruzalėje; nes jie nebuvo to darę ilgą laiką taip, kaip yra parašyta.</verse>
				<verse number="6">Taigi bėgikai su laiškais iš karaliaus ir jo kunigaikščių ėjo per visą Izraelį bei Judą pagal karaliaus įsakymą, sakydami: „Izraelio vaikai, atsigręžkite į VIEŠPATĮ, Abraomo, Izaoko ir Izraelio Dievą, ir jis sugrįš pas jūsų likutį, pabėgusį iš Asirijos karalių rankos.</verse>
				<verse number="7">Nebūkite kaip jūsų tėvai ir kaip jūsų broliai, kurie nusižengė prieš VIEŠPATĮ, savo tėvų Dievą, todėl jis juos paliko suniokojimui, kaip jūs matote.</verse>
				<verse number="8">Na, o dabar nebūkite kietasprandžiai, kaip buvo jūsų tėvai, bet atiduokite save VIEŠPAČIUI ir įeikite į jo šventovę, kurią jis pašventė per amžius; ir tarnaukite VIEŠPAČIUI savo Dievui, kad nusigręžtų nuo jūsų jo rūstybės įniršis.</verse>
				<verse number="9">Nes, jei gręšitės į VIEŠPATĮ, jūsų broliai ir jūsų vaikai ras pasigailėjimą akivaizdoje tų, kurie juos išvedė į nelaisvę, taip, kad jie sugrįš į šitą šalį; nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra maloningas ir gailestingas ir nenukreips savo veido nuo jūsų, jei sugrįšite pas jį“.</verse>
				<verse number="10">Taigi bėgikai ėjo iš miesto į miestą per Efraimo ir Manaso kraštą iki Zebulono; bet juos išjuokė ir tyčiojosi iš jų.</verse>
				<verse number="11">Tačiau kai kurie iš Ašero, Manaso ir Zebulono nusižemino ir atvyko į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="12">Judoje irgi buvo VIEŠPATIES ranka, kad jiems duotų vieną širdį vykdyti karaliaus ir kunigaikščių įsakymą pagal VIEŠPATIES žodį.</verse>
				<verse number="13">Ir antrąjį mėnesį susirinko į Jeruzalę daug liaudies švęsti Neraugintos duonos šventės – labai gausus susirinkimas.</verse>
				<verse number="14">Ir pakilę jie pašalino Jeruzalėje esančius aukurus ir pašalino visus aukurus smilkalams, ir sumetė juos į Kidrono upelį.</verse>
				<verse number="15">Tada jie papjovė Perėjimą antrojo mėnesio keturioliktąją dieną; o kunigai ir levitai susigėdę pasišventė ir atgabeno deginamąsias aukas į VIEŠPATIES namus.</verse>
				<verse number="16">Ir jie stovėjo savo vietoje pagal savo būdą, pagal Dievo vyro Mozės įstatymą: kunigai šlakstė kraują, gautą iš levitų rankų.</verse>
				<verse number="17">Nes susirinkime buvo daug tokių, kurie nebuvo pašvęsti; todėl levitų pareiga buvo pjauti Perėjimą už kiekvieną nešvarųjį, kad pašvęstų juos VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="18">Nes tautos daugybė, tai yra daugelis iš Efraimo ir Manaso, Isacharo ir Zebulono, nebuvo apsivalę, tačiau valgė Perėjimą kitaip, negu buvo parašyta. Bet Chezekijas meldėsi už juos, sakydamas: „Gerasis VIEŠPATIE, atleisk kiekvienam,</verse>
				<verse number="19">kuris paruošia savo širdį ieškoti Dievo, VIEŠPATIES, savo tėvų Dievo, nors ir nėra apvalytas pagal šventovės apvalymą“.</verse>
				<verse number="20">Ir VIEŠPATS išklausė Chezekiją ir išgydė tautą.</verse>
				<verse number="21">Ir Izraelio vaikai, esantys Jeruzalėje, septynias dienas šventė Neraugintos duonos šventę su dideliu džiaugsmu; o levitai ir kunigai diena iš dienos gyrė VIEŠPATĮ, giedodami su skambiais instrumentais VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="22">Ir Chezekijas kalbėjo paguodžiančiai visiems levitams, kurie mokė gero VIEŠPATIES pažinimo; ir jie valgė per šventę septynias dienas, aukodami taikos aukas ir atlikdami išpažinimą VIEŠPAČIUI, savo tėvų Dievui.</verse>
				<verse number="23">Ir visas susirinkimas nutarė švęsti kitas septynias dienas; ir jie su džiaugsmu šventė kitas septynias dienas.</verse>
				<verse number="24">Nes Judos karalius Chezekijas davė susirinkimui tūkstantį jaučių ir septynis tūkstančius avių; o kunigaikščiai davė susirinkimui tūkstantį jaučių ir dešimt tūkstančių avių; ir didelis kunigų skaičius pašventė save.</verse>
				<verse number="25">Ir džiaugėsi visas Judos susirinkimas su kunigais, levitais bei visu susirinkimu, atvykusiu iš Izraelio, ir ateiviai, atvykę iš Izraelio šalies ir gyvenantys Judoje.</verse>
				<verse number="26">Taigi buvo didelis džiaugsmas Jeruzalėje; nes nuo Izraelio karaliaus Dovydo sūnaus Saliamono laikų nieko panašaus nėra buvę Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="27">Paskui kunigai levitai pakilę palaimino tautą; ir jų balsas buvo išgirstas, ir jų malda nuėjo aukštyn į jo šventąją buveinę – į dangų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">Na, o kai visa tai pasibaigė, visas dalyvaujantis Izraelis, išėję į Judos miestus, sutrupino atvaizdus, iškirto giraites ir nugriovė aukštumas bei aukurus visoje Judoje ir Benjamine, taip pat Efraime ir Manase, kol jie visiškai juos visus sunaikino. Paskui visi Izraelio vaikai sugrįžo, kiekvienas į savo nuosavybę, į savo miestus.</verse>
				<verse number="2">O Chezekijas paskyrė kunigų bei levitų skyrius, pagal jų skyrius, kiekvieną pagal jo tarnavimą, kunigus ir levitus deginamosioms aukoms ir taikos aukoms, kad tarnautų ir dėkotų, ir girtų VIEŠPATIES palapinių vartuose.</verse>
				<verse number="3">Taip pat jis paskyrė karaliaus dalį iš savo nuosavybės deginamosioms aukoms, tai yra deginamosioms ryto bei vakaro aukoms ir deginamosioms aukoms sabatams, jaunam mėnuliui ir paskirtoms šventėms, kaip yra parašyta VIEŠPATIES įstatyme.</verse>
				<verse number="4">Jis dar įsakė tautai, gyvenančiai Jeruzalėje, kad duotų kunigų ir levitų dalį, kad jie būtų padrąsinti VIEŠPATIES įstatyme.</verse>
				<verse number="5">Ir vos tik įsakymas pasklido, Izraelio vaikai gausiai atnešė pirmavaisius javų, vyno, aliejaus, medaus ir viso laukų prieaugio; jie gausiai atnešė visko dešimtinę.</verse>
				<verse number="6">O Izraelio ir Judos vaikai, gyvenantys Judos miestuose, jie irgi atgabeno dešimtinę jaučių bei avių ir dešimtinę šventų dalykų, pašvęstų VIEŠPAČIUI, jų Dievui, ir juos sudėjo krūvomis.</verse>
				<verse number="7">Trečiąjį mėnesį jie pradėjo dėti krūvų pagrindą, o septintąjį mėnesį jas užbaigė.</verse>
				<verse number="8">O Chezekijas ir kunigaikščiai, atėję ir pamatę krūvas, laimino VIEŠPATĮ ir jo tautą Izraelį.</verse>
				<verse number="9">Tada Chezekijas klausinėjo kunigų ir levitų apie krūvas.</verse>
				<verse number="10">Ir vyriausiasis kunigas Azarijas iš Cadoko namų jam atsakė ir tarė: „Nuo to laiko, kai tauta pradėjo gabenti aukas į VIEŠPATIES namus, mes turėjome užtektinai valgyti, ir gausiai atlieka; nes VIEŠPATS palaimino savo tautą; o tai, kas atliko, yra ši didelė gausybė“.</verse>
				<verse number="11">Tada Chezekijas įsakė paruošti kambarius VIEŠPATIES namuose; ir juos paruošę</verse>
				<verse number="12">jie ištikimai įnešė aukas, dešimtines ir pašvęstus dalykus; kurių valdovas buvo levitas Konanijas, o jo brolis Šimis buvo po jo.</verse>
				<verse number="13">O Jehielis, Azazijas, Nahatas, Asaelis, Jerimotas, Jozabadas, Elielis, Ismakijas, Mahatas ir Benajas buvo prižiūrėtojai, vadovaujant rankai Konanijo ir jo brolio Šimio pagal karaliaus Chezekijo ir Dievo namų valdovo Azarijo įsakymą.</verse>
				<verse number="14">O Imnos sūnus Korė, levitas, durininkas rytų link, prižiūrėjo laisvos valios Dievo aukas, kad paskirstytų VIEŠPATIES aukas ir švenčiausius dalykus.</verse>
				<verse number="15">O po jo buvo Edenas, Minjaminas, Ješūva, Šemajas, Amarijas ir Šekanijas kunigų miestuose, jų paskirtoje tarnystėje, kad duotų jų broliams pagal skyrius, tiek dideliems, tiek mažiems;</verse>
				<verse number="16">apart jų vyriškosios lyties genealogijos, nuo trejų metų ir vyresniems, būtent visiems įeinantiems į VIEŠPATIES namus, jų kasdienę dalį už jų tarnavimą jų pareigose pagal jų skyrius;</verse>
				<verse number="17">genealogijai kunigų pagal jų tėvų namus ir levitų, nuo dvidešimties metų ir vyresnių, jų pareigose pagal jų skyrius;</verse>
				<verse number="18">ir genealogijai visų jų mažylių, jų žmonų, jų sūnų ir jų dukterų, visame susirinkime; nes jų paskirtose tarnystėse jie pasišventė šventumu;</verse>
				<verse number="19">taip pat iš Aarono sūnų kunigų, esančių jų miestų priemiesčių laukuose, kiekviename atskirame mieste, vyrai, paminėti vardais, kad išduotų dalis visiems vyriškiams tarp kunigų ir visiems suskaičiuotiems pagal genealogiją tarp levitų.</verse>
				<verse number="20">Taip Chezekijas darė visoje Judoje, ir darė, kas buvo gera, teisinga ir tiesa VIEŠPATIES, jo Dievo, akyse.</verse>
				<verse number="21">Ir kiekviename darbe, kurį jis pradėjo Dievo namų tarnavime ir įstatyme bei įsakymuose, kad ieškotų savo Dievo, jis tai darė visa savo širdimi ir klestėjo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">Po šitų dalykų ir jų įtvirtinimo, atėjo Asirijos karalius Sancheribas ir įėjo į Judą, ir stovyklavo prieš aptvertus miestus, ir manė juos sau užkariauti.</verse>
				<verse number="2">Ir Chezekijas pamatęs, kad Sancheribas buvo atėjęs ir ketino kovoti prieš Jeruzalę,</verse>
				<verse number="3">tarėsi su savo kunigaikščiais ir savo galiūnais, kad užkimštų už miesto esančių šaltinių vandenis; ir jie jam padėjo.</verse>
				<verse number="4">Taigi susirinko daug liaudies, kurie užkimšo visus šaltinius ir per šalies vidurį tekantį upelį, sakydami: „Kodėl atėję Asirijos karaliai turėtų rasti daug vandens?“</verse>
				<verse number="5">Taip pat jis sustiprėjo ir pastatė visą sugriautą sieną, pakėlė ją iki bokštų, o lauko pusėje – kitą sieną ir suremontavo Miloją Dovydo mieste, ir padarė gausybę iečių bei skydų.</verse>
				<verse number="6">Jis paskyrė tautai karo vadus ir, surinkęs juos pas save į miesto vartų gatvę, kalbėjo jiems paguodžiančiai, sakydamas:</verse>
				<verse number="7">„Būkite stiprūs ir drąsūs, nebijokite ir nebūkite nerimastingi dėl Asirijos karaliaus ir visos su juo esančios daugybės; nes su mumis yra daugiau negu su juo:</verse>
				<verse number="8">su juo yra kūno ranka; bet su mumis yra VIEŠPATS, mūsų Dievas, kad mums padėtų ir kovotų mūsų kovas“. Ir tauta pasirėmė Judos karaliaus Chezekijo žodžiais.</verse>
				<verse number="9">Po to Asirijos karalius Sancheribas pasiuntė savo tarnus į Jeruzalę (bet jis pats apgulė Lachišą ir su juo visa jo jėga) pas Judos karalių Chezekiją ir pas visą Judą, esančią Jeruzalėje, sakydamas:</verse>
				<verse number="10">„Taip sako Asirijos karalius Sancheribas: ‘Kuo jūs pasitikite, kad pasiliekate apgultyje Jeruzalėje?</verse>
				<verse number="11">Argi ne Chezekijas įtikinėja jus atsiduoti mirčiai nuo bado ir troškulio, sakydamas: „VIEŠPATS, mūsų Dievas, mus išgelbės iš Asirijos karaliaus rankų?“</verse>
				<verse number="12">Argi ne tas pats Chezekijas pašalino jo aukštumas bei jo aukurus ir įsakė Judai bei Jeruzalei, sakydamas: „Garbinkite prieš vieną aukurą ir ant jo smilkykite?“</verse>
				<verse number="13">Argi nežinote, ką aš ir mano tėvai padarėme visoms kitų šalių tautoms? Ar tų šalių tautų dievai kaip nors galėjo išgelbėti savo šalis iš mano rankos?</verse>
				<verse number="14">Kuris tarp visų dievų tų tautų, kurias mano tėvai visiškai sunaikino, galėjo išgelbėti savo tautą iš mano rankos, kad jūsų Dievas galėtų jus išgelbėti iš mano rankos?</verse>
				<verse number="15">Taigi dabar tegul Chezekijas šiame dalyke jūsų neapgaudinėja ir neįtikinėja, nei netikėkite juo; nes joks bet kurios tautos ar karalystės dievas negalėjo išgelbėti savo tautos iš mano rankos ir iš mano tėvų rankos; tai kaip juo labiau jūsų Dievas neišgelbės jūsų iš mano rankos?’“.</verse>
				<verse number="16">Ir dar daugiau jo tarnai kalbėjo prieš VIEŠPATĮ Dievą ir prieš jo tarną Chezekiją.</verse>
				<verse number="17">Jis taip pat parašė laiškus, keikti VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, ir prieš jį kalbėti, sakant: „Kaip kitų šalių tautų dievai neišgelbėjo savo tautų iš mano rankos, taip ir Chezekijo Dievas neišgelbės savo tautos iš mano rankos“.</verse>
				<verse number="18">Tada jie garsiu balsu šaukė žydų kalba Jeruzalės tautai, esančiai ant sienos, kad juos įbaugintų ir sudrumstų; kad jie galėtų paimti miestą.</verse>
				<verse number="19">Ir jie kalbėjo prieš Jeruzalės Dievą kaip prieš žemės tautų dievus, kurie yra žmogaus rankų darbas.</verse>
				<verse number="20">Dėl to karalius Chezekijas ir pranašas Izaijas, Amoco sūnus, meldėsi ir šaukė į dangų.</verse>
				<verse number="21">Ir VIEŠPATS pasiuntė angelą, kuris iškirto visus narsius galiūnus, vadovus ir vadus Asirijos karaliaus stovykloje. Taip jis grįžo susigėdusiu veidu į savo šalį. Ir jam įėjus į savo dievo namus, tie, kurie buvo kilę iš jo vidurių, užmušė jį ten kalaviju.</verse>
				<verse number="22">Taip VIEŠPATS išgelbėjo Chezekiją ir Jeruzalės gyventojus iš Asirijos karaliaus Sancheribo rankos ir iš visų kitų rankos, ir vedė juos iš visų pusių.</verse>
				<verse number="23">Ir daugelis nešė dovanas VIEŠPAČIUI į Jeruzalę ir dovanas Judos karaliui Chezekijui; taip, kad nuo to laiko jis buvo išaukštintas visų tautų akyse.</verse>
				<verse number="24">Tomis dienomis Chezekijas mirtinai susirgo ir meldėsi VIEŠPAČIUI; ir jis jam kalbėjo ir jam davė ženklą.</verse>
				<verse number="25">Bet Chezekijas neatsilygino pagal jam padarytą geradarystę; nes jo širdis pasididžiavo; todėl rūstybė buvo ant jo ir ant Judos bei Jeruzalės.</verse>
				<verse number="26">Tačiau Chezekijas nusižemino dėl savo širdies išdidumo, jis pats ir Jeruzalės gyventojai, taip, kad VIEŠPATIES rūstybė neatėjo ant jų Chezekijo dienomis.</verse>
				<verse number="27">Ir Chezekijas turėjo nepaprastai daug turtų bei garbės; ir jis pasidarė lobynų sidabrui, auksui, brangiems akmenims, kvepalams, skydams ir visokioms geistinoms brangenybėms;</verse>
				<verse number="28">taip pat sandėlių javų, vyno ir aliejaus prieaugiui; ir tvartų visokiems gyvuliams ir aptvarų kaimenėms.</verse>
				<verse number="29">Be to jis parūpino sau miestų, ir gausią kaimenių ir bandų nuosavybę; nes Dievas jam davė labai daug turto.</verse>
				<verse number="30">Taip pat šitas Chezekijas užkimšo aukštutinį Gihono vandentakį ir nuvedė jį tiesiai žemyn į vakarinę Dovydo miesto pusę. Ir Chezekijas klestėjo visuose savo darbuose.</verse>
				<verse number="31">Tačiau dėl Babilono kunigaikščių pasiuntinių, jų atsiųstų pas jį teirautis dėl stebuklo, įvykusio šalyje, šiuo atveju Dievas jį paliko, kad išmėgintų jį, kad sužinotų viską, kas buvo jo širdyje.</verse>
				<verse number="32">Na, o kiti Chezekijo darbai ir jo gerumas, štai jie surašyti pranašo Izaijo, Amoco sūnaus, regėjime bei Judos ir Izraelio karalių knygoje.</verse>
				<verse number="33">Ir Chezekijas užmigo prie savo tėvų, ir jį palaidojo geriausiame iš Dovydo sūnų kapų; ir jam mirus visa Juda ir Jeruzalės gyventojai jį pagerbė. O jo sūnus Manasas karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="35">
				<verse number="1">Manasas buvo dvylikos metų, kai pradėjo karaliauti, ir penkiasdešimt penkerius metus karaliavo Jeruzalėje;</verse>
				<verse number="2">bet darė tai, kas buvo pikta VIEŠPATIES akyse, panašiai į bjaurystes pagonių, kuriuos VIEŠPATS buvo išvaręs iš Izraelio vaikų akivaizdos.</verse>
				<verse number="3">Nes jis atstatė aukštumas, kurias jo tėvas Chezekijas buvo nugriovęs, pastatė aukurų Baalams, padarė giraičių, garbino visą dangaus kariuomenę ir jiems tarnavo.</verse>
				<verse number="4">Taip pat jis pastatė aukurų VIEŠPATIES namuose, apie kuriuos VIEŠPATS buvo pasakęs: „Jeruzalėje mano vardas bus per amžius“.</verse>
				<verse number="5">Jis pastatė aukurų visai dangaus kariuomenei dviejuose VIEŠPATIES namų kiemuose.</verse>
				<verse number="6">Ir jis padarė, kad jo vaikai eitų per ugnį Hinomo sūnaus slėnyje; taip pat jis laikėsi laikų, užsiiminėjo kerais, užsiiminėjo raganavimu, užsiiminėjo namų dvasiomis bei magais; jis darė daug pikto VIEŠPATIES akyse jo pykčio kurstymui.</verse>
				<verse number="7">Jis pastatė drožtą atvaizdą, stabą, kurį buvo padaręs, Dievo namuose, apie kuriuos Dievas buvo pasakęs Dovydui ir jo sūnui Saliamonui: „Šituose namuose ir Jeruzalėje, kurią išrinkau iš visų Izraelio genčių, aš amžiams pastatysiu savo vardą;</verse>
				<verse number="8">ir nebepašalinsiu Izraelio kojos nuo tos šalies, kurią paskyriau jūsų tėvams; idant jie žiūrėtų, kad vykdytų viską, ką esu jiems įsakęs, pagal visą įstatymą, įstatus ir potvarkius per Mozės ranką“.</verse>
				<verse number="9">Taigi Manasas skatino Judą ir Jeruzalės gyventojus klysti ir elgtis blogiau už pagonis, kuriuos VIEŠPATS buvo išnaikinęs Izraelio vaikų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="10">Ir VIEŠPATS kalbėjo Manasui ir jo tautai; bet jie neklausė.</verse>
				<verse number="11">Todėl VIEŠPATS atvedė ant jų Asirijos karaliaus kariuomenės vadus, kurie sugavo Manasą tarp erškėčių, sukaustė jį grandinėmis ir nuvedė į Babiloną.</verse>
				<verse number="12">Ir būdamas suspaudime jis maldavo VIEŠPATIES, savo Dievo, ir labai nusižemino prieš savo tėvų Dievą,</verse>
				<verse number="13">ir meldėsi jam; ir jis davėsi jo išmeldžiamas ir išklausė jo prašymą, ir jį parvedė į Jeruzalę, į jo karalystę. Tada Manasas suprato, kad VIEŠPATS yra Dievas.</verse>
				<verse number="14">Na, o po to jis pastatė sieną Dovydo miesto išorėje, Gihono vakarinėje pusėje, slėnyje, iki įėjimo į Žuvų vartus, darydamas lanką aplink Ofelį, ir ją iškėlė labai aukštą, ir pastatė karo vadus visuose aptvertuose Judos miestuose.</verse>
				<verse number="15">Ir jis pašalino svetimus dievus ir stabą iš VIEŠPATIES namų bei visus aukurus, kuriuos jis buvo pastatęs ant VIEŠPATIES namų kalno ir Jeruzalėje, ir išmetė juos iš miesto.</verse>
				<verse number="16">Ir jis sutaisė VIEŠPATIES aukurą ir aukojo ant jo taikos aukas bei padėkos aukas, ir įsakė Judai tarnauti VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui.</verse>
				<verse number="17">Tačiau tauta vis dar aukojo aukštumose, bet vien tik VIEŠPAČIUI, savo Dievui.</verse>
				<verse number="18">Na, o kiti Manaso darbai, jo malda savo Dievui ir žodžiai regėtojų, kurie jam kalbėjo VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardu, štai jie užrašyti Izraelio karalių knygoje.</verse>
				<verse number="19">Taip pat jo malda ir kaip Dievas davėsi jo išmeldžiamas, ir visa jo nuodėmė, ir jo nusižengimas, ir vietos, kuriose jis prieš savo nusižeminimą pastatė aukštumas ir pastatė giraites bei raižytus atvaizdus; štai jie užrašyti tarp regėtojų pasakymų.</verse>
				<verse number="20">Taigi Manasas užmigo prie savo tėvų, ir jį palaidojo jo namuose; o jo sūnus Amonas karaliavo jo vietoje.</verse>
				<verse number="21">Amonas buvo dvidešimt dvejų metų, kai pradėjo karaliauti, ir dvejus metus karaliavo Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="22">Bet jis darė tai, kas buvo pikta VIEŠPATIES akyse, kaip darė jo tėvas Manasas; nes Amonas aukojo visiems drožtiems atvaizdams, kuriuos buvo padaręs jo tėvas Manasas, ir jiems tarnavo;</verse>
				<verse number="23">ir nenusižemino VIEŠPATIES akivaizdoje, kaip nusižemino jo tėvas Manasas; bet Amonas nusižengė vis labiau ir labiau.</verse>
				<verse number="24">Ir jo tarnai surengė prieš jį sąmokslą ir užmušė jį jo namuose.</verse>
				<verse number="25">Bet šalies tauta užmušė visus tuos, kurie buvo surengę sąmokslą prieš karalių Amoną; ir šalies tauta padarė karaliumi jo sūnų Joziją jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="36">
				<verse number="1">Jozijas buvo aštuonerių metų, kai pradėjo karaliauti, ir trisdešimt vienerius metus karaliavo Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="2">Ir jis darė tai, kas buvo teisinga VIEŠPATIES akyse, ir vaikščiojo savo tėvo Dovydo keliais, ir nenukrypo nei į dešinę, nei į kairę.</verse>
				<verse number="3">Nes aštuntaisiais savo karaliavimo metais, dar būdamas jaunas, jis pradėjo ieškoti savo tėvo Dovydo Dievo; o dvyliktaisiais metais jis pradėjo valyti Judą ir Jeruzalę nuo aukštumų, giraičių, drožtų atvaizdų ir nulietų atvaizdų.</verse>
				<verse number="4">Jo akivaizdoje jie sugriovė Baalų aukurus; o atvaizdus, buvusius aukštai virš jų, jis iškirto; giraites ir drožtus atvaizdus bei nulietus atvaizdus jis sutrupino ir pavertė į dulkes, ir išbarstė jas ant kapų tų, kurie jiems aukojo.</verse>
				<verse number="5">O kunigų kaulus jis sudegino ant jų aukurų ir apvalė Judą bei Jeruzalę.</verse>
				<verse number="6">Ir taip su kirstuvais jis padarė Manaso, Efraimo ir Simeono miestuose iki Naftalio, aplinkui.</verse>
				<verse number="7">Ir nugriovęs aukurus bei giraites ir sudaužęs raižytus atvaizdus į dulkes, ir iškirtęs visus stabus visoje Izraelio šalyje, jis sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="8">Na, o aštuonioliktaisiais savo karaliavimo metais, išvalęs šalį ir namus, jis siuntė Acalijo sūnų Šafaną, miesto valdytoją Maasėją ir metraštininką Joachą, Joahazo sūnų, VIEŠPATIES, savo Dievo, namų remontuoti.</verse>
				<verse number="9">Ir atėję pas aukščiausiąjį kunigą Hilkiją, jie perdavė į Dievo namus atneštus pinigus, kuriuos levitai, saugojantys duris, surinko iš Manaso, Efraimo ir iš viso likusio Izraelio, ir iš visos Judos bei Benjamino rankų; ir jie grįžo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="10">Ir jie juos įdėjo į rankas darbininkų, prižiūrinčių VIEŠPATIES namus, o jie davė juos darbininkams, dirbantiems VIEŠPATIES namuose, kad suremontuotų ir pataisytų namus;</verse>
				<verse number="11">būtent amatininkams ir statytojams jie davė juos, kad nupirktų tašytų akmenų ir medžių sukabinimams ir kad sudėtų grindis namuose, kuriuos Judos karaliai buvo sunaikinę.</verse>
				<verse number="12">Ir vyrai ištikimai dirbo darbą; o jų prižiūrėtojai buvo levitai Jahatas ir Obadijas iš merarių sūnų; o Zacharija ir Mešulamas iš kehatų sūnų, kad pastūmėtų tai į priekį; o kiti levitai – visi, kurie mokėjo groti muzikos instrumentais.</verse>
				<verse number="13">Taip pat jie vadovavo naštų nešikams ir prižiūrėjo visus dirbančius darbą visokiame tarnavime; o iš levitų buvo raštininkai, pareigūnai ir durininkai.</verse>
				<verse number="14">Ir jiems išimant pinigus, atneštus į VIEŠPATIES namus, kunigas Hilkijas rado VIEŠPATIES įstatymo knygą, duotą per Mozę.</verse>
				<verse number="15">Ir Hilkijas atsiliepdamas tarė raštininkui Šafanui: „Radau įstatymo knygą VIEŠPATIES namuose“. Ir Hilkijas padavė knygą Šafanui.</verse>
				<verse number="16">O Šafanas nunešė knygą karaliui ir parnešė karaliui žinią, sakydamas: „Jie daro viską, kas buvo pavesta tavo tarnams.</verse>
				<verse number="17">Ir jie surinko pinigus, rastus VIEŠPATIES namuose, ir juos perdavė į prižiūrėtojų rankas ir darbininkų rankas“.</verse>
				<verse number="18">Tada raštininkas Šafanas pranešė karaliui, sakydamas: „Kunigas Hilkijas davė man knygą“. Ir Šafanas skaitė ją karaliaus akivaizdoje.</verse>
				<verse number="19">Ir įvyko, kai karalius išgirdo įstatymo žodžius, jis perplėšė savo drabužius.</verse>
				<verse number="20">Ir karalius įsakė Hilkijui, Šafano sūnui Ahikamui, Michos sūnui Abdonui, raštininkui Šafanui ir karaliaus tarnui Asajai, sakydamas:</verse>
				<verse number="21">„Eikite, pasiklauskite VIEŠPATIES už mane ir už likusiuosius Izraelyje ir Judoje dėl atrastos knygos žodžių; nes didelė VIEŠPATIES rūstybė, kuri yra išlieta ant mūsų, kadangi mūsų tėvai nesilaikė VIEŠPATIES žodžio, kad darytų pagal visa tai, kas parašyta šitoje knygoje“.</verse>
				<verse number="22">Ir Hilkijas ir tie, kuriuos karalius buvo paskyręs, nuėjo pas pranašę Huldą, žmoną drabužių saugotojo Šalumo, Hasros sūnaus Tikvato sūnaus (na, o ji gyveno Jeruzalėje, mokymo namuose), ir jie kalbėjo jai apie tai.</verse>
				<verse number="23">Ir ji jiems atsakė: „Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Praneškite vyrui, kuris jus atsiuntė pas mane:</verse>
				<verse number="24">„Taip sako VIEŠPATS: Štai aš užleisiu nelaimę ant šitos vietos ir ant jos gyventojų, tai yra visus prakeikimus, užrašytus knygoje, kurią jie perskaitė Judos karaliaus akivaizdoje;</verse>
				<verse number="25">nes jie paliko mane ir degino smilkalus kitiems dievams, kad kurstytų mano pyktį visais savo rankų darbais; todėl mano rūstybė bus išlieta ant šitos vietos ir neužges“.</verse>
				<verse number="26">O Judos karaliui, kuris jus siuntė pasiklausti VIEŠPATIES, taip jam tarkite: Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas dėl žodžių, kuriuos tu girdėjai:</verse>
				<verse number="27">Kadangi tavo širdis buvo minkšta ir tu nusižeminai prieš Dievą, girdėdamas jo žodžius prieš šitą vietą ir prieš jos gyventojus, ir kadangi nusižeminai prieš mane, perplėšei savo drabužius ir verkei mano akivaizdoje; tai ir aš tave išgirdau, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="28">– Štai aš tave surinksiu prie tavo tėvų, ir tu būsi surinktas į savo kapą ramybėje, ir tavo akys nematys viso to pikto, kurį aš užleisiu ant šitos vietos ir ant jos gyventojų’“. Taigi jie parnešė karaliui žinią.</verse>
				<verse number="29">Tada karalius pasiuntęs surinko visus Judos ir Jeruzalės vyresniuosius.</verse>
				<verse number="30">Ir karalius nuėjo aukštyn į VIEŠPATIES namus, ir visi Judos žmonės, Jeruzalės gyventojai, kunigai, levitai, visa tauta, dideli ir maži; ir jis skaitė jiems į ausis visus žodžius sandoros knygos, atrastos VIEŠPATIES namuose.</verse>
				<verse number="31">Ir karalius, atsistojęs savo vietoje, sudarė sandorą VIEŠPATIES akivaizdoje, vaikščioti paskui VIEŠPATĮ ir laikytis jo įsakymų, jo liudijimų ir jo įstatų visa savo širdimi ir visa savo siela, kad vykdytų sandoros žodžius, užrašytus šitoje knygoje.</verse>
				<verse number="32">Ir jis padarė, kad visi, esantys Jeruzalėje ir Benjamine, į ją įstotų. Ir Jeruzalės gyventojai elgėsi pagal Dievo, jų tėvų Dievo, sandorą.</verse>
				<verse number="33">Ir Jozijas pašalino visas bjaurybes iš visų šalių, priklausančių Izraelio vaikams, ir padarė, kad visi, esantys Izraelyje, tarnautų VIEŠPAČIUI, jų Dievui. Ir per visas jo dienas jie nepasitraukė nuo sekimo paskui VIEŠPATĮ, savo tėvų Dievą.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="15">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Na, o pirmaisiais Persijos karaliaus Kyro metais, kad išsipildytų VIEŠPATIES žodis per Jeremijo burną, VIEŠPATS sužadino Persijos karaliaus Kyro dvasią, kad jis visoje savo karalystėje paskelbė ir taip pat užrašė raštu, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Taip sako Persijos karalius Kyras: Visas žemės karalystes man davė VIEŠPATS, dangaus Dievas; ir jis mane įpareigojo pastatyti jam namus Jeruzalėje, kuri yra Judoje.</verse>
				<verse number="3">Kas tarp jūsų yra iš visos jo tautos? Jo Dievas tebūna su juo ir tegul jis eina aukštyn į Jeruzalę, esančią Judoje, ir tegul stato VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, namus (jis yra Dievas), esančius Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="4">Ir kas tik yra išlikęs kokioje nors vietoje, kur yra laikinai apsigyvenęs, tegul jo vietos žmonės padeda jam sidabru ir auksu, turtu ir gyvuliais, neskaitant laisvos valios aukos Dievo namams, esantiems Jeruzalėje“.</verse>
				<verse number="5">Tada Judos ir Benjamino tėvų vyriausieji, kunigai ir levitai su visais tais, kurių dvasią Dievas buvo sužadinęs, pakilo, kad eitų aukštyn statyti VIEŠPATIES namų, esančių Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="6">O visi, esantys aplink juos, sustiprino jų rankas sidabriniais indais, auksu, turtu, gyvuliais ir vertingais daiktais, neskaitant to, kas buvo savanoriškai paaukota.</verse>
				<verse number="7">Taip pat karalius Kyras išnešė VIEŠPATIES namų indus, kuriuos Nebukadnecaras buvo išgabenęs iš Jeruzalės ir juos padėjęs į savo dievų namus;</verse>
				<verse number="8">būtent šituos Persijos karalius Kyras išnešė per iždininko Mitredato ranką ir juos suskaičiavo Judos kunigaikščiui Šešbacarui.</verse>
				<verse number="9">O toks buvo jų skaičius: trisdešimt auksinių dubenų, tūkstantis sidabrinių dubenų, dvidešimt devyni peiliai,</verse>
				<verse number="10">trisdešimt auksinių taurių, keturi šimtai dešimt antrarūšių sidabrinių taurių ir tūkstantis kitų indų.</verse>
				<verse number="11">Iš viso auksinių ir sidabrinių indų buvo penki tūkstančiai keturi šimtai. Visus šituos Šešbacaras gabeno aukštyn su belaisviais, kurie buvo vedami aukštyn iš Babilono į Jeruzalę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Na, o šitie yra provincijos vaikai, kurie ėjo aukštyn iš nelaisvės, iš tų, kurie buvo išvesti, kuriuos Babilono karalius Nebukadnecaras buvo išvedęs į Babiloną, kurie sugrįžo į Jeruzalę ir Judą, kiekvienas į savo miestą;</verse>
				<verse number="2">kurie parvyko su Zerubabeliu, Jėzue, Nehemiju, Seraja, Reelaja, Mordechajumi, Bilšanu, Misparu, Bigvajumi, Rehumu, Baana. Izraelio tautos žmonių skaičius:</verse>
				<verse number="3">Parošo vaikų: du tūkstančiai šimtas septyniasdešimt du;</verse>
				<verse number="4">Šefatijos vaikų: trys šimtai septyniasdešimt du;</verse>
				<verse number="5">Aracho vaikų: septyni šimtai septyniasdešimt penki;</verse>
				<verse number="6">Pahat-Moabo vaikų iš Jėzuės ir Joabo vaikų: du tūkstančiai aštuoni šimtai dvylika;</verse>
				<verse number="7">Elamo vaikų: tūkstantis du šimtai penkiasdešimt keturi;</verse>
				<verse number="8">Zatuvo vaikų: devyni šimtai keturiasdešimt penki;</verse>
				<verse number="9">Zakajo vaikų: septyni šimtai šešiasdešimt;</verse>
				<verse number="10">Banio vaikų: šeši šimtai keturiasdešimt du;</verse>
				<verse number="11">Bebajo vaikų: šeši šimtai dvidešimt trys;</verse>
				<verse number="12">Azgado vaikų: tūkstantis du šimtai dvidešimt du;</verse>
				<verse number="13">Adonikamo vaikų: šeši šimtai šešiasdešimt šeši;</verse>
				<verse number="14">Bigvajo vaikų: du tūkstančiai penkiasdešimt šeši;</verse>
				<verse number="15">Adino vaikų: keturi šimtai penkiasdešimt keturi;</verse>
				<verse number="16">Atero vaikų iš Chezekijo: devyniasdešimt aštuoni;</verse>
				<verse number="17">Becajo vaikų: trys šimtai dvidešimt trys;</verse>
				<verse number="18">Joros vaikų: šimtas dvylika;</verse>
				<verse number="19">Hašumo vaikų: du šimtai dvidešimt trys;</verse>
				<verse number="20">Gibaro vaikų: devyniasdešimt penki;</verse>
				<verse number="21">Betliejaus vaikų: šimtas dvidešimt trys;</verse>
				<verse number="22">Netofos žmonių: penkiasdešimt šeši;</verse>
				<verse number="23">Anatoto žmonių: šimtas dvidešimt aštuoni;</verse>
				<verse number="24">Azmaveto vaikų: keturiasdešimt du;</verse>
				<verse number="25">Kirjat-Arimo, Kefyros ir Beeroto vaikų: septyni šimtai keturiasdešimt trys;</verse>
				<verse number="26">Ramos ir Gabos vaikų: šeši šimtai dvidešimt vienas;</verse>
				<verse number="27">Michmaso žmonių: šimtas dvidešimt du;</verse>
				<verse number="28">Bet-Elio ir Ajo žmonių: du šimtai dvidešimt trys;</verse>
				<verse number="29">Nebo vaikų: penkiasdešimt du;</verse>
				<verse number="30">Magbišo vaikų: šimtas penkiasdešimt šeši;</verse>
				<verse number="31">kito Elamo vaikų: tūkstantis du šimtai penkiasdešimt keturi;</verse>
				<verse number="32">Harimo vaikų: trys šimtai dvidešimt;</verse>
				<verse number="33">Lodo, Hadido ir Onojo vaikų: septyni šimtai dvidešimt penki;</verse>
				<verse number="34">Jericho vaikų: trys šimtai keturiasdešimt penki;</verse>
				<verse number="35">Senavos vaikų: trys tūkstančiai šeši šimtai trisdešimt;</verse>
				<verse number="36">kunigų: Jedajos vaikų iš Jėzuės namų: devyni šimtai septyniasdešimt trys,</verse>
				<verse number="37">Imero vaikų: tūkstantis penkiasdešimt du,</verse>
				<verse number="38">Pašchūro vaikų: tūkstantis du šimtai keturiasdešimt septyni,</verse>
				<verse number="39">Harimo vaikų: tūkstantis septyniolika.</verse>
				<verse number="40">Levitų: Jėzuės ir Kadmielio vaikų iš Hodavijos vaikų: septyniasdešimt keturi.</verse>
				<verse number="41">Giesmininkų: Asafo vaikų: šimtas dvidešimt aštuoni.</verse>
				<verse number="42">Durininkų vaikai: Šalumo vaikai, Atero vaikai, Talmono vaikai, Akubo vaikai, Hatitos vaikai, Šobajo vaikai – iš viso šimtas trisdešimt devyni.</verse>
				<verse number="43">Netinimai: Cihos vaikai, Hasufos vaikai, Tabaoto vaikai,</verse>
				<verse number="44">Keroso vaikai, Siahos vaikai, Padono vaikai,</verse>
				<verse number="45">Lebanos vaikai, Hagabos vaikai, Akubo vaikai,</verse>
				<verse number="46">Hagabo vaikai, Šalmajo vaikai, Hanano vaikai,</verse>
				<verse number="47">Gidelio vaikai, Gaharo vaikai, Reajos vaikai,</verse>
				<verse number="48">Recino vaikai, Nekodos vaikai, Gazamo vaikai,</verse>
				<verse number="49">Uzos vaikai, Paseaho vaikai, Besajo vaikai,</verse>
				<verse number="50">Asnos vaikai, mehunų vaikai, nefusų vaikai,</verse>
				<verse number="51">Bakbuko vaikai, Hakufos vaikai, Harhūro vaikai,</verse>
				<verse number="52">Bacluto vaikai, Mehidos vaikai, Haršos vaikai,</verse>
				<verse number="53">Barkoso vaikai, Siseros vaikai, Tamaho vaikai,</verse>
				<verse number="54">Neciacho vaikai, Hatifos vaikai.</verse>
				<verse number="55">Saliamono tarnų vaikai: Sotajo vaikai, Sofereto vaikai, Perudos vaikai,</verse>
				<verse number="56">Jaalos vaikai, Darkono vaikai, Gidelio vaikai,</verse>
				<verse number="57">Šefatijos vaikai, Hatilo vaikai, Pochereto iš Cebaimo vaikai, Amio vaikai.</verse>
				<verse number="58">Iš viso netinimų ir Saliamono tarnų vaikų buvo trys šimtai devyniasdešimt du.</verse>
				<verse number="59">O šitie buvo tie, kurie ėjo aukštyn iš Tel-Melaho, Tel-Harsos, Cherubo, Adano ir Imero, bet negalėjo parodyti savo tėvo namų ir savo sėklos, ar jie yra iš Izraelio:</verse>
				<verse number="60">Delajos vaikai, Tobijos vaikai, Nekodos vaikai – šeši šimtai penkiasdešimt du.</verse>
				<verse number="61">O iš kunigų vaikų: Habajo vaikai, Koco vaikai, vaikai Barzilajaus, kuris ėmė žmoną iš gileadiečio Barzilajaus dukterų ir buvo vadinamas jų vardu;</verse>
				<verse number="62">šitie ieškojo savo sąrašo tarp suskaičiuotųjų pagal genealogiją, bet jie nebuvo rasti; todėl jie buvo atskirti nuo kunigystės kaip susiteršę.</verse>
				<verse number="63">Ir Tiršata jiems pasakė, kad jie nevalgytų iš švenčiausių dalykų, kol pakils kunigas su Urimu ir Tumimu.</verse>
				<verse number="64">Visas susirinkimas bendrai buvo keturiasdešimt du tūkstančiai trys šimtai šešiasdešimt,</verse>
				<verse number="65">neskaitant jų tarnų ir jų tarnaičių, kurių buvo septyni tūkstančiai trys šimtai trisdešimt septyni; o tarp jų buvo du šimtai giesmininkų ir giesmininkių.</verse>
				<verse number="66">Jų žirgų buvo septyni šimtai trisdešimt šeši; jų mulų – du šimtai keturiasdešimt penki;</verse>
				<verse number="67">jų kupranugarių – keturi šimtai trisdešimt penki; jų asilų – šeši tūkstančiai septyni šimtai dvidešimt.</verse>
				<verse number="68">O kai kurie iš tėvų vyriausiųjų, atėję į VIEŠPATIES namus, esančius Jeruzalėje, noriai aukojo Dievo namams, kad juos pastatytų jų vietoje;</verse>
				<verse number="69">pagal savo pajėgumą jie davė darbo iždui šešiasdešimt vieną tūkstantį drachmų aukso, penkis tūkstančius svarų sidabro ir šimtą kunigų apdarų.</verse>
				<verse number="70">Taigi kunigai, levitai ir kai kurie iš tautos, giesmininkai, durininkai bei netinimai apsigyveno savo miestuose ir visas Izraelis savo miestuose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">O kai atėjo septintasis mėnuo, ir Izraelio vaikai buvo miestuose, tauta susirinko kaip vienas žmogus į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="2">Tada pakilo Jocadako sūnus Jėzuė, jo broliai kunigai, Šaltielio sūnus Zerubabelis ir jo broliai, ir pastatė Izraelio Dievo aukurą, kad aukotų ant jo deginamąsias aukas, kaip parašyta Dievo vyro Mozės įstatyme.</verse>
				<verse number="3">Jie pastatė aukurą ant jo atramų; nes baimė buvo ant jų dėl tų šalių tautų; ir jie ant jo aukojo deginamąsias aukas VIEŠPAČIUI – ryto ir vakaro deginamąsias aukas.</verse>
				<verse number="4">Taip pat jie šventė Padangčių šventę, kaip yra parašyta, ir aukojo kasdienes deginamąsias aukas skaičiumi pagal paprotį, kaip reikalavo kiekvienos dienos pareiga;</verse>
				<verse number="5">o paskui aukojo nuolatinę deginamąją auką jauno mėnulio ir visų paskirtų VIEŠPATIES švenčių, kurios buvo pašvęstos, ir visų noriai aukojusių VIEŠPAČIUI savanorišką auką.</verse>
				<verse number="6">Nuo septintojo mėnesio pirmosios dienos jie pradėjo aukoti VIEŠPAČIUI deginamąsias aukas. Bet VIEŠPATIES šventyklos pamatas dar nebuvo padėtas.</verse>
				<verse number="7">Jie taip pat davė pinigų mūrininkams ir dailidėms; ir maisto, gėrimo ir aliejaus tiems iš Sidono ir tiems iš Tyro, kad atgabentų kedro medžių iš Libano į Jopės jūrą pagal leidimą, kurį jie turėjo iš Persijos karalius Kyro.</verse>
				<verse number="8">Na, o antraisiais jų atvykimo į Dievo namus Jeruzalėje metais, antrąjį mėnesį, pradėjo Šaltielio sūnus Zerubabelis, Jocadako sūnus Jėzuė ir likusieji iš jų brolių kunigų bei levitų, ir visi, atėję iš nelaisvės į Jeruzalę; ir paskyrė levitus, nuo dvidešimties metų ir vyresnius, pastūmėti į priekį VIEŠPATIES namų darbą.</verse>
				<verse number="9">Tada Jėzuė su savo sūnumis ir savo broliais, Kadmielis ir jo sūnūs, Judos sūnūs, stojo kartu, kad pastūmėtų į priekį dirbančius Dievo namuose; Henadado sūnus su jų sūnumis ir jų brolius levitus.</verse>
				<verse number="10">Ir statybininkams padėjus VIEŠPATIES šventyklos pamatą, pastatė kunigus, apsirengusius savo drabužiais, su trimitais, ir Asafo sūnus levitus su cimbolais, kad girtų VIEŠPATĮ pagal Izraelio karaliaus Dovydo potvarkį.</verse>
				<verse number="11">Ir jie giedojo kartu paeiliui, girdami ir dėkodami VIEŠPAČIUI; nes jis yra geras, nes jo gailestingumas Izraeliui išlieka per amžius. Ir visa tauta šaukė dideliu šauksmu, girdami VIEŠPATĮ, kadangi buvo padėtas VIEŠPATIES namų pamatas.</verse>
				<verse number="12">Bet daugelis iš kunigų, levitų ir tėvų vyriausiųjų, kurie buvo sentėviai ir buvo matę pirmuosius namus, kai prieš jų akis buvo padėtas šitų namų pamatas, verkė garsiu balsu; o daugelis garsiai šūkavo iš džiaugsmo;</verse>
				<verse number="13">taip, kad tauta negalėjo atskirti džiaugsmo šūkavimo nuo tautos verksmo garso; nes tauta šaukė garsiu šauksmu, ir tas garsas buvo girdimas iš toli.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Na, o Judos ir Benjamino priešininkai, išgirdę, kad nelaisvės vaikai stato šventyklą VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui,</verse>
				<verse number="2">atėjo pas Zerubabelį ir pas tėvų vyriausiuosius ir jiems tarė: „Statykime drauge su jumis; nes mes ieškome jūsų Dievo kaip ir jūs; ir jam mes aukojame nuo dienų Esar-Hadono, Ašūro karaliaus, kuris mus čia atgabeno“.</verse>
				<verse number="3">Bet Zerubabelis, Jėzuė ir kiti iš Izraelio tėvų vyriausiųjų jiems tarė: „Jūs neturite nieko bendra su mumis, kad statytumėte mūsų Dievui namus; bet mes patys drauge statysime VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui, kaip mums įsakė karalius Kyras, Persijos karalius“.</verse>
				<verse number="4">Tada tos šalies tauta silpnino Judos tautos rankas ir trukdė jiems statyti;</verse>
				<verse number="5">ir pasamdė prieš juos patarėjus, kad niekais paverstų jų tikslą, per visas Persijos karaliaus Kyro dienas, iki Persijos karaliaus Darijaus karaliavimo.</verse>
				<verse number="6">O karaliaujant Ahasverui, jo karaliavimo pradžioje, jie jam parašė kaltinimą prieš Judos ir Jeruzalės gyventojus.</verse>
				<verse number="7">Ir Artakserkso dienomis Bišlamas, Mitredatas, Tabeelis ir kiti jų draugai parašė Persijos karaliui Artakserksui; o laiško raštas buvo parašytas sirų kalba, išverstas į sirų kalbą.</verse>
				<verse number="8">Kancleris Rehumas ir raštininkas Šimšajas parašė karaliui Artakserksui tokį laišką prieš Jeruzalę:</verse>
				<verse number="9">tad parašė kancleris Rehumas, raštininkas Šimšajas ir kiti jų draugai; dinajai, afarsatai, tarpelitai, afarsitai, arkai, babiloniečiai, sūsaniečiai, dehavai, elamiečiai</verse>
				<verse number="10">ir kitos tautos, kurias didysis ir kilmingasis Asnaparas atvedė ir įkūrė Samarijos miestuose, ir kiti, esantys šiapus upės ir taip toliau.</verse>
				<verse number="11">Tai kopija laiško, kurį jie jam nusiuntė, būtent karaliui Artakserksui: „Tavo tarnai, žmonės šiapus upės ir taip toliau.</verse>
				<verse number="12">Tebūna žinoma karaliui, kad žydai, atėję aukštyn nuo tavęs pas mus, yra atėję į Jeruzalę, stato tą maištingą ir blogą miestą, yra pastatę jo sienas ir sujungę pamatus.</verse>
				<verse number="13">Tebūna dabar žinoma karaliui, kad, jei tas miestas bus pastatytas ir tos sienos atstatytos, tuomet jie nemokės mokesčio, duoklės ir muito, ir taip tu atneši nuostolį karalių pajamoms.</verse>
				<verse number="14">Na, o kadangi mes išlaikomi karaliaus rūmų ir mums nepridera matyti karaliaus garbės apiplėšimo, todėl nusiuntėme ir patvirtinome karaliui;</verse>
				<verse number="15">kad atliktų paiešką tavo tėvų metraščių knygoje; taip tu rasi metraščių knygoje ir sužinosi, kad tas miestas yra maištingas miestas ir žalingas karaliams bei provincijoms ir kad nuo senovės jame kurstydavo maištą; dėl to tas miestas buvo sunaikintas.</verse>
				<verse number="16">Mes tvirtiname karaliui, kad, jei tas miestas bus atstatytas ir jo sienos pastatytos, tai dėl to neturėsi dalies šioje upės pusėje“.</verse>
				<verse number="17">Tada karalius nusiuntė atsakymą kancleriui Rehumui, raštininkui Šimšajui ir kitiems iš jų draugų, gyvenančių Samarijoje, ir kitiems anapus upės: „Ramybė ir taip toliau.</verse>
				<verse number="18">Laiškas, kurį mums atsiuntėte, buvo aiškiai perskaitytas mano akivaizdoje.</verse>
				<verse number="19">Ir man įsakius, buvo atlikta paieška ir rasta, kad šitas miestas nuo senovės sukildavo prieš karalius ir kad jame sukildavo ir būdavo kurstomas maištas.</verse>
				<verse number="20">Taip pat galingi karaliai viešpatavo Jeruzalei, kurie valdė visas šalis anapus upės; ir jiems buvo mokami mokesčiai, duoklė ir muitas.</verse>
				<verse number="21">Duokite dabar įsakymą, kad šitie žmonės būtų sustabdyti, ir kad tas miestas nebūtų statomas, kol bus duotas kitas mano įsakymas.</verse>
				<verse number="22">Dabar žiūrėkite, kad neapleistumėte tai padaryti; kodėl turėtų padidėti žala karaliams pakenkti?“</verse>
				<verse number="23">Na, o kai karaliaus Artakserkso laiško kopija buvo perskaityta Rehumo, raštininko Šimšajo ir jų draugų akivaizdoje, jie skubiai nuėjo aukštyn į Jeruzalę pas žydus ir juos sustabdė prievarta bei jėga.</verse>
				<verse number="24">Tuomet sustojo Jeruzalėje esančių Dievo namų darbas. Taip jis sustojo iki antrųjų Persijos karaliaus Darijaus karaliavimo metų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Tada pranašai, pranašas Agėjas ir Idojo sūnus Zacharija, pranašavo žydams, esantiems Judoje ir Jeruzalėje, būtent jiems, Izraelio Dievo vardu.</verse>
				<verse number="2">Tada pakilo Šaltielio sūnus Zerubabelis ir Jocadako sūnus Jėzuė ir pradėjo statyti Dievo namus, esančius Jeruzalėje; ir su jais buvo Dievo pranašai, jiems padėdami.</verse>
				<verse number="3">Tuo pačiu laiku pas juos atvyko Tatnajas, valdytojas šioje upės pusėje, ir Šetar-Boznajas, ir jų draugai, ir taip jiems tarė: „Kas jums įsakė statyti šituos namus ir taisyti šitą sieną?“</verse>
				<verse number="4">Tada mes taip jiems tarėme: „Kokie vardai vyrų, statančių šitą pastatą?“</verse>
				<verse number="5">Bet jų Dievo akis buvo ant žydų vyresniųjų, kad jie jų nesustabdytų, kol reikalas pasieks Darijų; ir paskui jie davė atsakymą laišku apie šitą reikalą.</verse>
				<verse number="6">Kopija laiško, kurį Tatnajas, valdytojas šioje upės pusėje, ir Šetar-Boznajas, ir jo draugai afarsakai, esantys šioje upės pusėje, nusiuntė karaliui Darijui.</verse>
				<verse number="7">Jie siuntė jam laišką, kuriame buvo taip parašyta: „Karaliui Darijui visokia ramybė!</verse>
				<verse number="8">Tebūna karaliui žinoma, kad mes nuvykome į Judėjos provinciją, prie didžiojo Dievo namų, kurie statomi iš didelių akmenų, ir rąstai dedami į sienas, ir šitas darbas greitai einasi, ir klesti jų rankose.</verse>
				<verse number="9">Tada klausėme tų vyresniųjų ir taip jiems sakėme: ‘Kas jums įsakė statyti šituos namus ir pataisyti šitas sienas?’</verse>
				<verse number="10">Taip pat klausėme jų vardų, kad tau patvirtintume, kad galėtume užrašyti vardus vyrų, kurie yra jų vyriausieji.</verse>
				<verse number="11">Ir taip jie mums davė atsakymą, sakydami: ‘Mes esame dangaus ir žemės Dievo tarnai ir statome namus, kurie prieš šituos daugelį metų buvo pastatyti, kuriuos pastatė ir įrengė didis Izraelio karalius.</verse>
				<verse number="12">Bet kai mūsų tėvai sukurstė dangaus Dievo rūstybę, jis juos padavė į chaldėjo Nebukadnecaro, Babilono karaliaus, ranką, kuris sunaikino šituos namus, o tautą išvedė į Babiloną.</verse>
				<verse number="13">Bet pirmaisiais Babilono karaliaus Kyro metais tas pats karalius Kyras išleido įsaką pastatyti šituos Dievo namus.</verse>
				<verse number="14">Taip pat auksinius ir sidabrinius Dievo namų indus, kuriuos Nebukadnecaras buvo paėmęs iš Jeruzalėje esančios šventyklos ir juos nugabenęs į Babilono šventyklą, šituos karalius Kyras išėmė iš Babilono šventyklos, ir jie buvo perduoti vienam, vardu Šešbacaras, kurį jis paskyrė valdytoju;</verse>
				<verse number="15">ir jam pasakė: Paimk šituos indus, eik ir juos nugabenk į Jeruzalėje esančią šventyklą, ir tebūna statomi Dievo namai jų vietoje’.</verse>
				<verse number="16">Paskui tas pats Šešbacaras atvykęs padėjo pamatą Dievo namų, esančių Jeruzalėje; ir nuo to laiko iki šiol jie tebestatomi ir dar nebaigti.</verse>
				<verse number="17">Taigi dabar, jei karaliui atrodytų gerai, tebūna atlikta paieška karaliaus lobių namuose, esančiuose ten Babilone, ar taip yra, kad buvo išleistas karaliaus Kyro įsakas statyti tuos Dievo namus Jeruzalėje, ir tegul karalius mums atsiunčia savo valią dėl šio reikalo“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Tada karalius Darijus davė įsaką ir buvo atlikta paieška ritinių namuose, kur būdavo sudedami lobiai Babilone.</verse>
				<verse number="2">Ir Akmetoje, medų provincijoje esančiuose rūmuose, buvo rastas ritinys, o jame buvo taip užrašytas įrašas:</verse>
				<verse number="3">„Pirmaisiais karaliaus Kyro metais tas pats karalius Kyras išleido įsaką dėl Dievo namų Jeruzalėje: ‘Tebūna statomi namai, ta vieta, kur aukodavo aukas, ir tebūna tvirtai padėti jų pamatai; jų aukštis šešiasdešimt uolekčių, o jų plotis šešiasdešimt uolekčių;</verse>
				<verse number="4">trimis eilėmis didelių akmenų ir eile naujų rąstų; o išlaidoms apmokėti tebūna duodama iš karaliaus namų;</verse>
				<verse number="5">taip pat auksiniai ir sidabriniai Dievo namų indai, kuriuos Nebukadnecaras išėmė iš Jeruzalėje esančios šventyklos ir nugabeno į Babiloną, tebūna sugrąžinti ir pargabenti į Jeruzalėje esančią šventyklą, kiekvienas į savo vietą, ir tebūna padėti Dievo namuose’“.</verse>
				<verse number="6">„ Taigi dabar, Tatnajau, valdytojau anapus upės, Šetar-Boznajau ir jūsų draugai afarsakai, esantys anapus upės, laikykitės atokiai nuo tenai;</verse>
				<verse number="7">palikite tų Dievo namų darbą ramybėje; tegul žydų valdytojas ir žydų vyresnieji stato tuos Dievo namus jų vietoje.</verse>
				<verse number="8">Be to, aš išleidžiu įsaką, ką jūs turite daryti šitų žydų vyresniesiems dėl tų Dievo namų statymo: Kad iš karaliaus turto, būtent iš duoklės anapus upės, nedelsiant būtų apmokėtos tų vyrų išlaidos, kad jiems nebūtų trukdoma.</verse>
				<verse number="9">Ir ko jiems reikia: jauniklių jaučių, avinų ir avinėlių dangaus Dievo deginamosioms aukoms, kviečių, druskos, vyno ir aliejaus, kaip nurodys Jeruzalėje esantys kunigai, jiems tebūna tai duodama kasdien, neapleidžiant;</verse>
				<verse number="10">kad jie aukotų gardaus kvapo aukas dangaus Dievui ir melstųsi už karaliaus bei jo sūnų gyvybę.</verse>
				<verse number="11">Taip pat išleidau įsaką, kad kiekvienam, kuris pakeis šitą žodį, tebus ištrauktas rąstas iš jo namų ir pastatytas, o jis tebus pakartas ant jo; o jo namai dėl to tebus paversti mėšlo krūva.</verse>
				<verse number="12">O Dievas, kuris padarė, kad ten gyventų jo vardas, tesunaikina visus karalius ir tautas, kurie imtų į savo rankas pakeisti ir sunaikinti tuos Dievo namus, esančius Jeruzalėje. Aš, Darijus, išleidau įsaką; tebūna tai skubiai vykdoma“.</verse>
				<verse number="13">Tada Tatnajas, valdytojas šiapus upės, Šetar-Boznajas ir jų draugai skubiai vykdė pagal tai, ką karalius Darijus atsiuntė.</verse>
				<verse number="14">Ir žydų vyresnieji statė, ir jiems sekėsi per pranašo Agėjo ir Idojo sūnaus Zacharijos pranašavimą. Ir jie pastatė ir juos užbaigė pagal Izraelio Dievo įsakymą ir pagal Kyro, Darijaus ir Persijos karaliaus Artakserkso įsakymą.</verse>
				<verse number="15">Ir šitie namai buvo užbaigti Adaro mėnesio trečiąją dieną, tai buvo šeštaisiais karaliaus Darijaus karaliavimo metais.</verse>
				<verse number="16">Ir Izraelio vaikai, kunigai, levitai ir kiti nelaisvės vaikai su džiaugsmu įvykdė šitų Dievo namų pašventimą,</verse>
				<verse number="17">ir, pašvęsdami šituos Dievo namus, paaukojo šimtą jaučių, du šimtus avinų ir keturis šimtus avinėlių; o nuodėmės aukai už visą Izraelį – dvylika ožių, pagal Izraelio genčių skaičių.</verse>
				<verse number="18">Ir jie pastatė kunigus pagal jų padalijimus, o levitus pagal jų skyrius Jeruzalėje esančio Dievo tarnavimui; kaip yra parašyta Mozės knygoje.</verse>
				<verse number="19">Ir pirmojo mėnesio keturioliktąją dieną nelaisvės vaikai šventė Perėjimą.</verse>
				<verse number="20">Nes kunigai ir levitai buvo kartu apsivalę, jie visi buvo tyri, ir papjovė Perėjimą visiems nelaisvės vaikams ir savo broliams kunigams, ir sau patiems.</verse>
				<verse number="21">Ir valgė Izraelio vaikai, sugrįžę iš nelaisvės, ir visi, kurie buvo save atskyrę jiems nuo šalies pagonių nešvarumų, kad ieškotų VIEŠPATIES, Izraelio Dievo,</verse>
				<verse number="22">ir septynias dienas su džiaugsmu šventė Neraugintos duonos šventę; nes VIEŠPATS padarė juos džiaugsmingais ir pakreipė į juos Asirijos karaliaus širdį, kad sustiprintų jų rankas Dievo, Izraelio Dievo, namų darbe.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Na, o po šitų dalykų, Persijos karaliui Artakserksui karaliaujant, Ezra – sūnus Serajos, sūnus Azarijos, sūnus Hilkijos,</verse>
				<verse number="2">sūnus Šalumo, sūnus Cadoko, sūnus Ahitubo,</verse>
				<verse number="3">sūnus Amarijos, sūnus Azarijos, sūnus Merajoto,</verse>
				<verse number="4">sūnus Zerachijos, sūnus Uzio, sūnus Bukio,</verse>
				<verse number="5">sūnus Abišūvos, sūnus Finehaso, sūnus Eleazaro, sūnus vyriausiojo kunigo Aarono, –</verse>
				<verse number="6">šitas Ezra ėjo aukštyn iš Babilono; jis buvo raštininkas, pasiruošęs Mozės įstatyme, kurį buvo davęs VIEŠPATS, Izraelio Dievas; ir karalius suteikė jam viską, ko jis prašė, pagal VIEŠPATIES, jo Dievo, ranką ant jo.</verse>
				<verse number="7">Ir septintaisiais karaliaus Artakserkso metais ėjo aukštyn į Jeruzalę kai kurie iš Izraelio vaikų, iš kunigų, levitų, giesmininkų, durininkų ir netinimų.</verse>
				<verse number="8">Ir jis atvyko į Jeruzalę penktąjį mėnesį, esantį septintaisiais karaliaus metais.</verse>
				<verse number="9">Nes pirmojo mėnesio pirmąją dieną jis pradėjo eiti aukštyn iš Babilono, o penktojo mėnesio pirmąją dieną jis atvyko į Jeruzalę, pagal jo Dievo gerą ranką ant jo.</verse>
				<verse number="10">Nes Ezra buvo paruošęs savo širdį ieškoti VIEŠPATIES įstatymo, jį vykdyti ir mokyti Izraelyje įstatų bei teismų.</verse>
				<verse number="11">Na, o šita yra kopija laiško, kurį karalius Artakserksas davė kunigui Ezrai – raštininkui, būtent VIEŠPATIES įsakymų ir jo įstatų Izraeliui žodžių raštininkui:</verse>
				<verse number="12">„Artakserksas, karalių karalius, kunigui Ezrai, dangaus Dievo įstatymo raštininkui, visiška ramybė ir taip toliau.</verse>
				<verse number="13">Aš išleidžiu įsaką, kad visi iš Izraelio tautos ir iš jo kunigų bei levitų mano karalystėje, kurie savo laisva valia nusiteikę eiti aukštyn į Jeruzalę, teeina su tavimi.</verse>
				<verse number="14">Kadangi tu esi karaliaus ir jo septynių patarėjų siunčiamas pasiklausti dėl Judos bei Jeruzalės pagal tavo Dievo įstatymą, esantį tavo rankoje;</verse>
				<verse number="15">ir pergabenti sidabrą bei auksą, kurį karalius ir jo patarėjai noriai paaukojo Izraelio Dievui, kurio buveinė yra Jeruzalėje,</verse>
				<verse number="16">ir visą sidabrą ir auksą, kurį gali rasti visoje Babilono provincijoje, su laisvos valios auka tautos ir kunigų, noriai aukojančių savo Dievo namams, esantiems Jeruzalėje;</verse>
				<verse number="17">kad už šituos pinigus skubiai nupirktum jaučių, avinų, avinėlių su jų maisto aukomis ir jų geriamosiomis aukomis ir juos aukotum ant aukuro jūsų Dievo namų, esančių Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="18">O kas tau ir tavo broliams atrodys gerai daryti su likusiuoju sidabru bei auksu, darykite tai pagal jūsų Dievo valią.</verse>
				<verse number="19">Taip pat indus, kurie tau duodami tavo Dievo namų tarnavimui, pristatyk Jeruzalės Dievo akivaizdon.</verse>
				<verse number="20">O kas daugiau būtų reikalinga tavo Dievo namams, ką tau pasitaikytų proga duoti, duok tai iš karaliaus lobių namų.</verse>
				<verse number="21">Ir aš, būtent karalius Artakserksas, išleidžiu įsaką visiems iždininkams, esantiems anapus upės, kad, ko tik kunigas Ezra, dangaus Dievo įstatymo raštininkas, iš jūsų reikalaus, tai turės būti skubiai padaryta,</verse>
				<verse number="22">iki šimto talentų sidabro, iki šimto saikų kviečių, iki šimto batų vyno ir iki šimto batų aliejaus, o druskos nenurodytas kiekis.</verse>
				<verse number="23">Kas tik bus įsakyta dangaus Dievo, tebūna tai uoliai daroma dangaus Dievo namams; nes kodėl gi turėtų būti rūstybė prieš karaliaus ir jo sūnų karalystę?</verse>
				<verse number="24">Taip pat mes jums tvirtiname, kad neteisėta apdėti mokesčiais, duokle ar muitu nei vieno iš kunigų, levitų, giesmininkų, durininkų, netinimų ar šitų Dievo namų tarnų.</verse>
				<verse number="25">O tu, Ezra, pagal savo Dievo išmintį, esančią tavo rankoje, pastatyk teismo pareigūnus ir teisėjus, kurie teistų visą tautą, esančią anapus upės, visus, pažįstančius tavo Dievo įstatymus; ir mokykite tuos, kurie jų nepažįsta.</verse>
				<verse number="26">O kas nevykdys tavo Dievo įstatymo ir karaliaus įstatymo, tegul tam bus skubiai įvykdytas teismas ar tai mirtimi, ar ištrėmimu, ar turto konfiskavimu, ar įkalinimu“.</verse>
				<verse number="27">Tebūna palaimintas VIEŠPATS, mūsų tėvų Dievas, kuris įdėjo tokį dalyką kaip šis į karaliaus širdį, kad gražintų VIEŠPATIES namus, esančius Jeruzalėje;</verse>
				<verse number="28">ir kuris suteikė man gailestingumą karaliaus akivaizdoje, jo patarėjų ir visų galingų karaliaus kunigaikščių akivaizdoje. Ir aš buvau sustiprintas, kai VIEŠPATIES, mano Dievo, ranka buvo ant manęs, ir surinkau iš Izraelio vyriausiuosius, kad eitų su manimi aukštyn.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Šitie yra jų tėvų vyriausieji, ir šita yra genealogija tų, kurie karaliui Artakserksui karaliaujant, ėjo aukštyn su manimi iš Babilono.</verse>
				<verse number="2">Iš Finehaso sūnų – Geršomas; iš Itamaro sūnų – Danielius; iš Dovydo sūnų – Hatušas;</verse>
				<verse number="3">iš Šechanijos sūnų, iš Parošo sūnų – Zacharija; o su juo pagal genealogiją buvo suskaičiuoti šimtas penkiasdešimt iš vyriškos lyties;</verse>
				<verse number="4">iš Pahat-Moabo sūnų – Zerachijos sūnus Eljehoenajas ir su juo du šimtai iš vyriškos lyties;</verse>
				<verse number="5">iš Šechanijos sūnų – Jahazielio sūnus ir su juo trys šimtai iš vyriškos lyties;</verse>
				<verse number="6">taip pat iš Adino sūnų – Jonatano sūnus Ebedas ir su juo penkiasdešimt iš vyriškos lyties;</verse>
				<verse number="7">o iš Elamo sūnų – Atalijos sūnus Ješaja ir su juo septyniasdešimt iš vyriškos lyties;</verse>
				<verse number="8">o iš Šefatijos sūnų – Mykolo sūnus Zebadija ir su juo aštuoniasdešimt iš vyriškos lyties;</verse>
				<verse number="9">iš Joabo sūnų – Jehielio sūnus Obadija ir su juo du šimtai aštuoniolika iš vyriškos lyties;</verse>
				<verse number="10">o iš Šelomito sūnų – Josifijos sūnus ir su juo šimtas šešiasdešimt iš vyriškos lyties;</verse>
				<verse number="11">o iš Bebajo sūnų – Bebajo sūnus Zacharija ir su juo dvidešimt aštuoni iš vyriškos lyties;</verse>
				<verse number="12">o iš Azgado sūnų – Hakatano sūnus Johananas ir su juo šimtas dešimt iš vyriškos lyties;</verse>
				<verse number="13">o iš paskutinių Adonikamo sūnų, kurių vardai yra šitie: Elifeletas, Jejelis ir Šemaja, ir su jais šešiasdešimt iš vyriškos lyties;</verse>
				<verse number="14">taip pat iš Bigvajo sūnų – Utajas ir Zabudas, ir su jais septyniasdešimt iš vyriškos lyties.</verse>
				<verse number="15">Ir aš juos surinkau prie upės, tekančios į Ahavą; ir ten mes pasilikome palapinėse tris dienas; o apžiūrėjęs tautą ir kunigus, ten neradau nei vieno iš Levio sūnų.</verse>
				<verse number="16">Tada siunčiau pakviesti Eliezerą, Arielį, Šemają, Elnataną, Jaribą, Elnataną, Nataną, Zachariją, Mešulamą, vyriausiuosius vyrus; taip pat Jojaribą ir Elnataną, suprantančius vyrus.</verse>
				<verse number="17">Ir siunčiau juos su įsakymu pas Idoją, vyriausiąjį Kasifijos vietoje, ir pasakiau jiems, ką jie turi kalbėti Idojui ir jo broliams netinimams Kasifijos vietoje, kad jie mums atvestų tarnų mūsų Dievo namams.</verse>
				<verse number="18">Ir per mūsų Dievo gerąją ranką, esančią ant mūsų, jie mums atvedė suprantantį vyrą iš Izraelio sūnaus Levio sūnaus Mahlio sūnų; ir Šerebiją su jo sūnumis ir jo broliais – aštuoniolika;</verse>
				<verse number="19">ir Hašabiją, o su juo Ješają iš Merario sūnų, jo brolius ir jų sūnus – dvidešimt;</verse>
				<verse number="20">taip pat iš netinimų, kuriuos Dovydas ir kunigaikščiai buvo paskyrę levitų tarnavimui, – du šimtus dvidešimt netinimų; jie visi buvo išvardinti vardais.</verse>
				<verse number="21">Paskui aš ten prie Ahavos upės paskelbiau pasninką, kad vargintume save savo Dievo akyse, siekdami iš jo teisingo kelio mums, mūsų mažyliams ir visam mūsų turtui.</verse>
				<verse number="22">Nes man buvo gėda iš karaliaus prašyti kareivių ir raitelių būrio, kad mums pagelbėtų nuo priešo kelyje; nes buvome kalbėję karaliui, sakydami: „Mūsų Dievo ranka yra dėl gero ant visų tų, kurie jo ieško; bet jo jėga ir jo rūstybė yra prieš visus tuos, kurie jį palieka“.</verse>
				<verse number="23">Taip mes pasninkavome ir maldavome savo Dievą dėl šito; ir jis davėsi mūsų išmeldžiamas.</verse>
				<verse number="24">Tada aš atskyriau dvylika iš kunigų vyriausiųjų: Šerebiją, Hašabiją, o su jais dešimt jų brolių,</verse>
				<verse number="25">ir jiems pasvėriau sidabrą, auksą ir indus – mūsų Dievo namų auką, kurią buvo paaukoję karalius, jo patarėjai, jo viešpačiai ir visas ten esantis Izraelis;</verse>
				<verse number="26">aš atsvėriau jiems į ranką šešis šimtus penkiasdešimt talentų sidabro, šimtą talentų sidabrinių indų ir šimtą talentų aukso;</verse>
				<verse number="27">taip pat dvidešimt auksinių taurių tūkstančio drachmų; ir du indus iš geriausio vario, brangaus kaip auksas.</verse>
				<verse number="28">Ir jiems pasakiau: „Jūs esate VIEŠPAČIUI šventi; indai taip pat yra šventi; o sidabras ir auksas yra savanoriška auka VIEŠPAČIUI, jūsų tėvų Dievui.</verse>
				<verse number="29">Budėkite ir saugokite juos, kol juos pasversite kunigų bei levitų vyriausiųjų ir Izraelio tėvų vyriausiųjų akivaizdoje Jeruzalėje, VIEŠPATIES namų kambariuose“.</verse>
				<verse number="30">Taigi kunigai ir levitai paėmė sidabro, aukso ir indų svorį, kad juos nugabentų į Jeruzalę, į mūsų Dievo namus.</verse>
				<verse number="31">Tada pirmojo mėnesio dvyliktąją dieną mes nuėjome nuo Ahavos upės, kad keliautume į Jeruzalę; ir mūsų Dievo ranka buvo ant mūsų, ir jis mus išgelbėjo iš priešo rankos ir iš tykojančių kelyje.</verse>
				<verse number="32">Ir mes atvykome į Jeruzalę ir ten pasilikome tris dienas.</verse>
				<verse number="33">Na, o ketvirtąją dieną buvo pasverti sidabras, auksas ir indai mūsų Dievo namuose per Meremoto, kunigo Ūrijos sūnaus, ranką; o su juo buvo Finehaso sūnus Eleazaras; ir su jais buvo Jėzuės sūnus Jozabadas bei Binujo sūnus Noadija, levitai;</verse>
				<verse number="34">pagal kiekvieno skaičių ir svorį; ir tuo metu visas svoris buvo užrašytas.</verse>
				<verse number="35">Taip pat vaikai išvestųjų, kurie buvo išėję iš nelaisvės, aukojo deginamąsias aukas Izraelio Dievui: dvylika jaučių už visą Izraelį, devyniasdešimt šešis avinus, septyniasdešimt septynis avinėlius, dvylika ožių nuodėmės aukai; visa tai buvo deginamoji auka VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="36">Ir jie įteikė karaliaus pavedimus karaliaus pavaduotojams ir valdytojams šioje upės pusėje; ir jie parėmė tautą ir Dievo namus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Na, o kai tie dalykai buvo atlikti, prie manęs priėjo kunigaikščiai, sakydami: „Izraelio tauta, kunigai ir levitai neatsiskyrė nuo šalių tautų, darydami pagal jų bjaurystes, būtent pagal kanaaniečių, hetitų, perizų, jebusiečių, amoniečių, moabiečių, egiptiečių ir amoritų.</verse>
				<verse number="2">Nes jie yra paėmę jų dukterų sau ir savo sūnums; taip, kad šventoji sėkla susimaišė su tų šalių tautomis; taip, kunigaikščių ir valdovų ranka buvo pagrindinė šiame nusižengime“.</verse>
				<verse number="3">Ir tai išgirdęs, aš perplėšiau savo drabužį ir savo mantiją, roviau savo galvos ir savo barzdos plaukus ir sėdėjau pritrenktas.</verse>
				<verse number="4">Tada susirinko prie manęs visi, kurie drebėjo prieš Izraelio Dievo žodžius dėl nusižengimo tų, kurie yra buvę išvesti; o aš sėdėjau pritrenktas iki vakarinės aukos.</verse>
				<verse number="5">Ir vakarinės aukos metu atsikėliau iš savo liūdesio; ir perplėštu drabužiu bei mantija parpuoliau ant kelių ir išskėčiau rankas į VIEŠPATĮ, savo Dievą,</verse>
				<verse number="6">ir tariau: „O mano Dieve, aš susigėdęs, ir man gėda pakelti savo veidą į tave, mano Dieve; nes mūsų neteisybės yra išaugę virš mūsų galvos ir mūsų nusižengimas yra užaugęs iki dangų.</verse>
				<verse number="7">Nuo mūsų tėvų dienų iki šios dienos mes buvome didžiuliame nusižengime; ir dėl mūsų neteisybių mes, mūsų karaliai ir mūsų kunigai, buvome atiduoti į šalių karalių rankas, kalavijui, nelaisvei, apiplėšimui ir veido susigėdijimui, kaip yra šią dieną.</verse>
				<verse number="8">O dabar trumpam laikui buvo parodyta malonė nuo VIEŠPATIES, mūsų Dievo, kad mums paliktų likutį išsigelbėti ir mums duotų vinį savo šventoje vietoje, idant mūsų Dievas mums apšviestų akis ir duotų mums nedidelę atgaivą mūsų vergystėje.</verse>
				<verse number="9">Nes mes buvome vergai; tačiau mūsų Dievas mūsų nepaliko mūsų vergystėje, bet suteikė mums gailestingumą Persijos karalių akyse, idant suteiktų mums atgaivą, kad atstatytume mūsų Dievo namus ir atitaisytume jų griuvėsius, ir kad mums duotų sieną Judoje bei Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="10">O dabar, o mūsų Dieve, ką pasakysime po šito? Juk palikome tavo įsakymus,</verse>
				<verse number="11">kuriuos įsakei per savo tarnus pranašus, tardamas: Šalis, į kurią jūs įeisite jos pasisavinti, yra šalis, nešvari šalių tautų nešvarumais, jų bjaurystėmis, kurios ją pripildė savo nešvarumais nuo vieno galo iki kito.</verse>
				<verse number="12">Todėl dabar neduokite savo dukterų jų sūnums nei neimkite jų dukterų savo sūnums, nei nesiekite jų taikos ar jų turto per amžius; kad būtumėte stiprūs, valgytumėte šalies gėrybes ir paliktumėte ją kaip paveldą savo vaikams per amžius.</verse>
				<verse number="13">Ir po viso to, kas užėjo ant mūsų dėl mūsų piktų darbų ir dėl mūsų didelio nusižengimo, atsižvelgiant į tai, kad tu, mūsų Dievas, mus nubaudei mažiau negu nusipelnė mūsų neteisybės, ir mums davei tokį išvadavimą kaip šis;</verse>
				<verse number="14">argi mes vėl laužysime tavo įsakymus ir susigiminiuosime su šitų bjaurysčių tautomis? Argi tu nesupyktum ant mūsų, kol mus sunaikintum taip, kad nebūtų jokio likučio ar išsigelbėjimo?</verse>
				<verse number="15">O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, tu esi teisus; nes mes, kaip šią dieną yra, tebesame išlikę išsigelbėję; štai mes esame tavo akivaizdoje savo nusižengimuose; nes mes negalime stovėti tavo akivaizdoje dėl to“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Na, o kai Ezra meldėsi ir išpažino, verkdamas ir parkritęs prieš Dievo namus, prie jo iš Izraelio susirinko labai didelis vyrų, moterų ir vaikų susirinkimas; nes tauta labai verkė.</verse>
				<verse number="2">Ir Jehielio sūnus Šechanijas, vienas iš Elamo sūnų, atsiliepdamas tarė Ezrai: „Mes nusižengėme prieš mūsų Dievą ir esame pasiėmę svetimtaučių žmonų iš tos šalies tautų; tačiau dabar dar yra viltis Izraelyje dėl šito dalyko.</verse>
				<verse number="3">Taigi dabar sudarykime su mūsų Dievu sandorą, kad atleisime visas tas žmonas ir tuos, kurie yra iš jų gimę, pagal patarimą mano viešpaties ir tų, kurie dreba prieš mūsų Dievo įsakymą; ir tebūna tai daroma pagal įstatymą.</verse>
				<verse number="4">Kelkis; nes tai tavo reikalas; mes irgi būsime su tavimi; būk drąsus ir daryk tai “.</verse>
				<verse number="5">Tada Ezra kėlėsi ir prisaikdino vyriausiuosius kunigus, levitus ir visą Izraelį, kad jie darytų pagal šitą žodį. Ir jie prisiekė.</verse>
				<verse number="6">Tada Ezra pakilo nuo Dievo namų priekio ir nuėjo į Eljašibo sūnaus Johanano kambarį; ir ten atėjęs, jis nevalgė duonos ir negėrė vandens; nes jis gedėjo dėl nusižengimo tų, kurie buvo išvesti.</verse>
				<verse number="7">Ir jie paskelbė Judoje ir Jeruzalėje visiems nelaisvės vaikams, kad jie turi susirinkti į Jeruzalę;</verse>
				<verse number="8">o jei kas per tris dienas neateis, visas jo turtas pagal kunigaikščių ir vyresniųjų nutarimą turi būti konfiskuotas, o jis pats atskirtas nuo susirinkimo tų, kurie yra buvę išvesti.</verse>
				<verse number="9">Tada visi Judos ir Benjamino žmonės per tris dienas susirinko į Jeruzalę. Tai buvo devintas mėnuo, dvidešimtąją to mėnesio dieną; ir visa tauta sėdėjo Dievo namų gatvėje, drebėdami dėl to dalyko ir dėl didelio lietaus.</verse>
				<verse number="10">Ir kunigas Ezra atsistojęs jiems tarė: „Jūs nusižengėte ir ėmėte svetimtautes žmonas, kad padidintumėte Izraelio nusižengimą.</verse>
				<verse number="11">Todėl dabar atlikite išpažintį VIEŠPAČIUI, savo tėvų Dievui, ir vykdykite jo norą: atsiskirkite nuo tos šalies tautų ir nuo svetimtaučių žmonų“.</verse>
				<verse number="12">Tada visas susirinkimas atsakydami tarė garsiu balsu: „Mes turime daryti taip, kaip tu pasakei.</verse>
				<verse number="13">Bet yra daug liaudies ir didelio lietaus metas, ir mes negalime stovėti lauke, be to, tai ne vienos ir ne dviejų dienų darbas; nes mūsų, nusižengusių šiame dalyke, yra daug.</verse>
				<verse number="14">Tegul dabar atsistoja mūsų valdovai viso susirinkimo ir tegul visi mūsų miestuose, paėmę svetimtautes žmonas, ateina paskirtais laikais, o su jais vyresnieji kiekvieno miesto ir jų teisėjai, kol dėl šito dalyko nuo mūsų nusisuks mūsų Dievo smarki rūstybė“.</verse>
				<verse number="15">Tik Asahelio sūnus Jonatanas ir Tikvos sūnus Jachzėjas buvo užsiėmę šituo reikalu; o Mešulamas ir levitas Šabetajas jiems padėjo.</verse>
				<verse number="16">Ir nelaisvės vaikai taip padarė. O kunigas Ezra su kai kuriais tėvų vyriausiais, pagal jų tėvų namus, ir jie visi pagal jų vardus buvo atskirti, ir dešimtojo mėnesio pirmąją dieną susėdo, kad ištirtų tą reikalą.</verse>
				<verse number="17">O iki pirmojo mėnesio pirmos dienos jie užbaigė su visais vyrais, ėmusiais svetimtautes žmonas.</verse>
				<verse number="18">Ir tarp kunigų sūnų atsirado paėmusiųjų svetimtautes žmonas, būtent iš Jocadako sūnaus Jėzuės sūnų ir jo brolių: Maasėja, Eliezeras, Jaribas ir Gedalija.</verse>
				<verse number="19">Ir jie padavė savo rankas, kad jie atleis savo žmonas; ir būdami kalti jie aukojo kaimenės aviną už savo nusižengimą.</verse>
				<verse number="20">O iš Imero sūnų: Hananis ir Zebadija.</verse>
				<verse number="21">O iš Harimo sūnų: Maasėja, Elija, Šemaja, Jehielis ir Uzija.</verse>
				<verse number="22">O iš Pašhūro sūnų: Eljoenajas, Maasėja, Išmaelis, Netanelis, Jozabadas ir Elasa.</verse>
				<verse number="23">Taip pat iš levitų: Jozabadas, Šimis, Kelaja (tas pats yra Kelita), Petahija, Juda ir Eliezeras.</verse>
				<verse number="24">Taip pat iš giesmininkų: Eljašibas; o iš durininkų: Šalumas, Telemas ir Ūris.</verse>
				<verse number="25">Be to iš Izraelio: iš Parošo sūnų: Ramija, Jizija, Malkija, Mijaminas, Eleazaras, Malkija ir Benaja.</verse>
				<verse number="26">O iš Elamo sūnų: Matanija, Zacharija, Jehielis, Abdis, Jeremotas ir Elija.</verse>
				<verse number="27">O iš Zatuvo sūnų: Eljoenajas, Eljašibas, Matanija, Jeremotas, Zabadas ir Aziza.</verse>
				<verse number="28">Taip pat iš Bebajo sūnų: Jehohananas, Hananija, Zabajas, Atlajas.</verse>
				<verse number="29">O iš Banio sūnų: Mešulamas, Maluchas, Adaja, Jašubas, Šealas, Ramotas.</verse>
				<verse number="30">O iš Pahat-Moabo sūnų: Adna, Kelalas, Benaja, Maasėja, Matanija, Becalelis, Binujas ir Manasas.</verse>
				<verse number="31">O iš Harimo sūnų: Eliezeras, Išija, Malkija, Šemaja, Šimeonas,</verse>
				<verse number="32">Benjaminas, Maluchas, Šemarija.</verse>
				<verse number="33">Iš Hašumo sūnų: Matenajas, Matata, Zabadas, Elifeletas, Jeremajas, Manasas, Šimis.</verse>
				<verse number="34">Iš Banio sūnų: Maadajas, Amramas, Uelis,</verse>
				<verse number="35">Benaja, Bedija, Keluhis,</verse>
				<verse number="36">Vanija, Meremotas, Eljašibas,</verse>
				<verse number="37">Matanija, Matenajas, Jaasajas,</verse>
				<verse number="38">Banis, Binujis, Šimis,</verse>
				<verse number="39">Šelemija, Natanas ir Adaja,</verse>
				<verse number="40">Machnadbajas, Šašajas, Šarajas,</verse>
				<verse number="41">Azarelis ir Šelemija, Šemarija,</verse>
				<verse number="42">Šalumas, Amarija ir Juozapas.</verse>
				<verse number="43">Iš Nebojo sūnų: Jejelis, Matitija, Zabadas, Zebina, Jadajas ir Joelis, Benaja.</verse>
				<verse number="44">Visi šitie buvo paėmę svetimtautes žmonas; o kai kurie iš jų turėjo žmonas, iš kurių jie turėjo vaikų.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="16">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Hachalijos sūnaus Nehemijo žodžiai. Ir įvyko, kad Kislevo mėnesį, dvidešimtaisiais metais, man esant Šušano rūmuose,</verse>
				<verse number="2">Hananis, vienas iš mano brolių, atvyko su kai kuriais vyrais iš Judos; ir aš juos klausinėjau apie išsigelbėjusius žydus, kurie buvo išlikę iš nelaisvės, ir apie Jeruzalę.</verse>
				<verse number="3">Ir jie man sakė: „Likutis, kuris išliko iš nelaisvės, ten provincijoje yra dideliame varge ir gėdoje; taip pat Jeruzalės siena sugriauta, ir jos vartai sudeginti ugnimi“.</verse>
				<verse number="4">Ir įvyko, kad išgirdęs šituos žodžius aš atsisėdęs verkiau ir liūdėjau ištisas dienas, ir pasninkavau, ir meldžiausi dangaus Dievo akivaizdoje,</verse>
				<verse number="5">ir tariau: „Meldžiu tave, o VIEŠPATIE, dangaus Dieve, didysis ir baisusis Dieve, kuris laikaisi sandoros ir gailestingumo tiems, kurie jį myli ir laikosi jo įsakymų;</verse>
				<verse number="6">tebūna dabar tavo ausis dėmesinga ir tavo akys atviros, kad išgirstum savo tarno maldą, kuria aš dabar meldžiuosi tavo akivaizdoje dieną ir naktį už Izraelio vaikus, tavo tarnus, ir išpažįstu Izraelio vaikų nuodėmes, kuriomis mes prieš tave nusidėjome; tiek aš, tiek mano tėvo namai nusidėjome.</verse>
				<verse number="7">Mes labai sugedusiai prieš tave elgėmės ir nesilaikėme įsakymų, įstatų ir teismų, kuriuos įsakei savo tarnui Mozei.</verse>
				<verse number="8">Atsimink, meldžiu tave, tą žodį, kurį įsakei savo tarnui Mozei, sakydamas: ‘Jei jūs nusižengsite, aš jus išsklaidysiu tarp tautų;</verse>
				<verse number="9">bet jei gręšitės į mane, laikysitės mano įsakymų ir juos vykdysite; tai, nors iš jūsų ir būtų išvarytų į tolimiausius dangaus pakraščius, tačiau aš iš ten juos surinksiu ir parvesiu į vietą, kurią išsirinkau, kad ten pastatyčiau savo vardą’.</verse>
				<verse number="10">Na, o šitie yra tavo tarnai ir tavo tauta, kurią atpirkai savo didele jėga ir savo stipria ranka.</verse>
				<verse number="11">O Viešpatie, meldžiu tave, tebūna dabar tavo ausis dėmesinga tavo tarno maldai ir maldai tavo tarnų, kurie trokšta bijoti tavo vardo; ir duok šią dieną, meldžiu tave, savo tarnui pasisekimą ir suteik jam gailestingumą šito vyro akyse“. Nes aš buvau karaliaus taurininkas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Ir įvyko, kad Nisano mėnesį, dvidešimtaisiais karaliaus Artakserkso metais, vynas buvo jo priešakyje; aš pakėliau vyną ir jį padaviau karaliui. Na, o anksčiau aš nebuvau liūdnas jo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="2">Todėl karalius man tarė: „Kodėl tavo veidas liūdnas? Tu juk nesergi. Tai niekas kita, kaip tik širdies sielvartas“. Tada aš labai išsigandau</verse>
				<verse number="3">ir tariau karaliui: „Tegyvuoja karalius amžinai; kodėl mano veidas neturėtų būti liūdnas, kai tas miestas, mano tėvų kapų vieta, nuniokotas, ir jo vartai ugnies praryti?“</verse>
				<verse number="4">Tada karalius man tarė: „Ko gi tu prašai?“ Taigi aš meldžiausi dangaus Dievui.</verse>
				<verse number="5">Ir aš pasakiau karaliui: „Jei karaliui patinka ir jei tavo tarnas rado palankumą tavo akyse, siųsk mane į Judą, į mano tėvų kapų miestą, kad jį statyčiau“.</verse>
				<verse number="6">Ir karalius (karalienei irgi sėdint šalia jo) man tarė: „Kaip ilgai užtruks tavo kelionė ir kada sugrįši?“ Taigi karaliui patiko mane siųsti; o aš nustačiau jam laiką.</verse>
				<verse number="7">Be to, sakiau karaliui: „Jei karaliui patinka, tebūna man duota laiškų valdytojams anapus upės, kad jie mane pravestų, kol atvyksiu į Judą;</verse>
				<verse number="8">ir laiškas Asafui, karaliaus miško saugotojui, kad jis man duotų medienos: rūmų, priklausančių namams, vartų sijoms padaryti, taip pat miesto sienai ir namams, į kuriuos aš įeisiu“. Ir karalius man davė pagal gerą mano Dievo ranką ant manęs.</verse>
				<verse number="9">Tada atvykau pas valdytojus anapus upės ir jiems padaviau karaliaus laiškus. Na, o karalius buvo pasiuntęs su manimi kariuomenės vadus ir raitelius.</verse>
				<verse number="10">Kai horonietis Sanbalatas ir amonietis tarnas Tobija tai išgirdo, jiems nepaprastai sukėlė sielvartą, kad buvo atvykęs žmogus siekti Izraelio vaikų gerovės.</verse>
				<verse number="11">Taigi atvykęs į Jeruzalę, ten buvau tris dienas.</verse>
				<verse number="12">Ir atsikėliau naktį, aš ir keli vyrai su manimi; aš niekam nesakiau, ką mano Dievas man įdėjo į širdį, kad daryčiau Jeruzalėje; ir su manimi nebuvo jokio gyvulio, išskyrus tą gyvulį, ant kurio aš jojau.</verse>
				<verse number="13">Ir naktį išvykau pro Slėnio vartus, priešais Slibino šaltinį, į Mėšlo vartus, apžiūrinėdamas Jeruzalės išgriautas sienas, kurių vartai buvo ugnies praryti.</verse>
				<verse number="14">Tada ėjau toliau iki Šaltinio vartų ir iki Karaliaus tvenkinio; bet gyvuliui, esančiam po manimi, nebuvo vietos praeiti.</verse>
				<verse number="15">Tada naktį ėjau aukštyn palei upelį, apžiūrėdamas sieną, ir pasukęs atgal įėjau pro Slėnio vartus, ir taip sugrįžau.</verse>
				<verse number="16">O valdovai nežinojo, kur ėjau ir ką dariau; nei žydams aš to dar nebuvau sakęs, nei kunigams, nei kilmingiesiems, nei valdovams, nei kitiems, atliekantiems darbą.</verse>
				<verse number="17">Tada jiems tariau: „Jūs matote, kokiame varge mes esame, kad Jeruzalė nuniokota ir jos vartai sudeginti ugnimi; eime ir pastatykime Jeruzalės sieną, kad mes nebebūtume gėda“.</verse>
				<verse number="18">Tada jiems papasakojau apie mano Dievo ranką, kuri buvo ant manęs gera; taip pat karaliaus žodžius, kuriuos jis man pasakė. Ir jie tarė: „Kelkimės ir statykime“. Taip jie sustiprino savo rankas šiam geram darbui.</verse>
				<verse number="19">Bet kai horonietis Sanbalatas, amonietis tarnas Tobija ir arabas Gešemas tai išgirdo, jie mus išjuokė ir, mus niekindami, tarė: „Ką gi jūs čia darote? Ar jūs maištausite prieš karalių?“</verse>
				<verse number="20">Tada aš atsakiau ir jiems tariau: „Dangaus Dievas, jis mums duos pasisekimą; todėl mes, jo tarnai, pakilę statysime; bet jūs neturite nei dalies, nei teisės, nei atminimo Jeruzalėje“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Tada aukščiausiasis kunigas Eljašibas pakilo su savo broliais kunigais ir jie pastatė Avių vartus; jie pašventė juos ir įstatė jų duris; jie pašventė juos iki Mejos bokšto, iki Hananelio bokšto.</verse>
				<verse number="2">O šalia jo statė Jericho vyrai. O šalia jų statė Imrio sūnus Zakūras.</verse>
				<verse number="3">Bet Žuvų vartus statė Hasenajo sūnūs, kurie taipogi sudėjo jų sijas ir įstatė jų duris, jų užraktus ir jų skląsčius.</verse>
				<verse number="4">O šalia jų taisė Koco sūnaus Ūrijo sūnus Meremotas. O šalia jų taisė Mešezabelio sūnaus Berechijos sūnus Mešulamas. O šalia jų taisė Baanos sūnus Cadokas.</verse>
				<verse number="5">O šalia jų taisė tekojiečiai; bet jų kilmingieji nepalenkė savo sprandų prie savo Viešpaties darbo.</verse>
				<verse number="6">Senuosius vartus dar taisė Paseacho sūnus Jehojada ir Besodijos sūnus Mešulamas; jie sudėjo jų sijas, įstatė jų duris ir jų užraktus, ir jų skląsčius.</verse>
				<verse number="7">O šalia jų taisė gibeonietis Malatija ir meronotietis Jadonas, Gibeono ir Micpos vyrai, iki valdytojo sosto šioje upės pusėje.</verse>
				<verse number="8">Šalia jo taisė Harhajos sūnus Uzielis iš auksakalių. Šalia jo taisė Hananijas, vieno iš vaistininkų sūnus, ir jie sutvirtino Jeruzalę iki Plačiosios sienos.</verse>
				<verse number="9">O šalia jų taisė Hūro sūnus Refaja, pusės Jeruzalės dalies valdovas.</verse>
				<verse number="10">O šalia jų taisė Harumafo sūnus Jedaja priešais savo namus. O šalia jo taisė Hašabnėjo sūnus Hatušas.</verse>
				<verse number="11">Harimo sūnus Malkija ir Pahat-Moabo sūnus Hašubas taisė kitą dalį ir Krosnių bokštą.</verse>
				<verse number="12">O šalia jo taisė Halohešo sūnus Šalumas, pusės Jeruzalės dalies valdovas, jis ir jo dukterys.</verse>
				<verse number="13">Slėnio vartus taisė Hanūnas ir Zanoacho gyventojai; jie pastatė juos, įstatė jų duris, jų užraktus ir jų skląsčius, ir pristatė tūkstantį uolekčių prie sienos iki Mėšlo vartų.</verse>
				<verse number="14">Bet Mėšlo vartus taisė Rechabo sūnus Malkija, Bet-Hakeremo dalies valdovas; jis juos pastatė, įstatė jų duris ir jų užraktus, ir jų skląsčius.</verse>
				<verse number="15">Bet Šaltinio vartus taisė Kol-Hozės sūnus Šalunas, Micpos dalies valdovas; jis juos pastatė, apdengė juos ir įstatė jų duris, jų užraktus ir jų skląsčius, ir Siloacho tvenkinio sieną prie karaliaus sodo ir iki laiptų, nusileidžiančių iš Dovydo miesto.</verse>
				<verse number="16">Už jo taisė Azbuko sūnus Nehemijas, pusės Bet-Cūro dalies valdovas, iki vietos priešais Dovydo kapus ir iki padaryto tvenkinio, ir iki galiūnų namų.</verse>
				<verse number="17">Už jo taisė levitai: Banio sūnus Rehumas. Šalia jo taisė Hašabija, pusės Keilos dalies valdovas, savo dalyje.</verse>
				<verse number="18">Už jo taisė jų broliai: Henadado sūnus Bavajis, pusės Keilos dalies valdovas.</verse>
				<verse number="19">O šalia jo taisė Jėzuės sūnus Ezeras, Micpos valdovas, kitą dalį priešais užkilimą į ginklų sandėlį prie sienos pasisukimo.</verse>
				<verse number="20">Už jo Zabajo sūnus Baruchas uoliai taisė kitą dalį nuo sienos pasisukimo iki aukščiausiojo kunigo Eljašibo namų durų.</verse>
				<verse number="21">Už jo Meremotas, Koco sūnaus Ūrijos sūnus, taisė kitą dalį nuo Eljašibo namų durų iki Eljašibo namų galo.</verse>
				<verse number="22">O už jo taisė kunigai, lygumos vyrai.</verse>
				<verse number="23">Už jo taisė Benjaminas ir Hašubas priešais savo namus. Už jo taisė Azarija, Ananijos sūnaus Maasėjo sūnus, šalia savo namų.</verse>
				<verse number="24">Už jo Henadado sūnus Binujis taisė kitą dalį nuo Azarijos namų iki sienos pasisukimo, būtent iki kampo.</verse>
				<verse number="25">Uzajo sūnus Palalas – priešais sienos pasisukimą ir bokštą, išsikišantį iš karaliaus aukštųjų namų, esančių prie kalėjimo kiemo. Už jo – Parošo sūnus Pedaja.</verse>
				<verse number="26">Be to, netinimai gyveno Ofelyje, iki vietos priešais Vandens vartus link rytų ir išsikišusio bokšto.</verse>
				<verse number="27">Už jų tekojiečiai taisė kitą dalį priešais išsikišusį didįjį bokštą iki Ofelio sienos.</verse>
				<verse number="28">Nuo Žirgų vartų viršaus taisė kunigai, kiekvienas priešais savo namus.</verse>
				<verse number="29">Už jų taisė Imerio sūnus Cadokas priešais savo namus. Už jo taisė Šechanijo sūnus Šemajas, rytinių vartų sargas.</verse>
				<verse number="30">Už jo Šelemijo sūnus Hananija ir Calafo šeštasis sūnus Hanūnas taisė kitą dalį. Už jo taisė Berechijo sūnus Mešulamas priešais savo kambarį.</verse>
				<verse number="31">Už jo taisė auksakalio sūnus Malkija iki netinimų ir pirklių vietos priešais Mifkado vartus ir iki kampo užkilimo.</verse>
				<verse number="32">O tarp kampo užkilimo ir Avių vartų taisė auksakaliai ir pirkliai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Bet įvyko, kai Sanbalatas išgirdo, kad mes statome sieną, jis užsirūstino ir labai pasipiktinęs tyčiojosi iš žydų.</verse>
				<verse number="2">Ir jis kalbėjo savo brolių ir Samarijos kariuomenės akivaizdoje, sakydamas: „Ką daro tie silpni žydai? Ar jie sustiprės? Ar jie aukos? Ar jie užbaigs per dieną? Ar jie atgaivins iš šiukšlių krūvų akmenis, kurie yra sudegę?“</verse>
				<verse number="3">Na, o amonietis Tobija, esantis šalia jo, tarė: „Tai, ką jie stato, jei užliptų lapė, nugriautų jų akmeninę sieną“.</verse>
				<verse number="4">„Išgirsk, o mūsų Dieve; nes mes esame niekinami; ir nukreipk jų priekaištus ant jų pačių galvos ir atiduok juos kaip grobį į nelaisvės šalį;</verse>
				<verse number="5">neuždenk jų neteisybės, ir teneišdyla jų nuodėmė tavo akivaizdoje; nes jie kurstė tavo pyktį statytojų akivaizdoje“.</verse>
				<verse number="6">Taip mes statėme sieną; ir visa siena iki pusės buvo sujungta; nes tauta dirbo nusiteikusiai.</verse>
				<verse number="7">Bet įvyko, kai Sanbalatas, Tobija, arabai, amoniečiai ir ašdodiečiai išgirdo, kad Jeruzalės sienos atstatomos, kad pradėjo užsidaryti spragos, jie labai užsirūstino</verse>
				<verse number="8">ir visi drauge susimokė ateiti ir kovoti prieš Jeruzalę ir jai trukdyti.</verse>
				<verse number="9">Tačiau mes meldėmės savo Dievui ir pastatėme prieš juos sargybą dieną bei naktį dėl jų.</verse>
				<verse number="10">O Juda tarė: „Išseko naštų nešėjų jėgos, o šiukšlių daug; taip, kad mes neįstengsime sienos pastatyti“.</verse>
				<verse number="11">O mūsų priešininkai sakė: „Jie nesužinos ir nepamatys, kol įeisime į jų tarpą ir išžudysime juos, ir padarysime, kad liautųsi šis darbas“.</verse>
				<verse number="12">Ir įvyko, kai šalia jų gyvenantys žydai atėjo, jie mums dešimt kartų sakė: „Iš visų vietų, į kurias jūs pas mus sugrįšite, jie jus užpuls “.</verse>
				<verse number="13">Todėl pastačiau žemutinėse vietose už sienos ir aukštesnėse vietose, aš pastačiau tautą pagal jų šeimas su jų kalavijais, jų ietimis ir jų lankais.</verse>
				<verse number="14">Ir apžiūrėjęs pakilau ir tariau kilmingiesiems, valdovams ir likusiai tautai: „Nebijokite jų; atsiminkite Viešpatį, didįjį ir baisų, ir kovokite už savo brolius, savo sūnus ir savo dukteris, savo žmonas ir savo namus“.</verse>
				<verse number="15">Ir įvyko, kai mūsų priešai išgirdo, kad mums tai buvo žinoma, ir kad Dievas pavertė jų sumanymą niekais, mes visi sugrįžome prie sienos, kiekvienas prie savo darbo.</verse>
				<verse number="16">Ir įvyko, kad nuo to laiko pusė mano tarnų dirbo tame darbe, o kita jų pusė laikė ietis, skydus, lankus ir šarvus; o valdovai buvo visų Judos namų užnugaryje.</verse>
				<verse number="17">Tie, kurie statė sieną, ir tie, kurie nešė naštas su tais, kurie krovė, kiekvienas viena ranka dirbo tame darbe, o kita laikė ginklą.</verse>
				<verse number="18">Nes statytojai kiekvienas turėjo savo kalaviją prisijuosęs prie šono ir taip statė. O gaudžiantis trimitu buvo šalia manęs.</verse>
				<verse number="19">Ir aš pasakiau kilmingiesiems, valdovams ir likusiai tautai: „Darbas yra didelis ir platus, o mes ant sienos esame atskirti, toli vienas nuo kito.</verse>
				<verse number="20">Todėl iš kurios vietos išgirsite trimito garsą, ten susirinkite prie mūsų; mūsų Dievas kovos už mus“.</verse>
				<verse number="21">Taip mes triūsėme darbe; pusė jų laikė ietis nuo ryto aušros iki žvaigždžių pasirodymo.</verse>
				<verse number="22">Taip pat tuo pačiu metu pasakiau tautai: „Tegul kiekvienas su savo tarnu nakvoja Jeruzalėje, kad naktį jie būtų mums sargyba, o dieną dirbtų.</verse>
				<verse number="23">Taigi nei aš, nei mano broliai, nei mano tarnai, nei sargybiniai, kurie sekė paskui mane, niekas iš mūsų nenusivilkdavome savo drabužių, išskyrus kai kiekvienas juos nusivilkdavo nusiprausimui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Ir buvo didelis tautos ir jų žmonų šauksmas prieš jų brolius žydus.</verse>
				<verse number="2">Nes buvo tokių, kurie sakė: „Mūsų, mūsų sūnų ir mūsų dukterų yra daug; todėl įsigysime jiems grūdų, kad valgytume ir gyventume“.</verse>
				<verse number="3">Taip pat buvo vieni, kurie sakė: „Mes užstatėme dėl bado savo žemes, vynuogynus ir namus, kad nusipirktume grūdų“.</verse>
				<verse number="4">Taip pat buvo tokių, kurie sakė: „Mes pasiskolinome pinigų karaliaus duoklei, užstatydami savo žemes ir vynuogynus.</verse>
				<verse number="5">Tačiau dabar mūsų kūnai yra kaip mūsų brolių kūnai, mūsų vaikai kaip jų vaikai; ir štai mes vedame savo sūnus ir savo dukteris į vergystę būti tarnais, o kai kurios mūsų dukterys jau yra nuvestos į vergystę; ir ne mūsų jėgose jas atpirkti; nes kiti turi mūsų žemes ir vynuogynus“.</verse>
				<verse number="6">Ir aš labai supykau, kai išgirdau jų šauksmą ir šituos žodžius.</verse>
				<verse number="7">Tada, pasitaręs savyje, bariau kilminguosius bei valdovus ir jiems sakiau: „Jūs kiekvienas iš savo brolio reikalaujate palūkanų“. Ir aš surengiau prieš juos didelį susirinkimą.</verse>
				<verse number="8">Ir jiems tariau: „Mes pagal mūsų išgales išpirkome savo brolius žydus, parduotus pagonims; ar jūs parduosite savo brolius, ar jie bus mums parduoti?“ Tada jie tylėjo ir nerado atsakymo.</verse>
				<verse number="9">Taip pat aš tariau: „Negerai tai, ką jūs darote; argi neturėtumėte vaikščioti mūsų Dievo baimėje dėl mūsų priešų pagonių priekaištų?</verse>
				<verse number="10">Taip pat aš, mano broliai ir mano tarnai galime reikalauti iš jų pinigų ir grūdų; meldžiu jus, palikime šias palūkanas.</verse>
				<verse number="11">Grąžinkite jiems, meldžiu jus, šią dieną jų žemes, jų vynuogynus, jų alyvmedžių sodus, ir jų namus, taip pat šimtadalį pinigų, javų, vyno ir aliejaus, ką jūs reikalavote iš jų“.</verse>
				<verse number="12">Tada jie tarė: „Grąžinsime jiems ir nieko iš jų nereikalausime; padarysime taip, kaip tu sakai“. Tada pašaukiau kunigus ir juos prisaikdinau, kad jie darytų pagal šitą pažadą.</verse>
				<verse number="13">Taip pat, iškratęs savo skverną, tariau: „Tegul Dievas taip iškrato kiekvieną, kuris nevykdo šito pažado, iš jo namų ir iš jo triūso, būtent taip tegul jis bus iškratytas ir ištuštintas“. Ir visas susirinkimas tarė: „Amen“ ir gyrė VIEŠPATĮ. Ir tauta darė pagal šitą pažadą.</verse>
				<verse number="14">Be to, nuo to laiko, kai buvau paskirtas būti jų valdytoju Judos šalyje, nuo dvidešimtųjų iki trisdešimt antrųjų karaliaus Artakserkso metų, tai yra dvylika metų, aš ir mano broliai nevalgėme valdytojo duonos.</verse>
				<verse number="15">Bet ankstesnieji valdytojai, buvusieji pirma manęs, apmokesdino tautą ir ėmė iš jų duoną ir vyną, neskaitant keturiasdešimties šekelių sidabro; taip, net jų tarnai valdė tautą; bet aš taip nedariau dėl Dievo baimės.</verse>
				<verse number="16">Taip, aš taipogi tęsiau šitos sienos darbe, ir nenusipirkome jokios žemės; ir visi mano tarnai buvo ten susirinkę prie darbo.</verse>
				<verse number="17">Be to, prie mano stalo buvo šimtas penkiasdešimt žydų ir valdovų, neskaitant tų, kurie ateidavo pas mus iš tarpo pagonių, esančių aplink mus.</verse>
				<verse number="18">Na, o tai, kas kasdien būdavo man paruošiama, buvo vienas jautis ir šešios rinktinės avys; taip pat skrajūnai būdavo man paruošiami ir kas dešimt dienų gausiai visokio vyno; tačiau dėl viso to aš nereikalavau valdytojo duonos, nes vergystė buvo sunki ant šitos tautos.</verse>
				<verse number="19">Atsimink mane, mano Dieve, dėl gero, pagal visa tai, ką nuveikiau šitai tautai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Na, o kai Sanbalatas, Tobija, arabas Gešemas ir kiti mūsų priešai išgirdo, kad buvau pastatęs sieną ir kad joje nebuvo likę jokios spragos (nors tuo laiku dar nebuvau įstatęs durų vartuose);</verse>
				<verse number="2">įvyko, kad Sanbalatas ir Gešemas atsiuntė pas mane, sakydami: „Ateik, susitikime kuriame nors iš kaimų Ono lygumoje“. Bet jie manė man padaryti pikta.</verse>
				<verse number="3">Ir aš nusiunčiau pas juos pasiuntinius, sakydamas: „Aš dirbu didelį darbą taip, kad negaliu ateiti žemyn; kodėl turėtų sustoti darbas, kol aš jį paliksiu ir ateisiu pas jus žemyn?“</verse>
				<verse number="4">Jie dar keturis kartus man siuntė tą patį; o aš jiems taip pat atsakiau.</verse>
				<verse number="5">Tada panašiu būdu Sanbalatas penktą kartą atsiuntė pas mane savo tarną su atviru laišku jo rankoje;</verse>
				<verse number="6">jame buvo parašyta: „Tarp pagonių eina kalbos, ir Gašmus tai sako, kad tu ir žydai ketinate maištauti; dėl ko tu ir pastatei sieną, kad galėtum būti jų karaliumi, pagal šiuos žodžius.</verse>
				<verse number="7">Tu paskyrei ir pranašų, kad skelbtų apie tave Jeruzalėje, sakydami: ‘Karalius yra Judoje’; o dabar pagal šituos žodžius tai bus paskelbta karaliui. Taigi dabar ateik, pasitarkime drauge“.</verse>
				<verse number="8">Tada aš nusiunčiau jam, sakydamas: „Neįvyko nieko panašaus į tai, ką tu sakai, bet tu tai prasimanei savo paties širdyje“.</verse>
				<verse number="9">Nes jie visi mus įbaugino, sakydami: „Jų rankos nusilps nuo darbo, kad jis nebūtų atliktas“. Taigi dabar, o Dieve, sustiprink mano rankas.</verse>
				<verse number="10">Paskui aš atėjau į Mehetabelio sūnaus Delajos sūnaus Šemajos namus, kuris buvo užsirakinęs; ir jis tarė: „Susitikime Dievo namuose, šventyklos viduje, ir užrakinkime šventyklos duris; nes jie ateis tavęs nužudyti; taip, naktį jie ateis tavęs nužudyti“.</verse>
				<verse number="11">O aš sakiau: „Ar toks vyras, kaip aš, turėčiau bėgti? Ir kas toks, būdamas kaip aš, eitų į šventyklą gelbėti savo gyvybę? Aš neisiu“.</verse>
				<verse number="12">Ir štai aš supratau, kad Dievas jo nebuvo siuntęs; bet kad jis paskelbė šią pranašystę prieš mane, nes Tobija ir Sanbalatas jį buvo pasamdę.</verse>
				<verse number="13">Jis buvo pasamdytas todėl, kad aš išsigandęs taip pasielgčiau ir nusidėčiau, ir kad jie turėtų dingstį piktam atsiliepimui, kad jie galėtų man priekaištauti.</verse>
				<verse number="14">Mano Dieve, atsimink Tobiją ir Sanbalatą pagal šituos jų darbus, ir pranašę Noadiją, ir kitus pranašus, kurie norėjo mane įbauginti.</verse>
				<verse number="15">Taigi siena buvo užbaigta Elulo mėnesio dvidešimt penktąją dieną, per penkiasdešimt dvi dienas.</verse>
				<verse number="16">Ir įvyko, kai tai išgirdo visi mūsų priešai, ir visi aplink mus esantys pagonys pamatė šituos dalykus, jie labai krito savo pačių akyse; nes jie suprato, kad šitas darbas buvo atliktas mūsų Dievo.</verse>
				<verse number="17">Be to, tomis dienomis Judos kilmingieji siųsdavo daug laiškų Tobijai, o Tobijos laiškai ateidavo pas juos.</verse>
				<verse number="18">Nes daugelis Judoje buvo jam prisiekę, nes jis buvo Araho sūnaus Šechanijos žentas; o jo sūnus Johananas buvo paėmęs Berechijos sūnaus Mešulamo dukterį.</verse>
				<verse number="19">Jie taip pat pasakodavo jo gerus darbus mano akivaizdoje, o mano žodžius jam pasakydavo. O Tobija siuntė laiškus mane įbauginti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Na, o kai siena buvo pastatyta ir aš buvau įstatęs duris, ir buvo paskirti durininkai, giesmininkai ir levitai,</verse>
				<verse number="2">įvyko, kad aš daviau savo broliui Hananiui ir rūmų valdovui Hananijai įpareigojimą dėl Jeruzalės; nes jis buvo ištikimas vyras ir bijojo Dievo labiau už daugelį.</verse>
				<verse number="3">Ir jiems sakiau: „Tenebūna atidaryti Jeruzalės vartai iki saulės kaitros; ir kol jie stovi, teuždaro duris ir jas teužsklendžia; ir paskirkite sargybas iš Jeruzalės gyventojų, kiekvieną savo sargyboje ir kiekvieną būti priešais savo namus“.</verse>
				<verse number="4">Na, o miestas buvo platus ir didelis; bet liaudies jame buvo mažai, ir namai nepastatyti.</verse>
				<verse number="5">Ir mano Dievas man įdėjo į širdį surinkti kilminguosius, valdovus ir tautą, kad jie būtų suskaičiuoti pagal genealogijas. Ir aš radau genealoginį sąrašą tų, kurie buvo atėję aukštyn pradžioje, ir radau jame parašyta:</verse>
				<verse number="6">Šitie yra provincijos vaikai, kurie ėjo aukštyn iš nelaisvės, iš tų, kurie buvo išvesti, kuriuos Babilono karalius Nebukadnecaras buvo išvedęs, ir sugrįžo į Jeruzalę bei Judą, kiekvienas į savo miestą;</verse>
				<verse number="7">kurie atėjo su Zerubabeliu, Jėzue, Nehemiju, Azarija, Raamija, Nahamaniu, Mordekaju, Bilšanu, Misperetu, Bigvaju, Nehumu, Baana. Izraelio tautos žmonių skaičius, aš sakau, buvo šis:</verse>
				<verse number="8">Parošo vaikų: du tūkstančiai šimtas septyniasdešimt du;</verse>
				<verse number="9">Šefatijos vaikų: trys šimtai septyniasdešimt du;</verse>
				<verse number="10">Aracho vaikų: šeši šimtai penkiasdešimt du;</verse>
				<verse number="11">Pahat-Moabo vaikų iš Jėzuės ir Joabo vaikų: du tūkstančiai aštuoni šimtai aštuoniolika;</verse>
				<verse number="12">Elamo vaikų: tūkstantis du šimtai penkiasdešimt keturi;</verse>
				<verse number="13">Zatuvo vaikų: aštuoni šimtai keturiasdešimt penki;</verse>
				<verse number="14">Zakajo vaikų: septyni šimtai šešiasdešimt;</verse>
				<verse number="15">Binujo vaikų: šeši šimtai keturiasdešimt aštuoni;</verse>
				<verse number="16">Bebajo vaikų: šeši šimtai dvidešimt aštuoni;</verse>
				<verse number="17">Azgado vaikų: du tūkstančiai trys šimtai dvidešimt du;</verse>
				<verse number="18">Adonikamo vaikų: šeši šimtai šešiasdešimt septyni;</verse>
				<verse number="19">Bigvajo vaikų: du tūkstančiai šešiasdešimt septyni;</verse>
				<verse number="20">Adino vaikų: šeši šimtai penkiasdešimt penki;</verse>
				<verse number="21">Atero vaikų iš Chezekijo: devyniasdešimt aštuoni;</verse>
				<verse number="22">Hašumo vaikų: trys šimtai dvidešimt aštuoni;</verse>
				<verse number="23">Becajo vaikų: trys šimtai dvidešimt keturi;</verse>
				<verse number="24">Harifo vaikų: šimtas dvylika;</verse>
				<verse number="25">Gibeono vaikų: devyniasdešimt penki;</verse>
				<verse number="26">Betliejaus ir Netofos žmonių: šimtas aštuoniasdešimt aštuoni;</verse>
				<verse number="27">Anatoto žmonių: šimtas dvidešimt aštuoni;</verse>
				<verse number="28">Bet-Azmaveto žmonių: keturiasdešimt du;</verse>
				<verse number="29">Kirjat-Jearimo, Kefyros ir Beeroto žmonių: septyni šimtai keturiasdešimt trys;</verse>
				<verse number="30">Ramos ir Gebos žmonių: šeši šimtai dvidešimt vienas;</verse>
				<verse number="31">Michmaso žmonių: šimtas dvidešimt du;</verse>
				<verse number="32">Bet-Elio ir Ajo žmonių: šimtas dvidešimt trys;</verse>
				<verse number="33">kito Nebojo žmonių: penkiasdešimt du;</verse>
				<verse number="34">kito Elamo vaikų: tūkstantis du šimtai penkiasdešimt keturi;</verse>
				<verse number="35">Harimo vaikų: trys šimtai dvidešimt;</verse>
				<verse number="36">Jericho vaikų: trys šimtai keturiasdešimt penki;</verse>
				<verse number="37">Lodo, Hadido ir Onojo vaikų: septyni šimtai dvidešimt vienas;</verse>
				<verse number="38">Senavos vaikų: trys tūkstančiai devyni šimtai trisdešimt.</verse>
				<verse number="39">Kunigų: Jedajos vaikų iš Jėzuės namų: devyni šimtai septyniasdešimt trys;</verse>
				<verse number="40">Imero vaikų: tūkstantis penkiasdešimt du;</verse>
				<verse number="41">Pašchūro vaikų: tūkstantis du šimtai keturiasdešimt septyni;</verse>
				<verse number="42">Harimo vaikų: tūkstantis septyniolika;</verse>
				<verse number="43">levitų: Jėzuės vaikų iš Kadmielio, ir iš Hodvos vaikų: septyniasdešimt keturi.</verse>
				<verse number="44">Giesmininkų: Asafo vaikų: šimtas keturiasdešimt aštuoni.</verse>
				<verse number="45">Durininkų: Šalumo vaikų, Atero vaikų, Talmono vaikų, Akubo vaikų, Hatitos vaikų, Šobajo vaikų: šimtas trisdešimt aštuoni.</verse>
				<verse number="46">Netinimai: Cihos vaikai, Hašufos vaikai, Tabaoto vaikai,</verse>
				<verse number="47">Keroso vaikai, Sijos vaikai, Padono vaikai,</verse>
				<verse number="48">Lebanos vaikai, Hagabos vaikai, Šalmajo vaikai,</verse>
				<verse number="49">Hanano vaikai, Gidelio vaikai, Gaharo vaikai,</verse>
				<verse number="50">Reajos vaikai, Recino vaikai, Nekodos vaikai,</verse>
				<verse number="51">Gazamo vaikai, Uzos vaikai, Paseacho vaikai,</verse>
				<verse number="52">Besajo vaikai, meunų vaikai, nefišų vaikai,</verse>
				<verse number="53">Bakbuko vaikai, Hakufos vaikai, Harhūro vaikai,</verse>
				<verse number="54">Baclito vaikai, Mehidos vaikai, Haršos vaikai,</verse>
				<verse number="55">Barkoso vaikai, Siseros vaikai, Temacho vaikai,</verse>
				<verse number="56">Neciacho vaikai, Hatifos vaikai.</verse>
				<verse number="57">Saliamono tarnų vaikai: Sotajo vaikai, Sofereto vaikai, Peridos vaikai,</verse>
				<verse number="58">Jaalos vaikai, Darkono vaikai, Gidelio vaikai,</verse>
				<verse number="59">Šefatijos vaikai, Hatilo vaikai, Pochereto iš Cebaimo vaikai, Amono vaikai.</verse>
				<verse number="60">Iš viso netinimų ir Saliamono tarnų vaikų buvo trys šimtai devyniasdešimt du.</verse>
				<verse number="61">O šitie buvo tie, kurie irgi ėjo aukštyn iš Tel-Melacho, Tel-Harešos, Cherubo, Adono ir Imero; bet jie negalėjo parodyti nei savo tėvo namų, nei savo sėklos, ar jie yra iš Izraelio:</verse>
				<verse number="62">Delajos vaikai, Tobijos vaikai, Nekodos vaikai – šeši šimtai keturiasdešimt du.</verse>
				<verse number="63">O iš kunigų: Habajos vaikai, Koco vaikai, vaikai Barzilajaus, kuris buvo paėmęs į žmonas vieną iš gileadiečio Barzilajaus dukterų ir buvo pavadintas jų vardu.</verse>
				<verse number="64">Šitie ieškojo savo sąrašo tarp suskaičiuotųjų pagal genealogiją, bet jis nebuvo rastas; todėl jie buvo atskirti nuo kunigystės kaip susiteršę.</verse>
				<verse number="65">Ir Tiršata jiems sakė, kad jie nevalgytų to, kas švenčiausia, kol pakils kunigas su Urimu ir Tumimu.</verse>
				<verse number="66">Visas susirinkimas kartu buvo keturiasdešimt du tūkstančiai trys šimtai šešiasdešimt,</verse>
				<verse number="67">neskaitant jų tarnų ir jų tarnaičių, kurių buvo septyni tūkstančiai trys šimtai trisdešimt septyni; ir jie turėjo giesmininkų ir giesmininkių du šimtus keturiasdešimt penkis.</verse>
				<verse number="68">Jų žirgų – septyni šimtai trisdešimt šeši; jų mulų – du šimtai keturiasdešimt penki;</verse>
				<verse number="69">jų kupranugarių – keturi šimtai trisdešimt penki; asilų – šeši tūkstančiai septyni šimtai dvidešimt.</verse>
				<verse number="70">Ir kai kurie tėvų vyriausieji davė darbui. Tiršata davė iždui tūkstantį drachmų aukso, penkiasdešimt taurių ir penkis šimtus trisdešimt kunigų apdarų.</verse>
				<verse number="71">O kai kurie tėvų vyriausieji davė darbo iždui dvidešimt tūkstančių drachmų aukso ir du tūkstančius du šimtus svarų sidabro.</verse>
				<verse number="72">O tai, ką davė likusi tauta, buvo dvidešimt tūkstančių drachmų aukso, du tūkstančiai svarų sidabro ir šešiasdešimt septyni kunigų apdarai.</verse>
				<verse number="73">Taigi kunigai, levitai, durininkai, giesmininkai, dalis tautos, netinimai ir visas Izraelis apsigyveno savo miestuose; o kai atėjo septintasis mėnuo, Izraelio vaikai buvo savo miestuose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Ir visa tauta kaip vienas žmogus susirinko į gatvę, esančią prieš Vandens vartus; ir jie sakė raštininkui Ezrai atnešti knygą Mozės įstatymo, kurį VIEŠPATS buvo įsakęs Izraeliui.</verse>
				<verse number="2">Ir kunigas Ezra atnešė įstatymą prieš susirinkimą vyrų, moterų ir visų, kurie klausydamiesi gali suprasti, septintojo mėnesio pirmąją dieną.</verse>
				<verse number="3">Ir jis skaitė iš jos prieš gatvę, esančią prieš Vandens vartus, nuo ryto iki vidudienio vyrų, moterų ir galinčių suprasti akivaizdoje; ir visos tautos ausys buvo dėmesingos įstatymo knygai.</verse>
				<verse number="4">O raštininkas Ezra stovėjo ant medinės sakyklos, kurią buvo padarę tam tikslui; ir šalia jo, jo dešinėje, stovėjo Matitija, Šema, Anaja, Ūrija, Hilkija ir Maasėja; o jo kairėje – Pedaja, Mišaelis, Malkija, Hašumas, Hašbadana, Zacharija ir Mešulamas.</verse>
				<verse number="5">Ir Ezra atvėrė knygą visos tautos akyse (nes jis buvo aukščiau visos tautos); ir kai jis atvėrė ją, visa tauta atsistojo;</verse>
				<verse number="6">ir Ezra palaimino VIEŠPATĮ, didįjį Dievą. O visa tauta pakeldama rankas atsakė: „Amen, amen“; ir jie nulenkė galvas ir pagarbino VIEŠPATĮ veidais į žemę.</verse>
				<verse number="7">Taip pat Jėzuė, Banis, Šerebija, Jaminas, Akubas, Šabetajas, Hodija, Maasėja, Kelita, Azarija, Jozabadas, Hananas, Pelaja ir levitai davė tautai suprasti įstatymą; o tauta stovėjo savo vietose.</verse>
				<verse number="8">Taigi jie skaitė iš knygos, iš Dievo įstatymo, aiškiai, suteikdami prasmę, ir davė jiems suprasti, kas buvo skaitoma.</verse>
				<verse number="9">O Nehemijas, kuris yra Tiršata, kunigas ir raštininkas Ezra ir levitai, kurie mokė tautą, tarė visai tautai: „Šita diena yra šventa VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui; neliūdėkite ir neverkite“. Nes visa tauta, išgirdusi įstatymo žodžius, verkė.</verse>
				<verse number="10">Tada jis jiems tarė: „Eikite sau, valgykite tai, kas riebu, gerkite tai, kas saldu, ir pasiųskite dalį tiems, kuriems nieko nėra paruošta; nes ši diena yra šventa mūsų Viešpačiui; ir neliūdėkite; nes VIEŠPATIES džiaugsmas yra jūsų stiprybė“.</verse>
				<verse number="11">Taigi levitai nuramino visą tautą, sakydami: „Tylėkite, nes ta diena yra šventa; ir nesisielokite“.</verse>
				<verse number="12">Ir visa tauta nuėjo sau valgyti, gerti, dalių siuntinėti ir didžiai linksmintis, nes jie suprato žodžius, kurie jiems buvo paskelbti.</verse>
				<verse number="13">O antrąją dieną pas raštininką Ezrą susirinko visos tautos tėvų vyriausieji, kunigai ir levitai, kad suprastų įstatymo žodžius.</verse>
				<verse number="14">Ir jie rado parašyta įstatyme, kurį VIEŠPATS buvo įsakęs per Mozę, kad Izraelio vaikai per septintojo mėnesio šventę turi gyventi pastogėse;</verse>
				<verse number="15">ir kad jie turi paskelbti ir pagarsinti visuose jų miestuose ir Jeruzalėje, sakydami: „Išeikite į kalną ir parsineškite alyvmedžio šakų, pušies šakų, mirtos šakų, palmių šakų ir tankių medžių šakų pastogėms padaryti, kaip yra parašyta“.</verse>
				<verse number="16">Taigi tauta išėjo ir jų parsinešė, ir pasidarė pastoges, kiekvienas ant savo namų stogo ir savo kiemuose, ir Dievo namų kiemuose, ir Vandens vartų gatvėje, ir Efraimo vartų gatvėje.</verse>
				<verse number="17">Ir visas iš nelaisvės sugrįžusiųjų susirinkimas pasidarė pastoges ir sėdėjo po pastogėmis; nes nuo Nūno sūnaus Jėzuės dienų iki tos dienos Izraelio vaikai nebuvo taip darę. Ir buvo labai didelis džiaugsmas.</verse>
				<verse number="18">Taip pat, diena iš dienos, nuo pirmos dienos iki paskutinės dienos skaitė iš Dievo įstatymo knygos. Ir jie šventė šventę septynias dienas; o aštuntąją dieną buvo iškilmingas susirinkimas, pagal paprotį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Na, o šito mėnesio dvidešimt ketvirtąją dieną Izraelio vaikai susirinko pasninkaudami ir su ašutinėmis, ir žemėmis ant savęs.</verse>
				<verse number="2">Ir Izraelio sėkla atsiskyrė nuo visų svetimtaučių ir atsistoję išpažino savo nuodėmes bei savo tėvų neteisybes.</verse>
				<verse number="3">Ir stovėdami savo vietose, jie ketvirtadalį dienos skaitė iš VIEŠPATIES, savo Dievo, įstatymo knygos; o kitą ketvirtadalį jie išpažino ir garbino VIEŠPATĮ, savo Dievą.</verse>
				<verse number="4">Tada atsistojo ant laiptų iš levitų: Jėzuė ir Banis, Kadmielis, Šebanija, Būnis, Šerebija, Banis ir Kenanis – ir garsiu balsu šaukėsi VIEŠPATIES, savo Dievo.</verse>
				<verse number="5">Tada levitai: Jėzuė, Kadmielis, Banis, Hašabnėja, Šerebija, Hodija, Šebanija ir Petachija tarė: „Kelkitės, palaiminkite VIEŠPATĮ, savo Dievą per amžių amžius; palaimintas tebūna tavo šlovingas vardas, kuris yra išaukštintas virš visokio palaiminimo ir gyriaus“.</verse>
				<verse number="6">Tu, VIEŠPATIE, esi vienintelis; tu padarei dangų, dangų dangų su visa jų kariuomene, žemę ir visa, kas yra joje, jūras ir visa, kas yra jose, ir tu juos visus išlaikai; ir dangaus kariuomenė garbina tave.</verse>
				<verse number="7">Tu esi VIEŠPATS Dievas, kuris išsirinkai Abramą, jį išvedei iš chaldėjų Ūro ir jam davei Abraomo vardą;</verse>
				<verse number="8">ir radai jo širdį ištikimą tavo akivaizdoje, sudarei su juo sandorą, kad duosi kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, jebusiečių ir girgašų šalį, kad ją duosi, aš sakau, jo sėklai, ir įvykdei savo žodžius; nes tu esi teisus;</verse>
				<verse number="9">ir matei mūsų tėvų vargą Egipte ir išgirdai jų šauksmą prie Raudonosios jūros;</verse>
				<verse number="10">ir parodei ženklų ir stebuklų ant faraono ir visų jo tarnų, ir ant visos jo šalies tautos; nes žinojai, kad jie didžiavosi prieš juos. Taip tu įsigijai vardą, kaip yra šią dieną.</verse>
				<verse number="11">Ir padalijai jūrą jų akivaizdoje, kad jie perėjo per jūros vidurį sausa žeme; o jų persekiotojus įmetei į gelmes kaip akmenį į galingus vandenis.</verse>
				<verse number="12">Be to, debesies stulpu juos vedei dieną; o ugnies stulpu naktį, kad šviestum jiems kelyje, kuriuo jie turi eiti.</verse>
				<verse number="13">Taip pat tu nužengei ant Sinajaus kalno ir kalbėjai su jais iš dangaus, ir jiems davei teisingus teismus ir tikrus įstatymus, gerus įstatus ir įsakymus;</verse>
				<verse number="14">ir davei jiems pažinti savo šventąjį sabatą, įsakei jiems prisakymų, įstatų bei įstatymų per savo tarno Mozės ranką;</verse>
				<verse number="15">ir davei jiems duonos iš dangaus jų alkiui, ir išvedei vandenį jiems iš uolos jų troškuliui, ir jiems pažadėjai, kad jie įeis pasisavinti šalies, kurią buvai prisiekęs jiems duoti.</verse>
				<verse number="16">Bet jie ir mūsų tėvai elgėsi išdidžiai, užkietino savo sprandus ir neklausė tavo įsakymų,</verse>
				<verse number="17">atsisakė paklusti ir neatsiminė tavo stebuklų, kuriuos padarei jų tarpe; bet užkietino savo sprandus ir maištaudami paskyrė vadą, kad grįžtų į savo vergystę; bet tu esi Dievas, pasiruošęs atleisti, maloningas ir gailestingas, lėtas pykti ir didžiai geras, ir jų nepalikai.</verse>
				<verse number="18">Taip, kai jie pasidarė nulietą veršį ir sakė: „Šitas yra tavo Dievas, kuris tave išvedė aukštyn iš Egipto“, ir darė didelius kurstymus;</verse>
				<verse number="19">tačiau tu savo daugeriopais gailestingumais jų nepalikai dykumoje; debesies stulpas neatsitraukė nuo jų dieną, kad juos vestų kelyje; nei ugnies stulpas naktį, kad jiems parodytų šviesą ir kelią, kuriuo jie turi eiti.</verse>
				<verse number="20">Taip pat tu davei savo gerąją dvasią jiems pamokyti ir nesulaikei savo manos nuo jų burnos, ir davei jiems vandens jų troškuliui.</verse>
				<verse number="21">Taip, keturiasdešimt metų juos išlaikei dykumoje, jog jiems nieko netrūko; jų drabužiai nepaseno, ir jų kojos nesutino.</verse>
				<verse number="22">Tu jiems dar davei karalystes bei tautas ir jas padalinai dalimis: taip jie pasisavino Sihono šalį, Hešbono karaliaus šalį ir Bašano karaliaus Ogo šalį.</verse>
				<verse number="23">Taip pat jų vaikus padauginai kaip dangaus žvaigždes ir juos įvedei į šalį, apie kurią pažadėjai jų tėvams, kad jie įeis jos pasisavinti.</verse>
				<verse number="24">Taip vaikai įėjo ir pasisavino tą šalį, ir tu jų akivaizdoje pavergei šalies gyventojus, kanaaniečius, ir juos padavei į jų rankas su jų karaliais ir šalies tautomis, kad jie pasielgtų su jais kaip jiems patinka.</verse>
				<verse number="25">Ir jie paėmė tvirtus miestus ir riebią žemę ir pasisavino namus, pilnus visokių gėrybių, iškastus šulinius, vynuogynus, alyvmedžių sodus ir gausybę vaismedžių; taigi jie valgė, pasisotino ir nutuko, ir gėrėjosi tavo dideliu gerumu.</verse>
				<verse number="26">Tačiau jie buvo nepaklusnūs ir maištavo prieš tave, ir numetė tavo įstatymą sau už nugarų, ir užmušė tavo pranašus, kurie liudijo prieš juos, kad juos sugrąžintų pas tave, ir jie darė didelius kurstymus.</verse>
				<verse number="27">Todėl tu juos atidavei į jų priešų rankas, kurie juos slėgė; ir savo vargo metu, kai jie šaukėsi tavęs, tu juos išgirdai iš dangaus; ir pagal savo daugeriopus gailestingumus jiems davei gelbėtojus, kurie juos išgelbėjo iš jų priešų rankos.</verse>
				<verse number="28">Bet kai tik jie turėdavo poilsį, jie vėl darydavo pikta tavo akivaizdoje; todėl tu juos palikdavai jų priešų rankoje, kad jie jiems viešpatavo; tačiau kai jie sugrįždavo ir šaukdavosi tavęs, tu išgirsdavai juos iš dangaus; ir daug kartų juos išgelbėdavai pagal savo gailestingumus;</verse>
				<verse number="29">ir prieš juos liudydavai, kad juos sugrąžintum prie savo įstatymo; tačiau jie išdidžiai elgdavosi ir neklausydavo tavo įsakymų, bet nusidėdavo prieš tavo teismus (kuriuos, jei žmogus vykdys, jais gyvens) ir atitraukė petį, ir užkietino savo sprandą, ir neklausė.</verse>
				<verse number="30">Nors daugelį metų tu juos pakentei ir prieš juos liudydavai per savo dvasią savo pranašuose; tačiau jie neatsukdavo ausies; todėl juos atiduodavai į šalių tautų rankas.</verse>
				<verse number="31">Tačiau dėl savo didžių gailestingumų tu jų nesunaikinai visiškai ir jų nepalikai; nes tu esi maloningas ir gailestingas Dievas.</verse>
				<verse number="32">Todėl dabar, mūsų Dieve, didysis, galingasis ir baisusis Dieve, kuris laikaisi sandoros ir gailestingumo, teneatrodo tavo akivaizdoje mažas visas tas vargas, kuris ištiko mus, mūsų karalius, mūsų kunigaikščius, mūsų kunigus, mūsų pranašus, mūsų tėvus ir visą tavo tautą nuo Asirijos karalių laikų iki šios dienos.</verse>
				<verse number="33">Tačiau tu esi teisus visame tame, kas ant mūsų yra užleista; nes tu darei teisingai, bet mes nedorai elgėmės;</verse>
				<verse number="34">nei mūsų karaliai, nei mūsų kunigaikščiai, nei mūsų kunigai, nei mūsų tėvai nesilaikė tavo įstatymo ir neklausė tavo įsakymų bei tavo liudijimų, kuriais tu prieš juos liudijai.</verse>
				<verse number="35">Nes jie tau netarnavo savo karalystėje ir tavo dideliame gerume, kurį jiems davei, ir plačioje bei riebioje šalyje, kurią davei jų akivaizdoje, ir jie nenusigręžė nuo savo piktų darbų.</verse>
				<verse number="36">Štai mes šią dieną esame tarnai, o dėl šalies, kurią davei mūsų tėvams, kad valgytų jos vaisius ir jos gėrybes, štai mes esame tarnai joje;</verse>
				<verse number="37">ir ji davė gausų prieaugį karaliams, kuriuos paskyrei mus valdyti dėl mūsų nuodėmių; taip pat jie viešpatauja mūsų kūnams ir mūsų galvijams, kaip jiems patinka, o mes esame dideliame suspaudime.</verse>
				<verse number="38">Ir dėl viso to mes darome tvirtą sandorą ir ją užrašome; o mūsų kunigaikščiai, levitai ir kunigai ją užantspauduoja“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Na, o užantspaudavo šitie: Nehemijas – Tiršata, Hachalijos sūnus ir Zidkija,</verse>
				<verse number="2">Seraja, Azarija, Jeremijas,</verse>
				<verse number="3">Pašchūras, Amarija, Malkija,</verse>
				<verse number="4">Hatušas, Šebanija, Maluchas,</verse>
				<verse number="5">Harimas, Meremotas, Obadija,</verse>
				<verse number="6">Danielius, Ginetonas, Baruchas,</verse>
				<verse number="7">Mešulamas, Abija, Mijaminas,</verse>
				<verse number="8">Maazija, Bilgajas, Šemaja: šitie buvo kunigai.</verse>
				<verse number="9">O levitai: Azanijos sūnus Jėzuė, Binujas iš Henadado sūnų, Kadmielis;</verse>
				<verse number="10">o jų broliai: Šebanija, Hodija, Kelita, Pelaja, Hananas,</verse>
				<verse number="11">Mika, Rehobas, Hašabija,</verse>
				<verse number="12">Zakūras, Šerebija, Šebanija,</verse>
				<verse number="13">Hodija, Banis, Beninuvas.</verse>
				<verse number="14">Tautos vyriausieji: Parošas, Pahat-Moabas, Elamas, Zatuvas, Banis,</verse>
				<verse number="15">Būnis, Azgadas, Bebajas,</verse>
				<verse number="16">Adonija, Bigvajas, Adinas,</verse>
				<verse number="17">Ateras, Chizkija, Azūras,</verse>
				<verse number="18">Hodija, Hašumas, Becajas,</verse>
				<verse number="19">Harifas, Anatotas, Nebajas,</verse>
				<verse number="20">Magpiašas, Mešulamas, Hezyras,</verse>
				<verse number="21">Mešezabelis, Cadokas, Jadūva,</verse>
				<verse number="22">Pelatija, Hananas, Anaja,</verse>
				<verse number="23">Ozėja, Hananija, Hašubas,</verse>
				<verse number="24">Halohešas, Pilha, Šobekas,</verse>
				<verse number="25">Rehumas, Hašabna, Maasėja,</verse>
				<verse number="26">ir Ahija, Hananas, Ananas,</verse>
				<verse number="27">Maluchas, Harimas, Baana.</verse>
				<verse number="28">Ir likusi tauta, kunigai, levitai, durininkai, giesmininkai, netinimai ir visi, kurie buvo atsiskyrę nuo šalių tautų prie Dievo įstatymo, jų žmonos, jų sūnūs ir jų dukterys, kiekvienas turintis pažinimą ir turintis supratimą;</verse>
				<verse number="29">jie prilipo prie savo brolių, savo kilniųjų, ir įstojo į prakeikimą ir į priesaiką, kad vaikščios pagal Dievo įstatymą, kuris buvo duotas per Dievo tarną Mozę, ir kad laikysis bei vykdys visus VIEŠPATIES, mūsų Viešpaties, įsakymus, jo teismus ir jo įstatus;</verse>
				<verse number="30">ir kad mes neduosime savo dukterų tos šalies tautoms ir jų dukterų neimsime savo sūnums;</verse>
				<verse number="31">ir jei tos šalies tautos sabato dieną atgabens prekių ar kokio maisto parduoti, tai mes to iš jų nepirksime per sabatą ar per šventąją dieną; ir kad paliksime septintuosius metus ir bet kokios skolos išreikalavimą.</verse>
				<verse number="32">Taip pat paskyrėme sau potvarkių, kad įsipareigotume kas metai trečdaliu šekelio savo Dievo namų tarnavimui;</verse>
				<verse number="33">parodomajai duonai, nuolatinei maisto aukai ir sabatų bei jauno mėnulio nuolatinei deginamajai aukai dėl nustatytų švenčių, ir šventiesiems dalykams, ir nuodėmės aukoms, atlikti sutaikinimui už Izraelį, ir visam mūsų Dievo namų darbui.</verse>
				<verse number="34">Ir mes metėme burtus tarp kunigų, levitų ir tautos dėl malkų aukojimo, kad jas atgabentume į mūsų Dievo namus pagal savo tėvų namus, nustatytais laikais, kasmet – deginti ant VIEŠPATIES, mūsų Dievo, aukuro, kaip yra parašyta įstatyme;</verse>
				<verse number="35">ir kad kasmet atgabentume į VIEŠPATIES namus savo dirvos pirmavaisius ir visų medžių visų vaisių pirmavaisius;</verse>
				<verse number="36">taip pat, kad į savo Dievo namus pristatytume savo sūnų ir savo galvijų pirmagimius, kaip yra parašyta įstatyme, ir savo bandų bei savo kaimenių pirmagimius kunigams, tarnaujantiems mūsų Dievo namuose;</verse>
				<verse number="37">ir kad mūsų tešlos pirmavaisius, mūsų aukas ir visokių medžių, vyno ir aliejaus vaisius mes atneštume kunigams į mūsų Dievo namų kambarius; o mūsų dirvos dešimtines – levitams, kad tie levitai turėtų dešimtines visuose mūsų dirbamos žemės miestuose.</verse>
				<verse number="38">O levitams renkant dešimtines, Aarono sūnus kunigas turi būti su levitais; o levitai gabens dešimtinių dešimtinę į mūsų Dievo namus, į kambarius, į iždinę.</verse>
				<verse number="39">Nes Izraelio vaikai ir Levio vaikai atneš javų, jauno vyno ir aliejaus auką į kambarius, kur yra šventovės indai, tarnaujantys kunigai, durininkai ir giesmininkai; ir mes neapleisime mūsų Dievo namų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Ir tautos valdovai apsigyveno Jeruzalėje; tautos likusieji taip pat metė burtus, kad vieną iš dešimties atvestų apsigyventi Jeruzalėje, šventajame mieste, o devynias dalis apsigyventi kituose miestuose.</verse>
				<verse number="2">Ir tauta laimino visus žmones, noriai pasiaukojusius gyventi Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="3">Na, o šitie yra provincijos vyriausieji, gyvenantys Jeruzalėje; bet Judos miestuose kiekvienas gyveno savo nuosavybėje, savo miestuose, būtent Izraelis, kunigai, levitai, netinimai ir Saliamono tarnų vaikai.</verse>
				<verse number="4">O Jeruzalėje gyveno kai kurie iš Judos vaikų ir iš Benjamino vaikų. Iš Judos vaikų: Ataja – sūnus Uzijo, sūnus Zacharijos, sūnus Amarijos, sūnus Šefatijos, sūnus Malaleelio iš Pereso vaikų;</verse>
				<verse number="5">ir Maasėja – sūnus Barucho, sūnus Kol-Hozės, sūnus Hazajos, sūnus Adajos, sūnus Jojaribo, sūnus Zacharijos, sūnus Šilonio.</verse>
				<verse number="6">Iš viso Pereso sūnų, gyvenusių Jeruzalėje, buvo keturi šimtai šešiasdešimt aštuoni narsūs vyrai.</verse>
				<verse number="7">O šitie yra Benjamino sūnūs: Saluvas – sūnus Mešulamo, sūnus Joedo, sūnus Pedajos, sūnus Kolajos, sūnus Maasėjos, sūnus Itielio, sūnus Jesajos.</verse>
				<verse number="8">O po jo Gabajas ir Salajas – devyni šimtai dvidešimt aštuoni.</verse>
				<verse number="9">O Zichrio sūnus Joelis buvo jų prižiūrėtojas; o Senūvos sūnus Juda buvo antrasis miesto valdyme.</verse>
				<verse number="10">Iš kunigų: Jojaribo sūnus Jedaja, Jachinas.</verse>
				<verse number="11">Seraja – sūnus Hilkijos, sūnus Mešulamo, sūnus Cadoko, sūnus Merajoto, sūnus Ahitubo, – buvo Dievo namų valdovas.</verse>
				<verse number="12">O jų brolių, atliekančių namų darbą, buvo aštuoni šimtai dvidešimt du; ir Adaja – sūnus Jerohamo, sūnus Pelalijos, sūnus Amcio, sūnus Zacharijos, sūnus Pašchūro, sūnus Malkijos,</verse>
				<verse number="13">o jo brolių, tėvų vyriausiųjų – du šimtai keturiasdešimt du; ir Amašajas – sūnus Azarelio, sūnus Achzajo, sūnus Mešilemoto, sūnus Imero,</verse>
				<verse number="14">o jų brolių, galingų narsuolių – šimtas dvidešimt aštuoni; o jų prižiūrėtojas buvo Zabdielis, vieno iš didžiūnų sūnus.</verse>
				<verse number="15">Taip pat iš levitų: Šemajas – sūnus Hašubo, sūnus Azrikamo, sūnus Hašabijos, sūnus Būnio;</verse>
				<verse number="16">o Šabetajas ir Jozabadas, iš levitų vyriausiųjų, prižiūrėjo Dievo namų išorinius darbus.</verse>
				<verse number="17">O Matanija – sūnus Michos, sūnus Zabdžio, sūnus Asafo, – buvo vadovas, kad pradėtų maldoje padėką; ir Bakbukija, antrasis tarp savo brolių, ir Abda – sūnus Šamūvos, sūnus Galalo, sūnus Jedutūno.</verse>
				<verse number="18">Iš viso levitų šventajame mieste buvo du šimtai aštuoniasdešimt keturi.</verse>
				<verse number="19">Be to, durininkai: Akubas, Talmonas ir jų broliai, saugojantys vartus – šimtas septyniasdešimt du.</verse>
				<verse number="20">O Izraelio, kunigų ir levitų likutis buvo visuose Judos miestuose, kiekvienas savo pavelde.</verse>
				<verse number="21">Bet netinimai gyveno Ofelyje; o Ciha ir Gišpa buvo netinimų vadovai.</verse>
				<verse number="22">Levitų prižiūrėtojas Jeruzalėje buvo Uzis, sūnus Banio, sūnaus Hašabijos, sūnaus Matanijos, sūnaus Michos. Iš Asafo sūnų, giesmininkai vadovavo Dievo namų reikalams.</verse>
				<verse number="23">Nes tai buvo karaliaus įsakymas dėl jų, kad tam tikra dalis turi būti giesmininkams, kas priklauso kiekvienai dienai.</verse>
				<verse number="24">Ir Mešezabelio sūnus Petachija, iš Judos sūnaus Zeracho vaikų, buvo karaliui prie rankos visuose reikaluose dėl tautos.</verse>
				<verse number="25">O dėl kaimų su jų laukais: kai kurie iš Judos vaikų gyveno Kirjat-Arboje ir jos kaimuose, Dibone ir jo kaimuose, Jekabceelyje ir jo kaimuose,</verse>
				<verse number="26">Jėzuėje, Moladoje, Bet-Pelete,</verse>
				<verse number="27">Hacar-Šuale, Beer-Šeboje ir jos kaimuose,</verse>
				<verse number="28">Ciklage, Mekonoje ir jos kaimuose,</verse>
				<verse number="29">En-Rimone, Caroje, Jarmute,</verse>
				<verse number="30">Zanoache, Adulame ir jų kaimuose, Lachiše ir jo laukuose, Azekoje ir jos kaimuose. Ir jie gyveno nuo Beer-Šebos iki Hinomo slėnio.</verse>
				<verse number="31">Taip pat Benjamino vaikai iš Gebos gyveno Michmaše, Ajyje, Bet-Elyje ir jų kaimuose,</verse>
				<verse number="32">ir Anatote, Nobe, Ananijoje,</verse>
				<verse number="33">Hacore, Ramoje, Gitaime,</verse>
				<verse number="34">Hadide, Ceboime, Nebalate,</verse>
				<verse number="35">Lode ir Onojuje, Amatininkų slėnyje.</verse>
				<verse number="36">Ir iš levitų buvo padalijimai Judoje ir Benjamine.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Na, o šitie yra kunigai ir levitai, kurie ėjo aukštyn su Šealtielio sūnumi Zerubabeliu ir Jėzue: Seraja, Jeremijas, Ezra,</verse>
				<verse number="2">Amarija, Maluchas, Hatušas,</verse>
				<verse number="3">Šechanija, Rehumas, Meremotas,</verse>
				<verse number="4">Idojas, Ginetonas, Abija,</verse>
				<verse number="5">Mijaminas, Maadija, Bilga,</verse>
				<verse number="6">Šemaja ir Jojaribas, Jedaja,</verse>
				<verse number="7">Saluvas, Amokas, Hilkija, Jedajas. Šitie buvo kunigų ir jų brolių vyriausieji Jėzuės dienomis.</verse>
				<verse number="8">Be to, levitai: Jėzuė, Binujas, Kadmielis, Šerebija, Juda ir Matanija, kuris vadovavo dėkojimui, jis ir jo broliai.</verse>
				<verse number="9">Taip pat Bakbukijas ir Unis, jų broliai, buvo priešais juos sargybose.</verse>
				<verse number="10">O Jėzuė pagimdė Jojakimą, Jojakimas pagimdė Eljašibą, o Eljašibas pagimdė Jojadą,</verse>
				<verse number="11">o Jojada pagimdė Jonataną, o Jonatanas pagimdė Jadūvą.</verse>
				<verse number="12">Ir Jojakimo dienomis buvo kunigai, tėvų vyriausieji: iš Serajos – Meraja, iš Jeremijo – Hananija,</verse>
				<verse number="13">iš Ezros – Mešulamas, iš Amarijo – Jehohananas,</verse>
				<verse number="14">iš Malichuvo – Jonatanas, iš Šebanijo – Juozapas,</verse>
				<verse number="15">iš Harimo – Adna, iš Merajoto – Helkajas,</verse>
				<verse number="16">iš Idojo – Zacharija, iš Ginetono – Mešulamas,</verse>
				<verse number="17">iš Abijos – Zichris, iš Minjamino, iš Moadijos – Piltajas,</verse>
				<verse number="18">iš Bilgos – Šamūva, iš Šemajo – Jehonatanas,</verse>
				<verse number="19">iš Jojaribo – Matenajas, iš Jedajos – Uzis,</verse>
				<verse number="20">iš Salajo – Kalajas, iš Amoko – Eberas,</verse>
				<verse number="21">iš Hilkijos – Hašabija, iš Jedajos – Netanelis.</verse>
				<verse number="22">Eljašibo, Jojados, Johanano ir Jadūvos dienomis levitai buvo surašyti tėvų vyriausiais, taip pat ir kunigai, iki perso Darijaus karaliavimo.</verse>
				<verse number="23">Levio sūnūs, tėvų vyriausieji, buvo surašyti kronikų knygoje iki Eljašibo sūnaus Johanano dienų.</verse>
				<verse number="24">Levitų vyriausieji: Hašabija, Šerebija ir Kadmielio sūnus Jėzuė su savo broliais priešais juos, kad girtų ir dėkotų pagal Dievo vyro Dovydo įsakymą, sargyba priešais sargybą.</verse>
				<verse number="25">Matanija ir Bakbukija, Obadija, Mešulamas, Talmonas ir Akubas buvo durininkai, einantys sargybą prie vartų slenksčių.</verse>
				<verse number="26">Šitie buvo Jocadako sūnaus Jėzuės sūnaus Jojakimo dienomis ir valdytojo Nehemijo bei kunigo Ezros, raštininko, dienomis.</verse>
				<verse number="27">O pašvenčiant Jeruzalės sieną ieškojo levitų visose jų vietose, kad juos atvestų į Jeruzalę, kad atliktų pašventimą su džiaugsmu, su padėkomis ir su giesmėmis, su cimbolais, psalteriais ir arfomis.</verse>
				<verse number="28">Ir giesmininkų sūnūs susirinko tiek iš lygumos krašto aplink Jeruzalę, tiek iš netofiečių kaimų;</verse>
				<verse number="29">taip pat iš Gilgalo namų ir iš Gebos bei Azmaveto laukų; nes giesmininkai buvo pasistatę kaimų aplink Jeruzalę.</verse>
				<verse number="30">O kunigai ir levitai apsivalė, apvalė tautą, vartus ir sieną.</verse>
				<verse number="31">Tada aš atvedžiau aukštyn Judos kunigaikščius ant sienos ir paskyriau du didelius dėkojančiųjų būrius, kurių vienas ėjo dešinėje sienos viršumi, Mėšlo vartų link;</verse>
				<verse number="32">o paskui juos ėjo Hošaja ir pusė Judos kunigaikščių,</verse>
				<verse number="33">ir Azanija, Ezra ir Mešulamas,</verse>
				<verse number="34">Juda, Benjaminas, Šemaja, Jeremijas</verse>
				<verse number="35">ir kai kurie iš kunigų sūnų su trimitais, būtent Zacharija – sūnus Jonatano, sūnus Šemajos, sūnus Matanijos, sūnus Michajo, sūnus Zakūro, sūnus Asafo;</verse>
				<verse number="36">ir jo broliai: Šemaja ir Azarelis, Milalajas, Gilalajas, Maajas, Netanelis ir Juda, Hananis su Dievo vyro Dovydo muzikiniais instrumentais, o raštininkas Ezra jų priekyje.</verse>
				<verse number="37">Ir prie Šaltinio vartų, esančių priešais juos, jie lipo aukštyn Dovydo miesto laiptais sienos pakyla, viršuje Dovydo namų, iki Vandens vartų rytuose.</verse>
				<verse number="38">O kitas dėkojančiųjų būrys ėjo priešais juos, ir aš paskui juos su puse tautos sienos viršumi iš anapus Krosnių bokšto iki Plačiosios sienos;</verse>
				<verse number="39">ir nuo viršaus Efraimo vartų, nuo viršaus Senųjų vartų, nuo viršaus Žuvų vartų, Hananelio bokšto ir Mejos bokšto iki Avių vartų; ir jie sustojo kalėjimo vartuose.</verse>
				<verse number="40">Taigi abu dėkojančiųjų būriai sustojo Dievo namuose ir aš bei pusė valdovų su manimi;</verse>
				<verse number="41">ir kunigai: Eljakimas, Maasėja, Minjaminas, Mikaja, Eljoenajas, Zacharija ir Hananija su trimitais;</verse>
				<verse number="42">ir Maasėja, Šemaja, Eleazaras, Uzis, Jehohananas, Malkija, Elamas ir Ezeras. O giesmininkai su savo prižiūrėtoju Jezrachija garsiai giedojo.</verse>
				<verse number="43">Taip pat tą dieną jie aukojo dideles aukas ir džiaugėsi; nes Dievas juos buvo pradžiuginęs dideliu džiaugsmu; taip pat žmonos ir vaikai džiaugėsi; taip, kad Jeruzalės džiaugsmas girdėjosi iš toli.</verse>
				<verse number="44">Ir tuo metu kai kurie buvo paskirti prižiūrėti kambarius lobiams, aukoms, pirmavaisiams ir dešimtinėms, kad į juos iš miestų laukų surinktų įstatymo dalį kunigams bei levitams; nes Juda džiaugėsi dėl kunigų ir levitų, kurie tarnavo.</verse>
				<verse number="45">Ir tiek giesmininkai, tiek durininkai ėjo savo Dievo sargybą ir apvalymo sargybą pagal Dovydo ir jo sūnaus Saliamono įsakymą.</verse>
				<verse number="46">Nes nuo seno, Dovydo ir Asafo dienomis, buvo giesmininkų vyresnieji ir gyriaus bei padėkos giesmės Dievui.</verse>
				<verse number="47">O Zerubabelio dienomis ir Nehemijo dienomis visas Izraelis davė giesmininkų ir durininkų dalį, kasdienę jų dalį; ir jie pašventė šventus dalykus levitams; o levitai juos pašventė Aarono vaikams.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Tą dieną, tautai klausantis, skaitė iš Mozės knygos; o joje buvo rasta parašyta, kad joks amonietis ir moabietis niekada teneįeina į Dievo susirinkimą;</verse>
				<verse number="2">nes jie nepasitiko Izraelio vaikų su duona ir vandeniu, bet pasamdė prieš juos Balaamą, kad jis juos prakeiktų; tačiau mūsų Dievas prakeikimą pakeitė į palaiminimą.</verse>
				<verse number="3">Na, o įvyko, kad išklausę įstatymą jie atskyrė nuo Izraelio visą mišrią daugybę.</verse>
				<verse number="4">O prieš tai kunigas Eljašibas, prižiūrintis mūsų Dievo namų kambarius, buvo Tobijos giminaitis;</verse>
				<verse number="5">ir buvo jam paruošęs didelį kambarį, kur anksčiau sudėdavo maisto aukas, smilkalus, indus ir javų, jauno vyno bei aliejaus dešimtines, įsakytas duoti levitams, giesmininkams ir durininkams; ir kunigų aukas.</verse>
				<verse number="6">Bet per visą tą laiką aš nebuvau Jeruzalėje; nes trisdešimt antraisiais Babilono karaliaus Artakserkso metais aš atėjau pas karalių ir po kiek tai dienų gavau iš karaliaus leidimą;</verse>
				<verse number="7">ir, atvykęs į Jeruzalę, sužinojau apie pikta, kurį Eljašibas padarė Tobijai, paruošdamas jam kambarį Dievo namų kiemuose.</verse>
				<verse number="8">Ir mane tai labai liūdino; todėl aš išmečiau laukan iš kambario visus Tobijos namų daiktus.</verse>
				<verse number="9">Paskui įsakiau, ir jie apvalė kambarius; ir ten atgal sunešiau Dievo namų indus su maisto aukomis ir smilkalais.</verse>
				<verse number="10">Ir sužinojau, kad levitų dalis jiems nebuvo duota; nes levitai ir giesmininkai, atliekantys darbą, buvo pabėgę kiekvienas į savo lauką.</verse>
				<verse number="11">Tada ginčijausi su valdovais ir sakiau: „Kodėl apleisti Dievo namai?“ Ir juos surinkau ir pastačiau į jų vietą.</verse>
				<verse number="12">Tada visa Juda atnešė į lobynus javų, jauno vyno ir aliejaus dešimtines.</verse>
				<verse number="13">Ir aš paskyriau lobynams saugotojais kunigą Šelemiją, raštininką Cadoką ir Pedają iš levitų; o po jų buvo Matanijos sūnaus Zakūro sūnus Hananas; nes jie buvo laikomi ištikimais, ir jų tarnyba buvo išdalinti savo broliams.</verse>
				<verse number="14">Atsimink dėl šito mane, o mano Dieve, ir neištrink mano gerų darbų, kuriuos esu padaręs savo Dievo namams ir jų tarnyboms.</verse>
				<verse number="15">Tomis dienomis mačiau Judoje kai kuriuos, mindančius vyno spaustuvus per sabatą ir įnešančius pėdus, ir kraunančius ant asilų; taip pat vyną, vynuoges, figas ir visokias naštas, kurias jie per sabato dieną gabeno į Jeruzalę; ir aš liudijau prieš juos tą dieną, kai jie pardavinėjo maistą.</verse>
				<verse number="16">Ten joje gyveno ir Tyro žmonės, kurie atgabendavo žuvies bei visokių prekių ir per sabatą parduodavo Judos vaikams ir Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="17">Tada aš vaidijausi su Judos kilmingaisiais ir jiems sakiau: „Kas tai per piktadarystė, kurią jūs darote ir suteršiate sabato dieną?</verse>
				<verse number="18">Argi taip nedarė jūsų tėvai ir argi mūsų Dievas neužleido ant mūsų ir ant šito miesto visos šitos nelaimės? Tačiau jūs, suteršdami sabatą, užtraukiate dar daugiau rūstybės Izraeliui“.</verse>
				<verse number="19">Ir įvyko, kai tik Jeruzalės vartai prieš sabatą pradėjo temti, aš įsakiau užrakinti vartus ir įpareigojau, kad jų neatidarytų iki po sabato; ir pastačiau kai kuriuos iš savo tarnų prie vartų, kad sabato dieną nebūtų įnešta jokia našta.</verse>
				<verse number="20">Taip pirkliai ir visokių prekių pardavėjai vieną ar du kartus nakvojo už Jeruzalės.</verse>
				<verse number="21">Tada aš liudijau prieš juos ir jiems pasakiau: „Kodėl nakvojate palei sieną? Jei vėl taip padarysite, aš uždėsiu ant jūsų rankas“. Nuo to laiko jie nebeateidavo per sabatą.</verse>
				<verse number="22">Ir aš įsakiau levitams, kad apsivalytų ir ateitų vartų saugoti, kad pašvęstų sabato dieną. Atsimink mane ir dėl šito, o mano Dieve, ir pasigailėk manęs pagal savo gailestingumo didybę.</verse>
				<verse number="23">Taip pat tomis dienomis mačiau žydus, kurie buvo vedę žmonas iš Ašdodo, iš Amono ir iš Moabo;</verse>
				<verse number="24">o jų vaikai kalbėjo pusiau Ašdodo kalba, ir nebemokėjo kalbėti žydų kalba, bet kiekvienos tautos kalba.</verse>
				<verse number="25">Ir aš vaidijausi su jais, keikiau juos, kai kuriuos sumušiau, roviau jų plaukus ir prisaikdinau juos Dievu, sakydamas: „Neduokite savo dukterų jų sūnums nei neimkite jų dukterų savo sūnums ar sau patiems.</verse>
				<verse number="26">Argi ne šitais dalykais nusidėjo Izraelio karalius Saliamonas? Nors tarp daugelio tautų nebuvo jam lygaus karaliaus; jis buvo savo Dievo mylimasis, ir Dievas jį padarė karaliumi visam Izraeliui; tačiau net jį svetimšalės moterys paskatino nusidėti.</verse>
				<verse number="27">Tad argi turėtume klausyti jūsų, kad darytume visą šitą didelę piktybę, kad nusižengtume prieš mūsų Dievą, vesdami svetimšales žmonas?“</verse>
				<verse number="28">Ir vienas iš aukščiausiojo kunigo Eljašibo sūnaus Jojados sūnų buvo horoniečio Sanbalato žentas; todėl aš jį išvariau nuo savęs.</verse>
				<verse number="29">Atsimink juos, o mano Dieve, nes jie suteršė kunigystę ir kunigystės bei levitų sandorą.</verse>
				<verse number="30">Taip juos apvaliau nuo visų svetimšalių ir paskyriau kunigų bei levitų sargybas, kiekvieną jo darbe;</verse>
				<verse number="31">ir dėl malkų aukos nustatytais laikais, ir dėl pirmavaisių. Atsimink mane, o mano Dieve, dėl gero.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="17">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Na, o tai įvyko Ahasvero dienomis (tai tas Ahasveras, kuris karaliavo nuo Indijos iki Etiopijos šimtui dvidešimt septynioms provincijoms),</verse>
				<verse number="2">tomis dienomis, kai karalius Ahasveras sėdėjo savo karalystės soste, esančiame Šušano rūmuose,</verse>
				<verse number="3">trečiaisiais savo karaliavimo metais jis surengė puotą visiems savo kunigaikščiams ir tarnams; Persijos ir Medijos valdžiai, provincijų kilmingiesiems ir kunigaikščiams esant jo akivaizdoje;</verse>
				<verse number="4">kai jis daugelį dienų, būtent šimtą aštuoniasdešimt dienų, rodė savo šlovingos karalystės turtus ir savo puikios didybės garbę.</verse>
				<verse number="5">Ir šioms dienoms pasibaigus, karalius suruošė visai tautai, esančiai Šušano rūmuose, tiek dideliems, tiek mažiems, septynių dienų puotą karaliaus rūmų sodo kieme;</verse>
				<verse number="6">ten buvo baltos, žalios ir mėlynos užuolaidos, prikabintos plono lino ir purpuro virvelėmis prie sidabrinių žiedų ir marmurinių stulpų; auksiniai ir sidabriniai gultai buvo ant raudono, mėlyno, balto ir juodo marmuro grindinio.</verse>
				<verse number="7">Ir davė jiems gerti auksiniuose induose (indai buvo skirtingi vienas nuo kito), ir karališko vyno gausiai, pagal karaliaus išgales.</verse>
				<verse number="8">Buvo geriama pagal įstatymą; niekas nevertė; nes taip karalius buvo nurodęs visiems savo namų pareigūnams, kad jie darytų pagal kiekvieno pageidavimą.</verse>
				<verse number="9">Taip pat karalienė Vaštė suruošė puotą moterims karališkuose namuose, priklausančiuose karaliui Ahasverui.</verse>
				<verse number="10">Septintąją dieną, kai karaliaus širdis buvo linksma nuo vyno, jis įsakė Mehumanui, Biztai, Harbonai, Bigtai ir Abagtai, Zetarui ir Karkasui, septyniems rūmininkams, tarnaujantiems karaliaus Ahasvero akivaizdoje,</verse>
				<verse number="11">atvesti karalienę Vaštę karaliaus akivaizdon su karališka karūna, kad parodytų tautoms ir kunigaikščiams jos grožį; nes ji buvo graži pažiūrėti.</verse>
				<verse number="12">Bet karalienė Vaštė nesutiko ateiti pagal karaliaus įsakymą per jo rūmininkus; todėl karalius labai užsirūstino, ir jo pyktis užsidegė jame.</verse>
				<verse number="13">Tada karalius tarė išminčiams, pažįstantiems laikus (nes toks buvo karaliaus būdas visiems žinantiems įstatymą ir teismą;</verse>
				<verse number="14">o šalia jo buvo Karšena, Šetaras, Admata, Taršišas, Meresas, Marsena ir Memuchanas, septyni Persijos ir Medijos kunigaikščiai, matantys karaliaus veidą ir sėdintys pirmi karalystėje):</verse>
				<verse number="15">„Ką pagal įstatymą darysime karalienei Vaštei dėl to, kad ji nevykdė karaliaus Ahasvero įsakymo per rūmininkus?“</verse>
				<verse number="16">Ir Memuchanas atsakė karaliaus ir kunigaikščių akivaizdoje: „Karalienė Vaštė padarė blogai ne vien karaliui, bet ir visiems kunigaikščiams ir visoms tautoms, esančioms visose karaliaus Ahasvero provincijose.</verse>
				<verse number="17">Nes šis karalienės poelgis pasieks visas moteris, taip, kad jos paniekins savo vyrus savo akyse, kai bus pranešta: ‘Karalius Ahasveras įsakė atvesti jo akivaizdon karalienę Vaštę, bet ji neatėjo’.</verse>
				<verse number="18">Persijos ir Medijos kunigaikštienės, išgirdusios apie karalienės poelgį, šią dieną taip pat sakys visiems karalių kunigaikščiams. Šitaip kils per daug paniekinimo ir rūstybės.</verse>
				<verse number="19">Jei karaliui patinka, teišeina nuo jo karališkas įsakymas ir tebūna jis įrašytas tarp persų bei medų įstatymų, kuris nebūtų pakeistas: ‘Kad Vaštė nebeateis karaliaus Ahasvero akivaizdon; ir tegul karalius suteikia jos karališkąją padėtį kitai, geresnei už ją’.</verse>
				<verse number="20">O kai karaliaus įsakas, kurį jis paruoš, bus paskelbtas visoje jo imperijoje (nes ji yra didelė), visos žmonos suteiks savo vyrams pagarbą, tiek dideliems, tiek ir mažiems“.</verse>
				<verse number="21">Ir tas pasakymas patiko karaliui bei kunigaikščiams; ir karalius padarė pagal Memuchano žodį:</verse>
				<verse number="22">nes jis nusiuntė laiškus į visas karaliaus provincijas, į kiekvieną provinciją jos raštu ir į kiekvieną tautą pagal jos kalbą, kad kiekvienas vyras viešpatautų savo namuose ir kad tai būtų paskelbta kiekvienos tautos kalba.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Po šitų dalykų, kai karaliaus Ahasvero rūstybė nurimo, jis atsiminė Vaštę, ką ji buvo padariusi, ir koks įsakas buvo paskelbtas prieš ją.</verse>
				<verse number="2">Tada karaliaus tarnai, kurie jam tarnavo, tarė: „Tepaieško karaliui gražių, jaunų mergelių;</verse>
				<verse number="3">ir tepaskiria karalius visose savo karalystės provincijose pareigūnus, kad jie surinktų visas gražias jaunas mergeles į Šušano rūmus, į moterų namus, karaliaus rūmininko Hegajo, moterų saugotojo, globon; ir tebūna joms suteikta tai, ko reikia apsivalymui;</verse>
				<verse number="4">o panelė, kuri patiks karaliui, tebūna karaliene Vaštės vietoje“. Tas dalykas patiko karaliui; ir jis taip padarė.</verse>
				<verse number="5">Na, o Šušano rūmuose buvo vienas žydas, kurio vardas buvo Mordechajas – sūnus Jayro, sūnus Šimio, sūnus Kišo, benjaminas;</verse>
				<verse number="6">kuris buvo išvestas iš Jeruzalės su belaisviais, kurie buvo išvesti su Judos karaliumi Jechoniju, kurį buvo išvedęs Babilono karalius Nebukadnecaras.</verse>
				<verse number="7">Ir jis užaugino Hadasą, tai yra Esterą, savo dėdės dukterį; nes ji neturėjo nei tėvo, nei motinos; ir ta panelė buvo dailiai nuaugusi ir graži; jos tėvui ir motinai mirus, Mordechajas ją pasiėmė kaip savo dukrą.</verse>
				<verse number="8">Taigi įvyko, kai karaliaus įsakymas ir jo įsakas buvo išgirsti, ir kai daug panelių susirinko į Šušano rūmus Hegajo globon, Estera irgi buvo nuvesta į karaliaus namus moterų sargo Hegajo globon.</verse>
				<verse number="9">O ta panelė jam patiko ir įgavo jo palankumą; ir jis skubiai davė jai jos dalykus apsivalymui, su tais dalykais, kurie jai priklausė, ir septynias paneles, kurios buvo tinkamos jai duoti iš karaliaus namų; ir jis paaukštino ją bei jos paneles į geriausią moterų namų vietą.</verse>
				<verse number="10">Estera nesakė apie savo tautą ir savo giminę; nes Mordechajas buvo ją įpareigojęs, kad ji nesakytų.</verse>
				<verse number="11">O Mordechajas kiekvieną dieną vaikščiodavo prieš moterų namų kiemą, kad sužinotų, kaip Esterai sekasi ir kas jai nutinka.</verse>
				<verse number="12">Na, o atėjus kiekvienos panelės eilei įeiti pas karalių Ahasverą po to, kai ji dvylika mėnesių išbuvo pagal moterų būdą (nes taip buvo atliekamos jų apsivalymo dienos, būtent šešis mėnesius miros aliejumi ir šešis mėnesius gardžiais aromatais ir kitais moterų apsivalymo dalykais),</verse>
				<verse number="13">tada taip ateidavo kiekviena panelė pas karalių; viskas, ko ji norėdavo, jai būdavo duodama išėjimui su ja iš moterų namų į karaliaus namus.</verse>
				<verse number="14">Vakare ji eidavo, o rytojaus dieną sugrįždavo į antruosius moterų namus, karaliaus rūmininko Šaašgazo, sugulovių sargo, globon; ji nebeįeidavo pas karalių, nebent karalius ją pamėgdavo ir ji būdavo pašaukiama vardu.</verse>
				<verse number="15">Na, o kai atėjo eilė Esteros – dukters Abihailo, kuris buvo dėdė Mordechajo, paėmusio ją sau į dukras – įeiti pas karalių, ji nieko neprašė, bet tik tai, ką paskyrė karaliaus rūmininkas Hegajas, moterų sargas. Ir Estera įgavo palankumą akyse visų tų, kurie į ją pažiūrėdavo.</verse>
				<verse number="16">Taip Estera buvo paimta pas karalių Ahasverą į jo karališkuosius namus dešimtąjį mėnesį, kuris yra Tebeto mėnuo, septintaisiais jo karaliavimo metais.</verse>
				<verse number="17">Ir karalius pamilo Esterą labiau už visas moteris, ir ji įgijo jo akyse malonės ir palankumo daugiau negu visos mergelės; taip, kad jis uždėjo jai ant galvos karališką karūną ir padarė ją karaliene Vaštės vietoje.</verse>
				<verse number="18">Tada karalius suruošė didelę puotą visiems savo kunigaikščiams ir savo tarnams, būtent Esteros puotą; ir jis suteikė provincijoms atleidimą ir davė dovanų pagal karaliaus išgales.</verse>
				<verse number="19">O mergelėms susirinkus antrą kartą, Mordechajas sėdėjo karaliaus vartuose.</verse>
				<verse number="20">Estera dar nebuvo pasakiusi nei apie savo giminę, nei apie savo tautą; kaip Mordechajas ją buvo įpareigojęs; nes Estera vykdė Mordechajo įsakymą, kaip tada, kai ji buvo jo auginama.</verse>
				<verse number="21">Tomis dienomis, Mordechajui sėdint karaliaus vartuose, du karaliaus rūmininkai, Bigtanas ir Terešas, iš durų sargų, užsirūstino ir siekė uždėti rankas ant karaliaus Ahasvero.</verse>
				<verse number="22">O tą dalyką sužinojęs, Mordechajas pranešė karalienei Esterai; o Estera tai patvirtino karaliui Mordechajo vardu.</verse>
				<verse number="23">Ir tas dalykas buvo ištirtas ir išaiškintas; todėl jie abu buvo pakarti ant medžio; ir tai buvo užrašyta į kronikų knygą karaliaus akivaizdoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Po šitų dalykų karalius Ahasveras paaukštino Hamedatos sūnų Hamaną, agagą, ir jį pakėlė, ir pastatė jo sostą aukščiau visų su juo esančių kunigaikščių.</verse>
				<verse number="2">Ir visi karaliaus tarnai, kurie buvo karaliaus vartuose, nusilenkdavo ir pagerbdavo Hamaną; nes taip karalius buvo įsakęs dėl jo. Bet Mordechajas nesilenkdavo nei jo nepagerbdavo.</verse>
				<verse number="3">Tada karaliaus tarnai, esantys karaliaus vartuose, tarė Mordechajui: „Kodėl nusižengi karaliaus įsakymui?“</verse>
				<verse number="4">Na, o kai jie kasdien jam sakė, o jis jų neklausė, įvyko, kad jie pranešė Hamanui, idant pamatytų, ar Mordechajo reikalai išsilaikys; nes jis buvo jiems pasisakęs esąs žydas.</verse>
				<verse number="5">Ir Hamanas matydamas, kad Mordechajas nesilenkdavo nei jo nepagerbdavo, Hamanas buvo pilnas rūstybės.</verse>
				<verse number="6">Ir jis manė, kad niekinga uždėti rankas ant vieno Mordechajo; nes jie jam buvo pasakę apie Mordechajo tautą; todėl Hamanas siekė išnaikinti visus žydus, esančius visoje Ahasvero karalystėje, būtent Mordechajo tautą.</verse>
				<verse number="7">Pirmąjį mėnesį, tai yra Nisano mėnesį, dvyliktaisiais karaliaus Ahasvero metais, jie metė Purą, tai yra burtą, Hamano akivaizdoje diena iš dienos, mėnuo iš mėnesio iki dvyliktojo mėnesio, tai yra Adaro mėnesio.</verse>
				<verse number="8">Ir Hamanas tarė karaliui Ahasverui: „Yra viena tauta, išsisklaidžiusi ir išsibarsčiusi tarp tautų visose tavo karalystės provincijose; ir jų įstatymai skiriasi nuo visų tautų įstatymų; ir karaliaus įstatymų jie nesilaiko; todėl karaliui nenaudinga juos pakęsti.</verse>
				<verse number="9">Jei karaliui patinka, tebūna parašoma, kad jie būtų sunaikinti; o aš sumokėsiu dešimt tūkstančių talentų sidabro į rankas tų, kurie yra įpareigoti dėl šio reikalo, kad tai pristatytų į karaliaus lobynus“.</verse>
				<verse number="10">Ir karalius paėmė nuo savo rankos savo žiedą ir jį padavė Hamedatos sūnui Hamanui, agagui, žydų priešui.</verse>
				<verse number="11">Ir karalius tarė Hamanui: „Sidabras tau duotas, taip pat ta tauta, kad pasielgtum su jais, kaip tau atrodo gerai“.</verse>
				<verse number="12">Tada, pirmojo mėnesio tryliktą dieną, buvo sušaukti karaliaus raštininkai ir buvo parašyta pagal visa tai, ką įsakė Hamanas karaliaus pavaduotojams, kiekvienos provincijos valdytojams ir kiekvienos provincijos tautos valdovams pagal jų raštą ir kiekvienai tautai pagal jos kalbą; karaliaus Ahasvero vardu tai buvo parašyta ir užantspauduota karaliaus žiedu.</verse>
				<verse number="13">Ir laiškai buvo išsiųsti per bėgikus į visas karaliaus provincijas, kad sunaikintų, išžudytų ir pražudytų visus žydus, tiek jaunus, tiek senus, tiek mažus vaikus, tiek moteris, per vieną dieną, būtent dvyliktojo mėnesio, tai yra Adaro mėnesio, tryliktą dieną; ir kas iš jų išplėšta, paimti kaip grobį.</verse>
				<verse number="14">To rašto kopija, kad būtų duodama kaip įsakymas kiekvienoje provincijoje, buvo paskelbta visoms tautoms, idant jos būtų pasiruošusios tai dienai.</verse>
				<verse number="15">Karaliaus įsakymo paskubinti bėgikai išvyko, ir įsakas buvo išleistas Šušano rūmuose. O karalius ir Hamanas sėdosi gerti; bet Šušano miestas buvo sumišęs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Kai Mordechajas sužinojo visa tai, kas buvo padaryta, Mordechajas persiplėšė savo drabužius, apsivilko ašutine su pelenais, išėjo į miesto vidurį ir šaukė garsiu bei karčiu verksmu;</verse>
				<verse number="2">ir atėjo prieš karaliaus vartus; nes niekas negalėjo įeiti į karaliaus vartus apsirengęs ašutine.</verse>
				<verse number="3">Ir kiekvienoje provincijoje, kur tik atėjo karaliaus įsakymas ir jo įsakas, tarp žydų buvo didelis gedulas, pasninkas, verksmas ir dejonės; ir daugelis gulėjo su ašutine ir pelenuose.</verse>
				<verse number="4">Taigi Esteros panelės ir jos rūmininkai atėjo ir tai jai pranešė. Tada karalienė nepaprastai nuliūdo; ir ji nusiuntė drabužius, kad apvilktų Mordechają ir nuo jo nuimtų jo ašutinę; bet jis jų nepriėmė.</verse>
				<verse number="5">Tada Estera pasišaukė Hatachą, vieną iš karaliaus rūmininkų, kurį jis buvo paskyręs ja rūpintis, ir davė jam įsakymą Mordechajui, kad sužinotų, kas tai yra ir kodėl tai yra.</verse>
				<verse number="6">Taigi Hatachas išėjo pas Mordechają į miesto gatvę, esančią prieš karaliaus vartus.</verse>
				<verse number="7">Ir Mordechajas jam papasakojo viską, kas jam buvo atsitikę, ir apie pinigų sumą, kurią Hamanas buvo pažadėjęs sumokėti į karaliaus iždines už žydus, kad juos išnaikintų.</verse>
				<verse number="8">Taip pat jis jam davė rašto kopiją įsako, kuris buvo išleistas Šušane jiems sunaikinti, kad parodytų Esterai ir jai tai paskelbtų, ir įpareigotų ją, kad ji įeitų pas karalių jo maldauti ir prašyti jo akivaizdoje už savo tautą.</verse>
				<verse number="9">Ir Hatachas atėjęs pranešė Esterai Mordechajo žodžius.</verse>
				<verse number="10">Vėl Estera kalbėjo Hatachui ir davė jam įsakymą Mordechajui:</verse>
				<verse number="11">„Visi karaliaus tarnai ir karaliaus provincijų tautos žino, kad kiekvienam, vyrui ar moteriai, kuris, nebūdamas pakviestas, įeina pas karalių į vidinį kiemą, tėra vienas jo įstatymas – užmušti jį, išskyrus tą, kuriam karalius ištiesia auksinį skeptrą, kad jis išliktų gyvas; bet aš šias trisdešimt dienų nesu buvusi pašaukta įeiti pas karalių“.</verse>
				<verse number="12">Ir Esteros žodžius pranešė Mordechajui.</verse>
				<verse number="13">Tada Mordechajas liepė atsakyti Esterai: „Nemanyk savyje, kad tu karaliaus namuose išsigelbėsi labiau už visus žydus.</verse>
				<verse number="14">Nes jei šiuo metu visiškai tylėsi, tai padidėjimas ir išvadavimas kils žydams iš kitos vietos; bet tu ir tavo tėvo namai būsite sunaikinti; o kas žino, ar kaip tik ne šitokiam laikui tu atėjusi į karalystę?“</verse>
				<verse number="15">Tada Estera liepė taip atsakyti Mordechajui:</verse>
				<verse number="16">„Eik, surink visus žydus, esančius Šušane, ir pasninkaukite dėl manęs, ir tris dienas, naktį ir dieną, nieko nevalgykite ir negerkite; aš irgi su savo panelėmis taip pat pasninkausiu; ir taip aš įeisiu pas karalių, kas nėra pagal įstatymą; o jei pražūsiu, tai pražūsiu“.</verse>
				<verse number="17">Taigi Mordechajas nuėjo sau ir padarė pagal visa tai, ką jam buvo įsakiusi Estera.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Na, o trečiąją dieną įvyko, kad Estera apsivilko savo karališkais drabužiais ir atsistojo karaliaus namų vidiniame kieme, priešais karaliaus namus; o karalius sėdėjo savo karališkame soste, karališkuose namuose, priešais namų vartus.</verse>
				<verse number="2">Ir buvo, kai karalius pamatė karalienę Esterą, stovinčią kieme, ji įgijo palankumą jo akyse; ir karalius ištiesė Esterai auksinį skeptrą, esantį jo rankoje. Taigi Estera priėjusi palietė skeptro viršutinį galą.</verse>
				<verse number="3">Tada karalius jai tarė: „Kas tau, karaliene Estera? Ir koks tavo prašymas? Tau bus tai duota iki pusės karalystės“.</verse>
				<verse number="4">O Estera atsakė: „Jei karaliui atrodo gera, tegul šią dieną karalius su Hamanu ateina į pokylį, kurį esu jam paruošusi“.</verse>
				<verse number="5">Tada karalius tarė: „Liepkite Hamanui pasiskubinti, kad jis padarytų, kaip pasakė Estera“. Taigi karalius ir Hamanas atėjo į pokylį, kurį paruošė Estera.</verse>
				<verse number="6">Ir karalius vyno pokylyje tarė Esterai: „Koks tavo prašymas? Tai tau bus suteikta; koks tavo pageidavimas? Tai bus įvykdyta iki pusės karalystės“.</verse>
				<verse number="7">Tada Estera atsakydama tarė: „Mano prašymas ir mano pageidavimas yra:</verse>
				<verse number="8">jei radau palankumą karaliaus akyse ir jei karaliui patinka patenkinti mano prašymą ir įvykdyti mano pageidavimą, tegul karalius ateina su Hamanu į pokylį, kurį jiems paruošiu, o rytoj padarysiu, kaip karaliaus sakė“.</verse>
				<verse number="9">Tada Hamanas išėjo tą dieną linksmas ir džiugia širdimi; bet kai Hamanas pamatė Mordechają karaliaus vartuose, kad jis neatsistojo ir dėl jo nepasijudino, jis buvo pilnas pasipiktinimo prieš Mordechają.</verse>
				<verse number="10">Tačiau Hamanas susivaldė; ir parėjęs į namus, pasiuntė ir pašaukė savo draugus ir savo žmoną Zerešą.</verse>
				<verse number="11">Ir Hamanas jiems pasakojo apie savo turtų šlovę, apie savo vaikų daugybę ir apie visa tai, kame karalius jį pakėlęs ir kaip jį paaukštinęs virš karaliaus kunigaikščių ir tarnų.</verse>
				<verse number="12">Hamanas dar pasakė: „Taip, karalienė Estera neleido niekam įeiti su karaliumi į pokylį, kurį buvo paruošusi, bet tik man; taip pat rytoj esu pakviestas pas ją su karaliumi.</verse>
				<verse number="13">Tačiau visa tai neduoda man jokios naudos, kol matau žydą Mordechają sėdintį prie karaliaus vartų“.</verse>
				<verse number="14">Tada jo žmona Zereša ir visi jo draugai jam tarė: „Tebūna padarytos penkiasdešimties uolekčių aukščio kartuvės, ir rytoj kalbėk karaliui, kad ant jų būtų pakartas Mordechajas; tada linksmas įeik su karaliumi į pokylį“. Ir tas dalykas patiko Hamanui; ir jis liepė pastatyti kartuves.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Tą naktį karalius negalėjo miegoti, ir jis įsakė atnešti knygą kronikų įrašų; ir jie buvo skaitomi karaliaus akivaizdoje.</verse>
				<verse number="2">Ir buvo rasta užrašyta, kad Mordechajas buvo pranešęs apie Bigtaną ir Terešą, du karaliaus rūmininkus, durų sargus, kurie siekė uždėti rankas ant karaliaus Ahasvero.</verse>
				<verse number="3">Ir karalius tarė: „Kokia garbė ir išaukštinimas buvo už tai suteikti Mordechajui?“ Tada karaliaus tarnai, kurie jam patarnavo, pasakė: „Jam nieko nebuvo padaryta“.</verse>
				<verse number="4">Ir karalius tarė: „Kas yra kieme?“ Na, o Hamanas buvo įėjęs į išorinį karaliaus namų kiemą kalbėti su karaliumi, kad pakartų Mordechają ant kartuvių, kurias jis buvo jam paruošęs.</verse>
				<verse number="5">O karaliaus tarnai jam tarė: „Štai Hamanas stovi kieme“. Ir karalius tarė: „Tegul jis įeina“.</verse>
				<verse number="6">Taigi Hamanas įėjo. Ir karalius jam tarė: „Ką reikėtų padaryti vyrui, kurį karalius su malonumu nori pagerbti?“ Na, o Hamanas pagalvojo savo širdyje: „Ką gi karalius su malonumu nori pagerbti labiau už mane?“</verse>
				<verse number="7">Ir Hamanas atsakė karaliui: „Vyrui, kurį karalius su malonumu nori pagerbti,</verse>
				<verse number="8">tebūna atnešti karališki rūbai, kuriais vilki karalius, ir atvestas žirgas, ant kurio joja karalius, ir karališka karūna, kuri uždėta ant jo galvos;</verse>
				<verse number="9">ir šie rūbai bei žirgas tebūna perduoti vienam iš karaliaus kilmingiausių kunigaikščių į rankas, kad tą vyrą, kurį karalius su malonumu nori pagerbti, aprengtų ir jį vestų ant žirgo per miesto gatvę, ir pirma jo skelbtų: ‘Taip bus daroma vyrui, kurį karalius su malonumu nori pagerbti’“.</verse>
				<verse number="10">Tada karalius tarė Hamanui: „Skubėk, paimk rūbus ir žirgą, kaip kalbėjai, ir padaryk taip žydui Mordechajui, sėdinčiam prie karaliaus vartų; nieko nepalik nepadaręs iš viso to, ką kalbėjai“.</verse>
				<verse number="11">Tada Hamanas, paėmęs rūbus ir žirgą, aprengė Mordechają ir vedė jį raitą per miesto gatvę, ir pirma jo skelbė: „Taip bus daroma vyrui, kurį karalius su malonumu nori pagerbti“.</verse>
				<verse number="12">Ir Mordechajas sugrįžo prie karaliaus vartų. Bet Hamanas nuskubėjo į savo namus nuliūdęs ir apsigaubęs galvą.</verse>
				<verse number="13">Ir Hamanas papasakojo savo žmonai Zerešai bei visiems savo draugams viską, kas jam buvo atsitikę. Tada jo išminčiai ir jo žmona Zereša jam tarė: „Jei Mordechajas, prieš kurį tu pradėjai kristi, yra iš žydų sėklos, tu jo neįveiksi, bet tikrai krisi prieš jį“.</verse>
				<verse number="14">Ir jiems dar su juo besikalbant, atėjo karaliaus rūmininkai ir skubėjo nuvesti Hamaną į pokylį, kurį buvo paruošusi Estera.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Taigi karalius ir Hamanas atėjo į pokylį pas karalienę Esterą.</verse>
				<verse number="2">Ir antrąją dieną vyno pokylyje karalius vėl tarė Esterai: „Koks tavo prašymas, karaliene Estera? Tai tau bus suteikta; ir koks tavo pageidavimas? Tai bus įvykdyta iki pusės karalystės“.</verse>
				<verse number="3">Tada karalienė Estera atsakydama tarė: „Jei radau palankumą tavo akyse, o karaliau, ir jei karaliui patinka, tebūna mano prašymu man duota mano gyvybė, ir mano pageidavimu – mano tauta;</verse>
				<verse number="4">nes mes, aš ir mano tauta, esame parduoti, kad būtume sunaikinti, užmušti ir pražudyti. Bet jei būtume buvę parduoti vergais ir vergėmis, aš būčiau sulaikiusi savo liežuvį, nors priešas neišlygintų karaliaus nuostolių“.</verse>
				<verse number="5">Tada karalius Ahasveras atsakydamas tarė karalienei Esterai: „Kas jis yra ir kur jis yra, kuris išdrįso savo širdyje taip daryti?“</verse>
				<verse number="6">Ir Estera tarė: „Priešininkas ir priešas yra šitas nedorėlis Hamanas“. Tada Hamanas išsigando karaliaus ir karalienės akivaizdoje.</verse>
				<verse number="7">Ir karalius užsirūstinęs atsikėlė iš vyno pokylio ir nuėjo į rūmų sodą; o Hamanas atsistojo prašyti dėl savo gyvybės iš karalienės Esteros; nes jis matė, kad jam buvo karaliaus nulemta nelaimė.</verse>
				<verse number="8">Tada karalius sugrįžo iš rūmų sodo į vyno pokylio vietą; o Hamanas buvo parpuolęs ant gulto, ant kurio buvo Estera. Tada karalius tarė: „Ar jis ir karalienę prievartaus namuose mano akivaizdoje?“ Vos tik žodžiui išėjus iš karaliaus burnos, jie uždengė Hamano veidą.</verse>
				<verse number="9">O Harbona, vienas iš rūmininkų, karaliaus akivaizdoje tarė: „Štai Hamano namuose stovi penkiasdešimties uolekčių aukščio kartuvės, kurias Hamanas buvo pastatęs Mordechajui, kuris buvo kalbėjęs gera dėl karaliaus“. Tada karalius tarė: „Pakarkite jį ant jų“.</verse>
				<verse number="10">Taigi jie pakorė Hamaną ant kartuvių, kurias jis buvo paruošęs Mordechajui. Tada karaliaus rūstybė buvo numalšinta.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Tą dieną karalius Ahasveras davė karalienei Esterai žydų priešo Hamano namus. O Mordechajas atėjo karaliaus akivaizdon; nes Estera buvo pranešusi, kas jis jai esąs.</verse>
				<verse number="2">Ir karalius nusimovė savo žiedą, kurį buvo paėmęs iš Hamano, ir padavė jį Mordechajui. O Estera pastatė Mordechają Hamano namų prižiūrėtoju.</verse>
				<verse number="3">Ir Estera dar kartą kalbėjo karaliaus akivaizdoje ir, parpuolusi prie jo kojų, su ašaromis maldavo jo, kad pašalintų agago Hamano piktybę ir jo kėslą, kurį jis buvo sumanęs prieš žydus.</verse>
				<verse number="4">Tada karalius ištiesė į Esterą auksinį skeptrą. Taip Estera atsikėlė ir atsistojusi prieš karalių</verse>
				<verse number="5">tarė: „Jei karaliui patinka ir jei radau palankumą jo akyse, ir jei tas dalykas karaliaus aivaizdoje atrodo geras, ir jei esu miela jo akyse, tebūna rašoma, kad būtų atšaukti laiškai, sumanyti Hamedatos sūnaus Hamano, agago, kuriuos jis parašė, kad išnaikintų žydus, esančius visose karaliaus provincijose;</verse>
				<verse number="6">nes kaip galėčiau ištverti, matydama nelaimę, kuri ištiktų mano tautą? Arba kaip galėčiau ištverti, matydama savo giminės sunaikinimą?“</verse>
				<verse number="7">Tada karalius Ahasveras tarė karalienei Esterai ir žydui Mordechajui: „Štai aš daviau Esterai Hamano namus, o jį patį pakorė ant kartuvių dėl to, kad jis uždėjo savo ranką ant žydų.</verse>
				<verse number="8">Jūs irgi parašykite žydams, kaip jums patinka, karaliaus vardu, ir užantspauduokite tai karaliaus žiedu; nes rašto, parašyto karaliaus vardu ir užantspauduoto karaliaus žiedu, niekas negali atšaukti“.</verse>
				<verse number="9">Tada, tuo metu, trečiąjį mėnesį, tai yra Sivano mėnesį, jo dvidešimt trečiąją dieną, buvo sušaukti karaliaus raštininkai; ir buvo parašyta pagal visa tai, ką Mordechajas įsakė žydams, karaliaus pavaduotojams bei vietininkams ir valdovams provincijų, esančių nuo Indijos iki Etiopijos, šimto dvidešimt septynių provincijų, kiekvienai provincijai jos raštu ir kiekvienai tautai jos kalba, ir žydams jų raštu ir jų kalba.</verse>
				<verse number="10">Ir jis parašė karaliaus Ahasvero vardu ir užantspaudavo tai karaliaus žiedu, ir išsiuntė laiškus per raituosius pasiuntinius, raitelius ant mulų, kupranugarių bei jaunų dromedarų:</verse>
				<verse number="11">kad karalius leido žydams, esantiems kiekviename mieste, susirinkti ir ginti savo gyvybę, išnaikinti, išžudyti ir pražudyti visokią tautos ir provincijos galybę, kurie puola juos, tiek mažylius, tiek moteris, ir jų išplėšas pasiimti kaip grobį,</verse>
				<verse number="12">vieną dieną visose karaliaus Ahasvero provincijose, būtent dvyliktojo mėnesio, tai yra Adaro mėnesio, tryliktąją dieną.</verse>
				<verse number="13">To rašto kopija, kad būtų išleista kaip įsakymas kiekvienoje provincijoje, buvo paskelbta visoms tautoms, ir kad žydai būtų pasiruošę tai dienai atkeršyti savo priešams.</verse>
				<verse number="14">Taigi pasiuntiniai, jojantys ant mulų ir kupranugarių, karaliaus įsakymo paskubinti ir paskatinti, išvyko. Ir tas įsakas buvo išleistas Šušano rūmuose.</verse>
				<verse number="15">Ir Mordechajas išėjo nuo karaliaus akivaizdos karališku drabužiu iš mėlyno bei balto ir su dideliu aukso vainiku, ir plonos drobės bei purpuro apdaru; ir Šušano miestas džiaugėsi ir buvo linksmas.</verse>
				<verse number="16">Žydai turėjo šviesą, linksmybę, džiaugsmą ir pagerbimą.</verse>
				<verse number="17">Ir kiekvienoje provincijoje ir kiekviename mieste, kur tik atėjo karaliaus įsakymas ir jo įsakas, pas žydus buvo džiaugsmas, linksmybė, puota ir gera diena. Ir daugelis iš tos šalies tautų tapo žydais; nes juos apėmė žydų baimė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Na, o dvyliktąjį mėnesį, tai yra Adaro mėnesį, jo tryliktąją dieną, kai artėjo karaliaus įsakymo ir jo įsako įvykdymas, tą dieną, kai žydų priešai tikėjosi juos užvaldyti (nors atsitiko priešingai – žydai valdė tuos, kurie jų nekentė),</verse>
				<verse number="2">žydai susirinko savo miestuose, visose karaliaus Ahasvero provincijose, kad uždėtų rankas ant tų, kurie siekė jiems pakenkti; ir niekas negalėjo atsilaikyti prieš juos; nes visas tautas apėmė jų baimė.</verse>
				<verse number="3">Ir visi provincijų valdovai, pavaduotojai, vietininkai ir karaliaus pareigūnai padėjo žydams; nes juos buvo apėmusi Mordechajo baimė.</verse>
				<verse number="4">Nes Mordechajas buvo didis karaliaus namuose, ir garsas apie jį pasklido visose provincijose; nes tas vyras Mordechajas darėsi vis didesnis ir didesnis.</verse>
				<verse number="5">Taip žydai mušė visus savo priešus kalavijo kirčiu, žudynėmis ir naikinimu, ir darė, ką norėjo tiems, kurie jų nekentė.</verse>
				<verse number="6">Ir Šušano rūmuose žydai išžudė ir sunaikino penkis šimtus žmonių.</verse>
				<verse number="7">O Paršandatą, Dalfoną, Aspatą,</verse>
				<verse number="8">Poratą, Adaliją, Aridatą,</verse>
				<verse number="9">Parmaštą, Arisają, Aridają ir Vaizatą,</verse>
				<verse number="10">dešimt Hamedatos sūnaus Hamano, žydų priešo, sūnų jie užmušė; bet prie grobio jie nepridėjo rankų.</verse>
				<verse number="11">Tą dieną Šušano rūmuose užmuštųjų skaičius buvo praneštas karaliaus akivaizdon.</verse>
				<verse number="12">Ir karalius tarė karalienei Esterai: „Šušano rūmuose žydai užmušė ir sunaikino penkis šimtus žmonių ir dešimt Hamano sūnų; ką jie padarė kitose karaliaus provincijose? Koks dabar tavo prašymas? Tau tai bus suteikta; koks tolimesnis tavo pageidavimas? Tai bus įvykdyta“.</verse>
				<verse number="13">Tada Estera tarė: „Jei karaliui patinka, tebūna leidžiama Šušane esantiems žydams rytoj taip pat daryti pagal šios dienos įsaką, ir dešimt Hamano sūnų tebūna pakarti ant kartuvių“.</verse>
				<verse number="14">Ir karalius įsakė, kad taip būtų padaryta; ir Šušane buvo išleistas įsakas; ir jie pakorė dešimt Hamano sūnų.</verse>
				<verse number="15">Nes Šušane esantys žydai susirinko taipogi keturioliktąją Adaro mėnesio dieną ir užmušė Šušane tris šimtus žmonių; bet prie grobio jie nepridėjo rankų.</verse>
				<verse number="16">Bet kiti žydai, esantys karaliaus provincijose, susirinko ir gynė savo gyvybes, ir ilsėjosi nuo savo priešų, ir užmušė septyniasdešimt penkis tūkstančius savo priešų, bet prie grobio jie neprikišo rankų,</verse>
				<verse number="17">Adaro mėnesio tryliktąją dieną; o jo keturioliktąją dieną jie ilsėjosi ir ją padarė pokylio bei džiaugsmo diena.</verse>
				<verse number="18">Bet Šušane esantys žydai susirinko jo tryliktąją ir jo keturioliktąją dieną; o jo penkioliktąją dieną ilsėjosi ir padarė ją pokylio ir džiaugsmo diena.</verse>
				<verse number="19">Todėl kaimų žydai, gyvenantys neaptvertuose miestuose, Adaro mėnesio keturioliktąją dieną padarė džiaugsmo ir pokylio diena, gera, vienas kitam dovanų siuntinėjimo, diena.</verse>
				<verse number="20">Ir Mordechajas surašė šituos dalykus ir nusiuntė laiškus visiems žydams, esantiems visose karaliaus Ahasvero provincijose, arti ir toli,</verse>
				<verse number="21">kad tai įtvirtintų tarp jų, kad jie kasmet švęstų Adaro mėnesio keturioliktą dieną ir jo penkioliktą dieną,</verse>
				<verse number="22">kaip dienas, kuriose žydai ilsėjosi nuo savo priešų, ir kaip mėnesį, kuris jiems pasikeitė iš sielvarto į džiaugsmą ir iš gedulo į gerą dieną; kad jas darytų dienomis pokyliavimo ir džiaugsmo, ir siuntinėjimo vienas kitam davinių bei dovanų beturčiams.</verse>
				<verse number="23">Ir žydai ėmėsi daryti, kaip jie buvo pradėję ir kaip Mordechajas jiems buvo rašęs;</verse>
				<verse number="24">nes Hamedatos sūnus Hamanas, agagas, visų žydų priešas, buvo sumanęs prieš žydus juos sunaikinti ir metė Purą, tai yra burtą, kad juos sunaikintų ir juos išžudytų;</verse>
				<verse number="25">bet kai Estera atėjo karaliaus akivaizdon, jis įsakė laiškais, kad jo piktas sumanymas, kurį jis sumanė prieš žydus, turi sugrįžti ant jo paties galvos ir kad jis bei jo sūnūs turi būti pakarti ant kartuvių“.</verse>
				<verse number="26">Todėl šitas dienas praminė Purimu pagal Puro pavadinimą. Todėl, dėl visų šito laiško žodžių ir to, ką jie šituo reikalu matė ir kas jiems buvo atsitikę,</verse>
				<verse number="27">žydai nustatė ir prisiėmė sau, savo sėklai ir visiems prisijungusiems prie jų, taip, kad tai nepranyktų, jog jie kasmet švęstų šitas abi dienas pagal jų raštą ir pagal jų paskirtą laiką;</verse>
				<verse number="28">ir kad šitos dienos būtų atmenamos bei švenčiamos kiekvienoje kartoje, kiekvienoje šeimoje, kiekvienoje provincijoje ir kiekviename mieste; ir kad šitos Purimo dienos neturi išnykti iš žydų tarpo nei jų atminimas neturi pražūti jų sėkloje.</verse>
				<verse number="29">Paskui karalienė Estera, Abihailo duktė, ir žydas Mordechajas rašė su visu įgaliojimu, kad patvirtintų šitą antrąjį Purimo laišką.</verse>
				<verse number="30">Ir išsiuntė laiškus visiems žydams į šimtą dvidešimt septynias Ahasvero karalystės provincijas su taikos ir tiesos žodžiais,</verse>
				<verse number="31">kad patvirtintų šitas Purimo dienas jų paskirtu laiku pagal tai, kaip žydas Mordechajas bei karalienė Estera įsakė ir kaip jie buvo išleidę įsaką sau bei savo sėklai dėl pasninkų ir jų raudojimo reikalų.</verse>
				<verse number="32">Ir Esteros įsakas patvirtino šituos Purimo reikalus; ir tai buvo įrašyta į knygą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Ir Karalius Ahasveras uždėjo duoklę šaliai ir jūros saloms.</verse>
				<verse number="2">Ir visi jo valdžios ir jo galybės darbai ir paskelbimas Mordechajo didybės, į kurią jį pakėlė karalius, argi jie nėra surašyti Medijos ir Persijos karalių kronikų knygoje?</verse>
				<verse number="3">Nes žydas Mordechajas buvo antras po karaliaus Ahasvero, didis tarp žydų ir daugybės savo brolių priimtinas, siekiantis savo tautos gerovės ir kalbantis taiką visai savo sėklai.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="18">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Uco šalyje buvo vyras, kurio vardas buvo Jobas; tas vyras buvo tobulas ir tiesus, bijantis Dievo ir vengiantis pikto.</verse>
				<verse number="2">Ir jam gimė septyni sūnūs ir trys dukterys.</verse>
				<verse number="3">Jo turtas taipogi buvo: septyni tūkstančiai avių, trys tūkstančiai kupranugarių, penki šimtai jaučių jungų, penki šimtai asilių ir labai didelė šeimyna; taip, kad šis vyras buvo didingiausias iš visų rytų žmonių.</verse>
				<verse number="4">Jo sūnūs nuėję puotaudavo savo namuose, kiekvienas savo dieną; ir pasiuntę pasikviesdavo savo tris seseris, kad valgytų ir gertų su jais.</verse>
				<verse number="5">Ir buvo, kad jų puotavimo dienoms pasibaigus, Jobas nusiųsdavo ir juos pašvęsdavo, ir anksti rytą atsikėlęs aukodavo deginamąsias aukas pagal jų visų skaičių; nes Jobas sakė: „Gal mano sūnūs nusidėjo ir keikė Dievą savo širdyse“. Taip Jobas nuolat darydavo.</verse>
				<verse number="6">Na, o buvo diena, kai Dievo sūnūs atėjo prisistatyti VIEŠPATIES akivaizdon, atėjo ir Šėtonas tarp jų.</verse>
				<verse number="7">Ir VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Iš kur ateini?“ Tada Šėtonas atsakė VIEŠPAČIUI ir tarė: „Iš vaikščiojimo ten ir atgal po žemę ir iš vaikštinėjimo po ją“.</verse>
				<verse number="8">O VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Ar įsižiūrėjai į mano tarną Jobą, kad žemėje nėra nei vieno jam lygaus, tobulo ir tiesaus vyro, bijančio Dievo ir vengiančio pikta?“</verse>
				<verse number="9">Tada Šėtonas atsakė VIEŠPATIE ir tarė: „Argi už nieką Jobas bijo Dievo?</verse>
				<verse number="10">Argi tu nepadarei tvoros aplink jį ir aplink jo namus, ir aplink viską, ką jis turi, iš visų pusių? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo turtas pagausėjo šalyje.</verse>
				<verse number="11">Bet dabar ištiesk savo ranką ir paliesk viską, ką jis turi, ir jis keiks tave tau į akis“.</verse>
				<verse number="12">Ir VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Štai viskas, ką jis turi, tavo valdžioje; tik į jį patį neištiesk savo rankos“. Taigi Šėtonas nuėjo iš VIEŠPATIES akivaizdos.</verse>
				<verse number="13">Ir buvo diena, kai jo sūnūs ir jo dukterys valgė ir gėrė vyną jų vyriausiojo brolio namuose;</verse>
				<verse number="14">ir pasiuntinys atėjo pas Jobą ir tarė: „Jaučiams ariant ir asilams besiganant šalia jų,</verse>
				<verse number="15">užpuolė ant jų šebiečiai ir juos atėmė; taip, tarnus užmušė kalavijo ašmenimis; tik aš vienas ištrūkau, kad tau praneščiau“.</verse>
				<verse number="16">Jam tebekalbant, atėjo dar kitas ir tarė: „Dievo ugnis puolė iš dangaus, sudegino avis, tarnus ir juos prarijo; tik aš vienas ištrūkau, kad tau praneščiau“.</verse>
				<verse number="17">Jam tebekalbant, atėjo dar kitas ir tarė: „Chaldėjai, pasiskirstę į tris būrius, puolė kupranugarius ir juos išvedė, taip, o tarnus užmušė kalavijo ašmenimis; tik aš vienas ištrūkau, kad tau praneščiau“.</verse>
				<verse number="18">Jam tebekalbant, atėjo dar kitas ir tarė: „Tavo sūnūs ir tavo dukterys valgė ir gėrė vyną jų vyriausiojo brolio namuose;</verse>
				<verse number="19">o štai atėjo smarkus vėjas iš dykumos ir smogė į keturis namo kampus, ir tas užgriuvo ant jaunuolių, ir jie numirė; tik aš vienas ištrūkau, kad tau praneščiau“.</verse>
				<verse number="20">Tada Jobas atsikėlęs perplėšė savo mantiją, nusiskuto galvą ir parpuolęs ant žemės garbino</verse>
				<verse number="21">ir tarė: „Nuogas išėjau iš savo motinos įsčių ir nuogas ten sugrįšiu; VIEŠPATS davė ir VIEŠPATS atėmė; tebūna palaimintas VIEŠPATIES vardas“.</verse>
				<verse number="22">Visame tame Jobas nenusidėjo nei kvailai neapkaltino Dievo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Vėl buvo diena, kai Dievo sūnūs atėjo prisistatyti VIEŠPATIES akivaizdon, atėjo ir Šėtonas tarp jų, kad prisistatytų VIEŠPATIES akivaizdon.</verse>
				<verse number="2">Ir VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Iš kur ateini?“ O Šėtonas atsakė VIEŠPAČIUI ir tarė: „Iš vaikščiojimo ten ir atgal po žemę ir iš vaikštinėjimo po ją“.</verse>
				<verse number="3">Ir VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Ar įsižiūrėjai į mano tarną Jobą, kad žemėje nėra nei vieno jam lygaus, tobulo ir tiesaus vyro, bijančio Dievo ir vengiančio pikta?“ Jis ir toliau tvirtai laikosi savo dorumo, nors tu mane ir paskatinai prieš jį, kad jį be priežasties sunaikinčiau“.</verse>
				<verse number="4">Ir Šėtonas atsakė VIEŠPAČIUI ir tarė: „Oda už odą, taip, viską, ką žmogus turi, atiduos už savo gyvybę.</verse>
				<verse number="5">Bet dabar ištiesk savo ranką ir paliesk jo kaulus bei jo kūną, ir jis keiks tave tau į akis“.</verse>
				<verse number="6">Ir VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Štai jis tavo rankoje; tik išsaugok jo gyvybę“.</verse>
				<verse number="7">Taigi Šėtonas išėjo iš VIEŠPATIES akivaizdos ir ištiko Jobą skaudžiomis votimis nuo jo kojų padų iki jo viršugalvio.</verse>
				<verse number="8">Ir jis pasiėmė šukę, ja nusigrandyti; ir jis atsisėdo tarp pelenų.</verse>
				<verse number="9">Tada jo žmona jam tarė: „Ar tu vis dar laikaisi savo dorumo? Keik Dievą ir mirk“.</verse>
				<verse number="10">Bet jis jai tarė: „Tu kalbi, kaip kalba viena iš kvailų moterų. Ką? Ar gera mes priimsime iš Dievo rankos, o pikta nepriimsime?“ Visame tame Jobas nenusidėjo lūpomis.</verse>
				<verse number="11">Na, o trys Jobo draugai, išgirdę apie visa tą nelaimę, kuri buvo jį ištikusi, jie atėjo kiekvienas iš savo vietos: temanas Elifazas, šuachas Bildadas ir naamatietis Cofaras; nes jie susitarė ateiti ir gedėti su juo, ir jį paguosti.</verse>
				<verse number="12">Ir pakėlę savo akis iš tolo ir jo nepažinę, jie pakėlę savo balsus verkė; ir jie kiekvienas perplėšė savo mantiją ir barstė dulkes ant savo galvų į dangų.</verse>
				<verse number="13">Taip jie sėdėjo su juo ant žemės septynias dienas ir septynias naktis, ir nei vienas nepratarė jam nei žodžio; nes jie matė, kad jo sielvartas buvo labai didelis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Po to Jobas atvėrė savo burną ir prakeikė savo dieną.</verse>
				<verse number="2">Ir Jobas kalbėjo ir tarė:</verse>
				<verse number="3">„Tepražūna diena, kurioje gimiau, ir naktis, kurioje tarė: ‘Pradėtas berniukas’.</verse>
				<verse number="4">Ta diena tebūna tamsybė; teneatsižvelgia į ją Dievas iš aukštai ir tenespindi ant jos šviesa.</verse>
				<verse number="5">Tesutepa ją tamsa ir mirties šešėlis; tegul debesis ant jos gyvena; teįbaugina ją dienos juodumas.</verse>
				<verse number="6">O ta naktis – tegul tamsa ją pagriebia; tegul jos nepriskiria prie metų dienų, tegul ji neįeina į mėnesių skaičių.</verse>
				<verse number="7">Štai ta naktis tebūna vieniša, tegul džiaugsmingas balsas neateina į ją.</verse>
				<verse number="8">Teprakeikia ją dienos prakeikėjai, kurie pasiruošę pažadinti savąjį gedulą.</verse>
				<verse number="9">Teužtemsta jos prietemio žvaigždės; tegul ji laukia šviesos, bet negauna jos; ir teneišvysta ji dienos aušros;</verse>
				<verse number="10">nes ji neužvėrė mano motinos įsčių durų nei nepaslėpė sielvarto nuo mano akių.</verse>
				<verse number="11">Kodėl nemiriau iš įsčių, kodėl neatidaviau dvasios, išeidamas iš pilvo?</verse>
				<verse number="12">Kodėl mane sutiko keliai ir kodėl krūtys, kad žįsčiau?</verse>
				<verse number="13">Nes dabar gulėčiau ramiai ir būčiau tylus, aš miegočiau; tada ilsėčiausi</verse>
				<verse number="14">su žemės karaliais ir patarėjais, kurie sau statė apleistas vietas;</verse>
				<verse number="15">arba su kunigaikščiais, kurie turėjo aukso, kurie pripildė savo namus sidabro;</verse>
				<verse number="16">arba kodėl nebuvau kaip paslėptas prieš laiką gimęs, kaip kūdikiai, kurie niekada neregėjo šviesos?</verse>
				<verse number="17">Ten nedorėliai liaujasi varginę; ir ten ilsisi pavargę.</verse>
				<verse number="18">Ten kaliniai ilsisi kartu; jie nebegirdi engėjo balso.</verse>
				<verse number="19">Maži ir dideli ten yra; ir tarnas yra laisvas nuo savo valdovo.</verse>
				<verse number="20">Kodėl šviesa duodama tam, kuris kenčia, ir gyvybė tam, kurio siela apkartusi,</verse>
				<verse number="21">kuris ilgisi mirties, bet ji neateina; ir jos kasinėja labiau nei paslėptų lobių;</verse>
				<verse number="22">kurie be galo džiaugiasi ir yra patenkinti, kai suranda kapą?</verse>
				<verse number="23">Kodėl šviesa duodama žmogui, kurio kelias paslėptas ir kurį Dievas aptvėrė?</verse>
				<verse number="24">Nes mano dūsavimai ateina prieš man valgant, ir mano kauksmai liejasi kaip vandenys.</verse>
				<verse number="25">Nes tai, ko labiausiai bijojau, užėjo ant manęs ir tai, ko baiminausi, mane ištiko.</verse>
				<verse number="26">Aš nebuvau saugus nei neturėjau poilsio, nei nebuvau ramus; tačiau bėda atėjo“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Tada temanas Elifazas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">„Jei mes bandysime su tavimi kalbėtis, ar tau nesukelsime sielvarto? Tačiau kas gali susilaikyti nekalbėjęs?</verse>
				<verse number="3">Štai tu pamokei daugelį ir sustiprinai silpnas rankas.</verse>
				<verse number="4">Griūnantį parėmė tavo žodžiai, ir silpnus kelius sustiprinai.</verse>
				<verse number="5">Bet dabar tai ištiko tave, ir tu nusilpai; tai palietė tave, ir tu sunerimęs.</verse>
				<verse number="6">Argi tai ne tavo baimė, tavo pasitikėjimas, tavo viltis ir tiesumas tavo kelių?</verse>
				<verse number="7">Prisimink, meldžiu tave, kuris, būdamas nekaltas, pražuvo? Arba, kur teisusis buvo iškirstas?</verse>
				<verse number="8">Kiek esu matęs, tie, kurie aria neteisybę ir sėja blogybę, tai ir pjauna.</verse>
				<verse number="9">Nuo Dievo pūtimo jie žūva ir jo šnervių kvapu jie sunaikinti.</verse>
				<verse number="10">Liūto riaumojimas, pikto liūto balsas ir jaunų liūtų dantys yra sulaužomi.</verse>
				<verse number="11">Senas liūtas žūva dėl grobio stokos, ir stipraus liūto jaunikliai išsisklaido.</verse>
				<verse number="12">Na, o reikalas buvo slapta atneštas pas mane, ir mano ausis priėmė truputėlį jo.</verse>
				<verse number="13">Tarp nakties regėjimų minčių, kai gilus miegas apima žmones,</verse>
				<verse number="14">mane apėmė išgąstis ir drebulys, ir tai privertė drebėti visus mano kaulus.</verse>
				<verse number="15">Tada dvasia praėjo prieš mano veidą; mano kūno plaukai atsistojo;</verse>
				<verse number="16">ji stovėjo, bet negalėjau atpažinti jos pavidalo; atvaizdas buvo prieš mano akis, buvo tyla, ir aš išgirdau balsą, sakantį:</verse>
				<verse number="17">‘Ar mirtingas žmogus gali būti teisesnis už Dievą? Ar žmogus gali būti tyresnis už jį padariusįjį?</verse>
				<verse number="18">Štai savo tarnais jis nepasitiki; savo angelus jis kaltina kvailyste;</verse>
				<verse number="19">kaip juo labiau tais, kurie gyvena molio namuose, kurių pamatas yra dulkėse, kurie sutriuškinami prieš kandį?</verse>
				<verse number="20">Jie naikinami nuo ryto iki vakaro; jie amžiams pražūva niekam nepastebint.</verse>
				<verse number="21">Ar jų puikumas, esantis juose, neišnyksta? Jie miršta be išminties’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">„Šauk dabar, jei yra, kas tau atsakytų; į kurį iš šventųjų kreipsiesi?</verse>
				<verse number="2">Nes kvailąjį nužudo rūstybė, o paikąjį užmuša pavydas.</verse>
				<verse number="3">Aš mačiau kvailąjį leidžiant šaknis; bet tuoj pat prakeikiau jo buveinę.</verse>
				<verse number="4">Jo vaikai toli nuo saugumo, jie sutriuškinti vartuose, ir nėra kas juos išgelbėtų.</verse>
				<verse number="5">Jų derlių suvalgo alkanasis ir net iš erškėčių tai pasiima, ir plėšikas praryja jų turtą.</verse>
				<verse number="6">Nors sielvartas neišeina iš dulkių ir vargas neišauga iš žemės;</verse>
				<verse number="7">tačiau žmogus yra gimęs vargui, kaip kibirkštys lekia aukštyn.</verse>
				<verse number="8">Aš ieškočiau Dievo ir patikėčiau savo bylą Dievui,</verse>
				<verse number="9">kuris daro didžius dalykus ir neištiriamus; nuostabius dalykus be skaičiaus;</verse>
				<verse number="10">kuris duoda lietaus žemei ir siunčia vandenis laukams;</verse>
				<verse number="11">kad paaukštintų žemuosius; kad gedintys būtų pakelti į saugią vietą.</verse>
				<verse number="12">Jis suardo klastingųjų kėslus, kad jų rankos negali įvykdyti jų sumanymo.</verse>
				<verse number="13">Jis sugauna išmintinguosius jų pačių klastoje; ir priešgyniųjų patarimas žlunga.</verse>
				<verse number="14">Dienos metu jie susitinka su tamsa ir vidudienį grabaliojasi kaip naktį.</verse>
				<verse number="15">Bet jis išgelbėja beturtį nuo kalavijo, nuo jų burnos ir nuo galingojo rankos.</verse>
				<verse number="16">Taip beturtis turi viltį, o neteisybė užčiaupia savo burną.</verse>
				<verse number="17">Štai laimingas žmogus, kurį Dievas pataiso; todėl neniekink Visagalio bausmės;</verse>
				<verse number="18">nes jis padaro žaizdą ir aptvarsto; jis sužeidžia, ir jo rankos pagydo.</verse>
				<verse number="19">Šešiose bėdose jis tave išgelbės; taip, septyniose pikta nepalies tavęs.</verse>
				<verse number="20">Bado metu jis tave atpirks iš mirties; o kare – iš kalavijo jėgos.</verse>
				<verse number="21">Nuo liežuvio botago tu būsi paslėptas; nei nebijosi sunaikinimo, kai jis ateis.</verse>
				<verse number="22">Iš sunaikinimo ir bado juoksiesi; nei nebijosi žemės žvėrių.</verse>
				<verse number="23">Nes būsi sąjungoje su lauko akmenimis; ir laukiniai žvėrys bus taikoje su tavimi.</verse>
				<verse number="24">Ir tu pažinsi, kad tavo padangtė yra ramybėje; ir tu lankysiesi savo buveinėje ir nenusidėsi.</verse>
				<verse number="25">Tu taip pat pažinsi, kad tavo sėkla bus gausi ir tavo palikuonys kaip žemės žolė.</verse>
				<verse number="26">Tu ateisi į savo kapą būdamas pilno amžiaus, kaip kad javų pėdai suvežami savo laiku.</verse>
				<verse number="27">Štai mes tai ištyrėme, taip yra; išgirsk tai ir žinok tai savo labui“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Bet Jobas atsakė ir tarė:</verse>
				<verse number="2">„O, kad tikrai pasvertų mano sielvartą ir mano nelaimę kartu uždėtų ant svarstyklių!</verse>
				<verse number="3">Nes dabar jie būtų sunkesni už jūros smėlį; todėl mano žodžiai nuryti.</verse>
				<verse number="4">Nes Visagalio strėlės yra manyje, jų nuodus geria mano dvasia; Dievo bauginimai išsirikiavę prieš mane.</verse>
				<verse number="5">Ar bliauna laukinis asilas, turėdamas žolės? Arba, ar baubia jautis prie savo pašaro?</verse>
				<verse number="6">Ar galima valgyti beskonį dalyką be druskos? Arba, ar kiaušinio baltymas turi kokį skonį?</verse>
				<verse number="7">Dalykai, kurių mano siela atsisakydavo paliesti, yra kaip mano sielvartingas maistas.</verse>
				<verse number="8">O kad gaučiau tai, ko prašau; ir kad Dievas suteiktų man tai, ko ilgiuosi!</verse>
				<verse number="9">Būtent, kad patiktų Dievui sunaikinti mane; kad jis paleistų savo ranką ir mane iškirstų!</verse>
				<verse number="10">Tada dar turėčiau paguodos; taip, aš užsigrūdinčiau sielvarte; tenesigaili jis; nes nesu nuslėpęs Šventojo žodžių.</verse>
				<verse number="11">Kokia gi mano stiprybė, kad tikėčiausi? Ir koks mano galas, kad turėčiau prailginti savo gyvenimą?</verse>
				<verse number="12">Ar mano stiprybė iš akmenų? Ar mano kūnas iš vario?</verse>
				<verse number="13">Argi mano pagalba ne manyje? Ar išmintis visiškai pasitraukė nuo manęs?</verse>
				<verse number="14">Sielvartaujančiam gailestį turi parodyti jo draugas; bet jis atsisako Visagalio baimės.</verse>
				<verse number="15">Mano broliai pasielgė apgaulingai kaip upelis, kaip upelių srovė jie nuteka;</verse>
				<verse number="16">kurie yra juodoki dėl ledo, kuriuose pasislėpęs sniegas;</verse>
				<verse number="17">tuo laiku, kai jie įšyla, jie dingsta; kai yra karšta, jie išnyksta iš savo vietos.</verse>
				<verse number="18">Jų kelio takai pasuka į šalį; jie patraukia į tuštumą ir žūsta.</verse>
				<verse number="19">Temos pulkai žiūrėjo, Šebos būriai jų laukė.</verse>
				<verse number="20">Jie buvo sugėdinti, nes jie tikėjosi; jie ten atėjo ir susigėdo.</verse>
				<verse number="21">Nes dabar jūs esate niekas; jūs matote, kad aš prislėgtas, ir išsigandote.</verse>
				<verse number="22">Argi sakiau: ‘Atneškite man’ arba: ‘Duokite man atlygį iš savo turto?’</verse>
				<verse number="23">Arba: ‘Išgelbėkite mane iš priešo rankos’, ar: ‘Išpirkite mane iš galingųjų rankos?’</verse>
				<verse number="24">Pamokykite mane, ir aš sulaikysiu savo liežuvį; ir duokite man suprasti, kur suklydau.</verse>
				<verse number="25">Kokie įtikinami yra teisingi žodžiai! Tačiau ką jūsų įrodinėjimas subara?</verse>
				<verse number="26">Ar jūs manote pabarti bevilčio žodžius ir kalbas, kurie tėra kaip vėjas?</verse>
				<verse number="27">Taip, jūs triuškinate našlaitį ir kasate duobę savo draugui.</verse>
				<verse number="28">Taigi dabar teikitės pažvelgti į mane; nes jums akivaizdu, jei aš meluoju.</verse>
				<verse number="29">Sugrįžkite, meldžiu jus, tenebūna tai neteisybė; taip, sugrįžkite, mano teisumas yra tame.</verse>
				<verse number="30">Ar yra neteisybė mano liežuvyje? Ar mano skonio pojūtis neatskiria iškreiptų dalykų?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">„Ar nėra žmogui paskirto laiko žemėje? Ar jo dienos nėra kaip samdinio dienos?</verse>
				<verse number="2">Kaip tarnas uoliai trokšta pavėsio ir kaip samdinys laukia savo darbo atlygio;</verse>
				<verse number="3">taip aš esu padarytas, kad gaučiau nuosavybėn tuštybės mėnesius, ir man skirtos varginančios naktys.</verse>
				<verse number="4">Kai atsigulu, aš sakau: ‘Kada atsikelsiu, ir naktis bus pasibaigus?’ Aš prisisotinęs blaškymosi ten ir atgal iki dienos aušros.</verse>
				<verse number="5">Mano kūnas aprengtas kirmėlėmis ir dulkių grumstais; mano oda sutrūkinėjusi ir pasidarė pasibjaurėtina.</verse>
				<verse number="6">Mano dienos greitesnės už audėjo šaudyklę ir praleistos be vilties.</verse>
				<verse number="7">O atsimink, kad mano gyvenimas tėra vėjas; mano akis neberegės gero.</verse>
				<verse number="8">Akis to, kuris mane matė, nebematys manęs; tavo akys nukreiptos į mane, o manęs nėra.</verse>
				<verse number="9">Kaip debesis išnyksta ir dingsta; taip ir nužengiantis į kapą, nebeužžengia.</verse>
				<verse number="10">Jis nebegrįš į savo namus, ir jo vieta nebepažins jo.</verse>
				<verse number="11">Todėl aš nesulaikysiu savo burnos: kalbėsiu dideliame savo dvasios skausme; skųsiuosi savo sielos kartume.</verse>
				<verse number="12">Ar aš esu jūra, ar banginis, kad statai man sargybą?</verse>
				<verse number="13">Kai sakau: ‘Mano patalas paguos mane, mano guolis palengvins mano skundą’;</verse>
				<verse number="14">tada tu gąsdini mane sapnais ir baugini mane per regėjimus;</verse>
				<verse number="15">taip, kad mano siela pasirenka pasmaugimą ir verčiau mirtį, nei mano gyvenimą.</verse>
				<verse number="16">Aš bjauriuosi juo; amžinai negyvensiu; palik mane ramybėje; nes mano dienos yra tuštybė.</verse>
				<verse number="17">Kas yra žmogus, kad jį aukštintum ir kad nukreiptum į jį savo širdį,</verse>
				<verse number="18">kad aplankytum jį kas rytą ir kas akimirką jį mėgintum?</verse>
				<verse number="19">Kiek ilgai nuo manęs nepasitrauksi ir nepaliksi manęs ramybėje, kol nurysiu seiles?</verse>
				<verse number="20">Aš nusidėjau; ką tau padaryti, o žmonių sarge? Kodėl pasistatei mane prieš save taikiniu, taip, kad esu sau našta?</verse>
				<verse number="21">Ir kodėl neatleidi mano nusižengimo ir nepašalini mano neteisybės? Nes dabar aš miegosiu dulkėse; ir tu manęs ieškosi rytą, bet manęs nebus“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Tada šuachas Bildadas atsakė ir tarė:</verse>
				<verse number="2">„Kaip ilgai kalbėsi šituos dalykus? Ir kaip ilgai tavo burnos žodžiai bus kaip stiprus vėjas?</verse>
				<verse number="3">Argi Dievas iškreipia teismą, ar Visagalis iškreipia teisingumą?</verse>
				<verse number="4">Jei tavo vaikai prieš jį nusidėjo, ir jis juos atmetė už jų nusižengimą;</verse>
				<verse number="5">jei tu laiku ieškotum Dievo ir maldautum Visagalį;</verse>
				<verse number="6">jei tu buvai tyras ir tiesus; tai jis tikrai dabar dėl tavęs atsibustų ir padarytų tavo teisumo buveinę klestinčią.</verse>
				<verse number="7">Nors tavo pradžia buvo maža, tačiau tavo pabaiga labai išaugtų.</verse>
				<verse number="8">Nes pasiklausk, meldžiu tave, ankstesnės kartos ir pasiruošk tam, ką ištyrė jų tėvai</verse>
				<verse number="9">(nes mes esame tik nuo vakar ir nieko nežinome, nes mūsų dienos žemėje yra šešėlis);</verse>
				<verse number="10">argi jie tavęs nepamokys ir tau nepasakys, ir neištars žodžių iš savo širdies?</verse>
				<verse number="11">Ar gali vikšris išaugti be purvynės? Ar gali vilkdalgis augti be vandens?</verse>
				<verse number="12">Dar žaliuodamas ir nenupjautas jis sudžiūsta pirmiau už bet kokią kitą žolę.</verse>
				<verse number="13">Tokie yra takai visų, kurie pamiršta Dievą; ir veidmainio viltis pražus;</verse>
				<verse number="14">jų viltis bus iškirsta, ir jų pasitikėjimas bus voratinklis.</verse>
				<verse number="15">Jis atsirems į savo namus, bet jie neišstovės; jis tvirtai nusitvers už jų, bet jie neišsilaikys.</verse>
				<verse number="16">Jis žaliuoja prieš saulę, ir jo šaka auga savo sode.</verse>
				<verse number="17">Jo šaknys apsivyniojusios aplink krūvą ir mato akmenuotas vietas.</verse>
				<verse number="18">Jei jis sunaikins jį iš jo vietos, tada ji išsigins jo, sakydama: ‘Aš tavęs nemačiau’.</verse>
				<verse number="19">Štai šis yra jo kelio džiaugsmas, o iš žemės augs kiti.</verse>
				<verse number="20">Štai Dievas neatmes tobulojo ir jis nepadės piktadariams;</verse>
				<verse number="21">kol jis pripildys tavo burną juoko ir tavo lūpas džiūgavimo.</verse>
				<verse number="22">Tie, kurie tavęs nekenčia, bus aprengti gėda; ir nedorėlių gyvenama vieta nueis niekais“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Tada Jobas atsakė ir tarė:</verse>
				<verse number="2">„Tikrai žinau, kad taip yra; bet kaip žmogus gali būti teisus prieš Dievą?</verse>
				<verse number="3">Jei jis ginčytųsi su juo, negalėtų jam atsakyti nei į vieną iš tūkstančio.</verse>
				<verse number="4">Jis išmintingas širdimi ir galingas jėga; kas, užsikietinęs prieš jį, turėjo sėkmę?</verse>
				<verse number="5">Jis perkelia kalnus jiems nežinant; jis supykęs juos apverčia.</verse>
				<verse number="6">Jis išpurto žemę iš jos vietos, ir dreba jos stulpai.</verse>
				<verse number="7">Jis įsako saulei, ir ji nepateka; ir užantspauduoja žvaigždes.</verse>
				<verse number="8">Jis vienas išskleidžia dangus ir žingsniuoja jūros bangomis.</verse>
				<verse number="9">Jis padaro Grįžulo ratus, Orioną ir Sietyną bei Pietų žvaigždynus.</verse>
				<verse number="10">Jis daro didžių, neištiriamų dalykų; taip, ir stebuklų be skaičiaus.</verse>
				<verse number="11">Štai jis praeina pro mane, o aš jo nematau; jis dar paeina toliau, bet aš jo nepastebiu.</verse>
				<verse number="12">Štai jis atima, kas gali jam sutrukdyti? Kas jam pasakys: ‘Ką tu darai?’</verse>
				<verse number="13">Jei Dievas neatitrauks savo pykčio, išdidūs padėjėjai nusilenks po juo.</verse>
				<verse number="14">Kaip juo mažiau aš jam atsakyčiau ir parinkčiau savo žodžius, samprotauti su juo?</verse>
				<verse number="15">Nors aš ir būčiau teisus, tačiau neatsakyčiau jam, bet maldaučiau savo teisėjo.</verse>
				<verse number="16">Jei šaukčiau, ir jis man atsilieptų, aš netikėčiau, kad jis išklausė mano balso.</verse>
				<verse number="17">Nes jis palaužia mane audra ir daugina mano žaizdas be priežasties.</verse>
				<verse number="18">Jis neleidžia man įkvėpti, bet pripildo mane kartybės.</verse>
				<verse number="19">Jei kalbėčiau apie stiprybę, štai jis yra stiprus; o jei apie teismą, kas paskirs man laiką bylinėtis?</verse>
				<verse number="20">Jei teisinčiau save, mano paties burna mane pasmerktų; jei sakyčiau: „Aš tobulas“, ji įrodytų mane esant iškrypusį.</verse>
				<verse number="21">Nors aš ir būčiau tobulas, tačiau nepažinočiau savo sielos; aš niekinčiau savo gyvybę.</verse>
				<verse number="22">Tai vienas ir tas pats, todėl tai pasakiau: ‘Jis sunaikina tobuląjį ir nedorėlį’.</verse>
				<verse number="23">Jei rykštė staiga užmuša, jis juoksis iš nekaltųjų išbandymo.</verse>
				<verse number="24">Žemė yra duota į nedorėlio ranką; jis apdengia jos teisėjų veidą; jei ne, tai kur ir kas jis?</verse>
				<verse number="25">Na, o mano dienos yra greitesnės už bėgiką: jos nubėga, jos nemato gero.</verse>
				<verse number="26">Jos praėjo kaip greiti laivai, kaip erelis, kuris skuba prie grobio.</verse>
				<verse number="27">Jei sakau: ‘Aš pamiršiu savo skundą, paliksiu savo sunkumą ir paguosiu save’;</verse>
				<verse number="28">aš bijau visų savo sielvartų, žinau, kad tu manęs nelaikysi nekaltu.</verse>
				<verse number="29">Jei aš esu nedorėlis, tai kam veltui triūsiu?</verse>
				<verse number="30">Jei nusiplaučiau sniego vandeniu ir padaryčiau savo rankas tokias švarias kaip niekada;</verse>
				<verse number="31">vis tiek įstumtum mane į griovį, ir mano paties drabužiai bjaurėtųsi manimi.</verse>
				<verse number="32">Nes jis nėra žmogus kaip aš, kad jam galėčiau atsakyti ir kartu galėtume ateiti į teismą.</verse>
				<verse number="33">Ir nėra tarp mūsų tarpininko, kuris galėtų uždėti savo ranką ant mūsų abiejų.</verse>
				<verse number="34">Tepatraukia jis nuo manęs savo lazdą, ir jo baimė tenebaugina manęs;</verse>
				<verse number="35">tada aš kalbėčiau ir jo nebijočiau; bet taip nėra su manimi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Mano siela pavargo nuo mano gyvenimo; aš paliksiu savo skundą sau; kalbėsiu savo sielos kartybėje.</verse>
				<verse number="2">Aš sakysiu Dievui: ‘Nesmerk manęs; parodyk man, kodėl kovoji su manimi.</verse>
				<verse number="3">Ar tau gera, kad engtum, kad niekintum savo rankų darbą ir šviestum ant nedorėlių sumanymo?</verse>
				<verse number="4">Ar tu turi kūno akis? Ar matai, kaip žmogus mato?</verse>
				<verse number="5">Ar tavo dienos kaip žmogaus dienos? Ar tavo metai kaip žmogaus metai,</verse>
				<verse number="6">kad teiraujiesi apie mano neteisybę ir ieškai mano nuodėmės?</verse>
				<verse number="7">Tu žinai, kad nesu nedorėlis; ir nėra nei vieno, kuris išgelbėtų iš tavo rankos.</verse>
				<verse number="8">Tavo rankos mane padarė ir suformavo mane iš visų pusių; tačiau tu mane sunaikini.</verse>
				<verse number="9">Atsimink, meldžiu tave, kad mane padarei kaip molį; ar į dulkes mane sugrąžinsi?</verse>
				<verse number="10">Argi neišliejai manęs kaip pieno ir nesutraukinai manęs kaip sūrio?</verse>
				<verse number="11">Tu apvilkai mane oda ir kūnu, kaulais bei gyslomis mane aptvėrei.</verse>
				<verse number="12">Gyvybę ir palankumą man suteikei, ir tavo aplankymas išsaugojo mano dvasią.</verse>
				<verse number="13">Ir šituos dalykus tu slėpei savo širdyje; žinau, kad tai yra pas tave.</verse>
				<verse number="14">Jei nusidedu, tu pasižymi mane ir manęs neišteisinsi dėl mano neteisybės.</verse>
				<verse number="15">Jei aš nedorėlis, vargas man; o jei esu teisus, vis tiek negaliu pakelti savo galvos. Aš esu pilnas gėdos; todėl pažiūrėk į mano vargą;</verse>
				<verse number="16">nes jis didėja. Tu medžioji mane kaip piktas liūtas; ir vėl tu pasirodai nuostabus manyje.</verse>
				<verse number="17">Tu atnaujini savo liudytojus prieš mane ir padidini savo pasipiktinimą prieš mane: permainos ir karas yra prieš mane.</verse>
				<verse number="18">Tai kodėl mane išvedei iš įsčių? O kad būčiau atidavęs dvasią ir jokia akis manęs nebūtų mačiusi!</verse>
				<verse number="19">Aš būčiau tarsi nebuvęs: iš įsčių būčiau buvęs nuneštas į kapą.</verse>
				<verse number="20">Argi ne mažai mano dienų? Tad liaukis, palik mane ramybėje, kad galėčiau truputį pasiguosti</verse>
				<verse number="21">prieš eidamas ten, iš kur negrįšiu, būtent į tamsos šalį ir mirties šešėlį;</verse>
				<verse number="22">į šalį tamsos, kaip pati tamsa, ir į mirties šešėlio, be jokios tvarkos, kur šviesa yra kaip tamsa’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Tada naamatietis Cofaras atsakė ir tarė:</verse>
				<verse number="2">„Ar žodžių gausybė neturi būti atsakyta? Ar daug kalbantis turi būti išteisintas?</verse>
				<verse number="3">Ar tavo melai turėtų nutildyti žmones? Ir kai tu tyčiojiesi, ar niekas tavęs nesugėdins?</verse>
				<verse number="4">Nes tu sakei: ‘Mano mokslas tyras’ ir: ‘Aš esu švarus tavo akyse’.</verse>
				<verse number="5">O kad Dievas kalbėtų ir atvertų savo lūpas prieš tave;</verse>
				<verse number="6">ir kad tau parodytų išminties paslaptis, kad jų yra dvigubai daugiau negu yra! Todėl žinok, kad Dievas iš tavęs reikalauja mažiau, negu nusipelnė tavo neteisybė.</verse>
				<verse number="7">Ar tu gali tyrinėdamas sužinoti apie Dievą? Ar gali tobulai sužinoti apie Visagalį?</verse>
				<verse number="8">Jis yra aukštas, kaip dangus; ką tu gali padaryti? Gilesnis už pragarą; ką tu gali žinoti?</verse>
				<verse number="9">Jo matas ilgesnis už žemę ir platesnis už jūrą.</verse>
				<verse number="10">Jei jis iškerta, užrakina ar surenka, tai kas jam gali sutrukdyti?</verse>
				<verse number="11">Nes jis pažįsta tuščius žmones; jis mato ir nedorybę; tai ar jis į tai neatsižvelgs?</verse>
				<verse number="12">Nes tuščias žmogus nori būti išmintingas, nors žmogus gimsta kaip laukinio asilo jauniklis.</verse>
				<verse number="13">Jei tu paruoši savo širdį ir ištiesi savo rankas į jį;</verse>
				<verse number="14">jei neteisybė yra tavo rankoje, atitolink ją ir neleisk nedorybei gyventi savo padangtėse.</verse>
				<verse number="15">Nes tada tu pakelsi savo veidą be dėmės; taip, tu būsi tvirtas ir nebijosi;</verse>
				<verse number="16">kadangi tu pamirši savo vargą ir jį atsiminsi kaip vandenis, kurie nutekėjo;</verse>
				<verse number="17">ir tavo amžius bus šviesesnis už vidudienį; tu nušvisi, tu būsi kaip rytas.</verse>
				<verse number="18">Ir tu būsi saugus, nes yra viltis; taip, tu apsikasi ir saugiai ilsėsies.</verse>
				<verse number="19">Taipogi tu atsigulsi, ir niekas tavęs neišgąsdins; taip, daugelis nuolankiai tavęs prašys.</verse>
				<verse number="20">Bet nedorėlių akys nusilps, ir jie nepabėgs, o jų viltis bus kaip dvasios atidavimas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Ir Jobas atsakė ir tarė:</verse>
				<verse number="2">„Be abejonės jūs esate tik žmonės, ir su jumis mirs išmintis.</verse>
				<verse number="3">Bet aš turiu supratimą, kaip ir jūs; aš nesu už jus menkesnis; taip, kas nežino tokių dalykų, kaip šie?</verse>
				<verse number="4">Aš esu kaip savo artimo išjuoktas, kuris šaukiasi Dievo, o jis jam atsako; teisus, tiesus žmogus yra išjuoktas.</verse>
				<verse number="5">Tas, kuris yra bepaslystantis kojomis, yra kaip žibintas, paniekintas mintyse to, kuris yra ramybėje.</verse>
				<verse number="6">Plėšikų padangtės klesti, ir kurstantys Dievą yra saugūs; į jų rankas Dievas gausiai atneša.</verse>
				<verse number="7">Bet paklausk dabar gyvulių, ir jie tave pamokys; ir oro skrajūnų, ir jie tau pasakys;</verse>
				<verse number="8">arba kalbėk žemei, ir ji tave pamokys; ir tau paskelbs jūros žuvys.</verse>
				<verse number="9">Kas visame tame nežino, kad tai padarė VIEŠPATIES ranka?</verse>
				<verse number="10">Jo rankoje yra kiekvieno gyvio siela ir kiekvieno žmogaus kvapas.</verse>
				<verse number="11">Argi ne ausis mėgina žodžius? Argi ne burna ragauja savo valgį?</verse>
				<verse number="12">Su senoliu yra išmintis; ir dienų ilgume supratimas.</verse>
				<verse number="13">Su juo yra išmintis ir stiprybė, jis turi patarimą ir supratimą.</verse>
				<verse number="14">Štai jis nugriauna, ir negali būti atstatyta; jis užrakina žmogų, ir negali būti atidaroma.</verse>
				<verse number="15">Štai jis sulaiko vandenis, ir jie išdžiūsta; taip pat jis juos išsiunčia, ir jie apverčia žemę.</verse>
				<verse number="16">Pas jį stiprybė ir išmintis; suklaidintasis ir klaidintojas yra jo.</verse>
				<verse number="17">Jis nuveda patarėjus apiplėštus ir teisėjus padaro kvailiais.</verse>
				<verse number="18">Jis atriša karalių pančius ir apjuosia jų strėnas juosta.</verse>
				<verse number="19">Jis nuveda kunigaikščius apiplėštus ir nuverčia galinguosius.</verse>
				<verse number="20">Jis pašalina kalbą nuo patikimųjų ir iš senųjų atima supratimą.</verse>
				<verse number="21">Jis išlieja panieką ant kunigaikščių ir susilpnina galingųjų stiprybę.</verse>
				<verse number="22">Jis atidengia gylybes iš tamsos ir išveda švieson mirties šešėlį.</verse>
				<verse number="23">Jis padaugina tautas ir jas sunaikina; jis praplatina tautas ir vėl jas ankština.</verse>
				<verse number="24">Jis atima širdį žemės tautų vadams ir padaro, kad jie klaidžiotų dykumoje, kur nėra jokio kelio.</verse>
				<verse number="25">Jie grabalioja tamsoje be šviesos, ir jis padaro, kad jie svirduliuotų kaip girti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Štai mano akis visa tai matė, mano ausis girdėjo ir tai suprato.</verse>
				<verse number="2">Ką jūs žinote, tą ir aš žinau; aš ne menkesnis už jus.</verse>
				<verse number="3">Aš tikrai kalbėčiau Visagaliui, ir noriu samprotauti su Dievu.</verse>
				<verse number="4">Bet jūs esate melų kalviai, jūs esate beverčiai gydytojai.</verse>
				<verse number="5">O kad jūs visiškai nutiltumėte! Tai būtų jūsų išmintis.</verse>
				<verse number="6">Dabar paklausykite mano samprotavimų ir klausykite mano lūpų apsigynimo.</verse>
				<verse number="7">Ar kalbėsite nedorai už Dievą ir kalbėsite apgaulingai už jį?</verse>
				<verse number="8">Ar jūs atsižvelgsite į jo asmenybę, ar jūs kovosite už Dievą?</verse>
				<verse number="9">Ar bus gerai, kai jis jus ištirs? Ar pasijuoksite iš jo, kaip žmonės juokiasi vienas iš kito?</verse>
				<verse number="10">Jis tikrai jus bars, jei slapčia atsižvelgiate į asmenis.</verse>
				<verse number="11">Ar jo didybė jūsų neišgąsdins, ar jo didelė baimė jūsų neužpuls?</verse>
				<verse number="12">Jūsų priminimai prilygsta pelenams, jūsų kūnai – molio kūnams.</verse>
				<verse number="13">Nutilkite, palikite mane ramybėje, kad galėčiau kalbėti, ir man teatsitinka, kas beatsitiks.</verse>
				<verse number="14">Kodėl aš imu savo kūną į savo dantis ir savo gyvybę dedu į savo ranką?</verse>
				<verse number="15">Nors jis mane ir užmuštų, aš vis tiek juo pasitikėsiu; bet aš išlaikysiu savo kelius jo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="16">Jis taipogi bus mano išgelbėjimas; nes veidmainis neateis jo akivaizdon.</verse>
				<verse number="17">Atidžiai paklausykite mano kalbos ir mano skelbimo savo ausimis.</verse>
				<verse number="18">Štai aš paruošiau savo bylą; aš žinau, kad būsiu išteisintas.</verse>
				<verse number="19">Kas yra tas, kuris bylinėsis su manimi? Nes dabar, jei sulaikysiu savo liežuvį, aš atiduosiu dvasią.</verse>
				<verse number="20">Tik nedaryk man dviejų dalykų; tada nesislėpsiu nuo tavęs.</verse>
				<verse number="21">Atitolink nuo manęs savo ranką; ir tavo didelė baimė tenegąsdina manęs.</verse>
				<verse number="22">Tada pašauk, ir aš atsiliepsiu; arba leisk man kalbėti, o tu man atsakyk.</verse>
				<verse number="23">Kiek yra mano neteisybių ir nuodėmių? Duok man pažinti mano nusižengimą ir mano nuodėmę.</verse>
				<verse number="24">Kodėl slepi savo veidą ir mane laikai savo priešu?</verse>
				<verse number="25">Ar sulaužysi ten ir atgal gainiojamą lapą ir vysies sudžiūvusį šiaudą?</verse>
				<verse number="26">Nes tu rašai prieš mane karčius dalykus ir darai, kad paveldėčiau savo jaunystės neteisybes.</verse>
				<verse number="27">Taip pat tu įtveri mano kojas į šiekštą ir įdėmiai stebi visus mano takus; tu uždedi žymę ant mano kojų kulnų.</verse>
				<verse number="28">O jis kaip supuvęs daiktas sunyksta, kaip drabužis, suėstas kandžių.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Žmogus, gimęs iš moters, yra nedaugelio dienų ir kupinas vargų.</verse>
				<verse number="2">Jis išdygsta kaip gėlė ir yra nupjaunamas; jis pabėga kaip šešėlis ir nepasilieka.</verse>
				<verse number="3">Ar tu atveri savo akis į tokį ir nuvedi mane į teismą su savimi?</verse>
				<verse number="4">Kas gali iš nešvaraus dalyko išgauti švarų? Niekas.</verse>
				<verse number="5">Kadangi nustatytos jo dienos, jo mėnesių skaičius yra pas tave, tu nustatei jo ribas, kurių jis negali peržengti;</verse>
				<verse number="6">nusigręžk nuo jo, kad jis pailsėtų, kol jis kaip samdinys užbaigs savo dieną.</verse>
				<verse number="7">Nes medžiui yra viltis, jei jį nukerta, kad jis atžels, ir kad jo gležnos atžalos nesiliaus.</verse>
				<verse number="8">Nors žemėje jo šaknys pasensta ir dirvoje numiršta jo kelmas;</verse>
				<verse number="9">tačiau nuo vandens kvapo jis išleis pumpurus ir išleis šakas kaip sodinys.</verse>
				<verse number="10">Bet žmogus miršta ir suyra; taip, žmogus išleidžia dvasią, ir kur jis yra?</verse>
				<verse number="11">Kaip vandenys dingsta iš jūros ir kaip upė išsenka ir išdžiūsta;</verse>
				<verse number="12">taip atsigula žmogus ir nebeatsikelia: kol dangūs nepasibaigs, jie neatsibus nei nebus prikelti iš savo miego.</verse>
				<verse number="13">O kad paslėptum mane kape, kad laikytum mane slaptoje, kol praeis tavo rūstybė, kad paskirtum man nustatytą laiką ir mane atsimintum!</verse>
				<verse number="14">Jei žmogus miršta, ar jis vėl begyvens? Visas savo paskirto laiko dienas aš lauksiu, kol man ateis permaina.</verse>
				<verse number="15">Tu pašauksi, o aš tau atsiliepsiu; tu trokši savo rankų darbo.</verse>
				<verse number="16">Nes dabar tu skaičiuoji mano žingsnius; ar tu nestebi mano nuodėmės?</verse>
				<verse number="17">Mano nusižengimas užantspauduotas maišelyje, ir tu užsiuvai mano neteisybę.</verse>
				<verse number="18">Ir tikrai kalnas griūdamas nueina niekais, ir uola pasitraukia iš savo vietos.</verse>
				<verse number="19">Vandenys nutrina akmenis; tu nuplauni tai, kas išauga iš žemės dulkių; ir tu sunaikini žmogaus viltį.</verse>
				<verse number="20">Tu nugali jį visą laiką, ir jis dingsta; tu pakeiti jo veidą ir jį išvarai.</verse>
				<verse number="21">Jo sūnūs bus gerbiami, o jis to nežino; jie nužeminti, bet jis to apie juos nepastebi.</verse>
				<verse number="22">Bet jo kūnas ant jo turės skausmus, ir jo siela jo viduje – liūdės“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Tada temanas Elifazas atsakė ir tarė:</verse>
				<verse number="2">„Ar išmintingas žmogus taria tuščią pažinimą ir pripildo savo pilvą rytų vėjo?</verse>
				<verse number="3">Ar jis samprotauja nenaudinga šneka ar kalbomis, kuriomis nepadaro nieko gero?</verse>
				<verse number="4">Taip, tu atmeti baimę ir sulaikai maldą Dievo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="5">Nes tavo burna ištaria tavo neteisybę, ir tu pasirenki klastingųjų liežuvį.</verse>
				<verse number="6">Tavo paties burna pasmerkia tave, o ne aš; taip, tavo paties lūpos liudija prieš tave.</verse>
				<verse number="7">Ar tu esi pirmas gimęs žmogus? Ar pirmiau kalvų buvai padarytas?</verse>
				<verse number="8">Ar tu girdėjai Dievo paslaptį, ar sau pasilaikei išmintį?</verse>
				<verse number="9">Ką žinai, ko mes nežinome? Ką supranti, ko nebūtų mumyse?</verse>
				<verse number="10">Pas mus yra ir žilagalvių, ir labai senų, daug senesnių už tavo tėvą.</verse>
				<verse number="11">Ar per menkos tau Dievo paguodos, ar turi kokią paslaptį?</verse>
				<verse number="12">Kodėl tavo širdis tave nusineša? Ir į ką mirkčioja tavo akys,</verse>
				<verse number="13">kad nukreipi savo dvasią prieš Dievą ir leidi tokiems žodžiams išeiti iš tavo burnos?</verse>
				<verse number="14">Kas yra žmogus, kad būtų švarus, ir gimęs iš moters, kad būtų teisus?</verse>
				<verse number="15">Štai savo šventaisiais jis nepasitiki; taip, dangūs nėra švarūs jo akyse.</verse>
				<verse number="16">Tai kiek bjauresnis ir purvinesnis yra žmogus, geriantis neteisybę kaip vandenį?</verse>
				<verse number="17">Aš tau apsakysiu, paklausyk manęs; ir ką esu matęs, aš paskelbsiu;</verse>
				<verse number="18">ką išminčiai papasakojo iš savo tėvų ir to neslėpė;</verse>
				<verse number="19">jiems vieniems buvo duota žemė, ir joks svetimšalis nevaikščiojo tarp jų.</verse>
				<verse number="20">Nedorėlis su skausmu triūsia per visas savo dienas, ir metų skaičius paslėptas nuo engėjo.</verse>
				<verse number="21">Labai bauginantis garsas jo ausyse; klestėjimo metu jį užpuls naikintojas.</verse>
				<verse number="22">Jis netiki, kad sugrįš iš tamsos, ir jis yra laukiamas kalavijo.</verse>
				<verse number="23">Jis klaidžioja visur ieškodamas duonos, sakydamas: „Kur ji?“ Jis žino, kad tamsos diena paruošta jo rankoje.</verse>
				<verse number="24">Jį gąsdins vargas ir didelis skausmas; jie nugalės jį kaip karalius, pasiruošęs mūšiui.</verse>
				<verse number="25">Nes jis ištiesia prieš Dievą savo ranką ir stiprina save prieš Visagalį.</verse>
				<verse number="26">Jis bėga ant jo – ant jo sprando, ant jo skydų iškilumų.</verse>
				<verse number="27">Nes jis padengė savo veidą riebalais ir užsiaugino lašinių bryzus ant savo šonų.</verse>
				<verse number="28">Jis gyvena nuniokotuose miestuose, namuose, kuriuose niekas negyvena, kurie jau bepasidarantys krūvomis.</verse>
				<verse number="29">Jis nebus turtingas, nei jo turtas neišliks, nei neprailgins jo tobulumo žemėje.</verse>
				<verse number="30">Jis neišeis iš tamsos; jo šakas sudžiovins liepsna, ir nuo jo burnos kvapo jis išnyks.</verse>
				<verse number="31">Tegul apgautasis nepasitiki tuštybe; nes tuštybė bus jo atlygis.</verse>
				<verse number="32">Tai bus įvykdyta dar prieš jo laiką, ir jo šaka nežaliuos.</verse>
				<verse number="33">Jis kaip vynmedis nupurtys savo neprinokusias vynuoges ir kaip alyvmedis numes savo žiedus.</verse>
				<verse number="34">Nes veidmainių susirinkimas bus nuniokotas, ir ugnis suris kyšininkavimo padangtes.</verse>
				<verse number="35">Jie pastoja piktu ir pagimdo tuštybę, ir jų pilvas paruošia apgaulę“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Tada Jobas atsakė ir tarė:</verse>
				<verse number="2">„Tokių dalykų daug esu girdėjęs; apgailėtini guodėjai jūs visi.</verse>
				<verse number="3">Ar tušti žodžiai turi pabaigą? Arba kas tave paskatina, kad tu atsakai?</verse>
				<verse number="4">Aš irgi galėčiau kalbėti kaip jūs; jei jūsų siela būtų mano sielos vietoje, aš galėčiau užversti jus žodžiais ir kraipyti savo galvą prieš jus.</verse>
				<verse number="5">Bet aš jus pastiprinčiau savo burna, ir mano lūpų judesiai palengvintų jūsų sielvartą.</verse>
				<verse number="6">Nors aš ir kalbu, mano sielvartas nepalengvėjo; nors ir susilaikau, kuo man lengviau?</verse>
				<verse number="7">Bet dabar jis išvargino mane; tu nusiaubei visą mano būrį.</verse>
				<verse number="8">Tu pripildei mane raukšlių, kurios liudija prieš mane; ir mano liesumas, kylantis manyje, liudija man į veidą.</verse>
				<verse number="9">Jis savo rūstybėje drasko mane, jis nekenčia manęs; jis griežia ant manęs savo dantimis; mano priešas aštrina savo akis į mane.</verse>
				<verse number="10">Jie išsižiojo prieš mane savo burna; jie smogė man į skruostą priekaištingai; jie susirinko prieš mane.</verse>
				<verse number="11">Dievas atidavė mane bedieviams ir perdavė mane į nedorėlių rankas.</verse>
				<verse number="12">Aš buvau ramybėje, bet jis perlaužė mane pusiau; taip pat, nutvėręs mane už sprando, išpurtė mane į gabalus ir pastatė mane sau taikiniu.</verse>
				<verse number="13">Jo lankininkai apsupo mane, jis perskelia mano inkstus ir nesigaili; jis išlieja ant žemės mano tulžį.</verse>
				<verse number="14">Jis pralaužia manyje spragą po spragos, jis bėga į mane kaip milžinas.</verse>
				<verse number="15">Užsiuvau ašutinę sau ant odos ir suteršiau dulkėse savo ragą.</verse>
				<verse number="16">Mano veidas subjuręs nuo verkimo, o ant mano akių vokų – mirties šešėlis;</verse>
				<verse number="17">ne dėl kokio tai neteisingumo mano rankose; taipogi mano malda yra tyra.</verse>
				<verse number="18">O žeme, neuždenk mano kraujo, ir tenebūna vietos mano šauksmui.</verse>
				<verse number="19">Ir dabar, štai danguje yra mano liudytojas, mano liudijimas aukštybėse.</verse>
				<verse number="20">Mano draugai paniekina mane; bet mano akis lieja ašaras Dievui.</verse>
				<verse number="21">O kad kas apgintų žmogų prieš Dievą, kaip žmogus apgina savo artimą!</verse>
				<verse number="22">Keliems metams praėjus aš nueisiu keliu, kuriuo nebesugrįšiu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Mano kvėpavimas sugedęs, mano dienos užgesusios, kapai man paruošti.</verse>
				<verse number="2">Argi išjuokėjai nėra su manimi? Ir argi mano akys nepasilieka jų kurstyme.</verse>
				<verse number="3">Padėk dabar, padėk mane užstatu pas save; kas sukirs su manimi rankomis?</verse>
				<verse number="4">Nes tu paslėpei jų širdis nuo supratimo; todėl jų neišaukštinsi.</verse>
				<verse number="5">Kas kalba meilikaujančiai savo draugams, to vaikų akys nusilps.</verse>
				<verse number="6">Jis mane dar padarė liaudies priežodžiu; o seniau aš buvau kaip būgnelis.</verse>
				<verse number="7">Taipogi aptemo nuo sielvarto ir mano akis, ir visi mano nariai kaip šešėlis.</verse>
				<verse number="8">Tiesieji bus nuo to apstulbę, o nekaltieji pakils prieš veidmainį.</verse>
				<verse number="9">Taip pat teisusis laikysis savo kelio, o tas, kas turi švarias rankas, stiprės ir stiprės.</verse>
				<verse number="10">Bet jūs visi grįžkite ir dabar ateikite; nes negaliu rasti nei vieno išmintingo tarp jūsų.</verse>
				<verse number="11">Mano dienos praėjo, sudužo mano ketinimai – mano širdies mintys.</verse>
				<verse number="12">Naktį jie paverčia diena; šviesa yra trumpa dėl tamsos.</verse>
				<verse number="13">Jei laukiu, kapas yra mano namai; tamsybėje pasiklojau savo patalą.</verse>
				<verse number="14">Aš tariau sugedimui: ‘Tu mano tėvas’; kirmėlei: ‘Tu mano motina ir mano sesuo’.</verse>
				<verse number="15">Ir kur dabar mano viltis? O kas dėl mano vilties – kas ją bepamatys?</verse>
				<verse number="16">Jos nužengs į duobės užtvarą, kai mes kartu ilsėsimės dulkėse“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Tada šuachas Bildadas atsakė ir tarė:</verse>
				<verse number="2">„Kaip ilgai tai dar bus, kol baigsite savo žodžius? Stebėkite, o po to kalbėsime.</verse>
				<verse number="3">Kodėl mes laikomi gyvuliais ir laikomi bjauriais jūsų akyse?</verse>
				<verse number="4">Jis draskosi iš pykčio; ar dėl tavęs žemė bus apleista? Ar uola pasitrauks iš savo vietos?</verse>
				<verse number="5">Tikrai nedorėlio šviesa užges, ir nebešvies jo ugnies kibirkštis.</verse>
				<verse number="6">Šviesa jo padangtėje bus tamsi, ir jo žvakė užges su juo.</verse>
				<verse number="7">Bus suvaržyti jo stiprybės žingsniai, ir jo paties sumanymas jį parblokš.</verse>
				<verse number="8">Nes savo kojomis jis įkliuvęs į tinklą, ir jis vaikšto žabangomis.</verse>
				<verse number="9">Jį nutvers už kulno spąstai, ir plėšikas jį įveiks.</verse>
				<verse number="10">Žabangos padėtos jam ant žemės ir spąstai jam ant kelio.</verse>
				<verse number="11">Siaubai jį gąsdins iš visų pusių ir nuvarys jį nuo kojų.</verse>
				<verse number="12">Jo stiprybė bus išsekusi nuo bado, ir žlugimas bus pasiruošęs prie jo šono.</verse>
				<verse number="13">Tai suės jo odos stiprumą; mirties pirmagimis suės jo stiprybę.</verse>
				<verse number="14">Jo pasitikėjimas bus išrautas iš jo padangtės, ir tai nuves jį pas siaubų karalių.</verse>
				<verse number="15">Tai gyvens jo padangtėje, nes ji nėra jo; siera bus apibarstyta ant jo buveinės.</verse>
				<verse number="16">Jo šaknys nudžius apačioje, o jo šakos bus iškirstos viršuje.</verse>
				<verse number="17">Jo atminimas pradings iš žemės, ir jis neturės vardo gatvėje.</verse>
				<verse number="18">Jis bus išvytas iš šviesos į tamsą ir išvarytas iš pasaulio.</verse>
				<verse number="19">Jis neturės nei sūnaus, nei vaikaičio savo tautoje, nei jokio išlikusio savo buveinėse.</verse>
				<verse number="20">Po jo atėję bus abstulbinti jo dienos, kaip prieš tai vaikščioję buvo išgąsdinti.</verse>
				<verse number="21">Tikrai tokios yra nedorėlio buveinės, ir tokia yra vieta to, kuris nepažįsta Dievo“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Tada Jobas atsakė ir tarė:</verse>
				<verse number="2">„Kaip ilgai varginsite mano sielą ir plėšysite mane į gabalus žodžiais?</verse>
				<verse number="3">Šiuos dešimt kartų jūs man priekaištavote; jūs nesigėdijate tapti man svetimi.</verse>
				<verse number="4">O jei iš tikrųjų suklydau, mano suklydimas pasilieka su manimi.</verse>
				<verse number="5">Jei iš tikrųjų norite didžiuotis prieš mane ir man įrodyti mano gėdą,</verse>
				<verse number="6">tai žinokite, kad Dievas mane pargriovė ir savo tinklu mane apsupo.</verse>
				<verse number="7">Štai šaukiu dėl skriaudos, bet nesu išgirstas; šaukiu garsiai, bet nėra teismo.</verse>
				<verse number="8">Jis užtvėrė man kelią, kad negaliu praeiti, ir ant mano takų užleido tamsą.</verse>
				<verse number="9">Jis nuplėšė nuo manęs mano šlovę ir nuėmė vainiką nuo mano galvos.</verse>
				<verse number="10">Jis mane naikino iš visų pusių, ir aš dingęs; ir pašalino mano viltį kaip medį.</verse>
				<verse number="11">Jis užsidegė prieš mane savo rūstybe, ir jis laiko mane vienu iš savo priešų.</verse>
				<verse number="12">Jo pulkai ateina kartu, iškelia savo kelią prieš mane ir stovyklauja aplink mano padangtę.</verse>
				<verse number="13">Jis atitolino mano brolius nuo manęs, ir mano pažįstami visiškai nutolę nuo manęs.</verse>
				<verse number="14">Mano giminaičiai apvylė ir mano artimi draugai mane pamiršo.</verse>
				<verse number="15">Mano namuose gyvenantys ir mano tarnaitės laiko mane svetimu; aš esu svetimas jų akyse.</verse>
				<verse number="16">Pašaukiau savo tarną, bet jis neatsakė; savo burna jį maldavau.</verse>
				<verse number="17">Mano kvapas svetimas mano žmonai, nors aš maldavau dėl savo paties kūno vaikų.</verse>
				<verse number="18">Taip, jauni vaikai mane niekina: aš atsikėliau, o jie kalbėjo prieš mane.</verse>
				<verse number="19">Manimi bjaurisi visi mano artimiausi draugai; o tie, kuriuos mylėjau, atsigręžė prieš mane.</verse>
				<verse number="20">Prie mano odos ir mano kūno prilipo mano kaulai, ir aš išsigelbėjau tik su savo dantų oda.</verse>
				<verse number="21">O jūs, mano draugai, pasigailėkite manęs, pasigailėkite manęs; nes Dievo ranka palietė mane.</verse>
				<verse number="22">Kodėl mane persekiojate kaip Dievas ir nepasisotinate mano kūnu?</verse>
				<verse number="23">O kad dabar mano žodžiai būtų užrašyti! O kad jie būtų įspausti į knygą!</verse>
				<verse number="24">Kad jie būtų įrėžti geležiniu braižikliu ir švinu amžiams į uolą!</verse>
				<verse number="25">Nes aš žinau, kad mano atpirkėjas gyvas ir kad jis paskutinę dieną atsistos ant žemės;</verse>
				<verse number="26">ir nors mano odos kirminai sunaikins šį kūną, tačiau savo kūne aš regėsiu Dievą;</verse>
				<verse number="27">aš pats jį pamatysiu, mano akys žiūrės, o ne kitos; nors mano inkstai nyksta mano viduje.</verse>
				<verse number="28">Bet jūs turėtumėte sakyti: ‘Kodėl mes jį persekiojame?’, kadangi to dalyko šaknis aptikta manyje.</verse>
				<verse number="29">Bijokite kalavijo; nes rūstybė atneša kalavijo bausmes, kad žinotumėte, jog yra teismas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Tada naamatietis Cofaras atsakė ir tarė:</verse>
				<verse number="2">„Todėl mano mintys verčia mane atsakyti ir dėl to aš skubu.</verse>
				<verse number="3">Aš girdėjau mane gėdinantį priekaištą, ir mano supratimo dvasia verčia mane atsakyti.</verse>
				<verse number="4">Ar nežinai to nuo seno, nuo tada, kai žmogus buvo pastatytas žemėje,</verse>
				<verse number="5">kad nedorėlių džiūgavimas yra trumpas, ir veidmainių džiaugsmas tik akimirkai?</verse>
				<verse number="6">Nors jo puikybė pakiltų iki dangų ir jo galva paliestų debesis;</verse>
				<verse number="7">tačiau jis amžiams pražus kaip jo paties mėšlas; tie, kurie jį matė, sakys: ‘Kur jis yra?’</verse>
				<verse number="8">Kaip sapnas jis nuskris ir nebebus atrastas; taip, jis bus nuvytas kaip nakties regėjimas.</verse>
				<verse number="9">Taip pat akis, kuri jį matė, jo nebematys; ir jo nebeišvys jo vieta.</verse>
				<verse number="10">Jo vaikai sieks įtikti beturčiams, ir jo rankos sugrąžins jų turtą.</verse>
				<verse number="11">Jo kaulai pilni jo jaunystės nuodėmės, kuri gulsis su juo į dulkes.</verse>
				<verse number="12">Nors piktybė saldi jo burnoje, nors jis ją slepia po liežuviu,</verse>
				<verse number="13">nors jis ją tausoja ir jos neatsisako, bet ją sulaiko savo burnoje;</verse>
				<verse number="14">tačiau jo valgis pasikeis jo viduriuose, tai nuodingų gyvačių tulžis jo viduje.</verse>
				<verse number="15">Jis prarijo turtus ir juos vėl išvems; iš jo pilvo Dievas juos išmes.</verse>
				<verse number="16">Jis čiulps nuodingų gyvačių nuodus; jį nužudys angies liežuvis.</verse>
				<verse number="17">Jis nematys medaus ir sviesto upių, srovių ir upelių.</verse>
				<verse number="18">Tai, dėl ko jis triūsė, jis turės sugrąžinti ir to nepraryti; sugrąžinimas bus pagal jo nuosavybę, ir jis tuo nepasidžiaugs.</verse>
				<verse number="19">Nes jis engė ir paliko beturtį; nes jis prievarta paėmė namus, kurių nestatė;</verse>
				<verse number="20">jis tikrai nejaus ramumo savo pilve, jis neišsaugos iš to, ko jis geidė.</verse>
				<verse number="21">Iš jo valgio nieko neliks; todėl niekas neieškos jo turto.</verse>
				<verse number="22">Savo pakankamumo pilnatvėje jam bus ankšta; ant jo ateis kiekviena nedorėlio ranka.</verse>
				<verse number="23">Kai jis ruošis prikimšti savo pilvą, Dievas mes į jį savo įtūžusią rūstybę, ir ja lis ant jo jam bevalgant.</verse>
				<verse number="24">Jis bėgs nuo geležinio ginklo, ir jį pervers plieninis lankas.</verse>
				<verse number="25">Jis ištrauktas ir išlenda iš kūno; taip, žibantis kalavijas išlenda iš jo tulžies; jį apims siaubai.</verse>
				<verse number="26">Visa tamsa bus paslėpta jo slaptose vietose; jį prarys neįpūsta ugnis; bus blogai išlikusiam jo padangtėje.</verse>
				<verse number="27">Dangus atskleis jo neteisybę; ir žemė sukils prieš jį.</verse>
				<verse number="28">Jo namų prieaugis pasitrauks, ir jo turtas išplauks jo rūstybės dieną.</verse>
				<verse number="29">Tokia nedorėlio dalis nuo Dievo, ir toks Dievo jam skirtas palikimas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Bet Jobas atsakė ir tarė:</verse>
				<verse number="2">„Atidžiai paklausykite mano kalbos, ir tai tebūna jūsų paguodos.</verse>
				<verse number="3">Pakęskite mane, kad aš kalbėčiau; o kai būsiu pakalbėjęs, tyčiokitės.</verse>
				<verse number="4">O aš, argi mano skundas žmogui? O jei taip būtų, kodėl mano dvasia nebūtų varginama?</verse>
				<verse number="5">Pažvelkite į mane ir apstulbkite, ir užsidėkite ranką ant savo burnos.</verse>
				<verse number="6">Prisiminęs išsigąstu, ir drebulys suima mano kūną.</verse>
				<verse number="7">Kodėl nedorėliai gyvena, pasensta ir yra galingi jėga?</verse>
				<verse number="8">Jų sėkla įtvirtinta su jais jų akyse, jų palikuonys jų akyse.</verse>
				<verse number="9">Jų namai apsaugoti nuo baimės, ir Dievo lazda nėra ant jų.</verse>
				<verse number="10">Jų bulius apvaisina ir neišlieja; jų karvė apsiveršiuoja ir neišsimeta.</verse>
				<verse number="11">Jie išleidžia savo mažylius kaip kaimenę, ir jų vaikai šokinėja.</verse>
				<verse number="12">Jie paima tambūrinus ir arfas ir džiaugiasi skambant vargonams.</verse>
				<verse number="13">Jie praleidžia savo dienas gerovėje ir per akimirksnį nueina į kapą.</verse>
				<verse number="14">Todėl jie sako Dievui: ‘Atsitrauk nuo mūsų; nes mes nenorime pažinti tavo kelių.</verse>
				<verse number="15">Kas yra Visagalis, kad jam tarnautume, ir kokią naudą turėsime, jei melsimės jam?’</verse>
				<verse number="16">Štai jų gerovė nėra jų rankoje; nedorėlių patarimas yra toli nuo manęs.</verse>
				<verse number="17">Kaip dažnai užgęsta nedorėlių žvakė! Kaip dažnai ant jų užeina jų sunaikinimas! Dievas supykęs išdalija sielvartus.</verse>
				<verse number="18">Jie yra kaip ražiena prieš vėją ir kaip pelai, kuriuos nuneša audra.</verse>
				<verse number="19">Dievas kaupia jo vaikams jo neteisybę; jis jam atlygina, ir jis tai žinos.</verse>
				<verse number="20">Jo akys pamatys jo pražūtį, ir jis gers iš Visagalio rūstybės.</verse>
				<verse number="21">Nes kokį pasitenkinimą jis turi savo namais po savęs, kai jo mėnesių skaičius nukirstas ties viduriu?</verse>
				<verse number="22">Ar kas pamokys Dievą pažinimo? Juk jis teisia tuos, kurie yra aukštai?</verse>
				<verse number="23">Vienas miršta kupinas jėgų, būdamas visiškai ramus ir tylus.</verse>
				<verse number="24">Jo krūtys pilnos pieno ir jo kaulai sudrėkinti kaulų smegenų.</verse>
				<verse number="25">O kitas miršta su apkartusia siela ir niekada nevalgęs su malonumu.</verse>
				<verse number="26">Jie vienodai atsiguls į dulkes, ir kirmėlės juos apdengs.</verse>
				<verse number="27">Štai aš žinau jūsų mintis ir užmačias, kurias neteisėtai prieš mane sugalvojate.</verse>
				<verse number="28">Nes jūs sakote: ‘Kur yra kunigaikščio namai ir kur nedorėlių buveinės?’</verse>
				<verse number="29">Ar nepasiklausėte einančių kelyje? Ar nežinote jų ženklų,</verse>
				<verse number="30">kad piktasis palaikomas pražūties dienai? Jie bus išvesti į rūstybės dieną.</verse>
				<verse number="31">Kas paskelbs jo kelią jam į akis? Kas jam atmokės tai, ką jis yra padaręs?</verse>
				<verse number="32">Tačiau jis bus nugabentas į kapą, ir pasiliks kape.</verse>
				<verse number="33">Jam bus saldūs slėnio grumstai, ir paskui jį trauks visi žmonės, o prieš jį yra nesuskaičiuojami.</verse>
				<verse number="34">Kaip tad jūs mane tuščiai guodžiate, kad jūsų atsakymuose pasilieka melas?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Tada temanas Elifazas atsakė ir tarė:</verse>
				<verse number="2">„Argi žmogus gali būti naudingas Dievui, kaip išmintingasis gali būti naudingas sau pačiam?</verse>
				<verse number="3">Ar Visagaliui yra koks malonumas, kad tu esi teisus? Ar jam nauda, kad tu darai savo kelius tobulus?</verse>
				<verse number="4">Ar jis tave bars tavęs bijodamas? Ar jis įeis su tavimi į teismą?</verse>
				<verse number="5">Argi tavo piktybė nėra didelė ir argi negausu tavo neteisybių?</verse>
				<verse number="6">Nes už nieką ėmei užstatą iš savo brolio ir nurengei nuogiesiems drabužius.</verse>
				<verse number="7">Nuvargusiam tu nedavei gerti vandens ir sulaikei nuo alkano duoną.</verse>
				<verse number="8">Bet galingasis žmogus, jis turėjo žemę; ir garbingasis joje gyveno.</verse>
				<verse number="9">Tu išsiuntei našles tuščiomis rankomis, ir našlaičių rankos buvo sulaužytos.</verse>
				<verse number="10">Todėl aplink tave yra žabangos ir netikėta baimė neramina tave,</verse>
				<verse number="11">arba tamsa, kurioje negali matyti; ir vandens gausybė apdengė tave.</verse>
				<verse number="12">Argi Dievas ne dangaus aukštybėje? Pažvelk į žvaigždžių aukštybę, kaip aukštai jos yra!</verse>
				<verse number="13">O tu sakai: ‘Kaip gi Dievas žino? Ar jis gali teisti pro tamsius debesis?</verse>
				<verse number="14">Tankūs debesys yra jo dangalas, ir jis nieko nemato; ir jis vaikšto dangaus apskritumu’.</verse>
				<verse number="15">Ar įsidėmėjai seną kelią, kuriuo žengė nedorėliai,</verse>
				<verse number="16">kurie nelaiku buvo iškirsti, kurių pamatą užliejo potvynis?</verse>
				<verse number="17">Jie sakė Dievui: ‘Atsitrauk nuo mūsų’; ir ką Visagalis gali jiems padaryti?</verse>
				<verse number="18">Nors jis pripildė jų namus gėrybių; bet nedorėlių patarimas yra toli nuo manęs.</verse>
				<verse number="19">Teisieji tai mato ir džiaugiasi; ir nekaltas juos išjuokia.</verse>
				<verse number="20">O mūsų turtai neiškirsti, bet jų likutį suryja ugnis.</verse>
				<verse number="21">Susipažink dabar su juo ir būk ramybėje; per tai tau ateis gerovė.</verse>
				<verse number="22">Priimk, meldžiu tave, įstatymą iš jo burnos ir kaupk jo žodžius širdyje.</verse>
				<verse number="23">Jei sugrįši pas Visagalį, būsi pastatytas, pašalinsi neteisybę toli nuo savo padangčių.</verse>
				<verse number="24">Tada krausi auksą kaip dulkes ir Ofyro auksą kaip upelių akmenis.</verse>
				<verse number="25">Taip, Visagalis bus tavo apsauga ir turėsi gausybę sidabro.</verse>
				<verse number="26">Nes tada gėrėsies Visagaliu ir pakelsi savo veidą į Dievą.</verse>
				<verse number="27">Tu melsies jam, ir jis tave išgirs, ir tu ištesėsi savo įžadus.</verse>
				<verse number="28">Taipogi tu ką nors nuspręsi, ir tau tai įsitvirtins; ir ant tavo kelių švies šviesa.</verse>
				<verse number="29">Kai žmonės prislėgti, tu sakysi: „Yra išaukštinimas“; ir jis išgelbės nusižeminusį žmogų.</verse>
				<verse number="30">Jis išvaduos nekaltųjų salelę; ji bus išvaduota tavo rankų tyrumu“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Tada Jobas atsakė ir tarė:</verse>
				<verse number="2">„Dar ir šiandien mano skundas kartus: mano kirtis sunkesnis už mano vaitojimą.</verse>
				<verse number="3">O kad žinočiau, kur jį rasti, kad ateičiau iki jo sosto!</verse>
				<verse number="4">Aš paruoščiau jo akivaizdon savo bylą ir savo burną pripildyčiau įrodymų.</verse>
				<verse number="5">Žinočiau žodžius, kuriais jis man atsakytų, ir suprasčiau, ką jis man kalbėtų.</verse>
				<verse number="6">Ar jis bylinėtųsi prieš mane su didele jėga? Ne; jis tik įdėtų į mane stiprybės.</verse>
				<verse number="7">Ten teisusis galėtų ginčytis su juo; taip aš būčiau amžiams išlaisvintas nuo savo teisėjo.</verse>
				<verse number="8">Štai aš einu pirmyn, bet ten jo nėra; ir atgal, bet jo nepastebiu;</verse>
				<verse number="9">į kairę, kur jis darbuojasi, bet jo nematau; jis pasislėpęs dešinėje, kad jo nematyčiau;</verse>
				<verse number="10">bet jis žino kelią, kurį renkuosi; kai jis bus mane išmėginęs, aš išeisiu kaip auksas.</verse>
				<verse number="11">Mano kojos laikėsi jo žingsnių, aš laikiausi jo kelio ir nenukrypau.</verse>
				<verse number="12">Nuo jo lūpų įsakymo neatsitraukiau; jo burnos žodžius vertinau labiau už savo būtiną maistą.</verse>
				<verse number="13">Bet jis yra vienos nuomonės, ir kas gali jį pakeisti? Ir ko trokšta jo siela, tą jis padaro.</verse>
				<verse number="14">Nes jis vykdo tai, kas man skirta; ir daug tokių dalykų yra pas jį.</verse>
				<verse number="15">Todėl esu neramus jo akivaizdoje; kai pagalvoju, bijau jo.</verse>
				<verse number="16">Nes Dievas susilpnina mano širdį, Visagalis neramina mane;</verse>
				<verse number="17">nes nebuvau iškirstas prieš tamsą, ir jis nepaslėpė tamsos nuo mano veido.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Laikai nepaslėpti nuo Visagalio, tai kodėl tie, kurie jį pažįsta, nemato jo dienų?</verse>
				<verse number="2">Kai kurie perkelia riboženklius; jie prievarta atima kaimenes ir jų pašarą.</verse>
				<verse number="3">Našlaičių asilą jie nusivaro, našlės jautį jie paima kaip užstatą.</verse>
				<verse number="4">Jie nustumia nuo kelio nepasiturinčius; žemės beturčiai slepiasi kartu.</verse>
				<verse number="5">Štai, kaip laukiniai asilai dykumoje jie išeina į savo darbą; anksti keliasi dėl grobio; dykuma duoda maisto jiems ir jų vaikams.</verse>
				<verse number="6">Lauke jie pjauna kiekvienas savo javus; ir nurenka nedorėlio vynuogių derlių.</verse>
				<verse number="7">Jie daro, kad nuogi nakvotų be drabužių, kad jie neturėtų kuo apsidengti šaltyje.</verse>
				<verse number="8">Jie šlapi nuo kalnų liūčių ir stokodami prieglobsčio apkabina uolą.</verse>
				<verse number="9">Jie atplėšia nuo krūties našlaitį ir ima užstatą iš beturčio.</verse>
				<verse number="10">Jie priverčia jį vaikščioti nuogą be drabužio ir atima pėdus iš alkanų;</verse>
				<verse number="11">kurie tarp jų sienų spaudžia aliejų, mina jų vyno spaustuvus ir kenčia troškulį.</verse>
				<verse number="12">Žmonės dejuoja iš miesto, ir sužeistųjų siela šaukiasi; tačiau Dievas nepriskiria jiems kvailystės.</verse>
				<verse number="13">Jie yra iš tų, kurie maištauja prieš šviesą; jie nepažįsta jos kelių ir nepasilieka jos takuose.</verse>
				<verse number="14">Žudikas, atsikėlęs su šviesa, nužudo beturtį ir nepasiturintį, o naktį yra kaip vagis.</verse>
				<verse number="15">Taipogi svetimautojo akis laukia sutemos, sakydama: ‘Jokia akis manęs nepamatys’; ir slepia savo veidą.</verse>
				<verse number="16">Tamsoje jie rausiasi po namus, kuriuos jie įsidėmėjo dienos metu; jie nežino šviesos.</verse>
				<verse number="17">Nes rytas jiems yra kaip mirties šešėlis; jei kas juos pažįsta, tai jie yra apimti mirties šešėlio siaubo.</verse>
				<verse number="18">Jis greitas kaip vandenys; jų dalis prakeikta žemėje; jis nežiūri į vynuogynų kelią.</verse>
				<verse number="19">Sausra ir kaitra praryja sniego vandenis; taip ir kapas tuos, kurie nusidėjo.</verse>
				<verse number="20">Įsčios jį pamirš; kirmėlė saldžiai juo maitinsis; jo nebeatsimins; ir nedorybė bus sulaužyta kaip medis.</verse>
				<verse number="21">Jis piktai elgiasi su nevaisingąja, kuri negimdo; ir nedaro gera našlei.</verse>
				<verse number="22">Taip pat jis nutempia galinguosius savo jėga; jis pakyla, ir niekas nebesitiki gyventi.</verse>
				<verse number="23">Nors tai jam duota dėl saugumo, kuriuo jis remiasi; tačiau jo akys nukreiptos į jų kelius.</verse>
				<verse number="24">Jie išaukštinti trumpam, bet dingsta ir yra nužeminti; jie pašalinami iš kelio kaip visi kiti, ir iškertami kaip javų varpų viršūnės.</verse>
				<verse number="25">O jei taip dabar nėra, tai kas padarys mane melagiu ir pavers mano kalbą nieko verta?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Tada šuachas Bildadas atsakė ir tarė:</verse>
				<verse number="2">„Viešpatavimas ir baimė yra pas jį, jis daro taiką savo aukštybėse.</verse>
				<verse number="3">Ar jo kariuomenės turi skaičių? Ir ant ko neužteka jo šviesa?</verse>
				<verse number="4">Kaip tad žmogus gali būti išteisintas prieš Dievą? Arba kaip gimęs iš moters gali būti švarus?</verse>
				<verse number="5">Štai net mėnulis, ir jis nešviečia; taip, žvaigždės nėra tyros jo akyse.</verse>
				<verse number="6">Tai kiek mažiau žmogus, kuris yra kirminas, ir žmogaus sūnus, kuris yra kirmėlė?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Bet Jobas atsakė ir tarė:</verse>
				<verse number="2">„Kaip tu padėjai bejėgiui, kaip išgelbėjai stiprybės neturinčią ranką?</verse>
				<verse number="3">Kaip tu patarei neturinčiajam išminties? Ir kaip gausiai paskelbei dalykus, kaip jie yra?</verse>
				<verse number="4">Kam tu ištarei žodžius? Kieno dvasia atėjo iš tavęs?</verse>
				<verse number="5">Negyvi dalykai suformuoti iš po vandenų ir jų gyventojai.</verse>
				<verse number="6">Pragaras yra nuogas prieš jį, ir pražūtis neturi dangalo.</verse>
				<verse number="7">Jis ištiesia šiaurę virš tuštumos ir pakabina žemę ant nieko.</verse>
				<verse number="8">Jis įriša vandenis į savo tirštus debesis; ir debesis neplyšta jų apačioje.</verse>
				<verse number="9">Jis sulaiko savo sosto veidą ir išskleidžia ant jo savo debesį.</verse>
				<verse number="10">Jis apsupo vandenis ribomis, kol diena ir naktis pasibaigs.</verse>
				<verse number="11">Dangaus stulpai dreba ir yra apstulbę nuo jo barimo.</verse>
				<verse number="12">Savo jėga jis padalija jūrą ir savo supratimu jis smogia išdidžiajam.</verse>
				<verse number="13">Savo dvasia jis papuošė dangus; jo ranka suformavo besirangančią gyvatę.</verse>
				<verse number="14">Štai tos yra dalys jo kelių; bet kokia maža dalis tėra girdėta apie jį. Bet kas gali suprasti jo galybės griaustinį?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Dar daugiau Jobas tęsė savo palyginimą, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Kaip gyvas Dievas, kuris pašalino mano teismą; ir Visagalis, kuris vargino mano sielą;</verse>
				<verse number="3">kol mano kvapas yra manyje, ir Dievo dvasia yra mano šnervėse;</verse>
				<verse number="4">mano lūpos nekalbės nedorybės, ir mano liežuvis neištars apgaulės.</verse>
				<verse number="5">Gink Dieve, kad aš jus teisinčiau; kol mirsiu, neatitrauksiu savo dorumo nuo savęs.</verse>
				<verse number="6">Savo teisumo tvirtai laikausi ir jo nepaleisiu: mano širdis man nepriekaištaus, kol aš gyvenu.</verse>
				<verse number="7">Tegul mano priešas bus kaip nedorėlis, ir tas, kuris sukyla prieš mane, kaip neteisusis.</verse>
				<verse number="8">Nes kokia veidmainio viltis, nors jis ir turi naudos, kai Dievas atima jo sielą?</verse>
				<verse number="9">Ar Dievas išklausys jo šauksmą, kai ant jo užeis bėda?</verse>
				<verse number="10">Ar jis gėrėsis Visagaliu? Ar jis visada šauksis Dievo?</verse>
				<verse number="11">Aš jus pamokysiu Dievo ranka; nenuslėpsiu to, kas pas Visagalį.</verse>
				<verse number="12">Štai jūs patys visa tai matėte; tai kodėl jūs taip visiškai tušti?</verse>
				<verse number="13">Šita yra nedorėlio dalis pas Dievą ir engėjų palikimas, kurį jie gaus iš Visagalio.</verse>
				<verse number="14">Jei jo vaikų padaugėja, tai bus kalavijui; ir jo palikuonys nepasisotins duona.</verse>
				<verse number="15">Išlikusieji iš jo bus laidojami mirtyje; ir jo našlės neraudos.</verse>
				<verse number="16">Nors jis susikraus sidabro kaip dulkių ir pasiruoš drabužių kaip molio;</verse>
				<verse number="17">jis galbūt juos paruoš, tačiau teisusis jais apsivilks, ir sidabrą padalins nekaltasis.</verse>
				<verse number="18">Jis stato savo namus kaip kandis ir kaip pastogę, kurią pasidaro sargas.</verse>
				<verse number="19">Turtuolis atsiguls, bet jis nebus surinktas; jis atveria akis, ir jo nėra.</verse>
				<verse number="20">Siaubai jį pasigriebia kaip vandenys, naktį jį nusineša audra.</verse>
				<verse number="21">Jį nusineša rytų vėjas, ir jis nueina; kaip audra nusviedžia jį iš jo vietos.</verse>
				<verse number="22">Nes Dievas mėtys į jį ir nesigailės; jis bėgte bėgs iš jo rankos.</verse>
				<verse number="23">Žmonės plos savo rankomis prieš jį ir iššvilps jį iš jo vietos“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Tikrai sidabrui yra gysla, ir vieta auksui, kur jį valo.</verse>
				<verse number="2">Geležis imama iš žemės, o iš akmens išlydomas varis.</verse>
				<verse number="3">Jis nustato galą tamsai ir ištiria kiekvieną tobulumą, tamsos akmenis ir mirties šešėlį.</verse>
				<verse number="4">Srovė atitrūksta nuo gyventojų, vandenys – pamiršti kojų; jie išdžiūvę, atsitraukę nuo žmonių.</verse>
				<verse number="5">O žemė – iš jos išauga duona; o po ja išsiverčia tarsi ugnis.</verse>
				<verse number="6">Jos akmenys – safyro vieta; ir ji turi aukso dulkių.</verse>
				<verse number="7">Yra takas, kurio nežino nei vienas skrajūnas ir kurio nematė maitvanagio akis;</verse>
				<verse number="8">jo nemindžiojo liūto jaunikliai ir juo nepraėjo piktas liūtas.</verse>
				<verse number="9">Jis ištiesia ranką į uolą; jis išvarto kalnus su šaknimis.</verse>
				<verse number="10">Uolose jis iškerta upes; ir jo akis mato kiekvieną brangų daiktą.</verse>
				<verse number="11">Jis suriša sroves, kad neišsilietų; ir išneša švieson tai, kas paslėpta.</verse>
				<verse number="12">Bet kur randama išmintis, ir kur yra supratimo vieta?</verse>
				<verse number="13">Žmogus nežino jos kainos; ir jos neranda gyvųjų šalyje.</verse>
				<verse number="14">Gelmė sako: „Jos nėra pas mane“; o jūra sako: „Jos nėra su manimi“.</verse>
				<verse number="15">Jos negalima įgyti už auksą, ir nepasversi jos kainos sidabru.</verse>
				<verse number="16">Negalima jos įkainoti Ofyro auksu, brangiu oniksu ar safyru.</verse>
				<verse number="17">Jai negali prilygti auksas ir krištolas; ir jos neiškeisti į puikaus aukso brangenybes.</verse>
				<verse number="18">Koralų ir perlų neverta minėti; nes išminties kaina aukštesnė už rubinų.</verse>
				<verse number="19">Jai neprilygsta Etiopijos topazas, ir jos neįkainosi grynu auksu.</verse>
				<verse number="20">Iš kur tad ateina išmintis, ir kur yra supratimo vieta?</verse>
				<verse number="21">Kadangi ji yra paslėpta nuo akių visų gyvųjų ir laikoma paslaptyje nuo oro skrajūnų.</verse>
				<verse number="22">Pražūtis ir mirtis sako: „Mes girdėjome savo ausimis garsą apie ją“.</verse>
				<verse number="23">Dievas nusimano apie jos kelią ir žino jos vietą.</verse>
				<verse number="24">Nes jis žvelgia į žemės pakraščius ir mato po visu dangumi;</verse>
				<verse number="25">kad paskirtų vėjams svorį; ir jis pasveria vandenis saiku.</verse>
				<verse number="26">Kai paskyrė lietui įsaką ir kelią griaustinio žaibui,</verse>
				<verse number="27">tada jis ją matė ir ją paskelbė; jis ją paruošė, taip, ir ją ištyrė.</verse>
				<verse number="28">O žmogui jis tarė: ‘Štai Viešpaties baimė – tai yra išmintis; ir šalintis nuo pikto yra supratimas’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Jobas toliau tęsė savo palyginimą, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„O kad aš būčiau kaip ankstesniais mėnesiais, kaip dienomis, kai Dievas mane saugojo;</verse>
				<verse number="3">kai jo žvakė švietė virš mano galvos ir kai jo šviesa vaikščiojau per tamsą;</verse>
				<verse number="4">kaip aš buvau savo jaunystės dienomis, kai Dievo paslaptis buvo ant mano padangtės;</verse>
				<verse number="5">kai Visagalis dar buvo su manimi, kai mano vaikai buvo aplink mane;</verse>
				<verse number="6">kai savo žingsnius ploviau sviestu, ir uola man išliejo aliejaus upes;</verse>
				<verse number="7">kai išeidavau per miestą iki vartų, kai gatvėje paruošdavau savo sėdėjimo vietą!</verse>
				<verse number="8">Jaunuoliai mane pamatę slėpdavosi; o seniai atsikėlę stovėdavo.</verse>
				<verse number="9">Kunigaikščiai susilaikydavo nuo kalbėjimo ir uždėdavo ranką sau ant burnos.</verse>
				<verse number="10">Kilmingieji nutildavo, ir jų liežuvis prilipdavo prie gomurio.</verse>
				<verse number="11">Kai ausis mane išgirdo, laimino mane; ir kai akis mane pamatė, ji man liudijo;</verse>
				<verse number="12">nes aš išgelbėdavau beturtį, kuris šaukdavo, ir našlaitį, ir tą, kuris neturėjo, kas jam padėtų.</verse>
				<verse number="13">Man ateidavo palaiminimas to, kuris buvo bepražūstantis; ir padarydavau, kad našlės širdis giedotų iš džiaugsmo.</verse>
				<verse number="14">Apsivilkau teisumu, ir jis mane aprengė; mano teismas buvo kaip apsiaustas ir karūna.</verse>
				<verse number="15">Aš buvau akys aklam ir kojos raišam.</verse>
				<verse number="16">Aš buvau tėvas beturčiams; ir ištirdavau bylą, kurios nežinodavau.</verse>
				<verse number="17">Sulaužydavau nedorėlio žandikaulius ir iš jo dantų išplėšdavau grobį.</verse>
				<verse number="18">Tuomet sakiau: ‘Savo lizde mirsiu ir padauginsiu savo dienas kaip smiltis.</verse>
				<verse number="19">Mano šaknis išsikerojo prie vandenų, ir rasa visą naktį gulėjo ant mano šakos.</verse>
				<verse number="20">Mano šlovė buvo šviežia manyje, ir mano lankas buvo atnaujintas mano rankoje.</verse>
				<verse number="21">Žmonės man atsukdavo ausį ir laukdavo, ir tylėdavo man patariant.</verse>
				<verse number="22">Po mano žodžių jie nebekalbėdavo; ant jų lašėdavo mano kalba.</verse>
				<verse number="23">Jie laukdavo manęs kaip lietaus; jie plačiai praverdavo burną kaip dėl vėlyvojo lietaus.</verse>
				<verse number="24">Jei jiems juokdavausi, jie netikėdavo; ir mano veido šviesos netemdydavo.</verse>
				<verse number="25">Aš parinkdavau jiems kelią ir sėdėdavau vyriausiuoju, ir gyvendavau kaip karalius kariuomenėje, kaip tas, kuris guodžia raudotojus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Bet dabar išjuokia mane jaunesni už mane, kurių tėvų nebūčiau sutikęs paskirti prie savo kaimenės šunų.</verse>
				<verse number="2">Taip, kokią naudą būčiau turėjęs iš jų rankų jėgos? Juose pražuvo senatvė.</verse>
				<verse number="3">Dėl stokos ir bado jie buvo atsiskyrę, pabėgę į dykumą, seniau tuščią ir dyką.</verse>
				<verse number="4">Jie skabydavo dedešvas prie krūmų ir kadagio šaknis savo maistui.</verse>
				<verse number="5">Jie buvo varomi iš žmonių tarpo (jie šaukdavo jiems iš paskos kaip ant vagių),</verse>
				<verse number="6">kad gyventų slėnių skardžiuose, žemės urvuose ir uolose.</verse>
				<verse number="7">Tarp krūmų jie rėkdavo; susirinkdavo po dilgėlėmis.</verse>
				<verse number="8">Jie buvo kvailių vaikai, taip, niekingų žmonių vaikai; jie buvo bjauresni už žemę.</verse>
				<verse number="9">O dabar aš esu jų daina, taip, aš esu jų priežodis.</verse>
				<verse number="10">Jie bjaurisi manimi, jie bėga tolyn nuo manęs ir nesivaržo spjauti man į veidą.</verse>
				<verse number="11">Kadangi jis atleido mano virvę ir ištiko mane, jie irgi nusimetė apynasrį prieš mane.</verse>
				<verse number="12">Mano dešinėje pakyla jaunuoliai; jie nustumia į šalį mano kojas ir iškelia prieš mane savo pražūties kelius.</verse>
				<verse number="13">Jie sudarkė mano taką, pastūmėjo į priekį mano nelaimę, jie neturi pagalbininko.</verse>
				<verse number="14">Jie užpuolė mane kaip platus vandenų įsilaužimas; suniokojime jie ritosi ant manęs.</verse>
				<verse number="15">Siaubai atsigręžė į mane; jie persekioja mano sielą kaip vėjas; ir mano gerovė praeina kaip debesis.</verse>
				<verse number="16">Ir dabar mano siela išsiliejo ant manęs; mane suėmė sielvarto dienos.</verse>
				<verse number="17">Nakties metu manyje veria mano kaulus; ir mano gyslos nepailsi.</verse>
				<verse number="18">Dėl didelio mano ligos stiprumo pasikeitė mano drabužis; tai apjuosia mane kaip mano apsiausto apykaklė.</verse>
				<verse number="19">Jis įmetė mane į purvą, ir tapau kaip dulkės ir pelenai.</verse>
				<verse number="20">Šaukiuosi tavęs, o tu manęs negirdi; atsistojau, o tu nekreipi dėmesio į mane.</verse>
				<verse number="21">Tu tapai man žiaurus; savo stipria ranka tu man priešinies.</verse>
				<verse number="22">Tu pakeli mane į vėją, verti mane ant jo joti ir ištirpdai mano turinį.</verse>
				<verse number="23">Nes žinau, kad tu nuvesi mane į mirtį ir į namus, paskirtus visiems gyviesiems.</verse>
				<verse number="24">Tačiau jis neišties savo rankos į kapą, nors jie šaukiasi jo naikinime.</verse>
				<verse number="25">Ar aš neverkiau dėl to, kuris buvo varge? Ar mano siela neliūdėjo dėl beturčio?</verse>
				<verse number="26">Kai laukiau gero, tuomet ant manęs atėjo pikta; ir kai laukiau šviesos, atėjo tamsa.</verse>
				<verse number="27">Mano viduriai virė ir nesiilsėjo; mane pasitiko vargo dienos.</verse>
				<verse number="28">Aš vaikščiojau gedėdamas, be saulės; aš atsistojęs šaukiau susirinkime.</verse>
				<verse number="29">Aš slibinų brolis ir pelėdų draugas.</verse>
				<verse number="30">Mano oda ant manęs pajuodavo ir mano kaulai dega nuo karščio.</verse>
				<verse number="31">Taip pat mano arfa virto rauda, o mano vargonai – verkiančiųjų balsu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">Sudariau sandorą su savo akimis; tad kodėl turėčiau galvoti apie mergelę?</verse>
				<verse number="2">Kokia gi Dievo dalis iš aukšto ir koks Visagalio paveldas iš aukštybių?</verse>
				<verse number="3">Argi ne pražūtis nedorėliui? Ir argi ne svetima bausmė neteisybės vykdytojams?</verse>
				<verse number="4">Argi jis nemato mano kelių ir neskaičiuoja visų mano žingsnių?</verse>
				<verse number="5">Jei vaikščiojau su tuštybe ar jei mano koja skubėjo į apgaulę,</verse>
				<verse number="6">tegul mane pasveria teisingomis svarstyklėmis, kad Dievas sužinotų mano dorumą.</verse>
				<verse number="7">Jei mano žingsnis nukrypo nuo kelio ir mano širdis vaikščiojo paskui mano akis, ir jei prie mano rankų prilipo kokia dėmė,</verse>
				<verse number="8">tuomet tegul aš sėsiu, o kitas tegul valgo; taip, tebūna išrauti su šaknimis mano palikuonys.</verse>
				<verse number="9">Jei mano širdis buvo moters suvedžiota ar jei tykojau prie savo artimo durų,</verse>
				<verse number="10">tuomet mano žmona tegul mala kitam ir tegul kiti pasilenkia virš jos.</verse>
				<verse number="11">Nes tai bjaurus nusikaltimas; taip, tai neteisybė, kuri turi būti baudžiama teisėjų.</verse>
				<verse number="12">Nes tai ugnis, kuri ėda iki sunaikinimo, ir visą mano prieaugį išrautų su šaknimis.</verse>
				<verse number="13">Jei aš niekinau savo tarno ar savo tarnaitės bylą, kai jie ginčyjosi su manimi,</verse>
				<verse number="14">tai ką darysiu, kai Dievas pakils? Ką jam atsakysiu, kai jis aplankys?</verse>
				<verse number="15">Ar ne tas, kuris padarė mane įsčiose, padarė ir jį? Argi ne vienas mus padarė įsčiose?</verse>
				<verse number="16">Jei sulaikiau beturčius nuo to, ko jie norėjo, arba daviau užgesti našlės akims,</verse>
				<verse number="17">arba vienas valgiau savo kąsnį, o našlaitis nevalgė iš jo</verse>
				<verse number="18">(nes nuo mano jaunystės jis užaugo su manimi kaip su tėvu, ir nuo savo motinos įsčių ją vedžiojau),</verse>
				<verse number="19">jei mačiau kurį pražūstantį dėl drabužio stokos ar kokį beturtį be apdangalo,</verse>
				<verse number="20">jei manęs nelaimino jo strėnos ir jei jis nebuvo sušildytas mano avių vilnomis,</verse>
				<verse number="21">jei pakėliau savo ranką prieš našlaitį, matydamas vartuose sau pagalbą,</verse>
				<verse number="22">tuomet tegul mano ranka išnyra iš mano peties mentės ir mano ranka tenulūžta nuo kaulo.</verse>
				<verse number="23">Nes sunaikinimas nuo Dievo man buvo siaubas, ir dėl jo didybės negalėčiau ištverti.</verse>
				<verse number="24">Jei auksą padariau savo viltimi arba jei tariau geram auksui: ‘Tu mano pasitikėjimas’,</verse>
				<verse number="25">jei džiaugiausi, kad didelis mano turtas ir kad daug įsigijo mano ranka,</verse>
				<verse number="26">jei man žvelgiant į saulę, kai ji švietė, ar į mėnulį, kuris ėjo žvilgėdamas,</verse>
				<verse number="27">mano širdis slapta susigundė ar mano burna bučiavo mano ranką,</verse>
				<verse number="28">tai irgi yra neteisybė, kuri turi būti baudžiama teisėjo; nes būčiau išsigynęs aukštai esančio Dievo.</verse>
				<verse number="29">Jei džiaugiausi dėl pražūties to, kuris manęs nekentė, ar išsikėliau, kai jį aptiko nelaimė;</verse>
				<verse number="30">neleidau savo burnai nusidėti, nelinkėjau jo sielai prakeikimo.</verse>
				<verse number="31">Jei mano padangtės žmonės nesakė: ‘O, kad turėtume jo mėsos, kuria nepasisotiname’.</verse>
				<verse number="32">Gatvėje nenakvojo ateivis; aš savo duris atidarydavau keleiviui.</verse>
				<verse number="33">Jei aš dangsčiau savo nusižengimus kaip Adomas, slėpdamas savo užantyje savo neteisybę;</verse>
				<verse number="34">ar aš bijojau didelės minios, ar šeimų panieka taip gąsdino mane, kad tylėjau ir neišėjau pro duris?</verse>
				<verse number="35">O kad kas išklausytų mane! Štai mano troškimas, kad Visagalis man atsakytų ir kad mano priešininkas parašytų knygą.</verse>
				<verse number="36">Tikrai ant peties ją užsidėčiau ir prisiriščiau ją sau kaip vainiką.</verse>
				<verse number="37">Jam paskelbčiau savo žingsnių skaičių, kaip kunigaikštis prie jo prisiartinčiau.</verse>
				<verse number="38">Jei mano žemė šaukia prieš mane, arba jos vagos taipogi skundžiasi,</verse>
				<verse number="39">jei be pinigų valgiau jos vaisius, arba padariau, kad jos savininkai netektų gyvybės,</verse>
				<verse number="40">tai kviečių vietoje tegul auga usnys, o vietoj miežių – raugės“. Pasibaigė Jobo žodžiai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">Taigi tie trys vyrai liovėsi atsakinėję Jobui, nes jis buvo teisus savo paties akyse.</verse>
				<verse number="2">Tada užsidegė buzito Barachelio sūnaus Elihuvo iš Ramo giminės rūstybė; jo rūstybė užsidegė prieš Jobą, nes jis verčiau teisino save, o ne Dievą.</verse>
				<verse number="3">Taip pat jo rūstybė užsidegė prieš jo tris draugus, nes jie nesurado atsakymo, tačiau kaltino Jobą.</verse>
				<verse number="4">Na, o Elihuvas laukė, kol kalbėjo Jobas, nes jie buvo senesni už jį.</verse>
				<verse number="5">Kai Elihuvas pamatė, kad nebuvo atsakymo tų trijų vyrų burnoje, užsidegė jo rūstybė.</verse>
				<verse number="6">Ir buzito Barachelio sūnus Elihuvas atsakydamas tarė: „Aš esu jaunas, o jūs esate labai seni; todėl aš bijojau ir nedrįsau jums pareikšti savo nuomonės.</verse>
				<verse number="7">Aš sakiau: ‘Tegul kalba dienos, ir daugybė metų tepamoko išminties’.</verse>
				<verse number="8">Tačiau dvasia yra žmoguje, ir Visagalio įkvėpimas duoda jam supratimą.</verse>
				<verse number="9">Didžiūnai ne visuomet išmintingi; ir ne seniai supranta teismą.</verse>
				<verse number="10">Todėl sakiau: ‘Paklausykite manęs; aš irgi pareikšiu savo nuomonę’.</verse>
				<verse number="11">Štai aš laukiau jūsų žodžių; atsukau ausį į jūsų samprotavimus, kai ieškojote, ką pasakyti.</verse>
				<verse number="12">Taip, kreipiau dėmesį į jus, ir štai nei vienas iš jūsų neįtikino Jobo nei neatsakė į jo žodžius;</verse>
				<verse number="13">kad nesakytumėte: ‘Sužinojome išmintį; Dievas jį atstumia, ne žmogus’.</verse>
				<verse number="14">Na, o jis nenukreipė savo žodžių prieš mane; ir jūsų žodžiais jam neatsakysiu.</verse>
				<verse number="15">Jie nustebo, nebeatsakė; jie nustojo kalbėję.</verse>
				<verse number="16">Kai aš laukiau (nes jie nekalbėjo, bet stovėjo nejudėdami ir nebeatsakė),</verse>
				<verse number="17">aš sakiau: ‘Aš irgi atsakysiu iš savo pusės, aš irgi pareikšiu savo nuomonę.</verse>
				<verse number="18">Nes esu kupinas dalykų, dvasia mano viduje verčia mane.</verse>
				<verse number="19">Štai mano pilvas kaip vynas, neturintis angos; jis pasiruošęs pratrūkti kaip nauji indai.</verse>
				<verse number="20">Aš kalbėsiu, kad atsigaivinčiau; atversiu savo lūpas ir atsakysiu.</verse>
				<verse number="21">Meldžiu jus, tenebūsiu niekam šališkas ir niekam tenesuteikinėsiu pataikaujančių titulų.</verse>
				<verse number="22">Nes nemoku suteikti pataikaujančių titulų; jei taip daryčiau, mane padariusysis greitai mane pašalintų“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">„Todėl, Jobai, meldžiu tave, išklausyk mano kalbų ir klausyk visų mano žodžių.</verse>
				<verse number="2">Štai dabar atvėriau savo burną, mano liežuvis prabilo mano burnoje.</verse>
				<verse number="3">Mano žodžiai bus iš mano širdies tiesumo; ir mano lūpos aiškiai ištars pažinimą.</verse>
				<verse number="4">Dievo Dvasia mane padarė, Visagalio kvapas davė man gyvybę.</verse>
				<verse number="5">Jei gali man atsakyti, išdėstyk savo žodžius prieš mane, stokis.</verse>
				<verse number="6">Štai aš pagal tavo norą esu Dievo vietoje; aš irgi suformuotas iš molio.</verse>
				<verse number="7">Štai mano bauginimas tavęs neišgąsdins, ir mano ranka nebus ant tavęs sunki.</verse>
				<verse number="8">Tikrai tu sakei man girdint, ir aš girdėjau tavo žodžių balsą, sakant:</verse>
				<verse number="9">‘Aš švarus, be nusižengimų, aš nekaltas; ir nėra manyje neteisybės.</verse>
				<verse number="10">Štai jis randa priežasčių prieš mane, jis laiko mane savo priešu,</verse>
				<verse number="11">jis įtveria mano kojas į šiekštą, jis stebi visus mano takus’.</verse>
				<verse number="12">Štai tame tu nesi teisus; aš tau atsakysiu, kad Dievas didesnis už žmogų.</verse>
				<verse number="13">Kodėl kovoji prieš jį? Nes jis neatsiskaito už jokius savo reikalus.</verse>
				<verse number="14">Nes Dievas kalba vieną kartą, taip, dukart, tačiau žmogus to nepastebi.</verse>
				<verse number="15">Sapne, nakties regėjime, kai gilus miegas ištinka žmones, snaudžiant lovoje;</verse>
				<verse number="16">tada jis atidaro žmonių ausis ir užantspauduoja jiems pamokymą,</verse>
				<verse number="17">kad atitrauktų žmogų nuo jo tikslo ir paslėptų nuo žmogaus išdidumą.</verse>
				<verse number="18">Jis sulaiko jo sielą nuo duobės ir jo gyvybę nuo pražuvimo kalaviju.</verse>
				<verse number="19">Jis taip pat baudžiamas skausmu savo lovoje, ir jo kaulų daugybė stipriu skausmu;</verse>
				<verse number="20">taip, kad jo gyvybė bjaurisi duona, ir jo siela – skaniausiu valgiu.</verse>
				<verse number="21">Jo kūnas sunyksta, kad nebegalima jo matyti; ir išsikiša jo kaulai, kurie nesimatydavo.</verse>
				<verse number="22">Taip, jo siela artėja prie kapo, ir jo gyvybė – prie naikintojų.</verse>
				<verse number="23">Jei pas jį būtų pasiuntinys, aiškintojas, vienas iš tūkstančio, kad parodytų žmogui jo tiesumą,</verse>
				<verse number="24">tada jis būtų jam maloningas ir sakytų: ‘Išgelbėk jį, kad nenužengtų į duobę: aš radau išpirką’.</verse>
				<verse number="25">Jo kūnas bus šviežesnis už vaiko; jis sugrįš į savo jaunystės dienas;</verse>
				<verse number="26">jis melsis Dievui, ir jis bus jam palankus; ir jis regės jo veidą su džiaugsmu; nes jis atmokės žmogui jo teisumą.</verse>
				<verse number="27">Jis žiūri į žmones, ir jei kas sakys: ‘Nusidėjau ir iškreipiau tai, kas teisinga, ir tai man nebuvo naudinga’,</verse>
				<verse number="28">tai jis išgelbės jo sielą nuo ėjimo į duobę, ir jo gyvybė matys šviesą.</verse>
				<verse number="29">Štai Dievas visa tai dažnai daro su žmogumi,</verse>
				<verse number="30">kad sugrąžintų jo sielą nuo duobės, kad būtų apšviestas gyvųjų šviesa.</verse>
				<verse number="31">Gerai įsidėmėk, o Jobai, paklausyk manęs; tylėk, o aš kalbėsiu.</verse>
				<verse number="32">Jei turi ką pasakyti, atsakyk man; kalbėk, nes noriu tave išteisinti.</verse>
				<verse number="33">Jei ne, paklausyk manęs; tylėk, o aš tave pamokysiu išminties“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">Elihuvas toliau atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">„Paklausykite, o išminčiai, mano žodžių; ir jūs, turintys pažinimą, palenkite man ausį.</verse>
				<verse number="3">Nes ausis mėgina žodžius, kaip burna jaučia valgio skonį.</verse>
				<verse number="4">Pasirinkime teismą; tarp savęs atpažinkime, kas yra gera.</verse>
				<verse number="5">Nes Jobas pasakė: ‘Aš esu teisus, bet Dievas atėmė mano teismą.</verse>
				<verse number="6">Ar aš turiu meluoti prieš savo teises? Mano žaizda nepagydoma be nusižengimo’.</verse>
				<verse number="7">Ar yra toks vyras, kaip Jobas, kuris geria paniekinimus kaip vandenį,</verse>
				<verse number="8">kuris eina draugijoje su vykdančiais neteisybę ir vaikšto su nedorėliais?</verse>
				<verse number="9">Nes jis pasakė: ‘Žmogui nėra jokios naudos, kad jis gėrėtųsi Dievu’.</verse>
				<verse number="10">Todėl jūs, suprantantys vyrai, paklausykite manęs; toli tebūna nuo Dievo, kad jis vykdytų nedorybę, ir nuo Visagalio, kad jis darytų neteisybę.</verse>
				<verse number="11">Nes jis žmogui atlygins jo darbus ir padarys, kad kiekvienas žmogus atrastų pagal savo kelius.</verse>
				<verse number="12">Taip, tikrai Dievas nesielgs nedorai, ir Visagalis neiškreips teismo.</verse>
				<verse number="13">Kas jį įpareigojo dėl žemės arba kas perdavė visą pasaulį?</verse>
				<verse number="14">Jei jis nukreiptų savo širdį į žmogų, jei jis susirinktų savo dvasią ir savo kvapą,</verse>
				<verse number="15">tai visi kūnai kartu pražūtų, ir žmogus sugrįžtų į dulkes.</verse>
				<verse number="16">Jei turi supratimą, išgirsk tai; paklausyk mano žodžių balso.</verse>
				<verse number="17">Argi tas, kuris nekenčia teisingumo, gali valdyti? Ar pasmerksi tą, kuris yra visų teisingiausias?</verse>
				<verse number="18">Ar dera sakyti karaliui: ‘Tu nedorėlis’, o kunigaikščiams: ‘Jūs bedieviai’?</verse>
				<verse number="19">Tai juo labiau tam, kuris neatsižvelgia į kunigaikščių asmenis ir neatsižvelgia į turtuolius labiau negu į vargšus; nes jie visi jo rankų darbas.</verse>
				<verse number="20">Akimirksniu jie mirs, ir tautos nerimaus vidurnaktį ir pranyks; o galingieji bus pašalinti ne rankomis.</verse>
				<verse number="21">Nes jo akys nukreiptos į žmogaus kelius, ir jis mato visus jo ėjimus.</verse>
				<verse number="22">Nėra nei tamsos, nei mirties šešėlio, kur galėtų pasislėpti vykdantys neteisybę.</verse>
				<verse number="23">Nes jis nepaskirs žmogui daugiau negu teisinga; kad jis įeitų pas Dievą į teismą.</verse>
				<verse number="24">Jis sutrupins galingųjų be skaičiaus, o į jų vietą pastatys kitus.</verse>
				<verse number="25">Todėl jis žino jų darbus ir nuverčia naktį juos taip, kad jie sunaikinami.</verse>
				<verse number="26">Kaip nedorėlius jis juos muša atvirai kitų akivaizdoje,</verse>
				<verse number="27">nes jie nusisuko nuo jo ir nepaisė visų jo kelių;</verse>
				<verse number="28">jie padarė taip, kad beturčio šauksmas atėjo pas jį, ir jis išgirdo kamuojamųjų šauksmą.</verse>
				<verse number="29">Kai jis duoda ramybę, kas gali sutrikdyti? Ir kai jis paslepia savo veidą, kas gali jį išvysti? Ar tai būtų padaryta tautai, ar tiktai žmogui;</verse>
				<verse number="30">kad nekaraliautų veidmainis, idant tauta nebūtų įviliota į spąstus.</verse>
				<verse number="31">Tikrai derėtų sakyti Dievui: ‘Aš pakenčiau bausmę, daugiau nebenusikalsiu;</verse>
				<verse number="32">pamokyk mane to, ko nematau; jei dariau neteisybę, daugiau nebedarysiu’.</verse>
				<verse number="33">Ar turėtų tai būti pagal tavo nuomonę? Jis tai atlygins – ar tu atmeti, ar tu renkiesi – o ne aš; todėl kalbėk, ką žinai.</verse>
				<verse number="34">Suprantantys žmonės man tesako, ir išmintingasis manęs tesiklauso.</verse>
				<verse number="35">Jobas kalbėjo be pažinimo, ir jo žodžiai buvo be išminties.</verse>
				<verse number="36">Norėčiau, kad Jobas būtų mėginamas iki galo, dėl jo atsakymų kaip nedorėlio.</verse>
				<verse number="37">Nes prie savo nuodėmės jis prideda maištą, tarp mūsų jis ploja rankomis ir daugina savo žodžius prieš Dievą“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="35">
				<verse number="1">Elihuvas toliau kalbėjo, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Ar manai tai esant teisinga, kad pasakei: ‘Mano teisumas didesnis už Dievo’?</verse>
				<verse number="3">Nes tu pasakei: ‘Kokia tau bus nauda? Kokią turėsiu naudą, jei būsiu apvalytas nuo savo nuodėmės?’</verse>
				<verse number="4">Aš atsakysiu tau ir tavo draugams su tavimi.</verse>
				<verse number="5">Pažvelk į dangus ir žiūrėk; ir stebėk debesis, esančius aukščiau tavęs.</verse>
				<verse number="6">Jei nusidedi, ką tu padarai prieš jį? Arba, jei padaugėja tavo nusižengimų, ką jam padarai?</verse>
				<verse number="7">Jei esi teisus, ką jam duodi, arba ką jis gauna iš tavo rankos?</verse>
				<verse number="8">Tavo nedorybė gali pakenkti tokiam žmogui kaip tu; ir tavo teisumas gali duoti naudą žmogaus sūnui.</verse>
				<verse number="9">Dėl daugybės engimų jie priverčia engiamuosius šaukti; jie šaukiasi dėl galiūnų rankos.</verse>
				<verse number="10">Bet nei vienas nesako: ‘Kur yra Dievas, mano kūrėjas, kuris duoda giesmių naktį,</verse>
				<verse number="11">kuris mus moko daugiau už žemės gyvulius ir daro mus išmintingesnius už dangaus skrajūnus?’</verse>
				<verse number="12">Ten jie šaukia, bet niekas neatsako dėl piktų žmonių išdidumo.</verse>
				<verse number="13">Tikrai Dievas neklauso tuštybės, Visagalis jos nepaiso.</verse>
				<verse number="14">Nors tu sakai jo nematysiąs, tačiau teismas yra jo priešakyje; todėl juo pasitikėk.</verse>
				<verse number="15">Bet dabar, kadangi taip nėra, jis aplankė savo pykčiu; tačiau jis to nepažįsta aukščiausiame laipsnyje;</verse>
				<verse number="16">todėl Jobas tuščiai atveria savo burną; jis daugina žodžius be pažinimo“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="36">
				<verse number="1">Elihuvas toliau kalbėjo, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Pakęsk mane truputį ir aš tau parodysiu, kad aš dar turiu kalbėti už Dievą.</verse>
				<verse number="3">Atsinešiu savo pažinimą iš toli, ir savo Kūrėjui priskirsiu teisumą.</verse>
				<verse number="4">Nes tikrai mano žodžiai nebus melas; su tavimi yra tas, kuris tobulas pažinimu.</verse>
				<verse number="5">Štai Dievas galingas ir nei vieno neniekina; jis galingas jėga ir išmintimi.</verse>
				<verse number="6">Jis nesaugo nedorėlio gyvybės; bet suteikia beturčiui teises.</verse>
				<verse number="7">Jis neatitraukia akių nuo teisiųjų; bet jos yra su karaliais soste; taip, jis juos amžiams įtvirtina, ir jie yra išaukštinami.</verse>
				<verse number="8">O jei jie sukaustyti grandinėmis ir laikomi priespaudos virvėmis,</verse>
				<verse number="9">tada jis parodo jiems jų darbus ir jų nusižengimus, kad jie viršija.</verse>
				<verse number="10">Jis taip pat atveria jų ausį drausmei ir įsako jiems gręžtis nuo neteisybės.</verse>
				<verse number="11">Jeigu jie jam paklūsta ir tarnauja, jie praleis savo dienas klestėjime ir savo metus malonumuose.</verse>
				<verse number="12">Bet jei jie nepaklūsta, jie pražus nuo kalavijo, ir jie mirs be pažinimo.</verse>
				<verse number="13">Bet veidmainiai širdyje kaupia rūstybę; jie nešaukia, kai jis supančioja juos.</verse>
				<verse number="14">Jie miršta jaunystėje, ir jų gyvenimas tarp nešvariųjų.</verse>
				<verse number="15">Jis išgelbsti beturtį jo varge ir atveria jų ausis priespaudoje.</verse>
				<verse number="16">Jis ir tave taip perkeltų iš ankštos į plačią vietą, kur nėra ankštumo; o tai, kas būtų padėta ant tavo stalo, būtų pilna riebumo.</verse>
				<verse number="17">Bet tu išpildei nedorėlio teismą; teismas ir teisingumas nutvėrė tave.</verse>
				<verse number="18">Kadangi yra rūstybė, saugokis, kad jis tavęs nepašalintų savo užsimojimu; tada ir didžiulė išpirka negalės tavęs išgelbėti.</verse>
				<verse number="19">Ar jis atsižvelgs į tavo turtus? Ne, nei į auksą, nei į visą stiprybės galią.</verse>
				<verse number="20">Netrokšk nakties, kai tautos yra iškirstos savo vietose.</verse>
				<verse number="21">Saugokis, nepaisyk neteisybės; nes tu verčiau pasirinkai ją negu vargą.</verse>
				<verse number="22">Štai Dievas išaukština savo galia; kas moko taip, kaip jis?</verse>
				<verse number="23">Kas jam nurodė jo kelią arba kas gali pasakyti: ‘Tu padarei neteisybę’?</verse>
				<verse number="24">Atsimink, kad aukštintum jo darbus, kuriuos žmonės mato.</verse>
				<verse number="25">Visi žmonės gali juos matyti; žmogus gali juos stebėti iš tolo.</verse>
				<verse number="26">Štai Dievas yra didis, o mes jo nepažįstame, ir jo metų skaičius neištiriamas.</verse>
				<verse number="27">Nes jis padaro mažus vandens lašus; jie pila lietų pagal jų garą;</verse>
				<verse number="28">juos lašina debesys, ir gausiai varvina ant žmonių.</verse>
				<verse number="29">Ar kas gali suprasti debesų pasklidimą ar jo padangtės garsą?</verse>
				<verse number="30">Štai jis paskleidžia ant jos savo šviesą ir apdengia jūros dugną.</verse>
				<verse number="31">Nes jais jis teisia tautas; jis apsčiai duoda maisto.</verse>
				<verse number="32">Debesimis jis apdengia šviesą; ir įsako jai nešviesti per ateinantį į tarpą debesį.</verse>
				<verse number="33">Jo garsas skelbia apie jį, ir taip pat galvijai apie garą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="37">
				<verse number="1">Dėl to dreba mano širdis ir pajudėjo iš savo vietos.</verse>
				<verse number="2">Įdėmiai klausykite jo balso triukšmo ir garso, išeinančio iš jo burnos.</verse>
				<verse number="3">Jis nukreipia jį po visu dangumi, o savo žaibą iki žemės pakraščių.</verse>
				<verse number="4">Po to riaumoja balsas; jis griaudėja savo didybės balsu; jis nesulaikys jų, kai pasigirsta jo balsas.</verse>
				<verse number="5">Dievas nuostabiai griaudėja savo balsu; jis daro didžių dalykų, kurių mes negalime suvokti.</verse>
				<verse number="6">Nes sniegui jis sako: ‘Būk ant žemės’; taip pat mažam lietui ir jo stiprybės dideliam lietui’.</verse>
				<verse number="7">Jis užantspauduoja kiekvieno žmogaus ranką, kad visi žmonės pažintų jo darbą.</verse>
				<verse number="8">Tada žvėrys eina į urvus ir pasilieka savo vietose.</verse>
				<verse number="9">Iš pietų ateina viesulas; o šaltis iš šiaurės.</verse>
				<verse number="10">Dievo kvapu duodama šalna; ir vandenų platybė suvaržoma.</verse>
				<verse number="11">Taip pat drėkindamas jis nuvargina tankų debesį; jis išsklaido savo šviesų debesį;</verse>
				<verse number="12">ir jis apsukamas pagal jo sumanymus; kad jie darytų, ką jis jiems įsako ant pasaulio paviršiaus žemėje.</verse>
				<verse number="13">Jis priverčia jį ateiti ar dėl pabaudimo, ar dėl savo šalies, ar dėl gailestingumo.</verse>
				<verse number="14">Paklausyk tai, o Jobai; stovėk ir apsvarstyk Dievo nuostabius darbus.</verse>
				<verse number="15">Ar žinai, kada Dievas juos išdėsto ir duoda šviesti savo debesies šviesai?</verse>
				<verse number="16">Ar žinai debesų pusiausvyrą, nuostabius darbus to, kuris yra tobulas pažinimu?</verse>
				<verse number="17">Kaip įšyla tavo drabužiai, kai jis nuramina žemę pietų vėju?</verse>
				<verse number="18">Ar tu su juo išskleidei dangų, kuris yra tvirtas ir kaip nulietas veidrodis?</verse>
				<verse number="19">Pamokyk mus, ką turėtume jam sakyti; nes dėl tamsos mes negalime paruošti savo kalbos.</verse>
				<verse number="20">Ar jam bus pasakyta, kad aš kalbu? Jei žmogus kalbėtų, tikrai jis būtų prarytas.</verse>
				<verse number="21">O dabar žmonės nemato skaisčios šviesos, esančios debesyse; bet praūžia vėjas ir juos išvalo.</verse>
				<verse number="22">Iš šiaurės ateina giedra; pas Dievą yra baisi didybė.</verse>
				<verse number="23">Na, o Visagalis – mes negalime apie jį išsiaiškinti; jis puikus galia ir teismu, ir teisingumo gausybe; jis nevargina.</verse>
				<verse number="24">Todėl žmonės jo bijo; jis nepaiso nei vieno išmintingo širdimi“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="38">
				<verse number="1">Tada VIEŠPATS atsakė Jobui iš viesulo ir tarė:</verse>
				<verse number="2">„Kas yra tas, kuris aptemdo patarimą žodžiais be pažinimo?</verse>
				<verse number="3">Susijuosk dabar strėnas kaip vyras; nes aš tavęs klausiu, o tu man atsakyk.</verse>
				<verse number="4">Kur buvai, kai aš dėjau žemės pamatus? Pasakyk, jei turi supratimą.</verse>
				<verse number="5">Kas padėjo jos matmenis, jei žinai? Arba kas ištiesė ant jos virvę?</verse>
				<verse number="6">Ant ko pritvirtinti jos pamatai? Arba kas padėjo jos kertinį akmenį,</verse>
				<verse number="7">kai kartu giedojo ryto žvaigždės ir šaukė iš džiaugsmo visi Dievo sūnūs?</verse>
				<verse number="8">Arba kas užrakino durimis jūrą, kai ji išsiveržė, tarsi išeidama iš įsčių?</verse>
				<verse number="9">Kai padariau debesis jos drabužiu ir tirštą tamsą jos vystyklais,</verse>
				<verse number="10">ir pralaužiau jai mano įsaku paskelbtą vietą, ir įdėjau skląsčius bei duris,</verse>
				<verse number="11">ir pasakiau: ‘Iki čia ateisi, bet ne toliau; ir čia sustos tavo išdidžios bangos’?</verse>
				<verse number="12">Ar kada savo dienose įsakei rytui, ar davei aušrai pažinti jos vietą,</verse>
				<verse number="13">kad ji nutvertų žemės pakraščius ir iš jos būtų iškratyti nedorėliai?</verse>
				<verse number="14">Ji pasikeičia kaip molis po antspaudu; ir jie stovi kaip drabužis.</verse>
				<verse number="15">O nuo nedorėlių sulaikoma jų šviesa, ir išdidi ranka bus sulaužyta.</verse>
				<verse number="16">Ar įėjai į jūros šaltinius? Ar vaikščiojai gelmių tyrinėjime?</verse>
				<verse number="17">Ar tau atsivėrė mirties vartai? Ar matei mirties šešėlio duris?</verse>
				<verse number="18">Ar suvokei žemės plotį? Pasakyk, jei visa tai žinai.</verse>
				<verse number="19">Kur yra kelias ten, kur gyvena šviesa? O tamsa – kur yra jos vieta,</verse>
				<verse number="20">kad ją nuvestum iki jos ribos ir sužinotum takus į jos namus?</verse>
				<verse number="21">Ar tu tai žinai dėl to, kad tada jau buvai gimęs? Ar dėl to, kad tavo dienų skaičius yra didelis?</verse>
				<verse number="22">Ar buvai įėjęs į sniego saugyklas? Ar matei lobynus krušos,</verse>
				<verse number="23">kurią laikau bėdos metui, mūšio ir karo dienai?</verse>
				<verse number="24">Kokiu keliu prasiskiria šviesa, kuri rytų vėją išsklaido po žemę?</verse>
				<verse number="25">Kas padalino vandentakį vandens išsiliejimui ar kelią griaustinio žaibui,</verse>
				<verse number="26">kad leistų lyti ant žemės, kur nėra žmonių; ant dykumos, kur nėra žmonių,</verse>
				<verse number="27">kad numalšintų apleistą ir tuščią žemę ir leistų išsprogti gležnų žolių pumpurams?</verse>
				<verse number="28">Ar lietus turi tėvą? Arba, kas pagimdė rasos lašus?</verse>
				<verse number="29">Iš kieno įsčių išėjo ledas? Ir kas pagimdė žilą dangaus šerkšną?</verse>
				<verse number="30">Vandenys paslėpti tarsi akmeniu, ir gelmės paviršius užšalęs.</verse>
				<verse number="31">Ar galėtum suvaržyti mielą Sietyno poveikį ar atrišti Oriono pančius?</verse>
				<verse number="32">Ar galėtum išvesti Zodiaką jo laiku? Ar galėtum vedžioti Grįžulo ratus su jo sūnumis?</verse>
				<verse number="33">Ar pažįsti dangaus nuostatus? Ar galėtum nustatyti jo viešpatavimą žemėje?</verse>
				<verse number="34">Ar gali pakelti savo balsą į debesį, kad vandenų gausybė tave apdengtų?</verse>
				<verse number="35">Ar gali pasiųsti žaibus, kad jie eitų ir tau sakytų: ‘Štai, mes čia’?</verse>
				<verse number="36">Kas įdėjo išmintį į vidų arba, kas davė supratimą širdžiai?</verse>
				<verse number="37">Kas gali išmintimi suskaičiuoti debesis? Arba, kas gali sustabdyti dangaus indus,</verse>
				<verse number="38">kai dulkės susilieja į kietumą, ir grumstai tvirtai sulimpa?</verse>
				<verse number="39">Ar tu sumedžiosi liūtui grobį? Arba, ar patenkinsi jaunų liūtų apetitą,</verse>
				<verse number="40">kai jie guli savo urvuose ir pasilieka tankumyne, kad tykotų?</verse>
				<verse number="41">Kas parūpina varnui jo maistą, kai jo jaunikliai šaukiasi Dievo, klaidžiodami dėl maisto stokos?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="39">
				<verse number="1">Ar žinai laiką, kada laukinės uolų ožkos gimdo? Ar stebi, kai elnės atsiveda jauniklius?</verse>
				<verse number="2">Ar gali suskaičiuoti mėnesius, kuriuos jos išpildo? Arba, ar žinai laiką, kai jos gimdo?</verse>
				<verse number="3">Jos pasilenkia, pagimdo savo jauniklius, išmeta savo sielvartus.</verse>
				<verse number="4">Jų jaunikliai sustiprėja, užauga nuo javų; jie išeina ir nesugrįžta pas jas.</verse>
				<verse number="5">Kas išleido laukinį asilą į laisvę? Arba, kas atrišo pančius laukinio asilo,</verse>
				<verse number="6">kurio namais paskyriau dykumą ir jo buveinėmis nederlingą žemę?</verse>
				<verse number="7">Jis išjuokia miesto minią ir vežiko šauksmų nepaiso.</verse>
				<verse number="8">Kalnų virtinė yra jo ganykla, ir jis ieško visokios žalumos.</verse>
				<verse number="9">Ar vienaragis norės tau tarnauti arba pasilikti prie tavo ėdžių?</verse>
				<verse number="10">Ar gali pririšti vienaragį prie vagos jo virve? Arba, ar jis akės slėnius tau iš paskos?</verse>
				<verse number="11">Ar juo pasitikėsi, kadangi didelė jo jėga? Arba, ar jam paliksi savo darbą?</verse>
				<verse number="12">Ar juo tikėsi, kad jis atgabens į namus tavo sėklą ir ją surinks į tavo klojimą?</verse>
				<verse number="13">Ar tu davei povui gražius sparnus arba sparnus ir plunksnas stručiui?</verse>
				<verse number="14">Jis palieka savo kiaušinius žemėje ir dulkėse juos šildo,</verse>
				<verse number="15">ir pamiršta, kad koja gali juos sutraiškyti arba, kad laukinis žvėris gali juos sudaužyti.</verse>
				<verse number="16">Jis šiurkštus su savo jaunikliais, tarsi jie būtų ne jo; jis nebijo, kad triūsia veltui,</verse>
				<verse number="17">nes Dievas jam atėmė išmintį ir nedavė jam supratimo.</verse>
				<verse number="18">Kai jis pasikelia į aukštį, pasijuokia iš žirgo ir jo raitelio.</verse>
				<verse number="19">Ar tu davei žirgui stiprybę? Ar apvilkai jo sprandą griausmu?</verse>
				<verse number="20">Ar gali jį išgąsdinti kaip žiogą? Baisi jo šnervių šlovė.</verse>
				<verse number="21">Jis kapsto kanopomis slėnyje ir džiaugiasi savo jėga; jis eina pasitikti ginkluotus vyrus.</verse>
				<verse number="22">Jis išjuokia baimę ir neišsigąsta nei nenusigręžia nuo kalavijo.</verse>
				<verse number="23">Priešais jį barška strėlinė, žvilganti ietis ir skydas.</verse>
				<verse number="24">Su piktumu ir įniršiu jis ryja žemę; ir netiki, kad tai trimito garsas.</verse>
				<verse number="25">Tarp trimitų jis taria: Y-ha-ha! Ir iš tolo užuodžia mūšį, vadų griausmą ir šauksmą.</verse>
				<verse number="26">Ar tavo išmintimi skrenda vanagas ir išskečia savo sparnus į pietus?</verse>
				<verse number="27">Ar tavo įsakymu pakyla erelis ir aukštumoje susisuka lizdą?</verse>
				<verse number="28">Ant uolos jis gyvena ir pasilieka, ant stačios uolos ir tvirtoje vietoje.</verse>
				<verse number="29">Iš ten jis ieško grobio, ir jo akys pamato iš tolo.</verse>
				<verse number="30">Jo jaunikliai taip pat geria kraują; ir kur yra užmuštųjų, ten ir jis“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="40">
				<verse number="1">VIEŠPATS dar atsakė Jobui ir tarė:</verse>
				<verse number="2">„Ar tas, kuris ginčijasi su Visagaliu, jį pamokys? Kas peikia Dievą, teatsako“.</verse>
				<verse number="3">Tada Jobas atsakė VIEŠPAČIUI, tardamas:</verse>
				<verse number="4">„Štai aš niekingas; ką aš tau atsakysiu? Aš uždėsiu ranką sau ant burnos.</verse>
				<verse number="5">Kartą kalbėjau; bet nebeatsakysiu; taip, du kartus; bet toliau nebekalbėsiu“.</verse>
				<verse number="6">Tada VIEŠPATS atsakė Jobui iš viesulo ir tarė:</verse>
				<verse number="7">„Susijuosk dabar savo strėnas kaip vyras; aš tavęs klausiu, o tu man paskelbk.</verse>
				<verse number="8">Ar tu panaikinsi ir mano teismą? Ar mane pasmerksi, kad tu būtum teisus?</verse>
				<verse number="9">Ar tu turi tokią ranką kaip Dievo? Ar gali griaudėti tokiu balsu kaip jis?</verse>
				<verse number="10">Pasipuošk dabar didybe ir puikybe; apsirenk šlove ir grožiu.</verse>
				<verse number="11">Išliek savo rūstybės įniršį; pažvelk į kiekvieną išdidų ir jį pažemink.</verse>
				<verse number="12">Pažvelk į kiekvieną išdidų ir jį nužemink; ir sutrypk nedorėlius jų vietose.</verse>
				<verse number="13">Paslėpk juos kartu dulkėse; aprišk jų veidus slaptoje.</verse>
				<verse number="14">Tada ir aš tau išpažinsiu, kad tavo paties dešinė gali tave išgelbėti.</verse>
				<verse number="15">Štai begemotas, kurį padariau kartu su tavimi; jis ėda žolę kaip jautis.</verse>
				<verse number="16">Štai jo jėga yra jo strėnose, ir jo galia jo pilvo bamboje.</verse>
				<verse number="17">Jis judina savo uodegą kaip kedrą; jo sėklidžių gyslos susipynusios.</verse>
				<verse number="18">Jo kaulai kaip stiprūs vario gabalai; jo kaulai kaip geležiniai strypai.</verse>
				<verse number="19">Jis yra Dievo kelių pirmasis; tas, kuris jį padarė, gali priartinti prie jo savo kalaviją.</verse>
				<verse number="20">Tikrai kalnai jam atneša maisto, kur žaidžia visi lauko žvėrys.</verse>
				<verse number="21">Jis guli po ūksmingais medžiais, nendrių ir pelkių slėptuvėje.</verse>
				<verse number="22">Ūksmingi medžiai apdengia jį savo šešėliu; jį apsupa upelio gluosniai.</verse>
				<verse number="23">Štai jis geria upę ir neskuba; jis tikisi, kad gali įtraukti Jordaną į savo nasrus.</verse>
				<verse number="24">Jis sugauna jį savo akimis; jo nosį perveria per žabangas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="41">
				<verse number="1">Ar tu gali ištraukti leviataną kabliu? Ar jo liežuvį virve, kurią nuleidi žemyn?</verse>
				<verse number="2">Ar gali įverti kablį į jo nosį? Arba dygliu perdurti jo nasrus?</verse>
				<verse number="3">Ar jis daug tavęs maldaus? Ar tau kalbės švelniais žodžiais?</verse>
				<verse number="4">Ar jis sudarys su tavimi sandorą? Ar paimsi jį kaip tarną amžiams?</verse>
				<verse number="5">Ar žaisi su juo kaip su paukščiu? Ar jį pririši savo mergelėms?</verse>
				<verse number="6">Ar draugai surengs iš jo puotą? Ar jie padalins jį tarp pirklių?</verse>
				<verse number="7">Ar gali pripildyti jo odą geležiniais spygliais? Ar jo galvą žvejybiniais žeberklais?</verse>
				<verse number="8">Pridėk prie jo savo ranką, prisimink mūšį, daugiau to nebedaryk.</verse>
				<verse number="9">Štai jo viltis tuščia; argi nenugriūna vien jį pamatę?</verse>
				<verse number="10">Niekas nėra toks nuožmus, kad drįstų jį kurstyti; kas tada gali atsilaikyti prieš jį?</verse>
				<verse number="11">Kas už mane pirmesnis, kad jam atlyginčiau? Viskas po visu dangumi yra mano.</verse>
				<verse number="12">Nenuslėpsiu jo narių nei jo jėgos, nei jo gražaus sudėjimo.</verse>
				<verse number="13">Kas gali atidengti jo drabužio išorinę pusę? Arba kas gali ateiti prie jo, esančio su dvigubu apynasriu?</verse>
				<verse number="14">Kas gali atidaryti jo veido duris? Jo dantys baisūs aplinkui.</verse>
				<verse number="15">Jo pasididžiavimas yra jo žvynai, užspausti tarsi aklinu antspaudu.</verse>
				<verse number="16">Jie taip arti vienas kito, kad oras negali patekti tarp jų.</verse>
				<verse number="17">Jie taip susijungę vienas su kitu, sulipę, kad yra neatskiriami.</verse>
				<verse number="18">Nuo jo čiaudėjimo švyti šviesa, ir jo akys lyg aušros akių vokai.</verse>
				<verse number="19">Iš jo nasrų eina degantys žibintai ir iššoksta ugnies kibirkštys.</verse>
				<verse number="20">Iš jo šnervių išeina dūmai kaip iš verdančio puodo ar katilo.</verse>
				<verse number="21">Jo kvapas uždega anglis, ir liepsna išeina iš jo nasrų.</verse>
				<verse number="22">Jo sprande lieka stiprybė, ir jo akivaizdoje liūdesys pavirsta džiaugsmu.</verse>
				<verse number="23">Jo kūno sluoksniai susijungę; jie tarpusavyje susitvirtinę; jie nepajudinami.</verse>
				<verse number="24">Jo širdis kieta kaip akmuo; taip, kieta kaip apatinis girnų akmuo.</verse>
				<verse number="25">Kai jis pasikelia, išsigąsta galiūnai; dėl laužymų jie apsivalo.</verse>
				<verse number="26">Kalavijas to, kuris prie jo prideda, negali išsilaikyti; nei ietis, nei strėlė, nei šarvažiedžiai marškiniai.</verse>
				<verse number="27">Geležį jis laiko šiaudu, o varį – supuvusiu medžiu.</verse>
				<verse number="28">Strėlė neprivers jo bėgti; svaidyklės akmenys jam yra virtę ražiena.</verse>
				<verse number="29">Strėlės laikomos ražiena; jis juokiasi iš ieties virpesio.</verse>
				<verse number="30">Po juo yra aštrūs akmenys; jis išskleidžia smaigalius purvyne.</verse>
				<verse number="31">Jis padaro, kad gelmė verda kaip puodas; jis padaro jūrą kaip tepalų puodą.</verse>
				<verse number="32">Paskui save jis padaro spindintį taką; kas nors manytų gelmę esant žilą.</verse>
				<verse number="33">Nieko nėra žemėje jam lygaus, kuris padarytas bebaimiu.</verse>
				<verse number="34">Jis žvelgia į viską, kas aukšta; jis yra visų išdidumo vaikų karalius“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="42">
				<verse number="1">Tada Jobas atsakė VIEŠPAČIUI, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Žinau, kad tu viską gali padaryti ir kad jokia mintis negali būti nuo tavęs sulaikyta.</verse>
				<verse number="3">Kas yra tas, kuris paslepia patarimą neturėdamas pažinimo?’ Todėl aš tariau tai, ko nesupratau; tai, kas man per daug nuostabu, ko aš nežinojau.</verse>
				<verse number="4">Klausyk, meldžiu tave, o aš kalbėsiu; aš tave klausiu, o tu man paskelbk.</verse>
				<verse number="5">Girdėjau apie tave ausies girdėjimu; bet dabar mano akis mato tave.</verse>
				<verse number="6">Todėl aš bjauriuosi savimi ir atgailauju dulkėse ir pelenuose“.</verse>
				<verse number="7">Ir buvo po to, kai VIEŠPATS iškalbėjo šituos žodžius Jobui, VIEŠPATS tarė temaniui Elifazui: „Mano rūstybė užsidegė prieš tave ir prieš abu tavo draugus; nes jūs nekalbėjote apie mane to, kas teisinga, kaip mano tarnas Jobas.</verse>
				<verse number="8">Taigi dabar pasiimkite septynis jaučius ir septynis avinus, nueikite pas mano tarną Jobą ir aukokite deginamąją auką už save; o mano tarnas Jobas melsis už jus; nes jį aš priimsiu; kad su jumis nepasielgčiau pagal jūsų kvailystę, kadangi nekalbėjote apie mane to, kas teisinga, kaip mano tarnas Jobas“.</verse>
				<verse number="9">Taip temanas Elifazas, šuachas Bildadas ir naamatietis Cofaras nuėjo ir padarė taip, kaip VIEŠPATS buvo jiems įsakęs; taipogi VIEŠPATS priėmė Jobą.</verse>
				<verse number="10">Ir VIEŠPATS nukreipė Jobo nelaisvę, kai jis meldėsi už savo draugus; taip pat VIEŠPATS davė Jobui dvigubai daugiau, negu jis anksčiau turėjo.</verse>
				<verse number="11">Tada pas jį atėjo visi jo broliai, visos jo seserys ir visi jo pirmiau buvusieji pažįstami ir valgė su juo duoną jo namuose; ir jie apraudojo jį ir jį paguodė dėl viso to pikto, kurį VIEŠPATS buvo ant jo užleidęs; taip pat kiekvienas jam davė po monetą ir kiekvienas po auksinį auskarą.</verse>
				<verse number="12">Taigi VIEŠPATS palaimino Jobo pabaigą labiau už jo pradžią; nes jis turėjo keturiolika tūkstančių avių, šešis tūkstančius kupranugarių, tūkstantį jungų jaučių ir tūkstantį asilių.</verse>
				<verse number="13">Taip pat jis turėjo septynis sūnus ir tris dukteris.</verse>
				<verse number="14">Pirmąją jis praminė vardu Jemima, antrąją – vardu Kecija, o trečiąją – vardu Keren-Hapucha.</verse>
				<verse number="15">Visoje šalyje neatsirado moterų, tokių gražių, kaip Jobo dukterys; ir jų tėvas joms davė paveldą tarp jų brolių.</verse>
				<verse number="16">Po to Jobas gyveno šimtą keturiasdešimt metų ir matė savo sūnus ir savo sūnų sūnus – keturias kartas.</verse>
				<verse number="17">Taigi Jobas mirė senas ir pasisotinęs dienomis.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="19">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Esu pamirštas kaip numirėlis, dingęs iš atminties; esu kaip sudužęs indas.</verse>
				<verse number="2">Nes aš girdėjau daugelio šmeižtą; baimė buvo iš visų pusių; kai jie tarėsi kartu prieš mane, jie sugalvojo atimti man gyvybę.</verse>
				<verse number="3">Bet aš tavimi, o VIEŠPATIE, pasitikėjau; aš sakiau: „Tu esi mano Dievas“.</verse>
				<verse number="4">Tavo rankoje yra mano laikai; išvaduok mane iš mano priešų rankos ir iš mano persekiotojų.</verse>
				<verse number="5">Šviesk savo veidu į savo tarną; išgelbėk mane dėl savo gailestingumų.</verse>
				<verse number="6">O VIEŠPATIE, tenebūsiu sugėdintas; nes aš tavęs šaukiausi; tebūna sugėdinti nedorėliai ir tenutyla jie kape.</verse>
				<verse number="7">Tebūna nutildytos meluojančios lūpos, kurios išdidžiai ir paniekinamai kalba sunkius dalykus prieš teisųjį.</verse>
				<verse number="8">O, koks didis tavo gerumas, kurį atidėjai tiems, kurie tavęs bijo; kurį įvykdei tiems, kurie pasitiki tavimi žmonių sūnų akivaizdoje!</verse>
				<verse number="9">Tu paslėpsi juos savo akivaizdos slaptoje vietoje nuo žmogaus išdidumo; tu juos slaptai saugosi palapinėje nuo liežuvių vaidų.</verse>
				<verse number="10">Palaimintas tebūna VIEŠPATS; nes jis man parodė savo nuostabų gerumą stipriame mieste.</verse>
				<verse number="11">Nes aš skubotai pasakiau: „Esu atkirstas nuo tavo akių“; tačiau tu išgirdai mano prašymų balsą, kai šaukiausi tavęs.</verse>
				<verse number="12">Mylėkite VIEŠPATĮ, visi jo šventieji; nes VIEŠPATS apsaugo ištikimuosius ir gausiai atlygina tam, kuris elgiasi išdidžiai.</verse>
				<verse number="13">Būkite drąsūs, ir jis sustiprins jūsų širdį, jūs visi, kurie viliatės VIEŠPAČIU.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Palaimintas tas, kuriam atleistas nusižengimas, kurio nuodėmė uždengta.</verse>
				<verse number="2">Palaimintas žmogus, kuriam VIEŠPATS neįskaito neteisybės ir kurio dvasioje nėra apgaulės.</verse>
				<verse number="3">Kol tylėjau, senėjo mano kaulai, man kaukiant per visą dieną.</verse>
				<verse number="4">Nes dieną ir naktį sunki buvo ant manęs tavo ranka; mano drėgnumas pavirto į vasaros sausrą. Sela.</verse>
				<verse number="5">Pripažinau tau savo nuodėmę ir nenuslėpiau savo neteisybės. Tariau: „Aš išpažinsiu savo nusižengimus VIEŠPAČIUI“; ir tu atleidai mano nuodėmės neteisybę. Sela.</verse>
				<verse number="6">Dėl to kiekvienas dievotasis melsis tau tuo laiku, kai tave galima rasti; tikrai, didelių vandenų potvyniuose jie prie jo nepriartės.</verse>
				<verse number="7">Tu esi mano slėptuvė; nuo vargo mane apsaugosi; tu apsupsi mane išvadavimo giesmėmis. Sela.</verse>
				<verse number="8">Aš tave pamokysiu ir tave mokysiu kelio, kuriuo turi eiti; vesiu tave savo akimi.</verse>
				<verse number="9">Nebūk kaip arklys ar kaip mulas, neturintis supratimo; kurių nasrai turi būti sulaikomi žąslais ir apynasriu, kad jie nesiartintų prie tavęs.</verse>
				<verse number="10">Daug sielvartų bus nedorėliui; bet tas, kuris pasitiki VIEŠPAČIU, bus apsuptas gailestingumo.</verse>
				<verse number="11">Linksminkitės VIEŠPATYJE ir džiūgaukite, teisieji; ir šaukite iš džiaugsmo, visi tiesiaširdžiai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Džiūgaukite VIEŠPATYJE, jūs teisieji, nes tiesiesiems pritinka gyrius.</verse>
				<verse number="2">Girkite VIEŠPATĮ arfomis; giedokite jam psalteriu ir dešimčiastygiu instrumentu.</verse>
				<verse number="3">Giedokite jam naują giesmę; meistriškai grokite garsiu skambesiu.</verse>
				<verse number="4">Nes VIEŠPATIES žodis yra teisingas; ir visi jo darbai atlikti tiesoje.</verse>
				<verse number="5">Jis mėgsta teisumą ir teismą; VIEŠPATIES gerumo yra pilna žemė.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATIES žodžiu padaryti dangūs; ir jo burnos kvapu – visa jų kariuomenė.</verse>
				<verse number="7">Jis surenka jūros vandenis kaip krūvą; į sandėlius sudeda gelmes.</verse>
				<verse number="8">Tebijo VIEŠPATIES visa žemė; jo tebijo visi pasaulio gyventojai.</verse>
				<verse number="9">Nes jis tarė, ir tai pasidarė; jis įsakė, ir tai tvirtai stovėjo.</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATS paverčia niekais pagonių sumanymą; suardo tautų kėslus.</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATIES sumanymas stovi per amžius, jo širdies mintys – per kartų kartas.</verse>
				<verse number="12">Palaiminta tauta, kurios Dievas yra VIEŠPATS; ir tauta, kurią jis išsirinko savo paveldu.</verse>
				<verse number="13">Iš dangaus žvelgia VIEŠPATS; jis mato visus žmonių sūnus.</verse>
				<verse number="14">Iš savo gyvenamos vietos jis žiūri į visus žemės gyventojus.</verse>
				<verse number="15">Jis suformuoja jų širdis vienodai; jis stebi visus jų darbus.</verse>
				<verse number="16">Nėra karaliaus, išgelbėto kariuomenės gausybe; galiūnas neišvaduojamas didele jėga.</verse>
				<verse number="17">Žirgas tuščias dalykas dėl saugumo, ir nei vieno neišgelbės savo didele jėga.</verse>
				<verse number="18">Štai VIEŠPATIES akis nukreipta į tuos, kurie jo bijo, į tuos, kurie viliasi jo gailestingumu;</verse>
				<verse number="19">kad išgelbėtų nuo mirties jų sielą ir išlaikytų juos gyvus bado metu.</verse>
				<verse number="20">Mūsų siela laukia VIEŠPATIES: jis yra mūsų pagalba ir mūsų skydas.</verse>
				<verse number="21">Nes juo džiaugsis mūsų širdis, kadangi mes pasitikėjome jo šventuoju vardu.</verse>
				<verse number="22">Tavo gailestingumas, o VIEŠPATIE, tebūna ant mūsų pagal tai, kaip mes viliamės tavimi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Laiminsiu VIEŠPATĮ visais laikais; jo gyrius nuolat bus mano burnoje.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPAČIU didžiuosis mano siela; nuolankieji tai išgirs ir linksminsis.</verse>
				<verse number="3">Aukštinkite VIEŠPATĮ su manimi, kartu iškelkime jo vardą.</verse>
				<verse number="4">Aš ieškojau VIEŠPATIES, ir jis mane išgirdo, ir išvadavo mane iš visų mano baimių.</verse>
				<verse number="5">Jie žvelgė į jį ir prašviesėjo; ir jų veidai nebuvo sugėdinti.</verse>
				<verse number="6">Šis vargšas šaukėsi, ir VIEŠPATS jį išgirdo, ir jį išgelbėjo iš visų jo vargų.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATIES angelas stovyklauja aplink tuos, kurie jo bijo, ir juos išvaduoja.</verse>
				<verse number="8">Ragaukite ir pamatykite, kad VIEŠPATS yra geras; palaimintas žmogus, kuris juo pasitiki.</verse>
				<verse number="9">Bijokite VIEŠPATIES, jo šventieji; nes nieko nestokoja tie, kurie jo bijo.</verse>
				<verse number="10">Jauni liūtai pritrūksta ir kenčia badą; bet tie, kurie ieško VIEŠPATIES, nestokos jokio gero dalyko.</verse>
				<verse number="11">Ateikite, vaikai, klausykite manęs; aš jus mokysiu VIEŠPATIES baimės.</verse>
				<verse number="12">Koks yra tas žmogus, kuris trokšta gyvenimo ir mėgsta daug dienų, kad pamatytų gera?</verse>
				<verse number="13">Sulaikyk savo liežuvį nuo pikto ir savo lūpas nuo klastingų kalbų.</verse>
				<verse number="14">Šalinkis pikto ir daryk gera; ieškok taikos ir ją vykis.</verse>
				<verse number="15">VIEŠPATIES akys nukreiptos į teisiuosius ir jo ausys atvertos jų šauksmui.</verse>
				<verse number="16">VIEŠPATIES veidas prieš darančius pikta, kad iškirstų nuo žemės jų atminimą.</verse>
				<verse number="17">Teisieji šaukia, ir VIEŠPATS išgirsta ir juos išvaduoja iš visų jų vargų.</verse>
				<verse number="18">VIEŠPATS yra arti tų, kurių širdis sudužusi; išgelbsti tuos, kurių dvasia palaužta.</verse>
				<verse number="19">Daug bėdų turi teisusis; bet iš jų visų jį išvaduoja VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="20">Jis saugo visus jo kaulus: nei vienas iš jų nesulūžęs.</verse>
				<verse number="21">Nedorėlį nužudys piktybė; ir tie, kurie nekenčia teisiojo, bus suniokoti.</verse>
				<verse number="22">VIEŠPATS atperka savo tarnų sielas; ir nebus suniokotas nei vienas, kuris juo pasitiki.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">O VIEŠPATIE, apgink mano bylą prieš tuos, kurie vaidijasi su manimi; kovok prieš tuos, kurie kovoja prieš mane.</verse>
				<verse number="2">Nutverk mažąjį bei didįjį skydą ir stokis man padėti.</verse>
				<verse number="3">Išsitrauk ir ietį, ir užkirsk mane persekiojantiems kelią; tark mano sielai: „Aš esu tavo išgelbėjimas“.</verse>
				<verse number="4">Tebūna sugluminti ir sugėdinti tie, kurie vaikosi mano sielos; tesigręžia atgal ir tesutrinka tie, kurie sumano man pakenkti.</verse>
				<verse number="5">Tebūna jie kaip pelai prieš vėją; ir VIEŠPATIES angelas juos tesiveja.</verse>
				<verse number="6">Jų kelias tebūna tamsus ir slidus; ir VIEŠPATIES angelas juos tepersekioja.</verse>
				<verse number="7">Nes be priežasties jie man slepia savo tinklą duobėje, kurią be priežasties iškasė mano sielai.</verse>
				<verse number="8">Tegul nelauktai jį užklumpa pražūtis; ir jo tinklas, kurį jis paslėpė, tepagauna jį patį; jis teįpuola į tą pačią pražūtį.</verse>
				<verse number="9">O mano siela džiūgaus VIEŠPATYJE; ji džiaugsis jo išgelbėjimu.</verse>
				<verse number="10">Visi mano kaulai sakys: „VIEŠPATIE, kas prilygsta tau, kuris išvaduoji vargšą iš to, kuris yra jam per stiprus, taip, vargšą ir nepasiturintį iš to, kuris jį apiplėšia?“</verse>
				<verse number="11">Pakilo melagingi liudytojai: jie kaltino mane tuo, ko nepažinojau.</verse>
				<verse number="12">Jie man atlygino piktu už gera, kad apiplėštų mano sielą.</verse>
				<verse number="13">O aš, jiems sergant, vilkėjau ašutine; žeminau savo sielą pasninku; o mano malda sugrįžo į mano krūtinę.</verse>
				<verse number="14">Elgiausi, lyg jis būtų mano draugas ar brolis; aš susilenkiau smarkiai, kaip gedintis motinos.</verse>
				<verse number="15">Bet man esant nelaimėje jie džiūgavo ir susirinko; taip, niekingieji susirinko prieš mane, o aš to nežinojau; jie be paliovos mane draskė;</verse>
				<verse number="16">veidmainiškais pasityčiojimais puotose jie griežė prieš mane dantimis.</verse>
				<verse number="17">Viešpatie, kaip ilgai žiūrėsi? Gelbėk mano sielą nuo jų naikinimų, mano brangiausiąją nuo liūtų.</verse>
				<verse number="18">Aš tau dėkosiu dideliame susirinkime; tarp liaudies gausybės tave girsiu.</verse>
				<verse number="19">Tenesidžiaugia neteisėtai dėl manęs mano priešai; tenemirkčioja akimis tie, kurie nekenčia manęs be priežasties.</verse>
				<verse number="20">Nes jie nekalba taikos, bet prieš šalies tyliuosius sugalvoja apgaulingus dalykus.</verse>
				<verse number="21">Taip, jie plačiai atvėrę prieš mane burną, kalbėjo: „Aha, aha, mūsų akys tai matė“.</verse>
				<verse number="22">Tu tai matei, o VIEŠPATIE; netylėk; o Viešpatie, nebūk toli nuo manęs.</verse>
				<verse number="23">Pasižadink ir pabusk mano teismui, būtent mano bylai, mano Dieve ir mano Viešpatie.</verse>
				<verse number="24">O VIEŠPATIE, mano Dieve, teisk mane pagal savo teisumą; ir jie tenedžiūgauja dėl manęs.</verse>
				<verse number="25">Tenesako jie savo širdyse: „O! Taip ir norėjome“; tenesako jie: „Mes jį prarijome“.</verse>
				<verse number="26">Tesusigėsta ir tebūna susigėdę kartu tie, kurie džiaugiasi dėl mano nuoskaudos; gėda ir negarbe tebūna aprengti tie, kurie aukštinasi prieš mane.</verse>
				<verse number="27">Tešaukia iš džiaugsmo ir tesilinksmina tie, kurie pritaria teisiai mano bylai; taip, tegul jie nuolat sako: „Tebūna išaukštintas VIEŠPATS, kuriam patinka jo tarno klestėjimas“.</verse>
				<verse number="28">O mano liežuvis kalbės apie tavo teisumą ir apie tavo gyrių visą dieną.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Nedorėlio nusižengimas sako mano širdies viduje, kad nėra Dievo baimės prieš jo akis.</verse>
				<verse number="2">Nes jis pataikauja sau savo paties akyse, kol jo neteisybė randama, kad būtų nekenčiama.</verse>
				<verse number="3">Jo burnos žodžiai – neteisybė ir apgaulė; jis liovėsi būti išmintingas ir daryti gera.</verse>
				<verse number="4">Piktadarybę jis sumano savo lovoje; jis stovi negerame kelyje; jis nesibjauri piktu.</verse>
				<verse number="5">O VIEŠPATIE, tavo gailestingumas danguose; ir tavo ištikimybė siekia debesis.</verse>
				<verse number="6">Tavo teisumas – kaip dideli kalnai; tavo teismai – didžiulė gelmė; o VIEŠPATIE, tu išsaugai žmogų ir gyvulį.</verse>
				<verse number="7">Kokia puiki tavo mielaširdystė, o Dieve! Todėl žmonių vaikai pasitiki tavo sparnų šešėlyje.</verse>
				<verse number="8">Jie bus gausiai pasotinti tavo namų riebumu; ir tu juos pagirdysi iš savo malonumų upės.</verse>
				<verse number="9">Nes pas tave yra gyvenimo šaltinis; tavo šviesoje mes matysime šviesą.</verse>
				<verse number="10">Pratęsk savo mielaširdystę tiems, kurie pažįsta tave; ir savo teisumą tiesiaširdžiams.</verse>
				<verse number="11">Teneateina prieš mane išdidumo koja, ir nedorėlio ranka tenepašalina manęs.</verse>
				<verse number="12">Neteisybę darantys kritę; jie parblokšti ir nepajėgs atsikelti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Nesierzink dėl piktadarių nei nepavydėk tiems, kurie daro neteisybę.</verse>
				<verse number="2">Nes jie greitai bus nupjauti kaip žolė, ir nuvys kaip žaliuojančios žolės.</verse>
				<verse number="3">Pasitikėk VIEŠPAČIU ir daryk gera; taip gyvensi šalyje ir tikrai būsi pamaitintas.</verse>
				<verse number="4">Taipogi gėrėkis VIEŠPAČIU; ir jis tau duos tavo širdies troškimus.</verse>
				<verse number="5">Pavesk VIEŠPAČIUI savo kelią; taipogi pasitikėk juo; ir jis tai įvykdys.</verse>
				<verse number="6">Ir jis išves tavo teisumą kaip šviesą ir tavo teismą kaip vidudienį.</verse>
				<verse number="7">Ilsėkis VIEŠPATYJE ir kantriai jo lauk; nesierzink dėl to, kuris klesti savo kelyje, dėl žmogaus, kuris įvykdo nedorus kėslus.</verse>
				<verse number="8">Liaukis pykęs ir palik rūstybę; jokiu būdu nesierzink, kad nedarytum pikto.</verse>
				<verse number="9">Palaimintas yra žmogus, kuris nevaikšto pagal bedievių patarimą nei nestovi nusidėjėlių kelyje, nei nesėdi apjuokėjų vietose.</verse>
				<verse number="10">Bet jis gėrisi VIEŠPATIES įstatymu; ir mąsto apie jo įstatymą dieną ir naktį.</verse>
				<verse number="11">Jis bus kaip medis, pasodintas prie vandens upių, kuris duoda savo vaisių savo metu; ir jo lapai nenuvys; ir ką jis bedaro, tai klestės.</verse>
				<verse number="12">Ne tokie yra bedieviai; jie kaip pelai, kuriuos išsklaido vėjas.</verse>
				<verse number="13">Todėl bedieviai neišstovės teisme, nei nusidėjėliai teisiųjų susirinkime.</verse>
				<verse number="14">Nes VIEŠPATS žino teisiųjų kelią; bet bedievių kelias pražus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Kodėl pagonys siaučia ir tautos sumano tuštybę?</verse>
				<verse number="2">Sukyla žemės karaliai, ir valdovai tariasi prieš VIEŠPATĮ ir prieš jo pateptąjį, sakydami:</verse>
				<verse number="3">„Sutraukykime jų pančius, nusimeskime nuo savęs jų virves“.</verse>
				<verse number="4">Tas, kuris sėdi danguose, juoksis; Viešpats tyčiosis iš jų.</verse>
				<verse number="5">Tada jis kalbės jiems savo rūstybėje ir savo stipriu nepasitenkinimu juos vargins.</verse>
				<verse number="6">„Aš pastačiau savo karalių ant savo šventos Siono kalvos.</verse>
				<verse number="7">Aš paskelbsiu įsaką; VIEŠPATS man tarė: ‘Tu esi mano Sūnus; šią dieną aš tave pagimdžiau.</verse>
				<verse number="8">Prašyk manęs, ir aš tau duosiu pagonis tavo paveldui ir tavo nuosavybei tolimiausius žemės kraštus.</verse>
				<verse number="9">Tu daužysi juos geležine lazda; kaip puodžiaus indą juos sutrupinsi’“.</verse>
				<verse number="10">Taigi dabar, o karaliai, būkite išmintingi; pasimokykite jūs, žemės teisėjai.</verse>
				<verse number="11">Tarnaukite VIEŠPAČIUI su baime ir džiaukitės drebėdami.</verse>
				<verse number="12">Bučiuokite Sūnų, kad jis nesupyktų, ir jūs nepražūtumėte kelyje, tik truputį užsiliepsnojus jo rūstybei. Palaiminti visi, kurie juo pasitiki.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">VIEŠPATIE, kaip padaugėjo mane varginančiųjų! Daug tų, kurie sukyla prieš mane.</verse>
				<verse number="2">Daug tų, kurie sako apie mano sielą: „Nėra jam pagalbos Dieve“. Sela.</verse>
				<verse number="3">Bet tu, o VIEŠPATIE, esi man skydas; mano šlovė ir tas, kuris pakelia mano galvą.</verse>
				<verse number="4">Savo balsu šaukiausi VIEŠPATIES, ir jis išgirdo mane nuo savo šventos kalvos. Sela.</verse>
				<verse number="5">Aš atsiguliau ir užmigau; aš atsibudau; nes VIEŠPATS mane palaikė.</verse>
				<verse number="6">Aš nebijosiu dešimčių tūkstančių žmonių, kurie aplinkui sustoję prieš mane.</verse>
				<verse number="7">Kelkis, o VIEŠPATIE; išgelbėk mane, o mano Dieve; nes tu smogei visiems mano priešams į žandikaulį; tu sutrupinai bedievių dantis.</verse>
				<verse number="8">Išgelbėjimas priklauso VIEŠPAČIUI; tavo palaiminimas ant tavo tautos. Sela.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Kai šaukiuosi, išgirsk mane, o mano teisumo Dieve; kai būdavau suspaustas, tu išplėsdavai mane; pasigailėk manęs ir išklausyk mano maldą.</verse>
				<verse number="2">O žmonių sūnūs, kaip ilgai mano šlovę versite į gėdą? Kaip ilgai mylėsite tuštybę ir ieškosite melo? Sela.</verse>
				<verse number="3">Bet žinokite, kad VIEŠPATS sau atskyrė dievotąjį; VIEŠPATS išgirsta, kai jo šaukiuosi.</verse>
				<verse number="4">Bijokite ir nenusidėkite; kalbėkite su savo širdimi savo lovoje ir būkite ramūs. Sela.</verse>
				<verse number="5">Aukokite teisumo aukas ir pasitikėkite VIEŠPAČIU.</verse>
				<verse number="6">Daugelis sako: „Kas parodys mums ką gera?“ VIEŠPATIE, pakelk viršum mūsų savo veido šviesą.</verse>
				<verse number="7">Tu į mano širdį įdėjai linksmybės daugiau negu tuo laiku, kai padaugėjo jų javų ir jų vyno.</verse>
				<verse number="8">Aš ir atsigulsiu ramybėje, ir miegosiu; nes tu vienintelis, VIEŠPATIE, padarai, kad aš saugiai gyvenčiau.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Palenk ausį mano žodžiams, o VIEŠPATIE, atsižvelk į mano apmąstymą.</verse>
				<verse number="2">Išklausyk mano šauksmo balso, mano Karaliau ir mano Dieve; nes tau melsiuos.</verse>
				<verse number="3">O VIEŠPATIE, ryte išgirsi mano balsą; ryte į tave nukreipsiu savo maldą ir dairysiuos.</verse>
				<verse number="4">Nes tu nesi Dievas, kuriam patiktų nedorybė; nei pikta negyvens pas tave.</verse>
				<verse number="5">Kvaili neišstovės tavo akyse; tu nekenti visų, darančių neteisybę.</verse>
				<verse number="6">Tu sunaikinsi tuos, kurie kalba melą; VIEŠPATS bjaurėsis kraugeriu ir apgaviku.</verse>
				<verse number="7">Bet aš, aš įeisiu į tavo namus dėl tavo gailestingumo daugybės; tavo baimėje garbinsiu tavo šventos šventyklos link.</verse>
				<verse number="8">O VIEŠPATIE, vesk mane savo teisume dėl mano priešų; ištiesink prieš mano veidą savo kelią.</verse>
				<verse number="9">Nes nėra ištikimybės jų burnoje; jų vidus – pati nedorybė; jų gerklė – atviras kapas; jie pataikauja savo liežuviu.</verse>
				<verse number="10">Sunaikink juos, o Dieve; tegul jie griūna nuo savo pačių patarimų; išmesk juos dėl daugybės jų nusižengimų; nes jie prieš tave maištavo.</verse>
				<verse number="11">Bet tegul džiaugiasi visi, kurie pasitiki tavimi; tegul jie visados šaukia iš džiaugsmo, nes tu juos apgini; ir tebūna džiaugsmingi tavyje tie, kurie myli tavo vardą.</verse>
				<verse number="12">Nes tu, VIEŠPATIE, laiminsi teisųjį; apsupsi jį palankumu lyg skydu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">O VIEŠPATIE, nebark manęs savo pyktyje, nei nebausk manęs įširdęs.</verse>
				<verse number="2">Pasigailėk manęs, o VIEŠPATIE; nes aš esu silpnas; pagydyk mane, o VIEŠPATIE; nes mano kaulai sukrėsti.</verse>
				<verse number="3">Ir mano siela labai sukrėsta; bet tu, o VIEŠPATIE, kaip ilgai?</verse>
				<verse number="4">Sugrįžk, o VIEŠPATIE, išgelbėk mano sielą; išgelbėk mane dėl savo gailestingumų.</verse>
				<verse number="5">Nes mirtyje nėra prisiminimo apie tave; kas dėkos tau kape?</verse>
				<verse number="6">Aš nuvargau nuo savo dejavimo; visą naktį maudau savo patalą, ašaromis laistau savo guolį.</verse>
				<verse number="7">Nuo širdgėlos sunyko mano akys; jos paseno dėl visų mano priešų.</verse>
				<verse number="8">Atsitraukite nuo manęs, visi neteisybės darytojai; nes VIEŠPATS išgirdo mano verksmo balsą.</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATS išgirdo mano prašymą; VIEŠPATS priims mano maldą.</verse>
				<verse number="10">Tegul visi mano priešai susigėsta ir tebūna labai sukrėsti; tegul jie sugrįžta ir staiga susigėsta.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">O VIEŠPATIE, mano Dieve, tavimi pasitikiu; gelbėk mane nuo visų mano persekiotojų ir išvaduok mane;</verse>
				<verse number="2">kad nesudraskytų mano sielos kaip liūtas, draskantis ją į gabalus, kai nėra kam išvaduoti.</verse>
				<verse number="3">O VIEŠPATIE, mano Dieve, jei aš tai padariau; jei neteisybė yra mano rankose;</verse>
				<verse number="4">jei atsilyginau piktu tam, kuris buvo taikoje su manimi (taip, aš išvadavau tą, kuris be priežasties yra mano priešas);</verse>
				<verse number="5">tegul priešas persekioja mano sielą ir ją sugauna; taip, tesutrypia į žemę mano gyvybę ir tepaguldo mano garbę į dulkes. Sela.</verse>
				<verse number="6">Kelkis, o VIEŠPATIE, savo pyktyje, pakilk dėl mano priešų įniršio; ir pabusk dėl manęs į teismą, kurį įsakei.</verse>
				<verse number="7">Taip tautų susirinkimas apsups tave; todėl dėl jų sugrįžk į aukštybes.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS teis tautas; teisk mane, o VIEŠPATIE, pagal mano teisumą ir pagal mano dorumą, esantį manyje.</verse>
				<verse number="9">Teužsibaigia nedorėlių piktybė; tačiau sutvirtink teisųjį; nes teisusis Dievas mėgina širdis ir inkstus.</verse>
				<verse number="10">Mano apsauga yra iš Dievo, kuris išgelbėja tiesiaširdžius.</verse>
				<verse number="11">Dievas teisia teisius, ir Dievas kasdien pyksta ant nedorėlių.</verse>
				<verse number="12">Jei neatsigręžia, jis galanda savo kalaviją; jis yra išlenkęs savo lanką ir jį paruošęs.</verse>
				<verse number="13">Jis yra jam paruošęs ir mirties įrankius; jis paskiria savo strėles prieš persekiotojus.</verse>
				<verse number="14">Štai jis pradeda neteisybę, yra nėščias piktadarybe ir pagimdė melą.</verse>
				<verse number="15">Jis padarė duobę ir ją iškasė, ir įkrito į griovį, kurį padarė.</verse>
				<verse number="16">Jo piktadarybė sugrįš ant jo paties galvos, ir jo smurtas nusileis ant jo paties viršugalvio.</verse>
				<verse number="17">Aš girsiu VIEŠPATĮ pagal jo teisumą; ir giedosiu gyrių aukščiausiojo VIEŠPATIES vardui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">O VIEŠPATIE, mūsų Viešpatie, koks puikus tavo vardas visoje žemėje! Tu pastatei savo šlovę virš dangų.</verse>
				<verse number="2">Iš kūdikių ir žindomųjų burnos tu paruošei stiprybę dėl savo priešų, kad nutildytum priešą ir keršytoją.</verse>
				<verse number="3">Kai žiūriu į tavo dangus, tavo pirštų darbą, į mėnulį ir žvaigždes, kurias tu išdėstei;</verse>
				<verse number="4">kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ir žmogaus sūnus, kad jį aplankai?</verse>
				<verse number="5">Nes tu padarei jį truputį žemesnį už angelus ir apvainikavai jį šlove ir garbe.</verse>
				<verse number="6">Tu davei jam valdyti tavo rankų darbus; tu visa padėjai po jo kojomis:</verse>
				<verse number="7">visas avis ir jaučius, taip, ir lauko žvėris;</verse>
				<verse number="8">oro skrajūnus, jūros žuvis ir visa, kas eina jūrų takais.</verse>
				<verse number="9">O VIEŠPATIE, mūsų Viešpatie, koks puikus yra tavo vardas visoje žemėje!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Aš girsiu tave, o VIEŠPATIE, visa savo širdimi; skelbsiu visus tavo nuostabius darbus.</verse>
				<verse number="2">Aš būsiu linksmas ir džiūgausiu tavyje; aš giedosiu gyrių tavo vardui, o Aukščiausiasis.</verse>
				<verse number="3">Kai mano priešai bus pasukę atgal, jie pargrius ir pražus tavo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="4">Nes tu išlaikei mano teisę ir mano bylą; tu sėdėjai soste, teisingai teisdamas.</verse>
				<verse number="5">Tu barei pagonis, sunaikinai nedorėlius, tu ištrynei jų vardą amžių amžiams.</verse>
				<verse number="6">O prieše, sunaikinimai atėjo į amžiną pabaigą; tu sunaikinai miestus; jų atminimas pražuvo su jais.</verse>
				<verse number="7">Bet VIEŠPATS pasiliks per amžius; jis paruošė teismui savo sostą.</verse>
				<verse number="8">Ir jis teis pasaulį teisumu, jis vykdys teismą tautoms tiesumu.</verse>
				<verse number="9">Taipogi VIEŠPATS bus prieglobstis engiamiems, prieglobstis vargo laikais.</verse>
				<verse number="10">Ir pasitikės tavimi tie, kurie pažįsta tavo vardą; nes tu, VIEŠPATIE, nepalikai tų, kurie tavęs ieško.</verse>
				<verse number="11">Giedokite gyrių VIEŠPAČIUI, gyvenančiam Sione; skelbkite tautose jo darbus.</verse>
				<verse number="12">Kai jis atlieka tardymą dėl kraujo, jis atsimena juos; jis nepamiršta nusižeminusiųjų šauksmo.</verse>
				<verse number="13">Pasigailėk manęs, o VIEŠPATIE; atsižvelk į mano vargą, kurį aš kenčiu nuo tų, kurie manęs nekenčia, tu, kuris mane pakeli iš mirties vartų;</verse>
				<verse number="14">kad skelbčiau visą tavo gyrių Siono dukters vartuose; aš džiaugsiuosi tavo išgelbėjimu.</verse>
				<verse number="15">Pagonys nugrimzdo į duobę, kurią jie padarė; į tinklą, kurį jie paslėpė, įkliuvo jų pačių koja.</verse>
				<verse number="16">VIEŠPATS pažįstamas pagal teismą, kurį jis vykdo; nedorėlis įsipainiojo į savo paties rankų darbą. Higajon. Sela.</verse>
				<verse number="17">Nedorėliai bus nukreipti į pragarą, ir visos tautos, kurios užmiršta Dievą.</verse>
				<verse number="18">Nes nepasiturintis nebus pamirštas visam laikui; beturčių lūkestis nepražus amžiams.</verse>
				<verse number="19">Kelkis, o VIEŠPATIE; teneįsigali žmogus; tebūna teisiami pagonys tavo akyse.</verse>
				<verse number="20">Įvaryk, o VIEŠPATIE, jiems baimę; kad žinotų tautos, kad jie tėra žmonės. Sela.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Kodėl tu, o VIEŠPATIE, stovi toli, kodėl vargo laikais slepiesi?</verse>
				<verse number="2">Nedorėlis savo išdidume persekioja beturtį; tebūna jie sugauti tais kėslais, kuriuos jie sumanė.</verse>
				<verse number="3">Nes nedorėlis giriasi savo širdies troškimu ir laimina godųjį, kurį paniekina VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="4">Nedorėlis dėl savo veido išdidumo neieškos Dievo; nėra Dievo visose jo mintyse.</verse>
				<verse number="5">Jo keliai visuomet sielvartingi; tavo teismai jam per toli, kad matytų; o visi jo priešai – jis tik pasipučia prieš juos.</verse>
				<verse number="6">Jis pasakė savo širdyje: „Aš nesvyruosiu; nes aš niekada nepatirsiu nelaimės“.</verse>
				<verse number="7">Jo burna pilna keiksmo, apgaulės ir suktybės; po jo liežuviu – piktadarystė ir tuštybė.</verse>
				<verse number="8">Jis sėdi kaimų tykojimo vietose; slaptavietėse jis nužudo nekaltąjį; jo akys slapta nukreiptos prieš vargšą.</verse>
				<verse number="9">Jis tykoja paslapčiomis kaip liūtas savo urve; jis tykoja, kad sugautų vargšą; jis sugauna vargšą, įtraukdamas jį į savo tinklą.</verse>
				<verse number="10">Jis pritūpia ir prigula, kad vargšas kristų nuo jo stipriųjų.</verse>
				<verse number="11">Jis tarė savo širdyje: „Dievas pamiršo; jis slepia savo veidą; jis niekada to nepamatys“.</verse>
				<verse number="12">Kelkis, o VIEŠPATIE; o Dieve, pakelk savo ranką; nepamiršk vargdienių.</verse>
				<verse number="13">Kodėl nedorėlis niekina Dievą? Jis kalbėjo savo širdyje: „Tu to nepareikalausi“.</verse>
				<verse number="14">Tu tai pamatei; nes tu žiūri į piktadarystę ir pagiežą, kad tai atlygintum savo ranka; vargšas tau save atiduoda; tu esi našlaičio padėjėjas.</verse>
				<verse number="15">Sulaužyk nedorėlio ir piktojo ranką; suieškok jo nedorybę, kol nieko neberasi.</verse>
				<verse number="16">VIEŠPATS yra Karalius per amžių amžius; pagonys pražuvę iš jo šalies.</verse>
				<verse number="17">VIEŠPATIE, tu išgirdai nuolankiųjų troškimą; tu paruoši jų širdį, tu padarysi, kad tavo ausis išgirs;</verse>
				<verse number="18">kad teistum našlaitį ir engiamąjį, kad žemės žmogus daugiau nebeengtų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">VIEŠPAČIU aš pasitikiu; kaip jūs sakote mano sielai: „Pabėk į jūsų kalnus kaip paukštis“?</verse>
				<verse number="2">Nes štai nedorėliai sulenkia savo lanką, savo strėlę paruošia ant templės, kad slapta šaudytų į tiesiaširdžius.</verse>
				<verse number="3">Jei pamatai nugriauti, ką begali padaryti teisusis?“</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATS yra savo šventoje šventykloje, VIEŠPATIES sostas danguje; jo akys stebi, jo akių vokai mėgina žmonių vaikus.</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATS mėgina teisųjį; bet nedorėlio ir to, kuris mėgsta smurtą, nekenčia jo siela.</verse>
				<verse number="6">Ant nedorėlių jis lis žabangomis, ugnimi, siera ir siaubinga audra, tai bus jų taurės dalis.</verse>
				<verse number="7">Nes teisusis VIEŠPATS myli teisumą; jo veidas stebi tiesųjį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Padėk, VIEŠPATIE; nes nebelieka dievotųjų; nes pradingsta ištikimieji iš žmonių vaikų tarpo.</verse>
				<verse number="2">Jie kiekvienas su savo artimu kalba tuštybes; jie kalba pataikaujančiomis lūpomis ir dvilype širdimi.</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATS iškirs visas pataikaujančias lūpas ir liežuvį, kalbantį pasididžiavimus;</verse>
				<verse number="4">kurie sakė: „Savo liežuviu mes nugalėsime; mūsų lūpos yra mūsų pačių; kas yra mūsų viešpats?“</verse>
				<verse number="5">„Dėl vargšų engimo, dėl stokojančiųjų dejavimo dabar aš pakilsiu, – sako VIEŠPATS. – Aš pastatysiu jį į saugią vietą nuo to, kuris prieš jį pučiasi“.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATIES žodžiai yra tyri žodžiai, kaip sidabras, išmėgintas žemės krosnyje, septynis kartus išvalytas.</verse>
				<verse number="7">Tu juos išlaikysi, o VIEŠPATIE, tu juos išsaugosi nuo šitos kartos per amžius.</verse>
				<verse number="8">Nedorėliai vaikšto visose pusėse, kai niekšiški žmonės yra išaukštinti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Kaip ilgai mane pamirši, o VIEŠPATIE? Ar amžinai? Kaip ilgai slėpsi nuo manęs savo veidą?</verse>
				<verse number="2">Kaip ilgai tarsiuos savo sieloje, kasdien liūdėdamas savo širdyje? Kaip ilgai mano priešas bus išaukštintas virš manęs?</verse>
				<verse number="3">Atsižvelk ir išklausyk mane, o VIEŠPATIE, mano Dieve; apšviesk mano akis, kad neužmigčiau mirties miegu;</verse>
				<verse number="4">kad mano priešas nesakytų: „Aš jį nugalėjau“; ir mano vargintojai nedžiūgautų, kai aš susvyruoju.</verse>
				<verse number="5">Bet aš pasitikėjau tavo gailestingumu; mano širdis džiaugsis tavo išgelbėjimu.</verse>
				<verse number="6">Aš giedosiu VIEŠPAČIUI, nes jis dosniai elgiasi su manimi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Kvailys pasakė savo širdyje: „Nėra Dievo“. Jie sugedę, jie darė bjaurius darbus, nėra kas gera darytų.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS pažvelgė žemyn iš dangaus į žmonių vaikus, kad pamatytų, ar yra kas supranta ir ieško Dievo.</verse>
				<verse number="3">Jie visi nukrypo į šoną, jie visi kartu tapo purvini; nėra kas darytų gera, nėra nei vieno.</verse>
				<verse number="4">Argi nežino visi, darantys neteisybę, tie, kurie ryja mano tautą, kaip jie valgo duoną, ir nesišaukia VIEŠPATIES?</verse>
				<verse number="5">Ten jie labai bijojo; nes Dievas yra teisiųjų kartoje.</verse>
				<verse number="6">Jūs sugėdinote vargšo patarimą, nes VIEŠPATS yra jo prieglobstis.</verse>
				<verse number="7">O kad Izraelio išgelbėjimas ateitų iš Siono! Kai VIEŠPATS grąžins savo tautos nelaisvę, džiaugsis Jokūbas ir linksminsis Izraelis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">VIEŠPATIE, kas pasiliks tavo padangtėje? Kas gyvens tavo šventojoje kalvoje?</verse>
				<verse number="2">Tas, kuris vaikšto tiesumu, daro teisumą ir kalba tiesą savo širdyje.</verse>
				<verse number="3">Kuris nešmeižia savo liežuviu, nedaro pikto savo artimui ir nesiima priekaištauti savo artimui;</verse>
				<verse number="4">kurio akyse niekšiškas asmuo yra paniekinamas; bet jis gerbia tuos, kurie bijo VIEŠPATIES. Kuris prisiekia savo paties nuostoliui ir nedaro pakeitimų.</verse>
				<verse number="5">Kuris neskolina savo pinigų palūkanoms ir neima dovanos prieš nekaltąjį. Kas tai daro, niekada nesusvyruos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Saugok mane, o Dieve; nes tavimi aš pasitikiu.</verse>
				<verse number="2">O mano siela, tu tarei VIEŠPAČIUI: „Tu esi mano Viešpats; mano gerovė tiesiasi ne į tave,</verse>
				<verse number="3">bet į šventuosius, esančius žemėje, ir į puikiuosius, kuriuose yra visas mano pasigėrėjimas.</verse>
				<verse number="4">Padaugės sielvartų tiems, kurie nuskuba paskui kitą dievą; aš neaukosiu jų geriamųjų kraujo aukų nei neimsiu jų vardų į savo lūpas.</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATS yra mano paveldo ir mano taurės dalis; tu išlaikai mano dalią.</verse>
				<verse number="6">Virvės man krito į geistinas vietas; taip, aš turiu gražų palikimą.</verse>
				<verse number="7">Aš laiminsiu VIEŠPATĮ, kuris man davė patarimą; taip pat nakties laikais mane pamoko mano inkstai.</verse>
				<verse number="8">Nuolatos statau VIEŠPATĮ prieš save; kadangi jis mano dešinėje, aš nesusvyruosiu.</verse>
				<verse number="9">Todėl linksminasi mano širdis ir džiūgauja mano šlovė; ir mano kūnas ilsėsis viltyje.</verse>
				<verse number="10">Nes tu nepaliksi mano sielos pragare; ir neleisi savo Šventajam pamatyti gedimo.</verse>
				<verse number="11">Tu man parodysi gyvenimo taką; tavo akivaizdoje yra džiaugsmo pilnatvė; tavo dešinėje – malonumai per amžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Išgirsk teises, o VIEŠPATIE, išklausyk mano šauksmo, atkreipk ausį į mano maldą, išeinančią iš neapsimetančių lūpų.</verse>
				<verse number="2">Iš tavo akivaizdos teišeina mano nuosprendis: tavo akys temato tai, kas teisinga.</verse>
				<verse number="3">Tu išbandei mano širdį; aplankei mane naktį; mane išmėginai ir nieko neradai; aš nusprendžiau, kad mano burna nenusižengs.</verse>
				<verse number="4">O dėl žmonių darbų, – tavo lūpų žodžiu aš saugojausi nuo naikintojo takų.</verse>
				<verse number="5">Palaikyk mano ėjimus savo takuose, kad mano žingsniai nepaslystų.</verse>
				<verse number="6">Aš tavęs šaukiausi, nes tu, o Dieve, išgirsi mane; palenk prie manęs savo ausį ir išgirsk mano kalbą.</verse>
				<verse number="7">Parodyk savo nuostabią mielaširdystę, tu, kuris savo dešine ranka gelbsti tavimi pasitikinčius nuo tų, kurie sukyla prieš juos.</verse>
				<verse number="8">Saugok mane kaip akies obuolį, paslėpk mane savo sparnų šešėlyje</verse>
				<verse number="9">nuo nedorėlių, kurie engia mane, nuo mano mirtinų priešų, kurie mane apsupa.</verse>
				<verse number="10">Jie užsidarę savo taukuose; savo burna išdidžiai kalba.</verse>
				<verse number="11">Dabar jie mus apsupo mūsų žingsniuose; jie nukreipė savo akis pasilenkę žemėn,</verse>
				<verse number="12">kaip liūtas, geidžiantis savo grobio, ir kaip jaunas liūtas, tykojantis slaptavietėse.</verse>
				<verse number="13">Kelkis, o VIEŠPATIE, sužlugdyk jo viltis, nuversk jį; išgelbėk mano sielą nuo nedorėlio, kuris yra tavo kalavijas;</verse>
				<verse number="14">nuo žmonių, kurie yra tavo ranka, o VIEŠPATIE, nuo pasaulio žmonių, turinčių savo dalį šiame gyvenime, kurių pilvą tu pripildai savo slaptu lobiu; jie pilni vaikų, ir likusį savo turtą palieka savo kūdikiams.</verse>
				<verse number="15">O aš tavo veidą matysiu teisume; prabudęs pasisotinsiu tavo panašumu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Aš mylėsiu tave, o VIEŠPATIE, mano stiprybe.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS yra mano uola, mano tvirtovė ir mano išvaduotojas; mano Dievas, mano stiprybė, kuriuo pasitikėsiu; mano skydas, mano išgelbėjimo ragas ir mano aukštas bokštas.</verse>
				<verse number="3">Aš šauksiuos VIEŠPATIES, kuris vertas gyriaus; taip būsiu išgelbėtas iš savo priešų.</verse>
				<verse number="4">Mirties kančios apsupo mane, ir bedievių antplūdžiai gąsdino mane.</verse>
				<verse number="5">Pragaro kančios apsupo mane; mirties pinklės pasitiko mane.</verse>
				<verse number="6">Savo suspaudime šaukiausi VIEŠPATIES ir šaukiau savo Dievui; jis išgirdo iš savo šventyklos mano balsą, ir mano šauksmas atėjo jo akivaizdon – į jo ausis.</verse>
				<verse number="7">Tada kratėsi ir drebėjo žemė; taip pat kalvų pamatai judėjo ir kratėsi, nes jis užsirūstino.</verse>
				<verse number="8">Pakilo dūmai iš jo šnervių, ir rijo ugnis iš jo burnos; nuo jos užsidegė anglys.</verse>
				<verse number="9">Jis palenkė dangus ir nužengė; tamsa buvo po jo kojomis.</verse>
				<verse number="10">Jis sėdėjo ant cherubo ir skrido; taip, jis skrido ant vėjo sparnų.</verse>
				<verse number="11">Tamsą jis padarė savo slaptaviete; jo palapinė aplink jį buvo tamsūs vandenys ir tiršti padangių debesys.</verse>
				<verse number="12">Nuo spindesio, esančio jo priešaky, slinko jo tiršti debesys, krušos ledokšniai ir ugningos žarijos.</verse>
				<verse number="13">Sugriaudė danguose VIEŠPATS, ir Aukščiausiasis išleido savo balsą, krušos ledokšnius ir ugningas žarijas.</verse>
				<verse number="14">Taip, jis išsiuntė savo strėles ir juos išsklaidė; jis šaudė žaibus ir juos sutrikdė.</verse>
				<verse number="15">Tada pasimatė vandenų vagos ir atsiskleidė pasaulio pamatai nuo tavo barimo, o VIEŠPATIE, nuo tavo šnervių kvapo pūtimo.</verse>
				<verse number="16">Jis pasiuntė iš aukštybių, mane paėmė, jis mane ištraukė iš daugybės vandenų.</verse>
				<verse number="17">Jis išvadavo mane iš mano stipraus priešo ir iš tų, kurie manęs nekentė; nes jie buvo man per stiprūs.</verse>
				<verse number="18">Jie pasitiko mane mano nelaimės dieną; bet VIEŠPATS buvo mano atrama.</verse>
				<verse number="19">Jis išvedė mane į plačią vietą; jis mane išvadavo, nes manimi gėrėjosi.</verse>
				<verse number="20">VIEŠPATS man atlygino pagal mano teisumą; pagal mano rankų švarumą jis man atmokėjo.</verse>
				<verse number="21">Nes aš laikiausi VIEŠPATIES kelių ir neatsitraukiau nedorai nuo savo Dievo.</verse>
				<verse number="22">Nes visi jo teismai buvo mano priešakyje, ir jo įstatų nuo savęs neatmečiau.</verse>
				<verse number="23">Tiesus buvau jo akivaizdoje ir saugojausi nuo savo neteisybės.</verse>
				<verse number="24">Todėl VIEŠPATS man atmokėjo pagal mano teisumą, pagal mano rankų švarumą jo akyse.</verse>
				<verse number="25">Gailestingam tu pasirodai gailestingas; tiesiam tu pasirodai tiesus;</verse>
				<verse number="26">tyram tu pasirodai tyras; priešgyniam tu pasirodai priešgynus.</verse>
				<verse number="27">Nes tu gelbėji varginamus žmones; bet pažemini išdidžius žvilgsnius.</verse>
				<verse number="28">Nes tu uždegsi mano žvakę; VIEŠPATS, mano Dievas, apšvies mano tamsą.</verse>
				<verse number="29">Nes su tavimi perbėgau pulką; su savo Dievu peršokau sieną.</verse>
				<verse number="30">O Dievas – tobulas jo kelias; VIEŠPATIES žodis yra išbandytas; jis yra skydas visiems, kurie juo pasitiki.</verse>
				<verse number="31">Juk kas yra Dievas, jei ne VIEŠPATS? Arba, kas yra uola, jei ne mūsų Dievas?</verse>
				<verse number="32">Tai Dievas, kuris apjuosia mane jėga ir padaro mano kelią tobulą.</verse>
				<verse number="33">Jis padaro mano kojas kaip elnės ir pastato mane mano aukštumose.</verse>
				<verse number="34">Jis moko mano rankas kovoti taip, kad mano rankomis sulaužomas plieninis lankas.</verse>
				<verse number="35">Tu man davei ir savo išgelbėjimo skydą; ir tavo dešinė mane palaikė, o tavo gerumas mane padarė didį.</verse>
				<verse number="36">Tu praplatinai mano žingsnius po manimi, kad mano kojos nepaslystų.</verse>
				<verse number="37">Aš persekiojau savo priešus ir juos pasivijau; ir neapsigręžiau, kol jie nebuvo sunaikinti.</verse>
				<verse number="38">Aš juos sužeidžiau, kad jie nebegalėjo atsikelti; jie krito po mano kojomis.</verse>
				<verse number="39">Nes tu apjuosei mane stiprybe mūšiui; tu pajungei po manimi tuos, kurie sukilo prieš mane.</verse>
				<verse number="40">Tu man davei ir mano priešų sprandus; kad sunaikinčiau tuos, kurie manęs nekenčia.</verse>
				<verse number="41">Jie šaukėsi, bet nebuvo, kas juos gelbėtų; – VIEŠPATIES, bet jis jiems neatsiliepė.</verse>
				<verse number="42">Tada aš juos sutryniau smulkiai kaip dulkes prieš vėją; išmečiau juos kaip gatvių purvą.</verse>
				<verse number="43">Tu mane išvadavai iš tautos vaidų; ir paskyrei mane pagonių galva; tauta, kurios nebuvau pažinęs, man tarnaus.</verse>
				<verse number="44">Kai tik išgirs apie mane, jie man paklus; svetimšaliai man pasiduos.</verse>
				<verse number="45">Svetimšaliai išblykš ir bijos iš savo slaptų vietų.</verse>
				<verse number="46">VIEŠPATS gyvas; tebūna palaiminta mano uola; tebūna aukštinamas mano išgelbėjimo Dievas.</verse>
				<verse number="47">Tai Dievas, kuris atkeršija už mane ir pavergia man tautas.</verse>
				<verse number="48">Jis išvaduoja mane iš mano priešų; taip, tu mane iškeli viršum tų, kurie prieš mane sukyla; tu mane išvadavai iš smurtininko.</verse>
				<verse number="49">Todėl dėkosiu tau, o VIEŠPATIE, tarp pagonių ir giedosiu gyrių tavo vardui.</verse>
				<verse number="50">Didelį išvadavimą jis suteikia savo karaliui; ir parodo gailestingumą savo pateptajam, Dovydui, ir jo sėklai per amžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Dangūs skelbia Dievo šlovę; ir tvirtuma praneša apie jo rankų darbą.</verse>
				<verse number="2">Diena ištaria kalbą dienai, o naktis praneša nakčiai pažinimą.</verse>
				<verse number="3">Nėra nei kalbos, nei tarmės, kur nebūtų girdimas jų balsas.</verse>
				<verse number="4">Jų virvė išėjo po visą žemę, ir jų žodžiai iki pasaulio krašto. Juose jis pastatė padangtę saulei,</verse>
				<verse number="5">kuri išeina iš savo kambario kaip jaunikis ir džiaugiasi kaip stipruolis, bėgsiantis lenktynėse.</verse>
				<verse number="6">Jos išėjimas yra nuo dangaus krašto ir jos ėjimas ratu į jo pakraščius; ir nieko nėra paslėpta nuo jos kaitros.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATIES įstatymas tobulas, keičiantis sielą; VIEŠPATIES liudijimas tikras, padarantis paikuosius išmintingais.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATIES įstatai teisingi, džiuginantys širdį; VIEŠPATIES įsakymas tyras, apšviečiantis akis.</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATIES baimė švari, pasiliekanti per amžius; VIEŠPATIES teismai teisingi ir visi teisūs.</verse>
				<verse number="10">Jie turi būti geistini labiau už auksą, taip, už daug gryno aukso; taip pat saldesni už medų ir medaus korį.</verse>
				<verse number="11">Be to, tavo tarnas jais įspėjamas: jų besilaikant yra didelis atlygis.</verse>
				<verse number="12">Kas gali suprasti savo klaidas? Apvalyk mane nuo slaptų kalčių.</verse>
				<verse number="13">Sulaikyk savo tarną ir nuo tyčinių nuodėmių; teneviešpatauja jos man; tada aš būsiu tiesus ir būsiu nekaltas dėl didelio nusižengimo.</verse>
				<verse number="14">Tebūna priimtini tavo akyse mano burnos žodžiai ir mano širdies apmąstymas, o VIEŠPATIE, mano stiprybe ir mano atpirkėjau.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">VIEŠPATS tegirdi tave vargo dieną; teapgina tave Jokūbo Dievo vardas;</verse>
				<verse number="2">tau tesiunčia pagalbą iš šventovės ir tesustiprina tave iš Siono;</verse>
				<verse number="3">teprisimena visas tavo aukas ir tepriima tavo deginamąją auką; Sela.</verse>
				<verse number="4">Tau tesuteikia pagal tavo paties širdį ir teišpildo visą tavo sumanymą.</verse>
				<verse number="5">Mes džiaugsimės tavo išgelbėjimu ir mūsų Dievo vardu iškelsime mūsų vėliavas; VIEŠPATS teįvykdo visus tavo prašymus.</verse>
				<verse number="6">Dabar žinau, kad VIEŠPATS gelbsti savo pateptąjį; jis išgirs jį iš savo šventojo dangaus savo dešinės gelbėjančia stiprybe.</verse>
				<verse number="7">Vieni pasitiki vežimais, kiti žirgais; bet mes prisiminsime VIEŠPATIES, mūsų Dievo, vardą.</verse>
				<verse number="8">Jie pargriauti ir kritę; bet mes pakilę ir stovime tiesūs.</verse>
				<verse number="9">Išgelbėk, VIEŠPATIE; tegul karalius mus išgirsta, kai šaukiamės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">O VIEŠPATIE, tavo stiprybe džiaugsis karalius; ir kaip didžiai jis džiūgaus tavo išgelbėjimu!</verse>
				<verse number="2">Tu jam davei jo širdies troškimą, ir jo lūpų prašymo nesulaikei. Sela.</verse>
				<verse number="3">Nes jį pasitikai gerumo palaiminimais; uždėjai jam ant galvos gryno aukso karūną.</verse>
				<verse number="4">Jis prašė tavęs gyvenimo, ir tu jį davei jam – dienų ilgumą per amžių amžius.</verse>
				<verse number="5">Didelė jo šlovė tavo išgelbėjime; garbę ir didybę tu uždėjai ant jo.</verse>
				<verse number="6">Nes jį padarei labiausiai palaimintu amžiams; tu savo veidu padarei jį nepaprastai džiugiu.</verse>
				<verse number="7">Nes karalius pasitiki VIEŠPAČIU, ir dėl Aukščiausiojo gailestingumo jis nesvyruos.</verse>
				<verse number="8">Tavo ranka suras visus tavo priešus; tavo dešinė atras tuos, kurie tavęs nekenčia.</verse>
				<verse number="9">Savo pykčio metu tu juos padarysi kaip liepsnojančią krosnį; VIEŠPATS savo rūstybėje juos praris, ir juos suris ugnis.</verse>
				<verse number="10">Jų vaisių tu išnaikinsi nuo žemės ir jų sėklą iš žmonių vaikų tarpo.</verse>
				<verse number="11">Nes jie planavo prieš tave pikta; jie sumanė piktą sumanymą, kurio jie nepajėgia įvykdyti.</verse>
				<verse number="12">Todėl tu priversi juos atsukti nugaras, kai paruoši savo strėles ant savo templės priešais jų veidus.</verse>
				<verse number="13">Būk išaukštintas, VIEŠPATIE, savo stiprybe; taip mes giedosime ir girsime tavo jėgą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai? Kodėl esi taip toli nuo pagalbos man ir nuo mano kauksmo žodžių?</verse>
				<verse number="2">O mano Dieve, šaukiu aš dieną, bet tu negirdi; ir nakties laiku, ir nenutylu.</verse>
				<verse number="3">Bet tu esi šventas, tu, kuris gyveni Izraelio gyriuje.</verse>
				<verse number="4">Tavimi pasitikėjo mūsų tėvai; jie pasitikėjo, ir tu juos išvadavai.</verse>
				<verse number="5">Jie šaukėsi tavęs ir buvo išvaduoti; jie tavimi pasitikėjo ir nebuvo sugėdinti.</verse>
				<verse number="6">Bet aš esu kirmėlė, o ne žmogus; žmonių priekaištas ir tautos paniekintas.</verse>
				<verse number="7">Visi tie, kurie mane mato, tyčiojasi iš manęs; jie atkiša lūpas, kraipo galvą, sakydami:</verse>
				<verse number="8">„Jis pasitikėjo VIEŠPAČIU, kad jis jį išvaduos; tegul jis išvaduoja jį, nes juo gėrisi“.</verse>
				<verse number="9">Bet tu esi tas, kuris mane ištraukei iš įsčių; tu padarei, kad vilčiausi, kai aš buvau prie savo motinos krūtų.</verse>
				<verse number="10">Ant tavęs buvau užmestas nuo pat įsčių; nuo pat mano motinos pilvo tu esi mano Dievas.</verse>
				<verse number="11">Nebūk toli nuo manęs, nes bėda arti, nes nėra kas padėtų.</verse>
				<verse number="12">Daug jaučių mane apsupo; stiprūs Bašano jaučiai mane apstojo.</verse>
				<verse number="13">Jie išsižiojo prieš mane savo nasrais kaip plėšrus ir riaumojantis liūtas.</verse>
				<verse number="14">Aš išlietas kaip vanduo, ir visi mano kaulai išsinarstę; mano širdis kaip vaškas; ištirpo mano viduriuose.</verse>
				<verse number="15">Mano jėgos išdžiūvo kaip šukė; ir mano liežuvis prilipo man prie žandikaulių; tu atvedei mane į mirties dulkes.</verse>
				<verse number="16">Nes mane apsupo šunys; piktųjų sambūris mane apsupo; jie perdūrė mano rankas ir mano kojas.</verse>
				<verse number="17">Aš galiu suskaičiuoti visus savo kaulus; jie žiūri ir spokso į mane.</verse>
				<verse number="18">Jie dalijasi tarpusavyje mano drabužius ir dėl mano apdaro meta burtą.</verse>
				<verse number="19">Bet tu, o VIEŠPATIE, nebūk toli nuo manęs; o mano stiprybe, skubėk man padėti.</verse>
				<verse number="20">Nuo kalavijo išvaduok mano sielą; mano brangiausiąją nuo šuns galios.</verse>
				<verse number="21">Gelbėk mane iš liūto nasrų; nes tu išgirdai mane nuo vienaragių ragų.</verse>
				<verse number="22">Aš paskelbsiu tavo vardą savo broliams; susirinkimo viduryje tave girsiu.</verse>
				<verse number="23">Jūs, kurie bijote VIEŠPATIES, girkite jį; visi, jūs – Jokūbo sėkla, šlovinkite jį; ir bijokite jo visi, jūs – Izraelio sėkla.</verse>
				<verse number="24">Nes jis nepaniekino ir nesibjaurėjo vargstančiojo vargu; ir nepaslėpė nuo jo savo veido; bet kai jis jo šaukėsi, jis išgirdo.</verse>
				<verse number="25">Mano gyrius dideliame susirinkime bus apie tave; savo įžadus ištesėsiu akivaizdoje tų, kurie jo bijo.</verse>
				<verse number="26">Romusis valgys ir pasisotins; VIEŠPATĮ girs tie, kurie jo ieško; jūsų širdis gyvens per amžius.</verse>
				<verse number="27">Visi žemės pakraščiai prisimins ir gręšis į VIEŠPATĮ; visos tautų giminės garbins tavo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="28">Nes karalystė yra VIEŠPATIES; ir jis yra valdytojas tautų tarpe.</verse>
				<verse number="29">Visi žemės riebieji valgys ir garbins; nusilenks prieš jį visi, kurie nužengia į dulkes, ir niekas negali išlaikyti savo sielos gyvos.</verse>
				<verse number="30">Sėkla tarnaus jam; ji bus Viešpačiui laikoma kaip karta.</verse>
				<verse number="31">Jie ateis ir skelbs jo teisumą gimsiančiai tautai, kad jis tai padarė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">VIEŠPATS yra mano ganytojas; aš nestokosiu.</verse>
				<verse number="2">Jis paguldo mane žaliuojančiose ganyklose; jis vedžioja mane prie tylių vandenų.</verse>
				<verse number="3">Jis atgaivina mano sielą; jis veda mane teisumo takais dėl savo vardo.</verse>
				<verse number="4">Taip, nors aš eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto; nes tu esi su manimi; tavo lazda ir tavo ramstis paguodžia mane.</verse>
				<verse number="5">Tu paruoši prieš mane stalą mano priešų akivaizdoje; tu aliejumi man patepi galvą; mano taurė liejasi per kraštus.</verse>
				<verse number="6">Tikrai gerumas ir gailestingumas mane seks per visas mano gyvenimo dienas; ir aš gyvensiu VIEŠPATIES namuose per amžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">VIEŠPATIES yra žemė ir jos pilnybė, pasaulis ir jame gyvenantys.</verse>
				<verse number="2">Nes jis ant jūrų ją pastatė, ant srovių ją įtvirtino.</verse>
				<verse number="3">Kas pakils į VIEŠPATIES kalvą? Arba kas atsistos jo šventoje vietoje?</verse>
				<verse number="4">Tas, kas turi švarias rankas ir tyrą širdį; kas nekėlė savo sielos į tuštybę ir neprisiekė apgaulingai.</verse>
				<verse number="5">Tas gaus palaiminimą iš VIEŠPATIES ir teisumą iš savo išgelbėjimo Dievo.</verse>
				<verse number="6">Tai yra karta tų, kurie jo ieško, kurie ieško tavo veido, o Jokūbai. Sela.</verse>
				<verse number="7">Pakelkite savo galvas, o vartai; ir pasikelkite, amžinosios durys; ir šlovės Karalius įeis.</verse>
				<verse number="8">Kas yra tas šlovės Karalius? VIEŠPATS stiprus ir galingas, VIEŠPATS galingas mūšyje.</verse>
				<verse number="9">Pakelkite savo galvas, o vartai; pakelkite jas, amžinosios durys; ir šlovės Karalius įeis.</verse>
				<verse number="10">Kas yra tas šlovės Karalius? Kariuomenių VIEŠPATS – jis yra šlovės Karalius. Sela.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">VIEŠPATIE, į tave keliu savo sielą.</verse>
				<verse number="2">O mano Dieve, tavimi pasitikiu: tenebūsiu sugėdintas, tenedžiūgauja dėl manęs mano priešai.</verse>
				<verse number="3">Taip, tenebūna sugėdintas nei vienas, kuris tavęs laukia; tebūna sugėdinti tie, kurie nusižengia be priežasties.</verse>
				<verse number="4">Parodyk, o VIEŠPATIE, man savo kelius; pamokyk mane savo takų.</verse>
				<verse number="5">Vesk mane savo tiesa ir mokyk mane; nes tu esi mano išgelbėjimo Dievas; tavęs aš laukiau visą dieną.</verse>
				<verse number="6">Atsimink, o VIEŠPATIE, savo mylinčius gailestingumus ir savo mielaširdystes; nes jie visada yra buvę nuo seno.</verse>
				<verse number="7">Neatsimink mano jaunystės nuodėmių nei mano nusižengimų; o VIEŠPATIE, atsimink mane pagal savo gailestingumą dėl savo gerumo.</verse>
				<verse number="8">Geras ir tiesus yra VIEŠPATS; todėl jis pamokys nusidėjėlius kelyje.</verse>
				<verse number="9">Romiuosius jis ves teismu; romiuosius jis mokys savo kelio.</verse>
				<verse number="10">Visi VIEŠPATIES takai yra gailestingumas ir tiesa tiems, kurie laikosi jo sandoros ir jo liudijimų.</verse>
				<verse number="11">Dėl savo vardo, o VIEŠPATIE, atleisk mano neteisybę, nes ji didelė.</verse>
				<verse number="12">Kas yra tas žmogus, kuris bijo VIEŠPATIES? Tą jis pamokys kelyje, kurį šis pasirinks.</verse>
				<verse number="13">Jo siela ramiai gyvens; ir jo sėkla paveldės žemę.</verse>
				<verse number="14">VIEŠPATIES paslaptis su tais, kurie jo bijo; ir jiems jis paskelbs savo sandorą.</verse>
				<verse number="15">Mano akys visada nukreiptos į VIEŠPATĮ; nes jis ištrauks mano kojas iš tinklo.</verse>
				<verse number="16">Atsigręžk į mane ir pasigailėk manęs; nes aš apleistas ir varginamas.</verse>
				<verse number="17">Mano širdies neramumai padidėjo; išvesk mane iš mano bėdų.</verse>
				<verse number="18">Pažvelk į mano vargą bei mano skausmą; ir atleisk visas mano nuodėmes.</verse>
				<verse number="19">Pažiūrėk į mano priešus; nes jų yra daug; jie manęs nekenčia žiauria neapykanta.</verse>
				<verse number="20">Saugok mano sielą ir išvaduok mane; tenebūsiu sugėdintas; nes pasitikiu tavimi.</verse>
				<verse number="21">Dorumas ir tiesumas teišsaugo mane; nes aš laukiu tavęs.</verse>
				<verse number="22">O Dieve, atpirk Izraelį iš visų jo bėdų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">Teisk mane, o VIEŠPATIE; nes aš vaikščiojau savo dorume; ir pasitikėjau VIEŠPAČIU; todėl aš nepaslysiu.</verse>
				<verse number="2">Ištirk mane, o VIEŠPATIE, ir išmėgink mane; išbandyk mano inkstus ir širdį.</verse>
				<verse number="3">Nes tavo mielaširdystė man prieš akis; ir aš vaikščiojau tavo tiesoje.</verse>
				<verse number="4">Aš nesėdėjau su tuščiais žmonėmis ir neinu su apsimetėliais.</verse>
				<verse number="5">Aš nekenčiau piktadarių susirinkimo; ir nesisėsiu su nedorėliais.</verse>
				<verse number="6">Aš plausiu savo rankas nekaltume; taip aš eisiu aplink tavo aukurą, o VIEŠPATIE;</verse>
				<verse number="7">kad skelbčiau padėkos balsu ir pasakočiau apie visus tavo nuostabius darbus.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATIE, aš pamilau tavo namų buveinę ir vietą, kur tavo garbė gyvena.</verse>
				<verse number="9">Nesurink mano sielos su nusidėjėliais nei mano gyvybės su kraugeriais,</verse>
				<verse number="10">kurių rankose piktadarybė, ir jų dešinė pilna kyšių.</verse>
				<verse number="11">Bet aš, aš vaikščiosiu savo dorume; atpirk mane ir būk man gailestingas.</verse>
				<verse number="12">Mano koja stovi lygioje vietoje; susirinkimuose aš laiminsiu VIEŠPATĮ.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">VIEŠPATS – mano šviesa ir mano išgelbėjimas: ko man bijoti? VIEŠPATS – mano gyvenimo stiprybė: ko man išsigąsti?</verse>
				<verse number="2">Kai piktieji, tai yra, mano priešai ir mano priešininkai užpuolė mane, kad suėstų mano kūną, jie suklupo ir griuvo.</verse>
				<verse number="3">Nors stovyklautų prieš mane kariuomenė, nenusigąs mano širdis; nors karas kiltų prieš mane, tame aš būsiu pasitikintis.</verse>
				<verse number="4">Vieno dalyko trokštu iš VIEŠPATIES, to aš sieksiu: kad galėčiau gyventi VIEŠPATIES namuose per visas savo gyvenimo dienas, kad stebėčiau VIEŠPATIES grožį ir klausinėčiau jo šventykloje.</verse>
				<verse number="5">Nes jis paslėps mane savo palapinėje nelaimės dieną; paslėps mane savo padangtės slaptoje vietoje; ant uolos pastatys mane.</verse>
				<verse number="6">O dabar mano galva bus pakelta virš mano priešų, esančių aplink mane; todėl aš aukosiu jo padangtėje džiaugsmo aukas; aš giedosiu, taip, aš giedosiu VIEŠPAČIUI gyrių.</verse>
				<verse number="7">Išgirsk, o VIEŠPATIE, kai šaukiu savo balsu; pasigailėk manęs ir man atsakyk.</verse>
				<verse number="8">Kai tu sakei: „Ieškokite mano veido“, mano širdis tau tarė: „Tavo veido, VIEŠPATIE, aš ieškosiu“.</verse>
				<verse number="9">Neslėpk savo veido toli nuo manęs; neatstumk pyktyje savo tarno; tu buvai mano pagalba; nepalik manęs ir neapleisk manęs, o mano išgelbėjimo Dieve.</verse>
				<verse number="10">Kai mano tėvas ir mano motina apleis mane, tada VIEŠPATS mane priims.</verse>
				<verse number="11">O VIEŠPATIE, mokyk mane savo kelio ir vesk mane lygiu taku dėl mano priešų.</verse>
				<verse number="12">Neatiduok manęs mano priešų valiai; nes sukilo prieš mane melagingi liudytojai ir iškvepiantys žiaurumą.</verse>
				<verse number="13">Būčiau nusilpęs, jei nebūčiau tikėjęs, kad matysiu VIEŠPATIES gerumą gyvųjų šalyje.</verse>
				<verse number="14">Lauk VIEŠPATIES; būk drąsus, ir jis sustiprins tavo širdį; lauk, aš sakau, VIEŠPATIES.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">Tavęs šauksiuosi, o VIEŠPATIE, mano uola; man netylėk; kad, jei man tylėsi, aš netapčiau kaip tie, kurie eina žemyn į duobę.</verse>
				<verse number="2">Išgirsk mano prašymų balsą, kai šaukiuosi tavęs, kai pakeliu savo rankas į tavo šventą orakulą.</verse>
				<verse number="3">Neatstumk manęs su nedorėliais ir su tais, kurie daro neteisybę, kurie kalba taiką su savo artimais, bet piktadarystė jų širdyse.</verse>
				<verse number="4">Duok jiems pagal jų darbus ir pagal jų siekių piktybę; duok jiems pagal jų rankų darbą; atmokėk jiems jų nuopelnus.</verse>
				<verse number="5">Kadangi jie nepaiso VIEŠPATIES darbų nei jo rankų veikimo, jis juos sunaikins ir jų nestatys.</verse>
				<verse number="6">Tebūna palaimintas VIEŠPATS, nes jis išgirdo mano prašymų balsą.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATS yra mano stiprybė ir mano skydas; juo pasitikėjo mano širdis, ir man yra pagelbėta; todėl didžiai džiūgauja mano širdis; ir savo giesme aš jį girsiu.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS yra jų stiprybė, ir jis yra jo pateptojo gelbstinti stiprybė.</verse>
				<verse number="9">Gelbėk savo tautą ir laimink savo paveldą; ganyk juos ir iškelk juos per amžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="35">
				<verse number="1">Suteikite VIEŠPAČIUI, o jūs, galiūnai, suteikite VIEŠPAČIUI šlovę ir stiprybę.</verse>
				<verse number="2">Suteikite VIEŠPAČIUI jo vardui priklausančią šlovę; garbinkite VIEŠPATĮ šventumo grožyje.</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATIES balsas viršum vandenų; šlovės Dievas griaudėja; VIEŠPATS viršum daugybės vandenų.</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATIES balsas galingas; VIEŠPATIES balsas pilnas didybės.</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATIES balsas laužo kedrus; taip, VIEŠPATS laužo Libano kedrus.</verse>
				<verse number="6">Jis šokdina juos kaip veršius; Libaną ir Sirjoną, kaip jauną vienaragį.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATIES balsas ugnies liepsnas padalija.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATIES balsas sudrebina dykumą; VIEŠPATS sudrebina Kadešo dykumą.</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATIES balsas skatina elnes gimdyti ir atidengia miškus; ir jo šventykloje visi apie jo šlovę kalba.</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATS sėdi viršum tvano; taip, VIEŠPATS sėdi kaip Karalius per amžius.</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATS suteiks stiprybę savo tautai; VIEŠPATS palaimins savo tautą taika.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="36">
				<verse number="1">Liaupsinsiu tave, o VIEŠPATIE; nes tu mane iškėlei, ir neleidai mano priešams džiaugtis dėl manęs.</verse>
				<verse number="2">O VIEŠPATIE, mano Dieve, šaukiausi tavęs, ir tu išgydei mane.</verse>
				<verse number="3">O VIEŠPATIE, tu išvedei aukštyn iš kapo mano sielą; išlaikei mane gyvą, kad nenužengčiau į duobę.</verse>
				<verse number="4">Giedokite VIEŠPAČIUI, jūs, jo šventieji, ir dėkokite prisiminę jo šventumą.</verse>
				<verse number="5">Nes tik akimirksnį trunka jo pyktis; pagal jo palankumą yra gyvenimas; verksmas gali trukti naktį, tačiau rytą ateina džiaugsmas.</verse>
				<verse number="6">Klestėdamas aš sakiau: „Aš niekada nesvyruosiu“.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATIE, savo palankumu tu padarei, kad mano kalnas stovėtų tvirtai; tu paslėpei savo veidą, ir aš sunerimau.</verse>
				<verse number="8">Tavęs, o VIEŠPATIE, šaukiausi; ir VIEŠPATĮ maldavau.</verse>
				<verse number="9">Kokia nauda iš mano kraujo, kai nužengiu į duobę? Ar girs tave dulkės? Ar jos skelbs tavo tiesą?</verse>
				<verse number="10">Išgirsk, o VIEŠPATIE, ir pasigailėk manęs; VIEŠPATIE, būk man padėjėjas.</verse>
				<verse number="11">Tu man pavertei mano raudą šokiu; nuvilkai man ašutinę ir apjuosei mane linksmybe</verse>
				<verse number="12">tam, kad mano šlovė tau giedotų gyrių ir netylėtų. O VIEŠPATIE, mano Dieve, per amžius tau dėkosiu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="37">
				<verse number="1">Tavimi, o VIEŠPATIE, pasitikiu; niekados tenebūsiu sugėdintas; išvaduok mane savo teisumu.</verse>
				<verse number="2">Palenk prie manęs savo ausį; skubiai išvaduok mane; būk man stipri uola, apsaugos namais mane išgelbėti.</verse>
				<verse number="3">Nes tu esi mano uola ir mano tvirtovė; todėl dėl savo vardo vesk mane ir vadovauk man.</verse>
				<verse number="4">Ištrauk mane iš tinklo, kurį slaptai man padėjo; nes tu esi mano stiprybė.</verse>
				<verse number="5">Į tavo ranką pavedu savo dvasią; tu atpirkai mane, o VIEŠPATIE, tiesos Dieve.</verse>
				<verse number="6">Aš nekenčiau tų, kurie atsižvelgia į apgaulingas tuštybes; bet aš pasitikiu VIEŠPAČIU.</verse>
				<verse number="7">Aš linksminsiuos ir džiūgausiu tavo gailestingume; nes tu pažvelgei į mano vargą; tu pažinai mano sielą nelaimėse;</verse>
				<verse number="8">ir manęs neuždarei priešo rankoje; tu pastatei mano kojas plačioje vietoje.</verse>
				<verse number="9">Pasigailėk manęs, o VIEŠPATIE, nes esu varge; iš sielvarto išseko mano akis, taip, mano siela ir mano pilvas.</verse>
				<verse number="10">Nes su širdgėla praleistas mano gyvenimas ir mano metai su vaitojimu; išseko mano jėgos dėl mano neteisybės ir mano kaulai sunykę.</verse>
				<verse number="11">Aš buvau priekaištas tarp visų savo priešų, bet ypač tarp savo kaimynų, ir baimė savo pažįstamiems; tie, kurie mane matė lauke, bėgo nuo manęs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="38">
				<verse number="1">Nes piktadariai bus iškirsti; bet tie, kurie laukia VIEŠPATIES, paveldės žemę.</verse>
				<verse number="2">Nes dar trumpai, ir nebeliks nedorėlio; taip, tu atidžiai žiūrėsi į jo vietą, ir jos nebebus.</verse>
				<verse number="3">Bet romieji paveldės žemę; ir gėrėsis taikos apstumu.</verse>
				<verse number="4">Nedorėlis rengia teisiajam pikta ir griežia prieš jį dantimis.</verse>
				<verse number="5">Viešpats juoksis iš jo; nes jis mato, kad ateina jo diena.</verse>
				<verse number="6">Nedorėliai išsitraukė kalaviją ir įtempė savo lanką, kad pargriautų vargšą ir nepasiturintį ir kad nužudytų tuos, kurie elgiasi tiesumu.</verse>
				<verse number="7">Jų kalavijas įsmigs į jų pačių širdį, ir jų lankai bus sulaužyti.</verse>
				<verse number="8">Truputis, kurį turi teisusis, yra geriau negu daugelio nedorėlių turtai.</verse>
				<verse number="9">Nes nedorėlių rankos bus sulaužytos; bet teisiuosius paremia VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATS žino tiesiųjų dienas; ir jų paveldas bus per amžius.</verse>
				<verse number="11">Jie nebus sugėdinti piktu laiku; ir bado dienomis jie bus pasotinti.</verse>
				<verse number="12">Bet pražus nedorėliai, ir VIEŠPATIES priešai bus kaip avių taukai; jie pranyks; jie dūmais pranyks.</verse>
				<verse number="13">Nedorėliai skolinasi ir negrąžina; bet teisusis parodo gailestingumą ir duoda.</verse>
				<verse number="14">Nes jo palaimintieji paveldės žemę; o jo prakeiktieji bus iškirsti.</verse>
				<verse number="15">Gero žmogaus žingsniai yra sutvarkyti VIEŠPATIES; ir jis gėrisi jo keliu.</verse>
				<verse number="16">Nors jis ir krinta, jis nebus visiškai pargriautas; nes VIEŠPATS palaiko jį savo ranka.</verse>
				<verse number="17">Buvau jaunas, o dabar esu senas; tačiau nemačiau, kad teisusis būtų paliktas, o jo sėkla elgetautų duonos.</verse>
				<verse number="18">Jis visuomet gailestingas ir skolina; ir jo sėkla yra palaiminta.</verse>
				<verse number="19">Traukis nuo pikto ir daryk gera; ir gyvenk per amžius.</verse>
				<verse number="20">Nes VIEŠPATS myli teismą ir nepalieka savo šventųjų; jie išsaugoti per amžius; bet nedorėlių sėkla bus iškirsta.</verse>
				<verse number="21">Teisieji paveldės šalį ir gyvens joje amžinai.</verse>
				<verse number="22">Teisiojo burna kalba išmintį, ir jo liežuvis kalba apie teismą.</verse>
				<verse number="23">Jo Dievo įstatymas yra jo širdyje; nei vienas jo žingsnis nepaslys.</verse>
				<verse number="24">Nedorėlis stebi teisųjį ir siekia jį užmušti.</verse>
				<verse number="25">VIEŠPATS jo nepaliks ano rankoje ir jo nepasmerks, kai jis bus teisiamas.</verse>
				<verse number="26">Lauk VIEŠPATIES ir laikykis jo kelio, ir jis tave išaukštins, kad paveldėtum šalį; tu pamatysi, kai nedorėliai bus iškirsti.</verse>
				<verse number="27">Mačiau nedorėlį didžiulėje galioje ir išsiplėtusį kaip žaliuojantį lauro medį.</verse>
				<verse number="28">Tačiau jis praėjo, ir štai jo nebuvo; taip, jo ieškojau, bet nebuvo galima jo rasti.</verse>
				<verse number="29">Stebėk tobuląjį ir žiūrėk į tiesųjį; nes tokių galas – ramybė.</verse>
				<verse number="30">Bet nusižengėliai kartu bus sunaikinti; nedorėlių galas bus iškirstas.</verse>
				<verse number="31">Bet teisiųjų išgelbėjimas yra iš VIEŠPATIES; jis yra jų stiprybė bėdos metu.</verse>
				<verse number="32">Ir VIEŠPATS jiems padės, ir juos išvaduos; jis juos išvaduos iš nedorėlių ir juos išgelbės, nes jie pasitiki juo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="39">
				<verse number="1">O VIEŠPATIE, nebark manęs savo rūstybėje; ir nebausk manęs savo karštame nepasitenkinime.</verse>
				<verse number="2">Nes tavo strėlės įsmigo į mane ir tavo ranka stipriai slegia mane.</verse>
				<verse number="3">Nėra nieko sveiko mano kūne dėl tavo pykčio; nėra jokio poilsio mano kauluose dėl mano nuodėmės.</verse>
				<verse number="4">Nes mano neteisybės iškilo virš mano galvos; kaip sunki našta jos man yra per sunkios.</verse>
				<verse number="5">Dvokia ir pūna mano žaizdos dėl mano kvailumo.</verse>
				<verse number="6">Aš sunerimęs; aš labai sulinkęs; vaikštau liūdėdamas visą dieną.</verse>
				<verse number="7">Nes mano strėnos pilnos bjaurios ligos; ir nėra nieko sveiko mano kūne.</verse>
				<verse number="8">Esu nusilpęs ir labai sulaužytas; kaukiau dėl savo širdies nerimo.</verse>
				<verse number="9">Viešpatie, visas mano troškimas yra tavo akivaizdoje; ir mano dejavimas nėra paslėptas nuo tavęs.</verse>
				<verse number="10">Mano širdis smarkiai plaka, mane paliko mano jėgos; o mano akių šviesa – ji irgi paliko mane.</verse>
				<verse number="11">Mano mylėtojai ir mano draugai stovi atsitolinę nuo mano žaizdos; ir mano giminaičiai stovi iš tolo.</verse>
				<verse number="12">Taipogi tie, kurie ieško mano gyvybės, paspendė man žabangas; kurie siekia man pakenkti, kalba piktus dalykus ir visą dieną galvoja apgaules.</verse>
				<verse number="13">Bet aš kaip kurčias, negirdėjau; ir aš buvau kaip nebylys, kuris neatveria savo burnos.</verse>
				<verse number="14">Taip aš buvau kaip žmogus, kuris negirdi ir kurio burnoje nėra pabarimų.</verse>
				<verse number="15">Nes tavimi, o VIEŠPATIE, aš viliuosi; tu išgirsi, o Viešpatie, mano Dieve.</verse>
				<verse number="16">Nes aš sakiau: „ Išgirsk mane, kad jie nedžiūgautų dėl manęs; kad, mano kojai paslydus, jie nesiaukštintų prieš mane“.</verse>
				<verse number="17">Nes aš esu pasiruošęs suklupti, ir mano sielvartas nuolat yra mano akivaizdoje.</verse>
				<verse number="18">Nes aš pripažinsiu savo neteisybę; aš apgailestausiu dėl savo nuodėmės.</verse>
				<verse number="19">Bet mano priešai yra gyvi, ir jie yra stiprūs; ir padaugėjo tų, kurie neteisėtai manęs nekenčia.</verse>
				<verse number="20">Taip pat tie, kurie atlygina piktu už gera, yra mano priešininkai; kadangi aš seku tuo, kas gera.</verse>
				<verse number="21">Nepalik manęs, o VIEŠPATIE; o mano Dieve, nebūk toli nuo manęs.</verse>
				<verse number="22">Skubėk padėti man, o Viešpatie, mano išgelbėjime.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="40">
				<verse number="1">Aš sakiau: „Žiūrėsiu savo kelius, kad nenusidėčiau savo liežuviu; saugosiu savo burną apynasriu, kol nedorėlis mano akivaizdoje“.</verse>
				<verse number="2">Buvau nebylus ir tylintis, tylėjau netgi apie gera; mano sielvartas sujudo.</verse>
				<verse number="3">Įkaito širdis mano viduje, man bemąstant užsidegė ugnis; tada prabilau liežuviu:</verse>
				<verse number="4">„Duok man, VIEŠPATIE, sužinoti mano galą ir mano dienų saiką – koks jis; kad žinočiau, koks aš trapus.</verse>
				<verse number="5">Štai tu padarei mano dienas plaštakos pločio; ir mano amžius yra kaip niekas tavo akivaizdoje; tikrai kiekvienas žmogus savo geriausioje būklėje yra visiška tuštybė. Sela.</verse>
				<verse number="6">Tikrai kiekvienas žmogus vaikšto kaip tuščias vaizdinys; tikrai jie veltui nerimauja; jis krauna turtus ir nežino, kas juos susirinks.</verse>
				<verse number="7">O dabar, Viešpatie, ko aš laukiu? Mano viltis yra tavyje.</verse>
				<verse number="8">Išvaduok mane iš visų mano nusižengimų; nepadaryk manęs kvailojo priekaištu.</verse>
				<verse number="9">Buvau nebylys, neatvėriau burnos; nes tu tai padarei.</verse>
				<verse number="10">Atitrauk nuo manęs savo kirtį; nuo tavo rankos smūgio aš nykstu.</verse>
				<verse number="11">Kai pabarimais pataisai žmogų už neteisybę, tu kaip kandis padarai, kad jo grožis būtų suėstas; tikrai kiekvienas žmogus yra tuštybė. Sela.</verse>
				<verse number="12">Išgirsk mano maldą, o VIEŠPATIE, ir pasuk ausį į mano šauksmą; netylėk dėl mano ašarų; nes aš esu ateivis pas tave ir laikinai apsigyvenęs, kaip ir visi mano tėvai buvo.</verse>
				<verse number="13">Pagailėk manęs, kad atnaujinčiau jėgas prieš tai, kai ten išeisiu ir nebebūsiu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="41">
				<verse number="1">Kantriai laukiau VIEŠPATIES; ir jis pasilenkė prie manęs, ir išgirdo mano šauksmą.</verse>
				<verse number="2">Taip pat jis ištraukė mane iš baisios duobės, iš klampaus dumblo, ir pastatė ant uolos mano kojas, ir sutvirtino mano žingsnius.</verse>
				<verse number="3">Ir jis įdėjo man į burną naują giesmę – gyrių mūsų Dievui. Daugelis tai matys ir bijosis, ir pasitikės VIEŠPAČIU.</verse>
				<verse number="4">Palaimintas tas žmogus, kuris daro VIEŠPATĮ savo pasitikėjimu ir nepaiso išdidžiųjų nei tų, kurie nukrypsta į melus.</verse>
				<verse number="5">Daug, o VIEŠPATIE, mano Dieve, yra padarytų tavo nuostabių darbų ir tavo minčių dėl mūsų; paeiliui tau jų nesuskaičiuosi; jei norėčiau juos paskelbti ir išpasakoti, jų būtų daugiau, negu galima suskaičiuoti.</verse>
				<verse number="6">Aukos ir aukojimo tu nenorėjai; ausis man atvėrei; deginamosios aukos ir nuodėmės aukos tu nereikalavai.</verse>
				<verse number="7">Tada aš tariau: „Štai ateinu; knygos ritinyje yra parašyta apie mane.</verse>
				<verse number="8">Man pasigėrėjimas vykdyti tavo valią, o mano Dieve; taip, tavo įstatymas yra mano širdies viduje“.</verse>
				<verse number="9">Skelbiau teisumą dideliame susirinkime; štai savo lūpų nesučiaupiau, o VIEŠPATIE, tu žinai.</verse>
				<verse number="10">Tavo teisumo nepaslėpiau savo širdies viduje; skelbiau tavo ištikimybę ir tavo išgelbėjimą; nenuslėpiau tavo mielaširdystės ir tavo tiesos nuo didelio susirinkimo.</verse>
				<verse number="11">O VIEŠPATIE, nesulaikyk nuo manęs savo rūpestingų gailestingumų; tavo mielaširdystė ir tavo tiesa nuolat tesaugo mane.</verse>
				<verse number="12">Nes mane apsupo nesuskaičiuojamos blogybės; mano neteisybės nutvėrė mane taip, kad aš neįstengiau žiūrėti aukštyn; jų yra daugiau nei mano galvos plaukų; todėl mano širdis paliko mane.</verse>
				<verse number="13">Teikis, o VIEŠPATIE, išvaduoti mane; o VIEŠPATIE, skubėk man padėti.</verse>
				<verse number="14">Tesusigėsta ir tebūna suglumę drauge tie, kurie vaikosi mano sielos, kad ją sunaikintų; tebūna nuvyti atgalios ir tebūna sugėdinti tie, kurie linki man pikto.</verse>
				<verse number="15">Tebūna jie suniokoti atlygiui už savo gėdą, kurie man sako: „Aha, aha“.</verse>
				<verse number="16">Tedžiūgauja visi, kurie tavęs ieško, ir tesilinksmina tavyje; tie, kurie myli tavo išgelbėjimą, nuolat tesako: „Tebūna išaukštintas VIEŠPATS“.</verse>
				<verse number="17">Bet aš vargšas ir nepasiturintis; tačiau Viešpats galvoja apie mane; tu esi mano pagalba ir mano išvaduotojas; o mano Dieve, nedelsk.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="42">
				<verse number="1">Palaimintas tas, kuris atsižvelgia į vargšą; bėdos metu VIEŠPATS jį išvaduos.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS jį apsaugos ir išlaikys gyvą; jis bus palaimintas žemėje; ir tu jo neatiduosi į jo priešų valią.</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATS jį sustiprins silpnumo patale; jam sergant tu pakeisi visą jo patalą.</verse>
				<verse number="4">Aš sakiau: „VIEŠPATIE, būk man gailestingas; išgydyk mano sielą; nes aš nusidėjau prieš tave“.</verse>
				<verse number="5">Mano priešai kalba pikta apie mane: „Kada jis mirs ir jo vardas išnyks?“</verse>
				<verse number="6">Ir jei kas ateina manęs aplankyti, kalba tuštybes; jo širdis kaupia savyje neteisybę; išėjęs laukan jis tai išpasakoja.</verse>
				<verse number="7">Šnibždasi prieš mane visi, kurie manęs nekenčia; prieš mane jie galvoja man pakenkti.</verse>
				<verse number="8">Jie sako: „Pikta liga stipriai prie jo prilipo; o dabar, kadangi jis guli, jis daugiau nebeatsikels“.</verse>
				<verse number="9">Taip, mano artimas draugas, kuriuo pasitikėjau, kuris valgė mano duonos, pakėlė kulną prieš mane.</verse>
				<verse number="10">Bet tu, o VIEŠPATIE, būk man gailestingas ir pakelk mane, kad jiems atlyginčiau.</verse>
				<verse number="11">Iš to žinosiu, kad esi man palankus, nes mano priešas nedžiūgaus prieš mane.</verse>
				<verse number="12">O mane tu palaikai mano dorume ir amžiams mane pastatai prieš savo veidą.</verse>
				<verse number="13">Tebūna palaimintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, nuo amžių ir iki amžių. Amen ir amen.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="43">
				<verse number="1">Kaip elnė trokšta vandens upelių, taip mano siela trokšta tavęs, o Dieve.</verse>
				<verse number="2">Mano siela ištroškusi Dievo, gyvojo Dievo: kada aš ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje?</verse>
				<verse number="3">Mano ašaros buvo mano valgis dieną ir naktį, kai jie nuolat man sakė: „Kur yra tavo Dievas?“</verse>
				<verse number="4">Kai šituos dalykus prisimenu, išlieju savyje savo sielą: nes aš eidavau su daugybe, eidavau su jais į Dievo namus džiaugsmo ir gyriaus balsu, su daugybe, kurie šventė šventadienį.</verse>
				<verse number="5">Kodėl esi prislėgta, o mano siela, ir kodėl nerimauji manyje? Vilkis Dievu; nes aš jį dar girsiu už jo veido pagalbą.</verse>
				<verse number="6">O mano Dieve, mano siela prislėgta mano viduje; todėl prisiminsiu tave iš Jordano šalies ir iš hermonitų, nuo Micaro kalvos.</verse>
				<verse number="7">Gelmė šaukiasi gelmę, triukšmaujant tavo vandens viesului; visos tavo bangos ir tavo vilnys praėjo virš manęs.</verse>
				<verse number="8">Tačiau dienos metu VIEŠPATS įsakys savo mielaširdystei, o naktį jo giesmė bus su manimi, mano malda mano gyvybės Dievui.</verse>
				<verse number="9">Sakysiu Dievui, savo uolai: „Kodėl mane pamiršai? Kodėl vaikštau gedėdamas dėl priešo engimo?“</verse>
				<verse number="10">Kaip kalaviju mano kauluose man priekaištauja mano priešai, kasdien man sakydami: „Kur yra tavo Dievas?“</verse>
				<verse number="11">Kodėl esi prislėgta, o mano siela, ir kodėl nerimauji mano viduje? Vilkis Dievu; nes aš dar girsiu jį, kuris yra mano veido sveikata ir mano Dievas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="44">
				<verse number="1">Teisk mane, o Dieve, ir gink mano bylą prieš bedievę tautą; išvaduok mane nuo apgaulingo ir neteisingo žmogaus.</verse>
				<verse number="2">Nes tu esi mano stiprybės Dievas; kodėl mane atstumi? Kodėl vaikštau gedėdamas dėl priešo engimo?</verse>
				<verse number="3">Išsiųsk savo šviesą ir savo tiesą, tegul jos veda mane; tegul jos mane nuveda į tavo šventąją kalvą ir į tavo padangtes.</verse>
				<verse number="4">Tada eisiu prie Dievo aukuro, pas Dievą, mano beribį džiaugsmą; taip, girsiu tave arfa, o Dieve, mano Dieve.</verse>
				<verse number="5">Kodėl esi prislėgta, o mano siela, ir kodėl nerimauji mano viduje? Vilkis Dievu; nes aš dar girsiu jį, kuris yra mano veido sveikata ir mano Dievas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="45">
				<verse number="1">O Dieve, savo ausimis girdėjome, mūsų tėvai pasakojo mums, kokį darbą atlikai jų dienomis, senovės laikais.</verse>
				<verse number="2">Kaip tu savo ranka išvarei pagonis ir juos įsodinai; kaip tu kamavai tautas ir jas išvarei.</verse>
				<verse number="3">Nes ne savo kalaviju jie gavo nuosavybėn šalį, ir ne jų ranka juos išgelbėjo; bet tavo dešinė ir tavo ranka, ir tavo veido šviesa, nes tu jiems buvai palankus.</verse>
				<verse number="4">Tu esi mano Karalius, o Dieve; įsakyk išvadavimus Jokūbui.</verse>
				<verse number="5">Per tave mes badysime savo priešus; per tavo vardą mes paminsime tuos, kurie kyla prieš mus.</verse>
				<verse number="6">Nes ne savo lanku pasitikėsiu, ir ne mano kalavijas mane išgelbės.</verse>
				<verse number="7">Bet tu mus išgelbėjai nuo mūsų priešų ir tuos, kurie mūsų nekenčia, sugėdinai.</verse>
				<verse number="8">Dievu giriamės per visą dieną ir tavo vardą girsime per amžius. Sela.</verse>
				<verse number="9">Bet tu mus atstūmei ir mus sugėdinai; ir neišeini su mūsų kariuomenėmis.</verse>
				<verse number="10">Tu priverti mus nusigręžti nuo priešo; ir tie, kurie mūsų nekenčia, prisigrobia sau.</verse>
				<verse number="11">Tu davei mus kaip maistui skirtas avis; ir išsklaidei mus tarp pagonių.</verse>
				<verse number="12">Tu parduodi savo tautą už nieką ir nuo jų vertės nepraturtėji.</verse>
				<verse number="13">Tu padarai mus priekaištu mūsų kaimynams, panieka ir pajuoka tiems, kurie yra aplink mus.</verse>
				<verse number="14">Tu padarai mus priežodžiu tarp pagonių, galvos kratymu tarp tautų.</verse>
				<verse number="15">Nuolatos prieš mane yra mano negarbė, ir mano veido gėda apdengė mane</verse>
				<verse number="16">dėl priekaištautojo ir piktžodžiautojo balso; dėl priešo ir keršytojo.</verse>
				<verse number="17">Visa tai užėjo ant mūsų; tačiau tavęs nepamiršome ir nesielgėme apgaulingai tavo sandoroje.</verse>
				<verse number="18">Mūsų širdis neatsitraukia, ir mūsų žingsniai nenukrypo nuo tavo kelio;</verse>
				<verse number="19">nors tu mus smarkiai daužei slibinų vietoje ir mus apdengei mirties šešėliu.</verse>
				<verse number="20">Jei esame pamiršę mūsų Dievo vardą ar ištiesę savo rankas į svetimą dievą;</verse>
				<verse number="21">argi Dievas to nesuieškos? Nes jis žino širdies paslaptis.</verse>
				<verse number="22">Taip, dėl tavęs mes esame žudomi visą dieną; mes laikomi tarsi pjautinomis avimis.</verse>
				<verse number="23">Atsibusk, kodėl miegi, o Viešpatie? Kelkis, neatstumk mūsų amžinai.</verse>
				<verse number="24">Kodėl slepi savo veidą ir pamiršti mūsų vargą bei mūsų priespaudą?</verse>
				<verse number="25">Nes į dulkes yra nulinkusi mūsų siela; mūsų pilvas prilipęs prie žemės.</verse>
				<verse number="26">Pakilk mums į pagalbą ir atpirk mus dėl savo gailestingumų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="46">
				<verse number="1">Mano širdis kuria puikią temą: aš kalbėsiu dalykus apie karalių; mano liežuvis yra pasiruošusio raštininko plunksna.</verse>
				<verse number="2">Tu esi gražesnis už žmonių vaikus; malonė išlieta tavo lūpose; todėl Dievas tave palaimino amžiams.</verse>
				<verse number="3">Prisijuosk savo kalaviją prie šlaunies, o galingiausiasis, su savo šlove ir savo didybe.</verse>
				<verse number="4">Ir lėk savo didybėje sėkmingai dėl tiesos, romumo ir teisumo; ir tavo dešinė mokys tave baisių dalykų.</verse>
				<verse number="5">Aštrios tavo strėlės karaliaus priešų širdyse, nuo jų tautos krinta po tavimi.</verse>
				<verse number="6">Tavo sostas, o Dieve, yra per amžių amžius; tavo karalystės skeptras – teisingas skeptras.</verse>
				<verse number="7">Tu myli teisumą ir nekenti nedorybės; todėl Dievas, tavo Dievas, tave patepė džiaugsmo aliejumi daugiau už tavo bendrus.</verse>
				<verse number="8">Visi tavo drabužiai kvepia mira, alaviju ir kasija iš dramblio kaulo rūmų, kuriais jie linksmino tave.</verse>
				<verse number="9">Karalių dukterys buvo tarp tavo garbingų moterų; tavo dešinėje stovėjo karalienė, pasipuošusi Ofyro auksu.</verse>
				<verse number="10">Klausyk, o dukra, apgalvok ir palenk savo ausį; taip pat pamiršk savo tautą ir savo tėvo namus;</verse>
				<verse number="11">taip karalius didžiai trokš tavo grožio; nes jis yra tavo Viešpats; ir garbink jį.</verse>
				<verse number="12">Tyro dukra ten bus su dovana; tautos turtingieji maldaus tavo palankumo.</verse>
				<verse number="13">Karaliaus dukra visa šlovinga viduje; jos apdarai apdirbto aukso.</verse>
				<verse number="14">Ji bus atvesta pas karalių išsiuvinėtais drabužiais; paskui ją einančios mergelės, jos draugės, bus atvestos pas tave.</verse>
				<verse number="15">Jos bus atvestos su linksmybe ir džiūgavimu; jos įeis į karaliaus rūmus.</verse>
				<verse number="16">Vietoj tavo tėvų bus tavo vaikai, kuriuos tu galėsi paskirti kunigaikščiais visoje žemėje.</verse>
				<verse number="17">Aš padarysiu, kad tavo vardą atsimintų per visas kartas; todėl tautos tave girs per amžių amžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="47">
				<verse number="1">Dievas yra mūsų prieglobstis ir stiprybė, labai artima pagalba bėdoje.</verse>
				<verse number="2">Todėl mes nebijosime, nors žemė pasitrauktų, ir nors kalnai būtų nunešti į jūros vidurį;</verse>
				<verse number="3">nors ūžia ir drumsčiasi jos vandenys, nors ir dreba kalnai jai banguojant. Sela.</verse>
				<verse number="4">Štai upė, jos srovės džiugins Dievo miestą, Aukščiausiojo padangčių šventąją vietą.</verse>
				<verse number="5">Dievas yra jo viduje: jis nesvyruos; Dievas jam padės pačiame ankstume.</verse>
				<verse number="6">Siautė pagonys, svyravo karalystės; jis ištarė savo balsą – ištirpo žemė.</verse>
				<verse number="7">Kariuomenių VIEŠPATS yra su mumis; Jokūbo Dievas yra mūsų prieglobstis. Sela.</verse>
				<verse number="8">Ateikite, pažvelkite į VIEŠPATIES darbus, kokių suniokojimų jis padarė žemėje.</verse>
				<verse number="9">Jis sustabdo karus ligi žemės krašto; jis sulaužo lanką ir sutrupina ietį; jis vežimą sudegina ugnyje.</verse>
				<verse number="10">„Būkite ramūs ir žinokite, kad aš esu Dievas; aš būsiu išaukštintas tarp pagonių, aš būsiu išaukštintas žemėje“.</verse>
				<verse number="11">Kariuomenių VIEŠPATS yra su mumis; Jokūbo Dievas yra mūsų prieglobstis. Sela.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="48">
				<verse number="1">Visos tautos, plokite rankomis; šaukite Dievui džiugesio balsu.</verse>
				<verse number="2">Nes aukščiausiasis VIEŠPATS yra baisus, jis yra didis visos žemės Karalius.</verse>
				<verse number="3">Jis pajungs mums tautas ir tautybes po mūsų kojomis.</verse>
				<verse number="4">Jis mums išrinks mūsų paveldą – puikumą Jokūbo, kurį jis pamilo. Sela.</verse>
				<verse number="5">Dievas užžengė su šauksmu, VIEŠPATS – trimito gaudimu.</verse>
				<verse number="6">Giedokite gyrių Dievui, giedokite gyrių; giedokite gyrių mūsų Karaliui, giedokite gyrių.</verse>
				<verse number="7">Nes Dievas yra visos žemės Karalius; giedokite gyrių su supratimu.</verse>
				<verse number="8">Dievas karaliauja pagonims; Dievas sėdi savo šventumo soste.</verse>
				<verse number="9">Tautos kunigaikščiai yra susirinkę – Abraomo Dievo tauta; nes Dievui priklauso žemės skydai; jis labai išaukštintas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="49">
				<verse number="1">Didis yra VIEŠPATS ir labai girtinas mūsų Dievo mieste, jo šventumo kalne.</verse>
				<verse number="2">Gražiai išsidėstęs, visos žemės džiaugsmas yra Siono kalnas šiaurės šonuose, didžiojo Karaliaus miestas.</verse>
				<verse number="3">Jo rūmuose Dievas žinomas kaip prieglobstis.</verse>
				<verse number="4">Nes štai karaliai susirinkę, jie praėjo drauge.</verse>
				<verse number="5">Jie tai pamatė ir taip stebėjosi; jie sunerimo ir išskubėjo.</verse>
				<verse number="6">Baimė juos ten apėmė ir skausmai kaip gimdančią moterį.</verse>
				<verse number="7">Rytų vėju tu sudaužai Taršišo laivus.</verse>
				<verse number="8">Kaip buvome girdėję, taip ir pamatėme kariuomenių VIEŠPATIES mieste, mūsų Dievo mieste: Dievas jį įtvirtins per amžius. Sela.</verse>
				<verse number="9">Mes mąstėme, o Dieve, apie tavo mielaširdystę tavo šventyklos viduje.</verse>
				<verse number="10">Kaip tavo vardas, o Dieve, taip ir tavo gyrius iki žemės pakraščių; tavo dešinė pilna teisumo.</verse>
				<verse number="11">Tedžiūgauja Siono kalnas, tebūna linksmos Judos dukterys dėl tavo teismų.</verse>
				<verse number="12">Vaikščiokite aplink Sioną, apeikite aplink jį; skaičiuokite jo bokštus.</verse>
				<verse number="13">Gerai įsidėmėkite jo pylimus, apžiūrėkite jo rūmus; kad galėtumėte papasakoti būsimai kartai.</verse>
				<verse number="14">Nes šis Dievas yra mūsų Dievas per amžių amžius; jis bus mūsų vedlys iki mirties.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="50">
				<verse number="1">Girdėkite tai, visos tautos; palenkite ausį, visi pasaulio gyventojai;</verse>
				<verse number="2">tiek žemieji, tiek ir aukštieji, tiek turtingieji, tiek ir beturčiai kartu.</verse>
				<verse number="3">Mano burna kalbės apie išmintį; ir mano širdies apmąstymai bus apie supratimą.</verse>
				<verse number="4">Aš palenksiu savo ausį palyginimui; atversiu su arfa savo paslaptingus pasakymus.</verse>
				<verse number="5">Kodėl turėčiau bijoti nelaimės dienomis, kai mane apsupa man ant kulnų lipančiųjų neteisybė?</verse>
				<verse number="6">Tie, kurie pasitiki savo turtu ir giriasi savo turtų daugybe,</verse>
				<verse number="7">nei vienas iš jų jokiu būdu negali atpirkti savo brolio nei duoti Dievui išpirkos už jį</verse>
				<verse number="8">(nes brangus jų sielos išpirkimas, ir jo neliks per amžius),</verse>
				<verse number="9">idant jis galėtų dar amžinai gyventi ir nematyti sugedimo.</verse>
				<verse number="10">Nes jis mato, kad išminčiai miršta taip, kaip pražūna kvailiai bei neprotingi žmonės, ir palieka savo turtą kitiems.</verse>
				<verse number="11">Tai jų vidinės mintys, kad jų namai pasiliks per amžius, ir jų gyvenamos vietos per kartų kartas; savo žemes jie vadina savo vardais.</verse>
				<verse number="12">Tačiau žmogus, būdamas garbėje, neišlieka; jis yra kaip gyvulys, kuris pražūna.</verse>
				<verse number="13">Šitas jų kelias yra jų kvailystė; tačiau jų palikuonys pritaria jų pasakymams. Sela.</verse>
				<verse number="14">Kaip avys jie suguldyti kape, mirtis jais maitinsis; ir tiesieji jiems viešpataus ryte; ir jų grožis sudūlės kape iš jų buveinės.</verse>
				<verse number="15">Bet Dievas išpirks mano sielą iš kapo valdžios; nes jis priims mane. Sela.</verse>
				<verse number="16">Nebijok, kai žmogus praturtėja, kai jo namų šlovė padidėja;</verse>
				<verse number="17">nes mirdamas jis nieko neišsineš; jo šlovė paskui jį nenusileis.</verse>
				<verse number="18">Nors gyvendamas jis laimino savo sielą; ir žmonės tave girs, kai tu sau darysi gera.</verse>
				<verse number="19">Jis nueis pas savo tėvų kartą; jie niekada neregės šviesos.</verse>
				<verse number="20">Žmogus, kuris yra gerbiamas, bet neturi supratimo, yra kaip gyvulys, kuris pražūna.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="51">
				<verse number="1">Galingasis Dievas, tai yra VIEŠPATS, kalbėjo ir šaukė žemę nuo saulės patekėjimo iki jos nusileidimo.</verse>
				<verse number="2">Iš Siono, grožio tobulumo, Dievas spindėjo.</verse>
				<verse number="3">Mūsų Dievas ateis ir netylės; ugnis rys pirma jo, ir bus labai šėlstanti aplink jį.</verse>
				<verse number="4">Jis sušuks dangums iš viršaus ir žemei, kad teistų savo tautą.</verse>
				<verse number="5">„Surinkite man mano šventuosius; tuos, kurie per auką sudarė su manimi sandorą“.</verse>
				<verse number="6">Ir dangūs paskelbs jo teisumą; nes pats Dievas yra teisėjas. Sela.</verse>
				<verse number="7">„Išgirsk, o mano tauta, ir aš kalbėsiu; o Izraeli, ir aš liudysiu prieš tave; aš esu Dievas – tavo Dievas.</verse>
				<verse number="8">Nebarsiu tavęs dėl tavo aukų ar dėl tavo deginamųjų aukų, nuolat buvusių mano akivaizdoje.</verse>
				<verse number="9">Aš neimsiu jaučio iš tavo namų nei ožių iš tavo aptvarų.</verse>
				<verse number="10">Nes kiekvienas miško žvėris yra mano ir galvijai ant tūkstančio kalvų.</verse>
				<verse number="11">Aš pažįstu visus kalnų skrajūnus; ir laukiniai lauko žvėrys yra mano.</verse>
				<verse number="12">Jei būčiau alkanas, tau nesakyčiau; nes mano yra pasaulis ir jo pilnatvė.</verse>
				<verse number="13">Argi aš valgysiu jaučių mėsą, ar gersiu ožių kraują?</verse>
				<verse number="14">Aukok Dievui padėką; ir ištesėk Aukščiausiajam savo įžadus;</verse>
				<verse number="15">ir šaukis manęs bėdos dieną; aš tave išvaduosiu, o tu mane šlovinsi“.</verse>
				<verse number="16">Bet nedorėliui Dievas sako: „Kas tau darbo, kad skelbtum mano įstatus ar kad imtum mano sandorą į savo burną,</verse>
				<verse number="17">kadangi tu nekenti pamokymo ir numeti už savęs mano žodžius?</verse>
				<verse number="18">Pamatęs vagį jam pritarei ir buvai dalininkas su svetimautojais.</verse>
				<verse number="19">Savo burną duodi piktam, ir tavo liežuvis kuria apgaulę.</verse>
				<verse number="20">Sėdi ir kalbi prieš savo brolį; apšmeiži savo motinos sūnų.</verse>
				<verse number="21">Tu tuos dalykus darei, o aš tylėjau; tu manei, kad aš esu visiškai toks, kaip tu; bet aš tave barsiu ir juos išdėstysiu tau prieš akis.</verse>
				<verse number="22">Na, apsvarstykite tai jūs, kurie pamiršote Dievą, kad jūsų nesudraskyčiau, ir nebūtų kas išvaduoja.</verse>
				<verse number="23">Kas aukoja gyrių, šlovina mane; ir kas teisingai sutvarko savo elgesį, tam parodysiu Dievo išgelbėjimą“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="52">
				<verse number="1">Pasigailėk manęs, o Dieve, pagal savo mielaširdystę; pagal savo mylinčių gailestingumų gausybę išdildyk mano nusižengimus.</verse>
				<verse number="2">Visai nuplauk mane nuo mano neteisybės ir apvalyk mane nuo mano nuodėmės.</verse>
				<verse number="3">Nes aš pripažįstu savo nusižengimus; ir mano nuodėmė yra nuolat mano priešakyje.</verse>
				<verse number="4">Prieš tave, prieš tave vienintelį nusidėjau ir padariau tą pikta tavo akyse; kad būtum išteisintas, kai kalbi, ir būtum švarus, kai teisi.</verse>
				<verse number="5">Štai buvau padarytas neteisybėje; ir nuodėmėje mane pradėjo mano motina.</verse>
				<verse number="6">Štai tu trokšti tiesos viduje; ir vidaus slaptumoje duosi man pažinti išmintį.</verse>
				<verse number="7">Apvalyk mane yzopu, ir aš būsiu švarus; nuplauk mane, ir aš būsiu baltesnis už sniegą.</verse>
				<verse number="8">Duok man išgirsti džiaugsmą ir linksmybę; kad džiūgautų kaulai, kuriuos sulaužei.</verse>
				<verse number="9">Paslėpk savo veidą nuo mano nuodėmių ir išdildyk visas mano neteisybes.</verse>
				<verse number="10">Sutverk manyje švarią širdį, o Dieve; ir teisingą dvasią atnaujink manyje.</verse>
				<verse number="11">Neatmesk manęs iš savo akivaizdos; ir savo šventos dvasios neatimk nuo manęs.</verse>
				<verse number="12">Grąžink man tavo išgelbėjimo džiaugsmą; ir paremk mane savo laisva dvasia.</verse>
				<verse number="13">Tada mokysiu nusižengėlius tavo kelių; ir nusidėjėliai atsivers į tave.</verse>
				<verse number="14">Išvaduok mane nuo kraujo kaltės, o Dieve, mano išgelbėjimo Dieve; ir mano liežuvis garsiai giedos apie tavo teisumą.</verse>
				<verse number="15">O Viešpatie, praverk mano lūpas; ir mano burna skelbs tavo gyrių.</verse>
				<verse number="16">Nes tu nenori aukos; priešingu atveju tau ją duočiau; tavęs nedžiugina deginamoji auka.</verse>
				<verse number="17">Dievo aukos yra sudužusi dvasia; sudužusios ir palūžusios širdies tu, Dieve, nepaniekinsi.</verse>
				<verse number="18">Savo gera valia daryk gera Sionui: pastatyk Jeruzalės sienas.</verse>
				<verse number="19">Tada tu būsi patenkintas teisumo aukomis, deginamąja auka ir visai sudeginama auka; tada jie aukos jaučius ant tavo aukuro.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="53">
				<verse number="1">Kodėl giriesi piktadarybe, o galiūne? Dievo gerumas išlieka nuolatos.</verse>
				<verse number="2">Tavo liežuvis sumano piktadarybes, kaip aštrus skustuvas besidarbuojantis klastingai.</verse>
				<verse number="3">Tu mėgsti pikta labiau už gera; ir meluoti labiau nei kalbėti teisumą. Sela.</verse>
				<verse number="4">Tu mėgsti visus naikinančius žodžius, o klastingas liežuvi.</verse>
				<verse number="5">Taip ir Dievas tave sunaikins amžiams, jis tave pašalins ir tave išplėš iš tavo gyvenamos vietos, ir išraus tave su šaknimis iš gyvųjų šalies. Sela.</verse>
				<verse number="6">Teisieji taipogi matys ir bijosis, ir iš jo juoksis:</verse>
				<verse number="7">„Štai žmogus, kuris nepadarė Dievo savo stiprybe; bet pasitikėjo savo turtų gausa ir sustiprino save savo nedorybėje“.</verse>
				<verse number="8">Bet aš esu kaip žaliuojantis alyvmedis Dievo namuose; aš pasitikiu Dievo gailestingumu per amžių amžius.</verse>
				<verse number="9">Aš girsiu tave per amžius, nes tu tai padarei; ir lauksiu tavo vardo; nes tai gerai prieš tavo šventuosius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="54">
				<verse number="1">Kvailys tarė savo širdyje: „Nėra Dievo“. Jie sugedę ir darė bjaurią neteisybę; nėra, kas gera darytų.</verse>
				<verse number="2">Dievas pažiūrėjo žemyn iš dangaus į žmonių vaikus, kad pamatytų, ar yra kas supranta, kas ieško Dievo.</verse>
				<verse number="3">Jie visi atsitraukė; jie visi kartu tapo nešvarūs; nėra gera darančio, nėra nei vieno.</verse>
				<verse number="4">Argi neteisybę darantys neturi pažinimo, kurie valgo mano tautą kaip valgo duoną? Jie nesišaukė Dievo.</verse>
				<verse number="5">Jie labai bijojo ten, kur nebuvo, ko bijoti; nes Dievas išsklaidė kaulus to, kuris stovyklauja prieš tave; tu juos sugėdinai, nes Dievas juos paniekino.</verse>
				<verse number="6">O kad Izraelio išgelbėjimas ateitų iš Siono! Kai Dievas sugrąžins savo tautos nelaisvę, Jokūbas džiūgaus, ir linksminsis Izraelis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="55">
				<verse number="1">O Dieve, savo vardu išgelbėk mane ir savo stiprybe teisk mane.</verse>
				<verse number="2">O Dieve, išgirsk mano maldą; palenk ausį mano burnos žodžiams.</verse>
				<verse number="3">Nes svetimšaliai sukilę prieš mane, ir engėjai ieško mano sielos; jie nepastatė prieš save Dievo. Sela.</verse>
				<verse number="4">Štai Dievas yra mano padėjėjas; Viešpats yra su tais, kurie palaiko mano sielą.</verse>
				<verse number="5">Jis atlygins piktu mano priešams; iškirsk juos savo tiesa.</verse>
				<verse number="6">Aš laisvai tau aukosiu; aš girsiu tavo vardą, o VIEŠPATIE, nes jis yra geras.</verse>
				<verse number="7">Nes jis mane išvadavo iš visų bėdų; ir mano akis matė jo norą ant mano priešų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="56">
				<verse number="1">Palenk ausį, o Dieve, į mano maldą; ir nesislėpk nuo mano prašymo.</verse>
				<verse number="2">Kreipk dėmesį į mane ir išgirsk mane; aš raudu savo nusiskundime ir leidžiu garsą;</verse>
				<verse number="3">dėl priešo balso, dėl nedorėlių engimo; nes jie meta ant manęs neteisybę ir užsirūstinę neapkenčia manęs.</verse>
				<verse number="4">Mano širdžiai labai skauda manyje; ir mirties siaubai nupuolė ant manęs.</verse>
				<verse number="5">Baimė ir drebėjimas mane ištiko, ir siaubas apėmė mane.</verse>
				<verse number="6">Ir aš sakiau: „O, kad turėčiau sparnus kaip karvelis! Tada aš nuskrisčiau ir būčiau ramybėje.</verse>
				<verse number="7">Štai tada aš nuklajočiau toli ir pasilikčiau dykumoje. Sela.</verse>
				<verse number="8">Pasiskubinčiau pabėgti nuo siaučiančio vėjo ir audros.</verse>
				<verse number="9">Sunaikink, o Viešpatie, ir padalink jų liežuvius; nes mačiau smurtą ir vaidus mieste.</verse>
				<verse number="10">Dieną ir naktį jie eina aplink jį ant jo sienų; piktadarybė ir sielvartas yra jo viduje.</verse>
				<verse number="11">Nedorybė yra jo viduje; apgaulė ir klasta nesitraukia nuo jo gatvių.</verse>
				<verse number="12">Nes ne priešas man prikaišiojo; nes tada aš būčiau tai pakentęs; ir ne tas, kuris nekenčia manęs, aukštinosi prieš mane; nes tada aš būčiau pasislėpęs nuo jo;</verse>
				<verse number="13">bet tai buvai tu – žmogus man lygus, mano vedlys ir mano pažįstamas.</verse>
				<verse number="14">Mūsų pasitarimai buvo malonūs, ir mes kartu vaikščiodavome į Dievo namus.</verse>
				<verse number="15">Tesučiumpa juos mirtis ir tenužengia jie į pragarą gyvi; nes piktybė yra jų buveinėse ir tarp jų.</verse>
				<verse number="16">O aš, aš šauksiuosi Dievo; ir VIEŠPATS mane išgelbės.</verse>
				<verse number="17">Vakare, ryte ir vidudienį aš melsiuosi ir garsiai šauksiu; ir jis išgirs mano balsą.</verse>
				<verse number="18">Jis taikoje išvadavo mano sielą nuo mūšio, buvusio prieš mane; nes daug buvo su manimi.</verse>
				<verse number="19">Dievas išgirs ir juos ištiks – tas, kuris išlieka nuo seno. Sela. Kadangi nėra juose pasikeitimų, todėl jie nebijo Dievo.</verse>
				<verse number="20">Jis ištiesė savo ranką prieš tuos, kurie yra taikoje su juo; jis sulaužė savo sandorą.</verse>
				<verse number="21">Jo burnos žodžiai buvo slidesni už sviestą, tačiau karas buvo jo širdyje; jo žodžiai buvo švelnesni už aliejų, tačiau jie buvo ištraukti kalavijai.</verse>
				<verse number="22">Mesk ant VIEŠPATIES savo naštą, ir jis tave palaikys; jis niekados neleis teisiajam svyruoti.</verse>
				<verse number="23">Bet tu, o Dieve, juos nuvesi į pražūties duobę; kraugeriai ir apgavikai neišgyvens pusės savo dienų; bet aš pasitikėsiu tavimi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="57">
				<verse number="1">Būk man gailestingas, o Dieve; nes žmogus nori mane praryti; jis kovodamas kas dieną mane engia.</verse>
				<verse number="2">Mano priešai kasdien nori mane praryti; nes daug tų, kurie kovoja prieš mane, o Aukščiausiasis.</verse>
				<verse number="3">Kai aš bijau, tavimi pasitikėsiu.</verse>
				<verse number="4">Dieve aš girsiu jo žodį, Dievu pasitikiu; nebijosiu, ką gali man padaryti kūnas.</verse>
				<verse number="5">Kiekvieną dieną jie kraipo mano žodžius; visos jų mintys yra prieš mane dėl pikto.</verse>
				<verse number="6">Jie susirenka, pasislepia, stebi mano žingsnius, laukdami mano sielos.</verse>
				<verse number="7">Ar jie pabėgs dėl neteisybės? Savo pyktyje parblokšk tautas, o Dieve.</verse>
				<verse number="8">Tu skaičiuoji mano klajojimus; sudėk mano ašaras į savo indą; argi jų nėra tavo knygoje?</verse>
				<verse number="9">Kai tavęs šaukiuosi, sukasi atgal mano priešai; tai aš žinau; nes Dievas yra už mane.</verse>
				<verse number="10">Dieve aš girsiu jo žodį; VIEŠPATYJE aš girsiu jo žodį.</verse>
				<verse number="11">Dievu pasitikiu; nebijosiu, ką gali man padaryti žmogus.</verse>
				<verse number="12">Tavo įžadai yra ant manęs, o Dieve: tau atmokėsiu gyriumi.</verse>
				<verse number="13">Nes tu išvadavai mano sielą iš mirties; ar neišvaduosi mano kojų nuo griuvimo, kad vaikščiočiau Dievo akivaizdoje, gyvųjų šviesoje?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="58">
				<verse number="1">Būk man gailestingas, o Dieve, būk man gailestingas; nes mano siela pasitiki tavimi; taip, tavo sparnų šešėlyje pasidarysiu sau prieglobstį, kol praeis šitos nelaimės.</verse>
				<verse number="2">Aš šauksiuosi aukščiausiojo Dievo, Dievo, kuris man viską daro.</verse>
				<verse number="3">Jis siųs iš dangaus ir mane išgelbės nuo priekaištų to, kuris nori mane praryti. Sela. Dievas išsiųs savo gailestingumą ir savo tiesą.</verse>
				<verse number="4">Mano siela yra tarp liūtų; ir guliu tarp padegtųjų – žmonių sūnų, kurių dantys yra ietys ir strėlės, o jų liežuvis – aštrus kalavijas.</verse>
				<verse number="5">Būk išaukštintas virš dangų, o Dieve; tavo šlovė tebūna virš visos žemės.</verse>
				<verse number="6">Jie paruošė tinklą mano žingsniams; mano siela sulinkusi; jie iškasė prieš mane duobę, į kurią jie patys įkrito. Sela.</verse>
				<verse number="7">Tvirta mano širdis, o Dieve, tvirta mano širdis; aš giedosiu ir girsiu.</verse>
				<verse number="8">Pabusk, mano šlove; pabuskite, psalteri ir arfa; aš pats pabusiu anksti.</verse>
				<verse number="9">Girsiu tave, o Viešpatie, tautose; giedosiu tau tautybėse.</verse>
				<verse number="10">Nes tavo gailestingumas yra didis iki dangų, ir tavo tiesa iki debesų.</verse>
				<verse number="11">Būk išaukštintas virš dangų, o Dieve; tavo šlovė tebūna virš visos žemės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="59">
				<verse number="1">Ar iš tikrųjų jūs kalbate teisumą, o susirinkime? Ar jūs tiesumu teisiate, o žmonių sūnūs?</verse>
				<verse number="2">Taip, jūs darote nedorybę širdyje; jūs sveriate savo rankų smurtą žemėje.</verse>
				<verse number="3">Nedorėliai atitolę nuo pat įsčių; vos gimę jie nuklysta kalbėdami melą.</verse>
				<verse number="4">Jų nuodai yra kaip gyvatės nuodai; jie kaip kurčia angis, kuri užsikemša ausis;</verse>
				<verse number="5">kuri neklausys kerėtojų balso, kerinčių kaip niekada išmintingai.</verse>
				<verse number="6">O Dieve, išdaužyk jiems dantis jų burnoje; išlaužk didelius jaunų liūtų dantis, o VIEŠPATIE.</verse>
				<verse number="7">Jie teišnyksta kaip nuolat tekantys vandenys; kai įtempia savo lanką strėlėms šauti, tebūna jos kaip sukapotos.</verse>
				<verse number="8">Jie kiekvienas tedingsta kaip pranykstanti sraigė; kad jie nematytų saulės, kaip priešlaikinis moters pagimdytasis.</verse>
				<verse number="9">Prieš tai, kai jūsų puodai pajus erškėčius, jis tarsi viesulu nuneš juos gyvus ir savo rūstybėje.</verse>
				<verse number="10">Teisusis džiaugsis, kai pamatys kerštą; jis plaus savo kojas nedorėlio kraujyje.</verse>
				<verse number="11">Taip, kad žmogus sakys: „Tikrai yra atpildas teisiajam; tikrai jis yra Dievas, kuris teisia žemėje“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="60">
				<verse number="1">Išvaduok mane iš mano priešų, o mano Dieve; apgink mane nuo tų, kurie sukyla prieš mane.</verse>
				<verse number="2">Išvaduok mane nuo darančių neteisybę ir išgelbėk mane nuo kraugerių.</verse>
				<verse number="3">Nes štai jie tykoja mano sielos; susirinko prieš mane galingieji; ne dėl mano nusižengimo ir ne dėl mano nuodėmės, o VIEŠPATIE.</verse>
				<verse number="4">Be mano kaltės jie bėga ir pasiruošia; pabusk man padėti ir pasižiūrėk.</verse>
				<verse number="5">Todėl tu, o VIEŠPATIE, kariuomenių Dieve, Izraelio Dieve, pabusk aplankyti visus pagonis; nesigailėk nei vieno nedoro nusižengėlio. Sela.</verse>
				<verse number="6">Jie sugrįžta vakare, kaukia kaip šunys ir eina aplink miestą.</verse>
				<verse number="7">Štai jie raugėja savo burna; kalavijai jų lūpose, nes jie sako: „Kas gi girdi?“</verse>
				<verse number="8">Bet tu, o VIEŠPATIE, juoksiesi iš jų; tu pajuoksi visus pagonis.</verse>
				<verse number="9">Dėl jo stiprybės tavęs aš lauksiu; nes Dievas yra mano apsauga.</verse>
				<verse number="10">Mano gailestingumo Dievas mane pasitiks; Dievas leis man pamatyti mano norą ant mano priešų.</verse>
				<verse number="11">Nenužudyk jų, idant mano tauta nepamirštų; išsklaidyk juos savo jėga; ir juos pargriauk, o Viešpatie, mūsų skyde.</verse>
				<verse number="12">Už nuodėmę jų burnos ir už žodžius jų lūpų tebūna jie pagauti savo išdidume; ir už prakeikimus ir melus, kuriuos jie kalba.</verse>
				<verse number="13">Sunaikink juos rūstybėje, sunaikink, kad jų nebūtų; ir težino jie, kad Dievas viešpatauja Jokūbe iki žemės pakraščių. Sela.</verse>
				<verse number="14">Tesugrįžta jie vakare; ir tegul kaukia kaip šunys ir eina aplink miestą.</verse>
				<verse number="15">Teklaidžioja jie ten ir atgal dėl maisto, ir tejaučia nepasitenkinimą, jei nepasisotins.</verse>
				<verse number="16">Bet aš giedosiu apie tavo stiprybę; taip, aš garsiai giedosiu ryte apie tavo gailestingumą; nes tu buvai mano apsauga ir prieglobstis mano vargo dieną.</verse>
				<verse number="17">O mano stiprybe, tau giedosiu; nes Dievas yra mano apsauga ir mano gailestingumo Dievas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="61">
				<verse number="1">O Dieve, tu mus atstūmei, mus išsklaidei, tu buvai supykęs; o atsigręžk į mus vėl.</verse>
				<verse number="2">Tu sudrebinai žemę; ją suskaldei; užgydyk jos plyšius, nes ji svyruoja.</verse>
				<verse number="3">Tu parodei savo tautai sunkių dalykų; mus girdei nustebimo vynu.</verse>
				<verse number="4">Tu davei vėliavą tiems, kurie tavęs bijo, kad ji būtų iškelta dėl tiesos. Sela.</verse>
				<verse number="5">Kad tavo mylimieji būtų išvaduoti; išgelbėk savo dešine ir išgirsk mane.</verse>
				<verse number="6">Dievas kalbėjo savo šventume: „Aš džiūgausiu, aš padalinsiu Šechemą ir atmatuosiu Sukoto slėnį.</verse>
				<verse number="7">Mano yra Gileadas ir mano Manasas; Efraimas yra mano galvos stiprybė; Juda – mano įstatymleidys;</verse>
				<verse number="8">Moabas yra mano praustuvas; ant Edomo aš numesiu savo apavą; Filistija, džiaukis dėl manęs“.</verse>
				<verse number="9">Kas mane įves į tvirtą miestą? Kas mane nuves į Edomą?</verse>
				<verse number="10">Argi ne tu, o Dieve, kuris mus atstūmei, ir ar ne tu, o Dieve, kuris neišėjai su mūsų kariuomenėmis?</verse>
				<verse number="11">Suteik mums pagalbą nuo vargo; nes tuščia yra žmogaus pagalba.</verse>
				<verse number="12">Per Dievą mes narsiai elgsimės; nes jis yra tas, kuris sumindys mūsų priešus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="62">
				<verse number="1">Išgirsk, o Dieve, mano šauksmą; kreipk dėmesį į mano maldą.</verse>
				<verse number="2">Nuo žemės krašto tavęs šauksiuosi mano širdžiai alpstant; nuvesk mane į uolą, kuri yra aukštesnė už mane.</verse>
				<verse number="3">Nes tu buvai man prieglauda ir stiprus bokštas nuo priešo.</verse>
				<verse number="4">Aš gyvensiu tavo padangtėje amžinai; aš pasitikėsiu tavo sparnų prieglauda. Sela.</verse>
				<verse number="5">Nes tu, o Dieve, girdėjai mano įžadus: tu davei man paveldą tų, kurie bijo tavo vardo.</verse>
				<verse number="6">Tu prailginsi karaliaus gyvenimą ir jo metus kaip kartų kartas.</verse>
				<verse number="7">Jis gyvens per amžius Dievo akivaizdoje; paruošk gailestingumą ir tiesą, kurie jį apsaugotų.</verse>
				<verse number="8">Taip aš giedosiu gyrių tavo vardui per amžius, kad kasdien vykdyčiau savo įžadus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="63">
				<verse number="1">Tikrai mano siela laukia Dievo; iš jo ateina mano išgelbėjimas.</verse>
				<verse number="2">Jis vienintelis yra mano uola ir mano išgelbėjimas; jis yra mano apsauga; aš daug nesvyruosiu.</verse>
				<verse number="3">Kaip ilgai jūs galvosite piktadarystę prieš žmogų? Jūs visi būsite nužudyti; jūs būsite kaip palinkusi siena ir kaip svyruojanti tvora.</verse>
				<verse number="4">Jie tik tariasi jį nugriauti iš jo puikumo; jie gėrisi melu; savo burna jie laimina, o savo viduje keikia. Sela.</verse>
				<verse number="5">Tik Dievo lauk, mano siela; nes mano tikėjimasis yra iš jo.</verse>
				<verse number="6">Tik jis yra mano uola ir mano išgelbėjimas; jis yra mano apsauga; aš nesvyruosiu.</verse>
				<verse number="7">Dieve yra mano išgelbėjimas ir mano šlovė; mano stiprybės uola ir mano prieglobstis yra Dieve.</verse>
				<verse number="8">Pasitikėkite juo visais laikais; tauta, išliekite jo akivaizdoje savo širdį; Dievas yra mums prieglobstis. Sela.</verse>
				<verse number="9">Tikrai žemos kilmės žmonės yra tuštybė, o kilmingieji žmonės yra melas; sudėti ant svarstyklių jie visi drauge lengvesni už tuštybę.</verse>
				<verse number="10">Nepasitikėkite engimu ir nepasidarykite tušti plėšikavimu; jei didėja turtai, nepakreipkite į juos savo širdies.</verse>
				<verse number="11">Kartą Dievas kalbėjo; du kartus tai girdėjau, kad galybė priklauso Dievui.</verse>
				<verse number="12">Tau, o Viešpatie, priklauso ir gailestingumas; nes tu atlygini kiekvienam pagal jo darbą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="64">
				<verse number="1">O Dieve, tu esi mano Dievas; anksti tavęs ieškosiu; tavęs ištroškusi mano siela, tavęs ilgisi mano kūnas sausoje ir ištroškusioje žemėje, kur nėra vandens;</verse>
				<verse number="2">kad pamatyčiau tavo jėgą ir tavo šlovę, kaip mačiau tave šventovėje.</verse>
				<verse number="3">Kadangi tavo mielaširdystė yra geresnė už gyvenimą, mano lūpos girs tave.</verse>
				<verse number="4">Taip aš laiminsiu tave, kol gyvensiu; tavo vardu pakelsiu savo rankas.</verse>
				<verse number="5">Mano siela bus pasotinta kaip kaulų smegenimis ir riebalais; ir mano burna girs tave džiaugsmingomis lūpomis,</verse>
				<verse number="6">kai prisiminsiu tave savo patale, mąstysiu apie tave nakties budėjimuose.</verse>
				<verse number="7">Kadangi tu buvai man pagalba, todėl džiaugsiuosi tavo sparnų šešėlyje.</verse>
				<verse number="8">Mano siela seka įkandin paskui tave; tavo dešinė palaiko mane.</verse>
				<verse number="9">Bet tie, kurie siekia mano sielos, kad ją sunaikintų, nueis į žemiausias žemės dalis.</verse>
				<verse number="10">Jie kris nuo kalavijo; jie bus dalimi lapėms.</verse>
				<verse number="11">Bet karalius džiaugsis Dievu; girsis kiekvienas, kuris juo prisiekia; bet melą kalbančių burna bus užčiaupta.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="65">
				<verse number="1">Išgirsk, o Dieve, mano balsą mano maldoje; nuo priešo baimės saugok mano gyvybę.</verse>
				<verse number="2">Paslėpk mane nuo piktųjų slapto pasitarimo; nuo neteisybę darančių maišto;</verse>
				<verse number="3">kurie galanda savo liežuvį kaip kalaviją, ir įtempia savo lankus, kad šautų savo strėles – karčius žodžius;</verse>
				<verse number="4">kad jie slapta šautų į tobuląjį; staiga jie šauna į jį ir nebijo.</verse>
				<verse number="5">Jie drąsina save piktam tikslui; jie kalbasi, kaip slaptai padėti žabangas; jie sako: „Kas juos pamatys?</verse>
				<verse number="6">Jie suieško neteisybes; jie atlieka kruopštų ieškojimą; kiekvieno jų vidinės mintys ir širdis – gilios.</verse>
				<verse number="7">Bet Dievas šaus į juos strėle; staiga jie bus sužeisti.</verse>
				<verse number="8">Taip jie savo liežuviu pargrius ant savęs pačių; visi, kurie juos matys, bėgs šalin.</verse>
				<verse number="9">Visi žmonės bijos ir skelbs Dievo darbą; nes jie išmintingai apsvarstys apie jo darbą.</verse>
				<verse number="10">Teisusis džiaugsis VIEŠPAČIU ir juo pasitikės; ir girsis visi tiesiaširdžiai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="66">
				<verse number="1">Gyrius laukia tavęs Sione, o Dieve; ir tau bus įvykdyti įžadai.</verse>
				<verse number="2">O tu, kuris išklausai maldą, pas tave ateis visi kūnai.</verse>
				<verse number="3">Neteisybės įveikia mane; o mūsų nusižengimus – tu juos nuvalysi.</verse>
				<verse number="4">Palaimintas žmogus, kurį tu išsirenki ir priartini prie savęs, kad jis gyventų tavo kiemuose; mes pasitenkinsime gėrybėmis tavo namų – tavo šventos šventyklos.</verse>
				<verse number="5">Baisiais dalykais teisume tu mums atsakysi, o mūsų išgelbėjimo Dieve, kuris esi pasitikėjimas visų žemės pakraščių ir esančių toli jūroje;</verse>
				<verse number="6">tu tvirtai padėjai kalnus savo stiprybe, susijuosęs galybe;</verse>
				<verse number="7">tu nutildai jūrų ūžimą, jų bangų šniokštimą ir tautų triukšmą.</verse>
				<verse number="8">Taip pat gyvenantys tolimiausiuose pakraščiuose bijosi tavo ženklų; ryto ir vakaro išėjimus tu priverti džiaugtis.</verse>
				<verse number="9">Tu aplankai žemę ir ją palaistai; labai ją praturtini Dievo upe, kuri yra pilna vandens; tu paruoši jiems javus, taip jai parūpindamas.</verse>
				<verse number="10">Tu gausiai palaistai jos vagų gūbrius, sulygini jos vagas, liūtimis ją suminkštini, jos želmenis palaimini.</verse>
				<verse number="11">Tu apvainikuoji metus savo gerumu; ir tavo takai varva riebalais.</verse>
				<verse number="12">Jie varva ant dykumos ganyklų; ir iš visų pusių džiūgauja mažos kalvos.</verse>
				<verse number="13">Ganyklos apsivilkusios kaimenėmis; ir slėniai apsidengę javais; jie džiaugsmingai šūkauja ir gieda.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="67">
				<verse number="1">Džiaugsmingai šaukite Dievui, visos šalys;</verse>
				<verse number="2">giedokite jo vardo garbę; atlikite jam šlovingą gyrių.</verse>
				<verse number="3">Sakykite Dievui: „Koks tu baisus savo darbais! Dėl tavo galios didybės tau paklus tavo priešai.</verse>
				<verse number="4">Visa žemė garbins tave ir tau giedos; jie giedos tavo vardui“. Sela.</verse>
				<verse number="5">Ateikite ir pamatykite Dievo darbus; jis baisus savo darbuose žmonių vaikams.</verse>
				<verse number="6">Jis pavertė jūrą sausuma; per upę jie ėjo pėsti; ten mes džiaugėmės juo.</verse>
				<verse number="7">Jis viešpatauja savo galybe per amžius; jo akys stebi tautas; maištininkai tenesiaukština. Sela.</verse>
				<verse number="8">Laiminkite, tautos, mūsų Dievą ir darykite, kad girdėtųsi jo gyriaus balsas;</verse>
				<verse number="9">jis išlaiko mūsų sielą gyvybėje ir neleidžia svyruoti mūsų kojoms.</verse>
				<verse number="10">Nes tu mus išmėginai, o Dieve; išbandei mus, kaip sidabras yra bandomas.</verse>
				<verse number="11">Tu mus įvedei į tinklą; uždėjai vargą mums ant strėnų.</verse>
				<verse number="12">Tu leidai žmonėms joti per mūsų galvas; mes ėjome per ugnį ir per vandenį; bet tu mus išvedei į turtingą vietą.</verse>
				<verse number="13">Aš įeisiu į tavo namus su deginamosiomis aukomis; tau ištesėsiu savo įžadus,</verse>
				<verse number="14">kuriuos ištarė mano lūpos ir kalbėjo mano burna, kai buvau varge.</verse>
				<verse number="15">Tau aukosiu peniukšlių deginamąsias aukas su avinų smilkalais; aukosiu jaučius su ožiais. Sela.</verse>
				<verse number="16">Jūs visi, kurie bijote Dievo, ateikite ir klausykite, ir aš paskelbsiu, ką jis yra padaręs mano sielai.</verse>
				<verse number="17">Jo šaukiausi savo burna, ir jis buvo liaupsinamas mano liežuviu.</verse>
				<verse number="18">Jei paisyčiau neteisybę savo širdyje, tai Viešpats manęs neišgirstų;</verse>
				<verse number="19">bet tikrai Dievas išgirdo mane; jis atsižvelgė į mano maldos balsą.</verse>
				<verse number="20">Tebūna palaimintas Dievas, kuris nenukreipė mano maldos ir savo gailestingumo nuo manęs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="68">
				<verse number="1">Dievas tebūna mums gailestingas ir tepalaimina mus; ir tešviečia ant mūsų savo veidu. Sela.</verse>
				<verse number="2">Kad žemėje būtų žinomas tavo kelias, tavo gelbėjanti sveikata tarp visų tautų.</verse>
				<verse number="3">O Dieve, tegiria tave tautos; tegiria tave visos tautos.</verse>
				<verse number="4">Tesilinksmina ir tegieda iš džiaugsmo tautos; nes tu teisi tautas teisiai ir valdysi tautas žemėje. Sela.</verse>
				<verse number="5">Tautos tegiria tave, o Dieve; tegiria tave visos tautos.</verse>
				<verse number="6">Tada žemė duos savo prieaugį; ir Dievas, mūsų pačių Dievas, mus palaimins.</verse>
				<verse number="7">Dievas mus palaimins; ir jo bijos visi žemės pakraščiai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="69">
				<verse number="1">Tepakyla Dievas, tebūna išsklaidyti jo priešai; ir tebėga iš jo akivaizdos tie, kurie jo nekenčia.</verse>
				<verse number="2">Kaip dūmai išsklaidomi, taip juos išsklaidyk; kaip vaškas sutirpsta nuo ugnies, taip tepražūna nedorėliai Dievo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="3">Bet teisieji tegul linksminasi; tedžiūgauja jie Dievo akivaizdoje; taip, tegul jie be galo džiūgauja.</verse>
				<verse number="4">Giedokite Dievui, giedokite jo vardui gyrių; liaupsinkite jį, kuris važinėja ant dangų, jo vardas JAH, ir džiūgaukite jo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="5">Našlaičių tėvas ir našlių teisėjas yra Dievas savo šventoje buveinėje.</verse>
				<verse number="6">Dievas apgyvendina vienišus šeimose; jis išveda tuos, kurie sukaustyti grandinėmis; bet maištininkai gyvena išdžiūvusioje žemėje.</verse>
				<verse number="7">O Dieve, kai tu išėjai savo tautos priešakyje, kai žygiavai per dykumą; Sela;</verse>
				<verse number="8">žemė drebėjo, taip pat dangūs lašėjo Dievo akivaizdoje; net pats Sinajus judėjo Dievo, Izraelio Dievo, akivaizdoje.</verse>
				<verse number="9">Tu, o Dieve, siuntei gausų lietų, kuriuo tu sustiprinai savo paveldą, kai jis buvo nuvargęs.</verse>
				<verse number="10">Tavo susirinkimas gyveno ten; tu, o Dieve, paruošei iš savo gerumo vargšams.</verse>
				<verse number="11">Viešpats davė žodį; didelis buvo būrys tų, kurie jį skelbė.</verse>
				<verse number="12">Kariuomenių karaliai greitai pabėgo; o pasilikusioji namuose padalino grobį.</verse>
				<verse number="13">Nors jūs gulėjote tarp puodų, tačiau būsite kaip karvelio sparnai, padengti sidabru, ir jo plunksnos – geltonu auksu.</verse>
				<verse number="14">Kai Visagalis išsklaidė joje karalius, ji buvo balta kaip sniegas Salmone.</verse>
				<verse number="15">Dievo kalva yra kaip Bašano kalva; aukšta kalva kaip Bašano kalva.</verse>
				<verse number="16">Kodėl šokinėjate jūs, aukštosios kalvos? Tai kalva, kurioje Dievas nori gyventi; taip, VIEŠPATS gyvens joje per amžius.</verse>
				<verse number="17">Dievo vežimų – dvidešimt tūkstančių, tai yra, tūkstančiai angelų; Viešpats yra tarp jų kaip Sinajuje, šventoje vietoje.</verse>
				<verse number="18">Tu užžengei į aukštybę, vedei nelaisvėn nelaisvę; gavai žmonėms dovanų; taip, ir maištautojams, kad VIEŠPATS Dievas gyventų tarp jų.</verse>
				<verse number="19">Tebūna palaimintas Viešpats, kuris kasdien mus apkrauna geradarystėmis, tai yra, mūsų išgelbėjimo Dievas. Sela.</verse>
				<verse number="20">Tas, kuris yra mūsų Dievas, yra išgelbėjimo Dievas; Viešpats DIEVAS turi išeitis iš mirties.</verse>
				<verse number="21">Bet Dievas sužeis galvą savo priešams ir plaukuotą skalpą tam, kuris toliau vis tebedaro savo nusižengimus.</verse>
				<verse number="22">Viešpats tarė: „Iš Bašano aš sugrąžinsiu, sugrąžinsiu savo tautą iš jūros gilumų;</verse>
				<verse number="23">kad tavo koja būtų įmerkta į tavo priešų kraują, ir tavo šunų liežuvis į tą patį“.</verse>
				<verse number="24">Jie matė tavo ėjimus, o Dieve; tai yra, ėjimus mano Dievo, mano Karaliaus, į šventovę.</verse>
				<verse number="25">Priešakyje ėjo giesmininkai, iš paskos ėjo grojantys instrumentais; tarp jų buvo panelės, grojančios tambūrinais.</verse>
				<verse number="26">Laiminkite Dievą susirinkimuose, tai yra, Viešpatį iš Izraelio šaltinio.</verse>
				<verse number="27">Ten yra mažasis Benjaminas su jų valdovu, Judos kunigaikščiai bei jų taryba, Zebulono kunigaikščiai ir Naftalio kunigaikščiai.</verse>
				<verse number="28">Tavo Dievas įsakė tavo stiprybei; sustiprink, o Dieve, tai, ką padarei dėl mūsų.</verse>
				<verse number="29">Dėl tavo šventyklos Jeruzalėje karaliai tau neš dovanas.</verse>
				<verse number="30">Subark ietininkų būrį, daugybę bulių su tautų veršiais, kol paklus visi su sidabriniais; išsklaidyk tautas, kurios gėrisi karu.</verse>
				<verse number="31">Kunigaikščiai ateis iš Egipto; netrukus Etiopija išties savo rankas į Dievą.</verse>
				<verse number="32">Žemės karalystės, giedokite Dievui; giedokite gyrių Viešpačiui; Sela;</verse>
				<verse number="33">tam, kuris važinėja ant dangų dangų, kurie buvo nuo seno; štai jis išsiunčia savo balsą, galingą balsą.</verse>
				<verse number="34">Pripažinkite Dievui stiprybę; viršum Izraelio yra jo didybė, ir jo stiprybė yra debesyse.</verse>
				<verse number="35">Tu baisus, o Dieve, iš savo šventų vietų; Izraelio Dievas yra tas, kuris teikia stiprybę ir galią savo tautai. Tebūna palaimintas Dievas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="70">
				<verse number="1">Gelbėk mane, o Dieve; nes vandenys atėjo iki mano sielos.</verse>
				<verse number="2">Nugrimzdau į gilų dumblą, nėra kur atsistoti; įėjau į gilius vandenis, kur srovės užliejo mane.</verse>
				<verse number="3">Aš nuvargau bešaukdamas; išdžiūvo mano gerklė; išseko mano akys belaukiant mano Dievo.</verse>
				<verse number="4">Daugiau nei mano galvos plaukų yra tų, kurie be priežasties manęs nekenčia; galingi yra tie, kurie nori mane sunaikinti, neteisėtai būdami mano priešais; tada aš grąžinau tai, ko nebuvau paėmęs.</verse>
				<verse number="5">O Dieve, tu žinai mano kvailystę; ir mano nuodėmės nepaslėptos nuo tavęs.</verse>
				<verse number="6">Tenebūna gėdinami dėl manęs tie, kurie laukia tavęs, o Viešpatie, kariuomenių DIEVE; tenebūna sugluminami dėl manęs tie, kurie ieško tavęs, o Izraelio Dieve.</verse>
				<verse number="7">Kadangi dėl tavęs pakenčiau priekaištus; gėda apdengė mano veidą.</verse>
				<verse number="8">Svetimas tapau savo broliams ir pašalinis savo motinos vaikams.</verse>
				<verse number="9">Nes tavo namų uolumas suėdė mane; ir priekaištai tų, kurie tau priekaištauja, krito ant manęs.</verse>
				<verse number="10">Kai verkiau ir baudžiau savo sielą pasninku, tai buvo, kad man priekaištautų.</verse>
				<verse number="11">Taip pat padariau ašutinę savo drabužiu; ir tapau jiems patarle.</verse>
				<verse number="12">Tie, kurie sėdi vartuose, kalba prieš mane; ir aš buvau girtuoklių daina.</verse>
				<verse number="13">Bet aš, mano malda yra tau, o VIEŠPATIE, priimtinu metu; o Dieve, savo gailestingumo gausybėje išgirsk mane, savo išgelbėjimo tiesoje.</verse>
				<verse number="14">Išvaduok mane iš dumblo, kad nenugrimzčiau; tebūsiu išvaduotas iš tų, kurie manęs nekenčia, ir iš gilių vandenų.</verse>
				<verse number="15">Teneužlieja manęs vandens srovė ir tenepraryja manęs gelmė, ir tenesučiaupia duobė viršum manęs savo burnos.</verse>
				<verse number="16">Išgirsk mane, o VIEŠPATIE; nes gera tavo mielaširdystė; gręžkis į mane pagal savo mylinčių gailestingumų gausybę.</verse>
				<verse number="17">Ir neslėpk savo veido nuo savo tarno; nes esu bėdoje; skubiai išklausyk mane.</verse>
				<verse number="18">Priartėk prie mano sielos ir atpirk ją; dėl mano priešų išvaduok mane.</verse>
				<verse number="19">Tu žinai mano priekaištą, mano gėdą ir mano negarbę; mano priešininkai visi tavo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="20">Priekaištai sudaužė mano širdį; aš pilnas sunkumo; aš laukiau, kad kas pasigailėtų, bet nei vieno nebuvo, ir guodėjų, bet nesuradau.</verse>
				<verse number="21">Jie davė man tulžies maistui; ir man ištroškus jie man davė gerti acto.</verse>
				<verse number="22">Tepavirsta jų stalas jų akivaizdoje spąstais; ir tai, kas turėtų būti jų gerovė, tepavirsta žabangomis.</verse>
				<verse number="23">Teaptemsta jų akys, kad jie neregėtų; ir padaryk, kad jų strėnos nuolat svyruotų.</verse>
				<verse number="24">Išliek ant jų savo pasipiktinimą, ir tavo rūstus pyktis tenutveria juos.</verse>
				<verse number="25">Jų buveinė teištuštėja; ir niekas tenegyvena jų palapinėse.</verse>
				<verse number="26">Nes jie persekioja tą, kurį tu sumušei; ir jie kalba skausmui tų, kuriuos tu sužeidei.</verse>
				<verse number="27">Pridėk neteisybę prie jų neteisybės; ir teneįeina jie į tavo teisumą.</verse>
				<verse number="28">Tebūna jie išdildyti iš gyvųjų knygos ir tenebūna užrašomi su teisiaisiais.</verse>
				<verse number="29">Bet aš esu vargšas ir sielvartaujantis; tavo išgelbėjimas, o Dieve, tepastato mane aukštai.</verse>
				<verse number="30">Aš girsiu Dievo vardą giesme ir jį aukštinsiu dėkojimu.</verse>
				<verse number="31">Ir tai VIEŠPAČIUI patiks labiau už jautį ar jautuką, turintį ragus ir nagus.</verse>
				<verse number="32">Nuolankieji tai matys ir džiaugsis; ir gyvens širdis jūsų, kurie ieškote Dievo.</verse>
				<verse number="33">Nes VIEŠPATS girdi vargšą ir neniekina savo belaisvių.</verse>
				<verse number="34">Tegul jį giria dangus ir žemė, jūros ir visa, kas juda jose.</verse>
				<verse number="35">Nes Dievas išgelbės Sioną ir pastatys Judos miestus; kad jie ten gyventų ir turėtų tai kaip nuosavybę.</verse>
				<verse number="36">Ir jo tarnų sėkla tai paveldės; o jo vardą mylintys ten gyvens.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="71">
				<verse number="1">Paskubėk, o Dieve, mane išvaduoti; skubėk, o VIEŠPATIE, man padėti.</verse>
				<verse number="2">Tegul susigėsta ir būna sugluminti tie, kurie vaikosi mano sielos; tesigręžia atgal ir tebūna sugėdinti tie, kurie trokšta man pakenkti.</verse>
				<verse number="3">Tesigręžia atgal kaip atlygis dėl jų gėdos tie, kurie sako: „Aha, aha!“</verse>
				<verse number="4">Tegul džiaugiasi ir linksminasi tavyje visi, kurie tavęs ieško; ir nuolat tesako: „Tebūna išaukštintas Dievas“ tie, kurie myli tavo išgelbėjimą.</verse>
				<verse number="5">Bet aš vagšas ir stokojantis; o Dieve, skubėk pas mane; tu esi mano pagalba ir mano išvaduotojas; o VIEŠPATIE, nedelsk.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="72">
				<verse number="1">Tavimi, o VIEŠPATIE, aš pasitikiu; niekada tenebūsiu sugėdintas.</verse>
				<verse number="2">Savo teisumu išvaduok mane ir duok man pabėgti; palenk prie manęs savo ausį ir išgelbėk mane.</verse>
				<verse number="3">Būk man tvirta buveinė, kurioje galėčiau nuolat lankytis; tu davei įsakymą išgelbėti mane; nes tu esi mano uola ir mano tvirtovė.</verse>
				<verse number="4">O mano Dieve, išvaduok mane iš nedorėlio rankos, iš rankos neteisaus ir žiauraus žmogaus.</verse>
				<verse number="5">Nes tu, o Viešpatie DIEVE, esi mano viltis; tu mano pasitikėjimas nuo pat mano jaunystės.</verse>
				<verse number="6">Tavimi aš buvau palaikomas nuo pat įsčių; tu esi tas, kuris mane ištraukei iš mano motinos vidurių; mano gyrius nuolat bus apie tave.</verse>
				<verse number="7">Aš esu kaip nuostaba daugeliui; bet tu esi mano tvirtas prieglobstis.</verse>
				<verse number="8">Mano burna tebūna pripildyta tavo gyriaus ir tavo garbės visą dieną.</verse>
				<verse number="9">Neatstumk manęs senatvės metu; nepalik manęs mano jėgoms išsekus.</verse>
				<verse number="10">Nes mano priešai kalba prieš mane; ir kurie tyko mano sielos, tariasi,</verse>
				<verse number="11">sakydami: „Dievas jį paliko; persekiokite ir sugaukite jį; nes nėra kas jį išvaduotų“.</verse>
				<verse number="12">O Dieve, nebūk toli nuo manęs; o mano Dieve, skubėk man į pagalbą.</verse>
				<verse number="13">Tebūna sugėdinti ir sunaikinti mano sielos priešininkai; teapsigaubia jie priekaištu ir negarbe, kurie siekia man pakenkti.</verse>
				<verse number="14">Bet aš nuolat vilsiuosi ir girsiu tave vis labiau ir labiau.</verse>
				<verse number="15">Mano burna skelbs tavo teisumą ir tavo išgelbėjimą visą dieną; nes aš nežinau jų skaičiaus.</verse>
				<verse number="16">Aš eisiu Viešpaties DIEVO stiprybėje; aš minėsiu tavo teisumą – tavo vieno.</verse>
				<verse number="17">O Dieve, tu mane mokei nuo pat mano jaunystės; ir iki šiol skelbiau tavo nuostabius darbus.</verse>
				<verse number="18">Ir dabar, kai esu senas ir pražilęs, o Dieve, nepalik manęs, kol paskelbsiu tavo stiprybę šitai kartai ir tavo jėgą visiems ateisiantiems.</verse>
				<verse number="19">Taip pat tavo teisumas yra labai aukštai, o Dieve, kuris padarei didžių dalykų; o Dieve, kas yra tau lygus?!</verse>
				<verse number="20">Tu, kuris man parodei didelių ir skaudžių vargų, mane vėl atgaivinsi ir vėl mane iškelsi iš žemės gilybių.</verse>
				<verse number="21">Tu padidinsi mano didybę ir paguosi mane iš visų pusių.</verse>
				<verse number="22">Taip pat aš girsiu psalteriu tave, tai yra, tavo tiesą, o mano Dieve; tau giedosiu su arfa, o Izraelio Šventasis.</verse>
				<verse number="23">Labai džiūgaus mano lūpos, kai tau giedosiu; ir mano siela, kurią atpirkai.</verse>
				<verse number="24">Taip pat mano liežuvis visą dieną kalbės apie tavo teisumą; nes jie yra sugluminti, nes jie sugėdinti, kurie siekia man pakenkti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="73">
				<verse number="1">O Dieve, suteik karaliui savo teismus ir savo teisumą karaliaus sūnui.</verse>
				<verse number="2">Jis teis tavo tautą teisumu ir tavo vargšus teismu.</verse>
				<verse number="3">Kalnai atneš taiką tautai, ir mažosios kalvos – teisumu.</verse>
				<verse number="4">Jis teis tautos vargšus, jis išgelbės nepasiturinčiųjų vaikus ir sutriuškins engėją.</verse>
				<verse number="5">Jie bijos tavęs, kol saulė ir mėnulis išliks, per kartų kartas.</verse>
				<verse number="6">Jis nusileis kaip lietus ant nupjautos žolės, kaip liūtys, drėkinančios žemę.</verse>
				<verse number="7">Jo dienomis teisusis klestės; ir taikos apstumas tol, kol išliks mėnulis.</verse>
				<verse number="8">Taip pat jis viešpataus nuo jūros iki jūros ir nuo upės iki žemės pakraščių.</verse>
				<verse number="9">Prieš jį nusilenks gyvenantys dykumoje; ir jo priešai laižys dulkes.</verse>
				<verse number="10">Taršišo ir salų karaliai atneš dovanų; Šebos ir Sebos karaliai aukos dovanas.</verse>
				<verse number="11">Taip, prieš jį parpuls visi karaliai; visos tautos jam tarnaus.</verse>
				<verse number="12">Nes jis išvaduos nepasiturintį, kai šis šaukiasi; ir varguolį bei tą, kuris neturi padėjėjo.</verse>
				<verse number="13">Jis pasigailės vargšo bei nepasiturinčiojo ir išgelbės nepasiturinčiųjų sielas.</verse>
				<verse number="14">Jis atpirks jų sielas iš apgaulės ir smurto; ir jų kraujas bus brangus jo akyse.</verse>
				<verse number="15">Jis gyvens, ir jam bus duota iš Šebos aukso; taip pat nuolatos bus atliekama malda už jį; ir kasdien jis bus giriamas.</verse>
				<verse number="16">Saujos javų bus žemėje, kalnų viršūnėse; jų vaisiai drebės kaip Libanas; ir tie iš miesto klestės kaip žemės žolė.</verse>
				<verse number="17">Jo vardas išliks per amžius; jo vardas pasiliks tiek ilgai, kiek saulė; ir žmonės bus palaiminti jame; visos tautos vadins jį palaimintu.</verse>
				<verse number="18">Tebūna palaimintas VIEŠPATS Dievas, Izraelio Dievas, kuris vienintelis daro nuostabius dalykus.</verse>
				<verse number="19">Ir tebūna palaimintas jo šlovingasis vardas per amžius; visa žemė tebūna pripildyta jo šlovės; Amen ir Amen.</verse>
				<verse number="20">Pasibaigė Jesės sūnaus Dovydo maldos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="74">
				<verse number="1">Tikrai geras yra Dievas Izraeliui, tai yra tiems, kurie yra švarios širdies.</verse>
				<verse number="2">O aš – mano kojos vos nesuklupo; mano žingsniai beveik paslydo.</verse>
				<verse number="3">Nes aš pavydėjau kvailiams, matydamas nedorėlių klestėjimą.</verse>
				<verse number="4">Nes jiems mirštant nėra pančių; bet jų stiprybė tvirta.</verse>
				<verse number="5">Jie neturi vargo, kaip kiti žmonės; ir jie neištinkami rykšte, kaip kiti žmonės.</verse>
				<verse number="6">Todėl išdidumas juos apjuosia kaip grandinėlė; smurtas juos gaubia kaip drabužis.</verse>
				<verse number="7">Nuo riebalų išsiverčia jų akys; jie turi daugiau, negu geidžia širdis.</verse>
				<verse number="8">Jie sugedę ir kalba piktai dėl engimo; jie kalba išdidžiai.</verse>
				<verse number="9">Jie nukreipia savo burną prieš dangus, ir jų liežuvis vaikštinėja po žemę.</verse>
				<verse number="10">Todėl jo tauta čia sugrįžta; ir pilno puodelio vandenys yra jiems išgręžiami.</verse>
				<verse number="11">Jie sako: „Kaip Dievas žino? Ar Aukščiausiajame yra pažinimas?“</verse>
				<verse number="12">Štai šitie yra bedieviai, kurie klesti pasaulyje; jie praturtėja.</verse>
				<verse number="13">Tikrai aš veltui apvaliau savo širdį ir ploviau savo rankas nekaltume.</verse>
				<verse number="14">Nes visą dieną buvau ištiktas rykšte ir baudžiamas kas rytą.</verse>
				<verse number="15">Jei sakyčiau: „Šitaip kalbėsiu“, štai nusikalsčiau tavo vaikų kartai.</verse>
				<verse number="16">Kai aš galvojau, kad tai suprasčiau, man buvo tai per sunku,</verse>
				<verse number="17">kol įėjau į Dievo šventovę; tada supratau jų baigtį.</verse>
				<verse number="18">Tikrai tu pastatei juos slidžiose vietose; tu juos nuvertei į pražūtį.</verse>
				<verse number="19">Kaip jie akimirksniu buvo suniokoti! Jie visiškai pranyko nuo siaubų.</verse>
				<verse number="20">Kaip sapną atsibudus, taip tu, o Viešpatie, pabudęs paniekinsi jų atvaizdą.</verse>
				<verse number="21">Taip sielvartavo mano širdis, ir vėrė man inkstus.</verse>
				<verse number="22">Buvau toks kvailas ir neišmanėlis; buvau kaip gyvulys tavo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="23">Tačiau aš nuolat esu su tavimi; tu palaikei mane už mano dešinės rankos.</verse>
				<verse number="24">Savo patarimu tu vesi mane, ir paskui priimsi mane į šlovę.</verse>
				<verse number="25">Ką turiu danguje, jei ne tave? Ir be tavęs nieko netrokštu žemėje.</verse>
				<verse number="26">Mano kūnas ir mano širdis sunyksta; bet Dievas yra mano širdies stiprybė ir mano dalis per amžius.</verse>
				<verse number="27">Nes štai tie, kurie yra toli nuo tavęs, pražus; tu sunaikinai visus, kurie nueina nuo tavęs paleistuvaudami.</verse>
				<verse number="28">Bet man gera artėti prie Dievo; aš pasitikėjau Viešpačiu DIEVU, kad paskelbčiau visus tavo darbus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="75">
				<verse number="1">O Dieve, kodėl atstūmei mus amžiams? Kodėl tavo pyktis rūksta prieš tavo ganyklos avis?</verse>
				<verse number="2">Atsimink savo susirinkimą, kurį nusipirkęs esi nuo seno; savo paveldo lazdą, kurią atpirkai; šitą Siono kalną, kuriame gyvenai.</verse>
				<verse number="3">Pakelk savo kojas į amžinus griuvėsius, į visa, ką priešas nedorai padarė šventovėje.</verse>
				<verse number="4">Tavo priešai riaumoja tavo susirinkimų viduryje; jie pastatė savo vėliavas kaip ženklus.</verse>
				<verse number="5">Žmogus išgarsėjo pagal tai, kaip jis kilnojo kirvį prie tankių medžių.</verse>
				<verse number="6">Bet dabar jie vienu kartu kirviais ir kūjais sudaužė jos drožinius.</verse>
				<verse number="7">Jie mėtė ugnį į tavo šventovę, jie suteršė nuversdami tavo vardo buveinę žemėn.</verse>
				<verse number="8">Jie sakė savo širdyse: „Sunaikinkime juos kartu“; jie sudegino visas Dievo sinagogas šalyje.</verse>
				<verse number="9">Mes nematome savo ženklų; nebėra jokio pranašo; ir nėra tarp mūsų, kuris žinotų, kaip ilgai.</verse>
				<verse number="10">O Dieve, kaip ilgai priešininkas priekaištaus? Ar priešas amžinai piktžodžiaus tavo vardui?</verse>
				<verse number="11">Kodėl atitrauki savo ranką, tai yra, savo dešinę? Ištrauk ją sau iš užanties.</verse>
				<verse number="12">Nes Dievas yra mano Karalius nuo seno, vykdantis išgelbėjimą žemės viduryje.</verse>
				<verse number="13">Tu savo galybe padalinai jūrą; sudaužei vandenyse slibinams galvas.</verse>
				<verse number="14">Tu sutrupinai Leviatano galvas ir davei jį, kad būtų maistas dykumoje gyvenantiems žmonėms.</verse>
				<verse number="15">Tu išskėlei šaltinį ir srovę; tu išdžiovinai galingas upes.</verse>
				<verse number="16">Tavo yra diena, naktis irgi tavo; tu paruošei šviesą ir saulę.</verse>
				<verse number="17">Tu nustatei visas žemės ribas; tu padarei vasarą ir žiemą.</verse>
				<verse number="18">Atsimink, o VIEŠPATIE, tai, kad priešas prikaišiojo, ir kad kvaili žmonės piktžodžiavo tavo vardui.</verse>
				<verse number="19">Neatiduok savo balandėlio sielos nedorėlių miniai; savo vargšų susirinkimo nepamiršk per amžius.</verse>
				<verse number="20">Atsižvelk į sandorą; nes tamsiosios žemės vietos yra pilnos žiaurumo buveinių.</verse>
				<verse number="21">Engiamasis tenesugrįžta sugėdintas; tegul vargšas ir stokojantis giria tavo vardą.</verse>
				<verse number="22">Pakilk, o Dieve, gink savo bylą; atsimink, kaip kvailys kas dieną tau prikaišioja.</verse>
				<verse number="23">Nepamiršk savo priešų balso; nuolat didėja triukšmas tų, kurie sukyla prieš tave.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="76">
				<verse number="1">Mes dėkojome tau, o Dieve, tau mes dėkojome; tavo nuostabius darbus skelbia, kadangi tavo vardas arti.</verse>
				<verse number="2">Kai aš priimsiu susirinkimą, aš tiesumu teisiu.</verse>
				<verse number="3">Žemė ir visi jos gyventojai ištirpo; aš laikau jos stulpus. Sela.</verse>
				<verse number="4">Aš sakiau kvailiams: ‘Nesielkite kvailai’; ir nedorėliams: ‘Nekelkite rago;</verse>
				<verse number="5">nekelkite savo rago į aukštybes; nekalbėkite užkietėjusiu sprandu’.</verse>
				<verse number="6">Nes paaukštinimas neateina nei iš rytų, nei iš vakarų, nei iš pietų.</verse>
				<verse number="7">Bet Dievas yra teisėjas: jis vieną pažemina, o kitą išaukština.</verse>
				<verse number="8">Nes VIEŠPATIES rankoje yra taurė, ir vynas yra raudonas; jis yra pilnas mišinių; ir jis pila iš jos; bet jos nuosėdas visi žemės nedorėliai turės išgręžti ir jas išgerti.</verse>
				<verse number="9">Bet aš skelbsiu per amžius; aš giedosiu gyrių Jokūbo Dievui.</verse>
				<verse number="10">Ir visus nedorėlių ragus aš nukaposiu; bet teisiųjų ragai bus išaukštinti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="77">
				<verse number="1">Judoje Dievas yra pažįstamas; jo vardas yra didis Izraelyje.</verse>
				<verse number="2">Taip pat Saleme yra jo padangtė, ir jo buveinė Sione.</verse>
				<verse number="3">Ten jis sulaužo lanko strėles, skydą, kalaviją ir mūšį. Sela.</verse>
				<verse number="4">Tu esi šlovingesnis ir puikesnis už grobio kalnus.</verse>
				<verse number="5">Drąsuoliai apiplėšti, jie užmigo savo miegu; ir nei vienas galiūnas nerado savo rankos.</verse>
				<verse number="6">Nuo tavo barimo, o Jokūbo Dieve, tiek vežimas, tiek žirgas įmestas į mirtiną miegą.</verse>
				<verse number="7">Tavęs, būtent tavęs reikia bijoti; ir kas gali išsilaikyti tavo akivaizdoje, kai esi supykęs?</verse>
				<verse number="8">Iš dangaus tu davei išgirsti teismą; žemė bijojo ir tylėjo,</verse>
				<verse number="9">kai Dievas kėlėsi į teismą, visų žemės romiųjų gelbėti. Sela.</verse>
				<verse number="10">Tikrai žmogaus rūstybė girs tave; rūstybės likutį tu sulaikysi.</verse>
				<verse number="11">Darykite įžadus ir ištesėkite VIEŠPAČIUI, savo Dievui; visi aplink jį esantys teneša dovanas tam, kurio reikia bijoti.</verse>
				<verse number="12">Jis atkirs kunigaikščių dvasią; jis yra baisus žemės karaliams.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="78">
				<verse number="1">Šaukiausi Dievo savo balsu, būtent Dievo savo balsu; ir jis pakreipė į mane ausį.</verse>
				<verse number="2">Savo bėdos dieną ieškojau Viešpaties; naktį nenustodama varvėjo mano žaizda; mano siela atsisakė būti guodžiama.</verse>
				<verse number="3">Aš atsiminiau Dievą ir buvau nerimastingas; aš skundžiausi, ir alpo mano dvasia. Sela.</verse>
				<verse number="4">Tu laikai budrias mano akis; aš taip sunerimęs, kad negaliu kalbėti.</verse>
				<verse number="5">Aš apgalvojau senas dienas, senovės laikus.</verse>
				<verse number="6">Naktį prisimenu savo giesmę; kalbuosi su savo širdimi; ir mano dvasia kruopščiai tyrinėjo.</verse>
				<verse number="7">Ar Viešpats atstums amžiams ir nebebus palankus?</verse>
				<verse number="8">Ar jo gailestingumas visiškai nustojo amžiams? Ar jo pažadas amžinai neišsipildys?</verse>
				<verse number="9">Ar Dievas pamiršo būti maloningas? Ar supykęs jis užgniaužė savo mylinčius gailestingumus? Sela.</verse>
				<verse number="10">Ir aš sakiau: „Tai mano negalia; bet aš prisiminsiu Aukščiausiojo dešinės rankos metus“.</verse>
				<verse number="11">Aš atsiminsiu VIEŠPATIES darbus; tikrai aš atsiminsiu tavo senovės stebuklus.</verse>
				<verse number="12">Taip pat aš apmąstysiu visą tavo darbą ir kalbėsiu apie tavo veiksmus.</verse>
				<verse number="13">Tavo kelias, o Dieve, yra šventovėje; Kuris Dievas yra toks didis, kaip mūsų Dievas?</verse>
				<verse number="14">Tu esi Dievas, kuris daro stebuklus; tu apreiškei tautose savo galią.</verse>
				<verse number="15">Savo ranka tu atpirkai savo tautą, Jokūbo ir Juozapo sūnus. Sela.</verse>
				<verse number="16">Pamatė tave vandenys, o Dieve, pamatė tave vandenys; jie išsigando; taip pat gelmės sunerimo.</verse>
				<verse number="17">Debesys pylė vandenį; padangės skleidė garsą; tavo strėlės lakiojo.</verse>
				<verse number="18">Tavo griaustinio balsas buvo danguje; žaibai apšvietė pasaulį; drebėjo ir virpėjo žemė.</verse>
				<verse number="19">Tavo kelias jūroje, tavo takas didžiuose vandenyse ir tavo žingsniai nežinomi.</verse>
				<verse number="20">Tu vedei savo tautą kaip kaimenę Mozės ir Aarono ranka.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="79">
				<verse number="1">Pakreipk ausį, o mano tauta, į mano įstatymą; palenkite savo ausis į mano burnos žodžius.</verse>
				<verse number="2">Aš praversiu savo burną palyginimais, ištarsiu paslaptingus senovės pasakymus,</verse>
				<verse number="3">kuriuos girdėjome ir žinojome, ir mūsų tėvai mums pasakojo.</verse>
				<verse number="4">Neslėpsime jų nuo jų vaikų, pasakodami ateinančiai kartai VIEŠPATIES gyrių, jo galybę ir jo nuostabius darbus, kuriuos jis padarė.</verse>
				<verse number="5">Nes jis įtvirtino liudijimą Jokūbe ir paskyrė Izraelyje įstatymą, kurį jis įsakė mūsų tėvams, kad jie duotų juos pažinti savo vaikams;</verse>
				<verse number="6">kad juos pažintų ateinanti karta – vaikai, kurie gims, kurie pakilę juos skelbtų savo vaikams,</verse>
				<verse number="7">kad jie sudėtų savo viltį į Dievą ir nepamirštų Dievo darbų, bet laikytųsi jo įsakymų;</verse>
				<verse number="8">ir nebūtų, kaip jų tėvai, užsispyrusi ir maištinga karta; karta, kuri nenukreipė savo širdies teisingai ir kurios dvasia nebuvo tvirta Dievui.</verse>
				<verse number="9">Efraimo vaikai, ginkluoti ir nešini lankais, gręžėsi atgal mūšio dieną.</verse>
				<verse number="10">Jie nesilaikė Dievo sandoros ir atsisakė vaikščioti pagal jo įstatymą;</verse>
				<verse number="11">ir pamiršo jo darbus ir jo nuostabas, kuriuos jis jiems parodė.</verse>
				<verse number="12">Jų tėvams matant, jis padarė nuostabių dalykų Egipto šalyje, Coano lauke.</verse>
				<verse number="13">Jis padalino jūrą ir juos pervedė; ir pastatė vandenis kaip krūvą.</verse>
				<verse number="14">Taip pat jis vedė juos dieną debesimi, o visą naktį ugnies šviesa.</verse>
				<verse number="15">Jis perskėlė uolas dykumoje ir davė jiems gerti kaip iš didelių gilumų.</verse>
				<verse number="16">Taip pat jis išvedė sroves iš uolos ir privertė vandenis tekėti žemyn kaip upes.</verse>
				<verse number="17">O jie dar daugiau prieš jį nusidėjo, kurstydami Aukščiausiąjį dykumoje.</verse>
				<verse number="18">Jie gundė Dievą savo širdyje, reikalaudami maisto dėl savo geismo.</verse>
				<verse number="19">Taip, jie kalbėjo prieš Dievą; jie sakė: „Ar Dievas gali paruošti stalą dykumoje?</verse>
				<verse number="20">Štai jis smogė į uolą, jog ištryško vandenys, ir pasipylė srovės; ar jis gali ir duonos duoti? Ar jis gali parūpinti mėsos savo tautai?“</verse>
				<verse number="21">Todėl tai išgirdęs VIEŠPATS užsirūstino; taip ugnis užsidegė prieš Jokūbą, ir pyktis pakilo prieš Izraelį;</verse>
				<verse number="22">nes jie netikėjo Dievu ir nepasitikėjo jo išgelbėjimu;</verse>
				<verse number="23">nors jis įsakė debesims iš aukštai ir atidarė dangaus duris,</verse>
				<verse number="24">ir lijo ant jų maną valgymui, ir davė jiems dangaus javų.</verse>
				<verse number="25">Žmogus valgė angelų maistą; jis jiems siuntė maisto iki soties.</verse>
				<verse number="26">Jis privertė rytų vėją pūsti danguje; ir savo galia jis atvedė pietų vėją.</verse>
				<verse number="27">Taip pat jis lijo ant jų mėsą kaip dulkes ir sparnuotus skrajūnus kaip jūros smiltis;</verse>
				<verse number="28">ir jis leido jiems kristi į jų stovyklos vidurį, aplink jų buveines.</verse>
				<verse number="29">Taigi jie valgė ir labai pasisotino; nes jis jiems davė, ko jie troško;</verse>
				<verse number="30">jie nebuvo atsitolinę nuo savo geidulio. Bet kai jų valgis tebebuvo jų burnose,</verse>
				<verse number="31">Dievo rūstybė atėjo ant jų ir išžudė jų riebiausius, ir parkniubdė Izraelio išrinktuosius.</verse>
				<verse number="32">Dėl viso to jie vis dar nuodėmiavo ir netikėjo dėl jo nuostabių darbų.</verse>
				<verse number="33">Todėl jis pražudė jų dienas tuštybėje ir jų metus neramumuose.</verse>
				<verse number="34">Kai jis juos žudė, tada jie jo ieškojo; ir jie sugrįžo, ir anksti teiravosi Dievo.</verse>
				<verse number="35">Ir jie atsiminė, kad Dievas yra jų uola ir aukščiausiasis Dievas jų atpirkėjas.</verse>
				<verse number="36">Tačiau jie pataikavo jam savo burna ir savo liežuviais jam melavo.</verse>
				<verse number="37">Nes jų širdis nebuvo teisi prieš jį, ir jie nebuvo tvirti jo sandoroje.</verse>
				<verse number="38">Bet jis, būdamas kupinas gailestingumo, atleido jų neteisybę ir jų nesunaikino; taip, daugelį kartų jis nukreipė savo pyktį ir nežadino visos savo rūstybės.</verse>
				<verse number="39">Nes jis atsiminė, kad jie tėra kūnas; vėjas, kuris nueina ir nebegrįžta.</verse>
				<verse number="40">Kaip dažnai jie kurstė jį tyruose ir liūdino jį dykumoje!</verse>
				<verse number="41">Taip, jie atsigręžė ir gundė Dievą, ir apribojo Izraelio Šventąjį.</verse>
				<verse number="42">Jie neatsiminė jo rankos nei tos dienos, kai jis juos išvadavo iš priešo.</verse>
				<verse number="43">Kaip jis darė Egipte savo ženklus ir savo nuostabas Coano laukuose</verse>
				<verse number="44">ir pavertė į kraują jų upes ir jų sroves, kad jie negalėtų gerti.</verse>
				<verse number="45">Jis siuntė tarp jų įvairios rūšies muses, kurios juos ėdė; ir varles, kurios juos naikino.</verse>
				<verse number="46">Taip pat jis davė jų prieaugį vikšrui, ir jų triūsą skėriui.</verse>
				<verse number="47">Jis išnaikino jų vynmedžius kruša ir jų sikomorus – šalna.</verse>
				<verse number="48">Jis atidavė krušai jų galvijus ir jų kaimenes ugningiems žaibams.</verse>
				<verse number="49">Jis metė ant jų savo nuožmų pyktį, rūstybę, pasipiktinimą ir nelaimę, siųsdamas piktus angelus tarp jų.</verse>
				<verse number="50">Jis padarė kelią savo pykčiui; jis nesaugojo jų sielos nuo mirties, bet jų gyvybę atidavė marui;</verse>
				<verse number="51">ir išmušė visus pirmagimius Egipte; jų stiprybės pradžią Chamo padangtėse;</verse>
				<verse number="52">bet išvedė savo tautą kaip avis, ir juos vedė dykumoje kaip kaimenę.</verse>
				<verse number="53">Jis saugiai juos vedė, jog jie nebijojo; bet jų priešus jūra apdengė.</verse>
				<verse number="54">Ir jis juos nuvedė prie savo šventovės ribų – prie savo kalno, kurį buvo įsigijusi jo dešinė.</verse>
				<verse number="55">Taip pat jis išvarė jų akivaizdoje pagonis ir virve jiems padalino paveldą, ir Izraelio gentis apgyvendino jų palapinėse.</verse>
				<verse number="56">Tačiau jie gundė ir kurstė aukščiausiąjį Dievą ir nesilaikė jo liudijimų,</verse>
				<verse number="57">bet gręžėsi atgal ir elgėsi neištikimai kaip jų tėvai; jie nukrypo į šalį kaip apgaulingas lankas.</verse>
				<verse number="58">Nes jie kurstė jo pyktį savo aukštumomis ir savo raižytais atvaizdais sukėlė jam pavydą.</verse>
				<verse number="59">Dievas tai išgirdęs užsirūstino ir labai pasibjaurėjo Izraeliu;</verse>
				<verse number="60">taip, kad jis paliko Šilojaus padangtę, palapinę, kurią jis buvo pastatęs tarp žmonių;</verse>
				<verse number="61">ir atidavė savo stiprybę į nelaisvę ir savo šlovę į priešo ranką.</verse>
				<verse number="62">Jis perdavė savo tautą kalavijui; ir užsirūstino ant savo paveldo.</verse>
				<verse number="63">Jų jaunuolius rijo ugnis, o jų mergaitės liko netekėjusios.</verse>
				<verse number="64">Jų kunigai krito nuo kalavijo, o jų našlės neapraudojo.</verse>
				<verse number="65">Tada Viešpats pabudo kaip žmogus iš miego ir kaip galiūnas, šūkaujantis nuo vyno.</verse>
				<verse number="66">Ir jis mušė savo priešus iš užnugario; amžiną gėdą jiems padarė.</verse>
				<verse number="67">Jis dar atmetė Juozapo padangtę ir neišsirinko Efraimo genties;</verse>
				<verse number="68">bet išsirinko Judos gentį, Siono kalną, kurį pamilo.</verse>
				<verse number="69">Ir jis pastatė savo šventovę kaip aukštus rūmus, kaip žemę, kurią jis įtvirtino amžiams.</verse>
				<verse number="70">Taip pat jis išsirinko Dovydą, savo tarną, ir jį paėmė nuo avių gardų,</verse>
				<verse number="71">nuo sekimo paskui avis su jaunikliais jis atvedė jį, kad ganytų jo tautą Jokūbą ir Izraelį, jo paveldą.</verse>
				<verse number="72">Taigi jis juos ganė pagal savo širdies dorumą; ir savo sumaniomis rankomis juos vedė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="80">
				<verse number="1">O Dieve, pagonys atėjo į tavo paveldą; jie suteršė tavo šventąją šventyklą; jie pavertė Jeruzalę krūvomis.</verse>
				<verse number="2">Jie atidavė tavo tarnų lavonus dangaus skrajūnams maistui, tavo šventųjų kūnus žemės žvėrims.</verse>
				<verse number="3">Jie išliejo jų kraują kaip vandenį aplink Jeruzalę; ir nebuvo kas juos palaidotų.</verse>
				<verse number="4">Mes tapome priekaištu savo kaimynams, panieka ir pajuoka, esantiems aplinkui.</verse>
				<verse number="5">Kaip ilgai, VIEŠPATIE? Ar amžinai pyksi? Ar kaip ugnis degs tavo pavydas?</verse>
				<verse number="6">Išliek savo rūstybę ant pagonių, kurie tavęs nėra pažinę, ir ant karalysčių, kurios nesišaukė tavo vardo.</verse>
				<verse number="7">Nes jos surijo Jokūbą ir jo gyvenvietę nusiaubė.</verse>
				<verse number="8">Neatsimink mūsų ankstesniųjų neteisybių; skubiai mus tepasitinka tavo mylintys gailestingumai; nes mes esame labai pažeminti.</verse>
				<verse number="9">Padėk mums, o mūsų išgelbėjimo Dieve, dėl savo vardo šlovės; mus išvaduok ir nuvalyk mūsų nuodėmes dėl savo vardo.</verse>
				<verse number="10">Kodėl pagonys turėtų sakyti: „Kur yra jų Dievas?“ Tegul mums matant jis tampa žinomas tarp pagonių, atkeršydamas už pralietą tavo tarnų kraują.</verse>
				<verse number="11">Teateina tavo akivaizdon belaisvių dūsavimas; pagal savo jėgos didybę išsaugok tuos, kurie yra paskirti mirti;</verse>
				<verse number="12">ir septyneriopai atmokėk mūsų kaimynams į jų užantį už priekaištavimą, kuriuo jie tau prikaišiojo, o Viešpatie.</verse>
				<verse number="13">Taigi mes, tavo tauta ir tavo ganyklos avys, amžinai tau dėkosime; kartų kartoms skelbsime tavo gyrių.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="81">
				<verse number="1">O Izraelio Ganytojau, pakreipk ausį tu, kuris vedi Juozapą kaip kaimenę; tu, kuris gyveni tarp cherubų, suspindėk.</verse>
				<verse number="2">Ties Efraimu, Benjaminu ir Manasu pažadink savo jėgą, ateik ir išgelbėk mus.</verse>
				<verse number="3">O Dieve, atgręžk mus ir šviesk savo veidu; ir mes būsime išgelbėti.</verse>
				<verse number="4">O VIEŠPATIE, kariuomenių Dieve, kaip ilgai tu pyksi ant savo tautos maldos?</verse>
				<verse number="5">Tu juos maitini ašarų duona; ir duodi jiems gerti ašaras dideliu saiku.</verse>
				<verse number="6">Tu mus padarei ginču mūsų kaimynams; ir mūsų priešai tarpusavyje kvatoja.</verse>
				<verse number="7">O kariuomenių Dieve, atgręžk mus ir šviesk savo veidu; ir mes būsime išgelbėti.</verse>
				<verse number="8">Tu vynmedį atnešei iš Egipto; tu išvarei pagonis ir jį pasodinai.</verse>
				<verse number="9">Tu pirma jo paruošei vietą ir davei jam giliai suleisti šaknis, ir jis pripildė šalį.</verse>
				<verse number="10">Kalvos buvo apdengtos jo šešėliu, ir jo šakos buvo kaip gražūs kedrai.</verse>
				<verse number="11">Jis išleido savo šakas ligi jūros ir savo atžalas iki upės.</verse>
				<verse number="12">Tai kodėl nugriovei jo tvoras taip, kad jį skabytų visi, kurie praeina keliu?</verse>
				<verse number="13">Šernas iš miško jį niokoja, ir laukinis laukų žvėris jį ėda.</verse>
				<verse number="14">O kariuomenių Dieve, meldžiame tave, sugrįžk; pažvelk iš dangaus ir pamatyk, ir aplankyk šitą vynmedį;</verse>
				<verse number="15">ir tą vynuogyną, kurį pasodino tavo dešinė, ir atžalą, kurią sustiprinai dėl savęs.</verse>
				<verse number="16">Jis sudegintas ugnimi, nukirstas; jie žūna nuo tavo veido barimo.</verse>
				<verse number="17">Tebūna tavo ranka ant tavo dešinės žmogaus, ant žmogaus sūnaus, kurį sustiprinai dėl savęs.</verse>
				<verse number="18">Tai mes neatsitrauksime nuo tavęs; atgaivink mus, ir mes šauksimės tavo vardo.</verse>
				<verse number="19">O VIEŠPATIE, kariuomenių Dieve, atgręžk mus, šviesk savo veidu, ir mes būsime išgelbėti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="82">
				<verse number="1">Garsiai giedokite Dievui, mūsų stiprybei; kelkite džiaugsmingą triukšmą Jokūbo Dievui.</verse>
				<verse number="2">Imkite psalmę ir atneškite tambūriną, malonią arfą su psalteriu.</verse>
				<verse number="3">Pūskite trimitą per jauną mėnulį, skirtu laiku, mūsų iškilmingos šventės dieną.</verse>
				<verse number="4">Nes tai yra įstatas Izraeliui ir Jokūbo Dievo įstatymas.</verse>
				<verse number="5">Jis tai nustatė Juozape dėl liudijimo, kai jis išėjo per Egipto šalį; kur aš išgirdau nesuprantamą kalbą.</verse>
				<verse number="6">„Aš patraukiau jo petį nuo naštos; jo rankos buvo išlaisvintos nuo puodų.</verse>
				<verse number="7">Tu šaukeisi varge, ir aš tave išvadavau; tau atsakiau iš griaustinio slėptuvės; tave mėginau prie Meribos vandenų. Sela.</verse>
				<verse number="8">Klausyk, o mano tauta, ir aš tau liudysiu; o Izraeli, jei manęs paklausysi;</verse>
				<verse number="9">tenebūna tavyje svetimo dievo; nei negarbink jokio svetimo dievo.</verse>
				<verse number="10">Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto šalies; plačiai atverk savo burną, ir aš ją pripildysiu.</verse>
				<verse number="11">Bet mano tauta nenorėjo klausyti mano balso; Izraelis nenorėjo manęs.</verse>
				<verse number="12">Tad aš atidaviau juos jų širdžių geismams; ir jie vaikščiojo pagal savo sumanymus.</verse>
				<verse number="13">O, kad mano tauta manęs klausytų ir kad Izraelis vaikščiotų mano keliais!</verse>
				<verse number="14">Aš greit pavergčiau jų priešus ir nukreipčiau savo ranką prieš jų priešininkus.</verse>
				<verse number="15">Nekenčiantys VIEŠPATIES jam nusilenktų; bet jų laikas truktų amžinai.</verse>
				<verse number="16">Jis maitintų juos geriausiais kviečiais; ir medumi iš uolos tave pasotinčiau“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="83">
				<verse number="1">Dievas stovi galingųjų susirinkime; tarp dievų jis teisia:</verse>
				<verse number="2">Kaip ilgai teisite neteisingai ir būsite palankūs nedorėlio asmenybei? Sela.</verse>
				<verse number="3">Ginkite vargšą ir našlaitį; vykdykite teisingumą kamuojamam ir nepasiturinčiam.</verse>
				<verse number="4">Išvaduokite vargšus ir nepasiturinčius; iš nedorėlių rankos juos išplėškite.</verse>
				<verse number="5">Jie nežino ir nesupranta; jie vaikšto tamsoje; visi žemės pamatai svyruoja.</verse>
				<verse number="6">Aš tariau: „Jūs esate dievai; ir jūs visi esate Aukščiausiojo vaikai.</verse>
				<verse number="7">Tačiau jūs mirsite kaip žmonės ir krisite kaip bet kuris kunigaikštis“.</verse>
				<verse number="8">Pakilk, o Dieve, teisk žemę; nes tu paveldėsi visas tautas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="84">
				<verse number="1">O Dieve, netylėk; o Dieve, nenurimk ir nebūk tylus.</verse>
				<verse number="2">Nes štai tavo priešai triukšmauja; ir tie, kurie tavęs nekenčia, pakėlė galvą.</verse>
				<verse number="3">Prieš tavo tautą jie surengė klastingą pasitarimą ir tarėsi prieš tavo paslėptuosius.</verse>
				<verse number="4">Jie sakė: „Eime, iškirskime juos, kad jie nebebūtų tauta; kad Izraelio vardo nebeprisimintų“.</verse>
				<verse number="5">Nes jie vieningai susitarė; jie prieš tave sudarė sąjungą;</verse>
				<verse number="6">Edomo padangtės ir išmaelitai, Moabo ir hagarai;</verse>
				<verse number="7">Gebalas, Amonas ir Amalekas; filistinai su Tyro gyventojais;</verse>
				<verse number="8">taip pat Ašūras prisijungė prie jų; jie padėjo Loto vaikams. Sela.</verse>
				<verse number="9">Padaryk jiems kaip midjaniečiams; kaip Siserai, kaip Jabinui prie Kisono upelio;</verse>
				<verse number="10">kurie žuvo prie En-Doro; jie tapo kaip mėšlas žemei.</verse>
				<verse number="11">Padaryk jų kilminguosius kaip Orebą ir Zeebą; taip, visus jų kunigaikščius kaip Zebachą bei Calmuną;</verse>
				<verse number="12">kurie sakė: „Imkime Dievo namus sau nuosavybėn“.</verse>
				<verse number="13">O mano Dieve, padaryk juos kaip ratą; kaip ražieną prieš vėją.</verse>
				<verse number="14">Kaip ugnis sudegina mišką, ir kaip liepsna padega kalnus,</verse>
				<verse number="15">taip persekiok juos savo audra ir gąsdink juos savo vėtra.</verse>
				<verse number="16">Pripildyk jų veidus gėdos; kad jie ieškotų tavo vardo, o VIEŠPATIE.</verse>
				<verse number="17">Tegul jie susigėsta ir tenerimauja per amžius; taip, tebūna jie sugėdinti ir tepražūna;</verse>
				<verse number="18">kad žmonės žinotų, jog tu, kurio vienintelio vardas JEHOVA, esi aukščiausiasis visai žemei.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="85">
				<verse number="1">Kokios mielos tavo padangtės, o kariuomenių VIEŠPATIE!</verse>
				<verse number="2">Mano siela ilgisi, taip, alpsta VIEŠPATIES kiemų; mano širdis ir mano kūnas šaukiasi gyvojo Dievo.</verse>
				<verse number="3">Taip, žvirblis rado namus ir kregždė sau lizdą, kur ji galėtų sudėti savo jauniklius, tai yra tavo aukurus, o kariuomenių VIEŠPATIE, mano Karaliau ir mano Dieve.</verse>
				<verse number="4">Palaiminti, kurie gyvena tavo namuose: jie nuolat girs tave. Sela.</verse>
				<verse number="5">Palaimintas žmogus, kurio stiprybė yra tavyje; kurių širdyje yra jų keliai;</verse>
				<verse number="6">kurie eidami per Bachos slėnį padaro jį šaltiniu; taip pat lietus pripildo tvenkinius.</verse>
				<verse number="7">Jie eina iš stiprybės į stiprybę, kiekvienas iš jų pasirodo Dievo akivaizdoje Sione.</verse>
				<verse number="8">O VIEŠPATIE, kariuomenių Dieve, išgirsk mano maldą; pakreipk ausį, o Jokūbo Dieve. Sela.</verse>
				<verse number="9">Pamatyk, o Dieve, mūsų skyde, ir pažvelk į savo pateptojo veidą.</verse>
				<verse number="10">Nes viena diena tavo kiemuose yra geresnė už tūkstantį. Verčiau būsiu durininkas savo Dievo namuose, negu gyvensiu nedorybės palapinėse.</verse>
				<verse number="11">Nes VIEŠPATS Dievas yra saulė ir skydas; VIEŠPATS duos malonę ir šlovę; joks geras dalykas nebus sulaikytas nuo tų, kurie vaikšto tiesiai.</verse>
				<verse number="12">O kariuomenių VIEŠPATIE, palaimintas žmogus, kuris pasitiki tavimi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="86">
				<verse number="1">Tu, VIEŠPATIE, buvai palankus savo šaliai; tu sugrąžinai Jokūbo nelaisvę.</verse>
				<verse number="2">Tu atleidai savo tautos neteisybę, uždengei visą jų nuodėmę. Sela.</verse>
				<verse number="3">Tu atitraukei visą savo rūstybę; tu nusigręžei nuo savo pykčio įniršio.</verse>
				<verse number="4">Atgręžk mus, o mūsų išgelbėjimo Dieve, ir paliauk mums savo pyktį.</verse>
				<verse number="5">Ar amžinai tu pyksi ant mūsų? Ar pratęsi savo pyktį kartų kartoms?</verse>
				<verse number="6">Argi vėl mūsų neatgaivinsi; kad tavo tauta džiaugtųsi tavimi?</verse>
				<verse number="7">Parodyk mums, o VIEŠPATIE, savo gailestingumą ir suteik mums savo išgelbėjimą.</verse>
				<verse number="8">Aš klausysiuos, ką VIEŠPATS Dievas kalbės; nes jis kalbės taiką savo tautai ir savo šventiesiems; bet jie tegul nesugrįžta į kvailystę.</verse>
				<verse number="9">Tikrai jo išgelbėjimas yra arti tiems, kurie jo bijo; kad šlovė gyventų mūsų šalyje.</verse>
				<verse number="10">Gailestingumas ir tiesa susitiko; teisumas ir taika pasibučiavo.</verse>
				<verse number="11">Tiesa žels iš žemės; ir teisumas žvelgs žemyn iš dangaus.</verse>
				<verse number="12">Taip, VIEŠPATS duos tai, kas gera; ir mūsų šalis duos savo prieaugį.</verse>
				<verse number="13">Teisumas eis pirma jo ir nukreips mus į jo žingsnių kelią.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="87">
				<verse number="1">Palenk, o VIEŠPATIE, savo ausį, išklausyk mane; nes aš esu vargšas ir stokojantis.</verse>
				<verse number="2">Apsaugok mano sielą; nes aš esu šventas; o mano Dieve, gelbėk savo tarną, kuris pasitiki tavimi.</verse>
				<verse number="3">Būk man gailestingas, o Viešpatie; nes kas dieną tavęs šaukiuosi.</verse>
				<verse number="4">Pralinksmink savo tarno sielą; nes į tave, o Viešpatie, keliu savo sielą.</verse>
				<verse number="5">Nes tu, Viešpatie, esi geras ir pasiruošęs atleisti; ir kupinas gailestingumo visiems tiems, kurie tavęs šaukiasi.</verse>
				<verse number="6">Pakreipk ausį, o VIEŠPATIE, į mano maldą; ir atsižvelk į mano prašymų balsą.</verse>
				<verse number="7">Savo bėdos dieną šauksiuos tavęs; nes tu man atsakysi.</verse>
				<verse number="8">Nėra tau lygaus tarp dievų, o Viešpatie; ir nėra tokių darbų, kaip tavo darbai.</verse>
				<verse number="9">Visos tautos, kurias tu padarei, ateis ir garbins priešais tave, o Viešpatie; ir šlovins tavo vardą.</verse>
				<verse number="10">Nes tu esi didis ir darai stebuklingus dalykus; tu vienas esi Dievas.</verse>
				<verse number="11">Pamokyk mane, o VIEŠPATIE, savo kelio; aš vaikščiosiu tavo tiesoje; suvienyk mano širdį, kad bijotų tavo vardo.</verse>
				<verse number="12">Aš girsiu tave, o Viešpatie, mano Dieve, visa širdimi; ir amžinai šlovinsiu tavo vardą.</verse>
				<verse number="13">Nes tavo gailestingumas yra man didelis; ir tu išgelbėjai mano sielą iš žemiausio pragaro.</verse>
				<verse number="14">O Dieve, išdidieji sukilo prieš mane, ir smurtininkų sambūriai ieškojo mano sielos, ir tavęs nestatė prieš save.</verse>
				<verse number="15">Bet tu, o Viešpatie, esi Dievas, pilnas užuojautos ir maloningas, ilgai pakantus ir kupinas gailestingumo bei tiesos.</verse>
				<verse number="16">Gręžkis į mane ir būk man gailestingas; duok savo stiprybės savo tarnui ir išgelbėk savo tarnaitės sūnų.</verse>
				<verse number="17">Parodyk man ženklą dėl gero; kad tie, kurie manęs nekenčia, tai matytų ir susigėstų; nes tu, VIEŠPATIE, esi man padėjęs ir mane paguodęs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="88">
				<verse number="1">Jo pamatas yra šventuose kalnuose.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS myli Siono vartus labiau už visas Jokūbo buveines.</verse>
				<verse number="3">Šlovingi dalykai kalbami apie tave, o Dievo mieste. Sela.</verse>
				<verse number="4">Aš minėsiu apie Rahabą ir Babiloną tiems, kurie mane pažįsta; štai Filistija ir Tyras su Etiopija; šitas buvo ten gimęs.</verse>
				<verse number="5">O apie Sioną bus sakoma: „Tas ir anas žmogus buvo jame gimęs; ir pats aukščiausiasis jį įtvirtins“.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATS skaičiuos surašydamas tautą, kad šitas buvo ten gimęs. Sela.</verse>
				<verse number="7">Ten bus ir giedotojai, ir grojantys instrumentais; visos mano versmės yra tavyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="89">
				<verse number="1">O VIEŠPATIE, mano išgelbėjimo Dieve, dieną ir naktį šaukiausi tavo akivaizdoje;</verse>
				<verse number="2">tegul mano malda ateina tavo akivaizdon; palenk savo ausį mano šauksmui;</verse>
				<verse number="3">nes mano siela pilna vargų; ir mano gyvybė artėja prie kapo.</verse>
				<verse number="4">Aš priskaičiuotas prie nužengiančių į duobę; aš kaip bejėgis žmogus;</verse>
				<verse number="5">laisvas tarp mirusiųjų, kaip užmuštieji, kurie guli kape, kurių tu nebeatsimeni; jie nuo tavo rankos atkirsti.</verse>
				<verse number="6">Tu paguldei mane į žemiausią duobę, į tamsą, į gelmes.</verse>
				<verse number="7">Mane sunkiai užgulusi tavo rūstybė, ir man sukėlei sielvartą visomis savo bangomis. Sela.</verse>
				<verse number="8">Tu atitolinai nuo manęs mano pažįstamus; mane padarei jiems bjaurastimi; esu uždarytas ir negaliu išeiti.</verse>
				<verse number="9">Mano akis gedi dėl sielvarto; kasdien šaukiausi tavęs, VIEŠPATIE, ištiesiau į tave savo rankas.</verse>
				<verse number="10">Ar tu parodysi stebuklus mirusiesiems? Ar mirusieji kelsis ir girs tave? Sela.</verse>
				<verse number="11">Ar tavo mielaširdystė bus skelbiama kape arba tavo ištikimybė – pražūtyje?</verse>
				<verse number="12">Ar bus žinomi tavo stebuklai tamsoje ir tavo teisumas užmiršimo šalyje?</verse>
				<verse number="13">Bet aš tavęs, o VIEŠPATIE, šaukiausi; ir rytą mano malda pasitiks tave.</verse>
				<verse number="14">Kodėl tu, VIEŠPATIE, atstumi mano sielą? Kodėl slepi nuo manęs savo veidą?</verse>
				<verse number="15">Aš nuvargęs ir esu pasiruošęs mirti nuo pat jaunystės; kentėdamas tavo siaubus esu suglumintas.</verse>
				<verse number="16">Per mane eina tavo įnirtinga rūstybė; tavo siaubai atkirto mane.</verse>
				<verse number="17">Jie kas dieną ėjo aplink mane kaip vanduo; jie kartu apsupo mane.</verse>
				<verse number="18">Tu atitolinai nuo manęs mylėtoją ir draugą, ir mano pažįstamus į tamsą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="90">
				<verse number="1">Amžinai giedosiu apie VIEŠPATIES gailestingumus; kartų kartoms savo burna skelbsiu tavo ištikimybę.</verse>
				<verse number="2">Nes aš sakiau: „Gailestingumas bus pastatytas per amžius; tu įtvirtinsi savo ištikimybę pačiuose danguose“.</verse>
				<verse number="3">„Aš sudariau sandorą su savo išrinktuoju, aš prisiekiau Dovydui, savo tarnui:</verse>
				<verse number="4">‘Per amžius įtvirtinsiu tavo sėklą ir kartų kartoms tavo sostą pastatysiu’“. Sela.</verse>
				<verse number="5">Dangūs girs tavo stebuklus, o VIEŠPATIE; ir tavo ištikimybę šventųjų susirinkime.</verse>
				<verse number="6">Nes kas danguje gali būti prilygintas VIEŠPAČIUI? Kas tarp galingojo sūnų gali prilygti VIEŠPAČIUI?</verse>
				<verse number="7">Dievas turi būti labai bijotinas šventųjų sueigoje ir būti gerbtinas visų aplink jį esančių.</verse>
				<verse number="8">O VIEŠPATIE, kariuomenių Dieve, kas yra stiprus VIEŠPATS, lygus tau ar tavo ištikimybei aplink tave?</verse>
				<verse number="9">Tu valdai jūros šėlimą; kai sukyla jos bangos, tu jas nuramini.</verse>
				<verse number="10">Tu sutriuškinai Rahabą kaip nužudytąjį; savo galinga ranka išsklaidei savo priešus.</verse>
				<verse number="11">Tavo yra dangūs, žemė irgi tavo; o pasaulis ir jo pilnybė, tu padėjai jiems pamatą.</verse>
				<verse number="12">Šiaurė ir pietūs – tu juos sutvėrei; Taboras ir Hermonas džiaugsis tavo vardu.</verse>
				<verse number="13">Tu turi galingą ranką; stipri tavo ranka ir aukšta yra tavo dešinė.</verse>
				<verse number="14">Teisingumas ir teismas yra tavo sosto buveinė; gailestingumas ir tiesa eis priekyje tavo veido.</verse>
				<verse number="15">Palaiminta tauta, kuri pažįsta džiaugsmingą garsą; o VIEŠPATIE, jie vaikščios tavo veido šviesoje.</verse>
				<verse number="16">Tavo vardu jie džiaugsis visą dieną; ir jie bus išaukštinti tavo teisume.</verse>
				<verse number="17">Nes tu esi jų stiprybės šlovė; ir tavo palankumu bus išaukštintas mūsų ragas.</verse>
				<verse number="18">Nes VIEŠPATS yra mūsų apsauga; ir Izraelio Šventasis – mūsų karalius.</verse>
				<verse number="19">Tada tu regėjime kalbėjai savo šventajam ir pasakei: „Aš suteikiau pagalbą galingajam; aš išaukštinau išrinktąjį iš tautos.</verse>
				<verse number="20">Suradau Dovydą, savo tarną; savo šventu aliejumi jį patepiau;</verse>
				<verse number="21">mano ranka bus įtvirtinta su juo; taip pat mano ranka jį stiprins.</verse>
				<verse number="22">Priešas iš jo neišieškos; nei nedorybės sūnus jo nekamuos.</verse>
				<verse number="23">Aš sumušiu jo akivaizdoje jo priešininkus ir ištiksiu rykšte tuos, kurie jo nekenčia.</verse>
				<verse number="24">Bet mano ištikimybė ir mano gailestingumas bus su juo; ir mano vardu bus išaukštintas jo ragas.</verse>
				<verse number="25">Aš padėsiu ant jūros jo ranką ir ant upių jo dešinę.</verse>
				<verse number="26">Jis manęs šauksis: ‘Tu esi mano tėvas, mano Dievas ir mano išgelbėjimo uola!’</verse>
				<verse number="27">Taip pat aš jį padarysiu savo pirmagimiu, aukštesniu už žemės karalius.</verse>
				<verse number="28">Per amžius jam išlaikysiu savo gailestingumą, ir mano sandora su juo tvirtai stovės.</verse>
				<verse number="29">Taip pat padarysiu, kad jo sėkla išliks amžinai ir jo sostas kaip dangaus dienos.</verse>
				<verse number="30">Jei jo vaikai paliks mano įstatymą ir nevaikščios pagal mano teismus,</verse>
				<verse number="31">jei jie laužys mano įstatus ir nesilaikys mano įsakymų,</verse>
				<verse number="32">tada aš aplankysiu jų nusižengimą su lazda ir jų neteisybę kirčiais.</verse>
				<verse number="33">Tačiau savo mielaširdystės aš iš jo visiškai neatimsiu ir nesulaužysiu savo ištikimybės.</verse>
				<verse number="34">Aš nesulaužysiu savo sandoros ir nekeisiu to, kas išeina iš mano lūpų.</verse>
				<verse number="35">Kartą prisiekiau savo šventumu, kad Dovydui nemeluosiu.</verse>
				<verse number="36">Jo sėkla išliks per amžius, ir jo sostas – kaip saulė priešais mane.</verse>
				<verse number="37">Tai bus įtvirtinta per amžius kaip mėnulis ir kaip ištikimas liudytojas danguje“. Sela.</verse>
				<verse number="38">Bet tu atstūmei ir bjaurėjaisi, tu užsirūstinai ant savo pateptojo.</verse>
				<verse number="39">Tu panaikinai savo tarno sandorą; suteršei jo karūną, nusviedęs ją žemėn.</verse>
				<verse number="40">Tu sugriovei visas jo tvoras; pavertei griuvėsiais jo tvirtoves.</verse>
				<verse number="41">Jį plėšia visi praeinantys keliu; jis yra priekaištas savo kaimynams.</verse>
				<verse number="42">Tu pakėlei jo priešininkų dešinę; tu padarei, kad visi jo priešai džiaugtųsi.</verse>
				<verse number="43">Taip pat tu nukreipei jo kalavijo ašmenis ir neparėmei jo mūšyje.</verse>
				<verse number="44">Tu padarei, kad užsibaigtų jo šlovė, ir jo sostą nuvertei ant žemės.</verse>
				<verse number="45">Tu sutrumpinai jo jaunystės dienas; apdengei jį gėda. Sela.</verse>
				<verse number="46">Kaip ilgai, VIEŠPATIE? Ar slėpsiesi amžinai? Ar degs kaip ugnis tavo rūstybė?</verse>
				<verse number="47">Atsimink, koks trumpas yra mano laikas; kodėl tuštybei padarei visus žmones?</verse>
				<verse number="48">Koks žmogus gyvena ir nemato mirties? Ar jis išgelbės savo sielą iš kapo rankos? Sela.</verse>
				<verse number="49">Viešpatie, kur yra tavo ankstesnės mielaširdystės, kurias savo tiesa prisiekei Dovydui?</verse>
				<verse number="50">Viešpatie, atsimink savo tarnų priekaištą; kaip nešioju savo krūtinėje visų galingų tautų priekaištą,</verse>
				<verse number="51">kuriuo tavo priešai, o VIEŠPATIE, priekaištavo; kuriuo jie prikaišiojo tavo pateptojo žingsniams.</verse>
				<verse number="52">Tebūna palaimintas VIEŠPATS per amžius. Amen, Amen.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="91">
				<verse number="1">Viešpatie, tu buvai mūsų buveinė per kartų kartas.</verse>
				<verse number="2">Prieš gimstant kalnams ir kai dar nebuvai suformavęs žemės bei pasaulio, nuo amžinybės iki amžinybės tu esi Dievas.</verse>
				<verse number="3">Tu grąžini žmogų į suirimą; ir sakai: „Sugrįžkite, žmonių vaikai“.</verse>
				<verse number="4">Nes tūkstantis metų tavo akyse – kaip praėjusi vakarykštė diena ir kaip budėjimas naktį.</verse>
				<verse number="5">Tu juos nuneši kaip potvyniu; jie yra kaip miegas; ryte jie yra kaip žolė, kuri auga.</verse>
				<verse number="6">Ryte ji veši ir auga; vakare ji nupjaunama ir sudžiūsta.</verse>
				<verse number="7">Nes mes esame naikinami tavo pykčio ir neraminami tavo rūstybės.</verse>
				<verse number="8">Tu statei mūsų neteisybes prieš save, mūsų slaptas nuodėmes savo veido šviesoje.</verse>
				<verse number="9">Nes visos mūsų dienos praėjo tavo rūstybėje; mes praleidžiame savo metus kaip pasektą pasaką.</verse>
				<verse number="10">Mūsų metų dienos – septyniasdešimt metų; o jei pasižymi stiprumu – aštuoniasdešimt metų, tačiau jų stiprybė – triūsas ir sielvartas; nes tai greitai iškertama, ir mes nuskrendame.</verse>
				<verse number="11">Kas pažįsta tavo pykčio galią? Kokia tavo baimė, tokia tavo rūstybė.</verse>
				<verse number="12">Taigi pamokyk mus skaičiuoti savo dienas, kad mes palenktume savo širdis prie išminties.</verse>
				<verse number="13">Sugrįžk, o VIEŠPATIE, kaip ilgai? gailėkis dėl savo tarnų.</verse>
				<verse number="14">Anksti mus pasotink savo gailestingumu; kad mes džiūgautume ir linksmintumėmės per visas savo dienas.</verse>
				<verse number="15">Palinksmink mus už dienas, per kurias mus varginai, ir už metus, per kuriuos matėme pikta.</verse>
				<verse number="16">Tepasirodo tavo tarnams tavo darbas ir tavo šlovė jų vaikams.</verse>
				<verse number="17">Ir VIEŠPATIES, mūsų Dievo, grožybė tebūna ant mūsų; ir įtvirtink mums mūsų rankų darbą; taip, įtvirtink mūsų rankų darbą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="92">
				<verse number="1">Kas gyvena Aukščiausiojo slaptavietėje, tas pasiliks Visagalio šešėlyje.</verse>
				<verse number="2">Aš sakysiu apie VIEŠPATĮ: „ Jis mano prieglobstis ir mano tvirtovė, mano Dievas; juo pasitikėsiu“.</verse>
				<verse number="3">Tikrai jis tave išvaduos iš paukščių medžiotojo kilpos ir iš pražūtingo maro.</verse>
				<verse number="4">Savo plunksnomis jis tave apdengs, ir po jo sparnais tu pasitikėsi; jo tiesa bus tavo didysis ir mažasis skydas.</verse>
				<verse number="5">Tu naktį nebijosi siaubo; nei strėlės, kuri skraido dieną;</verse>
				<verse number="6">nei maro, kuris vaikšto tamsoje; nei sunaikinimo, kuris nusiaubia vidurdienyje.</verse>
				<verse number="7">Tavo pašonėje kris tūkstantis ir dešimt tūkstančių tavo dešinėje; bet prie tavęs tai nepriartės.</verse>
				<verse number="8">Tik savo akimis žiūrėsi ir matysi nedorėlių atlyginimą.</verse>
				<verse number="9">Kadangi tu padarei VIEŠPATĮ, kuris yra mano prieglobstis, tai yra Aukščiausiąjį savo buveine,</verse>
				<verse number="10">tau neatsitiks nieko pikto, ir jokia rykštė nepriartės prie tavo buveinės.</verse>
				<verse number="11">Nes jis įpareigos savo angelus dėl tavęs, kad saugotų tave visuose tavo keliuose.</verse>
				<verse number="12">Ant rankų jie tave nešios, kad neužsigautum kojos į akmenį.</verse>
				<verse number="13">Tu mindysi liūtą ir gyvatę; sutrypsi po kojomis jauniklį liūtą ir slibiną.</verse>
				<verse number="14">„Kadangi jis pamilo mane, todėl aš jį išvaduosiu; aš jį išaukštinsiu, nes jis pažinojo mano vardą.</verse>
				<verse number="15">Jis šauksis manęs, ir aš jam atsakysiu; aš būsiu su juo varge; jį išvaduosiu ir pagerbsiu.</verse>
				<verse number="16">Ilgu gyvenimu jį pasotinsiu ir parodysiu jam savo išgelbėjimą“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="93">
				<verse number="1">Geras dalykas yra dėkoti VIEŠPATIE ir giedoti gyrių tavo vardui, o Aukščiausiasis;</verse>
				<verse number="2">skelbti rytmetį tavo mielaširdystę ir tavo ištikimybę kiekvieną naktį;</verse>
				<verse number="3">dešimčiastygiu instrumentu ir psalteriu; arfa iškilmingu garsu.</verse>
				<verse number="4">Nes tu, VIEŠPATIE, mane pralinksminai savo darbu; aš džiūgausiu tavo rankų darbais.</verse>
				<verse number="5">Kokie didingi tavo darbai, o VIEŠPATIE! Ir labai gilios tavo mintys!</verse>
				<verse number="6">Neprotingas žmogus nežino; nei kvailys to nesupranta.</verse>
				<verse number="7">Kai nedorėliai želia kaip žolė ir kai klesti visi darantys neteisybę, tai yra tam, kad jie būtų sunaikinti amžiams;</verse>
				<verse number="8">bet tu, VIEŠPATIE, esi aukščiausiasis per amžius.</verse>
				<verse number="9">Nes štai tavo priešai, o VIEŠPATIE, nes štai tavo priešai pražus; bus išsklaidyti visi, darantys neteisybę.</verse>
				<verse number="10">Bet tu iškelsi mano ragą kaip vienaragio; aš būsiu pateptas šviežiu aliejumi.</verse>
				<verse number="11">Taip pat mano akis pamatys mano troškimą ant mano priešų, o mano ausys girdės mano norą apie piktuosius, kurie sukyla prieš mane.</verse>
				<verse number="12">Teisusis klestės kaip palmė; jis augs kaip Libane kedras.</verse>
				<verse number="13">VIEŠPATIES namuose pasodintieji klestės mūsų Dievo kiemuose.</verse>
				<verse number="14">Jie vis dar neš vaisių senatvėje; jie bus riebūs ir klestintys,</verse>
				<verse number="15">kad skelbtų, jog tiesus yra VIEŠPATS; jis yra mano uola, ir jame nėra neteisumo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="94">
				<verse number="1">VIEŠPATS karaliauja, jis apsivilkęs didybe; VIEŠPATS apsivilkęs stiprybe, ja susijuosęs; pasaulis taipogi sutvirtintas, kad būtų nepajudinamas.</verse>
				<verse number="2">Nuo seno įtvirtintas tavo sostas; tu esi nuo amžinybės.</verse>
				<verse number="3">Pakėlė potvyniai, o VIEŠPATIE, pakėlė potvyniai savo balsą; potvyniai pakelia savo bangas.</verse>
				<verse number="4">Galingesnis už daugybės vandenų šniokštimą, taip, už galingas jūros bangas yra VIEŠPATS aukštybėje.</verse>
				<verse number="5">Tavo liudijimai labai patikimi; tavo namams pritinka šventumas, o VIEŠPATIE, per amžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="95">
				<verse number="1">O VIEŠPATIE Dieve, kuriam priklauso keršijimas; o Dieve, kuriam priklauso keršijimas, pasirodyk.</verse>
				<verse number="2">Kelkis, žemės teisėjau; atmokėk išdidiesiems atpildu.</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATIE, kaip ilgai nedorėliai, kaip ilgai nedorėliai džiūgaus?</verse>
				<verse number="4">Kaip ilgai jie tars ir kalbės sunkius dalykus, ir didžiuosis visi, darantys neteisybę?</verse>
				<verse number="5">Jie triuškina tavo tautą, o VIEŠPATIE, ir spaudžia tavo paveldą.</verse>
				<verse number="6">Jie užmuša našlę ir ateivį, ir žudo našlaičius.</verse>
				<verse number="7">Jie dar sako: „VIEŠPATS nematys ir Jokūbo Dievas neatsižvelgs“.</verse>
				<verse number="8">Supraskite, tautos neprotingieji; ir jūs, kvailiai, kada būsite išmintingi?</verse>
				<verse number="9">Argi tas, kuris įsodino ausį, negirdės, ir tas, kuris suformavo akį, nematys?</verse>
				<verse number="10">Argi tas, kuris baudžia tautas, nepabaus? Tas, kuris moko žmogų pažinimo, argi nežinos?</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATS žino žmonių mintis, kad jos yra tuštybė.</verse>
				<verse number="12">Palaimintas žmogus, kurį tu, o VIEŠPATIE, baudi ir mokai savo įstatymo,</verse>
				<verse number="13">kad jam duotum poilsį nuo nelaimės dienų, kol nedorėliui kasama duobė.</verse>
				<verse number="14">Nes VIEŠPATS neatmes savo tautos nei nepaliks savo paveldo.</verse>
				<verse number="15">Bet teismas sugrįš pas teisųjį; ir juo paseks visi tiesiaširdžiai.</verse>
				<verse number="16">Kas kelsis už mane prieš piktadarius? Arba, kas stos už mane prieš darančius neteisybę?</verse>
				<verse number="17">Jei VIEŠPATS nebūtų buvęs mano pagalba, mano siela beveik būtų apsigyvenusi tyloje.</verse>
				<verse number="18">Kai sakiau: „Slysta mano koja“, tavo gailestingumas, o VIEŠPATIE, palaikė mane.</verse>
				<verse number="19">Mano minčių gausybėje mano viduje, tavo paguodos džiugina mano sielą.</verse>
				<verse number="20">Argi su tavimi turės bendrystę neteisybės sostas, per įstatymą sugalvojantis piktadarybę?</verse>
				<verse number="21">Jie kartu susirenka prieš teisiojo sielą ir pasmerkia nekaltą kraują.</verse>
				<verse number="22">Bet VIEŠPATS yra mano apsauga; ir mano Dievas – mano prieglobsčio uola.</verse>
				<verse number="23">Jis ant jų užves jų pačių neteisybę ir juos iškirs jų pačių piktybėje; taip, VIEŠPATS, mūsų Dievas, juos iškirs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="96">
				<verse number="1">Ateikite, giedokime VIEŠPAČIUI; džiaugsmingą triukšmą kelkime mūsų išgelbėjimo uolai.</verse>
				<verse number="2">Ateikime jo akivaizdon su padėka ir psalmėmis, kelkime jam džiaugsmingą triukšmą.</verse>
				<verse number="3">Nes VIEŠPATS yra didis Dievas ir didis Karalius viršum visų dievų.</verse>
				<verse number="4">Jo rankoje yra gi?liosios žemės vietos; kalvų tvirtumas taip pat yra jo.</verse>
				<verse number="5">Jo yra jūra – jis ją padarė; ir sausumą suformavo jo rankos.</verse>
				<verse number="6">Ateikite, garbinkime ir nusilenkime; klaupkimės prieš VIEŠPATĮ, mūsų kūrėją.</verse>
				<verse number="7">Nes jis yra mūsų Dievas; o mes – jo ganyklos tauta ir jo rankos avys. Šiandien, jei išgirsite jo balsą:</verse>
				<verse number="8">„Neužkietinkite savo širdies kaip kurstyme ir kaip gundymo dieną dykumoje;</verse>
				<verse number="9">kai jūsų tėvai mane gundė, mane bandė, ir matė mano darbą.</verse>
				<verse number="10">Keturiasdešimt metų mane liūdino ta karta, ir sakiau: ‘Tai tauta, kuri klysta savo širdyje, ir jie nepažino mano kelių’;</verse>
				<verse number="11">kuriems savo rūstybėje prisiekiau, kad jie neįeis į mano poilsį“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="97">
				<verse number="1">Giedokite VIEŠPAČIUI naują giesmę; Giedok VIEŠPAČIUI, visa žeme.</verse>
				<verse number="2">Giedokite VIEŠPAČIUI, laiminkite jo vardą; diena iš dienos skelbkite jo išgelbėjimą.</verse>
				<verse number="3">Skelbkite tarp pagonių jo šlovę, visose tautose jo stebuklus.</verse>
				<verse number="4">Nes didis yra VIEŠPATS ir didžiai girtinas; jis bijotinas labiausiai už visus dievus.</verse>
				<verse number="5">Nes visi tautų dievai yra stabai; bet VIEŠPATS padarė dangus.</verse>
				<verse number="6">Garbė ir didybė yra jo priešakyje; galybė ir grožis yra jo šventovėje.</verse>
				<verse number="7">Duokite VIEŠPAČIUI, tautų giminės, duokite VIEŠPAČIUI šlovę ir galybę.</verse>
				<verse number="8">Duokite VIEŠPAČIUI jo vardui priklausančią šlovę; atneškite auką ir ateikite į jo kiemus.</verse>
				<verse number="9">Garbinkite VIEŠPATĮ šventumo grožyje; bijok prieš jį, visa žeme.</verse>
				<verse number="10">Sakykite tarp pagonių, kad VIEŠPATS karaliauja; nepajudinamai bus įtvirtintas pasaulis; jis teis tautas teisiai.</verse>
				<verse number="11">Tegul džiūgauja dangūs ir linksminasi žemė; tešniokščia jūra ir jos pilnybė.</verse>
				<verse number="12">Tebūna džiaugsmingi laukai ir visa, kas yra juose; tada visi miško medžiai džiūgaus</verse>
				<verse number="13">VIEŠPATIES akivaizdoje; nes jis ateina, jis ateina žemės teisti; jis teis pasaulį teisumu ir tautas savo tiesa.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="98">
				<verse number="1">VIEŠPATS karaliauja; tedžiūgauja žemė; tesilinksmina tuo salų daugybė.</verse>
				<verse number="2">Debesys ir tamsa jį supa; teisumas ir teismas yra jo sosto buveinė.</verse>
				<verse number="3">Ugnis eina pirma jo ir sudegina aplinkui jo priešus.</verse>
				<verse number="4">Jo žaibai nušviečia pasaulį; žemė matė ir drebėjo.</verse>
				<verse number="5">Kalvos sutirpo kaip vaškas nuo VIEŠPATIES akivaizdos, nuo visos žemės Viešpaties akivaizdos.</verse>
				<verse number="6">Dangūs skelbia jo teisumą, ir visos tautos mato jo šlovę.</verse>
				<verse number="7">Tesusigėsta visi, kurie tarnauja raižytiems atvaizdams, kurie giriasi stabais; garbinkite jį jūs, visi dievai.</verse>
				<verse number="8">Sionas girdėjo ir džiaugėsi; ir Judos dukterys džiūgavo dėl tavo teismų, o VIEŠPATIE.</verse>
				<verse number="9">Nes tu, VIEŠPATIE, esi aukštai virš visos žemės; tu esi išaukštintas daug aukščiau visų dievų.</verse>
				<verse number="10">Jūs, kurie mylite VIEŠPATĮ, nekęskite pikto; jis saugo savo šventųjų sielas; iš nedorėlių rankos jas išvaduoja.</verse>
				<verse number="11">Šviesa sėjama teisiajam, ir tiesiaširdžiams džiaugsmas.</verse>
				<verse number="12">Džiūgaukite, teisieji, VIEŠPATYJE; ir dėkokite prisimindami jo šventumą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="99">
				<verse number="1">Giedokite VIEŠPAČIUI naują giesmę; nes jis padarė nuostabių dalykų; jo dešinė ir jo šventoji ranka jam atnešė pergalę.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS apreiškė savo išgelbėjimą; pagonių akyse jis atvirai parodė savo teisumą.</verse>
				<verse number="3">Jis atsiminė savo gailestingumą ir savo tiesą Izraelio namams; visi žemės pakraščiai pamatė mūsų Dievo išgelbėjimą.</verse>
				<verse number="4">Džiaugsmingą triukšmą kelkite VIEŠPAČIUI, visa žeme; garsiai triukšmaukite, džiūgaukite ir giedokite gyrių.</verse>
				<verse number="5">Giedokite VIEŠPAČIUI su arfa; su arfa ir psalmės balsu.</verse>
				<verse number="6">Su trimitais ir korneto garsu kelkite džiaugsmingą triukšmą VIEŠPATIES, Karaliaus, akivaizdoje.</verse>
				<verse number="7">Tegul ūžia jūra ir jos pilnuma; pasaulis ir joje gyvenantys.</verse>
				<verse number="8">Tegul upės ploja rankomis; kartu tedžiūgauja kalnai</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATIES akivaizdoje; nes jis ateina žemės teisti; jis teis pasaulį teisumu ir tautas bešališkai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="100">
				<verse number="1">VIEŠPATS karaliauja; tedreba tautos; jis sėdi tarp cherubų; tesvyruoja žemė.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS yra didis Sione; ir jis aukštai virš visų tautų.</verse>
				<verse number="3">Tegul jie giria tavo didį ir baisų vardą; nes jis yra šventas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="101">
				<verse number="1">Kai jie ėjo iš vienos tautos į kitą, iš vienos karalystės į kitą tautą,</verse>
				<verse number="2">jis niekam neleido jų skriausti; taip, jis bardavo dėl jų karalius,</verse>
				<verse number="3">sakydamas: „Nelieskite mano pateptųjų ir mano pranašams nedarykite pikto“.</verse>
				<verse number="4">Taip pat jis pašaukė šaliai badą; jis sulaužė visą duonos ramstį.</verse>
				<verse number="5">Jis pirma jų pasiuntė vyrą – Juozapą, kuris buvo parduotas tarnu;</verse>
				<verse number="6">kurio kojas jie žalojo pančiais; jis buvo paguldytas į geležį</verse>
				<verse number="7">iki to laiko, kai atėjo jo žodis; VIEŠPATIES žodis jį išbandė.</verse>
				<verse number="8">Karalius siuntė ir jį paleido, būtent tautos valdovas, ir jį išlaisvino.</verse>
				<verse number="9">Jis padarė jį savo namų viešpačiu ir viso savo turto valdovu,</verse>
				<verse number="10">kad suvaržytų jo kunigaikščius pagal savo norą ir jo vyresniuosius pamokytų išminties.</verse>
				<verse number="11">Taip pat Izraelis atvyko į Egiptą; ir Jokūbas laikinai apsigyveno Chamo šalyje.</verse>
				<verse number="12">Jis labai pagausino savo tautą; ir juos padarė stipresniais už jų priešus.</verse>
				<verse number="13">Jis nukreipė jų širdį, kad nekęstų jo tautos, kad elgtųsi klastingai su jo tarnais.</verse>
				<verse number="14">Jis siuntė Mozę, savo tarną, ir Aaroną, kurį buvo išsirinkęs.</verse>
				<verse number="15">Jie rodė tarp jų jo ženklus ir stebuklus Chamo šalyje.</verse>
				<verse number="16">Jis pasiuntė tamsą ir aptemdė; ir jie nemaištavo prieš jo žodį.</verse>
				<verse number="17">Jis pavertė jų vandenis į kraują ir išmarino jų žuvis.</verse>
				<verse number="18">Jų šalis gausiai išgavo varlių jų karalių kambariuose.</verse>
				<verse number="19">Jis tarė, ir atlėkė įvairios musės ir utėlės visose jų ribose.</verse>
				<verse number="20">Jis jiems davė krušą vietoje lietaus ir liepsnojančią ugnį jų šalyje.</verse>
				<verse number="21">Jis išdaužė jų vynmedžius ir figmedžius; ir sulaužė jų ribų medžius.</verse>
				<verse number="22">Jis tarė, ir atėjo skėriai ir vikšrų be skaičiaus,</verse>
				<verse number="23">ir suėdė visas žoles jų šalyje, ir surijo jų dirvos vaisių.</verse>
				<verse number="24">Taip pat jis ištiko visus pirmagimius jų šalyje, visos jų stiprybės pradmenį.</verse>
				<verse number="25">Jis išvedė juos su sidabru ir auksu; ir jų gentyse nebuvo nei vieno paliegusio.</verse>
				<verse number="26">Džiaugėsi Egiptas jiems išėjus, nes juos ištiko baimė dėl jų.</verse>
				<verse number="27">Jis išskleidė debesį kaip dangalą; ir ugnį, kad šviestų per naktį.</verse>
				<verse number="28">Tauta prašė, ir jis atgabeno putpelių ir dangaus duona juos pasotino.</verse>
				<verse number="29">Jis atvėrė uolą, ir ištryško vandenys; jie tekėjo per sausumas kaip upė.</verse>
				<verse number="30">Nes jis atsiminė savo šventą pažadą ir Abraomą, savo tarną.</verse>
				<verse number="31">Ir jis išvedė savo tautą su džiaugsmu ir savo išrinktuosius su linksmumu;</verse>
				<verse number="32">ir davė jiems pagonių šalis; ir jie paveldėjo tautų triūsą,</verse>
				<verse number="33">kad jie laikytųsi jo įstatų ir vykdytų jo įstatymus. Girkite VIEŠPATĮ.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="102">
				<verse number="1">Girkite VIEŠPATĮ. Dėkokite VIEŠPAČIUI; nes jis yra geras; nes jo gailestingumas išlieka per amžius.</verse>
				<verse number="2">Kas galėtų išsakyti VIEŠPATIES galingus darbus? Kas gali paskelbti visą jo gyrių?</verse>
				<verse number="3">Palaiminti, kurie laikosi teismo ir tas, kuris visą laiką vykdo teisumą.</verse>
				<verse number="4">Atsimink mane, o VIEŠPATIE, su palankumu, kurio laikaisi savo tautai; aplankyk mane savo išgelbėjimu;</verse>
				<verse number="5">kad matyčiau tavo išrinktųjų gerovę, kad džiūgaučiau tavo tautos džiaugsmu, kad didžiuočiausi su tavo paveldu.</verse>
				<verse number="6">Mes nusidėjome su savo tėvais, mes vykdėme neteisybę, mes nedorai elgėmės.</verse>
				<verse number="7">Mūsų tėvai Egipte nesuprato tavo stebuklų; jie neprisiminė tavo gailestingumų daugybės; bet kurstė jį prie jūros – prie Raudonosios jūros.</verse>
				<verse number="8">Tačiau jis juos išgelbėjo dėl savo vardo, kad duotų pažinti savo galingą jėgą.</verse>
				<verse number="9">Taip pat jis papeikė Raudonąją jūrą, ir ji išdžiūvo; taip jis vedė juos per gelmes kaip per dykumą.</verse>
				<verse number="10">Ir jis juos išgelbėjo iš rankos to, kuris jų nekentė, ir juos atpirko iš priešo rankos.</verse>
				<verse number="11">Vandenys apdengė jų priešus; nei vienas jų neišliko.</verse>
				<verse number="12">Tada jie tikėjo jo žodžiais; jie giedojo jo gyrių.</verse>
				<verse number="13">Jie greitai pamiršo jo darbus; jie nelaukė jo patarimo;</verse>
				<verse number="14">bet be galo geidė dykumoje ir gundė Dievą tyruose.</verse>
				<verse number="15">Ir jis jiems davė, ko jie prašė; bet siuntė liesumą į jų sielą.</verse>
				<verse number="16">Taipogi jie pavydėjo Mozei stovykloje ir Aaronui, VIEŠPATIES šventajam.</verse>
				<verse number="17">Atsivėrė žemė ir prarijo Dataną, ir apdengė Abiramo gaują.</verse>
				<verse number="18">Ugnis užsidegė jų gaujoje; liepsna sudegino nedorėlius.</verse>
				<verse number="19">Jie padarė veršį Horebe ir garbino nulietą atvaizdą.</verse>
				<verse number="20">Taip jie iškeitė savo šlovę į pavidalą jaučio, ėdančio žolę.</verse>
				<verse number="21">Jie pamiršo Dievą, savo gelbėtoją, padariusį didžių dalykų Egipte;</verse>
				<verse number="22">nuostabių darbų Chamo šalyje ir baisių dalykų prie Raudonosios jūros.</verse>
				<verse number="23">Todėl jis sakė, kad juos būtų sunaikinęs, jei Mozė, jo išrinktasis, nebūtų stojęs į spragą jo akivaizdon, kad nukreiptų jo rūstybę, idant jis jų neišnaikintų.</verse>
				<verse number="24">Taip, jie paniekino maloniąją šalį, netikėjo jo žodžiu;</verse>
				<verse number="25">bet murmėjo savo palapinėse ir neklausė VIEŠPATIES balso.</verse>
				<verse number="26">Todėl jis pakėlė prieš juos savo ranką, kad juos dykumoje pargriautų;</verse>
				<verse number="27">kad pargriautų jų sėklą tarp tautų ir juos išsklaidytų po šalis.</verse>
				<verse number="28">Taip pat jie prisijungė prie Baal-Peoro ir valgė mirusiųjų aukas.</verse>
				<verse number="29">Taip jie kurstė jo pyktį savo prasimanymais; ir ant jų išsiveržė rykštė.</verse>
				<verse number="30">Tada atsistojo Finehasas ir įvykdė teismą; ir taip rykštė buvo sustabdyta.</verse>
				<verse number="31">Ir tai jam buvo įskaityta teisumu per visas kartas per amžius.</verse>
				<verse number="32">Jie jį įpykino prie kivirčų vandenų taip, kad Mozė dėl jų nukentėjo;</verse>
				<verse number="33">nes jie kurstė jo dvasią taip, kad jis neapgalvotai kalbėjo savo lūpomis.</verse>
				<verse number="34">Jie nesunaikino tautų, apie kurias VIEŠPATS jiems buvo įsakęs;</verse>
				<verse number="35">bet susimaišė su pagonimis ir išmoko jų darbų.</verse>
				<verse number="36">Ir jie tarnavo jų stabams, kurie jiems buvo žabangomis.</verse>
				<verse number="37">Taip, jie aukojo savo sūnus ir savo dukteris velniams,</verse>
				<verse number="38">ir išliejo nekaltą kraują – kraują savo sūnų ir savo dukterų, kuriuos jie aukojo Kanaano stabams; ir šalis buvo suteršta krauju.</verse>
				<verse number="39">Taip jie susiteršė savo darbais ir paleistuvavo savo prasimanymais.</verse>
				<verse number="40">Todėl VIEŠPATIES rūstybė užsidegė prieš savo tautą taip, kad jis bjaurėjosi savo paveldu.</verse>
				<verse number="41">Ir jis juos padavė į pagonių ranką; ir tie, kurie jų nekentė, juos valdė.</verse>
				<verse number="42">Juos engė jų priešai, ir jie buvo pavergti po jų ranka.</verse>
				<verse number="43">Daug kartų jis juos išvadavo; bet jie kurstė jį savo sumanymu ir dėl savo neteisybės buvo pažeminti.</verse>
				<verse number="44">Tačiau jis atsižvelgė į jų vargą, išgirdęs jų šauksmą;</verse>
				<verse number="45">ir jis atsiminė dėl jų savo sandorą ir gailėjosi pagal savo gailestingumų gausybę.</verse>
				<verse number="46">Jis padarė, kad jų pasigailėtų visi, kurie juos išgabeno į nelaisvę.</verse>
				<verse number="47">Išgelbėk mus, o VIEŠPATIE, mūsų Dieve, ir surink mus iš pagonių tarpo, kad dėkotume tavo šventam vardui ir džiaugtumėmės tavo gyriumi.</verse>
				<verse number="48">Tebūna palaimintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, nuo amžinybės iki amžinybės; ir visa tauta tegul sako: „Amen“. Girkite VIEŠPATĮ.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="103">
				<verse number="1">Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis yra geras, nes jo gailestingumas išlieka per amžius.</verse>
				<verse number="2">Tegul taip sako VIEŠPATIES atpirktieji, kuriuos jis atpirko iš priešo rankos;</verse>
				<verse number="3">ir surinko juos iš šalių, iš rytų ir iš vakarų, iš šiaurės ir iš pietų.</verse>
				<verse number="4">Jie klaidžiojo po dykumą nuošaliu keliu; jie nerado miesto, kad apsigyventų.</verse>
				<verse number="5">Išalkusi ir ištroškusi jų siela nusilpo juose.</verse>
				<verse number="6">Tada savo varge jie šaukėsi VIEŠPATIES, ir jis juos išvadavo iš jų sielvartų.</verse>
				<verse number="7">Ir jis juos vedė teisingu keliu, kad jie nueitų į gyvenamą miestą.</verse>
				<verse number="8">O kad žmonės girtų VIEŠPATĮ už jo gerumą ir už jo nuostabius darbus žmonių vaikams!</verse>
				<verse number="9">Nes jis patenkina išsiilgusią sielą ir išalkusią sielą pripildo gerumo.</verse>
				<verse number="10">Tie, kurie sėdi tamsoje ir mirties šešėlyje, sukaustyti vargu ir geležimi;</verse>
				<verse number="11">nes jie maištavo prieš Dievo žodžius ir niekino Aukščiausiojo patarimą;</verse>
				<verse number="12">todėl triūsu jis nužemino jų širdį; jie griuvo, ir nebuvo kas padėtų.</verse>
				<verse number="13">Tada savo varge jie šaukėsi VIEŠPATIES, ir jis juos išgelbėjo iš jų sielvartų.</verse>
				<verse number="14">Jis juos išvedė iš tamsos ir mirties šešėlio ir sutraukė jų pančius.</verse>
				<verse number="15">O kad žmonės girtų VIEŠPATĮ už jo gerumą ir už jo nuostabius darbus žmonių vaikams!</verse>
				<verse number="16">Nes jis sudaužė varinius vartus ir geležinius skląsčius supjaustė.</verse>
				<verse number="17">Kvailiai dėl savo nusižengimo ir dėl savo neteisybių kenčia.</verse>
				<verse number="18">Jų siela bjaurisi bet kokiu valgiu; ir jie priartėjo prie mirties vartų.</verse>
				<verse number="19">Tada savo varge jie šaukiasi VIEŠPATIES, ir jis juos išgelbėja iš jų sielvartų.</verse>
				<verse number="20">Jis siuntė savo žodį ir juos išgydė, ir juos išvadavo iš jų pražūties.</verse>
				<verse number="21">O kad žmonės girtų VIEŠPATĮ už jo gerumą ir už jo nuostabius darbus žmonių vaikams!</verse>
				<verse number="22">Ir tegul jie aukoja padėkos aukas ir džiūgaudami skelbia jo darbus.</verse>
				<verse number="23">Tie, kurie laivais plaukia žemyn į jūrą, kurie užsiiminėja veikla dideliuose vandenyse;</verse>
				<verse number="24">šitie mato VIEŠPATIES darbus ir jo stebuklus gelmėje.</verse>
				<verse number="25">Nes jis įsako ir sukelia audringą vėją, kuris iškelia jos bangas.</verse>
				<verse number="26">Jie kyla į dangų, į gelmes vėl leidžiasi; jų siela sutirpo dėl nelaimės.</verse>
				<verse number="27">Jie svirduliuoja pirmyn atgal ir svyruoja kaip girti, ir jų sumanumas beišsenkantis.</verse>
				<verse number="28">Tada jie savo varge šaukiasi VIEŠPATIES, ir jis juos išveda iš jų sielvartų.</verse>
				<verse number="29">Jis paverčia audrą tyla taip, kad jos bangos nurimsta.</verse>
				<verse number="30">Tada jie džiaugiasi, nes jos nurimusios; taip jis juos nuveda į jų geidžiamą uostą.</verse>
				<verse number="31">O kad žmonės girtų VIEŠPATĮ už jo gerumą ir už jo nuostabius darbus žmonių vaikams!</verse>
				<verse number="32">Tegul jie aukština jį tautos susirinkime ir tegiria jį vyresniųjų sueigoje.</verse>
				<verse number="33">Jis paverčia upes į dykumą ir vandens šaltinius į sausumą;</verse>
				<verse number="34">vaisingą žemę į nederlingumą dėl piktybės tų, kurie joje gyvena.</verse>
				<verse number="35">Jis paverčia dykumą į stovintį vandenį ir sausą žemę į vandens šaltinius.</verse>
				<verse number="36">Jis ten apgyvendina alkanuosius, kad jie pasiruoštų gyvenamą miestą,</verse>
				<verse number="37">apsėtų laukus ir pasodintų vynuogynų, kurie duotų prieaugio vaisių.</verse>
				<verse number="38">Taip pat jis juos palaimina, kad jų labai daugėja; ir jų galvijams neleidžia mažėti.</verse>
				<verse number="39">Vėlgi, jie sumažėjo ir yra pažeminti engimu, vargu ir sielvartu.</verse>
				<verse number="40">Jis išlieja panieką ant kunigaikščių ir padaro, kad jie klaidžiotų dykumoje, kur nėra kelio.</verse>
				<verse number="41">Tačiau jis pakelia vargšą iš vargo ir padaro jam šeimas kaip kaimenę.</verse>
				<verse number="42">Teisieji tai matys ir džiaugsis; o visa nedorybė užčiaups savo burną.</verse>
				<verse number="43">Kas išmintingas ir laikysis šitų dalykų, tas supras VIEŠPATIES mielaširdystę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="104">
				<verse number="1">O Dieve, mano širdis tvirta; aš giedosiu ir girsiu savo šlove.</verse>
				<verse number="2">Pabuskite, psalteri ir arfa; aš pats anksti pabusiu.</verse>
				<verse number="3">Aš girsiu tave, o VIEŠPATIE, tarp tautų; ir giedosiu tau gyrių tarp tautybių.</verse>
				<verse number="4">Nes didelis tavo gailestingumas, aukščiau dangų; ir tavo tiesa siekia iki debesų.</verse>
				<verse number="5">O Dieve, būk išaukštintas viršum dangų; ir tavo šlovė virš visos žemės;</verse>
				<verse number="6">kad tavo mylimieji būtų išvaduoti; išgelbėk savo dešine ir atsakyk man.</verse>
				<verse number="7">Dievas kalbėjo savo šventume: „Aš džiūgausiu, aš padalinsiu Šechemą ir išmatuosiu Sukoto slėnį.</verse>
				<verse number="8">Mano yra Gileadas; mano yra Manasas; ir Efraimas yra mano galvos stiprybė; Juda yra mano įstatymleidys;</verse>
				<verse number="9">Moabas yra mano prausimosi puodas; ant Edomo aš numesiu savo apavą; virš Filistijos pakelsiu pergalės šauksmą“.</verse>
				<verse number="10">Kas mane nuves į sutvirtintą miestą? Kas mane nulydės į Edomą?</verse>
				<verse number="11">Ar ne tu, o Dieve, kuris mus atstūmei? Argi tu, o Dieve, neišeisi su mūsų kariuomenėmis?</verse>
				<verse number="12">Suteik mums pagalbą varge; nes žmogaus pagalba yra bevertė.</verse>
				<verse number="13">Su Dievu mes elgsimės narsiai; nes jis yra tas, kuris sumindys mūsų priešus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="105">
				<verse number="1">Netylėk, o mano gyriaus Dieve;</verse>
				<verse number="2">nes nedorėlio burna ir klastingojo burna atsivėrė prieš mane; jie kalbėjo prieš mane melagingu liežuviu.</verse>
				<verse number="3">Taip pat neapykantos žodžiais jie mane apsupo ir kovojo prieš mane be priežasties.</verse>
				<verse number="4">Už mano meilę jie yra mano priešininkai; bet aš atsidaviau maldai.</verse>
				<verse number="5">Jie man atlygino piktu už gera ir neapykanta už mano meilę.</verse>
				<verse number="6">Paskirk nedorėlį jo viršininku; ir tegul Šėtonas atsistoja jo dešinėje.</verse>
				<verse number="7">Kai jis bus teisiamas, tegul jis būna pasmerktas; ir jo malda tepavirsta nuodėme.</verse>
				<verse number="8">Tebūna mažai jo dienų; ir tegul kitas paima jo tarnystę.</verse>
				<verse number="9">Jo vaikai tebūna našlaičiai ir jo žmona našlė.</verse>
				<verse number="10">Tegul jo vaikai nuolat bastosi ir elgetauja; ir tegul jie ieško sau duonos iš savo suniokotų vietų.</verse>
				<verse number="11">Tegul plėšikas pasiglemžia visa, ką jis turi; ir tegul svetimieji išplėšia visą jo triūsą.</verse>
				<verse number="12">Tenebūna nei vieno, kuris jam suteiktų gailestingumą; ir tenebūna nei vieno, rodančio palankumą jo našlaičiams.</verse>
				<verse number="13">Tegul jo palikuonys būna iškirsti; ir kitoje kartoje tebūna išdildytas jų vardas.</verse>
				<verse number="14">Jo tėvų neteisybė tebūna atmenama pas VIEŠPATĮ; ir jo motinos nuodėmė tenebūna išdildyta.</verse>
				<verse number="15">Tegul jie nuolat būna VIEŠPATIES akivaizdoje, kad jis iškirstų iš žemės jų atminimą.</verse>
				<verse number="16">Kadangi jis neprisiminė parodyti gailestingumo, bet persekiojo vargšą ir stokojantį, kad nužudytų sudužusį širdyje.</verse>
				<verse number="17">Kaip jis mėgo prakeikimą, taip tas teateina ant jo; kaip jis nesigėrėjo palaiminimu, taip tas tebūna toli nuo jo.</verse>
				<verse number="18">Kaip jis apsivilko prakeikimu lyg savo drabužiu, taip tas teįeina kaip vanduo į jo vidurius ir kaip aliejus į jo kaulus.</verse>
				<verse number="19">Jis tebūna jam kaip jį dengiantis drabužis ir kaip juosta, kuria jis nuolat susijuosia.</verse>
				<verse number="20">Šitoks nuo VIEŠPATIES tebūna atlygis mano priešininkams ir tiems, kurie kalba pikta prieš mano sielą.</verse>
				<verse number="21">Bet padaryk mano labui, o DIEVE Viešpatie, dėl savo vardo; kadangi geras tavo gailestingumas, išvaduok mane.</verse>
				<verse number="22">Nes aš esu vargšas ir nepasiturintis, ir mano širdis sužeista mano viduje.</verse>
				<verse number="23">Aš dingau kaip nykstantis šešėlis; aš blaškomas pirmyn atgal kaip skėrys.</verse>
				<verse number="24">Mano keliai nusilpę nuo pasninko; ir mano kūnas netekęs riebalų.</verse>
				<verse number="25">Aš jiems tapau priekaištu; matydami mane, jie kratė savo galvas.</verse>
				<verse number="26">Padėk man, o VIEŠPATIE, mano Dieve; išgelbėk mane pagal savo gailestingumą;</verse>
				<verse number="27">kad jie žinotų, jog tai yra tavo ranka, jog tu, VIEŠPATIE, tai padarei.</verse>
				<verse number="28">Tegul jie keikia, bet tu laimink; kai jie pakyla, tebūna sugėdinti; bet tavo tarnas tesidžiaugia.</verse>
				<verse number="29">Tegul mano priešininkai apsivelka gėda, ir teapsidengia savo pačių gėda kaip mantija.</verse>
				<verse number="30">Aš didžiai girsiu VIEŠPATĮ savo burna; taip, tarp daugybės jį girsiu.</verse>
				<verse number="31">Nes jis stovės vargšo dešinėje, kad jį išgelbėtų iš tų, kurie smerkia jo sielą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="106">
				<verse number="1">VIEŠPATS tarė mano Viešpačiui: „Sėskis mano dešinėje, kol padarysiu tavo priešus tavo pakoju“.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS iš Siono siųs tavo stiprybės lazdą; valdyk savo priešų tarpe.</verse>
				<verse number="3">Tavo tauta bus savanoriška tavo galybės dieną, šventumo grožyje iš aušros įsčių; tu turi savo jaunystės rasą.</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATS prisiekė ir nepersigalvos: „Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko tvarka“.</verse>
				<verse number="5">Viešpats tavo dešinėje sumuš karalius savo rūstybės dieną.</verse>
				<verse number="6">Jis teis tarp pagonių, pripildys vietoves lavonais; jis sužeis galvas daugelyje šalių.</verse>
				<verse number="7">Jis gers kelyje iš upelio; todėl jis iškels galvą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="107">
				<verse number="1">Girkite VIEŠPATĮ. Aš girsiu VIEŠPATĮ visa širdimi tiesiųjų sambūryje ir susirinkime.</verse>
				<verse number="2">Dideli yra VIEŠPATIES darbai, ieškomi visų, kurie jais gėrisi.</verse>
				<verse number="3">Garbingas ir šlovingas jo darbas; ir jo teisumas pasilieka per amžius.</verse>
				<verse number="4">Jis padarė savo nuostabius darbus atsimintinais; VIEŠPATS yra maloningas ir pilnas užuojautos.</verse>
				<verse number="5">Jis davė maisto tiems, kurie jo bijo; jis per amžius atsimins savo sandorą.</verse>
				<verse number="6">Savo darbų galią jis parodė savo tautai, kad jiems duotų pagonių palikimą.</verse>
				<verse number="7">Jo rankų darbai – tiesa ir teismas; visi jo įsakymai tikri.</verse>
				<verse number="8">Jie per amžių amžius stovi tvirtai ir vykdomi tiesa ir tiesumu.</verse>
				<verse number="9">Jis siuntė atpirkimą savo tautai; amžiams įsakė savo sandorą; šventas ir gerbtinas yra jo vardas.</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATIES baimė – išminties pradžia; gerą supratimą turi visi, kurie vykdo jo įsakymus; jo gyrius išlieka per amžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="108">
				<verse number="1">Girkite VIEŠPATĮ. Palaimintas žmogus, kuris bijo VIEŠPATIES, kuris labai gėrisi jo įsakymais.</verse>
				<verse number="2">Jo sėkla bus galinga žemėje; tiesiųjų karta bus palaiminta.</verse>
				<verse number="3">Gerovė ir turtai bus jo namuose; o jo teisumas pasilieka per amžius.</verse>
				<verse number="4">Tiesiajam nušvinta tamsoje šviesa; jis yra maloningas ir pilnas užuojautos, ir teisus.</verse>
				<verse number="5">Geras žmogus parodo palankumą ir skolina; jis apdairiai tvarkys savo reikalus.</verse>
				<verse number="6">Tikrai jis nesvyruos per amžius; amžinai bus atmenamas teisusis.</verse>
				<verse number="7">Jis nebijos piktos žinios; tvirta jo širdis, pasitikinti VIEŠPAČIU.</verse>
				<verse number="8">Jo širdis įsitvirtinusi, jis nebijos, kol pamatys savo norą ant savo priešų.</verse>
				<verse number="9">Jis išbarstė, jis davė vargšams; jo teisumas pasilieka per amžius; jo ragas bus išaukštintas su garbe.</verse>
				<verse number="10">Nedorėlis tai matys ir sielosis; jis grieš dantimis ir sutirps; nedorėlių troškimas pražus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="109">
				<verse number="1">Girkite VIEŠPATĮ. Girkite, o jūs, VIEŠPATIES tarnai, girkite VIEŠPATIES vardą.</verse>
				<verse number="2">Tebūna palaimintas VIEŠPATIES vardas nuo dabar ir per amžius.</verse>
				<verse number="3">Nuo saulės patekėjimo iki jos nusileidimo girtinas VIEŠPATIES vardas.</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATS aukštai viršum visų tautų, ir jo šlovė viršum dangų.</verse>
				<verse number="5">Kas yra toks kaip VIEŠPATS, mūsų Dievas, kuris gyvena aukštybėse,</verse>
				<verse number="6">kuris nusižemina, kad pažiūrėtų į tai, kas danguje ir žemėje?</verse>
				<verse number="7">Jis pakelia iš dulkių vargšą ir iš mėšlo krūvos iškelia stokojantį,</verse>
				<verse number="8">kad jį pasodintų su kunigaikščiais – su savo tautos kunigaikščiais.</verse>
				<verse number="9">Jis padaro, kad nevaisingoji moteris prižiūrėtų namus ir kad būtų džiaugsminga vaikų motina. Girkite VIEŠPATĮ.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="110">
				<verse number="1">Kai Izraelis išėjo iš Egipto, Jokūbo namai iš svetimkalbės tautos;</verse>
				<verse number="2">Juda buvo jo šventovė ir Izraelis jo viešpatystė.</verse>
				<verse number="3">Jūra tai pamatė ir pabėgo; Jordanas pasitraukė atgal.</verse>
				<verse number="4">Kalnai straksėjo kaip avinai, o mažos kalvos – kaip ėriukai.</verse>
				<verse number="5">Kas tau yra, o jūra, kad pabėgai, tau, Jordane, kad atsitraukei atgal?</verse>
				<verse number="6">Kas yra jums, kalnai, kad straksėjote kaip avinai; ir jūs, mažos kalvos, kaip avinėliai?</verse>
				<verse number="7">Drebėk, žeme, nuo Viešpaties akivaizdos, nuo Jokūbo Dievo akivaizdos,</verse>
				<verse number="8">kuris pavertė uolą stovinčiu vandeniu, titnagą vandenų šaltiniu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="111">
				<verse number="1">Ne mums, o VIEŠPATIE, ne mums, bet savo vardui duok šlovę dėl savo gailestingumo ir dėl savo tiesos.</verse>
				<verse number="2">Kodėl turėtų sakyti pagonys: „Kurgi dabar yra jų Dievas?“</verse>
				<verse number="3">Bet mūsų Dievas yra danguose; jis padarė visa, kas jam patiko.</verse>
				<verse number="4">Jų stabai – sidabras ir auksas, žmonių rankų darbas.</verse>
				<verse number="5">Jie turi burnas, bet nekalba; turi akis, bet nemato;</verse>
				<verse number="6">jie turi ausis, bet negirdi; turi nosis, bet neužuodžia;</verse>
				<verse number="7">jie turi rankas, bet jos nenutveria; jie turi kojas, bet jos nevaikšto; ir jie nekalba savo gerkle.</verse>
				<verse number="8">Panašūs į juos yra tie, kurie juos daro; toks yra kiekvienas, kuris jais pasitiki.</verse>
				<verse number="9">O Izraeli, pasitikėk VIEŠPAČIU; jis yra jų pagalba ir jų skydas.</verse>
				<verse number="10">O Aarono namai, pasitikėkite VIEŠPAČIU; jis yra jų pagalba ir jų skydas.</verse>
				<verse number="11">Jūs, kurie bijote VIEŠPATIES, pasitikėkite VIEŠPAČIU; jis yra jų pagalba ir jų skydas.</verse>
				<verse number="12">VIEŠPATS atsiminė mus; jis mus palaimins; jis palaimins Izraelio namus; jis palaimins Aarono namus.</verse>
				<verse number="13">Jis palaimins tuos, kurie bijo VIEŠPATIES, ir mažus, ir didelius.</verse>
				<verse number="14">VIEŠPATS jus padaugins labiau ir labiau, jus ir jūsų vaikus.</verse>
				<verse number="15">Jūs esate palaiminti VIEŠPATIES, kuris padarė dangų ir žemę.</verse>
				<verse number="16">Dangus, būtent dangūs yra VIEŠPATIES; bet žemę jis davė žmonių vaikams.</verse>
				<verse number="17">Mirusieji VIEŠPATIES negiria, nei tie, kurie nužengia į tylumą.</verse>
				<verse number="18">Bet mes laiminsime VIEŠPATĮ nuo dabar ir per amžius. Girkite VIEŠPATĮ.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="112">
				<verse number="1">Aš myliu VIEŠPATĮ, nes jis išgirdo mano balsą ir mano prašymus.</verse>
				<verse number="2">Kadangi jis palenkė į mane savo ausį, todėl aš jo šauksiuos, kol gyvas būsiu.</verse>
				<verse number="3">Mane apsupo mirties liūdesys, ir pragaro skausmai apėmė mane; aš radau vargą ir sielvartą.</verse>
				<verse number="4">Tada aš šaukiausi VIEŠPATIES vardo: „O VIEŠPATIE, meldžiu tave, išvaduok mano sielą“.</verse>
				<verse number="5">Maloningas yra VIEŠPATS ir teisus; taip, mūsų Dievas yra gailestingas.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATS apsaugo paprastuosius: aš buvau nužemintas, o jis man padėjo.</verse>
				<verse number="7">Sugrįžk į savo poilsį, o mano siela; nes VIEŠPATS tau buvo dosnus.</verse>
				<verse number="8">Nes tu išvadavai mano sielą iš mirties, mano akis nuo ašarų ir mano kojas nuo griuvimo.</verse>
				<verse number="9">Aš vaikščiosiu VIEŠPATIES akivaizdoje gyvųjų šalyje.</verse>
				<verse number="10">Aš tikėjau, todėl tariau: „Aš buvau labai kamuojamas“;</verse>
				<verse number="11">aš paskubomis sakiau: „Visi žmonės melagiai“.</verse>
				<verse number="12">Kuo atlyginsiu VIEŠPAČIUI už visas jo geradarystes man?</verse>
				<verse number="13">Aš paimsiu išgelbėjimo taurę ir šauksiuosi VIEŠPATIES vardo.</verse>
				<verse number="14">Ištesėsiu savo įžadus VIEŠPAČIUI dabar visos jo tautos akivaizdoje.</verse>
				<verse number="15">Brangi yra VIEŠPATIES akyse jo šventųjų mirtis.</verse>
				<verse number="16">O VIEŠPATIE, tikrai aš esu tavo tarnas; aš tavo tarnas ir tavo tarnaitės sūnus; tu atrišai mano pančius.</verse>
				<verse number="17">Tau aukosiu padėkos auką ir šauksiuosi VIEŠPATIES vardo.</verse>
				<verse number="18">Ištesėsiu savo įžadus VIEŠPAČIUI dabar visos jo tautos akivaizdoje,</verse>
				<verse number="19">VIEŠPATIES namų kiemuose, tavo viduryje, o Jeruzale. Girkite VIEŠPATĮ.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="113">
				<verse number="1">Girkite VIEŠPATĮ, visos tautybės; girkite jį, visos tautos.</verse>
				<verse number="2">Nes jo gailestingas gerumas mums yra didis; ir VIEŠPATIES tiesa išlieka per amžius. Girkite VIEŠPATĮ.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="114">
				<verse number="1">Dėkokite VIEŠPAČIUI; nes jis yra geras; nes jo gailestingumas išlieka per amžius.</verse>
				<verse number="2">Tegul dabar Izraelis sako, kad jo gailestingumas išlieka per amžius.</verse>
				<verse number="3">Tegul dabar Aarono namai sako, kad jo gailestingumas išlieka per amžius.</verse>
				<verse number="4">Tegul dabar tie, kurie bijo VIEŠPATIES, sako, kad jo gailestingumas išlieka per amžius.</verse>
				<verse number="5">Sielvarte šaukiausi VIEŠPATIES; VIEŠPATS man atsakė ir pastatė mane į plačią vietą.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATS yra už mane; aš nebijosiu; ką gali man padaryti žmogus?</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATS palaiko mane su tais, kurie man padeda; todėl aš matysiu savo norą ant tų, kurie manęs nekenčia.</verse>
				<verse number="8">Yra geriau pasitikėti VIEŠPAČIU, negu pasikliauti žmonėmis.</verse>
				<verse number="9">Yra geriau pasitikėti VIEŠPAČIU, negu pasikliauti kunigaikščiais.</verse>
				<verse number="10">Visos tautos mane apsupo; bet VIEŠPATIES vardu aš juos sunaikinsiu.</verse>
				<verse number="11">Jie mane apsupo; taip, jie mane apsupo; bet VIEŠPATIES vardu aš juos sunaikinsiu.</verse>
				<verse number="12">Jie mane apsupo kaip bitės; jie užgeso kaip erškėčių ugnis; nes VIEŠPATIES vardu aš juos sunaikinsiu.</verse>
				<verse number="13">Tu mane stipriai stūmei, kad pargriūčiau; bet VIEŠPATS man padėjo.</verse>
				<verse number="14">VIEŠPATS yra mano stiprybė ir giesmė, ir tapo mano išgelbėjimu.</verse>
				<verse number="15">Džiūgavimo ir išgelbėjimo balsas yra teisiųjų padangtėse; VIEŠPATIES dešinė vykdo narsumą.</verse>
				<verse number="16">VIEŠPATIES dešinė yra išaukštinta; VIEŠPATIES dešinė vykdo narsumą.</verse>
				<verse number="17">Aš nemirsiu, bet gyvensiu ir skelbsiu VIEŠPATIES darbus.</verse>
				<verse number="18">Griežtai mane baudė VIEŠPATS; bet jis manęs neatidavė mirčiai.</verse>
				<verse number="19">Atverkite man teisumo vartus; aš įeisiu į juos ir girsiu VIEŠPATĮ;</verse>
				<verse number="20">tai VIEŠPATIES vartai, į kuriuos įeis teisieji.</verse>
				<verse number="21">Aš girsiu tave; nes tu mane išgirdai ir tapai man išgelbėjimu.</verse>
				<verse number="22">Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu.</verse>
				<verse number="23">Tai VIEŠPATIES darbas; tai nuostabu mūsų akyse.</verse>
				<verse number="24">Tai yra diena, kurią VIEŠPATS padarė; džiūgausime ir linksminsimės joje.</verse>
				<verse number="25">O VIEŠPATIE, meldžiu tave, išgelbėk; o VIEŠPATIE, meldžiu tave, siųsk klestėjimą.</verse>
				<verse number="26">Tebūna palaimintas, kuris ateina VIEŠPATIES vardu; mes jus laiminome iš VIEŠPATIES namų.</verse>
				<verse number="27">Dievas yra VIEŠPATS, kuris mus apšvietė: suriškite auką virvėmis prie aukuro ragų.</verse>
				<verse number="28">Tu esi mano Dievas, ir aš tave girsiu; tu esi mano Dievas, aš tave aukštinsiu.</verse>
				<verse number="29">Dėkokite VIEŠPAČIUI; nes jis yra geras; nes jo gailestingumas išlieka per amžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="115">
				<verse number="1">Alef Palaiminti nesusiteršę kelyje, kurie vaikšto pagal VIEŠPATIES įstatymą.</verse>
				<verse number="2">Palaiminti, kurie laikosi jo liudijimų ir visa širdimi jo ieško.</verse>
				<verse number="3">Taip pat jie nedaro neteisybės; jie vaikšto jo keliais.</verse>
				<verse number="4">Tu mums įsakei uoliai laikytis tavo prisakymų.</verse>
				<verse number="5">O kad mano keliai būtų nukreipti laikytis tavo įstatų!</verse>
				<verse number="6">Tada aš nesigėdyčiau, paisydamas visų tavo įsakymų.</verse>
				<verse number="7">Širdies tiesumu tave girsiu, kai išmoksiu tavo teisių teismų.</verse>
				<verse number="8">Tavo įstatų laikysiuosi; neapleisk manęs visiškai.</verse>
				<verse number="9">Bet Kaip jaunuoliui apvalyti savo kelią? Atkreipiant į tai dėmesį pagal tavo žodį.</verse>
				<verse number="10">Visa širdimi tavęs ieškojau; neleisk man nuklysti nuo tavo įsakymų.</verse>
				<verse number="11">Širdyje paslėpiau tavo žodį, kad prieš tave nenusidėčiau.</verse>
				<verse number="12">Tu esi palaimintas, o VIEŠPATIE; mokyk mane savo įstatų.</verse>
				<verse number="13">Savo lūpomis skelbiau visus tavo burnos teismus.</verse>
				<verse number="14">Džiaugiausi tavo liudijimų keliu kaip visais turtais.</verse>
				<verse number="15">Mąstysiu apie tavo prisakymus ir paisysiu tavo kelių.</verse>
				<verse number="16">Tavo įstatais gėrėsiuos; nepamiršiu tavo žodžio.</verse>
				<verse number="17">Gimel Būk dosnus savo tarnui, kad gyvenčiau ir laikyčiausi tavo žodžio.</verse>
				<verse number="18">Atverk man akis, kad pamatyčiau tavo įstatyme stebuklus.</verse>
				<verse number="19">Aš svetimas žemėje; neslėpk nuo manęs savo įsakymų.</verse>
				<verse number="20">Palūžo mano siela, besiilgėdama tavo teismų visais laikais.</verse>
				<verse number="21">Tu subarei išdidžiuosius – prakeiktus, kurie nuklysta nuo tavo įsakymų.</verse>
				<verse number="22">Nuimk nuo manęs priekaištą ir panieką; nes aš laikiausi tavo liudijimų.</verse>
				<verse number="23">Taip pat kunigaikščiai susėdę kalbėjo prieš mane; bet tavo tarnas mąstė apie tavo įstatus.</verse>
				<verse number="24">Be to, tavo liudijimai yra mano pasigėrėjimas ir mano patarėjai.</verse>
				<verse number="25">Dalet Mano siela prilipo prie dulkių; atgaivink mane pagal savo žodį.</verse>
				<verse number="26">Savo kelius paskelbiau, ir tu išklausei mane; mokyk mane savo įstatų.</verse>
				<verse number="27">Duok man suprasti tavo prisakymų kelią, kad kalbėčiau apie tavo stebuklus.</verse>
				<verse number="28">Mano siela tirpsta iš sielvarto; sustiprink mane pagal savo žodį.</verse>
				<verse number="29">Melo kelią pašalink nuo manęs; ir suteik man savo įstatymą maloningai.</verse>
				<verse number="30">Tiesos kelią pasirinkau; tavo teismus pasidėjau priešais save.</verse>
				<verse number="31">Prilipau prie tavo liudijimų; o VIEŠPATIE, nesugėdink manęs.</verse>
				<verse number="32">Tavo įsakymų keliu bėgsiu, kai praplėsi mano širdį.</verse>
				<verse number="33">He Mokyk mane, o VIEŠPATIE, savo įstatų kelio, ir jo laikysiuosi iki galo.</verse>
				<verse number="34">Duok man supratimą, ir tavo įstatymą saugosiu; taip, visa širdimi jo laikysiuos.</verse>
				<verse number="35">Padaryk, kad eičiau tavo įsakymų taku; nes juo gėriuosi.</verse>
				<verse number="36">Palenk mano širdį prie savo liudijimų, o ne prie godumo.</verse>
				<verse number="37">Nukreipk mano akis, kad nematytų tuštybių; ir atgaivink mane savo kelyje.</verse>
				<verse number="38">Sutvirtink savo žodį savo tarnui, kuris atsidavęs tavo baimei.</verse>
				<verse number="39">Nukreipk mano priekaištą, kurio bijausi; nes tavo teismai yra geri.</verse>
				<verse number="40">Štai aš ilgėjausi tavo prisakymų; atgaivink mane savo teisumu.</verse>
				<verse number="41">Vav Tegul man ateina tavo gailestingumai, o VIEŠPATIE, būtent tavo išgelbėjimas, pagal tavo žodį.</verse>
				<verse number="42">Taip aš turėsiu kuo atsakyti tam, kuris man priekaištauja; nes aš pasitikiu tavo žodžiu.</verse>
				<verse number="43">Ir visiškai neatimk nuo mano burnos tiesos žodžio; nes tikėjausi tavo teismų.</verse>
				<verse number="44">Taip nuolat laikysiuosi tavo įstatymo per amžių amžius.</verse>
				<verse number="45">Ir vaikščiosiu laisvas; nes siekiu tavo prisakymų.</verse>
				<verse number="46">Taipogi kalbėsiu apie tavo liudijimus karalių akivaizdoje ir nesigėdinsiu.</verse>
				<verse number="47">Gėrėsiuosi tavo įsakymais, kuriuos pamilau.</verse>
				<verse number="48">Taip pat pakelsiu rankas į tavo įsakymus, kuriuos pamilau; ir mąstysiu apie tavo įstatus.</verse>
				<verse number="49">Zajin Atsimink žodį savo tarnui, kuriuo paskatinai mane, kad juo vilčiausi.</verse>
				<verse number="50">Tai yra paguoda mano varge; nes tavo žodis atgaivino mane.</verse>
				<verse number="51">Išdidieji mane labai išjuokė; tačiau nuo tavo įstatymo nenukrypau.</verse>
				<verse number="52">Atsiminiau tavo senus teismus, o VIEŠPATIE, ir pasiguodžiau.</verse>
				<verse number="53">Mane apėmė siaubas dėl nedorėlių, kurie paliko tavo įstatymą.</verse>
				<verse number="54">Tavo įstatai buvo mano giesmėmis mano kelionės namuose.</verse>
				<verse number="55">Atsiminiau naktį tavo vardą, o VIEŠPATIE, ir laikiausi tavo įstatymo.</verse>
				<verse number="56">Tai turėjau, kadangi laikiausi tavo prisakymų.</verse>
				<verse number="57">Chet Tu esi mano dalis, o VIEŠPATIE; aš sakiau, kad laikysiuosi tavo žodžių.</verse>
				<verse number="58">Visa širdimi maldavau tavo palankumo; būk man gailestingas pagal savo žodį.</verse>
				<verse number="59">Galvojau apie savo kelius ir nukreipiau savo kojas į tavo liudijimus.</verse>
				<verse number="60">Skubėjau ir nedelsiau laikytis tavo įsakymų.</verse>
				<verse number="61">Nedorėlių gaujos mane apiplėšė; bet tavo įstatymo nepamiršau.</verse>
				<verse number="62">Vidurnaktį atsikelsiu tau dėkoti dėl teisių tavo teismų.</verse>
				<verse number="63">Aš draugas visų, kurie tavęs bijo, ir tų, kurie laikosi tavo prisakymų.</verse>
				<verse number="64">Žemė pilna tavo gailestingumo, o VIEŠPATIE; mokyk mane savo įstatų.</verse>
				<verse number="65">Tet Tu gerai pasielgei su savo tarnu, o VIEŠPATIE, pagal savo žodį.</verse>
				<verse number="66">Mokyk mane gero teismo ir pažinimo; nes aš tikėjau tavo įsakymais.</verse>
				<verse number="67">Pirmiau savo kančios, aš paklysdavau; bet dabar aš laikiausi tavo žodžio.</verse>
				<verse number="68">Tu esi geras ir darai gera; pamokyk mane savo įstatų.</verse>
				<verse number="69">Išdidieji suklastojo prieš mane melą; bet aš visa širdimi laikysiuosi tavo prisakymų.</verse>
				<verse number="70">Jų širdis nutukusi kaip riebalai; bet aš gėriuosi tavo įstatymu.</verse>
				<verse number="71">Man gerai, kad aš kentėjau, idant išmokčiau tavo įstatų.</verse>
				<verse number="72">Tavo burnos įstatymas man geresnis už tūkstančius aukso ir sidabro.</verse>
				<verse number="73">Jod Tavo rankos mane padarė ir suformavo; duok man supratimą, kad išmokčiau tavo įsakymų.</verse>
				<verse number="74">Tie, kurie tavęs bijo, džiaugsis mane matydami; nes aš vyliausi tavo žodžio.</verse>
				<verse number="75">Žinau, o VIEŠPATIE, kad teisingi tavo teismai ir kad būdamas ištikimas sukėlei man kančias.</verse>
				<verse number="76">Meldžiu tave, tegul tavo gailestingas gerumas būna mano paguodai, pagal tavo žodį tavo tarnui.</verse>
				<verse number="77">Tegul man ateina tavo mylintys gailestingumai, kad gyvenčiau; nes tavo įstatymas – mano pasigėrėjimas.</verse>
				<verse number="78">Tesusigėsta išdidieji; nes jie be priežasties iškreiptai elgėsi su manimi; bet aš mąstysiu apie tavo prisakymus.</verse>
				<verse number="79">Tegul gręžiasi į mane tie, kurie tavęs bijo, ir tie, kurie pažinojo tavo liudijimus.</verse>
				<verse number="80">Tegul mano širdis būna tvirta tavo įstatuose, kad nebūčiau sugėdintas.</verse>
				<verse number="81">Kaf Mano siela alpsta dėl tavo išgelbėjimo; bet aš viliuosi tavo žodžiu.</verse>
				<verse number="82">Mano akys išblėso dėl tavo žodžio, sakydamos: „Kada mane paguosi?“</verse>
				<verse number="83">Nes aš pasidariau kaip indas dūmuose; tačiau tavo įstatų nepamiršau.</verse>
				<verse number="84">Kiek yra tavo tarno dienų? Kada vykdysi teismą mano persekiotojams?</verse>
				<verse number="85">Išdidieji man iškasė duobių, kurios nėra pagal tavo įstatymą.</verse>
				<verse number="86">Visi tavo įsakymai patikimi; neteisėtai jie persekioja mane; padėk man.</verse>
				<verse number="87">Jie beveik sunaikino mane žemėje; bet aš nepalikau tavo prisakymų.</verse>
				<verse number="88">Pagal savo mielaširdystę atgaivink mane; kad vykdyčiau tavo burnos liudijimą.</verse>
				<verse number="89">Lamed Per amžius, o VIEŠPATIE, tavo žodis įtvirtintas danguje.</verse>
				<verse number="90">Tavo ištikimybė kartų kartoms: tu įtvirtinai žemę, ir ji pasilieka.</verse>
				<verse number="91">Jie pasilieka šią dieną pagal tavo nustatymus; nes visi yra tavo tarnai.</verse>
				<verse number="92">Jei tavo įstatymas nebūtų buvęs mano pasigėrėjimu, tai būčiau pražuvęs savo varge.</verse>
				<verse number="93">Niekada nepamiršiu tavo prisakymų; nes jais mane atgaivinai.</verse>
				<verse number="94">Aš esu tavo, gelbėk mane; nes siekiau tavo prisakymų.</verse>
				<verse number="95">Nedorėliai manęs laukė, kad mane sunaikintų; bet aš apsvarstysiu tavo liudijimus.</verse>
				<verse number="96">Mačiau visokio tobulumo galą; bet tavo įsakymas be galo platus.</verse>
				<verse number="97">Mem Kaip aš myliu tavo įstatymą! Jis visą dieną yra mano apmąstymas.</verse>
				<verse number="98">Savo įsakymais mane padarei išmintingesnį už mano priešus; nes jie visados yra su manimi.</verse>
				<verse number="99">Turiu daugiau supratimo už visus savo mokytojus; nes tavo liudijimai yra mano apmąstymas.</verse>
				<verse number="100">Aš suprantu daugiau už senolius, nes laikausi tavo prisakymų.</verse>
				<verse number="101">Nuo kiekvieno pikto kelio sulaikiau savo kojas, kad laikyčiausi tavo žodžio.</verse>
				<verse number="102">Nuo tavo teismų neatsitraukiau; nes tu mokei mane.</verse>
				<verse number="103">Kokie saldūs mano skoniui tavo žodžiai, taip, saldesni už medų mano burnai!</verse>
				<verse number="104">Per tavo prisakymus įgyju supratimą; todėl neapkenčiu jokio apgaulingo kelio.</verse>
				<verse number="105">Nūn Tavo žodis yra žibintas mano kojoms ir šviesa mano takui.</verse>
				<verse number="106">Aš prisiekiau ir tai vykdysiu, kad laikysiuosi tavo teisių teismų.</verse>
				<verse number="107">Esu labai prislėgtas; o VIEŠPATIE, atgaivink mane pagal savo žodį.</verse>
				<verse number="108">Priimk, meldžiu tave, mano burnos savanoriškas aukas, o VIEŠPATIE, ir mokyk mane savo teismų.</verse>
				<verse number="109">Mano siela yra nuolat mano rankoje; tačiau tavo įstatymo nepamirštu.</verse>
				<verse number="110">Nedorėliai paspendė man žabangas; tačiau nuo tavo prisakymų nenuklydau.</verse>
				<verse number="111">Tavo liudijimus paėmiau kaip amžiną paveldą; nes jie yra mano širdies džiaugsmas.</verse>
				<verse number="112">Aš palenkiau savo širdį nuolat vykdyti tavo įstatus – iki galo.</verse>
				<verse number="113">Samech Nekenčiu tuščių minčių; bet tavo įstatymą myliu.</verse>
				<verse number="114">Tu esi mano slėptuvė ir skydas; aš viliuosi tavo žodžiu.</verse>
				<verse number="115">Pasitraukite nuo manęs, piktadariai; nes aš laikysiuosi savo Dievo įsakymų.</verse>
				<verse number="116">Paremk mane pagal savo žodį, kad gyvenčiau; ir neleisk man gėdytis dėl mano vilties.</verse>
				<verse number="117">Palaikyk mane ir aš būsiu saugus; ir nuolat atsižvelgsiu į tavo įstatus.</verse>
				<verse number="118">Tu sutrypei visus, kurie nuklydo nuo tavo įstatų; nes jų melas – apgaulė.</verse>
				<verse number="119">Visus žemės nedorėlius tu pašalini kaip atliekas; todėl aš myliu tavo liudijimus.</verse>
				<verse number="120">Mano kūnas dreba, bijodamas tavęs; ir aš bijau tavo teismų.</verse>
				<verse number="121">Ajin Vykdžiau teismą ir teisingumą; nepalik manęs mano engėjams.</verse>
				<verse number="122">Būk užtikrintumu savo tarnui dėl gero; tegul išdidieji neengia manęs.</verse>
				<verse number="123">Mano akys išblėso dėl tavo išgelbėjimo ir dėl tavo teisumo žodžio.</verse>
				<verse number="124">Pasielk su savo tarnu pagal savo gailestingumą ir mokyk mane savo įstatų.</verse>
				<verse number="125">Aš esu tavo tarnas; suteik man supratimą, kad pažinčiau tavo liudijimus.</verse>
				<verse number="126">Metas tau veikti, VIEŠPATIE, nes jie pavertė niekais tavo įstatymą.</verse>
				<verse number="127">Todėl aš myliu tavo įsakymus labiau už auksą; taip, labiau už geriausią auksą.</verse>
				<verse number="128">Todėl visus tavo prisakymus dėl visų dalykų laikau teisingais; ir aš nekenčiu visų melagingų kelių.</verse>
				<verse number="129">Pe Nuostabūs tavo liudijimai; todėl jų laikosi mano siela.</verse>
				<verse number="130">Tavo žodžiai įžengę apšviečia, paikiesiems suteikia supratimą.</verse>
				<verse number="131">Aš atvėriau savo burną ir troškau; nes ilgėjausi tavo įsakymų.</verse>
				<verse number="132">Pažvelk į mane ir būk man gailestingas, kaip esi pratęs daryti tiems, kurie myli tavo vardą.</verse>
				<verse number="133">Sutvarkyk mano žingsnius pagal savo žodį; ir neleisk jokiai neteisybei man viešpatauti.</verse>
				<verse number="134">Išvaduok mane iš žmonių engimo; tai laikysiuosi tavo prisakymų.</verse>
				<verse number="135">Šviesk savo veidu ant savo tarno; ir mokyk mane savo įstatų.</verse>
				<verse number="136">Vandenų upės tekėjo iš mano akių, nes jie nesilaikė tavo įstatymo.</verse>
				<verse number="137">Sade Teisus tu esi, o VIEŠPATIE, ir tiesūs yra tavo teismai.</verse>
				<verse number="138">Tavo įsakyti liudijimai yra teisūs ir labai patikimi.</verse>
				<verse number="139">Mano uolumas suėdė mane, nes mano priešai pamiršo tavo žodžius.</verse>
				<verse number="140">Tavo žodis labai tyras; todėl tavo tarnas jį myli.</verse>
				<verse number="141">Aš esu menkas ir paniekintas; tačiau nepamirštu tavo prisakymų.</verse>
				<verse number="142">Tavo teisumas yra amžinas teisumas, ir tavo įstatymas – tiesa.</verse>
				<verse number="143">Vargas ir didelis skausmas sugriebė mane; tačiau tavo įsakymai yra mano pasigėrėjimas.</verse>
				<verse number="144">Tavo liudijimų teisumas yra amžinas; duok man supratimo, ir aš gyvensiu.</verse>
				<verse number="145">Kof Visa širdimi šaukiau: „Išgirsk mane, o VIEŠPATIE; aš laikysiuosi tavo įstatų“.</verse>
				<verse number="146">Tavęs šaukiausi; išgelbėk mane, ir aš laikysiuos tavo liudijimų.</verse>
				<verse number="147">Pasitikau ryto aušrą ir šaukiausi: aš vyliausi tavo žodžiu.</verse>
				<verse number="148">Mano akys pasitinka nakties budėjimus, kad mąstyčiau apie tavo žodį.</verse>
				<verse number="149">Išgirsk mano balsą pagal savo mielaširdystę; o VIEŠPATIE, atgaivink mane pagal savo teismą.</verse>
				<verse number="150">Artėja tie, kurie seka piktadaryste; jie toli nuo tavo įstatymo.</verse>
				<verse number="151">Arti esi tu, o VIEŠPATIE; ir visi tavo įsakymai yra tiesa.</verse>
				<verse number="152">Apie tavo liudijimus nuo seno žinau, kad tu amžiams juos pastatei ant pamato.</verse>
				<verse number="153">Reš Pažvelk į mano vargą ir išvaduok mane; nes nepamirštu tavo įstatymo.</verse>
				<verse number="154">Apgink mano bylą ir išvaduok mane; atgaivink mane pagal savo žodį.</verse>
				<verse number="155">Išgelbėjimas toli nuo nedorėlių; nes jie neieško tavo įstatų.</verse>
				<verse number="156">Dideli tavo mylintys gailestingumai, o VIEŠPATIE; atgaivink mane pagal savo teismus.</verse>
				<verse number="157">Daug mano persekiotojų ir mano priešų; tačiau aš nenukrypstu nuo tavo liudijimų.</verse>
				<verse number="158">Žiūrėjau į nusižengėlius ir sielojausi; nes jie nesilaikė tavo žodžio.</verse>
				<verse number="159">Žiūrėk, kaip aš myliu tavo prisakymus; o VIEŠPATIE, atgaivink mane pagal savo mielaširdystę.</verse>
				<verse number="160">Tavo žodis teisingas nuo pradžios; ir kiekvienas tavo teisus teismas išlieka per amžius.</verse>
				<verse number="161">Šyn Kunigaikščiai be priežasties mane persekiojo; bet mano širdis bijo tavo žodžio.</verse>
				<verse number="162">Aš džiaugiausi tavo žodžiu kaip tas, kuris randa didelį grobį.</verse>
				<verse number="163">Melo nekenčiu ir bjauriuosi: bet tavo įstatymą myliu.</verse>
				<verse number="164">Septynis kartus per dieną tave giriu dėl tavo teisių teismų.</verse>
				<verse number="165">Didelę ramybę turi tie, kurie myli tavo įstatymą; ir niekas jų nepapiktins.</verse>
				<verse number="166">Aš vyliausi tavo išgelbėjimo, VIEŠPATIE, ir tavo įsakymus vykdžiau.</verse>
				<verse number="167">Mano siela laikėsi tavo liudijimų; ir juos be galo myliu.</verse>
				<verse number="168">Laikiausi tavo prisakymų ir tavo liudijimų; nes visi mano keliai yra tavo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="169">Tav Tegul mano šauksmas priartėja tavo akivaizdon, o VIEŠPATIE; suteik man supratimą pagal savo žodį.</verse>
				<verse number="170">Tegul mano prašymas ateina tavo akivaizdon; išvaduok mane pagal savo žodį.</verse>
				<verse number="171">Mano lūpos tars gyrių, kai tu mane būsi išmokęs savo įstatų.</verse>
				<verse number="172">Mano liežuvis kalbės apie tavo žodį; nes visi tavo įsakymai yra teisumas.</verse>
				<verse number="173">Tavo ranka tepadeda man; nes aš pasirinkau tavo prisakymus.</verse>
				<verse number="174">Ilgėjausi tavo išgelbėjimo, o VIEŠPATIE; ir tavo įstatymas yra mano pasigėrėjimas.</verse>
				<verse number="175">Tegyvena mano siela, ir ji girs tave; ir tavo teismai tepadeda man.</verse>
				<verse number="176">Aš paklydęs kaip pražuvusi avis; ieškok savo tarno; nes aš nepamirštu tavo įsakymų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="116">
				<verse number="1">Savo bėdoje šaukiausi VIEŠPATIES, ir jis mane išklausė.</verse>
				<verse number="2">„O VIEŠPATIE, išvaduok mano sielą nuo meluojančių lūpų ir nuo apgaulingo liežuvio“.</verse>
				<verse number="3">Ką tau duos? Arba, ką tau padarys, apgaulingas liežuvi?</verse>
				<verse number="4">Aštrias galingojo strėles su kadagio žarijomis.</verse>
				<verse number="5">Vargas man, kad laikinai gyvenu Meseche, kad gyvenu Kedaro palapinėse!</verse>
				<verse number="6">Mano siela ilgai gyveno su tuo, kuris nekenčia taikos.</verse>
				<verse number="7">Aš esu už taiką; bet kai aš kalbu, jie yra už karą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="117">
				<verse number="1">Aš pakelsiu savo akis į kalvas, iš kur ateina mano pagalba.</verse>
				<verse number="2">Mano pagalba ateina iš VIEŠPATIES, kuris padarė dangų ir žemę.</verse>
				<verse number="3">Jis neleis svyruoti tavo kojai; nesnaus tas, kuris tave saugo.</verse>
				<verse number="4">Štai tas, kuris saugo Izraelį, nei snaus, nei miegos.</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATS yra tavo sargas; VIEŠPATS yra tavo pavėsis tavo dešinėje.</verse>
				<verse number="6">Dieną neištiks tavęs saulė nei mėnulis naktį.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATS saugos tave nuo viso pikto; jis saugos tavo sielą.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS saugos tavo išėjimą ir tavo įėjimą nuo dabar ir per amžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="118">
				<verse number="1">Džiaugiausi, kai jie man sakė: „Eikime į VIEŠPATIES namus“.</verse>
				<verse number="2">Mūsų kojos stovės tavo vartuose, o Jeruzale.</verse>
				<verse number="3">Jeruzalė pastatyta kaip glaudžiai sujungtas miestas;</verse>
				<verse number="4">kur eina aukštyn gentys, VIEŠPATIES gentys, prie Izraelio liudijimo dėkoti VIEŠPATIES vardui.</verse>
				<verse number="5">Nes ten yra pastatyti teismo sostai, Dovydo namų sostai.</verse>
				<verse number="6">Melskite taikos Jeruzalei; klestės tie, kurie tave myli.</verse>
				<verse number="7">Tebūna taika viduje tavo sienų ir klestėjimas tavo rūmuose.</verse>
				<verse number="8">Dėl savo brolių ir draugų dabar sakysiu: „Taika tebūna tavo viduje“.</verse>
				<verse number="9">Dėl VIEŠPATIES, mūsų Dievo, namų sieksiu tau gero.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="119">
				<verse number="1">Keliu akis į tave, kuris gyveni danguose.</verse>
				<verse number="2">Štai – kaip tarnų akys žvelgia į savo valdovų ranką ir kaip tarnaitės akys į savo valdovės ranką, taip mūsų akys laukia VIEŠPATIES, mūsų Dievo, kol jis mūsų pasigailės.</verse>
				<verse number="3">Pasigailėk mūsų, o VIEŠPATIE, pasigailėk mūsų; nes mes apsčiai pasisotinome panieka.</verse>
				<verse number="4">Mūsų siela apsčiai pasisotino nerūpestingųjų pajuoka ir išdidžiųjų panieka.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="120">
				<verse number="1">Jei ne VIEŠPATS, kuris buvo už mus, – tesako Izraelis, –</verse>
				<verse number="2">jei ne VIEŠPATS, kuris buvo už mus, kai žmonės sukilo prieš mus,</verse>
				<verse number="3">tada jie mus gyvus būtų prariję, kai jų rūstybė buvo užsidegusi prieš mus;</verse>
				<verse number="4">tada vandenys būtų mus užlieję, srovė būtų praėjusi virš mūsų sielos;</verse>
				<verse number="5">tada išdidūs vandenys būtų praėję virš mūsų sielos.</verse>
				<verse number="6">Tebūna palaimintas VIEŠPATS, kuris mūsų neatidavė kaip grobio jų dantims.</verse>
				<verse number="7">Mūsų siela ištrūko kaip paukštis iš paukščių medžiotojų žabangų; žabangos sutrūko, ir mes išsigelbėjome.</verse>
				<verse number="8">Mūsų pagalba yra varde VIEŠPATIES, kuris padarė dangų ir žemę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="121">
				<verse number="1">Tie, kurie pasitiki VIEŠPAČIU, bus kaip Siono kalnas, kuris nepajudinamas, bet pasilieka per amžius.</verse>
				<verse number="2">Kaip kalnai yra aplink Jeruzalę, taip VIEŠPATS yra aplink savo tautą nuo dabar ir per amžius.</verse>
				<verse number="3">Nes nedorėlių lazda nepasiliks ant teisiųjų burto; kad teisieji savo rankų netiestų į neteisybę.</verse>
				<verse number="4">Daryk, o VIEŠPATIE, gera geriesiems ir tiesiaširdžiams.</verse>
				<verse number="5">O tokius, kurie nukrypsta į savo kreivus kelius, VIEŠPATS išves su darančiais neteisybę; tačiau Izraeliui bus taika.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="122">
				<verse number="1">Kai VIEŠPATS sugrąžino Siono nelaisvę, mes buvome kaip sapnuojantys.</verse>
				<verse number="2">Tada mūsų burna buvo pripildyta juoko, o mūsų liežuvis – giedojimo; tada kalbėjo tarp pagonių: „VIEŠPATS didžių dalykų jiems padarė“.</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATS didžių dalykų mums padarė, dėl kurių esame linksmi.</verse>
				<verse number="4">Atgręžk, o VIEŠPATIE, mūsų nelaisvę, kaip upelius pietuose.</verse>
				<verse number="5">Kurie sėja su ašaromis, su džiaugsmu pjaus.</verse>
				<verse number="6">Kas išeina verkdamas, nešinas brangia sėkla, neabejotinai sugrįš džiūgaudamas, nešdamas savo pėdus su savimi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="123">
				<verse number="1">Jei VIEŠPATS nestato namų, veltui triūsia jų statytojai; jei VIEŠPATS nesaugo miesto, veltui budi sargas.</verse>
				<verse number="2">Veltui jūs keliatės anksti, kad vėlai atsisėstumėte, kad valgytumėte sielvarto duoną; nes taip jis duoda savo mylimajam miegą.</verse>
				<verse number="3">Štai vaikai yra VIEŠPATIES palikimas, įsčių vaisius – jo atlygis.</verse>
				<verse number="4">Kaip strėlės galiūno rankoje, taip yra jaunystės vaikai.</verse>
				<verse number="5">Laimingas žmogus, kuris turi jų pilną savo strėlinę; jie nebus sugėdinti, bet jie kalbėsis su priešais vartuose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="124">
				<verse number="1">Palaimintas kiekvienas, kuris bijo VIEŠPATIES, kuris vaikšto jo keliais.</verse>
				<verse number="2">Nes tu valgysi savo rankų triūsą; tu būsi laimingas, ir tau gerai seksis.</verse>
				<verse number="3">Tavo žmona bus kaip vaisingas vynmedis prie tavo namų šonų; tavo vaikai kaip alyvmedžių sodinukai aplink tavo stalą.</verse>
				<verse number="4">Štai taip bus palaimintas žmogus, kuris bijo VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATS palaimins tave iš Siono; ir tu matysi Jeruzalės gerovę per visas savo gyvenimo dienas.</verse>
				<verse number="6">Taip, tu pamatysi savo vaikų vaikus ir taiką Izraeliui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="125">
				<verse number="1">Daug kartų jie mane vargino nuo pat mano jaunystės, – tesako dabar Izraelis, –</verse>
				<verse number="2">daug kartų jie mane vargino nuo pat mano jaunystės; tačiau jie manęs nenugalėjo.</verse>
				<verse number="3">Artojai arė ant mano nugaros; jie išvarė ilgas savo vagas.</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATS teisus; jis sukapojo nedorėlių virves.</verse>
				<verse number="5">Tegul susigėsta ir traukiasi atgal visi, kurie nekenčia Siono.</verse>
				<verse number="6">Jie tebūna kaip žolė ant stogų, kuri dar neužaugusi nudžiūna;</verse>
				<verse number="7">kuria pjovėjas nepripildo savo rankos, ir pėdų rišėjas savo užančio.</verse>
				<verse number="8">Ir praeinantys nesako: „VIEŠPATIES palaiminimas tebūna ant jūsų; mes jus laiminame VIEŠPATIES vardu“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="126">
				<verse number="1">Iš gilybių šaukiausi tavęs, o VIEŠPATIE.</verse>
				<verse number="2">Viešpatie, išgirsk mano balsą; tavo ausys tebūna dėmesingos mano prašymų balsui.</verse>
				<verse number="3">Jei tu, VIEŠPATIE, pasižymėsi neteisybes, kas, Viešpatie, išsilaikys?</verse>
				<verse number="4">Bet pas tave yra atleidimas, kad tavęs bijotų.</verse>
				<verse number="5">Laukiu VIEŠPATIES, mano siela laukia, ir aš viliuosi jo žodžiais.</verse>
				<verse number="6">Mano siela laukia Viešpaties labiau, negu sargai – ryto; aš sakau, labiau, negu sargai – ryto.</verse>
				<verse number="7">Tegul Izraelis viliasi VIEŠPAČIU; nes pas VIEŠPATĮ yra gailestingumas ir pas jį yra gausus atpirkimas.</verse>
				<verse number="8">Ir jis atpirks Izraelį iš visų jo neteisybių.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="127">
				<verse number="1">VIEŠPATIE, mano širdis neišpuikusi nei mano akys neišdidžios; ir aš neužsiimu dideliais ar man per aukštais dalykais.</verse>
				<verse number="2">Tikrai aš nuraminau ir nutildžiau save, kaip motinos nujunkytą vaiką; mano siela – kaip nujunkytas vaikas.</verse>
				<verse number="3">Tegul Izraelis viliasi VIEŠPAČIU nuo dabar ir per amžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="128">
				<verse number="1">VIEŠPATIE, atsimink Dovydą ir visus jo vargus;</verse>
				<verse number="2">kaip jis prisiekė VIEŠPAČIUI ir pasižadėjo galingajam Jokūbo Dievui:</verse>
				<verse number="3">„Aš tikrai neisiu į savo namų padangtę ir nelipsiu į savo lovą;</verse>
				<verse number="4">neduosiu miego savo akims ar snaudulio savo akių vokams,</verse>
				<verse number="5">kol nesurasiu vietos VIEŠPAČIUI, buveinės galingajam Jokūbo Dievui “.</verse>
				<verse number="6">Štai mes girdėjome apie ją Efratoje; mes ją radome miško laukuose.</verse>
				<verse number="7">Mes eisime į jo padangtes; mes garbinsime prie jo pakojo.</verse>
				<verse number="8">Pakilk, o VIEŠPATIE, į savo poilsį; tu ir tavo stiprybės skrynia.</verse>
				<verse number="9">Tegul tavo kunigai apsivelka teisumu; ir tavo šventieji tešaukia iš džiaugsmo.</verse>
				<verse number="10">Dėl savo tarno Dovydo nenugręžk veido tavo pateptojo.</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATS prisiekė Dovydui tiesoje; nuo jos jis nenusisuks: „Iš tavo kūno vaisiaus aš pasodinsiu į tavo sostą.</verse>
				<verse number="12">Jei tavo vaikai laikysis mano sandoros ir mano liudijimo, kurių juos mokysiu, tai ir jų vaikai per amžius sėdės tavo soste“.</verse>
				<verse number="13">Nes VIEŠPATS išsirinko Sioną; jis jo troško savo buveinei.</verse>
				<verse number="14">„Tai yra mano poilsis per amžius, čia aš gyvensiu, nes jo troškau.</verse>
				<verse number="15">Jo maistą gausiai palaiminsiu; jo vargšus pasotinsiu duona.</verse>
				<verse number="16">Taip pat jo kunigus apvilksiu išgelbėjimu; o jo šventieji garsiai šauks iš džiaugsmo.</verse>
				<verse number="17">Ten duosiu apsipumpuruoti Dovydo ragui; aš paruošiau savo pateptajam žibintą.</verse>
				<verse number="18">Jo priešus apvilksiu gėda; bet ant jo spindės jo karūna“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="129">
				<verse number="1">Štai kaip gera ir kaip miela broliams vienybėje gyventi!</verse>
				<verse number="2">Tai – kaip brangus aliejus ant galvos, kuris varva ant barzdos – Aarono barzdos, kuris varva ant jo drabužių kraštų;</verse>
				<verse number="3">kaip Hermono rasa ir kaip rasa, kuri nusileidžia ant Siono kalnų; nes ten VIEŠPATS įsakė palaiminimą, tai yra, gyvenimą per amžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="130">
				<verse number="1">Štai laiminkite VIEŠPATĮ, visi VIEŠPATIES tarnai, kurie stovite naktį VIEŠPATIES namuose.</verse>
				<verse number="2">Pakelkite savo rankas šventovėje ir laiminkite VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATS, kuris padarė dangų ir žemę, telaimina tave iš Siono.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="131">
				<verse number="1">Girkite VIEŠPATĮ. Girkite VIEŠPATIES vardą; girkite jį, o jūs, VIEŠPATIES tarnai.</verse>
				<verse number="2">Jūs, kurie stovite VIEŠPATIES namuose, mūsų Dievo namų kiemuose,</verse>
				<verse number="3">girkite VIEŠPATĮ, nes VIEŠPATS yra geras; giedokite gyrių jo vardui, nes jis mielas.</verse>
				<verse number="4">Nes Jokūbą sau išsirinko VIEŠPATS ir Izraelį – kaip savo nuosavą brangenybę.</verse>
				<verse number="5">Nes aš žinau, kad VIEŠPATS yra didis ir kad mūsų Viešpats yra aukščiau visų dievų.</verse>
				<verse number="6">Visa, ko norėjo VIEŠPATS, jis padarė danguje ir žemėje, jūrose ir visose giliose vietose.</verse>
				<verse number="7">Jis priverčia pakilti garams nuo žemės pakraščių; jis padaro žaibus lietui; jis išveda vėją iš savo lobynų.</verse>
				<verse number="8">Jis ištiko Egipto pirmagimius tiek žmonių, tiek gyvulių.</verse>
				<verse number="9">Jis siuntė ženklų ir stebuklų į tavo vidurį, o Egipte, ant faraono ir ant visų jo tarnų.</verse>
				<verse number="10">Jis sumušė dideles tautas ir užmušė galingus karalius:</verse>
				<verse number="11">amoritų karalių Sihoną ir Bašano karalių Ogą, ir visas Kanaano karalystes;</verse>
				<verse number="12">ir davė jų šalį kaip palikimą, palikimą Izraeliui, savo tautai.</verse>
				<verse number="13">O VIEŠPATIE, tavo vardas išlieka per amžius; ir tavo atsiminimas, o VIEŠPATIE, per kartų kartas.</verse>
				<verse number="14">Nes VIEŠPATS teis savo tautą ir gailėsis dėl savo tarnų.</verse>
				<verse number="15">Pagonių stabai – sidabras ir auksas, žmogaus rankų darbas.</verse>
				<verse number="16">Jie turi burnas, bet nekalba; jie turi akis, bet nemato;</verse>
				<verse number="17">jie turi ausis, bet negirdi; ir nėra jų burnose kvapo.</verse>
				<verse number="18">Panašūs į juos tie, kurie juos daro; tokie yra visi, kurie jais pasitiki.</verse>
				<verse number="19">Izraelio namai, laiminkite VIEŠPATĮ; Aarono namai, laiminkite VIEŠPATĮ;</verse>
				<verse number="20">Levio namai, laiminkite VIEŠPATĮ; jūs, kurie bijote VIEŠPATIES, laiminkite VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="21">Palaimintas tebūna VIEŠPATS iš Siono, gyvenantis Jeruzalėje. Girkite VIEŠPATĮ.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="132">
				<verse number="1">Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis yra geras, nes jo gailestingumas išlieka per amžius.</verse>
				<verse number="2">Karaliaus galybė myli teismą: tu įtvirtini bešališkumą; tu vykdai teismą ir teisumą Jokūbe.</verse>
				<verse number="3">Aukštinkite VIEŠPATĮ, mūsų Dievą, ir garbinkite prie jo pakojo; nes jis yra šventas.</verse>
				<verse number="4">Mozė ir Aaronas tarp jo kunigų, ir Samuelis tarp tų, kurie šaukiasi jo vardo; jie šaukėsi VIEŠPATIES, ir jis jiems atsakė.</verse>
				<verse number="5">Debesuotame stulpe jis jiems kalbėjo; jie laikėsi jo liudijimų ir įsakų, kuriuos jis jiems davė.</verse>
				<verse number="6">O VIEŠPATIE, mūsų Dieve, tu jiems atsakei; tu buvai Dievas, kuris jiems atleidai, nors ir keršijai už jų prasimanymus.</verse>
				<verse number="7">Aukštinkite VIEŠPATĮ, mūsų Dievą, ir garbinkite prie jo šventosios kalvos; nes VIEŠPATS, mūsų Dievas, yra šventas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="133">
				<verse number="1">Kelkite džiaugsmingą triukšmą VIEŠPAČIUI, jūs, visos šalys.</verse>
				<verse number="2">Tarnaukite VIEŠPAČIUI su džiaugsmu; giedodami ateikite jo akivaizdon.</verse>
				<verse number="3">Žinokite, kad VIEŠPATS, jis yra Dievas; tai jis mus padarė, o ne mes patys; mes esame jo tauta ir jo ganyklos avys.</verse>
				<verse number="4">Įeikite į jo vartus su dėkojimu ir į jo kiemus su gyriumi; būkite jam dėkingi ir laiminkite jo vardą.</verse>
				<verse number="5">Nes geras yra VIEŠPATS; jo gailestingumas amžinas; ir jo tiesa išlieka kartų kartoms.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="134">
				<verse number="1">Apie gailestingumą ir teismą giedosiu; tau, o VIEŠPATIE, giedosiu.</verse>
				<verse number="2">Išmintingai elgsiuosi tobulu keliu. Kada tu ateisi pas mane? Aš vaikščiosiu tobula širdimi savo namų viduje.</verse>
				<verse number="3">Aš nestatysiu sau prieš akis jokio nedoro dalyko; nekenčiu darbo tų, kurie nukrypsta į šalį; jis neprilips prie manęs.</verse>
				<verse number="4">Priešgyni širdis pasitrauks nuo manęs; nepažinosiu piktojo.</verse>
				<verse number="5">Kas šmeižia slapta savo artimą, tą aš iškirsiu; kas žiūri iš aukšto ir turi išdidžią širdį, to nepakęsiu.</verse>
				<verse number="6">Mano akys bus ant šalies ištikimųjų, kad jie gyventų su manimi; kas vaikšto tobulu keliu, tas man tarnaus.</verse>
				<verse number="7">Kas daro klastą, negyvens mano namuose; kas kalba melus, nepasiliks mano akyse.</verse>
				<verse number="8">Anksti išnaikinsiu visus šalies nedorėlius, kad iškirsčiau visus, darančius nedorybę iš VIEŠPATIES miesto.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="135">
				<verse number="1">O VIEŠPATIE, išgirsk mano maldą, ir mano šauksmas teateina pas tave.</verse>
				<verse number="2">Neslėpk savo veido nuo manęs tą dieną, kai esu varge; palenk prie manęs savo ausį; tą dieną, kai šaukiuosi, skubiai man atsakyk.</verse>
				<verse number="3">Nes mano dienos pranyko kaip dūmai, ir mano kaulai degė kaip židinys.</verse>
				<verse number="4">Mano širdis sumušta, sudžiūvusi kaip žolė; kad net pamiršau valgyti savo duoną.</verse>
				<verse number="5">Dėl mano vaitojimo balso mano kaulai prilipo prie mano odos.</verse>
				<verse number="6">Aš panašus į tyrų pelikaną; esu kaip dykumos pelėda.</verse>
				<verse number="7">Budžiu ir esu kaip vienišas žvirblis ant namo stogo.</verse>
				<verse number="8">Visą dieną man priekaištauja mano priešai; ir tie, kurie įširdę ant manęs, yra prieš mane prisiekę.</verse>
				<verse number="9">Nes pelenus valgiau kaip duoną ir savo gėrimą maišiau su verksmu</verse>
				<verse number="10">dėl tavo pasipiktinimo ir tavo rūstybės; nes tu pakėlei mane ir nubloškei žemėn.</verse>
				<verse number="11">Mano dienos – kaip nykstantis šešėlis; ir aš išdžiūvęs kaip žolė.</verse>
				<verse number="12">Bet tu, o VIEŠPATIE, išliksi per amžius; ir tavo prisiminimas visoms kartoms.</verse>
				<verse number="13">Tu pakilsi ir pasigailėsi Siono; nes laikas suteikti jam palankumą, taip, paskirtas laikas, atėjo.</verse>
				<verse number="14">Nes tavo tarnai mėgo jo akmenis ir yra palankūs jo dulkėms.</verse>
				<verse number="15">Taigi pagonys bijosis VIEŠPATIES vardo ir visi žemės karaliai tavo šlovės.</verse>
				<verse number="16">Kai VIEŠPATS pastatys Sioną, jis pasirodys savo šlovėje.</verse>
				<verse number="17">Jis atsižvelgs į beturčių maldą ir nepaniekins jų maldos.</verse>
				<verse number="18">Tai bus užrašyta ateinančiai kartai; ir tauta, kuri bus sutverta, girs VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="19">Nes jis pažvelgė žemyn iš savo šventovės aukštybės; VIEŠPATS iš dangaus pažiūrėjo į žemę,</verse>
				<verse number="20">kad išgirstų belaisvių dejavimą, kad išlaisvintų paskirtuosius mirčiai,</verse>
				<verse number="21">kad Sione skelbtų VIEŠPATIES vardą ir jo gyrių Jeruzalėje,</verse>
				<verse number="22">kai susirinkusios kartu tautos ir karalystės VIEŠPAČIUI tarnauti.</verse>
				<verse number="23">Jis susilpnino kelyje mano jėgas; jis sutrumpino mano dienas.</verse>
				<verse number="24">Aš sakiau: „O, mano Dieve, nepašalink manęs viduryje mano dienų; tavo metai yra per visas kartas.</verse>
				<verse number="25">Nuo seno tu padėjai žemės pamatą; ir dangūs – tavo rankų darbas.</verse>
				<verse number="26">Jie pražus, bet tu pasiliksi; taip, jie visi pasens kaip drabužis; kaip rūbą tu juos pakeisi, ir jie bus pakeisti;</verse>
				<verse number="27">bet tu esi tas pats, ir tavo metai nesibaigs.</verse>
				<verse number="28">Tavo tarnų vaikai pasiliks, ir jų sėkla bus įtvirtinta tavo akivaizdoje“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="136">
				<verse number="1">Laimink, mano siela, VIEŠPATĮ; ir visa, kas yra manyje, laimink jo šventą vardą.</verse>
				<verse number="2">Laimink, mano siela, VIEŠPATĮ ir nepamiršk visų jo geradarysčių;</verse>
				<verse number="3">jis atleidžia visas tavo neteisybes; jis gydo visas tavo ligas;</verse>
				<verse number="4">jis atperka tavo gyvybę iš pražūties; jis tave vainikuoja mielaširdyste ir mylinčiais gailestingumais;</verse>
				<verse number="5">jis pasotina tavo burną gėrybėmis, jog atsinaujina tavo jaunystė kaip erelio.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATS vykdo teisumą ir teismą visiems engiamiesiems.</verse>
				<verse number="7">Jis davė pažinti savo kelius Mozei, savo darbus Izraelio vaikams.</verse>
				<verse number="8">Gailestingas ir maloningas yra VIEŠPATS, lėtas pykti ir gausus gailestingumo.</verse>
				<verse number="9">Ne visada jis barsis; ir ne amžinai jis laikys savo pyktį.</verse>
				<verse number="10">Jis nesielgė su mumis pagal mūsų nuodėmes; ir neatlygino mums pagal mūsų neteisybes.</verse>
				<verse number="11">Nes kaip dangus yra aukštai virš žemės, taip didis yra jo gailestingumas tiems, kurie jo bijo.</verse>
				<verse number="12">Kaip toli rytai yra nuo vakarų, taip jis nuo mūsų atitolino mūsų nusižengimus.</verse>
				<verse number="13">Kaip tėvas gailisi savo vaikų, taip VIEŠPATS gailisi tų, kurie jo bijo.</verse>
				<verse number="14">Nes jis žino mūsų sandarą; jis atsimena, kad mes esame dulkės.</verse>
				<verse number="15">O žmogus – jo dienos yra kaip žolė; jis klesti taip, kaip lauko gėlė.</verse>
				<verse number="16">Nes virš jos praeina vėjas, ir jos nebėra; ir jos nebepažįsta jos vieta.</verse>
				<verse number="17">Bet VIEŠPATIES gailestingumas nuo amžinybės iki amžinybės ant tų, kurie jo bijo, ir jo teisumas vaikų vaikams;</verse>
				<verse number="18">tiems, kurie laikosi jo sandoros, ir tiems, kurie atsimena jo įsakymus, kad juos vykdytų.</verse>
				<verse number="19">VIEŠPATS paruošė savo sostą danguose; ir jo karalystė valdo viską.</verse>
				<verse number="20">Laiminkite VIEŠPATĮ, jūs, jo angelai, kurie pranokstate jėga, kurie vykdote jo įsakymus, klausydami jo žodžio balso.</verse>
				<verse number="21">Laiminkite VIEŠPATĮ, jūs, visos jo kariuomenės, jūs, jo tarnai, kurie vykdote jo norą.</verse>
				<verse number="22">Laiminkite VIEŠPATĮ, visi jo darbai visose jo viešpatystės vietose; o mano siela, laimink VIEŠPATĮ.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="137">
				<verse number="1">O mano siela, laimink VIEŠPATĮ. O VIEŠPATIE, mano Dieve, tu esi labai didingas; garbe ir didybe esi apsirengęs.</verse>
				<verse number="2">Tu apsigaubi šviesa kaip drabužiu; tu ištiesi dangus kaip uždangalą;</verse>
				<verse number="3">tu padedi savo kambarių sijas vandenyse; darai debesis savo vežimu; tu vaikštai ant vėjo sparnų;</verse>
				<verse number="4">tu darai savo angelus dvasiomis, savo tarnus – liepsnojančia ugnimi;</verse>
				<verse number="5">tu padėjai žemės pamatus, kad ji nebūtų pajudinta per amžius.</verse>
				<verse number="6">Tu ją apdengei gelme kaip drabužiu; vandenys stovėjo virš kalnų.</verse>
				<verse number="7">Tau barantis jie bėgo; nuo tavo griaustinio balso jie išskubėjo.</verse>
				<verse number="8">Jie kyla kalnais; jie nusileidžia slėniais į vietą, kurią jiems pastatei ant pamato.</verse>
				<verse number="9">Tu ribą nustatei, kad jie neperžengtų; kad jie nebesugrįžtų žemės apdengti.</verse>
				<verse number="10">Jis siunčia į slėnius šaltinius, kurie teka tarp kalvų.</verse>
				<verse number="11">Jie girdo visus lauko žvėris; laukiniai asilai numalšina savo troškulį.</verse>
				<verse number="12">Prie jų turi savo buveinę dangaus skrajūnai, kurie čiulba tarp šakų.</verse>
				<verse number="13">Jis palaisto kalvas iš savo kambarių; tavo darbų vaisiais pasisotina žemė.</verse>
				<verse number="14">Jis augina žolę galvijams ir žoles, kad žmogui tarnautų; kad jis iš žemės išgautų maisto;</verse>
				<verse number="15">ir vyno, kuris linksmina žmogaus širdį, ir aliejaus, kad jo veidas spindėtų, ir duonos, kuri sustiprina žmogaus širdį.</verse>
				<verse number="16">VIEŠPATIES medžiai pilni sulos, Libano kedrai, kuriuos jis pasodino;</verse>
				<verse number="17">kur paukščiai sukasi lizdus; na, o gandras – eglės jo namai.</verse>
				<verse number="18">Aukštos kalvos – prieglobstis laukinėms ožkoms, o uolos – triušiams.</verse>
				<verse number="19">Jis paskyrė mėnulį laikams; saulė žino savo nusileidimą.</verse>
				<verse number="20">Tu padarai tamsą, ir yra naktis; joje išslenka visi miško žvėrys.</verse>
				<verse number="21">Jauni liūtai riaumoja grobio ir ieško sau maisto iš Dievo.</verse>
				<verse number="22">Patekėjus saulei, jie susirenka ir sugula savo urvuose.</verse>
				<verse number="23">Žmogus išeina į savo darbą ir į savo triūsą iki vakaro.</verse>
				<verse number="24">O VIEŠPATIE, kokie daugeriopi tavo darbai! Juos visus tu išmintimi padarei; žemė pilna tavo turtų.</verse>
				<verse number="25">Tokia yra ši didelė ir plati jūra, kurioje šliaužioja be skaičiaus padarų, tiek mažų, tiek didelių gyvūnų.</verse>
				<verse number="26">Ten plaukioja laivai; ten yra tas leviatanas, kurį tu padarei, kad žaistų joje.</verse>
				<verse number="27">Jie visi tavęs laukia, kad duotum jiems jų maisto reikiamu metu.</verse>
				<verse number="28">Ką jiems duodi, jie surenka; tu atveri savo ranką, jie pasisotina geru.</verse>
				<verse number="29">Tu paslepi savo veidą, jie nerimauja; tu atimi jų kvapą, jie miršta ir sugrįžta į savo dulkes.</verse>
				<verse number="30">Tu išsiunti savo dvasią – jie sutveriami; ir tu atnaujini žemės paviršių.</verse>
				<verse number="31">VIEŠPATIES šlovė pasiliks per amžius; VIEŠPATS džiaugsis savo darbais.</verse>
				<verse number="32">Jis pažvelgia į žemę, ir ji dreba; jis paliečia kalvas, ir jos rūksta.</verse>
				<verse number="33">Aš giedosiu VIEŠPAČIUI, kol gyvensiu; aš giedosiu gyrių savo Dievui, kol esu.</verse>
				<verse number="34">Mano apmąstymai apie jį bus malonūs; Aš džiaugsiuosi VIEŠPAČIU.</verse>
				<verse number="35">Tegul nusidėjėliai dingsta iš žemės ir tenebūna daugiau nedorėlių. O mano siela, laimink VIEŠPATĮ. Girkite VIEŠPATĮ.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="138">
				<verse number="1">Dėkokite VIEŠPAČIUI; šaukitės jo vardo; skelbkite tautose jo darbus.</verse>
				<verse number="2">Giedokite jam, giedokite jam psalmes; kalbėkite apie visus jo stebuklingus darbus.</verse>
				<verse number="3">Didžiuokitės jo šventu vardu; tegul džiaugiasi širdis tų, kurie ieško VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="4">Ieškokite VIEŠPATIES ir jo stiprybės; nuolatos ieškokite jo veido.</verse>
				<verse number="5">Atsiminkite jo nuostabius darbus, kuriuos jis yra padaręs; jo stebuklus ir jo burnos teismus,</verse>
				<verse number="6">o jūs, jo tarno Abraomo sėkla, jo išrinktojo Jokūbo vaikai.</verse>
				<verse number="7">Jis yra VIEŠPATS, mūsų Dievas; visoje žemėje yra jo teismai.</verse>
				<verse number="8">Jis per amžius atsimena savo sandorą, tą žodį, kurį jis įsakė tūkstančiui kartų.</verse>
				<verse number="9">Tą sandorą jis sudarė su Abraomu, ir savo priesaiką Izaokui;</verse>
				<verse number="10">ir ją patvirtino kaip įstatymą Jokūbui ir kaip amžiną sandorą Izraeliui,</verse>
				<verse number="11">sakydamas: „Tau duosiu Kanaano šalį, jūsų paveldo dalį“;</verse>
				<verse number="12">kai jie buvo nedidelis skaičius žmonių, taip, labai mažas, ir ateiviai joje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="139">
				<verse number="1">Dėkokite dievų Dievui, nes jo gailestingumas išlieka per amžius.</verse>
				<verse number="2">Dėkokite viešpačių Viešpačiui, nes jo gailestingumas išlieka per amžius.</verse>
				<verse number="3">Tam, kuris vienas daro didelius stebuklus, nes jo gailestingumas išlieka per amžius.</verse>
				<verse number="4">Tam, kuris išmintimi padarė dangus, nes jo gailestingumas išlieka per amžius.</verse>
				<verse number="5">Tam, kuris virš vandenų ištiesė žemę, nes jo gailestingumas išlieka per amžius.</verse>
				<verse number="6">Tam, kuris padarė dideles šviesas, nes jo gailestingumas išlieka per amžius;</verse>
				<verse number="7">saulę, kad viešpatautų dieną, nes jo gailestingumas išlieka per amžius;</verse>
				<verse number="8">mėnulį ir žvaigždes, kad viešpatautų naktį, nes jo gailestingumas išlieka per amžius.</verse>
				<verse number="9">Tam, kuris ištiko Egiptą jo pirmagimiuose, nes jo gailestingumas išlieka per amžius;</verse>
				<verse number="10">ir išvedė Izraelį iš jų tarpo, nes jo gailestingumas išlieka per amžius;</verse>
				<verse number="11">tvirta ranka ir ištiesta ranka, nes jo gailestingumas išlieka per amžius.</verse>
				<verse number="12">Tam, kuris padalijo Raudonąją jūrą į dalis, nes jo gailestingumas išlieka per amžius;</verse>
				<verse number="13">ir pervedė Izraelį per jos vidurį, nes jo gailestingumas išlieka per amžius;</verse>
				<verse number="14">bet parbloškė faraoną ir jo kariuomenę Raudonojoje jūroje, nes jo gailestingumas išlieka per amžius.</verse>
				<verse number="15">Tam, kuris vedė savo tautą per dykumą, nes jo gailestingumas išlieka per amžius.</verse>
				<verse number="16">Tam, kuris sumušė didelius karalius, nes jo gailestingumas išlieka per amžius;</verse>
				<verse number="17">ir užmušė garsius karalius, nes jo gailestingumas išlieka per amžius;</verse>
				<verse number="18">amoritų karalių Sihoną, nes jo gailestingumas išlieka per amžius;</verse>
				<verse number="19">ir Bašano karalių Ogą, nes jo gailestingumas išlieka per amžius;</verse>
				<verse number="20">ir davė jų šalį kaip palikimą, nes jo gailestingumas išlieka per amžius;</verse>
				<verse number="21">būtent paveldą Izraeliui, savo tarnui, nes jo gailestingumas išlieka per amžius.</verse>
				<verse number="22">Kuris atsiminė mus mūsų pažeminime, nes jo gailestingumas išlieka per amžius;</verse>
				<verse number="23">ir mus atpirko iš mūsų priešų, nes jo gailestingumas išlieka per amžius.</verse>
				<verse number="24">Kuris duoda maisto kiekvienam kūnui, nes jo gailestingumas išlieka per amžius.</verse>
				<verse number="25">Dėkokite dangaus Dievui, nes jo gailestingumas išlieka per amžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="140">
				<verse number="1">Prie Babilono upių, ten sėdėjome, taip, verkėme atsiminę Sioną.</verse>
				<verse number="2">Ant gluosnių jo tarpe pakabinome savo arfas.</verse>
				<verse number="3">Nes ten reikalavo iš mūsų giesmių tie, kurie mus išvedė į nelaisvę; ir tie, kurie mus niokojo, reikalavo iš mūsų linksmybės, sakydami: „Pagiedokite mums vieną iš Siono giesmių“.</verse>
				<verse number="4">Kaip giedosime VIEŠPATIES giesmę svetimoje šalyje?</verse>
				<verse number="5">Jei pamirščiau tave, o Jeruzale, tepamiršta mano dešinė savo sugebėjimus.</verse>
				<verse number="6">Tegul mano liežuvis prilimpa man prie gomurio, jei tavęs neatsiminčiau; jei nelaikyčiau Jeruzalės aukščiau už savo viršiausią džiaugsmą.</verse>
				<verse number="7">O VIEŠPATIE, Jeruzalės dienoje atsimink Edomo vaikus, kurie sakė: „Nugriaukite, nugriaukite ją iki jos pamatų“.</verse>
				<verse number="8">O Babilono dukra, kuri būsi sunaikinta; laimingas bus tas, kuris tau atlygins, kaip tu mums padarei.</verse>
				<verse number="9">Laimingas bus tas, kuris nutvers ir sudaužys tavo mažylius į akmenis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="141">
				<verse number="1">Aš tave girsiu visa savo širdimi; dievų akivaizdoje tau giedosiu gyrių.</verse>
				<verse number="2">Aš garbinsiu tavo šventos šventyklos link ir girsiu tavo vardą už tavo mielaširdystę ir tavo tiesą; nes tu išaukštinai savo žodį labiau negu visą savo vardą.</verse>
				<verse number="3">Dieną, kai šaukiau, tu man atsakei ir sustiprinai mane stiprybe mano sieloje.</verse>
				<verse number="4">Tave girs, o VIEŠPATIE, visi žemės karaliai, išgirdę tavo burnos žodžius.</verse>
				<verse number="5">Taip, jie giedos pagal VIEŠPATIES kelius; nes didelė yra VIEŠPATIES šlovė.</verse>
				<verse number="6">Nors VIEŠPATS yra aukštas, tačiau jis atsižvelgia į žemąjį; bet išdidųjį pažįsta iš tolo.</verse>
				<verse number="7">Nors aš vaikščiosiu tarp vargų, tu mane atgaivinsi; tu ištiesi savo ranką prieš mano priešų rūstybę, ir tavo dešinė mane išgelbės.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS užbaigs tai, kas dėl manęs; o VIEŠPATIE, tavo gailestingumas išlieka per amžius; nepalik savo rankų darbų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="142">
				<verse number="1">O VIEŠPATIE, tu ištyrei mane ir pažįsti mane.</verse>
				<verse number="2">Tu žinai mano atsisėdimą ir mano atsikėlimą, tu supranti mano mintis iš toli.</verse>
				<verse number="3">Tu apsupi mano taką ir mano atsigulimą, ir su visais mano keliais esi susipažinęs.</verse>
				<verse number="4">Nes dar nėra žodžio ant mano liežuvio, bet štai tu, o VIEŠPATIE, jį visiškai žinai.</verse>
				<verse number="5">Tu mane apsupai iš užpakalio ir iš priekio ir uždėjai ant manęs savo ranką.</verse>
				<verse number="6">Toks pažinimas man yra per nuostabus; jis aukštai – negaliu jo pasiekti.</verse>
				<verse number="7">Kur aš eisiu nuo tavo dvasios? Arba, kur aš pabėgsiu nuo tavo akivaizdos?</verse>
				<verse number="8">Jei užkilčiau į dangų, tu ten esi; jei pasikločiau patalą pragare, štai tu ten esi.</verse>
				<verse number="9">Jei pasiimčiau aušros sparnus ir gyvenčiau tolimiausiame jūros pakraštyje;</verse>
				<verse number="10">ir ten tavo ranka mane vedžiotų ir mane laikytų tavo dešinė.</verse>
				<verse number="11">Jei sakyčiau: „Tikrai tamsa apdengs mane; naktis bus šviesa aplink mane“.</verse>
				<verse number="12">Taip, tamsa nepasislepia nuo tavęs; bet naktis šviečia kaip diena; tamsa ir šviesa tau abi vienodos.</verse>
				<verse number="13">Nes mano inkstai tavo nuosavybėje; tu mane apdengei mano motinos įsčiose.</verse>
				<verse number="14">Tave girsiu; nes esu baimę keliančiai ir nuostabiai padarytas; nuostabūs tavo darbai; ir mano siela tai labai gerai žino.</verse>
				<verse number="15">Mano kūnas nebuvo paslėptas nuo tavęs, kai buvau daromas slaptoje ir suaustas žemiausiose žemės vietose.</verse>
				<verse number="16">Tavo akys matė mano kūną dar neužbaigtą; ir tavo knygoje buvo surašytos visos mano dalys, kurios buvo formuojamos sekoje, kai dar nei vienos jų nebuvo.</verse>
				<verse number="17">Kokios brangios man yra tavo mintys, o Dieve! Koks didelis jų skaičius!</verse>
				<verse number="18">Jei jas skaičiuočiau, skaičiumi jų būtų daugiau negu smilčių; kai atsibundu, aš tebesu su tavimi.</verse>
				<verse number="19">O Dieve, tu tikrai užmuši nedorėlį; todėl pasitraukite nuo manęs, kraugeriai.</verse>
				<verse number="20">Nes jie nedorai kalba prieš tave, ir tavo priešai tuščiai vartoja tavo vardą.</verse>
				<verse number="21">Argi aš nelaikau neapykantos tiems, kurie nekenčia tavęs, o VIEŠPATIE? Ir argi man nesukelia sielvarto tie, kurie sukyla prieš tave?</verse>
				<verse number="22">Nekenčiu jų pilna neapykanta; laikau juos savo priešais.</verse>
				<verse number="23">Ištirk mane, o Dieve, ir pažink mano širdį; išmėgink mane ir pažink mano mintis;</verse>
				<verse number="24">ir pažiūrėk, ar yra manyje koks nedoras kelias, ir vesk mane amžinuoju keliu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="143">
				<verse number="1">Išvaduok mane, o VIEŠPATIE, nuo pikto žmogaus; apsaugok mane nuo smurtininko;</verse>
				<verse number="2">kurie sumano piktadarystes savo širdyje; jie nuolat susirenka kariauti.</verse>
				<verse number="3">Jie aštrino savo liežuvį kaip gyvatė; angies nuodai po jų lūpomis. Sela.</verse>
				<verse number="4">Saugok mane, o VIEŠPATIE, nuo nedorėlių rankų; apsaugok mane nuo smurtininkų, kurie ketina suardyti mano ėjimus.</verse>
				<verse number="5">Išdidieji paslėpė spąstus ir virves man; šalikelėje jie ištiesė tinklą; jie pastatė man pinkles. Sela.</verse>
				<verse number="6">Tariau VIEŠPAČIUI: „Tu esi mano Dievas; išgirsk, o VIEŠPATIE, mano maldavimų balsą.</verse>
				<verse number="7">O DIEVE, Viešpatie, mano išgelbėjimo stiprybe, tu apdengei mano galvą mūšio dieną.</verse>
				<verse number="8">Nepatenkink, o VIEŠPATIE, nedorėlio norų; neparemk jo nedorų užmačių; kad jie nesiaukštintų“. Sela.</verse>
				<verse number="9">Na, o dėl galvų tų, kurie mane apsupa, – teapdengia juos jų pačių lūpų piktybė.</verse>
				<verse number="10">Tekrenta ant jų degančios žarijos; tebūna jie įmesti į ugnį; į gilias duobes, kad jie nebeatsikeltų.</verse>
				<verse number="11">Pikta kalbantis teneįsitvirtina žemėje; nelaimė medžios smurtininką, kad jį parblokštų.</verse>
				<verse number="12">Žinau, kad VIEŠPATS parems prispaustojo bylą ir vargšų teises.</verse>
				<verse number="13">Tikrai teisieji dėkos tavo vardui; tiesieji gyvens tavo akivaizdoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="144">
				<verse number="1">VIEŠPATIE, tavęs šaukiuosi; skubėk pas mane; pakreipk ausį į mano balsą, kai tavęs šaukiuosi.</verse>
				<verse number="2">Tebūna mano malda išstatyta prieš tave kaip smilkalai; o mano rankų pakėlimas – kaip vakarinė auka.</verse>
				<verse number="3">Pastatyk, o VIEŠPATIE, sargybą prieš mano burną; saugok mano lūpų duris.</verse>
				<verse number="4">Nelenk mano širdies į jokį piktą dalyką, užsiiminėti nedorais darbais su darančiais neteisybę; ir tenevalgysiu iš jų skanėstų.</verse>
				<verse number="5">Tegul mane muša teisusis; tai bus malonė; ir tebara jis mane; tai bus puikus aliejus, kuris nesužeis mano galvos; nes ir mano malda dar bus jų nelaimėse.</verse>
				<verse number="6">Kai jų teisėjai parblokšti akmenuotose vietose, jie išgirs mano žodžius; nes jie yra mieli.</verse>
				<verse number="7">Kaip kad kas nukerta ir skaldo medį ant žemės, taip mūsų kaulai išbarstyti prie kapo nasrų.</verse>
				<verse number="8">Bet mano akys nukreiptos į tave, o DIEVE, Viešpatie; tavyje mano pasitikėjimas; nepalik mano sielos skurstančios.</verse>
				<verse number="9">Apsaugok mane nuo spąstų, kuriuos jie man paspendė, ir nuo pinklių tų, kurie daro neteisybę.</verse>
				<verse number="10">Tegul nedorėliai įkliūna į savo pačių tinklus, kai aš tuo tarpu pabėgsiu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="145">
				<verse number="1">Balsu aš šaukiausi VIEŠPATIES; balsu maldavau VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="2">Aš išliejau jo akivaizdon savo skundą; jo akivaizdoje išsakiau savo bėdą.</verse>
				<verse number="3">Kai manyje buvo sukrėsta mano dvasia, tu žinojai mano taką. Kelyje, kuriuo vaikščiojau, slapta jie padėjo man spąstus.</verse>
				<verse number="4">Pažvelgiau į savo dešinę ir mačiau, bet nebuvo nei vieno, kas mane pažintų; dingo mano prieglobstis; niekas nesirūpino mano siela.</verse>
				<verse number="5">Šaukiausi tavęs, o VIEŠPATIE; sakiau: „Tu esi mano prieglobstis ir mano dalis gyvųjų šalyje“.</verse>
				<verse number="6">Atkreipk dėmesį į mano šauksmą, nes esu labai prislėgtas; išvaduok mane nuo mano persekiotojų, nes jie yra stipresni už mane.</verse>
				<verse number="7">Išvesk mano sielą iš kalėjimo, kad girčiau tavo vardą; susiburs aplink mane teisieji; nes tu dosniai su manimi pasielgsi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="146">
				<verse number="1">O VIEŠPATIE, išgirsk mano maldą, atverk ausį mano prašymams; atsakyk man savo ištikimybe ir savo teisumu.</verse>
				<verse number="2">Ir neik į teismą su savo tarnu; nes nei vienas gyvasis nebus išteisintas tavo akyse.</verse>
				<verse number="3">Nes priešas persekiojo mano sielą; jis sutrypė į žemę mano gyvybę; apgyvendino mane tamsybėje, kaip seniai mirusiuosius.</verse>
				<verse number="4">Todėl sukrėsta manyje mano dvasia; mano viduje nyksta mano širdis.</verse>
				<verse number="5">Aš atsimenu senąsias dienas; mąstau apie visus tavo darbus; apmąstau tavo rankų darbą.</verse>
				<verse number="6">Aš tiesiu į tave savo rankas; mano siela trokšta tavęs kaip ištroškusi žemė. Sela.</verse>
				<verse number="7">Skubiai išklausyk mane, o VIEŠPATIE: silpsta mano dvasia; neslėpk nuo manęs savo veido, kad nebūčiau kaip tie, kurie nužengia į duobę.</verse>
				<verse number="8">Duok man ryte išgirsti tavo mielaširdystę, nes tavimi pasitikiu; duok man pažinti kelią, kuriuo turiu vaikščioti, nes į tave keliu savo sielą.</verse>
				<verse number="9">Išvaduok mane nuo mano priešų, o VIEŠPATIE: pas tave bėgu slėptis.</verse>
				<verse number="10">Mokyk mane vykdyti tavo valią, nes tu esi mano Dievas; gera yra tavo dvasia; vesk mane į tiesumo šalį.</verse>
				<verse number="11">Dėl savo vardo, o VIEŠPATIE, atgaivink mane; dėl savo teisumo išvesk mano sielą iš bėdos.</verse>
				<verse number="12">Dėl savo gailestingumo iškirsk mano priešus ir sunaikink visus mano sielos vargintojus; nes aš esu tavo tarnas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="147">
				<verse number="1">Tebūna palaimintas VIEŠPATS, mano stiprybė, kuris moko mano rankas kariauti ir mano pirštus kovoti;</verse>
				<verse number="2">mano gerumas ir mano tvirtovė, mano aukštas bokštas ir mano išvaduotojas; mano skydas ir tas, kuriuo pasitikiu; kuris pajungė man mano tautą.</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATIE, kas yra žmogus, kad apie jį žinai, ar žmogaus sūnus, kad kreipi į jį dėmesį?</verse>
				<verse number="4">Žmogus panašus į tuštybę; jo dienos kaip praeinantis šešėlis.</verse>
				<verse number="5">O VIEŠPATIE, palenk savo dangus ir nuženk; paliesk kalnus, ir jie rūks.</verse>
				<verse number="6">Svaidyk žaibus ir juos išsklaidyk; iššauk savo strėles ir juos sunaikink.</verse>
				<verse number="7">Siųsk savo ranką iš aukštai; išgelbėk ir išvaduok mane iš didelių vandenų, iš svetimšalių vaikų rankos;</verse>
				<verse number="8">kurių burna kalba tuštybę, ir jų dešinė – melagystės dešinė.</verse>
				<verse number="9">O Dieve, naują giesmę tau giedosiu; psalteriu ir dešimčiastygiu instrumentu giedosiu tau gyrių.</verse>
				<verse number="10">Tai jis, kuris duoda išgelbėjimą karaliams, kuris išvaduoja Dovydą, savo tarną, nuo žalojančio kalavijo.</verse>
				<verse number="11">Išgelbėk mane ir išvaduok mane iš rankos svetimšalių vaikų, kurių burna kalba tuštybę, ir jų dešinė – melagystės dešinė;</verse>
				<verse number="12">kad mūsų sūnūs būtų kaip augalai užaugę savo jaunystėje; kad mūsų dukterys būtų kaip kertiniai akmenys, nugludinti rūmų panašumu;</verse>
				<verse number="13">kad mūsų svirnai būtų pilni, turintys visokių atsargų; kad mūsų avys atsivestų tūkstančius ir dešimtis tūkstančių mūsų gatvėse;</verse>
				<verse number="14">kad mūsų jaučiai būtų stiprūs dirbti; kad nebūtų įsibrovimų ir išėjimų; kad nebūtų nusiskundimų mūsų gatvėse.</verse>
				<verse number="15">Laiminga ta tauta, kuriai taip yra; taip, laiminga ta tauta, kurios Dievas yra VIEŠPATS.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="148">
				<verse number="1">Aš tave liaupsinsiu, mano Dieve, o karaliau; ir laiminsiu tavo vardą per amžių amžius.</verse>
				<verse number="2">Kasdien laiminsiu tave ir girsiu tavo vardą per amžių amžius.</verse>
				<verse number="3">Didis yra VIEŠPATS ir didžiai girtinas, ir jo didybė neištiriama.</verse>
				<verse number="4">Viena karta girs tavo darbus kitai ir skelbs tavo galingus darbus.</verse>
				<verse number="5">Aš kalbėsiu apie šlovingą tavo didingumo garbę ir apie tavo stebuklingus darbus.</verse>
				<verse number="6">Ir žmonės kalbės apie tavo baisių darbų galią; ir aš skelbsiu tavo didybę.</verse>
				<verse number="7">Jie gausiai tars atminimą apie tavo didelį gerumą, ir giedos apie tavo teisumą.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS yra maloningas ir pilnas užuojautos; lėtas pykti ir didžiai gailestingas.</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATS yra geras visiems; jo mylintys gailestingumai yra viršum visų jo darbų.</verse>
				<verse number="10">Visi tavo darbai girs tave, o VIEŠPATIE; ir laimins tave tavo šventieji.</verse>
				<verse number="11">Jie kalbės apie tavo karalystės šlovę ir šnekės apie tavo galią,</verse>
				<verse number="12">kad duotų pažinoti žmonių sūnums jo galingus veiksmus ir jo karalystės šlovingą didingumą.</verse>
				<verse number="13">Tavo karalystė – amžina karalystė, ir tavo valdžia išlieka per kartų kartas.</verse>
				<verse number="14">VIEŠPATS palaiko visus krentančius ir pakelia visus palinkusius.</verse>
				<verse number="15">Visų akys tavęs laukia; ir tu jiems duodi jų maistą tinkamu laiku.</verse>
				<verse number="16">Tu atveri savo ranką ir patenkini kiekvienos gyvos būtybės norą.</verse>
				<verse number="17">VIEŠPATS yra teisus visuose savo keliuose ir šventas visuose savo darbuose.</verse>
				<verse number="18">VIEŠPATS yra arti visiems, kurie jo šaukiasi, visiems, kurie jo šaukiasi tiesoje.</verse>
				<verse number="19">Jis išpildys norą tų, kurie jo bijo; taipogi jis išgirs jų šauksmą ir juos išgelbės.</verse>
				<verse number="20">VIEŠPATS saugo visus jį mylinčius, bet visus nedorėlius sunaikins.</verse>
				<verse number="21">Mano burna kalbės VIEŠPATIES gyrių; ir tegul kiekvienas kūnas laimina jo šventą vardą per amžių amžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="149">
				<verse number="1">Girkite VIEŠPATĮ; girk VIEŠPATĮ, o mano siela.</verse>
				<verse number="2">Girsiu VIEŠPATĮ, kol gyvas būsiu; giedosiu gyrių savo Dievui, kol esu.</verse>
				<verse number="3">Nepasitikėkite kunigaikščiais nei žmonių sūnumis, kurie negali pagelbėti.</verse>
				<verse number="4">Išeina jo kvapas, jis sugrįžta į savo žemę; tą pačią dieną žūva jo sumanymai.</verse>
				<verse number="5">Laimingas tas, kurio pagalba yra Jokūbo Dievas, kurio viltis VIEŠPATYJE, savo Dieve;</verse>
				<verse number="6">kuris padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose; kuris išsaugo tiesą per amžius;</verse>
				<verse number="7">kuris vykdo teismą dėl engiamųjų, kuris duoda maisto alkaniesiems. VIEŠPATS išlaisvina kalinius;</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS atveria akis akliesiems; VIEŠPATS pakelia palinkusius; VIEŠPATS myli teisiuosius;</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATS saugo ateivius; jis paremia našlaitį ir našlę; bet nedorėlių kelią apverčia aukštyn kojom.</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATS karaliaus per amžius – tavo Dievas, o Sione, per kartų kartas. Girkite VIEŠPATĮ.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="150">
				<verse number="1">Girkite VIEŠPATĮ; nes gera giedoti gyrių mūsų Dievui; nes tai malonu; ir gyrius yra mielas.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS pastato Jeruzalę; jis surenka Izraelio išvarytuosius.</verse>
				<verse number="3">Jis išgydo tuos, kurių širdis sudaužyta, ir apriša jų žaizdas.</verse>
				<verse number="4">Jis suskaičiuoja žvaigždžių skaičių; jas visas jų vardais vadina.</verse>
				<verse number="5">Didis yra mūsų Viešpats ir didelės jėgos; jo supratimas begalinis.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATS pakelia romiuosius; jis parbloškia nedorėlius ant žemės.</verse>
				<verse number="7">Giedokite VIEŠPAČIUI su padėka; su arfa giedokite gyrių mūsų Dievui;</verse>
				<verse number="8">kuris apdengia dangų debesimis, kuris paruošia žemei lietų, kuris augina žolę kalnuose.</verse>
				<verse number="9">Jis duoda žvėrims jų maistą ir bešaukiantiems jauniems varniukams.</verse>
				<verse number="10">Ne žirgo stiprumu jis gėrisi; ne žmogaus kojos jam patinka.</verse>
				<verse number="11">VIEŠPAČIUI patinka tie, kurie jo bijo, tie, kurie viliasi jo gailestingumu.</verse>
				<verse number="12">Girk, Jeruzale, VIEŠPATĮ; girk savo Dievą, o Sione.</verse>
				<verse number="13">Nes jis sutvirtino tavo vartų skląsčius, palaimino tavo vaikus tavo viduje.</verse>
				<verse number="14">Jis padaro tavo ribose taiką ir geriausiais kviečiais tave pasotina.</verse>
				<verse number="15">Jis išsiunčia į žemę savo įsakymą; labai greitai bėga jo žodis.</verse>
				<verse number="16">Jis duoda sniegą kaip vilną, šerkšną kaip pelenus barsto.</verse>
				<verse number="17">Jis beria savo ledus kaip kąsnius; kas gali išstovėti prieš jo šaltį?</verse>
				<verse number="18">Jis išsiunčia savo žodį ir juos sutirpdo; jis pučia savo vėją, ir vandenys teka.</verse>
				<verse number="19">Jis skelbia savo žodį Jokūbui, savo įstatus ir savo teismus Izraeliui.</verse>
				<verse number="20">Taip jis nepadarė jokiai kitai tautai, ir jo teismų jos nepažino. Girkite VIEŠPATĮ.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="20">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Saliamono, Dovydo sūnaus, Izraelio karaliaus, patarlės;</verse>
				<verse number="2">išminčiai ir pamokymui pažinti, supratimo žodžiams suvokti,</verse>
				<verse number="3">priimti pamokymą išminties, teisingumo, teismo ir bešališkumo;</verse>
				<verse number="4">paikiesiems suteikti gudrybės, jaunuoliui – pažinimo ir apdairumo.</verse>
				<verse number="5">Išmintingasis išklausys ir daugiau pasimokys; ir suprantantis gaus išmintingų patarimų;</verse>
				<verse number="6">kad suprastų patarlę ir aiškinimą, išmintingųjų žodžius ir jų paslaptingus pasakymus.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATIES baimė yra pažinimo pradžia, bet kvailiai niekina išmintį ir pamokymą.</verse>
				<verse number="8">Mano sūnau, klausyk savo tėvo pamokymo ir nepalik savo motinos įstatymo;</verse>
				<verse number="9">nes jie bus grožio papuošalas tavo galvai ir grandinėlė aplink tavo kaklą.</verse>
				<verse number="10">Mano sūnau, jei tave vilioja nusidėjėliai, nesutik.</verse>
				<verse number="11">Jei jie sako: „Eikš su mumis, tykokime kraujo, slapta be priežasties sėlinkime prie nekaltojo;</verse>
				<verse number="12">prarykime juos gyvus, kaip kapas, ir sveikus kaip tuos, kurie nužengia į duobę;</verse>
				<verse number="13">mes rasime visokio brangaus turto, pripildysime savo namus grobio;</verse>
				<verse number="14">savo burtą mesk tarp mūsų, vieną piniginę turėkime visi“;</verse>
				<verse number="15">mano sūnau, nevaikščiok keliu su jais, sulaikyk savo koją nuo jų tako;</verse>
				<verse number="16">nes jų kojos bėga į pikta ir skuba kraują pralieti.</verse>
				<verse number="17">Tikrai veltui tiesiamas tinklas visiems paukščiams matant.</verse>
				<verse number="18">Jie tykoja savo pačių kraujo; jie slapta tykoja savo pačių gyvybės.</verse>
				<verse number="19">Tokie yra keliai kiekvieno, kuris godus pelno, kuris atima jo savininko gyvybę.</verse>
				<verse number="20">Išmintis šaukia lauke; ji gatvėse ištaria savo balsą;</verse>
				<verse number="21">ji šaukia svarbiausiose susibūrimo vietose, vartų ertmėse, mieste ji taria savo žodžius, sakydama:</verse>
				<verse number="22">„Paikieji, kaip ilgai mylėsite paikybę? Ir kaip ilgai išjuokėjai mėgausis išjuokimu ir kvailiai nekęs pažinimo?</verse>
				<verse number="23">Gręžkitės į mano pabarimą; štai aš jums išliesiu savo dvasią, duosiu jums pažinti savo žodžius.</verse>
				<verse number="24">Kadangi šaukiau, o jūs atsisakėte; ištiesiau savo ranką, ir niekas nekreipė dėmesio;</verse>
				<verse number="25">bet jūs visus mano patarimus pavertėte nieku ir nenorėjote nei vieno mano pabarimo;</verse>
				<verse number="26">tai ir aš juoksiuosi iš jūsų nelaimės, tyčiosiuosi, kai ateis jums baimė;</verse>
				<verse number="27">kai ateis jums baimė lyg suniokojimas ir ateis jūsų sunaikinimas kaip viesulas; kai ant jūsų užeis sielvartas ir didelis skausmas.</verse>
				<verse number="28">Tada jie šauksis manęs, bet aš neatsakysiu; jie anksti manęs ieškos, bet neras manęs;</verse>
				<verse number="29">todėl, kad jie nekentė pažinimo ir nepasirinko VIEŠPATIES baimės;</verse>
				<verse number="30">jie nenorėjo nei vieno mano patarimo, jie paniekino visus mano pabarimus.</verse>
				<verse number="31">Todėl jie valgys savo pačių kelio vaisių ir pasisotins savo pačių sumanymais.</verse>
				<verse number="32">Nes paikųjų nusigręžimas juos nužudys ir kvailųjų klestėjimas juos sunaikins.</verse>
				<verse number="33">Bet kas manęs klauso, tas saugiai gyvens ir bus ramus, nebijodamas pikto“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Mano sūnau, jei priimsi mano žodžius ir paslėpsi pas save mano įsakymus;</verse>
				<verse number="2">taip, jog palenksi savo ausį išminčiai ir nukreipsi savo širdį į supratimą;</verse>
				<verse number="3">taip, jei šauksies pažinimo ir pakelsi balsą dėl supratimo;</verse>
				<verse number="4">jei jo ieškosi kaip sidabro ir ieškosi jo kaip paslėptų lobių;</verse>
				<verse number="5">tada tu suprasi VIEŠPATIES baimę ir rasi Dievo pažinimą.</verse>
				<verse number="6">Nes VIEŠPATS teikia išmintį; iš jo burnos ateina pažinimas ir supratimas.</verse>
				<verse number="7">Jis kaupia sveiką išmintį teisiesiems; jis yra skydas tiems, kurie vaikšto tiesiai.</verse>
				<verse number="8">Jis saugo teismo takus ir išsaugo savo šventųjų kelią.</verse>
				<verse number="9">Tada tu suprasi teisumą, teismą ir bešališkumą, taip, kiekvieną gerą taką.</verse>
				<verse number="10">Kai išmintis įeina į tavo širdį ir pažinimas yra malonus tavo sielai;</verse>
				<verse number="11">apdairumas tave apsaugos, supratimas tave saugos;</verse>
				<verse number="12">kad tave išgelbėtų nuo piktųjų kelio, nuo žmonių, kalbančių priešgynius dalykus;</verse>
				<verse number="13">kurie palieka tiesumo takus, kad vaikščiotų tamsybės keliais;</verse>
				<verse number="14">kurie džiaugiasi darydami pikta ir gėrisi piktųjų priešgyniavimu;</verse>
				<verse number="15">kurių keliai kreivi, ir jie priešgyniaujantys savo takuose;</verse>
				<verse number="16">kad išvaduotų tave nuo svetimos moters, nuo svetimosios, viliojančios savo žodžiais;</verse>
				<verse number="17">kuri palieka savo jaunystės vadovą ir pamiršta savo Dievo sandorą.</verse>
				<verse number="18">Nes jos namai linksta į mirtį ir jos takai – į mirusiuosius.</verse>
				<verse number="19">Nei vienas, įeinantis pas ją, nesugrįžta ir nenutveria gyvenimo takų.</verse>
				<verse number="20">Kad tu vaikščiotum gerųjų keliu ir laikytumeisi teisiojo takų.</verse>
				<verse number="21">Nes tiesieji gyvens šalyje, ir tobulieji pasiliks joje.</verse>
				<verse number="22">Bet nedorėliai bus iškirsti iš žemės, ir nusižengėliai bus iš jos išrauti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Mano sūnau, nepamiršk mano įstatymo; bet tavo širdis tesilaiko mano įsakymų;</verse>
				<verse number="2">nes jie tau pridės dienų ilgumo, ilgą gyvenimą ir ramybę.</verse>
				<verse number="3">Gailestingumas ir tiesa tenepalieka tavęs: užsirišk juos sau ant kaklo; įrašyk juos į savo širdies plokštę;</verse>
				<verse number="4">taip rasi palankumą ir gerą supratimą Dievo ir žmonių akyse.</verse>
				<verse number="5">Pasitikėk VIEŠPAČIU visa savo širdimi; ir nesiremk savo supratimu.</verse>
				<verse number="6">Visuose savo keliuose pripažink jį, ir jis nukreips tavo takus.</verse>
				<verse number="7">Nebūk išmintingas savo akyse: bijok VIEŠPATIES ir atsitrauk nuo pikto.</verse>
				<verse number="8">Tai bus sveikata tavo bambai ir kaulų smegenys tavo kaulams.</verse>
				<verse number="9">Gerbk VIEŠPATĮ savo turtu ir viso savo prieaugio pirmavaisiais;</verse>
				<verse number="10">taip tavo svirnai prisipildys gausiai, ir tavo spaustuvai pratrūks jaunu vynu.</verse>
				<verse number="11">Mano sūnau, nepaniekink VIEŠPATIES bausmės ir nebūk nuvargęs nuo jo pataisymų;</verse>
				<verse number="12">nes ką VIEŠPATS myli, tą pataiso; būtent kaip tėvas sūnų, kuriuo jis gėrisi.</verse>
				<verse number="13">Laimingas žmogus, kuris randa išmintį, ir žmogus, kuris įgauna supratimo.</verse>
				<verse number="14">Nes ja prekiauti geriau, negu prekiauti sidabru, ir jos pelnas vertingesnis už geriausią auksą.</verse>
				<verse number="15">Ji brangesnė už rubinus; ir visa, ko galėtum trokšti, jai neprilygsta.</verse>
				<verse number="16">Dienų ilgis jos dešinėje; o jos kairėje turtai ir garbė.</verse>
				<verse number="17">Jos keliai – malonūs keliai, ir visi jos takai – ramybė.</verse>
				<verse number="18">Ji yra gyvybės medis tiems, kurie ją nutveria; ir laimingas kiekvienas, kuris ją išlaiko.</verse>
				<verse number="19">VIEŠPATS išmintimi pastatė žemę ant pamato; supratimu įtvirtino dangus.</verse>
				<verse number="20">Jo pažinimu perskirtos gilybės, ir debesys laša rasa.</verse>
				<verse number="21">Mano sūnau, neišleisk jų iš savo akių; saugok sveiką išmintį ir apdairumą;</verse>
				<verse number="22">taip jie bus gyvybė tavo sielai ir pagražinimas tavo kaklui.</verse>
				<verse number="23">Tada saugiai vaikščiosi savo keliu, ir tavo koja nesuklups.</verse>
				<verse number="24">Atsigulęs nebijosi; taip, tu atsigulsi, ir tavo miegas bus saldus.</verse>
				<verse number="25">Nebijok staigios baimės ir nedorėlių niokojimo, kai tai ateis.</verse>
				<verse number="26">Nes VIEŠPATS bus tavo pasitikėjimas ir apsaugos tavo koją, kad nebūtų sugauta.</verse>
				<verse number="27">Nesulaikyk gero nuo to, kuriam tai priklauso, kai tavo ranka pajėgi tai padaryti.</verse>
				<verse number="28">Nesakyk savo artimui: „Eik ir vėl ateik, ir rytoj tau duosiu“, kai tu turi su savimi.</verse>
				<verse number="29">Nesumanyk pikta prieš savo artimą, kai jis saugiai gyvena šalia tavęs.</verse>
				<verse number="30">Nesivaidyk be reikalo su žmogumi, jei jis tau nieko pikto nepadarė.</verse>
				<verse number="31">Nepavydėk engėjui ir nesirink nei vieno iš jo kelių.</verse>
				<verse number="32">Nes priešgyniaujantysis yra pasibjaurėjimas VIEŠPAČIUI, bet jo paslaptis yra su teisiuoju.</verse>
				<verse number="33">VIEŠPATIES prakeikimas yra nedorėlio namuose, bet teisiojo buveinę jis laimina.</verse>
				<verse number="34">Tikrai jis išjuokia pašaipūnus, bet nuolankiesiems teikia malonę.</verse>
				<verse number="35">Išmintingieji paveldės šlovę, bet kvailųjų paaukštinimas bus gėda.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Vaikai, klausykite tėvo pamokymo ir būkite atidūs, kad išmoktumėte supratimo.</verse>
				<verse number="2">Nes aš duodu jums gerą mokslą, nepalikite mano įstatymo.</verse>
				<verse number="3">Nes aš buvau savo tėvo sūnus, gležnas ir vienintelis numylėtasis savo motinos akyse.</verse>
				<verse number="4">Taipogi jis mane mokė ir man sakė: „Tavo širdis teišlaiko mano žodžius; laikykis mano įsakymų ir gyvenk.</verse>
				<verse number="5">Įsigyk išmintį, įsigyk supratimą; nepamiršk jų; ir nenukrypk nuo mano burnos žodžių.</verse>
				<verse number="6">Nepalik jos, ir ji tave apsaugos; mylėk ją, ir ji tave saugos.</verse>
				<verse number="7">Išmintis yra svarbiausias dalykas: todėl įsigyk išmintį; ir su viskuo, ką įsigysi, įsigyk supratimą.</verse>
				<verse number="8">Išaukštink ją, ir ji tave paaukštins; ji atves tave į garbę, kai ją apsikabinsi.</verse>
				<verse number="9">Ji tavo galvai duos grožio papuošalą; šlovės vainiką ji tau duos“.</verse>
				<verse number="10">Klausyk, mano sūnau, ir priimk mano pasakymus; ir daug bus tavo gyvenimo metų.</verse>
				<verse number="11">Išminties kelio tave mokiau, vedžiau tave teisingais takais.</verse>
				<verse number="12">Tau einant, nebus varžomi tavo žingsniai; ir kai bėgsi, nesuklupsi.</verse>
				<verse number="13">Tvirtai nusitverk pamokymo; jo nepaleisk; saugok jį; nes jis yra tavo gyvybė.</verse>
				<verse number="14">Į nedorėlių taką neįeik, ir neik piktųjų keliu.</verse>
				<verse number="15">Venk jo, neik juo, nusisuk nuo jo ir praeik pro šalį.</verse>
				<verse number="16">Nes jie neužmiega, nepadarę piktadarystės; ir atimamas jų miegas, jeigu jie nėra ko pargriovę.</verse>
				<verse number="17">Nes jie valgo nedorybės duoną ir geria smurto vyną.</verse>
				<verse number="18">Bet teisiųjų takas yra kaip spindinti šviesa, kuri šviečia vis labiau ir labiau iki tobulos dienos.</verse>
				<verse number="19">Nedorėlių kelias yra kaip tamsa: jie nežino, ant ko suklups.</verse>
				<verse number="20">Mano sūnau, kreipk dėmesį į mano žodžius; palenk ausį mano pasakymams.</verse>
				<verse number="21">Teneatsitraukia jie nuo tavo akių; saugok juos savo širdies viduje.</verse>
				<verse number="22">Nes jie yra gyvybė tiems, kurie juos randa, ir sveikata visam jų kūnui.</verse>
				<verse number="23">Visu stropumu saugok savo širdį; nes iš jos yra gyvenimo versmės.</verse>
				<verse number="24">Pašalink nuo savęs priešgyniaujančią burną, ir iškrypusias lūpas pašalink toli nuo savęs.</verse>
				<verse number="25">Tavo akys težvelgia tiesiai į priekį, ir tavo akių vokai težiūri tiesiai prieš tave.</verse>
				<verse number="26">Apgalvok savo kojų taką, ir visi tavo keliai tebūna įtvirtinti.</verse>
				<verse number="27">Nesuk nei į dešinę, nei į kairę; atitrauk savo koją nuo pikto.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Mano sūnau, būk dėmesingas mano išminčiai ir palenk ausį mano supratimui;</verse>
				<verse number="2">kad paisytum apdairumo ir kad tavo lūpos saugotų pažinimą.</verse>
				<verse number="3">Nes svetimos moters lūpos varva kaip medaus korys ir jos burna švelnesnė už aliejų;</verse>
				<verse number="4">bet jos galas yra kartus kaip metėlė, aštrus kaip dviašmenis kalavijas.</verse>
				<verse number="5">Jos kojos eina žemyn į mirtį; jos žingsniai nusitveria pragaro.</verse>
				<verse number="6">Kad tu nemąstytum apie gyvenimo taką, jos keliai nepastovūs, jog tu negali jų pažinti.</verse>
				<verse number="7">Taigi dabar, vaikai, klausykite manęs ir neatsitraukite nuo mano burnos žodžių.</verse>
				<verse number="8">Atitolink nuo jos savo kelią ir nesiartink prie jos namų durų;</verse>
				<verse number="9">kad neatiduotum savo garbės kitiems ir savo metų žiauriajam;</verse>
				<verse number="10">kad svetimieji nesisotintų tavo turtais; ir kad tavo triūsas nebūtų svetimojo namuose;</verse>
				<verse number="11">ir galiausiai neliūdėtum, kai sunyks tavo mėsa ir tavo kūnas,</verse>
				<verse number="12">ir nesakytum: „O, kaip nekenčiau pamokymo, ir mano širdis paniekino pabarimą;</verse>
				<verse number="13">ir nepaklusau savo mokytojų balsui, ir nepalenkiau savo ausies tiems, kurie mane mokė!</verse>
				<verse number="14">Aš vos nepatekau į visokią blogybę susirinkimo ir sueigos viduryje“.</verse>
				<verse number="15">Gerk vandenis iš savo paties rezervuaro ir tekančius vandenis iš savo paties šulinio.</verse>
				<verse number="16">Teišsilieja tavo šaltiniai lauke ir vandenų upės gatvėse.</verse>
				<verse number="17">Tebūna jie tik tavo, o ne svetimųjų su tavimi.</verse>
				<verse number="18">Tebūna tavo šaltinis palaimintas; ir džiaukis su savo jaunystės žmona.</verse>
				<verse number="19">Ji tebūna kaip mylinti elnė ir maloni stirna; jos krūtys tepatenkina tave visais laikais; ir visada mėgaukis jos meile.</verse>
				<verse number="20">Ir kodėl, mano sūnau, nori mėgautis svetima moterimi, apkabinti svetimosios krūtinę?</verse>
				<verse number="21">Nes prieš VIEŠPATIES akis yra žmogaus keliai, ir jis apsvarsto visus jo ėjimus.</verse>
				<verse number="22">Nedorėlį sugaus jo paties neteisybės, ir jis bus sulaikomas savo nuodėmių virvėmis.</verse>
				<verse number="23">Jis mirs nepamokytas; ir dėl savo didelės kvailybės jis nuklys.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Mano sūnau, jei laiduoji už savo draugą, jei sukirtai rankas su svetimu,</verse>
				<verse number="2">tu įsipainiojai savo burnos žodžiais, tu esi sugautas savo burnos žodžiais.</verse>
				<verse number="3">Daryk šitaip, mano sūnau, ir išsivaduok, kai pateksi į savo draugo rankas: eik, nusižemink ir užsitikrink dėl savo draugo.</verse>
				<verse number="4">Neduok miegoti savo akims nei snausti savo akių vokams.</verse>
				<verse number="5">Išsivaduok kaip stirna iš medžiotojo rankos ir kaip paukštis iš paukštgaudžio rankos.</verse>
				<verse number="6">Eik pas skruzdėlę, tinginy; apsvarstyk jos kelius ir būk išmintingas;</verse>
				<verse number="7">ji neturi vadovo, prižiūrėtojo ar valdovo,</verse>
				<verse number="8">bet parūpina sau valgio vasarą, ir pjūties metu renka savo maistą.</verse>
				<verse number="9">Kaip ilgai miegosi, tinginy? Kada kelsiesi iš savo miego?</verse>
				<verse number="10">Dar truputį miego, truputį pasnausi, truputį susidėjęs rankas pamiegosi;</verse>
				<verse number="11">taip ateis tavo skurdas kaip pakeleivis ir tavo stoka kaip ginkluotas vyras.</verse>
				<verse number="12">Nenaudėlis žmogus, nedoras žmogus, vaikštinėja su priešgyniaujančia burna.</verse>
				<verse number="13">Jis mirkčioja akimis, kalba kojomis, moko pirštais;</verse>
				<verse number="14">priešgyniavimas jo širdyje, jis nuolat planuoja piktadarystę; jis sėja nesutarimus.</verse>
				<verse number="15">Todėl staiga ateis jo nelaimė; staiga jis bus sulaužytas nepagydomai.</verse>
				<verse number="16">VIEŠPATS nekenčia šitų šešių dalykų; taip, septyni yra jam pasibjaurėjimas:</verse>
				<verse number="17">išdidus žvilgsnis, meluojantis liežuvis ir rankos, praliejančios nekaltą kraują,</verse>
				<verse number="18">širdis, sugalvojanti nedorus sumanymus, kojos, greitos bėgti į piktadarybę,</verse>
				<verse number="19">melagingas liudytojas, kalbantis melus, ir tas, kuris sėja nesutarimus tarp brolių.</verse>
				<verse number="20">Mano sūnau, saugok savo tėvo įsakymą ir neatsižadėk savo motinos įstatymo;</verse>
				<verse number="21">nuolat juos prisirišk prie širdies ir apsirišk juos aplinkui kaklą.</verse>
				<verse number="22">Tau einant jie lydės tave; tau miegant jie saugos tave; o tau atsibudus jie kalbės su tavimi.</verse>
				<verse number="23">Nes įsakymas yra žibintas; o įstatymas – šviesa; o pamokantys pabarimai – gyvenimo kelias;</verse>
				<verse number="24">kad tave saugotų nuo piktos moters, nuo svetimos moters liežuvio meilikavimo.</verse>
				<verse number="25">Negeisk jos grožio savo širdyje, ir tenesugauna ji tavęs savo akių vokais.</verse>
				<verse number="26">Nes dėl paleistuvaujančios moters vyras lieka tik su duonos kąsniu; o svetimautoja medžioja brangią gyvybę.</verse>
				<verse number="27">Ar gali žmogus paimti ugnį į savo užantį ir nesudeginti savo drabužių?</verse>
				<verse number="28">Ar gali kas vaikščioti ant karštų žarijų ir nenudegti kojų?</verse>
				<verse number="29">Taip ir tas, kuris įeina pas savo artimo žmoną; kas paliečia ją, neliks nekaltas.</verse>
				<verse number="30">Žmonės nepaniekina vagies, jei jis vagia, kad patenkintų savo sielą, kai yra alkanas;</verse>
				<verse number="31">bet jei jį užtiks, jis atlygins septyneriopai; jis duos visą savo namų turtą.</verse>
				<verse number="32">Bet kas svetimauja su moterimi, tam stinga supratimo; kuris tai daro, tas pražudo savo sielą.</verse>
				<verse number="33">Jis įgis žaizdą ir negarbę; ir jo gėda nebus išdildyta.</verse>
				<verse number="34">Nes pavydas yra vyro įniršis; todėl jis nepasigailės keršto dieną.</verse>
				<verse number="35">Jis nepaisys jokios išpirkos; ir neliks pasitenkinęs, nors ir duotum jam daug dovanų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Mano sūnau, saugok mano žodžius ir mano įsakymus kaupk pas save.</verse>
				<verse number="2">Saugok mano įsakymus ir gyvenk, ir mano įstatymą kaip savo akies obuolį.</verse>
				<verse number="3">Užsirišk juos sau ant pirštų, įsirašyk juos į savo širdies plokštę.</verse>
				<verse number="4">Sakyk išminčiai: „Tu mano sesuo“; o supratimą vadink giminaičiu;</verse>
				<verse number="5">kad jie saugotų tave nuo svetimos moters, nuo pašalietės, meilikaujančios savo žodžiais.</verse>
				<verse number="6">Nes pro savo namų langą žiūrėjau per savo groteles</verse>
				<verse number="7">ir mačiau tarp paikųjų, pastebėjau jaunų tarpe neturintį supratimo jaunuolį,</verse>
				<verse number="8">einantį gatve arti jos kampo; ir jis ėjo keliu jos namų link,</verse>
				<verse number="9">prieblandoje, vakare, juodą ir tamsią naktį;</verse>
				<verse number="10">ir štai jį pasitiko moteris paleistuvės drabužiais ir klastinga širdimi</verse>
				<verse number="11">(ji triukšminga ir užsispyrusi; jos kojos nepasilieka jos namuose;</verse>
				<verse number="12">ji tai lauke, tai gatvėse, ir tykoja prie kiekvieno kampo).</verse>
				<verse number="13">Taigi ji nutvėrė jį ir pabučiavo, ir begėdišku veidu jam tarė:</verse>
				<verse number="14">„Aš turiu taikos aukas; šią dieną ištesėjau savo įžadus.</verse>
				<verse number="15">Todėl išėjau tavęs pasitikti, uoliai tavo veido ieškoti, ir suradau tave.</verse>
				<verse number="16">Aš paklojau savo lovą gobeleno apklotu, išmargintais dirbiniais, plonu Egipto linu.</verse>
				<verse number="17">Iškvėpinau savo patalą mira, alaviju ir cinamonu.</verse>
				<verse number="18">Eikš, sotinkimės meile iki ryto; linksminkimės meilėmis.</verse>
				<verse number="19">Nes vyro nėra namuose, jis išvyko į tolimą kelionę;</verse>
				<verse number="20">jis pasiėmė su savimi pinigų maišelį ir parvyks namo nustatytą dieną“.</verse>
				<verse number="21">Daugybe gražių kalbų ji paskatino jį pasiduoti, savo lūpų meilikavimu jį privertė.</verse>
				<verse number="22">Jis nedelsiant nueina paskui ją, kaip jautis eina, kad būtų papjautas, arba kaip kvailys, kad būtų nubaustas šiekšte;</verse>
				<verse number="23">kol strėlė pervers jo kepenis; kaip paukštis skuba į spąstus ir nesupranta, kad tie yra jo gyvybei.</verse>
				<verse number="24">Taigi dabar, vaikai, klausykite manęs ir būkite dėmesingi mano burnos žodžiams.</verse>
				<verse number="25">Tegul tavo širdis nepalinksta į jos kelius, nenuklysk jos takais.</verse>
				<verse number="26">Nes ji parbloškė daug sužeistųjų; taip, daug stipruolių yra jos nužudytų.</verse>
				<verse number="27">Jos namai – kelias į pragarą, einantis žemyn į mirties kambarius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Argi išmintis nešaukia ir supratimas neišleidžia savo balso?</verse>
				<verse number="2">Viršuje aukštumų, prie kelio, takų vietose ji stovi.</verse>
				<verse number="3">Prie vartų, prie miesto įėjimo, prie įėjimo pro duris ji šaukia:</verse>
				<verse number="4">„Žmonės, jūsų šaukiuosi, ir mano balsas žmonių sūnums:</verse>
				<verse number="5">Jūs, paikieji, supraskite išmintį; ir jūs, kvailiai, turėkite supratingą širdį.</verse>
				<verse number="6">Klausykite, nes kalbėsiu apie puikius dalykus; ir mano lūpos prasivers tuo, kas teisinga.</verse>
				<verse number="7">Nes mano burna kalbės tiesą; ir nedorybė yra pasibjaurėjimas mano lūpoms.</verse>
				<verse number="8">Visi mano burnos žodžiai yra teisume; nėra juose nieko priešgyningo ar iškreipto.</verse>
				<verse number="9">Jie visi yra aiškūs suprantantiems ir teisingi randantiems pažinimą.</verse>
				<verse number="10">Priimkite mano pamokymą, o ne sidabrą; ir verčiau pažinimą, negu rinktinį auksą.</verse>
				<verse number="11">Nes išmintis yra geresnė už rubinus; ir jai neprilygsta niekas iš viso to, ko galima trokšti.</verse>
				<verse number="12">Aš, išmintis, gyvenu drauge su protingumu, ir atrandu sąmojingų sumanymų pažinimą.</verse>
				<verse number="13">VIEŠPATIES baimė – nekęsti pikto; išdidumo, išpuikimo, pikto kelio ir priešgynios burnos aš nekenčiu.</verse>
				<verse number="14">Mano yra patarimas ir sveika išmintis; aš esu supratimas; aš turiu stiprybę.</verse>
				<verse number="15">Manimi karaliai karaliauja ir kunigaikščiai paskelbia teisingumą.</verse>
				<verse number="16">Manimi valdo kunigaikščiai ir kilmingieji – visi žemės teisėjai.</verse>
				<verse number="17">Aš myliu tuos, kurie mane myli; ir kas anksti manęs ieško, suras mane.</verse>
				<verse number="18">Turtai ir garbė yra pas mane; taip, išliekantys turtai ir teisumas.</verse>
				<verse number="19">Mano vaisiai geresni už auksą, taip, už gryną auksą; ir mano pajamos – už rinktinį sidabrą.</verse>
				<verse number="20">Aš vedu teisumo keliu, teismo takų viduriu,</verse>
				<verse number="21">idant mane mylintiems duočiau paveldėti turtą; ir aš pripildysiu jų lobynus.</verse>
				<verse number="22">VIEŠPATS turėjo mane savo kelio pradžioje, pirmiau savo senųjų darbų.</verse>
				<verse number="23">Nuo amžinybės aš pastatyta, nuo pradžios, prieš žemės buvimą.</verse>
				<verse number="24">Aš buvau pagimdyta, kai dar nebuvo gelmių; kai dar nebuvo šaltinių, gausių vandens.</verse>
				<verse number="25">Prieš tai, kai buvo padėti kalnai, pirma kalvų aš buvau pagimdyta;</verse>
				<verse number="26">kol jis dar nebuvo padaręs nei žemės, nei laukų, nei pirmučiausios dalies pasaulio dulkių.</verse>
				<verse number="27">Kai jis ruošė dangus, aš ten buvau; kai jis nustatė apskritumą ant gilumos paviršiaus;</verse>
				<verse number="28">kai jis įtvirtino debesis aukštai; kai jis sutvirtino gelmės šaltinius;</verse>
				<verse number="29">kai jis davė jūrai savo įsaką, kad vandenys neperžengtų jo įsakymo; kai jis nustatė žemės pamatus;</verse>
				<verse number="30">tada aš buvau šalia jo kaip pas jį išauklėta; ir kasdien buvau jo pasigėrėjimas, visuomet džiūgaudama jo akivaizdoje;</verse>
				<verse number="31">džiūgaudama jo žemės gyvenamoje vietoje; ir mano pasigėrėjimai buvo su žmonių sūnumis.</verse>
				<verse number="32">Taigi dabar, vaikai, klausykite manęs; nes palaiminti tie, kurie laikosi mano kelių.</verse>
				<verse number="33">Klausykite pamokymo ir būkite išmintingi, ir neatmeskite jo.</verse>
				<verse number="34">Palaimintas žmogus, kuris manęs klauso, kasdien budėdamas prie mano vartų, laukdamas prie mano durų statramsčių.</verse>
				<verse number="35">Nes kas randa mane, randa gyvenimą ir įgis VIEŠPATIES palankumą.</verse>
				<verse number="36">Bet kas nusideda prieš mane, tas kenkia savo paties sielai; visi, kurie manęs nekenčia, myli mirtį“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Išmintis pastatė savo namus, ji iškirto savo septynis stulpus;</verse>
				<verse number="2">ji papjovė savo gyvulius; ji sumaišė savo vyną; taip pat ji paruošė savo stalą.</verse>
				<verse number="3">Ji išsiuntė savo tarnaites; ji šaukia miesto aukščiausiose vietose:</verse>
				<verse number="4">„Kas paikas, tas teužsuka čia“; kam stinga supratimo, tam ji sako:</verse>
				<verse number="5">„Ateikite, valgykite mano duonos ir gerkite vyno, kurį sumaišiau.</verse>
				<verse number="6">Palikite kvailąjį ir gyvenkite; ir eikite supratimo keliu“.</verse>
				<verse number="7">Kas pabara pašaipūną, tas užsitraukia gėdą; ir kas pabara nedorėlį, tas užsitraukia dėmę.</verse>
				<verse number="8">Nebark pašaipūno, kad jis neimtų tavęs nekęsti; pabark išmintingą, ir jis tave mylės.</verse>
				<verse number="9">Pamokyk išmintingąjį, ir jis bus dar išmintingesnis; mokyk teisųjį, ir jis daugiau išmoks.</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATIES baimė – išminties pradžia; ir šventojo pažinimas – supratimas.</verse>
				<verse number="11">Nes per mane padaugės tavo dienų ir padaugės tavo gyvenimo metų.</verse>
				<verse number="12">Jei esi išmintingas, esi išmintingas sau pačiam; bet jei pajuoki, tu vienas turėsi tai pakęsti.</verse>
				<verse number="13">Kvaila moteris yra triukšminga, ji paika ir nieko nežinanti.</verse>
				<verse number="14">Nes ji sėdi prie savo namų durų, ant krėslo aukštose miesto vietose,</verse>
				<verse number="15">kad pašauktų keleivius, tiesiai einančius savo keliais:</verse>
				<verse number="16">„Kas paikas, teužsuka čia“; ir kam stinga supratimo, tam ji sako:</verse>
				<verse number="17">„Vogti vandenys saldūs, ir slaptoje valgoma duona maloni“.</verse>
				<verse number="18">Bet jis nežino, kad ten yra mirusieji ir kad jos svečiai yra pragaro gelmėse.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Saliamono patarlės. Išmintingas sūnus džiugina tėvą, bet kvailas sūnus – liūdesys jo motinai.</verse>
				<verse number="2">Nedorybės lobiai neduoda jokios naudos, bet teisumas išvaduoja nuo mirties.</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATS neleis badauti teisiojo sielai, bet jis atmeta nedorėlių turtą.</verse>
				<verse number="4">Kas tvarko reikalus tingia ranka, tas tampa beturčiu, bet stropiųjų ranka praturtina.</verse>
				<verse number="5">Kas renka vasaros metu, tas yra išmintingas sūnus, bet kas pjūties metu miega, tas yra sūnus, darantis gėdą.</verse>
				<verse number="6">Palaiminimai yra ant teisiojo galvos, bet nedorėlių burną dengia smurtas.</verse>
				<verse number="7">Teisiojo atminimas yra palaimintas, bet nedorėlio vardas supus.</verse>
				<verse number="8">Išmintingas širdimi priims įsakymus, bet tauškantis kvailys pargrius.</verse>
				<verse number="9">Kas vaikšto tiesiai, saugiai vaikšto, bet kas iškraipo savo kelius, bus žinomas.</verse>
				<verse number="10">Kas mirkčioja akimi, sukelia sielvartą, bet tauškantis kvailys pargrius.</verse>
				<verse number="11">Teisiojo burna yra gyvenimo šaltinis, bet nedorėlių burną dengia smurtas.</verse>
				<verse number="12">Neapykanta sukelia vaidus, bet meilė apdengia visas nuodėmes.</verse>
				<verse number="13">Suprantančiojo lūpose randama išmintis, bet lazda yra nesuprantančiojo nugarai.</verse>
				<verse number="14">Išmintingieji kaupia pažinimą, bet kvailojo burna arti pražūties.</verse>
				<verse number="15">Turtingojo turtas yra jo stiprus miestas, vargšų pražūtis – jų neturtas.</verse>
				<verse number="16">Teisiojo triūsas veda į gyvenimą, nedorėlio vaisius – į nuodėmę.</verse>
				<verse number="17">Kas laikosi pamokymo, tas yra gyvenimo kelyje; bet kas atmeta pabarimą – klysta.</verse>
				<verse number="18">Kas slepia neapykantą meluojančiomis lūpomis ir kas ištaria šmeižtą, tas yra kvailys.</verse>
				<verse number="19">Žodžių daugybėje nestinga nuodėmės, bet kas sulaiko savo lūpas, yra išmintingas.</verse>
				<verse number="20">Teisiojo liežuvis – kaip rinktinis sidabras, nedorėlio širdis – mažavertė.</verse>
				<verse number="21">Teisiojo lūpos gano daugelį, bet kvailieji miršta dėl išminties stokos.</verse>
				<verse number="22">VIEŠPATIES palaiminimas daro turtingą, ir jis prie to neprideda sielvarto.</verse>
				<verse number="23">Kvailiui daryti pikta – pramoga, bet suprantantis žmogus turi išmintį.</verse>
				<verse number="24">Nedorėlio baimė – ji jam ateis, bet teisiojo troškimas bus patenkintas.</verse>
				<verse number="25">Kaip viesulas praeina, taip nebelieka nedorėlio; bet teisusis yra amžinas pamatas.</verse>
				<verse number="26">Kaip actas dantims ir dūmai akims, taip tinginys tiems, kurie jį siunčia.</verse>
				<verse number="27">VIEŠPATIES baimė prailgina dienas, bet nedorėlių metai bus sutrumpinti.</verse>
				<verse number="28">Teisiųjų viltis bus džiaugsmas, bet nedorėlių lūkestis pražus.</verse>
				<verse number="29">VIEŠPATIES kelias yra stiprybė tiesiesiems, bet pražūtis bus darantiems neteisybę.</verse>
				<verse number="30">Teisusis niekada nebus pašalintas, bet nedorėlis nepaveldės žemės.</verse>
				<verse number="31">Teisiojo burna skleidžia išmintį, bet priešgyniaujantis liežuvis bus nupjautas.</verse>
				<verse number="32">Teisiojo lūpos žino, kas yra priimtina, bet nedorėlių burna kalba priešgyniavimą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Melagingos svarstyklės – pasibjaurėjimas VIEŠPAČIUI, bet teisingos svarstyklės jam pasigėrėjimas.</verse>
				<verse number="2">Atėjus išdidumui, ateina ir gėda, bet su nuolankiaisiais yra išmintis.</verse>
				<verse number="3">Tiesiųjų nekaltumas juos vedžios, bet nusižengėlių iškrypimas juos sunaikins.</verse>
				<verse number="4">Turtai nėra naudingi rūstybės dieną, bet teisumas išvaduoja nuo mirties.</verse>
				<verse number="5">Tobulojo teisumas nukreips jo kelią, bet nedorėlis pargrius per savo nedorumą.</verse>
				<verse number="6">Tiesiųjų teisumas juos išvaduos, bet nusižengėliai bus sugauti savo pačių nepaklusnume.</verse>
				<verse number="7">Nedorėliui mirštant, jo lūkesčiai pražus, ir neteisiųjų viltis pražūsta.</verse>
				<verse number="8">Teisusis išvaduojamas iš vargų, o nedorėlis atsiduria jo vietoje.</verse>
				<verse number="9">Veidmainys savo burna sunaikina savo artimą, bet teisusis bus išvaduotas per pažinimą.</verse>
				<verse number="10">Kai gerai sekasi teisiesiems, džiūgauja miestas, o nedorėliams žūstant, būna šūksniai.</verse>
				<verse number="11">Tiesiųjų palaiminimu miestas išaukštinamas, bet nedorėlių burna jis yra sugriaunamas.</verse>
				<verse number="12">Kam trūksta išminties, tas niekina savo artimą, bet suprantantis žmogus tyli.</verse>
				<verse number="13">Liežuvautojas atskleidžia paslaptis, bet kas yra ištikimos dvasios, tas reikalą slepia.</verse>
				<verse number="14">Kai nėra patarimo, tauta nupuola, bet saugumas ten, kur daug patarėjų.</verse>
				<verse number="15">Kas laiduoja už svetimąjį, už tai nukentės, o kas nekenčia laidavimo, yra saugus.</verse>
				<verse number="16">Maloninga moteris išlaiko garbę, o stiprieji išlaiko turtus.</verse>
				<verse number="17">Gailestingas žmogus daro gera savo sielai, bet žiaurusis vargina savo kūną.</verse>
				<verse number="18">Nedorėlis daro apgaulingą darbą, bet kas sėja teisumą, tam bus tikras užmokestis.</verse>
				<verse number="19">Kaip teisumas veda į gyvenimą, taip tas, kuris vejasi pikta, vejasi tai savo mirčiai.</verse>
				<verse number="20">Tie, kurie yra priešgynios širdies, yra pasibjaurėjimas VIEŠPAČIUI, bet tiesieji savo kelyje yra jo pasigėrėjimas.</verse>
				<verse number="21">Nors ir susijungtų rankos, piktieji neliks nenubausti; bet teisiųjų sėkla bus išvaduota.</verse>
				<verse number="22">Kaip auksinė brangenybė kiaulės knyslėje, taip graži moteris, neturinti supratimo.</verse>
				<verse number="23">Teisiųjų troškimas yra tik gera, bet nedorėlių lūkestis – rūstybė.</verse>
				<verse number="24">Yra kas beria, tačiau priauga; ir yra kas pasilaiko daugiau negu dera, bet nuskursta.</verse>
				<verse number="25">Dosni siela bus nupenėta, ir kas pagirdo, pats bus pagirdytas.</verse>
				<verse number="26">Kas sulaiko javus, tą tauta prakeiks; bet palaiminimas bus ant galvos to, kuris juos parduoda.</verse>
				<verse number="27">Kas stropiai ieško gero, tas įgyja palankumą; bet kas siekia piktadarystės, ta jį užklups.</verse>
				<verse number="28">Kas pasitiki savo turtais, tas nupuls; bet teisusis vešės kaip šaka.</verse>
				<verse number="29">Kas vargina savo namus, paveldės vėją; ir kvailys bus tarnas išmintingajam širdimi.</verse>
				<verse number="30">Teisiojo vaisius yra gyvenimo medis; ir kas laimi sielas, yra išmintingas.</verse>
				<verse number="31">Štai teisiajam bus atlyginta žemėje; juo labiau nedorėliui ir nusidėjėliui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Kas myli pamokymą, myli pažinimą, bet kas nekenčia pabarimo, yra neprotingas.</verse>
				<verse number="2">Geras žmogus įgyja VIEŠPATIES palankumą, bet nedorų užmačių žmogų jis pasmerks.</verse>
				<verse number="3">Žmogus neįsitvirtins nedorybe, bet teisiųjų šaknis nepajudinama.</verse>
				<verse number="4">Skaisti moteris yra vainikas jos vyrui, bet ta, kuri daro gėdą, yra kaip puvinys jo kauluose.</verse>
				<verse number="5">Teisiųjų mintys yra teisingos, bet nedorėlių patarimai – apgaulė.</verse>
				<verse number="6">Nedorėlių žodžiai – kraujo tykojimas, bet tiesiųjų burna juos išvaduos.</verse>
				<verse number="7">Nedorėliai pargriaunami, ir jų nebėra, bet teisiųjų namai stovės.</verse>
				<verse number="8">Žmogus giriamas pagal jo išmintį; bet kas yra iškreiptos širdies, bus paniekintas.</verse>
				<verse number="9">Kas niekinamas ir turi tarną, yra geresnis už tą, kuris save gerbia ir stokoja duonos.</verse>
				<verse number="10">Teisusis atsižvelgia į savo gyvulio gyvybę, bet nedorėlio mylintys gailestingumai yra žiaurūs.</verse>
				<verse number="11">Kas įdirba savo žemę, tas pasisotins duona, bet kas seka tuščiais žmonėmis, tam trūksta supratimo.</verse>
				<verse number="12">Nedorėlis trokšta piktųjų tinklo, bet teisiųjų šaknis duoda vaisių.</verse>
				<verse number="13">Piktasis įkliūna į savo lūpų nusižengimą, bet teisusis išeis iš bėdos.</verse>
				<verse number="14">Žmogus pasisotins geru iš savo burnos vaisių, ir žmogui bus atlyginta jo rankų atpildu.</verse>
				<verse number="15">Kvailojo kelias teisingas jo paties akyse, bet kas klauso patarimo, yra išmintingas.</verse>
				<verse number="16">Kvailio rūstybė tuoj pat žinoma, bet protingas žmogus pridengia gėdą.</verse>
				<verse number="17">Kas kalba tiesą, skelbia teisumą, bet melagingas liudytojas – apgaulę.</verse>
				<verse number="18">Yra kas kalba tarsi kalavijo dūriais, bet išmintingųjų liežuvis yra sveikata.</verse>
				<verse number="19">Tiesos lūpos bus įtvirtintos amžiams, bet meluojantis liežuvis tik akimirksniui.</verse>
				<verse number="20">Apgaulė yra širdyje tų, kurie sumano pikta, bet taikos patarėjams – džiaugsmas.</verse>
				<verse number="21">Teisiajam neatsitiks nieko pikto; bet nedorėliai bus pripildyti nelaimių.</verse>
				<verse number="22">Meluojančios lūpos yra pasibjaurėjimas VIEŠPAČIUI, bet kurie teisingai elgiasi, tie yra jam pasigėrėjimas.</verse>
				<verse number="23">Protingas žmogus nuslepia pažinimą; bet kvailio širdis skelbia kvailystę.</verse>
				<verse number="24">Stropiųjų ranka valdys, bet tinginiams bus uždėta duoklė.</verse>
				<verse number="25">Liūdesys žmogaus širdyje ją smukdo, bet geras žodis ją pradžiugina.</verse>
				<verse number="26">Teisusis pranoksta savo artimą, bet nedorėlių kelias juos suvedžioja.</verse>
				<verse number="27">Tinginys nekepa to, ką sumedžiojo, bet brangus darbštaus žmogaus turtas.</verse>
				<verse number="28">Teisumo kelyje – gyvenimas, ir ant jo tako nėra mirties.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Išmintingas sūnus išklauso savo tėvo pamokymo, bet pašaipūnas neklauso barimo.</verse>
				<verse number="2">Savo burnos vaisiumi žmogus valgys tai, kas gera, bet nusižengėlių siela valgys smurtą.</verse>
				<verse number="3">Kas saugo savo burną, saugo savo gyvybę, bet kas plačiai atveria savo lūpas, tam bus pražūtis.</verse>
				<verse number="4">Tinginio siela trokšta, o nieko neturi, bet darbščiojo siela bus nupenėta.</verse>
				<verse number="5">Teisusis nekenčia melo, bet nedorėlis yra pasibjaurėtinas ir užsitraukia gėdą.</verse>
				<verse number="6">Teisumas saugo tiesųjį kelyje, bet nedorumas pargriauna nusidėjėlį.</verse>
				<verse number="7">Yra kas dedasi turtingas, tačiau nieko neturi; yra kas dedasi vargšas, tačiau turi daug turtų.</verse>
				<verse number="8">Žmogaus gyvybės išpirka yra jo turtai, bet vargšas negirdi pabarimo.</verse>
				<verse number="9">Teisiųjų šviesa džiūgauja, bet nedorėlių žibintas užges.</verse>
				<verse number="10">Tik per išdidumą kyla ginčas, bet pas tuos, kuriems gerai patarta, – išmintis.</verse>
				<verse number="11">Tuštybe įgytas turtas sumažės, bet kas renka triūsdamas, jį padaugins.</verse>
				<verse number="12">Atidėliojama viltis susargdina širdį, bet išsipildęs troškimas yra gyvybės medis.</verse>
				<verse number="13">Kas niekina žodį, bus sunaikintas; bet kas bijo įsakymo, tam bus atlyginta.</verse>
				<verse number="14">Išmintingojo įstatymas – gyvenimo šaltinis, atitraukiantis nuo mirties žabangų.</verse>
				<verse number="15">Geras supratimas suteikia palankumą, bet nusižengėlių kelias yra sunkus.</verse>
				<verse number="16">Kiekvienas protingas žmogus veikia pažinimu, bet kvailys viešai išstato savo kvailystę.</verse>
				<verse number="17">Nedoras pasiuntinys įpuola į nelaimę, bet ištikimas pasiuntinys – sveikata.</verse>
				<verse number="18">Skurdas ir gėda bus tam, kuris nepriima pamokymo, bet kas paiso pabarimo, bus gerbiamas.</verse>
				<verse number="19">Išpildytas troškimas malonus sielai; bet kvailiams pasibjaurėtina trauktis nuo pikto.</verse>
				<verse number="20">Kas vaikšto su išmintingais, bus išmintingas, bet kvailių draugas pražus.</verse>
				<verse number="21">Nusidėjėlius persekioja pikta, bet teisiesiems bus atlyginta geru.</verse>
				<verse number="22">Geras žmogus palieka paveldą savo vaikų vaikams, o nusidėjėlio turtas yra sukauptas teisiajam.</verse>
				<verse number="23">Daug maisto vargšų arimuose, bet yra pražuvusių dėl teismo stokos.</verse>
				<verse number="24">Kas gailisi savo rykštės, nekenčia savo sūnaus; bet kas jį myli, laiku jį baudžia.</verse>
				<verse number="25">Teisusis valgo savo sielai patenkinti, bet nedorėlių pilvas stokos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Kiekviena išmintinga moteris stato savo namus, bet kvaila nugriauna juos savo rankomis.</verse>
				<verse number="2">Kas vaikšto savo tiesumu, bijo VIEŠPATIES, bet kas iškrypęs savo keliuose, jį niekina.</verse>
				<verse number="3">Kvailojo burnoje – išdidumo lazda, bet išmintingųjų lūpos juos apsaugos.</verse>
				<verse number="4">Kur nėra jaučių, ėdžios švarios, bet daug prieaugio yra per jaučio jėgą.</verse>
				<verse number="5">Ištikimas liudytojas nemeluos, bet melagingas liudytojas ištars melą.</verse>
				<verse number="6">Išjuokėjas ieško išminties ir jos neranda, bet suprantančiajam pažinimas yra lengvas.</verse>
				<verse number="7">Eik šalin nuo kvailo žmogaus, pastebėjęs, kad jame nėra pažinimo lūpų.</verse>
				<verse number="8">Protingojo išmintis – suprasti savo kelią, bet kvailųjų kvailystė – apgaulė.</verse>
				<verse number="9">Kvailiai tyčiojasi iš nuodėmės, bet tarp teisiųjų yra palankumas.</verse>
				<verse number="10">Širdis pažįsta savo pačios kartumą, ir svetimasis neįsimaišo į jos džiaugsmą.</verse>
				<verse number="11">Nedorėlių namai bus nugriauti, bet tiesiųjų padangtė klestės.</verse>
				<verse number="12">Yra kelias, kuris žmogui atrodo teisingas, bet jo galas – mirties keliai.</verse>
				<verse number="13">Net juokiantis širdis sielvartauja; ir to džiaugsmo galas – liūdesys.</verse>
				<verse number="14">Pasisotins savo paties keliais atsimetėlis širdimi, o geras žmogus pasitenkins nuo savęs.</verse>
				<verse number="15">Paikas tiki kiekvienu žodžiu, bet protingas žmogus gerai apžiūri savo žingsnius.</verse>
				<verse number="16">Išmintingasis bijo ir pasitraukia nuo pikto, bet kvailys niršta ir yra pasitikintis.</verse>
				<verse number="17">Kas greitai supyksta, kvailai elgiasi, o nedorybę planuojantis žmogus yra nekenčiamas.</verse>
				<verse number="18">Paikieji paveldi kvailystę, bet protingieji apvainikuoti pažinimu.</verse>
				<verse number="19">Piktieji nusilenkia prieš geruosius, ir nedorėliai – prie teisiųjų vartų.</verse>
				<verse number="20">Vargšo nekenčia net jo artimas, bet turtuolis turi daug draugų.</verse>
				<verse number="21">Kas niekina savo artimą, nusideda; bet, kas pasigaili vargšų, tas laimingas.</verse>
				<verse number="22">Argi neklysta tie, kurie sumano pikta? Bet gailestingumas ir tiesa bus tiems, kurie sumano gera.</verse>
				<verse number="23">Kiekvienas triūsas duoda pelną, bet lūpų šneka veda tik į skurdą.</verse>
				<verse number="24">Išmintingųjų vainikas – jų turtai, bet kvailųjų kvailumas – kvailybė.</verse>
				<verse number="25">Teisingas liudytojas išvaduoja sielas, bet apgaulingas liudytojas kalba melus.</verse>
				<verse number="26">VIEŠPATIES baimėje yra tvirtas pasitikėjimas; ir jo vaikai turės prieglobsčio vietą.</verse>
				<verse number="27">VIEŠPATIES baimė yra gyvenimo šaltinis, atitraukiantis nuo mirties žabangų.</verse>
				<verse number="28">Tautos daugybėje yra karaliaus garbė, bet žmonių stygiuje – kunigaikščio žlugimas.</verse>
				<verse number="29">Kas lėtas rūstauti, tas daug suprantantis, bet nekantrusis išaukština kvailybę.</verse>
				<verse number="30">Sveika širdis yra kūno gyvybė, bet pavydas – kaulų puvinys.</verse>
				<verse number="31">Kas engia vargšą, niekina jo Kūrėją; bet, kas jį gerbia, tas pasigaili vargšo.</verse>
				<verse number="32">Nedorėlis yra išvarytas dėl savo piktybės, bet teisusis turi viltį savo mirtyje.</verse>
				<verse number="33">Suprantančiojo širdyje ilsisi išmintis; bet tai, kas yra kvailių tarpe, yra žinoma.</verse>
				<verse number="34">Teisumas išaukština tautą, bet nuodėmė yra negarbė bet kokiai tautai.</verse>
				<verse number="35">Karaliaus palankumas išmintingam tarnui, bet jo rūstybė užtraukiančiam gėdą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Švelnus atsakymas nukreipia rūstybę, bet skausmingi žodžiai sukelia pyktį.</verse>
				<verse number="2">Išmintingųjų liežuvis teisingai vartoja pažinimą, bet kvailųjų burna liejasi kvailystėmis.</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATIES akys visose vietose, stebinčios piktuosius ir geruosius.</verse>
				<verse number="4">Sveikas liežuvis – gyvybės medis, bet jo iškrypimas – spraga dvasioje.</verse>
				<verse number="5">Kvailys paniekina savo tėvo pamokymą, bet kas paiso pabarimo, yra protingas.</verse>
				<verse number="6">Teisiojo namuose daug turto, bet nedorėlio pajamose – vargas.</verse>
				<verse number="7">Išmintingųjų lūpos išplatina pažinimą, bet kvailųjų širdis to nedaro.</verse>
				<verse number="8">Nedorėlio auka – pasibjaurėjimas VIEŠPAČIUI, bet tiesiojo malda jam pasigėrėjimas.</verse>
				<verse number="9">Nedorėlio kelias – pasibjaurėjimas VIEŠPAČIUI, bet jis myli tą, kuris eina paskui teisumą.</verse>
				<verse number="10">Pabaudimas yra sunkus tam, kuris atsižada kelio; ir kas nekenčia pabarimo, tas mirs.</verse>
				<verse number="11">Pragaras ir pražūtis VIEŠPATIES akivaizdoje; tai kaip juo labiau žmonių vaikų širdys?</verse>
				<verse number="12">Išjuokėjas nemėgsta jį barančio, ir pas išmintinguosius jis neis.</verse>
				<verse number="13">Džiugi širdis padaro linksmą veidą, bet širdies sielvartas slegia dvasią.</verse>
				<verse number="14">Supratimą turinčiojo širdis ieško pažinimo, bet kvailių burna maitinasi kvailybe.</verse>
				<verse number="15">Visos kenčiančiojo dienos piktos, bet kas yra linksmos širdies, pas tą nuolat pokylis.</verse>
				<verse number="16">Geriau mažai su VIEŠPATIES baime, negu didelis lobis ir su juo neramumai.</verse>
				<verse number="17">Geriau žolių pietūs, kur yra meilė, negu nupenėtas jautis ir su juo neapykanta.</verse>
				<verse number="18">Užsirūstinęs žmogus sukelia vaidus, o lėtas pykti nuramina vaidus.</verse>
				<verse number="19">Tinginio kelias yra dyglių tvora, bet teisiųjų kelias išlygintas.</verse>
				<verse number="20">Išmintingas sūnus džiugina tėvą, bet kvailas žmogus niekina savo motiną.</verse>
				<verse number="21">Kvailybė yra džiaugsmas stokojančiajam išminties, bet suprantantis žmogus vaikšto tiesiai.</verse>
				<verse number="22">Be patarimo ketinimai žlunga, bet kur daug patarėjų, jie įtvirtinami.</verse>
				<verse number="23">Žmogus džiaugiasi savo burnos atsakymu; ir koks geras yra žodis, pasakytas tinkamu laiku!</verse>
				<verse number="24">Gyvenimo kelias išmintingajam aukštai, kad jis atsitrauktų nuo pragaro žemai.</verse>
				<verse number="25">VIEŠPATS sunaikins išdidžiųjų namus, bet jis įtvirtins našlės ribas.</verse>
				<verse number="26">Piktojo mintys – pasibjaurėjimas VIEŠPAČIUI, bet tyrųjų žodžiai – malonūs žodžiai.</verse>
				<verse number="27">Kas godus pelno, vargina savo namus, bet kas nekenčia dovanų, gyvens.</verse>
				<verse number="28">Teisiojo širdis mąsto, kaip atsakyti, bet nedorėlio burna liejasi piktybėmis.</verse>
				<verse number="29">VIEŠPATS toli nuo nedorėlių, bet teisiųjų maldą jis išklauso.</verse>
				<verse number="30">Akių šviesa pradžiugina širdį; o gera žinia nupeni kaulus.</verse>
				<verse number="31">Ausis, klausanti gyvenimo pabarimo, pasilieka tarp išmintingųjų.</verse>
				<verse number="32">Kas atsisako pamokymo, paniekina savo paties sielą, bet kas klauso pabarimo, įgyja supratimo.</verse>
				<verse number="33">VIEŠPATIES baimė yra išminties pamokymas; ir pirma garbės yra nuolankumas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Žmogus paruošia širdį, o liežuvio atsakymas – iš VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="2">Visi žmogaus keliai yra švarūs jo paties akyse; bet VIEŠPATS pasveria dvasias.</verse>
				<verse number="3">Pavesk savo darbus VIEŠPAČIUI, ir tavo sumanymai bus įtvirtinti.</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATS viską padarė sau; taip, net ir nedorėlį nelaimės dienai.</verse>
				<verse number="5">Kiekvienas išdidus širdyje yra pasibjaurėjimas VIEŠPAČIUI; nors ir susijungtų rankos, jis neliks nenubaustas.</verse>
				<verse number="6">Gailestingumu ir tiesa apvaloma neteisybė; ir VIEŠPATIES baime žmonės pasitraukia nuo pikto.</verse>
				<verse number="7">Kai žmogaus keliai patinka VIEŠPAČIUI, jis padaro, kad net jo priešai būtų taikoje su juo.</verse>
				<verse number="8">Geriau mažai su teisumu, negu didelės pajamos be teisingumo.</verse>
				<verse number="9">Žmogaus širdis sugalvoja savo kelią, bet VIEŠPATS nukreipia jo žingsnius.</verse>
				<verse number="10">Dieviškas nuosprendis yra karaliaus lūpose; jo burna nenusižengia teisme.</verse>
				<verse number="11">Teisingi svarsčiai ir svarstyklės yra VIEŠPATIES; visi maišelio svarsčiai – jo darbas.</verse>
				<verse number="12">Karaliams yra pasibjaurėjimas daryti nedorybę; nes sostas yra įtvirtintas teisumu.</verse>
				<verse number="13">Teisios lūpos – karaliams pasigėrėjimas, ir jie myli teisingai kalbančius.</verse>
				<verse number="14">Karaliaus rūstybė kaip mirties pasiuntiniai; bet išmintingas žmogus ją nuramins.</verse>
				<verse number="15">Karaliaus veido šviesoje gyvenimas, ir jo palankumas – kaip vėlyvojo lietaus debesis.</verse>
				<verse number="16">Įgyti išmintį yra daug geriau už auksą ir verčiau pasirinkti supratimo negu sidabro įsigijimą!</verse>
				<verse number="17">Tiesiųjų vieškelis – pasitraukti nuo pikto; kas saugo savo kelią, išsaugo savo sielą.</verse>
				<verse number="18">Išdidumas eina pirma sunaikinimo, ir išpuikusi dvasia – pirmiau griuvimo.</verse>
				<verse number="19">Geriau būti nusižeminusia dvasia su nuolankiaisiais, negu dalintis grobį su išdidžiaisiais.</verse>
				<verse number="20">Kas išmintingai tvarko reikalą, ras gera; ir kas pasitiki VIEŠPAČIU, tas laimingas.</verse>
				<verse number="21">Išmintingas širdyje bus vadinamas protingu; ir lūpų saldumas gausina mokytumą.</verse>
				<verse number="22">Supratimas yra gyvybės šaltinis tam, kas jį turi; bet kvailių pamokymas – kvailybė.</verse>
				<verse number="23">Išmintingojo širdis moko jo burną ir jo lūpoms prideda mokytumo.</verse>
				<verse number="24">Malonūs žodžiai kaip medaus korys, saldūs sielai ir sveikata kaulams.</verse>
				<verse number="25">Yra kelias, kuris žmogui atrodo teisingas, bet jo galas – mirties keliai.</verse>
				<verse number="26">Kas triūsia, dėl savęs triūsia; nes to iš jo reikalauja jo burna.</verse>
				<verse number="27">Bedievis žmogus iškasa pikta; ir jo lūpose tarsi deganti ugnis.</verse>
				<verse number="28">Priešgynus žmogus sėja vaidus; o šnabždūnas išskiria artimus draugus.</verse>
				<verse number="29">Smurtininkas suvilioja savo artimą ir jį veda į negerą kelią.</verse>
				<verse number="30">Jis užmerkia akis, kad planuotų priešgyningus dalykus; judindamas lūpas, jis įvykdo pikta.</verse>
				<verse number="31">Žila galva – šlovės vainikas, jei randamas teisumo kelyje.</verse>
				<verse number="32">Lėtas pykti geresnis už galiūną; ir suvaldantis savo dvasią – už tą, kuris užima miestą.</verse>
				<verse number="33">Burtas metamas į sterblę; bet visas jo išsidėstymas – nuo VIEŠPATIES.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Geriau sausas kąsnis ir su juo ramybė, negu namai, pilni aukų, su vaidais.</verse>
				<verse number="2">Išmintingas tarnas valdys gėdą darantį sūnų ir turės paveldo dalį tarp brolių.</verse>
				<verse number="3">Tiglis yra sidabrui ir krosnis auksui, bet širdis išmėgina VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="4">Piktadarys paiso melagingų lūpų; ir melagis atveria ausį piktam liežuviui.</verse>
				<verse number="5">Kas tyčiojasi iš vargšo, prikaišioja jo Kūrėjui; ir kas džiaugiasi nelaimėmis, neliks nenubaustas.</verse>
				<verse number="6">Vaikų vaikai yra senių vainikas; o vaikų šlovė – jų tėvai.</verse>
				<verse number="7">Netinka kvailiui puiki kalba, juo labiau kunigaikščiui – meluojančios lūpos.</verse>
				<verse number="8">Dovana yra kaip brangakmenis jį turinčiojo akyse: kur tik jis pasisuka, jam sekasi.</verse>
				<verse number="9">Kas pridengia nusižengimą, siekia meilės; bet kas tą dalyką kartoja, išskiria pačius draugus.</verse>
				<verse number="10">Pabarimas įeina į išmintingąjį labiau negu šimtas kirčių į kvailį.</verse>
				<verse number="11">Piktas žmogus siekia tik maišto; todėl žiaurus pasiuntinys bus pasiųstas prieš jį.</verse>
				<verse number="12">Verčiau sutikti mešką, kuriai atimti jos jaunikliai, negu kvailį jo kvailystėje.</verse>
				<verse number="13">Kas atlygina piktu už gera, pikta neatsitrauks nuo jo namų.</verse>
				<verse number="14">Kivirčo pradžia, tai tarsi kas paleistų vandenį; todėl palik ginčą prieš įsiveliant į jį.</verse>
				<verse number="15">Išteisinantis nedorėlį ir pasmerkiantis teisųjį, tie abu yra pasibjaurėjimas VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="16">Kam gi kvailio rankoje užmokestis išminties įsigijimui, kai jos link netraukia jo širdis?</verse>
				<verse number="17">Draugas visais laikais myli, o brolis gimsta nelaimei.</verse>
				<verse number="18">Supratimo stokojantis žmogus sukerta rankas ir laiduoja savo draugo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="19">Kas mėgsta ginčus, myli nusižengimą; ir kas išaukština savo vartus, ieško pražūties.</verse>
				<verse number="20">Kas turi priešgyniaujančią širdį, neranda gero; ir kieno iškreiptas liežuvis, tas įpuola į nelaimę.</verse>
				<verse number="21">Kas pagimdo kvailį, tai padaro savo sielvartui; ir nesidžiaugia kvailio tėvas.</verse>
				<verse number="22">Linksma širdis daro gera kaip vaistai; bet prislėgta dvasia džiovina kaulus.</verse>
				<verse number="23">Nedorėlis ima dovaną iš užančio, kad iškreiptų teismo kelius.</verse>
				<verse number="24">Išmintis yra priešakyje to, kuris turi supratimą; bet kvailio akys yra žemės pakraščiuose.</verse>
				<verse number="25">Kvailas sūnus – sielvartas tėvui ir kartybė tai, kuri jį pagimdė.</verse>
				<verse number="26">Taipogi negerai yra bausti teisųjį ir mušti kunigaikščius už teisingumą.</verse>
				<verse number="27">Turintis pažinimą tausoja savo žodžius; ir suprantantis žmogus yra puikios dvasios.</verse>
				<verse number="28">Net kvailys, kai jis tyli, laikomas išmintingu; ir kas sučiaupia lūpas, laikomas suprantančiu žmogumi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Per geismą atsiskyręs žmogus siekia ir įsikiša į visokią išmintį.</verse>
				<verse number="2">Kvailiui nepatinka supratimas, o tik kad jo širdis atskleistų save.</verse>
				<verse number="3">Kai ateina nedorėlis, ateina ir panieka, ir su negarbe – gėda.</verse>
				<verse number="4">Žmogaus burnos žodžiai – kaip gilūs vandenys, ir išminties šaltinis – kaip tekantis upelis.</verse>
				<verse number="5">Negerai būti šališku nedorėliui, kad būtų nuverstas teisusis teisme.</verse>
				<verse number="6">Kvailio lūpos eina į ginčą, ir jo burna prisišaukia mušimą.</verse>
				<verse number="7">Kvailio burna – jo pražūtis, ir jo lūpos – jo sielos žabangos.</verse>
				<verse number="8">Liežuvininko žodžiai yra kaip žaizdos, ir jie nueina į pačias giliausias pilvo dalis.</verse>
				<verse number="9">Tingusis savo darbe yra daug eikvojančiojo brolis.</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATIES vardas – stiprus bokštas; teisusis į jį bėga ir yra saugus.</verse>
				<verse number="11">Turtuolio turtai – jo stiprus miestas ir, jo įsivaizdavimu, kaip aukšta siena.</verse>
				<verse number="12">Prieš žlugimą žmogaus širdis išdidi, ir pirma garbės yra nuolankumas.</verse>
				<verse number="13">Kas atsako neišklausęs, tam yra kvailystė ir gėda.</verse>
				<verse number="14">Žmogaus dvasia palaiko jo negalią; bet kas pakels sužeistą dvasią?</verse>
				<verse number="15">Protingojo širdis įgyja pažinimo; ir išmintingojo ausis ieško pažinimo.</verse>
				<verse number="16">Žmogaus dovana suteikia jam erdvės ir nuveda jį didžiūnų akivaizdon.</verse>
				<verse number="17">Pirmas savo byloje atrodo teisus; bet ateina jo kaimynas ir jį ištiria.</verse>
				<verse number="18">Burtas ginčus užbaigia ir perskiria tarp galingųjų.</verse>
				<verse number="19">Papiktintas brolis yra labiau neprieinamas negu tvirtas miestas; ir jų ginčai yra kaip pilies skląsčiai.</verse>
				<verse number="20">Žmogaus pilvas pasisotins savo burnos vaisiais; ir jis pasisotins savo lūpų derliumi.</verse>
				<verse number="21">Mirtis ir gyvenimas liežuvio galioje: kas jį myli, valgys jo vaisius.</verse>
				<verse number="22">Kas randa žmoną, randa gera ir įgyja VIEŠPATIES palankumą.</verse>
				<verse number="23">Vargšas kalba maldaudamas, bet turtingas atsako šiurkščiai.</verse>
				<verse number="24">Žmogus, turintis draugų, turi būti draugiškas; ir būna draugas, prisirišęs labiau už brolį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Geriau beturtis, vaikštantis savo nekaltume, negu iškreiptasis savo lūpomis ir kvailys.</verse>
				<verse number="2">Taip pat, negerai sielai būti be pažinimo; ir kas skuba kojomis, nusideda.</verse>
				<verse number="3">Žmogaus kvailystė iškreipia jo kelią; ir jo širdis niršta prieš VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="4">Turtas parūpina daug draugų; bet beturtis atskiriamas nuo jo artimo.</verse>
				<verse number="5">Melagingas liudytojas neliks nenubaustas, ir kas kalba melus, neišsigelbės.</verse>
				<verse number="6">Daugelis maldauja iš kunigaikščio palankumo; ir visi yra draugai su tuo, kuris duoda dovanų.</verse>
				<verse number="7">Visi beturčio broliai jo nekenčia, tai juo labiau jo draugai tolinasi nuo jo; jis vejasi juos žodžiais, tačiau ir jų jam trūksta.</verse>
				<verse number="8">Kas įgyja išminties, myli savo sielą; kas išsaugo supratimą, tas ras gera.</verse>
				<verse number="9">Melagingas liudytojas neliks nenubaustas, ir kas kalba melus, pražus.</verse>
				<verse number="10">Netinka kvailiui prabanga, juo labiau tarnui – valdyti kunigaikščius.</verse>
				<verse number="11">Žmogaus apdairumas atideda jo pyktį, ir jam yra šlovė apeiti nusižengimą.</verse>
				<verse number="12">Karaliaus rūstybė – kaip liūto riaumojimas, bet jo palankumas – kaip rasa ant žolės.</verse>
				<verse number="13">Kvailas sūnus – jo tėvo nelaimė, o žmonos ginčai – nesiliaujantis lašėjimas.</verse>
				<verse number="14">Namai ir turtai – paveldas iš tėvų, o protinga žmona – nuo VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="15">Tinginystė nugramzdina į gilų miegą, ir dykinėjanti siela kęs alkį.</verse>
				<verse number="16">Kas laikosi įsakymo, saugo savo sielą; bet kas niekina savo kelius, mirs.</verse>
				<verse number="17">Kas pasigaili beturčio, skolina VIEŠPAČIUI; ir tai, ką jis davė, jis jam atlygins.</verse>
				<verse number="18">Bausk savo sūnų, kol yra vilties, ir tavo siela tenesigaili dėl jo šauksmo.</verse>
				<verse number="19">Didžiai rūstaujantis žmogus kentės bausmę; nes jei tu jį išvaduosi, turėsi vėl tai daryti.</verse>
				<verse number="20">Klausyk patarimo ir priimk pamokymą, kad savo pabaigoje būtum išmintingas.</verse>
				<verse number="21">Daug sumanymų žmogaus širdyje; tačiau tik VIEŠPATIES ketinimas išstovės.</verse>
				<verse number="22">Žmogaus troškimas yra jo gerumas; o beturtis yra geresnis už melagį.</verse>
				<verse number="23">VIEŠPATIES baimė veda į gyvenimą; ir kas jos turi, liks patenkintas; pikta jo neaplankys.</verse>
				<verse number="24">Tinginys slepia savo ranką užantyje ir net prie burnos jos nesugrąžina.</verse>
				<verse number="25">Mušk išjuokėją, ir paikasis saugosis; bark turintįjį supratimą, ir jis supras pažinimą.</verse>
				<verse number="26">Kas daro nuostolį savo tėvui ir išveja savo motiną, yra darantis gėdą ir užtraukiantis negarbę sūnus.</verse>
				<verse number="27">Mano sūnau, liaukis klau?sęs pamokymo, kuris skatina nuklysti nuo pažinimo žodžių.</verse>
				<verse number="28">Bedievis liudytojas tyčiojasi iš teismo; ir nedorėlių burna ryja neteisybę.</verse>
				<verse number="29">Teismai paruošti išjuokėjams ir kirčiai kvailių nugaroms.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Vynas – išjuokėjas, stiprus gėrimas – pašėlęs; ir kas jais apsigauna, nėra išmintingas.</verse>
				<verse number="2">Karaliaus baimė – kaip liūto riaumojimas; kas kursto jo pyktį, nusideda prieš savo sielą.</verse>
				<verse number="3">Garbė žmogui vengti ginčo; bet kiekvienas kvailys įsivelia į jį.</verse>
				<verse number="4">Tinginys nears dėl šalčio; todėl pjūties metu elgetaus ir nieko neturės.</verse>
				<verse number="5">Patarimas žmogaus širdyje yra kaip gilus vanduo, bet suprantantis žmogus jį sems.</verse>
				<verse number="6">Dauguma žmonių skelbia savo pačių gerumą, bet kas suras ištikimą žmogų?</verse>
				<verse number="7">Teisusis vaikšto savo nekaltume; jo vaikai palaiminti po jo.</verse>
				<verse number="8">Karalius, sėdintis teismo soste, savo akimis išsklaido visa, kas pikta.</verse>
				<verse number="9">Kas gali sakyti: „Apvaliau savo širdį, esu švarus nuo savo nuodėmės?“</verse>
				<verse number="10">Skirtingi svarsčiai ir skirtingi saikai – abu vienodai bjaurūs VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="11">Netgi vaiką galima pažinti iš jo veiksmų, ar jo darbai yra tyri, ar jie yra teisingi.</verse>
				<verse number="12">Girdinčią ausį ir reginčią akį – VIEŠPATS padarė abi.</verse>
				<verse number="13">Nemylėk miego, kad nenuskurstum; atverk akis ir pasisotinsi duona.</verse>
				<verse number="14">„Niekam tikęs, niekam tikęs!“ – sako pirkėjas, bet nuėjęs giriasi.</verse>
				<verse number="15">Yra aukso ir daugybė rubinų, bet pažinimo lūpos – vertinga brangenybė.</verse>
				<verse number="16">Paimk drabužį to, kuris laidavo už svetimą, ir paimk iš jo užstatą už svetimą moterį.</verse>
				<verse number="17">Žmogui gardi apgavystės duona, bet paskui jo burna prisipildys žvyro.</verse>
				<verse number="18">Kiekvienas ketinimas įtvirtinamas patarimu; ir kariauk pagal gerą patarimą.</verse>
				<verse number="19">Kas vaikšto kaip liežuvininkas, atskleidžia paslaptis; todėl nesusidėk su tuo, kuris pataikauja savo lūpomis.</verse>
				<verse number="20">Kas keikia savo tėvą ar savo motiną, to žibintas užges visiškoje tamsoje.</verse>
				<verse number="21">Paveldas pradžioje gali būti gautas paskubomis, bet jo pabaiga nebus palaiminta.</verse>
				<verse number="22">Nesakyk: „Atlyginsiu už pikta“; bet lauk VIEŠPATIES, ir jis tave išgelbės.</verse>
				<verse number="23">Skirtingi svarsčiai yra pasibjaurėjimas VIEŠPAČIUI; ir melagingos svarstyklės yra negerai.</verse>
				<verse number="24">Žmogaus žingsniai yra iš VIEŠPATIES; tad kaip žmogus gali suprasti savo kelią?</verse>
				<verse number="25">Pinklės tam žmogui, kuris suryja tai, kas šventa, o po įžadų teiraujasi.</verse>
				<verse number="26">Išmintingas karalius išsklaido nedorėlius ir užleidžia ant jų tekinį.</verse>
				<verse number="27">Žmogaus dvasia yra VIEŠPATIES žvakė, tirianti visas vidines pilvo dalis.</verse>
				<verse number="28">Gailestingumas ir tiesa apsaugo karalių; ir jo sostas palaikomas gailestingumu.</verse>
				<verse number="29">Jaunuolių šlovė yra jų jėga; o senių grožis – žila galva.</verse>
				<verse number="30">Žaizdos mėlynė nuvalo šalin pikta; taip ir kirčiai vidines pilvo dalis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Karaliaus širdis VIEŠPATIES rankoje kaip vandens upės: jis ją nukreipia, kur nori.</verse>
				<verse number="2">Kiekvienas žmogaus kelias yra teisingas jo paties akyse; bet VIEŠPATS svarsto širdis.</verse>
				<verse number="3">Teisingumo ir teismo vykdymas VIEŠPAČIUI yra priimtinesnis už auką.</verse>
				<verse number="4">Išdidus žvilgsnis, pasipūtusi širdis ir nedorėlių arimas yra nuodėmė.</verse>
				<verse number="5">Stropiojo sumanymai veda tik į apstybę, bet skubraus – tik į stoką.</verse>
				<verse number="6">Lobių įgijimas melagingu liežuviu – tai tuštybė, blaškoma ten ir atgal tų, kurie ieško mirties.</verse>
				<verse number="7">Nedorėlių plėšikavimas juos sunaikins, nes jie atsisako vykdyti teismą.</verse>
				<verse number="8">Žmogaus kelias priešgynus ir svetimas; bet tyrojo darbas teisingas.</verse>
				<verse number="9">Geriau gyventi kampe ant stogo, negu su triukšminga moterimi erdviuose namuose.</verse>
				<verse number="10">Nedorėlio siela geidžia pikto, jo artimas neranda palankumo jo akyse.</verse>
				<verse number="11">Kai nubaudžiamas išjuokėjas, paikas darosi išmintingas; ir kai išmintingasis pamokomas, jis gauna pažinimo.</verse>
				<verse number="12">Teisusis išmintingai apsvarsto nedorėlio namus, bet Dievas parbloškia nedorėlius už jų piktybę.</verse>
				<verse number="13">Kas užkemša savo ausis vargšo šauksmui, tas irgi šauks, bet nebus išgirstas.</verse>
				<verse number="14">Slapta dovana nuramina pyktį, o apdovanojimas į užantį – stiprią rūstybę.</verse>
				<verse number="15">Teisiajam yra džiaugsmas vykdyti teismą; bet darantiems neteisybę bus sunaikinimas.</verse>
				<verse number="16">Žmogus, nuklydęs nuo supratimo kelio, pasiliks mirusiųjų susirinkime.</verse>
				<verse number="17">Kas mėgsta malonumus, bus vargšas; kas mėgsta vyną ir aliejų, nebus turtingas.</verse>
				<verse number="18">Nedorėlis bus išpirka už teisųjį, o nusižengėlis už tiesųjį.</verse>
				<verse number="19">Geriau gyventi dykumoje negu su pikta ir mėgstančia barnius moterimi.</verse>
				<verse number="20">Trokštamas lobis ir aliejus yra išmintingojo buveinėje; bet kvailas žmogus jį išeikvoja.</verse>
				<verse number="21">Kas seka teisumu ir gailestingumu, randa gyvenimą, teisumą ir garbę.</verse>
				<verse number="22">Išmintingasis užlipa į galingųjų miestą ir nugriauna jo pasitikėjimo stiprybę.</verse>
				<verse number="23">Kas saugo savo burną ir savo liežuvį, saugo savo sielą nuo bėdų.</verse>
				<verse number="24">Kas elgiasi išdidžia rūstybe, to vardas – išdidus ir išpuikęs išjuokėjas.</verse>
				<verse number="25">Tinginio troškimas jį nužudo, nes jo rankos atsisako dirbti.</verse>
				<verse number="26">Jis godžiai geidžia visą dieną, bet teisusis duoda negailėdamas.</verse>
				<verse number="27">Nedorėlio auka – pasibjaurėjimas, juo labiau kai jis ją atneša su piktais ketinimais.</verse>
				<verse number="28">Melagingas liudytojas pražus, bet žmogus, kuris girdi, nuolat kalba.</verse>
				<verse number="29">Nedoras žmogus sukietina savo veidą, bet tiesusis nukreipia savo kelią.</verse>
				<verse number="30">Prieš VIEŠPATĮ nėra nei išminties, nei supratimo, nei patarimo.</verse>
				<verse number="31">Žirgas paruošiamas mūšio dienai, bet saugumas yra iš VIEŠPATIES.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Verčiau pasirinkti gerą vardą nei didelius turtus ir verčiau meilų palankumą nei sidabrą ir auksą.</verse>
				<verse number="2">Turtingas ir beturtis kartu susitinka: jų visų kūrėjas yra VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="3">Protingasis numato nelaimę ir pasislepia; bet paikasis eina toliau ir yra nubaudžiamas.</verse>
				<verse number="4">Per nuolankumą bei VIEŠPATIES baimę yra turtai, garbė ir gyvenimas.</verse>
				<verse number="5">Erškėčiai ir pinklės yra priešgyniautojo kelyje; kas saugo savo sielą, bus toli nuo jų.</verse>
				<verse number="6">Išmokyk vaiką kelio, kuriuo jis turi eiti, ir pasenęs jis nesitrauks nuo jo.</verse>
				<verse number="7">Turtingasis viešpatauja vargšui, ir skolininkas yra skolintojo tarnas.</verse>
				<verse number="8">Kas sėja neteisybę, pjaus tuštybę; ir jo pykčio lazda prapuls.</verse>
				<verse number="9">Kas turi dosnią akį, bus palaimintas; nes jis duoda savo duonos vargšui.</verse>
				<verse number="10">Išvaryk apjuokėją, ir išeis vaidai, taip, liausis ginčai ir priekaištai.</verse>
				<verse number="11">Kas myli širdies tyrumą, už jo lūpų maloningumą karalius bus jo draugas.</verse>
				<verse number="12">VIEŠPATIES akys saugo pažinimą, ir nusižengėlio žodžius jis parbloškia.</verse>
				<verse number="13">Tinginys sako: „Liūtas lauke; būsiu užmuštas gatvėse“.</verse>
				<verse number="14">Svetimų moterų burna – gili duobė; tas, kuriuo VIEŠPATS bjaurisi, įkris į ją.</verse>
				<verse number="15">Kvailystė prisirišusi prie vaiko širdies; bet pataisymo rykštė ją atitolins nuo jo.</verse>
				<verse number="16">Kas engia vargšą, idant praturtėtų ir kas duoda turtingajam, tikrai nuskurs.</verse>
				<verse number="17">Palenk savo ausį ir klausyk išmintingojo žodžių, ir pakreipk savo širdį į mano pažinimą.</verse>
				<verse number="18">Nes tai yra malonu, jei juos saugoji savo viduje; jie visi tiks tavo lūpose.</verse>
				<verse number="19">Kad tavo pasitikėjimas būtų VIEŠPAČIU, aš tau šią dieną daviau pažinti, būtent tau.</verse>
				<verse number="20">Ar aš neparašiau tau puikių dalykų patarimais ir pažinimu,</verse>
				<verse number="21">kad tau duočiau pažinti tiesos žodžių tikrumą; kad galėtum atsakyti tiesos žodžiais tiems, kurie pas tave siunčia?</verse>
				<verse number="22">Neapiplėšk vargšo dėl to, kad jis vargšas, ir neenk vargstančiojo vartuose;</verse>
				<verse number="23">nes VIEŠPATS gins jų bylą ir apiplėš sielas tų, kurie juos apiplėšė.</verse>
				<verse number="24">Nedraugauk su pykstančiu žmogumi ir neik su įtūžusiu žmogumi,</verse>
				<verse number="25">idant neišmoktum jo kelių ir nepaspęstum žabangų savo sielai.</verse>
				<verse number="26">Nebūk iš tų, kurie sukerta rankomis, ar iš tų, kurie laiduoja už skolas.</verse>
				<verse number="27">Jei neturi kuo sumokėti, kodėl jis turėtų atimti tavo lovą iš po tavęs?</verse>
				<verse number="28">Neperkelk senojo riboženklio, kurį pastatė tavo tėvai.</verse>
				<verse number="29">Ar matai žmogų stropų savo reikaluose? Jis stovės karalių akivaizdoje; jis nestovės prastų žmonių akivaizdoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Kai sėdiesi valgyti su valdovu, kruopščiai apžiūrėk, kas prieš tave padėta;</verse>
				<verse number="2">ir pridėk peilį prie savo gerklės, jei esi valdomas apetito.</verse>
				<verse number="3">Negeisk jo skanėstų, nes tai apgaulingas maistas.</verse>
				<verse number="4">Netriūsk, norėdamas praturtėti; palik savo paties išmintį.</verse>
				<verse number="5">Ar nukreipsi savo akis į tai, ko nėra? Nes turtai tikrai pasidaro sparnus; jie išskrenda kaip erelis į dangų.</verse>
				<verse number="6">Nevalgyk duonos to, kurio akis pikta, ir negeisk jo skanumynų;</verse>
				<verse number="7">nes kaip jis galvoja savo širdyje, toks jis ir yra; „Valgyk ir gerk“, – jis tau sako, bet jo širdis nėra su tavimi.</verse>
				<verse number="8">Savo suvalgytą kąsnį tu išvemsi ir prarasi savo malonius žodžius.</verse>
				<verse number="9">Nekalbėk į kvailio ausis, nes jis paniekins tavo žodžių išmintį.</verse>
				<verse number="10">Neperkelk senojo riboženklio; ir neįženk į našlaičių laukus;</verse>
				<verse number="11">nes jų atpirkėjas yra galingas; jis gins jų bylą prieš tave.</verse>
				<verse number="12">Pakreipk savo širdį į pamokymą ir savo ausis į pažinimo žodžius.</verse>
				<verse number="13">Nesulaikyk nuo vaiko bausmės; nes jei jį muši rykšte, jis nemirs.</verse>
				<verse number="14">Tu muši jį rykšte, ir išgelbėsi jo sielą nuo pragaro.</verse>
				<verse number="15">Mano sūnau, jei tavo širdis bus išmintinga, džiaugsis ir mano širdis, būtent mano.</verse>
				<verse number="16">Taip, mano inkstai džiaugsis, kai tavo lūpos kalbės, kas teisinga.</verse>
				<verse number="17">Tegul tavo širdis nepavydi nusidėjėliams; bet būk VIEŠPATIES baimėje visą dieną.</verse>
				<verse number="18">Nes galas tikrai yra; ir tavo lūkestis nebus iškirstas.</verse>
				<verse number="19">Klausyk, mano sūnau, būk išmintingas ir vesk savo širdį tuo keliu.</verse>
				<verse number="20">Nebūk tarp vyno gėrėjų, tarp mėsos rajūnų;</verse>
				<verse number="21">nes girtuoklis ir rajūnas nuskurs; ir mieguistumas aprengs žmogų skarmalais.</verse>
				<verse number="22">Klausyk savo tėvo, kuris tave pagimdė, ir nepaniekink savo motinos, kai ji pasenusi.</verse>
				<verse number="23">Pirk tiesą ir jos neparduok; taip pat išmintį, pamokymą ir supratimą.</verse>
				<verse number="24">Teisiojo tėvas didžiai džiūgaus; ir tas, kuris pagimdo išmintingą vaiką, juo džiaugsis.</verse>
				<verse number="25">Tavo tėvas ir tavo motina linksminsis, ir džiūgaus ta, kuri tave pagimdė.</verse>
				<verse number="26">Mano sūnau, duok man savo širdį, ir tegul tavo akys stebi mano kelius.</verse>
				<verse number="27">Nes paleistuvė yra gilus griovys; ir svetima moteris – siaura duobė.</verse>
				<verse number="28">Taipogi ji tyko, tarsi grobio, ir daugina nusižengėlius tarp žmonių.</verse>
				<verse number="29">Kam vargas? Kas sielojasi? Pas ką vaidai? Pas ką plepalai? Pas ką žaizdos be priežasties? Kieno paraudusios akys?</verse>
				<verse number="30">Pas tuos, kurie ilgai užtrunka prie vyno, kurie eina ieškoti maišyto vyno.</verse>
				<verse number="31">Nežiūrėk į vyną, kai jis raudonas, kai jis suteikia savo spalvą taurėje, kai jis tinkamai nuslysta.</verse>
				<verse number="32">Galiausiai jis įkanda kaip gyvatė ir įgelia kaip angis.</verse>
				<verse number="33">Tavo akys žiūrės į svetimas moteris, ir tavo širdis ištars iškrypusius dalykus.</verse>
				<verse number="34">Taip, tu būsi kaip gulintis jūros viduryje ar kaip gulintis laivo stiebo viršūnėje.</verse>
				<verse number="35">Tu sakysi: „Jie man smogė, o aš nesusirgau; jie mane mušė, o aš to nejaučiau; kai aš pabusiu, vėl jo ieškosiu“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Nepavydėk piktiems žmonėms ir nenorėk būti su jais.</verse>
				<verse number="2">Nes jų širdis mąsto apie sunaikinimą, ir jų lūpos kalba apie piktadarystę.</verse>
				<verse number="3">Išmintimi pastatomi namai ir supratimu jie įtvirtinami;</verse>
				<verse number="4">pažinimu kambariai pripildomi visokių brangių ir malonių turtų.</verse>
				<verse number="5">Išmintingas žmogus yra stiprus; taip, pažinimą turintis žmogus padidina jėgas.</verse>
				<verse number="6">Nes išmintingu patarimu tu vesi savo karą; ir prie daugybės patarėjų yra saugumas.</verse>
				<verse number="7">Per aukšta kvailiui išmintis: vartuose jis neatveria burnos.</verse>
				<verse number="8">Kas planuoja daryti pikta, tas bus vadinamas piktadariu žmogumi.</verse>
				<verse number="9">Kvailystės mintis yra nuodėmė; ir išjuokėjas – pasibjaurėjimas žmonėms.</verse>
				<verse number="10">Jei nusilpsti nelaimės dieną, silpna tavo jėga.</verse>
				<verse number="11">Jei tu susilaikysi, kad neišvaduotum tų, kurie vedami į mirtį, ir tų, kurie parengti nužudymui;</verse>
				<verse number="12">jei sakysi: „Štai mes to nežinojome“; argi tas, kuris svarsto širdį, to neapgalvoja? Argi tas, kuris saugo tavo sielą, to nežino? Ir argi jis neatlygins kiekvienam žmogui pagal jo darbus?</verse>
				<verse number="13">Mano sūnau, valgyk medų, nes jis geras; ir medaus korį, kuris yra saldus tavo skoniui;</verse>
				<verse number="14">taip išminties pažinimas bus tavo sielai; kai būsi ją radęs, tada bus atpildas, ir tavo lūkestis nebus iškirstas.</verse>
				<verse number="15">Netykok, nedorėli, teisiojo buveinės; neapiplėšk jo poilsio vietos;</verse>
				<verse number="16">nes teisusis septynis kartus pargriūna ir vėl atsikelia; bet nedorėlis įpuls į nelaimę.</verse>
				<verse number="17">Nesidžiauk, kai tavo priešas pargriūna, ir tenesilinksmina tavo širdis jam suklumpant;</verse>
				<verse number="18">kad VIEŠPATS to nepamatytų, ir tai jam nesukeltų pykčio, ir jis neatitrauktų nuo jo savo rūstybės.</verse>
				<verse number="19">Nesusierzink dėl piktųjų ir nepavydėk nedorėliams;</verse>
				<verse number="20">nes piktajam nebus užmokesčio; nedorėlio žvakė užges.</verse>
				<verse number="21">Mano sūnau, bijok VIEŠPATIES ir karaliaus; ir nesusidėk su linkusiais pakeisti;</verse>
				<verse number="22">nes jų nelaimė kils netikėtai; ir kas žino pražūtį tų abiejų?</verse>
				<verse number="23">Šitie dalykai irgi išmintingiems. Būti šališkam teisme negerai.</verse>
				<verse number="24">Kas nedorėliui sako: „Tu esi teisus“, tą prakeiks tautos, juo bjaurėsis tautybės;</verse>
				<verse number="25">bet tiems, kurie jį bars, bus pasigėrėjimas, ir jiems ateis geri palaiminimai.</verse>
				<verse number="26">Kiekvienas bučiuos lūpas to, kuris teisingai atsako.</verse>
				<verse number="27">Atlik savo darbą lauke ir tinkamai paruošk jį sau ant lauko; o paskui statyk sau namus.</verse>
				<verse number="28">Nebūk liudytoju prieš savo artimą be priežasties ir neapgaudinėk savo lūpomis.</verse>
				<verse number="29">Nesakyk: „Kaip jis man padarė, taip aš jam padarysiu; atlyginsiu tam žmogui pagal jo darbą“.</verse>
				<verse number="30">Aš ėjau pro tinginio lauką ir pro neturinčio supratimą žmogaus vynuogyną;</verse>
				<verse number="31">ir štai jis visas buvo apaugęs erškėčiais, jo paviršių dengė dilgynės, ir jo akmeninė siena buvo išgriauta.</verse>
				<verse number="32">Tada aš pamačiau ir gerai apmąsčiau; žiūrėjau į tai ir pasimokiau.</verse>
				<verse number="33">Dar truputį miego, truputį pasnausti, truputį susidėjus rankas pamiegoti;</verse>
				<verse number="34">šitaip ateis tavo skurdas kaip pakeleivis ir tavo stoka kaip ginkluotas vyras.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Šitos irgi yra Saliamono patarlės, kurių kopijas padarė Judos karaliaus Chezekijo vyrai.</verse>
				<verse number="2">Dievo šlovė – paslėpti dalyką; bet karalių garbė – ištirti dalyką.</verse>
				<verse number="3">Dangus dėl aukščio, žemė dėl gylio ir karalių širdis – neištiriami.</verse>
				<verse number="4">Pašalink nuodegas iš sidabro, ir sidabro valytojui išeis indas.</verse>
				<verse number="5">Pašalink nedorėlį iš karaliaus akivaizdos, ir jo sostas įsitvirtins teisume.</verse>
				<verse number="6">Neišstatyk savęs karaliaus akivaizdoje ir nestok didžiūnų vieton;</verse>
				<verse number="7">nes geriau, kad tau sakytų: „Ateik čia aukščiau“, negu kad būtum pažemintas akivaizdoje kunigaikščio, kurį matė tavo akys.</verse>
				<verse number="8">Neišeik skubomis vaidytis, nes nežinosi, ką daryti to pabaigoje, kai tavo artimas sugėdins tave.</verse>
				<verse number="9">Apsvarstyk savo bylą su savo artimu ir neatskleisk paslapties kitam;</verse>
				<verse number="10">kad tavęs nesugėdintų tas, kuris tai išgirs, ir tada tavo negarbė neatsitrauktų.</verse>
				<verse number="11">Tinkamai pasakytas žodis yra kaip auksiniai obuoliai sidabriniuose paveiksluose.</verse>
				<verse number="12">Išmintingas pabarėjas paklusniai ausiai yra kaip auksinis auskaras ir geriausio aukso papuošalas.</verse>
				<verse number="13">Kaip sniego šaltumas pjūties metu, taip ištikimas pasiuntinys savo siuntėjui; nes jis atgaivina savo valdovo sielą.</verse>
				<verse number="14">Kas giriasi melaginga dovana, yra kaip debesys ir vėjas be lietaus.</verse>
				<verse number="15">Ilgu pakantumu įtikinamas kunigaikštis, ir švelnus liežuvis sulaužo kaulus.</verse>
				<verse number="16">Ar radai medaus? Valgyk, kiek tau pakanka, kad juo prisisotinęs jo neišvemtum.</verse>
				<verse number="17">Atitrauk savo koją nuo savo artimo namų, kad jis nuo tavęs nenuvargtų ir nepradėtų tavęs nekęsti.</verse>
				<verse number="18">Žmogus, kuris melagingai liudija prieš savo artimą, yra kūlė, kalavijas ir aštri strėlė.</verse>
				<verse number="19">Pasitikėjimas neištikimu žmogumi bėdos metu yra kaip išlūžęs dantis ir išnirusi koja.</verse>
				<verse number="20">Kaip atimantis drabužį šaltą dieną, ir kaip actas ant salietros, toks yra giedantis giesmes nuliūdusiai širdžiai.</verse>
				<verse number="21">Jei tavo priešas alkanas, duok jam duonos valgyti; ir jei jis ištroškęs, duok jam gerti vandens;</verse>
				<verse number="22">nes tu krausi žarijas ant jo galvos, ir VIEŠPATS tau atlygins.</verse>
				<verse number="23">Šiaurės vėjas nuveja lietų; taip ir piktas veidas apkalbantį liežuvį.</verse>
				<verse number="24">Geriau gyventi kampe ant stogo, negu su triukšminga moterimi erdviuose namuose.</verse>
				<verse number="25">Kaip šalti vandenys ištroškusiai sielai, taip gera žinia iš tolimos šalies.</verse>
				<verse number="26">Teisusis, krintantis prieš nedorėlį, yra kaip sudrumstas šaltinis ir sugędusi versmė.</verse>
				<verse number="27">Negerai valgyti daug medaus, taip pat siekti sau šlovės nėra šlovė.</verse>
				<verse number="28">Kas nesuvaldo savo dvasios, yra kaip sugriautas miestas ir be sienų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Kaip sniegas vasarą ir kaip lietus pjūties metu, taip garbė netinka kvailiui.</verse>
				<verse number="2">Kaip kad paukštis klajoja, kaip kad kregždė skrajoja, taip neateis nepagrįstas prakeikimas.</verse>
				<verse number="3">Botagas arkliui, apynasris asilui, o rykštė kvailio nugarai.</verse>
				<verse number="4">Neatsakyk kvailiui pagal jo kvailystę, kad ir tu nebūtum panašus į jį.</verse>
				<verse number="5">Atsakyk kvailiui pagal jo kvailystę, kad jis nelaikytų savęs išmintingu.</verse>
				<verse number="6">Kas siunčia žinią per kvailio rankas, nusikerta kojas ir geria nuostolį.</verse>
				<verse number="7">Raišo kojos nevienodos; taip ir palyginimas kvailių burnoje.</verse>
				<verse number="8">Kaip pririšantis akmenį prie svaidyklės, toks ir tas, kuris suteikia garbę kvailiui.</verse>
				<verse number="9">Kaip dyglys sminga į girtojo ranką, taip ir palyginimas kvailių burnoje.</verse>
				<verse number="10">Didysis Dievas, kuris suformavo visus dalykus, atlygina kvailiui ir atlygina nusižengėliui.</verse>
				<verse number="11">Kaip šuo sugrįžta prie savo vėmalo, taip kvailys sugrįžta prie savo kvailybės.</verse>
				<verse number="12">Ar matai žmogų, laikantį save išmintingu? Kailys teikia daugiau vilties negu anas.</verse>
				<verse number="13">Tinginys sako: „Liūtas kelyje; liūtas gatvėse“.</verse>
				<verse number="14">Kaip durys vartosi ant savo vyrių, taip tinginys savo lovoje.</verse>
				<verse number="15">Tinginys paslepia savo ranką užantyje; jam sunku ją vėl pritraukti prie burnos.</verse>
				<verse number="16">Tinginys laiko save išmintingesniu už septynis, galinčius duoti patarimą.</verse>
				<verse number="17">Kas praeidamas įsikiša į ginčą, kuris nesusijęs su juo, yra kaip tas, kuris nutveria šunį už ausų.</verse>
				<verse number="18">Kaip beprotis, kuris mėto nuodėgulius, strėles ir mirtį,</verse>
				<verse number="19">toks yra žmogus, kuris apgauna savo artimą ir sako: „Argi aš nejuokauju?“</verse>
				<verse number="20">Kai nėra malkų, užgęsta ugnis; ir kai nėra liežuvininko, baigiasi ginčas.</verse>
				<verse number="21">Kaip anglys žarijoms ir malkos ugniai, taip ir vaidingas žmogus ginčui užkurti.</verse>
				<verse number="22">Liežuvininko žodžiai yra kaip žaizdos, ir jie įeina į giliausias pilvo dalis.</verse>
				<verse number="23">Ugningos lūpos ir pikta širdis yra kaip puodo šukė, aptraukta sidabro šlaku.</verse>
				<verse number="24">Kas neapkenčia, slepia savo lūpomis ir savo viduje kaupia apgaulę;</verse>
				<verse number="25">kai jis maloniai kalba, juo netikėk, nes septynios bjaurystės yra jo širdyje.</verse>
				<verse number="26">Kieno neapykanta pridengta apgavyste, to piktybė pasimatys viso susirinkimo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="27">Kas kasa duobę, į ją įkris; ir kas ritina akmenį, ant to jis sugrįš.</verse>
				<verse number="28">Meluojantis liežuvis nekenčia tų, kurie nuo jo nukenčia; ir pataikaujanti burna sukelia pražūtį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Nesigirk rytojumi, nes nežinai, ką diena pagimdys.</verse>
				<verse number="2">Tegul tave giria kitas, o ne tavo paties burna; svetimas, o ne tavo lūpos.</verse>
				<verse number="3">Akmuo yra sunkus ir smėlis svarus, bet kvailio rūstybė sunkesnė už abu.</verse>
				<verse number="4">Rūstybė yra žiauri ir pyktis siaubingas; bet kas gali atsilaikyti prieš pavydą?</verse>
				<verse number="5">Viešas papeikimas geriau negu slapta meilė.</verse>
				<verse number="6">Ištikimos yra draugo žaizdos, bet priešo bučiniai klastingi.</verse>
				<verse number="7">Soti siela bjaurisi medaus koriu, bet alkanai sielai kiekvienas kartus daiktas yra saldus.</verse>
				<verse number="8">Kaip paukštis, nuklydęs nuo savo lizdo, taip yra žmogus, nuklydęs nuo savo vietos.</verse>
				<verse number="9">Tepalas ir kvepalai džiugina širdį; taip ir draugo švelnumas nuoširdžiu patarimu.</verse>
				<verse number="10">Nepalik savo draugo ir savo tėvo draugo; ir neik į savo brolio namus savo nelaimės dieną: nes geriau kaimynas, kuris yra arti, negu brolis toli.</verse>
				<verse number="11">Mano sūnau, būk išmintingas ir pralinksmink mano širdį, kad galėčiau atsakyti tam, kuris man priekaištauja.</verse>
				<verse number="12">Protingas numato nelaimę ir pasislepia; bet paikasis eina toliau ir yra nubaudžiamas.</verse>
				<verse number="13">Paimk drabužį to, kuris laiduoja už svetimą; ir paimk iš jo užstatą už svetimą moterį.</verse>
				<verse number="14">Kas atsikėlęs anksti rytą garsiu balsu laimina savo draugą, tai bus jam užskaityta prakeikimu.</verse>
				<verse number="15">Nuolatinis varvėjimas labai lietingą dieną ir vaidinga moteris yra panašūs.</verse>
				<verse number="16">Kas ją slepia, slepia vėją, ir savo dešinės rankos tepalą, kuris išsiduoda.</verse>
				<verse number="17">Geležis geležį galanda; taip žmogus aštrina savo draugo veidą.</verse>
				<verse number="18">Kas saugo figmedį, valgys jo vaisius; ir kas laukia savo valdovo, bus gerbiamas.</verse>
				<verse number="19">Kaip vandenyje veidas atspindi veidą, taip žmogaus širdis žmogų.</verse>
				<verse number="20">Pragaras ir pražūtis niekada nepilni; taip žmogaus akys niekada nepasisotina.</verse>
				<verse number="21">Kaip tiglis sidabrui ir krosnis auksui; taip žmogus savo gyriui.</verse>
				<verse number="22">Nors ir sugrūstum kvailį grūstuve piestoje tarp kviečių, tačiau nuo jo neatsiskirtų jo kvailystė.</verse>
				<verse number="23">Būk stropus, kad pažintum savo kaimenių būklę, ir gerai prižiūrėk savo bandas.</verse>
				<verse number="24">Nes turtai neamžini; ir ar karūna išlieka visoms kartoms?</verse>
				<verse number="25">Šienas pasirodo, pasirodo minkšta žolė, ir renkamos kalnų žolės.</verse>
				<verse number="26">Avinėliai yra tavo apdarui ir ožiai yra lauko kaina.</verse>
				<verse number="27">Ir tu pakankamai turėsi ožkų pieno maistui tau, maistui tavo namams, ir tavo tarnaitėms išlaikyti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Nedorėlis bėga niekam nesivejant; bet teisusis yra drąsus kaip liūtas.</verse>
				<verse number="2">Dėl šalies nusižengimo yra daug jos kunigaikščių; bet per žmogų, turintį supratimą ir pažinimą, jos stovis ilgai tvers.</verse>
				<verse number="3">Vargšas, kuris engia vargšą, yra panašus į smarkų lietų, kuris nepalieka maisto.</verse>
				<verse number="4">Kurie atsižada įstatymo, giria nedorėlius; bet kurie laikosi įstatymo, kovoja su jais.</verse>
				<verse number="5">Pikti žmonės nesupranta teismo, bet ieškantieji VIEŠPATIES viską supranta.</verse>
				<verse number="6">Geriau beturtis, vaikščiojantis savo tiesumu, negu tas, kuris iškrypęs savo keliuose, nors jis ir turtingas.</verse>
				<verse number="7">Kas laikosi įstatymo, yra išmintingas sūnus, bet lėbautojų draugas daro gėdą savo tėvui.</verse>
				<verse number="8">Kas daugina savo turtą palūkanomis ir neteisingu pasipelnymu, tas kaupia jį tam, kuris pasigailės beturčių.</verse>
				<verse number="9">Kas nusuka savo ausį, kad negirdėtų įstatymo, to malda bus pasibjaurėjimas.</verse>
				<verse number="10">Kas skatina teisųjį nuklysti į piktą kelią, pats įkris į savo duobę; bet tiesieji gaus nuosavybėn gerų dalykų.</verse>
				<verse number="11">Turtingas žmogus laiko save išmintingu, bet turintis supratimą beturtis jį ištiria.</verse>
				<verse number="12">Kai teisieji džiūgauja – didelė šlovė; bet kai nedorėliai iškyla, žmonės slepiasi.</verse>
				<verse number="13">Kas slepia savo nuodėmes, tam nesiseks; bet kas jas išpažįsta ir jas palieka, susilauks gailestingumo.</verse>
				<verse number="14">Laimingas žmogus, kuris nuolat bijo; bet kas užkietina savo širdį, įpuls į nelaimę.</verse>
				<verse number="15">Kaip riaumojantis liūtas ir besibastanti meška, toks yra nedoras neturtingos tautos valdovas.</verse>
				<verse number="16">Kunigaikštis, kuriam stinga supratimo, yra ir didelis engėjas; bet, kas nekenčia godumo, prailgins savo dienas.</verse>
				<verse number="17">Žmogus, kuris smurtauja iki žmogaus kraujo, pabėgs į duobę; niekas jo tenesulaiko.</verse>
				<verse number="18">Kas vaikšto tiesumu, bus išgelbėtas; bet kas yra iškrypęs savo keliuose, vienąkart pargrius.</verse>
				<verse number="19">Kas įdirba savo žemę, turės pakankamai duonos; bet kas seka paskui tuščius žmones, turės pakankamai skurdo.</verse>
				<verse number="20">Ištikimas žmogus turės gausiai palaiminimų; bet kas skuba praturtėti, neliks nekaltas.</verse>
				<verse number="21">Būti šališkam yra negerai; nes dėl duonos gabalėlio toks žmogus nusižengs.</verse>
				<verse number="22">Kas skuba praturtėti, turi piktą akį ir nepagalvoja, kad jam ateis skurdas.</verse>
				<verse number="23">Kas bara žmogų, po to ras daugiau palankumo negu tas, kuris pataikauja liežuviu.</verse>
				<verse number="24">Kas apiplėšia savo tėvą ar savo motiną ir sako: „Tai – ne nusižengimas“, tas yra naikintojo draugas.</verse>
				<verse number="25">Kas yra išdidžios širdies, sukelia vaidus; bet, kas pasitiki VIEŠPAČIU, bus nupenėtas.</verse>
				<verse number="26">Kas pasitiki savo širdimi, yra kvailys; bet kas išmintingai vaikšto, tas bus išgelbėtas.</verse>
				<verse number="27">Kas duoda beturčiui, nestokos; bet kas paslepia savo akis, susilauks daug prakeikimų.</verse>
				<verse number="28">Kai pakyla nedorėliai, žmonės slepiasi; bet kai jie pražūna, padaugėja teisiųjų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Kas dažnai baramas užkietina savo sprandą, bus staiga sunaikintas ir nepagydomai.</verse>
				<verse number="2">Kai teisieji valdžioje, tauta džiaugiasi, bet kai nedorėliai valdo, tauta gedi.</verse>
				<verse number="3">Kas myli išmintį, džiugina savo tėvą, bet kas susideda su paleistuvėmis, išeikvoja savo turtą.</verse>
				<verse number="4">Karalius teismu įtvirtina šalį, bet kas ima dovanas, ją sugriauna.</verse>
				<verse number="5">Žmogus, pataikaujantis savo artimui, ištiesia tinklą jo kojoms.</verse>
				<verse number="6">Pikto žmogaus nusižengime yra spąstai, bet teisusis gieda ir džiaugiasi.</verse>
				<verse number="7">Teisusis apsvarsto vargšo bylą, bet nedorėlis į ją neatsižvelgia, kad ją pažintų.</verse>
				<verse number="8">Išjuokėjai įtraukia miestą į žabangas, bet išmintingieji nukreipia rūstybę.</verse>
				<verse number="9">Jei išmintingas susiginčija su kvailiu, ar tas niršta, ar juokiasi, – nėra ramybės.</verse>
				<verse number="10">Kraujo trokštantis nekenčia tiesiojo, bet teisieji ieško jo sielos.</verse>
				<verse number="11">Kvailys kalba viską, ką galvoja, bet išmintingasis susilaiko iki vėliau.</verse>
				<verse number="12">Jei valdovas klauso melų, visi jo tarnai yra nedorėliai.</verse>
				<verse number="13">Beturtis ir apgavikas susitinka kartu: VIEŠPATS apšviečia jų abiejų akis.</verse>
				<verse number="14">Karaliaus, kuris ištikimai teisia vargšus, sostas įsitvirtins per amžius.</verse>
				<verse number="15">Rykštė ir pabarimas teikia išmintį; bet vaikas, paliktas savo valiai, daro gėdą savo motinai.</verse>
				<verse number="16">Daugėjant nedorėliams, daugėja nusižengimų, bet teisieji matys jų griuvimą.</verse>
				<verse number="17">Pataisyk savo sūnų, ir jis tau suteiks ramybę; taip, jis suteiks pasigėrėjimą tavo sielai.</verse>
				<verse number="18">Kai nėra regėjimo, žūsta tauta; bet kas laikosi įstatymo, tas laimingas.</verse>
				<verse number="19">Žodžiais tarno nepataisysi, nes nors jis supranta, jis neatsakys.</verse>
				<verse number="20">Ar matai žmogų, skubantį savo žodžiais? Iš kvailio daugiau vilties negu iš jo.</verse>
				<verse number="21">Kas prabangiai augina nuo vaikystės savo tarną, tam jis galiausiai taps jo sūnumi.</verse>
				<verse number="22">Supykęs žmogus sukelia ginčą, ir įnirtęs žmogus gausėja nusižengimais.</verse>
				<verse number="23">Žmogaus išdidumas jį nužemins, bet garbė palaikys nuolankųjį dvasioje.</verse>
				<verse number="24">Kas yra bendrininkas su vagimi, nekenčia savo sielos; jis girdi prakeikimą, bet to nepraneša.</verse>
				<verse number="25">Žmonių baimė atneša žabangas, bet kas pasitiki VIEŠPAČIU, bus saugus.</verse>
				<verse number="26">Daugelis ieško valdovo palankumo, bet kiekvieno žmogaus teismas ateina iš VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="27">Neteisus žmogus yra pasibjaurėjimas teisiesiems, o tiesusis kelyje yra pasibjaurėjimas nedorėliui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Žodžiai Agūro, Jakės sūnaus, tai yra, pranašystė; tas žmogus kalbėjo Itieliui, tai yra Itieliui ir Ukalui:</verse>
				<verse number="2">Tikrai aš bukesnis už bet kokį žmogų ir neturiu žmogaus supratimo.</verse>
				<verse number="3">Aš neišmokau išminties nei neturiu iš šventojo pažinimo.</verse>
				<verse number="4">Kas užžengė į dangų arba nužengė? Kas surinko vėją į savo saujas? Kas surišo vandenis į drabužį? Kas įtvirtino visus žemės pakraščius? Kuo jis vardu ir kuo vardu jo sūnus, jei žinai?“</verse>
				<verse number="5">Kiekvienas Dievo žodis yra tyras; jis yra skydas tiems, kurie juo pasitiki.</verse>
				<verse number="6">Nepridėk prie jo žodžių, kad jis tavęs nepapeiktų ir nebūtum aptiktas melagiu.</verse>
				<verse number="7">Dviejų dalykų prašau tavęs; neužgink man jų pirmiau nei mirsiu:</verse>
				<verse number="8">atitolink nuo manęs tuštybę ir melus; neduok man nei skurdo, nei turtų; maitink mane man tinkamu maistu;</verse>
				<verse number="9">kad pasisotinęs neišsiginčiau tavęs ir nesakyčiau: „Kas yra VIEŠPATS?“ Arba, kad būdamas vargšas nevogčiau ir tuščiai nevartočiau savo Dievo vardo.</verse>
				<verse number="10">Neapkaltink tarno jo valdovui, kad jis tavęs nekeiktų ir nebūtum aptiktas kaltu.</verse>
				<verse number="11">Yra karta, kuri keikia savo tėvą ir nelaimina savo motinos.</verse>
				<verse number="12">Yra karta, kuri yra tyra savo pačių akyse, tačiau nenuplauta nuo savų nešvarumų.</verse>
				<verse number="13">Yra karta, oi kokios išdidžios jų akys! Ir jų akių vokai pakelti.</verse>
				<verse number="14">Yra karta, kurių dantys kaip kalavijai ir jų žandikaulių dantys kaip peiliai, kad surytų vargšus iš žemės ir beturčius iš žmonių tarpo.</verse>
				<verse number="15">Siurbėlė turi dvi dukteris, šaukiančias: „Duok, duok“. Yra trys dalykai, kurie niekada nepasisotina, taip, keturi dalykai nesako: „Gana“ –</verse>
				<verse number="16">kapas, nevaisingos įsčios, žemė, neprisigerianti vandens, ir ugnis, kuri nesako: „Gana“.</verse>
				<verse number="17">Akį, kuri tyčiojasi iš savo tėvo ir niekina paklusnumą motinai, slėnio varnai iškapos ir suės jauni ereliai.</verse>
				<verse number="18">Yra trys dalykai man perdaug nuostabūs, taip, keturi, kurių nežinau:</verse>
				<verse number="19">erelio kelias ore, gyvatės kelias ant uolos, laivo kelias jūros viduryje ir vyro kelias su mergele.</verse>
				<verse number="20">Toks yra svetimaujančios moters kelias: ji pavalgo, nusišluosto burną ir sako: „Nepadariau nieko nedoro“.</verse>
				<verse number="21">Dėl trijų dalykų nerimsta žemė ir dėl keturių, kurių ji negali pakelti:</verse>
				<verse number="22">dėl tarno, kai jis karaliauja; ir kvailio, kai jis pasisotina maistu;</verse>
				<verse number="23">dėl neapkenčiamos moters, kai ji išteka; ir tarnaitės, kuri yra savo valdovės įpėdinė.</verse>
				<verse number="24">Yra keturi mažiausi žemėje, bet jie yra be galo išmintingi:</verse>
				<verse number="25">skruzdės – nestipri tauta, tačiau jos vasarą pasiruošia savo maisto;</verse>
				<verse number="26">triušiai – tik silpna laudis, tačiau pasidaro namus uolose;</verse>
				<verse number="27">skėriai neturi karaliaus, tačiau jie visi išskrenda būriais;</verse>
				<verse number="28">voras čiumpa savo rankomis, ir yra karalių rūmuose.</verse>
				<verse number="29">Yra trys, kurie puikiai eina, taip, keturi, kurie gražiai vaikšto:</verse>
				<verse number="30">liūtas, kuris yra stipriausias tarp žvėrių, ir nenusigręžia nei dėl vieno;</verse>
				<verse number="31">kurtas; taipogi ožys; ir karalius, prieš kurį nesukyla.</verse>
				<verse number="32">Jei tu kvailai elgeisi aukštindamas save, arba jei tu galvojai pikta, uždėk ranką ant savo burnos.</verse>
				<verse number="33">Tikrai pieno mušimas išgauna sviestą, ir nosies spaudimas išgauna kraują; taip ir rūstybės skatinimas pagimdo ginčą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">Karaliaus Lemuelio žodžiai, pranašystė, kurios jį mokė jo motina.</verse>
				<verse number="2">Ką, mano sūnau? Ką, mano įsčių sūnau? Ką, mano įžadų sūnau?</verse>
				<verse number="3">Neatiduok savo jėgų moterims nei savo kelių toms, kurios pražudo karalius.</verse>
				<verse number="4">Ne karaliams, o Lemueli, ne karaliams gerti vyną; nei kunigaikščiams stiprų gėrimą;</verse>
				<verse number="5">kad jie gerdami nepamirštų įstatymo ir neiškraipytų teismo nei vieno iš prispaustųjų.</verse>
				<verse number="6">Duok stiprų gėrimą bepražūstančiam ir vyną tiems, kurių širdys nuliūdusios.</verse>
				<verse number="7">Jis tegeria ir tepamiršta savo neturtą ir savo vargo tenebeatsimena.</verse>
				<verse number="8">Atverk už nebylį savo burną byloje visų tų, kurie paskirti pražūčiai.</verse>
				<verse number="9">Atverk savo burną, teisk teisingai ir gink vargšų bei nepasiturinčiųjų bylą.</verse>
				<verse number="10">Kas gali rasti skaisčią moterį? Nes ji daug vertingesnė už rubinus.</verse>
				<verse number="11">Jos vyro širdis užtikrintai ja pasitiki, taip, kad jam netrūks pelno.</verse>
				<verse number="12">Ji darys jam gera, o ne pikta, per visas savo gyvenimo dienas.</verse>
				<verse number="13">Ji ieško vilnos, lino ir noriai dirba savo rankomis.</verse>
				<verse number="14">Ji yra kaip pirklių laivai: iš toli ji pargabena savo maistą.</verse>
				<verse number="15">Taipogi ji keliasi kai dar naktis, duoda maisto savo namiškiams ir dalį savo tarnaitėms.</verse>
				<verse number="16">Ji apsvarsto lauką ir jį nuperka; savo rankų vaisiumi ji pasodina vynuogyną.</verse>
				<verse number="17">Ji apjuosia savo strėnas stiprybe ir sustiprina savo rankas.</verse>
				<verse number="18">Ji pastebi, kad jos prekiavimas geras; jos žvakė neužgęsta naktį.</verse>
				<verse number="19">Ji prideda savo rankas prie verpsto, ir jos rankos laiko verpstę.</verse>
				<verse number="20">Ji ištiesia savo ranką nepasiturintiems; taip, ji ištiesia savo rankas stokojantiems.</verse>
				<verse number="21">Ji nebijo sniego dėl savo namiškių; nes visi jos namiškiai aprengti skaisčiai raudonu.</verse>
				<verse number="22">Ji pasidaro gobeleno apdangalų; jos drabužis – šilkas ir purpuras.</verse>
				<verse number="23">Jos vyras yra žinomas vartuose, kai jis sėdi tarp šalies vyresniųjų.</verse>
				<verse number="24">Ji padaro plonų drobių ir jas parduoda; ir pristato juostų pirkliams.</verse>
				<verse number="25">Stiprybė ir garbė – jos drabužis; ir ji džiaugsis ateinančiu laiku.</verse>
				<verse number="26">Ji atveria savo burną išmintimi; ir ant jos liežuvio – gerumo įstatymas.</verse>
				<verse number="27">Ji gerai prižiūri savo namų kelius ir nevalgo tinginystės duonos.</verse>
				<verse number="28">Jos vaikai pakyla ir vadina ją palaiminta; jos vyras irgi – ir jis ją giria:</verse>
				<verse number="29">„Daug dukterų elgėsi skaisčiai, bet tu pranoksti jas visas“.</verse>
				<verse number="30">Palankumas yra apgaulingas ir grožis yra tuščias; bet moteris, bijanti VIEŠPATIES, bus giriama.</verse>
				<verse number="31">Duok jai jos rankų vaisių; ir tegul jos darbai giria ją vartuose.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="21">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Žodžiai Pamokslininko, Dovydo sūnaus, karaliaus Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="2">Tuštybių tuštybė, – sako Pamokslininkas, – tuštybių tuštybė; viskas tuštybė.</verse>
				<verse number="3">Kokia nauda žmogui iš viso jo triūso, kurio jis imasi po saule?</verse>
				<verse number="4">Viena karta praeina, kita karta ateina; bet žemė pasilieka per amžius.</verse>
				<verse number="5">Saulė pateka, saulė nusileidžia ir skuba į savo vietą, iš kur ji patekėjo.</verse>
				<verse number="6">Vėjas eina į pietus ir apsisuka į šiaurę; jis nuolat sukasi aplink, ir vėjas atgal sugrįžta pagal savo apsisukimus.</verse>
				<verse number="7">Visos upės teka į jūrą, tačiau jūra vis nepilna; į vietą, iš kur upės atiteka, ten jos vėl sugrįžta.</verse>
				<verse number="8">Visi dalykai pilni triūso, žmogus negali jų išsakyti; akys nepasisotina matymu, ir ausys neprisipildo girdėjimu.</verse>
				<verse number="9">Dalykai, kurie buvo, yra tai, kas bus; ir kas buvo daroma, yra tai, kas bus daroma; nieko naujo nėra po saule.</verse>
				<verse number="10">Ar yra kas, apie ką galima pasakyti: „Žiūrėk, tai nauja“? Tai jau buvo senais laikais, kurie buvo pirma mūsų.</verse>
				<verse number="11">Neatmenama tai, kas buvo anksčiau; ir to, kas bus ateityje, neatsimins tie, kurie po to ateis.</verse>
				<verse number="12">Aš, Pamokslininkas, buvau Izraelio karalius Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="13">Aš atidaviau savo širdį, kad ieškočiau ir tyrinėčiau išmintimi viską, kas vyksta po dangumi; šį sunkų triūsą Dievas davė žmogaus sūnums, kad juo užsiimtų.</verse>
				<verse number="14">Mačiau visus darbus, kurie daromi po saule; ir štai viskas yra tuštybė ir dvasios varginimas.</verse>
				<verse number="15">Kas kreiva, negalima ištiesinti; ir ko trūksta, negalima suskaičiuoti.</verse>
				<verse number="16">Aš kalbėjau su savo širdimi, sakydamas: „Štai aš įgijau aukštą padėtį ir įgijau daugiau išminties už visus, kurie pirma manęs buvo Jeruzalėje; taip, mano širdis patyrė daug išminties bei pažinimo“.</verse>
				<verse number="17">Ir atidaviau savo širdį, kad pažinčiau išmintį ir pažinčiau beprotybę ir kvailystę; aš pastebėjau, kad ir tai yra dvasios varginimas.</verse>
				<verse number="18">Nes kur yra daug išminties, ten yra daug sielvarto; ir kas įgyja daugiau pažinimo, įgyja daugiau ir širdgėlos“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Tariau savo širdyje: „Na, išbandysiu tave linksmybe, todėl džiaukis malonumais“; ir štai tai irgi tuštybė.</verse>
				<verse number="2">Apie juoką sakiau: „Jis beprotis“; ir apie linksmybę: „Ką ji daro?“</verse>
				<verse number="3">Siekiau savo širdyje atsiduoti vynui, tačiau supažindinant savo širdį su išmintimi; ir nusitverti kvailybę, kol pamatysiu, kas buvo gera žmonių sūnums, ką jie turėtų daryti po dangumi per visas savo gyvenimo dienas.</verse>
				<verse number="4">Atlikau sau didelių darbų: pasistačiau namų, pasisodinau vynuogynų;</verse>
				<verse number="5">pasidariau sodų bei vaismedžių sodų ir juose pasodinau įvairių vaisių medžių;</verse>
				<verse number="6">pasidariau vandens tvenkinių, kad jais laistyčiau mišką, išauginantį medžius;</verse>
				<verse number="7">įsigijau tarnų bei tarnaičių ir turėjau savo namuose gimusių tarnų; taip pat didelių ir mažų galvijų turėjau daugiau už visus, kurie pirma manęs buvo Jeruzalėje;</verse>
				<verse number="8">taip pat prisirinkau sidabro bei aukso ir nuosavo karalių bei provincijų turto; pasirūpinau giesmininkų bei giesmininkių ir to, kuo gėrisi žmonių sūnūs – įvairiausių muzikinių instrumentų.</verse>
				<verse number="9">Taigi aš buvau didis ir išaugau labiau už visus, kurie buvo prieš mane Jeruzalėje; taip pat mano išmintis pasiliko su manimi.</verse>
				<verse number="10">Ir ko tik troško mano akys, nieko joms neatsakiau, aš nesulaikiau savo širdies nuo jokio džiaugsmo; nes mano širdis džiaugėsi visu mano triūsu; ir tai buvo viso mano triūso dalis.</verse>
				<verse number="11">Paskui aš pažiūrėjau į visus darbus, kuriuos padarė mano rankos, ir į triūsą, kuriame triūsiau dirbdamas; ir štai viskas buvo tuštybė ir dvasios varginimas, ir nebuvo jokios naudos po saule.</verse>
				<verse number="12">Ir pasisukau pasižiūrėti į išmintį, į beprotybę ir kvailystę; nes ką gali padaryti žmogus, kuris ateis po karaliaus? Būtent tai, kas jau buvo padaryta.</verse>
				<verse number="13">Tada aš pamačiau, kad išmintis tiek pralenkia kvailystę, kiek šviesa pralenkia tamsą.</verse>
				<verse number="14">Išmintingojo akys yra jo galvoje; bet kvailys vaikšto tamsoje; ir aš taip pat pastebėjau, kad vienodi atsitikimai nutinka jiems visiems.</verse>
				<verse number="15">Tada aš tariau savo širdyje: „Kaip atsitinka kvailiui, taip ir man atsitinka; tad kodėl aš buvau išmintingesnis?“ Tada tariau savo širdyje, kad tai irgi tuštybė.</verse>
				<verse number="16">Nes neatsimins išmintingojo daugiau nei kvailio per amžius; nes tai, kas yra dabar, ateinančiomis dienomis viskas bus pamiršta. O kaip miršta išmintingasis? Kaip kvailys.</verse>
				<verse number="17">Todėl aš nekenčiau gyvenimo; nes darbas, kuris daromas po saule, yra man keliantis pasipiktinimą; nes viskas yra tuštybė ir dvasios varginimas.</verse>
				<verse number="18">Taip, aš nekenčiau viso savo triūso, kurio aš ėmiausi po saule; nes turiu tai palikti žmogui, kuris bus po manęs.</verse>
				<verse number="19">Ir kas žino, ar jis bus išmintingas, ar kvailys? Tačiau jis valdys visą mano triūsą, kuriuo triūsiau ir kuriuo pasirodžiau išmintingas po saule. Tai irgi tuštybė.</verse>
				<verse number="20">Todėl aš nusigręžiau, kad sukelčiau savo širdžiai nusivylimą visu triūsu, kurio ėmiausi po saule.</verse>
				<verse number="21">Nes yra žmogus, kurio triūsas yra išmintimi, pažinimu ir bešališkumu; tačiau žmogui, kuris tuo netriūsė, jis tai paliks jo daliai. Tai irgi tuštybė ir didelė blogybė.</verse>
				<verse number="22">Nes ką gi žmogus turi iš viso savo triūso ir iš savo širdies varginimo, kuriuo jis triūsė po saule?</verse>
				<verse number="23">Nes visos jo dienos – sielvartai, ir jo triūsas – širdgėla; taip, naktį jo širdis neturi poilsio. Tai irgi tuštybė.</verse>
				<verse number="24">Nieko nėra geresnio žmogui, kaip valgyti, gerti, ir kad jis džiugintų savo sielą savo triūsu. Aš ir tai mačiau, kad tai buvo iš Dievo rankos.</verse>
				<verse number="25">Nes kas gali valgyti arba kas gali prie to skubėti labiau už mane?</verse>
				<verse number="26">Nes Dievas žmogui, kuris yra geras jo akyse, duoda išminties, pažinimo ir džiaugsmo; bet nusidėjėliui jis duoda sunkų darbą rinkti ir krauti, kad šis duotų tam, kuris yra geras Dievo akivaizdoje. Tai irgi tuštybė ir dvasios varginimas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Viskam yra laikotarpis, ir laikas kiekvienam tikslui po dangumi:</verse>
				<verse number="2">laikas gimti ir laikas mirti; laikas sodinti ir laikas išrauti, kas pasodinta;</verse>
				<verse number="3">laikas žudyti ir laikas gydyti; laikas griauti ir laikas statyti;</verse>
				<verse number="4">laikas verkti ir laikas juoktis; laikas gedėti ir laikas šokti;</verse>
				<verse number="5">laikas išmėtyti akmenis ir laikas surinkti akmenis; laikas apkabinti ir laikas susilaikyti nuo apkabinimo;</verse>
				<verse number="6">laikas įgyti ir laikas prarasti; laikas laikyti ir laikas išmesti;</verse>
				<verse number="7">laikas perplėšti ir laikas susiūti; laikas tylėti ir laikas kalbėti;</verse>
				<verse number="8">laikas mylėti ir laikas nekęsti; laikas karui ir laikas taikai.</verse>
				<verse number="9">Kokią naudą turi tas, kuris dirba, iš to, kame jis triūsia?</verse>
				<verse number="10">Mačiau sunkų darbą, kurį Dievas davė žmonių sūnums, kad lavintųsi jame.</verse>
				<verse number="11">Visus dalykus jis padarė gražius savo laiku; taip pat jis įdėjo pasaulį į jų širdį, kad joks žmogus negalėtų išsiaiškinti Dievo daromo darbo nuo pradžios iki galo.</verse>
				<verse number="12">Aš pažinau, kad nieko geresnio juose nėra, kaip tik žmogui džiaugtis ir daryti gera savo gyvenime.</verse>
				<verse number="13">Tai yra Dievo dovana, kad kiekvienas žmogus valgytų, gertų ir džiaugtųsi viso savo triūso gėrybėmis.</verse>
				<verse number="14">Aš žinau, kad viskas, ką Dievas daro, bus per amžius; prie to nieko negalima pridėti ir nuo to nieko negalima atimti; ir Dievas tai daro, kad žmonės bijotų jo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="15">Tai, kas yra buvę, yra dabar; ir tai, kas bus, jau yra buvę; ir Dievas reikalauja to, kas yra praeitis.</verse>
				<verse number="16">Dar mačiau po saule teismo vietą, kad ten buvo nedorybė; ir teisumo vietą, kad ten buvo neteisybė.</verse>
				<verse number="17">Aš tariau savo širdyje: „Dievas teis teisųjį ir nedorėlį; nes ten yra laikas kiekvienam tikslui ir kiekvienam darbui“.</verse>
				<verse number="18">Aš tariau savo širdyje dėl žmonių sūnų padėties, kad Dievas jiems aiškiai parodytų, ir jie pamatytų, kad jie yra gyvuliai.</verse>
				<verse number="19">Nes kas atsitinka žmonių sūnums, atsitinka ir gyvuliams; jiems atsitinka tas pats dalykas: kaip vienas miršta, taip ir kitas miršta; taip, jie visi turi tokį pat kvapą; taip, kad žmogus nepranašesnis už gyvulį; nes viskas yra tuštybė.</verse>
				<verse number="20">Visi eina į vieną vietą; visi yra iš dulkių ir visi vėl pavirsta į dulkes.</verse>
				<verse number="21">Kas žino žmogaus dvasią, kuri kyla aukštyn, ir gyvulio dvasią, kuri eina žemyn į žemę?</verse>
				<verse number="22">Todėl pastebėjau, kad žmogui nieko nėra geresnio, kaip džiaugtis savo darbais; nes tai yra jo dalis; nes kas jį atves pamatyti, kas bus po jo?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Taigi aš atsigręžiau ir mačiau visus engimus, daromus po saule: ir štai engiamųjų ašaros, ir jie neturėjo guodėjo; o jų engėjų pusėje buvo jėga, bet jie neturėjo guodėjo.</verse>
				<verse number="2">Todėl aš mirusiuosius, kurie jau mirę, gyriau labiau už gyvuosius, kurie tebegyvena.</verse>
				<verse number="3">Taip, geriau už juos abu yra tam, kurio dar nebuvo, kuris nematė piktų darbų, kurie daromi po saule.</verse>
				<verse number="4">Vėlgi, aš mačiau visą triūsą ir kiekvieną teisingą darbą, kad dėl to žmogui pavydi jo artimas. Tai irgi tuštybė ir dvasios varginimas.</verse>
				<verse number="5">Kvailys susideda rankas ir valgo savo kūną.</verse>
				<verse number="6">Geriau sauja su ramybe, negu abi pilnos saujos su triūsu ir dvasios varginimu.</verse>
				<verse number="7">Tada aš atsigręžiau ir pamačiau tuštybę po saule.</verse>
				<verse number="8">Yra vienas vienišas ir nėra antrojo; taip, jis neturi nei vaiko, nei brolio; tačiau visam jo triūsui nėra galo; taip pat jo akis nepasisotina turtais; ir jis nesako: ‘Kieno labui aš triūsiu ir atimu gera savo sielai?’ Tai irgi tuštybė, taip, tai sunkus triūsas.</verse>
				<verse number="9">Du yra geriau negu vienas, nes jie turi gerą atpildą už savo triūsą.</verse>
				<verse number="10">Nes jei jie parkrinta, vienas pakelia savo draugą; bet vargas vienišam, kai jis parkrinta, nes nėra antrojo jam pakelti.</verse>
				<verse number="11">Vėlgi, jei du guli drauge, tada jie sušyla; bet kaip sušilti vienam?</verse>
				<verse number="12">Ir jei kas vieną nugali, tai du jam pasipriešins; ir triguba virvė negreit pertrūksta.</verse>
				<verse number="13">Geriau neturtingas, bet išmintingas vaikas, negu senas, bet kvailas karalius, kuris nebenori priimti patarimų.</verse>
				<verse number="14">Nes iš kalėjimo jis ateina karaliauti; tuo tarpu gimusysis jo karalystėje tampa beturčiu.</verse>
				<verse number="15">Mačiau visus gyvuosius, vaikščiojančius po saule, su antruoju vaiku, kuris stosis į jo vietą.</verse>
				<verse number="16">Nėra galo visiems žmonėms – visiems, kurie yra buvę prieš juos; ir vėliau atėjusieji nebesidžiaugs juo. Tikrai tai irgi tuštybė ir dvasios varginimas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Saugok savo koją, kai eini į Dievo namus, ir būk labiau pasiruošęs klausytis, negu duoti kvailių auką; nes jie neapgalvoja, kad daro pikta.</verse>
				<verse number="2">Nebūk skubus savo burna, ir tavo širdis teneskuba ko nors ištarti Dievo akivaizdoje; nes Dievas yra danguje, o tu žemėje; todėl mažai tebūna tavo žodžių.</verse>
				<verse number="3">Nes sapnas ateina dėl daugybės rūpesčių; o kvailio balsas pažįstamas iš daugybės žodžių.</verse>
				<verse number="4">Kai duodi Dievui įžadą, negaišk jo ištesėti; nes jam nepatinka kvailiai; ištesėk tai, ką pasižadėjai.</verse>
				<verse number="5">Geriau tau neduoti įžado, negu davus įžadą – neištesėti.</verse>
				<verse number="6">Neleisk savo burnai skatinti tavo kūną nusidėti; ir nesakyk angelo akivaizdoje, kad tai buvo klaida; kodėl Dievas turėtų supykti dėl tavo balso ir sunaikinti tavo rankų darbą?</verse>
				<verse number="7">Nes sapnų daugybėje ir daugybėje žodžių yra įvairios tuštybės; bet tu bijok Dievo.</verse>
				<verse number="8">Jei provincijoje matai beturčio engimą ir stiprų teismo ir teisingumo iškraipymą, tuo nesistebėk; nes prižiūri aukštesnis už aukščiausią, ir yra dar aukštesnis už juos.</verse>
				<verse number="9">Be to nauda iš žemės yra visiems; pats karalius aptarnaujamas laukų.</verse>
				<verse number="10">Kas myli sidabrą, nepasisotins sidabru; nei mylintis gausą – prieaugiu; tai irgi tuštybė.</verse>
				<verse number="11">Kai padaugėja turtų, padaugėja ir jų valgytojų; ir kokia nauda jų savininkui, nebent, kad jis mato juos savo akimis?</verse>
				<verse number="12">Saldus darbininko miegas, ar jis daug, ar mažai valgo; bet turtuolio gausa neleidžia jam miegoti.</verse>
				<verse number="13">Yra skaudi blogybė, kurią mačiau po saule, būtent turtai, saugojami jų savininkui jo paties žalai.</verse>
				<verse number="14">Bet šitie turtai pražūna nuo pikto triūso; jis pagimdo sūnų, ir nieko nėra jo rankoje.</verse>
				<verse number="15">Kaip jis išėjo iš savo motinos įsčių, nuogas jis sugrįš, kad eitų, kaip atėjo, ir nieko nepasiims iš savo triūso, ką galėtų išsinešti savo rankoje.</verse>
				<verse number="16">Tai irgi skaudi blogybė, kad jis išeis visai taip, kaip ir atėjo; ir kokia nauda tam, kuris triūsė vėjui?</verse>
				<verse number="17">Be to, per visas savo dienas jis valgo tamsoje, turi daug sielvarto ir rūstybių su savo ligomis.</verse>
				<verse number="18">Štai ką aš mačiau: gera ir miela žmogui yra valgyti, gerti ir džiaugtis gerumu viso savo triūso, kurio jis imasi po saule per visas savo gyvenimo dienas, kurias Dievas jam duoda; nes tai yra jo dalis.</verse>
				<verse number="19">Taip pat kiekvienam žmogui, kuriam Dievas davė turtų bei lobio ir jam davė valdžią iš to valgyti ir pasiimti savo dalį, ir džiaugtis savo triūsu; tai yra Dievo dovana.</verse>
				<verse number="20">Nes jis nedaug atsimins savo gyvenimo dienų; nes Dievas jam atsako jo širdies džiaugsmu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Yra blogybė, kurią mačiau po saule, ir ji dažna tarp žmonių:</verse>
				<verse number="2">žmogus, kuriam Dievas davė turtų, lobio ir garbės, kad jam nieko netrūksta jo sielai iš visko, ko jis geidžia, tačiau Dievas jam neduoda valdžios iš to valgyti, bet svetimas tai valgo; tai tuštybė ir tai pikta liga.</verse>
				<verse number="3">Jei žmogus pagimdytų šimtą vaikų ir gyventų daug metų, kad jo metų dienų būtų daug, o jo siela nepasisotintų geru ir jis neturėtų palaidojimo; aš sakyčiau, kad priešlaikis gimimas geriau už jį.</verse>
				<verse number="4">Nes jis ateina su tuštybe ir išeina tamsoje, ir jo vardas bus uždengtas tamsa.</verse>
				<verse number="5">Be to, jis nematė saulės nei nieko nežinojo; šis turi daugiau poilsio negu anas.</verse>
				<verse number="6">Taip, nors jis gyventų dukart tūkstantį metų, tačiau nematytų gero; argi ne visi eina į vieną vietą?</verse>
				<verse number="7">Visas žmogaus triūsas yra jo burnai, tačiau apetitas nenumalšinamas.</verse>
				<verse number="8">Nes ko išminčius turi daugiau už kvailį? Ką turi vargšas, mokantis vaikščioti gyvųjų akivaizdoje?</verse>
				<verse number="9">Geriau matyti akimis, negu klajoti troškimu; tai irgi tuštybė ir dvasios varginimas.</verse>
				<verse number="10">Tai, kas yra buvę, jau yra pavadinta, ir yra žinoma, kad tai – žmogus; ir jis negali varžytis su tuo, kuris galingesnis už jį.</verse>
				<verse number="11">Kadangi yra daug dalykų, kurie padaugina tuštybes, kuo geresnis žmogus?</verse>
				<verse number="12">Nes kas žino, kas gerai žmogui šiame gyvenime per visas jo tuščio gyvenimo dienas, kurias jis praleidžia kaip šešėlį? Nes kas gali pasakyti žmogui, kas po jo bus po saule?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Geras vardas geresnis už brangų tepalą; ir mirties diena už gimimo dieną.</verse>
				<verse number="2">Geriau eiti į gedulo namus, negu eiti į pokylių namus; nes tai yra visų žmonių galas; ir gyvieji tai dėsis į širdį.</verse>
				<verse number="3">Liūdesys geriau už juoką; nes liūdnas veidas daro širdį geresnę.</verse>
				<verse number="4">Išmintingųjų širdis yra gedulo namuose; bet kvailių širdis – linksmybės namuose.</verse>
				<verse number="5">Geriau išgirsti išmintingojo pabarimą, negu klausytis kvailių giesmės.</verse>
				<verse number="6">Nes kaip erškėčiai spragsi po puodu, toks yra kvailio juokas; tai irgi tuštybė.</verse>
				<verse number="7">Tikrai engimas išmintingąjį padaro bepročiu; o dovana sužlugdo širdį.</verse>
				<verse number="8">Dalyko pabaiga yra geriau negu jo pradžia; ir kantrus dvasia yra geriau negu išdidus dvasia.</verse>
				<verse number="9">Nebūk savo dvasioje greitas pykti; nes pyktis ilsisi kvailių užantyje.</verse>
				<verse number="10">Nesakyk: „Kokia priežastis, kad ankstesnės dienos buvo geresnės už šias?“, nes neišmintingai apie tai klausi.</verse>
				<verse number="11">Išmintis yra gera su paveldėjimu, ir per ją yra nauda tiems, kurie mato saulę.</verse>
				<verse number="12">Nes išmintis yra apsauga ir pinigai yra apsauga; bet pažinimo pranašumas tas, kad išmintis suteikia gyvenimą tiems, kurie ją turi.</verse>
				<verse number="13">Apsvarstyk Dievo darbą, nes kas gali ištiesinti tai, ką jis padarė kreivą?</verse>
				<verse number="14">Klestėjimo dieną būk džiaugsmingas, bet nelaimės dieną apgalvok: Dievas ir sustatė vieną priešais kitą tuo tikslu, kad žmogus nieko po savęs nerastų.</verse>
				<verse number="15">Viską mačiau savo tuštybės dienomis: čia teisusis, žūstantis savo teisume, ir čia nedorėlis, kuris prailgina savo gyvenimą savo piktybėje.</verse>
				<verse number="16">Nebūk per daug teisus ir nesirodyk perdaug išmintingu; kodėl turėtum save pražudyti?</verse>
				<verse number="17">Nebūk per daug nedoras nei nebūk kvailas; kodėl turėtum mirti prieš savo laiką?</verse>
				<verse number="18">Gerai, kad nutversi tai, taip, ir nuo to nepatrauk rankos; nes kas bijo Dievo, išeis iš viso to.</verse>
				<verse number="19">Išmintis sustiprina išmintingąjį daugiau negu dešimt galiūnų, esančių mieste.</verse>
				<verse number="20">Nes nėra žemėje teisaus žmogaus, kuris darytų gera ir nenusidėtų.</verse>
				<verse number="21">Taip pat nekreipk dėmesio į visus žodžius, kuriuos kalba, kad neišgirstum savo tarno tave keikiant;</verse>
				<verse number="22">nes tavo širdis žino, kad ir tu dažnai keikei kitus.</verse>
				<verse number="23">Visa tai išmėginau išmintimi; aš sakiau: „Aš būsiu išmintingas“; bet tai buvo toli nuo manęs.</verse>
				<verse number="24">Tai, kas yra toli ir be galo giliai, kas gali tai ištirti?</verse>
				<verse number="25">Aš nukreipiau savo širdį pažinti, ištirti ir ieškoti išminties ir dalykų priežasties, ir pažinti nedorybę kvailybės, būtent kvailystės ir beprotybės;</verse>
				<verse number="26">ir aš randu kartesnę už mirtį moterį, kurios širdis yra spąstai ir tinklai, kurios rankos kaip pančiai; kas patinka Dievui, tas pabėgs iš jos; bet nusidėjėlis bus jos pagautas.</verse>
				<verse number="27">Štai tai aš radau, – sako pamokslininkas, skaičiuodamas viena po kito, kad išsiaiškinčiau priežastį, –</verse>
				<verse number="28">ko vis ieško mano siela, bet aš nerandu: radau vieną vyrą iš tūkstančio; bet moters tarp visų šitų neradau.</verse>
				<verse number="29">Štai vien tik tai radau, kad Dievas padarė žmogų tiesų; bet jie ieškojo daugybės prasimanymų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Kas yra kaip išminčius? Ir kas moka dalyką išaiškinti? Žmogaus išmintis padaro jo veidą švytinį, ir pasikeičia jo veido drąsumas.</verse>
				<verse number="2">Aš tau patariu laikytis karaliaus įsakymo, ir tai dėl Dievo priesaikos.</verse>
				<verse number="3">Neskubėk išeiti iš jo akivaizdos; nebūk piktame dalyke, nes jis daro viską, kas jam patinka.</verse>
				<verse number="4">Kur yra karaliaus žodis, ten yra valdžia; ir kas gali jam sakyti: ‘Ką darai?’</verse>
				<verse number="5">Kas laikosi įsakymo, nepatirs pikto dalyko; išmintingojo širdis atpažįsta laiką ir teismą.</verse>
				<verse number="6">Nes kiekvienam tikslui yra laikas ir teismas, todėl didelis ant žmogaus yra jo vargas.</verse>
				<verse number="7">Nes jis nežino to, kas bus; nes kas jam gali pasakyti, kada tai bus?</verse>
				<verse number="8">Nėra žmogaus, kuris turėtų galią dvasiai, kad sulaikytų dvasią; ir jis neturi galios mirties dieną; ir nėra paleidimo tame kare; ir nedorybė neišvaduos tų, kurie jai atsidavę.</verse>
				<verse number="9">Visa tai mačiau ir kreipiau savo širdį kiekvienam darbui, kuris daromas po saule; yra laikas, kai vienas žmogus valdo kitą sau pakenkti.</verse>
				<verse number="10">Ir taip mačiau laidojant nedorėlius, jie ateidavo ir nueidavo nuo šventųjų vietos, ir buvo pamiršti mieste, kuriame taip darė; tai irgi tuštybė.</verse>
				<verse number="11">Kadangi nuosprendis už pikta darbą ne tuojau įvykdomas, todėl žmonių sūnų širdys yra pilnai nukreiptos daryti pikta.</verse>
				<verse number="12">Nors nusidėjėlis šimtąkart daro pikta ir jo dienos prailgintos, tačiau aš tikrai žinau, kad gerai bus Dievo bijantiems, kurie bijo jo akivaizdoje;</verse>
				<verse number="13">bet nedorėliui nebus gerai, ir jis neprailgins savo dienų, kurios yra kaip šešėlis; nes jis nebijo Dievo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="14">Yra tuštybė, kuri vyksta žemėje: kad yra teisiųjų, kuriems atsitinka pagal nedorėlių darbą; vėlgi, yra nedorėlių, kuriems atsitinka pagal teisiųjų darbą; aš sakiau, kad tai irgi tuštybė.</verse>
				<verse number="15">Tada aš gyriau linksmybę, nes žmogui po saule nieko nėra geriau, kaip tik valgyti, gerti ir būti linksmam; nes tai pasiliks su juo nuo jo triūso per jo gyvenimo dienas, kurias Dievas jam davė po saule.</verse>
				<verse number="16">Kai pakreipiau savo širdį pažinti išmintį ir apžvelgti reikalus, vykstančius žemėje (nes yra kas nei dieną, nei naktį nemato miego savo akimis);</verse>
				<verse number="17">tada pamačiau visą Dievo darbą, kad žmogus negali išsiaiškinti darbo, kuris vyksta po saule; nes, nors žmogus ir triūsia, kad jį suieškotų, tačiau jis jo nesuras; ir be to, nors išmintingas galvoja jį pažįstąs, tačiau jis negali jo surasti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Dėl viso to apsvarsčiau savo širdyje visa tai pareikšti, kad teisieji bei išmintingieji ir jų darbai yra Dievo rankoje; žmogus nežino nei meilės, nei neapykantos iš viso to, kas yra jo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="2">Visi dalykai ateina visiems vienodai; vienodai atsitinka teisiajam ir nedorėliui; gerajam, švariajam ir nešvariajam; aukojančiam ir neaukojančiam; kaip gerajam, taip ir nusidėjėliui; kaip prisiekiančiam, taip ir bijančiam priesaikos.</verse>
				<verse number="3">Tai yra blogybė tarp visų dalykų, vykstančių po saule, kad visiems vienodai nutinka; taip, ir žmonių sūnų širdis yra pilna pikto, ir beprotybė yra jų širdyje, kol jie gyvena, o po to jie eina pas mirusiuosius.</verse>
				<verse number="4">Nes tam, kuris susijungęs su visais gyvaisiais, yra vilties; nes gyvas šuo geriau už negyvą liūtą.</verse>
				<verse number="5">Nes gyvieji žino, kad jie mirs; bet mirusieji nieko nežino, nei jiems nebėra atlyginimo; nes pamirštas jų atminimas.</verse>
				<verse number="6">Taip pat jų meilė, jų neapykanta ir jų pavydas jau išnykę; ir jie per amžius nebeturi dalies jokiame dalyke, kuris vyksta po saule.</verse>
				<verse number="7">Eik savo keliu, valgyk su džiaugsmu savo duoną ir linksma širdimi gerk savo vyną; nes Dievas dabar priima tavo darbus.</verse>
				<verse number="8">Tebūna tavo drabužiai visados balti; ir tenetrūksta tavo galvai tepalo.</verse>
				<verse number="9">Gyvenk džiaugsmingai su žmona, kurią myli, per visas savo tuštybės gyvenimo dienas, kurias jis tau davė po saule, per visas tavo tuštybės dienas; nes tai yra tavo dalis šiame gyvenime ir tavo triūse, kurio imiesi po saule.</verse>
				<verse number="10">Ką tik tavo ranka aptinka nuveikti, daryk tai savo jėga; nes nėra nei darbo, nei planų, nei pažinimo, nei išminties kape, į kurį tu eini.</verse>
				<verse number="11">Aš atsigręžiau ir mačiau po saule, kad bėgimas ne greitiesiems, nei mūšis stipriesiems, nei duona išmintingiesiems, nei turtai turintiems supratimą, nei palankumas sumaniesiems; bet laikas ir atsitiktinumas atsitinka jiems visiems.</verse>
				<verse number="12">Nes žmogus nežino savo laiko; kaip žuvys, sugaunamos piktu tinklu, ir kaip paukščiai, sugaunami žabangomis; taip ir žmonių sūnūs įsipainioja piktame laike, kai jis staiga juos užpuola.</verse>
				<verse number="13">Mačiau ir šią išmintį po saule, ir ji man atrodė didelė:</verse>
				<verse number="14">buvo mažas miestas ir nedaug žmonių jame; ir prieš jį atėjo didis karalius, apgulė jį ir pastatė prieš jį didelius pylimus;</verse>
				<verse number="15">na, o atsirado jame neturtingas, išmintingas žmogus ir savo išmintimi išvadavo miestą; tačiau joks žmogus neprisiminė to beturčio žmogaus.</verse>
				<verse number="16">Tada aš tariau: „Išmintis geriau už jėgą“; tačiau beturčio išmintis paniekinama, ir jo žodžių neklauso.</verse>
				<verse number="17">Išmintingųjų žodžiai tyloje išklausomi labiau nei šauksmas to, kuris valdo tarp kvailių.</verse>
				<verse number="18">Išmintis geriau negu karo ginklai; bet vienas nusidėjėlis sunaikina daug gero.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Negyvos musės padaro, kad vaistininkų tepalas skleistų dvokiantį kvapą; taip ir maža kvailybė padaro tam, kuris pagarsėjęs išmintimi ir garbe.</verse>
				<verse number="2">Išmintingojo širdis yra jo dešinėje; bet kvailio širdis jo kairėje.</verse>
				<verse number="3">Taip pat, kai kvailys eina keliu, jam trūksta išminties, ir jis kiekvienam sako, kad jis kvailys.</verse>
				<verse number="4">Jei valdovo dvasia pakyla prieš tave, nepalik savo vietos; nes nusileidimas numalšina didelius nusižengimus.</verse>
				<verse number="5">Yra blogybė, kurią mačiau po saule, kaip klaida išeinanti iš valdovo:</verse>
				<verse number="6">kvailybė pastatyta didžioje garbėje, o turtingieji sėdi žemai.</verse>
				<verse number="7">Mačiau tarnus ant žirgų, o kunigaikščius vaikščiojančius žeme kaip tarnus.</verse>
				<verse number="8">Kas kasa duobę, į ją įkris; ir kas griauna tvorą, tam įgels gyvatė.</verse>
				<verse number="9">Kas išima akmenis, jais susižeis; ir kas skaldo malkas, jomis kelia sau grėsmę.</verse>
				<verse number="10">Jei geležis atšipusi ir jis negalanda ašmenų, tuomet jis turi įdėti daugiau jėgų; bet išmintis naudinga nukreipimui.</verse>
				<verse number="11">Tikrai gyvatė įgels neužkerėta; ir plepys ne geresnis.</verse>
				<verse number="12">Išmintingojo burnos žodžiai maloningi; bet kvailio lūpos praryja jį patį.</verse>
				<verse number="13">Jo burnos žodžių pradžia – kvailystė; o jo kalbos pabaiga – kenksminga beprotybė.</verse>
				<verse number="14">Taipogi kvailys pilnas žodžių; žmogus negali pasakyti, kas bus; ir kas gali jam pasakyti, kas bus po jo?</verse>
				<verse number="15">Kvailių triūsas išsekina kiekvieną iš jų, nes jis nežino kaip nueiti į miestą.</verse>
				<verse number="16">Vargas tau, o šalie, kai tavo karalius yra vaikas, ir kai tavo kunigaikščiai valgo ryte!</verse>
				<verse number="17">Palaiminta esi, o šalie, kai tavo karalius yra kilmingųjų sūnus, ir kai tavo kunigaikščiai valgo tinkamu laiku, pasistiprinimui, o ne girtuokliavimui!</verse>
				<verse number="18">Per didelę tinginystę pastatas suyra; ir per rankų dykinėjimą pravarva namas.</verse>
				<verse number="19">Pokyliai ruošiami juokui, ir vynas pralinksmina; bet pinigai už viską atsako.</verse>
				<verse number="20">Net mintyse nekeik karaliaus; ir savo miegamajame nekeik turtuolio; nes oro paukštis nuneš balsą ir turintis sparnus papasakos tą dalyką.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Mesk savo duoną ant vandens; nes tu ją rasi po daugelio dienų.</verse>
				<verse number="2">Duok dalį septyniems ir aštuoniems; nes nežinai, kokia nelaimė bus žemėje.</verse>
				<verse number="3">Jei debesys pilni lietaus, jie išsilieja ant žemės; ir jei medis krinta link pietų ar link šiaurės, ten, kur medis krinta, toje vietoje jis ir bus.</verse>
				<verse number="4">Kas seka vėją, nesės; ir kas atsižvelgia į debesis, nepjaus.</verse>
				<verse number="5">Kaip nežinai, koks yra dvasios kelias ir kaip auga kaulai nėščiosios įsčiose, taip nežinai ir darbų Dievo, kuris viską daro.</verse>
				<verse number="6">Ryte sėk savo sėklą ir vakare nesulaikyk savo rankos, nes nežinai ar šita, ar ana užderės, ar abi bus vienodai geros.</verse>
				<verse number="7">Tikrai šviesa yra miela, ir malonu akims matyti saulę;</verse>
				<verse number="8">bet jei ir daug metų žmogus gyventų ir džiaugtųsi jais visais, tačiau tegul prisimena tamsias dienas, nes jų bus daug. Visa, kas ateina, yra tuštybė.</verse>
				<verse number="9">Džiaukis, jaunuoli, savo jaunystėje; ir tegul tavo širdis tave džiugina tavo jaunystės dienomis, ir vaikščiok savo širdies keliais ir savo akių regėjimu; tačiau žinok, kad už visa tai Dievas atves tave į teismą.</verse>
				<verse number="10">Todėl pašalink liūdesį iš savo širdies ir atitolink pikta nuo savo kūno, nes vaikystė ir jaunystė yra tuštybė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Atsimink savo Sutvėrėją savo jaunystės dienomis, kol dar neateina piktosios dienos ir neprisiartina metai, kai tu sakysi: „Neturiu jose pasitenkinimo“;</verse>
				<verse number="2">kol dar neaptemo saulė ar šviesa, ar mėnulis, ar žvaigždės ir debesys nesugrįžo po lietaus;</verse>
				<verse number="3">tą dieną, kai drebės namų sargai ir stipruoliai susilenks, ir malėjai liausis, nes jų mažai, ir kurie žiūri pro langus, aptems,</verse>
				<verse number="4">ir užsidarys durys gatvėse, kai malimo garsas susilpnės, ir jis kelsis paukščiams sučiulbėjus, ir vi?sos muzikos dukterys pritils;</verse>
				<verse number="5">taipogi, kai jie bijos aukštumos, ir baimės bus kelyje, ir migdolo medis vešės, ir žiogas bus našta, ir noras pradings; nes žmogus eina į savo ilgalaikius namus, ir raudotojai vaikštinėja aplinkui gatvėse;</verse>
				<verse number="6">arba kol dar neatsirišo sidabrinė virvė ar nesudužo auksinis dubuo, ar ąsotis nesudužo prie šaltinio, ar nesulūžo ratas prie rezervuaro.</verse>
				<verse number="7">Tada dulkės sugrįš į žemę, kaip buvo; o dvasia sugrįš pas Dievą, kuris ją davė.</verse>
				<verse number="8">Tuštybių tuštybė, – sako pamokslininkas; viskas yra tuštybė.</verse>
				<verse number="9">Ir be to, kadangi pamokslininkas buvo išmintingas, jis vis mokė tautą pažinimo; taip, jis kreipė didelį dėmesį ir suieškojo, ir sudėliojo daug patarlių.</verse>
				<verse number="10">Pamokslininkas ieškojo, kad surastų priimtinų žodžių; ir, kas buvo surašyta, buvo tiesu, būtent tiesos žodžiai.</verse>
				<verse number="11">Išmintingųjų žodžiai yra kaip badikliai ir kaip susirinkimų valdovų įkaltos vinys, kurie yra duoti nuo vieno ganytojo.</verse>
				<verse number="12">Ir toliau, mano sūnau, per šituos leiskis įspėjamas; daugybės knygų sudarymui nėra galo; o daug studijavimo nuvargina kūną.</verse>
				<verse number="13">Pasiklausykime viso dalyko išvados: bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai visa žmogaus pareiga.</verse>
				<verse number="14">Nes Dievas atves į teismą kiekvieną darbą su kiekvienu paslėptu dalyku, ar jis būtų geras, ar blogas.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="22">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Giesmių giesmė, kuri yra Saliamono.</verse>
				<verse number="2">Tegul jis mane bučiuoja savo burnos bučiniais; nes tavo meilė geresnė už vyną.</verse>
				<verse number="3">Dėl tavo gerų tepalų kvapo tavo vardas yra kaip išlietas tepalas, todėl mergelės myli tave.</verse>
				<verse number="4">Trauk mane artyn, mes bėgsime paskui tave; karalius mane atvedė į savo kambarius; mes linksminsimės ir džiaugsimės tavimi, mes prisiminsime tavo meilę labiau už vyną; tiesieji myli tave.</verse>
				<verse number="5">Aš juoda, bet graži, o jūs, Jeruzalės dukterys, kaip Kedaro palapinės, kaip Saliamono uždangos.</verse>
				<verse number="6">Nežiūrėkite į mane, kad aš juoda, nes saulė pažiūrėjo į mane; mano motinos vaikai supyko ant manęs; jie mane paskyrė vynuogynų saugotoja; bet savojo vynuogyno aš nesaugojau.</verse>
				<verse number="7">Pasakyk man tu, kurį myli mano siela, kur ganai, kur vidurdienį pailsini savo kaimenę; nes kodėl turėčiau būti kaip ta, kuri pasuka į šoną prie tavo draugų kaimenių?</verse>
				<verse number="8">Jei tu nežinai, o gražiausioji tarp moterų, išeik sau kaimenės pėdsakais ir ganyk savo ožiukus prie piemenų palapinių.</verse>
				<verse number="9">O mano meile, aš tave palyginau su žirgų būriu faraono vežimuose.</verse>
				<verse number="10">Tavo skruostai gražūs su brangenybių eilėmis, tavo kaklas su aukso grandinėlėmis.</verse>
				<verse number="11">Tau padarysime auksinių apsiuvų su sidabriniais blizgučiais.</verse>
				<verse number="12">Karaliui sėdint prie savo stalo, mano nardas skleidžia savo kvapą.</verse>
				<verse number="13">Mano karštai mylimas man yra kaip miros ryšulėlis; jis guli visą naktį tarp mano krūtų.</verse>
				<verse number="14">Mano mylimasis man yra kaip kamparo kekė En-Gedžio vynuogynuose.</verse>
				<verse number="15">Štai tu esi graži, mano meile; štai tu esi graži; tu turi karvelio akis.</verse>
				<verse number="16">Štai tu esi gražus, mano mylimasis, tikrai mielas; ir mūsų guolis žalias.</verse>
				<verse number="17">Mūsų namų sijos – kedrai, ir mūsų gegnės iš eglės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Aš esu Šarono rožė ir slėnių lelija.</verse>
				<verse number="2">Kaip lelija tarp erškėčių, taip ir mano meilė tarp dukterų.</verse>
				<verse number="3">Kaip obelis tarp miško medžių, taip ir mano mylimasis tarp sūnų. Aš sėdėjau jo šešėlyje su didžiu pasigėrėjimu, ir jo vaisius buvo saldus mano skoniui.</verse>
				<verse number="4">Jis atvedė mane į puotos namus, ir jo vėliava virš manęs buvo meilė.</verse>
				<verse number="5">Pastiprinkite mane ąsočiais, atgaivinkite mane obuoliais; nes aš sergu iš meilės.</verse>
				<verse number="6">Jo kairė ranka yra po mano galva, o jo dešinė apkabina mane.</verse>
				<verse number="7">Aš įpareigoju jus, o Jeruzalės dukterys, stirnomis ir lauko elnėmis, kad jūs nežadintumėte ir nekeltumėte mano meilės, kol ji nepanorės.</verse>
				<verse number="8">Mano mylimojo balsas! Štai jis ateina, šuoliuodamas per kalnus, šokinėdamas per kalvas.</verse>
				<verse number="9">Mano mylimasis yra lyg stirna ar jaunas elnias; štai jis stovi už mūsų sienos, jis žiūri pro langus, pasirodydamas pro groteles.</verse>
				<verse number="10">Mano mylimasis kalbėjo ir man tarė: „Kelkis, mano meile, mano gražuole, ir išeik.</verse>
				<verse number="11">Nes štai žiema jau praėjo, lietus nustojo ir nuėjo;</verse>
				<verse number="12">gėlės pasirodė žemėje; atėjo paukščių čiulbėjimo metas, ir purplelio balsas girdimas mūsų šalyje;</verse>
				<verse number="13">figmedis išleido savo žalias figas, ir vynmedžiai su gležnomis vynuogėmis skleidžia gerą kvapą. Kelkis, mano meile, mano gražuole, ir išeik.</verse>
				<verse number="14">O mano balandėle, esanti uolos plyšiuose, laiptų slaptavietėse, leisk man pamatyti tavo veidą, leisk man išgirsti tavo balsą; nes tavo balsas malonus ir tavo veidas gražus.</verse>
				<verse number="15">Sugaukite mums lapes, mažas lapes, kurios gadina vynmedžius; nes mūsų vynmedžiai turi gležnas vynuoges.</verse>
				<verse number="16">Mano mylimasis yra mano, o aš esu jo; jis gano tarp lelijų.</verse>
				<verse number="17">Kol aušta diena ir nubėga šešėliai, atsisuk, mano mylimasai, ir būk kaip stirna ar jaunas elnias ant Beterio kalnų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Naktį savo lovoje ieškojau to, kurį myli mano siela; jo ieškojau, bet neradau.</verse>
				<verse number="2">Dabar kelsiuosi ir vaikštinėsiu aplink miestą, po gatves, ir plačiuose keliuose ieškosiu to, kurį myli mano siela; jo ieškojau, bet neradau.</verse>
				<verse number="3">Mane aptiko sargai, vaikščiojantys aplink miestą, kuriems tariau: „Ar matėte tą, kurį myli mano siela?“</verse>
				<verse number="4">Tik truputį nuo jų paėjusi suradau tą, kurį myli mano siela; jį nutvėriau ir nepaleidau jo, kol neatvedžiau jo į savo motinos namus, į savo gimdytojos kambarį.</verse>
				<verse number="5">Aš įpareigoju jus, o Jeruzalės dukterys, stirnomis ir lauko elnėmis, kad jūs nežadintumėte ir nekeltumėte mano meilės, kol ji nepanorės.</verse>
				<verse number="6">Kas yra tai, kas ateina iš dykumos kaip dūmų stulpai, iškvėpinta mira ir smilkalais, visokiais pirklio milteliais?</verse>
				<verse number="7">Štai jo, Saliamono lova; šešiasdešimt narsių vyrų yra aplink ją – iš Izraelio narsuolių.</verse>
				<verse number="8">Jie visi laiko kalavijus, prityrę kare; kiekvienas turi savo kalaviją prie savo šlaunies dėl baimės naktį.</verse>
				<verse number="9">Karalius Saliamonas padarė sau vežimą iš Libano medžių.</verse>
				<verse number="10">Jis padarė jo stulpus iš sidabro, jo dugną iš aukso, jo dangą iš purpuro, jo vidus buvo išklotas meile, – dėl Jeruzalės dukterų.</verse>
				<verse number="11">Išeikite, Siono dukterys, ir pažvelkite į karalių Saliamoną su karūna, kuria jo motina jį karūnavo jo vestuvių dieną ir jo širdies linksmybės dieną.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Štai tu esi graži, mano meile; štai tu esi graži; tu tarp savo garbanų turi balandėlės akis; tavo plaukai kaip kaimenė ožkų, kurios pasirodo nuo Gileado kalno.</verse>
				<verse number="2">Tavo dantys kaip kaimenė lygiai nukirptų avių, kurios atėjo aukštyn iš maudyklės; kurių kiekviena veda dvynukus, ir tarp jų nei vienos nėra bergždžios.</verse>
				<verse number="3">Tavo lūpos kaip skaisčiai raudonas siūlas, ir tavo kalba miela; kaip granato skiltis tavo smilkiniai tarp tavo garbanų.</verse>
				<verse number="4">Tavo kaklas kaip Dovydo bokštas, pastatytas ginklų sandėliui, ant kurio kabo tūkstantis mažųjų skydų, visi galiūnų skydai.</verse>
				<verse number="5">Tavo abi krūtys kaip dvi jaunos stirnos, dvynukės, besiganančios tarp lelijų.</verse>
				<verse number="6">Kol aušta diena ir nubėga šešėliai, aš eisiu į miros kalną ir į smilkalų kalvą.</verse>
				<verse number="7">Tu visa graži, mano meile; nėra tavyje dėmės.</verse>
				<verse number="8">Ateik su manimi iš Libano, mano sutuoktine, su manimi iš Libano; žiūrėk nuo Amanos viršūnės, nuo Šenyro ir Hermono viršūnės, nuo liūtų urvų, nuo leopardų kalnų.</verse>
				<verse number="9">Tu sužavėjai mano širdį, mano sese, mano sutuoktine; tu sužavėjai mano širdį viena iš savo akių, viena savo kaklo grandinėle.</verse>
				<verse number="10">Kokia graži tavo meilė, mano sese, mano sutuoktine! Tavo meilė daug geresnė už vyną ir tavo tepalų kvapas už visus kvapus!</verse>
				<verse number="11">O mano sutuoktine, tavo lūpos varva kaip medaus korys; medus ir pienas yra po tavo liežuviu; ir tavo drabužių kvapas yra kaip Libano kvapas.</verse>
				<verse number="12">Mano sesuo, mano sutuoktinė, yra uždaras sodas, užrakinta versmė, užantspauduotas šaltinis.</verse>
				<verse number="13">Tavo sodinukai – granatmedžių sodas su mielais vaisiais: kamparas su nardu,</verse>
				<verse number="14">nardas ir šafranas, ajeras ir cinamonas su visais smilkalų medžiais: mira ir alavijas su visais pagrindiniais kvapais;</verse>
				<verse number="15">sodų šaltinis, gyvų vandenų šulinys ir upeliai iš Libano.</verse>
				<verse number="16">Atsibusk, o šiaurės vėjau, ir ateik, piety; pūsk į mano sodą, kad pasklistų jo kvapai. Tegul mano mylimasis ateina į savo sodą ir valgo savo mielų vaisių.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Aš atėjau į savo sodą, mano sese, mano sutuoktine; rinkau savo mirą su savo kvapais; valgiau savo korį su savo medumi; gėriau savo vyną su savo pienu; valgykite, draugai; gerkite, taip, gausiai gerkite, mylimieji.</verse>
				<verse number="2">Aš miegu, bet mano širdis būdrauja; tai mano mylimojo balsas beldžiasi, sakydamas: „Atidaryk man, mano sese, mano meile, mano balandėle, mano nesuterštoji; nes mano galva pripildyta rasos, mano garbanos – nakties lašų“.</verse>
				<verse number="3">Aš nusivilkau savo apsiaustą; kaip aš jį apsivilksiu? Nusiploviau savo kojas; kaip aš jas suteršiu?</verse>
				<verse number="4">Mano mylimasis įkišo ranką pro durų skylę, ir mano viduriai sujudo dėl jo.</verse>
				<verse number="5">Aš atsikėliau atidaryti savo mylimajam; o mano rankos varvėjo mira, mano pirštai gardžiai kvepiančia mira ant spynos rankenų.</verse>
				<verse number="6">Aš atidariau savo mylimajam; bet mano mylimasis buvo pasitraukęs ir nuėjęs; mano siela alpo, kai jis kalbėjo; jo ieškojau, bet negalėjau rasti; jį šaukiau, bet jis man neatsiliepė.</verse>
				<verse number="7">Mane rado sargybiniai, einantys aplink miestą; jie mane mušė, jie mane sužeidė; sienų sargai atėmė iš manęs mano šydą.</verse>
				<verse number="8">Aš įpareigoju jus, Jeruzalės dukterys, jei rasite mano mylimąjį, kad jam sakytumėte, jog aš sergu iš meilės.</verse>
				<verse number="9">Kuo tavo mylimasis geresnis už kitą mylimąjį, o gražiausioji tarp moterų? Kuo tavo mylimasis geresnis už kitą mylimąjį, kad tu mus taip įpareigoji?</verse>
				<verse number="10">Mano mylimasis yra baltas ir rausvas, viršiausias tarp dešimt tūkstančių.</verse>
				<verse number="11">Jo galva kaip geriausias auksas, jo garbanos tankios ir juodos kaip varnas.</verse>
				<verse number="12">Jo akys kaip balandėlio prie vandens upių, nuplautos piene ir tinkamai įstatytos.</verse>
				<verse number="13">Jo skruostai kaip kvapniųjų augalų lysvės, kaip kvepiančios gėlės; jo lūpos kaip lelijos, varvančios gardžiai kvepiančia mira.</verse>
				<verse number="14">Jo rankos kaip aukso žiedai, nusagstyti beriliu; jo pilvas kaip šviesus dramblio kaulas, padengtas safyrais.</verse>
				<verse number="15">Jo kojos kaip marmuro stulpai, pastatyti ant geriausio aukso movų; jo veidas kaip Libanas, puikus kaip kedrai.</verse>
				<verse number="16">Jo burna labai saldi; taip, jis visas – žavingas. Tai yra mano mylimasis, tai yra mano draugas, o Jeruzalės dukterys.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Kur nuėjo tavo mylimasis, o gražiausioji tarp moterų? Kur pasuko tavo mylimasis, kad galėtume jo ieškoti su tavimi?</verse>
				<verse number="2">Mano mylimasis nuėjo žemyn į savo sodą, prie kvapniųjų augalų lysvių, ganyti soduose ir skinti lelijų.</verse>
				<verse number="3">Aš esu savo mylimojo, ir mano mylimasis yra mano; jis gano tarp lelijų.</verse>
				<verse number="4">Tu esi graži, o mano meile, kaip Tirca, miela kaip Jeruzalė, siaubinga kaip kariuomenė su vėliavomis.</verse>
				<verse number="5">Nukreipk savo akis nuo manęs, nes jos mane nugalėjo; tavo plaukai kaip kaimenė ožkų, pasirodančių nuo Gileado.</verse>
				<verse number="6">Tavo dantys kaip kaimenė avių, kurios eina aukštyn iš maudyklės; kurių kiekviena veda dvynukus, ir tarp jų nei vienos nėra bergždžios.</verse>
				<verse number="7">Kaip granato skiltis yra tavo smilkiniai tarp tavo garbanų.</verse>
				<verse number="8">Yra šešiasdešimt karalienių, aštuoniasdešimt sugulovių ir mergelių be skaičiaus.</verse>
				<verse number="9">Bet tik viena yra mano balandėlė, mano nesuterštoji; ji savo motinos vienintelė, ji savo gimdytojos rinktinė. Dukterys ją matė ir ją laimino; taip, karalienės ir sugulovės – ir jos ją gyrė.</verse>
				<verse number="10">Kas yra ta, kuri žvelgia tolyn kaip rytas, graži kaip mėnulis, šviesi kaip saulė ir siaubinga kaip kariuomenė su vėliavomis?</verse>
				<verse number="11">Aš nuėjau žemyn į riešutų sodą pasižiūrėti slėnio vaisių, pažiūrėti, ar vynmedis veši, ar išsprogo granatmedžiai.</verse>
				<verse number="12">Aš nesuvokiau, kaip mano siela mane padarė kaip Aminadabo vežimus.</verse>
				<verse number="13">Sugrįžk, sugrįžk, o šulamiete! Sugrįžk, sugrįžk, kad pažiūrėtume į tave. Ką gi jūs šulamietėje matysite? Tarsi dviejų kariuomenių būrį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Kokios gražios tavo kojos su apavu, o kunigaikščio dukra! Tavo šlaunų sąnariai kaip brangenybės, sumanaus meistro rankų darbas.</verse>
				<verse number="2">Tavo bamba kaip apskrita taurė, kuriai nestinga gėrimo; tavo pilvas kaip kviečių krūva, apkaišyta lelijomis.</verse>
				<verse number="3">Tavo abi krūtys kaip dvi jaunos stirnos, dvynukės.</verse>
				<verse number="4">Tavo kaklas kaip dramblio kaulo bokštas; tavo akys kaip žuvies tvenkiniai Hešbone prie Bat-Rabimo vartų; tavo nosis kaip Libano bokštas, žiūrintis link Damasko.</verse>
				<verse number="5">Tavo galva ant tavęs kaip Karmelis, ir tavo galvos plaukai kaip purpuras; karalius sulaikytas galerijose.</verse>
				<verse number="6">Kokia graži ir kokia tu miela, o meile, pasigėrėjimui!</verse>
				<verse number="7">Šis tavo stotas prilygsta palmei, ir tavo krūtys vynuogių kekėms.</verse>
				<verse number="8">Sakiau: „Lipsiu į palmę, nusitversiu už jos šakų; ir tavo krūtys bus kaip vynmedžio kekės, ir tavo nosies kvapas kaip obuolių;</verse>
				<verse number="9">ir tavo gomurys kaip geriausias vynas mano mylimajam, maloniai nuslystantis, prakalbinantis miegančiųjų lūpas.</verse>
				<verse number="10">Aš esu savo mylimojo, ir jo noras nukreiptas į mane.</verse>
				<verse number="11">Eikš, mano mylimasis, išeikime į laukus; nakvokime kaimuose.</verse>
				<verse number="12">Anksti kilkime į vynuogynus; pažiūrėkime, ar vynmedis veši, ar pasirodė gležnos vynuogės, ar išsprogę granatai; ten aš tau duosiu savo meiles.</verse>
				<verse number="13">Mandragorai skleidžia kvapą, ir prie mūsų vartų yra visokiausių mielų vaisių, šviežių ir senų, kurių sukaupiau tau, o mano mylimasai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">O kad tu būtum kaip mano brolis, kuris žindo mano motinos krūtis! Tada, tave radusi lauke aš tave bučiuočiau; taip, aš nebūčiau paniekinta.</verse>
				<verse number="2">Tave vesčiau ir atgabenčiau į savo motinos namus, tu pamokytum mane; aš tave pagirdyčiau kvapniu vynu iš savo granatų sulčių.</verse>
				<verse number="3">Jo kairė ranka būtų po mano galva, o jo dešinė apkabintų mane.</verse>
				<verse number="4">Aš įpareigoju jus, o Jeruzalės dukterys, kad jūs nežadintumėte ir nekeltumėte mano meilės, kol ji nepanorės.</verse>
				<verse number="5">Kas yra ta, kuri ateina iš dykumos, pasirėmusi į savo mylimąjį? Po obelimi tave pakėliau; ten tave pagimdė tavo motina; ten tave pagimdė tavo gimdytoja.</verse>
				<verse number="6">Uždėk mane kaip antspaudą ant savo širdies, kaip antspaudą ant savo rankos; nes meilė stipri kaip mirtis; pavydas žiaurus kaip kapas; jos žarijos yra ugnies žarijos, turinčios karščiausią liepsną.</verse>
				<verse number="7">Daug vandenų negali užgesinti meilės, nei srovės jos negali paskandinti; jei žmogus duotų visą savo namų turtą už meilę, tai būtų visiškai paniekinta.</verse>
				<verse number="8">Mes turime mažą seserį, ir ji neturi krūtų; ką darysime su savo seserimi tą dieną, kai už ją kalbės?</verse>
				<verse number="9">Jei ji būtų siena, pastatytume ant jos sidabrinius rūmus; o jei ji būtų durys, mes ją aptvertume kedro lentomis.</verse>
				<verse number="10">Aš esu siena, ir mano krūtys kaip bokštai; tada jo akyse buvau kaip ta, kuri rado palankumą.</verse>
				<verse number="11">Saliamonas turėjo vynuogyną Baal-Hamone; jis išnuomojo vynuogyną sargams; už jo vaisius kiekvienas turėjo atnešti tūkstantį sidabrinių.</verse>
				<verse number="12">Mano vynuogynas, kuris yra manasis, yra mano akivaizdoje; o Saliamonai, turėk tūkstantį, o saugojantieji jo vaisius – du šimtus.</verse>
				<verse number="13">Tu, kuri gyveni soduose, draugai klausosi tavo balso; leisk man jį išgirsti.</verse>
				<verse number="14">Skubėk, mano mylimasai, ir būk kaip stirna ar jaunas elnias ant kvapiųjų augalų kalnų.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="23">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Izaijo, Amoco sūnaus, regėjimas, kurį jis matė apie Judą ir Jeruzalę Judos karalių Uzijo, Jotamo, Ahazo ir Chezekijo dienomis.</verse>
				<verse number="2">Klausykitės, o dangūs, ir atverk ausį, o žeme, nes VIEŠPATS kalbėjo: „Aš maitinau ir užauginau vaikus, o jie sukilo prieš mane.</verse>
				<verse number="3">Jautis pažįsta savo savininką ir asilas savo valdovo ėdžias; bet Izraelis nepažįsta, mano tauta neapgalvoja“.</verse>
				<verse number="4">O nuodėminga tauta, nuo neteisybės apsunkusi liaudis, piktadarių sėkla, vaikai, kurie sugadina; jie paliko VIEŠPATĮ, jie kurstė Izraelio Šventojo pyktį, jie pasuko atgal.</verse>
				<verse number="5">Kodėl jūs daugiau beturėtumėte būti mušami? Jūs vis labiau ir labiau maištausite; visa galva nesveika ir visa širdis alpsta.</verse>
				<verse number="6">Nuo kojų padų iki galvos nieko sveiko nėra joje; tik žaizdos, mėlynės bei pūnančios opos; jos nei užsiūtos, nei apraišiotos, nei suminkštintos tepalu.</verse>
				<verse number="7">Jūsų kraštas ištuštėjęs, jūsų miestai sudeginti ugnimi; jūsų šalį svetimieji ryja jūsų akivaizdoje, ir ji ištuštėjusi, kaip sunaikinta svetimųjų.</verse>
				<verse number="8">Ir Siono duktė palikta kaip lūšnelė vynuogyne, kaip sarginė agurkyne, kaip apgultas miestas.</verse>
				<verse number="9">Jei kariuomenių VIEŠPATS nebūtų mums palikęs labai mažo likučio, mes būtume buvę kaip Sodoma, mes būtume panašūs į Gomorą.</verse>
				<verse number="10">Klausykitės VIEŠPATIES žodžio, jūs, Sodomos valdovai; atverkite ausį mūsų Dievo įstatymui, jūs, Gomoros tauta.</verse>
				<verse number="11">„Kokiam tikslui man jūsų aukų daugybė? – sako VIEŠPATS, – aš sotus avinų deginamosiomis aukomis ir nupenėtų gyvulių taukais; aš nemėgstu jaučių ar avinėlių, ar ožių kraujo.</verse>
				<verse number="12">Kai ateinate pasirodyti mano akivaizdoje, kas reikalavo iš jūsų rankos, kad tryptumėte mano kiemus?</verse>
				<verse number="13">Nebeneškite tuščių aukų; smilkalai man yra pasibjaurėjimas; aš negaliu pakęsti jauno mėnulio ir sabatų, sueigų sušaukimo; netgi iškilmingas susirinkimas yra neteisybė.</verse>
				<verse number="14">Jūsų jauno mėnulio ir jūsų paskirtų švenčių mano siela nekenčia; jie man yra sunkumas: pavargau juos nešti.</verse>
				<verse number="15">Ir kai išskečiate savo rankas, aš paslepiu savo akis nuo jūsų; taip, kai atliekate daug maldų, aš nesiklausau: jūsų rankos pilnos kraujo.</verse>
				<verse number="16">Nusiplaukite, apsivalykite; pašalinkite savo darbų piktybę iš po mano akių; liaukitės darę pikta;</verse>
				<verse number="17">mokykitės daryti gera; ieškokite teismo, padėkite engiamiems, teisėjaukite našlaičiams, užtarkite našles.</verse>
				<verse number="18">Dabar ateikite, ir samprotaukime kartu, – sako VIEŠPATS, – nors jūsų nuodėmės būtų kaip skaisčiai raudona, jos bus baltos kaip sniegas; nors jos būtų raudonos kaip tamsiai raudona, jos bus kaip vilna.</verse>
				<verse number="19">Jei būsite noringi ir paklusnūs, jūs valgysite šalies gėrybes;</verse>
				<verse number="20">bet jei nesutiksite ir maištausite, būsite kalavijo praryti“; nes VIEŠPATIES burna tai kalbėjo.</verse>
				<verse number="21">Kaip ištikimas miestas tapo paleistuve! Jis buvo pilnas teismo; teisumas buvo apsigyvenęs jame, bet dabar – žmogžudžiai.</verse>
				<verse number="22">Tavo sidabras pavirto nuodegomis, tavo vynas sumaišytas su vandeniu;</verse>
				<verse number="23">tavo kunigaikščiai – maištininkai ir vagių draugai; visi mėgsta dovanas ir seka paskui apdovanojimus; jie neteisėjauja našlaičiams, ir našlės byla neateina iki jų.</verse>
				<verse number="24">Todėl sako Viešpats, kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Galingasis: „O, palengvinsiu save nuo savo priešininkų ir atkeršysiu savo priešams;</verse>
				<verse number="25">ir aš nukreipsiu savo ranką į tave ir visiškai išvalysiu tavo nuodegas ir pašalinsiu visą tavo alavą;</verse>
				<verse number="26">aš grąžinsiu tavo teisėjus, kaip pirma, ir tavo patarėjus, kaip pradžioje; paskui tave vadins: ‘Teisumo miestas, ištikimas miestas’.</verse>
				<verse number="27">Sionas bus atpirktas teismu, o jo atsivertėliai – teisumu.</verse>
				<verse number="28">Ir nusižengėliai bei nusidėjėliai pražus kartu, ir tie, kurie palieka VIEŠPATĮ, bus sunaikinti.</verse>
				<verse number="29">Nes jie gėdysis ąžuolų, kurių jūs troškote, ir jūs susigėsite dėl sodų, kuriuos esate išsirinkę.</verse>
				<verse number="30">Nes jūs būsite kaip ąžuolas, kurio lapai suvysta, ir kaip sodas, kuris neturi vandens.</verse>
				<verse number="31">Ir stiprusis bus kaip pakulos, o jų darytojas kaip kibirkštis, ir jie sudegs kartu, ir niekas jų neužgesins“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Žodis, kurį matė Amoco sūnus Izaijas apie Judą ir Jeruzalę.</verse>
				<verse number="2">Ir paskutinėmis dienomis įvyks, kad VIEŠPATIES namų kalnas bus įtvirtintas kalnų viršūnėje ir bus išaukštintas virš kalvų; ir į jį plauks visos tautos.</verse>
				<verse number="3">Daug tautų eis ir sakys: „Ateikite, eikime aukštyn į VIEŠPATIES kalną, į Jokūbo Dievo namus; ir jis mus mokys savo kelių ir mes vaikščiosime jo takais“; nes iš Siono išeis įstatymas, VIEŠPATIES žodis – iš Jeruzalės.</verse>
				<verse number="4">Ir jis teis tautybių tarpe ir bars daugelį tautų; ir jie perkals savo kalavijus į noragus ir savo ietis į genėjimo peilius: tauta nekels kalavijo prieš tautą, ir jos nesimokys kariauti.</verse>
				<verse number="5">O Jokūbo namai, ateikite, ir vaikščiokime VIEŠPATIES šviesoje.</verse>
				<verse number="6">Todėl tu palikai savo tautą, Jokūbo namus, nes jie prisipildę iš rytų ir yra pranašautojai kaip filistinai, ir save patenkina svetimšalių vaikais.</verse>
				<verse number="7">Taip pat jų šalis pilna sidabro ir aukso, ir nėra jų turtams galo; jų šalis taipogi pilna žirgų, ir nėra galo jų vežimams;</verse>
				<verse number="8">jų šalis taip pat pilna stabų; jie garbina savo rankų darbą, tai, ką padarė jų pačių pirštai;</verse>
				<verse number="9">ir prastas žmogus nusilenkia, ir didis žmogus nusižemina; todėl neatleisk jiems.</verse>
				<verse number="10">Įeik į uolą ir pasislėpk dulkėse dėl VIEŠPATIES baimės ir dėl jo didybės šlovės.</verse>
				<verse number="11">Išdidūs žmonių žvilgsniai bus nužeminti, ir žmonių puikybė bus palenkta, ir tik vienas VIEŠPATS bus išaukštintas tą dieną.</verse>
				<verse number="12">Nes kariuomenių VIEŠPATIES diena bus ant kiekvieno, kuris išdidus ir išpuikęs, ir ant kiekvieno išsiaukštinusio; ir jis bus pažemintas;</verse>
				<verse number="13">ir ant visų Libano kedrų, aukštų ir išsiaukštinusių, ir ant visų Bašano ąžuolų,</verse>
				<verse number="14">ir ant visų aukštųjų kalnų, ir ant visų išsiaukštinusių kalvų,</verse>
				<verse number="15">ir ant kiekvieno aukšto bokšto, ir ant kiekvienos aptvertos sienos,</verse>
				<verse number="16">ir ant visų Taršišo laivų, ir ant visų geistinų paveikslų.</verse>
				<verse number="17">Ir žmogaus išpuikimas bus palenktas, ir žmonių išdidumas bus pažemintas; ir tik vienas VIEŠPATS bus išaukštintas tą dieną.</verse>
				<verse number="18">Ir stabus jis visiškai panaikins.</verse>
				<verse number="19">Ir jie eis į uolų angas ir į žemės urvus dėl VIEŠPATIES baimės ir dėl jo didybės šlovės, kai jis pakils baisingai sudrebinti žemės.</verse>
				<verse number="20">Tą dieną žmogus numes savo sidabro stabus ir savo aukso stabus, kurių kiekvieną jis buvo pasidaręs garbinimui, kurmiams ir šikšnosparniams;</verse>
				<verse number="21">kad eitų į uolų plyšius ir ant suplyšusių uolų viršūnių dėl VIEŠPATIES baimės ir dėl jo didybės šlovės, kai jis pakils baisingai sudrebinti žemės.</verse>
				<verse number="22">Atsitraukite nuo žmogaus, kurio kvapas yra jo šnervėse; nes kuo jis laikomas?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Nes štai Viešpats, kariuomenių VIEŠPATS, atims iš Jeruzalės ir iš Judos ramstį ir lazdą: visą duonos paramą ir visą vandens paramą,</verse>
				<verse number="2">galiūną ir karo vyrą, teisėją ir pranašą, protingąjį ir senolį,</verse>
				<verse number="3">penkiasdešimtininką, garbingą žmogų, patarėją, sumanų amatininką ir iškalbingą kalbėtoją.</verse>
				<verse number="4">Ir aš duosiu vaikus, kad būtų jų kunigaikščiai, ir juos valdys kūdikiai.</verse>
				<verse number="5">Ir tautoje bus vieni kitų engiami, kiekvienas savo artimo; vaikas išdidžiai elgsis su senoliu, o prastuolis su gerbiamu.</verse>
				<verse number="6">Kai žmogus nutvers savo brolį iš savo tėvo namų, sakydamas: „Tu turi drabužį, būk mūsų valdovu, ir šitie griuvėsiai tebūna po tavo ranka“;</verse>
				<verse number="7">tą dieną jis prisieks, sakydamas: „Aš nebūsiu gydytojas; nes mano namuose nėra nei duonos, nei drabužio; nedarykite manęs tautos valdovu“.</verse>
				<verse number="8">Nes Jeruzalė sugriauta ir Juda kritusi; nes jų liežuvis ir jų darbai yra prieš VIEŠPATĮ, kad erzintų jo šlovės akis.</verse>
				<verse number="9">Jų veido išraiška liudija prieš juos; ir savo nuodėmę jie skelbia kaip Sodoma, jie neslepia jos. Vargas jų sieloms! Nes jie patys sau atlygino piktu.</verse>
				<verse number="10">Sakykite teisiesiems, kad jiems bus gerai; nes jie valgys savo darbų vaisių.</verse>
				<verse number="11">Vargas nedorėliui! Jam bus blogai; nes jam bus duotas jo rankų atlygis.</verse>
				<verse number="12">O mano tautą, vaikai juos engia ir moterys juos valdo. O mano tauta, tie, kurie tave veda, verčia tave klysti ir naikina tavo takų kelią.</verse>
				<verse number="13">VIEŠPATS stojasi bylinėtis ir stojasi teisti tautą.</verse>
				<verse number="14">VIEŠPATS įeis į teismą su savo tautos senoliais ir jos kunigaikščiais: nes jūs suvalgėte vynuogyną; iš beturčių grobis jūsų namuose.</verse>
				<verse number="15">„Ką galvojate, sutrupindami mano tautą ir sumaldami beturčių veidus?“ – sako Viešpats, kariuomenių DIEVAS.</verse>
				<verse number="16">VIEŠPATS dar sako: „Kadangi Siono dukterys išpuikusios ir vaikšto ištiestais kaklais bei ištvirkusiomis akimis, vaikšto ir eidamos tipena, ir savo kojomis žvangina;</verse>
				<verse number="17">todėl Viešpats ištiks Siono dukterų viršugalvius šašlige, ir VIEŠPATS atidengs jų slaptas vietas.</verse>
				<verse number="18">Tą dieną Viešpats atims puikumą jų žvangančių papuošalų aplink jų pėdas, jų galvos tinklelius ir apvalius kaip mėnuliukus jų papuošalus,</verse>
				<verse number="19">grandinėles, apyrankes, nuometus,</verse>
				<verse number="20">kepuraites, kojų papuošalus, galvos raiščius, dėžutes ir auskarus,</verse>
				<verse number="21">žiedus ir nosies brangenybes,</verse>
				<verse number="22">skirtingas drabužių eilutes, mantijas, galvos apdangalus, plaukų suktukus,</verse>
				<verse number="23">veidrodėlius, ploną liną, gobtuvus ir šydus.</verse>
				<verse number="24">Ir atsitiks, kad vietoje gardaus kvapo bus smarvė; vietoje juostos – įplyšimas; vietoje dailios šukuosenos – plikė; vietoje korsažo – ašutinis apjuostis; vietoje grožio – apdeginimas.</verse>
				<verse number="25">Tavo vyrai kris nuo kalavijo ir tavo galiūnai kare.</verse>
				<verse number="26">Ir jos vartai raudos ir gedės; ir apleista ji sėdės ant žemės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Ir tą dieną septynios moterys nutvers vieną vyrą, sakydamos: „Mes valgysime savo pačių duoną ir dėvėsime savo pačių drabužį; tik leisk mums vadintis tavo vardu, kad mūsų gėda būtų nuimta“.</verse>
				<verse number="2">Tą dieną VIEŠPATIES atžala bus graži ir šlovinga, o žemės vaisius bus puikus ir gražus Izraelio pabėgusiems.</verse>
				<verse number="3">Ir įvyks, kad kas išliks Sione ir kas pasiliks Jeruzalėje, bus vadinamas šventu, tai yra kiekvienas, užrašytas tarp gyvenančiųjų Jeruzalėje;</verse>
				<verse number="4">kai Viešpats bus nuplovęs Siono dukterų nešvarumus ir išvalęs Jeruzalės kraują iš jos tarpo teismo dvasia ir deginimo dvasia.</verse>
				<verse number="5">Ir ant kiekvienos gyvenamos Siono kalno vietos ir ant jo susirinkimų VIEŠPATS sutvers debesį ir dūmus dieną bei liepsnojančios ugnies spindesį naktį; nes ant visos šlovės bus apsauga.</verse>
				<verse number="6">Ir bus padangtė priedangai dienos metu nuo kaitros ir prieglobsčio vietai bei prieglaudai nuo audros ir lietaus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Dabar giedosiu savo karštai mylimam savo mylimojo giesmę apie jo vynuogyną. Mano karštai mylimas turėjo vynuogyną labai vaisingoje kalvoje;</verse>
				<verse number="2">jis jį aptvėrė, išrinko iš jo akmenis, apsodino jį rinktiniais vynmedžiais, jo viduryje pastatė bokštą ir padirbo jame vyno spaustuvą; ir jis tikėjosi, kad šis atneš vynuogių, bet jis atnešė laukinių vynuogių.</verse>
				<verse number="3">O dabar, Jeruzalės gyventojai ir Judos žmonės, meldžiu jus, teiskite tarp manęs ir mano vynuogyno.</verse>
				<verse number="4">Ką daugiau bebuvo galima padaryti mano vynuogynui, ko aš jame nepadariau? Kodėl, kai aš tikėjausi, kad jis duos vynuogių, jis davė laukinių vynuogių?</verse>
				<verse number="5">O dabar aš jums pasakysiu, ką aš padarysiu savo vynuogynui: aš pašalinsiu jo tvorą, ir jis bus nuėstas; ir nugriausiu jo sieną, ir jis bus sumindžiotas;</verse>
				<verse number="6">ir jį paliksiu dyką: jo neapgenės nei apkas; bet ten sudygs erškėčiai bei usnys; taip pat debesims įsakysiu nelyti ant jo lietaus.</verse>
				<verse number="7">Nes kariuomenių VIEŠPATIES vynuogynas yra Izraelio namai, o Judos žmonės – jo mielas sodinys; ir jis tikėjosi teismo, bet štai – engimas; teisumo, bet štai – šauksmas.</verse>
				<verse number="8">Vargas tiems, kurie jungia namą prie namo, kurie lauką priduria prie lauko, kol nebelieka vietos, kad jie vieni būtų apgyvendinti žemės viduryje!</verse>
				<verse number="9">Man į ausis kariuomenių VIEŠPATS pasakė: „Iš tiesų daug namų, didelių ir gražių, bus tušti be gyventojų.</verse>
				<verse number="10">Taip, dešimt akrų vynuogyno duos vieną batą, o homeras sėklos duos efą.</verse>
				<verse number="11">Vargas tiems, kurie keliasi anksti rytą sekioti paskui stiprų gėrimą, kurie pasilieka iki nakties, kol vynas juos įkaitina!</verse>
				<verse number="12">Jų pokyliuose yra arfa, viola, būgneliai, dūda bei vynas; bet jie nepaiso VIEŠPATIES darbo ir nežiūri jo rankų veikimo.</verse>
				<verse number="13">Todėl mano tauta nuėjo į nelaisvę, kadangi jie neturi pažinimo; jų garbingieji badauja, ir jų minia išsekusi nuo troškulio.</verse>
				<verse number="14">Todėl pragaras išsiplėtė, be ribų atvėrė savo nasrus; ir į jį nužengs jų šlovė, jų minia, jų pasipūtimas ir džiūgautojai.</verse>
				<verse number="15">Ir prastas žmogus bus pažemintas, ir galingasis bus nužemintas, ir išdidžiųjų akys bus nužemintos;</verse>
				<verse number="16">bet kariuomenių VIEŠPATS bus išaukštintas teisme, ir Dievas, kuris yra šventas, bus pašvęstas teisume.</verse>
				<verse number="17">Tada avinėliai ganysis pagal savo įprotį, ir riebiųjų dykvietėmis svetimieji maitinsis.</verse>
				<verse number="18">Vargas tiems, kurie traukia neteisybę tuštybės virvėmis ir nuodėmę tarsi vežimo vadžiomis;</verse>
				<verse number="19">kurie sako: „Tepaskuba jis ir tepagreitina savo darbą, kad mes tai matytume; ir tepriartėja, ir teateina Izraelio Šventojo sumanymas, kad jį pažintume!“</verse>
				<verse number="20">Vargas tiems, kurie pikta vadina geru ir gera piktu, kurie tamsą palaiko šviesa ir šviesą tamsa, kurie kartų palaiko saldžiu ir saldų karčiu!</verse>
				<verse number="21">Vargas tiems, kurie išmintingi savo pačių akyse ir protingi savo pačių akivaizdoje!</verse>
				<verse number="22">Vargas tiems, kurie yra galingi vyną gerti ir stiprūs vyrai maišyti stiprius gėrimus;</verse>
				<verse number="23">kurie išteisina nedorėlį už atlygį ir iš teisiojo atima jo teisumą!</verse>
				<verse number="24">Todėl, kaip ugnis suryja ražienas ir liepsna praryja pelus, taip jų šaknis bus kaip puvėsiai ir jų žiedai pakils kaip dulkės; kadangi jie atmetė kariuomenių VIEŠPATIES įstatymą ir paniekino Izraelio Šventojo žodį.</verse>
				<verse number="25">Todėl VIEŠPATIES pyktis užsidegė prieš jo tautą, ir jis ištiesė prieš ją savo ranką ir ją sumušė; ir drebėjo kalvos, ir jų lavonai buvo sudraskyti gatvių viduryje. Dėl viso to nenusigręžė jo pyktis, bet jo ranka tebėra ištiesta.</verse>
				<verse number="26">Ir jis iškels vėliavą tolimoms tautoms ir joms sušvilps iš žemės pakraščio; ir štai jie skubiai, greitai ateis;</verse>
				<verse number="27">tarp jų nebus pavargusio nei suklumpančio; nei vienas nesnaus nei miegos; nei jų strėnų juosta atsiriš, nei jų apavo dirželis nutrūks;</verse>
				<verse number="28">jų strėlės aštrios ir visi jų lankai įtempti; jų žirgų kanopos laikomos titnagu, ir jų ratai – kaip viesulas;</verse>
				<verse number="29">jų riaumojimas bus kaip liūto, jie riaumos kaip jauni liūtai; taip, jie riaumos ir nusitvers grobį, ir saugiai jį nusineš, ir niekas jo neišgelbės.</verse>
				<verse number="30">Ir tą dieną jie riaumos prieš juos kaip jūros ūžimas; ir pažvelgus į šalį, štai tamsa, sielvartas, ir šviesa aptemusi jos danguose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Tais metais, kai mirė karalius Uzijas, mačiau Viešpatį, sėdintį aukštame ir pakeltame soste, ir jo šleifas pripildė šventyklą.</verse>
				<verse number="2">Viršum jo stovėjo serafai; kiekvienas turėjo po šešis sparnus: dviem dengė savo veidą, dviem dengė savo kojas ir dviem skrido.</verse>
				<verse number="3">Ir vienas kitam šaukė, tardami: „Šventas, šventas, šventas kariuomenių VIEŠPATS; visa žemė pilna jo šlovės“.</verse>
				<verse number="4">Ir nuo šaukiančiųjų balso svyravo durų staktos, ir namai prisipildė dūmų.</verse>
				<verse number="5">Tada aš tariau: „Vargas man! Nes aš esu žuvęs; kadangi aš esu žmogus nešvariomis lūpomis ir gyvenu nešvarių lūpų tautos tarpe; nes mano akys matė Karalių, kariuomenių VIEŠPATĮ“.</verse>
				<verse number="6">Tada pas mane atskrido vienas iš serafų, turėdamas savo rankoje degančią anglį, kurią jis replėmis buvo paėmęs nuo aukuro;</verse>
				<verse number="7">ir jis uždėjo ją ant mano burnos ir tarė: „Štai ji palietė tavo lūpas; ir tavo neteisybė pašalinta, ir tavo nuodėmė apvalyta“.</verse>
				<verse number="8">Taip pat aš girdėjau Viešpaties balsą, sakantį: „Ką aš siųsiu, kas eis už mus?“ Tada aš pasakiau: „Štai aš; siųsk mane“.</verse>
				<verse number="9">Ir jis tarė: „Eik ir sakyk šitai tautai: ‘Jūs tikrai girdite, bet nesuprantate; ir jūs tikrai matote, bet nepastebite’.</verse>
				<verse number="10">Nutukink šitos tautos širdį, jų ausis apsunkink ir jų akis užmerk; kad jie nematytų akimis, negirdėtų ausimis, nesuprastų savo širdimis ir neatsiverstų, ir nebūtų pagydyti“.</verse>
				<verse number="11">Tada aš tariau: „Kiek ilgai, Viešpatie?“ Ir jis atsakė: „Kol miestai bus ištuštėję, be gyventojų, ir namai be žmonių, ir šalis bus visiškai tuščia,</verse>
				<verse number="12">ir VIEŠPATS bus perkėlęs žmones toli, ir bus didelis ištuštėjimas šalies viduje.</verse>
				<verse number="13">Tačiau joje bus dešimtadalis, ir jis sugrįš, ir bus ėdamas; kaip uosis ir kaip ąžuolas, kurių kamienas tebėra juose jiems numetus lapus; taip šventa sėkla bus jos kamienas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Ir Judos karaliaus Uzijo sūnaus Jotamo sūnaus Ahazo dienomis įvyko, kad Sirijos karalius Recinas ir Izraelio karaliaus Remalijo sūnus Pekachas ėjo aukštyn į Jeruzalę, kad kariautų prieš ją, bet negalėjo jos įveikti.</verse>
				<verse number="2">Ir buvo pranešta Dovydo namams, sakant: „Sirija sudarė sąjungą su Efraimu“. Ir sudrebėjo jo širdis ir jo tautos širdis, kaip miško medžiai dreba nuo vėjo.</verse>
				<verse number="3">Tada VIEŠPATS tarė Izaijui: „Išeik Ahazo pasitikti, tu ir tavo sūnus Šear-Jašubas, prie aukštutinio tvenkinio vandentiekio galo, į vėlėjo lauko vieškelį;</verse>
				<verse number="4">ir jam tark: ‘Būk atidus ir būk ramus; nebijok, ir tavo širdis teneišsigąsta dėl šitų dviejų rūkstančių nuodėgulių uodegų: dėl Recino su Sirija ir Remalijo sūnaus smarkaus pykčio’.</verse>
				<verse number="5">Kadangi Sirija, Efraimas ir Remalijo sūnus suplanavo prieš tave pikta, sakydami:</verse>
				<verse number="6">„Eikime aukštyn prieš Judą, sudrumskime ją, prasilaužkime į ją ir pastatykime jos viduryje karaliumi Tabealio sūnų“;</verse>
				<verse number="7">taip sako Viešpats DIEVAS: „Tai neišsilaikys ir tai neįvyks.</verse>
				<verse number="8">Nes Sirijos galva yra Damaskas, o Damasko galva yra Recinas; ir per šešiasdešimt penkerius metus Efraimas bus taip sužlugdytas, kad jis nebebus tauta.</verse>
				<verse number="9">Efraimo galva yra Samarija, o Samarijos galva – Remalijo sūnus. Jei netikėsite, jūs tikrai neįsitvirtinsite“.</verse>
				<verse number="10">Toliau VIEŠPATS vėl kalbėjo Ahazui, sakydamas:</verse>
				<verse number="11">„Prašyk iš VIEŠPATIES, savo Dievo, ženklo; prašyk jo gilumoje ar viršuje aukštybėje“.</verse>
				<verse number="12">Bet Ahazas tarė: „Aš neprašysiu ir negundysiu VIEŠPATIES“.</verse>
				<verse number="13">Ir jis tarė: „Dabar klausykite, o Dovydo namai; ar jums per maža varginti žmones, bet ar jūs varginsite ir mano Dievą?</verse>
				<verse number="14">Todėl pats Viešpats duos jums ženklą: štai mergelė pastos ir pagimdys sūnų ir pramins jį Emanuelio vardu.</verse>
				<verse number="15">Jis maitinsis sviestu ir medumi, kad mokėtų atmesti pikta ir pasirinkti gera.</verse>
				<verse number="16">Nes prieš vaikui išmokus atmesti pikta ir pasirinkti gera, šalis, kuria tu bjauriesi, bus palikta abiejų jos karalių.</verse>
				<verse number="17">VIEŠPATS atves ant tavęs, ant tavo tautos ir ant tavo tėvo namų dienas, kokių nėra atėję nuo tos dienos, kai Efraimas pasitraukė nuo Judos, tai yra, Asirijos karalių“.</verse>
				<verse number="18">Ir tą dieną atsitiks, kad VIEŠPATS sušvilps musėms, esančioms Egipto upių tolimiausiame gale, ir bitėms, esančioms Asirijos krašte.</verse>
				<verse number="19">Ir jos ateis ir visos apguls tuščius slėnius, uolų plyšius, visus erškėčius ir visus krūmus.</verse>
				<verse number="20">Tą dieną Viešpats nuskus pasamdytu skustuvu, esančiu anapus upės, tai yra, Asirijos karaliumi, galvą ir kojų plaukus; taip pat ir barzdą sunaikins.</verse>
				<verse number="21">Ir tą dieną atsitiks, kad žmogus maitins jauną karvę ir dvi avis;</verse>
				<verse number="22">ir įvyks, kad dėl gausos pieno, kurio jos duos, jis valgys sviesto; nes sviestą ir medų valgys kiekvienas, kuris bus išlikęs šalyje.</verse>
				<verse number="23">Ir tą dieną atsitiks, kad kiekviena vieta, kurioje buvo tūkstantis vynmedžių už tūkstantį sidabrinių, bus erškėčiams ir usnims.</verse>
				<verse number="24">Žmonės ten ateis su strėlėmis ir lankais; nes visa šalis taps erškėčiais ir usnimis.</verse>
				<verse number="25">Ir ant visų kalvų, kurias apkas kapliu, neateis erškėčių ir usnių baimė; bet jos bus jaučiams pasiųsti ir mažiems galvijams nutrypti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Toliau VIEŠPATS man tarė: „Pasiimk didelį ritinį ir užrašyk jame žmogaus rašikliu apie Maher-Šalal-Haš-Baz“.</verse>
				<verse number="2">Ir aš pasiėmiau ištikimus liudytojus, kad patvirtintų: kunigą Ūriją ir Jeberechijo sūnų Zachariją.</verse>
				<verse number="3">Ir aš nuėjau pas pranašę; ir ji pastojo bei pagimdė sūnų. Tuomet VIEŠPATS man tarė: „Pramink jį vardu Maher-Šalal-Haš-Baz.</verse>
				<verse number="4">Nes vaikui dar neišmokus šaukti ‘mano tėvas’ ir ‘mano motina’, Damasko turtai ir Samarijos grobis bus atimti Asirijos karaliaus akivaizdoje“.</verse>
				<verse number="5">Ir vėl VIEŠPATS man kalbėjo, sakydamas:</verse>
				<verse number="6">„Kadangi šita tauta atsisako Šiloacho vandenų, kurie tyliai teka, ir džiaugiasi Recinu ir Remalijo sūnumi;</verse>
				<verse number="7">todėl dabar štai Viešpats užleidžia ant jų upės vandenis, galingus ir gausius – Asirijos karalių ir visą jo šlovę; ir jis pakils viršum visų savo vagų ir apsems visus savo krantus;</verse>
				<verse number="8">ir eis per Judą; jis užtvindys ir užlies, net iki kaklo pasieks; ir jo išskėsti sparnai užpildys tavo šalies platybę, o Emanueli“.</verse>
				<verse number="9">Junkitės, tautos, ir jūs būsite sutriuškintos; atverkite ausį, visi jūs iš tolimų šalių; susijuoskite ir būsite sutriuškintos; susijuoskite ir būsite sutriuškintos.</verse>
				<verse number="10">Susitarkite, ir tai nueis niekais; tarkite žodį – ir jis neišsilaikys; nes Dievas yra su mumis.</verse>
				<verse number="11">Nes taip man kalbėjo VIEŠPATS stipria ranka ir mane pamokė, kad nevaikščiočiau šitos tautos keliu, sakydamas:</verse>
				<verse number="12">„Nesakykite ‘sąmokslas’ visiems tiems, kuriems šita tauta sakys ‘sąmokslas’, nei nebijokite to, ko ji bijosi, nei neišsigąskite.</verse>
				<verse number="13">Pašvęskite patį kariuomenių VIEŠPATĮ; ir jis tebūna jūsų baimė, ir jis tebūna jūsų išgąstis.</verse>
				<verse number="14">Ir jis bus šventovė; bet suklupimo akmuo ir papiktinimo uola abiems Izraelio namams, žabangos ir spąstai Jeruzalės gyventojams.</verse>
				<verse number="15">Ir daugelis tarp jų suklups, kris, suduš, įsipainios ir bus pagauti.</verse>
				<verse number="16">Surišk liudijimą, užantspauduok įstatymą tarp mano mokinių“.</verse>
				<verse number="17">O aš lauksiu VIEŠPATIES, kuris slepia savo veidą nuo Jokūbo namų, ir jo ieškosiu.</verse>
				<verse number="18">Štai aš ir vaikai, kuriuos man davė VIEŠPATS, esame ženklams ir stebuklams Izraelyje nuo kariuomenių VIEŠPATIES, gyvenančio Siono kalne.</verse>
				<verse number="19">Ir kai jie jums sakys: „Ieškokite turinčiųjų namų dvasias ir magų, kurie cypsi ir murma“; argi tauta neturi ieškoti savo Dievo? Dėl gyvųjų pas mirusiuosius?</verse>
				<verse number="20">Įstatymo ir liudijimo; jei jie nekalba pagal šitą žodį, tai todėl, kad juose nėra šviesos.</verse>
				<verse number="21">Ir jie eis per ją labai prislėgti ir alkani; ir įvyks, kai bus alkani, jie susierzins ir keiks savo karalių ir savo Dievą, ir žiūrės aukštyn.</verse>
				<verse number="22">Ir jie žiūrės į žemę; ir štai vargas ir tamsa, aptemdantis sielvartas; ir jie bus nuvaryti į tamsą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Tačiau aptemimas nebus, koks buvo jos varginime, kai jis iš pradžių lengvai pavargino Zebulono šalį ir Naftalio šalį, o vėliau labiau ją vargino palei jūros kelią, už Jordano, tautų Galilėjoje.</verse>
				<verse number="2">Tauta, vaikščiojanti tamsoje, išvydo didelę šviesą; ant gyvenančių mirties šešėlio šalyje nušvito šviesa.</verse>
				<verse number="3">Tu padauginai tautą, o nepadidinai džiaugsmo; jie džiaugiasi tavo akivaizdoje, kaip džiaugiasi pjūties metu, ir kaip džiūgaujama dalijantis grobį.</verse>
				<verse number="4">Nes tu sulaužei jos naštos jungą ir jos pečių lazdą, jos engėjo rykštę kaip Midjano dieną.</verse>
				<verse number="5">Nes kiekvienas kario mūšis yra su sąmyšio triukšmu ir drabužiais, išvoliotais kraujyje; bet šitas bus su sudeginimu ir ugnies kuru.</verse>
				<verse number="6">Nes kūdikis mums gimė, sūnus yra mums duotas; ir valdžia bus ant jo peties; ir jis bus vadinamas vardu: Nuostabus, Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Taikos Kunigaikštis.</verse>
				<verse number="7">Jo valdžios augimui ir taikai nebus galo Dovydo soste ir jo karalystėje, kad tvarkytų ją ir įtvirtintų ją teismu ir teisingumu nuo dabar ir per amžius. Kariuomenių VIEŠPATIES uolumas tai įvykdys.</verse>
				<verse number="8">Viešpats siuntė į Jokūbą žodį, ir jis nusileido ant Izraelio.</verse>
				<verse number="9">Ir sužinos visa tauta – Efraimas ir Samarijos gyventojai, kurie sako su išdidumu ir širdies atkaklumu:</verse>
				<verse number="10">„Plytos nugriuvo, bet mes pastatysime iš tašytų akmenų; sikomorai nukirsti, bet mes juos pakeisime kedrais“.</verse>
				<verse number="11">Todėl VIEŠPATS sukels prieš ją Recino priešininkus ir suvienys jos priešus:</verse>
				<verse number="12">sirus iš priekio ir filistinus iš užnugario; ir jie prarys Izraelį praverta burna. Dėl viso to jo pyktis nenusigręžė, bet jo ranka tebėra ištiesta.</verse>
				<verse number="13">Nes tauta neatsigręžia į tą, kuris ją sumuša, ir jie neieško kariuomenių VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="14">Todėl VIEŠPATS atkirs nuo Izraelio galvą ir uodegą, šaką ir vikšrį per vieną dieną.</verse>
				<verse number="15">Senoliai ir garbingieji – jie yra galva; o pranašas, kuris moko melo, – jis yra uodega.</verse>
				<verse number="16">Nes šitos tautos vadovai skatina juos klysti; o jų vedamieji – pražuvę.</verse>
				<verse number="17">Todėl Viešpats nesidžiaugs jų jaunuoliais nei nepasigailės jų našlaičių bei našlių; nes jie visi veidmainiai ir piktadariai, ir kiekviena burna kalba kvailystes. Dėl viso to jo pyktis nenusigręžė, bet jo ranka tebėra ištiesta.</verse>
				<verse number="18">Nes nedorybė dega kaip ugnis; ji prarys erškėčius bei usnis ir padegs miško tankmes, ir tai pakils kaip kylantys dūmai.</verse>
				<verse number="19">Dėl kariuomenių VIEŠPATIES rūstybės aptemo šalis, ir tauta bus kaip ugnies kuras; nei vienas nesigailės savo brolio.</verse>
				<verse number="20">Jis griebs dešinėje, bet bus alkanas; jis valgys kairėje, bet nepasisotins; jie kiekvienas valgys savo rankos kūną:</verse>
				<verse number="21">Manasas Efraimą ir Efraimas Manasą; o jie drauge bus prieš Judą. Dėl viso to jo pyktis nenusigręžė, bet jo ranka tebėra ištiesta.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Vargas tiems, kurie leidžia neteisius įsakus ir kurie rašo jų parašytus apsunkinimus;</verse>
				<verse number="2">kad atitrauktų nepasiturinčius nuo teismo ir atimtų teises iš mano tautos beturčių, kad našlės būtų jų grobis ir kad jie apiplėštų našlaičius!</verse>
				<verse number="3">Ir ką jūs darysite aplankymo dieną ir per suniokojimą, kuris ateis iš toli? Pas ką bėgsite pagalbos? Ir kur paliksite savo šlovę?</verse>
				<verse number="4">Be manęs jie nusilenks po belaisviais ir kris po užmuštaisiais. Dėl viso to jo pyktis nenusigręžė, bet jo ranka tebėra ištiesta.</verse>
				<verse number="5">„O, asire, mano pykčio rykšte; ir lazda jų rankoje yra mano pasipiktinimas.</verse>
				<verse number="6">Aš pasiųsiu jį prieš veidmainingą tautą ir įpareigosiu jį prieš mano rūstybės tautą, kad prisigrobtų grobio ir prisiplėštų plėšimo ir kad sumindytų ją kaip gatvių purvą.</verse>
				<verse number="7">Tačiau jis ne taip galvoja, ir jo širdis ne taip mano; bet jo širdyje yra sunaikinti ir iškirsti nemažai tautų.</verse>
				<verse number="8">Nes jis sako: ‘Argi ne visi mano kunigaikščiai yra karaliai?</verse>
				<verse number="9">Argi Kalnė ne kaip Karkemišas? Argi Hamatas ne kaip Arpadas? Argi Samarija ne kaip Damaskas?</verse>
				<verse number="10">Kaip mano ranka surado stabų karalystes, kurių raižytų atvaizdų buvo daugiau negu Jeruzalės ir Samarijos;</verse>
				<verse number="11">argi aš nepadarysiu Jeruzalei ir jos stabams taip, kaip aš padariau Samarijai ir jos stabams?’</verse>
				<verse number="12">Todėl atsitiks, kai Viešpats įvykdys visą savo darbą Siono kalne ir Jeruzalėje, aš nubausiu Asirijos karaliaus atkaklios širdies vaisių ir jo pakelto žvilgsnio šlovę.</verse>
				<verse number="13">Nes jis sako: ‘Savo rankos jėga tai padariau ir savo išmintimi; nes aš esu protingas; ir pašalinau tautų ribas, išplėšiau jų lobius ir kaip narsuolis pažeminau gyventojus;</verse>
				<verse number="14">ir mano ranka surado tautų turtus kaip lizdus; kaip surenka paliktus kiaušinius, aš surinkau visą žemę; ir nei vienas nepajudino sparno ir nepražiojo burnos, ir nesucypsėjo’.</verse>
				<verse number="15">Ar kirvis giriasi prieš tą, kuris juo kerta? Ar pjūklas aukštinasi prieš tą, kuris jį judina? Tartum rykštė mosikuotų prieš tą, kuris ją pakelia, ar tartum lazda pasikeltų, tarsi nebūdama medis.</verse>
				<verse number="16">Todėl Viešpats, kariuomenių Viešpats, pasiųs tarp jo riebiųjų suliesėjimą; ir po jo šlove užkurs degimą, kaip ugnies degimą.</verse>
				<verse number="17">Izraelio šviesa bus ugnimi, jo Šventasis – liepsna; ir ji sudegins ir suris jo usnis bei jo erškėčius per vieną dieną;</verse>
				<verse number="18">ir sunaikins jo miško šlovę ir jo vaisingo lauko sielą ir kūną; ir jie bus kaip kad silpsta vėliavnešys.</verse>
				<verse number="19">O likusių jo miško medžių bus tiek mažai, kad vaikas galės juos surašyti.</verse>
				<verse number="20">Ir tą dieną atsitiks, kad Izraelio likutis ir Jokūbo namų pabėgėliai daugiau nebesirems tuo, kuris juos mušė; bet tiesoje remsis VIEŠPAČIU, Izraelio Šventuoju.</verse>
				<verse number="21">Likutis sugrįš, tai yra, Jokūbo likutis, pas galingąjį Dievą.</verse>
				<verse number="22">Nors ir būtų tavo tautos, Izraeli, kiek jūros smilčių, tačiau tik jų likutis sugrįš; nutartas sunaikinimas užtvindys teisumu.</verse>
				<verse number="23">Nes Viešpats, kariuomenių DIEVAS, įvykdys nuspręstą sunaikinimą visos šalies viduryje.</verse>
				<verse number="24">Todėl taip sako Viešpats, kariuomenių DIEVAS: „O, mano tauta, gyvenanti Sione, nebijok asiro; jis muš tave rykšte ir savo lazdą pakels prieš tave – kaip Egiptui.</verse>
				<verse number="25">Nes dar labai trumpai, ir baigsis pasipiktinimas ir mano pyktis jų sunaikinimu.</verse>
				<verse number="26">Ir kariuomenių VIEŠPATS sukels jam bizūną pagal Midjano žudynes prie Orebo uolos; ir kaip jo lazda buvo virš jūros, taip jis ją pakels – kaip Egiptui.</verse>
				<verse number="27">Ir tą dieną įvyks, kad jo našta bus pašalinta nuo tavo peties ir jo jungas nuo tavo kaklo; ir jungas bus sunaikintas dėl patepimo.</verse>
				<verse number="28">Jis atėjo į Ajatą, perėjo į Migroną; Michmaše pasidėjo savo mantą;</verse>
				<verse number="29">jie perėjo praėjimą; jie nakvojo Geboje; Rama išsigando; Sauliaus Gibėja pabėgo.</verse>
				<verse number="30">Kelk balsą, o Galimo dukra; padaryk, kad jis girdėtųsi Laišoje, o vargšas Anatote.</verse>
				<verse number="31">Madmena pasitraukė; Gebimo gyventojai susirinko bėgti.</verse>
				<verse number="32">Jis dar pasiliks tą dieną Nobe; jis mojuos ranka prieš Siono dukters kalną, Jeruzalės kalvą.</verse>
				<verse number="33">Štai Viešpats, kariuomenių VIEŠPATS, nugenės šakas su siaubu; ir aukštaūgiai bus nukirsti, ir išdidieji bus pažeminti.</verse>
				<verse number="34">Ir jis iškirs miško tankumynus geležimi, ir Libanas kris nuo galingojo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Ir iš Jesės kamieno išdygs rykštė, ir iš jo šaknų išaugs Atžala;</verse>
				<verse number="2">ir ant jo ilsėsis VIEŠPATIES dvasia, išminties ir supratimo dvasia, patarimo ir galios dvasia, pažinimo ir VIEŠPATIES baimės dvasia;</verse>
				<verse number="3">ir padarys jį greito supratimo VIEŠPATIES baimėje; ir jis neteis pagal tai, ką jo akys mato, ir nebars pagal tai, ką jo ausys girdi;</verse>
				<verse number="4">bet jis teisumu teis vargšus ir bešališkai bars už žemės romiuosius; jis ištiks žemę savo burnos lazda, ir savo lūpų kvapu nužudys nedorėlį.</verse>
				<verse number="5">Ir teisumas bus jo strėnų juosta, ir ištikimybė jo inkstų juosta.</verse>
				<verse number="6">Taipogi vilkas gyvens su ėriuku, ir leopardas atsiguls su ožiuku; veršis, jaunas liūtas ir peniukšlis drauge; ir mažas vaikas juos vedžios.</verse>
				<verse number="7">Karvė ir meška ganysis, drauge gulės jų jaunikliai; ir liūtas ės šiaudus kaip jautis.</verse>
				<verse number="8">O žindomas vaikas žais prie nuodingos gyvatės olos, ir nujunkytas vaikas kiš savo ranką į angies lindynę.</verse>
				<verse number="9">Niekas nekenks ir nenaikins visame mano šventajame kalne; nes žemė bus pilna VIEŠPATIES pažinimo kaip vandenys apdengia jūrą.</verse>
				<verse number="10">Ir tą dieną bus Jesės šaknis, kuri stovės kaip tautos vėliava; pagonys jos ieškos; ir jos poilsis bus šlovingas.</verse>
				<verse number="11">Ir tą dieną įvyks, kad Viešpats antrą kartą vėl nukreips savo ranką, kad susigrąžintų savo tautos likutį, kuris bus išlikęs nuo Asirijos, nuo Egipto, nuo Patroso, nuo Kušo, nuo Elamo, nuo Šinaro, nuo Hamato ir nuo jūros salų.</verse>
				<verse number="12">Ir jis iškels vėliavą tautoms, ir surinks Izraelio atstumtuosius, ir surinks Judos išsklaidytuosius iš keturių žemės kampų.</verse>
				<verse number="13">Taipogi Efraimo pavydas pasitrauks, ir Judos priešininkai bus iškirsti; Efraimas nepavydės Judai, ir Juda nevargins Efraimo.</verse>
				<verse number="14">Bet jie skris ant filistinų pečių į vakarus; jie kartu apiplėš rytiečius: jie pridės rankas prie Edomo ir Moabo; ir Amono vaikai jiems paklus.</verse>
				<verse number="15">Ir VIEŠPATS visiškai sunaikins egiptiečių jūros liežuvį; ir savo galingu vėju jis mosuos ranką virš upės ir ją perskels į septynis upelius, ir perves žmones nesušlampant kojų.</verse>
				<verse number="16">Ir bus vieškelis jo tautos likučiui, kuris išliks nuo Asirijos; kaip tai buvo Izraeliui tą dieną, kai jis ėjo aukštyn iš Egipto šalies.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Ir tą dieną tu sakysi: „O, VIEŠPATIE, aš tave girsiu; nors tu buvai supykęs ant manęs, tavo pyktis nusigręžė, ir tu mane paguodei.</verse>
				<verse number="2">Štai Dievas yra mano išgelbėjimas; aš pasitikėsiu ir nebijosiu; nes VIEŠPATS JEHOVA yra mano stiprybė ir mano giesmė; taip pat jis tapo mano išgelbėjimu“.</verse>
				<verse number="3">Todėl jūs su džiaugsmu semsite vandens iš išgelbėjimo šaltinių.</verse>
				<verse number="4">Ir tą dieną jūs sakysite: „Girkite VIEŠPATĮ, šaukitės jo vardo, skelbkite tautose jo darbus, minėkite, kad jo vardas yra išaukštintas.</verse>
				<verse number="5">Giedokite VIEŠPAČIUI, nes jis padarė puikių dalykų; tai žinoma visoje žemėje.</verse>
				<verse number="6">Šauk ir šūkauk, Siono gyventojau; nes didis tavo tarpe Izraelio Šventasis“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Babilono našta, kurią regėjo Amoco sūnus Izaijas.</verse>
				<verse number="2">Iškelkite vėliavą ant aukšto kalno, pakelkite į juos balsą, mojuokite ranka, kad jie eitų į kilmingųjų vartus.</verse>
				<verse number="3">Aš įsakiau savo pašvęstiesiems, taip pat pašaukiau savo galinguosius dėl savo pykčio, būtent tuos, kurie džiaugiasi mano didingumu.</verse>
				<verse number="4">Minios triukšmas kalnuose kaip didelės tautos; audringas triukšmas susirinkusių tautų karalysčių; kariuomenių VIEŠPATS renka mūšio kariuomenę.</verse>
				<verse number="5">Jie ateina iš tolimos šalies, nuo dangaus krašto, tai yra VIEŠPATS ir jo pasipiktinimo ginklai, kad sunaikintų visą šalį.</verse>
				<verse number="6">Kaukite, nes VIEŠPATIES diena arti; ji ateis kaip sunaikinimas nuo Visagalio.</verse>
				<verse number="7">Todėl visos rankos nusilps ir kiekvieno žmogaus širdis sutirps;</verse>
				<verse number="8">ir jie išsigąs; juos suims kančios ir sielvartai; juos suims skausmai kaip gimdančią moterį; jie stebėsis vienas kitu; jų veidai bus kaip liepsnos.</verse>
				<verse number="9">Štai ateina VIEŠPATIES diena, žiauri, su rūstybe ir dideliu pykčiu, kad suniokotų šalį; ir jis iš jos išnaikins jos nusidėjėlius.</verse>
				<verse number="10">Nes dangaus žvaigždės ir jo žvaigždynai neduos savo šviesos; saulė užtems savo patekėjime, ir mėnulis nebespindės savo šviesos.</verse>
				<verse number="11">Ir aš bausiu pasaulį už jų piktybę ir nedorėlius už jų neteisybę; ir padarysiu galą išdidžiųjų puikybei ir pažeminsiu baisiųjų išdidumą.</verse>
				<verse number="12">Padarysiu žmogų brangesnį už grynąjį auksą; būtent žmogų – už Ofyro aukso gabalą.</verse>
				<verse number="13">Todėl aš sudrebinsiu dangus, ir žemė pajudės iš savo vietos kariuomenių VIEŠPATIES rūstybėje ir jo didelio pykčio dieną.</verse>
				<verse number="14">Ir bus kaip išvaikytos stirnos ir kaip avys, kurių niekas nesurenka, – jie kiekvienas gręšis į savo tautą ir kiekvienas bėgs į savo šalį.</verse>
				<verse number="15">Kiekvienas, kuris bus aptiktas, bus perdurtas; ir kiekvienas, prie jų prisijungęs, kris nuo kalavijo.</verse>
				<verse number="16">Taip pat jų vaikai bus triuškinami jų akyse; jų namai bus apiplėšti ir jų žmonos išprievartautos.</verse>
				<verse number="17">Štai aš sukurstysiu prieš juos medus, kurie nevertina sidabro; ir auksas jų nedžiugina.</verse>
				<verse number="18">Taipogi jų lankai sutriuškins jaunuolius; ir įsčių vaisiaus jie nesigailės; jų akis nepagailės vaikų.</verse>
				<verse number="19">Ir Babilonas, karalysčių šlovė, chaldėjų puikybės grožis, bus kaip kad Dievas sugriovė Sodomą ir Gomorą.</verse>
				<verse number="20">Jis niekada nebus apgyvendintas, ir niekas negyvens jame per kartų kartas; nei arabas neties ten palapinės; nei piemenys nestatys ten savo aptvarų.</verse>
				<verse number="21">Bet laukiniai dykumos žvėrys ten gulės; ir jų namai bus pilni graudulingų sutvėrimų; ten gyvens pelėdos, ir satyrai ten šoks.</verse>
				<verse number="22">Ir laukiniai salų žvėrys šauks savo tuščiuose namuose, ir slibinai savo puikiuose rūmuose; priartėjo jo laikas, ir jo dienos nebus prailgintos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Nes VIEŠPATS pasigailės Jokūbo ir vėl išsirinks Izraelį ir juos apgyvendins jų pačių šalyje; ateiviai prisijungs prie jų, ir jie prilips prie Jokūbo namų.</verse>
				<verse number="2">Ir tautos juos paims ir parves į jų vietą; ir Izraelio namai juos pasisavins tarnais ir tarnaitėmis VIEŠPATIES šalyje; jie paims į nelaisvę tuos, kurių belaisviais jie buvo; ir jie valdys savo engėjus.</verse>
				<verse number="3">Ir įvyks tą dieną, kai VIEŠPATS tau suteiks poilsį nuo tavo sielvarto ir nuo tavo baimės, ir nuo kietos vergijos, kurioje buvai priverstas tarnauti,</verse>
				<verse number="4">tada tu imsiesi šios patarlės prieš Babilono karalių, ir sakysi: „Kaip liovėsi engėjas! Auksinio miesto nebeliko!</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATS sulaužė nedorėlio lazdą, valdovų skeptrą.</verse>
				<verse number="6">Tas, kuris rūstybėje mušė tautas nesiliaujančiais kirčiais, kuris pyktyje valdė tautas, yra persekiojamas, ir niekas netrukdo.</verse>
				<verse number="7">Visa žemė ilsisi ir yra rami; jie pratrūksta giedojimu.</verse>
				<verse number="8">Taip, eglės džiaugiasi dėl tavęs bei Libano kedrai, sakydami: ‘Nuo tada, kai atsigulei, joks kirtėjas nebeateina aukštyn prieš mus’.</verse>
				<verse number="9">Pragaras apačioje sujudo dėl tavęs, kad pasitiktų tave ateinantį; dėl tavęs jis pažadino mirusius, tai yra, visus žemės viršiausius; jis pakėlė nuo jų sostų visus tautų karalius.</verse>
				<verse number="10">Jie visi kalbės ir sakys tau: ‘Ar tu irgi tapai silpnas kaip ir mes? Ar tu tapai mums lygus?’</verse>
				<verse number="11">Nustumta žemyn į kapą tavo puikybė bei tavo violų triukšmas; po tavimi paklotas kirminas, ir kirminai tave apkloja.</verse>
				<verse number="12">Kaip tu iškritai iš dangaus, o Liuciferi, aušros sūnau! Kaip tu nukirstas žemėn, kuris nusilpninai tautas!</verse>
				<verse number="13">Nes tu buvai sakęs savo širdyje: ‘Aš pakilsiu į dangų, aš iškelsiu savo sostą virš Dievo žvaigždžių; aš taipogi atsisėsiu ant susirinkimo kalno, šiaurės šonuose;</verse>
				<verse number="14">aš pakilsiu virš debesų aukštybių; aš būsiu lygus Aukščiausiajam’.</verse>
				<verse number="15">Tačiau tu būsi nustumtas į pragarą, į duobės šonus.</verse>
				<verse number="16">Tie, kurie tave matys, įdėmiai žiūrės į tave ir galvos apie tave, sakydami: ‘Ar tai tas žmogus, kuris privertė žemę drebėti, kuris sukrėtė karalystes;</verse>
				<verse number="17">kuris padarė pasaulį kaip dykumą ir sugriovė jo miestus; kuris neatvėrė savo belaisvių namų?’</verse>
				<verse number="18">Visi tautų karaliai, visi jie guli šlovėje, kiekvienas savo namuose.</verse>
				<verse number="19">Bet tu esi išmestas iš savo kapo kaip bjauri atžala ir kaip drabužis užmuštųjų, perdurtų kalaviju, kurie nužengia į duobės akmenis; kaip po kojomis sumindytas lavonas.</verse>
				<verse number="20">Tu nesusivienysi su jais laidojime, nes sunaikinai savo šalį ir išžudei savo tautą; piktadarių sėkla niekada nebus minima.</verse>
				<verse number="21">Paruoškite jo vaikams žudynes už jų tėvų neteisybę; kad jie nepakiltų ir nepasisavintų šalies, ir nepripildytų pasaulio paviršiaus miestais.</verse>
				<verse number="22">„Nes aš pakilsiu prieš juos, – sako kariuomenių VIEŠPATS, – ir iškirsiu iš Babilono vardą ir likutį, ir sūnų, ir vaikaitį“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="23">„Taip pat padarysiu jį baublių nuosavybe bei vandens balomis; ir jį iššluosiu sunaikinimo šluota“, – sako kariuomenių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="24">Kariuomenių VIEŠPATS prisiekė, sakydamas: „Iš tiesų, kaip sumaniau, taip ir įvyks; ir kaip nutariau, taip ir išsilaikys:</verse>
				<verse number="25">kad sudaužysiu asirą savo šalyje ir jį sutrypsiu po kojomis ant savo kalnų; tada jo jungas pasitrauks nuo jų, ir jo našta pasišalins nuo jų pečių.</verse>
				<verse number="26">Šitoks yra sumanymas, kuris yra nutartas visai žemei; ir šita yra ranka, ištiesta į visas tautas.</verse>
				<verse number="27">Nes kariuomenių VIEŠPATS nutarė, kas tai panaikins? Ir jo ranka ištiesta, kas ją nukreips atgal?</verse>
				<verse number="28">Karaliaus Ahazo mirties metais buvo šita našta.</verse>
				<verse number="29">„Nesidžiauk tu, visa Palestina, kad sulūžo lazda to, kuris tave mušė; nes iš gyvatės šaknies išeis angis, ir jos vaisius bus skraidanti ugninga gyvatė.</verse>
				<verse number="30">Vargšų pirmagimiai ganysis ir nepasiturintys saugiai gulės; o tavo šaknį nužudysiu badu, ir jis užmuš tavo likutį.</verse>
				<verse number="31">Kaukite, o vartai; šauk, o mieste; tu, visa Palestina, esi sunaikinta; nes iš šiaurės ateis dūmai, ir nei vienas nebus vienišas savo paskirtu laiku.</verse>
				<verse number="32">Tai ką atsakys tautos pasiuntiniams? Kad VIEŠPATS pastatė Sioną ant pamato, kuriuo pasitikės jo tautos vargšai“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Moabo našta. Kadangi naktį buvo nuniokotas ir nutildytas Moabo Aras; kadangi naktį buvo nuniokotas ir nutildytas Moabo Kiras;</verse>
				<verse number="2">jis nuėjo aukštyn į Bajitą ir į Diboną, į aukštumas raudoti; Moabas kauks dėl Nebo ir dėl Medebos; ant visų jų galvų bus plikės, ir kiekviena barzda nukirpta.</verse>
				<verse number="3">Jų gatvėse jie apsijuos ašutine; ant jų namų stogų ir jų gatvėse kiekvienas kauks, gausiai verkdamas.</verse>
				<verse number="4">Šauks Hešbonas ir Elealė; jų balsas bus girdimas iki Jahaco; todėl šauksis ginkluoti Moabo kariai; jo gyvybė bus jam sielvartinga.</verse>
				<verse number="5">Mano širdis šauksis dėl Moabo; jo pabėgėliai bėgs į Coarą, trijų metų telyčią; nes su verksmu jie eis aukštyn Luhito įkalne; nes Horonaimo kelyje jie kels sunaikinimo šauksmą.</verse>
				<verse number="6">Nes Nimrimo vandenys bus suniokoti; nes sudžiūvo šienas, sunyko žolė, nėra jokios žalumos.</verse>
				<verse number="7">Todėl perteklių, kurį buvo įsigyję, ir tai, ką buvo sukaupę, jie išneš į gluosnių upelį.</verse>
				<verse number="8">Nes šauksmas pasklido po Moabo ribas; jo kauksmas iki Eglaimo ir jo kauksmas iki Beer-Elimo.</verse>
				<verse number="9">Nes Dimono vandenys bus pilni kraujo; nes aš atvesiu ant Dimono dar daugiau: liūtų ant pabėgusių iš Moabo ir ant likusiųjų šalyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Siųskite avinėlį šalies valdovui iš Selos į dykumą Siono dukters kalnui.</verse>
				<verse number="2">Nes bus – kaip klaidžiojantis paukštis, išmestas iš lizdo, taip bus Moabo dukterys prie Arnono brastų.</verse>
				<verse number="3">Sušauk pasitarimą, įvykdyk teismą; padaryk, kad tavo šešėlis būtų kaip naktis per patį vidurdienį; paslėpk atstumtuosius; neišduok klaidžiojančių.</verse>
				<verse number="4">Tegul mano atstumtieji gyvena pas tave, Moabai; būk jiems prieglauda nuo plėšiko veido; nes prievartautojo nebėra, plėšikas liaujasi, engėjai išnaikinti iš šalies.</verse>
				<verse number="5">Gailestingumu bus įtvirtintas sostas; ir jis sėdės jame tiesoje, Dovydo padangtėje, teisdamas ir ieškodamas teismo, ir paskubindamas teisumą.</verse>
				<verse number="6">Mes girdėjome apie Moabo išdidumą; jis labai išdidus; būtent apie jo puikybę, jo išdidumą ir jo rūstybę; bet jo melai ne tokie.</verse>
				<verse number="7">Todėl Moabas kauks dėl Moabo, kiekvienas kauks; dėl Kir-Hareseto pamatų jūs gedėsite; tikrai jie sumušti.</verse>
				<verse number="8">Nes išdžiūvo Hešbono laukai ir Sibmos vynmedis; pagonių viešpačiai nulaužė jo pagrindinius sodinukus, jie atėjo iki Jazero, jie klaidžiojo per dykumą; jo šakos išsiplėtusios, jos perėjusios anapus jūros.</verse>
				<verse number="9">Todėl raudosiu Jazero verksmu dėl Sibmos vynmedžio; aš laistysiu tave savo ašaromis, o Hešbone ir Eleale; nes šauksmas dėl tavo vasaros vaisių ir dėl tavo pjūties nupuolė.</verse>
				<verse number="10">Džiaugsmas ir džiūgavimas pašalinti iš derlingo lauko; vynuogynuose nebus giesmių ir nebus ten šūkavimų; mindytojai nemindžios vyno savo spaudyklose; aš padariau galą jų vynuogių rinkimo šūkavimui.</verse>
				<verse number="11">Todėl mano viduriai skambės kaip arfa dėl Moabo, ir mano vidus dėl Kir-Harešo.</verse>
				<verse number="12">Ir įvyks, kai pasirodys, kad Moabas nusivarginęs aukštumoje, jis ateis į savo šventovę melstis; bet jis nieko nelaimės.</verse>
				<verse number="13">Tai yra žodis, kurį VIEŠPATS nuo ano laiko yra kalbėjęs apie Moabą.</verse>
				<verse number="14">Bet dabar VIEŠPATS kalbėjo, sakydamas: „Per trejus metus, kaip samdinio metus, Moabo šlovė bus paniekinta su visa ta didžiule minia; o likutis bus labai mažas ir silpnas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Damasko našta. „Štai Damaskas pašalintas, kad nebebūtų miestu, ir jis bus griuvėsių krūva.</verse>
				<verse number="2">Palikti Aroero miestai; jie bus kaimenėms, kurios gulės, ir niekas jų nebaidys.</verse>
				<verse number="3">Taipogi dings tvirtovės iš Efraimo ir karalystė iš Damasko, ir Sirijos likutis; jie bus kaip Izraelio vaikų šlovė“, – sako kariuomenių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="4">„Ir tą dieną atsitiks, kad sumenkės Jokūbo šlovė ir jo kūno riebalai suliesės.</verse>
				<verse number="5">Ir bus, kaip kad pjovėjas nuima javus ir savo ranka nupjauna varpas; ir bus, kaip renkančiam varpas Refaimo slėnyje.</verse>
				<verse number="6">Tačiau jame išliks vynuogių parankos, kaip kad nukračius alyvmedį: dvi ar trys alyvos – viršutinės šakos viršūnėje, keturios ar penkios – jos tolimiausiose vaisingose šakose“, – sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas.</verse>
				<verse number="7">Tą dieną žmogus žiūrės į savo Kūrėją, ir jo akys atsižvelgs į Izraelio Šventąjį.</verse>
				<verse number="8">Ir jis nežiūrės į aukurus – savo rankų darbą, ir neatsižvelgs į tai, ką padarė jo pirštai, nei į giraites, nei į atvaizdus.</verse>
				<verse number="9">Tą dieną jo tvirti miestai bus kaip apleista šaka, aukščiausia atžala, kurią jie paliko dėl Izraelio vaikų, ir ten bus suniokojimas.</verse>
				<verse number="10">Kadangi tu pamiršai savo išgelbėjimo Dievą ir neatsiminei savo stiprybės uolos, todėl tu pasodinsi geistinus sodinius ir apsodinsi tai svetimais daigais;</verse>
				<verse number="11">dieną tu auginsi savo sodinius, o rytą darysi, kad tavo sėkla vešėtų; bet derlius bus krūva tą liūdesio ir didelio sielvarto dieną.</verse>
				<verse number="12">Vargas daugelio tautų miniai, kurios triukšmauja kaip jūrų ūžimas; ir tautų veržimuisi, kurios veržiasi kaip veržiasi galingi vandenys!</verse>
				<verse number="13">Tautos veršis kaip veržiasi vandenų daugybė; bet Dievas juos subars, ir jie bėgs tolyn, ir bus vaikomi kaip kalnų pelai nuo vėjo ir kaip riedulys nuo viesulo.</verse>
				<verse number="14">Ir štai vakare – bėda; o prieš rytą jo nėra. Toks likimas tų, kurie mus apiplėšia, ir burtas tų, kurie mus apgrobia.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Vargas šaliai, kuri užtraukia šešėlį sparnais, kuri yra už Etiopijos upių;</verse>
				<verse number="2">kuri siunčia pasiuntinius jūra, meldų laivuose vandenimis, sakydama: „Eikite, greiti pasiuntiniai, pas tautą, išsklaidytą ir nuluptą, pas liaudį, baisią nuo jos pradžios iki dabar, tautą, išmatuotą ir sutryptą, kurios šalį apiplėšė upės!</verse>
				<verse number="3">Visi pasaulio gyventojai ir gyvenantys žemėje, žiūrėkite, kai iškels vėliavą ant kalnų; kai sugaudžia trimitu, klausykitės.</verse>
				<verse number="4">Nes taip VIEŠPATS man pasakė: „Aš ilsėsiuosi ir žiūrėsiu savo gyvenamoje vietoje kaip šviesi kaitra ant žolių ir kaip rasos debesis pjūties kaitroje“.</verse>
				<verse number="5">Nes prieš pjūtį, kai pumpurai užsibaigę ir rūgščios vynuogės noksta žieduose, jis nupjaustys ūglius genėjimo peiliais ir pašalins bei nupjaus atžalas.</verse>
				<verse number="6">Jie bus palikti kalnų skrajūnams ir žemės žvėrims; skrajūnai ant jų vasaros ir visi žemės žvėrys ant jų žiemos.</verse>
				<verse number="7">Tuo metu bus atnešta dovana kariuomenių VIEŠPAČIUI nuo tautos, išsklaidytos ir nuluptos, nuo liaudies, baisios nuo jos pradžios iki dabar, nuo tautos, išmatuotos ir sutryptos po kojomis, kurios šalį apiplėšė upės, į kariuomenių VIEŠPATIES vardo vietą – į Siono kalną.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Egipto našta. Štai VIEŠPATS joja ant greito debesies ir atvyks į Egiptą; ir Egipto stabai sujudės jo akivaizdoje, ir Egipto širdis tirps jo viduje.</verse>
				<verse number="2">„Aš nukreipsiu egiptiečius prieš egiptiečius; ir jie kovos kiekvienas prieš savo brolį ir kiekvienas prieš savo artimą; miestas prieš miestą ir karalystė prieš karalystę.</verse>
				<verse number="3">Išseks Egipto dvasia jo viduje; ir aš sunaikinsiu jo patarimą; jie kreipsis į stabus, į kerėtojus, į turinčius namų dvasias ir į magus.</verse>
				<verse number="4">Aš egiptiečius perduosiu į žiauraus viešpaties ranką; ir piktas karalius juos valdys“, – sako Viešpats, kariuomenių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="5">Išseks jūros vandenys, ir upė bus išsekusi ir išdžiūvusi.</verse>
				<verse number="6">Ir jie nukreips tolyn upes; ištuštės ir išdžius apsaugos upeliai; nendrės ir vilkdalgiai sudžius.</verse>
				<verse number="7">Papirusai prie upelių, prie upelių žiočių, ir visa, kas apsėta prie upelių, išdžius, bus išsklaidyta ir nebebus.</verse>
				<verse number="8">Taipogi gedės žvejai ir raudos visi, kurie meta į upelius meškerę; ir nusilps tie, kurie tiesia tinklus vandenyse.</verse>
				<verse number="9">Be to, bus suglumę tie, kurie dirba iš plono lino ir kurie audžia tinklus.</verse>
				<verse number="10">Ir sužlugs savo ketinimais visi, kurie daro vandentakius ir tvenkinius žuvims.</verse>
				<verse number="11">Tikrai Coano kunigaikščiai yra kvailiai; išmintingų faraono patarėjų patarimas tapo neprotingas; kaipgi jūs sakote faraonui: „Aš esu išmintingojo sūnus, senovės karalių sūnus?“</verse>
				<verse number="12">Kur jie yra? Kur yra tavo išminčiai? Tegul jie dabar tau pasako ir tegul jie žino, ką kariuomenių VIEŠPATS yra nutaręs dėl Egipto.</verse>
				<verse number="13">Coano kunigaikščiai tapo kvailiais, Nofo kunigaikščiai apgauti; jie suvedžiojo ir Egiptą – tie, kurie yra jo genčių ramstis.</verse>
				<verse number="14">VIEŠPATS įmaišė į jų vidų iškreiptą dvasią; ir jie privertė Egiptą klysti visuose jo darbuose, kaip kad girtas svirduliuoja savo vėmaluose.</verse>
				<verse number="15">Nebus Egiptui jokio darbo, kurį galėtų daryti galva ar uodega, šaka ar nendrė.</verse>
				<verse number="16">Tą dieną Egiptas bus lygus moterims; jis išsigąs ir bijos dėl kariuomenių VIEŠPATIES rankos mosavimo, kuria jis mosuos virš jo.</verse>
				<verse number="17">Ir Judos šalis bus siaubas Egiptui, kiekvienas ją paminėjęs išsigąs savyje dėl kariuomenių VIEŠPATIES ketinimo, kurį jis nusprendė prieš juos.</verse>
				<verse number="18">Tą dieną penki miestai Egipto šalyje kalbės Kanaano kalba ir prisieks kariuomenių VIEŠPAČIUI; vienas bus vadinamas sunaikinimo miestu.</verse>
				<verse number="19">Tą dieną bus aukuras VIEŠPAČIUI Egipto šalies viduryje ir stulpas VIEŠPAČIUI ant jos ribos.</verse>
				<verse number="20">Ir tai bus ženklui ir liudijimui kariuomenių VIEŠPAČIUI Egipto šalyje: nes jie šauksis VIEŠPATIES dėl engėjų, ir jis siųs jiems gelbėtoją, didįjį, ir jis juos išvaduos.</verse>
				<verse number="21">Ir VIEŠPATS bus žinomas Egiptui, ir egiptiečiai tą dieną pažins VIEŠPATĮ ir atliks aukas ir aukojimus; taip, jie duos VIEŠPAČIUI įžadus ir juos ištesės.</verse>
				<verse number="22">Ir VIEŠPATS sumuš Egiptą; jis sumuš ir jį išgydys; ir jie sugrįš pas VIEŠPATĮ, ir jis duosis jų išmeldžiamas ir juos išgydys.</verse>
				<verse number="23">Tą dieną bus vieškelis iš Egipto į Asiriją; ir asiras ateis į Egiptą, o egiptietis į Asiriją, ir egiptiečiai tarnaus su asirais.</verse>
				<verse number="24">Tą dieną Izraelis bus trečias su Egiptu ir Asirija – palaiminimas šalies viduryje;</verse>
				<verse number="25">juos kariuomenių VIEŠPATS palaimins, sakydamas: „ Tebūna palaimintas Egiptas, mano tauta, ir Asirija, mano rankų darbas, ir Izraelis, mano paveldas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Tais metais, kai Tartanas atvyko į Ašdodą (kai jį siuntė Asirijos karalius Sargonas) ir kariavo prieš Ašdodą, ir jį paėmė;</verse>
				<verse number="2">tuo pačiu metu VIEŠPATS kalbėjo per Amoco sūnų Izaiją, sakydamas: „Eik, nusirišk ašutinę nuo savo strėnų ir nusiauk savo apavą nuo kojų“. Ir jis taip padarė: vaikščiojo nuogas ir basas.</verse>
				<verse number="3">Ir VIEŠPATS tarė: „Kaip mano tarnas Izaijas trejus metus vaikščiojo nuogas ir basas kaip ženklas ir stebuklas Egiptui ir Etiopijai,</verse>
				<verse number="4">taip Asirijos karalius nusives egiptiečius kalinius ir etiopus belaisvius, jaunus ir senus, nuogus ir basus, tai yra, su apnuogintais sėdmenimis, Egipto gėdai.</verse>
				<verse number="5">Ir jie bijos ir gėdysis Etiopijos, savo lūkesčio, ir Egipto, savo šlovės.</verse>
				<verse number="6">Ir šitos salos gyventojai tą dieną sakys: ‘Štai toks yra mūsų lūkestis, pas kurį bėgame pagalbos, kad būtume išvaduoti iš Asirijos karaliaus; ir kaip mes pabėgsime?’“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Jūros dykumos našta. Kaip viesulai praeina pietuose, taip ji ateina iš dykumos, iš baisios šalies.</verse>
				<verse number="2">Sunkus regėjimas man paskelbtas: klastingasis elgiasi klastingai ir plėšikas plėšia. Eik aukštyn, o Elamai; apgulk, o Medija; visam dūsavimui aš padariau galą.</verse>
				<verse number="3">Todėl mano strėnos prisipildė skausmo; skausmai suėmė mane, kaip gimdančios moters skausmai; aš susilenkiau tai girdėdamas; aš sunerimau tai matydamas.</verse>
				<verse number="4">Tvinkčiojo mano širdis, mane gąsdino baimė; mano malonumų naktį jis man pavertė baime.</verse>
				<verse number="5">Paruošk stalą, budėk sargybos bokšte, valgyk, gerk; kelkitės, kunigaikščiai ir patepkite skydą.</verse>
				<verse number="6">Nes taip man pasakė Viešpats: „Eik, pastatyk sargą, tegul jis praneša, ką mato.</verse>
				<verse number="7">Ir jis pamatė vežimą su pora raitelių, asilų vežimą ir kupranugarių vežimą; ir jis stropiai klausėsi, labai atidžiai;</verse>
				<verse number="8">ir jis sušuko: „Liūtas; mano viešpatie, aš be perstojo dienos metu stoviu sargybos bokšte ir aš pastatytas saugoti per ištisas naktis;</verse>
				<verse number="9">ir štai atvyksta vyrų vežimas su pora raitelių“. Ir jis atsiliepdamas tarė: „Krito, krito Babilonas; ir visus raižytus jo dievų atvaizdus jis sudaužė ant žemės“.</verse>
				<verse number="10">O mano kūlime, mano klojimo javai; ką girdėjau iš kariuomenių VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, aš jums paskelbiau.</verse>
				<verse number="11">Dūmos našta. Jis man šaukia iš Seyro: „Sarge, kiek nakties? Sarge, kiek nakties?“</verse>
				<verse number="12">Sargas tarė: „Ateina rytas, ir taip pat naktis; jei norite klausti, klauskite; grįžkite, ateikite“.</verse>
				<verse number="13">Našta Arabijai. Jūs nakvosite miške Arabijoje, o jūs, keliaujantys Dedano būriai.</verse>
				<verse number="14">Temos šalies gyventojai atnešė ištroškusiems vandens, jie su duona pasitiko pabėgėlius.</verse>
				<verse number="15">Nes jie pabėgo nuo kalavijų, nuo ištraukto kalavijo, nuo įtempto lanko ir nuo karo smarkumo.</verse>
				<verse number="16">Nes taip man pasakė Viešpats: „Per vienerius metus, pagal samdinio metus, pranyks visa Kedaro šlovė.</verse>
				<verse number="17">Ir lankininkų, Kedaro vaikų galiūnų, skaičiaus likutis sumažės, nes VIEŠPATS, Izraelio Dievas, tai kalbėjo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Regėjimo slėnio našta. Kas tau atsitiko, kad tu visas užlipai ant namų stogų?</verse>
				<verse number="2">Tu, pilnas sąmyšių, triukšmingas mieste, linksmas mieste; tavo užmuštieji ne kalaviju užmušti ir ne mūšyje žuvę.</verse>
				<verse number="3">Visi tavo valdovai pabėgo drauge, jie yra lankininkų surišti: visi, kurie surasti tavyje, yra kartu surišti, jie iš toli pabėgę.</verse>
				<verse number="4">Todėl pasakiau: „Žvelkite į šalį nuo manęs; aš karčiai verksiu, nesistenkite manęs guosti dėl mano tautos dukters apiplėšimo“.</verse>
				<verse number="5">Nes tai diena vargo, sutrypimo ir sąmyšio nuo Viešpaties, kariuomenių DIEVO, Regėjimo slėnyje, diena sienų griovimo ir šauksmo į kalnus.</verse>
				<verse number="6">Ir Elamas nešė strėlinę su žmonių ir raitelių vežimais, ir Kiras apnuogino skydą.</verse>
				<verse number="7">Ir atsitiks, kad tavo rinktiniai slėniai bus pilni vežimų, o raiteliai išsirikiuos prie vartų.</verse>
				<verse number="8">Ir jis atidengė Judos apdangalą, ir tą dieną tu žvelgei į Miško namų ginklus.</verse>
				<verse number="9">Taipogi jūs matėte Dovydo miesto spragas, kad jų yra daug; ir jūs surinkote žemutinio tvenkinio vandenis.</verse>
				<verse number="10">Jūs suskaičiavote Jeruzalės namus ir nugriovėte namus, kad sutvirtintumėte sieną.</verse>
				<verse number="11">Taip pat jūs padarėte griovį tarp abiejų sienų senojo tvenkinio vandeniui; bet jūs nepažvelgėte į tą, kuris tai padarė, ir neatsižvelgėte į tą, kuris seniai tai suformavo.</verse>
				<verse number="12">Ir tą dieną Viešpats, kariuomenių DIEVAS, kvietė verkti, gedėti, nusiskusti galvą ir susijuosti ašutine;</verse>
				<verse number="13">bet štai džiaugsmas ir linksmybė, jaučių užmušimas ir avių pjovimas, mėsos valgymas ir vyno gėrimas: „valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“.</verse>
				<verse number="14">Ir buvo apreikšta mano ausyse kariuomenių VIEŠPATIES: „Tikrai šita neteisybė nebus nuo jūsų apvalyta iki numirsite, – sako Viešpats, kariuomenių DIEVAS“.</verse>
				<verse number="15">Taip sako Viešpats kariuomenių DIEVAS: „Eik, įeik pas šitą iždininką – Šebną, namų viršininką, ir sakyk:</verse>
				<verse number="16">‘Ką čia turi? Kas pas tave, kad išsikirtai čia kapą, kaip tas, kuris išsikerta kapą aukštybėje, kuris išsikaldina uoloje buveinę?</verse>
				<verse number="17">Štai VIEŠPATS tave išves galinga nelaisve ir tikrai tave apdengs.</verse>
				<verse number="18">Jis tikrai tave smarkiai pasuks ir mes kaip kamuolį į didelę šalį; ten tu mirsi ir ten tavo šlovės vežimai bus tavo viešpaties namų gėda.</verse>
				<verse number="19">Ir aš išvarysiu tave iš tavo vietos, ir nuo tavo padėties tave nutemps.</verse>
				<verse number="20">Ir tą dieną atsitiks, kad aš pašauksiu savo tarną Eljakimą, Hilkijo sūnų;</verse>
				<verse number="21">ir jį apvilksiu tavo rūbu, ir sustiprinsiu jį tavo juosta, ir tavo valdžią patikėsiu į jo ranką; ir jis bus tėvu Jeruzalės gyventojams ir Judos namams.</verse>
				<verse number="22">Ir Dovydo namų raktą aš padėsiu ant jo peties; taip jis atrakins, ir niekas neužrakins; jis užrakins, ir niekas neatrakins.</verse>
				<verse number="23">Ir aš įkalsiu jį kaip vinį tikroje vietoje; ir jis bus šlovės sostu savo tėvo namams.</verse>
				<verse number="24">Ir ant jo pakabins visą jo tėvo namų šlovę, palikuonis ir vaikus, visus mažos talpos indus, nuo puodukų indų iki ąsočių indų.</verse>
				<verse number="25">Tą dieną, – sako kariuomenių VIEŠPATS, – vinis, įkalta tikroje vietoje, bus ištraukta, nukirsta ir nukris; ir našta, kuri buvo ant jo, bus iškirsta; nes VIEŠPATS tai kalbėjo’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Tyro našta. Kaukite, jūs, Taršišo laivai; nes jis taip suniokotas, kad nėra nei namo, nei įėjimo; iš Kitimo šalies jiems tai pranešta.</verse>
				<verse number="2">Nutilkite, gyventojai salos, kurią pripildė Sidono pirkliai, plaukiojantys po jūrą.</verse>
				<verse number="3">Sihoro sėklos, upės derlius, yra jos pajamos per plačius vandenis; ir ji yra tautų prekyvietė.</verse>
				<verse number="4">Susigėsk, o Sidone; nes jūra, būtent jūros stiprybė, kalbėjo, sakydama: „Aš neturėjau gimdymo skausmų, negimdžiau vaikų, nemaitinau jaunikaičių ir neišauginau mergelių“.</verse>
				<verse number="5">Kaip dėl žinios apie Egiptą, taip jiems labai skaudės dėl žinios apie Tyrą.</verse>
				<verse number="6">Pereikite į Taršišą; kaukite, jūs, salos gyventojai.</verse>
				<verse number="7">Ar šitas yra jūsų linksmasis miestas, kurio senumas yra nuo senų dienų? Jo paties kojos nuneš jį tolyn laikinai apsigyventi.</verse>
				<verse number="8">Kas tai sumanė prieš Tyrą, vainikuojantį miestą, kurio pirkliai – kunigaikščiai, kurio prekiautojai – žemės garbingieji?</verse>
				<verse number="9">Kariuomenių VIEŠPATS tai nutarė, kad suteptų visos šlovės išdidumą, kad paniekintų visus žemės garbinguosius.</verse>
				<verse number="10">Pereik savo šalį kaip upė, o Taršišo dukra; nebėra stiprybės.</verse>
				<verse number="11">Jis ištiesė savo ranką virš jūros, jis supurtė karalystes; VIEŠPATS davė įsakymą prieš pirklių miestą, kad sunaikintų jo tvirtoves.</verse>
				<verse number="12">Ir jis tarė: „Tu daugiau nebesilinksminsi, o engiama mergele, Sidono dukra; kelkis, pereik į Kitimus; ten irgi neturėsi poilsio“.</verse>
				<verse number="13">Štai chaldėjų šalis; šios tautos nebuvo, kol asiras jos neįkūrė gyvenantiems dykumoje; jie pastatė jos bokštus, pastatė jos rūmus; o jis ją pavertė griuvėsiais.</verse>
				<verse number="14">Kaukite, Taršišo laivai, nes jūsų stiprybė nusiaubta.</verse>
				<verse number="15">Ir tą dieną atsitiks, kad Tyras bus pamirštas septyniasdešimt metų, pagal vieno karaliaus dienas; pasibaigus septyniasdešimčiai metų, Tyras giedos kaip paleistuvė.</verse>
				<verse number="16">Pasiimk arfą, vaikščiok po miestą, tu, pamiršta paleistuve; melodingai grok, daug giesmių giedok, kad tave atsimintų.</verse>
				<verse number="17">Ir septyniasdešimčiai metų pasibaigus įvyks, kad VIEŠPATS aplankys Tyrą, ir jis sugrįš prie savo samdos ir paleistuvaus su visomis pasaulio karalystėmis ant žemės paviršiaus.</verse>
				<verse number="18">Ir jo prekiavimas ir jo samda bus šventumas VIEŠPAČIUI; tai nebus nei kaupiama, nei taupoma; nes jo prekės bus tiems, kurie gyvena VIEŠPATIES akivaizdoje, kad pakankamai valgytų ir turėtų patvarius drabužius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Štai VIEŠPATS daro žemę tuščią ir daro ją dyką, ir apverčia ją aukštyn kojomis, ir išsklaido jos gyventojus.</verse>
				<verse number="2">Ir tai bus kaip tautai, taip ir kunigui; kaip tarnui, taip ir jo šeimininkui; kaip tarnaitei, taip ir jos šeimininkei; kaip pirkėjui, taip ir pardavėjui; kaip skolintojui, taip ir skolininkui; kaip imančiam palūkanas, taip ir tam, kuris jam duoda palūkanas.</verse>
				<verse number="3">Šalis bus visiškai ištuštinta ir visiškai apiplėšta, nes VIEŠPATS kalbėjo šitą žodį.</verse>
				<verse number="4">Žemė gedi ir nyksta, pasaulis silpsta ir nyksta, žemės išdidieji silpsta.</verse>
				<verse number="5">Taip pat žemė suteršta po savo gyventojais; nes jie nusižengė įstatymams, pakeitė įsaką, sulaužė amžinąją sandorą.</verse>
				<verse number="6">Todėl prakeikimas rijo žemę, ir joje gyvenantys yra nusiaubti; todėl žemės gyventojai sudeginti ir žmonių mažai beliko.</verse>
				<verse number="7">Jaunas vynas gedi, vynmedis nyksta, dūsauja visi linksmaširdžiai.</verse>
				<verse number="8">Būgnelių linksmumas liaujasi, džiūgaujančių triukšmas baigiasi, arfos džiaugsmas liaujasi.</verse>
				<verse number="9">Nebegers vyno giedodami; stiprus gėrimas bus kartus jį geriantiems.</verse>
				<verse number="10">Sugriautas sumaišties miestas; visi namai užrakinti, kad niekas neįeitų.</verse>
				<verse number="11">Verkia dėl vyno gatvėse; visas džiaugsmas aptemo, šalies linksmybė dingo.</verse>
				<verse number="12">Mieste telikęs suniokojimas, ir vartai ištikti sunaikinimo.</verse>
				<verse number="13">Taip bus šalies viduryje tarp tautų, kaip kad purto alyvmedį, ir kaip vynuogių parankos, kai vynuogių rinkimas pasibaigęs.</verse>
				<verse number="14">Jie pakels savo balsą, giedos dėl VIEŠPATIES didybės, jie garsiai šūkaus nuo jūros.</verse>
				<verse number="15">Todėl šlovinkite VIEŠPATĮ ugnyse, tai yra, VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardą jūros salose.</verse>
				<verse number="16">Nuo tolimiausio žemės krašto girdėjome giesmes, būtent šlovę teisiajam. Bet aš tariau: „Mano liesumas, mano liesumas, vargas man! Klastingieji elgėsi klastingai; taip, klastingieji elgėsi labai klastingai“.</verse>
				<verse number="17">Išgąstis, duobė ir žabangos yra ant tavęs, o žemės gyventojau.</verse>
				<verse number="18">Ir įvyks – kas bėgs nuo išgąstingo triukšmo, įkris į duobę; o kas išlips iš duobės, pateks į žabangas; nes atsivėrę langai aukštybėje, ir žemės pamatai dreba.</verse>
				<verse number="19">Žemė visiškai sudaužyta, žemė visiškai suskaidyta, žemė stipriai judinama.</verse>
				<verse number="20">Žemė svirduliuos ten ir atgal kaip girtas ir bus kilnojama kaip lūšna; ją apsunkins jos nusižengimas; ir ji grius ir nebeatsikels.</verse>
				<verse number="21">Ir tą dieną įvyks, kad VIEŠPATS nubaus kariuomenę aukštųjų, esančių aukštybėje, ir žemės karalius žemėje.</verse>
				<verse number="22">Ir jie bus surinkti, kaip kaliniai yra surenkami į duobę, ir bus užrakinti kalėjime, ir po daugelio dienų jie bus aplankyti.</verse>
				<verse number="23">Tada mėnulis bus sugėdintas ir saulė susigės, kai kariuomenių VIEŠPATS karaliaus Siono kalne, Jeruzalėje, ir savo senųjų akivaizdoje šlovingai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">O VIEŠPATIE, tu esi mano Dievas; aš tave aukštinsiu, aš girsiu tavo vardą; nes tu padarei nuostabių dalykų; tavo patarimai nuo seno yra ištikimybė ir tiesa.</verse>
				<verse number="2">Nes tu pavertei miestą krūva, sutvirtintą miestą griuvėsiais; kad svetimšalių rūmai nebebūtų miestas; jis niekada nebus atstatytas.</verse>
				<verse number="3">Todėl stipri tauta šlovins tave, baisių tautų miestas tavęs bijos.</verse>
				<verse number="4">Nes tu buvai stiprybė vargšui, stiprybė nepasiturinčiajam jo varge, prieglobstis nuo audros, šešėlis nuo kaitros, kai baisiųjų pūtimas yra kaip audra prieš sieną.</verse>
				<verse number="5">Tu numalšinsi svetimšalių triukšmą kaip kaitrą sausoje vietoje; būtent kaitrą debesies šešėliu; baisiųjų atžala bus nužeminta.</verse>
				<verse number="6">Ir kariuomenių VIEŠPATS šiame kalne suruoš visoms tautoms riebalų pokylį, pokylį nusistovėjusių vynų, kaulų smegenimis gausių riebalų, gerai išvalytų nusistovėjusių vynų.</verse>
				<verse number="7">Ir jis sunaikins šiame kalne paviršių dangos, apdengusios visas tautas, šydą, užtiestą ant visų tautybių.</verse>
				<verse number="8">Jis prarys mirtį pergalėje; ir Viešpats DIEVAS nušluostys ašaras nuo visų veidų; ir savo tautos papeikimą jis pašalins nuo visos žemės; nes VIEŠPATS tai kalbėjo.</verse>
				<verse number="9">Ir tą dieną sakys: „Štai tai mūsų Dievas; mes jo laukėme, ir jis mus išgelbės; tai VIEŠPATS; mes jo laukėme, mes linksminsimės ir džiaugsimės jo išgelbėjimu.</verse>
				<verse number="10">Nes VIEŠPATIES ranka ilsėsis šiame kalne, o Moabas bus po juo sumindytas, kaip suminami šiaudai mėšlo krūvai.</verse>
				<verse number="11">Ir jis išskės savo rankas jų viduryje, kaip plaukiantysis išskečia rankas plaukti; ir jis pažemins jų išdidumą kartu su jų rankų grobiu.</verse>
				<verse number="12">Ir tavo sienų aukšto forto tvirtovę jis pažemins, nuvers, nustums žemėn į dulkes.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Tą dieną šita giesmė bus giedama Judos šalyje: „Mes turime tvirtą miestą: Dievas paskirs išgelbėjimą sienoms ir pylimams.</verse>
				<verse number="2">Atidarykite vartus, kad įeitų teisi tauta, kuri saugo tiesą.</verse>
				<verse number="3">Tu išsaugosi tobulą ramybę tam, kurio mintys pasilieka su tavimi; nes jis pasitiki tavimi.</verse>
				<verse number="4">Pasitikėkite VIEŠPAČIU per amžius; nes VIEŠPATYJE JEHOVOJE yra amžina stiprybė;</verse>
				<verse number="5">nes jis nužemina gyvenančius aukštai; didingą miestą jis pažemina; jis pažemina jį iki žemės; jis nuverčia jį į dulkes.</verse>
				<verse number="6">Jį sutryps koja – vargšų kojos, nepasiturinčiųjų žingsniai.</verse>
				<verse number="7">Teisiojo kelias – tiesumas; tu, pats tiesiausias, pasveri teisiojo takus.</verse>
				<verse number="8">Taip, tavo teismų kelyje, o VIEŠPATIE, mes laukėme tavęs; mūsų siela troško tavo vardo ir prisiminimo apie tave.</verse>
				<verse number="9">Savo siela troškau tavęs naktį; taip, savo dvasia mano viduje anksti ieškosiu tavęs; nes kai tavo teismai yra žemėje, pasaulio gyventojai mokysis teisumo.</verse>
				<verse number="10">Teparodo nedorėliui palankumą, tačiau jis neišmoks teisumo; tiesumo šalyje jis elgsis neteisiai ir nežiūrės į VIEŠPATIES didybę.</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATIE, tavo ranka pakelta, tačiau jie nemato; bet jie matys ir susigės dėl savo pavydo tautai; taip, tavo priešų ugnis juos prarys.</verse>
				<verse number="12">VIEŠPATIE, tu mums paskirsi ramybę; nes tu mumyse taipogi atlikai visus mūsų darbus.</verse>
				<verse number="13">O VIEŠPATIE, mūsų Dieve, be tavęs mums viešpatavo kiti viešpačiai; tačiau tik per tave mes minėsime tavo vardą.</verse>
				<verse number="14">Jie mirę, jie negyvens; jie mirę, jie neatsikels; todėl tu juos aplankei ir sunaikinai, ir visą jų atminimą pražudei.</verse>
				<verse number="15">Tu padauginai tautą, o VIEŠPATIE, padauginai tautą; tu pašlovintas; tu ją perkėlei toli, iki visų žemės pakraščių.</verse>
				<verse number="16">VIEŠPATIE, bėdoje jie aplankė tave, jie liejo maldą, kai tavo bausmė buvo ant jų.</verse>
				<verse number="17">Kaip nėščia moteris artėjant jos gimdymui yra skausmuose ir šaukia savo skausmuose, tokie mes buvome tavo akyse, o VIEŠPATIE.</verse>
				<verse number="18">Mes buvome nėšti, buvome skausmuose, mes tarsi pagimdėme vėją; mes neįvykdėme žemėje jokio išlaisvinimo; nei pasaulio gyventojai nekrito.</verse>
				<verse number="19">Tavo mirusieji gyvens, kartu su mano mirusiu kūnu jie kelsis. Pabuskite ir giedokite, gyvenantys dulkėse; nes tavo rasa yra kaip žolių rasa, ir žemė išmes mirusiuosius.</verse>
				<verse number="20">Ateik, mano tauta, įeik į savo kambarius ir užrakink savo duris paskui save; pasislėpk tarsi trumpam akimirksniui, kol praeis pasipiktinimas.</verse>
				<verse number="21">Nes štai VIEŠPATS išeina iš savo vietos bausti žemės gyventojų už jų neteisybę; žemė irgi atidengs savo kraują ir nebeslėps savo užmuštųjų“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Tą dieną VIEŠPATS savo sunkiu, dideliu ir stipriu kalaviju nubaus leviataną, prasiskverbiančią gyvatę, tai yra, leviataną, tą besiraitančią gyvatę; ir jis nužudys slibiną, esantį jūroje.</verse>
				<verse number="2">Tą dieną giedokite jam, raudono vyno vynuogynui.</verse>
				<verse number="3">„Aš, VIEŠPATS, jį saugoju; kiekvieną akimirką jį laistau; kad jam kas nepakenktų, naktį ir dieną jį saugau.</verse>
				<verse number="4">Nėra manyje įtūžio; kas nukreiptų prieš mane erškėčius ir usnis mūšyje? Aš praeičiau pro juos, aš juos kartu sudeginčiau.</verse>
				<verse number="5">Arba tegul jis nusitveria mano stiprybę, kad darytų taiką su manimi; ir jis darys taiką su manimi“.</verse>
				<verse number="6">Jis padarys, kad atėjusieji iš Jokūbo įleis šaknis; Izraelis žydės ir pumpuruos, ir pasaulio paviršių pripildys vaisių.</verse>
				<verse number="7">Ar jis jį mušė, kaip jis mušė jo mušėjus? Ar jis nužudytas pagal žudynes tų, kurie yra jo nužudyti?</verse>
				<verse number="8">Kai jis išsprogsta, tu bylinėsiesi su juo saikingai; jis sulaiko savo žvarbų vėją rytų vėjo dieną.</verse>
				<verse number="9">Taigi tuo bus nuvalyta Jokūbo neteisybė; ir šis yra visas vaisius jo nuodėmei pašalinti: kai jis padarys visus aukuro akmenis kaip sutrupintus kalkakmenius, giraitės ir atvaizdai nebestovės.</verse>
				<verse number="10">Tačiau sutvirtintas miestas bus tuščias, apleista buveinė, ir paliktas kaip dykuma; ten ganysis veršis, ten jis atsiguls ir nuės jo šakas.</verse>
				<verse number="11">Kai jo šakos nudžius, jos bus nulaužtos; ateis moterys ir jas uždegs; nes tai tauta, neturinti supratimo; todėl jų nepasigailės tas, kuris juos padarė, ir neparodys jiems palankumo tas, kuris juos suformavo.</verse>
				<verse number="12">Ir tą dieną atsitiks, kad VIEŠPATS kuls nuo upės vagos iki Egipto upelio, ir jūs būsite surinkti vienas po kito, o Izraelio vaikai.</verse>
				<verse number="13">Ir tą dieną įvyks, kad bus pučiama didžiu trimitu, ir ateis bepražūstantys Asirijos šalyje ir atstumtieji Egipto šalyje, ir šlovins VIEŠPATĮ šventajame kalne Jeruzalėje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Vargas išdidumo vainikui, Efraimo girtuokliams, kurio šlovingas grožis yra vystančios gėlės, esančios ant riebių slėnių galvos tų, kurie yra vyno įveikti!</verse>
				<verse number="2">Štai Viešpats turi stiprųjį ir galingąjį, kuris kaip audringa kruša ir kaip naikinanti audra, kaip užliejantis galingų vandenų potvynis ranka nublokš ant žemės.</verse>
				<verse number="3">Išdidumo vainikas, Efraimo girtuokliai, bus mindomi po kojomis;</verse>
				<verse number="4">ir šlovingas grožis, esantis ant riebaus slėnio galvos, bus vystanti gėlė ir kaip skubotas vaisius prieš vasarą, kurį pamatęs suvalgo į jį bežiūrintysis, kol šis dar yra jo rankoje.</verse>
				<verse number="5">Tą dieną kariuomenių VIEŠPATS bus šlovės vainikas, grožio diadema savo tautos likučiui</verse>
				<verse number="6">ir teismo dvasia tam, kuris sėdasi teisti, ir stiprybė tiems, kurie nukreipia mūšį vartų link.</verse>
				<verse number="7">Bet taipogi jie suklydo nuo vyno, ir nuo stipraus gėrimo yra nuklydę iš kelio; kunigas ir pranašas klysta nuo stipraus gėrimo, jie yra vyno praryti, jie yra nuklydę iš kelio nuo stipraus gėrimo; jie klysta regėjime, jie suklumpa teisme.</verse>
				<verse number="8">Nes visi stalai pilni vėmalų ir nešvarumų, jog nėra švarios vietos.</verse>
				<verse number="9">Ką jis pamokys pažinimo? Kam jis duos suprasti mokslą? Nujunkytiems nuo pieno, atitrauktiems nuo krūtų.</verse>
				<verse number="10">Nes prisakymas turi būti po prisakymo, prisakymas po prisakymo; eilutė po eilutės, eilutė po eilutės; čia truputį, ten truputį;</verse>
				<verse number="11">nes mikčiojančiomis lūpomis ir kita kalba jis kalbės šitai tautai.</verse>
				<verse number="12">Kuriai jis pasakė: „Tai poilsis, kuriuo galite duoti pailsėti pavargusiems; ir tai atgaiva“; tačiau jie nenorėjo klausyti.</verse>
				<verse number="13">Bet VIEŠPATIES žodis jiems buvo prisakymas po prisakymo, prisakymas po prisakymo; eilutė po eilutės, eilutė po eilutės; čia truputį, ten truputį; kad jie eitų ir pargriūtų atbuli, ir susikultų, ir įsipainiotų, ir būtų sugauti.</verse>
				<verse number="14">Todėl klausykite VIEŠPATIES žodžio, jūs, išjuokėjai, kurie valdote šitą tautą, esančią Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="15">Kadangi jūs sakėte: „Mes sudarėme sandorą su mirtimi, ir su pragaru sudarėme sutartį; kai sunaikinantis bizūnas praeis, jis neateis ant mūsų; nes melą padarėme savo prieglobsčiu ir pasislėpėme po melagyste“;</verse>
				<verse number="16">todėl taip sako Viešpats DIEVAS: „Štai aš dedu Sione pamatui akmenį, išbandytą akmenį, brangų kertinį akmenį, tikrą pamatą: kas tiki, nesiskubins.</verse>
				<verse number="17">Taip pat aš teismą paskirsiu pagal virvę, o teisumą – pagal svambalą; ir kruša nušluos melo prieglobstį, ir vandenys užlies slaptavietę.</verse>
				<verse number="18">Ir bus panaikinta jūsų sandora su mirtimi, ir jūsų sutartis su pragaru neišsilaikys; kai sunaikinantis bizūnas praeis, jūs būsite jo sutrypti.</verse>
				<verse number="19">Nuo to laiko, kai jis išeis, jis jus pagaus; nes jis praeidinės rytas po ryto, dieną bei naktį; ir bus nerimas vien sužinojus žinią“.</verse>
				<verse number="20">Nes lova per trumpa, kad žmogus galėtų joje išsitiesti; ir apdangalas per siauras, kad galėtų į jį įsivynioti.</verse>
				<verse number="21">Nes VIEŠPATS pakils kaip Peracimo kalne, jis užsirūstins kaip Gibeono slėnyje, kad jis darytų savo darbą, sau svetimą darbą; ir įvykdytų savo veiksmą, sau neįprastą veiksmą.</verse>
				<verse number="22">Taigi dabar nebūkite pašaipūnai, kad nesustiprėtų jūsų pančiai; nes aš girdėjau iš Viešpaties, kariuomenių DIEVO, sunaikinimą, nulemtą visai žemei.</verse>
				<verse number="23">Pakreipkite ausį ir išgirskite mano balsą; klausykite ir išgirskite mano kalbą.</verse>
				<verse number="24">Argi artojas visą dieną aria, kad sėtų? Ar jis praaria ir sutrupina savo dirvos grumstus?</verse>
				<verse number="25">Argi sulyginęs jos paviršių jis neišbarsto vikių, nebarsto kmynų, neberia rinktinių kviečių, miežių ir rugių, paskirtų į jų vietą?</verse>
				<verse number="26">Nes jo Dievas jį pamoko apdairumo ir jį moko.</verse>
				<verse number="27">Nes vikiai nekuliami kuliamaisiais įrankiais, ir vežimo tekinių nesukioja ant kmynų; bet vikius iškulia lazda, o kmynus – pagaliu.</verse>
				<verse number="28">Duonos javus sutrina; nes niekas jų visą laiką nekulia ir nedaužo savo vežimo ratu, ir jų netrina raiteliais.</verse>
				<verse number="29">Tai irgi išeina nuo kariuomenių VIEŠPATIES, kuris yra nuostabus patarimais ir puikus darbais.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Vargas Arieliui, Arieliui, miestui, kur gyveno Dovydas! Dėkite metus prie metų; tegul jie pjauna aukas.</verse>
				<verse number="2">Bet aš prispausiu Arielį, ir ten bus nusiminimas bei sielvartas; ir jis man bus kaip Arielis.</verse>
				<verse number="3">Aš stovyklausiu prieš tave aplinkui, apgulsiu tave kalnu ir iškelsiu prieš tave fortus.</verse>
				<verse number="4">Ir tu būsi pažemintas ir kalbėsi iš žemės, ir tavo kalba bus tyli iš dulkių, ir tavo balsas bus kaip turinčiojo namų dvasią, iš žemės, ir tavo kalba šnibždės iš dulkių.</verse>
				<verse number="5">Be to, tavo svetimšalių daugybė bus kaip smulkios dulkės, ir baisiųjų daugybė bus kaip praskrendantys pelai; taip, tai bus akimirksniu, staiga.</verse>
				<verse number="6">Kariuomenių VIEŠPATIES tu būsi aplankytas su griausmu, žemės drebėjimu ir dideliu triukšmu, su vėtra, audra ir ryjančios ugnies liepsna.</verse>
				<verse number="7">Kaip nakties regėjimo sapnas bus gausybė visų tautų, kurios kariauja prieš Arielį, būtent visų kariaujančių prieš jį bei jo sutvirtinimus, ir kurios jį prispaudžia.</verse>
				<verse number="8">Bus taip, kaip kad alkanas sapnuoja, kad jis valgo; bet jis pabunda, ir jo siela tuščia; arba kaip kad ištroškęs sapnuoja, kad jis geria; bet jis pabunda ir štai, yra nusilpęs, ir jo siela išalkusi; taip bus daugybei visų tautų, kariaujančių prieš Siono kalną.</verse>
				<verse number="9">Sustokite ir stebėkitės; šūkaukite ir šaukite; jie girti, bet ne nuo vyno; jie svirduliuoja, bet ne nuo stipraus gėrimo.</verse>
				<verse number="10">Nes VIEŠPATS išliejo ant jūsų gilaus miego dvasią ir užmerkė jūsų akis; pranašus ir jūsų valdovus, regėtojus jis apdengė.</verse>
				<verse number="11">Ir regėjimas apie visa jums tapo kaip žodžiai užantspauduotos knygos, kurią paduoda mokytajam, sakydami: „Meldžiu tave, paskaityk tai“; o jis sako: „Negaliu, nes ji užantspauduota“.</verse>
				<verse number="12">Ir paduoda knygą nemokytajam, sakydami: „Meldžiu tave, paskaityk tai“; o jis sako: „Aš neišmokytas“.</verse>
				<verse number="13">Todėl Viešpats tarė: „Kadangi šita tauta artinasi prie manęs savo burna, ir savo lūpomis mane gerbia, bet savo širdis atitraukė toli nuo manęs, ir jų baimė man yra mokoma žmonių prisakymais,</verse>
				<verse number="14">todėl štai aš toliau darysiu nuostabų darbą šioje tautoje – nuostabų darbą ir stebuklą; nes jų išmintingųjų išmintis pražus ir jų protingųjų supratimas pasislėps“.</verse>
				<verse number="15">Vargas tiems, kurie siekia giliai paslėpti savo ketinimą nuo VIEŠPATIES, ir jų darbai yra tamsoje, ir jie sako: „Kas mus mato ir kas mus žino?“</verse>
				<verse number="16">Tikrai tai, kad jūs apverčiate dalykus aukštyn kojomis, bus laikoma puodžiaus moliu; nes argi dirbinys sakys apie tą, kuris jį padarė: „Jis manęs nepadarė“? Ar suformuotas daiktas sakys apie tą, kuris jį suformavo: „Jis nieko nesupranta“?</verse>
				<verse number="17">Argi ne po labai trumpo laiko Libanas bus paverstas vaisingu lauku, o vaisingas laukas bus laikomas mišku?</verse>
				<verse number="18">Ir tą dieną kurčiai girdės knygos žodžius, ir aklųjų akys praregės iš miglotumo ir iš tamsos.</verse>
				<verse number="19">Taip pat ir romieji dar labiau džiaugsis VIEŠPAČIU, ir beturčiai tarp žmonių džiūgaus Izraelio Šventuoju.</verse>
				<verse number="20">Nes baisieji paversti niekais, ir pašaipūnai sunaikinti, ir visi, kurie tyko dėl neteisybės, iškirsti;</verse>
				<verse number="21">kurie padaro žmogų pažeidėju dėl žodžio ir spendžia spąstus tam, kuris bara vartuose, ir atstumia teisųjį kaip nieką.</verse>
				<verse number="22">Todėl taip sako VIEŠPATS, kuris atpirko Abraomą, apie Jokūbo namus: „Jokūbas dabar nebus sugėdytas, ir dabar jo veidas nebeišblykš.</verse>
				<verse number="23">Bet kai jis matys savo vaikus, mano rankų darbą, savo tarpe, jie pašvęs mano vardą ir pašvęs Jokūbo Šventąjį, ir bijos Izraelio Dievo.</verse>
				<verse number="24">Taip pat ir tie, kurie klydo dvasioje, įgis supratimą, o tie, kurie murmėjo, mokysis mokslo“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">„Vargas maištaujantiems vaikams, – sako VIEŠPATS, – kurie ima patarimą, bet ne iš manęs; ir kurie dengia apdangalu, bet ne mano dvasios, kad jie pridėtų nuodėmę prie nuodėmės;</verse>
				<verse number="2">kurie eina, kad leistųsi į Egiptą, mano burnos nepasiklausę, kad sustiprintų save faraono stiprybe ir pasitikėtų Egipto šešėliu!</verse>
				<verse number="3">Todėl faraono stiprybė bus jūsų gėda ir pasitikėjimas Egipto šešėliu – jūsų negarbe.</verse>
				<verse number="4">Nes jo kunigaikščiai buvo Coane ir jo pasiuntiniai atėjo į Hanesą.</verse>
				<verse number="5">Jie visi gėdijosi tauta, kuri negalėjo nei duoti jiems naudos, nei būti pagalba nei nauda, o tik gėda ir priekaištu“.</verse>
				<verse number="6">Pietų žvėrių našta: į vargo ir skausmo šalį, iš kurios ateina jaunas ir senas liūtas, angis ir ugninga skraidanti gyvatė, jie gabens ant jaunų asilų pečių savo turtus ir ant kupranugarių kuprų savo lobius tautai, kuri jiems neduos naudos.</verse>
				<verse number="7">Nes egiptiečių pagalba bus bergždžia ir betikslė; todėl šaukiau apie tai: „Jų stiprybė – ramiai sėdėti“.</verse>
				<verse number="8">Dabar eik, užrašyk tai plokštėje jų akivaizdoje ir įrašyk tai knygoje, kad tai būtų ateinančiam laikui per amžių amžius;</verse>
				<verse number="9">kad ji yra maištaujanti tauta, meluojantys vaikai, vaikai, kurie nenori klausyti VIEŠPATIES įstatymo;</verse>
				<verse number="10">kurie sako regėtojams: „Neregėkite“; ir pranašams: „Nepranašaukite mums teisingų dalykų, kalbėkite mums tai, kas malonu, pranašaukite apgavystes;</verse>
				<verse number="11">nukrypkite nuo kelio, pasukite iš tako, pašalinkite Izraelio Šventąjį iš mūsų akivaizdos“.</verse>
				<verse number="12">Todėl taip sako Izraelio Šventasis: „Kadangi jūs niekinate šitą žodį ir pasitikite engimu, iškreiptumu, ir tuo remiatės;</verse>
				<verse number="13">todėl šita neteisybė jums bus kaip besirengianti griūti pralauža, išsigaubusi aukštoje sienoje, kurios lūžis ateis staiga, per akimirką.</verse>
				<verse number="14">Ir jis ją pralauš kaip sudaužomas puodžių indas, kuris sutrupinamas; jis nepasigailės; taip, kad neberas jo sutrupėjime šukės ugniai paimti iš židinio ar vandens pasisemti iš duobės“.</verse>
				<verse number="15">Nes taip sako Viešpats DIEVAS, Izraelio Šventasis: „Sugrįžimu ir poilsiu jūs būsite išgelbėti; tylume ir pasitikėjime bus jūsų stiprybė; o jūs nenorėjote.</verse>
				<verse number="16">Bet jūs sakėte: ‘Ne; nes mes bėgsime ant žirgų’; todėl jūs bėgsite; ir: ‘Ant greitųjų josime’; todėl greiti bus tie, kurie jus vysis.</verse>
				<verse number="17">Vienas tūkstantis bėgs vienam barant; penkiems barant jūs bėgsite, kol liksite kaip švyturys ant kalno viršūnės ir kaip vėliava ant kalvos“.</verse>
				<verse number="18">Ir todėl VIEŠPATS lauks, kad jis būtų jums maloningas, ir todėl jis bus išaukštintas, kad jis jūsų pasigailėtų; nes VIEŠPATS yra teismo Dievas; palaiminti visi, kurie jo laukia.</verse>
				<verse number="19">Nes tauta gyvens Sione, Jeruzalėje; tu nebeverksi; jis bus tau labai maloningas tau šaukiant balsu; kai jis tai išgirs, jis tau atsilieps.</verse>
				<verse number="20">Ir nors Viešpats jums duoda nelaimės duonos ir priespaudos vandens, tačiau tavo mokytojai daugiau nebebus nukelti į kampą, bet tavo akys matys tavo mokytojus;</verse>
				<verse number="21">ir tavo ausys girdės žodį tau už nugaros, sakantį: „Tai yra kelias, vaikščiokite juo“, kai pasukate į dešinę ir kai pasukate į kairę.</verse>
				<verse number="22">Taip pat jūs suteršite savo sidabrinių raižytų atvaizdų dangą ir savo nulietų auksinių atvaizdų papuošalą; tu juos išmesi kaip mėnesinių skudurą; tu jiems pasakysi: „Eik iš čia“.</verse>
				<verse number="23">Tada jis duos tavo sėklos lietų, kad ja apsėtum dirvą; ir duonos iš žemės prieaugio, ir jis bus riebus ir gausus; tą dieną tavo galvijai ganysis plačiose ganyklose.</verse>
				<verse number="24">Taip pat jaučiai ir jauni asilai, kurie apdirba dirvą, ės gryną pašarą, išvėtytą kastuvu ir vėtykle.</verse>
				<verse number="25">Ir ant kiekvieno aukšto kalno ir ant kiekvienos aukštos kalvos bus upės ir vandenų srovės didžiųjų žudynių dieną, kai bokštai grius.</verse>
				<verse number="26">Ir mėnulio šviesa bus kaip saulės šviesa, ir saulės šviesa bus septyneriopa, kaip septynių dienų šviesa, tą dieną, kai VIEŠPATS aptvarstys savo tautos spragą ir pagydys jų kirčių žaizdą.</verse>
				<verse number="27">Štai VIEŠPATIES vardas ateina iš toli, degantis savo pykčiu, ir sunki jo našta; jo lūpos pilnos pasipiktinimo, ir jo liežuvis kaip ryjanti ugnis;</verse>
				<verse number="28">o jo kvapas, kaip užliejanti srovė, sieks iki vidurio kaklo, kad sijotų tautas tuštybės sietu; ir tautų nasruose bus juos klaidinantis apynasris.</verse>
				<verse number="29">Jūsų giesmė bus kaip naktį, kai laikomasi šventų iškilmių; ir širdies džiaugsmas kaip tam, kuris eina su dūda, kad ateitų į VIEŠPATIES kalną, pas Izraelio Galingąjį.</verse>
				<verse number="30">Ir VIEŠPATS duos išgirsti savo šlovingą balsą ir parodys savo nusileidžiančią ranką su savo pykčio įtūžiu ir ryjančios ugnies liepsna, su išsklaidymu, audra ir krušos ledokšniais.</verse>
				<verse number="31">Nes VIEŠPATIES balsu bus sumuštas asiras, kuris smogė lazda.</verse>
				<verse number="32">Ir visur, kur pereis pagrįsta lazda, kurią VIEŠPATS nuleis ant jo, tai bus su būgneliais bei arfomis; ir sudrebinimo mūšiuose jis kovos su ja.</verse>
				<verse number="33">Nes jau seniai yra paruoštas Tofetas; taip, jis paruoštas karaliui; jis padarė jį gilų ir platų; jo laužas yra ugnis ir daug malkų; VIEŠPATIES kvapas kaip sieros srovė jį uždegs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">Vargas tiems, kurie leidžiasi į Egiptą pagalbos; ir remiasi žirgais, ir pasitiki vežimais, nes jų daug, ir raiteliais, nes jie labai stiprūs; bet jie nesikreipia į Izraelio Šventąjį nei VIEŠPATIES neieško!</verse>
				<verse number="2">Tačiau jis irgi išmintingas ir atves nelaimę, ir savo žodžių neatšauks; bet pakils prieš piktadarių namus ir prieš pagalbą tų, kurie daro neteisybę.</verse>
				<verse number="3">Na, o egiptiečiai yra žmonės, o ne Dievas; ir jų žirgai – kūnas, o ne dvasia. Kai VIEŠPATS išties savo ranką, pargrius padėjėjas ir kris tas, kuriam padedama, ir jie visi kartu pražus.</verse>
				<verse number="4">Nes taip man pasakė VIEŠPATS: „Kaip liūtas ir jaunas liūtas, riaumojantis ant savo grobio, kai šaukia prieš jį piemenų daugybė, jis neišsigąsta jų balso ir nuo jų triukšmo nesižemina; taip kariuomenių VIEŠPATS nužengs kovoti dėl Siono kalno ir dėl jo kalvos.</verse>
				<verse number="5">Kaip paukščiai skraido, taip kariuomenių VIEŠPATS gins Jeruzalę; taipogi gindamas ją išvaduos ir praeidamas ją išsaugos.</verse>
				<verse number="6">Atsigręžkite į tą, prieš kurį Izraelio vaikai labai maištavo.</verse>
				<verse number="7">Nes tą dieną kiekvienas numes šalin savo sidabrinius stabus ir savo auksinius stabus, kuriuos jūsų rankos jums padarė nuodėmei.</verse>
				<verse number="8">Tada asiras kris ne nuo galiūno kalavijo, ir ne prastuolio kalavijas jį rys; bet jis bėgs nuo kalavijo, ir jo jaunuoliai bus pakrikę.</verse>
				<verse number="9">Ir iš baimės jis perbėgs į savo tvirtovę, ir jo kunigaikščiai išsigąs vėliavos“, – sako VIEŠPATS, kurio ugnis yra Sione, ir jo krosnis Jeruzalėje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">Štai karalius karaliaus teisumu, ir kunigaikščiai valdys teismu.</verse>
				<verse number="2">Ir kiekvienas bus kaip slėptuvė nuo vėjo ir kaip prieglauda nuo audros; kaip vandens upės sausumoje, kaip didžiulės uolos šešėlis nuvargusioje žemėje.</verse>
				<verse number="3">Ir matančiųjų akys nebus aptemusios, ir girdinčiųjų ausys klausysis.</verse>
				<verse number="4">Taip pat ir skubotųjų širdis supras pažinimą, ir mikčiojančių liežuvis bus pasiruošęs aiškiai kalbėti.</verse>
				<verse number="5">Niekšo nebevadins kilniu, ir apie stačioką nebesakys, kad jis dosnus.</verse>
				<verse number="6">Nes niekšas kalba niekšybes, ir jo širdis rezga neteisybę, kad vykdytų veidmainystę ir ištartų prieš VIEŠPATĮ kas klaidinga; kad paliktų alkano sielą tuščią, ir jis padaro, kad trokštančiajam pritrūktų gėrimo.</verse>
				<verse number="7">Ir stačioko priemonės piktos; jis sumano nedorų planų, kad pražudytų vargšą melagingais žodžiais, net kai beturtis kalba teisingai.</verse>
				<verse number="8">Bet kilnusis sumano, kas kilnu, ir stovės tuo, kas kilnu.</verse>
				<verse number="9">Kelkitės, nerūpestingos moterys; klausykitės mano balso jūs, nerūpestingos dukterys; atsukite ausį mano kalbai.</verse>
				<verse number="10">Daug dienų ir metų nerimausite jūs, nerūpestingos moterys; nes baigsis vynuogių derlius, rinkimas nebeateis.</verse>
				<verse number="11">Drebėkite, moterys, kurios neturite rūpesčių; nerimaukite jūs, nerūpestingos; nusivilkite ir apsinuoginkite, ir apsijuoskite strėnas ašutine.</verse>
				<verse number="12">Jos gedės dėl spenių, dėl geistinų laukų, dėl vaisingo vynmedžio.</verse>
				<verse number="13">Ant mano tautos šalies užeis erškėčiai ir usnys; taip, ant visų džiaugsmo namų džiaugsmingame mieste;</verse>
				<verse number="14">nes rūmai bus palikti; miesto minia bus palikta; fortai ir bokštai bus lindynėmis per amžius, laukinių asilų džiaugsmu, kaimenių ganykla;</verse>
				<verse number="15">iki kol bus išlieta ant mūsų dvasia iš aukštybės, ir dykuma bus vaisingas laukas, o vaisingas laukas bus laikomas mišku.</verse>
				<verse number="16">Tada teismas gyvens dykumoje, ir teisumas pasiliks vaisingame lauke.</verse>
				<verse number="17">Ir teisumo darbas bus taika; ir teisumo padarinys – ramybė ir saugumas per amžius.</verse>
				<verse number="18">Ir mano tauta gyvens taikioje gyvenamoje vietoje ir tikrose buveinėse, ir ramiose poilsio vietose;</verse>
				<verse number="19">kai kruša kris ant miško, ir miestas bus žemas žemoje vietoje.</verse>
				<verse number="20">Palaiminti jūs, kurie sėjate prie visų vandenų, kurie išsiunčiate ten jaučių ir asilų kojas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">Vargas tau, kuris plėši, bet pats nebuvai apiplėštas; ir klastingai besielgiantis, su kuriuo klastingai nepasielgė! Kai paliausi plėšti, tu būsi apiplėštas; ir kai nustosi elgtis klastingai, su tavimi klastingai pasielgs.</verse>
				<verse number="2">O VIEŠPATIE, būk mums maloningas; mes tavęs laukėme; būk jų ranka kas rytą, ir mūsų išgelbėjimas bėdos metu.</verse>
				<verse number="3">Nuo sumišimo triukšmo pabėgo tautos; tau keliantis išsisklaidė tautybės.</verse>
				<verse number="4">Ir jūsų grobį surinks, kaip vikšras surenka; kaip skėriai lakioja ten ir atgal, taip jis lėks ant jų.</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATS išaukštintas; nes jis gyvena aukštybėje; jis pripildė Sioną teismo ir teisumo.</verse>
				<verse number="6">Išmintis ir pažinimas bus tavo laikų tvirtumas ir išgelbėjimo stiprumas; VIEŠPATIES baimė yra jo lobis.</verse>
				<verse number="7">Štai jų narsuoliai šauks lauke; taikos pasiuntiniai karčiai verks.</verse>
				<verse number="8">Ištuštėjo vieškeliai, nebeliko keliautojų; jis sulaužė sandorą, išniekino miestus, nepaiso žmonių.</verse>
				<verse number="9">Žemė gedi ir nyksta; Libanas susigėdęs ir nukirstas; Šaronas kaip dykuma; Bašanas ir Karmelis nukrato savo vaisius.</verse>
				<verse number="10">„Dabar aš kelsiuos, – sako VIEŠPATS, – dabar aš būsiu išaukštintas, dabar save iškelsiu.</verse>
				<verse number="11">Jūs pastosite pelais, jūs pagimdysite ražieną; jūsų kvapas jus praris kaip ugnis.</verse>
				<verse number="12">Ir tautos bus kaip degančios kalkės; kaip sukapoti erškėčiai jos bus sudegintos ugnyje.</verse>
				<verse number="13">Išgirskite, esantys toli, ką aš padariau; ir jūs, esantys arti, pripažinkite mano galią“.</verse>
				<verse number="14">Sione nusidėjėliai išsigandę; šiurpas užklupo veidmainius. Kas iš mūsų gali gyventi prie ryjančios ugnies? Kas iš mūsų gali gyventi prie amžinų deginimų?</verse>
				<verse number="15">Kas vaikšto teisiai ir kalba tiesiai; kas niekina engimo pelną, kas nusipurto rankas, kad neimtų kyšių, kas užsikemša ausis, kad nesiklausytų apie kraują, ir užmerkia akis, kad nežiūrėtų į pikta;</verse>
				<verse number="16">tas gyvens aukštumoje; jo apsaugos vieta bus uolų tvirtovės; jam duos duonos; jo vandenys bus užtikrinti.</verse>
				<verse number="17">Tavo akys matys karalių jo grožyje; jos matys labai toli esančią šalį.</verse>
				<verse number="18">Tavo širdis mąstys apie siaubą: „Kur yra raštininkas? Kur yra gavėjas? Kur tas, kuris skaičiavo bokštus?“</verse>
				<verse number="19">Tu nebematysi nuožmios tautos, tautos su gilia tau nesuvokiama kalba, su mikčiojančiu, tau nesuprantamu liežuviu.</verse>
				<verse number="20">Žvelk į Sioną, mūsų iškilmių miestą; tavo akys matys Jeruzalę, ramią gyvenamą vietą, padangtę, kuri nebus nugriauta; nei vienas jos kuolas niekada nebebus ištrauktas ir nei viena jos virvė nenutrūks.</verse>
				<verse number="21">Bet ten šlovingasis VIEŠPATS mums bus plačių upių, srovių vieta, kur neplauks joks irklinis laivas nei nepraplauks pro šalį didingas laivas.</verse>
				<verse number="22">Nes VIEŠPATS yra mūsų teisėjas, VIEŠPATS yra mūsų įstatymleidys, VIEŠPATS yra mūsų karalius; jis mus išgelbės.</verse>
				<verse number="23">Tavo laivavirvės atsileidusios; jos negali gerai sutvirtinti stiebo, jos negali išskleisti burės; tada bus dalinamas didelio grobio laimikis; luošieji ims laimikį.</verse>
				<verse number="24">Ir joks gyventojas nesakys: „Aš sergu“; čia gyvenančiai tautai bus atleista jų neteisybė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">Priartėkite, tautybės, klausytis; ir klausykite jūs, tautos; teišgirsta žemė ir visa, kas joje; pasaulis ir visa, kas gimsta iš jo.</verse>
				<verse number="2">Nes VIEŠPATIES pasipiktinimas yra ant visų tautų ir jo įtūžis ant visų jų kariuomenių; jis jas visiškai sunaikino, jis jas atidavė paskerdimui.</verse>
				<verse number="3">Jų užmuštieji bus išmesti, ir nuo jų lavonų pakils smarvė, ir kalnai sutirps nuo jų kraujo.</verse>
				<verse number="4">Ir visa dangaus kariuomenė sutirps, ir dangūs bus suvynioti kaip ritinys; ir visa jų kariuomenė nukris žemyn, kaip lapas krinta nuo vynmedžio, ir kaip figa krentanti nuo figmedžio.</verse>
				<verse number="5">Nes mano kalavijas bus nuplautas danguje; štai jis nusileis ant Idumėjos, ant mano prakeiktos tautos, teismui.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATIES kalavijas prisipildęs kraujo, aptekęs riebalais, avinėlių ir ožių krauju, avinų inkstų riebalais; nes VIEŠPATS turi auką Bocroje, dideles skerdynes Idumėjos šalyje.</verse>
				<verse number="7">Ir vienaragiai kris su jais ir jaučiai su buliais; ir jų šalis bus permirkusi kraujo, ir jų dulkės aptekusios taukais.</verse>
				<verse number="8">Nes tai VIEŠPATIES keršto diena ir atlyginimo metai dėl Siono ginčo.</verse>
				<verse number="9">Jos upeliai pavirs derva, ir jos dulkės – siera, ir jos šalis pavirs degančia derva.</verse>
				<verse number="10">Nei naktį, nei dieną ji neužges; amžinai kils jos dūmai; iš kartos į kartą ji liks dyka; niekas neis per ją per amžių amžius.</verse>
				<verse number="11">Bet ją pasisavins kormoranas ir baublys; taip pat pelėda ir varnas joje gyvens; ir jis išties ant jos sumaišties virvę ir tuštumos akmenis.</verse>
				<verse number="12">Jos kilminguosius pašauks į karalystę, bet ten nebus nei vieno, ir visi jos kunigaikščiai bus niekas.</verse>
				<verse number="13">Jos rūmai apaugs erškėčiais, jos tvirtovės dilgėlėmis ir gervuogėmis; ir ji bus slibinų buveine ir kiemu pelėdoms.</verse>
				<verse number="14">Dykumos laukiniai žvėrys susitiks su salos laukiniais žvėrimis, ir satyrai šauks vienas kitam; ten ilsėsis ir ūbaujanti pelėda bei ras sau poilsio vietą.</verse>
				<verse number="15">Ten susisuks savo lizdą didžioji pelėda ir dės kiaušinius, ir išperės, ir surinks savo prieglobstyje; ten susirinks ir maitvanagiai vienas prie kito.</verse>
				<verse number="16">Suieškokite VIEŠPATIES knygoje ir skaitykite; nei vieno iš jų netrūks, nei vienas nepasiges kito; nes mano burna tai įsakė, ir jo dvasia juos surinko.</verse>
				<verse number="17">Jis jiems metė burtą, ir jo ranka jiems ją padalino virve; jie turės ją savo nuosavybe per amžius, iš kartos į kartą jie gyvens joje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="35">
				<verse number="1">Tyrlaukis ir nuošali vieta džiaugsis dėl jų; dykuma džiūgaus ir žydės kaip rožė.</verse>
				<verse number="2">Ji gausiai žydės ir džiaugsis džiūgaudama bei giedodama; Libano šlovė bus jai duota, Karmelio ir Šarono didybė, jie matys VIEŠPATIES šlovę ir mūsų Dievo didybę.</verse>
				<verse number="3">Sustiprinkite silpnas rankas ir sutvirtinkite silpnus kelius.</verse>
				<verse number="4">Tarkite esantiems baugščios širdies: „Būkite stiprūs, nebijokite; štai ateis jūsų Dievas kerštaudamas, tai yra, Dievas su atlygiu; jis ateis ir jus išgelbės“.</verse>
				<verse number="5">Tada atsimerks aklųjų akys, ir kurčiųjų ausys atsivers.</verse>
				<verse number="6">Tada raišas šokinės kaip elnias ir nebylio liežuvis giedos; nes vandenys ištrykš tyrlaukyje ir upeliai dykumoje.</verse>
				<verse number="7">Perdžiūvusi dirva pavirs tvenkiniu ir ištroškusi žemė – vandens šaltiniais; slibinų gyvenamoje vietoje, kur jie guli, bus žolė su nendrėmis ir vikšriais.</verse>
				<verse number="8">Ten bus vieškelis, kelias, ir bus vadinamas šventumo Keliu; juo neis nešvarusis; bet jis bus tiems – keliaujantiems, kurie, nors ir kvailiai, nepaklys jame.</verse>
				<verse number="9">Ten nebus liūto, ir joks plėšrus žvėris neužeis ant jo, ten jo neužtiks; bet atpirktieji ten vaikščios;</verse>
				<verse number="10">ir VIEŠPATIES išpirktieji sugrįš ir ateis į Sioną su giesmėmis ir amžinu džiaugsmu ant savo galvų; jie įgis džiaugsmą ir linksmybę, o sielvartas ir dūsavimas pabėgs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="36">
				<verse number="1">Na, o keturioliktais karaliaus Chezekijo metais įvyko, kad Asirijos karalius Sancheribas atėjo aukštyn prieš visus sutvirtintus Judos miestus ir juos paėmė.</verse>
				<verse number="2">Ir Asirijos karalius siuntė Rabšakę iš Lachišo į Jeruzalę pas karalių Chezekiją su didele kariuomene. Ir jis sustojo prie aukštutinio tvenkinio vandentiekio, vėlėjo lauko vieškelyje.</verse>
				<verse number="3">Tada pas jį išėjo Hilkijo sūnus Eljakimas, kuris buvo namų viršininkas, ir raštininkas Šebna bei metraštininkas Joachas, Asafo sūnus.</verse>
				<verse number="4">Ir Rabšakė jiems tarė: „Sakykite Chezekijui: Taip sako didysis karalius, Asirijos karalius: ‘Kas tai per pasitikėjimas, kuriuo tu pasitiki?</verse>
				<verse number="5">„Aš sakau, – tu sakai (bet tai vien tik tušti žodžiai), – aš turiu patarimą ir stiprybę kariauti“; kuo tu dabar pasitiki, kad maištauji prieš mane?</verse>
				<verse number="6">Štai tu pasitiki Egiptu, šita sulūžusia nendrine lazda; jei kas į ją remiasi, tam ji įsminga į ranką ir ją perduria; toks yra faraonas, Egipto karalius, visiems, kurie juo pasitiki.</verse>
				<verse number="7">Bet jei tu man sakysi: „Mes pasitikime VIEŠPAČIU, mūsų Dievu“; ar tai ne jis, kurio aukštumas ir kurio aukurus Chezekijas pašalino ir pasakė Judai bei Jeruzalei: „Jūs garbinkite prie šito aukuro“?</verse>
				<verse number="8">Taigi dabar, meldžiu tave, pasižadėk mano valdovui, Asirijos karaliui, ir aš tau duosiu du tūkstančius žirgų, jei tu iš savo pusės pajėgsi susodinti ant jų raitelius.</verse>
				<verse number="9">Tad kaip tu nukreipsi mano valdovo mažiausių tarnų vieno vado veidą ir pasitikėsi Egiptu dėl vežimų ir dėl raitelių?</verse>
				<verse number="10">Ir argi aš atėjau aukštyn be VIEŠPATIES prieš šitą šalį jos sunaikinti? VIEŠPATS man sakė: Eik aukštyn prieš šitą šalį ir ją sunaikink’“.</verse>
				<verse number="11">Tada Eljakimas, Šebna ir Joachas tarė Rabšakei: „Kalbėk, meldžiu tave, savo tarnams sirų kalba, nes mes ją suprantame; ir nekalbėk mums žydų kalba į ausis tautos, kuri yra ant sienos“.</verse>
				<verse number="12">Bet Rabšakė tarė: „Argi mano valdovas mane siuntė pas tavo valdovą ir pas tave kalbėti šituos žodžius? Argi jis nesiuntė manęs pas žmones, kurie sėdi ant sienos, kad jie su jumis valgytų savo išmatas ir gertų savo šlapimą?“</verse>
				<verse number="13">Tada Rabšakė atsistojo ir garsiu balsu šaukė žydų kalba, tardamas: „Klausykite didžiojo karaliaus, Asirijos karaliaus, žodžių.</verse>
				<verse number="14">Taip sako karalius: Tegul Chezekijas jūsų neapgauna; nes jis negalės jūsų išvaduoti.</verse>
				<verse number="15">Ir teneskatina Chezekijas jūsų pasitikėti VIEŠPAČIU, sakydamas: ‘VIEŠPATS tikrai mus išvaduos; šitas miestas nebus atiduotas į Asirijos karaliaus ranką’.</verse>
				<verse number="16">Neklausykite Chezekijo; nes taip sako Asirijos karalius: ‘Sudarykite su manimi sutartį per dovaną ir išeikite pas mane; ir kiekvienas valgykite nuo savo vynmedžio ir kiekvienas nuo savo figmedžio, ir kiekvienas gerkite vandenis iš savo rezervuaro;</verse>
				<verse number="17">kol aš atvyksiu ir jus paimsiu į šalį, į tokią, kaip jūsų šalį, į javų ir vyno šalį, į duonos ir vynuogynų šalį’.</verse>
				<verse number="18">Saugokitės, kad Chezekijas jūsų neįtikintų, sakydamas: ‘VIEŠPATS mus išvaduos’. Ar kuris iš tautų dievų išvadavo savo šalį iš Asirijos karaliaus rankos?</verse>
				<verse number="19">Kur yra Hamato ir Arpado dievai? Kur Sefarvaimo dievai? Ar jie išvadavo Samariją iš mano rankos?</verse>
				<verse number="20">Kuris yra iš šitų šalių visų dievų, kuris išvadavo savo šalį iš mano rankos, kad VIEŠPATS išvaduotų Jeruzalę iš mano rankos?’“</verse>
				<verse number="21">Bet jie tylėjo ir jam neatsakė nei žodžio, nes karaliaus įsakymas buvo, sakant: „Neatsakykite jam“.</verse>
				<verse number="22">Tada Hilkijo sūnus Eljakimas, namų viršininkas, ir raštininkas Šebna bei metraštininkas Joachas, Asafo sūnus, atėjo pas Chezekiją su perplėštais drabužiais ir jam pasakė Rabšakės žodžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="37">
				<verse number="1">Ir įvyko, kai karalius Chezekijas tai išgirdo, jis perplėšė savo drabužius, apsigaubė ašutine ir nuėjo į VIEŠPATIES namus.</verse>
				<verse number="2">Ir jis siuntė namų viršininką Eljakimą, raštininką Šebną ir kunigų vyresniuosius, apsigaubusius ašutinėmis, pas pranašą Izaiją, Amoco sūnų.</verse>
				<verse number="3">Ir jie jam tarė: „Taip sako Chezekijas: ‘Šita diena yra bėdos, barimo ir piktžodžiavimo diena; nes vaikai yra atėję, kad gimtų, bet nėra jėgų gimdyti.</verse>
				<verse number="4">Galbūt VIEŠPATS, tavo Dievas, išgirs žodžius Rabšakės, kurį Asirijos karalius, jo valdovas, siuntė priekaištauti gyvajam Dievui, ir papeiks žodžius, kuriuos VIEŠPATS, tavo Dievas, girdėjo; todėl iškelk savo maldą už likutį, kuris yra išlikęs’“.</verse>
				<verse number="5">Taigi karaliaus Chezekijo tarnai atėjo pas Izaiją.</verse>
				<verse number="6">Ir Izaijas jiems tarė: „Taip sakykite savo valdovui: Taip sako VIEŠPATS: ‘Nebijok žodžių, kuriuos girdėjai, kuriais man piktžodžiavo Asirijos karaliaus tarnai.</verse>
				<verse number="7">Štai aš siųsiu ant jo pūtimą, ir jis išgirs gandą, ir sugrįš į savo šalį; ir padarysiu, kad jis kris nuo kalavijo savo šalyje’“.</verse>
				<verse number="8">Taigi Rabšakė sugrįžo ir rado Asirijos karalių kariaujantį prieš Libną, nes jis girdėjo, kad šis pasitraukė nuo Lachišo.</verse>
				<verse number="9">Ir jis išgirdo kalbant apie Etiopijos karalių Tirhaką: „Jis išėjo kariauti su tavimi“. Ir tai išgirdęs jis siuntė pasiuntinius pas Chezekiją, tardamas:</verse>
				<verse number="10">„Taip kalbėkite Judos karaliui Chezekijui, sakydami: ‘Teneapgauna tavęs tavo Dievas, kuriuo tu pasitiki, sakydamas: „Jeruzalė nebus atiduota į Asirijos karaliaus ranką“.</verse>
				<verse number="11">Štai tu girdėjai, ką Asirijos karaliai yra padarę visoms šalims, jas visiškai sunaikindami; argi tu būsi išvaduotas?</verse>
				<verse number="12">Argi jas išgelbėjo dievai tautų, kurias sunaikino mano tėvai – Gozaną, Haraną, Recefą ir Edeno vaikus, buvusius Telasare?</verse>
				<verse number="13">Kur yra Hamato karalius, Arpado karalius, Sefarvaimo miesto karalius, Henos ir Ivos?’“</verse>
				<verse number="14">Ir Chezekijas gavo laišką iš pasiuntinių rankos ir jį perskaitė; ir Chezekijas nuėjo aukštyn į VIEŠPATIES namus ir išskleidė jį prieš VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="15">Ir Chezekijas meldėsi VIEŠPAČIUI, tardamas:</verse>
				<verse number="16">„O kariuomenių VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, gyvenantis tarp cherubų, tu vienas esi visų žemės karalysčių Dievas; tu padarei dangų ir žemę.</verse>
				<verse number="17">Palenk, o VIEŠPATIE, savo ausį ir klausyk; atmerk, o VIEŠPATIE, savo akis ir matyk; ir išgirsk visus žodžius Sancheribo, kuris siuntė priekaištauti gyvajam Dievui.</verse>
				<verse number="18">Iš tiesų, VIEŠPATIE, Asirijos karaliai suniokojo visas tautas ir jų šalis</verse>
				<verse number="19">ir sumetė jų dievus į ugnį; nes jie nebuvo dievai, o tik žmogaus rankų darbas, medis ir akmuo; todėl jie juos sunaikino.</verse>
				<verse number="20">Taigi dabar, o VIEŠPATIE, mūsų Dieve, išgelbėk mus iš jo rankos, kad vi?sos žemės karalystės žinotų, jog tu vienas esi VIEŠPATS“.</verse>
				<verse number="21">Tada Amoco sūnus Izaijas pasiuntė Chezekijui, sakydamas: „Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Kadangi tu man meldeisi prieš Asirijos karalių Sancheribą:</verse>
				<verse number="22">šitas yra žodis, kurį VIEŠPATS kalbėjo apie jį: ‘Mergelė, Siono duktė, paniekino tave ir pasityčiojo iš tavęs; Jeruzalės dukra krato galvą prieš tave.</verse>
				<verse number="23">Kam tu priekaištavai ir piktžodžiavai? Prieš ką tu išaukštinai savo balsą ir aukštai kėlei savo akis? Būtent prieš Izraelio Šventąjį.</verse>
				<verse number="24">Per savo tarnus tu priekaištavai Viešpačiui ir sakei: „Su savo vežimų daugybe aš atvykau aukštyn į kalnų aukštumą, į Libano šonus; ir aš nukirsiu jo aukštuosius kedrus bei jo rinktines egles; ir aš įeisiu į jo ribų aukštumą, į jo Karmelio mišką.</verse>
				<verse number="25">Aš iškasiau ir gėriau vandenį; ir savo kojų padais išdžiovinau visas apgultų vietų upes“.</verse>
				<verse number="26">Argi negirdėjai nuo seno, kaip aš tai padariau, ir nuo senovės laikų, kad aš tai formavau? Dabar tai įvykdžiau, kad tu nusiaubtum sutvirtintus miestus, paversdamas griuvėsių krūvomis.</verse>
				<verse number="27">Todėl jų gyventojai buvo bejėgiai, jie sunerimo ir suglumo; jie buvo kaip lauko žolė ir kaip žalumynai, kaip žolė ant namų stogų ir kaip javai išdžiovinti pirmiau nei užaugę.</verse>
				<verse number="28">Bet aš žinau, kaip tu gyveni, tavo išėjimą ir tavo įėjimą, ir tavo šėlsmą prieš mane.</verse>
				<verse number="29">Kadangi tavo šėlsmas prieš mane ir tavo triukšmas pakilo man į ausis, aš įdėsiu savo kablį tau į nosį bei savo apynasrį tau į lūpas ir tave sugrąžinsiu atgal tuo keliu, kuriuo atėjai’.</verse>
				<verse number="30">Ir šitas bus tau ženklas: šiais metais valgysi, kas savaime užaugs; antraisiais metais – kas iš to išdygs; o trečiaisiais metais sėkite ir pjaukite, sodinkite vynuogynus ir valgykite jų vaisių.</verse>
				<verse number="31">O Judos namų pabėgėlių likutis vėl leis šaknis į apačią ir neš vaisių į viršų;</verse>
				<verse number="32">nes iš Jeruzalės išeis likutis ir pabėgėliai iš Siono kalno; tai padarys kariuomenių VIEŠPATIES uolumas.</verse>
				<verse number="33">Todėl taip sako VIEŠPATS apie Asirijos karalių: ‘Jis neateis į šitą miestą ir nepaleis ten strėlės, ir neateis prieš jį su skydais, ir nesupils prieš jį pylimo.</verse>
				<verse number="34">Jis sugrįš tuo keliu, kuriuo atėjo, ir į šitą miestą neateis, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="35">Nes aš apginsiu šitą miestą, kad jį išgelbėčiau dėl savęs ir dėl mano tarno Dovydo’“.</verse>
				<verse number="36">Tada VIEŠPATIES angelas išėjo ir išmušė asirų stovykloje šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius; ir kai jie atsikėlė anksti rytą, štai jie visi buvo negyvi lavonai.</verse>
				<verse number="37">Taigi Asirijos karalius Sancheribas pasitraukė ir nuėjo, ir sugrįžo bei gyveno Ninevėje.</verse>
				<verse number="38">Ir kai jis garbino savo dievo Nisrocho namuose, įvyko, kad jo sūnūs Adramelechas ir Šareceras jį nužudė kalaviju; ir jie pabėgo į Armėnijos šalį; o jo sūnus Esar-Hadonas karaliavo jo vietoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="38">
				<verse number="1">Tomis dienomis Chezekijas mirtinai susirgo. Ir pas jį atėjo pranašas Izaijas, Amoco sūnus, ir jam tarė: „Taip sako VIEŠPATS: ‘Sutvarkyk savo namus, nes tu mirsi ir negyvensi’“.</verse>
				<verse number="2">Tada Chezekijas nugręžė savo veidą į sieną ir meldėsi VIEŠPAČIUI,</verse>
				<verse number="3">tardamas: „O VIEŠPATIE, meldžiu tave, atsimink, kaip aš vaikščiojau tavo akivaizdoje tiesoje ir tobula širdimi ir dariau tai, kas yra gera tavo akyse“. Ir Chezekijas graudžiai verkė.</verse>
				<verse number="4">Tada atėjo VIEŠPATIES žodis Izaijui, sakydamas:</verse>
				<verse number="5">„Eik ir tark Chezekijui: Taip sako VIEŠPATS, tavo tėvo Dovydo Dievas: ‘Aš girdėjau tavo maldą, mačiau tavo ašaras; štai aš pridėsiu prie tavo dienų penkiolika metų.</verse>
				<verse number="6">Ir išvaduosiu tave bei šitą miestą iš Asirijos karaliaus rankos; ir aš apginsiu šitą miestą.</verse>
				<verse number="7">Ir tau bus šis ženklas nuo VIEŠPATIES, kad VIEŠPATS padarys tai, ką jis kalbėjo:</verse>
				<verse number="8">Štai aš atvesiu atgal laipsnių šešėlį, kuris yra nusileidęs Ahazo saulės laikrodžiu, dešimt laipsnių atgal’“. Taip saulė sugrįžo dešimt laipsnių pagal tuos laipsnius, kuriais buvo nusileidusi.</verse>
				<verse number="9">Judos karaliaus Chezekijo raštas, kai jis susirgo ir pasveiko iš savo ligos:</verse>
				<verse number="10">„Aš sakiau, kai buvo iškertamos mano dienos: Aš eisiu prie kapo vartų; man atėmė mano likusius metus.</verse>
				<verse number="11">Aš tariau: ‘Aš nematysiu VIEŠPATIES, būtent VIEŠPATIES gyvųjų šalyje; aš nebematysiu žmogaus su pasaulio gyventojais.</verse>
				<verse number="12">Mano metai nuėjo ir pašalinti nuo manęs kaip piemens palapinė; aš iškirtau kaip audėjas savo gyvenimą; jis iškirs mane prismeigiančia liga; nuo dienos iki nakties tu darysi man galą.</verse>
				<verse number="13">Aš maniau iki ryto, kad kaip liūtas, taip jis sulaužys visus mano kaulus; nuo dienos iki nakties tu darysi man galą.</verse>
				<verse number="14">Kaip gervė ar kregždė, taip aš čirškiau; aš verkiau kaip karvelis; nusilpo mano akys bežiūrėdamos aukštyn; o VIEŠPATIE, esu engiamas; laiduok už mane.</verse>
				<verse number="15">Ką aš sakysiu? Jis man pasakė ir pats tai padarė; aš tyliai eisiu per visus savo metus savo sielos kartybėje.</verse>
				<verse number="16">O Viešpatie, tais dalykais žmogus yra gyvas, ir visuose tuose dalykuose yra mano dvasios gyvybė; taip tu išgydysi mane ir leisi man gyventi.</verse>
				<verse number="17">Štai vietoj ramybės aš turėjau didelę kartybę; bet tu iš meilės mano sielai išvadavai ją nuo gedimo duobės; nes tu visas mano nuodėmes numetei sau už nugaros.</verse>
				<verse number="18">Nes kapas tavęs negiria, mirtis tavęs negarbina; tie, kurie eina žemyn į duobę, nesivilia tavo tiesa.</verse>
				<verse number="19">Gyvieji, gyvieji, jie tave girs, kaip aš šią dieną; tėvas duos vaikams pažinti tavo tiesą.</verse>
				<verse number="20">VIEŠPATS buvo pasiruošęs mane išgelbėti; todėl giedosime mano giesmes styginiams instrumentams per visas mūsų gyvenimo dienas VIEŠPATIES namuose’“.</verse>
				<verse number="21">Nes Izaijas tarė: „Tepaima figų gniužulą ir teuždeda jį skauduliui apklijuoti, ir jis pasveiks“.</verse>
				<verse number="22">Ir Chezekijas tarė: „Koks yra ženklas, kad aš eisiu aukštyn į VIEŠPATIES namus?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="39">
				<verse number="1">Tuo metu Baladano sūnus Merodach-Baladanas, Babilono karalius, nusiuntė laiškus ir dovaną Chezekijui; nes girdėjo, kad jis buvo susirgęs ir pasveiko.</verse>
				<verse number="2">Ir Chezekijas apsidžiaugė dėl jų ir jiems parodė savo brangenybių namus, sidabrą, auksą, kvapus, brangų tepalą, visą savo ginklų sandėlį ir viską, kas buvo rasta jo lobynuose; nebuvo nieko jo namuose ir visose jo valdose, ko Chezekijas nebūtų jiems parodęs.</verse>
				<verse number="3">Tada pranašas Izaijas atėjo pas karalių Chezekiją ir jam tarė: „Ką pasakė šitie vyrai? Ir iš kur jie atvyko pas tave?“ Ir Chezekijas tarė: „Jie atvyko pas mane iš tolimos šalies, tai yra, iš Babilono“.</verse>
				<verse number="4">Tada jis tarė: „Ką jie matė tavo namuose?“ Ir Chezekijas atsakė: „Jie matė viską, kas yra mano namuose; nėra nieko mano lobynuose, ko nebūčiau jiems parodęs“.</verse>
				<verse number="5">Tada Izaijas tarė Chezekijui: „Klausyk kariuomenių VIEŠPATIES žodžio:</verse>
				<verse number="6">‘Štai ateis dienos, kai visa, kas yra tavo namuose ir ką tavo tėvai sukrovė iki šios dienos, bus nugabenta į Babiloną; nieko nepaliks, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="7">Ir jie paims iš tavo sūnų, kurie kils iš tavęs, kuriuos tu pagimdysi; ir jie bus eunuchais Babilono karaliaus rūmuose’“.</verse>
				<verse number="8">Tada Chezekijas tarė Izaijui: „VIEŠPATIES žodis, kurį tu kalbėjai, yra geras“. Jis dar tarė: „Nes bus taika ir tiesa mano dienomis“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="40">
				<verse number="1">„Guoskite, guoskite mano tautą, – sako jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="2">– Paguodžiančiai kalbėkite Jeruzalei ir šaukite jai, kad užsibaigė jos kariavimas, kad jos neteisybė atleista; nes ji gavo iš VIEŠPATIES rankos dvigubai už visas savo nuodėmes“.</verse>
				<verse number="3">Dykumoje šaukiančiojo balsas: „Paruoškite VIEŠPATIES kelią, tiesų darykite vieškelį mūsų Dievui dykumoje.</verse>
				<verse number="4">Kiekvienas slėnis bus iškeltas, ir kiekvienas kalnas bei kalva bus pažeminti; kas kreiva, bus ištiesinta, ir nelygios vietos – išlygintos;</verse>
				<verse number="5">ir VIEŠPATIES šlovė bus apreikšta, ir ją išvys kartu visi kūnai; nes VIEŠPATIES burna tai kalbėjo“.</verse>
				<verse number="6">Balsas tarė: „Šauk“. Ir jis tarė: „Ką man šaukti?“ „Visi kūnai yra žolė, ir visas jų grožis – kaip lauko gėlė;</verse>
				<verse number="7">žolė sudžiūna, gėlė nuvysta, nes VIEŠPATIES dvasia pučia į ją; iš tikrųjų tauta yra žolė.</verse>
				<verse number="8">Žolė sudžiūna, gėlė nuvysta, bet mūsų Dievo žodis išsilaikys per amžius“.</verse>
				<verse number="9">O Sione, kuris neši gerą žinią, užlipk į aukštą kalną; o Jeruzale, kuri neši gerą žinią, pakelk galingai savo balsą; pakelk jį, nebijok; sakyk Judos miestams: „Štai jūsų Dievas!“</verse>
				<verse number="10">Štai Viešpats DIEVAS ateis su galinga ranka, ir jo ranka dėl jo valdys; štai jo atpildas yra su juo, ir jo darbas jo priešakyje.</verse>
				<verse number="11">Jis ganys savo kaimenę kaip piemuo: savo ranka jis surinks avinėlius ir nešios juos savo užantyje, ir švelniai vedžios esančias su jaunikliais.</verse>
				<verse number="12">Kas išmatavo vandenis savo sauja ir išmatavo dangų sprindžiu, ir apėmė žemės dulkes saiku, ir pasvėrė kalnus svarstyklėmis ir kalvas svertais?</verse>
				<verse number="13">Kas nukreipė VIEŠPATIES Dvasią arba, būdamas jo patarėju, jį pamokė?</verse>
				<verse number="14">Su kuo jis tarėsi, kas jį pamokė ir išmokė jį teismo tako bei išmokė jį pažinimo ir parodė jam supratimo kelią?</verse>
				<verse number="15">Štai tautos yra kaip lašas iš kibiro ir yra laikomos smulkiomis dulkėmis ant svarstyklių; štai salas jis pakelia kaip dulkeles.</verse>
				<verse number="16">Libano nepankanka deginimui nei jo žvėrių nepakanka deginamajai aukai.</verse>
				<verse number="17">Visos tautos prieš jį yra kaip niekas; jis jas laiko mažesnėmis už nieką ir tuštybę.</verse>
				<verse number="18">Tad su kuo palyginsite Dievą? Arba, ką panašaus jūs palyginsite su juo?</verse>
				<verse number="19">Meistras nulieja raižytą atvaizdą, o auksakalys padengia jį auksu ir išlieja sidabrines grandines.</verse>
				<verse number="20">Tas, kuris yra taip nuskurdęs, kad neturi aukos, pasirenka nepūvantį medį; jis suieško sau sumanų meistrą, kad pagamintų raižytą atvaizdą, kuris nejudėtų.</verse>
				<verse number="21">Ar nežinojote? Ar negirdėjote? Ar jums nebuvo kalbėta nuo pradžios? Ar nesupratote nuo žemės pamatų?</verse>
				<verse number="22">Tai jis, kuris sėdi ant žemės rutulio, ir jos gyventojai yra kaip žiogai; kuris ištiesia dangus kaip uždangalą ir išskleidžia juos kaip palapinę joje gyventi;</verse>
				<verse number="23">kuris paverčia kunigaikščius niekais; žemės teisėjus jis padaro kaip tuštybę.</verse>
				<verse number="24">Taip, jie dar nebus pasisodinę; taip, jie dar nebus pasisėję; taip, jų kamienas dar nebus išleidęs šaknų į žemę, ir jis papūs į juos, ir jie nuvys, ir viesulas juos nuneš kaip ražieną.</verse>
				<verse number="25">„Tad su kuo mane palyginsite, arba, kam prilygčiau?“ – sako Šventasis.</verse>
				<verse number="26">Pakelkite aukštyn savas akis ir žiūrėkite, kas sukūrė šituos dalykus, kas išveda jų kariuomenę pagal skaičių; savo galios didybe jis vadina juos visus vardais, kadangi jis yra galingas jėga; nei vieno netrūksta.</verse>
				<verse number="27">Kodėl sakai, Jokūbai, ir kalbi, Izraeli: „Mano kelias paslėptas nuo VIEŠPATIES ir mano teismas praėjęs mano Dievui pro šalį“?</verse>
				<verse number="28">Ar tu nežinojai? Ar tu negirdėjai, kad amžinasis Dievas, VIEŠPATS, žemės pakraščių Sutvėrėjas, nenusilpsta ir nepavargsta? Jo supratimas neištiriamas.</verse>
				<verse number="29">Jis duoda nusilpusiam jėgų ir bejėgiui padidina stiprybę.</verse>
				<verse number="30">Net jaunuoliai nusilpsta ir pavargsta, ir jauni vyrai visiškai pargriūna;</verse>
				<verse number="31">bet tie, kurie laukia VIEŠPATIES, atnaujins savo jėgas; jie pakils sparnais kaip ereliai; jie bėgs ir nepavargs; jie vaikščios ir nenusilps.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="41">
				<verse number="1">„O salos, nutilkite prieš mane; ir tegul tautos atnaujina savo jėgas; tegul jos priartėja; paskui tegul jos kalba: ‘Kartu artinkimės į teismą’.</verse>
				<verse number="2">Kas prikėlė teisųjį iš rytų, pašaukė jį atsistoti ant kojų, davė jo akivaizdon tautas ir padarė jį karalių valdovu? Jis davė juos kaip dulkes jo kalavijui ir kaip nešiojamus šiaudus jo lankui.</verse>
				<verse number="3">Jis vijosi juos ir saugiai perėjo, būtent keliu, kuriuo nebuvo ėjęs savo kojomis.</verse>
				<verse number="4">Kas tai nuveikė ir padarė, pašaukdamas kartas nuo pradžios? Aš, VIEŠPATS, pirmasis, ir su paskutiniaisiais; aš esu tas.</verse>
				<verse number="5">Salos tai matė ir bijojo; žemės pakraščiai išsigandę prisiartino ir atėjo.</verse>
				<verse number="6">Jie kiekvienas padėjo savo artimui ir kiekvienas sakė savo broliui: ‘Būk drąsus’.</verse>
				<verse number="7">Taigi, dailidė padrąsina auksakalį, o lygintojas kūju – ant priekalo kalantį, sakydamas: ‘Jis paruoštas sulitavimui’; ir jis pritvirtina jį vinimis, kad šis nejudėtų.</verse>
				<verse number="8">Bet tu, Izraeli, esi mano tarnas, Jokūbas, kurį išsirinkau, mano draugo Abraomo sėkla.</verse>
				<verse number="9">Tu, kurį paėmiau nuo žemės pakraščių ir pašaukiau tave iš jos vyriausiųjų, ir tau pasakiau: ‘Tu esi mano tarnas; aš tave išsirinkau ir tavęs neatmesiu’.</verse>
				<verse number="10">Nebijok, nes aš esu su tavimi; nebūk sunerimęs; nes aš esu tavo Dievas; aš sustiprinsiu tave; taip, aš tau padėsiu; taip, aš tave palaikysiu savo teisumo dešine.</verse>
				<verse number="11">Štai visi, kurie buvo įsiutę prieš tave, gėdysis ir bus suglumę; jie bus kaip niekas; ir pražus tie, kurie vaidijasi su tavimi.</verse>
				<verse number="12">Tu jų ieškosi ir nerasi – tų, kurie ginčijosi su tavimi; tie, kurie kariauja prieš tave, bus kaip niekas ir kaip visiškas niekas.</verse>
				<verse number="13">Nes aš VIEŠPATS, tavo Dievas, laikysiu tavo dešinę ranką, tau sakydamas: ‘Nebijok; aš tau padėsiu’.</verse>
				<verse number="14">Nebijok, tu kirmine, Jokūbai, jūs Izraelio žmonės; aš tau padėsiu, – sako VIEŠPATS ir tavo atpirkėjas, Izraelio Šventasis.</verse>
				<verse number="15">– Štai aš padarysiu tave nauju, aštriu kuliamuoju įrankiu, turinčiu dantis; tu kulsi kalnus ir juos sutrupinsi, ir kalvas padarysi kaip pelus.</verse>
				<verse number="16">Tu juos vėtysi, o vėjas juos nuneš ir viesulas juos išsklaidys; ir tu džiūgausi VIEŠPAČIU ir girsiesi Izraelio Šventuoju.</verse>
				<verse number="17">Kai vargšai ir nepasiturintys ieškos vandens, bet jo nebus, ir jų liežuvis sudžius iš troškulio, aš, VIEŠPATS, juos išklausysiu, aš, Izraelio Dievas, jų nepaliksiu.</verse>
				<verse number="18">Aš atversiu upes aukštumose ir šaltinius slėnių vidury; aš padarysiu dykumą vandens telkiniu ir sausą žemę – vandens versmėmis.</verse>
				<verse number="19">Tyruose pasodinsiu kedrų, šitimų, mirtų ir alyvmedžių; aš pasodinsiu dykumoje kartu egles, pušis ir buksmedžius;</verse>
				<verse number="20">kad jie kartu matytų ir žinotų, ir apsvarstytų, ir suprastų, jog VIEŠPATIES ranka tai padarė ir Izraelio Šventasis tai sutvėrė.</verse>
				<verse number="21">Pateikite savo bylą, – sako VIEŠPATS, – išgimdykite savo tvirtus argumentus, – sako Jokūbo Karalius.</verse>
				<verse number="22">Tegul jie juos išgimdo ir mums paskelbia, kas įvyks; tepaskelbia ankstesnius dalykus, kas jie buvo, kad juos apsvarstytume ir žinotume jų baigtį; arba paskelbkite mums ateinančius dalykus.</verse>
				<verse number="23">Paskelbkite tai, kas ateis po to, kad žinotume, jog jūs esate dievai; taip, darykite gera ar darykite bloga, kad būtume sunerimę ir kartu tai pamatytume.</verse>
				<verse number="24">Štai jūs esate niekas, ir jūsų darbas yra niekas; pasibjaurėjimas yra tas, kuris pasirenka jus.</verse>
				<verse number="25">Aš pakėliau vieną iš šiaurės, ir jis ateis; iš saulėtekio jis šauksis mano vardo; ir jis ateis ant kunigaikščių kaip ant kalkių skiedinio ir kaip puodžius mina molį.</verse>
				<verse number="26">Kas paskelbė nuo pradžios, kad žinotume, ir iš anksto, kad sakytume: ‘Jis teisus’? Taip, nėra kas paskelbtų, taip, nėra kas praneštų, taip, nėra, kas girdėtų jūsų žodžius.</verse>
				<verse number="27">Pirmas sakys Sionui: ‘Štai, štai jie’; ir Jeruzalei duosiu tą, kuris neša gerą žinią.</verse>
				<verse number="28">Nes aš pažiūrėjau, bet nebuvo nei vieno; būtent tarp jų, bet nebuvo jokio patarėjo, kad man jų paklausus atsakytų nors žodį.</verse>
				<verse number="29">Štai jie visi yra tuštybė, jų darbai yra niekas; jų nulieti atvaizdai yra vėjas ir sumaištis“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="42">
				<verse number="1">„Štai mano tarnas, kurį palaikau, mano išrinktasis, kuriuo gėrisi mano siela; aš uždėjau ant jo savo dvasią; jis išves teismą pas pagonis.</verse>
				<verse number="2">Jis nešauks nei nepakels savo balso, nei neduos savo balso išgirsti gatvėje.</verse>
				<verse number="3">Palūžusios nendrės jis nesulaužys ir rūkstančio lino neužgesins; jis išves teismą į tiesą.</verse>
				<verse number="4">Jis nenusilps ir nepraras drąsos, kol neįtvirtins žemėje teismo; ir salos lauks jo įstatymo“.</verse>
				<verse number="5">Taip sako Dievas, VIEŠPATS, tas, kuris sutvėrė dangus ir juos ištiesė; tas, kuris išskleidė žemę ir tai, kas iš jos išauga; tas, kuris duoda kvapą tautoms ant jos ir dvasią joje vaikščiojantiems:</verse>
				<verse number="6">„Aš, VIEŠPATS, pašaukiau tave teisume ir laikysiu tavo ranką, ir tave saugosiu, ir duosiu tave kaip tautos sandorą, kaip pagonių šviesą;</verse>
				<verse number="7">kad atvertum aklas akis, kad išvestum iš kalėjimo belaisvius ir sėdinčius tamsoje iš kalėjimo namų.</verse>
				<verse number="8">Aš esu VIEŠPATS; tai mano vardas; ir savo šlovės aš neduosiu kitam nei savo gyriaus raižytiems atvaizdams.</verse>
				<verse number="9">Štai ankstesnieji dalykai įvyko, ir naujus dalykus aš skelbiu; prieš jiems pasirodant, aš jums pranešu apie juos“.</verse>
				<verse number="10">Giedokite VIEŠPAČIUI naują giesmę ir jo gyrių nuo žemės pakraščio jūs, kurie leidžiatės į jūrą, ir visi, esantys joje; salos ir jų gyventojai.</verse>
				<verse number="11">Tepakelia savo balsą dykuma ir jos miestai, kaimai, apgyventi Kedaro; tegieda uolos gyventojai, nuo kalnų viršūnės jie tešūkauja.</verse>
				<verse number="12">Tegul jie duoda VIEŠPAČIUI šlovę ir jo gyrių teskelbia salose.</verse>
				<verse number="13">VIEŠPATS išeis kaip galiūnas, kaip karo vyras jis sukels pavydą; jis šauks, taip, riaumos; jis nugalės savo priešus.</verse>
				<verse number="14">„Aš ilgai tylėjau; aš buvau ramus ir susilaikiau; dabar aš šauksiu kaip gimdyvė; iš karto sunaikinsiu ir prarysiu.</verse>
				<verse number="15">Aš ištuštinsiu kalnus bei kalvas ir išdžiovinsiu visas jų žoles; upes padarysiu salomis ir išdžiovinsiu tvenkinius.</verse>
				<verse number="16">Aš vesiu akluosius keliu, kurio jie nežinojo; vesiu juos takais, kurių jie nėra pažinę; jų priešakyje tamsą padarysiu šviesa ir kreivus dalykus – tiesiais. Šituos dalykus aš jiems darysiu ir jų nepaliksiu.</verse>
				<verse number="17">Jie bus apsigręžę, jie bus labai susigėdę, kurie pasitiki raižytais atvaizdais, kurie sako nulietiems atvaizdams: ‘Jūs esate mūsų dievai’.</verse>
				<verse number="18">Kurtieji, klausykite; ir aklieji, žiūrėkite, kad matytumėte.</verse>
				<verse number="19">Kas yra aklas, jei ne mano tarnas? Arba kurčias kaip mano pasiuntinys, kurį siunčiau? Kas yra aklas kaip tobulasis ir aklas kaip VIEŠPATIES tarnas?</verse>
				<verse number="20">Matai daug, bet nepastebi; ausys atviros, bet jis negirdi“.</verse>
				<verse number="21">VIEŠPATS labai patenkintas dėl savo teisumo; jis išaukštins įstatymą ir padarys jį garbingą.</verse>
				<verse number="22">Bet tai yra tauta, apiplėšta ir apgrobta; jie visi pagauti olose ir paslėpti kalėjimo namuose; jie yra grobiui, ir niekas neišvaduoja, apiplėšimui, ir niekas nesako: „Grąžink“.</verse>
				<verse number="23">Kas tarp jūsų pakreips į tai ausį? Kas išklausys ir išgirs dėl ateinančių laikų?</verse>
				<verse number="24">Kas davė Jokūbą grobiui ir Izraelį plėšikams? Ar tai ne VIEŠPATS, prieš kurį nusidėjome? Nes jie nenorėjo vaikščioti jo keliais nei nepakluso jo įstatymui.</verse>
				<verse number="25">Todėl jis išliejo ant jo savo pykčio įtūžį ir mūšio stiprybę; ir tai jį uždegė aplinkui, tačiau jis nesuprato; ir jį degino, tačiau jis neėmė to į širdį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="43">
				<verse number="1">Bet dabar taip sako VIEŠPATS, kuris sutvėrė tave, o Jokūbai, ir tas, kuris suformavo tave, o Izraeli: „Nebijok, nes aš tave atpirkau, aš tave pašaukiau tavo vardu, tu esi mano.</verse>
				<verse number="2">Kai tu eisi per vandenis, aš būsiu su tavimi, ir per upes, jos tavęs neužlies; kai vaikščiosi per ugnį, nesudegsi; ir liepsna tavęs neuždegs.</verse>
				<verse number="3">Nes aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, Izraelio Šventasis, tavo Gelbėtojas; aš daviau Egiptą tavo išpirkai, Etiopiją ir Sebą už tave.</verse>
				<verse number="4">Kadangi tu buvai brangus mano akyse, tu buvai gerbiamas, ir aš tave mylėjau; todėl aš duosiu žmones už tave ir tautas už tavo gyvybę.</verse>
				<verse number="5">Nebijok, nes aš esu su tavimi; iš rytų atvesiu tavo sėklą ir iš vakarų tave surinksiu;</verse>
				<verse number="6">aš sakysiu šiaurei: ‘Atiduok’; ir pietums: ‘Nesulaikyk; atvesk mano sūnus iš toli ir mano dukteris nuo žemės pakraščių;</verse>
				<verse number="7">būtent kiekvieną, kuris vadinasi mano vardu; nes aš jį sutvėriau savo šlovei, jį suformavau; taip, aš jį padariau.</verse>
				<verse number="8">Išvesk aklą tautą, turinčią akis, ir kurčią, turinčią ausis’.</verse>
				<verse number="9">Tesusirenka visos tautybės, tesusirenka tautos; kas iš jų gali tai pranešti ir paskelbti mums tai, kas buvo anksčiau? Tepristato jie savo liudytojus, kad jie būtų išteisinti; arba tegul jie klausosi ir sako: ‘Tai tiesa’“.</verse>
				<verse number="10">„Jūs esate mano liudytojai, – sako VIEŠPATS, – ir mano tarnas, kurį išsirinkau; kad žinotumėte ir manimi tikėtumėte, ir suprastumėte, jog aš esu tas; pirma manęs nebuvo suformuota jokio Dievo ir po manęs nebus.</verse>
				<verse number="11">Aš – būtent aš esu VIEŠPATS, ir be manęs nėra gelbėtojo.</verse>
				<verse number="12">Aš paskelbiau, išgelbėjau ir pranešiau, kai nebuvo tarp jūsų jokio svetimo dievo; todėl jūs esate mano liudytojai, – sako VIEŠPATS, – kad aš esu Dievas.</verse>
				<verse number="13">Taip, pirmiau nei buvo diena, aš esu tas; ir nėra nei vieno, kuris galėtų išvaduoti iš mano rankos; aš darysiu, ir kas tai sutrukdys?“</verse>
				<verse number="14">Taip sako VIEŠPATS, jūsų atpirkėjas, Izraelio Šventasis: „Dėl jūsų nusiunčiau į Babiloną ir nuvedžiau žemyn visus jų kilminguosius ir chaldėjus, kurių šauksmas yra laivuose.</verse>
				<verse number="15">Aš esu VIEŠPATS, jūsų Šventasis, Izraelio sutvėrėjas, jūsų Karalius“.</verse>
				<verse number="16">Taip sako VIEŠPATS, kuris daro kelią jūroje ir taką galinguose vandenyse;</verse>
				<verse number="17">kuris išveda vežimą ir žirgą, kariuomenę ir jėgą; jie atsiguls kartu, jie nebeatsikels; jie užgesę, kaip kuodelis užgesę.</verse>
				<verse number="18">Nebeprisiminkite to, kas buvo anksčiau, ir neatsižvelkite į tai, kas buvo seniai.</verse>
				<verse number="19">Štai aš darysiu nauja; tai jau dabar išdygs; argi to nežinosite? Aš padarysiu kelią tyrlaukyje ir upes dykumoje.</verse>
				<verse number="20">Mane gerbs lauko žvėrys, slibinai ir pelėdos; nes aš duodu tyrlaukyje vandenis, dykumoje upes, kad girdyčiau savo tautą, mano išrinktąją.</verse>
				<verse number="21">Šią tautą aš suformavau sau; jie skelbs mano šlovę.</verse>
				<verse number="22">Bet tu nesišaukei manęs, o Jokūbai; tu nuvargai nuo manęs, o Izraeli.</verse>
				<verse number="23">Neatnešei man savo deginamųjų aukų mažų galvijų; ir negerbei manęs savo aukomis. Aš neverčiau tavęs tarnauti aukomis ir nevarginau tavęs smilkalais.</verse>
				<verse number="24">Nenupirkai man saldžių nendrių už pinigus ir savo aukų riebalais manęs neprisotinai; bet tu įdarbinai mane savo nuodėmėmis, tu mane nuvarginai savo neteisybėmis.</verse>
				<verse number="25">Aš, būtent aš esu tas, kuris išdildau tavo nusižengimus dėl pačio savęs, ir tavo nuodėmių neprisiminsiu.</verse>
				<verse number="26">Primink man; bylinėkimės drauge; pareikšk, kad būtum išteisintas.</verse>
				<verse number="27">Tavo pirmasis tėvas nusidėjo ir tavo mokytojai nusižengė prieš mane.</verse>
				<verse number="28">Todėl aš suteršiau šventovės kunigaikščius ir padaviau Jokūbą prakeikimui ir Izraelį priekaištams“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="44">
				<verse number="1">„Tačiau dabar klausyk, o Jokūbai, mano tarne, Izraeli, kurį išsirinkau;</verse>
				<verse number="2">taip sako VIEŠPATS, kuris tave padarė ir suformavo tave nuo įsčių, kuris tau padės: ‘Nebijok, o Jokūbai, mano tarne, Ješurūnai, kurį išsirinkau.</verse>
				<verse number="3">Nes aš išliesiu vandenį ant ištroškusiųjų ir sroves ant sausos žemės; aš išliesiu savo dvasią ant tavo sėklos ir savo palaiminimą ant tavo palikuonių;</verse>
				<verse number="4">ir jie išdygs kaip tarp žolės, kaip gluosniai prie vandens tėkmių.</verse>
				<verse number="5">Vienas sakys: ‘Aš esu VIEŠPATIES’, o kitas vadinsis Jokūbo vardu; o dar kitas savo ranka užsirašys VIEŠPAČIUI ir pramins save Izraelio vardu.</verse>
				<verse number="6">Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Karalius, ir jo atpirkėjas, kariuomenių VIEŠPATS: ‘Aš esu pirmasis ir aš esu paskutinysis, ir be manęs nėra Dievo.</verse>
				<verse number="7">Ir kuris, kaip aš, pašauks ir tai paskelbs, ir man tai paruoš nuo tada, kai aš paskyriau senovės žmones? Ir tegul jiems praneša dalykus, kurie ateina ir kurie ateis.</verse>
				<verse number="8">Nebijokite ir nenusigąskite; argi aš tau nuo tada nesakiau ir to nepranešiau? Jūs esate mano liudytojai. Ar yra Dievas be manęs? Tikrai, nėra kito Dievo; aš nežinau jokio.</verse>
				<verse number="9">Visi raižytų atvaizdų dirbėjai yra niekas, ir jų žavieji dalykai neduos jokios naudos; jie patys sau yra liudytojai, jie nemato ir nesupranta; kad jie susigėstų.</verse>
				<verse number="10">Kas suformavo dievą ar nuliejo raižytą atvaizdą, kuris neduoda naudos?</verse>
				<verse number="11">Štai visi jo bendrai gėdysis; o meistrai – jie tėra iš žmonių; tegul jie visi susirenka, tegul jie sustoja; tačiau jie kartu išsigąs ir susigės.</verse>
				<verse number="12">Kalvis žnyplėmis apdirba anglyse, formuoja jį kūjais ir apdirba savo rankų stiprumu; taip, jis išalksta, ir jo jėgos išsenka, jis neatsigeria vandens ir nusilpsta.</verse>
				<verse number="13">Dailidė ištiesia savo matuoklę, nužymi jį virve; jis obliuoja jį obliumi ir nužymi jį skriestuvu, ir jį padaro pagal žmogaus atvaizdą, pagal žmogaus grožį, kad jis pasiliktų namuose.</verse>
				<verse number="14">Jis nukerta sau kedrų, paima kiparisą ir ąžuolą, kuriuos jis sustiprino sau tarp miško medžių; jis pasodina uosį, o lietus jį augina.</verse>
				<verse number="15">Tada jis žmogui bus deginimui; nes jis ims iš jų ir susišildys; taip, jis uždega jį ir kepa duoną; taip, jis padaro dievą ir jį garbina; jis padaro jį raižytu atvaizdu ir ties juo parpuola.</verse>
				<verse number="16">Dalį jo jis sudegina ugnyje; iš jo dalies jis valgo mėsą, kepa kepsnį ir pasisotina; taip, jis susišildo ir sako: ‘Aha, aš sušilau, aš mačiau ugnį’;</verse>
				<verse number="17">o iš jo likučio jis padaro dievą – jo raižytą atvaizdą; ties juo jis parpuola ir jį garbina, ir meldžiasi jam, sakydamas: ‘Išvaduok mane, nes tu esi mano dievas’.</verse>
				<verse number="18">Jie nežino ir nesupranta; nes jis užmerkė jų akis, kad jie nematytų; ir užrakino jų širdis, kad jie nesuprastų.</verse>
				<verse number="19">Ir nei vienas nepagalvoja savo širdyje, ir nėra nei pažinimo, nei supratimo, kad sakytų: ‘Dalį jo sudeginau ugnyje, taip pat iškepiau duoną ant jo anglių, iškepiau mėsą ir valgiau; argi iš jo liekanos pasidarysiu bjaurystę? Argi aš nupulsiu ties medžio kamienu?’</verse>
				<verse number="20">Jis maitinasi pelenais; apgauta širdis jį nukreipė į šalį, kad jis negali išvaduoti savo sielos nei sakyti: ‘Argi ne apgavystė mano dešinėje?’</verse>
				<verse number="21">Atsimink šituos, o Jokūbai, Izraeli, nes tu esi mano tarnas; aš tave suformavau; tu esi mano tarnas; o Izraeli, tu nebūsi mano pamirštas.</verse>
				<verse number="22">Aš ištryniau tavo nusižengimus kaip tirštą debesį, kaip debesį tavo nuodėmes; sugrįžk pas mane; nes aš atpirkau tave“.</verse>
				<verse number="23">Giedokite, o dangūs; nes VIEŠPATS tai padarė; šūkaukite, žemės gilybės; pratrūkite giesme, kalnai, o miške, ir visi ten esantys medžiai; nes VIEŠPATS atpirko Jokūbą ir pašlovino save Izraelyje.</verse>
				<verse number="24">Taip sako VIEŠPATS, tavo atpirkėjas, ir tas, kuris tave suformavau nuo pat įsčių: „Aš esu VIEŠPATS, kuris darau visa; kuris vienas ištiesiau dangus, kuris pats išskleidžiau žemę;</verse>
				<verse number="25">kuris paverčiu niekais melagių ženklus ir ateities būrėjus padarau bepročiais; kuris apsuku išmintinguosius atgal ir jų pažinimą padarau kvailu;</verse>
				<verse number="26">kuris patvirtinu savo tarno žodį ir įvykdau savo pasiuntinių sumanymą; kuris sakau Jeruzalei: ‘Tu būsi apgyvendinta’; ir Judos miestams: ‘Jūs būsite pastatyti’, ir aš prikelsiu jos sunykusias vietas;</verse>
				<verse number="27">kuris sakau gelmei: ‘Išdžiūk, ir aš išdžiovinsiu tavo upes’;</verse>
				<verse number="28">kuris sakau apie Kyrą: Jis yra mano piemuo ir įvykdys visą mano valią, sakydamas Jeruzalei: ‘Tu būsi pastatyta’, ir šventyklai: ‘Tavo pamatas bus padėtas’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="45">
				<verse number="1">Taip sako VIEŠPATS savo pateptajam, Kyrui, kurio dešinę aš laikiau, kad pavergčiau jo akivaizdoje tautas; ir aš nujuosiu karaliams strėnas, kad atidaryčiau jo priešakyje dvivėrius vartus; ir vartai nebus uždaryti:</verse>
				<verse number="2">„Aš eisiu pirma tavęs ir ištiesinsiu kreivas vietas; aš sutrupinsiu varinius vartus ir sukaposiu geležinius skląsčius;</verse>
				<verse number="3">ir aš tau duosiu tamsos lobius ir paslėptus slaptavietės turtus, kad žinotum, jog aš, VIEŠPATS, kuris tave šaukiu tavo vardu, esu Izraelio Dievas.</verse>
				<verse number="4">Dėl savo tarno Jokūbo, Izraelio, mano išrinktojo, aš tave pašaukiau tavo vardu; aš praminiau tave, nors tu manęs nepažinai.</verse>
				<verse number="5">Aš esu VIEŠPATS ir nėra kito; be manęs nėra Dievo; aš apjuosiau tave, nors tu manęs nepažinai;</verse>
				<verse number="6">kad jie žinotų nuo saulės patekėjimo ir nuo vakarų, jog be manęs nėra kito: aš esu VIEŠPATS, ir nėra kito.</verse>
				<verse number="7">Aš formuoju šviesą ir sutveriu tamsą; aš darau ramybę ir sutveriu pikta; aš, VIEŠPATS, visa tai darau.</verse>
				<verse number="8">Lašnokite, dangūs, iš aukšto, ir telieja padangės teisumą; teatsiveria žemė ir jie teatneša išgelbėjimą, ir teisingumas teišdygsta kartu; aš, VIEŠPATS, tai sutvėriau.</verse>
				<verse number="9">Vargas tam, kuris vaidijasi su savo Kūrėju! Tegul šukė vaidijasi su žemės šukėmis. Ar molis sakys tam, kuris iš jo formuoja: ‘Ką darai?’ Arba tavo dirbinys: ‘Jis neturi rankų?’</verse>
				<verse number="10">Vargas tam, kuris sako savo tėvui: ‘Ką gimdai?’ arba moteriai: ‘Ką pagimdei?’</verse>
				<verse number="11">Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Šventasis ir jo Kūrėjas: ‘Paklauskite mane apie ateinančius dalykus, apie mano sūnus, ir dėl mano rankų darbo man įsakykite.</verse>
				<verse number="12">Aš padariau žemę ir ant jos sutvėriau žmogų; aš, būtent mano rankos, ištiesė dangus, ir visai jų kariuomenei aš įsakiau.</verse>
				<verse number="13">Aš jį prikėliau teisumu ir nukreipsiu visus jo kelius; jis pastatys mano miestą ir paleis mano belaisvius, ne už kainą ir ne už atlygį, sako kariuomenių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="14">Taip sako VIEŠPATS: ‘Egipto triūsas, Etiopijos ir aukštaūgių sebų prekyba pereis pas tave ir jie bus tavo; jie ateis paskui tave; jie ateis grandinėse ir parpuolę prieš tave maldaus tave, sakydami: ‘Tikrai tavyje yra Dievas; ir nėra nieko, jokio kito Dievo’.</verse>
				<verse number="15">Tikrai tu esi Dievas, kuris slepiesi, o Izraelio Dieve, Gelbėtojau.</verse>
				<verse number="16">Jie bus sugėdinti ir susigės – jie visi; stabų darytojai kartu eis į sumišimą.</verse>
				<verse number="17">Bet Izraelis bus išgelbėtas VIEŠPATYJE amžinu išgelbėjimu; jūs nebūsite sugėdinti nei susigėsite pasaulyje be pabaigos.</verse>
				<verse number="18">Nes taip sako VIEŠPATS, kuris sutvėrė dangus; pats Dievas, kuris suformavo žemę ir ją padarė; jis ją įtvirtino, jis nesutvėrė jos tuščiai, jis ją suformavo, kad būtų apgyvendinta; aš esu VIEŠPATS, ir nėra kito.</verse>
				<verse number="19">Aš nekalbėjau slaptomis tamsioje žemės vietoje; aš nesakiau Jokūbo sėklai: ‘Ieškokite manęs veltui’; aš, VIEŠPATS, kalbu teisumą, aš skelbiu, kas teisinga.</verse>
				<verse number="20">Susirinkite ir ateikite; priartėkite drauge, tautų pabėgėliai; neturi pažinimo tie, kurie pastato savo raižyto atvaizdo medį ir meldžiasi dievui, kuris negali išgelbėti.</verse>
				<verse number="21">Kalbėkite ir atveskite juos artyn; taip, tegul jie pasitaria drauge; kas tai paskelbė nuo senovės laikų? Kas tai pranešė nuo tų laikų? Argi ne aš, VIEŠPATS? Be manęs nėra kito Dievo; teisingo Dievo ir Gelbėtojo; nėra nei vieno be manęs.</verse>
				<verse number="22">Žiūrėkite į mane ir būkite išgelbėti, visi žemės pakraščiai; nes aš esu Dievas, ir nėra kito.</verse>
				<verse number="23">Savimi aš prisiekiau, iš mano burnos išėjo žodis teisumu ir nesugrįš, kad: ‘Man nusilenks kiekvienas kelis, prisieks kiekvienas liežuvis’.</verse>
				<verse number="24">‘Iš tiesų, – sakys, – VIEŠPATYJE turiu teisumą ir stiprybę’; žmonės ateis pas jį; ir visi, kurie yra įnirtę ant jo, bus susigėdę.</verse>
				<verse number="25">Visa Izraelio sėkla bus išteisinta VIEŠPATYJE ir didžiuosis“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="46">
				<verse number="1">„Belis nusilenkia, Nebas susikūprina, jų stabai buvo ant gyvulių ir ant galvijų; jūsų naštos buvo sunkiai pakrautos; jos yra našta pavargusiems gyvuliams.</verse>
				<verse number="2">Jie susikūprina, jie nusilenkia drauge; jie negalėjo išgelbėti naštos, bet patys išėjo į nelaisvę.</verse>
				<verse number="3">Klausykite manęs, o Jokūbo namai, ir visas Izraelio namų likuti, kurie esate mano nešiojami nuo pat pilvo, kurie esate nešiojami nuo pat įsčių;</verse>
				<verse number="4">ir iki jūsų senatvės aš esu tas; ir iki žilų plaukų aš jus nešiosiu; aš padariau ir aš nešiosiu; būtent aš jus nešiosiu ir išvaduosiu.</verse>
				<verse number="5">Su kuo mane palyginsite ir su kuo mane sulyginsite ir mane prilyginsite, kad mes būtume panašūs?</verse>
				<verse number="6">Jie švaisto auksą iš maišelio ir sidabrą pasveria svarstyklėmis, ir pasisamdo auksakalį; ir jis padaro iš to dievą; jie parpuola, taip, jie garbina.</verse>
				<verse number="7">Jie pakelia jį ant peties, jį neša ir padeda į jo vietą, ir jis stovi; iš savo vietos jis nejuda; taip, jo šaukiasi, tačiau jis negali nei atsiliepti, nei išgelbėti jo iš bėdos.</verse>
				<verse number="8">Atsiminkite tai ir pasirodykite vyrais; vėl prisiminkite tai, jūs nusižengėliai.</verse>
				<verse number="9">Atsiminkite ankstesnius dalykus nuo seno; nes aš esu Dievas, ir nėra kito; aš esu Dievas, ir nėra tokio, kaip aš,</verse>
				<verse number="10">skelbiančio pabaigą nuo pradžios ir nuo senovės laikų tai, kas dar nėra įvykę, sakančio: ‘Mano sumanymas išsilaikys, ir aš padarysiu visa, ko noriu’.</verse>
				<verse number="11">Aš šaukiu iš rytų plėšrų paukštį, iš tolimos šalies vyrą, vykdantį mano sumanymą; taip, aš kalbėjau, aš tai ir įvykdysiu; aš nutariau, aš tai ir padarysiu.</verse>
				<verse number="12">Klausykite manęs, jūs, atkakliaširdžiai, kurie esate toli nuo teisumo;</verse>
				<verse number="13">aš priartinu savo teisumą; jis nebus toli, ir mano išgelbėjimas neuždels; ir aš padėsiu Sione išgelbėjimą, Izraeliui savo šlovę“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="47">
				<verse number="1">„Nuženk ir atsisėsk dulkėse, o mergele, Babilono dukra, atsisėsk ant žemės; nėra sosto, o chaldėjų dukra; nes tavęs nebevadins švelnia ir išlepusia.</verse>
				<verse number="2">Paimk girnas ir malk miltus; atidenk savo garbanas, apnuogink kojas, atidenk šlaunis, pereik per upes.</verse>
				<verse number="3">Bus atidengtas tavo nuogumas, taip, tavo gėda bus matoma; aš atkeršysiu, ir aš nesusitiksiu su tavimi kaip žmogus.</verse>
				<verse number="4">Mūsų atpirkėjas – jo vardas kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Šventasis.</verse>
				<verse number="5">Tyliai sėdėk ir įeik į tamsybę, o chaldėjų dukra; nes tavęs nebevadins karalysčių ponia.</verse>
				<verse number="6">Aš buvau užsirūstinęs ant savo tautos, suteršiau savo paveldą ir juos padaviau į tavo ranką; tu neparodei jiems gailestingumo; ant senolio tu uždėjai labai sunkų savo jungą.</verse>
				<verse number="7">Ir tu sakei: ‘Per amžius būsiu ponia’; taip, kad tu neįsidėjai tų dalykų į savo širdį nei neprisiminei jų galo.</verse>
				<verse number="8">Todėl dabar tai išklausyk, tu, atsidavusi malonumams, kuri gyveni nerūpestingai, kuri sakai savo širdyje: ‘Aš esu, ir be manęs nėra kitos; aš nesėdėsiu kaip našlė ir nepatirsiu vaikų netekimo’;</verse>
				<verse number="9">tačiau akimirksniu, vieną dieną tave ištiks šitie du dalykai: vaikų netekimas ir našlystė; jie visu pilnumu tave ištiks dėl daugybės tavo burtų ir dėl didelės gausybės tavo kerų.</verse>
				<verse number="10">Nes tu pasitikėjai savo piktybe; tu sakei: ‘Niekas manęs nemato’. Tavo išmintis ir tavo pažinimas – jie iškreipė tave; tu sakei savo širdyje: ‘Aš esu ir be manęs nėra kitos’.</verse>
				<verse number="11">Todėl ant tavęs užeis nelaimė; tu nežinosi, iš kur ji kyla; ir tave užpuls bėda; tu nepajėgsi jos atitraukti; ir staiga ateis ant tavęs suniokojimas, apie kurį tu nežinai.</verse>
				<verse number="12">Stokis dabar su savo kerais ir su daugybe savo burtų, kuriuose triūsei nuo savo jaunystės; gal galėsi pasinaudoti, gal tu nugalėsi.</verse>
				<verse number="13">Tu nuvargai nuo savo patarimų daugybės. Dabar teatsistoja astrologai, žvaigždžių stebėtojai ir kurie prognozuoja kas mėnesį, ir teišgelbsti tave nuo to, kas ateina ant tavęs.</verse>
				<verse number="14">Štai jie bus kaip ražiena; ugnis juos sudegins; jie neišsigelbės iš liepsnos galios; nebus anglių pasišildymui nei ugnies, prie kurios galima atsisėsti.</verse>
				<verse number="15">Tokie tau bus tie, su kuriais triūsei – tavo pirkliai nuo tavo jaunystės; jie nuklys kiekvienas į savo vietą; nei vienas tavęs neišgelbės“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="48">
				<verse number="1">„Klausykite to, o Jokūbo namai, kurie vadinatės Izraelio vardu ir esate išėję iš Judos vandenų, kurie prisiekiate VIEŠPATIES vardu ir minite Izraelio Dievą, bet ne tiesoje ir ne teisume.</verse>
				<verse number="2">Nes jie vadina save esančiais iš šventojo miesto ir remiasi Izraelio Dievu; jo vardas – kariuomenių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="3">Aš paskelbiau ankstesnius dalykus nuo pradžios; jie išėjo iš mano burnos, ir aš juos išdėsčiau; akimirksniu aš tai padariau, ir jie įvyko.</verse>
				<verse number="4">Kadangi aš žinojau, kad tu užsispyręs, kad tavo sprandas yra geležinė sausgyslė ir tavo kakta varinė,</verse>
				<verse number="5">aš tau tai pranešiau nuo pradžios; prieš įvykstant aš tau tai paskelbiau; kad nesakytum: ‘Mano stabas tai padarė, mano raižytas atvaizdas, mano nulietas atvaizdas tai įsakė’.</verse>
				<verse number="6">Tu girdėjai, pamatyk visa tai; argi jūs to nepripažinsite? Nuo to laiko aš tau paskelbiau naujų dalykų, būtent slaptų dalykų, ir tu jų nežinojai.</verse>
				<verse number="7">Jie sutverti dabar, o ne nuo pradžios; tai yra, pirmiau tos dienos, kai tu jų negirdėjai, kad nesakytum: ‘Štai aš juos žinojau’.</verse>
				<verse number="8">Taip, tu negirdėjai, taip, nežinojai; taip, nuo to laiko, kai tavo ausis nebuvo atverta; nes aš žinojau, kad tu būtumei pasielgęs labai išdavikiškai, ir nuo įsčių tave vadino nusižengėliu.</verse>
				<verse number="9">Dėl savo vardo aš atidėsiu savo pyktį ir vardan savo gyriaus aš dėl tavęs susilaikysiu, kad tavęs neiškirsčiau.</verse>
				<verse number="10">Štai aš tave išvaliau, bet ne su sidabru; aš tave išsirinkau vargo krosnyje.</verse>
				<verse number="11">Dėl savęs – dėl savęs tai darysiu; nes kaipgi būtų suterštas mano vardas? Ir savo šlovės aš neduosiu kitam.</verse>
				<verse number="12">Klausyk manęs, o Jokūbai, Izraeli, mano pašauktasis; aš esu tas; aš esu pirmasis, aš esu ir paskutinysis.</verse>
				<verse number="13">Taipogi mano ranka padėjo žemės pamatą, ir mano dešinė sprindžiais išmatavo dangus; kai aš juos pašaukiu, jie atsistoja drauge.</verse>
				<verse number="14">Susirinkite, jūs visi, ir klausykite; kas tarp jų yra paskelbęs šituos dalykus? VIEŠPATS jį pamilo; jis įvykdys jo norą ant Babilono, ir jo ranka bus ant chaldėjų.</verse>
				<verse number="15">Aš – būtent aš kalbėjau; taip, aš jį pašaukiau; aš jį atvedžiau ir jis padarys jo kelią klestintį.</verse>
				<verse number="16">Priartėkite prie manęs, klausykite to: ‘Nuo pradžios aš nekalbėjau slaptai; nuo to laiko, kai tai buvo, aš ten esu; o dabar Viešpats DIEVAS ir jo Dvasia pasiuntė mane’.</verse>
				<verse number="17">Taip sako VIEŠPATS, tavo Atpirkėjas, Izraelio Šventasis: ‘Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris tave moko, kas naudinga, kuris tave veda keliu, kuriuo tu turi eiti.</verse>
				<verse number="18">O kad tu būtum klausęs mano įsakymų! Tada tavo ramybė būtų buvusi kaip upė, ir tavo teisumas – kaip jūros bangos;</verse>
				<verse number="19">taip pat ir tavo sėkla būtų buvusi kaip smiltys, ir tavo vidurių palikuonys – kaip jų grūdeliai; jo vardas nebūtų buvęs iškirstas nei išnaikintas iš mano akivaizdos’.</verse>
				<verse number="20">Išeikite iš Babilono, bėkite nuo chaldėjų, giedojimo balsu skelbkite, sakykite tai, tarkite tai iki žemės pakraščių; sakykite: ‘VIEŠPATS atpirko savo tarną Jokūbą’.</verse>
				<verse number="21">Ir jie netroško, kai jis juos vedė per dykumas; jis padarė, kad vandenys jiems tekėtų iš uolos; taipogi jis perskėlė uolą, ir ištryško vandenys.</verse>
				<verse number="22">„Nedorėliui nėra ramybės“, – sako VIEŠPATS.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="49">
				<verse number="1">Klausykite manęs, salos; ir klausykitės, tolimos tautos; VIEŠPATS mane pašaukė nuo įsčių, nuo mano motinos vidurių jis minėjo mano vardą.</verse>
				<verse number="2">Ir jis padarė mano burną lyg aštrų kalaviją; jis paslėpė mane savo rankos šešėlyje ir padarė mane nugludinta strėle; jis paslėpė mane savo strėlinėje;</verse>
				<verse number="3">ir man tarė: „Tu esi mano tarnas, o Izraeli, kuriame aš būsiu pašlovintas“.</verse>
				<verse number="4">Tada aš tariau: „Aš veltui triūsiau, tuščiai ir veltui eikvojau savo jėgas; tačiau tikrai mano teismas yra pas VIEŠPATĮ ir mano darbas pas mano Dievą“.</verse>
				<verse number="5">„O dabar, – sako VIEŠPATS, kuris nuo įsčių mane suformavo būti jo tarnu, kad sugrąžinčiau Jokūbą, – nors Izraelis nesusirinktų, tačiau aš būsiu šlovingas VIEŠPATIES akyse, ir mano Dievas bus mano stiprybė“.</verse>
				<verse number="6">Ir jis tarė: „Per maža, kad tu būtum mano tarnas Izraelio gentims pakelti ir Izraelio išsaugotiems sugrąžinti; aš dar tave duosiu kaip šviesą pagonims, kad būtum mano išgelbėjimas iki žemės pakraščių“.</verse>
				<verse number="7">Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Atpirkėjas, jo Šventasis, tam, kurį žmonės niekina, tam, kuriuo bjaurisi tauta, valdovų tarnui: „Karaliai pamatys ir pakils, taip pat kunigaikščiai garbins dėl VIEŠPATIES, kuris ištikimas, ir dėl Izraelio Šventojo, ir jis tave išsirinks“.</verse>
				<verse number="8">Taip sako VIEŠPATS: „Priimtinu metu išklausiau tave ir išgelbėjimo dieną tau padėjau; aš tave išsaugosiu ir duosiu tave tautos sandorai, kad įtvirtintum žemę, kad duotum paveldėti apleistus paveldus;</verse>
				<verse number="9">kad sakytum kaliniams: ‘Išeikite’; tiems, kurie tamsoje: ‘Pasirodykite’. Jie ganysis keliuose, ir jų ganyklos bus visose aukštumose.</verse>
				<verse number="10">Jie nealks ir netrokš; ir jų neištiks nei kaitra, nei saulė; nes tas, kuris jų pasigaili, ves juos, prie vandens šaltinių juos vedžios.</verse>
				<verse number="11">Ir aš padarysiu visus savo kalnus keliu, ir mano vieškeliai bus išaukštinti.</verse>
				<verse number="12">Štai šitie ateis iš toli; ir štai šitie iš šiaurės ir iš vakarų; o šitie iš Sinimo šalies“.</verse>
				<verse number="13">Giedokite, o dangūs; ir džiūgauk, o žeme; ir pratrūkite giedojimu, o kalnai; nes VIEŠPATS paguodė savo tautą ir savo prispaustųjų pasigailės.</verse>
				<verse number="14">Bet Sionas sakė: „VIEŠPATS paliko mane, mano Viešpats pamiršo mane“.</verse>
				<verse number="15">Ar gali moteris pamiršti savo žindomą vaiką, kad nepasigailėtų savo įsčių sūnaus? Taip, jos gal ir pamirštų, tačiau aš tavęs nepamiršiu.</verse>
				<verse number="16">Štai aš tave išraižiau ant savo rankų delnų; tavo sienos nuolat yra mano akivaizdoje.</verse>
				<verse number="17">Tavo vaikai skubės; tavo naikintojai ir tave nusiaubusieji išeis iš tavęs.</verse>
				<verse number="18">Pakelk akis ir pažvelk aplinkui: tie visi susirenka ir ateina pas tave. „Kaip aš gyvas, – sako VIEŠPATS, – tu tikrai jais visais apsirengsi kaip papuošalais, ir jais apsiriši, kaip jaunoji apsiriša.</verse>
				<verse number="19">Nes tavo tuščios bei tavo negyvenamos vietos ir tavo sunaikinta šalis dabar bus per ankšta dėl gyventojų, o tie, kurie tave prarijo, bus toli.</verse>
				<verse number="20">Vaikai, kuriuos tu turėsi po to, kai būsi praradęs kitus, vėl sakys tau į ausis: ‘Man per ankšta ta vieta; duok man vietos, kad galėčiau gyventi’.</verse>
				<verse number="21">Tada tu tarsi savo širdyje: ‘Kas man pagimdė šituos? Aš juk praradau savo vaikus ir esu apleista, belaisvė, perkeliama ten ir atgal; ir kas šituos užaugino? Štai aš buvau palikta viena; šitie – kur jie buvo?’“</verse>
				<verse number="22">Taip sako Viešpats DIEVAS: „Štai aš pakelsiu savo ranką į pagonis ir iškelsiu savo vėliavą tautoms; ir jie atgabens tavo sūnus savo rankose, ir tavo dukterys bus nešamos ant jų pečių.</verse>
				<verse number="23">O karaliai bus tavo maitintojai, ir jų karalienės – tavo žindyvės; jie tau nusilenks veidu į žemę ir laižys tavo kojų dulkes; ir tu žinosi, kad aš esu VIEŠPATS; nes tie, kurie manęs laukia, nebus sugėdinti“.</verse>
				<verse number="24">Ar iš galingojo atims grobį? Ar teisėtas belaisvis bus išvaduotas?</verse>
				<verse number="25">Bet taip sako VIEŠPATS: „Net galingojo belaisviai bus atimti, ir baisiojo grobis bus išvaduotas; nes aš varžysiuos su tuo, kuris varžosi su tavimi, ir tavo vaikus išgelbėsiu.</verse>
				<verse number="26">Ir aš maitinsiu tavo engėjus jų pačių kūnu; ir jie pasigers nuo savo pačių kraujo kaip nuo saldaus vyno; ir visi kūnai žinos, kad aš, VIEŠPATS, esu tavo Gelbėtojas ir tavo Atpirkėjas, Jokūbo Galingasis“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="50">
				<verse number="1">Taip sako VIEŠPATS: „Kur yra skyrybų raštas jūsų motinos, kurią aš atleidau? Arba kuris iš mano skolintojų yra tas, kuriam aš jus pardaviau? Štai dėl savo neteisybių jūs pardavėte save, ir dėl jūsų nusižengimų jūsų motina atleista.</verse>
				<verse number="2">Kodėl man atėjus nei vieno nebuvo? Man šaukiant, nebuvo kas atsilieptų? Ar tikrai per trumpa mano ranka, kad negali atpirkti? Arba, ar aš neturiu jėgos išvaduoti? Štai savo barimu aš išdžiovinu jūrą, upes paverčiu dykuma; jų žuvys dvokia, nes nėra vandens, ir padvesia iš troškulio.</verse>
				<verse number="3">Aš apvelku dangus juodumu ir darau ašutinę jų apdangalu“.</verse>
				<verse number="4">Viešpats DIEVAS man davė mokyto liežuvį, kad žinočiau kaip laiku kalbėti žodį pavargusiam; jis pažadina kas rytą, jis pažadina mano ausį, kad klausyčiausi kaip mokytas.</verse>
				<verse number="5">Viešpats DIEVAS atvėrė man ausį, ir aš nemaištavau ir nenusisukau atgal.</verse>
				<verse number="6">Aš daviau savo nugarą mušantiems ir savo skruostus – pešantiems plaukus; aš neslėpiau savo veido nuo sugėdinimo ir spjaudymo.</verse>
				<verse number="7">Bet Viešpats DIEVAS man padės; todėl aš nebūsiu sugėdintas; todėl padariau savo veidą kaip titnagą, ir žinau, kad neturėsiu gėdytis.</verse>
				<verse number="8">Arti yra tas, kuris mane išteisina; kas varžysis su manimi? Atsistokime kartu; kas yra mano priešininkas? Teprieina jis prie manęs.</verse>
				<verse number="9">Štai Viešpats DIEVAS man padės; kas yra tas, kuris mane pasmerks? Štai jie visi pasens kaip drabužis; kandys juos suės.</verse>
				<verse number="10">Kas yra tarp jūsų, kuris bijo VIEŠPATIES, kuris paklūsta jo tarno balsui, kuris vaikšto tamsoje ir neturi šviesos? Tas tepasitiki VIEŠPATIES vardu ir tesiremia savo Dievu.</verse>
				<verse number="11">Štai jūs visi, kurie užkuriate ugnį, kurie apsupate save žiežirbomis; vaikščiokite savo ugnies šviesoje ir žiežirbose, kurias uždegėte. Tai jūs turėsite nuo mano rankos: jūs atsigulsite į sielvartą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="51">
				<verse number="1">„Klausykitės manęs, jūs, kurie sekate paskui teisumą, jūs, kurie ieškote VIEŠPATIES; pažvelkite į uolą, iš kurios esate iškirsti, ir į duobės angą, iš kurios esate iškasti.</verse>
				<verse number="2">Pažvelkite į savo tėvą Abraomą ir į Sarą, kuri jus pagimdė; nes aš jį vienintelį pašaukiau, palaiminau jį ir jį padauginau“.</verse>
				<verse number="3">Nes VIEŠPATS paguos Sioną; jis paguos visas jo dykvietes; jis padarys jo tyrlaukius kaip Edeną, jo dykumą kaip VIEŠPATIES sodą; džiaugsmas ir linksmybė rasis jame, padėka ir melodijos garsas.</verse>
				<verse number="4">Mano tauta, klausykis manęs; ir atsuk į mane ausį, o mano tauta; nes įstatymas išeis iš manęs, ir padarysiu, kad mano teismas ilsėtųsi kaip šviesa tautoms.</verse>
				<verse number="5">Mano teisumas arti; išėjo mano išgelbėjimas, ir mano rankos teis tautas; salos lauks manęs ir jos pasitikės mano ranka.</verse>
				<verse number="6">Pakelkite savo akis į dangus ir pažvelkite į žemę apačioje; nes dangūs išnyks kaip dūmai, ir žemė pasens kaip drabužis, ir joje gyvenantys tokiu pat būdu išmirs; bet mano išgelbėjimas bus per amžius ir mano teisumas nebus panaikintas.</verse>
				<verse number="7">Klausykitės manęs, jūs, kurie pažįstate teisumą, tauta, kurių širdyje yra mano įstatymas; nebijokite žmonių priekaištavimo ir neišsigąskite jų plūdimo.</verse>
				<verse number="8">Nes kaip drabužį juos suės kandys, ir kaip vilną juos suės kirminas; bet mano teisumas bus per amžius ir mano išgelbėjimas iš kartos į kartą.</verse>
				<verse number="9">Pabusk, pabusk, apsivilk jėga, o VIEŠPATIES ranka; pabusk, kaip senovės dienomis, kaip senosiomis kartomis. Ar ne tu tas, kuris sukapojo Rahabą ir sužeidė slibiną?</verse>
				<verse number="10">Ar ne tu tas, kuris išdžiovino jūrą, didžiulės gelmės vandenis, kuris jūros gilumas padarė keliu išpirktiesiems pereiti?</verse>
				<verse number="11">Todėl VIEŠPATIES atpirktieji sugrįš ir ateis į Sioną giedodami; ir amžinas džiaugsmas bus ant jų galvos; jie įgis linksmybę ir džiaugsmą; o sielvartas ir gedėjimas išnyks.</verse>
				<verse number="12">Aš – būtent aš esu tas, kuris jus guodžia; kas tu esi, kad bijotum žmogaus, kuris mirs, žmogaus sūnaus, kuris taps kaip žolė,</verse>
				<verse number="13">ir kad pamiršti VIEŠPATĮ, savo kūrėją, kuris ištiesė dangus ir padėjo žemės pamatus, ir kad nuolat, kiekvieną dieną bijojai dėl engėjo įtūžio, tarsi jis buvo pasiruošęs sunaikinti? Ir kur yra engėjo įtūžis?</verse>
				<verse number="14">Ištremtas belaisvis skuba, kad būtų išlaisvintas ir kad nemirtų duobėje, ir kad nestigtų jam duonos.</verse>
				<verse number="15">Bet aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris padalijo jūrą, kurios bangos šniokštė; kariuomenių VIEŠPATS yra jo vardas.</verse>
				<verse number="16">Ir aš įdėjau savo žodžius tau į burną ir apdengiau tave savo rankos šešėliu, kad pasodinčiau dangus ir padėčiau žemės pamatus, ir sakyčiau Sionui: ‘Tu esi mano tauta’“.</verse>
				<verse number="17">Pabusk, pabusk, atsistok, o Jeruzale, kuri gėrei iš VIEŠPATIES rankos jo įtūžio taurę; tu gėrei drebėjimo taurės nuosėdas ir jas išgręžei.</verse>
				<verse number="18">Nėra kas ją vedžiotų iš visų sūnų, kuriuos ji pagimdė; ir nėra kas paimtų ją už rankos iš visų sūnų, kuriuos ji užaugino.</verse>
				<verse number="19">Tie du dalykai ištiko tave, kas tavęs gailėsis? Suniokojimas ir sunaikinimas, badas ir kalavijas; kuo aš tave paguosiu?</verse>
				<verse number="20">Tavo sūnūs nualpę, jie guli visų gatvių kampuose kaip laukinis bulius tinkle; jie pilni VIEŠPATIES įtūžio, tavo Dievo pabarimo.</verse>
				<verse number="21">Todėl dabar tai klausyk, tu, nuvargintoji ir pasigėrusioji, bet ne nuo vyno;</verse>
				<verse number="22">taip sako VIEŠPATS, tavo Viešpats ir tavo Dievas, kuris gina savo tautos bylą: „Štai aš paėmiau iš tavo rankos drebėjimo taurę, tai yra, mano įtūžio taurės drumzles; tu jos daugiau nebegersi;</verse>
				<verse number="23">bet aš ją įdėsiu į ranką tų, kurie vargina tave; kurie sakė tavo sielai: ‘Pasilenk, kad pereitume viršumi’; ir tu paguldei savo kūną kaip žemę, kaip gatvę tiems, kurie ėjo viršumi“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="52">
				<verse number="1">Pabusk, pabusk; apsivilk savo stiprybe, o Sione; apsirenk savo gražiais drabužiais, o Jeruzale, šventasis mieste; nes nuo šiol daugiau nebeįeis į tave neapipjaustytas ir nešvarus.</verse>
				<verse number="2">Nusikratyk dulkes; kelkis ir atsisėsk, o Jeruzale; atsirišk nuo kaklo pančius, o belaisve Siono dukra.</verse>
				<verse number="3">Nes taip sako VIEŠPATS: „Jūs pardavėte save už nieką; ir būsite atpirkti be pinigų“.</verse>
				<verse number="4">Nes taip sako Viešpats DIEVAS: „Seniau mano tauta buvo nuėjusi žemyn į Egiptą ten laikinai apsigyventi; ir asiras be priežasties juos engė.</verse>
				<verse number="5">Taigi dabar, ką aš čia turiu, – sako VIEŠPATS, – kad mano tauta paimta už nieką? Ją valdantys priverčia ją kaukti, – sako VIEŠPATS, – ir nuolatos, kiekvieną dieną, piktžodžiaujama mano vardui.</verse>
				<verse number="6">Todėl mano tauta pažins mano vardą; todėl tą dieną jie žinos, kad aš esu tas, kuris kalba: ‘Štai tai aš’.</verse>
				<verse number="7">Kokios gražios kalnuose kojos to, kuris neša gerą žinią, kuris skelbia taiką; kuris neša gerą žinią apie gera, kuris skelbia išgelbėjimą; kuris sako Sionui: „Tavo Dievas karaliauja!“</verse>
				<verse number="8">Tavo sargybiniai pakels balsą; drauge jie balsu giedos; nes jie matys akis į akį, kai VIEŠPATS sugrąžins Sioną.</verse>
				<verse number="9">Pratrūkite džiaugsmu, giedokite drauge, jūs, Jeruzalės griuvėsiai; nes VIEŠPATS paguodė savo tautą, jis atpirko Jeruzalę.</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATS apnuogino savo šventąją ranką visų tautų akyse; ir visi žemės pakraščiai matys mūsų Dievo išgelbėjimą.</verse>
				<verse number="11">Traukitės, traukitės, išeikite iš ten, nelieskite to, kas nešvaru; išeikite iš jo tarpo; būkite švarūs, jūs, kurie nešate VIEŠPATIES indus.</verse>
				<verse number="12">Nes jūs neišeisite skubėdami ir neisite bėgdami; nes pirma jūsų eis VIEŠPATS; ir Izraelio Dievas bus jūsų užnugaris.</verse>
				<verse number="13">Štai mano tarnas elgsis protingai, jis bus išaukštintas, liaupsinamas ir labai aukštas.</verse>
				<verse number="14">Kaip daugelis buvo apstulbinti tavęs; jo veidas buvo sudarkytas labiau už bet kokį žmogų, ir jo pavidalas – labiau už žmonių sūnus;</verse>
				<verse number="15">taip jis apšlakstys daugelį tautų; karaliai užčiaups prieš jį savo burnas; nes apie ką jiems nebuvo pasakota, jie pamatys; ir ko nebuvo girdėję, jie apgalvos“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="53">
				<verse number="1">Kas tikėjo mūsų pranešimu? Ir kam yra apreikšta VIEŠPATIES ranka?</verse>
				<verse number="2">Nes jis išaugs jo akivaizdoje kaip gležnas sodinys ir kaip šaknis iš sausos žemės; jis neturi nei pavidalo, nei gražumo; ir kai žiūrime į jį, nėra jokio grožio, kad jo norėtume.</verse>
				<verse number="3">Jis yra paniekintas ir žmonių atmestas; skausmų vyras, sielvartą pažinęs; mes tarsi slėpėme nuo jo savo veidus; jis buvo paniekintas, ir mes jo nevertinome.</verse>
				<verse number="4">Tikrai jis pakėlė mūsų sielvartus ir nešiojo mūsų skausmus; o mes jį laikėme ištiktu, Dievo sumuštu ir kamuojamu.</verse>
				<verse number="5">Bet jis buvo sužeistas už mūsų nusižengimus, sumuštas už mūsų neteisybes; bausmė dėl mūsų ramybės buvo ant jo; ir jo rėžiais mes esame išgydyti.</verse>
				<verse number="6">Mes visi pasiklydę kaip avys, mes kiekvienas sukome į savo kelią; o VIEŠPATS uždėjo ant jo mūsų visų neteisybę.</verse>
				<verse number="7">Jis buvo engiamas ir kamuojamas, tačiau jis neatvėrė savo burnos; kaip avinėlis jis buvo vedamas pjauti ir kaip avis, tylinti prieš savo kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos.</verse>
				<verse number="8">Jis buvo paimtas iš kalėjimo ir iš teismo; ir kas paskelbs jo kartą? Nes jis buvo iškirstas iš gyvųjų šalies; jis buvo ištiktas už mano tautos nusižengimą.</verse>
				<verse number="9">Jis paruošė jo kapą su nedorėliais ir su turtuoliais jam mirus; nes jis nevartojo smurto, ir jokios apgaulės nebuvo jo burnoje.</verse>
				<verse number="10">Tačiau VIEŠPATS panoro jį sumušti; jis atidavė jį sielvartui; kai tu padarysi jo sielą auka už nuodėmę, jis matys savo sėklą, jis prailgins savo dienas, ir VIEŠPATIES valia klestės jo rankoje.</verse>
				<verse number="11">Jis matys jo sielos kančias ir bus patenkintas; per savo pažinimą mano teisusis tarnas išteisins daugelį; nes jis nešios jų neteisybes.</verse>
				<verse number="12">Todėl aš jam padalinsiu dalį su didžiaisiais, ir jis pasidalins grobį su stipriaisiais; kadangi jis išliejo savo sielą mirčiai; ir jis buvo priskaičiuotas prie nusižengėlių; ir jis nešiojo daugelio nuodėmę ir užtarė nusižengėlius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="54">
				<verse number="1">„Giedok, o nevaisingoji, tu, kuri negimdei; pratrūk giesme ir garsiai šūkauk, tu, kuri nepatyrei gimdymo skausmų; nes daugiau yra apleistosios vaikų negu vedusios žmonos vaikų, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="2">– Praplėsk savo palapinės vietą ir tegul jie ištempia tavo buveinių uždangas; netausok, pailgink savo virves ir sustiprink savo kuolus;</verse>
				<verse number="3">nes tu išsiverši į dešinę ir į kairę; ir tavo sėkla paveldės pagonis ir apgyvendins tuščius miestus.</verse>
				<verse number="4">Nebijok, nes tau nereikės susigėsti; ir nesidrovėk, nes tu nebūsi sugėdinta; nes tu pamirši savo jaunystės gėdą ir nebeatsiminsi savo našlystės priekaištų.</verse>
				<verse number="5">Nes tavo Kūrėjas yra tavo vyras; kariuomenių VIEŠPATS yra jo vardas; ir tavo Atpirkėjas – Izraelio Šventasis; jis bus vadinamas visos žemės Dievu.</verse>
				<verse number="6">Nes VIEŠPATS pašaukė tave kaip moterį, paliktą ir sielvartaujančią dvasioje, ir kaip jaunystės žmoną, kai buvai atmesta, – sako tavo Dievas.</verse>
				<verse number="7">– Trumpai akimirkai aš palikau tave; bet dideliais gailestingumais tave surinksiu.</verse>
				<verse number="8">Trumpai rūstaudamas aš akimirkai paslėpiau savo veidą nuo tavęs; bet amžinu gerumu aš tavęs pasigailėsiu, – sako VIEŠPATS, tavo Atpirkėjas.</verse>
				<verse number="9">– Nes man tai yra kaip Nojaus vandenys: nes kaip aš prisiekiau, kad Nojaus vandenys nebeužlies žemės, taip aš prisiekiau, kad nerūstausiu ant tavęs ir nebarsiu tavęs.</verse>
				<verse number="10">Nes kalnai pasitrauks ir kalvos pasišalins; bet mano gerumas nepasitrauks nuo tavęs, nei mano taikos sandora nepasišalins“, – sako VIEŠPATS, kuris gailisi tavęs.</verse>
				<verse number="11">„O tu varginta, audros blaškoma ir nepaguosta; štai aš sudėsiu tavo akmenis gražiomis spalvomis ir padėsiu tavo pamatus iš safyrų.</verse>
				<verse number="12">Ir aš padarysiu tavo langus iš agato ir tavo vartus iš raudonojo granato, ir visas tavo ribas iš gražių akmenų.</verse>
				<verse number="13">Ir visi tavo vaikai bus mokomi VIEŠPATIES; ir didelė bus tavo vaikų ramybė.</verse>
				<verse number="14">Teisume tu būsi įtvirtinta; tu būsi toli nuo engimo, nes tu nebijosi, ir nuo siaubo, nes jis prie tavęs nepriartės.</verse>
				<verse number="15">Štai jie tikrai susirinks, bet ne prie manęs; kas susirinks prieš tave, kris dėl tavęs.</verse>
				<verse number="16">Štai aš sutvėriau kalvį, kuris įpučia anglis ugnyje ir pagamina įrankį savo darbui; ir aš sutvėriau niokotoją, kad naikintų.</verse>
				<verse number="17">Joks ginklas, padarytas prieš tave, neturės sėkmės; ir kiekvieną liežuvį, kuris kelsis prieš tave teisme, tu pasmerksi. Tai yra VIEŠPATIES tarnų paveldas, ir jų teisumas yra iš manęs“, – sako VIEŠPATS.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="55">
				<verse number="1">„Ei, visi, kurie trokštate, ateikite prie vandenų, ir kurie neturite pinigų; ateikite, pirkite ir valgykite; taip, ateikite, pirkite vyno ir pieno be pinigų ir ne už kainą.</verse>
				<verse number="2">Kodėl jūs eikvojate pinigus tam, kas nėra duona? Ir savo triūsą tam, kas nepasotina? Klausykite manęs atidžiai ir valgykite tai, kas gera, ir tesimėgauja jūsų siela riebumais.</verse>
				<verse number="3">Palenkite savo ausį ir ateikite pas mane; klausykite, ir jūsų siela gyvens; ir aš sudarysiu su jumis amžiną sandorą – tikrus Dovydo gailestingumus.</verse>
				<verse number="4">Štai aš jį daviau liudytoju tautoms, vadovu ir įsakytoju tautoms.</verse>
				<verse number="5">Štai tu pašauksi tautą, kurios nepažįsti, ir tautos, kurios nepažino tavęs, atbėgs pas tave dėl VIEŠPATIES, tavo Dievo, ir dėl Izraelio Šventojo; nes jis tave pašlovino.</verse>
				<verse number="6">Ieškokite VIEŠPATIES, kol galima jį rasti, šaukitės jo, kol jis arti;</verse>
				<verse number="7">nedorėlis tepalieka savo kelią ir neteisus žmogus savo mintis; tegrįžta jis pas VIEŠPATĮ, ir jis jo pasigailės; pas mūsų Dievą, nes jis gausiai atleis.</verse>
				<verse number="8">Nes mano mintys – ne jūsų mintys, ir jūsų keliai – ne mano keliai, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="9">– Nes kaip dangūs yra aukštesni už žemę, taip mano keliai yra aukštesni už jūsų kelius ir mano mintys – už jūsų mintis.</verse>
				<verse number="10">Nes kaip nusileidžia lietus ir sniegas iš dangaus ir ten nesugrįžta, bet sudrėkina žemę ir padaro, kad ji gimdytų ir pumpuruotų, idant ji duotų sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui;</verse>
				<verse number="11">taip bus ir mano žodis, kuris išeina iš mano burnos: jis nesugrįš pas mane tuščias, bet įvykdys tai, ko aš noriu, ir bus sėkmingas tame, dėl ko jį siunčiu.</verse>
				<verse number="12">Nes jūs išeisite su džiaugsmu ir būsite išvedami su ramybe; kalnai ir kalvos pratrūks giedojimu jūsų akivaizdoje, ir visi lauko medžiai plos rankomis.</verse>
				<verse number="13">Erškėčių vietoje augs eglės, ir erškėtrožių vietoje augs mirtos; ir tai VIEŠPAČIUI bus dėl vardo, dėl amžino ženklo, kuris nebus iškirstas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="56">
				<verse number="1">Taip sako VIEŠPATS: „Laikykitės teismo ir vykdykite teisingumą; nes arti mano išgelbėjimas, kad ateitų, ir mano teisumas, kad būtų apreikštas.</verse>
				<verse number="2">Palaimintas žmogus, kuris tai daro, ir žmogaus sūnus, kuris to nusitveria; kuris saugo sabatą nuo suteršimo ir saugo savo ranką, kad nedarytų nieko pikta.</verse>
				<verse number="3">Ir tenesako svetimšalio sūnus, prisijungęs prie VIEŠPATIES, sakydamas: ‘VIEŠPATS visiškai mane atskyrė nuo savo tautos’; ir tenesako eunuchas: ‘Štai aš esu sudžiūvęs medis’.</verse>
				<verse number="4">Nes taip sako VIEŠPATS eunuchams, kurie saugo mano sabatus ir pasirenka tai, kas man patinka, ir nusitveria mano sandoros:</verse>
				<verse number="5">‘Aš jiems duosiu savo namuose ir savo sienų viduje vietą ir vardą, geresnį už sūnų ir už dukterų; aš jiems duosiu amžiną vardą, kuris nebus iškirstas.</verse>
				<verse number="6">Taip pat svetimšalio sūnus, prisijungusius prie VIEŠPATIES jam tarnauti ir mylėti VIEŠPATIES vardą, būti jo tarnais, kiekvieną, saugojantį sabatą nuo suteršimo ir nusitvėrusį mano sandoros,</verse>
				<verse number="7">juos aš atvesiu į savo šventąjį kalną ir juos pradžiuginsiu savo maldos namuose; jų deginamosios aukos ir jų aukos bus priimtinos ant mano aukuro; nes mano namai bus vadinami maldos namais visoms tautoms’“.</verse>
				<verse number="8">Viešpats DIEVAS, kuris surenka Izraelio atstumtuosius, sako: „Aš dar surinksiu prie jo kitus, be tų, kurie yra prie jo surinkti.</verse>
				<verse number="9">Visi lauko žvėrys, taip, visi miško žvėrys, ateikite ėsti.</verse>
				<verse number="10">Jo sargybiniai yra akli; visi jie neišmanėliai, jie visi yra nebyliai šunys, jie negali loti; miegantys, gulintys, mėgstantys snausti.</verse>
				<verse number="11">Taip, jie yra godūs šunys, kuriems niekada neužtenka; jie yra ganytojai, kurie neturi supratimo; jie visi žiūri į savo kelią, kiekvienas savo naudai, iš savo vietos.</verse>
				<verse number="12">Jie sako: ‘Ateikite, aš atnešiu vyno, ir mes prisigersime stipraus gėrimo; o rytoj bus kaip ši diena, ir daug gausesnė’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="57">
				<verse number="1">„Teisusis žūva, ir nei vienas neima to į širdį; ir gailestingi žmonės atimami niekam nesusimąstant, kad teisusis atimamas iš ateinančios piktybės.</verse>
				<verse number="2">Jis įžengs į ramybę; jie ilsėsis savo guoliuose, kiekvienas vaikščiojantis savo tiesumu.</verse>
				<verse number="3">Bet jūs, burtininkės sūnūs, svetimautojos ir paleistuvės sėkla, priartėkite čionai.</verse>
				<verse number="4">Prieš ką puikuojatės? Prieš ką plačiai atveriate burną ir iškišate liežuvį? Argi jūs nesate nusižengimo vaikai, melo sėkla,</verse>
				<verse number="5">užsidegę stabais po kiekvienu žaliuojančiu medžiu, kurie pjaunate vaikus slėniuose, uolų plyšiuose?</verse>
				<verse number="6">Tavo dalis yra tarp glotnių upelio akmenų; jie, jie yra tavo burtas; būtent jiems liejai geriamąją auką, aukojai maisto auką. Ar šitais turėčiau patirti paguodą?</verse>
				<verse number="7">Ant didingo ir aukšto kalno tu pasiklojai guolį; ten tu lipai aukos aukoti.</verse>
				<verse number="8">Už durų ir staktų tu pastatei savo atminimą; nes tu atidengei save kitam, ne man, ir užlipai; tu praplatinai savo guolį ir sudarei su jais sandorą; tu mėgai jų guolį, kur tik jį matei.</verse>
				<verse number="9">Tu nuėjai pas karalių su tepalu ir pasidauginai savo kvepalų, ir siuntei savo pasiuntinius toli, ir pažeminai save net iki pragaro.</verse>
				<verse number="10">Tu nusivarginai savo kelio didybe; tačiau nesakei: ‘Nėra vilties’; tu radai gyvybę savo rankoje; todėl tu nesisielojai.</verse>
				<verse number="11">Kurio tu išsigandai ar bijojai, kad melavai ir neprisiminei manęs, ir neėmei to į širdį? Argi ne aš tylėjau nuo seno, ir tu manęs nebijojai?</verse>
				<verse number="12">Aš paskelbsiu tavo teisumą ir tavo darbus; nes jie tau nebus naudingi.</verse>
				<verse number="13">Tau šaukiantis, teišvaduoja tave tavo draugijos; bet juos visus nuneš vėjas; tuštybė juos pasiims; tačiau kas pasitiki manimi, pasisavins šalį, ir paveldės mano šventąjį kalną;</verse>
				<verse number="14">ir sakys: ‘Supilkite, supilkite, paruoškite kelią, pašalinkite kliūtis iš mano tautos kelio’.</verse>
				<verse number="15">Nes taip sako Aukštasis ir Išaukštintasis, gyvenantis amžinybėje, kurio vardas yra Šventas: ‘Aš gyvenu aukštoje ir šventoje vietoje, ir su tuo, kuris yra palaužtos ir nuolankios dvasios, kad atgaivinčiau nuolankiųjų dvasią ir atgaivinčiau palaužtųjų širdį.</verse>
				<verse number="16">Nes aš neamžinai vaidysiuos ir nevisada rūstausiu; nes tada mano akivaizdoje sunyktų dvasia ir sielos, kurias aš padariau.</verse>
				<verse number="17">Dėl jo godumo neteisybės aš rūstavau ir sumušiau jį; aš pasislėpiau, rūstavau, bet jis toliau priešgyningai ėjo savo širdies keliu.</verse>
				<verse number="18">Aš mačiau jo kelius, ir jį pagydysiu; taip pat aš jį vedžiosiu ir atnaujinsiu paguodas jam ir jo raudotojams.</verse>
				<verse number="19">Aš sutveriu lūpų vaisių; ramybė, ramybė esančiam toli ir esančiam arti, – sako VIEŠPATS; – ir aš jį pagydysiu.</verse>
				<verse number="20">Bet nedorėliai yra kaip sudrumsta jūra, kai ji negali nurimti, kurios vandenys išmeta dumblą ir purvą.</verse>
				<verse number="21">Nedorėliui nėra ramybės“, – sako mano Dievas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="58">
				<verse number="1">„Šauk garsiai, nesusilaikyk, pakelk savo balsą kaip trimitą ir parodyk mano tautai jų nusižengimą ir Jokūbo namams jų nuodėmes.</verse>
				<verse number="2">Tačiau jie ieško manęs kas dieną ir su malonumu nori pažinti mano kelius kaip tauta, kuri vykdė teisumą ir nepaliko savo Dievo įsako; jie mane klausinėja teisingumo įsakų; jie su malonumu artinasi prie Dievo.</verse>
				<verse number="3">Jie sako: ‘Kodėl mes pasninkavome, o tu nematai? Kodėl mes varginome savo sielas, o tu nenori žinoti?’ Štai jūsų pasninko dieną jūs ieškote malonumo ir reikalaujate, kad dirbtų visokį jūsų darbą.</verse>
				<verse number="4">Štai jūs pasninkaujate dėl vaidų ir ginčų, ir kad smogtumėte nedorybės kumščiu; jūs nepasninkaukite, kaip šią dieną, kad jūsų balsas būtų išgirstas aukštybėje.</verse>
				<verse number="5">Ar tai toks pasninkas, kurį aš išsirinkau? Ar tai diena, kad žmogus vargintų savo sielą? Ar tai, kad jis nulenktų savo galvą kaip meldas ir patiestų po savimi ašutinę bei pelenus? Ar tai tu vadini pasninku ir VIEŠPAČIUI priimtina diena?</verse>
				<verse number="6">Argi ne tai yra pasninkas, kurį pasirinkau: atrišti nedorybės pančius, panaikinti sunkias naštas, paleisti į laisvę engiamuosius ir kad sulaužytumėte kiekvieną jungą?</verse>
				<verse number="7">Argi ne išdalinti savo duoną alkaniems ir kad atsivestum į namus išvarytus beturčius? Kad pamatęs nuogą jį pridengtum ir kad nesislėptum nuo savo paties kūno?</verse>
				<verse number="8">Tada tavo šviesa prašvis kaip aušra ir tavo sveikata skubiai išaugs; ir tavo teisumas eis pirma tavęs; VIEŠPATIES šlovė bus tavo užnugaris.</verse>
				<verse number="9">Tada tu šauksiesi, ir VIEŠPATS atsakys; tu šauksi, ir jis tars: ‘Štai aš’. Jei pašalinsi iš savo tarpo jungą, rodymą pirštu ir tuštybių kalbėjimą;</verse>
				<verse number="10">jei ištrauksi savo sielą alkstančiam ir patenkinsi vargstančią sielą; tada tavo šviesa patekės tamsoje, ir tavo tamsa bus kaip vidudienis;</verse>
				<verse number="11">ir VIEŠPATS nuolat tave vedžios ir patenkins tavo sielą sausroje, ir tavo kaulus nupenės; ir tu būsi kaip palaistytas sodas ir kaip vandens šaltinis, kurio vandenys neišsenka.</verse>
				<verse number="12">Ir tavieji atstatys senas dykvietes; tu iškelsi daugelio kartų pamatus; ir tave vadins spragų užtaisytoju, takų atstatytoju, kad juose būtų gyvenama.</verse>
				<verse number="13">Jei nukreipsi savo koją nuo sabato, kad nedarytum, kas tau patinka per mano šventą dieną, ir vadinsi sabatą pasigėrėjimu, VIEŠPATIES šventu bei garbingu; ir jį gerbsi, nedarydamas savo paties kelių, neieškodamas savo paties malonumo ir nekalbėdamas savo paties žodžių;</verse>
				<verse number="14">tada tu gėrėsiesi VIEŠPAČIU; ir aš tave vešiu per žemės aukštumas ir tave maitinsiu tavo tėvo Jokūbo paveldu“; nes VIEŠPATIES burna tai kalbėjo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="59">
				<verse number="1">Štai VIEŠPATIES ranka nesutrumpėjo, kad negalėtų gelbėti; nei jo ausis neapsunko, kad negalėtų girdėti;</verse>
				<verse number="2">bet jūsų neteisybės atskyrė jus nuo jūsų Dievo, ir jūsų nuodėmės paslėpė jo veidą nuo jūsų, kad jis negirdėtų.</verse>
				<verse number="3">Nes jūsų rankos suterštos krauju ir jūsų pirštai neteisybe; jūsų lūpos kalbėjo melus, jūsų liežuvis murmėjo iškreiptumą.</verse>
				<verse number="4">Niekas nesišaukia teisingumo ir niekas negina tiesos; jie pasitiki tuštybe ir kalba melus; jie pradeda piktadarybę ir pagimdo neteisybę.</verse>
				<verse number="5">Jie peri angies kiaušinius ir audžia voratinklius; kas valgo jų kiaušinių, tas miršta, o iš to, kuris sutraiškytas, išsikala gyvatė.</verse>
				<verse number="6">Jų tinklai netinka drabužiams, ir jie neprisidengs savo darbais; jų darbai – neteisybės darbai, ir jų rankose smurto veiksmai.</verse>
				<verse number="7">Jų kojos bėga į pikta, jie skuba nekaltą kraują pralieti; jų mintys – neteisybės mintys; jų takuose niokojimas ir pražūtis.</verse>
				<verse number="8">Jie nepažįsta ramybės kelio; ir nėra teismo jų ėjimuose; jie pasidarė kreivus takus; kas jais eina, nepažins ramybės.</verse>
				<verse number="9">Todėl teismas toli nuo mūsų, ir teisingumas mūsų nepasiveja; mes laukiame šviesos, bet štai tamsa, šviesumo – bet vaikščiojame tamsoje.</verse>
				<verse number="10">Mes apgraibomis ieškome sienos kaip akli ir grabaliojame kaip neturėdami akių; mes vidudienį suklumpame kaip naktį; mes negyvenamose vietose kaip numirėliai.</verse>
				<verse number="11">Mes visi riaumojame kaip lokiai ir graudžiai raudame kaip karveliai; mes laukiame teismo, bet jo nėra, išgelbėjimo, bet jis toli nuo mūsų.</verse>
				<verse number="12">Nes mūsų nusižengimai daugėja tavo akivaizdoje ir mūsų nuodėmės liudija prieš mus; nes mūsų nusižengimai yra su mumis; ir mūsų neteisybės – mes jas pažįstame;</verse>
				<verse number="13">mes nusižengiame ir meluojame prieš VIEŠPATĮ, ir atsitraukiame nuo mūsų Dievo, kalbame engimą ir maištą, širdyje pradedame ir iš jos ištariame melagingus žodžius.</verse>
				<verse number="14">Teismas nusuktas atgal ir teisingumas stovi toli; nes tiesa parkritusi gatvėje ir bešališkumas negali įeiti.</verse>
				<verse number="15">Taip, tiesos nebeliko; o kas šalinasi nuo pikto, tampa grobiu; ir VIEŠPATS tai matė ir jam nepatiko, kad nebuvo teismo.</verse>
				<verse number="16">Jis matė, kad nebuvo žmogaus, ir stebėjosi, kad nebuvo užtarėjo; todėl jam atnešė išgelbėjimą jo ranka, ir jo teisumas jį palaikė.</verse>
				<verse number="17">Nes jis užsidėjo teisumą kaip krūtinšarvį ir išgelbėjimo šalmą ant savo galvos; jis užsivilko keršto drabužius kaip aprangą ir apsisiautė uolumu kaip apsiaustu.</verse>
				<verse number="18">Pagal jų darbus jis atitinkamai atmokės įtūžiu savo priešininkams, atpildu savo priešams; saloms jis atmokės atpildu.</verse>
				<verse number="19">Taip jie bijos VIEŠPATIES vardo vakaruose ir jo šlovės saulėtekyje. Kai priešas ateis kaip srovė, VIEŠPATIES Dvasia iškels prieš jį vėliavą.</verse>
				<verse number="20">„Ir Atpirkėjas ateis į Sioną ir pas tuos, kurie nusigręžia nuo nusižengimo Jokūbe“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="21">„O dėl manęs, tai yra mano sandora su jais, – sako VIEŠPATS. – Mano dvasia, kuri yra ant tavęs, ir mano žodžiai, kuriuos įdėjau į tavo burną, nepasitrauks nuo tavo burnos nei nuo tavo sėklos burnos, nei nuo tavo sėklos sėklos burnos nuo dabar ir per amžius“, – sako VIEŠPATS.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="60">
				<verse number="1">„Kelkis, šviesk; nes atėjo tavo šviesa ir VIEŠPATIES šlovė virš tavęs patekėjo.</verse>
				<verse number="2">Nes štai tamsa apdengs žemę ir tiršta tamsa tautas, bet VIEŠPATS patekės virš tavęs ir jo šlovė bus matoma ant tavęs.</verse>
				<verse number="3">Ir pagonys ateis į tavo šviesą, ir karaliai – į tavo patekėjimo spindesį.</verse>
				<verse number="4">Pakelk savas akis ir žiūrėk aplinkui; jie visi renkasi, jie ateina pas tave; tavo sūnūs ateis iš toli, ir tavo dukterys bus globojamos prie tavo šono.</verse>
				<verse number="5">Tada tu matysi ir plūsi kartu, tavo širdis bijos ir išsiplės; nes jūros gausa atsivers į tave, pagonių stiprybė ateis pas tave.</verse>
				<verse number="6">Daugybė kupranugarių apdengs tave, Midjano ir Efos dromedarai; visi tie iš Šebos ateis; jie atgabens aukso ir smilkalų; ir jie skelbs VIEŠPATIES gyrių.</verse>
				<verse number="7">Visos Kedaro kaimenės bus surinktos pas tave, Nebajoto avinai tau tarnaus; jie priimtini užlips ant mano aukuro, ir aš pašlovinsiu savo šlovės namus.</verse>
				<verse number="8">Kas yra tie, kurie skrenda kaip debesys ir kaip karveliai prie savo langelių?</verse>
				<verse number="9">Tikrai salos lauks manęs ir Taršišo laivai pirmi, kad pargabentų tavo sūnus iš toli, jų sidabrą ir jų auksą su jais VIEŠPATIES, tavo Dievo, vardui ir Izraelio Šventajam, nes jis tave pašlovino.</verse>
				<verse number="10">Ir svetimšalių sūnūs statys tavo sienas, ir jų karaliai tau tarnaus; nes savo rūstybėje aš tave sumušiau, bet savo palankumu tavęs pasigailėjau.</verse>
				<verse number="11">Todėl tavo vartai bus nuolatos atdari; nei dieną, nei naktį jie nebus užrakinti; kad pas tave atgabentų pagonių stiprybę ir kad būtų atvesti jų karaliai.</verse>
				<verse number="12">Nes tauta ir karalystė, kuri tau netarnaus, pražus; taip, tos tautos bus visiškai nuniokotos.</verse>
				<verse number="13">Libano šlovė ateis pas tave, eglė, pušis ir buksmedis drauge, kad išgražintų mano šventovės vietą; ir savo kojų vietą padarysiu šlovingą.</verse>
				<verse number="14">Ateis pas tave nusilenkdami sūnūs tų, kurie tave vargino; ir visi, kurie tave niekino, nusilenks prie tavo kojų padų; ir jie tave vadins VIEŠPATIES miestu, Izraelio Šventojo Sionu.</verse>
				<verse number="15">Kadangi tu buvai paliktas ir nekenčiamas, jog niekas nėjo per tave, aš padarysiu tave amžina puikybe, džiaugsmu kartų kartoms.</verse>
				<verse number="16">Taipogi tu žįsi pagonių pieną ir žįsi karalių krūtis; ir tu žinosi, kad aš, VIEŠPATS, esu tavo Gelbėtojas ir tavo Atpirkėjas, Jokūbo Galingasis.</verse>
				<verse number="17">Vietoj vario aš atgabensiu aukso ir vietoj geležies atgabensiu sidabro; vietoj medžių – vario ir vietoj akmenų – geležies; taipogi tavo pareigūnus padarysiu ramybe ir iš tavęs reikalaujančius – teisumu.</verse>
				<verse number="18">Tavo šalyje nebesigirdės smurto, nusiaubimo nei sunaikinimo tavo ribose; bet tu vadinsi savo sienas Išgelbėjimu ir savo vartus Gyriumi.</verse>
				<verse number="19">Saulė nebebus tau šviesa dieną, nei mėnulis nebešvies tau dėl šviesumo; bet VIEŠPATS tau bus amžina šviesa, ir tavo Dievas – tavo šlovė.</verse>
				<verse number="20">Tavo saulė nebenusileis, nei tavo mėnulis nebepasišalins; nes VIEŠPATS bus tavo amžina šviesa, ir tavo gedulo dienos pasibaigs.</verse>
				<verse number="21">Taip pat tavo tauta – visa bus teisi; jie amžiams paveldės šalį – mano pasodinta atžala, mano rankų darbas, kad aš būčiau pašlovintas.</verse>
				<verse number="22">Mažiausias taps tūkstančiu ir menkas – galinga tauta; aš, VIEŠPATS, tai paskubinsiu jo laiku“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="61">
				<verse number="1">Viešpaties DIEVO Dvasia yra ant manęs; nes VIEŠPATS mane patepė skelbti gerą žinią romiesiems; jis mane siuntė apraišioti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams laisvę ir įkalintiems – kad kalėjimas atidarytas;</verse>
				<verse number="2">skelbti priimtinus VIEŠPATIES metus ir mūsų Dievo keršto dieną; paguosti visus gedinčius;</verse>
				<verse number="3">paskirti gedintiems Sione, duoti jiems grožį vietoj pelenų, džiaugsmo aliejų vietoj gedulo, gyriaus drabužį vietoj apsunkusios dvasios; kad juos vadintų teisumo medžiais, VIEŠPATIES sodiniais, kad jis būtų pašlovintas.</verse>
				<verse number="4">Ir jie atstatys senas dykvietes, atstatys anksčiau apleistas vietoves, ir jie atnaujins nuniokotus miestus, apleistus per kartų kartas.</verse>
				<verse number="5">Ateiviai stovės ir ganys jūsų kaimenes, ir svetimšalių sūnūs bus jūsų artojai ir jūsų vynuogininkai.</verse>
				<verse number="6">Bet jūs būsite vadinami VIEŠPATIES Kunigais; jus vadins mūsų Dievo Tarnais; jūs valgysite pagonių turtus ir didžiuositės jų šlove.</verse>
				<verse number="7">Už savo gėdą jūs turėsite dvigubai; ir už negarbę jie džiaugsis savo dalimi; todėl savo šalyje jie pasisavins dvigubai; jiems bus amžinas džiaugsmas.</verse>
				<verse number="8">Nes aš, VIEŠPATS, mėgstu teismą, nekenčiu plėšikavimo dėl deginamosios aukos; ir aš nukreipsiu jų darbą tiesoje, ir sudarysiu su jais amžiną sandorą.</verse>
				<verse number="9">Ir jų sėkla bus žinoma tarp pagonių ir jų palikuonys – tarp tautų; visi, kurie juos matys, juos pripažins, kad jie yra sėkla, kurią VIEŠPATS palaimino.</verse>
				<verse number="10">Aš didžiai džiaugsiuosi VIEŠPAČIU, mano siela džiūgaus mano Dievu; nes jis mane apvilko išgelbėjimo drabužiais, jis apsiautė mane teisumo apsiaustu, kaip jaunikis pasipuošia papuošalais ir kaip nuotaka pasipuošia savo brangenybėmis.</verse>
				<verse number="11">Nes kaip žemė išželdina savo ūglius ir kaip sodas išželdina tai, kas pasėta; taip Viešpats DIEVAS išželdins teisumą ir gyrių visų tautų akivaizdoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="62">
				<verse number="1">Dėl Siono aš netylėsiu ir dėl Jeruzalės nenurimsiu, kol nepasirodys jos teisumas kaip šviesa ir jos išgelbėjimas kaip degantis žibintas.</verse>
				<verse number="2">Ir pagonys pamatys tavo teisumą, ir visi karaliai tavo šlovę; ir tave vadins nauju vardu, kuriuo tave pramins VIEŠPATIES burna.</verse>
				<verse number="3">Taipogi tu būsi šlovės vainikas VIEŠPATIES rankoje ir karališka diadema tavo Dievo rankoje.</verse>
				<verse number="4">Tavęs nebevadins Palikta; ir tavo šalies nebevadins Tuščia; bet tave vadins Hefci-Ba ir tavo šalį Beūla; nes VIEŠPATS gėrisi tavimi, ir tavo šalis ištekės.</verse>
				<verse number="5">Nes kaip jaunuolis veda mergelę, taip tavo sūnūs ves tave; ir kaip jaunikis džiaugiasi jaunąja, taip tavo Dievas džiaugsis tavimi.</verse>
				<verse number="6">O Jeruzale, ant tavo sienų pastačiau sargybinius, kurie niekada netylės, nei dieną, nei naktį; jūs, kurie minite VIEŠPATĮ, netylėkite</verse>
				<verse number="7">ir neduokite jam ramybės, kol jis neįtvirtins ir kol nepadarys Jeruzalės gyriumi žemėje.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS prisiekė savo dešine ir savo stiprybės ranka: „Aš tikrai nebeduosiu tavo javų tavo priešams maistui; ir svetimšalių sūnūs nebegers tavo vyno, dėl kurio triūsei.</verse>
				<verse number="9">Bet tie, kurie juos surinko, juos valgys ir girs VIEŠPATĮ; ir tie, kurie jį sugabeno, jį gers mano šventumo kiemuose“.</verse>
				<verse number="10">Praeikite, praeikite pro vartus; paruoškite tautos kelią; supilkite, supilkite vieškelį, išrinkite akmenis; ir iškelkite vėliavą tautai.</verse>
				<verse number="11">Štai VIEŠPATS paskelbė iki pasaulio pakraščių: „Sakykite Siono dukrai: ‘Štai tavo išgelbėjimas ateina; štai jo užmokestis yra su juo, ir jo darbas jo priešakyje’“.</verse>
				<verse number="12">Ir juos vadins Šventa tauta, VIEŠPATIES atpirktaisiais; o tu būsi vadinamas Ieškomas, nepaliktas miestas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="63">
				<verse number="1">Kas yra tas, kuris ateina iš Edomo, nudažytais drabužiais iš Bocros? Ar tas, kuris yra šlovingas savo drabužiais, keliaujantis savo jėgos didybėje? „Aš, kuris kalbu teisumu, galingas gelbėti“.</verse>
				<verse number="2">Kodėl raudonas tavo apdaras ir tavo rūbai kaip minančiojo vyno spaudykloje?</verse>
				<verse number="3">„Aš vienas myniau spaustuvą; ir nei vieno iš tautų nebuvo su manimi; nes aš jas mindysiu savo pyktyje ir jas trypsiu savo įtūžyje; ir jų kraujas aptaškys mano drabužius, ir aš susitepsiu visą savo apdarą.</verse>
				<verse number="4">Nes keršto diena yra mano širdyje, ir mano atpirktųjų metai atėjo.</verse>
				<verse number="5">Ir aš pažiūrėjau, ir nebuvo kas padėtų; ir aš stebėjausi, kad nebuvo, kas paremtų; todėl mano paties ranka man atnešė išgelbėjimą; ir mano įtūžis mane parėmė.</verse>
				<verse number="6">Aš savo pyktyje mindžiosiu tautas ir jas nugirdysiu savo įtūžyje, ir parblokšiu žemėn jų stiprybę“.</verse>
				<verse number="7">Aš minėsiu VIEŠPATIES mielaširdystes ir VIEŠPATIES gyrių pagal visa tai, ką VIEŠPATS yra mums suteikęs, ir didelį gerumą Izraelio namams, kurį jis yra jiems suteikęs pagal savo gailestingumus ir pagal savo mielaširdysčių gausumą.</verse>
				<verse number="8">Nes jis tarė: „Tikrai jie yra mano tauta, vaikai, kurie nemeluos“; taigi jis buvo jų Gelbėtojas.</verse>
				<verse number="9">Jis buvo varginamas visuose jų varguose, ir jo akivaizdos angelas juos gelbėjo; savo meile ir savo gailesčiu jis juos atpirko; ir jis juos pakėlė ir nešė per visas senovės dienas.</verse>
				<verse number="10">Bet jie maištavo ir vargino jo šventą Dvasią; todėl jis pavirto jų priešu ir kovojo prieš juos.</verse>
				<verse number="11">Tada jis atsiminė senovės dienas, Mozę ir jo tautą, sakydamas: „Kur yra tas, kuris juos išvedė aukštyn iš jūros su jo kaimenės ganytoju? Kur yra tas, kuris į jį įdėjo savo šventą Dvasią?</verse>
				<verse number="12">Kuris vedė juos per Mozės dešinę ranką, savo šlovinga ranka, padalindamas vandenį jų priešakyje, kad padarytų sau amžiną vardą?</verse>
				<verse number="13">Kuris vedė juos per gelmę kaip žirgą dykumoje, kad jie nesukluptų?</verse>
				<verse number="14">Kaip gyvulys nusileidžia į slėnį ir VIEŠPATIES Dvasia duoda jam pailsėti; taip tu vedei savo tautą, kad padarytum sau šlovingą vardą.</verse>
				<verse number="15">Pažvelk iš dangaus ir pažiūrėk iš savo šventumo ir savo šlovės buveinės; kur yra tavo uolumas ir tavo stiprybė, tavo vidurių ir tavo gailestingumų gilumas man? Ar jie sulaikyti?</verse>
				<verse number="16">Neabejotinai tu esi mūsų tėvas, nors Abraomas nežino apie mus ir Izraelis nepripažįsta mūsų, tu, VIEŠPATIE, esi mūsų tėvas, mūsų atpirkėjas; tavo vardas yra nuo amžinybės.</verse>
				<verse number="17">O VIEŠPATIE, kodėl tu davei mums nuklysti nuo tavo kelių ir sukietinai mūsų širdį, kad tavęs nebijotume? Sugrįžk dėl savo tarnų, savo paveldo genčių.</verse>
				<verse number="18">Tavo šventumo tauta tik trumpam ją buvo pasisavinusi; mūsų priešai mindžiojo tavo šventovę.</verse>
				<verse number="19">Mes esame tavo; tu niekada jų nevaldei; jie nebuvo vadinami tavo vardu“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="64">
				<verse number="1">O kad tu praplėštum dangus, kad nužengtum, kad nuo tavo akivaizdos sutirptų kalnai,</verse>
				<verse number="2">kaip kad dega lydanti ugnis, vandenį užvirina ugnis, kad padarytų tavo vardą žinomą tavo priešininkams, kad nuo tavo akivaizdos drebėtų tautos!</verse>
				<verse number="3">Kai tu darei baisius dalykus, kurių nelaukėme, tu nužengei, ir kalnai sutirpo nuo tavo akivaizdos.</verse>
				<verse number="4">Nes nuo pasaulio pradžios niekas negirdėjo nei ausimi nepatyrė, nei akis neregėjo be tavęs, o Dieve, to, ką jis paruošė tam, kuris jo laukia.</verse>
				<verse number="5">Tu pasitinki tą, kuris džiaugiasi ir vykdo teisumą, tuos, kurie atsimena tave tavo keliuose; štai tu užsirūstinęs; nes mes nusidėjome, ir tai yra nuolatos, ir mes būsime išgelbėti.</verse>
				<verse number="6">Bet mes visi esame kaip nešvarumas, ir visas mūsų teisumas yra kaip purvini skudurai; mes visi vystame kaip lapai; ir mūsų neteisybės mus nunešė kaip vėjas.</verse>
				<verse number="7">Ir nėra kas šauktųsi tavo vardo, kas save paskatintų įsikibti į tave; nes tu paslėpei savo veidą nuo mūsų ir mus naikinai dėl mūsų neteisybių.</verse>
				<verse number="8">Bet dabar, o VIEŠPATIE, tu esi mūsų tėvas; mes esame molis, o tu mūsų puodžius; mes visi – tavo rankos darbas.</verse>
				<verse number="9">Nerūstauk labai smarkiai, o VIEŠPATIE, ir neatsimink neteisybės amžinai; štai pažvelk, mes meldžiame tave, mes visi esame tavo tauta.</verse>
				<verse number="10">Tavo šventieji miestai yra dykuma, Sionas yra dykuma, Jeruzalė negyvenama.</verse>
				<verse number="11">Mūsų šventieji ir mūsų šlovingieji namai, kur mūsų tėvai tave gyrė, yra sudeginti ugnimi; ir visi mūsų geistini dalykai nuniokoti.</verse>
				<verse number="12">Ar dėl tų dalykų tu susilaikysi, o VIEŠPATIE? Ar tu tylėsi ir labai stipriai mus varginsi?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="65">
				<verse number="1">„Aš ieškomas tų, kurie apie mane neklausinėjo; aš surastas tų, kurie manęs neieškojo; aš sakiau: ‘Štai aš, štai aš’, tautai, kuri nebuvo vadinama mano vardu.</verse>
				<verse number="2">Visą dieną buvau ištiesęs savo rankas į maištaujančią tautą, kuri vaikšto negeru keliu, paskui savo mintis;</verse>
				<verse number="3">tautą, kuri kursto mano pyktį nuolatos man į akis; kuri aukoja soduose ir degina smilkalus ant aukurų iš plytų;</verse>
				<verse number="4">kuri pasilieka tarp kapų ir nakvoja antkapiuose; kuri valgo kiaulės mėsą, ir jų induose yra bjaurysčių sultinys;</verse>
				<verse number="5">kurie sako: ‘Stovėk, kur esi, nesiartink prie manęs, nes aš esu šventesnis už tave’. Šitie yra dūmai mano nosyje, ugnis, deganti visą dieną.</verse>
				<verse number="6">Štai yra užrašyta mano akivaizdoje: Aš netylėsiu, bet atmokėsiu, atmokėsiu jiems į užantį</verse>
				<verse number="7">jūsų neteisybes ir jūsų tėvų neteisybes, – sako VIEŠPATS, – kurie smilkėte ant kalnų ir man piktžodžiavote ant kalvų; todėl aš atseikėsiu jų ankstesnįjį darbą jiems į užantį“.</verse>
				<verse number="8">Taip sako VIEŠPATS: „Kaip jaunas vynas randamas kekėje, ir yra sakoma: ‘Nesunaikink jos, nes joje yra palaiminimas’; taip aš darysiu dėl savo tarnų, kad jų visų nesunaikinčiau.</verse>
				<verse number="9">Ir aš pagimdysiu iš Jokūbo sėklą ir iš Judos paveldėtoją, paveldėtoją mano kalnų; ir juos paveldės mano išrinktieji, ir mano tarnai ten gyvens.</verse>
				<verse number="10">Šaronas bus kaimenių aptvaras ir Achoro slėnis – vieta sugulti bandoms, mano tautai, kuri manęs ieškojo.</verse>
				<verse number="11">Bet jūs tie, kurie paliekate VIEŠPATĮ, kurie pamirštate mano šventąjį kalną, kurie paruošiate stalą šitam pulkui ir parūpinate geriamąją auką šitam skaičiui.</verse>
				<verse number="12">Todėl aš jus priskaičiuosiu kalavijui, ir jūs visi nusilenksite paskerdimui; nes kai aš šaukiau, jūs neatsiliepėte; kai aš kalbėjau, jūs nesiklausėte; bet darėte pikta mano akyse ir pasirinkote tai, kas man nepatiko“.</verse>
				<verse number="13">Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: „Štai mano tarnai valgys, bet jūs alksite; štai mano tarnai gers, bet jūs trokšite; štai mano tarnai džiūgaus, bet jūs būsite sugėdinti;</verse>
				<verse number="14">štai mano tarnai giedos iš širdies džiaugsmo, bet jūs šauksite iš širdies skausmo ir kauksite iš dvasios suspaudimo.</verse>
				<verse number="15">Ir jūs paliksite mano išrinktiesiems savo vardą prakeikimui; nes Viešpats DIEVAS nužudys tave, o savo tarnus pavadins kitu vardu;</verse>
				<verse number="16">kad laiminantis save žemėje, laimins save tiesos Dievu; ir kas prisieks žemėje, prisieks tiesos Dievu; nes ankstesnieji vargai pamiršti, nes jie paslėpti nuo mano akių.</verse>
				<verse number="17">Nes štai aš kuriu naujus dangus ir naują žemę; ir ankstesnieji nebebus atsimintini nei nebeateis mintin.</verse>
				<verse number="18">Bet jūs linksminkitės ir džiūgaukite per amžius tuo, ką aš sutveriu; nes štai aš sutveriu Jeruzalę – džiūgavimu, ir jos tautą – džiaugsmu.</verse>
				<verse number="19">Ir aš džiūgausiu Jeruzale ir džiaugsiuosi savo tauta; ir nebesigirdės joje nei verksmo balso, nei raudojimo balso.</verse>
				<verse number="20">Nuo tada nebebus keleto dienų kūdikio nei senio, nesulaukusio savo dienų pilnatvės; nes vaikas mirs šimto metų amžiaus; bet šimto metų amžiaus nusidėjėlis bus prakeiktas.</verse>
				<verse number="21">Ir jie statys namus ir juose gyvens; ir sodins vynuogynus, ir valgys jų vaisių.</verse>
				<verse number="22">Jie nestatys, kad kiti gyventų; jie nesodins, kad kiti valgytų; nes mano tautos dienos bus kaip medžio dienos, ir mano išrinktieji ilgai gėrėsis savo rankų darbu.</verse>
				<verse number="23">Jie netriūs veltui ir negimdys vargui; nes jie yra VIEŠPATIES palaimintųjų sėkla ir jų palikuonys su jais.</verse>
				<verse number="24">Ir įvyks, kad prieš jiems šaukiant aš atsakysiu; ir jiems dar tebekalbant aš išgirsiu.</verse>
				<verse number="25">Vilkas ir avinėlis ganysis drauge, ir liūtas ės šiaudus kaip jautis; o dulkės bus gyvatės maistas. Jie nekenks ir nenaikins visame mano šventajame kalne“, – sako VIEŠPATS.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="66">
				<verse number="1">Taip sako VIEŠPATS: „Dangus yra mano sostas, o žemė yra mano pakojis; kur yra namai, kuriuos man statysite? Ir kur yra mano poilsio vieta?</verse>
				<verse number="2">Nes visa tai padarė mano ranka, ir visa tai buvo, – sako VIEŠPATS; – bet aš pažvelgsiu į tą, kuris yra vargšas, kuris yra palūžusios dvasios ir dreba nuo mano žodžio.</verse>
				<verse number="3">Pjaunantis jautį yra kaip žudantis žmogų; aukojantis avinėlį – kaip nukertantis šuniui sprandą; aukojantis auką – kaip aukojantis kiaulės kraują; deginantis smilkalus – kaip laiminantis stabą. Taip, jie pasirinko savo pačių kelius, ir jų siela gėrisi jų bjaurystėmis.</verse>
				<verse number="4">Taip pat ir aš pasirinksiu jų apgaules ir ant jų užleisiu jų baimes; nes kai aš šaukiau, niekas neatsiliepė; kai aš kalbėjau, jie nesiklausė; bet jie darė pikta mano akyse ir pasirinko tai, kas man nepatiko“.</verse>
				<verse number="5">Klausykite VIEŠPATIES žodžio, jūs, kurie drebate nuo jo žodžio: „Jūsų broliai, kurie jūsų nekenčia, kurie jus išmeta dėl mano vardo, sakė: ‘Tebūna pašlovintas VIEŠPATS’; bet jis pasirodys jūsų džiaugsmui, o jie bus sugėdinti“.</verse>
				<verse number="6">Triukšmingas balsas iš miesto, balsas iš šventyklos, balsas VIEŠPATIES, atmokančio atlygį savo priešams.</verse>
				<verse number="7">Jai dar nepajutus gimdymo skausmų, ji pagimdė; jos skausmams dar neatėjus, ji pagimdė vyriškos lyties vaiką.</verse>
				<verse number="8">Kas girdėjo tokį dalyką? Kas matė tokių dalykų? Ar žemė pagimdo per vieną dieną? Ar staiga gimsta tauta? Nes kai tik skausmai suėmė Sioną, jis pagimdė savo vaikus.</verse>
				<verse number="9">„Ar aš, atvedęs iki gimdymo, neduosiu pagimdyti, – sako VIEŠPATS; – ar aš, davęs gimdyti, uždarysiu įsčias?“ – sako tavo Dievas.</verse>
				<verse number="10">Džiaukitės su Jeruzale ir linksminkitės su ja jūs visi, kurie ją mylite; džiaugte džiaukitės su ja visi, kurie gedite dėl jos;</verse>
				<verse number="11">kad žįstumėte ir pasisotintumėte jos paguodų krūtimis; kad melžtumėte ir gėrėtumėtės jos šlovės gausa.</verse>
				<verse number="12">Nes taip sako VIEŠPATS: „Štai aš jai ištiesiu ramybę lyg upę ir pagonių šlovę kaip tekančią srovę; tada jūs žįsite, jūs būsite nešiojami prie jos šonų ir supami ant jos kelių.</verse>
				<verse number="13">Kaip tą, kurį guodžia jo motina, taip aš jus paguosiu; ir jūs būsite paguosti Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="14">Ir kai jūs tai matysite, džiaugsis jūsų širdis, ir jūsų kaulai vešės kaip žolės; ir VIEŠPATIES ranka bus žinoma jo tarnams, o jo pasipiktinimas – jo priešams.</verse>
				<verse number="15">Nes štai VIEŠPATS ateis su ugnimi ir kaip viesulas su savo vežimais, kad su įtūžiu atmokėtų savo pykčiu ir savo barimu ugnies liepsnomis.</verse>
				<verse number="16">Nes ugnimi ir savo kalaviju VIEŠPATS bylinėsis su visais kūnais; ir daug bus VIEŠPATIES užmuštųjų.</verse>
				<verse number="17">Tie, kurie pasišvenčia ir apsivalo soduose už vieno medžio, viduryje, valgydami kiaulieną, bjaurystes ir peles, bus sunaikinti kartu“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="18">„Nes aš žinau jų darbus ir jų mintis; atsitiks, kad aš surinksiu visas tautas ir kalbas; ir jie ateis ir matys mano šlovę.</verse>
				<verse number="19">Ir aš pastatysiu jų tarpe ženklą, ir aš pasiųsiu jų pabėgėlius į tautas: į Taršišą, Pulą ir Ludą, įtempiančius lanką, į Tubalą ir Javaną, į tolimas salas, kurios nėra girdėjusios apie mane ir nėra mačiusios mano šlovės; ir jie paskelbs mano šlovę tarp pagonių.</verse>
				<verse number="20">Ir jie atgabens visus jūsų brolius iš visų tautų kaip auką VIEŠPAČIUI ant žirgų, vežimuose, neštuvuose, ant mulų ir ant greitųjų gyvulių į mano šventąjį kalną Jeruzalę, – sako VIEŠPATS, – kaip Izraelio vaikai atneša auką švariame inde į VIEŠPATIES namus.</verse>
				<verse number="21">Ir aš taipogi iš jų paimsiu į kunigus ir į levitus, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="22">Nes kaip nauji dangūs ir nauja žemė, kuriuos aš padarysiu, pasiliks mano akivaizdoje, – sako VIEŠPATS, – taip pasiliks jūsų sėkla ir jūsų vardas.</verse>
				<verse number="23">Ir įvyks, kad nuo vieno jauno mėnulio iki kito ir nuo vieno sabato iki kito visi kūnai ateis garbinti mano akivaizdoje, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="24">Ir jie išeis ir žiūrės į lavonus tų žmonių, kurie nusižengė prieš mane; nes jų kirminas nemirs ir jų ugnis neužges; ir jie bus pasibjaurėjimu visiems kūnams“.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="24">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Žodžiai Jeremijo, Hilikijo sūnaus, iš kunigų, buvusių Anatote, Benjamino šalyje;</verse>
				<verse number="2">jam VIEŠPATIES žodis atėjo Jozijo, sūnaus Amono, Judos karaliaus, dienomis, tryliktaisiais jo karaliavimo metais.</verse>
				<verse number="3">Jis taip pat atėjo Jehojakimo, sūnaus Jozijo, Judos karaliaus, dienomis iki Zedekijo, sūnaus Jozijo, Judos karaliaus, vienuoliktųjų metų pabaigos, iki Jeruzalės išvedimo į nelaisvę penktąjį mėnesį.</verse>
				<verse number="4">Tada man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="5">„Prieš formuodamas tave pilve, aš pažinau tave; ir prieš tau išeinant iš įsčių, aš pašvenčiau tave ir paskyriau tave pranašu tautoms“.</verse>
				<verse number="6">Tada aš tariau: „Ak, Viešpatie DIEVE! Štai aš nemoku kalbėti; nes aš esu vaikas“.</verse>
				<verse number="7">Bet VIEŠPATS man tarė: „Nesakyk: ‘Aš esu vaikas’; nes tu eisi pas visus, kur tave siųsiu, ir kalbėsi, ką tau įsakysiu.</verse>
				<verse number="8">Nebijok jų veidų; nes aš esu su tavimi, kad tave išvaduočiau“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="9">Tada VIEŠPATS ištiesė savo ranką ir palietė mano burną. Ir VIEŠPATS man tarė: „Štai aš įdėjau savo žodžius į tavo burną.</verse>
				<verse number="10">Žiūrėk, šią dieną paskyriau tave virš tautų ir virš karalysčių, išrauti su šaknimis, griauti, naikinti ir nuversti, statyti ir sodinti“.</verse>
				<verse number="11">Man dar atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas: „Ką matai, Jeremijau?“ Ir aš tariau: „Matau migdolo lazdą“.</verse>
				<verse number="12">Tada VIEŠPATS man tarė: „Gerai matei; nes aš paskubinsiu savo žodį, kad jį įvykdyčiau“.</verse>
				<verse number="13">Ir antrą kartą man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas: „Ką matai?“ Ir aš tariau: „Aš matau verdantį puodą; ir jo priekinė pusė nukreipta į šiaurę“.</verse>
				<verse number="14">Tada VIEŠPATS man tarė: „Iš šiaurės išsiverš nelaimė ant visų šalies gyventojų.</verse>
				<verse number="15">Nes štai aš pašauksiu visas šiaurės karalysčių šeimas, – sako VIEŠPATS, – ir jos ateis ir kiekviena pastatys savo sostą Jeruzalės vartų įėjime ir prieš visas jos sienas aplinkui, ir prieš visus Judos miestus.</verse>
				<verse number="16">Ir aš ištarsiu savo teismus prieš juos dėl visos piktybės jų, kurie mane paliko, degino smilkalus kitiems dievams ir garbino savo rankų darbus.</verse>
				<verse number="17">Todėl susijuosk strėnas, kelkis ir jiems kalbėk viską, ką tau įsakysiu; nebūk sunerimęs nuo jų veidų, kad aš tavęs nenugalėčiau jų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="18">Nes štai šią dieną padariau tave sutvirtintu miestu, geležies stulpu ir varinėmis sienomis prieš visą šalį, prieš Judos karalius, prieš jos kunigaikščius, prieš jos kunigus ir prieš šalies tautą.</verse>
				<verse number="19">Ir jie kovos prieš tave; bet jie tavęs nenugalės; nes aš esu su tavimi, kad tave išvaduočiau“, – sako VIEŠPATS.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Man dar atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Eik ir šauk Jeruzalei į ausis, sakydamas: Taip sako VIEŠPATS: ‘Aš atsimenu tave, tavo jaunystės gerumą, tavo sužadėtuvių meilę, kai tu sekei paskui mane dykumoje, neapsėtoje šalyje.</verse>
				<verse number="3">Izraelis buvo šventumas VIEŠPAČIUI, jo prieaugio pirmavaisiai; visi, kurie jį valgo, nusikalsta; juos ištiks nelaimė’, – sako VIEŠPATS“.</verse>
				<verse number="4">Klausykite VIEŠPATIES žodžio, o Jokūbo namai, ir visos Izraelio namų šeimos;</verse>
				<verse number="5">taip sako VIEŠPATS: „Kokią neteisybę rado manyje jūsų tėvai, kad jie atsitolino nuo manęs ir vaikščiojo paskui tuštybę, ir tapo tušti?</verse>
				<verse number="6">Ir jie nesakė: ‘Kur yra VIEŠPATS, kuris mus išvedė aukštyn iš Egipto šalies, kuris mus vedė per tyrlaukius, per dykumų ir daubų šalį, per sausros ir mirties šešėlio šalį, šalį, per kurią niekas neina ir kurioje joks žmogus negyvena?’</verse>
				<verse number="7">Ir aš jus atvedžiau į turtingą šalį, kad valgytumėte jos vaisių ir jos gerumo; bet įėję jūs suteršėte mano šalį ir mano paveldą padarėte pasibjaurėjimu.</verse>
				<verse number="8">Kunigai nesakė: ‘Kur yra VIEŠPATS?’, įstatymo prižiūrėtojai nepažino manęs; ganytojai irgi maištavo prieš mane, pranašai pranašavo per Baalą ir vaikščiojo paskui tai, kas nenaudinga.</verse>
				<verse number="9">Todėl aš dar bylinėsiuosi su jumis, – sako VIEŠPATS, – ir bylinėsiuosi su jūsų vaikų vaikais.</verse>
				<verse number="10">Nes pereikite į Kitimų salas ir pasižiūrėkite; ir pasiųskite į Kedarą, atidžiai įsižiūrėkite ir pamatykite, ar ten yra kas nors tokio.</verse>
				<verse number="11">Ar kuri tauta pakeitė savo dievus, kurie nėra dievai? Bet mano tauta iškeitė savo šlovę į tai, kas neduoda naudos.</verse>
				<verse number="12">Būkite apstulbę dėl to, o dangūs, ir siaubingai išsigąskite, būkite labai apleisti, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="13">Nes dvi piktybes padarė mano tauta: jie paliko mane, gyvųjų vandenų šaltinį, ir išsikirto sau rezervuarų, sudaužytų rezervuarų, kurie nesulaiko vandens.</verse>
				<verse number="14">Ar Izraelis tarnas? Ar jis namuose gimęs vergas? Kodėl jis apiplėštas?</verse>
				<verse number="15">Jauni liūtai ant jo riaumojo, kriokė ir jo šalį pavertė dyka; jo miestai sudeginti, be gyventojų.</verse>
				<verse number="16">Taip pat Nofo ir Tachpanheso vaikai sudaužė tavo galvos karūną.</verse>
				<verse number="17">Argi tu ne sau tai sukėlei, palikdamas VIEŠPATĮ, savo Dievą, kai jis tave vedė keliu?</verse>
				<verse number="18">O dabar, kas tau darbo Egipto kelyje, kad gertum Sihoro vandenis? Arba, kas tau darbo Asirijos kelyje, kad gertum upės vandenis?</verse>
				<verse number="19">Tave nubaus tavo paties piktybė, ir tavo atsimetimai bars tave; todėl žinok ir matyk, kaip pikta ir kartu yra tai, kad palikai VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir kad mano baimės nėra tavyje, – sako Viešpats kariuomenių DIEVAS.</verse>
				<verse number="20">Nes nuo senų laikų aš sulaužiau tavo jungą, sutraukiau tavo pančius; ir tu tarei: ‘Nenusižengsiu’; kai tuo tarpu ant kiekvienos aukštos kalvos ir po kiekvienu žaliuojančiu medžiu tu klaidžiojai paleistuvaudamas.</verse>
				<verse number="21">Aš dar buvau tave pasodinęs kaip taurų vynmedį, visiškai tikrą sėklą; tad kaip tu pavirtai į išsigimusį man svetimo vynmedžio sodinį?</verse>
				<verse number="22">Nors ir nusipraustum salietra ir suvartotum daug muilo, tačiau tavo neteisybė pažymėta mano akivaizdoje, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="23">Kaip tu gali sakyti: ‘Aš nesusiteršęs, aš nesekiojau paskui Baalus’? Pažvelk į savo kelią slėnyje, pažink, ką padarei; tu greitasis dromedaras, raižantis savais keliais;</verse>
				<verse number="24">laukinė asilė, pripratusi prie dykumos, kuri užsigeidusi uosto vėją; kas gali ją nusukti nuo jos tikslo? Visi, kurie jos ieško, nenuvargs; jie ras ją jos mėnesį.</verse>
				<verse number="25">Sulaikyk savo koją, kad nebūtų basa, ir savo gerklę nuo troškulio; bet tu sakei: ‘Nėra vilties; ne; nes aš myliu svetimuosius ir eisiu paskui juos’.</verse>
				<verse number="26">Kaip gėdisi vagis, kai jį užtinka, taip gėdisi Izraelio namai; jie, jų karaliai, jų kunigaikščiai, jų kunigai ir jų pranašai,</verse>
				<verse number="27">kurie sako kamienui: ‘Tu mano tėvas’; ir akmeniui: ‘Tu mane pagimdei’; nes jie atgręžė man nugarą, o ne veidą; bet jų nelaimės metu jie sako: ‘Kelkis ir gelbėk mus’.</verse>
				<verse number="28">Bet kurgi tavo dievai, kuriuos pasidarei? Jie teatsikelia, jei gali tave išgelbėti tavo bėdos metu; nes kiek tavo miestų, tiek yra tavo dievų, o Juda.</verse>
				<verse number="29">Kodėl norite bylinėtis su manimi? Jūs visi nusižengėte prieš mane, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="30">Veltui aš mušiau jūsų vaikus; jie nepriėmė pabaudimo; jūsų pačių kalavijas rijo jūsų pranašus kaip naikinantis liūtas.</verse>
				<verse number="31">O karta, stebėkite VIEŠPATIES žodį. Ar aš buvau dykuma Izraeliui, tamsos šalis? Kodėl mano tauta sako: ‘Mes esame viešpačiai, mes nebeateisime pas tave’?</verse>
				<verse number="32">Ar panelė pamiršta savo papuošalus arba nuotaka savo drabužius? Tačiau mano tauta pamiršo mane – dienų jau be skaičiaus.</verse>
				<verse number="33">Kodėl pagražini savo kelią, kad ieškotum meilės? Taigi tu išmokei piktuosius savo kelių.</verse>
				<verse number="34">Taip pat ant tavo skvernų randamas nekaltų vargšų sielų kraujas; aš jį radau ne slapta ieškodamas, bet ant visų tų.</verse>
				<verse number="35">Tačiau tu sakai: ‘Kadangi aš nekalta, tikrai jo pyktis nusigręš nuo manęs’. Štai aš bylinėsiuosi su tavimi, nes tu sakai: ‘Aš nenusidėjau’.</verse>
				<verse number="36">Kodėl tiek daug bastaisi, kad pakeistum savo kelią? Egiptu taipogi susigėsi, kaip buvai susigėdusi Asirija.</verse>
				<verse number="37">Taip, iš jo tu išeisi rankomis ant galvos; nes VIEŠPATS atmetė tavo pasitikėjimus, ir tau juose nesiseks“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">„Jie sako: ‘Jei vyras atleidžia savo žmoną ir ji, nuėjusi nuo jo, tampa kito vyro žmona, ar jis gali sugrįžti pas ją? Argi ne stipriai susiterštų ta šalis?’ Bet tu paleistuvavai su daugeliu meilužių; tačiau sugrįžti pas mane, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="2">– Pakelk savo akis į aukštumas ir žiūrėk, kur su tavimi nebuvo sugulta. Keliuose tu sėdėjai dėl jų kaip arabas dykumoje; ir suteršei šalį savo paleistuvystėmis ir savo piktybe.</verse>
				<verse number="3">Todėl liūtys buvo sulaikytos, ir nebuvo vėlyvojo lietaus; o tu turėjai paleistuvės kaktą, tu atsisakei gėdytis.</verse>
				<verse number="4">Argi tu nuo to laiko nesišauksi manęs: ‘Mano tėve, tu esi mano jaunystės vadovas!</verse>
				<verse number="5">Ar jis saugos savo pyktį per amžius, ar jį laikys iki galo?’ Štai tu kalbėjai ir darei pikta, kaip tik galėjai“.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATS man tarė karaliaus Jozijo dienomis: „Ar matei, ką darė atsimetėlė, Izraelis? Ji ėjo aukštyn į kiekvieną aukštą kalną ir po kiekvienu žaliuojančiu medžiu ir ten paleistuvavo.</verse>
				<verse number="7">Ir po to, kai ji visa tai buvo padariusi, aš tariau: ‘Sugrįžk pas mane’. Bet ji nesugrįžo. Ir tai matė neištikimoji jos sesuo Juda.</verse>
				<verse number="8">Ir aš mačiau, kai dėl viso to, kuo atsimetėlė, Izraelis, svetimavo, aš ją atleidau ir daviau jai skyrybų raštą; tačiau jos išdavikiškoji sesuo Juda nepabūgo, bet nuėjusi irgi paleistuvavo.</verse>
				<verse number="9">Ir įvyko, kad savo lengvabūdišku paleistuvavimu ji suteršė šalį ir svetimavo su akmenimis ir kamienais.</verse>
				<verse number="10">Tačiau dėl viso to jos išdavikiškoji sesuo Juda nesugrįžo pas mane visa širdimi, bet tik apsimestinai“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="11">Ir VIEŠPATS man tarė: „Atsimetėlė, Izraelis, buvo teisesnė už išdavikiškąją Judą.</verse>
				<verse number="12">Eik ir skelbk šituos žodžius šiaurės link ir tark: ‘Sugrįžk, atsimetėle, Izraeli, – sako VIEŠPATS; – ir aš jūsų neištiksiu savo pykčiu; nes aš esu gailestingas, – sako VIEŠPATS, – aš nelaikysiu pykčio amžinai.</verse>
				<verse number="13">Tik pripažink savo neteisybę, kad prieš VIEŠPATĮ, savo Dievą, nusižengei ir išbarstei savo kelius svetimiesiems po kiekvienu žaliuojančiu medžiu, ir jūs nepaklusote mano balsui, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="14">Sugrįžkite, atsimetę vaikai, – sako VIEŠPATS, – nes aš esu jus vedęs; ir aš paimsiu jus po vieną iš miesto ir po du iš šeimos ir jus atvesiu į Sioną;</verse>
				<verse number="15">ir jums duosiu ganytojų pagal savo širdį, kurie jus ganys pažinimu ir supratimu.</verse>
				<verse number="16">Ir įvyks, kai padaugėsite ir pagausėsite šalyje, tomis dienomis, – sako VIEŠPATS, – jie nebesakys ‘VIEŠPATIES sandoros skrynia’; nei ji niekam neateis į galvą; nei ją prisimins, nei ją lankys, nei to nebus daroma.</verse>
				<verse number="17">Tuo metu Jeruzalę vadins VIEŠPATIES sostu; ir į ją susirinks visos tautos prie VIEŠPATIES vardo į Jeruzalę; ir jie nebevaikščios pagal savo piktos širdies sumanymus.</verse>
				<verse number="18">Tomis dienomis Judos namai vaikščios su Izraelio namais, ir jie drauge ateis iš šiaurės šalies į šalį, kurią daviau paveldui jūsų tėvams“.</verse>
				<verse number="19">Bet aš tariau: „Kaip aš tave pastatysiu tarp vaikų ir tau duosiu geistiną šalį, gražų tautų kariuomenių paveldą?“ Ir aš tariau: „Tu mane vadinsi ‘Mano tėve’; ir nenusisuksi nuo manęs.</verse>
				<verse number="20">Iš tikrųjų, kaip žmona neištikimai besielgdama pasitraukia nuo savo vyro, taip jūs neištikimai elgėtės su manimi, o Izraelio namai“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="21">Ant aukštumų girdėjosi balsas, Izraelio vaikų verksmas ir prašymai; nes jie iškreipė savo kelią, jie pamiršo VIEŠPATĮ, savo Dievą.</verse>
				<verse number="22">„Sugrįžkite, atsimetę vaikai, ir aš išgydysiu jūsų atsimetimus“. Štai mes ateiname pas tave, nes tu esi VIEŠPATS, mūsų Dievas.</verse>
				<verse number="23">Iš tiesų veltui viliamasi išgelbėjimo iš kalvų ir iš kalnų daugybės; iš tiesų VIEŠPATYJE, mūsų Dieve, yra Izraelio išgelbėjimas.</verse>
				<verse number="24">Nes gėda prarijo mūsų tėvų triūsą nuo pat mūsų jaunystės: jų kaimenes ir jų bandas, jų sūnus ir jų dukteris.</verse>
				<verse number="25">Mes atsigulame į savo gėdą, ir mus apdengia mūsų sarmata; nes mes nusidėjome prieš VIEŠPATĮ, savo Dievą, mes ir mūsų tėvai nuo mūsų jaunystės iki šios dienos, ir nepaklusome VIEŠPATIES, savo Dievo, balsui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">„Jei tu, Izraeli, nori sugrįžti, – sako VIEŠPATS, – sugrįžk pas mane; ir jei pašalinsi savo bjaurystes nuo mano akių, tuomet tu neturėsi pasitraukti.</verse>
				<verse number="2">Ir tu prisieksi: ‘VIEŠPATS gyvas tiesoje, teisme ir teisume’; ir tautos juo laiminsis ir juo girsis“.</verse>
				<verse number="3">Nes taip sako VIEŠPATS Judos ir Jeruzalės žmonėms: „Išsiplėškite savo pūdimus ir nesėkite tarp erškėčių.</verse>
				<verse number="4">Apsipjaustykite VIEŠPAČIUI ir pašalinkite savo širdies apyvarpę, Judos žmonės ir Jeruzalės gyventojai, kad neišsiveržtų mano įtūžis kaip ugnis ir nedegtų neužgesinamai dėl jūsų darbų piktumo.</verse>
				<verse number="5">Skelbkite Judoje ir praneškite Jeruzalėje; ir sakykite: ‘Pūskite trimitą šalyje; šaukite, susirinkite ir sakykite: ‘Susirinkite ir įeikime į sutvirtintus miestus’.</verse>
				<verse number="6">Iškelkite vėliavą Siono link; pasišalinkite, nestovėkite; nes nelaimę ir didelį sunaikinimą aš atvesiu iš šiaurės.</verse>
				<verse number="7">Liūtas ateina aukštyn iš savo tankumyno, ir pagonių naikintojas yra savo kelyje; jis išėjo iš savo vietos, kad paverstų tavo šalį negyvenamą; tavo miestai bus nuniokoti, be gyventojų.</verse>
				<verse number="8">Todėl apsijuoskite ašutinėmis, raudokite ir kaukite, nes nenusigręžė nuo mūsų VIEŠPATIES smarkus pyktis“.</verse>
				<verse number="9">„Ir tą dieną atsitiks, – sako VIEŠPATS, – kad karaliaus širdis ir kunigaikščių širdis pražus; kunigai bus apstulbę ir pranašai stebėsis“.</verse>
				<verse number="10">Tada aš tariau: „Ak, Viešpatie DIEVE! Iš tikrųjų tu smarkiai apgavai šitą tautą ir Jeruzalę, sakydamas: ‘Jūs turėsite taiką’, tuo tarpu kalavijas siekia sielą“.</verse>
				<verse number="11">Tuo metu bus sakoma šitai tautai ir Jeruzalei: „Sausas aukštumų vėjas dykumoje nešasi link mano tautos dukros, bet ne vėtyti ir ne valyti,</verse>
				<verse number="12">pilnas vėjas iš ten ateis pas mane: dabar aš paskelbsiu jiems nuosprendį“.</verse>
				<verse number="13">Štai jis pakils kaip debesys, ir jo vežimai bus kaip viesulas; greitesni už erelius jo žirgai. Vargas mums! Nes mes apiplėšti.</verse>
				<verse number="14">O Jeruzale, nuplauk savo širdį nuo piktybės, kad būtum išgelbėta. Kaip ilgai tavo tuščios mintys gyvens tavyje?</verse>
				<verse number="15">Nes balsas praneša iš Dano ir skelbia vargą iš Efraimo kalno.</verse>
				<verse number="16">„Paminėkite tautoms; štai skelbkite prieš Jeruzalę, kad sargybiniai ateina iš tolimos šalies ir pakelia savo balsą prieš Judos miestus.</verse>
				<verse number="17">Kaip lauko sargai jie yra aplink prieš ją; nes ji prieš mane maištavo, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="18">Tavo kelias ir tavo darbai tau tai sukėlė; tai tavo nedorybė, nes ji karti, nes ji siekia iki tavo širdies“.</verse>
				<verse number="19">Mano viduriai, mano viduriai! Skauda pačią širdį; mano širdis triukšmauja manyje; negaliu tylėti, nes išgirdai, o mano siela, trimito garsą, karo pavojų.</verse>
				<verse number="20">Šaukiamas sunaikinimas po sunaikinimo; nes apiplėšta visa šalis; staiga apiplėštos mano palapinės, akimirksniu mano uždangalai.</verse>
				<verse number="21">Kaip ilgai matysiu vėliavą ir girdėsiu trimito garsą?</verse>
				<verse number="22">Nes mano tauta kvaila, jie manęs nepažino; jie atbukę vaikai, jie neturi supratimo; jie išmintingi daryti pikta, bet nemoka daryti gera.</verse>
				<verse number="23">Aš pažvelgiau į žemę, ir štai ji buvo beformė ir tuščia, į dangus, ir juose nebuvo šviesos.</verse>
				<verse number="24">Pažvelgiau į kalnus, ir štai jie drebėjo, ir visos kalvos siūbavo.</verse>
				<verse number="25">Aš pažvelgiau, ir štai nebuvo jokio žmogaus, ir visi dangų paukščiai buvo nuskridę.</verse>
				<verse number="26">Pažvelgiau, ir štai vaisinga vieta buvo dykuma, ir visi jos miestai buvo sugriauti nuo VIEŠPATIES akivaizdos, nuo jo smarkaus pykčio.</verse>
				<verse number="27">Nes taip tarė VIEŠPATS: „Visa šalis bus tuščia; tačiau aš nepadarysiu visiško galo.</verse>
				<verse number="28">Dėl to gedės žemė ir pajuoduos aukštai dangūs; nes aš tai pasakiau, aš tai nutariau ir nesigailėsiu nei nuo to nenusigręšiu“.</verse>
				<verse number="29">Visas miestas pabėgs dėl raitelių ir lankininkų triukšmo; jie eis į tankumynus ir lips ant uolų; visi miestai bus palikti, ir niekas juose negyvens.</verse>
				<verse number="30">Ir ką tu darysi, kai esi apiplėšta? Nors apsivilktum tamsiai raudonu, nors pasipuoštum aukso papuošalais, nors paryškintum savo veidą dažais, – veltui save gražintum; tavo meilužiai paniekins tave, jie ieškos tavo gyvybės.</verse>
				<verse number="31">Nes aš girdėjau tarsi gimdančios moters balsą, kaip savo pirmą vaiką gimdančiosios skausmą – balsą Siono dukters, save apraudančios, išskėtusios rankas ir sakančios: „Vargas man! Nes mano siela nuvargusi dėl žudikų“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">„Bėgiokite pirmyn ir atgal Jeruzalės gatvėmis, žiūrėkite, sužinokite ir ieškokite jos plačiose vietose, jei rasite žmogų, jei yra kas nors, kuris vykdo teismą, kuris siekia tiesos; ir aš jai atleisiu.</verse>
				<verse number="2">Ir nors jie sako: ‘VIEŠPATS gyvas’, iš tikrųjų jie melagingai prisiekia.</verse>
				<verse number="3">O VIEŠPATIE, argi tavo akys nenukreiptos į tiesą? Tu juos mušei, bet jie neliūdėjo; tu juos naikinai, bet jie atsisakė priimti pataisymą; jie padarė savo veidus kietesnius už uolą; jie atsisakė sugrįžti.</verse>
				<verse number="4">Todėl aš tariau: „Tikrai šitie yra vargšai; jie kvaili; nes nepažįsta VIEŠPATIES kelio nei savo Dievo teismo.</verse>
				<verse number="5">Eisiu pas didžiūnus ir jiems kalbėsiu; nes jie žino VIEŠPATIES kelią ir savo Dievo teismą“; bet jie kartu sulaužę jungą, sutraukę pančius.</verse>
				<verse number="6">Todėl juos papjaus liūtas iš miško, ir vakarinis vilkas juos apiplėš, leopardas tykos prie jų miestų; kiekvienas iš jų išėjęs bus sudraskytas; nes daug jų nusižengimų ir padaugėjo jų atsimetimų.</verse>
				<verse number="7">„Kaip man tau už tai atleisti? Tavo vaikai paliko mane ir prisiekė tais, kurie nėra dievai; kai juos pasotinau, jie svetimavo ir susirinko pulkais paleistuvių namuose.</verse>
				<verse number="8">Jie buvo kaip nupenėti arkliai ryte; kiekvienas žvengė savo artimo žmonos.</verse>
				<verse number="9">Ar aš neaplankysiu už visa tai, – sako VIEŠPATS, – ar šitokiai tautai neatkeršys mano siela?</verse>
				<verse number="10">Užlipkite ant jos sienų ir naikinkite, bet ne iki galo; pašalinkite jos dantytas sienas, nes jos ne VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="11">Nes Izraelio namai ir Judos namai elgėsi prieš mane labai neištikimai“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="12">Jie išsigynė VIEŠPATIES ir sakė: „Tai ne jis; ir neateis ant mūsų nelaimė; ir nematysime nei kalavijo, nei bado“;</verse>
				<verse number="13">pranašai taps vėju, ir žodžio nėra juose; taip jiems bus padaryta.</verse>
				<verse number="14">Todėl taip sako VIEŠPATS, kariuomenių Dievas: „Kadangi jūs kalbate šitą žodį, štai aš padarysiu savo žodžius tavo burnoje ugnimi, o šitą tautą malkomis, ir jis jas prarys.</verse>
				<verse number="15">Štai aš atvesiu ant jūsų tautą iš toli, o Izraelio namai, – sako VIEŠPATS; ji yra galinga tauta, ji sena tauta, tauta, kurios kalbos tu nemoki nei nesupranti, ką jie kalba.</verse>
				<verse number="16">Jų strėlinė kaip atviras kapas, jie visi galiūnai.</verse>
				<verse number="17">Ir jie suvalgys tavo derlių ir tavo duoną, kurią turėtų valgyti tavo sūnūs ir tavo dukterys; jie suvalgys tavo kaimenes ir tavo bandas; jie suvalgys tavo vynmedžius ir tavo figmedžius; jie nusiaubs kalaviju tavo aptvertus miestus, kuriais tu pasitikėjai.</verse>
				<verse number="18">Tačiau tomis dienomis, – sako VIEŠPATS, – nepadarysiu jums visiško galo.</verse>
				<verse number="19">Ir įvyks, kai jūs sakysite: ‘Kodėl VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums visa tai daro?‘ Tada tu jiems atsakysi: ‘Kaip jūs palikote mane ir tarnavote svetimiems dievams savo šalyje, taip tarnausite svetimiems ne savo šalyje’“.</verse>
				<verse number="20">Skelbkite tai Jokūbo namuose ir praneškite tai Judoje, sakydami:</verse>
				<verse number="21">„Klausykis to, o kvaila tauta, neturinti supratimo; turinti akis, bet nematanti, turinti ausis, bet negirdinti;</verse>
				<verse number="22">ar nebijote manęs? – sako VIEŠPATS, – ar nedrebėsite mano akivaizdoje, kuris padėjau smėlį būti riba jūrai amžinu įsaku, kad ji jos neperžengtų; ir nors jos bangos siaustų, tačiau jos negali įveikti; nors jos šniokštų, tačiau jos negali per ją peržengti?</verse>
				<verse number="23">Bet šita tauta turi sukylančią ir maištingą širdį; jie sukilo ir nuėjo.</verse>
				<verse number="24">Ir jie nesako savo širdyje: ‘Bijokime dabar VIEŠPATIES, mūsų Dievo, kuris duoda tiek ankstyvą, tiek vėlyvą lietų jo laiku; jis mums išsaugo skirtas pjūties savaites’.</verse>
				<verse number="25">Jūsų neteisybės nukreipė šiuos dalykus, ir jūsų nuodėmės sulaikė nuo jūsų gerus dalykus.</verse>
				<verse number="26">Nes mano tautos tarpe radosi nedorėlių; jie tykoja kaip spendžiantys žabangas; jie paspendžia spąstus, pagauna žmones.</verse>
				<verse number="27">Kaip narvelis pilnas paukščių, taip jų namai pilni apgaulės; todėl jie tapo dideli ir pralobo.</verse>
				<verse number="28">Jie nutuko, jie blizga; taip, jie aplenkia piktojo darbus; jie neteisia bylos, našlaičių bylos, tačiau jie klesti; ir jie neteisia dėl nepasiturinčiojo teisių.</verse>
				<verse number="29">Ar aš neaplankysiu už šituos dalykus, – sako VIEŠPATS, – ar šitokiai tautai neatkeršys mano siela?</verse>
				<verse number="30">Nuostabių ir siaubingų dalykų vyksta šalyje:</verse>
				<verse number="31">pranašai pranašauja melagingai ir kunigai valdo savais būdais; o mano tauta tai mėgsta; bet ką darysite, kai tam ateis galas?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">O Benjamino vaikai, susirinkite bėgti iš Jeruzalės tarpo, Tekojoje pūskite trimitą ir Bet-Hakereme iškelkite ugnies ženklą; nes nelaimė ir didelis sunaikinimas pasirodė iš šiaurės.</verse>
				<verse number="2">Siono dukrą aš sulyginu su gražia ir lepia moterimi.</verse>
				<verse number="3">Ganytojai su savo kaimenėmis ateis pas ją; jie pasistatys aplink prieš ją palapines; jie kiekvienas ganys savo vietoje.</verse>
				<verse number="4">Ruoškitės prieš ją kariauti; kelkitės ir eikime aukštyn vidudienį. Vargas mums! Nes baigiasi diena, nes ilgėja vakaro šešėliai.</verse>
				<verse number="5">Kelkitės ir eikime nakčia, ir sunaikinkime jos rūmus.</verse>
				<verse number="6">Nes taip sakė kariuomenių VIEŠPATS: „Iškirskite medžius ir supilkite prieš Jeruzalę kalną; tai miestas, kurį reikia aplankyti; savo viduje jis visas yra priespauda.</verse>
				<verse number="7">Kaip šaltinis išpila savo vandenis, taip ir jis pila savo nedorybę; smurtas ir apiplėšimas girdėti jame; sielvartas ir žaizdos nuolat mano akivaizdoje.</verse>
				<verse number="8">Būk pamokoma, o Jeruzale, kad nepasitrauktų nuo tavęs mano siela; kad nepaversčiau tavęs tuščia, negyvenama šalimi“.</verse>
				<verse number="9">Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: „Jie visiškai nurankios Izraelio likutį kaip vynmedį; atgręžk savo ranką kaip vynuogių skynėjas į pintinę“.</verse>
				<verse number="10">Kam turiu kalbėti ir ką įspėti, kad jie klausytų? Štai jų ausys neapipjaustytos, jos negali išgirsti; štai VIEŠPATIES žodis jiems yra priekaištas; jiems jis nepatinka.</verse>
				<verse number="11">Todėl aš esu pilnas VIEŠPATIES įtūžio; aš pavargau jį laikyti viduje; aš jį išliesiu ant vaikų lauke ir kartu ant jaunuolių susirinkimo; nes ir vyras su žmona bus sugauti, pagyvenęs su tuo, kuris yra pasisotinęs dienomis.</verse>
				<verse number="12">„Ir jų namai pereis kitiems kartu su laukais ir žmonomis; nes aš ištiesiu savo ranką ant šalies gyventojų, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="13">Nes nuo jų mažiausio iki jų didžiausio jie visi atsidavę godumui; ir nuo pranašo iki kunigo jie visi elgiasi apgaulingai.</verse>
				<verse number="14">Jie taipogi gydė mano tautos dukros sužalojimą paviršutiniškai, sakydami: ‘Taika, taika’, kai nėra taikos.</verse>
				<verse number="15">Ar jie gėdijosi darydami kas bjauru? Ne, jie visiškai nesigėdijo, nei jie moka parausti; todėl jie kris tarp krintančių; tuo laiku, kai aš juos aplankysiu, jie bus parblokšti“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="16">Taip sako VIEŠPATS: „Stovėkite keliuose ir žiūrėkite, ir teiraukitės senų takų, kur yra geras kelias, bei juo vaikščiokite, ir jūs rasite poilsį savo sieloms. Bet jie sakė: ‘Mes juo nevaikščiosime’.</verse>
				<verse number="17">Taip pat aš pastačiau jums sargų, sakydamas: ‘Klausykitės trimito garso’. Bet jie sakė: ‘Nesiklausysime’.</verse>
				<verse number="18">Todėl klausykite, tautos, ir žinokite, o susirinkime, kas yra tarp jų.</verse>
				<verse number="19">Klausyk, o žeme; štai aš užleisiu nelaimę ant šitos tautos, būtent jų minčių vaisių, nes jie neklausė mano žodžių ir mano įstatymo, bet jį atmetė.</verse>
				<verse number="20">Dėl ko man ateina smilkalai iš Šebos ir saldi nendrė iš tolimos šalies? Jūsų deginamosios aukos nepriimtinos, ir jūsų aukos man nemielos“.</verse>
				<verse number="21">Todėl taip sako VIEŠPATS: „Štai aš padėsiu prieš šitą tautą kliūtis, tėvai ir sūnūs kartu grius ant jų; kaimynas ir jo draugas pražus“.</verse>
				<verse number="22">Taip sako VIEŠPATS: „Štai ateina tauta iš šiaurės šalies, didelė tauta pakils iš žemės pakraščių.</verse>
				<verse number="23">Jie nusitvers lanką ir ietį; jie žiaurūs ir negailestingi; jų balsas ūžia kaip jūra; ir jie joja ant žirgų, išsirikiavę kaip vyrai karui prieš tave, o Siono dukra“.</verse>
				<verse number="24">Mes išgirdome apie ją gandą; nusilpo mūsų rankos; mus suėmė sielvartas ir skausmas kaip gimdančią moterį.</verse>
				<verse number="25">Neišeikite į laukus nei nevaikščiokite keliu; nes priešo kalavijas ir baimė yra iš visų pusių.</verse>
				<verse number="26">O mano tautos dukra, apsijuosk ašutine ir voliokis pelenuose; gedėk kaip vienintelio sūnaus, karčiausiai raudok; nes plėšikas staiga ateis ant mūsų.</verse>
				<verse number="27">Aš pastačiau tave bokštu, tvirtove savo tautos tarpe, kad pažintum ir išmėgintum jų kelią.</verse>
				<verse number="28">Jie visi didžiausi maištininkai, vaikšto liežuvaudami; jie yra varis ir geležis; jie visi gadintojai.</verse>
				<verse number="29">Dumplės sudegintos, švinas ugnies prarytas; liejikas lieja veltui; nes piktieji neatskirti.</verse>
				<verse number="30">Juos vadins atmestinu sidabru, nes VIEŠPATS juos atmetė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Žodis, kuris atėjo Jeremijui iš VIEŠPATIES, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Atsistok VIEŠPATIES namų vartuose ir ten paskelbk šitą žodį, ir sakyk: ‘Klausykite VIEŠPATIES žodžio, visi iš Judos, kurie įeinate pro šituos vartus VIEŠPATĮ garbinti.</verse>
				<verse number="3">Taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Taisykite savo kelius ir savo darbus, ir aš duosiu jums gyventi šitoje vietoje.</verse>
				<verse number="4">Nepasitikėkite melagingais žodžiais, sakančiais: ‘Tai VIEŠPATIES šventykla, VIEŠPATIES šventykla, VIEŠPATIES šventykla’.</verse>
				<verse number="5">Nes jei jūs visiškai pataisysite savo kelius ir savo darbus; jei jūs pilnai vykdysite teismą tarp žmogaus ir jo artimo;</verse>
				<verse number="6">jei neengsite svetimšalio, našlaičio ir našlės, ir nekalto kraujo nepraliesite šitoje vietoje, ir nevaikščiosite paskui kitus dievus savo pačių žalai;</verse>
				<verse number="7">tada aš jums duosiu gyventi šitoje vietoje, šalyje, kurią daviau jūsų tėvams, per amžių amžius.</verse>
				<verse number="8">Štai jūs pasitikite melagingais žodžiais, kurie neduoda naudos.</verse>
				<verse number="9">Ar jūs vogsite, žudysite, svetimausite, melagingai prisieksite, smilkysite Baalui ir vaikščiosite paskui kitus dievus, kurių nežinote,</verse>
				<verse number="10">ir atėję atsistosite prieš mane šituose namuose, kurie pavadinti mano vardu, ir sakysite: ‘Mes esame išvaduoti, kad darytume visas šitas bjaurybes’?</verse>
				<verse number="11">Ar šitie namai, kurie pavadinti mano vardu, jūsų akyse tapo plėšikų lindyne? Štai aš tai mačiau, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="12">Bet gi eikite į mano vietą, buvusią Šilojuje, kur pradžioje pastačiau savo vardą, ir pažiūrėkite, ką jai padariau dėl mano tautos Izraelio neteisybės.</verse>
				<verse number="13">O dabar, kadangi jūs darėte visus šituos darbus, – sako VIEŠPATS, – ir aš jums kalbėjau anksti atsikeldamas ir kalbėdamas, bet jūs nesiklausėte; ir jus šaukiau, bet jūs neatsiliepėte;</verse>
				<verse number="14">todėl šitiems namams, kurie vadinami mano vardu, kuriais jūs pasitikite, ir vietai, kurią daviau jums ir jūsų tėvams, aš padarysiu taip, kaip padariau Šilojui.</verse>
				<verse number="15">Ir aš išmesiu jus iš savo akivaizdos, kaip išmečiau visus jūsų brolius, tai yra, visą Efraimo sėklą“.</verse>
				<verse number="16">„Todėl nesimelsk už šitą tautą ir nepakelk už juos nei šauksmo, nei maldos ir man jų neužtark; nes aš tavęs neišklausysiu.</verse>
				<verse number="17">Ar nematai, ką jie daro Judos miestuose ir Jeruzalės gatvėse?</verse>
				<verse number="18">Vaikai prirenka malkų, tėvai sukuria ugnį, o moterys minko tešlą, kad pagamintų pyragaičių dangaus karalienei ir išlietų geriamąsias aukas kitiems dievams, kad sukurstytų mano pyktį.</verse>
				<verse number="19">Ar jie kursto mano pyktį, – sako VIEŠPATS; – argi ne save pačius kursto savo veidų susigėdinimui?“</verse>
				<verse number="20">Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: „Štai mano pyktis ir mano įtūžis bus išlieti ant šitos vietos, ant žmogaus ir ant gyvulio, ant lauko medžių ir ant žemės vaisių; tai degs ir neužges“.</verse>
				<verse number="21">Taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: „Padėkite savo deginamąsias aukas prie kitų savo aukų ir valgykite mėsą.</verse>
				<verse number="22">Nes aš nekalbėjau jūsų tėvams ir jiems neįsakiau dėl deginamųjų aukų ar kitų aukų tą dieną, kai juos išvedžiau iš Egipto šalies;</verse>
				<verse number="23">bet štai šitą dalyką jiems įsakiau, sakydamas: ‘Pakluskite mano balsui, ir aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta; ir vaikščiokite visais keliais, kuriuos jums įsakau, kad jums gerai sektųsi.</verse>
				<verse number="24">Bet jie neklausė ir nepalenkė savo ausies, bet vaikščiojo pagal savo piktos širdies ketinimus ir sumanymus ir ėjo atgal, o ne pirmyn.</verse>
				<verse number="25">Nuo tos dienos, kai jūsų tėvai išėjo iš Egipto šalies, iki šios dienos aš siunčiau pas jus visus savo tarnus, pranašus, kas dieną anksti keldamas ir juos siųsdamas;</verse>
				<verse number="26">tačiau jie neklausė manęs ir nepalenkė savo ausies, bet užkietino savo sprandą; jie darė blogiau už savo tėvus.</verse>
				<verse number="27">Todėl tu jiems kalbėsi visus šituos žodžius; bet jie tavęs neklausys; taipogi tu juos šauksi, bet jie tau neatsilieps.</verse>
				<verse number="28">Bet tu jiems sakyk: ‘Tai tauta, kuri nepaklūsta VIEŠPATIES, savo Dievo, balsui ir nepriima pamokymo; tiesa pražuvo ir iškirsta iš jų burnos.</verse>
				<verse number="29">Nukirpk savo plaukus, o Jeruzale, numesk juos ir imkis raudos aukštumose; nes VIEŠPATS atmetė ir paliko savo rūstybės kartą.</verse>
				<verse number="30">Nes Judos vaikai darė pikta mano akyse, – sako VIEŠPATS; – jie pastatė savo bjaurystes namuose, kurie vadinami mano vardu, kad juos suteptų.</verse>
				<verse number="31">Ir jie pastatė Tofeto aukštumas, esančias Hinomo sūnaus slėnyje, kad savo sūnus ir savo dukteris degintų ugnyje, ko aš jiems neįsakiau ir tai man neatėjo į širdį.</verse>
				<verse number="32">Todėl štai ateina dienos, – sako VIEŠPATS, – kad tai nebebus vadinama nei Tofetu, nei Hinomo sūnaus slėniu, bet skerdynių slėniu; nes jie laidos Tofete, kol nebebus ten vietos.</verse>
				<verse number="33">Ir šitos tautos lavonai bus maistas dangaus skrajūnams ir žemės žvėrims; ir niekas jų nenubaidys.</verse>
				<verse number="34">Tada aš duosiu pradingti iš Judos miestų ir iš Jeruzalės gatvių džiaugsmo balsui ir linksmybės balsui, jaunojo balsui ir jaunosios balsui; nes šalis bus tuščia“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">„Tuo metu, – sako VIEŠPATS, – išneš Judos karalių kaulus, jos kunigaikščių kaulus, kunigų kaulus, pranašų kaulus ir Jeruzalės gyventojų kaulus iš jų kapų;</verse>
				<verse number="2">ir juos išbarstys prieš saulę, prieš mėnulį ir prieš visą dangaus kariuomenę, kuriuos jie mylėjo, kuriems jie tarnavo, paskui kuriuos jie vaikščiojo, kurių jie ieškojo ir kuriuos jie garbino; jie nebus nei surinkti, nei palaidoti; jie bus mėšlu ant žemės paviršiaus.</verse>
				<verse number="3">Ir verčiau pasirinks mirti negu gyventi visi likusieji, kurie išliko iš šitos piktos šeimos, kurie išlikę visose vietose, kur juos buvau nuvaręs, – sako kariuomenių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="4">– Be to, tu jiems sakyk: Taip sako VIEŠPATS: Ar jie kris ir neatsikels? Ar nusigręš ir nesugrįš?</verse>
				<verse number="5">Tad kodėl šita Jeruzalės tauta atsimeta nuolatiniu atsimetimu? Jie tvirtai laikosi apgavystės, jie atsisako sugrįžti.</verse>
				<verse number="6">Aš klausiausi ir išgirdau, bet jie kalbėjo neteisingai; niekas neapgailestavo dėl savo nedorybės, sakydamas: ‘Ką aš padariau?’ Kiekvienas pasukęs savo kryptimi, kaip žirgas skubantis į mūšį.</verse>
				<verse number="7">Taip, gandras danguje žino savo paskirtus laikus; purplelis, gervė ir kregždė laikosi savo sugrįžimo meto; bet mano tauta nežino VIEŠPATIES teismo.</verse>
				<verse number="8">Kaipgi jūs sakote: ‘Mes esame išmintingi, ir VIEŠPATIES įstatymas yra su mumis’? Štai iš tikrųjų jis pavertė tai nieku, raštininkų plunksna yra niekas.</verse>
				<verse number="9">Išmintingieji sugėdinti, jie nerimauja ir yra pagauti; štai jie atmetė VIEŠPATIES žodį; ir kokia juose išmintis?</verse>
				<verse number="10">Todėl jų žmonas duosiu kitiems, o jų laukus tiems, kurie juos paveldės; nes visi nuo mažiausiojo iki didžiausiojo atsidavę godumui, nuo pranašo iki kunigo visi elgiasi apgaulingai.</verse>
				<verse number="11">Nes jie gydė mano tautos dukters sužalojimą paviršutiniškai, sakydami: ‘Taika, taika’, kai nėra taikos.</verse>
				<verse number="12">Ar jie gėdijosi padarę, kas bjauru? Ne, jie visiškai nesigėdijo, nei jie moka parausti; todėl jie kris tarp krintančių; jų aplankymo laiku jie bus parblokšti, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="13">– Aš tikrai juos sunaikinsiu, – sako VIEŠPATS, – nebus vynuogių ant vynmedžio nei figų ant figmedžio, ir lapai nuvys; ir tai, ką jiems buvau davęs, pasitrauks nuo jų’“.</verse>
				<verse number="14">„Kodėl mes ramiai sėdime? Susirinkite, įeikime į sutvirtintus miestus ir ten tylėkime; nes VIEŠPATS, mūsų Dievas, mus nutildė ir mums davė gerti tulžies vandens, nes nusidėjome prieš VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="15">Mes ieškojome taikos, bet nieko gero neatėjo, ir sveikatos meto, o štai – vargas!</verse>
				<verse number="16">Nuo Dano girdisi jo žirgų prunkštimas; nuo jo stipriųjų žvengimo garso dreba visa šalis; nes jie atėjo ir prarijo šalį ir visa, kas joje, miestą ir jame gyvenančius“.</verse>
				<verse number="17">„Nes štai aš pasiųsiu tarp jūsų gyvačių, angių, kurių negalima užkerėti, ir jos jums įgels“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="18">Kai norėčiau pasiguosti dėl sielvarto, mano širdis alpsta manyje.</verse>
				<verse number="19">Štai mano tautos dukters šauksmo balsas dėl gyvenančių tolimoje šalyje: „Argi nėra VIEŠPATIES Sione? Ar nėra jo karaliaus jame?“ Kodėl jie kurstė mano pyktį savo raižytais atvaizdais, svetimomis tuštybėmis?</verse>
				<verse number="20">Praėjo pjūtis, pasibaigė vasara, o mes nesame išgelbėti.</verse>
				<verse number="21">Dėl savo tautos dukters sužalojimo esu sužalotas; esu niūrus; apstulbimas suėmė mane.</verse>
				<verse number="22">Argi nėra balzamo Gileade, ar nėra ten gydytojo? Tai kodėl nesugrąžinta mano tautos dukters sveikata?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">O, kad mano galva būtų vandenys ir mano akys – ašarų šaltinis, jog dieną ir naktį galėčiau apraudoti savo tautos dukters užmuštuosius!</verse>
				<verse number="2">O kad dykumoje turėčiau keliautojų buveinę; kad galėčiau palikti savo tautą ir eiti nuo jų! Nes jie visi svetimautojai, neištikimųjų sambūris.</verse>
				<verse number="3">„Jie išlenkia savo liežuvius melams kaip savo lanką; bet jie nėra narsūs už tiesą žemėje; nes jie eina iš pikto į pikta ir manęs nepažįsta, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="4">– Saugokitės kiekvienas savo artimo ir nepasitikėkite nei vienu broliu; nes kiekvienas brolis visiškai išstums kitą, ir kiekvienas artimas vaikščios skleisdamas šmeižtus.</verse>
				<verse number="5">Ir jie apgaudinės kiekvienas savo artimą ir nekalbės tiesos; jie išmokė savo liežuvį kalbėti melus, ir nuvargina save, darydami neteisybę.</verse>
				<verse number="6">Tavo buveinė apgaulės tarpe; dėl apgaulės jie atsisako pažinti mane“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="7">Todėl taip sako kariuomenių VIEŠPATS: „Štai aš juos išlydysiu ir išmėginsiu; nes kaipgi turėčiau daryti savo tautos dukrai?</verse>
				<verse number="8">Jų liežuvis kaip iššauta strėlė; jis kalba apgaulę; jie burna taikingai kalba savo artimui, bet širdyje jie jo tykoja.</verse>
				<verse number="9">Argi už tai neturėčiau jų aplankyti? – sako VIEŠPATS; – ar šitokiai tautai neatkeršys mano siela?</verse>
				<verse number="10">Dėl kalnų imsiu verkti ir dejuoti, ir dėl dykumos buveinių raudosiu, nes jie sudeginti taip, kad niekas negali pereiti per juos; ir niekas negirdi galvijų balso; ir dangų skrajūnai, ir žvėrys pabėgo; jie dingo.</verse>
				<verse number="11">Ir aš padarysiu Jeruzalę krūvomis ir slibinų lindyne; ir Judos miestus padarysiu tuščius, be gyventojų.</verse>
				<verse number="12">Kas yra išmintingas, kad galėtų tai suprasti? Ir kas yra tas, kuriam kalbėjo VIEŠPATIES burna, kad jis tai paskelbtų, dėl ko žūsta šalis, sudeginta kaip dykuma, jog niekas nepereina?“</verse>
				<verse number="13">Ir VIEŠPATS sako: „Kadangi jie paliko mano įstatymą, kurį padėjau jų priešakyje, ir nepakluso mano balsui, ir pagal jį nevaikščiojo;</verse>
				<verse number="14">bet vaikščiojo pagal savo širdies sumanymus ir paskui Baalus, kurių jų tėvai juos išmokė“.</verse>
				<verse number="15">Todėl taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: „Štai aš juos, tai yra, šią tautą, maitinsiu metėlėmis ir duosiu jiems gerti tulžies vandens.</verse>
				<verse number="16">Taipogi aš juos išsklaidysiu tarp pagonių, kurių nežinojo nei jie, nei jų tėvai; ir siųsiu paskui juos kalaviją, kol juos sunaikinsiu“.</verse>
				<verse number="17">Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: „Apgalvokite ir pasišaukite raudotojų, kad jos ateitų; ir siųskite pas sumanias moteris, kad jos ateitų;</verse>
				<verse number="18">ir jos teatskuba ir ima dėl mūsų raudoti, idant mūsų akys lietųsi ašaromis ir mūsų akių vokai ištrykštų vandenimis“.</verse>
				<verse number="19">Nes raudojimo balsas girdisi iš Siono: Kaip mes sunaikinti! Mes labai susigėdę, nes mes palikome šalį, nes mūsų buveinės mus išmetė.</verse>
				<verse number="20">Klausykite, o moterys, VIEŠPATIES žodžio ir tepriima jūsų ausys jo burnos žodį, ir savo dukteris mokykite raudoti, ir kiekviena savo artimą – raudos.</verse>
				<verse number="21">Nes mirtis lipo pro mūsų langus ir įžengė į mūsų rūmus, kad iškirstų vaikus lauke, jaunuolius gatvėse.</verse>
				<verse number="22">Kalbėk: Taip sako VIEŠPATS: „Žmonių lavonai kris kaip mėšlas atvirame lauke, kaip saujos paskui pjovėją, ir niekas jų nesurinks“.</verse>
				<verse number="23">Taip sako VIEŠPATS: „Išmintingasis tenesigiria savo išmintimi ir galingasis tenesigiria savo galia, turtingasis tenesigiria savo turtais;</verse>
				<verse number="24">bet tas, kuris giriasi, tesigiria tuo, kad supranta ir pažįsta mane, kad aš esu VIEŠPATS, kuris vykdo mielaširdystę, teismą ir teisumą žemėje; nes tais dalykais aš gėriuosi“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="25">„Štai ateina dienos, – sako VIEŠPATS, – kai aš nubausiu visus apipjaustytuosius su neapipjaustytais:</verse>
				<verse number="26">Egiptą, Judą, Edomą, Amono vaikus, Moabą ir visus, esančius tolimiausiuose pakraščiuose, kurie gyvena dykumoje; nes visos šitos tautos yra neapipjaustytos, ir visi Izraelio namai – neapipjaustyti širdyje“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Klausykite žodžio, kurį VIEŠPATS kalba jums, o Izraelio namai:</verse>
				<verse number="2">Taip sako VIEŠPATS: „Nesimokykite pagonių kelio ir neišsigąskite dangaus ženklų; nes pagonys jų išsigąsta.</verse>
				<verse number="3">Nes tautų papročiai yra tušti: nes jie išsikerta iš miško medį, meistro rankų darbą, kirviu.</verse>
				<verse number="4">Sidabru ir auksu jie jį pagražina; vinimis ir kūjais pritvirtina, kad tas nejudėtų.</verse>
				<verse number="5">Jie tiesūs kaip palmė, bet nekalba; jie turi būti nešami, nes negali eiti. Nebijokite jų; nes jie negali daryti pikta, nei gera daryti jie nepajėgia“.</verse>
				<verse number="6">Kadangi nėra tau lygaus, o VIEŠPATIE; tu esi didis, ir didžiai galingas tavo vardas.</verse>
				<verse number="7">Kas tavęs nebijotų, o tautų Karaliau? Nes tau tai priklauso; kadangi tarp visų tautų išminčių ir visose jų karalystėse nėra nei vieno tau lygaus.</verse>
				<verse number="8">Bet jie iki vieno buki ir kvaili; medžio stiebas yra tuštybių mokslas.</verse>
				<verse number="9">Sidabras suplotas į plokštes atgabentas iš Taršišo, o auksas iš Ufazo, meistro ir liejiko rankų darbas; mėlynas ir purpuras yra jų apdaras; jie visi yra sumaniųjų darbas.</verse>
				<verse number="10">Bet VIEŠPATS yra tikrasis Dievas, jis yra gyvasis Dievas ir amžinas karalius; nuo jo rūstybės drebės žemė ir tautos nepajėgs ištverti jo pasipiktinimo.</verse>
				<verse number="11">Taip jiems sakysite: „Dievai, kurie nepadarė nei dangų, nei žemės, pradings nuo žemės ir iš po šitų dangų“.</verse>
				<verse number="12">Jis padarė žemę savo jėga, jis įtvirtino pasaulį savo išmintimi, ir savo protingumu ištiesė dangus.</verse>
				<verse number="13">Kai jis ištaria savo balsą, danguose yra vandenų gausybė, ir jis padaro, kad garai pakiltų nuo žemės pakraščių; jis padaro žaibų su lietumi ir išveda vėją iš savo lobynų.</verse>
				<verse number="14">Kiekvienas žmogus yra neprotingas savo pažinimu; kiekvienas liejikas sugėdintas raižytu atvaizdu; nes jo nulietas atvaizdas yra apgaulė, ir nėra juose kvapo.</verse>
				<verse number="15">Jie yra tuštybė, paklydimų darbas; jų aplankymo metu jie pražus.</verse>
				<verse number="16">Jokūbo dalis ne tokia, kaip jie; nes jis yra visų dalykų formuotojas; ir Izraelis yra jo nuosavybės lazda; kariuomenių VIEŠPATS yra jo vardas.</verse>
				<verse number="17">Surink savo dirbinius iš šalies, o tvirtovės gyventojau.</verse>
				<verse number="18">Nes taip sako VIEŠPATS: „Štai šį kartą aš išsviesiu šalies gyventojus ir juos prispausiu, kad jie taip rastų“.</verse>
				<verse number="19">Vargas man dėl mano sužalojimo! Skausminga mano žaizda; bet aš tariau: „Tikrai tai sielvartas, ir aš turiu jį nešioti“.</verse>
				<verse number="20">Mano padangtė apiplėšta ir visos mano virvės sutraukytos; mano vaikai išėję iš manęs, ir jų nėra; daugiau nebėra, kas ištiestų mano palapinę ir pakeltų mano uždangalus.</verse>
				<verse number="21">Nes ganytojai tapo neprotingi ir neieškojo VIEŠPATIES; todėl jiems nesiseks, ir visos jų kaimenės bus išsklaidytos.</verse>
				<verse number="22">Štai ūžesio triukšmas ateina ir didelis sambrūzdis iš šiaurės šalies, kad Judos miestus padarytų tuščiais, slibinų buveine.</verse>
				<verse number="23">O VIEŠPATIE, aš žinau, kad žmogaus kelias nėra jame pačiame; ne vaikščiojančiam žmogui nukreipti savo žingsnius.</verse>
				<verse number="24">O VIEŠPATIE, bausk mane, bet tik teismu, ir ne supykęs, kad nepaverstum manęs nieku.</verse>
				<verse number="25">Išliek savo įtūžį ant pagonių, kurie tavęs nepažįsta, ir ant šeimų, kurios nesišaukia tavo vardo; nes jos suėdė Jokūbą, jį surijo, sunaikino jį ir jo buveinę padarė tuščią.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Žodis, kuris atėjo Jeremijui iš VIEŠPATIES, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Klausykitės šios sandoros žodžių ir kalbėkite Judos žmonėms ir Jeruzalės gyventojams,</verse>
				<verse number="3">ir jiems tark: Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘ Tebūna prakeiktas žmogus, kuris nepaklūsta šitos sandoros žodžiams,</verse>
				<verse number="4">kuriuos aš įsakiau jūsų tėvams tą dieną, kai juos išvedžiau iš Egipto šalies, iš geležies krosnies, tardamas: „Pakluskite mano balsui ir juos vykdykite pagal visa tai, ką jums įsakau; taip jūs būsite mano tauta, o aš būsiu jūsų Dievas“;</verse>
				<verse number="5">kad aš ištesėčiau priesaiką, kurią prisiekiau jūsų tėvams, – duoti jiems šalį, plūstančią pienu ir medumi, kaip yra šią dieną’“. Tada aš atsakiau ir tariau: „Tebūna taip, o VIEŠPATIE“.</verse>
				<verse number="6">Paskui VIEŠPATS man tarė: „Skelbk visus šituos žodžius Judos miestuose ir Jeruzalės gatvėse, sakydamas: ‘Klausykite šitos sandoros žodžių ir juos vykdykite.</verse>
				<verse number="7">Nes aš uoliai tvirtinau jūsų tėvams tą dieną, kai juos išvedžiau aukštyn iš Egipto šalies, ir iki šios dienos, anksti keldamasis tvirtinau, sakydamas: „Pakluskite mano balsui“.</verse>
				<verse number="8">Tačiau jie nepakluso nei nepalenkė savo ausies, bet kiekvienas vaikščiojo pagal savo piktos širdies sumanymą; todėl aš užleisiu ant jų visus šitos sandoros žodžius, kuriuos įsakiau jiems vykdyti, bet jie nevykdė jų ’“.</verse>
				<verse number="9">Ir VIEŠPATS man tarė: „Radosi sąmokslas tarp Judos žmonių ir tarp Jeruzalės gyventojų.</verse>
				<verse number="10">Jie sugrįžo į neteisybes savo protėvių, kurie atsisakė klausyti mano žodžių; ir jie nuėjo paskui kitus dievus, jiems tarnauti; Izraelio namai ir Judos namai sulaužė mano sandorą, kurią sudariau su jų tėvais“.</verse>
				<verse number="11">Todėl taip sako VIEŠPATS: „Štai aš užleisiu ant jų nelaimę, iš kurios jie negalės ištrūkti; ir nors jie šauksis manęs, aš jų neišklausysiu.</verse>
				<verse number="12">Tada Judos miestai ir Jeruzalės gyventojai nueis ir šauksis dievų, kuriems jie aukoja smilkalus; bet jie iš viso jų neišgelbės jų nelaimės metu.</verse>
				<verse number="13">Nes tavo dievų yra pagal tavo miestų skaičių, o Juda; ir pagal Jeruzalės gatvių skaičių jūs pastatėte šitam gėdingam dalykui aukurų – aukurų Baalui smilkyti.</verse>
				<verse number="14">Todėl tu nesimelsk už šitą tautą nei nekelk už juos šauksmo ar maldos; nes aš jų neklausysiu tuo metu, kai jie manęs šauksis dėl savo bėdos.</verse>
				<verse number="15">Kas mano mylimajai darbo mano namuose, atsižvelgiant į tai, kad ji vykdė nešvankybes su daugeliu, ir šventa mėsa dingo nuo tavęs? Kai tu darai pikta, tu džiaugiesi.</verse>
				<verse number="16">VIEŠPATS pavadino tave žaliuojančiu, gražiu, gražių vaisių alyvmedžiu; didžiulio sujudimo triukšmu jis uždegė jį ugnimi, ir jo šakos sulaužytos.</verse>
				<verse number="17">Nes kariuomenių VIEŠPATS, kuris pasodino tave, paskelbė prieš tave pikta dėl Izraelio namų ir Judos namų pikto, kurį jie darė prieš save, kurstydami mano pyktį smilkalų aukojimu Baalui.</verse>
				<verse number="18">Ir VIEŠPATS man davė tai žinoti, ir aš tai žinau; tada tu man parodei jų darbus.</verse>
				<verse number="19">Bet aš buvau kaip avinėlis ar jautis, vedamas pjauti; ir aš nežinojau, kad jie sugalvojo prieš mane planus, sakydami: „Sunaikinkime medį su jo vaisiais ir iškirskime jį iš gyvųjų šalies, kad nebeatsimintų jo vardo“.</verse>
				<verse number="20">Bet, kariuomenių VIEŠPATIE, kuris teisi teisingai, kuris išmėgini inkstus ir širdį, leisk man pamatyti tavo kerštą jiems; nes tau atskleidžiau savo bylą.</verse>
				<verse number="21">Todėl taip sako VIEŠPATS apie Anatoto žmones, ieškančius tavo gyvybės ir sakančius: „Nepranašauk VIEŠPATIES vardu, kad nemirtum nuo mūsų rankos“;</verse>
				<verse number="22">todėl taip sako kariuomenių VIEŠPATS: „Štai aš juos nubausiu; jaunuoliai mirs nuo kalavijo; jų sūnūs ir jų dukterys mirs nuo bado;</verse>
				<verse number="23">ir iš jų niekas neišliks; nes aš užleisiu nelaimę ant Anatoto žmonių, būtent jų aplankymo metus“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Teisus tu esi, o VIEŠPATIE, kai bylinėjuosi su tavimi; tačiau leisk man kalbėti su tavimi apie tavo teismus: „Kodėl klesti nedorėlių kelias? Kodėl laimingi visi, kurie labai išdavikiškai elgiasi?</verse>
				<verse number="2">Tu juos pasodinai, taip, jie įleido šaknis; jie užaugo, taip, atnešė vaisių; jų burnoje tu esi arti, bet toli nuo jų inkstų.</verse>
				<verse number="3">Bet tu, o VIEŠPATIE, pažįsti mane; tu matei mane ir išmėginai mano širdį tau; ištempk juos kaip avis pjovimui ir paruošk juos skerdynių dienai.</verse>
				<verse number="4">Kaip ilgai gedės šalis ir džius kiekvieno lauko žolės dėl jos gyventojų piktybių? Sunaikinti gyvuliai ir paukščiai; nes jie sakė: ‘Jis nematys mūsų galo’.</verse>
				<verse number="5">Jei tu bėgai su pėstininkais, ir jie nuvargino tave, tad kaip gali varžytis su žirgais? Ir jei ramioje šalyje, kuria pasitiki, jie nuvargino tave, tai ką tu darysi patvinus Jordanui?</verse>
				<verse number="6">Nes netgi tavo broliai, tavo tėvo namai, net jie neištikimai elgėsi su tavimi; taip, jie pašaukė minią paskui tave; netikėk jais, nors jie tau kalba gražius žodžius.</verse>
				<verse number="7">Aš palikau savo namus, palikau savo paveldą; aš atidaviau savo sielos labai mylimą į jos priešų rankas.</verse>
				<verse number="8">Mano paveldas man yra kaip liūtas miške; jis šaukia prieš mane; todėl aš jo nekenčiau.</verse>
				<verse number="9">Mano paveldas man yra kaip raibas paukštis, aplink esantys paukščiai yra prieš jį; ateikite, surinkite visus lauko žvėris, ateikite ryti.</verse>
				<verse number="10">Daug ganytojų naikino mano vynuogyną, jie mindžiojo mano dalį po kojomis, jie pavertė mano geistiną dalį tuščia dykuma.</verse>
				<verse number="11">Jie padarė ją tuščią, ir būdama tuščia ji man rauda; visa šalis ištuštinta, nes nei vienas neima to į širdį.</verse>
				<verse number="12">Ant visų aukštumų per dykumą atėjo plėšikai; nes VIEŠPATIES kalavijas rys nuo vieno šalies krašto iki kito šalies krašto; joks kūnas neturės ramybės“.</verse>
				<verse number="13">Jie pasėjo kviečius, bet pjaus erškėčius; jie nusikamavo, bet neturės naudos; ir jie gėdysis jūsų pajamomis dėl smarkaus VIEŠPATIES pykčio.</verse>
				<verse number="14">Taip sako VIEŠPATS dėl visų mano piktų kaimynų, palietusių paveldą, kurį daviau paveldėti savo tautai Izraeliui: „Štai aš juos išrausiu iš jų šalies, ir išrausiu Judos namus iš jų tarpo.</verse>
				<verse number="15">Ir kai būsiu juos išrovęs, įvyks, kad aš sugrįšiu ir jų pasigailėsiu, ir juos sugrąžinsiu kiekvieną į savo paveldą ir kiekvieną į savo šalį.</verse>
				<verse number="16">Ir įvyks, jeigu jie stropiai mokysis mano tautos kelių, kad prisiektų mano vardu: ‘VIEŠPATS gyvas’, kaip jie mokė mano tautą prisiekti Baalu, tuomet jie bus pastatyti mano tautos tarpe.</verse>
				<verse number="17">Bet jei jie nepaklus, aš visiškai išrausiu ir sunaikinsiu tą tautą“, – sako VIEŠPATS.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Taip man sako VIEŠPATS: „Eik ir įsigyk lininę juostą, ir susijuosk ja strėnas, bet neįmerk jos į vandenį“.</verse>
				<verse number="2">Taigi aš įsigijau juostą pagal VIEŠPATIES žodį ir susijuosiau ja strėnas.</verse>
				<verse number="3">Ir VIEŠPATIES žodis man atėjo antrą kartą, sakydamas:</verse>
				<verse number="4">„Paimk juostą, kurią įsigijai, kuri yra ant tavo strėnų, ir atsikėlęs eik prie Eufrato, ir ten ją paslėpk uolos skylėje“.</verse>
				<verse number="5">Taigi aš nuėjau ir ją paslėpiau prie Eufrato, kaip VIEŠPATS man įsakė.</verse>
				<verse number="6">Ir įvyko, kad po daugelio dienų VIEŠPATS man tarė: „Kelkis, eik į Eufratą ir paimk iš ten juostą, kurią tau įsakiau ten paslėpti“.</verse>
				<verse number="7">Tada aš nuėjau į Eufratą, iškasiau ir paėmiau juostą iš tos vietos, kur buvau ją paslėpęs; ir štai, ta juosta buvo supuvusi, niekam tikusi.</verse>
				<verse number="8">Tada man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="9">„Taip sako VIEŠPATS: ‘Taip aš supūdysiu Judos išdidumą ir didįjį Jeruzalės išdidumą.</verse>
				<verse number="10">Šita pikta tauta, kuri atsisako klausyti mano žodžių, kuri vaikšto pagal savo širdies sumanymą ir vaikšto paskui kitus dievus, kad jiems tarnautų ir juos garbintų, bus kaip šita juosta, kuri niekam tikusi.</verse>
				<verse number="11">Nes kaip juosta prilimpa prie žmogaus strėnų, taip aš prilipdžiau prie savęs visus Izraelio namus ir visus Judos namus, – sako VIEŠPATS, – kad jie būtų man tauta, vardas, gyrius ir šlovė; bet jie nenorėjo klausyti.</verse>
				<verse number="12">Todėl kalbėk jiems šitą žodį: Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Kiekvienas indas bus pripildytas vyno’; ir jie tau sakys: ‘Argi tikrai mes nežinome, kad kiekvienas indas bus pripildytas vyno?’</verse>
				<verse number="13">Tada jiems tark: Taip sako VIEŠPATS: ‘Štai aš pripildysiu girtybe visus šitos šalies gyventojus, būtent karalius, sėdinčius Dovydo soste, kunigus, pranašus ir visus Jeruzalės gyventojus.</verse>
				<verse number="14">Ir aš juos sudaužysiu vieną į kitą, tėvus ir sūnus kartu, – sako VIEŠPATS; – aš neužjausiu nei tausosiu, nei pasigailėsiu, bet juos sunaikinsiu’“.</verse>
				<verse number="15">Klausykite ir atsukite ausį; nebūkite išdidūs, nes VIEŠPATS kalbėjo.</verse>
				<verse number="16">Duokite VIEŠPAČIUI, savo Dievui, šlovę, kol jis neužtemdė ir kol jūsų kojos nesuklupo už tamsių kalnų, ir kad jums belaukiant šviesos jis nepaverstų jos į mirties šešėlį ir nepadarytų jos visiška tamsybe.</verse>
				<verse number="17">Bet jei jūs to neklausysite, mano siela slaptavietėse verks dėl jūsų išdidumo; ir mano akis graudžiai verks ir lies ašaras, nes VIEŠPATIES kaimenė išvesta nelaisvėn.</verse>
				<verse number="18">Sakykite karaliui ir karalienei: „Nusižeminkite, sėskite žemai; nes nukris jūsų kunigaikštystės, būtent jūsų šlovės karūna“.</verse>
				<verse number="19">Pietų miestai bus užrakinti, ir niekas jų neatidarys; visa Juda bus išvesta nelaisvėn, ji visiškai bus išvesta nelaisvėn.</verse>
				<verse number="20">Pakelkite savo akis ir žiūrėkite į ateinančius iš šiaurės; kur yra kaimenė, kuri tau buvo duota, tavo gražioji kaimenė?</verse>
				<verse number="21">Ką sakysi, kai jis tave baus? Nes tu juos mokei būti vadais ir tavo vyriausiais; argi nesuims tavęs sielvartai, kaip gimdančią moterį?</verse>
				<verse number="22">Ir jei sakysi savo širdyje: ‘Kodėl mane tai ištiko?’ Dėl tavo neteisybės didybės tavo skvernai atidengti, tavo kulnai apnuoginti.</verse>
				<verse number="23">Ar etiopas gali pakeisti savo odą arba leopardas – savo dėmes? Tai ir jūs, kurie esate įpratę daryti pikta, galėtumėte daryti gera.</verse>
				<verse number="24">Todėl aš juos išsklaidysiu kaip ražieną, išnešiojamą dykumos vėjo.</verse>
				<verse number="25">Tai yra tavo burtas, nuo manęs tau atmatuota dalis, – sako VIEŠPATS; – kadangi pamiršai mane ir pasitikėjai melu.</verse>
				<verse number="26">Todėl aš užversiu tavo skvernus tau ant veido, kad pasirodytų tavo gėda.</verse>
				<verse number="27">Aš mačiau tavo svetimavimus ir tavo žvengimus, tavo paleistuvystės gašlumą ir tavo bjaurystes ant kalvų laukuose. Vargas tau, o Jeruzale! Ar tu neapsivalysi? Kada tai pagaliau bus?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">VIEŠPATIES žodis, kuris atėjo Jeremijui apie stoką.</verse>
				<verse number="2">Juda liūdi ir jos vartai silpsta; jie pajuodę ant žemės; ir Jeruzalės šauksmas kyla aukštyn.</verse>
				<verse number="3">Ir jų kilmingieji siunčia savo mažylius prie vandenų; jie ateina prie duobių, bet neranda vandens; jie sugrįžo tuščiais indais; jie susigėdę ir suglumę, ir apsidengę galvas.</verse>
				<verse number="4">Kadangi dirva suaižėjusi, nes nebuvo žemėje lietaus, artojai susigėdę, apsidengę galvas.</verse>
				<verse number="5">Taip, ir elnė lauke atsiveda jauniklių ir juos palieka, nes nėra žolės.</verse>
				<verse number="6">Ir laukiniai asilai stovėjo ant aukštumų, uostydami vėją kaip slibinai; jų akys išsekusios, nes nebuvo žolės.</verse>
				<verse number="7">O VIEŠPATIE, nors mūsų neteisybės liudija prieš mus, daryk tai dėl savo vardo; nes daug yra mūsų atsimetimų; mes prieš tave nusidėjome.</verse>
				<verse number="8">O Izraelio viltie, jo gelbėtojau vargo metu, kodėl turėtumei būti kaip svetimšalis šalyje ir kaip keleivis, kuris pasuka į šalį pasilikti nakčiai?</verse>
				<verse number="9">Kodėl turėtumei būti kaip apstulbintas žmogus, kaip galiūnas, negalintis išgelbėti? Tačiau tu, o VIEŠPATIE, esi tarp mūsų, ir mes vadinami tavo vardu; nepalik mūsų.</verse>
				<verse number="10">Taip sako VIEŠPATS šitai tautai: „Jie taip mėgo klaidžioti, jie nesulaikė savo kojų, todėl VIEŠPATS jų nepriima; dabar jis atsimins jų neteisybę ir aplankys jų nuodėmes“.</verse>
				<verse number="11">Tada VIEŠPATS man tarė: „Nesimelsk už šitą tautą jų labui.</verse>
				<verse number="12">Kai jie pasninkauja, aš neišklausysiu jų šauksmo; ir kai jie aukoja deginamąją auką ir auką, aš jų nepriimsiu; bet aš juos prarysiu kalaviju, badu ir maru“.</verse>
				<verse number="13">Tada aš tariau: „Ak, Viešpatie DIEVE! Štai pranašai jiems sako: ‘Nematysite kalavijo ir neturėsite bado, bet jums duosiu tikrą ramybę šitoje vietoje’“.</verse>
				<verse number="14">Tada VIEŠPATS man tarė: „Pranašai mano vardu pranašauja melus; aš jų nesiunčiau nei jiems įsakiau, nei jiems kalbėjau; jie jums pranašauja melagingą regėjimą ir būrimą, ir nieką, ir savo širdies suktybę.</verse>
				<verse number="15">Todėl taip sako VIEŠPATS dėl pranašų, kurie pranašauja mano vardu, nors aš jų nesiunčiau, tačiau jie sako: ‘Nebus kalavijo ir bado šitoje šalyje’, – šitie pranašai bus sunaikinti kalaviju ir badu.</verse>
				<verse number="16">O tauta, kuriems jie pranašauja, dėl bado ir kalavijo bus išmesti Jeruzalės gatvėse; ir nebus kas palaidotų juos, jų žmonas, jų sūnus ir jų dukteris; nes aš ant jų išliesiu jų nedorybę.</verse>
				<verse number="17">Todėl tu jiems sakyk šitą žodį: ‘Tegul mano akys plūsta ašaromis dieną bei naktį ir tenepaliauja; nes mergelė, mano tautos dukra, sulaužyta didžiule pralauža, labai smarkiu smūgiu.</verse>
				<verse number="18">Jei išeičiau ant lauko, tada štai kalavijo nužudytieji! Ir jei įeičiau į miestą, tuomet štai sergantieji nuo bado! Taip, ir pranašas, ir kunigas vaikšto po šalį, kurios jie nežino’“.</verse>
				<verse number="19">Ar tu visiškai atmetei Judą? Ar tavo siela bjaurisi Sionu? Kodėl mus sumušei, ir nėra mums išgydymo? Mes ieškojome taikos, tačiau nėra nieko gero, ir išgydymo meto, o štai neramumai!</verse>
				<verse number="20">Mes pripažįstame, o VIEŠPATIE, savo nedorybę ir savo tėvų neteisybę; nes mes prieš tave nusidėjome.</verse>
				<verse number="21">Nesibjaurėk mumis dėl savo vardo, neužtrauk negarbės savo šlovės sostui; atsimink, nesulaužyk savo sandoros su mumis.</verse>
				<verse number="22">Ar yra kas tarp pagonių tuštybių, galinčių duoti lietaus? Ar dangūs gali duoti liūčių? Argi ne tu esi tas, o VIEŠPATIE, mūsų Dieve? Todėl mes lauksime tavęs, nes tu visa tai padarei.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Tada VIEŠPATS man tarė: „Nors Mozė ir Samuelis stovėtų prieš mane, tačiau mano širdis nebūtų link šitos tautos; išvyk juos iš mano akių, ir tegul jie išeina.</verse>
				<verse number="2">Ir įvyks, jei jie tau sakys: ‘Kur mums išeiti?’ Tuomet jiems tark: ‘Taip sako VIEŠPATS: Kas paskirtas mirčiai, į mirtį, kas kalavijui – į kalaviją, kas badui – į badą, ir kas nelaisvei – į nelaisvę’.</verse>
				<verse number="3">Ir aš paskirsiu jiems keturias rūšis, – sako VIEŠPATS: – kalaviją, kad žudytų, šunis, kad draskytų, dangaus skrajūnus ir žemės žvėris, kad rytų ir naikintų.</verse>
				<verse number="4">Ir aš juos perkelsiu į visas žemės karalystes dėl Manaso, sūnaus Chezekijo, Judos karaliaus, dėl to, ką jis padarė Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="5">Nes, kas gi gailėsis tavęs, o Jeruzale? Arba, kas tave apraudos? Arba, kas užsuks paklausti, kaip tau sekasi?</verse>
				<verse number="6">Tu mane palikai, – sako VIEŠPATS, – tu atsitraukei atgal; todėl aš ištiesiu prieš tave savo ranką ir tave sunaikinsiu; aš pavargau gailėtis.</verse>
				<verse number="7">Aš juos vėtysiu vėtykle šalies vartuose; aš atimsiu iš jų vaikus, sunaikinsiu savo tautą, kadangi jie nesugrįžta nuo savo kelių.</verse>
				<verse number="8">Man padaugėjo jų našlių daugiau negu jūros smėlio; aš užleidau ant jų, prieš jaunuolių motiną, plėšiką vidudienį; aš jam daviau staiga užpulti, ir miestą apėmė siaubas.</verse>
				<verse number="9">Pagimdžiusioji septynis nusilpo; ji atidavė dvasią; jos saulė nusileido dar tebesant dienai; ji buvo sugėdinta ir suglumusi; o jų likutį aš atiduosiu kalavijui, jų priešų akivaizdoje“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="10">Vargas man, mano motina, kad mane pagimdei vaidijimosi ir ginčijimosi žmogumi visai žemei! Nei aš skolinau su palūkanomis, nei man skolino su palūkanomis, tačiau jie visi keikia mane.</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATS tarė: „Tikrai su tavo likučiu bus gerai; tikrai aš padarysiu, kad tavo priešas gerai elgsis su tavimi nelaimės metu ir sielvarto metu.</verse>
				<verse number="12">Ar gali geležis sulaužyti šiaurės geležį ir plieną?</verse>
				<verse number="13">Tavo turtą ir tavo lobius duosiu be mokesčio išplėšti už visas tavo nuodėmes visose tavo ribose.</verse>
				<verse number="14">Ir nuvesiu tave su tavo priešais į šalį, kurios nepažįsti; nes mano pyktyje užsidegė ugnis, kuri degs ant jūsų“.</verse>
				<verse number="15">O VIEŠPATIE, tu žinai; atsimink mane ir aplankyk mane, ir atkeršyk už mane mano persekiotojams; nepašalink manęs pagal savo ilgą pakantumą; žinok, kad aš dėl tavęs kenčiu barimą.</verse>
				<verse number="16">Atsirado tavo žodžiai, ir aš juos valgiau; ir tavo žodis man buvo džiaugsmas ir mano širdies džiūgavimas; nes aš vadinuosi tavo vardu, o VIEŠPATIE, kariuomenių Dieve.</verse>
				<verse number="17">Aš nesėdėjau pašaipūnų sambūryje ir nesidžiaugiau; aš sėdėjau vienišas dėl tavo rankos; nes tu pripildei mane pasipiktinimo.</verse>
				<verse number="18">Kodėl mano skausmas nuolatinis ir mano žaizda nepagydoma, nesiduodanti pagydoma? Ar tu man būsi visai kaip melagis, kaip nepatikimas vanduo?</verse>
				<verse number="19">Todėl taip sako VIEŠPATS: „Jei sugrįši, tada aš tave parvesiu, ir tu stovėsi mano akivaizdoje; ir jei tu išimsi tai, kas brangu, nuo to, kas bjauru, tu būsi kaip mano burna; tegul jie sugrįžta pas tave; bet tu nesugrįžk pas juos.</verse>
				<verse number="20">Ir aš padarysiu tave šitai tautai aptverta varine siena; ir jie kovos prieš tave, bet tavęs nenugalės; nes aš esu su tavimi, kad tave išgelbėčiau ir tave išvaduočiau, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="21">Ir aš tave išvaduosiu iš piktųjų rankos ir tave atpirksiu iš baisiųjų rankos“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Ir man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Neimk sau žmonos ir neturėk sūnų ar dukterų šitoje vietoje.</verse>
				<verse number="3">Nes taip sako VIEŠPATS apie sūnus ir apie dukteris, gimstančius šitoje vietoje, ir apie jų motinas, juos gimdančias, ir apie jų tėvus, kurie juos pagimdo šitoje šalyje:</verse>
				<verse number="4">‘Jie mirs sunkiomis mirtimis; jų neapraudos nei jų palaidos; bet jie bus kaip mėšlas ant žemės paviršiaus; ir jie bus sunaikinti kalavijo ir bado; ir jų lavonai bus maistas dangaus skrajūnams ir žemės žvėrims’“.</verse>
				<verse number="5">Nes taip sako VIEŠPATS: „Neik į gedulo namus ir neik gedėti ar jų apraudoti; nes aš atėmiau iš šitos tautos savo ramybę, – sako VIEŠPATS, – mielaširdystę ir gailestingumus.</verse>
				<verse number="6">Tiek dideli, tiek maži mirs šitoje šalyje; jų nepalaidos ir niekas jų neapraudos, ir dėl jų nesusipjaustys, ir nesidarys plikės;</verse>
				<verse number="7">ir niekas dėl jų nesiplėšys gedėdamas, kad juos paguostų dėl mirusiojo; ir neduos jiems gerti paguodos taurės dėl jų tėvo ar dėl jų motinos.</verse>
				<verse number="8">Taip pat neik į pokylių namus, kad su jais sėdėtum valgyti ir gerti.</verse>
				<verse number="9">Nes taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Štai aš nutildysiu šitoje vietoje, jūsų akyse ir jūsų dienomis, džiaugsmo balsą ir linksmybės balsą, jaunikio balsą ir nuotakos balsą’.</verse>
				<verse number="10">Ir įvyks, kai tu paskelbsi šitai tautai visus šituos žodžius ir jie tau sakys: ‘Kodėl VIEŠPATS mums paskelbė visą šitą didelę nelaimę? Kokia yra mūsų neteisybė? Kokia mūsų nuodėmė, kuria nusidėjome prieš VIEŠPATĮ, mūsų Dievą?’</verse>
				<verse number="11">Tada tu jiems sakyk: ‘Kadangi jūsų tėvai paliko mane, – sako VIEŠPATS, – ir vaikščiojo paskui kitus dievus, jiems tarnavo ir juos garbino, o mane paliko ir nesilaikė mano įstatymo;</verse>
				<verse number="12">o jūs elgėtės blogiau negu jūsų tėvai; nes štai jūs kiekvienas vaikščiojate pagal savo piktos širdies sumanymą, kad manęs neklausytumėte;</verse>
				<verse number="13">todėl aš jus išmesiu iš šitos šalies į šalį, kurios nežinote nei jūs, nei jūsų tėvai; ir ten dieną bei naktį jūs tarnausite kitiems dievams; aš neparodysiu ten jums palankumo’.</verse>
				<verse number="14">Todėl, štai ateina dienos, – sako VIEŠPATS, – kai nebesakys: ‘VIEŠPATS gyvas, kuris išvedė aukštyn Izraelio vaikus iš Egipto šalies’;</verse>
				<verse number="15">bet sakys: ‘VIEŠPATS gyvas, kuris išvedė Izraelio vaikus aukštyn iš šiaurės šalies ir iš visų šalių, kur jis buvo juos išvaręs’; ir aš juos sugrąžinsiu į jų šalį, kurią daviau jų tėvams.</verse>
				<verse number="16">Štai aš pasiųsiu pas daugybę žvejų, – sako VIEŠPATS, – ir jie juos sužvejos; o paskui pasiųsiu pas daugybę medžiotojų, ir jie juos išmedžios iš kiekvieno kalno, iš kiekvienos kalvos ir iš uolų angų.</verse>
				<verse number="17">Nes mano akys nukreiptos į visus jų kelius; jie nepaslėpti nuo mano veido, ir jų neteisybė nepaslėpta nuo mano akių.</verse>
				<verse number="18">Ir pirmiausia aš dvigubai atlyginsiu už jų neteisybę ir jų nuodėmę; kadangi jie suteršė mano šalį, jie pripildė mano paveldą savo šlykštybių ir bjaurybių lavonais’“.</verse>
				<verse number="19">O VIEŠPATIE, mano stiprybe, mano tvirtove ir mano prieglobsti sielvarto dieną, pas tave ateis pagonys nuo žemės pakraščių ir sakys: ‘Tikrai mūsų tėvai buvo paveldėję melus, tuštybę ir tai, kame nėra jokios naudos’.</verse>
				<verse number="20">Ar gali žmogus pasidaryti dievų, kurie nėra dievai?</verse>
				<verse number="21">Todėl štai aš šįkart duosiu jiems pažinti, duosiu jiems pažinti savo ranką ir savo galybę; ir jie žinos, kad mano vardas yra VIEŠPATS“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Judos nuodėmė užrašyta geležiniu rašikliu, deimantiniu raižikliu; ji įrėžta į jų širdies plokštę ir ant jūsų aukurų ragų;</verse>
				<verse number="2">kol jų vaikai prisimena jų aukurus ir jų giraites prie žaliuojančių medžių ant aukštų kalvų.</verse>
				<verse number="3">O mano kalne laukuose, aš duosiu išplėšti tavo turtą ir visus tavo lobius, ir tavo aukštumas už nuodėmę, visose tavo ribose.</verse>
				<verse number="4">O tu pats neteksi savo paveldo, kurį tau daviau; ir tave priversiu tarnauti tavo priešams šalyje, kurios nepažįsti; nes jūs mano pyktyje uždegėte ugnį, kuri degs amžinai.</verse>
				<verse number="5">Taip sako VIEŠPATS: „ Tebūna prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmogumi ir laiko kūną savo ranka, ir kurio širdis pasitraukia nuo VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="6">Nes jis bus kaip viržis dykumoje ir nematys, kai ateina gera; bet gyvens išdžiūvusiose vietose tyrlaukiuose, druskingoje ir negyvenamoje šalyje.</verse>
				<verse number="7">Palaimintas žmogus, kuris pasitiki VIEŠPAČIU, kurio viltis yra VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="8">Nes jis bus kaip medis, pasodintas prie vandenų, kuris išplečia savo šaknis prie upės, ir nematys, kai ateis kaitra, bet jo lapai bus žali; ir nesirūpins sausros metais ir nesiliaus nešęs vaisių.</verse>
				<verse number="9">Širdis apgaulingesnė už viską ir be galo nedora; kas gali ją pažinti?</verse>
				<verse number="10">Aš, VIEŠPATS, tiriu širdį, mėginu inkstus, kad kiekvienam duočiau pagal jo kelius, pagal jo darbų vaisių.</verse>
				<verse number="11">Kaip kurapka sėdi ant kiaušinių, bet jų neišperi, taip ir tas, kuris neteisėtai įsigyja turtų, juos paliks jo dienoms įpusėjus ir savo pabaigoje bus kvailys.</verse>
				<verse number="12">Šlovingas aukštas sostas nuo pradžios yra mūsų šventovės vieta.</verse>
				<verse number="13">O VIEŠPATIE, Izraelio viltie, visi, kurie palieka tave, bus sugėdinti, ir tie, kurie traukiasi nuo tavęs, bus įrašyti į žemę, nes jie paliko VIEŠPATĮ, gyvųjų vandenų šaltinį.</verse>
				<verse number="14">Pagydyk mane, o VIEŠPATIE, ir aš būsiu pagydytas; išgelbėk mane, ir aš būsiu išgelbėtas; nes tu esi mano gyrius.</verse>
				<verse number="15">Štai jie man sako: „Kur yra VIEŠPATIES žodis? Tegul jis dabar ateina“.</verse>
				<verse number="16">O aš, aš nenuskubėjau nuo buvimo ganytoju, kad sekčiau paskui tave; ir netroškau nelaimės dienos; tu žinai; kas išėjo iš mano lūpų, buvo teisinga tavo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="17">Nebūk man išgąsčiu; tu esi mano viltis nelaimės dieną.</verse>
				<verse number="18">Tebūna suglumę mano persekiotojai, bet aš tenebūsiu suglumęs; tebūna jie sunerimę, bet aš tenebūsiu sunerimęs; užleisk ant jų nelaimės dieną ir juos sunaikink dvigubu sunaikinimu.</verse>
				<verse number="19">Taip man sako VIEŠPATS: „Eik ir atsistok tautos vaikų vartuose, pro kuriuos įeina Judos karaliai ir pro kuriuos jie išeina, ir visuose Jeruzalės vartuose;</verse>
				<verse number="20">ir jiems tark: ‘Klausykite VIEŠPATIES žodžio, Judos karaliai, visa Juda ir visi Jeruzalės gyventojai, kurie įeinate pro šituos vartus;</verse>
				<verse number="21">taip sako VIEŠPATS: ‘Saugokitės ir neneškite naštos sabato dieną, ir neįneškite jos pro Jeruzalės vartus;</verse>
				<verse number="22">ir neišneškite naštos iš savo namų sabato dieną, ir nedirbkite jokio darbo, bet pašvęskite sabato dieną, kaip įsakiau jūsų tėvams.</verse>
				<verse number="23">Tačiau jie nepakluso ir nepalenkė savo ausies, bet sukietino savo sprandą, kad negirdėtų ir nepriimtų pamokymo.</verse>
				<verse number="24">Ir įvyks, jei uoliai manęs klausysite, – sako VIEŠPATS, – ir sabato dieną neįnešite jokios naštos pro šito miesto vartus, bet pašvęsite sabato dieną, nedirbdami per jį jokio darbo,</verse>
				<verse number="25">tai pro šito miesto vartus įeis karaliai ir kunigaikščiai, sėdintys Dovydo soste, važiuojantys vežimais ir jojantys ant žirgų, jie ir jų kunigaikščiai, Judos žmonės ir Jeruzalės gyventojai; ir šitas miestas pasiliks per amžius.</verse>
				<verse number="26">Ir jie ateis iš Judos miestų, iš Jeruzalės apylinkių, iš Benjamino šalies, iš lygumos, iš kalnų ir iš pietų, atnešdami deginamąsias aukas, aukas ir maisto aukas, smilkalus ir atnešdami gyriaus aukas į VIEŠPATIES namus.</verse>
				<verse number="27">Bet jei manęs neklausysite, kad pašvęstumėte sabato dieną ir kad neneštumėte naštos, įeidami pro Jeruzalės vartus sabato dieną, tada aš užkursiu jos vartuose ugnį, ir ji surys Jeruzalės rūmus ir neužges’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Žodis, kuris atėjo iš VIEŠPATIES Jeremijui, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Kelkis ir eik žemyn į puodžiaus namus, ir ten aš tau duosiu išgirsti mano žodžius“.</verse>
				<verse number="3">Tada aš nuėjau žemyn į puodžiaus namus, ir štai jis dirbo darbą prie žiedžiamojo rato.</verse>
				<verse number="4">Ir indas, kurį jis padarė iš molio, puodžiaus rankoje buvo sugadintas; taigi jis vėl padarė kitą indą, kaip puodžiui atrodė tinkama padaryti.</verse>
				<verse number="5">Tada man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="6">„O Izraelio namai, ar aš negaliu su jumis padaryti, kaip šitas puodžius? – sako VIEŠPATS. – Štai kaip molis yra puodžiaus rankoje, taip ir jūs esate mano rankoje, o Izraelio namai.</verse>
				<verse number="7">Ūmai aš kalbėsiu apie tautą ir apie karalystę, kad ją išrausiu, nuversiu ir sunaikinsiu;</verse>
				<verse number="8">jei ta tauta, prieš kurią aš paskelbiau, nusisuka nuo savo piktybių, tai aš persigalvosiu dėl pikto, kurį galvojau jiems padaryti.</verse>
				<verse number="9">Ir ūmai aš kalbėsiu apie tautą ir apie karalystę, kad ją statysiu ir sodinsiu;</verse>
				<verse number="10">jei ji darys pikta mano akyse, nepaklusdama mano balsui, tada aš persigalvosiu dėl gero, kuriuo sakiau, kad padarysiu jiems geradarystę.</verse>
				<verse number="11">Taigi dabar sakyk Judos žmonėms ir Jeruzalės gyventojams, sakydamas: ‘Taip sako VIEŠPATS: Štai aš rengiu prieš jus pikta ir sumanau prieš jus kėslą; sugrįžkite dabar kiekvienas nuo savo pikto kelio ir gerinkite savo kelius bei savo darbus’.</verse>
				<verse number="12">Bet jie tarė: ‘Nėra vilties; mes vaikščiosime paskui savo pačių užmačias ir kiekvienas vykdysime savo piktos širdies sumanymą’.</verse>
				<verse number="13">Todėl taip sako VIEŠPATS: ‘Paklauskite dabar tarp pagonių, kas yra girdėjęs tokių dalykų; Izraelio mergelė padarė labai baisų dalyką.</verse>
				<verse number="14">Ar kas palieka Libano sniegą, krentantį nuo lauko uolos? Ar paliekami šalti iš kitos vietos atitekantys vandenys?</verse>
				<verse number="15">Kadangi mano tauta pamiršo mane, jie degino smilkalus tuštybei, jie save suklupdė savo keliuose nukrypdami nuo senų takų, kad vaikščiotų takais, nesupiltu keliu;</verse>
				<verse number="16">kad padarytų savo šalį dyką ir amžinu švilpavimu; kiekvienas pro ją praeinantis bus apstulbintas ir kraipys savo galvą.</verse>
				<verse number="17">Kaip rytų vėju aš juos išsklaidysiu priešo akivaizdoje; jiems rodysiu nugarą, o ne veidą jų nelaimės dieną’.</verse>
				<verse number="18">Tada jie tarė: ‘Ateikite, sugalvokime kėslą prieš Jeremiją; nes kunigas nepraras įstatymo, nei išminčius patarimo, nei pranašas žodžio. Ateikite, sumuškime jį liežuviu ir nekreipkime dėmesio nei į vieną jo žodį’“.</verse>
				<verse number="19">O VIEŠPATIE, atkreipk į mane dėmesį ir išgirsk balsą tų, kurie vaidijasi su manimi.</verse>
				<verse number="20">Argi atmokama piktu už gera? Nes jie iškasė duobę mano sielai. Atsimink, kad aš stovėjau tavo akivaizdoje, idant kalbėčiau gera dėl jų ir kad nukreipčiau nuo jų tavo rūstybę.</verse>
				<verse number="21">Todėl atiduok jų vaikus badui ir praliek jų kraują kalavijo galia; tegul jų žmonos netenka vaikų ir tebūna našlės; ir jų vyrai tebūna užmušti; jų jaunuoliai tebūna nužudyti kalaviju mūšyje.</verse>
				<verse number="22">Tepasigirsta šauksmas iš jų namų, kai staiga užleisi ant jų pulką; nes jie iškasė duobę, kad mane pagautų, ir paslėpė spąstus mano kojoms.</verse>
				<verse number="23">Tačiau tu, VIEŠPATIE, žinai visą jų planą prieš mane, kad mane nužudytų; neatleisk jų neteisybės ir neišdildyk jų nuodėmės iš savo akių, bet tebūna jie parblokšti tavo akivaizdoje; taip su jais elkis savo pykčio metu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Taip sako VIEŠPATS: „Eik ir įsigyk puodžiaus molinį butelį ir pasiimk tautos senolių bei kunigų senolių;</verse>
				<verse number="2">ir išeik į Hinomo sūnaus slėnį, esantį prie rytų vartų įėjimo, ir ten paskelbk žodžius, kuriuos tau kalbėsiu,</verse>
				<verse number="3">ir sakyk: Klausykite VIEŠPATIES žodžio, o Judos karaliai ir Jeruzalės gyventojai; taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Štai aš užleisiu ant šitos vietos tokią nelaimę, kad kiekvienam, kuris išgirs apie ją, spengs jo ausyse.</verse>
				<verse number="4">Kadangi jie paliko mane ir padarė šitą vietą svetimą, ir joje degino smilkalus kitiems dievams, kurių nežinojo nei jie, nei jų tėvai, nei Judos karaliai, ir pripildė šitą vietą nekaltųjų kraujo;</verse>
				<verse number="5">taip pat jie statė Baalo aukštumas, kad degintų savo sūnus ugnimi kaip deginamąsias aukas Baalui, ko aš neįsakiau ir nekalbėjau, ir tai man neatėjo į galvą;</verse>
				<verse number="6">todėl štai ateina dienos, – sako VIEŠPATS, – kai šitos vietos nebevadins Tofetu ar Hinomo sūnaus slėniu, bet Skerdynių slėniu.</verse>
				<verse number="7">Ir aš nieku paversiu Judos ir Jeruzalės sumanymą šitoje vietoje; ir priversiu juos kristi nuo kalavijo jų priešų akivaizdoje ir nuo rankų tų, kurie siekia jų gyvybės; ir atiduosiu jų lavonus, kad būtų maistas dangaus skrajūnams ir žemės žvėrims.</verse>
				<verse number="8">Ir aš padarysiu šitą miestą dyką ir švilpavimu: kiekvienas, praeinantis pro jį, bus apstulbintas ir švilpaus dėl visų jo rykščių.</verse>
				<verse number="9">Ir aš juos valgydinsiu jų sūnų kūnais ir jų dukterų kūnais, ir kiekvienas valgys savo draugo kūną apgultyje ir prispaudime, kuriuo juos prispaus jų priešai ir tie, kurie siekia jų gyvybės.</verse>
				<verse number="10">Paskui sudaužyk tą butelį akyse žmonių, kurie eis su tavimi,</verse>
				<verse number="11">ir jiems tark: Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: Aš sudaužysiu šitą tautą ir šitą miestą taip, kaip sudaužomas puodžiaus indas, kurio nebepadarysi sveiku; ir jie laidos juos Tofete, kol nebebus vietos laidoti.</verse>
				<verse number="12">Taip aš padarysiu šitai vietai, – sako VIEŠPATS, – ir jos gyventojams, ir padarysiu šitą miestą kaip Tofetą;</verse>
				<verse number="13">o Jeruzalės namai ir Judos karalių namai bus suteršti kaip Tofeto vieta, dėl visų tų namų, ant kurių stogų jie degino smilkalus visai dangaus kariuomenei ir išliejo geriamąsias aukas kitiems dievams’“.</verse>
				<verse number="14">Tada Jeremijas atėjo iš Tofeto, kur VIEŠPATS jį buvo pasiuntęs pranašauti; ir jis atsistojo VIEŠPATIES namų kieme, ir tarė visai tautai:</verse>
				<verse number="15">„Taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Štai aš užleisiu ant šito miesto ir ant visų jo miestų visą tą nelaimę, kurią prieš jį paskelbiau, nes jie užkietino savo sprandus, kad neklausytų mano žodžių’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Na, o kunigo Imero sūnus Pašhūras, kuris buvo ir vyriausias valdytojas VIEŠPATIES namuose, išgirdo, kad Jeremijas tai pranašavo.</verse>
				<verse number="2">Tada Pašhūras sumušė pranašą Jeremiją ir jį įtvėrė į šiekštą, buvusį aukštuosiuose Benjamino vartuose, kurie buvo prie VIEŠPATIES namų.</verse>
				<verse number="3">Ir rytojaus dieną įvyko, kad Pašhūras išleido Jeremiją iš šiekšto. Tada Jeremijas jam tarė: „VIEŠPATS tave pavadino ne Pašhūru, bet Magor-Misabibu.</verse>
				<verse number="4">Nes taip sako VIEŠPATS: ‘Štai aš padarysiu tave siaubu tau pačiam ir visiems tavo draugams; ir jie kris nuo savo priešų kalavijo, o tavo akys tai matys; ir visą Judą atiduosiu į Babilono karaliaus ranką, ir jis juos išves nelaisvėn į Babiloną ir žudys juos kalaviju.</verse>
				<verse number="5">Aš dar atiduosiu visą šito miesto stiprybę, visą jo triūsą, visas jo brangenybes, ir visus Judos karalių lobius atiduosiu į rankas jų priešams, kurie juos apiplėš, pasiims ir nugabens juos į Babiloną.</verse>
				<verse number="6">O tu, Pašhūrai, ir visi gyvenantys tavo namuose, eisite į nelaisvę; ir tu ateisi į Babiloną ir ten mirsi, ir ten būsi palaidotas, tu ir visi tavo draugai, kuriems tu pranašavai melus’“.</verse>
				<verse number="7">O VIEŠPATIE, tu suklaidinai mane, ir aš buvau suklaidintas; tu stipresnis už mane ir nugalėjai; aš pajuokiamas kasdien; kiekvienas tyčiojasi iš manęs.</verse>
				<verse number="8">Nes nuo tada, kai aš kalbėjau, aš šaukiau, aš šaukiau smurtą ir plėšimą; nes VIEŠPATIES žodis man tapo priekaištu ir pajuoka kas dieną.</verse>
				<verse number="9">Tada aš tariau: „Aš apie jį nebeužsiminsiu ir nebekalbėsiu jo vardu“. Bet jo žodis mano širdyje buvo kaip deganti ugnis, uždaryta mano kauluose, ir aš nuvargau nuo susilaikymo, ir negalėjau sulaikyti.</verse>
				<verse number="10">Nes aš girdėjau daugelio šmeižtą, baimę iš visų pusių. „Įskųsime, – jie sako, – mes įskųsime“. Visi mano artimi draugai tykoja mano suklupimo, sakydami: „Jis gal leisis suviliojamas, ir mes jį nugalėsime ir jam atkeršysime“.</verse>
				<verse number="11">Bet VIEŠPATS yra su manimi kaip galingas ir baisusis; todėl mano persekiotojai suklups ir nenugalės; jie bus labai sugėdinti; nes jiems nesiseks; jų amžina gėda niekada nebus pamiršta.</verse>
				<verse number="12">Bet, kariuomenių VIEŠPATIE, kuris mėgini teisųjį ir matai inkstus ir širdį, leisk man pamatyti tavo kerštą jiems; nes tau aš atvėriau savo bylą.</verse>
				<verse number="13">Giedokite VIEŠPAČIUI, girkite VIEŠPATĮ; nes jis išgelbėjo vargšo sielą iš piktadarių rankos.</verse>
				<verse number="14">Prakeikta tebūna diena, kurią gimiau; diena, kurią mane pagimdė mano motina, tenebūna palaiminta.</verse>
				<verse number="15">Prakeiktas tebūna žmogus, kuris atnešė mano tėvui žinią, sakydamas: „Tau gimė vyriškos lyties vaikas“, jį labai pradžiugindamas.</verse>
				<verse number="16">Ir tebūna tas žmogus kaip miestai, kuriuos VIEŠPATS sugriovė ir nesigailėjo; tegul jis girdi šauksmą ryte ir šūkavimą vidudienį;</verse>
				<verse number="17">kadangi jis nenužudė manęs įsčiose; kad mano motina būtų buvusi mano kapas ir jos įsčios visuomet nėščios.</verse>
				<verse number="18">Kodėl aš išėjau iš įsčių, kad matyčiau triūsą ir sielvartą, kad mano dienos būtų prarytos gėdoje?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Žodis, kuris atėjo Jeremijui iš VIEŠPATIES, kai karalius Zedekijas siuntė pas jį Malkijos sūnų Pašhūrą ir kunigo Maasėjos sūnų Sofoniją, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Meldžiu tave, pasiklausk už mus VIEŠPATIES; nes Babilono karalius Nebukadrecaras kariauja prieš mus; gal VIEŠPATS elgsis su mumis pagal visus savo nuostabius darbus, kad jis eitų aukštyn nuo mūsų“.</verse>
				<verse number="3">Tada Jeremijas jiems tarė: „Taip sakykite Zedekijui:</verse>
				<verse number="4">Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Štai aš apgręšiu karo ginklus, esančius jūsų rankose, kuriais jūs kariaujate prieš Babilono karalių ir prieš chaldėjus, jus apgulusius už sienų, ir juos surinksiu šito miesto viduryje.</verse>
				<verse number="5">Ir aš pats kariausiu prieš jus ištiesta ranka ir stipria ranka įpykęs, įtūžęs ir labai užsirūstinęs.</verse>
				<verse number="6">Ir sumušiu šito miesto gyventojus, tiek žmones, tiek gyvulius: jie mirs nuo didelio maro.</verse>
				<verse number="7">O paskui, – sako VIEŠPATS, – aš atiduosiu Judos karalių Zedekiją, jo tarnus, tautą ir išlikusius šiame mieste nuo maro, nuo kalavijo ir nuo bado, į Babilono karaliaus Nebukadrecaro ranką, į jų priešų ranką ir į ranką tų, kurie siekia jų gyvybės; ir jis juos išmuš kalavijo ašmenimis; jis jų netausos, neužjaus ir nepasigailės’.</verse>
				<verse number="8">O šitai tautai sakyk: Taip sako VIEŠPATS: ‘Štai aš jūsų akivaizdon padedu gyvenimo kelią ir mirties kelią.</verse>
				<verse number="9">Kas pasilieka šiame mieste, mirs nuo kalavijo, nuo bado ir nuo maro; bet kas išeis ir pateks pas chaldėjus, kurie jus apgulę, tas gyvens, ir jo gyvybė jam bus kaip grobis.</verse>
				<verse number="10">Nes aš nukreipiau savo veidą prieš šitą miestą dėl pikto, o ne dėl gero, – sako VIEŠPATS; – jis bus paduotas į Babilono karaliaus ranką, ir jis sudegins jį ugnimi’.</verse>
				<verse number="11">O dėl Judos karaliaus namų sakyk: ‘Klausykite VIEŠPATIES žodžio,</verse>
				<verse number="12">o Dovydo namai: Taip sako VIEŠPATS: Ryte vykdykite teismą ir išvaduokite apiplėštąjį iš engėjo rankos, kad neišsiveržtų mano įtūžis kaip ugnis ir nedegtų taip, jog niekas jo neužgesintų dėl jūsų darbų piktumo.</verse>
				<verse number="13">Štai aš esu prieš tave, o slėnio gyventoja, lygumos uola, – sako VIEŠPATS, kuri sakai: „Kas ateis žemyn prieš mus? Arba, kas įeis į mūsų buveines?“</verse>
				<verse number="14">Bet aš nubausiu jus pagal jūsų darbų vaisių, – sako VIEŠPATS, – ir užkursiu ugnį jūsų miške, ir ji prarys viską, kas yra aplinkui’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Taip sako VIEŠPATS: „Eik žemyn į Judos karaliaus namus ir ten kalbėk šitą žodį,</verse>
				<verse number="2">ir sakyk: ‘Klausyk VIEŠPATIES žodžio, o Judos karaliau, sėdintis Dovydo soste, tu ir tavo tarnai, ir tavo tauta, įeinantys pro šituos vartus;</verse>
				<verse number="3">taip sako VIEŠPATS: Vykdykite teismą ir teisumą, ir išvaduokite apiplėštąjį iš engėjo rankos; nedarykite skriaudos ir nedarykite prievartos nei svetimšaliui, nei našlaičiui, nei našlei ir nepraliekite nekalto kraujo šioje vietoje.</verse>
				<verse number="4">Nes jei tikrai tai vykdysite, tai pro šitų namų vartus įeis karaliai, sėdintys Dovydo soste, važiuojantys vežimais ir jojantys ant žirgų, jie, jų tarnai ir jų tauta.</verse>
				<verse number="5">Bet jei neklausysite šitų žodžių, aš prisiekiu savimi, – sako VIEŠPATS, – kad šitie namai taps tušti’“.</verse>
				<verse number="6">Nes taip VIEŠPATS sako Judos karaliaus namams: „Tu man esi Gileadas, Libano viršūnė, tačiau tikrai aš tave padarysiu dykuma, negyvenamais miestais.</verse>
				<verse number="7">Ir aš paruošiu naikintojų prieš tave, kiekvieną su savo ginklu; ir jie nukirs tavo rinktinius kedrus ir įmes juos į ugnį.</verse>
				<verse number="8">Ir daugelis tautų praeis pro šitą miestą ir kiekvienas sakys savo artimui: ‘Kodėl VIEŠPATS taip padarė šitam dideliam miestui?‘</verse>
				<verse number="9">Tada jie atsakys: ‘Kadangi jie paliko VIEŠPATIES, savo Dievo, sandorą, garbino kitus dievus ir jiems tarnavo’“.</verse>
				<verse number="10">Neverkite dėl mirusiojo ir jo neapraudokite; bet graudžiai verkite dėl to, kuris nueina; nes jis nebesugrįš ir nebematys savo gimtojo krašto.</verse>
				<verse number="11">Nes taip sako VIEŠPATS apie Judos karaliaus Jozijo sūnų Šalumą, karaliavusį vietoje savo tėvo Jozijo, kuris išėjo iš šitos vietos: „Jis čia nebesugrįš,</verse>
				<verse number="12">bet mirs toje vietoje, kur jį išvedė nelaisvėn, ir šitos šalies nebematys.</verse>
				<verse number="13">Vargas tam, kuris stato savo namus neteisumu ir savo kambarius neteisybe, kuris naudojasi savo artimo tarnavimu nemokamai ir jam neduoda už jo darbą;</verse>
				<verse number="14">kuris sako: ‘Pasistatysiu plačius namus ir erdvius kambarius’, ir išsikerta langus; ir jie apkalti kedru ir nudažyti ryškiai raudonai.</verse>
				<verse number="15">Ar tu karaliausi dėl to, kad tu apsisiaubei kedru? Argi tavo tėvas nevalgė ir negėrė ir nevykdė teismo ir teisingumo, ir tada jam sekėsi?</verse>
				<verse number="16">Jis teisė vargšo ir nepasiturinčio bylą; tada jam gerai klojosi; argi ne tai reiškia pažinti mane? – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="17">– Tačiau tavo akys ir tavo širdis tik tavo godumui, nekalto kraujo praliejimui, engimui bei prievartai, kad tai darytum.“</verse>
				<verse number="18">Todėl taip sako VIEŠPATS apie Judos karaliaus Jozijo sūnų Jehojakimą: „Jo neapraudos, sakydami: ‘Ak, mano broli!’ Arba: ‘Ak, sese!’ Jo neapraudos, sakydami: ‘Ak, viešpatie! Ak, jo šlove!’</verse>
				<verse number="19">Jis bus palaidotas asilo laidojimu, nuvilktas ir numestas už Jeruzalės vartų“.</verse>
				<verse number="20">„Eik aukštyn į Libaną ir šauk; ir pakelk savo balsą Bašane, ir šauk nuo praėjimų; nes sunaikinti visi tavo meilužiai.</verse>
				<verse number="21">Aš tau kalbėjau, kai tu klestėjai; bet tu sakei: ‘Neklausysiu’. Toks buvo tavo būdas nuo pat tavo jaunystės, jog tu nepaklusai mano balsui.</verse>
				<verse number="22">Visus tavo ganytojus suės vėjas, ir tavo meilužiai eis nelaisvėn; tikrai tada tu būsi sugėdintas ir suglumintas dėl visos savo nedorybės.</verse>
				<verse number="23">O Libano gyventojau, susisukęs lizdą kedruose, koks tu būsi maloningas, kai tave ištiks skausmai, kaip gimdančios moters skausmas!</verse>
				<verse number="24">Kaip aš gyvas, – sako VIEŠPATS, – nors Judos karaliaus Jehojakimo sūnus Konijas būtų antspaudo žiedas ant mano dešinės rankos, tai ir nuo čia tave nuplėščiau;</verse>
				<verse number="25">aš tave paduosiu į rankas tų, kurie siekia tavo gyvybės, ir į rankas tų, kurių veido tu bijai – į Babilono karaliaus Nebukadrecaro rankas ir į chaldėjų rankas.</verse>
				<verse number="26">Ir aš išmesiu tave bei tavo motiną, kuri tave pagimdė, į kitą šalį, kur nebuvote gimę; ir ten jūs mirsite.</verse>
				<verse number="27">Bet į šalį, į kurią jie trokšta sugrįžti, ten jie nesugrįš.</verse>
				<verse number="28">Ar tas žmogus Konijas yra paniekintas, sukultas stabas? Ar jis yra indas, kuris niekam nepatinka? Kodėl jie išmesti, jis ir jo sėkla, ir įmesti į šalį, kurios jie nežino?</verse>
				<verse number="29">O žeme, žeme, žeme, klausyk VIEŠPATIES žodžio.</verse>
				<verse number="30">Taip sako VIEŠPATS: „Užrašykite šitą vyrą kaip bevaikį, kaip vyrą, kuriam nesiseks jo dienomis; nes nei vienam iš jo sėklos daugiau nebepavyks atsisėsti į Dovydo sostą ir valdyti Judoje“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">„Vargas ganytojams, kurie naikina ir išsklaido mano ganyklos avis!“ – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="2">Todėl taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas, prieš ganytojus, kurie gano mano tautą: „Jūs išsklaidėte mano kaimenę, jas išvaikėte ir jų neaplankėte; štai aš jus aplankysiu dėl jūsų darbų piktumo, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="3">– Ir aš surinksiu savo kaimenės likutį iš visų šalių, kur buvau jas išvaikęs, ir jas sugrąžinsiu į jų aptvarus; ir jos bus vaisingos ir dauginsis.</verse>
				<verse number="4">Ir aš pastatysiu joms ganytojų, kurie jas ganys; ir jos daugiau nebijos ir nebus sunerimusios, ir jų nebepritrūks“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="5">„Štai ateina dienos, – sako VIEŠPATS, – kai aš iškelsiu Dovydui teisią Atžalą, ir Karalius karaliaus ir klestės, ir vykdys teismą ir teisingumą žemėje.</verse>
				<verse number="6">Jo dienomis Juda bus išgelbėta ir Izraelis saugiai gyvens; ir šis yra jo vardas, kuriuo jį vadins: ‘VIEŠPATS MŪSŲ TEISUMAS’.</verse>
				<verse number="7">Todėl štai ateina dienos, – sako VIEŠPATS, – kai jie nebesakys: ‘VIEŠPATS gyvas, kuris išvedė Izraelio vaikus aukštyn iš Egipto šalies’,</verse>
				<verse number="8">bet sakys: ‘VIEŠPATS gyvas, kuris išvedė aukštyn ir vedė Izraelio namų sėklą iš šiaurės šalies ir iš visų šalių’, kur buvau juos išvijęs; ir jie gyvens savo pačių šalyje“.</verse>
				<verse number="9">Mano širdis sudaužyta mano viduje dėl pranašų; dreba visi mano kaulai; aš esu kaip girtas žmogus ir kaip vyras, kurį įveikė vynas, dėl VIEŠPATIES ir dėl jo šventumo žodžių.</verse>
				<verse number="10">„Nes šalis pilna svetimautojų; nes dėl keikimo gedi šalis; išdžiūvo gražios dykumos vietos, jų kryptis pikta ir jų jėga neteisinga.</verse>
				<verse number="11">Nes tiek pranašai, tiek kunigai yra susiteršę; taip, savo namuose aptikau jų nedorybę, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="12">– Todėl jų kelias jiems bus kaip slidūs keliai tamsoje; jie bus nuvaryti ir ten pargrius; nes aš užleisiu ant jų nelaimę, būtent jų aplankymo metus, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="13">– Ir Samarijos pranašuose mačiau kvailystę: jie pranašavo Baalu ir klaidino mano tautą Izraelį.</verse>
				<verse number="14">Taip pat Jeruzalės pranašuose mačiau baisų dalyką: jie svetimauja ir vaikšto melagystėse; taip pat jie sustiprina piktadarių rankas, kad niekas nesugrįžtų nuo savo nedorybės; jie visi man yra kaip Sodoma, o jos gyventojai – kaip Gomora“.</verse>
				<verse number="15">Todėl taip sako kariuomenių VIEŠPATS apie pranašus: „Štai aš juos valgydinsiu metėlėmis ir juos girdysiu tulžies vandeniu; nes iš Jeruzalės pranašų susiteršimas pasklido po visą šalį“.</verse>
				<verse number="16">Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: „Neklausykite žodžių pranašų, kurie jums pranašauja; jie padaro jus tuščiais; jie kalba savo širdies regėjimą, o ne iš VIEŠPATIES burnos.</verse>
				<verse number="17">Jie vis sako tiems, kurie niekina mane: ‘VIEŠPATS tarė: Jūs turėsite ramybę’, ir kiekvienam, kuris vaikšto pagal savo širdies sumanymą, jie sako: ‘Neužeis ant jūsų jokia nelaimė’“.</verse>
				<verse number="18">Nes kas stovėjo VIEŠPATIES taryboje ir pamatė bei išgirdo jo žodį? Kas įsidėmėjo jo žodį ir jį išgirdo?</verse>
				<verse number="19">Štai VIEŠPATIES viesulas išėjo įtūžęs, smarkus viesulas; jis smarkiai užgrius ant nedorėlių galvos.</verse>
				<verse number="20">VIEŠPATIES pyktis nesugrįš, kol jis nebus įvykdęs ir kol nebus atlikęs savo širdies ketinimų; paskutinėmis dienoms jūs tai tobulai suprasite.</verse>
				<verse number="21">Aš nesiunčiau šitų pranašų, tačiau jie patys bėgo; aš jiems nekalbėjau, tačiau jie pranašavo.</verse>
				<verse number="22">Bet jei jie būtų stovėję mano pasitarime ir būtų davę mano tautai išgirsti mano žodžius, tai jie būtų juos nukreipę nuo jų pikto kelio ir nuo jų darbų piktumo.</verse>
				<verse number="23">Argi aš esu Dievas tiktai arti, – sako VIEŠPATS, – o toli nesu Dievas?</verse>
				<verse number="24">Ar gali kas pasislėpti slaptose vietose, kad aš jo nematyčiau? – sako VIEŠPATS. – Argi ne aš pripildau dangų ir žemę? – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="25">– Aš girdėjau, ką sakė pranašai, kurie mano vardu pranašauja melus, sakydami: ‘Sapnavau, sapnavau’.</verse>
				<verse number="26">Kiek ilgai tai bus širdyje pranašų, pranašaujančių melus? Taip, jie yra savo širdies apgaulės pranašai,</verse>
				<verse number="27">ketinantys padaryti, kad mano tauta pamirštų mano vardą dėl jų sapnų, kuriuos jie pasakoja kiekvienas savo artimui, kaip jų tėvai pamiršo mano vardą dėl Baalo.</verse>
				<verse number="28">Pranašas, kuris turi sapną, tepasakoja savo sapną; o kas turi mano žodį, tas tegul ištikimai kalba mano žodį. Kas yra pelai kviečiams? – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="29">– Argi mano žodis nėra kaip ugnis, – sako VIEŠPATS, – ir ar jis nėra kaip kūjis, kuris sutrupina uolą?</verse>
				<verse number="30">Todėl, štai aš esu prieš pranašus, – sako VIEŠPATS, – kurie vagia mano žodžius kiekvienas iš savo artimo.</verse>
				<verse number="31">Štai aš esu prieš pranašus, – sako VIEŠPATS, – kurie naudoja savo liežuvį ir sako: ‘Jis sako’.</verse>
				<verse number="32">Štai aš esu prieš tuos, kurie pranašauja melagingus sapnus, – sako VIEŠPATS, – juos pasakoja ir klaidina mano tautą savo melais ir savo lengvabūdiškumu; tačiau aš jų nesiunčiau ir jiems neįsakiau; todėl jie yra visiškai nenaudingi šitai tautai“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="33">„Ir kai šita tauta ar pranašas, ar kunigas tave paklaus, sakydami: ‘Kokia yra VIEŠPATIES našta?’, tai jiems atsakyk: ‘Kokia našta? Aš jus paliksiu’, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="34">– O pranašą, kunigą ir tautą, kurie sakys: ‘VIEŠPATIES našta’, aš nubausiu tą žmogų ir jo namus.</verse>
				<verse number="35">Taip jūs sakykite kiekvienas savo artimui, kiekvienas savo broliui: ‘Ką atsakė VIEŠPATS?’ ir: ‘Ką kalbėjo VIEŠPATS?’</verse>
				<verse number="36">O VIEŠPATIES naštos nebeminėkite, nes kiekvienas žmogaus žodis bus jam našta; nes jūs iškraipėte gyvojo Dievo, kariuomenių VIEŠPATIES, mūsų Dievo, žodžius.</verse>
				<verse number="37">Taip sakyk pranašui: ‘Ką tau atsakė VIEŠPATS?’ ir: ‘Ką kalbėjo VIEŠPATS?’</verse>
				<verse number="38">Bet kadangi sakote: ‘VIEŠPATIES našta’, todėl taip sako VIEŠPATS: ‘Kadangi sakote šitą žodį: „VIEŠPATIES našta“, o aš jums siunčiau, sakydamas: Nesakykite „VIEŠPATIES našta“’,</verse>
				<verse number="39">todėl štai aš, būtent aš, jus visiškai užmiršiu ir paliksiu jus ir miestą, kurį daviau jums ir jūsų tėvams, ir išmesiu jus iš savo akivaizdos;</verse>
				<verse number="40">ir užtrauksiu ant jūsų amžiną priekaištą ir amžiną gėdą, kuri nebus pamiršta“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">VIEŠPATS man parodė, ir štai dvi figų pintinės, padėtos prieš VIEŠPATIES šventyklą, po to, kai Babilono karalius Nebukadrecaras išvedė iš Jeruzalės į nelaisvę Judos karaliaus Jehojakimo sūnų Jekoniją ir Judos kunigaikščius su dailidėmis bei kalviais ir nuvedė juos į Babiloną.</verse>
				<verse number="2">Vienoje pintinėje buvo labai gerų figų, tokių, kaip ankstyvos prinokusios figos; o kitoje pintinėje buvo labai blogų figų, tokių blogų, kurių nebegalima valgyti.</verse>
				<verse number="3">Tada VIEŠPATS man tarė: „Ką matai, Jeremijau?“ Ir aš pasakiau: „Figas; geras figas, labai geras, ir blogas, labai blogas, tokias blogas, kurių nebegalima valgyti“.</verse>
				<verse number="4">Vėl man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="5">„Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Kaip šitas gerąsias figas aš pripažinsiu išvestuosius iš Judos į nelaisvę, kuriuos pasiunčiau jų labui iš šitos vietos į chaldėjų šalį.</verse>
				<verse number="6">Nes aš nukreipsiu į juos savo akis dėl gero, ir juos parvesiu į šitą šalį; ir aš juos statysiu, o ne griausiu; ir juos sodinsiu, o ne išrausiu.</verse>
				<verse number="7">Ir duosiu jiems širdį, kad mane pažintų, jog aš esu VIEŠPATS; ir jie bus mano tauta, o aš būsiu jų Dievas; nes jie sugrįš pas mane visa savo širdimi.</verse>
				<verse number="8">O kaip su blogosiomis figomis, kurios tokios blogos, kad nebegalima jų valgyti; tikrai taip sako VIEŠPATS: Taip aš paduosiu Judos karalių Zedekiją, jo kunigaikščius ir Jeruzalės likutį, pasilikusius šitoje šalyje ir gyvenančius Egipto šalyje;</verse>
				<verse number="9">ir juos atiduosiu, kad būtų perkelti į visas žemės karalystes jų pačių žalai, kad būtų gėda ir patarlė, pajuoka ir prakeikimas visose vietose, kur juos išvysiu.</verse>
				<verse number="10">Ir siųsiu tarp jų kalaviją, badą ir marą, kol jie bus išnaikinti iš šalies, kurią daviau jiems ir jų tėvams’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Žodis, kuris atėjo Jeremijui apie visą Judos tautą ketvirtaisiais Judos karaliaus Jozijo sūnaus Jehojakimo metais, kurie buvo pirmieji Babilono karaliaus Nebukadrecaro metai;</verse>
				<verse number="2">kurį pranašas Jeremijas kalbėjo visai Judos tautai ir visiems Jeruzalės gyventojams, sakydamas:</verse>
				<verse number="3">„Nuo tryliktųjų Judos karaliaus Amono sūnaus Jozijo metų iki šios dienos, tai yra dvidešimt trejus metus, man ateidavo VIEŠPATIES žodis, ir aš jums kalbėjau, anksti keldamasis ir kalbėdamas; bet jūs neklausėte.</verse>
				<verse number="4">Ir VIEŠPATS siuntė pas jus visus savo tarnus pranašus, anksti keldamasis ir juos siųsdamas; bet jūs neklausėte ir nepalenkėte savo ausies klausyti.</verse>
				<verse number="5">Jie sakė: ‘Atsigręžkite dabar kiekvienas nuo savo pikto kelio ir nuo savo darbų piktumo ir gyvenkite šalyje, kurią VIEŠPATS davė jums ir jūsų tėvams per amžių amžius;</verse>
				<verse number="6">ir neikite paskui kitus dievus jiems tarnauti ir juos garbinti, ir nekurstykite mano pykčio savo rankų darbais; ir aš nedarysiu jums žalos’.</verse>
				<verse number="7">‘Tačiau jūs neklausėte manęs, – sako VIEŠPATS; – kad kurstytumėte mano pyktį savo rankų darbais jūsų pačių žalai’.</verse>
				<verse number="8">Todėl taip sako kariuomenių VIEŠPATS: ‘Kadangi jūs neklausėte mano žodžių,</verse>
				<verse number="9">štai aš pasiųsiu ir paimsiu visas šiaurės šeimas, – sako VIEŠPATS, – ir Babilono karalių Nebukadrecarą, mano tarną, ir juos atvesiu prieš šitą šalį, prieš jos gyventojus ir prieš visas šitas aplinkines tautas, ir juos visiškai sunaikinsiu ir juos padarysiu nuostaba ir švilpavimu, ir amžinomis dykynėmis.</verse>
				<verse number="10">Be to, aš atimsiu iš jų džiugesio balsą ir linksmybės balsą, jaunikio balsą ir nuotakos balsą, girnų garsą ir žvakės šviesą.</verse>
				<verse number="11">Ir visa šita šalis bus dykynė ir nuostaba; ir šitos tautos tarnaus Babilono karaliui septyniasdešimt metų.</verse>
				<verse number="12">Ir įvyks, kai užsibaigs septyniasdešimt metų, aš nubausiu Babilono karalių ir tą tautą už jų nedorybę, ir chaldėjų šalį, – sako VIEŠPATS, – ir ją paversiu amžina dykyne.</verse>
				<verse number="13">ir aš užleisiu ant tos šalies visus savo žodžius, kuriuos prieš ją paskelbiau, būtent viską, kas yra parašyta šitoje knygoje, ką Jeremijas pranašavo prieš visas tautas.</verse>
				<verse number="14">Nes ir jais apsitarnaus daugelis tautų ir didieji karaliai; ir aš jiems atmokėsiu pagal jų poelgius ir pagal jų rankų darbus’“.</verse>
				<verse number="15">Nes taip man sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: „Imk šito įtūžio vyno taurę iš mano rankos ir girdyk juo visas tautas, pas kurias aš tave siunčiu.</verse>
				<verse number="16">Ir jos gers, svyrinės ir bus pamišusios dėl kalavijo, kurį aš siųsiu į jų tarpą“.</verse>
				<verse number="17">Tada aš paėmiau taurę iš VIEŠPATIES rankos ir pagirdžiau visas tautas, pas kurias VIEŠPATS mane siuntė:</verse>
				<verse number="18">tai yra, Jeruzalę, Judos miestus, jos karalius ir jos kunigaikščius, kad juos padaryčiau dykyne, nuostaba, švilpavimu ir prakeikimu; kaip yra šią dieną;</verse>
				<verse number="19">Egipto karalių faraoną, jo tarnus, jo kunigaikščius, visą jo tautą;</verse>
				<verse number="20">visą susimaišiusią tautą, visus Uco šalies karalius ir visus filistinų šalies karalius, Aškeloną, Azą, Ekroną, Ašdodo likutį,</verse>
				<verse number="21">Edomą, Moabą, Amono vaikus,</verse>
				<verse number="22">visus Tyro karalius, visus Sidono karalius, už jūros esančius salų karalius,</verse>
				<verse number="23">Dedaną, Temą, Būzą, visus, esančius tolimiausiuose pakraščiuose,</verse>
				<verse number="24">visus Arabijos karalius, visus susimaišiusių tautų karalius, gyvenančius dykumoje,</verse>
				<verse number="25">visus Zimrio karalius, visus Elamo karalius, visus medų karalius,</verse>
				<verse number="26">visus šiaurės karalius, tolimuosius ir artimuosius, vieną po kito, ir visas pasaulio karalystes, esančias žemės paviršiuje; o Šešako karalius gers po jų.</verse>
				<verse number="27">Todėl tu jiems sakyk: „Taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Gerkite, pasigerkite, vemkite, griūkite ir nebeatsikelkite dėl kalavijo, kurį aš siųsiu į jūsų tarpą’“.</verse>
				<verse number="28">Ir bus, jei jie nesutiks imti taurės iš tavo rankos, kad gertų, tai jiems sakyk: „Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: Jūs tikrai gersite.</verse>
				<verse number="29">Nes štai miestui, kuris vadinamas mano vardu, aš pradedu atvesti nelaimę, ir argi jūs liksite visiškai nenubausti? Jūs neliksite nenubausti; nes aš pašauksiu kalaviją ant visų žemės gyventojų“, – sako kariuomenių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="30">Todėl pranašauk prieš juos visus šituos žodžius ir jiems sakyk: „VIEŠPATS riaumos iš aukštybės, iš savo šventos buveinės ištars savo balsą; jis galingai riaumos ant savo buveinės; kaip vynuogių mynėjai jis šauks prieš visus žemės gyventojus.</verse>
				<verse number="31">Triukšmas ateis iki žemės pakraščių; nes VIEŠPATS ginčijasi su tautomis, jis bylinėsis su visais kūnais; jis atiduos nedorėlius kalavijui“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="32">Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: „Štai nelaimė eis iš tautos į tautą, ir didelis viesulas pakils nuo žemės pakraščių“.</verse>
				<verse number="33">Ir tą dieną VIEŠPATIES užmuštųjų bus nuo vieno žemės krašto iki kito žemės krašto; jų nei apraudos, nei surinks, nei palaidos; jie bus mėšlas ant dirvos.</verse>
				<verse number="34">Kaukite, ganytojai, ir šaukite; ir voliokitės pelenuose, kaimenės vadai; nes išsipildė jūsų skerdimo ir jūsų išsklaidymo dienos; ir jūs krisite kaip geistinas indas.</verse>
				<verse number="35">Ir ganytojams nebus kaip pabėgti, ir kaimenės vadams – kaip išsigelbėti.</verse>
				<verse number="36">Girdėsis ganytojų šauksmo balsas ir kaimenės vadų kauksmas; nes VIEŠPATS apiplėšė jų ganyklą.</verse>
				<verse number="37">Ir iškirstos taikios buveinės dėl VIEŠPATIES smarkaus pykčio.</verse>
				<verse number="38">Jis paliko savo prieglobstį kaip liūtas; nes jų šalis dyka dėl engėjo įniršio ir dėl jo smarkaus pyčio.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Judos karaliaus Jozijo sūnaus Jehojakimo karaliavimo pradžioje šis žodis atėjo nuo VIEŠPATIES, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Taip sako VIEŠPATS: ‘Atsistok VIEŠPATIES namų kieme ir kalbėk visiems Judos miestams, atėjusiems garbinti VIEŠPATIES namuose, visus žodžius, kuriuos tau įsakau jiems kalbėti; neišimk nei žodžio;</verse>
				<verse number="3">gal jie klausys ir nusisuks kiekvienas nuo savo pikto kelio, kad aš persigalvočiau dėl pikto, kurį ketinu jiems daryti dėl jų darbų piktumo.</verse>
				<verse number="4">Ir jiems sakyk: Taip sako VIEŠPATS: Jei manęs neklausysite, kad vaikščiotumėte pagal mano įstatymą, kurį pateikiau jūsų akivaizdoje,</verse>
				<verse number="5">kad klausytumėte žodžių mano tarnų pranašų, kuriuos jums siunčiau, keldamasis anksti ir juos siųsdamas, bet jūs neklausėte;</verse>
				<verse number="6">tada aš padarysiu šituos namus kaip Šilojų ir šitą miestą padarysiu prakeikimu visoms žemės tautoms’“.</verse>
				<verse number="7">Taigi kunigai, pranašai ir visa tauta girdėjo Jeremiją kalbant šituos žodžius VIEŠPATIES namuose.</verse>
				<verse number="8">Na, o kai Jeremijas baigė kalbėti viską, ką VIEŠPATS jam buvo įsakęs kalbėti visai tautai, įvyko, kad jį nutvėrė kunigai, pranašai ir visa tauta, sakydami: „Tu tikrai mirsi.</verse>
				<verse number="9">Kodėl pranašavai VIEŠPATIES vardu, sakydamas: ‘Šitie namai bus kaip Šilojus, ir šitas miestas bus tuščias, be gyventojų’?“ Ir visa tauta susirinko prieš Jeremiją VIEŠPATIES namuose.</verse>
				<verse number="10">Kai Judos kunigaikščiai išgirdo šituos dalykus, jie atėjo aukštyn iš karaliaus namų į VIEŠPATIES namus ir atsisėdo VIEŠPATIES namų Naujųjų vartų įėjime.</verse>
				<verse number="11">Tada kunigai ir pranašai kalbėjo kunigaikščiams ir visai tautai, sakydami: „Šitas vyras vertas mirties; nes jis pranašavo prieš šitą miestą, kaip jūs girdėjote savo ausimis“.</verse>
				<verse number="12">Tada Jeremijas kalbėjo visiems kunigaikščiams ir visai tautai, sakydamas: „VIEŠPATS mane siuntė pranašauti prieš šituos namus ir prieš šitą miestą visus žodžius, kuriuos girdėjote.</verse>
				<verse number="13">Taigi dabar taisykite savo kelius ir savo darbus ir pakluskite VIEŠPATIES, savo Dievo, balsui; ir VIEŠPATS persigalvos dėl nelaimės, kurią jis paskelbė prieš jus.</verse>
				<verse number="14">O aš, štai aš jūsų rankoje; darykite su manimi, kaip jums atrodo gera ir tinkama.</verse>
				<verse number="15">Bet tvirtai žinokite, kad jei jūs mane užmušite, tikrai užtrauksite nekaltą kraują ant savęs, ant šito miesto ir ant jo gyventojų; nes iš tiesų VIEŠPATS mane siuntė pas jus kalbėti jums į ausis visus šituos žodžius“.</verse>
				<verse number="16">Tada kunigaikščiai ir visa tauta kalbėjo kunigams ir pranašams: „Šitas vyras nenusipelnė mirties; nes jis mums kalbėjo VIEŠPATIES, mūsų Dievo, vardu“.</verse>
				<verse number="17">Tada kai kurie iš šalies vyresniųjų atsikėlė ir kalbėjo visam tautos sambūriui, sakydami:</verse>
				<verse number="18">„Morešetietis Michėjas pranašavo Judos karaliaus Chezekijo dienomis ir kalbėjo visai Judos tautai, sakydamas: ‘Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: Sionas bus ariamas kaip laukas, ir Jeruzalė pavirs krūvomis, o namų kalnas miškuotomis aukštumomis’.</verse>
				<verse number="19">Argi Judos karalius Chezekijas ir visa Juda iš viso jį baudė mirtimi? Argi jis nebijojo VIEŠPATIES ir nemaldavo VIEŠPATIES, ir argi VIEŠPATS nepersigalvojo dėl nelaimės, kurią jis prieš juos buvo paskelbęs? Taip mes įgysime didelę blogybę savo sieloms“.</verse>
				<verse number="20">Taip pat buvo vyras, pranašaujantis VIEŠPATIES vardu, Ūrijas, sūnus Šemajo iš Kirjat-Jearimo, kuris pranašavo prieš šitą miestą ir prieš šitą šalį pagal visus Jeremijo žodžius;</verse>
				<verse number="21">o kai karalius Jehojakimas su visais savo galiūnais ir visais kunigaikščiais išgirdo jo žodžius, karalius siekė jį užmušti; bet tai išgirdęs Ūrijas išsigando ir pabėgo, ir nuėjo į Egiptą;</verse>
				<verse number="22">ir karalius Jehojakimas siuntė į Egiptą vyrus – Achboro sūnų Elnataną ir su juo kai kuriuos vyrus į Egiptą.</verse>
				<verse number="23">Ir jie išvedė Ūriją iš Egipto ir jį atvedė pas karalių Jehojakimą, kuris jį nužudė kalaviju ir numetė jo lavoną į prastųjų žmonių kapines.</verse>
				<verse number="24">Tačiau Šafano sūnaus Ahikamo ranka buvo su Jeremiju, kad jo nepaduotų į tautos rankas, jo užmušti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Judos karaliaus Jozijo sūnaus Jehojakimo karaliavimo pradžioje Jeremijui atėjo nuo VIEŠPATIES šitas žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Taip man sako VIEŠPATS: Pasidaryk pančių bei jungų ir užsidėk juos ant sprando,</verse>
				<verse number="3">ir nusiųsk juos Edomo karaliui, Moabo karaliui, amoniečių karaliui, Tyro karaliui ir Sidono karaliui per rankas pasiuntinių, atvykusių į Jeruzalę pas Judos karalių Zedekiją;</verse>
				<verse number="4">ir jiems įsakyk kalbėti savo valdovams: ‘Taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: Taip sakykite savo valdovams:</verse>
				<verse number="5">„Aš padariau žemę, žmogų ir gyvulį, esančius ant žemės, savo didele jėga ir savo ištiesta ranka, ir tai daviau, kam tik man atrodė tinkama.</verse>
				<verse number="6">O dabar aš daviau visas šitas šalis į savo tarno Babilono karaliaus Nebukadnecaro rankas; ir lauko žvėris taipogi jam daviau, kad jam tarnautų.</verse>
				<verse number="7">Ir visos tautos tarnaus jam, jo sūnui ir jo sūnaus sūnui, kol ateis tas jo šalies laikas; ir tada daugelis tautų ir dideli karaliai juo apsitarnaus.</verse>
				<verse number="8">Ir įvyks, kad tą tautą ir karalystę, kuri netarnaus šitam Babilono karaliui Nebukadnecarui ir kuri nepalenks savo sprando po Babilono karaliaus jungu, tą tautą aš bausiu kalaviju, badu ir maru, – sako VIEŠPATS, – kol juos išnaikinsiu jo ranka.</verse>
				<verse number="9">Todėl neklausykite savo pranašų nei savo ateities būrėjų, nei savo sapnuotojų, nei savo kerėtojų, nei savo burtininkų, kurie jums kalba, sakydami: ‘Jūs netarnausite Babilono karaliui’;</verse>
				<verse number="10">nes jie jums pranašauja melą, kad jus atitolintų nuo jūsų šalies; ir kad aš jus išvaryčiau, ir jūs pražūtumėte.</verse>
				<verse number="11">Bet tautas, kurios palenks savo sprandą po Babilono karaliaus jungu ir jam tarnaus, toms aš dar leisiu pasilikti savo šalyje, – sako VIEŠPATS; ir jie įdirbs ją ir joje gyvens“’“.</verse>
				<verse number="12">Taipogi Judos karaliui Zedekijui aš kalbėjau pagal visus šituos žodžius, sakydamas: „Palenkite savo sprandus po Babilono karaliaus jungu ir tarnaukite jam bei jo tautai, ir gyvenkite.</verse>
				<verse number="13">Kodėl jums, tau ir tavo tautai, mirti nuo kalavijo, bado ir maro, kaip VIEŠPATS kalbėjo prieš tautą, kuri netarnaus Babilono karaliui?</verse>
				<verse number="14">Todėl neklausykite žodžių pranašų, kurie jums kalba, sakydami: ‘Jūs netarnausite Babilono karaliui’; nes jie jums pranašauja melą.</verse>
				<verse number="15">Nes aš jų nesiunčiau, – sako VIEŠPATS, – tačiau jie pranašauja mano vardu melą, kad aš jus išvaryčiau, ir jūs pražūtumėte, jūs ir pranašai, kurie jums pranašauja“.</verse>
				<verse number="16">Taipogi kunigams ir visai šitai tautai aš kalbėjau, sakydamas: „Taip sako VIEŠPATS: Neklausykite žodžių savo pranašų, kurie jums pranašauja, sakydami: ‘Štai VIEŠPATIES namų indai bus netrukus pargabenti atgal iš Babilono’; nes jie pranašauja jums melą.</verse>
				<verse number="17">Neklausykite jų; tarnaukite Babilono karaliui ir gyvenkite; kodėl šitas miestas turėtų pavirsti dykyne?</verse>
				<verse number="18">Bet jei jie būtų pranašai ir jei jie turėtų VIEŠPATIES žodį, tegul jie dabar užtaria prieš kariuomenių VIEŠPATĮ, kad indai, pasilikę VIEŠPATIES namuose, Judos karaliaus namuose ir Jeruzalėje, neitų į Babiloną.</verse>
				<verse number="19">Nes taip sako kariuomenių VIEŠPATS apie stulpus, apie jūrą, apie stovus ir apie likutį indų, išlikusius šiame mieste,</verse>
				<verse number="20">kurių Babilono karalius Nebukadnecaras nepaėmė, išvesdamas į nelaisvę Judos karaliaus Jehojakimo sūnų Jekoniją iš Jeruzalės į Babiloną su visais Judos bei Jeruzalės kilmingaisiais;</verse>
				<verse number="21">taip, taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, apie indus, išlikusius VIEŠPATIES namuose ir Judos karaliaus bei Jeruzalės namuose:</verse>
				<verse number="22">‘Jie bus nugabenti į Babiloną, ir ten jie bus iki tos dienos, kai juos aplankysiu, – sako VIEŠPATS; – paskui aš juos vesiu aukštyn ir sugrąžinsiu į šitą vietą’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">O tais pačiais metais, Judos karaliaus Zedekijo karaliavimo pradžioje, ketvirtaisiais metais, penktąjį mėnesį įvyko, kad Azūro sūnus Hananija, pranašas, kilęs iš Gibeono, kalbėjo man VIEŠPATIES namuose kunigų ir visos tautos akivaizdoje, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Taip kalba kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, sakydamas: ‘Aš sulaužiau Babilono karaliaus jungą.</verse>
				<verse number="3">Per pilnus dvejus metus aš sugrąžinsiu į šitą vietą visus VIEŠPATIES namų indus, kuriuos Babilono karalius Nebukadnecaras paėmė iš šitos vietos ir nugabeno į Babiloną;</verse>
				<verse number="4">ir Judos karaliaus Jehojakimo sūnų Jekoniją su visais Judos belaisviais, nuėjusiais į Babiloną, aš sugrąžinsiu į šitą vietą, – sako VIEŠPATS; – nes aš sulaužysiu Babilono karaliaus jungą’“.</verse>
				<verse number="5">Tada pranašas Jeremijas tarė pranašui Hananijai, akivaizdoje kunigų ir akivaizdoje visos tautos, stovinčių VIEŠPATIES namuose;</verse>
				<verse number="6">pranašas Jeremijas tarė: „Amen; taip tepadaro VIEŠPATS; teįvykdo VIEŠPATS tavo žodžius, kuriuos pranašavai, kad pargabentų VIEŠPATIES namų indus ir visus išvestus nelaisvėn iš Babilono į šitą vietą.</verse>
				<verse number="7">Tačiau dabar klausykis šito žodžio, kurį aš kalbu tau į ausis ir visai tautai į ausis:</verse>
				<verse number="8">Pranašai, buvusieji pirma manęs ir pirma tavęs nuo seno, pranašavo prieš daugelį šalių ir prieš dideles karalystes apie karą, nelaimę ir marą.</verse>
				<verse number="9">Pranašas, kuris pranašauja apie taiką, kai to pranašo žodis išsipildo, tai tas pranašas žinomas, kad VIEŠPATS tikrai jį siuntė“.</verse>
				<verse number="10">Tada pranašas Hananija nuėmė jungą nuo pranašo Jeremijo kaklo ir jį sulaužė.</verse>
				<verse number="11">Ir Hananija kalbėjo visos tautos akivaizdoje, sakydamas: „Taip sako VIEŠPATS: Taip per pilnus dvejus metus aš sulaužysiu Babilono karaliaus Nebukadnecaro jungą nuo visų tautų sprando“. Ir pranašas Jeremijas nuėjo sau.</verse>
				<verse number="12">Kai pranašas Hananija buvo sulaužęs jungą nuo pranašo Jeremijo sprando, tada Jeremijui atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="13">„Eik ir kalbėk Hananijai, sakydamas: ‘Taip sako VIEŠPATS: Tu sulaužei medinius jungus; bet tu jiems padarysi geležinius jungus.</verse>
				<verse number="14">Nes taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: Aš uždėjau geležinį jungą ant visų šitų tautų sprando, kad jos tarnautų Babilono karaliui Nebukadnecarui; ir jos jam tarnaus; taip pat jam daviau lauko žvėris’“.</verse>
				<verse number="15">Tada pranašas Jeremijas tarė pranašui Hananijai: „Dabar klausyk, Hananija: VIEŠPATS tavęs nesiuntė; bet tu darai, kad šita tauta pasitikėtų melu.</verse>
				<verse number="16">Todėl taip sako VIEŠPATS: ‘Štai aš tave numesiu nuo žemės paviršiaus; šiais metais tu mirsi, nes mokei maištauti prieš VIEŠPATĮ!’“</verse>
				<verse number="17">Taigi pranašas Hananija mirė tų pačių metų septintą mėnesį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Na, o šitie yra žodžiai laiško, kurį pranašas Jeremijas nusiuntė iš Jeruzalės vyriausiųjų likučiui, išvestam į nelaisvę, ir kunigams, pranašams ir visai tautai, kuriuos Nebukadnecaras buvo išvedęs nelaisvėn iš Jeruzalės į Babiloną</verse>
				<verse number="2">(po to, kai karalius Jekonijas, karalienė, eunuchai, Judos ir Jeruzalės kunigaikščiai, dailidės ir kalviai buvo išėję iš Jeruzalės);</verse>
				<verse number="3">per ranką Šafano sūnaus Eleaso ir Hilkijo sūnaus Gemarijos (kuriuos Judos karalius Zedekijas siuntė pas Babilono karalių Nebukadnecarą į Babiloną), sakydamas:</verse>
				<verse number="4">„Taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, visiems išvestiems į nelaisvę, kuriuos aš išvesdinau iš Jeruzalės į Babiloną:</verse>
				<verse number="5">‘Statykite namus ir gyvenkite juose; sodinkite sodus ir valgykite jų vaisių;</verse>
				<verse number="6">imkite žmonų, gimdykite sūnus bei dukteris; imkite savo sūnums žmonų, o savo dukteris leiskite už vyrų, kad jos pagimdytų sūnų ir dukterų; kad jūs ten daugėtumėte, o ne mažėtumėte.</verse>
				<verse number="7">Siekite ramybės tam miestui, į kurį jus išvesdinau nelaisvėn, ir melskitės už jį VIEŠPAČIUI; nes jo ramybėje jūs turėsite ramybę’.</verse>
				<verse number="8">Nes taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Tegul jūsų nesuklaidina jūsų pranašai ir jūsų ateities būrėjai, esantys tarp jūsų, ir neklausykite savo sapnų, kurie jums sapnuojasi.</verse>
				<verse number="9">Nes jie melagingai jums pranašauja mano vardu; aš jų nesiunčiau‘ – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="10">Nes taip sako VIEŠPATS: ‘Kai Babilone sueis septyniasdešimt metų, aš jus aplankysiu ir jums įvykdysiu savo gerąjį žodį, sugrąžindamas jus į šitą vietą.</verse>
				<verse number="11">Nes aš žinau mintis, kuriomis mąstau apie jus, – sako VIEŠPATS, – mintis apie ramybę, o ne apie pikta, kad jums duočiau laukiamą pabaigą.</verse>
				<verse number="12">Tada jūs šauksitės manęs ir eisite, ir man melsitės, ir aš jus išklausysiu.</verse>
				<verse number="13">Ir jūs manęs ieškosite ir mane rasite, kai visa savo širdimi manęs ieškosite.</verse>
				<verse number="14">Ir aš būsiu jūsų randamas, – sako VIEŠPATS; – ir nukreipsiu jūsų nelaisvę ir surinksiu jus iš visų tautų ir iš visų vietų, kur buvau jus išvijęs, – sako VIEŠPATS, – ir jus parvesiu į vietą, iš kurios jus išvesdinau į nelaisvę.</verse>
				<verse number="15">Kadangi jūs sakėte: „VIEŠPATS mums prikėlė pranašų Babilone“;</verse>
				<verse number="16">žinokite, kad taip VIEŠPATS sako apie karalių, sėdintį Dovydo soste ir apie visą tautą, gyvenančią šiame mieste, apie jūsų brolius, neišėjusius su jumis į nelaisvę;</verse>
				<verse number="17">taip sako kariuomenių VIEŠPATS: Štai aš siųsiu ant jų kalaviją, badą ir marą ir padarysiu juos tokius, kaip šlykščios figos, kurios tokios blogos, kad negalima jų valgyti.</verse>
				<verse number="18">Ir aš persekiosiu juos kalaviju, badu ir maru, ir atiduosiu juos, kad būtų perkelti į visas žemės karalystes būti prakeikimu, nuostaba, švilpavimu ir gėda tarp visų tautų, į kurias juos būsiu išvijęs;</verse>
				<verse number="19">kadangi jie neklausė mano žodžių, – sako VIEŠPATS, – kuriuos aš jiems siunčiau per savo tarnus pranašus, anksti keldamas ir juos siųsdamas; bet jūs nenorėjote klausyti, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="20">– Todėl klausykite VIEŠPATIES žodžio jūs, visi nelaisvėje, kuriuos siunčiau iš Jeruzalės į Babiloną’;</verse>
				<verse number="21">taip kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, sako apie Kolajo sūnų Ahabą ir apie Maasėjo sūnų Zedekiją, pranašaujančius jums melą mano vardu: ‘Štai aš juos atiduosiu į Babilono karaliaus Nebukadrecaro rankas; ir jis juos nužudys jūsų akyse;</verse>
				<verse number="22">ir apie juos imsis prakeikimo visi Judos belaisviai, esantys Babilone, sakydami: „VIEŠPATS tau tepadaro kaip Zedekijui ir kaip Ahabui, kuriuos Babilono karalius iškepė ugnyje“;</verse>
				<verse number="23">nes jie darė piktadarybę Izraelyje, svetimavo su savo artimų žmonomis ir mano vardu kalbėjo melagingus žodžius, kurių nebuvau jiems įsakęs; aš žinau ir esu liudytojas, – sako VIEŠPATS’“.</verse>
				<verse number="24">Ir taip kalbėk nehelamiečiui Šemajui, sakydamas:</verse>
				<verse number="25">„Taip kalba kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, sakydamas: Kadangi tu siuntei savo vardu laiškus visai tautai, esančiai Jeruzalėje, Maasėjo sūnui kunigui Sofonijui ir visiems kunigams, sakydamas:</verse>
				<verse number="26">‘VIEŠPATS tave paskyrė kunigu vietoje kunigo Jehojados, kad jūs būtumėte pareigūnais VIEŠPATIES namuose dėl kiekvieno pamišėlio ir laikančio save pranašu, kad jį pasodintum į kalėjimą ir įtvertum į šiekštą.</verse>
				<verse number="27">Taigi kodėl dabar nesubarei Jeremijo iš Anatoto, kuris laiko save pranašu jums?</verse>
				<verse number="28">Nes todėl jis siuntė mums į Babiloną, sakydamas: Ši nelaisvė ilga; statykitės namus ir gyvenkite juose; sodinkite sodus ir valgykite jų vaisių’“.</verse>
				<verse number="29">Ir kunigas Sofonijas perskaitė šitą laišką pranašui Jeremijui į ausis.</verse>
				<verse number="30">Tada Jeremijui atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="31">„Pasiųsk visiems belaisviams, sakydamas: ‘Taip sako VIEŠPATS apie nehelamietį Šemają: Kadangi Šemajas jums pranašavo, nors aš jo nesiunčiau, ir padarė, kad jūs pasitikėtumėte melu;</verse>
				<verse number="32">todėl taip sako VIEŠPATS: Štai aš nubausiu nehelamietį Šemają ir jo sėklą: jis neturės nei vieno, kuris gyventų tarp šitos tautos; ir jis nematys gero, kurį aš padarysiu savo tautai, – sako VIEŠPATS; – nes jis mokė maištauti prieš VIEŠPATĮ’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Žodis, kuris atėjo iš VIEŠPATIES Jeremijui, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas, sakydamas: ‘Užsirašyk į knygą visus žodžius, kuriuos tau kalbėjau.</verse>
				<verse number="3">Nes štai ateina dienos, – sako VIEŠPATS, – kai aš sugrąžinsiu savo tautą Izraelį ir Judą iš nelaisvės, – sako VIEŠPATS, – ir juos sugrąžinsiu į šalį, kurią daviau jų tėvams, ir jie ją pasisavins’“.</verse>
				<verse number="4">Ir šitie yra žodžiai, kuriuos VIEŠPATS kalbėjo apie Izraelį ir apie Judą.</verse>
				<verse number="5">Nes taip sako VIEŠPATS: „Mes girdėjome drebėjimo, baimės, o ne taikos balsą.</verse>
				<verse number="6">Klauskite gi ir pažiūrėkite, ar vyras gali gimdyti? Kodėl matau kiekvieną vyrą su rankomis ant strėnų kaip gimdančiąją, ir kiekvienas veidas išblyškęs?</verse>
				<verse number="7">O varge! Nes didi ta diena, nėra jai lygios; tai Jokūbo vargo laikas; tačiau jis bus išgelbėtas iš jo.</verse>
				<verse number="8">Nes tą dieną atsitiks, – sako kariuomenių VIEŠPATS, – kad aš sulaužysiu jo jungą nuo jo sprando ir sutraukysiu jo pančius, ir svetimšaliai juo daugiau nebeapsitarnaus;</verse>
				<verse number="9">bet jie tarnaus VIEŠPAČIUI, savo Dievui, ir Dovydui, savo karaliui, kurį jiems prikelsiu.</verse>
				<verse number="10">Todėl nebijok, o mano tarne Jokūbai, – sako VIEŠPATS, – ir nesunerimk, o Izraeli; nes štai aš tave išgelbėsiu iš toli ir tavo sėklą iš jų nelaisvės šalies; ir Jokūbas sugrįš ir ilsėsis, ir bus ramus, ir niekas jo negąsdins.</verse>
				<verse number="11">Nes aš esu su tavimi, – sako VIEŠPATS, – kad tave išgelbėčiau; nors padarysiu visišką galą visoms tautoms, po kurias tave išsklaidžiau, tačiau tau nepadarysiu visiško galo; bet aš saikingai tave pabausiu ir nepaliksiu tavęs visai nenubausto“.</verse>
				<verse number="12">Nes taip sako VIEŠPATS: „Tavo sumušimas nepagydomas, sunki tavo žaizda.</verse>
				<verse number="13">Nėra kas gintų tavo bylą, kad būtum aptvarstytas; tu neturi gydomųjų vaistų.</verse>
				<verse number="14">Visi tavo meilužiai pamiršo tave; jie neieško tavęs; nes aš sužeidžiau tave priešo žaizda, žiauriojo baudimu, dėl tavo neteisybių daugybės; nes padaugėjo tavo nuodėmių.</verse>
				<verse number="15">Kodėl šauki dėl savo negalavimo? Tavo sielvartas nepagydomas dėl tavo neteisybių daugybės; kadangi padaugėjo tavo nuodėmių, aš tau tai padariau.</verse>
				<verse number="16">Todėl visi, kurie tave ryja, bus suryti; ir visi tavo priešininkai, visi iki vieno, eis į nelaisvę; tie, kurie tave apiplėšia, bus apiplėšti, ir visus, kurie grobia iš tavęs, atiduosiu kaip grobį.</verse>
				<verse number="17">Nes aš atstatysiu tau sveikatą ir tave išgydysiu nuo tavo žaizdų, – sako VIEŠPATS; – nes jie vadino tave Atstumtuoju, sakydami: ‘Tai Sionas, kurio niekas nesivaiko’“.</verse>
				<verse number="18">Taip sako VIEŠPATS: „Štai aš sugrąžinsiu Jokūbo palapinių nelaisvę ir pasigailėsiu jo gyvenviečių; ir miestas bus pastatytas ant savo krūvos, o rūmai išliks kaip įprasta.</verse>
				<verse number="19">Iš jų sklis padėka ir balsas tų, kurie linksminasi; aš juos padauginsiu, ir jų nebus keletas; taipogi aš juos pašlovinsiu, ir jie nebus menki.</verse>
				<verse number="20">Ir jų vaikai bus kaip anksčiau, ir jų susirinkimas bus įtvirtintas mano akivaizdoje, ir aš nubausiu visus jų engėjus.</verse>
				<verse number="21">Jų kilmingieji bus iš jų pačių ir jų valdovas kils iš jų tarpo; aš jį priartinsiu, ir jis prisiartins prie manęs; nes kas gi patrauktų savo širdį artintis prie manęs? – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="22">– Ir jūs būsite mano tauta, o aš būsiu jūsų Dievas“.</verse>
				<verse number="23">Štai išeina įtūžęs VIEŠPATIES viesulas, nenustojantis sūkurys; jis skaudžiai užgrius ant nedorėlių galvos.</verse>
				<verse number="24">Smarkus VIEŠPATIES pyktis nesugrįš, kol jis to neatliks ir kol neįvykdys savo širdies ketinimų; paskutinėmis dienomis jūs tai suprasite.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">„Tuo metu, – sako VIEŠPATS, – aš būsiu visų Izraelio šeimų Dievas, ir jos bus mano tauta.</verse>
				<verse number="2">Taip sako VIEŠPATS: ‘Tauta, išlikusi nuo kalavijo, rado malonę dykumoje, būtent Izraelis, kai aš ėjau duoti jam poilsį.</verse>
				<verse number="3">Nuo seno man pasirodė VIEŠPATS, sakydamas: ‘Taip, aš amžina meile tave pamilau; todėl su mielaširdyste aš pritraukiau tave.</verse>
				<verse number="4">Aš vėl tave statysiu, ir tu būsi pastatyta, o Izraelio mergele; tu vėl pasipuoši savo būgneliais ir išeisi besilinksminančiųjų šokiuose.</verse>
				<verse number="5">Tu vėl sodinsi vynuogynus Samarijos kalnuose; sodintojai sodins ir valgys juos kaip įprastus dalykus.</verse>
				<verse number="6">Nes bus diena, kai šauks sargai ant Efraimo kalno: Kelkitės, eikime aukštyn į Sioną pas VIEŠPATĮ, mūsų Dievą’“.</verse>
				<verse number="7">Nes taip sako VIEŠPATS: „Linksmai giedokite dėl Jokūbo ir šaukite tarp tautų vyriausiųjų; skelbkite, girkite ir sakykite: ‘O VIEŠPATIE, išgelbėk savo tautą, Izraelio likutį’.</verse>
				<verse number="8">Štai aš juos parvesiu iš šiaurės šalies ir surinksiu juos nuo žemės pakraščių, o kartu su jais – aklus ir raišus, nėščias ir gimdančias; čia sugrįš didžiulė minia.</verse>
				<verse number="9">Jie ateis verkdami, ir aš su maldavimais juos vesiu; juos vesiu prie vandens upių tiesiu keliu, kuriame jie nesuklups; nes aš esu tėvas Izraeliui, o Efraimas yra mano pirmagimis“.</verse>
				<verse number="10">Klausykite VIEŠPATIES žodžio, o tautos, ir skelbkite jį tolimiausiose salose, ir sakykite: „Kas išsklaidė Izraelį, tas jį surinks ir jį saugos, kaip ganytojas savo kaimenę“.</verse>
				<verse number="11">Nes VIEŠPATS atpirko Jokūbą ir jį išpirko iš stipresniojo už jį rankos.</verse>
				<verse number="12">Todėl jie ateis ir giedos Siono aukštybėje, ir suplauks kartu į VIEŠPATIES gerumą dėl kviečių, dėl vyno ir dėl aliejaus, ir dėl kaimenių bei bandų jauniklių; ir jų siela bus kaip drėkinamas sodas; ir jie daugiau visiškai nesielvartaus.</verse>
				<verse number="13">Tada džiūgaus mergelė šokdama, tiek jaunuoliai, tiek seniai kartu; nes aš paversiu jų gedulą džiaugsmu, juos paguosiu ir pradžiuginsiu nuo jų sielvarto.</verse>
				<verse number="14">Ir pasotinsiu kunigų sielas riebalais, ir mano tauta bus pasotinta mano gerumu“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="15">Taip sako VIEŠPATS: „Ramoje girdėjosi balsas, rauda, kartus verksmas; Rachelė verkia savo vaikų, nesileidžia guodžiama dėl savo vaikų, nes jų nebėra“.</verse>
				<verse number="16">Taip sako VIEŠPATS: „Sulaikyk savo balsą nuo verksmo ir savo akis nuo ašarų, nes tavo darbas bus atlygintas, – sako VIEŠPATS; – ir jie sugrįš iš priešo šalies.</verse>
				<verse number="17">Tavo pabaigoje yra viltis, – sako VIEŠPATS, – kad tavo vaikai sugrįš į savo ribas.</verse>
				<verse number="18">Aš tikrai girdėjau Efraimą taip save apraudant: ‘Tu nubaudei mane, ir buvau nubaustas kaip jautis, nepripratęs prie jungo; nukreipk mane, ir aš būsiu nukreiptas; nes tu esi VIEŠPATS, mano Dievas.</verse>
				<verse number="19">Tikrai, kai aš buvau nukreiptas, aš atgailavau; ir po to, kai buvau pamokytas, mušiau sau per šlaunį; aš gėdijausi, taip, sarmatijausi, nes nešiojau savo jaunystės gėdą’.</verse>
				<verse number="20">Ar Efraimas yra mano brangus sūnus? Ar jis mielas vaikas? Nes nuo tada, kai prieš jį kalbėjau, nuoširdžiai jį vis prisimenu; todėl mano viduriai nerimauja dėl jo; aš tikrai jo pasigailėsiu“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="21">Pasistatyk kelrodžių, pasidaryk aukštų krūvų; nukreipk savo širdį į vieškelį – į kelią, kuriuo ėjai; atsigręžk, o Izraelio mergele, atsigręžk į šituos savo miestus.</verse>
				<verse number="22">Kaip ilgai vaikštinėsi, o atsimetėle dukra? Nes VIEŠPATS sutvėrė naują dalyką žemėje: moteris apglėbs vyrą.</verse>
				<verse number="23">Taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: „Jie dar sakys šitą kalbą Judos šalyje ir jos miestuose, kai aš sugrąžinsiu jų nelaisvę: ‘VIEŠPATS telaimina tave, o teisingumo buveine; šventumo kalne’.</verse>
				<verse number="24">Ir pačioje Judoje ir visuose jos miestuose gyvens drauge artojai ir tie, kurie išeina su kaimenėmis.</verse>
				<verse number="25">Nes aš pasotinau nuvargusią sielą ir kiekvieną liūdną sielą pripildžiau“.</verse>
				<verse number="26">Tame aš pabudau ir žiūrėjau; ir mano miegas man buvo saldus.</verse>
				<verse number="27">„Štai ateina dienos, – sako VIEŠPATS, – kai aš apsėsiu Izraelio namus ir Judos namus žmonių sėkla ir gyvulių sėkla.</verse>
				<verse number="28">Ir įvyks, kad, kaip aš budėjau prie jų, kad išraučiau, nuversčiau, sugriaučiau, sunaikinčiau ir kamuočiau, taip budėsiu prie jų, kad statyčiau ir sodinčiau, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="29">– Tomis dienomis jie nebesakys: ‘Tėvai valgė rūgščių vynuogių, o vaikų dantys atšipę’.</verse>
				<verse number="30">Bet kiekvienas mirs už savo paties neteisybę; kiekvienas, kuris valgo rūgščias vynuoges, to dantys atšips.</verse>
				<verse number="31">Štai ateina dienos, – sako VIEŠPATS, – kai aš sudarysiu su Izraelio namais ir su Judos namais naują sandorą:</verse>
				<verse number="32">ne tokią sandorą, kokią sudariau su jų tėvais tą dieną, kai juos paėmiau už rankos, kad juos išvesčiau iš Egipto šalies; jie sulaužė tą mano sandorą, nors aš buvau jiems vyras, – sako VIEŠPATS; –</verse>
				<verse number="33">bet šita bus sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais: po tų dienų, – sako VIEŠPATS, – aš įdėsiu savo įstatymą į jų vidų ir įrašysiu jį į jų širdis; ir aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.</verse>
				<verse number="34">Ir jie nei vienas nebemokys savo artimo ir nei vienas savo brolio, sakydami: ‘Pažink VIEŠPATĮ’; nes jie visi mane pažins, nuo jų mažiausiojo iki jų didžiausiojo, – sako VIEŠPATS, – nes aš atleisiu jų neteisybę ir jų nuodėmės nebeatsiminsiu.</verse>
				<verse number="35">Taip sako VIEŠPATS, kuris duoda saulę, kad būtų šviesa dieną, o mėnulio ir žvaigždžių potvarkius, kad būtų šviesa naktį, kuris padalija jūrą, kai šniokščia jos bangos; kariuomenių VIEŠPATS yra jo vardas:</verse>
				<verse number="36">jei šitie potvarkiai pasitrauks iš mano akivaizdos, – sako VIEŠPATS, – tai ir Izraelio sėkla paliaus būti tauta mano akivaizdoje per amžius.</verse>
				<verse number="37">Taip sako VIEŠPATS: ‘Jei būtų galima išmatuoti dangų aukštai ir ištirti žemės pamatus žemai, tai ir aš atmesčiau visą Izraelio sėklą už viską, ką jie yra padarę, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="38">– Štai ateina dienos, – sako VIEŠPATS, – kai miestas bus pastatytas VIEŠPAČIUI nuo Hananelio bokšto iki Kampo vartų.</verse>
				<verse number="39">Ir matavimo virvė eis toliau priešais į Garebo kalvą ir pasuks į Goją.</verse>
				<verse number="40">Ir visas lavonų bei pelenų slėnis ir visi laukai iki Kidrono upelio, iki Žirgų vartų kampo rytų link, bus šventa VIEŠPAČIUI; tai nebebus raunama ir griaunama per amžius“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">Žodis, kuris atėjo Jeremijui iš VIEŠPATIES dešimtaisiais Judos karaliaus Zedekijo metais, kurie buvo aštuonioliktieji Nebukadrecaro metai.</verse>
				<verse number="2">Nes tada Babilono karaliaus kariuomenė apgulė Jeruzalę; o pranašas Jeremijas buvo uždarytas kalėjimo kieme, esančiame Judos karaliaus namuose.</verse>
				<verse number="3">Nes Judos karalius Zedekijas jį uždarė, sakydamas: „Kodėl tu pranašauji ir sakai: ‘Taip sako VIEŠPATS: Štai aš duosiu šitą miestą į Babilono karaliaus rankas, ir jis jį paims;</verse>
				<verse number="4">ir Judos karalius Zedekijas nepaspruks iš chaldėjų rankų, bet tikrai bus atiduotas į Babilono karaliaus rankas ir kalbės su juo burna į burną, ir jo akys matys jo akis;</verse>
				<verse number="5">ir jis nuves Zedekiją į Babiloną, ir ten jis bus, kol jį aplankysiu, – sako VIEŠPATS; – nors jūs ir kovosite su chaldėjais, jums nesiseks’?“</verse>
				<verse number="6">Ir Jeremijas tarė: „Man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="7">‘Štai Hanamelis, tavo dėdės Šalumo sūnus, ateis pas tave ir sakys: Pirk mano lauką, esantį Anatote, nes tu turi atpirkimo teisę jį pirkti’.</verse>
				<verse number="8">Taigi Hanamelis, mano dėdės sūnus, atėjo pas mane pagal VIEŠPATIES žodį į kalėjimo kiemą ir man tarė: ‘Pirk, meldžiu tave, mano lauką, esantį Anatote, kuris yra Benjamino šalyje; nes tu turi teisę paveldėti ir atpirkti; nusipirk jį ’; tada aš žinojau, kad tai buvo VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="9">Ir aš nupirkau iš savo dėdės sūnaus Hanamelio lauką, esantį Anatote, ir jam atsvėriau pinigus – septyniolika šekelių sidabro.</verse>
				<verse number="10">Aš pasirašiau įrodymą, užantspaudavau jį, paėmiau liudytojus ir jam atsvėriau sidabrą ant svarstyklių.</verse>
				<verse number="11">Taigi paėmiau pirkimo įrodymą – tiek užantspauduotąjį pagal įstatymą ir paprotį, tiek atvirąjį;</verse>
				<verse number="12">ir padaviau pirkimo įrodymą Maasėjo sūnaus Nerijo sūnui Baruchui, matant mano dėdės sūnui Hanameliui ir akivaizdoje liudytojų, pasirašiusių pirkimo knygą, prieš visus žydus, sėdinčius kalėjimo kieme.</verse>
				<verse number="13">Ir jų akivaizdoje įpareigojau Baruchą, sakydamas:</verse>
				<verse number="14">‘Taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: „Imk šituos įrodymus, šitą pirkimo įrodymą, tiek užantspauduotąjį, tiek šitą atvirąjį įrodymą; ir įdėk juos į molinį indą, kad jie išliktų daug dienų“.</verse>
				<verse number="15">Nes taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: „Namai, laukai ir vynuogynai vėl bus įsigijami šitoje šalyje“’.</verse>
				<verse number="16">Na, o atidavęs pirkimo įrodymą Nerijo sūnui Baruchui, aš meldžiausi VIEŠPAČIUI, sakydamas:</verse>
				<verse number="17">‘Ak, Viešpatie DIEVE! Štai tu padarei dangų ir žemę savo didele jėga ir ištiesta ranka, ir nieko tau nėra per sunkaus;</verse>
				<verse number="18">tu rodai mielaširdystę tūkstančiams ir už tėvų neteisybę atmoki į užantį jų vaikams po jų; Didis, Galingasis Dievas, kariuomenių VIEŠPATS yra jo vardas,</verse>
				<verse number="19">didis sumanymu ir galingas darbu; nes tavo akys atviros į visus žmonių sūnų kelius; kad kiekvienam duotum pagal jo kelius ir pagal jo darbų vaisių;</verse>
				<verse number="20">kuris įstatei ženklus bei stebuklus Egipto šalyje iki šios dienos, ir Izraelyje, ir tarp kitų žmonių; ir pasidarei vardą, kaip šią dieną;</verse>
				<verse number="21">ir išvedei savo tautą Izraelį iš Egipto šalies su ženklais, stebuklais, tvirta ranka, ištiesta ranka ir su dideliu siaubu;</verse>
				<verse number="22">ir jiems davei šitą šalį, kurią jiems duoti buvai prisiekęs jų tėvams – šalį, plūstančią pienu ir medumi;</verse>
				<verse number="23">ir jie įėjo ir ją pasisavino; bet jie nepakluso tavo balsui ir nevaikščiojo pagal tavo įstatymą; jie nedarė nieko iš viso to, ką įsakei jiems daryti; todėl tu ant jų užleidai visą šitą nelaimę;</verse>
				<verse number="24">štai pylimai yra priėję prie miesto, kad jį paimtų; ir dėl kalavijo, bado ir maro miestas yra paduotas į rankas chaldėjų, kovojančių prieš jį; ir ką tu kalbėjai, tai įvyko; ir štai tu tai matai.</verse>
				<verse number="25">O tu man sakei, o Viešpatie DIEVE: Nusipirk lauką už pinigus ir paimk liudytojus‘; nes miestas atiduotas į chaldėjų rankas.</verse>
				<verse number="26">Tada Jeremijui atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="27">‘Štai aš esu VIEŠPATS, visų kūnų Dievas; ar yra man kas nors per sunku?’</verse>
				<verse number="28">Todėl taip sako VIEŠPATS: Štai aš atiduosiu šitą miestą į chaldėjų rankas ir į Babilono karaliaus Nebukadrecaro rankas, ir jis jį paims;</verse>
				<verse number="29">ir chaldėjai, kariaujantys prieš šitą miestą, ateis, padegs šitą miestą ir jį sudegins su namais, ant kurių stogų jie aukojo smilkalus Baalui ir liejo geriamąsias aukas kitiems dievams, kad kurstytų mano pyktį.</verse>
				<verse number="30">Nes Izraelio vaikai ir Judos vaikai nuo pat savo jaunystės darė vien tik pikta mano akivaizdoje; nes Izraelio vaikai vien tik kurstė mano pyktį savo rankų darbais, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="31">– Nes šitas miestas nuo tos dienos, kai jį pastatė, iki šios dienos man buvo mano pykčio ir mano įtūžio kurstymu; kad jį pašalinčiau sau iš akių,</verse>
				<verse number="32">dėl viso Izraelio vaikų ir Judos vaikų pikto, kurį jie darė, kad kurstytų mano pyktį – jie, jų karaliai, jų kunigaikščiai, jų kunigai, jų pranašai, Judos žmonės ir Jeruzalės gyventojai.</verse>
				<verse number="33">Ir jie atsuko man nugarą, o ne veidą; nors aš juos mokiau, anksti atsikeldamas ir juos mokydamas, tačiau jie neklausė, kad priimtų pamokymą.</verse>
				<verse number="34">Bet jie pastatė savo bjaurystes namuose, kurie vadinami mano vardu, kad juos suterštų.</verse>
				<verse number="35">Ir jie pastatė Baalo aukštumas, esančias Hinomo sūnaus slėnyje, kad leistų savo sūnus ir savo dukteris per ugnį Molechui; ko aš jiems neįsakiau nei tai atėjo man į galvą, kad jie darytų tokią bjaurystę, skatindami Judą nusidėti.</verse>
				<verse number="36">Todėl dabar taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas, apie šitą miestą, apie kurį jūs sakote: ‘Jis bus atiduotas į Babilono karaliaus ranką kalaviju, badu ir maru’:</verse>
				<verse number="37">Štai aš juos surinksiu iš visų šalių, į kurias juos išvariau savo pyktyje, savo įtūžyje ir didelėje rūstybėje; ir aš juos sugrąžinsiu į šitą vietą, ir duosiu jiems saugiai gyventi;</verse>
				<verse number="38">ir jie bus mano tauta, o aš būsiu jų Dievas;</verse>
				<verse number="39">ir aš jiems duosiu vieną širdį ir vieną kelią, kad jie amžinai manęs bijotų savo pačių labui ir savo vaikų po jų;</verse>
				<verse number="40">ir aš sudarysiu su jais amžiną sandorą, kad nenusigręšiu nuo jų, darydamas jiems gera; bet aš įdėsiu į jų širdis savo baimę, kad jie nesitrauktų nuo manęs.</verse>
				<verse number="41">Taip, aš džiaugsiuosi jais, darydamas jiems gera, ir visa savo širdimi ir visa savo siela tvirtai juos įsodinsiu į šitą šalį“.</verse>
				<verse number="42">Nes taip sako VIEŠPATS: „Kaip užleidau ant šitos tautos visą šią didžią blogybę, taip aš užleisiu ant jų visą gerovę, kurią aš jiems pažadėjau.</verse>
				<verse number="43">Ir laukai bus perkami šitoje šalyje, apie kurią jūs sakote: ‘Ji dyka, be žmonių ir gyvulių; ji atiduota į chaldėjų rankas’.</verse>
				<verse number="44">Pirks laukus už pinigus, pasirašinės įrodymus, juos užantspauduos, ir ims liudytojus Benjamino šalyje, Jeruzalės apylinkėse, Judos miestuose, kalnų miestuose, slėnio miestuose ir pietų miestuose; nes aš sugrąžinsiu jų nelaisvę, – sako VIEŠPATS“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">Be to, VIEŠPATIES žodis antrą kartą atėjo Jeremijui, kol jis tebebuvo uždarytas kalėjimo kieme, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Taip sako VIEŠPATS, kuris tai daro, VIEŠPATS, kuris tai suformavo, kad tai įtvirtintų; VIEŠPATS yra jo vardas:</verse>
				<verse number="3">‘Šaukis manęs, ir aš tau atsiliepsiu, ir parodysiu tau didžių ir galingų dalykų, kurių nežinai.</verse>
				<verse number="4">Nes taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas, apie šito miesto namus ir apie Judos karalių namus, nugriautus pylimu ir kalaviju:</verse>
				<verse number="5">Jie ateina kovoti su chaldėjais, bet tai tam, kad juos pripildytų lavonų žmonių, kuriuos savo pyktyje ir savo įniršyje užmušiau, ir dėl kurių visos piktybės paslėpiau savo veidą nuo šito miesto.</verse>
				<verse number="6">Štai aš jam atnešiu sveikatą ir gydymą, ir aš juos išgydysiu ir jiems apreikšiu taikos bei tiesos gausybę.</verse>
				<verse number="7">Aš sugrąžinsiu Judos nelaisvę ir Izraelio nelaisvę ir juos pastatysiu kaip pirma.</verse>
				<verse number="8">Aš juos apvalysiu nuo visos jų neteisybės, kuria jie prieš mane nusidėjo; ir atleisiu visas jų neteisybes, kuriomis jie nusidėjo ir kuriomis jie nusižengė prieš mane.</verse>
				<verse number="9">Ir jis man bus džiaugsmo vardas, gyrius ir garbė prieš visas žemės tautas, kurios išgirs apie visa gera, ką aš jiems darysiu; jos bijos ir drebės dėl viso gerumo ir dėl viso suklestėjimo, kurį aš jam parūpinsiu’.</verse>
				<verse number="10">Taip sako VIEŠPATS: ‘Šitoje vietoje, apie kurią jūs sakote, kad bus tuščia, be žmonių ir gyvulių, būtent Judos miestuose ir Jeruzalės gatvėse, kurios tuščios, be žmonių, be gyventojų ir be gyvulių, vėl girdėsis</verse>
				<verse number="11">džiaugsmo balsas ir linksmybės balsas, jaunojo balsas ir jaunosios balsas, balsas tų, kurie sakys: „Girkite kariuomenių VIEŠPATĮ; nes VIEŠPATS yra geras; nes jo gailestingumas išlieka amžinai“, ir tų, kurie neš gyriaus auką į VIEŠPATIES namus. Nes aš sugrąžinsiu šalies belaisvius kaip pirma’, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="12">Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: ‘Šitoje vietoje, kuri yra tuščia, be žmonių ir be gyvulių, ir visuose jos miestuose vėl bus buveinė ganytojų, suguldančių savo kaimenes.</verse>
				<verse number="13">Kalnų miestuose, slėnio miestuose ir pietų miestuose, Benjamino šalyje, Jeruzalės apylinkėse ir Judos miestuose vėl praeis kaimenės po rankomis to, kuris jas skaičiuoja’, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="14">‘Štai ateina dienos, – sako VIEŠPATS, – kai aš įvykdysiu tą gerą dalyką, kurį pažadėjau Izraelio namams ir Judos namams.</verse>
				<verse number="15">Tomis dienomis ir tuo metu aš užauginsiu Dovydui teisumo Atžalą; ir jis vykdys teismą ir teisumą šalyje.</verse>
				<verse number="16">Tomis dienomis Juda bus išgelbėta ir Jeruzalė gyvens saugiai; ir šis yra vardas, kuriuo ją vadins: „VIEŠPATS – mūsų teisumas“.</verse>
				<verse number="17">Nes taip sako VIEŠPATS: Dovydui niekada nepritrūks vyro, kuris sėdėtų Izraelio namų soste;</verse>
				<verse number="18">nei levitams kunigams nepritrūks vyro mano akivaizdoje, kad aukotų deginamąsias aukas, kad degintų maisto aukas ir nuolat aukotų’“.</verse>
				<verse number="19">Ir Jeremijui atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="20">„Taip sako VIEŠPATS: Jei galite sulaužyti mano sandorą dienos ir mano sandorą nakties, kad nebebūtų dienos ir nakties jų metu,</verse>
				<verse number="21">tuomet galėtų būti sulaužyta ir mano sandora su mano tarnu Dovydu, kad jis neturėtų sūnaus karaliauti jo soste, ir su levitais kunigais, mano tarnais.</verse>
				<verse number="22">Kaip nesuskaičiuojama dangaus kariuomenė ir nesuseikėjamas jūros smėlis, taip aš padauginsiu savo tarno Dovydo sėklą ir man tarnaujančius levitus“.</verse>
				<verse number="23">Jeremijui vėl atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="24">„Ar nematai, ką šita tauta kalbėjo, sakydama: ‘VIEŠPATS atmetė abi šeimas, kurias jis buvo išsirinkęs’? Taip jie niekino mano tautą, kad jie nebūtų jų akivaizdoje tauta.</verse>
				<verse number="25">Taip sako VIEŠPATS: ‘Jei mano sandoros nebūtų su diena ir naktimi ir jei nebūčiau paskyręs dangaus ir žemės potvarkių,</verse>
				<verse number="26">tai aš atmesčiau Jokūbo bei savo tarno Dovydo sėklą taip, kad neimčiau nei vieno iš jo sėklos būti valdovais Abraomo, Izaoko ir Jokūbo sėklai; nes aš sugrąžinsiu jų nelaisvę ir jų pasigailėsiu’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">Žodis, kuris atėjo Jeremijui iš VIEŠPATIES, kai Babilono karalius Nebukadnecaras ir visa jo kariuomenė, visos jo valdomos žemės karalystės ir visos tautos kariavo prieš Jeruzalę ir prieš visus jos miestus, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: Eik ir kalbėk Judos karaliui Zedekijui, ir jam sakyk: ‘Taip sako VIEŠPATS: Štai aš perduosiu šitą miestą į Babilono karaliaus rankas, ir jis sudegins jį ugnimi;</verse>
				<verse number="3">ir tu neištrūksi iš jo rankos, bet tikrai būsi sugautas ir atiduotas į jo ranką; ir tavo akys matys Babilono karaliaus akis, ir jis kalbės su tavimi burna į burną, ir tu vyksi į Babiloną.</verse>
				<verse number="4">Tačiau klausykis VIEŠPATIES žodžio, o Judos karaliau Zedekijau: Taip VIEŠPATS sako apie tave: Tu nemirsi nuo kalavijo;</verse>
				<verse number="5">bet tu mirsi ramybėje; ir kaip degindavo tavo tėvams, ankstesniems karaliams, buvusiems pirma tavęs, taip ir tau degins aromatus; ir tave apraudos, sakydami: „Ak, viešpatie!“ Nes aš paskelbiau žodį, sako VIEŠPATS’“.</verse>
				<verse number="6">Tada pranašas Jeremijas kalbėjo visus šituos žodžius Judos karaliui Zedekijui Jeruzalėje,</verse>
				<verse number="7">kai Babilono karaliaus kariuomenė kariavo prieš Jeruzalę ir prieš visus išlikusius Judos miestus – prieš Lachišą ir prieš Azeką; nes šitie sutvirtinti miestai buvo išlikę iš Judos miestų.</verse>
				<verse number="8">Tai žodis, kuris atėjo Jeremijui iš VIEŠPATIES po to, kai karalius Zedekijas buvo sudaręs sandorą su visa Jeruzalėje esančia tauta, kad jiems paskelbtų laisvę;</verse>
				<verse number="9">kad kiekvienas išleistų savo tarną ir kiekvienas savo tarnaitę – hebrają ar hebraję – į laisvę; kad nei vienas savęs neapsitarnautų jais, tai yra, savo broliu žydu.</verse>
				<verse number="10">Na, o kai visi kunigaikščiai ir visa tauta, kurie buvo įstoję į sandorą, išgirdo, kad kiekvienas turi paleisti savo tarną ir kiekvienas savo tarnaitę į laisvę, kad nei vienas jais savęs daugiau nebeapsitarnautų, tai jie pakluso ir juos paleido.</verse>
				<verse number="11">Bet paskui jie apsigręžė ir susigrąžino tarnus ir tarnaites, kuriuos buvo paleidę į laisvę, ir pavergė juos būti tarnais ir tarnaitėmis.</verse>
				<verse number="12">Todėl VIEŠPATIES žodis atėjo Jeremijui iš VIEŠPATIES, sakydamas:</verse>
				<verse number="13">„Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: Aš sudariau sandorą su jūsų tėvais tą dieną, kai juos išvedžiau iš Egipto šalies, iš vergų namų, sakydamas:</verse>
				<verse number="14">‘Baigiantis septyneriems metams kiekvienas paleiskite savo brolį hebrają, kuris buvo tau parduotas; ir kai jis tau bus atitarnavęs šešis metus, paleisk jį nuo savęs į laisvę’; bet jūsų tėvai neklausė manęs ir nepalenkė savo ausies.</verse>
				<verse number="15">Dabar jūs buvote atsigrežę ir padarę teisingai mano akyse, paskelbdami kiekvienas savo artimui laisvę; ir jūs sudarėte sandorą mano akivaizdoje, namuose, kurie vadinami mano vardu;</verse>
				<verse number="16">bet jūs apsigręžėte ir suteršėte mano vardą, ir kiekvienas susigrąžinote savo tarną ir kiekvienas savo tarnaitę, kuriuos buvote išlaisvinę pagal jų norą, ir juos pavergėte, kad jums būtų tarnais ir tarnaitėmis.</verse>
				<verse number="17">Todėl taip sako VIEŠPATS: ‘Jūs neklausėte manęs, skelbdami laisvę kiekvienas savo broliui ir kiekvienas savo artimui; štai aš skelbiu jums laisvę kalavijui, marui ir badui, – sako VIEŠPATS; – ir jus perkelsiu į visas žemės karalystes.</verse>
				<verse number="18">Ir atiduosiu žmones, kurie nusižengė mano sandorai, kurie nevykdė žodžių sandoros, kurią jie buvo sudarę mano akivaizdoje, kai jie perpjovė veršį pusiau ir praėjo tarp jo dalių,</verse>
				<verse number="19">Judos kunigaikščius ir Jeruzalės kunigaikščius, eunuchus, kunigus ir visą šalies tautą, kurie praėjo tarp veršio dalių,</verse>
				<verse number="20">aš juos atiduosiu į jų priešų rankas, į rankas tų, kurie ieško jų gyvybės; ir jų lavonai bus maistas dangaus skrajūnams ir žemės žvėrims.</verse>
				<verse number="21">O Judos karalių Zedekiją ir jo kunigaikščius atiduosiu į jų priešų rankas, į rankas tų, kurie ieško jų gyvybės, į rankas Babilono karaliaus kariuomenės, išėjusios aukštyn nuo jūsų.</verse>
				<verse number="22">Štai aš įsakysiu, – sako VIEŠPATS, – ir juos sugrąžinsiu į šitą miestą; ir jie prieš jį kariaus, jį paims ir sudegins ugnimi; ir Judos miestus padarysiu dykuma be gyventojų’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="35">
				<verse number="1">Žodis, kuris atėjo Jeremijui iš VIEŠPATIES Judos karaliaus Jozijo sūnaus Jehojakimo dienomis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Eik į rechabų namus ir kalbėk jiems, ir atvesk juos į VIEŠPATIES namus, į vieną iš kambarių, ir duok jiems gerti vyno“.</verse>
				<verse number="3">Tada aš paėmiau Habacinijo sūnaus Jeremijo sūnų Jaazaniją, jo brolius, visus jo sūnus ir visus rechabų namus;</verse>
				<verse number="4">ir atvedžiau juos į VIEŠPATIES namus, į Igdalijo sūnaus Hanano, Dievo vyro, sūnų kambarį, esantį šalia kunigaikščių kambario, kuris buvo virš Šalumo sūnaus Maasėjo, durų sargo, kambario;</verse>
				<verse number="5">ir priešais rechabų namų sūnus aš pastačiau puodus, pilnus vyno, bei taures ir jiems tariau: „Gerkite vyno“.</verse>
				<verse number="6">Bet jie tarė: „Mes negersime vyno; nes Rechabo sūnus Jonadabas, mūsų tėvas, mums įsakė, sakydamas: ‘Negerkite vyno nei jūs, nei jūsų sūnūs per amžius;</verse>
				<verse number="7">taip pat nesistatykite namų, nesėkite sėklos, nesodinkite vynuogynų ir jų neturėkite; bet per visas savo dienas gyvenkite palapinėse, idant daug dienų gyventumėte šalyje, kurioje jūs esate ateiviai’.</verse>
				<verse number="8">Taip mes paklusome Rechabo sūnaus, mūsų tėvo Jonadabo balsui visame, kuo jis mus įpareigojo, kad negertume vyno per visas mūsų dienas – nei mes, nei mūsų žmonos, nei mūsų sūnūs, nei mūsų dukterys;</verse>
				<verse number="9">ir kad nesistatytume namų juose gyventi; ir neturime nei vynuogyno, nei lauko, nei sėklos;</verse>
				<verse number="10">bet mes gyvenome palapinėse ir paklusome bei darėme pagal visa tai, ką mums įsakė mūsų tėvas Jonadabas.</verse>
				<verse number="11">Bet įvyko, kad Babilono karaliui Nebukadrecarui atėjus aukštyn į šią šalį, mes sakėme: ‘Ateikite ir eikime į Jeruzalę dėl chaldėjų kariuomenės baimės ir dėl sirų kariuomenės baimės’; taip mes gyvename Jeruzalėje“.</verse>
				<verse number="12">Tada Jeremijui atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="13">„Taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: Eik ir sakyk Judos žmonėms ir Jeruzalės gyventojams: ‘Argi nepriimsite pamokymo, kad paklausytumėte mano žodžių? – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="14">– Yra vykdomi žodžiai Rechabo sūnaus Jonadabo, kuriuos jis įsakė savo sūnums, kad negertų vyno; nes iki šios dienos jie negeria, bet paklūsta savo tėvo įsakymui; nors aš jums kalbėjau anksti atsikėlęs ir kalbėdamas, bet jūs neklausėte manęs.</verse>
				<verse number="15">Taip pat aš siunčiau pas jus visus savo tarnus pranašus anksti keldamasis ir juos siųsdamas, sakydamas: „Sugrįžkite gi kiekvienas nuo savo pikto kelio, taisykite savo darbus ir neikite paskui kitus dievus jiems tarnauti, ir jūs gyvensite šalyje, kurią daviau jums ir jūsų tėvams“; bet jūs nepalenkėte savo ausies ir neklausėte manęs.</verse>
				<verse number="16">Kadangi Rechabo sūnaus Jonadabo sūnūs vykdė savo tėvo įsakymą, kurį jis jiems įsakė, bet šita tauta neklausė manęs;</verse>
				<verse number="17">todėl taip sako VIEŠPATS, kariuomenių Dievas, Izraelio Dievas: Štai aš užleisiu ant Judos ir ant visų Jeruzalės gyventojų visą nelaimę, kurią prieš juos paskelbiau; kadangi aš jiems kalbėjau, bet jie nesiklausė; ir aš jiems šaukiau, bet jie neatsiliepė’“.</verse>
				<verse number="18">Ir Jeremijas tarė rechabų namams: „Taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Kadangi jūs paklusote savo tėvo Jonadabo įsakymui, laikėtės visų jo prisakymų ir darėte pagal visa tai, ką jis jums įsakė;</verse>
				<verse number="19">todėl taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: Rechabo sūnui Jonadabui nepritrūks vyro, kad stovėtų mano akivaizdoje per amžius’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="36">
				<verse number="1">Ir įvyko, kad ketvirtaisiais Jehojakimo, sūnaus Jozijo, Judos karaliaus, metais šitas žodis atėjo Jeremijui iš VIEŠPATIES, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Pasiimk knygos ritinį ir įrašyk į jį visus žodžius, kuriuos tau kalbėjau prieš Izraelį, prieš Judą ir prieš visas tautas nuo tos dienos, kai tau kalbėjau, nuo Jozijo dienų iki šios dienos.</verse>
				<verse number="3">Gal Judos namai išgirs visa pikta, kurį aš ketinu jiems daryti; kad jie sugrįžtų kiekvienas nuo savo pikto kelio; kad aš atleisčiau jų neteisybę ir jų nuodėmę“.</verse>
				<verse number="4">Tada Jeremijas pašaukė Nerijo sūnų Baruchą; ir Baruchas užrašė iš Jeremijo burnos visus VIEŠPATIES žodžius, kuriuos jis jam kalbėjo, į knygos ritinį.</verse>
				<verse number="5">Ir Jeremijas įsakė Baruchui, sakydamas: „Aš uždarytas; aš negaliu eiti į VIEŠPATIES namus;</verse>
				<verse number="6">todėl tu eik į VIEŠPATIES namus pasninko dieną ir perskaityk iš ritinio, kurį užrašei iš mano burnos, VIEŠPATIES žodžius tautai į ausis; taip pat juos perskaityk į ausis visai Judai, atėjusiai iš savo miestų.</verse>
				<verse number="7">Gal jie pristatys savo maldavimą VIEŠPATIES akivaizdoje, ir kiekvienas sugrįš nuo savo pikto kelio; nes didis yra pyktis ir įtūžis, kurį VIEŠPATS paskelbė prieš šitą tautą“.</verse>
				<verse number="8">Ir Nerijo sūnus Baruchas padarė pagal visa tai, ką pranašas Jeremijas jam įsakė, skaitydamas iš knygos VIEŠPATIES žodžius VIEŠPATIES namuose.</verse>
				<verse number="9">Ir penktaisiais Jehojakimo, sūnaus Jozijo, Judos karaliaus, metais, devintąjį mėnesį įvyko, kad jie paskelbė pasninką VIEŠPATIES akivaizdoje visai tautai, buvusiai Jeruzalėje, ir visai tautai, atėjusiai iš Judos miestų į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="10">Tada Baruchas perskaitė iš knygos Jeremijo žodžius visai tautai į ausis VIEŠPATIES namuose, Gemarijo, sūnaus Šafano, raštininko, kambaryje, viršutiniame kieme, VIEŠPATIES namų Naujųjų vartų įėjime.</verse>
				<verse number="11">Kai Šafano sūnaus Gemarijo sūnus Mikajas išgirdo iš knygos visus VIEŠPATIES žodžius,</verse>
				<verse number="12">jis nuėjo žemyn į karaliaus namus, į raštininko kambarį; ir štai ten sėdėjo visi kunigaikščiai: raštininkas Elišama, Šemajo sūnus Delajas, Achboro sūnus Elnatanas, Šafano sūnus Gemarijas, Hananijo sūnus Zedekijas ir visi kunigaikščiai.</verse>
				<verse number="13">Tada Mikajas jiems pranešė visus žodžius, kuriuos jis buvo girdėjęs, kai Baruchas skaitė knygą tautai į ausis.</verse>
				<verse number="14">Todėl visi kunigaikščiai siuntė Jehudį, sūnų Netanijo, sūnų Šelemijo, sūnų Kušio, pas Baruchą, sakydami: „Pasiimk į ranką ritinį, iš kurio skaitei tautai į ausis, ir ateik“. Taigi Nerijo sūnus Baruchas pasiėmė į ranką ritinį ir atėjo pas juos.</verse>
				<verse number="15">Ir jie tarė jam: „Na, sėskis ir jį perskaityk mums į ausis“. Taigi Baruchas jį perskaitė jiems į ausis.</verse>
				<verse number="16">Ir įvyko, kad išgirdę visus žodžius, jie išsigando – tiek vieni, tiek kiti – ir sakė Baruchui: „Mes tikrai pranešime karaliui apie visus šituos žodžius“.</verse>
				<verse number="17">Ir jie paklausė Baruchą, sakydami: „Na pasakyk mums, kaip tu užrašei visus šituos žodžius iš jo burnos?“</verse>
				<verse number="18">Tada Baruchas jiems atsakė: „Jis savo burna man ištarė visus šituos žodžius, o aš juos užrašiau į knygą rašalu“.</verse>
				<verse number="19">Tada kunigaikščiai tarė Baruchui: „Eik, pasislėpk, tu ir Jeremijas; ir tegul niekas nežino, kur jūs esate“.</verse>
				<verse number="20">Ir jie nuėjo pas karalių į kiemą ir pranešė visus žodžius karaliui į ausis, bet ritinį jie atidėjo raštininko Elišamos kambaryje.</verse>
				<verse number="21">Taigi karalius pasiuntė Jehudį atnešti ritinį; ir jis paėmė jį iš raštininko Elišamos kambario. Ir Jehudis jį skaitė į ausis karaliui ir į ausis visiems kunigaikščiams, stovintiems šalia karaliaus.</verse>
				<verse number="22">Na, o karalius sėdėjo žiemos namuose devintąjį mėnesį; o priešais jį židinyje degė ugnis.</verse>
				<verse number="23">Ir įvyko, kai tik Jehudis perskaitydavo tris ar keturis lapus, jis juos nupjaudavo raštininko peiliu ir numesdavo į ugnį židinyje, kol visas ritinys buvo prarytas židinio ugnyje.</verse>
				<verse number="24">Tačiau jie neišsigando ir nepersiplėšė savo drabužių – nei karalius, nei kas iš jo tarnų, kurie girdėjo visus šituos žodžius.</verse>
				<verse number="25">Nors Elnatanas, Delajas ir Gemarijas maldavo karalių nedeginti ritinio, bet jis jų neklausė.</verse>
				<verse number="26">Bet karalius įsakė Hamelecho sūnui Jerachmeeliui, Azrielio sūnui Serajui ir Abdeelio sūnui Šelemijui suimti raštininką Baruchą ir pranašą Jeremiją; bet VIEŠPATS juos paslėpė.</verse>
				<verse number="27">Po to, kai karalius sudegino ritinį ir žodžius, kuriuos Baruchas užrašė iš Jeremijo burnos, Jeremijui atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="28">„Vėl imk kitą ritinį ir užrašyk į jį visus ankstesnius žodžius, kurie buvo pirmajame ritinyje, kurį sudegino Judos karalius Jehojakimas.</verse>
				<verse number="29">Ir Judos karaliui Jehojakimui sakyk: ‘Taip sako VIEŠPATS: Tu sudeginai šitą ritinį, sakydamas: „Kodėl jame parašei, sakydamas: ‘Babilono karalius tikrai ateis ir sunaikins šitą šalį, ir išnaikins iš jos žmones ir gyvulius’?“</verse>
				<verse number="30">Todėl taip sako VIEŠPATS apie Judos karalių Jehojakimą: Jis neturės nei vieno, sėdinčio Dovydo soste; ir jo lavonas bus dieną išmestas kaitrai, o naktį šalčiui.</verse>
				<verse number="31">Ir aš nubausiu jį, jo sėklą ir jo tarnus dėl jų neteisybės; ir užleisiu ant jų, ant Jeruzalės gyventojų ir ant Judos žmonių visą nelaimę, kurią prieš juos paskelbiau, bet jie nesiklausė’“.</verse>
				<verse number="32">Tada Jeremijas paėmė kitą ritinį ir jį padavė raštininkui Baruchui, Nerijo sūnui, kuris iš Jeremijo burnos į jį užrašė visus žodžius knygos, kurią Judos karalius Jehojakimas buvo sudeginęs ugnyje; ir prie jų dar buvo pridėta daug panašių žodžių.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="37">
				<verse number="1">Ir Jehojakimo sūnaus Konijo vietoje karaliavo Jozijo sūnus, karalius Zedekijas, kurį Babilono karalius Nebukadrecaras paskyrė karaliumi Judos šalyje.</verse>
				<verse number="2">Bet nei jis, nei jo tarnai, nei šalies tauta neklausė VIEŠPATIES žodžių, kuriuos jis kalbėjo per pranašą Jeremiją.</verse>
				<verse number="3">Ir karalius Zedekijas siuntė Šelemijo sūnų Jehukalą ir kunigą Sofoniją, Maasėjo sūnų pas pranašą Jeremiją, sakydamas: „Melsk už mus VIEŠPATĮ, mūsų Dievą“.</verse>
				<verse number="4">Na, o Jeremijas įeidavo ir išeidavo tautos tarpe; nes jo nebuvo pasodinę į kalėjimą.</verse>
				<verse number="5">Tada faraono kariuomenė buvo išėjusi iš Egipto; ir kai Jeruzalę apgulę chaldėjai išgirdo žinią apie juos, jie atsitraukė nuo Jeruzalės.</verse>
				<verse number="6">Tada pranašui Jeremijui atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="7">„Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: Taip sakykite Judos karaliui, jus atsiuntusiam pas mane manęs paklausti: ‘Štai faraono kariuomenė, išėjusi jums padėti, sugrįš į savo šalį Egiptą.</verse>
				<verse number="8">Ir chaldėjai vėl ateis, kariaus prieš šitą miestą, jį paims ir sudegins jį ugnimi.</verse>
				<verse number="9">Taip sako VIEŠPATS: Neapsigaukite, sakydami: „Chaldėjai tikrai pasitrauks nuo mūsų“; nes jie nepasitrauks.</verse>
				<verse number="10">Nors jūs ir sumuštumėte visą chaldėjų kariuomenę, kovojančią prieš jus, ir tarp jų liktų tik sužeisti vyrai, tačiau jie keltųsi kiekvienas savo palapinėje ir sudegintų šitą miestą ugnimi’“.</verse>
				<verse number="11">Ir įvyko, kai chaldėjų kariuomenė atsitraukė nuo Jeruzalės dėl faraono kariuomenės baimės,</verse>
				<verse number="12">Jeremijas išėjo iš Jeruzalės, kad nueitų į Benjamino šalį, kad iš ten atsiskirtų tautos tarpe.</verse>
				<verse number="13">Ir kai jis buvo Benjamino vartuose, ten buvo sargybos vadas, kurio vardas Irijas, Hananijo sūnaus Šelemijo sūnus; ir jis nutvėrė pranašą Jeremiją, sakydamas: „Tu persimeti pas chaldėjus“.</verse>
				<verse number="14">Tada Jeremijas tarė: „Tai netiesa; aš nepersimetu pas chaldėjus“. Bet jis jo neklausė; taigi Irijas suėmė Jeremiją ir jį nuvedė pas kunigaikščius.</verse>
				<verse number="15">Todėl kunigaikščiai užsirūstino ant Jeremijo, sumušė jį ir pasodino jį į kalėjimą raštininko Jonatano namuose; nes jie buvo juos padarę kalėjimu.</verse>
				<verse number="16">Kai Jeremijas buvo įėjęs į požeminį kalėjimą, į vienutę, ir ten išbuvo Jeremijas daug dienų;</verse>
				<verse number="17">tada karalius Zedekijas pasiuntė ir išvedė jį; ir karalius savo namuose jį slaptai klausė ir tarė: „Ar yra koks žodis iš VIEŠPATIES?“ Ir Jeremijas tarė: „Yra, nes tu, – jis tarė, – būsi atiduotas į Babilono karaliaus rankas“.</verse>
				<verse number="18">Be to, Jeremijas tarė karaliui Zedekijui: „Kuo nusikaltau tau ar tavo tarnams, ar šitai tautai, kad mane pasodinote į kalėjimą?</verse>
				<verse number="19">Kur dabar yra jūsų pranašai, kurie jums pranašavo, sakydami: ‘Babilono karalius neateis nei prieš jus, nei prieš šitą šalį’?</verse>
				<verse number="20">Todėl dabar klausyk, meldžiu tave, o mano viešpatie karaliau; mano prašymas tebūna priimtinas tavo akivaizdoje; kad nesugrąžintum manęs į raštininko Jonatano namus, idant ten nemirčiau“.</verse>
				<verse number="21">Tada karalius Zedekijas įsakė, kad jie Jeremiją atiduotų į kalėjimo kiemą ir kasdien jam duotų gabalą duonos iš kepėjų gatvės, kol visa duona mieste pasibaigs. Taip Jeremijas liko kalėjimo kieme.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="38">
				<verse number="1">Tada Matano sūnus Šefatija, Pašhūro sūnus Gedalija, Šelemijo sūnus Jukalas ir Malkijo sūnus Pašhūras girdėjo žodžius, kuriuos Jeremijas kalbėjo visai tautai, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Taip sako VIEŠPATS: ‘Kas pasiliks šiame mieste, mirs nuo kalavijo, bado ir maro; o kas išeis pas chaldėjus – gyvens; nes jis turės savo gyvybę kaip grobį ir išliks gyvas’.</verse>
				<verse number="3">Taip sako VIEŠPATS: ‘Šitas miestas tikrai bus atiduotas į ranką Babilono karaliaus kariuomenės, kuri jį paims’“.</verse>
				<verse number="4">Todėl kunigaikščiai tarė karaliui: „Meldžiame tave, tebūna šitas vyras užmuštas; nes kalbėdamas jiems šitokius žodžius, jis taip susilpnina rankas karo vyrų, likusių šiame mieste, ir visos tautos rankas; nes šitas vyras siekia ne gerovės šitai tautai, bet žalos“.</verse>
				<verse number="5">Tada karalius Zedekijas tarė: „Štai jis yra jūsų rankose; nes karalius nieko negali prieš jus padaryti“.</verse>
				<verse number="6">Tada jie paėmė Jeremiją ir įmetė jį į Hamelecho sūnaus Malkijo požemį, buvusį kalėjimo kieme; ir jie nuleido Jeremiją virvėmis. O požemyje nebuvo vandens, tik purvas; taigi Jeremijas įklimpo į purvynę.</verse>
				<verse number="7">Na, o kai etiopas Ebed-Melechas, vienas iš eunuchų, kuris buvo karaliaus namuose, išgirdo, kad jie Jeremiją įmetė į požemį, karaliui tuo metu sėdint Benjamino vartuose,</verse>
				<verse number="8">Ebed-Melechas išėjo iš karaliaus namų ir kalbėjo karaliui, sakydamas:</verse>
				<verse number="9">„Mano viešpatie karaliau, šitie vyrai piktai pasielgė visu tuo, ką jie padarė pranašui Jeremijui, kurį jie įmetė į požeminį kalėjimą; ir toje vietoje, kur jis yra, jis turės mirti badu; nes nebėra duonos mieste“.</verse>
				<verse number="10">Tada karalius įsakė etiopui Ebed-Melechui, sakydamas: „Paimk iš čia su savimi trisdešimt vyrų ir iškelk pranašą Jeremiją iš požemio, kol jis nenumirė“.</verse>
				<verse number="11">Taigi Ebed-Melechas, paėmęs su savimi vyrus, įėjo į karaliaus namus po saugykla ir iš ten paėmė senų susidėvėjusių drabužių ir senų sudūlėjusių skudurų ir juos virvėmis nuleido Jeremijui į požemį.</verse>
				<verse number="12">Ir etiopas Ebed-Melechas tarė Jeremijui: „Pasikišk šituos senus susidėvėjusius drabužius ir sudūlėjusius skudurus po savo pažastimis po virvėmis“. Ir Jeremijas taip padarė.</verse>
				<verse number="13">Taigi jie virvėmis ištraukė Jeremiją ir iškėlė jį iš požemio; ir Jeremijas pasiliko kalėjimo kieme.</verse>
				<verse number="14">Tada karalius Zedekijas siuntė ir pasiėmė pranašą Jeremiją pas save prie trečiojo įėjimo, esančio VIEŠPATIES namuose; ir karalius tarė Jeremijui: „Aš noriu tave kai ko paklausti; nieko neslėpk nuo manęs“.</verse>
				<verse number="15">Tada Jeremijas tarė Zedekijui: „Jei tau paskelbsiu, argi tikrai nenubausi manęs mirtimi? O jei tau patarsiu, juk nepaklausysi manęs?“</verse>
				<verse number="16">Taigi karalius Zedekijas slaptai prisiekė Jeremijui, sakydamas: „ Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris mums padarė šitą sielą, aš tavęs neužmušiu ir neatiduosiu į rankas šitų vyrų, kurie ieško tavo gyvybės“.</verse>
				<verse number="17">Tada Jeremijas tarė Zedekijui: „Taip sako VIEŠPATS, kariuomenių Dievas, Izraelio Dievas: ‘Jei tikrai išeisi pas Babilono karaliaus kunigaikščius, tai tavo siela išliks gyva ir šitas miestas nebus sudegintas ugnimi; ir išliksi gyvas tu ir tavo namai;</verse>
				<verse number="18">bet jei neišeisi pas Babilono karaliaus kunigaikščius, tai šitas miestas bus atiduotas į chaldėjų rankas ir jie sudegins jį ugnimi, ir tu neištrūksi iš jų rankų“.</verse>
				<verse number="19">Ir karalius Zedekijas tarė Jeremijui: „Aš bijau žydų, persimetusių pas chaldėjus, kad jie manęs neatiduotų į jų rankas, ir jie iš manęs nepasityčiotų“.</verse>
				<verse number="20">Bet Jeremijas tarė: „Jie tavęs neatiduos. Meldžiu tave, paklusk VIEŠPATIES balsui, kurį aš tau kalbu; tai tau bus gerai ir tavo siela išliks gyva.</verse>
				<verse number="21">Bet jei tu nesutiksi išeiti, štai žodis, kurį man parodė VIEŠPATS:</verse>
				<verse number="22">‘Ir štai visos moterys, likusios Judos karaliaus namuose, bus išvestos pas Babilono karaliaus kunigaikščius, ir jos sakys: „Tavo draugai suvedžiojo tave ir tave nugalėjo; tavo kojos įklimpo į purvynę, ir jie atsitraukė“’.</verse>
				<verse number="23">Taigi visas tavo žmonas ir tavo vaikus jie išves pas chaldėjus; ir tu neištrūksi iš jų rankų, bet būsi sugautas Babilono karaliaus rankos; ir tu paskatinsi šitą miestą sudeginti ugnimi“.</verse>
				<verse number="24">Tada Zedekijas tarė Jeremijui: „Tegul niekas nežino apie šituos žodžius, ir tu nemirsi.</verse>
				<verse number="25">Bet jei kunigaikščiai išgirs, kad aš kalbėjausi su tavimi, ateis pas tave ir tau sakys: ‘Na paskelbk mums, ką kalbėjai karaliui, neslėpk nuo mūsų, ir mes tavęs neužmušime; ir taip pat, ką tau sakė karalius’;</verse>
				<verse number="26">tada jiems sakyk: ‘Aš pristačiau savo prašymą karaliaus akivaizdon, kad jis manęs nesugrąžintų į Jonatano namus, idant ten nemirčiau’“.</verse>
				<verse number="27">Tada visi kunigaikščiai atėjo pas Jeremiją ir jį klausė; ir jis jiems atsakė pagal visus tuos žodžius, kuriuos karalius buvo įsakęs. Taigi jie liovėsi kalbėję su juo; nes tas reikalas liko nepastebėtas.</verse>
				<verse number="28">Taip Jeremijas pasiliko kalėjimo kieme iki tos dienos, kai Jeruzalė buvo paimta; ir jis ten buvo, kai Jeruzalė buvo paimta.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="39">
				<verse number="1">Judos karaliaus Zedekijo devintaisiais metais, dešimtąjį mėnesį, Babilono karalius Nebukadrecaras ir visa jo kariuomenė atėjo prieš Jeruzalę ir ją apgulė.</verse>
				<verse number="2">O vienuoliktaisiais Zedekijo metais, ketvirtąjį mėnesį, devintąją mėnesio dieną miestas buvo pralaužtas.</verse>
				<verse number="3">Ir visi Babilono karaliaus kunigaikščiai įėjo ir susėdo viduriniuose vartuose: Nergal-Šareceras, Samgar-Nebas, Sarsechimas, Rabar-Saris, Nergal-Šareceras ir Rab-Magas su visais likusiais Babilono karaliaus kunigaikščiais.</verse>
				<verse number="4">Ir įvyko, kai Judos karalius Zedekijas ir visi karo vyrai juos pamatė, jie pabėgo, ir išėjo iš miesto nakčia karaliaus sodo keliu pro vartus tarp dviejų sienų; ir jis išėjo lygumos keliu.</verse>
				<verse number="5">Bet chaldėjų kariuomenė juos persekiojo, ir pasivijo Zedekiją Jericho lygumose; ir jį suėmę jie nuvedė jį aukštyn pas Babilono karalių Nebukadnecarą į Riblą Hamato šalyje, kur jis įvykdė jam teismą.</verse>
				<verse number="6">Tada Babilono karalius nužudė Zedekijo sūnus Ribloje jo akyse; taip pat Babilono karalius nužudė ir visus Judos kilminguosius.</verse>
				<verse number="7">Be to, jis išlupo Zedekijui akis ir jį sukaustė grandinėmis, kad jį išgabentų į Babiloną.</verse>
				<verse number="8">Ir chaldėjai sudegino karaliaus namus ir tautos namus ugnimi ir nugriovė Jeruzalės sienas.</verse>
				<verse number="9">Tada Nebuzar-Adanas, sargybos vadas, išvedė nelaisvėn į Babiloną likutį tautos, išlikusios mieste, ir persimetėlius, kurie buvo persimetę pas jį, kartu su tautos likučiu, kurie buvo pasilikę.</verse>
				<verse number="10">Bet sargybos vadas Nebuzar-Adanas paliko Judos šalyje tautos vargšų, kurie nieko neturėjo, ir tuo pačiu metu Jiems davė vynuogynų ir laukų.</verse>
				<verse number="11">Na, o Babilono karalius Nebukadrecaras įpareigojo sargybos vadą Nebuzar-Adaną dėl Jeremijo, sakydamas:</verse>
				<verse number="12">„Paimk jį ir gerai jį prižiūrėk, ir nedaryk jam pikto; bet padaryk jam, kaip jis tau sakys“.</verse>
				<verse number="13">Taigi sargybos vadas Nebuzar-Adanas pasiuntė, ir Nebušazbanas, Rab-Saris, Nergal-Šareceras, Rab-Magas ir visi Babilono karaliaus kunigaikščiai</verse>
				<verse number="14">pasiuntė ir paėmė Jeremiją iš kalėjimo kiemo, ir jį pavedė Šafano sūnaus Ahikamo sūnui Gedalijui, kad jis nuvestų jį namo; taip jis gyveno tautos tarpe.</verse>
				<verse number="15">Na, o kol Jeremijas dar buvo uždarytas kalėjimo kieme, jam atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="16">„Eik ir kalbėk etiopui Ebed-Melechui, sakydamas: ‘Taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: Štai aš užleisiu savo žodžius ant šito miesto dėl pikto, o ne dėl gero; ir tą dieną jie išsipildys tavo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="17">Bet tą dieną aš tave išvaduosiu, – sako VIEŠPATS; – ir tu nebūsi atiduotas į rankas tų žmonių, kurių tu bijai.</verse>
				<verse number="18">Nes aš tikrai tave išvaduosiu, ir tu nekrisi nuo kalavijo, bet tavo gyvybė bus tau kaip grobis, nes tu pasitikėjai manimi’, – sako VIEŠPATS“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="40">
				<verse number="1">Žodis, kuris atėjo Jeremijui iš VIEŠPATIES po to, kai sargybos vadas Nebuzar-Adanas jį paleido iš Ramos, kai jį paėmė sukaustytą grandinėse tarp visų, vedamų į nelaisvę iš Jeruzalės ir Judos, kurie buvo išvedami nelaisvėn į Babiloną.</verse>
				<verse number="2">Ir sargybos vadas, paėmęs Jeremiją, jam tarė: „VIEŠPATS, tavo Dievas, paskelbė šią nelaimę šitai vietai.</verse>
				<verse number="3">Na, o VIEŠPATS ją užleido ir padarė pagal tai, ką buvo kalbėjęs; nes jūs nusidėjote prieš VIEŠPATĮ ir nepaklusote jo balsui, todėl tas dalykas užėjo ant jūsų.</verse>
				<verse number="4">O dabar, štai šią dieną aš tave išlaisvinu nuo grandinių, esančių ant tavo rankų. Jei tau atrodo gerai eiti su manimi į Babiloną, eik; ir aš gerai tave prižiūrėsiu; bet jei tau atrodo negerai eiti su manimi į Babiloną, susilaikyk; štai visa šalis tavo priešakyje; kur tau atrodo gerai ir tinkama eiti, ten ir eik“.</verse>
				<verse number="5">Na, o kai jis dar nebuvo atsitraukęs, jis tarė: „Grįžk pas Šafano sūnaus Ahikamo sūnų Gedaliją, kurį Babilono karalius paskyrė valdytoju Judos miestams, ir gyvenk su juo tautos tarpe; arba eik, kur tik tau atrodo tinkama eiti“. Taigi sargybos vadas davė jam maisto bei apdovanojimą ir jį paleido.</verse>
				<verse number="6">Tada Jeremijas nuėjo pas Ahikamo sūnų Gedaliją į Micpą; ir gyveno su juo tarpe tautos, išlikusios šalyje.</verse>
				<verse number="7">Na, o kai visi kariuomenės vadai, kurie buvo laukuose – jie ir jų vyrai – išgirdo, kad Babilono karalius buvo paskyręs Ahikamo sūnų Gedaliją valdytoju šalyje ir jam pavedęs vyrus, moteris, vaikus ir šalies beturčių, iš tų, kurie nebuvo išvesti nelaisvėn į Babiloną,</verse>
				<verse number="8">jie atėjo pas Gedaliją į Micpą, būtent Netanijo sūnus Išmaelis, Kareacho sūnūs Johananas ir Jonatanas, Tanhumeto sūnus Seraja, netofiečio Efajo sūnūs ir maako sūnus Jezanijas – jie ir jų vyrai.</verse>
				<verse number="9">Ir Šafano sūnaus Ahikamo sūnus Gedalijas jiems ir jų vyrams prisiekė, sakydamas: „Nebijokite tarnauti chaldėjams; gyvenkite šalyje ir tarnaukite Babilono karaliui, ir jums bus gerai.</verse>
				<verse number="10">Aš pats štai gyvensiu Micpoje, kad tarnaučiau chaldėjams, kurie atvyks pas mus; bet jūs rinkite vyną, vasaros vaisius ir aliejų ir supilkite juos į savo indus, ir gyvenkite savo miestuose, kuriuos esate užėmę“.</verse>
				<verse number="11">Taip pat kai visi žydai, esantys Moabe, tarp amoniečių, Edome ir esantys visose šalyse, išgirdo, kad Babilono karalius buvo palikęs Judos likutį ir kad buvo paskyręs jiems valdyti Šafano sūnaus Ahikamo sūnų Gedaliją;</verse>
				<verse number="12">visi žydai grįžo iš visų vietų, į kurias jie buvo išvaryti, ir atėjo į Judos šalį pas Gedaliją į Micpą; ir rinko labai daug vyno ir vasaros vaisių.</verse>
				<verse number="13">Be to, Kareacho sūnus Johananas ir visi kariuomenės vadai, buvusieji lauke, atėjo pas Gedaliją į Micpą</verse>
				<verse number="14">ir jam tarė: „Ar tikrai žinai, kad amoniečių karalius Baalis siuntė Netanijo sūnų Išmaelį tavęs nužudyti?“ Bet Ahikamo sūnus Gedalijas jais netikėjo.</verse>
				<verse number="15">Tada Kareacho sūnus Johananas slaptai kalbėjo Gedalijui Micpoje, sakydamas: „Meldžiu tave, leisk man eiti ir aš užmušiu Netanijo sūnų Išmaelį, ir niekas nesužinos; kodėl jis turėtų užmušti tave, kad visi žydai, susirinkę pas tave, būtų išsklaidyti ir Judos likutis pražūtų?“</verse>
				<verse number="16">Bet Ahikamo sūnus Gedalijas tarė Kareacho sūnui Johananui: „Nedaryk to; nes netiesą kalbi apie Išmaelį“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="41">
				<verse number="1">Na, o septintąjį mėnesį įvyko, kad Elišamos sūnaus Netanijo sūnus Išmaelis, iš karališkos sėklos, ir karaliaus kunigaikščiai, būtent dešimt vyrų, atėjo su juo pas Ahikamo sūnų Gedaliją į Micpą; ir ten Micpoje jie drauge valgė duoną.</verse>
				<verse number="2">Tada pakilo Netanijo sūnus Išmaelis ir dešimt vyrų, esančių su juo, ir kirto Šafano sūnaus Ahikamo sūnui Gedalijui kalaviju ir jį užmušė, tą, kurį Babilono karalius buvo paskyręs šalies valdytoju.</verse>
				<verse number="3">Išmaelis išžudė ir visus žydus, esančius su juo, būtent su Gedaliju, Micpoje, ir chaldėjus, kuriuos ten rado, karo vyrus.</verse>
				<verse number="4">Ir kitą dieną, po to, kai jis buvo nužudęs Gedaliją, niekam to nežinant, įvyko, kad</verse>
				<verse number="5">atėjo kai kurie iš Šechemo, iš Šilojaus ir iš Samarijos – aštuoniasdešimt vyrų nusiskutę barzdas, persiplėšę drabužius ir susipjaustę, su aukomis ir smilkalais rankose, kad juos nuneštų į VIEŠPATIES namus.</verse>
				<verse number="6">Ir Netanijo sūnus Išmaelis išėjo iš Micpos jų pasitikti, eidamas ir vis verkdamas; ir įvyko, kad juos sutikęs jis jiems tarė: „Ateikite pas Ahikamo sūnų Gedaliją“.</verse>
				<verse number="7">Ir buvo, kai jie atėjo į miesto vidurį, Netanijo sūnus Išmaelis juos išžudė ir sumetė į duobę – jis ir vyrai, kurie buvo su juo.</verse>
				<verse number="8">Bet tarp jų atsirado dešimt vyrų, kurie sakė Išmaeliui: „Nežudyk mūsų, nes mes turime lauke turtų: kviečių, miežių, aliejaus ir medaus“. Taigi jis susilaikė ir jų nenužudė tarp jų brolių.</verse>
				<verse number="9">Na, o duobė, į kurią Išmaelis sumetė visus lavonus vyrų, kuriuos jis išžudė dėl Gedalijo, buvo ta, kurią karalius Asa buvo padaręs dėl Izraelio karaliaus Baašos baimės; ir Netanijo sūnus Išmaelis ją pripildė nužudytųjų.</verse>
				<verse number="10">Paskui Išmaelis nusivedė nelaisvėn visą Micpoje buvusį tautos likutį, karaliaus dukteris ir visą tautą, išlikusią Micpoje, kurią sargybos vadas Nebuzar-Adanas buvo pavedęs Ahikamo sūnui Gedalijui; ir Netanijo sūnus Išmaelis juos nusivedė į nelaisvę ir išėjo, kad pereitų pas amoniečius.</verse>
				<verse number="11">Bet kai Kareacho sūnus Johananas ir visi su juo esantys kariuomenės vadai išgirdo apie visą piktą darbą, kurį Netanijo sūnus Išmaelis buvo padaręs,</verse>
				<verse number="12">jie paėmė visus vyrus ir ėjo kovoti su Netanijo sūnumi Išmaeliu, ir jį užtiko prie didžiųjų vandenų, esančių Gibeone.</verse>
				<verse number="13">Ir įvyko, kai visa su Išmaeliu esanti tauta pamatė Kareacho sūnų Johananą ir visus su juo esančius kariuomenės vadus, ji apsidžiaugė.</verse>
				<verse number="14">Taigi visa tauta, kurią Išmaelis išvedė nelaisvėn iš Micpos, pasuko atgal ir sugrįžo, ir nuėjo pas Kareacho sūnų Johananą.</verse>
				<verse number="15">Bet Netanijo sūnus Išmaelis su aštuoniais vyrais paspruko nuo Johanano ir nuėjo pas amoniečius.</verse>
				<verse number="16">Tada Kareacho sūnus Johananas ir visi su juo esantys kariuomenės vadai paėmė visą tautos likutį, kurį jis sugrąžino iš Netanijo sūnaus Išmaelio, iš Micpos po to, kai jis nužudė Ahikamo sūnų Gedaliją: būtent galingus karo vyrus, moteris, vaikus ir eunuchus, kuriuos jis sugrąžino iš Gibeono;</verse>
				<verse number="17">ir jie išėjo ir apsigyveno Kimhamo gyvenvietėje, esančioje prie Betliejaus, kad eitų ir įeitų į Egiptą,</verse>
				<verse number="18">dėl chaldėjų; nes jie bijojo jų, kadangi Netanijo sūnus Išmaelis buvo nužudęs Ahikamo sūnų Gedaliją, kurį Babilono karalius buvo paskyręs valdytoju šalyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="42">
				<verse number="1">Tada visi kariuomenės vadai, Kareacho sūnus Johananas, Hošajo sūnus Jezanijas ir visa tauta, nuo mažiausio iki didžiausio, priėjo</verse>
				<verse number="2">ir tarė pranašui Jeremijui: „Meldžiame tave, tegul mūsų prašymas būna priimtinas tavo akivaizdoje ir melskis už mus VIEŠPAČIUI, savo Dievui, tai yra už visą šitą likutį (nes mūsų tėra išlikę mažai iš daugelio, kaip tavo akys mus mato);</verse>
				<verse number="3">kad VIEŠPATS, tavo Dievas, mums parodytų kelią, kuriuo galime vaikščioti, ir tai, ką galime daryti“.</verse>
				<verse number="4">Tada pranašas Jeremijas jiems tarė: „Aš jus išklausiau; štai aš melsiuosi VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui, pagal jūsų žodžius; ir įvyks, kad viską, ką VIEŠPATS jums atsakys, aš jums pranešiu; nieko nuo jūsų nenuslėpsiu“.</verse>
				<verse number="5">Tada jie tarė Jeremijui: „VIEŠPATS tebūna teisingas ir ištikimas liudytojas tarp mūsų, jei nedarysime pagal visa tai, dėl ko VIEŠPATS, tavo Dievas, tave atsiųs pas mus.</verse>
				<verse number="6">Ar tai būtų gera, ar tai būtų bloga, mes paklusime balsui VIEŠPATIES, savo Dievo, pas kurį mes tave siunčiame; kad mums gerai sektųsi, kai paklusime VIEŠPATIES, mūsų Dievo, balsui“.</verse>
				<verse number="7">Ir po dešimties dienų įvyko, kad VIEŠPATIES žodis atėjo Jeremijui.</verse>
				<verse number="8">Tada jis pašaukė Kareacho sūnų Johananą, visus su juo esančius kariuomenės vadus bei visą tautą, nuo mažiausio iki didžiausio,</verse>
				<verse number="9">ir jiems tarė: „Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas, pas kurį mane siuntėte jam pateikti jūsų prašymą:</verse>
				<verse number="10">‘Jei tik pasiliksite šitoje šalyje, tada aš jus statysiu ir negriausiu, jus sodinsiu ir neišrausiu; nes aš gailiuosi dėl to pikto, kurį jums padariau.</verse>
				<verse number="11">Nebijokite Babilono karaliaus, kurio jūs bijote; nebijokite jo, – sako VIEŠPATS; – nes aš esu su jumis, kad jus išgelbėčiau ir jus išvaduočiau iš jo rankos.</verse>
				<verse number="12">Ir aš jums parodysiu gailestingumus, kad jis jūsų pasigailėtų ir sugrąžintų jus į jūsų pačių šalį.</verse>
				<verse number="13">Bet jei jūs sakysite: „Mes negyvensime šitoje šalyje“ ir nepaklusite VIEŠPATIES, jūsų Dievo, balsui</verse>
				<verse number="14">sakydami: „Ne; mes eisime į Egipto šalį, kur nematysime karo, negirdėsime trimito garso ir nealksime duonos; ir ten gyvensime“;</verse>
				<verse number="15">todėl dabar, Judos likuti, klausyk VIEŠPATIES žodžio: Taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: Jei jūs pilnai nukreipsite savo veidus įeiti į Egiptą ir nueisite ten laikinai apsigyventi;</verse>
				<verse number="16">tuomet įvyks, kad kalavijas, kurio jūs bijote, jus pavys ten Egipto šalyje, ir badas, kuris jus gąsdina, seks jus įkandin ten Egipte; ir ten jūs mirsite.</verse>
				<verse number="17">Taip bus visiems, kurie nukreips savo veidus eiti į Egiptą, kad ten apsigyventų; jie mirs nuo kalavijo, nuo bado ir nuo maro; ir nei vienas iš jų neišliks ir neištrūks nuo pikto, kurį aš ant jų užleisiu’.</verse>
				<verse number="18">Nes taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Kaip mano pyktis ir mano įtūžis buvo išlietas ant Jeruzalės gyventojų, taip mano įtūžis bus išlietas ant jūsų, kai įeisite į Egiptą; ir jūs būsite prakeikimu, nuostaba, keiksmu ir priekaištu; ir jūs nebematysite šitos vietos’.</verse>
				<verse number="19">VIEŠPATS kalbėjo apie jus, Judos likuti, neikite į Egiptą; tvirtai žinokite, kad šią dieną jus įspėjau.</verse>
				<verse number="20">Nes jūs veidmainiavote savo širdyse, kai mane siuntėte pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, sakydami: ‘Melskis už mus VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui; ir pagal visa tai, ką VIEŠPATS, mūsų Dievas, sakys, mums taip pranešk, ir mes tai darysime’.</verse>
				<verse number="21">Na, o aš jums šią dieną tai paskelbiau; bet jūs nepaklusote VIEŠPATIES, savo Dievo, balsui, nei tam, dėl ko jis mane siuntė pas jus.</verse>
				<verse number="22">Todėl dabar tvirtai žinokite, kad mirsite nuo kalavijo, nuo bado ir nuo maro vietoje, į kurią norite eiti ir laikinai apsigyventi“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="43">
				<verse number="1">Ir Jeremijui baigus kalbėti visai tautai visus VIEŠPATIES, jų Dievo, žodžius, dėl kurių VIEŠPATS, jų Dievas, jį siuntė pas juos, būtent visus šituos žodžius,</verse>
				<verse number="2">įvyko, kad Hošajo sūnus Azarijas, Kareacho sūnus Johananas bei visi išdidūs žmonės kalbėjo Jeremijui sakydami: „Tu melagingai kalbi; VIEŠPATS, mūsų Dievas, tavęs nesiuntė sakyti: ‘Neikite į Egiptą ten laikinai apsigyventi’;</verse>
				<verse number="3">bet Nerijo sūnus Baruchas nuteikia tave prieš mus, kad mus atiduotų į chaldėjų rankas, kad jie mus užmuštų ir išvestų mus nelaisvėn į Babiloną“.</verse>
				<verse number="4">Taigi Kareacho sūnus Johananas, visi kariuomenės vadai ir visa tauta nepakluso VIEŠPATIES balsui, kad gyventų Judos šalyje.</verse>
				<verse number="5">Bet Kareacho sūnus Johananas ir visi kariuomenės vadai paėmė visą Judos likutį, sugrįžusį iš visų tautų, į kurias jie buvo išvaryti, kad gyventų Judos šalyje,</verse>
				<verse number="6">būtent vyrus, moteris, vaikus, karaliaus dukras ir visus asmenis, kuriuos sargybos vadas Nebuzar-Adanas buvo palikęs pas Šafano sūnaus Ahikamo sūnų Gedaliją, ir pranašą Jeremiją bei Nerijo sūnų Baruchą.</verse>
				<verse number="7">Taigi jie įėjo į Egipto šalį; nes nepakluso VIEŠPATIES balsui; taip jie atėjo į Tachpanchesą.</verse>
				<verse number="8">Tada Tachpanchese Jeremijui atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="9">„Pasiimk į ranką didelių akmenų ir juos paslėpk molyje, plytų krosnyje, esančioje faraono namų įėjime, Tachpanchese, Judos žmonėms matant;</verse>
				<verse number="10">ir jiems sakyk: ‘Taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: Štai aš pasiųsiu ir paimsiu Babilono karalių Nebukadrecarą, mano tarną, ir pastatysiu jo sostą ant šitų akmenų, kuriuos paslėpiau; ir jis išskleis virš jų savo karališkąją palapinę.</verse>
				<verse number="11">Ir kai jis ateis, jis sumuš Egipto šalį; ir kas skirtas mirčiai, tą atiduos mirčiai; kas skirtas nelaisvei, tą nelaisvei; ir kas skirtas kalavijui, tą kalavijui.</verse>
				<verse number="12">Ir aš užkursiu ugnį Egipto dievų namuose; jis juos sudegins ir išves į nelaisvę; ir jis apsirengs Egipto šalimi, kaip piemuo apsivelka drabužį; ir iš ten jis išeis ramybėje.</verse>
				<verse number="13">Jis sudaužys ir Egipto šalyje esančius Bet-Šemešo atvaizdus; ir egiptiečių dievų namus jis sudegins ugnimi’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="44">
				<verse number="1">Žodis, kuris atėjo Jeremijui apie visus žydus, gyvenančius Egipto šalyje, kurie gyvena Migdole, Tachpanchese, Nofe ir Patroso šalyje, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Jūs esate matę visą nelaimę, kurią užvedžiau ant Jeruzalės ir ant visų Judos miestų; ir štai šią dieną jie yra ištuštėję, ir niekas juose nebegyvena</verse>
				<verse number="3">dėl jų nedorybės, kurią jie darė, kad kurstytų mano pyktį, eidami smilkyti ir tarnauti kitiems dievams, kurių nepažino nei jie, nei jūs, nei jūsų tėvai.</verse>
				<verse number="4">Nors aš siunčiau pas jus visus savo tarnus pranašus, anksti atsikeldamas ir juos siųsdamas, sakydamas: ‘Oi nedarykite šito pasibjaurėtino dalyko, kurio nekenčiu’.</verse>
				<verse number="5">Bet jie neklausė ir nepalenkė savo ausies, kad nusigręžtų nuo savo nedorybės ir nesmilkytų kitiems dievams.</verse>
				<verse number="6">Todėl mano įtūžis ir mano pyktis išsiliejo ir užsidegė Judos miestuose ir Jeruzalės gatvėse; ir jie yra nuniokoti ir tušti, kaip yra šią dieną“.</verse>
				<verse number="7">Todėl dabar taip sako VIEŠPATS, kariuomenių Dievas, Izraelio Dievas: „Kodėl jūs savo sieloms darote šią didelę piktybę, kad iš savęs iškirstumėte vyrus ir moteris, vaikus ir žinduklius iš Judos, idant sau nepaliktumėte likučio,</verse>
				<verse number="8">kurstydami mano rūstybę savo rankų darbais, degindami smilkalus kitiems dievams Egipto šalyje, į kurią jūs nuėjote gyventi, kad save iškirstumėte ir kad būtumėte prakeikimu bei priekaištu tarp visų žemės tautų?</verse>
				<verse number="9">Ar pamiršote savo tėvų nedorybę, Judos karalių nedorybę, jų žmonų nedorybę, jūsų pačių nedorybę ir jūsų žmonų nedorybę, kurią jie darė Judos šalyje ir Jeruzalės gatvėse?</verse>
				<verse number="10">Iki šios dienos jie nenusižemino, nebijojo ir nevaikščiojo pagal mano įstatymą bei mano įstatus, kuriuos išstačiau jūsų akivaizdoje ir jūsų tėvų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="11">Todėl taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: Štai aš nukreipsiu savo veidą prieš jus dėl pikto ir kad iškirsčiau visą Judą.</verse>
				<verse number="12">Ir aš paimsiu Judos likutį, nukreipusį savo veidą eiti į Egipto šalį, kad laikinai ten apsigyventų, ir jie visi bus sunaikinti ir kris Egipto šalyje; jie bus sunaikinti kalaviju ir badu; nuo mažiausio iki didžiausio jie mirs nuo kalavijo ir nuo bado; ir jie bus prakeikimas, nuostaba, keiksmas ir priekaištas.</verse>
				<verse number="13">Nes aš nubausiu gyvenančius Egipto šalyje, kaip nubaudžiau Jeruzalę – kalaviju, badu ir maru;</verse>
				<verse number="14">taip, kad niekas iš Judos likusių, nuėjusių laikinai apsigyventi ten Egipto šalyje, neišsigelbės ir neišliks, kad sugrįžtų į Judos šalį, į kurią jie trokšta sugrįžti ir ten gyventi; nes niekas nesugrįš, išskyrus tuos, kurie pabėgs“.</verse>
				<verse number="15">Tada visi vyrai, kurie žinojo, kad jų žmonos degino smilkalus kitiems dievams, ir visos šalia stovinčios moterys, didžiulė minia, būtent visa tauta, gyvenanti Egipto šalyje, Patrose, atsakė Jeremijui, sakydami:</verse>
				<verse number="16">„Dėl žodžio, kurį mums kalbėjai VIEŠPATIES vardu, mes neklausysime tavęs.</verse>
				<verse number="17">Bet mes tikrai darysime tai, kas išeina iš mūsų pačių burnos, kad degintume smilkalus dangaus karalienei ir jai išlietume geriamąsias aukas, kaip darėme mes ir mūsų tėvai, mūsų karaliai ir mūsų kunigaikščiai Judos miestuose ir Jeruzalės gatvėse; nes tada mes turėjome gausiai maisto, mums gerai sekėsi ir pikto nematėme.</verse>
				<verse number="18">Bet nuo tada, kai liovėmės deginę smilkalus dangaus karalienei ir jai lieję geriamąsias aukas, mes visko stokojome ir buvome naikinami kalaviju ir badu.</verse>
				<verse number="19">O kai mes deginome smilkalus dangaus karalienei ir liejome jai geriamąsias aukas, argi be savo vyrų jai gaminome pyragaičius, kad ją garbintume, ir liejome jai geriamąsias aukas?“</verse>
				<verse number="20">Tada Jeremijas tarė visai tautai, vyrams ir moterims, ir visai tautai, kurie jam buvo taip atsakę, sakydamas:</verse>
				<verse number="21">„Smilkalus, kuriuos deginote Judos miestuose ir Jeruzalės gatvėse jūs ir jūsų tėvai, jūsų karaliai, jūsų kunigaikščiai ir šalies tauta, argi ne juos VIEŠPATS atsiminė ir ar ne jie jam atėjo į mintį?</verse>
				<verse number="22">Taip, kad VIEŠPATS nebegalėjo pakęsti – dėl jūsų darbų piktybės ir dėl bjaurysčių, kurias darėte; todėl jūsų šalis yra dykynė, nuostaba ir keiksmažodis, be gyventojų, kaip yra šią dieną.</verse>
				<verse number="23">Kadangi jūs deginote smilkalus ir kadangi nusidėjote prieš VIEŠPATĮ, nepaklusote VIEŠPATIES balsui ir nevaikščiojote pagal jo įstatymą, jo įstatus ir jo liudijimus; todėl jums atsitiko šita nelaimė, kaip yra šią dieną“.</verse>
				<verse number="24">Jeremijas dar sakė visai tautai ir visoms moterims: „Klausykite VIEŠPATIES žodžio, visa Juda, esanti Egipto šalyje:</verse>
				<verse number="25">‘Taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, tardamas: Jūs ir jūsų žmonos kalbėjote savo burna ir įvykdėte savo rankomis, sakydami: „Mes tikrai ištesėsime savo padarytus įžadus deginti smilkalus dangaus karalienei ir jai lieti geriamąsias aukas“; jūs tikrai ištesėsite savo įžadus ir tikrai vykdysite savo įžadus.</verse>
				<verse number="26">Todėl klausykite VIEŠPATIES žodžio, visa Juda, gyvenanti Egipto šalyje: Štai aš prisiekiau savo didžiuoju vardu, – sako VIEŠPATS, – kad mano vardas nebebus minimas nei vieno Judos žmogaus burna visoje Egipto šalyje, sakant: „Viešpats DIEVAS gyvas“.</verse>
				<verse number="27">Štai aš budėsiu prie jų dėl pikto, o ne dėl gero; ir visi Judos žmonės, esantys Egipto šalyje, bus sunaikinti kalaviju ir badu, kol ateis jiems galas.</verse>
				<verse number="28">Tačiau mažas skaičius, kurie išvengs kalavijo, sugrįš iš Egipto šalies į Judos šalį, ir visas Judos likutis, nuvykęs į Egipto šalį laikinai ten apsigyventi, žinos, kieno žodžiai išsilaikys – mano ar jų.</verse>
				<verse number="29">Ir tai bus jums ženklas, – sako VIEŠPATS, – kad aš jus nubausiu šitoje vietoje, kad jūs žinotumėte, kad mano žodžiai tikrai išsilaikys prieš jus dėl pikto:</verse>
				<verse number="30">Taip sako VIEŠPATS: Štai aš atiduosiu faraoną Hofrą, Egipto karalių, į jo priešų rankas ir į rankas tų, kurie ieško jo gyvybės; kaip aš daviau Judos karalių Zedekiją į rankas Babilono karaliaus Nebukadrecaro, jo priešo ir ieškojusiojo jo gyvybės’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="45">
				<verse number="1">Žodis, kurį pranašas Jeremijas kalbėjo Nerijo sūnui Baruchui, kai jis šituos žodžius užrašė iš Jeremijo burnos į knygą ketvirtaisiais Jehojakimo, sūnaus Jozijo, Judos karaliaus, metais, sakantis:</verse>
				<verse number="2">„Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas, tau, Baruchai:</verse>
				<verse number="3">Tu sakei: ‘Vargas man! Nes VIEŠPATS pridėjo sielvarto prie mano skausmo; aš nusilpau dūsaudamas ir neradau poilsio’.</verse>
				<verse number="4">Taip jam sakyk: ‘Taip sako VIEŠPATS: Štai ką aš pastačiau, nugriausiu, ir ką aš pasodinau, išrausiu, būtent visą šią šalį.</verse>
				<verse number="5">Ar tu sieki sau didelių dalykų? Nesiek; nes, štai aš atvesiu nelaimę ant visų kūnų, – sako VIEŠPATS; – bet tavo gyvybę aš tau duosiu kaip grobį visose vietose, kur tik eisi’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="46">
				<verse number="1">VIEŠPATIES žodis, kuris atėjo pranašui Jeremijui prieš pagonis:</verse>
				<verse number="2">prieš Egiptą, prieš faraono Nechojo, Egipto karaliaus, kariuomenę, kuri buvo prie Eufrato upės Karkemiše, kurią Babilono karalius Nebukadrecaras sumušė ketvirtaisiais Jehojakimo, sūnaus Jozijo, Judos karaliaus, metais:</verse>
				<verse number="3">„Paruoškite mažąjį ir didįjį skydą ir artėkite į mūšį.</verse>
				<verse number="4">Pakinkykite žirgus; pakilkite, raiteliai, ir išstokite su savo šalmais; nušveiskite ietis ir apsivilkite šarvais.</verse>
				<verse number="5">Kodėl juos mačiau sunerimusius ir nusisukusius atgal? Jų galiūnai sumušti, ir sparčiai bėga, nežiūrėdami atgal; nes aplinkui buvo baimė, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="6">– Tenepabėga greitasis ir tenepasprunka galiūnas; jie suklups ir kris šiaurės link, prie Eufrato upės.</verse>
				<verse number="7">Kas yra tas, kuris pakyla kaip potvynis, kurio vandenys teka kaip upės?</verse>
				<verse number="8">Egiptas pakyla kaip potvynis ir jo vandenys teka kaip upės; ir jis sako: ‘Aš pakilsiu ir apdengsiu žemę; aš sunaikinsiu miestą ir jo gyventojus’.</verse>
				<verse number="9">Užkilkite, žirgai, siautėkite vežimai; ir teišeina galiūnai; etiopai ir libiai, valdantys skydą; ir lidijiečiai, laikantys ir įtempiantys lanką.</verse>
				<verse number="10">Nes tai yra Viešpaties, kariuomenių DIEVO diena, keršto diena, kad jis atkeršytų savo priešininkams; ir kalavijas rys ir pasisotins bei prisigers jų kraujo; nes Viešpats, kariuomenių DIEVAS, turi auką šiaurės šalyje prie Eufrato upės.</verse>
				<verse number="11">Eik aukštyn į Gileadą ir paimk balzamo, o mergele, Egipto dukra; veltui vartosi daug vaistų, nes nebūsi tu išgydyta.</verse>
				<verse number="12">Tautos išgirdo apie tavo gėdą, ir tavo šauksmas pripildė šalį; nes galiūnas suklupo prieš galiūną, ir jie abu kartu krito“.</verse>
				<verse number="13">Žodis, kurį VIEŠPATS kalbėjo pranašui Jeremijui, kaip Babilono karalius Nebukadrecaras turėsiąs ateiti sumušti Egipto šalies:</verse>
				<verse number="14">„Praneškite Egipte, paskelbkite Migdole ir skelbkite Nofe ir Tachpanchese; sakykite: ‘Stovėk tvirtai ir pasiruošk, nes kalavijas rys aplink tave’.</verse>
				<verse number="15">Kodėl nušluoti tavo narsuoliai? Jie neišstovėjo, nes VIEŠPATS juos išvijo.</verse>
				<verse number="16">Jis daugelį pargriovė, taip, krito vienas ant kito; ir jie tarė: ‘Kelkitės ir sugrįžkime pas mūsų tautą, į mūsų gimtąją šalį nuo engiančio kalavijo’.</verse>
				<verse number="17">Jie ten šaukė: ‘Faraonas, Egipto karalius, tėra tik triukšmas; jis praleido paskirtą laiką’.</verse>
				<verse number="18">Kaip aš gyvas, – sako Karalius, kurio vardas kariuomenių VIEŠPATS, – tikrai, kaip Taboras yra tarp kalnų ir kaip Karmelis prie jūros, taip jis ateis.</verse>
				<verse number="19">O dukra, gyvenanti Egipte, apsirūpink eiti į nelaisvę; nes Nofas bus dykas ir apleistas, be gyventojų.</verse>
				<verse number="20">Egiptas yra kaip labai graži telyčia, bet sunaikinimas ateina; jis ateina iš šiaurės.</verse>
				<verse number="21">Taip pat jo samdiniai jo tarpe yra kaip nupenėti jaučiai; nes ir jie apsigręžė ir kartu pabėgo; jie neišstovėjo, nes ant jų atėjo jų nelaimės diena, jų aplankymo metas.</verse>
				<verse number="22">Jo balsas nešis kaip gyvatė; nes jie atžygiuos su kariuomene ir ateis prieš jį su kirviais, kaip medžių kirtėjai.</verse>
				<verse number="23">Jie iškirs jo mišką, – sako VIEŠPATS, – nors jis neištiriamas; nes jų yra daugiau nei žiogų ir yra nesuskaičiuojami.</verse>
				<verse number="24">Egipto duktė bus sugėdinta; ji bus atiduota į šiaurės tautos rankas“.</verse>
				<verse number="25">Kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, sako: „Štai aš nubausiu Nojo daugybę, faraoną ir Egiptą su jų dievais ir jų karaliais; būtent faraoną ir visus tuos, kurie juo pasitiki;</verse>
				<verse number="26">ir atiduosiu juos į rankas tų, kurie ieško jų gyvybės, į Babilono karaliaus Nebukadrecaro rankas ir į jo tarnų rankas; o po to jis bus apgyventas, kaip senovės dienomis, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="27">– Bet tu nebijok, o mano tarne Jokūbai, ir nebūk sunerimęs, o Izraeli; nes štai aš tave išgelbėsiu iš toli ir tavo sėklą iš jų nelaisvės šalies; ir Jokūbas sugrįš, ilsėsis ir bus ramus, ir niekas jo negąsdins.</verse>
				<verse number="28">Tu nebijok, o mano tarne Jokūbai, – sako VIEŠPATS, – nes aš esu su tavimi; nes aš padarysiu visišką galą visoms tautoms, į kurias tave išvariau; bet tau nepadarysiu visiško galo, bet saikingai nubausiu tave; tačiau nepaliksiu tavęs visiškai nenubausto“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="47">
				<verse number="1">VIEŠPATIES žodis, kuris atėjo pranašui Jeremijui prieš filistinus, faraonui dar nesumušus Gazos.</verse>
				<verse number="2">Taip sako VIEŠPATS: „Štai vandenys pakyla iš šiaurės ir bus užliejantis potvynis, ir užlies šalį ir visa, kas joje; miestą ir jame gyvenančius; tada žmonės šauks, ir kauks visi šalies gyventojai.</verse>
				<verse number="3">Nuo jo stiprių žirgų trypiančių kanopų triukšmo, nuo jo vežimų dumimo, nuo jo ratų dundesio tėvai neatsigręš į savo vaikus dėl rankų silpnumo;</verse>
				<verse number="4">dėl dienos, kuri ateina apiplėšti visus filistinus, iš Tyro ir Sidono iškirsti kiekvieną išlikusį padėjėją; nes VIEŠPATS apiplėš filistinus, Kaftoro krašto likutį.</verse>
				<verse number="5">Gaza nupliko; Aškelonas iškirstas su jų slėnio likučiu; kiek ilgai pjaustysi save?</verse>
				<verse number="6">O VIEŠPATIES kalavijau, kiek ilgai bus, kol nurimsi? Įlįsk į savo makštį, ilsėkis ir nurimk.</verse>
				<verse number="7">Kaip jis gali nurimti, kada VIEŠPATS jį įpareigojo prieš Aškeloną ir prieš pajūrį? Jis ten jį paskyrė“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="48">
				<verse number="1">Taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, prieš Moabą: „Vargas Nebojui! Nes jis apiplėštas; Kirjataimas sugėdintas ir paimtas; Misgabas sugėdintas ir sunerimęs.</verse>
				<verse number="2">Nebebus Moabo gyriaus; Hešbone sumanė prieš jį pikta: ‘Ateikite ir iškirskime jį, kad jis nebebūtų tauta’; ir tu, Madmena, būsi nukirsta; kalavijas seks tau įkandin.</verse>
				<verse number="3">Šauksmo balsas bus iš Horonaimo, apiplėšimas ir didelis sunaikinimas.</verse>
				<verse number="4">Moabas sunaikintas; girdisi jo mažylių verksmas.</verse>
				<verse number="5">Nes Luhito pakilime kils nepaliaujamas verksmas; nes Horonaimo nusileidime priešai girdėjo naikinimo šauksmą.</verse>
				<verse number="6">Bėkite, gelbėkite savo gyvybes, ir būkite kaip viržis dykumoje.</verse>
				<verse number="7">Kadangi pasitikėjai savo darbais ir savo lobiais, tai ir tu būsi paimtas; ir Kemošas išeis į nelaisvę kartu su savo kunigais ir kunigaikščiais.</verse>
				<verse number="8">Ir plėšikas užeis ant kiekvieno miesto, ir joks miestas neišsigelbės; taipogi pražus slėnis ir bus sunaikinta lyguma, – kaip pasakė VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="9">– Duokite Moabui sparnus, kad jis skristų ir pabėgtų; nes jo miestai bus ištuštėję, nebus juose gyventojų.</verse>
				<verse number="10">Tebūna prakeiktas tas, kuris melagingai dirba VIEŠPATIES darbą, ir tebūna prakeiktas tas, kuris sulaiko savo kalaviją nuo kraujo.</verse>
				<verse number="11">Moabas nuo pat savo jaunystės buvo ramybėje, įsitaisęs ant savo nuosėdų, ir nebuvo perpilamas iš indo į indą nei nėra ėjęs į nelaisvę; todėl jame išliko jo skonis, ir jo kvapas nepasikeitė.</verse>
				<verse number="12">Todėl štai ateina dienos, – sako VIEŠPATS, – kai aš siųsiu pas jį klajūnų, kurie privers jį klajoti, ištuštins jo indus ir sudaužys jų butelius.</verse>
				<verse number="13">Ir Moabas gėdysis Kemošo, kaip Izraelio namai gėdijosi Bet-Elio – jų pasitikėjimo.</verse>
				<verse number="14">Kaipgi jūs sakote: ‘Mes galiūnai ir stipruoliai karui’?</verse>
				<verse number="15">Moabas apiplėštas ir išėjęs aukštyn iš savo miestų, o jo rinktiniai jaunuoliai nuėję žemyn į paskerdimą, – sako Karalius, kurio vardas yra kariuomenių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="16">– Artėja Moabo nelaimė, ir jo bėda greitai atskuba.</verse>
				<verse number="17">Visi, esantys aplink jį, apraudokite jį; ir jūs visi, žinantys jo vardą, sakykite: ‘Kaip sulūžo stiprioji lazda, gražioji rykštė!’</verse>
				<verse number="18">Nulipk žemyn iš savo šlovės ir sėskis į troškulį, dukra, Dibono gyventoja; nes Moabo plėšikas užeis ant tavęs ir sunaikins tavo tvirtoves.</verse>
				<verse number="19">Atsistok palei kelią ir pamatyk, o Aroerio gyventojau; klausk bėgantįjį ir ištrūkusįjį ir sakyk: ‘Kas atsitiko?’</verse>
				<verse number="20">Moabas sugėdintas; nes jis sutriuškintas; kaukite ir šaukite, praneškite Arnone, kad Moabas apiplėštas,</verse>
				<verse number="21">ir teismas atėjo lygumos kraštui: Holonui, Jahacui, Mefaatui,</verse>
				<verse number="22">Dibonui, Nebojui, Bet-Diblataimui,</verse>
				<verse number="23">Kirjataimui, Bet-Gamului, Bet-Meonui,</verse>
				<verse number="24">Kerijotui, Bocrai ir visiems Moabo šalies miestams, tolimiems ir artimiems.</verse>
				<verse number="25">Nukirstas Moabo ragas ir jo ranka sulaužyta, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="26">– Nugirdykite jį, nes jis didžiavosi prieš VIEŠPATĮ; Moabas taipogi voliosis savo vėmaluose ir taip pat jis bus pajuoka.</verse>
				<verse number="27">Nes argi Izraelis tau nebuvo pajuoka? Argi jis buvo užtiktas tarp vagių? Nes nuo tada, kai apie jį kalbėjai, tu šokinėjai iš džiaugsmo.</verse>
				<verse number="28">O Moabo gyventojai, palikite miestus ir gyvenkite uoloje, ir būkite kaip karvelis, kuris susisuka lizdą olos angos šonuose.</verse>
				<verse number="29">Mes girdėjome apie Moabo išdidumą (jis be galo išdidus), apie jo puikybę, pasipūtimą, išdidumą ir jo širdies pasididžiavimą.</verse>
				<verse number="30">Aš žinau jo rūstybę, – sako VIEŠPATS; – bet taip nebus; jo melai taip neįvykdys.</verse>
				<verse number="31">Todėl aš kauksiu dėl Moabo, šauksiu dėl viso Moabo; mano širdis gedės dėl Kir-Hereso žmonių.</verse>
				<verse number="32">Aš verksiu dėl tavęs, o Sibmos vynmedi, Jazero verksmu; tavo sodinukai nusidriekė už jūros, jie pasiekė Jazero jūrą; plėšikas užpuolė tavo vasaros vaisius ir tavo vynuogių derlių.</verse>
				<verse number="33">Džiaugsmas ir linksmybė atimti iš našaus lauko ir iš Moabo šalies; ir pašalinau vyną iš spaustuvų; niekas nebemindys su šūksniais; jų šūksniai nebebus šūksniai.</verse>
				<verse number="34">Nuo Hešbono šauksmo iki Elealės ir iki Jahaco jie ištarė savo balsą, nuo Coaro iki Horonaimo, kaip trijų metų telyčia; nes ir Nimrimo vandenys bus ištuštėję.</verse>
				<verse number="35">Be to, aš padarysiu, – sako VIEŠPATS, – kad Moabe nebeliks aukojančiųjų aukštumose ir deginančiųjų smilkalus savo dievams.</verse>
				<verse number="36">Todėl mano širdis skambės kaip dūdelė dėl Moabo, ir mano širdis skambės kaip dūdelė dėl Kir-Hereso žmonių; nes pražuvo jo įgyti turtai.</verse>
				<verse number="37">Nes kiekviena galva bus nuplikusi ir kiekviena barzda apkirpta; visos rankos bus suraižytos, ir ant strėnų ašutinė.</verse>
				<verse number="38">Ant visų Moabo stogų ir jo gatvėse bus visuotinė rauda; nes aš sudaužiau Moabą kaip indą, kuris niekam nepatinka, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="39">– Jie kauks, sakydami: ‘Kaip jis sugriautas! Kaip Moabas susigėdęs atsuko nugarą!’ Taip Moabas bus pajuoka ir nerimas visiems jo aplinkiniams.</verse>
				<verse number="40">Nes taip sako VIEŠPATS: Štai jis skris kaip erelis ir išskės savo sparnus virš Moabo.</verse>
				<verse number="41">Keriotas paimtas ir tvirtovės užkluptos, ir galiūnų širdys Moabe tą dieną bus kaip širdis moters jos skausmuose.</verse>
				<verse number="42">Ir Moabas bus sunaikintas, kad nebūtų tauta, nes jis aukštinosi prieš VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="43">Išgąstis, duobė ir spąstai bus tau, Moabo gyventojau, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="44">– Kas pabėgs nuo išgąsčio, įkris į duobę; o kas išlips iš duobės, bus spąstais sugautas; nes aš atvesiu ant jo, ant Moabo, jų aplankymo metus, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="45">– Bėgantys sustojo po Hešbono šešėliu dėl smurto; bet ugnis išeis iš Hešbono ir liepsna iš Sihono tarpo ir praris Moabo šoną ir triukšmadarių galvos vainiką.</verse>
				<verse number="46">Vargas tebūna tau, Moabai! Pražuvo Kemošo tauta; nes tavo sūnūs paimti nelaisvėn ir tavo dukterys į nelaisvę.</verse>
				<verse number="47">Tačiau aš sugrąžinsiu Moabo nelaisvę paskutinėmis dienomis“, – sako VIEŠPATS. Iki čia yra Moabo teismas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="49">
				<verse number="1">Apie amoniečius taip sako VIEŠPATS: „Argi Izraelis neturi sūnų? Ar jis neturi paveldėtojo? Tai kodėl jų karalius paveldėjo Gadą ir jo tauta gyvena jo miestuose?</verse>
				<verse number="2">Todėl štai ateina dienos, – sako VIEŠPATS, – kai aš duosiu amoniečių Raboje išgirsti karo pavojų; ir ji bus apleista krūva, o jos dukterys bus sudegintos ugnimi; tada Izraelis bus paveldėtojas tų, kurie buvo jo paveldėtojai, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="3">– Kauk, o Hešbone, nes Ajas apiplėštas; šaukite, Rabos dukterys, apsijuoskite ašutinėmis; raudokite ir bėgiokite ten ir atgal palei tvoras; nes jų karalius eis į nelaisvę drauge su jo kunigais ir kunigaikščiais.</verse>
				<verse number="4">Kodėl tu giriesi slėniais, savo tekančiu slėniu, o atsimetėle dukra? Ji pasitiki savo lobiais, sakydama: ‘Kas ateis pas mane?’</verse>
				<verse number="5">Štai aš užleisiu ant tavęs baimę nuo visų, esančių aplink tave, – sako Viešpats, kariuomenių DIEVAS; – ir jūs būsite išvaryti kiekvienas tiesiai į priekį, ir niekas nesurinks klaidžiojančių.</verse>
				<verse number="6">O paskui aš sugrąžinsiu Amono vaikų nelaisvę“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="7">Apie Edomą, taip sako kariuomenių VIEŠPATS: „Ar nebėra išminties Temane? Ar dingo patarimas iš protingųjų? Ar jų išmintis pranyko?</verse>
				<verse number="8">Bėkite, gręžkitės atgal, apsigyvenkite giliai, Dedano gyventojai; nes aš ant jo užleisiu Ezavo nelaimę, metą, kai aš juos aplankysiu.</verse>
				<verse number="9">Jei vynuogių rinkėjai ateis pas tave, ar jie nepaliks kiek vynuogių parankų? Jei vagys naktį, jie naikins tol, kol jiems bus gana.</verse>
				<verse number="10">Bet aš apnuoginau Ezavą, atidengiau jo slaptavietes, ir jis negalės pasislėpti; apiplėšta jo sėkla, jo broliai ir jo kaimynai, ir jo nebėra.</verse>
				<verse number="11">Palik savo našlaičius, aš juos išsaugosiu gyvus; ir tavo našlės tepasitiki manimi.</verse>
				<verse number="12">Nes taip sako VIEŠPATS: Štai tie, kuriems buvo nuspręsta negerti iš taurės, tikrai gėrė; ar tu liksi visiškai nenubaustas? Tu neliksi nenubaustas, bet tikrai gersi iš jos.</verse>
				<verse number="13">Nes aš prisiekiau savimi, – sako VIEŠPATS, – kad Bocra taps tuštuma, priekaištu, dykyne ir prakeikimu; o visi jos miestai bus amžinomis dykynėmis.</verse>
				<verse number="14">Išgirdau gandą iš VIEŠPATIES, ir pasiuntinys yra pasiųstas pagonims, sakantis: ‘Susirinkite ir ateikite prieš jį, ir pakilkite į mūšį’.</verse>
				<verse number="15">Nes, štai aš padarysiu tave mažą tarp pagonių ir paniekintą tarp žmonių.</verse>
				<verse number="16">Tavo baisumas apgavo tave ir tavo širdies išdidumas, o tu, gyvenantis uolos plyšiuose, kuris laikaisi kalvos aukštumoje; nors susisuktum lizdą aukštai kaip erelis, iš ten numesiu tave žemyn, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="17">– Taip pat ir Edomas bus tuštuma; kiekvienas pro jį praeinantis bus apstulbintas ir švilps dėl visų jo rykščių.</verse>
				<verse number="18">Kaip Sodomos ir Gomoros ir jos kaimyninių miestų sunaikinime, – sako VIEŠPATS, – ten niekas nepasiliks, nei žmogaus sūnus jame negyvens.</verse>
				<verse number="19">Štai kaip liūtas jis ateis aukštyn iš Jordano patvinimo prieš stipriųjų buveinę; bet staiga aš jį priversiu bėgti nuo jo; ir kas yra išrinktasis, kurį jam paskirčiau valdyti? Nes kas man lygus? Ir kas man paskirs laiką? Ir kas yra tas ganytojas, kuris išstovės mano akivaizdoje?</verse>
				<verse number="20">Todėl išgirskite VIEŠPATIES nutarimą, kurį jis priėmė prieš Edomą, ir jo ketinimus, kuriuos jis sugalvojo prieš Temano gyventojus: tikrai net menkiausi iš kaimenės juos išvilks laukan; tikrai jų buveines ištuštins nuo jų.</verse>
				<verse number="21">Nuo jų kritimo triukšmo sujudėjo žemė; nuo šauksmo jų triukšmas girdėjosi Raudonojoje jūroje.</verse>
				<verse number="22">Štai jis pakils ir skris kaip erelis, ir išskės savo sparnus virš Bocros; ir tą dieną Edomo galiūnų širdis bus kaip širdis moters jos skausmuose“.</verse>
				<verse number="23">Apie Damaską. „Hamatas ir Arpadas sumišę, nes jie išgirdo blogą žinią; jie alpsta; sielvartas jūroje; negali nusiraminti.</verse>
				<verse number="24">Damaskas nusilpo ir pasileido bėgti, jį suėmė baimė; kančia ir skausmai jį suėmė kaip gimdančią moterį.</verse>
				<verse number="25">Kaipgi neišliko giriamojo miesto, mano džiaugsmo miesto!</verse>
				<verse number="26">Taigi jo jaunuoliai kris jo gatvėse ir visi karo vyrai bus iškirsti tą dieną, – sako kariuomenių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="27">– Ir aš užkursiu ugnį Damasko sienose, ir ji praris Ben-Hadado rūmus“.</verse>
				<verse number="28">Apie Kedarą ir apie Hacoro karalystes, kuriuos sumuš Babilono karalius Nebukadrecaras, taip sako VIEŠPATS: „Kelkitės, eikite aukštyn į Kedarą ir apiplėškite rytų žmones.</verse>
				<verse number="29">Jie paims jų palapines ir jų kaimenes; jie pasiims jų uždangalus, visus jų indus ir jų kupranugarius; ir jiems šauks: ‘Baimė iš visų pusių’.</verse>
				<verse number="30">Bėkite, nueikite toli, apsigyvenkite giliai, Hacoro gyventojai, – sako VIEŠPATS; – nes Babilono karalius Nebukadrecaras tarėsi prieš jus ir sugalvojo prieš jus sumanymą.</verse>
				<verse number="31">Kelkitės, eikite aukštyn pas turtingą tautą, kuri gyvena be rūpesčių, – sako VIEŠPATS, – kuri neturi nei vartų, nei skląsčių, kuri gyvena vieniša.</verse>
				<verse number="32">Jų kupranugariai bus grobiu ir jų galvijų daugybė laimikiu; ir aš išsklaidysiu po visus vėjus tuos, kurie yra tolimiausiuose pakraščiuose; ir iš visų jų pusių atvesiu jų nelaimę, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="33">– Ir Hacoras bus slibinų buveinė ir amžina dykuma; ten neįsikurs joks žmogus ir negyvens joks žmogaus sūnus“.</verse>
				<verse number="34">VIEŠPATIES žodis, kuris atėjo pranašui Jeremijui prieš Elamą, Judos karaliaus Zedekijo karaliavimo pradžioje, sakydamas:</verse>
				<verse number="35">„Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: Štai aš sulaužysiu Elamo lanką, jų pagrindinę galybę.</verse>
				<verse number="36">Ir aš užleisiu ant Elamo keturis vėjus iš keturių dangaus pusių ir juos išsklaidysiu po visus šituos vėjus; ir nebus tautos, į kurią neateitų Elamo išvarytieji.</verse>
				<verse number="37">Nes aš sukelsiu Elamui nerimą jų priešų akivaizdoje ir akivaizdoje tų, kurie siekia jų gyvybės; ir atvesiu ant jų nelaimę – savo smarkų pyktį, – sako VIEŠPATS; – ir aš siųsiu paskui juos kalaviją, kol juos išnaikinsiu;</verse>
				<verse number="38">ir aš pastatysiu savo sostą Elame ir išnaikinsiu iš ten karalių ir kunigaikščius, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="39">– Bet paskutinėmis dienomis įvyks, kad aš sugrąžinsiu Elamo nelaisvę, – sako VIEŠPATS“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="50">
				<verse number="1">Žodis, kurį VIEŠPATS kalbėjo prieš Babiloną, prieš chaldėjų šalį, per pranašą Jeremiją.</verse>
				<verse number="2">„Praneškite tarp tautų, skelbkite ir iškelkite vėliavą; skelbkite ir nenuslėpkite; sakykite: Babilonas paimtas, Belis sugėdintas, Merodachas sutriuškintas; jo stabai sugėdinti, jo atvaizdai sutrupinti.</verse>
				<verse number="3">Nes iš šiaurės prieš jį atkyla tauta, kuri pavers jo šalį dykyne, ir niekas joje negyvens; tiek žmonės, tiek gyvuliai pasitrauks ir išeis.</verse>
				<verse number="4">Tomis dienomis ir tuo metu, – sako VIEŠPATS, – ateis Izraelio vaikai, jie ir Judos vaikai drauge, eidami ir verkdami; jie eis ir ieškos VIEŠPATIES, savo Dievo.</verse>
				<verse number="5">Jie klaus kelio į Sioną, savo veidais į jo pusę, sakydami: ‘Ateikite, prisijunkime prie VIEŠPATIES amžina sandora, kuri nebus pamiršta’.</verse>
				<verse number="6">Mano tauta buvo pražuvusios avys; jų ganytojai jas paklaidino, jas nuvedė šalin į kalnus; jos vaikščiojo nuo kalno į kalvą, jos pamiršo savo poilsio vietą.</verse>
				<verse number="7">Visi, kas tik jas užtiko, jas rijo; ir jų priešininkai sakė: ‘Mes nenusikalstame, nes jos nusidėjo prieš VIEŠPATĮ, teisingumo buveinę, būtent VIEŠPATĮ, savo tėvų viltį’.</verse>
				<verse number="8">Pasišalinkite iš Babilono tarpo, išeikite iš chaldėjų šalies ir būkite kaip ožiai kaimenių priešakyje.</verse>
				<verse number="9">Nes štai aš pakelsiu ir atvesiu aukštyn prieš Babiloną didelių tautų sambūrį iš šiaurės šalies; ir jos išsirikiuos prieš jį; iš ten jis bus paimtas; jų strėlės bus kaip įgudusio galiūno; nei viena nesugrįš tuščiomis.</verse>
				<verse number="10">Ir Chaldėja bus apiplėšta; visi, kurie ją plėš, pasitenkins, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="11">– Kadangi jūs buvote linksmi, kadangi džiaugėtės, jūs, mano paveldo naikintojai, kadangi nutukote kaip telyčia nuo žolės ir baubiate kaip buliai;</verse>
				<verse number="12">jūsų motina bus labai sugluminta, jus pagimdžiusioji bus sugėdinta; štai paskutinioji iš tautų bus tyrlaukis, sausa žemė ir dykuma.</verse>
				<verse number="13">Dėl VIEŠPATIES rūstybės ji bus negyvenama, bet bus visiškai tuščia; visi, praeinantys pro Babiloną, bus apstulbinti ir švilps dėl visų jo rykščių.</verse>
				<verse number="14">Išsirikiuokite prieš Babiloną aplinkui; visi sulenkiantys lanką, šáukite į jį, negailėkite strėlių; nes jis nusidėjo prieš VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="15">Šūkaukite prieš jį aplinkui; jis padavė savo ranką; nuvirto jo pamatai, sugriautos jo sienos; nes tai VIEŠPATIES kerštas; atkeršykite jam; kaip jis darė, taip jam darykite.</verse>
				<verse number="16">Iškirskite iš Babilono sėjėją ir tą, kuris valdo pjautuvą pjūties metu; dėl engiančiojo kalavijo baimės kiekvienas gręšis į savo tautą ir kiekvienas bėgs į savo paties šalį.</verse>
				<verse number="17">Izraelis – išsklaidytos avys; liūtai jį nuvijo; pirmasis jį rijo Asirijos karalius; o paskutinis, šitas Babilono karalius Nebukadrecaras, sulaužė jo kaulus.</verse>
				<verse number="18">Todėl taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: Štai aš nubausiu Babilono karalių ir jo šalį, kaip nubaudžiau Asirijos karalių.</verse>
				<verse number="19">Ir aš parvesiu Izraelį į jo buveinę, ir jis ganysis Karmelyje ir Bašane, ir jo siela pasisotins Efraimo kalne bei Gileade.</verse>
				<verse number="20">Tomis dienomis ir tuo metu, – sako VIEŠPATS, – bus ieškoma Izraelio neteisybės, bet jos nebus, ir Judos nuodėmių, bet jų neras; nes aš atleisiu tiems, kuriuos išsaugosiu.</verse>
				<verse number="21">Eik aukštyn prieš Merataimo šalį, prieš ją ir prieš Pekodo gyventojus; niokok ir visiškai sunaikink paskui juos, – sako VIEŠPATS, – ir daryk pagal visa tai, ką tau įsakiau.</verse>
				<verse number="22">Šalyje garsas mūšio ir didelio sunaikinimo.</verse>
				<verse number="23">Kaip sutrupintas ir sudaužytas visos žemės kūjis! Kaip Babilonas tapo dykyne tarp tautų!</verse>
				<verse number="24">Tau padėjau spąstus, ir tu esi pagautas, o Babilone, bet tu nežinojai; tu surastas ir sugautas, nes kovojai prieš VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="25">VIEŠPATS atidarė savo ginklų sandėlį ir išnešė savo pasipiktinimo ginklus; nes tai Viešpaties, kariuomenių DIEVO, darbas chaldėjų šalyje.</verse>
				<verse number="26">Ateikite prieš jį nuo tolimiausių ribų, atidarykite jo sandėlius; supilkite jį kaip krūvas ir visiškai jį sunaikinkite; nieko iš jo tenepalieka.</verse>
				<verse number="27">Užmuškite visus jo jaučius; tegul jie eina žemyn į paskerdimą; vargas jiems! Nes atėjo jų diena, jų aplankymo metas.</verse>
				<verse number="28">Balsas pabėgėlių ir ištrūkėlių iš Babilono šalies, kad paskelbtų Sione VIEŠPATIES, mūsų Dievo, kerštą, jo šventyklos kerštą.</verse>
				<verse number="29">Sušaukite prieš Babiloną lankininkus; visi, kurie įtempiate lanką, stovyklaukite prieš jį aplinkui; niekas iš jo teneištrūksta; atmokėkite jam pagal jo darbus; darykite jam pagal visa tai, ką jis darė; nes jis buvo išdidus prieš VIEŠPATĮ, prieš Izraelio Šventąjį.</verse>
				<verse number="30">Todėl jo jaunuoliai kris gatvėse, ir visi jo karo vyrai bus iškirsti tą dieną, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="31">– Štai aš esu prieš tave, tu išdidžiausiasis, – sako Viešpats, kariuomenių DIEVAS; – nes atėjo tavo diena, metas, kad tave aplankyčiau.</verse>
				<verse number="32">Ir išdidžiausiasis suklups ir kris, ir nei vienas jo nepakels; ir aš užkursiu ugnį jo miestuose, ir ji surys viską aplinkui jį“.</verse>
				<verse number="33">Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: „Izraelio vaikai engiami drauge su Judos vaikais; ir visi, kurie juos paėmė į nelaisvę, tvirtai juos laiko; jie atsisako juos paleisti.</verse>
				<verse number="34">Jų Atpirkėjas yra stiprus; kariuomenių VIEŠPATS yra jo vardas; jis pilnai apgins jų bylą, kad suteiktų poilsį šaliai ir sukeltų nerimą Babilono gyventojams.</verse>
				<verse number="35">Kalavijas yra ant chaldėjų, – sako VIEŠPATS, – ant Babilono gyventojų, ant jo kunigaikščių ir ant jo išmintingųjų.</verse>
				<verse number="36">Kalavijas ant melagių; ir jie sukvailės; kalavijas ant jo galiūnų; ir jie sunerims.</verse>
				<verse number="37">Kalavijas ant jų žirgų, ant jų vežimų ir ant visų maišytų tautų, esančių jo tarpe; ir jie taps kaip moterys; kalavijas ant jo lobių; ir jie bus apiplėšti.</verse>
				<verse number="38">Sausra ant jo vandenų; ir jie išdžius; nes tai raižytų atvaizdų šalis, ir nuo savo stabų jie pamišę.</verse>
				<verse number="39">Todėl ten gyvens laukiniai dykumų žvėrys su laukiniais salų žvėrimis, ir pelėdos ten gyvens; ir jis nebebus apgyvendintas per amžius; ir niekas jame negyvens per kartų kartas.</verse>
				<verse number="40">Kaip Dievas sugriovė Sodomą bei Gomorą ir jų kaimyninius miestus, – sako VIEŠPATS; – taip joks žmogus ten nebepasiliks ir joks žmogaus sūnus jame nebegyvens.</verse>
				<verse number="41">Štai iš šiaurės ateis tauta, didžiulė tauta, ir daug karalių pakils nuo žemės pakraščių.</verse>
				<verse number="42">Jie laikys lanką ir ietį; jie žiaurūs ir nerodys gailestingumo; jų balsas ūžia kaip jūra, ir jie joja ant žirgų, visi išsirikiavę kaip vyrai į mūšį prieš tave, o Babilono dukra.</verse>
				<verse number="43">Babilono karalius išgirdo žinią apie juos ir jo rankos nusilpo; jį suėmė sielvartas ir skausmai kaip gimdančiąją moterį.</verse>
				<verse number="44">Štai jis ateis aukštyn kaip liūtas iš Jordano patvinimo į stipriųjų buveinę; bet aš staiga jį nuvysiu nuo jo; ir kas yra išrinktasis, kurį paskirčiau jam valdyti? Nes kas yra man lygus? Ir kas man paskirs laiką? Ir kas yra tas ganytojas, kuris stosis prieš mane?</verse>
				<verse number="45">Todėl klausykite VIEŠPATIES nutarimo, kurį jis priėmė prieš Babiloną; ir jo sumanymų, kuriuos jis sugalvojo prieš chaldėjų šalį: tikrai net menkiausi iš kaimenės juos išvilks laukan; tikrai jų buveines ištuštins nuo jų.</verse>
				<verse number="46">Nuo Babilono paėmimo triukšmo sujudėjo žemė ir šauksmas girdimas tarp tautų“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="51">
				<verse number="1">Taip sako VIEŠPATS: „Štai prieš Babiloną ir prieš gyvenančius tarp tų, kurie sukyla prieš mane, aš sukelsiu naikinantį vėją;</verse>
				<verse number="2">ir aš siųsiu į Babiloną vėtytojus, kurie jį vėtys ir ištuštins jo šalį; nes bėdos dieną jie bus prieš jį iš visų pusių.</verse>
				<verse number="3">Tegul lankininkas įtempia savo lanką prieš tą, kuris įtempia, ir prieš pakylantįjį su savo šarvais; ir nesigailėkite jo jaunuolių, visiškai sunaikinkite visą jo kariuomenę.</verse>
				<verse number="4">Taip užmuštieji kris chaldėjų šalyje, perdurtieji jos gatvėse.</verse>
				<verse number="5">Nes nei Izraelis, nei Juda nebuvo palikti savo Dievo, kariuomenių VIEŠPATIES; nors jų šalis buvo pripildyta nuodėmių prieš Izraelio Šventąjį.</verse>
				<verse number="6">Bėkite iš Babilono vidaus ir kiekvienas gelbėkite savo sielą; nebūkite iškirsti dėl jo neteisybės; nes tai VIEŠPATIES keršto metas; jis atmokės jam atlygiu.</verse>
				<verse number="7">Babilonas buvo VIEŠPATIES rankoje auksinė taurė, nugirdžiusi visą žemę; tautos gėrė jo vyno; todėl tautos pamišo.</verse>
				<verse number="8">Babilonas staiga kritęs ir sunaikintas; kaukite dėl jo; paimkite balzamo jo skausmui, gal jis pagis.</verse>
				<verse number="9">Mes norėjome pagydyti Babiloną, bet jis nepagijo; palikite jį ir eikime kiekvienas į savo kraštą; nes jo teismas siekia iki dangaus ir pakilo iki padangės.</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATS išvedė mūsų teisumą; ateikite ir skelbkime Sione VIEŠPATIES, mūsų Dievo, darbą.</verse>
				<verse number="11">Nublizginkite strėles, surinkite skydus; VIEŠPATS sukėlė medų karalių dvasią; nes jo sumanymas yra prieš Babiloną, kad jį sunaikintų; nes tai VIEŠPATIES kerštas, jo šventyklos kerštas.</verse>
				<verse number="12">Iškelkite vėliavą ant Babilono sienų, sustiprinkite sargybą, pastatykite sargybinius, paruoškite pasalas; nes VIEŠPATS ir sumanė, ir padarė tai, ką jis kalbėjo prieš Babilono gyventojus.</verse>
				<verse number="13">Tu, kuris gyveni ant daugybės vandenų, gausus lobiais, atėjo tavo galas ir tavo godumo saikas.</verse>
				<verse number="14">Kariuomenių VIEŠPATS prisiekė savimi, sakydamas: ‘Tikrai aš pripildysiu tave žmonėmis kaip vikšrais; ir jie pakels prieš tave šauksmą’.</verse>
				<verse number="15">Jis padarė žemę savo jėga, jis įtvirtino pasaulį savo išmintimi ir savo supratimu ištiesė dangų.</verse>
				<verse number="16">Kai jis ištaria savo balsą, tuomet vandenų daugybė yra danguose; ir jis pakelia garus nuo žemės pakraščių; jis padaro žaibus su lietumi ir išveda vėją iš savo lobynų.</verse>
				<verse number="17">Kiekvienas žmogus neprotingas savo pažinimu; kiekvienas liejikas sugėdintas dėl raižyto atvaizdo; nes jo nulietas atvaizdas melagystė, ir nėra juose kvapo.</verse>
				<verse number="18">Jie yra tuštybė, paklydimų darbas; jų aplankymo metu jie pražus.</verse>
				<verse number="19">Jokūbo dalis ne tokia kaip jie; nes jis yra visų dalykų formuotojas; o Izraelis – jo paveldo lazda; kariuomenių VIEŠPATS yra jo vardas.</verse>
				<verse number="20">Tu esi mano kovos kirvis, karo ginklas; nes tavimi aš sutrupinsiu tautas ir tavimi sunaikinsiu karalystes;</verse>
				<verse number="21">tavimi sutrupinsiu žirgą ir jo raitelį; tavimi sutrupinsiu vežimą ir jo važnyčiotoją;</verse>
				<verse number="22">taipogi tavimi sutrupinsiu vyrą ir moterį; tavimi sutrupinsiu seną ir jauną; tavimi sutrupinsiu jaunuolį ir mergaitę;</verse>
				<verse number="23">tavimi sutrupinsiu ganytoją ir jo kaimenę; tavimi sutrupinsiu artoją ir jo jaučių jungą; ir tavimi sutrupinsiu vadus ir valdovus.</verse>
				<verse number="24">Ir aš atlyginsiu Babilonui ir visiems Chaldėjos gyventojams už visą jų piktybę, kurią jie padarė Sione, jūsų akyse, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="25">– Štai aš prieš tave, o naikinantis kalne, kuris naikini visą žemę, – sako VIEŠPATS; aš ištiesiu savo ranką į tave ir nuritinsiu tave nuo uolų, ir padarysiu tave sudegusiu kalnu.</verse>
				<verse number="26">Ir jie neims iš tavęs akmens kertei nei akmens pamatams; bet tu būsi apleista per amžius, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="27">– Iškelkite vėliavą šalyje, pūskite trimitą tarp tautų, paruoškite prieš jį tautas, sušaukite prieš jį Ararato, Minio ir Aškenazo karalystes; paskirkite prieš jį vadą; atveskite aukštyn žirgus kaip šeriuotus vikšrus.</verse>
				<verse number="28">Paruoškite prieš jį tautas su medų karaliais, jų vadais ir visais jų valdovais bei visa jų valdoma šalimi.</verse>
				<verse number="29">Šalis drebės ir sielvartaus; nes bus įvykdytas kiekvienas VIEŠPATIES sumanymas prieš Babiloną, kad padarytų Babilono šalį tuščią, be gyventojų.</verse>
				<verse number="30">Babilono galiūnai liovėsi kovoję, jie pasiliko savo tvirtovėse; išseko jų jėgos; jie tapo kaip moterys; sudegino jo gyvenvietes, sulaužyti jo skląsčiai.</verse>
				<verse number="31">Vienas bėgikas bėgs pasitikti kitą, vienas pasiuntinys bėgs pasitikti kitą, kad praneštų Babilono karaliui, kad jo miestas paimtas viename šone,</verse>
				<verse number="32">kad praėjimai užkirsti, nendrynai sudeginti ugnimi, ir karo vyrai išsigandę.</verse>
				<verse number="33">Nes taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Babilono duktė yra kaip klojimas, laikas ją kulti; dar trumpai, ir ateis jos derliaus metas’.</verse>
				<verse number="34">‘Suėdė mane, sutraiškė mane Babilono karalius Nebukadrecaras, jis mane padarė tuščiu indu, prarijo mane kaip slibinas, pripildė savo pilvą mano skanumynais, jis mane išvarė.</verse>
				<verse number="35">Man ir mano kūnui padarytas smurtas tebūna ant Babilono, – sakys Siono gyventojas; – ir mano kraujas – ant Chaldėjos gyventojų’, – sakys Jeruzalė“.</verse>
				<verse number="36">Todėl taip sako VIEŠPATS: „Štai aš ginsiu tavo bylą ir atkeršysiu už tave; aš išdžiovinsiu jo jūrą ir išdžiovinsiu jo šaltinius.</verse>
				<verse number="37">Ir Babilonas pavirs krūvomis, slibinų gyvenviete, nuostaba ir švilpimu, be gyventojų.</verse>
				<verse number="38">Jie kartu riaumos kaip liūtai, staugs kaip liūtų jaunikliai.</verse>
				<verse number="39">Jų įkarštyje paruošiu jų puotas ir juos nugirdysiu, kad jie pralinksmėtų ir užmigtų amžinu miegu ir nebenubustų, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="40">– Aš juos nuvesiu žemyn paskerdimui kaip avinėlius, kaip avinus su ožiais.</verse>
				<verse number="41">Kaip paimtas Šešachas! Ir kaip užkluptas visos žemės gyrius! Kaip Babilonas tapo nuostaba tarp tautų!</verse>
				<verse number="42">Pakilo jūra ant Babilono; jis apdengtas jos bangų daugybe.</verse>
				<verse number="43">Jo miestai yra dykynė, sausa žemė ir dykuma, šalis, kurioje joks žmogus negyvena nei joks žmogaus sūnus per ją neina.</verse>
				<verse number="44">Aš nubausiu Belį Babilone ir ištrauksiu iš jo burnos tai, ką jis prarijo; ir tautos nebeplauks pas jį kartu; taip, Babilono siena sugrius.</verse>
				<verse number="45">Išeikite iš jo tarpo, mano tauta, ir gelbėkite kiekvienas savo sielą nuo smarkaus VIEŠPATIES pykčio.</verse>
				<verse number="46">Ir kad nenusilptų jūsų širdis ir jūs nebijotumėte gando, kuris girdėsis šalyje; gandas ateis vienais metais, o paskui gandas ateis kitais metais, ir smurtas šalyje, valdovas prieš valdovą.</verse>
				<verse number="47">Todėl štai ateina dienos, kai aš įvykdysiu teismą raižytiems Babilono atvaizdams; visa jo šalis susigės, ir visi jo užmuštieji kris jo viduje.</verse>
				<verse number="48">Tada dangus ir žemė, ir visa, kas yra juose, giedos dėl Babilono; nes iš šiaurės ant jo ateis grobikai, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="49">Kaip Babilonas išvartė Izraelio užmuštuosius, taip ir Babilone kris visos žemės užmuštieji.</verse>
				<verse number="50">Jūs, išsigelbėjusieji iš kalavijo, išeikite, nestovėkite; atsiminkite iš toli VIEŠPATĮ, ir Jeruzalė teateina jums į širdį.</verse>
				<verse number="51">Mes susigėdę, nes išgirdome priekaištą; gėda apdengė mūsų veidus; nes svetimšaliai įėjo į VIEŠPATIES namų šventoves.</verse>
				<verse number="52">Todėl štai ateina dienos, – sako VIEŠPATS, – kai aš įvykdysiu teismą jo raižytiems atvaizdams; ir visoje jo šalyje dejuos sužeistieji.</verse>
				<verse number="53">Nors Babilonas pakiltų į dangų ir nors sustiprintų savo stiprybės aukštumą, tačiau nuo manęs pas jį ateis plėšikai, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="54">Šauksmo garsas ateina iš Babilono ir didelis sunaikinimas iš chaldėjų šalies;</verse>
				<verse number="55">nes VIEŠPATS apiplėšė Babiloną ir iš jo išnaikino stiprų balsą; kai jo bangos ūžia kaip dideli vandenys, prabyla jų balso ūžesys;</verse>
				<verse number="56">kadangi ant jo atėjo plėšikas, būtent ant Babilono, ir jo galiūnai paimti, sulaužyti visi jų lankai; nes VIEŠPATS, atpildo Dievas, tikrai atmokės.</verse>
				<verse number="57">Ir aš nugirdysiu jo kunigaikščius, jo išminčius, jo vadus, jo valdovus ir jo galiūnus; ir jie miegos amžinu miegu ir nebepabus“, – sako Karalius, kurio vardas yra kariuomenių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="58">Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: „Babilono plačiosios sienos bus visiškai nugriautos ir jo aukštieji vartai bus sudeginti ugnimi; tautos triūs veltui ir žmonės užsidegę, ir jie nuvargs“.</verse>
				<verse number="59">Žodis, kurį pranašas Jeremijas įsakė Maasėjo sūnaus Nerijo sūnui Serajai, kai jis ėjo su Judos karaliumi Zedekiju į Babiloną ketvirtaisiais jo karaliavimo metais. O šis Seraja buvo ramus kunigaikštis.</verse>
				<verse number="60">Taigi Jeremijas užrašė į knygą visą nelaimę, kuri turės ateiti ant Babilono, – visus šituos žodžius, kurie yra užrašyti prieš Babiloną.</verse>
				<verse number="61">Ir Jeremijas tarė Serajai: „Kai atvyksi į Babiloną, pamatysi ir perskaitysi visus šituos žodžius,</verse>
				<verse number="62">tuomet sakyk: ‘O VIEŠPATIE, tu kalbėjai prieš šią vietą, kad ją iškirstum, kad nieko joje nebeliktų, nei žmogaus, nei gyvulio, bet kad ji būtų amžina dykyne’.</verse>
				<verse number="63">Ir bus, kai baigsi skaityti šitą knygą, pririšk prie jos akmenį ir įmesk ją į Eufrato vidurį;</verse>
				<verse number="64">ir sakyk: ‘Taip nuskęs Babilonas ir nebeiškils iš nelaimės, kurią aš jam užleisiu; ir jie nuvargs’“. Iki čia Jeremijo žodžiai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="52">
				<verse number="1">Zedekijas buvo dvidešimt vienerių metų, kai pradėjo karaliauti, ir jis karaliavo vienuolika metų Jeruzalėje. O jo motinos vardas buvo Hamutala, duktė Jeremijo iš Libnos.</verse>
				<verse number="2">Ir jis darė tai, kas buvo pikta VIEŠPATIES akyse, pagal visa tai, ką buvo daręs Jehojakimas.</verse>
				<verse number="3">Nes dėl VIEŠPATIES pykčio Jeruzalėje ir Judoje įvyko, kol jis atmetė juos iš savo akivaizdos, kad Zedekijas sukilo prieš Babilono karalių.</verse>
				<verse number="4">Ir devintaisiais jo karaliavimo metais, dešimtąjį mėnesį, to mėnesio dešimtąją dieną, įvyko, kad atvyko Babilono karalius Nebukadrecaras, jis ir visa jo kariuomenė, prieš Jeruzalę ir prieš ją stovyklavo ir prieš ją aplinkui pastatė fortus.</verse>
				<verse number="5">Taigi miestas buvo apgultas iki vienuoliktųjų karaliaus Zedekijo metų.</verse>
				<verse number="6">Ir ketvirtąjį mėnesį, to mėnesio devintąją dieną, mieste buvo toks smarkus badas, kad šalies tautai nebuvo duonos.</verse>
				<verse number="7">Tada miestas buvo pralaužtas, ir visi karo vyrai pabėgo ir nakčia išėjo iš miesto vartų keliu tarp dviejų sienų, esančių prie karaliaus sodo (na, o chaldėjai buvo šalia miesto aplinkui); ir jie ėjo lygumos keliu.</verse>
				<verse number="8">Bet chaldėjų kariuomenė persekiojo karalių ir pasivijo Zedekiją Jericho lygumose; ir visa jo kariuomenė buvo nuo jo išsklaidyta.</verse>
				<verse number="9">Tada jie paėmė karalių ir jį nuvedė aukštyn pas Babilono karalių į Riblą Hamato šalyje; kur jis įvykdė jam teismą.</verse>
				<verse number="10">Ir Babilono karalius nužudė Zedekijo sūnus jo akyse; jis nužudė ir visus Judos kunigaikščius Ribloje.</verse>
				<verse number="11">Tada jis išlupo Zedekijui akis; ir Babilono karalius sukaustė jį grandinėmis ir nuvedė jį į Babiloną, ir pasodino jį į kalėjimą iki jo mirties dienos.</verse>
				<verse number="12">Na, o penktąjį mėnesį, to mėnesio dešimtąją dieną, tai buvo devynioliktieji Babilono karaliaus Nebukadrecaro metai, į Jeruzalę atvyko Nebuzar-Adanas, sargybos vadas, kuris tarnavo Babilono karaliui,</verse>
				<verse number="13">ir sudegino VIEŠPATIES namus ir karaliaus namus; ir visus Jeruzalės namus ir visus didžiūnų namus jis sudegino ugnimi;</verse>
				<verse number="14">ir visa chaldėjų kariuomenė, buvusi su sargybos vadu, nugriovė visas aplink Jeruzalę esančias sienas.</verse>
				<verse number="15">Tada sargybos vadas Nebuzar-Adanas išvedė į nelaisvę kai kuriuos tautos vargšus, tautos likutį, išlikusį mieste, persimetėlius, kurie buvo persimetę pas Babilono karalių, ir likusius iš minios.</verse>
				<verse number="16">Bet sargybos vadas Nebuzar-Adanas kai kuriuos šalies vargšus paliko vynuogininkais ir žemdirbiais.</verse>
				<verse number="17">Taip pat vario stulpus, buvusius VIEŠPATIES namuose, stovus ir varinę jūrą, esančius VIEŠPATIES namuose, chaldėjai sudaužė ir išgabeno iš jų visą varį į Babiloną.</verse>
				<verse number="18">Jie pasiėmė ir katilus, semtuvus, žnybtuvus, dubenėlius, šaukštus ir visus varinius indus, kuriais jie tarnaudavo.</verse>
				<verse number="19">Ir dubenis, indus žarijoms, dubenėlius, katilus, žvakides, šaukštus ir taures; tai, kas buvo iš aukso, kaip auksą, ir tai, kas buvo iš sidabro, kaip sidabrą, pasiėmė sargybos vadas.</verse>
				<verse number="20">Du stulpus, vieną jūrą ir dvylika varinių jaučių, esančių po stovais, kuriuos karalius Saliamonas buvo padaręs VIEŠPATIES namuose; visų šitų indų vario nebuvo įmanoma pasverti.</verse>
				<verse number="21">O dėl stulpų, vienas stulpas buvo aštuoniolikos uolekčių aukščio, ir jį juosė dvylikos uolekčių apvadas; ir jis buvo keturių pirštų storio; jis buvo tuščiaviduris.</verse>
				<verse number="22">Ir ant jo buvo varinis kapitelis; vienas kapitelis buvo penkių uolekčių aukščio, su tinklu ir granatais ant kapitelio aplinkui – viskas iš vario. Taip pat antrasis stulpas bei granatai buvo kaip ir šitie.</verse>
				<verse number="23">Ir buvo devyniasdešimt šeši granatai ant vienos pusės; iš viso ant tinklo aplinkui buvo šimtas granatų.</verse>
				<verse number="24">Ir sargybos vadas paėmė vyriausiąjį kunigą Serają, antrąjį kunigą Sofoniją ir tris durų sargus;</verse>
				<verse number="25">iš miesto taipogi jis paėmė ir eunuchą, kuriam buvo pavesti karo vyrai; ir septynis vyrus, iš esančių prie karaliaus asmeniškai, kurie buvo atrasti mieste; ir kariuomenės pagrindinį raštininką, kuris surinkdavo šalies tautą; ir šešiasdešimt vyrų iš šalies tautos, atrastus miesto viduje.</verse>
				<verse number="26">Taigi sargybos vadas Nebuzar-Adanas juos paėmė ir atvedė pas Babilono karalių į Riblą.</verse>
				<verse number="27">Ir Babilono karalius juos sumušė ir nužudė Ribloje, Hamato šalyje. Taip Juda buvo išvesta į nelaisvę iš savo šalies.</verse>
				<verse number="28">Štai tauta, kurią Nebukadrecaras išvedė į nelaisvę: septintaisiais metais tris tūkstančius dvidešimt tris žydus;</verse>
				<verse number="29">aštuonioliktaisiais Nebukadrecaro metais jis išvedė į nelaisvę iš Jeruzalės aštuonis šimtus trisdešimt du asmenis;</verse>
				<verse number="30">dvidešimt trečiaisiais Nebukadrecaro metais sargybos vadas Nebuzar-Adanas išvedė nelaisvėn iš žydų septynis šimtus keturiasdešimt penkis asmenis; iš viso buvo keturi tūkstančiai šeši šimtai asmenų.</verse>
				<verse number="31">Ir trisdešimt septintaisiais Judos karaliaus Jehojachino nelaisvės metais, dvyliktąjį mėnesį, to mėnesio dvidešimt penktąją dieną įvyko, kad Babilono karalius Evil-Merodachas, pirmaisiais savo karaliavimo metais, pakėlė Judos karaliaus Jehojachino galvą ir jį išvedė iš kalėjimo,</verse>
				<verse number="32">ir draugiškai kalbėjo su juo, ir pastatė jo sostą aukščiau už sostą karalių, esančių su juo Babilone,</verse>
				<verse number="33">ir pakeitė jo kalėjimo drabužius; ir jis nuolat valgė duoną jo akivaizdoje per visas savo gyvenimo dienas.</verse>
				<verse number="34">O dėl jo maisto, iš Babilono karaliaus jam buvo duodamas nuolatinis maistas, kasdienis davinys, iki jo mirties dienos, per visas jo gyvenimo dienas.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="25">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Koks vienišas stovi miestas, kuris buvo pilnas žmonių! Jis pasidarė kaip našlė! Jis, kuris buvo didis tarp tautų ir kunigaikštis tarp provincijų, kaip jis tapo duoklės mokėtoju!</verse>
				<verse number="2">Jis graudžiai verkia naktį, ir jo ašaros yra ant skruostų; iš visų jo mylėtojų jis neturi nei vieno, kuris jį paguostų; visi jo draugai elgėsi su juo išdavikiškai, jie tapo jo priešai.</verse>
				<verse number="3">Juda išėjo į nelaisvę dėl vargo ir dėl sunkios vergijos; ji gyvena tarp pagonių, neranda poilsio; visi jos persekiotojai pasivijo ją tarp siaurų vietų.</verse>
				<verse number="4">Gedi Siono keliai, nes niekas neateina į iškilmingas šventes; visi jo vartai ištuštėję; jo kunigai dūsauja, jo mergelės sielvartauja, ir jis apimtas kartėlio.</verse>
				<verse number="5">Jo priešininkai yra viršininkai, jo priešai klesti; nes VIEŠPATS jam sukėlė kančias dėl jo nusižengimų daugybės; jo vaikai išėję nelaisvėn priešo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="6">Ir iš Siono dukters pasitraukė visas jos grožis: jos kunigaikščiai tapo kaip elniai, kurie neranda ganyklos, ir jie ėjo bejėgiai persekiotojo priešakyje.</verse>
				<verse number="7">Jeruzalė savo vargo ir savo kančios dienomis atsiminė visa, kas geistina, ką ji turėjo senomis dienomis, kai jos tauta pateko į priešo rankas, ir niekas jai nepadėjo; priešininkai žiūrėjo į ją ir tyčiojosi iš jos sabatų.</verse>
				<verse number="8">Jeruzalė sunkiai nusidėjo; todėl ji pašalinta; visi, kurie ją gerbė, ją niekina, nes jie pamatė jos nuogumą; taip, ji dūsauja ir sukasi atgal.</verse>
				<verse number="9">Jos nešvarumas yra jos padurkuose; ji neprisiminė apie savo baigtį; todėl ji nuostabiai griuvo; ji neturi guodėjo. O VIEŠPATIE, pažvelk į mano vargą; nes priešas išsiaukštino.</verse>
				<verse number="10">Priešininkas ištiesė savo ranką į viską, kas jai geistina; nes ji matė, kaip pagonys įžengė į jos šventovę, kuriems tu įsakei neįeiti į tavąjį susirinkimą.</verse>
				<verse number="11">Visa jos tauta dūsauja, jie ieško duonos; jie atidavė tai, kas jiems geistina, už maistą, kad palengvintų sielai; pažiūrėk, o VIEŠPATIE, ir atsižvelk; nes aš tapau niekinga.</verse>
				<verse number="12">Ar tai nieko nereiškia jums visiems, einantiems pro šalį? Žiūrėkite ir matykite, ar yra toks skausmas kaip mano skausmas, kurį man sukėlė, kuriuo VIEŠPATS kamavo mane savo smarkaus pykčio dieną.</verse>
				<verse number="13">Iš aukštybės jis siuntė ugnį į mano kaulus, ir ji juos įveikė; jis ištiesė tinklą mano kojoms, jis apsuko mane atgal; jis padarė mane apleistą ir visą dieną nusilpusią.</verse>
				<verse number="14">Mano nusižengimų jungas pririštas jo ranka; jie supinti ir užkilo man ant sprando; jis sužlugdė mano jėgas, Viešpats mane atidavė į rankas tų, iš kurių nepajėgiu atsikelti.</verse>
				<verse number="15">Viešpats mindė po kojomis visus mano galiūnus mano viduje; jis sušaukė prieš mane sambūrį, kad sutriuškintų mano jaunuolius; Viešpats mindė mergelę, Judos dukterį, kaip vyno spaustuve.</verse>
				<verse number="16">Dėl to aš verkiu; mano akis, mano akimi teka vanduo, nes toli nuo manęs guodėjas, kuris turi atgaivinti mano sielą; mano vaikai apleisti, nes priešas nugalėjo.</verse>
				<verse number="17">Sionas išskečia savo rankas, bet nėra, kas jį paguostų; VIEŠPATS įsakė dėl Jokūbo, kad jo priešininkai būtų aplink jį; Jeruzalė tarp jų yra kaip mėnesinėmis serganti moteris.</verse>
				<verse number="18">VIEŠPATS yra teisus; nes aš maištavau prieš jo įsakymą; klausykite, meldžiu jus, visos tautos, ir matykite mano skausmą: mano mergelės ir mano jaunuoliai nuėjo į nelaisvę.</verse>
				<verse number="19">Šaukiausi savo meilužius, bet jie apgavo mane; mano kunigai ir mano vyresnieji atidavė dvasią mieste, kol jie ieškojo sau maisto, kad atgaivintų savo sielas.</verse>
				<verse number="20">Pažvelk, o VIEŠPATIE, nes aš suspausta; mano viduriai nerimauja; mano širdis apsivertė mano viduje; nes aš labai maištavau; lauke vaikus atima kalavijas, namuose – mirtis.</verse>
				<verse number="21">Jie girdėjo, kad aš dūsauju; nėra, kas mane paguostų; visi mano priešai išgirdo apie mano bėdą; jie džiaugiasi, kad tu tai padarei; tu atvesi dieną, kurią pašaukei, ir jiems bus taip, kaip man.</verse>
				<verse number="22">Teateina visa jų nedorybė tavo akivaizdon; ir daryk jiems, kaip man padarei už visus mano nusižengimus; nes daug yra mano dūsavimų, ir mano širdis nusilpusi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Kaip Viešpats savo pyktyje apdengė debesimi Siono dukterį ir numetė iš dangaus į žemę Izraelio grožį, ir neatsiminė savo pakojo savo pykčio dieną!</verse>
				<verse number="2">Viešpats prarijo visas Jokūbo buveines ir nepasigailėjo; savo rūstybėje jis nugriovė Judos dukters tvirtoves; nuvertė jas žemėn; jis suteršė karalystę ir jos kunigaikščius.</verse>
				<verse number="3">Savo smarkiame pyktyje jis nukirto visą Izraelio ragą; jis atitraukė savo dešinę ranką iš priešo akivaizdos, ir užsidegė prieš Jokūbą kaip liepsnojanti ugnis, ryjanti aplinkui.</verse>
				<verse number="4">Jis įtempė savo lanką kaip priešas; jis stovėjo kaip priešininkas su savo dešine ir nužudė visa, kas geistina akims Siono dukters padangtėje; jis išliejo savo įtūžį kaip ugnį.</verse>
				<verse number="5">Viešpats buvo kaip priešas; jis prarijo Izraelį, prarijo visus jo rūmus; jis sunaikino jo tvirtoves ir padaugino Judos dukteryje gedėjimą ir raudojimą.</verse>
				<verse number="6">Ir jis smurtu atėmė savo padangtę tarsi iš sodo; jis sunaikino savo susirinkimo vietas; VIEŠPATS padarė, kad Sione būtų pamirštos iškilmingos šventės ir sabatai, ir savo smarkiame pyktyje paniekino karalių ir kunigą.</verse>
				<verse number="7">Viešpats atmetė savo aukurą, jis bjaurisi savo šventove, jis atidavė į priešo rankas jo rūmų sienas; jie triukšmavo VIEŠPATIES namuose kaip iškilmingos šventės dieną.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS nusprendė sunaikinti Siono dukters sieną; jis ištempė virvę, jis neatitraukė savo rankos nuo sunaikinimo; todėl jis privertė raudoti sutvirtinimą ir sieną; jie drauge nusilpo.</verse>
				<verse number="9">Prasmego į žemę jos vartai; jis sunaikino ir sulaužė jos skląsčius; jos karalius ir jos kunigaikščiai yra tarp pagonių; nebėra įstatymo; taip pat ir jos pranašai neranda apreiškimo iš VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="10">Siono dukters vyresnieji sėdi ant žemės ir tyli; jie apsibarstę galvas dulkėmis; jie apsijuosę ašutinėmis; Jeruzalės mergelės nuleido žemyn savo galvas.</verse>
				<verse number="11">Mano akys senka nuo ašarų, nerimsta mano viduriai, mano kepenys išsiliejo ant žemės dėl mano tautos dukters sunaikinimo; nes vaikai ir žindukliai alpsta miesto gatvėse.</verse>
				<verse number="12">Jie sako savo motinoms: „Kur grūdai ir vynas?“, kai jie alpsta kaip sužeisti miesto gatvėse, išliedami savo sielą į savo motinų glėbį.</verse>
				<verse number="13">Ką man paimti, kad tau paliudyčiau? Su kuo tave palyginti, o Jeruzalės dukra? Ką tau prilyginsiu, kad tave paguosčiau, o mergele, Siono dukra? Nes tavo spraga yra didelė kaip jūra; kas gali tave pagydyti?</verse>
				<verse number="14">Tavo pranašai tau regėjo tuštybes ir kvailystes; ir jie neatidengė tavo neteisybės, kad nukreiptų tavo nelaisvę; bet tau regėjo melagingas naštas ir ištrėmimo priežastis.</verse>
				<verse number="15">Visi praeinantys ploja prieš tave rankomis; jie švilpia ir kraipo savo galvą prieš Jeruzalės dukterį, sakydami: „Ar tai miestas, kurį vadina ‘grožio tobulybe’, ‘visos žemės džiaugsmu’?“</verse>
				<verse number="16">Visi tavo priešai atvėrė burnas prieš tave; jie švilpia ir griežia dantimis; jie sako: „Mes prarijome ją; tikrai tai diena, kurios laukėme; mes radome, mes ją pamatėme“.</verse>
				<verse number="17">VIEŠPATS padarė tai, ką buvo sumanęs; jis išpildė savo žodį, kurį buvo įsakęs senovės dienomis; jis griovė ir nesigailėjo; jis tavo priešui davė džiūgauti dėl tavęs, jis išaukštino tavo priešininkų ragą.</verse>
				<verse number="18">Jų širdis šaukėsi Viešpaties, o Siono dukters siena, tegul ašaros teka žemyn kaip upė dieną ir naktį; neduok sau poilsio; tenenurimsta tavo akių obuolys.</verse>
				<verse number="19">Kelkis, šauk naktį; sargybų pradžioje išliek savo širdį kaip vandenį Viešpaties akyse; pakelk į jį savo rankas dėl gyvybės savo vaikelių, alpstančių iš bado kiekvienos gatvės gale.</verse>
				<verse number="20">Pažiūrėk, o VIEŠPATIE, ir atsižvelk, kam tu tai padarei. Argi moterys valgys savo vaisių, sprindžio ilgio vaikus? Argi kunigas ir pranašas turi būti nužudyti Viešpaties šventovėje?</verse>
				<verse number="21">Jauni ir seni guli ant žemės gatvėse; mano mergelės ir mano jaunuoliai yra kritę nuo kalavijo; tu juos nužudei savo pykčio dieną; tu žudei ir nesigailėjai.</verse>
				<verse number="22">Tu sušaukei kaip į iškilmingą dieną mano siaubus iš visų pusių, taip, kad VIEŠPATIES pykčio dieną niekas neištrūko ir neišliko; kuriuos vysčiau ir užauginau, tuos mano priešas sunaikino.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Aš esu žmogus, regėjęs vargą nuo jo rūstybės lazdos.</verse>
				<verse number="2">Jis mane vedė ir atvedė į tamsą, bet ne į šviesą.</verse>
				<verse number="3">Tikrai jis pasisuko prieš mane; jis nukreipia savo ranką prieš mane visą dieną.</verse>
				<verse number="4">Jis pasendino mano kūną ir mano odą; jis sulaužė mano kaulus.</verse>
				<verse number="5">Jis apstatė mane ir apsupo mane tulžimi ir sunkiu darbu.</verse>
				<verse number="6">Jis pasodino mane tamsiose vietose, kaip seniai mirusius.</verse>
				<verse number="7">Jis aptvėrė mane, kad negalėčiau išeiti; jis pasunkino mano grandinę.</verse>
				<verse number="8">Taipogi, kai aš šaukiu ir rėkiu, jis neįsileidžia mano maldos.</verse>
				<verse number="9">Jis užtvėrė mano kelius tašytais akmenimis, jis padarė kreivus mano takus.</verse>
				<verse number="10">Jis man buvo kaip tykojantis lokys ir kaip liūtas slaptavietėse.</verse>
				<verse number="11">Jis nukreipė į šalį mano kelius ir sudraskė mane; jis padarė mane apleistą.</verse>
				<verse number="12">Jis įtempė savo lanką ir pastatė mane kaip taikinį strėlei.</verse>
				<verse number="13">Jis įsmeigė į mano inkstus savo strėlinės strėles.</verse>
				<verse number="14">Aš buvau pajuoka visai savo tautai ir jų daina visą dieną.</verse>
				<verse number="15">Jis pasotino mane kartybėmis, prigirdė mane metėlėmis.</verse>
				<verse number="16">Taipogi jis išlaužė mano dantis žvyro akmenimis, jis apdengė mane pelenais.</verse>
				<verse number="17">Tu atitraukei mano sielą toli nuo ramybės; aš pamiršau klestėjimą.</verse>
				<verse number="18">Ir aš tariau: „Mano stiprybė ir mano viltis iš VIEŠPATIES pražuvo“;</verse>
				<verse number="19">prisimindamas mano skausmą ir mano vargą, metėles ir tulžį.</verse>
				<verse number="20">Mano siela vis apie tuos prisimena ir nusižemina manyje.</verse>
				<verse number="21">Tai prisiminiau mintyse, todėl turiu viltį.</verse>
				<verse number="22">Tai dėl VIEŠPATIES gailestingumų, kad mes nesame sunaikinti, nes jo užuojautos nesibaigia.</verse>
				<verse number="23">Kasryt jie nauji; didelė tavo ištikimybė.</verse>
				<verse number="24">„VIEŠPATS yra mano dalis, – sako mano siela, – todėl vilsiuosi juo“.</verse>
				<verse number="25">VIEŠPATS yra geras tiems, kurie jo laukia, sielai, kuri jo ieško.</verse>
				<verse number="26">Gerai, kad žmogus viliasi ir tyliai laukia VIEŠPATIES išgelbėjimo.</verse>
				<verse number="27">Gerai žmogui, kad jis nešioja jungą savo jaunystėje.</verse>
				<verse number="28">Jis sėdi vienas ir tyli, nes jis jam uždėjo jį.</verse>
				<verse number="29">Jis įkiša į dulkes savo burną; gal dar yra vilties.</verse>
				<verse number="30">Jis pakiša savo skruostą jį mušančiam; jis pilnai prisisotinęs priekaištų.</verse>
				<verse number="31">Nes Viešpats neatmes amžiams;</verse>
				<verse number="32">bet nors jis sukelia sielvartą, tačiau jis pasigailės pagal savo gailestingumų daugybę.</verse>
				<verse number="33">Nes jis žmonių vaikams nenoriai sukelia kančias ir sielvartą.</verse>
				<verse number="34">Kojomis traiškyti visus žemės belaisvius,</verse>
				<verse number="35">Aukščiausiojo akivaizdoje nukreipti žmogaus teises į šalį,</verse>
				<verse number="36">parversti žmogų jo byloje, – Viešpats tam nepritaria.</verse>
				<verse number="37">Kas tas, kuris pasako, ir tai įvyksta, kai Viešpats to neįsako?</verse>
				<verse number="38">Ar ne iš Aukščiausiojo burnos išeina pikta ir gera?</verse>
				<verse number="39">Kodėl gyvenantis žmogus skundžiasi? Žmogus dėl savo nuodėmių bausmės.</verse>
				<verse number="40">Ištirkime ir išmėginkime savo kelius, ir gręžkimės į VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="41">Pakelkime savo širdis su savo rankomis į Dievą danguose.</verse>
				<verse number="42">Mes nusižengėme ir maištavome; tu neatleidai.</verse>
				<verse number="43">Tu apsiautei pykčiu ir mus persekiojai; tu žudei, tu nesigailėjai.</verse>
				<verse number="44">Tu apsisiautei debesimi, kad nepraeitų mūsų malda.</verse>
				<verse number="45">Tu padarei mus atmatomis ir šiukšlėmis tautų tarpe.</verse>
				<verse number="46">Visi mūsų priešai atvėrė savo burnas prieš mus.</verse>
				<verse number="47">Ant mūsų užėjo baimė ir žabangos, suniokojimas ir sunaikinimas.</verse>
				<verse number="48">Mano akis liejasi vandens upėmis dėl mano tautos dukters sunaikinimo.</verse>
				<verse number="49">Mano akis be perstojo ašaroja ir nesiliauja,</verse>
				<verse number="50">kol VIEŠPATS pažvelgs žemyn ir pamatys iš dangaus.</verse>
				<verse number="51">Mano akis paveikia mano širdį dėl visų mano miesto dukterų.</verse>
				<verse number="52">Mano priešai mane stipriai vijosi, kaip paukštį, be priežasties.</verse>
				<verse number="53">Jie atkirto mano gyvybę požemio kalėjime ir mėtė į mane akmenį.</verse>
				<verse number="54">Vandenys tekėjo virš mano galvos; tada aš tariau: „Aš esu iškirstas“.</verse>
				<verse number="55">Šaukiausi tavo vardo, o VIEŠPATIE, žemai iš požeminio kalėjimo.</verse>
				<verse number="56">Tu išgirdai mano balsą; neslėpk savo ausies nuo mano kvėpavimo, nuo mano šauksmo.</verse>
				<verse number="57">Tu priartėjai tą dieną, kai tavęs šaukiausi; tu tarei: „Nebijok“.</verse>
				<verse number="58">O Viešpatie, tu gynei mano sielos bylas; tu atpirkai mano gyvybę.</verse>
				<verse number="59">O VIEŠPATIE, tu matei mano skriaudą; teisk mano bylą.</verse>
				<verse number="60">Tu matei visą jų kerštą ir visus jų sumanymus prieš mane.</verse>
				<verse number="61">Tu girdėjai jų priekaištą, o VIEŠPATIE, ir visus jų sumanymus prieš mane;</verse>
				<verse number="62">lūpas tų, kurie sukilo prieš mane, ir jų kėslus prieš mane visą dieną.</verse>
				<verse number="63">Pastebėk jų atsisėdimą ir jų atsistojimą; aš esu jų muzika.</verse>
				<verse number="64">Atlygink jiems atpildu, o VIEŠPATIE, pagal jų rankų darbą.</verse>
				<verse number="65">Suteik jiems širdies liūdesį, tavo prakeikimą jiems.</verse>
				<verse number="66">Persekiok ir juos išnaikink pyktyje iš po VIEŠPATIES dangų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Kaip patamsėjo auksas, kaip pasikeitė geriausias auksas! Šventovės akmenys išpilti kiekvienos gatvės gale.</verse>
				<verse number="2">Brangūs Siono sūnūs, prilygstantys grynam auksui, kaipgi jie laikomi moliniais ąsočiais, puodžiaus rankų darbu!</verse>
				<verse number="3">Net jūros pabaisos ištraukia krūtį, jie žindo savo jauniklius; mano tautos dukra tapo žiauri kaip stručiai dykumoje.</verse>
				<verse number="4">Žindomojo vaiko liežuvis iš troškulio prilipo prie gomurio; vaikeliai prašo duonos, bet niekas jiems jos neatlaužia.</verse>
				<verse number="5">Tie, kurie maitinosi gardumynais, apleisti gatvėse; tie, kurie buvo užauginti skaisčiai raudonuose, apsikabino mėšlo krūvą.</verse>
				<verse number="6">Nes mano tautos dukters neteisybės bausmė yra didesnė už nuodėmės bausmę Sodomos, kuri buvo sugriauta akimirksniu, ir rankų nebuvo prie jos pridėta.</verse>
				<verse number="7">Jos nazarėnai buvo skaistesni už sniegą, baltesni už pieną, jų kūnas rausvesnis už rubinus, jų blizgesys – safyro;</verse>
				<verse number="8">jų veidas juodesnis už anglį; jie neatpažįstami gatvėse; jų oda limpa prie jų kaulų; ji sudžiūvusi, pasidariusi kaip pagalys.</verse>
				<verse number="9">Užmuštiesiems kalaviju yra geriau negu užmuštiems badu; nes šitie nyksta palaužti dėl lauko vaisių stokos.</verse>
				<verse number="10">Gailestingų moterų rankos virė savo pačių vaikus; jie buvo jų maistas mano tautos dukters sunaikinime.</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATS įvykdė savo įtūžį; jis išliejo savo smarkų pyktį ir užkūrė Sione ugnį, kuri surijo jo pamatus.</verse>
				<verse number="12">Žemės karaliai ir visi pasaulio gyventojai nebūtų tikėję, kad priešininkas ir priešas įžengs į Jeruzalės vartus.</verse>
				<verse number="13">Dėl nuodėmių jos pranašų ir neteisybių jos kunigų, kurie išliejo jos viduje teisiųjų kraują,</verse>
				<verse number="14">jie klajojo gatvėmis kaip akli, jie taip susiteršė krauju, kad nebuvo galima paliesti jų drabužių.</verse>
				<verse number="15">Šaukė jiems: „Išeikite, tai nešvaru; išeikite, išeikite, nelieskite“; kai jie pabėgo ir klaidžiojo, jie kalbėjo tarp pagonių: „Jie ten nebeapsigyvens“.</verse>
				<verse number="16">VIEŠPATIES pyktis juos padalijo; jis nebeatsižvelgs į juos: jie nepaisė kunigų asmenybių, jie nerodė palankumo vyresniesiems.</verse>
				<verse number="17">O mes, mūsų akys nusilpo dėl tuščios mūsų pagalbos; savo sargyboje mes laukėme tautos, kuri negalėjo mūsų išgelbėti.</verse>
				<verse number="18">Jie persekioja mūsų žingsnius, kad negalėtume eiti į savo gatves; mūsų galas arti, išsipildė mūsų dienos; nes atėjo mūsų galas.</verse>
				<verse number="19">Mūsų persekiotojai greitesni už dangaus erelius; jie vijosi mus kalnuose, jie tykojo mūsų dykumoje.</verse>
				<verse number="20">Mūsų šnervių kvapas, VIEŠPATIES pateptasis, buvo sugautas jų duobėse – tas, apie kurį sakėme: „Po jo šešėliu gyvensime tarp pagonių“.</verse>
				<verse number="21">Džiaukis ir linksminkis, Edomo dukra, gyvenanti Uco šalyje; pas tave irgi ateis taurė; tu pasigersi ir apsinuoginsi.</verse>
				<verse number="22">Tavo neteisybės bausmė yra įvykdyta, o Siono dukra; jis nebeišves tavęs į nelaisvę; jis aplankys tavo neteisybę, o Edomo dukra; jis atidengs tavo nuodėmes.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Atsimink, o VIEŠPATIE, kas mus ištiko; atsižvelk ir pamatyk mūsų priekaištą.</verse>
				<verse number="2">Mūsų paveldas perėjo svetimiesiems, mūsų namai – ateiviams.</verse>
				<verse number="3">Mes esame našlaičiai, be tėvo, mūsų motinos – kaip našlės.</verse>
				<verse number="4">Savo pačių vandenį gėrėme už pinigus; mums parduodami mūsų medžiai.</verse>
				<verse number="5">Mūsų sprandai persekiojami; mes triūsiame ir neturime poilsio.</verse>
				<verse number="6">Mes padavėme ranką egiptiečiams ir asirams, kad pasisotintume duona.</verse>
				<verse number="7">Mūsų tėvai nusidėjo, ir jų nebėra; o mes nešiojame jų neteisybes.</verse>
				<verse number="8">Tarnai mums viešpatauja; nėra kas mus išvaduotų iš jų rankos.</verse>
				<verse number="9">Mes įgijome savo duoną rizikuodami savo gyvybe dėl dykumos kalavijo.</verse>
				<verse number="10">Mūsų oda buvo juoda kaip krosnis nuo baisaus bado.</verse>
				<verse number="11">Jie prievartavo moteris Sione ir paneles Judos miestuose.</verse>
				<verse number="12">Kunigaikščiai pakarti jų rankomis; vyresniųjų veidai negerbiami.</verse>
				<verse number="13">Jie paėmė jaunuolius, kad maltų, o vaikai griuvinėjo po malkomis.</verse>
				<verse number="14">Vyresniųjų nebėra prie vartų, jaunuolių prie jų muzikos.</verse>
				<verse number="15">Dingo mūsų širdies džiaugsmas; mūsų šokis pavirto gedulu.</verse>
				<verse number="16">Nukrito karūna nuo mūsų galvos; vargas mums, kad nusidėjome!</verse>
				<verse number="17">Dėl to nualpo mūsų širdis; dėl šitų dalykų aptemo mūsų akys.</verse>
				<verse number="18">Dėl to, kad Siono kalnas apleistas, lapės vaikšto jame.</verse>
				<verse number="19">Tu, o VIEŠPATIE, pasilieki per amžius; tavo sostas iš kartos į kartą.</verse>
				<verse number="20">Kodėl tu mus pamiršti per amžius, mus palieki tokį ilgą laiką?</verse>
				<verse number="21">Pakreipk mus į save, o VIEŠPATIE, ir mes būsime nukreipti; atnaujink mūsų dienas, kaip seniau.</verse>
				<verse number="22">Bet tu mus visiškai atmetei; tu labai užsirūstinęs ant mūsų.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="26">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Na, o trisdešimtaisiais metais, ketvirtąjį mėnesį, penktąją to mėnesio dieną, man esant tarp belaisvių prie Kebaro upės, atsitiko, kad atsivėrė dangūs, ir aš mačiau Dievo regėjimus.</verse>
				<verse number="2">To mėnesio penktąją dieną, tai buvo penktieji karaliaus Jehoachino nelaisvės metai,</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATIES žodis aiškiai atėjo Buzio sūnui kunigui Ezekieliui, chaldėjų šalyje prie Kebaro upės; ir ten ant jo buvo VIEŠPATIES ranka.</verse>
				<verse number="4">Aš pažiūrėjau, ir štai iš šiaurės atėjo viesulas, didelis debesis, apsupanti ugnis, ir aplinkui ją buvo šviesa, ir iš jos vidurio, iš ugnies vidurio, tarsi gintaro spalva.</verse>
				<verse number="5">Taip pat iš jos vidurio atėjo keturių gyvų sutvėrimų panašumai. Ir tokia buvo jų išvaizda: jie turėjo žmogaus panašumą.</verse>
				<verse number="6">Ir kiekvienas turėjo keturis veidus ir kiekvienas keturis sparnus.</verse>
				<verse number="7">Jų kojos buvo tiesios kojos; o jų kojų padai buvo kaip veršio kojų padai; ir jie žėrėjo tarsi nublizginto vario spalva.</verse>
				<verse number="8">Po jų sparnais keturiuose jų šonuose jie turėjo žmogaus rankas; ir tie keturi turėjo savo veidus ir savo sparnus.</verse>
				<verse number="9">Jų sparnai buvo sujungti vienas su kitu; jie eidami nesisukinėjo; jie kiekvienas ėjo tiesiai pirmyn.</verse>
				<verse number="10">O jų veidų išvaizda, jie visi keturi dešinėje pusėje turėjo žmogaus veidą ir liūto veidą; ir visi keturi kairėje pusėje turėjo jaučio veidą; taip pat visi keturi turėjo erelio veidą.</verse>
				<verse number="11">Tokie buvo jų veidai; ir jų sparnai buvo ištiesti į viršų; kiekvieno jų du sparnai buvo susijungę vienas su kitu, o kiti du dengė jų kūnus.</verse>
				<verse number="12">Ir jie kiekvienas ėjo tiesiai pirmyn; kur dvasia norėjo eiti – ten jie ėjo; ir eidami jie nesisukiojo.</verse>
				<verse number="13">O dėl gyvųjų sutvėrimų panašumo, jų išvaizda buvo kaip degančios ugnies žarijos ir kaip žibintų išvaizda; judėjo tarp gyvųjų sutvėrimų šen bei ten; ir ugnis buvo šviesi, o iš ugnies išėjo žaibas.</verse>
				<verse number="14">Gyvieji sutvėrimai judėjo pirmyn ir atgal, atrodydami tarsi žaibavimas.</verse>
				<verse number="15">Na, o man bežiūrint į gyvus sutvėrimus, štai vienas ratas ant žemės, šalia gyvųjų sutvėrimų su keturiais veidais.</verse>
				<verse number="16">Ratų išvaizda ir jų padarymas buvo tarsi berilio spalva; ir visi keturi buvo vienodai panašūs; jų išvaizda ir jų padarymas buvo tarsi ratas rato viduje.</verse>
				<verse number="17">Kai jie ėjo, jie ėjo į savo keturias puses; eidami jie nesisukiojo.</verse>
				<verse number="18">O dėl jų žiedų, jie buvo tokie aukšti, kad buvo bauginantys; ir jų žiedai, aplink juos visus keturis, buvo pilni akių.</verse>
				<verse number="19">Gyviems sutvėrimams einant, ratai ėjo šalia jų; o gyviems sutvėrimams pakylant nuo žemės, kilo ir ratai.</verse>
				<verse number="20">Kur dvasia norėjo eiti, jie ėjo, ten, kur jų dvasia norėjo eiti; ir ratai pakildavo priešais juos; nes gyvojo sutvėrimo dvasia buvo ratuose.</verse>
				<verse number="21">Aniems einant, ir tie ėjo; o kai anie sustodavo, tie sustodavo; aniems pakylant nuo žemės, ir ratai pakildavo priešais juos; nes gyvojo sutvėrimo dvasia buvo ratuose.</verse>
				<verse number="22">Ir tvirtumos, esančios ant gyvojo sutvėrimo galvų, panašumas buvo kaip spalva bauginančio krištolo, ištiesto aukštai virš jų galvų.</verse>
				<verse number="23">O po tvirtuma buvo jų sparnai tiesiai vienas į kitą; kiekvienas turėjo po du, jų kūnus apdengiančius šioje pusėje ir kiekvienas turėjo po du, jų kūnus apdengiančius anoje pusėje.</verse>
				<verse number="24">Ir jiems einant, girdėjau jų sparnų ūžimą, kaip didelių vandenų ūžimą, kaip Visagalio balsą, kalbos balsą, kaip kariuomenės triukšmą; sustoję, jie nuleisdavo savo sparnus.</verse>
				<verse number="25">Ir buvo balsas iš tvirtumos, esančios viršum jų galvų, kai jie sustojo ir nuleido savo sparnus.</verse>
				<verse number="26">O virš tvirtumos, esančios viršum jų galvų, buvo panašumas į sostą, kaip safyro akmens išvaizda; o ant sosto panašumo buvo tarsi žmogaus išvaizdos panašumas ant jo.</verse>
				<verse number="27">Ir aš mačiau tarsi gintaro spalvą, kaip ugnies išvaizdą iš vidaus aplinkui, nuo jo juosmens išvaizdos į viršų ir nuo jo juosmens išvaizdos žemyn, aš mačiau tarsi išvaizdą ugnies, ir ji aplinkui švietė.</verse>
				<verse number="28">Kaip išvaizda lanko, esančio lietaus dieną debesyje, tokia buvo išvaizda aplinkui esančios šviesos. Tokia buvo VIEŠPATIES šlovės panašumo išvaizda. Ir tai pamatęs, aš kritau veidu žemėn ir išgirdau kalbančiojo balsą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Ir jis man tarė: „Žmogaus sūnau, stokis ant savo kojų, ir aš tau kalbėsiu“.</verse>
				<verse number="2">Jam prakalbus į mane, dvasia įėjo į mane ir pastatė mane ant mano kojų, kai aš girdėjau jį, kalbantį man.</verse>
				<verse number="3">Ir jis man tarė: „Žmogaus sūnau, aš tave siunčiu pas Izraelio vaikus, pas maištaujančią tautą, kurie maištavo prieš mane; jie ir jų tėvai nusižengė prieš mane iki pat šios dienos.</verse>
				<verse number="4">Nes jie įžūlūs vaikai ir kietaširdžiai. Pas juos aš tave siunčiu; ir tu jiems sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS’.</verse>
				<verse number="5">O jie, ar jie klausys, ar jie susilaikys (nes jie yra maištaujantys namai), tačiau žinos, kad pranašas buvo tarp jų.</verse>
				<verse number="6">O tu, žmogaus sūnau, nebijok jų ir nebijok jų žodžių, nors erškėčiai ir dygliai yra su tavimi, ir tu gyveni tarp skorpionų; nebijok jų žodžių ir nebūk sunerimęs nuo jų žvilgsnių, nors jie yra maištingi namai.</verse>
				<verse number="7">Ir tu jiems kalbėk mano žodžius, ar jie klausysis, ar jie susilaikys; nes jie yra labai maištingi.</verse>
				<verse number="8">Bet tu, žmogaus sūnau, klausyk, ką aš tau kalbu: ‘Nebūk maištingas kaip anie maištingi namai; atverk savo burną ir valgyk, ką aš tau duodu’“.</verse>
				<verse number="9">Ir kai pažvelgiau, štai ranka, ištiesta į mane; ir štai joje buvo knygos ritinys;</verse>
				<verse number="10">ir jis išskleidė jį prieš mane; ir jis buvo prirašytas viduje ir išorėje; ir jame buvo užrašytos raudos, gedulas ir vargas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Jis man dar tarė: „Žmogaus sūnau, valgyk, ką randi; valgyk šitą ritinį ir eik, kalbėk Izraelio namams“.</verse>
				<verse number="2">Taigi aš atvėriau savo burną, ir jis man davė valgyti tą ritinį.</verse>
				<verse number="3">Ir jis man tarė: „Žmogaus sūnau, pamaitink savo pilvą ir pripildyk savo vidurius šituo ritiniu, kurį aš tau duodu“. Tada aš jį valgiau; ir jis mano burnoje buvo saldus kaip medus.</verse>
				<verse number="4">Ir jis man tarė: „Žmogaus sūnau, eik, nueik į Izraelio namus ir jiems kalbėk mano žodžiais.</verse>
				<verse number="5">Nes tu nesi siunčiamas pas svetimos šnekos ir sunkios kalbos žmones, bet pas Izraelio namus;</verse>
				<verse number="6">ne pas daugelį svetimos šnekos ir sunkios kalbos tautų, kurių žodžių negali suprasti. Tikrai, jei tave siųsčiau pas jas, jos tavęs klausytų.</verse>
				<verse number="7">Bet Izraelio namai tavęs neklausys; nes jie manęs neklausys; nes visi Izraelio namai yra įžūlūs ir kietaširdžiai.</verse>
				<verse number="8">Štai aš padariau tavo veidą tvirtą prieš jų veidus ir tavo kaktą tvirtą prieš jų kaktas.</verse>
				<verse number="9">Kaip deimantas kietesnis už titnagą, tokią padariau tavo kaktą; nebijok jų ir nebūk sunerimęs nuo jų žvilgsnių, nors jie maištingi namai“.</verse>
				<verse number="10">Jis man dar tarė: „Žmogaus sūnau, visus mano žodžius, kuriuos tau kalbėsiu, priimk į savo širdį ir išgirsk savo ausimis.</verse>
				<verse number="11">Ir eik, nueik pas belaisvius, pas savo tautos vaikus, kalbėk jiems ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS’; ar jie klausys, ar jie susilaikys“.</verse>
				<verse number="12">Tada dvasia pakėlė mane ir aš išgirdau sau už nugaros didelį veržlų balsą, sakantį: „ Tebūna palaiminta VIEŠPATIES šlovė iš jo vietos“.</verse>
				<verse number="13">Taip pat išgirdau garsą gyvųjų sutvėrimų sparnų, liečiančių vienas kitą, ir priešais juos esančių ratų bildesį, ir didelį veržlų garsą.</verse>
				<verse number="14">Taigi dvasia mane pakėlė ir nunešė, ir aš ėjau apkartęs, užsidegęs dvasia; bet VIEŠPATIES ranka buvo stipri ant manęs.</verse>
				<verse number="15">Tada aš atvykau į Tel-Abibą pas belaisvius, gyvenančius prie Kebaro upės, ir sėdėjau, kur jie sėdėjo, ir pasilikau ten tarp jų apstulbęs septynias dienas.</verse>
				<verse number="16">Ir septynioms dienoms pasibaigus įvyko, kad man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="17">„Žmogaus sūnau, aš tave paskyriau sargybiniu Izraelio namams; todėl išgirsk žodį iš mano burnos ir duok jiems įspėjimą nuo manęs.</verse>
				<verse number="18">Kai sakysiu nedorėliui: ‘Tu tikrai mirsi’, o tu jo neįspėsi ir nekalbėsi, kad įspėtum nedorėlį dėl jo nedoro kelio, kad išgelbėtum jo gyvybę; tas nedorėlis mirs savo neteisybėje, bet jo kraujo aš pareikalausiu iš tavo rankos.</verse>
				<verse number="19">Tačiau jei tu įspėsi nedorėlį, bet jis nenusisuks nuo savo nedorystės ir nuo savo nedoro kelio, jis mirs savo neteisybėje, bet tu būsi išgelbėjęs savo sielą.</verse>
				<verse number="20">Vėl gi, kai teisusis nusigręš nuo savo teisumo ir darys neteisybę, ir aš prieš jį padėsiu kliūtį, jis mirs; kadangi tu nebūsi jo įspėjęs, jis mirs savo nuodėmėje, ir nebus atsiminta jo padaryto teisumo; bet jo kraujo aš pareikalausiu iš tavo rankos.</verse>
				<verse number="21">Tačiau jei tu įspėsi teisųjį, kad teisusis nenusidėtų, ir jis nenusidės, jis tikrai išliks gyvas, nes jis įspėtas; taip pat ir tu būsi išgelbėjęs savo sielą“.</verse>
				<verse number="22">Ir ten ant manęs buvo VIEŠPATIES ranka, ir jis man tarė: „Kelkis, išeik į lygumą, ir ten aš kalbėsiu su tavimi“.</verse>
				<verse number="23">Tada aš atsikėliau ir išėjau į lygumą; ir štai ten stovėjo VIEŠPATIES šlovė, kaip ta šlovė, kurią mačiau prie Kebaro upės; ir aš parpuoliau veidu į žemę.</verse>
				<verse number="24">Tada dvasia įėjo į mane, pastatė mane ant mano kojų, kalbėjo su manimi ir man tarė: „Eik, užsirakink savo namų viduje.</verse>
				<verse number="25">Bet tu, žmogaus sūnau, žiūrėk, jie uždės ant tavęs raiščius ir jais tave suriš, ir tu neišeisi tarp jų;</verse>
				<verse number="26">ir aš taip prilipdysiu tavo liežuvį prie tavo gomurio, kad būsi nebylys ir nebūsi jiems pabarėjas; nes jie yra maištingi namai.</verse>
				<verse number="27">Bet kai aš kalbėsiu su tavimi, aš atversiu tavo burną, ir tu jiems sakysi: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Kas klausosi, tas tesiklauso, o kas susilaiko, tas tesusilaiko’; nes jie yra maištingi namai“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">„Taip pat tu, žmogaus sūnau, pasiimk plytą, padėk ją prieš save ir nupiešk ant jos miestą – Jeruzalę;</verse>
				<verse number="2">apgulk jį, pastatyk prieš jį fortą, supilk prieš jį kalną; taipogi pastatyk prieš jį stovyklą ir pastatyk prieš jį aplinkui mūrdaužius.</verse>
				<verse number="3">Be to, pasiimk geležinę keptuvę ir ją padėk kaip geležinę sieną tarp savęs ir miesto; nukreipk savo veidą prieš jį, ir jis bus apgultas, ir tu jį apgulk. Tai bus ženklas Izraelio namams.</verse>
				<verse number="4">Taipogi atsigulk ant savo kairiojo šono ir uždėk ant jo Izraelio namų neteisybę; kiek pagal dienų skaičių ant jo gulėsi, tiek tu neši jų neteisybę.</verse>
				<verse number="5">Nes aš ant tavęs uždėjau jų neteisybės metus pagal dienų skaičių – tris šimtus devyniasdešimt dienų; taip tu neši Izraelio namų kaltę.</verse>
				<verse number="6">O kai būsi jas išpildęs, atsigulk ant savo dešiniojo šono ir nešk Judos namų neteisybę keturiasdešimt dienų; aš tau nustačiau po dieną už metus.</verse>
				<verse number="7">Todėl nukreipk savo veidą į Jeruzalės apgultį, ir tavo ranka bus apnuoginta, ir pranašauk prieš ją.</verse>
				<verse number="8">Ir štai aš apdėsiu tave raiščiais, ir tu neapsiversi nuo vieno šono ant kito, kol nebūsi pabaigęs savo apgulties dienų.</verse>
				<verse number="9">Taip pat pasiimk kviečių, miežių, pupų, lęšių, sorų bei juodgrūdžių ir sudėk juos į vieną indą, ir pasidaryk iš jų duonos pagal skaičių dienų, kai gulėsi ant savo šono – valgyk ją tris šimtus devyniasdešimt dienų.</verse>
				<verse number="10">Ir tavo maistas, kurį valgysi, pagal svorį bus dvidešimt šekelių dienai; valgyk jį laikas nuo laiko.</verse>
				<verse number="11">Taip pat gerk atseikėjęs vandens – šeštą hino dalį; gerk jį laikas nuo laiko.</verse>
				<verse number="12">Ir valgyk tai kaip miežinius paplotėlius, ir jiems matant kepk tai su mėšlu, išeinančiu iš žmogaus“.</verse>
				<verse number="13">Ir VIEŠPATS tarė: „Taip Izraelio vaikai valgys savo suterštą duoną tarp pagonių, kur juos išvarysiu“.</verse>
				<verse number="14">Tada aš tariau: „Ak, Viešpatie DIEVE! Štai mano siela nebuvo suteršta: nes nuo savo jaunystės iki dabar nesu valgęs nei maitos, nei to, kas sudraskyta; ir į mano burną neįėjo pasibjaurėtina mėsa“.</verse>
				<verse number="15">Tada jis man tarė: „Štai vietoj žmogaus mėšlo tau daviau karvės mėšlą, su juo paruošk sau duonos“.</verse>
				<verse number="16">Jis man dar tarė: „Žmogaus sūnau, štai aš sulaužysiu duonos ramstį Jeruzalėje; ir jie valgys duoną pagal svorį ir susirūpinę; ir jie gers vandenį atseikėtą ir apstulbę;</verse>
				<verse number="17">kad jie stokotų duonos bei vandens ir būtų apstulbę vienas kitu, ir sunyktų dėl savo neteisybės“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">„O tu, žmogaus sūnau, pasiimk aštrų peilį, pasiimk kirpėjo skustuvą ir brauk juo sau per galvą ir per barzdą; paskui pasiimk svarstykles, kad pasvertum, ir padalyk plaukus.</verse>
				<verse number="2">Apgulos dienoms išsipildžius, ugnimi trečdalį sudegink miesto viduryje; paimk trečdalį ir aplink jį sukapok peiliu; o trečdalį išbarstyk į vėją; ir aš ištrauksiu paskui juos kalaviją.</verse>
				<verse number="3">Taipogi paimk iš jų mažą skaičių ir juos įrišk į savo skverną.</verse>
				<verse number="4">Paskui vėl paimk iš jų ir juos įmesk į ugnies vidurį, ir sudegink ugnyje; nes iš ten ugnis išeis į visus Izraelio namus.</verse>
				<verse number="5">Taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Tai Jeruzalė; pastačiau ją viduryje tautų ir šalių, esančių aplink ją.</verse>
				<verse number="6">O ji mano teismus pakeitė į nedorybę labiau nei tautos, ir mano įstatus labiau nei jos aplinkinės šalys; nes jie atmetė mano teismus ir mano įstatus, jie nevaikščiojo pagal juos’.</verse>
				<verse number="7">Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Kadangi dauginotės labiau nei jūsų aplinkinės tautos ir nevaikščiojote pagal mano įstatus, ir nesilaikėte mano teismų nei nedarėte pagal aplink jus esančių tautų teismus;</verse>
				<verse number="8">todėl taip sako Viešpats DIEVAS: Štai aš, būtent aš esu prieš tave ir tautoms matant vykdysiu tavo viduryje teismus.</verse>
				<verse number="9">Ir dėl visų tavo bjaurysčių tavyje darysiu tai, ko nesu daręs ir į ką nieko panašaus nebedarysiu.</verse>
				<verse number="10">Todėl tavo tarpe tėvai valgys sūnus, o sūnūs valgys savo tėvus; aš įvykdysiu tavyje teismus ir visą tavo likutį išsklaidysiu po visus vėjus.</verse>
				<verse number="11">Todėl, kaip aš gyvas, – sako Viešpats DIEVAS; – tikrai, kadangi tu suteršei mano šventovę visomis savo šlykštybėmis ir visomis savo bjaurystėmis, todėl aš tave taipogi sumažinsiu; ir mano akis nepasigailės, ir man nebus gaila.</verse>
				<verse number="12">Tavo trečdalis mirs nuo maro, ir nuo bado jie bus sunaikinti tavo tarpe; trečdalis kris nuo kalavijo aplink tave; o trečdalį išsklaidysiu į visus vėjus ir paskui juos ištrauksiu kalaviją.</verse>
				<verse number="13">Taip bus užbaigtas mano pyktis, ir aš ilsinsiu savo įtūžį ant jų, ir būsiu paguostas; ir jie žinos, kad aš, VIEŠPATS, kalbėjau tai savo uolume, kai būsiu užbaigęs juose savo įtūžį.</verse>
				<verse number="14">Be to, aš padarysiu tave dykyne ir priekaištu tarp tavo aplinkinių tautų, visų, praeinančiųjų pro šalį, akyse.</verse>
				<verse number="15">Taigi tai bus priekaištas ir pajuoka, pamokymas ir apstulbimas tavo aplinkinėms tautoms, kai aš supykęs, įtūžęs ir įtūžusiais barimais įvykdysiu tavyje teismus. Aš, VIEŠPATS, tai kalbėjau.</verse>
				<verse number="16">Kai paleisiu į juos piktas bado strėles, kurios bus jų sunaikinimui ir kurias paleisiu jus sunaikinti; ir ant jūsų padidinsiu badą, ir sulaužysiu jūsų duonos ramstį;</verse>
				<verse number="17">taigi aš pasiųsiu ant jūsų badą ir piktus žvėris, ir jie atims tavo vaikus; maras ir kraujas pereis per tave; ir atvesiu ant tavęs kalaviją. Aš, VIEŠPATS, tai kalbėjau’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Ir man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Žmogaus sūnau, nukreipk savo veidą į Izraelio kalnus ir pranašauk prieš juos,</verse>
				<verse number="3">ir sakyk: Izraelio kalnai, klausykite Viešpaties DIEVO žodžio; taip sako Viešpats DIEVAS kalnams ir kalvoms, upėms ir slėniams: ‘Štai aš atvesiu ant jūsų kalaviją ir sunaikinsiu jūsų aukštumas.</verse>
				<verse number="4">Jūsų aukurai bus suniokoti ir jūsų atvaizdai bus sudaužyti; aš išvartysiu jūsų išžudytuosius prieš jūsų stabus.</verse>
				<verse number="5">Ir aš išguldysiu Izraelio vaikų lavonus prieš jų stabus; ir aš išbarstysiu jūsų kaulus aplink jūsų aukurus.</verse>
				<verse number="6">Visose jūsų gyvenvietėse miestai bus ištuštinti ir aukštumos bus suniokotos; kad jūsų aukurai būtų suniokoti ir apleisti, jūsų stabai būtų sudaužyti ir išnyktų, jūsų atvaizdai būtų iškirsti ir jūsų darbai būtų panaikinti.</verse>
				<verse number="7">Užmuštieji kris tarp jūsų, ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="8">Tačiau aš paliksiu likutį, kad jūs turėtumėte nuo kalavijo ištrūkusiųjų tarp tautų, kai būsite išsklaidyti po šalis.</verse>
				<verse number="9">Ir jūsų ištrūkėliai atsimins mane tarp tautų, kur jie bus išvesti nelaisvėn, nes aš esu palūžęs nuo jų paleistuvingos širdies, atsitraukusios nuo manęs, ir nuo jų akių, paleistuvingai nusekusių paskui jų stabus; ir jie bjaurėsis savimi dėl piktybių, kurias jie darė visose savo bjaurystėse.</verse>
				<verse number="10">Ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS ir kad aš neveltui sakiau, jog jiems padarysiu šitą nelaimę’.</verse>
				<verse number="11">Taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Kirsk savo ranka, trypk koja ir sakyk: Vargas dėl Izraelio namų visų piktų bjaurysčių! Nes jie kris nuo kalavijo, nuo bado ir nuo maro.</verse>
				<verse number="12">Toli esantis mirs nuo maro; ir arti esantis kris nuo kalavijo; o tas, kuris yra pasilikęs ir apgultas, mirs nuo bado; taip aš ant jų įvykdysiu savo įniršį.</verse>
				<verse number="13">Tada jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kai jų užmuštieji bus tarp jų stabų aplink jų aukurus ant kiekvienos aukštos kalvos, visose kalnų viršūnėse, po kiekvienu žaliuojančiu medžiu ir po kiekvienu tankiu ąžuolu, toje vietoje, kur jie aukojo gardų kvapą visiems savo stabams.</verse>
				<verse number="14">Taigi aš ištiesiu ant jų savo ranką ir padarysiu šalį tuščią, taip, tuštesnę už dykumą link Diblos, visose jų gyvenvietėse; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Man dar atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Tu, žmogaus sūnau, taip sako Viešpats DIEVAS Izraelio šaliai: ‘Atėjo galas, atėjo galas keturiems šalies pakraščiams.</verse>
				<verse number="3">Dabar atėjo tau galas, aš pasiųsiu ant tavęs savo pyktį, teisiu tave pagal tavo kelius ir ant tavęs atlyginsiu visas tavo bjaurystes.</verse>
				<verse number="4">Mano akis nesigailės tavęs, ir aš tavęs nepasigailėsiu; bet ant tavęs atlyginsiu tavo kelius, ir tavo bjaurystės bus tavo tarpe; ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS’.</verse>
				<verse number="5">Taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Nelaimė ir tik nelaimė štai atėjo.</verse>
				<verse number="6">Atėjo galas, atėjo galas; jis tavęs tykoja; štai jis atėjo.</verse>
				<verse number="7">Atėjo tau rytas, o šalies gyventojau; atėjo laikas, arti diena vargo, o ne kalnų aido.</verse>
				<verse number="8">Dabar, netrukus, ant tavęs išliesiu savo įtūžį ir ant tavęs įvykdysiu savo pyktį; ir aš tave teisiu pagal tavo kelius ir atlyginsiu tau už visas tavo bjaurystes.</verse>
				<verse number="9">Mano akis nesigailės tavęs ir aš tavęs nepasigailėsiu; aš tau atlyginsiu pagal tavo kelius ir tavo bjaurystes, esančias tavo tarpe; ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kuris sumuša.</verse>
				<verse number="10">Štai diena, štai ji atėjo; išėjo rytas; pražydo lazda, išsprogo išdidumas.</verse>
				<verse number="11">Smurtas išaugo į nedorybės lazdą; nieko nepaliks iš jų nei iš jų daugybės, nei iš to, ką jie turi; ir nebus dėl jų raudama.</verse>
				<verse number="12">Atėjo laikas, artėja diena; tenesidžiaugia pirkėjas ir teneliūdi pardavėjas; nes rūstybė ant visos jų daugybės.</verse>
				<verse number="13">Nes pardavėjas nesugrįš prie to, kas parduota, nors jie tebebus gyvi; nes regėjimas yra apie visą jų daugybę, kurie nesugrįš; ir niekas savęs nesustiprins savo gyvenimo neteisybe.</verse>
				<verse number="14">Jie pūtė trimitą, kad viską paruošų; bet niekas neina į mūšį; nes mano rūstybė ant visos jų daugybės.</verse>
				<verse number="15">Kalavijas lauke, o maras ir badas viduje; kas yra lauke, tas mirs nuo kalavijo; o kas yra mieste, tą suės badas ir maras.</verse>
				<verse number="16">Bet jų pabėgėliai paspruks ir bus kalnuose kaip slėnių karveliai, visi raudantys, kiekvienas dėl savo neteisybės.</verse>
				<verse number="17">Visos rankos bus paliegusios ir visi keliai bus silpni kaip vanduo.</verse>
				<verse number="18">Taipogi jie apsijuos ašutinėmis, ir juos apdengs šiurpas; ant visų veidų bus gėda, ir ant visų jų galvų – plikė.</verse>
				<verse number="19">Savo sidabrą jie išmes į gatves, ir jų auksas bus pašalintas; jų sidabras ir jų auksas negalės jų išgelbėti VIEŠPATIES rūstybės dieną; jie nepatenkins savo sielų ir nepripildys savo vidurių; nes tai yra jų neteisybės kliūtis.</verse>
				<verse number="20">Jo papuošalų grožį jis papuošė didybe; bet jie iš jo padarė savo bjaurysčių ir savo šlykštybių atvaizdus; todėl jį nutolinsiu nuo jų.</verse>
				<verse number="21">Atiduosiu jį kaip laimikį į svetimšalių rankas ir kaip grobį žemės nedorėliams; ir jie išniekins jį.</verse>
				<verse number="22">Taip pat aš nukreipsiu nuo jų savo veidą, ir jie suterš mano slaptavietę; nes į ją įeis plėšikai ir išniekins ją.</verse>
				<verse number="23">Padaryk grandinę; nes šalis pilna kruvinų nusikaltimų, ir miestas pilnas smurto.</verse>
				<verse number="24">Todėl aš atvesiu blogiausius iš pagonių, ir jie pasisavins jų namus; taip pat padarysiu galą stipriųjų pasipūtimui; ir jų šventos vietos bus išniekintos.</verse>
				<verse number="25">Ateina sunaikinimas; jie ieškos taikos, bet jos nebus.</verse>
				<verse number="26">Ateis nelaimė po nelaimės ir gandas bus po gando; tada jie ieškos pranašo regėjimo; bet įstatymo nebebus pas kunigą ir patarimo pas senolius.</verse>
				<verse number="27">Karalius gedės, ir kunigaikštis bus apsivilkęs sielvartu, o šalies tautos rankos bus sunerimusios; aš jiems darysiu pagal jų kelią, ir juos teisiu pagal jų nuopelnus; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Ir šeštaisiais metais, šeštąjį mėnesį, to mėnesio penktąją dieną, man besėdint savo namuose ir Judos vyresniesiems besėdint mano akivaizdoje įvyko, kad ten ant manęs nupuolė Viešpaties DIEVO ranka.</verse>
				<verse number="2">Tada aš pažiūrėjau, ir štai panašumas tarsi ugnies išvaizdos; nuo jo juosmens išvaizdos žemyn – ugnis, o nuo jo juosmens aukštyn – tarsi spindinti išvaizda, tarsi gintaro spalva.</verse>
				<verse number="3">Jis ištiesė tarsi rankos pavidalą ir nutvėrė mane už mano galvos garbanos; ir dvasia mane pakėlė tarp žemės ir dangaus, ir Dievo regėjimuose nunešė mane į Jeruzalę, prie durų vidinių vartų, nukreiptų į šiaurę, kur buvo vieta pavydo atvaizdo, kurstančio pavydą.</verse>
				<verse number="4">Ir štai ten buvo Izraelio Dievo šlovė pagal tą regėjimą, kurį mačiau lygumoje.</verse>
				<verse number="5">Tada jis man tarė: „Žmogaus sūnau, pakelk savo akis į kelią šiaurės pusės link“. Taigi aš pakėliau akis į kelią šiaurės pusės link ir štai, į šiaurę prie aukuro vartų buvo šis pavydo atvaizdas įėjime.</verse>
				<verse number="6">Ir jis man toliau tarė: „Žmogaus sūnau, ar tu matai, ką jie daro, būtent dideles bjaurystes, kurias čia daro Izraelio namai, kad aš eičiau toli nuo savo šventovės? Bet tu dar atsisuk ir pamatysi didesnių bjaurysčių“.</verse>
				<verse number="7">Ir jis mane atvedė prie kiemo durų; aš pažiūrėjau, ir štai skylė sienoje.</verse>
				<verse number="8">Tada jis man tarė: „Žmogaus sūnau, prakask sieną“. Aš prakasiau sieną, ir štai buvo durys.</verse>
				<verse number="9">Ir jis man tarė: „Įeik ir pažiūrėk į piktas bjaurystes, kurias jie čia daro“.</verse>
				<verse number="10">Taigi aš įėjau ir pamačiau; ir štai visokiausi šliužų ir bjaurių žvėrių pavidalai, ir visokie Izraelio namų stabai, nupiešti aplinkui ant sienos.</verse>
				<verse number="11">Ir prieš juos stovėjo septyniasdešimt vyrų iš Izraelio namų senolių, ir jų viduryje stovėjo Šafano sūnus Jaazanijas; pas kiekvieną rankoje buvo po smilkytuvą; ir kilo aukštyn tirštas smilkalų debesis.</verse>
				<verse number="12">Tada jis man tarė: „Žmogaus sūnau, ar matei, ką Izraelio namų senoliai daro tamsoje, kiekvienas savo piešinių kambaryje? Nes jie sako: ‘VIEŠPATS nemato mūsų; VIEŠPATS paliko žemę’“.</verse>
				<verse number="13">Jis man dar tarė: „Dar apsisuk, ir tu pamatysi didesnių bjaurysčių, kurias jie daro“.</verse>
				<verse number="14">Tada jis mane nuvedė prie durų VIEŠPATIES namų vartų, nukreiptų į šiaurę; ir štai ten sėdėjo moterys, apverkiančios Tamūzą.</verse>
				<verse number="15">Tada jis man tarė: „Ar matei tai, o žmogaus sūnau? Dar apsisuk, ir tu pamatysi didesnių bjaurysčių už šitas“.</verse>
				<verse number="16">Ir jis nuvedė mane į VIEŠPATIES namų vidinį kiemą, ir štai prie VIEŠPATIES šventyklos durų, tarp prieangio ir aukuro, buvo maždaug dvidešimt penki vyrai, savo nugaromis link VIEŠPATIES šventyklos, o savo veidais – rytų link; ir jie garbino saulę rytų link.</verse>
				<verse number="17">Tada jis man tarė: „Ar matei tai, žmogaus sūnau? Ar Judos namams per maža, kad jie darytų bjaurystes, kurias jie čia daro? Nes jie pripildė šalį smurto ir sugrįžo kurstyti mano pyktį; ir štai jie prideda šaką sau prie nosies.</verse>
				<verse number="18">Todėl ir aš veiksiu įtūžęs; mano akis nepagailės, ir aš nesigailėsiu; ir nors garsiu balsu jie šauks man į ausis, aš jų nesiklausysiu“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Taipogi jis garsiu balsu šaukė man į ausis, sakydamas: „Priartink tuos, kurie įpareigoti dėl miesto, kiekvieną su savo naikinančiu ginklu savo rankoje“.</verse>
				<verse number="2">Ir štai šeši vyrai atėjo nuo aukštutinių vartų kelio, nukreipto į šiaurę, ir kiekvienas su žudymo ginklu savo rankoje; o tarp jų vienas vyras buvo apsivilkęs linu, su raštininko rašaline prie juosmens; jie įėjo ir atsistojo šalia varinio aukuro.</verse>
				<verse number="3">Ir Izraelio Dievo šlovė buvo pakilusi nuo cherubo, ant kurio ji buvo, namų slenksčio link. Ir jis pašaukė vyrą, apsivilkusį linu, turintį raštininko rašalinę prie juosmens;</verse>
				<verse number="4">ir VIEŠPATS jam tarė: „Eik per miesto vidurį, per Jeruzalės vidurį, ir paženklink kaktas žmonių, kurie dejuoja ir šaukia dėl visų jos tarpe daromų bjaurysčių“.</verse>
				<verse number="5">O kitiems, man girdint, jis tarė: „Eikite paskui jį per miestą ir užmušinėkite; tenesigaili jūsų akis, ir nepasigailėkite;</verse>
				<verse number="6">visiškai išžudykite senus ir jaunus, mergeles ir mažus vaikus, ir moteris; bet nesiartinkite prie tų, ant kurių yra ženklas; ir pradėkite nuo mano šventovės“. Tada jie pradėjo nuo vyrų senolių, esančių priešais namus.</verse>
				<verse number="7">Ir jis jiems tarė: „Suterškite namus ir pripildykite kiemus užmuštųjų; išeikite“. Ir jie išėjo ir žudė mieste.</verse>
				<verse number="8">Ir įvyko, kai jie žudė juos, ir aš buvau išlikęs, aš parpuoliau veidu į žemę ir šaukdamas tariau: „Ak, Viešpatie DIEVE! Ar tu sunaikinsi visą Izraelio likutį, išliedamas savo įtūžį ant Jeruzalės?“</verse>
				<verse number="9">Tada jis man tarė: „Izraelio namų ir Judos neteisybė yra nepaprastai didelė, ir šalis pilna kraujo, o miestas pilnas iškreiptumo; nes jie sako: ‘VIEŠPATS paliko žemę, ir VIEŠPATS nemato’.</verse>
				<verse number="10">Tad ir mano akis nepagailės, ir aš nesigailėsiu, bet atlyginsiu jų kelią jiems ant galvų“.</verse>
				<verse number="11">Ir štai vyras, apsivilkęs linu, turintis rašalinę prie juosmens, pranešė reikalą, sakydamas: „Padariau, kaip man įsakei“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Tada aš pažiūrėjau, ir štai tvirtumoje, esančioje virš cherubų galvos, viršum jų pasirodė tarsi safyro akmuo, kaip sosto panašumo išvaizda.</verse>
				<verse number="2">Ir jis kalbėjo linu apsivilkusiam vyrui ir tarė: „Įeik į tarpą ratų, tai yra, po cherubais, ir pripildyk savo rankas ugninių anglių iš cherubų tarpo, ir išbarstyk jas ant miesto“. Ir man matant, jis įėjo.</verse>
				<verse number="3">Na, o tam vyrui įėjus, cherubai stovėjo namų dešinėje pusėje; ir debesis pripildė vidinį kiemą.</verse>
				<verse number="4">Tada VIEŠPATIES šlovė pakilo nuo cherubo ir sustojo virš namų slenksčio; ir namai prisipildė debesies, o kiemas buvo pilnas VIEŠPATIES šlovės spindesio.</verse>
				<verse number="5">Ir cherubų sparnų garsas buvo girdimas net išoriniame kieme, kaip Visagalio Dievo balsas, kai jis kalba.</verse>
				<verse number="6">Ir įvyko, kad jam įsakius linu apsivilkusiam vyrui, sakant: „Paimk ugnies iš ratų tarpo, iš cherubų tarpo“, jis įėjęs atsistojo šalia ratų.</verse>
				<verse number="7">Ir vienas cherubas ištiesė savo ranką iš cherubų tarpo į ugnį, esančią tarp cherubų, ir paėmęs ją įdėjo linu apsivilkusiajam į rankas; šis ją paėmė ir išėjo.</verse>
				<verse number="8">Ir cherubuose po jų sparnais pasirodė žmogaus rankos pavidalas.</verse>
				<verse number="9">Ir man žiūrint, štai šalia cherubų keturi ratai, vienas ratas prie vieno cherubo, o kitas ratas prie kito cherubo; ir ratų išvaizda buvo tarsi berilio akmens spalva.</verse>
				<verse number="10">O dėl jų išvaizdos, tie keturi buvo vienodai panašūs, lyg vienas ratas būtų rato viduje.</verse>
				<verse number="11">Kai jie ėjo, jie ėjo į savo keturias puses; eidami jie nesisukiojo, bet į vietą, į kurią žiūrėjo galva, jie ėjo paskui ją; eidami jie nesisukiojo.</verse>
				<verse number="12">Ir jų visas kūnas, jų nugaros, jų rankos, jų sparnai ir ratai buvo aplinkui pilni akių, būtent ratai, kuriuos tie keturi turėjo.</verse>
				<verse number="13">O ratams, man girdint, jiems buvo šaukiama: „O ratai!“</verse>
				<verse number="14">Ir kiekvienas turėjo keturis veidus: pirmas veidas buvo cherubo veidas, antras veidas buvo žmogaus veidas, trečiasis – liūto veidas, o ketvirtasis – erelio veidas.</verse>
				<verse number="15">Ir cherubai pakilo. Tai tas gyvasis sutvėrimas, kurį mačiau prie Kebaro upės.</verse>
				<verse number="16">Ir cherubams einant, ratai ėjo šalia jų; o cherubams pakėlus savo sparnus, kad pakiltų nuo žemės, tie ratai irgi nesisukiojo nuo jų pašonės.</verse>
				<verse number="17">Aniems stovint, jie stovėjo, o aniems pakylant, tie irgi pakildavo; nes gyvojo sutvėrimo dvasia buvo juose.</verse>
				<verse number="18">Tada VIEŠPATIES šlovė pasitraukė nuo namų slenksčio ir atsistojo virš cherubų.</verse>
				<verse number="19">Ir cherubai pakėlė savo sparnus, ir man matant pakilo nuo žemės; kai jie išėjo, ratai irgi buvo šalia jų, ir jie sustojo prie VIEŠPATIES namų rytinių vartų durų; ir Izraelio Dievo šlovė buvo viršuje virš jų.</verse>
				<verse number="20">Tai yra tas gyvasis sutvėrimas, kurį mačiau po Izraelio Dievu prie Kebaro upės; ir aš žinojau, kad jie buvo cherubai.</verse>
				<verse number="21">Kiekvienas turėjo po keturis veidus ir kiekvienas po keturis sparnus; ir po jų sparnais buvo žmogaus rankų panašumas.</verse>
				<verse number="22">O jų veidų panašumai buvo tokie, kaip veidai, kuriuos mačiau prie Kebaro upės – jų išvaizda ir jie patys; jie kiekvienas ėjo tiesiai į priekį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Be to, dvasia mane pakėlė ir nunešė prie VIEŠPATIES namų rytinių vartų, nukreiptų į rytus; ir štai prie vartų durų dvidešimt penki vyrai, tarp kurių pamačiau Azūro sūnų Jaazaniją ir Benajo sūnų Pelatiją, tautos kunigaikščius.</verse>
				<verse number="2">Tada jis man tarė: „Žmogaus sūnau, tie yra vyrai, kurie sumano piktadarybę ir duoda piktą patarimą šiame mieste;</verse>
				<verse number="3">kurie sako: ‘Tai nearti; statykime namus; šis miestas yra katilas, o mes esame mėsa’.</verse>
				<verse number="4">Todėl pranašauk prieš juos, pranašauk, o žmogaus sūnau“.</verse>
				<verse number="5">Ir VIEŠPATIES Dvasia nupuolė ant manęs ir man tarė: „Kalbėk: ‘Taip sako VIEŠPATS: Jūs taip sakėte, o Izraelio namai; nes aš žinau viską, kas ateina jums į galvą.</verse>
				<verse number="6">Jūs padauginote jūsų užmuštuosius šiame mieste ir pripildėte jo gatves užmuštųjų.</verse>
				<verse number="7">Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: Jūsų užmuštieji, kuriuos paguldėte jo viduryje, yra mėsa, o šis miestas yra katilas; bet aš jus išvesiu iš jo vidurio.</verse>
				<verse number="8">Jūs bijote kalavijo; ir aš užleisiu ant jūsų kalaviją, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="9">Aš jus išvesiu iš jo vidurio ir atiduosiu jus į svetimšalių rankas, ir jums įvykdysiu teismus.</verse>
				<verse number="10">Jūs krisite nuo kalavijo; aš jus teisiu Izraelio ribose; ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="11">Šitas miestas nebus jūsų katilu, ir jūs nebūsite mėsa jo viduryje; bet aš jus teisiu Izraelio ribose;</verse>
				<verse number="12">ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS; nes jūs nevaikščiojote mano įstatais ir nevykdėte mano teismų, bet elgėtės pagal aplink jus esančių pagonių būdą’“.</verse>
				<verse number="13">Ir man pranašaujant įvyko, kad Benajo sūnus Pelatijas mirė. Tada aš parpuoliau veidu į žemę ir garsiu balsu šaukiau, sakydamas: „Ak, Viešpatie DIEVE! Ar tu padarysi visišką galą Izraelio likučiui?“</verse>
				<verse number="14">Vėl man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="15">„Žmogaus sūnau, tavo broliai, būtent tavo broliai, tavo giminės žmonės ir visi Izraelio namai, visa tai yra tie, kuriems Jeruzalės gyventojai sakė: ‘Atsitolinkite nuo VIEŠPATIES, mums ši šalis duota nuosavybėn’.</verse>
				<verse number="16">Todėl sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Nors aš juos numečiau toli tarp pagonių ir nors juos išsklaidžiau tarp šalių, tačiau aš jiems būsiu kaip maža šventovė šalyse, į kurias jie ateis’.</verse>
				<verse number="17">Todėl sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Aš jus išrinksiu iš tautų ir surinksiu jus iš šalių, po kurias buvote išsklaidyti, ir jums duosiu Izraelio šalį.</verse>
				<verse number="18">Ir jie ten ateis ir pašalins iš ten visas jos šlykštybes bei visas jos bjaurystes.</verse>
				<verse number="19">Ir aš jiems duosiu vieną širdį, ir į jūsų vidų įdėsiu naują dvasią; ir išimsiu iš jų kūno akmeninę širdį, ir jiems duosiu kūno širdį;</verse>
				<verse number="20">kad jie vaikščiotų pagal mano įstatus, laikytųsi mano potvarkių ir juos vykdytų; ir jie bus mano tauta, o aš būsiu jų Dievas.</verse>
				<verse number="21">Bet tiems, kurių širdis vaikšto paskui jų šlykštybių ir jų bjaurysčių širdį, aš jų kelią atlyginsiu ant jų pačių galvų, – sako Viešpats DIEVAS’“.</verse>
				<verse number="22">Tada cherubai pakėlė savo sparnus, ir ratai šalia jų; ir Izraelio Dievo šlovė buvo viršuje jų.</verse>
				<verse number="23">Ir VIEŠPATIES šlovė pakilo iš miesto vidurio ir sustojo ant kalno, esančio rytinėje miesto pusėje.</verse>
				<verse number="24">Po to dvasia mane pakėlė ir regėjime per Dievo Dvasią nunešė mane į Chaldėją pas belaisvius. Taigi regėjimas, kurį buvau matęs, pakilo nuo manęs.</verse>
				<verse number="25">Tada aš kalbėjau belaisviams visus dalykus, kuriuos VIEŠPATS man buvo parodęs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Ir man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Žmogaus sūnau, tu gyveni tarpe maištaujančių namų, kurie turi akis matyti, bet nemato; jie turi ausis girdėti, bet negirdi; nes jie yra maištingi namai.</verse>
				<verse number="3">Todėl tu, žmogaus sūnau, pasiruošk daiktus persikėlimui ir, jiems matant, dienos metu, persikelk; ir jiems matant persikelk iš savo vietos į kitą vietą; gal jie apgalvos, nors jie yra maištingi namai.</verse>
				<verse number="4">Tada, dienos metu, jiems matant, išnešk savo daiktus kaip daiktus persikėlimui; ir tu išeik vakare, jiems matant, kaip išeina į nelaisvę.</verse>
				<verse number="5">Jiems matant prasikask sieną ir išnešk pro ją.</verse>
				<verse number="6">Jiems matant nešk juos ant pečių ir sutemus išnešk; užsidenk veidą, kad nematytum žemės; nes tave paskyriau ženklu Izraelio namams“.</verse>
				<verse number="7">Ir padariau taip, kaip man buvo įsakyta: dienos metu išsinešiau savo daiktus, kaip daiktus dėl nelaisvės, ir vakare ranka prasikasiau sieną; sutemus juos išsinešiau ir, jiems matant, užsikėliau juos ant peties.</verse>
				<verse number="8">Ir rytą man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="9">„Žmogaus sūnau, argi Izraelio namai, maištingi namai, tau nesakė: ‘Ką darai?’</verse>
				<verse number="10">Jiems sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Šita našta dėl Jeruzalės kunigaikščio ir dėl visų Izraelio namų, esančių tarp jų’.</verse>
				<verse number="11">Sakyk: ‘Aš esu jums ženklas; kaip aš dariau, taip jiems bus padaryta; jie persikels ir eis nelaisvėn’.</verse>
				<verse number="12">O kunigaikštis, esantis tarp jų, sutemus neš ant savo peties ir išeis; jie prakas sieną, kad pro ją išneštų; jis užsidengs veidą, kad savo akimis nematytų žemės.</verse>
				<verse number="13">Taip pat aš ištiesiu ant jo savo tinklą, ir jis bus sugautas mano žabangomis; ir aš jį nuvesiu į Babiloną, į chaldėjų šalį; tačiau jis jos nematys, nors ten ir mirs.</verse>
				<verse number="14">Ir visus, esančius aplink jį, kad jam padėtų, ir visus jo būrius aš išsklaidysiu po visus vėjus; ir ištrauksiu kalaviją paskui juos.</verse>
				<verse number="15">Ir kai juos išsklaidysiu tarp tautų ir išbarstysiu juos šalyse, jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="16">Bet iš jų nedaug žmonių paliksiu nuo kalavijo, bado ir maro; kad jie paskelbtų visas savo bjaurystes tarp pagonių, kur jie nueis; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS“.</verse>
				<verse number="17">Man dar atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="18">„Žmogaus sūnau, valgyk savo duoną virpėdamas ir gerk savo vandenį drebėdamas ir susirūpinęs;</verse>
				<verse number="19">ir sakyk šalies tautai: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS apie Jeruzalės gyventojus ir apie Izraelio šalį: Jie valgys savo duoną susirūpinę ir gers savo vandenį apstulbę, kad jos šalyje ištuštėtų visa, kas joje yra, dėl visų joje gyvenančių smurto.</verse>
				<verse number="20">Ir apgyventi miestai ištuštės, o šalis bus dykynė; ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS’“.</verse>
				<verse number="21">Ir man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="22">„Žmogaus sūnau, kokia tai patarlė, kuri yra pas jus Izraelio šalyje, sakanti: ‘Dienos prailgėjo, ir žlunga kiekvienas regėjimas’?</verse>
				<verse number="23">Todėl jiems tark: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Aš padarysiu šitai patarlei galą, ir jos daugiau nebevartos kaip patarlės Izraelyje; bet jiems kalbėk: Čia pat yra dienos ir kiekvieno regėjimo veikimas.</verse>
				<verse number="24">Nes daugiau nebebus jokio tuščio regėjimo nei pataikūniško ateities būrimo Izraelio namų viduje.</verse>
				<verse number="25">Nes aš esu VIEŠPATS; aš kalbėsiu, ir žodis, kurį kalbėsiu, įvyks; jis daugiau nebebus atidėtas; nes jūsų dienomis, o maištingi namai, aš kalbėsiu žodį ir jį įvykdysiu’, – sako Viešpats DIEVAS“.</verse>
				<verse number="26">Man vėl atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="27">„Žmogaus sūnau, štai tie, iš Izraelio namų, sako: ‘Regėjimas, kurį jis regi, yra daugeliui ateisiančių dienų, ir jis pranašauja apie tolimus laikus’.</verse>
				<verse number="28">Todėl jiems tark: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Nei vienas iš mano žodžių nebebus atidedamas, bet žodis, kurį kalbėjau, bus įvykdytas’, – sako Viešpats DIEVAS“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Ir man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Žmogaus sūnau, pranašauk prieš Izraelio pranašus, kurie pranašauja, ir sakyk tiems, kurie pranašauja iš savo pačių širdies: ‘Klausykite VIEŠPATIES žodžio;</verse>
				<verse number="3">taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Vargas kvailiems pranašams, kurie seka savo pačių dvasia ir nieko nematė!</verse>
				<verse number="4">O Izraeli, tavo pranašai kaip lapės dykumose.</verse>
				<verse number="5">Jūs nelipote į spragas ir nepastatėte tvoros Izraelio namams, kad atsilaikytų mūšyje VIEŠPATIES dieną.</verse>
				<verse number="6">Jie regėjo tuštybę ir melagingą pranašavimą, sakydami: „VIEŠPATS sako“, bet VIEŠPATS jų nesiuntė; ir padarė, kad kiti viltųsi, jog šie patvirtins žodį.</verse>
				<verse number="7">Argi neregėjote tuščio regėjimo ir argi nekalbėjote melagingo pranašavimo, sakydami: „VIEŠPATS tai sako“; nors aš ir nekalbėjau?</verse>
				<verse number="8">Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: Kadangi kalbėjote tuštybę ir regėjote melus, todėl štai aš esu prieš jus, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="9">– Ir mano ranka bus ant pranašų, reginčių tuštybę ir pranašaujančių melus; jie nebus mano tautos susirinkime ir nebus įrašyti į Izraelio namų raštą, ir neįeis į Izraelio šalį; ir jūs žinosite, kad aš esu Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="10">Todėl, būtent todėl, kad jie suvedžiojo mano tautą, sakydami: „Taika“, bet nebuvo taikos; ir vienas statė sieną, o štai kiti aptinkavo ją nemaišytu kalkių skiediniu;</verse>
				<verse number="11">sakyk tinkuojantiems ją nemaišytu kalkių skiediniu, kad ji sugrius; bus smarki liūtis; ir jūs, dideli krušos ledokšniai, krisite; ir audringas vėjas ją perplėš.</verse>
				<verse number="12">Štai kai siena sugrius, argi jums nesakys: „Kur yra tinkas, kuriuo ją tinkavote?“</verse>
				<verse number="13">Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: Aš savo įtūžyje ją perplėšiu audringu vėju; ir mano pyktyje bus smarki liūtis, ir mano įtūžyje – dideli krušos ledokšniai, kad ją sunaikintų.</verse>
				<verse number="14">Taip aš nugriausiu sieną, kurią užglaistėte nemaišytu kalkių skiediniu, ir ją taip pargriausiu žemėn, kad atsidengs jos pamatas, ir ji grius, ir jūs būsite sunaikinti joje; ir jūs žinosite, jog aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="15">Taip aš įvykdysiu savo rūstybę ant sienos ir ant tų, kurie ją nutinkavo nemaišytu kalkių skiediniu, ir jums sakysiu: „Nebėra nei sienos, nei tų, kurie ją tinkavo; –</verse>
				<verse number="16">tai yra, Izraelio pranašų, pranašavusių apie Jeruzalę ir jai regėjusių taikos regėjimų, kai nėra taikos“, – sako Viešpats DIEVAS’.</verse>
				<verse number="17">Taip pat ir tu, žmogaus sūnau, nukreipk savo veidą prieš savo tautos dukteris, kurios pranašauja iš savo pačių širdies; ir pranašauk prieš jas,</verse>
				<verse number="18">ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Vargas siuvančioms pagalvėles kiekvienai pažasties prakarpai ir darančioms skareles kiekvieno ūgio galvoms, kad sumedžiotų sielas! Ar jūs medžiosite mano tautos sielas, ar išsaugosite sielas gyvas, ateinančias pas jus?</verse>
				<verse number="19">Ar jūs mane teršite mano tautos tarpe dėl saujų miežių ir duonos kąsnių, kad nužudytumėte sielas, kurios neturėtų mirti, ir kad išsaugotumėte sielas gyvas, kurios neturėtų gyventi, meluodamos mano tautai, klausančiai jūsų melus?</verse>
				<verse number="20">Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: Štai aš prieš jūsų pagalvėles, kuriomis jūs medžiojate sielas, kad jas skraidintumėte; ir jas išplėšiu iš jūsų rankų, ir paleisiu sielas – sielas, kurias jūs medžiojate, kad jas skraidintumėte.</verse>
				<verse number="21">Taip pat sudraskysiu jūsų skareles ir išvaduosiu savo tautą iš jūsų rankos, ir jie nebebus jūsų rankose, kad būtų medžiojami; ir jūs žinosite, jog aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="22">Kadangi melais nuliūdinote teisiojo širdį, kurios aš neliūdinau, ir sustiprinote piktojo rankas, kad jis negrįžtų nuo savo nedoro kelio, pažadėdami jam gyvybę;</verse>
				<verse number="23">todėl neberegėsite tuštybės ir nebepranašausite pranašavimų; nes aš išvaduosiu savo tautą iš jūsų rankos; ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Tada pas mane atėjo kai kurie iš Izraelio vyresniųjų ir atsisėdo priešais mane.</verse>
				<verse number="2">Ir man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="3">„Žmogaus sūnau, šitie žmonės pasistatė savo širdyse savo stabus ir pastatė prieš savo akis savo neteisybės kliuvinį; argi aš iš viso turėčiau leistis jų klausiamas?</verse>
				<verse number="4">Todėl kalbėk jiems ir jiems sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Kiekvienas iš Izraelio namų, kuris statosi savo širdyje savo stabus, pastato prieš savo akis savo neteisybės kliuvinį ir ateina pas pranašą; aš, VIEŠPATS, ateinančiam atsakysiu pagal jo stabų daugybę;</verse>
				<verse number="5">kad nutverčiau Izraelio namus jų pačių širdyje, kadangi jie visi nutolo nuo manęs per savo stabus’.</verse>
				<verse number="6">Todėl sakyk Izraelio namams: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Atsiverskite ir gręžkitės nuo savo stabų; ir nugręžkite savo veidus nuo visų savo bjaurysčių.</verse>
				<verse number="7">Nes kiekvienas iš Izraelio namų ar iš laikinai Izraelyje apsigyvenusių ateivių, kurie atsiskiria nuo manęs, statosi savo širdyje savo stabus, stato sau prieš akis savo neteisybės kliuvinį ir ateina pas pranašą apie mane pasiklausti, tam aš pats, VIEŠPATS, atsakysiu;</verse>
				<verse number="8">aš nukreipsiu savo veidą prieš tą žmogų, padarysiu jį ženklu bei patarle ir iškirsiu jį iš mano tautos tarpo; ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="9">O jei pranašas yra suklaidintas, pasakydamas reikalą, aš, VIEŠPATS, būsiu suklaidinęs tą pranašą ir ištiesiu ant jo savo ranką, ir jį išnaikinsiu iš savo tautos Izraelio tarpo.</verse>
				<verse number="10">Ir jie neš savo neteisybės bausmę; pranašo bausmė bus tokia pati, kaip ir jo ieškančiojo bausmė;</verse>
				<verse number="11">kad Izraelio namai nebenuklystų nuo manęs ir nebesusiterštų visais savo nusižengimais; bet kad jie būtų mano tauta, o aš būčiau jų Dievas, – sako Viešpats DIEVAS’“.</verse>
				<verse number="12">Man vėl atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="13">„Žmogaus sūnau, kai šalis prieš mane nusideda sunkiai nusižengdama, tada aš ant jos ištiesiu savo ranką ir sulaužysiu jos duonos ramstį, ir siųsiu ant jos badą, ir iškirsiu iš jos žmogų bei gyvulį;</verse>
				<verse number="14">net jeigu joje būtų šitie trys vyrai: Nojus, Danielius ir Jobas, jie savo teisumu išgelbėtų tik savo pačių sielas, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="15">– Jei leisčiau piktiems žvėrims pereiti per šalį, ir jie taip ją išplėštų, kad ji būtų dykynė, jog niekas neitų per ją dėl žvėrių;</verse>
				<verse number="16">net jei šitie trys vyrai būtų joje, kaip aš gyvas, – sako Viešpats DIEVAS, – jie neišgelbėtų nei sūnų, nei dukterų; tik jie vieni būtų išgelbėti, bet šalis būtų nuniokota.</verse>
				<verse number="17">Arba jei atvesčiau kalaviją ant tos šalies ir sakyčiau: „Kalavijau, eik per šalį“; taip, kad iškirsčiau iš jos žmones bei gyvulius;</verse>
				<verse number="18">net jei tie trys vyrai būtų joje, kaip aš gyvas, – sako Viešpats DIEVAS, – jie neišgelbėtų nei sūnų, nei dukterų, bet tik jie vieni išsigelbėtų.</verse>
				<verse number="19">Arba jei pasiųsčiau marą į tą šalį ir ant jos išliečiau savo įtūžį krauju, kad iš jos iškirsčiau žmones ir gyvulius;</verse>
				<verse number="20">net jei Nojus, Danielius ir Jobas būtų joje, kaip aš gyvas, – sako Viešpats DIEVAS, – jie neišgelbėtų nei sūnaus, nei dukters; jie savo teisumu išgelbėtų tik savo pačių sielas.</verse>
				<verse number="21">Nes taip sako Viešpats DIEVAS: Juo labiau, kai pasiųsiu ant Jeruzalės savo keturis sunkius teismus: kalaviją, badą, piktus žvėris ir marą, kad iš jos iškirsčiau žmones ir gyvulius.</verse>
				<verse number="22">Tačiau štai joje bus paliktas likutis, kuris bus išvestas – sūnūs ir dukterys; štai jie išeis pas jus ir jūs matysite jų kelią bei jų darbus; ir jūs būsite paguosti dėl nelaimės, kurią atvedžiau ant Jeruzalės, – dėl visko, ką ant jos atvedžiau.</verse>
				<verse number="23">Ir jie jus paguos, kai matysite jų kelius ir jų darbus; ir jūs žinosite, kad aš ne be priežasties padariau viską, ką joje padariau’, – sako Viešpats DIEVAS“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Ir man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Žmogaus sūnau, kuo vynmedis pranašesnis už kitus medžius ar už šaką, esančią tarp miško medžių?</verse>
				<verse number="3">Ar imama iš jo medienos kokiam darbui daryti? Ar kas ims iš jo kuolelį, kad ant jo pakabintų kokį nors indą?</verse>
				<verse number="4">Štai jis įmestas į ugnį kurui; jo abu galus ryja ugnis, ir jo vidurys sudegęs. Ar jis tinka kokiam darbui?</verse>
				<verse number="5">Štai būdamas sveikas jis netiko darbui; tai dar labiau jis netinka jokiam darbui, kai ugnis jį surijusi, ir jis sudegęs.</verse>
				<verse number="6">Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Kaip tarp miško medžių vynmedis, kurį atidaviau kaip kurą ugniai, taip aš atiduosiu Jeruzalės gyventojus.</verse>
				<verse number="7">Ir aš nukreipsiu prieš juos savo veidą; jie išeis iš vienos ugnies, ir juos surys kita ugnis; ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kai nukreipsiu prieš juos savo veidą.</verse>
				<verse number="8">Ir paversiu šalį apleista, kadangi jie padarė nusižengimą’, – sako Viešpats DIEVAS“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Man vėl atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Žmogaus sūnau, duok Jeruzalei žinoti jos bjaurystes</verse>
				<verse number="3">ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS Jeruzalei: Tavo gimimas ir tavo kilmė iš Kanaano šalies; tavo tėvas buvo amoritas, o tavo motina – hetitė.</verse>
				<verse number="4">O dėl tavo gimimo, tą dieną, kai gimei, tavo bamba nebuvo nupjauta ir tu nebuvai nuplauta vandeniu, kad tave suminkštintų; tu visai nebuvai nei ištrinta druska, nei suvystyta.</verse>
				<verse number="5">Jokia akis tavęs nepasigailėjo, kad tau padarytų bent vieną iš tų dalykų, kad tave užjaustų; bet tu buvai išmesta į atvirą lauką, kad bjaurėtųsi tavo asmenybe, tą dieną, kai gimei.</verse>
				<verse number="6">Ir aš, praeidamas pro tave, pamačiau tave susiteršusią savo pačios kraujyje, ir tariau tau, kai buvai savo kraujyje: „Gyvenk“; taip, aš tariau tau, kai buvai savo kraujyje: „Gyvenk“.</verse>
				<verse number="7">Aš tave dauginau kaip lauko pumpurus, ir tu padaugėjai, ir padidėjai, ir tapai puikus papuošalas; tavo krūtys susiformavo ir tavo plaukai užaugo, tačiau tu buvai nuoga ir plika.</verse>
				<verse number="8">Na, o aš pro tave praeidamas pažiūrėjau į tave, ir štai tavo metas buvo meilės metas; aš išskleidžiau virš tavęs savo skverną ir apdengiau tavo nuogumą; taip, aš tau prisiekiau ir įstojau į sandorą su tavimi, – sako Viešpats DIEVAS, – ir tu tapai mano.</verse>
				<verse number="9">Tada aš apiploviau tave vandeniu; taip, aš visiškai nuploviau nuo tavęs tavo kraują ir patepiau tave aliejumi.</verse>
				<verse number="10">Taip pat tave apvilkau siuvinėtu dirbiniu, apaviau barsukų oda, apjuosiau plonu linu ir apdengiau tave šilku.</verse>
				<verse number="11">Taip pat papuošiau tave papuošalais, ant tavo rankų uždėjau apyrankes ir grandinėlę tau ant kaklo.</verse>
				<verse number="12">Ir uždėjau tau ant kaktos brangenybes, auskarus tau į ausis ir gražų vainiką tau ant galvos.</verse>
				<verse number="13">Taip tu buvai papuošta auksu bei sidabru; ir tavo apdaras buvo iš plono lino, šilko ir siuvinėto dirbinio; tu valgei smulkius miltus, medų ir aliejų; ir tu buvai be galo graži, ir suklestėjai ligi karalystės.</verse>
				<verse number="14">Ir tavo garbė pasklido tarp pagonių dėl tavo grožio; nes jis buvo tobulas per mano gražumą, kurį buvau uždėjęs ant tavęs, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="15">Bet tu pasitikėjai savo grožiu ir dėl savo garbės užsiiminėjai paleistuvavimu, ir išliejai savo paleistuvystes ant kiekvieno praeinančio; tai buvo jo.</verse>
				<verse number="16">Tu paėmei savo drabužių ir įvairiomis spalvomis papuošei savo aukštumas ir ant jų paleistuvavai; tokių dalykų neatsitiks ir taip nebus.</verse>
				<verse number="17">Taip pat tu ėmei savo gražias brangenybes iš mano aukso ir iš mano sidabro, kurias buvau tau davęs, ir pasidarei sau vyrų atvaizdų, ir paleistuvavai su jais,</verse>
				<verse number="18">ir ėmei savo išsiuvinėtus drabužius ir apdengei juos; ir padėjai prieš juos mano aliejų ir mano smilkalus.</verse>
				<verse number="19">Taip pat mano maistą, kurį tau daviau: smulkius miltus, aliejų ir medų, kuriais tave maitinau, – tu padėjai prieš juos kaip gardų kvapą; ir taip buvo, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="20">Tu dar ėmei savo sūnus ir savo dukteris, kuriuos buvai man pagimdžiusi, ir juos aukojai jiems, kad būtų suryti. Ar tau maža buvo paleistuvysčių,</verse>
				<verse number="21">kad mano vaikus žudei ir juos atidavei darydamas, kad jie pereitų aniems per ugnį?</verse>
				<verse number="22">Ir visose savo bjaurystėse ir savo paleistuvavimuose tu neatsiminei savo jaunystės dienų, kai buvai nuoga ir plika, ir buvai susiteršusi savo kraujyje.</verse>
				<verse number="23">Ir po visų tavo nedorybių (vargas, vargas tau! – sako Viešpats DIEVAS)</verse>
				<verse number="24">įvyko, kad tu pasistatei sau iškilią vietą ir pasidarei aukštumų kiekvienoje gatvėje.</verse>
				<verse number="25">Kiekvienoje kelio pradžioje tu pastatei savo aukštumas ir padarei, kad tavo grožiu bjaurėtųsi, ir praskėtei savo kojas kiekvienam praeiviui, ir dauginai savo paleistuvavimus.</verse>
				<verse number="26">Tu paleistuvavai su savo kaimynais egiptiečiais, esančiais didelio kūno; ir padauginai savo paleistuvavimus, idant kurstytum mano pyktį.</verse>
				<verse number="27">Štai todėl aš ištiesiau savo ranką virš tavęs, sumažinau nuolatinį tavo maistą ir atidaviau tave valiai tų, kurios tavęs nekenčia, filistinų dukterims, kurios gėdijosi tavo gašlaus kelio.</verse>
				<verse number="28">Tu paleistuvavai ir su asirais, nes buvai nepasotinama; taip, tu paleistuvavai su jais, tačiau negalėjai pasitenkinti.</verse>
				<verse number="29">Tu dar dauginai savo paleistuvystę Kanaano šalyje iki Chaldėjos; tačiau ir tuo nepasitenkinai.</verse>
				<verse number="30">Kokia silpna tavo širdis, – sako Viešpats DIEVAS, – kad tu darai visa tai, ką daro valdinga paleistuvaujanti moteris;</verse>
				<verse number="31">kad pasistatai savo iškilią vietą kiekvieno kelio pradžioje ir padarai savo aukštumas kiekvienoje gatvėje; ir nebuvai kaip paleistuvė, nes paniekinai užmokestį;</verse>
				<verse number="32">bet kaip svetimaujanti žmona, kuri savo vyro vieton priima svetimus!</verse>
				<verse number="33">Jie duoda dovanas visoms paleistuvėms; bet tu duodi savo dovanas visiems savo meilužiams ir juos samdai, kad jie iš visų pusių ateitų prie tavo paleistuvavimo.</verse>
				<verse number="34">Ir savo paleistuvavimuose tu esi priešingybė kitoms moterims tuo, kad niekas neseka tau iš paskos paleistuvauti; ir tuo, kad tu duodi užmokestį, o tau nėra duodamas užmokestis, esi skirtinga.</verse>
				<verse number="35">Todėl, o paleistuve, klausyk VIEŠPATIES žodžio:</verse>
				<verse number="36">Taip sako Viešpats DIEVAS: Kadangi išsiliejo tavo nešvarumas, ir tavo nuogumas atsidengė per tavo paleistuvavimus su tavo meilužiais ir su visais tavo bjaurysčių stabais, ir per tavo vaikų kraują, kurį jiems davei;</verse>
				<verse number="37">todėl štai aš surinksiu visus tavo meilužius, su kuriais turėjai malonumą, ir visus, kuriuos mylėjai, drauge su visais, kurių nekentei; aš juos surinksiu prieš tave aplinkui ir jiems atidengsiu tavo nuogumą, kad jie pamatytų visą tavo nuogumą.</verse>
				<verse number="38">Ir aš tave teisiu, kaip teisiamos laužančios santuoką ir kraują praliejančios moterys; ir įtūžiu bei pavydu tau duosiu kraujo.</verse>
				<verse number="39">Taip pat atiduosiu tave į jų rankas, ir jie nuvers tavo iškilią vietą, nugriaus tavo aukštumas; jie nutrauks nuo tavęs tavo drabužius, atims tavo gražias brangenybes ir paliks tave pliką ir nuogą.</verse>
				<verse number="40">Ir jie atves aukštyn prieš tave būrį, ir jie užmėtys tave akmenimis ir perdurs tave savo kalavijais.</verse>
				<verse number="41">Ir jie sudegins tavo namus ugnimi ir įvykdys tau teismus daugelio moterų akyse; ir padarysiu, kad tu liausies paleistuvavusi, ir taip pat tu nebeduosi užmokesčio.</verse>
				<verse number="42">Taip aš padarysiu, kad ilsėtųsi mano įtūžis, skirtas tau, ir mano pavydas pasitrauks nuo tavęs, aš būsiu ramus ir nebepyksiu.</verse>
				<verse number="43">Kadangi tu neatsiminei savo jaunystės dienų, bet visu tuo mane erzinai; todėl štai aš atmokėsiu tavo keliu tau ant galvos, – sako Viešpats DIEVAS; – ir tu nedarysi šito gašlavimo daugiau negu visų savo bjaurysčių.</verse>
				<verse number="44">Štai kiekvienas, vartojantis patarles, vartos šią patarlę prieš tave, sakydamas: „Kokia motina, tokia ir jos duktė“.</verse>
				<verse number="45">Tu esi savo motinos duktė, kuri bjaurisi savo vyru ir savo vaikais; ir tu esi sesuo savo seserų, kurios bjaurisi savo vyrais ir savo vaikais; jūsų motina buvo hetitė, o jūsų tėvas amoritas.</verse>
				<verse number="46">Ir tavo vyresnioji sesuo yra Samarija, ji ir jos dukterys, gyvenančios tavo kairėje; ir tavo jaunesnioji sesuo, gyvenanti tavo dešinėje, yra Sodoma su savo dukterimis.</verse>
				<verse number="47">Nors tu nevaikščiojai jų keliais ir nesielgei pagal jų bjaurystes; bet tarsi to buvo per maža, tu sugedai visuose savo keliuose labiau negu jos.</verse>
				<verse number="48">Kaip aš gyvas, – sako Viešpats DIEVAS, – tavo sesuo Sodoma, nei ji, nei jos dukterys nedarė, kaip darei tu ir tavo dukterys.</verse>
				<verse number="49">Štai tai buvo tavo sesers Sodomos neteisybė; joje ir jos dukteryse buvo išdidumas, duonos sotumas ir gausus dykinėjimas, ir rankos vargšui ir beturčiui ji nesustiprino.</verse>
				<verse number="50">Ir mano akivaizdoje jos buvo išpuikusios ir darė bjaurystes; todėl aš jas pašalinau, kai pamačiau, kad gerai.</verse>
				<verse number="51">Samarija nepadarė nei pusės tavo nuodėmių; bet tu padauginai savo bjaurystes labiau negu jos, ir visomis savo bjaurystėmis, kurias darei, tu išteisinai savo seseris.</verse>
				<verse number="52">Tu irgi, kuri teisei savo seseris, nešiok savo gėdą dėl savo nuodėmių, kurias darei bjauresnes už jų; jos yra teisesnės už tave; taip, būk sugėdinta ir nešiok savo gėdą, nes tu išteisinai savo seseris.</verse>
				<verse number="53">Kai aš sugrąžinsiu jų nelaisvę, Sodomos bei jos dukterų nelaisvę ir Samarijos bei jos dukterų nelaisvę, tada aš sugrąžinsiu nelaisvę tavo belaisvių jų tarpe;</verse>
				<verse number="54">kad tu neštum savo gėdą ir būtum sugėdinta visu tuo, ką esi padariusi, būdama joms paguoda.</verse>
				<verse number="55">Kai tavo seserys, Sodoma ir jos dukterys, sugrįš į savo ankstesnę būklę ir Samarija bei jos dukterys sugrįš į savo ankstesnę būklę, tada tu ir tavo dukterys sugrįšite į savo ankstesnę būklę.</verse>
				<verse number="56">Nes tavo sesuo Sodoma tavąja burna nebuvo minima tavo išdidumo dieną,</verse>
				<verse number="57">kai dar nebuvo atidengta tavo nedorybė, kaip tavo priekaišto metu nuo Sirijos dukterų ir visų jos aplinkinių, filistinų dukterų, kurios tave niekina aplinkui.</verse>
				<verse number="58">Tu nešei savo gašlumą ir savo bjaurystes’, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="59">Nes taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Aš pasielgsiu su tavimi, kaip pasielgei tu, kuri paniekinai priesaiką, sulaužydama sandorą.</verse>
				<verse number="60">Tačiau aš atsiminsiu savo sandorą su tavimi tavo jaunystės dienomis ir įtvirtinsiu tau amžiną sandorą.</verse>
				<verse number="61">Tada tu atsiminsi savo kelius ir būsi sugėdinta, kai priimsi savo seseris, savo vyresniąją ir savo jaunesniąją; ir jas atiduosiu tau į dukteris, bet ne per tavo sandorą.</verse>
				<verse number="62">Aš įtvirtinsiu savo sandorą su tavimi; ir tu žinosi, kad aš esu VIEŠPATS;</verse>
				<verse number="63">kad tu atsimintum ir susigėstum, ir niekada nebeatvertum savo burnos dėl savo gėdos, kai tave sutaikinsiu su savimi dėl visko, ką esi padariusi’, – sako Viešpats DIEVAS“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Žmogaus sūnau, užmink mįslę ir sakyk palyginimą Izraelio namams;</verse>
				<verse number="3">ir tark: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Didelis erelis dideliais sparnais, ilgasparnis, pilnas įvairiaspalvių plunksnų, atskrido į Libaną ir paėmė aukščiausią kedro šaką;</verse>
				<verse number="4">jis nuskynė iš jo jaunų šakelių viršutinę ir nunešė ją į prekybos šalį; padėjo ją pirklių mieste.</verse>
				<verse number="5">Jis paėmė ir šalies sėklos ir pasodino ją derlingame lauke; padėjo ją prie didelių vandenų, kaip gluosnį ją pasodino.</verse>
				<verse number="6">Ji augo ir tapo žemaūgiu išsikerojusiu vynmedžiu, kurio šakos palinko į jį ir jo šaknys buvo po juo; taip jis tapo vynmedžiu, išleido šakas, išleido atžalas.</verse>
				<verse number="7">Buvo ir kitas didelis erelis su dideliais sparnais ir daug plunksnų; ir štai tas vynmedis palenkė į jį savo šaknis ir išleido link jo savo šakas, kad šis jį laistytų jo sodinių vagomis.</verse>
				<verse number="8">Jis buvo pasodintas į gerą dirvožemį prie didelių vandenų, kad jis išleistų šakas ir neštų vaisių, kad jis būtų puikus vynmedis’.</verse>
				<verse number="9">Sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Ar jis vešės? Argi jis neišraus jo šaknų ir neiškirs jo vaisių, kad jis nuvystų? Jis nuvys visais savo išdygusiais lapais be didelės jėgos ar daugelio žmonių, kad išrautų jį su jo šaknimis.</verse>
				<verse number="10">Štai būdamas pasodintas – ar jis vešės? Ar jis visiškai nenudžius, kai jį palies rytų vėjas? Jis sudžius vagose, kur augo’“.</verse>
				<verse number="11">Man dar atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="12">„Na, sakyk maištaujantiems namams: ‘Ar nežinote, ką tai reiškia?’ Sakyk jiems: ‘Štai Babilono karalius atvyko į Jeruzalę, paėmė jos karalių bei jos kunigaikščius ir nusivedė juos su savimi į Babiloną;</verse>
				<verse number="13">ir paėmė vieną iš karaliaus sėklos, sudarė su juo sandorą ir prisaikdino jį; jis paėmė ir šalies galiūnus;</verse>
				<verse number="14">kad karalystė būtų nužeminta, jog ji nepasikeltų, bet kad laikydamasi jo sandoros ji išstovėtų.</verse>
				<verse number="15">Bet jis maištavo prieš jį, siųsdamas savo pasiuntinius į Egiptą, kad jam duotų žirgų ir daug žmonių. Ar jam seksis? Ar išsigelbės tas, kuris tai daro? Ar jis sulaužys sandorą ir bus išvaduotas?</verse>
				<verse number="16">Kaip aš gyvas, – sako Viešpats DIEVAS, – gyvenamoje vietoje karaliaus, kuris jį padarė karaliumi, kurio priesaiką jis paniekino ir kurio sandorą jis sulaužė, jis tikrai mirs su juo Babilono viduje.</verse>
				<verse number="17">Nei faraonas su galinga kariuomene ir dideliu pulku nieko kare dėl jo nepadarys, pildamas kalnus ir statydamas fortus, kad iškirstų daugelį žmonių;</verse>
				<verse number="18">nes jis paniekino priesaiką, sulaužydamas sandorą, kai štai jis buvo padavęs savo ranką ir visa tai padaręs; jis neišsigelbės’.</verse>
				<verse number="19">Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: ‘ Kaip aš gyvas, mano priesaiką, kurią jis paniekino, ir mano sandorą, kurią jis sulaužė, aš tikrai atlyginsiu jam ant galvos.</verse>
				<verse number="20">Aš ant jo išskleisiu savo tinklą, ir jis bus sugautas mano spąstuose, ir jį nuvesiu į Babiloną, ir ten su juo bylinėsiuosi dėl jo nusižengimo, kuriuo jis nusižengė prieš mane.</verse>
				<verse number="21">Ir visi jo pabėgėliai su visais jo būriais kris nuo kalavijo, o išlikusieji bus išsklaidyti po visus vėjus; ir jūs žinosite, kad aš, VIEŠPATS, tai kalbėjau’.</verse>
				<verse number="22">Taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Aš taip pat paimsiu iš aukšto kedro aukščiausios šakos ir pasodinsiu tai; aš nuo jo jaunų šakelių viršaus nuskinsiu minkštą vytelę ir pasodinsiu ją ant aukšto ir iškilaus kalno;</verse>
				<verse number="23">Izraelio aukštumos kalne ją pasodinsiu; ir ji išleis šakas, duos vaisių ir bus puikus kedras; ir po juo gyvens visokie įvairiasparniai skrajūnai; jie gyvens jo šakų šešėlyje.</verse>
				<verse number="24">Ir visi lauko medžiai žinos, kad aš, VIEŠPATS, nužeminau aukštą medį, išaukštinau žemą medį, sudžiovinau žaliuojantį medį ir padariau, kad sausas medis vešėtų; Aš, VIEŠPATS, tai kalbėjau ir tai padariau’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Man vėl atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Ką jūs turite mintyje, kai vartojate šitą patarlę apie Izraelio šalį, sakydami: ‘Tėvai valgė rūgščių vynuogių, o vaikams atšipo dantys’?</verse>
				<verse number="3">Kaip aš gyvas, – sako Viešpats DIEVAS, – jūs nebeturėsite progos vartoti šitą patarlę Izraelyje.</verse>
				<verse number="4">Štai visos sielos yra mano; kaip tėvo siela, taip ir sūnaus siela yra mano; siela, kuri nusideda, mirs.</verse>
				<verse number="5">Bet jei žmogus yra teisus ir daro, kas teisėta ir teisinga,</verse>
				<verse number="6">nėra valgęs kalnuose, nėra pakėlęs akių į Izraelio namų stabus, nesuteršė savo artimo žmonos, nebuvo prisiartinęs prie mėnesinėmis sergančios moters,</verse>
				<verse number="7">nėra nei vieno engęs, bet sugrąžino skolininkui jo užstatą, nei vieno smurtu neapiplėšė, davė savo duonos alkanam, apdengė nuogą drabužiu,</verse>
				<verse number="8">neskolino už palūkanas ir neėmė prieaugio, atitraukė savo ranką nuo neteisybės, vykdė teisingą teismą tarp žmogaus ir žmogaus,</verse>
				<verse number="9">vaikščiojo pagal mano įstatus ir laikėsi mano teismų, kad elgtųsi teisingai, – tas yra teisus; jis tikrai gyvens, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="10">Jeigu jis pagimdytų sūnų, kuris yra plėšikas, praliejantis kraują ir darantis ką panašaus į bet kurį iš šitų dalykų,</verse>
				<verse number="11">o nedarantis nieko iš anų darbų, bet yra valgęs kalnuose, suteršė savo artimo žmoną,</verse>
				<verse number="12">engė vargšą ir beturtį, smurtu plėšė, negrąžino užstato, kėlė akis į stabus, darė bjaurystes,</verse>
				<verse number="13">skolino už palūkanas ir ėmė prieaugį, – ar jis liks gyvas? Jis negyvens; jis darė visas šitas bjaurystes; jis tikrai mirs; jo kraujas bus ant jo.</verse>
				<verse number="14">Na, o štai jei jis pagimdys sūnų, kuris matys visas savo tėvo nuodėmes, kurias jis darė, ir apsvarstys, ir nieko tokio nedarys,</verse>
				<verse number="15">nevalgys kalnuose ir nepakels akių į Izraelio namų stabus, nesuterš savo artimo žmonos</verse>
				<verse number="16">ir nei vieno neengs, nesulaikys užstato ir smurtu neplėš, bet duos savo duonos alkanam ir apdengs nuogą drabužiu,</verse>
				<verse number="17">atitrauks savo ranką nuo vargšo, neims palūkanų nei prieaugio, vykdys mano teismus, vaikščios pagal mano įstatus, – tas nemirs dėl savo tėvo neteisybės, jis tikrai gyvens.</verse>
				<verse number="18">O jo tėvas, kadangi jis žiauriai engė, smurtu apiplėšė savo brolį ir darė tai, kas negerai savo tautos tarpe, štai jis mirs savo neteisybėje.</verse>
				<verse number="19">Tačiau jūs sakote: „Kodėl? Argi ne sūnus nešioja tėvo neteisybę?“ Kadangi sūnus darė tai, kas teisėta ir teisinga, laikėsi visų mano įstatų ir juos vykdė, jis tikrai gyvens.</verse>
				<verse number="20">Siela, kuri nusideda, ji mirs. Sūnus nenešios tėvo neteisybės, nei tėvas neneš sūnaus neteisybės; teisiojo teisumas bus ant jo paties, o nedorėlio nedorybė bus ant jo paties.</verse>
				<verse number="21">Bet jei nedorėlis nusigręš nuo visų savo nuodėmių, kurias jis darė, laikysis visų mano įstatų ir darys tai, kas teisėta ir teisinga, jis tikrai gyvens, jis nemirs.</verse>
				<verse number="22">Visi jo nusižengimai, kuriuos jis darė, – apie juos nebus jam užsiminta; jis gyvens savo teisumu, kurį jis darė.</verse>
				<verse number="23">Argi aš noriu, kad nedorėlis mirtų? – sako Viešpats DIEVAS, – argi ne to, kad jis gręžtųsi nuo savo kelių ir gyventų?</verse>
				<verse number="24">Bet kai teisusis nusigręžia nuo savo teisumo ir daro neteisybę, ir daro pagal visas bjaurystes, kurias daro nedorėlis, argi jis gyvens? Visas jo teisumas, kurį jis darė, nebus minimas; visame savo nusižengime, kuriuo jis nusižengė, ir savo nuodėmėje, kuria jis nusidėjo, juose jis mirs.</verse>
				<verse number="25">Tačiau jūs sakote: „Viešpaties kelias neteisingas“. Na, klausykite, o Izraelio namai: Argi mano kelias neteisingas? Argi ne jūsų keliai neteisingi?</verse>
				<verse number="26">Kai teisusis nusigręžia nuo savo teisumo, daro neteisybę ir juose miršta; jis mirs dėl savo neteisybės, kurią jis darė.</verse>
				<verse number="27">Vėlgi, kai nedorėlis nusigręžia nuo savo nedorybės, kurią jis darė, ir daro tai, kas teisėta ir teisinga, jis išsaugos savo sielą gyvą.</verse>
				<verse number="28">Kadangi jis apsvarstė ir nusigręžė nuo visų savo nusižengimų, kuriuos darė, jis tikrai gyvens, jis nemirs.</verse>
				<verse number="29">Tačiau Izraelio namai sako: „Viešpaties kelias neteisingas“. O Izraelio namai, argi mano keliai neteisingi? Argi ne jūsų keliai yra neteisingi?</verse>
				<verse number="30">Todėl aš jus teisiu, o Izraelio namai, kiekvieną pagal jo kelius, – sako Viešpats DIEVAS. – Atsiverskite ir nusigręžkite nuo visų savo nusižengimų – taip neteisybė netaps jūsų pražūtimi.</verse>
				<verse number="31">Meskite nuo savęs visus savo nusižengimus, kuriais nusižengėte; ir pasidarykite naują širdį ir naują dvasią; nes kodėl turėtumėte mirti, o Izraelio namai?</verse>
				<verse number="32">Nes aš nenoriu mirštančiojo mirties, – sako Viešpats DIEVAS; – todėl gręžkitės ir gyvenkite’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">„Be to, imkis raudos dėl Izraelio kunigaikščių</verse>
				<verse number="2">ir sakyk: ‘Kas yra tavo motina? Liūtė; ji guli tarp liūtų, ji maitino savo jauniklius tarp jaunų liūtų.</verse>
				<verse number="3">Ir ji išaugino vieną iš savo jauniklių; jis tapo jaunu liūtu ir išmoko sugauti grobį; jis rijo žmones.</verse>
				<verse number="4">Tautos irgi išgirdo apie jį; jis buvo sugautas jų duobėje, ir jos grandinėse nuvedė jį į Egipto šalį.</verse>
				<verse number="5">Na, o matydama, kad ji laukė, ir jos viltis prarasta, ji paėmė kitą iš savo jauniklių ir padarė jį jaunu liūtu.</verse>
				<verse number="6">Jis vaikštinėjo tarp liūtų, jis tapo jaunu liūtu, išmoko sugauti grobį ir rijo žmones.</verse>
				<verse number="7">Jis pažino jų apleistus rūmus ir niokojo jų miestus; ir ištuštėjo šalis bei jos pilnatvė dėl jo riaumojimo garso.</verse>
				<verse number="8">Tada tautos nusistatė prieš jį iš aplinkinių provincijų ir išskleidė virš jo savo tinklą; jis buvo sugautas jų duobėje.</verse>
				<verse number="9">Jos uždarė jį saugoti grandinėse ir nuvedė jį pas Babilono karalių; jos nuvedė jį į kalėjimą, kad jo balsas nebebūtų girdimas Izraelio kalnuose.</verse>
				<verse number="10">Tavo motina yra kaip vynmedis tavo kraujyje, pasodintas prie vandenų; jis buvo vaisingas ir pilnas šakų dėl vandenų daugybės.</verse>
				<verse number="11">Jis turėjo stiprias rykštes skeptrams tų, kurie valdo, jo ūgis iškilo tarp tankių šakų, ir jis pasirodė savo aukštybėje su savo šakų daugybe.</verse>
				<verse number="12">Bet įtūžyje jis buvo išrautas, numestas žemėn, ir rytų vėjas sudžiovino jo vaisius; jo stiprios rykštės buvo nulaužtos ir sudžiūvo; ugnis jas surijo.</verse>
				<verse number="13">O dabar jis pasodintas dykumoje, sausoje ir ištroškusioje dirvoje.</verse>
				<verse number="14">Ir ugnis išėjo iš jo šakos rykščių, kuri surijo jo vaisius taip, kad ji nebeturi tvirtos rykštės būti skeptru valdymui‘“. Tai yra rauda ir bus raudai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Ir septintaisiais metais, penktąjį mėnesį, to mėnesio dešimtąją dieną įvyko, kad kai kurie iš Izraelio vyresniųjų atėjo pasiklausti VIEŠPATIES ir atsisėdo priešais mane.</verse>
				<verse number="2">Tada man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="3">„Žmogaus sūnau, kalbėk Izraelio vyresniesiems ir sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Ar jūs atėjote manęs pasiklausti? Kaip aš gyvas, aš nesiduosiu jūsų klausiamas, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="4">– Ar tu juos teisi, žmogaus sūnau, ar tu teisi? Duok jiems žinoti jų tėvų bjaurystes</verse>
				<verse number="5">ir sakyk jiems: Taip sako Viešpats DIEVAS: Tą dieną, kai išrinkau Izraelį ir pakėliau savo ranką Jokūbo namų sėklai ir jiems tapau žinomas Egipto šalyje, kai pakėliau jiems savo ranką, sakydamas: „Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas“;</verse>
				<verse number="6">tą dieną, kai jiems pakėliau savo ranką, kad išvesčiau juos iš Egipto šalies į šalį, kurią buvau jiems ištyręs, tekančią pienu ir medumi, kuri yra visų šalių šlovė;</verse>
				<verse number="7">tada jiems pasakiau: „Meskite šalin kiekvienas savo akių bjaurystes ir nesusiterškite Egipto stabais; aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas“.</verse>
				<verse number="8">Bet jie maištavo prieš mane ir nenorėjo manęs klausyti; nei vienas nemetė šalin savo akių bjaurysčių ir jie nepaliko Egipto stabų; tada tariau: „Aš išliesiu ant jų savo įtūžį, kad ant jų įvykdyčiau savo pyktį Egipto šalies viduje“.</verse>
				<verse number="9">Bet aš dariau dėl savo vardo, kad jis nebūtų suterštas prieš pagonis, tarp kurių jie buvo, kurių akyse jiems tapau žinomas, išvesdamas juos iš Egipto šalies.</verse>
				<verse number="10">Tad išvedžiau juos iš Egipto šalies ir atvedžiau į dykumą.</verse>
				<verse number="11">Ir daviau jiems savo įstatus ir paskelbiau jiems savo teismus, kuriais žmogus gyvens, jei juos vykdys.</verse>
				<verse number="12">Taipogi jiems dar daviau savo sabatus, kad būtų ženklas tarp manęs ir jų, kad jie žinotų, jog aš esu VIEŠPATS, kuris juos pašvenčia.</verse>
				<verse number="13">Bet Izraelio namai maištavo prieš mane dykumoje; jie nevaikščiojo pagal mano įstatus ir atmetė mano teismus, kuriais žmogus gyvens, jei juos vykdys; ir jie labai suteršė mano sabatus; tada tariau: „Aš išliesiu ant jų savo įtūžį dykumoje, kad juos sunaikinčiau“.</verse>
				<verse number="14">Bet aš dariau dėl savo vardo, kad jis nebūtų suterštas prieš pagonis, kurių akyse juos išvedžiau.</verse>
				<verse number="15">Taipogi aš dar jiems pakėliau savo ranką dykumoje, kad jų neįvesiu į pienu ir medumi tekančią šalį, kurią buvau jiems davęs, kuri yra visų šalių šlovė;</verse>
				<verse number="16">kadangi jie niekino mano teismus ir nevaikščiojo pagal mano įstatus, bet suteršė mano sabatus; nes jų širdis nuėjo paskui jų stabus.</verse>
				<verse number="17">Tačiau mano akiai pagailo jų, kad jų nesunaikinčiau, ir nepadariau jiems galo dykumoje.</verse>
				<verse number="18">Bet aš pasakiau jų vaikams dykumoje: „Nevaikščiokite pagal savo tėvų įstatus ir nesilaikykite jų teismų, ir nesusiterškite jų stabais;</verse>
				<verse number="19">aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas; vaikščiokite pagal mano įstatus, laikykitės mano teismų ir juos vykdykite;</verse>
				<verse number="20">ir pašvęskite mano sabatus; jie bus ženklas tarp manęs ir jūsų, kad žinotumėte, jog aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas“.</verse>
				<verse number="21">Tačiau vaikai maištavo prieš mane; jie nevaikščiojo pagal mano įstatus ir nesilaikė mano teismų, kad juos vykdytų, kuriais žmogus gyvens, jei juos vykdys; jie suteršė mano sabatus; tada tariau: „Aš norėčiau ant jų išlieti savo įtūžį, kad prieš juos įvykdyčiau savo pyktį dykumoje“.</verse>
				<verse number="22">Tačiau aš atitraukiau savo ranką ir dariau dėl savo vardo, kad jis nebūtų suterštas akyse pagonių, kuriems matant juos išvedžiau.</verse>
				<verse number="23">Aš taip pat jiems pakėliau savo ranką dykumoje, kad juos išsklaidyčiau tarp pagonių ir išvaikyčiau po šalis;</verse>
				<verse number="24">kadangi jie nevykdė mano teismų, bet niekino mano įstatus, suteršė mano sabatus, ir jų akys sekė jų tėvų stabus.</verse>
				<verse number="25">Todėl jiems daviau negerų įstatų ir teismų, kuriais jie neturėtų gyventi;</verse>
				<verse number="26">ir juos suteršiau jų pačių dovanomis, jiems perleidžiant per ugnį visus atveriančius įsčias, kad juos padaryčiau apleistus, tuo tikslu, kad jie žinotų, jog aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="27">Todėl, žmogaus sūnau, kalbėk Izraelio namams ir jiems sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Dar tuo jūsų tėvai man piktžodžiavo nusižengdami prieš mane.</verse>
				<verse number="28">Nes kai juos atvedžiau į šalį, dėl kurios pakėliau savo ranką, kad jiems ją duočiau, tada jie pamatė visas aukštas kalvas ir visus tankius medžius ir ten aukojo savo aukas, ir ten jie savo auka kurstė; ten jie skleidė ir savo gardų kvapą ir išliejo savo geriamąsias aukas.</verse>
				<verse number="29">Tada jiems sakiau: „Kas yra ta aukštuma, į kurią einate?“ Iki šios dienos ją vadina Bamos vardu.</verse>
				<verse number="30">Todėl sakyk Izraelio namams: Taip sako Viešpats DIEVAS: Ar jūs susiteršę savo tėvų būdu ir paleistuvaujate pagal jų bjaurystes?</verse>
				<verse number="31">Nes aukodami savo dovanas, perleisdami savo sūnus per ugnį, jūs iki šios dienos susiteršiate visais savo stabais; ar aš turėčiau duotis jūsų klausiamas, o Izraelio namai? Kaip aš gyvas, – sako Viešpats DIEVAS, – aš nesiduosiu jūsų klausiamas.</verse>
				<verse number="32">Ir tai, kas ateina jums į galvą, to visiškai nebus, kai jūs sakote: „Mes būsime kaip pagonys, kaip šalių šeimos, kad tarnautume medžiui ir akmeniui“.</verse>
				<verse number="33">Kaip aš gyvas, – sako Viešpats DIEVAS, – tikrai aš jus valdysiu galinga ranka ir ištiesta ranka bei išlietu įtūžiu;</verse>
				<verse number="34">ir išvesiu jus iš tautų ir surinksiu iš šalių, po kurias esate išsklaidyti, galinga ranka ir ištiesta ranka bei išlietu įtūžiu.</verse>
				<verse number="35">Ir jus atvesiu į tautų dykumą ir ten su jumis bylinėsiuosi akis į akį.</verse>
				<verse number="36">Kaip bylinėjausi su jūsų tėvais Egipto šalies dykumoje, taip aš bylinėsiuosi su jumis, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="37">– Aš jus pervesiu po lazda, ir įvesiu jus į sandoros saitus;</verse>
				<verse number="38">ir išvalysiu iš jūsų tarpo maištininkus ir nusižengiančius prieš mane; juos išvesiu iš krašto, kur jie laikinai apsigyvenę, bet jie neįeis į Izraelio šalį; ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="39">O dėl jūsų, o Izraelio namai, – taip sako Viešpats DIEVAS, – eikite, tarnaukite kiekvienas savo stabams, ir taip pat po to, jei manęs neklausysite; bet nebeterškite mano šventojo vardo savo dovanomis ir savo stabais.</verse>
				<verse number="40">Nes mano šventame kalne, Izraelio aukštybės kalne, – sako Viešpats DIEVAS, – ten man tarnaus visi Izraelio namai, jie visi šalyje; ten aš juos priimsiu ir ten reikalausiu jūsų aukų ir jūsų aukojimų pirmavaisių su visais jūsų šventais dalykais.</verse>
				<verse number="41">Aš jus priimsiu kartu su jūsų gardžiu kvapu, kai jus išvesiu iš tautų ir surinksiu jus iš šalių, po kurias buvote išsklaidyti; ir būsiu pašvęstas jumyse pagonių akivaizdoje.</verse>
				<verse number="42">Ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kai jus atvesiu į Izraelio šalį, į kraštą, dėl kurio pakėliau savo ranką, kad jį duočiau jūsų tėvams.</verse>
				<verse number="43">Ir ten jūs prisiminsite savo kelius ir visus savo darbus, kuriais buvote susiteršę; ir jūs pasibjaurėsite savimi savo pačių akyse dėl visų savo piktų darbų, kuriuos darėte.</verse>
				<verse number="44">Ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kai aš būsiu padaręs su jumis dėl savo vardo, ne pagal jūsų piktus kelius ir jūsų sugedusius darbus, o Izraelio namai, – sako Viešpats DIEVAS’“.</verse>
				<verse number="45">Man dar atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="46">„Žmogaus sūnau, nukreipk savo veidą pietų link, lašink savo žodį pietų link ir pranašauk prieš pietų lauko mišką;</verse>
				<verse number="47">ir sakyk pietų miškui: ‘Klausyk VIEŠPATIES žodžio: Taip sako Viešpats DIEVAS: Štai aš užkursiu tavyje ugnį, ir ji surys tavyje kiekvieną žaliuojantį medį ir kiekvieną sausą medį; liepsnojanti liepsna neužges, ir visi veidai nuo pietų iki šiaurės bus joje sudeginti.</verse>
				<verse number="48">Ir visi kūnai pamatys, kad aš, VIEŠPATS, ją užkūriau; ji neužges’“.</verse>
				<verse number="49">Tada aš tariau: „Ak, Viešpatie DIEVE! Jie sako apie mane: ‘Argi jis nekalba palyginimais‘?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Ir man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Žmogaus sūnau, nukreipk savo veidą į Jeruzalę ir lašink savo žodį link šventovių, ir pranašauk prieš Izraelio šalį,</verse>
				<verse number="3">ir sakyk Izraelio šaliai: ‘Taip sako VIEŠPATS: Štai aš esu prieš tave ir išsitrauksiu savo kalaviją iš jo makšties, ir iškirsiu iš tavęs teisųjį ir nedorėlį.</verse>
				<verse number="4">Kadangi iškirsiu iš tavęs teisųjį ir nedorėlį, todėl išeis mano kalavijas iš savo makšties prieš visus kūnus nuo pietų iki šiaurės;</verse>
				<verse number="5">kad visi kūnai žinotų, kad aš, VIEŠPATS, ištraukiau savo kalaviją iš jo makšties; jis nebesugrįš.</verse>
				<verse number="6">Todėl tu, žmogaus sūnau, dūsauk laužydamas savo strėnas; ir su kartumu dūsauk jų akyse.</verse>
				<verse number="7">Ir bus, kai jie tau sakys: „Kodėl tu dūsauji?“, tuomet atsakyk: „Dėl žinios, nes ji ateina“; ir sutirps kiekviena širdis, nusilps visos rankos, nualps kiekviena dvasia, ir visi keliai bus silpni kaip vanduo; štai ji ateina ir įvyks’, – sako Viešpats DIEVAS“.</verse>
				<verse number="8">Man vėl atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="9">„Žmogaus sūnau, pranašauk ir sakyk: ‘Taip sako VIEŠPATS: Sakyk: „Kalavijas, kalavijas pagaląstas ir taip pat nušveistas;</verse>
				<verse number="10">jis pagaląstas smarkioms skerdynėms vykdyti; jis nušveistas, kad žėrėtų; tad ar mums linksmintis? Jis niekina mano sūnaus lazdą kaip bet kokį medį.</verse>
				<verse number="11">Jis padavė jį nušveisti, kad būtų imamas į ranką; šis kalavijas yra pagaląstas ir nušveistas, kad jį paduotų į žudiko ranką“.</verse>
				<verse number="12">Šauk ir kauk, žmogaus sūnau; nes jis bus ant mano tautos, jis bus ant visų Izraelio kunigaikščių; siaubas dėl kalavijo apims mano tautą; todėl plok sau per šlaunį.</verse>
				<verse number="13">Nes tai išbandymas; o ką, jei kalavijas paniekins lazdą? Jos nebebus, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="14">– Todėl tu, žmogaus sūnau, pranašauk ir plok ranka į ranką, ir tegul trečią kartą kalavijas padvigubėja, užmuštųjų kalavijas; tai nužudytų didžiūnų kalavijas, įeinantis į jų slaptus kambarius.</verse>
				<verse number="15">Aš nukreipiau kalavijo smaigalį prieš visus jų vartus, kad nualptų jų širdys ir padaugėtų jų griuvėsių; ak! Jis nublizgintas, apsiaustas skerdynėms.</verse>
				<verse number="16">Eik vienu ar kitu keliu, į dešinę ar į kairę, kur tik nukreiptas tavo veidas.</verse>
				<verse number="17">Aš irgi suplosiu rankomis ir ilsinsiu savo įtūžį; aš, VIEŠPATS, tai pasakiau’“.</verse>
				<verse number="18">Man vėl atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="19">„Žmogaus sūnau, paskirk sau du kelius, kuriais galėtų ateiti Babilono karaliaus kalavijas; jie abu išeis iš vienos šalies; ir išrink vietą, išrink ją kelio į miestą pradžioje.</verse>
				<verse number="20">Paskirk kelią, kad kalavijas ateitų į amoniečių Rabą ir į Judą, į sutvirtintą Jeruzalę.</verse>
				<verse number="21">Nes Babilono karalius sustojo kelio išsišakojime, dviejų kelių pradžioje, kad paburtų; jis nublizgino savo strėles, tarėsi su atvaizdais, apžiūrėjo kepenis.</verse>
				<verse number="22">Jo dešinėje buvo būrimas apie Jeruzalę, kad paskirtų vadus atverti burną žudynėse, kad šauksmu keltų balsą, kad paskirtų mūrdaužius prieš vartus, kad supiltų kalną ir pastatytų fortą.</verse>
				<verse number="23">Ir jiems, davusiems priesaikas, tai bus kaip apgaulingas būrimas jų akyse; bet jis prisimins tą neteisybę, kad jie būtų pagauti.</verse>
				<verse number="24">Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Kadangi jūs priminėte savo neteisybę savo nusižengimus atidengdami taip, kad visuose jūsų darbuose pasirodo jūsų nuodėmės; aš sakau, – kadangi jūs prisimenami, tai būsite pagauti ranka.</verse>
				<verse number="25">O tu, susiteršęs nedoras Izraelio kunigaikšti, kurio diena atėjo, kai neteisybei bus galas,</verse>
				<verse number="26">taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Nuimk diademą, nuimk vainiką; to paties nebebus; išaukštink nužemintąjį ir pažemink aukštąjį.</verse>
				<verse number="27">Aš tai nuversiu, nuversiu, nuversiu; ir to nebebus, kol ateis tas, kuris turi teisę; ir jam tai duosiu’.</verse>
				<verse number="28">O tu, žmogaus sūnau, pranašauk ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS apie amoniečius ir apie jų priekaištą; sakyk: Kalavijas, kalavijas ištrauktas; nublizgintas skerdynėms, kad rytų, nes yra žėrintis;</verse>
				<verse number="29">kai jie mato tau tuštybę, kai buria tau melą, kad tave atvestų ant sprandų užmuštųjų, nedorėlių, kurių diena atėjo, kai jų neteisybei bus galas.</verse>
				<verse number="30">Ar aš jį sugrąžinsiu į jo makštį? Tave teisiu toje vietoje, kur buvai sutvertas, tavo gimtoje šalyje.</verse>
				<verse number="31">Ir aš išliesiu ant tavęs savo pasipiktinimą, pūsiu į tave savo rūstybės ugnimi ir atiduosiu tave į žvėriškų bei įgudusių žudyti žmonių rankas.</verse>
				<verse number="32">Tu būsi kuras ugniai; tavo kraujas bus šalies viduje; tavęs nebeatsimins; nes aš, VIEŠPATS, tai kalbėjau’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Man dar atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Na, o tu, žmogaus sūnau, ar tu teisi, ar tu teisi kruviną miestą? Taip, paskelbk jam visas jo bjaurystes.</verse>
				<verse number="3">Tada sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Tas miestas lieja kraują savo viduje, kad ateitų jo laikas, ir prieš save daro stabus, kad susiterštų.</verse>
				<verse number="4">Tu tapai kaltas savo krauju, kurį praliejai; ir susiteršei savo stabais, kuriuos padarei; tu priartinai savo dienas ir atėjai iki savo metų; todėl padariau tave priekaištu pagonims ir pasityčiojimu visoms šalims.</verse>
				<verse number="5">Esantys arti tavęs ir esantys toli nuo tavęs, tyčiosis iš tavęs negarbingo, daug varginamo.</verse>
				<verse number="6">Štai Izraelio kunigaikščiai, kiekvienas tavyje buvo savo galioje, kad kraują pralietų.</verse>
				<verse number="7">Tavyje jie paniekino tėvą ir motiną; tavo viduje jie engė ateivį; tavyje jie vargino našlaitį ir našlę.</verse>
				<verse number="8">Tu paniekinai mano šventenybes ir suteršei mano sabatus.</verse>
				<verse number="9">Tavyje yra žmonės, šmeižiantys, kad pralietų kraują; ir tavyje jie valgo ant kalnų; tavo viduje jie daro nešvankybes.</verse>
				<verse number="10">Tavyje jie atidengė savo tėvų nuogumą; tavyje jie pažemino tą, kuri buvo atsiskyrusi dėl susiteršimo.</verse>
				<verse number="11">Vienas darė bjaurystę su savo artimo žmona; kitas nešvankiai suteršė savo marčią; kitas tavyje pažemino savo seserį, savo tėvo dukterį.</verse>
				<verse number="12">Tavyje jie ėmė dovanas, kad pralietų kraują; tu ėmei palūkanas bei prieaugį ir prievarta godžiai pasipelnei iš savo artimo, ir pamiršai mane, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="13">– Štai todėl aš suplojau savo ranka dėl tavo nesąžiningo pelno, kurį įsigijai, ir dėl tavo kraujo, kuris buvo tavo tarpe.</verse>
				<verse number="14">Ar gali ištverti tavo širdis, ar gali būti stiprios tavo rankos tomis dienomis, kai užsiimsiu tavimi? Aš, VIEŠPATS, tai kalbėjau ir tai įvykdysiu.</verse>
				<verse number="15">Ir aš išsklaidysiu tave tarp pagonių, išvaikysiu tave šalyse ir išnaikinsiu iš tavęs tavo nešvarumą.</verse>
				<verse number="16">Ir tu imsi savo paveldą savyje pagonių akyse ir žinosi, kad aš esu VIEŠPATS’“.</verse>
				<verse number="17">Man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="18">„Žmogaus sūnau, Izraelio namai man tapo išdagomis; jie visi yra varis, alavas, geležis ir švinas krosnies viduje; jie yra sidabro išdagos.</verse>
				<verse number="19">Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Kadangi jūs visi tapote išdagomis, todėl štai aš jus surinksiu į Jeruzalės vidurį.</verse>
				<verse number="20">Kaip surenka sidabrą, varį, geležį, šviną ir alavą į krosnies vidurį, kad į juos pūstų ugnį lydymui, taip aš savo pyktyje ir savo įtūžyje jus surinksiu, ten jus paliksiu ir jus išlydysiu.</verse>
				<verse number="21">Taip, aš jus surinksiu ir pūsiu į jus savo rūstybės ugnimi, ir jūs būsite išlydyti jos viduryje.</verse>
				<verse number="22">Kaip sidabras ištirpdomas krosnies viduryje, taip jūs būsite ištirpdyti jos viduryje; ir jūs žinosite, kad aš, VIEŠPATS, išliejau ant jūsų savo įtūžį’“.</verse>
				<verse number="23">Ir man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="24">„Žmogaus sūnau, sakyk jai: ‘Tu esi šalis, kuri neapvalyta ir ant kurios nelijo pasipiktinimo dieną.</verse>
				<verse number="25">Jos tarpe jos pranašų sąmokslas – kaip riaumojantis liūtas, draskantis grobį; jie rijo sielas; jie pasiėmė lobį ir brangenybes; jie padarė daug našlių jos tarpe.</verse>
				<verse number="26">Jos kunigai laužė mano įstatymą ir suteršė mano šventenybes; jie nedarė skirtumo tarp to, kas šventa ir kas nešventa, ir neparodė skirtumo tarp nešvaraus ir švaraus, ir paslėpė savo akis nuo mano sabatų, ir aš esu tarp jų suterštas.</verse>
				<verse number="27">Jos kunigaikščiai jos tarpe yra kaip vilkai, draskantys grobį, kad pralietų kraują, naikintų sielas ir kad įsigytų nesąžiningą pelną.</verse>
				<verse number="28">O jos pranašai juos aptinkavo nemaišytu kalkių skiediniu, regėdami tuštybę ir jiems burdami melus, sakydami: „Taip sako Viešpats DIEVAS“, kai VIEŠPATS nekalbėjo.</verse>
				<verse number="29">Šalies tauta engė, plėšikavo ir vargino vargšą bei beturtį; taip, jie neteisėtai engė ateivį.</verse>
				<verse number="30">Ir aš ieškojau tarp jų žmogaus, kuris statytų tvorą ir atsistotų spragoje prieš mane dėl šios šalies, idant jos nesunaikinčiau; bet nei vieno neradau.</verse>
				<verse number="31">Todėl išliejau ant jų savo pasipiktinimą; savo rūstybės ugnimi juos sunaikinau; jų pačių kelią atlyginau ant jų galvų, – sako Viešpats DIEVAS’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Man vėl atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Žmogaus sūnau, buvo dvi moterys, vienos motinos dukterys;</verse>
				<verse number="3">ir jos paleistuvavo Egipte; jos paleistuvavo savo jaunystėje; ten buvo spaudžiamos jų krūtys ir ten gniuždė jų mergystės spenelius.</verse>
				<verse number="4">Jų vardai buvo: vyresnioji Ohola, ir jos sesuo – Oholiba; jos buvo mano, ir jos pagimdė sūnų bei dukterų. Tokie buvo jų vardai: Ohola – tai Samarija, o Oholiba – tai Jeruzalė.</verse>
				<verse number="5">Ohola paleistuvavo, kai buvo mano; ji beprotiškai mylėjo savo meilužius, kaimynus asirus,</verse>
				<verse number="6">apsirengusius mėlynai, vadus ir valdovus; jie visi geistini jaunuoliai, raiteliai, jojantys ant žirgų.</verse>
				<verse number="7">Taip ji darė savo paleistuvystes su jais, su visais Asirijos rinktiniais vyrais ir su visais, kuriuos ji beprotiškai mylėjo; ji susiteršė visais jų stabais.</verse>
				<verse number="8">Ir ji nepaliko savo paleistuvysčių, atsineštų iš Egipto; nes jie gulėjo su ja jos jaunystėje, gniuždė jos mergystės krūtis ir išliejo ant jos savo paleistuvystę.</verse>
				<verse number="9">Todėl aš ją atidaviau į jos meilužių rankas: į rankas asirų, kuriuos ji beprotiškai mylėjo.</verse>
				<verse number="10">Jie atidengė jos nuogumą; jie paėmė jos sūnus bei jos dukteris, o ją nužudė kalaviju; ir ji tapo garsi tarp moterų; nes jie įvykdė jai teismą.</verse>
				<verse number="11">O jos sesuo Oholiba tai matydama, buvo už ją dar labiau sugedusi savo besaike meile, ir savo paleistuvavimais labiau už savo sesers paleistuvavimus.</verse>
				<verse number="12">Ji beprotiškai mylėjo savo kaimynus asirus, puošniausiai apsirengusius vadus ir valdovus, raitelius, jojančius ant žirgų; jie visi geistini jaunuoliai.</verse>
				<verse number="13">Tada aš mačiau, kad ji buvo suteršta, kad jos abi pasirinko vieną kelią</verse>
				<verse number="14">ir kad ji daugino savo paleistuvystes; nes pamačiusi sienoje nupieštus vyrus, chaldėjų atvaizdus, nupieštus ryškiai raudonai,</verse>
				<verse number="15">susijuosusius strėnas juostomis, pranokstančius dažytais raiščiais ant jų galvų, jie visi kunigaikščiai, atrodantys kaip babiloniečiai Chaldėjos, jų gimtosios šalies;</verse>
				<verse number="16">ir vos tik savo akimis juos pamačiusi, ji beprotiškai juos įsimylėjo ir siuntė pas juos pasiuntinius į Chaldėją.</verse>
				<verse number="17">Ir babiloniečiai atėjo pas ją į meilės guolį ir suteršė ją savo paleistuvavimu, ir ji susiteršė su jais, ir jos širdis nuo jų nutolo.</verse>
				<verse number="18">Taip ji atidengė savo paleistuvavimus ir atidengė savo nuogumą; tada mano širdis nuo jos nutolo, kaip mano širdis buvo nutolusi nuo jos sesers.</verse>
				<verse number="19">Tačiau ji daugino savo paleistuvystes, atsimindama savo jaunystės dienas, kai ji paleistuvavo Egipto šalyje.</verse>
				<verse number="20">Nes ji beprotiškai mylėjo savo meilužius, kurių kūnas kaip asilų kūnas, kurių sėklos išsiliejimas kaip arklių sėklos išsiliejimas.</verse>
				<verse number="21">Taip tu prisiminei savo jaunystės gašlumą, egiptiečiams gniuždant tavo spenelius dėl tavo jaunystės krūtų.</verse>
				<verse number="22">Todėl, Oholiba, taip sako Viešpats DIEVAS: Štai aš sukelsiu prieš tave tavo meilužius, nuo kurių nutolusi tavo širdis, ir juos atvesiu prieš tave iš visų pusių:</verse>
				<verse number="23">babiloniečius ir visus chaldėjus, Pekodą, Šoją, Koją, visus asirus su jais – jie visi geistini jaunuoliai, vadai ir valdovai, didūs viešpačiai ir įžymūs, visi jojantys ant žirgų.</verse>
				<verse number="24">Jie ateis prieš tave su vežimais, vežėčiomis, ratais ir su žmonių sambūriu, kurie sustatys prieš tave aplinkui didžiuosius bei mažuosius skydus ir šalmus; ir aš pavesiu jiems teismą, ir jie teis tave pagal savo teismus.</verse>
				<verse number="25">Ir nukreipsiu prieš tave savo pavydą, ir jie įtūžusiai pasielgs su tavimi; jie nuplėš tavo nosį ir tavo ausis; o tavo likutis kris nuo kalavijo; jie paims tavo sūnus ir tavo dukteris; o tavo likusieji bus ugnies praryti.</verse>
				<verse number="26">Taip pat jie nuplėš tavo drabužius ir atims tavo gražias brangenybes.</verse>
				<verse number="27">Taip padarysiu galą tavo gašlumui ir tavo paleistuvavimui, kurį atsinešei iš Egipto šalies; taip, kad nebepakelsi į juos savo akių ir nebeatsiminsi Egipto.</verse>
				<verse number="28">Nes taip sako Viešpats DIEVAS: Štai aš tave atiduosiu į rankas tų, kurių tu nekenti, į rankas tų, nuo kurių atitolusi tavo širdis;</verse>
				<verse number="29">ir jie elgsis su tavimi su neapykanta, atims visą tavo triūsą ir paliks tave nuogą ir pliką; ir bus atidengtas tavo paleistuvysčių nuogumas, tiek tavo gašlumas, tiek tavo paleistuvavimai.</verse>
				<verse number="30">Tau visa tai padarysiu, kadangi ėjai paleistuvaudama paskui pagonis ir kadangi esi susiteršusi jų stabais.</verse>
				<verse number="31">Tu vaikščiojai savo sesers keliu; todėl jos taurę paduosiu į tavo ranką.</verse>
				<verse number="32">Taip sako Viešpats DIEVAS: Tu gersi iš savo sesers taurės, gilios ir plačios: tu būsi išjuokta ir pašiepta; daug joje yra.</verse>
				<verse number="33">Tu būsi pripildyta girtumo ir sielvarto, nustebimo ir nusiaubimo taurės, tavo sesers Samarijos taurės.</verse>
				<verse number="34">Tu ją gersi ir išsiurbsi, sudaužysi jos šukes ir nusiplėši sau krūtis; nes aš tai kalbėjau’, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="35">Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Kadangi mane pamiršai ir mane numetei sau už nugaros, todėl ir tu nešiok savo gašlumą ir savo paleistuvavimus’“.</verse>
				<verse number="36">VIEŠPATS man dar tarė: „Žmogaus sūnau, ar teisi Oholą ir Oholibą? Taip, paskelbk joms jų bjaurystes;</verse>
				<verse number="37">kad jos svetimavo, ir kraujas yra ant jų rankų, ir jos svetimavo su savo stabais, ir taip pat savo sūnus, kuriuos jos man pagimdė, leido tiems per ugnį, kad juos prarytų.</verse>
				<verse number="38">Dar ir tai jos man padarė: tą pačią dieną jos suteršė mano šventovę ir išniekino mano sabatus.</verse>
				<verse number="39">Nes papjovusios savo vaikus savo stabams, tą pačią dieną jos įeidavo į mano šventovę, kad ją suterštų; ir štai taip jos darė mano namų viduryje.</verse>
				<verse number="40">Be to, jūs siuntėte vyrams, kad ateitų iš toli, pas kuriuos buvo nusiųstas pasiuntinys; ir štai jie atėjo; dėl jų tu nusiprausei, pasidažei akis ir pasipuošei papuošalais,</verse>
				<verse number="41">atsisėdai į didingą guolį, o prieš jį paruoštas stalas, ant kurio tu padėjai mano smilkalus ir mano aliejų.</verse>
				<verse number="42">Pas ją buvo nerūpestingos minios balsas; ir su paprastais žmonėmis buvo atvesti sabiečiai iš dykumos, kurie dėjo apyrankes ant jų rankų ir gražias karūnas ant jų galvų.</verse>
				<verse number="43">Tada tariau pasenusiajai svetimavimuose: „Ar dabar jie paleistuvaus su ja, o ji su jais?“</verse>
				<verse number="44">Bet jie įėjo pas ją, kaip įeina pas paleistuvaujančią moterį; taip jie įėjo pas Oholą ir pas Oholibą, gašlias moteris.</verse>
				<verse number="45">Ir teisūs žmonės jas teis kaip svetimautojas ir kaip moteris, praliejančias kraują; nes jos svetimautojos, ir kraujas yra ant jų rankų.</verse>
				<verse number="46">Nes taip sako Viešpats DIEVAS: Aš atvesiu ant jų aukštyn būrį ir jas atiduosiu, kad būtų pašalintos ir apiplėštos.</verse>
				<verse number="47">Ir būrys užmėtys jas akmenimis ir nužudys jas savo kalavijais; jie nužudys jų sūnus bei jų dukteris ir sudegins jų namus ugnimi.</verse>
				<verse number="48">Taip aš padarysiu galą gašlumui šalyje, kad visos moterys būtų išmokytos nesielgti pagal jūsų gašlumą.</verse>
				<verse number="49">Ir jūsų gašlumą atlygins ant jūsų, ir jūs nešiosite savo stabų nuodėmes; ir jūs žinosite, kad aš esu Viešpats DIEVAS’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Devintaisiais metais, dešimtąjį mėnesį, to mėnesio dešimtąją dieną, man vėl atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Žmogaus sūnau, užsirašyk šios dienos, būtent šitos pačios dienos, vardą; Babilono karalius šitą pačią dieną nusistatė prieš Jeruzalę.</verse>
				<verse number="3">Ir sakyk palyginimą maištaujantiems namams, ir jiems tark: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Uždėk katilą, uždėk, ir įpilk į jį vandens;</verse>
				<verse number="4">surink į jį jo gabalus – visus gerus gabalus, šlaunį ir petį; pripildyk jį rinktiniais kaulais.</verse>
				<verse number="5">Paimk, kas geriausia iš kaimenės, taip pat degink po juo kaulus ir gerai jį pavirink, ir tegul išverda jo kaulai jame.</verse>
				<verse number="6">Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: Vargas kruvinam miestui, katilui, kuriame yra jo nuoviros, kurio nuoviros nėra iš jo dingusios! Išimk juos gabalą po gabalo; tegul ant jo nekrenta burtas.</verse>
				<verse number="7">Nes jo kraujas yra jo viduje; jis padėjo jį ant uolos viršūnės; jis jo neišliejo ant žemės, kad užsidengtų dulkėmis;</verse>
				<verse number="8">kad paskatintų ateiti aukštyn įtūžį dėl atkeršijimo; aš jo kraują padėjau ant uolos viršūnės, kad jis nebūtų uždengtas.</verse>
				<verse number="9">Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: Vargas kruvinam miestui! Aš sukrausiu didelį laužą ugniai.</verse>
				<verse number="10">Sukrauk malkas, užkurk ugnį, degink mėsą, gerai ją paskanink prieskoniais ir tesudega kaulai.</verse>
				<verse number="11">Tada pastatyk jį tuščią ant žarijų, kad jo varis įkaistų ir sudegtų, ir kad jame ištirptų jo nešvarumai, idant sudegtų jo nuoviros.</verse>
				<verse number="12">Jis nuvargino save melais, ir jo didelės nuoviros neišėjo iš jo; jo nuoviros bus ugnyje.</verse>
				<verse number="13">Tavo nešvarume yra gašlumas; kadangi tave nuvaliau, o tu neapsivalei, tai daugiau nebebūsi apvalomas nuo savo nešvarumo, kol aš ilsinsiu ant tavęs savo įtūžį.</verse>
				<verse number="14">Aš, VIEŠPATS, tai kalbėjau; tai įvyks, aš tai padarysiu; aš neatsitrauksiu ir nepasigailėsiu, ir neapgailestausiu; jie tave teis pagal tavo kelius ir pagal tavo darbus, – sako Viešpats DIEVAS’“.</verse>
				<verse number="15">Ir man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="16">„Žmogaus sūnau, štai aš kirčiu atimsiu iš tavęs tavo akių troškimą; tačiau tu nei raudosi, nei verksi, nei liesis tavo ašaros.</verse>
				<verse number="17">Susilaikyk nuo verkimo, neapraudok mirusių, apsirišk savo galvos raiščiu, apsiauk kojas savo apavu, neuždenk savo lūpų ir nevalgyk žmonių duonos“.</verse>
				<verse number="18">Taigi rytą aš kalbėjau tautai; ir vakare mirė mano žmona; o rytą aš padariau, kaip man buvo įsakyta.</verse>
				<verse number="19">Ir tauta man tarė: „Ar mums nepasakysi, ką reiškia mums tai, ką tu darai?“</verse>
				<verse number="20">Tada aš jiems atsakiau: „Man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="21">‘Kalbėk Izraelio namams: Taip sako Viešpats DIEVAS: Štai aš suteršiu savo šventovę, jūsų stiprybės puikybę, jūsų akių troškimą, tai, ko gailisi jūsų siela; o jūsų sūnūs ir jūsų dukterys, kuriuos palikote, kris nuo kalavijo.</verse>
				<verse number="22">Ir jūs darysite, kaip aš dariau: jūs neužsidengsite savo lūpų ir nevalgysite žmonių duonos.</verse>
				<verse number="23">Jūsų raiščiai bus ant jūsų galvų ir jūsų apavas ant jūsų kojų; jūs neraudosite ir neverksite; bet sunyksite dėl savo neteisybių ir raudosite vienas kitam.</verse>
				<verse number="24">Taip Ezekielis jums yra ženklas; jūs darysite pagal visa tai, ką jis darė; ir tam įvykus, jūs žinosite, kad aš esu Viešpats DIEVAS’“.</verse>
				<verse number="25">Be to, žmogaus sūnau, argi tą dieną, kai iš jų atimsiu jų stiprybę, jų šlovės džiaugsmą, jų akių troškimą ir tai, į ką jie nukreipia savo širdis, jų sūnus ir jų dukteris,</verse>
				<verse number="26">argi nebus, kad tą dieną tas, kuris pabėgo, ateis pas tave, kad tavo ausims duotų tai išgirsti?</verse>
				<verse number="27">Tą dieną tavo burna atsivers pabėgusiajam, ir tu kalbėsi ir nebebūsi nebylus; ir tu jiems būsi ženklas; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Man vėl atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Žmogaus sūnau, nukreipk savo veidą prieš amoniečius ir pranašauk prieš juos;</verse>
				<verse number="3">ir sakyk amoniečiams: ‘Klausykite Viešpaties DIEVO žodžio: Taip sako Viešpats DIEVAS: Kadangi tu sakei „Aha“ prieš mano šventovę, kai ji buvo suteršta; ir prieš Izraelio šalį, kai ji buvo nuniokota; ir prieš Judos namus, kai jie ėjo nelaisvėn;</verse>
				<verse number="4">todėl štai aš atiduosiu tave rytų žmonėms nuosavybėn, ir jie pasistatys tavyje savo rūmus ir pasidarys tavyje savo buveines; jie valgys tavo vaisius ir gers tavo pieną.</verse>
				<verse number="5">Ir aš padarysiu Rabą tvartu kupranugariams, o amoniečius – gulykla kaimenėms; ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="6">Nes taip sako Viešpats DIEVAS: Kadangi plojai rankomis, trypei kojomis ir iš širdies su visa neapykanta džiaugeisi prieš Izraelio šalį;</verse>
				<verse number="7">todėl štai aš ištiesiu savo ranką į tave ir atiduosiu tave kaip grobį pagonims; aš tave iškirsiu iš tautų ir pražudysiu tave visose šalyse; aš tave sunaikinsiu; ir tu žinosi, kad aš esu VIEŠPATS’“.</verse>
				<verse number="8">Taip sako Viešpats DIEVAS: „Kadangi Moabas ir Seyras sako: ‘Štai Judos namai yra kaip visi pagonys’;</verse>
				<verse number="9">todėl štai aš atidarysiu Moabo šoną nuo miestų, nuo jo pasienio miestų – krašto šlovės: Bet-Ješimoto, Baal-Meono ir Kirjataimo,</verse>
				<verse number="10">iki rytų žmonių su amoniečiais, ir juos duosiu nuosavybėn, kad amoniečių nebebūtų atmenama tarp tautų.</verse>
				<verse number="11">Aš įvykdysiu teismus Moabui; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS“.</verse>
				<verse number="12">Taip sako Viešpats DIEVAS: „Kadangi Edomas kerštingai pasielgė su Judos namais ir labai nusikalto, ir jiems keršijo;</verse>
				<verse number="13">todėl taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Aš irgi ištiesiu savo ranką į Edomą, iškirsiu iš jo žmones bei gyvulius ir paversiu jį dykyne nuo Temano; ir tie iš Dedano kris nuo kalavijo.</verse>
				<verse number="14">Ir aš įvykdysiu savo kerštą Edomui savo tautos Izraelio ranka; jie darys Edome pagal mano pyktį ir pagal mano įtūžį; ir jie pažins mano kerštą, – sako Viešpats DIEVAS’“.</verse>
				<verse number="15">Taip sako Viešpats DIEVAS: „Kadangi filistinai elgėsi kerštingai ir žiauria širdimi keršijo, kad sunaikintų dėl senos neapykantos;</verse>
				<verse number="16">todėl taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Štai aš ištiesiu savo ranką į filistinus, iškirsiu keretus ir išnaikinsiu pajūrio likutį.</verse>
				<verse number="17">Ir jiems įvykdysiu didžiulį kerštą smarkiais barimais; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai įvykdysiu ant jų savo kerštą’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Ir vienuoliktaisiais metais, pirmąją mėnesio dieną įvyko, kad man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Žmogaus sūnau, kadangi Tyras sakė prieš Jeruzalę: ‘Aha, sugriauta ta, kuri buvo tautų vartai; ji atsisuko į mane; aš būsiu pripildytas, dabar ji ištuštėjusi’;</verse>
				<verse number="3">todėl taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Štai aš esu prieš tave, Tyre, ir priversiu ateiti prieš tave daug tautų, kaip jūra priverčia pakilti savo bangas.</verse>
				<verse number="4">Jos sunaikins Tyro sienas ir nugriaus jo bokštus; taip pat aš nuo jo nušluosiu jo dulkes ir padarysiu jį kaip uolos viršūnę.</verse>
				<verse number="5">Jis bus tinklų ištiesimo vieta jūros viduryje; nes aš tai kalbėjau, – sako Viešpats DIEVAS; – ir jis taps grobiu tautoms.</verse>
				<verse number="6">O jo dukterys, esančios laukuose, bus nužudytos kalaviju; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS’“.</verse>
				<verse number="7">Nes taip sako Viešpats DIEVAS: „Štai aš ant Tyro atvesiu iš šiaurės Babilono karalių Nebukadrecarą, karalių karalių, su žirgais, su vežimais, su raiteliais, būriais ir su daugybe liaudies.</verse>
				<verse number="8">Jis tavo dukteris nužudys laukuose kalaviju; jis pastatys prieš tave fortą, supils prieš tave kalną ir pakels prieš tave skydą.</verse>
				<verse number="9">Jis nukreips prieš tavo sienas karo mašinas ir nugriaus tavo bokštus kirviais.</verse>
				<verse number="10">Dėl jo žirgų gausos tave apdengs jų dulkės; nuo raitelių, nuo ratų ir nuo vežimų triukšmo drebės tavo sienos, kai jis įeis į tavo vartus, kaip įeinama į miestą, kuriame yra padaryta spraga.</verse>
				<verse number="11">Savo žirgų kanopomis jis sutryps visas tavo gatves; tavo tautą jis žudys kalaviju, ir tavo tvirtos įgulos nuvirs žemėn.</verse>
				<verse number="12">Jie pagrobs tavo turtus, išplėš tavo prekes; nugriaus tavo sienas, sunaikins tavo geistinus namus; ir suvers į vandenį tavo akmenis, tavo medieną bei tavo dulkes.</verse>
				<verse number="13">Ir aš padarysiu, kad liausis tavo dainų skambesys; ir nebesigirdės tavo arfų garso.</verse>
				<verse number="14">Ir padarysiu tave kaip uolos viršūnę; tu būsi vieta tinklams ištiesti; tu nebebūsi atstatytas; nes aš, VIEŠPATS, tai kalbėjau“, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="15">Taip sako Viešpats DIEVAS Tyrui: „Argi nedrebės salos nuo tavo griuvimo garso, kai šauks sužeistieji, kai skerdynės vyks tavo tarpe?</verse>
				<verse number="16">Tada visi jūros kunigaikščiai nužengs nuo savo sostų, padės į šalį savo apsiaustus ir nusivilks savo siuvinėtus drabužius; jie apsivilks drebėjimu; jie sėdės ant žemės ir kiekvienu momentu drebės, ir bus apstulbę dėl tavęs.</verse>
				<verse number="17">Jie dėl tavęs imsis raudos ir tau sakys: ‘Kaipgi tu sunaikintas, kuris buvai apgyvendintas jūreivių, garsusis mieste, kuris buvai galingas jūroje, tu ir tavo gyventojai, sukeliantys siaubą dažnai jį lankantiems!’</verse>
				<verse number="18">Na, o salos drebės tavo kritimo dieną; taip, salos, esančios jūroje, sunerims dėl tavo išėjimo.</verse>
				<verse number="19">Nes taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Kai tave padarysiu apleistu miestu, tokiu, kaip negyvenami miestai; kai atvesiu aukštyn ant tavęs gelmę, ir dideli vandenys apdengs tave;</verse>
				<verse number="20">kai aš nugramzdinsiu tave su nužengiančiais į duobę su senų laikų tauta ir patalpinsiu tave žemutinėse žemės dalyse, senose dykvietėse, su nužengiančiais į duobę, kad tu nebūtum apgyvendintas; ir aš pastatysiu šlovę gyvųjų šalyje;</verse>
				<verse number="21">aš padarysiu tave siaubu, ir tavęs nebebus; nors tavęs ieškos, tačiau niekada neberas, – sako Viešpats DIEVAS’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Man vėl atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Dabar, žmogaus sūnau, imkis raudos dėl Tyro;</verse>
				<verse number="3">ir sakyk Tyrui: ‘O tu, išsidėstęs prie jūros įėjimo, kuris esi tautų prekiautojas dėl daugelio salų, taip sako Viešpats DIEVAS: O Tyre, tu sakei: „Aš esu tobulo grožio“.</verse>
				<verse number="4">Tavo ribos jūrų viduryje, tavo statytojai ištobulino tavo grožį.</verse>
				<verse number="5">Iš Senyro eglių jie padarė visas tavo laivų lentas; jie iš Libano paėmė kedrų, kad padarytų tau laivų stiebų.</verse>
				<verse number="6">Iš Bašano ąžuolų jie padarė tavo irklus; ašurų būrys padarė tavo suolus iš dramblio kaulo, atgabento iš Kitimų salų.</verse>
				<verse number="7">Plonas siuvinėto darbo linas iš Egipto buvo tai, ką tu išskleidi, kad būtų tavo burės; mėlynas ir purpurinis iš Elišos salų buvo tavo dangalas.</verse>
				<verse number="8">Sidono ir Arvado gyventojai buvo tavo jūrininkai; tavo išminčiai, esantys tavyje, o Tyre, buvo tavo laivavedžiai.</verse>
				<verse number="9">Gebalo senoliai ir jo išminčiai tavyje buvo tavo plyšių užtaisinėtojai; visi jūros laivai su jų jūrininkais buvo tavyje, kad užsiimtų tavo prekyba.</verse>
				<verse number="10">Tie iš Persijos, iš Ludo ir iš Puto buvo tavo kariuomenėje, tavo karo vyrai; skydą ir šalmą jie pakabino tavyje; jie išstatė tavo gražumą.</verse>
				<verse number="11">Arvado vyrai su tavo kariuomene buvo aplinkui ant tavo sienų, o gamadiečiai buvo tavo bokštuose; savo skydus jie sukabino aplinkui ant tavo sienų; jie padarė tavo grožį tobulą.</verse>
				<verse number="12">Taršišas buvo tavo pirklys dėl daugybės visokiausių turtų; sidabru, geležimi, alavu ir švinu jie prekiavo tavo turguose.</verse>
				<verse number="13">Javanas, Tubalas ir Mešechas buvo tavo pirkliai; jie prekiavo tavo turguje žmonių sielomis ir variniais indais.</verse>
				<verse number="14">Tie iš Togarmos namų prekiavo tavo mugėse arkliais, raiteliais ir mulais.</verse>
				<verse number="15">Dedano žmonės buvo tavo pirkliai; daugelis salų buvo tavo rankos prekyba; jie tau atgabeno dovanai dramblio kaulo ragų ir juodmedžių.</verse>
				<verse number="16">Sirija buvo tavo pirklys dėl daugybės tavo pagamintų prekių; jie užsiėmę tavo turguose smaragdais, purpuru, siuvinėtais dirbiniais, plonu linu, koralais ir agatais.</verse>
				<verse number="17">Juda ir Izraelio šalis buvo tavo pirkliai; jie prekiavo tavo turguje Minito kviečiais, Panagu, medumi, aliejumi ir balzamu.</verse>
				<verse number="18">Damaskas buvo tavo pirklys daugybe tavo pagamintų prekių, dėl daugybės visokių turtų; Helbono vynu ir balta vilna.</verse>
				<verse number="19">Taip pat Danas ir Javanas keliaudami ten ir atgal buvo užsiėmę tavo mugėse: blizganti geležis, kasija ir ajeras buvo tavo turguje.</verse>
				<verse number="20">Dedanas buvo tavo prekiautojas brangiais apdarais vežimams.</verse>
				<verse number="21">Arabija ir visi Kedaro kunigaikščiai buvo užsiėmę su tavimi ėriukais, avinais ir ožiais: jais jie buvo tavo prekiautojai.</verse>
				<verse number="22">Šebos ir Ramos pirkliai buvo tavo prekiautojai: jie užsiėmę tavo turguose svarbiausiais iš visų kvepalų, visokiais brangakmeniais ir auksu.</verse>
				<verse number="23">Haranas, Kanė ir Edenas, Šebos pirkliai, Ašuras, Kilmadas buvo tavo pirkliai.</verse>
				<verse number="24">Šitie buvo tavo prekiautojai visokiausiais daiktais, mėlynais drabužiais, siuvinėtais dirbiniais, brangių drabužių skryniomis – susuktomis virvėmis ir padarytomis iš kedro, – tarp tavo prekių.</verse>
				<verse number="25">Taršišo laivai giedojo apie tave tavo turguje; ir tu prisipildei ir tapai labai šlovingas jūrų viduryje.</verse>
				<verse number="26">Tavo irklininkai nugabeno tave į didžius vandenis; rytų vėjas sudaužė tave jūrų viduryje.</verse>
				<verse number="27">Tavo turtai ir tavo turgūs, tavo prekės, tavo jūrininkai ir tavo laivavedžiai, tavo plyšių užtaisytojai ir užsiimantys tavo prekėmis, visi tavo karo vyrai, esantys tavyje ir visoje tavo bendrijoje, kuri yra tavo tarpe, įkris į jūrų vidurį tavo pražūties dieną.</verse>
				<verse number="28">Nuo tavo laivavedžių šauksmo garso drebės priemiesčiai.</verse>
				<verse number="29">Ir iš jų laivų išlips visi valdantys irklą, jūrininkai bei visi jūros laivavedžiai – jie stovės ant žemės;</verse>
				<verse number="30">ir padarys, kad jų balsas būtų išgirstas prieš tave, ir karčiai šauks, ir bers dulkes sau ant galvų, jie voliosis pelenuose;</verse>
				<verse number="31">jie visiškai plikai nusiskus dėl tavęs, apsijuos ašutinėmis ir verks dėl tavęs apkartusia širdimi, karčiai aimanuodami.</verse>
				<verse number="32">Aimanuodami jie dėl tavęs imsis raudos ir apraudos tave, sakydami: „Kuris miestas yra kaip Tyras, kaip sunaikintasis jūros viduryje?“</verse>
				<verse number="33">Kai tavo prekės ateidavo iš jūrų, tu pripildydavai daug tautų; savo turtų ir prekių daugybe tu praturtinai žemės karalius.</verse>
				<verse number="34">Tuo laiku, kai tu būsi jūrų sudaužytas vandenų gelmėse, tavo prekės ir visa tavo bendrija, esanti tavo tarpe, kris.</verse>
				<verse number="35">Visi salų gyventojai bus apstulbę dėl tavęs, ir jų karaliai smarkiai išsigąs, jų veidai bus neramūs.</verse>
				<verse number="36">Pirkliai tarp tautų švilps dėl tavęs; tu būsi siaubas ir niekada nebebūsi’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Man vėl atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Žmogaus sūnau, sakyk Tyro kunigaikščiui: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Kadangi pasididžiavo tavo širdis ir tu sakei: „Aš esu Dievas, aš sėdžiu Dievo soste, jūrų viduryje“; tačiau tu esi žmogus, o ne Dievas, nors statai savo širdį kaip Dievo širdį;</verse>
				<verse number="3">štai tu išmintingesnis už Danielių; nėra paslapties, kurią galėtų nuslėpti nuo tavęs;</verse>
				<verse number="4">savo išmintimi ir savo supratimu tu įsigijai turtų ir įsigijai aukso bei sidabro į savo lobynus;</verse>
				<verse number="5">savo didele išmintimi, savo prekyba tu padauginai savo turtus, ir tavo širdis didžiavosi dėl tavo turtų;</verse>
				<verse number="6">todėl taip sako Viešpats DIEVAS: Kadangi tu statei savo širdį, kaip Dievo širdį,</verse>
				<verse number="7">todėl štai aš atvesiu ant tavęs svetimšalius, tautų baisiuosius; jie išsitrauks kalavijus prieš tavo išminties grožį ir suterš tavo spindesį.</verse>
				<verse number="8">Jie nustums tave į duobę, ir tu mirsi mirtimi tų, kurie yra užmušti jūrų viduryje.</verse>
				<verse number="9">Ar tu vis dar sakysi savo žudytojo akivaizdoje: „Aš esu Dievas“? Bet savo žudytojo rankoje tu būsi žmogus, o ne Dievas.</verse>
				<verse number="10">Tu mirsi neapipjaustytųjų mirtimi nuo svetimšalių rankos; nes aš tai pasakiau, – sako Viešpats DIEVAS’“.</verse>
				<verse number="11">Man dar atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="12">„Žmogaus sūnau, imkis raudos apie Tyro karalių ir jam sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Tu visumos antspaudas, pilnas išminties ir tobulo grožio.</verse>
				<verse number="13">Tu buvai Edene, Dievo sode; visokie brangūs akmenys buvo tavo apdangalas: sardis, topazas ir deimantas, berilis, oniksas ir jaspis, safyras, smaragdas, raudonasis granatas ir auksas; tavo būgneliai ir tavo dūdelės buvo meistriškai paruošti tavyje tą dieną, kai buvai sutvertas.</verse>
				<verse number="14">Tu esi pateptasis cherubas, kuris dengia; aš tave tokiu paskyriau; tu buvai šventajame Dievo kalne; tu vaikštinėjai šen bei ten ugningų akmenų tarpe.</verse>
				<verse number="15">Tu buvai tobulas savo keliuose nuo tos dienos, kai buvai sutvertas, iki kol buvo atrasta tavyje neteisybė.</verse>
				<verse number="16">Per tavo gausią prekybą jie pripildė tavo tarpą smurto, ir tu nusidėjai; todėl aš išmesiu tave iš Dievo kalno kaip suterštą; ir išnaikinsiu tave, o dengiantis cherube, iš ugningų akmenų tarpo.</verse>
				<verse number="17">Tavo širdis išsiaukštino dėl tavo grožio, tu sugadinai savo išmintį per savo spindesį; aš numesiu tave ant žemės, paguldysiu tave priešais karalius, kad jie galėtų tave matyti.</verse>
				<verse number="18">Savo neteisybių daugybe, savo prekybos neteisybe tu suteršei savo šventoves; todėl iš tavo tarpo aš išgausiu ugnį, kuri surys tave, ir visų tave matančių akyse paversiu tave pelenais ant žemės.</verse>
				<verse number="19">Visi tave pažįstantys tarp tautų bus apstulbę dėl tavęs; tu būsi siaubas ir tavęs nebebus’“.</verse>
				<verse number="20">Man vėl atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="21">„Žmogaus sūnau, nukreipk savo veidą prieš Sidoną ir pranašauk prieš jį,</verse>
				<verse number="22">ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Štai aš esu prieš tave, o Sidone; ir aš būsiu pašlovintas tavo tarpe; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai būsiu jame įvykdęs teismus ir kai būsiu jame pašvęstas.</verse>
				<verse number="23">Nes aš pasiųsiu į jį marą bei kraują į jo gatves; ir sužeistieji bus nuteisti jo tarpe kalaviju, esančiu ant jo iš visų pusių; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="24">Ir Izraelio namams nebebus badančio erškėčio nei sukeliančio sielvartą dyglio iš visų jų aplinkinių, kurie juos niekino; ir jie žinos, kad aš esu Viešpats DIEVAS’.</verse>
				<verse number="25">Taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Kai būsiu surinkęs Izraelio namus iš tautų, tarp kurių jie yra išsklaidyti, ir būsiu juose pašvęstas pagonių akyse, tada jie gyvens savo šalyje, kurią daviau savo tarnui Jokūbui.</verse>
				<verse number="26">Ir jie saugiai joje gyvens, statys namus ir sodins vynuogynus; taip, jie gyvens su pasitikėjimu, kai aš būsiu įvykdęs teismus visiems jų aplinkiniams, kurie juos niekina; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS, jų Dievas’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Dešimtaisiais metais, dešimtąjį mėnesį, dvyliktąją to mėnesio dieną, man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Žmogaus sūnau, nukreipk savo veidą prieš Egipto karalių faraoną ir pranašauk prieš jį ir prieš visą Egiptą;</verse>
				<verse number="3">kalbėk ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Štai aš esu prieš tave, faraone, Egipto karaliau, didysis slibine, gulintis tarp savo upių ir sakantis: „Mano upė yra mano paties, aš ją sau pasidariau“.</verse>
				<verse number="4">Bet aš įdėsiu kablius į tavo žiaunas ir tavo upių žuvis prilipinsiu prie tavo žvynų, ir aš tave ištrauksiu iš tavo upių vidurio, ir visos tavo upių žuvys prilips prie tavo žvynų.</verse>
				<verse number="5">Ir aš paliksiu tave numestą į dykumą, tave ir visas tavo upių žuvis; tu nukrisi atvirame lauke; tu nebūsi nei surinktas, nei palaidotas; aš tave atidaviau lauko žvėrims ir dangaus skrajūnams kaip maistą.</verse>
				<verse number="6">Ir visi Egipto gyventojai žinos, kad aš esu VIEŠPATS, nes jie buvo nendrės ramstis Izraelio namams.</verse>
				<verse number="7">Kai jie nutvėrė tave už rankos, tu sulūžai ir nuplėšei visą jų petį; ir kai jie atsirėmė į tave, tu sulūžai ir padarei, kad visos jų strėnos išsikištų.</verse>
				<verse number="8">Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: Štai aš atvesiu ant tavęs kalaviją ir iškirsiu iš tavęs žmogų ir gyvulį.</verse>
				<verse number="9">Ir Egipto šalis bus tuščia ir apleista; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS; kadangi jis sakė: „Mano yra upė, aš ją padariau“.</verse>
				<verse number="10">Todėl štai aš esu prieš tave bei prieš tavo upes, ir padarysiu Egipto šalį visiškai tuščią ir apleistą, nuo Sienės bokšto iki Etiopijos ribos.</verse>
				<verse number="11">Nepereis per ją žmogaus koja, ir gyvulio koja nepereis per ją, ir keturiasdešimt metų ji nebus apgyvendinta.</verse>
				<verse number="12">Padarysiu Egipto šalį tuščią tarp ištuštėjusių šalių, ir keturiasdešimt metų jos miestai bus tušti tarp apleistų miestų; aš išsklaidysiu egiptiečius tarp tautų ir išvaikysiu juos po šalis’.</verse>
				<verse number="13">Tačiau taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Keturiasdešimčiai metų pasibaigus aš surinksiu egiptiečius iš tautų, po kurias jie buvo išsklaidyti;</verse>
				<verse number="14">aš sugrąžinsiu Egipto nelaisvę ir sugrąžinsiu juos į Patroso šalį, į jų gyvenamą šalį; ir jie ten bus menka karalystė.</verse>
				<verse number="15">Ji bus menkiausia iš karalysčių; ir ji nebesiaukštins virš tautų; nes aš juos sumažinsiu, kad jie nebeviešpatautų tautoms.</verse>
				<verse number="16">Ir ji nebebus Izraelio namų pasitikėjimas, primenantis jų neteisybę, kai jie dairėsi paskui juos; bet jie žinos, kad aš esu Viešpats DIEVAS’“.</verse>
				<verse number="17">Ir dvidešimt septintaisiais metais, pirmąjį mėnesį, pirmąją mėnesio dieną įvyko, kad man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="18">„Žmogaus sūnau, Babilono karalius Nebukadrecaras privertė savo kariuomenę tarnauti sunkia tarnyste prieš Tyrą; kiekviena galva nupliko ir kiekvienas petys nusitrynė; tačiau nei jis, nei jo kariuomenė negavo už Tyrą užmokesčio, už tarnystę, kuria jis prieš jį tarnavo.</verse>
				<verse number="19">Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: Štai aš atiduosiu Babilono karaliui Nebukadrecarui Egipto šalį; jis pasiims jos daugybę ir pasiims jos laimikį, ir pasiims jos grobį; ir tai bus užmokestis jo kariuomenei.</verse>
				<verse number="20">Jam atidaviau Egipto šalį už jo triūsą, kuriuo jis prieš ją tarnavo, nes jie man dirbo, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="21">– Tą dieną aš padarysiu, kad Izraelio namų ragas apsipumpuruotų ir duosiu tau jų tarpe atverti burną; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Man vėl atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Žmogaus sūnau, pranašauk ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Kaukite: „O vargo diena!“</verse>
				<verse number="3">Nes arti diena, arti VIEŠPATIES diena, debesuota diena; ji bus pagonių metas.</verse>
				<verse number="4">Kalavijas užeis ant Egipto, ir didelis skausmas bus Etiopijoje, kai užmuštieji kris Egipte, ir jie pašalins jo daugybę, ir jo pamatai bus sugriauti.</verse>
				<verse number="5">Etiopija, Libija, Lidija, visos maišytos tautos, Kubas ir šalies žmonės, esantys sąjungoje, kris su jais nuo kalavijo’.</verse>
				<verse number="6">Taip sako VIEŠPATS: ‘Kris ir Egipto rėmėjai; kris jo galybės išdidumas; nuo Sienės bokšto jie kris jame nuo kalavijo, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="7">– Jie ištuštės tarp tuščių šalių, ir jo miestai bus tarp negyvenamų miestų.</verse>
				<verse number="8">Ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai užkursiu Egipte ugnį ir kai visi jo pagalbininkai bus sunaikinti.</verse>
				<verse number="9">Tą dieną nuo manęs laivais išvyks pasiuntiniai, išgąsdinti nerūpestingus etiopus, ir juos ištiks didelis skausmas, kaip Egipto dieną; nes štai jis ateina’.</verse>
				<verse number="10">Taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Aš padarysiu galą Egipto daugybei Babilono karaliaus Nebukadrecaro ranka.</verse>
				<verse number="11">Jis ir jo tauta su juo, tautų baisieji, bus atvesti šalies sunaikinti; jie išsitrauks kalavijus prieš Egiptą ir pripildys šalį užmuštųjų.</verse>
				<verse number="12">Aš išdžiovinsiu upes ir parduosiu šalį į piktųjų rankas; svetimšalių ranka ištuštinsiu šalį ir viską, kas yra joje; aš,VIEŠPATS, tai kalbėjau’.</verse>
				<verse number="13">Taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Taip pat sunaikinsiu stabus ir padarysiu galą jų atvaizdams Nofe; ir nebebus Egipto šalies kunigaikščio; ir įvarysiu baimę Egipto šalyje.</verse>
				<verse number="14">Patrosą padarysiu dykyne, uždegsiu ugnį Coane ir įvykdysiu teismus Nojyje.</verse>
				<verse number="15">Ir išliesiu savo įtūžį ant Sino, Egipto stiprybės; ir iškirsiu Nojo daugybes.</verse>
				<verse number="16">Ir užkursiu Egipte ugnį; Sinas patirs didžiulį skausmą, Nojas bus suplėšytas, o Nofas bus spaudžiamas kas dieną.</verse>
				<verse number="17">Aveno ir Pi-Beseto jaunuoliai kris nuo kalavijo; o šitie miestai eis į nelaisvę.</verse>
				<verse number="18">Tachpanchese aptems diena, kai ten sulaužysiu Egipto jungus; ir jame pasibaigs jo stiprybės pasipūtimas; o jį patį apdengs debesis, ir jo dukterys eis į nelaisvę.</verse>
				<verse number="19">Taip aš įvykdysiu teismus Egipte; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS’“.</verse>
				<verse number="20">Ir vienuoliktaisiais metais, pirmąjį mėnesį, to mėnesio septintąją dieną įvyko, kad man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="21">„Žmogaus sūnau, aš sulaužiau Egipto karaliaus faraono ranką; ir štai ji nebus aprišta, kad sugytų, kad uždėtų tvarstį jai aprišti, kad ji sustiprėtų kalavijui laikyti.</verse>
				<verse number="22">Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Štai aš esu prieš faraoną, Egipto karalių, ir sulaužysiu jo rankas, stipriąją ir tą, kuri buvo sulaužyta; ir padarysiu, kad kalavijas iškristų iš jo rankos.</verse>
				<verse number="23">Ir išsklaidysiu egiptiečius tarp tautų ir išvaikysiu juos po šalis.</verse>
				<verse number="24">Ir sustiprinsiu Babilono karaliaus rankas ir įdėsiu jam į ranką savo kalaviją; bet sulaužysiu faraono rankas, ir jis dejuos jo akivaizdoje mirtinai sužeistojo dejonėmis.</verse>
				<verse number="25">Bet aš sustiprinsiu Babilono karaliaus rankas, o faraono rankos nusileis; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai įdėsiu savo kalaviją į Babilono karaliaus ranką, ir jis jį išties į Egipto šalį.</verse>
				<verse number="26">Ir aš išsklaidysiu egiptiečius tarp tautų ir išvaikysiu juos po šalis; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">Ir vienuoliktaisiais metais, trečiąjį mėnesį, pirmąją to mėnesio dieną įvyko, kad man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Žmogaus sūnau, sakyk Egipto karaliui faraonui ir jo daugybei: ‘Kam tu prilygsti savo didybe?</verse>
				<verse number="3">Štai asiras buvo kedras Libane, gražiomis šakomis, skraiste, metančia šešėlį, ir aukšto ūgio; jo viršūnė buvo tarp tankių šakų.</verse>
				<verse number="4">Vandenys jį užaugino, jį iškėlė gelmė su savo upėmis, tekančiomis aplink jo sodinukus, ir išsiuntė savo upelius į visus lauko medžius.</verse>
				<verse number="5">Todėl jo aukštis iškilo virš visų lauko medžių, jo šakos daugėjo, jo šakos ilgėjo dėl vandenų daugybės jam beaugant.</verse>
				<verse number="6">Jo šakose suko lizdus visi dangaus skrajūnai, po jo šakomis visi lauko žvėrys vedė savo jauniklius, ir jo šešėlyje gyveno visos didelės tautos.</verse>
				<verse number="7">Taip jis buvo gražus savo didumu, savo šakų ilgumu; nes jo šaknys buvo prie didelių vandenų.</verse>
				<verse number="8">Kedrai Dievo sode negalėjo jo paslėpti; eglės neprilygo jo šakoms, ir kaštonai nebuvo tokie, kaip jo šakos; ir joks medis Dievo sode jam neprilygo savo grožiu.</verse>
				<verse number="9">Padariau jį gražų daugybe jo šakų; taip, kad jam pavydėjo visi Edeno medžiai, esantys Dievo sode.</verse>
				<verse number="10">Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: Kadangi tu išsikėlei aukščiu, ir išaugo jo viršūnė tarp tankių šakų, ir jo širdis išsiaukštino jo aukštybe;</verse>
				<verse number="11">todėl jį atidaviau į pagonių galiūno ranką; jis tikrai juo užsiims; aš jį išvariau dėl jo nedorybės.</verse>
				<verse number="12">Svetimšaliai, tautų baisieji, jį nukirto ir jį paliko; kalnuose ir visuose slėniuose nukritusios jo šakos, ir jo šakos nulaužytos šalia visų šalies upių; ir visos žemės tautos pasitraukė žemyn nuo jo paūksmės ir jį paliko.</verse>
				<verse number="13">Ant jo griuvėsių pasiliks visi dangaus skrajūnai, ir visi lauko žvėrys bus ant jo šakų;</verse>
				<verse number="14">tuo tikslu, kad nei vienas iš visų medžių prie vandenų nesiaukštintų dėl savo aukščio, neiškeltų savo viršūnių tarp tankių šakų, ir kad visi jų medžiai, geriantys vandenį, nestovėtų savo aukščiu; nes jie visi atiduoti mirčiai, žemutinėms žemės dalims, žmonių vaikų tarpe, kartu su nužengiančiais į duobę.</verse>
				<verse number="15">Taip sako Viešpats DIEVAS: Tą dieną, kai jis nužengė į kapą, aš sukėliau gedulą; dėl jo uždengiau gelmę ir sulaikiau jos sroves, ir dideli vandenys buvo sustabdyti; ir padariau, kad dėl jo gedėtų Libanas, ir visi lauko medžiai alpo dėl jo.</verse>
				<verse number="16">Nuo jo kritimo trenksmo priverčiau drebėti tautas, kai jį nustūmiau į pragarą su nužengiančiais į duobę; ir visi Edeno medžiai, Libano rinktiniai ir geriausi, visi geriantys vandenį, bus paguosti žemutinėse žemės dalyse.</verse>
				<verse number="17">Jie irgi nužengė su juo į pragarą pas kalaviju nužudytuosius; ir tie, kurie buvo jo ranka, kurie gyveno jo paūksmėje tarp pagonių.</verse>
				<verse number="18">Kam tu taip prilygsti šlove ir didybe tarp Edeno medžių? Tačiau tu būsi nustumtas žemyn su Edeno medžiais į žemutines žemės dalis; tu gulėsi tarp neapipjaustytųjų kartu su kalaviju nužudytais. Tai faraonas ir visa jo daugybė, – sako Viešpats DIEVAS’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">Ir dvyliktaisiais metais, dvyliktąjį mėnesį, to mėnesio pirmąją dieną įvyko, kad man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Žmogaus sūnau, imkis raudos dėl Egipto karaliaus faraono ir jam sakyk: ‘Tu esi kaip tautų jaunas liūtas ir esi kaip banginis jūrose; tu išėjai su savo upėmis, drumstei savo kojomis vandenis ir suteršei jų upes.</verse>
				<verse number="3">Taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Todėl aš ištiesiu ant tavęs savo tinklą su daugybės tautų minia; ir jie atves tave aukštyn į mano tinklą.</verse>
				<verse number="4">Tada tave paliksiu ant žemės, numesiu tave ant atviro lauko ir padarysiu, kad visi dangaus skrajūnai pasiliktų ant tavęs, ir pasotinsiu tavimi visos žemės žvėris.</verse>
				<verse number="5">Išguldysiu tavo mėsą ant kalnų ir pripildysiu slėnius tavo aukščio.</verse>
				<verse number="6">Taip pat palaistysiu tavo krauju šalį, kurioje tu plaukioji, iki kalnų; ir upės bus pilnos tavęs.</verse>
				<verse number="7">Tave užgesinęs, aš apdengsiu dangų ir aptemdysiu jo žvaigždes; saulę apdengsiu debesimi, ir mėnulis nebešvies savo šviesa.</verse>
				<verse number="8">Visas skaisčias dangaus šviesas aptemdysiu virš tavęs ir užleisiu tamsą ant tavo šalies, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="9">Ir daugelio tautų širdims sukelsiu nerimą, kai atvesiu tavo sunaikinimą į tautų tarpą, į kraštus, kurių nepažinojai.</verse>
				<verse number="10">Taip, aš padarysiu, kad daugelis tautų nustebs dėl tavęs, ir jų karaliai siaubingai išsigąs dėl tavęs, kai aš mosikuosiu prieš juos savo kalaviju; ir kiekvienu momentu jie drebės, kiekvienas dėl savo gyvybės, tavo griūties dieną’.</verse>
				<verse number="11">Nes taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Babilono karaliaus kalavijas ateis ant tavęs.</verse>
				<verse number="12">Galiūnų kalavijais priversiu griūti tavo daugybę, tautų baisiuosius, juos visus; jie išplėš Egipto pasipūtimą, ir visa jo daugybė bus sunaikinta.</verse>
				<verse number="13">Išnaikinsiu ir visus jo gyvulius prie didžiųjų vandenų; jų nebedrums žmogaus koja, nei gyvulio kanopa jų nebedrums.</verse>
				<verse number="14">Tada aš padarysiu jų vandenis gilius ir padarysiu, kad jų upės tekės kaip aliejus, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="15">– Kai paversiu Egipto šalį dykyne, ir kraštas neteks to, ko jis buvo pilnas, kai sumušiu visus jame gyvenančius, tada jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="16">Tai rauda, kuria jį apraudos; tautų dukterys jį apraudos; jos apraudos jį – Egiptą ir visą jo daugybę, – sako Viešpats DIEVAS’“.</verse>
				<verse number="17">Taip pat dvyliktaisiais metais, penkioliktąją to mėnesio dieną įvyko, kad man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="18">„Žmogaus sūnau, apraudok Egipto daugybę ir nustumk juos žemyn, būtent jį ir garsių tautų dukras, į žemutines žemės dalis, su nužengiančiais į duobę.</verse>
				<verse number="19">Ką tu pralenki grožiu? Nuženk ir atsigulk su neapipjaustytais.</verse>
				<verse number="20">Jie kris tarp užmuštųjų kalaviju; jis yra atiduotas kalavijui; nutempk jį ir visas jo minias.</verse>
				<verse number="21">Stiprieji tarp galingųjų jam kalbės iš pragaro su jo pagalbininkais; jie nužengę, jie guli neapipjaustyti, nužudyti kalaviju.</verse>
				<verse number="22">Ten yra Ašūras ir visas jo būrys; aplink jį yra jo kapai; jie visi užmušti, kritę nuo kalavijo;</verse>
				<verse number="23">jo kapai pastatyti duobės šonuose, o jo būrys yra aplink jo kapą; jie visi užmušti, kritę nuo kalavijo, kurie kėlė siaubą gyvųjų šalyje.</verse>
				<verse number="24">Ten yra Elamas ir visa jo minia aplink jo kapą, jie visi užmušti, kritę nuo kalavijo, kurie nužengė neapipjaustyti į žemutines žemės dalis, kurie kėlė dėl jų siaubą gyvųjų šalyje; tačiau jie nešiojo savo gėdą su nužengiančiais į duobę.</verse>
				<verse number="25">Jam paskyrė guolį tarp užmuštųjų su visa jo minia; jo kapai yra aplink jį; jie visi neapipjaustyti, nužudyti kalaviju; nors dėl jų sukilo siaubas gyvųjų šalyje, tačiau jie nešiojo savo gėdą su nužengiančiais į duobę; jis paguldytas tarp užmuštųjų.</verse>
				<verse number="26">Ten yra Mešechas, Tubalas ir visa jo daugybė; jo kapai yra aplink jį; jie visi neapipjaustyti, nužudyti kalaviju, nors dėl jų sukilo siaubas gyvųjų šalyje.</verse>
				<verse number="27">Ir jie negulės su kritusiais galiūnais iš neapipjaustytųjų, kurie nužengė į pragarą su savo karo ginklais; ir jie pasidėjo savo kalavijus po galvomis, bet jų neteisybės bus ant jų kaulų, nors jie buvo galiūnų siaubas gyvųjų šalyje.</verse>
				<verse number="28">Taip, tu būsi sulaužytas neapipjaustytųjų tarpe ir gulėsi su nužudytais kalaviju.</verse>
				<verse number="29">Ten yra Edomas, jo karaliai ir visi jo kunigaikščiai, kurie kartu su savo galybe paguldyti prie nužudytų kalaviju; jie gulės su neapipjaustytaisiais ir su nužengiančiais į duobę.</verse>
				<verse number="30">Ten yra šiaurės kunigaikščiai, jie visi, ir visi sidoniečiai, nužengę su užmuštaisiais; kartu su savo siaubu jie gėdijasi dėl savo galios; jie neapipjaustyti guli su nužudytais kalaviju ir nešioja savo gėdą su nužengiančiais į duobę.</verse>
				<verse number="31">Faraonas juos pamatys ir pasiguos visa savo daugybe, būtent faraonas ir visa jo kariuomenė, nužudyti kalaviju, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="32">– Nes aš sukėliau savo siaubą gyvųjų šalyje; ir jis bus paguldytas tarp neapipjaustytųjų su nužudytais kalaviju, būtent faraonas ir visa jo minia, – sako Viešpats DIEVAS“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">Man vėl atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Žmogaus sūnau, kalbėk savo tautos vaikams ir jiems sakyk: ‘Kai užleisiu ant šalies kalaviją, jei šalies tauta paims iš savo ribų vyrą ir jį paskirs savo sargybiniu;</verse>
				<verse number="3">jei jis pamatęs ateinantį ant šalies kalaviją, pūs trimitą ir įspės tautą;</verse>
				<verse number="4">tuomet kas išgirs trimito garsą, bet nepriims įspėjimo, ir jei atėjęs kalavijas jį atimtų, tai jo kraujas bus ant jo paties galvos.</verse>
				<verse number="5">Jis girdėjo trimito garsą, bet nepriėmė įspėjimo; jo kraujas bus ant jo. Bet kas priima įspėjimą, tas išgelbės savo sielą.</verse>
				<verse number="6">Bet jei sargybinis, pamatęs ateinantį kalaviją, nepūs trimito, ir tauta nebus įspėta; ir jei atėjęs kalavijas atims kurį iš jų tarpo, tai jis bus paimtas dėl savo neteisybės; tačiau jo kraujo pareikalausiu iš sargybinio rankos.</verse>
				<verse number="7">Taigi tave, o žmogaus sūnau, pastačiau sargybiniu Izraelio namams; todėl tu girdėsi iš mano burnos žodį, ir juos nuo manęs įspėsi.</verse>
				<verse number="8">Kai sakysiu nedorėliui: „O nedorėli, tu tikrai mirsi“; jei tu nekalbėsi, kad įspėtum nedorėlį gręžtis nuo savo kelio, tai tas nedorėlis mirs dėl savo neteisybės; tačiau jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankos.</verse>
				<verse number="9">Tačiau jei įspėsi nedorėlį dėl jo kelio, kad gręžtųsi nuo jo; jei jis nenusisuks nuo savo kelio, jis mirs savo neteisybėje; bet tu būsi išgelbėjęs savo sielą’.</verse>
				<verse number="10">Taigi tu, žmogaus sūnau, sakyk Izraelio namams: ‘Jūs taip kalbate, sakydami: „Jei mūsų nusižengimai ir mūsų nuodėmės yra ant mūsų, ir mes jose nykstame, tai kaip begyvensime?“</verse>
				<verse number="11">Sakyk jiems: Kaip aš gyvas, – sako Viešpats DIEVAS, – aš nenoriu nedorėlio mirties, bet noriu, kad nedorėlis nusisuktų nuo savo kelio ir gyventų; nusigręžkite, nusigręžkite nuo savo piktų kelių; kodėl gi jūs turėtumėte mirti, o Izraelio namai?’</verse>
				<verse number="12">Todėl tu, žmogaus sūnau, sakyk savo tautos vaikams: ‘Teisiojo teisumas jo neišgelbės jo nusižengimo dieną; o dėl nedorėlio nedorybės – jis negrius dėl jos tą dieną, kai jis nusisuks nuo savo nedorybės; ir teisusis negalės išlikti gyvas dėl savo teisumo tą dieną, kai jis nusidės.</verse>
				<verse number="13">Kai sakysiu teisiajam, kad jis tikrai gyvens; ir jei jis, pasitikėdamas savo teisumu, darys neteisybę, tai visas jo teisumas nebus prisimintas; bet dėl savo neteisybės, kurią jis darė, – dėl jos jis mirs.</verse>
				<verse number="14">Vėlgi, kai sakysiu nedorėliui: „Tu tikrai mirsi“; ir jei jis nusigręš nuo savo nuodėmės ir darys, kas teisėta ir teisinga;</verse>
				<verse number="15">jei nedorėlis sugrąžins užstatą, atiduos tai, ką buvo pasigrobęs, vaikščios pagal gyvenimo įstatus, nedarydamas neteisybės, – jis tikrai gyvens, jis nemirs.</verse>
				<verse number="16">Nei apie vieną iš jo padarytų nuodėmių jam nebus užsiminta; jis darė, kas teisėta ir teisinga; jis tikrai gyvens.</verse>
				<verse number="17">Tačiau tavo tautos vaikai sako: „Viešpaties kelias neteisingas“, kai jų pačių kelias neteisingas.</verse>
				<verse number="18">Kai teisusis nusigręš nuo savo teisumo ir darys neteisybę, jis dėl to mirs.</verse>
				<verse number="19">Bet jei nedorėlis nusisuks nuo savo nedorystės ir darys, kas teisėta ir teisinga, jis dėl to gyvens.</verse>
				<verse number="20">Tačiau jūs sakote: „Viešpaties kelias neteisingas“. O jūs, Izraelio namai, aš jus teisiu, kiekvieną pagal jūsų kelią’“.</verse>
				<verse number="21">Ir dvyliktaisiais mūsų nelaisvės metais, dešimtąjį mėnesį, to mėnesio penktąją dieną nutiko, kad atvyko pas mane pabėgėlis iš Jeruzalės, sakydamas: „Miestas sutriuškintas“.</verse>
				<verse number="22">Na, o pabėgėliui dar neatvykus, VIEŠPATIES ranka buvo ant manęs vakare; ir atvėrė mano burną, prieš jam ryte ateinant pas mane; mano burna buvo atverta, ir aš nebebuvau nebylys.</verse>
				<verse number="23">Tada man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="24">„Žmogaus sūnau, šitų Izraelio šalies dykynių gyventojai kalba, sakydami: ‘Abraomas buvo vienas, ir jis paveldėjo šalį; o mūsų yra daug; mums šalis duota paveldui’.</verse>
				<verse number="25">Todėl jiems sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Jūs valgote su krauju, keliate savo akis į savo stabus ir praliejate kraują, – argi jūs turėtumėte pasisavinti šalį?</verse>
				<verse number="26">Jūs remiatės savo kalaviju, darote bjaurystes ir kiekvienas suteršiate savo artimo žmoną; – argi jūs turėtumėte pasisavinti šalį?’</verse>
				<verse number="27">Taip jiems sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Kaip aš gyvas, esantys dykynėse tikrai kris nuo kalavijo, ir esantį atvirame lauke aš atiduosiu žvėrims suėsti, o esantys fortuose ir urvuose mirs nuo maro.</verse>
				<verse number="28">Nes aš paversiu šalį dykynių dykyne, ir pasibaigs jos stiprybės pasipūtimas; ir Izraelio kalnai bus ištuštėję, kad niekas neis per juos.</verse>
				<verse number="29">Tada jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai būsiu pavertęs šalį dykynių dykyne dėl visų jų bjaurysčių, kurias jie darė’.</verse>
				<verse number="30">O tu, žmogaus sūnau, – tavo tautos vaikai vis kalbasi prieš tave pasieniuose bei namų tarpduriuose ir kalba vienas kitam, kiekvienas savo broliui, sakydami: ‘Meldžiu, ateikite ir pasiklausykite, koks yra tas žodis, išeinantis iš VIEŠPATIES’.</verse>
				<verse number="31">Jie ateina pas tave, kaip ateina tauta, ir sėdi priešais tave kaip mano tauta, ir klausosi tavo žodžių, bet jų nevykdo; nes savo burna jie rodo didelę meilę, bet jų širdis eina paskui jų godumą.</verse>
				<verse number="32">Ir štai tu esi jiems kaip labai graži giesmė to, kuris turi malonų balsą ir moka gerai skambinti instrumentu; nes jie klausosi tavo žodžių, bet jų nevykdo.</verse>
				<verse number="33">O kai tai įvyks (štai tai įvyks), tada jie žinos, kad tarp jų buvo pranašas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">Ir atėjo man VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Žmogaus sūnau, pranašauk prieš Izraelio ganytojus, pranašauk ir jiems sakyk: ‘Taip Viešpats DIEVAS sako ganytojams: Vargas Izraelio ganytojams, kurie gano save pačius! Argi ganytojai neturėtų ganyti kaimenes?</verse>
				<verse number="3">Jūs valgote taukus ir apsivelkate vilna, jūs pjaunate nupenėtas; bet neganote kaimenės.</verse>
				<verse number="4">Ligotų nepastiprinote nei sergančių nepagydėte, nei sulaužytų neaprišote, nei išvaikytų neparvedėte, nei pražuvusių neieškojote; bet jas valdėte smurtu ir žiaurumu.</verse>
				<verse number="5">Ir jos buvo išsklaidytos, nes nebuvo ganytojo; ir kai jos buvo išsklaidytos, jos tapo maistu visiems lauko žvėrims.</verse>
				<verse number="6">Mano avys klaidžiojo po visus kalnus ir po visas aukštas kalvas; taip, mano kaimenė buvo išsklaidyta po visą žemės paviršių, ir niekas neieškojo nei nesiteiravo jų.</verse>
				<verse number="7">Todėl, ganytojai, klausykite VIEŠPATIES žodžio:</verse>
				<verse number="8">Kaip aš gyvas, – sako Viešpats DIEVAS, – kadangi mano kaimenė tapo grobiu ir kadangi, nesant ganytojo, mano kaimenė tapo maistu visiems lauko žvėrims, ir mano ganytojai neieškojo mano kaimenės, bet ganytojai ganė save pačius, o mano kaimenės neganė;</verse>
				<verse number="9">todėl, ganytojai, klausykite VIEŠPATIES žodžio:</verse>
				<verse number="10">Taip sako Viešpats DIEVAS: Štai, tikrai aš esu prieš ganytojus; ir pareikalausiu savo kaimenės iš jų rankos, ir padarysiu, kad jie liausis ganę kaimenę; ir ganytojai nebeganys patys savęs; nes aš išvaduosiu savo kaimenę iš jų nasrų, kad jos nebūtų jiems maistu.</verse>
				<verse number="11">Nes taip sako Viešpats DIEVAS: Štai aš, būtent aš, ieškosiu savo avių ir jas suieškosiu.</verse>
				<verse number="12">Kaip ganytojas suieško savo kaimenę tą dieną, kai jis yra tarp savo išsklaidytų avių; taip aš suieškosiu savo avis ir jas išvaduosiu iš visų vietų, po kurias jos buvo išsklaidytos debesuotą ir tamsią dieną.</verse>
				<verse number="13">Ir jas išvesiu iš tautų, jas surinksiu iš šalių, jas parvesiu į jų šalį ir jas ganysiu Izraelio kalnuose prie upių ir visose krašto gyvenamose vietose.</verse>
				<verse number="14">Aš jas ganysiu geroje ganykloje, ir jų aptvaras bus aukštuose Izraelio kalnuose; ten jos gulės gerame aptvare, ir jos ganysis riebioje ganykloje Izraelio kalnuose.</verse>
				<verse number="15">Aš ganysiu savo kaimenę ir jas suguldysiu, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="16">– Pražuvusių ieškosiu, išvaikytas parvesiu, sulaužytas aprišiu ir ligotas sustiprinsiu; bet riebias ir stiprias sunaikinsiu; aš jas ganysiu teismu.</verse>
				<verse number="17">O dėl jūsų, o mano kaimene, taip sako Viešpats DIEVAS: Štai aš teisiu tarp galvijų ir galvijų, tarp avinų ir ožių.</verse>
				<verse number="18">Ar jums atrodo per maža suėsti gerą ganyklą, kad sumindžiojate kojomis savo ganyklų likutį? Ir ar per maža gerti gilius vandenis, kad suteršiate kojomis tai, kas liko?</verse>
				<verse number="19">O mano kaimenė maitinasi tuo, ką jūs sumindžiojote kojomis; ir geria tai, ką jūs suteršėte kojomis.</verse>
				<verse number="20">Todėl taip jiems sako Viešpats DIEVAS: Štai aš, būtent aš, teisiu tarp riebių galvijų ir liesų galvijų.</verse>
				<verse number="21">Kadangi jūs šonu ir petimi nustumiate ir savo ragais badote visas ligotas, kol jas išsklaidote laukan;</verse>
				<verse number="22">todėl aš išgelbėsiu savo kaimenę, ir jos nebebus grobiu; ir aš teisiu tarp galvijų ir galvijų.</verse>
				<verse number="23">Ir aš joms paskirsiu vieną ganytoją, kuris jas ganys – mano tarną Dovydą; jis jas ganys, ir jis bus jų ganytojas.</verse>
				<verse number="24">Ir aš, VIEŠPATS, būsiu jų Dievas, o mano tarnas Dovydas – kunigaikštis tarp jų; aš, VIEŠPATS, tai pasakiau.</verse>
				<verse number="25">Ir aš sudarysiu su jais taikos sandorą ir išnaikinsiu piktus žvėris iš šalies; ir jie saugiai gyvens dykumoje ir miegos miškuose.</verse>
				<verse number="26">Ir aš padarysiu juos bei mano kalvos apylinkes palaiminimu; ir duosiu liūčiai lyti jos metu; tai bus palaiminimo liūtys.</verse>
				<verse number="27">Ir lauko medžiai duos savo vaisius, ir žemė duos savo prieaugį, ir jie bus saugūs savo šalyje, ir žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai būsiu sutraukęs jų jungo raiščius ir juos išvadavęs iš rankų tų, kurie jais apsitarnavo.</verse>
				<verse number="28">Ir jie nebebus grobiu pagonims, ir šalies žvėrys jų nebeės; bet jie saugiai gyvens, ir niekas jų nebeišgąsdins.</verse>
				<verse number="29">Ir aš jiems prikelsiu garbingą sodinį, ir jie nebebus bado sunaikinti šalyje, ir nebenešios pagonių gėdinimo.</verse>
				<verse number="30">Taip jie žinos, kad aš VIEŠPATS, jų Dievas, esu su jais, o jie, Izraelio namai, yra mano tauta, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="31">– Ir jūs, mano kaimenė, mano ganyklos kaimenė, esate žmonės, o aš esu jūsų Dievas, – sako Viešpats DIEVAS’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="35">
				<verse number="1">Man vėl atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Žmogaus sūnau, nukreipk savo veidą prieš Seyro kalną ir pranašauk prieš jį,</verse>
				<verse number="3">ir sakyk jam: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Štai aš esu prieš tave, o Seyro kalne, ir aš ištiesiu savo ranką prieš tave ir paversiu tave visiška dykyne.</verse>
				<verse number="4">Aš nusiaubsiu tavo miestus, ir tu būsi dykyne, ir tu žinosi, kad aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="5">Kadangi tu nuolat nekentei ir praliejai Izraelio vaikų kraują kalavijo galia jų nelaimės metu, jų neteisybės pabaigos metu;</verse>
				<verse number="6">todėl, kaip aš gyvas, – sako Viešpats DIEVAS, – aš paruošiu tave kraujui, ir kraujas persekios tave; kadangi tu neturėjai neapykantos kraujui, tai kraujas persekios tave.</verse>
				<verse number="7">Taip aš paversiu Seyro kalną dykynių dykyne ir iš jo iškirsiu išeinantį ir sugrįžtantį.</verse>
				<verse number="8">Ir pripildysiu jo kalnus jo užmuštųjų; tavo kalvose, tavo slėniuose ir visose tavo upėse kris nužudytieji kalaviju.</verse>
				<verse number="9">Tave paversiu amžina dykyne, ir tavo miestai nesugrįš; ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="10">Kadangi tu sakei: „Šios dvi tautos ir šios dvi šalys bus mano, ir mes jas pasisavinsime“, nors ten buvo VIEŠPATS;</verse>
				<verse number="11">todėl, kaip aš gyvas, – sako Viešpats DIEVAS, – aš pasielgsiu pagal tavo pyktį ir pagal tavo pavydą, kuriuos išreiškei iš neapykantos jiems; ir pasidarysiu tarp jų žinomas, kai tave būsiu nuteisęs.</verse>
				<verse number="12">Ir tu žinosi, kad aš – VIEŠPATS ir kad girdėjau visus tavo piktžodžiavimus, kuriuos ištarei prieš Izraelio kalnus, sakydamas: „Jie ištuštėję, jie mums duoti kad prarytume“.</verse>
				<verse number="13">Taip savo burna jūs didžiavotės prieš mane ir dauginote prieš mane savo žodžius; aš juos girdėjau’.</verse>
				<verse number="14">Taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Kai visa žemė džiaugsis, aš padarysiu tave dykyne.</verse>
				<verse number="15">Kaip tu džiaugeisi Izraelio namų nuosavybe, kad ji buvo tuščia, taip aš tau padarysiu; tu būsi dykynė, o Seyro kalne ir visa Idumėja, būtent visa; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="36">
				<verse number="1">„Žmogaus sūnau, pranašauk ir Izraelio kalnams ir sakyk: ‘Izraelio kalnai, klausykite VIEŠPATIES žodžio:</verse>
				<verse number="2">taip sako Viešpats DIEVAS: Kadangi priešas sakė prieš jus: „Aha! Senovinės aukštumos yra mūsų nuosavybė“,</verse>
				<verse number="3">todėl pranašauk ir sakyk: Taip sako Viešpats DIEVAS: Kadangi jie jus nusiaubė ir jus rijo iš visų pusių, kad jūs būtumėte nuosavybe likusiems pagonims, ir patekote į kalbėtojų lūpas, ir esate žmonių negarbė;</verse>
				<verse number="4">todėl, Izraelio kalnai, klausykite Viešpaties DIEVO žodžio: Taip sako Viešpats DIEVAS kalnams, kalvoms, upėms, slėniams, negyvenamoms dykvietėms ir paliktiems miestams, kurie tapo grobiu ir pajuoka likusiems aplinkiniams pagonims;</verse>
				<verse number="5">taigi taip sako Viešpats DIEVAS: Iš tiesų savo ugningu pavydu aš kalbėjau prieš likusius pagonis ir prieš visą Idumėją, kurie paskyrė mano šalį savo nuosavybėn, džiaugdamiesi iš visos širdies, su gilia neapykanta, kad ją išmestų grobiui’.</verse>
				<verse number="6">Todėl pranašauk apie Izraelio šalį ir sakyk kalnams bei kalvoms, upėms ir slėniams: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Štai aš kalbėjau savo pavyde ir savo įniršyje, kadangi nešiojote pagonių gėdinimą;</verse>
				<verse number="7">todėl taip sako Viešpats DIEVAS: Aš pakėliau savo ranką: iš tiesų jūsų aplinkiniai pagonys nešios savo gėdinimą.</verse>
				<verse number="8">Bet jūs, Izraelio kalnai, išleisite savo šakas ir duosite savo vaisius mano tautai Izraeliui; nes jų parėjimas čia pat.</verse>
				<verse number="9">Nes štai aš esu už jus ir atsigręžiu į jus, ir jūs būsite ariami ir sėjami;</verse>
				<verse number="10">ir aš padauginsiu tarp jūsų žmones, visus Izraelio namus, juos visus; ir miestai bus apgyventi ir tyrlaukiai apstatyti;</verse>
				<verse number="11">ir aš padauginsiu jumyse žmones ir gyvulius; ir jie daugės ir neš vaisių; aš jus apgyvendinsiu, kaip jūsų ankstesnėje padėtyje, ir jums darysiu geriau negu jūsų pradžioje; ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="12">Taip, aš padarysiu, kad jumyse vaikščios žmonės – mano tauta Izraelis; ir jie pasisavins tave, ir tu būsi jų paveldas ir nuo tada nebeatimsi jiems žmonių’.</verse>
				<verse number="13">Taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Kadangi tau sako: „Tu, šalie, ryji žmones ir atėmei savo tautų vaikus“;</verse>
				<verse number="14">todėl neberysi žmonių ir nebeatimsi vaikų savo tautoms, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="15">– Ir nebedarysiu, kad tavyje žmonės girdėtų pagonių gėdinimą, ir tu nebenešiosi tautų priekaištų ir nebepargriausi savo tautų, – sako Viešpats DIEVAS’“.</verse>
				<verse number="16">Man dar atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="17">„Žmogaus sūnau, Izraelio namai, gyvendami savo šalyje, suteršė ją savo pačių keliu ir savo darbais; jų kelias mano akivaizdoje buvo kaip atsiskyrusios moters nešvarumas.</verse>
				<verse number="18">Todėl aš išliejau ant jų savo įtūžį dėl kraujo, kurį jie buvo pralieję šalyje, ir dėl jų stabų, kuriais ją buvo suteršę;</verse>
				<verse number="19">ir aš juos išsklaidžiau tarp pagonių, ir jie buvo išvaikyti po šalis; aš juos teisiau pagal jų kelią ir pagal jų darbus.</verse>
				<verse number="20">Ir įėję pas pagonis, kur jie ėjo, jie suteršė mano šventąjį vardą, kai jiems sakė: ‘Šitie yra VIEŠPATIES tauta ir yra išėję iš jo šalies’.</verse>
				<verse number="21">Bet aš gailėjausi dėl savo šventojo vardo, kurį Izraelio namai buvo suteršę tarp pagonių, kur jie ėjo.</verse>
				<verse number="22">Todėl sakyk Izraelio namams: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Aš tai darau ne dėl jūsų, o Izraelio namai, bet dėl savo šventojo vardo, kurį jūs suteršėte tarp pagonių, kur jūs ėjote.</verse>
				<verse number="23">Ir aš pašvęsiu savo didįjį, tarp pagonių suterštą, vardą, kurį suteršėte tarp jų; ir pagonys žinos, kad aš esu VIEŠPATS, – sako Viešpats DIEVAS, – kai jų akyse būsiu pašvęstas jumyse.</verse>
				<verse number="24">Nes aš jus paimsiu iš pagonių tarpo ir surinksiu jus iš visų kraštų, ir parvesiu jus į jūsų šalį.</verse>
				<verse number="25">Tada apšlakstysiu jus švariu vandeniu, ir jūs būsite švarūs; aš jus apvalysiu nuo visų jūsų nešvarumų ir nuo visų jūsų stabų.</verse>
				<verse number="26">Taip pat jums duosiu naują širdį ir įdėsiu naują dvasią į jūsų vidų; ir aš pašalinsiu iš jūsų kūno akmeninę širdį, ir jums duosiu kūno širdį.</verse>
				<verse number="27">Savo dvasią įdėsiu į jūsų vidų ir padarysiu, kad vaikščiotumėte pagal mano įstatus, ir jūs laikysitės mano teismų ir juos vykdysite.</verse>
				<verse number="28">Ir gyvensite šalyje, kurią daviau jūsų tėvams; ir jūs būsite mano tauta, o aš būsiu jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="29">Taip pat aš jus išgelbėsiu nuo visų jūsų nešvarumų; ir pašauksiu javus, juos padauginsiu ir nebeužleisiu ant jūsų bado.</verse>
				<verse number="30">Padauginsiu medžių vaisius ir lauko prieaugį, kad nebegautumėte priekaištų dėl bado tarp pagonių.</verse>
				<verse number="31">Tada jūs atsiminsite savo piktus kelius bei savo negerus darbus, ir savo akyse bjaurėsitės savimi dėl savo neteisybių ir dėl savo bjaurysčių.</verse>
				<verse number="32">Ne dėl jūsų aš tai darau, – sako Viešpats DIEVAS, – tebūna jums tai žinoma; gėdykitės ir būkite susigėdę dėl savo kelių, o Izraelio namai’.</verse>
				<verse number="33">Taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Tą dieną, kai būsiu jus apvalęs nuo visų jūsų neteisybių, aš jus apgyvendinsiu miestuose, ir dykvietės bus apstatytos.</verse>
				<verse number="34">Ir apleista šalis bus dirbama, kuri gulėjo apleista kiekvieno praeivio akyse.</verse>
				<verse number="35">Ir sakys: „Ši apleista šalis pasidarė kaip Edeno sodas; ir apleisti, nusiaubti ir sugriauti miestai tapo aptverti ir apgyvendinti“.</verse>
				<verse number="36">Tada pagonys, išlikę aplink jus, žinos, kad aš, VIEŠPATS, atstatau tai, kas sugriauta, ir apsodinu tai, kas buvo apleista; aš, VIEŠPATS, tai pasakiau ir tai įvykdysiu’.</verse>
				<verse number="37">Taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Aš dėl šito dar leisiuosi Izraelio namų prašomas, kad jiems tai padaryčiau: aš juos padauginsiu žmonėmis kaip kaimenę.</verse>
				<verse number="38">Kaip šventa kaimenė, kaip Jeruzalės kaimenė jos iškilmingose šventėse, taip negyvenami miestai bus pripildyti žmonių kaimenėmis; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="37">
				<verse number="1">VIEŠPATIES ranka buvo ant manęs, ir nusinešė mane VIEŠPATIES dvasioje, ir pastatė mane viduryje slėnio, kuris buvo pilnas kaulų,</verse>
				<verse number="2">ir vedžiojo mane aplinkui pro juos; ir štai jų buvo labai daug atvirame slėnyje; ir štai jie buvo labai sudžiūvę.</verse>
				<verse number="3">Ir jis man tarė: „Žmogaus sūnau, ar gali šitie kaulai gyventi?“ Ir aš atsakiau: „O Viešpatie DIEVE, tu žinai“.</verse>
				<verse number="4">Jis man vėl tarė: „Pranašauk šitiems kaulams ir jiems sakyk: ‘O jūs, sudžiūvę kaulai, klausykite VIEŠPATIES žodžio’.</verse>
				<verse number="5">Taip sako Viešpats DIEVAS šitiems kaulams: ‘Štai aš įvesiu į jus kvapą ir jūs gyvensite;</verse>
				<verse number="6">ir aš apdėsiu jus sausgyslėmis, užauginsiu ant jūsų mėsą, apdengsiu jus oda, įdėsiu į jus kvapą, ir jūs gyvensite; ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS’“.</verse>
				<verse number="7">Taigi aš pranašavau, kaip man buvo įsakyta; ir man pranašaujant radosi triukšmas, ir štai kratėsi ir susiėjo kaulai, kaulas prie savo kaulo.</verse>
				<verse number="8">Ir man bežiūrint, štai ant jų užaugo sausgyslės ir mėsa, ir oda apdengė juos iš viršaus; bet juose nebuvo kvapo.</verse>
				<verse number="9">Tada jis man tarė: „Pranašauk vėjui, pranašauk, žmogaus sūnau, ir sakyk vėjui: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Ateik nuo keturių vėjų, o kvape, ir kvėpk į šituos užmuštuosius, kad jie gyventų’“.</verse>
				<verse number="10">Taigi aš pranašavau, kaip jis man įsakė, ir kvapas įėjo į juos, ir jie atgijo, ir atsistojo ant kojų be galo didelė kariuomenė.</verse>
				<verse number="11">Tada jis man tarė: „Žmogaus sūnau, šitie kaulai yra visi Izraelio namai; štai jie sako: ‘Mūsų kaulai sudžiūvę ir pražuvusi mūsų viltis; mes esame atkirsti dėl mūsų dalių’.</verse>
				<verse number="12">Todėl pranašauk ir sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: O mano tauta, štai aš atversiu jūsų kapus, išvesiu jus aukštyn iš jūsų kapų ir atvesiu jus į Izraelio šalį.</verse>
				<verse number="13">Ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kai būsiu atvėręs jūsų kapus, o mano tauta, ir išvedęs jus aukštyn iš jūsų kapų,</verse>
				<verse number="14">ir įdėsiu į jus savo dvasią, ir jūs gyvensite, ir jus patalpinsiu jūsų šalyje; tada jūs žinosite, kad aš, VIEŠPATS, tai pasakiau ir tai įvykdžiau, – sako VIEŠPATS’“.</verse>
				<verse number="15">Man vėl atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="16">„Be to, žmogaus sūnau, pasiimk vieną pagalį ir ant jo užrašyk: ‘Judai ir Izraelio vaikams – jos draugams’; paskui paimk kitą pagalį ir ant jo užrašyk: ‘Juozapui, Efraimo pagaliui, ir visiems Izraelio namams – jo draugams’;</verse>
				<verse number="17">ir sujunk juos vieną su kitu į vieną pagalį; ir jie taps viena tavo rankoje.</verse>
				<verse number="18">O kai tavo tautos vaikai tau kalbės, sakydami: ‘Argi mums nepaaiškinsi, ką šitais turi omenyje?‘</verse>
				<verse number="19">Jiems kalbėk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Štai aš paimsiu Juozapo lazdą, esančią Efraimo rankoje, ir Izraelio gentis, jo bendrininkes, ir juos pridėsiu prie jos – prie Judos lazdos, ir padarysiu juos viena lazda, ir jie bus viena mano rankoje’.</verse>
				<verse number="20">Ir lazdos, ant kurių užrašysi, bus tavo rankoje jiems prieš akis.</verse>
				<verse number="21">Ir jiems sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Štai aš paimsiu Izraelio vaikus iš pagonių tarpo, kur jie buvo nuėję, surinksiu juos iš visų pusių ir parvesiu juos į jų šalį;</verse>
				<verse number="22">ir aš padarysiu juos viena tauta toje šalyje, Izraelio kalnuose; ir vienas karalius bus jiems visiems karalius; ir jie nebebus dvi tautos ir jie nebebus pasidaliję į dvi karalystes;</verse>
				<verse number="23">ir jie nebesusiterš nei savo stabais, nei savo bjaurystėmis, nei jokiais savo nusižengimais; bet aš juos išgelbėsiu iš visų jų gyvenamų vietų, kuriose jie nuodėmiavo, ir apvalysiu juos; taip jie bus mano tauta, o aš būsiu jų Dievas.</verse>
				<verse number="24">Ir mano tarnas Dovydas bus jiems karalius; ir jie visi turės vieną ganytoją; taipogi jie vaikščios pagal mano teismus, laikysis mano įstatų ir juos vykdys.</verse>
				<verse number="25">Ir jie gyvens šalyje, kurią daviau savo tarnui Jokūbui, kurioje gyveno jūsų tėvai; ir jie joje gyvens – jie, jų vaikai ir jų vaikų vaikai per amžius; o mano tarnas Dovydas bus jų kunigaikštis per amžius.</verse>
				<verse number="26">Be to, aš sudarysiu su jais taikos sandorą; ji bus amžina sandora su jais; aš juos įkurdinsiu, juos padauginsiu ir amžiams pastatysiu tarp jų savo šventovę.</verse>
				<verse number="27">Taipogi mano padangtė bus pas juos; taip, aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.</verse>
				<verse number="28">Ir pagonys žinos, kad aš, VIEŠPATS, pašvenčiu Izraelį, kai mano šventovė bus amžinai tarp jų’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="38">
				<verse number="1">Ir man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Žmogaus sūnau, nukreipk savo veidą prieš Gogą, Magogo šalį, vyriausiąjį Mešecho ir Tubalo kunigaikštį, ir pranašauk prieš jį,</verse>
				<verse number="3">ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Štai aš esu prieš tave, o Gogai, vyriausiasis Mešecho ir Tubalo kunigaikšti;</verse>
				<verse number="4">aš tave apgręšiu, įdėsiu kablius į tavo nasrus ir išvesiu tave bei visą tavo kariuomenę, žirgus ir raitelius, visus apsirengusius visokiais ginklais, būtent didžiulį būrį su didžiaisiais ir mažaisiais skydais, visus valdančius kalaviją;</verse>
				<verse number="5">Persija, Etiopija ir Libija su jais; jie visi su skydais ir šalmais;</verse>
				<verse number="6">Gomeras ir visi jo pulkai; Togarmos namai iš šiaurės pusės ir visi jos pulkai; daug tautų su tavimi.</verse>
				<verse number="7">Būk pasiruošęs ir paruošk sau, tu ir visas tavo būrys, susirinkęs pas tave, ir būk jiems sargas.</verse>
				<verse number="8">Po daugelio dienų tu būsi aplankytas; paskutiniais metais tu ateisi į šalį, sugrąžintą nuo kalavijo ir surinktą iš daugelio tautų, priešais Izraelio kalnus, kurie visuomet buvo apleisti; bet yra išvesta iš tautų, ir jie visi saugiai gyvens.</verse>
				<verse number="9">Tu pakilsi ir ateisi kaip audra, tu būsi kaip debesis, šaliai apdengti, tu bei visi tavo pulkai ir daug tautų su tavimi’.</verse>
				<verse number="10">Taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Atsitiks, kad tuo pačiu laiku tau į širdį ateis minčių, ir tu sumanysi piktą sumanymą;</verse>
				<verse number="11">ir tu sakysi: „Aš eisiu aukštyn į besienių gyvenviečių šalį; eisiu pas esančius ramybėje, saugiai gyvenančius, pas juos, visus gyvenančius be sienų ir neturinčius nei skląsčių, nei vartų“,</verse>
				<verse number="12">kad prisiplėštum išplėšų ir prisigrobtum grobio; kad nukreiptum savo ranką į naujai apgyventas dykvietes ir į tautą, surinktą iš tautų, įsigijusią galvijų ir turto, gyvenančią šalies viduryje.</verse>
				<verse number="13">Šeba, Dedanas, Taršišo prekiautojai su visais jaunais jų liūtais tau sakys: „Ar tu atėjai išplėšų prisiplėšti? Ar surinkai savo būrį grobio grobti, išsinešti sidabro ir aukso, atimti galvijų ir turto, prisiplėšti daug išplėšų?“’</verse>
				<verse number="14">Todėl, žmogaus sūnau, pranašauk ir tark Gogui: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Tą dieną, kai mano tauta Izraelis saugiai gyvens, argi to nežinosi?</verse>
				<verse number="15">Ir tu ateisi iš savo vietos, iš šiaurės vietovių, tu ir daug tautų su tavimi, jie visi jojantys ant žirgų, didelis būrys ir galinga kariuomenė;</verse>
				<verse number="16">ir tu ateisi aukštyn prieš mano tautą Izraelį kaip debesis šalies apdengti; tai bus paskutinėmis dienomis; ir aš tave atvesiu prieš mano šalį, kad pagonys mane pažintų, kai prieš jų akis būsiu pašvęstas tavyje, o Gogai’.</verse>
				<verse number="17">Taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Ar tu esi tas, apie kurį kalbėjau senais laikais per savo tarnus, Izraelio pranašus, daug metų pranašavusius anomis dienomis, kad aš tave atvesiu prieš juos?</verse>
				<verse number="18">Ir tuo pačiu metu, kai Gogas ateis prieš Izraelio šalį, – sako Viešpats DIEVAS, – atsitiks, kad mano veide pakils mano įtūžis.</verse>
				<verse number="19">Nes savo pavyde ir savo rūstybės ugnyje aš kalbėjau: Tikrai tą dieną bus didelis drebėjimas Izraelio šalyje;</verse>
				<verse number="20">taip, kad jūros žuvys, dangaus skrajūnai, lauko žvėrys, visi šliužai, šliaužiojantys žeme, ir visi žmonės, esantys žemės paviršiuje, drebės mano akivaizdoje, ir bus nuversti kalnai, grius stačios vietovės, ir visos sienos grius ant žemės.</verse>
				<verse number="21">Ir aš pašauksiu prieš jį kalaviją visuose savo kalnuose, – sako Viešpats DIEVAS; – kiekvieno kalavijas bus prieš savo brolį.</verse>
				<verse number="22">Ir aš bylinėsiuosi prieš jį maru ir krauju; ir lysiu užliejančiu lietumi, didele kruša, ugnimi ir siera ant jo, ant jo pulkų ir ant daugybės su juo esančių tautų.</verse>
				<verse number="23">Taip aš save išaukštinsiu bei save pašvęsiu; ir aš būsiu žinomas daugelio tautų akyse, ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="39">
				<verse number="1">„Todėl tu, žmogaus sūnau, pranašauk prieš Gogą ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Štai aš esu prieš tave, o Gogai, vyriausiasis Mešecho ir Tubalo kunigaikšti;</verse>
				<verse number="2">aš apgręšiu tave, paliksiu tavo šeštąją dalį, atvesiu tave aukštyn iš šiaurės vietovių ir atvesiu tave ant Izraelio kalnų;</verse>
				<verse number="3">aš išmušiu tavo lanką iš tavo kairės rankos ir padarysiu, kad iškristų tavo strėlės iš tavo dešinės rankos.</verse>
				<verse number="4">Izraelio kalnuose krisi tu bei visi tavo pulkai ir tautos, esančios su tavimi; aš atiduosiu tave suėsti visokiems plėšriems paukščiams ir lauko žvėrims.</verse>
				<verse number="5">Tu krisi atvirame lauke; nes aš tai pasakiau, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="6">– Aš pasiųsiu ugnį ant Magogo ir tarp tų, kurie nerūpestingai gyvena salose; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="7">Taip aš padarysiu savo šventąjį vardą žinomą savo tautos Izraelio tarpe; ir nebeleisiu jiems suteršti mano šventojo vardo; ir pagonys žinos, kad aš esu VIEŠPATS, Šventasis Izraelyje.</verse>
				<verse number="8">Štai tai ateina ir įvyks, – sako Viešpats DIEVAS, – tai yra diena, apie kurią kalbėjau.</verse>
				<verse number="9">Ir Izraelio miestuose gyvenantys išeis ir padegs bei degins ginklus, mažuosius ir didžiuosius skydus, lankus ir strėles, vėzdus bei ietis, ir degins juos ugnimi septynerius metus;</verse>
				<verse number="10">taip, kad jie neims nuo lauko medžių ir nekirs nei vieno iš miškų; nes jie degins ginklus ugnimi; jie apiplėš tuos, kurie juos apiplėšė, ir apgrobs tuos, kurie juos apgrobė, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="11">– Ir tą dieną atsitiks, kad duosiu Gogui kapų vietą Izraelyje, keliautojų slėnį, į rytus nuo jūros; ir šis sustabdys keliautojų nosis; ir ten jie palaidos Gogą ir visą jo daugybę; ir jį pavadins Hamon-Gogo slėniu.</verse>
				<verse number="12">Ir Izraelio namai juos laidos septynis mėnesius, kad apvalytų šalį.</verse>
				<verse number="13">Taip, visa šalies tauta juos laidos; ir jiems bus pagarsėjimas ta diena, kai aš būsiu pašlovintas, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="14">– Ir jie atskirs nuolat užimtus žmones, pereinančius per šalį, kad su keliautojais laidotų likusius žemės paviršiuje, kad ją apvalytų; pasibaigus septyniems mėnesiams, jie perieškos.</verse>
				<verse number="15">Ir kai keliautojas, pereinantis per šalį, pamatys žmogaus kaulą, tada jis pastatys šalia jo ženklą, kol duobkasiai jį palaidos Hamon-Gogo slėnyje.</verse>
				<verse number="16">Taip pat ir miesto vardas bus Hamona. Taip jie apvalys šalį’.</verse>
				<verse number="17">O tu, žmogaus sūnau, taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Sakyk visiems sparnuotiems skrajūnams ir visiems lauko žvėrims: Susirinkite ir ateikite; susieikite iš visų pusių prie mano aukos, kurią aš jums aukoju – didžiulės aukos Izraelio kalnuose, kad jūs ėstumėte mėsą ir gertumėte kraują.</verse>
				<verse number="18">Jūs ėsite galiūnų mėsą ir gersite žemės kunigaikščių kraują, avinų, ėriukų ir ožių, jaučių – visų Bašano peniukšlių.</verse>
				<verse number="19">Jūs ėsite taukų kol pasisotinsite ir gersite kraujo kol prisigersite iš mano aukos, kurią jums aukojau.</verse>
				<verse number="20">Taip jūs pasisotinsite prie mano stalo žirgais ir vežimais, galiūnais ir visais karo vyrais, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="21">– Ir aš iškelsiu savo šlovę tarp pagonių, ir visi pagonys matys mano teismą, kurį būsiu įvykdęs, ir mano ranką, kurią būsiu ant jų uždėjęs.</verse>
				<verse number="22">Nuo tos dienos ir toliau Izraelio namai žinos, kad aš esu VIEŠPATS, jų Dievas.</verse>
				<verse number="23">Ir pagonys žinos, kad Izraelio namai išėjo nelaisvėn dėl savo neteisybės; kadangi jie nusižengė prieš mane, aš paslėpiau nuo jų savo veidą ir juos padaviau į jų priešų rankas; taip jie visi krito nuo kalavijo.</verse>
				<verse number="24">Aš jiems tai padariau pagal jų nešvarumą bei pagal jų nusižengimus ir paslėpiau nuo jų savo veidą’.</verse>
				<verse number="25">Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Dabar aš sugrąžinsiu Jokūbo nelaisvę, pasigailėsiu visų Izraelio namų ir būsiu pavydus dėl savo šventojo vardo;</verse>
				<verse number="26">kai jie bus panešioję savo gėdą ir visus savo nusižengimus, kuriais jie nusižengė prieš mane, kai jie bus saugiai apsigyvenę savo šalyje, ir niekas jų negąsdins.</verse>
				<verse number="27">Kai būsiu sugrąžinęs juos iš tautų, surinkęs juos iš jų priešų šalių ir juose būsiu pašvęstas daugelio tautų akyse;</verse>
				<verse number="28">tada jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS, jų Dievas, kuris buvau juos išvedęs į nelaisvę tarp pagonių; bet juos surinkau į jų pačių šalį ir nei vieno iš jų ten nebepalikau.</verse>
				<verse number="29">Ir nebeslėpsiu nuo jų savo veido; nes aš išliejau savo dvasią ant Izraelio namų, – sako Viešpats DIEVAS’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="40">
				<verse number="1">Dvidešimt penktaisiais mūsų nelaisvės metais, metų pradžioje, dešimtąją mėnesio dieną, keturioliktaisiais metais po to, kai miestas buvo sutriuškintas, tą pačią dieną VIEŠPATIES ranka buvo ant manęs ir mane ten nuvedė.</verse>
				<verse number="2">Dievo regėjimuose jis mane nuvedė į Izraelio šalį ir pastatė mane ant labai aukšto kalno, prie kurio, pietų pusėje, buvo tarsi miesto statiniai.</verse>
				<verse number="3">Jis nuvedė mane ten, ir štai ten buvo vyras, kurio išvaizda buvo kaip vario išvaizda, jo rankoje buvo lininė virvė ir matavimo nendrė; ir jis stovėjo vartuose.</verse>
				<verse number="4">Ir tas vyras man tarė: „Žmogaus sūnau, žiūrėk savo akimis ir klausyk savo ausimis, ir nukreipk savo širdį į viską, ką aš tau parodysiu; nes tu esi čia atvestas tam, kad tau tai parodyčiau; viską, ką tu matysi, paskelbk Izraelio namams“.</verse>
				<verse number="5">Ir štai aplinkui namus iš lauko buvo siena, ir vyro rankoje matavimo nendrė šešių uolekčių ilgio bei uolekties ir plaštakos pločio; taigi jis išmatavo pastato plotį viena nendre ir aukštį viena nendre.</verse>
				<verse number="6">Paskui jis atėjo prie vartų, nukreiptų į rytus, ir užlipo jų laiptais, ir išmatavo vartų slenkstį, kuris buvo vienos nendrės pločio, ir kitą vartų slenkstį, kuris buvo vienos nendrės pločio.</verse>
				<verse number="7">Kiekvienas mažas kambarys buvo vienos nendrės ilgio ir vienos nendrės pločio; ir tarp mažų kambarių buvo penkios uolektys; o vartų slenkstis prie vartų prieangio iš vidaus buvo viena nendrė.</verse>
				<verse number="8">Jis išmatavo ir vartų prieangį iš vidaus viena nendre.</verse>
				<verse number="9">Tada jis išmatavo vartų prieangį aštuoniomis uolektimis ir jo stulpus dviejomis uolektimis; o vartų prieangis buvo vidinėje pusėje.</verse>
				<verse number="10">Rytinių vartų mažųjų kambarių buvo trys šioje pusėje ir trys anoje pusėje; tie trys buvo vienodo išmatavimo; ir stulpai šioje pusėje ir anoje pusėje buvo vienodo išmatavimo.</verse>
				<verse number="11">Ir jis išmatavo vartų įėjimo plotį dešimčia uolekčių, o vartų ilgį – trylika uolekčių.</verse>
				<verse number="12">Prieš mažuosius kambarius buvo vienos uolekties tarpas šioje pusėje ir vienos uolekties tarpas kitoje pusėje; ir kambarėliai buvo šešių uolekčių šioje pusėje ir šešių uolekčių anapus.</verse>
				<verse number="13">Po to jis išmatavo vartus nuo vieno kambarėlio stogo iki kito kambarėlio stogo; plotis buvo dvidešimt penkios uolektys, durims esant priešais duris.</verse>
				<verse number="14">Jis padarė ir šešiasdešimties uolekčių stulpus iki kiemo stulpo, aplinkui vartus.</verse>
				<verse number="15">O nuo įėjimo vartų priekio iki vidinių vartų prieangio priekio buvo penkiasdešimt uolekčių.</verse>
				<verse number="16">Kambarėliams, jų statramsčiams vidinėje vartų pusėje aplinkui ir taip pat arkoms buvo siauri langai; langai buvo aplinkui iš vidaus; ir ant kiekvieno statramsčio buvo palmės.</verse>
				<verse number="17">Paskui jis mane nuvedė į išorinį kiemą, ir štai ten buvo kambariai, ir kiemui aplinkui padarytas grindinys; trisdešimt kambarių buvo ant grindinio.</verse>
				<verse number="18">Grindinys prie vartų šono, išilgai vartų, buvo žemutinis grindinys.</verse>
				<verse number="19">Po to jis išmatavo plotį nuo žemutinių vartų priekio iki vidinio kiemo priekio išorės – šimtas uolekčių į rytus ir į šiaurę.</verse>
				<verse number="20">Ir jis išmatavo ilgį ir plotį išorinio kiemo vartų, nukreiptų į šiaurę.</verse>
				<verse number="21">Jų kambarėlių buvo trys šioje pusėje ir trys anoje pusėje; jų statramsčiai ir jų arkos atitiko pirmutinių vartų matmenis: jų ilgis buvo penkiasdešimt uolekčių, o plotis – dvidešimt penkios uolektys.</verse>
				<verse number="22">Jų langai, jų arkos ir jų palmės atitiko išmatavimą vartų, nukreiptų į rytus; į juos lipo septyniais laiptais; o jų arkos buvo priešais juos.</verse>
				<verse number="23">Vidinio kiemo vartai buvo priešais vartus, nukreiptus į šiaurę ir nukreiptus į rytus; ir jis išmatavo nuo vartų iki vartų šimtą uolekčių.</verse>
				<verse number="24">Po to jis nuvedė mane į pietus, ir štai vartai, nukreipti į pietus; jis išmatavo jų statramsčius ir jų arkas pagal šituos matmenis.</verse>
				<verse number="25">Juose ir jų arkose aplinkui buvo langai, kaip anie langai; ilgis buvo penkiasdešimt uolekčių, o plotis – dvidešimt penkios uolektys.</verse>
				<verse number="26">Į juos pakilti buvo septyni laiptai, o jų arkos buvo priešais juos; ir ant savo statramsčių jie turėjo palmių: vieną šioje pusėje, o kitą – anoje pusėje.</verse>
				<verse number="27">Vidiniame kieme pietų link buvo vartai; ir jis išmatavo nuo vartų iki vartų, pietų link, šimtą uolekčių.</verse>
				<verse number="28">Ir jis nuvedė mane pro pietinius vartus į vidinį kiemą; ir jis išmatavo pietinius vartus pagal šituos išmatavimus;</verse>
				<verse number="29">jų kambarėlius, jų statramsčius ir jų arkas pagal šituos išmatavimus; juose ir jų arkose aplinkui buvo langai; jie buvo penkiasdešimties uolekčių ilgio ir dvidešimt penkių uolekčių pločio.</verse>
				<verse number="30">Arkos aplinkui buvo dvidešimt penkių uolekčių ilgio ir penkių uolekčių pločio.</verse>
				<verse number="31">Jų arkos buvo nukreiptos į išorinį kiemą; ir ant jų stulpų buvo palmės; o užkilimas į juos turėjo aštuonis laiptus.</verse>
				<verse number="32">Ir jis nuvedė mane į vidinį kiemą rytų link; ir jis išmatavo vartus pagal šituos matmenis.</verse>
				<verse number="33">Jų kambarėliai, jų statramsčiai ir jų arkos buvo pagal šituos matmenis; juose ir jų arkose aplinkui buvo langai; jie buvo penkiasdešimties uolekčių ilgio ir dvidešimt penkių uolekčių pločio.</verse>
				<verse number="34">Jų arkos buvo išorinio kiemo link; ir palmės buvo ant jų statramsčių šioje pusėje ir anoje pusėje; o užkilimas į juos turėjo aštuonis laiptus.</verse>
				<verse number="35">Ir jis nuvedė mane prie šiaurinių vartų ir juos išmatavo pagal šituos matmenis;</verse>
				<verse number="36">jų kambarėliai, jų statramsčiai, jų arkos ir jų langai aplinkui; ilgis buvo penkiasdešimt uolekčių, o plotis – dvidešimt penkios uolektys.</verse>
				<verse number="37">Jų statramsčiai buvo link išorinio kiemo; ir palmės buvo ant jų statramsčių šioje pusėje ir anoje pusėje; o užkilimas į juos turėjo aštuonis laiptus.</verse>
				<verse number="38">Kambariai ir jų įėjimai buvo prie vartų statramsčių, kur plaudavo deginamąsias aukas.</verse>
				<verse number="39">O vartų prieangyje buvo du stalai šiapus ir du stalai anapus, kad ant jų pjautų deginamąją auką, nuodėmės auką ir nusižengimo auką.</verse>
				<verse number="40">Išorinėje pusėje, einant aukštyn link šiaurinių vartų įėjimo, buvo du stalai; ir kitoje pusėje, esančioje prie vartų prieangio, buvo du stalai.</verse>
				<verse number="41">Keturi stalai buvo šiapus ir keturi stalai anapus prie vartų šono – aštuoni stalai, ant kurių jie pjaudavo jų aukas.</verse>
				<verse number="42">Keturi stalai buvo iš tašytų akmenų deginamajai aukai, pusantros uolekties ilgio, pusantros uolekties pločio ir vienos uolekties aukščio; ant jų padeda įrankius, kuriais pjauna deginamąsias aukas ir kitas aukas.</verse>
				<verse number="43">Ir viduje aplinkui buvo pritvirtinti plaštakos pločio kabliai; o ant stalų buvo aukojamoji mėsa.</verse>
				<verse number="44">Vidinių vartų lauko pusėje buvo giedotojų kambariai, vidiniame kieme, esančiame prie šiaurinių vartų šono; jie žvelgė į pietus, vienas – prie rytinių vartų šono – žvelgė į šiaurę.</verse>
				<verse number="45">Ir jis man tarė: „Šitas kamabarys, kuris yra priekiu į pietus, yra kunigams, atliekantiems namų įpareigojimus.</verse>
				<verse number="46">O kambarys, kuris yra priekiu į šiaurę, yra kunigams, atliekantiems aukuro įpareigojimus; tie yra Cadoko sūnūs tarp Levio sūnų, kurie artinasi prie VIEŠPATIES, kad jam tarnautų“.</verse>
				<verse number="47">Taigi jis išmatavo kiemą, šimtas uolekčių ilgio ir šimtas uolekčių pločio, buvo kvadratinis; ir aukurą, kuris buvo priešais namus.</verse>
				<verse number="48">Ir jis nuvedė mane į namų prieangį ir išmatavo kiekvieną prieangio statramstį, penkios uolektys šiapus ir penkios uolektys anapus; o vartų plotis buvo trys uolektys šioje pusėje ir trys uolektys anoje pusėje.</verse>
				<verse number="49">Prieangio ilgis buvo dvidešimt uolekčių, o plotis – vienuolika uolekčių; ir jis nuvedė mane laiptais, kuriais lipama į jį; šalia statramsčių buvo stulpai: vienas šioje pusėje, o kitas anoje pusėje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="41">
				<verse number="1">Paskui jis atvedė mane į šventyklą ir išmatavo statramsčius: šešių uolekčių plotis vienoje pusėje ir šešių uolekčių plotis kitoje pusėje – tai buvo padangtės plotis.</verse>
				<verse number="2">Durų plotis buvo dešimt uolekčių; o durų šonai – penkios uolektys vienoje pusėje ir penkios uolektys kitoje pusėje; ir jis išmatavo jos ilgį – keturiasdešimt uolekčių, ir plotį – dvidešimt uolekčių.</verse>
				<verse number="3">Paskui jis įėjo vidun ir išmatavo durų statramstį – dvi uolektys; duris – šešios uolektys; ir durų plotį – septynios uolektys.</verse>
				<verse number="4">Taigi jis išmatavo jos ilgį, dvidešimt uolekčių, ir plotį – dvidešimt uolekčių, priešais šventyklą; ir jis man tarė: „Tai šventų švenčiausioji“.</verse>
				<verse number="5">Paskui jis išmatavo namų sieną – šešios uolektys; o kiekvieno šoninio kambario plotis – keturios uolektys, aplink namus iš visų pusių.</verse>
				<verse number="6">Šoninių kambarių buvo po tris, vienas viršum kito, po trisdešimt kiekvienoje eilėje; ir jie buvo įleisti į namų sieną šoniniams kambariams aplinkui, kad jie laikytųsi, bet jie nesilaikė namų sienoje.</verse>
				<verse number="7">Ir buvo platėjimas ir išsidėstymas ratu aukštyn link šoninių kambarių; nes namo išsidėstymas ratu kilo vis aukštyn aplink namą; todėl namas aukštyn vis platėjo ir taip didėjo nuo žemutinio kambario iki aukščiausio per vidurį.</verse>
				<verse number="8">Taip pat pamačiau namo aukštį aplinkui; šoninių kambarių pamatai buvo visa šešių pilnų uolekčių nendrė.</verse>
				<verse number="9">Išorinių šoninių kambarių sienos storis buvo penkios uolektys; o tai, kas likę, buvo šoninių vidinių kambarių vieta.</verse>
				<verse number="10">Tarp kambarių buvo dvidešimties uolekčių platumas aplink namą iš visų pusių.</verse>
				<verse number="11">Šoninių kambarių durys buvo nukreiptos į likusią vietą: vienos durys nukreiptos į šiaurę, o kitos durys – į pietus; o tos likusios vietos plotis buvo penkios uolektys aplinkui.</verse>
				<verse number="12">Na, o pastatas, esantis priešais atskirą vietą gale, nukreiptą į vakarus, buvo septyniasdešimt uolekčių pločio; pastato siena buvo penkių uolekčių storio aplinkui, o jo ilgis – devyniasdešimt uolekčių.</verse>
				<verse number="13">Taigi jis išmatavo namus, šimto uolekčių ilgį; o atskiroji vieta ir pastatas su jo sienomis – šimtas uolekčių ilgio;</verse>
				<verse number="14">taip pat namų priekio bei atskirosios vietos, nukreiptos į rytus, plotis – šimtas uolekčių.</verse>
				<verse number="15">Ir jis išmatavo pastato ilgį prie atskirosios vietos, esančios jo užpakalinėje pusėje, ir jo galerijas vienoje ir kitoje pusėje, – šimtas uolekčių, su šventyklos vidumi ir kiemo prieangiais;</verse>
				<verse number="16">durų staktos, siaurieji langai ir galerijos aplink trijuose jų aukštuose, priešais duris, aplinkui apmuštos medžiu, ir nuo žemės aukštyn iki langų, ir langai buvo apdengti;</verse>
				<verse number="17">virš durų, namų viduje ir išorėje, ir aplinkui palei visą sieną, iš vidaus ir iš lauko, pagal išmatavimus.</verse>
				<verse number="18">Ir buvo padaryti su cherubais bei palmėmis, kad palmė buvo tarp cherubo ir cherubo; o kiekvienas cherubas turėjo du veidus;</verse>
				<verse number="19">taip, kad žmogaus veidas buvo nukreiptas į palmę vienoje pusėje, ir jauno liūto veidas nukreiptas į palmę kitoje pusėje; tai buvo padaryta po visą namą aplinkui.</verse>
				<verse number="20">Nuo žemės iki durų viršaus buvo padaryti cherubai bei palmės, ir ant šventyklos sienos.</verse>
				<verse number="21">Šventyklos staktos buvo keturkampės, ir šventovės priekis; vienos išvaizda buvo kaip ir kitos.</verse>
				<verse number="22">Medinis aukuras buvo trijų uolekčių aukščio, o jo ilgis – dvi uolektys; jo kampai, jo ilgis ir jo sienos buvo iš medžio; ir jis man tarė: „Tai stalas, esantis VIEŠPATIES akivaizdoje“.</verse>
				<verse number="23">Šventykla ir šventovė turėjo dvejas duris.</verse>
				<verse number="24">Durys turėjo po dvi sąvaras, dvi pasisukančias sąvaras; dvi sąvaros vienoms durims ir dvi sąvaros kitoms durims.</verse>
				<verse number="25">Ir ant jų, ant šventyklos durų, buvo padaryti cherubai ir palmės, kaip buvo padaryti ant sienų; ir buvo storos lentos ant prieangio priekio iš lauko.</verse>
				<verse number="26">Ir buvo siauri langai ir palmės vienoje ir kitoje pusėje prieangio šonuose ir namų šoniniuose kambariuose, ir storos lentos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="42">
				<verse number="1">Paskui jis išvedė mane į išorinį kiemą, keliu šiaurės link; ir nuvedė mane į kambarį, esantį priešais atskirąją vietą ir esantį prieš pastatą, nukreiptą į šiaurę.</verse>
				<verse number="2">Prieš šimto uolekčių ilgį buvo šiaurinės durys, o plotis buvo penkiasdešimt uolekčių.</verse>
				<verse number="3">Priešais vidinio kiemo dvidešimt uolekčių ir priešais išorinio kiemo grindinį buvo galerija priešais galeriją per tris aukštus.</verse>
				<verse number="4">O prieš kambarius buvo takas, dešimties uolekčių pločio į vidų, vienos uolekties kelias; o jų durys šiaurės link.</verse>
				<verse number="5">Na, o viršutiniai kambariai buvo siauresni; nes galerijos buvo aukštesnės už šituos, už pastato apatinius ir vidurinius.</verse>
				<verse number="6">Nes jie buvo trijuose aukštuose, bet neturėjo tokių stulpų, kaip kiemo stulpai; todėl pastatas buvo siauresnis už apatinius ir vidurinius nuo žemės.</verse>
				<verse number="7">O laukinės sienos, esančios priešais kambarius, link išorinio kiemo, priekinėje kambarių dalyje, jos ilgis buvo penkiasdešimt uolekčių.</verse>
				<verse number="8">Nes kambarių, esančių išoriniame kieme, ilgis buvo penkiasdešimt uolekčių; o štai prieš šventyklą buvo šimtas uolekčių.</verse>
				<verse number="9">O iš apačios šitų kambarių buvo įėjimas rytų pusėje, kai į juos įeinama iš išorinio kiemo.</verse>
				<verse number="10">Kambariai buvo kiemo sienos storume rytų link, priešais atskirąją vietą ir priešais pastatą.</verse>
				<verse number="11">Ir kelias priešais juos buvo panašus į kambarius, esančius šiaurės link, tokio pat ilgio ir tokio pat pločio, kaip jie; ir visi jų išėjimai buvo pagal jų įrengimus ir pagal jų duris.</verse>
				<verse number="12">Tokios kaip durys kambarių, esančių pietų link, buvo ir durys pradžioje kelio, būtent kelio, esančio tiesiai priešais sieną rytų link, kur į juos įeinama.</verse>
				<verse number="13">Tada jis man tarė: „Šiauriniai kambariai ir pietiniai kambariai, esantys prieš atskirąją vietą, yra šventi kambariai, kur kunigai, kurie artinasi prie VIEŠPATIES, valgys švenčiausius dalykus; ten jie sudės švenčiausius dalykus, maisto aukas, nuodėmės aukas ir nusižengimo aukas; nes ta vieta yra šventa.</verse>
				<verse number="14">Ten įėję kunigai neišeis iš šventos vietos į išorinį kiemą, bet ten jie pasidės savo drabužius, su kuriais jie tarnauja; nes jie yra šventi; ir apsivilks kitus drabužius, ir artinsis prie tų dalykų, kurie yra tautai“.</verse>
				<verse number="15">Na, o baigęs matuoti vidinį namą, jis mane išvedė link vartų, kurių priekis yra nukreiptas į rytus, ir matavo jį aplinkui.</verse>
				<verse number="16">Matavimo nendre jis išmatavo rytinę pusę, penkiais šimtais nendrių, matavimo nendre aplinkui.</verse>
				<verse number="17">Jis išmatavo šiaurinę pusę penkiais šimtais nendrių, matavimo nendre aplinkui.</verse>
				<verse number="18">Matavimo nendre jis išmatavo pietų pusę penkiais šimtais nendrių.</verse>
				<verse number="19">Pasisukęs į vakarų pusę, matavimo nendre jis išmatavo penkiais šimtais nendrių.</verse>
				<verse number="20">Jis išmatavo jį iš keturių pusių; jis turėjo aplinkui penkių šimtų nendrių ilgio ir penkių šimtų nendrių pločio sieną, kad atskirtų šventovę nuo nešventos vietos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="43">
				<verse number="1">Po to jis nuvedė mane prie vartų, būtent vartų, nukreiptų į rytus;</verse>
				<verse number="2">ir štai Izraelio Dievo šlovė atėjo nuo rytų kelio; ir jo balsas buvo kaip daugybės vandenų ūžimas; ir žemė spindėjo nuo jo šlovės.</verse>
				<verse number="3">Tai buvo pagal vaizdą to regėjimo, kurį mačiau, būtent pagal regėjimą, kurį mačiau, kai atėjau miesto sunaikinti; ir tie regėjimai buvo kaip regėjimas, kurį mačiau prie Kebaro upės; ir aš parpuoliau veidu į žemę.</verse>
				<verse number="4">Ir VIEŠPATIES šlovė įėjo į namus vartų keliu, kurių priekis nukreiptas į rytus.</verse>
				<verse number="5">Taigi dvasia mane pakėlė ir nunešė į vidinį kiemą; ir štai VIEŠPATIES šlovė pripildė namus.</verse>
				<verse number="6">Ir išgirdau jį kalbantį man iš namų; tas vyras stovėjo šalia manęs.</verse>
				<verse number="7">Ir jis man tarė: „Žmogaus sūnau, mano sosto vietos ir mano kojų padų vietos, kur aš per amžius gyvensiu tarp Izraelio vaikų, ir mano šventojo vardo nebesuterš Izraelio namai, nei jie, nei jų karaliai savo paleistuvavimu ir savo karalių lavonais jų aukštumose.</verse>
				<verse number="8">Pastatydami savo slenkstį prie mano slenksčių, savo durų staktas šalia mano staktų ir sieną tarp manęs ir jų, jie suteršė mano šventąjį vardą savo bjaurystėmis, kurias jie darė; todėl juos sunaikinau savo pyktyje.</verse>
				<verse number="9">Dabar tegul jie atitolina nuo manęs savo paleistuvavimą ir savo karalių lavonus, ir aš gyvensiu tarp jų per amžius.</verse>
				<verse number="10">Tu, žmogaus sūnau, paskelbk Izraelio namams apie tuos namus, kad jie gėdytųsi dėl savo nusikaltimų; ir teišmatuoja jie tą pavyzdį.</verse>
				<verse number="11">Ir jeigu jie gėdysis viso to, ką darė, parodyk jiems tų namų formą, jų išvaizdą, jų išėjimus ir jų įėjimus, ir visas jų formas, ir visus jų įsakus, visas jų formas, visus jų įstatymus; ir užrašyk tai jų akyse, kad jie laikytųsi visų jų formų, visų jų įsakų ir juos vykdytų.</verse>
				<verse number="12">Toks yra tų namų įstatymas: kalno viršūnėje visa jų riba aplink bus šventų švenčiausia. Štai šis yra tų namų įstatymas.</verse>
				<verse number="13">Ir šitie yra aukuro išmatavimai uolektimis: uolektis yra uolektis ir plaštaka; dugnas bus uolektis ir plotis uolektis, o jo briauna aplinkui palei jo kraštą bus per sprindį; ir tai bus aukuro iškilimas.</verse>
				<verse number="14">Ir nuo dugno, esančio ant žemės, iki žemutinio išsikišimo bus dvi uolektys, o plotis – viena uolektis; o nuo mažesnio išsikišimo iki didesnio išsikišimo bus keturios uolektys, o plotis – viena uolektis.</verse>
				<verse number="15">Taigi aukuras bus keturios uolektys; o nuo aukuro aukštyn bus keturi ragai.</verse>
				<verse number="16">Aukuras bus dvylikos uolekčių ilgio ir dvylikos uolekčių pločio, kvadratinis su keturiais savo šonais.</verse>
				<verse number="17">O išsikišimas bus keturiolikos uolekčių ilgio ir keturiolikos uolekčių pločio su keturiais savo šonais; ir briauna aplink jį bus pusės uolekties; o jo dugnas bus viena uolektis aplinkui; o jo laiptai bus nukreipti į rytus“.</verse>
				<verse number="18">Ir jis man tarė: „Žmogaus sūnau, taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Šitie yra aukuro įsakai tą dieną, kai jį padarys, kad ant jo aukotų deginamąsias aukas ir kad ant jo šlakstytų kraują.</verse>
				<verse number="19">Ir levitams kunigams, esantiems iš Cadoko sėklos, kurie artinasi prie manęs man tarnauti, – sako Viešpats DIEVAS, – duok jauną jautį nuodėmės aukai.</verse>
				<verse number="20">Ir paimk jo kraujo, uždėk jo ant keturių jo ragų, ant keturių išsikišimo kampų ir ant briaunos aplinkui; taip jį apiplausi ir apvalysi.</verse>
				<verse number="21">Taip pat paimk nuodėmės aukos jautį, ir jį sudegins paskirtoje namo vietoje už šventovės ribų.</verse>
				<verse number="22">O antrąją dieną aukok bedėmį ožiuką iš ožių nuodėmės aukai; ir jie apvalys aukurą, kaip jį apvalė jaučiu.</verse>
				<verse number="23">Baigęs jį apvalyti, aukok jauną jautį be dėmės ir iš kaimenės aviną be dėmės.</verse>
				<verse number="24">Ir juos aukok VIEŠPATIES akivaizdoje, o kunigai ant jų pabarstys druskos ir paaukos juos kaip deginamąją auką VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="25">Septynias dienas kas dieną paruoši ožį nuodėmės aukai; taip pat jie paruoš jauną jautį ir aviną iš kaimenės, be dėmės.</verse>
				<verse number="26">Septynias dienas jie apvalinės aukurą ir jį skaistins; ir jie save įšventins.</verse>
				<verse number="27">Ir šioms dienoms pasibaigus bus, kad aštuntąją dieną ir vėliau kunigai atliks ant aukuro jūsų deginamąsias aukas ir jūsų taikos aukas; ir aš jus priimsiu, – sako Viešpats DIEVAS’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="44">
				<verse number="1">Paskui jis nuvedė mane išorinės šventovės vartų, nukreiptų į rytus, keliu atgal; ir jie buvo uždaryti.</verse>
				<verse number="2">Tada VIEŠPATS man tarė: „Šitie vartai bus uždaryti, jie nebus atidaryti, ir niekas neįeis pro juos; nes VIEŠPATS, Izraelio Dievas, yra įėjęs pro juos, todėl jie bus uždari.</verse>
				<verse number="3">Jie yra kunigaikščiui; kunigaikštis – jis sėdės juose, kad valgytų duoną VIEŠPATIES akivaizdoje; jis įeis tų vartų prieangio keliu ir tuo pačiu keliu išeis“.</verse>
				<verse number="4">Paskui jis nuvedė mane šiaurinių vartų prieš namą keliu; aš pažiūrėjau, ir štai VIEŠPATIES šlovė pripildė VIEŠPATIES namą; ir aš parpuoliau veidu į žemę.</verse>
				<verse number="5">Ir VIEŠPATS man tarė: „Žmogaus sūnau, gerai įsidėmėk, žiūrėk savo akimis ir išgirsk savo ausimis viską, ką aš tau kalbėsiu apie visus VIEŠPATIES namų įsakus ir visus jų įstatymus; ir gerai įsidėmėk namų įėjimą kartu su kiekvienu išėjimu iš šventovės.</verse>
				<verse number="6">Ir sakyk maištingiesiems – Izraelio namams: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: O Izraelio namai, gana jums visų jūsų bjaurysčių,</verse>
				<verse number="7">tame, kad jūs įvedėte į mano šventovę neapipjaustytus širdimi ir neapipjaustytus kūnu svetimšalius, idant jie būtų mano šventovėje, kad suterštų juos – mano namus, kai jūs aukojate mano duoną, taukus ir kraują; ir jie sulaužė mano sandorą dėl visų jūsų bjaurysčių.</verse>
				<verse number="8">Ir jūs nesilaikėte pareigų dėl mano šventenybių; bet jūs sau paskyrėte besilaikančius mano pareigų mano šventovėje’.</verse>
				<verse number="9">Taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Joks neapipjaustytas širdimi ir neapipjaustytas kūnu svetimšalis neįeis į mano šventovę iš jokių svetimšalių, esančių tarp Izraelio vaikų.</verse>
				<verse number="10">Ir levitai, kurie atsitolino nuo manęs, kai Izraelis nuklydo, kurie nuklydo nuo manęs, sekdami paskui savo stabus; jie nešios savo neteisybę.</verse>
				<verse number="11">Tačiau jie bus tarnautojai mano šventovėje, eidami pareigas prie namų vartų ir tarnaudami namams; jie pjaus tautai deginamąją auką ir auką, ir jie stovės jų akivaizdoje, kad jiems tarnautų.</verse>
				<verse number="12">Kadangi jie tarnavo jiems jų stabų akivaizdoje ir paskatino Izraelio namus įpulti į neteisybę; todėl pakėliau savo ranką prieš juos, – sako Viešpats DIEVAS, – ir jie nešios savo neteisybę.</verse>
				<verse number="13">Ir jie nesiartins prie manęs, kad atliktų man kunigo tarnystę ar kad prieitų prie bet kurių mano šventenybių šventų švenčiausioje; bet jie nešios savo gėdą ir savo bjaurystes, kurias jie darė.</verse>
				<verse number="14">Tačiau juos padarysiu namų pareigų prižiūrėtojais, dėl viso jų aptarnavimo ir dėl visko, kas juose darytina.</verse>
				<verse number="15">Bet levitai kunigai, Cadoko sūnūs, kurie Izraelio vaikams nuklydus nuo manęs atlikinėjo mano šventovės pareigas, – jie artinsis prie manęs, kad tarnautų man, ir stovės mano akivaizdoje, kad aukotų man taukus ir kraują, – sako Viešpats DIEVAS; –</verse>
				<verse number="16">jie įeis į mano šventovę, jie priartės prie mano stalo, kad man tarnautų, ir laikysis mano pareigų.</verse>
				<verse number="17">Ir įvyks, kad įeidami pro vidinio kiemo vartus, jie bus apsivilkę lininiais drabužiais; ir jiems tarnaujant vidinio kiemo vartuose ir viduje, joks vilnonis teneužsivilks ant jų.</verse>
				<verse number="18">Jie turės linines kepures ant savo galvų ir turės linines kelnes ant savo strėnų; jie neapsijuos niekuo, kas sukelia prakaitą.</verse>
				<verse number="19">Ir išeidami į išorinį kiemą, tai yra į išorinį kiemą pas tautą, jie nusivilks savo drabužius, su kuriais tarnavo, juos padės šventuosiuose kambariuose ir apsivilks kitais drabužiais; jie nepašvęs tautos savo drabužiais.</verse>
				<verse number="20">Ir jie nesiskus galvos ir neleis savo plaukams augti ilgiems; jie tik apsikirps galvas.</verse>
				<verse number="21">Ir joks kunigas negers vyno, kai jis įeina į vidinį kiemą.</verse>
				<verse number="22">Ir jie neims į žmonas nei našlės, nei atleistosios; jie ims tik mergeles iš Izraelio namų sėklos arba našlę, kurią prieš tai turėjo kunigas.</verse>
				<verse number="23">Ir jie mokys mano tautą atskirti šventa nuo nešvento ir padarys, kad jie atskirtų tarp nešvaraus ir švaraus.</verse>
				<verse number="24">Ir kilus ginčui jie stos į teismą; jie teis pagal mano teismus; jie laikysis mano įstatymų ir mano įstatų visuose mano susirinkimuose; ir jie pašvęs mano sabatus.</verse>
				<verse number="25">Ir jie neprieis nei prie vieno numirėlio, kad nesusiterštų; bet dėl tėvo ar dėl motinos, ar dėl sūnaus, ar dėl dukters, ar dėl brolio, ar dėl neturinčios vyro sesers jiems galima susiteršti.</verse>
				<verse number="26">Ir po to, kai jis apvalytas, jie atskaičiuos jam septynias dienas.</verse>
				<verse number="27">Ir tą dieną, kai jis eis į šventovę, į vidinį kiemą tarnauti šventovėje, jis aukos savo nuodėmės auką, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="28">– Ir tai jiems bus kaip paveldas; aš esu jų paveldas; neduokite jiems jokios nuosavybės Izraelyje; aš esu jų nuosavybė.</verse>
				<verse number="29">Jie valgys maisto auką, nuodėmės auką ir nusižengimo auką; ir visa, kas Izraelyje pašvęsta, bus jų.</verse>
				<verse number="30">Ir visų dalykų visų pirmavaisių pirmienos, ir kiekviena auka iš visų, visokiausių jūsų aukų, bus kunigų; taip pat duosite kunigui savo tešlos pirmienas, kad jis duotų palaiminimui ilsėtis tavo namuose.</verse>
				<verse number="31">Kunigai nevalgys nieko, kas padvėsę ar kas sudraskyta, ar tai būtų skrajūnas, ar gyvulys’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="45">
				<verse number="1">„Be to, kai burtu dalinsite šalį paveldėjimui, aukokite VIEŠPAČIUI auką, šventą šalies dalį; ilgis bus dvidešimt penkių tūkstančių nendrių ilgis, o plotis bus dešimt tūkstančių. Ji bus šventa visose savo ribose aplinkui.</verse>
				<verse number="2">Iš jos bus šventovei penkių šimtų ilgio ir penkių šimtų pločio keturkampis aplinkui; ir penkiasdešimt uolekčių aplinkui, jos priemiesčiams.</verse>
				<verse number="3">Iš šito mato atmatuok dvidešimt penkių tūkstančių ilgį ir dešimt tūkstančių plotį; ir jame bus šventovė, šventų švenčiausioji.</verse>
				<verse number="4">Šventoji šalies dalis bus kunigams, šventovės tarnautojams, kurie artinsis tarnauti VIEŠPAČIUI; ir tai bus vieta jų namams ir šventa vieta šventovei.</verse>
				<verse number="5">O dvidešimt penkių tūkstančių ilgį ir dešimt tūkstančių plotį turės namų tarnautojai levitai savo nuosavybėn, dvidešimčiai kambarių.</verse>
				<verse number="6">Ir paskirkite miesto nuosavybę penkių tūkstančių pločio ir dvidešimt penkių tūkstančių ilgio priešais šventosios dalies auką; tai bus visiems Izraelio namams.</verse>
				<verse number="7">Ir dalis bus kunigaikščiui vienoje ir kitoje šventosios dalies aukos ir miesto nuosavybės pusėje, priešais šventosios dalies auką ir priešais miesto nuosavybę, vakariniame šone į vakarus ir rytiniame šone į rytus; ir ilgis bus priešais vieną iš dalių, nuo vakarinės iki rytinės ribos.</verse>
				<verse number="8">Šioje šalyje bus jo nuosavybė Izraelyje; ir mano kunigaikščiai nebeengs mano tautos; o likusią šalį duos Izraelio namams pagal jų gentis“.</verse>
				<verse number="9">Taip sako Viešpats DIEVAS: „Gana jums, o Izraelio kunigaikščiai; pašalinkite smurtą bei grobimą ir vykdykite teismą bei teisingumą, pašalinkite savo apiplėšimus nuo mano tautos, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="10">– Turėkite teisingas svarstykles, teisingą efą ir teisingą batą.</verse>
				<verse number="11">Efa ir batas turi būti vienodo saiko, kad bate būtų dešimta homero dalis ir efoje dešimta homero dalis; jo saikas bus pagal homerą.</verse>
				<verse number="12">O šekelis bus dvidešimt gerų; dvidešimt šekelių, dvidešimt penki šekeliai, penkiolika šekelių bus jums mina.</verse>
				<verse number="13">Tai yra auka, kurią aukosite: šeštadalis efos iš homero kviečių, ir duosite šeštadalį efos iš homero miežių;</verse>
				<verse number="14">dėl aliejaus potvarkio, bato aliejaus: aukokite dešimtadalį bato iš koro, kuris yra homeras iš dešimt batų; nes dešimt batų yra homeras;</verse>
				<verse number="15">ir vieną avinėlį iš dviejų šimtų, iš kaimenės, iš Izraelio riebių ganyklų, maisto aukai, deginamajai aukai ir taikos aukoms, kad atliktų už juos sutaikinimą, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="16">– Visa šalies tauta duos šitą auką kunigaikščiui Izraelyje.</verse>
				<verse number="17">Ir tai bus kunigaikščio pareiga duoti deginamąsias aukas, maisto aukas ir geriamąsias aukas per šventes, per jauną mėnulį, per sabatus visose Izraelio namų iškilmėse; jis paruoš nuodėmės auką, maisto auką, deginamąją auką ir taikos aukas, kad atliktų sutaikinimą dėl Izraelio namų“.</verse>
				<verse number="18">Taip sako Viešpats DIEVAS: „Pirmąjį mėnesį, pirmąją to mėnesio dieną, paimk jauną jautį be dėmės ir apvalyk šventovę.</verse>
				<verse number="19">Ir kunigas paims nuodėmės aukos kraujo ir uždės jo ant namų statramsčių, ant keturių aukuro išsikišimo kampų ir ant vidinio kiemo vartų statramsčių.</verse>
				<verse number="20">Taip tu daryk septintąją to mėnesio dieną už kiekvieną klystantį ir už paikąjį; taip sutaikinsite namus.</verse>
				<verse number="21">Pirmąjį mėnesį, keturioliktąją to mėnesio dieną pas jus bus Perėjimas, septynių dienų šventė; turės būti valgoma nerauginta duona.</verse>
				<verse number="22">Tą dieną kunigaikštis paruoš už save ir už visą šalies tautą jautį nuodėmės aukai.</verse>
				<verse number="23">Per septynias šventės dienas jis paruoš VIEŠPAČIUI deginamąją auką: septynis jaučius ir septynis avinus be dėmės, kasdien, per septynias dienas; ir kasdien po ožiuką iš ožių, nuodėmės aukai.</verse>
				<verse number="24">Jis paruoš iš efos maisto auką jaučiui, efą avinui ir hiną aliejaus efai.</verse>
				<verse number="25">Septintąjį mėnesį, penkioliktąją to mėnesio dieną, jis taip pat padarys per septynių dienų šventę, tokią pat nuodėmės auką, tokią pat deginamąją auką, tokią pat maisto auką ir tokį pat aliejų“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="46">
				<verse number="1">Taip sako Viešpats DIEVAS: „Vidinio kiemo vartai, nukreipti į rytus, bus uždaryti per šešias darbo dienas; bet per sabatą jie bus atidaryti ir per jauną mėnulį jie bus atidaryti.</verse>
				<verse number="2">Ir kunigaikštis įeis tų išorinių vartų prieangio keliu ir sustos prie vartų staktos, o kunigai paruoš jo deginamąją auką ir jo taikos aukas, ir jis pagarbins ant vartų slenkščio; tada jis išeis; bet vartai nebus uždaryti iki vakaro.</verse>
				<verse number="3">Taip pat šalies tauta pagarbins prie tų vartų durų per sabatus ir per jauną mėnulį VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="4">Ir deginamoji auka, kurią kunigaikštis aukos VIEŠPAČIUI sabato dieną, bus šeši avinėliai be dėmės ir avinas be dėmės.</verse>
				<verse number="5">Maisto auka bus efa avinui, o maisto auka avinėliams, kiek jis galės duoti, ir hinas aliejaus efai.</verse>
				<verse number="6">Jauno mėnulio dieną tai turės būti jaunas jautis be trūkumų, šeši avinėliai ir avinas; jie turės būti be trūkumų.</verse>
				<verse number="7">Jis paruoš maisto auką, efą jaučiui ir efą avinui, o ėriukams tiek, kiek įsigys jo ranka, ir hiną aliejaus efai.</verse>
				<verse number="8">Ir kai kunigaikštis įeis, jis įeis tų vartų prieangio keliu ir išeis tuo pačiu keliu.</verse>
				<verse number="9">Bet kai šalies tauta ateis per iškilmingas šventes VIEŠPATIES akivaizdon, tai tas, kuris įeis pagarbinti šiaurinių vartų keliu, turės išeiti pietinių vartų keliu; o kas įeis pietinių vartų keliu, išeis šiaurinių vartų keliu; jis tenesugrįžta keliu tų vartų, pro kuriuos įėjo, bet teišeina pro jiems priešingus vartus.</verse>
				<verse number="10">O tarp jų esantis kunigaikštis jiems įeinant įeis; o jiems išeinant – išeis.</verse>
				<verse number="11">Šventėmis ir iškilmėmis maisto auka bus efa jaučiui, efa avinui, o avinėliams – kiek jis gali duoti, ir hinas aliejaus efai.</verse>
				<verse number="12">Na, o kai kunigaikštis paruoš laisvos valios deginamąją auką ar taikos aukas savo noru VIEŠPAČIUI, tuomet jam atidarys vartus, nukreiptus į rytus, ir jis paruoš savo deginamąją auką ir savo taikos aukas taip, kaip jis darė sabato dieną; paskui jis išeis; ir jam išėjus vartus uždarys.</verse>
				<verse number="13">Kasdien paruošk VIEŠPAČIUI metinio avinėlio be trūkumų deginamąją auką; paruošk ją kiekvieną rytą.</verse>
				<verse number="14">Ir kiekvieną rytą jai paruošk maisto auką: šeštadalį efos ir trečdalį hino aliejaus, sumaišymui su smulkiais miltais; amžinu įsaku nuolatinę maisto auką VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="15">Taip jie kiekvieną rytą paruoš avinėlį, maisto auką ir aliejų kaip nuolatinę deginamąją auką“.</verse>
				<verse number="16">Taip sako Viešpats DIEVAS: „Jei kunigaikštis duos kuriam nors iš savo sūnų dovaną, tai jos paveldas bus jo sūnų; tai bus jų nuosavybė paveldu.</verse>
				<verse number="17">Bet jei jis duos savo paveldo dovaną kuriam nors iš savo tarnų, tai ji bus jo iki laisvės metų; po to ji sugrįš kunigaikščiui; jo paveldas bus tik jo sūnų dėl jų.</verse>
				<verse number="18">Be to, kunigaikštis teneima iš tautos paveldo engdamas, kad juos išmestų iš jų nuosavybės; bet iš savo paties nuosavybės jis duos paveldą savo sūnums, kad mano tauta nebūtų išsklaidyta, kiekvienas iš savo nuosavybės“.</verse>
				<verse number="19">Paskui jis nuvedė mane pro įėjimą, esantį vartų pašonėje, į šventuosius kunigų kambarius, nukreiptus į šiaurę; ir štai ten buvo vieta dviejose pusėse į vakarus.</verse>
				<verse number="20">Tada jis man tarė: „Tai yra vieta, kur kunigai virs nusižengimo auką bei nuodėmės auką, kur jie keps maisto auką, kad jų neišneštų į išorinį kiemą ir nepašvęstų tautos“.</verse>
				<verse number="21">Paskui jis išvedė mane į išorinį kiemą ir pervedė mane pro keturis kiemo kampus; ir štai kiekviename kiemo kampe buvo kiemas.</verse>
				<verse number="22">Keturiuose kiemo kampuose buvo susijungę keturiasdešimties uolekčių ilgio ir trisdešimties uolekčių pločio kiemai; šitie keturi kampai buvo vienodo išmatavimo.</verse>
				<verse number="23">Ir aplinkui juose buvo mūro eilė, aplink tuos keturis, ir tai buvo padaryta su virimo vietomis eilių apačiose aplinkui.</verse>
				<verse number="24">Tada jis man tarė: „Šitos yra vietos tų, kurie verda, kur namų tarnai virs tautos aukas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="47">
				<verse number="1">Paskui jis nuvedė mane atgal prie namų durų; ir štai vandenys tekėjo iš po namų slenksčio į rytus; nes namų priekis stovėjo nukreiptas į rytus, o vandenys tekėjo žemyn iš po apačios, iš dešiniojo namų šono, pietinėje aukuro pusėje.</verse>
				<verse number="2">Po to jis išvedė mane iš šiaurinių vartų kelio ir vedė mane aplinkui išoriniu keliu prie išorinių vartų, keliu, nukreiptu į rytus; ir štai dešinėje pusėje tekėjo vandenys.</verse>
				<verse number="3">Ir tas vyras, turintis rankoje virvę, išėjęs į rytus atmatavo tūkstantį uolekčių ir jis vedė mane per vandenis; vandenys buvo iki kulkšnių.</verse>
				<verse number="4">Jis vėl atmatavo tūkstantį ir vedė mane per vandenis; vandenys buvo iki kelių. Jis vėl atmatavo tūkstantį ir vedė mane; vandenys buvo iki strėnų.</verse>
				<verse number="5">Po to jis atmatavo tūkstantį; ir buvo upė, kurios negalėjau pereiti; nes vandenys buvo pakilę, vandenys, kuriais reikėjo plaukti, upė, kurios negalima pereiti.</verse>
				<verse number="6">Ir jis man tarė: „Žmogaus sūnau, ar tu tai matei?“ Tada jis nuvedė mane ir sugrąžino mane prie upės kranto.</verse>
				<verse number="7">Na, o kai sugrįžau, štai ant upės kranto buvo labai daug medžių vienoje ir kitoje pusėje.</verse>
				<verse number="8">Tada jis man tarė: „Šitie vandenys išteka rytų krašto link, nusileidžia į dykumą ir įteka į jūrą; jiems įtekėjus į jūrą, vandenys bus išgydyti.</verse>
				<verse number="9">Ir įvyks, kad visos gyvos, judančios būtybės gyvens visur, kur atitekės upės; ir bus labai daug žuvų, nes šitie vandenys ten įtekės; nes jie bus išgydyti; ir viskas bus gyva ten, kur atitekės upė.</verse>
				<verse number="10">Ir įvyks, kad žvejai stovės prie jos nuo En-Gedžio iki En-Eglaimo; tai bus vieta tinklams ištiesti; žuvys bus pagal jų rūšis, kaip Didžiosios jūros žuvys, be galo gausios.</verse>
				<verse number="11">Bet jos pelkės ir jos liūnai neišgis; šitie bus atiduoti druskai.</verse>
				<verse number="12">Ir prie upės, ant jos kranto, toje pusėje ir anoje pusėje, augs maistui visokie medžiai, kurių lapai nenuvys ir nesibaigs jų vaisiai; jie neš naujus vaisius pagal savo mėnesį, nes jų vandenys ištekės iš šventovės; ir jų vaisiai bus maistui, o jų lapai – vaistams“.</verse>
				<verse number="13">Taip sako Viešpats DIEVAS: „Šitos bus ribos, kuriose jūs paveldėsite šalį pagal dvylika Izraelio genčių; Juozapas gaus dvi dalis.</verse>
				<verse number="14">Jūs ją paveldėsite kaip vienas, taip ir kitas; dėl jos aš pakėliau savo ranką, kad duočiau ją jūsų tėvams; šita šalis išpuls jums paveldui.</verse>
				<verse number="15">Ir šita bus šalies riba link šiaurinės pusės nuo Didžiosios jūros, Hetlono kelias, kur einama į Cedadą;</verse>
				<verse number="16">Hamatas, Berotas, Sibraimas, esantis tarp Damasko ribos ir Hamato ribos; Hacar-Hatikonas, esantis prie Haurano ribos.</verse>
				<verse number="17">O riba nuo jūros bus Hacar-Enanas, Damasko riba ir šiaurinė į šiaurę, ir Hamato riba. Tai yra šiaurinė pusė.</verse>
				<verse number="18">Rytinę pusę jūs atmatuosite nuo Haurano, nuo Damasko, nuo Gileado ir nuo Izraelio šalies prie Jordano, nuo ribos iki Rytų jūros. Tai yra rytinė pusė.</verse>
				<verse number="19">O pietinė pusė pietų link, eis nuo Tamaros iki kivirčų vandenų Kadeše, upe iki Didžiosios jūros. Tai yra pietinė pusė nukreipta į pietus.</verse>
				<verse number="20">Vakarinė pusė bus Didžioji jūra nuo ribos, kol ateinama priešais Hamatą. Tai yra vakarinė pusė.</verse>
				<verse number="21">Taip jūs sau padalinsite šitą šalį pagal Izraelio gentis.</verse>
				<verse number="22">Ir įvyks, kad ją padalinsite burtu kaip paveldą sau ir ateiviams, kurie laikinai apsigyvenę tarp jūsų, kurie pagimdys vaikų tarp jūsų; ir jie bus jums kaip gimę krašte tarp Izraelio vaikų; su jumis jie turės paveldą tarp Izraelio genčių.</verse>
				<verse number="23">Ir įvyks, kad kurioje gentyje ateivis laikinai apsigyvens, ten jam duosite jo paveldą“, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="48">
				<verse number="1">Na, o šitie yra genčių vardai. Nuo šiaurinio krašto iki Hetlono kelio ribos, einant į Hamatą, Hacar-Enanas, Damasko riba į šiaurę, iki Hamato ribos; nes šitie yra rytiniai ir vakariniai šonai – dalis Danui.</verse>
				<verse number="2">O šalia Dano ribos nuo rytinio šono iki vakarinio šono – dalis Ašerui.</verse>
				<verse number="3">O šalia Ašero ribos nuo rytinio šono iki vakarinio šono – dalis Naftaliui.</verse>
				<verse number="4">O šalia Naftalio ribos nuo rytinio šono iki vakarinio šono – dalis Manasui.</verse>
				<verse number="5">O šalia Manaso ribos nuo rytinio šono iki vakarinio šono – dalis Efraimui.</verse>
				<verse number="6">O šalia Efraimo ribos nuo rytinio šono iki vakarinio šono – dalis Rubenui.</verse>
				<verse number="7">O šalia Rubeno ribos nuo rytinio šono iki vakarinio šono – dalis Judai.</verse>
				<verse number="8">O šalia Judos ribos nuo rytinio šono iki vakarinio šono turės būti auka, kurią aukosite dvidešimt penkių tūkstančių nendrių pločio ir tokio pat ilgio, kaip kuri kita dalis nuo rytinio šono iki vakarinio šono; ir šventovė bus jos viduryje.</verse>
				<verse number="9">Auka, kurią aukosite VIEŠPAČIUI, bus dvidešimt penkių tūkstančių ilgio ir dešimties tūkstančių pločio.</verse>
				<verse number="10">O jiems, tai yra kunigams, bus ši šventa auka: link šiaurės – dvidešimt penkių tūkstančių ilgio, link vakarų – dešimt tūkstančių pločio, link rytų – dešimt tūkstančių pločio ir link pietų – dvidešimt penkių tūkstančių ilgio; o VIEŠPATIES šventovė bus jos viduryje.</verse>
				<verse number="11">Tai bus kunigams, pašvęstiems iš Cadoko sūnų, kurie laikėsi mano įpareigojimo, kurie, Izraelio vaikams nuklydus, nenuklydo, kaip nuklydo levitai.</verse>
				<verse number="12">Ir šita paaukota šalies auka jiems bus šventenybių šventenybė šalia levitų ribos.</verse>
				<verse number="13">O priešais kunigų ribą levitai gaus dvidešimt penkis tūkstančius ilgio ir dešimt tūkstančių pločio; iš viso ilgis bus dvidešimt penki tūkstančiai, o plotis – dešimt tūkstančių.</verse>
				<verse number="14">Nieko iš to jie neparduos nei iškeis, nei perleis šalies pirmavaisių; nes tai yra šventa VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="15">O penki tūkstančiai, likusieji plotyje priešais dvidešimt penkis tūkstančius, bus bendra vieta miestui, apgyvenimui ir priemiesčiams; o miestas bus jos viduryje.</verse>
				<verse number="16">O šitokie bus jo matmenys: šiaurinė pusė – keturi tūkstančiai penki šimtai, pietinė pusė – keturi tūkstančiai penki šimtai, rytinė pusė – keturi tūkstančiai penki šimtai ir vakarinė pusė – keturi tūkstančiai penki šimtai.</verse>
				<verse number="17">O miesto priemiesčiai bus į šiaurę du šimtai penkiasdešimt, į pietus – du šimtai penkiasdešimt, į rytus – du šimtai penkiasdešimt ir į vakarus – du šimtai penkiasdešimt.</verse>
				<verse number="18">O ilgio likutis priešais šventosios dalies auką bus dešimt tūkstančių į rytus ir dešimt tūkstančių į vakarus; ir tai bus priešais šventosios dalies auką; ir jos prieaugis bus maistas tarnaujantiems miestui.</verse>
				<verse number="19">Tie, kurie tarnaus miestui, jam tarnaus iš visų Izraelio genčių.</verse>
				<verse number="20">Visa auka bus dvidešimt penki tūkstančiai iš dvidešimt penkių tūkstančių: aukokite šventąją auką kvadratinę, drauge su miesto nuosavybe.</verse>
				<verse number="21">Likutis bus kunigaikščiui, šventosios aukos ir miesto nuosavybės vienoje bei kitoje pusėje, priešais dvidešimt penkių tūkstančių auką link rytų ribos ir į vakarus priešais dvidešimt penkis tūkstančius link vakarinės ribos, priešais kunigaikščio dalis; tai bus šventoji auka; o namų šventovė bus jos viduryje.</verse>
				<verse number="22">Be to, iš levitų nuosavybės ir iš miesto nuosavybės, vidury to, kas yra kunigaikščio, tarp Judos ribos ir Benjamino ribos, bus kunigaikščiui.</verse>
				<verse number="23">O likusioms gentims: nuo rytinio šono iki vakarinio šono, Benjaminas gaus dalį.</verse>
				<verse number="24">O šalia Benjamino ribos nuo rytinio šono iki vakarinio šono, Simeonas gaus dalį.</verse>
				<verse number="25">O šalia Simeono ribos nuo rytinio šono iki vakarinio šono, Isacharas gaus dalį.</verse>
				<verse number="26">O šalia Isacharo ribos nuo rytinio šono iki vakarinio šono, Zebulonas gaus dalį.</verse>
				<verse number="27">O šalia Zebulono ribos nuo rytinio šono iki vakarinio šono, Gadas gaus dalį.</verse>
				<verse number="28">O šalia Gado ribos, pietų šone į pietus, riba bus nuo Tamaros link kivirčų vandenų Kadeše iki upės Didžiosios jūros link.</verse>
				<verse number="29">Šita yra šalis, kurią burtu padalinsite Izraelio gentims paveldėjimui, ir šitos yra jų dalys, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="30">– O šitie yra miesto išėjimai šiaurinėje pusėje – keturi tūkstančiai penki šimtai matų.</verse>
				<verse number="31">O miesto vartai bus pagal Izraelio genčių vardus – treji vartai į šiaurę: vieneri Rubeno vartai, vieneri Judos vartai, vieneri Levio vartai.</verse>
				<verse number="32">O rytų pusėje keturi tūkstančiai penki šimtai; ir treji vartai: vieneri Juozapo vartai, vieneri Benjamino vartai, vieneri Dano vartai.</verse>
				<verse number="33">O pietinėje pusėje keturi tūkstančiai penki šimtai matų; ir treji vartai: vieneri Simeono vartai, vieneri Isacharo vartai, vieneri Zebulono vartai.</verse>
				<verse number="34">Vakarinėje pusėje keturi tūkstančiai penki šimtai su jų trejais vartais: vieneri Gado vartai, vieneri Ašero vartai, vieneri Naftalio vartai.</verse>
				<verse number="35">Aplink jį buvo aštuoniolika tūkstančių matų; o miesto vardas nuo tos dienos bus: ‘VIEŠPATS yra čia’“.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="27">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Tą pačią valandą išėjo žmogaus rankos pirštai ir rašė priešais žvakidę ant karaliaus rūmų sienos tinko; ir karalius matė tą dalį rankos, kuri rašė.</verse>
				<verse number="2">Tada karaliaus veidas pasikeitė, ir jo mintys jam taip sukėlė nerimą, kad jo strėnų sąnariai atsileido ir jo keliai daužėsi vienas į kitą.</verse>
				<verse number="3">Karalius garsiai sušuko, kad atvestų astrologus, chaldėjus ir pranašautojus. Ir karalius prabilęs tarė Babilono išminčiams: „Kas perskaitys šitą raštą ir man išdėstys jo aiškinimą, tas bus apvilktas skaisčiai raudonu ir turės apie kaklą auksinę grandinę, ir bus trečias valdovas karalystėje“.</verse>
				<verse number="4">Tada įėjo visi karaliaus išminčiai; bet jie negalėjo nei rašto perskaityti, nei davė karaliui žinoti jo aiškinimą.</verse>
				<verse number="5">Tada karalius Belšacaras labai sunerimo ir jo veidas pasikeitė jame, o jo viešpačiai buvo apstulbę.</verse>
				<verse number="6">Na, o dėl karaliaus ir jo viešpačių žodžių karalienė įėjo į puotos salę; ir karalienė prabilo ir tarė: „O karaliau, gyvuok per amžius; tenekelia tau nerimo tavo mintys ir tavo veidas tenepasikeičia;</verse>
				<verse number="7">tavo karalystėje yra vyras, kuriame yra šventųjų dievų dvasia; tavo tėvo dienomis jame buvo rasta šviesa, supratimas ir išmintis, kaip dievų išmintis; karalius Nebukadnecaras, tavo tėvas, aš sakau, tavo tėvas karalius jį paskyrė burtininkų, astrologų, chaldėjų ir pranašautojų valdovu;</verse>
				<verse number="8">kadangi nepaprasta dvasia, pažinimas, supratimas, sapnų aiškinimas, sunkių posakių išdėstymas ir painiavų išnarpliojimas buvo rasti tame Danielyje, kurį karalius pavadino Beltšacaru; dabar tepašaukia Danielių, ir jis išdėstys aiškinimą“.</verse>
				<verse number="9">Tada Danielius buvo atvestas karaliaus akivaizdon. Ir karalius prabilo bei tarė Danieliui: „Ar tu tas Danielius iš Judos nelaisvės vaikų, kuriuos karalius, mano tėvas, išvedė iš Žydijos?</verse>
				<verse number="10">Girdėjau apie tave, kad dievų dvasia yra tavyje ir kad tavyje rasta šviesa, supratimas ir nepaprasta išmintis.</verse>
				<verse number="11">Na, o išminčiai, astrologai buvo atvesti mano akivaizdon, kad jie perskaitytų šitą raštą ir man duotų žinoti jo aiškinimą; bet jie negalėjo išdėstyti to dalyko aiškinimo;</verse>
				<verse number="12">o aš girdėjau apie tave, kad tu gali pateikti aiškinimus ir išnarplioti painiavas; jei dabar gali perskaityti raštą ir man išdėstyti jo aiškinimą, tu būsi apvilktas skaisčiai raudonu, turėsi auksinę grandinę apie kaklą ir būsi trečias valdovas karalystėje“.</verse>
				<verse number="13">Tada Danielius atsakė ir tarė karaliaus akivaizdoje: „Tavo dovanos telieka pas tave, ir duok savo atpildus kitam; tačiau aš perskaitysiu raštą karaliui ir duosiu jam žinoti aiškinimą.</verse>
				<verse number="14">O karaliau, aukščiausiasis Dievas davė tavo tėvui Nebukadnecarui karalystę, didybę, šlovę ir garbę;</verse>
				<verse number="15">ir dėl didybės, kurią jis jam davė, visos tautos, tautybės ir kalbos drebėjo ir bijojo prieš jį; ką norėdavo, jis nužudydavo; ką norėdavo, jis palikdavo gyvą; ką norėdavo, jis išaukštindavo, ir ką norėdavo, jis nužemindavo.</verse>
				<verse number="16">Bet kai jo širdis pasiaukštino ir jo dvasia sukietėjo nuo išdidumo, jis buvo nuverstas nuo savo karališko sosto ir iš jo atėmė jo šlovę;</verse>
				<verse number="17">ir jis buvo išvarytas iš žmonių sūnų; ir jo širdis pasidarė kaip žvėries, jo buveinė buvo su laukiniais asilais; jį maitino žole kaip jaučius, ir jo kūnas buvo dangaus rasos drėkinamas; kol jis pažino, kad aukščiausiasis Dievas valdo žmonių karalystėje ir paskiria ją valdyti tam, kam jis nori.</verse>
				<verse number="18">O tu, jo sūnau, Belšacarai, nenužeminai savo širdies, nors visa tai žinojai,</verse>
				<verse number="19">bet išsikėlei prieš dangaus Viešpatį; jo namų indus atnešė priešais tave, ir tu bei tavo viešpačiai, tavo žmonos ir tavo sugulovės gėrėte iš jų vyną; ir tu gyrei sidabrinius, auksinius, varinius, geležinius, medinius ir akmeninius dievus, kurie nemato, negirdi ir nežino; o Dievo, kurio rankoje yra tavo kvapas ir kurio yra visi tavo keliai, tu nešlovinai;</verse>
				<verse number="20">tada iš jo buvo pasiųsta rankos dalis ir buvo užrašytas šitas raštas.</verse>
				<verse number="21">Štai šis yra užrašytasis raštas: ‘MENE, MENE, TEKEL, UPARSIN’.</verse>
				<verse number="22">Šis yra to dalyko aiškinimas: ‘MENE’ – Dievas suskaičiavo tavo karalystę ir ją užbaigė.</verse>
				<verse number="23">‘TEKEL’ – tu esi pasvertas svarstyklėmis ir rastas nepakankamas.</verse>
				<verse number="24">‘PERES’ – tavo karalystė padalyta ir atiduota medams ir persams“.</verse>
				<verse number="25">Tada Belšacaras įsakė ir jie apvilko Danielių skaisčiai raudonu, uždėjo auksinę grandinę jam aplink kaklą ir paskelbė apie jį, kad jis turi būti trečias valdovas karalystėje.</verse>
				<verse number="26">Tą naktį chaldėjų karalius Belšacaras buvo nužudytas.</verse>
				<verse number="27">Ir medas Darijus perėmė karalystę, būdamas apie šešiasdešimt dvejų metų amžiaus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Darijui patiko paskirti karalystei šimtą dvidešimt kunigaikščių, kurie vadovautų visai karalystei;</verse>
				<verse number="2">o jiems vadovauti – tris pirmininkus, iš kurių Danielius buvo pirmas; kad kunigaikščiai jiems atsiskaitytų, ir karalius neturėtų nuostolio.</verse>
				<verse number="3">Tada tas Danielius buvo pranašesnis už pirmininkus ir kunigaikščius, nes nepaprasta dvasia buvo jame; ir karalius manė jį paskirti visos karalystės valdovu.</verse>
				<verse number="4">Tada pirmininkai ir kunigaikščiai siekė surasti priežastį prieš Danielių dėl karalystės; bet negalėjo rasti jokios priežasties nei kaltės; nes jis buvo ištikimas, ir jokios klaidos nei kaltės nebuvo rasta jame.</verse>
				<verse number="5">Tada tie vyrai sakė: „Mes nerasime prieš šitą Danielių jokios priežasties, nebent ją rasime prieš jį dėl jo Dievo įstatymo“.</verse>
				<verse number="6">Tada tie pirmininkai ir kunigaikščiai susirinko pas karalių ir taip jam tarė: „Karaliau Darijau, gyvuok per amžius.</verse>
				<verse number="7">Visi karalystės pirmininkai, valdytojai, kunigaikščiai, patarėjai ir vadai susitarė įsteigti karališkąjį įstatą ir išleisti tvirtą įsaką, kad kiekvienas, kuris per trisdešimt dienų ko nors prašys kokio nors Dievo ar žmogaus, o ne tavęs, o karaliau, būtų įmestas į liūtų narvą.</verse>
				<verse number="8">Dabar, o karaliau, įtvirtink įsaką ir pasirašyk raštą, kad jis nebūtų pakeičiamas pagal medų ir persų įstatymą, kuris nesikeičia“.</verse>
				<verse number="9">Todėl karalius Darijus pasirašė raštą ir įsaką.</verse>
				<verse number="10">Na, o kai Danielius sužinojo, kad raštas buvo pasirašytas, jis nuėjo į savo namus; ir jo kambaryje langams esant atvertiems link Jeruzalės, tris kartus per dieną jis atsiklaupdavo ant kelių, melsdavosi ir dėkodavo savo Dievo akivaizdoje, kaip jis darydavo anksčiau.</verse>
				<verse number="11">Tada šitie vyrai susirinko ir rado Danielių besimeldžiantį ir beprašantį savo Dievo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="12">Tada jie priėjo ir kalbėjo karaliaus akivaizdoje dėl karaliaus įsako: „Argi nepasirašei įsako, kad kiekvienas, kuris per trisdešimt dienų prašys kokio nors Dievo ar žmogaus, bet ne tavęs, o karaliau, bus įmestas į liūtų narvą?“ Karalius atsakė ir tarė: „Tas dalykas tiesa pagal medų ir persų įstatymą, kuris nesikeičia“.</verse>
				<verse number="13">Tada jie atsiliepdami tarė karaliaus akivaizdoje: „Tas Danielius, iš Judos belaisvių vaikų, nepaiso tavęs, o karaliau, nei įsako, kurį pasirašei, bet tris kartus per dieną atlieka savo prašymus“.</verse>
				<verse number="14">Tada karalius, išgirdęs tuos žodžius, buvo labai nepatenkintas savimi ir nukreipė savo širdį į Danielių, kad jį išvaduotų; ir ligi saulės laidos stengėsi jį išvaduoti.</verse>
				<verse number="15">Tada tie vyrai susirinko pas karalių ir tarė karaliui: „Žinok, o karaliau, jog medų ir persų įstatymas yra toks, kad joks karaliaus patvirtintas įsakas ar įstatas negali būti pakeičiamas“.</verse>
				<verse number="16">Tada, karaliui įsakius, atvedė Danielių ir įmetė į liūtų narvą. Na, o karalius prabilęs tarė Danieliui: „Tavo Dievas, kuriam tu nuolat tarnauji, jis išvaduos tave“.</verse>
				<verse number="17">Buvo atgabentas akmuo ir uždėtas ant narvo angos; o karalius jį užantspaudavo savo antspaudo žiedu ir savo viešpačių antspaudų žiedais, kad nebūtų pakeistas ketinimas dėl Danieliaus.</verse>
				<verse number="18">Paskui karalius nuėjo į savo rūmus ir praleido naktį pasninkaudamas; nei muzikiniai instrumentai nebuvo atnešti jo akivaizdon; ir jo miegas atsitraukė nuo jo.</verse>
				<verse number="19">Tada, labai anksti ryte, karalius atsikėlė ir skubiai nuėjo prie liūtų narvo.</verse>
				<verse number="20">Ir prisiartinęs prie narvo, jis šaukė Danieliui raudančiu balsu; ir karalius prabilęs tarė Danieliui: „O Danieliau, gyvojo Dievo tarne, ar tavo Dievas, kuriam tu nuolat tarnauji, pajėgė tave išvaduoti nuo liūtų?“</verse>
				<verse number="21">Tada Danielius tarė karaliui: „O karaliau, gyvuok per amžius.</verse>
				<verse number="22">Mano Dievas atsiuntė savo angelą ir taip užčiaupė liūtų nasrus, kad jie nesužeidė manęs; nes jo akivaizdoje manyje buvo rastas nekaltumas; taip pat ir tavo akivaizdoje, o karaliau, nepadariau jokios žalos“.</verse>
				<verse number="23">Tada karalius dėl jo be galo apsidžiaugė ir įsakė iškelti Danielių iš narvo. Taigi Danielius buvo iškeltas iš narvo, ir jokio sužeidimo nebuvo rasta ant jo, nes jis tikėjo savo Dievu.</verse>
				<verse number="24">Ir karaliui įsakius, atvedė tuos vyrus, kurie buvo apkaltinę Danielių, ir juos įmetė į liūtų narvą, juos, jų vaikus ir jų žmonas; jie dar nebuvo pasiekę narvo dugno, kai liūtai su jais susidorojo ir sutriuškino visus jų kaulus.</verse>
				<verse number="25">Paskui karalius Darijus parašė visoms tautoms, tautybėms ir kalboms, kurios gyveno visoje žemėje: „Ramybė tepadaugėja jums.</verse>
				<verse number="26">Aš išleidžiu įsaką, kad visose mano karalystės valdose žmonės drebėtų ir bijotų Danieliaus Dievo akivaizdoje; nes jis yra gyvasis Dievas, nepajudinamas per amžius, jo karalystė nesunaikinama, ir jo valdžia bus iki pabaigos.</verse>
				<verse number="27">Jis gelbsti ir išvaduoja, daro ženklus bei stebuklus danguje ir žemėje; jis išgelbėjo Danielių iš liūtų galios“.</verse>
				<verse number="28">Taigi šitas Danielius klestėjo karaliaujant Darijui ir karaliaujant persui Kyrui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Pirmaisiais Babilono karaliaus Belšacaro metais Danielius sapnavo ir matė savo galvos regėjimus savo lovoje; paskui jis užrašė sapną ir papasakojo tų dalykų visumą.</verse>
				<verse number="2">Danielius kalbėjo ir tarė: „Aš naktį mačiau savo regėjime, ir štai keturi dangaus vėjai grūmėsi ant Didžiosios jūros.</verse>
				<verse number="3">Ir iš jūros išlipo keturi dideli žvėrys, kurie skyrėsi vienas nuo kito.</verse>
				<verse number="4">Pirmasis buvo kaip liūtas ir turėjo erelio sparnus; aš stebėjau, kol jo sparnai buvo nuplėšti, ir jis buvo pakeltas nuo žemės ir pastatytas ant kojų kaip žmogus, ir jam buvo duota žmogaus širdis.</verse>
				<verse number="5">Ir štai kitas, antras žvėris, panašus į lokį, ir jis buvo pasikėlęs ant vienos pusės ir turėjo tris šonkaulius savo nasruose tarp savo dantų; ir jam taip pasakė: „Kelkis, ėsk daug mėsos“.</verse>
				<verse number="6">Po to aš mačiau, ir štai kitas kaip leopardas, kuris turėjo keturis skrajūno sparnus ant nugaros; taipogi keturias galvas turėjo šis žvėris; ir jam buvo duota valdžia.</verse>
				<verse number="7">Po to aš mačiau nakties regėjimuose, ir štai ketvirtas žvėris, bauginantis ir baisus, ir nepaprastai stiprus; ir jis turėjo didelius geležinius dantis; jis rijo ir triuškino, ir mindė kojomis tai, kas buvo likę; jis skyrėsi nuo visų žvėrių, buvusių pirma jo; ir jis turėjo dešimt ragų.</verse>
				<verse number="8">Aš stebėjau ragus, ir štai tarp jų išdygo kitas, mažas ragas, prieš kurį buvo išrauti su šaknimis trys iš pirmųjų ragų; ir štai tame rage buvo akys lyg žmogaus akys ir burna, kalbanti didžius dalykus.</verse>
				<verse number="9">Aš mačiau, kol sostai buvo nuversti ir atsisėdo dienų Senolis, kurio drabužis buvo baltas kaip sniegas, o jo galvos plaukai – kaip gryna vilna; jo sostas buvo kaip ugnies liepsna, o jo ratai – kaip deganti ugnis.</verse>
				<verse number="10">Ugninė srovė liejosi ir tekėjo nuo jo akivaizdos; tūkstančių tūkstančiai jam tarnavo, ir dešimtys tūkstančių kart dešimt tūkstančių stovėjo jo akivaizdoje; teismas atsisėdo, ir knygos buvo atskleistos.</verse>
				<verse number="11">Tada aš žiūrėjau, nes buvo balsas didžių žodžių, kuriuos kalbėjo ragas; aš žiūrėjau, kol žvėris buvo užmuštas ir jo kūnas sunaikintas bei atiduotas deginančiai ugniai.</verse>
				<verse number="12">O iš likusių žvėrių buvo atimta jų valdžia; tačiau jiems buvo prailgintas gyvenimas laikui ir metui.</verse>
				<verse number="13">Aš mačiau nakties regėjimuose, ir štai su dangaus debesimis atėjo tarsi žmogaus Sūnus ir atėjo prie dienų Senolio ir buvo privestas jo akivaizdon.</verse>
				<verse number="14">Ir jam buvo duota valdžia, šlovė ir karalystė, kad visos tautos, tautybės ir kalbos jam tarnautų; jo valdžia – amžina valdžia, kuri nepraeis, ir jo karalystė tokia, kuri nebus sunaikinta.</verse>
				<verse number="15">Aš, Danielius, sielvartavau savo dvasioje, savo kūno viduje, ir mano galvos regėjimai kėlė man nerimą.</verse>
				<verse number="16">Aš priėjau prie vieno iš šalia stovinčių ir paklausiau jo viso to tiesos. Taigi jis man pasakė ir davė man žinoti tų dalykų aiškinimą.</verse>
				<verse number="17">„Šitie dideli žvėrys, kurie yra keturi, yra keturi karaliai, kurie kils iš žemės.</verse>
				<verse number="18">Bet Aukščiausiojo šventieji ims karalystę ir turės tą karalystę per amžius, per amžių amžius“.</verse>
				<verse number="19">Tada aš norėjau sužinoti tiesą apie ketvirtąjį žvėrį, kuris skyrėsi nuo visų kitų, nepaprastai baisų, geležiniais dantimis ir variniais nagais, kuris ėdė, triuškino ir mindė kojomis tai, kas buvo likę;</verse>
				<verse number="20">ir apie dešimt ragų, esančių ant jo galvos, ir apie kitą, kuris išdygo ir prieš kurį trys iškrito; būtent apię tą ragą, kuris turėjo akis bei burną, kalbančią labai didžius dalykus, kuris atrodė didesnis už kitus.</verse>
				<verse number="21">Aš žiūrėjau, ir tas ragas kariavo su šventaisiais ir juos nugalėjo;</verse>
				<verse number="22">kol atėjo dienų Senolis, ir Aukščiausiojo šventiesiems buvo duotas teismas; ir atėjo laikas, kai šventieji pasisavino karalystę.</verse>
				<verse number="23">Jis taip tarė: „Ketvirtasis žvėris bus ketvirta karalystė žemėje, kuri skirsis nuo visų karalysčių ir suris visą žemę, sumindžios ją ir sutriuškins.</verse>
				<verse number="24">O dešimt ragų iš tos karalystės yra dešimt karalių, kurie iškils; o po jų iškils kitas; jis skirsis nuo pirmųjų ir pavergs tris karalius.</verse>
				<verse number="25">Jis kalbės didžius žodžius prieš Aukščiausiąjį, išsekins Aukščiausiojo šventuosius ir užsimanys pakeisti laikus ir įstatymus; ir jie bus atiduoti į jo rankas iki laiko, laikų ir pusės laiko.</verse>
				<verse number="26">Bet teismas sėsis, ir jie atims jo valdžią, kad galutinai ją sunaikintų ir sugriautų.</verse>
				<verse number="27">O karalystė, valdžia ir karalystės didybė po visu dangumi bus duota Aukščiausiojo šventųjų tautai; jo karalystė yra amžina karalystė, ir visos valdžios jam tarnaus ir paklus“.</verse>
				<verse number="28">Čia baigiasi tas dalykas. Man, Danieliui, mano apmąstymai kėlė didelį nerimą, ir mano veidas ant manęs pasikeitė; bet tą dalyką laikiau savo širdyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Trečiaisiais karaliaus Belšacaro karaliavimo metais man, Danieliui, pasirodė regėjimas po ano, kuris man pirma buvo pasirodęs.</verse>
				<verse number="2">Ir mačiau regėjime; kai aš mačiau, įvyko, kad aš buvau Šušane, rūmuose, esančiuose Elamo provincijoje; ir mačiau regėjime, aš buvau prie Ulajo upės.</verse>
				<verse number="3">Tada pakėliau savas akis ir pamačiau, ir štai priešais upę stovėjo avinas, turintis du ragus; abu ragai buvo aukšti, bet vienas buvo aukštesnis už kitą, ir aukštesnysis išaugo paskiausiai.</verse>
				<verse number="4">Mačiau aviną, badantį į vakarus, į šiaurę ir į pietus; kad joks gyvulys negalėjo atsilaikyti prieš jį, ir nebuvo nei vieno, kuris būtų galėjęs išvaduoti iš jo rankos; bet jis darė pagal savo norą ir tapo didis.</verse>
				<verse number="5">Ir man bežiūrint, štai ožys atėjo iš vakarų per visą žemės paviršių, nepaliesdamas žemės; ožys turėjo įsidėmėtiną ragą tarpuakyje.</verse>
				<verse number="6">Jis atėjo prie du ragus turinčio avino, kurį mačiau stovintį priešais upę, ir savo jėgos įtūžyje puolė jį.</verse>
				<verse number="7">Mačiau jį priartėjant prie avino ir, prieš jį įpykęs, jis trenkė avinui ir nulaužė jo abu ragus; ir avinas neturėjo savyje jėgų atsilaikyti prieš jį, ir jis pertrenkė jį ant žemės ir sutrypė jį; ir nebuvo nei vieno, kuris būtų galėjęs išvaduoti aviną iš jo rankos.</verse>
				<verse number="8">Todėl ožys tapo labai didis; o kai jis buvo stiprus, nulūžo didysis ragas; ir jo vietoje išdygo keturi įsidėmėtini ragai, nukreipti į keturis dangaus vėjus.</verse>
				<verse number="9">Iš vieno iš jų išdygo mažas ragas, kuris tapo nepaprastai didis, nukreiptas pietų, rytų ir gražiosios šalies link.</verse>
				<verse number="10">Ir jis tapo didžiulis, iki dangaus kariuomenės; jis numetė žemėn kai kuriuos iš kariuomenės ir iš žvaigždžių ir juos sumindžiojo.</verse>
				<verse number="11">Taip, jis išsiaukštino net iki kariuomenės kunigaikščio, jis pašalino kasdienę auką ir nugriovė jo šventovės vietą.</verse>
				<verse number="12">Jam buvo duota kariuomenė prieš kasdienę auką dėl nusižengimo, ir ji nuvertė žemėn tiesą; ji veikė ir jai sekėsi.</verse>
				<verse number="13">Tada girdėjau vieną šventąjį kalbant, o kitas šventasis tarė anam šventajam, kuris kalbėjo: „Kiek ilgai bus regėjimas apie kasdienę auką ir nusiaubiantį nusižengimą, kad duotų šventovę ir kariuomenę trypti po kojomis?“</verse>
				<verse number="14">Ir jis man tarė: „Iki dviejų tūkstančių trijų šimtų dienų; po to šventovė bus apvalyta“.</verse>
				<verse number="15">Ir kai aš, Danielius, mačiau tą regėjimą ir ieškojau jo reikšmės, įvyko, kad štai prieš mane stovėjo tarsi vyro atvaizdas.</verse>
				<verse number="16">Ir išgirdau tarp Ulajo krantų vyro balsą, šaukiantį ir sakantį: „Gabrieliau, duok šitam vyrui suprasti regėjimą“.</verse>
				<verse number="17">Taigi jis priėjo ten, kur stovėjau; ir jam priėjus, aš išsigandau ir parpuoliau veidu į žemę; bet jis man tarė: „Suprask, o žmogaus sūnau; nes pabaigos laiku bus tas regėjimas“.</verse>
				<verse number="18">Na, o jam kalbant su manimi, aš buvau giliai įmigęs veidu į žemę; bet jis palietė mane ir pastatė tiesiai.</verse>
				<verse number="19">Ir jis tarė: „Štai aš tau duosiu žinoti, kas bus pačioje pasipiktinimo pabaigoje; nes pabaiga bus skirtu laiku.</verse>
				<verse number="20">Avinas, kurį matei turintį du ragus, tai Medijos ir Persijos karaliai.</verse>
				<verse number="21">O gauruotasis ožys yra Graikijos karalius; didysis ragas, esantis jo tarpuakyje, tai pirmasis karalius.</verse>
				<verse number="22">Na, o kad tam nulūžus keturi stojosi į jo vietą, tai keturios karalystės stosis iš tos tautos, bet ne su jo jėga.</verse>
				<verse number="23">Ir jų karalystės paskutiniu laiku, kai nusižengėliai pasieks pilnumą, stosis piktos veido išraiškos karalius, suprantantis paslaptingus posakius.</verse>
				<verse number="24">Jo jėga bus galinga, bet ne savo paties jėga; jis nuostabiai naikins ir klestės, ir veiks, ir naikins galinguosius ir šventąją tautą.</verse>
				<verse number="25">Savo sumanumu jis padarys, kad klasta turės pasisekimą jo rankoje; jis išsiaukštins savo širdyje ir per taiką sunaikins daugelį; jis stosis ir prieš kunigaikščių Kunigaikštį; bet jis bus sutriuškintas ne rankomis.</verse>
				<verse number="26">Papasakotas vakaro ir ryto regėjimas yra tiesa; todėl uždaryk tą regėjimą; nes jis bus daugeliui dienų“.</verse>
				<verse number="27">Ir aš, Danielius, nusilpau ir sirgau kelias dienas; paskui aš atsikėliau ir tvarkiau karaliaus reikalus; ir aš buvau apstulbintas regėjimo, bet niekas jo nesuprato.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Pirmaisiais metais Ahasvero sūnaus Darijaus, iš medų sėklos, kuris buvo paskirtas chaldėjų karalystės karaliumi;</verse>
				<verse number="2">pirmaisiais jo karaliavimo metais aš, Danielius, supratau pagal knygas metų skaičių, apie kurį VIEŠPATIES žodis atėjo pranašui Jeremijui, kad jis išpildys septyniasdešimt metų Jeruzalės apleidime.</verse>
				<verse number="3">Ir aš nukreipiau savo veidą į Viešpatį Dievą, kad siekčiau malda ir prašymais su pasninku, ašutine ir pelenais;</verse>
				<verse number="4">ir aš meldžiausi VIEŠPAČIUI, savo Dievui, ir išpažinau, sakydamas: „O Viešpatie, didis ir bauginantis Dieve, kuris laikaisi sandoros ir gailestingumo su tais, kurie tave myli ir kurie laikosi tavo įsakymų;</verse>
				<verse number="5">mes nusidėjome, darėme neteisybę, nedorai elgėmės ir maištavome, pasitraukdami nuo tavo prisakymų bei tavo teismų;</verse>
				<verse number="6">ir neklausėme tavo tarnų pranašų, kurie kalbėjo tavo vardu mūsų karaliams, mūsų kunigaikščiams, mūsų tėvams ir visai šalies tautai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Trečiaisiais Judos karaliaus Jehojakimo karaliavimo metais Babilono karalius Nebukadnecaras atėjo į Jeruzalę ir ją apgulė.</verse>
				<verse number="2">Ir Viešpats atidavė į jo ranką Judos karalių Jehojakimą ir dalį Dievo namų indų, kuriuos jis nugabeno į Šinaro šalį, į savo dievo namus; ir jis įnešė tuos indus į savo dievo lobių namus.</verse>
				<verse number="3">Ir karalius kalbėjo Ašpenazui, savo eunuchų valdovui, kad jis atvestų kai kuriuos iš Izraelio vaikų, iš karaliaus sėklos ir iš kunigaikščių;</verse>
				<verse number="4">vaikus, kuriuose nėra jokios dėmės, esančius gražios išvaizdos, gabius visokia išmintimi, sumanius pažinimu, suprantančius mokslą ir turinčius savyje sugebėjimų stovėti karaliaus rūmuose, ir kuriuos galėtų išmokyti chaldėjų mokymosi ir kalbos.</verse>
				<verse number="5">Ir karalius paskyrė jiems kasdienį aprūpinimą iš karaliaus valgio ir iš vyno, kurį jis pats gėrė; taip juos maitindamas trejus metus, kad jiems pasibaigus jie galėtų stoti karaliaus akivaizdoje.</verse>
				<verse number="6">Na, o tarp jų buvo iš Judos vaikų Danielius, Hananija, Mišaelis ir Azarija;</verse>
				<verse number="7">kuriems eunuchų kunigaikštis davė vardus, nes Danieliui jis davė Beltšacaro, Hananijai – Šadracho, Mišaeliui – Mešacho, o Azarijai – Abed-Nego vardą.</verse>
				<verse number="8">Bet Danielius savo širdyje nusprendė nesusiteršti karaliaus valgio daviniu nei jo geriamu vynu; todėl jis prašė eunuchų kunigaikščio, kad galėtų nesusiteršti.</verse>
				<verse number="9">Na, o Dievas suteikė Danieliui eunuchų kunigaikščio palankumą ir meilę.</verse>
				<verse number="10">Ir eunuchų kunigaikštis tarė Danieliui: „Aš bijau savo viešpaties karaliaus, kuris paskyrė jūsų valgį ir jūsų gėrimą; nes kodėl jis turėtų matyti jūsų veidus atrodančius blogiau už kitus, tokius kaip jūs, vaikus? Tada jūs statysite mano galvą į pavojų prieš karalių“.</verse>
				<verse number="11">Tada Danielius tarė Melcarui, kurį eunuchų kunigaikštis buvo paskyręs Danieliui, Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai prižiūrėti:</verse>
				<verse number="12">„Išmėgink, meldžiu tave, savo tarnus dešimt dienų; tegul mums duoda ankštinių valgyti ir vandens gerti.</verse>
				<verse number="13">Paskui težiūri tavo akivaizdoje į mūsų veidus ir į veidus vaikų, valgančių karaliaus valgio davinio; ir kaip pamatysi, taip pasielk su savo tarnais“.</verse>
				<verse number="14">Taigi jis sutiko su jais šituo reikalu ir bandė juos dešimt dienų.</verse>
				<verse number="15">Ir dešimčiai dienų pasibaigus, jų veidai atrodė gražesni ir kūnu riebesni už visų vaikų, valgiusių karaliaus valgio davinio.</verse>
				<verse number="16">Taip Melcaras pašalino jų valgio davinį ir vyną, kurį jie turėjo gerti; ir davė jiems ankštinių.</verse>
				<verse number="17">O šitiems keturiems vaikams Dievas davė pažinimą ir sugebėjimą visokiam mokymuisi ir išminčiai; o Danielius suprasdavo visus regėjimus ir sapnus.</verse>
				<verse number="18">Na, o pasibaigus toms dienoms, kai karalius buvo pasakęs juos įvesti, eunuchų kunigaikštis juos įvedė Nebukadnecaro akivaizdon.</verse>
				<verse number="19">Ir karalius kalbėjosi su jais; ir tarp jų visų neatsirado nei vieno tokio, kaip Danielius, Hananija, Mišaelis ir Azarija; todėl jie stovėjo karaliaus akivaizdoje.</verse>
				<verse number="20">Ir visokiuose išminties ir supratimo dalykuose, apie kuriuos karalius juos klausinėjo, jis juos rado dešimt kartų geresniais už visus burtininkus ir astrologus, esančius visoje savo karalystėje.</verse>
				<verse number="21">Ir Danielius pasiliko iki pirmųjų karaliaus Kyro metų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Ir antraisiais Nebukadnecaro karaliavimo metais Nebukadnecaras sapnavo sapnus, nuo kurių sunerimo jo dvasia, ir jo miegas pasitraukė nuo jo.</verse>
				<verse number="2">Tada karalius įsakė sušaukti burtininkus, astrologus, kerėtojus ir chaldėjus, kad išdėstytų karaliui jo sapnus. Taigi jie atėjo ir atsistojo karaliaus akivaizdoje.</verse>
				<verse number="3">Ir karalius jiems tarė: „Sapnavau sapną, ir mano dvasia sunerimo, kad sužinočiau šį sapną“.</verse>
				<verse number="4">Tada chaldėjai kalbėjo karaliui siriškai: „O karaliau, gyvuok per amžius; pasakyk sapną savo tarnams, ir mes išdėstysime aiškinimą“.</verse>
				<verse number="5">Karalius atsakė ir tarė chaldėjams: „Tas reikalas išėjęs iš manęs; jei man neduosite žinoti sapno kartu su jo aiškinimu, jūs būsite sukapoti į gabalus ir jūsų namai bus paversti mėšlo krūva.</verse>
				<verse number="6">Bet jei išdėstysite sapną ir jo aiškinimą, gausite iš manęs dovanų, atpildą ir didelę garbę; taigi išdėstykite man sapną ir jo aiškinimą“.</verse>
				<verse number="7">Jie vėl atsakė ir tarė: „Tegul karalius pasako sapną savo tarnams, ir mes išdėstysime jo aiškinimą“.</verse>
				<verse number="8">Karalius atsakė ir tarė: „Tikrai aš žinau, kad jūs norite laimėti laiko, nes pamatėte, kad tas dalykas išėjęs iš manęs.</verse>
				<verse number="9">Bet jei man neduosite žinoti sapno, jums tik vienas įsakas; nes jūs pasiruošėte kalbėti mano akivaizdoje melagingus ir iškreiptus žodžius, kol laikas pasikeis; taigi pasakykite man sapną, ir aš žinosiu, kad galite man išdėstyti jo aiškinimą“.</verse>
				<verse number="10">Chaldėjai atsakė karaliaus akivaizdoje, ir tarė: „Nėra žemėje žmogaus, kuris galėtų išdėstyti karaliaus reikalą; todėl nėra karaliaus, viešpaties ar valdovo, kuris būtų klausinėjęs tokių dalykų iš kokio nors burtininko ar astrologo, ar chaldėjo.</verse>
				<verse number="11">Dalykas, kurio karalius reikalauja, yra retas, ir nėra jokio kito, kuris galėtų jį išdėstyti karaliaus akivaizdoje, išskyrus dievus, kurių buveinė nėra tarp kūnų“.</verse>
				<verse number="12">Dėl to karalius supyko ir labai įtūžo, ir įsakė sunaikinti visus Babilono išminčius.</verse>
				<verse number="13">Ir išėjo įsakas, kad būtų išžudyti išminčiai; ir jie ieškojo Danieliaus bei jo draugų, kad būtų nužudyti.</verse>
				<verse number="14">Tada Danielius su patarimu ir išmintimi atsakė Arjochui, karaliaus sargybos vadui, kuris buvo išėjęs Babilono išminčių žudyti;</verse>
				<verse number="15">jis atsakė ir tarė karaliaus vadui Arjochui: „Kodėl šis įsakas nuo karaliaus toks skubotas?“ Tada Arjochas davė žinoti tą dalyką Danieliui.</verse>
				<verse number="16">Tada Danielius įėjo ir prašė karaliaus duoti jam laiko, kad jis išdėstytų karaliui aiškinimą.</verse>
				<verse number="17">Paskui Danielius nuėjo į savo namus ir davė tą dalyką žinoti savo draugams Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai;</verse>
				<verse number="18">kad jie prašytų dangaus Dievo gailestingumų dėl šitos paslapties; kad Danielius ir jo draugai nepražūtų su kitais Babilono išminčiais.</verse>
				<verse number="19">Tada paslaptis buvo atskleista Danieliui nakties regėjime. Tada Danielius palaimino dangaus Dievą.</verse>
				<verse number="20">Danielius atsakė ir tarė: „Tebūna palaimintas Dievo vardas per amžių amžius, nes jo yra išmintis ir galybė;</verse>
				<verse number="21">jis pakeičia laikus ir laikotarpius; jis pašalina karalius ir pastato karalius; jis išmintingiems duoda išmintį, ir žinantiems supratimą – pažinimą;</verse>
				<verse number="22">jis atskleidžia gilybes ir paslaptis; jis žino, kas yra tamsoje, ir šviesa gyvena su juo.</verse>
				<verse number="23">Aš tau dėkoju ir tave giriu, o mano tėvų Dieve, kuris man davei išminties ir galybės, ir dabar man davei žinoti, ko prašėme iš tavęs; nes dabar mums davei žinoti karaliaus reikalą“.</verse>
				<verse number="24">Taigi Danielius įėjo pas Arjochą, kurį karalius buvo paskyręs išnaikinti Babilono išminčius; jis nuėjo ir taip jam tarė: „Nenaikink Babilono išminčių; nuvesk mane karaliaus akivaizdon, ir aš išdėstysiu karaliui aiškinimą“.</verse>
				<verse number="25">Tada Arjochas skubiai atvedė Danielių karaliaus akivaizdon ir taip jam tarė: „Radau vyrą iš Judos belaisvių, kuris duos karaliui žinoti aiškinimą“.</verse>
				<verse number="26">Karalius atsakė ir tarė Danieliui, kurio vardas buvo Beltšacaras: „Ar tu gali man duoti žinoti sapną, kurį mačiau, ir jo aiškinimą?“</verse>
				<verse number="27">Danielius atsakė karaliaus akivaizdoje ir tarė: „Paslapties, kurios karalius reikalavo, išminčiai, astrologai, burtininkai, pranašautojai, negali išdėstyti karaliui;</verse>
				<verse number="28">bet danguje yra Dievas, kuris atskleidžia paslaptis ir duoda žinoti karaliui Nebukadnecarui, kas bus paskutinėmis dienomis. Tavo sapnas ir regėjimai tavo galvos, tavo lovoje, yra tokie:</verse>
				<verse number="29">tau, o karaliau, esant lovoje, į galvą atėjo mintys, kas įvyks po to; ir tas, kuris atskleidžia paslaptis, tau duoda žinoti, kas įvyks.</verse>
				<verse number="30">O dėl manęs, šita paslaptis man buvo apreikšta ne dėl kokios išminties, kurios turėčiau daugiau už bet kurį gyvąjį, bet dėl tų, kurie duos žinoti aiškinimą karaliui, ir kad galėtum pažinoti savo širdies mintis.</verse>
				<verse number="31">Tu, o karaliau, matei, ir štai didžiulis atvaizdas. Tas didžiulis atvaizdas, kurio blizgesys buvo nepaprastas, stovėjo priešais tave; ir jo išvaizda buvo baisi.</verse>
				<verse number="32">Šio atvaizdo galva buvo iš gryno aukso, jo krūtinė ir jo rankos iš sidabro, jo pilvas ir jo šlaunys iš vario,</verse>
				<verse number="33">jo blauzdos iš geležies, jo pėdos dalinai iš geležies ir dalinai iš molio.</verse>
				<verse number="34">Tu matei, kol ne rankomis atlaužtas akmuo trenkė atvaizdui į pėdas, kurios buvo iš geležies bei molio, ir jas sutrupino.</verse>
				<verse number="35">Tada geležis, molis, varis, sidabras ir auksas kartu sutrupėjo ir pasidarė kaip vasaros klojimų pelai; ir juos taip išnešiojo vėjas, kad jiems nerasta jokios vietos; o akmuo, kuris smogė į atvaizdą, tapo dideliu kalnu ir pripildė visą žemę.</verse>
				<verse number="36">Toks yra sapnas; ir karaliaus akivaizdoje mes pasakysime jo aiškinimą.</verse>
				<verse number="37">Tu, o karaliau, esi karalių karalius; nes dangaus Dievas tau yra davęs karalystę, galią, stiprybę ir šlovę.</verse>
				<verse number="38">Ir visur begyvenančius žmonių vaikus, lauko žvėris ir dangaus skrajūnus jis yra atidavęs į tavo rankas ir padaręs tave visų jų valdovu. Tu esi ta auksinė galva.</verse>
				<verse number="39">O po tavęs iškils kita karalystė, menkesnė už tave, ir kita, trečia karalystė, iš vario, kuri viešpataus visai žemei.</verse>
				<verse number="40">O ketvirtoji karalystė bus stipri kaip geležis; kaip kad geležis viską sutrupina ir pavergia; ir kaip geležis, kuri trupina visas šitas, ji sutrupins ir sudaužys.</verse>
				<verse number="41">O kad matei pėdas ir pėdų pirštus dalinai iš puodžiaus molio ir dalinai iš geležies, tai karalystė bus pasidalinusi; bet joje bus geležies tvirtumo, kaip kad matei geležį, sumaišytą su klampiu moliu.</verse>
				<verse number="42">O kaip pėdų pirštai buvo dalinai iš geležies ir dalinai iš molio, taip ir karalystė bus iš dalies stipri ir iš dalies dūžtanti.</verse>
				<verse number="43">O kad matei geležį, sumaišytą su klampiu moliu, tai jie maišysis su žmonių sėkla; tačiau jie neprilips vienas prie kito, kaip ir geležis nesusimaišo su moliu.</verse>
				<verse number="44">Ir šitų karalių dienomis dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta; ir ta karalystė nebus palikta kitai tautai, bet ji sutrupins ir sunaikins visas šitas karalystes, ir ji stovės per amžius.</verse>
				<verse number="45">Kadangi matei, jog nuo kalno ne rankomis buvo atlaužtas akmuo ir kad jis sutrupino geležį, varį, molį, sidabrą ir auksą; didysis Dievas davė karaliui žinoti, kas įvyks po to; tas sapnas yra tikras ir jo aiškinimas tikras“.</verse>
				<verse number="46">Tada karalius Nebukadnecaras parpuolė veidu į žemę ir pagarbino Danielių, ir įsakė, kad jam aukotų auką ir kvapius aromatus.</verse>
				<verse number="47">Karalius atsakė Danieliui ir tarė: „Iš tikrųjų, jūsų Dievas yra dievų Dievas, karalių Viešpats ir paslapčių atskleidėjas, nes tu galėjai atskleisti šitą paslaptį“.</verse>
				<verse number="48">Tada karalius padarė Danielių didžiu žmogumi, davė jam daug didelių dovanų, padarė jį visos Babilono provincijos valdovu ir valdytojų vyriausiuoju visiems Babilono išminčiams.</verse>
				<verse number="49">Paskui Danielius prašė karaliaus ir jis paskyrė Šadrachą, Mešachą ir Abed-Negą valdyti Babilono provincijos reikalus; bet Danielius sėdėjo karaliaus vartuose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Karalius Nebukadnecaras padarė auksinį atvaizdą šešiasdešimties uolekčių aukščio ir šešių uolekčių pločio, pastatė jį Duros lygumoje, Babilono provincijoje.</verse>
				<verse number="2">Paskui karalius Nebukadnecaras išsiuntė surinkti kunigaikščių, valdytojų, vadų, teisėjų, iždininkų, patarėjų, teismo prižiūrėtojų ir visų provincijų valdovų, kad atvyktų į pašventimą atvaizdo, kurį karalius Nebukadnecaras buvo pastatęs.</verse>
				<verse number="3">Tada kunigaikščiai, valdytojai, vadai, teisėjai, iždininkai, patarėjai, teismo prižiūrėtojai ir visi provincijų valdovai susirinko į pašventimą atvaizdo, kurį karalius Nebukadnecaras buvo pastatęs; ir jie sustojo prieš atvaizdą, kurį Nebukadnecaras buvo pastatęs.</verse>
				<verse number="4">Tada šauklys garsiai šaukė: „Jums, tautos, tautybės ir kalbos, įsakoma:</verse>
				<verse number="5">tuo metu, kai išgirsite korneto, fleitos, arfos, trombono, psalterio, cimbolų ir visokios muzikos garsą, parpulkite ir pagarbinkite auksinį atvaizdą, kurį pastatė karalius Nebukadnecaras;</verse>
				<verse number="6">o kas neparpuls ir nepagarbins, tą pačią valandą bus įmestas į degančią, liepsnojančią krosnį“.</verse>
				<verse number="7">Todėl tuo laiku, kai visos tautos išgirdo korneto, fleitos, arfos, trombono, psalterio ir visokios muzikos garsą, visos tautos, tautybės ir kalbos parpuolė ir pagarbino auksinį atvaizdą, kurį karalius Nebukadnecaras buvo pastatęs.</verse>
				<verse number="8">Todėl tuo metu priėjo kai kurie chaldėjai ir apkaltino žydus.</verse>
				<verse number="9">Jie kalbėjo ir tarė karaliui Nebukadnecarui: „O karaliau, gyvuok per amžius.</verse>
				<verse number="10">Tu, o karaliau, išleidai įsaką, kad kiekvienas, kuris išgirs korneto, fleitos, arfos, trombono, psalterio, cimbolų ir visokios muzikos garsą, turės parpulti ir pagarbinti auksinį atvaizdą;</verse>
				<verse number="11">o kas neparpuls ir nepagarbins, tas turės būti įmestas į degančią, liepsnojančią krosnį.</verse>
				<verse number="12">Yra kai kurie žydai, kuriuos paskyrei valdyti Babilono provincijos reikalus: Šadrachas, Mešachas ir Abed-Negas; šitie vyrai, o karaliau, nepaiso tavęs: jie netarnauja tavo dievams ir negarbina auksinio atvaizdo, kurį esi pastatęs“.</verse>
				<verse number="13">Tada, savo įniršyje ir įtūžyje, Nebukadnecaras įsakė atvesti Šadrachą, Mešachą ir Abed-Negą. Tada atvedė tuos vyrus karaliaus akivaizdon.</verse>
				<verse number="14">Nebukadnecaras kalbėjo ir jiems tarė: „Ar tai tiesa, Šadrachai, Mešachai ir Abed-Negai, kad jūs netarnaujate mano dievams ir negarbinate mano pastatyto auksinio atvaizdo?</verse>
				<verse number="15">Dabar, jei esate pasiruošę, tuo metu, kai išgirsite korneto, fleitos, arfos, trombono, psalterio, cimbolų ir visokios muzikos garsą, parpulsite ir pagarbinsite atvaizdą, kurį padariau, tai gerai; bet jei nepagarbinsite, tai tą pačią valandą būsite įmesti į degančią, liepsnojančią krosnį; ir koks yra tas Dievas, kuris jus išgelbės iš mano rankų?“</verse>
				<verse number="16">Šadrachas, Mešachas ir Abed-Negas atsakė ir tarė karaliui: „O Nebukadnecarai, mums nerūpi tau į tai atsakyti.</verse>
				<verse number="17">Jei taip bus, mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali mus išgelbėti iš degančios, liepsnojančios krosnies, ir jis mus išvaduos iš tavo rankų, o karaliau.</verse>
				<verse number="18">O jei ne, tebūna tau žinoma, o karaliau, kad mes netarnausime tavo dievams ir negarbinsime auksinio atvaizdo, kurį pastatei“.</verse>
				<verse number="19">Tada Nebukadnecaras buvo pilnas įtūžio, ir jo veido išraiška prieš Šadrachą, Mešachą ir Abed-Negą pasikeitė; todėl jis prabilo ir įsakė, kad pakūrentų krosnį septynis kartus daugiau, negu paprastai ji būdavo kūrenama.</verse>
				<verse number="20">Ir jis įsakė galingiausiems savo kariuomenės vyrams surišti Šadrachą, Mešachą ir Abed-Negą ir įmesti juos į degančią, liepsnojančią krosnį.</verse>
				<verse number="21">Tada tie vyrai buvo surišti su savo apsiaustais, savo kelnėmis, savo kepurėmis ir kitais savo drabužiais ir buvo įmesti į degančią, liepsnojančią krosnį.</verse>
				<verse number="22">Kadangi karaliaus įsakymas buvo skubus ir krosnis nepaprastai įkaitinta, tai ugnies liepsna užmušė tuos vyrus, kurie užnešė Šadrachą, Mešachą ir Abed-Negą.</verse>
				<verse number="23">O šitie trys vyrai – Šadrachas, Mešachas ir Abed-Negas – įkrito surišti į degančią, liepsnojančią krosnį.</verse>
				<verse number="24">Tada karalius Nebukadnecaras buvo apstulbęs ir, skubiai atsistojęs, prabilo ir tarė savo patarėjams: „Argi ne tris vyrus įmetėme surištus į ugnį?“ Jie atsakydami tarė karaliui: „Tiesa, o karaliau“.</verse>
				<verse number="25">Jis atsakydamas tarė: „Štai aš matau keturis vyrus laisvus, vaikščiojančius ugnyje, ir nėra jiems žalos; o ketvirtojo pavidalas panašus į Dievo Sūnų“.</verse>
				<verse number="26">Tada Nebukadnecaras priėjo prie degančios, liepsnojančios krosnies angos ir prabilęs tarė: „Šadrachai, Mešachai ir Abed-Negai, aukščiausiojo Dievo tarnai, išeikite ir ateikite čia“. Tada Šadrachas, Mešachas ir Abed-Negas išėjo iš ugnies.</verse>
				<verse number="27">Ir susirinkę kunigaikščiai, valdytojai, vadai ir karaliaus patarėjai pamatė tuos vyrus, kurių kūnams ugnis neturėjo jokios galios, nei jų galvos plaukai nebuvo apsvilę, nei jų apsiaustai nebuvo pasikeitę, nei ugnies kvapas nebuvo užėjęs ant jų.</verse>
				<verse number="28">Tada Nebukadnecaras prabilo ir tarė: „ Tebūna palaimintas Šadracho, Mešacho ir Abed-Nego Dievas, kuris atsiuntė savo angelą ir išvadavo savo tarnus, kurie pasitikėjo juo ir pakeitė karaliaus žodį, ir atidavė savo kūnus, kad netarnautų ir negarbintų kito dievo, išskyrus savąjį Dievą.</verse>
				<verse number="29">Todėl aš išleidžiu įsaką, kad kiekviena tauta, tautybė ir kalba, kuri kalbės bloga prieš Šadracho, Mešacho ir Abed-Nego Dievą, bus sukapota į gabalus ir jų namai paversti mėšlo krūva; nes nėra kito Dievo, kuris galėtų taip išgelbėti“.</verse>
				<verse number="30">Tada karalius paaukštino Šadrachą, Mešachą ir Abed-Negą Babilono provincijoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Karalius Nebukadnecaras visoms tautoms, tautybėms ir kalboms, kurios gyvena visoje žemėje: „Ramybė tepadaugėja jums.</verse>
				<verse number="2">Manau, gerai yra paskelbti ženklus ir stebuklus, kuriuos aukščiausiasis Dievas man padarė.</verse>
				<verse number="3">Kokie dideli jo ženklai! Kokie galingi jo stebuklai! Jo karalystė – amžina karalystė, ir jo valdžia iš kartos į kartą.</verse>
				<verse number="4">Aš, Nebukadnecaras, buvau ramybėje savo namuose ir klestėjau savo rūmuose.</verse>
				<verse number="5">Aš mačiau sapną, kuris išgąsdino mane, ir mintys mano lovoje, ir regėjimai mano galvoje kėlė man nerimą.</verse>
				<verse number="6">Todėl aš išleidau įsaką atvesti mano akivaizdon visus Babilono išminčius, kad jie man duotų žinoti sapno aiškinimą.</verse>
				<verse number="7">Tada atėjo burtininkai, astrologai, chaldėjai ir pranašautojai; ir aš pasakiau jų akivaizdoje sapną; bet jie nedavė man žinoti jo aiškinimo.</verse>
				<verse number="8">Bet pagaliau mano akivaizdon atėjo Danielius, kuris pagal mano dievo vardą vadinasi Beltšacaru ir kuriame yra šventųjų dievų dvasia; ir jo akivaizdoje papasakojau sapną, sakydamas:</verse>
				<verse number="9">„O Beltšacarai, burtininkų valdove, kadangi aš žinau, kad tavyje yra šventųjų dievų dvasia ir jokia paslaptis nėra tau per sunki, išdėstyk mano sapno regėjimus, kuriuos mačiau, ir jų aiškinimą.</verse>
				<verse number="10">Tokie buvo mano galvos regėjimai lovoje: aš mačiau, ir štai medis žemės viduryje, ir jo aukštis buvo didelis.</verse>
				<verse number="11">Medis išaugo ir buvo tvirtas, ir jo aukštis pasiekė dangų, ir buvo matomas visos žemės pakraščiuose;</verse>
				<verse number="12">jo lapai buvo gražūs ir jo vaisių daug, ir ant jo buvo maisto visiems; lauko žvėrys po juo turėjo paūksmę, ir dangaus skrajūnai gyveno jo šakose, ir iš jo maitinosi visi kūnai.</verse>
				<verse number="13">Aš mačiau savo galvos regėjimuose, lovoje, štai sargas, šventasis, nusileido iš dangaus;</verse>
				<verse number="14">jis garsiai šaukė ir taip tarė: „Nukirskite medį ir nukapokite jo šakas, nukratykite jo lapus ir išbarstykite jo vaisius; tegul žvėrys bėga iš po jo ir skrajūnai iš jo šakų;</verse>
				<verse number="15">tačiau jo šaknų kelmą palikite žemėje su geležiniais ir variniais raiščiais minkštoje lauko žolėje; ir jis tebūna drėkinamas dangaus rasos, ir jo dalis tebūna su žvėrimis žemės žolėje;</verse>
				<verse number="16">tebūna pakeista jo žmogiška širdis ir tebūna jam duota žvėries širdis; ir septyni laikai tegul praeina pro jį.</verse>
				<verse number="17">Šis dalykas yra pagal sargų įsaką, ir reikalavimas pagal šventųjų žodį tuo tikslu, idant gyvieji žinotų, kad Aukščiausiasis valdo žmonių karalystėje ir duoda ją tam, kam nori, ir paskiria ją valdyti žemiausiam iš žmonių“.</verse>
				<verse number="18">Šitą sapną aš, karalius Nebukadnecaras, mačiau. O tu, Beltšacarai, išdėstyk jo aiškinimą, nes visi mano karalystės išminčiai nepajėgia man pareikšti aiškinimo; bet tu gali, nes šventųjų dievų dvasia yra tavyje“.</verse>
				<verse number="19">Tada Danielius, kurio vardas Beltšacaras, buvo valandai apstulbęs, ir jo mintys kėlė jam nerimą. Karalius prabilęs tarė: „Beltšacarai, tenesukelia tau nerimo sapnas ir jo aiškinimas“. Beltšacaras atsakė ir tarė: „Mano viešpatie, sapnas yra tiems, kurie tavęs nekenčia, ir jo aiškinimas tavo priešams.</verse>
				<verse number="20">Medis, kurį matei, kuris išaugo ir buvo stiprus, kurio aukštis siekė dangų ir buvo matomas visai žemei,</verse>
				<verse number="21">kurio lapai buvo gražūs ir kurio vaisių buvo daug, kuriame buvo maisto visiems, po kuriuo gyveno lauko žvėrys ir kurio šakose dangaus skrajūnai turėjo savo buveines, –</verse>
				<verse number="22">esi tu, o karaliau, kuris išaugai ir tapai stiprus; nes tavo didybė išaugo ir siekia dangų, o tavo valdžia – iki žemės pakraščių.</verse>
				<verse number="23">O kad karalius matė sargą, šventąjį, nužengiantį iš dangaus ir sakantį: ‘Nukirskite medį ir sunaikinkite jį; tačiau jo šaknų kelmą palikite žemėje su geležiniais ir variniais raiščiais minkštoje lauko žoloje; ir jis tebūna drėkinamas dangaus rasos, ir jo dalis tebūna su lauko žvėrimis, kol septyni laikai praeis pro jį’;</verse>
				<verse number="24">šitas yra aiškinimas, o karaliau, ir tas yra Aukščiausiojo įsakas, ištiksiantis mano viešpačiui karaliui:</verse>
				<verse number="25">tave išvarys iš žmonių, tavo buveinė bus su lauko žvėrimis, ir tave maitins žole kaip jaučius, ir tave drėkins dangaus rasa; ir septyni laikai praeis pro tave, kol pažinsi, kad Aukščiausiasis valdo žmonių karalystėje ir ją duoda tam, kam nori.</verse>
				<verse number="26">O kad įsakė palikti medžio šaknų kelmą, tai tavo karalystė bus tau tvirta po to, kai būsi pažinęs, kad valdo dangūs.</verse>
				<verse number="27">Todėl, o karaliau, tebūna tau priimtinas mano patarimas: nutrauk savo nuodėmes teisumu ir savo neteisybes, rodydamas gailestingumą vargšams; gal prailgės tavo ramybė“.</verse>
				<verse number="28">Visa tai atsitiko karaliui Nebukadnecarui.</verse>
				<verse number="29">Pasibaigus dvylikai mėnesių, jis vaikščiojo Babilono karalystės rūmuose.</verse>
				<verse number="30">Karalius prabilęs tarė: „Argi tai ne didysis Babilonas, kurį aš pastačiau kaip karalystės namus savo jėgos galybe ir savo didybės garbei?“</verse>
				<verse number="31">Tam žodžiui tebesant karaliaus burnoje, iš dangaus nusileido balsas, sakydamas: „Tau, karaliau Nebukadnecarai, sakoma: karalystė pasitraukė nuo tavęs.</verse>
				<verse number="32">Ir išvarys tave iš žmonių, ir tavo buveinė bus su lauko žvėrimis; tave maitins žole kaip jaučius, ir septyni laikai praeis pro tave, kol pažinsi, kad Aukščiausiasis valdo žmonių karalystėje ir ją duoda tam, kam nori“.</verse>
				<verse number="33">Tą pačią valandą tas dalykas išsipildė Nebukadnecarui; ir jis buvo išvarytas iš žmonių, valgė žolę kaip jaučiai, ir jo kūnas buvo drėkinamas dangaus rasos, kol jo plaukai išaugo, kaip erelių plunksnos, o jo nagai – kaip paukščių nagai.</verse>
				<verse number="34">O dienoms pasibaigus, aš, Nebukadnecaras, pakėliau savo akis į dangų ir mano supratimas sugrįžo pas mane, ir aš laiminau Aukščiausiąjį, gyriau ir garbinau tą, kuris amžinai gyvena, kurio valdžia – amžina valdžia ir jo karalystė iš kartos į kartą;</verse>
				<verse number="35">ir visi žemės gyventojai laikomi nieku; jis daro pagal savo valią dangaus kariuomenėje ir tarp žemės gyventojų; ir niekas negali sulaikyti jo rankos ar jam sakyti: „Ką darai?“</verse>
				<verse number="36">Tuo pačiu metu mano protas sugrįžo pas mane; ir mano karalystės šlovei mano garbė bei spindesys sugrįžo pas mane; ir mano patarėjai ir mano viešpačiai ieškojo manęs; aš buvau įtvirtintas savo karalystėje, ir man buvo pridėta pranokstanti didybė.</verse>
				<verse number="37">Dabar aš, Nebukadnecaras, giriu, liaupsinu ir garbinu dangaus Karalių, kurio visi darbai yra tiesa ir jo keliai – teismas; o tuos, kurie vaikšto išdidume, jis gali pažeminti“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Karalius Belšacaras suruošė didelę puotą tūkstančiui savo viešpačių ir to tūkstančio akivaizdoje gėrė vyną.</verse>
				<verse number="2">Beragaudamas vyną, Belšacaras įsakė atnešti auksinius ir sidabrinius indus, kuriuos jo tėvas Nebukadnecaras buvo paėmęs iš Jeruzalėje buvusios šventyklos, kad iš jų gertų karalius ir jo kunigaikščiai, jo žmonos ir jo sugulovės.</verse>
				<verse number="3">Tada atnešė auksinius indus, paimtus iš Dievo namų šventyklos, buvusios Jeruzalėje; ir iš jų gėrė karalius ir jo kunigaikščiai, jo žmonos ir jo sugulovės.</verse>
				<verse number="4">Jie gėrė vyną ir gyrė auksinius, sidabrinius, varinius, geležinius, medinius ir akmeninius dievus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">O Viešpatie, teisumas priklauso tau, bet mums – susigėdę veidai, kaip šią dieną; Judos žmonėms, Jeruzalės gyventojams ir visam Izraeliui, esantiems arti ir esantiems toli, visose šalyse, į kurias juos išvarei dėl jų nusižengimo, kuriuo jie nusižengė prieš tave.</verse>
				<verse number="2">O Viešpatie, mums priklauso susigėdęs veidas, mūsų karaliams, mūsų kunigaikščiams ir mūsų tėvams, nes mes nusidėjome prieš tave.</verse>
				<verse number="3">Viešpačiui, mūsų Dievui, priklauso gailestingumai ir atleidimai, nors mes maištavome prieš jį;</verse>
				<verse number="4">ir nepaklusome VIEŠPATIES, mūsų Dievo, balsui, kad vaikščiotume pagal jo įstatymus, kuriuos jis padėjo prieš mus per savo tarnus pranašus.</verse>
				<verse number="5">Taip, visas Izraelis nusižengė tavo įstatymui, pasitraukdami, kad nepaklustų tavo balsui; todėl ant mūsų išlietas prakeikimas ir priesaika, užrašyta Dievo tarno Mozės įstatyme, nes mes prieš jį nusidėjome.</verse>
				<verse number="6">Ir jis patvirtino savo žodžius, kuriuos kalbėjo prieš mus ir prieš mūsų teisėjus, kurie mus teisė, užleisdamas ant mūsų didelę nelaimę; nes po visu dangumi nėra atsitikę taip, kaip atsitiko Jeruzalei.</verse>
				<verse number="7">Kaip yra parašyta Mozės įstatyme, visa šita nelaimė užėjo ant mūsų; tačiau mes nemaldavome VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje, kad nusigręžtume nuo savo neteisybių ir suprastume tavo tiesą.</verse>
				<verse number="8">Todėl VIEŠPATS budėjo prie nelaimės ir užleido ją ant mūsų; nes VIEŠPATS, mūsų Dievas, yra teisus visuose savo darbuose, kuriuos jis daro; nes mes nepaklusome jo balsui.</verse>
				<verse number="9">O dabar, o Viešpatie, mūsų Dieve, kuris galinga ranka išvedei savo tautą iš Egipto šalies ir išgarsinai savo vardą, kaip šią dieną; mes nusidėjome, mes nedorai elgėmės.</verse>
				<verse number="10">O Viešpatie, pagal visą tavo teisumą, meldžiu tave, tegul tavo pyktis ir tavo įtūžis nusigręžia nuo tavo miesto Jeruzalės, tavo šventojo kalno; nes dėl mūsų nuodėmių ir dėl mūsų tėvų neteisybių Jeruzalė ir tavo tauta tapo priekaištu visiems mūsų aplinkiniams.</verse>
				<verse number="11">Taigi dabar, o mūsų Dieve, išgirsk savo tarno maldą bei prašymus ir nušvisk savo veidu į savo apleistą šventovę Viešpaties labui.</verse>
				<verse number="12">O mano Dieve, palenk savo ausį ir išgirsk; atverk savo akis ir pažvelk į mūsų dykvietes ir miestą, pavadintą tavo vardu; nes mes pateikiame prieš tave savo prašymus ne dėl savo teisumų, bet dėl didelių tavo gailestingumų.</verse>
				<verse number="13">O Viešpatie, išgirsk; o Viešpatie, atleisk; o Viešpatie, išklausyk ir veik; neatidėliok dėl savęs paties, o mano Dieve; nes tavo miestas ir tavo tauta vadinami tavo vardu“.</verse>
				<verse number="14">Ir man tebekalbant, besimeldžiant ir beišpažįstant savo nuodėmę bei mano tautos Izraelio nuodėmę, ir bepateikiant savo prašymą prieš VIEŠPATĮ, mano Dievą, dėl mano Dievo šventojo kalno;</verse>
				<verse number="15">taip, man bekalbant maldoje, vyras Gabrielius, kurį pradžioje buvau matęs regėjime, paskatintas greitai atskristi, palietė mane vakarinės aukos metu.</verse>
				<verse number="16">Jis man pranešė, kalbėjo su manimi ir tarė: „O Danieliau, dabar aš esu išėjęs tau duoti įgūdžių ir supratimo.</verse>
				<verse number="17">Tavo prašymų pradžioje išėjo įsakymas, ir aš atėjau tau pranešti; nes tu esi labai mylimas; todėl suprask tą dalyką ir apsvarstyk regėjimą.</verse>
				<verse number="18">Septyniasdešimt savaičių skirta tavo tautai ir tavo šventajam miestui, kad užbaigtų nusižengimą, padarytų galą nuodėmėms, atliktų sutaikymą už neteisybę, įvestų amžiną teisumą, užantspauduotų regėjimą bei pranašystę ir pateptų Švenčiausią.</verse>
				<verse number="19">Taigi žinok ir suprask, kad nuo įsakymo išėjimo atkurti ir statyti Jeruzalę, iki Kunigaikščio Mesijo bus septynios savaitės ir šešiasdešimt dvi savaitės; gatvė ir siena bus atstatyta, netgi neramiais laikais.</verse>
				<verse number="20">O po šešiasdešimt dviejų savaičių Mesijas bus iškirstas, bet ne dėl savęs; ir ateisiančio kunigaikščio tauta sunaikins miestą ir šventovę; ir to galas bus su potvyniu, ir iki karo pabaigos yra nulemti nusiaubimai.</verse>
				<verse number="21">Ir jis patvirtins sandorą su daugeliu vienai savaitei; o savaitės viduryje jis sustabdys auką bei aukojimą ir dėl bjaurysčių pasklidimo jis ją nusiaubs iki sunaikinimo, ir tas nulemtas dalykas bus išlietas ant nusiaubimo“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Trečiaisiais Persijos karaliaus Kyro metais dalykas buvo apreikštas Danieliui, kuris buvo vadinamas Beltšacaro vardu; ir tas dalykas buvo tikras, bet skirtas laikas buvo tolimas; ir jis suprato tą dalyką, ir turėjo supratimą apie regėjimą.</verse>
				<verse number="2">Tomis dienomis aš, Danielius, gedėjau pilnas tris savaites.</verse>
				<verse number="3">Nevalgiau geistinos duonos, nei mėsa, nei vynas neįėjo į mano burną, ir aš visiškai nesitepiau, kol išsipildė trys pilnos savaitės.</verse>
				<verse number="4">O pirmojo mėnesio dvidešimt ketvirtąją dieną, būdamas ant Hidekelio, didžiosios upės, kranto,</verse>
				<verse number="5">aš pakėliau akis ir žiūrėjau, ir štai vienas vyras apsivilkęs linu ir susijuosęs strėnas grynu Ufazo auksu;</verse>
				<verse number="6">jo kūnas buvo kaip berilis, jo veidas – kaip žaibo išvaizda, jo akys – kaip ugnies žibintai, jo rankos ir jo kojos – kaip nublizginto vario spalvos, ir jo žodžių balsas – kaip minios balsas.</verse>
				<verse number="7">Aš, Danielius, vienas temačiau tą regėjimą; nes vyrai, kurie buvo su manimi, nematė to regėjimo; bet ant jų nupuolė didelis šiurpulys, kad jie bėgo pasislėpti.</verse>
				<verse number="8">Todėl aš pasilikau vienas ir mačiau šitą didį regėjimą, ir manyje nebeliko jėgų; nes mano gražumas manyje pasikeitė į sugedimą, ir manyje nebeliko jėgų.</verse>
				<verse number="9">Aš dar išgirdau jo žodžių balsą; ir kai išgirdau jo žodžių balsą, tada aš buvau giliai užmigęs ant veido, veidu į žemę.</verse>
				<verse number="10">Ir štai ranka palietė mane ir pastatė mane ant kelių ir ant mano rankų delnų.</verse>
				<verse number="11">Ir jis man tarė: „O Danieliau, didžiai mylimas žmogau, suprask žodžius, kuriuos tau kalbu, ir atsistok tiesiai; nes dabar esu atsiųstas pas tave“. Kai jis man pasakė tą žodį, aš atsistojau drebėdamas.</verse>
				<verse number="12">Tada jis man tarė: „Nebijok, Danieliau; nes nuo pirmosios dienos, kai tu nukreipei savo širdį suprasti ir kamuoti save prieš savo Dievą, tavo žodžiai buvo išgirsti, ir aš atėjau dėl tavo žodžių.</verse>
				<verse number="13">Bet Persijos karalystės kunigaikštis priešinosi man dvidešimt vieną dieną; bet štai Mykolas, vienas iš vyriausiųjų kunigaikščių, atėjo man padėti; ir aš ten pasilikau prie Persijos karalių.</verse>
				<verse number="14">Dabar atėjau, kad duočiau tau suprasti, kas atsitiks tavo tautai paskutinėmis dienomis; nes regėjimas yra dar daugeliui dienų“.</verse>
				<verse number="15">Ir kai jis man pasakė tokius žodžius, aš nuleidau savo veidą į žemę ir pasidariau nebylus.</verse>
				<verse number="16">Ir štai vienas, išvaizda panašus į žmonių sūnus, palietė mano lūpas; tada aš atvėriau savo burną ir kalbėjau, ir tariau stovinčiam prieš mane: „O mano viešpatie, dėl regėjimo mane ištiko sielvartas, ir manyje nebeliko jėgų.</verse>
				<verse number="17">Nes kaip gali tokio mano viešpaties tarnas kalbėti su tokiu mano viešpačiu? Nes aš, aš tuojau pat netekau jėgų, ir kvapo neliko manyje“.</verse>
				<verse number="18">Tada vėl atėjo ir mane palietė tas, kuris atrodė kaip žmogus, ir jis sustiprino mane,</verse>
				<verse number="19">ir tarė: „Nebijok, o didžiai mylimas žmogau; tebūna ramybė tau, būk stiprus, taip, būk stiprus“. Ir kai jis man pakalbėjo, aš buvau sustiprintas ir tariau: „Tekalba mano viešpats; nes tu mane sustiprinai“.</verse>
				<verse number="20">Tada jis tarė: „Ar žinai, kodėl atėjau pas tave? O dabar grįšiu kovoti su Persijos kunigaikščiu; ir kai būsiu išėjęs, štai ateis Graikijos kunigaikštis.</verse>
				<verse number="21">Bet aš tau paskelbsiu tai, kas užrašyta tiesos Rašte; ir nėra nei vieno, kuris laikytųsi su manimi šiuose dalykuose, išskyrus Mykolą, jūsų kunigaikštį“.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="28">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">VIEŠPATIES žodis, kuris atėjo Beerio sūnui Ozėjui Judos karalių Uzijo, Jotamo, Ahazo ir Ezekijo dienomis ir Jeroboamo, sūnaus Joašo, Izraelio karaliaus, dienomis.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATIES žodžio pradžia per Ozėją. Ir VIEŠPATS tarė Ozėjui: „Eik, imk sau paleistuvysčių žmoną ir paleistuvysčių vaikus; nes šalis padarė didelę paleistuvystę, pasitraukdama nuo VIEŠPATIES“.</verse>
				<verse number="3">Taigi jis nuėjo ir paėmė Gomerą, Diblaimo dukterį, kuri pastojo ir pagimdė jam sūnų.</verse>
				<verse number="4">Ir VIEŠPATS jam tarė: „Pavadink jį Jezreelio vardu; nes dar valandėlė, ir aš atkeršysiu Jehuvo namams už Jezreelio kraują ir padarysiu galą Izraelio namų karalystei.</verse>
				<verse number="5">Ir tą dieną įvyks, kad aš sulaužysiu Izraelio lanką Jezreelio slėnyje“.</verse>
				<verse number="6">Ir ji vėl pastojo ir pagimdė dukterį. Ir Dievas jam tarė: „Pavadink ją vardu Lo-Ruhama; nes daugiau nebepasigailėsiu Izraelio namų; bet juos visiškai pašalinsiu.</verse>
				<verse number="7">Bet Judos namų pasigailėsiu ir juos išgelbėsiu per VIEŠPATĮ, jų Dievą, ir juos gelbėsiu ne lanku, ne kalaviju ir ne mūšiu, ne žirgais ir ne raiteliais“.</verse>
				<verse number="8">Na, o nujunkiusi Lo-Ruhamą, ji pastojo ir pagimdė sūnų.</verse>
				<verse number="9">Tada Dievas tarė: „Pavadink jį vardu Lo-Amis, nes jūs ne mano tauta ir aš nebūsiu jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="10">Tačiau Izraelio vaikų skaičius bus kaip jūros smėlis, nesuseikėjamas ir nesuskaičiuojamas; ir įvyks, kad toje vietoje, kur jiems buvo sakoma: ‘Jūs ne mano tauta’, ten jiems bus sakoma: ‘Jūs esate gyvojo Dievo sūnūs’.</verse>
				<verse number="11">Tada Judos vaikai ir Izraelio vaikai susirinks drauge ir paskirs sau vieną galvą, ir jie ateis aukštyn iš šalies; nes didi bus Jezreelio diena“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">„Sakykite savo broliams: ‘Amnis’ ir savo seserims: ‘Ru-Hama’.</verse>
				<verse number="2">Bylinėkitės su savo motina, bylinėkitės; nes ji nėra mano žmona, o aš nesu jos vyras; todėl tepašalina ji savo paleistuvystes nuo savo akių ir savo svetimavimus iš savo krūtų tarpo;</verse>
				<verse number="3">kad nenurengčiau jos nuogai ir nepastatyčiau jos kaip tą dieną, kai ji gimė, kad nepadaryčiau jos kaip dykumos ir kad nepadaryčiau jos kaip sausos žemės ir nenumarinčiau jos troškuliu.</verse>
				<verse number="4">Nepasigailėsiu jos vaikų, nes jie yra paleistuvysčių vaikai.</verse>
				<verse number="5">Nes jų motina paleistuvavo; begėdiškai elgėsi ta, kuri buvo jais nėščia; nes ji sakė: ‘Aš eisiu paskui savo meilužius, kurie man duoda mano duonos ir mano vandens, mano vilnų ir mano linų, mano aliejaus ir mano gėrimų’.</verse>
				<verse number="6">Todėl, štai aš užtversiu tavo kelią erškėčiais ir padarysiu sieną, kad ji neberas savo takų.</verse>
				<verse number="7">Ji seks paskui savo meilužius, bet jų nepasivys; ji ieškos jų, bet neras; tada ji sakys: ‘Eisiu ir sugrįšiu pas savo pirmąjį vyrą; nes tada man buvo geriau negu dabar’.</verse>
				<verse number="8">Nes ji nežinojo, kad aš jai daviau javų, vyno ir aliejaus, ir jai padauginau sidabro bei aukso, kurį jie paruošė Baalui.</verse>
				<verse number="9">Todėl aš sugrįšiu ir atimsiu savo javus jų laiku ir savo vyną jo metu, ir susigrąžinsiu savo vilnas ir savo linus, duotus uždengti jos nuogumui.</verse>
				<verse number="10">Dabar atidengsiu jos gašlumą jos meilužių akyse, ir niekas jos neišvaduos iš mano rankos.</verse>
				<verse number="11">Taipogi padarysiu galą visai jos linksmybei, jos švenčių dienoms, jos jaunam mėnuliui, jos sabatams ir visoms jos iškilmėms.</verse>
				<verse number="12">Ir sunaikinsiu jos vynmedžius ir jos figmedžius, apie kuriuos ji sakė: ‘Tie yra mano apdovanojimai, kuriuos man davė mano meilužiai’; aš juos paversiu mišku, ir juos ės lauko žvėrys.</verse>
				<verse number="13">Aš aplankysiu ant jos Baalų dienas, kuomet ji degindavo jiems smilkalus, dabindavosi savo auskarais ir savo brangenybėmis ir eidavo paskui savo meilužius, o mane pamiršdavo, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="14">– Todėl štai aš ją viliosiu ir vesiu į dykumą ir paguodžiančiai jai kalbėsiu.</verse>
				<verse number="15">Ir iš ten jai duosiu jos vynuogynus ir Achoro slėnį kaip vilties duris; ir ji ten giedos, kaip savo jaunystės dienomis, kaip tą dieną, kai ji atėjo aukštyn iš Egipto šalies.</verse>
				<verse number="16">Ir tą dieną bus, – sako VIEŠPATS, – kad tu mane vadinsi Išiu; ir manęs nebevadinsi Baaliu.</verse>
				<verse number="17">Nes aš pašalinsiu Baalų vardus iš jos burnos, ir jų nebeprisimins jų vardu.</verse>
				<verse number="18">Ir tą dieną sudarysiu dėl jų sandorą su lauko žvėrimis, su dangaus skrajūnais ir žemės šliužais; o lanką, kalaviją ir mūšį išlaušiu iš žemės ir leisiu jiems saugiai atsigulti.</verse>
				<verse number="19">Ir susižadėsiu su tavimi amžiams; taip, aš susižadėsiu su tavimi teisume, teisme, mielaširdystėje ir gailestingumuose.</verse>
				<verse number="20">Susižadėsiu su tavimi ištikimybėje; ir tu pažinsi VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="21">Ir tą dieną įvyks, kad aš išgirsiu, – sako VIEŠPATS, – išgirsiu dangus, o jie išgirs žemę;</verse>
				<verse number="22">žemė išgirs javus, vyną ir aliejų; o jie išgirs Jezreelį.</verse>
				<verse number="23">Aš ją pasėsiu sau žemėje; ir pasigailėsiu tos, kurios nebuvo pasigailėta; ir sakysiu tiems, kurie nebuvo mano tauta: ‘Tu mano tauta’; o jie sakys: ‘Tu mano Dievas’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Po to VIEŠPATS man tarė: „Eik dar, mylėk moterį, kurią myli jos draugas, nors ji svetimautoja, kaip VIEŠPATS myli Izraelio vaikus, kurie žiūri į kitus dievus ir mėgsta vyno ąsočius“.</verse>
				<verse number="2">Taigi ją nusipirkau už penkiolika sidabrinių ir už homerą miežių bei pusę homero miežių;</verse>
				<verse number="3">ir pasakiau jai: „Daug dienų man pasiliksi; tu nepaleistuvausi ir nebūsi jokiam kitam vyrui; taip ir aš būsiu tau“.</verse>
				<verse number="4">Nes Izraelio vaikai daugelį dienų pasiliks be karaliaus, be kunigaikščio, be aukos, be atvaizdo, be efodo ir be terafimo;</verse>
				<verse number="5">paskui Izraelio vaikai sugrįš ir ieškos VIEŠPATIES, savo Dievo, ir Dovydo, savo karaliaus; ir paskutinėmis dienomis bijos VIEŠPATIES ir jo gerumo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Klausykite VIEŠPATIES žodžio, Izraelio vaikai; nes VIEŠPATS barasi su šalies gyventojais, nes nėra nei tiesos, nei gailestingumo, nei Dievo pažinimo šalyje.</verse>
				<verse number="2">Keiksmu, melagyste, žudymu, vagyste ir svetimavimu jie pratrūksta, ir kraujas siekia kraują.</verse>
				<verse number="3">Todėl šalis gedės, ir nusilps visi joje gyvenantys drauge su lauko žvėrimis ir dangaus skrajūnais; taip, ir jūros žuvys atimtos.</verse>
				<verse number="4">Tačiau niekas tenesiginčija ir kito tenebara; nes tavo tauta yra kaip besiginčijantys su kunigu.</verse>
				<verse number="5">Todėl tu krisi dieną, taip pat ir pranašas kris su tavimi naktį, ir aš sunaikinsiu tavo motiną.</verse>
				<verse number="6">Mano tauta sunaikinta dėl pažinimo stokos; kadangi tu atmetei pažinimą, tai ir aš atmesiu tave, kad nebūtum man kunigu; kadangi pamiršai savo Dievo įstatymą, tai ir aš pamiršiu tavo vaikus.</verse>
				<verse number="7">Kuo labiau jų daugėjo, tuo daugiau jie prieš mane nusidėjo; todėl jų šlovę pakeisiu į gėdą.</verse>
				<verse number="8">Jie minta mano tautos nuodėme, ir nukreipia savo širdį į jos neteisybę.</verse>
				<verse number="9">Ir kas bus tautai, tas bus ir kunigui; ir juos nubausiu už jų kelius ir jiems atmokėsiu jų darbus.</verse>
				<verse number="10">Nes jie valgys, bet nepasisotins; jie paleistuvaus, bet nepadaugės; nes jie nustojo kreipti dėmesį į VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="11">Paleistuvystė, vynas ir jaunas vynas atima širdį.</verse>
				<verse number="12">Mano tauta klausia patarimo iš savo kelmų, ir jų lazda jiems skelbia; nes paleistuvysčių dvasia juos suklaidino, ir jie paleistuvaudami pasitraukė nuo savo Dievo.</verse>
				<verse number="13">Ant kalnų viršūnių jie aukoja, ant kalvų degina smilkalus, po ąžuolais, tuopomis ir po guobomis, nes geras jų šešėlis; todėl jūsų dukterys paleistuvaus ir jūsų sutuoktinės svetimaus.</verse>
				<verse number="14">Nebausiu jūsų dukterų, kai jos paleistuvauja, nei jūsų sutuoktinių, kai jos svetimauja; nes jie patys atsiskyrę su paleistuvėmis ir aukoja su ištvirkėlėmis; todėl nesuprantanti tauta kris.</verse>
				<verse number="15">Nors tu, Izraeli, paleistuvauji, tačiau tenenusikalsta Juda; neikite į Gilgalą ir neikite aukštyn į Bet-Aveną, ir neprisiekite: ‘VIEŠPATS gyvas’.</verse>
				<verse number="16">Nes Izraelis atsimetė kaip užsispyrusi telyčia; Na, o VIEŠPATS juos ganys kaip avinėlį plačioje vietoje.</verse>
				<verse number="17">Efraimas susijungęs su stabais; palik jį sau.</verse>
				<verse number="18">Jų gėrimas rūgštus; jie nuolat paleistuvavo; jo valdovai gėdingai myli: ‘Duokite’.</verse>
				<verse number="19">Surišo jį vėjas savo sparnais, ir jie gėdysis dėl savo aukų“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">„Išgirskite tai, o kunigai; išklausykite, Izraelio namai; ir jūs, o karaliaus namai, atsukite ausį; nes teismas nukreiptas į jus, nes jūs buvote spąstai Micpai ir ištiestas tinklas ant Taboro.</verse>
				<verse number="2">Sukilėliai įgudę žudyti, nors aš buvau jų visų barėjas.</verse>
				<verse number="3">Aš pažįstu Efraimą, Izraelis nepaslėptas nuo manęs; nes dabar tu, Efraimai, paleistuvauji, ir Izraelis suterštas.</verse>
				<verse number="4">Jų darbai neleidžia jiems sugrįžti pas savo Dievą; nes paleistuvysčių dvasia yra jų tarpe, ir jie nepažino VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="5">Izraelio išdidumas liudija jam į akis; todėl Izraelis ir Efraimas kris per savo neteisybę; su jais kris ir Juda.</verse>
				<verse number="6">Su savo kaimenėmis ir savo bandomis jie eis ieškoti VIEŠPATIES; bet jo neras: jis pasitraukė nuo jų.</verse>
				<verse number="7">Jie išdavikiškai elgėsi prieš VIEŠPATĮ; nes gimdė svetimus vaikus; dabar mėnuo praris juos su jų dalimis.</verse>
				<verse number="8">Pūskite kornetą Gibėjoje, trimitą Ramoje; garsiai šaukite Bet-Avene: ‘Paskui tave, o Benjaminai’.</verse>
				<verse number="9">Efraimas bus dykuma barimo dieną; tarp Izraelio genčių daviau žinoti tai, kas tikrai bus.</verse>
				<verse number="10">Judos kunigaikščiai buvo kaip tie, kurie perkelia ribą; todėl aš ant jų išliesiu savo rūstybę kaip vandenį.</verse>
				<verse number="11">Efraimas engiamas ir teismo palaužtas, nes jis noriai ėjo paskui įsakymą.</verse>
				<verse number="12">Todėl aš būsiu kaip kandis Efraimui ir kaip puvinys Judos namams.</verse>
				<verse number="13">Kai Efraimas pamatė savo ligą ir Juda pamatė savo žaizdą, tada Efraimas vyko pas asirą ir siuntė pas Jarebo karalių; tačiau jis negalėjo jūsų pagydyti nei užgydyti jūsų žaizdos.</verse>
				<verse number="14">Nes aš būsiu kaip liūtas Efraimui ir kaip jaunas liūtas Judos namams; aš, būtent aš sudraskysiu ir nueisiu; aš nusinešiu, ir niekas jo neišgelbės.</verse>
				<verse number="15">Aš eisiu ir sugrįšiu į savo vietą, kol jie pripažins savo nusikaltimą ir ieškos mano veido; savo varge jie anksti ieškos manęs“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Ateikite, grįžkime pas VIEŠPATĮ; nes jis sudraskė, jis ir pagydys mus; jis sumušė, jis ir sutvarstys mus.</verse>
				<verse number="2">Jis atgaivins mus po dviejų dienų; trečiąją dieną jis mus prikels, ir mes gyvensime jo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="3">Tada mes pažinsime, jei toliau seksime pažinti VIEŠPATĮ; jo išėjimas yra paruoštas kaip aušra; ir jis ateis pas mus kaip lietus, kaip vėlyvas ir ankstyvas lietus į žemę.</verse>
				<verse number="4">„Ką tau padarysiu, o Efraimai? Ką tau padarysiu, o Juda? Nes jūsų gerumas kaip ryto debesis ir kaip anksti pradingstanti rasa.</verse>
				<verse number="5">Todėl tašiau juos per pranašus; žudžiau juos savo burnos žodžiais; ir tavo teismai yra kaip nušvintanti šviesa.</verse>
				<verse number="6">Nes aš norėjau gailestingumo, o ne aukos; ir Dievo pažinimo labiau negu deginamųjų aukų.</verse>
				<verse number="7">Bet jie kaip žmonės nusižengė sandorai; ten jie elgėsi išdavikiškai mano atžvilgiu.</verse>
				<verse number="8">Gileadas – neteisybę darančiųjų miestas, suterštas krauju.</verse>
				<verse number="9">Kaip plėšikų pulkai tykoja žmogaus, taip kunigų būrys sutartinai žudo kelyje; nes jie elgiasi gašliai.</verse>
				<verse number="10">Izraelio namuose mačiau siaubingą dalyką: ten Efraimo ištvirkavimas, Izraelis suterštas.</verse>
				<verse number="11">Tau, Juda, taip pat paruošta pjūtis, kai sugrąžinsiu savo tautos nelaisvę“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">„Kai norėjau pagydyti Izraelį, tada pasirodė Efraimo neteisybė ir Samarijos piktybė; nes jie apgaulingai elgiasi; vagis įeina į vidų, o plėšikų pulkas apiplėšia lauke.</verse>
				<verse number="2">Ir jie neapgalvoja savo širdyse, kad aš atsimenu visą jų piktybę; dabar juos apsupo jų pačių darbai; jie yra mano akivaizdoje.</verse>
				<verse number="3">Savo piktybe jie linksmina karalių ir savo melais – kunigaikščius.</verse>
				<verse number="4">Jie visi svetimautojai, kaip pakūrenta krosnis kepėjo, kuris liaujasi kėlęsis po tešlos užminkymo, kol ji bus įrūgusi.</verse>
				<verse number="5">Mūsų karaliaus dieną kunigaikščiai susargdino jį buteliais vyno; jis ištiesė savo ranką su išjuokėjais.</verse>
				<verse number="6">Nes kol tykojo, jie paruošė savo širdis kaip krosnį; jų kepėjas miega visą naktį; rytą ji dega kaip liepsnojanti ugnis.</verse>
				<verse number="7">Jie visi įkaitę kaip krosnis, prarijo savo teisėjus; visi jų karaliai kritę; nei vienas tarp jų nesišaukia manęs.</verse>
				<verse number="8">Efraimas – jis įsimaišęs tarp tautų; Efraimas – neapverstas paplotis.</verse>
				<verse number="9">Svetimšaliai rijo jo stiprybę, o jis to nežino; taip, ant jo žili plaukai čia ir ten, tačiau jis nežino.</verse>
				<verse number="10">Izraelio išdidumas liudija jam į akis; bet jie negrįžta pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir neieško jo dėl viso to.</verse>
				<verse number="11">Efraimas taipogi kaip kvailas karvelis, be širdies: jie šaukiasi Egipto, jie eina į Asiriją.</verse>
				<verse number="12">Kai jie eis, aš ištiesiu ant jų savo tinklą; kaip dangaus skrajūnus juos nutrauksiu žemyn; nubausiu juos, kaip girdėjo jų susirinkimas.</verse>
				<verse number="13">Vargas jiems! Nes jie pabėgo nuo manęs; sunaikinimas jiems! Nes jie nusižengė prieš mane; nors aš juos atpirkau, tačiau jie kalbėjo melus apie mane.</verse>
				<verse number="14">Ir jie nesišaukė manęs savo širdimi, kai kaukė savo guoliuose; jie susirinko dėl javų ir vyno ir maištavo prieš mane.</verse>
				<verse number="15">Nors aš surišau ir sustiprinau jų rankas, tačiau jie sumano piktadarystę prieš mane.</verse>
				<verse number="16">Jie grįžta, bet ne pas Aukščiausiąjį; jie yra kaip apgaulingas lankas; jų kunigaikščiai kris nuo kalavijo dėl jų liežuvio įniršio; tai bus jų išjuokimas Egipto šalyje“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">„Pridėk trimitą sau prie burnos. Jis ateis kaip erelis prieš VIEŠPATIES namus, kadangi jie pažeidė mano sandorą ir nusižengė prieš mano įstatymą.</verse>
				<verse number="2">Izraelis šauksis manęs: ‘Mano Dieve, mes pažįstame tave’.</verse>
				<verse number="3">Izraelis atmetė tai, kas gera; priešas jį persekios.</verse>
				<verse number="4">Jie pastatė karalius, bet be manęs; jie paskyrė kunigaikščius, bet be mano žinios; iš savo sidabro ir savo aukso jie pasidarė stabų, kad būtų iškirsti.</verse>
				<verse number="5">Tavo veršis atmetė tave, o Samarija; mano pyktis užsidegė prieš juos; kiek dar ilgai bus, kol jie pasieks nekaltumą?</verse>
				<verse number="6">Nes ir jis iš Izraelio: meistras jį padarė; todėl jis ne Dievas; bet Samarijos veršis bus sutrupintas.</verse>
				<verse number="7">Nes jie sėjo vėją ir pjaus viesulą; jis neturi stiebo; pumpuras neduos miltų; o jei ir duotų, svetimšaliai juos surys.</verse>
				<verse number="8">Izraelis prarytas; dabar jie bus tarp pagonių kaip negeistinas indas.</verse>
				<verse number="9">Nes jie yra nuėję aukštyn į Asiriją – vienišą laukinį asilą; Efraimas pasisamdė meilužių.</verse>
				<verse number="10">Taip, nors jie samdė tarp tautų, dabar juos surinksiu, ir jie truputį sielvartaus dėl kunigaikščių karaliaus naštos.</verse>
				<verse number="11">Kadangi Efraimas pasidarė daug aukurų nuodėmiavimui, aukurai jam bus nuodėmiavimui.</verse>
				<verse number="12">Aš jam surašiau didžius savo įstatymo dalykus, bet jie buvo laikomi kaip svetimas dalykas.</verse>
				<verse number="13">Jie aukoja mėsą kaip mano aukojimų aukas ir ją valgo; bet VIEŠPATS jų nepriima; dabar jis atsimins jų neteisybę ir aplankys jų nuodėmes: jie sugrįš į Egiptą.</verse>
				<verse number="14">Nes Izraelis pamiršo savo Kūrėją ir statosi šventyklas; o Juda daugino aptvertus miestus; bet aš siųsiu ugnį į jo miestus, ir ji surys jo rūmus“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Nesidžiauk, o Izraeli, iš džiaugsmo, kaip kitos tautos; nes tu paleistuvaudamas nuėjai nuo savo Dievo, tu pamėgai užmokestį kiekviename javų klojime.</verse>
				<verse number="2">Klojimas ir vynuogių spaustuvas jų nemaitins, ir jaunas vynas baigsis jame.</verse>
				<verse number="3">Jie negyvens VIEŠPATIES šalyje; bet Efraimas grįš į Egiptą, ir Asirijoje jie valgys tai, kas nešvaru.</verse>
				<verse number="4">Jie neaukos VIEŠPAČIUI vyno aukų nei jie jam patiks; jų aukos jiems bus kaip gedinčiųjų duona: visi, kurie jos valgys, susiterš; nes jų duona jų sielai neįeis į VIEŠPATIES namus.</verse>
				<verse number="5">Ką darysite iškilmės dieną ir VIEŠPATIES šventės dieną?</verse>
				<verse number="6">Nes štai jie išėję dėl sunaikinimo; Egiptas juos surinks, Memfis juos palaidos; geistinas vietas jų sidabrui pasisavins dilgėlės; erškėčiai bus jų padangtėse.</verse>
				<verse number="7">Atėjo aplankymo dienos, atėjo atlyginimo dienos; Izraelis tai žinos; pranašas yra kvailys, dvasinis žmogus yra pamišėlis – dėl daugybės tavo neteisybių ir didelės neapykantos.</verse>
				<verse number="8">Efraimo sargas buvo su mano Dievu; bet pranašas yra paukštgaudžio žabangos visuose jo keliuose ir neapykanta jo Dievo namuose.</verse>
				<verse number="9">Jie nugrimzdo į gilų savo sugedimą kaip Gibėjos dienomis; todėl jis atsimins jų neteisybę, jis aplankys jų nuodėmes.</verse>
				<verse number="10">Kaip vynuoges dykumoje aš radau Izraelį; pamačiau jūsų tėvus kaip pirmuosius sunokusius vaisius ant figmedžio jo pirmuoju laiku; bet jie nuėjo į Baal-Peorą ir atsiskyrė tai gėdai; ir jų bjaurystės buvo pagal tai, kaip jie mylėjo.</verse>
				<verse number="11">O Efraimas – jų šlovė nulėks kaip paukštis, nuo gimimo, nuo įsčių ir nuo pradėjimo.</verse>
				<verse number="12">Nors jie ir užaugintų savo vaikus, tačiau aš juos atimsiu, kad nebeliktų nei žmogaus; taip, vargas ir jiems, kai pasitrauksiu nuo jų!</verse>
				<verse number="13">Efraimas, kaip mačiau Tyrą, yra įsodintas gražioje vietoje; bet Efraimas pagimdys savo vaikus žudikui.</verse>
				<verse number="14">Duok jiems, o VIEŠPATIE; ką tu duosi? Duok jiems persileidžiančias įsčias ir išdžiūvusias krūtis.</verse>
				<verse number="15">Visa jų piktybė yra Gilgale; nes ten jų nekenčiau; dėl jų darbų piktumo juos išvarysiu iš savo namų, aš daugiau jų nebemylėsiu: visi jų kunigaikščiai maištininkai.</verse>
				<verse number="16">Efraimas sumuštas, jų šaknis sudžiūvusi, jie neduos vaisiaus; taip, nors jie ir pagimdytų, aš užmušiu mylimą jų įsčių vaisių.</verse>
				<verse number="17">Mano Dievas juos atmes, nes jie neklausė jo; ir jie bus klajūnai tarp tautų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Izraelis yra tuščias vynmedis, gimdantis vaisių sau; kuo daugiau jo vaisių, tuo labiau jis daugino aukurus; kuo geresnė jo žemė, tuo gražesnius jie darė atvaizdus.</verse>
				<verse number="2">Jų širdis pasidalinusi; dabar jie rasis kalti; jis išgriaus jų aukurus, išplėš jų atvaizdus.</verse>
				<verse number="3">Nes dabar jie sakys: „Mes neturime karaliaus, nes nebijojome VIEŠPATIES; tai ką karalius mums padarytų?“</verse>
				<verse number="4">Jie kalbėjo žodžius, melagingai prisiekė, sudarydami sandorą; taip teismas išdygsta kaip mauda lauko vagose.</verse>
				<verse number="5">Dėl Bet-Aveno veršių baiminsis Samarijos gyventojai; nes dėl jų gedės jų tauta ir jų kunigai, kurie jais džiaugėsi dėl jų šlovės, nes ji išėjusi nuo jų.</verse>
				<verse number="6">Taip pat jie bus nugabenti ir į Asiriją kaip dovana Jarebo karaliui; Efraimas užsitrauks gėdą, Izraelis gėdysis dėl savo sumanymo.</verse>
				<verse number="7">O Samarija, jos karalius yra iškirstas kaip putos ant vandens.</verse>
				<verse number="8">Bus sunaikintos ir Aveno aukštumos – Izraelio nuodėmė; erškėčiai ir usnys augs ant jų aukurų; ir jie sakys kalnams: „Apdenkite mus“; ir kalvoms: „Griūkite ant mūsų“.</verse>
				<verse number="9">O Izraeli, tu nuodėmiauji nuo Gibėjos dienų; ten jie išstovėjo; mūšis Gibėjoje prieš neteisybės vaikus neužklupo jų.</verse>
				<verse number="10">Tai mano noras, kad juos bausčiau; prieš juos bus surinktos tautos, kai jie save pririš prie savo dviejų vagų.</verse>
				<verse number="11">Efraimas – kaip išmokyta telyčia, mėgstanti minti javus; bet aš užėjau ant jos gražaus sprando; aš priversiu Efraimą joti; Juda ars, o Jokūbas trupins savo grumstus.</verse>
				<verse number="12">Sėkite sau teisumu, pjaukite gailestingumu; plėškite savo pūdimą; nes laikas ieškoti VIEŠPATIES, kol jis ateis ir lis teisumu ant jūsų.</verse>
				<verse number="13">Jūs arėte nedorybę, pjovėte neteisybę; jūs valgėte melų vaisių; kadangi tu pasitikėjai savo keliu, savo galiūnų daugybe.</verse>
				<verse number="14">Todėl tavo tautos tarpe pakils triukšmas, ir visos tavo tvirtovės bus išplėštos, kaip Šalmanas išplėšė Bat-Arbelį mūšio dieną; motina bus sutraiškyta ant savo vaikų.</verse>
				<verse number="15">Taip jums padarys Bet-Elis dėl jūsų didelio nedorumo; ryte bus visiškai iškirstas Izraelio karalius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">„Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį mylėjau, ir iš Egipto pašaukiau savo sūnų.</verse>
				<verse number="2">Kaip juos pašaukė, taip jie iš jų išėjo; jie aukojo Baalams ir degino smilkalus raižytiems atvaizdams.</verse>
				<verse number="3">Taipogi aš mokiau Efraimą vaikščioti, paimdamas juos už rankų; bet jie nepažino, kad aš juos išgydžiau.</verse>
				<verse number="4">Žmonių virvėmis, meilės raiščiais juos traukiau; buvau jiems kaip tie, kurie nuima jungą nuo jų nasrų, ir padėjau jiems maisto.</verse>
				<verse number="5">Jis negrįš į Egipto šalį, bet asiras bus jo karalius, nes jie atsisakė sugrįžti.</verse>
				<verse number="6">Kalavijas pasiliks jo miestuose, sunaikins jo šakas ir jas prarys dėl jų pačių sumanymų.</verse>
				<verse number="7">Ir mano tauta linkusi atsimesti nuo manęs; nors juos kvietė pas Aukščiausiąjį, nei vienas iš viso nenorėjo jo aukštinti.</verse>
				<verse number="8">Kaipgi paliksiu tave, Efraimai? Kaipgi atiduosiu tave, Izraeli? Kaipgi tave padarysiu kaip Admą? Kaipgi tau padarysiu kaip Ceboimui? Apsivertė manyje mano širdis, užsidegė mano gailėjimaisi.</verse>
				<verse number="9">Nevykdysiu savo įnirtingo pykčio, negrįšiu naikinti Efraimo; nes aš esu Dievas, o ne žmogus; Šventasis tavo tarpe; aš neįžengsiu į miestą.</verse>
				<verse number="10">Jie vaikščios paskui VIEŠPATĮ; jis riaumos kaip liūtas; kai jis riaumos, drebės vaikai iš vakarų.</verse>
				<verse number="11">Jie drebės kaip paukščiai iš Egipto ir kaip karveliai iš Asirijos šalies; ir aš juos apgyvendinsiu jų namuose, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="12">– Efraimas apsupo mane melais, o Izraelio namai – apgaule; Bet Juda dar viešpatauja su Dievu ir yra ištikima su šventaisiais”.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Efraimas ganosi vėju ir seka paskui rytų vėją; jis kasdien daugina melus ir suniokojimą; jie sudaro sandorą su asirais, ir gabenamas aliejus į Egiptą.</verse>
				<verse number="2">Taipogi VIEŠPATS ginčijasi su Juda ir nubaus Jokūbą pagal jo kelius; atmokės jam pagal jo darbus.</verse>
				<verse number="3">Įsčiose jis paėmė savo brolį už kulnies ir savo stiprybe jis turėjo galią su Dievu;</verse>
				<verse number="4">taip, jis turėjo galią prieš angelą ir nugalėjo; jis verkė ir jį maldavo; jis surado jį Bet-Elyje ir ten kalbėjosi su mumis;</verse>
				<verse number="5">būtent VIEŠPATS, kariuomenių Dievas; VIEŠPATS yra jo atminimas.</verse>
				<verse number="6">Todėl gręžkis į savo Dievą; laikykis gailestingumo bei teismo ir nuolat lauk savo Dievo.</verse>
				<verse number="7">Jis yra pirklys, jo rankoje melagingos svarstyklės; jis mėgsta engti.</verse>
				<verse number="8">Ir Efraimas sako: „Tačiau aš praturtėjau, aš įsigijau turtų; visame mano triūse neras manyje neteisybės, kuri būtų nuodėmė“.</verse>
				<verse number="9">„O aš, kuris esu VIEŠPATS, tavo Dievas, nuo Egipto šalies, dar kartą tave apgyvendinsiu padangtėse kaip iškilmingos šventės dienomis.</verse>
				<verse number="10">Taipogi aš kalbėjau per pranašus, aš padauginau regėjimų ir vartojau palyginimus per pranašų tarnystę“.</verse>
				<verse number="11">Ar yra Gileade neteisybės? Tikrai jie yra tuštybė; Gilgale jie aukoja jaučius; taip, jų aukurai yra kaip krūvos laukų vagose.</verse>
				<verse number="12">Jokūbas pabėgo į Sirijos kraštą, Izraelis tarnavo už žmoną, ir už žmoną jis saugojo avis.</verse>
				<verse number="13">Ir per pranašą VIEŠPATS išvedė Izraelį iš Egipto, ir per pranašą jis buvo išsaugotas.</verse>
				<verse number="14">Efraimas labai smarkiai kurstė jo pyktį; todėl jis paliks jo kraują ant jo, ir jo priekaištą jo Viešpats sugrąžins ant jo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Kai Efraimas kalbėjo drebėdamas, jis išsiaukštino Izraelyje; bet kai jis nusikalto Baalu – mirė.</verse>
				<verse number="2">O dabar jie vis labiau nusideda ir yra pasidirbę lietų atvaizdų iš savo sidabro, stabų pagal savo supratimą, visa tai – amatininkų darbas; jie sako apie juos: „Žmonės, kurie aukoja, tebučiuoja veršius“.</verse>
				<verse number="3">Todėl jie bus kaip rytmečio debesis, kaip ankstyva rasa, kuri pranyksta, kaip pelai, viesulo nunešami nuo klojimo, ir kaip dūmai iš kamino.</verse>
				<verse number="4">Tačiau aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, nuo Egipto šalies, ir tu nepažinsi kito dievo, tik mane; nes be manęs nėra gelbėtojo.</verse>
				<verse number="5">Aš pažinau tave dykumoje, didžiulės sausros šalyje.</verse>
				<verse number="6">Jie pasisotino pagal tai, kokia jų ganykla; jiems pasisotinus, išsiaukštino jų širdis; todėl jie pamiršo mane.</verse>
				<verse number="7">Todėl jiems būsiu kaip liūtas; kaip leopardas stebėsiu juos pakelėje;</verse>
				<verse number="8">susitiksiu juos kaip netekusi jauniklių meška ir suplėšysiu jų širdiplėvę, ir surysiu juos ten kaip liūtas; laukiniai žvėrys juos sudraskys.</verse>
				<verse number="9">O Izraeli, tu sunaikinai save; bet manyje yra tavo pagalba.</verse>
				<verse number="10">Aš būsiu tavo karalius; kur yra dar kitas, galintis tave išgelbėti visuose tavo miestuose, ir tavo teisėjai, apie kuriuos sakei: ‘Duok man karalių ir kunigaikščių’?</verse>
				<verse number="11">Aš tau daviau karalių savo pyktyje ir atėmiau jį savo rūstybėje.</verse>
				<verse number="12">Efraimo neteisybė surišta; jo nuodėmė paslėpta.</verse>
				<verse number="13">Ant jo užeis gimdančiosios sielvartai; jis yra neišmintingas sūnus: nes jis ilgai nepasiliktų toje vietoje, kur prasiveržia vaikai.</verse>
				<verse number="14">Aš juos išpirksiu iš kapo galios; aš juos atpirksiu iš mirties; o mirtie, aš būsiu tavo rykštės; o kape, aš būsiu tavo sunaikinimas; gailėjimasis bus paslėptas nuo mano akių.</verse>
				<verse number="15">Nors jis ir būtų vaisingas tarp savo brolių, ateis rytų vėjas, VIEŠPATIES vėjas pakils iš dykumos ir išsausės jo versmė, ir išdžius jo šaltinis; jis išplėš visų geistinų indų lobius.</verse>
				<verse number="16">Samarija ištuštės; nes ji maištavo prieš savo Dievą; jie kris nuo kalavijo; jų kūdikiai bus sutraiškyti ir jų nėščios moterys bus perskrostos“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">„O Izraeli, grįžk pas VIEŠPATĮ, savo Dievą; nes tu kritai per savo neteisybę.</verse>
				<verse number="2">Imkite su savimi žodžius ir gręžkitės į VIEŠPATĮ; sakykite jam: ‘Pašalink visas neteisybes ir priimk mus maloningai; taip mes atmokėsime savo lūpų veršiais.</verse>
				<verse number="3">Ašuras neišgelbės mūsų; mes nejosime ant žirgų; ir nebesakysime savo rankų darbui: ‘ Jūs esate mūsų dievai’; nes tavyje našlaitis randa pasigailėjimą.</verse>
				<verse number="4">Aš išgydysiu jų atsimetimą, mylėsiu juos noriai; nes mano pyktis nusigręžė nuo jo.</verse>
				<verse number="5">Aš būsiu kaip rasa Izraeliui; jis augs kaip lelija ir išleis savo šaknis kaip Libanas.</verse>
				<verse number="6">Jo šakos išsikeros, jo grožis bus kaip alyvmedžio ir jo kvapas kaip Libano.</verse>
				<verse number="7">Gyvenusieji jo šešėlyje sugrįš; jie atsigaus kaip javai ir augs kaip vynmedis; jų kvapas bus kaip Libano vyno.</verse>
				<verse number="8">Efraimas sakys: ‘Kas man darbo su stabais?’ Aš jį išklausiau ir jį stebėjau; aš esu kaip žaliuojanti eglė. Iš manęs randami tavo vaisiai.</verse>
				<verse number="9">Kas yra išmintingas ir tai supras? Kas yra protingas ir tai žinos? Nes VIEŠPATIES keliai teisingi, ir teisieji vaikščios jais; bet nusižengėliai juose pargrius“.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="29">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">VIEŠPATIES žodis, kuris atėjo Joeliui, Petuelio sūnui.</verse>
				<verse number="2">Išgirskite tai, seniai, ir atsukite ausį, visi šalies gyventojai. Ar tai yra buvę jūsų dienomis ar jūsų tėvų dienomis?</verse>
				<verse number="3">Apie tai pasakokite savo vaikams, jūsų vaikai tepasakoja savo vaikams, o jų vaikai – kitai kartai.</verse>
				<verse number="4">Ką paliko drugio vikšrai, surijo skėriai; ką paliko skėriai, surijo kandžių vikšrai; ką paliko kandžių vikšrai, surijo vikšrai.</verse>
				<verse number="5">Pabuskite, girtuokliai, ir verkite; kaukite, visi vyno gėrėjai, dėl jauno vyno, nes jis atkirstas nuo jūsų burnos.</verse>
				<verse number="6">Nes tauta atėjo aukštyn į mano šalį, stipri ir be skaičiaus, kurios dantys – liūto dantys, ir ji turi didelio liūto krūminius dantis.</verse>
				<verse number="7">Ji nusiaubė mano vynmedį ir nulupo žievę mano figmedžiui; padarė jį visiškai pliką ir numetė jį šalin; jo šakos pasidarė baltos.</verse>
				<verse number="8">Raudok, kaip apsijuosusi ašutine mergelė dėl savo jaunystės vyro.</verse>
				<verse number="9">Maisto auka ir geriamoji auka iškirstos iš VIEŠPATIES namų; gedi kunigai, VIEŠPATIES tarnai.</verse>
				<verse number="10">Nuniokotas laukas, šalis gedi; nes nuniokoti javai; išdžiūvo jaunas vynas, išseko aliejus.</verse>
				<verse number="11">Susigėskite, žemdirbiai; kaukite, vynuogininkai dėl kviečių ir dėl miežių; nes lauko derlius pražuvo.</verse>
				<verse number="12">Vynmedis nudžiūvo ir figmedis nuvyto; granatmedis, taip pat palmė ir obelis, visi lauko medžiai nudžiūvo; nes išdžiūvo žmonių sūnų džiaugsmas.</verse>
				<verse number="13">Apsijuoskite ir gedėkite, kunigai; kaukite, aukuro tarnai; ateikite, gulėkite visą naktį ašutinėse, mano Dievo tarnai, nes maisto auka ir geriamoji auka sulaikytos nuo jūsų Dievo namų.</verse>
				<verse number="14">Pašvęskite pasninką, sušaukite iškilmingą susirinkimą, surinkite vyresniuosius, visus šalies gyventojus į VIEŠPATIES, jūsų Dievo, namus ir šaukitės VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="15">Oi, kokia diena! Nes VIEŠPATIES diena čia pat, ji ateis kaip sunaikinimas nuo Visagalio.</verse>
				<verse number="16">Argi ne mūsų akyse atkirstas maistas, taip, linksmybė ir džiūgavimas iš mūsų Dievo namų?</verse>
				<verse number="17">Supuvo sėklos po savo grumstais, ištuštėję aruodai, nugriauti svirnai; nes javai išdžiūvę.</verse>
				<verse number="18">Kaip dejuoja gyvuliai! Suglumo galvijų bandos, nes jos neturi ganyklos; taip, apleistos avių kaimenės.</verse>
				<verse number="19">Tavęs, o VIEŠPATIE, šauksiuosi; nes ugnis surijo dykumos ganyklas ir liepsna sudegino visus lauko medžius.</verse>
				<verse number="20">Taipogi laukiniai žvėrys šaukiasi tavęs; nes išdžiūvo vandenų upės, ir ugnis surijo dykumos ganyklas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Pūskite trimitą Sione ir skelbkite pavojų mano šventajame kalne; tedreba visi šalies gyventojai; nes ateina VIEŠPATIES diena, nes ji yra arti, čia pat;</verse>
				<verse number="2">tamsos ir niūrumo diena, debesų ir tirštos tamsos diena, kaip rytas apdengia kalnus, būtent didelė ir stipri tauta; panašios į ją niekada nėra buvę ir po jos nebebus per daugelio kartų? metus.</verse>
				<verse number="3">Jų priekyje ryja ugnis, o jų užnugaryje degina liepsna; šalis prieš juos kaip Edeno sodas, o už jų – tuščia dykuma; taip, niekas neišsigelbės nuo jų.</verse>
				<verse number="4">Jų išvaizda kaip žirgų išvaizda; ir jie lėks kaip raiteliai.</verse>
				<verse number="5">Jie šokinės kalnų viršūnėmis lyg vežimų bildesys, kaip traškėjimas ugnies liepsnos, ryjančios ražienas, kaip stipri tauta, išsirikiavusi mūšiui.</verse>
				<verse number="6">Prieš jų veidus tautoms labai skaudės; visi veidai pajuoduos.</verse>
				<verse number="7">Jie bėgs kaip galiūnai; jie lips į sieną kaip karo vyrai; jie kiekvienas žygiuos savo keliu ir nesuardys savo rikiuotės;</verse>
				<verse number="8">nei vienas nestumdys vienas kito; jie kiekvienas eis savo taku; ir kai kris ant kalavijo, jie nesusižeis.</verse>
				<verse number="9">Jie lakstys šen ir ten po miestą; jie bėgs ant sienų, lips į namus; jie įeis pro langus kaip vagis.</verse>
				<verse number="10">Prieš juos drebės žemė; virpės dangūs; saulė ir mėnulis aptems ir žvaigždės atitrauks savo spindesį;</verse>
				<verse number="11">ir VIEŠPATS ištars savo balsą savo kariuomenės priešakyje; nes jo stovykla labai didelė; nes stiprus yra tas, kuris vykdo jo žodį; nes VIEŠPATIES diena didi ir labai baisi; kas gali ją iškęsti?</verse>
				<verse number="12">„Todėl ir dabar, – sako VIEŠPATS, – gręžkitės į mane visa savo širdimi, pasninku, verksmu ir gedėjimu“;</verse>
				<verse number="13">perplėškite savo širdis, o ne savo drabužius, ir gręžkitės į VIEŠPATĮ, savo Dievą; nes jis maloningas ir gailestingas, lėtas pykti ir didžiai geras, ir gailisi dėl nelaimės.</verse>
				<verse number="14">Kas žino, gal jis sugrįš, gailėsis ir paliks už savęs palaiminimą – maisto auką ir geriamąją auką VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui?</verse>
				<verse number="15">Pūskite trimitą Sione, pašvęskite pasninką, sušaukite iškilmingą susirinkimą;</verse>
				<verse number="16">surinkite tautą, pašvęskite susirinkimą, surinkite vyresniuosius, surinkite vaikus ir žįstančius krūtis; teišeina jaunikis iš savo kambario ir jaunoji iš savo kambarėlio.</verse>
				<verse number="17">Tarp prieangio ir aukuro teverkia kunigai, VIEŠPATIES tarnai, ir tesako: „Pagailėk, o VIEŠPATIE, savo tautos ir neduok savo paveldo priekaištavimui, kad pagonys juos valdytų; kodėl jie turėtų sakyti tarp tautų: ‘Kur yra jų Dievas?’“</verse>
				<verse number="18">Tada VIEŠPATS pavydės dėl savo šalies ir pasigailės savo tautos.</verse>
				<verse number="19">Taip, VIEŠPATS atsakys ir tars savo tautai: „Štai aš jums siųsiu javų, vyno ir aliejaus, ir jūs jais pasisotinsite; ir nebedarysiu jūsų priekaištu tarp pagonių;</verse>
				<verse number="20">bet atitolinsiu nuo jūsų šiaurės kariuomenę ir išvarysiu ją į nevaisingą ir tuščią šalį, jos priekine puse nukreiptą į Rytų jūrą, o jos užpakaline puse nukreiptą į tolimiausią jūrą; ir pakils jos smarvė, pakils jos bjaurus kvapas, nes ji padarė didžių dalykų“.</verse>
				<verse number="21">Nebijok, o šalie; džiūgauk ir linksminkis; nes VIEŠPATS padarys didžių dalykų.</verse>
				<verse number="22">Nebijokite, lauko žvėrys; nes žaliuoja dykumos ganyklos, nes medžiai neša savo vaisių, figmedis ir vynmedis duoda savo stiprybę.</verse>
				<verse number="23">Tad linksminkitės, Siono vaikai, ir džiaukitės VIEŠPAČIU, savo Dievu; nes jis jums saikingai davė ankstyvojo lietaus, ir jis padarys, kad lietus jums lis – ankstyvas lietus ir vėlyvas lietus – pirmąjį mėnesį.</verse>
				<verse number="24">Ir klojimai bus pilni kviečių, ir statinės liesis per kraštus vynu ir aliejumi.</verse>
				<verse number="25">Aš jums grąžinsiu metus, kuriuos suėdė skėrys, kandies vikšras, vikšras ir drugio vikšras – mano didžiulė kariuomenė, kurią siunčiau tarp jūsų.</verse>
				<verse number="26">Ir jūs valgysite gausiai ir pasisotinsite, ir girsite vardą VIEŠPATIES, savo Dievo, kuris nuostabiai pasielgė su jumis; ir mano tauta niekada nebeturės gėdytis.</verse>
				<verse number="27">Ir jūs žinosite, kad aš esu Izraelio tarpe ir kad aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas, ir nėra kito; ir mano tauta niekada nebeturės gėdytis.</verse>
				<verse number="28">Ir po to atsitiks, kad aš išliesiu savo dvasią ant visų kūnų; jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus, jūsų seniai sapnuos sapnus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus;</verse>
				<verse number="29">taip pat ant tarnų ir tarnaičių tomis dienomis išliesiu savo dvasią.</verse>
				<verse number="30">Aš parodysiu stebuklų danguose ir žemėje, kraują, ugnį ir dūmų stulpus.</verse>
				<verse number="31">Saulė pavirs tamsa ir mėnulis krauju, prieš ateinant didžiajai ir baisiajai VIEŠPATIES dienai.</verse>
				<verse number="32">Ir įvyks, kad kiekvienas, kuris šauksis VIEŠPATIES vardo, bus išgelbėtas; nes Siono kalne ir Jeruzalėje bus išgelbėjimas, kaip VIEŠPATS sakė, likutyje, kurį VIEŠPATS pašauks“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">„Nes štai tomis dienomis, tuo metu, kai sugrąžinsiu Judos ir Jeruzalės nelaisvę,</verse>
				<verse number="2">aš taip pat surinksiu visas tautas ir nuvesiu jas žemyn į Jehozapato slėnį ir ten bylinėsiuosi su jomis dėl savo tautos ir dėl savo paveldo Izraelio, kurį jos išsklaidė tarp tautų ir padalijo mano šalį.</verse>
				<verse number="3">Ir dėl mano tautos jie metė burtus; ir davė berniuką už paleistuvę, o mergaitę pardavė už vyną, kad galėtų gerti.</verse>
				<verse number="4">Taip, kas jums darbo su manimi, o Tyre, Sidone ir vi?sos Palestinos ribos? Ar jūs man atmokėsite atlygiu? Ir jeigu jūs man atlyginsite, aš greitai ir skubiai sugrąžinsiu jūsų atlygį ant jūsų pačių galvų;</verse>
				<verse number="5">kadangi jūs paėmėte mano sidabrą ir mano auksą ir pargabenote mano gražius geistinus daiktus į savo šventyklas;</verse>
				<verse number="6">taip pat Judos vaikus ir Jeruzalės vaikus jūs pardavėte graikams, kad nutolintumėte juos nuo jų ribų.</verse>
				<verse number="7">Štai aš juos iškelsiu iš tos vietos, į kurią juos pardavėte, ir sugrąžinsiu jūsų atlygį ant jūsų pačių galvos;</verse>
				<verse number="8">ir aš parduosiu jūsų sūnus ir jūsų dukteris į Judos vaikų rankas, o tie juos parduos sebiečiams, tolimai tautai; nes VIEŠPATS tai kalbėjo“.</verse>
				<verse number="9">Skelbkite tai tarp pagonių: ruoškite karą, pažadinkite galiūnus, tegul artinasi visi karo vyrai; tegul jie ateina aukštyn;</verse>
				<verse number="10">perkalkite savo noragus į kalavijus ir savo genėjimo peilius į ietis; silpnasis tesako: „Aš stiprus“.</verse>
				<verse number="11">Susirinkite ir ateikite visi pagonys, ir susirinkite aplinkui; o VIEŠPATIE, ten savo galinguosius atvesk žemyn.</verse>
				<verse number="12">„Teatsikelia pagonys ir ateina aukštyn į Jehozapato slėnį; nes ten aš atsisėsiu teisti visus aplinkinius pagonis.</verse>
				<verse number="13">Pridėkite pjautuvą, nes pjūtis pribrendusi; ateikite, nusileiskite žemyn; nes spaustuvas pilnas, statinės liejasi per kraštus; nes didelė jų piktybė“.</verse>
				<verse number="14">Minios, minios sprendimo slėnyje; nes arti VIEŠPATIES diena sprendimo slėnyje.</verse>
				<verse number="15">Saulė ir mėnulis aptems, ir žvaigždės atitrauks savo spindesį.</verse>
				<verse number="16">Taipogi VIEŠPATS riaumos iš Siono ir ištars savo balsą iš Jeruzalės; dangūs ir žemė drebės; bet VIEŠPATS bus savo tautos viltis ir Izraelio vaikų stiprybė.</verse>
				<verse number="17">„Taigi jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas, gyvenantis Sione, savo šventajame kalne; tada Jeruzalė bus šventa, ir svetimieji nebepereis per ją.</verse>
				<verse number="18">Ir tą dieną įvyks, kad kalnai varvės jaunu vynu, kalvos liesis pienu, ir visos Judos upės tekės vandenimis, ir šaltinis ištekės iš VIEŠPATIES namų ir drėkins Šitimo slėnį.</verse>
				<verse number="19">Egiptas bus dykynė, o Edomas bus tuščia dykuma dėl smurto prieš Judos vaikus, kadangi jie išliejo nekaltą kraują jų šalyje.</verse>
				<verse number="20">Bet Juda gyvens per amžius, o Jeruzalė – iš kartos į kartą.</verse>
				<verse number="21">Nes aš apvalysiu jų kraują, kurio nebuvau apvalęs; nes VIEŠPATS gyvena Sione“.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="30">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Žodžiai Amoso, buvusio tarp Tekojos kerdžių, kuriuos jis regėjo apie Izraelį Judos karaliaus Uzijo dienomis ir Izraelio karaliaus Joašo sūnaus Jeroboamo dienomis, dvejiems metams prieš žemės drebėjimą.</verse>
				<verse number="2">Ir jis tarė: „VIEŠPATS riaumos iš Siono ir ištars savo balsą iš Jeruzalės; gedės piemenų buveinės ir nudžius Karmelio viršūnė“.</verse>
				<verse number="3">Taip sako VIEŠPATS: „Dėl trijų Damasko nusižengimų ir dėl keturių aš neatitrauksiu jo bausmės; nes jie kūlė Gileadą geležiniais kūlimo įrankiais;</verse>
				<verse number="4">bet aš pasiųsiu ugnį į Hazaelio namus, kuri surys Ben-Hadado rūmus.</verse>
				<verse number="5">Sulaužysiu ir Damasko skląstį, iškirsiu gyventojus iš Aveno lygumos ir laikantį skeptrą iš Edeno namų; ir Sirijos tauta eis nelaisvėn į Kirą“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="6">Taip sako VIEŠPATS: „Dėl trijų Gazos nusižengimų ir dėl keturių aš neatitrauksiu jos bausmės; nes jie išvedė nelaisvėn visus belaisvius, kad juos atiduotų Edomui;</verse>
				<verse number="7">bet aš pasiųsiu ugnį į Gazos sieną, kuri surys jos rūmus;</verse>
				<verse number="8">ir iškirsiu iš Ašdodo gyventojus ir iš Aškelono tą, kuris laiko skeptrą, ir atgręšiu savo ranką prieš Ekroną; ir filistinų likutis pražus“, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="9">Taip sako VIEŠPATS: „Dėl trijų Tyro nusižengimų ir dėl keturių aš neatitrauksiu jo bausmės; nes jie atidavė visus belaisvius Edomui ir neatsiminė broliškos sandoros;</verse>
				<verse number="10">bet aš pasiųsiu ugnį į Tyro sieną, kuri surys jo rūmus“.</verse>
				<verse number="11">Taip sako VIEŠPATS: „Dėl trijų Edomo nusižengimų ir dėl keturių aš neatitrauksiu jo bausmės; nes jis kalaviju persekiojo savo brolį ir atmetė visą gailestingumą, ir jo pyktis be perstojo draskė, ir jis visada išlaikė savo rūstybę;</verse>
				<verse number="12">bet aš pasiųsiu ugnį į Temaną, kuri surys Bocros rūmus“.</verse>
				<verse number="13">Taip sako VIEŠPATS: „Dėl trijų Amono vaikų nusižengimų ir dėl keturių aš neatitrauksiu jų bausmės; nes jie perskrodė nėščias Gileado moteris, kad išplėstų savo ribas;</verse>
				<verse number="14">bet aš užkursiu ugnį ant Rabos sienos, ir ji surys jos rūmus su šauksmu mūšio dieną, su audra viesulo dieną;</verse>
				<verse number="15">ir jų karalius eis nelaisvėn, jis ir jo kunigaikščiai drauge“, – sako VIEŠPATS.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Taip sako VIEŠPATS: „Dėl trijų Moabo nusižengimų ir dėl keturių neatitrauksiu jo bausmės; nes jis sudegino Edomo karaliaus kaulus iki kalkių;</verse>
				<verse number="2">bet aš pasiųsiu ugnį į Moabą, ir ji surys Kerijoto rūmus; Moabas mirs esant sumišimui, šauksmui ir trimito garsui;</verse>
				<verse number="3">ir iškirsiu teisėją iš jo tarpo, ir nužudysiu su juo visus jo kunigaikščius“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="4">Taip sako VIEŠPATS: „Dėl trijų Judos nusižengimų ir dėl keturių neatitrauksiu jos bausmės; nes jie niekino VIEŠPATIES įstatymą ir nesilaikė jo įsakymų, ir juos suklaidino jų melai, paskui kuriuos vaikščiojo jų tėvai;</verse>
				<verse number="5">bet aš pasiųsiu ugnį į Judą, ir ji surys Jeruzalės rūmus“.</verse>
				<verse number="6">Taip sako VIEŠPATS: „Dėl trijų Izraelio nusižengimų ir dėl keturių aš neatitrauksiu jo bausmės; nes jie pardavė teisųjį už sidabrą ir beturtį už avalynės porą;</verse>
				<verse number="7">jie trokšta, kad žemės dulkės būtų ant vargšų galvų ir nukreipia į šoną romiųjų kelią; vyras ir jo tėvas įeina pas tą pačią merginą, kad suterštų mano šventąjį vardą;</verse>
				<verse number="8">jie atsigula ant drabužių, paimtų už užstatą, prie kiekvieno aukuro ir geria pasmerktųjų vyną savo dievo namuose.</verse>
				<verse number="9">Aš dar sunaikinau jų akivaizdoje amoritą, kurio ūgis buvo kaip kedrų ūgis, ir jis buvo stiprus kaip ąžuolai; aš dar sunaikinau jo vaisius viršuje ir jo šaknis apačioje.</verse>
				<verse number="10">Taip pat aš atvedžiau jus aukštyn iš Egipto šalies ir vedžiau jus per dykumą keturiasdešimt metų, kad pasisavintumėte amorito šalį.</verse>
				<verse number="11">Aš prikėliau iš jūsų sūnų į pranašus ir iš jūsų jaunuolių – į nazarėnus. Ar ne taip, Izraelio vaikai? – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="12">– Bet jūs davėte nazarėnams gerti vyno; ir pranašams įsakėte, sakydami: ‘Nepranašaukite’.</verse>
				<verse number="13">Štai aš prislėgtas po jumis, kaip prislėgtas vežimas, pilnas pėdų.</verse>
				<verse number="14">Todėl greitasis negalės pabėgti, stiprusis nesustiprins savo jėgos, ir galingasis neišsigelbės;</verse>
				<verse number="15">laikantysis lanką neišsilaikys; greitakojis neišsigelbės; ir jojantis ant žirgo neišsigelbės.</verse>
				<verse number="16">Drąsus tarp galiūnų bėgs nuogas tą dieną“, – sako VIEŠPATS.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Klausykite šito žodžio, kurį VIEŠPATS kalbėjo prieš jus, o Izraelio vaikai, prieš visą šeimą, kurią aš atvedžiau aukštyn iš Egipto šalies, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Tik jus aš pažinau iš visų žemės šeimų; todėl jus nubausiu už visas jūsų neteisybes.</verse>
				<verse number="3">Argi gali dviese eiti kartu, jei nėra susitarę?</verse>
				<verse number="4">Argi liūtas riaumos miške, neturėdamas grobio? Argi jaunas liūtas išleis balsą iš savo urvo, jei jis nieko nesugavo?</verse>
				<verse number="5">Argi paukštis gali įpulti į spąstus ant žemės, kur jam nėra pinklių? Ar kas pakelia spąstus nuo žemės nieko nepagavęs?</verse>
				<verse number="6">Argi trimitui mieste pučiant tauta neišsigąsta? Ar yra nelaimė mieste, VIEŠPAČIUI to nepadarius?</verse>
				<verse number="7">Tikrai Viešpats DIEVAS nieko nedaro, neatskleidęs savo paslapties savo tarnams pranašams.</verse>
				<verse number="8">Liūtas suriaumojo, kas nebijos? Viešpats DIEVAS kalbėjo, kas nepranašaus?</verse>
				<verse number="9">Skelbkite rūmuose Ašdode bei rūmuose Egipto šalyje ir sakykite: ‘Susirinkite ant Samarijos kalnų ir pamatykite didelius sąmyšius jos tarpe ir engiamuosius jos tarpe’.</verse>
				<verse number="10">Nes jie nežino, kaip teisingai elgtis, – sako VIEŠPATS, – jie kaupia smurtą ir apiplėšimą savo rūmuose“.</verse>
				<verse number="11">Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: „Priešininkas bus aplink šalį; ir jis sumažins tavo stiprybę, ir tavo rūmai bus apiplėšti“.</verse>
				<verse number="12">Taip sako VIEŠPATS: „Kaip piemuo išplėšia iš liūto nasrų porą kojų ar ausies gabalą, taip bus ištraukti Izraelio vaikai, gyvenantys Samarijoje, guolio kampe, ir Damaske lovoje.</verse>
				<verse number="13">Klausykite ir paliudykite Jokūbo namuose, – sako Viešpats DIEVAS, kariuomenių Dievas, –</verse>
				<verse number="14">kad tą dieną, kai aplankysiu ant Izraelio jo nusižengimus, aš aplankysiu ir Bet-Elio aukurus: aukuro ragai bus nukirsti ir nukris ant žemės.</verse>
				<verse number="15">Aš sutriuškinsiu žiemos namus kartu su vasaros namais; pražus dramblio kaulo namai, ir didiesiems namams bus galas“, – sako VIEŠPATS.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Klausykite šito žodžio jūs, Bašano karvės, esančios Samarijos kalne, engiančios vargšus, slegiančios nepasiturinčiuosius, sakančios savo valdovams: „Atnešk ir gerkime.</verse>
				<verse number="2">Viešpats DIEVAS prisiekė savo šventumu, kad štai užeis ant jūsų dienos, kai jus nuves kabliais ir jūsų palikuonis žvejų kabliukais.</verse>
				<verse number="3">Ir jūs išeisite pro spragas, kiekviena karvė pro esančią jos priešakyje; ir jas numesite į rūmus, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="4">– Ateikite į Bet-Elį ir nusiženkite, dauginkite nusižengimus Gilgale; atneškite kas rytą savo aukas, savo dešimtines po trijų metų;</verse>
				<verse number="5">aukokite padėkos auką su raugu ir pagarsinkite, paskelbkite laisvos valios aukas; nes tai jums patinka, o Izraelio vaikai, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="6">– Taip pat aš jums daviau švarius dantis visuose jūsų miestuose ir duonos stoką visose jūsų vietovėse; tačiau jūs nesugrįžote pas mane, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="7">– Taip pat aš sulaikiau nuo jūsų lietų, kai dar buvo trys mėnesiai iki pjūties; ir padariau, kad jis lytų ant vieno miesto, ir padariau, kad jis nelytų ant kito miesto; ant vienos dalies lijo, o ta dalis, ant kurios nelijo, išdžiūvo.</verse>
				<verse number="8">Taip du ar trys miestai klajojo vieno miesto link, vandens atsigerti; bet jie nenumalšino troškulio; tačiau jūs nesugrįžote pas mane, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="9">– Aš jus ištikau džiovinančiu pūtimu ir pelėsiais; kai padaugėjo jūsų sodų ir jūsų vynuogynų, jūsų figmedžių ir jūsų alyvmedžių, juos rijo drugio vikšras; tačiau jūs nesugrįžote pas mane, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="10">– Aš siunčiau tarp jūsų marą, tokį, kaip Egiptui; išžudžiau kalaviju jūsų jaunuolius ir atėmiau jūsų žirgus; ir pakėliau jūsų stovyklos smarvę jums į šnerves; tačiau jūs nesugrįžote pas mane, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="11">– Aš nuverčiau kai kuriuos iš jūsų, kaip Dievas nuvertė Sodomą ir Gomorą, ir jūs buvote kaip nuodėgulis, ištrauktas iš deginimo; tačiau jūs nesugrįžote pas mane, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="12">– Todėl taip tau padarysiu, o Izraeli; ir kadangi tai tau padarysiu, pasiruošk sutikti savo Dievą, o Izraeli.</verse>
				<verse number="13">Nes štai tas, kuris suformuoja kalnus, sukuria vėją ir paskelbia žmogui, kokia yra jo mintis, kuris aušrą paverčia tamsa ir trypia žemės aukštumas, VIEŠPATS, kariuomenių Dievas, yra jo vardas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Išgirskite šitą žodį, kurio imuosi prieš jus, – raudą, o Izraelio namai.</verse>
				<verse number="2">„Kritusi Izraelio mergelė; ji nebeatsikels; ji apleista savo šalyje; nėra kas ją pakeltų“.</verse>
				<verse number="3">Nes taip sako Viešpats DIEVAS: „Miestas, kuris išėjo su tūkstančiu, paliks šimtą, o kuris išėjo su šimtu, paliks dešimtį Izraelio namams“.</verse>
				<verse number="4">Nes taip sako VIEŠPATS Izraelio namams: „Ieškokite manęs, ir jūs gyvensite;</verse>
				<verse number="5">bet neieškokite Bet-Elio, neikite į Gilgalą ir nepereikite į Beer-Šebą; nes Gilgalas tikrai eis nelaisvėn ir Bet-Elis pavirs nieku“.</verse>
				<verse number="6">Ieškokite VIEŠPATIES, ir jūs gyvensite; kad jis nepratrūktų Juozapo namuose kaip ugnis ir jo nesurytų, ir nebūtų, kam jo užgesinti Bet-Elyje.</verse>
				<verse number="7">Jūs, kurie teismą paverčiate metėlėmis ir numetate teisumą žemėje,</verse>
				<verse number="8">ieškokite to, kuris padaro septynias žvaigždes bei Orioną, ir mirties šešėlį paverčia rytu, o dieną padaro tamsią naktimi; kuris pašaukia jūros vandenis ir išlieja juos ant žemės paviršiaus; VIEŠPATS yra jo vardas;</verse>
				<verse number="9">kuris sustiprina apiplėštąjį prieš stiprųjį taip, kad apiplėštasis ateina prieš tvirtovę.</verse>
				<verse number="10">Jie nekenčia to, kuris bara vartuose, ir bjaurisi tuo, kuris kalba tiesiai.</verse>
				<verse number="11">Todėl, kadangi mindote vargšą ir imate iš jo kviečių naštas; jūs pasistatėte namus iš tašytų akmenų, bet negyvensite juose; jūs pasodinote geistinų vynuogynų, bet negersite jų vyno.</verse>
				<verse number="12">Nes aš žinau jūsų daugeriopus nusižengimus ir jūsų didžiules nuodėmes; jie sukelia kančias teisiajam, jie ima kyšius ir jie nukreipia vartuose vargšą nuo jo teisių.</verse>
				<verse number="13">Todėl protingasis tylės tuo metu; nes tai piktas metas.</verse>
				<verse number="14">Ieškokite gera, o ne pikta, kad gyventumėte; ir taip VIEŠPATS, kariuomenių Dievas, bus su jumis, kaip jūs kalbėjote.</verse>
				<verse number="15">Nekęskite pikto ir mylėkite gera, ir įtvirtinkite teismą vartuose; galbūt VIEŠPATS, kariuomenių Dievas, bus maloningas Juozapo likučiui.</verse>
				<verse number="16">Todėl taip sako VIEŠPATS, kariuomenių Dievas, Viešpats: „Visose gatvėse bus aimanavimas; ir visuose vieškeliuose sakys: ‘Vargas! Vargas!’ Žemdirbius pašauks gedėti, ir gabius raudoti – aimanavimui.</verse>
				<verse number="17">Visuose vynuogynuose bus aimanavimas; nes aš pereisiu per tave“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="18">Vargas jums, trokštantiems VIEŠPATIES dienos! Kam ji jums? VIEŠPATIES diena yra tamsa, o ne šviesa.</verse>
				<verse number="19">Tarsi žmogus bėgtų nuo liūto ir jį pasitiktų lokys; arba įėjus į namus ir atsirėmus ranka į sieną, jį įgeltų gyvatė.</verse>
				<verse number="20">Argi šviesa bus VIEŠPATIES diena, o ne tamsa, labai tamsi – joje jokios šviesos?</verse>
				<verse number="21">Aš nekenčiu, niekinu jūsų šventes ir neuostysiu jūsų iškilminguose susirinkimuose.</verse>
				<verse number="22">Nors jūs aukojate man deginamąsias aukas ir savo maisto aukas, aš jų nepriimsiu; ir neatsižvelgsiu į jūsų riebių gyvulių taikos aukas.</verse>
				<verse number="23">Pašalink nuo manęs savo giesmių triukšmą; nes aš nesiklausysiu tavo violų melodijos.</verse>
				<verse number="24">Bet tegul teismas teka žemyn kaip vandenys ir teisumas – kaip galinga srovė.</verse>
				<verse number="25">Ar man aukojote aukas ir aukojimus dykumoje per keturiasdešimt metų, o Izraelio namai?</verse>
				<verse number="26">Bet jūs nešiojote savo Moloko padangtę ir Kijūną – savo atvaizdus, savo dievo žvaigždę, kuriuos sau pasidarėte.</verse>
				<verse number="27">Todėl aš išvesiu jus nelaisvėn anapus Damasko“, – sako VIEŠPATS, kurio vardas yra kariuomenių Dievas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Vargas tiems, kurie yra be rūpesčių Sione ir pasitiki Samarijos kalnu, kurie vadinami tautų vyriausiais, pas kuriuos atėjo Izraelio namai!</verse>
				<verse number="2">Pereikite į Kalnę ir pasižiūrėkite; iš ten eikite į didįjį Hamatą; tada eikite žemyn į filistinų Gatą; ar jie geresni už šitas karalystes? Arba, ar jų ribos didesnės už jūsų ribas?</verse>
				<verse number="3">Jūs, kurie atitolinate nelaimės dieną ir priartinate smurto būstinę;</verse>
				<verse number="4">kurie gulite dramblio kaulo lovose ir išsitiesiate savo guolyje, valgote ėriukus iš kaimenės ir veršius iš gardo;</verse>
				<verse number="5">kurie dainuojate pagal violos garsą ir sau išrandate muzikos instrumentų, kaip Dovydas;</verse>
				<verse number="6">kurie geriate vyną iš taurių ir tepatės geriausiais tepalais; bet jie nesisieloja dėl Juozapo vargo.</verse>
				<verse number="7">Todėl jie dabar eis į nelaisvę su pirmaisiais, einančiais nelaisvėn, ir bus pašalintas puotavimas tų, kurie gulėjo išsitiesę.</verse>
				<verse number="8">„Viešpats DIEVAS prisiekė savimi, – sako VIEŠPATS, kariuomenių Dievas, – aš bjauriuosi Jokūbo puikumu ir nekenčiu jo rūmų; todėl aš atiduosiu miestą su viskuo, kas yra jame“.</verse>
				<verse number="9">Ir įvyks, jei išliks dešimt žmonių vienuose namuose, jie mirs.</verse>
				<verse number="10">Ir žmogaus dėdė bei jį deginantis jį paims, kad išneštų iš namų kaulus, ir sakys esančiam prie namo šonų: „Ar dar yra kas su tavimi?“ O jis sakys: „Nėra“. Tada jis sakys: „Sulaikyk liežuvį; nes negalime minėti VIEŠPATIES vardo“.</verse>
				<verse number="11">Nes štai VIEŠPATS įsako, ir jis ištiks didžiuosius namus spragomis, o mažuosius namus – plyšiais.</verse>
				<verse number="12">Argi žirgai bėgs uolomis? Ar ten kas ars jaučiais? Nes jūs teismą pavertėte tulžimi ir teisumo vaisių maudos nuodais;</verse>
				<verse number="13">jūs, kurie džiaugiatės niekingais dalykais, kurie sakote: „Ar ne savo jėga pasiėmėme ragus?“</verse>
				<verse number="14">Bet štai aš sukelsiu prieš jus tautą, o Izraelio namai, – sako VIEŠPATS, kariuomenių Dievas, – ir jie prislėgs jus nuo Hamato įėjimo iki dykumos upės“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Taip man parodė Viešpats DIEVAS: ir štai vėlyvųjų atžalų augimo pradžioje jis formavo žiogus; ir štai tai buvo vėlyvosios atžalos po karaliaus šienapjūtės.</verse>
				<verse number="2">Ir įvyko, kai jie baigė ėsti šalies žolę, aš tariau: „O Viešpatie DIEVE, atleisk, meldžiu tave; per ką Jokūbas pakils? Nes jis mažas“.</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATS gailėjosi dėl to; „To nebus“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="4">Taip man parodė Viešpats DIEVAS: ir štai Viešpats DIEVAS šaukė varžytis ugnimi, ir ji surijo didžiąją gelmę ir suėdė dalį.</verse>
				<verse number="5">Tada aš tariau: „O Viešpatie DIEVE, liaukis, meldžiu tave; per ką Jokūbas pakils? Nes jis mažas“.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATS gailėjosi dėl to; „To irgi nebus“, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="7">Taip jis man parodė: ir štai Viešpats su svambalu savo rankoje atsistojo ant svambalu padarytos sienos.</verse>
				<verse number="8">Ir VIEŠPATS man tarė: „Ką matai, Amosai?“ Ir aš tariau: „Svambalą“. Tada Viešpats tarė: „Štai aš padėsiu svambalą savo tautos Izraelio tarpe; aš nebepraeisiu jiems pro šalį;</verse>
				<verse number="9">Izaoko aukštumos bus nusiaubtos ir Izraelio šventovės nuniokotos; ir aš pakilsiu prieš Jeroboamo namus su kalaviju“.</verse>
				<verse number="10">Tada Bet-Elio kunigas Amacija pasiuntė Izraelio karaliui Jeroboamui, sakydamas: „Amosas suruošė prieš tave sąmokslą Izraelio namų tarpe; šalis negali pakelti visų jo žodžių.</verse>
				<verse number="11">Nes taip sako Amosas: ‘Jeroboamas mirs nuo kalavijo, o Izraelis tikrai bus išvestas nelaisvėn iš savo šalies’“.</verse>
				<verse number="12">Taip pat Amacija tarė Amosui: „O regėtojau, eik, bėk sau į Judos šalį ir ten valgyk duoną, ir ten pranašauk;</verse>
				<verse number="13">bet Bet-Elyje daugiau nebepranašauk; nes tai karaliaus koplyčia ir tai karaliaus kiemas“.</verse>
				<verse number="14">Tada Amosas atsakė ir tarė Amacijai: „Aš nebuvau pranašas nei aš buvau pranašo sūnus; bet aš buvau kerdžius ir sikamoro vaisių rinkėjas;</verse>
				<verse number="15">ir VIEŠPATS mane paėmė, kai aš ėjau paskui kaimenę, ir VIEŠPATS man tarė: ‘Eik, pranašauk mano tautai Izraeliui’.</verse>
				<verse number="16">Todėl dabar klausykis VIEŠPATIES žodžio: ‘Tu sakai: Nepranašauk prieš Izraelį, nevarvink savo žodžio prieš Izaoko namus’.</verse>
				<verse number="17">Todėl taip sako VIEŠPATS: ‘Tavo žmona bus paleistuvė mieste, o tavo sūnūs ir tavo dukterys kris nuo kalavijo, ir tavo žemė bus padalyta virve; o tu mirsi suterštoje šalyje; ir Izraelis tikrai eis į nelaisvę iš savo šalies’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Taip man parodė Viešpats DIEVAS: ir štai vasarinių vaisių pintinė.</verse>
				<verse number="2">Ir jis tarė: „Ką matai, Amosai?“ Aš tariau: „Vasaros vaisių pintinę“. Tada VIEŠPATS man tarė: „Atėjo galas mano tautai Izraeliui; aš nebepraeisiu jiems pro šalį.</verse>
				<verse number="3">Ir šventyklos giesmės tą dieną bus aimanomis, – sako Viešpats DIEVAS; – visur bus daug lavonų; juos išmes tylėdami“.</verse>
				<verse number="4">Klausykite tai jūs, kurie praryjate nepasiturintįjį, kad padarytumėte galą šalies vargšams,</verse>
				<verse number="5">sakydami: „Kada baigsis jaunas mėnulis, kad galėtume parduoti javus? Kada baigsis sabatas, kad galėtume pateikti kviečius, sumažindami efą, padidindami šekelį ir apgaule suklastodami svarstykles;</verse>
				<verse number="6">kad pirktume vargšą už sidabrą ir nepasiturintįjį už avalynės porą; taip, ir parduotume kviečių atliekas?“</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATS prisiekė Jokūbo puikybe: „Tikrai niekada nepamiršiu nei vieno jų darbų.</verse>
				<verse number="8">Argi dėl to nedrebės šalis ir negedės visi joje gyvenantys? Ir ji visa pakils kaip upė; ji bus išmesta ir paskandinta lyg Egipto upe“.</verse>
				<verse number="9">„Ir įvyks tą dieną, – sako Viešpats DIEVAS, – kad aš padarysiu, jog saulė nusileis vidudienį ir aptemdys žemę šviesią dieną;</verse>
				<verse number="10">ir aš paversiu jūsų šventes gedulu ir visas jūsų giesmes raudomis; ir uždėsiu ant visų strėnų ašutinę ir ant kiekvienos galvos plikę; padarysiu tai kaip gedėjimą dėl vienintelio sūnaus, ir to pabaigą – kaip karčią dieną.</verse>
				<verse number="11">Štai ateina dienos, – sako Viešpats DIEVAS, – kai aš siųsiu badą į šalį, ne duonos badą ir ne vandens troškulį, bet VIEŠPATIES žodžių girdėjimo badą;</verse>
				<verse number="12">jie klajos nuo jūros iki jūros ir nuo šiaurės iki rytų, jie lakstys ten ir atgal, ieškodami VIEŠPATIES žodžio, bet jo neras.</verse>
				<verse number="13">Tą dieną alps iš troškulio gražios mergelės ir jaunuoliai.</verse>
				<verse number="14">Kurie prisiekia Samarijos nuodėme ir sako: ‘Tavo dievas gyvas, o Danai’; ir: ‘Beer-Šebos būdas gyvas’, tie kris ir niekada nebeatsikels“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Mačiau Viešpatį, stovintį ant aukuro; ir jis tarė: „Trenk į durų sąramą, kad sudrebėtų staktos; ir kirsk jiems į galvą, jiems visiems; o jų likusiuosius nužudysiu kalaviju; nei vienas jų bėgantis nepabėgs ir nei vienas jų besigelbėjantis neišsigelbės.</verse>
				<verse number="2">Nors jie ir prasikastų į pragarą, iš ten mano ranka juos paims; nors jie ir užliptų į dangų, iš ten juos numesiu;</verse>
				<verse number="3">ir nors jie pasislėptų Karmelio viršūnėje, aš suieškosiu juos ir iš ten paimsiu; nors jie pasislėptų nuo mano akių jūros dugne, ten įsakysiu gyvatei, ir ji jiems įgels;</verse>
				<verse number="4">ir nors jie eitų nelaisvėn savo priešų priešakyje, ten įsakysiu kalavijui, ir jis juos išžudys; aš nukreipsiu į juos savo akis blogiui, o ne gėriui“.</verse>
				<verse number="5">Viešpats, kariuomenių DIEVAS, yra tas, kuris paliečia šalį, ir ji tirpsta, ir visi joje gyvenantys gedės; ir ji visa pakils kaip upė; ji bus paskandinta lyg Egipto upe.</verse>
				<verse number="6">Tai tas, kuris stato savo aukštus danguje ir padėjo pamatą savo pulkui ant žemės; tas, kuris pašaukia jūros vandenis ir išlieja juos ant žemės paviršiaus; VIEŠPATS yra jo vardas.</verse>
				<verse number="7">„O Izraelio vaikai, argi jūs nesate man kaip etiopų vaikai? – sako VIEŠPATS. – Argi aš nevedžiau aukštyn Izraelio iš Egipto šalies, filistinų iš Kaftoro ir sirų iš Kiro?</verse>
				<verse number="8">Štai Viešpaties DIEVO akys nukreiptos į nuodėmingą karalystę, ir aš ją išnaikinsiu nuo žemės paviršiaus; tik Jokūbo namų visiškai nesunaikinsiu, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="9">– Nes štai aš įsakysiu ir sijosiu Izraelio namus tarp visų tautų, kaip grūdai sijojami rėčiu, ir nei mažiausias grūdas nenukris žemėn.</verse>
				<verse number="10">Nuo kalavijo žus visi mano tautos nusidėjėliai, sakantys: ‘Nelaimė nepasivys ir mūsų neužklups’.</verse>
				<verse number="11">Tą dieną pakelsiu griuvusią Dovydo padangtę ir užtaisysiu jos spragas; ir pakelsiu jos griuvėsius, ir ją pastatysiu kaip senovės dienomis;</verse>
				<verse number="12">kad jie paveldėtų likutį Edomo ir visų pagonių, vadinamų mano vardu“, – sako VIEŠPATS, kuris tai daro.</verse>
				<verse number="13">„Štai ateina dienos, – sako VIEŠPATS, – kai artojas pasivys pjovėją ir vynuogių mindytojas – sėjantįjį sėklą; ir kalnai lašės saldžiu vynu, ir visos kalvos tirps.</verse>
				<verse number="14">Ir aš sugrąžinsiu savo tautos Izraelio nelaisvę, ir jie statys apleistus miestus ir juos apgyvendins; jie sodins vynuogynus ir gers jų vyną; taipogi jie pasidarys sodų ir valgys jų vaisius.</verse>
				<verse number="15">Aš juos pasodinsiu jų šalyje, ir jie nebebus išrauti iš savo šalies, kurią jiems daviau“, – sako VIEŠPATS, tavo Dievas.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="31">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Abdijo regėjimas. Taip sako Viešpats DIEVAS apie Edomą: Girdėjome žinią iš VIEŠPATIES, ir pasiuntinys yra pasiųstas tarp pagonių: „Kelkitės, ir pakilkime prieš jį į mūšį“.</verse>
				<verse number="2">„Štai aš padariau tave mažą tarp pagonių; tu labai niekinamas.</verse>
				<verse number="3">Tavo širdies išdidumas apgavo tave, kuris gyveni uolų plyšiuose, kurio buveinė aukštai, kuris sakai savo širdyje: ‘Kas nustums mane žemėn?’</verse>
				<verse number="4">Nors tu išsikeltum kaip erelis ir nors susisuktum savo lizdą tarp žvaigždžių, iš ten nustumsiu tave, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="5">– Jei vagys ateitų pas tave, jei plėšikai nakčia (kaip tu esi iškirstas!), argi jie nevogtų, kol jiems būtų gana? Jei vynuogių rinkėjai ateitų pas tave, argi jie nepaliktų keleto vynuogių?</verse>
				<verse number="6">Kaip surasti Ezavo dalykai, kaip suieškoti jo paslėpti dalykai!</verse>
				<verse number="7">Visi tavo sąjungininkai atvedė tave prie ribos; tie, kurie buvo taikoje su tavimi, apgavo tave ir nugalėjo; kurie valgė tavo duoną, sukėlė po tavimi žaizdą; nėra jame supratimo.</verse>
				<verse number="8">Argi tą dieną, – sako VIEŠPATS, – aš neišnaikinsiu išmintingųjų iš Edomo ir supratimo iš Ezavo kalno?</verse>
				<verse number="9">Ir tavo galiūnai, o Temane, bus sunerimę, kad kiekvienas iš Ezavo kalno būtų iškirstas žudynėmis.</verse>
				<verse number="10">Dėl tavo smurto prieš savo brolį Jokūbą tave apdengs gėda, ir tu būsi amžinai iškirstas.</verse>
				<verse number="11">Tą dieną, kai tu stovėjai kitoje pusėje, tą dieną, kai svetimieji išvedė nelaisvėn jo kariuomenes ir svetimšaliai įžengė į jo vartus bei dėl Jeruzalės metė burtą, tu buvai kaip vienas iš jų.</verse>
				<verse number="12">Bet tu neturėjai žiūrėti į savo brolio dieną, tą dieną, kai jis tapo svetimu; ir neturėjai džiaugtis dėl Judos vaikų jų sunaikinimo dieną; ir neturėjai išdidžiai kalbėti sielvarto dieną.</verse>
				<verse number="13">Tu neturėjai įžengti į mano tautos vartus jų nelaimės dieną; taip, tu neturėjai žiūrėti į jų sielvartą jų nelaimės dieną nei pridėti rankų prie jų turto jų nelaimės dieną;</verse>
				<verse number="14">ir neturėjai stovėti kryžkelėje, kad iškirstum jo pabėgusiuosius; ir neturėjai atiduoti tų, kurie iš jo išliko sielvarto dieną.</verse>
				<verse number="15">Nes VIEŠPATIES diena arti visiems pagonims; kaip tu darei, taip ir tau bus padaryta; tavo atlygis sugrįš ant tavo paties galvos.</verse>
				<verse number="16">Nes kaip jūs gėrėte mano šventajame kalne, taip visi pagonys nuolat gers, taip, jie gers ir nurys, ir jie bus tarsi jų nėra buvę.</verse>
				<verse number="17">Bet Siono kalne bus išgelbėjimas, ir ten bus šventumas; ir Jokūbo namai pasisavins jų nuosavybes.</verse>
				<verse number="18">Ir Jokūbo namai bus ugnimi, Juozapo namai – liepsna, o Ezavo namai – ražienomis, ir jie padegs jas ir jas prarys; ir nei vieno neišliks iš Ezavo namų; nes VIEŠPATS tai kalbėjo.</verse>
				<verse number="19">Ir tie iš pietų pasisavins Ezavo kalną; o tie iš lygumos – filistinus; ir jie pasisavins Efraimo laukus ir Samarijos laukus; o Benjaminas pasisavins Gileadą.</verse>
				<verse number="20">Ir šios Izraelio vaikų kariuomenės belaisviai pasisavins tai, kas kanaaniečių iki Carefato; o Jeruzalės belaisviai, esantys Sefarade, pasisavins pietų miestus.</verse>
				<verse number="21">Ir išgelbėtojai ateis aukštyn į Siono kalną teisti Ezavo kalno; ir karalystė bus VIEŠPATIES“.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="32">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Na, o VIEŠPATIES žodis atėjo Amitajo sūnui Jonai, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Kelkis, eik į Ninevę, į tą didį miestą, ir šauk prieš jį; nes jų piktybės pakilo mano akivaizdon“.</verse>
				<verse number="3">Bet Jona pakilo, kad bėgtų į Taršišą nuo VIEŠPATIES akivaizdos, ir nuėjo žemyn į Jopę; jis užtiko laivą, plaukiantį į Taršišą; taigi sumokėjo mokestį už pervežimą ir įlipo į jį, kad vyktų su jais į Taršišą nuo VIEŠPATIES akivaizdos.</verse>
				<verse number="4">Bet VIEŠPATS išsiuntė didelį vėją į jūrą, ir buvo galinga audra jūroje, kad laivas buvo besudužtąs.</verse>
				<verse number="5">Tada jūrininkai išsigando, ir kiekvienas šaukėsi savo dievo, ir išmetė laive esančius rykus į jūrą, kad jį nuo jų palengvintų. Bet Jona buvo nusileidęs prie laivo šonų; jis atsigulęs kietai miegojo.</verse>
				<verse number="6">Taigi kapitonas atėjo pas jį ir jam tarė: „Ką tai reiškia, miegaliau? Kelkis, šaukis savo Dievo, galbūt Dievas prisimins mus, kad mes nežūtume“.</verse>
				<verse number="7">Ir jie sakė vienas kitam: „Ateikite ir meskime burtus, kad sužinotume, dėl kurio šita nelaimė mus ištiko“. Taigi jie metė burtus, ir burtas krito Jonai.</verse>
				<verse number="8">Tada jie tarė jam: „Pasakyk mums, meldžiame tave, dėl kurio šita nelaimė mus ištiko; koks tavo užsiėmimas? Iš kur tu atėjęs? Kas yra tavo kraštas? Iš kurios tu tautos?“</verse>
				<verse number="9">Ir jis jiems tarė: „Aš esu hebrajas; ir aš bijau VIEŠPATIES, dangaus Dievo, kuris padarė jūrą ir sausumą“.</verse>
				<verse number="10">Tada tie vyrai nepaprastai išsigando ir jam tarė: „Kodėl tai padarei?“ Nes tie vyrai žinojo, kad jis bėgo nuo VIEŠPATIES akivaizdos, nes jis buvo jiems pasakęs.</verse>
				<verse number="11">Tada jie tarė jam: „Ką mes turime daryti su tavimi, kad jūra mums nurimtų?“, nes jūra darėsi vis audringesnė.</verse>
				<verse number="12">Ir jis jiems tarė: „Pakelkite mane ir išmeskite į jūrą; taip jūra jums nurims; nes aš žinau, kad dėl manęs šita didelė audra yra ant jūsų“.</verse>
				<verse number="13">Tačiau tie vyrai sunkiai yrėsi, kad priplukdytų jį prie sausumos; bet jie negalėjo; nes jūra vis labiau šėlo prieš juos.</verse>
				<verse number="14">Todėl jie šaukėsi VIEŠPATIES ir tarė: „Meldžiame tave, o VIEŠPATIE, meldžiame tave, neleisk mums žūti dėl šito žmogaus gyvybės ir nepriskirk mums nekalto kraujo; nes tu, o VIEŠPATIE, padarei, kaip tu nori“.</verse>
				<verse number="15">Taigi jie pakėlė Joną ir išmetė į jūrą; ir jūra liovėsi siautusi.</verse>
				<verse number="16">Tada tie vyrai be galo bijojo VIEŠPATIES ir aukojo VIEŠPAČIUI auką ir davė įžadus.</verse>
				<verse number="17">Na, o VIEŠPATS paruošė didelę žuvį, kad prarytų Joną. Ir Jona buvo žuvies pilve tris dienas ir tris naktis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Tada Jona meldėsi VIEŠPAČIUI, savo Dievui, iš žuvies pilvo,</verse>
				<verse number="2">ir sakė: „Dėl savo sielvarto šaukiausi VIEŠPATIES, ir jis išklausė mane; iš pragaro pilvo šaukiau, ir tu išgirdai mano balsą.</verse>
				<verse number="3">Nes tu įmetei mane į gelmę, į jūrų vidurį; ir srovės apsupo mane; visos tavo bangos ir tavo vilnys ėjo virš manęs.</verse>
				<verse number="4">Tada tariau: ‘Esu atmestas nuo tavo akių; tačiau aš vėl žiūrėsiu į tavo šventąją šventyklą.</verse>
				<verse number="5">Vandenys apsupo mane iki sielos; gelmė apdengė mane aplinkui, dumbliai apsivyniojo aplink mano galvą.</verse>
				<verse number="6">Aš nusileidau iki kalnų apačios; žemė savo skląsčiais buvo aplink mane amžiams; tačiau tu iškėlei mano gyvybę iš sugedimo, o VIEŠPATIE, mano Dieve.</verse>
				<verse number="7">Kai mano siela alpo mano viduje, aš atsiminiau VIEŠPATĮ; ir mano malda atėjo pas tave, į tavo šventąją šventyklą.</verse>
				<verse number="8">Tie, kurie laikosi melagingų tuštybių, apleidžia savo pačių gailestingumą.</verse>
				<verse number="9">Bet aš aukosiu tau padėkos balsu; tai, ką pažadėjau, ištesėsiu. Išgelbėjimas yra iš VIEŠPATIES“.</verse>
				<verse number="10">Ir VIEŠPATS kalbėjo žuviai, ir ji išvėmė Joną į sausumą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Ir antrą kartą VIEŠPATIES žodis atėjo Jonai, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Kelkis, eik į Ninevę, į tą didelį miestą, ir skelbk jai tą skelbimą, kurį tau įsakiau“.</verse>
				<verse number="3">Taigi Jona pagal VIEŠPATIES žodį pakilo ir nuėjo į Ninevę. Na, o Ninevė buvo nepaprastai didelis miestas, trijų dienų kelionės.</verse>
				<verse number="4">Ir Jona pradėjo įeiti į miestą, vienos dienos kelionę, ir jis šaukė, sakydamas: „Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sunaikinta“.</verse>
				<verse number="5">Taigi Ninevės tauta patikėjo Dievu, paskelbė pasninką ir nuo jų didžiausio iki jų mažiausio apsivilko ašutinėmis.</verse>
				<verse number="6">Nes žodis atėjo iki Ninevės karaliaus, ir jis pakilo iš savo sosto, nusivilko savo rūbą, apsidengė ašutine ir atsisėdo pelenuose.</verse>
				<verse number="7">Ir jis liepė pagarsinti ir paskelbti Ninevėje karaliaus ir jo kilmingųjų įsaku, sakant: „Nei žmonės, nei gyvuliai, nei bandos, nei kaimenės nieko teneragauja; jie tenesigano ir tenegeria vandens;</verse>
				<verse number="8">bet žmonės ir gyvuliai teapsidengia ašutinėmis ir stipriai tesišaukia Dievo; taip, kiekvienas tenusigręžia nuo savo pikto kelio ir nuo savo rankų smurto.</verse>
				<verse number="9">Kas žino, gal Dievas apsigręš ir gailėsis, ir nusigręš nuo savo smarkaus pykčio, kad mes nepražūtume?“</verse>
				<verse number="10">Ir Dievas pamatė jų darbus, kad jie nusigręžė nuo savo pikto kelio; ir Dievas gailėjosi dėl pikto, kurį jis sakė jiems padarysiąs; ir jis jo nepadarė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Bet Jonai tai be galo nepatiko, ir jis buvo labai supykęs.</verse>
				<verse number="2">Jis meldėsi VIEŠPAČIUI ir sakė: „Meldžiu, o VIEŠPATIE, argi aš tai nesakiau, kai dar buvau savo krašte? Todėl aš pirma ir bėgau į Taršišą; nes žinojau, kad tu esi maloningas Dievas ir gailestingas, lėtas pykti, didžiai geras ir apsigalvoji dėl pikto.</verse>
				<verse number="3">Todėl dabar, o VIEŠPATIE, meldžiu tave, atimk iš manęs mano gyvybę; nes man geriau mirti negu gyventi“.</verse>
				<verse number="4">Tada VIEŠPATS tarė: „Ar tu gerai darai pykdamas?“</verse>
				<verse number="5">Taigi Jona išėjo iš miesto, atsisėdo rytinėje miesto pusėje, ten pasidarė pastogę ir sėdėjo po ja šešėlyje, kol pamatysiąs, kas atsitiks miestui.</verse>
				<verse number="6">Ir VIEŠPATS Dievas paruošė moliūgą ir jį išaugino viršum Jonos, kad jis būtų šešėlis virš jo galvos, kad jį išvaduotų iš sielvarto. Taigi Jona nepaprastai džiaugėsi moliūgu.</verse>
				<verse number="7">Bet kitą dieną, aušrai brėkštant, Dievas paruošė kirmėlę, ir ji pakando moliūgą, kad tas nudžiūvo.</verse>
				<verse number="8">Ir saulei patekėjus įvyko, kad Dievas paruošė smarkų rytų vėją; ir saulė spigino Jonos galvą, kad jis alpo ir geidė savyje mirties, ir sakė: „Geriau man mirti negu gyventi“.</verse>
				<verse number="9">Ir Dievas tarė Jonai: „Ar tu gerai darai pykdamas dėl moliūgo?“ O jis tarė: „Aš gerai darau pykdamas, net iki mirties“.</verse>
				<verse number="10">Tada VIEŠPATS tarė: „Tau gaila moliūgo, dėl kurio tu netriūsei ir kurio neauginai, kuris per vieną naktį išaugo ir per vieną naktį pražuvo;</verse>
				<verse number="11">o argi aš neturėčiau gailėtis Ninevės, to didelio miesto, kuriame yra daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, nemokančių atskirti savo dešinės nuo savo kairės, ir taip pat daugybė galvijų?“</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="33">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">VIEŠPATIES žodis, kuris atėjo morešetui Michėjui – kurį jis matė apie Samariją ir Jeruzalę – Judos karalių Jotamo, Ahazo ir Chezekijo dienomis.</verse>
				<verse number="2">Klausykitės, visos tautos; klausykis, o žeme ir visa, kas joje; ir Viešpats DIEVAS tebūna liudytojas prieš jus, Viešpats iš savo šventosios šventyklos.</verse>
				<verse number="3">Nes štai VIEŠPATS išeina iš savo vietos, nusileis ir žengs žemės aukštumomis.</verse>
				<verse number="4">Kalnai sutirps po juo ir slėniai skilinės kaip vaškas nuo ugnies, kaip vandenys, besiliejantys žemyn nuo skardžio.</verse>
				<verse number="5">Visa tai dėl Jokūbo nusižengimo ir dėl Izraelio namų nuodėmių. Kas yra Jokūbo nusižengimas? Ar ne Samarija? Ir kas yra Judos aukštumos? Ar ne Jeruzalė?</verse>
				<verse number="6">„Todėl aš paversiu Samariją lauko krūva, vynuogyno sodinimu; ir išpilsiu jos akmenis į slėnį ir atidengsiu jos pamatus.</verse>
				<verse number="7">Visi raižyti jos atvaizdai bus sutrupinti, visi jos užmokesčiai bus sudeginti ugnimi, ir visus jos stabus aš suniokosiu; nes ji juos surinko iš paleistuvės užmokesčio, ir jie sugrįš į paleistuvės užmokestį“.</verse>
				<verse number="8">Todėl aš verksiu ir kauksiu, aš vaikščiosiu apiplėštas ir nuogas; aš verksiu kaip slibinai ir raudosiu kaip pelėdos.</verse>
				<verse number="9">Nes jos žaizda neišgydoma; nes ji pasiekė Judą, pasiekė mano tautos vartus – Jeruzalę.</verse>
				<verse number="10">Neskelbkite to Gate, visai neverkite; Afros namuose voliokitės dulkėse.</verse>
				<verse number="11">Praeik, Šafyro gyventojau, savo apnuoginta gėda; Canano gyventojas neišėjo į Bet-Ecelio gedulą; jis gaus iš jūsų savo paramą;</verse>
				<verse number="12">nes Maroto gyventojas atidžiai laukė gero; tačiau pikta nusileido nuo VIEŠPATIES į Jeruzalės vartus.</verse>
				<verse number="13">O Lachišo gyventojau, pririšk vežimą prie greito gyvulio; jis yra nuodėmės pradžia Siono dukrai; nes tavyje atrasti Izraelio nusižengimai.</verse>
				<verse number="14">Todėl tu duosi dovanas Morešet-Gatui; Achzibo namai bus apgaulė Izraelio karaliams.</verse>
				<verse number="15">Dar atvesiu pas tave paveldėtoją, o Marešos gyventojau; jis ateis į Adulamą, Izraelio šlovę.</verse>
				<verse number="16">Pasidaryk plikę, nusikirpk dėl savo mielų vaikų; praplatink savo plikę kaip erelis; nes jie nuėjo iš tavęs nelaisvėn.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Vargas tiems, kurie sumano neteisybę ir daro pikta savo lovose! Rytui išaušus jie tai įvykdo, nes tai yra jų rankos galioje.</verse>
				<verse number="2">Jie geidžia laukų ir paima juos smurtu, geidžia namų ir atima juos; taip jie engia žmogų ir jo namus, tai yra, žmogų ir jo paveldą.</verse>
				<verse number="3">Todėl taip sako VIEŠPATS: „Štai prieš šitą šeimą aš sumanau nelaimę, iš kurios neištrauksite savo sprandų; ir nevaikščiosite išdidžiai; nes šis laikas yra piktas“.</verse>
				<verse number="4">Tą dieną imsis prieš jus palyginimo ir raudos graudulingą raudą, ir sakys: „Mes esame visiškai apiplėšti; jis pakeitė mano tautos dalį; kaip jis atėmė ją iš manęs! Nusigręždamas jis padalijo mūsų laukus“.</verse>
				<verse number="5">Todėl tu neturėsi nei vieno, burtu metančio virvę VIEŠPATIES susirinkime.</verse>
				<verse number="6">„Nepranašaukite“, – sako jie pranašaujantiems; jie nepranašaus jiems, kad jie neprisiimtų gėdos.</verse>
				<verse number="7">O jūs, vadinami Jokūbo namais! Ar VIEŠPATIES dvasia apribota? Ar tai jo darbai? Argi mano žodžiai nedaro gera tam, kuris vaikšto tiesiai?</verse>
				<verse number="8">Neseniai mano tauta pakilo kaip priešas; jūs nutraukiate apsiaustą su drabužiu nuo saugiai praeinančių, nenusiteikusių kariauti.</verse>
				<verse number="9">Mano tautos moteris išvarėte iš geistinų jų namų; iš jų vaikų amžiams atėmėte mano šlovę.</verse>
				<verse number="10">Kelkitės ir išeikite; nes tai ne jūsų poilsio vieta; nes ji suteršta, ji jus sunaikins skaudžiu naikinimu.</verse>
				<verse number="11">Jei kas vaikščiodamas melo dvasioje meluotų, sakydamas: „Aš tau pranašausiu apie vyną ir apie stiprų gėrimą“, tas bus šitos tautos pranašas.</verse>
				<verse number="12">Aš tikrai surinksiu tave visą, o Jokūbai; tikrai surinksiu Izraelio likutį; surinksiu juos kaip Bocros avis, kaip kaimenę jų aptvaro viduryje; jie sukels didelį triukšmą dėl žmonių daugybės.</verse>
				<verse number="13">Pralaužėjas atėjo aukštyn priekyje jų; jie prasilaužė, praėjo pro vartus ir išėjo pro juos; jų karalius eis pirma jų, o VIEŠPATS jų priekyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Ir aš tariau: „Klausykite, meldžiu jus, o Jokūbo galvos, jūs, Izraelio namų kunigaikščiai: argi ne jums žinoti teismą?</verse>
				<verse number="2">Jums, kurie nekenčiate gero ir mylite pikta; kurie lupate jų odą nuo jų ir jų mėsą nuo jų kaulų;</verse>
				<verse number="3">kurie ėdate mano tautos kūną ir lupate jų odą nuo jų“; ir jie sulaužo jų kaulus, sukapoja juos į gabalus tarsi puodui, kaip mėsą katile.</verse>
				<verse number="4">Tada jie šauksis VIEŠPATIES, bet jis neišklausys jų; tuo metu jis paslėps savo veidą nuo jų, kaip jie blogai elgėsi savo darbais.</verse>
				<verse number="5">Taip sako VIEŠPATS apie pranašus, kurie klaidina mano tautą, kurie kramto savo dantimis ir šaukia: „Taika“; o prieš tą, kuris jiems nieko neįdeda į burną, jie ruošia karą.</verse>
				<verse number="6">Todėl jums bus naktis, kad neturėtumėte regėjimo; ir jums bus tamsu, kad neburtumėte; saulė nusileis virš pranašų, ir virš jų bus tamsi diena.</verse>
				<verse number="7">Tada gėdysis regėtojai, ir ateities būrėjai bus sugluminti; taip, jie visi užsidengs lūpas, nes nėra atsakymo iš Dievo.</verse>
				<verse number="8">Bet tikrai aš esu pilnas jėgos per VIEŠPATIES dvasią, teismo ir galios, kad paskelbčiau Jokūbui jo nusižengimą ir Izraeliui jo nuodėmę.</verse>
				<verse number="9">Klausykite tai, meldžiu jus, jūs Jokūbo namų galvos ir Izraelio namų kunigaikščiai, kurie bjauritės teismu ir iškreipiate visa, kas teisinga.</verse>
				<verse number="10">Jie stato Sioną krauju ir Jeruzalę neteisybe.</verse>
				<verse number="11">Jos galvos teisia už apdovanojimą, jos kunigai moko už atlyginimą ir jos pranašai buria ateitį už pinigus; tačiau jie pasiremia VIEŠPAČIU ir sako: „ Argi VIEŠPATS nėra tarp mūsų? Nelaimė neužeis ant mūsų“.</verse>
				<verse number="12">Todėl dėl jūsų Sionas bus ariamas kaip laukas, Jeruzalė taps krūvomis, o namų kalnas – miško aukštuma.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Bet paskutinėmis dienomis įvyks, kad VIEŠPATIES namų kalnas bus įtvirtintas kalnų viršūnėse ir bus išaukštintas viršum kalvų; ir tautos plauks į jį.</verse>
				<verse number="2">Ir daug tautų ateis ir sakys: „Ateikite, eikime aukštyn į VIEŠPATIES kalną, į Jokūbo Dievo namus; ir jis mus mokys savo kelių, ir mes vaikščiosime jo takais“; nes iš Siono išeis įstatymas, VIEŠPATIES žodis iš Jeruzalės.</verse>
				<verse number="3">Jis teis tarp daugelio tautų ir bars stiprias tolimas tautybes; jos perkals savo kalavijus į noragus ir savo ietis į genėjimo peilius; tauta nebekels kalavijo prieš tautą, ir jos nebesimokys kariauti.</verse>
				<verse number="4">Bet jie kiekvienas sėdės po savo vynmedžiu ir po savo figmedžiu, ir niekas jų negąsdins; nes kariuomenių VIEŠPATIES burna tai kalbėjo.</verse>
				<verse number="5">Nes visos tautos vaikščios kiekviena savo dievo vardu, o mes vaikščiosime VIEŠPATIES, savo Dievo, vardu per amžių amžius.</verse>
				<verse number="6">„Tą dieną, – sako VIEŠPATS, – aš surinksiu šlubuojančius, surinksiu išvarytuosius ir tuos, kuriuos varginau;</verse>
				<verse number="7">ir padarysiu šlubuosius likučiu, o toli atmestuosius – stipria tauta; ir VIEŠPATS jiems karaliaus Siono kalne nuo tada ir per amžius.</verse>
				<verse number="8">O tu, kaimenės bokšte, Siono dukters tvirtove, pas tave ji ateis, būtent pirmoji valdžia; karalystė ateis pas Jeruzalės dukrą.</verse>
				<verse number="9">Kodėl dabar taip garsiai šauki? Ar nėra tavyje karaliaus? Argi tavo patarėjas pražuvo? Nes tave suėmė skausmai kaip gimdančiąją.</verse>
				<verse number="10">Būk skausmuose ir triūsk, kad pagimdytum kaip gimdyvė, o Siono dukra; nes dabar tu išeisi iš miesto ir gyvensi ant lauko, ir tu eisi į Babiloną; ten tu būsi išvaduota; ten VIEŠPATS tave atpirks iš tavo priešų rankos.</verse>
				<verse number="11">Dabar susirinko prieš tave daug tautų, sakančių: „Ji tebūna išniekinta, ir težiūri į Sioną mūsų akys“.</verse>
				<verse number="12">Bet jos nežino VIEŠPATIES minčių ir nesupranta jo sumanymo; nes jis jas surinks kaip pėdus į klojimą.</verse>
				<verse number="13">„Kelkis ir kulk, o Siono dukra; nes aš padarysiu tavo ragą geležinį ir tavo kanopas varines; ir tu sutrupinsi daug tautų“; aš pašvęsiu jų grobį VIEŠPAČIUI ir jų turtus visos žemės Viešpačiui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Susiburk dabar į pulkus, o pulkų dukra; jis apgulė mus; lazda jie trenks į skruostą Izraelio teisėjui.</verse>
				<verse number="2">Bet tu, Efratos Betliejau, nors esi mažas tarp Judos tūkstančių, tačiau iš tavęs pas mane išeis tas, kuris bus valdovas Izraelyje, kurio išėjimai buvo nuo seno, nuo amžinybės.</verse>
				<verse number="3">Todėl jis paliks juos iki to laiko, kol gimdančioji bus pagimdžiusi; tada jo brolių likutis sugrįš pas Izraelio vaikus.</verse>
				<verse number="4">Ir jis stovės ir ganys VIEŠPATIES galia, VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo didybe; ir jie gyvens; nes tada jis bus didis iki žemės pakraščių.</verse>
				<verse number="5">Ir šis žmogus bus taika, kai asiras ateis į mūsų šalį; ir kai jis žengs mūsų rūmuose, tada mes pakelsime prieš jį septynis ganytojus ir aštuonis viršiausius žmones.</verse>
				<verse number="6">Ir jie nuniokos Asirijos šalį kalaviju ir Nimrodo šalį jos įėjimuose; taip jis išvaduos mus nuo asiro, kai jis įeis į mūsų šalį, kai jis žengs mūsų ribose.</verse>
				<verse number="7">Ir Jokūbo likutis bus daugelio tautų tarpe kaip rasa nuo VIEŠPATIES, kaip liūtis ant žolės, kuri nelūkuriuoja žmogaus ir nelaukia žmonių sūnų.</verse>
				<verse number="8">Ir Jokūbo likutis bus tarp pagonių, daugelio tautų tarpe, kaip liūtas tarp miško žvėrių, kaip jaunas liūtas tarp avių kaimenių; kuris, kai pereina, sumindo ir sudrasko, ir niekas negali išgelbėti.</verse>
				<verse number="9">Tavo ranka bus pakelta prieš tavo priešininkus, ir visi tavo priešai bus iškirsti.</verse>
				<verse number="10">„Ir tą dieną įvyks, – sako VIEŠPATS, – kad aš iškirsiu iš tavo tarpo tavo žirgus ir sunaikinsiu tavo vežimus;</verse>
				<verse number="11">ir iškirsiu tavo šalies miestus, ir sugriausiu visas tavo tvirtoves;</verse>
				<verse number="12">ir iškirsiu raganavimus iš tavo rankos, ir tu nebeturėsi pranašautojų;</verse>
				<verse number="13">iškirsiu ir tavo raižytus atvaizdus, ir tavo stovinčius atvaizdus iš tavo tarpo; ir tu nebegarbinsi savo rankų darbo.</verse>
				<verse number="14">Ir išrausiu iš tavo tarpo tavo giraites; taip aš sunaikinsiu tavo miestus.</verse>
				<verse number="15">Supykęs ir įtūžęs aš įvykdysiu pagonims kerštą, kokio jie nėra girdėję“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Na, klausykite, ką sako VIEŠPATS: „Kelkis, ginčykis kalnų akivaizdoje, ir tegul kalvos išgirsta tavo balsą“.</verse>
				<verse number="2">Išgirskite, o kalnai, VIEŠPATIES ginčą, ir jūs, stiprieji žemės pamatai; nes VIEŠPATS bylinėjasi su savo tauta, jis bylinėsis su Izraeliu.</verse>
				<verse number="3">„O mano tauta, ką tau padariau? Kuo tave nuvarginau? Paliudyk prieš mane.</verse>
				<verse number="4">Nes aš išvedžiau tave aukštyn iš Egipto šalies, ir atpirkau tave iš tarnų namų; ir siunčiau tavo akivaizdon Mozę, Aaroną ir Mirjamą.</verse>
				<verse number="5">O mano tauta, atsimink, ką tarėsi Balakas, Moabo karalius, ir ką jam atsakė Balaamas, Beoro sūnus, nuo Šitimo iki Gilgalo; kad žinotumėte VIEŠPATIES teisumą“.</verse>
				<verse number="6">Su kuo man ateiti VIEŠPATIES akivaizdon ir nusilenkti prieš aukštąjį Dievą? Ar ateiti jo akivaizdon su deginamosiomis aukomis, su metiniais veršiais?</verse>
				<verse number="7">Ar VIEŠPAČIUI patiks tūkstančiai avinų ar dešimtys tūkstančių aliejaus upių? Ar man atiduoti savo pirmagimį už savo nusižengimą, savo kūno vaisių už savo sielos nuodėmę?</verse>
				<verse number="8">Tau, žmogau, jis paskelbė, kas yra gerai; ir ko VIEŠPATS reikalauja iš tavęs, tai elgtis teisingai, mylėti gailestingumą ir vaikščioti nuolankiai su savo Dievu.</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATIES balsas šaukia miestui, ir išmintingasis matys tavo vardą; klausykite lazdos ir to, kas ją paskyrė.</verse>
				<verse number="10">Ar dar tebėra nedorėlio namuose nedorybės turtai ir sumažintas saikas, kuris yra pasibjaurėjimas?</verse>
				<verse number="11">Ar laikysiu tyrais tuos, esančius su nedoromis svarstyklėmis ir su apgaulingų svarsčių maišeliu?</verse>
				<verse number="12">Nes jo turtuoliai pilni smurto ir jo gyventojai kalba melus, ir jų liežuvis yra melagingas jų burnoje.</verse>
				<verse number="13">Todėl aš padarysiu tave sergantį, mušdamas tave, niokodamas tave dėl tavo nuodėmių.</verse>
				<verse number="14">Tu valgysi, bet nepasisotinsi; ir tavo prislėgtumas bus tavo tarpe; tu nusitversi, bet neišgelbėsi; o ką išgelbėsi, tai atiduosiu kalavijui.</verse>
				<verse number="15">Tu sėsi, bet nepjausi; tu suminsi alyvas, bet nesitepsi aliejumi, ir saldų vyną, bet negersi vyno.</verse>
				<verse number="16">Nes laikomasi Omrio įstatų ir visų Ahabo namų darbų, ir jūs vaikštote pagal jų patarimus; kad padaryčiau tave dykyne ir tavo gyventojus švilpavimu; todėl jūs nešiosite mano tautos priekaištą“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Vargas man! Nes man, kaip surinkus vasaros vaisius, kaip vynuogių parankos per vynuogių rinkimą: nei vienos kekės pavalgyti; mano siela trokšta pirmųjų prinokusių vaisių.</verse>
				<verse number="2">Žuvo geri žmonės žemėje; ir nėra tiesaus tarp žmonių; jie visi tykoja kraujo; jie kiekvienas medžioja savo brolį tinklu.</verse>
				<verse number="3">Kad jie abiem rankom uoliai darytų pikta, kunigaikštis reikalauja, ir teisėjas reikalauja atlyginimo; didžiūnas ištaria savo piktadariškus norus; taip jie tai užbaigia.</verse>
				<verse number="4">Geriausias iš jų yra kaip erškėtis; tiesiausias yra aštresnis už dygliuotą tvorą; tavo sargų diena, tavo aplankymas ateina; dabar bus jų sumišimas.</verse>
				<verse number="5">Netikėkite draugu, nepasitikėkite vedliu; saugok savo burnos duris nuo gulinčios prie tavo krūtinės.</verse>
				<verse number="6">Nes sūnus užtraukia negarbę tėvui, duktė sukyla prieš savo motiną, marti prieš savo uošvę; žmogaus priešai – jo paties namiškiai.</verse>
				<verse number="7">Todėl aš žiūrėsiu į VIEŠPATĮ; aš lauksiu savo išgelbėjimo Dievo; mano Dievas išklausys mane.</verse>
				<verse number="8">Nesidžiauk prieš mane, o mano prieše; nukritęs aš atsikelsiu; kai aš sėdžiu tamsoje, VIEŠPATS bus man šviesa.</verse>
				<verse number="9">Aš nešiosiu VIEŠPATIES pasipiktinimą, – nes jam nusidėjau, – kol jis apgins mano bylą ir įvykdys dėl manęs teismą; jis išves mane į šviesą, aš pamatysiu jo teisumą.</verse>
				<verse number="10">Tada mano priešė tai matys, ir gėda apdengs tą, kuri man sakė: „Kur yra VIEŠPATS, tavo Dievas?“ Mano akys matys ją; dabar ji bus sutrypta kaip gatvių purvas.</verse>
				<verse number="11">Tą dieną, kai turės būti statomos tavo sienos, tą dieną bus atitolintas įsakas.</verse>
				<verse number="12">Tą dieną ateis pas tave iš Asirijos, iš sutvirtintų miestų, nuo tvirtovės iki upės, nuo jūros iki jūros ir nuo kalno iki kalno.</verse>
				<verse number="13">Tačiau šalis bus dykynė dėl jos gyventojų, dėl jų darbų vaisių.</verse>
				<verse number="14">Ganyk savo tautą savo lazda, savo paveldo kaimenę, atsiskyrėliškai gyvenančią miške, Karmelio viduryje; tegul jos ganosi Bašane ir Gileade, kaip senomis dienomis.</verse>
				<verse number="15">Aš jam parodysiu nuostabių dalykų, kaip tomis dienomis, kai išėjai iš Egipto šalies.</verse>
				<verse number="16">Tautos matys ir susigės dėl visos savo galios; jie uždės rankas ant savo burnos, jų ausys bus kurčios.</verse>
				<verse number="17">Jos laižys dulkes kaip gyvatė, jos išlįs iš savo skylių kaip žemės kirminai; jos bijos VIEŠPATIES, mūsų Dievo, ir baiminsis dėl tavęs.</verse>
				<verse number="18">Kas yra toks Dievas, kaip tu, kuris atleidžia neteisybę ir praeina pro šalį savo paveldo likučio nusižengimui? Jis nelaiko savo pykčio per amžius, nes jis gėrisi gailestingumu.</verse>
				<verse number="19">Jis atsigręš, jis pasigailės mūsų; jis nuslopins mūsų neteisybes; ir tu numesi į jūros gelmes visas jų nuodėmes.</verse>
				<verse number="20">Tu įvykdysi tiesą Jokūbui, gailestingumą Abraomui, kurį prisiekei mūsų tėvams nuo senų dienų.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="34">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Ninevės našta. Elkošiečio Nahumo regėjimo knyga.</verse>
				<verse number="2">Dievas pavydus, ir VIEŠPATS keršija; VIEŠPATS keršija ir yra įtūžęs; VIEŠPATS atkeršys savo priešininkams, ir jis taupo rūstybę savo priešams.</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATS yra lėtas pykti ir didis galia, ir tikrai neišteisins nedorėlio; VIEŠPATS turi savo kelią viesule ir audroje, o debesys – jo kojų dulkės.</verse>
				<verse number="4">Jis subara jūrą ir padaro ją sausą, ir išdžiovina visas upes; nuvysta Bašanas ir Karmelis, ir Libano žiedas nuvysta.</verse>
				<verse number="5">Kalnai dreba prieš jį, ir kalvos tirpsta, ir žemė dega jo akivaizdoje, taip, pasaulis ir visi jame gyvenantys.</verse>
				<verse number="6">Kas gali atsilaikyti prieš jo pasipiktinimą? Kas gali pakęsti jo pykčio įniršyje? Jo įtūžis išsilieja kaip ugnis, ir jis išvarto uolas.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATS yra geras, tvirtovė bėdos dieną; jis pažįsta tuos, kurie juo pasitiki.</verse>
				<verse number="8">Bet užliejančiu tvanu jis padarys visišką galą jos vietai, ir tamsa persekios jo priešus.</verse>
				<verse number="9">Ką sumanote prieš VIEŠPATĮ? Jis padarys visišką galą; bėda antrą kartą nebeiškils.</verse>
				<verse number="10">Nes kol jie yra susipynę kaip erškėčiai, kol jie yra girti kaip girtuokliai, jie bus praryti kaip visiškai sausos ražienos.</verse>
				<verse number="11">Iš tavęs išeina tas, kuris sumano pikta prieš VIEŠPATĮ – nedorasis patarėjas.</verse>
				<verse number="12">Taip sako VIEŠPATS: „Nors jie yra ramūs ir taip pat gausūs, tačiau taip jie bus iškirsti, kai jis praeis. Nors tave varginau, daugiau tavęs nebevarginsiu.</verse>
				<verse number="13">Nes dabar aš nulaušiu jo jungą nuo tavęs ir sutraukysiu tavo pančius“.</verse>
				<verse number="14">Ir VIEŠPATS įsakė dėl tavęs, kad iš tavo vardo nebebūtų sėjama; iš tavo dievų namų aš iškirsiu raižytus atvaizdus ir nulietus atvaizdus; aš padarysiu tavo kapą, nes tu esi niekingas“.</verse>
				<verse number="15">Štai kalnuose kojos, nešančio gerą žinią, skelbiančio taiką! O Juda, švęsk savo iškilmingas šventes, tesėk savo įžadus; nes daugiau nebepereis per tave nedorėlis; jis visiškai iškirstas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Tas, kuris daužo į gabalus, atėjo aukštyn tau prieš akis; saugok sutvirtinimą, stebėk kelią, sustiprink savo strėnas, galingai sustiprink savo jėgas.</verse>
				<verse number="2">Nes VIEŠPATS nusuko Jokūbo puikybę kaip Izraelio puikybę; nes tuštintojai juos ištuštino ir sudarkė jų vynmedžio šakas.</verse>
				<verse number="3">Jo galiūnų skydai paraudonavo, narsuoliai nusidažę skaiščiai raudonai; vežimai bus su liepsnojančiais deglais jo paruošimo dieną, o eglės siaubingai drebės.</verse>
				<verse number="4">Gatvėse siautės vežimai, jie grūsis vienas priešais kitą plačiuose keliuose; jie atrodys kaip deglai, jie lakstys kaip žaibai.</verse>
				<verse number="5">Jis suminės savo vertinguosius; jie suklups eidami; jie skubės prie jo sienos, ir apsauga bus paruošta.</verse>
				<verse number="6">Upių vartai bus atidaryti, ir rūmai bus ištirpdyti.</verse>
				<verse number="7">Ir Huzabas bus išvestas nelaisvėn, jis bus nuvestas aukštyn, ir jo tarnaitės ves jį tarsi karvelio balsais, mušdamos sau į krūtinę.</verse>
				<verse number="8">Bet Ninevė nuo seno yra kaip vandens tvenkinys; tačiau jie pabėgs. Jie šauks: „Sustokite, sustokite“, bet niekas neatsigręš.</verse>
				<verse number="9">Grobkite sidabrą, grobkite auksą; nes atsargoms ir šlovei nėra galo iš visokių geistinų reikmenų.</verse>
				<verse number="10">Ji negyvenama, tuščia ir nuniokota; alpsta širdis, daužosi kelis į kelią, didelis skausmas visose strėnose ir visų veidai pajuodę.</verse>
				<verse number="11">Kur yra liūtų buveinė ir jaunų liūtų maitinimosi vieta, kur vaikščiojo liūtas, tai yra, senas liūtas ir liūto jauniklis, ir niekas jų neišgąsdino?</verse>
				<verse number="12">Liūtas draskė, kad užtektų jo jaunikliams ir smaugė savo liūtėms, ir pripildė grobio savo olas ir savo urvus to, ko prisiplėšė.</verse>
				<verse number="13">„Štai aš esu prieš tave, – sako kariuomenių VIEŠPATS, – aš sudeginsiu jos vežimus dūmuose, ir tavo jaunus liūtus suris kalavijas; aš iškirsiu tavo grobį iš žemės, ir nebebus girdimas tavo pasiuntinių balsas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Vargas kruvinam miestui! Jis visas pilnas melų ir plėšikavimo; plėšimas nesiliauja;</verse>
				<verse number="2">botagų pliaukšėjimas ir ratų dardėjimo, šuoliuojančių žirgų ir šokinėjančių vežimų triukšmas.</verse>
				<verse number="3">Raitelis pakelia švytintį kalaviją ir blizgančią ietį; daugybė užmuštų, didžiulis skaičius lavonų; nėra galo jų lavonams; jie klumpa ant jų lavonų;</verse>
				<verse number="4">dėl daugybės ištvirkavimų gražios paleistuvės, raganavimų meistrės, kuri pardavinėja tautas savo paleistuvavimais ir šeimas savo raganavimais.</verse>
				<verse number="5">„Štai aš esu prieš tave, – sako kariuomenių VIEŠPATS; – aš atidengsiu tavo skvernus, užkeldamas tau ant veido, ir parodysiu tautoms tavo nuogumą ir karalystėms tavo gėdą.</verse>
				<verse number="6">Apmėtysiu tave pasibjaurėtinu nešvarumu, padarysiu tave niekingą ir pastatysiu tave reginiu.</verse>
				<verse number="7">Ir įvyks, kad kiekvienas, kuris tave matys, bėgs nuo tavęs ir sakys: ‘Ninevė nusiaubta; kas ją apraudos? Kur man ieškoti tau guodėjų?’</verse>
				<verse number="8">Argi tu geresnė už tankiai gyvenamą Noją, išsidėsčiusį tarp upių, apsuptą vandenų, kurio pylimas buvo jūra, ir jo siena buvo iš jūros?</verse>
				<verse number="9">Etiopija ir Egiptas buvo jo stiprybė, ir ji buvo begalinė; Putas ir lubimai buvo tavo pagalbininkai.</verse>
				<verse number="10">Tačiau jis buvo išvestas, jis išėjo į nelaisvę; maži jo vaikai buvo triuškinami visų gatvių galuose; dėl jo garbingųjų metė burtus, ir visi jo didžiūnai buvo sukaustyti grandinėmis.</verse>
				<verse number="11">Tu irgi pasigersi; tu būsi pasislėpusi, tu irgi ieškosi stiprybės dėl priešo.</verse>
				<verse number="12">Visos tavo tvirtovės bus kaip figmedžiai su pirmosiomis prinokusiomis figomis; jei kas juos papurtytų, jos kristų į valgančiojo burną.</verse>
				<verse number="13">Štai tavo tauta tavo tarpe yra moterys; tavo šalies vartai bus plačiai atverti tavo priešams; ugnis suės tavo skląsčius.</verse>
				<verse number="14">Pasisemk vandens apgulimui, sutvirtink savo tvirtoves; eik į molį ir mindyk skiedinį, sustiprink plytų degimo krosnį.</verse>
				<verse number="15">Ten surys tave ugnis; iškirs tave kalavijas, jis suės tave kaip kandžių vikšrai; dauginkis kaip kandžių vikšrai, dauginkis kaip skėriai.</verse>
				<verse number="16">Tu padarei savo pirklių daugiau nei dangaus žvaigždžių; kandžių vikšrai sugadina ir nuskrenda.</verse>
				<verse number="17">Tavo karūnuotieji yra kaip skėriai, ir tavo vadai – kaip didieji žiogai, stovyklaujantys šaltą dieną ant tvorų, bet saulei patekėjus jie nulekia, ir niekas nežino jų vietos, kur jie yra.</verse>
				<verse number="18">O Asirijos karaliau, tavo ganytojai snaudžia; tavo kilmingieji gyvens dulkėse; tavo tauta išsklaidyta kalnuose, ir nėra, kas juos surinktų.</verse>
				<verse number="19">Nėra pagijimo tavo sumušimui; sunki tavo žaizda; visi, kurie išgirsta gandą apie tave, plos rankomis dėl tavęs; nes pas ką gi nuolatos neateidavo tavo piktybė?</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="35">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Našta, kurią matė pranašas Habakukas.</verse>
				<verse number="2">O VIEŠPATIE, kiek ilgai aš šauksiu, o tu neišgirsi!? Šauksiu tau apie smurtą, o tu negelbėsi!?</verse>
				<verse number="3">Kodėl man rodai neteisybę ir duodi man pamatyti skriaudas? Nes plėšikavimas ir smurtas yra mano akivaizdoje; ir yra sukeliantieji vaidus ir ginčus.</verse>
				<verse number="4">Todėl įstatymas nusilpęs, ir teismas niekada neišeina į priekį; nes nedorėlis apsupa teisųjį; todėl vyksta neteisingas teismas.</verse>
				<verse number="5">Pažiūrėkite tarp pagonių, atkreipkite dėmesį ir stebėte stebėkitės; nes aš darysiu darbą jūsų dienomis, kuriuo jūs netikėtumėte, net jeigu jums apie jį pasakotų.</verse>
				<verse number="6">Nes štai aš pakeliu chaldėjus, tą rūsčią ir greitą tautą, kuri žygiuos per šalies platumą, kad pasisavintų ne savo gyvenamas vietas.</verse>
				<verse number="7">Jie baisūs ir bauginantys; iš jų pačių išeis jų teismas ir jų kilnumas.</verse>
				<verse number="8">Jų žirgai greitesni už leopardus ir piktesni už vakaro vilkus; ir jų raiteliai pasklis, jų raiteliai atvyks iš toli; jie skris kaip erelis, skubantis ėsti.</verse>
				<verse number="9">Jie visi ateis smurtauti; jų veidai siurbčios kaip rytų vėjas, ir jie surinks belaisvius kaip smėlį.</verse>
				<verse number="10">Jie tyčiosis iš karalių, ir kunigaikščiai jiems bus paniekos objektas; jie išjuoks kiekvieną tvirtovę, nes jie supils dulkes ir ją paims.</verse>
				<verse number="11">Paskui pasikeis jo nuomonė, ir jis pereis ir nusikals, priskirdamas šią savo jėgą savo dievui.</verse>
				<verse number="12">Argi tu nesi nuo amžinybės, o VIEŠPATIE, mano Dieve, mano Šventasis? Mes nemirsime. O VIEŠPATIE, tu juos paskyrei teismui; o galingasis Dieve, tu įtvirtinai juos pabaudimui.</verse>
				<verse number="13">Tu esi per tyrų akių, kad žvelgtum į pikta, ir negali žiūrėti į neteisybę; kodėl tu žiūri į klastingai besielgiančius ir sulaikai savo liežuvį, kai nedorėlis praryja teisesnį už save?</verse>
				<verse number="14">Padarai žmones kaip jūros žuvis, kaip šliužus, neturinčius sau valdovo.</verse>
				<verse number="15">Juos visus ištraukia kabliuku, juos pagauna savo tinklu ir surenka savo velkamu tinklu; todėl jie linksminasi ir džiūgauja.</verse>
				<verse number="16">Todėl jis aukoja savo tinklui ir degina smilkalus savo velkamam tinklui; nes jais riebi jų dalis ir jų maistas gausus.</verse>
				<verse number="17">Ar todėl jie ištuštins savo tinklą ir nuolat be pasigailėjimo žudys tautas?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Aš stovėsiu savo sargyboje, atsistosiu bokšte ir žiūrėsiu, kad pamatyčiau, ką jis man pasakys ir ką man atsakyti, kai esu baramas.</verse>
				<verse number="2">Ir VIEŠPATS man atsakė ir tarė: „Užrašyk regėjimą aiškiai ant plokščių, kad bėgantysis jį galėtų perskaityti!</verse>
				<verse number="3">Nes regėjimas yra dar skirtam laikui, bet pabaigoje jis kalbės ir nemeluos; nors jis užtruks, lauk jo, nes jis tikrai ateis ir neužtruks.</verse>
				<verse number="4">Štai, jo išpuikusi siela nėra tiesi jame; bet teisusis gyvens savo tikėjimu.</verse>
				<verse number="5">Taip pat, kadangi jis nusižengia vynu, yra išdidus žmogus, nepasilieka namuose, kuris išplečia savo norą kaip pragaras ir yra kaip mirtis, ir negali pasisotinti, bet surenka sau visas tautybes ir sukrauna sau visas tautas;</verse>
				<verse number="6">argi visos šitos nesiims prieš jį palyginimo ir pašaipios patarlės ir nesakys: ‘Vargas tam, kuris daugina tai, kas ne jo! Kiek ilgai? Ir tam, kuris apsikrauna tirštu moliu!’</verse>
				<verse number="7">Argi staiga nepakils tie, kurie tave kandžios, ir argi neatsibus tie, kurie neduos tau ramybės, ir tu jiems būsi grobis?</verse>
				<verse number="8">Kadangi tu apiplėšei daug tautybių, tave apiplėš visi tautų likučiai – dėl žmonių kraujo, dėl smurto šaliai, miestui ir visiems jų gyventojams.</verse>
				<verse number="9">Vargas tam, kuris geidžia pikto godumo savo namams, kad susuktų sau lizdą aukštybėse, kad išsigelbėtų nuo blogio galios!</verse>
				<verse number="10">Tu patarei gėdą savo namams, iškirsdamas daugelį tautų, ir nusidėjai prieš savo sielą.</verse>
				<verse number="11">Nes akmuo šauks iš sienos, ir sija jam atsilieps iš medienos.</verse>
				<verse number="12">Vargas tam, kuris stato miestelį krauju ir įtvirtina miestą neteisybe!</verse>
				<verse number="13">Štai ar tai ne nuo kariuomenių VIEŠPATIES, kad tautos triūsia ugniai ir tautos nusivargina tuštybei?</verse>
				<verse number="14">Nes žemė bus pripildyta VIEŠPATIES šlovės pažinimo, kaip kad vandenys uždengia jūrą.</verse>
				<verse number="15">Vargas tam, kuris duoda savo kaimynui gerti, kuris kiši? jam savo butelį ir jį nugirdai, kad galėtum pamatyti jo nuogumą!</verse>
				<verse number="16">Tu prisipildei gėda vietoj šlovės; gerk ir tu, ir teatsidengia tavo apyvarpė; VIEŠPATIES dešinės taurė bus nukreipta į tave, ir gėdingas vėmimas bus ant tavo šlovės.</verse>
				<verse number="17">Nes tave apdengs smurtas Libanui ir gyvulių plėšimas, kuris juos gąsdino, – dėl žmonių kraujo ir dėl smurto šaliai, miestui bei visiems ten gyvenantiems.</verse>
				<verse number="18">Kokia nauda iš raižyto atvaizdo, kurį išraižė jo dirbėjas; iš nulieto atvaizdo, melo mokytojo, kad juo pasitiki savo dirbinio dirbėjas, idant padirbtų nebylius stabus?</verse>
				<verse number="19">Vargas tam, kuris sako medžiui: ‘Pabusk’; nebyliam akmeniui: ‘Kelkis’, jis pamokys! Štai jis padengtas auksu ir sidabru, jame visiškai nėra kvapo.</verse>
				<verse number="20">Bet VIEŠPATS yra savo šventoje šventykloje; tetyli prieš jį visa žemė“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Pranašo Habakuko malda Šigejonotu.</verse>
				<verse number="2">O VIEŠPATIE, aš išgirdau tavo kalbą ir išsigandau; o VIEŠPATIE, atgaivink savo darbą tarp metų, duok pažinti metų tarpe; užsirūstinęs atsimink gailestingumą.</verse>
				<verse number="3">Dievas atėjo iš Temano, Šventasis – nuo Parano kalno. Sela. Jo šlovė apdengė dangus, ir žemė buvo pilna jo gyriaus.</verse>
				<verse number="4">Jo spindesys buvo kaip šviesa; iš jo rankos ėjo ragai; ten buvo jo galios slėptuvė.</verse>
				<verse number="5">Pirma jo ėjo maras, o degančios anglys išėjo ties jo kojomis.</verse>
				<verse number="6">Jis stovėjo ir matavo žemę; jis pažiūrėjo ir išsklaidė tautas; išsisklaidė amžinieji kalnai, nusilenkė amžinos kalvos; jo keliai yra amžini.</verse>
				<verse number="7">Aš mačiau Kušano palapines bėdoje; Midjano šalies uždangos drebėjo.</verse>
				<verse number="8">Ar VIEŠPATS buvo nepatenkintas prieš upes? Ar tavo pyktis buvo prieš upes? Ar tavo rūstybė buvo prieš jūrą, kad važiavai savo žirgais, savo išgelbėjimo vežimais?</verse>
				<verse number="9">Tavo lankas buvo apnuogintas pagal genčių įžadus, būtent tavo žodį. Sela. Tu upėmis išraižei žemę.</verse>
				<verse number="10">Tave pamatę drebėjo kalnai; perėjo vandens išsiliejimas; gelmė ištarė savo balsą, iškėlė savo rankas į aukštybes.</verse>
				<verse number="11">Saulė ir mėnulis stovėjo nejudėdami savo buveinėje; jie ėjo šviečiant tavo strėlėms, spindint tavo blizgančiai iečiai.</verse>
				<verse number="12">Pasipiktinęs tu žygiavai per šalį, supykęs kūlei pagonis.</verse>
				<verse number="13">Tu išėjai savo tautos gelbėti – gelbėti su savo pateptuoju; tu sužeidei galvą iš nedorėlio namų, atidengdamas pamatus iki sprando. Sela.</verse>
				<verse number="14">Tu pervėrei jo lazdomis jo gyvenviečių galvą; jie išėjo kaip viesulas manęs išsklaidyti; jų džiaugsmas – tarsi slaptai praryti vargšą.</verse>
				<verse number="15">Su savo žirgais tu ėjai per jūrą, per didžiulių vandenų krūvą.</verse>
				<verse number="16">Kai išgirdau, drebėjo mano pilvas; nuo balso virpėjo mano lūpos; pūvinys įsimetė į mano kaulus, ir aš drebėjau savyje, kad ilsėčiausi bėdos dieną; kai jis ateis aukštyn pas tautą, jis įsiverš pas juos su savo pulkais.</verse>
				<verse number="17">Nors figmedis nežydės ir nebus vaisių vynmedžiuose; alyvmedžio triūsas apvils, ir laukai neduos maisto; kaimenė bus iškirsta iš aptvaro, ir nebus bandos tvartuose;</verse>
				<verse number="18">tačiau aš džiaugsiuosi VIEŠPAČIU, aš džiūgausiu savo išgelbėjimo Dievu.</verse>
				<verse number="19">VIEŠPATS Dievas – mano stiprybė, jis padarys mano kojas kaip elnių ir vedžios mane mano aukštumose. Vyriausiam giesmininkui mano styginiais instrumentais.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="36">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">VIEŠPATIES žodis, kuris atėjo Sofonijui, – sūnui Kušio, sūnui Gedalijos, sūnui Amarijos, sūnui Chizkijo, – Jozijo, sūnaus Amono, Judos karaliaus, dienomis.</verse>
				<verse number="2">„Aš naikinte sunaikinsiu viską iš šalies, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="3">– Sunaikinsiu žmones ir gyvulius; sunaikinsiu dangaus skrajūnus bei jūros žuvis ir suklupimo kliuvinius su nedorėliais; ir aš iškirsiu žmones iš šalies, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="4">– Aš ištiesiu savo ranką į Judą ir į visus Jeruzalės gyventojus; aš iškirsiu iš šitos vietos Baalo likutį ir kemarų vardą su kunigais;</verse>
				<verse number="5">ir tuos, kurie ant stogų garbina dangaus kariuomenę; ir tuos, kurie garbina, kurie prisiekia VIEŠPAČIU ir prisiekia Malkamu;</verse>
				<verse number="6">ir tuos, kurie nusisukę nuo VIEŠPATIES; ir tuos, kurie neieškojo VIEŠPATIES ir nesiteiravo apie jį.</verse>
				<verse number="7">Nutilk Viešpaties DIEVO akivaizdoje; nes čia pat VIEŠPATIES diena; nes VIEŠPATS paruošė auką, jis pakvietė savo svečius.</verse>
				<verse number="8">Ir VIEŠPATIES aukos dieną atsitiks, kad aš nubausiu kunigaikščius ir karaliaus vaikus, ir visus, vilkinčius keistais drabužiais.</verse>
				<verse number="9">Tą pačią dieną aš nubausiu visus, šokančius per slenkstį, pripildančius savo valdovų namus smurto ir apgaulės.</verse>
				<verse number="10">Ir tą dieną įvyks, – sako VIEŠPATS, – kad bus šauksmo garsas nuo Žuvų vartų ir kauksmas nuo antrųjų, ir didelė griūtis nuo kalvų.</verse>
				<verse number="11">Kaukite, Maktešo gyventojai, nes pakirsta visa prekiautojų tauta; iškirsti visi, nešiojantys sidabrą.</verse>
				<verse number="12">Ir tuo metu įvyks, kad aš apieškosiu Jeruzalę žvakėmis ir nubausiu žmones, sėdinčius ant savo nuosėdų, sakančius savo širdyje: ‘VIEŠPATS nedarys nei gera, nei pikta’.</verse>
				<verse number="13">Todėl jų turtai taps grobiu ir jų namai tuštuma; jie statys namus, bet negyvens juose; jie sodins vynuogynus, bet negers jų vyno.</verse>
				<verse number="14">Arti didžioji VIEŠPATIES diena, ji arti ir labai skuba, – VIEŠPATIES dienos balsas; ten karčiai šauks galiūnas.</verse>
				<verse number="15">Ta diena – rūstybės diena, suspaudimo ir sielvarto diena, niokojimo ir nusiaubimo diena, tamsos ir niūrumo diena, debesų ir tirštos tamsos diena,</verse>
				<verse number="16">trimito ir pavojaus signalo diena prieš aptvertus miestus ir prieš aukštuosius bokštus.</verse>
				<verse number="17">Aš atnešiu žmonėms sielvartą, kad jie vaikščios kaip akli, nes nusidėjo prieš VIEŠPATĮ; jų kraujas bus išlietas kaip dulkės, o jų kūnas – kaip mėšlas.</verse>
				<verse number="18">Nei jų sidabras, nei jų auksas negalės jų išgelbėti VIEŠPATIES rūstybės dieną; bet visa šalis bus praryta jo pavydo ugnimi; nes jis greitai atsikratys visais gyvenančiais šalyje“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">„Susirinkite kartu, taip, susirinkite, o negeistina tauta;</verse>
				<verse number="2">kol dar neišėjo įsakas, kol diena nepraėjo kaip pelai, kol ant jūsų neužėjo įnirtingas VIEŠPATIES pyktis, kol ant jūsų neužėjo VIEŠPATIES pykčio diena.</verse>
				<verse number="3">Ieškokite VIEŠPATIES, visi žemės romieji, kurie vykdote jo teismą; ieškokite teisumo, ieškokite romumo; galbūt būsite paslėpti VIEŠPATIES pykčio dieną.</verse>
				<verse number="4">Nes Gaza bus palikta, o Aškelonas – dykynė; Ašdodą išvarys vidudienį, o Ekronas bus išrautas su šaknimis.</verse>
				<verse number="5">Vargas pajūrio srities gyventojams, keretų tautai! VIEŠPATIES žodis yra prieš jus, o Kanaane, filistinų šalie, aš sunaikinsiu tave taip, kad nebeliks gyventojų.</verse>
				<verse number="6">Ir pajūrio sritis bus piemenims buveinėmis, nameliais, o kaimenėms – aptvarais.</verse>
				<verse number="7">Ir ta sritis bus Judos namų likučiui; jie ganysis joje; Aškelono namuose vakare jie suguls; nes VIEŠPATS, jų Dievas, juos aplankys ir nukreips jų nelaisvę.</verse>
				<verse number="8">Aš girdėjau Moabo priekaištą ir Amono vaikų keiksmus, kuriais jie priekaištavo mano tautai ir didžiavosi prieš jų ribas.</verse>
				<verse number="9">Todėl, kaip aš gyvas, – sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, – tikrai Moabas bus kaip Sodoma ir Amono vaikai kaip Gomora, būtent dilgėlių dauginimosi vieta, druskos duobės ir amžina dykynė; mano tautos likutis juos apiplėš, ir mano tautos likutis juos pasisavins.</verse>
				<verse number="10">Tai jie turės už savo išdidumą, nes jie priekaištavo ir didžiavosi prieš kariuomenių VIEŠPATIES tautą.</verse>
				<verse number="11">Baisus bus jiems VIEŠPATS; nes jis kankins badu visus žemės dievus; ir žmonės garbins jį, kiekvienas iš savo vietos, būtent visos pagonių salos.</verse>
				<verse number="12">Ir jūs, etiopai, jūs būsite nužudyti mano kalaviju.</verse>
				<verse number="13">Jis išties savo ranką prieš šiaurę ir sunaikins Asiriją; ir pavers Ninevę dykyne, sausa kaip dykuma.</verse>
				<verse number="14">Gulinės jos viduryje kaimenės, visi tautų žvėrys; kormoranas ir didysis baublys apsigyvens jos aukštutinėse sąramose; jų balsai giedos languose; slenksčiuose bus nuniokojimas; nes jis nudengs kedro dirbinius.</verse>
				<verse number="15">Tai džiūgaujantis miestas, nerūpestingai gyvenantis, sakantis savo širdyje: ‘Aš esu, ir be manęs nėra kito’; kaip jis pavirto dykyne, vieta žvėrims atsigulti! Kiekvienas praeinantis pro jį, švilps ir mos ranka“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">„Vargas purvinam ir suterštam, engiančiam miestui!</verse>
				<verse number="2">Jis nepakluso balsui, nepriėmė pataisymo, nepasitikėjo VIEŠPAČIU, nesiartino prie savo Dievo.</verse>
				<verse number="3">Jo kunigaikščiai jo viduje yra riaumojantys liūtai, jo teisėjai – vakaro vilkai, jie negraužia kaulų iki rytojaus.</verse>
				<verse number="4">Jo pranašai – lengvabūdžiai, išdavikiški žmonės; jo kunigai suteršė šventovę, jie sulaužė įstatymą.</verse>
				<verse number="5">Teisus VIEŠPATS yra jo viduryje; jis nedarys neteisybės; kas rytą jis atveda savo teismą į šviesą, jis neapvilia; bet neteisieji nepažįsta gėdos.</verse>
				<verse number="6">Aš iškirtau tautas; jų bokštai nuniokoti; ištuštinau jų gatves, kad niekas jomis neina; jų miestai sunaikinti, kad nebėra žmonių, nebėra gyventojų.</verse>
				<verse number="7">Aš tariau: ‘Tu tikrai bijosi manęs, priimsi pamokymą’; taip jų buveinės nebūtų buvę iškirstos, kad ir kaip juos baudžiau; bet jie anksti atsikėlę sugadino visus savo darbus.</verse>
				<verse number="8">Todėl laukite manęs, – sako VIEŠPATS, – iki tos dienos, kai pakilsiu plėšti; nes esu nusprendęs surinkti tautas, kad suburčiau karalystes, išlieti ant jų savo pasipiktinimą – visą savo smarkų pyktį; nes visa žemė bus suryta mano pavydo ugnimi.</verse>
				<verse number="9">Nes tada aš nukreipsiu tautoms tyrą kalbą, kad jos visos galėtų šauktis VIEŠPATIES vardo, vieningai jam tarnauti.</verse>
				<verse number="10">Iš anapus Etiopijos upių mano maldautojai, būtent mano išsklaidytųjų dukra, atneš mano aukas.</verse>
				<verse number="11">Tą dieną nebereikės tau gėdytis dėl visų savo darbų, kuriais prieš mane nusižengei; nes tada aš pašalinsiu iš tavo tarpo tuos, kurie džiaugiasi tavo išdidumu, ir tu nebebūsi išdidi dėl mano šventojo kalno.</verse>
				<verse number="12">Taip pat paliksiu tavo tarpe vargstančią ir beturtę tautą, ir jie pasitikės VIEŠPATIES vardu.</verse>
				<verse number="13">Izraelio likutis nedarys neteisybės ir nekalbės melų; ir nebus rasta jų burnoje klastingo liežuvio; nes jie ganysis ir gulinės, ir niekas jų negąsdins“.</verse>
				<verse number="14">Giedok, o Siono dukra; šūkauk, o Izraeli; linksminkis ir džiūgauk visa širdimi, o Jeruzalės dukra.</verse>
				<verse number="15">VIEŠPATS pašalino tavo teismus, jis išvarė tavo priešą; Izraelio karalius, tai yra VIEŠPATS, yra tavo tarpe; tu nebematysi to, kas pikta.</verse>
				<verse number="16">Tą dieną bus sakoma Jeruzalei: „Nebijok“, Sionui: „Tenenusilpsta tavo rankos“.</verse>
				<verse number="17">VIEŠPATS, tavo Dievas, tavo tarpe yra galingas; jis išgelbės, jis su džiaugsmu džiaugsis tavimi; jis ilsėsis savo meilėje, jis giedodamas džiūgaus dėl tavęs.</verse>
				<verse number="18">Aš surinksiu sielvartaujančius dėl iškilmingo susirinkimo, tuos, kurie yra iš tavęs, kuriems to priekaištas buvo našta.</verse>
				<verse number="19">Štai tuo metu aš sužlugdysiu visus tave kamuojančius; aš išgelbėsiu šlubuojantį ir surinksiu tai, kas buvo išsklaidyta; ir įgysiu jiems gyrių ir garbę kiekvienoje šalyje, kur jie buvo gėdinami.</verse>
				<verse number="20">Tuo metu jus parvesiu, būtent tuo metu, kai jus surinksiu; nes aš paskirsiu jums vardą ir gyrių tarp visų žemės tautų, kai sugrąžinsiu jūsų nelaisvę jums prieš akis“, – sako VIEŠPATS.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="37">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Antraisiais karaliaus Darijaus metais, šeštąjį mėnesį, pirmąją to mėnesio dieną, VIEŠPATIES žodis atėjo per pranašą Agėją Šealtielio sūnui Zerubabeliui, Judos valdytojui, ir Jocadako sūnui Jozuei, aukščiausiajam kunigui, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Taip sako kariuomenių VIEŠPATS, sakydamas: ‘Šita tauta sako: Dar neatėjo laikas, laikas, kai turi būti statomi VIEŠPATIES namai’“.</verse>
				<verse number="3">Tada VIEŠPATIES žodis atėjo per pranašą Agėją, sakydamas:</verse>
				<verse number="4">„ Argi metas jums gyventi lentomis apmuštuose jūsų namuose, kai šitie namai ištuštėję?</verse>
				<verse number="5">Todėl dabar taip sako kariuomenių VIEŠPATS: ‘Apsvarstykite savo kelius.</verse>
				<verse number="6">Jūs daug pasėjote, o mažai suvalėte; jūs valgote, bet jums neužtenka; jūs geriate, bet neatsigeriate gėrimu; jūs apsirengiate, bet nesušylate; o kas uždirba algą, uždirbą algą, kad ją įdėtų į skylėtą maišelį’.</verse>
				<verse number="7">Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: ‘Apsvarstykite savo kelius.</verse>
				<verse number="8">Lipkite į kalną, parsigabenkite medžių ir statykite namus; man tai patiks ir aš būsiu pašlovintas’, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="9">‘Jūs tikėjotės daug, o štai išėjo mažai; ir kai pargabenote tai į namus, aš papūčiau į tai. Kodėl? – sako kariuomenių VIEŠPATS. – Dėl mano namų, kurie yra ištuštėję, o jūs kiekvienas bėgate į savo paties namus.</verse>
				<verse number="10">Todėl viršum jūsų dangus sulaikė rasą, o žemė sulaikė savo vaisių.</verse>
				<verse number="11">Aš pašaukiau sausrą šaliai ir kalnams, ir javams, ir jaunam vynui, ir aliejui, ir tam, ką išaugina dirva, ir žmonėms, ir galvijams, ir visam rankų triūsui’“.</verse>
				<verse number="12">Tada Šealtielio sūnus Zerubabelis ir Jocadako sūnus Jozuė, aukščiausiasis kunigas, su visu tautos likučiu pakluso VIEŠPATIES, savo Dievo, balsui ir pranašo Agėjo žodžiams, kai VIEŠPATS, jų Dievas, buvo jį siuntęs, ir tauta bijojo VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="13">Tada Agėjas, VIEŠPATIES pasiuntinys, kalbėjo VIEŠPATIES žinia tautai, sakydamas: „Aš esu su jumis, – sako VIEŠPATS“.</verse>
				<verse number="14">Ir VIEŠPATS sužadino Šealtielio sūnaus Zerubabelio, Judos valdytojo, dvasią ir Jocadako sūnaus Jozuės, aukščiausiojo kunigo, dvasią, ir viso tautos likučio dvasią; ir jie atėję dirbo darbą kariuomenių VIEŠPATIES, savo Dievo, namuose,</verse>
				<verse number="15">dvidešimt ketvirtąją šeštojo mėnesio dieną, antraisiais karaliaus Darijaus metais.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Septintąjį mėnesį, dvidešimt pirmąją to mėnesio dieną, VIEŠPATIES žodis atėjo per pranašą Agėją, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėk dabar Šealtielio sūnui Zerubabeliui, Judos valdytojui, ir Jocadako sūnui Jozuei, aukščiausiajam kunigui, ir tautos likučiui, sakydamas:</verse>
				<verse number="3">‘Kas dar yra išlikęs tarp jūsų, kuris matė šituos namus jų primykštėje šlovėje? Ir kokius jūs matote juos dabar? Argi jie palyginus nėra lyg niekas jūsų akyse?</verse>
				<verse number="4">Tačiau dabar būk stiprus, o Zerubabeli, – sako VIEŠPATS, – būk stiprus, o Jozue, Jocadako sūnau, aukščiausiasis kunige; būk stipri, visa šalies tauta, – sako VIEŠPATS, – ir dirbkite; nes aš esu su jumis, – sako kariuomenių VIEŠPATS;</verse>
				<verse number="5">pagal tą žodį, kuriuo su jumis sudariau sandorą, jums išėjus iš Egipto, taip mano dvasia pasilieka tarp jūsų; nebijokite’.</verse>
				<verse number="6">Nes taip sako kariuomenių VIEŠPATS: ‘Trumpa valandėlė, ir aš dar kartą sudrebinsiu dangus ir žemę, jūrą ir sausumą;</verse>
				<verse number="7">aš supurtysiu visas tautas, ir ateis visų tautų noras; ir aš pripildysiu šituos namus šlove, – sako kariuomenių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="8">– Mano yra sidabras ir mano yra auksas, – sako kariuomenių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="9">– Šitų paskutinių namų šlovė bus didesnė už pirmųjų, – sako kariuomenių VIEŠPATS; – ir šitoje vietoje aš suteiksiu ramybę, – sako kariuomenių VIEŠPATS’“.</verse>
				<verse number="10">Devintojo mėnesio dvidešimt ketvirtąją dieną, antraisiais Darijaus metais, VIEŠPATIES žodis atėjo per pranašą Agėją, sakydamas:</verse>
				<verse number="11">„Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: Pasiklausk kunigų apie įstatymą, sakydamas:</verse>
				<verse number="12">‘Jei kas neša šventą mėsą savo drabužio skverne ir savo skvernu paliečia duoną ar viralą, ar vyną, ar aliejų, ar kokį valgį, ar tai bus šventa?’“ Kunigai atsakė ir tarė: „Ne“.</verse>
				<verse number="13">Tada Agėjas tarė: „Jei kas, nešvarus nuo lavono, paliečia ką nors iš tų, ar tai bus nešvaru?“ Kunigai atsakė ir tarė: „Tai bus nešvaru“.</verse>
				<verse number="14">Tada Agėjas atsakė ir tarė: „Tokia yra šita tauta ir tokia yra šita tautybė mano akivaizdoje, – sako VIEŠPATS, – ir toks yra kiekvienas jų rankų darbas; ir tai, ką jie ten aukoja, yra nešvaru.</verse>
				<verse number="15">O dabar, meldžiu jus, apsvarstykite nuo šios dienos ir toliau, kai dar nebuvo padėtas akmuo ant akmens VIEŠPATIES šventykloje;</verse>
				<verse number="16">nuo tų dienų, kai kas nors ateidavo prie dvidešimties saikų krūvos, tebūdavo dešimt; kai kas nors ateidavo prie spaustuvo kubilo pasisemti penkiasdešimt indų iš spaustuvo, tebūdavo dvidešimt.</verse>
				<verse number="17">Aš ištikau jus džiovinančiu pūtimu, pelėsiu ir kruša visuose jūsų rankų darbuose; tačiau jūs nesigręžėte į mane, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="18">– Apsvarstykite nuo šios dienos ir toliau, nuo dvidešimt ketvirtosios devintojo mėnesio dienos – nuo tos dienos, kai buvo padėtas VIEŠPATIES šventyklos pamatas, apsvarstykite tai.</verse>
				<verse number="19">Ar dar yra sėklos svirne? Taip, kai vynmedis, figmedis, granatmedis ir alyvmedis dar neatnešė vaisių; nuo šios dienos aš jus laiminsiu“.</verse>
				<verse number="20">Ir VIEŠPATIES žodis vėl atėjo Agėjui dvidešimt ketvirtąją to mėnesio dieną, sakydamas:</verse>
				<verse number="21">„Kalbėk Zerubabeliui, Judos valdytojui, sakydamas: ‘Aš supurtysiu dangus ir žemę;</verse>
				<verse number="22">ir aš nuversiu karalysčių sostus, ir sunaikinsiu pagonių karalysčių stiprybę; aš apversiu vežimus ir tuos, kurie juose važiuoja; kris žirgai ir jų raiteliai, kiekvienas nuo savo brolio kalavijo.</verse>
				<verse number="23">Tą dieną, – sako kariuomenių VIEŠPATS, – aš paimsiu tave, o Zerubabeli, Šealtielio sūnau, mano tarne, – sako VIEŠPATS, – ir tave padarysiu tarsi žiedo antspaudu, nes aš tave išsirinkau, – sako kariuomenių VIEŠPATS’“.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="38">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Aštuntąjį mėnesį, antraisiais Darijaus metais, VIEŠPATIES žodis atėjo pranašo Idojo sūnaus Berechijos sūnui Zacharijui, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„VIEŠPATS buvo labai supykęs ant jūsų tėvų.</verse>
				<verse number="3">Todėl sakyk jiems: ‘Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: Atsigręžkite į mane, – sako kariuomenių VIEŠPATS, – ir aš atsigręšiu į jus, – sako kariuomenių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="4">– Nebūkite kaip jūsų tėvai, kuriems ankstesnieji pranašai šaukė, sakydami: „Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: Nusisukite nuo savo piktų kelių ir nuo savo piktų darbų“; bet jie negirdėjo ir neklausė manęs, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="5">– Jūsų tėvai – kur jie yra? Ir pranašai – ar jie amžinai gyvena?</verse>
				<verse number="6">Bet mano žodžiai ir mano įstatai, kuriuos įsakiau savo tarnams pranašams, argi jie nenutvėrė jūsų tėvų? Ir jie sugrįžo ir sakė: Kaip kariuomenių VIEŠPATS sumanė mums daryti pagal mūsų kelius ir pagal mūsų darbus, taip jis ir pasielgė su mumis’“.</verse>
				<verse number="7">Vienuoliktojo mėnesio, tai yra Sebato mėnesio, dvidešimt ketvirtąją dieną, antraisiais Darijaus metais,VIEŠPATIES žodis atėjo pranašo Idojo sūnaus Berechijos sūnui Zacharijui, sakydamas:</verse>
				<verse number="8">„Naktį aš regėjau, ir štai vyras, jojantis ant raudono žirgo, ir jis stovėjo tarp mirtų, esančių apačioje; o už jo buvo raudoni, margi ir balti žirgai“.</verse>
				<verse number="9">Tada aš tariau: „Kas yra šitie, o mano viešpatie?“ Ir angelas, kalbantis su manimi, man tarė: „Aš tau parodysiu, kas yra šitie“.</verse>
				<verse number="10">Ir vyras, stovintis tarp mirtų, atsakė ir tarė: „Tai yra tie, kuriuos VIEŠPATS siuntė vaikščioti ten ir atgal po žemę“.</verse>
				<verse number="11">Ir jie atsakė VIEŠPATIES angelui, stovinčiam tarp mirtų, ir tarė: „Mes vaikščiojome ten ir atgal po žemę, ir štai visa žemė rami ir ilsisi“.</verse>
				<verse number="12">Tada VIEŠPATIES angelas atsakė ir tarė: „O kariuomenių VIEŠPATIE, kiek ilgai nepasigailėsi Jeruzalės ir Judos miestų, kuriais buvai pasipiktinęs per šituos septyniasdešimt metų?“</verse>
				<verse number="13">Ir VIEŠPATS atsakė angelui, kalbančiam su manimi, gerais žodžiais, paguodos žodžiais.</verse>
				<verse number="14">Taigi angelas, kalbantis su manimi, man tarė: „Šauk, sakydamas: ‘Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: Aš pavydžiu dėl Jeruzalės ir dėl Siono didžiu pavydu.</verse>
				<verse number="15">Ir aš labai smarkiai supykęs ant pagonių, kurie gyvena be rūpesčių; nes aš buvau tik truputį supykęs, o jie padėjo paspartinti vargą.</verse>
				<verse number="16">Todėl taip sako VIEŠPATS: Aš sugrįžau į Jeruzalę su gailestingumais: mano namai bus pastatyti joje, – sako kariuomenių VIEŠPATS, – ir virvė bus ištiesta ant Jeruzalės’.</verse>
				<verse number="17">Dar šauk, sakydamas: ‘Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: Mano miestai suklestėję dar pasklis; ir VIEŠPATS dar paguos Sioną ir dar išsirinks Jeruzalę’“.</verse>
				<verse number="18">Paskui aš pakėliau savas akis ir mačiau, ir štai keturi ragai.</verse>
				<verse number="19">Ir aš tariau angelui, kalbančiam su manimi: „Kas yra šitie?“ O jis man atsakė: „Šitie yra ragai, kurie išsklaidė Judą, Izraelį ir Jeruzalę“.</verse>
				<verse number="20">Ir VIEŠPATS man parodė keturis dailides.</verse>
				<verse number="21">Tada aš tariau: „Ką šitie ateina daryti?“ O jis kalbėjo, sakydamas: „Šitie yra ragai, kurie taip išsklaidė Judą, kad niekas nepakėlė savo galvos; bet šitie atėjo jų išgąsdinti, išmesti ragus pagonių, pakėlusių savo ragą virš Judos šalies, idant ją išsklaidytų“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Aš vėl pakėliau savas akis ir pažiūrėjau, ir štai vyras su matavimo virve savo rankoje.</verse>
				<verse number="2">Tada aš tariau: „Kur tu eini?“ O jis man tarė: „Jeruzalės išmatuoti, pamatyti, koks jos plotis ir koks jos ilgis“.</verse>
				<verse number="3">Ir štai angelas, kalbėjęs su manimi, išėjo priekin, o kitas angelas išėjo jo pasitikti,</verse>
				<verse number="4">ir jam tarė: „Bėk, kalbėk tam jaunuoliui, sakydamas: ‘Jeruzalė bus gyvenama kaip miestai be sienų dėl daugybės žmonių ir galvijų joje;</verse>
				<verse number="5">nes aš jai būsiu, – sako VIEŠPATS, – ugnies siena aplinkui ir būsiu šlovė jos viduryje’“.</verse>
				<verse number="6">„Ei, ei, išeikite ir bėkite iš šiaurės šalies, – sako VIEŠPATS; – nes aš jus išsklaidžiau kaip keturis dangaus vėjus, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="7">– Gelbėkis, o Sione, gyvenantis su Babilono dukterimi.</verse>
				<verse number="8">Nes taip sako kariuomenių VIEŠPATS: ‘Po šlovės jis siuntė mane pas tautas, kurios apiplėšė jus; nes tas, kas paliečia jus, paliečia jo akies obuolį.</verse>
				<verse number="9">Nes štai aš papurtysiu į juos savo ranka, ir jie bus grobiu savo tarnams; ir jūs žinosite, kad kariuomenių VIEŠPATS siuntė mane.</verse>
				<verse number="10">Giedok ir džiūgauk, o Siono dukra; nes štai aš ateinu ir gyvensiu tavo tarpe, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="11">– Ir daug tautų prisijungs prie VIEŠPATIES tą dieną ir bus mano tauta; ir aš gyvensiu tavo tarpe, ir tu žinosi, kad kariuomenių VIEŠPATS siuntė mane pas tave.</verse>
				<verse number="12">Ir VIEŠPATS paveldės Judą, savo dalį šventojoje šalyje, ir vėl išsirinks Jeruzalę.</verse>
				<verse number="13">Nutilkite, o visi kūnai, prieš VIEŠPATĮ; nes jis pakilo iš savo šventosios buveinės’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Ir jis man parodė aukščiausiąjį kunigą Jozuę, stovintį prieš VIEŠPATIES angelą, ir Šėtoną, stovintį jo dešinėje, kad jam pasipriešintų.</verse>
				<verse number="2">Ir VIEŠPATS tarė Šėtonui: „VIEŠPATS bara tave, o Šėtone; būtent VIEŠPATS, kuris išsirinko Jeruzalę, bara tave; argi šitas nėra nuodėgulis, ištrauktas iš ugnies?“</verse>
				<verse number="3">Na, o Jozuė buvo apsivilkęs purvinais drabužiais ir stovėjo priešais angelą.</verse>
				<verse number="4">Ir jis atsakė ir kalbėjo stovintiems prieš jį, sakydamas: „Nuvilkite nuo jo purvinus drabužius“. O jam pasakė: „Štai aš pašalinau nuo tavęs tavo neteisybę ir apvilksiu tave drabužių pakaita“.</verse>
				<verse number="5">Ir aš tariau: „Tegul jie uždeda jam ant galvos švarią mitrą“. Taigi jie uždėjo švarią mitrą jam ant galvos ir apvilko jį drabužiais. O VIEŠPATIES angelas stovėjo šalia.</verse>
				<verse number="6">Ir VIEŠPATIES angelas tvirtino Jozuei, sakydamas:</verse>
				<verse number="7">„Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: ‘Jei vaikščiosi mano keliais ir jei laikysiesi mano įpareigojimo, tai ir tu teisi mano namus ir taip pat saugosi mano kiemus, ir aš tau suteiksiu vietą vaikščioti tarp šitų, kurie stovi šalia.</verse>
				<verse number="8">Klausykis, Jozue, aukščiausiasis kunige, tu ir tavo draugai, sėdintys priešais tave; nes jie yra vyrai, kuriais stebimasi; nes štai aš išvesiu savo tarną – ATŽALĄ.</verse>
				<verse number="9">Nes štai akmuo, kurį padėjau priešais Jozuę; ant vieno akmens bus septynios akys; štai aš išraižysiu jo graviūrą, – sako kariuomenių VIEŠPATS, – ir pašalinsiu tos šalies neteisybę per vieną dieną.</verse>
				<verse number="10">Tą dieną, – sako kariuomenių VIEŠPATS, – jūs pasikviesite kiekvienas savo artimą po vynmedžiu ir po figmedžiu’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Ir angelas, kuris kalbėjo su manimi, vėl atėjo ir pažadino mane kaip žmogų, kuris žadinamas iš miego,</verse>
				<verse number="2">ir man tarė: „Ką matai?“ Aš tariau: „Aš pažiūrėjau, ir štai žvakidė, visa auksinė su dubeniu jos viršuje, ir jos septyni žibintai ant jos, ir septyni vamzdeliai septyniems žibintams, kurie yra jos viršuje;</verse>
				<verse number="3">ir du alyvmedžiai šalia jos: vienas dubens dešinėje pusėje, o kitas jo kairėje“.</verse>
				<verse number="4">Taigi aš atsiliepiau ir tariau angelui, kalbančiam su manimi, sakydamas: „Kas tie yra, mano viešpatie?“</verse>
				<verse number="5">Tada angelas, kalbantis su manimi, man atsakė ir tarė: „Argi nežinai, kas tie yra?“ Ir aš tariau: „Ne, mano viešpatie“.</verse>
				<verse number="6">Tada jis atsakė ir man kalbėjo, sakydamas: „Tai yra VIEŠPATIES žodis Zerubabeliui, sakantis: ‘Ne galybe ir ne jėga, bet mano dvasia’, – sako kariuomenių VIEŠPATS“.</verse>
				<verse number="7">Kas tu esi, o didysis kalne? Prieš Zerubabelį tu tapsi lyguma; ir jis išneš jo pagrindinį akmenį su šauksmais, šaukdamas: „Malonė, malonė jam“.</verse>
				<verse number="8">Man dar atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="9">„Zerubabelio rankos padėjo šitų namų pamatus; jo rankos juos ir užbaigs; ir tu žinosi, kad kariuomenių VIEŠPATS siuntė mane pas jus.</verse>
				<verse number="10">Nes kas paniekino mažų dalykų dieną? Nes jie džiaugsis ir matys svambalą Zerubabelio rankoje su tais septyniais; jie yra VIEŠPATIES akys, lakstančios ten ir atgal po visą žemę“.</verse>
				<verse number="11">Tada aš atsiliepiau ir jam tariau: „Kas yra šitie du alyvmedžiai žvakidės dešinėje ir jos kairėje?“</verse>
				<verse number="12">Aš vėl atsiliepiau ir jam tariau: „Kas yra tos dvi alyvmedžio šakos, kurios per du auksinius vamzdelius išpila iš savęs auksinį aliejų?“</verse>
				<verse number="13">Ir jis man atsakė ir tarė: „Ar nežinai, kas šitie yra?“ Ir aš tariau: „Ne, mano viešpatie“.</verse>
				<verse number="14">Tada jis tarė: „Šitie yra du pateptieji, kurie stovi šalia visos žemės Viešpaties“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Paskui aš pasisukau, pakėliau savas akis ir pažiūrėjau, ir štai skrendantis ritinys.</verse>
				<verse number="2">Ir jis man tarė: „Ką matai?“ Aš atsakiau: „Matau skrendantį ritinį, kurio ilgis – dvidešimt uolekčių ir plotis – dešimt uolekčių“.</verse>
				<verse number="3">Tada jis man tarė: „Tai prakeikimas, išeinantis per visos žemės paviršių; nes kiekvienas vagiantis bus iškirstas pagal tai, kaip šioje jo pusėje; ir kiekvienas prisiekiantis bus iškirstas pagal tai, kaip anoje jo pusėje.</verse>
				<verse number="4">Aš jį išvesiu, – sako kariuomenių VIEŠPATS, – ir jis įeis į vagies namus ir į namus to, kuris melagingai prisiekia mano vardu; ir jis pasiliks jo namų viduryje ir juos sunaikins kartu su jų mediena ir jų akmenimis“.</verse>
				<verse number="5">Paskui angelas, kalbėjęs su manimi, išėjo priekin ir man tarė: „Pakelk dabar savo akis ir pažiūrėk, kas yra tai, kas išeina“.</verse>
				<verse number="6">Ir aš tariau: „Kas tai yra?“ O jis tarė: „Tai yra efa, kuri išeina“. Jis dar tarė: „Tai jų panašumas visoje žemėje“.</verse>
				<verse number="7">Ir štai pasikėlė švininis talentas; ir tai yra moteris, sėdinti efos viduryje.</verse>
				<verse number="8">Ir jis tarė: „Tai nedorybė“. Ir jis ją įmetė į efos vidurį; ir užmetė švininį svorį ant jos angos.</verse>
				<verse number="9">Tada aš pakėliau savo akis ir pažiūrėjau, ir štai išėjo dvi moterys, ir vėjas buvo jų sparnuose; nes jos turėjo sparnus kaip gandro sparnus; ir jos pakėlė efą tarp žemės ir dangaus.</verse>
				<verse number="10">Tada aš tariau angelui, kalbančiam su manimi: „Kur jos neša efą?“</verse>
				<verse number="11">Ir jis man tarė: „Jai statyti namus Šinaro šalyje; ir ji bus įtvirtinta ir ten padėta ant jos pagrindo“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Ir aš pasisukau, pakėliau savo akis ir pažiūrėjau, ir štai išvažiavo keturi vežimai iš dviejų kalnų tarpo; o tie kalnai buvo variniai kalnai.</verse>
				<verse number="2">Pirmajame vežime buvo raudoni žirgai; antrajame vežime – juodi žirgai;</verse>
				<verse number="3">trečiajame vežime – balti žirgai; o ketvirtajame vežime – pilkšvi ir bėri žirgai.</verse>
				<verse number="4">Tada aš atsiliepiau ir tariau angelui, kalbančiam su manimi: „Kas šitie yra, mano viešpatie?“</verse>
				<verse number="5">Ir angelas atsakė ir man tarė: „Šitie yra keturios dangų dvasios, kurios išvyksta nuo stovėjimo visos žemės Viešpaties akivaizdoje.</verse>
				<verse number="6">Juodieji žirgai, esantys jame, išvyksta į šiaurės šalį; baltieji išvyksta paskui juos; o pilkšvieji išvyksta į pietų kraštą“.</verse>
				<verse number="7">O bėrieji išvyko ir siekė eiti, kad vaikščiotų ten ir atgal po žemę; ir jis tarė: „Eikite iš čia, vaikštinėkite ten ir atgal po žemę“. Taigi jie vaikštinėjo ten ir atgal po žemę.</verse>
				<verse number="8">Paskui jis pašaukė mane ir kalbėjo man, sakydamas: „Žiūrėk, tie, kurie vyksta į šiaurės kraštą, nuramino mano dvasią šiaurės krašte“.</verse>
				<verse number="9">Ir man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="10">„Paimk iš belaisvių – iš Heldajo, iš Tobijos ir iš Jedajo, kurie yra atvykę iš Babilono, ir ateik tą pačią dieną ir įeik į Sofonijo sūnaus Jozijo namus;</verse>
				<verse number="11">tada paimk sidabrą ir auksą, padaryk vainikus ir uždėk juos ant Jocadako sūnaus Jozuės, aukščiausiojo kunigo, galvos;</verse>
				<verse number="12">ir jam kalbėk, sakydamas: ‘Taip kalba kariuomenių VIEŠPATS, sakydamas: Štai vyras, kurio vardas ATŽALA; jis išaugs iš savo vietos ir pastatys VIEŠPATIES šventyklą;</verse>
				<verse number="13">jis pastatys VIEŠPATIES šventyklą; jis nešios šlovę, jis sėdės ir valdys savo soste; jis bus kunigas savo soste; ir taikos taryba bus tarp tų abiejų’.</verse>
				<verse number="14">Ir tie vainikai bus Helemui, Tobijai, Jedajai ir Sofonijo sūnui Henui kaip atminimas VIEŠPATIES šventykloje.</verse>
				<verse number="15">Ir toli esantieji ateis ir statys VIEŠPATIES šventykloje, ir jūs žinosite, kad kariuomenių VIEŠPATS mane siuntė pas jus. Ir tai įvyks, jei uoliai paklusite VIEŠPATIES, jūsų Dievo, balsui“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Ketvirtaisiais karaliaus Darijaus metais įvyko, kad VIEŠPATIES žodis atėjo Zacharijui devintojo mėnesio ketvirtąją dieną, būtent Kislevo mėnesį;</verse>
				<verse number="2">kai jie siuntė į Dievo namus Šarecerą ir Regem-Melechą, ir jų žmones, kad melstųsi VIEŠPATIES akivaizdoje</verse>
				<verse number="3">ir kalbėtų kunigams, esantiems kariuomenių VIEŠPATIES namuose, bei pranašams, sakydami: „Ar man atsiskyrus verkti penktąjį mėnesį, kaip dariau šituos daugelį metų?“</verse>
				<verse number="4">Tada man atėjo kariuomenių VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="5">„Kalbėk visai šalies tautai ir kunigams, sakydamas: ‘Kai pasninkavote ir gedėjote penktąjį ir septintąjį mėnesį per šituos septyniasdešimt metų, ar jūs tikrai man, būtent man, pasninkavote?</verse>
				<verse number="6">O kai valgėte ir kai gėrėte, argi jūs ne sau valgėte ir ne sau gėrėte?’</verse>
				<verse number="7">Argi neturėjote išgirsti žodžių, kuriuos VIEŠPATS šaukė per ankstesniuosius pranašus, kai Jeruzalė tebebuvo gyvenama ir klestėjo, ir jos aplinkiniai miestai, kai žmonės buvo apgyvenę pietus ir lygumą?“</verse>
				<verse number="8">Ir VIEŠPATIES žodis atėjo Zacharijui, sakydamas:</verse>
				<verse number="9">„Taip kalba kariuomenių VIEŠPATS, sakydamas: ‘Vykdykite teisingą teismą ir rodykite gailestingumą ir užuojautas kievienas savo broliui;</verse>
				<verse number="10">neenkite našlės ir našlaičio, ateivio ir vargšo; ir nei vienas nesumanykite pikto savo širdyse prieš savo brolį’.</verse>
				<verse number="11">Bet jie atsisakė klausyti ir atitraukė petį, ir užkimšo savo ausis, kad negirdėtų.</verse>
				<verse number="12">Taip, jie padarė savo širdis kaip deimantinį akmenį, kad negirdėtų įstatymo ir žodžių, kuriuos kariuomenių VIEŠPATS buvo atsiuntęs savo dvasia per ankstesniuosius pranašus; todėl didelė rūstybė atėjo iš kariuomenių VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="13">Todėl įvyko, kad, kaip jie nesiklausė, kai jis šaukė, taip ir aš nesiklausiau, kai jie šaukė, – sako kariuomenių VIEŠPATS; –</verse>
				<verse number="14">bet aš išsklaidžiau juos viesulu po visas tautas, kurių jie nepažinojo. Taip šalis buvo tuščia po jų, kad niekas per ją nėjo ir negrįžo; nes jie pavertė tą geistiną šalį dykyne“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Man vėl atėjo kariuomenių VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: ‘Aš pavydėjau dėl Siono dideliu pavydu ir pavydėjau dėl jo dideliu įtūžiu’.</verse>
				<verse number="3">Taip sako VIEŠPATS: ‘Aš sugrįžau į Sioną ir gyvensiu Jeruzalės viduje; ir Jeruzalė bus vadinama tiesos miestu, o kariuomenių VIEŠPATIES kalnas – šventuoju kalnu’.</verse>
				<verse number="4">Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: ‘Seniai ir senės dar gyvens Jeruzalės gatvėse, kiekvienas su savo lazda rankoje dėl seno amžiaus.</verse>
				<verse number="5">Ir miesto gatvės bus pilnos berniukų ir mergaičių, žaidžiančių jo gatvėse’.</verse>
				<verse number="6">Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: ‘Jei šiomis dienomis tai būtų nuostaba šitos tautos likučio akyse, ar tai turėtų būti nuostaba ir mano akyse? – sako kariuomenių VIEŠPATS’.</verse>
				<verse number="7">Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: ‘Štai aš išgelbėsiu savo tautą iš rytų krašto ir iš vakarų krašto;</verse>
				<verse number="8">ir juos parvesiu, ir jie gyvens Jeruzalės viduje; ir jie bus mano tauta, o aš būsiu jų Dievas tiesoje ir teisume’.</verse>
				<verse number="9">Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: ‘Tebūna stiprios rankos jūsų, kurie šitomis dienomis girdite šituos žodžius iš burnos pranašų, kurie buvo tą dieną, kai buvo dedami kariuomenių VIEŠPATIES namų pamatai, kad šventykla būtų pastatyta.</verse>
				<verse number="10">Nes anksčiau šių dienų nebuvo atlyginimo nei žmogui, nei atlyginimo gyvuliui; ir nebuvo jokios ramybės išeinančiam ar įeinančiam dėl sielvarto; nes aš nukreipiau kiekvieną prieš savo artimą.</verse>
				<verse number="11">Bet dabar aš nebebūsiu šitos tautos likučiui, kaip ankstesnėmis dienomis’, – sako kariuomenių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="12">‘Nes sėkla klestės; vynmedis duos savo vaisius, dirva duos savo prieaugį ir dangūs duos savo rasą; ir šitos tautos likučiui visa tai duosiu nuosavybėn.</verse>
				<verse number="13">Ir įvyks, kaip jūs, Judos namai ir Izraelio namai, buvote prakeikimu tarp pagonių, taip aš jus išgelbėsiu, ir jūs būsite palaiminimas; nebijokite, tebūna stiprios jūsų rankos’.</verse>
				<verse number="14">Nes taip sako kariuomenių VIEŠPATS: ‘Kaip aš galvojau jus nubausti, kai jūsų tėvai kurstė mano rūstybę, ir aš nepersigalvojau, – sako kariuomenių VIEŠPATS, –</verse>
				<verse number="15">taip vėl šiomis dienomis sumaniau daryti gera Jeruzalei ir Judos namams; jūs nebijokite.</verse>
				<verse number="16">Šitie yra dalykai, kuriuos turėsite daryti: kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui; vykdykite tiesos ir taikos teismą savo vartuose;</verse>
				<verse number="17">nei vienas iš jūsų nesumanykite savo širdyse pikto prieš savo artimą; ir nemylėkite melagingos priesaikos; nes visi tie yra dalykai, kurių nekenčiu’, – sako VIEŠPATS“.</verse>
				<verse number="18">Ir man atėjo kariuomenių VIEŠPATIES žodis, sakydamas:</verse>
				<verse number="19">„Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: ‘Ketvirtojo mėnesio pasninkas ir penktojo pasninkas, septintojo pasninkas ir dešimtojo pasninkas Judos namams bus džiaugsmu, linksmybe ir džiaugsmingomis šventėmis; todėl mylėkite tiesą ir taiką’.</verse>
				<verse number="20">Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: ‘Dar įvyks, kad ateis tautos ir daugelio miestų gyventojai;</verse>
				<verse number="21">ir vieno miesto gyventojai eis į kitą, sakydami: „Skubiai eikime melstis VIEŠPATIES akivaizdoje ir ieškoti kariuomenių VIEŠPATIES; eisiu ir aš“.</verse>
				<verse number="22">Taip, daug tautų ir stiprių tautybių ateis ieškoti kariuomenių VIEŠPATIES Jeruzalėje ir melstis VIEŠPATIES akivaizdoje’.</verse>
				<verse number="23">Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: ‘Tomis dienomis atsitiks, kad dešimt žmonių iš visokiausių tautų kalbų nusitvers, būtent nusitvers už skverno tam, kuris yra žydas, sakydami: Mes eisime su jumis, nes girdėjome, kad Dievas yra su jumis’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">VIEŠPATIES žodžio našta Hadracho krašte, o Damaskas bus jo poilsis; kai žmonių akys, kaip visų Izraelio genčių, bus nukreiptos į VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="2">Taip pat Hamatas ribosis su juo; Tyras ir Sidonas, nors jie ir labai išmintingi.</verse>
				<verse number="3">Tyras pasistatė tvirtovę ir prisikrovė sidabro kaip dulkių ir gryno aukso kaip gatvių purvo.</verse>
				<verse number="4">Štai Viešpats jį išvarys ir sumuš jo galią jūroje; ir jis bus ugnies prarytas.</verse>
				<verse number="5">Aškelonas tai matys ir nusigąs; taip pat Gaza tai matys, ir labai sielvartaus, ir Ekronas; nes jo lūkestis bus sugėdintas; pražus karalius iš Gazos, ir Aškelonas nebus gyvenamas.</verse>
				<verse number="6">Ir pavainikis gyvens Ašdode, ir aš iškirsiu filistinų išdidumą.</verse>
				<verse number="7">Aš atimsiu jo kraują iš jo burnos ir jo bjaurystes iš jo dantų tarpo; bet tas, kuris pasilieka, būtent tas bus mūsų Dievui, ir jis bus kaip valdytojas Judoje, o Ekronas – kaip jebusietis.</verse>
				<verse number="8">Ir aš stovyklausiu aplink savo namus dėl kariuomenės, dėl praeinančio ir dėl sugrįžtančio; ir joks engėjas nebepereis per juos; nes dabar aš mačiau savo akimis.</verse>
				<verse number="9">Didžiai džiūgauk, o Siono dukra; šauk, o Jeruzalės dukra; štai tavo Karalius ateina pas tave; jis teisus ir turintis išgelbėjimą; nusižeminęs ir jojantis ant asilo, ant kumeliuko, asilo jauniklio.</verse>
				<verse number="10">Aš iškirsiu vežimą iš Efraimo ir žirgą iš Jeruzalės, ir kovos lankas bus iškirstas; jis kalbės taiką pagonims; ir jo viešpatavimas bus nuo jūros iki jūros ir nuo upės iki žemės pakraščių.</verse>
				<verse number="11">Na, o dėl tavęs, tavo sandoros krauju aš išsiunčiau tavo belaisvius iš duobės, kurioje nėra vandens.</verse>
				<verse number="12">Gręžkitės į tvirtovę, jūs vilties belaisviai; šiandien aš skelbiu, kad aš tau dvigubai atlyginsiu;</verse>
				<verse number="13">kai aš įtempiau sau Judą, pripildžiau lanką Efraimu ir pakėliau tavo sūnus, o Sione, prieš tavo sūnus, o Graikija, ir padariau tave galiūno kalaviju.</verse>
				<verse number="14">Ir VIEŠPATS bus regimas viršum jų, ir išlėks jo strėlė kaip žaibas; ir Viešpats DIEVAS pūs trimitą ir eis su pietų viesulais.</verse>
				<verse number="15">Kariuomenių VIEŠPATS juos gins; jie rys ir pavergs svaidyklės akmenimis; jie gers ir triukšmaus kaip nuo vyno; jie bus pripildyti kaip taurės, kaip aukuro kampai.</verse>
				<verse number="16">Ir tą dieną VIEŠPATS, jų Dievas, juos išgelbės kaip savo tautos kaimenę; nes jie bus kaip karūnos brangakmeniai, iškelti kaip vėliava jo šalyje.</verse>
				<verse number="17">Nes koks didis yra jo gerumas ir koks didis yra jo grožis! Javai pradžiugins jaunuolius, o jaunas vynas – mergeles.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Prašykite VIEŠPATĮ lietaus, vėlyvojo lietaus metu; taigi VIEŠPATS padarys šviesius debesis ir duos jiems lietaus liūčių, kiekvienam žolės ant lauko.</verse>
				<verse number="2">Nes stabai kalbėjo tuštybę, o būrėjai regėjo melą ir pasakojo melagingus sapnus; jie veltui guodžia; todėl jie ėjo savo keliu kaip kaimenė, jie buvo neramūs, nes nebuvo ganytojo.</verse>
				<verse number="3">„Prieš ganytojus užsidegė mano pyktis, aš nubaudžiau ožius; nes kariuomenių VIEŠPATS aplankė savo kaimenę, Judos namus, ir padarė juos tarsi savo gražų žirgą kovoje.</verse>
				<verse number="4">Iš jo išėjo kertis, iš jo – vinis, iš jo kovos lankas, iš jo visi engėjai kartu.</verse>
				<verse number="5">Ir jie bus kaip galiūnai, trypiantys gatvių purve savo priešus kovoje; jie kariaus, nes VIEŠPATS yra su jais, ir raiteliai ant žirgų bus sugėdinti.</verse>
				<verse number="6">Aš sustiprinsiu Judos namus ir išgelbėsiu Juozapo namus, ir juos parvesiu, kad juos apgyvendinčiau; nes aš jų pasigailėsiu; ir jie bus, tarsi nebuvau jų atmetęs; nes aš esu VIEŠPATS, jų Dievas, ir juos išklausysiu.</verse>
				<verse number="7">Tie iš Efraimo bus kaip galiūnai, ir jų širdys džiaugsis kaip nuo vyno; taip, jų vaikai tai matys ir džiaugsis; jų širdys džiūgaus VIEŠPAČIU.</verse>
				<verse number="8">Aš jiems sušvilpsiu ir juos surinksiu; nes juos atpirkau; ir jų padaugės, kaip kad buvo padaugėję.</verse>
				<verse number="9">Ir aš juos pasėsiu tarp tautų; ir tolimuose kraštuose jie atsimins mane; jie gyvens su savo vaikais ir sugrįš.</verse>
				<verse number="10">Aš juos parvesiu iš Egipto šalies, ir iš Asirijos juos surinksiu; ir juos atvesiu į Gileado šalį ir Libaną; ir jiems neatsiras vietos.</verse>
				<verse number="11">Ir jis pereis jūrą bėda ir ištiks jūroje bangas, ir išdžius vi?sos upės gelmės; Asirijos išdidumas bus pažemintas, o Egipto skeptras pasišalins.</verse>
				<verse number="12">Aš sustiprinsiu juos VIEŠPATYJE; ir jie vaikštinės jo vardu“, – sako VIEŠPATS.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Atidaryk savo duris, o Libane, kad ugnis surytų tavo kedrus.</verse>
				<verse number="2">Kaukite, eglės; nes kedrai kritę; nes galingieji apiplėšti; kaukite, o Bašano ąžuolai, nes nugriuvo vynuogių derliaus miškas.</verse>
				<verse number="3">Štai kaukiantis ganytojų balsas; nes apiplėšta jų šlovė; jaunų liūtų riaumojimo balsas; nes apiplėštas Jordano išdidumas.</verse>
				<verse number="4">Taip sako VIEŠPATS, mano Dievas: „Ganyk pjovimo kaimenę,</verse>
				<verse number="5">kurios savininkai ją pjauna ir nelaiko savęs kaltais; ir tie, kurie ją parduoda, sako: ‘Palaimintas tebūna VIEŠPATS, nes aš esu turtingas’; ir jos pačios ganytojai nesigaili jos.</verse>
				<verse number="6">Nes aš nebesigailėsiu šalies gyventojų, – sako VIEŠPATS; – bet štai aš atiduosiu žmones, kiekvieną į jo artimo rankas ir į jo karaliaus rankas; ir jie triuškins šalį, bet aš jų nevaduosiu iš jų rankų.</verse>
				<verse number="7">Aš ganysiu pjovimo kaimenę, – jus, o kaimenės vargšai. Ir aš pasiėmiau dvi lazdas; vieną pavadinau Grožiu, o kitą pavadinau Raiščiais; ir ganiau kaimenę.</verse>
				<verse number="8">Taipogi iškirtau tris ganytojus per vieną mėnesį; mano siela bjaurėjosi jais, o jų siela taip pat bjaurėjosi manimi.</verse>
				<verse number="9">Tada aš tariau: ‘Aš jūsų neganysiu: kuri miršta, temiršta; kuri turi būti iškirsta, tebūna iškirsta; o likusios teėda viena kitos kūną’.</verse>
				<verse number="10">Ir aš paėmiau savo lazdą, būtent Grožį, ir perlaužiau ją, kad sulaužyčiau savo sandorą, kurią buvau sudaręs su visomis tautomis.</verse>
				<verse number="11">Ir tą dieną ji buvo sulaužyta; ir taip kaimenės vargšai, kurie manęs laukė, suprato, kad tai buvo VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="12">Ir aš jiems tariau: ‘Jei jums atrodo gerai, sumokėkite man mano kainą; o jei ne, susilaikykite’. Taigi jie atsvėrė mano vertę – trisdešimt sidabrinių.</verse>
				<verse number="13">Ir VIEŠPATS man tarė: ‘Mesk juos puodžiui; tą gerą kainą, kuria buvau jų įkainotas’. Ir aš paėmiau trisdešimt sidabrinių ir mečiau juos puodžiui VIEŠPATIES namuose.</verse>
				<verse number="14">Paskui aš perlaužiau kitą savo lazdą, būtent Raiščius, kad nutraukčiau brolystę tarp Judos ir Izraelio.</verse>
				<verse number="15">Ir VIEŠPATS man tarė: Dar pasiimk kvailojo ganytojo įrankius.</verse>
				<verse number="16">Nes štai aš iškeliu šalyje ganytoją, kuris neaplankys iškirstųjų, neieškos jauniklių, negydys sulaužytų ir neganys tų, kurios dar stovi; bet jis ės riebiųjų mėsą ir nuplėš jų nagus.</verse>
				<verse number="17">Vargas stabui ganytojui, kuris palieka kaimenę! Kalavijas bus ant jo rankos ir ant jo dešinės akies; jo ranka džiūte nudžius, ir jo dešinė akis visiškai aptems“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">VIEŠPATIES žodžio našta Izraeliui, sako VIEŠPATS, kuris ištiesia dangus, deda žemės pamatą ir formuoja žmogaus dvasią jo viduje.</verse>
				<verse number="2">„Štai aš padarysiu Jeruzalę drebėjimo taure visoms aplinkinėms tautoms, kai jos bus apgulusios Judą ir Jeruzalę.</verse>
				<verse number="3">Ir tą dieną Jeruzalę padarysiu sunkiu akmeniu visoms tautoms: visos, kurios juo apsikraus, bus sutrupintos, nors prieš ją susirinks visos žemės tautos.</verse>
				<verse number="4">Tą dieną, – sako VIEŠPATS, – aš ištiksiu visus žirgus nuostaba ir jų raitelius pamišimu; o į Judos namus aš atversiu savo akis, bet visus tautų žirgus ištiksiu aklumu.</verse>
				<verse number="5">Ir Judos valdytojai sakys savo širdyse: ‘Jeruzalės gyventojai bus mano stiprybė kariuomenių VIEŠPATYJE, jų Dieve’.</verse>
				<verse number="6">Tą dieną Judos valdytojus padarysiu lyg ugnies židiniu malkose ir lyg ugnies deglu pėduose; ir jie surys visas aplinkines tautas dešinėje ir kairėje; ir Jeruzalė vėl bus apgyvendinta savo vietoje – Jeruzalėje“.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATS pirmiausia išgelbės Judos palapines, kad Dovydo namų šlovė ir Jeruzalės gyventojų šlovė nesiaukštintų prieš Judą.</verse>
				<verse number="8">Tą dieną VIEŠPATS apgins Jeruzalės gyventojus; ir silpniausias tarp jų tą dieną bus kaip Dovydas; o Dovydo namai bus kaip Dievas, kaip VIEŠPATIES angelas jų priešakyje.</verse>
				<verse number="9">Ir tą dieną įvyks, kad aš sieksiu sunaikinti visas tautas, ateinančias prieš Jeruzalę.</verse>
				<verse number="10">Ir ant Dovydo namų bei ant Jeruzalės gyventojų išliesiu malonės ir maldavimų dvasią; ir jie žvelgs į mane, kurį jie perdūrė; ir apraudos jį, kaip aprauda vienintelį sūnų, ir bus kartybėje dėl jo, kaip būna kartybėje dėl savo pirmagimio.</verse>
				<verse number="11">Tą dieną bus toks didis gedulas Jeruzalėje, kaip Hadadrimono gedulas Megidono lygumoje.</verse>
				<verse number="12">Ir šalis raudos, kiekviena šeima atskirai: Dovydo namų šeima atskirai ir jų žmonos atskirai; Natano namų šeima atskirai ir jų žmonos atskirai;</verse>
				<verse number="13">Levio namų šeima atskirai ir jų žmonos atskirai; Šimio šeima atskirai ir jų žmonos atskirai;</verse>
				<verse number="14">visos likusios šeimos, kiekviena šeima atskirai ir jų žmonos atskirai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Tą dieną bus šaltinis atsivėręs Dovydo namams ir Jeruzalės gyventojams dėl nuodėmės ir dėl nešvarumo.</verse>
				<verse number="2">„Ir tą dieną įvyks, – sako kariuomenių VIEŠPATS, – kad aš iškirsiu iš šalies stabų vardus, ir jų nebeprisimins; taip pat pranašus ir netyrą dvasią pašalinsiu iš šalies.</verse>
				<verse number="3">Ir atsitiks, kai kas nors dar pranašaus, tai jo tėvas ir jo motina, kurie jį pagimdė, jam tars: ‘Tu neturi gyventi, nes kalbi melus VIEŠPATIES vardu’; ir jo tėvas bei jo motina, kurie jį pagimdė, jį perdurs jam pranašaujant.</verse>
				<verse number="4">Ir tą dieną įvyks, kad pranašai gėdysis kiekvienas savo regėjimo, kai pranašavo; ir jie nebevilkės šiurkštaus drabužio, kad apgautų;</verse>
				<verse number="5">bet kiekvienas sakys: ‘Aš ne pranašas, aš žemdirbys; nes mane nuo pat jaunystės mokė laikyti galvijus’.</verse>
				<verse number="6">Ir jam sakys: ‘Kas tai per žaizdos tavo rankose?’ Tada jis atsakys: ‘ Tos, kuriomis buvau sužeistas savo draugų namuose’.</verse>
				<verse number="7">Kalavijau, pabusk prieš mano ganytoją, prieš mano bendrą, – sako kariuomenių VIEŠPATS; – kirsk ganytojui, ir avys išsisklaidys; ir aš nukreipsiu savo ranką prieš mažuosius.</verse>
				<verse number="8">Ir atsitiks, kad visoje šalyje, – sako VIEŠPATS, – joje dvi dalys bus iškirstos ir žus; bet trečdalis joje išliks.</verse>
				<verse number="9">Ir tą trečdalį aš vesiu per ugnį ir juos valysiu kaip valo sidabrą, ir juos mėginsiu kaip mėgina auksą; jie šauksis mano vardo, ir aš juos išklausysiu; aš sakysiu: ‘Tai mano tauta’; o jie sakys: ‘VIEŠPATS yra mano Dievas’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Štai ateina VIEŠPATIES diena, ir tavo grobis bus padalintas tavo tarpe.</verse>
				<verse number="2">Nes aš surinksiu visas tautas į mūšį prieš Jeruzalę; miestas bus paimtas, namai apiplėšti, moterys išprievartautos; ir pusė miesto išeis į nelaisvę, o tautos likutis nebus iškirstas iš miesto.</verse>
				<verse number="3">Tada VIEŠPATS išeis ir kariaus prieš tas tautas, kaip jis kariavo mūšio dieną.</verse>
				<verse number="4">Ir tą dieną jo kojos atsistos ant Alyvų kalno, esančio rytuose prieš Jeruzalę, ir Alyvų kalnas perskils per vidurį į rytus ir į vakarus, ir bus labai didelis slėnis; pusė kalno pasitrauks į šiaurę, o pusė – į pietus.</verse>
				<verse number="5">Ir jūs bėgsite į kalnų slėnį; nes kalnų slėnis sieks iki Azalo; taip, jūs bėgsite, kaip bėgote nuo žemės drebėjimo Judos karaliaus Uzijo dienomis; ir ateis VIEŠPATS, mano Dievas, ir visi šventieji su tavimi.</verse>
				<verse number="6">Ir tą dieną įvyks, kad šviesa nebus nei šviesi, nei tamsi;</verse>
				<verse number="7">bet tai bus viena diena, žinoma VIEŠPAČIUI, nei diena, nei naktis; bet įvyks, kad vakaro metu bus šviesu.</verse>
				<verse number="8">Ir tą dieną bus, kad gyvieji vandenys tekės iš Jeruzalės: pusė jų į priekinę jūrą, o pusė jų į užnugarinę jūrą; tai bus vasarą ir žiemą.</verse>
				<verse number="9">Ir VIEŠPATS bus visos žemės karalius; tą dieną bus vienas VIEŠPATS ir jo vardas vienas.</verse>
				<verse number="10">Visa ta šalis pasikeis, bus kaip lyguma nuo Gebos iki Rimono, į pietus nuo Jeruzalės; ji bus pakelta ir apgyvendinta savo vietoje, nuo Benjamino vartų iki Pirmųjų vartų vietos, iki Kertinių vartų, ir nuo Hananelio bokšto iki karaliaus vyno spaustuvų.</verse>
				<verse number="11">Ir žmonės gyvens joje, ir nebebus visiško sunaikinimo; bet Jeruzalė bus saugiai apgyventa.</verse>
				<verse number="12">O tokia bus rykštė, kuria VIEŠPATS suduos visoms tautoms, kariavusioms prieš Jeruzalę: jų kūnai ištirps, jiems tebestovint ant kojų, jų akys ištirps savo akiduobėse, ir jų liežuviai ištirps jų burnose.</verse>
				<verse number="13">Ir tą dieną įvyks, kad jų tarpe bus didelis sąmyšis nuo VIEŠPATIES; ir jie kiekvienas nutvers savo artimo ranką, ir jų ranka pakils prieš savo artimo ranką.</verse>
				<verse number="14">Juda irgi kariaus Jeruzalėje; ir bus surinkti visų aplinkinių pagonių turtai: didelė gausybė aukso, sidabro ir drabužių.</verse>
				<verse number="15">Ir tokia pat rykštė, kaip šita rykštė, bus žirgams, mulams, kupranugariams, asilams ir visiems gyvuliams, esantiems tose palapinėse.</verse>
				<verse number="16">Ir įvyks, kad visi, kurie išliks iš visų tautų, atėjusių prieš Jeruzalę, iš metų į metus eis aukštyn garbinti Karaliaus, kariuomenių VIEŠPATIES, ir švęsti Padangčių šventės.</verse>
				<verse number="17">Ir bus, jei kas iš visų žemės šeimų neateis aukštyn į Jeruzalę garbinti Karaliaus, kariuomenių VIEŠPATIES, jiems nebus lietaus.</verse>
				<verse number="18">Ir jei Egipto šeima, kuri neturi lietaus, neis aukštyn ir neateis, tuomet bus ta rykštė, kuria VIEŠPATS ištiks pagonis, kurie neateina aukštyn švęsti Padangčių šventės.</verse>
				<verse number="19">Tokia bus Egipto bausmė ir bausmė visų tautų, kurios neateina aukštyn švęsti Padangčių šventės.</verse>
				<verse number="20">Tą dieną ant žirgų varpelių bus parašyta „ŠVENTUMAS VIEŠPAČIUI“; ir puodai VIEŠPATIES namuose bus kaip taurės prieš aukurą.</verse>
				<verse number="21">Taip, kiekvienas puodas Jeruzalėje ir Judoje bus šventumas kariuomenių VIEŠPAČIUI; ir visi aukojantys ateis, paims iš jų ir juose virs; ir tą dieną nebebus kanaaniečio kariuomenių VIEŠPATIES namuose.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="39">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">VIEŠPATIES žodžio našta Izraeliui per Malachiją.</verse>
				<verse number="2">„Aš jus pamilau, – sako VIEŠPATS. – Tačiau jūs sakote: ‘Kuo tu mus pamilai?’ Argi Ezavas nebuvo Jokūbo brolis? – sako VIEŠPATS; – tačiau aš mylėjau Jokūbą,</verse>
				<verse number="3">o Ezavo nekenčiau, ir jo kalnus bei jo paveldą paverčiau dykyne dykumos slibinams“.</verse>
				<verse number="4">Kadangi Edomas sako: „Mes esame nuskurdinti, bet mes grįšime ir atstatysime dykvietes“; taip sako kariuomenių VIEŠPATS: „Jie statys, bet aš griausiu; ir juos vadins ‘nedorybės ribomis’ ir ‘tauta, prieš kuriuos VIEŠPATS pasipiktinęs per amžius’.</verse>
				<verse number="5">Jūsų akys matys ir jūs sakysite: ‘VIEŠPATS bus išaukštintas nuo Izraelio ribų’.</verse>
				<verse number="6">Sūnus gerbia savo tėvą ir tarnas savo valdovą; tad jei aš esu tėvas, kur yra mano garbė? Ir jei aš esu valdovas, kur yra mano baimė? – sako kariuomenių VIEŠPATS jums, kunigai, kurie niekinate mano vardą. Ir jūs sakote: ‘Kuo mes paniekinome tavo vardą?’</verse>
				<verse number="7">Jūs aukojate ant mano aukuro suterštą duoną; ir jūs sakote: ‘Kuo mes suteršėme tave?’ Tuo, kad jūs sakote: ‘VIEŠPATIES stalas yra niekingas’.</verse>
				<verse number="8">Ir jei aukojate aklą kaip auką, ar tai nėra blogai? Ir jei aukojate raišą ir ligotą, ar tai nėra blogai? Aukok tai savo valdytojui; ar jis bus patenkintas tavimi, ar tave priims? – sako kariuomenių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="9">– O dabar, meldžiu jus, maldaukite Dievą, kad jis būtų mums maloningas; tai buvo pagal jūsų būdą; ar jis atsižvelgs į jūsų asmenybę?– sako kariuomenių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="10">– Kas yra tarp jūsų, kuris uždarytų duris veltui? Nei veltui nekurkite ugnies ant mano aukuro. Aš nemėgstu jūsų, – sako kariuomenių VIEŠPATS, – ir nepriimsiu aukos iš jūsų rankų.</verse>
				<verse number="11">Nes nuo saulės patekėjimo iki jos nusileidimo didis bus mano vardas tarp pagonių; ir kiekvienoje vietoje mano vardui bus aukojami smilkalai ir tyra auka; nes didis bus mano vardas tarp pagonių, – sako kariuomenių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="12">– Bet jūs suteršėte jį tuo, kad sakote: ‘VIEŠPATIES stalas yra suterštas; ir jo vaisius, tai yra, jo maistas, yra niekingas’.</verse>
				<verse number="13">Taip pat jūs sakėte: ‘Štai koks tai varginimasis!’ Jūs tai užgesinote, – sako kariuomenių VIEŠPATS; – ir atnešėte tai, kas sudraskyta, luoša ir ligota; taip jūs atnešėte auką; ar aš turėčiau tai priimti iš jūsų rankos? – sako kariuomenių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="14">– Bet prakeiktas tebūna apgavikas, kuris savo kaimenėje turi patiną ir pažada, o aukoja VIEŠPAČIUI sugadintąjį; nes aš esu didis Karalius, – sako kariuomenių VIEŠPATS, – ir mano vardas bauginantis tarp pagonių“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">O dabar jūs, kunigai, šitas įsakymas yra jums.</verse>
				<verse number="2">„Jei jūs neklausysite ir jei nesidėsite to į širdį, kad duotumėte šlovę mano vardui, – sako kariuomenių VIEŠPATS, – aš siųsiu ant jūsų prakeikimą ir prakeiksiu jūsų palaiminimus; taip, aš jau prakeikiau juos, nes jūs nesidedate to į širdį.</verse>
				<verse number="3">Štai aš sugadinsiu jūsų sėklą ir apdrabstysiu jūsų veidus mėšlu – jūsų iškilmingų švenčių mėšlu; ir su juo jus pašalins.</verse>
				<verse number="4">Ir jūs žinosite, kad aš jums siunčiau šitą įsakymą, kad mano sandora būtų su Leviu, – sako kariuomenių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="5">– Mano sandora buvo su juo gyvenimo ir ramybės; ir daviau jam juos dėl baimės, kuria jis bijojo manęs ir buvo išsigandęs prieš mano vardą.</verse>
				<verse number="6">Tiesos įstatymas buvo jo burnoje, ir neteisybės nerasta jo lūpose; jis vaikščiojo su manimi ramybėje ir teisingume, ir daugelį nukreipė nuo neteisybės.</verse>
				<verse number="7">Nes kunigo lūpos turėtų saugoti pažinimą, o jie turėtų ieškoti įstatymo iš jo burnos; nes jis yra kariuomenių VIEŠPATIES pasiuntinys.</verse>
				<verse number="8">Bet jūs esate pasitraukę nuo to kelio; jūs daugelį suklupdėte įstatymu; jūs iškraipėte Levio sandorą, – sako kariuomenių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="9">Todėl ir aš jus padariau niekingais ir menkais visos tautos akivaizdoje pagal tai, kaip ir jūs nesilaikėte mano kelių, bet buvote šališki įstatyme“.</verse>
				<verse number="10">Argi ne visi mes turime vieną tėvą? Argi ne vienas Dievas mus sutvėrė? Kodėl mes išdavikiškai elgiamės kiekvienas su savo broliu, suteršdami savo tėvų sandorą?</verse>
				<verse number="11">Išdavikiškai elgėsi Juda, ir bjaurystė daroma Izraelyje ir Jeruzalėje; nes Juda suteršė VIEŠPATIES šventumą, kurį jis mylėjo, ir vedė svetimo dievo dukterį.</verse>
				<verse number="12">VIEŠPATS iškirs žmogų, kuris tai daro, mokytoją bei mokinį iš Jokūbo padangčių ir tą, kuris aukoja auką kariuomenių VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="13">Ir jūs vėl tai darėte, apdengdami VIEŠPATIES aukurą ašaromis, verksmu ir šauksmu taip, kad jis nebeatsižvelgia į auką ir jos nebepriima gera valia iš jūsų rankų.</verse>
				<verse number="14">Tačiau jūs sakote: „Kodėl?“ Todėl, kad VIEŠPATS buvo liudytojas tarp tavęs ir tavo jaunystės žmonos, su kuria tu elgeisi išdavikiškai; nors ji yra tavo draugė ir tavo sandoros žmona.</verse>
				<verse number="15">Argi jis ne vieną padarė? Jis dar turėjo dvasios likutį. Ir kodėl vieną? Kad jis ieškotų dievotos sėklos. Todėl rūpinkitės savo dvasia, ir tegul niekas nesielgia išdavikiškai su savo jaunystės žmona.</verse>
				<verse number="16">Nes VIEŠPATS, Izraelio Dievas, sako, kad nekenčia paleidimų; nes jie apdengia smurtą savo drabužiu, sako kariuomenių VIEŠPATS; todėl saugokite savo dvasią, kad nesielgtumėte išdavikiškai.</verse>
				<verse number="17">Jūs nuvarginote VIEŠPATĮ savo žodžiais. Tačiau jūs sakote: „Kuo mes jį nuvarginome?“ Kai jūs sakote: „Kiekvienas darantis pikta yra geras VIEŠPATIES akyse, ir tokiais jis gėrisi“; arba: „Kur yra teismo Dievas?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">„Štai aš siųsiu savo pasiuntinį, ir jis paruoš kelią pirma manęs; ir Viešpats, kurio jūs ieškote, staiga ateis į savo šventyklą, būtent sandoros pasiuntinys, kuriuo jūs gėritės; štai jis ateis“, – sako kariuomenių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="2">Bet kas gali iškęsti jo atėjimo dieną? Ir kas išsilaikys jam pasirodžius? Nes jis yra kaip valytojo ugnis ir kaip vėlėjų muilas;</verse>
				<verse number="3">ir jis atsisės kaip sidabro valytojas ir grynintojas; jis išgrynins Levio sūnus ir juos išvalys kaip auksą ir sidabrą, kad jie aukotų VIEŠPAČIUI auką teisumu.</verse>
				<verse number="4">Tada VIEŠPAČIUI patiks Judos ir Jeruzalės auka kaip senomis dienomis ir kaip ankstesniais metais.</verse>
				<verse number="5">„Aš priartėsiu prie jūsų teismui; ir būsiu skubus liudytojas prieš burtininkus, prieš svetimautojus, prieš melagingai prisiekiančius ir prieš tuos, kurie engia samdinį jo uždarbiu, engia našles bei našlaičius, ir kuris nukreipia ateivį nuo jo teisių ir manęs nebijo, – sako kariuomenių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="6">– Nes aš esu VIEŠPATS, aš nesikeičiu; todėl jūs, Jokūbo sūnūs, nesate sunaikinti.</verse>
				<verse number="7">Nuo savo tėvų dienų jūs pasitraukėte nuo mano įsakų ir jų nesilaikėte. Sugrįžkite pas mane, ir aš sugrįšiu pas jus, – sako kariuomenių VIEŠPATS. – Bet jūs sakėte: ‘Kaip mums sugrįžti?’</verse>
				<verse number="8">Ar žmogus apiplėš Dievą? Tačiau jūs apiplėšėte mane. Bet jūs sakote: ‘Kuo mes apiplėšėme tave?’ Dešimtinėmis ir aukomis.</verse>
				<verse number="9">Jūs esate prakeikti prakeikimu; nes jūs – visa šita tauta – apiplėšėte mane.</verse>
				<verse number="10">Atneškite visas dešimtines į sandėlį, kad būtų maisto mano namuose, ir tuo išmėginkite mane, – sako kariuomenių VIEŠPATS, – ar aš neatidarysiu jums dangaus langų ir neišliesiu jums palaiminimo, kad neužteks vietos jį priimti.</verse>
				<verse number="11">Ir aš subarsiu dėl jūsų rijiką, ir jis nesunaikins jūsų dirvos vaisių; ir jūsų vynmedis prieš laiką neišmes savo vaisių lauke, – sako kariuomenių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="12">Ir visos tautos vadins jus palaimintais; nes jūs būsite pasigėrėtina šalis, – sako kariuomenių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="13">– Jūsų žodžiai buvo narsūs prieš mane, – sako VIEŠPATS. – Tačiau jūs sakote: ‘Ką mes taip daug kalbėjome prieš tave?’</verse>
				<verse number="14">Jūs sakėte: ‘Tuščia yra tarnauti Dievui; kokia nauda, kad laikėmės jo įsakų ir gedulingai vaikščiojome kariuomenių VIEŠPATIES akivaizdoje?</verse>
				<verse number="15">Dabar mes vadiname laimingais išdidžiuosius; taip, tie, kurie daro nedorybę, yra įsitvirtinę; taip, tie, kurie gundo Dievą, yra išvaduoti’“.</verse>
				<verse number="16">Tada tie, kurie bijojo VIEŠPATIES, dažnai kalbėjosi vienas su kitu; o VIEŠPATS tai klausėsi ir girdėjo, ir jo akivaizdoje buvo parašyta atminimo knyga dėl tų, kurie bijojo VIEŠPATIES ir mąstė apie jo vardą.</verse>
				<verse number="17">„Jie bus mano, – sako kariuomenių VIEŠPATS, – tą dieną, kai aš pagaminsiu savo brangenybes; ir jų gailėsiuos, kaip žmogus gailisi savo sūnaus, kuris jam tarnauja.</verse>
				<verse number="18">Tada jūs sugrįšite ir matysite skirtumą tarp teisiojo ir nedorėlio, tarp tarnaujančio Dievui ir tarp to, kuris jam netarnauja.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Nes štai ateina diena, deganti kaip krosnis; ir visi išdidieji, taip, ir visi, kurie elgiasi nedorai, bus ražienomis; ir juos sudegins ateinanti diena, – sako kariuomenių VIEŠPATS, – kad ji nepaliks jiems nei šaknies, nei šakos.</verse>
				<verse number="2">Bet jums, bijantiems mano vardo, patekės teisumo Saulė su išgydymu savo sparnuose, ir jūs išeisite ir augsite kaip tvarto veršiai.</verse>
				<verse number="3">Ir jūs mindžiosite nedorėlius; nes jie bus pelenai po jūsų kojų padais tą dieną, kai aš tai darysiu, – sako kariuomenių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="4">– Atsiminkite mano tarno Mozės įstatymą, kurį jam įsakiau Horebe visam Izraeliui, su įstatais ir teismais.</verse>
				<verse number="5">Štai aš siųsiu jums pranašą Eliją, prieš ateinant didžiai ir baisiai VIEŠPATIES dienai;</verse>
				<verse number="6">ir jis atgręš tėvų širdis į vaikus ir vaikų širdis į jų tėvus, kad aš atėjęs neištikčiau žemės prakeikimu“.</verse>
			</chapter>
		</book>
	</testament>
	<testament name="New">
		<book number="40">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Jėzaus Kristaus, Dovydo sūnaus, Abraomo sūnaus, kilmės knyga.</verse>
				<verse number="2">Abraomas pagimdė Izaoką; ir Izaokas pagimdė Jokūbą; ir Jokūbas pagimdė Judą ir jo brolius;</verse>
				<verse number="3">ir Juda pagimdė Faresą ir Zarą iš Tamaros; ir Faresas pagimdė Esromą; ir Esromas pagimdė Aramą;</verse>
				<verse number="4">ir Aramas pagimdė Aminadabą; ir Aminadabas pagimdė Naasoną; ir Naasonas pagimdė Salmoną;</verse>
				<verse number="5">ir Salmonas pagimdė Boozą iš Rahabos; ir Boozas pagimdė Jobedą iš Rūtos; ir Jobedas pagimdė Jesę;</verse>
				<verse number="6">ir Jesė pagimdė Dovydą – karalių; ir karalius Dovydas pagimdė Saliamoną iš tos, kuri buvo Ūrijo žmona;</verse>
				<verse number="7">ir Saliamonas pagimdė Roboamą; ir Roboamas pagimdė Abiją; ir Abija pagimdė Asą;</verse>
				<verse number="8">ir Asa pagimdė Juozapatą; ir Juozapatas pagimdė Joramą; ir Joramas pagimdė Oziją;</verse>
				<verse number="9">ir Ozijas pagimdė Joatamą; ir Joatamas pagimdė Achazą; ir Achazas pagimdė Ezekiją;</verse>
				<verse number="10">ir Ezekijas pagimdė Manasą; ir Manasas pagimdė Amoną; ir Amonas pagimdė Joziją;</verse>
				<verse number="11">ir Jozijas pagimdė Jechoniją ir jo brolius apie tą laiką, kai jie buvo išvesti į Babiloną;</verse>
				<verse number="12">ir po to, kai jie buvo nuvesti į Babiloną, Jechonijas pagimdė Salatielį; ir Salatielis pagimdė Zorobabelį;</verse>
				<verse number="13">ir Zorobabelis pagimdė Abijudą; ir Abijudas pagimdė Eliakimą; ir Eliakimas pagimdė Azorą;</verse>
				<verse number="14">ir Azoras pagimdė Sadoką; ir Sadokas pagimdė Achimą; ir Achimas pagimdė Elijudą;</verse>
				<verse number="15">ir Elijudas pagimdė Eleazarą; ir Eleazaras pagimdė Mataną; ir Matanas pagimdė Jokūbą;</verse>
				<verse number="16">ir Jokūbas pagimdė Juozapą – vyrą Marijos, iš kurios gimė Jėzus, kuris yra vadinamas Kristumi.</verse>
				<verse number="17">Taigi nuo Abraomo iki Dovydo – iš viso keturiolika kartų; ir nuo Dovydo iki išvedimo į Babiloną – keturiolika kartų; ir nuo išvedimo į Babiloną iki Kristaus – keturiolika kartų.</verse>
				<verse number="18">Na, o Jėzaus Kristaus gimimas buvo toks: kai jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu, prieš jiems sueinant kartu, ji radosi nėščia iš Šventosios DVASIOS.</verse>
				<verse number="19">Tuomet jos vyras Juozapas, būdamas teisus vyras ir nenorėdamas jos viešai apskelbti, buvo nusiteikęs slapta ją atleisti.</verse>
				<verse number="20">Bet, jam begalvojant apie tai, štai Viešpaties angelas pasirodė jam sapne, sakydamas: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok pasiimti sau savo žmonos Marijos, nes tai, kas joje prasidėjo, yra iš Šventosios DVASIOS.</verse>
				<verse number="21">Ir ji pagimdys sūnų, ir tu pavadinsi jį vardu JĖZUS, nes jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių.</verse>
				<verse number="22">Na, o visa tai atsitiko, kad išsipildytų tai, kas buvo Viešpaties kalbėta per pranašą, sakant:</verse>
				<verse number="23">‘Štai mergelė bus nėščia ir pagimdys sūnų, ir jie vadins jį vardu Emanuelis’, kas išvertus reiškia ‘Dievas su mumis’“.</verse>
				<verse number="24">Tada Juozapas atsikėlęs iš miego padarė, kaip Viešpaties angelas buvo jam įsakęs, ir pasiėmė sau žmoną,</verse>
				<verse number="25">ir jos nepažinojo, kol ji nepagimdė savo pirmagimio sūnaus; ir jis pavadino jį vardu JĖZUS.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Na, o kai Jėzus buvo gimęs Judėjos Betliejuje, karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš rytų,</verse>
				<verse number="2">sakydami: „Kur yra tas, kuris gimė – žydų Karalius? Nes mes matėme jo žvaigždę rytuose ir atvykome jo pagarbinti“.</verse>
				<verse number="3">Išgirdęs tai, karalius Erodas sunerimo, ir su juo visa Jeruzalė,</verse>
				<verse number="4">ir susikvietęs visus tautos vyriausiuosius kunigus bei raštininkus jis jų teiravosi, kur turėjęs gimti Kristus.</verse>
				<verse number="5">Ir jie tarė jam: „Judėjos Betliejuje, nes taip yra pranašo parašyta:</verse>
				<verse number="6">‘Ir tu, Betliejau Judos šalyje, nesi mažiausias tarp Judos kunigaikščių, nes iš tavęs ateis Valdytojas, kuris valdys mano tautą Izraelį’“.</verse>
				<verse number="7">Tada Erodas, slapta pasikvietęs išminčius, stropiai juos išklausinėjo, kokiu laiku pasirodė žvaigždė.</verse>
				<verse number="8">Ir jis pasiuntė juos į Betliejų ir pasakė: „Eikite ir rūpestingai ieškokite mažo vaiko; ir kai jūs jį surasite, praneškite man, kad ir aš ateičiau ir jį pagarbinčiau“.</verse>
				<verse number="9">Išklausę karaliaus jie išvyko; ir štai žvaigždė, kurią jie matė rytuose, ėjo pirma jų, kol ji atėjo ir atsistojo viršum ten, kur buvo mažas vaikas.</verse>
				<verse number="10">Kai jie pamatė žvaigždę, jie džiaugėsi be galo dideliu džiaugsmu.</verse>
				<verse number="11">Ir, įėję į namą, jie pamatė mažą vaiką su jo motina Marija ir parpuolė, ir jį pagarbino; ir kai jie atidengė savo brangenybes, jie pristatė jam dovanas: auksą ir smilkalus, ir mirą.</verse>
				<verse number="12">Ir sapne Dievo perspėti, kad negrįžtų pas Erodą, jie kitu keliu iškeliavo į savo šalį.</verse>
				<verse number="13">Ir kai jie buvo išėję, štai Viešpaties angelas pasirodė Juozapui sapne, sakydamas: „Kelkis ir pasiimk mažą vaiką bei jo motiną, ir bėk į Egiptą, ir būk ten, kol aš tau pranešiu, nes Erodas ieškos mažo vaiko, kad jį sunaikintų“.</verse>
				<verse number="14">Atsikėlęs jis nakčia pasiėmė mažą vaiką bei jo motiną ir iškeliavo į Egiptą;</verse>
				<verse number="15">ir ten buvo iki Erodo mirties, kad išsipildytų, kas Viešpaties buvo pasakyta per pranašą, sakant: „Iš Egipto aš pašaukiau savo sūnų“.</verse>
				<verse number="16">Tuomet Erodas, pamatęs, kad jis buvo išminčių pajuoktas, be galo užsirūstino ir pasiuntė, ir išžudė visus vaikus, kurie buvo Betliejuje ir visose jo ribose nuo dviejų metų ir jaunesnius, pagal tą laiką, kurį stropiai išklausinėjo išminčių.</verse>
				<verse number="17">Tuomet išsipildė tai, kas buvo pranašo Jeremijo kalbėta, sakant:</verse>
				<verse number="18">„Ramoje girdėjosi balsas, rauda ir verksmas, ir didžiulis gedulas: Rachelė verkia savo vaikų ir nenori būti paguosta, nes jų nebėra“.</verse>
				<verse number="19">Bet, kai Erodas buvo miręs, štai Viešpaties angelas Egipte pasirodė Juozapui sapne,</verse>
				<verse number="20">sakydamas: „Kelkis ir pasiimk mažą vaiką bei jo motiną ir eik į Izraelio šalį, nes yra mirę tie, kurie tykojo mažo vaiko gyvybės.</verse>
				<verse number="21">Ir jis atsikėlė ir pasiėmė mažą vaiką bei jo motiną, ir atėjo į Izraelio šalį.</verse>
				<verse number="22">Bet, kai jis išgirdo, kad Judėjoje valdo Archelajus savo tėvo Erodo vietoje, jis bijojo ten eiti; tačiau sapne Dievo įspėtas, jis pasuko į Galilėjos sritis;</verse>
				<verse number="23">ir jis atėjo ir apsigyveno mieste, vadinamame Nazaretu, idant išsipildytų, kas buvo kalbėta pranašų: „Jį vadins nazarėnu“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Tomis dienomis atėjo Jonas Krikštytojas, skelbdamas Judėjos dykumoje</verse>
				<verse number="2">ir sakydamas: „Atgailaukite, nes dangaus karalystė yra čia pat“.</verse>
				<verse number="3">Nes tai tas, apie kurį yra kalbėjęs pranašas Ezaijas, sakydamas: „Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Paruoškite Viešpaties kelią, tiesius darykite jo takus’“.</verse>
				<verse number="4">Ir tas pats Jonas turėjo kupranugario šerių drabužį ir aplink strėnas – odinį diržą; ir jo maistas buvo skėriai bei laukinis medus.</verse>
				<verse number="5">Tuomet išėjo pas jį Jeruzalė ir visa Judėja, ir visa sritis aplink Jordaną,</verse>
				<verse number="6">ir buvo jo krikštijami Jordane, išpažindami savo nuodėmes.</verse>
				<verse number="7">Bet, pamatęs daugelį iš fariziejų ir sadukiejų ateinančių prie jo krikšto, jis jiems tarė: „O angių palikuonys, kas jus perspėjo bėgti nuo ateinančios rūstybės?</verse>
				<verse number="8">Todėl duokite vaisių, deramų atgailai;</verse>
				<verse number="9">ir nemanykite sakyti savyje: ‘Mes turime Abraomą savo tėvu’; nes aš jums sakau, kad Dievas gali iš šitų akmenų prikelti vaikų Abraomui.</verse>
				<verse number="10">O kirvis jau taipogi pridėtas prie medžių šaknies; todėl kiekvienas medis, kuris neduoda gero vaisiaus, yra iškertamas ir įmetamas į ugnį.</verse>
				<verse number="11">Aš, tiesa, jus krikštiju vandeniu atgailai, bet tas, kuris ateina po manęs, yra galingesnis už mane, aš nevertas nešti jo apavą; jis krikštys jus Šventąja DVASIA ir ugnimi;</verse>
				<verse number="12">jo vėtyklė – jo rankoje, ir jis visiškai išvalys savo klojimą ir surinks savo kviečius į svirną; bet jis sudegins pelus neužgesinama ugnimi“.</verse>
				<verse number="13">Tuomet ateina Jėzus iš Galilėjos prie Jordano pas Joną, kad būtų jo pakrikštytas.</verse>
				<verse number="14">Bet Jonas jam uždraudė, sakydamas: „Aš turiu būti tavęs pakrikštytas, o tu ateini pas mane?“</verse>
				<verse number="15">Ir Jėzus atsakydamas jam tarė: „Dabar leisk, kad taip būtų, nes taip mums dera išpildyti visą teisumą“. Tada jis jam leido.</verse>
				<verse number="16">Ir kai Jėzus buvo pakrikštytas, tuoj išėjo iš vandens; ir štai jam atsivėrė dangūs, ir jis pamatė Dievo Dvasią nusileidžiančią kaip balandį ir nutupiančią ant jo;</verse>
				<verse number="17">ir štai balsas iš dangaus sakantis: „Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo aš labai patenkintas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Tada Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad būtų velnio gundomas.</verse>
				<verse number="2">Ir po to, kai išpasninkavo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo alkanas.</verse>
				<verse number="3">Ir gundytojas, atėjęs pas jį, tarė: „Jei tu esi Dievo Sūnus, įsakyk, kad šie akmenys pavirstų duona“.</verse>
				<verse number="4">Bet jis atsakydamas tarė: „Yra parašyta: ‘Žmogus gyvens ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos’“.</verse>
				<verse number="5">Tuomet velnias paima jį į šventąjį miestą ir pastato jį ant šventyklos viršūnės,</verse>
				<verse number="6">ir sako jam: „Jei tu esi Dievo Sūnus, meskis žemyn, nes yra parašyta: ‘Jis įpareigos savo angelus dėl tavęs, ir savo rankose jie nešios tave, idant neužsigautum kada savo kojos į akmenį’“.</verse>
				<verse number="7">Jėzus jam tarė: „Vėlgi yra parašyta: ‘Negundyk Viešpaties, savo Dievo’“.</verse>
				<verse number="8">Vėl velnias paima jį į be galo aukštą kalną ir parodo jam visas pasaulio karalystes bei jų šlovę;</verse>
				<verse number="9">ir jam sako: „Visa tai duosiu tau, jei parpulsi ir mane pagarbinsi“.</verse>
				<verse number="10">Tuomet Jėzus jam sako: „Eik šalin, Šėtone, nes yra parašyta: ‘Garbink Viešpatį, savo Dievą, ir jam vienam tarnauk’“.</verse>
				<verse number="11">Tada velnias jį palieka, ir štai atėjo angelai ir jam tarnavo.</verse>
				<verse number="12">Na, o kai Jėzus išgirdo, kad Jonas įmestas į kalėjimą, jis išėjo į Galilėją;</verse>
				<verse number="13">ir, palikęs Nazaretą, jis atėjo ir apsigyveno Kafernaume, kuris yra jūros pakrantėje, Zabulono ir Neftalio ribose,</verse>
				<verse number="14">kad išsipildytų, kas buvo kalbėta pranašo Ezaijo, sakant:</verse>
				<verse number="15">„Zabulono šalis ir Neftalio šalis, prie jūros kelio, anapus Jordano, pagonių Galilėja;</verse>
				<verse number="16">tauta, kuri sėdėjo tamsoje, išvydo didžią šviesą; ir tiems, kurie sėdėjo krašte ir šešėlyje mirties, užtekėjo šviesa“.</verse>
				<verse number="17">Nuo to laiko Jėzus pradėjo skelbti ir sakyti: „Atgailaukite, nes dangaus karalystė yra čia pat“.</verse>
				<verse number="18">Ir Jėzus, vaikščiodamas palei Galilėjos jūrą, pamatė du brolius: Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų, metančius tinklą į jūrą, nes jie buvo žvejai.</verse>
				<verse number="19">Ir jis sako jiems: „Sekite paskui mane, ir aš jus padarysiu žmonių žvejais“.</verse>
				<verse number="20">Ir jie tuojau paliko savo tinklus ir sekė paskui jį.</verse>
				<verse number="21">Ir iš ten eidamas jis pamatė kitus du brolius – Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną – laive su jų tėvu Zebediejumi savo tinklus betaisančius, ir jis pašaukė juos.</verse>
				<verse number="22">Ir jie tuoj pat paliko laivą bei savo tėvą ir sekė paskui jį.</verse>
				<verse number="23">Ir Jėzus apėjo visą Galilėją, mokydamas jų sinagogose ir skelbdamas karalystės evangeliją, ir gydydamas visokias negalias bei visokias ligas tautos tarpe.</verse>
				<verse number="24">Ir garsas apie jį sklido po visą Siriją; ir jie atnešė pas jį visus sergančius, įvairiausių ligų bei kančių apimtus, ir tuos, kurie buvo velnių apsėsti, ir tuos, kurie buvo lunatikai, ir tuos, kurie turėjo paralyžių; ir jis išgydė juos.</verse>
				<verse number="25">Ir paskui jį sekė didžiulės minios žmonių iš Galilėjos ir iš Dekapolio, ir iš Jeruzalės, ir iš Judėjos, ir iš anapus Jordano.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Ir matydamas minias jis užlipo į kalną; ir kai jis atsisėdo, pas jį atėjo jo mokiniai;</verse>
				<verse number="2">ir jis pravėrė savo burną ir juos mokė, sakydamas:</verse>
				<verse number="3">„Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė.</verse>
				<verse number="4">Palaiminti tie, kurie liūdi, nes jie bus paguosti.</verse>
				<verse number="5">Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę.</verse>
				<verse number="6">Palaiminti tie, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti.</verse>
				<verse number="7">Palaiminti gailestingieji, nes jie įgys gailestingumą.</verse>
				<verse number="8">Palaiminti tyraširdžiai, nes jie matys Dievą.</verse>
				<verse number="9">Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais.</verse>
				<verse number="10">Palaiminti tie, kurie persekiojami dėl teisumo, nes jų yra dangaus karalystė.</verse>
				<verse number="11">Palaiminti esate jūs, kai dėl manęs jus keiks ir persekios, ir melagingai kalbės apie jus visokį blogį.</verse>
				<verse number="12">Džiaukitės ir būkite be galo linksmi, nes didelis yra jūsų užmokestis danguje; nes taip jie persekiojo anksčiau jūsų buvusius pranašus“.</verse>
				<verse number="13">„Jūs esate žemės druska; bet jei druska praranda savo skonį, kuo gi ją bepasūdysi? Ji jau niekam nebetinka, o tik kad būtų išmesta lauk ir sumindyta žmonėms po kojomis.</verse>
				<verse number="14">Jūs esate pasaulio šviesa. Miestas, pastatytas ant kalvos, negali būti paslėptas.</verse>
				<verse number="15">Nei kas, uždegęs žvakę, nestato jos po saiku, bet į žvakidę; ir ji duoda šviesą visiems esantiems namuose.</verse>
				<verse number="16">Taip jūsų šviesa tešviečia žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris yra danguje“.</verse>
				<verse number="17">„Nemanykite, kad aš atėjau sunaikinti įstatymo ar pranašų: aš atėjau ne sunaikinti, bet išpildyti.</verse>
				<verse number="18">Nes iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nei viena raidelė, nei vienas brūkšnelis jokiu būdu neišnyks iš įstatymo, kol viskas išsipildys.</verse>
				<verse number="19">Todėl, kas sulaužys vieną iš šitų mažiausių įsakymų ir taip mokys žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje; bet kas juos vykdys ir mokys, tas bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje.</verse>
				<verse number="20">Nes aš sakau jums: jeigu jūsų teisumas nepranoks raštininkų ir fariziejų teisumo, jūs jokiu atveju neįeisite į dangaus karalystę“.</verse>
				<verse number="21">„Jūs girdėjote, kad buvo senolių pasakyta: ‘Nežudyk’; ir kas nužudys, tam gresia teismas;</verse>
				<verse number="22">bet aš jums sakau: kas be priežasties pyksta ant savo brolio, tam gresia teismas; ir kas pasakys savo broliui: ‘Raka’, tam gresia taryba; bet kas pasakys: ‘Tu kvailys’, tam gresia pragaro ugnis.</verse>
				<verse number="23">Todėl jeigu tu atneši savo dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, kad tavo brolis turi kažką tai prieš tave,</verse>
				<verse number="24">palik savo dovaną ten prie aukuro ir eik; pirmiausia susitaikyk su savo broliu ir tada ateik, ir aukok savo dovaną.</verse>
				<verse number="25">Greitai susitark su savo priešininku, kol dar esi su juo kelyje; kad kuriuo metu priešininkas tavęs neatiduotų teisėjui, o teisėjas neatiduotų tavęs pareigūnui, ir tu nebūtum įmestas į kalėjimą.</verse>
				<verse number="26">Iš tikrųjų sakau tau: tu jokiu būdu iš ten neišeisi, kol nesumokėsi iki paskutinio kvadranto“.</verse>
				<verse number="27">„Jūs esate girdėję, kad buvo senolių pasakyta: ‘Nesvetimauk’;</verse>
				<verse number="28">bet aš jums sakau: kas žiūri į moterį jos geisdamas, tas jau svetimavo su ja savo širdyje.</verse>
				<verse number="29">Ir jei tavo dešinioji akis tave piktina, išlupk ją ir mesk nuo savęs, nes tau yra naudinga, kad pražūtų vienas iš tavo narių, o ne kad visas tavo kūnas būtų įmestas į pragarą.</verse>
				<verse number="30">Ir jei tavo dešinioji ranka tave piktina, nukirsk ją ir mesk nuo savęs, nes tau yra naudinga, kad pražūtų vienas iš tavo narių, o ne kad visas tavo kūnas būtų įmestas į pragarą“.</verse>
				<verse number="31">„Buvo pasakyta: ‘Kas atleis savo žmoną, teduoda jai skyrybų raštą’;</verse>
				<verse number="32">bet aš jums sakau: kas atleis savo žmoną ne dėl paleistuvavimo, tas verčia ją svetimauti, ir kas išsiskyrusiąją veda – svetimauja“.</verse>
				<verse number="33">„Vėlgi – jūs girdėjote, kad buvo senolių pasakyta: ‘Melagingai neprisiek, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas’;</verse>
				<verse number="34">bet aš jums sakau: iš viso neprisiekinėkite – nei dangumi, nes tai yra Dievo sostas,</verse>
				<verse number="35">nei žeme, nes tai yra jo pakojis; nei Jeruzale, nes ji yra didžiojo Karaliaus miestas.</verse>
				<verse number="36">Neprisiek nei savo galva, nes tu negali padaryti nei vieno plauko balto ar juodo.</verse>
				<verse number="37">Bet tegul jūsų bendravimas būna ‘Taip – taip’, ‘Ne – ne’; nes kas yra viršaus šitų, ateina iš pikto“.</verse>
				<verse number="38">„Jūs girdėjote, kad buvo pasakyta: ‘Akis už akį ir dantis už dantį’;</verse>
				<verse number="39">bet aš jums sakau: jūs nesipriešinkite piktam; bet jei kas tau smogtų į dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.</verse>
				<verse number="40">Ir jei kas norėtų su tavimi bylinėtis ir atims tavo marškinius, atiduok jam ir savo apsiaustą.</verse>
				<verse number="41">Ir jei kas vers tave nueiti mylią, nueik su juo dvi.</verse>
				<verse number="42">Duok tam, kuris tavęs prašo, ir nenusigręžk nuo to, kuris nori iš tavęs pasiskolinti“.</verse>
				<verse number="43">„Jūs girdėjote, kad buvo pasakyta: ‘Mylėk savo artimą ir nekęsk savo priešo’.</verse>
				<verse number="44">Bet aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite tuos, kurie jus keikia, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia, ir melskitės už tuos, kurie jus skriaudžia ir persekioja;</verse>
				<verse number="45">kad jūs būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris yra danguje; nes jis padaro, kad jo saulė patekėtų piktiems bei geriems ir siunčia lietų teisiems bei neteisiems.</verse>
				<verse number="46">Nes jeigu jūs mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi turite atlygį? Argi ir muitininkai taip nedaro?</verse>
				<verse number="47">Ir jeigu jūs sveikinate tik savo brolius, ką gi jūs darote daugiau už kitus? Argi taip nedaro ir muitininkai?</verse>
				<verse number="48">Todėl būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, esantis danguje, yra tobulas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">„Saugokitės, kad nedalytumėte savo išmaldų žmonių akyse, idant būtumėte jų matomi, kitaip jūs neturėsite užmokesčio iš savo Tėvo, kuris yra danguje.</verse>
				<verse number="2">Todėl, kai dalini savo išmaldas, netrimituok prieš save, kaip daro veidmainiai sinagogose ir gatvėse, kad jie būtų žmonių giriami. Iš tiesų aš jums sakau: jie turi savo užmokestį.</verse>
				<verse number="3">Bet kai dalini išmaldas, tegul tavo kairė nežino, ką daro dešinė,</verse>
				<verse number="4">kad tavo išmaldos būtų slaptoje; ir tavo Tėvas, kuris mato slaptoje, pats atlygins tau viešai.</verse>
				<verse number="5">Ir kai meldiesi, nebūk kaip veidmainiai, nes jie mėgsta melstis stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad būtų matomi žmonių. Iš tiesų aš jums sakau: jie turi savo užmokestį.</verse>
				<verse number="6">Bet kai tu meldiesi, įeik į savo kambarėlį ir užsirakinęs duris melskis savo Tėvui, kuris yra slaptoje; ir tavo Tėvas, kuris mato slaptoje, atlygins tau viešai.</verse>
				<verse number="7">Bet kai jūs meldžiatės, nevartokite tuščių pakartojimų, kaip pagonys daro, nes jie galvoja, kad jie bus išgirsti dėl jų gausaus kalbėjimo.</verse>
				<verse number="8">Todėl nebūkite kaip jie, nes jūsų Tėvas žino, ko jums reikia prieš jums dar jo prašant.</verse>
				<verse number="9">Todėl jūs šitaip melskitės: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, tebūna pašvęstas tavo vardas.</verse>
				<verse number="10">Teateina tavo karalystė. Tebūna įvykdyta tavo valia žemėje, kaip kad ji yra danguje.</verse>
				<verse number="11">Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien.</verse>
				<verse number="12">Ir atleisk mums mūsų skolas, kaip mes atleidžiame savo skolininkams.</verse>
				<verse number="13">Ir nevesk mūsų į pagundą, bet išvaduok mus nuo pikto; nes tavo yra karalystė ir galia, ir šlovė per amžius. Amen“.</verse>
				<verse number="14">Nes jeigu jūs atleidžiate žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas jums atleis;</verse>
				<verse number="15">bet jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai nei jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“.</verse>
				<verse number="16">„Be to, kai pasninkaujate, nebūkite kaip veidmainiai, liūdna veido išraiška, nes jie iškreipia savo veidus, kad jie pasirodytų žmonėms esą pasninkaujantys. Iš tiesų aš sakau jums: jie turi savąjį atlygį.</verse>
				<verse number="17">Bet kai tu pasninkauji, pasitepk savo galvą ir nusiplauk savo veidą,</verse>
				<verse number="18">kad ne žmonėms rodytumeisi pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje; ir tavo Tėvas, kuris mato slaptoje, atlygins tau viešai.</verse>
				<verse number="19">Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys bei rūdys sugadina, ir kur vagys įsilaužia bei vagia;</verse>
				<verse number="20">bet kraukite sau lobius danguje, kur nei kandys, nei rūdys nesugadina, ir kur vagys neįsilaužia ir nevagia;</verse>
				<verse number="21">nes kur yra jūsų lobis, ten bus ir jūsų širdis.</verse>
				<verse number="22">Kūno šviesa yra akis, todėl jei tavo akis tyra, visas tavo kūnas bus pilnas šviesos.</verse>
				<verse number="23">Bet jei tavo akis pikta, tavo visas kūnas bus pilnas tamsos. Todėl jei tavyje esanti šviesa yra tamsa, tai kokia baisi toji tamsa!</verse>
				<verse number="24">Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams, nes jis vieno nekęs, o kitą – mylės; arba jis vieno laikysis, o kitą niekins. Jūs negalite tarnauti Dievui ir momonai.</verse>
				<verse number="25">Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite ar ką gersite; nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą, o kūnas – už drabužį?</verse>
				<verse number="26">Pažvelkite į oro skrajūnus: jie nei sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna; tačiau jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs nesate daug geresni už juos?</verse>
				<verse number="27">Kuris iš jūsų savo rūpesčiu gali pridėti vieną uolektį savo ūgiui?</verse>
				<verse number="28">Ir kodėl jūs rūpinatės drabužiu? Įdėmiai stebėkite lauko lelijas, kaip jos auga – jos nei dirba, nei verpia;</verse>
				<verse number="29">tačiau aš jums sakau, kad netgi Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip bet kuri iš jų.</verse>
				<verse number="30">Tai jeigu Dievas taip aprengia lauko žolę, kuri šiandien yra, o rytoj įmetama į krosnį, tai argi jis dar labiau neaprengs jūsų, o jūs, mažatikiai?</verse>
				<verse number="31">Todėl nesirūpinkite sakydami: ‘Ką valgysime?’ arba ‘Ką gersime?’ arba ‘Kuo apsirengsime?’</verse>
				<verse number="32">(nes viso to ieško pagonys), nes jūsų dangiškasis Tėvas žino, kad jums reikia viso to.</verse>
				<verse number="33">Bet jūs pirmiausiai ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo; ir visa tai bus jums pridėta.</verse>
				<verse number="34">Todėl nesirūpinkite rytojumi, nes rytojus pats pasirūpins savo reikalais. Dienai užtenka savo blogio“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">„Neteiskite, kad jūs nebūtumėte teisiami.</verse>
				<verse number="2">Nes kokiu teismu jūs teisiate, tokiu jūs būsite teisiami; ir kokiu matu jūs matuojate, tokiu jums bus atmatuota.</verse>
				<verse number="3">Ir kodėl matai krislą, esantį savo brolio akyje, bet nepastebi rąsto, esančio savojoje akyje?</verse>
				<verse number="4">Arba kaip gali sakyti savo broliui: ‘Leisk man išimti krislą iš tavo akies’, o štai rąstas yra tavo akyje?</verse>
				<verse number="5">Veidmainy, pirma išmesk rąstą iš savo akies; ir tuomet aiškiai matysi, kaip išmesti krislą iš savo brolio akies“.</verse>
				<verse number="6">„Neduokite to, kas šventa, šunims nei nemeskite savo perlų prieš kiaules, kad jos nesutryptų jų po savo kojomis ir atsigręžusios jūsų nesudraskytų“.</verse>
				<verse number="7">„Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir jūs surasite; belskite, ir jums bus atidaryta;</verse>
				<verse number="8">nes kiekvienas, kas prašo, gauna; ir kas ieško, randa; ir tam, kas beldžiasi, bus atidaryta.</verse>
				<verse number="9">Arba kuris žmogus čia iš jūsų, jeigu jo sūnus jo prašytų duonos, duotų jam akmenį?</verse>
				<verse number="10">Arba jeigu jis prašytų žuvies, argi jis duotų jam gyvatę?</verse>
				<verse number="11">Tad jeigu jūs, būdami pikti, žinote, kaip duoti gerų dovanų savo vaikams, tad kiek daugiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie jo prašo?</verse>
				<verse number="12">Todėl visa, ko norėtumėte, kad žmonės jums darytų, taip ir jūs jiems darykite; nes tai yra įstatymas ir pranašai“.</verse>
				<verse number="13">„Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs yra vartai ir platus yra kelias, kuris veda į pražūtį, ir daug yra pro juos einančių;</verse>
				<verse number="14">nes ankšti yra vartai ir siauras yra kelias, kuris veda į gyvenimą, ir nedaug yra jį atrandančių“.</verse>
				<verse number="15">„Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių rūbuose, bet viduje jie yra plėšrūs vilkai.</verse>
				<verse number="16">Iš jų vaisių juos pažinsite. Ar žmonės renka vynuoges nuo erškėčių arba figas nuo usnių?</verse>
				<verse number="17">Taip ir kiekvienas geras medis duoda gerą vaisių; bet sugedęs medis duoda blogą vaisių.</verse>
				<verse number="18">Geras medis negali duoti blogo vaisiaus, nei sugedęs medis negali duoti gero vaisiaus.</verse>
				<verse number="19">Kiekvienas medis, kuris neduoda gero vaisiaus, yra iškertamas ir įmetamas į ugnį.</verse>
				<verse number="20">Todėl iš jų vaisių jūs juos pažinsite“.</verse>
				<verse number="21">„Ne kiekvienas, kuris sako man: ‘Viešpatie, Viešpatie’, įeis į dangaus karalystę; bet tik tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje.</verse>
				<verse number="22">Daugelis man sakys aną dieną: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu? Ir argi tavo vardu neišvarinėjome velnių? Ir argi tavo vardu nedarėme daug nuostabių darbų?’</verse>
				<verse number="23">Ir tada aš jiems pareikšiu: ‚Aš niekada jūsų nepažinojau – pasitraukite nuo manęs jūs, neteisybės darbininkai’“.</verse>
				<verse number="24">„Todėl tą, kuris klauso šitų mano pasakymų ir juos vykdo, aš prilyginu išmintingam žmogui, kuris pasistatė namus ant uolos:</verse>
				<verse number="25">ir lijo lietus, ir užėjo potvyniai, ir pūtė vėjai, ir daužėsi į tuos namus, o jie nenugriuvo, nes jų pamatai buvo pastatyti ant uolos.</verse>
				<verse number="26">Ir kiekvienas, kas klauso šitų mano pasakymų ir jų nevykdo, bus prilygintas kvailam žmogui, kuris pasistatė savo namus ant smėlio:</verse>
				<verse number="27">ir lijo lietus, ir užėjo potvyniai, ir pūtė vėjai, ir daužėsi į tuos namus; ir jie sugriuvo, ir smarkus buvo jų griuvimas“.</verse>
				<verse number="28">Ir įvyko, kai Jėzus pabaigė tuos pasakymus, tauta stebėjosi jo mokslu;</verse>
				<verse number="29">nes jis juos mokė kaip turintis valdžią, o ne kaip raštininkai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Kai jis nusileido nuo kalno, didžiulės minios sekė paskui jį.</verse>
				<verse number="2">Ir štai atėjo raupsuotasis ir pagarbino jį, sakydamas: „Viešpatie, jei nori, gali mane padaryti švarų“.</verse>
				<verse number="3">Ir Jėzus ištiesė ranką ir palietė jį sakydamas: „Noriu, būk švarus“. Ir tučtuojau jo raupsai buvo apvalyti.</verse>
				<verse number="4">Ir Jėzus jam sako: „Žiūrėk, niekam nesakyk; bet eik, pasirodyk kunigui ir aukok dovaną, kurią Mozė įsakė kaip liudijimą jiems“.</verse>
				<verse number="5">Ir kai Jėzus buvo įėjęs į Kafernaumą, pas jį atėjo šimtininkas, maldaudamas jo</verse>
				<verse number="6">ir sakydamas: „Viešpatie, mano tarnas guli namie sergantis paralyžiumi, sunkiai besikankindamas“.</verse>
				<verse number="7">Ir Jėzus jam sako: „Aš ateisiu ir jį išgydysiu“.</verse>
				<verse number="8">Šimtininkas atsakydamas tarė: „Viešpatie, aš nesu vertas, kad ateitum po mano stogu, bet ištark tik žodį, ir mano tarnas bus išgydytas.</verse>
				<verse number="9">Nes aš esu žmogus pavaldus valdžiai, turintis sau pavaldžių kareivių; ir aš sakau tam: ‘Eik’, ir jis eina; ir kitam: ‘Ateik’, ir jis ateina; ir savo tarnui: ‘Daryk tai’, ir jis tai daro“.</verse>
				<verse number="10">Kai Jėzus tai išgirdo, jis stebėjosi ir pasakė tiems, kurie sekė paskui: „Iš tiesų sakau jums: ne, aš neradau tokio didelio tikėjimo nei Izraelyje.</verse>
				<verse number="11">Ir sakau jums, kad daugelis ateis iš rytų bei vakarų ir sėsis su Abraomu ir Izaoku, ir Jokūbu dangaus karalystėje.</verse>
				<verse number="12">Bet karalystės vaikai bus išmesti laukan į išorinę tamsą: ten bus verksmas ir dantų griežimas“.</verse>
				<verse number="13">Ir Jėzus tarė šimtininkui: „Eik; teįvyksta tau taip, kaip įtikėjai“. Ir jo tarnas buvo pagydytas tą pačią valandą.</verse>
				<verse number="14">Ir, kai Jėzus atėjo į Petro namus, jis pamatė jo žmonos motiną gulinčią ir sergančią karštine.</verse>
				<verse number="15">Ir jis palietė jos ranką, ir karštinė ją paliko; ir ji pakilo bei jiems patarnavo.</verse>
				<verse number="16">Kai atėjo vakaras, jie atvedė jam daug velniais apsėstųjų; ir jis išvarė dvasias savo žodžiu ir išgydė visus, kurie sirgo,</verse>
				<verse number="17">idant išsipildytų, kas buvo kalbėta pranašo Ezaijo, sakant: „Jis pasiėmė mūsų negalias ir nešiojo mūsų ligas“.</verse>
				<verse number="18">Na, o kai Jėzus pamatė didžiules minias aplink jį, jis įsakė pasitraukti į kitą pusę.</verse>
				<verse number="19">Ir atėjo vienas raštininkas ir jam tarė: „Mokytojau, aš seksiu paskui tave, kur tik tu eisi“.</verse>
				<verse number="20">Ir Jėzus jam sako: „Lapės turi olas ir oro paukščiai lizdus; bet žmogaus Sūnus neturi kur priglausti savo galvos“.</verse>
				<verse number="21">Ir kitas iš jo mokinių jam tarė: „Viešpatie, leisk man pirmiau eiti ir palaidoti savo tėvą“.</verse>
				<verse number="22">Bet Jėzus jam tarė: „Sek paskui mane; ir tegul mirusieji laidoja savo mirusiuosius“.</verse>
				<verse number="23">Ir kai jis buvo įlipęs į laivą, jo mokiniai nusekė paskui jį.</verse>
				<verse number="24">Ir štai pakilo jūroje didžiulė audra taip, kad bangos dengė laivą; bet jis miegojo.</verse>
				<verse number="25">Ir jo mokiniai atėjo prie jo ir pažadino jį, sakydami: „Viešpatie, gelbėk mus – mes žūstame“.</verse>
				<verse number="26">Ir jis sako jiems: „Kodėl jūs esate bailūs, o mažatikiai?“ Tada jis pakilo ir sudraudė vėjus bei jūrą; ir buvo didžiai ramu.</verse>
				<verse number="27">Bet žmonės stebėjosi, sakydami: „Kas tai per žmogus, kad netgi vėjai ir jūra jo klauso!?“</verse>
				<verse number="28">Ir kai jis atvyko į kitą pusę, į gergeziečių kraštą, ten jį pasitiko du velnių apsėstieji, išėję iš kapų, labai įniršę, taip, kad nei vienas žmogus negalėjo praeiti tuo keliu.</verse>
				<verse number="29">Ir štai jie šaukė, sakydami: „Kas mums su tavimi darbo, Jėzau, Dievo Sūnau? Ar čia atėjai mūsų kankinti pirma laiko?“</verse>
				<verse number="30">Ir ten toli nuo jų buvo banda daugybės besiganančių kiaulių.</verse>
				<verse number="31">Tad velniai maldavo jį, sakydami: „Jei tu mus išvarysi lauk, leisk mums įeiti į kiaulių bandą“.</verse>
				<verse number="32">Ir jis jiems tarė: „Eikite“. Ir kai jie išėjo, jie įėjo į kiaulių bandą; ir štai visa kiaulių banda galvotrūkčiais pasileido žemyn nuo stačios vietos į jūrą ir pražuvo vandenyse.</verse>
				<verse number="33">Ir tie, kurie jas ganė, pabėgo ir nuėjo sau į miestą, ir papasakojo viską ir kas atsitiko velnių apsėstiesiems.</verse>
				<verse number="34">Ir štai visas miestas išėjo pasitikti Jėzaus; ir kai jie pamatė jį, jie maldavo, kad jis išeitų iš jų ribų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Ir jis įlipo į laivą ir persikėlė, ir atėjo į savąjį miestą.</verse>
				<verse number="2">Ir štai jie atnešė jam žmogų, sergantį paralyžiumi, gulintį ant patalo; ir Jėzus, matydamas jų tikėjimą, tarė sergančiam paralyžiumi: „Sūnau, būk linksmas – tavo nuodėmės tau yra atleistos“.</verse>
				<verse number="3">Ir štai kai kurie iš raštininkų sakė savyje: „Tas piktžodžiauja“.</verse>
				<verse number="4">Ir Jėzus, žinodamas jų mintis, tarė: „Kodėl jūs galvojate pikta savo širdyse?</verse>
				<verse number="5">Nes kas yra lengviau – ar pasakyti: ‘ Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok’?</verse>
				<verse number="6">Bet kad žinotumėte, jog žmogaus Sūnus turi valdžią žemėje atleisti nuodėmes (tuomet jis sako sergančiam paralyžiumi); kelkis, pasiimk savo patalą ir eik į savo namus“.</verse>
				<verse number="7">Ir jis atsikėlė ir išėjo į savo namus.</verse>
				<verse number="8">Bet kai minios tai pamatė, jie stebėjosi ir šlovino Dievą, kuris davęs tokią galią žmonėms.</verse>
				<verse number="9">Ir iš ten išvykęs Jėzus pamatė žmogų, vardu Matas, sėdintį prie muito surinkimo; ir jis jam sako: „Sek paskui mane“. Ir jis atsikėlė ir sekė paskui jį.</verse>
				<verse number="10">Ir įvyko, kai Jėzus namuose sėdosi prie maisto, štai daug muitininkų ir nusidėjėlių atėjo ir sėdosi su juo ir jo mokiniais.</verse>
				<verse number="11">Ir kai fariziejai tai pamatė, jie tarė jo mokiniams: „Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“</verse>
				<verse number="12">Bet kai Jėzus tai išgirdo, jis jiems pasakė: „Gydytojo nereikia sveikiems, bet tik sergantiems.</verse>
				<verse number="13">Bet jūs eikite ir pasimokykite, ką reiškia: ‘Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos’; nes aš atėjau pašaukti atgailai ne teisiuosius, bet nusidėjėlius“.</verse>
				<verse number="14">Tada pas jį atėjo Jono mokiniai, sakydami: „Kodėl mes ir fariziejai dažnai pasninkaujame, o tavo mokiniai nepasninkauja?“</verse>
				<verse number="15">Ir Jėzus jiems tarė: „Ar gali vestuvių menės vaikai gedėti, kol su jais yra jaunikis? Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada jie pasninkaus“.</verse>
				<verse number="16">„Niekas nededa naujo audinio lopo ant seno drabužio, nes uždėtas lopinys tik atplėšia nuo drabužio, ir įplyšimas dar padidėja.</verse>
				<verse number="17">Taip pat niekas nepila naujo vyno į senus indus, antraip indai pratrūksta, ir vynas išsilieja, ir indai pražūsta; bet jie pila naują vyną į naujus indus, ir abeji yra išsaugomi“.</verse>
				<verse number="18">Kol jis jiems tai kalbėjo, štai atėjo vienas valdovas ir jį pagarbino, sakydamas: „Mano dukra jau mirusi, bet ateik ir uždėk ant jos savo ranką, ir ji gyvens“.</verse>
				<verse number="19">Ir Jėzus atsikėlė ir nuėjo paskui jį, ir taip padarė jo mokiniai.</verse>
				<verse number="20">Ir štai moteris, dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, priėjo jam iš paskos ir palietė jo drabužio apvadą,</verse>
				<verse number="21">nes ji tarė savyje: „Jei aš tik paliesiu jo drabužį, aš pagysiu“.</verse>
				<verse number="22">Bet Jėzus apsisuko ir pamatęs ją tarė: „Dukra, būk linksma – tavo tikėjimas tave išgydė“. Ir nuo tos valandos moteris išgijo.</verse>
				<verse number="23">Ir kai Jėzus atėjo į valdovo namus ir pamatė vamzdininkus bei triukšmaujančią liaudį,</verse>
				<verse number="24">jis tarė jiems: „Eikite šalin, nes mergaitė ne mirusi, bet miega“. Ir jie išsijuokė iš jo.</verse>
				<verse number="25">Bet kai liaudis buvo išvaryta, jis įėjo vidun ir paėmė ją už rankos, ir mergaitė atsikėlė.</verse>
				<verse number="26">Ir garsas apie tai pasklido po visą tą šalį.</verse>
				<verse number="27">Ir kai Jėzus išėjo iš ten, du neregiai sekė paskui jį šaukdami ir sakydami: „Dovydo Sūnau, pasigailėk mūsų“.</verse>
				<verse number="28">Ir kai jis įėjo į namus, aklieji atėjo pas jį; ir Jėzus sako jiems: „Ar tikite, kad aš galiu tai padaryti?“ Jie tarė jam: „Taip, Viešpatie“.</verse>
				<verse number="29">Tada jis palietė jų akis, sakydamas: „Tebūna jums pagal jūsų tikėjimą“.</verse>
				<verse number="30">Ir jų akys atsivėrė; ir Jėzus juos griežtai įpareigojo, sakydamas: „Žiūrėkite, kad niekas šito nesužinotų“.</verse>
				<verse number="31">Bet jie išėję paskleidė garsą apie jį visame tame krašte.</verse>
				<verse number="32">Kai jie išėjo, štai jie atvedė pas jį velnio apsėstą nebylį.</verse>
				<verse number="33">Ir kai velnias buvo išvarytas, nebylys prakalbo; ir minios stebėjosi, sakydamos: „Taip dar niekada nebuvo matyta Izraelyje“.</verse>
				<verse number="34">Bet fariziejai tarė: „Jis išvarinėja velnius per velnių kunigaikštį“.</verse>
				<verse number="35">Ir Jėzus apėjo visus miestus ir kaimus, mokydamas jų sinagogose ir skelbdamas karalystės evangeliją, ir gydydamas visas ligas bei visas negalias tautoje.</verse>
				<verse number="36">Bet kai jis pamatė minias, jam pagailo jų, nes jie buvo nusilpę ir išsisklaidę kaip avys neturinčios piemens.</verse>
				<verse number="37">Tuomet jis sako savo mokiniams: „Pjūtis iš tiesų didelė, bet darbininkų maža;</verse>
				<verse number="38">todėl melskite pjūties Viešpatį, kad jis išsiųstų darbininkų į savo pjūtį“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Ir kai jis pasišaukė savo dvylika mokinių, jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, išvarinėti jas ir gydyti visokią ligą ir visokią negalią.</verse>
				<verse number="2">Na, o vardai dvylikos apaštalų yra šie: pirmasis – Simonas, kuris vadinamas Petru, ir jo brolis Andriejus; Zebediejaus sūnus Jokūbas ir jo brolis Jonas;</verse>
				<verse number="3">Pilypas ir Baltramiejus; Tomas ir muitininkas Matas; Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Lebiejus, kurio pravardė buvo Tadas;</verse>
				<verse number="4">Simonas kanaanietis ir Judas Iskariotas, kuris taipogi išdavė jį.</verse>
				<verse number="5">Tuos dvylika Jėzus išsiuntė ir jiems įsakė, sakydamas: „Neikite į pagonių kelią ir neikite į jokį samariečių miestą;</verse>
				<verse number="6">bet verčiau eikite pas pražuvusias Izraelio namų avis.</verse>
				<verse number="7">Ir kai eisite, skelbkite sakydami: ‘Dangaus karalystė yra čia pat’.</verse>
				<verse number="8">Gydykite ligonius, apvalykite raupsuotuosius, prikelkite mirusiuosius, išvarinėkite velnius; dovanai gavote, dovanai duokite.</verse>
				<verse number="9">Neparūpinkite savo piniginėms nei aukso, nei sidabro, nei vario,</verse>
				<verse number="10">nei kelionmaišio savo kelionei, nei dviejų marškinių, nei batų, nei lazdos; nes darbininkas vertas savo maisto.</verse>
				<verse number="11">Ir įėję į kokį miestą ar miestelį teiraukitės, kas jame yra vertas; ir ten pasilikite, kol iš ten išeisite.</verse>
				<verse number="12">Ir kai įeisite į namus, pasveikinkite juos.</verse>
				<verse number="13">Ir jeigu namai bus verti, teateina jiems jūsų ramybė; bet jei jie nebūtų verti, tegul jūsų ramybė sugrįžta pas jus.</verse>
				<verse number="14">Ir jei kas jūsų nepriims nei neklausys jūsų žodžių, tai jūs, išeidami iš šitų namų ar miesto, nusipurtykite dulkes nuo kojų.</verse>
				<verse number="15">Iš tiesų sakau jums: Sodomos ir Gomoros šaliai bus daug pakenčiamiau teismo dieną negu tam miestui.</verse>
				<verse number="16">Štai aš išsiunčiu jus kaip avis į tarpą vilkų; todėl būkite gudrūs kaip gyvatės ir nekenksmingi kaip balandžiai.</verse>
				<verse number="17">Bet saugokitės žmonių; nes jie atiduos jus taryboms ir jie plaks jus savo sinagogose;</verse>
				<verse number="18">ir dėl manęs jus vedžios valdytojų ir karalių akivaizdon dėl liudijimo prieš juos ir pagonis.</verse>
				<verse number="19">Bet kai jie jus įduos, nesirūpinkite, kaip ar ką jūs kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką turėsite kalbėti.</verse>
				<verse number="20">Nes tai ne jūs, kurie kalbate, bet jūsų Tėvo Dvasia, kuri kalba jumyse.</verse>
				<verse number="21">Ir brolis įduos brolį mirčiai, ir tėvas vaiką; ir vaikai sukils prieš savo tėvus ir darys, kad jie būtų nužudyti.</verse>
				<verse number="22">Ir dėl mano vardo jūsų nekęs visi; bet tas, kuris ištvers iki galo, bus išgelbėtas.</verse>
				<verse number="23">Bet kai jie persekios jus šiame mieste, bėkite į kitą; nes iš tiesų sakau jums: jūs nebūsite apėję Izraelio miestų, kol ateis žmogaus Sūnus.</verse>
				<verse number="24">Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją nei tarnas aukštesnis už savo viešpatį.</verse>
				<verse number="25">Pakanka mokiniui, kad jis būtų kaip jo mokytojas, ir tarnui – kaip jo viešpats. Jei namų šeimininką jie vadino Belzebubu, tai kaip juo labiau nevadins jo namiškių?</verse>
				<verse number="26">Todėl nebijokite jų; nes nieko nėra uždengta, kas nebūtų atskleista; ir paslėpta, kas nebūtų sužinota.</verse>
				<verse number="27">Ką aš jums sakau tamsoje, kalbėkite tai šviesoje; ir ką jūs girdite ausyje, tai skelbkite ant namų stogų.</verse>
				<verse number="28">Ir nebijokite tų, kurie nužudo kūną, bet negali nužudyti sielos; bet verčiau bijokite to, kuris gali sunaikinti ir sielą, ir kūną pragare.</verse>
				<verse number="29">Argi ne du žvirbliai parduodami už asą? Ir nei vienas iš jų nekris žemėn be jūsų Tėvo.</verse>
				<verse number="30">Bet visi jūsų galvos plaukai yra suskaičiuoti.</verse>
				<verse number="31">Todėl nebijokite – jūs vertesni už daugybę žvirblių.</verse>
				<verse number="32">Todėl kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu akivaizdoje savo Tėvo, kuris yra danguje.</verse>
				<verse number="33">Bet kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, to ir aš išsiginsiu akivaizdoje savo Tėvo, kuris yra danguje.</verse>
				<verse number="34">Negalvokite, kad aš esu atėjęs siųsti į žemę taiką: aš atėjau siųsti ne taiką, bet kalaviją.</verse>
				<verse number="35">Nes aš esu atėjęs sukiršinti žmogaus prieš savo tėvą ir dukters prieš savo motiną, ir marčios prieš savo anytą.</verse>
				<verse number="36">Ir žmogaus priešai bus jo namiškiai.</verse>
				<verse number="37">Kas myli tėvą ar motiną labiau už mane, tas nevertas manęs; ir kas myli sūnų ar dukterį labiau už mane, tas nevertas manęs.</verse>
				<verse number="38">Ir kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, tas nevertas manęs.</verse>
				<verse number="39">Kas atranda savo gyvybę, ją praras, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“.</verse>
				<verse number="40">„Kas priima jus, priima mane, o kas priima mane, priima tą, kuris mane siuntė.</verse>
				<verse number="41">Kas priima pranašą vardan pranašo, tas gaus pranašo atlygį; o kas priima teisųjį vardan teisiojo, tas gaus teisiojo atlygį.</verse>
				<verse number="42">Ir kas duos atsigerti bent taurę šalto vandens vienam iš tų mažųjų vardan mokinio, iš tiesų sakau jums, tas jokiu būdu nepraras savo atlygio“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Ir įvyko, kai Jėzus baigė duoti įsakymus savo dvylikai mokinių, jis iš ten išvyko mokyti ir skelbti jų miestuose.</verse>
				<verse number="2">Na, o Jonas, kalėjime išgirdęs apie Kristaus darbus, pasiuntė du iš savo mokinių</verse>
				<verse number="3">ir tarė jam: „Ar tu tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“</verse>
				<verse number="4">Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Eikite ir vėl praneškite Jonui tai, ką girdite ir matote:</verse>
				<verse number="5">aklieji praregi ir raišieji vaikšto, raupsuotieji yra apvalomi ir kurtieji girdi, mirusieji yra prikeliami ir vargšams skelbiama evangelija.</verse>
				<verse number="6">Ir palaimintas yra tas, kuris nepasipiktins manimi“.</verse>
				<verse number="7">Ir jiems nuėjus Jėzus pradėjo kalbėti minioms apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pamatyti? Ar vėjo linguojamos nendrės?</verse>
				<verse number="8">Bet ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Štai tie, kurie vilki švelniais drabužiais, yra karalių namuose.</verse>
				<verse number="9">Bet ko išėjote pamatyti? Pranašo? Taip, aš sakau jums, ir daugiau negu pranašo.</verse>
				<verse number="10">Nes jis yra tas, apie kurį yra parašyta: ‘Štai aš siunčiu savo pasiuntinį pirma tavo veido, kuris paruoš tavo kelią pirma tavęs’.</verse>
				<verse number="11">Iš tiesų sakau jums: tarp tų, kurie yra gimę iš moterų, nėra kilusio didesnio nei Jonas Krikštytojas; tačiau tas, kuris mažiausias dangaus karalystėje, yra didesnis už jį.</verse>
				<verse number="12">Ir nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė kenčia smurtą, ir smurtininkai ją ima jėga.</verse>
				<verse number="13">Nes visi pranašai ir įstatymas pranašavo iki Jono.</verse>
				<verse number="14">Ir jeigu tai norite priimti, šis yra Elijas, kuris turėjo ateiti.</verse>
				<verse number="15">Kas turi ausis klausyti, tegul klauso“.</verse>
				<verse number="16">„Bet kam aš prilyginsiu šią kartą? Ji prilygsta vaikams, sėdintiems turguose ir šaukiantiems savo draugams,</verse>
				<verse number="17">ir sakantiems: ‘Mes jums dūdavome, o jūs nešokote; mes jums raudojome, o jūs neverkėte’.</verse>
				<verse number="18">Nes atėjo Jonas – nei valgantis, nei geriantis, ir jie sako: ‘Jis turi velnią’.</verse>
				<verse number="19">Atėjo žmogaus Sūnus – valgantis ir geriantis, ir jie sako: ‘Štai žmogus rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių draugas’. Bet išmintis yra išteisinta jos vaikų“.</verse>
				<verse number="20">Tada jis pradėjo priekaištauti miestams, kuriuose buvo daugiausia padaryta jo galingų darbų, kadangi jie neatgailavo:</verse>
				<verse number="21">„Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Nes jei galingi darbai, kurie buvo padaryti jumyse, būtų buvę padaryti Tyre ir Sidone, tai jie seniai būtų atgailavę ašutinėje ir pelenuose.</verse>
				<verse number="22">Bet aš sakau jums: Tyrui ir Sidonui teismo dieną bus daug pakenčiamiau negu jums.</verse>
				<verse number="23">Ir tu, Kafernaume, kuris esi išaukštintas iki dangaus, būsi nugramzdintas į pragarą; nes jei galingi darbai, kurie buvo padaryti tavyje, būtų buvę padaryti Sodomoje, ji iki šios dienos būtų išlikusi.</verse>
				<verse number="24">Bet aš sakau jums, kad Sodomos šaliai teismo dieną bus daug pakenčiamiau negu tau“.</verse>
				<verse number="25">Anuo metu Jėzus atsakydamas tarė: „Aš dėkoju tau, o Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, nes tu paslėpei tai nuo išmintingųjų bei protingųjų ir apreiškei tai kūdikiams.</verse>
				<verse number="26">Taip, Tėve, nes taip atrodė gera tavo akyse.</verse>
				<verse number="27">Viskas yra man atiduota mano Tėvo; ir niekas nepažįsta Sūnaus, o tik Tėvas; ir nei Tėvo niekas nepažįsta, o tik Sūnus ir tas, kuriam Sūnus nori jį apreikšti“.</verse>
				<verse number="28">„Ateikite pas mane visi, kurie triūsiate ir esate apsunkinti, ir aš jums duosiu poilsį.</verse>
				<verse number="29">Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs; nes aš esu romus ir nuolankios širdies; ir jūs rasite poilsį savo sieloms.</verse>
				<verse number="30">Nes mano jungas nesunkus, ir mano našta yra lengva“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Anuo metu Jėzus sabato dieną ėjo per javus; ir jo mokiniai buvo išalkę ir pradėjo skinti javų varpas bei valgyti.</verse>
				<verse number="2">Bet kai fariziejai tai pamatė, jie tarė jam: „Štai tavo mokiniai daro tai, ką neteisėta daryti sabato dieną“.</verse>
				<verse number="3">Bet jis jiems tarė: „Ar jūs neskaitėte, ką padarė Dovydas, kai jis buvo išalkęs, ir tie, kurie buvo su juo;</verse>
				<verse number="4">kaip jis įėjo į Dievo namus ir valgė parodomos duonos, kurios nebuvo teisėta valgyti nei jam, nei tiems, kurie buvo su juo, bet vien tik kunigams?</verse>
				<verse number="5">Arba negi jūs neskaitėte įstatyme, kaip kunigai sabato dienomis šventykloje suteršia sabatą ir yra nekalti?</verse>
				<verse number="6">Bet aš jums sakau, kad šioje vietoje yra vienas didesnis nei šventykla.</verse>
				<verse number="7">Bet jei būtumėte žinoję, ką reiškia ‘Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos’, jūs nebūtumėte pasmerkę nekaltų.</verse>
				<verse number="8">Nes žmogaus Sūnus yra ir sabato dienos Viešpats“.</verse>
				<verse number="9">Ir iš ten išėjęs jis nuėjo į jų sinagogą;</verse>
				<verse number="10">ir štai ten buvo žmogus, kuris turėjo nudžiūvusią ranką. Ir jie paklausė jo, sakydami: „Ar teisėta gydyti sabato dienomis?“ – kad galėtų jį apkaltinti.</verse>
				<verse number="11">Ir jis jiems tarė: „Kuris tarp jūsų, turėdamas vieną avį, jeigu ji įkristų į duobę per sabato dieną, jos nenutvertų ir neiškeltų?</verse>
				<verse number="12">Tad kiek daugiau žmogus yra geresnis už avį? Todėl teisėta daryti gera sabato dienomis“.</verse>
				<verse number="13">Tuomet jis sako žmogui: „Ištiesk savo ranką“. Ir jis ją ištiesė; ir ji buvo atstatyta sveika kaip ir kita.</verse>
				<verse number="14">Tada fariziejai išėjo ir tarėsi prieš jį, kaip jie galėtų jį sunaikinti.</verse>
				<verse number="15">Bet kai Jėzus tai žinojo, jis iš ten pasitraukė; ir didžiulės minios sekė paskui jį, ir jis juos visus išgydė;</verse>
				<verse number="16">ir įpareigojo juos, kad jie jo negarsintų,</verse>
				<verse number="17">kad išsipildytų tai, kas buvo kalbėta pranašo Ezaijo, sakant:</verse>
				<verse number="18">„Štai mano tarnas, kurį aš išsirinkau; mano mylimasis, kuriuo labai patenkinta mano siela; aš uždėsiu ant jo savo dvasią, ir jis praneš pagonims teismą.</verse>
				<verse number="19">Jis nesiginčys nei šauks; ir niekas negirdės jo balso gatvėse.</verse>
				<verse number="20">Jis nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins rūkstančio lino, kol neišves teismo į pergalę.</verse>
				<verse number="21">Ir jo vardu pagonys pasitikės“.</verse>
				<verse number="22">Tada pas jį atvedė vieną velnio apsėstą – aklą ir nebylų; ir jis išgydė jį taip, kad aklas ir nebylus kalbėjo ir regėjo.</verse>
				<verse number="23">Ir visa tauta stebėjosi ir sakė: „Ar ne šis yra Dovydo sūnus?“</verse>
				<verse number="24">Bet kai fariziejai tai išgirdo, jie sakė: „Šitas išvaro velnius ne kitaip, kaip tik per velnių kunigaikštį Belzebubą“.</verse>
				<verse number="25">Ir Jėzus žinojo jų mintis ir tarė jiems: „Kiekviena karalystė, pasidalijusi prieš save, tampa suniokota; ir kiekvienas miestas ar namai, pasidaliję prieš save, neišstovės;</verse>
				<verse number="26">ir jei Šėtonas išvaro Šėtoną, jis yra pasidalijęs prieš save; kaipgi tada išstovės jo karalystė?</verse>
				<verse number="27">Ir jei aš išvarinėju velnius per Belzebubą, per ką jūsų vaikai juos išvarinėja? Todėl jie bus jūsų teisėjai.</verse>
				<verse number="28">Bet jei aš išvarinėju velnius Dievo Dvasia, tuomet pas jus atėjo Dievo karalystė.</verse>
				<verse number="29">Arba kaipgi gali kas įeiti į stipruolio namus ir išplėšti jo turtą pirmiau nesurišęs stipruolio? Tik tada jis išplėš jo namus.</verse>
				<verse number="30">Kas ne su manimi, tas prieš mane; ir kas nerenka su manimi, tas barsto“.</verse>
				<verse number="31">„Todėl aš sakau jums: visokia nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Šventajai DVASIAI nebus žmonėms atleistas.</verse>
				<verse number="32">Ir kas kalba žodį prieš žmogaus Sūnų, tam bus atleista; bet jei kas kalba prieš Šventąją DVASIĄ, tam nebus atleista nei šiame, nei ateinančiame pasaulyje.</verse>
				<verse number="33">Arba darykite medį gerą ir jo vaisių gerą; arba darykite medį sugedusį ir jo vaisių sugedusį; nes medis yra pažįstamas iš jo vaisiaus.</verse>
				<verse number="34">O angių palikuonys, kaipgi jūs, būdami pikti, galite kalbėti gera? Nes burna kalba iš to, ko pertekusi širdis.</verse>
				<verse number="35">Geras žmogus iš gero širdies lobyno atneša gera, o piktas žmogus iš pikto lobyno atneša pikta.</verse>
				<verse number="36">Bet aš sakau jums, kad už kiekvieną tuščią žodį, kurį žmonės kalbės, jie duos ataskaitą teismo dieną.</verse>
				<verse number="37">Nes pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas“.</verse>
				<verse number="38">Tada kai kurie iš raštininkų ir fariziejų atsakė, tardami: „Mokytojau, mes norėtume pamatyti iš tavęs ženklą“.</verse>
				<verse number="39">Bet jis atsakydamas tarė jiems: „Pikta ir svetimaujanti karta ieško ženklo; bet nebus jai duota ženklo, o tik pranašo Jonos ženklas;</verse>
				<verse number="40">nes kaip Jona buvo tris dienas ir tris naktis banginio pilve, taip ir žmogaus Sūnus bus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje.</verse>
				<verse number="41">Ninevės žmonės kelsis su šia karta į teismą ir ją pasmerks, nes jie atgailavo skelbiant Jonai; o štai čia yra didesnis negu Jona.</verse>
				<verse number="42">Pietų karalienė kelsis su šia karta į teismą ir ją pasmerks, nes ji atėjo iš tolimiausių žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties; o štai čia yra didesnis negu Saliamonas.</verse>
				<verse number="43">Kai netyroji dvasia yra išėjusi iš žmogaus, ji vaikšto per sausas vietas ieškodama poilsio ir neranda.</verse>
				<verse number="44">Tada ji sako: ‘Aš sugrįšiu į savo namus, iš kurių išėjau’; ir kai ji ateina, ji randa juos tuščius, iššluotus ir išpuoštus.</verse>
				<verse number="45">Tuomet ji eina ir pasiima su savimi kitas septynias už save piktesnes dvasias, ir jos įeina ir ten apsigyvena; ir galutinė to žmogaus būsena yra blogesnė nei pirmoji. Lygiai taip pat bus ir šitai piktai kartai“.</verse>
				<verse number="46">Jam dar bekalbant tautai, štai jo motina ir jo broliai stovėjo lauke, norėdami su juo pasikalbėti.</verse>
				<verse number="47">Tada vienas tarė jam: „Štai tavo motina ir tavo broliai stovi lauke, norėdami su tavimi pasikalbėti“.</verse>
				<verse number="48">Bet tam, kuris jam pasakė, jis atsakydamas tarė: „Kas yra mano motina? Ir kas yra mano broliai?“</verse>
				<verse number="49">Ir jis ištiesė savo ranką į savo mokinius ir tarė: „Štai mano motina ir mano broliai!</verse>
				<verse number="50">Nes kas vykdys valią mano Tėvo, kuris yra danguje, tas yra mano brolis ir sesuo, ir motina“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Tą pačią dieną Jėzus išėjo iš namų ir atsisėdo palei jūrą.</verse>
				<verse number="2">Ir didžiulės minios susirinko pas jį taip, kad jis įėjo į laivą ir atsisėdo; o visa minia stovėjo ant kranto.</verse>
				<verse number="3">Ir daug jis kalbėjo jiems palyginimais, sakydamas: „Štai sėjėjas išėjo sėti;</verse>
				<verse number="4">ir kai jis sėjo, kai kurios sėklos nukrito palei kelią, ir atskrido skrajūnai ir jas prarijo;</verse>
				<verse number="5">kai kurios nukrito į akmenuotas vietas, kur jos turėjo nedaug žemės; ir jos tuojau išdygo, nes neturėjo žemės gilumo;</verse>
				<verse number="6">ir kai saulė pakilo, jos išdegė; ir kadangi jos neturėjo šaknies, jos nudžiūvo.</verse>
				<verse number="7">ir kai kurios nukrito tarp erškėčių; ir erškėčiai išdygo ir jas nusmelkė;</verse>
				<verse number="8">bet kitos nukrito į gerą žemę ir atnešė vaisių: vienos šimteriopą, vienos šešiasdešimteriopą, vienos trisdešimteriopą.</verse>
				<verse number="9">Kas turi ausis klausyti, tas teklauso“.</verse>
				<verse number="10">Ir atėjo mokiniai ir jam tarė: „Kodėl jiems kalbi palyginimais?“</verse>
				<verse number="11">Jis atsakydamas tarė jiems: „Kadangi jums yra duota pažinti dangaus karalystės paslaptis, bet jiems nėra duota.</verse>
				<verse number="12">Nes kas turi, tam bus duota, ir jis turės dar gausiau; bet kas neturi, iš to bus atimta net ir tai, ką jis turi.</verse>
				<verse number="13">Todėl aš jiems kalbu palyginimais; nes matydami jie nemato ir girdėdami jie negirdi nei nesupranta.</verse>
				<verse number="14">Ir juose išsipildė Ezaijo pranašystė, kuri sako: ‘Girdėdami jūs girdėsite ir nesuprasite; ir žiūrėdami jūs žiūrėsite ir nepastebėsite;</verse>
				<verse number="15">nes šitos tautos širdis nutuko, ir jų ausys sunkiai girdi, ir jie užmerkė savo akis; idant kuriuo metu nepamatytų savo akimis ir neišgirstų savo ausimis, ir nesuprastų savo širdimi, ir neatsiverstų, ir aš jų neišgydyčiau’.</verse>
				<verse number="16">Bet palaimintos jūsų akys, nes jos mato; ir jūsų ausys, nes jos girdi.</verse>
				<verse number="17">Nes iš tiesų sakau jums, kad daug pranašų ir teisiųjų troško pamatyti tai, ką jūs matote, bet nematė; ir išgirsti tai, ką jūs girdite, bet negirdėjo“.</verse>
				<verse number="18">„Todėl jūs klausykite palyginimo apie sėjėją.</verse>
				<verse number="19">Kada kas klauso karalystės žodį ir jo nesupranta, tada ateina piktasis ir išplėšia tai, kas buvo pasėta jo širdyje. Tai yra tas, kuris priėmė sėklą palei kelią.</verse>
				<verse number="20">Bet tas, kuris priėmė sėklą akmenuotose vietose, yra tas, kuris girdi žodį ir tuojau pat su džiaugsmu jį priima;</verse>
				<verse number="21">tačiau jis neturi savyje šaknies ir tėra trumpalaikis; nes kai dėl žodžio iškyla suspaudimas ar persekiojimas, jis tuoj pat pasipiktina.</verse>
				<verse number="22">Ir tas, kuris priėmė sėklą tarp erškėčių, yra tas, kuris girdi žodį; bet šio pasaulio rūpesčiai ir turtų apgaulė nusmelkia žodį, ir jis tampa nevaisingas.</verse>
				<verse number="23">Bet tas, kuris priėmė sėklą į gerą žemę, yra tas, kuris girdi žodį ir jį supranta; kuris taip pat neša vaisių, ir duoda vieni šimteriopą, vieni šešiasdešimteriopą, vieni trisdešimteriopą“.</verse>
				<verse number="24">Kitą palyginimą jis jiems pateikė sakydamas: „Dangaus karalystė prilygsta žmogui, kuris pasėjo gerą sėklą savo lauke;</verse>
				<verse number="25">bet kol žmonės miegojo, atėjo jo priešas ir pasėjo rauges tarp kviečių, ir nuėjo.</verse>
				<verse number="26">Bet kai želmuo išdygo ir atnešė vaisių, tuomet ir raugės pasirodė.</verse>
				<verse number="27">Tai namų šeimininko tarnai atėjo ir tarė jam: ‘Pone, argi tu nepasėjai geros sėklos savo lauke? Tad iš kur ėmėsi raugės?’</verse>
				<verse number="28">Jis jiems tarė: ‘Priešas tai padarė’. Tarnai jam tarė: ‘Tad ar nori, kad mes nueitume ir jas išrinktume?’</verse>
				<verse number="29">Bet jis tarė: ‘Ne; kad kartais, išrinkinėdami rauges jūs neišrautumėte su jomis ir kviečių.</verse>
				<verse number="30">Tegul abeji auga kartu iki pjūties; o pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau surinkite rauges ir suriškite jas į kūlelius sudeginimui; bet kviečius surinkite į mano kluoną’“.</verse>
				<verse number="31">Jis pateikė jiems kitą palyginimą sakydamas: „Dangaus karalystė prilygsta garstyčios sėklos grūdeliui, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo lauke;</verse>
				<verse number="32">kuris iš tikro yra mažiausias iš visų sėklų; bet užaugęs jis yra didžiausias tarp žolių ir tampa medžiu taip, kad oro paukščiai atskrenda ir apsigyvena jo šakose“.</verse>
				<verse number="33">Jis pasakė jiems kitą palyginimą: „Dangaus karalystė prilygsta raugui, kurį ėmė moteris ir paslėpė trijuose saikuose miltų, kol viskas įrūgo“.</verse>
				<verse number="34">Visa tai Jėzus kalbėjo miniai palyginimais; ir be palyginimo jis jiems nekalbėjo;</verse>
				<verse number="35">kad išsipildytų, kas buvo kalbėta per pranašą, sakant: „Aš atversiu savo burną palyginimais; aš ištarsiu tai, kas buvo paslėpta nuo pasaulio įkūrimo“.</verse>
				<verse number="36">Tada Jėzus paleido minią ir nuėjo į namus; ir jo mokiniai atėjo pas jį, sakydami: „Išaiškink mums palyginimą apie lauko rauges“.</verse>
				<verse number="37">Jis atsakydamas tarė jiems: „Tas, kuris sėja gerą sėklą, yra žmogaus Sūnus;</verse>
				<verse number="38">laukas yra pasaulis; gera sėkla yra karalystės vaikai; bet raugės yra piktojo vaikai;</verse>
				<verse number="39">priešas, kuris jas pasėjo, yra velnias; pjūtis yra pasaulio pabaiga; o pjovėjai yra angelai.</verse>
				<verse number="40">Taigi kaip yra surenkamos raugės ir sudeginamos ugnyje, taip bus ir šio pasaulio pabaigoje.</verse>
				<verse number="41">Žmogaus Sūnus pasiųs savo angelus, ir jie išrinks iš jo karalystės visa, kas piktina, ir darančiuosius neteisybę;</verse>
				<verse number="42">ir įmes juos į ugnies krosnį: ten bus kauksmas ir dantų griežimas.</verse>
				<verse number="43">Tada teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje. Kas turi ausis klausyti, tas teklauso“.</verse>
				<verse number="44">„Vėlgi, dangaus karalystė prilygsta lauke paslėptam lobiui; kurį žmogus atradęs paslepia ir iš džiaugsmo dėl jo eina ir parduoda viską, ką turi, ir nusiperka tą lauką“.</verse>
				<verse number="45">„Vėlgi, dangaus karalystė prilygsta pirkliui, ieškančiam gražių perlų;</verse>
				<verse number="46">kuris, atradęs vieną labai brangų perlą, nuėjo ir pardavė viską, ką turėjo, ir nusipirko jį“.</verse>
				<verse number="47">„Vėlgi, dangaus karalystė prilygsta tinklui, kuris buvo įmestas į jūrą ir užgriebė visokių rūšių;</verse>
				<verse number="48">kurį, kai jis buvo pilnas, jie išvilko į krantą ir susėdo, ir surinko geras į indus, bet blogas numetė šalin.</verse>
				<verse number="49">Taip bus pasaulio pabaigoje: išeis angelai ir atskirs piktuosius iš teisiųjų tarpo,</verse>
				<verse number="50">ir įmes juos į ugnies krosnį: ten bus kauksmas ir dantų griežimas“.</verse>
				<verse number="51">Jėzus jiems sako: „Ar supratote visa tai?“ Jie sako jam: „Taip, Viešpatie“.</verse>
				<verse number="52">Tada jis jiems tarė: „Todėl kiekvienas raštininkas, išmokytas dangaus karalystei, prilygsta žmogui, kuris yra namų šeimininkas, kuris išneša iš savo lobyno nauja ir sena“.</verse>
				<verse number="53">Ir įvyko, kai Jėzus baigė šiuos palyginimus, jis iš ten išėjo.</verse>
				<verse number="54">Ir kai jis atvyko į savo tėviškę, jis mokė juos jų sinagogoje taip, kad jie stebėjosi ir sakė: „Iš kur šitas turi šią išmintį ir šiuos galingus darbus?</verse>
				<verse number="55">Argi šis ne dailidės sūnus? Argi ne jo motina vadinama Marija? O jo broliai – Jokūbas ir Jozė, ir Simonas, ir Judas?</verse>
				<verse number="56">Ir jo seserys, argi ne jos visos su mumis? Tad iš kur šitas turi visa tai?“</verse>
				<verse number="57">Ir jie pasipiktino juo. Bet Jėzus jiems tarė: „Pranašas nebūna be pagarbos, išskyrus savo tėviškėje ir savo namuose“.</verse>
				<verse number="58">Ir jis ten nedarė daug galingų darbų dėl jų netikėjimo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Anuo metu tetrarchas Erodas išgirdo garsą apie Jėzų</verse>
				<verse number="2">ir tarė savo tarnams: „Tai – Jonas Krikštytojas – jis yra prisikėlęs iš numirusiųjų; ir todėl jame pasirodo galingi darbai“.</verse>
				<verse number="3">Nes Erodas buvo sučiupęs Joną, jį surišęs ir įmetęs į kalėjimą dėl Erodijos, savo brolio Pilypo žmonos.</verse>
				<verse number="4">Nes Jonas jam sakė: „Tau neteisėta jos turėti“.</verse>
				<verse number="5">Ir kai jis norėjo jį užmušti, jis pabijojo minios, nes jie laikė jį pranašu.</verse>
				<verse number="6">Bet kai buvo švenčiamas Erodo gimtadienis, Erodijos duktė šoko prieš juos ir patiko Erodui.</verse>
				<verse number="7">Dėl to jis su priesaika pažadėjo jai duoti ko tik ji beprašytų.</verse>
				<verse number="8">Ir ji, prieš tai pamokyta savo motinos, tarė: „Duok man čia dubenyje Jono Krikštytojo galvą“.</verse>
				<verse number="9">Ir karalius nuliūdo; tačiau dėl priesaikos ir dėl tų, kurie su juo sėdėjo prie maisto, jis įsakė tai jai duoti.</verse>
				<verse number="10">Ir jis pasiuntė ir nukirsdino Jonui galvą kalėjime.</verse>
				<verse number="11">Ir jo galva buvo atnešta dubenyje ir paduota tai panelei; ir ji nunešė tai savo motinai.</verse>
				<verse number="12">Ir atėjo jo mokiniai, pasiėmė kūną, palaidojo jį ir nuėjo bei pasakė Jėzui.</verse>
				<verse number="13">Kai Jėzus tai išgirdo, jis išvyko iš ten laivu nuošalėn į dykvietę; ir kai tauta apie tai išgirdo, jie iš miestų nusekė paskui jį pėsčiomis.</verse>
				<verse number="14">Ir Jėzus išėjo ir pamatė didžiulę minią, ir buvo apimtas gailesčio jiems, ir jis išgydė jų ligonius.</verse>
				<verse number="15">Ir kai buvo vakaras, pas jį atėjo jo mokiniai, sakydami: „Čia yra dykvietė, ir jau yra praėję laiko; paleisk minią, kad jie nueitų į kaimus ir nusipirktų sau maisto“.</verse>
				<verse number="16">Bet Jėzus tarė jiems: „Jiems nereikia išeiti; jūs duokite jiems valgyti“.</verse>
				<verse number="17">Ir jie sako jam: „Mes čia turime tik penkis kepalus ir dvi žuvis“.</verse>
				<verse number="18">Jis tarė: „Atneškite čia man juos“.</verse>
				<verse number="19">Ir jis įsakė miniai susėsti ant žolės ir paėmė penkis kepalus bei dvi žuvis, ir žiūrėdamas į dangų jis palaimino ir laužė, ir davė kepalus savo mokiniams, o mokiniai – miniai.</verse>
				<verse number="20">Ir jie visi valgė ir pasisotino; ir jie pririnko dvylika pilnų pintinių likusių nuolaužų.</verse>
				<verse number="21">Ir tų, kurie valgė, buvo apie penkis tūkstančius vyrų, neskaitant moterų ir vaikų.</verse>
				<verse number="22">Ir tuoj pat Jėzus privertė savo mokinius lipti į laivą ir pirma jo plaukti į kitą pusę, kol jis paleidinėjo minias.</verse>
				<verse number="23">Ir paleidęs minias, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis; ir kai atėjo vakaras, jis ten buvo vienas.</verse>
				<verse number="24">Bet laivas jau buvo jūros viduryje, blaškomas bangų, nes vėjas buvo priešpriešis.</verse>
				<verse number="25">Ir per ketvirtą nakties budėjimą Jėzus ėjo pas juos žingsniuodamas jūra.</verse>
				<verse number="26">Ir kai mokiniai pamatė jį einantį jūra, jie sunerimo sakydami: „Tai dvasia“; ir jie šaukė iš baimės.</verse>
				<verse number="27">Bet Jėzus tuojau tarė jiems, sakydamas: „Būkite linksmi; tai aš – nebijokite“.</verse>
				<verse number="28">Ir Petras jam atsakydamas tarė: „Viešpatie, jei tai tu, liepk man eiti pas tave vandeniu“.</verse>
				<verse number="29">Ir jis tarė: „Ateik“. Ir kai Petras išlipo iš laivo, jis ėjo vandeniu, kad nueitų pas Jėzų“.</verse>
				<verse number="30">Bet kai jis pamatė smarkų vėją, jis išsigando; ir pradėjęs skęsti jis šaukė, sakydamas: „Viešpatie, gelbėk mane“.</verse>
				<verse number="31">Ir tuojau Jėzus ištiesė savo ranką ir pagavo jį bei tarė jam: „O mažatiki, kodėl abejojai?“</verse>
				<verse number="32">Ir jiems įėjus į laivą vėjas nurimo.</verse>
				<verse number="33">Tuomet tie, kurie buvo laive, atėjo ir pagarbino jį, sakydami: „Iš tiesų tu esi Dievo Sūnus“.</verse>
				<verse number="34">Ir perplaukę jie atvyko į Genezareto šalį.</verse>
				<verse number="35">Ir kai tos vietos žmonės pažino jį, jie pasiuntė į visą tą aplinkinį kraštą ir atnešė jam visus sergančius;</verse>
				<verse number="36">ir maldavo jo, kad jie galėtų bent paliesti jo drabužio apvadą; ir kurie tik palietė, tapo visiškai sveiki.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Tuomet atėjo pas Jėzų raštininkai ir fariziejai, kurie buvo iš Jeruzalės, sakydami:</verse>
				<verse number="2">„Kodėl tavo mokiniai laužo vyresniųjų tradiciją? Nes jie nesiplauna savo rankų, kai valgo duoną“.</verse>
				<verse number="3">Bet jis atsakydamas tarė jiems: „Kodėl ir jūs laužote Dievo įsakymą savąja tradicija?</verse>
				<verse number="4">Nes Dievas įsakė, sakydamas: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną’; ir: ‘Kas keikia tėvą ar motiną, tas temiršta mirtimi’.</verse>
				<verse number="5">Bet jūs sakote: ‘Kas tik pasakys savo tėvui ar savo motinai: „ Tai yra dovana, kuria tu iš manęs turėtumei naudą“,</verse>
				<verse number="6">o negerbtų savo tėvo ar motinos, tas bus laisvas ’. Taip jūs sava tradicija Dievo įsakymą padarėte negaliojančiu.</verse>
				<verse number="7">Veidmainiai, gerai Ezaijas pranašavo apie jus, sakydamas:</verse>
				<verse number="8">‘Ši tauta artinasi prie manęs savo burna ir gerbia mane savo lūpomis; bet jų širdis yra toli nuo manęs.</verse>
				<verse number="9">Bet veltui jie mane garbina, mokydami žmonių įsakymus kaip mokslus’“.</verse>
				<verse number="10">Ir jis pasišaukė minią ir tarė jiems: „Klausykite ir supraskite:</verse>
				<verse number="11">ne tai, kas įeina į burną, suteršia žmogų; bet tai, kas išeina iš burnos, – tai suteršia žmogų“.</verse>
				<verse number="12">Tada atėjo jo mokiniai ir jam pasakė: „Ar tu žinai, kad fariziejai pasipiktino, išgirdę šį pasakymą?“</verse>
				<verse number="13">Bet jis atsakydamas tarė: „Kiekvienas augalas, kurio mano dangiškasis Tėvas nesodino, bus išrautas.</verse>
				<verse number="14">Palikite juos: jie yra akli aklųjų vadovai. Ir jei aklas veda aklą, abu įkris į griovį“.</verse>
				<verse number="15">Tada Petras atsakydamas tarė jam: „Išaiškink mums šitą palyginimą“.</verse>
				<verse number="16">Ir Jėzus tarė: „Ar ir jūs dar be supratimo?</verse>
				<verse number="17">Ar jūs dar nesuprantate, kad visa, kas patenka į burną, eina į pilvą ir išmetama į išvietę?</verse>
				<verse number="18">Bet kas išeina iš burnos, ateina iš širdies; ir tai suteršia žmogų.</verse>
				<verse number="19">Nes iš širdies eina piktos mintys, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai –</verse>
				<verse number="20">šitie yra tai, kas suteršia žmogų; bet valgymas neplautomis rankomis nesuteršia žmogaus“.</verse>
				<verse number="21">Tada Jėzus iš ten išėjo ir nuėjo į Tyro ir Sidono sritis.</verse>
				<verse number="22">Ir štai Kanaano moteris atėjo iš tų pačių ribų ir šaukė jam, sakydama: „Pasigailėk manęs, o Viešpatie, Dovydo Sūnau; mano dukrą labai kankina velnias“.</verse>
				<verse number="23">Bet jis neatsakė jai nei žodžio. Ir jo mokiniai atėjo ir maldavo jį, sakydami: „Paleisk ją; nes ji šaukia mums iš paskos“.</verse>
				<verse number="24">Bet jis atsakydamas tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“.</verse>
				<verse number="25">Tada ji atėjo ir pagarbino jį, tardama: „Viešpatie, padėk man“.</verse>
				<verse number="26">Bet jis atsakydamas tarė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti ją šunims“.</verse>
				<verse number="27">Ir ji tarė: „Tiesa, Viešpatie; betgi ir šunys maitinasi trupiniais, kurie krenta nuo jų šeimininkų stalo“.</verse>
				<verse number="28">Tada Jėzus atsakydamas tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas: tebūna tau kaip nori“. Ir jos dukra tapo sveika tą pačią valandą.</verse>
				<verse number="29">Ir Jėzus iš ten išėjo ir atėjo prie Galilėjos jūros; ir užėjo ant kalno ir ten atsisėdo.</verse>
				<verse number="30">Ir didžiulės minios atėjo pas jį, turėdamos su savimi raišų, aklų, nebylių, luošų ir daug kitų, ir dėjo juos prie Jėzaus kojų; ir jis juos išgydė;</verse>
				<verse number="31">taip, kad minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius sveikus, raišus vaikščiojančius ir aklus reginčius; ir jie šlovino Izraelio Dievą.</verse>
				<verse number="32">Tuomet Jėzus pasišaukė savo mokinius ir tarė: „Man gaila tos minios, nes jau tris dienas jie pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti; ir aš nenoriu paleisti jų pasninkaujančių, kad jie nenusilptų kelyje“.</verse>
				<verse number="33">Ir jo mokiniai jam sako: „Iš kur imti mums dykumoje tiek daug duonos, kad pasotintume tokią didžiulę minią?“</verse>
				<verse number="34">Ir Jėzus jiems sako: „Kiek jūs turite kepalų?“ Ir jie tarė: „Septynis ir keletą mažų žuvelių“.</verse>
				<verse number="35">Ir jis įsakė miniai susėsti ant žemės.</verse>
				<verse number="36">Ir jis paėmė septynis kepalus bei žuvis ir padėkojo, ir laužė, ir davė savo mokiniams, o mokiniai – miniai.</verse>
				<verse number="37">Ir jie visi valgė ir pasisotino; ir jie pririnko septynias pilnas pintines likusio prilaužyto maisto.</verse>
				<verse number="38">Ir valgančiųjų buvo keturi tūkstančiai vyrų, neskaitant moterų ir vaikų.</verse>
				<verse number="39">Ir jis paleido minią ir įsėdo į laivą, ir atvyko į Magdalos ribas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Atėjo taip pat ir fariziejai su sadukiejais ir gundydami prašė jį, kad jis parodytų jiems ženklą iš dangaus.</verse>
				<verse number="2">Jis atsakydamas tarė jiems: „Kai yra vakaras, jūs sakote: ‘ Bus giedra, nes dangus yra raudonas’.</verse>
				<verse number="3">O ryte: ‘Šiandien bus bjaurus oras, nes dangus yra raudonas ir niaukiasi’. O veidmainiai, jūs galite atpažinti dangaus veidą; bet argi negalite atpažinti laikų ženklų?</verse>
				<verse number="4">Pikta ir svetimaujanti karta ieško ženklo; bet jai nebus duotas ženklas, o tik pranašo Jonos ženklas“. Ir jis paliko juos ir išėjo.</verse>
				<verse number="5">Ir kai jo mokiniai atvyko į kitą pusę, jie buvo pamiršę pasiimti duonos.</verse>
				<verse number="6">Tuomet Jėzus jiems tarė: „Būkite atidūs ir saugokitės fariziejų bei sadukiejų raugo“.</verse>
				<verse number="7">Ir jie tarpusavyje svarstė, kalbėdami: „ Tai todėl, kad mes nepasiėmėme duonos“.</verse>
				<verse number="8">Tai supratęs Jėzus jiems tarė: „O mažatikiai, kodėl tarpusavyje svarstote, kad neatsinešėte duonos?</verse>
				<verse number="9">Argi dar nesuprantate nei nepamenate anų penkių kepalų dėl penketo tūkstančių ir kiek pintinių pririnkote?</verse>
				<verse number="10">Nei anų septynių kepalų dėl ketverto tūkstančių ir kiek pintinių pririnkote?</verse>
				<verse number="11">Tad kaipgi nesuprantate, kad kalbėjau jums tai ne apie duoną, idant jūs saugotumėtės fariziejų ir sadukiejų raugo?“</verse>
				<verse number="12">Tada jie suprato, kad jis liepė saugotis ne duonos raugo, bet fariziejų ir sadukiejų mokslo.</verse>
				<verse number="13">Kai Jėzus atėjo į Pilypo Cezarėjos sritis, jis paklausė savo mokinių, sakydamas: „Kuo žmonės sako mane, žmogaus Sūnų, esant?“</verse>
				<verse number="14">Ir jie tarė: „Vieni sako, kad tu Jonas Krikštytojas, kiti – Elijas; o kiti – Jeremijas arba vienas iš pranašų“.</verse>
				<verse number="15">Jis sako jiems: „Bet kuo jūs sakote mane esant?“</verse>
				<verse number="16">Ir Simonas Petras atsakydamas tarė: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“.</verse>
				<verse number="17">Ir Jėzus atsakydamas tarė jam: „Palaimintas esi, Simonai Bar-Jona, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.</verse>
				<verse number="18">Ir aš taip pat sakau tau, kad tu esi Petras, ir ant šitos uolos aš pastatysiu savo bažnyčią; ir pragaro vartai jos nenugalės.</verse>
				<verse number="19">Ir aš tau duosiu dangaus karalystės raktus; ir ką tu suriši žemėje, bus surišta danguje; ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta danguje“.</verse>
				<verse number="20">Tada jis įpareigojo savo mokinius, kad jie niekam nesakytų, kad jis yra Jėzus – Kristus.</verse>
				<verse number="21">Nuo to laiko Jėzus pradėjo skelbti savo mokiniams, kad jis turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo vyresniųjų ir vyriausiųjų kunigų bei raštininkų, ir būti nužudytas bei trečią dieną būti prikeltas.</verse>
				<verse number="22">Tada Petras paėmė jį ir pradėjo jį barti, sakydamas: „Tebūna tai toli nuo tavęs, Viešpatie, – tau neturi tai atsitikti“.</verse>
				<verse number="23">Bet jis atsisuko ir tarė Petrui: „Eik šalin nuo manęs, Šėtone; tu esi man papiktinimas, nes tau nepatinka tai, kas Dievo, o tik tai, kas žmonių“.</verse>
				<verse number="24">Tada Jėzus tarė savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs ir teima savo kryžių, ir seka paskui mane.</verse>
				<verse number="25">Nes kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.</verse>
				<verse number="26">Nes kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o savo sielą prarastų? Arba ką žmogus gali duoti mainais už savo sielą?</verse>
				<verse number="27">Nes žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais; ir tada jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus.</verse>
				<verse number="28">Iš tiesų sakau jums: yra kai kurie čia stovintys, kurie neragaus mirties, kol pamatys žmogaus Sūnų, ateinantį savo karalystėje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Ir po šešių dienų Jėzus pasiima Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsiveda juos nuošaliai ant aukšto kalno;</verse>
				<verse number="2">ir atsimainė jų akivaizdoje; ir jo veidas spindėjo kaip saulė, ir jo drabužiai buvo balti kaip šviesa.</verse>
				<verse number="3">Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, besikalbą su juo.</verse>
				<verse number="4">Tada Petras atsakydamas tarė Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti; jei nori, padarykime čia tris padangtes – vieną tau, vieną Mozei ir vieną Elijui“.</verse>
				<verse number="5">Dar jam bekalbant štai šviesus debesis apgaubė juos šešėliu; ir štai balsas iš debesies, kuris tarė: „Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo aš labai patenkintas; klausykite jo“.</verse>
				<verse number="6">Ir tai išgirdę mokiniai parpuolė veidu žemyn ir buvo labai išsigandę.</verse>
				<verse number="7">Ir Jėzus atėjo ir palietė juos, ir tarė: „Kelkitės ir nebijokite“.</verse>
				<verse number="8">Ir pakėlę savo akis jie nebematė nieko, vien tiktai Jėzų.</verse>
				<verse number="9">Ir kai jie leidosi nuo kalno, Jėzus juos įpareigojo, sakydamas: „Niekam nepasakokite regėjimo, iki žmogaus Sūnus bus prisikėlęs iš numirusių“.</verse>
				<verse number="10">Ir jo mokiniai jo pakláusė, sakydami: „Kodėl tad raštininkai sako, kad pirmiau turįs ateiti Elijas?“</verse>
				<verse number="11">Ir Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Iš tiesų Elijas ateis pirmiau ir viską atstatys.</verse>
				<verse number="12">Bet aš sakau jums, kad Elijas jau yra atėjęs, ir jie jo nepažino, bet padarė jam, ką tik panorėjo. Taip pat ir žmogaus Sūnus nuo jų kentės“.</verse>
				<verse number="13">Tada mokiniai suprato, kad jis kalbėjo jiems apie Joną Krikštytoją.</verse>
				<verse number="14">Ir kai jie buvo atėję prie minios, pas jį atėjo vienas žmogus, klaupdamasis prieš jį ir sakydamas:</verse>
				<verse number="15">„Viešpatie, pasigailėk mano sūnaus; nes jis yra lunatikas ir labai kankinasi; nes jis dažnai įpuola į ugnį ir dažnai į vandenį.</verse>
				<verse number="16">Ir aš atvedžiau jį pas tavo mokinius, o jie negalėjo jo išgydyti“.</verse>
				<verse number="17">Tada Jėzus atsakydamas tarė: „O netikinti ir iškrypusi karta, kiek ilgai aš būsiu su jumis? Kiek ilgai turėsiu jus kęsti? Atveskite jį čia pas mane“.</verse>
				<verse number="18">Ir Jėzus subarė velnią; ir jis išėjo iš jo; ir vaikas pasveiko tą pačią valandą.</verse>
				<verse number="19">Tada mokiniai atskirai atėjo pas Jėzų ir tarė: „Kodėl mes negalėjome jo išvaryti?“</verse>
				<verse number="20">Ir Jėzus jiems tarė: „Dėl jūsų netikėjimo; nes iš tiesų sakau jums: jei jūs turite tikėjimą kaip garstyčios sėklos grūdelį, jūs pasakysite šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’, ir jis persikels; ir nieko jums nebus neįmanomo.</verse>
				<verse number="21">Tačiau šita veislė kitaip neišeina, kaip tik per maldą ir pasninką“.</verse>
				<verse number="22">Ir kol jie laikėsi Galilėjoje, Jėzus jiems tarė: „Žmogaus Sūnus bus išduotas į žmonių rankas;</verse>
				<verse number="23">ir jie nužudys jį, ir trečią dieną jis bus prikeltas“. Ir jie be galo nuliūdo.</verse>
				<verse number="24">Ir kai jie buvo atėję į Kafernaumą, pas Petrą atėjo tie, kurie rinko duoklės pinigus, ir tarė: „Ar jūsų mokytojas nemoka duoklės?“</verse>
				<verse number="25">Jis sako: „Taip“. Ir jam įėjus į namus, Jėzus pirmas jį prakalbino: „Kaip tu manai, Simonai? Iš ko žemės karaliai ima muitą ar duoklę? Iš savo vaikų ar iš svetimų?“</verse>
				<verse number="26">Petras jam sako: „Iš svetimų“. Jėzus sako jam: „Tuomet vaikai laisvi.</verse>
				<verse number="27">Tačiau kad jų nepapiktintume, eik prie jūros, įmesk kabliuką ir paimk pirmą iškilusią žuvį; ir pravėręs jos žiotis rasi pinigą; paimk jį ir duok jiems už mane ir save“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Tuo pačiu metu pas Jėzų atėjo mokiniai, sakydami: „Kas yra didžiausias dangaus karalystėje?“</verse>
				<verse number="2">Ir Jėzus pasišaukė mažą vaiką ir pastatė jį į jų tarpą,</verse>
				<verse number="3">ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu nebūsite atsivertę ir nepasidarysite kaip maži vaikai, jūs neįeisite į dangaus karalystę.</verse>
				<verse number="4">Todėl kas nusižemins kaip šis mažas vaikas, tas yra didžiausias dangaus karalystėje.</verse>
				<verse number="5">Ir kas priims tokį mažą vaiką mano vardu, tas priima mane.</verse>
				<verse number="6">Bet kas papiktins vieną iš šitų mažųjų, kurie tiki manimi, tam būtų buvę geriau, kad girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir kad jis būtų paskandintas jūros gilumoje.</verse>
				<verse number="7">Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Nes reikia, kad papiktinimai ateitų; bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina!</verse>
				<verse number="8">Todėl jei tavo ranka ar tavo koja tave piktina, nukirsk jas ir mesk nuo savęs; tau yra geriau įeiti į gyvenimą raišam arba luošam, negu turint dvi rankas arba dvi kojas būti įmestam į amžiną ugnį.</verse>
				<verse number="9">Ir jei tavo akis tave piktina, išlupk ją ir mesk nuo savęs; tau yra geriau įeiti į gyvenimą viena akimi, negu turint dvi akis būti įmestam į pragaro ugnį.</verse>
				<verse number="10">Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nei vieno iš šitų mažųjų; nes aš sakau jums, kad jų angelai danguje visada mato veidą mano Tėvo, kuris yra danguje.</verse>
				<verse number="11">Nes žmogaus Sūnus atėjo gelbėti to, kas buvo pražuvę.</verse>
				<verse number="12">Kaip jūs manote? Jei kas turi šimtą avių, ir viena iš jų yra pasiklydusi, argi jis nepalieka devyniasdešimt devynių ir neina į kalnus, ir neieško tos, kuri pasiklydusi?</verse>
				<verse number="13">Ir jei nutinka, kad jis ją suranda, iš tiesų sakau jums: jis daugiau džiaugiasi dėl tos avies, negu dėl devyniasdešimt devynių, kurios nepasiklydo.</verse>
				<verse number="14">Taip ir jūsų Tėvo, esančio danguje, valia, kad nei vienas iš šitų mažųjų nepražūtų“.</verse>
				<verse number="15">„Be to, jei tavo brolis nusižengs prieš tave, eik ir apie jo kaltę jam pasakyk tik tarp savęs ir jo; jeigu jis paklausys tavęs, tu laimėjai savo brolį.</verse>
				<verse number="16">Bet jeigu jis tavęs neklausys, paimk su savimi dar vieną ar du, kad dviejų ar trijų liudytojų burnoje būtų patvirtintas kiekvienas žodis.</verse>
				<verse number="17">Ir jeigu jam nerūpės jų klausyti, pasakyk tai bažnyčiai; bet jeigu jam nerūpės klausyti bažnyčios, tegul jis tau būna kaip pagonis ir muitininkas.</verse>
				<verse number="18">Iš tiesų sakau jums: ką surišite žemėje, bus surišta danguje; ir ką atrišite žemėje, bus atrišta danguje.</verse>
				<verse number="19">Vėlgi sakau jums: jei du iš jūsų susitars žemėje dėl kokio dalyko, kad jo prašytų, tai bus jiems padaryta mano Tėvo, kuris yra danguje.</verse>
				<verse number="20">Nes kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten aš esu tarp jų“.</verse>
				<verse number="21">Tada pas jį atėjo Petras ir tarė: „Viešpatie, kiek kartų, kai mano brolis nusidės prieš mane, aš turiu jam atleisti? Iki septynių kartų?“</verse>
				<verse number="22">Jėzus jam sako: „Aš nesakau tau iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimtkart septynių“.</verse>
				<verse number="23">„Todėl dangaus karalystė prilygsta vienam karaliui, kuris norėjo atsiskaityti su savo tarnais.</verse>
				<verse number="24">Ir kai jis pradėjo atsiskaitinėti, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų.</verse>
				<verse number="25">Bet kadangi jis neturėjo kuo užmokėti, jo viešpats įsakė parduoti jį ir jo žmoną, ir vaikus, ir viską, ką jis turėjo, kad būtų užmokėta.</verse>
				<verse number="26">Todėl tarnas parpuolė ir pagarbino jį, sakydamas: ‘Viešpatie, turėk man kantrybės, ir aš tau viską sumokėsiu’.</verse>
				<verse number="27">Tuomet to tarno viešpats buvo apimtas gailesčio ir paleido jį bei atleido jam skolą.</verse>
				<verse number="28">Bet tas tarnas išėjo ir sutiko vieną iš savo bendratarnių, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų; ir jis pridėjo prie jo rankas bei paėmė jį už gerklės, sakydamas: ‘Sumokėk man, ką esi skolingas’.</verse>
				<verse number="29">Ir jo bendratarnis parpuolė prie jo kojų ir jo maldavo, sakydamas: ‘Turėk man kantrybės, ir aš tau viską sumokėsiu’.</verse>
				<verse number="30">O jis nenorėjo; bet nuėjo ir įmetė jį į kalėjimą, kol jis sumokės skolą.</verse>
				<verse number="31">Tad jo bendratarniai pamatę, kas atsitiko, labai nuliūdo ir atėję papasakojo savo viešpačiui viską, kas atsitiko.</verse>
				<verse number="32">Tada jo viešpats jį pasišaukęs jam tarė: ‘O piktasis tarne, aš atleidau tau visą tą skolą, nes tu manęs prašei;</verse>
				<verse number="33">argi neturėjai ir tu pasigailėti savo bendratarnio, kaip ir aš tavęs pasigailėjau?‘</verse>
				<verse number="34">Ir jo viešpats užsirūstino ir atidavė jį kankintojams, kol jis sumokės viską, kas jam priklauso.</verse>
				<verse number="35">Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu jūs kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliams jų nusižengimų“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Ir kai Jėzus pabaigė šiuos pasakymus, įvyko, kad jis išėjo iš Galilėjos ir atėjo į Judėjos ribas anapus Jordano;</verse>
				<verse number="2">ir didelės minios sekė paskui jį; ir jis ten juos išgydė.</verse>
				<verse number="3">Atėjo pas jį ir fariziejai, gundydami jį ir sakydami jam: „Ar teisėta vyrui dėl kiekvienos priežasties atleisti savo žmoną?“</verse>
				<verse number="4">Ir jis atsakydamas tarė jiems: „Ar jūs neskaitėte, kad tas, kuris juos padarė pradžioje, ‘padarė juos vyriškos lyties ir moteriškos lyties’</verse>
				<verse number="5">ir tarė: ‘Dėl šios priežasties vyras tėvą ir motiną paliks ir prie savo žmonos prilips; ir jie du bus vienas kūnas’?</verse>
				<verse number="6">Dėl to jie jau nebėra du, bet vienas kūnas. Todėl ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“.</verse>
				<verse number="7">Jie sako jam: „Kodėl tad Mozė įsakė duoti skyrybų raštą ir ją atleisti?“</verse>
				<verse number="8">Jis jiems sako: „Dėl jūsų širdžių kietumo Mozė leido jums atleisti savo žmonas; bet nuo pradžios taip nebuvo.</verse>
				<verse number="9">Ir aš jums sakau: kas tik atleis savo žmoną, jei ne dėl paleistuvystės, ir ves kitą, svetimauja; ir kas atleistąją veda, svetimauja“.</verse>
				<verse number="10">Jo mokiniai jam sako: „Jei tokie vyro reikalai su žmona, tai nėra gerai vesti“.</verse>
				<verse number="11">Bet jis jiems tarė: „Ne visi gali priimti šitą pasakymą, o tik tie, kuriems yra duota.</verse>
				<verse number="12">Nes yra eunuchų, kurie tokie gimė iš savo motinos įsčių; ir yra eunuchų, kurie žmonių padaryti eunuchais; ir yra eunuchų, kurie padarė save eunuchais dėl dangaus karalystės. Kas gali tai priimti, tepriima“.</verse>
				<verse number="13">Tuomet atvedė jam mažų vaikų, kad jis uždėtų ant jų savo rankas ir pasimelstų; o mokiniai juos barė.</verse>
				<verse number="14">Bet Jėzus tarė: „Leiskite mažus vaikus ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė“.</verse>
				<verse number="15">Ir jis uždėjo ant jų savo rankas ir iš ten išėjo.</verse>
				<verse number="16">Ir štai vienas atėjo ir tarė jam: „Gerasis Mokytojau, ką gero turiu daryti, idant turėčiau amžiną gyvenimą?“</verse>
				<verse number="17">Ir jis jam tarė: „Kodėl vadini mane geru? Nėra nei vieno gero, bet tik vienas, tai yra Dievas; bet jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“.</verse>
				<verse number="18">Jis jam sako: „Kurių?“ Jėzus tarė: „Nežudyk“, „Nesvetimauk“, „Nevok“, „Melagingai neliudyk“,</verse>
				<verse number="19">„Gerbk savo tėvą ir motiną“ ir „Mylėk savo artimą kaip save patį“.</verse>
				<verse number="20">Tas jaunuolis jam sako: „Viso to laikiausi nuo savo jaunystės; ko dar man trūksta?“</verse>
				<verse number="21">Jėzus jam tarė: „Jei nori būti tobulas, eik ir parduok, ką turi, ir duok vargšams, ir turėsi lobį danguje; ir ateik bei sek paskui mane“.</verse>
				<verse number="22">Bet kai tas jaunuolis išgirdo tą pasakymą, jis nuėjo nuliūdęs; nes jis turėjo didelius turtus.</verse>
				<verse number="23">Tada Jėzus tarė savo mokiniams: „Iš tiesų sakau jums, kad turtuolis sunkiai įeis į dangaus karalystę.</verse>
				<verse number="24">Ir vėl sakau jums: lengviau yra kupranugariui pralįsti pro adatos akį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“.</verse>
				<verse number="25">Kai jo mokiniai tai išgirdo, jie buvo be galo nustebę, sakydami: „Kas tada gali būti išgelbėtas?“</verse>
				<verse number="26">Bet Jėzus pažvelgė į juos ir jiems tarė: „Žmonėms tai neįmanoma; bet Dievui viskas yra įmanoma“.</verse>
				<verse number="27">Tada Petras atsakė ir jam tarė: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave; tad kas mums bus už tai?“</verse>
				<verse number="28">Ir Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų sakau jums, kad atgimime, kai žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, kurie sekėte paskui mane, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio genčių.</verse>
				<verse number="29">Ir kiekvienas, kuris paliko namus ar brolius, ar seseris, ar tėvą, ar motiną, ar žmoną, ar vaikus, ar žemes dėl mano vardo, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą.</verse>
				<verse number="30">Bet daugelis pirmųjų bus paskutiniai; ir paskutiniai bus pirmi“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">„Nes dangaus karalystė prilygsta žmogui, kuris yra namų šeimininkas, kuris anksti rytą išėjo samdyti darbininkų savo vynuogynui.</verse>
				<verse number="2">Ir suderėjęs su darbininkais po denarą į dieną, jis išsiuntė juos į savo vynuogyną.</verse>
				<verse number="3">Ir jis išėjo apie trečią valandą ir pamatė kitus, stovinčius turgavietėje be darbo,</verse>
				<verse number="4">ir tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną, ir aš jums duosiu, kas teisinga’. Ir jie nuėjo.</verse>
				<verse number="5">Vėl jis išėjo apie šeštą ir devintą valandą ir padarė taip pat.</verse>
				<verse number="6">Ir apie vienuoliktą valandą jis išėjo ir rado kitus stovinčius be darbo, ir sako jiems: ‘Kodėl čia stovite visą dieną be darbo?’</verse>
				<verse number="7">Jie sako jam: ‘Todėl, kad niekas mūsų nepasamdė’. Jis sako jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną; ir gausite tai, kas teisinga’.</verse>
				<verse number="8">Taigi atėjus vakarui vynuogyno viešpats sako savo ūkvedžiui: ‘Pakviesk darbininkus ir duok jiems jų atlyginimą, pradedant nuo paskutiniųjų iki pirmųjų’.</verse>
				<verse number="9">Ir kai atėjo tie, kurie buvo pasamdyti apie vienuoliktą valandą, kiekvienas gavo po denarą.</verse>
				<verse number="10">Bet atėję pirmieji, manė gausią daugiau; ir jie taip pat – kiekvienas gavo po denarą.</verse>
				<verse number="11">Ir tai gavę jie murmėjo prieš namų šeimininką,</verse>
				<verse number="12">sakydami: ‘Šitie paskutinieji tedirbo vieną valandą, ir tu padarei juos lygius mums, pakėlusiems dienos naštą ir kaitrą’.</verse>
				<verse number="13">Bet jis atsakė vienam iš jų ir tarė: ‘Drauge, aš nedarau tau skriaudos: argi tu ne už denarą suderėjai su manimi?</verse>
				<verse number="14">Paimk tai, kas yra tavo, ir eik: aš noriu duoti šitam paskutiniam kaip ir tau.</verse>
				<verse number="15">Argi aš neturiu teisės daryti tai, ką noriu, su tuo, kas mano? Ar tavo akis pikta, kadangi aš geras?’</verse>
				<verse number="16">Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai; nes daug yra pašauktų, bet mažai išrinktų“.</verse>
				<verse number="17">Ir Jėzus, eidamas aukštyn į Jeruzalę, kelyje atskirai pasiėmė dvylika mokinių ir tarė jiems:</verse>
				<verse number="18">„Štai mes einame aukštyn į Jeruzalę; ir žmogaus Sūnus bus išduotas vyriausiems kunigams bei raštininkams, ir jie pasmerks jį mirčiai</verse>
				<verse number="19">ir atiduos jį pagonims tyčiotis ir nuplakti, ir jį nukryžiuoti; ir trečią dieną jis prisikels“.</verse>
				<verse number="20">Tada pas jį atėjo Zebediejaus vaikų motina su savo sūnumis, garbindama jį ir kažko tai jo prašydama.</verse>
				<verse number="21">Ir jis jai tarė: „Ko nori?“ Ji sako jam: „Paskirk, kad šitie mano du sūnūs sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas kairėje tavo karalystėje“.</verse>
				<verse number="22">Bet Jėzus atsakydamas tarė: „Jūs nežinote, ko prašote. Ar jūs galite gerti iš taurės, iš kurios aš gersiu, ir būti krikštijami krikštu, kuriuo aš esu krikštijamas?“ Jie sako jam: „Mes galime“.</verse>
				<verse number="23">Ir jis jiems sako: „Jūs iš tikrųjų gersite iš mano taurės ir būsite pakrikštyti krikštu, kuriuo aš esu krikštijamas; bet sėdėti mano dešinėje ir mano kairėje ne aš duodu, bet bus duota tiems, kuriems yra mano Tėvo paruošta“.</verse>
				<verse number="24">Ir kai tie dešimt tai išgirdo, jie pasipiktino prieš du brolius.</verse>
				<verse number="25">Bet Jėzus juos pasišaukė ir tarė: „Jūs žinote, kad pagonių kunigaikščiai jiems viešpatauja, ir didieji valdo juos.</verse>
				<verse number="26">Bet ne taip bus tarp jūsų; bet kas tarp jūsų nori būti didis, tegul jis būna jūsų tarnautojas;</verse>
				<verse number="27">ir kas tarp jūsų nori būti vyriausias, tegul jis būna jūsų tarnas;</verse>
				<verse number="28">lygiai kaip žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam patarnautų, bet patarnauti ir atiduoti savo gyvybę atpirkimui už daugelį“.</verse>
				<verse number="29">Ir jiems išeinant iš Jericho, didžiulė minia sekė paskui jį.</verse>
				<verse number="30">Ir štai pakelėje sėdintys du aklieji išgirdę, kad Jėzus eina pro šalį, šaukė, sakydami: „Pasigailėk mūsų, o Viešpatie, Dovydo Sūnau!“</verse>
				<verse number="31">Ir minia draudė juos, kad jie tylėtų; bet jie dar labiau šaukė, sakydami: „Pasigailėk mūsų, o Viešpatie, Dovydo Sūnau!“</verse>
				<verse number="32">Ir Jėzus sustojo ir pašaukė juos, ir tarė: „Ko norite, kad jums padaryčiau?“</verse>
				<verse number="33">Jie sako jam: „Viešpatie, kad mūsų akys būtų atvertos“.</verse>
				<verse number="34">Tad Jėzus pasigailėjo jų ir palietė jų akis; ir tuoj pat jų akys praregėjo, ir jie nusekė paskui jį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Ir kai jie priartėjo prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, Jėzus pasiuntė du mokinius,</verse>
				<verse number="2">sakydamas jiems: „Eikite į priešais jus esantį kaimą, ir tuojau rasite pririštą asilę ir kumeliuką su ja; atriškite juos ir atveskite man.</verse>
				<verse number="3">Ir jei kas ką nors jums sakytų, jūs pasakykite: ‘Jų reikia Viešpačiui’; ir jis tuojau juos išsiųs“.</verse>
				<verse number="4">Visa tai įvyko, kad išsipildytų, kas buvo kalbėta per pranašą, sakant:</verse>
				<verse number="5">„Sakykite Siono dukrai: ‘Štai tavo Karalius ateina pas tave romus ir sėdintis ant asilo ir ant kumeliuko, asilo jauniklio’“.</verse>
				<verse number="6">Ir mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzus jiems įsakė,</verse>
				<verse number="7">ir, atvedę asilę ir kumeliuką, uždėjo ant jų savo drabužius, ir užsodino jį ant tų.</verse>
				<verse number="8">Ir labai didelė minia tiesė savo drabužius ant kelio; kiti kirto nuo medžių šakas ir barstė jas ant kelio.</verse>
				<verse number="9">Ir minios, kurios ėjo priekyje ir kurios sekė, šaukė, sakydamos: „Osana Dovydo Sūnui! Palaimintas tas, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“</verse>
				<verse number="10">Ir jam atėjus į Jeruzalę, visas miestas sujudo, sakydamas: „Kas yra šitas?“</verse>
				<verse number="11">Ir minia tarė: „Šitas yra Jėzus, pranašas iš Galilėjos Nazareto“.</verse>
				<verse number="12">Ir Jėzus įėjo į Dievo šventyklą ir išvarė visus tuos, kurie pardavinėjo ir pirko šventykloje, ir apvertė pinigų keitėjų stalus bei krėslus tų, kurie pardavinėjo balandžius,</verse>
				<verse number="13">ir tarė jiems: „Yra parašyta: ‘Mano namai bus vadinami maldos namais’; bet jūs padarėte juos vagių lindyne“.</verse>
				<verse number="14">Ir akli bei raiši atėjo pas jį į šventyklą; ir jis išgydė juos.</verse>
				<verse number="15">Ir kai vyriausieji kunigai ir raštininkai pamatė stebuklus, kuriuos jis padarė, ir vaikus šaukiančius šventykloje bei sakančius: „Osana Dovydo Sūnui!“; jie buvo labai nepatenkinti</verse>
				<verse number="16">ir tarė jam: „Ar girdi, ką šie sako?“ Ir Jėzus jiems sako: „Taip; ar jūs niekada neskaitėte: ‘Iš kūdikių ir žindomųjų burnos tu ištobulinai gyrių’?“</verse>
				<verse number="17">Ir jis paliko juos ir išėjo iš miesto į Betaniją; ir jis ten apsinakvojo.</verse>
				<verse number="18">Na, o ryte, grįždamas į miestą, jis išalko.</verse>
				<verse number="19">Ir pamatęs kelyje figmedį, jis prie jo priėjo ir nieko ant jo nerado, bet vien tik lapus, ir tarė jam: „Nuo šiol teneauga ant tavęs vaisius per amžius!“ Ir netrukus figmedis nudžiūvo.</verse>
				<verse number="20">Ir kai mokiniai tai pamatė, jie stebėjosi, sakydami: „Kaip greitai nudžiūvo figmedis!“</verse>
				<verse number="21">Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Iš tiesų sakau jums: jei turite tikėjimą ir neabejojate, jūs padarysite ne tik tai, kas yra padaryta figmedžiui, bet taip pat jei pasakysite šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą’, tai bus padaryta.</verse>
				<verse number="22">Ir visa, ko tik prašysite maldoje tikėdami, gausite“.</verse>
				<verse number="23">Ir kai jis buvo atėjęs į šventyklą, jam bemokant atėjo pas jį vyriausieji kunigai ir tautos vyresnieji ir tarė: „Kokia valdžia tu šitai darai? Ir kas tau davė šią valdžią?“</verse>
				<verse number="24">Ir Jėzus atsakydamas jiems tarė: „Ir aš paklausiu jus vieno dalyko; jei jį man pasakysite, tai ir aš jums pasakysiu, kokia valdžia šitai darau.</verse>
				<verse number="25">Iš kur buvo Jono krikštas? Iš dangaus ar iš žmonių?“ Ir jie svarstė tarpusavyje, sakydami: „Jei pasakysime: ‘Iš dangaus’, jis mums pasakys: ‘Tad kodėl juo netikėjote?’</verse>
				<verse number="26">Bet jei pasakysime: ‘Iš žmonių’, mes bijome tautos; nes visi laiko Joną pranašu“.</verse>
				<verse number="27">Ir jie atsakė Jėzui ir tarė: „Mes nežinome“. Ir jis tarė jiems: „Tai ir aš jums nepasakysiu, kokia valdžia aš šitai darau“.</verse>
				<verse number="28">„Bet kaip jūs galvojate? Vienas žmogus turėjo du sūnus; ir jis atėjo pas pirmąjį ir tarė: ‘Sūnau, eik šiandien dirbti į mano vynuogyną’.</verse>
				<verse number="29">Jis atsakydamas tarė: ‘Aš neisiu’; bet po to jis apsigalvojo ir nuėjo.</verse>
				<verse number="30">Ir jis atėjo pas antrąjį ir tą patį pasakė. Ir jis atsakydamas tarė: ‘Einu, pone’; bet nenuėjo.</verse>
				<verse number="31">Kuris iš tų dviejų įvykdė savo tėvo valią?“ Jie sako jam: „Pirmasis“. Jėzus jiems sako: „Iš tiesų sakau jums, kad muitininkai ir paleistuvės pirma jūsų eina į Dievo karalystę.</verse>
				<verse number="32">Nes Jonas atėjo pas jus teisumo keliu, o jūs juo netikėjote; bet muitininkai ir paleistuvės juo tikėjo; ir jūs, tai matydami, po to neapsigalvojote, kad juo tikėtumėte.</verse>
				<verse number="33">Klausykite kito palyginimo: buvo vienas namų šeimininkas, kuris pasodino vynuogyną ir aplinkui aptvėrė jį tvora, ir iškasė jame vyno spaustuvą bei pastatė bokštą, ir išnuomojo jį žemdirbiams, ir išėjo į tolimą šalį;</verse>
				<verse number="34">Ir kai priartėjo vaisiaus laikas, jis pasiuntė savo tarnus pas žemdirbius, kad jie atsiimtų to vaisius.</verse>
				<verse number="35">Ir žemdirbiai paėmė jo tarnus ir vieną primušė, o kitą nužudė, o dar kitą užmėtė akmenimis.</verse>
				<verse number="36">Vėl jis siuntė kitus tarnus, daugiau negu pirma; ir jie padarė jiems lygiai taip pat.</verse>
				<verse number="37">Bet galiausiai jis išsiuntė pas juos savo sūnų, sakydamas: ‘Jie gerbs mano sūnų’.</verse>
				<verse number="38">Bet kai žemdirbiai pamatė sūnų, jie kalbėjo tarpusavyje: ‘Šitas yra paveldėtojas; eime, užmuškime jį ir užgrobkime jo paveldą’.</verse>
				<verse number="39">Ir jie pagavo jį, išmetė iš vynuogyno ir jį užmušė.</verse>
				<verse number="40">Taigi kai ateis vynuogyno viešpats, ką jis padarys šitiems žemdirbiams?“</verse>
				<verse number="41">Jie sako jam: „Jis žiauriai sunaikins šituos nedorėlius ir išnuomos savo vynuogyną kitiems žemdirbiams, kurie atiduos jam vaisius jų laikais“.</verse>
				<verse number="42">Jėzus sako jiems: „Ar jūs niekada neskaitėte Raštuose: ‘Tas akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu: tai yra Viešpaties darbas, ir tai nuostabu mūsų akyse’?</verse>
				<verse number="43">Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus atimta iš jūsų ir duota tautai, kuri neš jos vaisius.</verse>
				<verse number="44">Ir kas ant šito akmens kris, bus sulaužytas; bet ant ko jis nukris, tą sutrins į miltus“.</verse>
				<verse number="45">Ir kai vyriausieji kunigai ir fariziejai išgirdo jo palyginimus, jie suprato, kad jis kalbėjo apie juos.</verse>
				<verse number="46">Bet kai jie siekė pridėti prie jo rankas, jie pabijojo minios, nes jie laikė jį pranašu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Ir Jėzus atsakė ir vėl kalbėjo jiems palyginimais, ir tarė:</verse>
				<verse number="2">„Dangaus karalystė prilygsta vienam karaliui, kuris paruošė savo sūnui sutuoktuves</verse>
				<verse number="3">ir išsiuntė savo tarnus pašaukti tuos, kurie buvo pakviesti į vestuves; o jie nenorėjo ateiti.</verse>
				<verse number="4">Vėlgi jis išsiuntė kitus tarnus, sakydamas: ‘Pasakyk tiems, kurie yra pakviesti: „Štai aš esu paruošęs savo pietus – mano jaučiai ir peniukšliai papjauti, ir viskas paruošta – ateikite į sutuoktuves“’.</verse>
				<verse number="5">Bet jie nežiūrėjo į tai rimtai ir nuėjo sau: vienas į savo ūkį, kitas prie savo prekybos;</verse>
				<verse number="6">o likusieji paėmė jo tarnus ir išniekino juos, ir užmušė.</verse>
				<verse number="7">Bet kai karalius apie tai išgirdo, jis užsirūstino; ir jis išsiuntė savo kariuomenes ir sunaikino tuos žmogžudžius, ir sudegino jų miestą.</verse>
				<verse number="8">Po to jis sako savo tarnams: ‘Vestuvės yra paruoštos, bet tie, kurie buvo pakviesti, nebuvo verti.</verse>
				<verse number="9">Todėl eikite į vieškelius ir visus, kuriuos tik rasite, kvieskite į sutuoktuves’.</verse>
				<verse number="10">Taigi tie tarnai išėjo į vieškelius ir surinko visus, kuriuos tik rado, tiek blogus, tiek gerus; ir vestuvės buvo aprūpintos svečiais.</verse>
				<verse number="11">Ir kai karalius įėjo pamatyti svečių, jis pamatė ten žmogų, kuris nebuvo apsirengęs vestuviniu drabužiu;</verse>
				<verse number="12">ir jis jam sako: ‘Drauge, kaip tu čia įėjai neturėdamas vestuvinio drabužio?’ Ir jis tylėjo.</verse>
				<verse number="13">Tuomet karalius tarė tarnams: ‘Suriškite jam rankas bei kojas ir išveskite jį, ir įmeskite į išorinę tamsą; ten bus verksmas ir dantų griežimas’.</verse>
				<verse number="14">Nes daug yra pašauktų, bet maža išrinktų“.</verse>
				<verse number="15">Tada fariziejai nuėjo ir tarėsi, kaip jie galėtų jį prigauti jo kalboje.</verse>
				<verse number="16">Ir jie išsiuntė pas jį savo mokinius su erodininkais, sakydami: „Mokytojau, mes žinome, kad tu esi teisus bei mokai Dievo kelio tiesoje ir nepataikauji nei vienam; nes tu neatsižvelgi į žmonių asmenis.</verse>
				<verse number="17">Todėl pasakyk mums: kaip tu galvoji? Ar teisėta duoti duoklę ciesoriui, ar ne?“</verse>
				<verse number="18">Bet Jėzus suprato jų piktybę ir tarė: „Kodėl mane gundote, veidmainiai?</verse>
				<verse number="19">Parodykite man duoklės pinigą!“ Ir jie atnešė jam denarą.</verse>
				<verse number="20">Ir jis sako jiems: „Kieno čia atvaizdas ir įrašas?“</verse>
				<verse number="21">Jie sako jam: „Ciesoriaus“. Tada jis sako jiems: „Todėl atiduokite kas ciesoriaus – ciesoriui; o kas Dievo – Dievui“.</verse>
				<verse number="22">Išgirdę šiuos žodžius jie stebėjosi ir paliko jį, ir nuėjo.</verse>
				<verse number="23">Tą pačią dieną atėjo pas jį sadukiejai, kurie sako, kad nėra prisikėlimo, ir klausė jo,</verse>
				<verse number="24">sakydami: „Mokytojau, Mozė sakė: ‘Jei vyras miršta ir neturi vaikų, jo brolis teveda jo žmoną ir teprikelia savo broliui sėklą’.</verse>
				<verse number="25">Na, o pas mus buvo septyni broliai; ir pirmasis, vedęs žmoną, mirė ir, neturėdamas palikuonio, paliko savo žmoną savo broliui;</verse>
				<verse number="26">taip pat ir antrasis, ir trečiasis, iki septintojo.</verse>
				<verse number="27">Ir po jų visų numirė ir ta moteris.</verse>
				<verse number="28">Tad prisikėlime kurio iš septynių ji bus žmona? Nes jie visi ją turėjo“.</verse>
				<verse number="29">Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Jūs klystate nepažinodami nei Raštų, nei Dievo galios.</verse>
				<verse number="30">Nes prisikėlime jie nei veda, nei teka, bet yra kaip Dievo angelai danguje.</verse>
				<verse number="31">Bet kas dėl mirusiųjų prisikėlimo, argi neskaitėte to, kas jums buvo kalbėta Dievo, sakant:</verse>
				<verse number="32">‘Aš esu Abraomo Dievas ir Izaoko Dievas, ir Jokūbo Dievas’? Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų“.</verse>
				<verse number="33">Ir kai minia tai išgirdo, jie buvo nustebinti jo mokslo.</verse>
				<verse number="34">Bet kai fariziejai išgirdo, kad jis nutildė sadukiejus, jie susirinko kartu.</verse>
				<verse number="35">Tada vienas iš jų, įstatymininkas, paklausė jo gundydamas jį ir sakydamas:</verse>
				<verse number="36">„Mokytojau, kuris įsakymas yra didis įstatyme?“</verse>
				<verse number="37">Jėzus jam tarė: „‘Mylėk Viešpatį savo Dievą visa savo širdimi ir visa savo siela, ir visu savo protu’.</verse>
				<verse number="38">Šis yra pirmasis ir didis įsakymas.</verse>
				<verse number="39">Ir antrasis panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’.</verse>
				<verse number="40">Ant šitų dviejų įsakymų kybo visas įstatymas ir pranašai“.</verse>
				<verse number="41">Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus paklausė jų,</verse>
				<verse number="42">sakydamas: „Ką jūs galvojate apie Kristų? Kieno jis yra sūnus?“ Jie sako jam: „Dovydo Sūnus “.</verse>
				<verse number="43">Jis sako jiems: „Kaipgi tada Dovydas dvasioje vadina jį Viešpačiu, sakydamas:</verse>
				<verse number="44">‘VIEŠPATS tarė mano Viešpačiui: Sėskis mano dešinėje, kol padarysiu tavo priešus tavo pakoju’?</verse>
				<verse number="45">Tad jeigu Dovydas vadina jį Viešpačiu, kaipgi jis yra jo sūnus?“</verse>
				<verse number="46">Ir nei vienas negalėjo jam nei žodžio atsakyti, nei nedrįso niekas nuo tos dienos jo daugiau klausinėti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Tada Jėzus kalbėjo miniai ir savo mokiniams,</verse>
				<verse number="2">sakydamas: „Raštininkai ir fariziejai sėdi Mozės krasėje;</verse>
				<verse number="3">todėl visko, ko jie liepia jums laikytis, to laikykitės ir darykite; bet nedarykite pagal jų darbus; nes jie sako, bet nedaro.</verse>
				<verse number="4">Nes jie riša sunkias ir nepanešamas naštas ir užkrauna jas ant žmonių pečių; bet jie patys nenori jų nei vienu savo pirštu pajudinti.</verse>
				<verse number="5">Bet visus savo darbus jie daro, kad būtų žmonių matomi: jie pasidaro plačius savo filakterius ir pasididina savo drabužių kraštus,</verse>
				<verse number="6">ir mėgsta aukščiausias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose,</verse>
				<verse number="7">ir sveikinimus turguose, ir kad žmonės juos vadintų ‘Rabi, Rabi’.</verse>
				<verse number="8">Bet jūs nesivadinkite ‘Rabi’, nes vienas yra jūsų Mokytojas – Kristus; o jūs visi esate broliai.</verse>
				<verse number="9">Ir nei vieno nevadinkite savo tėvu žemėje, nes vienas yra jūsų Tėvas, kuris yra danguje.</verse>
				<verse number="10">Nei vadinkitės mokytojais, nes vienas yra jūsų Mokytojas – Kristus.</verse>
				<verse number="11">Bet tas, kuris yra didžiausias tarp jūsų, bus jūsų tarnas.</verse>
				<verse number="12">Ir kas save aukštins, bus pažemintas; o kas nusižemins, bus išaukštintas“.</verse>
				<verse number="13">„Bet vargas jums, raštininkai ir fariziejai, veidmainiai! Nes jūs užrakinate nuo žmonių dangaus karalystę; nes nei jūs patys neįeinate, nei į ją įeinantiems neleidžiate įeiti.</verse>
				<verse number="14">Vargas jums, raštininkai ir fariziejai, veidmainiai! Nes jūs suryjate našlių namus, o dangstydamiesi kalbate ilgą maldą; todėl jūs gausite didesnį pasmerkimą.</verse>
				<verse number="15">Vargas jums, raštininkai ir fariziejai, veidmainiai! Nes jūs apkeliaujate jūrą ir sausumą, kad padarytumėte nors vieną prozelitu, ir kai jis tampa, jūs padarote jį už save dvigubai didesniu pragaro vaiku.</verse>
				<verse number="16">Vargas jums, akli vadai, kurie sakote: ‘Kas prisieks šventykla, tai nieko; bet kas prisieks šventyklos auksu, tas yra skolininkas’!</verse>
				<verse number="17">Jūs, kvailiai ir akli, kas gi yra didesnis – auksas ar šventykla, kuri pašvenčia auksą?</verse>
				<verse number="18">Ir: ‘Kas prisieks aukuru, tai nieko; bet kas prisieks dovana, kuri yra ant jo, tas yra kaltas’.</verse>
				<verse number="19">Jūs, kvailiai ir akli, kas gi didesnis – dovana ar aukuras, kuris pašvenčia dovaną?</verse>
				<verse number="20">Todėl kas prisieks aukuru, prisiekia juo ir viskuo, kas ant jo.</verse>
				<verse number="21">Ir kas prisieks šventykla, prisiekia ja ir tuo, kuris gyvena joje.</verse>
				<verse number="22">Ir kas prisieks dangumi, tas prisiekia Dievo sostu ir tuo, kuris sėdi ant jo.</verse>
				<verse number="23">Vargas jums, raštininkai ir fariziejai, veidmainiai! Nes jūs mokate dešimtinę nuo mėtų ir anyžių bei kmynų, o nepaisote svarbesnių įstatymo dalykų – teismo, gailestingumo ir tikėjimo – šituos jūs turėtumėte padaryti ir nepalikti kito nepadaryto.</verse>
				<verse number="24">Jūs akli vadai, kurie iškošiate mašalėlį, o praryjate kupranugarį.</verse>
				<verse number="25">Vargas jums, raštininkai ir fariziejai, veidmainiai! Nes jūs švarinate taurės ir dubens išorę, bet viduje jie pilni plėšikavimo ir nesaikingumo.</verse>
				<verse number="26">Aklas fariziejau, pirmiau išvalyk tai, kas yra taurės ir dubens viduje, kad ir jų išorė būtų švari.</verse>
				<verse number="27">Vargas jums, raštininkai ir fariziejai, veidmainiai! Nes jūs esate panašūs į pabaltintus kapus, kurie iš tikro atrodo gražūs iš išorės, bet viduje yra pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų.</verse>
				<verse number="28">Taip ir jūs išoriškai atrodote žmonėms teisūs, bet viduje esate pilni veidmainystės ir neteisybės.</verse>
				<verse number="29">Vargas jums, raštininkai ir fariziejai, veidmainiai! Nes jūs statote pranašų antkapius ir puošiate teisiųjų kapus,</verse>
				<verse number="30">ir sakote: ‘Jei mes būtume buvę mūsų tėvų dienomis, mes nebūtume su jais buvę bendrininkai pranašų kraujyje’.</verse>
				<verse number="31">Todėl jūs patys sau liudininkai, kad esate vaikai tų, kurie užmušė pranašus.</verse>
				<verse number="32">Tad pripildykite savo tėvų saiką.</verse>
				<verse number="33">Gyvatės jūs, angių palikuonys, kaip jūs galite pasprukti nuo pragaro pasmerkimo?</verse>
				<verse number="34">Todėl štai aš siunčiu jums pranašus, išminčius ir raštininkus; vienus iš jų jūs užmušite ir nukryžiuosite; kitus iš jų jūs plaksite savo sinagogose ir persekiosite juos iš miesto į miestą;</verse>
				<verse number="35">kad ant jūsų ateitų visas teisus kraujas, pralietas žemėje, nuo teisiojo Abelio kraujo iki Barachijo sūnaus Zacharijo kraujo, kurį jūs nužudėte tarp šventyklos ir aukuro.</verse>
				<verse number="36">Iš tiesų sakau jums: visa tai ateis ant šitos kartos.</verse>
				<verse number="37">O Jeruzale, Jeruzale, žudanti pranašus ir užmėtanti akmenimis tuos, kurie yra pas tave siųsti; kiek kartų aš norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po savo sparnais, o jūs nenorėjote!</verse>
				<verse number="38">Štai jūsų namai palikti jums tušti.</verse>
				<verse number="39">Nes sakau jums: nuo šiol manęs nematysite, kol netarsite: ‘Palaimintas tas, kuris ateina Viešpaties vardu!’“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Ir Jėzus išėjo ir pasitraukė nuo šventyklos; ir jo mokiniai atėjo pas jį, kad parodytų jam šventyklos pastatus.</verse>
				<verse number="2">Ir Jėzus jiems tarė: „Argi jūs nematote viso šito? Iš tiesų sakau jums: čia nebus palikto akmens ant akmens, kuris nebūtų nugriautas“.</verse>
				<verse number="3">Ir jam sėdint ant Alyvų kalno, mokiniai atėjo atskirai pas jį, sakydami: „Pasakyk mums, kada šitai bus? Ir koks bus tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?“</verse>
				<verse number="4">Ir Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Žiūrėkite, kad niekas jūsų nesuklaidintų.</verse>
				<verse number="5">Nes daugelis ateis mano vardu, sakydami: ‘Aš esu Kristus’; ir daugelį suklaidins.</verse>
				<verse number="6">Ir išgirsite apie karus ir karų gandus; žiūrėkite, kad nebūtumėte sunerimę; nes visa tai turi įvykti, bet tai – dar ne galas.</verse>
				<verse number="7">Nes tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę; ir bus badmečių, ir marų, ir žemės drebėjimų įvairiose vietose.</verse>
				<verse number="8">Visa tai yra sielvartų pradžia.</verse>
				<verse number="9">Tada jie atiduos jus kančiai ir jus žudys; ir jūsų nekęs visos tautos dėl mano vardo.</verse>
				<verse number="10">Ir tada daugelis pasipiktins ir išdavinės vieni kitus, ir vieni kitų nekęs.</verse>
				<verse number="11">Ir kils daug netikrų pranašų ir daugelį suklaidins.</verse>
				<verse number="12">Ir kadangi gausės neteisybė, daugelio meilė atšals.</verse>
				<verse number="13">Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas.</verse>
				<verse number="14">Ir ši karalystės evangelija bus paskelbta visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms; ir tada ateis galas.</verse>
				<verse number="15">Todėl kai pamatysite per pranašą Danielių kalbėtą suniokojimo bjaurybę, stovinčią šventoje vietoje (kas skaito, tegul supranta),</verse>
				<verse number="16">tuomet, esantys Judėjoje, tebėga į kalnus;</verse>
				<verse number="17">esantys ant namo stogo, tenelipa žemyn pasiimti ko nors iš savo namų;</verse>
				<verse number="18">ir esantys ant lauko, tenegrįžta pasiimti savo drabužių.</verse>
				<verse number="19">Ir vargas nėščioms bei žindančioms tomis dienomis!</verse>
				<verse number="20">Bet melskitės, kad jums netektų bėgti žiemą ar sabato dieną,</verse>
				<verse number="21">nes tuomet bus didelis suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pasaulio pradžios iki dabar, nei niekada nebebus.</verse>
				<verse number="22">Ir jei tos dienos nebūtų sutrumpintos, nei vienas kūnas nebūtų išgelbėtas; bet dėl išrinktųjų tos dienos bus sutrumpintos.</verse>
				<verse number="23">Jei tada kas nors jums sakys: ‘Štai čia Kristus’, arba ‘Tenai!’, – netikėkite.</verse>
				<verse number="24">Nes kils netikrų kristų ir netikrų pranašų ir parodys didžių ženklų ir stebuklų; taip, kad, jei būtų įmanoma, jie suklaidintų pačius išrinktuosius.</verse>
				<verse number="25">Štai aš pasakiau jums iš anksto.</verse>
				<verse number="26">Todėl jei jie sakys jums: ‘Štai jis dykumoje’, – neikite; ‘Štai jis slaptuose kambariuose’, – netikėkite tuo.</verse>
				<verse number="27">Nes kaip iš rytų išeina žaibas ir nušvinta iki vakarų; toks bus ir žmogaus Sūnaus atėjimas.</verse>
				<verse number="28">Nes kur yra lavonų, ten ir ereliai bus susirinkę.</verse>
				<verse number="29">Tuoj pat po tų dienų suspaudimo užtems saulė ir mėnulis nebeduos savo šviesos, ir žvaigždės kris iš dangaus, ir dangų jėgos bus sudrebintos;</verse>
				<verse number="30">ir tada danguje pasirodys žmogaus Sūnaus ženklas; ir tada visos žemės gentys raudos, ir jie pamatys žmogaus Sūnų ateinantį dangaus debesyse su jėga ir didžia šlove.</verse>
				<verse number="31">Ir jis pasiųs savo angelus su didžiu trimito garsu, ir jie surinks jo išrinktuosius iš keturių vėjų, nuo vieno dangaus galo iki kito.</verse>
				<verse number="32">Dabar pasimokykite palyginimo iš figmedžio: kai jo šaka jau minkšta ir išleidžia lapus, jūs žinote, kad vasara arti;</verse>
				<verse number="33">taip pat ir jūs, kai matysite visa tai, žinokite, kad tai arti, prie durų.</verse>
				<verse number="34">Iš tiesų sakau jums: ši karta nepraeis, kol visa tai išsipildys.</verse>
				<verse number="35">Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis“.</verse>
				<verse number="36">„Bet tos dienos ir valandos nežino niekas, ne, nei dangaus angelai, bet tik mano Tėvas.</verse>
				<verse number="37">Bet kaip buvo Nojės dienos, toks bus ir žmogaus Sūnaus atėjimas.</verse>
				<verse number="38">Nes kaip dienomis prieš tvaną jie valgė ir gėrė, tuokėsi ir tekėjo iki tos dienos, kai Nojė įžengė į arką,</verse>
				<verse number="39">ir nežinojo, kol užėjo tvanas ir pasiėmė juos visus; toks bus ir žmogaus Sūnaus atėjimas.</verse>
				<verse number="40">Tada du bus ant lauko; vienas bus paimtas, o kitas paliktas.</verse>
				<verse number="41">Dvi moterys mals malūne; viena bus paimta, o kita palikta.</verse>
				<verse number="42">Todėl budėkite; nes jūs nežinote, kurią valandą jūsų Viešpats ateina.</verse>
				<verse number="43">Bet žinokite tai: jei namų šeimininkas būtų žinojęs, per kurį budėjimą ateis vagis, jis būtų budėjęs ir nebūtų leidęs įsilaužti į jo namus.</verse>
				<verse number="44">Todėl būkite ir jūs pasiruošę; nes žmogaus Sūnus ateina tą valandą, kurią nemanote.</verse>
				<verse number="45">Kas tada yra ištikimas ir išmintingas tarnas, kurį jo viešpats paskyrė valdyti savo namiškius, duoti jiems maisto skirtu laiku?</verse>
				<verse number="46">Palaimintas yra tas tarnas, kurį atėjęs viešpats ras taip bedarantį.</verse>
				<verse number="47">Iš tiesų sakau jums, kad jis paskirs jį valdyti visų savo turtų.</verse>
				<verse number="48">Bet jei anas piktas tarnas tars savo širdyje: ‘Mano viešpats delsia ateiti’;</verse>
				<verse number="49">Ir pradės mušti savo bendratarnius ir valgyti bei gerti su girtuokliais;</verse>
				<verse number="50">to tarno viešpats ateis tą dieną, kai jis jo nelaukia, ir tą valandą, kurios jis nežino,</verse>
				<verse number="51">ir perkirs jį pusiau, ir paskirs jam jo dalį su veidmainiais; ten bus verksmas ir dantų griežimas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">„Tada dangaus karalystė bus panaši į dešimtį mergelių, kurios pasiėmė savo žibintus ir išėjo pasitikti jaunikio.</verse>
				<verse number="2">Penkios iš jų buvo išmintingos ir penkios kvailos.</verse>
				<verse number="3">Tos, kurios buvo kvailos, pasiėmė savo žibintus, o nepasiėmė aliejaus;</verse>
				<verse number="4">bet išmintingos kartu su žibintais pasiėmė aliejaus savo induose.</verse>
				<verse number="5">Kol jaunikis užtruko, jos visos prisnūdo ir užmigo.</verse>
				<verse number="6">Ir vidurnaktį pasigirdo šauksmas: ‘Štai jaunikis ateina; išeikite jo pasitikti!’</verse>
				<verse number="7">Tada visos tos mergelės atsikėlė ir pasiruošė žibintus.</verse>
				<verse number="8">Ir kvailosios tarė išmintingosioms: ‘Duokite mums savo aliejaus; nes mūsų žibintai užgeso’.</verse>
				<verse number="9">Bet išmintingosios atsakė tardamos: ‘ Ne; kad kartais nepritrūktų ir mums, ir jums; bet eikite verčiau pas tuos, kurie pardavinėja, ir nusipirkite’.</verse>
				<verse number="10">Ir joms nuėjus pirkti, atėjo jaunikis; ir tos, kurios buvo pasiruošusios, įėjo su juo į sutuoktuves, ir durys buvo uždarytos.</verse>
				<verse number="11">Po to atėjo ir kitos mergelės, sakydamos: ‘Viešpatie, Viešpatie, atidaryk mums’.</verse>
				<verse number="12">Bet jis atsakydamas tarė: ‘Iš tiesų sakau jums, aš jūsų nepažįstu’.</verse>
				<verse number="13">Todėl budėkite, nes jūs nežinote nei dienos, nei valandos, kurią ateina žmogaus Sūnus.</verse>
				<verse number="14">Nes dangaus karalystė yra kaip žmogus, keliaujantis į tolimą šalį, kuris pasišaukė savo tarnus ir įteikė jiems savo turtą.</verse>
				<verse number="15">Ir vienam jis davė penkis talentus, kitam – du, o kitam – vieną; kiekvienam pagal jų skirtingus sugebėjimus; ir tuojau iškeliavo.</verse>
				<verse number="16">Tada tas, kuris gavo penkis talentus, išėjo ir jais vertėsi, ir uždirbo tiems kitus penkis.</verse>
				<verse number="17">Ir taip pat tas, kuris gavo du, jis irgi uždirbo kitus du.</verse>
				<verse number="18">Bet tas, kuris gavo vieną, išėjo ir pakasė žemėje, ir paslėpė savo viešpaties pinigus.</verse>
				<verse number="19">Po ilgo laiko ateina tų tarnų viešpats ir atsiskaitinėja su jais.</verse>
				<verse number="20">Ir atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus, ir atnešė kitus penkis talentus, sakydamas: ‘Viešpatie, tu įteikei man penkis talentus; štai be tų aš uždirbau dar penkis talentus’.</verse>
				<verse number="21">Jo viešpats tarė jam: ‘Gerai atlikta, gerasis ir ištikimasis tarne; tu buvai ištikimas keliuose dalykuose, aš padarysiu tave daugelio dalykų valdovu; įeik į savo viešpaties džiaugsmą’.</verse>
				<verse number="22">Taip pat ir tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjo ir tarė: ‘Viešpatie, tu įteikei man du talentus; štai be tų aš uždirbau kitus du talentus’.</verse>
				<verse number="23">Jo viešpats tarė jam: ‘Gerai atlikta, gerasis ir ištikimasis tarne; tu buvai ištikimas keliuose dalykuose, aš padarysiu tave daugelio dalykų valdovu; įeik į savo viešpaties džiaugsmą’.</verse>
				<verse number="24">Tada tas, kuris buvo gavęs vieną talentą, atėjo ir tarė: ‘Viešpatie, aš žinojau, kad tu esi kietas žmogus; pjauni, kur nesėjai, ir renki, kur nebarstei;</verse>
				<verse number="25">ir aš išsigandęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje; štai turi, kas tavo’.</verse>
				<verse number="26">Jo viešpats atsakydamas tarė jam: ‘Piktas ir tingus tarne, tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, ir renku, kur nebarsčiau;</verse>
				<verse number="27">todėl tu turėjai duoti mano pinigus keitėjams, ir tada mano atėjimui aš būčiau gavęs, kas mano, su palūkanomis.</verse>
				<verse number="28">Todėl atimkite iš jo talentą ir duokite jį tam, kuris turi dešimt talentų.</verse>
				<verse number="29">Nes kiekvienam, kuris turi, bus duota, ir jis turės apsčiai; bet iš to, kuris neturi, bus atimta ir tai, ką jis turi.</verse>
				<verse number="30">Ir įmeskite nenaudingąjį tarną į išorinę tamsą; ten bus verksmas ir dantų griežimas’“.</verse>
				<verse number="31">„Kai žmogaus Sūnus ateis savo šlovėje, ir su juo visi šventi angelai, tada jis atsisės savo šlovės soste;</verse>
				<verse number="32">ir prieš jį bus surinktos visos tautos, ir jis atskirs jas vieną nuo kitos, kaip piemuo atskiria savo avis nuo ožkų;</verse>
				<verse number="33">ir jis pastatys avis savo dešinėje, bet ožkas kairėje.</verse>
				<verse number="34">Tada Karalius sakys tiems jo dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite karalystę, paruoštą jums nuo pasaulio įkūrimo;</verse>
				<verse number="35">nes aš buvau išalkęs, ir jūs davėte man maisto; aš buvau ištroškęs, ir jūs davėte man atsigerti; aš buvau ateivis, ir jūs priėmėte mane;</verse>
				<verse number="36">nuogas, ir jūs mane aprengėte; aš sirgau, ir jūs mane aplankėte; aš buvau kalėjime, ir jūs atėjote pas mane’.</verse>
				<verse number="37">Tada teisieji atsakys jam, tardami: ‘Viešpatie, kada mes tave matėme išalkusį, ir tave pavalgydinome? Arba ištroškusį, ir davėme tau gerti?</verse>
				<verse number="38">Kada mes matėme tave ateiviu ir tave priėmėme? Arba nuogą, ir tave aprengėme?</verse>
				<verse number="39">Arba kada mes matėme tave sergantį ar kalėjime ir atėjome pas tave?’</verse>
				<verse number="40">Ir Karalius atsakys ir tars jiems: ‘Iš tiesų sakau jums: taip, kaip padarėte vienam iš šitų mažiausių mano brolių, taip man padarėte’.</verse>
				<verse number="41">Tada jis tars ir tiems kairėje: ‘Eikite nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, paruoštą velniui ir jo angelams;</verse>
				<verse number="42">nes aš buvau išalkęs, ir jūs nedavėte man maisto; aš buvau ištroškęs, ir jūs nedavėte man atsigerti;</verse>
				<verse number="43">aš buvau ateivis, ir jūs manęs nepriėmėte; nuogas, ir jūs manęs neaprengėte; sergantis ir kalėjime, ir jūs manęs neaplankėte’.</verse>
				<verse number="44">Tada ir jie atsakys jam, tardami: ‘Viešpatie, kada mes matėme tave išalkusį ar ištroškusį, ar ateivį, ar nuogą, ar sergantį, ar kalėjime ir tau nepatarnavome?’</verse>
				<verse number="45">Tada jis atsakys jiems, tardamas: ‘Iš tiesų sakau jums: taip, kaip to nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, taip nepadarėte man’.</verse>
				<verse number="46">Ir šitie nueis į amžinąją bausmę; o teisieji – į amžinąjį gyvenimą“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Ir įvyko, kai Jėzus baigė visus šiuos pasakymus, jis tarė savo mokiniams:</verse>
				<verse number="2">„Jūs žinote, kad po dviejų dienų yra Perėjimo šventė, ir žmogaus Sūnus bus išduotas nukryžiavimui“.</verse>
				<verse number="3">Tada susirinko vyriausieji kunigai ir raštininkai, ir tautos vyresnieji į rūmus aukščiausiojo kunigo, kuris buvo vardu Kajafas,</verse>
				<verse number="4">ir tarėsi, kad suimtų Jėzų klasta ir jį užmuštų.</verse>
				<verse number="5">Bet jie sakė: „Tik ne šventės dieną, kad nekiltų tautoje triukšmas“.</verse>
				<verse number="6">Na, o kai Jėzus buvo Betanijoje, Simono raupsuotojo namuose,</verse>
				<verse number="7">pas jį atėjo moteris, turinti alebastrinį labai brangaus tepalo indą, ir išliejo jį jam ant galvos, kai jis sėdėjo prie valgio.</verse>
				<verse number="8">Bet tai pamatę jo mokiniai pasipiktino, sakydami: „Kokiam tikslui šis eikvojimas?</verse>
				<verse number="9">Nes šį tepalą būtų buvę galima brangiai parduoti ir išdalyti vargšams“.</verse>
				<verse number="10">Kai Jėzus tai suprato, jis jiems tarė: „Kodėl varginate moterį? Nes ji atliko ant manęs gerą darbą.</verse>
				<verse number="11">Nes jūs visada turite vargšų su savimi; bet mane jūs ne visada turite.</verse>
				<verse number="12">Nes, išpildama šitą tepalą ant mano kūno, ji padarė tai mano laidotuvėms.</verse>
				<verse number="13">Iš tiesų sakau jums: kur tik ši evangelija bus skelbiama visame pasaulyje, ten bus pasakojama jos atminimui ir tai, ką ši moteris padarė“.</verse>
				<verse number="14">Tada vienas iš dvylikos, vadinamas Judu Iskarijotu, nuėjo pas vyriausiuosius kunigus</verse>
				<verse number="15">ir jiems tarė: „Ką man duosite; ir aš jums jį įduosiu?“ Ir jie suderėjo su juo už trisdešimt sidabrinių.</verse>
				<verse number="16">Ir nuo to laiko jis ieškojo progos jį išduoti.</verse>
				<verse number="17">Na, o pirmąją neraugintos duonos šventės dieną mokiniai atėjo pas Jėzų, sakydami jam: „Kur tu nori, kad tau paruoštume valgyti Perėjimą?“</verse>
				<verse number="18">Ir jis tarė: „Eikite į miestą pas tokį žmogų ir jam sakykite: ‘Mokytojas sako: „Mano metas čia pat; aš švęsiu tavo namuose Perėjimą su savo mokiniais“’“.</verse>
				<verse number="19">Ir mokiniai padarė, kaip Jėzus jiems nurodė; ir jie paruošė Perėjimą.</verse>
				<verse number="20">Na, o kai atėjo vakaras, jis atsisėdo su dvylika.</verse>
				<verse number="21">Ir jiems valgant jis tarė: „Iš tiesų sakau jums, kad vienas iš jūsų mane išduos“.</verse>
				<verse number="22">Ir jie be galo nuliūdo, ir kiekvienas iš jų pradėjo jam sakyti: „Viešpatie, ar tai aš?“</verse>
				<verse number="23">Ir jis atsakydamas tarė: „Tas, kuris su manimi mirko savo ranką dubenyje, mane išduos.</verse>
				<verse number="24">Žmogaus Sūnus eina, kaip apie jį yra parašyta; bet vargas tam žmogui, per kurį žmogaus Sūnus yra išduotas! Tam žmogui būtų buvę geriau, jeigu jis nebūtų gimęs“.</verse>
				<verse number="25">Tada Judas, kuris jį išdavė, atsakydamas tarė: „Mokytojau, ar tai aš?“ Jis jam tarė: „Tu pasakei“.</verse>
				<verse number="26">Ir kai jie valgė, Jėzus paėmė duoną ir palaimino ją, ir laužė ją, ir davė ją mokiniams, ir tarė: „Imkite, valgykite – tai yra mano kūnas“.</verse>
				<verse number="27">Ir jis paėmė taurę ir padėkojo, ir ją davė jiems, sakydamas: „Gerkite iš jos visi;</verse>
				<verse number="28">nes tai yra mano kraujas naujojo testamento, kuris yra išliejamas už daugelį nuodėmių atleidimui.</verse>
				<verse number="29">Bet sakau jums: aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus nuo šiol iki tos dienos, kai gersiu jį naują su jumis savo Tėvo karalystėje“.</verse>
				<verse number="30">Ir sugiedoję himną jie išėjo į Alyvų kalną.</verse>
				<verse number="31">Tada Jėzus jiems sako: „Šią naktį jūs visi pasipiktinsite manimi; nes yra parašyta: ‘Aš smogsiu piemeniui, ir kaimenės avys išsisklaidys’.</verse>
				<verse number="32">Bet kai aš būsiu prisikėlęs, pirma jūsų eisiu į Galilėją“.</verse>
				<verse number="33">Petras atsakydamas tarė jam: „Nors ir visi tavimi pasipiktins, aš niekada nepasipiktinsiu“.</verse>
				<verse number="34">Jėzus jam tarė: „Iš tiesų sakau tau, kad šią naktį, prieš gaidžiui pragystant, tu triskart manęs išsiginsi“.</verse>
				<verse number="35">Petras jam tarė: „Nors man ir tektų mirti su tavimi, tačiau tavęs aš neišsiginsiu“. Taip pat sakė ir visi mokiniai.</verse>
				<verse number="36">Tada Jėzus su jais ateina į vietą, vadinamą Getsemane, ir sako mokiniams: „Sėskite čia, kol nuėjęs ten melsiuosi“.</verse>
				<verse number="37">Ir jis pasiėmė Petrą bei du Zebediejaus sūnus ir pradėjo sielvartauti ir labai liūdėti.</verse>
				<verse number="38">Tada jis sako jiems: „Mano siela nepaprastai nuliūdusi, iki mirties; likite čia ir budėkite su manimi“.</verse>
				<verse number="39">Ir jis paėjo truputį toliau, krito veidu į žemę ir meldėsi, sakydamas: „O mano Tėve, jei būtų įmanoma, teaplenkia mane šita taurė, tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu nori “.</verse>
				<verse number="40">Ir jis ateina pas mokinius ir randa juos miegančius, ir sako Petrui „Ką, ar negalėjote pabudėti su manimi vieną valandą?</verse>
				<verse number="41">Budėkite ir melskitės, kad neįeitumėte į pagundą: dvasia iš tikrųjų yra norì, bet kūnas silpnas“.</verse>
				<verse number="42">Jis vėl nuėjo antrą kartą ir meldėsi, sakydamas: „O mano Tėve, jei ši taurė negali aplenkti manęs mano negerta, teįvyksta tavo valia“.</verse>
				<verse number="43">Ir jis atėjo ir vėl rado juos miegančius, nes jų akys buvo apsunkusios.</verse>
				<verse number="44">Ir jis paliko juos ir vėl nuėjo, ir meldėsi trečią kartą, sakydamas tuos pačius žodžius.</verse>
				<verse number="45">Tada jis ateina pas savo mokinius ir sako jiems: „Dabar miegokite ir ilsėkitės; štai valanda jau čia pat, ir žmogaus Sūnus yra išduotas į nusidėjėlių rankas.</verse>
				<verse number="46">Kelkitės, eime: štai tas, kuris mane išduoda, jau čia pat“.</verse>
				<verse number="47">Ir jam bekalbant štai atėjo Judas, vienas iš dvylikos, ir su juo didžiulė minia su kalavijais ir vėzdais, nuo vyriausiųjų kunigų ir tautos vyresniųjų.</verse>
				<verse number="48">Na, o tas, kuris jį išdavė, davė jiems ženklą, sakydamas: „Kurį aš pabučiuosiu, tai yra tas, suimkite jį“.</verse>
				<verse number="49">Ir nedelsiant jis atėjo pas Jėzų ir tarė: „Sveikas, mokytojau“, ir pabučiavo jį.</verse>
				<verse number="50">Ir Jėzus jam tarė: „Drauge, ko atėjai?“ Tada jie atėjo ir uždėjo ant Jėzaus rankas, ir suėmė jį.</verse>
				<verse number="51">Ir štai vienas iš tų, kurie buvo su Jėzumi, ištiesė savo ranką, ištraukė savo kalaviją, kirto aukščiausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam ausį.</verse>
				<verse number="52">Tada Jėzus jam tarė: „Kišk savo kalaviją atgal į jo vietą, nes visi, kurie ima kalaviją, žus nuo kalavijo.</verse>
				<verse number="53">Tu manai, kad dabar negalėčiau melstis savo Tėvui, ir jis bematant neduotų man daugiau kaip dvylikos legionų angelų?</verse>
				<verse number="54">Bet kaip tad išsipildytų Raštai, kad šitaip turi būti?“</verse>
				<verse number="55">Tą pačią valandą Jėzus tarė minioms: „Ar jūs išėjote kaip prieš vagį su kalavijais ir vėzdais manęs suimti? Aš kasdien sėdėjau su jumis, mokydamas šventykloje, o jūs nesuėmėte manęs.</verse>
				<verse number="56">Bet visa tai įvyko, kad išsipildytų pranašų Raštai“. Tada visi mokiniai jį paliko ir pabėgo.</verse>
				<verse number="57">Ir tie, kurie suėmė Jėzų, nuvedė jį pas aukščiausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę raštininkai ir vyresnieji.</verse>
				<verse number="58">Bet Petras sekė paskui jį iš tolo iki aukščiausiojo kunigo rūmų ir įėjo bei atsisėdo su tarnais pasižiūrėti pabaigos.</verse>
				<verse number="59">Na, o vyriausieji kunigai bei vyresnieji ir visas pasitarimas ieškojo melagingo liudijimo prieš Jėzų, kad jį nužudytų,</verse>
				<verse number="60">bet nerado; taip, nors ir daug melagingų liudytojų atėjo, tačiau nieko nerado. Pagaliau atėjo du melagingi liudytojai</verse>
				<verse number="61">ir tarė: „Šitas sakė: ‘Aš galiu sugriauti Dievo šventyklą ir pastatyti ją per tris dienas’“.</verse>
				<verse number="62">Ir aukščiausiasis kunigas atsikėlė bei jam tarė: „Tu nieko neatsakai? Kas tai, ką šitie liudija prieš tave?“</verse>
				<verse number="63">Bet Jėzus tylėjo. Ir aukščiausiasis kunigas atsakė bei tarė jam: „Aš prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad pasakytum mums, ar tu esi Kristus, Dievo Sūnus“.</verse>
				<verse number="64">Jėzus jam sako: „Tu pasakei; tačiau sakau jums: nuo šiol jūs matysite žmogaus Sūnų sėdintį galios dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse“.</verse>
				<verse number="65">Tada aukščiausiasis kunigas persiplėšė drabužius, sakydamas: „Jis piktžodžiavo; kam mums dar bereikia liudytojų? Štai dabar jūs išgirdote jo piktžodžiavimą.</verse>
				<verse number="66">Ką jūs galvojate?“ Jie atsakydami tarė: „Jis yra kaltas miriop“.</verse>
				<verse number="67">Tada jie spjaudė jam į veidą ir mušė jį; o kiti smogė jam rankų delnais,</verse>
				<verse number="68">sakydami: „Pranašauk mums, Kristau! Kas yra tas, kuris tau smogė?“</verse>
				<verse number="69">Na, o Petras sėdėjo rūmuose, lauke; ir prie jo priėjo panelė, sakydama: „Tu irgi buvai su Jėzumi iš Galilėjos“.</verse>
				<verse number="70">Bet jis išsigynė prieš juos visus, sakydamas: „Aš nežinau, ką tu sakai“.</verse>
				<verse number="71">Ir kai jis buvo išėjęs į prieangį, kita panelė pamatė jį ir tarė tiems, kurie ten buvo: „Šitas irgi buvo su Jėzumi iš Nazareto“.</verse>
				<verse number="72">Ir vėl jis išsigynė, prisiekdamas: „Aš nepažįstu to žmogaus“.</verse>
				<verse number="73">Ir po kiek laiko prie jo priėjo stovėjusieji šalia ir tarė Petrui: „Tikrai, tu irgi esi vienas iš jų; nes tavo kalba tave išduoda“.</verse>
				<verse number="74">Tada jis pradėjo keiktis ir prisiekinėti, sakydamas: „Aš nepažįstu to žmogaus“. Ir tuoj pat pragydo gaidys.</verse>
				<verse number="75">Ir Petras prisiminė Jėzaus žodį, kuris jam sakė: „Prieš gaidžiui pragystant tu triskart manęs išsiginsi“. Ir jis išėjo laukan ir karčiai verkė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Kai atėjo rytas, visi vyriausieji kunigai ir tautos vyresnieji tarėsi prieš Jėzų, kad jį nužudytų;</verse>
				<verse number="2">ir jį surišę jie išvedė jį ir atidavė valdytojui Poncijui Pilotui.</verse>
				<verse number="3">Tada Judas, kuris jį išdavė, pamatęs, kad yra pasmerktas, gailėjosi ir nunešė atgal trisdešimt sidabrinių vyriausiems kunigams ir vyresniesiems,</verse>
				<verse number="4">sakydamas: „Aš nusidėjau išduodamas nekaltą kraują“. O jie tarė: „Kas mums darbo? Tu žiūrėkis“.</verse>
				<verse number="5">Ir jis numetė sidabrinius šventykloje ir išėjo, ir nuėjęs pasikorė.</verse>
				<verse number="6">Ir vyriausieji kunigai paėmė sidabrinius ir tarė: „Neteisėta jų dėti į iždą, nes tai yra kraujo kaina“.</verse>
				<verse number="7">Ir jie pasitarė ir už juos nupirko puodžiaus lauką ateiviams laidoti.</verse>
				<verse number="8">Dėl to tas laukas buvo pramintas Kraujo lauku; iki šios dienos.</verse>
				<verse number="9">Tada išsipildė tai, kas buvo kalbėta per pranašą Jeremiją, sakant: „Ir jie paėmė trisdešimt sidabrinių, kainą to, kuris buvo įkainotas, kurį tie iš Izraelio vaikų įkainavo;</verse>
				<verse number="10">ir davė juos už puodžiaus lauką, kaip Viešpats man paskyrė“.</verse>
				<verse number="11">Ir Jėzus stovėjo prieš valdytoją; ir valdytojas jo paklausė, sakydamas: „Ar tu esi žydų Karalius?“ Ir Jėzus jam tarė: „Tu sakai“.</verse>
				<verse number="12">Ir kai jis buvo kaltinamas vyriausiųjų kunigų ir vyresniųjų, jis nieko neatsakė.</verse>
				<verse number="13">Tada jam Pilotas tarė: „Ar negirdi, kiek daug jie prieš tave liudija?“</verse>
				<verse number="14">Ir jis neatsakė jam nei į vieną žodį, kad net valdytojas didžiai stebėjosi.</verse>
				<verse number="15">Na, o per tą šventę valdytojas buvo pratęs paleisti tautai kalinį, kurio jie norėdavo.</verse>
				<verse number="16">Ir tuo metu jie turėjo įžymų kalinį, vadinamą Barabu.</verse>
				<verse number="17">Todėl kai jie buvo susirinkę, Pilotas jiems tarė: „Kurį norite, kad jums paleisčiau? Barabą ar Jėzų, kuris vadinamas Kristumi?“</verse>
				<verse number="18">Nes jis žinojo, kad jie iš pavydo buvo jį įdavę.</verse>
				<verse number="19">Kai jis buvo atsisėdęs teismo krasėje, jo žmona jam siuntė, sakydama: „Neturėk jokių reikalų su šituo teisiu žmogumi, nes šią dieną sapne aš daug dėl jo kentėjau“.</verse>
				<verse number="20">Bet vyriausieji kunigai ir vyresnieji įkalbėjo minią, kad jie prašytų Barabo, o Jėzų sunaikintų.</verse>
				<verse number="21">Valdytojas atsakydamas tarė jiems: „Kurį iš tų dviejų norite, kad jums paleisčiau?“ Jie tarė: „Barabą“.</verse>
				<verse number="22">Pilotas jiems sako: „Tad ką man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Kristumi?“ Jie visi jam sako: „Tegul jis būna nukryžiuotas“.</verse>
				<verse number="23">Ir valdytojas tarė: „Kodėl, ką pikta jis padarė?“ Bet jie dar daugiau šaukė, sakydami: „Tebūna jis nukryžiuotas“.</verse>
				<verse number="24">Kai Pilotas pamatė, kad nieko negali laimėti, o tik sukilo sujudimas, jis paėmė vandens ir nusiplovė rankas minios akivaizdoje, sakydamas: „Aš esu nekaltas dėl šio teisiojo asmens kraujo – jūs žinokitės“.</verse>
				<verse number="25">Tada visa tauta atsakydama tarė: „ Tebūna jo kraujas ant mūsų ir ant mūsų vaikų“.</verse>
				<verse number="26">Tada jis paleido jiems Barabą ir, nuplakdinęs Jėzų, atidavė jį nukryžiuoti.</verse>
				<verse number="27">Tada valdytojo kareiviai nusivedė Jėzų į bendruosius rūmus, ir prie jo susirinko visas pulkas kareivių.</verse>
				<verse number="28">Ir jie nurengė jį ir apvilko ryškiai raudonu apsiaustu.</verse>
				<verse number="29">Ir nupynę erškėčių vainiką, jie dėjo jam jį ant galvos ir nendrę į jo dešinę ranką; ir jie klaupėsi prieš jį ant kelių ir tyčiojosi iš jo, sakydami: „Sveikas, žydų Karaliau!“</verse>
				<verse number="30">Ir jie spjaudė ant jo ir paėmė nendrę, ir smogė jam per galvą.</verse>
				<verse number="31">Ir pasityčioję iš jo jie nuėmė nuo jo apsiaustą ir apvilko jį jo paties drabužiu, ir išvedė jį nukryžiuoti.</verse>
				<verse number="32">Ir išėję jie užtiko žmogų iš Kirenės, vardu Simonas; jie privertė jį nešti jo kryžių.</verse>
				<verse number="33">Ir kai jie atėjo į vietą, vadinamą Golgota, tai reiškia į kaukolės vietą,</verse>
				<verse number="34">jie davė jam gerti acto, sumaišyto su tulžimi; ir jo paragavęs jis negėrė.</verse>
				<verse number="35">Ir jie nukryžiavo jį ir pasidalino jo drabužius, mesdami burtus; kad išsipildytų, kas buvo kalbėta per pranašą: „Jie tarpusavyje dalinosi mano drabužius ir dėl mano apdaro jie metė burtus“.</verse>
				<verse number="36">Ir jie sėdėdami ten jį saugojo;</verse>
				<verse number="37">ir virš jo galvos įtaisė užrašytą kaltinimą jam: „ŠITAS YRA JĖZUS, ŽYDŲ KARALIUS“.</verse>
				<verse number="38">Tada su juo buvo nukryžiuoti du vagys, vienas iš dešinės, o kitas iš kairės.</verse>
				<verse number="39">Ir tie, kurie ėjo pro šalį, plūdo jį linguodami savo galvas</verse>
				<verse number="40">ir sakydami: „Tu, kuris sunaikini šventyklą ir pastatai ją per tris dienas, išgelbėk save. Jei tu esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus“.</verse>
				<verse number="41">Taip pat ir vyriausieji kunigai, tyčiodamiesi iš jo kartu su raštininkais ir vyresniaisiais, sakė:</verse>
				<verse number="42">„Jis gelbėjo kitus; savęs jis negali išgelbėti. Jeigu jis yra Izraelio Karalius, tegul jis dabar nužengia nuo kryžiaus, ir mes juo patikėsime.</verse>
				<verse number="43">Jis pasitikėjo Dievu; tegul jis dabar jį išvaduoja, jeigu jam jo reikia; nes jis sakė: ‘Aš esu Dievo Sūnus’“.</verse>
				<verse number="44">Taip pat ir vagys, kurie buvo su juo nukryžiuoti, prikaišiojo jam tuo pačiu.</verse>
				<verse number="45">Na, o nuo šeštos iki devintos valandos visą šalį gaubė tamsa.</verse>
				<verse number="46">Ir apie devintą valandą Jėzus šaukė garsiu balsu, sakydamas: „Eli, Eli, lama sabachtani?“, tai reiškia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“</verse>
				<verse number="47">Kai kurie iš ten stovėjusiųjų tai išgirdę tarė: „Šitas šaukiasi Elijo“.</verse>
				<verse number="48">Ir tuoj pat vienas iš jų nubėgęs paėmė kempinę, pripildė ją acto ir užmovė ją ant nendrės, ir davė jam gerti.</verse>
				<verse number="49">Likusieji tarė: „Palauk, pažiūrėkime, ar Elijas ateis jo išgelbėti“.</verse>
				<verse number="50">Jėzus, vėl sušukęs garsiu balsu, atidavė dvasią.</verse>
				<verse number="51">Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios; ir žemė drebėjo, ir uolos plyšinėjo;</verse>
				<verse number="52">ir atsivėrė kapai; ir daug užmigusiųjų šventųjų kūnų prisikėlė,</verse>
				<verse number="53">ir išėjo iš kapų po jo prisikėlimo, ir nuėjo į šventąjį miestą, ir daugeliui pasirodė.</verse>
				<verse number="54">Na, o šimtininkas ir su juo buvusieji, saugojantys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir tai, kas dėjosi, labai išsigando, sakydami: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus“.</verse>
				<verse number="55">Ir ten buvo daug moterų, žiūrinčių iš tolo, kurios sekė paskui Jėzų nuo Galilėjos, jam patarnaudamos;</verse>
				<verse number="56">tarp kurių buvo Marija Magdalietė ir Jokūbo bei Jozės motina Marija, ir Zebediejaus vaikų motina.</verse>
				<verse number="57">Atėjus vakarui atėjo turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris pats irgi buvo Jėzaus mokinys;</verse>
				<verse number="58">jis nuėjo pas Pilotą ir maldavo Jėzaus kūno. Tada Pilotas įsakė, kad kūnas būtų atiduotas.</verse>
				<verse number="59">Ir Juozapas paėmęs kūną, įvyniojo jį į švarų lininį audeklą</verse>
				<verse number="60">ir paguldė jį savo naujame kape, kurį buvo ištašęs uoloje; ir jis užritino didžiulį akmenį ant kapo durų ir nuėjo.</verse>
				<verse number="61">Ir ten buvo Marija Magdalietė bei kita Marija, sėdinčios priešais kapą.</verse>
				<verse number="62">Na, o sekančią dieną, kuri seka po pasiruošimo dienos, vyriausieji kunigai ir fariziejai susirinko pas Pilotą,</verse>
				<verse number="63">sakydami: „Pone, mes prisimename, kad tas suvedžiotojas, kol dar buvo gyvas, sakė: ‘Po trijų dienų aš prisikelsiu’.</verse>
				<verse number="64">Todėl įsakyk, kad kapu būtų pasirūpinta iki trečios dienos, idant naktį neateitų jo mokiniai ir jo nepavogtų, ir tautai nepasakytų: ‘Jis yra prisikėlęs iš numirusių’ – taip paskutinė klaida būtų blogesnė už pirmąją“.</verse>
				<verse number="65">Pilotas jiems tarė: „Turite sargybą, eikite ir užtikrinkite tai kaip tik galite“.</verse>
				<verse number="66">Taigi jie nuėjo ir pasirūpino kapu, užantspauduodami akmenį ir pastatydami sargybą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Sabato pabaigoje, auštant į pirmąją savaitės dieną, Marija Magdalietė ir kita Marija atėjo apžiūrėti kapo.</verse>
				<verse number="2">Ir štai buvo didžiulis žemės drebėjimas, nes Viešpaties angelas nusileido iš dangaus ir atėjo bei nuritino nuo durų akmenį ir atsisėdo ant jo.</verse>
				<verse number="3">Jo veidas buvo kaip žaibas, o jo drabužis baltas kaip sniegas;</verse>
				<verse number="4">ir jo bijodami, sargybiniai drebėjo, ir tapo kaip numirėliai.</verse>
				<verse number="5">Ir angelas atsakydamas tarė moterims: „Jūs nebijokite, nes žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas.</verse>
				<verse number="6">Jo čia nėra, nes jis yra prisikėlęs, kaip jis sakė. Ateikite, apžiūrėkite vietą, kur Viešpats gulėjo.</verse>
				<verse number="7">Ir skubiai eikite bei pasakykite jo mokiniams, kad jis yra prisikėlęs iš numirusių; ir štai jis eina pirma jūsų į Galilėją; ten jį pamatysite; štai aš jums pasakiau“.</verse>
				<verse number="8">Ir jos skubiai nuėjo nuo kapo su baime ir didžiu džiaugsmu; ir nubėgo pranešti jo mokiniams žodį.</verse>
				<verse number="9">Ir joms beeinant pasakyti jo mokiniams, štai Jėzus sutiko jas, sakydamas: „Sveikos!“ Ir jos atėjo, apkabino jo kojas ir pagarbino jį.</verse>
				<verse number="10">Tada Jėzus joms tarė: „Nebijokite; eikite, pasakykite mano broliams, kad jie eitų į Galilėją, ir ten jie mane pamatys“.</verse>
				<verse number="11">Na, o joms einant, štai keletas iš sargybos atėjo į miestą ir apsakė vyriausiems kunigams visa, kas atsitiko.</verse>
				<verse number="12">Ir jiems susirinkus su vyresniaisiais bei pasitarus, jie davė kareiviams daug pinigų,</verse>
				<verse number="13">tardami: „Sakykite: ‘Naktį atėjo jo mokiniai ir mums bemiegant jį pavogė’.</verse>
				<verse number="14">Ir jeigu tai pasieks valdytojo ausis, mes jį įtikinsime ir jus apsaugosime“.</verse>
				<verse number="15">Taigi jie paėmė pinigus ir padarė, kaip buvo primokyti; ir šis pasakymas yra plačiai pasakojamas tarp žydų iki šios dienos.</verse>
				<verse number="16">Tada vienuolika mokinių nuėjo į Galilėją, į kalną, kur Jėzus jiems buvo nurodęs.</verse>
				<verse number="17">Ir kai jį pamatė, jie pagarbino jį; bet kai kurie abejojo.</verse>
				<verse number="18">Ir Jėzus atėjęs jiems kalbėjo, sakydamas: „Visa valdžia danguje ir žemėje yra man duota“.</verse>
				<verse number="19">Todėl eikite ir mokykite visas tautas, krikštydami jas Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios DVASIOS vardu:</verse>
				<verse number="20">mokydami jas laikytis visko, ką jums esu įsakęs; ir štai aš su jumis nuolatos, iki pasaulio pabaigos. Amen“.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="41">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, evangelijos pradžia;</verse>
				<verse number="2">kaip yra parašyta pranašuose: „Štai aš siunčiu pirma tavo veido savo pasiuntinį, kuris paruoš tavo kelią pirma tavęs“.</verse>
				<verse number="3">Dykumoje šaukiančiojo balsas: „Paruoškite Viešpaties kelią, tiesius darykite jo takus“.</verse>
				<verse number="4">Jonas krikštijo dykumoje ir skelbė atgailos krikštą nuodėmėms atleisti.</verse>
				<verse number="5">Ir pas jį išėjo visa Judėjos šalis ir tie iš Jeruzalės, ir visi buvo jo krikštijami Jordano upėje, išpažindami savo nuodėmes.</verse>
				<verse number="6">O Jonas vilkėjo kupranugario šeriais ir odiniu diržu aplink savo strėnas; ir jis maitinosi skėriais bei laukiniu medumi;</verse>
				<verse number="7">ir skelbė, sakydamas: „Po manęs ateina galingesnis už mane, kuriam nesu vertas pasilenkti ir atrišti jo apavo raiščių.</verse>
				<verse number="8">Aš iš tikrųjų jus krikštijau vandeniu, bet jis krikštys jus Šventąja DVASIA“.</verse>
				<verse number="9">Ir įvyko tomis dienomis, kad atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto ir buvo Jono pakrikštytas Jordane.</verse>
				<verse number="10">Ir tuojau lipdamas iš vandens jis pamatė atsivėrusius dangus ir Dvasią, tarsi balandį nusileidžiančią ant jo;</verse>
				<verse number="11">ir atėjo balsas iš dangaus, sakantis: „Tu esi mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš labai patenkintas“.</verse>
				<verse number="12">Ir tuoj pat Dvasia nuvaro jį į dykumą.</verse>
				<verse number="13">Ir jis ten dykumoje buvo keturiasdešimt dienų gundomas Šėtono; ir buvo su laukiniais žvėrimis; ir angelai jam tarnavo.</verse>
				<verse number="14">Na, o po to, kai Jonas buvo uždarytas į kalėjimą, Jėzus atėjo į Galilėją skelbdamas Dievo karalystės evangeliją</verse>
				<verse number="15">ir sakydamas: „Laikas išsipildė, ir Dievo karalystė yra čia pat; atgailaukite ir tikėkite evangelija“.</verse>
				<verse number="16">Na, o eidamas palei Galilėjos jūrą jis pamatė Simoną ir jo brolį Andriejų, metančius tinklą į jūrą, nes jie buvo žvejai.</verse>
				<verse number="17">Ir Jėzus jiems tarė: „Eikite paskui mane, ir aš padarysiu, kad jūs taptumėte žmonių žvejais“.</verse>
				<verse number="18">Ir tuoj pat jie paliko savo tinklus bei sekė paskui jį.</verse>
				<verse number="19">O nuo ten truputį toliau paėjęs, jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, kurie taip pat buvo laive betaisą savo tinklus.</verse>
				<verse number="20">Ir jis tuoj pat juos pašaukė; ir jie paliko savo tėvą Zebediejų laive su samdytais tarnais, ir nuėjo paskui jį.</verse>
				<verse number="21">Ir jie nuėjo į Kafernaumą; ir iškart, sabato dieną, jis įėjo į sinagogą ir mokė.</verse>
				<verse number="22">Ir jie stebėjosi jo mokslu, nes jis juos mokė kaip turintis valdžią, o ne kaip raštininkai.</verse>
				<verse number="23">O jų sinagogoje buvo žmogus, turintis netyrąją dvasią; ir jis šaukė,</verse>
				<verse number="24">sakydamas: „Palik mus ramybėje! Kas mums darbo su tavimi, Jėzau iš Nazareto? Ar atėjai mūsų sunaikinti? Pažįstu tave, kas esi – Dievo Šventasis“.</verse>
				<verse number="25">O Jėzus jį sudraudė, sakydamas: „Nutilk ir išeik iš jo!“</verse>
				<verse number="26">Ir netyroji dvasia, draskydama jį ir šaukdama garsiu balsu, išėjo iš jo.</verse>
				<verse number="27">Ir jie visi stebėjosi, kad net klausinėjo tarpusavyje, sakydami: „Kas tai yra? Kas tai per naujas mokslas? Nes jis įsakinėja su valdžia netgi netyroms dvasioms, ir jos klauso jo“.</verse>
				<verse number="28">Ir tuoj garsas apie jį pasklido po visą sritį aplink Galilėją.</verse>
				<verse number="29">Ir tuojau, išėję iš sinagogos, jie įėjo į Simono ir Andriejaus namus su Jokūbu ir Jonu.</verse>
				<verse number="30">Bet Simono žmonos motina gulėjo serganti karštine, ir jie tuojau jam pasakė apie ją.</verse>
				<verse number="31">Ir jis atėjo ir paėmė ją už rankos bei ją pakėlė; ir tuoj pat karštinė ją paliko, ir ji patarnavo jiems.</verse>
				<verse number="32">O vakare, saulei nusileidus, jie atvedė jam visus ligotus ir tuos, kurie buvo velnių apsėsti.</verse>
				<verse number="33">Ir visas miestas buvo susirinkęs prie durų.</verse>
				<verse number="34">O jis išgydė daug sergančių įvairiomis ligomis ir išvarė daug velnių; ir neleido velniams kalbėti, nes jie pažinojo jį.</verse>
				<verse number="35">Ir ryte, atsikėlęs gerokai prieš aušrą, jis išėjo bei nuėjo į nuošalią vietą ir ten meldėsi.</verse>
				<verse number="36">O Simonas ir buvę su juo nusekė paskui jį.</verse>
				<verse number="37">Ir jį suradę jie tarė jam: „Visi tavęs ieško“.</verse>
				<verse number="38">O jis tarė jiems: „Eikime į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau; nes dėl to aš išėjau“.</verse>
				<verse number="39">Ir jis skelbė jų sinagogose po visą Galilėją ir išvarinėjo velnius.</verse>
				<verse number="40">Ir pas jį atėjo raupsuotasis, maldaudamas jo ir klaupdamasis prieš jį, ir jam sakydamas: „Jei nori, gali padaryti mane švarų“.</verse>
				<verse number="41">Ir Jėzus, apimtas gailesčio, ištiesė savo ranką ir palietė jį, ir sako jam: „Noriu; būk švarus“.</verse>
				<verse number="42">Ir jam tik pasakius, raupsai iškart pasitraukė nuo jo, ir jis buvo apvalytas.</verse>
				<verse number="43">Ir jis griežtai jį įpareigojo ir nedelsiant jį paleido;</verse>
				<verse number="44">ir sako jam: „Žiūrėk, niekam nieko nesakyk; bet eik, pasirodyk kunigui ir aukok už savo apvalymą tai, ką Mozė įsakė, kaip liudijimą jiems“.</verse>
				<verse number="45">Bet jis išėjo ir pradėjo labai skelbti ir plačiai tai garsinti, kad Jėzus net nebegalėjo atvirai įeiti į miestą, bet buvo lauke, dykiose vietose; ir jie atėjo pas jį iš visur.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Ir vėl po keleto dienų jis įėjo į Kafernaumą; ir buvo išgarsinta, kad jis buvo namuose.</verse>
				<verse number="2">Ir nedelsiant daugelis susirinko, kad net nebuvo vietos jų sutalpinti, netgi prie durų; ir jis skelbė jiems žodį.</verse>
				<verse number="3">Ir jie atėjo pas jį atgabendami vieną sergantį paralyžiumi, kurį nešė keturiese.</verse>
				<verse number="4">O kai jie nebegalėjo prieiti prie jo dėl spūsties, jie atidengė stogą, kur jis buvo; ir jį pralaužę nuleido žemyn patalą, kuriame gulėjo sergantis paralyžiumi.</verse>
				<verse number="5">Jėzus, pamatęs jų tikėjimą, tarė sergančiam paralyžiumi: „Sūnau, tavo nuodėmės tau atleistos“.</verse>
				<verse number="6">Bet ten sėdėjo kai kurie iš raštininkų ir svarstė savo širdyse:</verse>
				<verse number="7">„Kodėl šitas žmogus taip kalba piktžodžiavimus? Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?“</verse>
				<verse number="8">Ir Jėzus, iš karto supratęs savo dvasioje, kad jie šitaip svarstė savyje, tarė jiems: „Kodėl jūs svarstote tai savo širdyse?</verse>
				<verse number="9">Kas yra lengviau – pasakyti sergančiam paralyžiumi: ‘ Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis, paimk savo patalą ir vaikščiok’?</verse>
				<verse number="10">Bet kad jūs žinotumėte, kad žmogaus Sūnus turi valdžią žemėje atleisti nuodėmes (jis sako sergančiajam paralyžiumi);</verse>
				<verse number="11">aš sakau tau: ‘Kelkis, paimk savo patalą ir eik į savo namus’“.</verse>
				<verse number="12">Ir jis tuojau atsikėlė, paėmė patalą ir išėjo visų jų akivaizdoje, kad net visi jie stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Mes niekada nieko tokio nesame matę“.</verse>
				<verse number="13">Ir jis vėl išėjo į pajūrį, ir visa minia rinkosi pas jį, o jis mokė juos.</verse>
				<verse number="14">Ir praeidamas jis pamatė Alfiejaus sūnų Levį, sėdintį prie muito surinkimo, ir tarė jam: „Sek paskui mane“. Ir jis atsikėlė ir nusekė paskui jį.</verse>
				<verse number="15">Ir įvyko, kai Jėzus sėdėjo prie maisto jo namuose, daug muitininkų ir nusidėjėlių taip pat sėdėjo kartu su Jėzumi ir jo mokiniais; nes buvo daug, ir jie sekė paskui jį.</verse>
				<verse number="16">O kai raštininkai ir fariziejai pamatė jį valgantį su muitininkais bei nusidėjėliais, jie tarė jo mokiniams: „Kaipgi yra, kad jis valgo ir geria su muitininkais bei nusidėjėliais?“</verse>
				<verse number="17">Tai išgirdęs Jėzus sako jiems: „Sveikiesiems nereikia gydytojo, o tik ligoniams; aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai“.</verse>
				<verse number="18">O Jono ir fariziejų mokiniai pasninkaudavo; ir jie atėję sako jam: „Kodėl Jono ir fariziejų mokiniai pasninkauja, bet tavo mokiniai nepasninkauja?“</verse>
				<verse number="19">Ir Jėzus jiems tarė: „Ar gali vestuvių menės vaikai pasninkauti, kol su jais yra jaunikis? Kol su jais yra jaunikis, jie negali pasninkauti.</verse>
				<verse number="20">Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada jie pasninkaus tomis dienomis.</verse>
				<verse number="21">Taip pat niekas nesiuva naujo audinio lopo ant seno drabužio – antraip naujasis prilopytas lopas atplėšia nuo senojo, ir įplyšimas pasidaro dar didesnis.</verse>
				<verse number="22">Ir niekas nepila naujo vyno į senus indus – antraip naujas vynas sutraukys indus, ir vynas išsipils, ir indai bus sugadinti; bet naujas vynas turi būti pilamas į naujus indus“.</verse>
				<verse number="23">Ir įvyko, kad jis sabato dieną ėjo per javų laukus; o jo mokiniai eidami pradėjo skabyti javų varpas.</verse>
				<verse number="24">Ir fariziejai jam tarė: „Žiūrėk, kodėl jie sabato dieną daro tai, kas neteisėta?“</verse>
				<verse number="25">O jis jiems tarė: „Ar niekada neskaitėte, ką padarė Dovydas, kai stokojo ir buvo išalkęs – jis ir tie, kurie buvo su juo?</verse>
				<verse number="26">Kaip jis įėjo į Dievo namus aukščiausiojo kunigo Abiataro dienomis ir valgė parodomos duonos, kurios niekam neteisėta valgyti, tik kunigams, ir taip pat davė tiems, kurie buvo su juo?“</verse>
				<verse number="27">Ir jis tarė jiems: „Sabatas buvo padarytas žmogui, o ne žmogus sabatui;</verse>
				<verse number="28">todėl žmogaus Sūnus yra ir sabato Viešpats“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Ir jis vėl įėjo į sinagogą; o ten buvo žmogus, turintis nudžiūvusią ranką.</verse>
				<verse number="2">Ir jie stebėjo jį, ar jis gydys jį sabato dieną – kad galėtų jį apkaltinti.</verse>
				<verse number="3">Ir jis sako žmogui, turinčiam nudžiūvusią ranką: „Stokis pirmyn!“</verse>
				<verse number="4">Ir jis sako jiems: „Ar sabato dienomis teisėta daryti gera ar daryti pikta? Gelbėti gyvybę ar žudyti?“ Bet jie tylėjo.</verse>
				<verse number="5">Ir jis, su pykčiu juos apžvelgęs, nuliūdęs dėl jų širdžių kietumo, sako žmogui: „Ištiesk savo ranką“. Ir jis ją ištiesė; ir jo ranka tapo sveika kaip kita.</verse>
				<verse number="6">O fariziejai išėjo ir tuojau tarėsi prieš jį su erodininkais, kaip jie galėtų jį sunaikinti.</verse>
				<verse number="7">Bet Jėzus su savo mokiniais pasitraukė prie jūros; ir paskui jį sekė didžiulė minia iš Galilėjos ir iš Judėjos,</verse>
				<verse number="8">ir iš Jeruzalės, ir iš Idumėjos, ir iš anapus Jordano; ir tie iš Tyro ir Sidono apylinkių, didžiulė gausybė, išgirdę kokius didžius dalykus jis padarė, atėjo pas jį.</verse>
				<verse number="9">Ir jis kalbėjo savo mokiniams, kad jam paruoštų laivelį – dėl minios, kad jie nesuspaustų jo.</verse>
				<verse number="10">Nes jis buvo daugelį išgydęs; kad net veržėsi prie jo visi, ištikti rykščių, idant jį paliestų.</verse>
				<verse number="11">Ir netyrosios dvasios jį pamačiusios puolė prieš jį žemėn ir šaukė, sakydamos: „Tu esi Dievo Sūnus“.</verse>
				<verse number="12">O jis griežtai jas įpareigojo, kad jo neišgarsintų.</verse>
				<verse number="13">Ir jis užžengia į kalną ir pasišaukia kuriuos jis norėjo; ir jie atėjo pas jį.</verse>
				<verse number="14">Ir jis paskyrė dvylika, kad jie būtų su juo ir kad jis juos išsiųstų skelbti</verse>
				<verse number="15">bei turėti valdžią gydyti ligas ir išvarinėti velnius;</verse>
				<verse number="16">ir Simoną jis praminė Petru;</verse>
				<verse number="17">ir Jokūbą, Zebediejaus sūnų, ir Joną, Jokūbo brolį; juos jis praminė Boanerges, tai yra „griaustinio sūnūs”;</verse>
				<verse number="18">ir Andriejų, ir Pilypą, ir Bartalamiejų, ir Matą, ir Tomą, ir Alfiejaus sūnų Jokūbą, ir Tadą, ir Simoną kanaanietį,</verse>
				<verse number="19">ir Judą Iskariotą, kuris jį ir išdavė; ir jie nuėjo į namus.</verse>
				<verse number="20">Ir vėl susirenka minia taip, kad jie net negalėjo valgyti duonos.</verse>
				<verse number="21">O kai jo draugai apie tai išgirdo, jie išėjo jo sulaikyti, nes jie sakė: „Jis yra išėjęs iš proto“.</verse>
				<verse number="22">Ir raštininkai, atėję žemyn iš Jeruzalės, tarė: „Jis turi Belzebubą, ir per velnių kunigaikštį išvarinėja velnius“.</verse>
				<verse number="23">Ir jis pasišaukė juos bei tarė jiems palyginimais: „Kaipgi Šėtonas gali išvaryti Šėtoną?</verse>
				<verse number="24">Ir jeigu karalystė yra pasidalijusi prieš save, ta karalystė negali išstovėti.</verse>
				<verse number="25">Ir jei namai yra pasidaliję prieš save, tie namai negali išstovėti.</verse>
				<verse number="26">Ir jeigu Šėtonas sukyla prieš save ir yra pasidalijęs, jis negali išstovėti, bet jam yra galas.</verse>
				<verse number="27">Niekas negali įeiti į stipruolio namus ir išgrobti jo turto, jei pirmiau nesuriš stipruolio; ir tik tada jis apiplėš jo namus.</verse>
				<verse number="28">Iš tiesų sakau jums: visos nuodėmės bus atleistos žmonių sūnums ir piktžodžiavimai, kokiais jie bepiktžodžiautų;</verse>
				<verse number="29">bet tam, kuris piktžodžiaus Šventajai DVASIAI, niekada nebus atleidimo, bet gresia amžinas pasmerkimas“;</verse>
				<verse number="30">kadangi jie sakė: „Jis turi netyrąją dvasią“.</verse>
				<verse number="31">Tada atėjo jo broliai bei jo motina ir, stovėdami lauke, pasiuntė pas jį jo pakviesti.</verse>
				<verse number="32">O minia susėdo aplink jį, ir jie tarė jam: „Štai tavo motina bei tavo broliai lauke ieško tavęs“.</verse>
				<verse number="33">Ir jis atsakė jiems, tardamas: „Kas yra mano motina ar mano broliai?“</verse>
				<verse number="34">Ir jis apžvelgė visus aplinkui jį sėdinčius ir tarė: „Štai mano motina bei mano broliai!</verse>
				<verse number="35">Nes kas vykdys Dievo valią, tas yra mano brolis, mano sesuo ir motina“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Ir jis vėl pradėjo mokyti palei jūrą; ir pas jį susirinko didžiulė minia taip, kad jis įlipo į laivą ir atsisėdo jūroje; o visa minia buvo palei jūrą sausumoje.</verse>
				<verse number="2">Ir jis mokė juos daugelio dalykų palyginimais ir tarė jiems savu mokslu:</verse>
				<verse number="3">„Paklausykite: štai sėjėjas išėjo sėti;</verse>
				<verse number="4">ir įvyko, kad jam besėjant vieni krito palei kelią, ir atskrido oro skrajūnai, ir tai surijo.</verse>
				<verse number="5">Ir vieni krito ant akmenuotos dirvos, kur buvo nedaug žemės; ir tai tuoj pat išdygo, nes neturėjo žemės gilumo;</verse>
				<verse number="6">bet saulei pakilus tai išdegė ir, kadangi tai neturėjo šaknies, tai sudžiūvo.</verse>
				<verse number="7">O vieni nukrito tarp erškėčių, ir erškėčiai užaugo ir tai nusmelkė, ir tai nedavė vaisiaus.</verse>
				<verse number="8">O kiti nukrito ant geros žemės ir davė vaisių, kurie išdygo bei užaugo; ir atnešė vieni trisdešimt, kiti šešiasdešimt, o kiti šimtą“.</verse>
				<verse number="9">Ir jis tarė jiems: „Kas turi ausis klausyti, teklauso“.</verse>
				<verse number="10">O kai jis buvo vienas, tie, kurie buvo aplink jį kartu su dvylika, paklausė jo apie palyginimą.</verse>
				<verse number="11">Ir jis jiems tarė: „Jums yra duota sužinoti Dievo karalystės paslaptį; bet išorėje esantiems visa tai pateikiama palyginimais;</verse>
				<verse number="12">kad ‘matydami jie matytų, bet nepastebėtų, ir klausydami jie klausytų, bet nesuprastų; kad kokiu metu jie neatsiverstų, ir jų nuodėmės nebūtų jiems atleistos’“.</verse>
				<verse number="13">Ir jis tarė jiems: „Ar nežinote šito palyginimo? Ir kaip jūs tada žinosite visus palyginimus?</verse>
				<verse number="14">Sėjėjas sėja žodį.</verse>
				<verse number="15">O šitie yra tie palei kelią, kur žodis yra pasėtas; bet, jiems išgirdus, tuojau pat ateina Šėtonas ir atima žodį, kuris buvo pasėtas jų širdyse.</verse>
				<verse number="16">Ir panašiai šitie yra tie, kurie pasėti ant akmenuotos dirvos; kurie išgirdę žodį tuoj pat priima jį su džiaugsmu;</verse>
				<verse number="17">ir neturi savyje šaknies, ir taip išsilaiko tik neilgam; po to, ištikus vargui ar persekiojimui dėl žodžio, jie tuoj pat pasipiktina.</verse>
				<verse number="18">Ir šitie yra tie, kurie yra pasėti tarp erškėčių, tokie, kurie išgirsta žodį,</verse>
				<verse number="19">bet šio pasaulio rūpesčiai ir turtų apgaulė bei kitų dalykų geismas įžengia, nusmelkia tą žodį, ir jis tampa nevaisingas.</verse>
				<verse number="20">O šitie yra tie, kurie yra pasėti geroje dirvoje, tokie, kurie girdi žodį ir priima jį, ir atneša vaisių: vieni trisdešimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti šimteriopą“.</verse>
				<verse number="21">Ir jis tarė jiems: „Argi žvakė atnešama, kad būtų pastatyta po saiku ar po lova? O ne tam, kad būtų įstatyta į žvakidę?</verse>
				<verse number="22">Nes nieko nėra paslėpta, kas nebūtų aiškiai parodyta; nei nieko nebuvo laikoma paslaptyje, bet kad tai pasklistų.</verse>
				<verse number="23">Jei kas turi ausis klausyti, teklauso“.</verse>
				<verse number="24">Ir jis tarė jiems: „Būkite atidūs, ką jūs girdite: kokiu saiku jūs seikėjate, tai jums bus atseikėta; o jums, kurie girdite, bus duota daugiau.</verse>
				<verse number="25">Nes tas, kas turi, tam bus duota; o tas, kas neturi, iš to bus atimta net ir tai, ką jis turi“.</verse>
				<verse number="26">Ir jis tarė: „Tokia yra Dievo karalystė, tarsi žmogus išbertų sėklą į dirvą;</verse>
				<verse number="27">ir miegotų, ir keltųsi naktį bei dieną, o sėkla išdygtų ir užaugtų jam nežinant kaip.</verse>
				<verse number="28">Nes žemė iš savęs neša vaisių; iš pradžių – želmenį, paskui – varpą, po to – pilną grūdą varpoje.</verse>
				<verse number="29">Bet kai vaisius atneštas, jis tuoj pat prideda pjautuvą, nes atėjo pjūtis“.</verse>
				<verse number="30">Ir jis tarė: „Kam prilyginsime Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją palyginsime?</verse>
				<verse number="31">Ji yra kaip garstyčios sėklos grūdas, kuris pasėtas žemėje yra mažiausias už visas sėklas, esančias žemėje;</verse>
				<verse number="32">bet pasėtas jis užauga ir tampa didesnis už visas žoles, ir išleidžia dideles šakas; taip, kad oro skrajūnai gali apsigyventi jo paūksmėje“.</verse>
				<verse number="33">Ir daugeliu tokių palyginimų jis kalbėjo jiems žodį, kiek jie pajėgė klausyti.</verse>
				<verse number="34">Bet be palyginimo jis jiems nekalbėjo; o kai jie buvo vieni, jis viską išaiškino savo mokiniams.</verse>
				<verse number="35">Ir tą pačią dieną, atėjus vakarui, jis sako jiems: „Persikelkime į kitą pusę“.</verse>
				<verse number="36">Ir kai jie paleido minią, jie pasiėmė jį, kaip jis buvo laive. Ir ten su juo buvo ir kiti laiveliai.</verse>
				<verse number="37">Ir pakilo didžiulė vėjo audra, ir bangos taip daužėsi į laivą, kad jis jau buvo apsemtas.</verse>
				<verse number="38">O jis buvo laivo paskuigalyje, miegantis ant pagalvės; ir jie pažadino jį, ir sako jam: „Mokytojau, argi tau nerūpi, kad mes žūstame?“</verse>
				<verse number="39">Ir jis atsikėlė, sudraudė vėją ir tarė jūrai: „Nutilk, būk rami!“ Ir vėjas liovėsi, ir buvo didi tyla.</verse>
				<verse number="40">Ir jis tarė jiems: „Kodėl jūs tokie bailūs? Kaipgi yra, kad neturite tikėjimo?“</verse>
				<verse number="41">Ir jie be galo bijojo ir sakė vienas kitam: „Kas tai per žmogus, kad net vėjas ir jūra jo klauso?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Ir jie atvyko į kitą jūros pusę, į Gadareneso šalį.</verse>
				<verse number="2">O kai jis išlipo iš laivo, tuojau iš kapų jį pasitiko turintis netyrą dvasią žmogus,</verse>
				<verse number="3">kuris gyveno tarp kapų; ir niekas negalėjo jo surišti nei grandinėmis;</verse>
				<verse number="4">nes jis dažnai buvo rištas pančiais ir grandinėmis, bet jis pertraukdavo grandines pusiau ir sutraukydavo pančius į gabalus; ir niekas negalėjo jo suvaldyti.</verse>
				<verse number="5">Ir visada – naktį ir dieną – jis buvo kalnuose ir kapuose, šaukdamas ir pjaustydamas save akmenimis.</verse>
				<verse number="6">Bet kai jis iš tolo pamatė Jėzų, jis nubėgo ir pagarbino jį,</verse>
				<verse number="7">ir šaukė garsiu balsu, ir tarė: „Kas man darbo su tavimi, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Aš saikdinu tave Dievu, kad tu manęs nekankintumei“.</verse>
				<verse number="8">Nes jis sakė jam: „Išeik iš to žmogaus, netyroji dvasia!“</verse>
				<verse number="9">Ir jis paklausė jos: „Koks tavo vardas?“ O ji atsakė, tardama: „Mano vardas Legionas, nes mūsų daug“.</verse>
				<verse number="10">Ir ji jo labai maldavo, kad jis neišsiųstų jų iš tos šalies.</verse>
				<verse number="11">Na, o ten, šalia kalnų, ganėsi didelė kiaulių banda.</verse>
				<verse number="12">Ir visi velniai maldavo jo, sakydami: „Pasiųsk mus į kiaules, kad mes įeitume į jas“.</verse>
				<verse number="13">Ir Jėzus iškart jiems leido. Ir netyrosios dvasios išėjo ir įėjo į kiaules; ir banda galvotrūkčiais leidosi nuo stačios vietos žemyn į jūrą (jų buvo apie du tūkstančius) ir prigėrė jūroje.</verse>
				<verse number="14">O tie, kurie ganė kiaules, pabėgo ir papasakojo tai mieste ir kiemuose. Ir jie išėjo pažiūrėti, kas tai yra, kas buvo atsitikę.</verse>
				<verse number="15">Ir jie atėjo pas Jėzų ir pamatė tą, kuris buvo velnio apsėstas ir turėjo legioną, sėdintį ir apsirengusį, ir sveiko proto; ir jie išsigando.</verse>
				<verse number="16">Ir tie, kurie tai matė, pasakė jiems, kas nutiko su velnio apsėstuoju, ir taip pat apie kiaules.</verse>
				<verse number="17">Ir jie pradėjo jo maldauti, kad jis išeitų iš jų ribų.</verse>
				<verse number="18">Ir kai jis atėjo į laivą, tas, kuris buvo velnio apsėstas, maldavo jo, kad galėtų būti pas jį.</verse>
				<verse number="19">Tačiau Jėzus jam neleido, bet jam sako: „Eik namo pas savo draugus ir papasakok jiems, kokių didžių dalykų tau padarė Viešpats ir kaip tavęs pasigailėjo.</verse>
				<verse number="20">Ir išėjęs jis pradėjo skelbti Dekapolyje, kokių didžių dalykų jam padarė Jėzus; ir visi stebėjosi.</verse>
				<verse number="21">O kai Jėzus vėl persikėlė laivu į kitą pusę, daug liaudies susirinko pas jį; jis buvo šalia jūros.</verse>
				<verse number="22">Ir štai ateina vienas iš sinagogos valdovų, vardu Jayras; ir jį pamatęs jis parpuolė prie jo kojų</verse>
				<verse number="23">ir labai jo maldavo, sakydamas: „Mano dukrelė guli prie mirties; aš meldžiu tave, ateik ir uždėk ant jos savo rankas, kad ji būtų išgydyta; ir ji gyvens“.</verse>
				<verse number="24">Ir Jėzus nuėjo su juo; ir daug liaudies ėjo paskui jį ir jį spaudė.</verse>
				<verse number="25">Ir viena moteris, dvylika metų turinti kraujoplūdį</verse>
				<verse number="26">bei daug iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi viską, ką ji turėjo; ir niekas nepagerėjo, bet ėjo vis blogyn;</verse>
				<verse number="27">kai ji išgirdo apie Jėzų, įėjo į spūstį iš paskos ir palietė jo rūbą.</verse>
				<verse number="28">Nes ji tarė: „Jei galėčiau paliesti bent jo drabužius, pasveikčiau“.</verse>
				<verse number="29">Ir tuojau pat jos kraujo šaltinis išdžiūvo; ir ji pajuto savo kūne, kad ji buvo išgydyta iš tos rykštės.</verse>
				<verse number="30">Ir Jėzus, tuojau pažinęs savyje, kad iš jo išėjo jėga, atsisuko į spūstį ir tarė: „Kas palietė mano drabužius?“</verse>
				<verse number="31">Ir jo mokiniai jam tarė: „Tu matai, kaip minia tave spaudžia, ir sakai: ‘Kas mane palietė’?“</verse>
				<verse number="32">Ir jis žvalgėsi aplinkui, kad pamatytų tą, kuri tai padarė.</verse>
				<verse number="33">Bet moteris, bijodama ir drebėdama, žinodama, kas joje atsitiko, atėjo ir puolė prieš jį, ir pasakė jam visą tiesą.</verse>
				<verse number="34">O jis jai tarė: „Dukra, tavo tikėjimas padarė tave sveiką; eik ramybėje ir būk sveika nuo savo rykštės“.</verse>
				<verse number="35">Jam dar tebekalbant, atėjo vienas iš sinagogos valdovo namų, kuris sakė: „Tavo dukra mirusi; kodėl vis dar vargini Mokytoją?“</verse>
				<verse number="36">Vos tik Jėzus išgirdo pasakytą žodį, jis sako sinagogos valdovui: „Nebijok, vien tikėk“.</verse>
				<verse number="37">Ir jis neleido niekam sekti paskui jį, išskyrus Petrui, Jokūbui bei Jokūbo broliui Jonui.</verse>
				<verse number="38">Ir jis ateina į sinagogos valdovo namus ir pamato sujudimą bei verkiančius ir labai raudančius.</verse>
				<verse number="39">Ir jis įėjęs jiems sako: „Kodėl keliate tokį triukšmą ir verkiate? Ta panelė nemirusi, bet miega“.</verse>
				<verse number="40">Ir jie išsijuokė iš jo. Bet, juos visus išvaręs lauk, jis paima tos panelės tėvą, motiną ir su juo esančius, ir įeina ten, kur ta panelė gulėjo.</verse>
				<verse number="41">Ir jis paėmė tą panelę už rankos bei jai tarė: „Talita kumi“, kas išvertus reiškia: „Panele, aš sakau tau, kelkis“.</verse>
				<verse number="42">Ir ta panelė tuojau atsikėlė ir vaikščiojo; nes ji buvo dvylikos metų. Ir jie stebėjosi didžia nuostaba.</verse>
				<verse number="43">Ir jis juos griežtai įpareigojo, kad niekas šito nežinotų; ir įsakė, kad jai būtų duota ko nors valgyti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Ir jis iš ten išėjo ir atėjo į savo tėviškę; o jo mokiniai sekė paskui jį.</verse>
				<verse number="2">Ir atėjus sabato dienai jis pradėjo mokyti sinagogoje; ir daugelis jį girdėdami stebėjosi, sakydami: „Iš kur šitas tai turi? Ir kas per išmintis, kuri jam yra duota, kad net tokie galingi darbai yra padaryti jo rankomis?</verse>
				<verse number="3">Argi šitas ne dailidė, Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judos ir Simono brolis? Ir argi ne jo seserys su mumis?“ Ir jie pasipiktino juo.</verse>
				<verse number="4">Bet Jėzus jiems tarė: „Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje, tarp savo giminaičių ir savo namuose“.</verse>
				<verse number="5">Ir jis negalėjo ten daryti jokio galingo darbo, tik ant keleto sergančių žmonių jis uždėjo savo rankas ir juos išgydė.</verse>
				<verse number="6">Ir jis stebėjosi dėl jų netikėjimo. Ir jis ėjo aplink kaimus mokydamas.</verse>
				<verse number="7">Ir jis pasišaukė dvylika ir pradėjo juos siųsti po du; ir davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms;</verse>
				<verse number="8">ir jiems įsakė, kad jie nieko nesiimtų kelionei išskyrus lazdą: nei kelionmaišio, nei duonos, nei pinigų į pinigines;</verse>
				<verse number="9">bet būtų apsiavę sandalais; ir neapsivilktų dviejų marškinių.</verse>
				<verse number="10">Ir jis tarė jiems: „Kurioje tik vietoje jūs beįeisite į namus, ten pasilikite, kol išeisite iš tos vietos.</verse>
				<verse number="11">O kas tik jūsų nepriimtų ir jūsų nesiklausytų, iš ten išeidami nusipurtykite dulkes sau po kojomis kaip liudijimą prieš juos. Iš tiesų sakau jums: Sodomai ir Gomorai teismo dieną bus daug pakenčiamiau negu šitam miestui“.</verse>
				<verse number="12">Ir jie išėjo bei skelbė, kad žmonės turi atgailauti.</verse>
				<verse number="13">Ir jie išvarė daug velnių ir daugelį sergančių patepė aliejumi bei juos išgydė.</verse>
				<verse number="14">Ir karalius Erodas išgirdo apie jį (nes jo vardas buvo plačiai paplitęs); ir jis tarė: „Tai – Jonas Krikštytojas, prisikėlęs iš numirusių, ir todėl galingi darbai rodosi jame“.</verse>
				<verse number="15">Kiti sakė: „Tai yra Elijas“. O kiti sakė: „Tai yra pranašas arba kaip vienas iš pranašų“.</verse>
				<verse number="16">Bet kai Erodas tai išgirdo, jis tarė: „Tai – Jonas, kuriam aš nukirsdinau galvą; jis yra prisikėlęs iš numirusių“.</verse>
				<verse number="17">Nes pats Erodas pasiuntė ir suėmė Joną bei surišo jį kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodijos; nes jis buvo ją vedęs.</verse>
				<verse number="18">Nes Jonas buvo sakęs Erodui: „Tau neteisėta turėti savo brolio žmonos“.</verse>
				<verse number="19">Todėl Erodija priešgyniavo jam ir norėjo jį nužudyti; bet ji negalėjo,</verse>
				<verse number="20">nes Erodas bijojo Jono, žinodamas, kad jis yra teisus vyras bei šventas, ir stebėjo jį; jo išklausęs, jis daug ką darė ir mielai jo klausydavosi.</verse>
				<verse number="21">Ir kai atėjo patogi diena, kai Erodas per savo gimtadienį suruošė vakarienę savo viešpačiams, aukštiems vadams ir Galilėjos prakilniausiems;</verse>
				<verse number="22">ir kai įėjo minėtos Erodijos duktė ir šoko bei patiko Erodui ir sėdėjusiems su juo, karalius tarė tai panelei: „Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau tai duosiu“.</verse>
				<verse number="23">Ir jis prisiekė jai: „Ko tik iš manęs beprašysi, aš tau tai duosiu, kad ir pusę savo karalystės“.</verse>
				<verse number="24">O ji išėjo bei tarė savo motinai: „Ko man prašyti?“ Ir ji tarė: „Jono Krikštytojo galvos“.</verse>
				<verse number="25">Ir ji tuojau skubomis atėjo pas karalių ir paprašė, sakydama: „Aš noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą“.</verse>
				<verse number="26">Ir karalius labai nuliūdo; tačiau dėl savo priesaikos ir dėl tų, kurie sėdėjo su juo, jis nenorėjo jos atmesti.</verse>
				<verse number="27">Ir tuoj pat karalius išsiuntė budelį ir įsakė, kad būtų atnešta jo galva; ir jis nuėjo ir nukirto jam kalėjime galvą.</verse>
				<verse number="28">Ir atnešė jo galvą dubenyje ir padavė ją tai panelei; o ta panelė padavė ją savo motinai.</verse>
				<verse number="29">Ir kai jo mokiniai apie tai išgirdo, jie atėję pasiėmė jo lavoną ir paguldė jį į kapą.</verse>
				<verse number="30">Ir apaštalai susirinko pas Jėzų ir papasakojo jam viską – ir ką jie padarė, ir ko jie mokė.</verse>
				<verse number="31">Ir jis tarė jiems: „Ateikite jūs vieni nuošalėn į dykvietę ir truputį pailsėkite“; nes daug buvo ateinančių bei išeinančių, ir jiems nebuvo laisvo laiko net pavalgyti.</verse>
				<verse number="32">Ir jie atskirai išvyko laivu į dykvietę.</verse>
				<verse number="33">O tauta pamatė juos išvykstant, ir daugelis jį pažinę pėsti sulėkė ten iš visų miestų, aplenkė juos ir susirinko pas jį.</verse>
				<verse number="34">Ir Jėzus išėjęs pamatė daug liaudies, ir dėl jų jį apėmė gailestis, nes jie buvo kaip avys, neturinčios piemens; ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.</verse>
				<verse number="35">Ir dienai baigiantis pas jį atėjo jo mokiniai ir tarė: „Čia dykvietė, ir laiko jau praėjo;</verse>
				<verse number="36">paleisk juos, kad jie eitų į aplinkinius kiemus ir į kaimus ir nusipirktų sau duonos, nes jie neturi ko valgyti“.</verse>
				<verse number="37">Jis atsakydamas tarė jiems: „Jūs duokite jiems valgyti“. Ir jie sako jam: „Ar mums eiti ir nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?“</verse>
				<verse number="38">Jis sako jiems: „Kiek turite kepalų? Eikite ir pažiūrėkite“. Ir sužinoję jie sako: „Penkis ir dvi žuvis“.</verse>
				<verse number="39">Ir jis įsakė jiems susodinti visus būriais ant žalios žolės.</verse>
				<verse number="40">Ir jie susėdo eilėmis po šimtą ir po penkiasdešimt.</verse>
				<verse number="41">Ir paėmęs penkis kepalus ir dvi žuvis jis pažvelgė aukštyn į dangų, palaimino, laužė kepalus ir davė juos savo mokiniams, kad išdėliotų priešais juos; ir dvi žuvis jis padalino jiems visiems.</verse>
				<verse number="42">Ir jie visi valgė ir pasotino.</verse>
				<verse number="43">Ir jie pririnko dvylika pintinių, pilnų nuolaužų ir žuvų.</verse>
				<verse number="44">O tų, kurie valgė iš kepalų, buvo apie penkis tūkstančius vyrų.</verse>
				<verse number="45">Ir tuojau jis privertė savo mokinius eiti į laivą ir pirmiau vykti į kitą pusę į Betsaidą, kol jis paleis tautą.</verse>
				<verse number="46">Ir kai jis juos paleido, jis nuėjo į kalną melstis.</verse>
				<verse number="47">Ir kai atėjo vakaras, laivas buvo viduryje jūros, o jis vienas sausumoje.</verse>
				<verse number="48">Ir jis matė juos vargstančius besiiriant, nes vėjas buvo jiems priešpriešis; ir apie ketvirtą nakties budėjimą jis ateina pas juos žengdamas jūra, norėdamas praeiti jiems pro šalį.</verse>
				<verse number="49">Bet pamatę jį einantį jūra, jie pamanė, kad tai dvasia, ir šaukė;</verse>
				<verse number="50">nes jie visi jį matė ir nerimavo. Ir jis tuojau prakalbo jiems, ir jiems sako: „Būkit linksmi, tai aš; nebijokite“.</verse>
				<verse number="51">Ir jis įlipo pas juos į laivą; ir vėjas liovėsi, ir jie didžiai buvo savyje be saiko apstulbę ir stebėjosi.</verse>
				<verse number="52">Nes jie neapgalvojo kepalų stebuklo; nes jų širdis buvo užkietėjusi.</verse>
				<verse number="53">Ir persikėlę jie atvyko į Genezareto šalį ir prisitraukė prie kranto.</verse>
				<verse number="54">Ir išlipę iš laivo jie tuoj pat pažino jį</verse>
				<verse number="55">ir apibėgo visą aplinkinį rajoną, ir pradėjo lovose gabenti sergančiuosius ten, kur girdėjo jį esant.</verse>
				<verse number="56">Ir kur tik jis įėjo – į kaimus ar miestus, ar kiemus, jie guldė sergančiuosius gatvėse ir maldavo jį, kad jie galėtų paliesti nors jo drabužio kraštą; ir visi, kurie jį palietė, pasveiko.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Tuomet susirinko pas jį fariziejai ir kai kurie iš raštininkų, kurie atėjo iš Jeruzalės.</verse>
				<verse number="2">Ir pamatę kai kuriuos jo mokinius valgančius duoną suterštomis, tai yra, neplautomis rankomis, jie kaltino.</verse>
				<verse number="3">Nes fariziejai ir visi žydai, laikydamiesi vyresniųjų tradicijų, nevalgo, jeigu dažnai nesiplauna rankų.</verse>
				<verse number="4">Ir jeigu jie nenusiplauna parėję iš turgaus – jie nevalgo. Ir yra daug ko kito, ko jie yra prisiėmę laikytis, kaip kad taurių ir puodų, varinių indų ir stalų plovimo.</verse>
				<verse number="5">Tada fariziejai ir raštininkai jo paklausė: „Kodėl tavo mokiniai nevaikšto pagal vyresniųjų tradiciją, bet valgo duoną neplautomis rankomis?“</verse>
				<verse number="6">Jis atsakydamas tarė jiems: „Gerai Ezaijas pranašavo apie jus, veidmainiai, kaip yra parašyta: ‘Ši tauta garbina mane savo lūpomis, bet jų širdis yra toli nuo manęs.</verse>
				<verse number="7">Tačiau veltui jie mane garbina, mokydami žmonių įsakymų kaip mokslų’.</verse>
				<verse number="8">Nes atidėdami į šoną Dievo įsakymą, jūs laikotės žmonių tradicijos, kaip kad puodų ir taurių plovimo; ir daug kitų panašių dalykų jūs darote“.</verse>
				<verse number="9">Ir jis tarė jiems: „Puikiai jūs atmetate Dievo įsakymą, kad galėtumėte laikytis savo tradicijos.</verse>
				<verse number="10">Nes Mozė sakė: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną’; ir: ‘Kas keiktų tėvą ar motiną, tas temiršta mirtimi’;</verse>
				<verse number="11">bet jūs sakote: ‘Jei kas pasakys savo tėvui ar motinai: čia yra Korban, tai yra, dovana, per kurią tu iš manęs turėtumei naudą, – tas bus laisvas ’.</verse>
				<verse number="12">Ir jūs leidžiate jam nieko nebedaryti dėl savo tėvo ar motinos;</verse>
				<verse number="13">darydami Dievo žodį negaliojančiu per savo tradiciją, kurią jūs davėte; ir daug panašių dalykų jūs darote“.</verse>
				<verse number="14">Ir pasišaukęs visą liaudį, jis tarė jiems: „Klausykitės manęs kiekvienas iš jūsų ir supraskite:</verse>
				<verse number="15">nėra nieko, kas iš išorės patekęs į žmogų galėtų jį suteršti; bet kas išeina iš jo, tai suteršia žmogų.</verse>
				<verse number="16">Jei kas turi ausis klausyti, teklauso“.</verse>
				<verse number="17">Ir kai jis nuo liaudies įėjo į namus, jo mokiniai paklausė jo dėl palyginimo.</verse>
				<verse number="18">O jis sako jiems: „Ar jūs irgi tokie be supratimo? Argi nesuvokiate, kad visa tai, kas iš išorės įeina į žmogų, negali jo suteršti?</verse>
				<verse number="19">Nes tai įeina ne į jo širdį, bet į pilvą, ir išeina laukan į išvietę, išvalant visą maistą.“</verse>
				<verse number="20">Ir jis tarė: „Kas išeina iš žmogaus, tai suteršia žmogų.</verse>
				<verse number="21">Nes iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina piktos mintys, svetimavimai, paleistuvystės, žmogžudystės,</verse>
				<verse number="22">vagystės, godumas, nedorybė, apgaulė, gašlumas, pikta akis, piktžodžiavimas, išdidumas, kvailumas;</verse>
				<verse number="23">visos šitos blogybės eina iš vidaus ir suteršia žmogų“.</verse>
				<verse number="24">Ir iš ten jis kėlėsi ir nuėjo į Tyro bei Sidono ribas ir įėjo į namus, ir norėjo, kad niekas to nežinotų; bet jis negalėjo pasislėpti.</verse>
				<verse number="25">Nes viena moteris, kurios jauna duktė turėjo netyrąją dvasią, išgirdo apie jį ir atėjusi parpuolė prie jo kojų;</verse>
				<verse number="26">ta moteris buvo graikė, sirofinikiečių tautybės; ir ji maldavo jo, kad jis išvarytų velnią iš jos dukters.</verse>
				<verse number="27">Bet Jėzus jai tarė: „Tegul pirmiau vaikai būna pasotinti, nes nedera imti vaikų duoną ir mesti ją šunims“.</verse>
				<verse number="28">Ir ji atsakė bei tarė jam: „Taip, Viešpatie; tačiau šunys maitinasi po stalu vaikų trupiniais“.</verse>
				<verse number="29">Ir jis jai tarė: „Dėl šito pasakymo eik; velnias išėjo iš tavo dukros“.</verse>
				<verse number="30">Ir kai ji parėjo į savo namus, ji rado velnią išėjusį, o jos dukra gulėjo ant lovos.</verse>
				<verse number="31">Ir vėl, išėjęs iš Tyro bei Sidono ribų, jis atėjo per Dekapolio ribų vidurį prie Galilėjos jūros.</verse>
				<verse number="32">Ir jie atveda pas jį kurčią ir turintį defektą savo kalboje; ir jie maldavo jį, kad uždėtų ant jo savo ranką.</verse>
				<verse number="33">Ir jis pasivedė jį į šoną nuo minios ir įkišo savo pirštus į jo ausis, ir spjovęs palietė jo liežuvį;</verse>
				<verse number="34">ir, žiūrėdamas į dangų, jis atsiduso ir sako jam: „Efata!“, tai yra: „Atsiverk!“</verse>
				<verse number="35">Ir tuojau jo ausys atsivėrė, ir jo liežuvio raištis atsilaisvino, ir jis kalbėjo aiškiai.</verse>
				<verse number="36">Ir jis juos įpareigojo, kad jie niekam nepasakotų; bet kuo labiau jis juos įpareigojo, tuo dar labiau jie tai garsino;</verse>
				<verse number="37">ir buvo be saiko nustebę, sakydami: „Jis visa atliko gerai: jis padaro, kad kurtieji girdi ir kad nebyliai kalba“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Tomis dienomis esant labai didelei ir neturinčiai ko valgyti miniai, Jėzus pasišaukė savo mokinius ir sako jiems:</verse>
				<verse number="2">„Man gaila minios, nes jau trys dienos jie yra su manimi ir neturi ko valgyti;</verse>
				<verse number="3">ir jei aš juos paleisiu į jų namus pasninkaujančius, jie nusilps kelyje, nes kai kurie iš jų atėjo iš toli“.</verse>
				<verse number="4">Ir jo mokiniai jam atsakė: „Iš kur čia dykumoje kas gali tuos žmones pasotinti duona?“</verse>
				<verse number="5">Ir jis paklausė jų: „Kiek turite kepalų?“ Ir jie tarė: „Septynis“.</verse>
				<verse number="6">Ir jis įsakė tautai susėsti ant žemės; ir paėmęs septynis kepalus, padėkojo, laužė, ir davė savo mokiniams, kad padėtų priešais juos; ir jie padėjo juos priešais tautą.</verse>
				<verse number="7">Ir jie turėjo keletą mažų žuvelių; ir jis palaimino, ir taip pat įsakė padėti jas priešais juos.</verse>
				<verse number="8">Taip jie valgė ir pasisotino; ir jie surinko septynias pintines likusio sulaužyto maisto.</verse>
				<verse number="9">O valgiusiųjų buvo apie keturis tūkstančius; ir jis juos paleido.</verse>
				<verse number="10">Ir tuojau jis su savo mokiniais įėjo į laivą ir atvyko į Dalmanutos vietoves.</verse>
				<verse number="11">Ir išėjo fariziejai bei pradėjo jo klausinėti, siekdami iš jo ženklo iš dangaus, gundydami jį.</verse>
				<verse number="12">Ir jis giliai atsiduso savo dvasioje ir sako: „Kodėl ši karta siekia ženklo? Iš tiesų sakau jums: šitai kartai nebus duota ženklo“.</verse>
				<verse number="13">Ir jis paliko juos, ir vėl įlipęs į laivą nuvyko į kitą pusę.</verse>
				<verse number="14">Na, o mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos nei neturėjo su savimi laive daugiau kaip vieno kepalo.</verse>
				<verse number="15">Ir jis juos įpareigojo, sakydamas: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo“.</verse>
				<verse number="16">Ir jie tarpusavyje svarstė, sakydami: „ Tai todėl, kad neturime duonos“.</verse>
				<verse number="17">Ir tai supratęs Jėzus jiems sako: „Kodėl jūs svarstote, kad neturite duonos? Argi vis dar nesuvokiate ir nesuprantate? Ar jūsų širdis vis dar užkietėjusi?</verse>
				<verse number="18">Turėdami akis argi nematote? Ir turėdami ausis argi negirdite? Ir argi neprisimenate?</verse>
				<verse number="19">Kai laužiau penkis kepalus tarp penketo tūkstančių, kiek pilnų pintinių nuolaužų pririnkote?“ Jie sako jam: „Dvylika“.</verse>
				<verse number="20">„Ir kai septynis – tarp ketverto tūkstančių, kiek pilnų pintinių nuolaužų jūs pririnkote?“ Ir jie tarė: „Septynias“.</verse>
				<verse number="21">Ir jis tarė jiems: „Kaipgi jūs nesuprantate?“</verse>
				<verse number="22">Ir jis ateina į Betsaidą; ir jie atveda jam akląjį, ir prašė jo, kad jį paliestų.</verse>
				<verse number="23">Ir jis paėmė akląjį už rankos ir išvedė jį iš miestelio; ir spjovęs jam į akis ir uždėjęs ant jo savo rankas paklausė jo, ar jis ką mato.</verse>
				<verse number="24">O jis pažvelgė ir tarė: „Matau žmones kaip medžius, vaikščiojančius“.</verse>
				<verse number="25">Po to jis vėl uždėjo savo rankas ant jo akių ir davė pažvelgti; ir jis pagijo, ir viską aiškiai matė.</verse>
				<verse number="26">Ir jis išsiuntė jį į jo namus, sakydamas: „Nei eik į miestelį, nei kam nors miestelyje tai pasakok“.</verse>
				<verse number="27">Ir išėjo Jėzus ir jo mokiniai į Pilypo Cezarėjos miestelius; ir kelyje jis paklausė savo mokinių, sakydamas jiems: „Kuo žmonės sako mane esantį?“</verse>
				<verse number="28">O jie atsakė: „Jonu Krikštytoju; bet kai kurie sako Elijas; o kiti – vienas iš pranašų“.</verse>
				<verse number="29">Ir jis sako jiems: „Bet kuo jūs sakote mane esantį?“ Ir Petras atsako ir taria jam: „Tu esi Kristus“.</verse>
				<verse number="30">Ir jis juos įpareigojo, kad niekam apie jį nepasakotų.</verse>
				<verse number="31">Ir jis pradėjo juos mokyti, kad žmogaus Sūnus turi daug iškentėti ir būti atmestas vyresniųjų ir vyriausiųjų kunigų bei raštininkų ir būti nužudytas, ir po trijų dienų prisikelti.</verse>
				<verse number="32">Ir jis kalbėjo šį pasakymą atvirai. Ir Petras paėmė jį bei pradėjo jį barti.</verse>
				<verse number="33">Bet atsigręžęs ir pažiūrėjęs į savo mokinius, jis subarė Petrą, sakydamas: „Atsitrauk nuo manęs, Šėtone; nes tau patinka ne tai, kas Dievo, bet tai, kas žmonių“.</verse>
				<verse number="34">Ir pasišaukęs tautą bei savo mokinius jis tarė jiems: „Kas nori eiti paskui mane, tas teišsižada savęs, teima savo kryžių ir teseka paskui mane.</verse>
				<verse number="35">Nes kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; bet kas praras savo gyvybę dėl manęs ir dėl evangelijos, tas ją išgelbės.</verse>
				<verse number="36">Nes kokia gi nauda žmogui, jeigu jis laimės visą pasaulį, o praras savo sielą?</verse>
				<verse number="37">Arba ką žmogus duos mainais už savo sielą?</verse>
				<verse number="38">Todėl kas gėdysis manęs ir mano žodžių šioje svetimaujančioje ir nuodėmingoje kartoje, to gėdysis ir žmogaus Sūnus, kai jis ateis savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Ir jis tarė jiems: „Iš tiesų sakau jums, kad yra kai kurie iš čia stovinčių, kurie neragaus mirties, kol nepamatys Dievo karalystės, ateinančios su galia“.</verse>
				<verse number="2">Ir po šešių dienų Jėzus pasiima Petrą, Jokūbą bei Joną ir užsiveda juos vienus nuošaliai į aukštą kalną; ir jis atsimainė priešais juos.</verse>
				<verse number="3">Ir jo drabužiai tapo spindintys, nepaprastai balti kaip sniegas; tokie, kaip joks vėlėjas žemėje negalėtų jų išbaltinti.</verse>
				<verse number="4">Ir ten jiems pasirodė Elijas su Moze, ir jie kalbėjo su Jėzumi.</verse>
				<verse number="5">Ir Petras atsakė bei tarė Jėzui: „Mokytojau, gera mums čia būti; padarykime tris padangtes: vieną tau, vieną Mozei ir vieną Elijui“.</verse>
				<verse number="6">Nes jis nežinojo, ką sakyti; nes jie buvo labai išsigandę.</verse>
				<verse number="7">Ir buvo debesis, kuris uždengė juos šešėliu; o iš debesies atėjo balsas, tardamas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus – jo klausykite“.</verse>
				<verse number="8">Ir staiga, kai jie apsidairė aplinkui, jie nieko nebematė, vien tik Jėzų su jais.</verse>
				<verse number="9">Ir kai jie leidosi nuo kalno, jis įpareigojo juos, kad jie niekam nepasakotų, ką jie matė, kol žmogaus Sūnus nebus prisikėlęs iš numirusių.</verse>
				<verse number="10">Ir jie saugojo šį pasakymą su savimi, klausinėdami vienas kito, ką turėtų reikšti prisikėlimas iš numirusių.</verse>
				<verse number="11">Ir jie klausė jo, sakydami: „Kodėl raštininkai sako, kad pirma turi ateiti Elijas?“</verse>
				<verse number="12">O jis jiems atsakydamas tarė: „Elijas iš tikrųjų ateina pirmas ir atstato viską; ir, kaip yra parašyta apie žmogaus Sūnų, kad jis turi daug iškentėti ir būti paniekintas.</verse>
				<verse number="13">Bet aš sakau jums, kad Elijas iš tiesų atėjo, ir jie padarė jam ką tik norėjo, kaip yra apie jį parašyta“.</verse>
				<verse number="14">Ir kai jis atėjo pas savo mokinius, jis pamatė aplink juos didžiulę minią ir juos klausinėjančius raštininkus.</verse>
				<verse number="15">Ir tuoj visa jį pamačiusi tauta labai nustebo ir pas jį bėgdama sveikino jį.</verse>
				<verse number="16">Ir jis paklausė raštininkų: „Apie ką klausinėjatės su jais?“</verse>
				<verse number="17">Ir vienas iš minios atsakydamas tarė: „Mokytojau, aš atvedžiau pas tave savo sūnų, kuris turi nebyliąją dvasią;</verse>
				<verse number="18">ir kur tik ji nutveria jį, ji drasko jį; ir jam eina putos, ir jis griežia dantimis, ir silpsta; ir aš kalbėjau su tavo mokiniais, kad jie ją išvarytų; bet jie negalėjo“.</verse>
				<verse number="19">Jis atsako jam ir taria: „O netikinti karta, kiek ilgai man reikės su jumis būti? Kiek ilgai man reikės jus kęsti? Atveskite jį pas mane“.</verse>
				<verse number="20">Ir jie jį atvedė pas jį; ir, jį pamačiusi, dvasia tuojau pat ėmė jį draskyti; ir jis nukrito ant žemės ir putodamasis voliojosi.</verse>
				<verse number="21">Ir jis paklausė jo tėvo: „Kaip seniai jį tai yra ištikę?“ Ir jis pasakė: „Nuo vaikystės.</verse>
				<verse number="22">Ir dažnai ji įmesdavo jį į ugnį ir į vandenis, kad jį sunaikintų; bet jei tu gali ką nors padaryti, pasigailėk mūsų ir padėk mums“.</verse>
				<verse number="23">Jėzus jam tarė: „Jei tu gali tikėti, viskas yra įmanoma tam, kuris tiki“.</verse>
				<verse number="24">Ir tuojau vaiko tėvas sušuko ir tarė su ašaromis: „Viešpatie, aš tikiu! Padėk mano netikėjimui“.</verse>
				<verse number="25">Kai Jėzus pamatė susibėgančią tautą, jis sudraudė netyrąją dvasią, sakydamas jai: „ Tu, nebyli ir kurčia dvasia, įpareigoju tave: išeik iš jo ir daugiau į jį nebeįeik!“</verse>
				<verse number="26">Ir dvasia šaukė ir smarkiai jį draskė, ir išėjo iš jo; ir jis buvo tarsi negyvas, kad net daugelis sakė: „Jis miręs“.</verse>
				<verse number="27">Bet Jėzus paėmė jį už rankos ir jį pakėlė; ir jis atsikėlė.</verse>
				<verse number="28">Ir kai jis buvo įėjęs į namus, jo mokiniai paklausė jo atskirai: „Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?“</verse>
				<verse number="29">Ir jis tarė jiems: „Ši veislė neišeina per nieką kita, bet tik per maldą ir pasninką“.</verse>
				<verse number="30">Ir iš ten išėję jie keliavo per Galilėją; ir jis nenorėjo, kad kas nors tai žinotų.</verse>
				<verse number="31">Nes jis mokė savo mokinius ir tarė jiems: „Žmogaus Sūnus yra atiduotas į žmonių rankas, ir jie jį nužudys; ir po jo nužudymo jis trečią dieną prisikels“.</verse>
				<verse number="32">Bet jie nesuprato to pasakymo ir bijojo jo klausti.</verse>
				<verse number="33">Ir jis atėjo į Kafernaumą; ir būdamas namuose jis paklausė jų: „Apie ką tarpusavyje ginčijotės kelyje?“</verse>
				<verse number="34">Bet jie tylėjo, nes kelyje jie ginčijosi tarpusavyje, kas turėtų būti didžiausias.</verse>
				<verse number="35">Ir atsisėdęs jis pašaukė dvylika ir sako jiems: „Jei kas nori būti pirmas, tas turi būti iš visų paskutinis ir visų tarnas“.</verse>
				<verse number="36">Ir paėmė vaiką bei pastatė jį tarp jų; ir paėmęs jį ant rankų tarė jiems:</verse>
				<verse number="37">„Kas priims vieną iš tokių vaikų mano vardu, tas priima mane; o kas priims mane, ne mane priima, bet tą, kuris mane siuntė“.</verse>
				<verse number="38">Ir Jonas jam atsakė, tardamas: „Mokytojau, mes matėme vieną išvarinėjantį velnius tavo vardu, bet jis neseka paskui mus; ir mes jam draudėme, kadangi jis neseka paskui mus“.</verse>
				<verse number="39">Bet Jėzus tarė: „Nedrauskite jam, nes nėra nei vieno, kuris darytų mano vardu stebuklą ir čia pat galėtų kalbėti apie mane pikta.</verse>
				<verse number="40">Nes kas ne prieš mus, tas yra mūsų pusėje.</verse>
				<verse number="41">Nes kas jums duos atsigerti taurę vandens mano vardu dėl to, kad jūs priklausote Kristui, iš tiesų sakau jums: tas nepraras savojo atlygio.</verse>
				<verse number="42">O kas papiktins vieną iš šitų mažųjų, kurie tiki manimi, tai tam būtų geriau, kad jam ant kaklo būtų pakabintas malūno akmuo ir jis būtų įmestas į jūrą.</verse>
				<verse number="43">Ir jei tavo ranka tave piktina, nukirsk ją: tau geriau įeiti į gyvenimą luošam, negu turint dvi rankas eiti į pragarą, į ugnį, kuri niekada neužges,</verse>
				<verse number="44">kur jų kirminas nemiršta ir ugnis neužgęsta.</verse>
				<verse number="45">Ir jeigu tavo koja tave piktina, nukirsk ją: tau geriau įeiti į gyvenimą raišam, negu turint dvi kojas būti įmestam į pragarą, į ugnį, kuri niekada neužges,</verse>
				<verse number="46">kur jų kirminas nemiršta ir ugnis neužgęsta.</verse>
				<verse number="47">Ir jei tavo akis tave piktina, išlupk ją lauk: tau geriau įeiti į Dievo karalystę su viena akimi, negu turint dvi akis būti įmestam į pragaro ugnį,</verse>
				<verse number="48">kur jų kirminas nemiršta ir ugnis neužgęsta.</verse>
				<verse number="49">Nes kiekvienas bus pasūdytas ugnimi, ir kiekviena auka bus pasūdyta druska.</verse>
				<verse number="50">Druska yra gerai, bet jei druska praranda savo sūrumą, kuo gi ją bepaskaninsi? Turėkite savyje druskos ir būkite taikūs vienas su kitu“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Ir iš ten pakilęs jis ateina į Judėjos ribas, prie tolimesnio Jordano krašto; ir tauta vėl rinkosi pas jį; ir jis vėl juos mokė, kaip buvo pratęs.</verse>
				<verse number="2">Ir fariziejai atėjo pas jį ir jį gundydami klausė jo: „Ar teisėta vyrui atleisti savo žmoną?“</verse>
				<verse number="3">O jis atsakydamas tarė jiems: „Ką Mozė jums įsakė?“</verse>
				<verse number="4">Ir jie tarė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir ją atleisti“.</verse>
				<verse number="5">O Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Dėl jūsų širdies kietumo jis parašė jums šį prisakymą.</verse>
				<verse number="6">Bet nuo sutvėrimo pradžios Dievas padarė juos vyriškos lyties ir moteriškos lyties.</verse>
				<verse number="7">Dėl šios priežasties vyras savo tėvą ir motiną paliks, ir prie savo žmonos prilips;</verse>
				<verse number="8">ir jie abu bus vienas kūnas; taip, kad jie jau nebėra du, bet vienas kūnas.</verse>
				<verse number="9">Todėl ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“.</verse>
				<verse number="10">Ir namuose jo mokiniai vėl jo klausė apie tą patį.</verse>
				<verse number="11">Ir jis sako jiems: „Kas atleis savo žmoną ir ves kitą, tas jai svetimauja.</verse>
				<verse number="12">Ir jei moteris atleis savo vyrą ir ištekės už kito, ji svetimauja“.</verse>
				<verse number="13">Ir jie atvedė pas jį mažus vaikus, kad jis juos paliestų; o jo mokiniai barė tuos, kurie juos atvedė.</verse>
				<verse number="14">Bet kai Jėzus tai pamatė, jis buvo labai nepatenkintas ir tarė jiems: „Leiskite vaikeliams ateiti pas mane ir nedrauskite jiems, nes tokių yra Dievo karalystė.</verse>
				<verse number="15">Iš tiesų sakau jums: kas nepriims Dievo karalystės kaip vaikelis, tas neįeis į ją“.</verse>
				<verse number="16">Ir jis ėmė juos į savo rankas, dėjo ant jų savo rankas ir juos palaimino.</verse>
				<verse number="17">Ir kai jis buvo beišeinąs į kelią, atbėgo vienas, atsiklaupė jam ir jo paklausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“</verse>
				<verse number="18">Ir Jėzus jam tarė: „Kodėl mane vadini geru? Nėra nei vieno gero, o tik vienas, tai yra Dievas.</verse>
				<verse number="19">Tu žinai įsakymus: ‘Nesvetimauk’, ‘Nežudyk’, ‘Nevok’, ‘Melagingai neliudyk’, ‘Neapgaudinėk’, ‘Gerbk savo tėvą ir motiną’“.</verse>
				<verse number="20">Ir jis atsakydamas tarė jam: „Mokytojau, visų šitų aš laikiausi nuo jaunystės“.</verse>
				<verse number="21">Tada Jėzus, žvelgdamas į jį, pamilo jį ir jam tarė: „Vieno tau trūksta: eik, parduok viską, ką turi, ir atiduok vargšams, ir turėsi lobį danguje; ir ateik, imk kryžių ir sek paskui mane“.</verse>
				<verse number="22">Ir jis nuliūdo dėl šio pasakymo ir nuėjo liūdėdamas, nes jis turėjo didelius turtus.</verse>
				<verse number="23">Ir Jėzus apžvelgė aplinkui ir sako savo mokiniams: „Kaip sunkiai tie, kurie turi turtus, įeis į Dievo karalystę!“</verse>
				<verse number="24">Ir mokiniai buvo apstulbinti jo žodžių. Bet Jėzus vėl atsako ir taria jiems: „Vaikai, kaip sunku tiems, kurie pasitiki turtais, įeiti į Dievo karalystę!</verse>
				<verse number="25">Lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos akį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“.</verse>
				<verse number="26">Ir jie buvo be saiko apstulbę, kalbėdami tarpusavyje: „Kas gi tada gali būti išgelbėtas?“</verse>
				<verse number="27">O Jėzus žiūrėdamas į juos sako: „Žmonėms tai yra neįmanoma, bet ne Dievui, nes Dievui viskas yra įmanoma“.</verse>
				<verse number="28">Tada Petras pradėjo jam sakyti: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“.</verse>
				<verse number="29">Ir Jėzus atsakydamas tarė: „Iš tiesų aš jums sakau: nėra nei vieno, kuris paliktų namus ar brolius, ar seseris, ar tėvą, ar motiną, ar žmoną, ar vaikus, ar žemes dėl manęs ir evangelijos,</verse>
				<verse number="30">bet kuris jau dabar, šiuo laiku, negautų šimteriopai namų ir brolių, ir seserų, ir motinų, ir vaikų, ir žemių kartu su persekiojimais; ir ateinančiame pasaulyje – amžinojo gyvenimo.</verse>
				<verse number="31">Bet daugelis pirmųjų bus paskutiniai; o paskutiniųjų – pirmi“.</verse>
				<verse number="32">Ir jie buvo kelyje, beeiną aukštyn į Jeruzalę; ir Jėzus ėjo pirma jų; ir jie buvo nustebę; ir sekdami paskui jie bijojo. Ir jis vėl paėmė dvylika ir pradėjo jiems pasakoti, kas jam turės atsitikti,</verse>
				<verse number="33">sakydamas: „Štai mes einame į Jeruzalę; ir žmogaus Sūnus bus atiduotas vyriausiems kunigams ir raštininkams; ir jie pasmerks jį mirčiai ir atiduos jį pagonims;</verse>
				<verse number="34">ir jie tyčiosis iš jo, jį nuplaks, spjaudys ant jo ir jį nužudys; ir trečią dieną jis prisikels“.</verse>
				<verse number="35">Ir atėjo pas jį Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas, sakydami: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum mums, ko tik mes paprašysime“.</verse>
				<verse number="36">Ir jis tarė jiems: „Ką norite, kad aš jums padaryčiau?“</verse>
				<verse number="37">Jie tarė jam: „Suteik mums, kad mes galėtume sėdėti vienas tavo dešinėje, o kitas tavo kairėje tavo šlovėje“.</verse>
				<verse number="38">Bet Jėzus jiems tarė: „Jūs nežinote, ko prašote: ar galite gerti iš taurės, iš kurios aš geriu? Ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš esu krikštijamas?“</verse>
				<verse number="39">Ir jie tarė jam: „Galime“. O Jėzus jiems tarė: „Jūs iš tiesų gersite iš taurės, iš kurios aš geriu; ir būsite pakrikštyti krikštu, kuriuo aš esu krikštijamas;</verse>
				<verse number="40">bet sėdėti mano dešinėje ir mano kairėje – ne mano tai du?oti; bet bus duota tiems, kuriems tai yra paruošta“.</verse>
				<verse number="41">Ir kai dešimt tai išgirdo, jie pradėjo labai piktintis Jokūbu ir Jonu.</verse>
				<verse number="42">Bet Jėzus pasišaukė juos ir sako jiems: „Jūs žinote, kad tie, kurie atsakingi valdyti pagonis, jiems viešpatauja; ir jų didieji juos valdo.</verse>
				<verse number="43">Bet tarp jūsų taip nebus; bet kas nori būti didis tarp jūsų, tas bus jūsų tarnautojas;</verse>
				<verse number="44">ir kas iš jūsų nori būti vyriausias, bus visų tarnas.</verse>
				<verse number="45">Nes ir žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet tarnauti ir atiduoti savo gyvybę išpirkai už daugelį“.</verse>
				<verse number="46">Ir jie atėjo į Jerichą; ir kai jis ėjo iš Jericho su savo mokiniais ir su dideliu skaičiumi žmonių, prie vieškelio sėdėjo beelgetaujantis aklas Bartimiejus, Timiejaus sūnus.</verse>
				<verse number="47">Ir kai jis išgirdo, kad tai buvo Jėzus iš Nazareto, jis pradėjo šaukti ir sakyti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“</verse>
				<verse number="48">Ir daugelis jį įpareigojo, kad jis tylėtų, bet jis dar labiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“</verse>
				<verse number="49">Ir Jėzus sustojo ir įsakė pašaukti jį. Ir jie pašaukė akląjį, jam sakydami: „Būk linksmas, kelkis – jis tave šaukia“.</verse>
				<verse number="50">Ir jis, nusimetęs savo drabužį, atsikėlė ir atėjo pas Jėzų.</verse>
				<verse number="51">Ir Jėzus atsakė ir tarė jam: „Ką nori kad tau padaryčiau?“ Aklasis jam tarė: „Viešpatie, kad praregėčiau“.</verse>
				<verse number="52">Ir Jėzus jam tarė: „Eik; tavo tikėjimas tave išgydė“. Ir tuoj pat jis praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Ir kai jie prisiartino prie Jeruzalės, prie Betfagės ir Betanijos, ties Alyvų kalnu, jis išsiuntė du savo mokinius</verse>
				<verse number="2">ir tarė jiems: „Eikite į priešais jus esantį kaimą; ir vos tik į jį įėję rasite pririštą kumeliuką, ant kurio niekada žmogus nėra sėdėjęs: atriškite jį ir atveskite.</verse>
				<verse number="3">O jei kas jums sakytų: ‘Kodėl tai darote?’ sakykite, kad Viešpačiui jo reikia; ir jis tuojau pat jį čia pasiųs“.</verse>
				<verse number="4">Ir jie nuėjo ir rado pririštą kumeliuką lauke prie durų, vietoje, kur susitinka du keliai; ir jie atrišo jį.</verse>
				<verse number="5">Ir kai kurie iš ten stovinčių jiems tarė: „Ką darote atrišdami kumeliuką?“</verse>
				<verse number="6">Ir jie pasakė jiems kaip Jėzus buvo įsakęs; ir jie leido jiems eiti.</verse>
				<verse number="7">Ir jie atvedė kumeliuką Jėzui ir užmetė ant jo savo drabužius; ir jis atsisėdo ant jo.</verse>
				<verse number="8">Ir daugelis tiesė kelyje savo drabužius; o kiti kirto medžių šakas ir barstė jas kelyje.</verse>
				<verse number="9">Ir tie, kurie ėjo priekyje, ir tie, kurie sekė paskui, šaukė, sakydami: „Osana! Palaimintas yra tas, kuris ateina Viešpaties vardu!</verse>
				<verse number="10">Palaiminta tebūna mūsų tėvo Dovydo karalystė, kuri ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“</verse>
				<verse number="11">Ir Jėzus įžengė į Jeruzalę ir į šventyklą; ir kai jis visa apžiūrėjo ir jau buvo atėjęs vakaras, jis su dvylika išėjo į Betaniją.</verse>
				<verse number="12">Ir rytojaus dieną, kai jie ėjo iš Betanijos, jis buvo alkanas;</verse>
				<verse number="13">ir, matydamas iš tolo figmedį su lapais, jis priėjo, gal kartais ką ant jo ras; ir kai jis prie jo priėjo, jis nerado nieko, tik lapus, nes dar nebuvo figų metas.</verse>
				<verse number="14">Ir Jėzus atsakydamas tarė jam: „Nuo šiol niekas nevalgys nuo tavęs vaisiaus per amžius“. O jo mokiniai tai girdėjo.</verse>
				<verse number="15">Ir jie ateina į Jeruzalę; ir Jėzus įėjo į šventyklą ir pradėjo varyti lauk tuos, kurie pardavinėjo ir pirko šventykloje; ir išvartė pinigų keitėjų stalus bei krėslus tų, kurie pardavinėjo balandžius;</verse>
				<verse number="16">ir niekam neleido per šventyklą nešti jokio indo.</verse>
				<verse number="17">Ir jis mokė, sakydamas jiems: „Argi nėra parašyta: ‘Mano namai visų tautų bus vadinami maldos namais’? Bet jūs pavertėte juos vagių lindyne“.</verse>
				<verse number="18">Ir raštininkai bei vyriausieji kunigai tai girdėjo ir ieškojo, kaip jie galėtų jį sunaikinti; nes jie jo bijojo, kadangi visa tauta stebėjosi jo mokslu.</verse>
				<verse number="19">Ir atėjus vakarui jis išėjo iš miesto.</verse>
				<verse number="20">Ir ryte, kai jie ėjo pro šalį, jie pamatė figmedį nudžiūvusį nuo pat šaknų.</verse>
				<verse number="21">Ir Petras prisiminęs sako jam: „Mokytojau, žiūrėk – figmedis, kurį tu prakeikei, – nudžiūvęs“.</verse>
				<verse number="22">Ir Jėzus atsakydamas jiems sako: „Turėkite tikėjimą Dievu.</verse>
				<verse number="23">Nes iš tiesų sakau jums: kas pasakys šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą’ ir savo širdyje neabejos, bet tikės, kad įvyks tai, ką jis sako, jis turės, ką besakytų.</verse>
				<verse number="24">Todėl sakau jums: ko benorėtumėte, kai meldžiatės, tikėkite, kad tai gausite, ir tai turėsite.</verse>
				<verse number="25">Ir kai stovite melsdamiesi, atleiskite, jei ką nors turite prieš ką; kad ir jūsų Tėvas, kuris yra danguje, atleistų jums jūsų nusižengimus.</verse>
				<verse number="26">Bet jei jūs neatleidžiate, tai nei jūsų Tėvas, kuris yra danguje, neatleis jūsų nusižengimų“.</verse>
				<verse number="27">Ir jie vėl atėjo į Jeruzalę; ir jam vaikščiojant šventykloje pas jį atėjo vyriausieji kunigai, raštininkai ir vyresnieji</verse>
				<verse number="28">ir sako jam: „Kokia valdžia tu šitai darai ir kas tau davė šią valdžią tai daryti?“</verse>
				<verse number="29">O Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Aš irgi paklausiu jūsų vieno klausimo, atsakykite man, ir aš jums pasakysiu, kokia valdžia aš šitai darau.</verse>
				<verse number="30">Jono krikštas – ar tai buvo iš dangaus, ar iš žmonių? Atsakykite man“.</verse>
				<verse number="31">Ir jie samprotavo tarpusavyje, sakydami: „Jei pasakysime: ‘Iš dangaus’, jis pasakys: ‘Kodėl tad netikėjote juo?’</verse>
				<verse number="32">Bet jei: ‘Iš žmonių’?“; jie bijojo tautos, nes visi laikė Joną esant tikru pranašu.</verse>
				<verse number="33">Ir jie atsakydami tarė Jėzui: „Mes nežinome“. Ir Jėzus atsakydamas sako jiems: „Tai ir aš jums nepasakysiu, kokia valdžia aš šitai darau“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Ir jis pradėjo jiems kalbėti palyginimais. „ Vienas žmogus pasodino vynuogyną, aptvėrė jį tvora, iškasė vietą vyninei, pastatė bokštą, išnuomojo jį žemdirbiams ir išvyko į tolimą šalį.</verse>
				<verse number="2">Ir atėjus laikui jis siuntė žemdirbiams tarną, kad jis iš žemdirbių atsiimtų vynuogyno vaisių.</verse>
				<verse number="3">O jie pagavo jį, sumušė ir paleido tuščiomis.</verse>
				<verse number="4">Ir vėl jis pasiuntė jiems kitą tarną; o jie apmėtė jį akmenimis, sužeidė jį į galvą ir apgėdinę išsiuntė.</verse>
				<verse number="5">Ir vėl jis siuntė kitą; o jie užmušė jį ir daugelį kitų: vienus sumušdami, kitus užmušdami.</verse>
				<verse number="6">Todėl dar turėdamas vieną sūnų, jo labai mylimą, jis išsiuntė ir jį pas juos paskutinį, sakydamas: ‘Jie gerbs mano sūnų’.</verse>
				<verse number="7">Bet tie žemdirbiai kalbėjo tarpusavyje: ‘Šitas yra paveldėtojas; eime, užmuškime jį, ir paveldas bus mūsų’.</verse>
				<verse number="8">Ir jie paėmę jį užmušė ir išmetė iš vynuogyno.</verse>
				<verse number="9">Tad ką gi padarys vynuogyno viešpats? Jis ateis ir sunaikins žemdirbius, ir duos vynuogyną kitiems.</verse>
				<verse number="10">Ir argi jūs neskaitėte šito Rašto: ‘Akmuo, kurį atmetė statytojai, tapo kertiniu akmeniu.</verse>
				<verse number="11">Tai buvo Viešpaties darbas, ir tai yra nuostabu mūsų akyse’?“</verse>
				<verse number="12">Ir jie siekė jį suimti, bet bijojo tautos, nes žinojo, kad jis kalbėjo palyginimą prieš juos; ir jie paliko jį ir nuėjo.</verse>
				<verse number="13">Ir jie nusiunčia pas jį kai kuriuos iš fariziejų ir iš erodininkų, kad sugautų jį jo žodžiuose.</verse>
				<verse number="14">Ir kai jie atėjo, jie sako jam: „Mokytojau, mes žinome, kad tu esi teisus ir niekam nepataikauji; nes tu neatsižvelgi į žmonių asmenis, bet mokai Dievo kelio tiesoje; ar teisėta duoti duoklę ciesoriui, ar ne?</verse>
				<verse number="15">Ar mums duoti, ar neduoti?“ Bet jis, žinodamas jų veidmainystę, jiems tarė: „Kodėl mane gundote? Atneškite man denarą, kad jį pamatyčiau“.</verse>
				<verse number="16">Ir jie atnešė jį. Ir jis sako jiems: „Kieno tai atvaizdas ir užrašas?“ Ir jie tarė jam: „Ciesoriaus“.</verse>
				<verse number="17">O Jėzus atsakydamas jiems tarė: „Duokite ciesoriui, kas yra ciesoriaus, o Dievui – kas Dievo“. Ir jie stebėjosi juo.</verse>
				<verse number="18">Tada pas jį atėjo sadukiejai, kurie sako, kad nėra prisikėlimo; ir jie paklausė jo, sakydami:</verse>
				<verse number="19">„Mokytojau, Mozė mums rašė: ‘Jei kieno brolis miršta ir po savęs palieka savo žmoną, ir nepalieka vaikų, tuomet jo brolis turi imti jo žmoną ir prikelti savo broliui sėklą’.</verse>
				<verse number="20">Na, o buvo septyni broliai, ir pirmasis ėmė žmoną, bet mirdamas nepaliko sėklos.</verse>
				<verse number="21">Ir antrasis ją ėmė ir mirė, ir nepaliko sėklos; ir taip pat trečiasis.</verse>
				<verse number="22">Ir septyni ją turėjo, bet nepaliko sėklos; paskutinė iš visų mirė ir moteris.</verse>
				<verse number="23">Todėl prisikėlime, kai jie prisikels, kurio iš jų bus ji žmona? Nes septyni turėjo ją už žmoną“.</verse>
				<verse number="24">Ir Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Argi jūs ne todėl klystate, kad nepažįstate nei Raštų, nei Dievo jėgos?</verse>
				<verse number="25">Nes kai jie prisikels iš mirusių, jie nei ves, nei tekės; bet yra kaip angelai, kurie yra danguje.</verse>
				<verse number="26">O dėl mirusiųjų, kad jie prisikelia: argi jūs neskaitėte Mozės knygoje, kaip Dievas krūme kalbėjo jam, sakydamas: ‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas’?</verse>
				<verse number="27">Jis nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų Dievas; todėl jūs labai klystate“.</verse>
				<verse number="28">Ir atėjo vienas iš raštininkų ir išgirdęs juos kartu samprotaujant bei pastebėjęs, kad jis jiems gerai atsakė, paklausė jo: „Kuris yra pirmas iš visų įsakymų?“</verse>
				<verse number="29">Ir Jėzus jam atsakė: „Pirmas iš visų įsakymų yra: ‘Klausyk, o Izraeli, Viešpats mūsų Dievas yra vienas Viešpats;</verse>
				<verse number="30">ir mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis’, – šis yra pirmasis įsakymas.</verse>
				<verse number="31">O antrasis yra panašus, būtent šis: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’. Nėra kito įsakymo, didesnio už šituos“.</verse>
				<verse number="32">Ir raštininkas jam tarė: „Gerai, Mokytojau, tu pasakei tiesą, nes yra vienas Dievas; ir nėra kito, tik jis;</verse>
				<verse number="33">ir mylėti jį visa širdimi, visu supratimu, visa siela ir visomis jėgomis, ir mylėti savo artimą kaip save patį yra daugiau negu visos deginamosios aukos ir kitos aukos“.</verse>
				<verse number="34">Ir kai Jėzus pamatė, kad jis atsakė protingai, jis jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo karalystės“. Ir niekas po to nebedrįso jo klausinėti.</verse>
				<verse number="35">Ir mokydamas šventykloje Jėzus atsakydamas tarė: „Kaipgi raštininkai sako, kad Kristus yra Dovydo Sūnus?</verse>
				<verse number="36">Nes pats Dovydas sakė Šventąja DVASIA: ‘VIEŠPATS tarė mano Viešpačiui: Sėskis mano dešinėje, kol aš padarysiu tavo priešus tavo pakoju’.</verse>
				<verse number="37">Taigi pats Dovydas jį vadina Viešpačiu; tai kaipgi jis yra jo sūnus?“ Ir paprasti žmonės mielai jo klausėsi.</verse>
				<verse number="38">Ir jis kalbėjo jiems savo mokslu: „Saugokitės raštininkų, kurie mėgsta vaikščioti ilgais drabužiais ir mėgsta sveikinimus turgavietėse,</verse>
				<verse number="39">ir pirmuosius krėslus sinagogose, ir aukščiausias vietas pokyliuose;</verse>
				<verse number="40">kurie praryja našlių namus ir apsimesdami kalba ilgas maldas: šitie gaus didesnį pasmerkimą“.</verse>
				<verse number="41">Ir Jėzus atsisėdo priešais iždinę ir žiūrėjo, kaip tauta meta pinigus į iždinę; ir daugelis, kurie buvo turtingi, įmetė daug.</verse>
				<verse number="42">Ir atėjo viena vargšė našlė, ir ji įmetė dvi leptas, kurios sudaro kvadrantą.</verse>
				<verse number="43">Ir pasišaukęs savo mokinius jis sako jiems: „Iš tiesų sakau jums, kad ši varginga našlė įmetė daugiau už visus, kurie metė į iždinę;</verse>
				<verse number="44">nes jie visi įmetė iš savo pertekliaus; bet ji iš savo nepritekliaus įmetė viską, ką turėjo, visą savo pragyvenimą“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Ir jam išeinant iš šventyklos, vienas iš jo mokinių jam sako: „Mokytojau, žiūrėk, kokie akmenys ir kokie čia pastatai!“</verse>
				<verse number="2">O Jėzus atsakydamas jam tarė: „Ar matai šituos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens, kurie nebūtų išgriauti“.</verse>
				<verse number="3">Ir kai jis sėdėjo ant Alyvų kalno priešais šventyklą, Petras, Jokūbas, Jonas ir Andriejus klausė jo asmeniškai:</verse>
				<verse number="4">„Pasakyk mums, kada tai bus? Ir koks bus ženklas, kai visa tai išsipildys?“</verse>
				<verse number="5">Ir Jėzus jiems atsakydamas pradėjo kalbėti: „Žiūrėkite, kad niekas jūsų nesuklaidintų;</verse>
				<verse number="6">nes daugelis ateis mano vardu, sakydami: ‘Aš esu Kristus ’, ir daugelį suklaidins.</verse>
				<verse number="7">Ir kai girdėsite apie karus ir karų gandus, nepradėkite nerimauti, nes tai turi būti; bet dar ne galas.</verse>
				<verse number="8">Nes tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę; ir bus žemės drebėjimų įvairiose vietose, ir bus badmečių ir neramumų – šie yra sielvartų pradžios.</verse>
				<verse number="9">Bet žiūrėkitės, nes jie atiduos jus taryboms; ir jūs būsite mušami sinagogose, ir dėl manęs jus atves valdytojų ir karalių akivaizdon dėl liudijimo prieš juos.</verse>
				<verse number="10">Ir evangelija pirmiausia turi būti paskelbta tarp visų tautų.</verse>
				<verse number="11">Bet kai jie ves jus ir jus atiduos, nesirūpinkite iš anksto, ką kalbėsite, nei iš anksto apgalvokite; bet, kas jums bus tą valandą duota, tai kalbėkite; nes tai ne jūs, kurie kalbate, bet Šventoji DVASIA.</verse>
				<verse number="12">Na, o brolis išduos brolį mirčiai ir tėvas – sūnų; ir vaikai sukils prieš savo tėvus ir padarys, kad jie būtų nužudyti.</verse>
				<verse number="13">Ir dėl mano vardo jūsų nekęs visi; bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas.</verse>
				<verse number="14">Bet kai pamatysite per pranašą Danielių kalbėtą suniokojimo bjaurastį, stovinčią ten, kur ji neturėtų (tas, kas skaito, tesupranta), tuomet tie, kurie bus Judėjoje, tebėga į kalnus;</verse>
				<verse number="15">o kas bus ant namo viršaus, tenelipa žemyn į namą ir teneįeina vidun ko nors pasiimti iš savo namo;</verse>
				<verse number="16">o kas ant lauko, tenegrįžta pasiimti savo drabužio.</verse>
				<verse number="17">Bet vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis!</verse>
				<verse number="18">Ir melskitės, kad jums netektų bėgti žiemą.</verse>
				<verse number="19">Nes tomis dienomis bus toks suspaudimas, kokio nebuvo nuo sutvėrimo, kurį Dievas sutvėrė, pradžios iki šio laiko ir nebebus.</verse>
				<verse number="20">Ir jei Viešpats nebūtų sutrumpinęs tų dienų, neišsigelbėtų nei vienas kūnas; bet dėl išrinktųjų, kuriuos jis išsirinko, jis sutrumpino tas dienas.</verse>
				<verse number="21">Ir tada, jei kas nors jums sakys: ‘Štai čia Kristus!’ arba ‘Štai, jis tenai!‘ – netikėkite juo;</verse>
				<verse number="22">nes iškils netikrų kristų ir netikrų pranašų ir rodys ženklus bei stebuklus, kad suviliotų, jei įmanoma, net išrinktuosius.</verse>
				<verse number="23">Bet jūs saugokitės: štai pasakiau jums viską iš anksto.</verse>
				<verse number="24">Bet tomis dienomis, po ano suspaudimo, saulė užtems, ir mėnulis nebeduos savo šviesos,</verse>
				<verse number="25">ir dangaus žvaigždės kris, ir jėgos, kurios yra danguje, bus sudrebintos.</verse>
				<verse number="26">Ir tada jie pamatys žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia jėga bei šlove.</verse>
				<verse number="27">Ir tuomet jis pasiųs savo angelus ir surinks savo išrinktuosius iš keturių vėjų, nuo tolimiausio žemės pakraščio iki tolimiausio dangaus pakraščio.</verse>
				<verse number="28">Pasimokykite palyginimo iš figmedžio: kai jo šaka suminkštėja ir išleidžia lapus, jūs žinote, kad vasara yra arti;</verse>
				<verse number="29">taip pat ir jūs – kai pamatysite šitai vykstant, žinokite, kad tai yra arti, prie durų.</verse>
				<verse number="30">Iš tiesų sakau jums, kad ši karta nepraeis, kol visa tai neįvyks.</verse>
				<verse number="31">Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis.</verse>
				<verse number="32">Bet anos dienos ir valandos niekas nežino, ne, nei angelai, kurie yra danguje, nei Sūnus, bet tik Tėvas.</verse>
				<verse number="33">Saugokitės, budėkite ir melskitės, nes jūs nežinote, kada yra laikas.</verse>
				<verse number="34">Nes žmogaus Sūnus yra kaip žmogus, vykstantis į tolimą kelionę, kuris paliko savo namus ir davė valdžią savo tarnams ir kiekvienam savąjį darbą ir įsakė durininkui budėti.</verse>
				<verse number="35">Todėl budėkite, nes nežinote, kada namų valdovas ateina: vakare ar vidurnakty, ar gaidžiui giedant, ar ryte;</verse>
				<verse number="36">kad netikėtai atėjęs jis neužtiktų jūsų miegančių.</verse>
				<verse number="37">Ir ką jums sakau, aš sakau visiems – budėkite“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Po dviejų dienų buvo Perėjimo ir Neraugintos duonos šventė; ir vyriausieji kunigai bei raštininkai ieškojo, kaip jie galėtų klasta jį suimti ir nužudyti.</verse>
				<verse number="2">Bet jie tarė: „Tik ne šventės dieną, kad nekiltų tautos triukšmas“.</verse>
				<verse number="3">Ir jam esant Betanijoje, Simono raupsuotojo namuose, sėdint prie maisto, atėjo moteris, turinti alebastrinį labai brangaus nardo tepalo indą; ir ji sudaužė indą ir išliejo jį ant jo galvos.</verse>
				<verse number="4">Ir buvo kai kurie besipiktinantys savyje, ir sakė: „Kodėl yra šitas tepalo eikvojimas?</verse>
				<verse number="5">Nes jį buvo galima parduoti už daugiau nei tris šimtus denarų ir išdalyti vargšams“. Ir jie murmėjo prieš ją.</verse>
				<verse number="6">Bet Jėzus tarė: „Palikite ją ramybėje; kodėl ją varginate? Ji atliko ant manęs gerą darbą.</verse>
				<verse number="7">Nes vargšų visada turite su savimi, ir kada tik norite, galite jiems daryti gera; bet mane ne visada turite.</verse>
				<verse number="8">Ji padarė, ką galėjo: ji yra atėjusi iš anksto patepti mano kūno laidojimui.</verse>
				<verse number="9">Iš tiesų sakau jums: kur tik po visą pasaulį bus skelbiama ši evangelija, jos atminimui bus kalbama ir apie tai, ką ji padarė“.</verse>
				<verse number="10">Ir Judas Iskariotas, vienas iš dvylikos, nuėjo pas vyriausiuosius kunigus jiems jį išduoti.</verse>
				<verse number="11">Ir kai jie tai išgirdo, jie apsidžiaugė ir pažadėjo duoti jam pinigų. Ir jis ieškojo, kaip galėtų jį tinkamai išduoti.</verse>
				<verse number="12">Ir pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada jie pjovė Perėjimą, jo mokiniai jam tarė: „Kur nori, kad eitume ir paruoštume, kad valgytum Perėjimą?“</verse>
				<verse number="13">Ir jis išsiunčia du iš savo mokinių ir sako jiems: „Eikite į miestą, ir ten jus sutiks žmogus, nešinas vandens ąsočiu; sekite paskui jį.</verse>
				<verse number="14">Ir kur jis įeis, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas sako: kur yra svečių kambarys, kur aš su savo mokiniais valgysiu Perėjimą?’</verse>
				<verse number="15">Ir jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį, apstatytą ir paruoštą; ten paruoškite mums“.</verse>
				<verse number="16">Ir jo mokiniai išėjo ir atėjo į miestą bei rado taip, kaip jis buvo jiems sakęs; ir jie paruošė Perėjimą.</verse>
				<verse number="17">Ir vakare jis ateina su dvylika.</verse>
				<verse number="18">Ir kai jie susėdo ir valgė, Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų, su manimi valgančių, mane išduos“.</verse>
				<verse number="19">Ir jie pradėjo liūdėti ir vienas po kito jam sakyti: „ Ar tai aš?“ Ir kitas tarė: „ Ar tai aš?“</verse>
				<verse number="20">Ir jis atsakydamas tarė jiems: „ Tai – vienas iš dvylikos, kuris mirko su manimi lėkštėje.</verse>
				<verse number="21">Žmogaus Sūnus iš tiesų eina, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, per kurį žmogaus Sūnus išduodamas! Gerai būtų buvę tam žmogui, jei jis niekada nebūtų gimęs“.</verse>
				<verse number="22">Ir kai jie valgė, Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ją, davė jiems ir tarė: „Imkite, valgykite – tai yra mano kūnas“.</verse>
				<verse number="23">Ir jis paėmė taurę ir padėkojęs padavė ją jiems; ir jie visi iš jos gėrė.</verse>
				<verse number="24">Ir jis tarė jiems: „Tai yra mano kraujas naujojo testamento, kuris yra išliejamas už daugelį.</verse>
				<verse number="25">Iš tiesų sakau jums: nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kai gersiu jį naują Dievo karalystėje“.</verse>
				<verse number="26">Ir sugiedoję himną jie išėjo į Alyvų kalną.</verse>
				<verse number="27">Ir Jėzus jiems sako: „Jūs visi šią naktį pasipiktinsite dėl manęs, nes yra parašyta: ‘Smogsiu piemeniui, ir avys išsisklaidys’.</verse>
				<verse number="28">Bet prisikėlęs aš pirma jūsų eisiu į Galilėją“.</verse>
				<verse number="29">Bet Petras jam tarė: „Nors ir visi pasipiktins, tačiau ne aš“.</verse>
				<verse number="30">O Jėzus jam sako: „Iš tiesų sakau tau, kad šią dieną, šią naktį, prieš gaidžiui pragydus dukart, tu manęs išsiginsi triskart“.</verse>
				<verse number="31">Bet jis dar karščiau kalbėjo: „Jei man reikėtų mirti su tavimi, aš jokiu būdų tavęs neišsižadėsiu“. Taip pat ir jie visi kalbėjo.</verse>
				<verse number="32">Ir jie atėjo į vietą, vadinamą Getsemane; ir jis sako savo mokiniams: „Sėskite čia, kol aš melsiuosi“.</verse>
				<verse number="33">Ir pasiėmęs Petrą, Jokūbą ir Joną jis pradėjo labai nuogąstauti bei sielvartauti;</verse>
				<verse number="34">ir sako jiems: „Mano siela labai nuliūdusi, iki mirties; laukite čia ir budėkite“.</verse>
				<verse number="35">Ir jis paėjo truputį toliau, krito ant žemės ir meldėsi, kad, jei būtų įmanoma, ta valanda nueitų nuo jo.</verse>
				<verse number="36">Ir jis tarė: „Aba, Tėve, viskas tau įmanoma; paimk nuo manęs šią taurę; tačiau ne tai, ko aš noriu, bet tai, ko tu nori“.</verse>
				<verse number="37">Ir jis ateina ir randa juos miegančius, ir sako Petrui: „Simonai, tu miegi? Ar negalėjai pabudėti vieną valandą?</verse>
				<verse number="38">Budėkite ir melskitės, kad neįžengtumėte į pagundą. Dvasia iš tiesų pasiruošusi, bet kūnas silpnas“.</verse>
				<verse number="39">Ir vėl jis nuėjo ir meldėsi bei kalbėjo tuos pačius žodžius.</verse>
				<verse number="40">Ir kai jis sugrįžo, jis vėl juos rado miegančius (nes jų akys buvo apsunkusios), ir jie nežinojo, ką jam atsakyti.</verse>
				<verse number="41">Ir jis ateina trečią kartą ir sako jiems: „Dabar miegokite ir ilsėkitės; gana, valanda atėjo; štai žmogaus Sūnus yra išduotas į nusidėjėlių rankas.</verse>
				<verse number="42">Kelkitės, eime; štai tas, kuris mane išduoda, jau čia pat“.</verse>
				<verse number="43">Ir tuojau, jam dar bekalbant, ateina Judas, vienas iš dvylikos, o su juo didžiulė minia su kalavijais ir vėzdais – nuo vyriausiųjų kunigų, raštininkų ir vyresniųjų.</verse>
				<verse number="44">Ir tas, kuris jį išdavė, davė jiems ženklą, sakydamas: „Kurį aš pabučiuosiu, tai yra tas; suimkite jį ir saugiai nusiveskite“.</verse>
				<verse number="45">Ir vos tik atėjęs jis tuojau prieina prie jo ir sako: „Mokytojau, mokytojau!“ ir pabučiavo jį.</verse>
				<verse number="46">Ir jie uždėjo ant jo savo rankas ir suėmė jį.</verse>
				<verse number="47">Ir vienas iš šalia stovinčiųjų išsitraukė kalaviją ir kirto aukščiausiojo kunigo tarnui, ir nupjovė jo ausį.</verse>
				<verse number="48">Ir Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Ar jūs išeinate kaip prieš vagį, su kalavijais ir vėzdais manęs suimti?</verse>
				<verse number="49">Aš kasdien buvau su jumis šventykloje mokydamas, o jūs manęs nesuėmėte; bet turi išsipildyti Raštai“.</verse>
				<verse number="50">Ir jie visi paliko jį ir pabėgo.</verse>
				<verse number="51">Ir jam iš paskos sekė vienas jaunuolis, apsigaubęs nuogą kūną lininiu audeklu; ir jauni vyrai jį sučiupo;</verse>
				<verse number="52">bet jis paliko lininį audeklą ir pabėgo nuo jų nuogas.</verse>
				<verse number="53">Ir jie nuvedė Jėzų pas aukščiausiąjį kunigą; ir su juo buvo susirinkę visi vyriausieji kunigai, vyresnieji ir raštininkai.</verse>
				<verse number="54">Ir Petras sekė paskui jį iš tolo į aukščiausiojo kunigo rūmus; ir jis atsisėdo su tarnais ir šildėsi prie ugnies.</verse>
				<verse number="55">Ir vyriausieji kunigai bei visa taryba ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad jį nužudytų; bet nerado nei vieno.</verse>
				<verse number="56">Nes daugelis melagingai liudijo prieš jį, bet jų liudijimai nesutapo.</verse>
				<verse number="57">Ir kėlėsi vieni ir melagingai liudijo prieš jį, sakydami:</verse>
				<verse number="58">„Mes girdėjome jį sakant: ‘Aš sugriausiu šią šventyklą, padarytą rankomis, ir per tris dienas pastatysiu kitą, padarytą ne rankomis’“.</verse>
				<verse number="59">Bet nei šitaip jų liudijimai nesutapo.</verse>
				<verse number="60">Ir aukščiausiasis kunigas atsistojo viduryje ir paklausė Jėzaus, sakydamas: „Ar nieko neatsakai? Kas tai, ką šitie liudija prieš tave?“</verse>
				<verse number="61">Bet jis tylėjo ir nieko neatsakė. Vėl aukščiausiasis kunigas jo klausė ir tarė jam: „Ar tu esi Kristus, Palaimintojo Sūnus?“</verse>
				<verse number="62">Ir Jėzus tarė: „Aš esu; ir jūs pamatysite žmogaus Sūnų, sėdintį galios dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse“.</verse>
				<verse number="63">Tada aukščiausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sako: „Kam mums dar bereikia kitų liudijimų?</verse>
				<verse number="64">Jūs girdėjote piktžodžiavimą; ką jūs galvojate?“ Ir jie visi pasmerkė jį esantį kaltu miriop.</verse>
				<verse number="65">Ir kai kurie pradėjo į jį spjaudyti, dengti jam veidą, mušti jį ir jam sakyti: „Pranašauk!“, ir tarnai daužė jį savo rankų delnais.</verse>
				<verse number="66">Ir Petrui esant žemai rūmuose, ateina viena iš aukščiausiojo kunigo tarnaičių;</verse>
				<verse number="67">ir kai ji pamatė besišildantį Petrą, ji pažiūrėjo į jį ir tarė: „Tu irgi buvai su Jėzumi iš Nazareto“.</verse>
				<verse number="68">Bet jis išsigynė, sakydamas: „Aš nežinau nei nesuprantu, ką tu sakai“. Ir jis išėjo laukan į prieangį; ir pragydo gaidys.</verse>
				<verse number="69">Ir tarnaitė vėl jį pamatė ir pradėjo sakyti šalia stovintiems: „Šitas yra vienas iš jų“.</verse>
				<verse number="70">Ir jis vėl tai paneigė. O truputį vėliau šalia stovintys vėl tarė Petrui: „Tikrai tu esi vienas iš jų; nes tu esi galilėjietis ir tavo kalba tokia pat“.</verse>
				<verse number="71">Bet jis pradėjo keiktis ir prisiekinėti, sakydamas: „Aš nežinau šito žmogaus, apie kurį jūs kalbate“.</verse>
				<verse number="72">Ir antrą kartą pragydo gaidys. Ir Petras prisiminė žodį, kurį Jėzus jam sakė: „Prieš gaidžiui pragydus dukart, tu manęs išsiginsi triskart“. Ir kai jis apie tai pagalvojo, jis pravirko.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Ir tuojau ryte vyriausieji kunigai surengė pasitarimą su vyresniaisiais, raštininkais bei visa taryba ir, surišę Jėzų, nuvedė jį ir atidavė Pilotui.</verse>
				<verse number="2">Ir Pilotas jo paklausė: „Ar tu esi žydų Karalius?“ Ir jis atsakydamas jam tarė: „Tu tai sakai“.</verse>
				<verse number="3">Ir vyriausieji kunigai daug kuo jį kaltino, bet jis nieko neatsakė.</verse>
				<verse number="4">O Pilotas vėl jo klausė, sakydamas: „Ar nieko neatsakai? Štai kiek daug visko jie liudija prieš tave“.</verse>
				<verse number="5">Bet Jėzus vis nieko neatsakė; taip, kad Pilotas stebėjosi.</verse>
				<verse number="6">Na, o per tą šventę jis paleisdavo jiems vieną kalinį, kurio jie norėdavo.</verse>
				<verse number="7">Ir ten buvo vienas, vardu Barabas, kuris gulėjo surištas su tais, kurie kartu su juo vykdė sukilimą, kuris per sukilimą įvykdė žmogžudystę.</verse>
				<verse number="8">Ir minia garsiai šaukdama pradėjo prašyti jo, kad padarytų, kaip jis visada jiems darydavo.</verse>
				<verse number="9">Bet Pilotas jiems atsakė, sakydamas: „Ar norite, kad paleisčiau jums žydų Karalių?“</verse>
				<verse number="10">Nes jis žinojo, kad vyriausieji kunigai atidavė jį iš pavydo.</verse>
				<verse number="11">Bet vyriausieji kunigai sukurstė tautą, kad jis verčiau paleistų jiems Barabą.</verse>
				<verse number="12">O Pilotas atsakė ir vėl jiems tarė: „Ką tada norite, kad padaryčiau tam, kurį vadinate žydų Karaliumi?“</verse>
				<verse number="13">Ir jie vėl šaukė: „Nukryžiuok jį!“</verse>
				<verse number="14">Tuomet Pilotas jiems tarė: „Kodėl, ką pikta jis padarė?“ Bet jie dar labiau šaukė: „Nukryžiuok jį!“</verse>
				<verse number="15">Ir taip Pilotas, norėdamas patenkinti tautą, paleido jiems Barabą ir nuplakdinęs Jėzų atidavė jį nukryžiuoti.</verse>
				<verse number="16">Ir kareiviai nusivedė jį į rūmus, vadinamus Pretorijumi; ir jie susišaukia visą pulką.</verse>
				<verse number="17">Ir jie aprengė jį purpuru bei nupynė erškėčių vainiką ir uždėjo jį aplink jo galvą,</verse>
				<verse number="18">ir pradėjo jį sveikinti: „Sveikas, žydų Karaliau!“</verse>
				<verse number="19">Ir jie mušė su nendre jam per galvą ir spjaudė į jį, ir priklaupdami jį garbino.</verse>
				<verse number="20">Ir iš jo pasityčioję jie nuvilko nuo jo purpurą, apvilko jį jo paties drabužiais ir išvedė jį nukryžiuoti.</verse>
				<verse number="21">Ir jie privertė vieną grįžtantį iš laukų, praeinantį pro šalį, Simoną kirėnietį, Aleksandro ir Rufo tėvą, nešti jo kryžių.</verse>
				<verse number="22">Ir jie nuveda jį į Golgotos vietą, kas išvertus reiškia Kaukolės vieta.</verse>
				<verse number="23">Ir jie davė jam gerti vyno, sumaišyto su mira, bet jis jo nepriėmė.</verse>
				<verse number="24">Ir nukryžiavę jį, jie pasidalijo jo drabužius, mesdami dėl jų burtus, kas ką imsiąs.</verse>
				<verse number="25">Ir buvo trečia valanda, ir jie nukryžiavo jį.</verse>
				<verse number="26">Ir viršuje buvo užrašytas jo kaltinimo užrašas: „ŽYDŲ KARALIUS“.</verse>
				<verse number="27">Ir su juo jie nukryžiavo du vagis: vieną jo dešinėje, o kitą jo kairėje.</verse>
				<verse number="28">Ir išsipildė Raštas, kuris sako: „Ir jis buvo priskaičiuotas prie nusižengėlių“.</verse>
				<verse number="29">O praeinantys pro šalį plūdo jį, kraipydami savo galvas ir sakydami: „Tu, kuris sunaikini šventyklą ir pastatai ją per tris dienas,</verse>
				<verse number="30">išgelbėk save ir nuženk nuo kryžiaus“.</verse>
				<verse number="31">Panašiai ir vyriausieji kunigai tarpusavyje su raštininkais tyčiodamiesi sakė: „Jis gelbėjo kitus; savęs jis negali išgelbėti.</verse>
				<verse number="32">Tegul Kristus, Izraelio Karalius, nužengia dabar nuo kryžiaus, kad mes pamatytume ir patikėtume“. Ir tie, kurie buvo su juo nukryžiuoti, plūdo jį.</verse>
				<verse number="33">Ir kai atėjo šešta valanda, tamsa apgaubė visą šalį iki devintos valandos.</verse>
				<verse number="34">O devintą valandą Jėzus garsiu balsu šaukė, sakydamas: „Eloi, Eloi, lama sabachtani?“, kas išvertus yra: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“</verse>
				<verse number="35">Ir kai kurie iš šalia stovinčiųjų tai išgirdę tarė: „Žiūrėk, jis šaukiasi Elijo“.</verse>
				<verse number="36">Ir vienas nubėgęs pripildė kempinę pilną acto, užmovė ją ant nendrės ir davė jam gerti, sakydamas: „Liaukitės; pažiūrėkime, ar Elijas ateis jo nuimti“.</verse>
				<verse number="37">Ir Jėzus sušuko garsiu balsu ir atidavė dvasią.</verse>
				<verse number="38">Ir šventyklos uždanga perplyšo į dvi dalis nuo viršaus iki apačios.</verse>
				<verse number="39">Ir kai stovėjęs priešais jį šimtininkas pamatė, kad jis taip sušuko ir atidavė dvasią, jis tarė: „Iš tiesų šis žmogus buvo Dievo Sūnus“.</verse>
				<verse number="40">Ten buvo ir moterys, bežiūrinčios iš toli; tarp kurių buvo Marija Magdalietė ir Marija – Jokūbo mažesniojo ir Jozės motina, ir Salomė</verse>
				<verse number="41">(kurios taip pat, kai jis buvo Galilėjoje, sekė paskui jį ir jam tarnavo); ir daug kitų moterų, kurios atėjo su juo aukštyn į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="42">Na, o atėjus vakarui, kadangi tai buvo pasiruošimas, tai yra diena prieš sabatą,</verse>
				<verse number="43">atėjo Juozapas iš Arimatėjos, garbingas patarėjas, kuris taip pat laukė Dievo karalystės, ir drąsiai nuėjo pas Pilotą, ir maldavo Jėzaus kūno.</verse>
				<verse number="44">Ir Pilotas stebėjosi, kad jis jau buvo miręs; ir pasišaukęs šimtininką, jis paklausė jo, ar praėję kiek laiko, kai jis yra miręs.</verse>
				<verse number="45">Ir kai jis sužinojo tai iš šimtininko, jis atidavė Juozapui kūną.</verse>
				<verse number="46">Ir jis nupirko plonos drobės ir, nuėmęs jį žemėn, įvyniojo į drobę, paguldė jį į kapą, kuris buvo ištašytas iš uolos, ir užritino ant kapo durų akmenį.</verse>
				<verse number="47">Ir Marija Magdalietė bei Jozės motina Marija žiūrėjo, kur jis buvo paguldytas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Ir praėjus sabatui, Marija Magdalietė, Jokūbo motina Marija ir Salomė nupirko gardžių kvapų, kad ateitų ir pateptų jį.</verse>
				<verse number="2">Ir labai anksti ryte, pirmą savaitės dieną, saulei tekant jos atėjo prie kapo.</verse>
				<verse number="3">Ir jos kalbėjo tarpusavyje: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo durų?“</verse>
				<verse number="4">Ir kai jos pažvelgė, jos pamatė, kad akmuo buvo nuritintas; nes jis buvo labai didelis.</verse>
				<verse number="5">Ir įeidamos į kapą jos pamatė jauną vyrą, sėdintį dešinėje pusėje, apsirengusį ilgu baltu drabužiu; ir jos išsigando.</verse>
				<verse number="6">Ir jis sako joms: „Neišsigąskite! Jūs ieškote Jėzaus iš Nazareto, kuris buvo nukryžiuotas; jis yra prisikėlęs; jo čia nėra; štai vieta, kur jie paguldė jį.</verse>
				<verse number="7">Bet eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui, kad jis pirma jūsų eina į Galilėją: ten pamatysite jį, kaip jis sakė jums“.</verse>
				<verse number="8">Ir jos greitai išėjo ir bėgo nuo kapo; nes jos drebėjo ir buvo nustebusios; ir niekam nieko nesakė; nes jos bijojo.</verse>
				<verse number="9">Na, o Jėzus, pirmąją savaitės dieną anksti prisikėlęs, pirma pasirodė Marijai Magdalietei, iš kurios jis buvo išvaręs septynis velnius.</verse>
				<verse number="10">Ir ji nuėjo ir papasakojo tiems, kurie yra buvę su juo, kurie gedėjo ir verkė.</verse>
				<verse number="11">Ir išgirdę, kad jis yra gyvas ir jos pačios buvo regėtas, jie netikėjo.</verse>
				<verse number="12">Po to jis kitu pavidalu pasirodė dviems iš jų, jiems bevaikštant ir einant į kaimą.</verse>
				<verse number="13">Ir jie nuėjo bei papasakojo tai likusiems; ir jais jie netikėjo.</verse>
				<verse number="14">Po to jis pasirodė vienuolikai, kai jie sėdėjo prie maisto, ir prikaišiojo jiems dėl jų netikėjimo ir širdies kietumo, nes jie netikėjo tais, kurie buvo matę jį po to, kai jis prisikėlė.</verse>
				<verse number="15">Ir jis jiems tarė: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite evangeliją kiekvienam sutvėrimui.</verse>
				<verse number="16">Tas, kuris tiki ir yra pakrikštijamas, bus išgelbėtas; bet tas, kuris netiki, bus pasmerktas.</verse>
				<verse number="17">Ir šie ženklai lydės tuos, kurie tiki: mano vardu jie išvarinės velnius; jie kalbės naujomis kalbomis;</verse>
				<verse number="18">jie ims gyvates; ir jeigu jie išgers ką nors mirtino, tai jiems nekenks; jie dės rankas ant ligonių, ir šie pasveiks“.</verse>
				<verse number="19">Taigi jiems pakalbėjęs Viešpats buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje.</verse>
				<verse number="20">Ir jie išėjo ir skelbė visur, Viešpačiui besidarbuojant su jais ir patvirtinant žodį lydinčiais ženklais. Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="42">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Kadangi daugelis apsiėmė sutvarkyti paskelbimą to, kas tikrai įtikėta tarp mūsų,</verse>
				<verse number="2">kaip perdavė tai mums tie, kurie nuo pradžios patys tai regėjo ir buvo žodžio tarnautojai;</verse>
				<verse number="3">atrodė gerai ir man, turinčiam tobulą supratimą visko nuo pat pradžios, nuosekliai surašyti tau, garbingiausiasis Teofiliau,</verse>
				<verse number="4">idant žinotumei tikrumą to, ko buvai išmokytas.</verse>
				<verse number="5">Judėjos karaliaus Erodo dienomis buvo vienas kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus; o jo žmona buvo iš Aarono dukterų, ir jos vardas buvo Elžbieta.</verse>
				<verse number="6">Ir jie abu buvo teisūs prieš Dievą, nepriekaištingai vaikščiojantys pagal visus Viešpaties įsakymus ir nuostatus.</verse>
				<verse number="7">Bet jie neturėjo vaikų, nes Elžbieta buvo nevaisinga, ir jie abu jau buvo gerai palaužti metų.</verse>
				<verse number="8">Ir įvyko, kad, jam bevykdant kunigo tarnystę Dievo akivaizdoje pagal jo skyriaus tvarką,</verse>
				<verse number="9">pagal kunigo tarnystės paprotį, burtu jam teko įėjus į Viešpaties šventyklą deginti smilkalus.</verse>
				<verse number="10">O visa tautos minia smilkymo metu meldėsi lauke.</verse>
				<verse number="11">Ir jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkalų aukuro dešinėje pusėje.</verse>
				<verse number="12">Ir jį pamatęs Zacharijas sunerimo, ir jį apėmė baimė.</verse>
				<verse number="13">Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, nes tavo malda išgirsta; ir tavo žmona Elžbieta pagimdys tau sūnų, ir tu jį praminsi vardu Jonas.</verse>
				<verse number="14">Ir tau bus džiaugsmas bei linksmybė; ir daugelis džiaugsis jo gimimu.</verse>
				<verse number="15">Nes jis bus didis Viešpaties akyse ir negers nei vyno, nei stipraus gėrimo; ir nuo savo motinos įsčių bus pripildytas Šventosios DVASIOS.</verse>
				<verse number="16">Ir daugelį Izraelio vaikų jis nukreips į Viešpatį, jų Dievą.</verse>
				<verse number="17">Ir jis eis pirma jo, Elijo dvasioje ir jėgoje nukreipti tėvų širdis į vaikus ir neklusniuosius į teisiųjų išmintį; parengti tautą, paruoštą Viešpačiui“.</verse>
				<verse number="18">Ir Zacharijas tarė angelui: „Pagal ką aš tai pažinsiu? Nes aš esu senas žmogus, ir mano žmona gerai metų palaužta“.</verse>
				<verse number="19">O angelas atsakydamas jam tarė: „Aš esu Gabrielius, kuris stoviu Dievo akivaizdoje; ir esu atsiųstas kalbėti tau ir tau pranešti šią linksmą žinią.</verse>
				<verse number="20">Ir štai tu būsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kai šitai bus įvykdyta, nes tu netiki mano žodžiais, kurie išsipildys savo laiku“.</verse>
				<verse number="21">Ir tauta laukė Zacharijo bei stebėjosi, kad jis taip ilgai užtruko šventykloje.</verse>
				<verse number="22">Ir kai jis išėjo, jis negalėjo jiems kalbėti; ir jie suprato, kad jis šventykloje matė regėjimą; nes jis mojavo jiems ir pasiliko nebylus.</verse>
				<verse number="23">Ir kai tik buvo užbaigtos jo tarnavimo dienos, įvyko, kad jis išėjo į savo namus.</verse>
				<verse number="24">Ir po šitų dienų jo žmona Elžbieta pastojo ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama:</verse>
				<verse number="25">„Taip Viešpats su manimi pasielgė tomis dienomis, kai jis atsižvelgė į mane, kad nuimtų mano gėdą tarp žmonių“.</verse>
				<verse number="26">Ir šeštąjį mėnesį angelas Gabrielius buvo pasiųstas nuo Dievo į Galilėjos miestą, vadinamą Nazaretu,</verse>
				<verse number="27">pas mergelę, sužadėtą su vyru iš Dovydo namų, kurio vardas buvo Juozapas; o mergelės vardas buvo Marija.</verse>
				<verse number="28">Ir angelas atėjo pas ją ir tarė: „Sveika, labai pamalonintoji, Viešpats yra su tavimi, palaiminta esi tarp moterų“.</verse>
				<verse number="29">Ir jį pamačiusi ji sunerimo dėl jo pasakymo ir galvojo, kas tai turėtų būti per pasveikinimas.</verse>
				<verse number="30">O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, nes radai malonę pas Dievą.</verse>
				<verse number="31">Ir štai tu pradėsi savo įsčiose ir pagimdysi sūnų, ir praminsi jį vardu JĖZUS.</verse>
				<verse number="32">Jis bus didis ir bus vadinamas Aukščiausiojo Sūnumi; ir Viešpats Dievas jam duos jo tėvo Dovydo sostą;</verse>
				<verse number="33">ir jis karaliaus Jokūbo namams per amžius; ir jo karalystei nebus galo“.</verse>
				<verse number="34">Tuomet Marija tarė angelui: „Kaip tai bus? Kadangi aš nepažįstu vyro.“</verse>
				<verse number="35">O angelas atsakydamas tarė jai: „Ant tavęs užeis Šventoji DVASIA, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave šešėliu; todėl ir tai, kas šventa, kas gims iš tavęs, vadinsis Dievo Sūnumi.</verse>
				<verse number="36">Ir štai tavo giminaitė Elžbieta, ji taip pat pradėjo sūnų savo senatvėje; ir šis yra šeštasis mėnuo jai, kuri buvo vadinama nevaisinga.</verse>
				<verse number="37">Nes Dievui nieko nebus neįmanomo“.</verse>
				<verse number="38">Ir Marija tarė: „Štai Viešpaties tarnaitė; tebūna tai man pagal tavo žodį“. Ir angelas nuo jos pasitraukė.</verse>
				<verse number="39">Ir tomis dienomis Marija pakilo ir skubiai nuvyko į kalnyno kraštą, į Judos miestą;</verse>
				<verse number="40">ir įėjo į Zacharijo namus bei pasveikino Elžbietą.</verse>
				<verse number="41">Ir įvyko, kad Elžbietai išgirdus Marijos pasveikinimą, jos įsčiose pašoko kūdikis; ir Elžbieta buvo pripildyta Šventosios DVASIOS;</verse>
				<verse number="42">ir ji kalbėjo garsiu balsu ir tarė: „Palaiminta tu tarp moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius.</verse>
				<verse number="43">Ir iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina turėjo ateiti pas mane?</verse>
				<verse number="44">Nes štai vos tik tavo pasveikinimo balsas suskambėjo mano ausyse, mano įsčiose iš džiaugsmo pašoko kūdikis.</verse>
				<verse number="45">Ir palaiminta ta, kuri patikėjo, nes bus vykdoma tai, kas buvo jai nuo Viešpaties pasakyta“.</verse>
				<verse number="46">Ir Marija tarė: „Mano siela aukština Viešpatį,</verse>
				<verse number="47">ir mano dvasia džiaugiasi Dievu, mano Gelbėtoju.</verse>
				<verse number="48">Nes jis atsižvelgė į savo tarnaitės žemą padėtį; nes štai nuo šiol visos kartos vadins mane palaiminta.</verse>
				<verse number="49">Nes tas, kuris yra galingas, man padarė didžių dalykų; ir šventas yra jo vardas.</verse>
				<verse number="50">Ir jo gailestingumas iš kartos į kartą yra ant tų, kurie jo bijo.</verse>
				<verse number="51">Jis savo ranka parodė stiprybę; jis išsklaidė išdidžiuosius jų širdžių sumanyme.</verse>
				<verse number="52">Jis nustūmė galinguosius nuo jų sostų ir išaukštino tuos, žemos padėties.</verse>
				<verse number="53">Jis pripildė alkaną gėrybėmis; o turtuolį jis paleido tuščiomis.</verse>
				<verse number="54">Jis padėjo savo tarnui Izraeliui, prisimindamas savo gailestingumą;</verse>
				<verse number="55">kaip jis kalbėjo mūsų tėvams, Abraomui ir jo sėklai per amžius“.</verse>
				<verse number="56">Ir Marija pasiliko pas ją apie tris mėnesius ir grįžo į savo namus.</verse>
				<verse number="57">Na, o Elžbietai atėjo pilnas laikas, kai ji turėtų gimdyti; ir ji pagimdė sūnų.</verse>
				<verse number="58">Ir jos kaimynai bei jos giminės išgirdo, kaip Viešpats jai parodė didį gailestingumą; ir jie džiaugėsi su ja.</verse>
				<verse number="59">Ir įvyko, kad aštuntąją dieną jie atėjo apipjaustyti vaiko; ir jie pavadino jį Zacharijumi, jo tėvo vardu.</verse>
				<verse number="60">O jo motina atsakydama tarė: „Ne taip; jis bus pavadintas Jonu“.</verse>
				<verse number="61">Ir jie tarė jai: „Nėra nei vieno iš tavo giminaičių, kurį vadintų šiuo vardu“.</verse>
				<verse number="62">Ir jie ženklais rodė jo tėvui, kaip jis norėtų jį pavadinti.</verse>
				<verse number="63">Ir jis paprašė rašymo lentos, ir užrašė, sakydamas: „Jo vardas yra Jonas“. Ir jie visi stebėjosi.</verse>
				<verse number="64">Ir tuojau atsivėrė jo burna ir atsirišo jo liežuvis, ir jis kalbėjo bei gyrė Dievą.</verse>
				<verse number="65">Ir visus, gyvenančius aplink juos, apėmė baimė; ir visi šitie pasakymai buvo plačiai pagarsinti po visą kalvotąjį Judėjos kraštą.</verse>
				<verse number="66">Ir visi, kurie juos girdėjo, dėjosi juos į savo širdis, sakydami: „Kas gi tai bus per vaikas!“ Ir Viešpaties ranka buvo su juo.</verse>
				<verse number="67">Ir jo tėvas Zacharijas buvo pripildytas Šventosios DVASIOS ir pranašavo, sakydamas:</verse>
				<verse number="68">„ Tebūna palaimintas Izraelio Viešpats Dievas; nes jis aplankė ir atpirko savo tautą,</verse>
				<verse number="69">ir iškėlė mums išgelbėjimo ragą savo tarno Dovydo namuose;</verse>
				<verse number="70">kaip jis kalbėjo savo šventųjų pranašų burna, kurie buvo nuo pasaulio pradžios,</verse>
				<verse number="71">kad mes būtume išgelbėti nuo mūsų priešų ir iš rankos visų tų, kurie mūsų nekenčia;</verse>
				<verse number="72">kad įvykdytų gailestingumą, pažadėtą mūsų tėvams, ir prisimintų savo šventąją sandorą;</verse>
				<verse number="73">priesaiką, kurią jis prisiekė mūsų tėvui Abraomui,</verse>
				<verse number="74">idant jis skirtų mums, kad mes, būdami išvaduoti iš mūsų priešų rankos, galėtume jam be baimės tarnauti</verse>
				<verse number="75">šventume ir teisume jo akivaizdoje per visas mūsų gyvenimo dienas.</verse>
				<verse number="76">O tu, vaike, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirma Viešpaties veido paruošti jo kelių;</verse>
				<verse number="77">suteikti jo tautai pažinimą išgelbėjimo per jų nuodėmių atleidimą,</verse>
				<verse number="78">per širdingą mūsų Dievo gailestingumą; kuriuo mus aplankė aušra iš aukštybių,</verse>
				<verse number="79">suteikti šviesą sėdintiems tamsoje ir mirties šešėlyje, vesti mūsų kojas į ramybės kelią“.</verse>
				<verse number="80">Ir vaikas augo bei stiprėjo dvasia ir buvo dykumose iki savo pasirodymo Izraeliui dienos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Ir įvyko tomis dienomis, kad išėjo ciesoriaus Augusto įsakas, jog visas pasaulis būtų surašytas</verse>
				<verse number="2">(toks surašymas pirmas buvo atliktas kai Kvirinas buvo Sirijos valdytojas).</verse>
				<verse number="3">Ir visi ėjo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą.</verse>
				<verse number="4">Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos, iš Nazareto miesto, į Judėją, į Dovydo miestą, kuris vadinamas Betliejumi (nes jis buvo iš Dovydo namų ir giminės);</verse>
				<verse number="5">užsirašyti su Marija, savo sužadėtąja žmona, esančia nėštumo pabaigoje.</verse>
				<verse number="6">Ir buvo taip, kad jiems ten beesant išsipildė dienos, kai ji turėtų gimdyti.</verse>
				<verse number="7">Ir ji pagimdė savo pirmagimį sūnų ir suvyniojo jį į vystyklus, ir paguldė jį ėdžiose; nes jiems nebuvo vietos užeigoje.</verse>
				<verse number="8">Ir tam pačiam krašte buvo apsistoję piemenys ant lauko, budėdami naktį prie savo kaimenės.</verse>
				<verse number="9">Ir štai ant jų užėjo Viešpaties angelas, ir Viešpaties šlovė apšvietė juos; ir jie labai išsigando.</verse>
				<verse number="10">Ir angelas jiems tarė: „Nebijokite, nes štai aš jums atnešu gerą naujieną didžio džiaugsmo, kuris bus visai tautai.</verse>
				<verse number="11">Nes jums šią dieną Dovydo mieste gimė Gelbėtojas, kuris yra Kristus, Viešpats.</verse>
				<verse number="12">Ir šis jums bus ženklas: rasite kūdikį, suvyniotą į vystyklus, gulintį ėdžiose“.</verse>
				<verse number="13">Ir staiga su angelu buvo dangiškosios kariuomenės minia, girianti Dievą ir sakanti:</verse>
				<verse number="14">„Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė, gera valia žmonėms“.</verse>
				<verse number="15">Ir įvyko, kai angelai pasitraukė nuo jų į dangų, piemenys sakė vienas kitam: „Eime dabar į Betliejų ir pamatykime tai, kas įvyko, ką Viešpats mums davė žinoti“.</verse>
				<verse number="16">Ir skubiai atėję jie rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, gulintį ėdžiose.</verse>
				<verse number="17">Ir tai pamatę jie visur paskelbė jiems kalbėtą pasakymą apie šį vaiką.</verse>
				<verse number="18">Ir visi, kurie tai girdėjo, stebėjosi tuo, ką jiems papasakojo piemenys.</verse>
				<verse number="19">Bet Marija saugojo visus tuos dalykus ir mąstė apie juos savo širdyje.</verse>
				<verse number="20">Ir piemenys grįžo šlovindami bei girdami Dievą už viską, ką jie girdėjo ir matė, kaip jiems buvo papasakota.</verse>
				<verse number="21">Ir užsibaigus aštuonioms dienoms dėl vaiko apipjaustymo, jis buvo pavadintas vardu JĖZUS, kuris buvo taip pavadintas angelo dar prieš jo pradėjimą įsčiose.</verse>
				<verse number="22">Ir kai užsibaigė jos apsivalymo pagal Mozės įstatymą dienos, jie atnešė jį į Jeruzalę, kad pristatytų jį Viešpačiui</verse>
				<verse number="23">(kaip yra parašyta Viešpaties įstatyme: „Kiekvienas iš vyriškosios lyties, kuris atveria įsčias, bus vadinamas šventu Viešpačiui“);</verse>
				<verse number="24">ir kad aukotų auką pagal tai, kas pasakyta Viešpaties įstatyme: „Porą balandžių arba du jaunus karvelius“.</verse>
				<verse number="25">Ir štai Jeruzalėje buvo žmogus, kurio vardas buvo Simeonas; ir tas žmogus buvo teisus bei dievobaimingas, laukiantis Izraelio paguodos; ir Šventoji DVASIA buvo ant jo.</verse>
				<verse number="26">Ir jam buvo Šventosios DVASIOS apreikšta, kad jis nematys mirties, kol nepamatys Viešpaties Kristaus.</verse>
				<verse number="27">Ir jis pagal Dvasią atėjo į šventyklą; ir kai tėvai įnešė vaiką Jėzų, kad jam padarytų pagal įstatymo paprotį,</verse>
				<verse number="28">jis paėmė jį į savo rankas, palaimino Dievą ir tarė:</verse>
				<verse number="29">„Dabar, Viešpatie, pagal savo žodį tu leidi savo tarnui išeiti ramybėje;</verse>
				<verse number="30">nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą,</verse>
				<verse number="31">kurį paruošei visų tautų akivaizdoje;</verse>
				<verse number="32">šviesą pagonims apšviesti ir šlovę tavo tautos Izraelio“.</verse>
				<verse number="33">Ir Juozapas bei jo motina stebėjosi tuo, kas buvo kalbama apie jį.</verse>
				<verse number="34">Ir Simeonas juos palaimino ir tarė Marijai, jo motinai: „Štai, šis vaikas yra pastatytas daugelio kritimui ir atsikėlimui Izraelyje; ir ženklui, kuriam bus prieštaraujama</verse>
				<verse number="35">(taip, kalavijas taip pat perdurs ir tavo sielą); kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.</verse>
				<verse number="36">Ir buvo tokia Ona, pranašė, Fanuelio duktė iš Asero genties; ji buvo labai sena ir nuo savo mergystės išgyveno su vyru septynis metus;</verse>
				<verse number="37">ir apie aštuoniasdešimt keturis metus ji buvo našlė, kuri neišėjo iš šventyklos, bet tarnavo Dievui pasninkais ir maldomis naktį ir dieną.</verse>
				<verse number="38">Ir įėjusi tuo pačiu metu, ji taip pat dėkojo Viešpačiui ir kalbėjo apie jį visiems, kurie laukė atpirkimo Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="39">Ir visa atlikę pagal Viešpaties įstatymą jie sugrįžo į Galilėją, į savąjį miestą Nazaretą.</verse>
				<verse number="40">Ir vaikas augo bei stiprėjo dvasioje, pripildytas išminties; ir Dievo malonė buvo ant jo.</verse>
				<verse number="41">Na, o jo tėvai kiekvienais metais per Perėjimo šventę eidavo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="42">Ir kai jis buvo dvylikos metų, pagal šventės paprotį jie nuėjo aukštyn į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="43">Ir kai jie išpildė dienas, jiems grįžtant vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje; o Juozapas ir jo motina apie tai nežinojo.</verse>
				<verse number="44">Bet jie, manydami jį esant būryje, nuėjo dienos kelią; ir jie ieškojo jo tarp savo giminaičių ir pažįstamų.</verse>
				<verse number="45">Ir jiems jo neradus, jie sukosi atgal į Jeruzalę, jo ieškodami.</verse>
				<verse number="46">Ir įvyko, kad po trijų dienų jie rado jį šventykloje, sėdintį mokytojų viduryje jų besiklausantį ir juos beklausinėjantį.</verse>
				<verse number="47">Ir visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo supratimu ir atsakymais.</verse>
				<verse number="48">Ir kai jie pamatė jį, jie nustebo; ir jo motina jam tarė: „Sūnau, kodėl taip su mumis pasielgei? Štai tavo tėvas ir aš sielvartaudami ieškojome tavęs“.</verse>
				<verse number="49">O jis jiems tarė: „Kaipgi yra, kad manęs ieškojote? Ar nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“</verse>
				<verse number="50">Ir jie nesuprato to pasakymo, kurį jis jiems kalbėjo.</verse>
				<verse number="51">Ir jis ėjo su jais žemyn ir atėjo į Nazaretą, ir buvo jiems klusnus; bet jo motina visus šituos pasakymus saugojo savo širdyje.</verse>
				<verse number="52">Ir Jėzus augo išmintimi bei ūgiu ir palankumu pas Dievą ir žmogų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Na, o penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Pontijui Pilotui esant Judėjos valdytoju, o Erodui esant Galilėjos tetrarchu ir jo broliui Pilypui – Iturėjos bei Trachonitės srities tetrarchu, o Lesanijui – Abilenės tetrarchu,</verse>
				<verse number="2">Anui ir Kajafui esant aukščiausiais kunigais, Dievo žodis atėjo Zacharijo sūnui Jonui dykumoje.</verse>
				<verse number="3">Ir jis atėjo į visą kraštą, esantį aplink Jordaną, skelbdamas atgailos krikštą nuodėmėms atleisti;</verse>
				<verse number="4">kaip yra parašyta pranašo Ezaijo žodžių knygoje, sakant: „Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Paruoškite Viešpaties kelią, darykite tiesius jo takus!</verse>
				<verse number="5">Kiekvienas slėnis bus pripildytas, ir kiekvienas kalnas bei kalva bus pažeminti; kreivas bus ištiesintas, o nelygūs keliai išlyginti;</verse>
				<verse number="6">Ir visi kūnai išvys Dievo išgelbėjimą’“.</verse>
				<verse number="7">Tada jis tarė miniai, kuri išėjo, idant būtų jo pakrikštyta: „O gyvačių palikuonys, kas jus perspėjo bėgti nuo ateinančios rūstybės?</verse>
				<verse number="8">Todėl duokite vaisių, vertų atgailos, ir nepradėkite sakyti savyje: ‘Mes turime Abraomą savo tėvu’; nes aš jums sakau, kad Dievas gali iš šitų akmenų prikelti vaikų Abraomui.</verse>
				<verse number="9">Ir kirvis jau yra pridėtas prie medžių šaknies; todėl kiekvienas medis, neduodantis gero vaisiaus, yra iškertamas ir įmetamas į ugnį“.</verse>
				<verse number="10">Ir tauta jo paklausė, sakydama: „Ką tuomet mums daryti?“</verse>
				<verse number="11">Jis atsako ir taria jiems: „Kas turi dvejus marškinius, tas teduoda tam, kuris nei vienų neturi; o kas turi maisto, tedaro taip pat“.</verse>
				<verse number="12">Tada ir muitininkai atėjo krikštytis ir tarė jam: „Mokytojau, ką mums daryti?“</verse>
				<verse number="13">O jis tarė jiems: „Nereikalaukite daugiau, nei jums yra paskirta“.</verse>
				<verse number="14">Taip pat ir kariai klausė jo, sakydami: „O ką mums daryti?“ Ir jis tarė jiems: „Nesmurtaukite nei prieš vieną žmogų nei neapkaltinkite nei vieno melagingai ir tenkinkitės savo alga“.</verse>
				<verse number="15">Ir tautai esant apimtai lūkesčio, ir visiems žmonėms mąstant savo širdyse apie Joną, ar jis yra Kristus, ar ne;</verse>
				<verse number="16">Jonas atsakė, sakydamas jiems visiems: „Iš tikro aš jus krikštiju vandeniu; bet ateina vienas už mane galingesnis, kurio batų raiščio aš nevertas atrišti: jis krikštys jus Šventąja DVASIA ir ugnimi;</verse>
				<verse number="17">jo rankoje yra jo vėtyklė, ir jis visiškai išvalys savo klojimą, ir surinks kviečius į savo svirną; bet pelus jis sudegins neužgesinama ugnimi“.</verse>
				<verse number="18">Ir ragindamas daug ką kito jis skelbė tautai.</verse>
				<verse number="19">Bet tetrarchas Erodas, jo baramas dėl Erodijos, jo brolio Pilypo žmonos ir dėl visų piktų darbų, kuriuos Erodas buvo padaręs,</verse>
				<verse number="20">pridėjo viršum viso to ir tai, kad uždarė Joną į kalėjimą.</verse>
				<verse number="21">Na, o kai visa tauta buvo pakrikštyta, įvyko tai, kad ir Jėzui pasikrikštijus ir besimeldžiant atsivėrė dangus,</verse>
				<verse number="22">ir Šventoji DVASIA kūnišku pavidalu tarsi balandis nužengė ant jo, ir atėjo balsas iš dangaus, kuris tarė: „Tu esi mano mylimasis Sūnus; tavimi aš esu labai patenkintas“.</verse>
				<verse number="23">Ir Jėzus savimi pradėjo būti apie trisdešimties metų, būdamas (kaip buvo manoma) Juozapo sūnus, kuris buvo sūnus Helio,</verse>
				<verse number="24">kuris buvo sūnus Matato, kuris buvo sūnus Levio, kuris buvo sūnus Melchio, kuris buvo sūnus Janajo, kuris buvo sūnus Juozapo,</verse>
				<verse number="25">kuris buvo sūnus Matatijo, kuris buvo sūnus Amoso, kuris buvo sūnus Naumo, kuris buvo sūnus Eslio, kuris buvo sūnus Nagajo,</verse>
				<verse number="26">kuris buvo sūnus Maato, kuris buvo sūnus Matatijo, kuris buvo sūnus Semėjo, kuris buvo sūnus Juozapo, kuris buvo sūnus Judos,</verse>
				<verse number="27">kuris buvo sūnus Joanano, kuris buvo sūnus Resos, kuris buvo sūnus Zorobabelio, kuris buvo sūnus Salatielio, kuris buvo sūnus Nerio,</verse>
				<verse number="28">kuris buvo sūnus Melchio, kuris buvo sūnus Adijo, kuris buvo sūnus Kosamo, kuris buvo sūnus Elmodamo, kuris buvo sūnus Ero,</verse>
				<verse number="29">kuris buvo sūnus Jozės, kuris buvo sūnus Eliezero, kuris buvo sūnus Jorimo, kuris buvo sūnus Matato, kuris buvo sūnus Levio,</verse>
				<verse number="30">kuris buvo sūnus Simeono, kuris buvo sūnus Judos, kuris buvo sūnus Juozapo, kuris buvo sūnus Jonano, kuris buvo sūnus Eliakimo,</verse>
				<verse number="31">kuris buvo sūnus Melėjo, kuris buvo sūnus Menano, kuris buvo sūnus Matatos, kuris buvo sūnus Natano, kuris buvo sūnus Dovydo,</verse>
				<verse number="32">kuris buvo sūnus Jesės, kuris buvo sūnus Obedo, kuris buvo sūnus Boozo, kuris buvo sūnus Salmono, kuris buvo sūnus Naasono,</verse>
				<verse number="33">kuris buvo sūnus Aminadabo, kuris buvo sūnus Aramo, kuris buvo sūnus Esromo, kuris buvo sūnus Fareso, kuris buvo sūnus Judos,</verse>
				<verse number="34">kuris buvo sūnus Jokūbo, kuris buvo sūnus Izaoko, kuris buvo sūnus Abraomo, kuris buvo sūnus Taros, kuris buvo sūnus Nachoro,</verse>
				<verse number="35">kuris buvo sūnus Serucho, kuris buvo sūnus Ragaujo, kuris buvo sūnus Faleko, kuris buvo sūnus Hebero, kuris buvo sūnus Salos,</verse>
				<verse number="36">kuris buvo sūnus Kainano, kuris buvo sūnus Arfaksado, kuris buvo sūnus Semo, kuris buvo sūnus Nojės, kuris buvo sūnus Lamecho,</verse>
				<verse number="37">kuris buvo sūnus Matusalos, kuris buvo sūnus Henocho, kuris buvo sūnus Jaredo, kuris buvo sūnus Maleleelio, kuris buvo sūnus Kainano,</verse>
				<verse number="38">kuris buvo sūnus Eno, kuris buvo sūnus Seto, kuris buvo sūnus Adomo, kuris buvo sūnus Dievo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Ir Jėzus, būdamas pilnas Šventosios DVASIOS, grįžo nuo Jordano ir buvo Dvasios nuvestas į dykumą,</verse>
				<verse number="2">būdamas keturiasdešimt dienų velnio gundomas. Ir tomis dienomis jis nieko nevalgė; o joms pasibaigus jis po to buvo išalkęs.</verse>
				<verse number="3">Ir velnias jam tarė: „Jei tu esi Dievo Sūnus, įsakyk šitam akmeniui, kad jis pavirstų duona“.</verse>
				<verse number="4">O Jėzus atsakė jam, tardamas: „Yra parašyta, kad žmogus gyvens ne vien duona, bet kiekvienu Dievo žodžiu“.</verse>
				<verse number="5">Ir velnias, užvedęs jį į aukštą kalną, per vieną akimirką parodė jam visas pasaulio karalystes.</verse>
				<verse number="6">Ir velnias tarė jam: „Visą šitą valdžią ir jų šlovę aš tau duosiu, nes tai man yra duota; ir tai duodu kam tik noriu.</verse>
				<verse number="7">Todėl jei tu mane pagarbinsi, viskas bus tavo“.</verse>
				<verse number="8">O Jėzus atsakė ir tarė jam: „Eik šalin nuo manęs, Šėtone, nes yra parašyta: ‘Garbink Viešpatį, savo Dievą, ir tik jam tarnauk’“.</verse>
				<verse number="9">Ir jis atvedė jį į Jeruzalę, pastatė jį ant šventyklos viršūnės ir tarė jam: „Jei tu esi Dievo Sūnus, meskis nuo čia žemyn,</verse>
				<verse number="10">nes yra parašyta: ‘Jis įpareigos dėl tavęs savo angelus, kad saugotų tave,</verse>
				<verse number="11">ir savo rankose jie neš tave, kad jokiu metu neužsigautum savo kojos į akmenį’“.</verse>
				<verse number="12">O Jėzus atsakydamas jam tarė: „Yra pasakyta: ‘Negundyk Viešpaties, savo Dievo’“.</verse>
				<verse number="13">Ir kai velnias baigė visą gundymą, jis nuėjo nuo jo laikotarpiui.</verse>
				<verse number="14">Ir Jėzus Dvasios jėgoje grįžo į Galilėją; ir pasklido apie jį garsas aplinkui po visą sritį.</verse>
				<verse number="15">Ir jis mokė jų sinagogose visų šlovinamas.</verse>
				<verse number="16">Ir jis atėjo į Nazaretą, kur buvo užaugintas; ir pagal savo paprotį jis sabato dieną nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti.</verse>
				<verse number="17">Ir jam buvo paduota pranašo Ezaijo knyga. Ir kai jis atvertė knygą, jis rado vietą, kur buvo parašyta:</verse>
				<verse number="18">„Viešpaties Dvasia yra ant manęs, nes jis patepė mane skelbti evangeliją vargšams; jis pasiuntė mane gydyti tų, kurie yra sudaužytomis širdimis, skelbti belaisviams išvadavimą ir akliesiems praregėjimą, išlaisvinti sumuštuosius,</verse>
				<verse number="19">skelbti priimtinus Viešpaties metus“.</verse>
				<verse number="20">Ir jis užvertė knygą, atidavė ją tarnautojui ir atsisėdo. Ir visų sinagogoje esančiųjų akys buvo įsmeigtos į jį.</verse>
				<verse number="21">Ir jis pradėjo jiems sakyti: „Šią dieną šis Raštas išsipildė jūsų ausyse“.</verse>
				<verse number="22">Ir visi jam liudijo ir stebėjosi maloningais žodžiais, einančiais iš jo burnos. Ir jie tarė: „Argi šis – ne Juozapo sūnus?“</verse>
				<verse number="23">Ir jis tarė jiems: „Jūs, žinoma, sakysite man šią patarlę: ‘Gydytojau, pats išsigydyk’ – padaryk ir čia, savo tėviškėje, tai, ką girdėjome esant atlikta Kafernaume“.</verse>
				<verse number="24">O jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nėra priimtinas savo tėviškėje“.</verse>
				<verse number="25">Bet sakau jums iš tiesų: „Elijo dienomis buvo daug našlių Izraelyje, kai dangus buvo uždarytas tris metus ir šešis mėnesius, kai visoje toje šalyje buvo didis badas;</verse>
				<verse number="26">bet nei pas vieną iš jų Elijas nebuvo siųstas, o tik į Sareptą, Sidono miestą, pas našlę moterį.</verse>
				<verse number="27">Ir daug raupsuotųjų buvo Izraelyje pranašo Eliziejaus laiku; bet nei vienas iš jų nebuvo apvalytas, o tik sirijietis Naamanas“.</verse>
				<verse number="28">Ir tai išgirdę, visi sinagogoje prisipildė rūstybės</verse>
				<verse number="29">ir pakilę išstūmė jį iš miesto ir nuvedė jį ant krašto kalvos, ant kurios buvo pastatytas jų miestas, kad jie numestų jį žemyn galva.</verse>
				<verse number="30">Bet jis, praėjęs per jų vidurį, nuėjo sau</verse>
				<verse number="31">ir atėjo žemyn į Kafernaumą, Galilėjos miestą, ir sabato dienomis juos mokė.</verse>
				<verse number="32">Ir jie stebėjosi jo mokslu, nes jo žodis buvo su galia.</verse>
				<verse number="33">Ir sinagogoje buvo žmogus, kuris turėjo netyro velnio dvasią ir šaukė garsiu balsu,</verse>
				<verse number="34">sakydamas: „Palik mus ramybėje! Kas mums darbo su tavimi, Jėzau iš Nazareto? Ar mūsų sunaikinti atėjai? Aš žinau tave, kas tu esi – Dievo Šventasis“.</verse>
				<verse number="35">O Jėzus jį sudraudė, sakydamas: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Ir nubloškęs jį į vidurį, velnias išėjo iš jo ir jo nesužeidė.</verse>
				<verse number="36">Ir jie visi stebėjosi ir kalbėjo tarpusavyje, sakydami: „Kas tai per žodis! Nes su valdžia ir jėga jis įsako netyroms dvasioms, ir jos išeina“.</verse>
				<verse number="37">Ir garsas apie jį sklido į visas aplinkinio krašto vietas.</verse>
				<verse number="38">Ir jis pakilo iš sinagogos ir įėjo į Simono namus. Ir Simono žmonos motina buvo apimta didelio karščiavimo; ir jie maldavo jį dėl jos.</verse>
				<verse number="39">Ir jis atsistojo virš jos ir sudraudė karštinę; ir ta ją paliko; ir tuojau ji atsikėlė ir jiems patarnavo.</verse>
				<verse number="40">Na, o saulei leidžiantis, visi tie, kurie turėjo sergančių įvairiomis ligomis, atvedė juos pas jį; ir jis dėjo savo rankas ant kiekvieno iš jų, ir juos išgydė.</verse>
				<verse number="41">Taip pat iš daugelio išėjo ir velniai, šaukdami ir sakydami: „Tu esi Kristus, Dievo Sūnus“. Bet jis, drausdamas juos, neleido jiems kalbėti, nes jie žinojo, kad jis yra Kristus.</verse>
				<verse number="42">Ir kai buvo diena, jis išėjo ir nuėjo į dykvietę; ir tauta jo ieškojo, ir atėjo pas jį, ir jį sustabdė, kad jis nuo jų neišeitų.</verse>
				<verse number="43">Ir jis jiems tarė: „Aš turiu skelbti Dievo karalystę ir kitiems miestams; nes dėl to aš esu siųstas“.</verse>
				<verse number="44">Ir jis skelbė Galilėjos sinagogose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Ir įvyko, kad, kai tauta veržėsi pas jį klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero</verse>
				<verse number="2">ir pamatė du laivus, stovinčius palei ežerą; bet žvejai buvo išėję iš jų ir plovė savo tinklus.</verse>
				<verse number="3">Ir jis įžengė į vieną iš laivų, kuris buvo Simono, ir maldavo jį, kad jis truputį atsistumtų nuo sausumos. Ir jis atsisėdo ir mokė tautą iš laivo.</verse>
				<verse number="4">Na, o baigęs kalbėti jis tarė Simonui: „Pasileisk nuo kranto į gilumą ir nuleiskite savo tinklus traukimui“.</verse>
				<verse number="5">Ir Simonas atsakydamas jam tarė: „Mokytojau, mes visą naktį triūsėme ir nieko nepagavome; tačiau dėl tavo žodžio aš nuleisiu tinklą“.</verse>
				<verse number="6">Ir tai padarę jie užgriebė didžiulę žuvų daugybę; ir jų tinklas pratrūko.</verse>
				<verse number="7">Ir jie mojavo savo bendrininkams, kurie buvo kitame laive, kad jie ateitų ir jiems padėtų. Ir jie atėjo ir pripildė abu laivus taip, kad jie pradėjo skęsti.</verse>
				<verse number="8">Kai Simonas Petras tai pamatė, jis parpuolė prie Jėzaus kelių, sakydamas: „Eik nuo manęs, o Viešpatie, nes aš esu nuodėmingas žmogus“.</verse>
				<verse number="9">Nes jis ir visi, buvusieji su juo, buvo apstulbę dėl to valksmo žuvų, kurias jie pagavo;</verse>
				<verse number="10">taip pat Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas, kurie su Simonu buvo bendrininkai. Ir Jėzus tarė Simonui: „Nebijok; nuo šiol tu gaudysi žmones“.</verse>
				<verse number="11">Ir atplukdę savo laivus į sausumą jie viską paliko ir sekė paskui jį.</verse>
				<verse number="12">Ir įvyko, kai jis buvo viename mieste, štai vyras pilnas raupsų, kuris, pamatęs Jėzų, parpuolė veidu žemyn ir jo maldavo, sakydamas: „Viešpatie, jei nori, gali padaryti mane švariu“.</verse>
				<verse number="13">Ir jis ištiesė savo ranką ir palietė jį, sakydamas: „Noriu; būk švarus“. Ir iškart raupsai nuo jo atsitraukė.</verse>
				<verse number="14">Ir jis įpareigojo jį niekam nepasakoti: „Bet eik, pasirodyk kunigui ir aukok už savo apvalymą, kaip liudijimą jiems, pagal tai, kaip Mozė įsakė“.</verse>
				<verse number="15">Bet garsas apie jį sklido dar plačiau; ir didelės minios susirinko pasiklausyti ir būti jo išgydyti nuo jų negalių.</verse>
				<verse number="16">Ir jis pasitraukė į dykumą ir meldėsi.</verse>
				<verse number="17">Ir įvyko vieną dieną, kai jis mokė, kad šalimais sėdėjo fariziejai ir įstatymo mokytojai, kurie buvo atėję iš kiekvieno Galilėjos, Judėjos ir Jeruzalės miestelio; ir Viešpaties jėga buvo ten, kad gydytų juos.</verse>
				<verse number="18">Ir štai vyrai guolyje atnešė suparalyžiuotą žmogų; ir jie ieškojo būdų jį įnešti ir paguldyti prieš jį.</verse>
				<verse number="19">Ir dėl minios neradę kelio, kuriuo jie galėtų jį įnešti, jie užlipo ant namo stogo ir praardę nuleido jį su jo guoliu į vidurį priešais Jėzų.</verse>
				<verse number="20">Ir pamatęs jų tikėjimą jis tarė jam: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos“.</verse>
				<verse number="21">O raštininkai ir fariziejai pradėjo svarstyti, sakydami: „Kas yra šitas, kuris kalba piktžodžiavimus? Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?“</verse>
				<verse number="22">Bet kai Jėzus suprato jų mintis, jis atsakydamas tarė jiems: „Ką svarstote savo širdyse?</verse>
				<verse number="23">Kas yra lengviau, ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės tau atleistos’ ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok?’</verse>
				<verse number="24">Bet kad žinotumėte, jog žmogaus Sūnus turi ant žemės valdžią atleisti nuodėmes (jis tarė sergančiam paralyžiumi): sakau tau, kelkis, imk savo guolį ir eik į savo namus“.</verse>
				<verse number="25">Ir jis tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė tai, ant ko gulėjo, ir šlovindamas Dievą nuėjo į savo namus.</verse>
				<verse number="26">Ir jie visi stebėjosi ir šlovino Dievą, ir buvo pilni baimės, sakydami: „Šiandien mes pamatėme keistų dalykų“.</verse>
				<verse number="27">O po to jis išėjo ir pamatė muitininką, vardu Levis, sėdintį prie muito surinkimo, ir jam tarė: „Sek paskui mane“.</verse>
				<verse number="28">Ir jis, viską palikęs, atsikėlė ir sekė paskui jį.</verse>
				<verse number="29">Ir Levis savo namuose paruošė jam didelę puotą; ir ten buvo didelis būrys muitininkų ir kitų, sėdinčių su jais.</verse>
				<verse number="30">Bet jų raštininkai ir fariziejai murmėjo priešais jo mokinius, sakydami: „Kodėl valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais?“</verse>
				<verse number="31">Ir Jėzus, atsakydamas jiems, tarė: „Sveikiesiems nereikia gydytojo; bet tik sergantiems.</verse>
				<verse number="32">Aš atėjau pašaukti atgailai ne teisiųjų, bet nusidėjėlių”.</verse>
				<verse number="33">Ir jie tarė jam: „Kodėl Jono mokiniai dažnai pasninkauja ir atlikinėja maldas, taip pat ir fariziejų mokiniai; bet tavieji valgo ir geria?“</verse>
				<verse number="34">O jis jiems tarė: „Ar galite vestuvių menės vaikus priversti pasninkauti, kol su jais yra jaunikis?</verse>
				<verse number="35">Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis jie pasninkaus“.</verse>
				<verse number="36">Ir jis dar pasakė jiems palyginimą: „Niekas nededa naujo drabužio skiautės ant senojo; kitaip ir naujasis suplėšomas, ir skiautė, išplėšta iš naujojo, nepritinka senajam.</verse>
				<verse number="37">Ir niekas nepila naujo vyno į senus indus; antraip naujas vynas sutraukytų indus ir išsilietų, ir indai pražūtų.</verse>
				<verse number="38">Bet naujas vynas turi būti pilamas į naujus indus; ir abeji yra išsaugoti.</verse>
				<verse number="39">Taip pat nei vienas, gėręs seno vyno, tuojau neužsinorės naujo, nes jis sako: ‘Senasis yra geresnis’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Ir įvyko antrąjį sabatą po pirmojo, kad jis ėjo per javų laukus; o jo mokiniai skabė javų varpas ir valgė, trindami jas savo rankose.</verse>
				<verse number="2">Ir kai kurie iš fariziejų jiems tarė: „Kodėl darote tai, kas yra neteisėta daryti sabato dienomis?“</verse>
				<verse number="3">Bet Jėzus atsakydamas jiems tarė: „Ar nepaskaitėte nei to, ką Dovydas darė, kai jis pats buvo išalkęs ir tie, kurie buvo su juo;</verse>
				<verse number="4">kaip jis įėjo į Dievo namus ir ėmė bei valgė parodomosios duonos ir taip pat davė tiems, kurie buvo su juo; kurios niekam neteisėta valgyti, bet tik kunigams?“</verse>
				<verse number="5">Ir jis tarė jiems, kad „žmogaus Sūnus yra ir sabato Viešpats“.</verse>
				<verse number="6">Ir įvyko taip pat kitą sabatą, kad jis įėjo į sinagogą ir mokė; ir ten buvo žmogus, kurio dešinioji ranka buvo nudžiūvusi.</verse>
				<verse number="7">O raštininkai ir fariziejai jį stebėjo, ar jis gydys sabato dieną, kad jie rastų prieš jį kaltinimą.</verse>
				<verse number="8">Bet jis pažinojo jų mintis ir tarė žmogui, kuris turėjo nudžiūvusią ranką: „Kelkis ir stok į vidurį“. Ir jis kėlėsi ir stojosi pirmyn.</verse>
				<verse number="9">Tada Jėzus jiems tarė: „Aš paklausiu jūsų kai ko: ar sabato dienomis teisėta daryti gera, ar daryti pikta? Gelbėti gyvybę, ar ją sunaikinti?“</verse>
				<verse number="10">Ir apžvelgęs juos visus jis tarė tam žmogui: „Ištiesk savo ranką“. Ir jis taip padarė; ir jo ranka tapo sveika kaip ir kita.</verse>
				<verse number="11">Ir jie prisipildė įniršio; ir tarėsi vienas su kitu, ką jie galėtų padaryti Jėzui.</verse>
				<verse number="12">Ir įvyko tomis dienomis, kad jis išėjo į kalną melstis ir pasiliko visą naktį maldoje Dievui.</verse>
				<verse number="13">Ir kai buvo diena, jis pasišaukė savo mokinius; ir iš jų jis išsirinko dvylika, kuriuos jis taip pat pavadino apaštalais:</verse>
				<verse number="14">Simoną (kurį jis taip pat pavadino Petru) ir jo brolį Andriejų, Jokūbą ir Joną, Pilypą ir Baltramiejų,</verse>
				<verse number="15">Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną, vadinamą Zelotu,</verse>
				<verse number="16">Jokūbo brolį Judą ir Judą Iskariotą, kuris buvo ir išdavikas.</verse>
				<verse number="17">Ir jis atėjo su jais žemyn ir atsistojo lygumoje; ir jo mokinių būrys bei didelė tautos minia iš visos Judėjos, Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio, kurie atėjo jo pasiklausyti ir būti išgydyti nuo savo ligų,</verse>
				<verse number="18">ir tie, kurie buvo netyrų dvasių kamuojami; ir jie buvo išgydyti.</verse>
				<verse number="19">Ir visa minia siekė jį paliesti, nes iš jo ėjo jėga ir juos visus gydė.</verse>
				<verse number="20">Ir jis pakėlė savo akis į savo mokinius ir tarė: „Palaiminti jūs, vargšai, nes jūsų yra Dievo karalystė.</verse>
				<verse number="21">Palaiminti jūs, kurie dabar alkstate, nes jūs būsite pasotinti. Palaiminti jūs, kurie dabar verkiate, nes jūs juoksitės.</verse>
				<verse number="22">Palaiminti esate jūs, kai žmonės jūsų nekęs ir kai jie atskirs jus nuo savo draugijos, ir jums prikaišios, ir atmes jūsų vardą kaip piktą dėl žmogaus Sūnaus.</verse>
				<verse number="23">Džiaukitės tą dieną ir šokinėkite iš džiaugsmo, nes štai didis yra jūsų atlygis danguje; nes panašiai ir jų tėvai darė pranašams.</verse>
				<verse number="24">Bet vargas jums, kurie esate turtingi! Nes jūs jau gavote savo paguodą.</verse>
				<verse number="25">Vargas jums, kurie esate sotūs! Nes jūs alksite. Vargas jums, kurie dabar juokiatės! Nes jūs liūdėsite ir verksite.</verse>
				<verse number="26">Vargas jums, kai visi žmonės kalbės apie jus gerai! Nes taip darė jų tėvai netikriems pranašams.</verse>
				<verse number="27">Bet jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia,</verse>
				<verse number="28">laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už tuos, kurie jus skriaudžia.</verse>
				<verse number="29">Ir tam, kuris trenkia tau per vieną skruostą, pasiūlyk ir antrąjį; ir tam, kuris atima tavo marškinius, nedrausk paimti ir tavo apsiausto.</verse>
				<verse number="30">Duok kiekvienam, kuris tavęs prašo; ir iš to, kuris paima tai, kas tavo, nereikalauk to atgal.</verse>
				<verse number="31">Ir kaip norite, kad žmonės jums darytų, taip pat ir jūs jiems darykite.</verse>
				<verse number="32">Nes jeigu mylite tuos, kurie jus myli, kokią jūs turite padėką? Nes ir nusidėjėliai myli tuos, kurie juos myli.</verse>
				<verse number="33">Ir jeigu jūs darote gera tiems, kurie jums gera daro, kokią jūs turite padėką? Nes ir nusidėjėliai daro lygiai tą patį.</verse>
				<verse number="34">Ir jeigu skolinate tiems, iš kurių tikitės atgauti, kokią jūs turite padėką? Nes ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų tiek pat.</verse>
				<verse number="35">Bet mylėkite savo priešus ir darykite gera, ir skolinkite nesitikėdami nieko atgal; ir jūsų atlygis bus didis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai; nes jis yra geras nedėkingiems ir piktiesiems.</verse>
				<verse number="36">Todėl būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas.</verse>
				<verse number="37">Neteiskite, ir nebūsite teisiami; nesmerkite, ir nebūsite smerkiami; atleiskite, ir jums bus atleista;</verse>
				<verse number="38">duokite, ir jums bus duota; gerą saiką, prikimštą ir sukratytą, ir su kaupu žmonės duos jums į užantį. Nes kokiu saiku seikėjate, tokiu pat bus jums atseikėta“.</verse>
				<verse number="39">Ir jis kalbėjo jiems palyginimą: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne jie abu įkris į griovį?</verse>
				<verse number="40">Mokinys ne didesnis už savo mokytoją; bet kiekvienas, kuris yra tobulas, bus kaip jo mokytojas.</verse>
				<verse number="41">Ir kodėl matai krislą, esantį tavo brolio akyje, bet nepastebi rąsto savo akyje?</verse>
				<verse number="42">Arba kaip gali sakyti savo broliui: ‘Broli, leisk man ištraukti krislą iš tavo akies’, pats nematydamas rąsto savo akyje? Veidmainy, pirmiau išmesk rąstą iš savo akies, ir tuomet aiškiai matysi kaip ištraukti krislą iš savo brolio akies.</verse>
				<verse number="43">Nes geras medis neduoda sugedusio vaisiaus; ir sugedęs medis neduoda gero vaisiaus.</verse>
				<verse number="44">Nes kiekvienas medis atpažįstamas iš jo paties vaisiaus. Nes nuo erškėčių niekas nerenka figų, nei nuo gervuogės krūmo nerenka vynuogių.</verse>
				<verse number="45">Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno neša tai, kas gera; o piktas žmogus iš pikto savo širdies lobyno neša tai, kas pikta; nes iš širdies pertekliaus kalba jo burna.</verse>
				<verse number="46">Ir kodėl vadinate mane: ‘Viešpatie, Viešpatie’, o nedarote to, ką sakau?</verse>
				<verse number="47">Kas ateina pas mane ir klausosi mano pasakymų, ir juos daro, aš parodysiu jums, į ką jis yra panašus:</verse>
				<verse number="48">jis panašus į žmogų, kuris stato namą; iškasė giliai, ir padėjo pamatą ant uolos; ir kai pakilo potvynis, srovė smarkiai daužėsi į tą namą ir negalėjo jo pajudinti; nes jo pamatas buvo pastatytas ant uolos.</verse>
				<verse number="49">Bet tas, kuris klausosi, o nedaro, yra panašus į žmogų, kuris be pamato ant žemės pastatė namą, į kurį smarkiai daužėsi srovė, ir kaipmat jis sugriuvo; ir didi buvo to namo griūtis“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Na, o pabaigęs visus savo pasakymus besiklausiusiai tautai, jis įėjo į Kafernaumą.</verse>
				<verse number="2">Ir vienas šimtininko tarnas, kuris jam buvo brangus, sirgo ir buvo arti mirties.</verse>
				<verse number="3">Ir išgirdęs apie Jėzų, jis pasiuntė pas jį žydų vyresniuosius, maldaudamas jo, kad jis ateitų ir išgydytų jo tarną.</verse>
				<verse number="4">Ir atėję pas Jėzų jie primygtinai jo maldavo, sakydami, kad „jis yra vertas, jog jis jam tai padarytų,</verse>
				<verse number="5">nes jis myli mūsų tautą ir jis pastatė mums sinagogą“.</verse>
				<verse number="6">Tada Jėzus ėjo su jais. O jam esant netoli namų, šimtininkas pasiuntė pas jį draugus, sakydamas jam: „Viešpatie, nesivargink, nes aš nesu vertas, kad įeitum po mano stogu;</verse>
				<verse number="7">todėl aš nemaniau save esant vertu ateiti pas tave, bet pasakyk žodžiu, ir mano tarnas pasveiks.</verse>
				<verse number="8">Nes ir aš esu žmogus, paskirtas būti pavaldžiu valdžiai, turintis sau pavaldžių kareivių, ir sakau vienam: ‘Eik’, ir jis eina; ir kitam: ‘Ateik’, ir jis ateina; ir savo tarnui: ‘Daryk tai’, ir jis tai daro“.</verse>
				<verse number="9">Tai išgirdęs Jėzus stebėjosi juo ir atsigręžęs tarė sekusiai paskui jį tautai: „Sakau jums: nei Izraelyje neradau tokio didžio tikėjimo“.</verse>
				<verse number="10">O tie, kurie buvo pasiųsti, sugrįžę į namus rado sirgusį tarną sveiką.</verse>
				<verse number="11">Ir įvyko sekančią dieną, kad jis įėjo į miestą, vadinamą Nainu; o daug jo mokinių ir daug liaudies ėjo su juo.</verse>
				<verse number="12">Na, o kai jis priartėjo prie miesto vartų, štai išnešė numirėlį, vienintelį savo motinos sūnų, o ji buvo našlė; ir daug miesto liaudies buvo su ja.</verse>
				<verse number="13">Ir kai Viešpats ją pamatė, jis pasigailėjo jos ir tarė jai: „Neverk“.</verse>
				<verse number="14">Ir jis atėjo ir palietė karsto neštuvus; o jį nešusieji stovėjo. Ir jis tarė: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis“.</verse>
				<verse number="15">Ir tas, kuris buvo miręs, atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Ir jis atidavė jį jo motinai.</verse>
				<verse number="16">Ir visus apėmė baimė; ir jie šlovino Dievą, sakydami: „Didis pranašas yra kilęs tarp mūsų“ ir: „Dievas aplankė savo tautą“.</verse>
				<verse number="17">Ir šis gandas apie jį iškeliavo po visą Judėją ir aplink po visą kraštą.</verse>
				<verse number="18">Ir Jono mokiniai jam apsakė visa tai.</verse>
				<verse number="19">Ir Jonas, pasišaukęs du iš savo mokinių, pasiuntė juos pas Jėzų, sakydamas: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“</verse>
				<verse number="20">Vyrai pas jį atėję tarė: „Jonas Krikštytojas mus atsiuntė pas tave, sakydamas: ‘Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?‘“</verse>
				<verse number="21">Ir tą pačią valandą jis išgydė daugelį iš jų negalių, rykščių ir iš piktų dvasių; ir daugeliui aklųjų jis suteikė regėjimą.</verse>
				<verse number="22">Tada Jėzus atsakydamas jiems tarė: „Eikite ir pasakykite Jonui, ką matėte ir girdėjote: kaip aklieji regi, raišieji vaikšto, raupsuotieji yra apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargšams skelbiama ši evangelija.</verse>
				<verse number="23">Ir palaimintas yra tas, kuris manimi nepasipiktins“.</verse>
				<verse number="24">O kai Jono pasiuntiniai išėjo, jis pradėjo kalbėti tautai apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo siūbuojamos nendrės?</verse>
				<verse number="25">Tačiau ko išėjote pažiūrėti? Ar žmogaus, apsirengusio minkštais rūbais? Štai tie, kurie puošniai apsirengę ir prabangiai gyvena, yra karalių rūmuose.</verse>
				<verse number="26">Tačiau ko išėjote pažiūrėti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, ir daug daugiau negu pranašo.</verse>
				<verse number="27">Jis yra tas, apie kurį yra parašyta: ‘Štai aš siunčiu savo pasiuntinį pirma tavo veido, kuris pirma tavęs paruoš tavo kelią’.</verse>
				<verse number="28">Nes aš sakau jums: tarp tų, kurie gimę iš moterų, nėra didesnio pranašo už Joną Krikštytoją; bet tas, kuris yra mažiausias Dievo karalystėje, yra didesnis už jį“.</verse>
				<verse number="29">Ir visa tauta, kuri jį girdėjo, ir muitininkai pateisino Dievą, pasikrikštydami Jono krikštu.</verse>
				<verse number="30">Bet fariziejai ir įstatymininkai atmetė Dievo sumanymą prieš pačius save, nebūdami jo pakrikštyti.</verse>
				<verse number="31">Ir Viešpats tarė: „Tad kam gi aš prilyginsiu šios kartos žmones? Ir į ką jie yra panašūs?</verse>
				<verse number="32">Jie yra panašūs į vaikus, sėdinčius turgavietėje ir vienas kitam šaukiančius ir sakančius: ‘Mes jums dūdavome, o jūs nešokote; mes jums raudojome, o jūs neverkėte’.</verse>
				<verse number="33">Nes Jonas Krikštytojas atėjo nei duonos valgantis, nei vyno geriantis; o jūs sakote: ‘Jis turi velnią’.</verse>
				<verse number="34">Žmogaus Sūnus atėjo valgantis ir geriantis; ir jūs sakote: ‘Štai žmogus rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių draugas!’</verse>
				<verse number="35">Bet išmintis yra išteisinta visų jos vaikų“.</verse>
				<verse number="36">Ir vienas iš fariziejų prašė jo, kad jis valgytų su juo. Ir jis įėjo į fariziejaus namus ir sėdosi prie valgio.</verse>
				<verse number="37">Ir štai moteris mieste, kuri buvo nusidėjėlė, sužinojusi, kad Jėzus sėdi prie valgio fariziejaus namuose, atnešė alebastrinį tepalo indą</verse>
				<verse number="38">ir atsistojo iš užnugario prie jo kojų verkdama, ir pradėjo ašaromis plauti jo kojas, ir šluostė jas savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu.</verse>
				<verse number="39">Na, o fariziejus, kuris buvo jį pasikvietęs, tai matydamas kalbėjo savyje, sakydamas: „Jei šis žmogus būtų pranašas, jis žinotų, kas ir kokia tai per moteris, kuri jį liečia, nes ji yra nusidėjėlė“.</verse>
				<verse number="40">Ir Jėzus atsakydamas jam tarė: „Simonai, aš tau turiu kai ką pasakyti“. O jis sako: „Mokytojau, sakyk“.</verse>
				<verse number="41">„Buvo vienas skolintojas, kuris turėjo du skolininkus: vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt.</verse>
				<verse number="42">Ir kai jie neturėjo nieko susimokėti, jis nuoširdžiai jiems abiems atleido. Todėl pasakyk man, kuris iš jų labiau jį mylės?“</verse>
				<verse number="43">Simonas atsakydamas tarė: „Aš manau, kad tas, kuriam jis daugiausiai atleido“. Ir jis tarė jam: „Tu teisingai teisi“.</verse>
				<verse number="44">Ir jis atsisuko į moterį ir tarė Simonui: „Ar matai šią moterį? Aš įėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens mano kojoms; bet ji ašaromis nuplovė mano kojas ir jas nušluostė savo galvos plaukais.</verse>
				<verse number="45">Tu nepabučiavai manęs; bet ši moteris nuo to laiko, kai įėjau, nesiliovė bučiavusi mano kojų.</verse>
				<verse number="46">Mano galvos aliejumi tu nepatepei; bet ši moteris patepė tepalu mano kojas.</verse>
				<verse number="47">Dėl to sakau tau: jos nuodėmės, kurių yra daug, yra atleistos; nes ji labai mylėjo; bet kam yra mažai atleista, tas myli mažai“.</verse>
				<verse number="48">Ir jis jai tarė: „Tavo nuodėmės yra atleistos“.</verse>
				<verse number="49">Ir tie, kurie su juo sėdėjo prie valgio, pradėjo savyje kalbėti: „Kas yra šis, kuris ir nuodėmes atleidžia?“</verse>
				<verse number="50">Ir jis tarė moteriai: „Tavo tikėjimas tave išgelbėjo – eik ramybėje“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Ir po to įvyko, kad jis ėjo per kiekvieną miestą ir kaimą, skelbdamas ir rodydamas Dievo karalystės džiugią naujieną; o su juo buvo dvylika</verse>
				<verse number="2">ir kai kurios moterys, kurios buvo išgydytos nuo piktų dvasių ir negalių: Marija, vadinama Magdaliete, iš kurios išėjo septyni velniai,</verse>
				<verse number="3">ir Erodo ūkvedžio Chūzo žmona Joana, ir Zuzana, ir daug kitų, kurios jam patarnavo iš savo turto.</verse>
				<verse number="4">Ir kai susirinko daug liaudies ir atėjo pas jį iš kiekvieno miesto, jis kalbėjo palyginimu:</verse>
				<verse number="5">„Sėjėjas išėjo sėti savo sėklos; ir jam besėjant, viena krito palei kelią; ir ji buvo sutrypta, ir oro skrajūnai ją prarijo.</verse>
				<verse number="6">Ir viena krito ant uolos; ir vos tik išdygusi ji nudžiūvo, nes jai trūko drėgmės.</verse>
				<verse number="7">Ir viena krito tarp erškėčių; ir erškėčiai išdygo kartu su ja ir ją nusmelkė.</verse>
				<verse number="8">O kita krito ant geros žemės ir išdygo, ir davė šimteriopą vaisių“. Ir šitai pasakęs jis šaukė: „Kas turi ausis klausyti, teklauso!“</verse>
				<verse number="9">Ir jo mokiniai kláusė jo, sakydami: „Kas tai galėtų būti per palyginimas?“</verse>
				<verse number="10">Ir jis tarė: „Jums yra duota pažinti Dievo karalystės paslaptis; bet kitiems – palyginimais; kad matydami jie nematytų ir klausydami jie nesuprastų.</verse>
				<verse number="11">Na, o palyginimas yra šis: sėkla yra Dievo žodis.</verse>
				<verse number="12">Tie palei kelią yra tie, kurie klausosi; tada ateina velnias ir atima žodį iš jų širdžių, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti.</verse>
				<verse number="13">Tie ant uolos yra tie, kurie išgirdę priima žodį su džiaugsmu; bet jie neturi šaknies, kurie trumpam tiki, o gundymo metu atkrinta.</verse>
				<verse number="14">O kas krito tarp erškėčių, yra tie, kurie išgirdę išeina ir yra nusmelkiami šio gyvenimo rūpesčių, turtų bei malonumų ir neduoda vaisiaus tobulumui.</verse>
				<verse number="15">Bet ta ant geros žemės yra tie, kurie išgirdę žodį saugo jį doroje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu.</verse>
				<verse number="16">Nei vienas, uždegęs žvakę, neuždengia jos indu ir nededa jos po lova; bet pastato ją žvakidėje, kad įeinantys matytų šviesą.</verse>
				<verse number="17">Nes nieko nėra slapto, kas neišaiškėtų; nei nieko paslėpto, kas netaptų žinoma ir plačiai nepasklistų.</verse>
				<verse number="18">Todėl žiūrėkite, kaip klausotės; nes kas turi, tam bus duota; o kas neturi, iš to bus atimta ir tai, ką jis tariasi turįs“.</verse>
				<verse number="19">Tada pas jį atėjo jo motina bei jo broliai ir negalėjo prie jo prieiti dėl spūsties.</verse>
				<verse number="20">Ir buvo jam pasakyta kai kurių, kurie tarė: „Tavo motina ir tavo broliai stovi lauke, norėdami tave pamatyti“.</verse>
				<verse number="21">O jis atsakė ir tarė jiems: „Mano motina ir mano broliai yra tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“.</verse>
				<verse number="22">Na, o vieną dieną įvyko, kad jis su savo mokiniais įėjo į laivą; ir jis tarė jiems: „Persikelkime į kitą ežero pusę“. Ir jie pasileido nuo kranto.</verse>
				<verse number="23">Bet, jiems beplaukiant, jis užmigo; ir ant ežero pakilo vėjo audra; ir jie buvo apsemti vandens ir buvo pavojuje.</verse>
				<verse number="24">Ir jie atėjo pas jį ir jį pažadino, sakydami: „Mokytojau, mokytojau, mes žūstame“. Tada jis atsikėlė ir sudraudė vėją bei vandens šėlsmą; ir jie liovėsi, ir buvo tyku.</verse>
				<verse number="25">Ir jis tarė jiems: „Kur yra jūsų tikėjimas?“ Ir jie išsigandę stebėjosi, sakydami vienas kitam: „Kas tai per žmogus! Nes jis įsako net vėjams ir vandeniui, ir tie jo klauso“.</verse>
				<verse number="26">Ir jie atvyko į gadarėnų kraštą, kuris yra priešais Galilėją.</verse>
				<verse number="27">Ir kai jis žengė į sausumą, jį sutiko vienas žmogus iš miesto, kuris ilgą laiką turėjo velnių ir nedėvėjo drabužių, ir negyveno jokiuose namuose, bet kapuose.</verse>
				<verse number="28">Pamatęs Jėzų, jis šaukė ir parpuolė prieš jį bei garsiu balsu tarė: „Kas man darbo su tavimi, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Aš meldžiu tave, nekankink manęs“</verse>
				<verse number="29">(nes jis buvo įsakęs netyrajai dvasiai išeiti iš to žmogaus. Nes dažnai ji pagaudavo jį; ir jis buvo laikomas surištas grandinėmis ir pančiuose; ir jis sutraukydavo raiščius, ir būdavo velnio varomas į dykumą).</verse>
				<verse number="30">Ir Jėzus klausė jo, sakydamas: „Koks tavo vardas?“ O jis tarė: „Legionas“, nes daug velnių buvo į jį įėję.</verse>
				<verse number="31">Ir jie maldavo jį, kad jis neįsakytų jiems išeiti į gelmę.</verse>
				<verse number="32">O ten ant kalno buvo daugybės besiganančių kiaulių banda; ir jie maldavo jo, kad jis leistų jiems į jas įeiti. Ir jis jiems leido.</verse>
				<verse number="33">Tada išėjo velniai iš to žmogaus ir įėjo į kiaules; ir banda lėkė galvotrūkčiais žemyn nuo stačios vietos į ežerą ir prigėrė.</verse>
				<verse number="34">Ir kai tie, kurie jas ganė, pamatė, kas atsitiko, jie pabėgo ir nuėję papasakojo tai mieste ir kiemuose.</verse>
				<verse number="35">Tada jie išėjo pažiūrėti, kas buvo atsitikę; ir atėjo pas Jėzų, ir rado žmogų, iš kurio buvo išėję velniai, sėdintį prie Jėzaus kojų, apsirengusį ir sveiko proto; ir jie išsigando.</verse>
				<verse number="36">Ir tie, kurie tai matė, jiems papasakojo, kokiu būdu buvo išgydytas velnių apsėstasis.</verse>
				<verse number="37">Tuomet visa minia iš aplinkinio gadarėnų krašto maldavo jo pasitraukti nuo jų; nes jie buvo apimti didelės baimės; o jis įlipo į laivą ir sugrįžo atgal.</verse>
				<verse number="38">Na, o žmogus, iš kurio buvo išėję velniai, jo maldavo, kad jis galėtų būti su juo; bet Jėzus jį išsiuntė, sakydamas:</verse>
				<verse number="39">„Grįžk į savo namus ir papasakok, kokių didžių dalykų tau padarė Dievas“. Ir jis nuėjo ir paskelbė po visą miestą, kokių didžių dalykų jam padarė Jėzus.</verse>
				<verse number="40">Ir įvyko, kad, kai Jėzus sugrįžo, tauta jį priėmė su džiaugsmu; nes jie visi jo laukė.</verse>
				<verse number="41">Ir štai atėjo žmogus, vardu Jayras, ir jis buvo sinagogos valdovas; ir jis parpuolė prie Jėzaus kojų ir jo maldavo, kad jis ateitų į jo namus;</verse>
				<verse number="42">nes jis turėjo vienintelę dukterį, apie dvylikos metų amžiaus, ir ji gulėjo bemirštanti. Bet jam beeinant tauta jį grūdo.</verse>
				<verse number="43">Ir moteris, dvylika metų turinti kraujoplūdį, kuri išleido visą savo pragyvenimą gydytojams ir nei vieno negalėjusi būti išgydyta,</verse>
				<verse number="44">priėjo jam iš užnugario ir palietė jo drabužio kraštą; ir tuoj pat jos kraujoplūdis sustojo.</verse>
				<verse number="45">Ir Jėzus tarė: „Kas mane palietė?“ Visiems išsiginant Petras ir su juo esantys tarė: „Mokytojau, minia tave grūda ir spaudžia, o tu sakai: ‘Kas mane palietė?’“</verse>
				<verse number="46">Ir Jėzus tarė: „Kažkas mane palietė, nes aš supratau, kad iš manęs yra išėjusi jėga“.</verse>
				<verse number="47">Ir moteris, pamačiusi, kad nepasislėps, atėjo drebėdama ir parkritusi prieš jį pareiškė jam visos tautos akivaizdoje, dėl kokios priežasties ji palietė jį ir kaip tuoj pat pasveiko.</verse>
				<verse number="48">Ir jis jai tarė: „Dukra, būk linksma: tavo tikėjimas tave išgydė; eik ramybėje“.</verse>
				<verse number="49">Jam bekalbant, ateina vienas iš sinagogos valdovo namų, jam sakydamas: „Tavo duktė yra mirusi; nevargink Mokytojo“.</verse>
				<verse number="50">Bet kai Jėzus tai išgirdo, jis atsakė jam, tardamas: „Nebijok: vien tik tikėk, ir ji taps sveika“.</verse>
				<verse number="51">Ir įėjęs į namus, jis niekam neleido įeiti, išskyrus Petrą, Jokūbą, Joną ir tos mergelės tėvą bei motiną.</verse>
				<verse number="52">O visi verkė ir ją apraudojo; bet jis tarė: „Neverkite; ji nemirusi, bet miega“.</verse>
				<verse number="53">Ir jie išsijuokė iš jo, žinodami, kad ji mirusi.</verse>
				<verse number="54">Ir jis išvarė juos visus laukan, ir paėmė ją už rankos, ir pašaukė, sakydamas: „Mergele, kelkis“.</verse>
				<verse number="55">Ir jos dvasia sugrįžo, ir ji kaipmat atsikėlė; ir jis įsakė duoti jai valgio.</verse>
				<verse number="56">Ir jos tėvai buvo apstulbinti; bet jis juos įpareigojo, kad jie niekam nepasakytų, kas atsitiko.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Tuomet jis pašaukė dvylika savo mokinių ir davė jiems jėgą bei valdžią visiems velniams ir gydyti ligoms.</verse>
				<verse number="2">Ir jis pasiuntė juos skelbti Dievo karalystę ir gydyti ligonius.</verse>
				<verse number="3">Ir jis jiems tarė: „Nesiimkite nieko kelionei: nei lazdų, nei kelionmaišio, nei duonos, nei pinigų; nei neturėkite po dvejus marškinius.</verse>
				<verse number="4">Ir į kokius namus beįeitumėte, ten pasilikite ir iš ten eikite.</verse>
				<verse number="5">O kas jūsų nepriimtų, išeidami iš to miesto nusikratykite net dulkes nuo savo kojų kaip liudijimą prieš juos“.</verse>
				<verse number="6">Ir jie išėjo ir ėjo per miestelius, skelbdami evangeliją ir visur gydydami.</verse>
				<verse number="7">Na, o tetrarchas Erodas išgirdo viską, kas buvo jo padaryta; ir jis suglumo, nes buvo kai kurių pasakyta, kad Jonas yra prisikėlęs iš numirusių;</verse>
				<verse number="8">o kai kurių, kad Elijas pasirodė; o kitų, kad vienas iš senųjų pranašų yra prisikėlęs.</verse>
				<verse number="9">Ir Erodas tarė: „Jonui aš nukirsdinau galvą, bet kas yra šitas, apie kurį aš girdžiu tokius dalykus?“ Ir jis norėjo jį pamatyti.</verse>
				<verse number="10">Ir sugrįžę apaštalai papasakojo jam viską, ką jie padarė. Ir jis paėmė juos ir nuėjo nuošalėn į dykvietę, priklausančią miestui, vadinamam Betsaida.</verse>
				<verse number="11">Ir tai sužinojusi, tauta sekė paskui jį; ir jis juos priėmė ir kalbėjo jiems apie Dievo karalystę, ir išgydė tuos, kuriems reikėjo gydymo.</verse>
				<verse number="12">O dienai pradėjus slinkti į pabaigą, atėjo dvylika ir tarė jam: „Paleisk minią, kad jie eitų į miestelius bei aplinkinius kiemus ir pernakvotų, ir susirastų maisto; nes mes čia esame dykvietėje“.</verse>
				<verse number="13">Bet jis tarė jiems: „Jūs duokite jiems valgyti“. O jie tarė: „Mes neturime daugiau kaip penkių kepalų ir dviejų žuvų; nebent mes nueitume ir nupirktume valgio visai šitai liaudžiai“.</verse>
				<verse number="14">Nes jų buvo apie penkis tūkstančius vyrų. Ir jis tarė savo mokiniams: „Susodinkite juos grupėmis po penkiasdešimt“.</verse>
				<verse number="15">Ir jie taip padarė ir juos visus susodino.</verse>
				<verse number="16">Tada jis paėmė penkis kepalus bei dvi žuvis ir, žiūrėdamas į dangų, juos palaimino, laužė ir davė mokiniams išdėlioti priešais minią;</verse>
				<verse number="17">ir jie valgė, ir visi pasisotino; ir buvo pririnkta dvylika pintinių jiems likusių nuolaužų.</verse>
				<verse number="18">Ir įvyko, kai jis buvo vienas besimeldžiąs, jo mokiniai buvo su juo; ir jis jų paklausė, sakydamas: „Kuo tauta sako mane esantį?“</verse>
				<verse number="19">Jie atsakydami tarė: „Jonu Krikštytoju; bet kai kurie – Eliju; o kiti sako, kad vienas iš senųjų pranašų yra prisikėlęs“.</verse>
				<verse number="20">Jis tarė jiems: „Bet kuo jūs sakote mane esantį?“ Petras atsakydamas tarė: „Dievo Kristumi“.</verse>
				<verse number="21">Ir jis tuojau juos įpareigojo ir įsakė, kad niekam to nepasakotų;</verse>
				<verse number="22">sakydamas: „Žmogaus Sūnus turi daug iškentėti ir būti atstumtas vyresniųjų, vyriausiųjų kunigų ir raštininkų, būti nužudytas ir trečią dieną prikeltas“.</verse>
				<verse number="23">Ir jis tarė jiems visiems: „Jei kas nori eiti paskui mane, tas teišsižada savęs, kasdien teima savo kryžių ir teseka paskui mane.</verse>
				<verse number="24">Nes kas nori išsaugoti savo gyvybę, tas ją praras; bet kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją išgelbės.</verse>
				<verse number="25">Nes kokią naudą turėtų žmogus, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o prarastų save arba būtų atmestas?</verse>
				<verse number="26">Nes kas gėdysis manęs ir mano žodžių, to gėdysis žmogaus Sūnus, kai ateis savo, savo Tėvo ir šventųjų angelų šlovėje.</verse>
				<verse number="27">Bet iš tiesų jums sakau: yra keli čia stovintys, kurie neragaus mirties, kol neišvys Dievo karalystės“.</verse>
				<verse number="28">Ir įvyko, maždaug už aštuonių dienų po šitų pasakymų, jis pasiėmė Petrą, Joną bei Jokūbą ir užžengė į kalną melstis.</verse>
				<verse number="29">Ir jam meldžiantis jo veido išvaizda pasikeitė, ir jo rūbas buvo baltas ir spindintis.</verse>
				<verse number="30">Ir štai su juo kalbėjo du vyrai, tai buvo Mozė ir Elijas;</verse>
				<verse number="31">kurie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie jo iškeliavimą, kurį jis turės įvykdyti Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="32">Bet Petras ir su juo esantys buvo apsunkinti miego; ir atsibudę jie pamatė jo šlovę ir tuos du vyrus, stovinčius su juo.</verse>
				<verse number="33">Ir įvyko, kai jie nuo jo nuėjo, Petras tarė Jėzui: „Mokytojau, gera mums čia būti; padarykime tris padangtes: vieną tau, vieną Mozei ir vieną Elijui“, nežinodamas, ką jis pasakė.</verse>
				<verse number="34">Jam taip bekalbant užėjo debesis ir uždengė juos šešėliu; ir jie išsigando, kai jie paniro į debesį.</verse>
				<verse number="35">Ir atėjo balsas iš debesies, sakydamas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus; jo klausykite“.</verse>
				<verse number="36">O balsui praėjus Jėzus buvo rastas vienas. Ir jie laikė tai paslaptyje ir tomis dienomis niekam nepasakojo nieko apie tai, ką buvo matę.</verse>
				<verse number="37">Ir įvyko, kad sekančią dieną, jiems nusileidus nuo kalvos, jį pasitiko daug liaudies.</verse>
				<verse number="38">Ir štai žmogus šaukė iš būrio, sakydamas: „Mokytojau, maldauju tave, apžiūrėk mano sūnų; nes jis yra vienintelis mano vaikas.</verse>
				<verse number="39">Ir štai dvasia paima jį, ir jis staiga šaukia; ir ji plėšo jį, kad jis net putoja, ir jį mušdama sunkiai nuo jo atstoja.</verse>
				<verse number="40">Ir aš maldavau tavo mokinių ją išvaryti; o jie negalėjo“.</verse>
				<verse number="41">Ir Jėzus atsakydamas tarė: „O netikinti ir iškrypusi karta, kiek ilgai būsiu su jumis ir jus kęsiu? Atvesk čia savo sūnų“.</verse>
				<verse number="42">Ir jam dar beateinant, velnias parbloškė jį žemėn ir jį draskė. Ir Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, išgydė vaiką ir atidavė jį jo tėvui.</verse>
				<verse number="43">Ir jie visi stebėjosi galinga Dievo jėga. Bet jiems visiems besistebint visu tuo, ką Jėzus padarė, jis tarė savo mokiniams:</verse>
				<verse number="44">„Tegul šitie pasakymai įsigeria į jūsų ausis; nes žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas“.</verse>
				<verse number="45">Bet jie nesuprato šito pasakymo, ir tai liko nuo jų paslėpta, kad jie to nesuvokė; ir jie bijojo jo klausti apie šį pasakymą.</verse>
				<verse number="46">Tada kilo tarp jų samprotavimas, kuris iš jų turėtų būti didžiausias.</verse>
				<verse number="47">O Jėzus, suprasdamas jų širdies mintis, paėmė vaiką ir pastatė jį šalia savęs,</verse>
				<verse number="48">ir tarė jiems: „Kas priims šitą vaiką mano vardu, tas mane priima; o kas mane priims, priima tą, kuris mane siuntė; nes tas, kuris tarp jūsų yra visų mažiausias, tas bus didis“.</verse>
				<verse number="49">Ir Jonas atsakė ir tarė: „Mokytojau, mes matėme vieną tavo vardu išvarinėjantį velnius; ir mes jam draudėme, nes jis neseka su mumis“.</verse>
				<verse number="50">O Jėzus jam tarė: „Nedrauskite jam; nes kas ne prieš mus, tas yra už mus“.</verse>
				<verse number="51">Ir įvyko, atėjus laikui, kai jis turėjo būti paimtas aukštyn, jis ryžtingai nukreipė savo veidą eiti į Jeruzalę</verse>
				<verse number="52">ir išsiuntė pirma savo veido pasiuntinius; ir jie nuėjo, ir įėjo į samariečių kaimą, kad jam paruoštų.</verse>
				<verse number="53">Ir jie nepriėmė jo, nes jo veidas buvo kaip einančiojo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="54">Ir kai jo mokiniai Jokūbas ir Jonas tai pamatė, jie tarė: „Viešpatie, ar nori, kad įsakytume ugniai nusileisti iš dangaus ir juos praryti, kaip Elijas padarė?“</verse>
				<verse number="55">Bet jis atsisuko, juos sudraudė ir tarė: „Nežinote, kokios jūs esate dvasios.</verse>
				<verse number="56">Nes žmogaus Sūnus neatėjo sunaikinti žmonių gyvybių, bet jas išgelbėti“. Ir jie nuėjo į kitą kaimą.</verse>
				<verse number="57">Ir įvyko, kad, jiems einant keliu, vienas žmogus jam tarė: „Viešpatie, aš seksiu paskui tave, kur tik tu eisi“.</verse>
				<verse number="58">O Jėzus jam tarė: „Lapės turi olas, ir oro paukščiai turi lizdus; bet žmogaus Sūnus neturi kur padėti savo galvos“.</verse>
				<verse number="59">Ir jis tarė kitam: „Sek paskui mane“. Bet jis tarė: „Viešpatie, leisk man pirmiau eiti ir palaidoti savo tėvą“.</verse>
				<verse number="60">Jėzus jam tarė: „Tegul mirusieji laidoja savo mirusiuosius; bet tu eik ir skelbk Dievo karalystę“.</verse>
				<verse number="61">Ir kitas taipogi tarė: „Viešpatie, aš seksiu paskui tave; bet leisk man pirmiau eiti atsisveikinti su esančiais mano namuose“.</verse>
				<verse number="62">O Jėzus jam tarė: „Nei vienas, uždėjęs ant plūgo ranką ir besižvalgąs atgal, netinka Dievo karalystei“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Po šių dalykų Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt ir išsiuntė juos po du pirma savo veido į kiekvieną miestą ir vietą, kur jis pats ketino eiti.</verse>
				<verse number="2">Todėl jis tarė jiems: „Pjūtis iš tiesų didelė, bet darbininkų maža; todėl melskite pjūties Viešpatį, kad jis išsiųstų darbininkų į savo pjūtį.</verse>
				<verse number="3">Eikite; štai aš jus išsiunčiu kaip avinėlius tarp vilkų.</verse>
				<verse number="4">Nesineškite nei piniginės, nei kelionmaišio, nei apavo ir nieko kelyje nesveikinkite.</verse>
				<verse number="5">Ir į kokius namus beįeisite, pirma sakykite: ‘Ramybė tebūna šiems namams’.</verse>
				<verse number="6">Ir jei ten bus ramybės sūnus, jūsų ramybė ilsėsis ant jų; jei ne, ji sugrįš pas jus.</verse>
				<verse number="7">Ir pasilikite tuose pačiuose namuose, valgykite ir gerkite tai, ką jie duos; nes darbininkas yra vertas savo užmokesčio. Neikite iš namų į namus.</verse>
				<verse number="8">Ir į kokį miestą beįeisite, ir jie jus priims, valgykite tai, kas yra prieš jus padėta;</verse>
				<verse number="9">ir gydykite ten esančius ligonius, ir sakykite jiems: ‘Jums prisiartino Dievo karalystė’.</verse>
				<verse number="10">Bet jei į kokį miestą jums įėjus jie jūsų nepriimtų, išeikite į jo gatves ir sakykite:</verse>
				<verse number="11">‘Mes nusibraukiame prieš jus net jūsų miesto dulkes, prilipusias ant mūsų; tačiau žinokite tai, kad jums prisiartino Dievo karalystė’.</verse>
				<verse number="12">Bet aš sakau jums, kad Sodomai aną dieną bus daug pakenčiamiau negu tam miestui.</verse>
				<verse number="13">Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Nes jei galingi darbai, kurie padaryti jumyse, būtų buvę padaryti Tyre ir Sidone, jie jau seniai būtų atgailavę, sėdėdami ašutinėje ir pelenuose.</verse>
				<verse number="14">Bet Tyrui ir Sidonui teisme bus daug pakenčiamiau, negu jums.</verse>
				<verse number="15">Ir tu, Kafernaume, kuris esi išaukštintas iki dangaus, būsi nustumtas žemyn į pragarą.</verse>
				<verse number="16">Kas jūsų klauso, tas manęs klauso; ir kas jus niekina, tas mane niekina; o kas mane niekina, tas niekina tą, kuris mane siuntė“.</verse>
				<verse number="17">Ir septyniasdešimt su džiaugsmu sugrįžo, sakydami: „Viešpatie, per tavo vardą mums paklūsta net velniai“.</verse>
				<verse number="18">o jis tarė jiems: „Aš mačiau Šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus.</verse>
				<verse number="19">Štai aš jums duodu valdžią mindyti gyvates bei skorpionus, ir viršesnę už visą priešo jėgą; ir niekas jokiais būdais jums nepakenks.</verse>
				<verse number="20">Tačiau tuo nesidžiaukite, kad dvasios yra jums paklusnios; bet verčiau džiaukitės, kad jūsų vardai yra įrašyti danguje“.</verse>
				<verse number="21">Tą valandą Jėzus džiaugėsi dvasioje ir tarė: „Aš dėkoju tau, o Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei šiuos dalykus nuo išmintingųjų bei protingųjų ir apreiškei juos kūdikiams; taip, Tėve; nes taip atrodė gera tavo akyse.</verse>
				<verse number="22">Viskas man yra duota mano Tėvo; ir niekas nežino, kas yra Sūnus, bet tik Tėvas; ir kas yra Tėvas, bet tik Sūnus ir tas, kuriam Sūnus nori jį apreikšti“.</verse>
				<verse number="23">Ir jis atsisuko į savo mokinius ir tarė asmeniškai jiems: „Palaimintos akys, matančios tai, ką jūs matote;</verse>
				<verse number="24">nes aš sakau jums, kad daug pranašų ir karalių norėjo pamatyti tai, ką jūs matote, bet to nepamatė; ir išgirsti tai, ką jūs girdite, bet to neišgirdo“.</verse>
				<verse number="25">Ir štai atsistojo vienas įstatymininkas ir gundė jį, sakydamas: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“</verse>
				<verse number="26">Jis jam tarė: „Kas yra parašyta įstatyme? Kaip tu skaitai?“</verse>
				<verse number="27">O jis atsakydamas tarė: „Mylėk Viešpatį savo Dievą visa savo širdimi ir visa savo siela, ir visomis savo jėgomis, ir visu savo protu; ir savo artimą kaip save patį“.</verse>
				<verse number="28">Ir jis tarė jam: „Tu teisingai atsakei; daryk tai ir tu gyvensi“.</verse>
				<verse number="29">Bet jis, norėdamas save išteisinti, tarė Jėzui: „O kas yra mano artimas?“</verse>
				<verse number="30">Ir Jėzus atsakydamas tarė: „Vienas žmogus ėjo iš Jeruzalės žemyn į Jerichą ir papuolė tarp vagių, kurie nuvilko jam drabužius, jį sužeidė ir nuėjo palikę jį pusgyvį.</verse>
				<verse number="31">Ir atsitiktinai tuo keliu ėjo žemyn vienas kunigas; ir, jį pamatęs, jis praėjo kita puse.</verse>
				<verse number="32">Ir taip pat levitas, būdamas toje vietoje, atėjo ir pažiūrėjo į jį, ir praėjo kita puse.</verse>
				<verse number="33">Bet vienas samarietis keliaudamas atėjo, kur jis buvo; ir pamatęs jį pasigailėjo,</verse>
				<verse number="34">priėjo, aprišo jo žaizdas, užpildamas aliejumi ir vynu, užsodino jį ant savo gyvulio, nugabeno jį į užeigą ir juo rūpinosi.</verse>
				<verse number="35">O rytojaus dieną išeidamas jis išsiėmė du denarus ir padavė juos šeimininkui, ir tarė jam: ‘Pasirūpink juo; o jei ką išleisi viršaus, aš sugrįžęs tau atmokėsiu’.</verse>
				<verse number="36">Na, tai kaip tu galvoji, kuris iš tų trijų buvo artimas tam, kuris papuolė tarp vagių?“</verse>
				<verse number="37">Ir jis tarė: „Tas, kuris jam parodė gailestingumą“. Tada Jėzus jam tarė: „Eik, ir tu taip pat daryk“.</verse>
				<verse number="38">Na, o jiems einant įvyko, kad jis įėjo į vieną kaimą; ir viena moteris, vardu Morta, priėmė jį į savo namus.</verse>
				<verse number="39">Ir ji turėjo seserį, vadinamą Marija, kuri taip pat sėdėjo prie Jėzaus kojų ir klausėsi jo žodžio.</verse>
				<verse number="40">Bet Morta apsisunkino dėl didelio patarnavimo ir priėjusi prie jo tarė: „Viešpatie, ar tau nerūpi, kad mano sesuo paliko mane vieną patarnauti? Todėl pasakyk jai, kad ji man padėtų“.</verse>
				<verse number="41">O Jėzus atsakė ir tarė jai: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir varginiesi dėl daug ko;</verse>
				<verse number="42">bet vieno tereikia, ir Marija pasirinko tą gerąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Ir įvyko, kad jam vienoje vietoje besimeldžiant, kai jis baigė, vienas iš jo mokinių jam tarė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas mokė savo mokinius“.</verse>
				<verse number="2">Ir jis jiems tarė: „Kai meldžiatės, sakykite: ‘Tėve mūsų, kuris esi danguje, tebūna pašvęstas tavo vardas. Teateina tavo karalystė. Tebūna įvykdyta tavo valia – kaip danguje, taip ir žemėje.</verse>
				<verse number="3">Kas dieną duok mums kasdienės mūsų duonos.</verse>
				<verse number="4">Ir atleisk mums mūsų nuodėmes; nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris yra mums skolingas. Ir nevesk mūsų į pagundą; bet gelbėk mus nuo pikto’“.</verse>
				<verse number="5">Ir jis tarė jiems: „Kuris iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys jam: ‘Drauge, paskolink man tris kepalus;</verse>
				<verse number="6">nes mano draugas iš savo kelionės atėjo pas mane, bet aš neturiu nieko jam padėti’?</verse>
				<verse number="7">O anas iš vidaus atsakys ir tars: ‘Netrukdyk manęs; durys jau užsklęstos, ir mano vaikai yra su manimi lovoje; aš negaliu keltis ir tau duoti’.</verse>
				<verse number="8">Aš sakau jums: nors jis nesikels ir neduos jam dėl to, kad yra jo draugas, tačiau dėl jo įkyrumo jis atsikels ir duos jam tiek, kiek reikia.</verse>
				<verse number="9">Ir aš sakau jums: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta.</verse>
				<verse number="10">Nes kiekvienas, kuris prašo, gauna; ir tas, kuris ieško, randa; o tam, kuris beldžiasi, bus atidaryta.</verse>
				<verse number="11">Ar kuris iš jūsų, būdamas tėvu, duonos prašančiam sūnui duotų akmenį? Arba jeigu jis prašytų žuvies, ar jis vietoje žuvies duotų jam gyvatę?</verse>
				<verse number="12">Arba jeigu jis prašytų kiaušinio, ar jis pasiūlytų jam skorpioną?</verse>
				<verse number="13">Tad jeigu jūs, būdami pikti, mokate duoti savo vaikams geras dovanas, tai kiek daugiau jūsų dangiškasis Tėvas duos Šventąją Dvasią tiems, kurie jo prašo?“</verse>
				<verse number="14">Ir jis išvarinėjo velnią, ir tas buvo nebylys. Ir įvyko, kai velnias buvo išėjęs, nebylys prakalbo; ir tauta nustebo.</verse>
				<verse number="15">Bet vieni iš jų tarė: „Jis išvarinėja velnius per velnių vadą Belzebubą“.</verse>
				<verse number="16">O kiti, jį gundydami, reikalavo iš jo ženklo iš dangaus.</verse>
				<verse number="17">Bet jis, žinodamas jų mintis, tarė jiems: „Kiekviena karalystė, pasidalinusi prieš save, tampa suniokota; ir namai, pasidalinę prieš namus, griūna.</verse>
				<verse number="18">Jeigu ir Šėtonas būtų prieš save pasidalinęs, kaipgi išstovėtų jo karalystė? Nes sakote, kad aš išvarinėju velnius per Belzebubą.</verse>
				<verse number="19">Ir jeigu aš išvarinėju velnius per Belzebubą, per ką jūsų sūnūs juos išvarinėja? Todėl jie bus jūsų teisėjai.</verse>
				<verse number="20">Bet jei aš išvarinėju velnius Dievo pirštu, be abejonės pas jus atėjo Dievo karalystė.</verse>
				<verse number="21">Kai apsiginklavęs stipruolis saugo savo rūmus, jo turtas yra ramybėje;</verse>
				<verse number="22">bet kai ant jo užeis stipresnis už jį ir jį nugalės, jis atims iš jo visus ginklus, kuriais tas pasitikėjo, ir padalins jo grobį.</verse>
				<verse number="23">Kas ne su manimi, tas yra prieš mane; ir kas nerenka su manimi, tas barsto.</verse>
				<verse number="24">Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, vaikšto sausose vietose, ieškodama poilsio; ir neradusi ji sako: ‘Aš sugrįšiu į savo namus, iš kurių išėjau’.</verse>
				<verse number="25">Ir atėjusi ji randa juos iššluotus ir išpuoštus.</verse>
				<verse number="26">Tada ji eina ir pasiima su savimi kitas septynias, už save piktesnes dvasias; ir jos įeina, ir ten apsigyvena; ir galutinė to žmogaus būsena yra blogesnė negu pirmoji“.</verse>
				<verse number="27">Ir įvyko, jam bekalbant tuos dalykus, viena moteris iš grupės pakėlė savo balsą ir tarė jam: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias tu žindai“.</verse>
				<verse number="28">Bet jis tarė: „Taip, verčiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“.</verse>
				<verse number="29">Ir kai prisirinko tirštai liaudies, jis pradėjo sakyti: „Šita yra piktoji karta: jie ieško ženklo; ir jiems nebus duota jokio ženklo, bet tik pranašo Jonos ženklas.</verse>
				<verse number="30">Nes kaip Jona buvo ženklas nineviečiams, taip ir žmogaus Sūnus bus šitai kartai.</verse>
				<verse number="31">Pietų karalienė kelsis į teismą su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks, nes ji atėjo iš tolimiausių žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties; o štai čia yra didesnis negu Saliamonas.</verse>
				<verse number="32">Ninevės žmonės kelsis į teismą su šia gimine ir ją pasmerks, nes Jonai skelbiant jie atgailavo; o štai čia yra didesnis negu Jona.</verse>
				<verse number="33">Nei vienas, uždegęs žvakę, nededa jos į slaptą vietą ar po saiku, bet į žvakidę, kad įeinantys matytų šviesą.</verse>
				<verse number="34">Kūno šviesa yra akis; todėl jei tavo akis tyra, tai ir visas tavo kūnas yra pilnas šviesos; bet kai tavo akis yra pikta, tai ir tavo kūnas pilnas tamsos.</verse>
				<verse number="35">Todėl žiūrėk, kad tavyje esanti šviesa nebūtų tamsa.</verse>
				<verse number="36">Todėl jei tavo visas kūnas pilnas šviesos, neturintis jokios tamsios dalies, visas bus pilnas šviesos, kaip kad tave apšviečia skaistus žvakės spindėjimas“.</verse>
				<verse number="37">Ir jam bekalbant vienas fariziejus maldavo jo, kad papietautų su juo; ir jis įėjo ir sėdosi prie valgio.</verse>
				<verse number="38">O kai fariziejus tai pamatė, jis stebėjosi, kad jis prieš pietus pirmiau neapsiplovė.</verse>
				<verse number="39">Ir Viešpats jam tarė: „Nagi, jūs, fariziejai, švarinate taurės ir dubens išorę; bet jūsų vidus yra pilnas plėšrumo ir piktybės.</verse>
				<verse number="40">Kvailiai, argi tas, kuris padarė išorę, nepadarė ir to, kas yra viduje?</verse>
				<verse number="41">Bet verčiau duokite išmaldai iš to, ką turite; ir štai, viskas jums yra švaru.</verse>
				<verse number="42">Bet vargas jums, fariziejai! Nes jūs duodate dešimtinę iš mėtų, rūtų ir visokių žolių, o teismą ir Dievo meilę apeinate; šituos turėtumėte daryti ir nepalikti kitų neatliktų.</verse>
				<verse number="43">Vargas jums, fariziejai! Nes jūs mėgstate pirmuosius krėslus sinagogose ir sveikinimus turguose.</verse>
				<verse number="44">Vargas jums, raštininkai ir fariziejai, veidmainiai! Nes jūs esate kaip kapai, kurių nesimato, ir žmonės, kurie ant jų vaikšto, jų nepastebi“.</verse>
				<verse number="45">Tada atsakė vienas iš įstatymininkų ir jam tarė: „Mokytojau, taip sakydamas tu ir mums priekaištauji“.</verse>
				<verse number="46">O jis tarė: „Vargas ir jums, įstatymininkai! Nes jūs kraunate žmonėms nepakeliamas naštas, o patys neliečiate naštų nei vienu savo pirštu.</verse>
				<verse number="47">Vargas jums! Nes jūs statote pranašų kapus, o jūsų tėvai juos žudė.</verse>
				<verse number="48">Iš tiesų jūs liudijate, kad pritariate savo tėvų darbams, nes jie tikrai juos nužudė, o jūs statote jų kapus.</verse>
				<verse number="49">Todėl ir Dievo išmintis sakė: ‘Aš siųsiu jiems pranašų bei apaštalų, ir vienus iš jų jie užmuš ir persekios,</verse>
				<verse number="50">kad iš šios kartos būtų išreikalautas visų pranašų kraujas, kuris buvo pralietas nuo pasaulio įkūrimo;</verse>
				<verse number="51">nuo Abelio kraujo iki Zacharijo kraujo, kuris žuvo tarp aukuro ir šventyklos’; iš tiesų sakau jums: bus jo išreikalauta iš šios kartos.</verse>
				<verse number="52">Vargas jums, įstatymininkai! Nes jūs atėmėte pažinimo raktą; jūs patys neįėjote ir įeinantiems jūs trukdėte“.</verse>
				<verse number="53">Ir kai jis jiems tai kalbėjo, raštininkai ir fariziejai pradėjo smarkiai jo reikalauti ir jį kurstyti, kad apie daug ką kalbėtų;</verse>
				<verse number="54">tykodami jo ir siekdami ką nors pagauti iš jo burnos, kad galėtų jį apkaltinti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Tuo tarpu, kai susirinko nesuskaičiuojama daugybė liaudies, kad jie net vienas kitą trypė, jis pradėjo sakyti pirmiausia savo mokiniams: „Saugokitės fariziejų raugo, kuris yra veidmainystė.</verse>
				<verse number="2">Nes nėra nieko uždengto, kas nebus atskleista; ir paslėpto, kas netaps žinoma.</verse>
				<verse number="3">Todėl ką kalbėjote tamsoje, bus išgirsta šviesoje; ir ką kalbėjote į ausį kambarėliuose, bus skelbiama ant namų stogų.</verse>
				<verse number="4">Ir aš sakau jums, mano draugai: nebijokite tų, kurie nužudo kūną ir po to nieko daugiau negali padaryti.</verse>
				<verse number="5">Bet aš jus įspėju, ko jums reikia bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įmesti į pragarą; taip, sakau jums, jo bijokite.</verse>
				<verse number="6">Ar ne penki žvirbliai parduodami už du asus, ir nei vienas iš jų nėra užmirštas Dievo akivaizdoje?</verse>
				<verse number="7">Bet netgi jūsų galvos plaukai yra suskaičiuoti. Todėl nebijokite: jūs esate vertesni už daugybę žvirblių.</verse>
				<verse number="8">Taip pat aš jums sakau: kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir žmogaus Sūnus išpažins Dievo angelų akivaizdoje;</verse>
				<verse number="9">bet kas išsigina manęs žmonių akivaizdoje, to bus išsiginta Dievo angelų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="10">Ir kas kalbės žodį prieš žmogaus Sūnų, tam bus atleista; bet kas piktžodžiaus Šventajai DVASIAI, tam nebus atleista.</verse>
				<verse number="11">Ir kai jie ves jus į sinagogas, pas valdytojus ir valdžias, negalvokite, kaip ar ką turėsite atsakyti, ar ką jums reikės sakyti;</verse>
				<verse number="12">nes Šventoji DVASIA tą pačią valandą jus mokys, ką turėsite sakyti“.</verse>
				<verse number="13">O vienas iš būrio tarė jam: „Mokytojau, sakyk mano broliui, kad jis pasidalytų su manimi paveldą“.</verse>
				<verse number="14">Ir jis jam tarė: „Žmogau, kas mane paskyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“</verse>
				<verse number="15">Ir jis jiems tarė: „Žiūrėkite ir saugokitės godumo; nes žmogaus gyvybė nesusideda iš gausybės jo turimų dalykų“.</verse>
				<verse number="16">Ir jis kalbėjo jiems palyginimą, sakydamas: „Vieno turtingo žmogaus dirva davė gausiai;</verse>
				<verse number="17">ir jis pagalvojo savyje, sakydamas: ‘Ką man daryti, nes aš neturiu vietos, kur sudėti savo vaisių?’</verse>
				<verse number="18">Ir jis tarė: ‘Štai ką padarysiu: aš išversiu savo svirnus ir pastatysiu didesnius; ir ten sudėsiu visus savo vaisius ir savo gėrybes.</verse>
				<verse number="19">Ir tarsiu savo sielai: ‘Siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų daugeliui metų; ilsėkis, valgyk, gerk ir linksminkis’“.</verse>
				<verse number="20">Bet Dievas jam tarė: ‘Kvaily, šią naktį iš tavęs bus pareikalauta tavo sielos; kieno tada bus tie dalykai, kuriais apsirūpinai?’</verse>
				<verse number="21">Toks yra tas, kuris kaupia sau turtus, o nėra turtingas Dievui“.</verse>
				<verse number="22">Ir jis tarė savo mokiniams: „Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite; nei kūnu, kuo vilkėsite.</verse>
				<verse number="23">Gyvybė yra daugiau negu maistas, ir kūnas yra daugiau negu drabužis.</verse>
				<verse number="24">Pasvarstykite apie varnus, nes jie nei sėja, nei pjauna; jie neturi nei sandėlio, nei svirno; o Dievas juos maitina; tai kiek labiau jūs esate vertesni už skrajūnus?</verse>
				<verse number="25">Ir kuris iš jūsų besirūpindamas gali pridėti uolektį savo ūgiui?</verse>
				<verse number="26">Tad jeigu jūs nesate pajėgūs padaryti menkniekio, kodėl rūpinatės kitkuo?</verse>
				<verse number="27">Pasvarstykite apie lelijas, kaip jos auga: jos netriūsia, jos neverpia; tačiau jums sakau, kad Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo pasipuošęs kaip nei viena iš jų.</verse>
				<verse number="28">Tad jeigu Dievas taip aprengia žolę, kuri šiandien yra lauke, o rytoj įmetama į krosnį; tai kaip labiau jis aprengs jus, mažatikiai?</verse>
				<verse number="29">Ir neieškokite, ką valgysite ar ką gersite, nei nebūkite abejojantys.</verse>
				<verse number="30">Nes viso to ieško pasaulio tautos; o jūsų Tėvas žino, kad jums šito reikia.</verse>
				<verse number="31">Bet jūs verčiau ieškokite Dievo karalystės; ir visa tai bus jums pridėta.</verse>
				<verse number="32">Nebijok, mažoji kaimene; nes tai jūsų Tėvo geras noras duoti jums karalystę.</verse>
				<verse number="33">Parduokite, ką turite, ir atiduokite išmaldai; pasirūpinkite krepšių, kurie nesensta, nenykstantį turtą danguose, kuris nežlunga, kur vagis neprieina nei kandys nesugadina.</verse>
				<verse number="34">Nes kur yra jūsų turtas, ten bus ir jūsų širdis.</verse>
				<verse number="35">Tebūna sujuostos jūsų strėnos ir jūsų žibintai degantys;</verse>
				<verse number="36">o jūs patys panašūs į žmones, kurie laukia savo viešpaties, kada jis grįš iš vestuvių; kad jam atėjus ir pasibeldus jie galėtų jam tuoj pat atidaryti.</verse>
				<verse number="37">Palaiminti tie tarnai, kuriuos atėjęs viešpats ras budinčius: iš tiesų sakau jums, kad jis susijuos ir susodins juos prie valgio, ir atėjęs jiems patarnaus.</verse>
				<verse number="38">Ir jeigu jis ateis antrame budėjime ar ateis trečiame budėjime ir taip juos ras, palaiminti yra tie tarnai.</verse>
				<verse number="39">Ir žinokite, kad, jei namų šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, tai jis budėtų ir neleistų įsilaužti į savo namus.</verse>
				<verse number="40">Todėl ir jūs būkite pasiruošę, nes žmogaus Sūnus ateina tą valandą, kuomet jūs nemanote“.</verse>
				<verse number="41">Tada Petras jam tarė: „Viešpatie, ar mums kalbi šitą palyginimą, ar visiems?“</verse>
				<verse number="42">Ir Viešpats tarė: „Tad kas yra tas ištikimas ir išmintingas ūkvedys, kurį jo viešpats paskirs savo namiškių valdovu, duoti jiems skirtu laiku jų maisto dalį?</verse>
				<verse number="43">Palaimintas tas tarnas, kurį atėjęs jo viešpats ras taip darantį.</verse>
				<verse number="44">Iš tiesų sakau jums, kad jis paskirs jį valdovu visko, ką jis turi.</verse>
				<verse number="45">Bet jei tas tarnas sakys savo širdyje: ‘Mano viešpats delsia savo atėjimą’; ir pradės mušti tarnus bei tarnaites ir valgyti, gerti, ir girtuokliauti;</verse>
				<verse number="46">to tarno viešpats ateis tą dieną, kai jis jo nelaukia, ir tą valandą, kurią jis nesitiki, ir perkirs jį pusiau, ir jam paskirs jo dalį su netikinčiaisiais.</verse>
				<verse number="47">O tas tarnas, kuris žinojo savo viešpaties valią, bet nepasiruošė ir nei nedarė pagal jo valią, bus mušamas daugybe kirčių.</verse>
				<verse number="48">Bet tas, kuris nežinojo, o padarė tai, kas verta kirčių, bus mušamas keletu kirčių. Nes kam yra daug duota, iš to bus daug pareikalauta; ir kam žmonės daug patikėjo, iš to jie daugiau reikalaus.</verse>
				<verse number="49">Aš atėjau pasiųsti ugnį žemėje; ir ko norėčiau, kad ji jau užsiliepsnotų.</verse>
				<verse number="50">Bet aš turiu būti pakrikštytas krikštu; ir kaip aš esu suvaržytas, kol tai bus įvykdyta!</verse>
				<verse number="51">Jūs manote, kad atėjau duoti žemėje ramybę? Aš sakau jums: ne; verčiau pasidalijimą;</verse>
				<verse number="52">nes nuo šiol penki vienuose namuose bus pasidaliję, trys prieš du ir du prieš tris.</verse>
				<verse number="53">Tėvas bus pasidalijęs prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą; motina prieš dukrą, o dukra prieš motiną; anyta prieš savo marčią, o marti prieš savo anytą“.</verse>
				<verse number="54">Ir jis taip pat tarė tautai: „Kai matote iš vakarų kylantį debesį, jūs tuojau sakote: ‘Ateina liūtis’; taip ir yra;</verse>
				<verse number="55">ir kai matote pučiant pietų vėją, jūs sakote: ‘Bus kaitra’; tai ir įvyksta.</verse>
				<verse number="56">Veidmainiai, jūs galite atpažinti dangaus ir žemės veidą; bet kaip yra, kad neatpažįstate šio laiko?</verse>
				<verse number="57">Taip, ir kodėl jūs patys nenusprendžiate, kas yra teisinga?</verse>
				<verse number="58">Kai tu su savo priešininku eini pas valdytoją, dar būdamas kelyje pasistenk, kad galėtum išsivaduoti iš jo; idant jis nenusitemptų tavęs pas teisėją, o teisėjas neatiduotų tavęs pareigūnui, o pareigūnas neįmestų tavęs į kalėjimą.</verse>
				<verse number="59">Aš sakau tau: tu iš ten neišeisi, kol nesumokėsi iki paskutinės leptos“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Tuo laiku buvo ten keli, kurie papasakojo jam apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišė su jų aukomis.</verse>
				<verse number="2">Ir Jėzus atsakydamas jiems tarė: „Jūs manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus galilėjiečius, kad jie tai kentėjo?</verse>
				<verse number="3">Aš sakau jums: ne; bet jei neatgailausite, jūs visi taip pat pražūsite.</verse>
				<verse number="4">Arba anie aštuoniolika, ant kurių užkrito Siloamo bokštas ir juos užmušė, jūs manote, kad jie buvo didesni nusidėjėliai už visus Jeruzalėje gyvenančius žmones?</verse>
				<verse number="5">Aš sakau jums: ne; bet jei neatgailausite, jūs visi taip pat pražūsite“.</verse>
				<verse number="6">Jis taip pat pasakė šį palyginimą: „Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį; ir atėjęs jis ieškojo ant jo vaisiaus, bet nieko nerado.</verse>
				<verse number="7">Tuomet jis tarė savo vynuogininkui: ‘Štai šiuos trejus metus aš ateinu ieškodamas ant šio figmedžio vaisiaus ir nieko nerandu: nukirsk jį; kam jis apsunkina žemę?’</verse>
				<verse number="8">O jis atsakydamas jam tarė: ‘Viešpatie, palik jį dar ir šiuos metus, kol aš jį apkasiu ir apmėšluosiu;</verse>
				<verse number="9">ir jeigu jis duos vaisių, gerai; o jei ne, tai po to jį iškirsk’“.</verse>
				<verse number="10">Ir jis per sabatą mokė vienoje iš sinagogų.</verse>
				<verse number="11">Ir štai ten buvo moteris, kuri aštuoniolika metų turėjo negalios dvasią ir buvo susitraukusi, ir jokiu būdu negalėjo išsitiesti.</verse>
				<verse number="12">Ir Jėzus ją pamatęs pasišaukė ir jai tarė: „Moterie, tu esi išlaisvinta iš savo negalios“.</verse>
				<verse number="13">Ir jis ant jos uždėjo savo rankas; ir tuoj pat ji tapo tiesi, ir šlovino Dievą.</verse>
				<verse number="14">O kadangi Jėzus išgydė sabato dieną, sinagogos valdovas atsakė su pasipiktinimu ir tarė tautai: „Yra šešios dienos, per kurias reikia dirbti; todėl per jas ateikite ir gydykitės, o ne per sabato dieną“.</verse>
				<verse number="15">Tada Viešpats jam atsakė, ir tarė: „Veidmainy, argi ne kiekvienas iš jūsų sabato dieną atriša savo jautį ar asilą nuo gardo ir nuveda jį pagirdyti?</verse>
				<verse number="16">Ir argi šios moters, esančios Abraomo dukterimi, kurią Šėtonas laikė surišęs štai šiuos aštuoniolika metų, nereikėjo išlaisvinti iš šitų pančių sabato dieną?“</verse>
				<verse number="17">Ir kai jis tai pasakė, visi jo priešininkai susigėdo; o visa tauta džiaugėsi visais tais šlovingais jo padarytais dalykais.</verse>
				<verse number="18">Tada jis tarė: „Į ką yra panaši Dievo karalystė? Ir su kuo ją palyginsiu?</verse>
				<verse number="19">Ji panaši į garstyčios sėklos grūdą, kurį žmogus ėmė ir metė į savo daržą; ir jis užaugo ir tapo dideliu medžiu; ir oro skrajūnai apsigyveno jo šakose“.</verse>
				<verse number="20">Ir vėl jis tarė: „Kam aš prilyginsiu Dievo karalystę?</verse>
				<verse number="21">Ji panaši į raugą, kurį moteris ėmė ir paslėpė trijuose saikuose miltų, kol viskas įrūgo“.</verse>
				<verse number="22">Ir jis ėjo per miestus ir kaimus mokydamas ir keliaudamas Jeruzalės link.</verse>
				<verse number="23">Tada vienas jam tarė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtųjų?“ O jis jiems tarė:</verse>
				<verse number="24">„Stenkitės įeiti per siaurus vartus, nes sakau jums: daugelis stengsis įeiti ir nepajėgs.</verse>
				<verse number="25">Kai tik namų šeimininkas yra atsikėlęs ir užrakinęs duris, o jūs, stovėdami lauke pradedate belstis į duris, sakydami: ‘Viešpatie, Viešpatie, atidaryk mums’; o jis atsakys ir tars jums: ‘Aš nežinau, iš kur jūs esate’;</verse>
				<verse number="26">tada jūs pradėsite sakyti: ‘Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, ir tu mokei mūsų gatvėse’.</verse>
				<verse number="27">Bet jis tars: ‘Sakau jums: nežinau jūsų, iš kur jūs esate: eikite nuo manęs visi jūs, neteisybės darytojai’.</verse>
				<verse number="28">Ten bus verksmas ir dantų griežimas, kai pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus Dievo karalystėje, o save pačius – išmestus laukan.</verse>
				<verse number="29">Ir jie ateis iš rytų, vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir atsisės Dievo karalystėje.</verse>
				<verse number="30">Ir štai yra paskutiniai, kurie bus pirmi, ir yra pirmi, kurie bus paskutiniai“.</verse>
				<verse number="31">Tą pačią dieną atėjo kai kurie iš fariziejų, jam sakydami: „Eik laukan ir eik iš čia, nes Erodas tave nužudys“.</verse>
				<verse number="32">O jis jiems tarė: „Eikite ir pasakykite tam lapei: ‘Štai aš išvarinėju velnius ir gydau šiandien ir rytoj, o trečią dieną būsiu ištobulintas’.</verse>
				<verse number="33">Tačiau šiandien, rytoj ir poryt aš turiu vaikščioti, nes negali būti, kad pranašas pražūtų ne Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="34">O Jeruzale, Jeruzale, kuri žudai pranašus ir užmėtai akmenimis tuos, kurie yra pas tave siųsti; kiek kartų aš norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo jauniklius po savo sparnais, o jūs nenorėjote!</verse>
				<verse number="35">Štai jūsų namai yra paliekami jums apleisti; ir iš tiesų sakau jums: jūs manęs nematysite, kol ateis laikas, kai sakysite: ‘Palaimintas tas, kuris ateina Viešpaties vardu’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Ir jam įėjus į vieno fariziejų vyriausiojo namus sabato dieną valgyti duonos, įvyko, kad jie stebėjo jį.</verse>
				<verse number="2">Ir štai ten priešais jį buvo vienas žmogus, sergantis vandenlige.</verse>
				<verse number="3">Ir Jėzus atsakydamas kalbėjo įstatymininkams ir fariziejams, sakydamas: „Ar teisėta gydyti sabato dieną?“</verse>
				<verse number="4">O jie tylėjo. Ir jis ėmė jį, išgydė ir paleido;</verse>
				<verse number="5">ir atsakė jiems, tardamas: „Kuris iš jūsų turės asilą arba jautį, įkritusį į duobę, ir tuojau jo neištrauks per sabato dieną?“</verse>
				<verse number="6">Ir jie negalėjo jam į tai atsakyti.</verse>
				<verse number="7">Ir jis pateikė palyginimą tiems, kurie buvo pakviesti, stebėdamas, kaip jie rinkosi pirmąsias vietas, sakydamas jiems:</verse>
				<verse number="8">„Kai esi kieno nors pakviestas į vestuves, nesisėsk aukščiausioje vietoje; kad kartais nebūtų jo pakviestas už tave garbingesnis žmogus;</verse>
				<verse number="9">ir atėjęs tas, kuris tave ir jį pakvietė, netartų tau: ‘Užleisk šitam žmogui vietą’; ir tu susigėdęs turėsi sėstis į žemiausią vietą.</verse>
				<verse number="10">Bet kai esi pakviestas, eik ir sėskis žemiausioje vietoje; kad tas, kuris tave pakvietė, atėjęs galėtų tau pasakyti: ‘Drauge, palipk aukščiau’; tada tau bus garbė akivaizdoje tų, kurie sėdi su tavimi prie valgio.</verse>
				<verse number="11">Nes tas, kas save aukština, bus pažemintas; o tas, kas save žemina, bus išaukštintas“.</verse>
				<verse number="12">Tada jis tarė ir tam, kuris jį pakvietė: „Kai ruoši pietus ar vakarienę, nekviesk savo draugų nei savo brolių, nei savo giminaičių, nei savo turtingų kaimynų; kad jie savo ruožtu nepakviestų tavęs, ir tau nebūtų atlyginta.</verse>
				<verse number="13">Bet kai ruoši puotą, pasikviesk vargšų, luošių, raišų, aklų;</verse>
				<verse number="14">ir tu būsi palaimintas; nes jie negali tau atsilyginti; nes tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime.</verse>
				<verse number="15">Ir kai vienas iš sėdinčiųjų su juo prie valgio išgirdo tai, jis jam tarė: „Palaimintas tas, kuris valgys duoną Dievo karalystėje“.</verse>
				<verse number="16">Tada jis jam tarė: „Vienas žmogus paruošė didžiulę vakarienę ir pakvietė daugelį;</verse>
				<verse number="17">ir vakarienės metu siuntė savo tarną pasakyti pakviestiesiems: ‘Ateikite; nes viskas jau yra paruošta’.</verse>
				<verse number="18">Bet jie visi kaip vienas pradėjo atsiprašinėti. Pirmasis jam tarė: ‘Aš nusipirkau žemės gabalą ir turiu eiti, ir jį apžiūrėti; meldžiu tave, laikyk mane atsiprašiusiu’.</verse>
				<verse number="19">Ir kitas tarė: ‘Aš nusipirkau penkis jungus jaučių ir einu juos išbandyti; meldžiu tave, laikyk mane atsiprašiusiu’.</verse>
				<verse number="20">Ir kitas tarė: ‘Aš vedžiau žmoną, todėl negaliu ateiti’.</verse>
				<verse number="21">Taigi tas tarnas parėjo ir apsakė šitai savo viešpačiui. Tada namų šeimininkas supykęs tarė savo tarnui: ‘Greitai išeik į miesto gatves bei gatveles ir atvesk čia vargšus, luošius, raišus ir akluosius’.</verse>
				<verse number="22">Ir tarnas tarė: ‘Viešpatie, kaip tu įsakei, yra padaryta, ir vis dar yra vietos’.</verse>
				<verse number="23">Ir viešpats tarė tarnui: ‘Išeik į vieškelius bei patvorius ir priversk juos įeiti, kad mano namai būtų pripildyti.</verse>
				<verse number="24">Nes aš sakau jums, kad nei vienas iš anų pakviestų žmonių neragaus mano vakarienės’“.</verse>
				<verse number="25">Ir su juo ėjo didžiulės minios; ir jis atsisuko ir jiems tarė:</verse>
				<verse number="26">„Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų, taip, ir savo gyvybės, tas negali būti mano mokinys.</verse>
				<verse number="27">Ir kas neneša savo kryžiaus ir neseka paskui mane, negali būti mano mokinys.</verse>
				<verse number="28">Nes kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau nesėda ir nepaskaičiuoja išlaidų, ar jis turi pakankamai tam užbaigti?</verse>
				<verse number="29">Kad kartais, jam padėjus pamatą ir nepajėgus pabaigti, visi tai matydami nepradėtų iš jo tyčiotis,</verse>
				<verse number="30">sakydami: ‘Šis žmogus pradėjo statyti, bet nepajėgė užbaigti’.</verse>
				<verse number="31">Arba koks karalius, ruošdamasis kariauti prieš kitą karalių, pirmiau nesėda ir nepasitaria, ar jis pajėgus su dešimčia tūkstančių pasitikti tą, kuris ateina prieš jį su dvidešimčia tūkstančių?</verse>
				<verse number="32">Priešingu atveju, kol kitas dar toli, jis siunčia pasiuntinybę ir prašo taikos derybų.</verse>
				<verse number="33">Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada viso, ką turi, negali būti mano mokinys.</verse>
				<verse number="34">Druska yra gerai, bet jei druska praranda savo skonį, kuo ją bepaskaninsi?</verse>
				<verse number="35">Ji nebetinka nei žemei, nei mėšlo krūvai; žmonės ją išmeta lauk. Kas turi ausis klausyti, tas teklauso“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Tada prie jo prisiartino visi muitininkai ir nusidėjėliai jo paklausyti.</verse>
				<verse number="2">O fariziejai ir raštininkai murmėjo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir valgo su jais“.</verse>
				<verse number="3">Ir jis kalbėjo jiems šitą palyginimą, sakydamas:</verse>
				<verse number="4">„Jei kuris iš jūsų turėdamas šimtą avių praranda vieną iš jų, argi jis nepalieka devyniasdešimt devynių dykumoje ir neieško tos, kuri pražuvusi, kol ją suranda?</verse>
				<verse number="5">O kai jis suranda, jis su džiaugsmu ją užsideda sau ant pečių.</verse>
				<verse number="6">Ir kai jis pareina namo, jis pasišaukia savo draugus ir kaimynus, jiems sakydamas: ‘Džiaukitės su manimi, nes aš radau savo avį, kuri buvo pražuvusi’.</verse>
				<verse number="7">Sakau jums: taip pat ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno nusidėjėlio, kuris atgailauja, negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų asmenų, kuriems nereikia atgailauti.</verse>
				<verse number="8">Arba jei kuri moteris, turėdama dešimt sidabrinių vieną pameta, ar neužsidega žvakės ir nešluoja namų, ir rūpestingai neieško, kol jį suranda?</verse>
				<verse number="9">Ir jį suradusi pasišaukia savo drauges ir kaimynes, sakydama: ‘Džiaukitės su manimi; nes aš suradau sidabrinį, kurį buvau pametusi’.</verse>
				<verse number="10">Sakau jums: lygiai taip pat dėl vieno atgailavusio nusidėjėlio yra džiaugsmo Dievo angelų akivaizdoje“.</verse>
				<verse number="11">Ir jis tarė: „Vienas žmogus turėjo du sūnus;</verse>
				<verse number="12">o jausnesnysis iš jų tarė savo tėvui: „Tėve, duok man atitenkančią turto dalį“. Ir jis padalino jiems savo pragyvenimą.</verse>
				<verse number="13">O po nedaugelio dienų, jaunesnysis sūnus viską susirinko ir leidosi kelionėn į tolimą šalį, ir ten palaidai gyvendamas iššvaistė savo turtą.</verse>
				<verse number="14">Ir kai jis viską išleido, toje šalyje kilo didžiulis badas; ir jis pradėjo stokoti.</verse>
				<verse number="15">Ir jis nuėjo ir prisijungė prie tos šalies piliečio; o tas pasiuntė jį į savo laukus kiaulių ganyti.</verse>
				<verse number="16">Ir jis geidė prikimšti savo pilvą žievėmis, kurias ėdė kiaulės; bet niekas jam nedavė.</verse>
				<verse number="17">Ir kai jis susiprotėjo, jis tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių turi užtektinai duonos ir dar atliekamos, o aš badu mirštu!</verse>
				<verse number="18">Aš kelsiuos, eisiu pas savo tėvą, ir jam sakysiu: Tėve, aš nusidėjau prieš dangų ir tavo akivaizdoje</verse>
				<verse number="19">ir nebesu vertas vadintis tavo sūnumi; laikyk mane kaip vieną iš savo samdinių’.</verse>
				<verse number="20">Ir jis pakilo ir atėjo pas savo tėvą. Bet jam dar toli esant, jo tėvas jį pamatė ir pasigailėjo, ir nubėgo, ir puolė jam ant kaklo, ir jį pabučiavo.</verse>
				<verse number="21">Ir sūnus jam tarė: ‘Tėve, aš nusidėjau prieš dangų ir tavo akyse ir nebesu vertas būti vadinamas tavo sūnumi’.</verse>
				<verse number="22">Bet tėvas tarė savo tarnams: ‘Išneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį; ir užmaukite ant jo rankos žiedą ir batus ant jo kojų;</verse>
				<verse number="23">ir atveskite čia nupenėtą veršį ir papjaukite; ir valgykime bei linksminkimės,</verse>
				<verse number="24">nes šitas mano sūnus buvo miręs, bet vėl yra gyvas; jis buvo pražuvęs, bet atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.</verse>
				<verse number="25">Na, o jo vyresnysis sūnus buvo ant lauko; ir jam ateinant bei artėjant prie namų, jis išgirdo muziką ir šokius.</verse>
				<verse number="26">Ir jis pašaukė vieną iš tarnų ir paklausė, ką tai reiškia.</verse>
				<verse number="27">Ir jis jam tarė: ‘Tavo brolis atėjo; ir tavo tėvas papjovė nupenėtą veršį, nes atgavo jį sveiką’.</verse>
				<verse number="28">Ir jis supyko ir nenorėjo įeiti; todėl jo tėvas išėjo ir jį prašė.</verse>
				<verse number="29">O jis atsakydamas tarė savo tėvui: ‘Štai šiuos daugelį metų tau tarnauju ir nei karto nenusižengiau tavo įsakymui; tačiau tu niekada nedavei man nei ožiuko, idant pasilinksminčiau su savo draugais;</verse>
				<verse number="30">bet kai tik grįžo šitas tavo sūnus, kuris prarijo tavo pragyvenimą su paleistuvėmis, tu jam papjovei nupenėtą veršį’.</verse>
				<verse number="31">O jis jam tarė: ‘Sūnau, tu visada esi su manimi, ir visa, ką aš turiu, yra tavo.</verse>
				<verse number="32">Derėjo, kad linksmintumės ir džiaugtumės, nes šis tavo brolis buvo miręs, bet vėl yra gyvas; buvo pražuvęs, bet atsirado’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Ir jis taip pat tarė savo mokiniams: „Buvo vienas turtingas žmogus, kuris turėjo ūkvedį; ir tas buvo jam apskųstas, kad išeikvojo jo turtą.</verse>
				<verse number="2">Ir jis pašaukė jį ir jam tarė: ‘Kaip yra, kad girdžiu tai apie tave? Duok savo ūkvedystės ataskaitą; nes tu ilgiau nebegali būti ūkvedys’.</verse>
				<verse number="3">Tada tas ūkvedys tarė savyje: ‘Ką aš darysiu? Nes mano viešpats atima iš manęs ūkvedystę; kasti aš negaliu, elgetauti man gėda.</verse>
				<verse number="4">Nusprendžiau, ką daryti, kad jie priimtų mane į savo namus, kai būsiu atleistas iš ūkvedystės’.</verse>
				<verse number="5">Taigi jis pakvietė visus savo viešpaties skolininkus ir tarė pirmajam: ‘Kiek esi skolingas mano viešpačiui?’</verse>
				<verse number="6">Ir jis tarė: ‘Šimtą saikų aliejaus’. O jis jam tarė: ‘Imk savo sąskaitą, greitai sėsk ir rašyk: penkiasdešimt’.</verse>
				<verse number="7">Tada jis kitam tarė: ‘O kiek tu skolingas?’ Ir jis tarė: ‘Šimtą saikų kviečių’. O jis tarė jam: ‘Imk savo sąskaitą ir rašyk: aštuoniasdešimt’.</verse>
				<verse number="8">Ir viešpats pagyrė neteisųjį ūkvedį, kad jis išmintingai pasielgė; nes šio pasaulio vaikai savo kartoje yra išmintingesni už šviesos vaikus.</verse>
				<verse number="9">Ir aš jums sakau: pasidarykite draugų iš neteisumo momonos; kad jums sužlugus jie priimtų jus į amžinąsias buveines.</verse>
				<verse number="10">Kas yra ištikimas mažiausiame dalyke, tas yra ištikimas ir dideliame; ir kas yra neteisus mažiausiame, tas yra neteisus ir dideliame.</verse>
				<verse number="11">Todėl jeigu jūs nebuvote ištikimi neteisioje momonoje, kas jums patikės tikruosius turtus?</verse>
				<verse number="12">Ir jeigu nebuvote ištikimi tame, kas yra kito žmogaus, kas jums duos tai, kas yra jūsų pačių?</verse>
				<verse number="13">Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams; nes jis arba vieno nekęs, o kitą mylės; arba vieno laikysis, o kitą niekins. Jūs negalite tarnauti Dievui ir momonai“.</verse>
				<verse number="14">Ir fariziejai, kurie buvo godūs, taip pat girdėjo visa tai; ir jie išjuokė jį.</verse>
				<verse number="15">O jis jiems tarė: „Jūs esate tie, kurie patys save teisina žmonių akivaizdoje, bet Dievas žino jūsų širdis; nes tai, kas yra aukštinama tarp žmonių, Dievo akyse yra pasibjaurėjimas.</verse>
				<verse number="16">Įstatymas ir pranašai buvo iki Jono, nuo to laiko yra skelbiama Dievo karalystė, ir kiekvienas į ją veržiasi.</verse>
				<verse number="17">Ir lengviau yra dangui ir žemei praeiti, negu vienam įstatymo brūkšneliui iškristi.</verse>
				<verse number="18">Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas svetimauja; ir kas vyro atleistąją veda, tas svetimauja.</verse>
				<verse number="19">Buvo vienas turtingas žmogus, kuris vilkėjo purpuru bei plona drobe ir kiekvieną dieną ištaigingai gyveno;</verse>
				<verse number="20">ir buvo vienas elgeta, vardu Lozorius, kuris gulėjo prie jo vartų aptekęs žaizdomis</verse>
				<verse number="21">ir trokšdamas pasimaitinti trupiniais, krentančiais nuo turtuolio stalo; dar daugiau: šunys ateidavo ir nulaižydavo jam žaizdas.</verse>
				<verse number="22">Ir įvyko, kad elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį; mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas;</verse>
				<verse number="23">ir pragare, būdamas kančiose, jis pakelia savo akis ir iš tolo mato Abraomą ir jo prieglobstyje – Lozorių.</verse>
				<verse number="24">Ir jis šaukė ir tarė: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs ir atsiųsk Lozorių, kad jis pavilgytų vandenyje savo piršto galą ir atvėsintų mano liežuvį; nes aš esu kankinamas šioje liepsnoje’.</verse>
				<verse number="25">Bet Abraomas tarė: ‘Sūnau, prisimink, kad tu per savo gyvenimą gavai savo gėrybes, o Lozorius blogybes; bet dabar jis yra paguostas, o tu kankiniesi.</verse>
				<verse number="26">Ir prie viso to, tarp mūsų ir jūsų yra įtvirtinta didžiulė praraja; taip, kad tie, kurie nori iš čia pereiti pas jus, negali; nei iš ten norintys negali ateiti pas mus’.</verse>
				<verse number="27">Tada jis tarė: ‘Tad meldžiu tave, tėve, kad nusiųstum jį į mano tėvo namus;</verse>
				<verse number="28">nes aš turiu penkis brolius; kad jis jiems paliudytų, idant ir jie neateitų į šią kančios vietą’.</verse>
				<verse number="29">Abraomas jam sako: ‘Jie turi Mozę ir pranašus; tegul jų klauso’.</verse>
				<verse number="30">O jis tarė: ‘Ne, tėve Abraomai; bet jei kas iš numirusiųjų nueitų pas juos, jie atgailautų’.</verse>
				<verse number="31">Ir jis jam tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės ir pranašų, tai jie nebus įtikinti, jei kas ir iš numirusiųjų prisikeltų’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Tada jis tarė mokiniams: „Yra neįmanoma, kad papiktinimai neateitų; bet vargas tam, per kurį jie ateina!</verse>
				<verse number="2">Jam geriau būtų, kad ant jo kaklo būtų užkabintas girnos akmuo, ir jis būtų įmestas į jūrą, negu kad jis papiktintų vieną iš šitų mažųjų.</verse>
				<verse number="3">Žiūrėkite savęs: jei tavo brolis nusižengia prieš tave, pabark jį; ir jei jis atgailauja, atleisk jam.</verse>
				<verse number="4">Ir jeigu jis nusižengtų prieš tave septynis kartus per dieną ir septynis kartus per dieną atsigręžtų į tave, sakydamas: ‘Aš atgailauju’, tu jam atleisk“.</verse>
				<verse number="5">Ir apaštalai tarė Viešpačiui: „Padidink mūsų tikėjimą“.</verse>
				<verse number="6">O Viešpats tarė: „Jeigu jūs turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios sėklos grūdelį, jūs pasakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk su šaknimis ir pasisodink jūroje’, ir jis jūsų paklausytų.</verse>
				<verse number="7">Bet kuris iš jūsų, turėdamas ariantį ar galvijus ganantį tarną, jam grįžus iš lauko tuoj pat pasakys: ‘Eik ir sėsk prie valgio’?</verse>
				<verse number="8">Argi jis verčiau jam nesakys: ‘Paruošk ką nors man pavakarieniauti ir susijuosk, ir man patarnauk, kol aš pavalgysiu ir atsigersiu; o po to tu valgyk ir gerk’?</verse>
				<verse number="9">Argi jis dėkoja tam tarnui, kad jis atliko, kas buvo jam įsakyta? Nemanau.</verse>
				<verse number="10">Taip ir jūs, kai būsite atlikę visa tai, kas buvo jums įsakyta, sakykite: ‘Mes esame nenaudingi tarnai: mes padarėme tai, ką privalėjome padaryti’“.</verse>
				<verse number="11">Ir įvyko, kad jam einant į Jeruzalę jis ėjo tarp Samarijos ir Galilėjos.</verse>
				<verse number="12">Ir jam įėjus į vieną kaimą, ten jį pasitiko dešimt raupsuotųjų vyrų, kurie stovėjo atokiai;</verse>
				<verse number="13">ir jie pakėlė savo balsus ir tarė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų“.</verse>
				<verse number="14">Ir kai jis pamatė juos, jis jiems tarė: „Eikite, pasirodykite kunigams“. Ir įvyko, kad jiems beeinant jie buvo apvalyti.</verse>
				<verse number="15">Ir vienas iš jų, pamatęs, kad buvo išgydytas, sugrįžo ir garsiu balsu šlovino Dievą</verse>
				<verse number="16">ir dėkodamas jam parpuolė veidu žemyn prie jo kojų; ir jis buvo samarietis.</verse>
				<verse number="17">Ir Jėzus atsakydamas tarė: „Argi ne dešimt yra apvalytų? Bet kur yra devyni?</verse>
				<verse number="18">Neatsirado nei vieno, kuris būtų grįžęs atiduoti Dievui šlovę, išskyrus šitą svetimšalį“.</verse>
				<verse number="19">Ir jis tarė jam: „Kelkis, eik: tavo tikėjimas išgydė tave“.</verse>
				<verse number="20">Ir fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, jis jiems atsakydamas tarė: „Dievo karalystė neateina stebimai;</verse>
				<verse number="21">ir nesakys: ‘Štai čia!’ arba ‘Štai ten!’, nes štai Dievo karalystė yra jumyse“.</verse>
				<verse number="22">Ir jis tarė mokiniams: „Ateis dienos, kai norėsite išvysti bent vieną iš žmogaus Sūnaus dienų, bet jos nepamatysite.</verse>
				<verse number="23">Ir sakys jums: ‘Štai čia’ arba, ‘Štai ten’; nesekiokite jų nei sekite jais.</verse>
				<verse number="24">Nes kaip žaibas, tvykstelėjęs iš vieno galo po dangumi, nušviečia kitą galą po dangumi; taip bus ir žmogaus Sūnus savo dieną.</verse>
				<verse number="25">Bet pirmiau jis turi daug iškentėti ir būti šios kartos atmestas.</verse>
				<verse number="26">Ir kaip buvo Nojės dienomis, taip bus ir žmogaus Sūnaus dienomis.</verse>
				<verse number="27">Jie valgė, gėrė, vedė žmonas ir tekėjo iki tos dienos, kai Nojė įžengė į arką, ir atėjo tvanas, ir juos visus sunaikino.</verse>
				<verse number="28">Taip pat, kaip buvo ir Loto dienomis: jie valgė, gėrė, pirko, pardavinėjo, sodino, statė;</verse>
				<verse number="29">bet tą pačią dieną, kai Lotas išėjo iš Sodomos, iš dangaus lijo ugnimi bei siera ir juos visus sunaikino.</verse>
				<verse number="30">Taip bus ir tą dieną, kai žmogaus Sūnus bus apreikštas.</verse>
				<verse number="31">Tą dieną, kas bus ant namo stogo, o jo daiktai name, tenelipa žemyn jų pasiimti; o tas, kuris yra ant lauko, taip pat tenegrįžta.</verse>
				<verse number="32">Prisiminkite Loto žmoną.</verse>
				<verse number="33">Kas sieks išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę, tas ją išsaugos.</verse>
				<verse number="34">Sakau jums: tą naktį bus du vienoje lovoje; vienas bus paimtas, o kitas paliktas.</verse>
				<verse number="35">Dvi mals kartu; viena bus paimta, o kita palikta.</verse>
				<verse number="36">Du bus ant lauko; vienas bus paimtas, o kitas paliktas“.</verse>
				<verse number="37">O jie atsakė ir tarė jam: „Kur, Viešpatie?“ Ir jis tarė jiems: „Kur yra kūnas, ten susirinks ir ereliai“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Ir jis kalbėjo jiems palyginimą tam, kad reikia visada melstis ir nepailsti;</verse>
				<verse number="2">sakydamas: „Mieste buvo teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nepaisė žmogaus;</verse>
				<verse number="3">ir tame mieste buvo našlė; ir ji atėjo pas jį, sakydama: ‘Atkeršyk už mane mano priešininkui’.</verse>
				<verse number="4">Ir jis kurį laiką nenorėjo; bet paskui jis kalbėjo savyje: ‘Nors aš nebijau Dievo ir nepaisau žmogaus,</verse>
				<verse number="5">tačiau, kadangi šita našlė man neduoda ramybės, aš atkeršysiu už ją, kad savo nuolatiniu atėjimu ji manęs nenuvargintų’“.</verse>
				<verse number="6">Ir Viešpats tarė: „Paklausykite, ką sako neteisusis teisėjas.</verse>
				<verse number="7">Ir argi Dievas neatkeršys už savo išrinktuosius, kurie dieną ir naktį jam šaukia, nors jis ir ilgai juos pakenčia?</verse>
				<verse number="8">Sakau jums, kad jis greitai už juos atkeršys. Tačiau kai ateis žmogaus Sūnus, ar jis beras žemėje tikėjimą?“</verse>
				<verse number="9">Ir tiems, kurie pasitikėjo savimi, kad yra teisūs, o kitus niekino, jis kalbėjo šitą palyginimą:</verse>
				<verse number="10">„Du žmonės nuėjo aukštyn į šventyklą melstis; vienas – fariziejus, o kitas – muitininkas.</verse>
				<verse number="11">Fariziejus atsistojo ir taip savyje meldėsi: ‘Dieve, dėkoju tau, kad nesu kaip kiti žmonės – plėšikai, neteisūs, svetimautojai arba va kaip šis muitininkas.</verse>
				<verse number="12">Aš pasninkauju dukart savaitėje, duodu dešimtinę iš visko, ką turiu’.</verse>
				<verse number="13">O muitininkas, stovėdamas atokiai, nenorėjo nei savo akių į dangų pakelti, bet mušėsi sau į krūtinę, sakydamas: ‘Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui’.</verse>
				<verse number="14">Sakau jums: šitas nuėjo į savo namus išteisintas, o ne anas; nes kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas; o tas, kuris save žemina, bus išaukštintas“.</verse>
				<verse number="15">Ir jie taip pat nešė pas jį kūdikius, kad jis juos paliestų: bet kai jo mokiniai tai pamatė, jie barė juos.</verse>
				<verse number="16">Bet Jėzus pasišaukė juos ir tarė: „Leiskite vaikeliams ateiti pas mane ir jiems nedrauskite, nes tokių yra Dievo karalystė.</verse>
				<verse number="17">Iš tiesų sakau jums: kas nepriims Dievo karalystės kaip vaikelis, tas niekaip į ją neįeis“.</verse>
				<verse number="18">Ir vienas valdovas jo paklausė, sakydamas: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“</verse>
				<verse number="19">O Jėzus jam tarė: „Kodėl mane vadini geru? Nėra nei vieno gero, išskyrus vieną, tai yra Dievą.</verse>
				<verse number="20">Tu žinai įsakymus: ‘Nesvetimauk’, ‘Nežudyk’, ‘Nevok’, ‘Melagingai neliudyk’, ‘Gerbk savo tėvą ir motiną’“.</verse>
				<verse number="21">O jis tarė: „Visų šitų laikiausi nuo pat savo jaunystės“.</verse>
				<verse number="22">Tai išgirdęs Jėzus jam tarė: „Tačiau vieno tau trūksta: parduok viską, ką turi, ir išdalink vargšams, ir turėsi lobį danguje; ir ateik, sek paskui mane“.</verse>
				<verse number="23">Ir tai išgirdęs jis labai nuliūdo, nes buvo labai turtingas.</verse>
				<verse number="24">Ir Jėzus pamatęs, kad jis labai nuliūdo, tarė: „Kaip sunkiai tie, kurie turi turtų, įeis į Dievo karalystę!</verse>
				<verse number="25">Nes lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos akį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“.</verse>
				<verse number="26">Ir tie, kurie tai išgirdo, tarė: „Kas tada gali būti išgelbėtas?“</verse>
				<verse number="27">O jis tarė: „Kas neįmanoma žmonėms, tai įmanoma Dievui“.</verse>
				<verse number="28">Tada Petras tarė: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“.</verse>
				<verse number="29">Ir jis tarė jiems: „Iš tiesų sakau jums: nėra nei vieno, kuris paliko namus ar tėvus, ar brolius, ar žmoną, ar vaikus dėl Dievo karalystės</verse>
				<verse number="30">ir kuris negautų daugeriopai šiuo metu ir amžinojo gyvenimo ateinančiame pasaulyje“.</verse>
				<verse number="31">Tada jis pasiėmė dvylika ir jiems tarė: „Štai mes einame aukštyn į Jeruzalę, ir išsipildys viskas, kas pranašų parašyta apie žmogaus Sūnų.</verse>
				<verse number="32">Nes jis bus atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas;</verse>
				<verse number="33">ir jie nuplaks jį ir nužudys; o trečią dieną jis prisikels“.</verse>
				<verse number="34">Bet jie nieko iš to nesuprato; ir šitas pasakymas buvo jiems paslėptas, ir jie nežinojo, kas buvo pasakyta.</verse>
				<verse number="35">Ir įvyko, kad jam priartėjus prie Jericho, vienas neregys sėdėjo pakelėje elgetaudamas;</verse>
				<verse number="36">ir girdėdamas pro šalį einančią minią jis paklausė, ką tai reiškia.</verse>
				<verse number="37">Ir jie pasakė jam, kad pro šalį eina Jėzus iš Nazareto.</verse>
				<verse number="38">Ir jis šaukė, sakydamas: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs“.</verse>
				<verse number="39">O priekyje einantys barė jį, kad jis tylėtų, bet jis dar labiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“</verse>
				<verse number="40">Ir Jėzus sustojo ir įsakė, kad jis būtų pas jį atvestas; ir kai tas prisiartino, jis paklausė jo,</verse>
				<verse number="41">sakydamas: „Ką nori, kad tau padaryčiau?“ Ir jis tarė: „Viešpatie, kad praregėčiau“.</verse>
				<verse number="42">Ir Jėzus jam tarė: „Regėk – tavo tikėjimas tave išgelbėjo“.</verse>
				<verse number="43">Ir tuoj pat jis praregėjo ir sekė paskui jį, šlovindamas Dievą; ir visa tauta tai pamačiusi gyrė Dievą“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Ir Jėzus įėjęs ėjo per Jerichą.</verse>
				<verse number="2">Ir štai buvo žmogus, vardu Zachiejus, kuris buvo vyriausiasis tarp muitininkų, ir buvo turtingas.</verse>
				<verse number="3">Ir jis stengėsi pamatyti Jėzų, kas jis esąs; bet dėl spūsties negalėjo, nes buvo mažo ūgio.</verse>
				<verse number="4">Ir užbėgęs į priekį jis įlipo į sikomoro medį, kad jį pamatytų; nes jis turėjo tuo keliu praeiti.</verse>
				<verse number="5">Ir kai Jėzus atėjo į tą vietą, jis pažiūrėjo į viršų, jį pamatė ir tarė jam: „Zachiejau, pasiskubink, nulipk; nes šiandien aš turiu apsistoti tavo namuose“.</verse>
				<verse number="6">Ir jis pasiskubino, nusileido ir su džiaugsmu priėmė jį.</verse>
				<verse number="7">Tai matydami, jie visi murmėjo, kalbėdami, kad „jis užėjo į svečius pas žmogų, kuris yra nusidėjėlis“.</verse>
				<verse number="8">Ir Zachiejus atsistojo ir tarė Viešpačiui: „Štai Viešpatie, pusę savo turto aš atiduodu vargšams; ir jei melagingai apkaltinęs ką nors paėmiau iš kokio žmogaus, aš grąžinsiu jam keturgubai“.</verse>
				<verse number="9">Ir Jėzus jam tarė: „Šią dieną į šiuos namus atėjo išgelbėjimas, kadangi ir jis yra Abraomo sūnus.</verse>
				<verse number="10">Nes žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti to, kas buvo pražuvę“.</verse>
				<verse number="11">Ir jiems to besiklausant jis pridūrė, kalbėdamas palyginimą, kadangi jis buvo arti Jeruzalės, ir kadangi jie galvojo, jog Dievo karalystė turi tuoj pat pasirodyti.</verse>
				<verse number="12">Todėl jis tarė: „Vienas kilmingas žmogus išėjo į tolimą kraštą, kad gautų sau karalystę ir sugrįžtų.</verse>
				<verse number="13">Ir jis pašaukė savo dešimt tarnų ir davė jiems dešimt minų, ir tarė jiems: ‘Verskitės, kol sugrįšiu’.</verse>
				<verse number="14">Bet jo piliečiai jo nekentė ir nusiuntė jam iš paskos žinią, sakydami: ‘Mes nenorime, kad šitas mums karaliautų’.</verse>
				<verse number="15">Ir įvyko, kad, kai gavęs karalystę jis sugrįžo, tuomet jis įsakė, kad jam pakviestų tuos tarnus, kuriems jis buvo davęs pinigus, idant sužinotų, kiek kiekvienas versdamasis uždirbo.</verse>
				<verse number="16">Tada atėjo pirmasis, sakydamas: ‘Viešpatie, tavo mina uždirbo dešimt minų’.</verse>
				<verse number="17">Ir jis jam tarė: ‘Gerai, gerasis tarne; kadangi buvai ištikimas labai mažame dalyke, turėk valdžią dešimčiai miestų’.</verse>
				<verse number="18">Ir antrasis atėjo, sakydamas: ‘Viešpatie, tavo mina uždirbo penkias minas’.</verse>
				<verse number="19">Taip pat ir jam jis tarė: ‘Ir tu valdyk penkis miestus’.</verse>
				<verse number="20">Ir kitas atėjo, sakydamas: ‘Viešpatie, štai tavo mina, kurią laikiau suvyniojęs į servetėlę;</verse>
				<verse number="21">nes aš bijojau tavęs, kadangi esi griežtas žmogus: tu imi tai, ko nesi padėjęs, ir pjauni tai, ko nesėjai’.</verse>
				<verse number="22">Ir jis jam sako: ‘Iš tavo paties burnos aš tave teisiu, piktasis tarne. Tu žinojai, kad aš esu griežtas žmogus, imantis tai, ko nepadėjau ir pjaunantis tai, ko nesėjau;</verse>
				<verse number="23">tad kodėl nedavei mano pinigų bankui, kad man atėjus aš būčiau pareikalavęs, kas mano, su palūkanomis?’</verse>
				<verse number="24">Ir jis tarė šalia stovintiems: ‘Atimkite iš jo tą miną ir duokite ją tam, kuris turi dešimt minų’</verse>
				<verse number="25">(o jie tarė jam: ‘Viešpatie, jis turi dešimt minų’).</verse>
				<verse number="26">Nes sakau jums, kad kiekvienam, kuris turi, bus duota; o iš to, kuris neturi, bus atimta ir tai, ką jis turi.</verse>
				<verse number="27">O tuos mano priešus, nenorėjusius, kad jiems karaliaučiau, atveskite čia ir mano akivaizdoje užmuškite’“.</verse>
				<verse number="28">Ir taip pakalbėjęs jis nuėjo priekin, kildamas aukštyn į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="29">Ir įvyko, kad jam priartėjus prie Betfagės ir Betanijos, prie vadinamo Alyvų kalno, jis pasiuntė du iš savo mokinių,</verse>
				<verse number="30">sakydamas: „Eikite į priešais jus esantį kaimą, į kurį įeidami rasite pririštą kumeliuką, ant kurio niekada nėra sėdėjęs žmogus; atriškite jį ir atveskite čia.</verse>
				<verse number="31">O jei kas jūsų paklaustų: ‘Kodėl jį atrišate?’, taip jam sakykite: ‘Todėl, kad jo reikia Viešpačiui’.</verse>
				<verse number="32">Ir pasiųstieji nuėjo ir rado taip, kaip jis buvo jiems sakęs.</verse>
				<verse number="33">Ir jiems beatrišant kumeliuką, jo šeimininkai jiems tarė: „Kodėl atrišate kumeliuką?“</verse>
				<verse number="34">O jie tarė: „Viešpačiui jo reikia“.</verse>
				<verse number="35">Ir jie atvedė jį pas Jėzų; ir jie užmetė ant kumeliuko savo drabužius ir ant jo jie užsodino Jėzų.</verse>
				<verse number="36">Ir jam einant, jie tiesė savo drabužius kelyje.</verse>
				<verse number="37">Ir jam priartėjus prie Alyvų kalno šlaito, visa mokinių minia pradėjo garsiu balsu džiūgauti ir girti Dievą už visus galingus darbus, kuriuos jie matė;</verse>
				<verse number="38">sakydami: „ Tebūna palaimintas Karalius, kuris ateina Viešpaties vardu; ramybė danguje ir šlovė aukštybėse!“</verse>
				<verse number="39">Ir kai kurie fariziejai iš minios jam tarė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius“.</verse>
				<verse number="40">O jis atsakydamas tarė jiems: „Sakau tai jums: jei šitie tylės, tai akmenys tuoj pat šauks“.</verse>
				<verse number="41">Ir kai jis priartėjo, jis pažiūrėjo į miestą ir dėl jo verkė,</verse>
				<verse number="42">sakydamas: „Jei tu, būtent tu, bent šioje savo dienoje būtum žinojęs tai, kas skirta tavo ramybei! Bet dabar tai yra paslėpta nuo tavo akių.</verse>
				<verse number="43">Nes ateis tau dienos, kai tavo priešai apjuos tave apkasais ir apsups tave, ir suspaus tave iš visų pusių,</verse>
				<verse number="44">ir sulygins tave su žeme ir tavo vaikus tavyje; ir jie nepaliks tavyje akmens ant akmens; nes tu nepažinai savo aplankymo meto“.</verse>
				<verse number="45">Ir jis įėjo į šventyklą ir pradėjo varyti laukan joje pardavinėjančius ir perkančius;</verse>
				<verse number="46">sakydamas jiems: „Yra parašyta: ‘Mano namai yra maldos namai’; bet jūs pavertėte juos vagių lindyne“.</verse>
				<verse number="47">Ir jis kasdien mokė šventykloje. Bet vyriausieji kunigai, raštininkai ir tautos vyriausieji siekė jį sunaikinti,</verse>
				<verse number="48">bet negalėjo surasti, ką jie galėtų padaryti, nes visa tauta buvo labai prikibusi jo pasiklausyti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Ir įvyko, kad vieną iš tų dienų, kai jis mokė tautą šventykloje ir skelbė evangeliją, prie jo pristojo vyriausieji kunigai ir raštininkai su vyresniaisiais</verse>
				<verse number="2">ir kalbėjo jam, sakydami: „Pasakyk mums, kokia valdžia tu šitai darai, arba kas yra tas, kuris tau davė šitą valdžią?“</verse>
				<verse number="3">O jis atsakydamas tarė jiems: „Aš irgi paklausiu jūsų vieno dalyko; ir atsakykite man:</verse>
				<verse number="4">Jono krikštas – ar tai buvo iš dangaus, ar iš žmonių?“</verse>
				<verse number="5">Ir jie svarstė tarpusavyje, sakydami: „Jei sakysime: ‘Iš dangaus’, jis pasakys: ‘Tad kodėl juo netikėjote?’</verse>
				<verse number="6">Bet jei sakysime: ‘Iš žmonių’, visa tauta mus užmėtys akmenimis; nes jie įsitikinę, kad Jonas buvo pranašas“.</verse>
				<verse number="7">Ir jie atsakė, jog jie nežino, iš kur tai.</verse>
				<verse number="8">Ir Jėzus jiems tarė: „Tai nei aš jums nepasakysiu, kokia valdžia tai darau“.</verse>
				<verse number="9">Tada jis tautai pradėjo kalbėti šį palyginimą: „Vienas žmogus pasodino vynuogyną, išnuomojo jį žemdirbiams ir ilgam laikui išvyko į tolimą šalį.</verse>
				<verse number="10">O kai buvo metas, jis pasiuntė tarną pas žemdirbius, kad jie duotų jam iš to vynuogyno vaisių; bet žemdirbiai jį primušė ir išsiuntė tuščiomis.</verse>
				<verse number="11">Ir jis vėl siuntė kitą tarną; tą jie irgi primušė ir gėdingai su juo pasielgė, ir išsiuntė jį tuščiomis.</verse>
				<verse number="12">Ir jis vėl siuntė trečią; ir jį taip pat jie sužeidė ir išmetė laukan.</verse>
				<verse number="13">Tada vynuogyno viešpats tarė: ‘Ką man daryti? Aš siųsiu savo mylimąjį sūnų: galbūt jį pamatę jie jį gerbs’.</verse>
				<verse number="14">Bet kai žemdirbiai jį pamatė, jie tarpusavyje samprotavo, sakydami: ‘Šitas yra paveldėtojas: eime, užmuškime jį, kad paveldas būtų mūsų’.</verse>
				<verse number="15">Tad jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Ką gi jiems darys vynuogyno viešpats?</verse>
				<verse number="16">Jis ateis ir sunaikins tuos žemdirbius, ir atiduos vynuogyną kitiems“. Ir kai jie tai išgirdo, jie tarė: „Apsaugok Dieve!“</verse>
				<verse number="17">Ir jis į juos pažiūrėjęs tarė: „Kas gi tuomet tai, kas parašyta: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu’?</verse>
				<verse number="18">Kas kris ant šito akmens, tas bus sudaužytas; bet ant ko jis užkris, tą sutrins į miltus“.</verse>
				<verse number="19">Ir vyriausieji kunigai bei raštininkai tą pačią valandą ieškojo, kad prie jo pridėtų rankas; ir jie bijojo tautos, nes jie suprato, kad jis kalbėjo šitą palyginimą prieš juos.</verse>
				<verse number="20">Ir jie stebėjo jį ir išsiuntė šnipus, kurie apsimestų teisiais, kad nutvertų jo žodžius, idant jie taip galėtų jį atiduoti valdytojo galiai ir valdžiai.</verse>
				<verse number="21">Ir jie paklausė jo, sakydami: „Mokytojau, mes žinome, kad tu sakai ir mokai teisingai, ir neatsižvelgi į asmenis, bet tikrai mokai Dievo kelio;</verse>
				<verse number="22">ar teisėta mums duoti duoklę ciesoriui, ar ne?“</verse>
				<verse number="23">Bet jis suprato jų klastą ir jiems tarė: „Kodėl mane gundote?</verse>
				<verse number="24">Parodykite man denarą. Kieno atvaizdą ir užrašą jis turi?“ Jie atsakydami tarė: „Ciesoriaus“.</verse>
				<verse number="25">Ir jis tarė jiems: „Todėl kas yra ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“.</verse>
				<verse number="26">Ir jie negalėjo tautos akivaizdoje nutverti jo žodžių; ir jie stebėjosi jo atsakymu ir nutilo.</verse>
				<verse number="27">Tada pas jį atėjo kai kurie iš sadukiejų, kurie neigia, kad yra prisikėlimas; ir jie paklausė jo,</verse>
				<verse number="28">sakydami: „Mokytojau, Mozė mums parašė: ‘jei kieno brolis miršta turėdamas žmoną, ir jis miršta be vaikų, tai jo brolis turi imti jo žmoną ir prikelti savo broliui sėklą’.</verse>
				<verse number="29">Taigi buvo septyni broliai; ir pirmasis ėmė žmoną ir mirė be vaikų.</verse>
				<verse number="30">Ir antrasis ėmė ją į žmonas, ir jis mirė bevaikis.</verse>
				<verse number="31">Ir trečiasis ėmė ją; ir taip pat tie septyni; ir jie, nepalikę vaikų, mirė.</verse>
				<verse number="32">Po jų visų mirė ir moteris.</verse>
				<verse number="33">Taigi kieno iš jų žmona ji bus prisikėlime? Nes septyni turėjo ją už žmoną“.</verse>
				<verse number="34">O Jėzus atsakydamas jiems tarė: „Šio pasaulio vaikai veda ir išteka;</verse>
				<verse number="35">bet tie, kurie bus laikomi vertais įsigyti aną pasaulį ir prisikėlimą iš numirusiųjų, nei ves, nei tekės;</verse>
				<verse number="36">jie nebegalės ir mirti, nes jie yra lygūs angelams; ir yra Dievo vaikai, būdami prisikėlimo vaikais.</verse>
				<verse number="37">Na, o kad mirusieji prikeliami, netgi Mozė nurodė prie krūmo, kai jis vadina Viešpatį Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu.</verse>
				<verse number="38">Nes jis nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų; nes visi jam gyvena“.</verse>
				<verse number="39">Tada kai kurie iš raštininkų atsakydami tarė: „Mokytojau, tu gerai pasakei“.</verse>
				<verse number="40">Ir po to jie nedrįso jo nieko klausti.</verse>
				<verse number="41">Ir jis tarė jiems: „Kaipgi jie sako, kad Kristus yra Dovydo sūnus?</verse>
				<verse number="42">Ir pats Dovydas Psalmių knygoje sako: ‘VIEŠPATS tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje,</verse>
				<verse number="43">kol padarysiu tavo priešus tavo pakoju’.</verse>
				<verse number="44">Taigi Dovydas vadina jį Viešpačiu; tad kaipgi jis yra jo sūnus?“</verse>
				<verse number="45">Tada, visai tautai besiklausant, jis tarė savo mokiniams:</verse>
				<verse number="46">„Saugokitės raštininkų, kurie trokšta vaikščioti ilgais drabužiais, mėgsta sveikinimus turguose, aukščiausius krėslus sinagogose ir viršiausias vietas puotose;</verse>
				<verse number="47">kurie suryja našlių namus, o dėl akių atlieka ilgas maldas: jie gaus didesnį pasmerkimą“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Ir jis pažvelgė aukštyn ir pamatė turtuolius, metančius savo dovanas į iždinę.</verse>
				<verse number="2">Ir taip pat jis pamatė vieną vargšę našlę, įmetančią ten dvi leptas.</verse>
				<verse number="3">Ir jis tarė: „Iš tiesų sakau jums, kad ši vargšė našlė įmetė daugiau už juos visus;</verse>
				<verse number="4">nes visi tie iš savo pertekliaus įmetė Dievo dovanoms, bet ji iš savo skurdo įmetė visą pragyvenimą, kurį ji turėjo“.</verse>
				<verse number="5">Ir kai kuriems kalbant apie šventyklą, kaip ji yra išpuošta gražiais akmenimis ir dovanomis, jis tarė:</verse>
				<verse number="6">„Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens, kuris nebūtų nugriautas“.</verse>
				<verse number="7">Ir jie klausė jo, sakydami: „Mokytojau, bet kada tai bus? Ir koks bus ženklas, kai tai įvyks?“</verse>
				<verse number="8">O jis tarė: „Žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti, nes daugelis ateis mano vardu, sakydami: ‘Aš esu Kristus ’ ir: ‘Laikas artėja’; taigi neikite paskui juos.</verse>
				<verse number="9">Bet kai išgirsite apie karus ir sąmyšius, nenusigąskite, nes tai turi pirmiau įvykti; bet galas dar negreit“.</verse>
				<verse number="10">Tada jis tarė jiems: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę;</verse>
				<verse number="11">ir įvairiose vietose bus didelių žemės drebėjimų, badmečių ir marų; ir iš dangaus bus baisūs reginiai ir dideli ženklai.</verse>
				<verse number="12">Bet pirmiau visų šitų, jie pridės prie jūsų rankas, persekios jus, atiduodami sinagogoms ir į kalėjimus, dėl mano vardo atvestus pas karalius ir valdovus.</verse>
				<verse number="13">Ir tai jums pasitarnaus liudijimui.</verse>
				<verse number="14">Taigi dėkitės į širdis iš anksto negalvoti, ką turėsite atsakyti;</verse>
				<verse number="15">nes aš jums duosiu burną ir išmintį, kuriai nepajėgs prieštarauti ir priešintis nei vienas jūsų priešininkas.</verse>
				<verse number="16">Ir jus išdavinės tėvai, broliai, giminaičiai ir draugai; ir padarys, kad kai kurie iš jūsų būtumėte nužudyti.</verse>
				<verse number="17">Ir dėl mano vardo jūs būsite visų nekenčiami.</verse>
				<verse number="18">Bet nuo jūsų galvos neprapuls nei vienas plaukas.</verse>
				<verse number="19">Savo kantrumu turėkite savo sielas.</verse>
				<verse number="20">Ir kai pamatysite Jeruzalę apsuptą kariuomenių, tada žinokite, kad jos suniokojimas arti.</verse>
				<verse number="21">Tada tie, kurie yra Judėjoje, tebėga į kalnus; ir tie, kurie yra jos viduryje, teišeina lauk; ir tie, kurie yra laukuose, teneina į ją.</verse>
				<verse number="22">Nes šitos bus keršto dienos, kad išsipildytų viskas, kas užrašyta.</verse>
				<verse number="23">Bet vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis! Nes šalyje bus didis sielvartas ir rūstybė šitai tautai.</verse>
				<verse number="24">Ir jie kris nuo kalavijo ašmenų ir bus vedami į nelaisvę į visas tautas; ir Jeruzalė bus pagonių trypiama, kol išsipildys pagonių laikai.</verse>
				<verse number="25">Ir bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse; ir žemėje tautų sielvartas ir suglumimas; jūros ir bangų ūžimas;</verse>
				<verse number="26">žmonių širdys nusilps dėl baimės ir belaukiant dalykų, ateisiančių ant žemės; nes dangaus jėgos bus sudrebintos.</verse>
				<verse number="27">Ir tada jie pamatys žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su jėga ir didžia šlove.</verse>
				<verse number="28">Ir kai tie dalykai pradės pildytis, tada žiūrėkite aukštyn ir pakelkite savo galvas; nes artinasi jūsų atpirkimas“.</verse>
				<verse number="29">Ir jis kalbėjo jiems palyginimą: „Žiūrėkite į figmedį ir visus medžius:</verse>
				<verse number="30">kai jie jau išsprogsta, patys matote ir žinote, kad vasara jau visai čia pat.</verse>
				<verse number="31">Taip ir jūs, kai matysite tai vykstant, žinokite, kad Dievo karalystė visai čia pat.</verse>
				<verse number="32">Iš tiesų sakau jums: ši karta nepraeis iki viskas išsipildys.</verse>
				<verse number="33">Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis.</verse>
				<verse number="34">Ir žiūrėkite savęs, kad kokiu metu jūsų širdys nebūtų apsunkintos nesaikingumo, girtavimo ir šio gyvenimo rūpesčių, kad toji diena neužeitų ant jūsų netikėtai.</verse>
				<verse number="35">Nes kaip žabangos ji ateis ant visų gyvenančių ant visos žemės paviršiaus.</verse>
				<verse number="36">Todėl budėkite ir visuomet melskitės, kad būtumėte palaikyti vertais išvengti viso to, kas įvyks, ir stovėti žmogaus Sūnaus akivaizdoje“.</verse>
				<verse number="37">Ir dienos metu jis mokė šventykloje; o naktį jis išėjo ir nakvojo kalne, vadinamame Alyvų.</verse>
				<verse number="38">Ir visa tauta anksti ryte atėjo pas jį į šventyklą jo pasiklausyti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Na, o artėjo Neraugintos duonos šventė, kuri yra vadinama Perėjimu.</verse>
				<verse number="2">Ir vyriausieji kunigai bei raštininkai ieškojo, kaip jie galėtų jį užmušti; nes jie bijojo tautos.</verse>
				<verse number="3">Tada Šėtonas įėjo į Judą, pravarde Iskariotas, esantį iš dvylikos skaičiaus.</verse>
				<verse number="4">Ir jis nuėjo ir kalbėjo su vyriausiais kunigais ir vadais, kaip jis jiems galėtų jį išduoti.</verse>
				<verse number="5">Ir jie apsidžiaugė ir sutarė duoti jam pinigų.</verse>
				<verse number="6">Ir jis pažadėjo ir ieškojo progos jiems jį išduoti ne prie minios.</verse>
				<verse number="7">Tada atėjo Neraugintos duonos diena, kada turėjo būti užmušamas Perėjimas.</verse>
				<verse number="8">Ir jis išsiuntė Petrą bei Joną, sakydamas: „Eikite ir paruoškite mums Perėjimą, kad mes galėtume valgyti“.</verse>
				<verse number="9">Ir jie tarė jam: „Kur nori, kad paruoštume?“</verse>
				<verse number="10">Ir jis tarė jiems: „Štai jums įėjus į miestą jus pasitiks žmogus, nešinas vandens ąsočiu; sekite paskui jį į tą namą, į kurį jis įeis.</verse>
				<verse number="11">Ir sakysite namo šeimininkui: ‘Mokytojas tau sako: kur yra svečių kambarys, kur aš valgysiu Perėjimą su savo mokiniais?’</verse>
				<verse number="12">Ir jis parodys jums didelį apstatytą aukštutinį kambarį, ten paruoškite“.</verse>
				<verse number="13">Ir jie nuėjo ir rado taip, kaip jis buvo jiems sakęs; ir jie paruošė Perėjimą.</verse>
				<verse number="14">Ir atėjus valandai, jis sėdosi, ir su juo – dvylika apaštalų.</verse>
				<verse number="15">Ir jis tarė jiems: „Aš trokšte troškau su jumis valgyti šį Perėjimą pirmiau nei kentėsiu;</verse>
				<verse number="16">nes jums sakau: nebevalgysiu jo, iki tai išsipildys Dievo karalystėje“.</verse>
				<verse number="17">Ir jis paėmė taurę, padėkojo ir tarė: „Imkite tai ir pasidalinkite tarpusavyje;</verse>
				<verse number="18">nes sakau jums: negersiu iš vynmedžio vaisiaus, kol neateis Dievo karalystė“.</verse>
				<verse number="19">Ir jis paėmė duoną ir padėkojo, ir ją laužė, ir davė jiems, sakydamas: „Tai yra mano kūnas, kuris atiduodamas už jus: tai darykite mano atminimui“.</verse>
				<verse number="20">Lygiai taip pat ir taurę po vakarienės, sakydamas: „Ši taurė – naujas testamentas mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.</verse>
				<verse number="21">Bet štai, mane išduodančiojo ranka yra su manimi ant stalo.</verse>
				<verse number="22">Ir iš tiesų žmogaus Sūnus eina, kaip buvo nulemta; bet vargas tam žmogui, per kurį jis yra išduotas!“</verse>
				<verse number="23">Ir jie pradėjo tarpusavyje klausinėti, kas gi iš jų yra tas, kuris šitai padarys.</verse>
				<verse number="24">Ir tarp jų taip pat kilo ginčas, kuris iš jų turėtų būti laikomas didžiausiu.</verse>
				<verse number="25">O jis jiems tarė: „Pagonių karaliai jiems viešpatauja; ir tie, kurie juos valdo, yra vadinami geradariais.</verse>
				<verse number="26">Bet jūs nebūkite tokie; bet kas tarp jūsų didžiausias, tebūna kaip jauniausias; o vyriausias – kaip tas, kuris tarnauja.</verse>
				<verse number="27">Nes kas yra didesnis: ar tas, kuris sėdi prie valgio, ar tas, kuris patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi prie valgio? Bet aš esu tarp jūsų kaip tas, kuris patarnauja.</verse>
				<verse number="28">Jūs esate tie, kurie pasilikote su manimi mano pagundose.</verse>
				<verse number="29">Ir aš skiriu jums karalystę, kaip mano Tėvas man paskyrė;</verse>
				<verse number="30">kad jūs valgytumėte ir gertumėte už mano stalo mano karalystėje ir sėdėtumėte sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių“.</verse>
				<verse number="31">Ir Viešpats tarė: „Simonai, Simonai, štai Šėtonas geidė jūsų, kad persijotų jus kaip kviečius;</verse>
				<verse number="32">bet aš meldžiausi už tave, kad tavo tikėjimas nesiliautų; ir kai tu būsi atsivertęs, sustiprink savo brolius“.</verse>
				<verse number="33">Ir jis tarė jam: „Viešpatie, aš esu pasiruošęs eiti su tavimi į kalėjimą ir į mirtį“.</verse>
				<verse number="34">O jis tarė: „Aš tau sakau, Petrai, šią dieną, dar prieš gaidžiui pragystant, tu triskart išsiginsi, kad mane pažįsti“.</verse>
				<verse number="35">Ir jis tarė jiems: „Kai jus siunčiau be piniginės, be kelionmaišio ir be batų, ar jums ko trūko?“ Ir jie tarė: „Nieko“.</verse>
				<verse number="36">Tada jis tarė jiems: „Bet dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir savo kelionmaišį; o kas neturi kalavijo, teparduoda savo drabužį ir jį tenusiperka.</verse>
				<verse number="37">Nes aš sakau jums, kad tai, kas parašyta, dar turi išsipildyti manyje: ‘Ir jis buvo priskaitytas tarp pažeidėjų’; nes tai, kas apie mane, turi pabaigą“.</verse>
				<verse number="38">Ir jie tarė: „Viešpatie, štai, čia yra du kalavijai“. Ir jis tarė jiems: „Pakanka“.</verse>
				<verse number="39">Ir jis išėjo ir, kaip buvo įpratęs, ėjo į Alyvų kalną; taip pat ir jo mokiniai sekė jį.</verse>
				<verse number="40">Ir kai jis buvo toje vietoje, jis tarė jiems: „Melskitės, kad nepatektumėte į pagundą“.</verse>
				<verse number="41">Ir jis buvo atsitraukęs nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs meldėsi,</verse>
				<verse number="42">sakydamas: „Tėve, jei tu nori, paimk nuo manęs šitą taurę; tačiau ne mano, bet tavo valia tebūna įvykdyta“.</verse>
				<verse number="43">Ir jam pasirodė iš dangaus angelas, jį sustiprindamas.</verse>
				<verse number="44">Ir būdamas agonijoje jis dar uoliau meldėsi; ir jo prakaitas buvo kaip dideli kraujo lašai, krentantys ant žemės.</verse>
				<verse number="45">Ir kai jis pakilo nuo maldos ir atėjo pas savo mokinius, jis rado juos iš liūdesio miegančius</verse>
				<verse number="46">ir tarė jiems: „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad neįeitumėte į pagundą“.</verse>
				<verse number="47">Ir jam dar bekalbant, štai minia ir vienas iš dvylikos, kurį vadino Judu, ėjo priekyje jų ir prisiartino prie Jėzaus jo pabučiuoti.</verse>
				<verse number="48">Bet Jėzus jam tarė: „Judai, tu pabučiavimu išduodi žmogaus Sūnų?“</verse>
				<verse number="49">Tie, kurie buvo aplink jį, pamatę, kas bus, tarė jam: „Viešpatie, ar mums kirsti kalaviju?“</verse>
				<verse number="50">Ir vienas iš jų kirto aukščiausiojo kunigo tarnui ir nupjovė jo dešinę ausį.</verse>
				<verse number="51">Ir Jėzus atsakydamas tarė: „Leiskite ir toliau“. Ir jis palietė jo ausį ir jį išgydė.</verse>
				<verse number="52">Tada Jėzus tarė vyriausiems kunigams, šventyklos vadams ir vyresniesiems, kurie buvo pas jį atėję: „Kaip prieš vagį išėjote su kalavijais ir lazdomis?“</verse>
				<verse number="53">Kai aš kasdien buvau su jumis šventykloje, jūs neištiesėte rankų prieš mane; bet šita yra jūsų valanda ir tamsos valdžia.</verse>
				<verse number="54">Tada jie suėmė jį ir nusivedę atvedė į aukščiausiojo kunigo namus. O Petras sekė iš tolo.</verse>
				<verse number="55">Ir rūmų viduryje jiems užkūrus ugnį ir kartu susėdus, tarp jų atsisėdo Petras.</verse>
				<verse number="56">Bet viena tarnaitė pamatė jį sėdintį prie ugnies ir į jį įsižiūrėjusi tarė: „Šis žmogus irgi buvo su juo“.</verse>
				<verse number="57">Ir jis išsigynė jo, sakydamas: „Moterie, aš jo nepažįstu“.</verse>
				<verse number="58">O po kiek laiko kitas jį pamatė ir tarė: „Tu irgi esi iš jų“. Ir Petras tarė: „Žmogau, aš nesu“.</verse>
				<verse number="59">Ir kažkur po valandos kitas įsitikinęs patvirtino, sakydamas: „Tikrai, šitas irgi buvo su juo, nes jis yra galilėjietis“.</verse>
				<verse number="60">Bet Petras tarė: „Žmogau, aš nežinau, ką tu sakai“. Ir tuoj pat, jam dar bekalbant, pragydo gaidys.</verse>
				<verse number="61">Ir Viešpats atsisuko ir pažiūrėjo į Petrą. Ir Petras prisiminė Viešpaties žodį, kaip jis jam sakė: „Prieš gaidžiui pragystant tu triskart manęs išsiginsi“.</verse>
				<verse number="62">Ir Petras išėjo laukan ir karčiai verkė.</verse>
				<verse number="63">Ir vyrai, kurie laikė Jėzų, iš jo tyčiojosi ir jį mušė.</verse>
				<verse number="64">Ir uždengę jam akis, jie trenkė jam į veidą ir klausė jo, sakydami: „Pranašauk, kas tas, kuris tau trenkė!“</verse>
				<verse number="65">Ir daug kitko piktžodžiaudami jie kalbėjo prieš jį.</verse>
				<verse number="66">Ir vos tik išaušo diena, susirinko tautos vyresnieji, vyriausieji kunigai ir raštininkai ir atvedė jį į savo tarybą, sakydami:</verse>
				<verse number="67">„Ar tu esi Kristus? Pasakyk mums“. Ir jis tarė jiems: „Jei aš jums pasakysiu, jūs netikėsite;</verse>
				<verse number="68">ir jei aš jūsų paklausiu, jūs man neatsakysite ir manęs nepaleisite.</verse>
				<verse number="69">Nuo šiol žmogaus Sūnus sėdės Dievo galios dešinėje“.</verse>
				<verse number="70">Tada jie visi tarė: „Tad ar tu Dievo Sūnus?“ O jis jiems tarė: „Jūs sakote, kad aš esu“.</verse>
				<verse number="71">Ir jie tarė: „Kam mums bereikia tolimesnio liudijimo? Nes mes patys išgirdome iš jo burnos“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Ir visa jų minia pakilo ir nuvedė jį pas Pilotą.</verse>
				<verse number="2">Ir jie pradėjo jį kaltinti, sakydami: „Mes radome, kad šitas iškreipia tautą ir draudžia duoti duoklę ciesoriui, sakydamas, kad jis pats yra Kristus karalius“.</verse>
				<verse number="3">O Pilotas paklausė jo, sakydamas: „Ar tu žydų Karalius?“ Ir jis atsakė jam ir tarė: „Tu tai sakai“.</verse>
				<verse number="4">Tada Pilotas tarė vyriausiems kunigams ir tautai: „Aš nerandu jokios kaltės šiame žmoguje“.</verse>
				<verse number="5">Ir jie dar labiau įniršo, sakydami: „Jis kursto tautą, mokydamas visoje Žydijoje, pradedant nuo Galilėjos iki šios vietos“.</verse>
				<verse number="6">Kai Pilotas išgirdo apie Galilėją, jis paklausė, ar tas žmogus yra galilėjietis.</verse>
				<verse number="7">Ir vos tik sužinojęs, kad jis priklauso Erodo valdžios sričiai, jis pasiuntė jį pas Erodą, kuris pats tuo metu buvo Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="8">Ir kai Erodas pamatė Jėzų, jis be galo apsidžiaugė, nes jis jau ilgą laiką troško jį pamatyti, kadangi jis daug girdėjo apie jį; ir jis tikėjosi išvysiąs jį darant kokį nors stebuklą.</verse>
				<verse number="9">Tada jis klausinėjo jį daugeliu žodžių; bet jis jam nieko neatsakė.</verse>
				<verse number="10">O vyriausieji kunigai ir raštininkai stovėjo ir įnirtingai jį kaltino.</verse>
				<verse number="11">Ir Erodas su savo karo vyrais jį išniekino, tyčiojosi iš jo ir aprengė jį puošniu drabužiu, ir išsiuntė jį atgal pas Pilotą.</verse>
				<verse number="12">Ir tą pačią dieną Pilotas su Erodu tapo draugais, nes prieš tai jie buvo vienas kitam priešiški.</verse>
				<verse number="13">Ir Pilotas, sukvietęs vyriausius kunigus, valdovus ir tautą,</verse>
				<verse number="14">jiems tarė: „Jūs man atvedėte šitą žmogų kaip tą, kuris iškreipia tautą; ir štai aš, ištyręs jį jūsų akivaizdoje, neradau šitame žmoguje jokios kaltės dėl to, kuo jį kaltinate,</verse>
				<verse number="15">ir nei Erodas; nes aš siunčiau jus pas jį; ir štai nieko jam nepadaryta, kas būtų verta mirties.</verse>
				<verse number="16">Todėl aš jį nubausiu ir paleisiu“</verse>
				<verse number="17">(nes jis būtinai turėjo per šventę jiems vieną paleisti).</verse>
				<verse number="18">Ir jie visi kartu šaukė, sakydami: „Šalin šitą, o paleisk mums Barabą!“</verse>
				<verse number="19">(kuris buvo įmestas į kalėjimą už tam tikrą mieste įvykdytą maištą ir už žmogžudystę).</verse>
				<verse number="20">Taigi Pilotas, norėdamas paleisti Jėzų, vėl jiems kalbėjo.</verse>
				<verse number="21">Bet jie šaukė, sakydami: „Nukryžiuok jį, nukryžiuok jį!“</verse>
				<verse number="22">Ir jis trečią kartą tarė jiems: „Kodėl, ką pikto jis padarė? Aš neradau jame jokio pagrindo mirčiai, todėl aš jį nubausiu ir paleisiu“.</verse>
				<verse number="23">Bet jie nesiliovė garsiais balsais reikalaudami, kad jis būtų nukryžiuotas. Ir jų bei vyriausiųjų kunigų balsai ėmė viršų.</verse>
				<verse number="24">Ir Pilotas priėmė nuosprendį, kad būtų taip, kaip jie reikalavo.</verse>
				<verse number="25">Ir jis paleido jiems tą, kurio jie norėjo, kuris už maištą ir žmogžudystę buvo įmestas į kalėjimą; bet Jėzų atidavė jų valiai.</verse>
				<verse number="26">Ir kai jie vedė jį šalin, jie nutvėrė tokį Simoną, kirėnietį, išeinantį iš laukų, ir ant jo uždėjo kryžių, kad jis neštų jį paskui Jėzų.</verse>
				<verse number="27">O paskui jį sekė didžiulis būrys liaudies bei moterų, kurios taip pat jį apraudojo ir apverkė.</verse>
				<verse number="28">Bet Jėzus atsisukęs į jas tarė: „Jeruzalės dukros, neverkite dėl manęs, bet verkite dėl savęs ir dėl savo vaikų.</verse>
				<verse number="29">Nes štai ateina dienos, kuriose jie sakys: ‘Palaimintos nevaisingosios ir įsčios, kurios niekada negimdė, ir krūtys, kurios niekada nežindė’.</verse>
				<verse number="30">Tada jie pradės sakyti kalnams: ‘Griūkite ant mūsų’; ir kalvoms: ‘Uždenkite mus’.</verse>
				<verse number="31">Nes jeigu jie tai daro ant žalio medžio, tai kas bus daroma ant sauso?“</verse>
				<verse number="32">Ir kiti du, nusikaltėliai, buvo su juo vedami nužudyti.</verse>
				<verse number="33">Ir kai jie atėjo į vietą, kuri vadinasi Kalvarija, ten jie nukryžiavo jį ir nusikaltėlius: vieną iš dešinės, o kitą iš kairės.</verse>
				<verse number="34">Tada Jėzus tarė: „Tėve, atleisk jiems; nes jie nežino, ką daro“. Ir jie perskyrė jo drabužius ir metė burtus.</verse>
				<verse number="35">O tauta stovėjo žiūrėdama. Ir valdovai taip pat su jais išjuokė jį, sakydami: „Jis kitus gelbėjo; tegul jis save išgelbėja, jeigu jis yra Kristus, Dievo išrinktasis“.</verse>
				<verse number="36">Taip pat ir kareiviai iš jo tyčiojosi, ateidami pas jį ir siūlydami jam acto,</verse>
				<verse number="37">ir sakydami: „Jei tu esi žydų karalius, išgelbėk save“.</verse>
				<verse number="38">O viršum jo taipogi buvo graikų, lotynų ir hebrajų raidėmis užrašytas užrašas: „ŠITAS YRA ŽYDŲ KARALIUS“.</verse>
				<verse number="39">Ir vienas iš pakabintų nusikaltėlių jį keikė, sakydamas: „Jei tu esi Kristus, išgelbėk save ir mus“.</verse>
				<verse number="40">Bet kitas atsakydamas barė jį, sakydamas: „Ar nebijai Dievo, pats būdamas taip pat pasmerktas?</verse>
				<verse number="41">O mes, žinoma, teisingai; nes mes gauname užsitarnautą savo darbų atlygį, bet šitas žmogus nieko blogo nepadarė“.</verse>
				<verse number="42">Ir jis tarė Jėzui: „Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę“.</verse>
				<verse number="43">Ir Jėzus jam tarė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien tu būsi su manimi rojuje“.</verse>
				<verse number="44">Ir buvo apie šeštą valandą, ir tamsa buvo virš visos žemės iki devintos valandos.</verse>
				<verse number="45">Ir saulė aptemo, ir šventyklos uždanga perplyšo per vidurį.</verse>
				<verse number="46">Ir sušukęs garsiu balsu Jėzus tarė: „Tėve, į tavo rankas aš pavedu savo dvasią“; ir taip pasakęs jis atidavė dvasią.</verse>
				<verse number="47">Na, o šimtininkas, pamatęs, kas atsitiko, šlovino Dievą, sakydamas: „Tikrai šitas buvo teisus žmogus“.</verse>
				<verse number="48">Ir visa tauta, kuri susirinko prie šito reginio, matydama tai, kas atsitiko, mušėsi sau į krūtines ir sugrįžo.</verse>
				<verse number="49">Ir visi jo pažįstami ir moterys, kurios sekė jį nuo Galilėjos, stovėjo iš tolo, žiūrėdami į tai.</verse>
				<verse number="50">Ir štai, buvo vyras vardu Juozapas, tarybos narys; geras žmogus ir teisus</verse>
				<verse number="51">(jis nepritarė tarybai ir jų darbui); jis buvo iš Arimatėjos, žydų miesto; jis pats irgi laukė Dievo karalystės.</verse>
				<verse number="52">Šitas nuėjo pas Pilotą ir maldavo Jėzaus kūno.</verse>
				<verse number="53">Ir jis nuėmė jį žemėn, įvyniojo į drobę ir paguldė į kapą, ištašytą akmenyje, kuriame prieš tai niekas niekada negulėjo.</verse>
				<verse number="54">O ta diena buvo pasiruošimas, ir artinosi sabatas.</verse>
				<verse number="55">Ir moterys, kurios atėjo su juo iš Galilėjos, irgi nusekė iš paskos ir pamatė kapą bei kaip buvo paguldytas jo kūnas.</verse>
				<verse number="56">Ir jos sugrįžo ir paruošė kvapų ir tepalų; ir pagal įsakymą ilsėjosi sabato dieną.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Na, o pirmąją savaitės dieną, labai anksti ryte, jos atėjo prie kapo, nešdamos jų paruoštus kvapus, ir su jomis kai kurios kitos.</verse>
				<verse number="2">Ir jos rado akmenį nuritintą nuo kapo.</verse>
				<verse number="3">Ir įėjusios jos nerado Viešpaties Jėzaus kūno.</verse>
				<verse number="4">Ir įvyko, kai jos dėl to buvo labai sumišusios, štai šalia jų stovėjo du vyrai spindinčiais drabužiais;</verse>
				<verse number="5">ir kai jos išsigando ir nuleido savo veidus į žemę, jie tarė joms: „Kodėl ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?</verse>
				<verse number="6">Jis ne čia, bet yra prisikėlęs – prisiminkite, kaip jis jums kalbėjo, kai dar buvo Galilėjoje,</verse>
				<verse number="7">sakydamas: ‘Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nuodėmingų žmonių rankas, būti nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti’“.</verse>
				<verse number="8">Ir jos prisiminė jo žodžius</verse>
				<verse number="9">ir sugrįžusios nuo kapo papasakojo visa tai vienuolikai ir visiems kitiems.</verse>
				<verse number="10">Tai buvo Marija Magdalietė ir Joana, ir Jokūbo motina Marija, ir kitos, buvusios su jomis, kurios papasakojo tai apaštalams.</verse>
				<verse number="11">Bet jų žodžiai jiems atrodė kaip tuščios pasakos, ir jie netikėjo jomis.</verse>
				<verse number="12">Tada pakilo Petras ir nubėgo prie kapo; ir pasilenkęs žemyn jis pamatė vienas sau gulinčias drobules ir išėjo, besistebėdamas savyje tuo, kas įvyko.</verse>
				<verse number="13">Ir štai du iš jų tą pačią dieną ėjo į kaimą, vadinamą Emausu, kuris buvo apie šešiasdešimt stadijų nuo Jeruzalės.</verse>
				<verse number="14">Ir jie kalbėjosi apie visa tai, kas įvyko.</verse>
				<verse number="15">Ir įvyko, kad jiems besikalbant ir besvarstant prisiartino pats Jėzus ir ėjo su jais.</verse>
				<verse number="16">Bet jų akys buvo sulaikytos, kad jie jo nepažintų.</verse>
				<verse number="17">Ir jis tarė jiems: „Koks čia jūsų pasikalbėjimas vieno su kitu, kai einate ir esate nuliūdę?“</verse>
				<verse number="18">Ir vienas iš jų, kurio vardas buvo Kleopas, atsakydamas jam tarė: „Ar tu vienintelis ateivis Jeruzalėje ir nežinai šiomis dienomis ten įvykusių dalykų?“</verse>
				<verse number="19">Ir jis tarė jiems: „Kokių?“ Ir jie tarė jam: „Apie Jėzų iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbu ir žodžiu Dievo ir visos tautos akyse;</verse>
				<verse number="20">ir kaip vyriausieji kunigai ir mūsų valdovai atidavė jį, kad būtų pasmerktas miriop, ir jį nukryžiavo.</verse>
				<verse number="21">Bet mes tikėjome, kad tai turėjo būti tas, kuris turi atpirkti Izraelį; ir šalia viso to šiandien yra trečia diena nuo to laiko, kai tai įvyko.</verse>
				<verse number="22">Taip, ir kai kurios moterys iš mūsiškių mus apstulbino, kurios buvo anksti prie kapo;</verse>
				<verse number="23">ir neradusios jo kūno jos atėjo sakydamos, kad jos taipogi mačiusios regėjimą angelų, kurie sakė, kad jis yra gyvas.</verse>
				<verse number="24">O kai kurie iš esančių su mumis nuėjo prie kapo ir atrado taip, kaip moterys buvo sakiusios; bet jo jie nematė“.</verse>
				<verse number="25">Tada jis tarė jiems: „O kvailiai ir lėtos širdies tikėti visu tuo, ką kalbėjo pranašai!</verse>
				<verse number="26">Argi Kristus neturėjo šito kentėti ir įeiti į savo šlovę?“</verse>
				<verse number="27">Ir pradedant nuo Mozės ir visų pranašų jis jiems iš visų Raštų išaiškino tuos dalykus apie jį.</verse>
				<verse number="28">Ir jie priartėjo prie kaimo, į kurį jie ėjo; o jis dėjosi einąs toliau.</verse>
				<verse number="29">Bet jie privertė jį, sakydami: „Pasilik su mumis, nes jau vakarėja, ir diena jau baigiasi“. Ir jis įėjo, kad pasiliktų su jais.</verse>
				<verse number="30">Ir įvyko, kai jis atsisėdo su jais prie valgio, jis paėmė duoną, palaimino ją, laužė ir davė jiems.</verse>
				<verse number="31">Ir jų akys atsivėrė, ir jie pažino jį; bet jis pranyko jiems iš akių.</verse>
				<verse number="32">Ir jie vienas kitam tarė: „Argi mūsų širdys nedegė mumyse, kai jis kelyje kalbėjo su mumis ir kai atvėrė mums Raštus?“</verse>
				<verse number="33">Ir tą pačią valandą jie pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę, ir rado susirinkusius vienuolika ir tuos, kurie buvo su jais,</verse>
				<verse number="34">sakančius: „Viešpats tikrai prisikėlęs ir pasirodė Simonui“.</verse>
				<verse number="35">Ir jie papasakojo, kas nutiko kelyje, ir kaip jis buvo jų atpažintas duonos laužyme.</verse>
				<verse number="36">Ir jiems taip bekalbant, pats Jėzus atsistojo jų viduryje ir jiems sako: „Ramybė jums“.</verse>
				<verse number="37">Bet jie buvo siaubo apimti ir išsigandę, ir tarėsi matą dvasią.</verse>
				<verse number="38">Ir jis tarė jiems: „Kodėl jūs sunerimę? Ir kodėl jūsų širdyse kyla mintys?</verse>
				<verse number="39">Pasižiūrėkite į mano rankas ir mano kojas, kad tai aš pats, palieskite mane ir pamatykite; nes dvasia neturi mėsos ir kaulų, kaip matote mane turint“.</verse>
				<verse number="40">Ir taip pasakęs jis parodė jiems savo rankas ir kojas.</verse>
				<verse number="41">Ir jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, jis tarė jiems: „Ar turite čia kokio maisto?“</verse>
				<verse number="42">Ir jie davė jam gabalą keptos žuvies ir medaus korio.</verse>
				<verse number="43">Ir jis tai paėmė ir valgė jų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="44">Ir jis tarė jiems: „Šitie yra žodžiai, kuriuos aš jums kalbėjau, kol dar buvau su jumis, kad turi išsipildyti visa, kas surašyta apie mane Mozės įstatyme, pranašuose ir psalmėse“.</verse>
				<verse number="45">Tada jis atvėrė jiems supratimą, kad jie galėtų suprasti Raštus,</verse>
				<verse number="46">ir tarė jiems: „Taip yra parašyta ir taip reikėjo Kristui kentėti ir trečią dieną prisikelti iš mirusiųjų;</verse>
				<verse number="47">ir kad pradedant nuo Jeruzalės tarp visų tautų jo vardu turi būti skelbiama atgaila ir nuodėmių atleidimas.</verse>
				<verse number="48">Ir jūs esate šito liudytojai.</verse>
				<verse number="49">Ir štai aš siunčiu ant jūsų savo Tėvo pažadą; bet jūs pasilikite Jeruzalės mieste, kol būsite apvilkti jėga iš aukštybių“.</verse>
				<verse number="50">Ir jis išvedė juos iki Betanijos, iškėlė savo rankas ir juos palaimino.</verse>
				<verse number="51">Ir įvyko, kol jis juos laimino, jis buvo atskirtas nuo jų ir paimtas į dangų.</verse>
				<verse number="52">Ir jie pagarbino jį ir su didžiu džiaugsmu sugrįžo į Jeruzalę;</verse>
				<verse number="53">ir nuolat buvo šventykloje, girdami ir laimindami Dievą. Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="43">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.</verse>
				<verse number="2">Jis buvo pradžioje pas Dievą.</verse>
				<verse number="3">Visa yra per jį padaryta; ir be jo nėra padaryta nieko, kas tik yra padaryta.</verse>
				<verse number="4">Jame buvo gyvybė; ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.</verse>
				<verse number="5">Ir šviesa šviečia tamsoje; o tamsa jos neužgožė.</verse>
				<verse number="6">Buvo iš Dievo siųstas žmogus, kurio vardas Jonas.</verse>
				<verse number="7">Jis atėjo liudijimui, kad paliudytų apie Šviesą, kad visi per jį įtikėtų.</verse>
				<verse number="8">Jis nebuvo ta Šviesa, bet buvo pasiųstas liudyti apie tą Šviesą.</verse>
				<verse number="9">Ta buvo tikroji Šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį.</verse>
				<verse number="10">Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis buvo per jį padarytas, bet pasaulis jo nepažino.</verse>
				<verse number="11">Jis atėjo pas savuosius, bet savieji jo nepriėmė.</verse>
				<verse number="12">O visiems, kurie jį priėmė, tiems jis davė galią tapti Dievo sūnumis – tiems, kurie tiki į jo vardą,</verse>
				<verse number="13">kurie gimė ne iš kraujo, nei iš kūno noro, nei iš vyro noro, bet iš Dievo.</verse>
				<verse number="14">Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų (ir mes matėme jo šlovę – kaip Tėvo viengimio šlovę), pilnas malonės ir tiesos.</verse>
				<verse number="15">Jonas liudijo apie jį ir šaukė, sakydamas: „Jis buvo tas, apie kurį kalbėjau: ‘Tas, kuris ateina po manęs, yra pirmesnis už mane, nes jis buvo anksčiau už mane’.</verse>
				<verse number="16">Ir iš jo pilnatvės mes visi gavome ir malonę už malonę.</verse>
				<verse number="17">Nes įstatymas buvo duotas per Mozę, bet malonė ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų.</verse>
				<verse number="18">Niekas niekada nėra matęs Dievo; viengimis Sūnus, kuris yra Tėvo prieglobstyje, tas jį paskelbė“.</verse>
				<verse number="19">Ir šitas yra Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės siuntė kunigus ir levitus jo paklausti: „Kas tu esi?“</verse>
				<verse number="20">Ir jis išpažino ir neišsigynė; bet išpažino: „Aš nesu Kristus“.</verse>
				<verse number="21">Ir jie paklausė jo: „Kas tuomet? Ar tu Elijas?“ O jis sako: „Aš nesu“. „Ar tu tas pranašas?“ Ir jis atsakė: „Ne“.</verse>
				<verse number="22">Tada jie tarė jam: „Kas tu? Kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė. Ką sakai apie save?“</verse>
				<verse number="23">Jis tarė: „Aš – dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Tiesinkite Viešpaties kelią’, kaip sakė pranašas Ezaijas“.</verse>
				<verse number="24">O atsiųstieji buvo iš fariziejų.</verse>
				<verse number="25">Ir jie paklausė jo ir jam tarė: „Tad kodėl krikštiji, jei tu nesi tas Kristus nei Elijas, nei tas pranašas?“</verse>
				<verse number="26">Jonas jiems atsakė, tardamas: „Aš krikštiju vandeniu; bet tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate;</verse>
				<verse number="27">jis yra tas, kuris ateina po manęs, kuris pirmesnis už mane, kurio batų dirželio aš nesu vertas atrišti“.</verse>
				<verse number="28">Tai atsitiko Betabaroje už Jordano, kur Jonas krikštijo.</verse>
				<verse number="29">Sekančią dieną Jonas pamato ateinantį pas jį Jėzų ir sako: „Štai Dievo Avinėlis, kuris pašalina pasaulio nuodėmę.</verse>
				<verse number="30">Šitas yra tas, apie kurį aš sakiau: ‘Po manęs ateina vyras, kuris yra pirmesnis už mane, nes jis buvo pirma manęs’.</verse>
				<verse number="31">Ir aš jo nepažinojau, bet kad jis būtų apreikštas Izraeliui, dėl to aš atėjau krikštydamas vandeniu“.</verse>
				<verse number="32">Ir Jonas liudija, sakydamas: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko ant jo.</verse>
				<verse number="33">Ir aš jo nepažinojau; bet tas, kuris siuntė mane krikštyti vandeniu, man sakė: ‘Ant kurio pamatysi nusileidžiančią Dvasią ir ant jo pasiliekančią, jis yra tas, kuris krikštija Šventąja DVASIA’.</verse>
				<verse number="34">Ir aš mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus“.</verse>
				<verse number="35">Sekančią dieną vėl stovėjo Jonas ir du iš jo mokinių;</verse>
				<verse number="36">ir žiūrėdamas į einantį Jėzų jis sako: „Štai Dievo Avinėlis!“</verse>
				<verse number="37">Ir tiedu mokiniai girdėjo jį kalbant ir nusekė paskui Jėzų.</verse>
				<verse number="38">Tada Jėzus atsisukęs pamatė juos sekančius ir sako jiems: „Ko jūs ieškote?“ Jie tarė jam: „Rabi (kas išvertus reiškia „Mokytojau“), kur tu gyveni?“</verse>
				<verse number="39">Jis sako jiems: „Ateikite ir pažiūrėkite“. Jie atėjo ir pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną pasiliko pas jį; nes buvo apie dešimtą valandą.</verse>
				<verse number="40">Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Joną kalbant ir sekė paskui jį, buvo Simono Petro brolis Andriejus.</verse>
				<verse number="41">Jis pirmas suranda savo brolį Simoną ir jam sako: „Mes radome Mesiją!“, kas išvertus reiškia „Kristų“.</verse>
				<verse number="42">Ir jis atvedė jį pas Jėzų. Ir į jį pažiūrėjęs Jėzus tarė: „Tu esi Simonas, Jonos sūnus; tu būsi vadinamas Kefu, kas išvertus reiškia „Akmuo“.</verse>
				<verse number="43">Sekančią dieną Jėzus norėjo eiti į Galilėją; ir suranda Pilypą ir jam sako: „Sek paskui mane“.</verse>
				<verse number="44">Na, o Pilypas buvo iš Betsaidos, Andriejaus ir Petro miesto.</verse>
				<verse number="45">Pilypas suranda Natanaelį ir jam sako: „Mes suradome tą, apie kurį rašė Mozė įstatyme ir pranašai, Jėzų iš Nazareto, Juozapo sūnų“.</verse>
				<verse number="46">O Natanaelis jam tarė: „Argi iš Nazareto gali būti kas gero?“ Pilypas jam sako: „Ateik ir pažiūrėk“.</verse>
				<verse number="47">Jėzus pamatė Natanaelį, ateinantį pas jį, ir jam sako: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos!“</verse>
				<verse number="48">Natanaelis jam sako: „Iš kur mane pažįsti?“ Jėzus atsakydamas tarė jam: „Prieš Pilypui pakviečiant tave, kai tu buvai po figmedžiu, aš mačiau tave“.</verse>
				<verse number="49">Natanaelis atsakydamas taria jam: „Rabi, tu esi Dievo Sūnus; tu esi Izraelio Karalius“.</verse>
				<verse number="50">Jėzus atsakydamas tarė jam: „Tu tiki, kadangi aš tau pasakiau: ‘Aš mačiau tave po figmedžiu’? Tu pamatysi didesnių dalykų už šituos“.</verse>
				<verse number="51">Ir jis sako jam: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: nuo šiol jūs matysite atvirą dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant žmogaus Sūnaus“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Ir trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės; ir Jėzaus motina buvo ten;</verse>
				<verse number="2">ir tiek Jėzus, tiek jo mokiniai buvo pakviesti į vestuves.</verse>
				<verse number="3">Ir kai jie stokojo vyno, Jėzaus motina jam sako: „Jie neturi vyno“.</verse>
				<verse number="4">Jėzus jai sako: „Kas man darbo su tavimi, moterie? Mano valanda dar neatėjo“.</verse>
				<verse number="5">Jo motina sako tarnams: „Ką jis jums sako, tai darykite“.</verse>
				<verse number="6">Ir pagal žydų apvalymo papročius ten buvo padėti šeši akmeniniai vandens puodai, kiekvienas talpinantis du arba tris saikus.</verse>
				<verse number="7">Jėzus jiems sako: „Pripildykite vandenpuodžius vandeniu“. Ir jie pripildė juos iki briaunos.</verse>
				<verse number="8">Ir jis sako jiems: „Dabar semkite ir neškite puotos valdytojui“. Ir jie nunešė.</verse>
				<verse number="9">Kai puotos valdovas paragavo vandens, paversto vynu, ir nežinojo, iš kur jis yra (bet tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo), puotos valdytojas pasišaukė jaunikį</verse>
				<verse number="10">ir jam sako: „Kiekvienas žmogus pradžioje padeda gerą vyną; o kai žmonės gerai įgėrę, tada prastesnį; bet tu laikei gerą vyną iki šiol“.</verse>
				<verse number="11">Šitą stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje ir apreiškė savo šlovę; ir jo mokiniai juo įtikėjo.</verse>
				<verse number="12">Po to jis nuėjo į Kafernaumą, jis ir jo motina, ir jo broliai, ir jo mokiniai; ir jie ten pasiliko nedaug dienų.</verse>
				<verse number="13">Ir žydų Perėjimas buvo čia pat, ir Jėzus nuėjo aukštyn į Jeruzalę,</verse>
				<verse number="14">ir šventykloje rado tuos, kurie pardavinėjo jaučius, avis ir balandžius, ir sėdinčius pinigų keitėjus;</verse>
				<verse number="15">ir pasidaręs iš virvučių bizūną, jis išvarė iš šventyklos juos visus, avis ir jaučius; ir išpylė keitėjų pinigus bei apvertė stalus;</verse>
				<verse number="16">ir tarė balandžių pardavinėtojams: „Pasiimkite šitai iš čia; nedarykite mano Tėvo namų prekybos namais“.</verse>
				<verse number="17">Ir jo mokiniai prisiminė, kad buvo parašyta: „Tavo namų uolumas mane suėdė“.</verse>
				<verse number="18">Tada žydai atsakydami jam tarė: „Kokį ženklą mums rodai, kad tai darai?“</verse>
				<verse number="19">Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Sugriaukite šitą šventyklą, ir per tris dienas aš ją pakelsiu“.</verse>
				<verse number="20">Tada tarė žydai: „Keturiasdešimt šešis metus buvo statoma ši šventykla, o tu ją pastatysi per tris dienas?“</verse>
				<verse number="21">Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą.</verse>
				<verse number="22">Todėl kai jis buvo prisikėlęs iš numirusių, jo mokiniai prisiminė, kad jis tai jiems sakė; ir jie įtikėjo Raštu ir žodžiu, kurį sakė Jėzus.</verse>
				<verse number="23">Na, o jam esant Jeruzalėje per Perėjimą, šventės dieną, daugelis, pamatę stebuklus, kuriuos jis darė, įtikėjo jo vardu.</verse>
				<verse number="24">Bet Jėzus savęs jiems nepatikėjo, nes jis visus pažinojo,</verse>
				<verse number="25">ir nereikėjo, kad kas liudytų apie žmogų, nes jis žinojo, kas yra žmoguje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Buvo žmogus iš fariziejų, vardu Nikodemas, žydų valdovas;</verse>
				<verse number="2">jis atėjo naktį pas Jėzų ir jam tarė: „Rabi, mes žinome, kad tu esi mokytojas, atėjęs nuo Dievo, nes nei vienas negali padaryti šitų stebuklų, kuriuos tu darai, jei Dievas nėra su juo“.</verse>
				<verse number="3">Jėzus atsakydamas jam tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš naujo, tas negali regėti Dievo karalystės“.</verse>
				<verse number="4">Nikodemas jam sako: „Kaip žmogus gali gimti, būdamas senas? Ar jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir gimti?“</verse>
				<verse number="5">Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš vandens ir Dvasios, tas negali įeiti į Dievo karalystę.</verse>
				<verse number="6">Tas, kuris gimęs iš kūno, yra kūnas; o tas, kuris gimęs iš Dvasios, yra dvasia.</verse>
				<verse number="7">Nesistebėk, kad pasakiau tau: ‘Jums būtina gimti iš naujo’.</verse>
				<verse number="8">Vėjas pučia, kur nori, ir tu girdi jo garsą, bet negali pasakyti, iš kur jis ateina ir kur nueina; taip yra kiekvienas gimęs iš Dvasios“.</verse>
				<verse number="9">Nikodemas atsakydamas jam tarė: „Kaip tai gali būti?“</verse>
				<verse number="10">Jėzus atsakydamas jam tarė: „Tu esi Izraelio mokytojas ir nežinai šito?</verse>
				<verse number="11">Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme; o jūs nepriimate mūsų liudijimo.</verse>
				<verse number="12">Jei kalbėjau jums žemiškus dalykus, ir jūs netikite, kaipgi jūs tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškus dalykus?</verse>
				<verse number="13">Ir niekas nepakilo į dangų, bet tas, kuris nužengė iš dangaus, – žmogaus Sūnus, kuris yra danguje.</verse>
				<verse number="14">Ir kaip Mozė dykumoje iškėlė gyvatę, taip ir žmogaus Sūnus turi būti iškeltas,</verse>
				<verse number="15">kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.</verse>
				<verse number="16">Nes Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų, idant kiekvienas, kuris juo tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.</verse>
				<verse number="17">Nes Dievas nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad pasmerktų pasaulį; bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.</verse>
				<verse number="18">Kas juo tiki, tas nesmerkiamas, tačiau kas netiki, tas jau yra pasmerktas, kadangi netikėjo viengimio Dievo Sūnaus vardu.</verse>
				<verse number="19">Ir šis yra pasmerkimas, kad šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą negu šviesą, nes jų darbai buvo pikti.</verse>
				<verse number="20">Nes kiekvienas, kuris daro pikta, nekenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų išpeikti.</verse>
				<verse number="21">Tačiau kas vykdo tiesą, tas ateina į šviesą, idant jo darbai pasirodytų, kad jie yra atlikti Dieve“.</verse>
				<verse number="22">Po šių dalykų Jėzus ir jo mokiniai atėjo į Judėjos šalį; ir ten jis su jais apsistojo ir krikštijo.</verse>
				<verse number="23">Ir Jonas taipogi krikštijo Enone, arti Salimo, nes ten buvo daug vandens; ir jie atėjo ir buvo pakrikštyti.</verse>
				<verse number="24">Nes Jonas dar nebuvo įmestas į kalėjimą.</verse>
				<verse number="25">Tada iškilo klausimas tarp kai kurių Jono mokinių ir žydų dėl apsivalymo.</verse>
				<verse number="26">Ir jie atėjo pas Joną ir jam tarė: „Rabi, tas, kuris buvo su tavimi už Jordano, kurį tu liudijai, štai jis krikštija, ir visi ateina pas jį“.</verse>
				<verse number="27">Jonas atsakydamas tarė: „Žmogus nieko negali priimti, jeigu jam nebūtų duota iš dangaus.</verse>
				<verse number="28">Jūs patys man liudijate, kad aš pasakiau: ‘Aš nesu Kristus, bet esu pirma jo pasiųstas’.</verse>
				<verse number="29">Kas turi nuotaką, tas yra jaunikis; bet jaunikio draugas, kuris stovi ir jo klausosi, didžiai džiaugiasi jaunikio balsu; todėl šis mano džiaugsmas išsipildė.</verse>
				<verse number="30">Jis turi didėti, bet aš turiu mažėti.</verse>
				<verse number="31">Tas, kuris ateina iš aukštai, yra virš visų; kas yra iš žemės, yra žemiškas ir kalba iš žemės; tas, kuris ateina iš dangaus, yra virš visų.</verse>
				<verse number="32">Ir ką jis yra matęs ir girdėjęs, tai jis liudija; bet niekas nepriima jo liudijimo.</verse>
				<verse number="33">Kas priėmė jo liudijimą, tas užantspaudavo tai, kad Dievas yra teisus.</verse>
				<verse number="34">Nes tas, kurį Dievas siuntė, kalba Dievo žodžius, nes Dievas jam duoda Dvasią be saiko.</verse>
				<verse number="35">Tėvas myli Sūnų, ir visa yra atidavęs į jo ranką.</verse>
				<verse number="36">Tas, kuris tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą; o tas, kuris netiki Sūnumi, nematys gyvenimo; bet ant jo pasilieka Dievo rūstybė“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Taigi kai Viešpats sužinojo, kad fariziejai išgirdo, jog Jėzus padarė ir pakrikštijo daugiau mokinių negu Jonas</verse>
				<verse number="2">(nors pats Jėzus nekrikštijo, bet jo mokiniai),</verse>
				<verse number="3">jis paliko Judėją ir pasitraukė vėl į Galilėją.</verse>
				<verse number="4">Ir jam reikėjo eiti per Samariją.</verse>
				<verse number="5">Tada jis ateina į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, šalia žemės sklypo, kurį Jokūbas davė savo sūnui Juozapui.</verse>
				<verse number="6">Na, o ten buvo Jokūbo šulinys. Todėl Jėzus, pavargęs nuo savo kelionės, atsisėdo taip ant šulinio; ir buvo apie šeštą valandą.</verse>
				<verse number="7">Ateina moteris iš Samarijos pasisemti vandens; Jėzus jai sako: „Duok man gerti“</verse>
				<verse number="8">(nes jo mokiniai buvo nuėję į miestą nupirkti maisto).</verse>
				<verse number="9">Tada ta moteris iš Samarijos jam sako: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai gerti manęs, Samarijos moters?“ Nes žydai nebendrauja su samariečiais.</verse>
				<verse number="10">Jėzus atsakydamas jai tarė: „Jei tu žinotumei Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tau sako: ‘Duok man gerti’, tu jo prašytumei, ir jis tau duotų gyvojo vandens“.</verse>
				<verse number="11">Moteris jam sako: „Pone, tu neturi kuo pasemti, o šulinys yra gilus; tad iš kur tu turi to gyvojo vandens?</verse>
				<verse number="12">Ar tu esi didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris mums davė šulinį ir pats iš jo gėrė ir jo vaikai, ir jo galvijai?“</verse>
				<verse number="13">Jėzus atsakydamas jai tarė: „Kas geria šio vandens, vėl trokš;</verse>
				<verse number="14">bet kas geria vandens, kurio aš jam duosiu, niekada nebetrokš; bet vanduo, kurį jam duosiu, bus jame vandens šaltinis, trykštantis į amžinąjį gyvenimą“.</verse>
				<verse number="15">Moteris jam sako: „Pone, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebeičiau čia semti“.</verse>
				<verse number="16">Jėzus jai sako: „Eik, pakviesk savo vyrą ir ateik čia“.</verse>
				<verse number="17">Moteris atsakydama tarė: „Aš neturiu vyro“. Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: ‘Aš neturiu vyro’,</verse>
				<verse number="18">nes esi turėjusi penkis vyrus; ir tas, kurį dabar turi, nėra tavo vyras – tame sakai tiesą“.</verse>
				<verse number="19">Moteris jam sako: „Pone, aš matau, kad tu esi pranašas.</verse>
				<verse number="20">Mūsų tėvai garbino šiame kalne; o jūs sakote, kad Jeruzalėje yra vieta, kur reikia garbinti“.</verse>
				<verse number="21">Jėzus jai sako: „Moterie, tikėk manimi: ateina valanda, kai jūs ne šiame kalne ir ne Jeruzalėje garbinsite Tėvą.</verse>
				<verse number="22">Jūs nežinote, ką garbinate; mes žinome, ką garbiname; nes išgelbėjimas yra iš žydų.</verse>
				<verse number="23">Bet ateina valanda, ir dabar jau yra, kai tikri garbintojai Tėvą garbins dvasioje ir tiesoje; nes Tėvas ieško tokių jį garbinti.</verse>
				<verse number="24">Dievas yra Dvasia, ir tie, kurie jį garbina, turi jį garbinti dvasioje ir tiesoje“.</verse>
				<verse number="25">Moteris jam sako: „Aš žinau, kad Mesijas ateina, kuris vadinamas Kristumi; kai jis ateis, viską mums pasakys“.</verse>
				<verse number="26">Jėzus jai sako: „Aš, kuris su tavimi kalbu, esu jis “.</verse>
				<verse number="27">Ir tuo metu atėjo jo mokiniai ir stebėjosi, kad jis kalbėjosi su moterimi; tačiau nei vienas nesakė: „Ko sieki?“ arba: „Kodėl su ja kalbi?“</verse>
				<verse number="28">Tada moteris paliko savo vandens puodą, nuėjo į miestą ir sako žmonėms:</verse>
				<verse number="29">„Ateikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi; argi šitas ne Kristus?“</verse>
				<verse number="30">Tada jie išėjo iš miesto ir atėjo pas jį.</verse>
				<verse number="31">Tuo tarpu jo mokiniai meldė jo, sakydami: „Mokytojau, valgyk“.</verse>
				<verse number="32">Bet jis tarė jiems: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote“.</verse>
				<verse number="33">Todėl mokiniai tarė vienas kitam: „Ar kas atnešė jam ką pavalgyti?“</verse>
				<verse number="34">Jėzus jiems sako: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir užbaigti jo darbą.</verse>
				<verse number="35">Argi jūs nesakote: ‘Dar keturi mėnesiai, ir tada ateina pjūtis’? Štai aš jums sakau: ‘Pakelkite savo akis ir pažvelkite į laukus; nes jie jau baltuoja pjūčiai’.</verse>
				<verse number="36">Ir kas pjauna, gauna algą ir surenka vaisių amžinajam gyvenimui; kad tas, kuris sėja, ir tas, kuris pjauna, džiaugtųsi drauge.</verse>
				<verse number="37">Ir čia teisingas yra šis pasakymas: ‘Vienas sėja, o kitas pjauna’.</verse>
				<verse number="38">Aš siunčiu jus pjauti to, į ką jūs neįdėjote darbo; kiti dirbo, o jūs įstoję į jų darbus“.</verse>
				<verse number="39">Ir daug to miesto samariečių įtikėjo į jį dėl moters pasakymo, kuri liudijo: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi“.</verse>
				<verse number="40">Tad kai samariečiai atėjo pas jį, jie maldavo jo, kad jis apsistotų pas juos; ir jis pasiliko ten dvi dienas.</verse>
				<verse number="41">Ir dar daugelis įtikėjo dėl jo paties žodžio;</verse>
				<verse number="42">ir tarė moteriai: „Dabar mes tikime ne dėl tavo pasakymo, nes mes patys išgirdome jį ir pažinome, kad šitas iš tikrųjų yra Kristus, pasaulio Gelbėtojas“.</verse>
				<verse number="43">Na, o po dviejų dienų jis iš ten išėjo ir nuėjo į Galilėją.</verse>
				<verse number="44">Nes pats Jėzus liudijo, kad pranašas negerbiamas savo tėviškėje.</verse>
				<verse number="45">Tada, kai jis atėjo į Galilėją, jį priėmė galilėjiečiai, mačiusieji visa, ką jis padarė per šventę Jeruzalėje, nes ir jie ėjo į šventę.</verse>
				<verse number="46">Taigi Jėzus vėl atėjo į Galilėjos Kaną, kur jis padarė vandenį vynu. Ir buvo vienas didikas, kurio sūnus sirgo Kafernaume.</verse>
				<verse number="47">Išgirdęs, kad Jėzus iš Judėjos atėjo į Galilėją, nuėjo pas jį ir maldavo jo, kad ateitų žemyn ir išgydytų jo sūnų, nes jis buvo prie mirties.</verse>
				<verse number="48">Tada Jėzus jam tarė: „Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, netikėsite“.</verse>
				<verse number="49">Didikas jam sako: „Pone, ateik žemyn, kol mano vaikas nenumirė“.</verse>
				<verse number="50">Jėzus jam sako: „Eik – tavo sūnus gyvas“. Ir tas žmogus patikėjo žodžiu, kurį Jėzus jam kalbėjo, ir nuėjo.</verse>
				<verse number="51">Ir jam beeinant žemyn, jį pasitiko jo tarnai ir jam pasakė, tardami: „Tavo sūnus gyvas“.</verse>
				<verse number="52">Tada jis jų teiravosi dėl valandos, kada jis pradėjo taisytis. Ir jie tarė jam: „Vakar septintą valandą karštinė jį paliko“.</verse>
				<verse number="53">Taigi tėvas žinojo, kad tai buvo ta pati valanda, kurią Jėzus jam tarė: „Tavo sūnus gyvas“, ir įtikėjo jis pats ir visi jo namai.</verse>
				<verse number="54">Šitas vėl yra antrasis stebuklas, kurį padarė Jėzus, kai jis buvo atėjęs iš Judėjos į Galilėją.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Po to buvo žydų šventė; ir Jėzus nuėjo aukštyn į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="2">Na, o Jeruzalėje prie avių turgaus yra tvenkinys, hebrajiškai vadinamas Betezda, turintis penkis prieangius.</verse>
				<verse number="3">Juose guli didžiulė minia bejėgių, aklų, šlubių, sudžiūvusių, laukiančių vandens sujudėjimo.</verse>
				<verse number="4">Nes angelas tam tikru metu nusileisdavo į tvenkinį ir sujudindavo vandenį; tad kas pirmas po vandens sujudinimo įlipdavo, pasveikdavo nuo bet kokios ligos, kokia besirgdavo.</verse>
				<verse number="5">Ir ten buvo vienas žmogus, kuris trisdešimt aštuonerius metus turėjo negalią.</verse>
				<verse number="6">Kai Jėzus pamatė jį gulintį ir žinojo, kad jis jau ilgą laiką serga, jis jam sako: „Ar nori tapti sveikas?“</verse>
				<verse number="7">Bejėgis jam atsakė: „Pone, aš neturiu žmogaus, kuris vandeniui sujudėjus įkeltų mane į tvenkinį; o kol aš ateinu, kitas pirma manęs įžengia“.</verse>
				<verse number="8">Jėzus jam sako: „Kelkis, pasiimk savo patalą ir vaikščiok“.</verse>
				<verse number="9">Ir tuojau tas žmogus tapo sveikas ir paėmė savo patalą, ir vaikščiojo; o tą pačią dieną buvo sabatas.</verse>
				<verse number="10">Todėl žydai tarė išgydytajam: „Tai sabato diena; tau neteisėta nešti savo patalo“.</verse>
				<verse number="11">Jis atsakė jiems: „Tas, kuris mane išgydė, man tarė: ‘Pasiimk savo patalą ir vaikščiok’ “.</verse>
				<verse number="12">Tada jie paklausė jo: „Kas yra tas žmogus, pasakęs tau: ‘Pasiimk savo patalą ir vaikščiok’?“</verse>
				<verse number="13">Bet išgydytasis nežinojo, kas jis, nes, miniai esant toje vietoje, Jėzus pasitraukė.</verse>
				<verse number="14">Po to Jėzus rado jį šventykloje ir tarė jam: „Štai tapai sveikas: nebenusidėk, kad tavęs neištiktų kas blogesnio“.</verse>
				<verse number="15">Tas žmogus nuėjo ir pasakė žydams, kad tai buvo Jėzus, kuris padarė jį sveiką.</verse>
				<verse number="16">Ir todėl žydai persekiojo Jėzų ir siekė jį užmušti, nes jis padarė tai sabato dieną.</verse>
				<verse number="17">Bet Jėzus jiems atsakė: „Mano Tėvas lig šiolei dirba, ir aš dirbu“.</verse>
				<verse number="18">Todėl žydai dar labiau siekė jį nužudyti, nes jis ne tik laužė sabatą, bet ir sakė, kad Dievas yra jo Tėvas, darydamas save lygų Dievui.</verse>
				<verse number="19">Tada Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus negali nieko daryti iš savęs, bet tai, ką mato Tėvą darant; nes ką jis daro, tą taip pat daro ir jo Sūnus.</verse>
				<verse number="20">Nes Tėvas myli Sūnų ir jam parodo visa, ką jis pats daro; ir jis parodys jam didesnių darbų negu šitie, kad jūs stebėtumėtės.</verse>
				<verse number="21">Nes kaip Tėvas prikelia mirusiuosius ir juos atgaivina; taip ir Sūnus atgaivina, ką jis nori.</verse>
				<verse number="22">Nes Tėvas neteisia nei vieno, bet visą teismą pavedė Sūnui,</verse>
				<verse number="23">idant visi gerbtų Sūnų, kaip jie gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, negerbia Tėvo, kuris jį siuntė.</verse>
				<verse number="24">Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas klauso mano žodžio ir tiki mane siuntusįjį, turi amžinąjį gyvenimą ir neateis į pasmerkimą; bet yra perėjęs iš mirties į gyvenimą.</verse>
				<verse number="25">Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ateina valanda, ir jau dabar yra, kai mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą; ir tie, kurie išgirs, gyvens.</verse>
				<verse number="26">Nes kaip Tėvas turi gyvybę savyje, taip jis yra davęs ir Sūnui turėti gyvybę savyje;</verse>
				<verse number="27">ir taip pat davė jam valdžią vykdyti teismą, nes jis yra žmogaus Sūnus.</verse>
				<verse number="28">Nesistebėkite tuo, nes ateina valanda, kurioje visi, esantys kapuose, išgirs jo balsą</verse>
				<verse number="29">ir išeis; tie, kurie darė gera – į gyvenimo prisikėlimą; o tie, kurie darė pikta – į pasmerkimo prisikėlimą.</verse>
				<verse number="30">Iš savęs aš nieko negaliu padaryti; aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas yra teisingas; nes aš ieškau ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris mane siuntė.</verse>
				<verse number="31">Jei aš liudiju apie save, mano liudijimas nėra teisingas.</verse>
				<verse number="32">Yra kitas, kuris apie mane liudija; ir aš žinau, kad liudijimas, kurį jis apie mane liudija, yra teisingas.</verse>
				<verse number="33">Jūs siuntėte pas Joną, ir jis liudijo tiesą.</verse>
				<verse number="34">Bet aš nepriimu liudijimo iš žmogaus, bet sakau šitai, kad jūs būtumėte išgelbėti.</verse>
				<verse number="35">Jis buvo deganti ir spindinti šviesa, ir jūs kurį laiką norėjote pasidžiaugti jo šviesoje.</verse>
				<verse number="36">Bet aš turiu didesnį liudijimą negu tą iš Jono, nes darbai, kuriuos Tėvas man davė užbaigti, tie patys darbai, kuriuos aš darau, liudija apie mane, kad Tėvas mane siuntė.</verse>
				<verse number="37">Ir pats Tėvas, kuris mane siuntė, yra paliudijęs apie mane. Jūs nesate nei jo balso kada nors girdėję, nei matę jo pavidalo.</verse>
				<verse number="38">Ir jūs neturite jo žodžio jumyse pasiliekančio, nes jūs netikite tuo, kurį jis siuntė.</verse>
				<verse number="39">Tyrinėkite Raštus; nes jūs manote juose turį amžinąjį gyvenimą; o jie yra tie, kurie liudija apie mane.</verse>
				<verse number="40">Ir jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą.</verse>
				<verse number="41">Aš nepriimu garbės iš žmonių.</verse>
				<verse number="42">Bet aš jus pažįstu, kad neturite savyje Dievo meilės.</verse>
				<verse number="43">Aš atėjau savo Tėvo vardu, bet jūs manęs nepriimate; jei kitas ateis savo vardu, tą priimsite.</verse>
				<verse number="44">Kaip galite tikėti jūs, vieni iš kitų priimantys garbę, o neieškantys garbės, kuri ateina vien iš Dievo?</verse>
				<verse number="45">Nemanykite, kad aš jus kaltinsiu Tėvui; yra vienas, kuris jus kaltina – Mozė, kuriuo jūs pasitikite.</verse>
				<verse number="46">Nes jei būtumėte tikėję Moze, tikėtumėte manimi; nes jis parašė apie mane.</verse>
				<verse number="47">Bet jei netikite jo raštais, kaip tikėsite mano žodžiais?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Po šių dalykų Jėzus nuėjo už Galilėjos jūros, kuri yra Tiberijo jūra.</verse>
				<verse number="2">Ir juo sekė didžiulė minia, nes jie matė jo stebuklus, kuriuos jis darė ant ligonių.</verse>
				<verse number="3">Ir Jėzus užlipo į kalną, ir ten atsisėdo su savo mokiniais.</verse>
				<verse number="4">Ir buvo arti Perėjimas, žydų šventė.</verse>
				<verse number="5">Tada Jėzus, pakėlęs savo akis ir pamatęs didelį būrį, ateinantį pas jį, sako Pilypui: „Iš kur nupirksime duonos, kad šitie galėtų valgyti?“</verse>
				<verse number="6">Ir jis tai sakė mėgindamas jį, nes jis pats žinojo, ką darysiąs.</verse>
				<verse number="7">Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos jiems neužteks, kad kiekvienas iš jų gautų po truputį“.</verse>
				<verse number="8">Vienas iš jo mokinių, Andriejus, Simono Petro brolis, jam sako:</verse>
				<verse number="9">„Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinius kepalus ir dvi žuveles, bet kas tai yra tokiai daugybei?“</verse>
				<verse number="10">Ir Jėzus tarė: „Susodinkite žmones“. Na, o toje vietoje buvo daug žolės. Taigi susėdo vyrų, skaičiumi apie penkis tūkstančius.</verse>
				<verse number="11">Ir Jėzus paėmė kepalus ir padėkojęs išdalino mokiniams, o mokiniai susėdusiems; ir taip pat iš žuvų, kiek jie norėjo.</verse>
				<verse number="12">Kai jie buvo pasotinti, jis tarė savo mokiniams: „Surinkite atlikusias nuolaužas, kad niekas neprapultų“.</verse>
				<verse number="13">Taigi jie surinko jas ir pripildė dvylika pintinių nuolaužų iš penkių miežinių kepalų, kurių atliko valgiusiems.</verse>
				<verse number="14">Tada tie žmonės, pamatę stebuklą, kurį padarė Jėzus, tarė: „Šitas iš tiesų yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“.</verse>
				<verse number="15">Todėl kai Jėzus suprato, kad jie nori ateiti ir paimti jį jėga, idant padarytų jį karaliumi, jis vėl pasitraukė pats vienas į kalną.</verse>
				<verse number="16">Ir atėjus vakarui jo mokiniai nusileido prie jūros</verse>
				<verse number="17">ir įėję į laivą plaukė per jūrą Kafernaumo link. Ir jau buvo tamsu, o Jėzus nebuvo pas juos atėjęs.</verse>
				<verse number="18">Ir sukilo jūra, nes pūtė didelis vėjas.</verse>
				<verse number="19">Taigi, jiems nusiyrus apie dvidešimt penkias ar trisdešimt stadijų, jie pamato Jėzų, einantį ant jūros ir besiartinantį prie laivo; ir jie išsigando.</verse>
				<verse number="20">Bet jis sako jiems: „Tai aš; nebijokite“.</verse>
				<verse number="21">Tada jie noriai priėmė jį į laivą, ir tuojau laivas atsirado prie sausumos, kur jie keliavo.</verse>
				<verse number="22">Sekančią dieną tauta, stovinti kitoje jūros pusėje, pamatė, kad ten nebuvo jokios kitos valties, išskyrus tą, į kurią buvo įlipę jo mokiniai, ir kad Jėzus nėjo kartu su savo mokiniais į valtį, bet jo mokiniai buvo išvykę vieni</verse>
				<verse number="23">(tačiau atkeliavo kitos valtys iš Tiberijaus arti tos vietos, kur jie valgė duoną po to, kai Viešpats padėkojo);</verse>
				<verse number="24">todėl kai tauta pamatė, kad ten nebuvo Jėzaus nei jo mokinių, tai ir jie išplaukė ir atvyko į Kafernaumą, ieškodami Jėzaus.</verse>
				<verse number="25">Ir suradę jį kitoje jūros pusėje jie tarė jam: „Rabi, kada čia atvykai?“</verse>
				<verse number="26">Jėzus jiems atsakydamas tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs manęs ieškote ne todėl, kad matėte stebuklus, bet todėl, kad valgėte kepalų ir pasisotinote.</verse>
				<verse number="27">Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl maisto, išliekančio amžinajam gyvenimui, kurį jums duos žmogaus Sūnus; nes jį užantspaudavo Dievas Tėvas“.</verse>
				<verse number="28">Tada jie tarė jam: „Ką mums daryti, kad dirbtume Dievo darbus?“</verse>
				<verse number="29">Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Tai yra Dievo darbas, kad tikėtumėte tą, kurį jis siuntė“.</verse>
				<verse number="30">Tad jie tarė jam: „Tai kokį ženklą tu rodai, kad matytume ir tikėtume tavimi? Ką tu darai?</verse>
				<verse number="31">Mūsų tėvai valgė maną dykumoje; kaip yra parašyta: ‘Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus’“.</verse>
				<verse number="32">Tada Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Mozė jums nedavė tos duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums tikrąją duoną iš dangaus.</verse>
				<verse number="33">Nes Dievo duona yra tas, kuris nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“.</verse>
				<verse number="34">Tada jie tarė jam: „Viešpatie, visada duok mums šitos duonos“.</verse>
				<verse number="35">O Jėzus jiems tarė: „Aš esu gyvenimo duona: kas ateina pas mane, niekada nebealks, ir kas į mane tiki, niekada nebetrokš.</verse>
				<verse number="36">Bet aš jums sakiau, kad jūs irgi mane matėte, o netikite.</verse>
				<verse number="37">Visi, kuriuos Tėvas man duoda, ateis pas mane; ir to, kuris ateina pas mane, jokiu būdu neatmesiu.</verse>
				<verse number="38">Nes aš nužengiau iš dangaus ne savo valios vykdyti, bet valios to, kuris mane siuntė.</verse>
				<verse number="39">Ir šita yra valia Tėvo, kuris mane siuntė, kad aš neprarasčiau nieko iš viso to, ką jis man yra davęs, bet kad paskutiniąją dieną tai prikelčiau.</verse>
				<verse number="40">Ir šita yra valia to, kuris mane siuntė, kad kiekvienas, kuris mato Sūnų ir į jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą; ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“.</verse>
				<verse number="41">Tada žydai ant jo murmėjo, nes jis sakė: „Aš esu duona, kuri nužengė iš dangaus“.</verse>
				<verse number="42">Ir jie tarė: „Argi šitas – ne Jėzus, Juozapo sūnus, kurio tėvą ir motiną mes pažįstame? Tad kaipgi yra, kad jis sako: ‘Aš nužengiau iš dangaus’?“</verse>
				<verse number="43">Todėl Jėzus jiems atsakydamas tarė: „Nemurmėkite tarpusavyje.</verse>
				<verse number="44">Niekas negali ateiti pas mane, jei jo nepatrauktų Tėvas, kuris mane siuntė; ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.</verse>
				<verse number="45">Yra parašyta pranašuose: ‘Ir jie visi bus Dievo mokomi’. Todėl kiekvienas, kuris girdėjo ir išmoko iš Tėvo, ateina pas mane.</verse>
				<verse number="46">Ne, kad kas yra matęs Tėvą, bet tik tas, kuris yra iš Dievo, tas yra matęs Tėvą.</verse>
				<verse number="47">Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki į mane, tas turi amžinąjį gyvenimą.</verse>
				<verse number="48">Aš esu ta gyvenimo duona.</verse>
				<verse number="49">Jūsų tėvai dykumoje valgė maną, bet yra mirę.</verse>
				<verse number="50">Šita yra duona, kuri nužengia iš dangaus, kad kas jos valgytų ir nemirtų.</verse>
				<verse number="51">Aš esu ta gyvoji duona, kuri nužengė iš dangaus: jei kas valgys šitos duonos, gyvens per amžius; ir duona, kurios aš duosiu, yra mano kūnas, kurį aš duosiu už pasaulio gyvenimą“.</verse>
				<verse number="52">Todėl žydai ginčijosi tarpusavyje, sakydami: „Kaipgi šitas gali mums duoti valgyti savo kūną?“</verse>
				<verse number="53">Tada Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jeigu nevalgysite žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvenimo.</verse>
				<verse number="54">Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, turi amžinąjį gyvenimą; ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.</verse>
				<verse number="55">Nes mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.</verse>
				<verse number="56">Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, gyvena manyje, o aš jame.</verse>
				<verse number="57">Kaip gyvasis Tėvas mane siuntė, ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane.</verse>
				<verse number="58">Ši yra ta duona, kuri nužengė iš dangaus; ne taip, kaip jūsų tėvai valgė maną ir yra mirę; kas valgo šitos duonos, tas gyvens per amžius“.</verse>
				<verse number="59">Šiuos dalykus jis kalbėjo sinagogoje, mokydamas Kafernaume.</verse>
				<verse number="60">Todėl daugelis jo mokinių tai išgirdę sakė: „Tai kietas pasakymas; kas gali to klausyti?“</verse>
				<verse number="61">Kai Jėzus pažino savyje, kad jo mokiniai dėl to murmėjo, tarė jiems: „Ar tai jus piktina?</verse>
				<verse number="62">O kas, jei pamatysite žmogaus Sūnų pakylantį ten, kur jis buvo pirmiau?</verse>
				<verse number="63">Tai dvasia, kuri atgaivina; kūnas neduoda jokios naudos; žodžiai, kuriuos aš jums kalbu, yra dvasia ir yra gyvenimas.</verse>
				<verse number="64">Bet yra kai kurie iš jūsų, kurie netiki“. Nes Jėzus nuo pradžių žinojo, kas buvo tie, kurie netikėjo, ir kas jį išduos.</verse>
				<verse number="65">Ir jis tarė: „Todėl jums sakiau, kad niekas negali ateiti pas mane, jei tai jam nebūtų duota mano Tėvo“.</verse>
				<verse number="66">Nuo to laiko daugelis iš jo mokinių nuėjo atgal ir daugiau su juo nebevaikščiojo.</verse>
				<verse number="67">Tada Jėzus tarė dvylikai: „Ar ir jūs pasišalinsite?“</verse>
				<verse number="68">Tada Simonas Petras jam atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.</verse>
				<verse number="69">Ir mes tikime ir esame įsitikinę, kad tu esi tas Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“.</verse>
				<verse number="70">Jėzus jiems atsakė: „Ar ne aš jus, dvylika, išsirinkau, o vienas iš jūsų yra velnias?“</verse>
				<verse number="71">Jis kalbėjo apie Judą Iskariotą, Simono sūnų, nes tai buvo jis, kuris turėjo jį išduoti, būdamas vienas iš dvylikos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Po šių dalykų Jėzus vaikščiojo po Galilėją, nes jis nenorėjo vaikščioti po žydiją, nes žydai siekė jį užmušti.</verse>
				<verse number="2">Na o buvo arti žydų Padangčių šventė.</verse>
				<verse number="3">Todėl jo broliai jam tarė: „Išeik iš čia ir eik į Judėją, kad ir tavo mokiniai pamatytų darbus, kuriuos tu darai.</verse>
				<verse number="4">Nes nėra nei vieno, kuris ką nors daro slapčia, o pats siekia, kad būtų žinomas viešai. Jei tu darai šituos dalykus, parodyk save pasauliui“.</verse>
				<verse number="5">Nes nei jo broliai juo netikėjo.</verse>
				<verse number="6">Tada Jėzus tarė jiems: „Mano laikas dar neatėjo, bet jūsų laikas visuomet tinkamas.</verse>
				<verse number="7">Pasaulis negali jūsų nekęsti; bet manęs jis nekenčia, nes aš liudiju apie jį, kad jo darbai yra pikti.</verse>
				<verse number="8">Eikite aukštyn į šią šventę; aš dar neinu aukštyn į šią šventę, nes mano laikas dar neišsipildė“.</verse>
				<verse number="9">Pasakęs jiems tuos žodžius, jis dar pasiliko Galilėjoje.</verse>
				<verse number="10">Bet kai jo broliai buvo nuėję aukštyn, tada ir jis nuėjo aukštyn į šventę, ne viešai, bet tartum slapčia.</verse>
				<verse number="11">Tada žydai ieškojo jo šventėje ir sakė: „Kur jis yra?“</verse>
				<verse number="12">Ir apie jį tautoje buvo daug murmėjimo, nes vieni sakė: „Jis yra geras žmogus“, kiti sakė: „Ne; jis suvedžioja tautą“.</verse>
				<verse number="13">Tačiau niekas dėl žydų baimės viešai apie jį nekalbėjo.</verse>
				<verse number="14">Na, o šventei įpusėjus Jėzus nuėjo aukštyn į šventyklą ir mokė.</verse>
				<verse number="15">Ir žydai stebėjosi, sakydami: „Kaip šitas, niekada nesimokęs, žino raides?“</verse>
				<verse number="16">Jėzus jiems atsakydamas tarė: „Mano mokslas yra ne mano, bet to, kuris mane siuntė.</verse>
				<verse number="17">Jei kas nori vykdyti jo valią, jis pažins tą mokslą – ar tai yra iš Dievo, ar aš kalbu iš savęs.</verse>
				<verse number="18">Kas iš savęs kalba, tas ieško savo šlovės, bet kuris ieško šlovės to, kuris jį siuntė, tas yra tikras, ir jame nėra neteisumo.</verse>
				<verse number="19">Argi Mozė jums nedavė įstatymo? Tačiau nei vienas iš jūsų nesilaiko įstatymo. Kodėl ruošiatės mane užmušti?“</verse>
				<verse number="20">Tauta atsakydama tarė: „Tu turi velnią; kas gi ruošiasi tave nužudyti?“</verse>
				<verse number="21">Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Aš padariau vieną darbą, o jūs visi stebitės.</verse>
				<verse number="22">Dėl to Mozė davė jums apipjaustymą (ne todėl, kad jis yra iš Mozės, bet iš tėvų); ir jūs sabato dieną apipjaustote žmogų.</verse>
				<verse number="23">Jei žmogus sabato dieną gauna apipjaustymą, kad nebūtų sulaužytas Mozės įstatymas; ar jūs ant manęs pykstate, kad sabato dieną visą žmogų padariau sveiką?</verse>
				<verse number="24">Neteiskite pagal išorę, bet teiskite teisingu teismu“.</verse>
				<verse number="25">Tada kai kurie iš tų, iš Jeruzalės, tarė: „Ar tai ne tas, kurį jie siekia užmušti?</verse>
				<verse number="26">Bet štai jis drąsiai kalba, ir jie nieko jam nesako. Ar valdovai tikrai žino, kad šitas yra kaip tik tas Kristus?</verse>
				<verse number="27">Tačiau mes žinome šitą žmogų, iš kur jis yra; bet kai ateina Kristus, niekas nežino, iš kur jis“.</verse>
				<verse number="28">Tada Jėzus mokydamas šaukė šventykloje, sakydamas: „Jūs mane ir pažįstate, ir žinote, iš kur aš esu; ir aš neatėjau iš savęs, bet tas, kuris mane siuntė, yra tikras, kurio jūs nepažįstate.</verse>
				<verse number="29">Bet aš jį pažįstu, nes aš esu iš jo, ir jis mane siuntė“.</verse>
				<verse number="30">Tada jie siekė jį sučiupti, bet nei vienas nepridėjo prie jo rankų, nes jo valanda dar nebuvo atėjusi.</verse>
				<verse number="31">Ir daugelis iš tautos įtikėjo į jį ir sakė: „Kai Kristus ateis, ar jis padarys daugiau stebuklų už tuos, kuriuos šitas padarė?“</verse>
				<verse number="32">Fariziejai girdėjo, kad tauta tai murmėjo apie jį; ir fariziejai bei vyriausieji kunigai pasiuntė pareigūnus jo suimti.</verse>
				<verse number="33">Tada Jėzus tarė jiems: „Dar trumpam esu su jumis, ir tada eisiu pas tą, kuris mane siuntė.</verse>
				<verse number="34">Jūs manęs ieškosite ir nerasite; ir kur aš esu, ten jūs negalite ateiti“.</verse>
				<verse number="35">Tada žydai tarp savęs tarė: „Kur jis eis, kad mes jo nerasime? Ar jis eis pas išsklaidytuosius tarp pagonių ir mokys pagonis?</verse>
				<verse number="36">Kas tai per pasakymas, kad jis sakė: ‘Jūs manęs ieškosite ir nerasite; ir kur aš esu, ten jūs negalite ateiti?’“</verse>
				<verse number="37">Paskutinę dieną, tą didžiąją šventės dieną, Jėzus atsistojo ir šaukė, sakydamas: „Jei kuris trokšta, teateina pas mane ir tegeria.</verse>
				<verse number="38">Kas mane tiki, kaip sakė Raštas, iš jo pilvo tekės gyvojo vandens upės“</verse>
				<verse number="39">(bet tai jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti tie, kurie įtiki į jį, nes Šventoji DVASIA dar nebuvo duota; nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas).</verse>
				<verse number="40">Todėl daugelis iš tautos, išgirdę šitą pasakymą, sakė: „Iš tiesų šitas yra Pranašas“.</verse>
				<verse number="41">Kiti sakė: „Šitas yra Kristus“. Bet kai kurie sakė: „Ar Kristus ateis iš Galilėjos?</verse>
				<verse number="42">Argi Raštas nesakė, kad Kristus ateina iš Dovydo sėklos ir iš Betliejaus miestelio, kur buvo Dovydas?“</verse>
				<verse number="43">Taigi dėl jo tautoje buvo susiskaldymas.</verse>
				<verse number="44">Ir kai kurie iš jų norėjo jį suimti; bet nei vienas nepridėjo prie jo rankų.</verse>
				<verse number="45">Tada pareigūnai atėjo pas vyriausiuosius kunigus ir fariziejus, o jie tarė jiems: „Kodėl neatvedėte jo?“</verse>
				<verse number="46">Pareigūnai atsakė: „Niekada dar žmogus nekalbėjo kaip šitas žmogus“.</verse>
				<verse number="47">Tada fariziejai jiems atsakė: „Ar ir jūs esate suvedžioti?</verse>
				<verse number="48">Ar kuris iš valdovų ar iš fariziejų į jį įtikėjo?</verse>
				<verse number="49">Bet šita tauta, kuri nežino įstatymo, yra prakeikta“.</verse>
				<verse number="50">Nikodemas jiems sako (tas, kuris atėjo naktį pas Jėzų, būdamas vienas iš jų):</verse>
				<verse number="51">„Ar mūsų įstatymas teisia kurį žmogų prieš tai jo neišklausęs ir nesužinojęs, ką jis daro?“</verse>
				<verse number="52">Jie atsakydami tarė jam: „Ar ir tu iš Galilėjos? Patyrinėk ir pažiūrėk, nes iš Galilėjos nekyla joks pranašas“.</verse>
				<verse number="53">Ir kiekvienas nuėjo į savo namus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Jėzus nuėjo į Alyvų kalną.</verse>
				<verse number="2">Ir anksti ryte jis vėl atėjo į šventyklą, ir visa tauta atėjo pas jį; ir jis atsisėdo ir juos mokė.</verse>
				<verse number="3">Ir raštininkai bei fariziejai atvedė pas jį moterį, pagautą svetimaujant; ir pastatę ją į tarpą</verse>
				<verse number="4">sako jam: „Mokytojau, šita moteris buvo pagauta svetimaujant, pačiame veiksme.</verse>
				<verse number="5">Na, o Mozė įstatyme mums įsakė, kad tokia turi būti užmėtyta akmenimis; bet ką tu sakai?“</verse>
				<verse number="6">Tai jie sakė gundydami jį, kad turėtų kuo jį apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkė ir savo pirštu rašė ant žemės, tarsi jų negirdėdamas.</verse>
				<verse number="7">Taigi jiems nesiliaujant jo klausinėti jis pasikėlė ir jiems tarė: „Kas tarp jūsų yra be nuodėmės, tas pirmas temeta į ją akmenį“.</verse>
				<verse number="8">Ir vėl jis pasilenkė ir rašė ant žemės.</verse>
				<verse number="9">Ir tie, kurie tai girdėjo, savo sąžinės įtikinti išėjo vienas po kito, pradedant nuo vyriausiojo iki paskutiniojo; ir Jėzus buvo paliktas vienas, ir moteris, stovinti viduryje.</verse>
				<verse number="10">Kai Jėzus pasikėlė ir nebematė nei vieno, bet tik moterį, jis tarė jai: „Moterie, kur yra tie tavo kaltintojai? Nei vienas tavęs nepasmerkė?“</verse>
				<verse number="11">Ji tarė: „Nei vienas, Viešpatie“. Ir Jėzus jai tarė: „Nei aš tavęs nesmerkiu; eik ir nebenusidėk“.</verse>
				<verse number="12">Tada Jėzus vėl jiems kalbėjo, sakydamas: „Aš esu pasaulio šviesa; kas seka paskui mane, tas nevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą“.</verse>
				<verse number="13">Todėl fariziejai jam tarė: „Tu apie save liudiji; tavo liudijimas netikras“.</verse>
				<verse number="14">Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Nors aš ir liudiju apie save, mano liudijimas yra tikras; nes aš žinau, iš kur atėjau ir kur einu; bet jūs nežinote, iš kur aš ateinu ir kur einu.</verse>
				<verse number="15">Jūs teisiate pagal kūną; aš neteisiu nei vieno.</verse>
				<verse number="16">Bet jei aš ir teisiu, mano teismas yra teisingas, nes aš esu ne vienas, bet aš ir Tėvas, kuris mane siuntė.</verse>
				<verse number="17">O ir jūsų įstatyme yra parašyta, kad dviejų žmonių liudijimas yra tikras.</verse>
				<verse number="18">Aš esu tas, kuris liudija apie save, ir Tėvas, kuris mane siuntė, liudija apie mane“.</verse>
				<verse number="19">Tada jie tarė jam: „Kur yra tavo Tėvas?“ Jėzus atsakė: „Jūs nei manęs nepažįstate, nei mano Tėvo; jei pažintumėte mane, pažintumėte ir mano Tėvą“.</verse>
				<verse number="20">Šituos žodžius Jėzus kalbėjo iždinėje, kai jis mokė šventykloje, ir niekas nepridėjo prie jo rankų; nes jo valanda dar nebuvo atėjusi.</verse>
				<verse number="21">Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Aš einu, o jūs manęs ieškosite ir mirsite savo nuodėmėse; kur aš einu, jūs negalite ateiti“.</verse>
				<verse number="22">Tada žydai tarė: „Ar jis nusižudys? Nes jis sako: ‘Kur aš einu, jūs negalite ateiti’ “.</verse>
				<verse number="23">Ir jis tarė jiems: „Jūs esate iš žemai; aš esu iš aukštai; jūs esate iš šito pasaulio; aš nesu iš šito pasaulio.</verse>
				<verse number="24">Todėl sakiau jums, kad mirsite savo nuodėmėse, nes jeigu netikite, kad aš esu tas, mirsite savo nuodėmėse“.</verse>
				<verse number="25">Tada jie tarė jam: „Kas tu esi?“ O Jėzus jiems sako: „ Tas pats, kaip sakiau jums nuo pradžios.</verse>
				<verse number="26">Aš daug ką turiu apie jus kalbėti ir teisti, bet tas, kuris mane siuntė, yra teisingas; ir aš kalbu pasauliui tai, ką iš jo girdėjau“.</verse>
				<verse number="27">Jie nesuprato, kad jis kalbėjo jiems apie Tėvą.</verse>
				<verse number="28">Tada Jėzus tarė jiems: „Kai būsite iškėlę žmogaus Sūnų, tada pažinsite, kad aš esu tas ir kad nieko nedarau iš savęs; bet kalbu tai, kaip mano Tėvas mane išmokė.</verse>
				<verse number="29">Ir tas, kuris mane siuntė, yra su manimi; Tėvas nepaliko manęs vieno; nes aš visada darau tai, kas jam patinka“.</verse>
				<verse number="30">Jam kalbant tuos žodžius, daugelis įtikėjo į jį.</verse>
				<verse number="31">Tada Jėzus tarė tiems žydams, kurie įtikėjo į jį: „Jeigu jūs pasiliekate mano žodyje, tikrai esate mano mokiniai;</verse>
				<verse number="32">ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“.</verse>
				<verse number="33">Jie atsakė jam: „Mes esame Abraomo sėkla ir niekada niekam nevergavome; kaipgi tu sakai: ‘Jūs būsite išlaisvinti’?“</verse>
				<verse number="34">Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas daro nuodėmę, tas yra nuodėmės tarnas.</verse>
				<verse number="35">O tarnas nepasilieka namuose per amžius, bet Sūnus pasilieka per amžius.</verse>
				<verse number="36">Todėl jei Sūnus padarys jus laisvus, jūs iš tikrųjų būsite laisvi.</verse>
				<verse number="37">Žinau, kad esate Abraomo sėkla; bet siekiate mane užmušti, nes mano žodis neturi jumyse vietos.</verse>
				<verse number="38">Aš kalbu tai, ką esu matęs pas savo Tėvą, o jūs darote tai, ką esate matę pas savo tėvą“.</verse>
				<verse number="39">Jie atsakė ir jam tarė: „Abraomas yra mūsų tėvas“. Jėzus jiems sako: „Jeigu jūs būtumėte Abraomo vaikai, jūs darytumėte Abraomo darbus.</verse>
				<verse number="40">Bet dabar jūs siekiate nužudyti mane, žmogų, kuris jums kalbėjo tiesą, kurią aš girdėjau iš Dievo; šito nedarė Abraomas.</verse>
				<verse number="41">Jūs darote savo tėvo darbus“. Tada jie tarė jam: „Mes nesame gimę iš paleistuvystės; mes turime vieną Tėvą – Dievą“.</verse>
				<verse number="42">Jėzus jiems tarė: „Jeigu Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylėtumėte mane, nes aš išėjau ir atėjau iš Dievo; ir ne nuo savęs atėjau, bet jis mane siuntė.</verse>
				<verse number="43">Kodėl nesuprantate mano kalbos? Todėl, kad negalite klausytis mano žodžio.</verse>
				<verse number="44">Jūs esate iš savo tėvo – velnio, ir norite vykdyti savo tėvo geidulius. Jis nuo pradžios buvo žmogžudys ir nepasiliko tiesoje, nes jame nėra tiesos. Kai jis kalba melą, kalba iš savęs; nes yra melagis ir to tėvas.</verse>
				<verse number="45">O kadangi aš jums kalbu tiesą, jūs manimi netikite.</verse>
				<verse number="46">Kuris iš jūsų įtikins mane nusidėjus? O jei sakau tiesą, kodėl jūs netikite manimi?</verse>
				<verse number="47">Kas yra iš Dievo, tas klausosi Dievo žodžių; jūs todėl neklausote jų, kadangi nesate iš Dievo“.</verse>
				<verse number="48">Tada žydai atsakydami tarė jam: „Ar mes ne gerai sakome, kad tu esi samarietis ir turi velnią?“</verse>
				<verse number="49">Jėzus atsakė: „Aš neturiu velnio; bet aš gerbiu savo Tėvą, o jūs negerbiate manęs.</verse>
				<verse number="50">Ir aš neieškau savo šlovės; yra vienas, kuris ieško ir teisia“.</verse>
				<verse number="51">Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: „Jei kas laikosi mano pasakymo, tas niekada nematys mirties“.</verse>
				<verse number="52">Tada žydai jam tarė: „Dabar žinome, kad tu turi velnią. Abraomas yra miręs ir pranašai; o tu sakai: ‘Jei kas laikosi mano pasakymo, tas niekada neragaus mirties’.</verse>
				<verse number="53">Ar tu esi didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris yra miręs? Ir pranašai mirę; kuo tu save laikai?“</verse>
				<verse number="54">Jėzus atsakė: „Jei aš gerbiu save, mano garbė yra niekas; tai mano Tėvas, kuris mane gerbia, apie kurį jūs sakote, kad jis jūsų Dievas;</verse>
				<verse number="55">tačiau jūs jo nepažinote; bet aš jį pažįstu; o jei sakyčiau: ‘Nepažįstu jo’, būčiau toks pat melagis, kaip ir jūs; bet aš jį pažįstu ir laikausi jo pasakymo.</verse>
				<verse number="56">Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs mano dieną; ir jis ją pamatė ir džiaugėsi“.</verse>
				<verse number="57">Tada žydai jam tarė: „Tau dar nėra nei penkiasdešimties metų, o esi matęs Abraomą?“</verse>
				<verse number="58">Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, nei buvo Abraomas, aš esu“.</verse>
				<verse number="59">Tada jie ėmėsi akmenų, kad mestų į jį, bet Jėzus pasislėpė ir, eidamas pro jų tarpą, išėjo iš šventyklos ir taip praėjo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Ir eidamas pro šalį Jėzus pamatė žmogų, aklą nuo gimimo.</verse>
				<verse number="2">Ir jo mokiniai paklausė jo, sakydami: „Mokytojau, kas nusidėjo – šitas žmogus, ar jo tėvai, kad jis gimė aklas?“</verse>
				<verse number="3">Jėzus atsakė: „Nei šitas žmogus nusidėjo, nei jo tėvai, bet kad Dievo darbai pasireikštų jame.</verse>
				<verse number="4">Aš turiu daryti darbus to, kuris mane siuntė, kol dar yra diena; ateina naktis, kai niekas negali dirbti.</verse>
				<verse number="5">Kol aš esu pasaulyje, aš esu pasaulio šviesa“.</verse>
				<verse number="6">Taip pasakęs jis spjovė ant žemės, iš seilių padarė purvo, purvu patepė aklojo akis</verse>
				<verse number="7">ir jam tarė: „Eik, nusiplauk Siloamo (kuris išvertus reiškia „Pasiųstas“) tvenkinyje“. Taigi jis nuėjo, nusiplovė ir parėjo regintis.</verse>
				<verse number="8">Todėl kaimynai ir tie, kurie anksčiau matė jį esant aklą, tarė: „Ar jis ne tas, kuris sėdėdavo ir elgetaudavo?“</verse>
				<verse number="9">Vieni sakė: „Tai – jis“, kiti: „Jis yra panašus į aną“, bet jis sakė: „Aš esu tas “.</verse>
				<verse number="10">Todėl jie tarė jam: „Kaip buvo atvertos tavo akys?“</verse>
				<verse number="11">Jis atsakydamas tarė: „Žmogus, vadinamas Jėzumi, padarė purvo ir patepė mano akis, ir tarė man: ‘Eik į Siloamo tvenkinį ir nusiplauk’; ir aš nuėjau, nusiploviau ir praregėjau.</verse>
				<verse number="12">Tada jie tarė jam: „Kur jis yra?“ Jis tarė: „Nežinau“.</verse>
				<verse number="13">Jie atvedė pas fariziejus tą, kuris anksčiau buvo aklas.</verse>
				<verse number="14">O buvo sabato diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė jo akis.</verse>
				<verse number="15">Tada vėl jo klausė ir fariziejai, kaip jis praregėjo. Jis tarė jiems: „Jis uždėjo ant mano akių purvo, aš nusiploviau ir regiu“.</verse>
				<verse number="16">Todėl kai kurie fariziejai sakė: „Šitas žmogus ne iš Dievo, nes jis nesilaiko sabato dienos“. Kiti sakė: „Kaip gali žmogus, kuris yra nusidėjėlis, daryti tokius stebuklus?“ Ir tarp jų buvo susiskaldymas.</verse>
				<verse number="17">Jie vėl sako aklajam: „Ką tu sakai apie jį, kad jis atvėrė tavo akis?“ Jis tarė: „Jis yra pranašas“.</verse>
				<verse number="18">Bet žydai netikėjo apie jį, kad jis buvęs aklas ir praregėjo, kol pasišaukė tėvus to, kuris praregėjo.</verse>
				<verse number="19">Ir jie paklausė jų, sakydami: „Ar šitas yra jūsų sūnus, kuris, jūs sakote, gimė aklas? Tai kaipgi jis dabar regi?“</verse>
				<verse number="20">Jo tėvai jiems atsakydami tarė: „Žinome, kad šitas yra mūsų sūnus ir kad jis gimė aklas,</verse>
				<verse number="21">bet kokiu būdu jis dabar regi, nežinome; arba kas atvėrė jo akis, mes nežinome; jis pilnametis, jo klauskite, jis pats kalbės už save“.</verse>
				<verse number="22">Šituos žodžius kalbėjo jo tėvai, nes jie bijojo žydų; nes žydai jau buvo susitarę, kad jei kas išpažins, kad jis yra Kristus, tas bus išvarytas iš sinagogos“.</verse>
				<verse number="23">Todėl jo tėvai tarė: „Jis yra pilnametis; jo klauskite“.</verse>
				<verse number="24">Tada jie vėl pašaukė tą žmogų, kuris buvo aklas, ir jam tarė: „Duok Dievui garbę; mes žinome, kad šitas žmogus yra nusidėjėlis“.</verse>
				<verse number="25">Jis atsakydamas tarė: „Ar jis nusidėjėlis ar ne, nežinau; viena žinau, kad buvau aklas, dabar regiu“.</verse>
				<verse number="26">Tada jie vėl tarė jam: „Ką jis tau padarė? Kaip jis atvėrė tavo akis?“</verse>
				<verse number="27">Jis atsakė jiems: „Jau sakiau jums, bet jūs nesiklausėte; kodėl vėl norite tai girdėti? Ar ir jūs norite būti jo mokiniai?“</verse>
				<verse number="28">Tada jie keikė jį ir tarė: „Tu esi jo mokinys; bet mes esame Mozės mokiniai.</verse>
				<verse number="29">Mes žinome, kad Dievas kalbėjo Mozei; bet dėl šito mes nežinome, iš kur jis“.</verse>
				<verse number="30">Tas žmogus atsakydamas tarė jiems: „Todėl nuostabu tai, kad jūs nežinote, iš kur jis yra, tačiau jis atvėrė mano akis.</verse>
				<verse number="31">Na, o mes žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių, bet jei kas yra Dievo garbintojas ir vykdo jo valią, tą jis išklauso.</verse>
				<verse number="32">Nuo pasaulio pradžios nėra girdėta, kad kas būtų atvėręs akis to, kuris gimė aklas.</verse>
				<verse number="33">Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nieko negalėtų padaryti“.</verse>
				<verse number="34">Jie atsakė ir jam tarė: „Tu visas gimei nuodėmėse, o mus mokai?“ Ir jie išmetė jį lauk.</verse>
				<verse number="35">Jėzus išgirdo, kad jie išmetė jį; ir suradęs jį, jam tarė: „Ar tu tiki į Dievo Sūnų?“</verse>
				<verse number="36">Jis atsakydamas tarė: „Kas jis, Viešpatie, kad galėčiau į jį tikėti?“</verse>
				<verse number="37">Ir Jėzus jam tarė: „Tu jį matei, ir tai tas, kuris kalba su tavimi“.</verse>
				<verse number="38">Ir jis tarė: „Viešpatie, aš tikiu“. Ir jis pagarbino jį.</verse>
				<verse number="39">Ir Jėzus tarė: „Dėl teismo aš atėjau į šį pasaulį, kad tie, kurie nemato, galėtų matyti; o tie, kurie mato, taptų akli“.</verse>
				<verse number="40">Ir kai kurie iš fariziejų, kurie buvo su juo, išgirdo tuos žodžius ir jam tarė: „Ar ir mes esame akli?“</verse>
				<verse number="41">Jėzus jiems tarė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet dabar sakote: ‘Mes regime’; todėl jūsų nuodėmė pasilieka“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas įeina į avidę ne pro duris, bet įlipa kokiu kitu keliu, tas yra vagis ir plėšikas.</verse>
				<verse number="2">Tačiau kas įeina pro duris, tas yra avių ganytojas.</verse>
				<verse number="3">Jam durininkas atidaro; ir avys klauso jo balso, ir jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išveda.</verse>
				<verse number="4">Ir išleidęs savąsias avis jis eina jų priešakyje, ir avys seka paskui jį, nes jos pažįsta jo balsą.</verse>
				<verse number="5">O paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes jos nepažįsta svetimųjų balso“.</verse>
				<verse number="6">Jėzus kalbėjo jiems šį palyginimą, bet jie nesuprato, kas tai, ką jis kalbėjo jiems.</verse>
				<verse number="7">Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš esu avių durys.</verse>
				<verse number="8">Visi, kurie kada nors atėjo pirma manęs, yra vagys ir plėšikai, bet avys jų neklausė.</verse>
				<verse number="9">Aš esu durys; jei kas įeina per mane, tas bus išgelbėtas ir įeis, ir išeis, ir ras ganyklą.</verse>
				<verse number="10">Vagis ateina ne kam kitam, kaip tiktai vogti, žudyti ir naikinti; aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą ir kad gausiau jo turėtų.</verse>
				<verse number="11">Aš esu gerasis ganytojas: gerasis ganytojas atiduoda už avis savo gyvybę.</verse>
				<verse number="12">Bet tas, kuris yra samdinys, o ne ganytojas, kuriam avys nesavos, pamatęs ateinantį vilką palieka avis ir bėga; o vilkas jas pagauna ir išsklaido avis.</verse>
				<verse number="13">Samdinys bėga, nes jis yra samdinys, ir nesirūpina avimis.</verse>
				<verse number="14">Aš esu gerasis ganytojas ir pažįstu savo avis, ir esu pažįstamas savosioms.</verse>
				<verse number="15">Kaip Tėvas mane pažįsta, taip ir aš pažįstu Tėvą; ir už avis guldau savo gyvybę.</verse>
				<verse number="16">Ir kitų avių turiu, kurios nėra iš šito aptvaro; jas aš taip pat turiu atvesti, ir jos klausys mano balso; ir bus vienas aptvaras ir vienas ganytojas.</verse>
				<verse number="17">Mano Tėvas mane myli dėl to, kad aš guldau savo gyvybę, idant vėl ją pasiimčiau.</verse>
				<verse number="18">Niekas jos iš manęs neatima, bet aš pats ją guldau. Aš turiu valdžią ją guldyti ir turiu valdžią vėl ją pasiimti. Šitą įsakymą gavau iš savo Tėvo“.</verse>
				<verse number="19">Todėl ir vėl buvo susiskaldymas tarp žydų dėl šitų pasakymų.</verse>
				<verse number="20">Ir daugelis iš jų sakė: „Jis turi velnią ir yra išprotėjęs; kodėl jo klausote?“</verse>
				<verse number="21">Kiti sakė: „Šitie žodžiai nėra to, kuris turi velnią. Ar velnias gali atverti aklojo akis?“</verse>
				<verse number="22">O Jeruzalėje buvo pašventimo šventė, ir buvo žiema.</verse>
				<verse number="23">Ir Jėzus vaikščiojo šventykloje, Saliamono prieangyje.</verse>
				<verse number="24">Tada žydai jį apstojo ratu ir jam tarė: „Kaip ilgai tu laikysi mus abejonėse? Jei tu esi Kristus, pasakyk mums atvirai“.</verse>
				<verse number="25">Jėzus jiems atsakė: „Aš jums sakiau, o jūs netikėjote; darbai, kuriuos aš darau savo Tėvo vardu, jie liudija apie mane.</verse>
				<verse number="26">Bet jūs netikite, nes nesate iš manųjų avių, kaip jums sakiau.</verse>
				<verse number="27">Mano avys klauso mano balso, ir aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane,</verse>
				<verse number="28">ir aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; ir jos niekada nepražus, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.</verse>
				<verse number="29">Mano Tėvas, kuris man jas davė, yra didesnis už visus; ir niekas negali jų išplėšti iš mano Tėvo rankos.</verse>
				<verse number="30">Aš ir mano Tėvas esame viena“.</verse>
				<verse number="31">Tada žydai vėl ėmėsi akmenų, kad jį užmėtytų akmenimis.</verse>
				<verse number="32">Jėzus jiems atsakė: „Daug gerų darbų aš jums parodžiau nuo savo Tėvo; už kurį iš šitų darbų jūs mane užmėtote akmenimis?“</verse>
				<verse number="33">Žydai jam atsakė, sakydami: „Už gerą darbą mes tavęs neužmėtome akmenimis; bet už piktžodžiavimą; ir todėl, kad tu, būdamas žmogus, daraisi Dievu“.</verse>
				<verse number="34">Jėzus jiems atsakė: „Argi nėra parašyta jūsų įstatyme: ‘Aš tariau: jūs esate dievai’?</verse>
				<verse number="35">Jeigu jis pavadino dievais tuos, kuriems atėjo Dievo žodis, o Raštas negali būti sulaužytas;</verse>
				<verse number="36">ar jūs sakote apie tą, kurį Tėvas pašventė ir siuntė į pasaulį: ‘Tu piktžodžiauji’; nes aš tariau: ‘Aš esu Dievo Sūnus’?</verse>
				<verse number="37">Jei aš nedarau savo Tėvo darbų, netikėkite manimi.</verse>
				<verse number="38">Bet jei darau, nors jūs ir netikite manimi, tikėkite darbais, idant pažintumėte ir tikėtumėte, kad Tėvas yra manyje, ir aš jame“.</verse>
				<verse number="39">Dėl to jie vėl siekė jį sučiupti, bet jis ištrūko jiems iš rankų</verse>
				<verse number="40">ir vėl nuėjo už Jordano į tą vietą, kur pirma Jonas krikštijo; ir ten jis pasiliko.</verse>
				<verse number="41">Ir daugelis rinkosi pas jį ir sakė: „Jonas nepadarė jokio stebuklo, bet visa tai, ką Jonas kalbėjo apie šitą žmogų, yra teisybė“.</verse>
				<verse number="42">Ir daugelis tenai į jį įtikėjo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Na, o buvo vienas sergantis, vardu Lozorius, iš Betanijos, iš Marijos ir jos sesers Mortos miestelio</verse>
				<verse number="2">(tai buvo ta Marija, kuri patepė Viešpatį tepalu ir nušluostė jo kojas savo plaukais, kurios brolis Lozorius sirgo).</verse>
				<verse number="3">Todėl jo seserys pasiuntė pas jį, sakydamos: „Viešpatie, štai tas, kurį tu myli, serga“.</verse>
				<verse number="4">Kai Jėzus išgirdo tai, jis tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo šlovei, kad Dievo Sūnus per ją būtų pašlovintas“.</verse>
				<verse number="5">Na, o Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių.</verse>
				<verse number="6">Todėl išgirdęs, kad jis sergąs, pasiliko dar dvi dienas toje vietoje, kur buvo.</verse>
				<verse number="7">Tad po to jis sako savo mokiniams: „Eikime vėl į Judėją“.</verse>
				<verse number="8">Jo mokiniai jam sako: „Mokytojau, žydai neseniai siekė tave užmėtyti akmenimis; o tu vėl ten eini?“</verse>
				<verse number="9">Jėzus atsakė: „Argi ne dvylika valandų yra dienoje? Jei kas vaikšto dieną, nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą.</verse>
				<verse number="10">Bet jei kas vaikšto naktį, suklumpa, nes jame nėra šviesos“.</verse>
				<verse number="11">Šitai jis pasakė, o po to jis sako jiems: „Mūsų draugas Lozorius miega; bet einu, kad pažadinčiau jį iš miego“.</verse>
				<verse number="12">Tada jo mokiniai tarė: „Viešpatie, jeigu jis miega, pasveiks“.</verse>
				<verse number="13">Tačiau Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, bet jie galvojo, kad jis kalbėjo apie poilsio miegą.</verse>
				<verse number="14">Tada Jėzus tiesiai jiems pasakė: „Lozorius yra miręs.</verse>
				<verse number="15">Ir aš džiaugiuosi dėl jūsų, kad ten nebuvau, idant tikėtumėte; tačiau eikime pas jį“.</verse>
				<verse number="16">Tada Tomas, vadinamas Didimu, tarė savo bendramokiniams: „Eikime ir mes, kad mirtume su juo“.</verse>
				<verse number="17">Jėzus atėjęs rado, kad jau keturias dienas jis išgulėjo kape.</verse>
				<verse number="18">Na, o Betanija buvo arti Jeruzalės, maždaug už penkiolikos stadijų,</verse>
				<verse number="19">ir daugelis iš žydų atėjo pas Mortą ir Mariją jų paguosti dėl jų brolio.</verse>
				<verse number="20">Tada Morta, vos tik išgirdusi, kad Jėzus ateina, nuėjo ir pasitiko jį, bet Marija vis dar sėdėjo namuose.</verse>
				<verse number="21">Tada Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.</verse>
				<verse number="22">Bet žinau, kad netgi dabar, ko tik beprašysi Dievo, tau Dievas tai duos“.</verse>
				<verse number="23">Jėzus jai sako: „Tavo brolis prisikels“.</verse>
				<verse number="24">Morta jam sako: „Žinau, kad jis prisikels paskutinę dieną prisikėlime“.</verse>
				<verse number="25">Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas: kas manimi tiki, nors ir bus miręs, tačiau gyvens;</verse>
				<verse number="26">ir kas tik gyvena ir tiki manimi, niekada nemirs. Ar tuo tiki?“</verse>
				<verse number="27">Ji sako jam: „Taip, Viešpatie, aš tikiu, kad tu esi Kristus, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į pasaulį“.</verse>
				<verse number="28">Ir taip pasakiusi ji nuėjo ir slapta pašaukė savo seserį Mariją, sakydama: „Mokytojas yra atėjęs ir tave šaukia“.</verse>
				<verse number="29">Vos tik tai išgirdusi ji greitai pakilo ir atėjo pas jį.</verse>
				<verse number="30">Na, o Jėzus dar nebuvo atėjęs į miestelį, bet tebebuvo toje vietoje, kur Morta jį pasitiko.</verse>
				<verse number="31">Tada žydai, kurie buvo su ja namuose ir ją guodė, pamatę, kad Marija skubiai pakilo ir išėjo, sekė paskui ją, sakydami: „Ji eina prie kapo ten paverkti“.</verse>
				<verse number="32">Tad, kai Marija atėjo, kur buvo Jėzus, ir pamatė jį, ji parpuolė prie jo kojų, sakydama jam: „Viešpatie, jei būtumei čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“.</verse>
				<verse number="33">Todėl kai Jėzus pamatė ją verkiančią ir taip pat verkiančius su ja atėjusius žydus, jis dejavo dvasioje ir buvo nerimastingas,</verse>
				<verse number="34">ir tarė: „Kur jį paguldėte?“ Jie tarė jam: „Viešpatie, ateik ir pažiūrėk“.</verse>
				<verse number="35">Jėzus pravirko.</verse>
				<verse number="36">Tada žydai tarė: „Štai kaip jis jį mylėjo!“</verse>
				<verse number="37">O vieni iš jų tarė: „Ar tas, kuris atvėrė aklojo akis, negalėjo padaryti, kad ir šis nebūtų miręs?“</verse>
				<verse number="38">Todėl Jėzus vėl dejuodamas savyje ateina prie kapo. Tai buvo ola, ir ant jos gulėjo akmuo.</verse>
				<verse number="39">Jėzus tarė: „Nuimkite akmenį“. Morta, mirusiojo sesuo, jam sako: „Viešpatie, jis jau dvokia, nes jau keturios dienos kaip jis miręs “.</verse>
				<verse number="40">Jėzus jai sako: „Ar nesakiau tau, kad jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?“</verse>
				<verse number="41">Tada jie nuėmė akmenį nuo tos vietos, kur buvo paguldytas numirėlis. Ir Jėzus pakėlė savo akis ir tarė: „Tėve, dėkoju tau, kad išklausei mane.</verse>
				<verse number="42">Ir aš žinojau, kad tu visada manęs išklausai; bet dėl šalia stovinčios tautos tai pasakiau, kad jie tikėtų, jog tu mane siuntei“.</verse>
				<verse number="43">Ir taip pakalbėjęs jis sušuko garsiu balsu: „Lozoriau, išeik!“</verse>
				<verse number="44">Ir tas, kuris buvo miręs, išėjo laidojimo drobėmis surištomis rankomis ir kojomis, ir jo veidas buvo aprištas skepeta. Jėzus jiems sako: „Atriškite jį ir leiskite jam eiti“.</verse>
				<verse number="45">Tada daugelis iš žydų, kurie atėjo pas Mariją ir pamatė, ką Jėzus padarė, įtikėjo į jį.</verse>
				<verse number="46">Bet kai kurie iš jų nuėjo pas fariziejus ir papasakojo jiems, ką Jėzus padarė.</verse>
				<verse number="47">Tada vyriausieji kunigai ir fariziejai surinko tarybą ir tarė: „Ką darysime? Nes šitas žmogus daro daug stebuklų.</verse>
				<verse number="48">Jei mes taip jį paliksime, visi į jį įtikės, ir atėję romiečiai atims mūsų vietą ir tautą“.</verse>
				<verse number="49">O vienas iš jų, vardu Kajafas, tais pačiais metais būdamas aukščiausiasis kunigas, jiems tarė: „Jūs visiškai nieko neišmanote</verse>
				<verse number="50">nei neapsvarstote, kad mums yra naudingiau, jog vienas žmogus mirtų už tautą, idant nepražūtų visa tauta“.</verse>
				<verse number="51">O tai jis kalbėjo ne iš savęs, bet, būdamas tais metais aukščiausiasis kunigas, jis pranašavo, kad Jėzus turi mirti už šią tautą;</verse>
				<verse number="52">ir ne tik už šią tautą, bet kad jis taip pat turi surinkti į viena Dievo vaikus, kurie buvo išsklaidyti.</verse>
				<verse number="53">Tada, nuo tos dienos, jie drauge tarėsi, kad jį nužudytų.</verse>
				<verse number="54">Todėl Jėzus nebevaikščiojo viešai tarp žydų; bet iš ten nuėjo į kraštą netoli dykumos, į miestą, vadinamą Efraimu, ir ten laikėsi su savo mokiniais.</verse>
				<verse number="55">Ir čia pat buvo žydų Perėjimas, ir daugelis prieš Perėjimą ėjo iš to krašto aukštyn į Jeruzalę apsivalyti.</verse>
				<verse number="56">Tada jie ieškojo Jėzaus ir stovėdami šventykloje tarpusavyje kalbėjo: „Kaip jūs galvojate, ar jis neateis į šventę?“</verse>
				<verse number="57">Na, o vyriausieji kunigai ir fariziejai davė įsakymą, kad, jei kuris žinotų, kur jis esąs, tai praneštų, idant jie galėtų jį suimti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Tada, šešios dienos prieš Perėjimą, Jėzus atėjo į Betaniją, kur buvo Lozorius, kuris buvo miręs, kurį jis prikėlė iš numirusių.</verse>
				<verse number="2">Ten jie pagamino jam vakarienę; ir Morta patarnavo; bet Lozorius buvo vienas iš sėdinčiųjų su juo už stalo.</verse>
				<verse number="3">Tada Marija paėmė svarą labai brangaus nardo tepalo ir patepė Jėzaus kojas, ir nušluostė jo kojas savo plaukais; ir namai prisipildė tepalo kvapo.</verse>
				<verse number="4">Tada vienas iš jo mokinių, Judas Iskariotas, Simono sūnus, kuris turėjo jį išduoti, sako:</verse>
				<verse number="5">„Kodėl šis tepalas nebuvo parduotas už tris šimtus denarų ir atiduotas vargšams?“</verse>
				<verse number="6">Jis tai sakė ne todėl, kad rūpinosi vargšais; bet todėl, kad buvo vagis ir turėjo krepšį, ir nešiojosi tai, kas buvo į jį įdedama.</verse>
				<verse number="7">Tada Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje, ji šitai laikė mano laidojimo dienai.</verse>
				<verse number="8">Nes vargšų visada turite su savimi, bet mane ne visada turite“.</verse>
				<verse number="9">Taigi daug žydų liaudies žinojo, kad jis ten buvo, ir jie atėjo ne vien dėl Jėzaus, bet taip pat kad pamatytų Lozorių, kurį jis prikėlė iš numirusių.</verse>
				<verse number="10">Bet vyriausieji kunigai tarėsi, kad jie ir Lozorių nužudytų;</verse>
				<verse number="11">kadangi dėl jo daugelis iš žydų išėjo ir įtikėjo į Jėzų.</verse>
				<verse number="12">Sekančią dieną daug liaudies, atėjusios į šventę, išgirdę, kad Jėzus ateina į Jeruzalę,</verse>
				<verse number="13">ėmė palmių šakas ir išėjo jo pasitikti, ir šaukė: „Osana! Palaimintas Izraelio Karalius, ateinantis Viešpaties vardu!“</verse>
				<verse number="14">O Jėzus, radęs jauną asilą, atsisėdo ant jo; kaip yra parašyta:</verse>
				<verse number="15">„Nebijok, Siono dukra; štai ateina tavo Karalius, sėdintis ant asilo kumeliuko“.</verse>
				<verse number="16">Iš pradžių jo mokiniai šito nesuprato; bet kai Jėzus buvo pašlovintas, tada jie prisiminė, kad šitai buvo apie jį parašyta, ir kad jie padarė jam tai.</verse>
				<verse number="17">Todėl tauta, buvusi su juo, kai jis pašaukė Lozorių iš kapo ir prikėlė jį iš numirusių, liudija.</verse>
				<verse number="18">Dėl šios priežasties tauta jį ir pasitiko, nes jie girdėjo, kad jis padarė šitą stebuklą.</verse>
				<verse number="19">Todėl fariziejai tarpusavyje kalbėjo: „Ar matote, kaip nieko negalite padaryti? Štai pasaulis nuėjo paskui jį“.</verse>
				<verse number="20">Ir tarp atėjusiųjų aukštyn per šventę pagarbinti buvo kai kurie graikai;</verse>
				<verse number="21">taigi tie atėjo pas Pilypą, kuris buvo iš Galilėjos Betsaidos, ir prašė jo, sakydami: „Pone, mes norime pamatyti Jėzų“.</verse>
				<verse number="22">Pilypas ateina ir pasako Andriejui, o Andriejus ir Pilypas vėl pasako Jėzui.</verse>
				<verse number="23">O Jėzus jiems atsakė, sakydamas: „Ateina valanda, kad būtų pašlovintas žmogaus Sūnus.</verse>
				<verse number="24">Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas nekrenta į dirvą ir nemiršta, jis pasilieka vienas; bet jeigu jis miršta, jis atneša daug vaisių.</verse>
				<verse number="25">Kas myli savo gyvybę, tas ją praras; o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.</verse>
				<verse number="26">Jei kas man tarnauja, tas teseka paskui mane; ir kur aš esu, ten bus ir mano tarnas; jei kas man tarnauja, tą gerbs mano Tėvas.</verse>
				<verse number="27">Dabar mano siela nerimastinga; ir ką aš sakysiu? Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos; bet dėl šios priežasties aš atėjau į šią valandą.</verse>
				<verse number="28">Tėve, pašlovink savo vardą“. Tada iš dangaus atėjo balsas, sakydamas: „Aš jį pašlovinau ir vėl pašlovinsiu“.</verse>
				<verse number="29">Todėl šalia stovinti ir tai girdėjusi tauta sakė, kad griaudėjo; kiti sakė: „Angelas jam kalbėjo“.</verse>
				<verse number="30">Jėzus atsakydamas tarė: „Šitas balsas atėjo ne dėl manęs, bet dėl jūsų“.</verse>
				<verse number="31">Dabar yra šio pasaulio teismas: dabar bus išmestas šio pasaulio kunigaikštis.</verse>
				<verse number="32">Ir jeigu aš būsiu pakeltas nuo žemės, prie savęs patrauksiu visus“.</verse>
				<verse number="33">Tai jis pasakė parodydamas, kokia mirtimi turės mirti.</verse>
				<verse number="34">Tauta jam atsakė: „Mes iš įstatymo girdėjome, kad Kristus pasilieka per amžius; o kaipgi tu sakai: ‘Žmogaus Sūnus turi būti iškeltas’? Kas yra šis žmogaus Sūnus?“</verse>
				<verse number="35">Tada Jėzus jiems tarė: „Dar trumpam šviesa yra su jumis. Vaikščiokite, kol turite šviesą, kad ant jūsų neužeitų tamsa; nes tas, kuris vaikšto tamsoje, nežino, kur eina.</verse>
				<verse number="36">Kol turite šviesą, tikėkite šviesa, kad būtumėte šviesos vaikai“. Tai pasakęs Jėzus išėjo ir pasislėpė nuo jų.</verse>
				<verse number="37">Bet nors jis jų akivaizdoje padarė tiek daug stebuklų, tačiau jie netikėjo į jį,</verse>
				<verse number="38">kad išsipildytų pranašo Ezaijo pasakymas, kurį jis kalbėjo: „Viešpatie, kas patikėjo mūsų pranešimu? Ir kam buvo apreikšta Viešpaties ranka?“</verse>
				<verse number="39">Todėl jie negalėjo tikėti, nes Ezaijas vėl sakė:</verse>
				<verse number="40">„Jis apakino jų akis ir užkietino jų širdį; kad jie nematytų savo akimis nei nesuprastų savo širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau“.</verse>
				<verse number="41">Šitai kalbėjo Ezaijas, kai pamatė jo šlovę ir kalbėjo apie jį.</verse>
				<verse number="42">Tačiau ir tarp vyriausiųjų valdovų daugelis įtikėjo į jį; bet dėl fariziejų jie neišpažino jo, kad nebūtų išmesti iš sinagogos,</verse>
				<verse number="43">nes žmonių gyrių jie mėgo labiau negu Dievo gyrių.</verse>
				<verse number="44">Jėzus šaukė ir tarė: „Kas tiki į mane, tas tiki ne į mane, bet į tą, kuris mane siuntė.</verse>
				<verse number="45">Ir kas mato mane, mato tą, kuris mane siuntė.</verse>
				<verse number="46">Aš, šviesa, atėjau į pasaulį, kad kas į mane tiki, nepasiliktų tamsoje.</verse>
				<verse number="47">Ir jei kas klausosi mano žodžių ir netiki, aš jo neteisiu, nes atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti pasaulį.</verse>
				<verse number="48">Kas mane atmeta ir nepriima mano žodžių, turi tą, kuris jį teisia: žodis, kurį aš kalbėjau, tas jį teis paskutiniąją dieną.</verse>
				<verse number="49">Nes aš nekalbėjau iš savęs; bet Tėvas, kuris mane siuntė, jis man davė įsakymą, ką turiu sakyti ir ką turiu kalbėti.</verse>
				<verse number="50">Ir aš žinau, kad jo įsakymas yra amžinas gyvenimas; todėl ką aš kalbu, kalbu taip, kaip man sakė Tėvas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Na, o prieš Perėjimo šventę, kai Jėzus žinojo, kad atėjo jo valanda, jog jis turi išeiti iš šio pasaulio pas Tėvą, mylėdamas savuosius, kurie buvo pasaulyje, jis mylėjo juos iki galo.</verse>
				<verse number="2">Ir pasibaigus vakarienei, velniui jau įdėjus į Simono sūnaus Judo Iskarioto širdį jį išduoti;</verse>
				<verse number="3">Jėzus, žinodamas, kad Tėvas davė visa į jo rankas ir kad jis buvo atėjęs iš Dievo ir ėjo pas Dievą;</verse>
				<verse number="4">kėlėsi nuo vakarienės ir padėjo į šoną savo drabužius; ir paėmęs rankšluostį apsijuosė.</verse>
				<verse number="5">Po to jis įpylė vandens į praustuvę ir pradėjo plauti mokiniams kojas, ir šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo apsijuosęs.</verse>
				<verse number="6">Tada jis atėjo prie Simono Petro; ir Petras jam sako: „Viešpatie, ar tu plausi mano kojas?“</verse>
				<verse number="7">Jėzus atsakydamas tarė jam: „Ką aš darau, tu dabar nežinai; bet po to sužinosi“.</verse>
				<verse number="8">Petras jam sako: „Niekada neplausi mano kojų“. Jėzus jam atsakė: „Jei aš neplausiu tavęs, tu su manimi neturi jokios dalies“.</verse>
				<verse number="9">Simonas Petras jam sako: „Viešpatie, ne vien mano kojas, bet taip pat rankas ir galvą“.</verse>
				<verse number="10">Jėzus jam sako: „Kas yra nuplautas, tam nereikia daugiau, kaip tik kojas nusiplauti, nes yra visas švarus; ir jūs esate švarūs, bet ne visi“.</verse>
				<verse number="11">Nes jis žinojo, kas turi jį išduoti; todėl sakė: „Ne visi esate švarūs“.</verse>
				<verse number="12">Taigi nuplovęs jų kojas ir pasiėmęs savo drabužius, ir vėl atsisėdęs jis tarė jiems: „Ar žinote, ką jums padariau?</verse>
				<verse number="13">Jūs mane vadinate Mokytoju ir Viešpačiu, ir gerai sakote; nes aš tas esu.</verse>
				<verse number="14">Tad jei aš, jūsų Viešpats ir Mokytojas, nuploviau jūsų kojas; tai ir jūs turite plauti vienas kito kojas.</verse>
				<verse number="15">Nes daviau jums pavyzdį, kad jūs darytumėte, kaip aš jums padariau.</verse>
				<verse number="16">Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tarnas ne didesnis už savo viešpatį; nei pasiųstasis nėra didesnis už tą, kuris jį siuntė.</verse>
				<verse number="17">Jei žinote tai, jūs esate laimingi, jei tai darote.</verse>
				<verse number="18">Ne apie jus visus kalbu; aš žinau, kuriuos išsirinkau; bet kad išsipildytų Raštas: ‘Tas, kuris su manimi valgo duoną, pakėlė prieš mane savo kulną’.</verse>
				<verse number="19">Sakau jums dabar, prieš įvykstant, kad tam įvykus jūs tikėtumėte, jog aš esu tas.</verse>
				<verse number="20">Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas priima tą, kurį siunčiu, tas priima mane; o kas priima mane, tas priima tą, kuris mane siuntė“.</verse>
				<verse number="21">Taip taręs, Jėzus buvo nerimastingas dvasioje ir liudijo, ir tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, kad vienas iš jūsų mane išduos“.</verse>
				<verse number="22">Tada mokiniai žiūrėjo vienas į kitą abejodami, apie kurį jis kalbėjo.</verse>
				<verse number="23">Na, o vienas iš jo mokinių, kurį Jėzus mylėjo, buvo palinkęs prie Jėzaus krūtinės.</verse>
				<verse number="24">Todėl Simonas Petras pamojo jam, kad jis paklaustų, kas galėtų būti tas, apie kurį jis kalbėjo.</verse>
				<verse number="25">Tada jis, prigulęs prie Jėzaus krūtinės, jam sako: „Viešpatie, kuris tai?“</verse>
				<verse number="26">Jėzus atsakė: „Tai tas, kuriam aš duosiu gabaliuką, jį pamirkęs“. Ir pamirkęs gabaliuką padavė jį Simono sūnui Judui Iskariotui.</verse>
				<verse number="27">Ir po to gabaliuko Šėtonas įėjo į jį. Tada Jėzus jam tarė: „Ką darai, daryk greitai“.</verse>
				<verse number="28">Na, o prie stalo nei vienas nesuprato, kokiu tikslu jis jam tai kalbėjo.</verse>
				<verse number="29">Nes kai kurie iš jų manė, kadangi Judas turėjo krepšį, todėl Jėzus jam sakė: „Nupirk tai, ko mums reikia šventei“; arba kad jis ką nors duotų vargšams.</verse>
				<verse number="30">Tada jis, ėmęs gabaliuką, tuojau išėjo; o buvo naktis.</verse>
				<verse number="31">Todėl kai jis buvo išėjęs, Jėzus tarė: „Dabar žmogaus Sūnus yra pašlovintas, ir Dievas yra pašlovintas jame.</verse>
				<verse number="32">Jei Dievas yra pašlovintas jame, tai ir Dievas jį pašlovins savyje ir nedelsiant jį pašlovins.</verse>
				<verse number="33">Vaikeliai, dar trumpam esu su jumis. Jūs manęs ieškosite, ir kaip sakiau žydams: ‘Kur aš einu, jūs negalite ateiti’; taip dabar jums sakau.</verse>
				<verse number="34">Duodu jums naują įsakymą: kad mylėtumėte vienas kitą; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą.</verse>
				<verse number="35">Iš to visi žinos, kad esate mano mokiniai, jei turėsite vienas kitam meilės“.</verse>
				<verse number="36">Simonas Petras jam tarė: „Viešpatie, kur tu eini?“ Jėzus jam atsakė: „Kur aš einu, negali dabar sekti paskui mane; bet po to seksi paskui mane“.</verse>
				<verse number="37">Petras jam tarė: „Viešpatie, kodėl negaliu sekti paskui tave dabar? Aš už tave guldysiu savo gyvybę“.</verse>
				<verse number="38">Jėzus jam atsakė: „Ar tu už mane guldysi savo gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidys nebus pragydęs, kai triskart manęs išsiginsi“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">„Tenebūna nerimastingos jūsų širdys: tikite Dievu, tikėkite ir mane.</verse>
				<verse number="2">Mano Tėvo namuose yra daug buveinių; jei taip nebūtų, aš jums būčiau pasakęs. Einu paruošti jums vietą.</verse>
				<verse number="3">Ir jei einu ir paruošiu jums vietą, vėl ateisiu ir pasiimsiu jus pas save; kad ten, kur aš esu, būtumėte ir jūs.</verse>
				<verse number="4">Ir kur aš einu, jūs žinote, ir kelią žinote“.</verse>
				<verse number="5">Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini; ir kaip galime žinoti kelią?“</verse>
				<verse number="6">Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas; niekas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.</verse>
				<verse number="7">Jei pažintumėte mane, tai pažintumėte ir mano Tėvą; ir nuo šiol jį pažįstate ir jį matėte“.</verse>
				<verse number="8">Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk mums Tėvą, ir to mums pakaks“.</verse>
				<verse number="9">Jėzus jam sako: „Buvau su jumis tokį ilgą laiką, o tu, Pilypai, vis dar manęs nepažinai? Kas matė mane, matė Tėvą; tad kaipgi tu sakai: ‘Parodyk mums Tėvą’?</verse>
				<verse number="10">Ar netiki, kad aš esu Tėve, o Tėvas manyje? Žodžius, kuriuos aš jums kalbu, aš kalbu ne iš savęs, bet Tėvas, kuris gyvena manyje, jis daro darbus.</verse>
				<verse number="11">Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve, o Tėvas manyje; jei ne, tai tikėkite manimi dėl pačių darbų.</verse>
				<verse number="12">Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki į mane, tas irgi darys darbus, kuriuos aš darau; ir darys didesnius darbus už šituos; nes aš einu pas savo Tėvą.</verse>
				<verse number="13">Ir ko tik prašysite mano vardu, tai padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje.</verse>
				<verse number="14">Jei ko prašysite mano vardu, aš tai padarysiu.</verse>
				<verse number="15">Jei mylite mane, laikykitės mano įsakymų.</verse>
				<verse number="16">Ir aš melsiu Tėvo, ir jis duos jums kitą Guodėją, kad jis pasiliktų su jumis per amžius,</verse>
				<verse number="17">tai yra, tiesos Dvasią, kurios pasaulis negali priimti, nes jos nemato nei jos nepažįsta; bet jūs pažįstate ją, nes ji gyvena su jumis ir bus jumyse.</verse>
				<verse number="18">Nepaliksiu jūsų be paguodos: ateisiu pas jus.</verse>
				<verse number="19">Dar trumpam, ir pasaulis manęs nebematys; bet jūs mane matysite; kadangi aš gyvenu, jūs irgi gyvensite.</verse>
				<verse number="20">Tą dieną jūs žinosite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse.</verse>
				<verse number="21">Kas turi mano įsakymus ir jų laikosi, jis yra tas, kuris mane myli; o tas, kuris myli mane, bus mylimas mano Tėvo, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“.</verse>
				<verse number="22">Judas, ne Iskariotas, jam sako: „Viešpatie, kaip yra, kad nori apsireikšti mums, o ne pasauliui?“</verse>
				<verse number="23">Jėzus atsakydamas tarė jam: „Jei kas mane myli, tas laikysis mano žodžių; ir mano Tėvas jį mylės, ir mes pas jį ateisime ir susikursime pas jį savo buveinę.</verse>
				<verse number="24">Kas manęs nemyli, nesilaiko mano pasakymų; o žodis, kurį girdite, yra ne mano, bet mane siuntusio Tėvo.</verse>
				<verse number="25">Šitai jums kalbėjau dar būdamas su jumis.</verse>
				<verse number="26">Bet Guodėjas, kuris yra Šventoji DVASIA, kurią Tėvas atsiųs mano vardu, ji mokys jus visko ir primins jums viską, ką jums sakiau.</verse>
				<verse number="27">Palieku su jumis ramybę, duodu jums savo ramybę; aš jums duodu ne kaip pasaulis duoda. Tenebūna nerimastingos jūsų širdys ir tenebijo.</verse>
				<verse number="28">Girdėjote, kaip aš jums sakiau: ‘Išeinu ir vėl ateisiu pas jus’. Jei mane mylėtumėte, džiaugtumėtės, kad sakiau: ‘Einu pas Tėvą’, nes mano Tėvas yra didesnis už mane.</verse>
				<verse number="29">Ir dabar, prieš tam įvykstant, aš jums pasakiau, kad kai tai įvyks, tikėtumėte.</verse>
				<verse number="30">Nuo šiol nebedaug kalbėsiu su jumis, nes ateina šio pasaulio kunigaikštis, ir nieko manyje neturi.</verse>
				<verse number="31">Bet kad pasaulis žinotų, kad myliu Tėvą; ir kaip Tėvas davė man įsakymą, taip darau. Kelkitės, eikime iš čia“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">„Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – žemdirbys.</verse>
				<verse number="2">Kiekvieną manyje esančią šaką, neduodančią vaisiaus, jis pašalina; o kiekvieną šaką, duodančią vaisių, apvalo, kad ji neštų daugiau vaisiaus.</verse>
				<verse number="3">Dabar jūs esate švarūs per žodį, kurį jums kalbėjau.</verse>
				<verse number="4">Pasilikite manyje, ir aš jumyse. Kaip šaka negali duoti vaisiaus iš savęs, jei ji nepasilieka vynmedyje, taip ir jūs negalite, jei nepasiliekate manyje.</verse>
				<verse number="5">Aš esu vynmedis, jūs esate šakos: kas pasilieka manyje, ir aš jame, tas neša daug vaisiaus; nes be manęs nieko negalite padaryti.</verse>
				<verse number="6">Jei kas nepasilieka manyje, yra išmetamas kaip šaka, ir sudžiūna; ir jas surenka ir įmeta į ugnį, ir jos yra sudeginamos.</verse>
				<verse number="7">Jei pasiliekate manyje, ir mano žodžiai pasilieka jumyse, prašysite, ko tik norėsite, ir jums tai bus padaryta.</verse>
				<verse number="8">Mano Tėvas yra pašlovintas tame, kad duodate daug vaisių; taip būsite mano mokiniai.</verse>
				<verse number="9">Kaip Tėvas mane mylėjo, taip aš jus mylėjau; pasilikite mano meilėje.</verse>
				<verse number="10">Jeigu laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje; kaip ir aš laikiausi savo Tėvo įsakymų, ir pasilieku jo meilėje.</verse>
				<verse number="11">Šitai aš jums kalbėjau, kad mano džiaugsmas liktų jumyse ir kad jūsų džiaugsmas būtų pilnas.</verse>
				<verse number="12">Šitas yra mano įsakymas: kad mylėtumėte vienas kitą kaip aš jus mylėjau.</verse>
				<verse number="13">Niekas neturi didesnės meilės už tą, kad kas guldo savo gyvybę už savo draugus.</verse>
				<verse number="14">Jūs esate mano draugai, jei darote, ką aš jums įsakau.</verse>
				<verse number="15">Nuo šiol jūsų nebevadinu tarnais; nes tarnas nežino, ką daro jo viešpats; bet pavadinau jus draugais; nes viską, ką girdėjau iš savo Tėvo, daviau jums žinoti.</verse>
				<verse number="16">Jūs manęs neišsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau jus, kad jūs eitumėte ir neštumėte vaisių, ir kad jūsų vaisius išliktų; kad ko tik prašysite Tėvo mano vardu, jis jums tai duotų.</verse>
				<verse number="17">Šitai aš jums įsakau, kad mylėtumėte vienas kitą.</verse>
				<verse number="18">Jei pasaulis jūsų nekenčia, žinokite, kad jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų.</verse>
				<verse number="19">Jeigu jūs būtumėte iš pasaulio, pasaulis mylėtų savuosius; bet kadangi nesate iš pasaulio, bet aš jus išsirinkau iš pasaulio, todėl pasaulis jūsų nekenčia.</verse>
				<verse number="20">Prisiminkite žodį, kurį aš jums sakiau: ‘Tarnas nėra didesnis už savo viešpatį’. Jeigu jie mane persekiojo, tai ir jus persekios; jeigu jie laikėsi mano pasakymo, tai laikysis ir jūsų.</verse>
				<verse number="21">Bet visa tai jie darys jums dėl mano vardo, nes jie nepažįsta to, kuris mane siuntė.</verse>
				<verse number="22">Jei nebūčiau atėjęs ir jiems kalbėjęs, jie neturėtų nuodėmės; bet dabar jie neturi priedangos savo nuodėmei.</verse>
				<verse number="23">Kas manęs nekenčia, nekenčia ir mano Tėvo.</verse>
				<verse number="24">Jei nebūčiau tarp jų padaręs darbų, kurių nepadarė niekas kitas, jie neturėtų nuodėmės; bet dabar jie ir matė, ir nekentė tiek manęs, tiek mano Tėvo.</verse>
				<verse number="25">Bet tai vyksta, kad išsipildytų žodis, kuris yra užrašytas jų įstatyme: ‘Jie nekentė manęs be priežasties’.</verse>
				<verse number="26">Bet kai bus atėjęs Guodėjas, kurį aš jums iš Tėvo atsiųsiu, – tiesos Dvasia, kuri išeina iš Tėvo, ji liudys apie mane;</verse>
				<verse number="27">ir jūs taipogi liudysite, nes buvote su manimi nuo pradžios“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">„Šitai jums kalbėjau, kad nepasipiktintumėte.</verse>
				<verse number="2">Jie išmes jus iš sinagogų; taip, ateina laikas, kad kiekvienas, kuris jus žudys, manys, jog atlieka tarnystę Dievui.</verse>
				<verse number="3">Ir tai jie darys jums, nes jie nepažino nei Tėvo, nei manęs.</verse>
				<verse number="4">Bet šitai jums pasakiau, kad atėjus laikui prisimintumėte, kad aš jums apie tai sakiau. Ir nesakiau jums to pradžioje, nes buvau su jumis.</verse>
				<verse number="5">Bet dabar einu pas tą, kuris mane siuntė; ir nei vienas iš jūsų manęs neklausia: ‘Kur eini?’</verse>
				<verse number="6">Bet kadangi pasakiau jums šitai, liūdesys pripildė jūsų širdį.</verse>
				<verse number="7">Tačiau aš sakau jums tiesą; jums yra naudinga, kad aš išeinu; nes jei neišeisiu, pas jus neateis Guodėjas; bet jei išeisiu, atsiųsiu jį pas jus.</verse>
				<verse number="8">Ir jis atėjęs bars pasaulį dėl nuodėmės, dėl teisumo ir dėl teismo:</verse>
				<verse number="9">dėl nuodėmės, nes jie netiki į mane;</verse>
				<verse number="10">dėl teisumo, nes aš einu pas savo Tėvą, ir nebematysite manęs;</verse>
				<verse number="11">dėl teismo, nes šio pasaulio kunigaikštis yra nuteistas.</verse>
				<verse number="12">Daug dar ką turiu jums pasakyti, bet jūs dabar negalite to pakelti.</verse>
				<verse number="13">Tačiau kai ateis ji, tiesos Dvasia, ji ves jus į visą tiesą, nes kalbės ne iš savęs, bet kalbės, ką išgirs, ir paskelbs jums tai, kas turės įvykti.</verse>
				<verse number="14">Ji pašlovins mane, nes ji ims iš mano, ir tai jums apsakys.</verse>
				<verse number="15">Visa, ką turi Tėvas, yra mano, todėl sakiau, kad ji ims iš mano, ir tai jums paskelbs.</verse>
				<verse number="16">Dar trumpam, ir nematysite manęs; ir vėl, dar trumpam, ir mane pamatysite, nes aš einu pas Tėvą“.</verse>
				<verse number="17">Tada kai kurie iš jo mokinių tarpusavyje sakė: „Kas tai yra, ką jis mums sako: ‘Dar trumpam, ir nematysite manęs; ir vėl, dar trumpam, ir mane pamatysite’ ir: ‘Nes aš einu pas Tėvą’?“</verse>
				<verse number="18">Todėl jie sakė: „Kas tai yra, ką jis sako: ‘Dar trumpam’? Mes nežinome, ką jis sako“.</verse>
				<verse number="19">Na, o Jėzus žinojo, kad jie norėjo jį klausti, ir tarė jiems: „Ar tarpusavyje klausinėjatės apie tai, kad pasakiau: ‘Dar trumpam, ir nematysite manęs; ir vėl, dar trumpam, ir mane pamatysite’?</verse>
				<verse number="20">Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, kad jūs verksite ir raudosite, bet pasaulis džiaugsis; ir jūs sielvartausite, bet jūsų sielvartas pavirs džiaugsmu.</verse>
				<verse number="21">Moteris gimdymo kančiose sielvartauja, nes atėjo jos valanda; bet vos tik pagimdžiusi vaiką ji nebeprisimena skausmo iš džiaugsmo, kad žmogus gimė į pasaulį.</verse>
				<verse number="22">Todėl ir jūs dabar sielvartaujate, bet aš jus vėl pamatysiu, ir jūsų širdis džiaugsis, ir jūsų džiaugsmo niekas neatims iš jūsų.</verse>
				<verse number="23">Ir tą dieną nieko manęs neprašysite. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvo mano vardu, jis jums tai duos.</verse>
				<verse number="24">Lig šiol nieko neprašėte mano vardu; prašykite, ir gausite, kad jūsų džiaugsmas būtų pilnas.</verse>
				<verse number="25">Šitai jums kalbėjau patarlėmis, bet ateina laikas, kai nebekalbėsiu jums patarlėmis, tačiau aiškiai paskelbsiu jums apie Tėvą.</verse>
				<verse number="26">Tą dieną prašysite mano vardu, ir nesakau jums, kad aš maldausiu Tėvo už jus,</verse>
				<verse number="27">nes pats Tėvas jus myli, nes jūs mane mylėjote ir tikėjote, kad aš atėjau nuo Dievo.</verse>
				<verse number="28">Aš išėjau nuo Tėvo ir esu atėjęs į pasaulį; vėl palieku pasaulį ir einu pas Tėvą“.</verse>
				<verse number="29">Jo mokiniai jam tarė: „Štai dabar aiškiai kalbi ir nekalbi patarlės.</verse>
				<verse number="30">Dabar esame tikri, kad žinai viską, ir tau nereikia, jog kas nors tavęs klaustų; iš to mes tikime, kad tu išėjęs iš Dievo“.</verse>
				<verse number="31">Jėzus jiems atsakė: „Ar dabar tikite?</verse>
				<verse number="32">Štai ateina valanda, taip, dabar yra atėjusi, kad išsisklaidysite kiekvienas sau ir paliksite mane vieną, tačiau aš nesu vienas, nes su manimi yra Tėvas.</verse>
				<verse number="33">Šitai jums kalbėjau, kad manyje turėtumėte ramybę. Pasaulyje jūs turėsite suspaudimą, bet būkite linksmi; aš nugalėjau pasaulį“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Šiuos žodžius kalbėjo Jėzus ir pakėlė savo akis į dangų, ir tarė: „Tėve, atėjo valanda; pašlovink savo Sūnų, kad ir tavo Sūnus tave pašlovintų;</verse>
				<verse number="2">kaip jam esi davęs valdžią visiems kūnams, kad jis duotų amžinąjį gyvenimą visiems, kuriuos esi jam davęs.</verse>
				<verse number="3">O šis yra amžinas gyvenimas, kad jie pažintų tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Jėzų Kristų, kurį siuntei.</verse>
				<verse number="4">Aš pašlovinau tave žemėje; užbaigiau darbą, kurį man davei atlikti.</verse>
				<verse number="5">O dabar, o Tėve, pašlovink mane pačiu savimi ta šlove, kurią turėjau su tavimi pirmiau, nei buvo pasaulis.</verse>
				<verse number="6">Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio; jie buvo tavo, ir man juos davei; ir jie laikėsi tavo žodžio.</verse>
				<verse number="7">Dabar jie pažino, kad visa, ką man davei, yra iš tavęs.</verse>
				<verse number="8">Nes aš jiems daviau žodžius, kuriuos man davei; ir jie juos priėmė ir tikrai pažino, kad aš išėjau iš tavęs, ir jie įtikėjo, kad tu mane siuntei.</verse>
				<verse number="9">Aš meldžiu už juos, nesimeldžiu už pasaulį, bet už tuos, kuriuos man davei; nes jie tavo.</verse>
				<verse number="10">Ir visi manieji yra tavieji, o tavieji yra manieji; ir aš esu pašlovintas juose.</verse>
				<verse number="11">Ir dabar aš jau nebe pasaulyje, bet šitie yra pasaulyje, ir aš ateinu pas tave. Šventasis Tėve, išlaikyk savo vardu tuos, kuriuos man davei, idant jie būtų viena, kaip mes.</verse>
				<verse number="12">Kol buvau su jais pasaulyje, aš išlaikiau juos tavo vardu; tuos, kuriuos man davei, išsaugojau, ir nei vienas iš jų nepražuvo, tiktai pražūties sūnus; idant išsipildytų Raštas.</verse>
				<verse number="13">O dabar ateinu pas tave; ir šitai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje išsipildžiusį mano džiaugsmą.</verse>
				<verse number="14">Aš jiems daviau tavo žodį; ir pasaulis jų nekentė, nes jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš nesu iš pasaulio.</verse>
				<verse number="15">Nesimeldžiu, kad tu pasiimtumei juos iš pasaulio, bet kad saugotum juos nuo pikto.</verse>
				<verse number="16">Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš nesu iš pasaulio.</verse>
				<verse number="17">Pašvęsk juos savąja tiesa; tavo žodis yra tiesa.</verse>
				<verse number="18">Kaip tu mane siuntei į pasaulį, taip ir aš juos siunčiau į pasaulį.</verse>
				<verse number="19">Ir dėl jų aš pašvenčiu save, kad ir jie būtų pašvęsti per tiesą.</verse>
				<verse number="20">Tačiau meldžiu ne vien už šituos, bet ir už tuos, kurie tikės į mane per jų žodį;</verse>
				<verse number="21">kad jie visi būtų viena; kaip tu, Tėve, esi manyje, ir aš tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse; idant pasaulis tikėtų, kad tu esi mane siuntęs.</verse>
				<verse number="22">Ir šlovę, kurią man davei, aš jiems daviau, kad jie būtų viena, kaip ir mes esame viena:</verse>
				<verse number="23">aš juose, ir tu manyje, idant jie taptų tobuli viename; ir kad pasaulis žinotų, jog tu mane siuntei ir juos mylėjai, kaip mylėjai mane.</verse>
				<verse number="24">Tėve, aš noriu, kad ir tie, kuriuos man davei, būtų su manimi, kur aš esu, idant jie matytų mano šlovę, kurią man davei, nes mylėjai mane prieš pasaulio įkūrimą.</verse>
				<verse number="25">O teisusis Tėve, pasaulis tavęs nepažino, bet aš tave pažinau, ir šitie pažino, kad tu mane siuntei.</verse>
				<verse number="26">Ir aš jiems paskelbiau tavo vardą ir jį paskelbsiu, kad meilė, kuria mane mylėjai, būtų juose, ir aš juose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Pakalbėjęs tuos žodžius Jėzus išėjo su savo mokiniais už Kedrono upelio, kur buvo sodas, į kurį įėjo jis ir jo mokiniai.</verse>
				<verse number="2">O Judas, kuris jį išdavė, taip pat žinojo tą vietą, nes Jėzus su savo mokiniais ten dažnai susieidavo.</verse>
				<verse number="3">Tada Judas, gavęs būrį vyrų ir pareigūnų iš vyriausiųjų kunigų ir fariziejų, ateina ten su žibintais, deglais ir ginklais.</verse>
				<verse number="4">Todėl Jėzus, žinodamas visa, kas jam turi atsitikti, išėjo ir jiems tarė: „Ko ieškote?“</verse>
				<verse number="5">Jie atsakė jam: „Jėzaus iš Nazareto“. Jėzus jiems sako: „Aš esu tas “. O Judas, kuris išdavė jį, irgi stovėjo su jais.</verse>
				<verse number="6">Tad vos tik jis ištarė jiems: „Aš esu tas “, jie atsitraukė atbulomis ir krito ant žemės.</verse>
				<verse number="7">Tada jis vėl jų paklausė: „Ko ieškote?“ Ir jie tarė: „Jėzaus iš Nazareto“.</verse>
				<verse number="8">Jėzus atsakė: „Sakiau jums, kad aš esu tas; taigi jei ieškote manęs, leiskite šitiems eiti“,</verse>
				<verse number="9">idant išsipildytų pasakymas, kurį jis kalbėjo: „Iš tų, kuriuos man davei, nepražudžiau nei vieno“.</verse>
				<verse number="10">Tada Simonas Petras, turėdamas kalaviją, išsitraukė jį, kirto aukščiausiojo kunigo tarnui ir nupjovė jo dešinę ausį. To tarno vardas buvo Malkus.</verse>
				<verse number="11">Tada Jėzus tarė Petrui: „Kišk savo kalaviją į makštį; argi aš negersiu taurės, kurią man davė mano Tėvas?“</verse>
				<verse number="12">Tada būrys, vadas ir žydų pareigūnai sučiupo Jėzų, jį surišo</verse>
				<verse number="13">ir nuvedė jį pirma pas Aną; nes jis buvo uošvis Kajafo, kuris tais pačiais metais buvo aukščiausiasis kunigas.</verse>
				<verse number="14">Na, o Kajafas buvo tas, kuris patarė žydams esant naudinga, kad vienas žmogus mirtų už tautą.</verse>
				<verse number="15">O Simonas Petras sekė paskui Jėzų ir taip padarė kitas mokinys; tas mokinys buvo pažįstamas aukščiausiajam kunigui ir įėjo su Jėzumi į aukščiausiojo kunigo rūmus.</verse>
				<verse number="16">Bet Petras stovėjo už durų. Tada išėjo tas kitas mokinys, kuris buvo pažįstamas aukščiausiajam kunigui, ir kalbėjo durininkei, ir įsivedė Petrą.</verse>
				<verse number="17">Tada panelė, durininkė, sako Petrui: „Ar ir tu tik nebūsi vienas iš šito žmogaus mokinių?“ Jis sako: „Nesu“.</verse>
				<verse number="18">O tarnai ir pareigūnai ten stovėjo susikūrę anglių ugnį; nes buvo šalta, ir jie šildėsi; ir Petras stovėjo su jais ir šildėsi.</verse>
				<verse number="19">Tada aukščiausiasis kunigas paklausė Jėzaus apie jo mokinius ir apie jo mokslą.</verse>
				<verse number="20">Jėzus jam atsakė: „Aš kalbėjau atvirai pasauliui; aš visada mokiau sinagogoje ir šventykloje, kur visada susieina žydai; ir nieko nesakiau slapčia.</verse>
				<verse number="21">Kodėl manęs klausi? Klausk tų, kurie mane girdėjo, ką jiems sakiau; štai jie žino, ką aš sakiau“.</verse>
				<verse number="22">Ir kai jis taip pasakė, vienas iš šalia stovinčių pareigūnų sudavė Jėzui rankos delnu, sakydamas: „Ar taip atsakai aukščiausiajam kunigui?“</verse>
				<verse number="23">Jėzus jam atsakė: „Jei kalbėjau pikta, liudyk apie pikta, bet jei gera, tai kodėl mane muši?“</verse>
				<verse number="24">Na, o Anas išsiuntė jį surištą pas aukščiausiąjį kunigą Kajafą.</verse>
				<verse number="25">Ir Simonas Petras stovėjo ir šildėsi. Todėl jie tarė jam: „Ar ir tu tik nebūsi vienas iš jo mokinių?“ Jis tai paneigė ir tarė: „Nesu“.</verse>
				<verse number="26">Vienas iš aukščiausiojo kunigo tarnų, giminaitis to, kuriam Petras nupjovė ausį, sako: „Argi aš tavęs nemačiau sode su juo?“</verse>
				<verse number="27">Tada Petras vėl išsigynė; ir tuojau pragydo gaidys.</verse>
				<verse number="28">Tada jie nuvedė Jėzų iš Kajafo į teismo rūmus; o buvo anksti; bet jie patys nėjo į teismo rūmus, kad nesusiterštų, bet kad galėtų valgyti Perėjimą.</verse>
				<verse number="29">Tada Pilotas išėjo pas juos ir tarė: „Kokį kaltinimą keliate prieš šitą žmogų?“</verse>
				<verse number="30">Jie atsakė ir jam tarė: „Jeigu jis nebūtų piktadarys, nebūtume jo tau perdavę“.</verse>
				<verse number="31">Tada Pilotas tarė jiems: „Pasiimkite jį ir teiskite jį pagal savo įstatymą“. Todėl žydai jam tarė: „Mums neteisėta nei vieno nužudyti“,</verse>
				<verse number="32">kad išsipildytų Jėzaus pasakymas, kurį jis kalbėjo, parodydamas, kokia mirtimi jis turės mirti.</verse>
				<verse number="33">Tada Pilotas vėl įėjo į teismo rūmus ir pašaukęs Jėzų jam tarė: „Ar tu esi žydų Karalius?“</verse>
				<verse number="34">Jėzus jam atsakė: „Ar tu tai sakai nuo savęs, ar kiti tau tai pasakė apie mane?“</verse>
				<verse number="35">Pilotas atsakė: „Ar aš žydas? Tavo tauta ir vyriausieji kunigai perdavė tave man; ką esi padaręs?“</verse>
				<verse number="36">Jėzus atsakė: „Mano karalystė yra ne iš šio pasaulio; jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, tuomet mano tarnai kovotų, kad aš nebūčiau atiduotas žydams; bet dabar mano karalystė ne iš čia“.</verse>
				<verse number="37">Todėl Pilotas jam tarė: „Tuomet tu esi karalius?“ Jėzus atsakė: „Tu sakai, kad aš esu karalius. Tuo tikslu aš gimiau ir atėjau į pasaulį dėl to, kad liudyčiau tiesą. Kiekvienas, kuris yra iš tiesos, klauso mano balso“.</verse>
				<verse number="38">Pilotas jam sako: „Kas yra tiesa?“ Ir tai taręs jis vėl išėjo pas žydus ir jiems sako: „Aš nerandu jame jokios kaltės“.</verse>
				<verse number="39">Bet jūs turite paprotį, kad paleisčiau per Perėjimą jums vieną; tad ar norite, kad paleisčiau jums žydų Karalių?“</verse>
				<verse number="40">Tada vėl jie visi šaukė, sakydami: „Ne šitą, o Barabą“. Na, o Barabas buvo plėšikas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Todėl tad Pilotas paėmė Jėzų ir nuplakdino jį.</verse>
				<verse number="2">Ir kareiviai nupynė erškėčių vainiką ir uždėjo jį ant jo galvos, ir apvilko jį purpuriniu rūbu,</verse>
				<verse number="3">ir tarė: „Sveikas, žydų Karaliau!“, ir mušė jį rankomis.</verse>
				<verse number="4">Taigi Pilotas vėl išėjo ir jiems sako: „Štai išvedu jį pas jus, idant žinotumėte, kad nerandu jame jokios kaltės“.</verse>
				<verse number="5">Tada Jėzus išėjo, dėvėdamas erškėčių vainiką ir purpurinį rūbą. Ir Pilotas jiems sako: „Štai žmogus!“</verse>
				<verse number="6">Todėl jį pamatę vyriausieji kunigai ir pareigūnai šaukė, sakydami: „Nukryžiuok jį, nukryžiuok!“ Pilotas jiems sako: „Jūs pasiimkite jį ir nukryžiuokite; nes aš nerandu jame jokios kaltės“.</verse>
				<verse number="7">Žydai jam atsakė: „Mes turime įstatymą, ir pagal mūsų įstatymą jis turi mirti, nes jis darė save Dievo Sūnumi“.</verse>
				<verse number="8">Todėl Pilotas, išgirdęs šį pasakymą, dar labiau išsigando;</verse>
				<verse number="9">ir vėl nuėjo į teismo rūmus ir sako Jėzui: „Iš kur tu esi?“ Bet Jėzus nedavė jam atsakymo.</verse>
				<verse number="10">Tada Pilotas jam sako: „Nekalbi su manimi? Ar nežinai, kad turiu valdžią tave nukryžiuoti ir turiu valdžią tave paleisti?“</verse>
				<verse number="11">Jėzus atsakė: „Tu prieš mane visiškai neturėtum jokios valdžios, jei tau nebūtų jos duota iš aukštybių; todėl tas, kuris mane atidavė tau, turi didesnę nuodėmę“.</verse>
				<verse number="12">Ir nuo tada Pilotas siekė jį paleisti, bet žydai šaukė, sakydami: „Jei šitą paleisi, tu nesi ciesoriaus draugas – kas darosi karaliumi, tas kalba prieš ciesorių“.</verse>
				<verse number="13">Todėl Pilotas, išgirdęs šitą pasakymą, išvedė Jėzų ir atsisėdo į teismo krasę vietoje, vadinamoje Grindiniu, o hebrajiškai – Gabata.</verse>
				<verse number="14">O tai buvo Perėjimo pasiruošimas ir apie šeštą valandą; ir jis sako žydams: „Štai jūsų Karalius!“</verse>
				<verse number="15">Bet jie šaukė: „Šalin, šalin jį, nukryžiuok jį!“ Pilotas jiems sako: „Ar turiu nukryžiuoti jūsų Karalių?“ Vyriausieji kunigai atsakė: „Mes neturime karaliaus, tik ciesorių“.</verse>
				<verse number="16">Taigi tuomet jis jiems atidavė jį, kad būtų nukryžiuotas. Ir jie paėmę Jėzų nusivedė.</verse>
				<verse number="17">Ir jis, nešdamas savo kryžių, išėjo į vietą, vadinamą Kaukolės vieta, kuri hebrajiškai vadinama Golgota,</verse>
				<verse number="18">kur jie nukryžiavo jį ir su juo kitus du, iš kiekvieno šono po vieną, o Jėzų viduryje.</verse>
				<verse number="19">Ir Pilotas užrašęs antraštę uždėjo ją ant kryžiaus. Ir užrašas buvo: „JĖZUS IŠ NAZARETO, ŽYDŲ KARALIUS“.</verse>
				<verse number="20">Tad šią antraštę skaitė daugelis iš žydų, nes vieta, kur Jėzus buvo nukryžiuotas, buvo arti miesto; ir buvo užrašyta hebrajiškai, graikiškai ir lotyniškai.</verse>
				<verse number="21">Tada žydų vyriausieji kunigai tarė Pilotui: „Nerašyk: ‘Žydų Karalius’; bet, kad jis sakė: ‘Aš esu žydų Karalius’“.</verse>
				<verse number="22">Pilotas atsakė: „Ką parašiau, tą parašiau“.</verse>
				<verse number="23">Tada kareiviai, nukryžiavę Jėzų, paėmė jo drabužius ir padarė keturias dalis, kiekvienam kareiviui po dalį; ir taip pat jo marškinius; na, o marškiniai buvo be siūlės, nuo viršaus ištisai austi.</verse>
				<verse number="24">Todėl jie tarpusavyje tarė: „Neplėšykime jų, bet meskime dėl jų burtą, kieno jie bus“, idant išsipildytų Raštas, kuris sako: „Jie tarpusavyje dalijosi mano drabužius ir dėl mano apdaro metė burtą.” Dėl to kareiviai šitai darė.</verse>
				<verse number="25">Na, o prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina ir jo motinos sesuo, Marija – Kleopo žmona, ir Marija Magdalietė.</verse>
				<verse number="26">Taigi Jėzus, pamatęs savo motiną ir šalia stovintį mokinį, kurį jis mylėjo, sako savo motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“</verse>
				<verse number="27">Po to jis sako mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos tas mokinys pasiėmė ją į savo namus.</verse>
				<verse number="28">Po šito, žinodamas, kad jau viskas atlikta, kad išsipildytų Raštas, Jėzus sako: „Trokštu“.</verse>
				<verse number="29">Na, o ten stovėjo indas, pilnas acto, ir jie pripildė kempinę acto, uždėjo ją ant yzopo ir pridėjo prie jo burnos.</verse>
				<verse number="30">Todėl Jėzus, ėmęs acto, tarė: „Užbaigta“, ir nuleidęs savo galvą atidavė dvasią.</verse>
				<verse number="31">Kadangi buvo pasiruošimas, kad sabato dieną kūnai nepasiliktų ant kryžiaus (nes ta sabato diena buvo didelė diena), žydai maldavo Piloto, kad būtų sulaužytos jų kojos ir jie būtų nuimti.</verse>
				<verse number="32">Tada atėjo kareiviai ir sulaužė pirmojo kojas ir kito, kuris buvo su juo nukryžiuotas.</verse>
				<verse number="33">Bet kai jie atėjo prie Jėzaus ir pamatė, kad jis jau nebegyvas, jie nelaužė jo kojų,</verse>
				<verse number="34">bet vienas iš kareivių ietimi perdūrė jo šoną, ir tuojau pat išbėgo kraujas bei vanduo.</verse>
				<verse number="35">Ir tas, kuris tai matė, liudija, ir jo liudijimas yra teisingas; ir jis žino, kad sako tiesą, idant jūs tikėtumėte.</verse>
				<verse number="36">Nes tai atsitiko, kad išsipildytų Raštas: „Jo kaulas nebus sulaužytas“.</verse>
				<verse number="37">Ir vėl, kitas Raštas sako: „Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“.</verse>
				<verse number="38">Ir po to Juozapas iš Arimatėjos, būdamas Jėzaus mokinys, bet slapta dėl žydų baimės, maldavo Piloto, kad galėtų paimti Jėzaus kūną; ir Pilotas davė jam leidimą. Todėl jis atėjo ir paėmė Jėzaus kūną.</verse>
				<verse number="39">Ir taip pat atėjo Nikodemas, kuris iš pradžių atėjo pas Jėzų nakčia, ir atnešė apie šimto svarų svorio miros ir alavijo mišinio.</verse>
				<verse number="40">Tada jie paėmė Jėzaus kūną ir įvyniojo jį į linines drobes su kvepalais, kaip žydų paprotys yra laidoti.</verse>
				<verse number="41">Na, o toje vietoje, kur jis buvo nukryžiuotas, buvo sodas, o sode naujas kapas, kuriame dar niekada niekas nebuvo paguldytas.</verse>
				<verse number="42">Taigi jie ten paguldė Jėzų dėl žydų pasiruošimo dienos; nes kapas buvo čia pat.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Pirmąją savaitės dieną, anksti, kai dar buvo tamsu, ateina Marija Magdalietė prie kapo ir mato nuo kapo patrauktą akmenį.</verse>
				<verse number="2">Tada ji bėga ir ateina pas Simoną Petrą ir pas kitą mokinį, kurį mylėjo Jėzus, ir jiems sako: „Jie paėmė iš kapo Viešpatį, ir nežinome, kur jį paguldė“.</verse>
				<verse number="3">Todėl Petras ir tas kitas mokinys išėjo ir atėjo prie kapo.</verse>
				<verse number="4">Taip jie bėgo abu kartu; bet kitas mokinys aplenkė Petrą ir pirmas atėjo prie kapo.</verse>
				<verse number="5">Ir pasilenkęs ir žiūrėdamas vidun pamatė gulinčias linines drobes; tačiau į vidų nėjo.</verse>
				<verse number="6">Tada ateina paskui jį Simonas Petras ir įėjo į kapą, ir mato gulinčias linines drobes</verse>
				<verse number="7">ir skepetą, kuri buvo aplink jo galvą, ne gulinčią su lininėmis drobėmis, bet suvyniotą atskirai kitoje vietoje.</verse>
				<verse number="8">Tada įėjo ir tas kitas mokinys, kuris pirmas atėjo prie kapo, ir jis pamatė ir patikėjo.</verse>
				<verse number="9">Nes jie dar nepažino Rašto, kad jis turi prisikelti iš numirusiųjų.</verse>
				<verse number="10">Tada tie mokiniai vėl nuėjo į savuosius namus.</verse>
				<verse number="11">Bet Marija stovėjo lauke prie kapo verkdama; ir kai verkė, ji pasilenkė ir pažiūrėjo į kapą,</verse>
				<verse number="12">ir mato du angelus baltais rūbais sėdinčius – vieną prie galvos, o kitą prie kojų, kur buvo gulėjęs Jėzaus kūnas.</verse>
				<verse number="13">Ir jie sako jai: „Moterie, kodėl verki?“ Ji sako jiems: „Nes jie paėmė mano Viešpatį, ir nežinau, kur jį paguldė“.</verse>
				<verse number="14">Ir taip pasakiusi ji atsisuko atgal ir pamatė Jėzų stovintį, ir nepažino, kad tai buvo Jėzus.</verse>
				<verse number="15">Jėzus jai sako: „Moterie, kodėl verki? Ko ieškai?“ Ji, manydama, kad jis esąs sodininkas, jam sako: „Pone, jei tu jį iš čia išnešei, pasakyk man, kur jį paguldei, ir aš jį pasiimsiu“.</verse>
				<verse number="16">Jėzus jai sako: „Marija!“ Ji atsisuko ir jam sako: „Rabuni!“, tai reiškia: „Mokytojau!“</verse>
				<verse number="17">Jėzus jai sako: „Neliesk manęs; nes aš dar nepakilau pas savo Tėvą; bet eik pas mano brolius ir sakyk jiems: ‘Aš kylu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą; pas savo Dievą ir jūsų Dievą’“.</verse>
				<verse number="18">Marija Magdalietė atėjo ir pasakė mokiniams, kad ji mačiusi Viešpatį, ir kad jis jai kalbėjęs šitai.</verse>
				<verse number="19">Tada, tos pačios dienos vakare, esant pirmai savaitės dienai, kai durys buvo užrakintos, kur mokiniai buvo susirinkę dėl žydų baimės, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir jiems sako: „Ramybė tebūna jums!“</verse>
				<verse number="20">Ir taip pasakęs parodė jiems savo rankas ir savo šoną. Tada mokiniai, pamatę Viešpatį, apsidžiaugė.</verse>
				<verse number="21">Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Ramybė tebūna jums! Kaip mano Tėvas mane siuntė, taip ir aš jus siunčiu“.</verse>
				<verse number="22">Ir tai taręs jis kvėpė į juos ir jiems sako: „Imkite Šventąją DVASIĄ:</verse>
				<verse number="23">kieno nuodėmes atleisite, tiems jos bus atleistos; ir kieno nuodėmes sulaikysite, jos bus sulaikytos“.</verse>
				<verse number="24">Bet Tomas, vienas iš dvylikos, vadinamas Didimu, nebuvo su jais, kai atėjo Jėzus.</verse>
				<verse number="25">Todėl kiti mokiniai jam tarė: „Mes matėme Viešpatį“. Bet jis tarė jiems: „Jei nepamatysiu jo rankose vinių žymės, neįdėsiu savo piršto į vinių žymę ir neįkišiu savo rankos į jo šoną, netikėsiu“.</verse>
				<verse number="26">Ir po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo viduje, ir Tomas su jais; tada atėjo Jėzus, esant užrakintoms durims, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė tebūna jums!“</verse>
				<verse number="27">Tada jis sako Tomui: „Ištiesk čia savo pirštą ir pažiūrėk į mano rankas; ir ištiesk čia savo ranką, ir įkišk ją į mano šoną; ir nebūk netikintis, bet tikintis“.</verse>
				<verse number="28">Ir Tomas atsakydamas tarė jam: „Mano Viešpatie ir mano Dieve!“</verse>
				<verse number="29">Jėzus jam sako: „Tomai, tu įtikėjai todėl, kad mane pamatei; palaiminti tie, kurie nematė, tačiau įtikėjo“.</verse>
				<verse number="30">Ir daug kitų ženklų iš tiesų darė Jėzus savo mokinių akivaizdoje, kurie nėra užrašyti šioje knygoje;</verse>
				<verse number="31">bet šitie yra užrašyti, idant jūs įtikėtumėte, kad Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus; ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Po to Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberijo jūros; ir jis pasirodė šitaip.</verse>
				<verse number="2">Kartu buvo Simonas Petras ir Tomas, vadinamas Didimu, ir Natanaelis iš Galilėjos Kanos, ir Zebediejaus sūnūs, ir kiti du iš jo mokinių.</verse>
				<verse number="3">Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“. Jie sako jam: „Mes irgi einame su tavimi“. Jie išėjo ir tuojau įlipo į laivą; ir tą naktį jie nieko nesugavo.</verse>
				<verse number="4">Bet kai jau atėjo rytas, Jėzus stovėjo ant kranto; bet mokiniai nepažino, kad tai buvo Jėzus.</verse>
				<verse number="5">Tada Jėzus jiems sako: „Vaikai, ar turite kokio maisto?“ Jie atsakė jam: „Ne“.</verse>
				<verse number="6">O jis jiems tarė: „Užmeskite tinklą dešinėje laivo pusėje, ir užtiksite“. Taigi jie užmetė, ir jau nebepajėgė jo patraukti dėl žuvų gausybės.</verse>
				<verse number="7">Todėl tas mokinys, kurį mylėjo Jėzus, sako Petrui: „Tai – Viešpats“. Na, o kai Simonas Petras išgirdo, kad tai buvo Viešpats, jis apsijuosė žvejo drabužiu (nes buvo nuogas) ir metėsi į jūrą.</verse>
				<verse number="8">Ir kiti mokiniai atvyko mažu laivu (nes buvo netoli nuo sausumos, bet apie du šimtus uolekčių), vilkdami tinklą su žuvimis.</verse>
				<verse number="9">Vos tik atvykę į sausumą ten pamatė anglių laužą ir ant jo padėtą žuvį ir duoną.</verse>
				<verse number="10">Jėzus jiems sako: „Atneškite iš žuvų, kurias dabar sugavote“.</verse>
				<verse number="11">Simonas Petras nuėjo ir ištraukė į sausumą tinklą, pilną didelių žuvų, šimtą penkiasdešimt tris; ir nors jų buvo tiek daug, tačiau tinklas nebuvo sutrūkęs.</verse>
				<verse number="12">Jėzus jiems sako: „Ateikite ir pietaukite!“ Ir nei vienas iš mokinių nedrįso jo klausti: „Kas tu esi?“, žinodami, kad tai buvo Viešpats.</verse>
				<verse number="13">Tada ateina Jėzus, paima duoną ir duoda jiems, ir taip pat žuvį.</verse>
				<verse number="14">Na, o šitas yra trečias kartas, kai Jėzus pasirodė savo mokiniams po to, kai jis buvo prisikėlęs iš numirusių.</verse>
				<verse number="15">Tad jiems papietavus Jėzus sako Simonui Petrui: „Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ Jis sako jam: „Taip, Viešpatie; tu žinai, kad tave myliu“. Jis sako jam: „Ganyk mano avinėlius“.</verse>
				<verse number="16">Jis vėl jam sako antrą kartą: „Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?“ Jis sako jam: „Taip, Viešpatie; tu žinai, kad tave myliu“. Jis sako jam: „Ganyk mano avis“.</verse>
				<verse number="17">Jis sako jam trečią kartą: „Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad jis sakė jam trečią kartą: „Ar myli mane?“ Ir jis tarė jam: „Viešpatie, tu žinai viską; tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam sako: „Ganyk mano avis.</verse>
				<verse number="18">Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, susijuosdavai ir vaikščiodavai kur norėjai; bet kai būsi senas, ištiesi savo rankas, o kitas tave apjuos ir ves tave, kur nenori“.</verse>
				<verse number="19">Tai jis kalbėjo parodydamas, kokia mirtimi jis pašlovinsiąs Dievą. Ir tai pasakęs jis sako jam: „Sek paskui mane!“</verse>
				<verse number="20">Tada Petras atsisukęs mato iš paskos einantį mokinį, kurį Jėzus mylėjo; kuris taip pat per vakarienę palinko prie jo krūtinės ir tarė: „Viešpatie, kuris yra tas, kuris tave išduoda?“</verse>
				<verse number="21">Petras, matydamas jį, sako Jėzui: „Viešpatie, o ką darys šitas?“</verse>
				<verse number="22">Jėzus jam sako: „Jei noriu, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kas tau dėl to? Tu sek paskui mane“.</verse>
				<verse number="23">Tada šis pasakymas plačiai pasklido tarp brolių, kad tas mokinys nemirsiąs; tačiau Jėzus jam nesakė: „Jis nemirs“; bet: „Jei noriu, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kas tau dėl to?“</verse>
				<verse number="24">Šitas yra mokinys, kuris liudija apie šituos dalykus ir tai užrašė; ir mes žinome, kad jo liudijimas yra tikras.</verse>
				<verse number="25">Ir yra taip pat daug kitų dalykų, kuriuos padarė Jėzus; jei kiekvienas iš jų būtų užrašytas, aš manau, kad net pats pasaulis nesutalpintų knygų, kurios būtų parašytos. Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="44">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Pirmąjį veikalą buvau sudaręs, o Teofiliau, apie viską, ką Jėzus pradėjo ir daryti, ir mokyti</verse>
				<verse number="2">iki tos dienos, kurioje buvo paimtas aukštyn po to, kai per Šventąją DVASIĄ davė įsakymus apaštalams, kuriuos buvo išsirinkęs;</verse>
				<verse number="3">kuriems taipogi jis gyvas pasirodė po savo kančios daugeliu patikimų įrodymų, jų regėtas keturiasdešimt dienų ir kalbėjęs apie Dievo karalystei priklausančius dalykus;</verse>
				<verse number="4">ir susirinkęs su jais jiems įsakė, kad neišeitų iš Jeruzalės, bet lauktų Tėvo pažado, „kurį, – jis sako, – girdėjote iš manęs.</verse>
				<verse number="5">Nes Jonas, tiesa, krikštijo vandeniu; bet jūs po nedaugelio dienų būsite pakrikštyti Šventąja DVASIA“.</verse>
				<verse number="6">Todėl kai jie buvo susirinkę, paklausė jo, sakydami: „Viešpatie, ar tu šiuo laiku vėl atkursi Izraelio karalystę?“</verse>
				<verse number="7">O jis tarė jiems: „Ne jums žinoti laikus ar laikotarpius, kuriuos Tėvas nustatė savo valdžia.</verse>
				<verse number="8">Bet kai ant jūsų ateis Šventoji DVASIA, gausite jėgą; ir būsite mano liudytojai Jeruzalėje ir visoje Judėjoje, ir Samarijoje, ir iki tolimiausio žemės pakraščio“.</verse>
				<verse number="9">Ir jam pasakius tai, jiems bežiūrint jis buvo paimtas aukštyn; ir debesis paėmė jį nuo jų akių.</verse>
				<verse number="10">Ir kol jam kylant jie įdėmiai žiūrėjo į dangų, štai prie jų stovėjo du vyrai baltais drabužiais;</verse>
				<verse number="11">kurie taip pat tarė: „Galilėjos vyrai, kodėl stovite žiūrėdami į dangų? Tas pats Jėzus, kuris nuo jūsų yra paimtas į dangų, ateis lygiai taip pat, kaip matėte jį einant į dangų“.</verse>
				<verse number="12">Tada jie sugrįžo į Jeruzalę nuo kalno, vadinamo Alyvų, kuris nuo Jeruzalės – sabato dienos kelionės atstumu.</verse>
				<verse number="13">Ir kai jie įėjo, jie užlipo į aukštutinį kambarį, kur buvo apsistojęs Petras ir Jokūbas, ir Jonas, ir Andriejus, Pilypas ir Tomas, Baltramiejus ir Matas, Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Simonas Zelotas, ir Jokūbo brolis Judas.</verse>
				<verse number="14">Šitie visi vieningai pasiliko maldoje ir prašymuose su moterimis ir Jėzaus motina Marija, ir jo broliais.</verse>
				<verse number="15">Ir tomis dienomis atsistojo Petras mokinių viduryje ir tarė (vardų skaičius kartu buvo apie šimtą dvidešimt):</verse>
				<verse number="16">„Vyrai ir broliai, turėjo išsipildyti šis Raštas, kurį Šventoji DVASIA anksčiau kalbėjo Dovydo burna apie Judą, kuris buvo vadovas tiems, kurie suėmė Jėzų.</verse>
				<verse number="17">Nes jis buvo priskaičiuotas prie mūsų ir buvo gavęs šios tarnystės dalį.</verse>
				<verse number="18">Šitas gi neteisybės atlyginimu nusipirko lauką; ir, krisdamas žemyn galva, perplyšo pusiau, ir visi jo viduriai išvirto.</verse>
				<verse number="19">Ir tai buvo žinoma visiems gyventojams Jeruzalėje; taip, kad šitas laukas jų tikrąja kalba yra vadinamas Akeldama, tai yra Kraujo laukas.</verse>
				<verse number="20">Nes yra parašyta Psalmių knygoje: ‘Jo buveinė tebūna tuščia, ir niekas joje tenegyvena; o kitas teima jo vyskupystę’.</verse>
				<verse number="21">Todėl iš tų vyrų, kurie visą laiką buvo su mumis, kai Viešpats Jėzus tarp mūsų įeidavo ir išeidavo,</verse>
				<verse number="22">pradedant nuo Jono krikšto iki tos dienos, kai jis buvo nuo mūsų paimtas aukštyn, vienas turi būti paskirtas su mumis jo prisikėlimo liudytoju“.</verse>
				<verse number="23">Ir jie paskyrė du: Juozapą, vadinamą Barsabu, kuris buvo pramintas Justu, ir Motiejų.</verse>
				<verse number="24">Ir jie meldėsi ir tarė: „Tu, Viešpatie, kuris pažįsti visų širdis, parodyk, kurį iš tų dviejų esi išsirinkęs,</verse>
				<verse number="25">kad jis užimtų dalį šitos tarnystės ir apaštalystės, nuo kurios Judas nusižengimu atkrito, kad eitų į savąją vietą“.</verse>
				<verse number="26">Ir jie metė jų burtus; ir burtas krito Motiejui; ir jis buvo priskaičiuotas prie vienuolikos apaštalų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Ir kai išsipildė Sekminių diena, jie visi vieningai buvo vienoje vietoje.</verse>
				<verse number="2">Ir staiga iš dangaus atėjo garsas tarsi besiveržiančio galingo vėjo ir pripildė visą namą, kur jie sėdėjo.</verse>
				<verse number="3">Ir ant jų pasirodė pasidaliję liežuviai, tarsi ugnies, ir sėdosi ant kiekvieno iš jų.</verse>
				<verse number="4">Ir jie visi buvo pripildyti Šventosios DVASIOS ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.</verse>
				<verse number="5">Ir Jeruzalėje gyveno žydai, dievobaimingi vyrai, iš kiekvienos po dangumi esančios tautos.</verse>
				<verse number="6">Na, o kai tai išgarsėjo, susirinko minia ir buvo apstulbinta, nes kiekvienas girdėjo juos kalbant savo kalba.</verse>
				<verse number="7">Ir jie visi buvo apstulbinti ir stebėjosi, sakydami vienas kitam: „Štai, argi ne visi šitie kalbantys yra galilėjiečiai?</verse>
				<verse number="8">Ir kaipgi mes kiekvienas girdime savo pačių kalba, kurioje esame gimę?</verse>
				<verse number="9">Mes – partai ir medai, ir elamitai, ir Mesopotamijos, ir Judėjos, ir Kapadokijos, Pontijos ir Azijos,</verse>
				<verse number="10">Frigijos ir Pamfilijos, Egipto ir Libijos pakraščių apie Kirėnę gyventojai, ir Romos ateiviai, žydai ir prozelitai,</verse>
				<verse number="11">kretiečiai ir arabai – girdime juos kalbant mūsų kalbomis nuostabius Dievo darbus“.</verse>
				<verse number="12">Ir jie visi buvo nustebinti ir buvo abejonėse, vienas kitam sakydami: „Ką tai reiškia?“</verse>
				<verse number="13">Kiti tyčiodamiesi tarė: „Šitie yra pilni jauno vyno“.</verse>
				<verse number="14">Bet Petras, atsistojęs su vienuolika, pakėlė savo balsą ir jiems tarė: „Judėjos vyrai ir visi, kurie gyvenate Jeruzalėje, tebūna jums tai žinoma, ir klausykite mano žodžių,</verse>
				<verse number="15">nes šitie nėra prisigėrę, kaip jūs manote, kadangi tėra trečia valanda dienos.</verse>
				<verse number="16">Bet tai yra tai, kas buvo pasakyta pranašo Joelio:</verse>
				<verse number="17">‘Ir įvyks paskutinėmis dienomis, – sako Dievas, – aš išliesiu savo Dvasios ant visų kūnų; ir jūsų sūnūs ir jūsų dukros pranašaus, ir jūsų jaunuoliai matys regėjimus, ir jūsų seniai sapnuos sapnus;</verse>
				<verse number="18">ir ant savo tarnų ir ant savo tarnaičių tomis dienomis aš išliesiu savo Dvasios; ir jie pranašaus;</verse>
				<verse number="19">ir rodysiu stebuklus aukštai danguje ir ženklus žemai ant žemės; kraują ir ugnį, ir dūmų rūką;</verse>
				<verse number="20">saulė pavirs tamsybe, o mėnulis krauju prieš ateinant tai didžiai ir žymiai Viešpaties dienai;</verse>
				<verse number="21">Ir įvyks, kad kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.</verse>
				<verse number="22">Izraelio vyrai, klausykitės šių žodžių; Jėzų iš Nazareto, žmogų, Dievo patvirtintą tarp jūsų stebuklais ir nuostabomis, ir ženklais, kuriuos Dievas darė per jį jūsų tarpe, kaip ir patys žinote;</verse>
				<verse number="23">jį, atiduotą Dievo nustatytu ketinimu ir išankstiniu žinojimu, jūs ėmėte ir piktomis rankomis nukryžiavote bei užmušėte;</verse>
				<verse number="24">kurį Dievas prikėlė, atrišęs mirties skausmus, nes buvo neįmanoma, kad jis būtų jos laikomas.</verse>
				<verse number="25">Nes Dovydas kalba apie jį: ‘Aš iš anksto mačiau Viešpatį visada priešais savo veidą, nes jis yra mano dešinėje, kad nesusvyruočiau;</verse>
				<verse number="26">todėl džiūgavo mano širdis ir linksminosi mano liežuvis; be to, ir mano kūnas ilsėsis viltyje,</verse>
				<verse number="27">nes tu nepaliksi mano sielos pragare nei neleisi savo Šventajam matyti supuvimo.</verse>
				<verse number="28">Tu man davei pažinti gyvenimo kelius; tu savo veidu pripildysi mane džiaugsmo’.</verse>
				<verse number="29">Vyrai ir broliai, leiskite man jums laisvai kalbėti apie patriarchą Dovydą, kad jis yra ir miręs, ir palaidotas, ir jo kapas yra su mumis iki šios dienos.</verse>
				<verse number="30">Todėl būdamas pranašas ir žinodamas, kad Dievas prisiekė jam priesaika, jog pagal kūną iš jo strėnų vaisiaus jis prikels Kristų sėdėti jo soste;</verse>
				<verse number="31">matydamas tai anksčiau, jis kalbėjo apie Kristaus prisikėlimą, kad jo siela nebuvo palikta pragare, nei jo kūnas nematė gedimo.</verse>
				<verse number="32">Šitą Jėzų Dievas prikėlė, ko mes visi esame liudytojai.</verse>
				<verse number="33">Todėl būdamas išaukštintas Dievo dešinės ir gavęs iš Tėvo Šventosios DVASIOS pažadą, jis išliejo tai, ką jūs dabar matote ir girdite.</verse>
				<verse number="34">Nes Dovydas nėra pakilęs į dangus, bet pats sako: „VIEŠPATS tarė mano Viešpačiui: ‘Sėskis mano dešinėje,</verse>
				<verse number="35">kol padarysiu tavo priešus tavo pakoju’.</verse>
				<verse number="36">Todėl tegul tvirtai žino visi Izraelio namai, kad Dievas tą patį Jėzų, kurį jūs nukryžiavote, padarė Viešpačiu ir Kristumi“.</verse>
				<verse number="37">Na, o kai jie tai išgirdo, jiems vėrė širdį, ir jie tarė Petrui ir kitiems apaštalams: „Vyrai ir broliai, ką mums daryti?“</verse>
				<verse number="38">Tada Petras jiems tarė: „Atgailaukite, ir kiekvienas iš jūsų tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu nuodėmių atleidimui, ir gausite Šventosios DVASIOS dovaną.</verse>
				<verse number="39">Nes pažadas yra jums ir jūsų vaikams, ir visiems, esantiems toli, būtent visiems, kiek pašauks Viešpats mūsų Dievas“.</verse>
				<verse number="40">Ir daugeliu kitų žodžių jis liudijo ir ragino, sakydamas: „Gelbėkite save nuo šitos priešgynios kartos“.</verse>
				<verse number="41">Tada tie, kurie mielai priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti; ir tą pačią dieną prie jų prisidėjo apie tris tūkstančius sielų.</verse>
				<verse number="42">Ir jie tvirtai pasiliko apaštalų moksle ir bendrystėje, ir duonos laužyme, ir maldose.</verse>
				<verse number="43">Ir baimė apėmė kiekvieną sielą; ir daug stebuklų ir ženklų buvo padaryta per apaštalus.</verse>
				<verse number="44">Ir visi, kurie įtikėjo, buvo kartu ir viską turėjo bendra;</verse>
				<verse number="45">ir pardavė savo nuosavybes bei turtus ir padalijo juos visiems, kiek kiekvienam reikėjo.</verse>
				<verse number="46">Ir kasdien vieningai pasilikdami šventykloje ir laužydami duoną tai vienuose tai kituose namuose, jie valgė savo maistą džiaugsminga ir paprasta širdimi,</verse>
				<verse number="47">girdami Dievą ir turėdami palankumą visoje tautoje. Ir Viešpats kasdien pridėdavo prie bažnyčios tuos, kurie turėjo būti išgelbėti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Na, o Petras ir Jonas, esant devintai valandai, maldos valandai, ėjo kartu aukštyn į šventyklą.</verse>
				<verse number="2">Ir buvo atneštas vienas raišas nuo savo motinos įsčių vyras, kurį jie kasdien padėdavo prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų išmaldos iš įeinančių į šventyklą;</verse>
				<verse number="3">jis, pamatęs Petrą ir Joną beįeinančius į šventyklą, prašė išmaldos.</verse>
				<verse number="4">Ir Petras, įbedęs kartu su Jonu į jį savo akis, tarė: „Pažiūrėk į mus“.</verse>
				<verse number="5">Ir jis atkreipė savo dėmesį į juos, tikėdamasis iš jų ką nors gauti.</verse>
				<verse number="6">Tada Petras tarė: „Sidabro ir aukso aš neturiu; bet ką turiu, tau duodu: Jėzaus Kristaus iš Nazareto vardu kelkis ir vaikščiok!“</verse>
				<verse number="7">Ir jis paėmė jį už dešinės rankos ir pakėlė; ir tuoj pat jo kojos bei kulkšnies kaulai gavo stiprybės.</verse>
				<verse number="8">Ir jis pašokdamas atsistojo ir vaikščiojo, ir su jais įėjo į šventyklą vaikščiodamas, šokinėdamas ir girdamas Dievą.</verse>
				<verse number="9">Ir visa tauta pamatė jį vaikščiojantį ir giriantį Dievą;</verse>
				<verse number="10">ir jie pažino, kad tai buvo tas, kuris dėl išmaldos sėdėdavo prie šventyklos Gražiųjų vartų; ir jie buvo pilni nusistebėjimo ir nuostabos dėl to, kas buvo jam atsitikę.</verse>
				<verse number="11">Ir kai išgydytas raišasis laikėsi Petro ir Jono, visa tauta didžiai nustebusi susibėgo pas juos į prieangį, vadinamą Saliamono.</verse>
				<verse number="12">Ir tai pamatęs Petras atsakė tautai: „Izraelio vyrai, kodėl stebitės tuo? Arba kodėl taip įdėmiai žiūrite į mus, tarsi savo pačių jėga ar šventumu būtume padarę šitą žmogų vaikščiojantį?</verse>
				<verse number="13">Abraomo ir Izaoko, ir Jokūbo Dievas, mūsų tėvų Dievas, pašlovino savo Sūnų Jėzų, kurį jūs atidavėte ir jo išsigynėte Piloto akivaizdoje, kai tas buvo nusprendęs jį paleisti.</verse>
				<verse number="14">Bet jūs išsigynėte Šventojo ir Teisiojo ir norėjote, kad jums būtų dovanotas žmogžudys;</verse>
				<verse number="15">ir nužudėte gyvybės Kunigaikštį, kurį Dievas prikėlė iš numirusių; mes esame to liudytojai.</verse>
				<verse number="16">O jo vardas – per tikėjimą jo vardu – šitą žmogų, kurį matote ir pažįstate, padarė stiprų; taip, tikėjimas, kuris yra per jį, jam suteikė šią visišką sveikatą jūsų visų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="17">Ir dabar, broliai, žinau, kad tai padarėte iš nežinojimo, kaip ir jūsų valdovai.</verse>
				<verse number="18">Bet tai, ką Dievas anksčiau skelbė visų savo pranašų burna, kad Kristus turėsiąs kentėti, jis taip įvykdė.</verse>
				<verse number="19">Todėl atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės tada, kai nuo Viešpaties veido ateis atgaivos laikai;</verse>
				<verse number="20">ir jis atsiųs Jėzų Kristų, kuris anksčiau jums buvo paskelbtas,</verse>
				<verse number="21">kurį turi priimti dangus iki visų dalykų atkūrimo laikų, ką Dievas kalbėjo visų savo šventųjų pranašų burna nuo pasaulio pradžios.</verse>
				<verse number="22">Nes Mozė tikrai sakė tėvams: ‘Viešpats, jūsų Dievas, jums prikels iš jūsų brolių pranašą – tokį, kaip mane; klausykite jo visame kame, ką jis jums sakys.</verse>
				<verse number="23">Ir įvyks, kad kiekviena siela, kuri neklausys to pranašo, bus išnaikinta iš tautos tarpo“.</verse>
				<verse number="24">Taip, ir visi pranašai nuo Samuelio ir tų, kurie sekė vėliau, kiek tik jų yra kalbėję, taip pat išpranašavo apie šitas dienas.</verse>
				<verse number="25">Jūs esate vaikai pranašų ir sandoros, kurią Dievas sudarė su mūsų tėvais, sakydamas Abraomui: ‘Ir tavo sėkloje bus palaimintos visos žemės giminės’.</verse>
				<verse number="26">Jums pirmiems Dievas, prikėlęs savo Sūnų Jėzų, pasiuntė jį palaiminti jus, nukreipdamas kiekvieną iš jūsų nuo jūsų neteisybių.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Ir jiems bekalbant tautai, pas juos atėjo kunigai, šventyklos vadas ir sadukiejai,</verse>
				<verse number="2">apimti apmaudo, kad jie mokė tautą ir skelbė prisikėlimą iš numirusiųjų per Jėzų.</verse>
				<verse number="3">Ir jie pridėjo prie jų rankas ir patalpino juos į kalėjimą iki kitos dienos, nes jau buvo vakaras.</verse>
				<verse number="4">Tačiau daugelis iš girdėjusių žodį įtikėjo; ir vyrų skaičius buvo apie penkis tūkstančius.</verse>
				<verse number="5">Ir įvyko rytojaus dieną, kad jų valdovai ir vyresnieji, ir raštininkai,</verse>
				<verse number="6">ir aukščiausiasis kunigas Anas, ir Kajafas, ir Jonas, ir Aleksandras, ir visi, kurie buvo iš aukščiausiojo kunigo giminės, susirinko Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="7">Ir pastatę juos į vidurį jie klausė: „Kokia jėga ir kokiu vardu jūs tai padarėte?“</verse>
				<verse number="8">Tada Petras, pripildytas Šventosios DVASIOS, jiems tarė: „Tautos valdovai ir Izraelio vyresnieji,</verse>
				<verse number="9">jei mes šią dieną esame tardomi dėl bejėgiui žmogui padaryto gero darbo, kokiu būdu jis išgydytas;</verse>
				<verse number="10">tebūna žinoma jums visiems ir visai Izraelio tautai, kad per vardą Jėzaus Kristaus iš Nazareto, kurį jūs nukryžiavote, kurį Dievas prikėlė iš numirusiųjų – per jį šitas vyras jūsų akivaizdoje stovi sveikas.</verse>
				<verse number="11">Šitas yra akmuo, kurį jūs, statytojai, laikėte nieku, kuris tapo kertiniu akmeniu.</verse>
				<verse number="12">Ir niekame kitame nėra išgelbėjimo, nes po dangumi tarp žmonių nėra duoto kito vardo, kuriuo mes turime būti išgelbėti“.</verse>
				<verse number="13">Na, o matydami Petro ir Jono drąsą ir pastebėję, kad jie buvo nemokyti ir neišprusę žmonės, jie stebėjosi; ir atpažino juos, kad jie buvę su Jėzumi.</verse>
				<verse number="14">Ir matydami su jais stovintį išgydytąjį žmogų jie negalėjo nieko pasakyti prieš.</verse>
				<verse number="15">Bet, įsakę jiems pasišalinti iš tarybos, jie tarėsi tarpusavyje,</verse>
				<verse number="16">sakydami: „Ką darysime šitiems žmonėms? Nes iš tikrųjų jų padarytas žymus stebuklas, aiškus visiems, gyvenantiems Jeruzalėje; ir negalime to paneigti.</verse>
				<verse number="17">Bet kad tai toliau neišplistų tautos tarpe, griežtai juos pagrasinkime, kad jie nuo šiol nei vienam nekalbėtų šituo vardu“.</verse>
				<verse number="18">Ir jie pašaukė juos ir įsakė išvis nekalbėti nei nemokyti Jėzaus vardu.</verse>
				<verse number="19">Bet Petras ir Jonas atsakydami tarė jiems: „Jūs spręskite, ar teisinga yra Dievo akyse klausyti jūsų labiau negu Dievo.</verse>
				<verse number="20">Nes mes negalime nekalbėti to, ką matėme ir girdėjome“.</verse>
				<verse number="21">Taigi dar jiems pagrasinę jie paleido juos, neradę, kaip galėtų juos nubausti, dėl tautos; nes visi šlovino Dievą už tai, kas buvo padaryta.</verse>
				<verse number="22">Nes žmogus, ant kurio buvo parodytas šis gydymo stebuklas, buvo virš keturiasdešimties metų.</verse>
				<verse number="23">Ir paleisti jie nuėjo pas savuosius ir išpasakojo viską, ką jiems buvo sakę vyriausieji kunigai ir vyresnieji.</verse>
				<verse number="24">Ir tai išgirdę jie vieningai pakėlė savo balsą į Dievą ir tarė: „Viešpatie, tu esi Dievas, kuris padarei dangų ir žemę, ir jūrą, ir visa, kas juose yra,</verse>
				<verse number="25">kuris savo tarno Dovydo burna tarei: ‘Kodėl įnirto pagonys, ir tautos prasimanė tuštybių?</verse>
				<verse number="26">Žemės karaliai atsistojo, ir valdovai susirinko prieš Viešpatį ir prieš jo Kristų’.</verse>
				<verse number="27">Nes iš tiesų prieš tavo šventąjį vaiką Jėzų, kurį tu patepei, susirinko Erodas ir Pontijus Pilotas su pagonimis, ir Izraelio tauta,</verse>
				<verse number="28">kad darytų tai, ką tavo ranka ir tavo nutarimas iš anksto buvo nulėmę, idant įvyktų.</verse>
				<verse number="29">O dabar, Viešpatie, pažvelk į jų grasinimus ir duok savo tarnams, kad visa drąsa jie galėtų kalbėti tavo žodį,</verse>
				<verse number="30">ištiesdamas savo ranką gydyti; ir kad būtų daromi ženklai ir stebuklai tavo šventojo vaiko Jėzaus vardu“.</verse>
				<verse number="31">Ir kai jie pasimeldė, sudrebėjo vieta, kur jie buvo susirinkę; ir jie visi buvo pripildyti Šventosios DVASIOS ir drąsiai kalbėjo Dievo žodį.</verse>
				<verse number="32">Ir daugybė tų, kurie tikėjo, buvo vienos širdies ir vienos sielos; ir nei vienas nesakė, kad tai, ką kuris turėjo, yra jo nuosava; bet visa jiems buvo bendra.</verse>
				<verse number="33">Ir su didžiule jėga apaštalai liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir didelė malonė buvo ant jų visų.</verse>
				<verse number="34">Ir nebuvo tarp jų nei vieno stokojančio, nes visi, kurie buvo žemių ar namų savininkai, pardavė juos ir atnešė vertes to, kas parduota,</verse>
				<verse number="35">ir padėjo prie apaštalų kojų; ir buvo dalijama kiekvienam pagal tai, kiek kam reikėjo.</verse>
				<verse number="36">Ir Jozė, kuris apaštalų buvo pramintas Barnabu (kas išvertus yra „Paguodos sūnus“), levitas iš Kipro šalies,</verse>
				<verse number="37">turėdamas žemės ją pardavė ir atnešė pinigus, ir padėjo prie apaštalų kojų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Bet vienas žmogus, vardu Ananijas, su savo žmona Sapfyra pardavė nuosavybę</verse>
				<verse number="2">ir, jo žmonai irgi žinant, pasilaikė dalį vertės ir atnešęs tam tikrą dalį padėjo ją prie apaštalų kojų.</verse>
				<verse number="3">Bet Petras tarė: „Ananijau, kodėl Šėtonas pripildė tavo širdį, kad meluotum Šventajai DVASIAI ir pasilaikytum dalį žemės vertės?</verse>
				<verse number="4">Kol tai dar pasiliko, ar tai nebuvo tavo? Ir kai buvo parduota, argi tai nebuvo tavo valdžioje? Kodėl sumanei šį dalyką savo širdyje? Tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui“.</verse>
				<verse number="5">Ir Ananijas, girdėdamas tuos žodžius, parkrito ir išleido dvasią; ir didžiulė baimė apėmė visus, kurie tai girdėjo.</verse>
				<verse number="6">Ir pakilo jaunuoliai, suvyniojo jį, išnešė ir jį palaidojo.</verse>
				<verse number="7">Ir maždaug po trijų valandų tarpo, nežinodama, kas buvo atsitikę, įėjo jo žmona.</verse>
				<verse number="8">Ir Petras jai atsakė: „Sakyk man, ar už tiek pardavėte žemę?“ Ir ji tarė: „Taip, už tiek“.</verse>
				<verse number="9">Tada Petras jai tarė: „Kaip tai yra, kad jūs susitarėte gundyti Viešpaties Dvasią? Kojos štai tų, kurie palaidojo tavo vyrą, yra ties durimis, ir tave išneš“.</verse>
				<verse number="10">Tuomet ji bematant parkrito prie jo kojų ir išleido dvasią; ir įėjo jaunuoliai, rado ją negyvą ir išnešė ją, ir palaidojo šalia jos vyro.</verse>
				<verse number="11">Ir didžiulė baimė apėmė visą bažnyčią ir visus, kurie tai girdėjo.</verse>
				<verse number="12">Ir per apaštalų rankas tautos tarpe buvo daroma daug ženklų ir stebuklų (ir jie visi vieningai buvo Saliamono prieangyje.</verse>
				<verse number="13">O iš kitų nei vienas nedrįso prie jų prisijungti; bet tauta juos aukštino.</verse>
				<verse number="14">Ir prie Viešpaties prisidėjo vis daugiau tikinčiųjų, tiek vyrų, tiek moterų daugybė);</verse>
				<verse number="15">taip, kad į gatves jie nešė ligonius ir guldė juos ant patalų bei lovų, idant, Petrui praeinant pro šalį, bent jo šešėlis kristų ant kurių nors iš jų.</verse>
				<verse number="16">Taip pat į Jeruzalę atėjo daugybė iš aplinkinių miestų, nešdami sergančius žmones ir tuos, kurie buvo nešvarių dvasių varginami, ir jie visi buvo išgydyti.</verse>
				<verse number="17">Tada pakilo aukščiausiasis kunigas ir visi, buvusieji su juo (kurie yra sadukiejų sekta), ir buvo pilni pasipiktinimo,</verse>
				<verse number="18">ir, pridėję prie apaštalų rankas, pasodino juos į viešą kalėjimą.</verse>
				<verse number="19">Bet Viešpaties angelas naktį atidarė kalėjimo duris, išvedė juos ir tarė:</verse>
				<verse number="20">„Eikite, atsistokite ir kalbėkite tautai šventykloje visus šio gyvenimo žodžius“.</verse>
				<verse number="21">Ir tai išgirdę jie anksti ryte įėjo į šventyklą ir mokė. Bet atėjo aukščiausiasis kunigas ir buvusieji su juo, sušaukė tarybą bei visą Izraelio vaikų vyresnybę ir pasiuntė į kalėjimą, kad juos atvestų.</verse>
				<verse number="22">Bet kai atėjo pareigūnai ir nerado jų kalėjime, jie sugrįžo ir papasakojo,</verse>
				<verse number="23">sakydami: „Iš tikrųjų mes radome kalėjimą visiškai saugiai užrakintą ir sargus, stovinčius lauke prie durų, bet atidarę viduje nieko neradome“.</verse>
				<verse number="24">Na, o aukščiausiasis kunigas, šventyklos vadas ir vyriausieji kunigai išgirdę tuos dalykus nebuvo tikri, į ką tai peraugs.</verse>
				<verse number="25">Tada atėjo vienas ir jiems pasakė, tardamas: „Štai vyrai, kuriuos pasodinote į kalėjimą, stovi šventykloje ir moko tautą“.</verse>
				<verse number="26">Tada vadas su pareigūnais nuėjo ir atsivedė juos be prievartos, nes bijojo tautos, kad jų neužmėtytų akmenimis.</verse>
				<verse number="27">Ir atvedę pastatė juos tarybos akivaizdoje; ir aukščiausiasis kunigas jų paklausė,</verse>
				<verse number="28">sakydamas: „Argi mes griežtai jums neįsakėme, kad nemokytumėte šituo vardu? O štai jūs pripildėte Jeruzalę savo mokslu ir norite užtraukti ant mūsų šito žmogaus kraują“.</verse>
				<verse number="29">Tada Petras ir kiti apaštalai atsakydami tarė: „Mes verčiau turime klausyti Dievo nei žmonių.</verse>
				<verse number="30">Mūsų tėvų Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs užmušėte ir pakabinote ant medžio.</verse>
				<verse number="31">Jį Dievas išaukštino savo dešine, kad būtų Kunigaikštis ir Gelbėtojas, idant suteiktų Izraeliui atgailą ir nuodėmių atleidimą.</verse>
				<verse number="32">Ir mes esame jo liudytojai šitų dalykų; ir taip pat Šventoji DVASIA, kurią Dievas davė tiems, kurie jam paklūsta“.</verse>
				<verse number="33">Kai jie tai išgirdo, jiems vėrė širdį, ir jie tarėsi juos užmušti.</verse>
				<verse number="34">Tada taryboje atsistojo vienas fariziejus, vardu Gamalielis, įstatymo mokytojas, visoje tautoje gerbiamas, ir įsakė trumpam išvesti apaštalus;</verse>
				<verse number="35">ir jiems tarė: „Izraelio vyrai, žiūrėkitės, ką ketinate daryti dėl šitų žmonių.</verse>
				<verse number="36">Nes pirmiau šių dienų iškilo Teudas, besididžiuojantis esąs kažin kas; prie kurio prisijungė skaičiumi apie keturis šimtus vyrų; kuris buvo užmuštas; ir visi, kurie jo klausė, išsisklaidė ir į nieką pavirto.</verse>
				<verse number="37">Po šito vyro, surašymo dienomis, pakilo Judas iš Galilėjos ir patraukė paskui save daug žmonių; jis irgi pražuvo; ir visi, kurie jam pakluso, buvo išsklaidyti.</verse>
				<verse number="38">O dabar sakau jums: susilaikykite nuo šitų žmonių ir palikite juos ramybėje; nes jei šis sumanymas ar šis darbas yra iš žmonių, tai nueis niekais,</verse>
				<verse number="39">bet jei tai yra iš Dievo, jūs negalite to suardyti; kad kartais nebūtumėte rasti ir kovojantys prieš Dievą“.</verse>
				<verse number="40">Ir jie sutiko su juo; ir pasišaukę apaštalus ir juos primušę įsakė, kad jie nekalbėtų Jėzaus vardu, ir juos paleido.</verse>
				<verse number="41">Ir jie išėjo iš tarybos akivaizdos, džiaugdamiesi, kad buvo palaikyti vertais dėl jo vardo kentėti gėdą.</verse>
				<verse number="42">Ir kasdien šventykloje ir kiekvienuose namuose jie nesiliovė mokyti ir skelbti Jėzų Kristų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Ir tomis dienomis, kai mokinių skaičius daugėjo, kilo graikų murmėjimas prieš hebrajus, kadangi kasdieniame tarnavime buvo apleidžiamos jų našlės.</verse>
				<verse number="2">Tuomet dvylika pasišaukė mokinių minią ir tarė: „Netinka, kad mes paliktume Dievo žodį ir tarnautume prie stalų.</verse>
				<verse number="3">Todėl, broliai, paieškokite savo tarpe septynių gerą atsiliepimą turinčių, Šventosios DVASIOS ir išminties pilnų vyrų, kuriuos galėtume paskirti šitam reikalui.</verse>
				<verse number="4">O mes be perstojo atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai“.</verse>
				<verse number="5">Ir tas pasakymas patiko visai miniai; ir jie išsirinko Steponą, vyrą pilną tikėjimo ir Šventosios DVASIOS, ir Pilypą, ir Prochorą, ir Nikanorą, ir Timoną, ir Parmeną, ir Nikolą – prozelitą iš Antiocho,</verse>
				<verse number="6">kuriuos jie pastatė apaštalų akivaizdon; ir šie pasimeldę uždėjo ant jų savo rankas.</verse>
				<verse number="7">Ir Dievo žodis augo; ir mokinių skaičius Jeruzalėje labai didėjo; ir didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui.</verse>
				<verse number="8">O Steponas, pilnas tikėjimo ir jėgos, darė tautos tarpe didžias nuostabas ir stebuklus.</verse>
				<verse number="9">Tada pakilo kai kurie iš sinagogos, vadinamos libertinų ir kirėniečių, ir aleksandriečių, ir iš tų iš Kilikijos bei Azijos, ginčidamiesi su Steponu.</verse>
				<verse number="10">Ir jie nepajėgė pasipriešinti išminčiai ir dvasiai, kuria jis kalbėjo.</verse>
				<verse number="11">Tada jie papirko vyrus, kurie sakė: „Mes girdėjome jį kalbant piktžodžiavimo žodžius prieš Mozę ir Dievą“.</verse>
				<verse number="12">Ir jie sukurstė tautą, vyresniuosius ir raštininkus ir užpuolė jį, pagavo jį ir atvedė į tarybą,</verse>
				<verse number="13">ir pastatė melagingus liudytojus, kurie tarė: „Šitas žmogus nesiliauja kalbėti piktžodžiavimo žodžių prieš šią šventą vietą ir įstatymą;</verse>
				<verse number="14">nes mes girdėjome jį kalbant, kad šitas Jėzus iš Nazareto sunaikins šią vietą ir pakeis papročius, kuriuos mums davė Mozė.</verse>
				<verse number="15">Ir visi sėdintys taryboje įdėmiai žiūrėdami į jį pamatė jo veidą, tarsi tai būtų buvęs angelo veidas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Tuomet aukščiausiasis kunigas tarė: „Ar taip yra?“</verse>
				<verse number="2">O jis tarė: „Vyrai, broliai ir tėvai, klausykite: Šlovės Dievas pasirodė mūsų tėvui Abraomui, kai jis buvo Mesopotamijoje, pirmiau nei jis gyveno Charane,</verse>
				<verse number="3">ir jam tarė: ‘Išeik iš savo krašto ir iš savo giminės ir ateik į šalį, kurią aš tau parodysiu’.</verse>
				<verse number="4">Tada jis išėjo iš chaldėjų šalies ir apsigyveno Charane; ir iš ten, numirus jo tėvui, jis perkėlė jį į šią šalį, kurioje jūs dabar gyvenate.</verse>
				<verse number="5">Ir nedavė jam jokio paveldo joje, ne, nei jo kojai pastatyti; tačiau pažadėjo duosiąs ją nuosavybėn jam ir jo sėklai po jo, jam dar neturint vaiko.</verse>
				<verse number="6">Ir Dievas šitaip kalbėjo, kad jo sėkla turės laikinai apsigyventi svetimoje šalyje; ir kad jie juos pavergs bei piktai su jais elgsis keturis šimtus metų.</verse>
				<verse number="7">‘O tautą, kuriai jie vergaus, aš teisiu, – tarė Dievas; – ir po to jie išeis ir man tarnaus šioje vietoje’.</verse>
				<verse number="8">Ir jis davė jam apipjaustymo sandorą; ir taip Abraomas pagimdė Izaoką ir apipjaustė jį aštuntą dieną; ir Izaokas pagimdė Jokūbą; ir Jokūbas pagimdė dvyliką patriarchų.</verse>
				<verse number="9">Ir patriarchai, pavydo paskatinti, pardavė Juozapą į Egiptą, bet Dievas buvo su juo</verse>
				<verse number="10">ir išgelbėjo jį iš visų jo vargų, ir davė jam palankumą bei išmintį Egipto karaliaus faraono akivaizdoje; ir jis paskyrė jį Egipto ir visų savo namų valdytoju.</verse>
				<verse number="11">Na, o visai Egipto šaliai ir Kanaanui atėjo badas ir didis vargas; ir mūsų tėvai nerado prasimaitinimo.</verse>
				<verse number="12">Bet kai Jokūbas išgirdo, kad Egipte yra javų, jis išsiuntė mūsų tėvus pirmą kartą.</verse>
				<verse number="13">O antrąkart Juozapas buvo atpažintas savo brolių; ir Juozapo giminė tapo žinoma faraonui.</verse>
				<verse number="14">Tada Juozapas pasiuntė ir pasikvietė savo tėvą Jokūbą bei visą savo giminę, septyniasdešimt penkias sielas.</verse>
				<verse number="15">Taigi Jokūbas nuėjo žemyn į Egiptą ir mirė jis ir mūsų tėvai,</verse>
				<verse number="16">ir buvo pergabenti į Sichemą, ir paguldyti į kapą, kurį Abraomas nupirko už pinigų sumą iš Sichemo tėvo Emoro sūnų.</verse>
				<verse number="17">Bet kai artėjo laikas pažado, kurį Dievas prisiekė Abraomui, tauta augo ir dauginosi Egipte,</verse>
				<verse number="18">kol iškilo kitas karalius, kuris nepažinojo Juozapo.</verse>
				<verse number="19">Tas elgėsi klastingai su mūsų gimine ir piktai elgėsi su mūsų tėvais, kad jie išmestų savo mažus vaikus, idant jie nebegyventų.</verse>
				<verse number="20">Tuo laiku gimė Mozė ir buvo nepaprastai gražus, ir tris mėnesius buvo maitinamas savo tėvo namuose;</verse>
				<verse number="21">ir, kai jis buvo išmestas, jį paėmė faraono duktė ir maitino jį kaip savo sūnų.</verse>
				<verse number="22">Ir Mozė buvo išmokytas visos egiptiečių išminties ir buvo galingas žodžiais bei darbais.</verse>
				<verse number="23">O kai jis buvo pilnų keturiasdešimties metų, jam atėjo į širdį aplankyti savo brolius, Izraelio vaikus.</verse>
				<verse number="24">Ir matydamas vieną jų neteisingai kenčiantį, apgynė jį ir atkeršijo už engiamąjį bei sumušė egiptietį;</verse>
				<verse number="25">nes manė, kad jo broliai suprasią, kad Dievas per jo ranką juos išgelbės; bet jie nesuprato.</verse>
				<verse number="26">Ir sekančią dieną jis pasirodė jiems kai jie kovojo, ir norėjo juos vėl suvienyti, sakydamas: ‘Ponai, jūs esate broliai; kodėl vienas kitą skriaudžiate?’</verse>
				<verse number="27">Bet tas, kuris darė neteisybę savo artimui, nustūmė jį šalin, sakydamas: ‘Kas tave paskyrė mūsų valdovu ir teisėju?</verse>
				<verse number="28">Ar tu nori nužudyti mane, kaip vakar nužudei egiptietį?’</verse>
				<verse number="29">Tada Mozė pabėgo dėl šio pasakymo ir buvo ateivis Madiano šalyje, kur pagimdė du sūnus.</verse>
				<verse number="30">Ir, pasibaigus keturiasdešimčiai metų, Sinajaus kalno dykumoje jam pasirodė Viešpaties angelas, ugnies liepsnoje, krūme.</verse>
				<verse number="31">Mozė pamatęs stebėjosi šiuo reginiu, ir kai artinosi į tai pažiūrėti, jam atėjo Viešpaties balsas,</verse>
				<verse number="32">sakydamas: ‘Aš esu tavo tėvų Dievas, Abraomo Dievas ir Izaoko Dievas, ir Jokūbo Dievas’. Tada Mozė drebėjo ir nedrįso žiūrėti.</verse>
				<verse number="33">Tada Viešpats jam tarė: ‘Nusiimk nuo kojų apavą, nes vieta, kur stovi, yra šventa žemė.</verse>
				<verse number="34">Aš mačiau, mačiau vargą savo tautos, esančios Egipte, ir girdėjau jų dejones, ir atėjau žemyn jų išvaduoti. Ir dabar ateik, pasiųsiu tave į Egiptą’.</verse>
				<verse number="35">Šitą Mozę, kurio jie atsisakė, sakydami: ‘Kas tave paskyrė valdovu ir teisėju?’, tą patį Dievas pasiuntė būti valdovu ir išvaduotoju per ranką angelo, kuris jam pasirodė krūme.</verse>
				<verse number="36">Jis išvedė juos, parodęs stebuklus ir ženklus Egipto šalyje bei Raudonoje jūroje ir keturiasdešimt metų dykumoje.</verse>
				<verse number="37">Šis yra tas Mozė, kuris sakė Izraelio vaikams: ‘Viešpats, jūsų Dievas, jums prikels iš jūsų brolių pranašą, tokį kaip mane; jo klausysite’.</verse>
				<verse number="38">Jis yra tas, kuris buvo bažnyčioje, dykumoje su angelu, kuris jam kalbėjo Sinajaus kalne, ir su mūsų tėvais; jis gavo gyvus ištartus žodžius, kad mums duotų;</verse>
				<verse number="39">jam mūsų tėvai nenorėjo paklusti, bet atstūmė jį nuo savęs ir savo širdimis vėl atsigręžė į Egiptą,</verse>
				<verse number="40">sakydami Aaronui: ‘Padaryk mums dievų, kad eitų priekyje mūsų, nes dėl šito Mozės, kuris išvedė mus iš Egipto šalies, mes nežinome, kas jam nutiko’.</verse>
				<verse number="41">Ir tomis dienomis jie padarė veršį bei aukojo stabui auką ir džiaugėsi savo pačių rankų darbais.</verse>
				<verse number="42">Tada Dievas nusisuko ir paliko juos garbinti dangaus kariuomenę; kaip yra parašyta pranašų knygoje: ‘O Izraelio namai, ar man aukojote papjautus gyvulius ir aukas dykumoje keturiasdešimt metų?</verse>
				<verse number="43">Taip, jūs pasiėmėte Molocho padangtę ir jūsų dievo Remfano žvaigždę, atvaizdus, kuriuos pasidarėte, kad juos garbintumėte; ir aš išgabensiu jus už Babilono’.</verse>
				<verse number="44">Mūsų tėvai turėjo liudijimo padangtę dykumoje, kaip jis buvo nurodęs, sakydamas Mozei, kad padarytų ją pagal pavyzdį, kurį buvo matęs.</verse>
				<verse number="45">Kurią taip pat mūsų tėvai, atėję vėliau, įnešė su Jėzumi į nuosavybę pagonių, kuriuos Dievas išvarė mūsų tėvų akivaizdoje, iki Dovydo dienų;</verse>
				<verse number="46">kuris rado malonę Dievo akivaizdoje ir troško surasti padangtę Jokūbo Dievui.</verse>
				<verse number="47">Bet Saliamonas jam pastatė namus.</verse>
				<verse number="48">Tačiau Aukščiausiasis negyvena rankomis padarytose šventyklose; kaip sako pranašas:</verse>
				<verse number="49">‘Dangus yra mano sostas, o žemė – mano pakojis; kokius namus norite man pastatyti? – sako Viešpats, – arba kokia yra mano poilsio vieta?</verse>
				<verse number="50">Argi ne mano rankos padarė visa tai?’</verse>
				<verse number="51">Jūs, kietasprandžiai ir neapipjaustytomis širdimis bei ausimis, jūs visuomet priešinatės Šventajai DVASIAI: kaip jūsų tėvai darė, taip ir jūs.</verse>
				<verse number="52">Kurio iš pranašų nepersekiojo jūsų tėvai? Ir jie užmušė tuos, kurie iš anksto paskelbė Teisiojo atėjimą; kurio jūs dabar esate išdavikai ir žudikai:</verse>
				<verse number="53">kurie gavote įstatymą per angelų išsidėstymą ir jo nesilaikėte“.</verse>
				<verse number="54">Kai jie išgirdo tai, jiems vėrė širdį, ir jie griežė ant jo dantimis.</verse>
				<verse number="55">Bet jis, būdamas pilnas Šventosios DVASIOS, įdėmiai žiūrėjo į dangų ir pamatė Dievo šlovę bei Jėzų, stovintį Dievo dešinėje,</verse>
				<verse number="56">ir tarė: „Štai aš matau atsivėrusius dangus ir žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“.</verse>
				<verse number="57">Tada jie šaukė garsiu balsu, užsikimšo savo ausis ir vieningai puolę ant jo</verse>
				<verse number="58">išmetė jį iš miesto ir užmėtė akmenimis; o liudytojai padėjo savo drabužius prie kojų jaunuolio, vardu Saulius.</verse>
				<verse number="59">Ir jie užmėtė akmenimis Steponą, besišaukiantį Dievo ir sakantį: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“</verse>
				<verse number="60">Ir jis atsiklaupė bei šaukė garsiu balsu: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ Ir tai pasakęs jis užmigo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">O Saulius pritarė jo mirčiai. Ir tuo laiku buvo didelis Jeruzalėje esančios bažnyčios persekiojimas; ir jie visi, išskyrus apaštalus, pasklido po Judėjos ir Samarijos sritis.</verse>
				<verse number="2">Ir dievobaimingi vyrai nunešė palaidoti Steponą ir labai jį apraudojo.</verse>
				<verse number="3">O Saulius niokojo bažnyčią, įeidamas į kiekvienus namus ir ištempdamas vyrus bei moteris atiduodavo juos į kalėjimą.</verse>
				<verse number="4">Todėl tie, kurie buvo išsisklaidę, ėjo visur skelbdami žodį.</verse>
				<verse number="5">Tada Pilypas nusileido į Samarijos miestą ir skelbė jiems Kristų.</verse>
				<verse number="6">O tauta vieningai kreipė dėmesį į tai, ką kalbėjo Pilypas, girdėdami ir matydami stebuklus, kuriuos jis darė.</verse>
				<verse number="7">Nes netyrosios dvasios, šaukdamos garsiu balsu, išėjo iš daugelio, kurie buvo jų apsėsti; ir daugelis paralyžiumi ištiktų bei luošų buvo išgydyti.</verse>
				<verse number="8">Ir tame mieste buvo didelis džiaugsmas.</verse>
				<verse number="9">Bet buvo vienas vyras, vardu Simonas, kuris anksčiau tame pačiame mieste burtininkavo ir apkerėjo Samarijos tautą, skelbdamas save kokiu tai didžiu;</verse>
				<verse number="10">į kurį jie visi kreipė dėmesį: nuo mažiausiojo iki didžiausojo, sakydami: „Šitas yra didelė Dievo jėga“.</verse>
				<verse number="11">Ir jie paisydavo jo todėl, kad ilgą laiką jis juos buvo apkerėjęs burtais.</verse>
				<verse number="12">Bet kai jie įtikėjo Pilypu, skelbiančiu dalykus apie Dievo karalystę ir Jėzaus Kristaus vardą, jie buvo pakrikštyti – tiek vyrai, tiek moterys.</verse>
				<verse number="13">Tuomet ir pats Simonas įtikėjo ir, kai buvo pakrikštytas, pasiliko su Pilypu ir stebėjosi, matydamas daromus stebuklus ir ženklus.</verse>
				<verse number="14">Na, o apaštalai, esantys Jeruzalėje, išgirdę, kad Samarija priėmė Dievo žodį, pasiuntė jiems Petrą ir Joną,</verse>
				<verse number="15">kurie atėję žemyn meldėsi už juos, kad jie gautų Šventąją DVASIĄ</verse>
				<verse number="16">(nes ji dar nebuvo nupuolusi nei ant vieno iš jų: jie tik buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu).</verse>
				<verse number="17">Tada jie uždėjo ant jų savo rankas, ir jie gavo Šventąją DVASIĄ.</verse>
				<verse number="18">O Simonas, pamatęs, kad apaštalų rankų uždėjimu buvo duota Šventoji DVASIA, pasiūlė jiems pinigų,</verse>
				<verse number="19">sakydamas: „Duokite ir man šią galią, kad tas, ant kurio aš uždėsiu rankas, gautų Šventąją DVASIĄ“.</verse>
				<verse number="20">Bet Petras jam tarė: „Tavo pinigai tepražūna su tavimi, nes tu galvojai, kad Dievo dovana gali būti nupirkta už pinigus.</verse>
				<verse number="21">Tu šiame dalyke neturi nei dalies, nei dalios, nes tavo širdis yra neteisi Dievo akyse.</verse>
				<verse number="22">Todėl atgailauk dėl šios savo nedorybės ir melsk Dievo, galbūt tau bus atleistas tavo širdies ketinimas.</verse>
				<verse number="23">Nes matau, kad esi kartybės tulžyje ir neteisybės pančiuose“.</verse>
				<verse number="24">Tada Simonas atsakydamas tarė: „Melskite jūs už mane Viešpatį, kad manęs neištiktų niekas iš to, ką sakėte“.</verse>
				<verse number="25">Ir paliudiję bei paskelbę Viešpaties žodį jie grįžo į Jeruzalę ir skelbė evangeliją daugelyje samariečių kaimų.</verse>
				<verse number="26">O Viešpaties angelas kalbėjo Pilypui, sakydamas: „Kelkis ir eik pietų link, į kelią, kuris eina žemyn iš Jeruzalės į Gazą, kuri yra dykuma“.</verse>
				<verse number="27">Ir jis atsikėlė ir nuėjo; ir štai vyras iš Etiopijos, didelės valdžios eunuchas, pavaldus etiopų karalienei Kandakei, kuris turėjo valdžią visam jos turtui ir buvo atėjęs į Jeruzalę pagarbinti,</verse>
				<verse number="28">buvo begrįžtąs ir sėdėdamas savo vežime skaitė pranašą Ezaiją.</verse>
				<verse number="29">Tada Dvasia tarė Pilypui: „Prieik ir prisijunk prie šito vežimo“.</verse>
				<verse number="30">Ir Pilypas nubėgo ten prie jo ir išgirdo jį skaitant pranašą Ezaiją, ir tarė: „Ar supranti, ką skaitai?“</verse>
				<verse number="31">Ir jis tarė: „Kaip aš galiu; nebent kas nors mane pamokytų“. Ir jis prašė Pilypo, kad jis užliptų ir atsisėstų su juo.</verse>
				<verse number="32">Rašto vieta, kurią jis skaitė, buvo ši: „Jis buvo vedamas kaip avis skerdimui; ir kaip avinėlis, nebylus prieš savo kirpėją, taip jis neatvėrė savo burnos;</verse>
				<verse number="33">jo nužeminime buvo pašalintas jo teismas; ir kas paskelbs jo giminę? Nes jo gyvybė paimta nuo žemės“.</verse>
				<verse number="34">Ir Eunuchas atsakydamas Pilypui tarė: „Meldžiu tave, apie ką pranašas tai kalba? Apie save ar apie ką kitą?“</verse>
				<verse number="35">Tada Pilypas atvėręs savo burną pradėjo nuo to paties Rašto ir paskelbė jam Jėzų.</verse>
				<verse number="36">Ir jiems bekeliaujant keliu, jie atvyko prie kažkokio vandens, ir eunuchas tarė: „Žiūrėk, vanduo; kas man trukdo būti pakrikštytam?“</verse>
				<verse number="37">Ir Pilypas tarė: „Jei tiki visa širdimi, gali“. Ir jis atsakydamas tarė: „Tikiu, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus“.</verse>
				<verse number="38">Ir jis įsakė vežimui sustoti, ir jie abu, Pilypas ir eunuchas, nusileido į vandenį; ir jis pakrikštijo jį.</verse>
				<verse number="39">Ir jiems išlipus iš vandens, Viešpaties Dvasia pagavo Pilypą, kad eunuchas daugiau jo nebematė; ir jis patraukė savo keliu džiaugdamasis.</verse>
				<verse number="40">Bet Pilypas buvo rastas Azote ir praeidamas skelbė visuose miestuose, kol atėjo į Cezarėją.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">O Saulius, vis tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas aukščiausiąjį kunigą</verse>
				<verse number="2">ir jo prašė laiškų į Damaską, į sinagogas, kad radęs ką iš to kelio, ar tai vyrus, ar moteris, jis galėtų atvesti juos surištus į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="3">Ir jam bekeliaujant jis priartėjo prie Damasko; ir staiga jį apšvietė šviesa iš dangaus,</verse>
				<verse number="4">ir jis nukrito ant žemės ir išgirdo balsą, sakantį jam: „Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji?“</verse>
				<verse number="5">Ir jis tarė: „Kas tu esi, Viešpatie?“ O Viešpats tarė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji; sunku tau spyriotis prieš dyglius“.</verse>
				<verse number="6">Ir jis drebėdamas bei apstulbęs tarė: „Viešpatie, ką tu nori, kad aš padaryčiau?“ Ir Viešpats jam tarė: „Kelkis ir eik į miestą, ir tau bus pasakyta, ką turi daryti“.</verse>
				<verse number="7">O vyrai, kurie su juo keliavo, stovėjo nebylūs, girdėdami balsą, bet nieko nematydami.</verse>
				<verse number="8">Ir Saulius atsikėlė nuo žemės; ir atmerkęs akis nieko nematė, bet jie vedė jį už rankos ir atvedė į Damaską.</verse>
				<verse number="9">Ir tris dienas jis buvo neregintis ir nei valgė, nei gėrė.</verse>
				<verse number="10">O Damaske buvo vienas mokinys, vardu Ananijas; ir jam regėjime Viešpats tarė: „Ananijau!“ Ir jis tarė: „Štai aš čia, Viešpatie“.</verse>
				<verse number="11">Ir Viešpats jam tarė: „Kelkis ir eik į gatvę, kuri vadinama Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis vieno, vadinamo Sauliumi iš Tarso, nes štai jis meldžiasi</verse>
				<verse number="12">ir regėjime matė vyrą, vardu Ananijas, įeinantį ir uždedantį ant jo savo ranką, kad jis atgautų regėjimą“.</verse>
				<verse number="13">Tada Ananijas atsakė: „Viešpatie, aš iš daugelio girdėjau apie šitą vyrą, kiek daug pikto jis padarė tavo šventiesiems Jeruzalėje;</verse>
				<verse number="14">ir čia jis turi įgaliojimą iš vyriausiųjų kunigų surišti visus, kurie šaukiasi tavo vardo“.</verse>
				<verse number="15">Bet Viešpats jam tarė: „Eik, nes jis yra išrinktasis indas man, kad neštų mano vardą pagonių, karalių ir Izraelio vaikų akivaizdoje,</verse>
				<verse number="16">nes aš jam parodysiu, kokius didžius dalykus jis turės kentėti dėl mano vardo“.</verse>
				<verse number="17">Ir Ananijas nuėjo ir įėjo į namus; ir uždėdamas ant jo savo rankas, tarė: „Broli Sauliau, Viešpats – Jėzus, kuris pasirodė kelyje tau ateinant, siuntė mane, kad atgautum savo regėjimą ir būtum pripildytas Šventosios DVASIOS“.</verse>
				<verse number="18">Ir tuojau nuo jo akių nukrito tarsi žvynai; ir jis kaipmat praregėjo, kėlėsi ir buvo pakrikštytas.</verse>
				<verse number="19">Ir gavęs valgio jis sustiprėjo. Paskui kiek tai dienų Saulius buvo su mokiniais, esančiais Damaske.</verse>
				<verse number="20">Ir tuojau jis skelbė sinagogose Kristų, kad jis yra Dievo Sūnus.</verse>
				<verse number="21">Bet visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi ir tarė: „Ar jis ne tas, kuris naikino tuos, kurie Jeruzalėje šaukėsi šio vardo, ir čia atėjo tuo tikslu, kad juos surištus vestų pas vyriausiuosius kunigus?“</verse>
				<verse number="22">Bet Saulius vis labiau stiprėjo ir kėlė sąmyšį žydams, gyvenantiems Damaske, įrodydamas, kad šitas yra tas Kristus“.</verse>
				<verse number="23">Ir po to, kai išsipildė daug dienų, žydai tarėsi jį nužudyti,</verse>
				<verse number="24">bet jų tykojimas buvo Sauliui žinomas. Ir jie saugojo vartus dieną ir naktį, kad jį nužudytų.</verse>
				<verse number="25">Tada mokiniai paėmė jį naktį ir nuleido žemyn per sieną pintinėje.</verse>
				<verse number="26">O atėjęs į Jeruzalę Saulius bandė prisijungti prie mokinių, bet jie visi jo bijojo ir netikėjo, kad jis buvo mokinys.</verse>
				<verse number="27">Bet Barnabas paėmė jį ir atvedė pas apaštalus bei papasakojo jiems, kaip jis kelyje matė Viešpatį ir kad jis kalbėjo su juo, ir kaip jis Damaske drąsiai skelbė Jėzaus vardu.</verse>
				<verse number="28">Ir jis buvo su jais įeidamas ir išeidamas Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="29">Ir jis drąsiai kalbėjo Viešpaties Jėzaus vardu ir ginčijosi su graikais, bet jie ketino jį užmušti.</verse>
				<verse number="30">Tai sužinoję broliai nugabeno jį žemyn į Cezarėją ir išsiuntė jį į Tarsą.</verse>
				<verse number="31">Tada bažnyčios po visą Judėją, Galilėją ir Samariją ilsėjosi ir statydinosi; ir dauginosi vaikščiodamos Viešpaties baimėje bei Šventosios DVASIOS paguodoje.</verse>
				<verse number="32">Ir įvyko, kai Petras ėjo per visas vietas, jis atėjo žemyn ir pas šventuosius, kurie gyveno Lydoje.</verse>
				<verse number="33">Ir ten jis užtiko vieną žmogų, vardu Enėjas, kuris laikėsi savo patale aštuonis metus ir sirgo paralyžiumi.</verse>
				<verse number="34">Ir Petras jam tarė: „Enėjau, Jėzus Kristus išgydo tave: kelkis ir pasiklok patalą“. Ir jis tuojau atsikėlė.</verse>
				<verse number="35">Ir visi, kurie gyveno Lydoje bei Sarone, pamatė jį ir atsigręžė į Viešpatį.</verse>
				<verse number="36">Na, o Jopėje buvo viena mokinė, vardu Tabita, kas išvertus vadinama Dorka; ši moteris buvo pilna gerų darbų ir išmaldos darbų, kuriuos ji darė.</verse>
				<verse number="37">Ir įvyko tomis dienomis, kad ji susirgo ir mirė; nuplovę ją jie paguldė į aukštutinį kambarį.</verse>
				<verse number="38">Ir kadangi Lyda buvo arti Jopės, mokiniai išgirdę, kad ten buvo Petras, pasiuntė pas jį du vyrus, prašydami, kad jis nedelsdamas ateitų pas juos.</verse>
				<verse number="39">Tada Petras pakilo ir nuėjo su jais. Kai jis atėjo, jie atvedė jį į aukštutinį kambarį; ir visos našlės sustojo prie jo verkdamos ir rodydamos marškinius bei rūbus, kuriuos padarė Dorka, kol dar buvo su jomis.</verse>
				<verse number="40">Bet Petras jas visas išvarė ir atsiklaupė bei meldėsi; ir atsisukęs į kūną tarė: „Tabita, kelkis“. Ir ji atmerkė savo akis ir pamačiusi Petrą atsisėdo.</verse>
				<verse number="41">Ir jis padavė jai savo ranką ir ją pakėlė, ir pakvietęs šventuosius bei našles pristatė ją gyvą.</verse>
				<verse number="42">Ir tai buvo žinoma visoje Jopėje; ir daugelis įtikėjo į Viešpatį.</verse>
				<verse number="43">Ir įvyko, kad jis daug dienų pasiliko Jopėje pas vieną Simoną, kailiadirbį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Cezarėjoje buvo vienas vyras, vardu Kornelijus, šimtininkas pulko, vadinamo italų,</verse>
				<verse number="2">pamaldus vyras ir Dievo bijantis su visais savo namais, kuris davė daug išmaldų tautai ir visuomet meldėsi Dievui.</verse>
				<verse number="3">Apie devintą valandą dienos jis regėjime aiškiai matė pas jį įeinantį Dievo angelą ir jam sakantį: „Kornelijau!“</verse>
				<verse number="4">O į jį pasižiūrėjęs jis išsigando ir tarė: „Kas yra, Viešpatie?“ Ir jis tarė jam: „Tavo maldos ir tavo išmaldos pakilo Dievo akivaizdon prisiminimui.</verse>
				<verse number="5">Ir dabar pasiųsk vyrus į Jopę ir pakviesk tokį Simoną, kurio pravardė Petras:</verse>
				<verse number="6">jis apsistojęs pas tokį Simoną kailiadirbį, kurio namai yra pajūryje – jis tau pasakys, ką turi daryti“.</verse>
				<verse number="7">Ir kai angelas, kuris kalbėjo Kornelijui, buvo išėjęs, jis pašaukė du savo namiškių tarnus ir dievobaimingą kareivį iš tų, kurie nuolat jam patarnavo;</verse>
				<verse number="8">ir paskelbęs jiems visa tai, jis pasiuntė juos į Jopę.</verse>
				<verse number="9">Rytojaus dieną, jiems keliaujant ir artėjant prie miesto, apie šeštą valandą Petras užlipo ant namo stogo melstis;</verse>
				<verse number="10">ir jis labai išalko ir norėjo valgyti, bet kol jie ruošė, jis pateko į transą</verse>
				<verse number="11">ir pamatė atsivėrusį dangų bei kažkokį indą, nusileidžiantį pas jį, tarsi didelę drobulę, pririštą už keturių kampų ir nuleidžiamą ant žemės,</verse>
				<verse number="12">kuriame buvo visokiausių keturkojų žemės gyvulių, laukinių žvėrių, šliaužojančių būtybių ir oro skrajūnų.</verse>
				<verse number="13">Ir jam atėjo balsas: „Kelkis, Petrai; užmušk ir valgyk“.</verse>
				<verse number="14">Bet Petras tarė: „Ne, Viešpatie; nes aš niekada nevalgiau nieko prasto ar nešvaraus“.</verse>
				<verse number="15">Ir jam antrą kartą vėl kalbėjo balsas: „Ką Dievas apvalė, tu nevadink prastu“.</verse>
				<verse number="16">Tai buvo padaryta triskart; ir indas buvo vėl paimtas į dangų.</verse>
				<verse number="17">Na, o kol Petras abejojo savyje, ką šis jo matytas regėjimas turėtų reikšti, štai vyrai, kurie buvo pasiųsti nuo Kornelijaus, išsiklausinėjo apie Simono namus ir stovėjo prie vartų,</verse>
				<verse number="18">ir pašaukę paklausė, ar Simonas, kuris pramintas Petru, čia apsistojęs.</verse>
				<verse number="19">Kol Petras tebemąstė apie tą regėjimą, Dvasia jam tarė: „Štai trys vyrai tavęs ieško.</verse>
				<verse number="20">Todėl kelkis, nusileisk ir eik su jais nei kiek neabejodamas, nes aš juos siunčiau“.</verse>
				<verse number="21">Tada Petras nusileido pas vyrus, kurie buvo jam siųsti nuo Kornelijaus, ir tarė: „Štai aš esu tas, kurio ieškote; dėl kokios priežasties jūs atėjote?“</verse>
				<verse number="22">Ir jie tarė: „Šimtininkas Kornelijus, teisingas vyras ir bijantis Dievo, ir turintis gerą atsiliepimą visos žydų tautos tarpe, buvo perspėtas iš Dievo per šventąjį angelą, kad pasiųstų pakviesti tave į savo namus ir išklausytų tavo žodžių“.</verse>
				<verse number="23">Tada jis juos pakvietė vidun ir priglaudė. O rytojaus dieną Petras išėjo su jais, ir jį lydėjo kai kurie broliai iš Jopės.</verse>
				<verse number="24">O sekančią dieną jie įėjo į Cezarėją. Ir Kornelijus jų laukė, ir buvo susikvietęs savo gimines bei artimus draugus.</verse>
				<verse number="25">Ir Petrui įeinant Kornelijus jį pasitiko, parpuolė prie jo kojų ir jį pagarbino.</verse>
				<verse number="26">Bet Petras jį pakėlė, sakydamas: „Stokis; aš taip pat esu žmogus“.</verse>
				<verse number="27">Ir su juo kalbėdamas jis įėjo ir rado daug susirinkusių.</verse>
				<verse number="28">Ir jis tarė jiems: „Jūs žinote, kad žmogui, kuris yra žydas, neteisėta bendrauti arba ateiti pas kitatautį; bet Dievas man parodė, kad aš jokio žmogaus nevadinčiau prastu ar nešvariu.</verse>
				<verse number="29">Todėl, kai tik buvau pasiųstas, atėjau pas jus be prieštaravimų; todėl klausiu, kokiu tikslu jūs pasiuntėte manęs pakviesti?“</verse>
				<verse number="30">Ir Kornelijus tarė: „Prieš keturias dienas pasninkavau iki šios valandos; o devintą valandą meldžiausi savo namuose, ir štai prieš mane atsistojo vyras skaisčiais drabužiais</verse>
				<verse number="31">ir tarė: ‘Kornelijau, tavo malda išgirsta ir tavo išmaldos prisimintos Dievo akyse.</verse>
				<verse number="32">Todėl pasiųsk į Jopę ir pasikviesk čia Simoną, kurio pravardė Petras; jis prisiglaudęs tokio Simono kailiadirbio namuose pajūryje; atėjęs jis tau kalbės’.</verse>
				<verse number="33">Todėl aš tuojau pasiunčiau pas tave; ir tu gerai padarei, kad atėjai. Todėl dabar mes čia visi esame Dievo akivaizdoje, kad išgirstume viską, kas tau yra Dievo įsakyta“.</verse>
				<verse number="34">Tada Petras atvėrė savo burną ir tarė: „Iš tiesų matau, kad Dievas neatsižvelgia į asmenis,</verse>
				<verse number="35">bet kiekvienoje tautoje tas, kuris jo bijo ir daro teisumą, yra jam priimtinas.</verse>
				<verse number="36">Žodį, kurį Dievas siuntė Izraelio vaikams, skelbdamas taiką per Jėzų Kristų (jis yra visų Viešpats),</verse>
				<verse number="37">tą žodį, aš sakau, jūs žinote; kuris buvo paskelbtas po visą Judėją ir prasidėjo nuo Galilėjos po krikšto, kurį skelbė Jonas;</verse>
				<verse number="38">kaip Dievas patepė Šventąja DVASIA ir jėga Jėzų iš Nazareto, kuris ėjo aplinkui darydamas gera ir gydydamas visus, kurie buvo velnio engiami; nes Dievas buvo su juo.</verse>
				<verse number="39">Ir mes esame liudytojai visko, ką jis padarė žydų šalyje ir Jeruzalėje; kurį jie nužudė ir pakabino ant medžio;</verse>
				<verse number="40">jį Dievas prikėlė trečią dieną ir atvirai jį apreiškė;</verse>
				<verse number="41">ne visai tautai, bet liudytojams, Dievo anksčiau išrinktiems – mums, kurie valgėme ir gėrėme su juo po to, kai jis prisikėlė iš numirusiųjų.</verse>
				<verse number="42">Ir jis įsakė mums skelbti tautai bei liudyti, kad tai jis, kuris yra Dievo paskirtas būti gyvųjų ir mirusiųjų Teisėju.</verse>
				<verse number="43">Jį liudija visi pranašai, kad per jo vardą kiekvienas, kuris į jį tiki, gaus nuodėmių atleidimą“.</verse>
				<verse number="44">Kol Petras dar kalbėjo tuos žodžius, Šventoji DVASIA nupuolė ant visų tų, kurie klausėsi žodžio.</verse>
				<verse number="45">Ir tie iš apipjaustymo, kurie tikėjo, kurie atėjo su Petru, buvo apstulbinti, kadangi ant pagonių irgi buvo išlieta Šventosios DVASIOS dovana.</verse>
				<verse number="46">Nes jie girdėjo juos kalbant kalbomis ir aukštinant Dievą. Tada Petras atsakė:</verse>
				<verse number="47">„Argi gali kas uždrausti vandenį, kad nebūtų pakrikštyti tie, kurie gavo Šventąją DVASIĄ kaip ir mes?“</verse>
				<verse number="48">Ir jis įsakė jiems, kad būtų pakrikštyti Viešpaties vardu. Tada jie maldavo jį pasilikti keletą dienų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Ir apaštalai bei broliai, kurie buvo Judėjoje, išgirdo, kad ir pagonys priėmė Dievo žodį.</verse>
				<verse number="2">Ir kai Petras atėjo aukštyn į Jeruzalę, tie, kurie buvo iš apipjaustymo, ginčijosi su juo,</verse>
				<verse number="3">sakydami: „Tu nuėjai pas neapipjaustytus vyrus ir su jais valgei“.</verse>
				<verse number="4">Bet Petras atpasakojo tą reikalą nuo pradžios ir išdėstė jiems jį paeiliui, sakydamas:</verse>
				<verse number="5">„Aš buvau Jopės mieste besimeldžiantis ir transe mačiau regėjimą: nusileido kažkoks indas, tarsi didelė drobulė, nuleidžiama iš dangaus už keturių kampų; ir tas atėjo pas mane,</verse>
				<verse number="6">į kurį įbedęs savo akis atidžiai įsižiūrėjau ir pamačiau keturkojus žemės gyvulius, laukinius žvėris, šliaužiojančias būtybes ir oro skrajūnus.</verse>
				<verse number="7">Ir išgirdau balsą, man tariantį: ‘Kelkis, Petrai; užmušk ir valgyk’.</verse>
				<verse number="8">Bet aš pasakiau: ‘Ne jau, Viešpatie; nes nieko prasto ar nešvaraus niekada neįėjo į mano burną’.</verse>
				<verse number="9">Bet balsas man vėl iš dangaus atsakė: ‘Ką Dievas apvalė, tu nevadink prastu’.</verse>
				<verse number="10">Ir tai atsitiko tris kartus; ir viskas buvo vėl užtraukta į dangų.</verse>
				<verse number="11">Ir štai prie namų, kuriuose buvau, tuojau atėjo trys vyrai, pasiųsti pas mane iš Cezarėjos.</verse>
				<verse number="12">Ir Dvasia liepė man eiti su jais nei kiek neabejojant. Be to, šitie šeši broliai mane lydėjo, ir mes įėjome į to vyro namus;</verse>
				<verse number="13">ir jis mums apsakė, kaip savo namuose matė angelą, kuris stovėjo ir jam tarė: ‘Pasiųsk į Jopę vyrus ir pakviesk Simoną, pravarde Petras;</verse>
				<verse number="14">kuris pasakys tau žodžius, kuriais tu ir visi tavo namai būsite išgelbėti’.</verse>
				<verse number="15">Ir man pradėjus kalbėti, Šventoji DVASIA nupuolė ant jų, kaip ir ant mūsų pradžioje.</verse>
				<verse number="16">Tada prisiminiau Viešpaties žodį, kaip jis sakė: ‘Jonas iš tikrųjų krikštijo vandeniu; bet jūs būsite pakrikštyti Šventąja DVASIA’.</verse>
				<verse number="17">Jeigu tad Dievas davė jiems tokią pačią dovaną kaip mums, kurie įtikėjome į Viešpatį Jėzų Kristų, kas aš esu, kad galėčiau priešintis Dievui?“</verse>
				<verse number="18">Kai jie tai išgirdo, nusiramino ir šlovino Dievą, sakydami: „Tad ir pagonims Dievas davė atgailą gyvenimui“.</verse>
				<verse number="19">Na, o tie, kurie buvo išsisklaidę dėl persekiojimo, kilusio dėl Stepono, keliavo iki Finikijos ir Kipro, ir Antiocho, skelbdami žodį niekam kitam, o vien tik žydams.</verse>
				<verse number="20">Ir vieni iš jų buvo vyrai iš Kipro ir Kirenės, kurie, atėję į Antiochą, kalbėjo graikams, skelbdami Viešpatį Jėzų.</verse>
				<verse number="21">Ir su jais buvo Viešpaties ranka; ir didelis skaičius įtikėjo bei atsigręžė į Viešpatį.</verse>
				<verse number="22">Tada žinia apie tai atėjo iki Jeruzalėje esančios bažnyčios ausų, ir jie išsiuntė Barnabą, kad jis eitų iki Antiocho.</verse>
				<verse number="23">Kuris, atėjęs ir pamatęs Dievo malonę, apsidžiaugė ir ragino juos visus, kad širdies nutarimu jie priliptų prie Viešpaties.</verse>
				<verse number="24">Nes jis buvo geras vyras ir pilnas Šventosios DVASIOS bei tikėjimo, ir daug žmonių buvo pridėta prie Viešpaties.</verse>
				<verse number="25">Tada Barnabas išėjo į Tarsą ieškoti Sauliaus;</verse>
				<verse number="26">ir jį suradęs atvedė jį į Antiochą. Ir įvyko, kad visus metus jie susirinkdavo su bažnyčia ir mokė daug žmonių. Ir mokiniai krikščionimis pirmiausiai buvo pavadinti Antioche.</verse>
				<verse number="27">Ir tomis dienomis iš Jeruzalės į Antiochą atėjo pranašai.</verse>
				<verse number="28">Ir atsistojo vienas iš jų, vardu Agabas, ir pareiškė per Dvasią, kad visame pasaulyje bus didelis badas, kuris įvyko ciesoriaus Klaudijaus dienomis.</verse>
				<verse number="29">Tada mokiniai, kiekvienas pagal savo išgales nusprendė nusiųsti paramą broliams, gyvenantiems Judėjoje;</verse>
				<verse number="30">ką jie ir padarė, ir išsiuntė tai vyresniesiems per Barnabo ir Sauliaus rankas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Na, o apie tą laiką karalius Erodas pakėlė rankas daryti pikta kai kuriems iš bažnyčios.</verse>
				<verse number="2">Ir jis kalaviju nužudė Jono brolį Jokūbą.</verse>
				<verse number="3">Ir matydamas, kad tai patiko žydams, jis tęsė toliau, kad suimtų ir Petrą (tada buvo Neraugintos duonos dienos).</verse>
				<verse number="4">Ir jį sulaikęs jis pasodino jį į kalėjimą ir padavė saugoti keturiems ketvertams kareivių; norėdamas po Prisikėlimo išvesti jį tautai.</verse>
				<verse number="5">Todėl Petras buvo laikomas kalėjime; bet už jį be perstojo buvo atliekama bažnyčios malda Dievui.</verse>
				<verse number="6">Ir kai Erodas norėjo jį išvesti, tą pačią naktį Petras miegojo tarp dviejų kareivių, surištas dviejomis grandinėmis; o sargai prie durų saugojo kalėjimą.</verse>
				<verse number="7">Ir štai pas jį atėjo Viešpaties angelas, ir kalėjime nušvito šviesa; ir jis sudavė Petrui i šoną bei jį pakėlė, sakydamas: „Greitai kelkis!“ Ir jo grandinės nukrito nuo jo rankų.</verse>
				<verse number="8">Ir angelas jam tarė: „Susijuosk ir susirišk savo sandalus“. Ir jis taip padarė. Ir jis sako jam: „Užsimesk savo drabužį ir sek paskui mane“.</verse>
				<verse number="9">Ir jis išėjo ir sekė paskui jį; ir nežinojo, kad tai buvo tikra, kas buvo angelo daroma; bet galvojo, kad jis matė regėjimą.</verse>
				<verse number="10">Praėję pro pirmą ir antrą sargybą, jie atėjo prie geležinių vartų, vedančių į miestą; kurie jiems patys savaime atsivėrė, ir jie išėjo ir praėjo pro vieną gatvę; ir angelas tuoj pat nuo jo nuėjo.</verse>
				<verse number="11">Ir kai Petras atsipeikėjo, jis tarė: „Dabar tikrai žinau, kad Viešpats siuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankos ir iš viso to, ko tikėjosi žydų tauta“.</verse>
				<verse number="12">Ir tai apsvarstęs, jis atėjo prie namų Marijos, motinos Jono, pravarde Morkus; kur daugelis susirinkę meldėsi.</verse>
				<verse number="13">Ir kai Petras beldėsi į vartų duris, atėjo panelė, vardu Roda, paklausyti.</verse>
				<verse number="14">Ir pažinusi Petro balsą ji iš džiaugsmo neatidarė vartų, bet įbėgo ir papasakojo, kad Petras stovįs priešais vartus.</verse>
				<verse number="15">O jie tarė jai: „Tu pamišusi“. Bet ji be perstojo tvirtino, kad tai buvo taip. Tada jie tarė: „Tai – jo angelas“.</verse>
				<verse number="16">Bet Petras toliau beldėsi; ir atidarę duris bei jį pamatę jie apstulbo.</verse>
				<verse number="17">Bet jis, pamojęs jiems ranka, kad jie tylėtų, papasakojo jiems, kaip Viešpats išvedė jį iš kalėjimo. Ir jis tarė: „Eikite, apsakykite šitai Jokūbui ir broliams“. Ir jis išėjo ir nuėjo į kitą vietą.</verse>
				<verse number="18">Na, o vos tik atėjus dienai, tarp kareivių buvo nemažas sąmyšis, kas gi atsitiko Petrui.</verse>
				<verse number="19">Ir kai Erodas jo ieškojo ir nerado, jis ištardė sargus ir įsakė, kad jie būtų nužudyti. Ir jis ėjo žemyn iš Judėjos į Cezarėją bei ten pasiliko.</verse>
				<verse number="20">Ir Erodas buvo labai nepatenkintas tais iš Tyro ir Sidono; bet jie vieningai atėjo pas jį ir, susidraugavę su Blastu, karaliaus rūmininku, prašė taikos; nes jų kraštas buvo maitinamas karaliaus krašto.</verse>
				<verse number="21">Ir paskirtą dieną Erodas, pasipuošęs karališkais drabužiais, atsisėdo į savo sostą ir sakė jiems kalbą.</verse>
				<verse number="22">Ir tauta sušuko, sakydama: „ Tai – dievo, o ne žmogaus balsas“.</verse>
				<verse number="23">Ir tuoj pat jam smogė Viešpaties angelas, nes jis nedavė Dievui šlovės; ir jis buvo suėstas kirmėlių ir išleido dvasią.</verse>
				<verse number="24">Bet Dievo žodis augo ir dauginosi.</verse>
				<verse number="25">Ir Barnabas bei Saulius, atlikę savo tarnystę, grįžo iš Jeruzalės ir pasiėmė su savimi Joną, pravarde Morkus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Na, o bažnyčioje, esančioje Antioche, buvo kai kurie pranašai ir mokytojai, tokie kaip Barnabas ir Simeonas, vadinamas Nigeriu, ir Lucijus iš Kirenės, ir Manaenas, kuris užaugo kartu su tetrarchu Erodu, ir Saulius.</verse>
				<verse number="2">Kai jie tarnavo Viešpačiui ir pasninkavo, Šventoji DVASIA tarė: „Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam aš juos pašaukiau“.</verse>
				<verse number="3">Ir kai jie papasninkavo, pasimeldė ir uždėjo ant jų savo rankas, jie juos išsiuntė.</verse>
				<verse number="4">Taip jie, išsiųsti Šventosios DVASIOS, išėjo į Seleukiją; ir iš ten išplaukė į Kiprą.</verse>
				<verse number="5">Ir būdami Salame, jie skelbė Dievo žodį žydų sinagogose; ir jie taip pat turėjo Joną, kaip savo tarnautoją.</verse>
				<verse number="6">Ir perėję tą salą iki Pafo jie užtiko vieną burtininką, netikrą pranašą, žydą, kurio vardas buvo Bar-Jėzus,</verse>
				<verse number="7">kuris buvo pas šalies vietininką Sergijų Paulių, protingą vyrą; kuris pasikvietė Barnabą bei Saulių ir norėjo išgirsti Dievo žodį.</verse>
				<verse number="8">Bet burtininkas Elimas (nes išvertus toks jo vardas) jiems priešinosi, siekdamas nukreipti vietininką nuo tikėjimo.</verse>
				<verse number="9">Tada Saulius (kuris taip pat vadinamas Pauliumi) pripildytas Šventosios DVASIOS nukreipė į jį akis</verse>
				<verse number="10">ir tarė: „Ak tu, pilnas visokio klastingumo ir visokios piktadarystės, velnio vaike, visokio teisumo prieše, ar nesiliausi kraipyti teisingų Viešpaties kelių?</verse>
				<verse number="11">O dabar štai ant tavęs yra Viešpaties ranka, ir tu būsi aklas, laikotarpiui nematydamas saulės“. Ir tuojau ant jo užkrito migla ir tamsa; ir jis vaikščiojo ieškodamas, kad kas vestų jį už rankos.</verse>
				<verse number="12">Tada vietininkas, pamatęs, kas atsitiko, įtikėjo, apstulbintas Viešpaties mokslo.</verse>
				<verse number="13">Na, o kai Paulius ir jo draugija išplaukė iš Pafo, jie atvyko į Pergę Pamfilijoje; o Jonas, nuo jų pasitraukęs, sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="14">Bet kai jie pasitraukė iš Pergės, jie atvyko į Antiochą Pisidijoje ir sabato dieną nuėjo į sinagogą ir atsisėdo.</verse>
				<verse number="15">Ir po įstatymo bei pranašų skaitymo sinagogos valdovai pasiuntė pas juos, sakydami: „Vyrai ir broliai, jei turite kokį paskatinimo žodį tautai, tarkite“.</verse>
				<verse number="16">Tada atsistojo Paulius ir pamojęs ranka tarė: „Izraelio vyrai ir jūs, kurie bijote Dievo, išklausykite.</verse>
				<verse number="17">Šios Izraelio tautos Dievas išsirinko mūsų tėvus ir išaukštino tautą, kai jie gyveno kaip ateiviai Egipto šalyje, ir aukšta ranka juos išvedė iš jos.</verse>
				<verse number="18">Ir apie keturiasdešimties metų laikotarpį jis kentė jų būdą dykumoje.</verse>
				<verse number="19">Ir Kanaano šalyje sunaikinęs septynias tautas jis burtu jiems padalino jų šalį.</verse>
				<verse number="20">Ir po to jis apie keturis šimtus penkiasdešimt metų davė jiems teisėjus iki pranašo Samuelio.</verse>
				<verse number="21">Ir po to jie prašė karaliaus; ir Dievas davė jiems Saulių, Kišo sūnų, vyrą iš Benjamino genties, keturiasdešimčiai metų.</verse>
				<verse number="22">Ir jį pašalinęs jis prikėlė jiems Dovydą būti jų karaliumi; kuriam jis taip pat paliudijo ir tarė: ‘Aš radau Dovydą, Jesės sūnų, vyrą pagal mano širdį, kuris įvykdys visą mano valią’.</verse>
				<verse number="23">Iš šio vyro sėklos Dievas pagal savo pažadą prikėlė Izraeliui Gelbėtoją, Jėzų;</verse>
				<verse number="24">kai Jonas prieš jo atėjimą pirmiau paskelbė atgailos krikštą visai Izraelio tautai.</verse>
				<verse number="25">Ir kai Jonas išpildė savo bėgimą, jis tarė: ‘Kuo jūs galvojate mane esant? Aš nesu tas. Bet štai ateina vienas po manęs, kurio kojų apavo nesu vertas atrišti’.</verse>
				<verse number="26">Vyrai ir broliai, Abraomo giminės vaikai ir tarp jūsų besibijantys Dievo, jums yra pasiųstas šio išgelbėjimo žodis.</verse>
				<verse number="27">Nes gyvenantys Jeruzalėje ir jų valdovai, nepažinę jo ir balso pranašų, kurie yra skaitomi kiekvieną sabato dieną, juos jie išpildė, jį pasmerkdami.</verse>
				<verse number="28">Ir nors jie nerado jame pagrindo mirčiai, tačiau prašė Piloto, kad jis būtų nužudytas.</verse>
				<verse number="29">Ir kai jie išpildė viską, kas apie jį buvo parašyta, jie nuėmė jį nuo medžio ir paguldė jį į kapą.</verse>
				<verse number="30">Bet Dievas prikėlė jį iš numirusiųjų,</verse>
				<verse number="31">ir per daugelį dienų jis buvo regėtas tų, kurie su juo atėjo iš Galilėjos aukštyn į Jeruzalę, kurie yra jo liudytojai tautai.</verse>
				<verse number="32">Ir mes skelbiame jums džiugią žinią, kad pažadą, kuris buvo duotas tėvams,</verse>
				<verse number="33">tą Dievas išpildė mums, jų vaikams, tuo, kad jis prikėlė Jėzų; kaip yra parašyta ir antroje psalmėje: ‘Tu esi mano Sūnus, šią dieną aš tave pagimdžiau’.</verse>
				<verse number="34">Ir apie tai, kad jis prikėlė jį iš numirusiųjų, daugiau nebegrįšiantį į supuvimą, jis tarė taip: ‘Aš duosiu jums tikrus Dovydo gailestingumus’.</verse>
				<verse number="35">Todėl jis sako ir kitoje psalmėje: ‘Tu neleisi savo Šventajam matyti supuvimo’.</verse>
				<verse number="36">Nes Dovydas, atitarnavęs savajai kartai pagal Dievo valią, užmigo ir buvo paguldytas pas savo tėvus, ir matė supuvimą;</verse>
				<verse number="37">bet tas, kurį Dievas prikėlė, nematė supuvimo.</verse>
				<verse number="38">Todėl tebūna jums žinoma, vyrai ir broliai, kad per šitą vyrą jums yra skelbiamas nuodėmių atleidimas;</verse>
				<verse number="39">ir visi, kurie tiki, yra per jį išteisinami nuo visko, nuo ko jūs negalėjote būti išteisinti Mozės įstatymu.</verse>
				<verse number="40">Todėl saugokitės, kad ant jūsų neateitų tai, kas yra pasakyta pranašuose:</verse>
				<verse number="41">‘Žiūrėkite, jūs niekintojai, stebėkitės ir pražūkite, nes aš darau darbą jūsų dienomis, darbą, kuriuo jūs jokiu būdu netikėsite, nors jį jums kas ir paskelbtų’.</verse>
				<verse number="42">Ir kai žydai buvo išėję iš sinagogos, pagonys maldavo, kad šitie žodžiai būtų jiems paskelbti sekantį sabatą.</verse>
				<verse number="43">Na, o kai susirinkimas išsiskirstė, daugelis iš žydų ir religingi prozelitai sekė paskui Paulių ir Barnabą, kurie, kalbėdami jiems, įtikinėjo juos pasilikti Dievo malonėje.</verse>
				<verse number="44">Ir sekančią sabato dieną susirinko beveik visas miestas pasiklausyti Dievo žodžio.</verse>
				<verse number="45">Bet žydai pamatę minias prisipildė pavydo ir priešgyniaudami bei piktžodžiaudami kalbėjo prieš tai, kas buvo kalbama Pauliaus.</verse>
				<verse number="46">Tada Paulius ir Barnabas įsidrąsino ir tarė: „Buvo būtina, kad Dievo žodis pirmiau turėjo būti kalbamas jums; bet kadangi jūs jį atmetate nuo savęs ir nuteisiate save kaip nevertus amžinojo gyvenimo, štai mes sukame pas pagonis.</verse>
				<verse number="47">Nes taip mums įsakė Viešpats, sakydamas: „Aš pastačiau tave būti pagonių šviesa, kad būtumei išgelbėjimui iki žemės pakraščių“.</verse>
				<verse number="48">O pagonys tai išgirdę apsidžiaugė ir šlovino Viešpaties žodį; ir visi, kurie buvo paskirti amžinajam gyvenimui, įtikėjo.</verse>
				<verse number="49">Ir Viešpaties žodis išplito po visą kraštą.</verse>
				<verse number="50">Bet žydai sukurstė dievobaimingas ir gerbiamas moteris bei miesto vyriausiuosius ir sukėlė Pauliaus bei Barnabo persekiojimą, ir išvarė juos iš savo ribų.</verse>
				<verse number="51">Bet jie nusipurtė prieš juos dulkes nuo savo kojų ir atėjo į Ikonijų.</verse>
				<verse number="52">Ir mokiniai buvo pripildyti džiaugsmo bei Šventosios DVASIOS.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Ir įvyko Ikonijuje, kad jie kartu nuėjo į žydų sinagogą ir taip kalbėjo, jog įtikėjo didelė minia ir žydų, ir taip pat graikų.</verse>
				<verse number="2">Bet netikintys žydai sukurstė pagonis ir supykdė jų širdis prieš brolius.</verse>
				<verse number="3">Taigi jie ten laikėsi ilgą laiką, drąsiai kalbėdami Viešpatyje, kuris liudijo savo malonės žodį ir davė ženklų bei stebuklų, kad būtų padaryti jų rankomis.</verse>
				<verse number="4">Bet miesto minia buvo pasidalijusi: dalis palaikė žydus, o dalis apaštalus.</verse>
				<verse number="5">Ir kai pagonys bei žydai su savo valdovais kėsinosi juos išniekinti ir užmėtyti akmenimis,</verse>
				<verse number="6">jie tai žinojo ir pabėgo į Likaonijos miestus Listrą ir Derbę bei į aplinkui esantį kraštą,</verse>
				<verse number="7">ir ten skelbė evangeliją.</verse>
				<verse number="8">Ir Listroje sėdėjo vienas vyras bejėgėmis kojomis, būdamas luošys nuo savo motinos įsčių, kuris niekada nebuvo vaikščiojęs;</verse>
				<verse number="9">jis girdėjo kalbant Paulių, kuris įdėmiai žiūrėdamas į jį ir pastebėjęs, kad jis turi tikėjimą būti išgydytas,</verse>
				<verse number="10">garsiu balsu tarė: „Stokis tiesiai ant savo kojų!“ Ir jis pašoko ir vaikščiojo.</verse>
				<verse number="11">Ir kai liaudis pamatė, ką Paulius padarė, jie pakėlė savo balsus, sakydami likaoniečių kalba: „Dievai žmonių pavidalu nužengė pas mus“.</verse>
				<verse number="12">Ir jie pavadino Barnabą Jupiteriu; o Paulių Merkurijumi, nes jis buvo viršiausias kalbėtojas.</verse>
				<verse number="13">Tuomet kunigas Jupiterio, kuris buvo priešais jų miestą, atgabeno prie vartų jaučių bei vainikų ir su liaudimi norėjo atlikti auką.</verse>
				<verse number="14">Išgirdę apie tai, apaštalai Barnabas ir Paulius persiplėšė drabužius ir nubėgo į vidurį liaudies šaukdami</verse>
				<verse number="15">ir sakydami: „Ponai, kodėl tai darote? Mes irgi esame tokių pat jausmų žmonės, kaip ir jūs, ir jums skelbiame, kad nusigręžtumėte nuo šitų tuštybių į gyvąjį Dievą, kuris padarė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose;</verse>
				<verse number="16">kuris praeitais laikais leido visoms tautoms vaikščioti savais keliais.</verse>
				<verse number="17">Tačiau jis nepaliko savęs nepaliudyto, darydamas gera ir duodamas mums lietų iš dangaus ir vaisingus laikotarpius, pripildydamas mūsų širdis maistu ir džiaugsmu“.</verse>
				<verse number="18">Ir šitais pasakymais jie vos ne vos sulaikė liaudį, kad šie neatliktų jiems aukos.</verse>
				<verse number="19">Ir ten atėjo kai kurie žydai iš Antiocho ir Ikonijaus, kurie įkalbėjo liaudį ir, užmėtę Paulių akmenimis, ištempė iš miesto, manydami jį esant mirusiu.</verse>
				<verse number="20">Tačiau kai mokiniai sustojo aplink jį, jis atsikėlė ir įėjo į miestą; o sekančią dieną jis su Barnabu išvyko į Derbę.</verse>
				<verse number="21">Ir paskelbę evangeliją tam miestui bei daugelį išmokę, jie vėl sugrįžo į Listrą, Ikonijų ir Antiochą,</verse>
				<verse number="22">stiprindami mokinių sielas ir ragindami juos pasilikti tikėjime, ir kad mes per daugelį vargų turime įeiti į Dievo karalystę.</verse>
				<verse number="23">Ir paskyrę jiems vyresniuosius kiekvienoje bažnyčioje bei pasimeldę su pasninku, jie patikėjo juos Viešpačiui, į kurį jie tikėjo.</verse>
				<verse number="24">Ir perėję per visą Pisidiją jie atėjo į Pamfiliją.</verse>
				<verse number="25">Ir paskelbę žodį Pergėje jie nuėjo žemyn į Ataliją;</verse>
				<verse number="26">o iš ten išplaukė į Antiochą, iš kur jie buvo patikėti Dievo malonei, darbui, kurį jie įvykdė.</verse>
				<verse number="27">O atvykę ir surinkę bažnyčią, jie atpasakojo viską, ką Dievas su jais nuveikė ir kaip atvėrė tikėjimo duris pagonims.</verse>
				<verse number="28">Ir ten jie ilgą laiką laikėsi su mokiniais.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Ir kai kurie, atėję žemyn iš Judėjos, mokė brolius ir sakė: „Jeigu jūs nebūsite apipjaustyti pagal Mozės paprotį, jūs negalite būti išgelbėti“.</verse>
				<verse number="2">Todėl kai Paulius ir Barnabas turėjo su jais nemažai nesutarimų ir ginčų, jie nutarė, kad Paulius ir Barnabas bei kai kurie kiti iš jų dėl šito klausimo turi eiti aukštyn į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius.</verse>
				<verse number="3">Ir bažnyčios išleisti į kelią, jie ėjo per Finikiją ir Samariją, pasakodami apie pagonių atsivertimą: ir jie sukėlė didelį džiaugsmą visiems broliams.</verse>
				<verse number="4">Ir atvykę į Jeruzalę jie buvo priimti bažnyčios ir apaštalų bei vyresniųjų, ir jie papasakojo viską, ką Dievas nuveikė su jais.</verse>
				<verse number="5">Bet kai kurie iš fariziejų sektos, kurie įtikėjo, pakilo sakydami, kad būtina juos apipjaustyti ir įsakyti jiems laikytis Mozės įstatymo.</verse>
				<verse number="6">Ir susirinko apaštalai ir vyresnieji apsvarstyti šio dalyko.</verse>
				<verse number="7">Ir kai buvo daug ginčo, pakilo Petras ir jiems tarė: „Vyrai ir broliai, jūs žinote, kaip Dievas prieš gerą laiko tarpą tarp mūsų išsirinko, kad pagonys per mano burną išgirstų evangelijos žodį ir įtikėtų.</verse>
				<verse number="8">Ir Dievas, kuris pažįsta širdis, jiems paliudijo, duodamas jiems Šventąją DVASIĄ, lygiai kaip padarė ir mums;</verse>
				<verse number="9">ir nedarė jokio skirtumo tarp mūsų ir jų, apvalydamas jų širdis tikėjimu.</verse>
				<verse number="10">Tai kodėl dabar gundote Dievą, dėdami ant mokinių sprando jungą, kurio nei mūsų tėvai, nei mes nepajėgėme panešti?</verse>
				<verse number="11">Bet mes tikime, kad per Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę mes būsime išgelbėti lygiai kaip ir jie“.</verse>
				<verse number="12">Tada visa minia nutilo bei klausė Barnabo ir Pauliaus pasakojant, kokius stebuklus ir nuostabas per juos tarp pagonių darė Dievas.</verse>
				<verse number="13">O po to, kai jie nutilo, Jokūbas atsakė, sakydamas: „Vyrai ir broliai, paklausykite manęs:</verse>
				<verse number="14">Simeonas papasakojo, kaip Dievas pirma aplankė pagonis, kad iš jų pasiimtų savo vardui liaudį.</verse>
				<verse number="15">Ir su tuo sutinka pranašų žodžiai, kaip yra parašyta:</verse>
				<verse number="16">‘Po to aš sugrįšiu ir atstatysiu Dovydo padangtę, kuri yra nugriuvusi; ir vėl atstatysiu jos griuvėsius ir ją atitiesiu;</verse>
				<verse number="17">kad ieškotų Viešpaties žmonių likutis ir visi pagonys, ant kurių yra ištartas mano vardas, sako Viešpats, darantis visa tai’.</verse>
				<verse number="18">Dievui yra žinomi visi jo darbai nuo pasaulio pradžios.</verse>
				<verse number="19">Todėl mano sprendimas yra, kad nevargintume tų, kurie iš pagonių tarpo yra atsigręžę į Dievą;</verse>
				<verse number="20">bet kad jiems parašytume, kad jie susilaikytų nuo susiteršimo stabais ir nuo paleistuvystės, ir nuo to, kas pasmaugta, ir nuo kraujo.</verse>
				<verse number="21">Nes Mozė nuo senų laikų turi kiekviename mieste tų, kurie skelbia jį, skaitydami sinagogose kiekvieną sabato dieną“.</verse>
				<verse number="22">Tuomet patiko apaštalams ir vyresniesiems su visa bažnyčia pasiųsti iš jų tarpo išrinktus vyrus į Antiochą su Pauliumi ir Barnabu; būtent Judą, pramintą Barsabu, ir Silą, viršiausius vyrus tarp brolių;</verse>
				<verse number="23">ir per juos jie parašė tokius laiškus: „Apaštalai, vyresnieji ir broliai siunčia sveikinimus broliams, esantiems iš pagonių Antioche, Sirijoje ir Kilikijoje;</verse>
				<verse number="24">kadangi mes girdėjome, jog kai kurie išėję iš mūsų trikdė jus žodžiais, apversdami jūsų sielas, sakydami: ‘Jūs turite būti apipjaustyti ir laikytis įstatymo’, kuriems mes nedavėme tokio įsakymo;</verse>
				<verse number="25">mums, vieningai susirinkusiems, atrodė gerai jums pasiųsti išrinktus vyrus su mūsų mylimaisiais Barnabu ir Pauliumi,</verse>
				<verse number="26">žmonėmis, kurie rizikavo savo gyvybėmis dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo.</verse>
				<verse number="27">Todėl mes pasiuntėme Judą ir Silą, kurie irgi jums papasakos tą patį burna.</verse>
				<verse number="28">Nes Šventajai DVASIAI ir mums atrodė gerai neuždėti ant jūsų didesnės naštos negu tai, kas būtina;</verse>
				<verse number="29">kad jūs susilaikytumėte nuo maisto, aukoto stabams, ir nuo kraujo, ir nuo to, kas pasmaugta, ir nuo paleistuvystės; jeigu nuo jų susilaikysite, gerai darysite. Būkite sveiki!“</verse>
				<verse number="30">Taigi išleisti jie atėjo į Antiochą; ir surinkę minią įteikė laišką,</verse>
				<verse number="31">kurį paskaitę jie džiaugėsi paguoda.</verse>
				<verse number="32">O Judas ir Silas, patys irgi būdami pranašai, skatino brolius daugeliu žodžių ir juos sustiprino.</verse>
				<verse number="33">Ir ten prabuvę kurį laiką jie buvo išleisti ramybėje nuo brolių pas apaštalus.</verse>
				<verse number="34">Tačiau Silui patiko dar ten pasilikti.</verse>
				<verse number="35">Taip pat Paulius ir Barnabas pasiliko Antioche, mokydami ir skelbdami Viešpaties žodį, taipogi su daugeliu kitų.</verse>
				<verse number="36">Ir po kiek dienų Paulius tarė Barnabui: „Vėl eikime ir aplankykime mūsų brolius kiekviename mieste, kur skelbėme Viešpaties žodį, ir pažiūrėkime, kaip jiems sekasi“.</verse>
				<verse number="37">O Barnabas nusprendė pasiimti su jais Joną, pravarde Morkus.</verse>
				<verse number="38">Bet Paulius manė, kad negerai pasiimti su jais tą, kuris iš Pamfilijos nuo jų pasitraukė ir nėjo su jais į darbą.</verse>
				<verse number="39">Ir nesutarimas tarp jų buvo toks aštrus, kad jie vienas nuo kito atsiskyrė; ir taip Barnabas pasiėmė Morkų ir išplaukė į Kiprą;</verse>
				<verse number="40">o Paulius pasirinko Silą ir, brolių pavestas Dievo malonei, iškeliavo.</verse>
				<verse number="41">Ir jis ėjo per Siriją ir Kilikiją, stiprindamas bažnyčias.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Tuomet jis atėjo į Derbę ir Listrą; ir štai ten buvo vienas mokinys, vardu Timotiejus, sūnus tokios moters, kuri buvo žydė ir tikėjo; bet jo tėvas buvo graikas;</verse>
				<verse number="2">apie jį buvo gerai atsiliepta brolių, esančių Listroje ir Ikonijuje.</verse>
				<verse number="3">Paulius norėjo, kad jis išvyktų su juo; ir paėmęs jį apipjaustė dėl žydų, buvusių tose vietose, nes jie visi žinojo, kad jo tėvas buvo graikas.</verse>
				<verse number="4">Ir eidami per miestus jie perdavė jiems laikytis įsakų, nustatytų apaštalų ir vyresniųjų, esančių Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="5">Ir taip bažnyčios buvo sutvirtintos tikėjime ir kasdien augo skaičiumi.</verse>
				<verse number="6">Na, o perėję Frigiją ir Galatijos kraštą, ir Šventajai DVASIAI uždraudus jiems skelbti žodį Azijoje,</verse>
				<verse number="7">po to atėję į Myziją jie bandė eiti į Bitiniją, bet Dvasia jiems neleido.</verse>
				<verse number="8">Ir jie, praeidami pro Myziją, atėjo žemyn į Troadą.</verse>
				<verse number="9">Ir naktį Pauliui pasirodė regėjimas: stovėjo vyras iš Makedonijos ir meldė jo, sakydamas: „Ateik į Makedoniją ir padėk mums“.</verse>
				<verse number="10">Ir po to, kai jis pamatė regėjimą, mes tuojau stengėmės vykti į Makedoniją, darydami išvadą, kad Viešpats pašaukė mus skelbti jiems evangeliją.</verse>
				<verse number="11">Todėl išplaukę iš Troado mes tiesiu kursu atvykome į Samotrakiją, o sekančią dieną – į Neapolį;</verse>
				<verse number="12">o iš ten į Filipus, kuris yra pagrindinis tos Makedonijos dalies miestas ir kolonija; ir mes tame mieste pasilikome kiek tai dienų.</verse>
				<verse number="13">Ir per sabatą mes išėjome iš miesto prie upės, kur buvo paprotys atlikti maldą; ir mes atsisėdome bei kalbėjome ten susiėjusioms moterims.</verse>
				<verse number="14">Ir viena moteris, vardu Lidija, purpuro prekiautoja iš Tiatyrų miesto, kuri garbino Dievą, klausėsi mūsų; Viešpats atvėrė jos širdį, kad ji kreipė dėmesį į tai, ką kalbėjo Paulius.</verse>
				<verse number="15">Ir kai buvo pakrikštyta ji ir jos namiškiai, ji mūsų maldavo, sakydama: „Jeigu jūs nusprendėte, kad esu ištikima Viešpačiui, ateikite į mano namus ir ten pasilikite“. Ir ji mus privertė.</verse>
				<verse number="16">Ir įvyko, kai mes ėjome į maldą, mus sutiko viena panelė, apsėsta ateities būrimo dvasios, kuri pranašavimu nešė savo valdovams didelį pelną;</verse>
				<verse number="17">ji sekė paskui Paulių ir mus bei šaukė, sakydama: „Šitie vyrai yra aukščiausiojo Dievo tarnai, kurie skelbia mums išgelbėjimo kelią“.</verse>
				<verse number="18">Ir ji tai darė daug dienų. Bet Paulius, apimtas sielvarto, atsisuko ir tarė dvasiai: „Aš įsakau tau Jėzaus Kristaus vardu išeiti iš jos“. Ir ji išėjo tą pačią valandą.</verse>
				<verse number="19">Ir kai jos valdovai pamatė, kad prapuolė jų pasipelnymo viltis, jie sučiupo Paulių bei Silą, nutempė į turgavietę pas valdovus</verse>
				<verse number="20">ir atvedė juos pas valdytojus, sakydami: „Šitie žmonės, būdami žydai, stipriai drumsčia mūsų miestą</verse>
				<verse number="21">ir moko papročių, kurių neteisėta mums, esant romiečiais, nei priimti, nei laikytis“.</verse>
				<verse number="22">Ir minia kartu sukilo prieš juos; ir valdytojai persiplėšė drabužius ir įsakė juos primušti.</verse>
				<verse number="23">Ir sudavę jiems daug kirčių įmetė į kalėjimą, įpareigodami kalėjimo prižiūrėtoją juos užtikrintai saugoti;</verse>
				<verse number="24">kuris, gavęs tokį įpareigojimą, įmetė juos į vidinį kalėjimą ir jų kojas įtvėrė į šiekštą.</verse>
				<verse number="25">Ir vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi bei giedojo gyrių Dievui, o kaliniai juos girdėjo.</verse>
				<verse number="26">Ir staiga buvo didelis žemės drebėjimas, kad net kalėjimo pamatai drebėjo; ir tuojau atsivėrė visos durys, ir kiekvieno pančiai atsirišo.</verse>
				<verse number="27">O kalėjimo prižiūrėtojas, atsikėlęs iš miego ir pamatęs atviras kalėjimo duris, išsitraukė savo kalaviją ir norėjo nusižudyti, manydamas, kad kaliniai pabėgę.</verse>
				<verse number="28">Bet Paulius šaukė garsiu balsu, sakydamas: „Nedaryk sau pikto, nes mes visi esame čia“.</verse>
				<verse number="29">Tada jis pašaukė šviesos, įšoko ir atėjo drebėdamas, ir parpuolė priešais Paulių ir Silą,</verse>
				<verse number="30">ir išvedęs juos laukan tarė: „Ponai, ką aš turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“</verse>
				<verse number="31">Ir jie tarė: „Tikėk į Viešpatį Jėzų Kristų, ir būsi išgelbėtas tu bei tavo namai“.</verse>
				<verse number="32">Ir jie kalbėjo Viešpaties žodį jam ir visiems, buvusiems jo namuose.</verse>
				<verse number="33">Ir jis paėmė juos tą pačią nakties valandą ir nuplovė jų kirčių žaizdas; ir nedelsiant buvo pakrikštytas jis ir visi jo saviškiai.</verse>
				<verse number="34">Ir atvedęs juos į savo namus jis padėjo priešais juos maisto ir džiaugėsi, tikėdamas į Dievą su visais savo namais.</verse>
				<verse number="35">Ir kai buvo diena, valdytojai pasiuntė tarnus, sakydami: „Paleiskite šituos žmones“.</verse>
				<verse number="36">Ir tas kalėjimo prižiūrėtojas kalbėjo šitą pasakymą Pauliui: „Valdytojai siuntė jus paleisti, todėl dabar išeikite ir eikite ramybėje“.</verse>
				<verse number="37">Bet Paulius jiems tarė: „Jie mus, esančius romiečiais, viešai nepasmerktus primušė ir įmetė į kalėjimą; o dabar jie išmeta mus slapčia? Tikrai ne; jie patys teateina ir mus išveda“.</verse>
				<verse number="38">Ir tarnai pasakė tuos žodžius valdytojams; ir išgirdę, kad šie yra romiečiai, jie išsigando.</verse>
				<verse number="39">Ir jie atėjo bei maldavo jų ir išvedė juos, ir prašė išeiti iš miesto.</verse>
				<verse number="40">Ir jie išėjo iš kalėjimo, ir įėjo į Lidijos namus; ir pamatę brolius paguodė juos ir išvyko.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Na, o perėję Amfipolį ir Apoloniją jie atėjo į Tesaloniką, kur buvo žydų sinagoga;</verse>
				<verse number="2">ir kaip buvo pratęs, Paulius įėjo pas juos ir tris sabato dienas samprotavo su jais iš Raštų,</verse>
				<verse number="3">atverdamas ir tvirtindamas, kad Kristui reikėjo kentėti ir prisikelti iš numirusių; ir kad: „Šis Jėzus, kurį aš jums skelbiu, yra Kristus“.</verse>
				<verse number="4">Ir kai kurie iš jų įtikėjo ir prisidėjo prie Pauliaus ir Silo; ir didelė minia dievobaimingų graikų, ir nemažai viršiausiųjų moterų.</verse>
				<verse number="5">Bet žydai, kurie netikėjo, apimti pavydo pasiėmė niekingų nešvankių vyrų ir surinkę būrį sukėlė visame mieste triukšmą, ir užpuolė Jasono namus, ir siekė išvesti juos pas liaudį.</verse>
				<verse number="6">Bet jų neradę tempė Jasoną ir kai kuriuos brolius pas miesto valdovus, šaukdami: „Šitie, kurie apvertė pasaulį aukštyn kojomis, ir čia yra atėję;</verse>
				<verse number="7">kuriuos Jasonas priėmė; ir šitie visi daro priešingai ciesoriaus įsakams sakydami, kad yra kitas karalius, toks Jėzus“.</verse>
				<verse number="8">Ir jie trikdė liaudį bei miesto valdovus jiems tai girdint.</verse>
				<verse number="9">Ir paėmę iš Jasono ir kitų garantą, jie paleido juos.</verse>
				<verse number="10">Ir broliai tuojau išsiuntė Paulių ir Silą nakčia į Berėją; kurie, ten atėję, nuėjo į žydų sinagogą.</verse>
				<verse number="11">Šitie buvo kilnesni negu tie Tesalonikoje tuo, kad jie priėmė žodį visu noringumu ir kasdien tyrinėjo Raštus, ar taip ir yra.</verse>
				<verse number="12">Todėl daugelis iš jų įtikėjo; taip pat iš garbingų graikų moterų ir iš vyrų – nemažai.</verse>
				<verse number="13">Bet kai Tesalonikos žydai sužinojo, kad Dievo žodis buvo Pauliaus skelbiamas Berėjoje, jie ir ten atėjo bei sukurstė liaudį.</verse>
				<verse number="14">Ir tada broliai tuoj pat išsiuntė Paulių eiti neva iki jūros; bet Silas ir Timotiejus vis dar ten pasiliko.</verse>
				<verse number="15">Ir tie, kurie lydėjo Paulių, atgabeno jį į Atėnus ir, gavę įsakymą Silui ir Timotiejui kuo greičiau pas jį ateiti, išvyko.</verse>
				<verse number="16">Na, o kol Paulius laukė jų Atėnuose, jo dvasia jame susierzino, kai jis pamatė miestą visiškai atiduotą stabmeldystei.</verse>
				<verse number="17">Todėl jis diskutavo sinagogoje su žydais ir su dievobaimingais asmenimis, ir kas dieną turguje su tais, kurie su juo susitikdavo.</verse>
				<verse number="18">Tuomet kai kurie epikiūrininkų ir stoikų filosofai su juo susirėmė. Ir kai kurie sakė: „Ką šis plepys nori pasakyti?“ Dar kiti: „Jis atrodo esąs svetimų dievų skelbėjas“, nes jis skelbė jiems Jėzų ir prisikėlimą.</verse>
				<verse number="19">Ir jie paėmė jį ir atvedė į Areopagą, sakydami: „Ar galime sužinoti, kas tai per naujas mokslas, apie kurį tu kalbi?</verse>
				<verse number="20">Nes tu mūsų ausims pateiki svetimų dalykų; todėl mes norime sužinoti, ką jie reiškia“</verse>
				<verse number="21">(nes visi atėniečiai ir ten esantys ateiviai neleisdavo laiko niekam kitam, o tik tam, kad pasakotų arba išgirstų ką nors naujo).</verse>
				<verse number="22">Tada Paulius atsistojo Marso kalvos viduryje ir tarė: „Atėnų vyrai, aš matau, kad visame kame jūs esate pernelyg prietaringi.</verse>
				<verse number="23">Nes praeidamas ir matydamas jūsų apeigas aš radau aukurą su šiuo užrašu: ‘NEŽINOMAM DIEVUI’. Taigi, kurį jūs nežinodami garbinate, tą aš jums skelbiu.</verse>
				<verse number="24">Dievas, kuris padarė pasaulį ir visa, kas jame, kadangi jis yra dangaus ir žemės Viešpats, negyvena rankomis padarytose šventyklose;</verse>
				<verse number="25">nei garbinamas žmonių rankomis, tarsi jam ko nors reikia, kadangi jis visiems duoda gyvybę ir kvėpavimą, ir viską;</verse>
				<verse number="26">ir iš vieno kraujo padarė visas žmonių tautas gyventi ant viso žemės paviršiaus, ir nustatė anksčiau paskirtus laikus ir jų būsto ribas;</verse>
				<verse number="27">kad jie ieškotų Viešpaties, galbūt jie apčiuoptų jį ir jį atrastų, nors jis nėra toli nuo kiekvieno iš mūsų;</verse>
				<verse number="28">nes jame mes gyvename ir judame, ir turime savo būtį; kaip ir kai kurie iš jūsų pačių poetų yra pasakę: ‘Nes mes taipogi esame jo palikuonys’.</verse>
				<verse number="29">Tad kadangi mes esame Dievo palikuonys, mes neturime manyti, kad Dievystė yra panaši į auksą ar sidabrą, ar akmenį, išraižytą meniškai ir žmogaus sumanymu.</verse>
				<verse number="30">Ir Dievas nekreipė dėmesio į šito nežinojimo laikus; bet dabar visur visiems žmonėms įsako atgailauti,</verse>
				<verse number="31">nes jis nustatė dieną, kurioje teis pasaulį teisumu per tą vyrą, kurį yra paskyręs; apie tai jis yra visiems garantavęs tuo, kad prikėlė jį iš numirusiųjų“.</verse>
				<verse number="32">Ir kai jie išgirdo apie mirusiųjų prisikėlimą, vieni šaipėsi, o kiti sakė: „Apie tai mes tavęs dar paklausysime“.</verse>
				<verse number="33">Taigi Paulius išėjo iš jų tarpo.</verse>
				<verse number="34">Tačiau kai kurie vyrai prilipo prie jo ir įtikėjo; tarp kurių buvo areopagietis Dionizas ir moteris, vardu Damaris, ir kiti su jais.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Po šių dalykų Paulius išvyko iš Atėnų ir atėjo į Korintą;</verse>
				<verse number="2">ir rado vieną žydą vardu Akvilas, gimusį Ponte, neseniai atėjusį iš Italijos su savo žmona Priscila (todėl, kad Klaudijus įsakė visiems žydams išeiti iš Romos), ir atėjo pas juos.</verse>
				<verse number="3">O kadangi jis buvo to paties amato, jis pas juos pasiliko ir dirbo; nes pagal jų verslą jie buvo palapinių gamintojai.</verse>
				<verse number="4">Ir kiekvieną sabatą jis samprotavo sinagogoje bei įtikinėjo žydus ir graikus.</verse>
				<verse number="5">Ir kai Silas bei Timotiejus atėjo iš Makedonijos, Paulius buvo spaudžiamas dvasioje ir liudijo žydams, kad Jėzus yra Kristus.</verse>
				<verse number="6">Bet kai jie prieštaravo sau ir piktžodžiavo, jis nusipurtė drabužį ir jiems tarė: „Jūsų kraujas tebūna ant jūsų pačių galvų; aš esu švarus; nuo šiol aš eisiu pas pagonis“.</verse>
				<verse number="7">Ir jis iš ten išėjo bei įėjo į namus vieno vyro, vardu Justas, kuris garbino Dievą, kurio namas buvo sujungtas su sinagoga.</verse>
				<verse number="8">Ir Krispas, vyriausiasis sinagogos valdovas, įtikėjo į Viešpatį su visais savo namais; ir daugelis iš korintiečių klausydamiesi įtikėjo ir buvo pakrikštyti.</verse>
				<verse number="9">Tada Viešpats naktį kalbėjo Pauliui per regėjimą: „Nebijok, bet kalbėk ir netylėk,</verse>
				<verse number="10">nes aš esu su tavimi, ir niekas nesikėsins tau pakenkti, nes aš turiu daug liaudies šiame mieste“.</verse>
				<verse number="11">Ir jis ten pasiliko metus ir šešis mėnesius, mokydamas tarp jų Dievo žodžio.</verse>
				<verse number="12">Ir kai Galionas buvo Achajos vietininkas, žydai vieningai sukilo prieš Paulių ir nuvedė jį į teismo krasę,</verse>
				<verse number="13">sakydami: „Šitas įtikinėja žmones garbinti Dievą priešingai įstatymui“.</verse>
				<verse number="14">Ir Pauliui besiruošiant praverti burną, Galionas tarė žydams: „O, žydai, jei tai būtų skriaudos arba piktos nešvankybės reikalas, tai būtų, dėl ko turėčiau jus pakęsti;</verse>
				<verse number="15">bet jei tai yra žodžių,vardų ir jūsų įstatymo klausimas, jūs rūpinkitės tuo; nes aš nenoriu būti tokių reikalų teisėjas“.</verse>
				<verse number="16">Ir jis pavarė juos nuo teismo krasės.</verse>
				<verse number="17">Tada visi graikai paėmė Sosteną, viršiausiąjį sinagogos valdovą, ir mušė jį priešais teismo krasę. Bet Galionui niekas iš viso to nerūpėjo.</verse>
				<verse number="18">Ir Paulius po to dar ilgai ten pasiliko, ir tada jis atsisveikino su broliais ir iš ten išplaukė į Siriją, o su juo Priscila ir Akvilas; nusiskutęs Kenkrėjoje savo galvą, nes jis davė įžadą.</verse>
				<verse number="19">Ir jis atvyko į Efezą, ir juos ten paliko, bet jis pats įėjo į sinagogą ir samprotavo su žydais.</verse>
				<verse number="20">Kai jie prašė jį pasilikti su jais ilgesnį laiką, jis nesutiko;</verse>
				<verse number="21">bet atsisveikino su jais, sakydamas: „Aš būtinai turiu švęsti šią ateinančią šventę Jeruzalėje, bet aš vėl pas jus sugrįšiu, jei Dievas norės“. Ir jis išplaukė iš Efezo.</verse>
				<verse number="22">Ir išlipęs Cezarėjoje, nuėjęs aukštyn ir pasveikinęs bažnyčią, jis nuvyko žemyn į Antiochą.</verse>
				<verse number="23">Ir kai jis ten praleido kiek tai laiko, jis išvyko ir ėjo per visą Galatijos ir Frigijos kraštą paeiliui, stiprindamas visus mokinius.</verse>
				<verse number="24">Ir vienas žydas, vardu Apolas, gimęs Aleksandrijoje, iškalbingas vyras ir galingas Raštuose, atėjo į Efezą.</verse>
				<verse number="25">Šis vyras buvo pamokytas Viešpaties kelio ir būdamas karštos dvasios stropiai kalbėjo bei mokė Viešpaties dalykų, žinodamas vien tik Jono krikštą.</verse>
				<verse number="26">Ir jis pradėjo drąsiai kalbėti sinagogoje; kurį Akvilas ir Priscila išgirdę pasiėmė pas save ir jam tobuliau išaiškino Dievo kelią.</verse>
				<verse number="27">Ir kai jis buvo nusiteikęs pereiti į Achają, broliai parašė, ragindami mokinius jį priimti; kuris ten atvykęs daug padėjo tiems, kurie buvo įtikėję per malonę;</verse>
				<verse number="28">nes jis galingai įtikinėjo žydus, ir tai viešai, rodydamas per Raštus, kad Jėzus yra Kristus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Ir įvyko, kad Apolui esant Korinte, Paulius, perėjęs per aukštutines sritis, atėjo į Efezą ir suradęs kai kuriuos mokinius</verse>
				<verse number="2">tarė jiems: „Ar nuo tada, kai įtikėjote, gavote Šventąją DVASIĄ?“ Ir jie tarė jam: „Mes net negirdėjome, kad yra kokia tai Šventoji DVASIA“.</verse>
				<verse number="3">Ir jis tarė jiems: „Į ką tuomet esate pakrikštyti?“ O jie tarė: „Į Jono krikštą“.</verse>
				<verse number="4">Tada Paulius tarė: „Jonas iš tikrųjų krikštijo atgailos krikštu, sakydamas tautai, kad jie tikėtų tą, kuris turi po jo ateiti, tai yra, Kristų Jėzų“.</verse>
				<verse number="5">Kai jie tai išgirdo, jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu.</verse>
				<verse number="6">Ir kai Paulius uždėjo ant jų savo rankas, ant jų atėjo Šventoji DVASIA; ir jie kalbėjo kalbomis bei pranašavo.</verse>
				<verse number="7">O viso vyrų buvo apie dvylika.</verse>
				<verse number="8">Ir jis įėjo į sinagogą ir per tris mėnesius drąsiai kalbėjo, diskutuodamas bei įtikinėdamas tai, kas apie Dievo karalystę.</verse>
				<verse number="9">Tačiau kai nekurie užkietėjo ir netikėjo, bet kalbėjo pikta daugybės akivaizdoje apie tą kelią, jis nuo jų pasitraukė ir atskyrė mokinius, kasdien diskutuodamas Tirano mokykloje.</verse>
				<verse number="10">Ir tai truko dvejus metus; taip, kad visi, gyvenantys Azijoje, žydai ir graikai, išgirdo Viešpaties Jėzaus žodį.</verse>
				<verse number="11">Ir Dievas Pauliaus rankomis darė ypatingus stebuklus;</verse>
				<verse number="12">taip, kad nuo jo kūno ant ligonių buvo nešamos nosinės arba prijuostės, ir ligos pasitraukdavo nuo jų, ir piktosios dvasios iš jų išeidavo.</verse>
				<verse number="13">Tada kai kurie žydai klajūnai, egzorcistai, apsiėmė pašaukti Viešpaties Jėzaus vardą tiems, kurie turėjo piktąsias dvasias, sakydami: „Mes prisaikdiname jus per Jėzų, kurį skelbia Paulius“.</verse>
				<verse number="14">Ir kurie taip darė, buvo septyni sūnūs tokio Skevo, žydo ir vyriausiojo iš kunigų.</verse>
				<verse number="15">O piktoji dvasia atsiliepdama tarė: „Jėzų aš pažįstu ir Paulių pažįstu; bet kas esate jūs?“</verse>
				<verse number="16">Ir tas žmogus, kuriame buvo piktoji dvasia, šoko ant jų ir juos nugalėjo, ir juos įveikė taip, kad jie pabėgo iš tų namų nuogi ir sužeisti.</verse>
				<verse number="17">Ir tai tapo žinoma visiems žydams ir taipogi graikams, gyvenantiems Efeze; ir juos visus apėmė baimė, ir Viešpaties Jėzaus vardas buvo išaukštintas.</verse>
				<verse number="18">Ir daugelis, kurie įtikėjo, atėjo ir išpažino, ir apsakė savo darbus.</verse>
				<verse number="19">Taip pat daugelis iš tų, kurie užsiiminėjo keistais mokslais, sunešė savo knygas ir sudegino jas visų akivaizdoje; ir jie apskaičiavo jų vertę, ir ji radosi penkiasdešimt tūkstančių sidabrinių.</verse>
				<verse number="20">Taip galingai augo Dievo žodis ir ėmė viršų.</verse>
				<verse number="21">Pasibaigus šitiems dalykams, Paulius nusprendė dvasioje, perėjęs per Makedoniją ir Achają, eiti į Jeruzalę, sakydamas: „Ten pabuvęs aš turiu pamatyti ir Romą“.</verse>
				<verse number="22">Taigi jis pasiuntė į Makedoniją du iš tų, kurie jam tarnavo, Timotiejų ir Erastą; bet jis pats laikotarpiui pasiliko Azijoje.</verse>
				<verse number="23">Ir tuo pačiu metu kilo nemažas sąmyšis dėl to kelio.</verse>
				<verse number="24">Nes vienas, vardu Demetrijus, sidabrakalys, kuris darė sidabrines šventyklas Dianai, nešė nemažą pelną amatininkams;</verse>
				<verse number="25">kuriuos jis susikvietė kartu su panašaus verslo darbininkais ir tarė: „Ponai, jūs žinote, kad iš šito amato mes turime savo gerovę.</verse>
				<verse number="26">Be to, jūs matote ir girdite, kad ne vien tik Efeze, bet beveik visoje Azijoje šitas Paulius įtikino ir nukreipė daug žmonių, sakydamas, kad tie, kurie padaryti rankomis, nėra dievai,</verse>
				<verse number="27">todėl ne vien šis mūsų amatas yra pavojuje tapti beverčiu; bet ir didžiosios deivės Dianos šventykla bus paniekinta, ir bus sunaikinta jos didybė, kurią garbina visa Azija ir pasaulis“.</verse>
				<verse number="28">Ir kai jie išgirdo šiuos pasakymus, jie buvo pilni rūstybės ir šaukė sakydami: „Didi efeziečių Diana!“</verse>
				<verse number="29">Ir visas miestas prisipildė sąmyšio; ir pasigavę vyrus iš Makedonijos, Pauliaus kelionės palydovus Gajų ir Aristarchą, jie vieningai veržėsi į teatrą.</verse>
				<verse number="30">Ir kai Paulius norėjo įeiti pas liaudį, mokiniai jam neleido.</verse>
				<verse number="31">Ir vieni iš Azijos vyriausiųjų, kurie buvo jo draugai, pasiuntė pas jį, prašydami jo, kad jis nedrįstų pats eiti į teatrą.</verse>
				<verse number="32">Taigi vieni šaukė viena, o kiti kita, nes susirinkimas buvo sumišęs; ir didesnė dalis nežinojo, kodėl jie susirinko.</verse>
				<verse number="33">Ir jie ištempė iš minios Aleksandrą, žydams jį stumiant į priekį. Ir Aleksandras pamojo ranka ir norėjo liaudžiai pasakyti apsigynimo kalbą.</verse>
				<verse number="34">Bet kai jie sužinojo, kad jis buvo žydas, visi vienu balsu apie dvi valandas šaukė: „Didi efeziečių Diana!“</verse>
				<verse number="35">Ir kai miesto raštininkas nuramino liaudį, jis tarė: „Efezo vyrai, kas gi yra toks žmogus, kuris nežinotų, kad efeziečių miestas yra garbintojas didžiosios deivės Dianos ir atvaizdo, nukritusio iš Jupiterio?</verse>
				<verse number="36">Tad kadangi tam negalima prieštarauti, jūs turite būti ramūs ir nieko nedaryti neapgalvotai.</verse>
				<verse number="37">Nes jūs čia atvedėte šituos vyrus, kurie nėra nei bažnyčių plėšikai, nei jūsų deivės piktžodžiautojai.</verse>
				<verse number="38">Todėl, jei Demetrijus ir su juo esantys amatininkai turi reikalą prieš ką nors, teismas yra atviras, ir yra vietininkai: tegul jie skundžia vienas kitą.</verse>
				<verse number="39">Bet jei ko nors ieškote dėl kitų reikalų, tai bus nuspręsta teisėtame susirinkime.</verse>
				<verse number="40">Nes mes esame pavojuje būti teisiami dėl šios dienos triukšmo, nesant jokiai priežasčiai, kuria mes galėtume pasiaiškinti dėl šio susibūrimo“.</verse>
				<verse number="41">Ir taip pakalbėjęs, jis paleido susirinkimą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Ir triukšmui paliovus Paulius pasikvietė mokinius, juos apkabino ir išėjo, kad vyktų į Makedoniją.</verse>
				<verse number="2">Ir perėjęs tas vietoves ir suteikęs jiems daug paskatinimo, jis atėjo į Graikiją</verse>
				<verse number="3">ir ten pasiliko tris mėnesius. Ir kai jam besiruošiant plaukti į Siriją, žydai jo tykojo, jis nusprendė grįžti per Makedoniją.</verse>
				<verse number="4">Ir į Aziją jį lydėjo Sopateris iš Berėjos; o iš tesalonikiečių Aristarchas ir Sekundas; ir Gajus iš Derbės, ir Timotiejus; o iš Azijos Tichikas ir Trofimas.</verse>
				<verse number="5">Šitie, pirma nuėję, laukė mūsų Troadoje.</verse>
				<verse number="6">O po Neraugintos duonos dienų mes išplaukėme iš Filipų ir per penkias dienas atvykome pas juos į Troadą; kur pasilikome septynias dienas.</verse>
				<verse number="7">Ir pirmąją savaitės dieną, kai mokiniai susirinko laužyti duonos, Paulius jiems skelbė, pasiruošęs rytojaus dieną išeiti; ir užtęsė savo kalbą iki vidurnakčio.</verse>
				<verse number="8">Ir buvo daug šviesų aukštutiniame kambaryje, kur jie buvo susirinkę.</verse>
				<verse number="9">Ir lange sėdėjo vienas jaunuolis, vardu Eutichas, užmigęs giliu miegu; ir Pauliui ilgai beskelbiant, jis nugrimzdo į miegą ir nukrito iš trečio aukšto, ir buvo pakeltas negyvas.</verse>
				<verse number="10">O Paulius nuėjo žemyn, užkrito ant jo ir jį apkabinęs tarė: „Nebūkite sunerimę; nes jo gyvybė yra jame“.</verse>
				<verse number="11">Taigi jis, vėl atėjęs į viršų, laužęs duoną, valgęs ir pakalbėjęs ilgą laiko tarpą, net iki aušros, taip išėjo.</verse>
				<verse number="12">Ir jie atvedė jaunuolį gyvą ir buvo nemenkai paguosti.</verse>
				<verse number="13">Ir mes pirma nuėjome į laivą ir išplaukėme į Asą, ten ketindami pasiimti Paulių, nes jis taip nurodė, pats ketindamas eiti pėsčiomis.</verse>
				<verse number="14">Ir kai jis susitiko su mumis Asoje, mes jį pasiėmėme ir atvykome į Mitilėnę.</verse>
				<verse number="15">Ir mes iš ten išplaukėme ir sekančią dieną atvykome priešais Chiją; o sekančią dieną mes atvykome į Samosą ir pasilikome Trogiliume; ir sekančią dieną mes atvykome į Miletą.</verse>
				<verse number="16">Nes Paulius buvo nusprendęs praplaukti Efezą, kadangi jis nenorėjo praleisti laiko Azijoje; nes jis skubėjo, jei būtų jam įmanoma, Sekminių dieną būti Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="17">Ir iš Mileto jis pasiuntė į Efezą ir pakvietė bažnyčios vyresniuosius.</verse>
				<verse number="18">Ir kai jie pas jį atėjo, jis tarė jiems: „Jūs žinote nuo pirmos dienos, kai atėjau į Aziją, koks aš buvau su jumis visais laikotarpiais,</verse>
				<verse number="19">tarnaudamas Viešpačiui su visu nuolankumu ir daugeliu ašarų, ir pagundų, kurios ištiko mane dėl žydų tykojimo;</verse>
				<verse number="20">ir kaip aš neužlaikiau nieko, kas buvo jums naudinga, bet jums paskelbiau ir jus mokiau viešai bei iš namų į namus,</verse>
				<verse number="21">liudydamas tiek žydams, tiek ir graikams atgailą link Dievo ir tikėjimą į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.</verse>
				<verse number="22">O štai dabar aš dvasioje sukaustytas einu į Jeruzalę nežinodamas, kas mane ten ištiks;</verse>
				<verse number="23">tiktai Šventoji DVASIA liudija kiekviename mieste sakydama, kad manęs laukia pančiai ir vargai.</verse>
				<verse number="24">Bet niekas iš šitų dalykų manęs neišjudina, ir nebranginu savo gyvybės, idant užbaigčiau savo bėgimą su džiaugsmu ir tarnystę, kurią gavau iš Viešpaties Jėzaus, kad liudyčiau Dievo malonės evangeliją.</verse>
				<verse number="25">O dabar štai aš žinau, kad jūs visi, tarp kurių aš ėjau skelbdamas Dievo karalystę, nebematysite mano veido.</verse>
				<verse number="26">Todėl liudiju jums šią dieną, kad aš esu tyras nuo visų žmonių kraujo.</verse>
				<verse number="27">Nes aš nevengiau jums paskelbti visų Dievo sumanymų.</verse>
				<verse number="28">Todėl žiūrėkite savęs ir visos kaimenės, kuriai Šventoji DVASIA paskyrė jus prižiūrėtojais, ganyti Dievo bažnyčią, kurią jis nusipirko savo krauju.</verse>
				<verse number="29">Nes aš žinau tai, kad po mano išėjimo tarp jūsų įeis smarkūs vilkai, nesigailintys kaimenės.</verse>
				<verse number="30">Taip pat ir iš jūsų pakils vyrai, kalbantys iškreiptus dalykus, kad patrauktų mokinius paskui save.</verse>
				<verse number="31">Todėl budėkite ir prisiminkite, kad per tris metus naktį ir dieną nepalioviau įspėjinėti kiekvieno su ašaromis.</verse>
				<verse number="32">O dabar, broliai, aš pavedu jus Dievui ir jo malonės žodžiui, kuris yra pajėgus jus pastatyti ir duoti jums paveldą tarp visų tų, kurie yra pašvęsti.</verse>
				<verse number="33">Negeidžiau niekieno sidabro ar aukso, ar drabužio.</verse>
				<verse number="34">Taip, jūs patys žinote, kad šitos rankos tarnavo mano reikmėms ir tiems, kurie buvo su manimi.</verse>
				<verse number="35">Aš visa jums parodžiau, kad šitaip triūsdami jūs turite paremti silpnuosius ir prisiminti Viešpaties Jėzaus žodžius, kaip jis sakė: ‘Labiau palaiminta duoti, negu imti’“.</verse>
				<verse number="36">Ir taip pakalbėjęs jis atsiklaupė ir su jais visais pasimeldė.</verse>
				<verse number="37">Ir jie visi smarkiai verkė, puolė Pauliui ant kaklo ir jį bučiavo,</verse>
				<verse number="38">labiausiai liūdėdami dėl jo pasakytų žodžių, kad jie nebematys jo veido. Ir jie palydėjo jį į laivą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Ir įvyko, kai mes nuo jų atsiskyrėme ir pasileidome nuo kranto, mes tiesiu kursu atvykome į Kosą ir sekančią dieną į Rodą, o iš ten į Patarą;</verse>
				<verse number="2">ir suradę laivą, plaukiantį į Finikiją, mes įlipome ir išvykome.</verse>
				<verse number="3">Na, o išvydę Kiprą, jį palikome kairėje ir plaukėme į Siriją, ir išlipome Tyre, nes ten laivas turėjo iškrauti savo naštą.</verse>
				<verse number="4">Ir suradę mokinius, mes ten pasilikome septynias dienas; jie sakė Pauliui per Dvasią, kad jis neitų aukštyn į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="5">Ir kai užbaigėme tas dienas, mes išėjome ir nukeliavome sau; ir jie visi su žmonomis ir vaikais mus lydėjo, kol atsiradome už miesto; ir mes atsiklaupėme ant kranto ir pasimeldėme.</verse>
				<verse number="6">Ir vieni su kitais atsisveikinę įlipome į laivą; ir jie sugrįžo namo.</verse>
				<verse number="7">Ir kai mes užbaigėme savo plaukimą iš Tyro, mes atvykome į Ptolemaidą ir pasveikinome brolius bei pasilikome su jais vieną dieną.</verse>
				<verse number="8">O sekančią dieną mes, kurie buvome drauge su Pauliumi, išvykome ir atvykome į Cezarėją; ir mes įėjome į namus evangelisto Pilypo, kuris buvo vienas iš septynių; ir pasilikome pas jį.</verse>
				<verse number="9">Ir tas vyras turėjo keturias dukteris, mergeles, kurios pranašavo.</verse>
				<verse number="10">Ir mums ten pasilikus daug dienų, iš Judėjos atėjo žemyn vienas pranašas, vardu Agabas.</verse>
				<verse number="11">Ir pas mus atėjęs, jis paėmė Pauliaus juostą ir susirišo savo rankas bei kojas ir tarė: „Taip sako Šventoji DVASIA: ‘Taip žydai Jeruzalėje suriš tą vyrą, kuriam priklauso šita juosta, ir atiduos jį į pagonių rankas’“.</verse>
				<verse number="12">Ir kai mes tai išgirdome, mes ir tenykščiai maldavome jo neiti aukštyn į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="13">Tada Paulius atsakė: „Ką darote verkdami ir draskydami man širdį? Nes aš pasiruošęs ne tik būti surištas, bet ir mirti Jeruzalėje dėl Viešpaties Jėzaus vardo“.</verse>
				<verse number="14">Ir kai jis nesidavė perkalbamas, mes paliovėme, sakydami: „Tebūna atlikta Viešpaties valia“.</verse>
				<verse number="15">Ir po tų dienų mes pasiėmėme savo mantą ir nuėjome aukštyn į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="16">Su mumis taip pat vyko kai kurie iš Cezarėjos mokinių ir vedėsi su savimi tokį Mnasoną iš Kipro, seną mokinį, pas kurį mes turėjome apsistoti.</verse>
				<verse number="17">O kai atėjome į Jeruzalę, broliai mus priėmė su džiaugsmu.</verse>
				<verse number="18">Ir sekančią dieną Paulius su mumis įėjo pas Jokūbą; ir ten buvo visi vyresnieji.</verse>
				<verse number="19">Ir juos pasveikinęs jis detaliai išdėstė, ką Dievas atliko tarp pagonių per jo tarnystę.</verse>
				<verse number="20">Ir tai išgirdę jie šlovino Viešpatį ir jam tarė: „Matai, broli, kiek tūkstančių yra žydų, kurie tiki; ir jie visi uolūs dėl įstatymo;</verse>
				<verse number="21">ir jiems yra pranešta apie tave, kad tu mokai visus žydus, esančius tarp pagonių, atsižadėti Mozės, sakydamas, kad jiems nereikia apipjaustyti savo vaikų nei vaikščioti pagal papročius.</verse>
				<verse number="22">Tad kas gi tai? Minia būtinai turės susirinkti, nes jie išgirs, kad tu esi atėjęs.</verse>
				<verse number="23">Todėl daryk tai, ką mes tau sakome: pas mus yra keturi vyrai, kurie yra davę įžadą;</verse>
				<verse number="24">juos paimk ir apsivalyk su jais, ir prisiimk jų išlaidas, kad jie nusiskustų galvas; ir visi žinotų, jog tai, kas apie tave jiems pranešta, yra niekas; bet kad ir tu pats vaikštai drausmingai ir laikaisi įstatymo.</verse>
				<verse number="25">O dėl pagonių, kurie tiki, mes esame parašę ir nusprendę, kad jie nieko tokio nesilaikytų, o tik kad saugotųsi nuo to, kas aukojama stabams, nuo kraujo, nuo pasmaugtų ir nuo paleistuvystės“.</verse>
				<verse number="26">Tada Paulius paėmė vyrus ir sekančią dieną apsivalęs su jais įėjo į šventyklą nurodyti apsivalymo dienų užbaigimo, kol turės būti aukojama auka už kiekvieną iš jų.</verse>
				<verse number="27">O kai septynios dienos buvo beveik pasibaigusios, Azijos žydai, pamatę jį šventykloje, sukurstė visą tautą ir pridėjo prie jo rankas,</verse>
				<verse number="28">šaukdami: „Izraelio vyrai, padėkite: šitas yra tas vyras, kuris visur visus moko prieš tautą, įstatymą ir šitą vietą; o be to jis dar ir graikus atvedė į šventyklą ir suteršė šią šventą vietą</verse>
				<verse number="29">(nes jie prieš tai buvo matę su juo mieste efezietį Trofimą ir manė, kad Paulius buvo jį atsivedęs į šventyklą).</verse>
				<verse number="30">Ir visas miestas sujudo, ir tauta susibėgo kartu; ir jie pačiupo Paulių ir išvedė jį iš šventyklos; ir bematant durys buvo užrakintos.</verse>
				<verse number="31">Ir kai jie ruošėsi jį užmušti, žinia atėjo iki vyriausiojo pulko vado, kad visa Jeruzalė sujudo.</verse>
				<verse number="32">Jis tuoj pat paėmė kareivius bei šimtininkus ir nubėgo žemyn pas juos; o pamatę vyriausiąjį vadą ir kareivius jie liovėsi mušę Paulių.</verse>
				<verse number="33">Tada vyriausiasis vadas priėjo, jį paėmė ir įsakė surišti jį dviem grandinėm; ir klausinėjo, kas jis yra ir ką padaręs.</verse>
				<verse number="34">O minios tarpe vieni šaukė viena, kiti kita; ir dėl triukšmo negalėdamas sužinoti tikrumo jis įsakė jį nuvesti į pilį.</verse>
				<verse number="35">Ir kai jis atėjo ant laiptų, buvo taip, kad jis buvo kareivių nešamas dėl tautos įsisiautėjimo.</verse>
				<verse number="36">Nes tautos daugybė sekė paskui, šaukdama: „Šalin jį!“</verse>
				<verse number="37">Ir kai Paulius buvo bevedamas į pilį, jis tarė vyriausiam vadui: „Ar aš galiu tau kalbėti?“, kuris tarė: „Ar tu moki kalbėti graikiškai?</verse>
				<verse number="38">Ar tu nesi tas egiptietis, kuris prieš šias dienas sukėlė sujudimą ir išvedė į dykumą keturis tūkstančius vyrų, kurie buvo žmogžudžiai?“</verse>
				<verse number="39">Bet Paulius tarė: „Aš esu žydas, žmogus iš Kilikijos miesto Tarso, nemenko miesto pilietis; ir aš maldauju tavęs, leisk man kalbėti tautai“.</verse>
				<verse number="40">Ir kai jis davė jam leidimą, Paulius atsistojo ant laiptų ir pamojo ranka tautai. Ir kai pasidarė didi tyla, jis kalbėjo jiems hebrajų kalba sakydamas:</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">„Vyrai, broliai ir tėvai, išklausykite mano apsigynimo, kurį dabar kalbu jums</verse>
				<verse number="2">(ir išgirdę jį kalbant jiems hebrajų kalba, jie dar labiau nutilo; ir jis sako):</verse>
				<verse number="3">„Aš iš tiesų esu vyras, žydas, gimęs Kilikijos mieste Tarse, dar užaugintas šiame mieste prie Gamalielio kojų ir išmokytas pagal tobulą tėvų įstatymo būdą, ir buvau uolus dėl Dievo kaip jūs visi esate šią dieną.</verse>
				<verse number="4">Ir aš iki mirties persekiojau šitą kelią, surišdamas ir atiduodamas į kalėjimus tiek vyrus, tiek moteris.</verse>
				<verse number="5">Kaip ir aukščiausiasis kunigas man liudija, ir visas vyresniųjų luomas, iš kurių aš taip pat gavau laiškus broliams ir ėjau į Damaską, kad ten esančius vesčiau surištus į Jeruzalę, idant būtų nubausti.</verse>
				<verse number="6">Ir įvyko, kad, kai aš keliavau ir apie vidurdienį priartėjau prie Damasko, staiga iš dangaus mane apšvietė didi šviesa.</verse>
				<verse number="7">Ir aš nukritau ant žemės ir išgirdau man sakantį balsą: ‘Sauliau, Sauliau, kodėl tu mane persekioji?’</verse>
				<verse number="8">Ir aš atsakiau: ‘Kas tu esi, Viešpatie?’ O jis man tarė: ‘Aš esu Jėzus iš Nazareto, kurį tu persekioji’.</verse>
				<verse number="9">Ir tie, kurie buvo su manimi, iš tiesų matė šviesą ir išsigando; bet jie negirdėjo man kalbėjusiojo balso.</verse>
				<verse number="10">Ir aš tariau: ‘Ką aš turiu daryti, Viešpatie?’ O Viešpats man tarė: ‘Kelkis ir eik į Damaską; ir ten tau bus pasakyta apie visa, kas tau yra paskirta daryti’.</verse>
				<verse number="11">Ir kai negalėjau matyti dėl tos šviesos šlovės, vedamas už rankos tų, kurie buvo su manimi, atėjau į Damaską.</verse>
				<verse number="12">Ir toks Ananijas, dievobaimingas pagal įstatymą vyras, turintis gerą atsiliepimą iš visų ten gyvenančių žydų,</verse>
				<verse number="13">atėjo pas mane, atsistojo ir man tarė: ‘Broli Sauliau, atgauk savo regėjimą!’ Ir tą pačią valandą aš pažiūrėjau į jį aukštyn.</verse>
				<verse number="14">Ir jis tarė: ‘Mūsų tėvų Dievas tave išsirinko, kad pažintum jo valią ir pamatytum tą Teisųjį, ir išgirstum jo burnos balsą.</verse>
				<verse number="15">Nes tu būsi jo liudytojas visiems žmonėms to, ką matei ir girdėjai.</verse>
				<verse number="16">O dabar, ko delsi? Kelkis, būk pakrikštytas ir nusiplauk savo nuodėmes, šaukdamasis Viešpaties vardo’.</verse>
				<verse number="17">Ir įvyko, kai buvau grįžęs į Jeruzalę, man besimeldžiant šventykloje, aš buvau transe;</verse>
				<verse number="18">ir pamačiau jį man sakant: ‘Skubėk ir greitai išeik iš Jeruzalės, nes jie nepriims tavo liudijimo apie mane’.</verse>
				<verse number="19">Ir aš tariau: ‘Viešpatie, jie žino, kad aš įkalindavau ir mušdavau kiekvienoje sinagogoje tuos, kurie tiki į tave;</verse>
				<verse number="20">ir kai buvo pralietas tavo liudytojo Stepono kraujas, aš irgi stovėjau šalia ir pritariau jo mirčiai, ir saugojau drabužius tų, kurie jį užmušė.</verse>
				<verse number="21">O jis man tarė: ‘Išeik, nes aš tave išsiųsiu toli pas pagonis’“.</verse>
				<verse number="22">Ir jie klausėsi jo iki šio žodžio, ir tada pakėlė savo balsus ir tarė: „Šalin tokį nuo žemės, nes nedera, kad jis gyventų!“</verse>
				<verse number="23">Ir jiems šaukiant bei nusimetant drabužius ir mėtant dulkes į orą,</verse>
				<verse number="24">vyriausiasis vadas įsakė įvesti jį į pilį ir liepė, kad jis būtų tardomas plakant; idant sužinotų, kodėl jie taip prieš jį šaukė.</verse>
				<verse number="25">Ir kai jie rišo jį diržais, Paulius tarė šalia stovinčiam šimtininkui: „Ar jums teisėta plakti žmogų, kuris yra romietis ir nepasmerktas?“</verse>
				<verse number="26">Kai šimtininkas tai išgirdo, jis nuėjo ir pasakė vyriausiajam vadui tardamas: „Žiūrėk, ką darai, nes šitas žmogus yra romietis“.</verse>
				<verse number="27">Tada vyriausiasis vadas atėjo ir jam tarė: „Sakyk man, ar tu esi romietis?“ Jis tarė: „Taip“.</verse>
				<verse number="28">O vyriausiasis vadas atsakė: „Už didelę sumą aš įsigijau šią laisvę“. Ir Paulius tarė: „O aš gimiau laisvas “.</verse>
				<verse number="29">Tuomet bematant pasitraukė nuo jo tie, kurie turėjo jį tardyti; ir vyriausiasis vadas irgi išsigando po to, kai sužinojo, kad jis buvo romietis ir kad buvo jį surišęs.</verse>
				<verse number="30">Rytojaus dieną, norėdamas sužinoti tikrumą, kodėl jis buvo apkaltintas žydų, jis atlaisvino jį nuo raiščių ir įsakė pasirodyti vyriausiems kunigams bei visai jų tarybai, ir, atvedęs Paulių žemyn, pastatė jį jų akivaizdoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Ir Paulius įdėmiai žiūrėdamas į tarybą tarė: „Vyrai ir broliai, aš iki šios dienos gyvenau Dievo akivaizdoje visiškai gryna sąžine“.</verse>
				<verse number="2">O aukščiausiasis kunigas Ananijas įsakė šalia jo stovintiems smogti jam per burną.</verse>
				<verse number="3">Tada Paulius jam tarė: „Dievas tau smogs, pabaltinta siena; ar tu sėdi, kad mane teistum pagal įstatymą, o įsakai, kad man smogtų priešingai įstatymui?“</verse>
				<verse number="4">Ir stovintys šalia tarė: „Ar tu keiki aukščiausiąjį Dievo kunigą?“</verse>
				<verse number="5">Tada Paulius tarė: „Aš nežinojau, broliai, kad jis yra aukščiausiasis kunigas, nes yra parašyta: ‘Nekalbėk pikto apie savo tautos valdovą’.</verse>
				<verse number="6">Bet Paulius, supratęs, kad viena dalis buvo sadukiejai, o kita – fariziejai, šaukė taryboje: „Vyrai ir broliai, aš esu fariziejus, fariziejaus sūnus; aš esu teisiamas dėl mirusiųjų vilties ir prisikėlimo“.</verse>
				<verse number="7">Ir kai jis taip pasakė, tarp fariziejų ir sadukiejų kilo ginčas; ir minia pasidalijo.</verse>
				<verse number="8">Nes sadukiejai sako, kad nėra prisikėlimo nei angelo, nei dvasios; bet fariziejai tuos pripažįsta.</verse>
				<verse number="9">Ir kilo didelis šauksmas; ir pakilo raštininkai iš fariziejų pusės, ir ginčijosi, sakydami: „Mes nerandame nieko pikta šiame žmoguje; bet jeigu jam kalbėjo dvasia ar angelas, nekovokime prieš Dievą“.</verse>
				<verse number="10">Ir kai kilo smarkus ginčas, vyriausiasis vadas bijodamas, kad Paulius nebūtų jų sudraskytas į gabalus, įsakė kareiviams nueiti žemyn ir jėga paimti jį iš jų tarpo bei nuvesti į pilį.</verse>
				<verse number="11">Ir sekančią naktį prie jo atsistojo Viešpats ir tarė: „Pauliau, būk linksmas; nes kaip tu liudijai apie mane Jeruzalėje, taip tu turi liudyti ir Romoje“.</verse>
				<verse number="12">Ir kai buvo diena, susibūrė kai kurie žydai ir užsikeikė, sakydami, kad jie nei valgys, nei gers, kol nenužudys Pauliaus.</verse>
				<verse number="13">O buvo daugiau nei keturiasdešimt surengusių šį sąmokslą.</verse>
				<verse number="14">Ir jie atėjo pas vyriausiuosius kunigus bei vyresniuosius ir tarė: „Mes didžiai užsikeikėme, kad nieko nevalgysime, kol neužmušime Pauliaus.</verse>
				<verse number="15">Todėl jūs dabar su taryba praneškite vyriausiajam vadui, kad jis atvestų jį rytoj žemyn pas jus, tarsi norėtumėte geriau išsiaiškinti apie jį; o mes, jam dar neprisiartinus, esame pasiruošę jį nužudyti“.</verse>
				<verse number="16">Bet Pauliaus sesers sūnus, išgirdęs apie jų tykojimą, nuėjo ir įėjo į pilį, ir pasakė Pauliui.</verse>
				<verse number="17">Tada Paulius pasišaukė vieną iš šimtininkų ir tarė: „Nuvesk šitą jaunuolį pas vyriausiąjį vadą, nes jis turi jam kai ką pasakyti“.</verse>
				<verse number="18">Taigi jis paėmė jį, nuvedė pas vyriausiąjį vadą ir tarė: „Kalinys Paulius pasišaukė mane ir meldė mane atvesti pas tave šį jaunuolį, kuris turi tau kažką pasakyti“.</verse>
				<verse number="19">Tada vyriausiasis vadas paėmė jį už rankos ir nuėjo su juo asmeniškai į šalį, ir jo paklausė: „Kas tai yra, ką turi man pasakyti?“</verse>
				<verse number="20">Ir jis tarė: „Žydai sutarė tavęs prašyti, kad tu rytoj nuvestum Paulių žemyn į tarybą, tarsi jie nori apie jį šį tą geriau išsiaiškinti.</verse>
				<verse number="21">Bet tu nenusileisk jiems; nes iš jų daugiau nei keturiasdešimt vyrų jo tyko, kurie surišo save priesaika, kad jie nei valgys, nei gers, kol jo nenužudys; o dabar jie yra pasiruošę, laukdami iš tavęs pažado“.</verse>
				<verse number="22">Taigi vyriausiasis vadas išleido jaunuolį ir jį įpareigojo: „ Žiūrėk, niekam nesakyk, kad man tai pranešei“.</verse>
				<verse number="23">Ir jis pasišaukė du šimtininkus, sakydamas: „Paruoškite du šimtus kareivių eiti į Cezarėją ir septyniasdešimt raitelių bei du šimtus ietininkų trečią valandą nakties;</verse>
				<verse number="24">ir parūpinkite jiems gyvulių, kad jie užsodintų Paulių ir nugabentų jį sveiką pas valdytoją Feliksą“.</verse>
				<verse number="25">Ir jis parašė tokio pobūdžio laišką:</verse>
				<verse number="26">„Klaudijus Lisijus, pačiam prakilniausiajam valdytojui Feliksui siunčia sveikinimą.</verse>
				<verse number="27">Šitas vyras buvo pagautas žydų ir turėjo būti jų nužudytas; tuomet aš atėjau su kariuomene ir jį išgelbėjau, supratęs, kad jis buvo romietis.</verse>
				<verse number="28">Ir norėdamas sužinoti priežastį, dėl kurios jie kaltino jį, aš nuvedžiau jį į jų tarybą;</verse>
				<verse number="29">supratau jį kaltinamą dėl jų įstatymo klausimų, bet nieko nepaskirta jo kaltinimui, kas būtų verta mirties ar pančių.</verse>
				<verse number="30">Ir kai man buvo pasakyta, kad žydai tykojo to vyro, aš tuojau pat nusiunčiau pas tave ir jo kaltintojams daviau įsakymą, kad ir tavo akivaizdoje pasakytų, ką jie turėjo prieš jį. Lik sveikas“.</verse>
				<verse number="31">Tada kareiviai, kaip jiems buvo įsakyta, paėmė Paulių ir nakčia nugabeno jį į Antipatridą.</verse>
				<verse number="32">Rytojaus dieną jie paliko raitelius eiti su juo ir sugrįžo į pilį;</verse>
				<verse number="33">kurie, atėję į Cezarėją ir padavę valdytojui laišką, pristatė jo akivaizdon ir Paulių.</verse>
				<verse number="34">Ir perskaitęs laišką valdytojas paklausė, iš kokios jis provincijos. Ir supratęs, kad jis iš Kilikijos,</verse>
				<verse number="35">tarė: „Aš išklausysiu tavęs, kai bus atėję ir tavo kaltintojai“. Ir jis įsakė saugoti jį Erodo teismo rūmuose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Ir po penkių dienų aukščiausiasis kunigas Ananijas nusileido su vyresniaisiais ir su vienu oratoriumi, vardu Tertulas, kurie įskundė Paulių valdytojui.</verse>
				<verse number="2">Ir kai jis buvo iškviestas, Tertulas pradėjo jį kaltinti, sakydamas: „Kadangi per tave mes patiriame didelę ramybę ir kad tavo rūpesčiu šitai tautai yra daromi labai vertingi darbai,</verse>
				<verse number="3">mes visada ir visur tai pripažįstame, kilmingiausiasis Feliksai, su visu dėkingumu.</verse>
				<verse number="4">Tačiau, kad toliau tavęs nevarginčiau, aš meldžiu tave, kad iš savo maloningumo išklausytum keletą mūsų žodžių.</verse>
				<verse number="5">Nes šitą žmogų radome esant maru ir maišto kurstytoju tarp visų žydų po visą pasaulį; ir nazarėnų sektos vadeiva,</verse>
				<verse number="6">kuris taip pat ėmėsi teršti šventyklą; kurį mes sučiupome ir norėjome teisti pagal mūsų įstatymą.</verse>
				<verse number="7">Bet vyriausiasis vadas Lisijus užėjo ant mūsų ir su didele prievarta atėmė jį iš mūsų rankų,</verse>
				<verse number="8">įsakydamas jo kaltintojams ateiti pas tave; apklausdamas tu pats galėsi iš jo sužinoti apie viską, kuo mes jį kaltiname“.</verse>
				<verse number="9">Ir žydai taip pat pritarė sakydami, kad taip buvo.</verse>
				<verse number="10">Tada Paulius, po to kai valdytojas pamojo jam ranka kalbėti, atsakė: „Kadangi žinau, kad tu daug metų buvai šitos tautos teisėju, dar džiugiau atsakysiu už save;</verse>
				<verse number="11">nes tu gali sužinoti, kad yra dar tik dvylika dienų nuo tada, kai aš ėjau aukštyn į Jeruzalę garbinti.</verse>
				<verse number="12">Ir nei jie mane rado šventykloje su kuo besiginčijant, nei sukeliant tautą, nei sinagogose, nei mieste;</verse>
				<verse number="13">nei jie gali įrodyti tai, kuo jie dabar mane kaltina.</verse>
				<verse number="14">Bet tau išpažįstu tai, kad pagal tą kelią, kurį jie vadina erezija, taip aš garbinu savo tėvų Dievą, tikėdamas viskuo, kas yra parašyta įstatyme ir pranašuose;</verse>
				<verse number="15">ir turiu viltį Dievo link, kurią ir jie patys pripažįsta, kad bus mirusiųjų prisikėlimas, tiek teisiųjų, tiek neteisiųjų.</verse>
				<verse number="16">Ir tuo aš lavinu save, kad visada turėčiau sąžinę be nusižengimo prieš Dievą ir žmones.</verse>
				<verse number="17">Na, o po daugelio metų aš atvykau, kad atneščiau išmaldas savo tautai ir aukas.</verse>
				<verse number="18">Tame gi kai kurie žydai iš Azijos rado mane apsivaliusį šventykloje be minios ir be triukšmo.</verse>
				<verse number="19">Kuriems reikėtų būti čia, tavo akivaizdoje, ir prieštarauti, jei ką turi prieš mane.</verse>
				<verse number="20">Arba tegul šitie patys pasako, jeigu jie rado manyje kokį piktą darbą, kol stovėjau prieš tarybą,</verse>
				<verse number="21">nebent tai būtų dėl to vieno balso, kai aš šaukiau stovėdamas tarp jų: ‘Dėl mirusiųjų prisikėlimo šią dieną esu jūsų teisiamas’“.</verse>
				<verse number="22">Ir tai išklausęs Feliksas, turėdamas tobulesnį šio kelio pažinimą, atidėjo juos ir tarė: „Kai ateis žemyn vyriausiasis vadas Lisijus, aš iki galo sužinosiu apie jūsų reikalą“.</verse>
				<verse number="23">Ir jis įsakė šimtininkui, kad saugotų Paulių ir kad leistų jam turėti laisvę, ir kad jis nedraustų nei vienam iš jo pažįstamų jam tarnauti ar pas jį ateiti.</verse>
				<verse number="24">Ir po keleto dienų, kai atėjo Feliksas su savo žmona Drusila, kuri buvo žydė, jis pasiuntė Pauliaus pakviesti ir išklausė jo apie tikėjimą Kristumi.</verse>
				<verse number="25">Ir kai jis samprotavo apie teisumą, susilaikymą ir ateisiantį teismą, Feliksas drebėjo ir atsakė: „Šiam kartui eik; kai man bus tinkamas laikas, aš išsikviesiu tave“.</verse>
				<verse number="26">Jis taip pat tikėjosi, kad Paulius jam duosiąs pinigų, idant jį paleistų; todėl jis dažniau pasiųsdavo jo pakviesti ir su juo kalbėdavosi.</verse>
				<verse number="27">Bet po dviejų metų Porcijus Festas atėjo į Felikso vietą; ir Feliksas, norėdamas suteikti žydams malonumą, paliko Paulių sulaikytą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Na, o kai Festas buvo atėjęs į provinciją, po trijų dienų jis iš Cezarėjos užkilo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="2">Tada aukščiausiasis kunigas ir žydų vyriausiasis įskundė jam Paulių ir jo maldavo,</verse>
				<verse number="3">ir prašė malonės jo nenaudai, kad jis pasiųstų jo iškviesti į Jeruzalę, tykodami kelyje jį nužudyti.</verse>
				<verse number="4">Bet Festas atsakė, kad Paulius turi būti saugomas Cezarėjoje, ir kad jis pats netrukus ten išvyksiąs.</verse>
				<verse number="5">„Todėl tie, – tarė jis, – kurie tarp jūsų gali, tegul eina su manimi žemyn ir kaltina šį vyrą, jei jame būtų kokia nedorybė“.</verse>
				<verse number="6">Ir prabuvęs tarp jų daugiau nei dešimt dienų, nuėjo žemyn į Cezarėją; ir sekančią dieną sėdėdamas teismo krasėje įsakė, kad būtų atvestas Paulius.</verse>
				<verse number="7">Ir kai jis buvo atėjęs, žydai, atėję žemyn iš Jeruzalės, sustojo aplinkui ir primetė daug bei sunkių kaltinimų prieš Paulių, kurių jie negalėjo įrodyti.</verse>
				<verse number="8">Tuo tarpu jis už save atsakė: „Nei prieš žydų įstatymą, nei prieš šventyklą ir nei prieš ciesorių aš visiškai niekuo nenusikaltau“.</verse>
				<verse number="9">Bet Festas, norėdamas padaryti žydams malonumą, atsakė Pauliui ir tarė: „Ar nori eiti aukštyn į Jeruzalę ir ten mano akivaizdoje būti teisiamas dėl šitų dalykų?“</verse>
				<verse number="10">Tada Paulius tarė: „Aš stoviu prie ciesoriaus teismo krasės, kur turiu būti teisiamas: žydams aš nieko blogo nepadariau, kaip tu labai gerai žinai.</verse>
				<verse number="11">Nes jeigu aš esu nusikaltėlis ar padariau ką nors verto mirties, aš neatsisakau mirti; bet jei nėra nieko, kuo šitie mane kaltina, niekas negali manęs jiems atiduoti. Aš kreipiuosi į ciesorių“.</verse>
				<verse number="12">Tada Festas, pasitaręs su taryba, atsakė: „Ar tu kreipiesi į ciesorių? Pas ciesorių tu eisi“.</verse>
				<verse number="13">Ir po keleto dienų karalius Agripa ir Bernikė atėjo į Cezarėją pasveikinti Festo.</verse>
				<verse number="14">Ir jiems ten išbuvus daug dienų, Festas paskelbė karaliui Pauliaus bylą, sakydamas: „Felikso yra paliktas vienas vyras pančiuose,</verse>
				<verse number="15">kurį, man būnant Jeruzalėje, įskundė vyriausieji kunigai ir žydų vyresnieji, prašydami prieš jį vykdyti teismą.</verse>
				<verse number="16">Kuriems aš atsakiau: ‘Tai ne romiečių būdas atiduoti kurį nors žmogų mirti, prieš tai kaltinamajam nesusitikus su kaltintojais akis į akį ir negavus leidimo už save atsakyti dėl primesto jam nusikaltimo.</verse>
				<verse number="17">Todėl, kai jie buvo čia atėję, nedelsiant rytojaus dieną aš atsisėdau į teismo krasę ir įsakiau, kad būtų išvestas tas vyras.</verse>
				<verse number="18">Prieš kurį atsistoję kaltintojai nepateikė jokio kaltinimo tuo, ko tikėjausi;</verse>
				<verse number="19">bet turėjo prieš jį tam tikrų klausimų apie jų pačių prietarus ir apie tokį Jėzų, kuris buvo miręs, kurį Paulius tvirtino esant gyvą.</verse>
				<verse number="20">Ir kadangi aš abejojau dėl tokių klausimų, paklausiau, ar jis norėtų eiti į Jeruzalę ir ten būti dėl šito teisiamas.</verse>
				<verse number="21">Bet kai Paulius kreipėsi, kad būtų paliktas Augusto išklausymui, aš įsakiau, kad jis būtų saugomas, kol galėsiu jį pasiųsti pas ciesorių“.</verse>
				<verse number="22">Tada Agripa tarė Festui: „Aš pats irgi norėčiau išgirsti tą žmogų“. „Rytoj, – jis tarė, – išgirsi jį“.</verse>
				<verse number="23">Ir rytojaus dieną, kai buvo atėjęs Agripa ir Bernikė su didele puikybe ir buvo įėję į klausymosi vietą su vyriausiais vadais ir viršiausiais miesto vyrais, Festo įsakymu buvo išvestas Paulius.</verse>
				<verse number="24">Ir Festas tarė: „Karaliau Agripa ir visi, kurie čia esate su mumis, jūs matote šitą vyrą, dėl kurio visa žydų daugybė kreipėsi į mane tiek Jeruzalėje, tiek ir čia, šaukdami, kad jis neturįs ilgiau gyventi.</verse>
				<verse number="25">Bet kai aš radau, kad jis nieko nepadarė verto mirties ir kad jis pats kreipėsi į Augustą, nusprendžiau jį pasiųsti.</verse>
				<verse number="26">Apie kurį aš neturiu nieko tikro parašyti savo viešpačiui. Todėl jį išvedžiau jūsų akivaizdon, o ypač prieš tave, karaliau Agripa, kad po įvykdytos apklausos turėčiau ką rašyti.</verse>
				<verse number="27">Nes man atrodo neprotinga siųsti kalinį ir kartu nenurodyti jam priskirtų nusikaltimų“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Tada Agripa tarė Pauliui: „Tau leidžiama kalbėti už save“. Tada Paulius ištiesė ranką ir atsakinėjo už save:</verse>
				<verse number="2">„Aš manau esu laimingas, karaliau Agripa, nes aš atsakysiu už save šią dieną tavo akivaizdoje dėl visko, kuo esu žydų kaltinamas;</verse>
				<verse number="3">ypač todėl, kad žinau, jog tu esi žinovas visų papročių ir klausimų, esančių tarp žydų, todėl maldauju tave kantriai manęs išklausyti.</verse>
				<verse number="4">Mano gyvenimo būdą nuo jaunystės, kuris pirma buvo mano tautos tarpe Jeruzalėje, pažįsta visi žydai;</verse>
				<verse number="5">kurie mane pažinojo nuo pradžios, jeigu jie norėtų paliudyti, kad pagal griežčiausią mūsų religijos sektą aš gyvenau fariziejumi.</verse>
				<verse number="6">O dabar aš stoviu ir esu teisiamas dėl vilties pažado, kurį Dievas davė mūsų tėvams;</verse>
				<verse number="7">to pažado mūsų dvylika genčių, nepaliaujamai tarnaudamos Dievui naktį ir dieną, tikisi ateinant. Dėlei šios vilties, karaliau Agripa, aš esu kaltinamas žydų.</verse>
				<verse number="8">Kodėl jums atrodo neįtikėtina, kad Dievas prikelia numirusius?</verse>
				<verse number="9">Aš iš tikrųjų galvojau savyje, kad turiu daryti daug ką priešingai vardui Jėzaus iš Nazareto.</verse>
				<verse number="10">Ką aš ir dariau Jeruzalėje; ir daug šventųjų aš uždariau į kalėjimą, gavęs įgaliojimą iš vyriausiųjų kunigų; ir kai jie buvo žudomi, aš daviau savo balsą prieš juos.</verse>
				<verse number="11">Ir aš juos dažnai baudžiau kiekvienoje sinagogoje bei verčiau juos piktžodžiauti; ir būdamas be galo ant jų supykęs, aš juos persekiojau netgi iki svetimų miestų.</verse>
				<verse number="12">Dėl to vykdamas į Damaską su įgaliojimu ir pavedimu nuo vyriausiųjų kunigų,</verse>
				<verse number="13">vidurdienį, o karaliau, aš kelyje pamačiau iš dangaus šviesą, skaistesnę už saulės skaistumą, apšviečiančią mane ir tuos, kurie keliavo su manimi.</verse>
				<verse number="14">Ir kai mes visi buvome nukritę ant žemės, aš išgirdau balsą, kalbantį man ir tariantį hebrajų kalba: ‘Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji? Sunku tau spyriotis prieš dyglius’.</verse>
				<verse number="15">Ir aš tariau: ‘Kas tu esi, Viešpatie?’ O jis tarė: ‘Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.</verse>
				<verse number="16">Bet kelkis ir stokis ant kojų, nes aš tau pasirodžiau tam, kad padaryčiau tave tarnu ir liudytoju to, ką tu matei, ir to, kame aš tau pasirodysiu,</verse>
				<verse number="17">išvaduodamas tave iš tautos ir pagonių, pas kuriuos aš dabar tave siunčiu</verse>
				<verse number="18">atverti jiems akis ir atgręžti juos nuo tamsybės į šviesą ir nuo Šėtono valdžios į Dievą, kad jie gautų nuodėmių atleidimą ir paveldą tarp tų, kurie yra pašvęsti per tikėjimą, kuris yra manyje’.</verse>
				<verse number="19">Todėl, o karaliau Agripa, aš nebuvau neklusnus tam dangiškajam regėjimui;</verse>
				<verse number="20">bet apsakiau pirmiausiai tiems iš Damasko ir Jeruzalėje, ir visuose Judėjos kraštuose, ir paskui pagonims, kad jie atgailautų ir gręžtųsi į Dievą bei darytų darbus tinkamus atgailai.</verse>
				<verse number="21">Dėl šių dalykų žydai pagavo mane šventykloje ir ruošėsi mane nužudyti.</verse>
				<verse number="22">Todėl gavęs pagalbos iš Dievo, aš tebetęsiu iki šios dienos, liudydamas tiek mažam, tiek dideliam, nesakydamas nieko kito, kaip tik tai, ką pranašai ir Mozė kalbėjo įvyksiant:</verse>
				<verse number="23">kad Kristus turės kentėti ir kad jis turės būti pirmasis, kuris prisikels iš numirusiųjų ir paskelbs šviesą tautai bei pagonims“.</verse>
				<verse number="24">Ir kai jis taip kalbėjo už save, Festas tarė garsiu balsu: „Pauliau, tu esi išprotėjęs; daug mokymosi tave veda iš proto“.</verse>
				<verse number="25">Bet jis tarė: „Aš nesu išprotėjęs, kilmingiausiasis Festai; bet kalbu tiesos ir blaivumo žodžius.</verse>
				<verse number="26">Nes apie tai žino karalius, kurio akivaizdoje aš laisvai ir kalbu; nes aš esu įsitikinęs, kad nuo jo nieko iš to nėra paslėpto; nes tai neįvyko užkampyje.</verse>
				<verse number="27">Karaliau Agripa, ar tu tiki pranašais? Aš žinau, kad tu tiki“.</verse>
				<verse number="28">Tada Agripa tarė Pauliui: „Tu mane beveik įtikinai tapti krikščionimi“.</verse>
				<verse number="29">O Paulius tarė: „Aš norėčiau Dievo akivaizdoje, kad ne tik tu, bet ir visi, kurie klausosi manęs šią dieną, būtų ir beveik, ir visiškai tokie kaip aš esu, tik be šitų pančių“.</verse>
				<verse number="30">Ir kai jis taip pakalbėjo, atsikėlė karalius, valdytojas, Bernikė ir tie, kurie su jais sėdėjo;</verse>
				<verse number="31">ir nuėję į šoną jie kalbėjosi tarpusavyje, sakydami: „Šitas žmogus nedaro nieko verto mirties ar pančių“.</verse>
				<verse number="32">Tada Agripa tarė Festui: „Šitą žmogų būtų galima išlaisvinti, jeigu jis nebūtų kreipęsis į ciesorių“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Ir kai buvo nuspręsta, kad mes turime plaukti į Italiją, jie atidavė Paulių ir kai kuriuos kitus kalinius tokiam vardu Julijus, Augusto pulko šimtininkui.</verse>
				<verse number="2">Ir įlipę į Adramitijos laivą, mes pasileidome nuo kranto, ketindami plaukti palei Azijos ribas; tokiam Aristarchui, makedoniečiui iš Tesalonikos, esant su mumis.</verse>
				<verse number="3">O sekančią dieną mes pasiekėme Sidoną. Ir Julijus pagarbiai elgėsi su Pauliumi ir davė jam laisvę eiti pas savo draugus atsigaivinti.</verse>
				<verse number="4">O iš ten pasileidę plaukėme Kipro užuovėja, kadangi buvo priešpriešiai vėjai.</verse>
				<verse number="5">Ir perplaukę Kilikijos ir Pamfilijos jūrą, atvykome į Lykijos miestą Mirą.</verse>
				<verse number="6">Ir ten šimtininkas rado Aleksandrijos laivą, plaukiantį į Italiją; ir jis mus įsodino į jį.</verse>
				<verse number="7">Ir kai mes daug dienų plaukėme palengva, ir vos ne vos atvykę priešais Knidą, vėjui mums neleidžiant, mes plaukėme Kretos užuovėja priešais Salmonę;</verse>
				<verse number="8">ir, sunkiai ją aplenkę, atvykome į vietą, vadinamą „Dailūs uostai“, arti kurios buvo Lasėjos miestas.</verse>
				<verse number="9">Na, o kai buvo praėję daug laiko ir kai plaukiojimas jau buvo pavojingas, kadangi jau buvo praėjęs pasninkas, Paulius juos įspėjo</verse>
				<verse number="10">ir jiems tarė: „Ponai, aš matau, kad ši kelionė bus su žala ir dideliu nuostoliu ne vien tik krovinio ir laivo, bet ir mūsų gyvybių“.</verse>
				<verse number="11">Tačiau šimtininkas tikėjo laivo kapitonu ir šeimininku labiau negu tuo, ką kalbėjo Paulius.</verse>
				<verse number="12">Ir kadangi uostas nebuvo tinkamas jame žiemoti, didesnė dalis taipogi patarė iš ten pasitraukti, kad kaip nors galėtų pasiekti Feniką peržiemojimui; kuris yra Kretos uostas ir išsidėstęs link pietvakarių bei šiaurės vakarų.</verse>
				<verse number="13">Ir kai švelniai pūtė pietų vėjas, manydami, kad jie pasiekė savo tikslą, iš ten pasileidę jie plaukė arti palei Kretą.</verse>
				<verse number="14">Bet netrukus priešais ją pakilo audringas vėjas, vadinamas Euroklidonu.</verse>
				<verse number="15">Ir kai laivas buvo pagautas ir negalėjo pasipriešinti vėjui, mes leidome jį nešti.</verse>
				<verse number="16">Ir leidžiantis vienos salos, vadinamos Klauda, užuovėja, mums iškilo daug darbo prie valties,</verse>
				<verse number="17">kurią jie pakėlę, naudojo pastiprinimą, apjuosdami laivą; ir bijodami, kad neįpultų į slankųjį smėlį, nuleido bures ir taip buvo nešami.</verse>
				<verse number="18">Ir kai mes buvome be galo blaškomi audros, sekančią dieną jie palengvino laivą;</verse>
				<verse number="19">o trečią dieną savo pačių rankomis išmetėme laivo įrenginius.</verse>
				<verse number="20">Ir nei saulei, nei žvaigždėms daugelį dienų nesirodant, ir nemažai audrai užgulus ant mūsų, buvo atimta bet kokia viltis, kad mes būsime išgelbėti.</verse>
				<verse number="21">Bet po ilgo susilaikymo atsistojo Paulius į jų vidurį ir tarė: „Ponai, jums reikėjo paklausyti manęs ir nesileisti iš Kretos, ir neįgyti šitos žalos bei netekimo.</verse>
				<verse number="22">Ir dabar aš raginu jus būti linksmiems, nes tarp jūsų nebus nei vienos gyvybės praradimo, o tiktai laivo.</verse>
				<verse number="23">Nes šią naktį prie manęs atsistojo angelas Dievo, kurio aš esu ir kuriam aš tarnauju,</verse>
				<verse number="24">sakydamas: ‘Nebijok, Pauliau; tu turi būti nugabentas ciesoriaus akivaizdon, ir štai Dievas tau davė visus tuos, kurie plaukia su tavimi’.</verse>
				<verse number="25">Todėl, ponai, būkit linksmi, nes aš tikiu Dievu, kad bus taip, kaip buvo man pasakyta.</verse>
				<verse number="26">Tačiau mes turime būti išmesti tam tikroje saloje“.</verse>
				<verse number="27">Bet kai atėjo keturiolikta naktis, kai mes buvome Adrijoje nešiojami šen bei ten, apie vidurnaktį laivininkai manė, kad jie priartėjo prie kažkokios tai šalies;</verse>
				<verse number="28">ir išmatavę gylį rado jį dvidešimties jūros sieksnių; ir paplaukę truputį toliau jie vėl išmatavo gylį ir rado jį penkiolikos jūros sieksnių.</verse>
				<verse number="29">Tada bijodami, kad mes neužšoktume ant uolų, jie išmetė iš laivagalio keturis inkarus ir troško dienos.</verse>
				<verse number="30">O kai laivininkai ruošėsi pabėgti iš laivo, nuleidę į jūrą valtį apsimesdami, neva norėtų išmesti inkarus iš laivo pirmgalio,</verse>
				<verse number="31">Paulius tarė šimtininkui ir kareiviams: „Jeigu šitie nepasiliks laive, jūs negalite būti išgelbėti“.</verse>
				<verse number="32">Tuomet kareiviai atkirto nuo valties virves ir leido jai nukristi.</verse>
				<verse number="33">Ir dienai ateinant, Paulius jų visų maldavo imti maisto, sakydamas: „Ši diena yra keturiolikta diena, kai laukiate ir pasiliekate pasninkaujantys, nieko neimdami.</verse>
				<verse number="34">Todėl aš meldžiu jus imti maisto, nes tai yra jūsų sveikatai: nes nei nuo vieno jūsų galvos nenukris nei plaukas“.</verse>
				<verse number="35">Ir taip pakalbėjęs jis paėmė duoną ir visų jų akivaizdoje padėkojo Dievui; ir ją sulaužęs jis pradėjo valgyti.</verse>
				<verse number="36">Tuomet jie visi pralinksmėjo ir taip pat ėmė maisto.</verse>
				<verse number="37">O laive mūsų visų buvo du šimtai septyniasdešimt šešios sielos.</verse>
				<verse number="38">Ir užtektinai pavalgę jie palengvino laivą ir išmetė kviečius į jūrą.</verse>
				<verse number="39">O kai buvo diena, jie nepažino sausumos, bet išvydo vieną nedidelę įlanką su krantu, į kurią jie manė, jei būtų įmanoma, įvaryti laivą.</verse>
				<verse number="40">Ir pakėlę inkarus patikėjo save jūrai ir atleido vairo raiščius bei iškėlė didburę į vėją ir leidosi į krantą.</verse>
				<verse number="41">Ir įpuolę į vietą, kur susitinka dvi jūros, jie užvarė laivą ant seklumos; ir priekis tvirtai įstrigo, ir liko nepajudinamas, bet paskuigalis buvo sulaužytas nuo bangų smarkumo.</verse>
				<verse number="42">O kareivių sumanymas buvo nužudyti kalinius, kad kuris iš jų neišplauktų ir nepabėgtų.</verse>
				<verse number="43">Bet šimtininkas, norėdamas išgelbėti Paulių, sulaikė juos nuo jų tikslo; ir įsakė, kad tie, kurie gali plaukti, pirmi mestųsi į jūrą ir pasiektų sausumą,</verse>
				<verse number="44">o likusieji – vieni ant lentų, o kiti ant laivo nuolaužų. Ir taip įvyko, kad jie visi sveiki išsigelbėjo sausumoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Ir kai jie buvo išsigelbėję, tada jie sužinojo, kad sala buvo vadinama Melita.</verse>
				<verse number="2">O barbarai parodė mums nemažai gerumo, nes jie užkūrė ugnį ir priėmė mus visus dėl esamo lietaus ir dėl šalčio.</verse>
				<verse number="3">Ir kai Paulius pririnko glėbį pagalių ir uždėjo juos ant ugnies, iš karščio išėjo angis ir įsikabino jam į ranką.</verse>
				<verse number="4">Ir kai tie barbarai pamatė nuodingą gyvūną, pakibusį jam ant rankos, jie tarė tarpusavyje: „Be jokių abejonių šitas žmogus yra žmogžudys ir nors jis ir išsigelbėjo iš jūros, tačiau kerštas neleidžia jam gyventi“.</verse>
				<verse number="5">Bet jis nukratė gyvūną į ugnį ir nieko blogo nepatyrė.</verse>
				<verse number="6">Tačiau jie žiūrėjo, kada jis turės ištinti arba staiga kristi negyvas; bet ilgai pražiūrėję ir nepamatę jokiam blogiui jį ištinkant, jie pakeitė savo nuomones ir sakė, kad jis yra dievas.</verse>
				<verse number="7">Tose pačiose vietose buvo nuosavybė viršiausiojo salos vyro, kurio vardas buvo Publijus; kuris mus priėmė ir pagarbiai tris dienas apgyvendino.</verse>
				<verse number="8">Ir įvyko, kad Publijaus tėvas gulėjo sergantis karštine ir kraujingu viduriavimu; pas kurį Paulius įėjo ir meldėsi, ir uždėjo ant jo savo rankas, ir jį išgydė.</verse>
				<verse number="9">Taigi kai tai atsitiko, atėjo ir kiti, turintys ligas saloje, ir buvo išgydyti;</verse>
				<verse number="10">kurie taip pat gerbė mus daugeriopa pagarba; ir mums išvykstant, jie prikrovė mums visko, kas buvo reikalinga.</verse>
				<verse number="11">O po trijų mėnesių mes išvykome Aleksandrijos laivu, žiemojusiu toje saloje, kuris turėjo Kastoro ir Polukso ženklą.</verse>
				<verse number="12">Ir išlipę Sirakūzuose, mes ten pasilikome tris dienas.</verse>
				<verse number="13">Ir iš ten mes plaukėme aplinkui ir atvykome į Regijų, ir po vienos dienos pūtė pietų vėjas, ir sekančią dieną mes atvykome į Puteolus,</verse>
				<verse number="14">kur mes radome brolius, ir buvome prašomi pasilikti su jais septynias dienas; ir taip mes vykome Romos link.</verse>
				<verse number="15">Ir broliai, išgirdę apie mus, iš ten atėjo mūsų pasitikti iki Apijaus Forumo ir Trijų smuklių; kuriuos pamatęs Paulius dėkojo Dievui ir įgavo drąsos.</verse>
				<verse number="16">Ir kai mes atvykome į Romą, šimtininkas perdavė kalinius sargybos vadui, bet Pauliui buvo leista gyventi atskirai su kareiviu, kuris jį saugojo.</verse>
				<verse number="17">Ir įvyko, kad po trijų dienų Paulius sukvietė žydų vyriausiuosius; ir kai jie buvo susirinkę, jis jiems tarė: „Vyrai ir broliai, nors aš nieko nepadariau prieš tautą ar mūsų tėvų papročius, tačiau iš Jeruzalės buvau įduotas kaliniu į romiečių rankas.</verse>
				<verse number="18">Kurie, mane ištardę, norėjo paleisti, nes manyje nebuvo nieko, verto mirties.</verse>
				<verse number="19">Bet kai žydai tam prieštaravo, aš buvau priverstas kreiptis į ciesorių; ne todėl, kad aš turėjau kuo nors kaltinti savo tautą.</verse>
				<verse number="20">Todėl dėl šios priežasties aš pasikviečiau jus, kad jus pamatyčiau ir su jumis kalbėčiau; nes dėl Izraelio vilties aš esu surakintas šia grandine“.</verse>
				<verse number="21">O jie tarė jam: „Mes nei laiškų negavome iš Judėjos apie tave, nei kas iš atėjusių brolių pranešė ar kalbėjo ką bloga apie tave.</verse>
				<verse number="22">Bet mes norime išgirsti iš tavęs, ką tu galvoji, nes apie šitą sektą mes žinome, kad visur jai prieštaraujama“.</verse>
				<verse number="23">Ir kai jie paskyrė jam dieną, daug atėjo pas jį į jo buveinę; kuriems jis nuo ryto iki vakaro dėstė ir liudijo Dievo karalystę, įtikinėdamas juos apie Jėzų tiek iš Mozės įstatymo, tiek iš pranašų.</verse>
				<verse number="24">Ir vieni tikėjo tuo, kas buvo kalbama, o kiti ne.</verse>
				<verse number="25">Bet kai jie tarpusavyje nesutarė, jie išėjo po to, kai Paulius pasakė vieną žodį: „Gerai sakė Šventoji DVASIA per pranašą Ezaiją mūsų tėvams,</verse>
				<verse number="26">sakydama: ‘Eik pas šitą tautą ir sakyk: Girdėdami jūs girdėsite, bet nesuprasite; ir žiūrėdami jūs žiūrėsite, bet nepastebėsite;</verse>
				<verse number="27">nes šios tautos širdis nutuko, ir jų ausys sunkiai girdi, ir jie užmerkė savo akis, kad nepamatytų savo akimis ir neišgirstų savo ausimis, ir nesuprastų savo širdimi, ir neatsiverstų, ir aš jų neišgydyčiau’.</verse>
				<verse number="28">Todėl tebūna jums žinoma, kad šis Dievo išgelbėjimas yra pasiųstas pagonims, ir jie jo klausysis“.</verse>
				<verse number="29">Ir jam pasakius tuos žodžius, žydai išėjo ir daug samprotavo tarpusavyje.</verse>
				<verse number="30">Ir Paulius ištisus du metus gyveno savo išsinuomotame name ir priimdavo visus, kurie ateidavo pas jį,</verse>
				<verse number="31">skelbdamas Dievo karalystę ir mokydamas to, kas apie Viešpatį Jėzų Kristų, su pilnu pasitikėjimu, niekam jam nedraudžiant.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="45">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktas būti apaštalu, išskirtas Dievo evangelijai</verse>
				<verse number="2">(kurią jis iš anksto buvo pažadėjęs per savo pranašus šventuosiuose Raštuose)</verse>
				<verse number="3">apie jo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, kuris pagal kūną tapo iš Dovydo sėklos</verse>
				<verse number="4">ir pagal šventumo dvasią paskelbtas galingu Dievo Sūnumi per prisikėlimą iš numirusių,</verse>
				<verse number="5">per kurį mes gavome malonę ir apaštalystę dėl klusnumo tikėjimui tarp visų tautų, dėlei jo vardo,</verse>
				<verse number="6">tarp kurių ir jūs esate Jėzaus Kristaus pašauktieji;</verse>
				<verse number="7">visiems, esantiems Romoje, Dievo mylimiesiems, pašauktiems būti šventaisiais: malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.</verse>
				<verse number="8">Pirmiausiai aš dėkoju savo Dievui per Jėzų Kristų už jus visus, kad apie jūsų tikėjimą yra kalbama visame pasaulyje.</verse>
				<verse number="9">Nes Dievas, kuriam aš tarnauju savo dvasia jo Sūnaus evangelijoje, yra mano liudytojas, kad be paliovos visuomet miniu jus savo maldose,</verse>
				<verse number="10">prašydamas, kad pagaliau jau kaip nors sėkmingai atvykčiau pas jus Dievo valia.</verse>
				<verse number="11">Nes aš trokštu jus pamatyti, idant galėčiau jums duoti kokią dvasinę dovaną tuo tikslu, kad būtumėte įtvirtinti,</verse>
				<verse number="12">tai yra, kad kartu su jumis pasiguosčiau bendru jūsų ir mano tikėjimu.</verse>
				<verse number="13">Na, o aš nenoriu, broliai, kad jūs būtumėte nežinantys, jog daug kartų ketinau ateiti pas jus (bet ligi šiolei buvau sukliudytas), kad ir tarp jūsų turėčiau šiek tiek vaisių, kaip ir tarp kitų pagonių.</verse>
				<verse number="14">Esu skolininkas tiek graikams, tiek barbarams; tiek išmintingiems, tiek neišmintingiems.</verse>
				<verse number="15">Taigi kiek manyje yra, esu pasiruošęs skelbti evangeliją ir jums, esantiems Romoje.</verse>
				<verse number="16">Nes aš nesigėdiju Kristaus evangelijos, kadangi ji yra Dievo jėga išgelbėjimui – kiekvienam, kuris tiki; pirma žydui ir taip pat graikui.</verse>
				<verse number="17">Nes joje yra apreikštas Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą; kaip yra parašyta: „Teisusis gyvens tikėjimu“.</verse>
				<verse number="18">Kadangi Dievo rūstybė yra apreikšta iš dangaus prieš kiekvieną bedievystę ir neteisumą žmonių, kurie tiesą užgniaužia neteisumu;</verse>
				<verse number="19">todėl kad tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, juose yra apreikšta, nes Dievas jiems tai parodė.</verse>
				<verse number="20">Nes neregimi jo dalykai – jo amžinoji jėga ir Dievystė – yra aiškiai matomi nuo pasaulio sutvėrimo, suprantami pagal tai, kas padaryta; todėl jie nepateisinami;</verse>
				<verse number="21">nes pažinę Dievą, jie nešlovino jo kaip Dievo nei buvo dėkingi; bet tapo tušti savo sumanymais, ir jų kvaila širdis aptemo.</verse>
				<verse number="22">Dėdamiesi esą išmintingi, jie tapo kvaili</verse>
				<verse number="23">ir negendančio Dievo šlovę iškeitė į atvaizdą, panašų į gendančio žmogaus, paukščių, keturkojų žvėrių ir šliaužiojančių būtybių.</verse>
				<verse number="24">Todėl ir Dievas per jų pačių širdžių geidulius paliko juos nešvarumui, kad tarpusavyje gėdintų savo pačių kūnus;</verse>
				<verse number="25">kurie Dievo tiesą iškeitė į melą ir garbino bei tarnavo sutvėrimui daugiau negu Kūrėjui, kuris yra palaimintas per amžius. Amen.</verse>
				<verse number="26">Dėl šios priežasties Dievas paliko juos begėdiškoms aistroms; nes netgi jų moterys iškeitė prigimtinę paskirtį į tą, kuri yra priešinga prigimčiai;</verse>
				<verse number="27">taip pat ir vyrai, palikę prigimtinę moters paskirtį, degė geiduliais vienas kitam: vyrai su vyrais darydami tai, kas nepridera, ir už savo nuklydimą gaudami savyje tą atlygį, kuris tinkamas.</verse>
				<verse number="28">Ir kaip jie savo pažinime nenorėjo išlaikyti Dievo, Dievas perdavė juos netikusiam protui, daryti tai, kas nėra tinkama;</verse>
				<verse number="29">būdami pripildyti visokio neteisumo, paleistuvystės, nedorumo, godulystės, piktavališkumo; kupini pavydo, žmogžudystės, ginčų, suktybės, pagiežingumo; liežuvautojai,</verse>
				<verse number="30">šmeižikai, nekenčiantys Dievo, pikti, išdidūs, pagyrūnai, išradėjai to, kas pikta, neklusnūs tėvams,</verse>
				<verse number="31">be supratimo, sandorų laužytojai, be prigimtinės meilės, nesutaikomi, negailestingi;</verse>
				<verse number="32">kurie, žinodami Dievo teismą, kad visa tai darantys yra verti mirties, ne tik tą daro, bet ir mėgaujasi tais, kurie tai daro.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Todėl esi nepateisinamas, kas bebūtum, o žmogau, kuris teisi; nes kuo teisi kitą, tuo pasmerki save; nes tu, kuris teisi, darai tą patį.</verse>
				<verse number="2">Bet mes esame tikri, kad Dievo teismas yra pagal tiesą prieš tuos, kurie tokius dalykus daro.</verse>
				<verse number="3">Ir manai, o žmogau, kuris teisi tai darančius ir darai tą patį, kad tu išvengsi Dievo teismo?</verse>
				<verse number="4">Arba, ar tu niekinsi jo gerumo ir pakantumo bei ilgos kantrybės turtus, nežinodamas, kad Dievo gerumas veda tave į atgailą?</verse>
				<verse number="5">Bet savo užkietėjimu ir neatgailaujančia širdimi kaupi sau rūstybę rūstybės ir Dievo teisaus teismo apreiškimo dienai;</verse>
				<verse number="6">kuris atmokės kiekvienam pagal jo darbus:</verse>
				<verse number="7">tiems, kurie kantriai nuolatos darydami gera, ieško šlovės ir garbės, ir nemirtingumo, – amžinuoju gyvenimu,</verse>
				<verse number="8">bet tiems, kurie ginčijasi ir nepaklūsta tiesai, bet paklūsta neteisumui, – pasipiktinimu ir rūstybe;</verse>
				<verse number="9">suspaudimas ir sielvartas kiekvienai sielai žmogaus, kuris daro pikta, pirma žydo ir taip pat pagonies;</verse>
				<verse number="10">bet šlovė, garbė ir ramybė kiekvienam, kuris daro gera – pirma žydui ir taip pat pagoniui,</verse>
				<verse number="11">nes Dievas neatsižvelgia į asmenis.</verse>
				<verse number="12">Nes tie, kurie nusidėjo be įstatymo, be įstatymo ir pražus; ir tie, kurie nusidėjo įstatyme, bus teisiami pagal įstatymą</verse>
				<verse number="13">(nes ne įstatymo klausytojai yra teisūs Dievo akivaizdoje, bet įstatymo vykdytojai bus išteisinti.</verse>
				<verse number="14">Nes kai pagonys, neturintys įstatymo, iš prigimties daro tai, kas yra įstatyme, tai šitie, neturėdami įstatymo, yra patys sau įstatymas;</verse>
				<verse number="15">jie parodo įstatymo darbus, įrašytus jų širdyse, taip pat ir jų sąžinei paliudijant, o jų mintims tuo tarpu kaltinant arba pateisinant vienai kitą)</verse>
				<verse number="16">tą dieną, kai Dievas teis žmonių paslaptis per Jėzų Kristų pagal mano evangeliją.</verse>
				<verse number="17">Štai tu vadiniesi žydu ir remiesi įstatymu, ir giriesi Dievu,</verse>
				<verse number="18">ir žinai jo valią, ir iš įstatymo pamokytas išmėgini tai, kas yra geriausia;</verse>
				<verse number="19">ir įsitikinęs, kad esi aklųjų vedlys, šviesa esančiųjų tamsoje,</verse>
				<verse number="20">kvailųjų auklėtojas, kūdikių mokytojas, įstatyme turįs pažinimo ir tiesos pavidalą.</verse>
				<verse number="21">Todėl tu, kuris mokai kitą, ar savęs nepamokai? Tu, kuris skelbi nevogti, ar vagi?</verse>
				<verse number="22">Tu, kuris sakai nesvetimauti, ar svetimauji? Tu, kuris bjauriesi stabais, ar šventvagiauji?</verse>
				<verse number="23">Tu, kuris giriesi įstatymu, ar darai negarbę Dievui laužydamas įstatymą?</verse>
				<verse number="24">Nes per jus piktžodžiaujama Dievo vardui tarp pagonių, kaip yra parašyta.</verse>
				<verse number="25">Nes apipjaustymas iš tiesų naudingas, jei laikaisi įstatymo; bet jei esi įstatymo laužytojas, tavo apipjaustymas tampa neapipjaustymu.</verse>
				<verse number="26">Todėl jei neapipjaustymas laikosi įstatymo teisumo, argi jo neapipjaustymas nebus užskaitytas apipjaustymu?</verse>
				<verse number="27">Ir pagal prigimtį neapipjaustymas, jei jis vykdys įstatymą, argi neteis tavęs, nusižengiančio įstatymui pagal raidę ir apipjaustymą?</verse>
				<verse number="28">Nes ne tas yra žydas, kuris toks yra išoriškai; nei apipjaustymas yra tas, kuris yra išoriškas kūne;</verse>
				<verse number="29">bet tas yra žydas, kuris toks yra viduje; ir apipjaustymas yra tas širdies, dvasioje, o ne raidėje; kurio gyrius ne iš žmonių, bet iš Dievo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Kokį tada pranašumą turi žydas? Arba kokia nauda iš apipjaustymo?</verse>
				<verse number="2">Didelį, visokeriopai: svarbiausia tai, kad jiems buvo patikėti Dievo ištarti žodžiai.</verse>
				<verse number="3">O kas, jei kai kurie netikėjo? Ar jų netikėjimas panaikins Dievo tikėjimą?</verse>
				<verse number="4">Apsaugok Dieve! Taip, Dievas tebūna teisingas, bet kiekvienas žmogus – melagis; kaip yra parašyta: „Kad tu būtumei išteisintas savo pasakymais ir laimėtumei, kai esi teisiamas“.</verse>
				<verse number="5">Bet jei mūsų neteisumas giria Dievo teisumą, ką mes sakysime? Ar neteisus Dievas, kuris kerštauja? (Aš kalbu kaip žmogus).</verse>
				<verse number="6">Apsaugok Dieve! Nes kaip tada Dievas teis pasaulį?</verse>
				<verse number="7">Nes jei Dievo tiesa per mano melą dar labiau pagausėjo jo šlovei, kodėl aš dar esu teisiamas kaip nusidėjėlis?</verse>
				<verse number="8">Ir ar neverčiau (kaip esame šmeižiami, ir kaip kai kurie tvirtina mus sakant) „darykime pikta, kad išeitų į gera“? Tokių pasmerkimas yra teisingas.</verse>
				<verse number="9">Ką tuomet? Ar mes geresni už juos? Ne, jokiu būdu; nes mes prieš tai įrodėme, kad tiek žydai, tiek pagonys – jie visi yra nuodėmės valdžioje;</verse>
				<verse number="10">kaip yra parašyta: „Nėra teisaus, ne, nei vieno;</verse>
				<verse number="11">nėra kas suprastų, nėra, kas ieškotų Dievo.</verse>
				<verse number="12">Jie visi nuėję nuo kelio, jie kartu tapo nenaudingi; nėra, kas darytų gera, ne, nei vieno.</verse>
				<verse number="13">Jų gerklė – atviras kapas; savo liežuviais jie vartojo apgaulę; gyvačių nuodai po jų lūpomis;</verse>
				<verse number="14">jų burna pilna keiksmo ir kartumo;</verse>
				<verse number="15">jų kojos greitos kraują išlieti,</verse>
				<verse number="16">sunaikinimas ir vargas jų keliuos?,</verse>
				<verse number="17">ir taikos kelio jie nepažino;</verse>
				<verse number="18">prieš jų akis nėra Dievo baimės“.</verse>
				<verse number="19">Na, o mes žinome, kad ką besako įstatymas, jis sako tiems, kurie yra įstatymo valdžioje: kad būtų užčiaupta kiekviena burna, ir visas pasaulis taptų kaltas prieš Dievą.</verse>
				<verse number="20">Todėl įstatymo darbais jo akyse nebus išteisintas joks kūnas, nes per įstatymą yra nuodėmės pažinimas.</verse>
				<verse number="21">Bet dabar be įstatymo yra apreikštas Dievo teisumas, paliudytas įstatymo ir pranašų,</verse>
				<verse number="22">tai yra, Dievo teisumas, kuris yra per Jėzaus Kristaus tikėjimą visiems ir ant visų tų, kurie tiki; nes nėra jokio skirtumo,</verse>
				<verse number="23">kadangi visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės;</verse>
				<verse number="24">išteisinami dovanai jo malone per atpirkimą, kuris yra Kristuje Jėzuje,</verse>
				<verse number="25">kurį Dievas išstatė būti numaldymu per tikėjimą jo krauju, kad paskelbtų savo teisumą dėl praeities nuodėmių atleidimo per Dievo pakantumą;</verse>
				<verse number="26">kad paskelbtų, sakau, savo teisumą šiuo laiku, kad jis būtų teisus ir išteisintojas to, kuris tiki Jėzumi.</verse>
				<verse number="27">Kurgi tada gyrimasis? Jis yra pašalintas. Kokiu įstatymu? Darbų? Ne; tikėjimo įstatymu.</verse>
				<verse number="28">Todėl darome išvadą, kad žmogus išteisinamas tikėjimu be įstatymo darbų.</verse>
				<verse number="29">Ar jis tik žydų Dievas? Argi jis nėra ir pagonių? Taip, ir pagonių;</verse>
				<verse number="30">kadangi yra vienas Dievas, kuris pagal tikėjimą išteisins apipjaustymą ir per tikėjimą – neapipjaustymą.</verse>
				<verse number="31">Tad ar mes per tikėjimą panaikiname įstatymą? Apsaugok Dieve! Iš tikrųjų, mes įtvirtiname įstatymą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Ką gi, tuomet pasakysime, Abraomas, mūsų tėvas, pagal kūną atrado?</verse>
				<verse number="2">Nes jei Abraomas buvo išteisintas per darbus, jis turi kuo pasigirti, bet ne prieš Dievą.</verse>
				<verse number="3">Nes ką gi sako Raštas? „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu“.</verse>
				<verse number="4">Na, o tam, kuris dirba, atlygis nepriskiriamas iš malonės, bet iš skolos.</verse>
				<verse number="5">Tačiau tam, kuris nedirba, bet tiki į tą, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas yra įskaitomas teisumu.</verse>
				<verse number="6">Kaip ir Dovydas apibūdina palaiminimą žmogaus, kuriam Dievas priskiria teisumą be darbų,</verse>
				<verse number="7">sakydamas: „Palaiminti tie, kurių neteisybės atleistos ir kurių nuodėmės uždengtos.</verse>
				<verse number="8">Palaimintas žmogus, kuriam Viešpats neįskaitys nuodėmės“.</verse>
				<verse number="9">Tad ar šis palaiminimas ateina tik ant apipjaustymo, ar taip pat ir ant neapipjaustymo? Nes sakome, kad Abraomui tikėjimas buvo įskaitytas teisumu.</verse>
				<verse number="10">Tad kaipgi jis buvo įkaitytas? Kai jis buvo apipjaustyme ar neapipjaustyme? Ne apipjaustyme, bet neapipjaustyme.</verse>
				<verse number="11">Ir jis gavo apipjaustymo ženklą, antspaudą teisumo to tikėjimo, kurį jis turėjo dar būdamas neapipjaustytas, kad jis būtų tėvas visų tų, kurie tiki, nors jie ir nebūtų apipjaustyti; kad ir jiems būtų įskaitytas teisumas;</verse>
				<verse number="12">ir tėvas apipjaustymo tiems, kurie ne tik iš apipjaustymo, bet ir vaikšto mūsų tėvo Abraomo pėdomis to tikėjimo, kurį jis turėjo dar būdamas neapipjaustytas.</verse>
				<verse number="13">Nes pažadas, kad jis būsiąs pasaulio paveldėtojas, nebuvo Abraomui arba jo sėklai per įstatymą, bet per tikėjimo teisumą.</verse>
				<verse number="14">Nes jei paveldėtojai tie, kurie yra iš įstatymo, tai tikėjimas taptų tuščias, ir pažadas taptų neveiksmingas;</verse>
				<verse number="15">nes įstatymas gamina rūstybę; nes kur nėra įstatymo, ten nėra nusižengimo.</verse>
				<verse number="16">Todėl jis yra iš tikėjimo, kad jis būtų per malonę, tam, kad pažadas būtų tvirtas visai sėklai; ne tik tai, kuri yra iš įstatymo, bet ir tai, kuri yra iš tikėjimo Abraomo, kuris yra visų mūsų tėvas</verse>
				<verse number="17">(kaip yra parašyta: „Aš padariau tave daugelio tautų tėvu“) prieš tą, kuriuo jis patikėjo, tai yra, Dievą, kuris atgaivina mirusiuosius ir pašaukia tai, ko nėra, tarsi tai būtų.</verse>
				<verse number="18">Kuris prieš viltį tikėjo viltimi, kad jis taptų daugelio tautų tėvu pagal tai, kas buvo pasakyta: „Tokia bus tavo sėkla“.</verse>
				<verse number="19">Ir nebūdamas silpnas tikėjimu, jis neatsižvelgė į savo jau mirusį kūną, kai buvo apie šimto metų, nei į Saros įsčių negyvumą;</verse>
				<verse number="20">jis neabejojo Dievo pažadu per netikėjimą; bet buvo stiprus tikėjimu, duodamas Dievui šlovę;</verse>
				<verse number="21">ir būdamas pilnai įsitikinęs, kad tai, ką jis pažadėjo, jis yra pajėgus ir įvykdyti.</verse>
				<verse number="22">Ir todėl tai jam buvo įskaityta teisumu.</verse>
				<verse number="23">Na, o tai buvo parašyta ne jo vieno dėlei, kad tai jam buvo įskaityta;</verse>
				<verse number="24">bet ir dėl mūsų, kuriems tai bus įskaityta, jei tikėsime į tą, kuris prikėlė iš numirusiųjų Jėzų, mūsų Viešpatį;</verse>
				<verse number="25">kuris buvo atiduotas dėl mūsų nusikaltimų ir buvo prikeltas dėl mūsų išteisinimo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Todėl, būdami išteisinti tikėjimu, mes turime taiką su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,</verse>
				<verse number="2">per kurį mes tikėjimu turime ir priėjimą į šią malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi.</verse>
				<verse number="3">Ir ne vien tai, bet mes giriamės ir suspaudimuose, žinodami, kad suspaudimas gamina kantrybę;</verse>
				<verse number="4">o kantrybė – patirtį; o patirtis – viltį:</verse>
				<verse number="5">o viltis negėdina, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios DVASIOS, kuri mums duota.</verse>
				<verse number="6">Nes kai mes dar buvome bejėgiai, Kristus tinkamu laiku mirė už bedievius.</verse>
				<verse number="7">Nes vargu ar kas mirtų už teisų žmogų, tačiau už gerą žmogų galbūt kas ir išdrįstų numirti.</verse>
				<verse number="8">Bet Dievas mums patvirtina savo meilę tuo, kad, kol mes dar buvome nusidėjėliai, Kristus mirė už mus.</verse>
				<verse number="9">Tai dar daugiau, dabar būdami išteisinti jo krauju, mes per jį būsime išgelbėti nuo rūstybės.</verse>
				<verse number="10">Nes jei dar būdami priešai buvome sutaikyti su Dievu jo Sūnaus mirtimi, tai dar daugiau – būdami sutaikyti mes būsime išgelbėti jo gyvenimu.</verse>
				<verse number="11">Ir ne tik tai, bet mes taip pat džiaugiamės Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį mes dabar gavome sutaikymą.</verse>
				<verse number="12">Todėl kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę – mirtis; ir taip mirtis perėjo į visus žmones, nes visi nusidėjo</verse>
				<verse number="13">(nes iki įstatymo nuodėmė buvo pasaulyje, bet nuodėmė nėra įskaitoma, kai nėra įstatymo.</verse>
				<verse number="14">Vis dėlto mirtis viešpatavo nuo Adomo iki Mozės net tiems, kurie nenusidėjo nusižengimu, panašiu į Adomo, kuris yra provaizdis to, kuris turėjo ateiti.</verse>
				<verse number="15">Bet ne kaip su nusikaltimu, yra ir su nemokama dovana. Nes jei per vieno nusikaltimą daugelis yra mirę, tai dar daugiau Dievo malonė ir dovana per malonę, esanti per vieną žmogų, Jėzų Kristų, pagausėjo daugeliui.</verse>
				<verse number="16">Ir ne taip, kaip per vieną, kuris nusidėjo, yra su dovana; nes teismas per vieną buvo į pasmerkimą, bet nemokama dovana yra iš daugelio nusikaltimų į išteisinimą.</verse>
				<verse number="17">Nes jei per vieno žmogaus nusikaltimą mirtis viešpatavo per vieną; tai dar daugiau tie, kurie gauna malonės ir teisumo dovanos perteklių, viešpataus gyvenime per vieną, Jėzų Kristų).</verse>
				<verse number="18">Todėl kaip per vieno nusikaltimą teismas atėjo ant visų žmonių pasmerkimui; taip per vieno teisumą nemokama dovana atėjo ant visų žmonių gyvenimo išteisinimui.</verse>
				<verse number="19">Nes kaip per vieno žmogaus neklusnumą daugelis tapo nusidėjėliai, taip per vieno klusnumą daugelis taps teisūs.</verse>
				<verse number="20">Be to, įstatymas įėjo, kad pagausėtų nusikaltimas. Bet kur pagausėjo nuodėmė, dar daugiau pagausėjo malonė;</verse>
				<verse number="21">kad kaip nuodėmė viešpatavo mirties link, taip malonė per teisumą viešpatautų amžinojo gyvenimo link, per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Tad ką gi sakysime? Ar mums pasilikti nuodėmėje, kad pagausėtų malonė?</verse>
				<verse number="2">Apsaugok Dieve! Kaipgi mes, kurie esame mirę nuodėmei, toliau joje gyvensime?</verse>
				<verse number="3">Ar nežinote, kad mes visi, kurie buvome pakrikštyti į Jėzų Kristų, buvome pakrikštyti į jo mirtį?</verse>
				<verse number="4">Todėl mes krikštu esame su juo palaidoti į mirtį, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusiųjų Tėvo šlove, taip ir mes vaikščiotume gyvenimo naujume.</verse>
				<verse number="5">Nes jei mes buvome kartu suaugę jo mirties panašume, mes būsime ir jo prisikėlimo panašume;</verse>
				<verse number="6">žinodami tai, kad mūsų senasis žmogus yra su juo nukryžiuotas, kad nuodėmės kūnas būtų sunaikintas, kad nuo šiol mes nebetarnautume nuodėmei.</verse>
				<verse number="7">Nes kas yra miręs, tas išlaisvintas iš nuodėmės.</verse>
				<verse number="8">Na, o jei esame mirę su Kristumi, tikime, kad ir gyvensime su juo:</verse>
				<verse number="9">žinodami, kad Kristus, prikeltas iš numirusiųjų, nebemiršta; mirtis jam nebeviešpatauja.</verse>
				<verse number="10">Nes kad jis numirė, tai numirė nuodėmei vieną kartą; o kad jis gyvena, tai gyvena Dievui.</verse>
				<verse number="11">Taip pat ir jūs laikykite save iš tikrųjų mirusiais nuodėmei, bet gyvais Dievui per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.</verse>
				<verse number="12">Todėl teneviešpatauja nuodėmė jūsų mirtingame kūne, kad jai paklustumėte jo geismuose.</verse>
				<verse number="13">Nei nepaduokite nuodėmei savo narių kaip neteisumo įrankių; bet paduokite save Dievui kaip gyvus iš numirusiųjų ir savo narius kaip teisumo įrankius Dievui.</verse>
				<verse number="14">Nes nuodėmė jums neviešpataus, nes jūs esate ne įstatymo, bet malonės valdžioje.</verse>
				<verse number="15">Ką tuomet? Ar darysime nuodėmes, kadangi esame ne įstatymo valdžioje, bet malonės valdžioje? Apsaugok Dieve!</verse>
				<verse number="16">Ar nežinote, kad kam paduodate save tarnais paklusti, jūs esate tarnai to, kuriam paklūstate; ar tai nuodėmės – link mirties, ar klusnumo – link teisumo?</verse>
				<verse number="17">Bet ačiū Dievui, kad buvote nuodėmės tarnai, tačiau iš širdies paklusote tam mokslo pavidalui, kuris buvo jums įteiktas.</verse>
				<verse number="18">Tad būdami išlaisvinti iš nuodėmės, jūs tapote teisumo tarnais.</verse>
				<verse number="19">Aš kalbu žmogiškai dėl jūsų kūno silpnumo; nes kaip padavėte savo narius tarnais nešvarumui ir neteisybei – link neteisybės; taip dabar paduokite savo narius tarnais teisumui – link šventumo.</verse>
				<verse number="20">Nes kai buvote nuodėmės tarnai, jūs buvote laisvi nuo teisumo.</verse>
				<verse number="21">Kokį vaisių tada turėjote tame, ko dabar gėdijatės? Nes anų dalykų galas – mirtis.</verse>
				<verse number="22">Bet dabar, išlaisvinti iš nuodėmės ir tapę tarnais Dievui, jūs turite savo vaisių, vedantį į šventumą, ir pabaigą – amžinąjį gyvenimą.</verse>
				<verse number="23">Nes nuodėmės uždarbis – mirtis; bet Dievo dovana – amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Ar nežinote, broliai (nes aš kalbu žinantiems įstatymą), kad įstatymas viešpatauja žmogui tol, kol jis gyvena?</verse>
				<verse number="2">Nes moteris, turinti vyrą, yra įstatymu surišta su savo vyru tol, kol jis gyvena; bet jei vyras miręs, ji yra išlaisvinta nuo savo vyro įstatymo.</verse>
				<verse number="3">Todėl, jeigu ji bus ištekėjusi už kito vyro, kol dar gyvena jos vyras, ji bus vadinama svetimautoja; bet jei jos vyras miręs, ji yra laisva nuo to įstatymo; taigi ji nėra svetimautoja, nors ji ir ištekėjusi už kito vyro.</verse>
				<verse number="4">Todėl, mano broliai, jūs irgi tapote mirusiais įstatymui per Kristaus kūną; kad būtumėte ištekėję už kito, už to, kuris prikeltas iš numirusiųjų, kad neštume vaisių Dievui.</verse>
				<verse number="5">Nes kai buvome kūne, nuodėmių paskatos, kurios buvo per įstatymą, veikė mūsų nariuose, kad duotų vaisių mirčiai.</verse>
				<verse number="6">Bet dabar esame išvaduoti iš įstatymo, kad būdami mirę tame, kame buvome laikomi, idant tarnautume dvasios naujume, o ne raidės senume.</verse>
				<verse number="7">Ką tuomet sakysime? Ar įstatymas yra nuodėmė? Apsaugok Dieve! Ne, aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, kaip tik per įstatymą; nes nebūčiau pažinęs geismo, jei įstatymas nebūtų sakęs: „Negeisk!“</verse>
				<verse number="8">Bet nuodėmė, pasinaudodama proga per įsakymą, gamino manyje visokeriopą geidulį. Nes be įstatymo nuodėmė buvo mirusi.</verse>
				<verse number="9">Nes aš kartą buvau gyvas be įstatymo, bet kai atėjo įsakymas, atgijo nuodėmė, ir aš miriau.</verse>
				<verse number="10">Ir įsakymą, kuris buvo skirtas gyvenimui, aš radau esantį mirčiai.</verse>
				<verse number="11">Nes nuodėmė pasinaudodama proga per įsakymą mane suklaidino ir per jį mane nužudė.</verse>
				<verse number="12">Todėl įstatymas yra šventas, ir įsakymas šventas ir teisingas, ir geras.</verse>
				<verse number="13">Ar tuomet tai, kas yra gera, man tapo mirtimi? Apsaugok Dieve! Bet nuodėmė, kad ji pasirodytų nuodėme, gamindama manyje mirtį per tai, kas yra gera; kad nuodėmė per įsakymą taptų be galo nuodėminga.</verse>
				<verse number="14">Nes mes žinome, kad įstatymas yra dvasiškas, bet aš esu kūniškas, parduotas nuodėmės valdžiai.</verse>
				<verse number="15">Nes aš nesuprantu, ką darau; nes ko noriu, to nedarau; bet ko nekenčiu, tai darau.</verse>
				<verse number="16">Tad jei darau tai, ko nenoriu, aš pritariu įstatymui, kad jis yra geras.</verse>
				<verse number="17">Taigi dabar nebe aš tai darau, bet nuodėmė, gyvenanti manyje.</verse>
				<verse number="18">Nes aš žinau, kad manyje (tai yra mano kūne) negyvena nieko gero; nes noras yra šalia manęs, o kaip vykdyti gera, aš nerandu.</verse>
				<verse number="19">Nes gero, kurio noriu, nedarau; o pikta, kurio nenoriu, tą darau.</verse>
				<verse number="20">Na, o jei darau tai, ko nenoriu, tai nebe aš tai darau, bet nuodėmė, gyvenanti manyje.</verse>
				<verse number="21">Tuomet aš randu įstatymą, kad, kai noriu daryti gera, pikta yra šalia manęs.</verse>
				<verse number="22">Nes aš žaviuosi Dievo įstatymu pagal vidinį žmogų;</verse>
				<verse number="23">bet savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį prieš mano proto įstatymą ir atvedantį mane į nelaisvę nuodėmės įstatymui, esančiam mano nariuose.</verse>
				<verse number="24">Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šitos mirties kūno?</verse>
				<verse number="25">Aš dėkoju Dievui per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Taip tad aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, bet kūnu – nuodėmės įstatymui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Todėl dabar nėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, kurie vaikšto ne pagal kūną, bet pagal Dvasią.</verse>
				<verse number="2">Nes gyvenimo Kristuje Jėzuje Dvasios įstatymas išlaisvino mane iš nuodėmės ir mirties įstatymo.</verse>
				<verse number="3">Nes ko įstatymas negalėjo padaryti, kadangi buvo silpnas per kūną, tai Dievas, atsiuntęs savo Sūnų nuodėmingo kūno panašumu ir už nuodėmę, pasmerkė nuodėmę kūne:</verse>
				<verse number="4">kad įstatymo teisumas išsipildytų mumyse, vaikštančiuose ne pagal kūną, bet pagal Dvasią.</verse>
				<verse number="5">Nes tie, kurie yra pagal kūną, rūpinasi kūno dalykais; bet tie, kurie yra pagal Dvasią – Dvasios dalykais.</verse>
				<verse number="6">Nes būti kūniškai nusiteikusiam yra mirtis; bet būti dvasiškai nusiteikusiam yra gyvenimas ir ramybė.</verse>
				<verse number="7">Nes kūniškas nusiteikimas yra priešiškumas Dievui; nes jis nėra paklusnus Dievo įstatymui ir tikrai negali būti.</verse>
				<verse number="8">Todėl tie, kurie yra kūne, negali patikti Dievui.</verse>
				<verse number="9">Tačiau jūs nesate kūne, bet Dvasioje, jei taip yra, kad Dievo Dvasia gyvena jumyse. Na, o jei kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo.</verse>
				<verse number="10">Ir jei Kristus yra jumyse, kūnas yra miręs dėl nuodėmės; bet Dvasia yra gyvenimas dėl teisumo.</verse>
				<verse number="11">Bet jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris prikėlė Jėzų iš numirusiųjų, tai tas, kuris prikėlė Kristų iš numirusių, atgaivins ir jūsų mirtingus kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse.</verse>
				<verse number="12">Taigi, broliai, mes esame skolininkai ne kūnui, kad gyventume pagal kūną.</verse>
				<verse number="13">Nes jeigu jūs gyvenate pagal kūną – mirsite; bet jei per Dvasią marinate kūno darbus – gyvensite.</verse>
				<verse number="14">Nes visi, kurie yra Dievo Dvasios vedami, yra Dievo sūnūs.</verse>
				<verse number="15">Nes jūs negavote vergystės dvasios, kad vėl bijotumėte; bet gavote įvaikystės Dvasią, kuria šaukiame: „Aba, Tėve!“</verse>
				<verse number="16">Pati Dvasia liudija su mūsų dvasia, kad esame Dievo vaikai;</verse>
				<verse number="17">o jei vaikai, tuomet paveldėtojai; Dievo paveldėtojai ir bendrapaveldėtojai su Kristumi; jei taip yra, kad kenčiame su juo, kad būtume ir pašlovinti kartu.</verse>
				<verse number="18">Nes aš manau, kad šio dabartinio laiko kentėjimai nėra verti, kad būtų sugretinti su šlove, kuri bus apreikšta mumyse.</verse>
				<verse number="19">Nes uolus sutvėrimo lūkestis laukia Dievo sūnų apreiškimo.</verse>
				<verse number="20">Nes sutvėrimas buvo pajungtas tuštybei ne savo noru, bet dėl to, kuris jį pajungė viltyje,</verse>
				<verse number="21">nes ir pats sutvėrimas bus išvaduotas iš gedimo vergovės į šlovingą Dievo vaikų laisvę.</verse>
				<verse number="22">Nes mes žinome, kad visa kūrinija drauge dejuoja ir kankinasi skausme iki šiol.</verse>
				<verse number="23">Ir ne tik jie, bet ir mes, turintys Dvasios pirmavaisius, – ir mes patys dejuojame savyje, laukdami įvaikystės, tai yra, mūsų kūno atpirkimo.</verse>
				<verse number="24">Nes mes išgelbėti viltimi; bet viltis, kuri matoma, nėra viltis; nes tai, ką kas regi, kodėl jis to dar viliasi?</verse>
				<verse number="25">Bet jei viliamės to, ko nematome, tada mes su kantrumu to laukiame.</verse>
				<verse number="26">Taip pat ir Dvasia padeda mūsų silpnumams; nes nežinome, ko turime melsti, kaip mums privalu, bet pati Dvasia užtaria mus dejonėmis, kurios negali būti išsakytos.</verse>
				<verse number="27">O tas, kuris tiria širdis, žino, koks yra Dvasios nusiteikimas, nes ji užtaria šventuosius pagal Dievo valią.</verse>
				<verse number="28">Bet žinome, kad visa kartu veikia į gera tiems, kurie myli Dievą, tiems, kurie yra pašauktieji pagal jo tikslą.</verse>
				<verse number="29">Nes kuriuos jis iš anksto pažinojo, jis iš anksto ir paskyrė atitikti atvaizdą jo Sūnaus, kad jis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių.</verse>
				<verse number="30">Be to, kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos jis ir pašaukė; o kuriuos jis pašaukė, tuos jis ir išteisino; ir kuriuos jis išteisino, tuos jis ir pašlovino.</verse>
				<verse number="31">Ką tuomet į tai pasakysime? Jei Dievas yra už mus, kas gali būti prieš mus?</verse>
				<verse number="32">Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, kaipgi jis ir visko mums nedovanotų kartu su juo?</verse>
				<verse number="33">Kas kuo nors apkaltins Dievo išrinktuosius? Tai – Dievas, kuris išteisina.</verse>
				<verse number="34">Kas yra tas, kuris smerkia? Tai – Kristus, kuris mirė, dar daugiau, kuris yra prisikėlęs, kuris yra ir Dievo dešinėje, kuris ir užtaria mus.</verse>
				<verse number="35">Kas mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar suspaudimas, ar sielvartas, ar persekiojimas, ar badas, ar nuogumas, ar pavojus, ar kalavijas?</verse>
				<verse number="36">Kaip yra parašyta: „Dėl tavęs mes žudomi visą dieną; mes laikomi avimis skerdimui“.</verse>
				<verse number="37">Ne, visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau nei nugalėtojai per tą, kuris mus pamilo.</verse>
				<verse number="38">Nes esu įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei jėgos, nei dabartis, nei ateitis,</verse>
				<verse number="39">nei aukštis, nei gylis, nei koks kitas sutvėrimas nepajėgs atskirti mūsų nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Aš sakau tiesą Kristuje, nemeluoju, ir mano sąžinė man liudija Šventojoje DVASIOJE,</verse>
				<verse number="2">kad aš turiu didelį liūdesį ir nuolatinį sielvartą savo širdyje.</verse>
				<verse number="3">Nes aš norėčiau, kad pats būčiau prakeiktas nuo Kristaus dėl savo brolių, mano giminaičių pagal kūną,</verse>
				<verse number="4">kurie yra izraelitai; kuriems priklauso įvaikystė ir šlovė, ir sandoros, ir įstatymo leidyba, ir Dievo tarnystė, ir pažadai;</verse>
				<verse number="5">kurių yra tėvai ir iš kurių pagal kūną kilo Kristus, kuris yra virš visų – palaimintas Dievas per amžius. Amen.</verse>
				<verse number="6">Nėra, tarsi Dievo žodis nuėjo niekais. Nes ne visi, esantys iš Izraelio, yra Izraelis;</verse>
				<verse number="7">ir ne visi jie yra vaikai vien dėl to, kad yra Abraomo sėkla; bet „Izaoke bus pašaukta tavo sėkla“.</verse>
				<verse number="8">Tai yra, tie, kurie yra kūno vaikai, nėra Dievo vaikai; bet pažado vaikai laikomi sėkla.</verse>
				<verse number="9">Nes šis yra pažado žodis: „Šituo laiku aš ateisiu, ir Sara turės sūnų“.</verse>
				<verse number="10">Ir ne tik tai; bet ir kai Rebeka tapo nėščia per vieną, per mūsų tėvą Izaoką</verse>
				<verse number="11">(nes vaikams dar negimus ir nepadarius nieko gero ar blogo, kad išsilaikytų Dievo tikslas pagal išrinkimą, ne dėl darbų, bet dėl to, kuris pašaukia),</verse>
				<verse number="12">jai buvo pasakyta: „Vyresnysis tarnaus jaunesniajam“.</verse>
				<verse number="13">Kaip yra parašyta: „Jokūbą mylėjau, bet Ezavo nekenčiau“.</verse>
				<verse number="14">Ką tuomet pasakysime? Ar pas Dievą yra neteisumas? Apsaugok Dieve!</verse>
				<verse number="15">Nes jis sako Mozei: „Aš pasigailėsiu, kurio pasigailėsiu, ir būsiu gailestingas, kuriam būsiu gailestingas“.</verse>
				<verse number="16">Taigi tai nėra iš to, kuris nori, nei iš to, kuris bėga, bet iš Dievo, kuris pasigaili.</verse>
				<verse number="17">Nes Raštas sako faraonui: „Kaip tik šitam tikslui aš tave iškėliau, kad tavyje parodyčiau savo jėgą ir kad mano vardas būtų skelbiamas po visą žemę“.</verse>
				<verse number="18">Todėl jis pasigaili, kurio nori pasigailėti, ir kurį nori – jis užkietina.</verse>
				<verse number="19">Tuomet man pasakysi: „Kodėl jis dar kaltina? Nes kas gi yra atsispyręs jo valiai?“</verse>
				<verse number="20">Bet ne, o žmogau, kas gi tu esi, kad prieštarauji Dievui? Argi suformuotas daiktas sako tam, kuris jį suformavo: „Kodėl mane tokį padarei?“</verse>
				<verse number="21">Argi puodžius neturi valdžios moliui, kad iš to paties minkalo padarytų vieną indą garbei, o kitą negarbei?</verse>
				<verse number="22">Ką jei Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir apreikšti savo galią, ilga kantrybe pakentė rūstybės indus, tinkamus sunaikinimui;</verse>
				<verse number="23">ir kad apreikštų savo šlovės turtus gailestingumo indams, kuriuos jis iš anksto paruošė šlovei,</verse>
				<verse number="24">tai yra, mums, kuriuos jis pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių?</verse>
				<verse number="25">Kaip jis sako ir Ozėjuje: „Aš pavadinsiu juos savo tauta, kurie nebuvo mano tauta; ir mylimąja tą, kuri nebuvo mylima.</verse>
				<verse number="26">Ir įvyks, kad toje vietoje, kur buvo jiems pasakyta: ‘Jūs ne mano tauta’, ten jie bus vadinami gyvojo Dievo vaikais“.</verse>
				<verse number="27">Ezaijas irgi šaukia apie Izraelį: „Nors Izraelio vaikų skaičius būtų kaip jūros smiltys, tik likutis bus išgelbėtas;</verse>
				<verse number="28">nes jis užbaigs darbą ir sutrumpins jį teisumu; nes trumpą darbą Viešpats atliks žemėje“.</verse>
				<verse number="29">Ir kaip anksčiau sakė Ezaijas: „Jei Sabaoto Viešpats nebūtų mums palikęs sėklos, mes būtume buvę kaip Sodoma ir būtume panašūs į Gomorą“.</verse>
				<verse number="30">Ką tuomet pasakysime? Kad pagonys, kurie nesekė teisumu, yra pasiekę teisumą – teisumą, kuris yra iš tikėjimo.</verse>
				<verse number="31">Bet Izraelis, kuris sekė teisumo įstatymu, nepasiekė teisumo įstatymo.</verse>
				<verse number="32">Kodėl? Nes jie ieškojo to ne tikėjimu, bet tarytum įstatymo darbais. Nes jie suklupo ties tuo suklupimo akmeniu;</verse>
				<verse number="33">kaip yra parašyta: „Štai aš dedu Sione suklupimo akmenį ir papiktinimo uolą; bet kas į jį tiki, nebus sugėdintas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Broliai, mano širdies troškimas ir malda Dievui už Izraelį yra, kad jie būtų išgelbėti.</verse>
				<verse number="2">Nes aš jiems liudiju, kad jie turi Dievo uolumo, bet ne pagal pažinimą.</verse>
				<verse number="3">Nes jie, nežinodami Dievo teisumo ir imdamiesi įtvirtinti savąjį teisumą, patys nepakluso Dievo teisumui.</verse>
				<verse number="4">Nes Kristus yra įstatymo galas teisumui – kiekvienam, kuris tiki.</verse>
				<verse number="5">Nes Mozė aprašo teisumą, kuris yra iš įstatymo, kad „Žmogus, kuris daro tuos dalykus, jais gyvens“.</verse>
				<verse number="6">Bet teisumas, kuris yra iš tikėjimo, kalba taip: „Nesakyk savo širdyje: ‘Kas pakils į dangų?’ (tai yra, atvesti žemyn Kristaus iš aukštai)</verse>
				<verse number="7">Arba: ‘Kas nusileis į gelmę?’ (tai yra, atvesti aukštyn Kristaus iš numirusiųjų)“</verse>
				<verse number="8">Bet ką jis sako? „Žodis yra arti tavęs – tavo burnoje ir tavo širdyje“, tai yra tikėjimo žodis, kurį mes skelbiame;</verse>
				<verse number="9">kad, jei savo burna išpažinsi Viešpatį Jėzų ir tikėsi savo širdyje, jog Dievas jį prikėlė iš numirusiųjų, būsi išgelbėtas.</verse>
				<verse number="10">Nes širdimi žmogus tiki teisumui; o išpažinimas burna atliekamas išgelbėjimui.</verse>
				<verse number="11">Nes Raštas sako: „Kas į jį tiki, nebus sugėdintas“.</verse>
				<verse number="12">Nes nėra skirtumo tarp žydo ir graiko; nes tas pats visų Viešpats yra turtingas visiems, kurie jo šaukiasi.</verse>
				<verse number="13">Nes kas šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.</verse>
				<verse number="14">Kaip tad jie šauksis to, kuriuo netikėjo? Ir kaip tikės tuo, apie kurį negirdėjo? Ir kaip jie išgirs be skelbėjo?</verse>
				<verse number="15">Ir kaip jie skelbs, jei nebus pasiųsti? Kaip yra parašyta: „Kokios dailios kojos skelbiančiųjų taikos evangeliją ir nešančiųjų džiugią žinią apie gera!“</verse>
				<verse number="16">Bet jie ne visi pakluso evangelijai. Nes Ezaijas sako: „Viešpatie, kas patikėjo mūsų pranešimu?“</verse>
				<verse number="17">Tad tikėjimas ateina iš klausymo, o klausymas – iš Dievo žodžio.</verse>
				<verse number="18">Bet aš sakau: ar jie negirdėjo? Taip, iš tiesų, jų garsas ėjo po visą žemę, ir jų žodžiai iki pasaulio pakraščių.</verse>
				<verse number="19">Bet aš sakau: ar Izraelis nežinojo? Pirma Mozė sako: „Aš sukelsiu jums pavydą per tuos, kurie nėra tauta, ir per kvailą tautą aš jus užpykinsiu“.</verse>
				<verse number="20">Bet Ezaijas yra labai drąsus ir sako: „Aš buvau atrastas tų, kurie manęs neieškojo; apsireiškiau tiems, kurie apie mane neklausinėjo“.</verse>
				<verse number="21">Bet Izraeliui jis sako: „Ištisą dieną esu ištiesęs savo rankas į neklusnią ir prieštaraujančią tautą“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Tad sakau: Ar Dievas atmetė savo tautą? Apsaugok Dieve! Nes ir aš esu izraelitas, iš Abraomo sėklos, iš Benjamino genties.</verse>
				<verse number="2">Dievas neatmetė savo tautos, kurią jis iš anksto pažinojo. Ar nežinote, ką sako Raštas apie Eliją? Kaip jis kreipiasi į Dievą prieš Izraelį, sakydamas:</verse>
				<verse number="3">„Viešpatie, jie nužudė tavo pranašus ir iškasė tavo aukurus; o aš esu išlikęs vienas, ir jie ieško mano gyvybės“.</verse>
				<verse number="4">Bet ką jam sako Dievo atsakymas? „Aš sau pasilaikiau septynis tūkstančius vyrų, kurie nesulenkė kelių Baalio atvaizdui “.</verse>
				<verse number="5">Tad taip ir šiuo dabartiniu laiku yra likutis pagal malonės išrinkimą.</verse>
				<verse number="6">O jei malone, tuomet nebe dėl darbų: kitaip malonė nebebūtų malonė. Bet jei dėl darbų, tuomet tai nebėra malonė: kitaip darbas nebėra darbas.</verse>
				<verse number="7">Ką tuomet? Izraelis nepasiekė to, ko ieškojo; tačiau išrinkimas pasiekė, o likusieji buvo apakinti</verse>
				<verse number="8">(pagal tai, kaip yra parašyta: „Dievas jiems davė snaudulio dvasią, akis, kad jie nematytų, ir ausis, kad jie negirdėtų“) iki šios dienos.</verse>
				<verse number="9">Ir Dovydas sako: „Jų stalas tepavirsta jiems spąstais ir pinklėmis, ir kliūtimi, ir atpildu;</verse>
				<verse number="10">jų akys tebūna aptemusios, kad jie nematytų ir nuolat lenktų savo nugarą“.</verse>
				<verse number="11">Tad aš sakau: ar jie suklupo, kad pargriūtų? Apsaugok Dieve; bet verčiau per jų griuvimą išgelbėjimas atėjo pagonims, kad sukeltų jiems pavydą.</verse>
				<verse number="12">Na, o jei jų griuvimas yra pasaulio turtas ir jų mažėjimas – pagonių turtas; tai kaip dar daugiau jų pilnuma?</verse>
				<verse number="13">Nes aš kalbu jums, pagonys, kadangi aš esu pagonių apaštalas, aš aukštinu savo tarnybą,</verse>
				<verse number="14">kad kaip nors sukelčiau pavydą tiems, kurie yra mano kūnas, ir kai kuriuos jų išgelbėčiau.</verse>
				<verse number="15">Nes jei jų atmetimas yra pasaulio sutaikinimas, tai kas bus jų priėmimas, jei ne gyvenimas iš numirusiųjų?</verse>
				<verse number="16">Nes jei pirmavaisis šventas, minkalas taip pat šventas: ir jei šaknis šventa, tai ir šakos.</verse>
				<verse number="17">Ir jei kai kurios šakos yra nulaužtos, o tu, būdamas laukinis alyvmedis, buvai tarp jų įskiepytas ir su jomis esi alyvmedžio šaknies bei riebumo dalininkas;</verse>
				<verse number="18">nesididžiuok prieš šakas. Bet jei didžiuojiesi, ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave.</verse>
				<verse number="19">Tu tuomet pasakysi: „Šakos buvo nulaužtos, kad aš būčiau įskiepytas“.</verse>
				<verse number="20">Gerai; dėl netikėjimo jos buvo nulaužtos, o tu stovi tikėjimu. Nebūk išdidus, bet bijok;</verse>
				<verse number="21">nes jei Dievas nepagailėjo prigimtinių šakų, žiūrėkis – jis gali ir tavęs nepagailėti.</verse>
				<verse number="22">Todėl pamatyk Dievo gerumą ir griežtumą: tiems, kurie griuvo – griežtumas; bet tavęs link – gerumas, jei pasiliksi jo gerume: kitaip ir tu būsi iškirstas.</verse>
				<verse number="23">Ir jie taip pat, jei nepasiliks netikėjime, bus įskiepyti; nes Dievas yra pajėgus juos vėl įskiepyti.</verse>
				<verse number="24">Nes jei tu buvai iškirstas iš alyvmedžio, kuris yra laukinis prigimtimi, ir buvai įskiepytas prieš prigimtį į gerą alyvmedį, tai kaip dar labiau šitie, kurie yra prigimtinės šakos, bus įskiepyti į savo pačių alyvmedį?</verse>
				<verse number="25">Nes aš nenoriu, broliai, kad jūs būtumėte nežinantys šios paslapties, idant nebūtumėte išmintingi savo pačių pasipūtimais; kad Izraelį yra dalinai ištikęs aklumas, kol įeis pagonių pilnuma.</verse>
				<verse number="26">Ir taip bus išgelbėtas visas Izraelis, kaip yra parašyta: „Iš Siono ateis Išvaduotojas ir nukreips bedievystę nuo Jokūbo,</verse>
				<verse number="27">nes ši yra mano sandora jiems, kai nuimsiu jų nuodėmes“.</verse>
				<verse number="28">Evangelijos atžvilgiu jie yra priešai jūsų dėlei, bet išrinkimo atžvilgiu jie yra mylimieji tėvų dėlei.</verse>
				<verse number="29">Nes Dievo dovanos ir pašaukimas yra neatšaukiami.</verse>
				<verse number="30">Nes kaip jūs praeityje netikėjote Dievu, tačiau dabar gavote pasigailėjimą per jų netikėjimą,</verse>
				<verse number="31">taip ir šitie dabar netikėjo, kad per jūsų pasigailėjimą ir jie gautų pasigailėjimą.</verse>
				<verse number="32">Nes Dievas uždarė juos visus netikėjime, kad visų pasigailėtų.</verse>
				<verse number="33">O Dievo išminties ir pažinimo turtų gelme! Kokie neištiriami jo teismai ir nesusekami jo keliai!</verse>
				<verse number="34">Nes kas pažinojo Viešpaties protą? Arba kas buvo jo patarėju?</verse>
				<verse number="35">Arba kas jam pirma davė, ir jam tai bus atmokėta?</verse>
				<verse number="36">Nes iš jo ir per jį, ir jam yra visa; jam tebūna šlovė per amžius. Amen.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Taigi, broliai, aš jus maldauju Dievo gailestingumais, kad pristatytumėte savo kūnus gyva auka, šventa, priimtina Dievui – tai yra jūsų protingas tarnavimas.</verse>
				<verse number="2">Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad jūs išmėgintumėte, kas yra ta gera ir priimtina, ir tobula Dievo valia.</verse>
				<verse number="3">Nes per man duotą malonę aš sakau kiekvienam tarp jūsų esančiam nemanyti apie save aukščiau, negu jis turėtų manyti; bet manyti blaiviai, pagal kiekvienam Dievo duotą tikėjimo matą.</verse>
				<verse number="4">Nes kaip mes turime daug narių viename kūne, o visi nariai turi ne tą pačią tarnybą;</verse>
				<verse number="5">taip mes, būdami daugelis, esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai.</verse>
				<verse number="6">Tad turėdami dovanų, skirtingų pagal mums suteiktą malonę: ar tai pranašystę, tai pranašaukime pagal tikėjimo proporciją;</verse>
				<verse number="7">ar tarnystę, tai patarnaukime savo tarnavimu; arba kas moko, – mokymu;</verse>
				<verse number="8">arba kas ragina, – raginimu; kas duoda, tedaro tai su paprastumu; kas valdo, – su uolumu; kas rodo gailestingumą, – su linksmumu.</verse>
				<verse number="9">Meilė tebūna neveidmainiška. Bjaurėkitės tuo, kas pikta; prilipkite prie to, kas gera.</verse>
				<verse number="10">Nuoširdžiai mylėkite vienas kitą broliška meile; pranokdami vienas kito laikymu garbėje;</verse>
				<verse number="11">būkite ne tingūs reikaluose; karšti dvasioje; tarnaujantys Viešpačiui;</verse>
				<verse number="12">besidžiaugiantys viltyje; kantrūs suspaudime; nepaliaujantys maldoje;</verse>
				<verse number="13">dalinantys šventųjų būtinybėms; atsidavę svetingumui.</verse>
				<verse number="14">Laiminkite tuos, kurie jus persekioja, laiminkite ir nekeikite.</verse>
				<verse number="15">Džiaukitės su tais, kurie džiaugiasi, ir verkite su tais, kurie verkia.</verse>
				<verse number="16">Būkite vieni su kitais vienminčiai. Nesirūpinkite aukštais dalykais, bet nusižeminkite iki žemos padėties žmonių. Nebūkite išmintingi savo pačių pasipūtimais.</verse>
				<verse number="17">Neatmokėkite nei vienam piktu už pikta. Rūpinkitės tuo, kas dora visų žmonių akyse.</verse>
				<verse number="18">Jei būtų įmanoma, tiek kiek yra jumyse, gyvenkite taikiai su visais žmonėmis.</verse>
				<verse number="19">Brangiai mylimi, nekeršykite patys, bet verčiau užleiskite vietą rūstybei, nes yra parašyta: „Mano kerštas; aš atmokėsiu, – sako Viešpats“.</verse>
				<verse number="20">Todėl jei tavo priešas alksta, pavalgydink jį; jei trokšta, pagirdyk jį; nes taip darydamas sukrausi ugnies žarijas ant jo galvos.</verse>
				<verse number="21">Nebūkite pikto nugalėti, bet nugalėkite pikta geru.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Kiekviena siela tebūna pavaldi aukštesnėms valdžioms. Nes nėra valdžios, kaip tiktai iš Dievo; valdžios, kurios tik yra, yra nustatytos Dievo.</verse>
				<verse number="2">Todėl kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui; ir tie, kurie priešinasi, užsitrauks sau pasmerkimą.</verse>
				<verse number="3">Nes valdovai bijotini ne geriems darbams, bet piktiems. Ar nori tad nebijoti valdžios? Daryk tai, kas gera, ir turėsi iš jos pagyrimą,</verse>
				<verse number="4">nes ji yra Dievo tarnautoja tau dėl gero. Bet jei darai tai, kas pikta, – bijok; nes ji ne veltui nešiojasi kalaviją; nes ji yra Dievo tarnautoja, keršytoja, kad įvykdytų rūstybę tam, kuris daro pikta.</verse>
				<verse number="5">Todėl jums reikia būti pavaldiems ne tik dėl rūstybės, bet ir dėl sąžinės.</verse>
				<verse number="6">Nes dėl šios priežasties jūs ir duoklę mokate; nes jos yra Dievo tarnautojos, nuolatos tuo besirūpinančios.</verse>
				<verse number="7">Todėl visiems atiduokite, ką jiems privalote: kam duoklę – duoklę; kam muitą – muitą; kam baimę – baimę; kam garbę – garbę.</verse>
				<verse number="8">Niekam nieko nebūkite skolingi, o tik mylėti vienas kitą; nes kas myli kitą, yra įvykdęs įstatymą.</verse>
				<verse number="9">Nes tai – „Nesvetimauk“, „Nežudyk“, „Nevok“, „Melagingai neliudyk“, „Negeisk“; ir jei būtų koks kitas įsakymas, tai trumpai apima šis pasakymas, tai yra: „Mylėk savo artimą kaip save patį“.</verse>
				<verse number="10">Meilė nedaro blogo savo artimui, todėl meilė yra įstatymo išpildymas.</verse>
				<verse number="11">Ir tai, žinodami laiką, kad dabar pats laikas pabusti iš miego; nes dabar mūsų išgelbėjimas yra arčiau negu tada, kai įtikėjome.</verse>
				<verse number="12">Naktis jau praėjusi, diena yra čia pat; todėl nusimeskime tamsos darbus ir užsidėkime šviesos ginklus.</verse>
				<verse number="13">Vaikščiokime dorai, kaip dieną; ne ūžavime ir girtavime, ne sanguliavime ir paleistuvavime, ne vaiduose ir pavydėjime.</verse>
				<verse number="14">Bet apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nesirūpinkite kūnu, kad patenkintumėte jo geismus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Silpnąjį tikėjime priimkite, bet ne abejotiniems ginčams.</verse>
				<verse number="2">Nes vienas tiki galintis valgyti viską, kitas, silpnasis, valgo žoles.</verse>
				<verse number="3">Kas valgo, teneniekina to, kuris nevalgo; o kas nevalgo, teneteisia to, kuris valgo; nes Dievas jį priėmė.</verse>
				<verse number="4">Kas tu esi, kad teisi kito tarną? Savo šeimininkui jis stovi arba griūna. Taip, jis bus palaikomas, nes Dievas yra pajėgus jį pastatyti.</verse>
				<verse number="5">Vienas laiko vieną dieną aukščiau už kitą, kitas laiko kiekvieną dieną vienodomis. Tegul kiekvienas būna pilnai įsitikinęs pagal savo protą.</verse>
				<verse number="6">Kas atsižvelgia į dieną, Viešpačiui į ją atsižvelgia; o kas neatsižvelgia į dieną, Viešpačiui į ją neatsižvelgia. Kas valgo, Viešpačiui valgo, nes jis dėkoja Dievui; o kas nevalgo, tas Viešpačiui nevalgo ir dėkoja Dievui.</verse>
				<verse number="7">Nes nei vienas iš mūsų sau negyvena, ir nei vienas sau nemiršta.</verse>
				<verse number="8">Nes ar mes gyvename, Viešpačiui gyvename; ir ar mes mirštame, Viešpačiui mirštame; todėl ar mes gyvename, ar mirštame, mes esame Viešpaties.</verse>
				<verse number="9">Nes Kristus ir mirė, ir prisikėlė, ir atgijo tam, kad jis būtų tiek mirusiųjų, tiek gyvųjų Viešpats.</verse>
				<verse number="10">Bet kodėl tu teisi savo brolį? Arba kodėl tu niekini savo brolį? Nes mes visi stosime prieš Kristaus teismo krasę.</verse>
				<verse number="11">Nes yra parašyta: „ Kaip aš gyvas, – sako Viešpats, – man nusilenks kiekvienas kelis, ir kiekvienas liežuvis išpažins Dievui“.</verse>
				<verse number="12">Taigi kiekvienas iš mūsų duos už save ataskaitą Dievui.</verse>
				<verse number="13">Todėl nebeteiskime vienas kito; bet verčiau teiskite tai, kad nei vienas nesudarytų savo brolio kelyje kliūties ar progos pargriūti.</verse>
				<verse number="14">Aš žinau ir esu įsitikinęs per Viešpatį Jėzų, kad nieko nėra nešvaraus iš savęs; bet tam, kuris ką nors laiko nešvariu, jam tai yra nešvaru.</verse>
				<verse number="15">Bet jei tavo brolis yra nuliūdintas dėl tavo valgio, tu jau vaikštai negeraširdiškai. Savo valgiu nenaikink to, už kurį mirė Kristus.</verse>
				<verse number="16">Tad apie jūsų gėrį tenebūna piktai kalbama;</verse>
				<verse number="17">nes Dievo karalystė nėra maistas ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje DVASIOJE.</verse>
				<verse number="18">Nes kas tuo tarnauja Kristui, tas yra priimtinas Dievui ir išbandytas žmonių.</verse>
				<verse number="19">Todėl sekime tuo, kas pasitarnauja ramybei, ir tuo, kuo galime vienas kitą statydinti.</verse>
				<verse number="20">Negriauk Dievo darbo dėl maisto. Iš tikrųjų viskas yra tyra; bet bloga tam žmogui, kuris valgo papiktindamas.</verse>
				<verse number="21">Gerai nei valgyti mėsos, nei gerti vyno, nei ko kito, per ką tavo brolis suklumpa ar yra papiktintas, ar yra silpninamas.</verse>
				<verse number="22">Ar turi tikėjimą? Turėkis jį sau Dievo akivaizdoje. Laimingas, kuris nesmerkia savęs tuo, ką pripažįsta.</verse>
				<verse number="23">O kas abejoja, yra smerkiamas, jei valgo, nes jis valgo ne iš tikėjimo; nes viskas, kas ne iš tikėjimo, yra nuodėmė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Tad mes, stiprieji, turime nešioti silpnųjų silpnybes, o ne sau įtikti.</verse>
				<verse number="2">Tegul kiekvienas iš mūsų įtinka savo artimui jo labui, statydinimui.</verse>
				<verse number="3">Nes ir Kristus ne sau įtiko; bet, kaip yra parašyta: „Tau priekaištaujančiųjų priekaištai krito ant manęs“.</verse>
				<verse number="4">Nes tai, kas buvo anksčiau parašyta, buvo parašyta mūsų mokymuisi, kad mes per Raštų kantrybę ir paguodą turėtume viltį.</verse>
				<verse number="5">Na, o kantrybės ir paguodos Dievas teduoda jums būti tarpusavyje vienos minties pagal Kristų Jėzų;</verse>
				<verse number="6">kad jūs vieningai ir viena burna šlovintumėte Dievą, tai yra, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą.</verse>
				<verse number="7">Todėl priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus mus priėmė Dievo šlovei.</verse>
				<verse number="8">Na, o aš sakau, kad Jėzus Kristus buvo apipjaustymo tarnas dėl Dievo tiesos, kad patvirtintų tėvams duotus pažadus;</verse>
				<verse number="9">ir kad pagonys šlovintų Dievą už jo gailestingumą; kaip yra parašyta: „Dėl to aš tau išpažinsiu tarp pagonių ir tavo vardui giedosiu“.</verse>
				<verse number="10">Ir vėl jis sako: „Džiaukitės, pagonys, su jo tauta“.</verse>
				<verse number="11">Ir vėl: „Girkite Viešpatį, visi pagonys; ir šlovinkite jį, visos tautos“.</verse>
				<verse number="12">Ir vėl Ezaijas sako: „Bus Jesės šaknis ir tas, kuris pakils viešpatauti pagonims; juo pasitikės pagonys“.</verse>
				<verse number="13">Na, o vilties Dievas tepripildo jus visu džiaugsmu ir ramybe kai tikite, kad būtumėte pertekę viltimi per Šventosios DVASIOS jėgą.</verse>
				<verse number="14">Ir aš pats taip pat esu įsitikinęs dėl jūsų, mano broliai, kad jūs taip pat esate pilni gerumo, pripildyti viso pažinimo, galintys taipogi vienas kitą įspėti.</verse>
				<verse number="15">Tačiau, broliai, parašiau jums iš dalies per drąsiai, kaip primindamas jums, dėl man duotos Dievo malonės,</verse>
				<verse number="16">kad aš būčiau Jėzaus Kristaus tarnautojas pagonims, patarnaujantis Dievo evangeliją, kad pagonių aukojimas būtų priimtinas, pašvęstas Šventosios DVASIOS.</verse>
				<verse number="17">Todėl turiu, kuo galėčiau pasigirti per Jėzų Kristų tame, kas susiję su Dievu.</verse>
				<verse number="18">Nes nedrįsčiau kalbėti ko nors iš to, ko Kristus nebūtų padaręs per mane, idant padarytų pagonis paklusniais žodžiu ir darbu</verse>
				<verse number="19">per galingus ženklus ir stebuklus, Dievo Dvasios jėga; taip, kad nuo Jeruzalės ir aplinkui iki Ilyrikos aš pilnai paskelbiau Kristaus evangeliją.</verse>
				<verse number="20">Taip, aš taip stengiausi skelbti evangeliją ne ten, kur Kristus buvo minimas, kad nestatyčiau ant kito žmogaus pamato,</verse>
				<verse number="21">bet kaip yra parašyta: „Tie, kuriems nebuvo kalbėta apie jį, – pamatys, ir tie, kurie nebuvo girdėję, – supras“.</verse>
				<verse number="22">Dėl šios priežasties man buvo labai kliudoma pas jus atvykti.</verse>
				<verse number="23">Bet dabar, nebeturėdamas daugiau vietos šiose srityse ir šituos daugelį metų turėdamas didelį troškimą atvykti pas jus;</verse>
				<verse number="24">kai keliausiu į Ispaniją, atvyksiu pas jus; nes tikiuosi pamatyti jus savo kelionėje ir būti jūsų išlydėtas keliauti ten, jei pirma šiek tiek pasisotinsiu bendravimu su jumis.</verse>
				<verse number="25">Bet dabar vykstu į Jeruzalę patarnauti šventiesiems.</verse>
				<verse number="26">Nes tiems iš Makedonijos ir Achajos patiko padaryti tam tikrą rinkliavą beturčiams šventiesiems, esantiems Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="27">Jiems iš tikrųjų tai patiko; ir jie yra jų skolininkai. Nes jei pagonys tapo jų dvasinių dalykų bendrininkai, tai ir jų pareiga patarnauti jiems kūniškais dalykais.</verse>
				<verse number="28">Todėl tai atlikęs ir užantspaudavęs jiems šitą vaisių, per jus atvyksiu į Ispaniją.</verse>
				<verse number="29">Ir esu tikras, kad kai atvyksiu pas jus, aš atvyksiu Kristaus evangelijos palaiminimo pilnume.</verse>
				<verse number="30">Na, o aš jus maldauju, broliai, dėl Viešpaties Jėzaus Kristaus ir dėl Dvasios meilės, kad kovotumėte kartu su manimi savo maldose už mane Dievui;</verse>
				<verse number="31">kad būčiau išvaduotas nuo netikinčių Judėjoje; ir kad mano tarnavimas, kurį atlieku Jeruzalei, būtų priimtinas šventiesiems;</verse>
				<verse number="32">idant su džiaugsmu atvykčiau pas jus Dievo valia ir su jumis atsigaivinčiau.</verse>
				<verse number="33">Na, o ramybės Dievas tebūna su jumis visais. Amen.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Aš patikiu jums mūsų seserį Febę, kuri yra tarnaitė bažnyčios, esančios Kenchrėjoje,</verse>
				<verse number="2">kad priimtumėte ją Viešpatyje, kaip tinka šventiesiems, ir kad padėtumėte jai bet kokiu reikalu, ko jai iš jūsų beprireiktų; nes ji buvo daugelio padėjėja, taip pat ir mano.</verse>
				<verse number="3">Pasveikinkite Priscilę ir Akvilą, mano padėjėjus Kristuje Jėzuje,</verse>
				<verse number="4">kurie už mano gyvybę guldė savo pačių kaklus; kuriems ne tik aš dėkoju, bet ir visos pagonių bažnyčios.</verse>
				<verse number="5">Taip pat sveikinkite bažnyčią, esančią jų namuose. Sveikinkite mano labai mylimą Epenetą, kuris yra Achajos pirmavaisiai Kristui.</verse>
				<verse number="6">Sveikinkite Mariją, kuri daug dėl mūsų triūsė.</verse>
				<verse number="7">Sveikinkite Androniką ir Juniją, mano giminaičius ir mano bendrakalinius, kurie yra garsūs tarp apaštalų, kurie taip pat pirma manęs buvo Kristuje.</verse>
				<verse number="8">Sveikinkite Ampliatą, mano mylimąjį Viešpatyje.</verse>
				<verse number="9">Sveikinkite Urboną, mūsų padėjėją Kristuje, ir mano mylimąjį Stachį.</verse>
				<verse number="10">Sveikinkite Apelį, išmėgintą Kristuje. Sveikinkite tuos, kurie yra iš Aristobulo namiškių.</verse>
				<verse number="11">Sveikinkite mano giminaitį Erodioną. Sveikinkite tuos, kurie yra iš Narcizo namiškių, kurie yra Viešpatyje.</verse>
				<verse number="12">Sveikinkite Trifeną ir Trifosą, kurios triūsia Viešpatyje. Sveikinkite mylimąją Persidę, kuri daug triūsė Viešpatyje.</verse>
				<verse number="13">Sveikinkite Rufą, išrinktąjį Viešpatyje, ir jo motiną bei manąją.</verse>
				<verse number="14">Sveikinkite Asinkritą, Flegoną, Hermą, Patrobą, Hermį ir su jais esančius brolius.</verse>
				<verse number="15">Sveikinkite Filologą ir Juliją, Nerėją ir jo seserį, ir Olimpą, ir visus su jais esančius šventuosius.</verse>
				<verse number="16">Sveikinkite vienas kitą šventu pabučiavimu. Kristaus bažnyčios sveikina jus.</verse>
				<verse number="17">Na, o aš maldauju jus, broliai, paženklinkite tuos, kurie kelia susiskaldymus ir papiktinimus, priešingus tam mokslui, kurio jūs išmokote; ir venkite jų.</verse>
				<verse number="18">Nes tokie tarnauja ne mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, bet savo pilvui; ir gerais žodžiais bei gražbylyste klaidina paprastųjų širdis.</verse>
				<verse number="19">Nes jūsų klusnumas pasklido visiems. Todėl džiaugiuosi dėl jūsų; tačiau noriu, kad būtumėte išmintingi gėriui, o neišmanūs blogio atžvilgiu.</verse>
				<verse number="20">Ir ramybės Dievas netrukus sutrins Šėtoną po jūsų kojomis. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jumis. Amen.</verse>
				<verse number="21">Timotiejus, mano bendradarbis, ir mano giminaičiai Liucijus, Jasonas ir Sosipatras sveikina jus.</verse>
				<verse number="22">Aš, Tercijus, kuris užrašiau šitą laišką, sveikinu jus Viešpatyje.</verse>
				<verse number="23">Mano ir visos bažnyčios šeimininkas Gajus sveikina jus. Miesto prievaizdas Erastas ir brolis Kvartas sveikina jus.</verse>
				<verse number="24">Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jumis visais. Amen.</verse>
				<verse number="25">Na, o tam, kuris gali jus sutvirtinti pagal mano evangeliją ir Jėzaus Kristaus skelbimą pagal apreiškimą paslapties, kuri buvo nutylėta nuo pasaulio pradžios,</verse>
				<verse number="26">bet dabar atskleista ir per pranašų Raštus pagal amžinojo Dievo įsakymą duota žinoti visoms tautoms tikėjimo klusnumui,</verse>
				<verse number="27">vieninteliam išmintingajam Dievui tebūna šlovė per Jėzų Kristų amžinai. Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="46">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, pašauktas būti Jėzaus Kristaus apaštalu per Dievo valią, ir mūsų brolis Sostenas,</verse>
				<verse number="2">Dievo bažnyčiai, esančiai Korinte, tiems, kurie yra pašvęsti Kristuje Jėzuje, pašaukti būti šventaisiais, su visais, kurie kiekvienoje vietoje šaukiasi vardo Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, tiek jų, tiek mūsų;</verse>
				<verse number="3">malonė tebūna jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir nuo Viešpaties Jėzaus Kristaus.</verse>
				<verse number="4">Aš visuomet dėkoju savo Dievui dėl jūsų už Dievo malonę, kuri jums yra suteikta per Jėzų Kristų;</verse>
				<verse number="5">kad jūs per jį esate praturtinti viskuo, visa ištarme ir visu pažinimu;</verse>
				<verse number="6">kaip ir Kristaus liudijimas buvo patvirtintas jumyse:</verse>
				<verse number="7">taip, kad jums netrūksta jokios dovanos, belaukiant mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo;</verse>
				<verse number="8">kuris taipogi sutvirtins jus iki galo, kad būtumėte nekalti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dieną.</verse>
				<verse number="9">Ištikimas yra Dievas, kurio jūs buvote pašaukti į jo Sūnaus Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, bendrystę.</verse>
				<verse number="10">Na, o aš maldauju jus, broliai, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, kad jūs visi kalbėtumėte tą patį, ir kad tarp jūsų nebūtų susiskaldymų; bet kad būtumėte tobulai suvienyti vienoje mintyje ir viename sprendime.</verse>
				<verse number="11">Nes man buvo pranešta apie jus, mano broliai, nuo tų iš Chlojės namiškių, kad tarp jūsų yra ginčų.</verse>
				<verse number="12">Na, o aš tai sakau, kad kiekvienas iš jūsų sako: „Aš esu Pauliaus; o aš – Apolo; o aš – Kefo; o aš – Kristaus“.</verse>
				<verse number="13">Ar Kristus padalytas? Ar Paulius už jus buvo nukryžiuotas? Arba, ar jūs buvote pakrikštyti Pauliaus vardan?</verse>
				<verse number="14">Aš dėkoju Dievui, kad nei vieno iš jūsų nepakrikštijau, išskyrus Krispą ir Gajų;</verse>
				<verse number="15">kad kas nesakytų, jog krikštijau savo vardan.</verse>
				<verse number="16">Aš pakrikštijau ir Stepono namiškius; be to, nežinau, ar ką kitą pakrikštijau.</verse>
				<verse number="17">Nes Kristus nesiuntė manęs krikštyti, bet skelbti evangeliją: ne žodžių išmintimi, kad Kristaus kryžius netaptų neveiksmingas.</verse>
				<verse number="18">Nes kryžiaus skelbimas tiems, kurie žūsta, yra kvailystė; bet mums, kurie esame išgelbėti, jis yra Dievo jėga.</verse>
				<verse number="19">Nes yra parašyta: „Aš sunaikinsiu išmintingųjų išmintį ir paversiu niekais protingųjų supratimą“.</verse>
				<verse number="20">Kur išmintingasis? Kur raštininkas? Kur šio pasaulio diskutuotojas? Argi Dievas šio pasaulio išminties nepavertė kvailyste?</verse>
				<verse number="21">Nes kadangi Dievo išmintyje pasaulis išmintimi nepažino Dievo, tai Dievui patiko skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki.</verse>
				<verse number="22">Nes žydai reikalauja ženklo, o graikai ieško išminties,</verse>
				<verse number="23">bet mes skelbiame Kristų nukryžiuotą – žydams kliuvinį, o graikams – kvailystę;</verse>
				<verse number="24">bet tiems, kurie yra pašaukti, tiek žydams, tiek graikams, Kristų – Dievo jėgą ir Dievo išmintį.</verse>
				<verse number="25">Nes Dievo kvailystė yra išmintingesnė už žmones; ir Dievo silpnybė yra stipresnė už žmones.</verse>
				<verse number="26">Nes jūs matote savo pašaukimą, broliai, kad nedaug išmintingųjų pagal kūną, nedaug galingų, nedaug kilmingų yra pašauktų;</verse>
				<verse number="27">bet Dievas išsirinko tai, kas pasaulyje kvaila, kad sugėdintų išmintingus; ir Dievas išsirinko tai, kas pasaulyje silpna, kad sugėdintų tai, kas galinga;</verse>
				<verse number="28">ir tai, kas pasaulyje prasta, ir tai, kas paniekinta, išsirinko Dievas, taip, ir tai, ko nėra, kad paverstų niekais tai, kas yra;</verse>
				<verse number="29">kad joks kūnas nesigirtų jo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="30">Bet iš jo jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris nuo Dievo mums padarytas išmintimi, teisumu, pašventimu ir atpirkimu;</verse>
				<verse number="31">kad pagal tai, kas yra parašyta: „Kas giriasi, tesigiria Viešpačiu“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Ir aš, broliai, kai atėjau pas jus, neatėjau kalbos ar išminties puikumu, skelbdamas jums Dievo liudijimą.</verse>
				<verse number="2">Nes nusprendžiau tarp jūsų nieko nežinoti, išskyrus Jėzų Kristų, ir jį nukryžiuotą.</verse>
				<verse number="3">Ir aš buvau pas jus silpnume, baimėje ir labai drebėdamas.</verse>
				<verse number="4">Ir mano kalba bei mano skelbimas buvo ne viliojančiais žmogaus išminties žodžiais, bet Dvasios ir jėgos parodymu:</verse>
				<verse number="5">kad jūsų tikėjimas stovėtų ne žmonių išmintyje, bet Dievo jėgoje.</verse>
				<verse number="6">Nors mes kalbame išmintį tarp tobulųjų, tačiau ne šio pasaulio išmintį nei šio pasaulio kunigaikščių, kurie eina niekais;</verse>
				<verse number="7">bet mes kalbame Dievo išmintį paslaptyje, tai yra, paslėptą išmintį, kurią Dievas pirma pasaulio paskyrė mūsų šlovei;</verse>
				<verse number="8">kurios niekas iš šio pasaulio kunigaikščių nežinojo, nes jeigu jie būtų ją žinoję, jie nebūtų nukryžiavę šlovės Viešpaties.</verse>
				<verse number="9">Bet kaip yra parašyta: „Akis nematė, nei ausis negirdėjo, nei į žmogaus širdį neįėjo tai, ką Dievas paruošė tiems, kurie jį myli“.</verse>
				<verse number="10">Bet Dievas mums tai apreiškė savo Dvasia, nes Dvasia ištiria visa, taip, Dievo gelmes.</verse>
				<verse number="11">Nes kuris žmogus žino tai, kas yra žmogaus, jei ne žmogaus dvasia, esanti jame? Taip ir to, kas Dievo, niekas nežino, bet tik Dievo Dvasia.</verse>
				<verse number="12">Na, o mes gavome ne pasaulio dvasią, bet dvasią, kuri yra iš Dievo; kad žinotume tai, kas mums nuo Dievo dovanota.</verse>
				<verse number="13">Tai mes ir kalbame – ne tais žodžiais, kurių moko žmogaus išmintis, bet kurių moko Šventoji DVASIA – gretinant dvasinius dalykus su dvasiniais.</verse>
				<verse number="14">Bet prigimtinis žmogus nepriima to, kas iš Dievo Dvasios, nes tai jam yra kvailystė; nei negali jis to suprasti, nes tai yra dvasiškai vertinama.</verse>
				<verse number="15">Bet dvasiškasis sprendžia apie viską, tačiau niekas negali spręsti apie jį.</verse>
				<verse number="16">Nes kas gi pažino Viešpaties protą, kad galėtų jį pamokyti? Bet mes turime Kristaus protą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Ir aš, broliai, negalėjau jums kalbėti kaip dvasiškiems, bet kaip kūniškiems – kaip kūdikiams Kristuje.</verse>
				<verse number="2">Aš maitinau jus pienu, o ne kietu maistu; nes ligi šiolei jūs nepajėgėte jo pakelti, nei dabar dar nepajėgiate.</verse>
				<verse number="3">Nes jūs tebesate kūniški; nes kadangi tarp jūsų yra pavydas, vaidai ir susiskaldymai, argi nesate kūniški ir nevaikštote žmogiškai?</verse>
				<verse number="4">Nes kai vienas sako: „Aš esu Pauliaus“, o kitas: „Aš esu Apolo“, argi jūs ne kūniški?</verse>
				<verse number="5">Kas tad yra Paulius ir kas Apolas? Tik tarnai, per kuriuos jūs įtikėjote, – kaip Viešpats kiekvienam davė.</verse>
				<verse number="6">Aš sodinau, Apolas laistė; bet Dievas davė augimą.</verse>
				<verse number="7">Taigi nei tas, kuris sodina, yra kažkas, nei tas, kuris laisto; bet tik Dievas, kuris duoda augimą.</verse>
				<verse number="8">Na, o tas, kuris sodina, ir tas, kuris laisto, yra viena; ir kiekvienas gaus savo atlygį pagal savo triūsą.</verse>
				<verse number="9">Nes mes esame darbininkai kartu su Dievu: jūs esate Dievo dirva, jūs esate Dievo pastatas.</verse>
				<verse number="10">Pagal Dievo man duotą malonę aš, kaip išmintingas vadovaujantis statytojas, padėjau pamatą, o kitas ant jo stato. Bet tegul kiekvienas žiūrisi, kaip ant jo stato.</verse>
				<verse number="11">Nes niekas negali dėti kito pamato, kaip tą, kuris padėtas, kuris yra Jėzus Kristus.</verse>
				<verse number="12">Na, o jei kas ant šito pamato stato auksą, sidabrą, brangius akmenis, medį, šieną, šiaudus;</verse>
				<verse number="13">kiekvieno darbas išaiškės, nes diena jį paskelbs, kadangi jis bus atskleistas ugnimi; ir ugnis ištirs kiekvieno darbą, koks jis yra.</verse>
				<verse number="14">Jei kurio darbas išliks, kurį jis statė ant jo, tas gaus atlygį.</verse>
				<verse number="15">Jei kurio darbas sudegs, tas patirs praradimą; bet jis pats bus išgelbėtas; tačiau taip, kaip per ugnį.</verse>
				<verse number="16">Ar nežinote, kad esate Dievo šventykla, ir kad jumyse gyvena Dievo Dvasia?</verse>
				<verse number="17">Jei kas teršia Dievo šventyklą, tą Dievas sunaikins; nes Dievo šventykla yra šventa, ir ta šventykla esate jūs.</verse>
				<verse number="18">Tegul niekas savęs neapgaudinėja. Jei kas tarp jūsų atrodo esąs išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro kvailiu, kad būtų išmintingas.</verse>
				<verse number="19">Nes šio pasaulio išmintis yra kvailystė pas Dievą. Nes yra parašyta: „Jis sugauna išmintinguosius jų pačių gudrybėje“.</verse>
				<verse number="20">Ir vėl: „Viešpats žino išmintingųjų mintis, kad jos yra tuščios“.</verse>
				<verse number="21">Todėl niekas tenesigiria žmonėmis. Nes viskas yra jūsų:</verse>
				<verse number="22">ar tai Paulius, ar Apolas, ar Kefas, ar pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis – viskas yra jūsų;</verse>
				<verse number="23">o jūs esate Kristaus; o Kristus Dievo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Tegul kiekvienas laiko mus kaip Kristaus tarnautojais ir Dievo paslapčių ūkvedžiais.</verse>
				<verse number="2">Be to, iš ūkvedžių yra reikalaujama, kad kiekvienas rastųsi ištikimas.</verse>
				<verse number="3">Bet man tai mažmožis, kad būčiau teisiamas jūsų ar žmogaus teismo; taip, aš savęs neteisiu.</verse>
				<verse number="4">Nes aš pats nieko nežinau; tačiau aš tuo nesu išteisintas; bet tas, kuris mane teisia, yra Viešpats.</verse>
				<verse number="5">Todėl nieko neteiskite prieš laiką, kol Viešpats ateis, kuris išves į šviesą tai, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių ketinimus; ir tada kiekvienas gaus pagyrimą iš Dievo.</verse>
				<verse number="6">O tai, broliai, jūsų labui pritaikiau sau ir Apolui; kad iš mūsų išmoktumėte negalvoti apie žmones daugiau to, kas yra parašyta, kad niekas iš jūsų nesipūstų dėl vieno prieš kitą.</verse>
				<verse number="7">Nes kas gi tave skiria nuo kito? Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? Na, o jei tai gavai, kodėl giriesi tarsi to negavęs?</verse>
				<verse number="8">Jūs jau esate sotūs, jau esate turtingi, jūs be mūsų karaliavote; ir duok Dieve, kad būtumėte karaliavę, kad ir mes su jumis karaliautume.</verse>
				<verse number="9">Nes aš manau, kad Dievas mus, apaštalus, išstatė paskutiniais, tarsi paskirtus mirčiai; nes mes tapome reginiu pasauliui, angelams ir žmonėms.</verse>
				<verse number="10">Mes esame kvailiai dėl Kristaus, bet jūs esate išmintingi Kristuje; mes silpni, bet jūs stiprūs; jūs gerbiami, bet mes niekinami.</verse>
				<verse number="11">Iki pat šios valandos mes alkstame, trokštame, esame nuogi, esame mušami ir neturime tikros gyvenamos vietos;</verse>
				<verse number="12">ir triūsiame, dirbdami savo pačių rankomis; keikiami mes laiminame, persekiojami mes tai pakenčiame,</verse>
				<verse number="13">šmeižiami mes meldžiame; mes tapome pasaulio purvu, ir esame viso ko padugnės iki šios dienos.</verse>
				<verse number="14">Aš nerašau to, kad jus sugėdinčiau, bet kaip savo mylimus sūnus aš jus įspėju.</verse>
				<verse number="15">Nes, nors ir turėtumėte dešimt tūkstančių auklėtojų Kristuje, tačiau neturite daug tėvų; nes aš jus pagimdžiau Kristuje Jėzuje per evangeliją.</verse>
				<verse number="16">Todėl aš maldauju jus, būkite mano sekėjai.</verse>
				<verse number="17">Dėl šios priežasties pasiunčiau pas jus Timotiejų, kuris yra mano mylimasis sūnus ir ištikimas Viešpatyje, kuris jums primins mano kelius, kurie yra Kristuje, kaip aš mokau visur, kiekvienoje bažnyčioje.</verse>
				<verse number="18">Na, o kai kurie yra pasipūtę, tartum neketinčiau pas jus ateiti.</verse>
				<verse number="19">Bet aš netrukus ateisiu pas jus, jei Viešpats norės, ir sužinosiu ne pasipūtėlių kalbą, bet jėgą.</verse>
				<verse number="20">Nes Dievo karalystė yra ne žodyje, bet jėgoje.</verse>
				<verse number="21">Ko norite? Ar man pas jus ateiti su lazda, ar meile ir romumo dvasia?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Bendrai kalbama, kad tarp jūsų yra paleistuvystė, ir tokia paleistuvystė, kokia nėra minima net tarp pagonių, kad kažkas turi savo tėvo žmoną.</verse>
				<verse number="2">Bet jūs esate pasipūtę, užuot nuliūdę, kad tas, kuris padarė šitą darbą, būtų pašalintas iš jūsų tarpo.</verse>
				<verse number="3">Nes aš iš tiesų nebūdamas pas jus kūnu, bet būdamas dvasia, jau nusprendžiau, tarsi būdamas su jumis, dėl to, kuris taip padarė šitą darbą,</verse>
				<verse number="4">mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, kai esate susirinkę jūs ir mano dvasia, su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus jėga,</verse>
				<verse number="5">atiduoti tokį Šėtonui – kūno sunaikinimui, kad dvasia būtų išgelbėta Viešpaties Jėzaus dieną.</verse>
				<verse number="6">Jūsų gyrimasis nėra geras. Ar nežinote, kad truputis raugo suraugina visą minkalą?</verse>
				<verse number="7">Todėl išvalykite senąjį raugą, kad būtumėte naujas minkalas, kaip esate nerauginti. Nes būtent Kristus – mūsų Perėjimas – yra paaukotas už mus;</verse>
				<verse number="8">todėl švęskime šventę ne su senu raugu nei su piktos valios ir nedorybės raugu; bet su nerauginta nuoširdumo ir tiesos duona.</verse>
				<verse number="9">Laiške rašiau jums nebendrauti su paleistuviais,</verse>
				<verse number="10">tačiau ne apskritai su šio pasaulio paleistuviais ar godžiais, ar plėšikais, ar su stabmeldžiais; nes tada jums reikėtų išeiti iš pasaulio.</verse>
				<verse number="11">Bet dabar jums parašiau nebendrauti, jei kuris, vadinamas broliu, būtų paleistuvis ar godus, ar stabmeldys, ar keikūnas, ar girtuoklis, ar plėšikas; su tokiu net nevalgykite.</verse>
				<verse number="12">Nes kas man darbo teisti ir tuos, kurie yra išorėje? Argi jūs teisiate ne tuos, kurie yra viduje?</verse>
				<verse number="13">Bet esančius išorėje Dievas teisia. Todėl pašalinkite tą nedorėlį iš savo tarpo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Kaip drįsta kas iš jūsų, turėdamas reikalą prieš kitą, bylinėtis akivaizdoje neteisiųjų, o ne akivaizdoje šventųjų?</verse>
				<verse number="2">Ar nežinote, kad šventieji teis pasaulį? O jei pasaulis bus teisiamas jūsų, argi jūs neverti spręsti mažiausių reikalų?</verse>
				<verse number="3">Ar nežinote, kad mes teisime angelus? Tai kaip juo labiau dalykus, susijusius su šiuo gyvenimu?</verse>
				<verse number="4">Tad jei turite teismų dėl dalykų, susijusių su šiuo gyvenimu, tai paskiriate teisėjais tuos, kurie nieko verti bažnyčioje.</verse>
				<verse number="5">Aš kalbu jūsų gėdai. Ar taip yra, kad tarp jūsų nėra išmintingo? Ar nei vieno, kuris galėtų teisti tarp savo brolių?</verse>
				<verse number="6">Bet brolis su broliu bylinėjasi, ir tai netikinčiųjų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="7">Todėl tai jau visiškas trūkumas jūsų tarpe, kad jūs vienas su kitu bylinėjatės. Kodėl jūs verčiau nesiduodate skriaudžiami? Kodėl jūs verčiau nesiduodate apgaunami?</verse>
				<verse number="8">Ne, jūs skriaudžiate ir apgaunate, ir tai savo brolius.</verse>
				<verse number="9">Ar nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neapsigaukite: nei paleistuviai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei sumoteriškėję, nei susiteršiantys su savo lyties asmenimis,</verse>
				<verse number="10">nei vagys, nei godūs, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės.</verse>
				<verse number="11">O tokie buvote kai kurie iš jūsų; bet jūs nuplauti, bet jūs pašvęsti, bet jūs išteisinti Viešpaties Jėzaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia.</verse>
				<verse number="12">Viskas man yra teisėta, bet ne viskas naudinga: viskas man yra teisėta, bet aš nesiduosiu užvaldomas jokio dalyko.</verse>
				<verse number="13">Valgiai yra pilvui, ir pilvas yra valgiams; bet Dievas sunaikins ir jį, ir juos. Na, o kūnas ne paleistuvystei, bet Viešpačiui; o Viešpats – kūnui.</verse>
				<verse number="14">O Dievas prikėlė tiek Viešpatį, tiek ir mus prikels savo jėga.</verse>
				<verse number="15">Ar nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? Ar tad imsiu Kristaus narius ir paversiu juos paleistuvės nariais? Apsaugok Dieve!</verse>
				<verse number="16">Ką? Ar nežinote, kad tas, kuris susijungęs su paleistuve, yra vienas kūnas? Nes du, – sako jis, – bus vienas kūnas.</verse>
				<verse number="17">Bet tas, kuris susijungęs su Viešpačiu, yra viena dvasia.</verse>
				<verse number="18">Bėkite nuo paleistuvystės. Kiekviena nuodėmė, kurią žmogus daro, yra kūno išorėje; bet tas, kuris paleistuvauja, nusideda prieš savo kūną.</verse>
				<verse number="19">Ką? Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla Šventosios DVASIOS, esančios jumyse, kurią turite iš Dievo, ir jūs nesate savo pačių?</verse>
				<verse number="20">Nes jūs nupirkti už kainą; todėl šlovinkite Dievą savo kūne ir savo dvasioje, kurie yra Dievo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Na, o dėl to, apie ką man rašėte; yra gerai vyrui neliesti moters.</verse>
				<verse number="2">Tačiau paleistuvavimui išvengti tegul kiekvienas vyras turi savo žmoną ir tegul kiekviena moteris turi savo vyrą.</verse>
				<verse number="3">Tegul vyras suteikia žmonai priklausantį palankumą; taip pat ir žmona vyrui.</verse>
				<verse number="4">Žmona neturi valdžios savo kūnui, bet vyras; taip pat ir vyras neturi valdžios savo kūnui, bet žmona.</verse>
				<verse number="5">Neapgaudinėkite vienas kito; nebent abipusiu sutikimu kuriam laikui, kad atsiduotumėte pasninkui ir maldai; ir vėl susieikite, kad Šėtonas jūsų negundytų dėl jūsų nesusilaikymo.</verse>
				<verse number="6">Bet aš tai kalbu leidimu, o ne įsakymu.</verse>
				<verse number="7">Nes aš norėčiau, kad visi žmonės būtų tokie, kaip ir aš. Bet kiekvienas turi iš Dievo sau būdingą dovaną, vienas vienokią, o kitas kitokią.</verse>
				<verse number="8">Todėl sakau nesusituokusiems ir našlėms: gerai jiems, jeigu jie pasilieka tokie, kaip ir aš.</verse>
				<verse number="9">Bet jeigu jie negali susilaikyti, tegul tuokiasi; nes geriau yra tuoktis, negu degti.</verse>
				<verse number="10">O susituokusiems įsakau, tačiau ne aš, bet Viešpats: tegul žmona neatsiskiria nuo savo vyro;</verse>
				<verse number="11">bet jei ji atsiskirtų, tepasilieka netekėjusi arba tesusitaiko su savo vyru, ir vyras teneatleidžia savo žmonos.</verse>
				<verse number="12">Bet kitiems kalbu aš, ne Viešpats: jei kuris brolis turi netikinčią žmoną, ir jai patinka gyventi su juo, tegul jis jos neatleidžia.</verse>
				<verse number="13">Ir moteris, turinti netikintį vyrą, ir jeigu jam patinka su ja gyventi, tegul ji jo nepalieka.</verse>
				<verse number="14">Nes netikintis vyras yra pašvęstas per žmoną, ir netikinti žmona yra pašvęsta per vyrą: kitaip jūsų vaikai būtų nešvarūs; bet dabar jie yra šventi.</verse>
				<verse number="15">Bet jei netikintis skiriasi, tegul atsiskiria. Tokiais atvejais brolis ar sesuo nėra vergovėje; bet Dievas pašaukė mus taikai.</verse>
				<verse number="16">Nes ką tu žinai, o žmona, ar tu išgelbėsi savo vyrą? Arba kaip tu žinai, o vyre, ar tu išgelbėsi savo žmoną?</verse>
				<verse number="17">Bet kaip Dievas paskirstė kiekvienam, kaip Viešpats pašaukė kiekvieną, taip jis tevaikšto. Ir taip aš tvarkau visose bažnyčiose.</verse>
				<verse number="18">Ar kuris pašauktas būdamas apipjaustytas? Tenetampa jis neapipjaustytu. Ar kuris pašauktas neapipjaustyme? Tenebūna apipjaustytas.</verse>
				<verse number="19">Apipjaustymas yra niekas ir neapipjaustymas yra niekas, bet Dievo įsakymų laikymasis.</verse>
				<verse number="20">Kiekvienas tepasilieka tam pačiam pašaukime, kuriame buvo pašauktas.</verse>
				<verse number="21">Ar esi pašauktas būdamas tarnu? Nesirūpink tuo, bet jei gali tapti laisvu, verčiau tuo pasinaudok.</verse>
				<verse number="22">Nes tas, kuris pašauktas Viešpatyje būdamas tarnu, yra Viešpaties laisvasis; taip pat ir tas, kuris pašauktas būdamas laisvu, yra Kristaus tarnas.</verse>
				<verse number="23">Jūs esate nupirkti už kainą; nebūkite žmonių tarnais.</verse>
				<verse number="24">Broliai, kame kiekvienas yra pašauktas, tame tepasilieka prieš Dievą.</verse>
				<verse number="25">Na, o dėl mergelių neturiu Viešpaties įsakymo; tačiau pateikiu savo sprendimą, kaip gavusysis Viešpaties gailestingumą būti ištikimu.</verse>
				<verse number="26">Todėl manau, kad yra gerai dėl dabartinio suspaudimo, aš sakau, kad gerai žmogui tokiam būti.</verse>
				<verse number="27">Ar esi susietas su žmona? Neieškok atsilaisvinimo. Ar esi atlaisvintas nuo žmonos? Neieškok žmonos.</verse>
				<verse number="28">Bet jei ir apsivedi, nenusidedi; ir jei mergelė išteka, nenusideda. Tačiau tokie turės vargą kūne; o aš jus tausoju.</verse>
				<verse number="29">Bet sakau tai, broliai: laikas trumpas; ir belieka, kad tie, kurie turi žmonas, būtų tarsi neturėtų;</verse>
				<verse number="30">ir tie, kurie verkia, tarsi neverktų; ir tie, kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų; ir tie, kurie perka, tarsi neįsigytų;</verse>
				<verse number="31">ir tie, kurie naudojasi šiuo pasauliu, tarsi juo nepiktnaudžiautų; nes šio pasaulio pavidalas praeina.</verse>
				<verse number="32">Bet aš noriu, kad nebūtumėte susirūpinę. Kas nevedęs, rūpinasi Viešpaties reikalais, kaip galėtų patikti Viešpačiui;</verse>
				<verse number="33">o vedęs rūpinasi pasaulio reikalais, kaip galėtų patikti savo žmonai.</verse>
				<verse number="34">Yra skirtumas ir tarp žmonos bei mergelės. Netekėjusi moteris rūpinasi Viešpaties reikalais, kad būtų šventa ir kūne, ir dvasioje; o ištekėjusi rūpinasi pasaulio reikalais, kaip galėtų patikti savo vyrui.</verse>
				<verse number="35">Bet tai aš kalbu jūsų pačių naudai; ne tam, kad užnerčiau jums žabangą, o dėl to, kas tinkama, ir kad jūs galėtumėte neblaškomi tarnauti Viešpačiui.</verse>
				<verse number="36">Bet jei kas mano, kad netinkamai elgiasi su savo mergele, jeigu ji peraugs savo amžiaus žydėjimą, ir taip reikia, tedaro kaip nori, jis nenusideda: tegul jie tuokiasi.</verse>
				<verse number="37">Tačiau tas, kuris tvirtai stovi savo širdyje, neturėdamas būtinybės, bet turi valdžią savo valiai ir taip nutarė savo širdyje, kad išlaikys savo mergelę, daro gerai.</verse>
				<verse number="38">Taigi tas, kuris duoda ją vedyboms, daro gerai; bet tas, kuris neduoda jos vedyboms, daro geriau.</verse>
				<verse number="39">Žmona surišta įstatymu tol, kol gyvena jos vyras; bet jeigu jos vyras būtų miręs, ji yra laisva ištekėti už ko nori; tiktai Viešpatyje.</verse>
				<verse number="40">Bet ji laimingesnė, jeigu ji taip pasilieka, pagal mano sprendimą; ir aš taip pat manau, kad turiu Dievo Dvasią.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Na, o dėl dalykų, aukojamų stabams, žinome, kad mes visi turime pažinimą. Pažinimas išpučia, bet geraširdiškumas statydina.</verse>
				<verse number="2">Ir jei kas mano, kad ką nors žino, jis dar nieko nežino, kaip turi pažinoti.</verse>
				<verse number="3">Bet jei kuris myli Dievą, tas yra jo pažintas.</verse>
				<verse number="4">Taigi apie stabams paaukotų dalykų valgymą mes žinome, kad stabas yra niekas pasaulyje, ir kad nėra kito Dievo, bet tik vienas.</verse>
				<verse number="5">Nes nors yra vadinami dievai ar danguje, ar žemėje (kaip yra daug dievų ir daug viešpačių),</verse>
				<verse number="6">bet mums yra tik vienas Dievas, Tėvas, iš kurio yra visa ir mes jame; ir vienas Viešpats Jėzus Kristus, per kurį yra visa ir mes per jį.</verse>
				<verse number="7">Tačiau ne kiekviename yra tas pažinimas; nes kai kurie su sąžine dėl stabo iki šios valandos valgo tai kaip dalyką, paaukotą stabui; ir jų sąžinė, būdama silpna, suteršiama.</verse>
				<verse number="8">Bet valgis nepadaro mūsų geresniais Dievui; nes nei kai valgome, nesame geresni; nei kai nevalgome, nesame blogesni.</verse>
				<verse number="9">Bet žiūrėkite, kad ši jūsų laisvė kokiu tai būdu netaptų kliūtimi tiems, kurie yra silpni.</verse>
				<verse number="10">Nes jei kas tave, turintį pažinimą, mato sėdintį prie valgio stabų šventykloje, argi sąžinė to, kuris yra silpnas, nebus paskatinta valgyti dalykų, paaukotų stabams;</verse>
				<verse number="11">ir per tavo pažinimą pražus silpnasis brolis, už kurį mirė Kristus?</verse>
				<verse number="12">Bet taip nusidėdami prieš brolius ir sužeisdami jų silpną sąžinę, jūs nusidedate prieš Kristų.</verse>
				<verse number="13">Todėl jei valgis piktina mano brolį, aš nevalgysiu mėsos kol esti pasaulis, idant nepapiktinčiau savo brolio.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Ar aš ne apaštalas? Ar aš ne laisvas? Ar aš nemačiau Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties? Ar ne jūs esate mano darbas Viešpatyje?</verse>
				<verse number="2">Jei aš nesu apaštalas kitiems, tačiau neabejotinai jums esu; nes jūs esate mano apaštalystės antspaudas Viešpatyje.</verse>
				<verse number="3">Mano apsigynimas prieš tuos, kurie mane tiria, yra šis:</verse>
				<verse number="4">ar mes neturime teisės valgyti ir gerti?</verse>
				<verse number="5">Ar neturime teisės vedžiotis seserį, žmoną, kaip ir kiti apaštalai ir kaip Viešpaties broliai, ir Kefas?</verse>
				<verse number="6">Arba, ar vien tik aš ir Barnabas neturime teisės nedirbti?</verse>
				<verse number="7">Kas kada nors eina į karą už savo išlaidas? Kas sodina vynuogyną, o nevalgo jo vaisių? Arba, kas gano kaimenę, o nesimaitina kaimenės pienu?</verse>
				<verse number="8">Ar aš tai sakau kaip žmogus? Ar to paties nesako ir įstatymas?</verse>
				<verse number="9">Nes yra parašyta Mozės įstatyme: „Neužrišk nasrų jaučiui, minančiam javus“. Ar Dievas rūpinasi jaučiais?</verse>
				<verse number="10">Ar jis sako tai apskritai mūsų labui? Mūsų labui, be abejo, tai yra parašyta, kad ariantis artų su viltimi; ir kad su viltimi kuliantis būtų savo vilties dalininkas.</verse>
				<verse number="11">Jei mes jums pasėjome dvasiškų dalykų, tai ar didelis dalykas, jei pjausime jūsų kūniškų dalykų?</verse>
				<verse number="12">Jei kiti yra dalininkai šios teisės į jus, ar mes ne juo labiau? Tačiau mes nesinaudojome šia teise, bet pakenčiame viską, kad nekliudytume Kristaus evangelijai.</verse>
				<verse number="13">Ar nežinote, kad tie, kurie tarnauja prie to, kas šventa, gyvena iš šventyklos dalykų? Ir tarnaujantys prie aukuro yra dalininkai su aukuru?</verse>
				<verse number="14">Taip ir Viešpats patvarkė, kad tie, kurie skelbia evangeliją, gyventų iš evangelijos.</verse>
				<verse number="15">Bet aš iš to niekuo nesinaudojau nei to nerašiau, kad man taip būtų padaryta; nes man geriau būtų numirti, negu kad kas paverstų mano gyrimąsi nieku.</verse>
				<verse number="16">Nes nors ir skelbiu evangeliją, aš neturiu kuo pasigirti, nes būtinybė guli ant manęs; taip, vargas man, jei neskelbčiau evangelijos!</verse>
				<verse number="17">Nes jei tai darau noriai, turiu atlygį; bet jei prieš savo valią, tai man yra patikėtas evangelijos išdavimas.</verse>
				<verse number="18">Koks tad mano atlygis? Iš tiesų tai, kad skelbdamas evangeliją aš galiu pateikti Kristaus evangeliją nemokamai, nesinaudodamas savo teise evangelijoje.</verse>
				<verse number="19">Nes, nors esu laisvas nuo visų, tačiau pasidariau save tarnu visiems, kad laimėčiau daugiau.</verse>
				<verse number="20">Ir žydams tapau kaip žydas, kad laimėčiau žydus; tiems, kurie yra įstatymo valdžioje, kaip esantis įstatymo valdžioje, kad laimėčiau esančius įstatymo valdžioje;</verse>
				<verse number="21">esantiems be įstatymo, kaip be įstatymo (nebūdamas be įstatymo Dievui, bet Kristui – įstatymo valdžioje), kad laimėčiau esančius be įstatymo.</verse>
				<verse number="22">Silpniems tapau kaip silpnas, kad laimėčiau silpnuosius: visiems tapau viskuo, kad visokiais būdais kai kuriuos išgelbėčiau.</verse>
				<verse number="23">Ir tai darau evangelijos labui, kad su jumis būčiau jos dalininku.</verse>
				<verse number="24">Ar nežinote, kad tie, kurie bėga lenktynėse, bėga visi, bet vienas gauna prizą? Taip bėkite, kad gautumėte.</verse>
				<verse number="25">Ir kiekvienas, kovojantis dėl pranašumo, nuo visko susilaiko. Na, o jie tai daro, kad gautų gendantį vainiką; bet mes negendantį.</verse>
				<verse number="26">Todėl aš taip bėgu, ne kaip netikrume; taip kovoju, ne kaip smūgiuojantis į orą;</verse>
				<verse number="27">bet tramdau savo kūną ir atiduodu jį klusnumui, kad kitiems skelbdamas pats kokiu nors būdu nebūčiau atmestinas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Be to, broliai, nenoriu, kad būtumėte nežinantys, jog visi mūsų tėvai buvo po debesimi ir visi perėjo per jūrą;</verse>
				<verse number="2">ir visi buvo pakrikštyti Mozei debesyje ir jūroje;</verse>
				<verse number="3">ir visi valgė tą patį dvasinį maistą;</verse>
				<verse number="4">ir visi gėrė tą patį dvasinį gėrimą; nes jie gėrė iš tos dvasinės Uolos, kuri sekė paskui juos; ir ta Uola buvo Kristus.</verse>
				<verse number="5">Bet daugeliu iš jų Dievas buvo nelabai patenkintas; nes jie buvo sunaikinti dykumoje.</verse>
				<verse number="6">Na, o tie dalykai buvo mūsų pavyzdžiai tam, kad mes negeistume to, kas pikta, kaip jie geidė.</verse>
				<verse number="7">Ir nebūkite stabmeldžiai, kaip buvo kai kurie iš jų; kaip yra parašyta: „Tauta sėdosi valgyti ir gerti, ir kėlėsi žaisti“.</verse>
				<verse number="8">Ir nepaleistuvaukime kaip kai kurie iš jų paleistuvavo, ir vieną dieną krito dvidešimt trys tūkstančiai.</verse>
				<verse number="9">Ir negundykime Kristaus kaip ir kai kurie iš jų gundė ir buvo gyvačių sunaikinti.</verse>
				<verse number="10">Ir nemurmėkite kaip ir kai kurie iš jų murmėjo ir buvo naikintojo sunaikinti.</verse>
				<verse number="11">Na, o visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdžiai, ir tai yra surašyta perspėjimui mums, kuriems pasaulio pabaigos atėję.</verse>
				<verse number="12">Todėl tas, kuris galvoja stovįs, težiūrisi, kad negriūtų.</verse>
				<verse number="13">Jūsų nėra ištikusi kitokia pagunda nei tokia, kuri įprasta žmogui; bet Dievas yra ištikimas, kuris neleis jums būti gundomiems virš jūsų pajėgumo; bet su pagunda parūpins ir išeitį, kad pajėgtumėte ją pakelti.</verse>
				<verse number="14">Todėl, mano brangiai mylimi, bėkite nuo stabmeldystės.</verse>
				<verse number="15">Aš kalbu kaip išmintingiems; apsvarstykite, ką sakau.</verse>
				<verse number="16">Laiminimo taurė, kurią laiminame, ar ji nėra Kristaus kraujo bendravimas? Duona, kurią laužome, ar ji nėra Kristaus kūno bendravimas?</verse>
				<verse number="17">Nes mes, daugelis, esame viena duona ir vienas kūnas; nes mes visi esame tos vienos duonos dalininkai.</verse>
				<verse number="18">Štai Izraelis pagal kūną: argi tie, kurie valgo aukas, nėra aukuro dalininkai?</verse>
				<verse number="19">Tad ką aš sakau? Ar kad stabas yra kažkas, ar tai, kas yra paaukota stabams, yra kažkas?</verse>
				<verse number="20">Bet sakau, kad tai, ką pagonys aukoja, aukoja velniams, o ne Dievui; o aš nenoriu, kad turėtumėte bendrystę su velniais.</verse>
				<verse number="21">Jūs negalite gerti Viešpaties taurės ir velnių taurės; jūs negalite būti dalininkai Viešpaties stalo ir velnių stalo.</verse>
				<verse number="22">Ar kurstysime Viešpaties pavydą? Ar mes esame už jį stipresni?</verse>
				<verse number="23">Viskas man teisėta, bet ne viskas naudinga; viskas man teisėta, bet ne viskas statydina.</verse>
				<verse number="24">Nei vienas teneieško savo, bet kiekvienas kito gerovės.</verse>
				<verse number="25">Valgykite tai, kas parduodama mėsos turguose, neklausinėdami jokių klausimų sąžinės labui;</verse>
				<verse number="26">nes Viešpaties yra žemė ir jos pilnumas.</verse>
				<verse number="27">Jei kas iš netikinčių jus pakviečia į puotą, ir jūs norite eiti; valgykite viską, kas prieš jus padėta, neklausinėdami jokių klausimų sąžinės labui.</verse>
				<verse number="28">Bet jei kas jums sakytų: „Tai yra paaukota stabams“, nevalgykite labui to, kuris tai pasakė, ir sąžinės labui; nes žemė yra Viešpaties, ir jos pilnumas;</verse>
				<verse number="29">sąžinės, aš sakau, ne tavo, bet kito; nes kodėl mano laisvė yra teisiama kito sąžinės?</verse>
				<verse number="30">Nes jei aš per malonę esu dalininkas, kodėl esu piktai apkalbamas už tai, už ką aš dėkoju?</verse>
				<verse number="31">Todėl ar valgote, ar geriate, ar ką bedarote, visa darykite Dievo šlovei.</verse>
				<verse number="32">Nepiktinkite nei žydų, nei pagonių, nei Dievo bažnyčios;</verse>
				<verse number="33">kaip ir aš visiems viskuo įtinku, neieškodamas savo naudos, bet naudos daugelio, kad jie būtų išgelbėti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Būkite mano sekėjai, kaip ir aš Kristaus.</verse>
				<verse number="2">Na, o aš jus giriu, broliai, kad prisimenate mane visame kame ir laikotės įsakų taip, kaip jums juos perdaviau.</verse>
				<verse number="3">Bet noriu, kad jūs žinotumėte, jog kiekvieno vyro galva yra Kristus; o moters galva yra vyras; o Kristaus galva yra Dievas.</verse>
				<verse number="4">Kiekvienas vyras, melsdamasis ar pranašaudamas apdengta galva, suteikia negarbę savo galvai.</verse>
				<verse number="5">Bet kiekviena moteris, kuri meldžiasi ar pranašauja atidengta galva, suteikia negarbę savo galvai; nes tai yra vienas ir tas pats, kaip kad ji būtų nuskusta.</verse>
				<verse number="6">Nes jei moteris nėra apsidengusi, tai ir tenusikerpa; bet jei moteriai būtų gėda būti nukirptai ar nuskustai, teapsidengia.</verse>
				<verse number="7">Nes vyras iš tiesų neturi apsidengti galvos, kadangi jis yra Dievo atvaizdas ir šlovė; bet moteris yra vyro šlovė.</verse>
				<verse number="8">Nes vyras nėra iš moters; bet moteris iš vyro.</verse>
				<verse number="9">Taip pat vyras nebuvo sukurtas moteriai; bet moteris vyrui.</verse>
				<verse number="10">Dėl šios priežasties moteris privalo turėti valdžią virš savo galvos dėl angelų.</verse>
				<verse number="11">Tačiau Viešpatyje nei vyras yra be moters, nei moteris be vyro.</verse>
				<verse number="12">Nes kaip moteris yra iš vyro, taip ir vyras yra per moterį; bet visa iš Dievo.</verse>
				<verse number="13">Spręskite patys: ar dera, kad moteris meldžiasi Dievui atsidengusi?</verse>
				<verse number="14">Argi net ir pati prigimtis jūsų nemoko, kad jei vyras turi ilgus plaukus, jam yra gėda?</verse>
				<verse number="15">Bet jei moteris turi ilgus plaukus, jai yra šlovė; nes jos plaukai jai duoti kaip apdangalas.</verse>
				<verse number="16">Bet jei kas atrodo mėgstąs ginčytis, tai nei mes neturime tokio papročio, nei Dievo bažnyčios.</verse>
				<verse number="17">Na, o tuo, ką jums pareiškiu, aš jūsų negiriu, kad jūs susirenkate ne geresniam, bet blogesniam.</verse>
				<verse number="18">Nes pirmiausia, kai jūs susirenkate bažnyčioje, aš girdžiu, kad tarp jūsų yra susiskaldymai; ir aš iš dalies tuo tikiu.</verse>
				<verse number="19">Nes tarp jūsų turi būti ir erezijų, kad tarp jūsų išaiškėtų tie, kurie yra išbandyti.</verse>
				<verse number="20">Taigi kai susirenkate į vieną vietą, tai ne Viešpaties vakarienės valgyti.</verse>
				<verse number="21">Nes valgyme kiekvienas pirmiau kito ima savo vakarienę; ir vienas yra alkanas, o kitas girtas.</verse>
				<verse number="22">Ką, ar neturite namų valgyti ir gerti? Arba, ar jūs niekinsite Dievo bažnyčią ir gėdinsite tuos, kurie neturi? Ką aš jums pasakysiu? Ar jus tame girsiu? Aš jūsų negiriu.</verse>
				<verse number="23">Nes aš gavau iš Viešpaties tai, ką jums ir perdaviau, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną</verse>
				<verse number="24">ir padėkojęs ją laužė, ir tarė: „Imkite, valgykite – tai yra mano kūnas, kuris už jus laužomas; tai darykite mano atminimui“.</verse>
				<verse number="25">Tokiu pat būdu, pavakarieniavęs jis paėmė ir taurę, sakydamas: „Ši taurė yra naujasis testamentas mano kraujyje – tai darykite tiek kartų, kiek ją gersite, mano atminimui.</verse>
				<verse number="26">Nes kiek kartų valgote šią duoną ir geriate šią taurę, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“.</verse>
				<verse number="27">Todėl kas nevertai valgys šią duoną ir gers šią Viešpaties taurę, bus kaltas Viešpaties kūnu ir krauju.</verse>
				<verse number="28">Bet tegul žmogus save ištiria ir taip tevalgo iš tos duonos ir geria iš tos taurės.</verse>
				<verse number="29">Nes kas valgo ir geria nevertai, tas valgo ir geria sau pasmerkimą, neatskirdamas Viešpaties kūno.</verse>
				<verse number="30">Dėl šios priežasties daugelis yra silpni ir sergantys tarp jūsų, ir daugelis miega.</verse>
				<verse number="31">Nes jei mes save teistume, mes nebūtume teisiami.</verse>
				<verse number="32">Bet kai esame teisiami, mes esame Viešpaties baudžiami, kad nebūtume pasmerkti su pasauliu.</verse>
				<verse number="33">Todėl, mano broliai, kai susirenkate valgyti, palaukite vienas kito.</verse>
				<verse number="34">O jei kas išalkęs, tepavalgo namie; kad nesusirinktumėte pasmerkimui. O visa kita sutvarkysiu kai atvyksiu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Na, o dėl dvasinių dovanų, broliai, nenoriu, kad būtumėte nežinantys.</verse>
				<verse number="2">Jūs žinote, kad buvote pagonys, nešiojami pas tuos nebylius stabus, kaip buvote vedami.</verse>
				<verse number="3">Todėl duodu jums suprasti, kad nei vienas, kalbėdamas Dievo Dvasia, nevadina Jėzaus prakeiktu; ir kad nei vienas negali sakyti, kad Jėzus yra Viešpats, kaip tik Šventąja DVASIA.</verse>
				<verse number="4">Na, o yra dovanų įvairovės, bet ta pati Dvasia.</verse>
				<verse number="5">Ir yra skirtingi tarnavimai, bet tas pats Viešpats.</verse>
				<verse number="6">Ir yra veikimų įvairovės, bet yra tas pats Dievas, kuris visa veikia visuose.</verse>
				<verse number="7">Bet kiekvienam duotas Dvasios pasireiškimas, kad būtų nauda.</verse>
				<verse number="8">Nes vienam Dvasia yra duotas išminties žodis; kitam – pažinimo žodis ta pačia Dvasia;</verse>
				<verse number="9">kitam – tikėjimas ta pačia Dvasia; kitam – gydymo dovanos ta pačia Dvasia;</verse>
				<verse number="10">kitam – stebuklų darymas; kitam – pranašystė; kitam – dvasių atskyrimas; kitam – įvairios kalbų rūšys; kitam – kalbų vertimas;</verse>
				<verse number="11">bet visus šituos atlieka ta viena ir ta pati Dvasia, dalindama kiekvienam atskirai, kaip ji nori.</verse>
				<verse number="12">Nes kaip kūnas yra vienas ir turi daug narių, ir visi to vieno kūno nariai, būdami daugelis, yra vienas kūnas, taip yra ir Kristus.</verse>
				<verse number="13">Nes viena Dvasia mes visi esame pakrikštyti į vieną kūną, ar būtume žydai, ar pagonys, ar būtume vergai, ar laisvi; ir visi buvome pagirdyti į vieną Dvasią.</verse>
				<verse number="14">Nes kūnas nėra vienas narys, bet daug.</verse>
				<verse number="15">Jei koja sakytų: „Kadangi aš ne ranka, aš nesu iš kūno“; argi dėl to ji nebūtų iš kūno?</verse>
				<verse number="16">Ir jei ausis sakytų: „Kadangi aš ne akis, aš nesu iš kūno“; argi dėl to ji nebūtų iš kūno?</verse>
				<verse number="17">Jei visas kūnas būtų akis, kur būtų klausa? Jei visas būtų klausa, kur būtų uoslė?</verse>
				<verse number="18">Bet dabar Dievas sudėjo narius kiekvieną iš jų kūne kaip panorėjo.</verse>
				<verse number="19">Ir jeigu jie visi būtų vienas narys, kur būtų kūnas?</verse>
				<verse number="20">Bet dabar jie yra daug narių, tačiau vienas kūnas.</verse>
				<verse number="21">Ir akis negali pasakyti rankai: „Man tavęs nereikia“ nei vėlgi galva kojoms: „Man jūsų nereikia“.</verse>
				<verse number="22">Ne, tie kūno nariai, kurie atrodo silpnesni, yra daug reikalingesni;</verse>
				<verse number="23">ir tie kūno nariai, kurie, mes manome, yra mažiau gerbiami, tiems mes skiriame gausesnę garbę; ir mūsų nepatrauklūs nariai turi gausiau patrauklumo.</verse>
				<verse number="24">Nes mūsų patraukliems nariams nieko nereikia; bet Dievas sumaišė kūną kartu, davęs gausiau garbės tam nariui, kuriam trūksta;</verse>
				<verse number="25">kad kūne nebūtų suskilimo, bet kad nariai vienodai rūpintųsi vienas kitu.</verse>
				<verse number="26">Ir jei vienas narys kenčia, visi nariai kenčia su juo; arba jei vienas narys pagerbiamas, visi nariai džiaugiasi su juo.</verse>
				<verse number="27">Na, o jūs esate Kristaus kūnas, o atskirai – nariai.</verse>
				<verse number="28">Ir kai kuriuos Dievas paskyrė bažnyčioje: pirma – apaštalais, antra – pranašais, trečia – mokytojais, po to – stebuklai, paskui – gydymų dovanos, pagalbos, valdymai, kalbų įvairovės.</verse>
				<verse number="29">Ar visi apaštalai? Ar visi pranašai? Ar visi mokytojai? Ar visi stebuklų darytojai?</verse>
				<verse number="30">Ar visi turi gydymo dovanas? Ar visi kalba kalbomis? Ar visi verčia?</verse>
				<verse number="31">Bet uoliai trokškite geriausių dovanų; o aš jums dar parodysiu daug pranašesnį kelią.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Nors aš kalbu žmonių bei angelų kalbomis, bet neturiu geraširdiškumo, aš tampu kaip skambantis varis arba žvangantys cimbolai.</verse>
				<verse number="2">Ir nors turiu pranašystės dovaną ir suprantu visas paslaptis ir visą pažinimą; ir nors turiu visą tikėjimą, kad galiu perkelti kalnus, bet neturiu geraširdiškumo, esu niekas.</verse>
				<verse number="3">Ir nors atiduodu visus savo turtus vargšams pamaitinti, ir nors atiduodu savo kūną sudeginimui, bet neturiu geraširdiškumo, tai man neduoda jokios naudos.</verse>
				<verse number="4">Geraširdiškumas ilgai pakenčia ir yra malonus; geraširdiškumas nepavydi; geraširdiškumas nesigiria, nėra pasipūtęs,</verse>
				<verse number="5">nesielgia netinkamai, neieško savo, nėra lengvai suerzinamas, negalvoja pikto;</verse>
				<verse number="6">nesidžiaugia neteisybe, bet džiaugiasi tiesa;</verse>
				<verse number="7">visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi, visa ištveria.</verse>
				<verse number="8">Geraširdiškumas niekada nesibaigia, bet ar tai būtų pranašystės, jos pasibaigs; ar tai būtų kalbos, jos liausis; ar tai būtų pažinimas, jis pranyks.</verse>
				<verse number="9">Nes mes žinome iš dalies ir pranašaujame iš dalies.</verse>
				<verse number="10">Bet kai ateis tai, kas yra tobula, tada tai, kas iš dalies, bus panaikinta.</verse>
				<verse number="11">Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas; bet kai tapau vyru, atmečiau tai, kas vaikiška.</verse>
				<verse number="12">Nes dabar matome per stiklą, neaiškiai; bet tuomet – veidas į veidą; dabar pažįstu iš dalies, bet tuomet pažinsiu kaip ir esu pažintas.</verse>
				<verse number="13">O dabar pasilieka tikėjimas, viltis, geraširdiškumas – tie trys; bet didžiausias iš jų – geraširdiškumas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Sekite geraširdiškumu ir trokškite dvasinių dovanų, bet verčiau – kad galėtumėte pranašauti.</verse>
				<verse number="2">Nes tas, kuris kalba nežinoma kalba, ne žmonėms kalba, bet Dievui; nes niekas jo nesupranta; bet jis dvasioje kalba paslaptis.</verse>
				<verse number="3">Bet tas, kuris pranašauja, kalba žmonėms statydinimui, paraginimui ir paguodai.</verse>
				<verse number="4">Kas kalba nežinoma kalba, save statydina; bet kas pranašauja, statydina bažnyčią.</verse>
				<verse number="5">Aš norėčiau, kad visi kalbėtumėte kalbomis, bet verčiau – kad pranašautumėte; nes kas pranašauja, yra didesnis už tą, kuris kalba kalbomis, nebent jis išverstų, idant bažnyčia gautų statydinimą.</verse>
				<verse number="6">Bet dabar, broliai, jei ateisiu pas jus kalbėdamas kalbomis, kokią jums duosiu naudą, jeigu jums nekalbėsiu ar tai apreiškimu, ar pažinimu, ar pranašavimu, ar mokslu?</verse>
				<verse number="7">Net ir negyvi daiktai, skleidžiantys garsą, ar tai dūda, ar arfa, jeigu jie neskleis skirtingų garsų, kaipgi bus žinoma, kas yra dūduota arba arfa grota?</verse>
				<verse number="8">Nes jei trimitas duotų neaiškų garsą, kas ruoštųsi į mūšį?</verse>
				<verse number="9">Taip pat ir jūs, jei neištarsite liežuviu lengvai suprantamų žodžių, kaipgi bus žinoma, kas yra kalbėta? Nes jūs kalbėsite į orą.</verse>
				<verse number="10">Yra galbūt tiek daug balsų rūšių pasaulyje, ir nei vienas iš jų nėra be reikšmės.</verse>
				<verse number="11">Todėl jei nežinau balso reikšmės, aš būsiu barbaras kalbančiajam, o kalbantysis bus man barbaras.</verse>
				<verse number="12">Taip pat ir jūs, kadangi esate uolūs dėl dvasinių dovanų, stenkitės būti pranašesni bažnyčios statydinimui.</verse>
				<verse number="13">Todėl kalbantysis nežinoma kalba tesimeldžia, kad galėtų versti.</verse>
				<verse number="14">Nes jei aš meldžiuosi nežinoma kalba, mano dvasia meldžiasi, bet mano supratimas yra bevaisis.</verse>
				<verse number="15">Tai ką gi tada? Aš melsiuosi dvasia ir taip pat melsiuosi supratimu; aš giedosiu dvasia ir taip pat giedosiu supratimu.</verse>
				<verse number="16">Kitaip, jei tu laiminsi dvasia, kaipgi tas, kuris užima nemokyto vietą, pasakys tavo dėkojimui „Amen“, kadangi nesupranta, ką sakai?</verse>
				<verse number="17">Nes tu iš tiesų gerai dėkoji, bet kitas nėra statydinamas.</verse>
				<verse number="18">Aš dėkoju savo Dievui, aš kalbu kalbomis daugiau nei jūs visi;</verse>
				<verse number="19">tačiau bažnyčioje aš verčiau ištarsiu penkis žodžius savo supratimu, kad savo balsu ir kitus mokyčiau, negu dešimt tūkstančių žodžių nežinoma kalba.</verse>
				<verse number="20">Broliai, nebūkite vaikai supratimu, tačiau piktybe būkite vaikai, bet supratimu būkite vyrais.</verse>
				<verse number="21">Įstatyme yra parašyta: „Per kitakalbius ir kitas lūpas aš kalbėsiu šiai tautai; tačiau ir dėl viso to jie manęs neklausys, – sako Viešpats“.</verse>
				<verse number="22">Todėl kalbos yra ženklui, ne tiems, kurie tiki, bet tiems, kurie netiki; bet pranašystė pasitarnauja ne tiems, kurie netiki, bet tiems, kurie tiki.</verse>
				<verse number="23">Todėl jei visa bažnyčia susirinktų į vieną vietą, ir visi kalbėtų kalbomis, ir įeitų tie, kurie yra nemokyti arba netikintys, argi jie nesakytų, kad jūs esate išprotėję?</verse>
				<verse number="24">Bet jei visi pranašautų, ir įeitų netikintysis arba nemokytasis, jis būtų visų įtikintas, jis būtų visų nuteistas;</verse>
				<verse number="25">ir taip jo širdies paslaptys išaiškėtų; ir taip puldamas savo veidu žemyn, jis pagarbintų Dievą ir praneštų, kad Dievas iš tiesų yra jumyse.</verse>
				<verse number="26">Tad kaipgi, broliai? Kai susirenkate, kiekvienas iš jūsų turi psalmę, turi mokslą, turi kalbą, turi apreiškimą, turi vertimą. Viskas tebūna daroma statydinimui.</verse>
				<verse number="27">Jei kuris kalba nežinoma kalba, tebūna po du arba daugiausiai po tris, ir tai paeiliui; o vienas teišverčia.</verse>
				<verse number="28">Bet jei nėra vertėjo, tegul jis bažnyčioje tyli; ir tegul jis kalba sau ir Dievui.</verse>
				<verse number="29">Pranašai tekalba du arba trys, o kiti tegul vertina.</verse>
				<verse number="30">Jei kas apreiškiama kitam, šalia sėdinčiajam, pirmasis tenutyla.</verse>
				<verse number="31">Nes jūs visi galite pranašauti vienas po kito, kad visi pasimokytų ir visi būtų paguosti.</verse>
				<verse number="32">Pranašų dvasios yra pavaldžios pranašams.</verse>
				<verse number="33">Nes Dievas yra ne sumaišties, bet ramybės autorius, kaip visose šventųjų bažnyčiose.</verse>
				<verse number="34">Tegul jūsų moterys tyli bažnyčiose, nes joms neleidžiama kalbėti; bet joms yra įsakyta būti paklusniomis, kaip sako ir įstatymas.</verse>
				<verse number="35">O jeigu jos nori ko nors išmokti, namuose teklausia savo vyrų; nes gėda moterims kalbėti bažnyčioje.</verse>
				<verse number="36">Ką? Ar iš jūsų atėjo Dievo žodis? Arba ar pas jus vienus jis atėjo?</verse>
				<verse number="37">Jei kas mano esąs pranašas ar dvasiškas, tas tepripažįsta, kad tai, ką jums rašau, yra Viešpaties įsakymai.</verse>
				<verse number="38">Bet jei kas yra nežinantis, tebūna nežinantis.</verse>
				<verse number="39">Todėl, broliai, trokškite pranašauti ir nedrauskite kalbėti kalbomis.</verse>
				<verse number="40">Viskas tebūna daroma padoriai ir tvarkingai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Be to, broliai, aš skelbiu jums tą evangeliją, kurią jums paskelbiau, kurią ir priėmėte, ir kurioje stovite;</verse>
				<verse number="2">kuria esate ir išgelbėti, jei saugojate atmintyje, ką jums paskelbiau, nebent įtikėjote tuščiai.</verse>
				<verse number="3">Nes aš jums perdaviau pirmiausiai tai, ką ir gavau, – kad Kristus mirė už mūsų nuodėmes pagal Raštus;</verse>
				<verse number="4">ir kad buvo palaidotas, ir kad prisikėlė trečią dieną pagal Raštus;</verse>
				<verse number="5">ir kad buvo regėtas Kefo, paskui dvylikos;</verse>
				<verse number="6">po to buvo regėtas daugiau kaip penkių šimtų brolių vienu metu; iš kurių didesnė dalis išlikę iki dabar, bet kai kurie yra užmigę.</verse>
				<verse number="7">Po to buvo regėtas Jokūbo; paskui visų apaštalų.</verse>
				<verse number="8">O galiausiai iš visų buvo regėtas ir manęs, kaip nelaiku gimusio.</verse>
				<verse number="9">Nes aš esu mažiausias iš apaštalų, kad nesu tinkamas vadintis apaštalu, nes persekiojau Dievo bažnyčią.</verse>
				<verse number="10">Bet Dievo malone esu kas esu, ir man suteikta jo malonė nebuvo bergždžia; bet aš triūsiau gausiau negu jie visi, tačiau ne aš, bet Dievo malonė, kuri buvo su manimi.</verse>
				<verse number="11">Todėl ar tai buvau aš, ar jie, taip mes skelbiame, ir taip jūs įtikėjote.</verse>
				<verse number="12">Na, o jei Kristus yra skelbiamas, kad prisikėlė iš numirusių, kaipgi kai kurie tarp jūsų sako, kad nėra mirusiųjų prisikėlimo?</verse>
				<verse number="13">Bet jei nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai Kristus nėra prisikėlęs;</verse>
				<verse number="14">o jei Kristus nėra prisikėlęs, tai mūsų skelbimas tuščias, ir jūsų tikėjimas irgi tuščias.</verse>
				<verse number="15">Taip, ir mes esame randami melagingais Dievo liudytojais; nes mes liudijome apie Dievą, kad jis prikėlė Kristų, kurio jis neprikėlė, jeigu taip yra, kad mirusieji neprisikelia.</verse>
				<verse number="16">Nes jei mirusieji neprisikelia, tada Kristus nėra prikeltas;</verse>
				<verse number="17">o jei Kristus nėra prikeltas, jūsų tikėjimas yra tuščias; jūs tebesate savo nuodėmėse.</verse>
				<verse number="18">Tada ir tie, kurie užmigę Kristuje, yra pražuvę.</verse>
				<verse number="19">Jei tik šiame gyvenime mes turime viltį Kristuje, mes iš visų žmonių esame labiausiai apgailėtini.</verse>
				<verse number="20">Bet dabar Kristus yra prisikėlęs iš numirusiųjų ir tapo pirmavaisiais tų, kurie užmigo.</verse>
				<verse number="21">Nes kadangi per žmogų atėjo mirtis, per žmogų atėjo ir mirusiųjų prisikėlimas.</verse>
				<verse number="22">Nes kaip Adome visi miršta, taip ir Kristuje visi bus atgaivinti.</verse>
				<verse number="23">Bet kiekvienas pagal savo eilę: Kristus – pirmavaisiai; po to tie, kurie yra Kristaus, jam ateinant.</verse>
				<verse number="24">Tada ateis galas, kai jis bus atidavęs karalystę Dievui – Tėvui; kai bus nuslopinęs kiekvieną valdymą ir kiekvieną valdžią bei jėgą.</verse>
				<verse number="25">Nes jis turi karaliauti, kol padės visus priešus po savo kojomis.</verse>
				<verse number="26">Paskutinis priešas, kuris bus sunaikintas, yra mirtis.</verse>
				<verse number="27">Nes jis visa padėjo po jo kojomis. Bet kai jis sako, kad visa yra po juo padėta, yra aišku, kad išskyrus tą, kuris po juo visa padėjo.</verse>
				<verse number="28">O kai visa bus jam pajungta, tada ir pats Sūnus bus pavaldus tam, kuris padėjo visa po juo, kad Dievas būtų visa visame.</verse>
				<verse number="29">Kita vertus, ką darys tie, kurie pakrikštyti už mirusiuosius, jei mirusieji iš viso neprisikelia? Tad kodėl jie pakrikštyti už mirusiuosius?</verse>
				<verse number="30">Ir kodėl mes kiekvieną valandą stovime pavojuje?</verse>
				<verse number="31">Aš tvirtinu jūsų džiaugsmu, kurio turiu Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje, aš mirštu kasdien.</verse>
				<verse number="32">Jei kaip žmogus kovojau su žvėrimis Efeze, koks man iš to pranašumas, jei mirusieji neprisikelia? Valgykime ir gerkime; nes rytoj mirsime.</verse>
				<verse number="33">Nebūkite suklaidinti: piktos šnekos gadina gerus papročius.</verse>
				<verse number="34">Atsibuskite teisumui ir nenuodėmiaukite; nes kai kurie neturi Dievo pažinimo; aš kalbu tai jūsų gėdai.</verse>
				<verse number="35">Bet kai kas sakys: „Kaip mirusieji yra prikeliami? Ir kokiu kūnu jie ateina?“</verse>
				<verse number="36">Kvaily, tai, ką sėji, neatgyja, jei nenumiršta;</verse>
				<verse number="37">ir tai, ką sėji, tu sėji ne tą kūną, kuris bus, bet pliką grūdą, kaip pasitaiko, kviečio arba kokį kitą grūdą,</verse>
				<verse number="38">bet Dievas duoda jam kūną kaip panorėjęs ir kiekvienai sėklai jos pačios kūną.</verse>
				<verse number="39">Ne visi kūnai yra tokie pat kūnai; bet vienokia žmonių kūno rūšis, kitokia – gyvūlių kūno, kitokia – žuvų, ir kitokia – paukščių.</verse>
				<verse number="40">Taip pat yra ir dangiškieji kūnai bei žemiškieji kūnai, bet vienokia dangiškųjų šlovė, o kitokia žemiškųjų šlovė.</verse>
				<verse number="41">Vienokia yra saulės šlovė, kitokia mėnulio šlovė, ir kitokia žvaigždžių šlovė; nes viena žvaigždė skiriasi nuo kitos žvaigždės šlove.</verse>
				<verse number="42">Toks yra ir mirusiųjų prisikėlimas. Sėjamas gedime, prikeliamas negedime;</verse>
				<verse number="43">sėjamas negarbėje, prikeliamas šlovėje; sėjamas silpnume, prikeliamas jėgoje;</verse>
				<verse number="44">sėjamas prigimtinis kūnas, prikeliamas dvasinis kūnas. Yra prigimtinis kūnas ir yra dvasinis kūnas.</verse>
				<verse number="45">Ir taip yra parašyta: „Pirmasis žmogus Adomas buvo padarytas gyva siela, paskutinis Adomas buvo padarytas atgaivinančia dvasia“.</verse>
				<verse number="46">Tačiau pirmasis buvo ne dvasinis, o prigimtinis; o po to dvasinis.</verse>
				<verse number="47">Pirmasis žmogus – iš žemės, žemiškas, antrasis žmogus – Viešpats iš dangaus.</verse>
				<verse number="48">Koks yra žemiškas, tokie ir žemiškieji; ir koks yra dangiškasis, tokie ir dangiškieji.</verse>
				<verse number="49">Ir kaip nešiojome žemiškojo atvaizdą, nešiosime ir dangiškojo atvaizdą.</verse>
				<verse number="50">Na, o aš tai sakau, broliai, kad kūnas ir kraujas negali paveldėti Dievo karalystės; nei gedimas paveldėti negedimo.</verse>
				<verse number="51">Štai aš išdėstau jums paslaptį: mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti;</verse>
				<verse number="52">akimirksniu, akies mirksniu, per paskutinįjį trimitavimą; nes trimitas nuskambės, ir mirusieji bus prikelti negendantys, ir mes būsime pakeisti.</verse>
				<verse number="53">Nes šis gendantis turi apsivilkti negendamumu ir šis mirtingas turi apsivilkti nemirtingumu.</verse>
				<verse number="54">Taigi kai šis gendantis apsivilks negendamumu ir šis mirtingas apsivilks nemirtingumu, tada išsipildys užrašytas pasakymas: „Mirtis yra praryta pergalėje.</verse>
				<verse number="55">O mirtie, kur tavo geluonis? O kape, kur tavo pergalė?“</verse>
				<verse number="56">Mirties geluonis – nuodėmė; o nuodėmės jėga – įstatymas.</verse>
				<verse number="57">Bet ačiū tebūna Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.</verse>
				<verse number="58">Todėl, mano mylimieji broliai, būkite tvirti, nepajudinami, visuomet gausūs Viešpaties darbe, kadangi žinote, kad jūsų triūsas nėra veltui Viešpatyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Na, o dėl rinkliavos šventiesiems, kaip aš nurodžiau Galatijos bažnyčioms, taip ir jūs darykite.</verse>
				<verse number="2">Pirmąją savaitės dieną kiekvienas iš jūsų teatsideda pas save pataupymui, kaip Dievas kam davė klestėjimą, kad nebūtų rinkliavų kai ateisiu.</verse>
				<verse number="3">O kai aš ateisiu, kuriuos patvirtinsite savo laiškais, tuos aš pasiųsiu nunešti jūsų dosnumą į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="4">Ir jeigu bus tinkama, kad ir aš eičiau, jie eis su manimi.</verse>
				<verse number="5">Na, o ateisiu pas jus kai vyksiu per Makedoniją, nes vykstu per Makedoniją.</verse>
				<verse number="6">Ir gali būti, kad pasiliksiu, taip, ir žiemosiu pas jus, kad jūs mane išlydėtumėte į mano kelionę, kur tik bekeliausiu.</verse>
				<verse number="7">Nes dabar nenoriu susitikti su jumis pakeliui; tačiau tikiuosi pasilikti pas jus kurį laiką, jei Viešpats leis.</verse>
				<verse number="8">Bet aš pasiliksiu Efeze iki Sekminių.</verse>
				<verse number="9">Nes man yra atvertos plačios ir veiksmingos durys, ir yra daug priešininkų.</verse>
				<verse number="10">Na, o jeigu ateis Timotiejus, žiūrėkite, kad jis būtų pas jus be baimės, nes jis dirba Viešpaties darbą kaip ir aš.</verse>
				<verse number="11">Todėl niekas jo teneniekina, bet išlydėkite jį ramybėje, kad ateitų pas mane; nes laukiu jo su broliais.</verse>
				<verse number="12">Kas dėl mūsų brolio Apolo, aš labai jo prašiau ateiti pas jus su broliais, tačiau jo valia buvo iš viso neateiti šį kartą; bet jis ateis radęs tinkamą laiką.</verse>
				<verse number="13">Budėkite, tvirtai stovėkite tikėjime, elkitės vyriškai, būkite stiprūs.</verse>
				<verse number="14">Jūsų visa tebūna daroma su geraširdiškumu.</verse>
				<verse number="15">Maldauju jus, broliai (jūs žinote Stepono namus, kad jie yra Achajos pirmavaisiai ir kad jie atsidavę šventųjų tarnystei),</verse>
				<verse number="16">kad jūs paklustumėte tokiems ir kiekvienam, kuris su mumis padeda ir triūsia.</verse>
				<verse number="17">Aš džiaugiuosi Stepono, Fortunato ir Achaiko atvykimu, nes tai, ko trūko iš jūsų pusės, jie parūpino.</verse>
				<verse number="18">Nes jie atgaivino mano ir jūsų dvasią, todėl pripažinkite tokius, kaip jie.</verse>
				<verse number="19">Jus sveikina Azijos bažnyčios. Jus labai sveikina Viešpatyje Akvilas ir Priscilė su bažnyčia, esančia jų namuose.</verse>
				<verse number="20">Jus sveikina visi broliai. Sveikinkite vienas kitą šventu pabučiavimu.</verse>
				<verse number="21">Sveikinimas mano, Pauliaus, mano paties ranka.</verse>
				<verse number="22">Jei kas nemyli Viešpaties Jėzaus Kristaus, tebūna jis Anatema; Maran-ata.</verse>
				<verse number="23">Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jumis.</verse>
				<verse number="24">Mano meilė tebūna su jumis visais Kristuje Jėzuje. Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="47">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Dievo valia Jėzaus Kristaus apaštalas, ir mūsų brolis Timotiejus, Dievo bažnyčiai, esančiai Korinte, su visais šventaisiais, kurie yra visoje Achajoje;</verse>
				<verse number="2">malonė tebūna jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir nuo Viešpaties Jėzaus Kristaus.</verse>
				<verse number="3">Tebūna palaimintas Dievas – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumų Tėvas ir visos paguodos Dievas;</verse>
				<verse number="4">kuris guodžia mus visame mūsų suspaudime, kad mes pajėgtume paguosti tuos, kurie yra bet kokiame varge, ta paguoda, kuria mes patys esame Dievo guodžiami.</verse>
				<verse number="5">Nes kaip mumyse gausėja Kristaus kentėjimų, taip per Kristų gausėja ir mūsų paguoda.</verse>
				<verse number="6">Ir ar mes patiriame sielvartą, tai yra jūsų paguodai ir išgelbėjimui, kuris yra veiksmingas ištveriant tokius pačius kentėjimus, kuriuos ir mes kenčiame; arba, jei esame paguosti, tai yra jūsų paguodai ir išgelbėjimui.</verse>
				<verse number="7">Ir mūsų viltis dėl jūsų yra tvirta, žinant, kad, kaip jūs esate kentėjimų, taip būsite ir paguodos dalininkai.</verse>
				<verse number="8">Nes nenorime, broliai, kad jūs būtumėte nežinantys apie mūsų vargą, kuris mus ištiko Azijoje, kad mes buvome slegiami be saiko, virš jėgų taip, jog netekome vilties net išlikti gyvi;</verse>
				<verse number="9">bet mes savyje turėjome mirties nuosprendį, kad pasitikėtume ne savimi, bet Dievu, kuris prikelia mirusiuosius,</verse>
				<verse number="10">kuris išvadavo mus iš tokios didelės mirties ir tebevaduoja, kuriuo pasitikime, kad mus dar išvaduos;</verse>
				<verse number="11">ir jums bendratalkininkaujant malda už mus, kad už mums suteiktą dovaną per daugelį asmenų būtų daugelio dėkojama dėl mūsų.</verse>
				<verse number="12">Nes mūsų džiaugsmas yra šis: mūsų sąžinės liudijimas, kad paprastumu ir dievotu nuoširdumu, ne kūniška išmintimi, bet Dievo malone mes elgėmės pasaulyje ir daug gausiau su jumis.</verse>
				<verse number="13">Nes mes nerašome jums nieko kito, kaip to, ką jūs skaitote ar pripažįstate; bet aš tikiuosi, ir iki galo pripažinsite;</verse>
				<verse number="14">kaip iš dalies mus ir pripažinote, kad esame jūsų džiaugsmas, lygiai kaip ir jūs mūsų esate Viešpaties Jėzaus dieną.</verse>
				<verse number="15">Ir šiuo pasitikėjimu aš buvau nusiteikęs anksčiau ateiti pas jus, kad pakartotinai gautumėte naudos;</verse>
				<verse number="16">ir eiti pro jus į Makedoniją, ir iš Makedonijos vėl ateiti pas jus, ir iš jūsų būti išlydėtas Judėjos link.</verse>
				<verse number="17">Tad, kai buvau taip nusiteikęs, ar elgiausi lengvabūdiškai? Arba, ar tai, ką nutariu, ar aš nutariu pagal kūną, idant pas mane būtų „taip, taip“, ir „ne, ne“?</verse>
				<verse number="18">Bet kaip Dievas yra ištikimas, mūsų žodis jums nebuvo „taip“ ir „ne“.</verse>
				<verse number="19">Nes Dievo Sūnus, Jėzus Kristus, kuris buvo mūsų – mano, Silvano ir Timotiejaus – skelbiamas tarp jūsų, nebuvo „taip“ ir „ne“, bet jame buvo „taip“.</verse>
				<verse number="20">Nes visi Dievo pažadai jame yra „taip“, ir jame „Amen“ Dievo šlovei per mus.</verse>
				<verse number="21">Na, o tas, kuris sutvirtina mus su jumis Kristuje ir mus patepė, yra Dievas;</verse>
				<verse number="22">kuris taipogi užantspaudavo mus ir davė Dvasios užstatą į mūsų širdis.</verse>
				<verse number="23">Be to, aš šaukiu Dievą liudijimui savo sielai, kad gailėtis jūsų dar neatvykau į Korintą.</verse>
				<verse number="24">Ne kad viešpataujame jūsų tikėjimui, bet esame jūsų džiaugsmo pagalbininkai; nes jūs stovite tikėjimu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Bet aš tai nusprendžiau savyje, kad neatvyksiu pas jus vėl su liūdesiu.</verse>
				<verse number="2">Nes jei aš jus liūdinu, tai kas tas, kuris mane pradžiugina, jei ne tas, kuris yra mano nuliūdintas?</verse>
				<verse number="3">Ir aš parašiau jums tą patį, kad atvykęs nepatirčiau liūdesio nuo tų, kuriais turėčiau džiaugtis; pasitikėdamas jumis visais, kad mano džiaugsmas yra visų jūsų džiaugsmas.</verse>
				<verse number="4">Nes iš didelio sielvarto ir didelio širdies skausmo jums parašiau su gausiomis ašaromis; ne tam, kad būtumėte nuliūdinti, bet kad pažintumėte meilę, kurios gausiau jums turiu.</verse>
				<verse number="5">Bet jei kas nuliūdino, jis manęs nenuliūdino, bet iš dalies; kad jūsų visų neperkraučiau.</verse>
				<verse number="6">Tokiam pakankama yra ši daugumos paskirta bausmė.</verse>
				<verse number="7">Todėl atvirkščiai, jūs verčiau turėtumėte jam atleisti ir jį paguosti, kad kartais toks nebūtų pernelyg didelio liūdesio prarytas.</verse>
				<verse number="8">Todėl maldauju jus, kad patvirtintumėte jam savo meilę.</verse>
				<verse number="9">Nes aš ir rašiau tuo tikslu, kad sužinočiau jūsų išmėginimą, ar visame kame esate paklusnūs.</verse>
				<verse number="10">Kam jūs ką nors atleidžiate, aš – irgi atleidžiu; nes jeigu ką nors atleidau, kuriam atleidau, jūsų labui tai atleidau Kristaus asmenyje;</verse>
				<verse number="11">kad Šėtonas nepasinaudotų mumis, nes mums nėra nežinomi jo kėslai.</verse>
				<verse number="12">Be to, kai atėjau į Troadą skelbti Kristaus evangelijos, ir durys man buvo atvertos Viešpaties,</verse>
				<verse number="13">aš neturėjau savo dvasioje poilsio, kadangi neradau savo brolio Tito, bet su jais atsisveikinęs iš ten vykau į Makedoniją.</verse>
				<verse number="14">Na, o dėkui Dievui, kuris visada duoda mums švęsti pergalę Kristuje ir per mus kiekvienoje vietoje atskleidžia savo pažinimo kvapą.</verse>
				<verse number="15">Nes mes Dievui esame gardus Kristaus kvapas tuose, kurie yra išgelbėti, ir tuose, kurie žūsta;</verse>
				<verse number="16">vieniems mes esame mirties kvapas link mirties, o kitiems – gyvenimo kvapas link gyvenimo. Ir kas yra tam tinkamas?</verse>
				<verse number="17">Nes mes nesame kaip daugelis, kurie iškraipo Dievo žodį, bet kaip iš nuoširdumo, kaip iš Dievo, Dievo akivaizdoje kalbame Kristuje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Ar mes vėl pradėsime girtis? Arba, ar mums reikia, kaip kitiems, pagiriančių laiškų jums arba pagiriančių laiškų iš jūsų?</verse>
				<verse number="2">Jūs esate mūsų laiškas, įrašytas mūsų širdyse, visų žmonių žinomas ir skaitomas;</verse>
				<verse number="3">kadangi jūs aiškiai pasirodote esą mūsų patarnautas Kristaus laiškas, parašytas ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia; ne akmens plokštėse, bet kūniškose širdies plokštėse.</verse>
				<verse number="4">Ir tokį pasitikėjimą mes turime per Kristų į Dievą:</verse>
				<verse number="5">ne kad mes turime savyje pakankamumą manyti kažką tarytum iš savęs; bet mūsų pakankamumas yra iš Dievo;</verse>
				<verse number="6">kuris taip pat padarė mus pajėgiais naujojo testamento tarnautojais; ne raidės, bet dvasios; nes raidė užmuša, o dvasia duoda gyvybę.</verse>
				<verse number="7">Bet jei mirties tarnystė, įrašyta ir išraižyta akmenyse, buvo šlovinga taip, kad Izraelio vaikai negalėjo įdėmiai žiūrėti į Mozės veidą dėl jo veido šlovės, kuri turėjo būti panaikinta;</verse>
				<verse number="8">kaipgi labiau šlovingesnė nebus dvasios tarnystė?</verse>
				<verse number="9">Nes jei pasmerkimo tarnystė yra šlovė, tai daug daugiau teisumo tarnystė pralenkia šlove.</verse>
				<verse number="10">Nes netgi tai, kas buvo padaryta šlovinga, šiuo atžvilgiu neturėjo šlovės dėl pranokstančios šlovės.</verse>
				<verse number="11">Nes jei tai, kas panaikinta, buvo šlovinga, daug labiau tai, kas pasilieka, yra šlovinga.</verse>
				<verse number="12">Taigi, turėdami tokią viltį, mes naudojame labai aiškią kalbą;</verse>
				<verse number="13">o ne kaip Mozė, kuris užsidėdavo dangalą sau ant veido, kad Izraelio vaikai negalėtų įdėmiai žiūrėti į pabaigą to, kas yra panaikinta;</verse>
				<verse number="14">bet jų protai buvo apakinti, nes iki šios dienos pasilieka nenuimtas tas pats dangalas skaitant senąjį testamentą; tas dangalas yra panaikinamas Kristuje.</verse>
				<verse number="15">Bet net iki šios dienos, kai skaitomas Mozė, dangalas yra ant jų širdies.</verse>
				<verse number="16">Tačiau kai ji atsigręš į Viešpatį, dangalas bus nuimtas.</verse>
				<verse number="17">Na, o Viešpats yra ta Dvasia; o kur yra Viešpaties Dvasia, ten yra laisvė.</verse>
				<verse number="18">Bet mes visi, atviru veidu kaip veidrodyje matydami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę, kaip per Viešpaties Dvasią.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Todėl, kadangi turime šią tarnystę, kaip gavome pasigailėjimą, mes nenusilpstame;</verse>
				<verse number="2">bet, atsisakę slaptų nesąžiningumų, nevaikščiodami gudrume ir nenaudodami klastingai Dievo žodžio; bet tiesos atskleidimu prisistatome kiekvieno žmogaus sąžinei Dievo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="3">Bet jei mūsų evangelija paslėpta, ji paslėpta tiems, kurie pražuvę,</verse>
				<verse number="4">kuriuose šio pasaulio dievas apakino protus tų, kurie netiki, kad jiems nenušvistų Kristaus, kuris yra Dievo atvaizdas, šlovingosios evangelijos šviesa.</verse>
				<verse number="5">Nes mes skelbiame ne save, bet Kristų Jėzų – Viešpatį; ir save pačius – jūsų tarnus Jėzaus dėlei.</verse>
				<verse number="6">Nes Dievas, kuris įsakė šviesai nušvisti iš tamsos, nušvito mūsų širdyse, kad duotų Dievo šlovės pažinimo šviesą Jėzaus Kristaus veide.</verse>
				<verse number="7">Bet šį lobį mes turime žemiškuose induose, kad jėgos pranašumas būtų iš Dievo, o ne iš mūsų.</verse>
				<verse number="8">Mes esame varginami iš visų pusių, tačiau nesugniuždyti; sugluminti, bet nenusivylę;</verse>
				<verse number="9">persekiojami, bet neapleisti; parblokšti, bet nesunaikinti;</verse>
				<verse number="10">visuomet nešiodamiesi kūne Viešpaties Jėzaus mirimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne.</verse>
				<verse number="11">Nes mes, kurie gyvename, nuolat esame atiduodami mirčiai dėl Jėzaus, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų mirtingame kūne.</verse>
				<verse number="12">Taip tad mirtis veikia mumyse, bet gyvybė jumyse.</verse>
				<verse number="13">Mes, turėdami tą pačią tikėjimo dvasią, kaip yra parašyta: „Aš tikėjau, ir todėl kalbėjau“; mes irgi tikime, ir todėl kalbame;</verse>
				<verse number="14">žinodami, kad tas, kuris prikėlė Viešpatį Jėzų, prikels ir mus per Jėzų ir pristatys mus su jumis.</verse>
				<verse number="15">Nes visa yra jūsų labui, kad gausi malonė per daugelio padėką darytų Dievui šlovę.</verse>
				<verse number="16">Todėl mes nenusilpstame; bet nors mūsų išorinis žmogus ir nyksta, tačiau vidinis atnaujinamas diena iš dienos.</verse>
				<verse number="17">Nes mūsų lengvas trumpalaikis sielvartas gamina mums nepalyginamai pranašesnį ir amžiną šlovės svorį;</verse>
				<verse number="18">mums bežiūrint ne į tai, kas matoma, bet į tai, kas nematoma; nes tai, kas matoma, yra laikina, o tai, kas nematoma, yra amžina.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Nes mes žinome, kad jei mūsų žemiškasis šios padangtės namas suirs, mes turime Dievo pastatą, ne rankomis padarytą namą, amžiną danguose.</verse>
				<verse number="2">Nes tame mes dejuojame, uoliai trokšdami būti apsirengę mūsų namu, kuris yra iš dangaus;</verse>
				<verse number="3">jei tik, būdami apsirengę, nebūtume rasti nuogi.</verse>
				<verse number="4">Nes mes, esantys šioje padangtėje, dejuojame, būdami apsunkinti: ne tam, kad būtume neapsirengę, bet apsirengę, kad marumas būtų gyvenimo prarytas.</verse>
				<verse number="5">Na, o tas, kuris mus tam pačiam paruošė, yra Dievas, kuris taip pat mums davė Dvasios užstatą.</verse>
				<verse number="6">Todėl visada esame pasitikintys, žinodami, kad, kol esame namuose, kūne, nesame pas Viešpatį</verse>
				<verse number="7">(nes mes vaikštome tikėjimu, o ne regėjimu);</verse>
				<verse number="8">mes esame pasitikintys, aš sakau, ir norėdami verčiau nebūti kūne, o būti pas Viešpatį.</verse>
				<verse number="9">Todėl mes triūsiame, kad, ar būdami ar nebūdami, mes būtume jo priimtini.</verse>
				<verse number="10">Nes mes visi turime pasirodyti prieš Kristaus teismo krasę; kad kiekvienas gautų tai, ką atlikęs savo kūne, pagal tai, ką jis padarė, ar tai būtų gera, ar bloga.</verse>
				<verse number="11">Todėl, žinodami Viešpaties baimę, mes įtikinėjame žmones; bet mes tapome aiškūs Dievui; ir, aš tikuosi, tapome aiškūs ir jūsų sąžinėse.</verse>
				<verse number="12">Nes mes jums vėl nesigiriame, bet duodame jums progą girtis dėl mūsų, kad turėtumėte, ką atsakyti tiems, kurie giriasi išore, o ne širdimi.</verse>
				<verse number="13">Nes jei esame išprotėję, tai yra Dievui, arba jei esame blaivūs, tai yra dėl jūsų.</verse>
				<verse number="14">Nes Kristaus meilė mus verčia; nes mes taip sprendžiame, jog, jei vienas mirė už visus, tuomet visi yra mirę;</verse>
				<verse number="15">ir jog jis mirė už visus, kad tie, kurie gyvena, nuo šiol nebe sau gyventų, bet tam, kuris mirė už juos ir prisikėlė.</verse>
				<verse number="16">Todėl nuo šiol mes nei vieno nebepažįstame pagal kūną; taip, nors mes esame pažinę Kristų pagal kūną, tačiau nuo šiol jau nebepažįstame.</verse>
				<verse number="17">Todėl jei kas yra Kristuje, tas yra naujas sutvėrimas: kas sena, yra praėję; štai visa tapo nauja.</verse>
				<verse number="18">Ir visa yra iš Dievo, kuris sutaikė mus su savimi per Jėzų Kristų, ir davė mums sutaikymo tarnystę;</verse>
				<verse number="19">tai yra, kad Dievas buvo Kristuje, taikydamas su savimi pasaulį, neįskaitydamas jiems jų nusižengimų; ir mums patikėjo sutaikymo žodį.</verse>
				<verse number="20">Todėl mes esame pasiuntiniai Kristui, tarsi Dievas jus maldavo per mus; mes meldžiame jus Kristaus vietoje: susitaikykite su Dievu.</verse>
				<verse number="21">Nes tą, kuris nepažino nuodėmės, jis padarė būti nuodėme dėl mūsų; kad mes jame taptume Dievo teisumu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Tad mes, kaip darbininkai kartu su juo, jus irgi maldaujame, kad neimtumėte Dievo malonės veltui</verse>
				<verse number="2">(nes jis sako: „Aš išklausiau tave priimtinu laiku ir išgelbėjimo dieną tau padėjau; štai dabar priimtinas laikas; štai dabar išgelbėjimo diena“).</verse>
				<verse number="3">Niekuo nesukeldami pasipiktinimo, kad tarnystė nebūtų peikiama,</verse>
				<verse number="4">bet visame kame pasirodydami kaip Dievo tarnai: dideliu kantrumu, sielvartuose, stokojimuose, varguose,</verse>
				<verse number="5">plakimuose, įkalinimuose, sąmyšiuose, sunkiuose darbuose, budėjimuose, pasninkavimuose;</verse>
				<verse number="6">tyrumu, pažinimu, ilgu pakantumu, gerumu, Šventąja DVASIA, neveidmainiška meile,</verse>
				<verse number="7">tiesos žodžiu, Dievo jėga, teisumo ginklais iš dešinės ir iš kairės,</verse>
				<verse number="8">garbe ir negarbe, blogais atsiliepimais ir gerais atsiliepimais, kaip klaidintojai, tačiau teisūs;</verse>
				<verse number="9">kaip nežinomi, tačiau gerai žinomi; kaip mirštantys, ir štai mes gyvename; kaip baudžiami, ir nenužudomi;</verse>
				<verse number="10">kaip liūdintys, tačiau visuomet besidžiaugiantys; kaip vargšai, tačiau daugelį padarydami turtingais; kaip nieko neturintys, tačiau turintys viską.</verse>
				<verse number="11">O korintiečiai, mūsų burna jums atverta, mūsų širdis prasiplėtusi.</verse>
				<verse number="12">Jums neankšta mumyse, bet jums ankšta jūsų pačių viduriuose.</verse>
				<verse number="13">Na, o atsimokėdami tuo pačiu (aš kalbu kaip savo vaikams), būkite ir jūs prasiplėtę.</verse>
				<verse number="14">Neįsikinkykite į nelygiavertį jungą su netikinčiaisiais; nes kokią gi bendrystę teisumas turi su neteisumu? Ir kokį gi bendravimą šviesa turi su tamsa?</verse>
				<verse number="15">Ir kokią santarvę Kristus turi su Belialu? Arba, kokią dalį tikintis turi su netikinčiuoju?</verse>
				<verse number="16">Ir kokį sutarimą Dievo šventykla turi su stabais? Nes jūs esate gyvojo Dievo šventykla; kaip Dievas yra pasakęs: „Aš gyvensiu juose ir vaikščiosiu juose; ir būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.</verse>
				<verse number="17">Todėl išeikite iš jų tarpo ir būkite atsiskyrę, – sako Viešpats, – ir nelieskite to, kas nešvaru; o aš jus priimsiu,</verse>
				<verse number="18">ir būsiu jums Tėvas, o jūs būsite mano sūnūs ir dukterys“, – sako Visagalis Viešpats.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Todėl, turėdami šiuos pažadus, brangiai mylimi, apsivalykime nuo visų kūno ir dvasios nešvarumų, tobulindami šventumą Dievo baimėje.</verse>
				<verse number="2">Priimkite mus; mes nenuskriaudėme nei vieno, nesugadinome nei vieno, neapgavome nei vieno.</verse>
				<verse number="3">Aš nekalbu to, kad jus pasmerkčiau; nes anksčiau sakiau, kad esate mūsų širdyse, idant su jumis mirtume ir gyventume.</verse>
				<verse number="4">Didelė yra mano kalbos drąsa jums, didis mano gyrimasis jumis: aš esu pripildytas paguodos, aš be galo džiaugsmingas visame mūsų suspaudime.</verse>
				<verse number="5">Nes kai atvykome į Makedoniją, mūsų kūnas neturėjo poilsio, bet mes buvome varginami iš visų pusių; išorėje buvo kovos, viduje buvo baimės.</verse>
				<verse number="6">Tačiau Dievas, kuris paguodžia prislėgtuosius, paguodė mus Tito atvykimu;</verse>
				<verse number="7">ir ne tik jo atvykimu, bet ir ta paguoda, kuria jis buvo jumis paguostas, kai jis papasakojo mums apie jūsų uolų troškimą, jūsų raudojimą, jūsų užsidegimą man; taip, kad aš dar labiau pradžiugau.</verse>
				<verse number="8">Nors ir priverčiau jus nuliūsti laišku, nesigailiu, nors ir gailėjausi; nes matau, kad tas pats laiškas jus nuliūdino, nors tai buvo tik kuriam laikui.</verse>
				<verse number="9">Dabar džiaugiuosi ne todėl, kad buvote nuliūdinti, bet kad liūdėjote link atgailos; nes jūs buvote nuliūdę dievotu būdu, kad per mus niekuo nepatirtumėte žalos.</verse>
				<verse number="10">Nes dievotas liūdesys gamina atgailą į išgelbėjimą, dėl ko nereikia gailėtis; bet pasaulio liūdesys gamina mirtį.</verse>
				<verse number="11">Nes tai, kad jūs liūdėjote dievotai, štai kokį susirūpinimą pagamino jumyse, taip, kokį teisinimąsi, taip, kokį pasipiktinimą, taip, kokią baimę, taip, kokį stiprų troškimą, taip, kokį uolumą, taip, kokį kerštą! Visuose dalykuose jūs pasirodėte švarūs šiame reikale.</verse>
				<verse number="12">Todėl, nors jums parašiau, to nepadariau dėl to, kuris padarė skriaudą, nei dėl to, kuris kentėjo skriaudą, bet kad jums atsiskleistų mūsų rūpestis jumis Dievo akyse.</verse>
				<verse number="13">Todėl mes buvome paguosti jūsų paguoda: taip, ir dar labiau džiaugėmės dėl Tito džiaugsmo, nes jo dvasia buvo jūsų visų atgaivinta.</verse>
				<verse number="14">Nes jei esu jam kuo nors apie jus pasigyręs, aš nesu sugėdintas; bet kaip mes viską jums teisingai kalbėjome, taip ir mūsų pasigyrimas Tito akivaizdoje pasirodė tiesa.</verse>
				<verse number="15">Ir jo vidinis prieraišumas yra jums dar gausesnis, kai jis prisimena jūsų visų paklusnumą, kaip jūs priėmėte jį su baime ir drebėjimu.</verse>
				<verse number="16">Todėl džiaugiuosi, kad pasitikiu jumis visame kame.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Be to, broliai, supažindiname jus su Dievo malone, suteikta Makedonijos bažnyčioms;</verse>
				<verse number="2">kaip dideliame vargo išbandyme jų džiaugsmo gausa ir jų gilus skurdas pagausėjo iki jų dosnumo turtų.</verse>
				<verse number="3">Nes pagal savo išgales, aš liudiju, taip, ir virš savo išgalių, jie buvo norintys;</verse>
				<verse number="4">melsdami mus didžiu maldavimu, kad mes priimtume dovaną ir prisiimtume šio tarnavimo šventiesiems bendrystę.</verse>
				<verse number="5">Ir tai jie padarė ne kaip mes tikėjomės, bet jie pirma atidavė save Viešpačiui ir mums pagal Dievo valią.</verse>
				<verse number="6">Taip, kad prašėme Tito, kad, kaip jis pradėjo, taip jis ir baigtų tą pačią malonę ir jumyse.</verse>
				<verse number="7">Todėl, kaip esate visu kuo gausūs, tikėjimu ir ištarme, ir pažinimu, ir visokiu stropumu, ir jūsų meile mums, žiūrėkite, kad būtumėte gausūs ir šita malone.</verse>
				<verse number="8">Aš kalbu ne įsakymu, bet kitų uolaus rūpesčio proga ir kad išmėginčiau jūsų meilės nuoširdumą.</verse>
				<verse number="9">Nes jūs žinote mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę, kad, nors jis buvo turtingas, tačiau dėl jūsų tapo vargšu, kad per jo neturtą jūs būtumėte turtingi.</verse>
				<verse number="10">Ir tuo aš duodu savo patarimą; nes tai naudinga jums, kurie anksčiau pradėjote ne tik daryti, bet ir būti norintys prieš metus.</verse>
				<verse number="11">Todėl dabar vykdykite šį darbą; kad, kaip buvo pasirengimas norėti, taip būtų ir vykdymas iš to, ką turite.</verse>
				<verse number="12">Nes jei pirmiausiai yra noringumas, tai yra priimtina pagal tai, ką žmogus turi, o ne pagal tai, ko jis neturi.</verse>
				<verse number="13">Nes turiu mintyje ne tai, kad kitiems būtų palengvinta, o jums apsunkinta;</verse>
				<verse number="14">bet pagal lygybę, kad dabartiniu metu jūsų perteklius būtų jų stygiaus aprūpinimui, kad ir jų perteklius būtų jūsų stygiaus aprūpinimui: kad būtų lygybė,</verse>
				<verse number="15">kaip yra parašyta: „Kas daug surinko, neturėjo nieko atliekamo; o kas surinko mažai, neturėjo stokos“.</verse>
				<verse number="16">Bet ačiū tebūna Dievui, kuris įdėjo tą patį uolų rūpestį į Tito širdį dėl jūsų.</verse>
				<verse number="17">Nes iš tiesų jis priėmė paraginimą; bet, būdamas uolesnis, savo noru nuvyko pas jus.</verse>
				<verse number="18">Ir mes pasiuntėme su juo brolį, kurio gyrius yra evangelijoje visose bažnyčiose;</verse>
				<verse number="19">ir ne tik tai, bet jis buvo ir bažnyčių išrinktas keliauti su mumis su šia malone, kuri yra mūsų patarnaujama to paties Viešpaties šlovei ir jūsų noringumo paskelbimui:</verse>
				<verse number="20">vengdami to, kad niekas mūsų nekaltintų dėl šios gausos, kuri yra mūsų patarnaujama;</verse>
				<verse number="21">rūpindamiesi tuo, kas dora ne tik Viešpaties akyse, bet ir žmonių akyse.</verse>
				<verse number="22">Ir pasiuntėme su jais mūsų brolį, kurį mes daug kartų išmėginę patvirtinome jį esant daug kame uolų, bet dabar daug uolesnį dėl to didelio pasitikėjimo, kurio turiu jumyse.</verse>
				<verse number="23">Jei kas teiraujasi apie Titą, jis yra mano bendrininkas ir bendratalkininkas dėl jūsų; arba, jei teiraujamasi dėl mūsų brolių, jie yra bažnyčių pasiuntiniai ir Kristaus šlovė.</verse>
				<verse number="24">Todėl parodykite jiems ir bažnyčių akivaizdoje savo meilės bei mūsų gyrimosi dėl jūsų įrodymą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Nes dėl patarnavimo šventiesiems, man nėra reikalo jums rašyti;</verse>
				<verse number="2">nes aš žinau jūsų noringumą, dėl kurio aš giriuosi jumis makedoniečiams, kad Achaja buvo pasiruošusi prieš metus; ir jūsų uolumas paskatino daugelį.</verse>
				<verse number="3">Tačiau aš pasiunčiau brolius, kad mūsų gyrimąsis jumis dėl šito nebūtų tuščias; kad jūs, kaip sakiau, būtumėte pasiruošę;</verse>
				<verse number="4">kad kartais, jei ateitų su manimi makedoniečiai ir rastų jus nepasiruošusius, mes (kad mes nesakytume „jūs“) nebūtume sugėdinti dėl to tvirto gyrimosi.</verse>
				<verse number="5">Todėl, maniau, yra būtina paraginti brolius, kad jie pirma nueitų pas jus ir iš anksto paruoštų jūsų prieš tai minėtą dosnumą, kad jis būtų paruoštas kaip dosnumas, o ne kaip godumas.</verse>
				<verse number="6">Bet aš sakau tai: kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus; o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus.</verse>
				<verse number="7">Kiekvienas teduoda kaip nutaria savo širdyje; ne gailėdamas ar verčiamas; nes Dievas myli linksmą davėją.</verse>
				<verse number="8">O Dievas yra pajėgus pagausinti jums visokeriopą malonę; kad jūs, visame kame visada turėdami visokeriopą pakankamumą, gausėtumėte kiekvienam geram darbui</verse>
				<verse number="9">(kaip yra parašyta: „Jis išbarstė; jis davė vargšams; jo teisumas išlieka per amžius“.</verse>
				<verse number="10">Na, o tas, kuris parūpina sėjėjui sėklos, taip pat parūpina duonos jūsų valgiui ir padaugina jūsų pasėtą sėklą, ir padaugina jūsų teisumo vaisius);</verse>
				<verse number="11">visame kame būdami praturtinti visokeriopam dosnumui, kuris per mus gamina padėką Dievui.</verse>
				<verse number="12">Nes šito tarnavimo tvarkymas ne tik aprūpina šventųjų stygių, bet ir yra gausus daugeliu padėkų Dievui;</verse>
				<verse number="13">kai, patirdami šitą tarnavimą, jie šlovins Dievą už jūsų išpažintą klusnumą Kristaus evangelijai ir už jūsų dosnų išdalijimą jiems bei visiems;</verse>
				<verse number="14">ir jų malda už jus, kurie ilgisi jūsų dėl pranokstančios Dievo malonės jumyse.</verse>
				<verse number="15">Dėkui tebūna Dievui už jo neapsakomą dovaną.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Na, o aš pats, Paulius, maldauju jus Kristaus romumu ir švelnumu, kuris esu menkas būdamas tarp jūsų, bet nebūdamas pas jus esu prieš jus drąsus;</verse>
				<verse number="2">bet aš maldauju jus, kad man būnant pas jus nereikėtų būti drąsiu tuo pasitikėjimu, kuriuo manau būti drąsiu prieš kai kuriuos, apie mus manančius, tarsi mes vaikščiojome pagal kūną.</verse>
				<verse number="3">Nes, nors mes vaikštome kūne, mes nekovojame pagal kūną</verse>
				<verse number="4">(nes mūsų kovos ginklai nėra kūniški, bet galingi per Dievą tvirtovėms griauti);</verse>
				<verse number="5">nuversdami sumanymus ir visa, kas aukšta, kas išsikelia prieš Dievo pažinimą, ir atvesdami nelaisvėn kiekvieną mintį Kristaus klusnumui;</verse>
				<verse number="6">ir turėdami parengtyje atkeršyti kiekvienam neklusnumui, kai jūsų klusnumas bus išpildytas.</verse>
				<verse number="7">Ar jūs žiūrite į dalykus pagal išorę? Jei kas pasitiki savyje, kad yra Kristaus, tai dar kartą tepamąsto apie save, jog, kaip jis Kristaus, taip ir mes Kristaus.</verse>
				<verse number="8">Nes nors ir kiek daugiau girčiausi mūsų valdžia, kurią Viešpats mums yra davęs jūsų statydinimui, o ne griovimui, aš nebūčiau sugėdintas;</verse>
				<verse number="9">kad neatrodyčiau tarsi norintis išgąsdinti jus laiškais.</verse>
				<verse number="10">Nes jo laiškai, – jie sako, – yra svarūs ir galingi; bet jo buvimas kūnu – silpnas, ir jo kalba – niekinga.</verse>
				<verse number="11">Tegul toks pamąsto tai, kad, kokie mes esame žodžiu per laiškus nebūdami pas jus, tokie būsime ir darbu būdami pas jus.</verse>
				<verse number="12">Nes mes nedrįstame savęs priskaičiuoti ar sugretinti savęs su kai kuriais, kurie save giria; bet jie save matuodami pagal save pačius ir gretindami save tarpusavyje, nėra išmintingi.</verse>
				<verse number="13">Bet mes nesigirsime tuo, kas virš mūsų mato, bet pagal virvės matą, kurį Dievas mums yra paskirstęs, matą, kad siektų net iki jūsų.</verse>
				<verse number="14">Nes mes neišsitiesiame už savo mato, tarsi nebūtume pasiekę jūsų; nes mes atėjome ir iki jūsų Kristaus evangelijos skelbime;</verse>
				<verse number="15">nesigirdami tuo, kas virš mūsų mato, tai yra, kito žmogaus darbais; bet turėdami viltį, kad, jūsų tikėjimui išaugus, mes per jus gausiai prasiplėsime pagal savo virvę,</verse>
				<verse number="16">skelbti evangeliją kraštuose anapus jūsų ir nesigirti tuo, ką kitas atliko savo virvės ribose.</verse>
				<verse number="17">Bet kas giriasi, tesigiria Viešpačiu.</verse>
				<verse number="18">Nes ne tas išmėgintas, kuris giria save, bet kurį Viešpats giria.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">O, kad jūs truputį pakęstumėte mane mano kvailystėje; iš tikrųjų ir pakenčiate mane.</verse>
				<verse number="2">Nes aš pavyduliauju dėl jūsų dievotu pavydu, nes sužiedavau jus su vienu vyru, kad pristatyčiau jus Kristui kaip skaisčią mergelę.</verse>
				<verse number="3">Bet bijau, kad kaip gyvatė savo klastingumu apgavo Ievą, taip ir jūsų mintys nebūtų sugadintos atitraukiant nuo paprastumo, kuris yra Kristuje.</verse>
				<verse number="4">Nes jei kas atėjęs skelbia kitą Jėzų, kurio mes neskelbėme, arba jei jūs priimate kitą dvasią, kurios nesate priėmę, arba kitą evangeliją, kurios nesate pripažinę, jūs gerai jį pakenčiate.</verse>
				<verse number="5">Nes manau, nebuvau nei trupučiu atsilikęs nuo pačių vyriausiųjų apaštalų.</verse>
				<verse number="6">Bet nors esu prastas kalboje, tačiau ne pažinime; bet mes tarp jūsų visame kame pilnai tapome aiškūs.</verse>
				<verse number="7">Ar aš padariau nusikaltimą pažemindamas save, kad jūs būtumėte išaukštinti, kadangi jums paskelbiau Dievo evangeliją dovanai?</verse>
				<verse number="8">Aš apiplėšiau kitas bažnyčias, imdamas iš jų atlyginimą, kad jums tarnaučiau.</verse>
				<verse number="9">Ir būdamas pas jus bei stokodamas, neapsunkinau nei vieno; nes tai, ko aš stokojau, parūpino iš Makedonijos atėję broliai; ir visame kame aš saugojausi, kad nebūčiau jums apsunkinimas, ir taip saugosiuosi.</verse>
				<verse number="10">Kaip Kristaus tiesa yra manyje, niekas nesulaikys manęs nuo šito gyrimosi Achajos kraštuose.</verse>
				<verse number="11">Kodėl? Kadangi aš jūsų nemyliu? Dievas žino.</verse>
				<verse number="12">Bet ką aš darau, tai darysiu, kad atkirsčiau progą nuo tų, kurie trokšta progos, idant tuo, kuo jie giriasi, jie būtų atrasti tokie, kaip ir mes.</verse>
				<verse number="13">Nes tokie yra netikri apaštalai, apgaulingi darbininkai, pasivertę Kristaus apaštalais.</verse>
				<verse number="14">Ir nenuostabu; nes pats Šėtonas yra pasivertęs šviesos angelu.</verse>
				<verse number="15">Todėl nieko ypatingo, jeigu ir jo tarnautojai yra pasivertę būti kaip teisumo tarnautojai; kurių galas bus pagal jų darbus.</verse>
				<verse number="16">Aš vėl sakau: nei vienas tenemano mane esant kvailiu; jei priešingu atveju, tai priimkite mane kaip kvailį, kad truputį galėčiau pasigirti.</verse>
				<verse number="17">Tai, ką kalbu, aš nekalbu pagal Viešpatį, bet tarsi kvailiodamas šiuo gyrimosi tvirtumu.</verse>
				<verse number="18">Kadangi daugelis giriasi pagal kūną, tai ir aš pasigirsiu.</verse>
				<verse number="19">Nes jūs mielai pakenčiate kvailius, kadangi patys esate išmintingi.</verse>
				<verse number="20">Nes jūs pakenčiate, jei kas jus pavergia, jei kas jus suryja, jei kas atima iš jūsų, jei kas save išaukština, jei kas smogia jums į veidą.</verse>
				<verse number="21">Aš kalbu dėl priekaišto, tarsi mes buvome silpni. Tačiau jei kas kuo nors yra drąsus (kalbu kvailai), aš irgi esu drąsus.</verse>
				<verse number="22">Ar jie hebrajai? Taip pat ir aš. Ar jie izraelitai? Taip pat ir aš. Ar jie Abraomo sėkla? Taip pat ir aš.</verse>
				<verse number="23">Ar jie Kristaus tarnautojai? Kalbu kaip kvailys: aš labiau; gausesnis darbais, kirčiais be saiko, dažniau kalėjimuose, dažnai mirtyse.</verse>
				<verse number="24">Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt kirčių be vieno.</verse>
				<verse number="25">Triskart buvau muštas lazdomis, vienąkart buvau užmėtytas akmenimis, triskart patyriau laivo sudužimą, naktį ir dieną buvau gelmėje;</verse>
				<verse number="26">dažnai kelionėse, vandens pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, pavojuose mieste, pavojuose dykumoje, pavojuose jūroje, pavojuose tarp netikrų brolių;</verse>
				<verse number="27">nuvargime ir skausmingume, dažnuose budėjimuose, alkyje ir troškulyje, dažnuose pasninkavimuose, šaltyje ir nuogume.</verse>
				<verse number="28">Be viso to, kas išorėje, kas ištinka mane kasdien, dar rūpinimasis visomis bažnyčiomis.</verse>
				<verse number="29">Kas yra silpnas, o aš nesu silpnas? Kas yra papiktintas, o aš nedegu?</verse>
				<verse number="30">Jei man reikia girtis, girsiuosi tuo, kas susiję su mano silpnumais.</verse>
				<verse number="31">Dievas ir Tėvas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris yra palaimintas per amžius, žino, kad nemeluoju.</verse>
				<verse number="32">Damaske valdant karaliui Aretui, valdytojas saugojo damaskiečių miestą su įgula, trokšdamas mane suimti,</verse>
				<verse number="33">bet aš pro langą buvau nuleistas per sieną žemyn pintinėje ir ištrūkau iš jo rankų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Neabejotinai man nenaudinga girtis. Aš ateisiu prie Viešpaties regėjimų ir apreiškimų.</verse>
				<verse number="2">Pažinojau žmogų Kristuje prieš keturiolika metų (ar tai kūne, nežinau; ar tai už kūno, nežinau – Dievas žino), šitoks buvo pagautas į trečiąjį dangų.</verse>
				<verse number="3">Ir pažinojau tokį žmogų (ar tai kūne, ar tai už kūno, nežinau – Dievas žino),</verse>
				<verse number="4">kad jis buvo pagautas į rojų ir girdėjo neišsakomus žodžius, kurių neteisėta žmogui ištarti.</verse>
				<verse number="5">Šitokiu aš pasigirsiu; tačiau savimi aš nesigirsiu, bet tik savo silpnumais.</verse>
				<verse number="6">Nes jei trokščiau girtis, nebūčiau kvailys; nes sakyčiau tiesą; bet dabar susilaikau, kad kas nepagalvotų apie mane daugiau to, kuo jis mato mane esant, arba ką jis iš manęs girdi.</verse>
				<verse number="7">Ir kad be saiko nesiaukštinčiau dėl apreiškimų gausos, man buvo duotas dyglys kūne, Šėtono pasiuntinys, idant mane smūgiuotų, kad be saiko nesiaukštinčiau.</verse>
				<verse number="8">Dėl to triskart maldavau Viešpaties, kad tai nuo manęs pasitrauktų.</verse>
				<verse number="9">Bet jis man tarė: „Mano malonė tau yra pakankama, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume“. Todėl verčiau mieliausiai girsiuosi savo silpnumais, kad Kristaus jėga ilsėtųsi ant manęs.</verse>
				<verse number="10">Todėl aš gėriuosi silpnumais, priekaištais, stokojimais, persekiojimais, sielvartais dėl Kristaus; nes kai esu silpnas, tada esu stiprus.</verse>
				<verse number="11">Besigirdamas tapau kvailiu; jūs mane privertėte; nes aš turėčiau būti jūsų giriamas; nes niekuo neatsilieku nuo pačių vyriausiųjų apaštalų, nors esu niekas.</verse>
				<verse number="12">Iš tiesų tarp jūsų buvo atlikti apaštalo ženklai visa kantrybe, ženklais, stebuklais ir galingais darbais.</verse>
				<verse number="13">Nes kas gi tai, kuo buvote prastesni už kitas bažnyčias, išskyrus tai, kad aš pats nebuvau jums apsunkinimas? Atleiskite man šią neteisybę.</verse>
				<verse number="14">Štai trečiąkart esu pasiruošęs ateiti pas jus; ir nebūsiu jums apsunkinimas, nes ieškau ne to, kas jūsų, bet jūsų pačių; nes ne vaikai turi kaupti tėvams, bet tėvai vaikams.</verse>
				<verse number="15">Ir aš labai mielai eikvosiu bei būsiu eikvojamas dėl jūsų; nors kuo gausiau jus myliu, tuo mažiau esu mylimas.</verse>
				<verse number="16">Bet tebūna taip, aš jūsų neapsunkinau; tačiau būdamas gudrus jus klasta pagavau.</verse>
				<verse number="17">Ar jus išnaudojau per kurį iš tų, kuriuos jums siunčiau?</verse>
				<verse number="18">Aš prašiau Tito ir su juo siunčiau brolį. Ar Titas jus išnaudojo? Ar mes nevaikščiojome ta pačia dvasia? Ar mes nevaikščiojome tomis pačiomis pėdomis?</verse>
				<verse number="19">Vėlgi, jūs manote, kad teisinamės prieš jus? Mes kalbame Dievo akivaizdoje Kristuje; bet viską darome, brangiai mylimi, jūsų statydinimui.</verse>
				<verse number="20">Nes aš bijau, kad atėjęs nerasčiau jūsų tokių, kokių nenoriu, ir kad nebūčiau jums rastas toks, kokio jūs nenorite; kad nebūtų ginčų, pavydų, rūstybių, barnių, šmeižtų, liežuvavimų, pasipūtimų, sumišimų;</verse>
				<verse number="21">kad man vėl atėjus, mano Dievas manęs nepažemintų tarp jūsų, ir kad man nereikėtų apraudoti daugelio, kurie jau nusidėję ir neatgailavę dėl nešvarumo, paleistuvavimo ir gašlumo, kuriuos yra darę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Tai trečiasis kartas, kai ateinu pas jus. Dviejų ar trijų liudininkų burnoje bus įtvirtintas kiekvienas žodis.</verse>
				<verse number="2">Aš jums sakiau anksčiau ir sakau jums iš anksto, kaip būdamas pas jus antrą kartą; o nebūdamas pas jus, dabar rašau tiems, kurie anksčiau nusidėjo, ir visiems kitiems, kad, jei aš vėl ateisiu, nepasigailėsiu;</verse>
				<verse number="3">kadangi jūs ieškote įrodymo Kristaus, kalbančio manyje, kuris jums nėra silpnas, bet yra galingas jumyse.</verse>
				<verse number="4">Nes nors jis buvo nukryžiuotas per silpnumą, tačiau jis gyvena Dievo jėga. Nes ir mes esame silpni jame, bet jums mes gyvensime su juo Dievo jėga.</verse>
				<verse number="5">Ištirkite save, ar esate tikėjime; išmėginkite save pačius. Ar nepažįstate savęs, kad Jėzus Kristus yra jumyse, nebent jūs esate atmestini?</verse>
				<verse number="6">Bet tikiuosi, kad pažinsite, jog mes nesame atmestini.</verse>
				<verse number="7">Na, o aš meldžiu Dievą, kad jūs nedarytumėte nieko pikto; ne tam, kad mes pasirodytume išmėginti, bet kad jūs darytumėte tai, kas dora, nors mes būtume kaip atmestini.</verse>
				<verse number="8">Nes nieko negalime padaryti prieš tiesą, o tik už tiesą.</verse>
				<verse number="9">Nes mes džiaugiamės, kai esame silpni, o jūs esate stiprūs; ir to mes dar norime – jūsų tobulumo.</verse>
				<verse number="10">Todėl tai rašau nebūdamas pas jus, kad būdamas pas jus nepavartočiau aštrumo pagal tą valdžią, kurią man Viešpats yra davęs statydinimui, o ne griovimui.</verse>
				<verse number="11">Galiausiai, broliai, gerai laikykitės. Būkite tobuli, būkite geros paguodos, būkite vienos minties, gyvenkite taikiai; o meilės ir ramybės Dievas bus su jumis.</verse>
				<verse number="12">Sveikinkite vienas kitą šventu pabučiavimu.</verse>
				<verse number="13">Jus sveikina visi šventieji.</verse>
				<verse number="14">Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė ir Dievo meilė, ir Šventosios DVASIOS bendravimas tebūna su jumis visais. Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="48">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, apaštalas (ne nuo žmonių, nei per žmogų, bet per Jėzų Kristų ir Dievą Tėvą, kuris prikėlė jį iš numirusiųjų),</verse>
				<verse number="2">ir visi su manimi esantys broliai, Galatijos bažnyčioms:</verse>
				<verse number="3">malonė tebūna jums ir ramybė nuo Dievo Tėvo ir nuo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus,</verse>
				<verse number="4">kuris atidavė save už mūsų nuodėmes, kad išvaduotų mus iš šio dabartinio pikto pasaulio, pagal valią Dievo ir mūsų Tėvo,</verse>
				<verse number="5">kuriam tebūna šlovė per amžių amžius. Amen.</verse>
				<verse number="6">Aš stebiuosi, kad nuo to, kuris pašaukė jus į Kristaus malonę, taip greitai persimetėte į kitą evangeliją,</verse>
				<verse number="7">kuri nėra kita; bet yra tie, kurie trikdo jus ir nori iškreipti Kristaus evangeliją.</verse>
				<verse number="8">Bet nors ir mes ar angelas iš dangaus skelbtų jums kokią kitą evangeliją negu tą, kurią jums paskelbėme, tebūna prakeiktas.</verse>
				<verse number="9">Kaip sakėme anksčiau, taip aš vėl dabar sakau: jei kas jums skelbia kokią kitą evangeliją negu tą, kurią priėmėte, tebūna prakeiktas.</verse>
				<verse number="10">Ar aš dabar įtikinėju žmones, ar Dievą? Arba, ar siekiu įtikti žmonėms? Nes jei aš vis dar įtikčiau žmonėms, nebūčiau Kristaus tarnas.</verse>
				<verse number="11">Bet aš patvirtinu jums, broliai, kad mano paskelbtoji evangelija nėra pagal žmogų.</verse>
				<verse number="12">Nes aš nei gavau ją iš žmogaus, nei buvau jos išmokytas, bet per Jėzaus Kristaus apreiškimą.</verse>
				<verse number="13">Nes jūs girdėjote apie mano elgesį praeityje žydų religijoje, kaip be saiko persekiojau Dievo bažnyčią ir ją niokojau;</verse>
				<verse number="14">ir žydų religijoje buvau naudingesnis už daugelį man lygių mano tautoje, būdamas nepalyginamai uolesnis dėl savo tėvų tradicijų.</verse>
				<verse number="15">Bet kai patiko Dievui, kuris išskyrė mane nuo mano motinos įsčių ir pašaukė mane savo malone,</verse>
				<verse number="16">kad apreikštų manyje savo Sūnų, idant skelbčiau jį tarp pagonių; aš tuojau nesitariau su kūnu ir krauju;</verse>
				<verse number="17">nei nuvykau aukštyn į Jeruzalę pas tuos, kurie pirmiau manęs buvo apaštalai; bet nuėjau į Arabiją ir vėl sugrįžau į Damaską.</verse>
				<verse number="18">Paskui, po trijų metų, nuėjau aukštyn į Jeruzalę pasimatyti su Petru ir pasilikau pas jį penkiolika dienų.</verse>
				<verse number="19">Bet kitų iš apaštalų nei vieno nemačiau, išskyrus Viešpaties brolį Jokūbą.</verse>
				<verse number="20">Na, o tai, ką jums rašau štai Dievo akivaizdoje, aš nemeluoju.</verse>
				<verse number="21">Po to atėjau į Sirijos ir Kilikijos sritis;</verse>
				<verse number="22">ir iš veido buvau nepažįstamas Judėjos bažnyčioms, kurios buvo Kristuje;</verse>
				<verse number="23">bet jos tik girdėjo, kad: „Tas, kuris mus praeityje persekiojo, dabar skelbia tikėjimą, kurį kadaise griovė“.</verse>
				<verse number="24">Ir jos šlovino Dievą manyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Paskui, po keturiolikos metų, vėl nuėjau aukštyn į Jeruzalę su Barnabu, pasiėmęs ir Titą.</verse>
				<verse number="2">Ir nuėjau aukštyn per apreiškimą ir jiems išdėsčiau tą evangeliją, kurią skelbiu tarp pagonių, bet asmeniškai tiems, kurie buvo gerbiami, kad kokiu būdu nebėgčiau ar nebūčiau bėgęs veltui.</verse>
				<verse number="3">Bet nei Titas, kuris buvo su manimi, būdamas graikas, nebuvo verčiamas apsipjaustyti;</verse>
				<verse number="4">o tai dėl netikrų brolių, nejučia įvestų, kurie slapta įėjo šnipinėti mūsų laisvės, kurią turime Kristuje Jėzuje, kad galėtų mus pavergti;</verse>
				<verse number="5">jiems mes nenusileidome, nepasiduodami nei valandai; kad evangelijos tiesa pasiliktų su jumis.</verse>
				<verse number="6">Bet dėl tų, kurie atrodė esą kažin kas (kas jie bebuvo, man tai neturi reikšmės: Dievas nepaiso nei vieno žmogaus asmenybės); nes tie, kurie atrodė esą kažin kas, pasitarime man nieko nepridėjo;</verse>
				<verse number="7">bet priešingai, kai jie pamatė, kad man buvo patikėta neapipjaustymo evangelija, kaip Petrui apipjaustymo evangelija</verse>
				<verse number="8">(nes tas, kuris veiksmingai veikė Petre apipjaustymo apaštalystei, tas pats buvo galingas manyje pagonims);</verse>
				<verse number="9">ir kai Jokūbas, Kefas ir Jonas, kurie atrodė esą stulpai, suprato tą man duotą malonę, jie padavė man ir Barnabui dešines draugystės rankas; kad mes eitume pas pagonis, o jie pas apipjaustymą.</verse>
				<verse number="10">Tiktai jie norėjo, kad mes prisimintume vargšus; tai, ką aš ir stengiausi daryti.</verse>
				<verse number="11">Bet kai Petras buvo atėjęs į Antiochą, aš pasipriešinau jam į akis, nes jis buvo peiktinas.</verse>
				<verse number="12">Nes prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo, jis valgė su pagonimis; bet kai jie atvyko, jis atsitraukė ir atsiskyrė, bijodamas tų, kurie buvo iš apipjaustymo.</verse>
				<verse number="13">Ir kiti žydai taip pat veidmainiavo su juo; taip, kad ir Barnabas buvo jų veidmainystės nuviliotas.</verse>
				<verse number="14">Bet kai pamačiau, kad jie nevaikšto tiesiai pagal tą evangelijos tiesą, aš tariau Petrui jų visų akivaizdoje: „Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne kaip žydai gyvena, kodėl verti pagonis gyventi, kaip žydai gyvena?“</verse>
				<verse number="15">Mes, iš prigimties žydai, o ne pagonių nusidėjėliai,</verse>
				<verse number="16">žinodami, kad žmogus neišteisinamas per įstatymo darbus, bet per Jėzaus Kristaus tikėjimą, ir mes įtikėjome Jėzumi Kristumi, kad būtume išteisinti per Kristaus tikėjimą, o ne per įstatymo darbus; nes įstatymo darbais nebus išteisintas joks kūnas.</verse>
				<verse number="17">Bet jei ieškodami, kad būtume išteisinti per Kristų, mes ir patys esame rasti nusidėjėliais, ar todėl Kristus yra nuodėmės tarnautojas? Apsaugok Dieve.</verse>
				<verse number="18">Nes jei vėl statau tai, ką sugrioviau, aš darau save nusižengėliu.</verse>
				<verse number="19">Nes per įstatymą aš esu miręs įstatymui, kad gyvenčiau Dievui.</verse>
				<verse number="20">Aš nukryžiuotas su Kristumi: vis dėlto aš gyvenu; tačiau ne aš, bet Kristus gyvena manyje; ir gyvenimą, kurį dabar gyvenu kūne, gyvenu per Dievo Sūnaus tikėjimą, kuris mane pamilo ir atidavė save už mane.</verse>
				<verse number="21">Aš neverčiu niekais Dievo malonės; nes jei teisumas ateina per įstatymą, tuomet Kristus yra miręs veltui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">O kvaili Galatai, kas jus apkerėjo, kad nepaklustumėte tiesai, prieš kurių akis Jėzus Kristus buvo aiškiai pavaizduotas, nukryžiuotas tarp jūsų?</verse>
				<verse number="2">Vien tai norėčiau iš jūsų sužinoti: ar Dvasią gavote per įstatymo darbus, ar per tikėjimo klausymąsi?</verse>
				<verse number="3">Ar jūs tokie kvaili? Pradėję Dvasioje ar dabar užbaigėte kūnu?</verse>
				<verse number="4">Ar tiek daug iškentėjote veltui? Jei tai būtų dar veltui!</verse>
				<verse number="5">Taigi tas, kuris jums parūpina Dvasią ir daro stebuklus tarp jūsų, ar jis tai daro per įstatymo darbus, ar per tikėjimo klausymąsi?</verse>
				<verse number="6">Kaip Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu.</verse>
				<verse number="7">Todėl žinokite, kad tie, kurie yra iš tikėjimo, tie yra Abraomo vaikai.</verse>
				<verse number="8">Ir Raštas, iš anksto numatydamas, kad Dievas išteisins pagonis per tikėjimą, prieš tai paskelbė Abraomui evangeliją sakydamas: „Tavyje bus palaimintos visos tautos“.</verse>
				<verse number="9">Taip tad tie, kurie yra iš tikėjimo, yra palaiminti su ištikimuoju Abraomu.</verse>
				<verse number="10">Nes visi, esantys iš įstatymo darbų, yra prakeikimo valdžioje, nes yra parašyta: „Prakeiktas kiekvienas, nepasiliekantis visame tame, kas yra surašyta įstatymo knygoje, kad tai darytų“.</verse>
				<verse number="11">Bet kad niekas neišteisinamas per įstatymą Dievo akyse, yra aišku, nes: „Teisusis gyvens tikėjimu“.</verse>
				<verse number="12">O įstatymas nėra iš tikėjimo, bet: „Žmogus, kuris juos daro, jais gyvens“.</verse>
				<verse number="13">Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, už mus tapdamas prakeikimu, nes yra parašyta: „Prakeiktas kiekvienas, kuris kabo ant medžio“;</verse>
				<verse number="14">kad Abraomo palaiminimas ateitų ant pagonių per Jėzų Kristų; kad mes per tikėjimą gautume Dvasios pažadą.</verse>
				<verse number="15">Broliai, aš kalbu žmogiškai; nors tai būtų tik žmogaus sandora, tačiau jei ji būtų patvirtinta, niekas jos nepanaikina nei prie jos prideda.</verse>
				<verse number="16">Na, o Abraomui ir jo sėklai buvo duoti pažadai. Jis nesako: „Ir sėkloms“, kaip apie daugelį, bet kaip apie vieną: „Ir tavo sėklai“, kuri yra Kristus.</verse>
				<verse number="17">Ir tai sakau, kad sandoros, kuri anksčiau buvo Dievo patvirtinta Kristuje, negali panaikinti po keturių šimtų trisdešimties metų atsiradęs įstatymas, kad pažadą paverstų negaliojančiu.</verse>
				<verse number="18">Nes jei paveldas būtų iš įstatymo, tai jau nebe iš pažado; bet Dievas davė jį Abraomui per pažadą.</verse>
				<verse number="19">Tai kam reikalingas įstatymas? Jis buvo pridėtas dėl nusižengimų, kol ateis sėkla, kuriai buvo duotas pažadas; ir buvo parengtas per angelus tarpininko rankoje.</verse>
				<verse number="20">Na, o tarpininkas nėra vieno tarpininkas, bet Dievas yra vienas.</verse>
				<verse number="21">Ar tad įstatymas priešingas Dievo pažadams? Apsaugok Dieve; nes jei būtų duotas įstatymas, galintis suteikti gyvenimą, tai iš tikrųjų teisumas būtų buvęs per įstatymą.</verse>
				<verse number="22">Bet Raštas viską užrakino nuodėmės valdžioje, kad pažadas per Jėzaus Kristaus tikėjimą būtų duotas tiems, kurie tiki.</verse>
				<verse number="23">Bet prieš ateinant tikėjimui mes buvome saugomi įstatymo valdžioje, užrakinti iki to tikėjimo, kuris po to turėjo būti apreikštas.</verse>
				<verse number="24">Todėl įstatymas buvo mūsų auklėtojas, kad atvestų mus iki Kristaus, kad būtume išteisinti tikėjimu.</verse>
				<verse number="25">Bet atėjus tam tikėjimui, mes nebesame auklėtojo valdžioje.</verse>
				<verse number="26">Nes jūs visi esate Dievo vaikai per tikėjimą į Kristų Jėzų.</verse>
				<verse number="27">Nes jūs visi, kurie buvote pakrikštyti į Kristų, apsivilkote Kristumi.</verse>
				<verse number="28">Nėra nei žydo, nei graiko, nėra nei vergo, nei laisvojo, nėra nei vyriškos lyties, nei moteriškos lyties: nes jūs visi esate viena Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="29">O jeigu jūs esate Kristaus, tada esate Abraomo sėkla ir paveldėtojai pagal pažadą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Na, o sakau, kad, kol paveldėtojas yra vaikas, jis niekuo nesiskiria nuo tarno, nors ir yra visų viešpats;</verse>
				<verse number="2">bet yra globėjų ir valdytojų valdžioje iki tėvo nustatyto laiko.</verse>
				<verse number="3">Taip ir mes, kai buvome vaikai, buvome pasaulio pradmenų vergijoje;</verse>
				<verse number="4">bet kai atėjo laiko pilnatvė, Dievas išsiuntė savo Sūnų, padarytą iš moters, padarytą pavaldžiu įstatymui,</verse>
				<verse number="5">kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje, kad mes gautume įsūnystę.</verse>
				<verse number="6">O kadangi esate sūnūs, Dievas išsiuntė į jūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, šaukiančią: „Aba, Tėve“.</verse>
				<verse number="7">Todėl tu jau nebesi tarnas, bet sūnus; o jei sūnus, tuomet Dievo paveldėtojas per Kristų.</verse>
				<verse number="8">Tačiau tada, kai nepažinojote Dievo, jūs tarnavote tiems, kurie prigimtimi nėra dievai.</verse>
				<verse number="9">Bet dabar, kai esate pažinę Dievą arba verčiau esate Dievo pažinti, kaipgi vėl gręžiatės į silpnus ir elgetiškus pradmenis, kuriems vėl trokštate vergauti?</verse>
				<verse number="10">Jūs laikotės dienų ir mėnesių, ir laikų, ir metų.</verse>
				<verse number="11">Aš bijau dėl jūsų, kad nebūčiau jums triūsą skyręs veltui.</verse>
				<verse number="12">Broliai, maldauju jus, būkite kaip aš; nes aš esu, kaip jūs: jūs man nepadarėte jokios žalos.</verse>
				<verse number="13">Jūs žinote, kaip per kūno negalią aš pirmą kartą paskelbiau jums evangeliją.</verse>
				<verse number="14">Ir jūs nepaniekinote nei neatmetėte mano kūne buvusios pagundos; bet priėmėte mane kaip Dievo angelą, kaip Kristų Jėzų.</verse>
				<verse number="15">Tad kurgi yra palaima, apie kurią kalbėjote? Nes aš jums liudiju, kad, jei būtų buvę įmanoma, jūs būtumėte išsilupę savo akis ir jas man atidavę.</verse>
				<verse number="16">Ar aš tapau jūsų priešu todėl, kad kalbu jums tiesą?</verse>
				<verse number="17">Jie uoliai jus myli, bet ne gerai; taip, jie nori jus atitraukti, kad jūs juos mylėtumėte.</verse>
				<verse number="18">Bet gerai būti visada uoliai mylimiems dėl gero, o ne vien tuomet, kai esu pas jus.</verse>
				<verse number="19">Mano vaikeliai, dėl kurių vėl kenčiu gimdymo skausmus, kol Kristus susiformuos jumyse,</verse>
				<verse number="20">trokštu dabar būti pas jus ir pakeisti savo balsą; nes aš abejoju dėl jūsų.</verse>
				<verse number="21">Pasakykite man jūs, trokštantys būti įstatymo valdžioje, ar negirdite įstatymo?</verse>
				<verse number="22">Nes yra parašyta, kad Abraomas turėjo du sūnus: vieną iš vergės, kitą iš laisvosios.</verse>
				<verse number="23">Bet tas iš vergės buvo gimęs pagal kūną; o tas iš laisvosios – per pažadą.</verse>
				<verse number="24">Tai yra alegorija, nes šios yra dvi sandoros: viena iš Sinajaus kalno, gimdanti vergystei, kuri yra Agara.</verse>
				<verse number="25">Nes ši Agara yra Sinajaus kalnas Arabijoje ir atitinka Jeruzalę, kuri dabar yra, ir yra vergystėje su savo vaikais.</verse>
				<verse number="26">Bet Jeruzalė, esanti aukštai, yra laisva, kuri yra visų mūsų motina.</verse>
				<verse number="27">Nes yra parašyta: „Džiaukis, nevaisingoji, kuri negimdai; pratrūk ir šauk tu, neturinti gimdymo skausmų; nes apleistoji turi daug daugiau vaikų, negu turinčioji vyrą“.</verse>
				<verse number="28">Na, o mes, broliai, kaip Izaokas buvo, esame pažado vaikai.</verse>
				<verse number="29">Bet kaip tuomet tas, kuris gimė pagal kūną, persekiojo tą, kuris gimė pagal Dvasią, taip ir dabar.</verse>
				<verse number="30">Tačiau ką sako Raštas? „Išvaryk vergę ir jos sūnų; nes vergės sūnus nebus paveldėtojas su laisvosios sūnumi“.</verse>
				<verse number="31">Taip tad, broliai, mes esame ne vergės vaikai, bet laisvosios.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Todėl tvirtai stovėkite laisvėje, kuria Kristus mus išlaisvino, ir neįsipainiokite vėl į vergystės jungą.</verse>
				<verse number="2">Štai aš, Paulius, sakau jums, kad, jei apsipjaustysite, Kristus jums nebus niekuo naudingas.</verse>
				<verse number="3">Nes aš vėl liudiju kiekvienam, kuris apipjaustomas, jog jis yra skolininkas, kad vykdytų visą įstatymą.</verse>
				<verse number="4">Kristus tapo negaliojančiu jums, kurie esate išteisinti įstatymu; jūs esate atkritę nuo malonės.</verse>
				<verse number="5">Nes mes per Dvasią tikėjimu laukiame teisumo vilties.</verse>
				<verse number="6">Nes Jėzuje Kristuje nei apipjaustymas neduoda naudos, nei neapipjaustymas; bet tikėjimas, veikiantis meile.</verse>
				<verse number="7">Jūs gerai bėgote; kas jums sutrukdė, kad nepaklustumėte tiesai?</verse>
				<verse number="8">Šis įtikinimas ateina ne iš to, kuris jus šaukia.</verse>
				<verse number="9">Truputis raugo įraugina visą minkalą.</verse>
				<verse number="10">Aš pasitikiu jumis per Viešpatį, kad nebūsite kitaip nusiteikę; bet tas, kuris jus trikdo, kas jis bebūtų, nešios savąjį teismą.</verse>
				<verse number="11">O aš, broliai, jei vis dar skelbiu apipjaustymą, kodėl dar kenčiu persekiojimą? Tuomet kryžiaus papiktinimas yra liovęsis.</verse>
				<verse number="12">Norėčiau, kad tie, kurie jus trikdo, būtų iškirsti.</verse>
				<verse number="13">Nes jūs, broliai, buvote pašaukti į laisvę; tik nenaudokite laisvės kaip progos kūnui, bet meile tarnaukite vienas kitam.</verse>
				<verse number="14">Nes visas įstatymas yra išpildomas viename žodyje, būtent šiame: „Mylėk savo artimą kaip save“.</verse>
				<verse number="15">Bet jei kandžiojate ir ryjate vienas kitą, žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti.</verse>
				<verse number="16">Tad sakau tai: vaikščiokite Dvasioje, ir nepildysite kūno geidulių.</verse>
				<verse number="17">Nes kūnas geidžia priešingo Dvasiai, o Dvasia priešingo kūnui; ir šitie yra priešingi vienas kitam; taip, kad jūs negalite padaryti to, ko norite.</verse>
				<verse number="18">Bet jei esate Dvasios vedami, jūs nesate įstatymo valdžioje.</verse>
				<verse number="19">Na, o kūno darbai yra aiškūs, kurie yra šie: svetimavimas, paleistuvavimas, nešvarumas, gašlumas,</verse>
				<verse number="20">stabmeldystė, raganavimas, neapykanta, kivirčai, rungtyniavimai, rūstybė, vaidai, maištavimai, erezijos,</verse>
				<verse number="21">pavydai, žmogžudystės, girtavimai, orgijos ir panašūs tokie; apie kuriuos aš sakau iš anksto, kaip ir esu jums sakęs praeityje, kad tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės.</verse>
				<verse number="22">Bet Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, ilgas pakantumas, švelnumas, gerumas, tikėjimas,</verse>
				<verse number="23">romumas, susivaldymas – prieš tokius nėra įstatymo.</verse>
				<verse number="24">O kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo kūną su aistromis ir geismais.</verse>
				<verse number="25">Jei gyvename Dvasioje, tai ir vaikščiokime Dvasioje.</verse>
				<verse number="26">Netrokškime tuščios šlovės, erzindami vienas kitą, pavydėdami vienas kitam.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Broliai, jei žmogus būtų užvaldytas nusižengime, jūs, kurie esate dvasiški, atstatykite tokį su romia dvasia; žiūrėdamas savęs, kad pats nebūtumei sugundytas.</verse>
				<verse number="2">Nešiokite vieni kitų naštas ir taip išpildykite Kristaus įstatymą.</verse>
				<verse number="3">Nes jei kas, būdamas niekas, mano esąs kažin kas, tas save apgaudinėja.</verse>
				<verse number="4">Bet kiekvienas teišmėgina savo darbą, ir tada galės džiūgauti pačiame savyje, o ne kitame.</verse>
				<verse number="5">Nes kiekvienas neš savo naštą.</verse>
				<verse number="6">Kas mokomas žodžio, tegul dalijasi visomis gėrybėmis su tuo, kuris moko.</verse>
				<verse number="7">Neapsigaukite; iš Dievo nepasišaipysi; nes ką žmogus sėja, tai ir pjaus.</verse>
				<verse number="8">Nes tas, kas sėja savo kūnui, iš kūno pjaus sugedimą; bet tas, kas sėja Dvasiai, iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą.</verse>
				<verse number="9">Ir nenuvarkime darydami gera, nes tinkamu laiku pjausime, jei nenusilpsime.</verse>
				<verse number="10">Todėl kai turime progą, darykime gera visiems, ypač tikėjimo namiškiams.</verse>
				<verse number="11">Matote, kokį didelį laišką jums parašiau savo ranka.</verse>
				<verse number="12">Visi, kurie trokšta gerai pasirodyti kūnu, verčia jus apsipjaustyti tik tam, kad nereikėtų kentėti persekiojimo dėl Kristaus kryžiaus.</verse>
				<verse number="13">Nes nei jie patys, kurie yra apipjaustyti, nesilaiko įstatymo; bet trokšta, kad jūs būtumėte apipjaustyti, kad jie galėtų pasigirti jūsų kūnu.</verse>
				<verse number="14">Bet apsaugok Dieve, kad aš kuo girčiausi, išskyrus kryžiumi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, per kurį pasaulis man yra nukryžiuotas, ir aš pasauliui.</verse>
				<verse number="15">Nes Kristuje Jėzuje niekuo nenaudingas nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet tik naujas sutvėrimas.</verse>
				<verse number="16">Ir visi, kurie vaikšto pagal šią taisyklę, ramybė ir gailestingumas tebūna jiems; ir Dievo Izraeliui.</verse>
				<verse number="17">Nuo šiol niekas tenevargina manęs, nes aš savo kūne nešioju Viešpaties Jėzaus žymes.</verse>
				<verse number="18">Broliai, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jūsų dvasia. Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="49">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Dievo valia Jėzaus Kristaus apaštalas, šventiesiems, esantiems Efeze, ir ištikimiesiems Kristuje Jėzuje:</verse>
				<verse number="2">malonė tebūna jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir nuo Viešpaties Jėzaus Kristaus.</verse>
				<verse number="3">Tebūna palaimintas Dievas ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris palaimino mus visais dvasiniais palaiminimais dangaus vietose Kristuje;</verse>
				<verse number="4">kaip jis mus jame išsirinko prieš pasaulio pamato padėjimą, kad mes būtume šventi ir be kaltės jo akivaizdoje meilėje;</verse>
				<verse number="5">iš anksto mus paskyręs sau įvaikinti per Jėzų Kristų pagal gerą savo valios norą,</verse>
				<verse number="6">šlovės gyriui jo malonės, kuria jis padarė mus priimtinus Mylimajame.</verse>
				<verse number="7">Kuriame mes turime atpirkimą per jo kraują, nuodėmių atleidimą, pagal turtus jo malonės,</verse>
				<verse number="8">kuria jis buvo mums gausus visa išmintimi ir protingumu;</verse>
				<verse number="9">davęs mums žinoti savo valios paslaptį pagal savo gerą norą, kurį jis sumanė savyje,</verse>
				<verse number="10">kad laikų pilnatvės išdavime jis suvienytų Kristuje visa tai, kas yra tiek danguje, tiek žemėje; jame,</verse>
				<verse number="11">kuriame mes gavome ir paveldą, būdami iš anksto paskirti pagal tikslą to, kuris visa daro pagal savo valios nutarimą,</verse>
				<verse number="12">kad būtume jo šlovės gyriui mes, kurie pirmi įtikėjome Kristumi.</verse>
				<verse number="13">Kuriuo ir jūs pasitikėjote, išgirdę tiesos žodį, jūsų išgelbėjimo evangeliją; juo pasitikėję jūs buvote ir užantspauduoti ta šventa pažado Dvasia,</verse>
				<verse number="14">kuri yra mūsų paveldo užstatas iki nupirktos nuosavybės atpirkimo, jo šlovės gyriui.</verse>
				<verse number="15">Todėl ir aš, išgirdęs apie jūsų tikėjimą Viešpačiu Jėzumi ir meilę visiems šventiesiems,</verse>
				<verse number="16">nepaliauju už jus dėkoti, minėdamas jus savo maldose;</verse>
				<verse number="17">kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, šlovės Tėvas, duotų jums išminties ir apreiškimo dvasią jo pažinime,</verse>
				<verse number="18">apšvietus jūsų supratimo akis; kad jūs pažintumėte, kokia yra jo pašaukimo viltis ir kokie jo paveldo šlovės turtai šventuosiuose,</verse>
				<verse number="19">ir kokia beribė jo jėgos didybė mums, kurie tikime, pagal veikimą jo galingos jėgos,</verse>
				<verse number="20">kuria jis veikė Kristuje, kai prikėlė jį iš numirusiųjų ir pasodino savo dešinėje dangaus vietose,</verse>
				<verse number="21">daug aukščiau už kiekvieną kunigaikštystę, valdžią, galybę, viešpatystę ir kiekvieną vardą, kuris minimas ne tik šiame pasaulyje, bet ir ateinančiame;</verse>
				<verse number="22">ir visa padėjo po jo kojomis ir suteikė būti galva viršum visko bažnyčiai,</verse>
				<verse number="23">kuri yra jo kūnas, pilnuma jo, kuris visa visame pripildo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Ir jis atgaivino jus, kurie buvote mirę nusižengimuose ir nuodėmėse;</verse>
				<verse number="2">kuriuose jūs praeityje vaikščiojote pagal šio pasaulio būdą, pagal oro valdžios kunigaikštį, dvasią, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose;</verse>
				<verse number="3">tarp kurių ir mes visi praeityje elgėmės pagal savo kūno geidulius, pildydami kūno ir proto troškimus; ir prigimtimi buvome rūstybės vaikai, kaip ir kiti.</verse>
				<verse number="4">Bet Dievas, kuris turtingas gailestingumu, dėl savo didžios meilės, kuria mus pamilo,</verse>
				<verse number="5">būtent kai mes buvome mirę nuodėmėse, atgaivino mus kartu su Kristumi (jūs esate išgelbėti malone)</verse>
				<verse number="6">ir prikėlė mus kartu, ir pasodino mus kartu dangaus vietose Kristuje Jėzuje;</verse>
				<verse number="7">kad ateinančiais amžiais savo gerumu mums per Jėzų Kristų jis parodytų beribius savo malonės turtus.</verse>
				<verse number="8">Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą; ir tai ne iš jūsų: tai Dievo dovana;</verse>
				<verse number="9">ne dėl darbų, idant kuris nesigirtų.</verse>
				<verse number="10">Nes mes esame jo darbas, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė, kad juose vaikščiotume.</verse>
				<verse number="11">Todėl atsiminkite, kad jūs, praeityje būdami kūnu pagonys, kuriuos Neapipjaustymu vadino tie, kurie vadinosi Apipjaustymu, rankomis atliktu kūne;</verse>
				<verse number="12">kad anuo laiku jūs buvote be Kristaus, atitolinti nuo Izraelio sandraugos ir svetimi pažado sandoroms, neturintys vilties ir be Dievo pasaulyje;</verse>
				<verse number="13">bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kurie kadaise buvote toli, per Kristaus kraują tapote artimi.</verse>
				<verse number="14">Nes jis yra mūsų taika, kuris iš abejų padarė viena ir nugriovė mus skyrusią sieną;</verse>
				<verse number="15">savo kūne panaikinęs priešiškumą – įsakymų įstatymą, turintį įsakus; kad padarytų savyje iš dviejų vieną naują žmogų, taip darydamas taiką;</verse>
				<verse number="16">ir kad jis abejus sutaikytų su Dievu viename kūne per kryžių, juo užmušdamas priešiškumą;</verse>
				<verse number="17">ir atėjęs paskelbė taiką jums, buvusiems toli, ir jiems, buvusiems arti.</verse>
				<verse number="18">Nes per jį mes abeji turime priėjimą prie Tėvo viena Dvasia.</verse>
				<verse number="19">Todėl dabar jūs nebesate ateiviai ir svetimšaliai, bet bendrapiliečiai su šventaisiais ir Dievo namiškiai;</verse>
				<verse number="20">ir esate pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, pačiam Jėzui Kristui esant kertiniu akmeniu;</verse>
				<verse number="21">kuriame visas pastatas suderintas auga į šventą šventyklą Viešpatyje;</verse>
				<verse number="22">kuriame ir jūs kartu statomi kaip Dievo buveinė per Dvasią.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Dėl šios priežasties aš, Paulius, Jėzaus Kristaus kalinys dėl jūsų, pagonių,</verse>
				<verse number="2">jei girdėjote apie tą Dievo malonės išdavimą, kuris duotas man dėl jūsų;</verse>
				<verse number="3">kad apreiškimu jis davė man žinoti paslaptį (kaip aš anksčiau parašiau keletu žodžių,</verse>
				<verse number="4">iš kurių, kai skaitote, galite suprasti mano pažinimą tos Kristaus paslapties),</verse>
				<verse number="5">kuri kitais amžiais nebuvo duota žinoti žmonių sūnums, kaip ji dabar atskleista jo šventiems apaštalams ir pranašams per Dvasią;</verse>
				<verse number="6">kad pagonys turi būti bendrapaveldėtojai ir to paties kūno, ir jo pažado dalininkai Kristuje per evangeliją;</verse>
				<verse number="7">kurios tarnu tapau pagal Dievo malonės dovaną, man duotą veiksmingu jo jėgos veikimu.</verse>
				<verse number="8">Man, mažesniam už mažiausiąjį iš visų šventųjų, yra duota ši malonė, kad tarp pagonių skelbčiau neištiriamus Kristaus turtus;</verse>
				<verse number="9">ir padaryčiau, kad visi žmonės pamatytų, kokia yra bendrystė šios paslapties, kuri nuo pasaulio pradžios buvo paslėpta Dieve, kuris visa sukūrė per Jėzų Kristų;</verse>
				<verse number="10">tam, kad dabar kunigaikštystėms ir valdžioms dangaus vietose per bažnyčią taptų žinoma daugeriopa Dievo išmintis,</verse>
				<verse number="11">pagal amžinąjį tikslą, kurį jis sumanė Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje;</verse>
				<verse number="12">kuriame per jo tikėjimą mes turime drąsą ir priėjimą su pasitikėjimu.</verse>
				<verse number="13">Todėl prašau, kad nenusilptumėte dėl mano suspaudimų jūsų labui, kurie yra jūsų šlovė.</verse>
				<verse number="14">Dėl šios priežasties lenkiu savo kelius mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui,</verse>
				<verse number="15">nuo kurio yra įvardinta visa šeima danguje ir žemėje,</verse>
				<verse number="16">kad jis pagal savo šlovės turtus duotų jums būti sustiprintais galybe per jo Dvasią vidiniame žmoguje;</verse>
				<verse number="17">kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse; kad jūs, įšaknyti ir pastatyti ant pagrindo meilėje,</verse>
				<verse number="18">pajėgtumėte su visais šventaisiais suvokti, kas yra plotis ir ilgis, ir gylis, ir aukštis;</verse>
				<verse number="19">ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, kad jūs būtumėte pripildyti visa Dievo pilnatve.</verse>
				<verse number="20">Na, o tam, kuris pagal jėgą, veikiančią mumyse, yra pajėgus padaryti nepalyginamai gausiau viso to, ko mes prašome ar galvojame,</verse>
				<verse number="21">jam tebūna šlovė bažnyčioje per Kristų Jėzų per visus amžius pasaulyje be pabaigos. Amen.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Todėl aš, Viešpaties kalinys, jus maldauju, kad vaikščiotumėte verti to pašaukimo, kuriuo esate pašaukti,</verse>
				<verse number="2">su visu nuolankumu ir romumu, su ilgu pakantumu, pakęsdami vienas kitą meilėje;</verse>
				<verse number="3">stengdamiesi išlaikyti Dvasios vienybę taikos ryšiu.</verse>
				<verse number="4">Yra vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip jūs ir esate pašaukti vienoje jūsų pašaukimo viltyje;</verse>
				<verse number="5">vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas,</verse>
				<verse number="6">vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris yra virš visų ir per visus ir visuose jumyse.</verse>
				<verse number="7">Bet kiekvienam iš mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos matą.</verse>
				<verse number="8">Todėl jis sako: „Kai jis pakilo į aukštybę, jis nelaisvę nuvedė nelaisvėn ir davė žmonėms dovanų“</verse>
				<verse number="9">(na, o kad jis pakilo, kas gi tai, jei ne tai, kad jis pirma ir nusileido į žemesniąsias žemės dalis?</verse>
				<verse number="10">Tas, kuris nusileido, yra tas pats, kuris ir pakilo daug aukščiau visų dangų, kad visa pripildytų).</verse>
				<verse number="11">Ir jis davė kai kuriuos apaštalais; kai kuriuos pranašais; kai kuriuos evangelistais; kai kuriuos pastoriais ir mokytojais;</verse>
				<verse number="12">šventųjų tobulinimui, tarnystės darbui, Kristaus kūno statydinimui,</verse>
				<verse number="13">kol mes visi ateisime į tikėjimo ir Dievo Sūnaus pažinimo vienybę, į tobulą žmogų, į Kristaus pilnatvės ūgio matą;</verse>
				<verse number="14">kad daugiau nebebūtume vaikai, mėtomi šen bei ten ir nešiojami visokio mokslo vėjo per žmonių suktybę ir gudrią klastą, kuo jie tykoja, kad apgautų;</verse>
				<verse number="15">bet kalbėdami tiesą meilėje, visu kuo augtume į jį, kuris yra galva – Kristus;</verse>
				<verse number="16">iš kurio visas kūnas suderintas ir suglaustas kiekvieno sąnario tiekimu, pagal veiksmingą darbą kiekvienos dalies matu, augina kūną savo statydinimui meilėje.</verse>
				<verse number="17">Todėl aš tai sakau ir liudiju Viešpatyje, kad nuo šiol nebevaikščiotumėte, kaip kiti pagonys vaikšto, savo proto tuštybėje,</verse>
				<verse number="18">turėdami aptemusį supratimą, būdami atitolę nuo Dievo gyvenimo dėl juose esančio nežinojimo, dėl jų širdies aklumo;</verse>
				<verse number="19">būdami be jausmo, jie atidavė save gašlumui, kad su godumu darytų visas nešvarybes.</verse>
				<verse number="20">Bet jūs ne taip išmokote Kristų;</verse>
				<verse number="21">jei taip yra, kad jį girdėjote ir buvote jo išmokyti, kaip tiesa yra Jėzuje,</verse>
				<verse number="22">kad dėl ankstesnės elgsenos nusivilktumėte senąjį žmogų, kuris sugedęs pagal apgaulingus geismus;</verse>
				<verse number="23">ir būkite atnaujinti savo proto dvasioje;</verse>
				<verse number="24">ir kad apsivilktumėte nauju žmogumi, kuris pagal Dievą yra sutvertas teisume ir tikrame šventume.</verse>
				<verse number="25">Todėl atmesdami melą kiekvienas kalbėkite tiesą su savo artimu; nes mes esame vienas kito nariai.</verse>
				<verse number="26">Pykite, bet nenusidėkite: tenenusileidžia saulė ant jūsų rūstybės;</verse>
				<verse number="27">nei neduokite vietos velniui.</verse>
				<verse number="28">Kas vogė, tegul nebevagia, bet verčiau tegul triūsia, dirbdamas savo rankomis tai, kas gera, kad turėtų ko duoti stokojančiajam.</verse>
				<verse number="29">Sugedusi kalba teneišeina iš jūsų burnos, bet tai, kas gera, statydinimo naudai, kad tai duotų malonę klausytojams.</verse>
				<verse number="30">Ir neliūdinkite šventos Dievo Dvasios, kuria esate užantspauduoti iki atpirkimo dienos.</verse>
				<verse number="31">Visa kartybė ir rūstybė, ir pyktis, ir rėkavimas, ir pikta kalba su visa piktybe tebūna pašalinti nuo jūsų;</verse>
				<verse number="32">ir būkite geri vienas kitam, minkštaširdžiai, atleisdami vienas kitam, kaip ir Dievas dėlei Kristaus jums atleido.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Taigi būkite Dievo sekėjai, kaip mieli vaikai;</verse>
				<verse number="2">ir vaikščiokite meilėje, kaip ir Kristus mus pamilo ir atidavė save už mus kaip aukojimą ir auką Dievui dėl gardaus kvapo.</verse>
				<verse number="3">Bet paleistuvystė ir visokia nešvarybė ar godulystė nei karto tenebūna minima tarp jūsų, kaip tinka šventiesiems;</verse>
				<verse number="4">nei nešvankumas, nei kvaila šneka, nei juokavimas, kurie netinka; bet verčiau dėkojimas.</verse>
				<verse number="5">Nes žinokite tai, kad joks paleistuvis nei nešvarus, nei godus, kuris yra stabmeldys, neturi jokio paveldo Kristaus ir Dievo karalystėje.</verse>
				<verse number="6">Niekas teneapgauna jūsų tuščiais žodžiais; nes dėl šitų dalykų Dievo rūstybė ateina ant neklusnumo vaikų.</verse>
				<verse number="7">Todėl nebūkite su jais dalininkai.</verse>
				<verse number="8">Nes kadaise jūs buvote tamsa, bet dabar esate šviesa Viešpatyje: vaikščiokite kaip šviesos vaikai</verse>
				<verse number="9">(nes Dvasios vaisius yra visokiame gerume ir teisume bei tiesoje),</verse>
				<verse number="10">išmėgindami, kas Viešpačiui yra priimtina.</verse>
				<verse number="11">Ir neturėkite bendrystės su nevaisingais tamsos darbais, bet verčiau juos papeikite.</verse>
				<verse number="12">Nes gėda netgi kalbėti apie tai, kas jų yra daroma slapčia.</verse>
				<verse number="13">Bet visa, kas yra papeikta, yra šviesos atskleista; nes tai, kas atskleidžia, yra šviesa.</verse>
				<verse number="14">Todėl jis sako: „Atsibusk, kuris miegi, ir kelkis iš numirusiųjų, ir Kristus tave apšvies“.</verse>
				<verse number="15">Tad žiūrėkite, kad vaikščiotumėte apdairiai, ne kaip kvailiai, bet kaip išmintingi,</verse>
				<verse number="16">atpirkdami laiką, nes dienos yra piktos.</verse>
				<verse number="17">Todėl nebūkite neišmintingi, bet suprantantys, kokia yra Viešpaties valia.</verse>
				<verse number="18">Ir nebūkite prisigėrę vyno, kuriame yra nesaikingumas; bet būkite pripildyti Dvasios;</verse>
				<verse number="19">kalbėdami sau psalmėmis ir himnais bei dvasinėmis giesmėmis, giedodami ir kurdami savo širdyje melodiją Viešpačiui;</verse>
				<verse number="20">visada už viską dėkodami Dievui ir Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu;</verse>
				<verse number="21">paklusdami vieni kitiems Dievo baimėje.</verse>
				<verse number="22">Žmonos, pakluskite savo vyrams, kaip Viešpačiui.</verse>
				<verse number="23">Nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra bažnyčios galva; ir jis yra kūno gelbėtojas.</verse>
				<verse number="24">Todėl, kaip bažnyčia pavaldi Kristui, taip ir žmonos visame kame tebūna savo vyrams.</verse>
				<verse number="25">Vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus mylėjo bažnyčią, ir atidavė save už ją;</verse>
				<verse number="26">kad jis pašvęstų ją ir apvalytų vandens nuplovimu per žodį,</verse>
				<verse number="27">kad pristatytų ją sau šlovinga bažnyčia, neturinčia dėmės ar raukšlės, ar ko nors tokio; bet kad ji būtų šventa ir be kaltės.</verse>
				<verse number="28">Vyrai taip turi mylėti savo žmonas, kaip savo pačių kūnus. Kas myli savo žmoną, myli save.</verse>
				<verse number="29">Nes niekas niekada nėra nekentęs savo kūno; bet jį maitina ir globoja, kaip ir Viešpats bažnyčią;</verse>
				<verse number="30">nes mes esame jo kūno nariai, jo mėsos ir jo kaulų.</verse>
				<verse number="31">Dėl šios priežasties vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona, ir jie abu bus vienas kūnas.</verse>
				<verse number="32">Tai yra didelė paslaptis; bet aš kalbu apie Kristų ir bažnyčią.</verse>
				<verse number="33">Tačiau tegul kiekvienas atskirai iš jūsų myli savo žmoną taip, kaip save patį; o žmona tegerbia savo vyrą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Vaikai, pakluskite savo tėvams Viešpatyje, nes tai yra teisinga.</verse>
				<verse number="2">Gerbk savo tėvą ir motiną (tai yra pirmasis įsakymas su pažadu),</verse>
				<verse number="3">kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventum žemėje.</verse>
				<verse number="4">Ir jūs, tėčiai, nesukelkite savo vaikams rūstybės; bet auginkite juos Viešpaties auklėjime ir įspėjime.</verse>
				<verse number="5">Tarnai, pakluskite savo šeimininkams pagal kūną su baime ir drebėjimu, širdies paprastumu, kaip Kristui;</verse>
				<verse number="6">ne dėl akių, kaip įtikdami žmonėms; bet kaip Kristaus tarnai, iš širdies vykdydami Dievo valią;</verse>
				<verse number="7">gera valia tarnaudami kaip Viešpačiui, o ne žmonėms;</verse>
				<verse number="8">žinodami, kad ką gera kas bedarytų, tą patį gaus iš Viešpaties, ar jis būtų vergas, ar laisvasis.</verse>
				<verse number="9">Ir jūs, šeimininkai, darykite jiems tą patį, susilaikydami nuo grasinimo, žinodami, kad ir jūsų Šeimininkas yra danguje; ir jis neatsižvelgia į asmenis.</verse>
				<verse number="10">Galiausiai, mano broliai, būkite stiprūs Viešpatyje ir jo galybės jėgoje.</verse>
				<verse number="11">Užsidėkite visą Dievo ginkluotę, kad jūs būtumėte pajėgūs išstovėti prieš velnio klastas.</verse>
				<verse number="12">Nes mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, su valdžiomis, su šio pasaulio tamsybės valdovais, su dvasine piktybe aukštybės vietose.</verse>
				<verse number="13">Todėl pasiimkite visą Dievo ginkluotę, kad pajėgtumėte piktąją dieną atsilaikyti ir, viską atlikę, stovėti.</verse>
				<verse number="14">Todėl stovėkite susijuosę savo strėnas tiesa ir užsidėję teisumo krūtinšarvį;</verse>
				<verse number="15">ir apsiavę kojas taikos evangelijos parengimu;</verse>
				<verse number="16">virš visko pasiėmę tikėjimo skydą, kuriuo būsite pajėgūs užgesinti visas ugningas piktojo strėles.</verse>
				<verse number="17">Ir imkite išgelbėjimo šalmą ir Dvasios kalaviją, kuris yra Dievo žodis:</verse>
				<verse number="18">visada melsdamiesi Dvasioje visokeriopa malda bei prašymu ir prie to budėdami visa ištverme bei prašymu už visus šventuosius;</verse>
				<verse number="19">ir už mane, kad man būtų duota kalba, kad aš drąsiai atverčiau savo burną, duodamas žinoti paslaptį evangelijos,</verse>
				<verse number="20">dėl kurios esu pasiuntinys pančiuose; kad juose kalbėčiau drąsiai, kaip turiu kalbėti.</verse>
				<verse number="21">Bet, kad ir jūs žinotumėte mano reikalus ir kaip man sekasi, jums viską duos žinoti Tichikas, mylimas brolis ir ištikimas tarnautojas Viešpatyje;</verse>
				<verse number="22">kurį jums pasiunčiau dėl to paties, kad žinotumėte mūsų reikalus ir kad jis paguostų jūsų širdis.</verse>
				<verse number="23">Ramybė tebūna broliams ir meilė su tikėjimu nuo Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.</verse>
				<verse number="24">Malonė tebūna su visais, kurie nuoširdžiai myli mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="50">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius ir Timotiejus, Jėzaus Kristaus tarnai, visiems šventiesiems Kristuje Jėzuje, esantiems Filipuose, su vyskupais ir diakonais:</verse>
				<verse number="2">malonė tebūna jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir nuo Viešpaties Jėzaus Kristaus.</verse>
				<verse number="3">Aš dėkoju savo Dievui kiekvieną kartą jus prisiminęs,</verse>
				<verse number="4">visada, kiekvienoje savo maldoje prašydamas už jus visus su džiaugsmu,</verse>
				<verse number="5">už jūsų bendrystę evangelijoje nuo pirmos dienos iki dabar;</verse>
				<verse number="6">būdamas tikras tuo, kad tas, kuris pradėjo gerą darbą jumyse, įvykdys jį iki Jėzaus Kristaus dienos;</verse>
				<verse number="7">kaip man ir tinka tai galvoti apie jus visus, nes aš turiu jus savo širdyje; kadangi tiek mano pančiuose, tiek evangelijos apgynime ir patvirtinime jūs visi esate mano malonės dalininkai.</verse>
				<verse number="8">Nes Dievas yra mano liudytojas, kaip labai jūsų visų ilgiuosi Jėzaus Kristaus viduriuose.</verse>
				<verse number="9">Ir meldžiu to, kad jūsų meilė vis labiau ir labiau gausėtų pažinimu bei visokiu nuovokumu;</verse>
				<verse number="10">kad jūs išmėgintumėte tai, kas geriausia; kad būtumėte nuoširdūs ir be pažeidimo iki Kristaus dienos;</verse>
				<verse number="11">būdami pripildyti teisumo vaisių, kurie yra per Jėzų Kristų, Dievo šlovei ir gyriui.</verse>
				<verse number="12">Bet noriu, kad jūs suprastumėte, broliai, kad tai, kas man atsitiko, labiau pasitarnavo evangelijos plitimui;</verse>
				<verse number="13">taip, kad mano pančiai Kristuje tapo žinomi visuose rūmuose ir visur kitur;</verse>
				<verse number="14">ir daugelis iš brolių Viešpatyje, įgavę pasitikėjimo per mano pančius, yra daug drąsesni kalbėti žodį be baimės.</verse>
				<verse number="15">Tiesa, kai kurie skelbia Kristų iš pavydo ir nesantaikos; o kai kurie ir iš geros valios:</verse>
				<verse number="16">vieni skelbia Kristų varžydamiesi, nenuoširdžiai, manydami pridėti sielvarto prie mano pančių;</verse>
				<verse number="17">bet kiti iš meilės, žinodami, kad aš esu paskirtas evangelijos gynimui.</verse>
				<verse number="18">Tai ką? Nepaisant to, visokiais būdais, ar tai apsimetant, ar iš tikrųjų yra skelbiamas Kristus; šituo aš džiaugiuosi, taip, ir džiaugsiuosi.</verse>
				<verse number="19">Nes aš žinau, kad tai pasitarnaus mano išgelbėjimui per jūsų maldą ir Jėzaus Kristaus Dvasios aprūpinimą,</verse>
				<verse number="20">pagal mano uolų laukimą ir mano viltį, kad niekuo nebūsiu sugėdintas, bet kad visa drąsa, kaip visuomet, taip ir dabar, Kristus bus išaukštintas mano kūne, ar tai būtų gyvenimu, ar mirtimi.</verse>
				<verse number="21">Nes man gyventi – Kristus, o mirti – laimėjimas.</verse>
				<verse number="22">Bet jei aš gyvenu kūne, tai yra mano triūso vaisius; tačiau ką pasirinksiu, nežinau.</verse>
				<verse number="23">Nes esu suvaržytas tarp dviejų, turėdamas troškimą išeiti ir būti su Kristumi, kas yra daug geriau,</verse>
				<verse number="24">tačiau pasilikti kūne daug reikalingiau dėl jūsų.</verse>
				<verse number="25">Ir turėdamas šį įsitikinimą aš žinau, kad pasiliksiu ir tęsiu su jumis visais dėl jūsų pažangos ir tikėjimo džiaugsmo;</verse>
				<verse number="26">kad jūsų džiaugimasis dėl manęs būtų gausesnis Jėzuje Kristuje man vėl pas jus ateinant.</verse>
				<verse number="27">Tik jūsų elgesys tebūna tinkamas Kristaus evangelijai: kad, ar tai aš atvykčiau ir jus pamatyčiau, arba nebūdamas pas jus išgirsčiau apie jūsų reikalus, kad tvirtai stovite vienoje dvasioje, viena mintimi kartu kovodami už evangelijos tikėjimą;</verse>
				<verse number="28">ir niekuo savo priešininkų neišgąsdinti: jiems tai yra akivaizdus pražūties ženklas, bet jums išgelbėjimo, o tai iš Dievo.</verse>
				<verse number="29">Nes jums duota dėl Kristaus ne tik į jį tikėti, bet ir dėl jo kentėti;</verse>
				<verse number="30">turint tą pačią kovą, kurią matėte manyje ir dabar girdite esančią manyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Taigi jei yra koks nuraminimas Kristuje, jei kokia meilės paguoda, jei kokia Dvasios bendrystė, jei kokie viduriai ir gailestingumai,</verse>
				<verse number="2">tai išpildykite mano džiaugsmą, kad būtumėte tos pačios minties, turėdami tą pačią meilę, būdami vieningi, vieningo nusiteikimo.</verse>
				<verse number="3">Niekas tenebūna daroma per ginčą ar tuščią garbę; bet su nusižeminimu kiekvienas telaiko kitą aukštesniu už save.</verse>
				<verse number="4">Nei vienas tenežiūri dėl savęs, bet kiekvienas taipogi dėl kitų.</verse>
				<verse number="5">Tebūna šis nusiteikimas jumyse, kuris buvo ir Kristuje Jėzuje,</verse>
				<verse number="6">kuris, būdamas Dievo pavidalu, nelaikė apiplėšimu būti lygiu Dievui,</verse>
				<verse number="7">bet pats save numenkino ir prisiėmė tarno pavidalą, ir tapo panašus į žmones;</verse>
				<verse number="8">ir pavidalu rastas kaip žmogus, jis nusižemino ir tapo paklusnus iki mirties – iki kryžiaus mirties.</verse>
				<verse number="9">Todėl Dievas jį labai ir išaukštino ir davė jam vardą, kuris yra aukščiau kiekvieno vardo;</verse>
				<verse number="10">kad Jėzaus vardui lenktųsi kiekvienas kelis iš to, kas danguje, ir to, kas žemėje, ir to, kas po žeme;</verse>
				<verse number="11">ir kad kiekvienas liežuvis išpažintų, kad Jėzus Kristus yra Viešpats, Dievo Tėvo šlovei.</verse>
				<verse number="12">Todėl, mano mylimieji, kaip visada paklusote, ne tik kai esu pas jus, bet dar daugiau dabar man nesant pas jus, vykdykite savo pačių išgelbėjimą su baime ir drebėjimu.</verse>
				<verse number="13">Nes tai Dievas, kuris veikia jumyse ir norėti, ir daryti iš jo gero noro.</verse>
				<verse number="14">Viską darykite be murmėjimų ir ginčų,</verse>
				<verse number="15">kad būtumėte nepeiktini ir nekenkiantys Dievo sūnūs, nepriekaištingi tarpe nedoros ir iškrypusios tautos, tarp kurios jūs spindite kaip šviesos pasaulyje;</verse>
				<verse number="16">laikydamiesi gyvenimo žodžio; kad aš galėčiau džiaugtis Kristaus dieną, jog nebėgau veltui nei veltui netriūsiau.</verse>
				<verse number="17">Taip, ir jei esu aukojamas ant jūsų tikėjimo aukos ir tarnystės, aš džiaugiuosi ir džiūgauju su jumis visais.</verse>
				<verse number="18">Dėl to paties ir jūs džiaukitės bei džiūgaukite su manimi.</verse>
				<verse number="19">Bet aš pasitikiu Viešpačiu Jėzumi netrukus pasiųsti pas jus Timotiejų, kad ir aš būčiau gerai paguostas, sužinojęs jūsų būklę.</verse>
				<verse number="20">Nes neturiu nei vieno taip nusiteikusio, kuris iš prigimties rūpintųsi jūsų būkle.</verse>
				<verse number="21">Nes visi ieško savo, o ne to, kas Jėzaus Kristaus.</verse>
				<verse number="22">Bet jūs žinote jo išmėginimą, kad, kaip sūnus su tėvu, jis tarnavo su manimi evangelijoje.</verse>
				<verse number="23">Todėl tikuosi greitai jį pasiųsti, kai tik pamatysiu, kaip man eisis.</verse>
				<verse number="24">Bet pasitikiu Viešpačiu, kad ir aš pats netrukus ateisiu.</verse>
				<verse number="25">Aš dar pamaniau, yra būtina jums pasiųsti Epafroditą, mano brolį ir bendradarbį, ir bendrakareivį, bet jūsų pasiuntinį ir patarnautoją mano reikmėms.</verse>
				<verse number="26">Nes jis jūsų visų pasiilgo ir buvo labai nuliūdęs, nes jūs girdėjote, kad jis buvo susirgęs.</verse>
				<verse number="27">Nes iš tikrųjų jis sirgo būdamas arti mirties; bet Dievas jo pasigailėjo; ir ne tik jo, bet ir manęs, kad neturėčiau sielvarto po sielvarto.</verse>
				<verse number="28">Todėl dar rūpestingiau jį pasiunčiau, kad vėl jį pamatę džiaugtumėtės ir kad aš būčiau mažiau nuliūdęs.</verse>
				<verse number="29">Todėl priimkite jį Viešpatyje su visu džiaugsmu; ir laikykite tokius garbėje;</verse>
				<verse number="30">nes dėl Kristaus darbo jis buvo arti mirties, nepaisydamas savo gyvybės, kad užpildytų jūsų tarnavimo man trūkumą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Galiausiai, mano broliai, džiaukitės Viešpatyje. Rašyti jums tuos pačius dalykus man, iš tikrųjų, nėra sunku, bet jums tai saugu.</verse>
				<verse number="2">Saugokitės šunų, saugokitės piktų darbininkų, saugokitės susipjaustymo.</verse>
				<verse number="3">Nes mes esame apipjaustymas, kurie šloviname Dievą dvasioje ir džiaugiamės Kristuje Jėzuje, ir neturime pasitikėjimo kūnu.</verse>
				<verse number="4">Nors aš galėčiau pasitikėti ir kūnu. Jei kas kitas mano turintis, dėl ko galėtų pasitikėti kūnu, aš daugiau:</verse>
				<verse number="5">apipjaustytas aštuntą dieną, iš Izraelio giminės, iš Benjamino genties, hebrajas iš hebrajų; pagal įstatymą – fariziejus;</verse>
				<verse number="6">pagal uolumą – persekiojantis bažnyčią; pagal teisumą, kuris yra įstatyme, – nepeiktinas.</verse>
				<verse number="7">Bet tai, kas man buvo pelnas, tai palaikiau nuostoliu dėl Kristaus.</verse>
				<verse number="8">Taip, be abejo, ir laikau viską nuostoliu dėl pažinimo pranašumo Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, dėl kurio aš viską praradau ir laikau tai mėšlu, kad laimėčiau Kristų</verse>
				<verse number="9">ir būčiau rastas jame, neturėdamas savo teisumo, kuris yra iš įstatymo, bet tą, kuris yra per Kristaus tikėjimą – teisumą, kuris yra iš Dievo, tikėjimu;</verse>
				<verse number="10">kad pažinčiau jį ir jo prisikėlimo jėgą, ir jo kentėjimų bendrystę, atitikdamas jo mirtį;</verse>
				<verse number="11">jei kaip nors pasiekčiau mirusiųjų prisikėlimą.</verse>
				<verse number="12">Ne tarsi jau pasiekiau, ar jau esu tobulas; bet seku iš paskos, kad suimčiau tai, dėl ko ir esu Kristaus Jėzaus suimtas.</verse>
				<verse number="13">Broliai, aš nelaikau savęs suėmusiu; bet viena darau: pamiršdamas tai, kas už nugaros, ir siekdamas to, kas priekyje,</verse>
				<verse number="14">aš veržiuosi link žymės dėl prizo – aukšto Dievo pašaukimo Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="15">Todėl kiek mūsų yra tobulų, būkime taip nusiteikę; o jei dėl ko nors esate nusiteikę kitaip, Dievas jums ir tai apreikš.</verse>
				<verse number="16">Tačiau iki kur jau pasiekėme, vaikščiokime ta pačia taisykle, nusiteikę tam pačiam dalykui.</verse>
				<verse number="17">Broliai, būkite kartu mano sekėjai ir paženklinkite tuos, kurie vaikšto taip, kaip turite mus pavyzdžiu</verse>
				<verse number="18">(nes daugelis vaikšto, apie kuriuos jums dažnai sakydavau ir dabar sakau netgi verkdamas, kad jie yra Kristaus kryžiaus priešai,</verse>
				<verse number="19">kurių galas – žlugimas, kurių Dievas – jų pilvas ir kurių šlovė yra jų gėdoje, kurie nusiteikę tam, kas žemiška).</verse>
				<verse number="20">Nes mūsų gyvensena yra danguje; iš kur mes ir laukiame Gelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus;</verse>
				<verse number="21">kuris pakeis mūsų niekingą kūną, kad jis taptų panašus į jo šlovingą kūną, pagal tą veikimą, kuriuo jis visa pajėgus ir pajungti sau.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Todėl, mano broliai, brangiai mylimi ir išsiilgtieji, mano džiaugsme ir vainike, taip tvirtai stovėkite Viešpatyje, mano brangiai mylimi.</verse>
				<verse number="2">Aš maldauju Evodiją ir maldauju Sintichę, kad jos būtų vienos minties Viešpatyje.</verse>
				<verse number="3">Maldauju ir tavęs, tikrasis jungo drauge, padėk toms moterims, kurios triūsė su manimi evangelijoje ir su Klemensu, ir su kitais mano bendradarbiais, kurių vardai yra gyvenimo knygoje.</verse>
				<verse number="4">Nuolat džiaukitės Viešpatyje, ir vėl sakau: džiaukitės.</verse>
				<verse number="5">Jūsų susivaldymas tebūna žinomas visiems žmonėms. Viešpats yra čia pat.</verse>
				<verse number="6">Niekuo nebūkite susirūpinę; bet visame kame per maldą ir prašymą su padėka jūsų prašymai tetampa žinomi Dievui.</verse>
				<verse number="7">Ir Dievo ramybė, pranokstanti visą pažinimą, saugos jūsų širdis ir protus per Kristų Jėzų.</verse>
				<verse number="8">Galiausiai, broliai, kas yra tikra, kas dora, kas teisinga, kas tyra, kas meilu, kas gero atsiliepimo; jei yra dorybė ir jei yra gyrius, galvokite apie tai.</verse>
				<verse number="9">Ką išmokote ir gavote, ir girdėjote, ir matėte manyje, darykite tai, ir ramybės Dievas bus su jumis.</verse>
				<verse number="10">Bet aš didžiai džiaugiausi Viešpatyje, kad dabar pagaliau vėl pražydo jūsų rūpinimasis manimi; tuo jūs ir rūpinotės, bet jums stigo progos.</verse>
				<verse number="11">Tai kalbu ne atsižvelgiant į stoką, nes aš išmokau, kokioje būklėje bebūčiau, tuo būti patenkintas.</verse>
				<verse number="12">Žinau ir kaip būti pažemintam ir žinau, kaip gausiai turėti: visur ir visame kame esu išmokytas ir būti sotus, ir būti alkanas, ir turėti gausiai, ir kentėti stoką.</verse>
				<verse number="13">Aš galiu padaryti viską per Kristų, kuris mane stiprina.</verse>
				<verse number="14">Vis dėlto jūs gerai padarėte, kad buvote mano vargo bendrininkai.</verse>
				<verse number="15">Na, o jūs, filipiečiai, irgi žinote, kad evangelijos pradžioje, kai išvykau iš Makedonijos, jokia bažnyčia nebendravo su manimi davimo ir gavimo atžvilgiu, tik jūs vieni.</verse>
				<verse number="16">Nes ir į Tesaloniką jūs atsiuntėte vieną ir kitą kartą mano būtinybei.</verse>
				<verse number="17">Ne todėl, kad trokštu dovanos, bet trokštu vaisiaus, kuris gausėtų į jūsų sąskaitą.</verse>
				<verse number="18">Bet aš turiu visko ir turiu gausiai: esu pilnai aprūpintas, gavęs iš Epafrodito tai, kas buvo iš jūsų atsiųsta – gardaus kvapo aromatą, priimtiną auką, labai patinkančią Dievui.</verse>
				<verse number="19">Bet mano Dievas aprūpins visą jūsų reikmę pagal savo turtus šlovėje per Kristų Jėzų.</verse>
				<verse number="20">Na, o Dievui ir mūsų Tėvui tebūna šlovė per amžių amžius. Amen.</verse>
				<verse number="21">Sveikinkite kiekvieną šventąjį Kristuje Jėzuje. Jus sveikina broliai, esantys su manimi.</verse>
				<verse number="22">Jus sveikina visi šventieji, ypač esantys iš ciesoriaus namiškių.</verse>
				<verse number="23">Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jumis visais. Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="51">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Dievo valia Jėzaus Kristaus apaštalas, ir mūsų brolis Timotiejus,</verse>
				<verse number="2">šventiesiems ir ištikimiems broliams Kristuje, esantiems Kolosuose: malonė tebūna jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.</verse>
				<verse number="3">Mes dėkojame Dievui ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui visada melsdamiesi už jus</verse>
				<verse number="4">nuo tada, kai išgirdome apie jūsų tikėjimą Kristumi Jėzumi ir apie meilę, kurios turite visiems šventiesiems,</verse>
				<verse number="5">dėl vilties, kuri jums atidėta danguje, apie kurią anksčiau girdėjote tiesos žodyje evangelijos;</verse>
				<verse number="6">kuri atėjo pas jus, kaip ir visame pasaulyje; ir neša vaisių, kaip ir jumyse, nuo tos dienos, kai apie ją išgirdote ir pažinote Dievo malonę tiesoje;</verse>
				<verse number="7">kaip jūs ir išmokote iš mūsų brangaus bendratarnio Epafro, kuris dėl jūsų yra ištikimas Kristaus tarnautojas;</verse>
				<verse number="8">kuris taip pat pranešė mums apie jūsų meilę Dvasioje.</verse>
				<verse number="9">Dėl to ir mes, nuo tos dienos, kai tai išgirdome, nesiliaujame melstis už jus ir prašyti, kad būtumėte pripildyti jo valios pažinimo visa išmintimi ir dvasiniu supratimu;</verse>
				<verse number="10">kad jūs vaikščiotumėte verti Viešpaties, viskuo patikdami, būdami vaisingi kiekvienu geru darbu ir augdami Dievo pažinimu;</verse>
				<verse number="11">sustiprinti visa galybe pagal jo šlovingą jėgą visokiam kantrumui ir ilgam pakantumui su džiaugsmu;</verse>
				<verse number="12">dėkodami Tėvui, padariusiam mus tinkamais būti šventųjų paveldo dalininkais šviesoje;</verse>
				<verse number="13">kuris išvadavo mus iš tamsybės valdžios ir perkėlė į karalystę savo mielojo Sūnaus,</verse>
				<verse number="14">kuriame turime atpirkimą per jo kraują, tai yra, nuodėmių atleidimą,</verse>
				<verse number="15">kuris yra neregimojo Dievo atvaizdas, kiekvieno sutvėrimo pirmagimis;</verse>
				<verse number="16">nes per jį sutverta visa, kas danguje ir kas žemėje, regima ir neregima, ar tai būtų sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios: visa yra per jį ir dėl jo sutverta;</verse>
				<verse number="17">ir jis yra pirma visko, ir visa per jį laikosi.</verse>
				<verse number="18">Ir jis yra galva kūno – bažnyčios; jis yra pradžia, pirmagimis iš numirusiųjų, kad visame kame jis turėtų pirmenybę.</verse>
				<verse number="19">Nes Tėvui patiko, kad jame gyventų visa pilnuma;</verse>
				<verse number="20">ir, padarius taiką per jo kryžiaus kraują, per jį sutaikinti sau visa; per jį, aš sakau, ar tai būtų tai, kas žemėje, ar tai, kas danguje.</verse>
				<verse number="21">Ir jus, kurie kadaise buvote atitolę ir priešai savo protu piktais darbais, tačiau dabar jis sutaikino</verse>
				<verse number="22">jo fiziniame kūne per mirtį, kad savo akivaizdoje pristatytų jus šventus ir nekaltintinus, ir nebartinus;</verse>
				<verse number="23">jeigu jūs pasiliekate tikėjime pastatyti ant pamato ir tvirti, ir neatitraukiami nuo vilties tos evangelijos, kurią jūs girdėjote, ir kuri buvo paskelbta kiekvienam sutvėrimui po dangumi; kurios tarnautoju aš, Paulius, tapau;</verse>
				<verse number="24">kuris dabar džiaugiuosi savo kentėjimuose dėl jūsų ir savo kūne papildau tai, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo kūno, kuris yra bažnyčia,</verse>
				<verse number="25">kurios tarnautoju aš tapau pagal Dievo išdavimą, kuris man yra duotas dėl jūsų, kad išpildyčiau Dievo žodį,</verse>
				<verse number="26">tai yra, tą paslaptį, kuri buvo paslėpta nuo amžių ir kartų, bet dabar yra atskleista jo šventiesiems;</verse>
				<verse number="27">kuriems Dievas nori atskleisti, kokie yra šlovės turtai tos paslapties tarp pagonių; kuri yra Kristus jumyse, šlovės viltis;</verse>
				<verse number="28">kurį mes skelbiame, perspėdami kiekvieną žmogų ir mokydami kiekvieną žmogų visa išmintimi; kad pristatytume kiekvieną žmogų tobulą Kristuje Jėzuje;</verse>
				<verse number="29">tam aš ir triūsiu, kovodamas pagal jo darbą, kuris galingai veikia manyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Nes noriu, kad jūs žinotumėte, kokią didelę kovą turiu dėl jūsų ir dėl tų Laodikėjoje, ir dėl visų, kurie nėra matę mano veido kūne;</verse>
				<verse number="2">kad jų širdys būtų paguostos, sujungtos meilėje ir visiems pilnai užtikrinto supratimo turtams, pripažinimui paslapties Dievo ir Tėvo, ir Kristaus;</verse>
				<verse number="3">kuriame yra paslėpti visi išminties bei pažinimo lobiai.</verse>
				<verse number="4">Ir tai aš sakau, kad kas jūsų neapgautų viliojančiais žodžiais.</verse>
				<verse number="5">Nes, nors nesu su jumis kūnu, tačiau esu su jumis dvasia, džiaugdamasis ir matydamas jūsų tvarką ir jūsų tikėjimo Kristumi tvirtumą.</verse>
				<verse number="6">Todėl, kaip priėmėte Kristų Jėzų – Viešpatį, taip ir vaikščiokite jame:</verse>
				<verse number="7">įšaknyti ir pastatyti jame, ir sutvirtinti tikėjime, kaip buvote išmokyti, tame pertekę dėkojimo.</verse>
				<verse number="8">Saugokitės, kad kas jūsų nepasigrobtų per filosofiją ir tuščią apgaulę, pagal žmonių tradicijas, pagal pasaulio pradmenis, o ne pagal Kristų.</verse>
				<verse number="9">Nes jame kūniškai gyvena visa Dievystės pilnatvė.</verse>
				<verse number="10">O jūs esate pripildyti jame, kuris yra kiekvienos kunigaikštystės ir valdžios galva;</verse>
				<verse number="11">kuriame jūs esate ir apipjaustyti ne rankomis atliktu apipjaustymu, atmetant kūniškų nuodėmių kūną, Kristaus apipjaustymu;</verse>
				<verse number="12">palaidoti su juo krikšte, kuriame jūs esate ir prikelti su juo per Dievo, kuris prikėlė jį iš numirusių, veikimo tikėjimą.</verse>
				<verse number="13">Ir jus, mirusius savo nuodėmėse ir jūsų kūno neapipjaustyme, jis atgaivino kartu su juo, atleidęs jums visus nusikaltimus;</verse>
				<verse number="14">ištrynęs įsakų rankraštį, kuris buvo prieš mus, kuris buvo mums priešingas, ir pašalino jį, prikalęs jį prie jo kryžiaus;</verse>
				<verse number="15">ir, nuginklavęs kunigaikštystes bei valdžias, jis padarė iš jų viešą reginį, triumfuodamas prieš jas kryžiuje.</verse>
				<verse number="16">Todėl niekas teneteisia jūsų dėl maisto ar dėl gėrimo, ar švenčių, ar jauno mėnulio, ar sabato dienų atžvilgiu,</verse>
				<verse number="17">kurie yra ateinančių dalykų šešėlis; bet kūnas yra Kristaus.</verse>
				<verse number="18">Niekas jūsų tenenuvilioja nuo jūsų atlygio tyčiniu nusižeminimu ir angelų garbinimu, įsibraudamas į tai, ko nėra matęs, tuščiai pasipūtęs savo kūnišku protu</verse>
				<verse number="19">ir nesilaikydamas Galvos, iš kurios visas kūnas per sąnarius ir raiščius aprūpintas maitinimu ir sujungtas auga Dievo auginimu.</verse>
				<verse number="20">Todėl jei esate mirę su Kristumi pasaulio pradmenims, kodėl, tarsi gyvendami pasaulyje, esate pavaldūs įsakams</verse>
				<verse number="21">(neliesk, neragauk, neimk;</verse>
				<verse number="22">kurie visi dingsta vartojant) pagal žmonių įsakymus ir mokslus?</verse>
				<verse number="23">Šitie dalykai iš tikrųjų turi išminties išvaizdą noro garbinime ir nusižeminime, ir kūno varginime; neturintys jokios garbės kūno patenkinime.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Tad jei esate prisikėlę su Kristumi, siekite to, kas aukštai, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje.</verse>
				<verse number="2">Prisiriškite prie to, kas aukštai, o ne prie to, kas žemėje.</verse>
				<verse number="3">Nes jūs esate mirę, ir jūsų gyvenimas yra paslėptas su Kristumi Dieve.</verse>
				<verse number="4">Kai pasirodys Kristus, kuris yra mūsų gyvenimas, tuomet ir jūs pasirodysite su juo šlovėje.</verse>
				<verse number="5">Todėl marinkite savo narius, kurie yra žemėje: paleistuvystę, nešvarumą, aistringumą, piktą geidulį ir godumą, kuris yra stabmeldystė;</verse>
				<verse number="6">dėl šių dalykų Dievo rūstybė ateina ant neklusnumo vaikų,</verse>
				<verse number="7">kuriuose ir jūs kadaise vaikščiojote, kai gyvenote juose.</verse>
				<verse number="8">Bet dabar ir jūs nusivilkite visus šituos – pyktį, rūstybę, piktybę, piktžodžiavimą, nešvankią kalbą iš savo burnos.</verse>
				<verse number="9">Nemeluokite vienas kitam, kadangi nusivilkote senąjį žmogų su jo darbais;</verse>
				<verse number="10">ir apsivilkote nauju žmogumi, kuris yra atnaujinamas pažinimu pagal atvaizdą to, kuris jį sutvėrė;</verse>
				<verse number="11">kur nėra nei graiko, nei žydo, nei apipjaustymo nei neapipjaustymo, barbaro, skito, vergo nei laisvo; bet Kristus yra visa ir visuose.</verse>
				<verse number="12">Todėl, kaip Dievo išrinktieji, šventi ir mylimi, apsivilkite gailestingumų viduriais, gerumu, nuolankumu, romumu, ilgu pakantumu;</verse>
				<verse number="13">pakęsdami vienas kitą ir atleisdami vienas kitam, jei kas prieš kitą turi ginčą: kaip Kristus jums atleido, taip ir jūs atleiskite.</verse>
				<verse number="14">O viršum visų šitų apsivilkite geraširdiškumu, kuris yra tobulumo raištis.</verse>
				<verse number="15">Ir tevaldo jūsų širdyse Dievo ramybė, į kurią ir esate pašaukti viename kūne; ir būkite dėkingi.</verse>
				<verse number="16">Tegul Kristaus žodis turtingai gyvena jumyse visa išmintimi; mokant ir įspėjant vienas kitą psalmėmis, himnais ir dvasinėmis giesmėmis, giedant Viešpačiui su malone savo širdyse.</verse>
				<verse number="17">Ir ką bedarytumėte žodžiu ar darbu, viską darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui ir Tėvui.</verse>
				<verse number="18">Žmonos, pakluskite savo vyrams, kaip dera Viešpatyje.</verse>
				<verse number="19">Vyrai, mylėkite savo žmonas ir nebūkite prieš jas pikti.</verse>
				<verse number="20">Vaikai, pakluskite savo tėvams visame kame; nes tai labai patinka Viešpačiui.</verse>
				<verse number="21">Tėčiai, nepykdykite savo vaikų, kad jie neprarastų drąsos.</verse>
				<verse number="22">Tarnai, visame kame pakluskite savo šeimininkams pagal kūną; ne dėl akių, kaip norintys įtikti žmonėms; bet širdies paprastumu, bijodami Dievo;</verse>
				<verse number="23">ir ką darote, darykite širdingai, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms;</verse>
				<verse number="24">žinodami, kad iš Viešpaties gausite paveldo atlygį; nes jūs tarnaujate Viešpačiui Kristui.</verse>
				<verse number="25">Bet kas daro neteisybę, gaus už savo padarytą neteisybę; ir nebus atsižvelgimo į asmenis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Šeimininkai, duokite savo tarnams tai, kas yra teisu ir teisinga; žinodami, kad ir jūs turite Šeimininką danguje.</verse>
				<verse number="2">Pasilikite maldoje ir budėkite joje su padėka;</verse>
				<verse number="3">be to, melsdamiesi ir už mus, kad Dievas atvertų mums ištarmės duris kalbėti Kristaus paslaptį, dėl kurios aš esu ir pančiuose,</verse>
				<verse number="4">kad ją atskleisčiau taip, kaip aš turiu kalbėti.</verse>
				<verse number="5">Vaikščiokite išmintingai priešais tuos, kurie yra išorėje, atpirkdami laiką.</verse>
				<verse number="6">Jūsų kalba tebūna nuolat su malone, paskaninta druska, kad žinotumėte, kaip jūs turite kiekvienam atsakyti.</verse>
				<verse number="7">Apie visą mano būklę jums praneš Tichikas, kuris yra mylimas brolis ir ištikimas tarnautojas bei bendratarnis Viešpatyje,</verse>
				<verse number="8">kurį jums pasiunčiau dėl to paties, kad sužinotų jūsų būklę ir paguostų jūsų širdis;</verse>
				<verse number="9">su Onesimu, ištikimu ir mylimu broliu, kuris yra vienas iš jūsų. Jie duos jums žinoti visa tai, kas čia vyksta.</verse>
				<verse number="10">Jus sveikina Aristarchas, mano bendrakalinys, ir Morkus, sesers sūnus Barnabui (dėl jo gavote įsakymus; jeigu jis ateis pas jus, priimkite jį),</verse>
				<verse number="11">ir Jėzus, vadinamas Justu, kurie yra iš apipjaustymo. Šitie vieninteliai yra mano bendradarbiai Dievo karalystei, kurie buvo man paguoda.</verse>
				<verse number="12">Jus sveikina Epafras, kuris yra vienas iš jūsų, Kristaus tarnas, visada karštai triūsiantis už jus maldose, kad jūs stovėtumėte tobuli ir pripildyti visoje Dievo valioje.</verse>
				<verse number="13">Nes aš jam liudiju, kad jis labai uolus dėl jūsų ir esančių Laodikėjoje bei esančių Hierapolyje.</verse>
				<verse number="14">Jus sveikina Lukas, mylimasis gydytojas, ir Demas.</verse>
				<verse number="15">Sveikinkite brolius, esančius Laodikėjoje, ir Nimfą bei bažnyčią, esančią jo namuose.</verse>
				<verse number="16">Ir kai šis laiškas pas jus bus perskaitytas, padarykite, kad jis būtų perskaitytas ir laodikėjiečių bažnyčioje; ir kad jūs taip pat perskaitytumėte laišką iš Laodikėjos.</verse>
				<verse number="17">Ir pasakykite Archipui: „Žiūrėkis tarnystės, kurią gavai Viešpatyje, kad ją išpildytum“.</verse>
				<verse number="18">Sveikinimas mano, Pauliaus, ranka. Prisiminkite mano pančius. Malonė tebūna su jumis. Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="52">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius ir Silvanas, ir Timotiejus, tesalonikiečių bažnyčiai, esančiai Dieve Tėve ir Viešpatyje Jėzuje Kristuje: malonė tebūna jums ir ramybė nuo Dievo mūsų Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.</verse>
				<verse number="2">Mes visada dėkojame Dievui už jus visus, minėdami jus savo maldose;</verse>
				<verse number="3">be paliovos prisimindami Dievo ir mūsų Tėvo akivaizdoje jūsų tikėjimo darbą ir meilės triūsą, ir vilties kantrumą mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje;</verse>
				<verse number="4">žinodami, mylimi broliai, jūsų išrinkimą iš Dievo.</verse>
				<verse number="5">Nes mūsų evangelija neatėjo pas jus vien žodžiu, bet taip pat ir jėga, ir Šventąja DVASIA, ir didžiu užtikrintumu; kaip jūs žinote, kokie mes tarp jūsų buvome jūsų labui.</verse>
				<verse number="6">Ir jūs tapote mūsų bei Viešpaties sekėjais, priėmę žodį daugelyje vargų su Šventosios DVASIOS džiaugsmu:</verse>
				<verse number="7">taip, kad jūs buvote pavyzdžiais visiems, kurie tiki Makedonijoje ir Achajoje.</verse>
				<verse number="8">Nes iš jūsų Viešpaties žodis nuskambėjo ne tik Makedonijoje ir Achajoje, bet ir kiekvienoje vietoje pasklido jūsų tikėjimas į Dievą; taip, kad mums nereikia nieko kalbėti.</verse>
				<verse number="9">Nes jie patys praneša apie mus, kokį turėjome įėjimą pas jus ir kaip jūs nuo stabų atsigręžėte į Dievą tarnauti gyvajam ir tikrajam Dievui</verse>
				<verse number="10">ir laukti iš dangaus jo Sūnaus, kurį jis prikėlė iš numirusiųjų, būtent Jėzaus, kuris išvadavo mus nuo ateinančios rūstybės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Nes jūs patys, broliai, žinote mūsų įėjimą pas jus, kad tai nebuvo veltui;</verse>
				<verse number="2">bet prieš tai, kaip jūs žinote, kentėję ir paniekinti Filipuose, po to mes buvome drąsūs savo Dieve kalbėti jums šią Dievo evangeliją su didele kova.</verse>
				<verse number="3">Nes mūsų raginimas buvo ne iš apgaulės nei iš nešvarumo, nei su klasta;</verse>
				<verse number="4">bet, kaip buvome pripažinti Dievo, kad mums patikėtų evangeliją, taip mes ir kalbame; ne kaip žmonėms patikdami, bet Dievui, kuris mėgina mūsų širdis.</verse>
				<verse number="5">Nes mes, kaip jūs žinote, niekada nevartojome meilikaujančių žodžių nei godumo priedangos; Dievas yra liudytojas;</verse>
				<verse number="6">ir neieškojome šlovės nei iš žmonių, nei iš jūsų, nei iš kitų, kai mes, kaip Kristaus apaštalai, galėjome būti apsunkinimu.</verse>
				<verse number="7">Bet buvome tarp jūsų švelnūs, taip, kaip žindyvė globoja savo vaikus;</verse>
				<verse number="8">taip su meile dėl jūsų trokštantys, norėjome jums perduoti ne tik Dievo evangeliją, bet ir savo pačių sielas, nes jūs buvote mums brangūs.</verse>
				<verse number="9">Nes jūs prisimenate, broliai, mūsų triūsą ir sunkų darbą; nes triūsdami naktį ir dieną, kad neapsunkintume nei vieno iš jūsų, mes skelbėme jums Dievo evangeliją.</verse>
				<verse number="10">Jūs esate liudytojai, Dievas irgi, kaip šventai, teisiai ir nepriekaištingai mes elgėmės tarp jūsų, kurie tikite;</verse>
				<verse number="11">kaip jūs žinote, kaip kiekvieną iš jūsų raginome ir guodėme bei įpareigojome, kaip tėvas savo vaikus,</verse>
				<verse number="12">kad jūs vaikščiotumėte verti Dievo, kuris pašaukė jus į savo karalystę ir šlovę.</verse>
				<verse number="13">Dėl to mes be paliovos ir dėkojame Dievui, kadangi priėmę Dievo žodį, kurį išgirdote iš mūsų, jūs priėmėte jį ne kaip žmonių žodį, bet kaip jis iš tiesų yra – Dievo žodį, kuris veiksmingai ir veikia jumyse, kurie tikite.</verse>
				<verse number="14">Nes jūs, broliai, tapote sekėjais Dievo bažnyčių, kurios Judėjoje yra Kristuje Jėzuje; nes ir jūs tą patį kentėjote nuo savo tėvynainių, lygiai kaip ir jos nuo žydų;</verse>
				<verse number="15">kurie užmušė tiek Viešpatį Jėzų, tiek savo pačių pranašus bei persekiojo mus; ir jie nepatinka Dievui, ir yra priešiški visiems žmonėms,</verse>
				<verse number="16">neleisdami mums kalbėti pagonims, kad tie būtų išgelbėti, nuolat pripildydami savo nuodėmes; nes ant jų galutinai yra atėjusi rūstybė.</verse>
				<verse number="17">O mes, broliai, trumpam laikui iš jūsų atimti veidu, bet ne širdimi, dar labiau stengėmės su dideliu troškimu pamatyti jūsų veidą.</verse>
				<verse number="18">Todėl norėjome ateiti pas jus – aš, Paulius, kartą ir kitą, – bet mums sutrukdė Šėtonas.</verse>
				<verse number="19">Nes kas yra mūsų viltis ar džiaugsmas, ar džiūgavimo vainikas? Argi ir ne jūs mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus akivaizdoje jam ateinant?</verse>
				<verse number="20">Nes jūs esate mūsų šlovė ir džiaugsmas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Todėl, nebegalėdami ilgiau iškęsti, mes manėme, kad gerai pasilikti vieniems Atėnuose;</verse>
				<verse number="2">ir pasiuntėme Timotiejų, mūsų brolį ir Dievo tarnautoją, ir mūsų bendradarbį Kristaus evangelijoje, jus įtvirtinti ir paguosti jus dėl jūsų tikėjimo;</verse>
				<verse number="3">kad nei vienas nesusvyruotų dėl šitų vargų, nes jūs patys žinote, jog esame tam skirti.</verse>
				<verse number="4">Nes iš tiesų, kai buvome su jumis, anksčiau jums sakėme, kad turime kentėti suspaudimą; kaip ir įvyko, ir jūs žinote.</verse>
				<verse number="5">Todėl, nebegalėdamas ilgiau iškęsti, pasiunčiau sužinoti apie jūsų tikėjimą, kad kokiu tai būdu jūsų nebūtų sugundęs gundytojas, ir mūsų triūsas nebūtų bergždžias.</verse>
				<verse number="6">Bet dabar, kai iš jūsų pas mus atėjo Timotiejus ir atnešė mums gerą žinią apie jūsų tikėjimą ir geraširdiškumą, ir kad jūs visuomet mus gerai prisimenate, didžiai trokšdami pamatyti mus, kaip ir mes pamatyti jus;</verse>
				<verse number="7">todėl, broliai, mes buvome jumis paguosti visame mūsų varge ir sielvarte per jūsų tikėjimą;</verse>
				<verse number="8">nes dabar mes gyvename, jeigu jūs tvirtai stovite Viešpatyje.</verse>
				<verse number="9">Nes kokią padėką galime Dievui atiduoti už jus, už visą džiaugsmą, kuriuo džiaugiamės dėl jūsų mūsų Dievo akivaizdoje;</verse>
				<verse number="10">naktį ir dieną gausiai melsdamiesi, kad pamatytume jūsų veidą ir ištobulintume tai, ko trūksta jūsų tikėjimui?</verse>
				<verse number="11">Na, o pats Dievas ir mūsų Tėvas, ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus tenukreipia mūsų kelią pas jus.</verse>
				<verse number="12">Ir Viešpats jus teaugina ir tegausina meile vienas kitam bei visiems žmonėms, kaip ir mes jums;</verse>
				<verse number="13">tam, kad jis sutvirtintų jūsų širdis nepeiktinas šventume prieš Dievą, mūsų Tėvą, mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui ateinant su visais jo šventaisiais.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Tad toliau jus maldaujame, broliai, ir raginame jus per Viešpatį Jėzų, kad, kaip gavote iš mūsų, kaip turite vaikščioti ir patikti Dievui, taip vis labiau gausėtumėte.</verse>
				<verse number="2">Nes jūs žinote, kokius įsakymus mes jums davėme per Viešpatį Jėzų.</verse>
				<verse number="3">Nes tai yra Dievo valia – jūsų šventėjimas, kad jūs susilaikytumėte nuo paleistuvystės;</verse>
				<verse number="4">kad kiekvienas iš jūsų žinotų, kaip laikyti savo indą šventėjime ir garbėje;</verse>
				<verse number="5">ne gašlumo geidulyje, kaip pagonys, kurie nepažįsta Dievo;</verse>
				<verse number="6">kad nei vienas neperžengtų ribų ir neapgaudinėtų savo brolio jokiame dalyke; nes Viešpats yra visų tokių keršytojas, kaip mes jus anksčiau ir perspėjome bei liudijome.</verse>
				<verse number="7">Nes Dievas nepašaukė mūsų nešvarumui, bet šventumui.</verse>
				<verse number="8">Todėl kas niekina, ne žmogų niekina, bet Dievą, kuris mums taip pat davė savo šventą Dvasią.</verse>
				<verse number="9">Bet apie brolišką meilę jums nereikia, kad jums rašyčiau, nes jūs patys esate Dievo išmokyti mylėti vienas kitą.</verse>
				<verse number="10">Ir iš tiesų jūs tai darote visiems broliams, esantiems visoje Makedonijoje; bet mes maldaujame jus, broliai, kad vis labiau augtumėte;</verse>
				<verse number="11">ir kad uoliai stengtumėtės būti tylūs ir užsiimti savo reikalais bei dirbti savo pačių rankomis, kaip jums įsakėme;</verse>
				<verse number="12">kad vaikščiotumėte dorai prieš esančius išorėje, ir kad jums nieko netrūktų.</verse>
				<verse number="13">Bet nenoriu, broliai, kad jūs būtumėte nežinantys apie užmigusiuosius, kad neliūdėtumėte, kaip ir kiti, kurie neturi vilties.</verse>
				<verse number="14">Nes jei tikime, kad Jėzus mirė ir prisikėlė, taip ir tuos, kurie miega Jėzuje, Dievas atves su juo.</verse>
				<verse number="15">Nes tai jums sakome Viešpaties žodžiu, kad mes, gyvieji ir pasilikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų.</verse>
				<verse number="16">Nes pats Viešpats nusileis iš dangaus su šauksmu, su arkangelo balsu ir su Dievo trimitavimu; ir mirusieji Kristuje prisikels pirmi;</verse>
				<verse number="17">tuomet mes, gyvieji ir pasilikusieji, kartu su jais būsime pagauti debesyse, sutikti Viešpatį ore; ir taip visada būsime su Viešpačiu.</verse>
				<verse number="18">Todėl guoskite vienas kitą šiais žodžiais.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Bet apie laikus ir laikotarpius, broliai, nereikia, kad jums rašyčiau.</verse>
				<verse number="2">Nes patys puikiai žinote, kad Viešpaties diena ateina taip, kaip vagis naktį.</verse>
				<verse number="3">Nes kai jie sakys: „Ramybė ir saugumas“, tuomet juos ištiks staigus žlugimas, kaip gimdymo skausmai nėščią moterį; ir jie nepabėgs.</verse>
				<verse number="4">Bet jūs, broliai, nesate tamsoje, kad toji diena jus užkluptų kaip vagis.</verse>
				<verse number="5">Jūs visi esate šviesos vaikai ir dienos vaikai: mes nesame nei nakties, nei tamsos.</verse>
				<verse number="6">Todėl nemiegokime, kaip kiti miega; bet budėkime ir būkime blaivūs.</verse>
				<verse number="7">Nes tie, kurie miega, naktį miega; ir tie, kurie pasigėrę, naktį pasigėrę.</verse>
				<verse number="8">Bet mes, esantys dienos, būkime blaivūs, užsidėję tikėjimo ir meilės krūtinšarvį; ir išgelbėjimo viltį kaip šalmą.</verse>
				<verse number="9">Nes Dievas nepaskyrė mūsų rūstybei, bet kad įgytume išgelbėjimą per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,</verse>
				<verse number="10">kuris mirė už mus, kad mes, ar bundame, ar miegame, gyventume kartu su juo.</verse>
				<verse number="11">Todėl guoskite vieni kitus ir vienas kitą statydinkite, kaip ir darote.</verse>
				<verse number="12">Ir jus maldaujame, broliai, pažinoti tuos, kurie triūsia tarp jūsų ir vadovauja jums Viešpatyje, ir jus įspėjinėja;</verse>
				<verse number="13">ir didžiai juos gerbti meilėje dėl jų darbo. Ir būkite tarpusavyje taikoje.</verse>
				<verse number="14">Na, o mes raginame jus, broliai, perspėkite nepaklusniuosius, paguoskite silpnadvasius, palaikykite silpnuosius, būkite visiems kantrūs.</verse>
				<verse number="15">Žiūrėkite, kad nei vienas neatmokėtų nei vienam piktu už piktą; bet visada sekite tuo, kas gera, tiek savo tarpe, tiek prieš visus.</verse>
				<verse number="16">Visuomet džiaukitės.</verse>
				<verse number="17">Be paliovos melskitės.</verse>
				<verse number="18">Visame kame dėkokite; nes tai yra Dievo valia Kristuje Jėzuje dėl jūsų.</verse>
				<verse number="19">Negesinkite Dvasios.</verse>
				<verse number="20">Neniekinkite pranašavimų.</verse>
				<verse number="21">Visa išmėginkite; tvirtai laikykitės to, kas gera.</verse>
				<verse number="22">Susilaikykite nuo visko, kas atrodo pikta.</verse>
				<verse number="23">Ir pats ramybės Dievas jus visiškai tepašvenčia; ir aš meldžiu Dievą, kad jūsų visa dvasia ir siela, ir kūnas būtų išlaikyti nepeiktini mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimui.</verse>
				<verse number="24">Ištikimas tas, kuris jus šaukia, kuris tai ir padarys.</verse>
				<verse number="25">Broliai, melskitės už mus.</verse>
				<verse number="26">Sveikinkite visus brolius šventu pabučiavimu.</verse>
				<verse number="27">Įpareigoju jus Viešpačiu, kad šis laiškas būtų perskaitytas visiems šventiesiems broliams.</verse>
				<verse number="28">Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jumis. Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="53">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius ir Silvanas, ir Timotiejus, tesalonikiečių bažnyčiai Dieve, mūsų Tėve, ir Viešpatyje Jėzuje Kristuje:</verse>
				<verse number="2">malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.</verse>
				<verse number="3">Mes jaučiame pareigą visuomet dėkoti Dievui už jus, broliai, kaip tai pridera, nes jūsų tikėjimas nepaprastai auga, ir kiekvieno visų jūsų geraširdiškumas vieno kitam gausėja;</verse>
				<verse number="4">taip, kad mes patys giriamės jumis Dievo bažnyčiose dėl jūsų kantrumo ir tikėjimo visuose jūsų persekiojimuose ir suspaudimuose, kuriuos ištveriate;</verse>
				<verse number="5">tai yra aiškus Dievo teisaus teismo ženklas, kad jūs būtumėte palaikyti vertais Dievo karalystės, dėl kurios jūs ir kenčiate;</verse>
				<verse number="6">kadangi Dievui yra teisinga atmokėti suspaudimu jūsų vargintojams;</verse>
				<verse number="7">ir jums, varginamiems, ilsėtis su mumis, kai Viešpats Jėzus bus apreikštas iš dangaus su savo galingais angelais,</verse>
				<verse number="8">liepsnojančia ugnimi atkeršydamas tiems, kurie nepažįsta Dievo ir nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus evangelijai,</verse>
				<verse number="9">kurie bus nubausti amžinąja pražūtimi nuo Viešpaties veido ir nuo jo jėgos šlovės;</verse>
				<verse number="10">kai jis ateis, kad tą dieną būtų pašlovintas savo šventuosiuose ir keliantis susižavėjimą visiems, kurie tiki (nes mūsų liudijimas tarp jūsų buvo įtikėtas).</verse>
				<verse number="11">Todėl visuomet ir meldžiamės už jus, kad mūsų Dievas palaikytų jus vertais šio pašaukimo ir įvykdytų visą savo gerumo norą ir tikėjimo darbą su jėga;</verse>
				<verse number="12">kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardas būtų pašlovintas jumyse, ir jūs jame, pagal mūsų Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Na, o mes maldaujame jus, broliai, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimu ir mūsų susirinkimu pas jį,</verse>
				<verse number="2">kad jūs nebūtumėte greitai sukrėsti prote ar sutrikdyti nei dvasia, nei žodžiu, nei laišku, tarsi nuo mūsų, esą Kristaus diena jau čia pat.</verse>
				<verse number="3">Tegul niekas neapgauna jūsų kokiu nors būdu; nes ta diena neateis, kol pirma neateis atkritimas ir nebus apreikštas tas nuodėmės žmogus, pražūties sūnus;</verse>
				<verse number="4">kuris priešinasi ir aukštinasi viršum viso, kas vadinama Dievu, ar to, kas garbinama; taip, kad jis sėdi Dievo šventykloje kaip Dievas, rodydamas save esant Dievu.</verse>
				<verse number="5">Ar neprisimenate, kad dar būdamas pas jus jums tai sakiau?</verse>
				<verse number="6">Ir dabar žinote, kas sulaiko, kad jis būtų apreikštas savo laiku.</verse>
				<verse number="7">Nes neteisybės paslaptis jau veikia; tik tas, kuris dabar sulaiko, dar sulaikys, kol bus patrauktas.</verse>
				<verse number="8">Ir tada bus apreikštas tas Nedorėlis, kurį Viešpats užmuš savo burnos dvasia ir sunaikins savo atėjimo spindesiu,</verse>
				<verse number="9">būtent tą, kurio atėjimas yra pagal Šėtono veikimą su visokia jėga ir ženklais, ir melagingais stebuklais,</verse>
				<verse number="10">ir su visokia neteisumo apgavyste tuose, kurie žūsta; nes jie nepriėmė tiesos meilės, kad būtų išgelbėti.</verse>
				<verse number="11">Ir todėl Dievas pasiųs jiems stiprų paklydimą, kad jie tikėtų melu,</verse>
				<verse number="12">kad būtų pasmerkti visi, kurie netikėjo tiesa, bet mėgo neteisumą.</verse>
				<verse number="13">Bet mes jaučiame pareigą nuolat dėkoti Dievui už jus, Viešpaties mylimi broliai, nes Dievas nuo pradžios jus išsirinko išgelbėjimui per Dvasios pašventimą ir tiesos tikėjimą;</verse>
				<verse number="14">į tai jis pašaukė jus per mūsų evangeliją, kad įgytumėte mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus šlovę.</verse>
				<verse number="15">Todėl, broliai, stovėkite tvirtai ir laikykitės tradicijų, kurių buvote išmokyti ar tai žodžiu, ar mūsų laišku.</verse>
				<verse number="16">Na, o pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir Dievas – mūsų Tėvas, kuris mus pamilo ir davė mums amžinąją paguodą bei gerą viltį per malonę,</verse>
				<verse number="17">teguodžia jūsų širdis ir tesutvirtina jus kiekviename gerame žodyje ir darbe.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Galiausiai, broliai, melskitės už mus, kad Viešpaties žodis turėtų laisvą kelią ir būtų pašlovintas, kaip ir pas jus,</verse>
				<verse number="2">ir kad mes būtume išvaduoti nuo neprotingų ir nedorų žmonių, nes ne visi turi tikėjimą.</verse>
				<verse number="3">Bet Viešpats yra ištikimas, kuris jus sutvirtins ir saugos jus nuo pikto.</verse>
				<verse number="4">Ir mes pasitikime Viešpatyje dėl jūsų, kad jūs ir darote, ir darysite tai, ką jums įsakome.</verse>
				<verse number="5">Ir Viešpats tenukreipia jūsų širdis į Dievo meilę ir į kantrų Kristaus laukimą.</verse>
				<verse number="6">Na, o jums, broliai, įsakome mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, kad jūs atsitrauktumėte nuo kiekvieno brolio, kuris vaikšto nedrausmingai ir ne pagal tradiciją, kurią iš mūsų gavo.</verse>
				<verse number="7">Nes patys žinote, kaip turite sekti mumis; nes mes nesielgėme tarp jūsų nedrausmingai;</verse>
				<verse number="8">nei nevalgėme veltui niekieno duonos; bet naktį ir dieną darbavomės su triūsu ir skausmingumu, kad neapsunkintume nei vieno iš jūsų:</verse>
				<verse number="9">ne todėl, kad neturime teisės, bet kad taptume jums pavyzdžiu sekti mumis.</verse>
				<verse number="10">Nes ir kai buvome su jumis, jums įsakėme tai, kad, jei kas nenori dirbti, tas neturi ir valgyti.</verse>
				<verse number="11">Nes mes girdime, kad yra kai kurie nedrausmingai vaikštantys tarp jūsų, visiškai nedirbantys, bet besikišantys į svetimus reikalus.</verse>
				<verse number="12">Na, o tokiems įsakome ir raginame per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kad jie tyliai dirbtų ir valgytų savo pačių duoną.</verse>
				<verse number="13">Bet jūs, broliai, nepailskite darydami gera.</verse>
				<verse number="14">O jei kuris nepaklūsta mūsų žodžiui šiuo laišku, pasižymėkite tokį ir nebendraukite su juo, kad susigėstų.</verse>
				<verse number="15">Tačiau nelaikykite jo priešu, bet įspėkite jį kaip brolį.</verse>
				<verse number="16">Na, o pats ramybės Viešpats teduoda jums ramybę visuomet visais būdais. Viešpats tebūna su jumis visais.</verse>
				<verse number="17">Sveikinimas mano paties, Pauliaus, ranka, kas yra ženklas kiekviename laiške: taip aš rašau.</verse>
				<verse number="18">Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jumis visais. Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="54">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Jėzaus Kristaus apaštalas įsakymu Dievo, mūsų Gelbėtojo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris yra mūsų viltis;</verse>
				<verse number="2">Timotiejui, mano sūnui tikėjime: malonė, gailestingumas ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties.</verse>
				<verse number="3">Kaip vykdamas į Makedoniją maldavau tave vis dar pasilikti Efeze, kad kai kuriuos įpareigotum, idant jie nemokytų kito mokslo</verse>
				<verse number="4">nei nekreiptų dėmesio į pasakas ir begalines genealogijas, kurios greičiau sukelia klausimus, negu kad dievotą statydinimą, kuris yra tikėjime, – taip daryk.</verse>
				<verse number="5">Na, o įsakymo tikslas yra geraširdiškumas iš tyros širdies ir iš geros sąžinės, ir iš neveidmainiško tikėjimo,</verse>
				<verse number="6">nuo kurio kai kurie nukrypę pasuko į šalį, į tuščius plepalus;</verse>
				<verse number="7">trokšdami būti įstatymo mokytojai; nesuprasdami, nei ką sako, nei ką tvirtina.</verse>
				<verse number="8">Bet mes žinome, kad įstatymas yra geras, jei kas teisėtai jį naudoja,</verse>
				<verse number="9">žinodamas tai, kad įstatymas nėra skirtas teisiajam, bet nepaisantiems įstatymų ir neklusniems, bedieviams ir nusidėjėliams, nešventiems ir suterštiems, tėvažudžiams ir motinžudžiams, žmogžudžiams,</verse>
				<verse number="10">paleistuviams, susiteršiantiems su savo lyties asmenimis, žmogvagiams, melagiams, melagingai prisiekiantiems, ir jei dar yra kas kita, kas priešinga sveikam mokslui;</verse>
				<verse number="11">pagal palaimintojo Dievo šlovingąją evangeliją, kuri buvo man patikėta.</verse>
				<verse number="12">Ir aš dėkoju Kristui Jėzui, mūsų Viešpačiui, kuris įgalino mane, nes palaikė mane ištikimu, įstatydamas mane į tarnystę;</verse>
				<verse number="13">kuris anksčiau buvau piktžodžiautojas ir persekiotojas, ir kenkiantis; bet manęs buvo pasigailėta, nes tai dariau nežinodamas, per netikėjimą.</verse>
				<verse number="14">Ir mūsų Viešpaties malonė buvo labai gausi, su tikėjimu ir meile, kuri yra Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="15">Šitas yra ištikimas pasakymas ir vertas visiško pritarimo, kad Kristus Jėzus atėjo į pasaulį išgelbėti nusidėjėlių; iš kurių aš esu pirmas.</verse>
				<verse number="16">Tačiau dėl šios priežasties manęs buvo pasigailėta, kad manyje pirmajame Jėzus Kristus parodytų visą ilgą pakantumą kaip pavyzdį tiems, kurie po to įtikės į jį amžinajam gyvenimui.</verse>
				<verse number="17">Na, o amžinajam Karaliui, nemirtingajam, neregimajam, vieninteliam išmintingajam Dievui tebūna garbė ir šlovė per amžių amžius. Amen.</verse>
				<verse number="18">Šį įpareigojimą aš pavedu tau, sūnau Timotiejau, pagal pranašystes, kurios anksčiau apie tave atėjo, kad per jas kovotum gerą kovą;</verse>
				<verse number="19">išlaikydamas tikėjimą ir gerą sąžinę; kurią kai kurie atmetę patyrė tikėjimo laivo sudužimą;</verse>
				<verse number="20">iš kurių yra Himenėjas ir Aleksandras; kuriuos atidaviau Šėtonui, kad išmoktų nepiktžodžiauti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Taigi raginu, kad visų pirma būtų atliekami prašymai, maldos, užtarimai ir padėkos už visus žmones:</verse>
				<verse number="2">už karalius ir už visus, esančius valdžioje; kad gyventume tylų ir taikų gyvenimą visiškame dievotume ir dorume.</verse>
				<verse number="3">Nes tai gera ir priimtina akyse Dievo, mūsų Gelbėtojo;</verse>
				<verse number="4">kuris nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir ateitų į tiesos pažinimą.</verse>
				<verse number="5">Nes yra vienas Dievas ir vienas tarpininkas tarp Dievo ir žmonių – žmogus Kristus Jėzus;</verse>
				<verse number="6">kuris atidavė save išpirka už visus, kad būtų paliudytas tinkamu laiku.</verse>
				<verse number="7">Šitam aš esu paskirtas skelbėju ir apaštalu (kalbu tiesą Kristuje ir nemeluoju), pagonių mokytoju tikėjime ir tiesoje.</verse>
				<verse number="8">Taigi noriu, kad vyrai visur melstųsi, keldami šventas rankas, be rūstybės ir abejojimo.</verse>
				<verse number="9">Taip pat ir kad moterys puoštųsi kukliais drabužiais, su drovumu ir blaivumu, ne supintais plaukais ar auksu, ar perlais, ar brangiais puošniais drabužiais,</verse>
				<verse number="10">bet (kas tinka moterims, išpažįstančioms dievotumą) gerais darbais.</verse>
				<verse number="11">Tegul moteris mokosi tyliai, su visišku paklusnumu.</verse>
				<verse number="12">Aš neleidžiu, kad moteris nei mokytų, nei kad pasiglemžtų valdžią vyrui vadovauti, bet kad laikytųsi tyliai.</verse>
				<verse number="13">Nes Adomas buvo suformuotas pirmas, paskui Ieva.</verse>
				<verse number="14">Ir Adomas nebuvo apgautas, bet moteris apgauta buvo nusižengime.</verse>
				<verse number="15">Tačiau ji bus išgelbėta vaikų gimdymu, jeigu jie pasiliks tikėjime ir geraširdiškume, ir šventume su blaivumu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Tai yra tikras pasakymas: jei kas trokšta vyskupo tarnystės, tas trokšta gero darbo.</verse>
				<verse number="2">Tuomet vyskupas turi būti nepeiktinas, vienos žmonos vyras, budrus, blaivus, gero elgesio, atsidavęs svetingumui, sugebantis mokyti;</verse>
				<verse number="3">ne atsidavęs vynui, ne vaidingas, ne geidžiantis nešvaraus pelno; bet kantrus, ne triukšmadarys, ne godus;</verse>
				<verse number="4">gerai valdantis savo namus, savo vaikus laikantis klusnume su visišku rimtumu;</verse>
				<verse number="5">(nes jei kas nežino, kaip valdyti savo namus, kaip jis rūpinsis Dievo bažnyčia?)</verse>
				<verse number="6">ne naujatikis, kad pasididžiavęs neįpultų į velnio pasmerkimą.</verse>
				<verse number="7">Be to, jis turi turėti gerus atsiliepimus nuo esančiųjų išorėje; kad nepatektų į priekaištavimą ir velnio pinkles.</verse>
				<verse number="8">Taip pat diakonai turi būti rimti, ne dviliežuviai, ne atsidavę besaikiui vynui, ne godūs nešvaraus pelno;</verse>
				<verse number="9">išlaikantys tikėjimo paslaptį tyroje sąžinėje.</verse>
				<verse number="10">Ir šitie taip pat pirma tebūna išmėginti; paskui tediakonauja, kai rasis nepeiktini.</verse>
				<verse number="11">Taip ir jų žmonos turi būti rimtos, ne šmeižikės, blaivios, visame kame ištikimos.</verse>
				<verse number="12">Diakonai tebūna vienos žmonos vyrai, gerai valdantys savo vaikus ir savo namus.</verse>
				<verse number="13">Nes kurie gerai diakonavo, įsigys gerą laipsnį ir didelę drąsą tikėjime, kuris yra Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="14">Tai tau rašau tikėdamasis netrukus ateiti pas tave;</verse>
				<verse number="15">bet jei ilgai užtruksiu, kad žinotum, kaip turi elgtis Dievo namuose, kurie yra gyvojo Dievo bažnyčia, tiesos stulpas ir pagrindas.</verse>
				<verse number="16">Ir neginčijamai didelė yra dievotumo paslaptis: Dievas buvo apreikštas kūne, išteisintas Dvasioje, regėtas angelų, paskelbtas pagonims, įtikėtas pasaulyje, paimtas aukštyn į šlovę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Na, o Dvasia aiškiai sako, kad paskutiniais laikais kai kurie atsitrauks nuo tikėjimo, sutelkdami dėmesį į suviliojančias dvasias ir velnių mokslus;</verse>
				<verse number="2">veidmainingai kalbantys melą; turintys savo sąžinę išdegintą karšta geležimi;</verse>
				<verse number="3">draudžiantys tuoktis ir įsakantys susilaikyti nuo maisto, kurį Dievas sutvėrė, kad būtų priimtas su padėka tų, kurie tiki ir pažįsta tiesą.</verse>
				<verse number="4">Nes kiekvienas Dievo sutvėrimas yra geras, ir nieko nėra atmestino, jei tai priimama su padėka;</verse>
				<verse number="5">nes tai pašvenčiama Dievo žodžiu ir malda.</verse>
				<verse number="6">Jei priminsi broliams apie tuos dalykus, būsi geras Jėzaus Kristaus tarnautojas, pamaitintas žodžiais tikėjimo ir gero mokslo, kuriuo pasekei.</verse>
				<verse number="7">Bet atmesk suterštas ir bobiškas pasakas, o verčiau lavink save dievotumui.</verse>
				<verse number="8">Nes kūniškas lavinimas duoda mažai naudos, bet dievotumas yra naudingas viskam, turintis dabartinio ir ateinančio gyvenimo pažadą.</verse>
				<verse number="9">Tai yra ištikimas pasakymas ir vertas visiško pritarimo.</verse>
				<verse number="10">Nes todėl mes ir triūsiame, ir kenčiame priekaištą, kadangi pasitikime gyvuoju Dievu, kuris yra visų žmonių Gelbėtojas, o ypač tų, kurie tiki.</verse>
				<verse number="11">Tuos dalykus įsakyk ir mokyk.</verse>
				<verse number="12">Niekas teneniekina tavo jaunystės; bet būk tikinčiųjų pavyzdys žodžiu, elgsena, geraširdiškumu, dvasia, tikėjimu, skaistumu.</verse>
				<verse number="13">Kol ateisiu, užsiimk skaitymu, raginimu, mokslu.</verse>
				<verse number="14">Neapleisk dovanos, esančios tavyje, kuri tau buvo duota per pranašystę su vyresniųjų rankų uždėjimu.</verse>
				<verse number="15">Mąstyk apie tuos dalykus; atsiduok jiems visiškai; kad tavo pažanga būtų matoma visiems.</verse>
				<verse number="16">Žiūrėk savęs ir mokslo; pasilik juose, nes tai darydamas išgelbėsi ir save, ir tuos, kurie tavęs klausosi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Vyresniojo nebark, bet maldauk jo kaip tėvo; o jaunesniųjų – kaip brolių;</verse>
				<verse number="2">vyresnių moterų – kaip motinų; jaunesnių – kaip seserų, visu skaistumu.</verse>
				<verse number="3">Gerbk našles, kurios tikrai yra našlės.</verse>
				<verse number="4">Bet jei kuri našlė turi vaikų ar vaikaičių, tegul jie pirma išmoksta parodyti pagarbą namuose ir atsimokėti savo tėvams; nes tai yra gera ir priimtina Dievo akyse.</verse>
				<verse number="5">Na, o ta, kuri tikrai yra našlė ir vieniša, pasitiki Dievu ir pasilieka prašymuose bei maldose naktį ir dieną.</verse>
				<verse number="6">Bet ta, kuri gyvena malonumais, yra mirusi dar būdama gyva.</verse>
				<verse number="7">Ir šitai įpareigok, kad jos būtų nepeiktinos.</verse>
				<verse number="8">Bet jei kas neaprūpina savųjų, o ypač savo namiškių, tas išsigynęs tikėjimo ir yra blogesnis už netikintįjį.</verse>
				<verse number="9">Tebūna į skaičių įtraukiama našlė ne jaunesnė kaip šešiasdešimties metų, buvusi vieno vyro žmona,</verse>
				<verse number="10">apie kurią gerai atsiliepiama už gerus darbus; jeigu ji išaugino vaikus, jei priglausdavo pašaliečius, jei plaudavo šventųjų kojas, jei pagelbėdavo vargstantiesiems, jei stropiai sekė kiekvienu geru darbu.</verse>
				<verse number="11">Bet jaunesnių našlių nepriimk, nes, pradėjusios gašlauti prieš Kristų, jos nori ištekėti;</verse>
				<verse number="12">turėdamos pasmerkimą, nes jos atmetė savo pirmąjį tikėjimą.</verse>
				<verse number="13">Ir, be to, jos išmoksta dykinėti, besibastydamos iš namų į namus; ir ne tik dykinėti, bet ir plepėti bei kištis į svetimus reikalus, kalbėdamos tai, ko neturėtų.</verse>
				<verse number="14">Todėl noriu, kad jaunesnės moterys ištekėtų, gimdytų vaikus, šeimininkautų namuose, neduotų priešininkui jokios progos kalbėti priekaištingai.</verse>
				<verse number="15">Nes kai kurios jau nusuko į šalį paskui Šėtoną.</verse>
				<verse number="16">Jei kuris vyras ar moteris, kurie tiki, turi našlių, tegul jie joms pagelbėja ir tenebūna apsunkinama bažnyčia; kad ji pagelbėtų toms, kurios tikrai yra našlės.</verse>
				<verse number="17">Vyresnieji, kurie gerai valdo, tebūna laikomi vertais dvigubos pagarbos, ypač triūsiantys žodyje ir moksle.</verse>
				<verse number="18">Nes Raštas sako: „Neužrišk nasrų jaučiui, minančiam javus“. Ir: „Darbininkas vertas savo atlygio“.</verse>
				<verse number="19">Skundo prieš vyresnįjį nepriimk, bet tik dviejų ar trijų liudytojų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="20">Tuos, kurie nusideda, bark visų akivaizdoje, kad ir kiti bijotų.</verse>
				<verse number="21">Aš įpareigoju tave Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus, ir išrinktųjų angelų akivaizdoje, kad laikytumeisi šių dalykų, neteikdamas pirmenybės vienam daugiau už kitą, nieko nedarydamas šališkai.</verse>
				<verse number="22">Nei ant vieno skubomis neuždėk rankų nei nebūk kito nuodėmių dalininku: išsilaikyk tyras.</verse>
				<verse number="23">Nebegerk vien vandens, bet vartok truputį vyno dėl savo skrandžio ir savo dažnų negalavimų.</verse>
				<verse number="24">Kai kurių žmonių nuodėmės yra iš anksto atviros, einančios pirma į teismą; o kai kuriuos jos seka paskui.</verse>
				<verse number="25">Taip pat ir kai kurių geri darbai yra iš anksto akivaizdūs; o tie, kurie yra kitokie, negali būti paslėpti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Visi tarnai, kurie yra po jungu, telaiko savo šeimininkus vertais visokeriopos pagarbos, kad nebūtų piktžodžiaujama Dievo vardui ir jo mokslui.</verse>
				<verse number="2">O turintys tikinčius šeimininkus teneniekina jų, kadangi jie yra broliai; bet verčiau tetarnauja jiems, kadangi jie yra ištikimi ir mylimi, geradarystės dalininkai. To mokyk ir ragink.</verse>
				<verse number="3">Jei kas moko kitaip ir nesutinka su sveikais žodžiais – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiais – ir mokslu, kuris yra pagal dievotumą;</verse>
				<verse number="4">tas yra išdidus, nieko nežinantis, bet pakvaišęs dėl klausimų ir žodžių kovų, iš kurių kyla pavydas, kivirčai, keiksmai, pikti įtarinėjimai,</verse>
				<verse number="5">iškreipti ginčai sugedusio proto ir tiesos neturinčių žmonių, manančių, kad pelnas yra dievotumas: nuo tokių šalinkis.</verse>
				<verse number="6">Bet dievotumas su pasitenkinimu yra didelis pelnas.</verse>
				<verse number="7">Nes mes nieko neatsinešėme į šį pasaulį ir tikrai negalime nieko išsinešti.</verse>
				<verse number="8">Ir turėdami maisto bei drabužį, būkime tuo pasitenkinę.</verse>
				<verse number="9">Bet tie, kurie nori būti turtingi, įpuola į pagundą bei pinkles, ir į daugelį kvailų bei žalingų geismų, kurie paskandina žmones žlugime ir pražūtyje.</verse>
				<verse number="10">Nes meilė pinigams yra visų blogybių šaknis; kurių geisdami kai kurie nuklydo nuo tikėjimo ir pervėrė save daugybe sielvartų.</verse>
				<verse number="11">Bet tu, o Dievo žmogau, bėk nuo šitų dalykų; ir sek paskui teisumą, dievotumą, tikėjimą, meilę, kantrumą, romumą.</verse>
				<verse number="12">Kovok gerąją tikėjimo kovą, nutverk amžinąjį gyvenimą, kuriam esi pašauktas, ir išpažinai gerą išpažinimą daugelio liudytojų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="13">Įpareigoju tave Dievo akyse, kuris visa atgaivina, ir prieš Kristų Jėzų, kuris Pontijaus Piloto akivaizdoje liudijo gerą išpažinimą;</verse>
				<verse number="14">kad laikytumeisi šio įsakymo be dėmės, nepeiktinai, iki mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pasirodymo,</verse>
				<verse number="15">kurį jis savo laikais parodys, kuris yra palaimintasis ir vienintelis Valdovas, karalių Karalius ir viešpačių Viešpats;</verse>
				<verse number="16">vienintelis turintis nemirtingumą, gyvenantis šviesoje, prie kurios niekas negali prieiti; kurio neregėjo nei vienas žmogus, nei negali regėti; kuriam tebūna garbė ir amžinoji valdžia. Amen.</verse>
				<verse number="17">Įpareigok tuos, kurie yra turtingi šiame pasaulyje, kad nebūtų išdidūs, nei pasitikėtų nepatikimais turtais, bet gyvuoju Dievu, kuris visko mums apsčiai duoda džiaugsmui;</verse>
				<verse number="18">kad darytų gera, kad būtų turtingi gerais darbais, pasiruošę dalintis, norintys bendrauti;</verse>
				<verse number="19">susikraudami sau gerą pamatą ateinančiam laikui, kad nutvertų amžinąjį gyvenimą.</verse>
				<verse number="20">O Timotiejau, saugok tai, kas tau patikėta, vengdamas suterštų bei tuščių plepalų ir melagingai taip vadinamo mokslo prieštaravimų;</verse>
				<verse number="21">kai kurie jį išpažindami, tikėjimo atžvilgiu nuklydo. Malonė tebūna su tavimi. Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="55">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Dievo valia Jėzaus Kristaus apaštalas, pagal pažadą gyvenimo, esančio Kristuje Jėzuje,</verse>
				<verse number="2">mano brangiai mylimam sūnui Timotiejui: malonė, gailestingumas ir ramybė nuo Dievo Tėvo ir Kristaus Jėzaus, mūsų Viešpaties.</verse>
				<verse number="3">Aš dėkoju Dievui, kuriam tarnauju nuo savo protėvių tyra sąžine, kad be paliovos prisimenu tave savo maldose naktį ir dieną;</verse>
				<verse number="4">didžiai trokšdamas pamatyti tave, atmindamas tavo ašaras, kad būčiau pripildytas džiaugsmo;</verse>
				<verse number="5">kai prisimenu neveidmainišką tikėjimą, esantį tavyje, kuris pirmiau gyveno tavo senelėje Loidėje ir tavo motinoje Eunikėje; ir esu įsitikinęs, kad ir tavyje.</verse>
				<verse number="6">Todėl primenu tau, kad pakurstytum Dievo dovaną, kuri yra tavyje per mano rankų uždėjimą.</verse>
				<verse number="7">Nes Dievas nedavė mums baimės dvasios; bet jėgos ir meilės, ir sveiko proto.</verse>
				<verse number="8">Todėl tu nesigėdink mūsų Viešpaties liudijimo nei manęs, jo kalinio; bet būk evangelijos vargų dalininkas pagal Dievo jėgą;</verse>
				<verse number="9">kuris mus išgelbėjo ir pašaukė šventu pašaukimu ne pagal mūsų darbus, bet pagal savo tikslą ir malonę, kuri buvo mums duota Kristuje Jėzuje prieš pasaulio prasidėjimą,</verse>
				<verse number="10">bet dabar yra apreikšta per pasirodymą mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus, kuris panaikino mirtį ir atnešė gyvenimą bei nemirtingumą į šviesą per evangeliją;</verse>
				<verse number="11">kuriai aš esu paskirtas skelbėju ir apaštalu, ir pagonių mokytoju.</verse>
				<verse number="12">Dėl šios priežasties tai ir kenčiu; tačiau nesigėdiju; nes žinau, kuo įtikėjau, ir esu įsitikinęs, kad jis yra pajėgus išsaugoti tai, ką aš jam patikėjau anai dienai.</verse>
				<verse number="13">Tvirtai laikykis pavidalo sveikų žodžių, kuriuos girdėjai iš manęs, tikėjime ir meilėje, kurie yra Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="14">Tą tau patikėtą gerą dalyką saugok Šventąja DVASIA, gyvenančia mumyse.</verse>
				<verse number="15">Tu tai žinai, kad nuo manęs nusigręžė visi, esantys Azijoje; iš kurių yra Figelas ir Hermogenas.</verse>
				<verse number="16">Viešpats teduoda gailestingumo Onesiforo namams; nes jis dažnai mane atgaivindavo ir nesigėdijo mano grandinės;</verse>
				<verse number="17">bet kai buvo Romoje, jis labai stropiai manęs ieškojo ir surado.</verse>
				<verse number="18">Viešpats tesuteikia jam, kad aną dieną rastų Viešpaties gailestingumą; ir kiek daugelyje dalykų jis patarnavo man Efeze, tu labai gerai žinai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Taigi tu, mano sūnau, būk stiprus malonėje, esančioje Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="2">Ir ką iš manęs girdėjai tarp daugelio liudytojų, tai patikėk ištikimiems žmonėms, kurie bus pajėgūs ir kitus mokyti.</verse>
				<verse number="3">Taigi tu ištverk sunkumus, kaip geras Jėzaus Kristaus karys.</verse>
				<verse number="4">Nei vienas kariaujantis neįsivelia į šio gyvenimo reikalus; kad jis patiktų tam, kuris išrinko jį kariu.</verse>
				<verse number="5">Taip pat, jei kas kovoja dėl pranašumo, nevainikuojamas, jei nekovoja pagal taisykles.</verse>
				<verse number="6">Triūsiantis žemdirbys turi būti pirmas vaisių dalininkas.</verse>
				<verse number="7">Apgalvok, ką sakau; ir Viešpats tau duos supratimą visame kame.</verse>
				<verse number="8">Prisimink, kad Jėzus Kristus, iš Dovydo sėklos, buvo prikeltas iš numirusiųjų pagal mano evangeliją,</verse>
				<verse number="9">kurioje aš kenčiu vargą kaip piktadarys, netgi iki pančių; bet Dievo žodis nėra supančiotas.</verse>
				<verse number="10">Todėl aš visa ištveriu dėl išrinktųjų, kad jie irgi įgytų išgelbėjimą, kuris yra Kristuje Jėzuje su amžinąja šlove.</verse>
				<verse number="11">Tai ištikimas pasakymas: Nes jei mes mirę su juo, mes ir gyvensime su juo;</verse>
				<verse number="12">jei kenčiame, mes ir karaliausime su juo; jei jo atsisakysime, ir jis mūsų atsisakys;</verse>
				<verse number="13">jei netikime, jis gi išlieka ištikimas – jis negali savęs atsisakyti.</verse>
				<verse number="14">Primink jiems apie tai, įpareigodamas Viešpaties akivaizdoje, kad jie nekovotų dėl žodžių, kas neduoda naudos, bet tik apverčia klausytojus.</verse>
				<verse number="15">Uoliai stenkis pasirodyti Dievui išmėgintu, neturinčiu ko gėdytis darbininku, teisingai padalijančiu tiesos žodį.</verse>
				<verse number="16">Bet venk suterštų ir tuščių plepalų; nes jie išaugs į daugiau bedieviškumo.</verse>
				<verse number="17">Ir jų žodis ės kaip ėda vėžys; iš kurių yra Himenėjas ir Filetas;</verse>
				<verse number="18">kurie tiesos atžvilgiu nuklydo, sakydami, kad prisikėlimas jau įvykęs; ir nugriovė kai kurių tikėjimą.</verse>
				<verse number="19">Tačiau Dievo pamatas stovi tvirtai, turintis šį antspaudą: „Viešpats pažįsta tuos, kurie yra jo“. Ir: „Tegul kiekvienas, kuris mini Kristaus vardą, atsitraukia nuo neteisybės“.</verse>
				<verse number="20">Bet dideliuose namuose yra indų ne tik iš aukso ir sidabro, bet ir iš medžio bei molio; ir kai kurie garbei, o kai kurie negarbei.</verse>
				<verse number="21">Todėl jei kas apsivalys nuo šitų, tas bus indas garbei, pašvęstas ir tinkamas šeimininko naudojimui, ir paruoštas kiekvienam geram darbui.</verse>
				<verse number="22">Taip pat bėk nuo jaunatvės geismų; bet sek teisumu, tikėjimu, geraširdiškumu, ramybe su tais, kurie šaukiasi Viešpaties iš tyros širdies.</verse>
				<verse number="23">Bet venk kvailų ir nemokšiškų klausimų, žinodamas, kad jie gimdo kivirčus.</verse>
				<verse number="24">O Viešpaties tarnas neturi kivirčytis; bet būti malonus visiems, sugebantis mokyti, kantrus,</verse>
				<verse number="25">romumu pamokantis prieštaraujančius; rasi Dievas duos jiems atgailą tiesai pripažinti;</verse>
				<verse number="26">ir kad jie atsipeikėtų nuo velnio pinklių, kurie jo yra paimti nelaisvėn jo valia.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Žinok ir tai, kad paskutinėmis dienomis ateis pavojingi laikai.</verse>
				<verse number="2">Nes žmonės bus savimylos, godūs, pagyrūnai, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs tėvams, nedėkingi, nešventi,</verse>
				<verse number="3">be prigimtinės meilės, nesutaikomi, melagingi kaltintojai, nesusivaldantys, niršūs, nekenčiantys tų, kurie yra geri,</verse>
				<verse number="4">išdavikai, karštagalviai, pasipūtę, mylintys malonumus labiau negu Dievą;</verse>
				<verse number="5">turintys dievotumo pavidalą, bet išsižadėję jo jėgos; nuo tokių šalinkis.</verse>
				<verse number="6">Nes iš tokių yra tie, kurie įslenka į namus ir veda nelaisvėn paikas moteris, nuodėmėmis apkrautas, įvairių geismų vedžiojamas,</verse>
				<verse number="7">visada besimokančias ir niekados nepajėgiančias ateiti į tiesos pažinimą.</verse>
				<verse number="8">Na, o kaip Janas ir Jambras priešinosi Mozei, taip ir šitie priešinasi tiesai: sugedusio proto žmonės, tikėjimo atžvilgiu atmestini.</verse>
				<verse number="9">Bet jie toliau nepažengs, nes jų kvailybė, kaip ir anų, paaiškės visiems.</verse>
				<verse number="10">Bet tu pilnai pažinai mano mokslą, gyvenimo būdą, tikslą, tikėjimą, ilgą pakantumą, geraširdiškumą, kantrumą,</verse>
				<verse number="11">persekiojimus, kentėjimus, kurie mane ištiko Antioche, Ikonijuje, Listroje; kokius persekiojimus iškenčiau; bet iš jų visų Viešpats mane išvadavo.</verse>
				<verse number="12">Taip, ir visi, norintys dievotai gyventi Kristuje Jėzuje, kentės persekiojimą.</verse>
				<verse number="13">Bet pikti žmonės ir suvedžiotojai eis vis blogyn, klaidindami ir klaidinami.</verse>
				<verse number="14">Bet tu pasilik tame, ko išmokai ir kuo esi tikras, žinodamas, iš ko tai išmokai;</verse>
				<verse number="15">ir kad nuo vaikystės esi pažinęs šventuosius Raštus, kurie pajėgūs padaryti tave išmintingu išgelbėjimui per tikėjimą, kuris yra Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="16">Visas Raštas yra duotas Dievo įkvėpimu ir yra naudingas mokslui, pabarimui, pataisymui, teisumo pamokymui,</verse>
				<verse number="17">kad Dievo žmogus būtų tobulas, perdėm aprūpintas visiems geriems darbams.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Todėl aš tave įpareigoju akivaizdoje Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris teis gyvus ir mirusius savo pasirodyme ir savo karalystėje:</verse>
				<verse number="2">skelbk žodį; nepaliauk laiku ir nelaiku; bark, peik, ragink su visu ilgu pakantumu ir mokslu.</verse>
				<verse number="3">Nes ateis laikas, kai jie nebepakęs sveiko mokslo; bet susikraus sau mokytojų pagal savo geismus, turėdami niežtinčias ausis;</verse>
				<verse number="4">ir nukreips savo ausis nuo tiesos ir atsigręš į pasakas.</verse>
				<verse number="5">Bet visame kame budėk, iškęsk vargus, dirbk evangelisto darbą, pilnai įrodyk savo tarnystę.</verse>
				<verse number="6">Nes aš jau esu paruoštas aukojimui, ir mano išėjimo laikas čia pat.</verse>
				<verse number="7">Aš kovojau gerą kovą, užbaigiau savo bėgimą, išlaikiau tikėjimą;</verse>
				<verse number="8">nuo šiol man atidėtas teisumo vainikas, kurį aną dieną man duos Viešpats, teisusis teisėjas: ir ne vien man, bet ir visiems pamilusiems jo pasirodymą.</verse>
				<verse number="9">Pasistenk greitai ateiti pas mane;</verse>
				<verse number="10">nes Demas, pamilęs šį dabartinį pasaulį, mane paliko ir išėjo į Tesaloniką; Kreskas – į Galatiją, Titas – į Dalmatiją.</verse>
				<verse number="11">Vien Lukas yra su manimi. Paimk Morkų ir atsivesk su savimi; nes jis man naudingas tarnystei.</verse>
				<verse number="12">O Tichiką pasiunčiau į Efezą.</verse>
				<verse number="13">Ateidamas atsinešk apsiaustą, kurį palikau Troadoje pas Karpą, ir knygas, o ypač pergamentus.</verse>
				<verse number="14">Vario kalėjas Aleksandras man padarė daug pikto: Viešpats jam atlygins pagal jo darbus;</verse>
				<verse number="15">ir tu jo saugokis; nes jis labai priešinosi mūsų žodžiams.</verse>
				<verse number="16">Mano pirmajame apsigynime su manimi nestovėjo nei vienas, bet visi mane paliko; aš meldžiu Dievą, kad tai jiems nebūtų įskaityta.</verse>
				<verse number="17">Tačiau su manimi stovėjo Viešpats ir mane sustiprino; kad per mane skelbimas būtų pilnai žinomas, ir kad visi pagonys išgirstų; ir aš buvau išvaduotas iš liūto nasrų.</verse>
				<verse number="18">Ir Viešpats išvaduos mane iš kiekvieno pikto darbo, ir išsaugos savo dangiškajai karalystei; kuriam tebūna šlovė per amžių amžius. Amen.</verse>
				<verse number="19">Sveikink Priską ir Akvilą, ir Onesiforo namiškius.</verse>
				<verse number="20">Erastas pasiliko Korinte; bet Trofimą palikau Milete sergantį.</verse>
				<verse number="21">Pasistenk ateiti prieš žiemą. Tave sveikina Eubijus ir Pudensas, ir Linas, ir Klaudija, ir visi broliai.</verse>
				<verse number="22">Viešpats Jėzus Kristus tebūna su tavo dvasia. Malonė tebūna su jumis. Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="56">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Dievo tarnas ir Jėzaus Kristaus apaštalas, pagal Dievo išrinktųjų tikėjimą ir pripažinimą tiesos, kuri yra pagal dievotumą;</verse>
				<verse number="2">su viltimi amžinojo gyvenimo, kurį negalintis meluoti Dievas pažadėjo prieš pasaulio prasidėjimą;</verse>
				<verse number="3">bet tinkamais laikais apreiškė savo žodį per skelbimą, kuris yra patikėtas man pagal Dievo, mūsų Gelbėtojo, įsakymą;</verse>
				<verse number="4">Titui, mano sūnui pagal bendrą tikėjimą: malonė, gailestingumas ir ramybė nuo Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus, mūsų Gelbėtojo.</verse>
				<verse number="5">Palikau tave Kretoje dėl tos priežasties, kad sutvarkytum tai, kas dar nesutvarkyta, ir kiekviename mieste paskirtum vyresniuosius, kaip aš tau nurodžiau:</verse>
				<verse number="6">jei kuris yra nepeiktinas, vienos žmonos vyras, turintis ištikimus vaikus, nekaltinamus palaidumu ar neklusnumu.</verse>
				<verse number="7">Nes vyskupas turi būti nepeiktinas, kaip Dievo ūkvedys; ne savivaliautojas, ne greitas pykti, ne atsidavęs vynui, ne vaidingas, ne atsidavęs nešvariam pelnui;</verse>
				<verse number="8">bet puoselėjantis svetingumą, mylintis gerus žmones, blaivus, teisingas, šventas, susivaldantis;</verse>
				<verse number="9">tvirtai besilaikantis patikimo žodžio, kaip buvo išmokytas, kad sveiku mokslu pajėgtų ir paraginti, ir įtikinti prieštaraujančius.</verse>
				<verse number="10">Nes yra daug neklusnių ir tuščiakalbių, ir klaidintojų, ypač tų iš apipjaustymo;</verse>
				<verse number="11">kurių burnos turi būti užčiauptos, kurie apverčia ištisus namus, mokydami tai, ko neturėtų, dėl nešvaraus pelno.</verse>
				<verse number="12">Vienas iš jų, jų pačių pranašas, sakė: „Kretiečiai visados melagiai, pikti žvėrys, tingūs pilvai“.</verse>
				<verse number="13">Šis liudijimas yra teisingas. Todėl bark juos griežtai, kad būtų sveiki tikėjime;</verse>
				<verse number="14">nekreipdami dėmesio į žydiškas pasakas ir žmonių įsakymus, kurie nukreipia nuo tiesos.</verse>
				<verse number="15">Tyriems viskas tyra, bet susiteršusiems ir netikintiems nieko nėra tyro; bet netgi jų protas ir sąžinė yra suteršti.</verse>
				<verse number="16">Jie išpažįsta žinantys Dievą; bet darbais jį paneigia, būdami pasibjaurėtini ir neklusnūs, ir netikę nei vienam geram darbui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Bet tu kalbėk tai, kas tinka sveikam mokslui;</verse>
				<verse number="2">kad senesni vyrai būtų blaivūs, rimti, susivaldantys, sveiki tikėjime, geraširdiškume, kantrume.</verse>
				<verse number="3">Taip pat ir kad senesnės moterys elgtųsi kaip tinka šventumui, kad būtų ne melagingos kaltintojos, ne linkusios gerti daug vyno, gero mokytojos;</verse>
				<verse number="4">kad mokytų jaunas moteris būti blaiviomis, mylėti savo vyrus, mylėti savo vaikus,</verse>
				<verse number="5">būti apdairiomis, skaisčiomis, prižiūrinčiomis namus, geromis, klusniomis savo pačių vyrams, kad nebūtų piktžodžiaujama Dievo žodžiui.</verse>
				<verse number="6">Taip pat jaunus vyrus ragink būti blaivaus proto.</verse>
				<verse number="7">Visame kame rodydamas save gerų darbų pavyzdžiu: moksle rodydamas neiškreiptumą, rimtumą, nuoširdumą,</verse>
				<verse number="8">sveiką kalbą, kurios nebūtų galima pasmerkti; kad tas, iš priešingos pusės, susigėstų, neturėdamas nieko pikto apie jus pasakyti.</verse>
				<verse number="9">Ragink tarnus būti klusniais savo šeimininkams, jiems visame kame gerai įtikti, neatsikalbinėjant;</verse>
				<verse number="10">ne pasisavinant, bet parodant visokeriopą gerą ištikimybę; kad visame kame puoštų Dievo, mūsų Gelbėtojo, mokslą.</verse>
				<verse number="11">Nes Dievo malonė, nešanti išgelbėjimą, pasirodė visiems žmonėms,</verse>
				<verse number="12">mokydama mus, kad, atsižadėję bedievystės ir pasaulietiškų geismų, gyventume blaiviai, teisiai ir dievotai šiame dabartiniame pasaulyje;</verse>
				<verse number="13">laukdami tos palaimintos vilties ir didžiojo Dievo bei mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovingojo pasirodymo;</verse>
				<verse number="14">kuris atidavė save už mus, kad mus išpirktų iš visos neteisybės ir nuskaistintų sau nuosavą tautą, uolią geriems darbams.</verse>
				<verse number="15">Tai kalbėk ir ragink, ir bark su visa valdžia. Tegul niekas tavęs neniekina.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Primink jiems būti pavaldžiais kunigaikštystėms ir valdžioms, paklusti valdytojams, būti pasiruošusiais kiekvienam geram darbui,</verse>
				<verse number="2">nekalbėti pikta nei apie vieną, nebūti triukšmadariais, bet švelniais, rodant visą romumą visiems žmonėms.</verse>
				<verse number="3">Nes ir mes patys kadaise buvome kvaili, neklusnūs, suklaidinti, tarnaujantys įvairiems geismams ir malonumams, gyvenantys piktybėje ir pavyde, nekenčiami ir nekenčiantys vieni kitų.</verse>
				<verse number="4">Bet kai pasirodė Dievo, mūsų Gelbėtojo, gerumas ir meilė žmogui,</verse>
				<verse number="5">jis išgelbėjo mus ne pagal teisumo darbus, kuriuos mes darėme, bet pagal savo gailestingumą, atgimdymo nuplovimu ir Šventosios DVASIOS atnaujinimu;</verse>
				<verse number="6">kurios jis gausiai išliejo ant mūsų per Jėzų Kristų, mūsų Gelbėtoją;</verse>
				<verse number="7">kad, išteisinti jo malone, taptume paveldėtojais pagal amžinojo gyvenimo viltį.</verse>
				<verse number="8">Tai ištikimas pasakymas, ir noriu, kad tu nuolat tvirtintum šiuos dalykus, kad įtikėjusieji Dievu rūpintųsi išlaikyti gerus darbus. Tai gera ir naudinga žmonėms.</verse>
				<verse number="9">Bet venk kvailų klausimų ir genealogijų, ir nesutarimų, ir kivirčų dėl įstatymo; nes jie yra nenaudingi ir tušti.</verse>
				<verse number="10">Žmogų eretiką po pirmo ir antro įspėjimo atmesk;</verse>
				<verse number="11">žinodamas, kad toks yra apverstas ir nusideda, būdamas savęs pasmerktas.</verse>
				<verse number="12">Kai pasiųsiu pas tave Artemą arba Tichiką, pasistenk atvykti pas mane į Nikopolį; nes nusprendžiau ten žiemoti.</verse>
				<verse number="13">Įstatymininką Zeną ir Apolą stropiai išlydėk į kelionę, kad nieko jiems netrūktų.</verse>
				<verse number="14">Tesimoko ir mūsiškiai išlaikyti gerus darbus būtinoms reikmėms, kad nebūtų nevaisingi.</verse>
				<verse number="15">Tave sveikina visi, esantys su manimi. Sveikink tuos, kurie myli mus tikėjime. Malonė tebūna su jumis visais. Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="57">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Jėzaus Kristaus kalinys, ir mūsų brolis Timotiejus, mūsų brangiai mylimam ir bendradarbiui Filemonui</verse>
				<verse number="2">ir mūsų mylimai Apfijai, ir mūsų bendrakareiviui Archipui, ir bažnyčiai tavo namuose:</verse>
				<verse number="3">malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.</verse>
				<verse number="4">Aš dėkoju savo Dievui, visuomet minėdamas tave savo maldose,</verse>
				<verse number="5">girdėdamas apie tavo meilę ir tikėjimą, kurio turi Viešpačiui Jėzui ir visiems šventiesiems;</verse>
				<verse number="6">kad tavo tikėjimo bendravimas taptų veiksmingas pripažįstant kiekvieną gerą dalyką, esantį jumyse Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="7">Nes mes turime didelį džiaugsmą ir paguodą iš tavo meilės, nes šventųjų viduriai yra atgaivinti per tave, broli.</verse>
				<verse number="8">Todėl, nors galėčiau būti labai drąsus Kristuje įsakyti tau tai, kas tinkama,</verse>
				<verse number="9">tačiau meilės labui aš verčiau tavęs maldauju, būdamas toks, koks esu – Paulius, senesnysis, o dabar ir Jėzaus Kristaus kalinys.</verse>
				<verse number="10">Maldauju tavęs dėl savo sūnaus Onesimo, kurį pagimdžiau savo pančiuose;</verse>
				<verse number="11">kuris praeityje tau buvo nenaudingas, bet dabar naudingas tau ir man;</verse>
				<verse number="12">kurį siunčiau atgal; todėl tu priimk jį, tai yra, mano paties vidurius;</verse>
				<verse number="13">kurį aš norėjau pasilaikyti pas save, kad vietoje tavęs patarnautų man evangelijos pančiuose;</verse>
				<verse number="14">bet be tavo sutikimo nenorėjau nieko daryti; kad tavo geradarystė nebūtų tarsi iš būtinybės, bet laisvanoriška.</verse>
				<verse number="15">Nes gal jis todėl ir atsiskyrė laikotarpiui, kad jį priimtum amžiams;</verse>
				<verse number="16">jau ne kaip tarną, bet daugiau nei tarną, kaip mylimą brolį, ypač man, o kaip dar labiau tau, tiek kūne, tiek Viešpatyje.</verse>
				<verse number="17">Todėl jei laikai mane bendrininku, priimk jį kaip mane.</verse>
				<verse number="18">Jeigu jis tave nuskriaudė ar tau ką skolingas, įskaityk tai mano sąskaiton;</verse>
				<verse number="19">aš, Paulius, parašiau savo ranka, aš atmokėsiu; nors tau nesakau, kaip šalia to man esi skolingas net save patį.</verse>
				<verse number="20">Taip, broli, leisk man tavimi pasidžiaugti Viešpatyje: atgaivink mano vidurius Viešpatyje.</verse>
				<verse number="21">Pasitikėdamas tavo klusnumu tau parašiau, žinodamas, kad padarysi ir daugiau negu sakau.</verse>
				<verse number="22">Bet kartu man paruošk ir būstą; nes pasitikiu, kad per jūsų maldas būsiu jums duotas.</verse>
				<verse number="23">Tave sveikina Epafras, mano bendrakalinys Kristuje Jėzuje;</verse>
				<verse number="24">Morkus, Aristarchas, Demas, Lukas – mano bendradarbiai.</verse>
				<verse number="25">Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jūsų dvasia. Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="58">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Dievas, kuris daug kartų ir įvairiais būdais praeityje kalbėjo tėvams per pranašus,</verse>
				<verse number="2">šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per savo Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju, per kurį taipogi padarė pasaulius;</verse>
				<verse number="3">kuris, būdamas jo šlovės spindesys bei tikslus jo asmens atvaizdas ir viską laikantis savo jėgos žodžiu, savimi nuvalęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didenybės dešinėje aukštybėse;</verse>
				<verse number="4">tapdamas tiek pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldu gavo vardą.</verse>
				<verse number="5">Nes kuriam iš angelų jis kada nors pasakė: „Tu esi mano Sūnus, šią dieną aš tave pagimdžiau“? Ir vėl: „Aš būsiu jam Tėvas, o jis man bus Sūnus“?</verse>
				<verse number="6">Ir vėl, kai įveda pirmagimį į pasaulį, jis sako: „Ir tegarbina jį visi Dievo angelai“.</verse>
				<verse number="7">O apie angelus jis sako: „Jis padaro savo angelus dvasiomis ir savo tarnus – ugnies liepsna“.</verse>
				<verse number="8">Bet Sūnui sako: „Tavo sostas, o Dieve, yra per amžių amžius: teisumo skeptras – tavo karalystės skeptras.</verse>
				<verse number="9">Tu pamilai teisumą ir nekentei neteisybės; todėl Dievas, tavo Dievas, patepė tave džiaugsmo aliejumi daugiau nei tavo bendrus“.</verse>
				<verse number="10">Ir: „Tu, Viešpatie, pradžioje padėjai žemės pamatą; ir dangūs yra tavo rankų darbai;</verse>
				<verse number="11">jie pražus, bet tu pasiliksi; ir jie visi pasens kaip drabužis;</verse>
				<verse number="12">ir kaip apsiaustą juos suvyniosi, ir jie bus pakeisti; bet tu esi tas pats, ir tavo metai nesibaigs“.</verse>
				<verse number="13">Bet kuriam iš angelų jis kada nors pasakė: „Sėskis mano dešinėje, kol padarysiu tavo priešus tavo pakoju“?</verse>
				<verse number="14">Argi jie visi nėra patarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie bus išgelbėjimo paveldėtojai?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Todėl mes turime dar uoliau kreipti dėmesį į tai, ką esame girdėję, kad kuriuo metu neleistume tam išsprūsti.</verse>
				<verse number="2">Nes jei per angelus kalbėtas žodis buvo tvirtas, ir kiekvienas nusižengimas bei neklusnumas gaudavo teisingą atlygio užmokestį;</verse>
				<verse number="3">tai kaip mes pabėgsime, jei nepaisysime tokio didžio išgelbėjimo; kuris pirma buvo pradėtas kalbėti Viešpaties ir mums patvirtintas jį girdėjusiųjų;</verse>
				<verse number="4">ir Dievui jiems liudijant ženklais ir nuostabomis, ir įvairiais stebuklais, ir Šventosios DVASIOS dovanomis, pagal jo valią?</verse>
				<verse number="5">Nes ne angelams jis pajungė ateinantį pasaulį, apie kurį mes kalbame.</verse>
				<verse number="6">Bet kažkas kažkur paliudijo sakydamas: „Kas yra žmogus, kad jį atsimeni? Arba žmogaus sūnus, kad jį aplankai?</verse>
				<verse number="7">Tu padarei jį truputį žemesnį už angelus; apvainikavai jį šlove bei garbe ir pastatei jį virš savo rankų darbų;</verse>
				<verse number="8">visa padėjai po jo kojomis pavaldumui“. Nes tame, kad visa padėjo po juo pavaldumui, jis nepaliko nieko, kas nebūtų po juo padėta. Bet dabar dar nematome, kad visa padėta po juo.</verse>
				<verse number="9">Bet matome Jėzų, tapusį truputį žemesniu už angelus dėl mirties kančios, apvainikuotą šlove ir garbe; kad Dievo malone jis už kiekvieną paragautų mirties.</verse>
				<verse number="10">Nes priderėjo jam, dėl kurio yra visa, ir per kurį yra visa, vedant daugybę sūnų į šlovę, per kentėjimus ištobulinti jų išgelbėjimo vadą.</verse>
				<verse number="11">Nes tiek šventintojas, tiek pašvenčiamieji – visi yra iš vieno; dėl šios priežasties jis nesigėdija juos vadinti broliais,</verse>
				<verse number="12">sakydamas: „Aš paskelbsiu tavo vardą savo broliams, bažnyčios viduryje tau giedosiu gyrių“.</verse>
				<verse number="13">Ir vėl: „Aš juo pasitikėsiu“. Ir vėl: „Štai aš ir vaikai, kuriuos man davė Dievas“.</verse>
				<verse number="14">Kadangi vaikai yra kūno ir kraujo dalininkai, tai taip pat ir jis pats buvo to dalininkas; kad per mirtį sunaikintų tą, kuris turėjo mirties galią, tai yra velnią;</verse>
				<verse number="15">ir išvaduotų tuos, kurie dėl mirties baimės visą savo gyvenimą buvo pavaldūs vergystei.</verse>
				<verse number="16">Nes iš tiesų jis neprisiėmė angelų prigimties, bet prisiėmė Abraomo sėklą.</verse>
				<verse number="17">Todėl viskuo jam priderėjo tapti panašiu į savo brolius, kad jis būtų gailestingas ir ištikimas aukščiausiasis kunigas tame, kas priklauso Dievui, kad atliktų sutaikinimą už tautos nuodėmes.</verse>
				<verse number="18">Nes tame, kad jis pats kentėjo, kai buvo gundomas, jis yra pajėgus pagelbėti gundomiems.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Todėl, šventi broliai, dangiškojo pašaukimo dalininkai, įsižiūrėkite į mūsų išpažinimo Apaštalą ir Aukščiausiąjį Kunigą Kristų Jėzų;</verse>
				<verse number="2">kuris buvo ištikimas tam, kuris jį paskyrė, kaip ir Mozė buvo ištikimas visuose jo namuose.</verse>
				<verse number="3">Nes šitas buvo laikomas vertu didesnės šlovės negu Mozė, tiek, kiek namų statytojas turi daugiau garbės už namus.</verse>
				<verse number="4">Nes kiekvienas namas yra kieno tai statomas; bet tas, kuris viską pastatė, yra Dievas.</verse>
				<verse number="5">Ir Mozė iš tiesų buvo ištikimas visuose jo namuose kaip tarnas, paliudijimui to, apie ką paskui turėjo būti kalbama;</verse>
				<verse number="6">bet Kristus, kaip sūnus, viešpatauja savo namams; kurio namai esame mes, jei tvirtai išlaikome pasitikėjimą ir vilties džiaugsmą tvirtą iki galo.</verse>
				<verse number="7">Todėl (kaip sako Šventoji DVASIA: „Šiandien, jei išgirsite jo balsą,</verse>
				<verse number="8">neužkietinkite savo širdžių kaip per kurstymą gundymo dieną dykumoje,</verse>
				<verse number="9">kai jūsų tėvai mane gundė, mane mėgino ir matė mano darbus per keturiasdešimt metų.</verse>
				<verse number="10">Todėl aš liūdėjau dėl šios kartos ir tariau: ‘Jie visados klysta savo širdyje; ir jie nėra pažinę mano kelių’.</verse>
				<verse number="11">Tai aš prisiekiu savo rūstybėje: ‘Jie neįeis į mano poilsį’“.)</verse>
				<verse number="12">žiūrėkitės, broliai, kad kuriame iš jūsų nebūtų pikta netikėjimo širdis, atsitraukiant nuo gyvojo Dievo.</verse>
				<verse number="13">Bet raginkite vienas kitą kas dieną, kol dar yra vadinama Šiandien; kad kuris iš jūsų nebūtų užkietintas per nuodėmės apgaulę.</verse>
				<verse number="14">Nes mes esame tapę Kristaus dalininkais, jei išlaikome mūsų pasitikėjimo pradžią tvirtą iki galo;</verse>
				<verse number="15">kol yra sakoma: „Šiandien, jei išgirsite jo balsą, neužkietinkite savo širdžių, kaip per kurstymą“.</verse>
				<verse number="16">Nes kai kurie išgirdę kurstė; tačiau ne visi išėjusieji iš Egipto per Mozę.</verse>
				<verse number="17">Bet dėl kurių jis liūdėjo keturiasdešimt metų? Argi ne dėl tų, kurie nusidėjo, kurių lavonai krito dykumoje?</verse>
				<verse number="18">O kuriems jis prisiekė, kad neįeis į jo poilsį, jei ne tiems, kurie netikėjo?</verse>
				<verse number="19">Taigi matome, kad jie negalėjo įeiti dėl netikėjimo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Todėl bijokime, kad kuris iš jūsų neatrodytų atsilikęs nuo mums palikto pažado įeiti į jo poilsį.</verse>
				<verse number="2">Nes mums buvo paskelbta evangelija kaip ir jiems, bet paskelbtas žodis jiems nedavė naudos, nebuvęs sujungtas su tikėjimu tuose, kurie jį girdėjo.</verse>
				<verse number="3">Nes mes, kurie įtikėjome, įeiname į poilsį, kaip jis sakė: „Kaip aš prisiekiau savo rūstybėje, jeigu jie įeis į mano poilsį“; nors darbai buvo užbaigti nuo pasaulio įkūrimo.</verse>
				<verse number="4">Nes jis tam tikroje vietoje apie septintąją dieną kalbėjo šitaip: „Ir Dievas septintąją dieną ilsėjosi nuo visų savo darbų“.</verse>
				<verse number="5">Ir toje vietoje vėl: „Jeigu jie įeis į mano poilsį“.</verse>
				<verse number="6">Tad kadangi pasilieka, kad kai kurie turi į jį įeiti, o tie, kuriems ji pirma buvo paskelbta, į jį neįėjo dėl netikėjimo;</verse>
				<verse number="7">vėlgi, jis apriboja tam tikra diena, sakydamas Dovyde: „Šiandien“, – po tokio ilgo laiko; kaip yra pasakyta: „Šiandien, jei išgirsite jo balsą, neužkietinkite savo širdžių“.</verse>
				<verse number="8">Nes jeigu Jėzus būtų jiems davęs poilsį, tuomet po to jis nebūtų kalbėjęs apie kitą dieną.</verse>
				<verse number="9">Todėl Dievo tautai pasilieka poilsis.</verse>
				<verse number="10">Nes tas, kuris įėjo į jo poilsį, irgi paliovė savo darbus, kaip Dievas – savus.</verse>
				<verse number="11">Todėl stenkimės įeiti į tą poilsį, kad kuris nenupultų, sekdamas tuo pačiu netikėjimo pavyzdžiu.</verse>
				<verse number="12">Nes Dievo žodis yra gyvas ir galingas, ir aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją, prasiskverbiantis iki ten, kur persiskiria siela ir dvasia, ir sąnariai bei kaulų smegenys, ir įžvelgiantis širdies mintis bei ketinimus.</verse>
				<verse number="13">Ir nėra nei vieno sutvėrimo neaiškaus jo akyse; bet visa yra nuoga ir atidengta akims to, su kuriuo turime reikalą.</verse>
				<verse number="14">Tad kadangi turime didį aukščiausiąjį kunigą, perėjusį į dangus, Jėzų, Dievo Sūnų, tvirtai laikykimės mūsų išpažinimo.</verse>
				<verse number="15">Nes mes turime ne tokį aukščiausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių; bet kuris buvo visais atžvilgiais gundytas, kaip ir mes, tačiau be nuodėmės.</verse>
				<verse number="16">Todėl drąsiai ateikime prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu laiku.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Nes kiekvienas aukščiausiasis kunigas, paimtas iš žmonių tarpo, yra paskiriamas dėl žmonių dalykuose, priklausančiuose Dievui, kad aukotų tiek dovanas, tiek aukas už nuodėmes,</verse>
				<verse number="2">kuris gali užjausti nežinančiuosius ir nuklydusius nuo kelio; nes ir jis pats yra apgaubtas silpnybės.</verse>
				<verse number="3">Ir dėl jos jis turi, kaip už tautą, taip ir už save, aukoti už nuodėmes.</verse>
				<verse number="4">Ir nei vienas sau nepasiima tos garbės, bet tas, kuris yra Dievo pašauktas, kaip buvo Aaronas.</verse>
				<verse number="5">Taip ir Kristus šlovino ne pats save, kad taptų aukščiausiuoju kunigu; bet tas, kuris jam tarė: „Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau“.</verse>
				<verse number="6">Kaip jis sako ir kitoje vietoje: „Tu esi kunigas per amžius pagal Melchizedeko tvarką“.</verse>
				<verse number="7">Kuris savo kūno dienomis su stipriu šauksmu bei ašaromis aukojęs maldas ir prašymus tam, kuris buvo pajėgus jį išgelbėti iš mirties, ir buvo išklausytas dėl savo baimės;</verse>
				<verse number="8">nors jis buvo Sūnus, tačiau išmoko klusnumo per tai, ką iškentėjo;</verse>
				<verse number="9">ir ištobulintas tapo amžinojo išgelbėjimo autoriumi visiems, kurie jam paklūsta;</verse>
				<verse number="10">Dievo pavadintas aukščiausiuoju kunigu pagal Melchizedeko tvarką.</verse>
				<verse number="11">Apie kurį turime pasakyti daug dalykų ir sunkiai išsakomų, kadangi esate silpnai girdintys.</verse>
				<verse number="12">Nes kuomet pagal laiką turėtumėte būti mokytojai, jums reikia, kad kas jus vėl mokytų, kas yra Dievo ištartų žodžių pradmenys; ir tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio.</verse>
				<verse number="13">Nes kiekvienas, vartojantis pieną, yra nepatyręs teisumo žodyje; nes yra kūdikis.</verse>
				<verse number="14">Bet stiprus valgis tinka subrendusiems, tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius, kad atskirtų tiek gera, tiek pikta.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Todėl, palikę Kristaus mokslo pradmenis, eikime toliau į tobulumą; iš naujo nedėdami pamato atgailos nuo negyvų darbų ir tikėjimo į Dievą,</verse>
				<verse number="2">mokslo krikštų, rankų uždėjimo, mirusiųjų prisikėlimo ir amžinojo teismo.</verse>
				<verse number="3">Ir tai padarysime, jei Dievas leis.</verse>
				<verse number="4">Nes tie, kurie kartą buvo apšviesti ir paragavo dangiškosios dovanos, ir tapo Šventosios DVASIOS dalininkais,</verse>
				<verse number="5">ir paragavo gerojo Dievo žodžio bei ateinančio pasaulio jėgų,</verse>
				<verse number="6">ir jei jie atkrenta, jų nebeįmanoma vėl atnaujinti atgailai; nes jie iš naujo kryžiuoja sau Dievo Sūnų ir išstato jį viešai gėdai.</verse>
				<verse number="7">Nes žemė, sugerianti dažnai ant jos krentantį lietų ir duodanti žoles, tinkančias tiems, kurie ją įdirba, gauna palaiminimą iš Dievo;</verse>
				<verse number="8">bet ta, kuri neša erškėčius ir usnis, yra atmetama ir yra arti prakeikimo; kurios galas – sudeginimas.</verse>
				<verse number="9">Bet mylimieji, nors taip kalbame, mes esame apie jus įsitikinę ko geresnio ir to, kas lydi išgelbėjimą.</verse>
				<verse number="10">Nes Dievas nėra neteisus, kad pamirštų jūsų darbą ir triūsą meilės, kurią parodėte jo vardui tuo, kad tarnavote šventiesiems ir tarnaujate.</verse>
				<verse number="11">Ir mes trokštame, kad kiekvienas iš jūsų iki galo rodytų tokį patį stropumą pilnam vilties užtikrintumui;</verse>
				<verse number="12">kad nebūtumėte tingūs, bet sekėjai tų, kurie per tikėjimą ir kantrumą paveldi pažadus.</verse>
				<verse number="13">Nes kai Dievas davė pažadą Abraomui, kadangi negalėjo niekuo didesniu prisiekti, jis prisiekė savimi,</verse>
				<verse number="14">sakydamas: „Iš tiesų aš laiminte tave palaiminsiu ir dauginte tave padauginsiu“.</verse>
				<verse number="15">Ir taip, kantriai iškentęs, jis gavo, kas žadėta.</verse>
				<verse number="16">Nes iš tiesų žmonės prisiekia didesniu, o priesaika patvirtinimui jiems yra viso ginčo pabaiga.</verse>
				<verse number="17">Tame Dievas, norėdamas pažado dalininkams gausiau parodyti savo sumanymo nekintamumą, patvirtino jį priesaika;</verse>
				<verse number="18">kad per du nekintamus dalykus, kuriuose Dievui buvo neįmanoma meluoti, mes turėtume stiprią paguodą, mes, kurie pabėgome į prieglobstį nutverti priešais mus padėtos vilties;</verse>
				<verse number="19">kurią turime kaip sielos inkarą, tiek patikimą, tiek tvirtą ir įeinantį į uždangos vidų;</verse>
				<verse number="20">kur už mus įėjo pirmtakas – Jėzus, tapęs aukščiausiuoju kunigu per amžius pagal Melchizedeko tvarką.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Nes šitas Melchizedekas, Salemo karalius, aukščiausiojo Dievo kunigas, kuris pasitiko Abraomą, grįžtantį iš karalių žudynių, ir jį palaimino;</verse>
				<verse number="2">taip pat kuriam Abraomas davė nuo visko dešimtąją dalį; išvertus pirmiausiai esąs teisumo Karalius, o paskui ir Salemo Karalius, kas yra taikos Karalius;</verse>
				<verse number="3">be tėvo, be motinos, be kilmės, neturintis nei dienų pradžios, nei gyvenimo pabaigos; bet būdamas panašiu į Dievo Sūnų; nuolatos pasilieka kunigu.</verse>
				<verse number="4">Na, o apmąstykite, koks didis buvo šis žmogus, kuriam net patriarchas Abraomas davė dešimtinę nuo grobio.</verse>
				<verse number="5">Ir iš tiesų, tie, kurie yra iš Levio sūnų, kurie gauna kunigystę, pagal įstatymą turi įsakymą imti iš tautos dešimtines, tai yra, iš savo brolių, nors jie ir išėję iš Abraomo strėnų;</verse>
				<verse number="6">bet tas, kurio kilmė nėra laikoma iš jų, gavo iš Abraomo dešimtines ir palaimino tą, kuris turėjo pažadus.</verse>
				<verse number="7">Ir, be jokio prieštaravimo, menkesnis yra palaimintas geresniojo.</verse>
				<verse number="8">Ir čia ima dešimtines žmonės, kurie miršta; bet ten jas ima tas, apie kurį yra paliudyta, kad jis gyvena.</verse>
				<verse number="9">Ir taip sakant, ir Levis, kuris ima dešimtines, mokėjo dešimtines Abraome.</verse>
				<verse number="10">Nes jis tebebuvo savo tėvo strėnose, kai jį pasitiko Melchizedekas.</verse>
				<verse number="11">Todėl jei tobulumas būtų per levitų kunigystę (nes jai vadovaujant tauta gavo įstatymą), tai kam dar būtų reikėję iškilti kitam kunigui pagal Melchizedeko tvarką ir nebūti vadinamam pagal Aarono tvarką?</verse>
				<verse number="12">Nes pasikeitus kunigystei, įstatymo pakeitimas irgi tampa būtinybe.</verse>
				<verse number="13">Nes tas, apie kurį tai kalbama, priklauso kitai genčiai, iš kurios nei vienas netarnavo prie aukuro.</verse>
				<verse number="14">Nes yra aišku, kad mūsų Viešpats kilo iš Judos; apie tą gentį Mozė dėl kunigystės nieko nekalbėjo.</verse>
				<verse number="15">Ir tai yra dar aiškiau, nes pagal Melchizedeko panašumą iškyla kitas kunigas,</verse>
				<verse number="16">kuris tapo ne pagal kūniško įsakymo įstatymą, bet pagal nesibaigiančio gyvenimo jėgą.</verse>
				<verse number="17">Nes jis liudija: „Tu esi kunigas per amžius pagal Melchizedeko tvarką“.</verse>
				<verse number="18">Nes čia iš tiesų yra prieš tai veikusio įsakymo panaikinimas dėl jo silpnumo ir nenaudingumo.</verse>
				<verse number="19">Nes įstatymas nieko nepadarė tobulo, bet tai padarė įvedimas geresnės vilties; per kurią mes artinamės prie Dievo.</verse>
				<verse number="20">Ir tiek, kiek ne be priesaikos jis tapo kunigu</verse>
				<verse number="21">(nes anie kunigais buvo paskirti be priesaikos; bet šis su priesaika per tą, kuris jam tarė: „Viešpats prisiekia ir nesigailės – tu esi kunigas per amžius pagal Melchizedeko tvarką“),</verse>
				<verse number="22">tiek daugiau Jėzus tapo geresnio testamento laiduotoju.</verse>
				<verse number="23">Ir iš tiesų jų buvo daug kunigų, nes jiems nebūdavo leista pasilikti dėl mirties;</verse>
				<verse number="24">bet šitas, kadangi jis pasilieka amžiams, turi nekintamą kunigystę.</verse>
				<verse number="25">Todėl jis yra pajėgus ir išgelbėti iki galo tuos, kurie per jį ateina prie Dievo, kadangi jis visada gyvena, kad juos užtartų.</verse>
				<verse number="26">Nes mums tiko toks aukščiausiasis kunigas: šventas, nekaltas, nesuterštas, atskirtas nuo nusidėjėlių ir tapęs aukštesniu nei dangūs;</verse>
				<verse number="27">kuriam nereikia, kaip tiems aukščiausiems kunigams, kasdien aukoti aukos pirma už savo nuodėmes, o paskui už tautos; nes jis tai padarė vieną kartą, kai paaukojo save.</verse>
				<verse number="28">Nes įstatymas paskiria aukščiausiais kunigais žmones, turinčius silpnybes; bet priesaikos žodis, kuris buvo nuo pat įstatymo, paskiria Sūnų, kuris yra amžinai pašvęstas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Na, o esmė to, ką kalbėjome, yra ši: mes turime tokį aukščiausiąjį kunigą, kuris yra atsisėdęs Didenybės sosto dešinėje danguose;</verse>
				<verse number="2">tarnautoją šventovės ir tikrosios padangtės, kurią pastatė Viešpats, o ne žmogus.</verse>
				<verse number="3">Nes kiekvienas aukščiausiasis kunigas yra paskirtas aukoti dovanas ir aukas, todėl yra būtinybė, kad ir šis žmogus turėtų ką aukoti.</verse>
				<verse number="4">Nes jeigu jis būtų žemėje, jis nebūtų kunigas, kadangi yra kunigai, kurie aukoja dovanas pagal įstatymą,</verse>
				<verse number="5">kurie tarnauja dangiškų dalykų pavyzdžiui ir šešėliui, kaip Mozė buvo Dievo perspėtas, kai rengėsi daryti padangtę, nes: „Žiūrėk, – sako jis, – kad viską padarytum pagal tau kalne parodytą pavyzdį“.</verse>
				<verse number="6">Bet dabar jis gavo tiek prakilnesnę tarnystę, kiek jis yra ir tarpininkas geresnės sandoros, kuri buvo įtvirtinta remiantis geresniais pažadais.</verse>
				<verse number="7">Nes jei ana pirmoji sandora būtų buvusi nepriekaištinga, tuomet nebūtų ieškoma vietos antrajai.</verse>
				<verse number="8">Nes juos kaltindamas jis sako: „Štai ateina dienos, – sako Viešpats, – kai aš sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir su Judos namais:</verse>
				<verse number="9">ne pagal sandorą, kurią sudariau su jų tėvais tą dieną, kai aš paėmiau juos už rankos, kad išvesčiau juos iš Egipto šalies; kadangi jie nepasiliko mano sandoroje, ir aš jų nepaisiau, – sako Viešpats.</verse>
				<verse number="10">– Nes šita yra sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais po tų dienų, – sako Viešpats; – aš įdėsiu savo įstatymus į jų protą ir įrašysiu juos jų širdyse, ir būsiu jiems Dievas, o jie bus man tauta;</verse>
				<verse number="11">ir jie nei vienas nemokys savo artimo ir nei vienas savo brolio, sakydami: ‘Pažink Viešpatį’, nes visi pažins mane, nuo mažiausio iki didžiausio.</verse>
				<verse number="12">Nes aš būsiu gailestingas jų neteisumui, ir jų nuodėmių bei jų neteisybių daugiau neprisiminsiu“.</verse>
				<verse number="13">Tuo, kad jis sako: „Naują sandorą “, jis pirmąją padarė sena. Na, o tai, kas genda ir sensta, yra arti išnykimo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Tad iš tiesų, pirmoji sandora irgi turėjo dieviško tarnavimo potvarkių ir žemišką šventovę.</verse>
				<verse number="2">Nes buvo padaryta padangtė; pirmoji, kurioje buvo žvakidė ir stalas, ir parodomoji duona; kuri vadinama šventove.</verse>
				<verse number="3">O už antrosios uždangos – padangtė, vadinama visų Švenčiausioji;</verse>
				<verse number="4">kuri turėjo auksinį smilkytuvą ir aplinkui auksu padengtą sandoros skrynią, kurioje buvo auksinis puodas su mana ir pumpurus išleidusi Aarono lazda, ir sandoros plokštės;</verse>
				<verse number="5">o virš jos – šlovės cherubai, dengiantys šešėliu gailestingumo krasę; apie ką dabar negalime kalbėti detaliai.</verse>
				<verse number="6">Na, o kai tie dalykai buvo taip nustatyti, kunigai visada įeidavo į pirmąją padangtę, atlikinėdami Dievo tarnavimą.</verse>
				<verse number="7">Bet į antrąją įeidavo vienas tik aukščiausiasis kunigas, kartą kiekvienais metais, ne be kraujo, kurį jis aukodavo už save ir už tautos suklydimus;</verse>
				<verse number="8">tuo Šventoji DVASIA parodo, kad kelias į visų švenčiausiąją dar nebuvo apreikštas, kol tebestovėjo pirmoji padangtė,</verse>
				<verse number="9">kuri buvo atvaizdas tuometinio laiko, kuriame buvo aukojamos tiek dovanos, tiek aukos, kurios negalėjo sąžinės atžvilgiu ištobulinti to, kuris tarnavo;</verse>
				<verse number="10">kas apėmė tik valgius ir gėrimus, ir įvairius apiplovimus, ir kūniškus potvarkius, jiems uždėtus iki pertvarkymo laiko.</verse>
				<verse number="11">Bet Kristus – atėjęs būsimųjų gerų dalykų aukščiausiasis kunigas per didesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankomis padarytą, tai yra ne šios statybos;</verse>
				<verse number="12">ir ne per ožių bei veršių kraują, bet per savo kraują jis įėjo vieną kartą į šventąją vietą, gaudamas mums amžiną atpirkimą.</verse>
				<verse number="13">Nes jeigu jaučių bei ožių kraujas ir telyčios pelenai, apšlakstantys nešvariuosius, pašvenčia kūno apvalymui,</verse>
				<verse number="14">tai kaip juo labiau Kristaus kraujas, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save, esantį be dėmės Dievui, išvalys jūsų sąžines nuo negyvų darbų, kad tarnautumėte gyvajam Dievui?</verse>
				<verse number="15">Ir dėl to jis yra naujojo testamento tarpininkas, kad per mirtį, pirmajame testamente buvusiems nusižengimams atpir?kti, pašauktieji gautų amžinojo paveldo pažadą.</verse>
				<verse number="16">Nes kur yra testamentas, ten yra būtina ir testatoriaus mirtis.</verse>
				<verse number="17">Nes testamentas įsigalioja po to, kai žmogus yra miręs; kitaip jis visiškai neturi galios, kol testatorius gyvena.</verse>
				<verse number="18">Todėl nei pirmasis testamentas nebuvo pašvęstas be kraujo.</verse>
				<verse number="19">Nes Mozė, pagal įstatymą išsakęs visai tautai kiekvieną prisakymą, paėmė veršių bei ožių kraujo su vandeniu ir skaisčiai raudonos vilnos bei yzopą ir apšlakstė tiek knygą, tiek visą tautą,</verse>
				<verse number="20">sakydamas: „Šis yra kraujas testamento, kurį Dievas jums įsakė“.</verse>
				<verse number="21">Jis taip pat apšlakstė krauju ir padangtę, ir visus tarnystės indus.</verse>
				<verse number="22">Ir beveik viskas pagal įstatymą yra apvaloma krauju; ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo.</verse>
				<verse number="23">Todėl buvo būtina, kad pavyzdžiai to, kas danguose, turi būti apvalomi šitais; bet patys dangiški dalykai – geresnėmis aukomis, negu šitos.</verse>
				<verse number="24">Nes Kristus įėjo ne į rankomis padarytas šventas vietas, kurios yra tikrųjų atvaizdai; bet į patį dangų, idant dabar pasirodytų Dievo akivaizdoje už mus;</verse>
				<verse number="25">ir ne tam, kad jis dažnai save aukotų, kaip aukščiausiasis kunigas kasmet įeina į šventąją vietą su kitų krauju;</verse>
				<verse number="26">nes tuomet jam būtų reikėję daug kartų kentėti nuo pasaulio įkūrimo; bet dabar vieną kartą pasaulio pabaigoje jis pasirodė, kad savo auka pašalintų nuodėmę.</verse>
				<verse number="27">Ir kaip žmonėms yra skirta vieną kartą mirti, bet po to – teismas,</verse>
				<verse number="28">taip ir Kristus buvo vieną kartą paaukotas, kad neštų daugelio nuodėmes; ir tiems, kurie jo laukia, jis pasirodys antrą kartą be nuodėmės – išgelbėjimui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Nes įstatymas, turintis ateinančių gerų dalykų šešėlį, o ne patį dalykų atvaizdą, niekada negali tomis aukomis, kurias jie kasmet be paliovos aukodavo, padaryti tobulais tų, kurie prie to ateina.</verse>
				<verse number="2">Nes kitaip argi nebūtų liautasi jas aukoti todėl, kad garbintojai vieną kartą apvalyti, daugiau nebeturėtų sąžinėje nuodėmių?</verse>
				<verse number="3">Bet tomis aukomis kiekvienais metais yra primenama apie nuodėmes.</verse>
				<verse number="4">Nes yra neįmanoma, kad jaučių bei ožių kraujas pašalintų nuodėmes.</verse>
				<verse number="5">Todėl ateidamas į pasaulį jis sako: „Tu nenorėjai aukos ir aukojimo, bet man paruošei kūną;</verse>
				<verse number="6">tau nepatiko deginamosios aukos ir aukos už nuodėmę“.</verse>
				<verse number="7">Tada aš tariau: „Štai ateinu (apie mane yra parašyta knygos ritinyje) vykdyti, o Dieve, tavo valios“.</verse>
				<verse number="8">Kai jis aukščiau sakė: „Tu nenorėjai aukos ir aukojimo bei deginamųjų aukų ir aukos už nuodėmę, nei tau jos patiko“; kurios yra pagal įstatymą aukojamos;</verse>
				<verse number="9">tada jis tarė: „Štai aš ateinu vykdyti, o Dieve, tavo valios“. Jis pašalina pirma, kad įtvirtintų antra.</verse>
				<verse number="10">Ta valia mes esame pašvęsti per Jėzaus Kristaus kūno auką kartą visiems laikams.</verse>
				<verse number="11">Ir kiekvienas kunigas kasdien stovi tarnaudamas ir daug kartų aukodamas tas pačias aukas, kurios niekada negali pašalinti nuodėmių;</verse>
				<verse number="12">bet šis, paaukojęs vieną auką už nuodėmes amžiams, atsisėdo Dievo dešinėje;</verse>
				<verse number="13">nuo šiol laukdamas, kol jo priešai bus padaryti jo pakoju.</verse>
				<verse number="14">Nes viena auka jis amžiams ištobulino pašvęstuosius.</verse>
				<verse number="15">Tai mums liudija ir Šventoji DVASIA, nes po to ji buvo sakiusi:</verse>
				<verse number="16">„Šita yra sandora, kurią su jais sudarysiu po tų dienų, – sako Viešpats, – aš įdėsiu savo įstatymus į jų širdis ir įrašysiu juos jų protuose;</verse>
				<verse number="17">ir jų nuodėmių bei neteisybių nebeprisiminsiu“.</verse>
				<verse number="18">Na, o kur yra jų atleidimas, ten nebėra aukos už nuodėmę.</verse>
				<verse number="19">Todėl, broliai, turėdami drąsą įeiti į švenčiausiąją per Jėzaus kraują,</verse>
				<verse number="20">nauju ir gyvu keliu, kurį jis mums pašventė, per uždangą, tai yra, savo kūną;</verse>
				<verse number="21">ir turėdami aukščiausiąjį kunigą, vadovaujantį Dievo namams;</verse>
				<verse number="22">artinkimės su tikra širdimi, pilnu tikėjimo užtikrintumu, turėdami savo širdis apšlakstytas nuo piktos sąžinės ir mūsų kūnus nuplautus švariu vandeniu.</verse>
				<verse number="23">Tvirtai išlaikykime mūsų tikėjimo išpažinimą nesvyruodami (nes ištikimas tas, kuris pažadėjo);</verse>
				<verse number="24">ir žiūrėkime vienas kito, kad paskatintume meilei ir geriems darbams,</verse>
				<verse number="25">neapleisdami mūsų susirinkimo kartu, kaip kai kurie yra įpratę; bet ragindami vienas kitą, ir juo labiau, kai matote besiartinančią tą dieną.</verse>
				<verse number="26">Nes jeigu mes, gavę tiesos pažinimą, sąmoningai nusidedame, nebelieka aukos už nuodėmes,</verse>
				<verse number="27">bet kažkoks baisus laukimas teismo ir ugningo pasipiktinimo, kuris prarys priešininkus.</verse>
				<verse number="28">Kas niekino Mozės įstatymą, mirė be pasigailėjimo prie dviejų ar trijų liudytojų;</verse>
				<verse number="29">jūs pamanykite, kiek skaudesnės bausmės bus vertas tas, kuris sutrypė po kojomis Dievo Sūnų ir sandoros kraują, kuriuo buvo pašvęstas, palaikė nešventu dalyku ir įžeidė malonės Dvasią.</verse>
				<verse number="30">Nes mes pažįstame tą, kuris pasakė: „Kerštas priklauso man, aš atmokėsiu, – sako Viešpats“. Ir vėl: „Viešpats teis savo tautą“.</verse>
				<verse number="31">Baisu įpulti į gyvojo Dievo rankas.</verse>
				<verse number="32">Bet prisiminkite ankstesnes dienas, kuriose jūs, kai buvote apšviesti, ištvėrėte didelę kentėjimų kovą;</verse>
				<verse number="33">dalinai, kai buvote išstatyti viešam reginiui per gėdą ir kentėjimus; ir dalinai, kai tapote bendrininkais tų, su kuriais buvo taip elgiamasi.</verse>
				<verse number="34">Nes jūs užjautėte mane mano pančiuose ir džiaugsmingai priėmėte savo turto išplėšimą, žinodami savyje, kad danguje turite geresnį ir išliekantį turtą.</verse>
				<verse number="35">Todėl neatmeskite savo pasitikėjimo, kuris turi didelį atlygio atpildą.</verse>
				<verse number="36">Nes jums reikia kantrumo, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta.</verse>
				<verse number="37">Nes dar trumpai, ir ateis tas, kuris turi ateiti, ir neužtruks.</verse>
				<verse number="38">Na, o teisusis gyvens tikėjimu; bet jei kuris atsitrauktų, mano siela nebus juo patenkinta.</verse>
				<verse number="39">Bet mes nesame iš tų, kurie atsitraukia pražūčiai; bet iš tų, kurie tiki sielos išgelbėjimui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Na, o tikėjimas yra pagrindas to, ko viliamasi, įrodymas to, kas neregima.</verse>
				<verse number="2">Nes per jį vyresnieji įgijo gerą atsiliepimą.</verse>
				<verse number="3">Per tikėjimą suprantame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, taip, kad regima nebuvo padaryta iš to, kas matoma.</verse>
				<verse number="4">Per tikėjimą Abelis aukojo Dievui geresnę auką negu Kainas, per kurį gavo liudijimą, kad buvo teisus, Dievui liudijant apie jo dovanas; ir per jį, būdamas miręs, tebekalba.</verse>
				<verse number="5">Per tikėjimą Henochas buvo perkeltas, kad nematytų mirties; ir nebuvo rastas, nes Dievas jį perkėlė; nes prieš jo perkėlimą jis gavo liudijimą, kad jis patiko Dievui.</verse>
				<verse number="6">Bet be tikėjimo neįmanoma jam patikti; nes ateinantysis pas Dievą, turi tikėti, kad jis yra, ir kad jis yra atlygintojas tiems, kurie uoliai jo ieško.</verse>
				<verse number="7">Per tikėjimą Nojus, Dievo perspėtas apie tai, kas dar nematoma, baimės skatinamas paruošė arką savo namų išgelbėjimui; per kurį jis pasmerkė pasaulį ir tapo paveldėtoju teisumo, kuris yra per tikėjimą.</verse>
				<verse number="8">Per tikėjimą Abraomas pakluso, kai buvo pašauktas išeiti į vietą, kurią turėsiąs gauti paveldui; ir jis išėjo, nežinodamas, kur einąs.</verse>
				<verse number="9">Per tikėjimą jis laikinai apsigyveno pažado šalyje, kaip svetimame krašte, gyvendamas padangtėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais kartu su juo;</verse>
				<verse number="10">nes jis laukė miesto, kuris turi pamatus, kurio statytojas ir darytojas yra Dievas.</verse>
				<verse number="11">Per tikėjimą ir pati Sara gavo galios užmegzti sėklą, ir pagimdė vaiką, būdama nebe to amžiaus, nes ji laikė ištikimu tą, kuris buvo pažadėjęs.</verse>
				<verse number="12">Todėl iš jo vieno ir beveik mirusio kilo tiek daug, kaip dangaus žvaigždžių daugybė ir kaip pajūryje esančios nesuskaičiuojamos smiltys.</verse>
				<verse number="13">Visi šitie mirė tikėjime, negavę pažadėtų dalykų, bet matę juos iš tolo, ir buvo jais įsitikinę, ir priėmė juos, ir išpažino, kad jie buvo svetimšaliai ir keleiviai žemėje.</verse>
				<verse number="14">Nes tai kalbantys aiškiai pareiškia, kad ieško tėvynės.</verse>
				<verse number="15">Ir iš tiesų, jeigu jie būtų turėję mintyje tą tėvynę, iš kurios išėjo, jie būtų turėję progą sugrįžti.</verse>
				<verse number="16">Bet dabar jie trokšta geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios; todėl Dievas nesigėdija vadintis jų Dievu, nes jis paruošė jiems miestą.</verse>
				<verse number="17">Per tikėjimą Abraomas aukojo Izaoką, kai buvo mėginamas; ir jis, kuris buvo gavęs pažadus, aukojo savo viengimį sūnų,</verse>
				<verse number="18">apie kurį buvo pasakyta: „Kad Izaoke bus pašaukta tavo sėkla“,</verse>
				<verse number="19">laikydamas, kad Dievas pajėgus jį prikelti, net iš numirusiųjų, iš kur ir atgavo jį kaip pavyzdį.</verse>
				<verse number="20">Per tikėjimą Izaokas palaimino Jokūbą ir Ezavą dėl ateities.</verse>
				<verse number="21">Per tikėjimą Jokūbas mirdamas palaimino abu Juozapo sūnus; ir pagarbino, atsirėmęs į savo lazdos viršugalį.</verse>
				<verse number="22">Per tikėjimą Juozapas mirdamas paminėjo apie Izraelio vaikų išėjimą; ir davė įsakymą dėl savo kaulų.</verse>
				<verse number="23">Per tikėjimą Mozė, kai gimė, tris mėnesius buvo savo tėvų paslėptas, nes jie matė, kad jis buvo dailus vaikas; ir jie nebijojo karaliaus įsakymo.</verse>
				<verse number="24">Per tikėjimą Mozė, kai suaugo, atsisakė būti vadinamas faraono dukters sūnumi;</verse>
				<verse number="25">pasirinkdamas verčiau kentėti vargą su Dievo tauta, negu laikotarpiui mėgautis nuodėmės malonumais;</verse>
				<verse number="26">laikydamas Kristaus paniekinimą didesniais turtais nei lobiai Egipte, nes jis atsižvelgė į atlygio atpildą.</verse>
				<verse number="27">Per tikėjimą jis paliko Egiptą, nebijodamas karaliaus rūstybės, nes ištvėrė, tarsi matydamas neregimąjį.</verse>
				<verse number="28">Per tikėjimą jis laikėsi Perėjimo ir kraujo šlakstymo, kad tas, kuris naikino pirmagimius, nepaliestų jų.</verse>
				<verse number="29">Per tikėjimą jie perėjo Raudonąją jūrą tarsi per sausumą; tai bandę daryti egiptiečiai buvo paskandinti.</verse>
				<verse number="30">Per tikėjimą Jericho sienos nugriuvo, kai aplink jas buvo eita septynias dienas.</verse>
				<verse number="31">Per tikėjimą paleistuvė Rahaba nepražuvo su tais, kurie netikėjo, taikingai priėmusi šnipus.</verse>
				<verse number="32">Ir ką man daugiau pasakyti? Nes man neužtektų laiko papasakoti apie Gedeoną ir Baraką, ir Samsoną, ir Jeftą; taip pat apie Dovydą ir Samuelį, ir pranašus,</verse>
				<verse number="33">kurie per tikėjimą nugalėjo karalystes, darė teisumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtų nasrus,</verse>
				<verse number="34">užgesino ugnies siautėjimą, pabėgo nuo kalavijo ašmenų, iš silpnumo tapo stiprūs, tapo narsūs kovoje, privertė bėgti svetimųjų kariuomenes.</verse>
				<verse number="35">Moterys atgavo savo mirusiuosius, prikeltus gyvenimui; o kiti buvo kankinami, nepriimdami išvadavimo, kad gautų geresnį prisikėlimą;</verse>
				<verse number="36">ir kiti patyrė žiaurių pasityčiojimų ir nuplakimų išbandymą, taip, dargi pančių ir įkalinimų:</verse>
				<verse number="37">jie buvo užmėtomi akmenimis, pjaustomi pusiau, gundomi, žudomi kalaviju, klajojo aplinkui avikailiuose ir ožkenose; būdami skurde, varginami, kankinami</verse>
				<verse number="38">(kurių pasaulis nebuvo vertas); jie klajojo dykumose ir kalnuose, ir urvuose bei žemės duobėse.</verse>
				<verse number="39">Ir tie visi, per tikėjimą įgavę gerą atsiliepimą, negavo to, kas pažadėta;</verse>
				<verse number="40">Dievui mums paruošus kai ką geresnio, kad jie be mūsų netaptų tobuli.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Todėl, kadangi ir mes esame apsupti tokio didelio liudytojų debesies, atmeskime kiekvieną apsunkinimą ir nuodėmę, kuri taip lengvai mus apninka, ir kantriai bėkime mums išstatytose lenktynėse,</verse>
				<verse number="2">žiūrėdami į Jėzų, mūsų tikėjimo autorių ir užbaigėją; kuris dėl jam išstatyto džiaugsmo iškentė kryžių paniekinęs gėdą ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje.</verse>
				<verse number="3">Nes pamąstykite apie jį, iškentėjusį tokį nusidėjėlių prieštaravimą jam, kad nepailstumėte ir nenusilptumėte savo dvasioje.</verse>
				<verse number="4">Jūs dar nesipriešinote iki kraujo, kovodami prieš nuodėmę.</verse>
				<verse number="5">Ir užmiršote raginimą, kuris jums kalba kaip vaikams: „Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties baudimo nei nenusilpk, kai esi jo baramas,</verse>
				<verse number="6">nes kurį Viešpats mylį, tą baudžia, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima“.</verse>
				<verse number="7">Jei pakenčiate baudimą, Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis; nes koks yra sūnus, kurio tėvas nebaudžia?</verse>
				<verse number="8">Bet jei esate be baudimo, kurio visi yra dalininkai, tada esate pavainikiai, o ne sūnūs.</verse>
				<verse number="9">Be to, mes turėjome mūsų kūno tėvus, kurie mus pataisydavo, ir juos gerbėme; tai ar ne juo labiau turėtume paklusti dvasių Tėvui ir gyventi?</verse>
				<verse number="10">Nes jie iš tikrųjų mus baudė kelias dienas pagal savo pačių norą; bet jis – mūsų naudai, kad būtume jo šventumo dalininkais.</verse>
				<verse number="11">Na, o joks baudimas šiuo metu neatrodo džiaugsmingas, bet liūdnas; tačiau paskui jis duoda taikų teisumo vaisių tiems, kurie per jį yra išlavinti.</verse>
				<verse number="12">Todėl pakelkite nuleistas rankas ir silpnus kelius;</verse>
				<verse number="13">ir darykite tiesius takus savo kojoms, kad nenukryptų nuo kelio tai, kas luoša; bet tai verčiau tesugyja.</verse>
				<verse number="14">Su visais sekite ramybe ir šventumu, be kurio niekas neregės Viešpaties;</verse>
				<verse number="15">stropiai žiūrėdami, kad kas nepritrūktų Dievo malonės; kad kokia kylanti kartybės šaknis jūsų nesutrikdytų, ir per ją daugelis nesusiteptų;</verse>
				<verse number="16">kad nebūtų kokio paleistuvio ar susiteršusio, kaip Ezavas, kuris už vieną valgio kąsnį pardavė savo pirmagimystės teises.</verse>
				<verse number="17">Nes žinote, kaip jis paskui, norėdamas paveldėti palaiminimą, buvo atmestas, nes nerado vietos atgailai, nors ieškojo jos rūpestingai su ašaromis.</verse>
				<verse number="18">Nes jūs neatėjote prie paliečiamo ir ugnimi degusio kalno nei prie juodumo ir tamsybės, ir audros,</verse>
				<verse number="19">ir trimito garso, ir žodžių balso, kurį girdėjusieji maldavo, kad jiems nebebūtų kalbamas žodis</verse>
				<verse number="20">(nes jie negalėjo pakelti to, kas buvo įsakyta: „Ir jei nors žvėris paliestų kalną, bus užmėtytas akmenimis arba perdurtas strėle“;</verse>
				<verse number="21">ir reginys buvo toks baisus, kad Mozė tarė: „Aš be galo bijau ir drebu“);</verse>
				<verse number="22">bet jūs atėjote prie Siono kalno ir prie gyvojo Dievo miesto, dangiškosios Jeruzalės ir prie nesuskaičiuojamos angelų minios,</verse>
				<verse number="23">prie visuotinio susirinkimo ir bažnyčios pirmagimių, įrašytų danguje, ir prie visų Teisėjo Dievo, ir prie ištobulintų teisiųjų žmonių dvasių,</verse>
				<verse number="24">ir prie Jėzaus, naujosios sandoros tarpininko, ir prie apšlakstymo kraujo, kalbančio geresnius dalykus nei Abelio kraujas.</verse>
				<verse number="25">Žiūrėkite, kad jūs neatmestumėte to, kuris kalba. Nes jei nepabėgo tie, kurie atmetė kalbantįjį žemėje, juo labiau mes nepabėgsime, jei nusigręšime nuo to, kuris kalba iš dangaus,</verse>
				<verse number="26">kurio balsas anuomet drebino žemę; bet dabar jis pažadėjo sakydamas: „Dar vieną kartą aš sudrebinsiu ne tik žemę, bet ir dangų“.</verse>
				<verse number="27">O šis žodis: „Dar vieną kartą“, nurodo pašalinimą sudrebinamų dalykų, kaip tų, kurie yra padaryti, idant pasiliktų nesudrebinami dalykai.</verse>
				<verse number="28">Todėl, gaudami nepajudinamą karalystę, turėkime malonės, kuria priimtinai tarnautume Dievui su pagarba ir dievota baime;</verse>
				<verse number="29">nes mūsų Dievas – ryjanti ugnis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Tepasilieka broliška meilė.</verse>
				<verse number="2">Nepamirškite vaišinti ateivių, nes per tai kai kurie nesitikėdami pavaišino angelus.</verse>
				<verse number="3">Prisiminkite kalinius, lyg drauge įkalinti; ir kenčiančius nelaimes, lyg patys būdami kūne.</verse>
				<verse number="4">Santuoka gerbiama visuose, ir lova nesuteršta; bet paleistuvius ir svetimautojus teis Dievas.</verse>
				<verse number="5">Jūsų elgsena tebūna be godumo; pasitenkinkite tuo, ką turite, nes jis sakė: „Aš niekada tavęs nepaliksiu nei tavęs atsižadėsiu“.</verse>
				<verse number="6">Taigi mes galime drąsiai pasakyti: „Viešpats yra mano padėjėjas, ir aš nebijosiu, ką žmogus man padarys“.</verse>
				<verse number="7">Prisiminkite savo vadovus, kurie kalbėjo jums Dievo žodį, kurių tikėjimu sekite, stebėdami jų elgsenos pabaigą.</verse>
				<verse number="8">Jėzus Kristus tas pats vakar ir šiandien, ir per amžius.</verse>
				<verse number="9">Nebūkite nešiojami įvairių ir svetimų mokslų. Nes gerai, kad širdis yra įtvirtinta malone; ne valgiais, kurie nedavė naudos tiems, kurie buvo jais užsiėmę.</verse>
				<verse number="10">Mes turime aukurą, nuo kurio neturi teisės valgyti tarnaujantys padangtei.</verse>
				<verse number="11">Nes kūnai tų gyvulių, kurių kraujas aukščiausiojo kunigo įnešamas į šventovę už nuodėmę, yra sudeginami už stovyklos.</verse>
				<verse number="12">Todėl ir Jėzus, kad savo krauju pašvęstų tautą, kentėjo už vartų.</verse>
				<verse number="13">Todėl išeikime pas jį už stovyklos, nešdami jo apgėdinimą.</verse>
				<verse number="14">Nes čia neturime pasiliekančio miesto, bet ieškome ateisiančiojo.</verse>
				<verse number="15">Todėl per jį nuolatos aukokime Dievui gyriaus auką, tai yra, vaisių mūsų lūpų, dėkojančių jo vardui.</verse>
				<verse number="16">Bet nepamirškite daryti gera ir dalintis, nes tokiomis aukomis Dievas labai patenkintas.</verse>
				<verse number="17">Pakluskite savo vadovams ir būkite pavaldūs, nes jie budi dėl jūsų sielų, kaip turėsiantys duoti ataskaitą, kad jie tai darytų su džiaugsmu, o ne dūsaudami, nes tai jums nebūtų naudinga.</verse>
				<verse number="18">Melskitės už mus, nes mes pasitikime turį gerą sąžinę, visame kame norintys gyventi dorai.</verse>
				<verse number="19">Bet maldauju verčiau daryti tai, kad būčiau greičiau jums sugrąžintas.</verse>
				<verse number="20">Na, o ramybės Dievas, kuris per amžinosios sandoros kraują išvedė iš numirusiųjų mūsų Viešpatį Jėzų, tą didį avių ganytoją,</verse>
				<verse number="21">teištobulina jus kiekviename gerame darbe, kad vykdytumėte jo valią, darydamas jumyse tai, kas labai patinka jo akims, per Jėzų Kristų; kuriam tebūna šlovė per amžių amžius. Amen.</verse>
				<verse number="22">Aš maldauju jus, broliai, pakęskite šį paraginimo žodį, nes parašiau jums laišką keliais žodžiais.</verse>
				<verse number="23">Žinokite, kad mūsų brolis Timotiejus yra išlaisvintas; su kuriuo, jei jis netrukus ateis, jus pamatysiu.</verse>
				<verse number="24">Sveikinkite visus savo vadovus ir visus šventuosius. Jus sveikina tie iš Italijos.</verse>
				<verse number="25">Malonė tebūna su jumis visais. Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="59">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Jokūbas, Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus tarnas, dvylikai pasklidusių genčių – pasveikinimas.</verse>
				<verse number="2">Mano broliai, laikykite visa tai džiaugsmu, kai įpuolate į įvairius gundymus;</verse>
				<verse number="3">žinodami, kad jūsų tikėjimo išbandymas gamina kantrybę.</verse>
				<verse number="4">Bet tegul kantrybė turi savo tobulą darbą, kad jūs būtumėte tobuli ir pilnume, nieko nestokojantys.</verse>
				<verse number="5">Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievo, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja; ir jam bus duota.</verse>
				<verse number="6">Bet teprašo tikėjimu, nei kiek nesvyruodamas. Nes svyruojantis yra panašus į vėjo varinėjamą ir blaškomą jūros bangą.</verse>
				<verse number="7">Nes tas žmogus tenegalvoja, kad ką nors gaus iš Viešpaties.</verse>
				<verse number="8">Dvejojantis žmogus netvirtas visuose savo keliuose.</verse>
				<verse number="9">Žemos padėties brolis tesidžiaugia savo išaukštinimu,</verse>
				<verse number="10">bet turtuolis – savo nužeminimu, nes jis pranyks kaip žolės žiedas.</verse>
				<verse number="11">Nes saulė nepakyla greičiau su deginančia kaitra, bet išdžiovina žolę, ir jos žiedas nukrenta, ir jos išvaizdos grožis žūsta: taip ir turtuolis sunyks savo keliuose.</verse>
				<verse number="12">Palaimintas žmogus, kuris ištveria pagundą; nes kai bus išbandytas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Viešpats pažadėjo tiems, kurie jį myli.</verse>
				<verse number="13">Nei vienas gundomas tenesako: „Aš esu Dievo gundomas“, nes Dievas negali būti pikto gundomas, ir nei vieno jis negundo;</verse>
				<verse number="14">bet kiekvienas yra gundomas, kai yra savo geismo patrauktas ir suviliotas.</verse>
				<verse number="15">Paskui pradėtas geismas pagimdo nuodėmę, o nuodėmė, kai yra užbaigta, pagimdo mirtį.</verse>
				<verse number="16">Neklyskite, mano mylimi broliai.</verse>
				<verse number="17">Kiekviena gera dovana ir kiekviena tobula dovana yra iš aukštai, ir ateina žemyn nuo šviesybių Tėvo, pas kurį nėra permainų nei pasikeitimo šešėlio.</verse>
				<verse number="18">Savo valia jis mus pagimdė tiesos žodžiu, kad būtume tam tikri jo sutvėrimų pirmavaisiai.</verse>
				<verse number="19">Todėl, mano mylimi broliai, kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, lėtas kalbėti, lėtas rūstauti,</verse>
				<verse number="20">nes žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo.</verse>
				<verse number="21">Todėl atmeskite visą nešvarumą bei piktybės gausumą ir su romumu priimkite įskiepytą žodį, kuris pajėgus išgelbėti jūsų sielas.</verse>
				<verse number="22">Bet būkite žodžio vykdytojai, o ne tik klausytojai, apgaudinėjantys save.</verse>
				<verse number="23">Nes jei kuris yra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, jis yra panašus į žmogų, žiūrintį į savo gimtąjį veidą veidrodyje,</verse>
				<verse number="24">nes jis pasižiūri į save ir nueina, ir bematant pamiršta, koks buvo.</verse>
				<verse number="25">Bet kas žiūri į tobulą laisvės įstatymą ir jame pasilieka, būdamas ne užmaršus klausytojas, bet darbo vykdytojas, tas bus palaimintas savo darbe.</verse>
				<verse number="26">Jei kuris tarp jūsų regisi esąs religingas ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to religija tuščia.</verse>
				<verse number="27">Tyra ir nesuteršta religija prieš Dievą ir Tėvą yra ši: lankyti našlaičius ir našles jų varge ir laikyti save nesuteptą pasauliu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Mano broliai, turėkite mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, šlovės Viešpaties, tikėjimą, neatsižvelgdami į asmenis.</verse>
				<verse number="2">Nes jei ateina į jūsų susirinkimą žmogus su auksiniu žiedu, gražiais drabužiais ir taip pat įeina vargšas apdriskusiu drabužiu;</verse>
				<verse number="3">ir jūs atsižvelgiate į dėvintį puikiais drabužiais ir jam sakote: „Sėskis čia, į gerąją vietą“; o vargšui sakote: „Stovėk ten, arba sėskis čia, žemiau mano pakojo“;</verse>
				<verse number="4">argi tuomet nesate savyje šališki ir tapę piktų minčių teisėjais?</verse>
				<verse number="5">Paklausykite, mano mylimi broliai: argi Dievas neišsirinko šio pasaulio vargšų būti turtingais tikėjime ir paveldėtojais karalystės, kurią jis pažadėjo tiems, kurie jį myli?</verse>
				<verse number="6">Bet jūs paniekinote vargšą. Argi ne turtuoliai jus engia ir jus tempia prie teismo krasių?</verse>
				<verse number="7">Argi ne jie piktžodžiauja tam garbingam vardui, kuriuo jūs vadinatės?</verse>
				<verse number="8">Jei įvykdote karališkąjį įstatymą pagal Raštą: „Mylėk savo artimą kaip save“, darote gerai;</verse>
				<verse number="9">bet jei atsižvelgiate į asmenis, darote nuodėmę ir esate įstatymo įtikinti kaip nusižengėliai.</verse>
				<verse number="10">Nes kas laikosi viso įstatymo, tačiau nusižengia vienu dalyku, tas kaltas dėl visų.</verse>
				<verse number="11">Nes tas, kuris sakė: „Nesvetimauk“, taip pat sakė: „Nežudyk“. Na, o jei nesvetimauji, tačiau žudai, tampi įstatymo pažeidėju.</verse>
				<verse number="12">Taip kalbėkite ir taip darykite, kaip tie, kurie bus teisiami pagal laisvės įstatymą.</verse>
				<verse number="13">Nes negailestingas teismas bus tam, kuris neparodė gailestingumo; o gailestingumas džiaugiasi prieš teismą.</verse>
				<verse number="14">Kokia nauda, mano broliai, jei kuris sako turįs tikėjimą, o neturi darbų? Ar tikėjimas gali jį išgelbėti?</verse>
				<verse number="15">Jei brolis ar sesuo būtų nuogi ir neturėtų kasdienio maisto,</verse>
				<verse number="16">o vienas iš jūsų jiems sakytumėte: „Eikite ramybėje, susišildykite ir pasisotinkite“, tačiau neduotumėte jiems to, kas būtina kūnui, kokia iš to nauda?</verse>
				<verse number="17">Taip ir tikėjimas, jei neturi darbų, būdamas pats vienas yra miręs.</verse>
				<verse number="18">Taip, kažkas galėtų pasakyti: „Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus“; parodyk man savo tikėjimą be savo darbų, o aš tau parodysiu savo tikėjimą savo darbais.</verse>
				<verse number="19">Tu tiki, kad yra vienas Dievas; gerai darai: velniai irgi tiki ir dreba.</verse>
				<verse number="20">Bet ar nori žinoti, o tuščias žmogau, kad tikėjimas be darbų yra miręs?</verse>
				<verse number="21">Argi ne darbais buvo išteisintas mūsų tėvas Abraomas, kai aukojo savo sūnų Izaoką ant aukuro?</verse>
				<verse number="22">Ar matai, kaip tikėjimas veikė su jo darbais, ir darbais tikėjimas buvo ištobulintas?</verse>
				<verse number="23">Ir išsipildė Raštas, kuris sako: „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu“, ir jis buvo vadinamas Dievo Draugu.</verse>
				<verse number="24">Tad matote, kad žmogus išteisinamas darbais, o ne vien tikėjimu?</verse>
				<verse number="25">Taip pat ir paleistuvė Rahaba, argi ne darbais buvo išteisinta, priimdama pasiuntinius ir juos kitu keliu išleidusi?</verse>
				<verse number="26">Nes kaip kūnas be dvasios yra miręs, taip ir tikėjimas be darbų yra miręs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Mano broliai, nebūkime daugelis mokytojais, žinodami, kad gausime didesnį pasmerkimą.</verse>
				<verse number="2">Nes daug kuo mes visi nusižengiame. Jei kas nenusižengia žodžiu, tas tobulas žmogus, pajėgus sutramdyti ir visą kūną.</verse>
				<verse number="3">Štai įkišame žąslus arkliams į nasrus, kad jie mums paklustų; ir sukinėjame visą jų kūną.</verse>
				<verse number="4">Štai ir laivai, nors ir tokie dideli ir varomi smarkių vėjų, tačiau labai mažo vairo pasukami ten, kur nori valdytojas.</verse>
				<verse number="5">Taip ir liežuvis yra mažas narys, bet giriasi didžiais dalykais. Štai kokį didį dalyką padega maža ugnelė!</verse>
				<verse number="6">Ir liežuvis yra ugnis, neteisybės pasaulis; toks yra liežuvis tarp mūsų narių, suteršiantis visą kūną ir padegantis prigimtinę eigą; ir yra pragaro padegtas.</verse>
				<verse number="7">Nes kiekviena rūšis žvėrių ir paukščių, ir gyvačių, ir jūros būtybių, yra sutramdoma, ir buvo žmonijos sutramdyta,</verse>
				<verse number="8">bet liežuvio negali sutramdyti joks žmogus; jis yra nesuvaldoma piktybė, pilnas mirtingų nuodų.</verse>
				<verse number="9">Juo mes laiminame Dievą – Tėvą; ir juo mes keikiame žmones, kurie yra padaryti pagal Dievo panašumą.</verse>
				<verse number="10">Iš tos pačios burnos eina laiminimas ir prakeikimas. Mano broliai, šitaip neturėtų būti.</verse>
				<verse number="11">Ar šaltinis iš tos pačios vietos lieja saldų ir kartų vandenį?</verse>
				<verse number="12">Ar figmedis, mano broliai, gali nešti alyvuoges? Arba vynmedis figas? Taip ir joks šaltinis negali duoti ir sūraus, ir gėlo vandens.</verse>
				<verse number="13">Kuris tarp jūsų yra išmintingas ir turintis pažinimą? Teparodo gera elgsena savo darbus su išmintingu romumu.</verse>
				<verse number="14">Bet jei savo širdyse turite kartų pavydą ir kivirčą, nesigirkite ir nemeluokite prieš tiesą.</verse>
				<verse number="15">Ta išmintis nenusileidžia iš aukštybių, bet yra žemiška, juslinė, velniška.</verse>
				<verse number="16">Nes kur pavydas ir kivirčas, ten sumaištis ir visokie pikti darbai.</verse>
				<verse number="17">Bet išmintis, esanti iš aukštybių, pirmiausiai yra tyra, paskui taiki, švelni ir nuolaidi, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, be šališkumo ir be veidmainystės.</verse>
				<verse number="18">O teisumo vaisius su ramybe sėjamas tų, kurie daro taiką.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Iš kur tarp jūsų karai ir kovos? Ar ne iš čia – iš jūsų geismų, kariaujančių jūsų nariuose?</verse>
				<verse number="2">Jūs geidžiate, o neturite; žudote ir trokštate turėti, o negalite įsigyti; kovojate ir kariaujate, tačiau neturite, nes jūs neprašote.</verse>
				<verse number="3">Prašote, o negaunate, nes prašote blogo, kad galėtumėte tai suvartoti savo geismams.</verse>
				<verse number="4">Svetimautojai ir svetimautojos, ar nežinote, kad pasaulio draugystė yra priešiškumas Dievui? Todėl, kas nori būti pasaulio draugas, tas yra Dievo priešas.</verse>
				<verse number="5">Ar galvojate, kad Raštas veltui sako: „Ta dvasia, kuri gyvena mumyse, geidžia iki pavydo?“</verse>
				<verse number="6">Bet jis duoda daugiau malonės. Todėl jis sako: „Dievas priešinasi išdidiems, bet nuolankiems duoda malonę“.</verse>
				<verse number="7">Todėl būkite pavaldūs Dievui. Priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų.</verse>
				<verse number="8">Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų. Apsivalykite rankas, nusidėjėliai; ir apsivalykite širdis, dvejojantys.</verse>
				<verse number="9">Būkite vargingi ir gedėkite, ir verkite: jūsų juokas tepavirsta gedulu, o džiaugsmas – nusiminimu.</verse>
				<verse number="10">Nusižeminkite Viešpaties akyse, ir jis jus išaukštins.</verse>
				<verse number="11">Broliai, nekalbėkite vienas apie kitą pikto. Kas kalba pikta apie savo brolį ir teisia savo brolį, tas kalba pikta apie įstatymą ir teisia įstatymą; bet jei teisi įstatymą, tuomet nesi įstatymo vykdytojas, bet teisėjas.</verse>
				<verse number="12">Yra vienas įstatymleidys, kuris pajėgus išgelbėti ir sunaikinti; kas tu esi, kad teisi kitą?</verse>
				<verse number="13">Nagi dabar jūs, kurie sakote: „Šiandien arba rytoj eisime į tą miestą ir pasiliksime ten metus, ir pirksime bei parduosime, ir pasipelnysime“;</verse>
				<verse number="14">jūs tuo tarpu nežinote, kas bus rytoj. Nes kas yra jūsų gyvybė? Ji yra garas, kuris pasirodo trumpam laikui ir paskui išnyksta.</verse>
				<verse number="15">Vietoje to turėtumėte sakyti: „Jeigu Viešpats panorės, mes gyvensime ir darysime tą arba aną“.</verse>
				<verse number="16">Bet dabar jūs džiaugiatės savo pasigyrimais; visas toks džiaugsmas yra piktas.</verse>
				<verse number="17">Todėl kas moka daryti gera, bet nedaro, tam yra nuodėmė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Nagi dabar jūs, turtuoliai, verkite ir kaukite dėl jūsų nelaimių, kurios ateis ant jūsų.</verse>
				<verse number="2">Jūsų turtai supuvę, ir jūsų drabužiai kandžių suėsti.</verse>
				<verse number="3">Jūsų auksas ir sidabras surūdiję; ir jų rūdys bus liudijimas prieš jus, ir ės jūsų kūnus tarsi ugnis. Jūs susikrovėte lobį paskutinėms dienoms.</verse>
				<verse number="4">Štai šaukia jūsų laukus nupjovusių darbininkų užmokestis, sulaikytas jūsų per sukčiavimą; ir nupjovusiųjų šauksmai atėjo į Sabaoto Viešpaties ausis.</verse>
				<verse number="5">Jūs gyvenote žemėje malonumais ir prabangiai; nupenėjote savo širdis kaip skerdimo dieną.</verse>
				<verse number="6">Jūs pasmerkėte ir nužudėte teisųjį; ir jis jums nesipriešina.</verse>
				<verse number="7">Todėl būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo. Štai žemdirbys laukia brangaus žemės vaisiaus, ir dėl jo yra ilgai kantrus, kol gauna ankstyvojo ir vėlyvojo lietaus.</verse>
				<verse number="8">Ir jūs būkite kantrūs; sustiprinkite savo širdis, nes artinasi Viešpaties atėjimas.</verse>
				<verse number="9">Nelaikykite vienas prieš kitą pagiežos, broliai, kad nebūtumėte smerkiami: štai teisėjas stovi prie durų.</verse>
				<verse number="10">Imkite, mano broliai, vargo kentėjimo ir kantrumo pavyzdžiu pranašus, kurie kalbėjo Viešpaties vardu.</verse>
				<verse number="11">Štai laikome laimingais tuos, kurie ištveria. Jūs girdėjote apie Jobo kantrumą ir matėte Viešpaties pabaigą, kad Viešpats yra labai gailestingas ir maloningo pasigailėjimo.</verse>
				<verse number="12">Bet pirmiau visko, mano broliai, neprisiekinėkite nei dangumi, nei žeme, nei jokia kita priesaika: bet jūsų „taip“ tebūna taip; ir jūsų „ne“ – ne; kad neįpultumėte į pasmerkimą.</verse>
				<verse number="13">Ar kas tarp jūsų kenčia? Tesimeldžia. Ar kas linksmas? Tegieda psalmes.</verse>
				<verse number="14">Ar kas tarp jūsų serga? Tepasikviečia bažnyčios vyresniuosius; ir jie tesimeldžia dėl jo, patepdami jį aliejumi Viešpaties vardu;</verse>
				<verse number="15">ir tikėjimo malda išgelbės sergantįjį, ir Viešpats jį pakels; ir jeigu jis padaręs nuodėmių, jos bus jam atleistos.</verse>
				<verse number="16">Išpažinkite vienas kitam savo kaltes ir melskitės vienas už kitą, kad būtumėte išgydyti. Daug naudos duoda veiksminga karšta teisiojo malda.</verse>
				<verse number="17">Elijas buvo žmogus, pavaldus panašiems jausmams kaip ir mes, ir jis uoliai meldėsi, kad nelytų, ir nelijo žemėje trejus metus ir šešis mėnesius.</verse>
				<verse number="18">Ir jis vėl meldėsi, ir dangus davė lietų, ir žemė atnešė savo vaisių.</verse>
				<verse number="19">Broliai, jei kuris iš jūsų nuklystų nuo tiesos, ir kas nors jį atverstų;</verse>
				<verse number="20">težino, kad tas, kuris atverčia nusidėjėlį nuo jo kelio paklydimo, išgelbės sielą nuo mirties ir uždengs daugybę nuodėmių.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="60">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Petras, Jėzaus Kristaus apaštalas, ateiviams, pasklidusiems Ponte, Galatijoje, Kapadokijoje, Azijoje ir Bitinijoje,</verse>
				<verse number="2">išrinktiems pagal Dievo Tėvo išankstinį žinojimą, per Dvasios pašventimą klusnumui ir Jėzaus Kristaus kraujo apšlakstymui: tepadaugėja jums malonė ir ramybė.</verse>
				<verse number="3">Tebūna palaimintas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas ir Tėvas, kuris pagal savo gausų gailestingumą mus iš naujo pagimdė gyvai vilčiai per Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų,</verse>
				<verse number="4">negendančiam ir nesuterštam paveldui, ir nenykstančiam, palaikytam danguje jums,</verse>
				<verse number="5">kurie esate saugomi Dievo jėga per tikėjimą išgelbėjimui, paruoštam apreikšti paskutiniu laiku.</verse>
				<verse number="6">Kuo jūs didžiai džiaugiatės, nors dabar laikotarpiui, jei reikia, esate nuliūdę per visokeriopus gundymus,</verse>
				<verse number="7">kad jūsų tikėjimo išbandymas, daug brangesnis už pragaištantį auksą, nors ir ugnimi ištirtą, būtų rastas gyriui ir garbei, ir šlovei pasirodant Jėzui Kristui;</verse>
				<verse number="8">kurį mylite nematę; nors dabar jo nematote, tačiau juo tikėdami džiaugiatės neapsakomu ir pilnu šlovės džiaugsmu,</verse>
				<verse number="9">gaudami jūsų tikėjimo pabaigą – jūsų sielų išgelbėjimą.</verse>
				<verse number="10">Apie tą išgelbėjimą teiravosi ir uoliai tyrinėjo pranašai, kurie pranašavo apie jums ateisiančią malonę;</verse>
				<verse number="11">tyrinėdami, kurį arba kokį laiką nurodė juose buvusi Kristaus Dvasia, kai ji iš anksto paliudijo Kristaus kentėjimus ir po jų seksiančią šlovę.</verse>
				<verse number="12">Jiems buvo apreikšta, kad ne sau, bet mums jie patarnavo tai, kas dabar jums pranešta per tuos, kurie paskelbė jums evangeliją Šventąja DVASIA, pasiųsta iš dangaus; į tai trokšta pažvelgti angelai.</verse>
				<verse number="13">Todėl susijuoskite savo proto strėnas, būkite blaivūs ir iki galo tikėkitės malonės, kuri bus jums atnešta Jėzui Kristui apsireiškiant;</verse>
				<verse number="14">kaip klusnūs vaikai, neprisiderindami prie ankstesnių geismų, buvusių jūsų nežinojime,</verse>
				<verse number="15">bet kaip šventas yra tas, kuris jus pašaukė, taip ir jūs būkite šventi visokiame elgesyje;</verse>
				<verse number="16">nes yra parašyta: „Būkite šventi; nes aš esu šventas“.</verse>
				<verse number="17">Ir jei šaukiatės Tėvo, kuris neatsižvelgdamas į asmenis teisia pagal kiekvieno žmogaus darbą, su baime praleiskite čia savo viešnagės laiką;</verse>
				<verse number="18">kadangi žinote, jog nebuvote atpirkti nuo savo niekingo iš savo tėvų per tradicijas paveldėto elgesio gendančiais dalykais – kaip auksu ir sidabru,</verse>
				<verse number="19">bet brangiu Kristaus krauju, kaip avinėlio be trūkumų ir be dėmės;</verse>
				<verse number="20">kuris iš tikrųjų buvo iš anksto paskirtas prieš pasaulio įkūrimą, bet buvo apreikštas šiais paskutiniais laikais jums,</verse>
				<verse number="21">kurie per jį tikite Dievu, kuris prikėlė jį iš numirusiųjų ir davė jam šlovę; kad jūsų tikėjimas ir viltis būtų Dieve.</verse>
				<verse number="22">Kadangi apvalėte savo sielas paklusdami tiesai per Dvasią neveidmainiškai brolių meilei, žiūrėkite, kad karštai mylėtumėte vienas kitą tyra širdimi,</verse>
				<verse number="23">būdami iš naujo gimę ne iš gendančios sėklos, bet iš negendančios, per Dievo žodį, kuris gyvena ir pasilieka per amžius.</verse>
				<verse number="24">Nes kiekvienas kūnas – kaip žolė, ir visa žmogaus šlovė – kaip žolės žiedas. Žolė sudžiūsta, ir jos žiedas nukrenta,</verse>
				<verse number="25">bet Viešpaties žodis pasilieka per amžius. Ir šitas yra žodis, kuris jums paskelbtas per evangeliją.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Todėl atidėję visokią piktybę ir visokią klastą, ir veidmainystes, ir pavydus, ir visas piktas kalbas,</verse>
				<verse number="2">kaip naujai gimę kūdikiai trokškite žodžio tyro pieno, kad juo augtumėte;</verse>
				<verse number="3">jei tik paragavote, kad Viešpats maloningas.</verse>
				<verse number="4">Prie kurio ateidami, kaip prie gyvojo akmens, žmonių, tiesa, atmesto, bet Dievo išrinkto ir brangaus,</verse>
				<verse number="5">jūs irgi, kaip gyvi akmenys, esate statomi dvasiniai namai, šventa kunigystė, kad aukotumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų.</verse>
				<verse number="6">Todėl yra ir Rašte: „Štai dedu Sione kertinį akmenį, išrinktą, brangų: ir tas, kuris į jį tiki, nebus sugėdintas“.</verse>
				<verse number="7">Todėl jums, kurie tikite, jis yra brangus; bet neklusniesiems tas akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu</verse>
				<verse number="8">ir suklupimo akmeniu, ir papiktinimo uola – tiems, kurie suklumpa ties žodžiu, būdami neklusnūs; tam jie ir skirti.</verse>
				<verse number="9">Bet jūs esate išrinktoji giminė, karališka kunigystė, šventa tauta, nuosava tauta; kad skelbtumėte gyrių to, kuris jus pašaukė iš tamsybės į savo nuostabią šviesą;</verse>
				<verse number="10">kurie praeityje nebuvote tauta, bet dabar esate Dievo tauta; kurie nebuvote įgiję gailestingumo, bet dabar įgijote gailestingumą.</verse>
				<verse number="11">Brangiai mylimi, maldauju jus kaip ateivius ir keliautojus: susilaikykite nuo kūniškų geismų, kurie kovoja prieš sielą;</verse>
				<verse number="12">būdami doros elgsenos tarp pagonių, kad už tai, už ką apkalba jus kaip piktadarius, per jūsų gerus darbus, kuriuos matys, jie šlovintų Dievą aplankymo dienoje.</verse>
				<verse number="13">Pakluskite kiekvienam žmogaus potvarkiui Viešpaties labui: ar tai būtų karaliui, kaip aukščiausiam,</verse>
				<verse number="14">ar valdytojams, kaip jo pasiųstiems bausti piktadarius ir pagirti geradarius.</verse>
				<verse number="15">Nes tokia yra Dievo valia, kad gera darydami nutildytumėte kvailų žmonių nežinojimą;</verse>
				<verse number="16">kaip laisvi, o nesinaudojantys laisve kaip piktybės priedanga, bet kaip Dievo tarnai.</verse>
				<verse number="17">Gerbkite visus. Mylėkite broliją. Bijokite Dievo. Gerbkite karalių.</verse>
				<verse number="18">Tarnai, būkite pavaldūs savo šeimininkams su visa baime; ne tik geriems ir švelniems, bet ir atžagariems.</verse>
				<verse number="19">Nes tai verta padėkos, jei kas dėl sąžinės Dievui pakenčia sielvartą neteisėtai kentėdamas.</verse>
				<verse number="20">Nes koks gi tai yra gyrius, jei esate kantrūs kai esate mušami už savo nusižengimus? Bet jei darydami gera ir už tai kentėdami esate kantrūs, tai yra priimtina Dievui.</verse>
				<verse number="21">Nes tam jūs buvote pašaukti, kadangi ir Kristus kentėjo už mus, palikdamas mums pavyzdį, kad sektumėte jo pėdomis;</verse>
				<verse number="22">kuris nepadarė nuodėmės, nei nebuvo rasta jo burnoje klastos;</verse>
				<verse number="23">kuris keikiamas neatsakė keiksmu; kentėdamas jis negrasino; bet patikėjo save tam, kuris teisiai teisia;</verse>
				<verse number="24">jis pats užnešė mūsų nuodėmes savo kūne ant medžio, kad mes, mirę nuodėmėms, gyventume teisumui – jo rėžiais jūs buvote išgydyti.</verse>
				<verse number="25">Nes jūs buvote kaip klaidžiojančios avys; bet dabar sugrįžote pas savo sielų Ganytoją ir Vyskupą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Taip pat jūs, žmonos, būkite pavaldžios savo vyrams; kad, jei kurie nepaklūsta žodžiu, jie ir be žodžio būtų laimėti žmonų elgesiu;</verse>
				<verse number="2">matydami jūsų skaistų elgesį, sujungtą su baime.</verse>
				<verse number="3">Jūsų pasipuošimas tenebūna išoriškas, supinant plaukus ir nešiojant auksą arba apsivelkant drabužius;</verse>
				<verse number="4">bet tai tebūna paslėptas širdies žmogus tuo, kas negenda, romios ir tylios dvasios papuošalas, kuris Dievo akyse yra didelės vertės.</verse>
				<verse number="5">Nes senais laikais šitaip taipogi puošdavosi šventos moterys, pasitikinčios Dievu, pavaldžios savo vyrams;</verse>
				<verse number="6">kaip ir Sara pakluso Abraomui, vadindama jį viešpačiu; jūs esate jos dukterys, kai darote gera ir nebijote jokio įbauginimo.</verse>
				<verse number="7">Taip pat jūs, vyrai, gyvenkite su jomis pagal pažinimą, suteikdami pagarbą žmonoms kaip silpnesniems indams ir kaip esančioms gyvenimo malonės bendrapaveldėtojoms; kad jūsų maldos nebūtų trukdomos.</verse>
				<verse number="8">Galiausiai, visi būkite vienminčiai, užjaučiantys vieni kitus, mylėkite kaip broliai, būkite gailestingi, būkite paslaugūs;</verse>
				<verse number="9">neatsilygindami piktu už pikta ar keikimu už keikimą, bet atvirkščiai, laiminimu; žinodami, kad esate tam pašaukti, kad paveldėtumėte palaiminimą.</verse>
				<verse number="10">Nes norintis mylėti gyvenimą ir matyti geras dienas, tesulaiko savo liežuvį nuo pikto ir savo lūpas, kad nekalbėtų klastos;</verse>
				<verse number="11">tevengia jis pikto ir daro gera; teieško ramybės ir tesiveja ją.</verse>
				<verse number="12">Nes Viešpaties akys prižiūri teisiuosius, ir jo ausys atviros jų maldoms; bet Viešpaties veidas yra prieš darančius pikta.</verse>
				<verse number="13">Ir kas gi tas, kuris jums pakenks, jei būsite sekėjai to, kas gera?</verse>
				<verse number="14">Bet jei ir kenčiate dėl teisumo, esate laimingi; ir nebijokite jų gąsdinimo nei nebūkite nerimastingi;</verse>
				<verse number="15">bet pašvęskite Viešpatį Dievą savo širdyse ir visuomet būkite pasiruošę atsakyti kiekvienam, prašančiam jumyse esančios vilties paaiškinimo, su romumu ir baime;</verse>
				<verse number="16">turėdami gerą sąžinę; kad tame, kame jus apkalba kaip piktadarius, jie susigėstų, kad melagingai kaltina jūsų gerą elgesį Kristuje.</verse>
				<verse number="17">Nes geriau, jei tokia yra Dievo valia, kad kenčiate darydami gera, negu darydami pikta.</verse>
				<verse number="18">Nes ir Kristus vieną kartą kentėjo už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad nuvestų mus pas Dievą, būdamas numarintas kūnu, bet atgaivintas Dvasia,</verse>
				<verse number="19">kuria jis taipogi nuėjo ir skelbė kalėjime dvasioms;</verse>
				<verse number="20">kurios kadaise buvo neklusnios, kai kartą Dievo ilga kantrybė laukė Nojaus dienomis, kol buvo ruošiama arka, kurioje keletas, tai yra, aštuonios sielos, buvo išgelbėti per vandenį.</verse>
				<verse number="21">Į kurį panašus atvaizdas – krikštas – mus irgi dabar išgelbėja (ne kūno nešvarumų pašalinimas, bet geros sąžinės atsakas Dievui) per Jėzaus Kristaus prisikėlimą,</verse>
				<verse number="22">kuris yra nuėjęs į dangų ir yra Dievo dešinėje; jam pavaldūs angelai ir valdžios, ir jėgos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Tad kaip Kristus kentėjo už mus kūne, taip ir jūs apsiginkluokite ta pačia mintimi; nes tas, kuris kentėjo kūne, paliovė nuodėmę;</verse>
				<verse number="2">kad likusį savo laiką kūne jis gyventų nebe žmonių geismams, bet Dievo valiai.</verse>
				<verse number="3">Nes mums pakanka, kad mūsų gyvenimo praeityje vykdėme pagonių valią, kai vaikščiojome gašlume, geismuose, vyno nesaikingume, ūžavimuose, puotavimuose ir bjauriose stabmeldystėse;</verse>
				<verse number="4">tame jiems atrodo svetima, kad nebėgate su jais į tą patį besaikį maištavimą, ir kalba pikta apie jus;</verse>
				<verse number="5">jie duos ataskaitą tam, kuris pasiruošęs teisti gyvuosius ir mirusiuosius.</verse>
				<verse number="6">Nes dėl to evangelija buvo paskelbta ir mirusiesiems, kad jie būtų teisiami pagal žmones kūne, bet gyventų pagal Dievą dvasioje.</verse>
				<verse number="7">Bet viso ko galas yra čia pat, todėl būkite blaivūs ir budėkite maldai.</verse>
				<verse number="8">Ir viršum visko turėkite tarpusavyje karštą geraširdiškumą, nes geraširdiškumas uždengs gausybę nuodėmių.</verse>
				<verse number="9">Būkite vienas kitam svetingi be pagiežos.</verse>
				<verse number="10">Kaip kiekvienas gavo dovaną, taip ta pačia tarnaukite vienas kitam, kaip geri visokeriopos Dievo malonės ūkvedžiai.</verse>
				<verse number="11">Jei kas kalba, tekalba kaip Dievo ištartus žodžius; jei kas tarnauja, tedaro tai kaip iš pajėgumo, kurį duoda Dievas: kad Dievas visame kame būtų pašlovintas per Jėzų Kristų, kuriam tebūna gyrius ir valdžia per amžių amžius. Amen.</verse>
				<verse number="12">Mylimieji, teneatrodo svetimas tas ugningas išbandymas, kuris yra jums išbandyti, tarsi jums būtų atsitikę kažkas keisto,</verse>
				<verse number="13">bet džiaukitės, kadangi esate Kristaus kentėjimų dalininkai; kad apsireiškus jo šlovei ir jūs džiūgautumėte beribiu džiaugsmu.</verse>
				<verse number="14">Jeigu jums priekaištaujama dėl Kristaus vardo, esate laimingi; nes ant jūsų ilsisi šlovės ir Dievo dvasia; iš jų pusės ji piktai apkalbama, bet iš jūsų pusės ji šlovinama.</verse>
				<verse number="15">Bet niekas iš jūsų tegul nekenčia kaip žmogžudys ar kaip vagis, ar kaip piktadarys, ar kaip besikišąs į kitų reikalus.</verse>
				<verse number="16">Tačiau jei kas kenčia kaip krikščionis, tegul nesigėdija; bet tešlovina dėl to Dievą.</verse>
				<verse number="17">Nes atėjęs laikas, kad teismas turi prasidėti nuo Dievo namų; ir jeigu jis pirma prasideda nuo mūsų, koks bus galas tų, kurie nepaklūsta Dievo evangelijai?</verse>
				<verse number="18">Ir jei teisusis vos ne vos išgelbėjamas, kur pasirodys bedievis ir nusidėjėlis?</verse>
				<verse number="19">Todėl kenčiantys pagal Dievo valią tepatiki jam savo sielų saugojimą kaip ištikimam Sutvėrėjui, darydami gera.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Tarp jūsų esančius vyresniuosius raginu aš, kuris irgi esu vyresnysis ir Kristaus kentėjimų liudytojas, ir taip pat dalininkas šlovės, kuri bus apreikšta:</verse>
				<verse number="2">ganykite Dievo kaimenę, esančią tarp jūsų, prižiūrėdami ją ne iš prievartos, bet noriai; ne dėl nešvaraus pelno, bet laisvanoriškai;</verse>
				<verse number="3">ir ne kaip viešpataujantys Dievo paveldui, bet būdami pavyzdžiais kaimenei.</verse>
				<verse number="4">Ir kai pasirodys vyriausiasis Ganytojas, jūs gausite nenykstantį šlovės vainiką.</verse>
				<verse number="5">Taip pat jūs, jaunesnieji, būkite pavaldūs vyresniesiems. Taip, visi būkite vienas kitam paklusnūs ir apsivilkę nuolankumu; nes Dievas priešinasi išdidiems ir duoda malonę nusižeminusiems.</verse>
				<verse number="6">Todėl nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad jis jus išaukštintų tinkamu laiku;</verse>
				<verse number="7">užmesdami ant jo visą savo rūpestį; nes jis rūpinasi jumis.</verse>
				<verse number="8">Būkite blaivūs, būkite budrūs; nes jūsų priešininkas velnias kaip riaumojantis liūtas vaikšto aplinkui, ieškodamas, kurį galėtų praryti;</verse>
				<verse number="9">jam priešinkitės tvirti tikėjime, žinodami, kad tokie patys kentėjimai įvyksta jūsų broliuose, esančiuose pasaulyje.</verse>
				<verse number="10">Bet visos malonės Dievas, kuris pašaukė mus į savo amžinąją šlovę per Kristų Jėzų, trumpai pakentėjusius jus ištobulins, sutvirtins, sustiprins, pastatys.</verse>
				<verse number="11">Jam tebūna šlovė ir valdžia per amžių amžius. Amen.</verse>
				<verse number="12">Per Silvaną, jums ištikimą brolį, kaip aš manau, trumpai parašiau, ragindamas ir liudydamas, kad tai yra tikra Dievo malonė, kurioje jūs stovite.</verse>
				<verse number="13">Jus sveikina bažnyčia, esanti Babilone, išrinkta drauge su jumis; sveikina ir mano sūnus Morkus.</verse>
				<verse number="14">Sveikinkite vienas kitą geraširdiškumo pabučiavimu. Ramybė tebūna su jumis visais, esančiais Kristuje Jėzuje. Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="61">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Simonas Petras, Jėzaus Kristaus tarnas ir apaštalas, tiems, kurie su mumis gavo tokį pat brangų tikėjimą per Dievo ir mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus teisumą:</verse>
				<verse number="2">malonė ir ramybė tepadaugėja jums per Dievo ir Jėzaus, mūsų Viešpaties, pažinimą.</verse>
				<verse number="3">Pagal tai, kaip jo dieviška jėga davė mums visa, kas priklauso gyvenimui ir dievotumui, per pažinimą to, kuris pašaukė mus į šlovę ir dorybę;</verse>
				<verse number="4">kuriomis mums yra duoti be galo dideli ir brangūs pažadai, kad per tuos jūs būtumėte dieviškos prigimties dalininkai, pabėgę nuo sugedimo, esančio pasaulyje per geismą.</verse>
				<verse number="5">Ir šalia to, pateikdami visą stropumą, pridėkite prie savo tikėjimo dorybę; o prie dorybės – pažinimą;</verse>
				<verse number="6">o prie pažinimo – susivaldymą; o prie susivaldymo – kantrybę; o prie kantrybės – dievotumą;</verse>
				<verse number="7">o prie dievotumo – brolišką gerumą; o prie broliško gerumo – geraširdiškumą.</verse>
				<verse number="8">Nes jei šitie dalykai yra jumyse ir gausėja, jie padarys, kad nebūsite nei bergždi, nei bevaisiai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime.</verse>
				<verse number="9">Bet tas, kuriam tų dalykų trūksta, yra aklas ir negali toli matyti, ir yra užmiršęs, kad buvo apvalytas nuo savo senų nuodėmių.</verse>
				<verse number="10">Todėl, broliai, juo labiau stenkitės daryti savo pašaukimą ir išrinkimą tvirtus; nes jei tai darote, jūs niekada nepargriūsite;</verse>
				<verse number="11">nes taip gausiai jums bus parūpintas įėjimas į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę.</verse>
				<verse number="12">Todėl aš būsiu rūpestingas visada jums apie tai priminti, nors jūs žinote tai ir esate įtvirtinti dabartinėje tiesoje.</verse>
				<verse number="13">Taip, aš manau tinka, kol esu šioje padangtėje, jus žadinti jums primenant;</verse>
				<verse number="14">žinant, kad netrukus turėsiu nusiimti šią savo padangtę, kaip ir man parodė mūsų Viešpats Jėzus Kristus.</verse>
				<verse number="15">Be to, stengsiuosi, kad po mano iškeliavimo jūs galėtumėte visada turėti šiuos dalykus atmintyje.</verse>
				<verse number="16">Nes mes nesekėme gudriai sugalvotomis pasakomis, kai jums davėme pažinti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus jėgą ir atėjimą, bet buvome jo didybės liudininkai, matę akimis.</verse>
				<verse number="17">Nes jis iš Dievo Tėvo gavo garbę ir šlovę, kai iš tobulos šlovės jam atėjo toks balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš labai patenkintas“.</verse>
				<verse number="18">Ir šitą balsą, atėjusį iš dangaus, mes girdėjome būdami su juo šventame kalne.</verse>
				<verse number="19">Taip pat mes turime patikimesnį pranašystės žodį; gerai darote kreipdami į jį dėmesį, kaip į žibintą, šviečiantį tamsioje vietoje, kol išauš diena, ir dienos žvaigždė patekės jūsų širdyse;</verse>
				<verse number="20">pirmiausiai žinodami tai, kad jokia Rašto pranašystė nėra iš jokio asmeniško aiškinimo.</verse>
				<verse number="21">Nes pranašystė senais laikais neatėjo žmogaus valia, bet šventi Dievo žmonės kalbėjo, kaip jie buvo skatinami Šventosios DVASIOS.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Bet buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie slapta įves smerkiamų erezijų, netgi išsigindami juos nupirkusio Viešpaties, ir užsitrauks greitą pražūtį.</verse>
				<verse number="2">Ir daugelis seks jų pražūtingais keliais; per juos bus piktžodžiaujama tiesos keliui.</verse>
				<verse number="3">Ir per godumą apsimestiniais žodžiais jie prekiaus jumis; jų teismas jau seniai neužtrunka ir jų pasmerkimas nesnaudžia.</verse>
				<verse number="4">Nes jei Dievas nepagailėjo nusidėjusių angelų, bet numetė juos žemyn į pragarą ir atidavė į tamsybės grandines, kad būtų laikomi teismui;</verse>
				<verse number="5">ir nepagailėjo senojo pasaulio, bet išgelbėjo aštuntąjį asmenį Nojų, teisumo skelbėją, užleisdamas tvaną ant bedievių pasaulio;</verse>
				<verse number="6">ir, paversdamas Sodomos bei Gomoros miestus pelenais, pasmerkė juos nuvertimu, padarydamas juos pavyzdžiu tiems, kurie po to gyvens bedieviškai;</verse>
				<verse number="7">ir išgelbėjo teisųjį Lotą, varginamą bjauraus nedorėlių elgesio</verse>
				<verse number="8">(nes tas teisusis, gyvendamas tarp jų, matydamas ir girdėdamas, diena iš dienos vargino savo teisią sielą jų neteisėtais darbais);</verse>
				<verse number="9">Viešpats žino kaip išvaduoti dievotuosius nuo pagundų ir išlaikyti neteisiuosius teismo dienai, kad būtų baudžiami;</verse>
				<verse number="10">bet ypač tuos, kurie vaikšto pagal kūną nešvarumo geisme ir niekina valdžią. Jie įžūlūs, savavaliai, nebijantys piktžodžiauti aukštiesiems.</verse>
				<verse number="11">Tuo tarpu angelai, esantys didesni jėga ir galybe, neatneša prieš juos keikiančio kaltinimo Viešpaties akivaizdon.</verse>
				<verse number="12">Bet šitie, kaip prigimtiniai neprotingi gyvuliai, gimę sugavimui ir sunaikinimui, piktžodžiauja tam, ko nesupranta; ir visiškai pražus savo sugedime;</verse>
				<verse number="13">ir gaus neteisumo atlygį kaip tie, kurie laiko malonumu lėbauti dienos metu. Dė?mės jie yra ir gė?dos, puikuodamiesi savo pačių klaidinimais, puotaudami su jumis;</verse>
				<verse number="14">turėdami akis pilnas svetimavimo ir negalinčias atsitraukti nuo nuodėmės; suviliojantys netvirtas sielas; jie turi širdį, išlavintą godumo pratybomis; prakeikti vaikai,</verse>
				<verse number="15">palikę teisingąjį kelią ir nuklydę sekdami Bosoro sūnaus Balaamo keliu, kuris pamilo neteisumo užmokestį;</verse>
				<verse number="16">bet buvo pabartas dėl savo neteisybės: nebylus asilas, kalbantis žmogaus balsu, uždraudė pranašo beprotystę.</verse>
				<verse number="17">Šitie yra bevandeniai šaltiniai, audros nešiojami debesys; kuriems yra laikoma tamsybės migla per amžius.</verse>
				<verse number="18">Nes kai jie kalba didžius išpūstus tuštybės žodžius, jie per kūno geismus, per daugelį ištvirkavimų privilioja tuos, kurie buvo visiškai pabėgę nuo gyvenančių paklydime.</verse>
				<verse number="19">Jie žada jiems laisvę, patys būdami sugedimo tarnai; nes kurio kas yra nugalėtas, to paties yra pavergiamas.</verse>
				<verse number="20">Nes jei pabėgę nuo pasaulio teršalų per Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimą, jie ir vėl į juos yra įsivėlę ir nugalėti, tai jų galas yra blogesnis nei pradžia.</verse>
				<verse number="21">Nes jiems geriau būtų buvę nepažinti teisumo kelio, negu jį pažinus nusigręžti nuo jiems duoto šventojo įsakymo.</verse>
				<verse number="22">Bet jiems atsitiko pagal teisingą patarlę: „Šuo sugrįžo prie savo vėmalo; ir nuplauta kiaulė – prie voliojimosi purvyne“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Mylimieji, šį antrąjį laišką dabar aš jums rašau; šiuose abiejuose priminimu žadinu jūsų tyras mintis,</verse>
				<verse number="2">kad prisimintumėte anksčiau per šventuosius pranašus kalbėtus žodžius ir įsakymą mūsų – Viešpaties ir Gelbėtojo apaštalų;</verse>
				<verse number="3">žinodami pirmiausia tai, kad paskutinėmis dienomis ateis pašaipūnai, vaikščiojantys pagal savo pačių geismus</verse>
				<verse number="4">ir sakantys: „Kur yra jo atėjimo pažadas? Nes nuo to laiko, kai užmigo tėvai, visa pasilieka, kaip buvo nuo sutvėrimo pradžios“.</verse>
				<verse number="5">Nes jie savo noru yra nežinantys apie tai, kad Dievo žodžiu dangūs buvo nuo seno ir žemė, stovintys iš vandens ir vandenyje,</verse>
				<verse number="6">kuriuo žuvo tuometinis pasaulis, užtvindytas vandeniu,</verse>
				<verse number="7">bet dabartiniai dangūs ir žemė tuo pačiu žodžiu yra taupomi, laikomi ugniai teismo dienai ir bedievių žmonių pražūčiai.</verse>
				<verse number="8">Bet, mylimieji, nebūkite nežinantys šio vieno dalyko, kad viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų kaip viena diena.</verse>
				<verse number="9">Viešpats nėra lėtas dėl savo pažado, kaip kai kurie laiko lėtumu; bet yra ilgai pakantus mums, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi ateitų į atgailą.</verse>
				<verse number="10">Bet Viešpaties diena ateis kaip vagis naktį; kurioje dangūs praeis su dideliu triukšmu, ir elementai sutirps iš didelio karščio, taipogi žemė ir joje esantys darbai bus sudeginti.</verse>
				<verse number="11">Tad kadangi visa tai suirs, tai kokie jūs turėtumėte būti visokiu šventu elgesiu ir dievotumu,</verse>
				<verse number="12">laukdami ir skubindamiesi atėjimui Dievo dienos, kurioje dangūs degdami suirs, ir elementai ištirps iš didelio karščio?</verse>
				<verse number="13">Tačiau pagal jo pažadą mes laukiame naujų dangų ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas.</verse>
				<verse number="14">Todėl, mylimieji, kadangi laukiate šito, stenkitės, kad būtumėte jo rasti taikoje, be dėmės ir nepriekaištingi.</verse>
				<verse number="15">Ir mūsų Viešpaties ilgą pakantumą laikykite išgelbėjimu; kaip ir mūsų mylimas brolis Paulius jums parašė pagal jam duotą išmintį;</verse>
				<verse number="16">kaip ir visuose savo laiškuose, kalbėdamas juose apie tuos dalykus; kuriuose yra sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos nemokytieji ir netvirti iškreipia, kaip ir kitus Raštus, savo pačių pražūčiai.</verse>
				<verse number="17">Todėl jūs, mylimieji, kadangi iš anksto tai žinote, saugokitės, kad ir jūs, nedorėlių nuklydimo nuvesti, nenupultumėte nuo savo tvirtumo.</verse>
				<verse number="18">Bet aukite malonėje ir pažinime mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus. Jam tebūna šlovė ir dabar, ir per amžius. Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="62">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Tai, kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome, ką matėme savo akimis, ką stebėjome ir ką lietė mūsų rankos, apie gyvenimo Žodį</verse>
				<verse number="2">(nes gyvenimas apsireiškė, ir mes jį matėme, ir liudijame, ir skelbiame jums tą amžiną gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir buvo apreikštas mums);</verse>
				<verse number="3">tai, ką matėme ir girdėjome, skelbiame jums, kad ir jūs turėtumėte bendrystę su mumis; ir tikrai mūsų bendrystė yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi.</verse>
				<verse number="4">Ir tai jums rašome, kad jūsų džiaugsmas būtų pilnas.</verse>
				<verse number="5">Tad ši yra žinia, kurią iš jo išgirdome ir jums skelbiame, kad Dievas yra šviesa, ir jame visiškai nėra tamsos.</verse>
				<verse number="6">Jei sakome, kad turime bendrystę su juo, o vaikštome tamsoje, meluojame ir nevykdome tiesos;</verse>
				<verse number="7">bet jei vaikštome šviesoje, kaip jis yra šviesoje, turime bendrystę vienas su kitu, ir jo Sūnaus Jėzaus Kristaus kraujas apvalo mus nuo visos nuodėmės.</verse>
				<verse number="8">Jei sakome, kad neturime nuodėmės, apgaudinėjame save, ir nėra mumyse tiesos.</verse>
				<verse number="9">Jei išpažįstame savo nuodėmes, jis yra ištikimas ir teisingas, kad mums atleistų nuodėmes ir apvalytų mus nuo viso neteisumo.</verse>
				<verse number="10">Jei sakome, kad nenusidėjome, darome jį melagiu, ir nėra mumyse jo žodžio.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Mano vaikeliai, šitai jums rašau, kad nenusidėtumėte. O jei kas nusidėtų, mes turime užtarėją pas Tėvą, Jėzų Kristų, teisųjį;</verse>
				<verse number="2">ir jis yra numaldymas už mūsų nuodėmes; ir ne vien už mūsų, bet ir už viso pasaulio nuodėmes.</verse>
				<verse number="3">Ir tuo mes žinome, kad jį pažįstame, jei laikomės jo įsakymų.</verse>
				<verse number="4">Kas sako: „Aš jį pažįstu“, bet nesilaiko jo įsakymų, yra melagis, ir nėra jame tiesos.</verse>
				<verse number="5">Bet, kas laikosi jo žodžio, tame iš tiesų Dievo meilė yra ištobulinta: tuo žinome, kad mes esame jame.</verse>
				<verse number="6">Kas sako pasiliekąs jame, tas turi ir pats taip vaikščioti, kaip ir jis vaikščiojo.</verse>
				<verse number="7">Broliai, aš nerašau jums naujo įsakymo, bet seną įsakymą, kurį turėjote nuo pradžios. Senasis įsakymas yra žodis, kurį girdėjote nuo pradžios.</verse>
				<verse number="8">Vėlgi, naują įsakymą jums rašau, kuris yra tikras jame ir jumyse, nes tamsa praėjo, ir tikroji šviesa jau šviečia.</verse>
				<verse number="9">Kas sako esąs šviesoje, o nekenčia savo brolio, tas yra tamsoje iki šiol.</verse>
				<verse number="10">Kas myli savo brolį, pasilieka šviesoje, ir nėra jame progos suklupti.</verse>
				<verse number="11">Bet kas nekenčia savo brolio, yra tamsoje ir vaikšto tamsoje, ir nežino, kur eina, nes tamsa apakino jo akis.</verse>
				<verse number="12">Rašau jums, vaikeliai, nes jūsų nuodėmės jums yra atleistos dėl jo vardo.</verse>
				<verse number="13">Rašau jums, tėvai, nes esate pažinę tą, kuris yra nuo pradžios. Rašau jums, jaunuoliai, nes jūs nugalėjote piktąjį. Rašau jums, vaikeliai, nes jūs esate pažinę Tėvą.</verse>
				<verse number="14">Parašiau jums, tėvai, nes jūs esate pažinę tą, kuris yra nuo pradžios. Parašiau jums, jaunuoliai, nes esate stiprūs, ir Dievo žodis pasilieka jumyse, ir jūs nugalėjote piktąjį.</verse>
				<verse number="15">Nemylėkite pasaulio nei to, kas pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės.</verse>
				<verse number="16">Nes visa, kas pasaulyje – kūno geismas ir akių geismas, ir gyvenimo išdidumas – nėra iš Tėvo, bet yra iš pasaulio.</verse>
				<verse number="17">O pasaulis ir jo geismas praeina; bet kas vykdo Dievo valią, pasilieka per amžius.</verse>
				<verse number="18">Vaikeliai, tai paskutinis laikas; ir kaip girdėjote, kad ateis Antikristas, tai jau dabar yra daug antikristų; tuo žinome, kad yra paskutinis laikas.</verse>
				<verse number="19">Jie išėjo iš mūsų, bet jie nebuvo iš mūsų; nes jeigu jie būtų buvę iš mūsų, jie be abejo būtų pasilikę su mumis; bet jie šėjo, kad išaiškėtų, jog jie ne visi buvo iš mūsų.</verse>
				<verse number="20">Bet jūs turite patepimą nuo Šventojo ir viską žinote.</verse>
				<verse number="21">Parašiau jums ne todėl, kad nežinote tiesos, bet todėl, kad ją žinote, ir kad iš tiesos nėra melo.</verse>
				<verse number="22">Kas yra melagis, jei ne tas, kuris neigia, kad Jėzus yra Kristus? Tas yra Antikristas, kuris neigia Tėvą ir Sūnų.</verse>
				<verse number="23">Kas neigia Sūnų, tas neturi Tėvo; (bet) kas pripažįstą Sūnų, turi ir Tėvą.</verse>
				<verse number="24">Todėl tepasilieka jumyse tai, ką girdėjote nuo pradžios. Jeigu tai, ką girdėjote nuo pradžios, pasiliks jumyse, tai ir jūs pasiliksite Sūnuje ir Tėve.</verse>
				<verse number="25">Ir šitas yra pažadas, kurį jis mums pažadėjo, – amžinasis gyvenimas.</verse>
				<verse number="26">Aš jums tai parašiau apie tuos, kurie jus suvedžioja.</verse>
				<verse number="27">Bet patepimas, kurį jūs iš jo gavote, pasilieka jumyse, ir jums nereikia, kad kas jus mokytų; bet kaip tas patepimas jus visko moko ir yra tiesa, o ne melas, ir kaip jis jus išmokė, jūs jame pasiliksite.</verse>
				<verse number="28">O dabar, vaikeliai, pasilikite jame; kad, kai jis pasirodys, mes turėtume pasitikėjimo ir nebūtume prieš jį sugėdinti jam ateinant.</verse>
				<verse number="29">Jei žinote, kad jis teisus, žinote, kad kiekvienas, kuris daro teisumą, yra iš jo gimęs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Štai kokią meilę mums yra davęs Tėvas, kad mes būtume vadinami Dievo sūnumis; pasaulis todėl mūsų nepažįsta, nes nepažino jo.</verse>
				<verse number="2">Mylimieji, dabar mes esame Dievo sūnūs, bet dar nepasirodo, kas mes būsime; tačiau mes žinome, kad, kai jis pasirodys, mes būsime kaip jis; nes mes jį pamatysime, koks jis yra.</verse>
				<verse number="3">Ir kiekvienas, turintis šią viltį jame, ištyrina save, kaip ir jis yra tyras.</verse>
				<verse number="4">Kas daro nuodėmę, tas pažeidžia ir įstatymą, nes nuodėmė yra įstatymo pažeidimas.</verse>
				<verse number="5">Ir jūs žinote, kad jis buvo apreikštas, kad pašalintų mūsų nuodėmes; ir jame nėra nuodėmės.</verse>
				<verse number="6">Kas pasilieka jame, tas nenusideda; kas nusideda, tas nėra jo matęs nei jo pažinęs.</verse>
				<verse number="7">Vaikeliai, niekas jūsų tenesuklaidina; kas daro teisumą, tas yra teisus, kaip ir jis yra teisus.</verse>
				<verse number="8">Kas daro nuodėmę, yra iš velnio; nes velnias nusideda nuo pradžios. Dėl to buvo apreikštas Dievo Sūnus, kad sunaikintų velnio darbus.</verse>
				<verse number="9">Kas gimęs iš Dievo, tas nedaro nuodėmės, nes jo sėkla pasilieka jame; ir jis negali nusidėti, nes yra gimęs iš Dievo.</verse>
				<verse number="10">Tame išaiškėja Dievo vaikai ir velnio vaikai: kas nedaro teisumo, tas nėra iš Dievo, nei tas, kuris nemyli savo brolio.</verse>
				<verse number="11">Nes šita yra žinia, kurią girdėjote nuo pradžios, kad mylėtume vienas kitą.</verse>
				<verse number="12">Ne kaip Kainas, kuris buvo iš to piktojo ir nužudė savo brolį. Ir kodėl jį nužudė? Kadangi jo darbai buvo pikti, o jo brolio – teisūs.</verse>
				<verse number="13">Nesistebėkite, mano broliai, jei pasaulis jūsų nekenčia.</verse>
				<verse number="14">Mes žinome, kad perėjome iš mirties į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas nemyli savo brolio, tas pasilieka mirtyje.</verse>
				<verse number="15">Kiekvienas, nekenčiantis savo brolio, yra žmogžudys; o jūs žinote, kad žmogžudys neturi jame pasiliekančio amžinojo gyvenimo.</verse>
				<verse number="16">Tuo mes pažįstame Dievo meilę, nes jis už mus paguldė savo gyvybę; ir mes turime guldyti savo gyvybes už brolius.</verse>
				<verse number="17">Bet kas turi šio pasaulio gėrybių ir mato savo brolį stokojantį, ir jam užrakina savo užuojautos vidurius, kaipgi jame gyvena Dievo meilė?</verse>
				<verse number="18">Mano vaikeliai, nemylėkime žodžiu nei liežuviu, bet darbu ir tiesa.</verse>
				<verse number="19">Ir tuo mes žinome, kad esame iš tiesos, ir jo akivaizdoje užtikrinsime savo širdis.</verse>
				<verse number="20">Nes jei mūsų širdis mus smerkia, Dievas yra didesnis už mūsų širdį ir viską žino.</verse>
				<verse number="21">Mylimieji, jei mūsų širdis mūsų nesmerkia, tuomet turime pasitikėjimą Dievo link.</verse>
				<verse number="22">Ir ko beprašome, iš jo gauname, nes laikomės jo įsakymų ir darome tai, kas patinkama jo akyse.</verse>
				<verse number="23">Ir šitas yra jo įsakymas: kad mes tikėtume į jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardą ir mylėtume vienas kitą, kaip jis davė mums įsakymą.</verse>
				<verse number="24">Ir kas laikosi jo įsakymų, gyvena jame, ir jis jame. Ir tuo mes žinome, kad jis pasilieka mumyse – per Dvasią, kurią jis mums yra davęs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Mylimieji, netikėkite kiekviena dvasia, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes daug netikrų pranašų yra išėjusių į pasaulį.</verse>
				<verse number="2">Tuo pažinkite Dievo Dvasią: kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų, atėjusį kūne, yra iš Dievo,</verse>
				<verse number="3">o kiekviena dvasia, kuri neišpažįsta Jėzaus Kristaus, atėjusio kūne, nėra iš Dievo; ir šita yra ta Antikristo dvasia, apie kurią jūs girdėjote, kad ji turi ateiti; ir jau dabar ji yra pasaulyje.</verse>
				<verse number="4">Jūs esate iš Dievo, vaikeliai, ir nugalėjote juos; nes tas, kuris yra jumyse, didesnis už tą, kuris yra pasaulyje.</verse>
				<verse number="5">Jie yra iš pasaulio, todėl kalba iš pasaulio, ir pasaulis jų klausosi.</verse>
				<verse number="6">Mes esame iš Dievo; kas pažįsta Dievą, klausosi mūsų; kas nėra iš Dievo, mūsų nesiklauso. Tuo pažįstame tiesos dvasią ir klaidos dvasią.</verse>
				<verse number="7">Mylimieji, mylėkime vienas kitą, nes meilė yra iš Dievo; ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą.</verse>
				<verse number="8">Kas nemyli, tas nepažįsta Dievo; nes Dievas yra meilė.</verse>
				<verse number="9">Tame mums buvo apreikšta Dievo meilė, nes Dievas siuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad per jį gyventume.</verse>
				<verse number="10">Tame yra meilė, ne kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir siuntė savo Sūnų būti numaldymu už mūsų nuodėmes.</verse>
				<verse number="11">Mylimieji, jei Dievas taip mus pamilo, tai ir mes turime mylėti vienas kitą.</verse>
				<verse number="12">Niekas niekados nėra matęs Dievo. Jei mylime vienas kitą, Dievas gyvena mumyse, ir jo meilė yra ištobulinta mumyse.</verse>
				<verse number="13">Tuo mes žinome, kad gyvename jame ir jis mumyse, nes jis mums yra davęs iš savo Dvasios.</verse>
				<verse number="14">Ir mes matėme ir liudijame, kad Tėvas siuntė Sūnų būti pasaulio Gelbėtoju.</verse>
				<verse number="15">Kas išpažins, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, tame gyvena Dievas, ir jis Dieve.</verse>
				<verse number="16">Ir mes pažinome ir įtikėjome meile, kurios Dievas turi mūsų link. Dievas yra meilė; ir kas gyvena meilėje, gyvena Dieve, ir Dievas jame.</verse>
				<verse number="17">Tame mūsų meilė yra ištobulinta, kad mes turėtume drąsos teismo dieną; nes koks yra jis, tokie ir mes esame šiame pasaulyje.</verse>
				<verse number="18">Meilėje nėra baimės; bet tobula meilė išvaro baimę, nes baimė turi kančią. Tas, kas bijo, nėra ištobulintas meilėje.</verse>
				<verse number="19">Mes mylime jį, nes jis pirmas mus pamilo.</verse>
				<verse number="20">Jei kas sako: „Aš myliu Dievą“, o nekenčia savo brolio, tas yra melagis; nes kas nemyli savo brolio, kurį yra matęs, kaipgi gali mylėti Dievą, kurio nėra matęs?</verse>
				<verse number="21">Ir šitą įsakymą mes turime iš jo, kad tas, kuris myli Dievą, myli ir savo brolį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Kas tiki, kad Jėzus yra Kristus, tas yra gimęs iš Dievo; ir kiekvienas, kuris myli gimdytoją, myli ir iš jo pagimdytąjį.</verse>
				<verse number="2">Tuo žinome, kad mylime Dievo vaikus, kai mylime Dievą ir laikomės jo įsakymų.</verse>
				<verse number="3">Nes tai yra Dievo meilė, kad laikomės jo įsakymų; o jo įsakymai nėra sunkūs.</verse>
				<verse number="4">Nes kas yra gimęs iš Dievo, nugali pasaulį; ir ši yra pergalė, nugalinti pasaulį – mūsų tikėjimas.</verse>
				<verse number="5">Kas yra nugalintis pasaulį, jei ne tas, kuris tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus?</verse>
				<verse number="6">Tai yra tas, kuris atėjo per vandenį ir kraują – Jėzus Kristus; ne vien per vandenį, bet per vandenį ir kraują. Ir tai yra Dvasia, kuri liudija, nes Dvasia yra tiesa.</verse>
				<verse number="7">Nes yra trys, liudijantys danguje: Tėvas, Žodis ir Šventoji DVASIA; ir šitie trys yra viena.</verse>
				<verse number="8">Ir yra trys, liudijantys žemėje: Dvasia ir vanduo, ir kraujas; ir šitie trys sutaria viename.</verse>
				<verse number="9">Jei mes priimame žmonių liudijimą, Dievo liudijimas yra didesnis; nes šitas yra Dievo liudijimas, kurį jis yra paliudijęs apie savo Sūnų.</verse>
				<verse number="10">Kas tiki į Dievo Sūnų, tas turi liudijimą savyje; kas netiki Dievu, tas padarė jį melagiu, kadangi netiki liudijimu, kurį Dievas liudijo apie savo Sūnų.</verse>
				<verse number="11">Ir šitas yra liudijimas, kad Dievas mums davė amžinąjį gyvenimą, ir tas gyvenimas yra jo Sūnuje.</verse>
				<verse number="12">Kas turi Sūnų, tas turi gyvenimą; o kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo.</verse>
				<verse number="13">Tai parašiau jums, kurie tikite į Dievo Sūnaus vardą; kad žinotumėte, jog turite amžinąjį gyvenimą ir kad tikėtumėte į Dievo Sūnaus vardą.</verse>
				<verse number="14">Ir šis yra pasitikėjimas, kurį turime jame, kad, jei ko prašome pagal jo valią, jis mus išklauso;</verse>
				<verse number="15">ir jei žinome, kad jis mus išklauso, ko tik prašome, mes žinome, kad esame gavę prašinius, kurių iš jo prašėme.</verse>
				<verse number="16">Jei kas mato savo brolį nusidedant nuodėme, kuri nėra iki mirčiai, tas prašys, ir jis duos jam gyvenimą, tiems, kurie nenusideda iki mirčiai. Yra nuodėmė iki mirčiai; aš nesakau, kad jis melstųsi už ją.</verse>
				<verse number="17">Visas neteisumas yra nuodėmė; bet yra nuodėmė ne iki mirčiai.</verse>
				<verse number="18">Mes žinome, kad kiekvienas, gimęs iš Dievo, nenusideda; bet iš Dievo pagimdytasis save saugo, ir tas piktasis jo nepaliečia.</verse>
				<verse number="19">Mes žinome, kad esame iš Dievo, o visas pasaulis guli piktybėje.</verse>
				<verse number="20">Ir žinome, kad Dievo Sūnus yra atėjęs ir davęs mums supratimą, kad pažintume tą tikrąjį, ir esame tame tikrajame – jo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Šis yra tikrasis Dievas ir amžinasis gyvenimas.</verse>
				<verse number="21">Vaikeliai, saugokitės stabų. Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="63">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Vyresnysis išrinktajai poniai ir jos vaikams, kuriuos myliu tiesoje; ir ne tik aš, bet ir visi, pažinusieji tiesą;</verse>
				<verse number="2">dėl tiesos, kuri gyvena mumyse ir bus su mumis per amžius.</verse>
				<verse number="3">Malonė tebūna su jumis, gailestingumas ir ramybė nuo Dievo Tėvo ir nuo Viešpaties Jėzaus Kristaus, Tėvo Sūnaus, tiesoje ir meilėje.</verse>
				<verse number="4">Aš didžiai nudžiugau, kad iš tavo vaikų radau vaikščiojančių tiesoje, kaip mes gavome įsakymą iš Tėvo.</verse>
				<verse number="5">O dabar meldžiu tave, ponia, ne tarsi parašiau tau naują įsakymą, bet tą, kurį turėjome nuo pradžios, kad mylėtume vienas kitą.</verse>
				<verse number="6">Ir tai yra meilė, kad vaikštome pagal jo įsakymus. Šis yra įsakymas: kad, kaip girdėjote nuo pradžios, vaikščiotumėte tame.</verse>
				<verse number="7">Nes daug klaidintojų įėjo į pasaulį, kurie neišpažįsta, kad Jėzus Kristus atėjo kūne. Šitas yra klaidintojas ir Antikristas.</verse>
				<verse number="8">Žiūrėkite savęs, kad neprarastume to, ką dirbome, bet kad gautume pilną atlygį.</verse>
				<verse number="9">Kas nusižengia ir nepasilieka Kristaus moksle, tas neturi Dievo. Kas pasilieka Kristaus moksle, tas turi ir Tėvą, ir Sūnų.</verse>
				<verse number="10">Jei kas ateina pas jus ir neatneša šio mokslo, nepriimkite jo į savo namus nei jo nesveikinkite;</verse>
				<verse number="11">nes kas jį sveikina, yra jo piktų darbų dalininkas.</verse>
				<verse number="12">Turėdamas daug ką jums parašyti, nenoriu rašyti popieriumi ir rašalu, bet tikiuosi ateiti pas jus ir pakalbėti akis į akį, kad mūsų džiaugsmas būtų pilnas.</verse>
				<verse number="13">Tave sveikina išrinktosios tavo sesers vaikai. Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="64">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Vyresnysis, labai mylimam Gajui, kurį aš myliu tiesoje.</verse>
				<verse number="2">Mylimasis, viršum visko trokštu, kad klestėtum ir būtum sveikas, kaip ir tavo siela klesti.</verse>
				<verse number="3">Nes aš didžiai pradžiugau, kai atėjo broliai ir paliudijo apie tiesą, esančią tavyje, kaip tu vaikštai tiesoje.</verse>
				<verse number="4">Neturiu didesnio džiaugsmo, kaip girdėti, kad mano vaikai vaikšto tiesoje.</verse>
				<verse number="5">Mylimasis, tu ištikimai darai, ką bedarai broliams ir ateiviams;</verse>
				<verse number="6">kurie paliudijo apie tavo geraširdiškumą bažnyčios akivaizdoje; gerai padarysi, jei dievotai juos išleisi kelionėn;</verse>
				<verse number="7">nes jie išvyko dėl jo vardo, nieko neimdami iš pagonių.</verse>
				<verse number="8">Todėl mes turime tokius priimti, kad būtume tiesos bendrapagalbininkai.</verse>
				<verse number="9">Aš parašiau bažnyčiai, bet Diotrefas, mėgstantis turėti pranašumą tarp jų, mūsų nepriima.</verse>
				<verse number="10">Todėl, jei ateisiu, prisiminsiu jo darbus, kuriuos jis daro plepėdamas prieš mus piktais žodžiais; ir tuo nepasitenkina – nei pats nepriima brolių, nei neleidžia norintiems ir išmeta juos iš bažnyčios.</verse>
				<verse number="11">Mylimasis, nesek tuo, kas pikta, bet tuo, kas gera. Kas daro gera, tas yra iš Dievo; bet kas daro pikta, tas nėra matęs Dievo.</verse>
				<verse number="12">Demetrijus turi gerus atsiliepimus iš visų ir iš pačios tiesos; taip, ir mes liudijame; ir jūs žinote, kad mūsų liudijimas yra tikras.</verse>
				<verse number="13">Aš turiu daug ką parašyti, tačiau tau nerašysiu rašalu ir plunksna;</verse>
				<verse number="14">bet tikiuosi, netrukus tave pamatysiu, ir mes pakalbėsime akis į akį. Tebūna tau ramybė. Tave sveikina mūsų draugai. Sveikink draugus pavardžiui.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="65">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Judas, Jėzaus Kristaus tarnas ir Jokūbo brolis, Dievo Tėvo pašvęstiesiems ir išsaugotiems Jėzuje Kristuje, ir pašauktiems:</verse>
				<verse number="2">tepadaugėja jums gailestingumas ir ramybė, ir meilė.</verse>
				<verse number="3">Mylimieji, kai sutelkiau visą stropumą jums rašyti apie bendrą išgelbėjimą, buvo reikalinga man jums parašyti ir jus paraginti, kad uoliai kovotumėte už tikėjimą, kuris buvo vieną kartą duotas šventiesiems.</verse>
				<verse number="4">Nes vogčiomis įslinko kai kurie žmonės, kurie nuo seno paskirti šitam pasmerkimui, bedieviai, paverčiantys mūsų Dievo malonę į gašlumą ir neigiantys vienintelį Viešpatį Dievą ir mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.</verse>
				<verse number="5">Todėl noriu jums priminti, nors jūs vieną kartą tai žinojote, kaip Viešpats, išgelbėjęs tautą iš Egipto šalies, po to sunaikino tuos, kurie netikėjo.</verse>
				<verse number="6">Ir angelus, kurie nesilaikė savo pirmosios padėties, bet paliko savo buveinę, jis yra išlaikęs amžinose grandinėse po tamsa, didžiosios dienos teismui.</verse>
				<verse number="7">Kaip Sodoma bei Gomora ir miestai aplink juos, tokiu pat būdu atsidavę paleistuvystei ir nuėję paskui kitokį kūną, yra išstatyti pavyzdžiu, kentėdami amžinosios ugnies kerštą.</verse>
				<verse number="8">Taip pat ir šitie ištvirkę sapnuotojai suteršia kūną, išniekina viešpatystę ir kalba pikta apie aukštuosius.</verse>
				<verse number="9">Tačiau arkangelas Mykolas, varžydamasis su velniu, ginčydamasis dėl Mozės kūno, nedrįso pateikti prieš jį keikiančio kaltinimo, bet tarė: „Tebara tave Viešpats“.</verse>
				<verse number="10">Bet šitie kalba pikta apie tai, ko nežino, bet ką žino iš prigimties kaip neprotingi gyvuliai, tame jie save gadina.</verse>
				<verse number="11">Vargas jiems! Nes jie nuėjo Kaino keliu ir dėl atlygio godžiai nubėgo paskui Balaamo nuklydimą, ir pražuvo Korės prieštaravime.</verse>
				<verse number="12">Šitie yra dė?mės jūsų geraširdiškumo pokyliuose, kai jie su jumis puotauja, ganydami save be baimės; jie yra bevandeniai debesys, nešiojami vėjų; medžiai, kurių vaisius išdžiūvęs, bevaisiai, du kartus mirę, išrauti su šaknimis;</verse>
				<verse number="13">šėlstančios jūros bangos, išputojančios savo pačių gėdą; klajojančios žvaigždės, kurioms yra išlaikyta juodžiausia tamsa per amžius.</verse>
				<verse number="14">Ir Henochas, septintasis nuo Adomo, taipogi apie šituos pranašavo sakydamas: „Štai ateina Viešpats su dešimt tūkstančių savo šventųjų</verse>
				<verse number="15">įvykdyti teismą visiems ir įtikinti visus tarp jų esančius bedievius dėl visų jų bedieviškų darbų, kuriuos jie bedieviškai vykdė, ir dėl visų jų šiurkščių kalbų, kurias bedieviai nusidėjėliai kalbėjo prieš jį“.</verse>
				<verse number="16">Šitie yra murmėtojai, besiskundžiantys, vaikštantys pagal savo geismus; ir jų burna kalba didžiai išpūstus žodžius, rodant susižavėjimą žmonių asmenimis dėl naudos.</verse>
				<verse number="17">Bet, mylimieji, jūs prisiminkite mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalų anksčiau kalbėtus žodžius;</verse>
				<verse number="18">kaip jie jums sakė, kad paskutiniu laiku bus išjuokėjų, kurie vaikščios pagal savo pačių bedieviškus geismus.</verse>
				<verse number="19">Šitie yra tie, kurie atskiria save, jusliniai, neturintys Dvasios.</verse>
				<verse number="20">Bet jūs, mylimieji, statydami save ant savo švenčiausio tikėjimo, melsdamiesi Šventojoje DVASIOJE,</verse>
				<verse number="21">išlaikykite save Dievo meilėje, laukdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo amžinam gyvenimui.</verse>
				<verse number="22">Ir vienų gailėkitės, išlaikydami skirtumą;</verse>
				<verse number="23">o kitus gelbėkite su baime, ištraukdami juos iš ugnies; nekęsdami netgi drabužio, sutepto kūnu.</verse>
				<verse number="24">Na, o tam, kuris pajėgus jus išsaugoti nuo griuvimo ir pristatyti jus nepriekaištingus savo šlovės akivaizdoje su begaliniu džiaugsmu,</verse>
				<verse number="25">vieninteliam išmintingajam Dievui mūsų Gelbėtojui tebūna šlovė ir didybė, viešpatystė ir valdžia tiek dabar, tiek ir visada. Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="66">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Jėzaus Kristaus Apreiškimas, kurį jam davė Dievas, kad parodytų savo tarnams tai, kas turi netrukus įvykti; ir pasiuntęs jis parodė tai per savo angelą savo tarnui Jonui,</verse>
				<verse number="2">kuris liudija Dievo žodį ir Jėzaus Kristaus liudijimą, ir visa, ką matė.</verse>
				<verse number="3">Palaimintas tas, kuris skaito, ir tie, kurie klausosi šios pranašystės žodžių ir laikosi to, kas joje surašyta; nes laikas yra čia pat.</verse>
				<verse number="4">Jonas, septynioms bažnyčioms, esančioms Azijoje: malonė tebūna jums ir ramybė nuo to, kuris yra ir kuris buvo, ir kuris ateina; ir nuo septynių Dvasių, kurios yra prieš jo sostą;</verse>
				<verse number="5">ir nuo Jėzaus Kristaus, kuris yra ištikimasis liudytojas, mirusiųjų pirmagimis ir žemės karalių kunigaikštis. Tam, kuris mus pamilo ir nuplovė mus nuo mūsų nuodėmių savo kraujyje,</verse>
				<verse number="6">ir padarė mus karaliais ir kunigais Dievui ir savo Tėvui; jam tebūna šlovė ir viešpatystė per amžių amžius. Amen.</verse>
				<verse number="7">Štai jis ateina su debesimis; ir regės jį kiekviena akis, taip pat ir tie, kurie jį perdūrė; ir visos žemės giminės dėl jo aimanuos. Taip, Amen.</verse>
				<verse number="8">„Aš esu Alfa ir Omega, pradžia ir pabaiga“, – sako Viešpats, kuris yra ir kuris buvo, ir kuris ateina, Visagalis.</verse>
				<verse number="9">Aš, Jonas, kuris esu ir jūsų brolis, ir draugas suspaudime, ir karalystėje, ir kantrume Jėzaus Kristaus, buvau saloje, kuri vadinama Patmu, dėl Dievo žodžio ir dėl Jėzaus Kristaus liudijimo.</verse>
				<verse number="10">Aš buvau Dvasioje Viešpaties dieną ir išgirdau sau už nugaros didį balsą, kaip trimito,</verse>
				<verse number="11">sakantį: „Aš esu Alfa ir Omega, pirmasis ir paskutinysis“ ir: „Ką matai, užrašyk į knygą ir nusiųsk tai septynioms bažnyčioms, kurios yra Azijoje: į Efezą ir į Smirną, ir į Pergamą, ir į Tiatyrus, ir į Sardus, ir į Filadelfiją, ir į Laodikėją“.</verse>
				<verse number="12">Ir atsigręžiau pažiūrėti balso, kuris kalbėjo su manimi. Ir atsisukęs pamačiau septynias auksines žvakides;</verse>
				<verse number="13">o septynių žvakidžių viduryje – vieną panašų į žmogaus Sūnų, apsivilkusį pėdas siekiančiu drabužiu ir apsijuosusį apie krūtinę auksine juosta.</verse>
				<verse number="14">Jo galva ir plaukai buvo balti kaip vilna, balti kaip sniegas; o jo akys – kaip ugnies liepsna;</verse>
				<verse number="15">o jo kojos panašios į gryną varį, tarsi jos degtų krosnyje; o jo balsas kaip daugelio vandenų garsas.</verse>
				<verse number="16">Ir savo dešinėje rankoje jis turėjo septynias žvaigždes, o iš jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas; o jo veidas – kaip savo stiprumu šviečianti saulė.</verse>
				<verse number="17">Ir kai jį pamačiau, kritau prie jo kojų kaip negyvas. Ir jis uždėjo ant manęs savo dešinę ranką, sakydamas man: „Nebijok; aš esu pirmasis ir paskutinysis,</verse>
				<verse number="18">gyvasis, ir buvau miręs; ir štai aš esu amžinai gyvas, Amen; ir turiu pragaro bei mirties raktus.</verse>
				<verse number="19">Užrašyk tai, ką matei ir tai, kas yra, ir tai, kas bus po to;</verse>
				<verse number="20">paslaptis septynių žvaigždžių, kurias matei mano dešinėje rankoje, ir septynių auksinių žvakidžių. Septynios žvaigždės yra septynių bažnyčių angelai, o septynios žvakidės, kurias matei, yra septynios bažnyčios“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">„Efezo bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai sako tas, kuris savo dešinėje rankoje laiko septynias žvaigždes, kuris vaikšto tarp septynių auksinių žvakidžių;</verse>
				<verse number="2">aš žinau tavo darbus ir tavo triūsą, ir tavo kantrybę, ir kaip negali pakęsti piktųjų; ir ištyrei tuos, kurie sakosi esą apaštalai, tačiau nėra, ir radai juos esant melagiais;</verse>
				<verse number="3">ir iškentei, ir turėjai kantrybės, ir triūsei dėl mano vardo, ir nenusilpai.</verse>
				<verse number="4">Tačiau aš kai ką turiu prieš tave, nes palikai savo pirmąją meilę.</verse>
				<verse number="5">Todėl prisimink, nuo kur esi nupuolęs, ir atgailauk, ir daryk pirmuosius darbus; o jei ne, aš greitai ateisiu pas tave ir pašalinsiu tavo žvakidę iš jos vietos, jei neatgailausi.</verse>
				<verse number="6">Bet tu turi tai, kad nekenti nikolaitų darbų, kurių ir aš nekenčiu’.</verse>
				<verse number="7">Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms: ‘Tam, kuris nugali, duosiu valgyti nuo gyvybės medžio, kuris yra Dievo rojaus viduryje’.</verse>
				<verse number="8">Ir bažnyčios Smirnoje angelui rašyk: ‘Tai sako pirmasis ir paskutinysis, kuris buvo miręs ir yra gyvas;</verse>
				<verse number="9">žinau tavo darbus ir suspaudimą, ir skurdą (bet tu esi turtingas), ir žinau piktžodžiavimą tų, kurie sakosi esą žydai, tačiau nėra, bet yra Šėtono sinagoga.</verse>
				<verse number="10">Nebijok nieko, ką kentėsi: štai velnias įmes kai kuriuos iš jūsų į kalėjimą, kad būtumėte išbandyti; ir turėsite dešimt dienų suspaudimo; būk ištikimas iki mirties, ir tau duosiu gyvenimo vainiką’.</verse>
				<verse number="11">Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms: ‘Kas nugali, tas nenukentės nuo antrosios mirties’.</verse>
				<verse number="12">Ir bažnyčios Pergame angelui rašyk: Tai sako tas, kuris turi aštrų kalaviją su dviem ašmenimis;</verse>
				<verse number="13">žinau tavo darbus ir kur gyveni – kur yra Šėtono sostas; ir tvirtai laikaisi mano vardo, ir neišsigynei mano tikėjimo, netgi tomis dienomis, kai Antipas, mano ištikimas liudytojas, buvo nužudytas tarp jūsų, kur gyvena Šėtonas.</verse>
				<verse number="14">Bet turiu kai ką prieš tave, nes ten turi besilaikančių mokslo Balaamo, kuris mokė Balaką įmesti sukluptį Izraelio vaikų akivaizdon, kad valgytų tai, kas paaukota stabams, ir kad paleistuvautų.</verse>
				<verse number="15">Taip ir tu turi besilaikančių nikolaitų mokslo, ko aš nekenčiu.</verse>
				<verse number="16">Atgailauk; o jei ne, greitai pas tave ateisiu ir kovosiu prieš juos savo burnos kalaviju’.</verse>
				<verse number="17">Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms: ‘Tam, kuris nugali, duosiu valgyti paslėptos manos ir duosiu jam baltą akmenį ir akmenyje įrašytą naują vardą, kurio nežino niekas, išskyrus tą, kuris jį gauna’.</verse>
				<verse number="18">Ir bažnyčios Tiatyruose angelui rašyk: ‘Tai sako Dievo Sūnus, kuris turi akis kaip ugnies liepsna, ir jo kojos kaip grynas varis;</verse>
				<verse number="19">žinau tavo darbus ir geraširdiškumą, ir tarnavimą, ir tikėjimą, ir tavo kantrumą, ir tavo darbus; ir paskutiniųjų yra daugiau, negu pirmųjų.</verse>
				<verse number="20">Tačiau turiu prieš tave kai ką, nes leidi tai moteriai Jezabelei, vadinančiai save pranaše, mokyti ir suvilioti mano tarnus, kad paleistuvautų bei valgytų tai, kas paaukota stabams.</verse>
				<verse number="21">Ir aš jai daviau laiko atgailauti dėl savo paleistuvystės; bet ji neatgailavo.</verse>
				<verse number="22">Štai aš įmesiu ją į patalą, o su ja svetimaujančius – į didelį suspaudimą, jeigu jie neatgailaus dėl savo darbų.</verse>
				<verse number="23">Ir nužudysiu jos vaikus mirtimi; ir visos bažnyčios žinos, kad aš esu tas, kuris tiria inkstus ir širdis; ir duosiu kiekvienam iš jūsų pagal jūsų darbus.</verse>
				<verse number="24">Bet sakau jums ir kitiems, esantiems Tiatyruose, kurie neturi šito mokslo ir kurie, kaip sakosi, nėra pažinę Šėtono gelmių; aš ant jūsų neužkrausiu kitos naštos.</verse>
				<verse number="25">Bet tai, ką jau turite, tvirtai laikykite, kol ateisiu.</verse>
				<verse number="26">O tam, kuris nugali ir laikosi mano darbų iki galo, aš duosiu valdžią tautoms;</verse>
				<verse number="27">ir jis valdys jas geležine lazda; kaip puodžiaus indai jie bus sudaužyti į šukes, kaip ir aš gavau iš savo Tėvo.</verse>
				<verse number="28">Ir jam duosiu ryto žvaigždę’.</verse>
				<verse number="29">Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">„Ir bažnyčios Sarduose angelui rašyk: ‘Tai sako tas, kuris turi septynias Dievo Dvasias ir septynias žvaigždes; žinau tavo darbus, kad turi vardą, jog esi gyvas, bet esi miręs.</verse>
				<verse number="2">Būk budrus ir sustiprink tai, kas dar likę, kas yra prie mirties, nes aš neradau tavo darbų, tobulų Dievo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="3">Todėl prisimink, kaip gavai ir girdėjai, ir tvirtai laikyk, ir atgailauk. Taigi, jei nebudėsi, aš užeisiu ant tavęs kaip vagis, ir nežinosi, kurią valandą ant tavęs užeisiu.</verse>
				<verse number="4">Tu turi keletą vardų ir Sarduose, kurie nesuteršė savo drabužių; ir jie vaikščios su manimi baltais drabužiais, nes jie yra verti.</verse>
				<verse number="5">Kas nugali, tas bus apvilktas baltu drabužiu; ir aš neištrinsiu jo vardo iš gyvenimo knygos, bet išpažinsiu jo vardą savo Tėvo akivaizdoje ir jo angelų akivaizdoje’.</verse>
				<verse number="6">Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms.</verse>
				<verse number="7">Ir bažnyčios Filadelfijoje angelui rašyk: ‘Tai sako šventasis, tikrasis, turintis Dovydo raktą, tas, kuris atrakina, ir niekas neužrakina; ir užrakina, ir niekas neatrakina;</verse>
				<verse number="8">žinau tavo darbus; štai paruošiau priešais tave atviras duris, ir niekas negali jų užrakinti; nes tu turi mažai stiprybės, bet laikeisi mano žodžio ir neišsigynei mano vardo.</verse>
				<verse number="9">Štai aš padarysiu tuos iš Šėtono sinagogos, kurie sakosi esą žydai, o nėra, bet meluoja; štai padarysiu, kad jie ateitų ir garbintų prie tavo kojų ir žinotų, kad aš pamilau tave.</verse>
				<verse number="10">Kadangi išsaugojai mano kantrybės žodį, tai ir aš apsaugosiu tave nuo gundymo valandos, ateisiančios ant viso pasaulio, kad išbandytų gyvenančius žemėje.</verse>
				<verse number="11">Štai aš greitai ateinu; tvirtai laikyk tai, ką turi, kad niekas neatimtų tavo vainiko.</verse>
				<verse number="12">Kas nugali, tą padarysiu stulpu mano Dievo šventykloje, ir jis nebeišeis laukan; ir ant jo užrašysiu mano Dievo vardą ir mano Dievo miesto vardą, naujosios Jeruzalės, nužengiančios iš dangaus nuo mano Dievo; ir ant jo užrašysiu savo naują vardą’.</verse>
				<verse number="13">Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms.</verse>
				<verse number="14">Ir laodikėjiečių bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai sako Amen, ištikimasis ir tikrasis liudytojas, Dievo kūrinijos pradžia;</verse>
				<verse number="15">žinau tavo darbus, kad esi nei šaltas, nei karštas; norėčiau, kad būtum šaltas arba karštas.</verse>
				<verse number="16">Tad kadangi esi drungnas, o nei šaltas, nei karštas, aš išspjausiu tave iš savo burnos.</verse>
				<verse number="17">Kadangi sakai: ‘Esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nereikia’; o nežinai, kad esi vargšas ir apgailėtinas, ir beturtis, ir aklas, ir nuogas;</verse>
				<verse number="18">patariu tau pirkti iš manęs aukso, išbandyto ugnyje, kad būtumei turtingas; ir baltą drabužį, kad būtumei apsirengęs, ir kad nepasirodytų tavo nuogumo gėda; ir pasitepk akis akių tepalu, kad regėtum.</verse>
				<verse number="19">Visus, kuriuos myliu, aš baru ir baudžiu; todėl būk uolus ir atgailauk.</verse>
				<verse number="20">Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas girdi mano balsą ir atidaro duris, aš įeisiu pas jį ir su juo vakarieniausiu, ir jis su manimi.</verse>
				<verse number="21">Kas nugali, tam duosiu atsisėsti su manimi mano soste, kaip ir aš nugalėjau ir atsisėdau su savo Tėvu jo soste’.</verse>
				<verse number="22">Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Po to aš pažiūrėjau, ir štai buvo atvertos durys danguje; ir pirmasis balsas, kurį išgirdau, buvo tarsi trimito, kalbančio su manimi; kuris tarė: „Užženk čionai, ir aš tau parodysiu tai, kas turės būti po to“.</verse>
				<verse number="2">Ir tuoj pat aš buvau dvasioje; ir štai danguje buvo pastatytas sostas, ir vienas sėdėjo soste.</verse>
				<verse number="3">Ir tas sėdintysis žiūrint buvo panašus į jaspio ir sardžio akmenį; ir aplink sostą buvo vaivorykštė, žiūrint panaši į smaragdą.</verse>
				<verse number="4">O aplink sostą buvo dvidešimt keturi sostai, ir tuose sostuose mačiau sėdinčius dvidešimt keturis vyresniuosius, apsivilkusius baltais drabužiais; o ant savo galvų jie turėjo aukso vainikus.</verse>
				<verse number="5">Ir nuo to sosto ėjo žaibai ir griaustiniai, ir balsai; ir prieš sostą buvo septyni degantys ugnies žibintai, kurie yra septynios Dievo Dvasios.</verse>
				<verse number="6">Ir prieš sostą buvo stiklo jūra, panaši į krištolą; o sosto viduryje ir aplink sostą buvo keturi žvėrys, pilni akių iš priekio ir iš nugaros.</verse>
				<verse number="7">Ir pirmasis žvėris buvo panašus į liūtą, ir antrasis žvėris panašus į veršį, ir trečiasis žvėris turėjo veidą kaip žmogaus, ir ketvirtasis žvėris buvo panašus į skrendantį erelį.</verse>
				<verse number="8">O tie keturi žvėrys, kiekvienas iš jų aplink save turėjo po šešis sparnus; ir jie viduje buvo pilni akių; ir jie nesiilsėjo dieną nei naktį, sakydami: „Šventas, šventas, šventas, Viešpats Dievas Visagalis, kuris buvo ir yra, ir ateina“.</verse>
				<verse number="9">Ir kai tie žvėrys duoda šlovę ir garbę, ir padėką tam, kuris sėdi soste, kuris gyvena per amžių amžius,</verse>
				<verse number="10">dvidešimt keturi vyresnieji puola žemėn prieš sėdintįjį soste ir garbina gyvenantįjį per amžių amžius, ir meta savo vainikus prieš sostą, sakydami:</verse>
				<verse number="11">„Esi vertas, o Viešpatie, priimti šlovę ir garbę, ir jėgą, nes tu visa sutvėrei, ir dėl tavo noro tai yra ir buvo sutverta“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Ir soste sėdinčiojo dešinėje pamačiau knygą, prirašytą viduje ir nugarinėje pusėje, užantspauduotą septyniais antspaudais.</verse>
				<verse number="2">Ir pamačiau stiprų angelą, skelbiantį garsiu balsu: „Kas yra vertas atverti knygą ir atplėšti jos antspaudus?“</verse>
				<verse number="3">Ir niekas nei danguje, nei žemėje, nei po žeme, negalėjo atverti tos knygos nei į ją pažiūrėti.</verse>
				<verse number="4">Ir aš labai verkiau, kad neatsirado nei vieno verto atverti ir skaityti tą knygą ir į ją pažiūrėti.</verse>
				<verse number="5">Ir vienas iš vyresniųjų man sako: „Neverk: štai nugalėjo Liūtas iš Judos genties, Dovydo Šaknis, kad atvertų knygą ir atplėštų septynis jos antspaudus“.</verse>
				<verse number="6">Ir aš pažiūrėjau, ir štai sosto bei keturių žvėrių viduryje ir vyresniųjų viduryje stovėjo Avinėlis, tarsi buvęs nužudytas, turintis septynis ragus ir septynias akis, kurios yra septynios Dievo Dvasios, išsiųstos į visą žemę.</verse>
				<verse number="7">Ir jis atėjo ir paėmė knygą iš soste sėdinčiojo dešinės.</verse>
				<verse number="8">Ir kai jis paėmė knygą, keturi žvėrys bei dvidešimt keturi vyresnieji parpuolė prieš Avinėlį, kiekvienas iš jų turėdamas arfą ir auksinius dubenis, pilnus kvapų, kurie yra šventųjų maldos.</verse>
				<verse number="9">Ir jie giedojo naują giesmę, sakydami: „Tu esi vertas imti knygą ir atverti jos antspaudus; nes buvai užmuštas ir savo krauju atpirkai Dievui mus iš kiekvienos giminės ir kalbos, ir tautos, ir tautybės;</verse>
				<verse number="10">ir padarei mus mūsų Dievui karaliais ir kunigais, ir mes karaliausime žemėje“.</verse>
				<verse number="11">Ir aš pažiūrėjau, ir išgirdau balsą daugybės angelų aplink sostą ir žvėrių, ir vyresniųjų – ir jų skaičius buvo dešimt tūkstančių kart dešimt tūkstančių, ir tūkstančių tūkstančiai –</verse>
				<verse number="12">garsiu balsu sakančių: „Vertas yra Avinėlis, kuris buvo užmuštas, priimti galią ir turtus, ir išmintį, ir stiprybę, ir garbę, ir šlovę, ir palaiminimą“.</verse>
				<verse number="13">Ir kiekvieną sutvėrimą, kurie yra danguje ir žemėje, ir po žeme, ir tokius, kurie yra jūroje, bei visus, esančius juose, girdėjau sakant: „Palaiminimas ir garbė, ir šlovė, ir galia tebūna tam, kuris sėdi soste, ir Avinėliui per amžių amžius“.</verse>
				<verse number="14">Ir keturi žvėrys tarė: „Amen“. Ir dvidešimt keturi vyresnieji parpuolė žemėn ir pagarbino gyvenantįjį per amžių amžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Ir mačiau, kai Avinėlis atvėrė vieną iš antspaudų, ir išgirdau tarsi griaustinio garsą, vieną iš keturių žvėrių sakant: „Ateik ir žiūrėk“.</verse>
				<verse number="2">Ir pamačiau, ir štai baltas žirgas; ir ant jo sėdintysis turėjo lanką; ir jam buvo duotas vainikas, ir jis išėjo nugalėdamas ir kad nugalėtų.</verse>
				<verse number="3">Ir kai jis atvėrė antrąjį antspaudą, išgirdau antrąjį žvėrį sakant: „Ateik ir žiūrėk“.</verse>
				<verse number="4">Ir išėjo kitas žirgas, raudonas, ir ant jo sėdinčiajam buvo duota valdžia atimti iš žemės taiką, ir kad jie vienas kitą žudytų; ir jam buvo duotas didelis kalavijas.</verse>
				<verse number="5">Ir kai jis atvėrė trečiąjį antspaudą, išgirdau trečiąjį žvėrį sakant: „Ateik ir žiūrėk“. Ir pažiūrėjau, ir štai juodas žirgas; ir ant jo sėdintysis turėjo savo rankoje svarstykles.</verse>
				<verse number="6">Ir išgirdau balsą keturių žvėrių viduryje, sakant: „Kviečių saikas už denarą ir trys saikai miežių už denarą; ir žiūrėk, nepakenk aliejui ir vynui“.</verse>
				<verse number="7">Ir kai jis atvėrė ketvirtąjį antspaudą, išgirdau ketvirtojo žvėries balsą sakant: „Ateik ir žiūrėk“.</verse>
				<verse number="8">Ir pažiūrėjau, ir štai išblyškęs žirgas; ir ant jo sėdinčiojo vardas buvo Mirtis, ir Pragaras sekė su juo. Ir jiems buvo duota valdžia žemės ketvirtadaliui, žudyti kalaviju ir alkiu, ir mirtimi, ir žemės žvėrimis.</verse>
				<verse number="9">Ir kai jis atvėrė penktąjį antspaudą, pamačiau po aukuru sielas užmuštųjų dėl Dievo žodžio ir dėl liudijimo, kurio jie laikėsi;</verse>
				<verse number="10">ir jie šaukė garsiu balsu, sakydami: „Kiek ilgai, o Viešpatie, šventas ir teisingas, tu neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują gyvenantiems žemėje?“</verse>
				<verse number="11">Ir kiekvienam iš jų buvo duoti balti drabužiai; ir jiems buvo pasakyta, kad jie dar trumpą laikotarpį ilsėtųsi, kol ir jų bendratarniai bei jų broliai, kurie turės būti užmušti kaip jie, turės būti išpildyta.</verse>
				<verse number="12">Ir kai jis atvėrė šeštąjį antspaudą, pamačiau, ir štai buvo didelis žemės drebėjimas; ir saulė tapo juoda kaip maišas iš šerių, ir mėnulis tapo kaip kraujas;</verse>
				<verse number="13">ir dangaus žvaigždės krito ant žemės, kaip ir figmedis, galingo vėjo purtomas, numeta savo neprinokusias figas.</verse>
				<verse number="14">Ir dangus pasitraukė kaip suvyniojamas ritinys; ir kiekvienas kalnas bei sala buvo išjudinti iš savo vietų.</verse>
				<verse number="15">Ir žemės karaliai ir didžiūnai, ir turtuoliai, ir vyriausieji vadai, ir galiūnai, ir kiekvienas vergas, ir kiekvienas laisvasis pasislėpė urvuose ir kalnų uolose;</verse>
				<verse number="16">ir tarė kalnams ir uoloms: „Griūkite ant mūsų ir paslėpkite mus nuo sėdinčiojo soste veido ir nuo Avinėlio rūstybės,</verse>
				<verse number="17">nes atėjo didi jo rūstybės diena; ir kas pajėgs išstovėti?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Ir po šių dalykų pamačiau keturis angelus, stovinčius keturiuose žemės kampuose, laikančius keturis žemės vėjus, kad vėjas nepūstų nei į žemę, nei į jūrą, nei į jokį medį.</verse>
				<verse number="2">Ir pamačiau kitą angelą, pakylantį nuo rytų, turintį gyvojo Dievo antspaudą; ir jis garsiu balsu šaukė keturiems angelams, kuriems buvo duota kenkti žemei ir jūrai,</verse>
				<verse number="3">sakydamas: „Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžiams, kol užantspauduosime mūsų Dievo tarnus jų kaktose“.</verse>
				<verse number="4">Ir išgirdau skaičių užantspauduotųjų, ir buvo užantspauduota šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai iš visų Izraelio vaikų genčių.</verse>
				<verse number="5">Iš Judos genties buvo užantspauduota dvylika tūkstančių. Iš Rubeno genties buvo užantspauduota dvylika tūkstančių. Iš Gado genties buvo užantspauduota dvylika tūkstančių.</verse>
				<verse number="6">Iš Asero genties buvo užantspauduota dvylika tūkstančių. Iš Neftalio genties buvo užantspauduota dvylika tūkstančių. Iš Manaso genties buvo užantspauduota dvylika tūkstančių.</verse>
				<verse number="7">Iš Simeono genties buvo užantspauduota dvylika tūkstančių. Iš Levio genties buvo užantspauduota dvylika tūkstančių. Iš Isacharo genties buvo užantspauduota dvylika tūkstančių.</verse>
				<verse number="8">Iš Zabulono genties buvo užantspauduota dvylika tūkstančių. Iš Juozapo genties buvo užantspauduota dvylika tūkstančių. Iš Benjamino genties buvo užantspauduota dvylika tūkstančių.</verse>
				<verse number="9">Po to pažiūrėjau, ir štai didžiulė minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų tautybių ir giminių, ir tautų, ir kalbų, stovėjo prieš sostą ir prieš Avinėlį, apsivilkę baltais drabužiais, ir palmės jų rankose;</verse>
				<verse number="10">ir šaukė garsiu balsu, sakydami: „Išgelbėjimas mūsų Dievui, sėdinčiam soste, ir Avinėliui“.</verse>
				<verse number="11">Ir visi angelai stovėjo aplink sostą ir aplink vyresniuosius bei keturis žvėris ir parpuolė prieš sostą veidais žemėn, ir pagarbino Dievą,</verse>
				<verse number="12">sakydami: „Amen! Palaiminimas ir šlovė, ir išmintis, ir padėka, ir garbė, ir jėga, ir galybė tebūna mūsų Dievui per amžių amžius. Amen“.</verse>
				<verse number="13">Ir vienas iš vyresniųjų atsakė, man sakydamas: „Kas yra šitie, apsirengę baltais drabužiais? Ir iš kur jie atėjo?“</verse>
				<verse number="14">Ir aš jam tariau: „Pone, tu žinai“. Ir jis man tarė: „Šitie yra tie, kurie išėjo iš didžiojo suspaudimo ir išplovė savo drabužius, ir juos išbaltino Avinėlio kraujyje.</verse>
				<verse number="15">Todėl jie yra prieš Dievo sostą ir tarnauja jam dieną bei naktį jo šventykloje; o sėdintysis soste gyvens tarp jų.</verse>
				<verse number="16">Jie nebealks nei nebetrokš; nei saulė jų nebepuls, nei jokia kaitra.</verse>
				<verse number="17">Nes Avinėlis, esantis sosto viduryje, juos ganys ir ves juos prie gyvųjų vandenų šaltinių; ir Dievas nušluostys visas ašaras nuo jų akių“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Ir kai jis atvėrė septintąjį antspaudą, danguje kokį pusvalandį buvo tyla.</verse>
				<verse number="2">Ir aš mačiau septynis angelus, kurie stovėjo prieš Dievą; ir jiems buvo duoti septyni trimitai.</verse>
				<verse number="3">Ir kitas angelas, turintis auksinį smilkytuvą, atėjo ir atsistojo prie aukuro; ir jam buvo duota daug smilkalų, kad jis juos aukotų su visų šventųjų maldomis ant auksinio aukuro, esančio prieš sostą.</verse>
				<verse number="4">Ir dūmai smilkalų, atėjusių su šventųjų maldomis, iš angelo rankos pakilo aukštyn Dievo akivaizdon.</verse>
				<verse number="5">Ir angelas paėmė smilkytuvą ir pripildė jį aukuro ugnies, ir metė į žemę; ir buvo balsai ir griaustiniai, ir žaibai, ir žemės drebėjimas.</verse>
				<verse number="6">Ir septyni angelai, turintys septynis trimitus, pasiruošė trimituoti.</verse>
				<verse number="7">Sutrimitavo pirmasis angelas, ir pasekė kruša bei ugnis, sumaišyti su krauju, ir tie buvo numesti į žemę; ir sudegė trečdalis medžių, ir sudegė visa žalia žolė.</verse>
				<verse number="8">Ir sutrimitavo antrasis angelas, ir tarsi didelis ugnimi degantis kalnas buvo įmestas į jūrą, ir trečdalis jūros tapo krauju;</verse>
				<verse number="9">ir trečdalis jūroje esančių sutvėrimų bei turinčių gyvybę, mirė; ir trečdalis laivų buvo sunaikinti.</verse>
				<verse number="10">Ir sutrimitavo trečiasis angelas, ir iš dangaus nukrito didelė žvaigždė, deganti tarsi žibintas, ir nukrito ant trečdalio upių ir ant vandens šaltinių;</verse>
				<verse number="11">ir žvaigždės vardas yra vadinamas Metėle; ir trečdalis vandenų tapo metėle; ir daug žmonių mirė nuo vandenų, nes jie pasidarė kartūs.</verse>
				<verse number="12">Ir sutrimitavo ketvirtasis angelas, ir buvo užgautas trečdalis saulės, ir trečdalis mėnulio, ir trečdalis žvaigždžių; taip, kad trečdalis jų aptemo, ir diena nebešvietė savo trečdaliu, ir taip pat naktis.</verse>
				<verse number="13">Ir aš pažiūrėjau, ir išgirdau angelą, skrendantį dangaus viduriu, garsiu balsu sakantį: „Vargas, vargas, vargas žemės gyventojams dėl kitų trimito balsų tų trijų angelų, kurie dar turės trimituoti!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Ir sutrimitavo penktasis angelas, ir mačiau žvaigždę, nukritusią iš dangaus į žemę; ir jai buvo duotas bedugnės duobės raktas.</verse>
				<verse number="2">Ir ji atidarė bedugnę duobę; ir iš duobės pakilo dūmai, kaip dūmai didelės krosnies; ir saulė bei oras aptemo nuo duobės dūmų.</verse>
				<verse number="3">Ir iš dūmų išėjo į žemę skėriai; ir jiems buvo duota valdžia, kokią valdžią turi žemės skorpionai.</verse>
				<verse number="4">Ir jiems buvo įsakyta, kad nekenktų žemės žolei nei kokiam žalumynui, nei kokiam medžiui; bet tik tiems žmonėms, kurie neturi Dievo antspaudo savo kaktose.</verse>
				<verse number="5">Ir jiems buvo duota, kad jų nežudytų, bet kad kankintų penkis mėnesius; ir jų kankinimas buvo kaip skorpiono kankinimas, kai jis įgelia žmogui.</verse>
				<verse number="6">Ir tomis dienomis žmonės ieškos mirties, ir jos neras; ir trokš mirti, bet mirtis bėgs nuo jų.</verse>
				<verse number="7">Ir tų skėrių išvaizda buvo panaši į žirgų, paruoštų mūšiui; ir ant jų galvų buvo tarsi vainikai, panašūs į auksą, ir jų veidai buvo kaip žmonių veidai.</verse>
				<verse number="8">Ir jie turėjo plaukus kaip moterų plaukai, ir jų dantys buvo kaip liūtų.</verse>
				<verse number="9">Ir jie turėjo krūtinšarvius lyg geležinius krūtinšarvius; ir jų sparnų garsas buvo kaip garsas vežimų daugybės žirgų, bėgančių į mūšį.</verse>
				<verse number="10">Ir jie turėjo uodegas kaip skorpionų, ir jų uodegose buvo geluonis; ir jų valdžia buvo kenkti žmonėms penkis mėnesius.</verse>
				<verse number="11">Ir jie turėjo sau karalių, bedugnės duobės angelą, kurio vardas hebrajiškai yra Abadonas, bet graikiškai turi vardą Apolionas.</verse>
				<verse number="12">Vienas vargas praėjo; ir štai po to ateina dar du vargai.</verse>
				<verse number="13">Ir sutrimitavo šeštasis angelas, ir išgirdau balsą iš keturių ragų auksinio aukuro, esančio Dievo akivaizdoje,</verse>
				<verse number="14">sakantį šeštajam angelui, turinčiam trimitą: „Paleisk keturis angelus, kurie yra surišti didžiojoje Eufrato upėje“.</verse>
				<verse number="15">Ir buvo paleisti keturi angelai, paruošti valandai ir dienai, ir mėnesiui, ir metams, kad išžudytų trečdalį žmonių.</verse>
				<verse number="16">Ir raitelių kariuomenės skaičius buvo du šimtai tūkstančių tūkstančiai; ir išgirdau jų skaičių.</verse>
				<verse number="17">Ir taip tame regėjime mačiau žirgus ir ant jų sėdinčius, turinčius krūtinšarvius ugnies ir hiacinto, ir sieros; o žirgų galvos buvo kaip liūtų galvos; ir iš jų nasrų ėjo ugnis ir dūmai, ir siera.</verse>
				<verse number="18">Šitais trim buvo nužudytas trečdalis žmonių: ugnimi ir dūmais, ir siera, kurie ėjo iš jų nasrų.</verse>
				<verse number="19">Nes jų jėga yra jų nasruose ir jų uodegose; nes jų uodegos buvo panašios į gyvates ir turėjo galvas, ir jomis jie kenkia.</verse>
				<verse number="20">O likusieji žmonės, kurie nebuvo šitomis rykštėmis užmušti, vis dar neatgailavo dėl savo rankų darbų, kad negarbintų velnių ir stabų iš aukso ir sidabro, ir vario, ir akmens, ir iš medžio – kurie nei matyti gali, nei girdėti, nei vaikščioti;</verse>
				<verse number="21">ir jie neatgailavo nei dėl savo žmogžudysčių, nei dėl savo burtininkavimų, nei dėl savo paleistuvystės, nei dėl savo vagysčių.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Ir mačiau kitą galingą angelą, nužengiantį iš dangaus, apsirengusį debesimi; ir virš jo galvos buvo vaivorykštė, o jo veidas buvo kaip saulė, ir jo kojos – kaip ugnies stulpai;</verse>
				<verse number="2">ir savo rankoje jis turėjo atverstą knygelę, ir jis padėjo savo dešinę koją ant jūros, o kairę ant žemės</verse>
				<verse number="3">ir šaukė garsiu balsu, kaip liūtas riaumoja; ir kai jis sušuko, septyni griaustiniai prabilo savo balsais.</verse>
				<verse number="4">Ir kai septyni griaustiniai prabilo savo balsais, aš rengiausi rašyti; ir išgirdau balsą iš dangaus man sakantį: „Užantspauduok tai, ką ištarė septyni griaustiniai, ir to nerašyk“.</verse>
				<verse number="5">Ir angelas, kurį regėjau stovintį ant jūros ir ant žemės, iškėlė savo ranką į dangų</verse>
				<verse number="6">ir prisiekė gyvenančiuoju per amžių amžius, kuris sutvėrė dangų ir tai, kas jame, ir žemę, ir tai, kas joje, ir jūrą, ir tai, kas joje, kad laiko daugiau nebebus;</verse>
				<verse number="7">bet septintojo angelo balso dienomis, kai jis pradės trimituoti, bus užbaigta Dievo paslaptis, kaip jis yra paskelbęs savo tarnams pranašams.</verse>
				<verse number="8">Ir balsas, kurį išgirdau iš dangaus, vėl man kalbėjo, ir tarė: „Eik, paimk tą knygelę, atverstą rankoje angelo, kuris stovi ant jūros ir ant žemės“.</verse>
				<verse number="9">Ir nuėjęs pas angelą, jam tariau: „Duok man tą knygelę“. Ir jis man tarė: „Imk ir ją suvalgyk; ir ji apkartins tavo pilvą, bet tavo burnoje ji bus saldi kaip medus“.</verse>
				<verse number="10">Ir aš paėmiau knygelę iš angelo rankos ir ją suvalgiau; ir mano burnoje ji buvo saldi kaip medus; ir kai tik ją suvalgiau, mano pilvas tapo kartus.</verse>
				<verse number="11">Ir jis man tarė: „Tu turi vėl pranašauti daugelio tautų ir tautybių, ir kalbų, ir karalių akivaizdoje“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Ir man buvo duota nendrė, panaši į lazdą; ir angelas stovėjo sakydamas: „Kelkis ir išmatuok Dievo šventyklą ir aukurą, ir tuos, kurie garbina joje.</verse>
				<verse number="2">Bet kiemą, esantį šventyklos išorėje, palik ir jo nematuok, nes jis yra duotas pagonims; ir jie tryps šventąjį miestą po kojomis keturiasdešimt du mėnesius.</verse>
				<verse number="3">Ir aš duosiu valdžią savo dviems liudytojams, ir jie pranašaus tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų apsirengę ašutine“.</verse>
				<verse number="4">Šitie yra du alyvmedžiai ir dvi žvakidės, stovintys žemės Dievo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="5">Ir jei kas norės jiems pakenkti, iš jų burnos išeis ugnis ir praris jų priešus; ir jei kas norės jiems pakenkti, tas turės būti taip nužudytas.</verse>
				<verse number="6">Šitie turi valdžią užrakinti dangų, kad nelytų jų pranašavimo dienomis ir turi valdžią vandenims, paversti juos krauju ir ištikti žemę visomis rykštėmis tiek dažnai, kiek panorėtų.</verse>
				<verse number="7">Ir kai jie bus pabaigę savo liudijimą, prieš juos kariaus žvėris, kuris iškyla iš bedugnės duobės, ir juos nugalės, ir juos nužudys.</verse>
				<verse number="8">Ir jų lavonai gulės gatvėje didžiojo miesto, kuris dvasiškai vadinamas Sodoma ir Egiptu, kur buvo ir mūsų Viešpats nukryžiuotas.</verse>
				<verse number="9">Ir tie iš tautų ir giminių, ir kalbų, ir tautybių matys jų lavonus tris su puse dienos ir neleis jų lavonų padėti į kapus.</verse>
				<verse number="10">Ir gyvenantys žemėje džiaugsis dėl jų ir linksminsis, ir siųs vieni kitiems dovanas; nes tie du pranašai kankino tuos, kurie gyveno žemėje.</verse>
				<verse number="11">Ir po trijų su puse dienos į juos įėjo gyvybės Dvasia iš Dievo, ir jie atsistojo ant savo kojų; ir didelė baimė užgriuvo ant tų, kurie juos matė.</verse>
				<verse number="12">Ir jie išgirdo didį balsą iš dangaus jiems sakantį: „Užženkite šen“. Ir jie pakilo į dangų debesyje; ir jų priešai į juos žiūrėjo.</verse>
				<verse number="13">Ir tą pačią valandą buvo didelis žemės drebėjimas, ir dešimtadalis miesto sugriuvo, ir žemės drebėjime žuvo septyni tūkstančiai žmonių; o likusieji buvo išsigandę ir atidavė šlovę dangaus Dievui.</verse>
				<verse number="14">Praėjo antras vargas; ir štai greitai ateina trečiasis vargas.</verse>
				<verse number="15">Ir sutrimitavo septintasis angelas; ir danguje buvo galingi balsai, sakantys: „Šio pasaulio karalystės tapo mūsų Viešpaties ir jo Kristaus karalystėmis; ir jis karaliaus per amžių amžius“.</verse>
				<verse number="16">Ir dvidešimt keturi vyresnieji, sėdintys savo sostuose Dievo akivaizdoje, parpuolė savo veidais žemėn ir garbino Dievą,</verse>
				<verse number="17">sakydami: „Dėkojame tau, o Viešpatie Dieve Visagali, kuris esi ir buvai, ir ateini; nes pasiėmei savo didžiąją galią ir pradėjai karaliauti.</verse>
				<verse number="18">Ir tautos įpyko, ir atėjo tavo rūstybė bei mirusiųjų metas, kad jie būtų teisiami, ir kad duotum atlygį savo tarnams pranašams ir šventiesiems, ir bijantiems tavo vardo, mažiems ir dideliems; ir kad sunaikintum tuos, kurie naikina žemę“.</verse>
				<verse number="19">Ir danguje atsivėrė Dievo šventykla, ir jo šventykloje matėsi jo testamento skrynia; ir buvo žaibai ir balsai, ir griaustiniai, ir žemės drebėjimas, ir didžiulė kruša.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Ir danguje pasirodė didelis stebuklas: moteris, apsirengusi saule, ir mėnulis po jos kojomis, ir ant jos galvos – dvylikos žvaigždžių vainikas;</verse>
				<verse number="2">ir ji, būdama nėščia, šaukė, kentėdama gimdymo skausmus ir sąrėmius, kad pagimdytų.</verse>
				<verse number="3">Ir pasirodė danguje kitas stebuklas: ir štai didelis raudonas slibinas, turintis septynias galvas ir dešimt ragų, ir septynias karūnas ant savo galvų.</verse>
				<verse number="4">Ir jo uodega patraukė trečdalį dangaus žvaigždžių ir numetė jas į žemę; ir slibinas stovėjo prieš moterį, kuri buvo bepagimdanti, kad prarytų jos vaiką, kai tik jis gims.</verse>
				<verse number="5">Ir ji pagimdė vyriškos lyties vaiką, kuris turėjo valdyti visas tautas geležine lazda; ir jos vaikas buvo paimtas pas Dievą ir į jo sostą.</verse>
				<verse number="6">Ir ta moteris pabėgo į dykumą, kur ji turi Dievo paruoštą vietą, kad ten ją maitintų tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.</verse>
				<verse number="7">Ir danguje buvo karas: Mykolas ir jo angelai kovojo prieš slibiną; ir slibinas kovojo bei jo angelai,</verse>
				<verse number="8">bet nenugalėjo; nei nebebuvo rasta jų vieta danguje.</verse>
				<verse number="9">Ir buvo išmestas tas didysis slibinas, ta sena gyvatė, vadinama Velniu ir Šėtonu, kuris suklaidina visą pasaulį; jis buvo išmestas į žemę, ir jo angelai buvo išmesti su juo.</verse>
				<verse number="10">Ir aš išgirdau garsų balsą danguje, sakantį: „Dabar atėjo išgelbėjimas ir stiprybė, ir mūsų Dievo karalystė, ir jo Kristaus valdžia; nes išmestas žemyn mūsų brolių kaltintojas, kuris kaltino juos mūsų Dievo akivaizdoje dieną ir naktį.</verse>
				<verse number="11">Ir jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu; ir jie nemylėjo savo gyvybių iki mirties.</verse>
				<verse number="12">Todėl džiaukitės, dangūs ir juose gyvenantys. Vargas žemės ir jūros gyventojams! Nes pas jus nusileido velnias, kupinas didelės rūstybės, nes žino, kad teturi mažai laiko.</verse>
				<verse number="13">Ir kai slibinas pamatė, kad buvo numestas į žemę, jis persekiojo tą moterį, kuri pagimdė vyriškos lyties vaiką.</verse>
				<verse number="14">Ir moteriai buvo duoti du didžiojo erelio sparnai, kad nuo gyvatės veido nuskristų į dykumą, į jos vietą, kur ji bus maitinama laiką ir laikus, ir pusę laiko.</verse>
				<verse number="15">Ir gyvatė iš savo nasrų paskui moterį išleido vandenį kaip upę, kad nuplukdytų ją srove.</verse>
				<verse number="16">O žemė padėjo moteriai, ir žemė atvėrė savo burną ir prarijo upę, kurią slibinas išleido iš savo burnos.</verse>
				<verse number="17">Ir slibinas užsirūstino ant moters, ir nuėjo kariauti su jos sėklos likučiu, kuris laikosi Dievo įsakymų ir turi Jėzaus Kristaus liudijimą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Ir aš stovėjau ant jūros smėlio ir mačiau iš jūros iškylantį žvėrį, turintį septynias galvas ir dešimt ragų, o ant jo ragų dešimt karūnų, ir ant jo galvų piktžodžiavimo vardą.</verse>
				<verse number="2">Ir žvėris, kurį mačiau, buvo panašus į leopardą, ir jo kojos buvo kaip meškos, ir jo nasrai kaip liūto nasrai; ir slibinas davė jam savo jėgą ir savo sostą, ir didelę valdžią.</verse>
				<verse number="3">Ir mačiau vieną iš jo galvų lyg mirtinai sužeistą; ir jo mirtina žaizda užgijo; ir visas pasaulis stebėdamasis nusekė paskui žvėrį.</verse>
				<verse number="4">Ir jie garbino slibiną, kuris davė valdžią žvėriui; ir jie garbino žvėrį, sakydami: „Kas yra lygus žvėriui? Kas pajėgus su juo kariauti?“</verse>
				<verse number="5">Ir jam buvo duota burna, kalbanti didybes ir piktžodžiavimus; ir jam buvo duota valdžia pasilikti keturiasdešimt du mėnesius.</verse>
				<verse number="6">Ir jis atvėrė savo nasrus piktžodžiavimui prieš Dievą, piktžodžiauti jo vardui ir jo padangtei, ir tiems, kurie gyvena danguje.</verse>
				<verse number="7">Ir jam buvo duota kariauti su šventaisiais ir juos nugalėti; ir jam buvo duota valdžia visoms giminėms ir kalboms, ir tautoms.</verse>
				<verse number="8">Ir garbins jį visi gyvenantys žemėje, kurių vardai nėra įrašyti gyvenimo knygoje Avinėlio, užmušto nuo pasaulio įkūrimo.</verse>
				<verse number="9">Jei kas turi ausis, teklauso.</verse>
				<verse number="10">Kas veda į nelaisvę, tas eis į nelaisvę; kas žudo kalaviju, turės būti nužudytas kalaviju. Štai šventųjų kantrumas ir tikėjimas.</verse>
				<verse number="11">Ir mačiau kitą žvėrį, ateinantį aukštyn iš žemės; ir jis turėjo du ragus kaip avinėlis, ir jis kalbėjo kaip slibinas.</verse>
				<verse number="12">Ir jis vykdo visą pirmojo žvėries valdžią jo akivaizdoje ir verčia žemę bei joje gyvenančius garbinti pirmąjį žvėrį, kurio mirtina žaizda buvo sugijusi.</verse>
				<verse number="13">Ir jis daro didžius stebuklus taip, kad žmonių akivaizdoje nuleidžia ugnį iš dangaus į žemę</verse>
				<verse number="14">ir klaidina gyvenančius žemėje tais stebuklais, kuriuos jis turi galią daryti žvėries akivaizdoje; sakydamas gyvenantiems žemėje, kad jie padarytų atvaizdą žvėriui, kuris turėjo žaizdą nuo kalavijo ir gyveno.</verse>
				<verse number="15">Ir jis turėjo galią duoti žvėries atvaizdui gyvybę, kad žvėries atvaizdas ir kalbėtų, ir padarytų, kad visi, kurie negarbins žvėries atvaizdo, būtų nužudyti.</verse>
				<verse number="16">Ir jis verčia visus, ir mažus, ir didelius, turtingus ir vargšus, laisvus ir vergus imti ženklą į savo dešinę ranką arba į savo kaktas;</verse>
				<verse number="17">ir kad niekas negalėtų pirkti ar parduoti išskyrus tą, kuris turi ženklą ar žvėries vardą, ar jo vardo skaičių.</verse>
				<verse number="18">Čia yra išmintis. Kas turi supratimą, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai yra žmogaus skaičius; ir jo skaičius yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Ir aš pažiūrėjau, ir štai Avinėlis stovėjo ant Siono kalno, o su juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai, turintys jo Tėvo vardą, įrašytą jų kaktose.</verse>
				<verse number="2">Ir girdėjau balsą iš dangaus, kaip daugelio vandenų balsą ir kaip galingo griaustinio balsą; ir girdėjau balsą arfininkų, skambinančių savo arfomis;</verse>
				<verse number="3">ir jie giedojo tarsi naują giesmę priešais sostą ir priešais keturis žvėris ir vyresniuosius; ir niekas negalėjo išmokti tos giesmės, tik šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai, kurie buvo atpirkti iš žemės.</verse>
				<verse number="4">Šitie yra tie, kurie nesusiteršė moterimis; nes jie yra mergelės. Šitie yra tie, kurie seka paskui Avinėlį, kur tik jis eina. Šitie buvo atpirkti iš žmonių tarpo, būdami pirmavaisiai Dievui ir Avinėliui.</verse>
				<verse number="5">Ir jų burnoje nebuvo rasta apgaulės, nes jie yra be kaltės prieš Dievo sostą.</verse>
				<verse number="6">Ir mačiau kitą angelą, skrendantį dangaus viduriu, turintį amžinąją evangeliją, kad skelbtų gyvenantiems žemėje ir kiekvienai tautybei ir giminei, ir kalbai, ir tautai,</verse>
				<verse number="7">sakantį garsiu balsu: „Bijokite Dievo ir atiduokite jam šlovę; nes atėjo jo teismo valanda; ir garbinkite tą, kuris padarė dangų ir žemę, ir jūrą, ir vandenų šaltinius“.</verse>
				<verse number="8">Ir sekė kitas angelas, sakydamas: „Krito, krito Babilonas, tas didysis miestas, nes jis prigirdė visas tautas savo paleistuvystės rūstybės vynu“.</verse>
				<verse number="9">Ir paskui juos sekė trečiasis angelas, sakydamas garsiu balsu: „Jei kas garbina žvėrį bei jo atvaizdą ir ima jo ženklą į savo kaktą ar į savo ranką,</verse>
				<verse number="10">tas gers Dievo rūstybės vyno, kuris be priemaišų išpiltas į jo pasipiktinimo taurę, ir bus kankinamas ugnimi ir siera šventųjų angelų akivaizdoje ir Avinėlio akivaizdoje;</verse>
				<verse number="11">ir jų kankinimo dūmai kyla aukštyn per amžių amžius; ir neturi poilsio nei dieną, nei naktį tie, kurie garbina žvėrį ir jo atvaizdą, ir kurie ima jo vardo ženklą.</verse>
				<verse number="12">Štai šventųjų kantrumas: štai tie, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo“.</verse>
				<verse number="13">Ir girdėjau balsą iš dangaus man sakantį: „Rašyk: ‘Palaiminti mirusieji, kurie nuo šiol miršta Viešpatyje; taip, – sako Dvasia, – kad jie ilsėtųsi nuo savo triūso; ir jų darbai seka jais’“.</verse>
				<verse number="14">Ir pasižiūrėjau, ir štai baltas debesis, o ant debesies sėdėjo vienas, panašus į žmogaus Sūnų, ant savo galvos turintis auksinį vainiką, o savo rankoje – aštrų pjautuvą.</verse>
				<verse number="15">Ir kitas angelas išėjo iš šventyklos, šaukdamas garsiu balsu sėdinčiajam ant debesies: „Įmesk savo pjautuvą ir pjauk, nes atėjo laikas tau pjauti; nes žemės derlius prinokęs“.</verse>
				<verse number="16">Ir sėdintysis ant debesies įmetė savo pjautuvą į žemę; ir žemė buvo nupjauta.</verse>
				<verse number="17">Ir kitas angelas išėjo iš šventyklos, esančios danguje, jis irgi turėjo aštrų pjautuvą.</verse>
				<verse number="18">Ir nuo aukuro išėjo kitas angelas, turintis valdžią ugniai; ir šaukė garsiu balsu turinčiam aštrų pjautuvą, sakydamas: „Įmesk savo aštrų pjautuvą ir nurink žemės vynmedžio kekes; nes jo vynuogės pilnai prinokusios“.</verse>
				<verse number="19">Ir tas angelas įmetė savo pjautuvą į žemę ir nurinko žemės vynmedį, ir įmetė tai į didįjį Dievo rūstybės vyno spaustuvą.</verse>
				<verse number="20">Ir tas vyno spaustuvas buvo minamas už miesto, ir iš spaustuvo išėjo kraujas, net iki arklių žąslų, tūkstančio ir šešių šimtų furlongų atstumu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Ir mačiau kitą ženklą danguje, didį ir nuostabų: septynis angelus, turinčius septynias paskutines rykštes; nes jomis užsibaigia Dievo rūstybė.</verse>
				<verse number="2">Ir mačiau tarsi stiklo jūrą, sumaišytą su ugnimi, ir nugalėjusius žvėrį ir jo atvaizdą, ir jo ženklą, ir jo vardo skaičių, stovinčius ant stiklo jūros, turinčius Dievo arfas.</verse>
				<verse number="3">Ir jie gieda Dievo tarno Mozės giesmę ir Avinėlio giesmę, sakydami: „Dideli ir nuostabūs tavo darbai, Viešpatie, Visagali Dieve; teisūs ir tikri tavo keliai, šventųjų Karaliau.</verse>
				<verse number="4">Kas gi tavęs nebijos, o Viešpatie, ir nešlovins tavo vardo? Nes tu vienintelis esi šventas, nes visos tautos ateis ir garbins tavo akivaizdoje; nes tavo teismai yra apreikšti“.</verse>
				<verse number="5">Ir po to pažiūrėjau, ir štai atsidarė liudijimo padangtės šventykla danguje;</verse>
				<verse number="6">ir iš šventyklos išėjo septyni angelai, turintys septynias rykštes, apsirengę tyra ir balta drobe ir krūtines apsijuosę auksinėmis juostomis.</verse>
				<verse number="7">Ir vienas iš keturių žvėrių davė septyniems angelams septynis auksinius dubenis, pilnus per amžių amžius gyvenančio Dievo rūstybės.</verse>
				<verse number="8">Ir šventykla prisipildė dūmų nuo Dievo šlovės ir nuo jo galios; ir niekas negalėjo įeiti į šventyklą, kol nesibaigė septynių angelų septynios rykštės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Ir girdėjau iš šventyklos stiprų balsą, sakantį septyniems angelams: „Eikite ir išpilkite Dievo rūstybės dubenis į žemę“.</verse>
				<verse number="2">Ir pirmasis nuėjo ir išpylė savo dubenį į žemę; ir ištiko kenksminga ir skaudi žaizda žmones, turinčius žvėries ženklą ir garbinančius jo atvaizdą.</verse>
				<verse number="3">Ir antrasis angelas išpylė savo dubenį į jūrą; ir ji tapo kaip numirėlio kraujas; ir jūroje mirė kiekviena gyva siela.</verse>
				<verse number="4">Ir trečiasis angelas išpylė savo dubenį į upes ir vandenų šaltinius; ir jie pavirto krauju.</verse>
				<verse number="5">Ir girdėjau vandenų angelą sakant: „Tu esi teisus, o Viešpatie, kuris esi ir buvai, ir būsi, nes taip teisei.</verse>
				<verse number="6">Nes jie išliejo šventųjų ir pranašų kraują, ir tu jiems davei gerti kraują; nes jie yra verti“.</verse>
				<verse number="7">Ir girdėjau kitą, nuo aukuro sakant: „Taip, Viešpatie, Visagali Dieve, tikri ir teisūs yra tavo teismai“.</verse>
				<verse number="8">Ir ketvirtasis angelas išliejo savo dubenį į saulę; ir jai buvo duota valdžia svilinti žmones ugnimi.</verse>
				<verse number="9">Ir žmonės buvo svilinami didžiule kaitra ir piktžodžiavo vardui Dievo, kuris turi valdžią šitoms rykštėms; ir jie neatgailavo, kad atiduotų jam šlovę.</verse>
				<verse number="10">Ir penktasis angelas išpylė savo dubenį ant žvėries sosto; ir jo karalystė buvo pilna tamsos; ir jie kramtė savo liežuvius iš skausmo,</verse>
				<verse number="11">ir piktžodžiavo dangaus Dievui dėl savo skausmų bei savo žaizdų, ir neatgailavo dėl savo darbų.</verse>
				<verse number="12">Ir šeštasis angelas išpylė savo dubenį į didžiąją Eufrato upę; ir jos vanduo išdžiūvo, kad būtų paruoštas rytų karalių kelias.</verse>
				<verse number="13">Ir aš mačiau tris nešvarias dvasias, panašias į varles, išeinančias iš slibino nasrų ir iš žvėries nasrų, ir iš netikrojo pranašo burnos.</verse>
				<verse number="14">Nes jos yra velnių dvasios, darančios stebuklus, kurios išeina pas žemės ir viso pasaulio karalius, surinkti juos į Visagalio Dievo tos didžiosios dienos mūšį.</verse>
				<verse number="15">„Štai aš ateinu kaip vagis. Palaimintas, kas budi ir saugo savo drabužius, kad nevaikščiotų nuogas, ir jie nepamatytų jo gėdos“.</verse>
				<verse number="16">Ir jis surinko juos į vietą, hebrajiškai vadinamą Armagedonu.</verse>
				<verse number="17">Ir septintasis angelas išpylė savo dubenį į orą; ir iš dangaus šventyklos, nuo sosto, atėjo stiprus balsas, sakantis: „Atlikta“.</verse>
				<verse number="18">Ir buvo balsai ir griaustiniai, ir žaibai; ir buvo didelis žemės drebėjimas, kokio nebuvo nuo tada, kai žmonės buvo žemėje, toks galingas žemės drebėjimas, toks didelis.</verse>
				<verse number="19">Ir didysis miestas suskilo į tris dalis, ir tautų miestai sugriuvo; ir didysis Babilonas atėjo atmintin prieš Dievą, kad jam duotų savo rūstybės įniršio vyno taurę.</verse>
				<verse number="20">Ir kiekviena sala pabėgo, ir nebuvo rasta kalnų.</verse>
				<verse number="21">Ir ant žmonių iš dangaus krito didžiulė kruša, kiekvienas ledokšnis apie talentą svorio; ir žmonės piktžodžiavo Dievui dėl krušos rykštės; nes jos rykštė buvo nepaprastai sunki.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Ir atėjo vienas iš septynių angelų, turinčių septynis dubenis, ir kalbėjo su manimi, man sakydamas: „Ateik čia; aš tau parodysiu teismą tos didžiosios paleistuvės, sėdinčios ant daugybės vandenų;</verse>
				<verse number="2">su kuria žemės karaliai paleistuvavo, ir žemės gyventojai buvo pasigėrę jos paleistuvavimo vynu“.</verse>
				<verse number="3">Taigi jis dvasioje nunešė mane į dykumą; ir mačiau moterį, sėdinčią ant skaisčiai raudonos spalvos žvėries, pilno piktžodžiavimo vardų, turinčio septynias galvas ir dešimt ragų.</verse>
				<verse number="4">O ta moteris buvo apsirengusi purpurine bei skaisčiai raudona spalva ir pasipuošusi auksu ir brangakmeniais, ir perlais, savo rankoje turinti auksinę taurę, pilną savo paleistuvystės bjaurybių ir nešvarumų;</verse>
				<verse number="5">ir ant jos kaktos buvo užrašytas vardas: „PASLAPTIS, DIDYSIS BABILONAS, ŽEMĖS PALEISTUVIŲ IR BJAURYBIŲ MOTINA“.</verse>
				<verse number="6">Ir mačiau tą moterį, girtą nuo šventųjų kraujo ir nuo Jėzaus liudytojų kraujo; ir ją pamatęs stebėjausi didele nuostaba.</verse>
				<verse number="7">Ir angelas man tarė: „Kodėl stebėjaisi? Aš tau pasakysiu paslaptį tos moters ir ją nešančio žvėries, kuris turi septynias galvas ir dešimt ragų.</verse>
				<verse number="8">Žvėris, kurį matei, buvo ir nėra; ir pakils iš bedugnės duobės, ir eis į pražūtį; ir gyvenantys žemėje, kurių vardai nuo pasaulio įkūrimo nebuvo įrašyti gyvenimo knygoje, stebėsis, žiūrėdami į žvėrį, kuris buvo ir nėra, ir vis dėlto yra.</verse>
				<verse number="9">Ir štai protas, turintis išmintį. Septynios galvos yra septyni kalnai, ant kurių sėdi moteris.</verse>
				<verse number="10">Ir yra septyni karaliai: penki kritę, ir vienas yra, o kitas dar neatėjęs; ir kai jis ateis, turės trumpam pasilikti.</verse>
				<verse number="11">O žvėris, kuris buvo ir nėra, – jis yra aštuntasis ir yra iš septynių, ir eina į pražūtį.</verse>
				<verse number="12">O dešimt ragų, kuriuos matei, yra dešimt karalių, kurie dar nėra gavę karalystės; bet gaus valdžią kaip karaliai vienai valandai su žvėrimi.</verse>
				<verse number="13">Šitie turi vieną mintį, ir duos savo valdžią bei jėgą žvėriui.</verse>
				<verse number="14">Šitie kariaus su Avinėliu, ir Avinėlis juos nugalės, nes jis yra viešpačių Viešpats, ir karalių Karalius; ir su juo esantys yra pašaukti ir išrinkti, ir ištikimi.</verse>
				<verse number="15">Ir jis man sako: „Vandenys, kuriuos matei, kur sėdi ta paleistuvė, yra žmonės ir minios, ir tautos, ir kalbos.</verse>
				<verse number="16">O tie dešimt ragų, kuriuos matei ant žvėries, šitie nekęs paleistuvės ir nuniokos ją ir padarys nuogą, ir ės jos kūną, ir sudegins ją ugnimi.</verse>
				<verse number="17">Nes Dievas į jų širdis įdėjo išpildyti jo valią ir sutarti, ir duoti savo karalystę žvėriui, kol išsipildys Dievo žodžiai.</verse>
				<verse number="18">O ta moteris, kurią matei, yra tas didysis miestas, kuris viešpatauja žemės karaliams“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Ir po šių dalykų mačiau kitą angelą, nusileidžiantį iš dangaus, turintį didelę valdžią; ir žemė buvo apšviesta jo šlovės.</verse>
				<verse number="2">Ir jis galingai šaukė stipriu balsu sakydamas: „Krito, krito didysis Babilonas ir tapo velnių buveine ir kiekvienos nešvarios dvasios kalėjimu, ir kiekvieno nešvaraus bei nekenčiamo paukščio narvu.</verse>
				<verse number="3">Nes visos tautos prisigėrusios jo paleistuvystės rūstybės vyno, ir žemės karaliai su juo paleistuvavo, ir žemės pirkliai pralobo iš jo prabangos gausumo“.</verse>
				<verse number="4">Ir aš girdėjau kitą balsą iš dangaus, sakantį: „Išeik iš jo, mano tauta, kad nebūtumei jo nuodėmių dalininkė ir kad negautumei jo rykščių.</verse>
				<verse number="5">Nes jo nuodėmės pasiekė dangų, ir Dievas prisiminė jo neteisybes.</verse>
				<verse number="6">Atlyginkite jam taip, kaip jis jums atlygino, ir atiduokite jam dvigubai pagal jo darbus: į tą taurę, kurią jis pripylė, pripilkite jam dvigubai.</verse>
				<verse number="7">Kiek jis save šlovino ir prabangiai gyveno, tiek jam duokite kančios ir liūdesio, nes jis sako savo širdyje: ‘Aš sėdžiu kaip karalienė ir nesu našlė, ir nematysiu liūdesio’.</verse>
				<verse number="8">Todėl vieną dieną ateis jo rykštės: mirtis ir gedulas, ir badas; ir jis visiškai bus sudegintas ugnimi, nes stiprus yra Viešpats Dievas, kuris jį teisia.</verse>
				<verse number="9">Ir žemės karaliai, paleistuvavę ir gyvenę prabangiai su juo, jį apraudos ir dėl jo verks, kai pamatys jo degimo dūmus,</verse>
				<verse number="10">stovėdami iš tolo, iš baimės dėl jo kančios, sakydami: ‘Bėda, bėda, didysis mieste Babilone, galingasis mieste! Nes per vieną valandą atėjo tavo teismas’.</verse>
				<verse number="11">Ir žemės pirkliai verks ir gedės jo; nes niekas nebeperka jų prekių:</verse>
				<verse number="12">prekių iš aukso ir sidabro, ir brangakmenių, ir iš perlų, ir plonos drobės, ir purpuro, ir šilko, ir skaisčiai raudonos, ir visokios kvapios medienos, ir visokių dramblio kaulo indų, ir visokių indų iš brangiausios medienos, ir iš vario, ir geležies, ir marmuro,</verse>
				<verse number="13">ir cinamono, ir kvepalų, ir tepalų, ir smilkalų, ir vyno, ir aliejaus, ir smulkių miltų, ir kviečių, ir gyvulių, ir avių, ir žirgų, ir vežimų, ir vergų, ir žmonių sielų.</verse>
				<verse number="14">Ir vaisiai, kurių tavo siela geidė, pasitraukę nuo tavęs, ir visa, kas buvo dailu ir gražu, yra pasitraukę nuo tavęs, ir tu jų visai neberasi.</verse>
				<verse number="15">Per jį pralobę šitų dalykų pirkliai stovės iš tolo, iš baimės dėl jo kančios, verkdami ir aimanuodami,</verse>
				<verse number="16">ir sakydami: ‘Bėda, bėda, tas didysis miestas, kuris buvo apsirengęs plona drobe ir purpuru, ir skaisčiai raudona, ir pasipuošęs auksu, ir brangakmeniais, ir perlais!</verse>
				<verse number="17">Nes per vieną valandą niekais virto tokie didžiuliai turtai’. Ir visi laivų kapitonai, ir visos įgulos laivuose, ir jūreiviai, ir visi besiverčiantys iš jūros, stovėjo iš tolo</verse>
				<verse number="18">ir, žiūrėdami į jo degimo dūmus, šaukė sakydami: ‘Koks miestas prilygsta šitam didžiajam miestui!’</verse>
				<verse number="19">Ir jie bėrė dulkes ant savo galvų ir šaukė verkdami ir aimanuodami, sakydami: ‘Bėda, bėda, tas didysis miestas, kuriame praturtėjo visi, turėję jūroje laivus, iš jo brangumo! Nes per vieną valandą jis tapo nuniokotas’.</verse>
				<verse number="20">Džiaukis dėl jo, dangau, ir jūs, šventi apaštalai ir pranašai; nes Dievas jam atkeršijo už jus“.</verse>
				<verse number="21">Ir galingas angelas iškėlė akmenį, lyg didžiulį girnų akmenį, ir įmetė į jūrą, sakydamas: „Taip su smarkumu bus sugriautas tas didysis miestas Babilonas ir daugiau nebebus rastas.</verse>
				<verse number="22">Ir arfininkų, ir muzikantų, ir dūduotojų, ir trimituotojų balso daugiau nebesigirdės tavyje; ir jokio kokio nors amato amatininko daugiau nebebus rasta tavyje; ir girnos akmens garso daugiau nebesigirdės tavyje;</verse>
				<verse number="23">ir žvakės šviesa daugiau nebešvies tavyje; ir jaunikio bei jaunosios balso daugiau nebesigirdės tavyje; nes tavo pirkliai buvo žemės didžiūnai; nes tavo burtais buvo suklaidintos visos tautos.</verse>
				<verse number="24">Ir jame buvo rastas pranašų ir šventųjų, ir visų žemėje nužudytųjų kraujas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Ir po šių dalykų girdėjau stiprų gausios liaudies balsą danguje, sakantį: „Aleliuja! Išgelbėjimas ir šlovė, ir garbė, ir jėga Viešpačiui, mūsų Dievui;</verse>
				<verse number="2">nes tikri ir teisūs jo teismai, nes jis nuteisė tą didžiąją paleistuvę, kuri sugadino žemę savo paleistuvyste, ir atkeršijo už jo tarnų kraują jos rankoje“.</verse>
				<verse number="3">Ir vėl jie tarė: „Aleliuja!“ Ir jos dūmai kilo per amžių amžius.</verse>
				<verse number="4">Ir dvidešimt keturi vyresnieji bei keturi žvėrys parpuolė ir pagarbino Dievą, sėdintį soste, sakydami: „Amen! Aleliuja!“</verse>
				<verse number="5">Ir nuo sosto nuėjo balsas, sakydamas: „Girkite mūsų Dievą, visi jo tarnai ir kurie jo bijote, tiek maži, tiek dideli“.</verse>
				<verse number="6">Ir aš girdėjau tarsi didelės minios balsą, ir kaip daugybės vandenų balsą, ir kaip galingų griaustinių balsą, sakantį: „Aleliuja, nes viešpatauja Viešpats Dievas visagalis.</verse>
				<verse number="7">Linksminkimės ir džiūgaukime, ir duokime jam garbę“; nes atėjo Avinėlio vestuvės, ir jo žmona pasiruošė.</verse>
				<verse number="8">Ir jai buvo duota apsirengti plona drobe, švaria ir balta, nes plona drobė tai šventųjų teisumas.</verse>
				<verse number="9">Ir jis man sako: „Rašyk: ‘Palaiminti, kurie pašaukti į Avinėlio vestuvių vakarienę’“. Ir jis man sako: „Šitie yra tikri Dievo pasakymai“.</verse>
				<verse number="10">Ir aš parpuoliau prie jo kojų jo pagarbinti. O jis man tarė: „Žiūrėk, to nedaryk; aš esu tavo bendratarnis ir iš tavo brolių, turinčių Jėzaus liudijimą; Dievą garbink; nes Jėzaus liudijimas yra pranašystės dvasia“.</verse>
				<verse number="11">Ir mačiau atvirą dangų, ir štai baltas žirgas; ir ant jo sėdintysis buvo vadinamas Ištikimasis ir Tikrasis, ir teisumu jis teisia bei kariauja.</verse>
				<verse number="12">Jo akys buvo kaip ugnies liepsna, ir ant jo galvos buvo daug karūnų; ir jis turėjo užrašytą vardą, kurio niekas nežinojo, tik jis pats.</verse>
				<verse number="13">Ir jis buvo apsirengęs rūbais, pamirkytais kraujyje; ir jo vardas yra vadinamas Dievo Žodžiu.</verse>
				<verse number="14">Ir kariuomenės, esančios danguje, sekė paskui jį ant baltų žirgų, apsirengusios plona drobe, balta ir švaria.</verse>
				<verse number="15">Ir iš jo burnos eina aštrus kalavijas, kad jis juo suduotų tautoms; ir jis jas valdys geležine lazda; ir jis mina Visagalio Dievo įniršio ir rūstybės vyno spaustuvą.</verse>
				<verse number="16">Ir ant savo drabužio ir savo šlaunies jis turi užrašytą vardą: „KARALIŲ KARALIUS IR VIEŠPAČIŲ VIEŠPATS“.</verse>
				<verse number="17">Ir aš mačiau angelą, stovintį saulėje; ir jis šaukė garsiu balsu, sakydamas visiems skrajūnams, skraidantiems dangaus viduriu: „Ateikite, susirinkite į didžiojo Dievo vakarienę;</verse>
				<verse number="18">kad valgytumėte karalių kūnus ir vadų kūnus, ir galiūnų kūnus, ir žirgų bei ant jų sėdinčiųjų kūnus, ir visų laisvųjų ir vergų, mažų ir didelių kūnus“.</verse>
				<verse number="19">Ir mačiau žvėrį ir žemės karalius, ir jų kariuomenes, susirinkusius kariauti prieš sėdintįjį ant žirgo, ir prieš jo kariuomenę.</verse>
				<verse number="20">Ir buvo paimtas žvėris ir su juo netikrasis pranašas, kuris darė stebuklus jo akivaizdoje, kuriais jis suklaidino tuos, kurie buvo ėmę žvėries ženklą, ir tuos, kurie garbino jo atvaizdą. Jiedu buvo gyvi įmesti į ugnies ežerą, degantį siera.</verse>
				<verse number="21">O likusieji buvo užmušti kalaviju to, kuris sėdėjo ant žirgo, ir tas kalavijas ėjo iš jo burnos; ir visi skrajūnai prisisotino jų kūnais.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Ir mačiau angelą, nužengiantį iš dangaus, turintį bedugnės duobės raktą ir didžiulę grandinę savo rankoje.</verse>
				<verse number="2">Ir jis čiupo slibiną, tą seną gyvatę, kuri yra Velnias ir Šėtonas, ir surišo jį tūkstančiui metų,</verse>
				<verse number="3">ir įmetė jį į bedugnę duobę, ir jį užrakino, ir užantspaudavo viršum jo, kad jis nebeklaidintų tautų, kol išsipildys tūkstantis metų; o po to jis turės būti trumpam laikotarpiui paleistas.</verse>
				<verse number="4">Ir mačiau sostus, ir jie sėdėjo juose, ir jiems buvo duota teisti; ir mačiau sielas tų, kuriems buvo nukirstos galvos dėl Jėzaus liudijimo ir dėl Dievo žodžio, ir kurie negarbino žvėries nei jo atvaizdo, nei neėmė jo ženklo ant savo kaktų ar į savo rankas; ir jie gyveno ir karaliavo su Kristumi tūkstantį metų.</verse>
				<verse number="5">Bet likę mirusieji neatgijo iki pasibaigs tūkstantis metų. Šis yra pirmasis prisikėlimas.</verse>
				<verse number="6">Palaimintas ir šventas tas, kuris turi dalį pirmajame prisikėlime; šitiems antroji mirtis neturi valdžios, bet jie bus Dievo ir Kristaus kunigai ir karaliaus su juo tūkstantį metų.</verse>
				<verse number="7">Ir kai tūkstantis metų pasibaigs, Šėtonas bus išleistas iš savo kalėjimo</verse>
				<verse number="8">ir išeis suklaidinti tautų, esančių keturiuose žemės kampuose, Gogo ir Magogo, surinkti juos į mūšį; kurių skaičius yra kaip jūros smilčių.</verse>
				<verse number="9">Ir jie ėjo aukštyn ant žemės platumos ir apsupo šventųjų stovyklą ir mylimąjį miestą; ir nuo Dievo iš dangaus nužengė ugnis ir juos prarijo.</verse>
				<verse number="10">O juos klaidinęs velnias buvo įmestas į ugnies ir sieros ežerą, kur yra žvėris ir netikrasis pranašas, ir bus kankinami dieną ir naktį per amžių amžius.</verse>
				<verse number="11">Ir aš mačiau didžiulį baltą sostą ir jame sėdintįjį, nuo kurio veido pabėgo žemė ir dangus; ir jiems nebuvo rasta vietos.</verse>
				<verse number="12">Ir mačiau mirusiuosius, mažus ir didelius, stovinčius prieš Dievą; ir buvo atvertos knygos; ir buvo atverta kita knyga, kuri yra gyvenimo knyga; ir mirusieji buvo teisiami iš to, kas surašyta knygose, pagal jų darbus.</verse>
				<verse number="13">Ir jūra atidavė mirusiuosius, esančius joje; ir mirtis bei pragaras atidavė mirusiuosius, esančius juose; ir jie buvo teisiami, kiekvienas pagal savo darbus.</verse>
				<verse number="14">Ir mirtis bei pragaras buvo įmesti į ugnies ežerą. Tai yra antroji mirtis.</verse>
				<verse number="15">Ir kas nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygoje, buvo įmestas į ugnies ežerą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Ir mačiau naują dangų ir naują žemę; nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė praėjo; ir nebebuvo jūros.</verse>
				<verse number="2">Ir aš, Jonas, mačiau šventąjį miestą, naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo, paruoštą kaip nuotaką, papuoštą savo vyrui.</verse>
				<verse number="3">Ir girdėjau stiprų balsą iš dangaus, sakantį: „Štai Dievo padangtė yra su žmonėmis, ir jis gyvens su jais, ir jie bus jo tauta, ir pats Dievas bus su jais, ir bus jų Dievas.</verse>
				<verse number="4">Ir Dievas nuvalys visas ašaras nuo jų akių; ir nebebus mirties nei liūdesio, nei verksmo, ir nebebus skausmo, nes kas buvo pirmiau – praėjo.</verse>
				<verse number="5">Ir sėdintysis soste tarė: „Štai visa darau nauja“. Ir jis man tarė: „Rašyk; nes šie žodžiai yra tikri ir patikimi“.</verse>
				<verse number="6">Ir jis man tarė: „Atlikta. Aš esu Alfa ir Omega, pradžia ir pabaiga. Aš trokštančiam duosiu iš gyvenimo vandens šaltinio dovanai.</verse>
				<verse number="7">Kas nugali, tas viską paveldės; ir aš būsiu jo Dievas, o jis bus mano sūnus.</verse>
				<verse number="8">Bet bailiai ir netikintys, ir pasibjaurėtini, ir žmogžudžiai, ir paleistuviai, ir burtininkai, ir stabmeldžiai, ir visi melagiai turės savo dalį ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis“.</verse>
				<verse number="9">Ir pas mane atėjo vienas iš septynių angelų, turėjusių septynis dubenis, pilnus septynių paskutinių rykščių, ir kalbėjo su manimi, sakydamas: „Ateik čia, aš tau parodysiu nuotaką, Avinėlio žmoną“.</verse>
				<verse number="10">Ir jis nunešė mane dvasioje į didelį ir aukštą kalną, ir man parodė tą didįjį miestą, šventąją Jeruzalę, nusileidžiančią iš dangaus nuo Dievo,</verse>
				<verse number="11">turinčią Dievo šlovę; ir jos šviesa buvo panaši į paties brangiausio akmens, tarsi jaspio akmens, skaidraus kaip krištolas;</verse>
				<verse number="12">ir turėjo didelę ir aukštą sieną, turėjo dvylika vartų, ir prie vartų dvylika angelų, ir ant jų užrašytus vardus, kurie yra dvylikos Izraelio vaikų genčių vardai:</verse>
				<verse number="13">rytuose treji vartai; šiaurėje treji vartai; pietuose treji vartai; ir vakaruose treji vartai.</verse>
				<verse number="14">Ir miesto siena turėjo dvylika pamatų, o juose – dvylikos Avinėlio apaštalų vardai.</verse>
				<verse number="15">Ir tas, kuris su manimi kalbėjo, turėjo auksinę nendrę išmatuoti miestui ir jo vartams, ir jo sienai.</verse>
				<verse number="16">O miestas išsidėstęs keturkampiu, ir ilgis yra tokio pat dydžio kaip ir plotis; ir jis išmatavo miestą nendre: dvylika tūkstančių furlongų. Jo ilgis ir plotis, ir aukštis yra vienodi.</verse>
				<verse number="17">Ir jis išmatavo jo sieną: šimtas keturiasdešimt keturios uolektys žmogaus matu, tai yra, angelo.</verse>
				<verse number="18">Ir jo sienos statinys buvo iš jaspio; o miestas buvo grynas auksas, panašus į skaidrų stiklą.</verse>
				<verse number="19">O miesto sienos pamatai buvo papuošti visokiais brangakmeniais. Pirmasis pamatas buvo jaspis; antrasis – safyras; trečiasis – chalcedonas; ketvirtasis – smaragdas;</verse>
				<verse number="20">penktasis – sardoniksas; šeštasis – sardis; septintasis – chrizolitas; aštuntasis – berilis; devintasis – topazas; dešimtasis – chrizoprazas; vienuoliktasis – hiacintas; dvyliktasis – ametistas.</verse>
				<verse number="21">O dvylika vartų buvo dvylika perlų; kiekvieni vartai buvo iš vieno perlo, o miesto gatvė buvo grynas auksas, tarsi skaidrus stiklas.</verse>
				<verse number="22">Ir jame nemačiau šventyklos; nes Viešpats Visagalis Dievas ir Avinėlis yra jo šventykla.</verse>
				<verse number="23">Ir miestui nereikėjo nei saulės, nei mėnulio, kad šviestų jame; nes Dievo šlovė apšvietė jį, ir Avinėlis yra jo šviesa.</verse>
				<verse number="24">Ir išgelbėtųjų tautos vaikščios jo šviesoje; ir žemės karaliai atneš į jį savo šlovę ir garbę.</verse>
				<verse number="25">Ir jo vartai niekados nebus užrakinami dieną, nes ten nebus nakties.</verse>
				<verse number="26">Ir jie atneš į jį tautų šlovę ir garbę.</verse>
				<verse number="27">Ir jokiu būdu į jį neįeis niekas, kas suteršia, nei kas daro bjaurastį ar melą, bet tik tie, kurie yra įrašyti Avinėlio gyvenimo knygoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Ir jis man parodė tyrą gyvenimo vandens upę, skaidrią kaip krištolas, ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio sosto.</verse>
				<verse number="2">Jo gatvės viduryje ir abiejose upės pusėse buvo gyvenimo medis, kuris nešė dvylika vaisių rūšių ir davė kas mėnesį savo vaisių; ir medžio lapai buvo tautų gydymui.</verse>
				<verse number="3">Ir nebebus prakeikimo; bet jame bus Dievo ir Avinėlio sostas; ir jo tarnai jam tarnaus;</verse>
				<verse number="4">ir jie matys jo veidą; ir jo vardas bus jų kaktose.</verse>
				<verse number="5">Ir ten nebus nakties; ir jiems nereikės žvakės nei saulės šviesos; nes Viešpats Dievas duoda jiems šviesą; ir jie karaliaus per amžių amžius.</verse>
				<verse number="6">Ir jis man tarė: „Šie pasakymai yra patikimi ir tikri; ir šventųjų pranašų Viešpats Dievas pasiuntė savo angelą parodyti savo tarnams tai, kas netrukus turi įvykti.</verse>
				<verse number="7">Štai aš greitai ateinu: palaimintas tas, kuris laikosi šios knygos pranašystės pasakymų“.</verse>
				<verse number="8">Ir aš, Jonas, tuos dalykus mačiau ir girdėjau. Ir išgirdęs ir pamatęs aš parpuoliau pagarbinti prie kojų angelo, kuris man šiuos dalykus parodė.</verse>
				<verse number="9">Tada jis man sako: „Žiūrėk, nedaryk to; nes aš esu bendratarnis tavo ir tavo brolių pranašų, ir tų, kurie laikosi šios knygos pasakymų; Dievą garbink“.</verse>
				<verse number="10">Ir jis man sako: „Neužantspauduok šios knygos pranašystės pasakymų; nes laikas yra čia pat.</verse>
				<verse number="11">Neteisusis toliau tebūna neteisus; ir nešvarusis toliau tebūna nešvarus; ir teisusis toliau tebūna teisus; ir šventasis toliau tebūna šventas.</verse>
				<verse number="12">Ir štai aš greitai ateinu; ir mano atlygis su manimi, kad duočiau kiekvienam pagal tai, koks bus jo darbas.</verse>
				<verse number="13">Aš esu Alfa ir Omega, pradžia ir pabaiga, pirmasis ir paskutinysis.</verse>
				<verse number="14">Palaiminti tie, kurie vykdo jo įsakymus, kad jie turėtų teisę į gyvenimo medį ir galėtų įeiti pro vartus į miestą.</verse>
				<verse number="15">Nes lauke yra šunys ir burtininkai, ir paleistuviai, ir žmogžudžiai, ir stabmeldžiai, ir visi, kurie mėgsta ir daro melą“.</verse>
				<verse number="16">„Aš, Jėzus, pasiunčiau savo angelą, kad paliudytų jums šiuos dalykus bažnyčiose. Aš esu Dovydo šaknis ir palikuonis, šviesi ir rytinė žvaigždė“.</verse>
				<verse number="17">Ir Dvasia bei nuotaka sako: „Ateik“. Ir kas girdi, tesako: „Ateik“. Ir kas ištroškęs, teateina. Ir kas nori, teima dovanai gyvenimo vandens.</verse>
				<verse number="18">Nes aš liudiju kiekvienam, girdinčiam šios knygos pranašystės žodžius: „Jei kas prie šių dalykų pridės, tam Dievas pridės rykščių, surašytų šioje knygoje;</verse>
				<verse number="19">ir jei kas atims nuo šios pranašystės knygos žodžių, Dievas atims jo dalį iš gyvenimo knygos ir iš šventojo miesto, ir iš tų dalykų, kurie yra surašyti šioje knygoje“.</verse>
				<verse number="20">Kas šiuos dalykus liudija, sako: „Tikrai aš greitai ateinu“. Amen. Taip, ateik, Viešpatie Jėzau!</verse>
				<verse number="21">Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jumis visais. Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
	</testament>
</bible>